DAIVA ANDRAŠŪNIENĖ, DAIVA STROPAITIENĖ

ŠVENTĖS KŪRIMO GAIRĖS

Mokomoji knyga

2014

2

Sudarė:

Daiva Andrašūnienė, Panevėžio kolegijos lektorė

Daiva Stropaitienė, Panevėžio kolegijos lektorė

Recenzavo:

Irina Gustienė, Panevėžio „Vilties“ pagrindinės mokyklos mokytoja ekspertė

Jolanta Antanaitienė, Panevėžio kolegijos lektorė

Redagavo:

Vitalija Vasiliauskaitė, Panevėžio kolegijos lektorė

Fotografavo:

Panevėžio kolegijos studentai ir sudarytojos

Rekomenduota spaudai Panevėžio kolegijos Socialinių mokslų katedros posėdžio nutarimu (protokolas

2014-03-13 Nr. SM 2-4).

„Šventės kūrimo gairės“ – mokomoji knyga, skirta koleginių studijų socialinės krypties studentams.

Mokomąją medžiagą galima naudoti paskaitose, įvairių projektų metu, atliekant pedagoginę praktiką. Ši knyga

padės studentams geriau pasirengti darbui su ugdytiniais.

Knyga taip pat galės naudotis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai, neformaliojo ugdymo

specialistai, socialiniai darbuotojai, kultūrinės veiklos, turizmo ir laisvalaikio organizavimo vadybininkai,

mokytojai. Knygoje pateikti švenčių scenarijų, kūrybinių darbų pavyzdžiai, gausu iliustracijų.

Knyga skirta ir smalsiems vaikams, kurie nori sužinoti, iš kur atkeliauja šventės, savarankiškai gaminti

įvairius patiekalus ir jais pradžiuginti savo artimuosius. Knygoje yra patarimų, kaip tai padaryti kartu su

tėveliais ir seneliais rengiant įvairias tradicines ir šeimos šventes.

ISBN 978-9955-722-94-6 © D.Andrašūnienė, D.Stropaitienė, 2014

© Panevėžio kolegija, 2014

3

TURINYS

PRATARMĖ .......................................................................................................................................................... 5

1. ŠIUOLAIKINIS ŽVILGSNIS Į TRADICINES ŠVENTES .......................................................................... 7

1.1. Pavasario šventės ir tradiciniai patiekalai ................................................................................................... 7

1.2. Valgiai, kuriais galime pasitikti pavasarį .................................................................................................... 8

1.3. Vasaros šventės ir tradiciniai patiekalai .................................................................................................... 16

1.4. Vasaros vaišės ........................................................................................................................................... 16

1.5. Rudens šventės ir tradiciniai patiekalai ..................................................................................................... 22

1.6. Iš rudens gėrybių ....................................................................................................................................... 22

1.7. Žiemos šventės ir tradiciniai patiekalai ..................................................................................................... 30

1.8. Žiemos valgių receptai .............................................................................................................................. 32

1.9. Šeimos šventės .......................................................................................................................................... 39

1.10. Saldumynai – vaišių simbolis .................................................................................................................. 49

2. RACIONALAUS VAIKŲ MAITINIMO/SI REKOMENDACIJOS .......................................................... 53

3. SCENINĖ KALBA .......................................................................................................................................... 58

3.1. Išorinė kalbos technika .............................................................................................................................. 58

3.1.1. Kalbos aparato struktūra ...................................................................................................................... 58

3.1.2. Kalbos balso lavinimas ........................................................................................................................ 59

3.1.3. Hiegieninis masažas ............................................................................................................................ 59

3.1.4. Artikuliacija ir rezonavimas ................................................................................................................ 60

3.1.5. Kvėpavimo svarba lavinant balsą ........................................................................................................ 61

3.1.6. Balso valdymas ir diapazono lavinimas .............................................................................................. 62

3.1.7. Tarties normos ..................................................................................................................................... 63

3.1.8. Dikcija ................................................................................................................................................. 64

3.2. Išorinės kalbos technikos įtvirtinimas ....................................................................................................... 67

3.2.1. Pratimai su greitakalbėmis .................................................................................................................. 67

3.2.2. Pratimai su paukščių garsų pamėgdžiojimais ...................................................................................... 68

3.2.3. Pratimai su skaičiuotėmis ................................................................................................................... 70

3.2.4. Pratybos su dialogais ........................................................................................................................... 72

3.2.5. Pasikalbėjimai patarlėmis ir priežodžiais ............................................................................................ 73

3.2.6. Pratybos su patarlėmis ir priežodžiais ................................................................................................. 77

3.2.7. Pratybos su eiliuotos pasakos tekstu ................................................................................................... 78

3.3. Vidinė kalbos technika .............................................................................................................................. 80

3.3.1. Vidinė žodinio veiksmo technika ........................................................................................................ 80

3.3.2. Loginiai kirčiai .................................................................................................................................... 80

3.3.3. Pauzės. Kalbos tempas ........................................................................................................................ 81

3.3.4. Intonacija ............................................................................................................................................. 82

3.3.5. Įvairių žanrų kūrinių skaitymo ypatybės ............................................................................................. 83

3.3.6. Viešojo kalbėjimo samprata. Kalbų rūšys ........................................................................................... 89

3.3.7. Rengimasis kalbai ............................................................................................................................... 90

3.3.8. Kalbos sakymas ir auditorijos baimė................................................................................................... 91

3.4. Vidinės kalbos technikos įtvirtinimas ....................................................................................................... 93

3.4.1. Pratybos su prozos tekstu .................................................................................................................... 93

3.4.2. Pratybos su eiliuotu tekstu ................................................................................................................... 95

3.4.3. Pratybos skaitant pasakėčią ................................................................................................................. 99

3.4.4. Užduotys pasitikrinimui .................................................................................................................... 100

4. KŪRYBINIAI PROJEKTAI ........................................................................................................................ 102

4.1. Poezijos teatralizavimas. Spektaklio kūrimas ......................................................................................... 102

4.2. Muzika spektaklyje arba teatralizuotame renginyje ................................................................................ 105

4.3. Draminė veikla su vaikais ....................................................................................................................... 106

4.4. Studentų vaidybinė patirtis. Kūrybiniai projektai ................................................................................... 107

4.4.1. Sutinkant RUDENĮ: vaidinimai ir teatralizuoti renginiai .................................................................. 107

4.4.2. Belaukiant KALĖDŲ STEBUKLO: vaidinimai ir teatralizuoti renginiai ......................................... 120

4.4.3. Sveikinant PAVASARĮ: spektakliai vaikams ................................................................................... 135

4.4.4. Belaukiant VASAROS: vaidinimai ir teatralizuoti renginiai ............................................................ 148

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ....................................................................................................................... 172

4

5

PRATARMĖ

Mokomoji knyga „Šventės kūrimo gairės“ skirta būsimųjų pedagogų studijoms bei socialinio darbo,

reklamos, kultūrinės veiklos, turizmo ir laisvalaikio vadybos studentams.

Pagrindinė knygą vienijanti tema – cikliškai pasikartojančios šventės ir pasirengimas joms.

Pirmoje knygos dalyje glaustai atskleidžiamas teorinis lietuvių tradicinių švenčių aspektas, aptariami

tradiciniai šventiniai valgiai. Kadangi keičiasi žmonių gyvenimo būdas, keičiasi ir šventės samprata. Senosios

lietuvių kalendorinės šventės neišvengiamai įgauna šiuolaikišką dvasią, naujos idėjos sėkmingai randa vietą

šalia senųjų papročių, ne viena nauja šventė prigijo mūsų šeimose bei ugdymo įstaigose. Kai kurie senieji

tradiciniai švenčių valgiai puikiai tinka mūsų šventiniam stalui ir šiandien. Tačiau savo šventinį stalą galime

paįvairinti šiuolaikiniais produktais, naujomis maisto gaminimo technologijomis, pamažu įprasdami nenukrauti

stalų sočiais valgiais, o išmokti mėgautis sveikais, gardžiais ir greitai paruošiamais patiekalais. Pirmojoje

knygos dalyje taip pat galima rasti vaikams skirtų šiuolaikiškų valgių receptų. Naudodamiesi gaminimo

aprašymais valgius galės ruošti ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Visi receptai, švenčių idėjos suskirstyti

atsižvelgiant į metų laikus. Pateikiamos kūrybinių darbų nuotraukos, iliustruojančios šventinių stalų serviravimo

ir šventinių aksesuarų kūrimo galimybes. Kūrybinius darbus atliko Panevėžio kolegijos studentai, vadovaujami

dėstytojos D. Stropaitienės, ir Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokyklos moksleiviai, vadovaujami

profesijos mokytojos N. Tamošiūnienės. Tikimasi, kad siūlomi kūrybinių darbų pavyzdžiai paskatins knygos

skaitytojus kurti, realizuoti savo kūrybinius sumanymus.

Valgio gaminimas – tai tiltas, jungiantis mus su istorinėmis krašto tradicijomis, papročiais, artimaisiais

bei šeima. Gebėjimas sveikai ir gardžiai gaminti yra vertybė. Tačiau šis užsiėmimas reikalauja žinių bei įgūdžių.

Antroji knygos dalis skiriama racionalaus vaikų maitinimo/si rekomendacijoms. Pateiktos praktinės užduotys ir

diskusijų klausimai leis studentams įvertinti racionalų ir sveiką mitybos aspektą bei skatins plačiau pasidomėti

šventimo tradicijomis atsižvelgiant į racionalios mitybos rekomendacijas.

Oficialios kalendoriuose surašytos šventės yra tik viena regima švenčių rūšis. Dainų, sporto, muzikos

šventės, asmeninės, bendrosios, šeimos, valstybinės, skirtingos ir cikliškai besikartojančios metų karuselėje.

Žmogus – socialinė būtybė, mėgstanti susigalvoti nuolat trūkstamų švenčių ir pramogų. Švenčių organizavimas

vaikams reikalauja iš pedagogų kūrybinės – meninės nuovokos, gabumų ir žinių. Metodinės priemonės trečio

skyriaus tikslas – padėti būsimam pedagogui, renginio vedėjui išsiugdyti scenos kalbos pagrindus, t.y., gerą

artikuliaciją, dikciją, lankstų, plataus diapazono balsą, įvaldyti estetinę kalbą ir balso raišką, išmokti raiškiai,

logiškai kalbėti lietuvių bendrine kalba, interpretuoti įvairių žanrų ir stilių literatūros kūrinius. Skyrių sudaro du

poskyriai: Išorinė kalbos technika ir Vidinė kalbos technika. Kiekvieno poskyrio gale pateikiamos užduotys

kūrybiniams savarankiškiems studentų darbams. Studijuodami skyrių Sceninė kalba, būsimieji pedagogai gali

susipažinti su kalbos technikos teorijos pagrindais, atlikdami užduotis – lavinti kalbos technikos įgūdžius bei

kūrybinius gebėjimus.

Organizuojant šventes su ugdytiniais, ypač praverčia sceninė vaidybinė patirtis. Tad ketvirtame metodinės

priemonės skyriuje pateikiami Panevėžio kolegijos Socialinių mokslų katedros studentų vaidybiniai projektai,

teatralizuotų renginių scenarijai, kurie buvo įgyvendinti skirtingose erdvėse: kolegijos auditorijose ir aktų salėje,

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės – Bitės viešosios bibliotekos vaikų ir jaunimo skyriuje, Panevėžio

savivaldybės bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje ,,Žalioji pelėda”, bendrojo lavinimo mokyklose, Panevėžio

Muzikiniame teatre. Kai kurie projektai rodyti po kelis kartus. Visi projektai buvo puikiai įvertinti jaunųjų

žiūrovų, pedagogų praktikų, socialinių partnerių.

Sudarytojos

6

7

1. ŠIUOLAIKINIS ŽVILGSNIS Į TRADICINES ŠVENTES

Iš pilkų kasdienybės siūlų nuaustas mūsų buvimas ČIA, į kurį margaspalvėmis švytinčiomis gijomis

įsipina ŠVENTĖ. Įsiklausykite: šventė – šventas, švęsti – šviesti! Sena legenda byloja, kad septintąją – šventės

dieną Dievas žmonėms dalina ir pašventina laiką, pripildo ateinančias kasdienybės valandas ramybės,

išskalauja iš jų nuobodulį. Septintoji diena kviečia skubantį žmogų sustoti, atidėti į šalį visus darbus, šventiškai

papuošti savo širdį ir prisiglausti prie Dievo Širdies.

Visas krikščioniškasis kalendorius yra tarsi nuolatinis gyvybingas pasikartojimas. Jis savotiškai atsako į

žmogų kamuojančius vienatvės, kančios, prasmės klausimus. Adventas net niūriausius rudens vakarus

praskaidrina Kalėdų laukimu... Ak, Kūčių vakarienė, prie gomurio limpantis kalėdaitis, šienas po balta

staltiese, pirmoji danguje sušvitusi žvaigždė, žvakelės ir eglutės kvapas, slaptingoji Kalėdų naktis...

Nuostabioji Velykų šventė: svaigūs pavasario kvapai, akinanti pirmoji žaluma, su kiekvienu pumpuru

besiskleidžianti viltis, margučiai, džiaugsmingas varpų skambesys...

Sekminės, pats ilgiausias krikščioniškojo kalendoriaus laikotarpis, vainikuojamas Šventosios Dvasios

nusileidimu. „Ateik, Dvasia dieviška, dangaus ugnį nešina, spinduliais nužerk mane“, - gieda žmonės, trošdami

kasdieniškosios savo būties prašviesėjimo.

Rytuose mėgstama patarlė: „Yra laikas duonai, yra laikas pareigai, yra laikas šventei ir džiaugsmui!“

Žmogus, pažeidęs šį cikliškumą, gyvas tik duona ir pareigomis, pamiršęs šventes, džiaugsmus ir žaismą,

sumenksta, nuskursta savo dvasia...

/ Ivanauskaitė Jurga. Apie kasdienybę ir šventes /

Daug ką keičia laiko vėjai, tačiau iš praeities mes imame tai, kas gražu, gera, naudinga. Džiugu, kad

didžiosios metinės šventės nedingo iš mūsų kalendoriaus: suvienyti jų prie bendro stalo susėda šeimos nariai,

artimieji, draugai, dalijasi ne tik gardesniu valgiu, bet ir širdžių šiluma. Žinoma, daugelis senųjų tradicijų liko

praeityje – tai natūralu, nes gyvenimas nestovi vietoje, keičiasi kartos, jų gyvenimo būdas, keičiasi ir šventės

samprata. Senosios lietuvių kalendorinės šventės neišvengiamai įgauna šiuolaikišką dvasią, naujos idėjos

sėkmingai randa vietą šalia senųjų papročių, o ir naujų švenčių ne viena prigijo. Kai kurie senieji tradiciniai

švenčių valgiai puikiai tinka mūsų šventiniam stalui ir šiandien. Tačiau savo šventinį stalą galime paįvairinti

šiuolaikiniais produktais, naujomis maisto gaminimo technologijomis, pamažu įprasdami nenukrauti stalų

sočiais valgiais, o išmokti mėgautis sveikais, gardžiais ir greitai paruošiamais patiekalais.

Valgis yra tai, kuo gyvas mūsų organizmas. Valgis yra tai, kuo grožisi mūsų akys, kas maloniai dirgina

mūsų uoslę, džiugina akis ir kas galiausiai ištirpsta mūsų burnoje... Be to, valgis – dar ir tai, kas sukviečia mus

prie bendro stalo, skatina bendrauti ar tiesiog maloniai leisti laiką...

1.1 Pavasario šventės ir tradiciniai patiekalai

Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Todėl tai linksma žiemos

palydų šventė. Anksčiau ją švęsdavo net šešias dienas. Per Užgavėnes kaimas virsdavo savotišku teatru, visi

krėtė išdaigas, vaikščiodavo persirengėliai. Besiartinant septynias savaites truksiančiai gavėniai, kuri seniau

būdavo labai sunki ir neskalsi maisto, per Užgavėnes visi stengdavosi kuo daugiau ir riebiau prisivalgyti. Nuo

pat ryto būdavo kepami ir verdami riebūs valgiai: miltiniai ir bulviniai blynai, šiupiniai su kiauliena ar gaidžio

pasturgaliu, troškinti kopūstai, vėdarai, dešros, kiaušinienė, mielinės spurgos ir pyragaičiai. Skirtingose Lietuvos

vietovėse per Užgavėnes valgydavo nuo devynių iki dvylikos kartų per dieną. Iki einant gulti reikėdavo sudoroti

visą patiektą mėsą, nes rytojaus – Pelenų – dieną galima buvo valgyti tik tai, kas „tarp dantų liko“. Pelenų diena

– tai pirmoji Gavėnios diena. Didžiausias šios dienos darbas – puodus, dubenis ir šaukštus pelenais iššveisti.

Duonos šią dieną nekepdavo, kad vasarą ji nepelytų. Gavėnios pasninkas trukdavo septynias savaites. Jo metu

nevalgydavo mėsos, lašinių, o trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais sauso pasninko metu suaugusieji

nevalgydavo ir pieniškų valgių. Šiuo laikotarpiu sočiai buvo valgoma tik kartą per dieną, o likusius kartus tik

lengvai užkandama. Dažniausiai ant stalo būdavo įvairių patiekalų iš grūdų, daržovių, ankštinių augalų, gardintų

riešutais, įvairiomis sėklomis, džiovintais vaisiais. Patiekalai buvo skaninami džiovintomis prieskoninėmis

žolelėmis. Šeimininkės gamindavo paprastus patiekalus tik iš kelių produktų. Įvairiuose Lietuvos regionuose

patiekalai skyrėsi priklausomai nuo to regiono produktų. Lietuviškiems pasninko patiekalams būdingi grūdai,

tačiau Dzūkijoje dažniausiai gaminti patiekalai iš grikių, Aukštaitijoje – iš rugių, o Žemaitijoje patiekalai

gardinti kanapėmis ir linų sėmenimis. Pasninko metu gausiai buvo valgoma silkės patiekalų.

8

Šiuolaikinis gyvenimas diktuoja kitas taisykles. Stulbinama produktų įvairovė, jų įsigijimas bet kokiu

metu pakoregavo pasninko tradicijas taip, kad griežtas pasninkas tapo rekomendacija. Dabar svarbiausia tai,

kad, atsisakius tam tikrų dėmesį blaškančių ir laiką atimančių dalykų, sutaupytu laiku būtų galima pasidalyti su

kitais. Be to, atsisakę tam tikrų produktų tarsi grūdiname sielą. Net jei nekreipsime dėmesio į religines

nuostatas, sveikam žmogui tinka apriboti tam tikrų maisto produktų grupių vartojimą. Pasninkauti – tai nereiškia

valgyti vienodą ir nuobodų maistą. Šiandieninė informacija ir maisto produktų gausa suteikia neįtikėtinai daug

galimybių paįvairinti maistą ir atrasti netikėtų derinių.

Lietuvoje kaip ir daugelyje Europos šalių Balandžio 1d. – tai išdaigų ir juoko diena (Iliustracija žr. 1.1

pav.). Ši šventė tradicinių valgių neturi. Po Verbų Sekmadienio prasidedančios Didžiosios savaitės trečiadienį

žmonės laikėsi „sauso“ pasninko – nevalgė mėsos ir pieno patiekalų. Nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Velykų

pusryčių nevalgydavo ir žuvies bei silkės patiekalų.

Laiko ratas apsisuka, žemė išsivaduoja iš šalčio ir tamsos gniaužtų. Ateina Velykų rytas, atnešdamas

saulę, šilumą ir šviesą. Svarbiausias Velykų simbolis ir pagrindinis patiekalas – kiaušinis. Jis simbolizuoja

gyvybės atsiradimą, vaisingumą. Pirmą Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštus pašventintus

margučius, Velykų bobą, keptą kumpį ir būtinai įvairių rūkytų, virtų, sūdytų, kvapniomis žolelėmis pagardintų

lašinių. Ant šventinio stalo puikuodavosi iš naminio sviesto padarytas avinėlis, ragaišiai, bandos, kiaušiniais,

kopūstais arba grybais įdaryti papločiai, pyragai. Velykų tradicijos mažai tepasikeitė – ir šiais laikais šventinis

Velykų stalas atrodo panašiai (Iliustracija žr. 1.2 pav.).

Daug bendro su Velykų papročiais turi ir Atvelykio šventė: ridenami margučiai, vaikai lanko savo krikšto

tėvus, kad gautų margučių dovanų. Per Atvelykį seniau valgydavo kiaušinienę (Iliustracija žr. 1.3 pav.).

Senas ir gražias tradicijas turi pavasario šventė, švenčiama balandžio 23 d. – šv. Jurgio dieną. Istoriniuose

šaltiniuose minima, kad Jurgio dieną buvo rodoma didelė pagarba arkliams ir arkliaganiams, kurie per Jurgines

„jurginėdavo“ po kaimą ir, prisirinkę įvairaus maisto, vakare visiems surengdavo smagias vaišes, kurių

pagrindinis patiekalas – kiaušinienė ir pirmosios pavasarinės salotos.

Lietuviai pavasarį švęsdavo ir Šeštines (šeštas ketvirtadienis po Velykų) bei Sekmines (septintas

sekmadienis po Velykų). Per Šeštines virdavo žirnius su kiaulės koja, o kai kuriose vietovėse išvirdavo šešis

virtinius. Per Sekmines piemenėliai rinkdavo „melžtuves“ sudėtinėms piemenėlių vaišėms. Pagrindinis tos

dienos valgis buvo ant laužo kepta kiaušinienė. Vyrai darydavo alų, o moterys vaišėms sunešdavo mėsos,

pyrago, dešrų, sūrių, sviesto.

Ir šiais laikais kai kur švenčiamos Sekminės. Tą dieną šurmuliuoja amatų mugės, vyksta koncertai,

žolynais puošiamos bažnyčios. Tai puiki proga sukviesti gimines, draugus ir švęsti pavasarį (Iliustracija žr. 1.4

pav.).

1.1 pav. Balandžio 1-osios šventinio stalo dekoras

9

1.2 pav. Velykų stalo dekoras

1.3 pav. Atvelykio stalo dekoras

10

1.4 pav. Sekminių stalo dekoras

1.2 Valgiai, kuriais galime pasitikti pavasarį

Lietiniai

10 lietinių reikės: 1,5 stiklinės kvietinių miltų, 1 stiklinės pieno, 1 stiklinės vandens, 2 kiaušinių, žiupsnelio

druskos ir aliejaus (arba lydyto sviesto) keptuvei patepti.

Gaminimo eiga:

1. Į dubenį įsijoti miltus, druską, įmušti kiaušinius.

2. Supilti vandeniu atskiestą pieną ir visą laiką tešlą maišyti, kad miltai nesušoktų į gumuliukus.

3. Tešlą palaikyti 30 min., kad išbrinktų.

4. Keptuvę patepti riebalais, įkaitinti. Į ją plonu sluoksniu pilti tešlą ir lygiai paskirstyti visoje keptuvėje.

5. Kai lietinis pagelsta, jį apversti.

Tešla gali būti įvairesnių skonių ir spalvų.

Saldi – į tešlą įberti 2 šaukštus cukraus ir gerai išmaišyti.

Sūri – į tešlą įberti 1 arbatinį šaukštelį prieskoninių žolelių.

Raudona – į tešlą įpilti 2 šaukštus pomidorų tyrės arba pastos.

Žalia – į tešlą įdėti 100 g garuose virtų ir susmulkintų špinatų.

Geltona – į tešlą įberti 1 arbatinį šaukštelį kurkumos.

Norint, kad tešla būtų dar įvairesnių spalvų, ją galima nudažyti ir maistiniais dažais.

11

Lietinių ritinėliai su kumpiu ir varškės sūriu

10 porcijų įdaro reikės: 200 g riebaus varškės sūrio, 2 šaukštų grietinės, 1 šaukšto apelsino sulčių, 70 g kumpio,

1 poro, druskos.

Gaminimo eiga:

1. Iš sūrios arba geltonos tešlos iškepti lietinius.

2. Sūrį gerai ištrinti su grietine.

3. Į gautą masę suberti mažais kubeliais supjaustytą kumpį. Pasūdyti, supilti apelsino sultis ir išmaišyti.

4. Lietinius aptepti įdaru, susukti ritinėliais ir perrišti nuplautais, nusausintais ir išilgai perpjautais porų

lapais.

Lietinių ritinėliai su žuvies ir sūrio įdaru

10 porcijų įdaro reikės: 200 g riebaus varškės sūrio, 100 g rūkytos žuvies (skumbrės, silkės), 3 šaukštų grietinės,

1 šaukšto sviesto, svogūnų laiškų, druskos.

Gaminimo eiga:

1. Iš sūrios arba raudonos tešlos iškepti lietinius.

2. Sūrį gerai ištrinti su grietine, sviestu, sudėti susmulkintą žuvį.

3. Iškeptus lietinius aptepti įdaru, susukti ir perrišti svogūnų laiškais.

Lietinių tortas

Reikės: 400 g riebios grietinės, 2 šaukštai cukraus pudros, 2 pakeliai vanilinio cukraus (32 g), 2 apelsinai, 2

stiklinės iš kompoto išgriebtų vaisių ar uogų (vyšnių, aviečių, braškių, kriaušių ar kt.) arba 2 stiklinės šviežių

vaisių ar uogų.

Gaminimo eiga:

1. Iškepti saldžius lietinius.

2. Konservuotus vaisius nuvarvinti, šviežius – nuplauti ir nusausinti.

3. Gerai atšaldytą grietinę išplakti. Baigiant plakti suberti cukraus pudrą, vanilinį cukrų.

4. Vaisius supjaustyti smulkiais gabaliukais.

5. Lietinius pertepti plakta grietine, ant jos išdėlioti supjaustytus vaisius.

6. Viršutinį grietinės sluoksnį papuošti vaisiais ir uogomis.

Jėgų suteikiančios sultys

2 porcijoms reikės: 4–5 obuolių išimtomis šerdimis, 2 didelių nuluptų morkų, saujos besėklių vynuogių.

Gaminimo eiga:

1. Visus vaisius ir daržoves sudėti į sulčiaspaudę. Išspaudus sultis, reikia paragauti. Jei sultys per stiprios,

jos atskiedžiamos virintu šaltu vandeniu.

2. Supilstoma į 2 stiklines ir iš karto patiekiama.

12

Dilgėlių sriuba

Reikės: 1 kg šviežių dilgėlių lapelių, 1 svogūno, 1–2 morkų, 2–4 pomidorų, 1 šaukšto miltų, 200–300 g

natūralaus jogurto, lydyto sviesto kepimui (ar aliejaus), 100 g išvirtų ryžių, druskos pagal skonį.

Gaminimo eiga:

1. Į verdančio vandens puodą įdėti gerai nuplautas dilgėles. Pavirti 10 min. Nukošti. Dilgėlių lapus

supjaustyti.

2. Atskirame puode svieste pakepinti sutarkuotą morką ir supjaustytą svogūną. Užpilti dilgėlių nuoviru.

Pavirti dar kelias minutes, įdėti supjaustytus pomidorus, druskos ir atskirai išvirtus ryžius.

3. Atskirame dubenyje išmaišyti jogurtą su miltais ir 1 – 2 šaukštais sriubos. Šį mišinį supilti atgal į puodą.

Pakaitinti dar kelias minutes.

Košė su griežinėliais pjaustytu obuoliu (bananu)

2 porcijoms reikės: 100 g avižinių dribsnių, 1 arbatinio šaukštelio kviečių grūdų gemalų (esant pageidavimui),

250 ml pieno, 2 arbatinių šaukštelių medaus arba 1 šaukšto klevų sirupo (dedama, jei to pageidaujama),

žiupsnelio sėmenų (esant pageidavimui), 1 obuolio arba banano.

Gaminimo eiga:

1. Avižas ir grūdų gemalus (jei jie naudojami) sudėti į puodą su pienu. Nuolat maišant virti apie 4 min.,

kol košė taps vientisa, kreminės konsistencijos.

2. Obuolį ar bananą kepti iki 180 laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 20 min. Prieš pjaustant

griežinėliais, juos atvėsinti.

3. Ant košės viršaus išdėlioti griežinėliais pjaustytus obuolius (bananus), pabarstyti linų sėmenimis,

apšlakstyti medumi ar klevų sirupu.

Bananai organizmui suteikia energijos ir turi kalio, kuris itin svarbus nervinių ląstelių funkcijoms užtikrinti.

Obuoliuose gausu vitamino C. Avižose yra optimalus B grupės vitaminų, magnio, kalio ir kalcio kiekis. Avižos

yra lėtai virškinamos, todėl išlaikomas pastovus energijos ir cukraus kiekis kraujyje.

Stebuklingi traškučiai

20 porcijų reikės: 75 g arba ¾ puodelio migdolų drožlių, 60 g smulkintų bertoletijų, 70 g arba 0,5 puodelio

saulėgrąžų, 55 g arba 0,5 puodelio moliūgų sėklų, 400 g arba 4 puodelių avižinių dribsnių, 200 g arba 1,5

puodelio džiovintų smulkiai pjaustytų abrikosų, 200 g arba 1,5 puodelio razinų (kitų uogų), 0,2 l medaus arba

klevų sirupo.

Gaminimo eiga:

1. Sausoje keptuvėje nuolat pamaišant paskrudinti riešutus ir sėklas. Skrudinti vidutinėje temperatūroje

apie 3 min. Palaukti, kol atvės.

2. Skrudintus riešutus, sėklas, dribsnius ir džiovintus vaisius sudėti į dubenį ir gerai išmaišyti su medumi

arba klevų sirupu.

Bananinis jogurtas

2 porcijoms reikės: 2 šaukštai sėklų mišinio – saulėgrąžų, moliūgų, sezamų, 2 nedideli bananai, 230 g arba 1

puodelis natūralaus biojogurto, 2 arbatiniai šaukšteliai klevų sirupo (ar medaus).

Gaminimo eiga:

1. Sėklų mišinį lengvai apskrudinti sausoje keptuvėje, kol įgaus auksinį atspalvį.

2. Supjaustytus bananus padalinti pusiau ir sudėti į du dubenius. Ant jų užpilti jogurto ir apibarstyti

sėklomis. Galiausiai kiekvieną porciją apšlakstyti klevų sirupu.

13

Florentinai su kiaušiniais

2 porcijoms reikės: 225 g gerai nuplautų šviežių špinatų lapų, 3 šaukštų tirštos grietinėlės arba grietinės,

nedidelio tarkuoto muskato riešuto, 2 kiaušinių, 40 g arba 1/3 puodelio tarkuoto čederio sūrio.

Gaminimo eiga:

1. Špinatus keletą minučių pavirti garuose, kol suminkštės. Gerai juos nusausinti, smulkiai supjaustyti,

sumaišyti su grietinėle ir tarkuotu muskatu. Gautą masę pakaitinti. Tada sudėti į nedidelį karščiui

atsparų indą.

2. Špinatų masėje padaryti dvi duobutes, į kurias tilptų kiaušiniai. Į duobutes įmušti kiaušinius ir

apibarsčius juos tarkuotu sūriu pakepti 2–3 min., kol kiaušiniai iškeps.

Bananų – šokolado drožlių bandelės

Reikės: 1 didelio sunokusio banano, 1 stiklinės pieno, 1 kiaušinio, 55 g išlydyto sviesto, 1,5 stiklinės rupių

miltų, 1 arbatinio šaukštelio sodos, 0,5 stiklinės cukraus pudros, ¾ stiklinės šokolado drožlių.

Gaminimo eiga:

1. Dubenėlyje gerai išmaišyti sutrintą bananą, pieną, kiaušinį ir sviestą.

2. Persijotus miltus, sodą, cukrų ir šokolado drožles sukrėsti į bananų tyrę ir lengvai išmaišyti.

3. Gautą masę sudėti į riebalais išteptas bandelių kepimo formeles. Kepti 20 min. 190 laipsnių

temperatūros orkaitėje.

Blyneliai

Reikės: 1 stiklinės avižinių dribsnių, 3 persimonų, 500 ml pasukų arba rūgpienio, 2–3 šaukštų rupių miltų,

išlydyto sviesto kepimui, 1 arbatinio šaukštelio sodos, 1 šaukšto rudojo cukraus.

Gaminimo eiga:

1. Avižinius dribsnius sumalti.

2. Pasukas ar rūgpienį, kiaušinius, cukrų sumaišyti iki vientisos masės. Įmaišyti sodą. Suberti maltus

dribsnius, įsijoti miltus.

3. Persimonus supjaustyti nedideliais gabalėliais ir suberti į tešlą.

4. Blynelius kepti įkaitintuose riebaluose.

5. Patiekti galima su pasirinktu padažu.

Padažas 1: 1 stiklinės sutrintų persimotų, 0,5 stiklinės apelsinų sulčių, 0,2 stiklinės medaus, tarkuota vieno

apelsino žievelė.

Visas sudedamąsias dalis sudėti į puodą ir kaitinti ant vidutinės ugnies, kol masė ims tirštėti (maždaug 10–15

min).

Padažas 2: persimonų riekeles apkepti svieste, apibarstyti ruduoju cukrumi ir sutrinti.

Padažas 3: smulkiai supjaustytus persimonus sumaišyti su rikotos sūriu, įpilti šiek tiek citrinų sulčių, įdėti

medaus ir šviežiai maltų rožinių pipirų. Šis padažas tinka ir prie salotų.

14

Apelsinų salotos

1–2 porcijoms reikės: 1 gerai prinokusio apelsino, 0,5 citrinos, 1 šaukšto skysto medaus, smulkintų graikinių ar

lazdyno riešutų.

Gaminimo eiga:

1. Apelsino žievę nuo viršaus iki apačios įpjauti vienodo pločio rėželiais, tik apačioje žievę reikia palikti

įpjautą ne iki galo. Apelsino žieveles praskleisti tarsi žiedą, išimti apelsiną.

2. Praskleistą tarsi žiedą žievę dėti į salotinę.

3. Apelsino skilteles supjaustyti nedideliais gabalėliais, sudėti į kitą dubenėlį, išspausti citrinos sultis,

įberti smulkintų riešutų. Viską gerai išmaišyti ir šią masę sukrauti į salotinę su praskleistais apelsino

žiedais.

4. Salotų viršų palaistyti skystu medumi.

Riešutiniai viščiukai

4 porcijoms reikės: 2 viščiuko krūtinėlės filė (be kaulo), 4 bambukinių iešmelių, 1/3 stiklinės riešutinio sviesto,

0,5 stiklinės vandens, ¼ stiklinės kokoso pieno, 1 šaukšto nesūraus sojos padažo, 2 šaukštų aliejaus.

Gaminimo eiga:

1. Supjaustyti vištieną gabalėliais ir sumauti ant iešmelių.

2. Į dubenį sudėti riešutų sviestą, vandenį, kokoso pieną, sojos padažą ir viską sumaišyti. Gautu skysčiu

gausiai apšlakstyti vištienos gabalėlius.

3. Vištienos gabalėlius kepti ant vidutinės ugnies įkaitintame aliejuje po porą minučių iš kiekvienos pusės,

kol gražiai apskrus.

Lamingtono sausainėliai

12 porcijų reikės: sviestinės ar biskvitinės tešlos pyrago (maždaug 18x28 cm), 455 g cukraus pudros, 3 šaukštų

kakavos miltelių, 6–8 šaukšto šilto vandens, 455 g kokoso drožlių.

Gaminimo eiga:

1. Pyragą supjaustyti į 12 dalių.

2. Į platų dubenį persijoti cukraus pudrą ir kakavos miltelius.

3. Į dubenį pilti vandenį, kol gausis skystas glajus.

4. Į kitą platų dubenėlį suberti kokoso drožles.

5. Pirštais ar dviem šakutėmis pamerkti pyrago gabalėlį į šokoladinį glajų, nuvarvinti, o po to apvolioti

kokoso drožlėse.

6. Padėjus ant grotelių leisti apdžiūti.

Varškės apkepas su obuoliais (bananais)

Reikės: 0,5 kg varškės, 100 g sviesto, 1 kiaušinio, 200 g grietinės, 3 šaukštų cukraus, 1 pakelio vanilinio

cukraus, 4 rūgščių obuolių (bananų), 3 šaukštų manų kruopų.

Gaminimo eiga:

1. Sviestą padalinti į tris dalis.

2. Varškę ištrinti su gabalėliu sviesto, įmušti kiaušinį, supilti grietinę, manų kruopas, cukrų. Viską gerai

išsukti.

3. Į kepimo formą, pateptą sviestu, sudėti pusę paruoštos masės, ant jos sudėti supjaustytus obuolius

(bananus) ir užpilti likusia mase.

4. Ant viršaus palaistyti tirpinto sviesto.

5. Kepti vidutinėje temperatūroje apie 0,5 val.

15

Bandelės su varške

Reikės: 1 kg miltų, 2 kiaušinių, 1 pakelio sausų mielių (10–15g), 700 g šilto pieno, 0,5 stiklinės cukraus,

žiupsnelio druskos.

Įdarui: 700 g riebios varškės, 2 kiaušinių, 3 - 5 šaukštų cukraus.

Gaminimo eiga:

1. Dubenyje su miltais išmaišyti mieles, supilti pašildytą pieną ir su cukrumi išplaktus kiaušinius.

2. Dubenį padėti šiltai. Maždaug per valandą tešla turi iškilti.

3. Įdarui sumaišyti visus produktus.

4. Iš iškočiotos tešlos išspausti norimos formos bandeles ir jas pripildyti įdaro, gerai užspausti kraštus.

5. Bandelių viršų aptepti kiaušinių tryniais, išplaktais su vandeniu.

6. Kepti 200 temperatūros orkaitėje apie 30 min., kol pakils ir gražiai paruduos.

Virtinukai su grikių koše

6 porcijoms reikės: 2,5 stiklinės miltų, 1 kiaušinio, 25 g mielių, 0,5 stiklinės šilto pieno, 4 šaukštų cukraus, 1

šaukšto sviesto, žiupsnelio druskos.

Įdarui: 150 g varškės, 1 stiklinės grikių kruopų, 20 džiovintų slyvų, 2 šaukštų sviesto.

Gaminimo eiga:

1. Iš pusės kiekio miltų, pieno, mielių ir cukraus padaryti įmaišalą ir padėti, kad pakiltų. Sudėti likusius

miltus, šaukštą sviesto ir druską. Užminkyti tešlą ir uždengti.

2. Išvirti birią grikių košę.

3. Varškę pertrinti per sietelį ir sumaišyti su koše, įdėti 2 šaukštus sviesto ir išmirkytas smulkiai

supjaustytas slyvas.

4. Iš tešlos padaryti volelį ir supjaustyti į 30 skridinėlių. Juos išploti tarp delnų, dėti įdaro ir užspausti

kraštus.

5. Galima virti dideliame vandens kiekyje arba kepti 180 laipsnių temperatūros orkaitėje apie 25 min.

Ruošiant virtinukų tešlą patartina naudoti karštą vandenį, jei pilama šalto ar drungno vandens, tešla bus sunkiai

iškočiojama.

Užspaudžiant virtinukų kraštus sulipdymo vietoje neturi būti sausų miltų (ją dar galima patepti kiaušinio

baltymu), o kad geriau laikytųsi, pirštus reikėtų suvilgyti vandeniu.

Virtinukai dedami į verdantį, pasūdytą vandenį, į kurį įpilta šiek tiek aliejaus.

Verdama, kol virtinukai iškyla į paviršių.

Virtinukų tešla gali būti minkoma vien iš miltų ir vandens (3 stiklinėms miltų reikės 1 stiklinės vandens), ją

galima pagardinti kiaušiniais, sviestu ar aliejumi.

16

1.3 Vasaros šventės ir tradiciniai patiekalai

Gražiausia vasaros šventė – Joninės (Rasos, Kupolės). Lietuvoje vasaros saulėgrįža sutampa su

augmenijos branda ir žydėjimu, jos vešlumu ir gyvastingumu. Buvo tikima, kad iki Joninių surinkti žolynai

geriausiai tinka vaistams. Jaunimas susirinkdavo gražiausiose aukštumėlėse, kurdavo laužus, dainuodavo,

šokdavo. Merginos surinkdavo žolynų puokštes – kupoles, pindavo ir plukdydavo vainikus, burdavo ateitį.

Tikėdavo, kad vidurnaktį pražysta papartis – svajonių, išminties ir laimės įsikūnijimas (todėl labai sunkiai

pasiekiamas).

Tradicinių valgių ši šventė neturi, tačiau nuo seno buvo paprotys prie Joninių laužo ką nors atsinešti

vaišėms (Iliustracija žr. 1.6(a),1.6(b) pav.).

Mūsų dienomis Joninių laužus galima kurti tik specialiai tam įrengtose laužavietėse. Žolėmis Joninių

vainikams galima pasirūpinti išvakarėse arba ryte. Jas pamerkti į vandenį, o išimti prieš pat pynimą. Reikia

nepamiršti, kad vainikas turi būti nupintas iš skirtingų žolynų.

Kai atsisveikindama vasara moja apsunkusiomis nuo prinokusių vaisių medžių šakomis,

įvairiaspalvėmis gėlėmis, lietuviai nuo seno švęsdavo Žolinę. Ši šventė – tai tarsi padėka vasarai. Už derlių,

sodo ir daržo gėrybes, už šilumą ir saulę. Ši šventė dar vadinama Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į

dangų šventė. Iki šių dienų žmonės išsaugojo seną tradiciją neštis į bažnyčią šventinti įvairių žolynų, šviežių

vaisių ir daržovių, pirmojo derliaus duonos. Senovėje pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo

su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Žolinė nuo seno buvo švenčiama dideliame

šeimos narių, giminių, draugų ir kaimynų būryje: po ilgo ir sunkaus triūso laukuose tai būdavo proga pailsėti,

susiburti ir drauge pasidžiaugti užaugusiu derliumi (Iliustracija žr. 1.5 pav.).

1.5 pav. Žolinės šventinio stalo dekoras

17

1.6(a) pav. Joninių šventinio stalo serviravimo fragmentas

1.6(b) pav. Joninių šventinio stalo serviravimo fragmentas

18

1.4 Vasaros vaišės

Pienių salotos

4 porcijoms reikės: 300 g pirmųjų pienių lapelių, nuskintų anksti ryte, 100 g vytinto kumpio, 1–2 tarkuotų

morkų, 1 saliero stiebo, 4 virtų kiaušinių, 1 nedidelės supjaustytos česnako skiltelės, pipirų pagal skonį.

Padažui: 2 šaukštų obuolių arba balzaminio acto, 1 arbatinio šaukštelio garstyčių, 4 šaukštų aliejaus.

Gaminimo eiga:

1. Pienių lapelius kruopščiai nuplauti ir nusausinti. Jei jie ilgi, galima perpjauti pusiau. Lapelius dubenyje

sumaišyti su susmulkintu česnaku.

2. Įdėti supjaustytas daržoves. Viską sumaišyti.

3. Padažui skirtus produktus suplakti, užpilti ant salotų.

4. Viršų puošti per pusę perpjautais kiaušiniais ir vytinto kumpiu juostelėmis.

Medumi kvepiantys drebučiai

12 porcijų reikės: 400 g prasiskleidusių pienių žiedų, 1 kg cukraus, 1,5 l vandens, 2 apelsinų ir 2 citrinos ( jei šie

vaisiai neekologiški, patartina juos nuvalyti soda ir nuplauti karštu vandeniu).

Gaminimo eiga:

1. Pienių geltonąją dalį išpešioti. Žaliąją dalį ir patį viduriuką išmesti.

2. Geltonus pienių žiedlapius sudėti į puodą su supjaustytomis citrinomis ir apelsinais, paliekant jų odelę.

Viską užpilti vandeniu ir 1 valandą virti ant silpnos ugnies – žiedlapiai turi būti apsemti.

3. Viską sutrinti per smulkų rėtį. Į gautą skystį suberti cukrų ir virti apie 45 min. Ar drebučiai stingsta,

galima patikrinti kelis lašelius užlašinus ant šaltos lėkštės krašto.

4. Drebučius supilti į indelius ir dar parą palaikyti.

Kokteilis

Reikės: 1 sunokusio banano, 1,5 stiklinės natūralaus jogurto ar apelsino sulčių, cinamono miltelių ar tarkuoto

muskato riešuto, 1 kiaušinio, medaus pagal skonį.

Gaminimo eiga:

1. Visus komponentus, išskyrus tarkuotą muskatą (cinamoną), sudėti kartu ir gerai išplakti plaktuvu.

2. Išpilstyti į stiklines ir pabarstyti muskato riešutais ar cinamonu.

Skrebutis

Reikės: 1 kiaušinio, 0,5 stiklinės pieno, 1 arbatinio šaukštelio cukraus, 0,5 arbatinio šaukštelio vanilės esencijos

arba iš vanilės ankšties išimtų kelių sėklelių, 2 riekių kvietinių miltų duonos, cinamono, vaisių serviravimui.

Gaminimo eiga:

1. Šakute suplakti kiaušinį, pieną, cukrų ir vanilę.

2. Sudėti į plakinį duonos riekeles ir palikti 1–2 min.

3. Dėti į įkaitintą keptuvę, gerai apkepti iš abiejų pusių.

4. Iškeptą apibarstyti cinamonu ir patiekti su šviežiais vaisiais.

19

Trinta šviežių uogų sriuba

4 porcijoms reikės: 500 g šviežių uogų (braškių, žemuogių, mėlynių), 0,5 stiklinės cukraus, 150 g vanilinių

džiūvėsėlių, 0,5 stiklinės grietinės, 2 stiklinės vandens.

Gaminimo eiga:

1. Šviežias uogas nuplauti, nuvarvinti ir sutrinti.

2. Į puode verdantį vandenį suberti cukrų ir pavirinti, kol jis ištirps.

3. Sirupą atšaldyti ir sumaišyti su trintomis uogomis.

4. Patiekiama su grietine ir džiūvėsėliais.

Iš tiesų tokia sriuba – puikus desertas, kurį valgome sočiai papietavę. Bet ji gali būti patiekiama ir

pavakariams, vakarienei ar pobūvio metu. Tuo labiau, kad saldžių sriubų įvairovė – didžiulė: yra ir lengvų

vaisinių, ir sotesnių – su virtinukais, kukuliais, kruopomis, makaronais.

Šaltas dešrainis

2 porcijoms reikės: 4 aukščiausios rūšies dešrelių (kalakutienos), 1 tortilijos, supjaustytos į 4 juosteles.

Gaminimo eiga:

1. Kepsninėje arba keptuvėje su grioveliais vidutinėje temperatūroje kepti dešreles, kol įgaus auksinį

atspalvį.

2. Į sausą keptuvę sudėti tortilijos juosteles ir pašildyti.

3. Paruoštas dešreles sudėti ant tortilijos juostelių, pagardinti naminiu majonezu, pomidorų padažu ar

avokadų padažu.

Avokadų padažas (2–4 porcijos): 1 prinokęs avokadas, 1 nedidelė sutrinta česnako skiltelė, 1 šaukštas citrinų

sulčių, 1 šaukštas naminio majonezo.

Avokadą perpjauti pusiau, išimti kauliuką. Visus produktus sutrinti virtuviniu kombainu.

Pomidorų padažas (10 porcijų): 3 natūraliai prinokę pomidorai, 3 česnako skiltelės, 2 šaukštai alyvuogių

aliejaus, 2 šaukštai šviežiai spaustų citrinos sulčių, druskos, pipirų, 200 g išvirtų ir nusausintų pupelių (esant

pageidavimui).

Pomidorus ir česnaką apšlakstyti aliejumi ir kepti iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 min., kol

suminkštėja pomidorai ir česnakai. Nuo česnakų ir pomidorų nulupus odeles kartu su likusiu aliejumi, citrinos

sultimis, pupelėmis sudėti į virtuvinį kombainą ir suplakti iki vientisos masės.

Naminis majonezas (2–4 porcijos): 1 kiaušinio trynys, 1/2 arbatinio šaukštelio garstyčių, 2 šaukštų citrinos

sulčių, 1/2 arbatinio šaukštelio cukraus, 25 ml alyvuogių aliejaus, 50 ml riešutų aliejaus, druskos, šviežiai maltų

baltųjų pipirų ir mėgstamų prieskonių.

Dubenėlyje kiaušinio trynys išplakamas su garstyčiomis, cukrumi, druska ir citrinos sultimis. Plakant labai lėtai

plona srovėle varvinamas aliejus, kol masė pradeda po truputį tirštėti. Pridedama mėgstamų prieskonių.

Šaltas dešrainis yra gera alternatyva įprastam riebiam dešrainiui, kurio ruošimui naudojama nekokybiška

dešrelė. Šaltas dešrainis gaminamas iš daug mėsos turinčios aukščiausios rūšies dešrelės ir šiltos minkštos

tortilijos. Jei patiekalo ruošimui naudojami pirktiniai padažai, rekomenduojama rinktis tokius, kurių sudėtyje

nebūtų nei druskos, nei cukraus bei vengti maistinių priedų.

20

Suktinukas su krevečių įdaru

2 porcijoms reikės: 1 šaukšto aliejaus, 1 susmulkintos česnako skiltelės, 0,5 juostelėmis pjaustytos raudonosios

paprikos, 150 ml arba passata padažo (pomidorų tyrės), 0,5 arbatinio šaukštelio kmynų ar kumyno, 1 šaukšto

pomidorų tyrės, 0,5 citrinos sulčių, 115 g virtų krevečių, 2 tortilijų, 0,5 mažo, kubeliais supjaustyto avokado, po

kupiną šaukštą natūralaus jogurto, varškės ar grietinės.

Gaminimo eiga:

1. Keptuvėje įkaitintame aliejuje apie 3 min. pakepinti česnaką, papriką, kol šios daržovės suminkštės.

2. Sudėti passatą padažą, kumynus, pomidorų tyrę ir patroškinti apie 8 min., kol keptuvėje esanti masė

sutirštės.

3. Įmaišyti krevetes, supilti citrinos sultis ir trumpai pakaitinti.

4. Pašildyti tortilijas. Ant kiekvienos tortilijos vienos pusės uždėti krevečių masės.

5. Įdarą apibarstyti kubeliais pjaustytu avokadu ir uždėti šaukštelį varškės, jogurto ar grietinės.

6. Sulankstyti ir patiekti.

Krevetėse gausu cinko, pomidoruose – vitamino C ir beta karotino, o varškėje – nepakeičiamų aminorūgščių.

Linksmosios kalakutienos lazdelės

8 porcijoms reikės: 450 g arba 4 kalakutienos krūtinėlių be odelės ir kaulų, 2 šaukštų aliejaus, 0,5 citrinos

sulčių, druskos, pipirų pagal skonį.

Gaminimo eiga:

1. Vandens dubenėlyje pusvalandį pamirkyti 16 medinių iešmelių, kad kepant jie nesudegtų.

2. Kiekvieną kalakutienos krūtinėlės dalį perpjauti išilgai į keturias dalis. Kiekvieną jų užmauti ant

atskiro iešmelio.

3. Dubenėlyje išmaišyti aliejų, citrinos sultis ir prieskonius. Gauta mase ištepti ant iešmelių suvertą

kalakutieną.

4. Keptuvę įkaitinti iki vidutinio karštumo. Kalakutieną kepti po 3 min. iš kiekvienos pusės, kol mėsa

iškeps ir įgaus auksinį atspalvį, o viduje neliks rožinės spalvos. Jei dar pastebimi rožinės mėsos

ruoželiai, pakepti reikia šiek tiek ilgiau.

Kalakutienoje esama vaikams reikalingų baltymų, seleno, cinko ir B grupės vitaminų.

Sumuštiniai

Reikės: 4 baltos duonos riekelių, 100 g puskiečio sūrio, 1 šaukšto sviesto, 1 persimono, saujelės kedrų ar

lazdynų riešutų, kelių salotų lapų.

Gaminimo eiga:

1. Iš duonos riekelių išpjauti apskritimus, patepti sviestu, uždėti skrituliukais supjaustytą persimoną, ant

viršaus – sūrio riekeles, užberti riešutų.

2. Kepti orkaitėje, kol apskrus.

21

Pyragėlis su braškėmis

6 porcijoms reikės: 60 g sviesto, 600 g šviežių braškių, 60 g miltų, 50 g migdolų drožlių, 100 g cukraus, 3

kiaušinių, 200 ml pieno, žiupsnelio druskos, cukraus pudros.

Gaminimo eiga:

1. Į dubenį įmušti kiaušinius, įsijoti miltus, migdolus, druską, cukrų ir gerai išmaišyti.

2. Supilti išlydytą sviestą, pieną. Užmaišyti tešlą. Ji turi būti gana skysta.

3. Kepimo formą ar kelias mažesnes formeles patepti sviestu, sudėti perpus perpjautas braškes, ant viršaus

supilti tešlą.

4. Kepti 180 laipsnių temperatūros orkaitėje apie pusę valandos.

5. Atvėsintas kepinys patiekiamas kepimo formoje, ant viršaus pabarsčius cukraus pudra. Prie jo tinka

vanilinių ledų kamuoliukas.

Arbata iš sode surinktų žiedų

6 puodeliams reikės: saujos raudonėlių žiedų, kelių medetkų žiedlapių be kotelių, saujos agurklių žiedlapių be

kotelių, kelių liepų žiedų.

Gaminimo eiga:

1. Žiedlapius užpilti 6 stiklinėmis verdančio vandens. Atvėsinti ir supilstyti į stiklinaites.

2. Patiekiant stiklinaites papuošti citrinos griežinėliais.

Pica

2 porcijoms reikės: 2 rupių miltų apvalių bandelių, perpjautų pusiau, 4 arbatinių šaukštelių pesto padažo, 1

smulkiai supjaustyto pomidoro, 4 gabaliukų mocarelos sūrio (priskiriamas neriebaus baltyminio maisto grupei).

Gaminimo eiga:

1. Įkaitintoje kepsninėje lengvai apskrudinti bandelių neperpjautas puses.

2. Pesto padažą sumaišyti su pomidorais, gautą masę uždėti ant kiekvienos bandelės neapskrudintos pusės.

Ant viršaus uždėti mocarelos sūrio, bandeles vėl sudėti į kepsninę ir kepti 3–5 min., kol sūris išsileis ir

ims burbuliuoti. Patiekti pravėsusią.

Visi vaikai mėgsta picą, o namie gamintoje gausu įvairių maistingųjų medžiagų.

Špinatų kokteilis

Reikės: 200 g špinatų lapų, 4 mandarinų, 1 kriaušės, 2 bananų, 1 stiklinės vandens.

Gaminimo eiga:

1. Mandarinus, bananus ir kriaušę nulupti, supjaustyti gabalėliais, sumesti į smulkintuvą ir susmulkinti.

2. Į tą patį smulkintuvą sudėti nuplautus ir nusausintus špinatų lapus.

3. Viską suplakti, supilti virintą vandenį ir sumaišyti.

4. Supilstyti į stiklinaites, įmesti ledukų ir patiekti.

22

1.5 Rudens šventės ir tradiciniai patiekalai Būna rudenį laikas, kai diena ir naktis susilygina – tai rudens lygiadienis. Anksčiau ši diena buvo skirta

senovės dievui Ragučiui, vadinta ragautuvėmis arba koštuvėmis, nes tą dieną buvo daromas ir ragaujamas naujo

derliaus miežių ir apynių alus (Iliustracija žr. 1.7(a),1.7(b),1.7(c),1.7(d) pav.).

Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų atminimo diena, o lapkričio 2-oji – Vėlinės (Ilgės) – visų mirusiųjų

atminimo diena. Dabar šios dvi dienos susiliejo į vieną – mirusiųjų paminėjimo. Anksčiau Visų Šventųjų dieną

buvo tvarkomi artimųjų kapai, o Vėlinių dieną lankomi, uždegamos žvakutės ir ant apleistų kapų. Seniau dzūkės

Visų Šventųjų dieną šeimai pateikdavo nekasdieniškų valgių: grikinio saldienio (grikinių miltų saldžios

bandelės), šaltanosių (tarkuotų bulvių paplotėliai su kanapių ar aguonų įdaru), valgomų su „meškos pienu“,

pasaldintu aguonpieniu. Šią dieną maistu šelpdavo elgetas.

Pastaruoju metu vis daugiau jaunimo, šeimų su vaikais paskutiniąją spalio ir pirmąją lapkričio savaites

lanko pilkapius, senkapius, apleistas kapinaites, uždega Vėlinių žvakeles protėviams.

Rudens pabaigoje (nuo artimiausio sekmadienio po lapkričio mėn. 30 d. iki Kalėdų) prasideda Adventas.

Šiuo laikotarpiu buvo laikomasi paprasto arba sauso pasninko. Pasninkaudavo net keturias savaites. Tuo metu

buvo valgomas augalinis maistas, žuvies ir grybų valgiai. Adventas – pilnas paslapčių. Per jį rinkdavosi

vakaroti, dirbo įvairius rankų darbus, dainavo advento dainas, sutardavo būsimas piršlybas ir vestuves. Vakarų

Lietuvoje buvo įprasta vakaroti prie žalio advento vainiko, kiekvieną advento sekmadienį uždegant vis daugiau

žvakių.

1.7(a) pav. Rudeninio vaišių stalo dekoras

23

1.7(b) pav. Rudeninio vaišių stalo dekoras

1.7(c) pav. Rudeninio vaišių stalo dekoras

24

1.7(d) pav. Rudeninio vaišių stalo dekoras

25

1.6 Iš rudens gėrybių

Morkų kotletai

2–4 porcijoms reikės: 150 g morkų, 5 g sviesto, 15 ml pieno arba sultinio, 15 g manų kruopų, 1 kiaušinio, 30 g

varškės, 12 g džiūvėsėlių, 10 g riebalų kepimui.

Gaminimo eiga:

1. Užvirinti pieną ar sultinį, įdėti sviestą, sudėti šiaudeliais supjaustytas morkas. Virti apie 4 min.

2. Įsijoti manų kruopas, pamaišyti ir virti 5 min. uždengus.

3. Masę atvėsinti. Įmušti kiaušinį, permaltą varškę (galima įdėti druskos, cukraus). Gerai išmaišyti.

4. Suformuoti kotletus, paniruoti džiūvėsėliuose. Kepti įkaitintuose riebaluose iš abiejų pusių.

5. Patiekti karštoje lėkštėje. Šalia morkų kotletų pilamas padažas.

Grietinės padažas: 40 g grietinės, 4 g miltų, 40 ml sultinio, druska, šviežiai malti baltieji pipirai.

Baltai paskrudinti miltus, užpilti karštu sultiniu, išmaišyti, virti 3 min. Nukaisti, įdėti grietinę, druską, pipirus.

Šviežių daržovių salotos su riešutais

6 porcijoms reikės: 110 g smulkiai pjaustyto baltagūžio kopūsto, 2 tarkuotų morkų, 2 pjaustytų svogūnų laiškų,

1 šaukšto smulkintų graikinių ar kitos rūšies riešutų, 2 šaukštų moliūgų ar saulėgrąžų sėklų, 1 griežinėliais

pjaustyto obuolio.

Gaminimo eiga:

1. Porą minučių sausoje keptuvėje paskrudinti riešutus bei sėklas, atvėsinti.

2. Salotoms skirtame dubenyje sumaišyti kopūstus, morkas, svogūnus ir ataušusias sėklas bei riešutus.

3. Padažui skirtus produktus sumaišyti, užpilti ant salotų. Obuolio gabaliukus apšlakstyti citrinos sultimis,

kad jie neparuduotų.

4. Prieš patiekiant salotas apibarstyti obuoliais.

Padažas: 2 šaukštai aliejaus, 1 šaukštas šviežiai spaustų citrinos sulčių, 4 šaukštai naminio majonezo.

Visus produktus gerai išmaišyti.

Moliūgų apkepas su varške

Reikės: 600 g moliūgo, 4 šaukštai sviesto, 300 g varškės, 2/3 stiklinės manų kruopų, 1,5 stiklinės pieno, 3

kiaušiniai, 100 g razinų ar džiovintų slyvų, 2 šaukštai cukraus, 3 šaukštai grietinės.

Gaminimo eiga:

1. Moliūgą supjaustyti kubeliais ir apvirti nedideliame vandens kiekyje, išgriebus nuvarvinti.

2. Sudėti pertrintą varškę, manų kruopas, su pienu išplaktus kiaušinius, nuplautas ir nusausintas razinas ar

slyvas, suberti cukrų ir viską gerai sumaišyti.

3. Masę sudėti į riebalais išteptą formą, ant viršaus uždėti kelis gabaliukus sviesto. Kepti iki 180 laipsnių

temperatūros įkaitintoje orkaitėje 15–20 min.

Kepti obuoliai su riešutais

Reikės: 6 didelių obuolių, 100 g cukraus pudros, 1 pakelio (16 g) vanilinio cukraus, 100 g gliaudytų riešutų.

Gaminimo eiga:

1. Obuolius nuplauti, nusausinti, išskobti sėklalizdžius.

2. Riešutus paskrudinti ir smulkiai sukapoti.

3. Trynius išsukti su cukraus pudra, vaniliniu cukrumi, suberti riešutus ir išmaišyti.

4. Išskobtus obuolius įdaryti šia mase ir 10 min. kepti 200 laipsnių temperatūros orkaitėje.

26

Vaisių iešmeliai

4 vienetams reikės: 100 g mėlynųjų vynuogių, 100 g žaliųjų vynuogių, 1 obuolio, 1 banano, 200 ml vaisinio

jogurto, 100 ml kokoso drožlių.

Gaminimo eiga:

1. Vynuoges nuplauti ir nusausinti.

2. Nuluptą bananą ir obuolį supjaustyti kubeliais.

3. Pakaitomis ant iešmelių suverti vaisius.

4. Jogurtą supilti į lėkštę ir jame apvolioti iešmelius.

5. Į kitą lėkštę suberti kokosų drožles, jose apvolioti iešmelius.

Morkų pyragas

Reikės: 300 g miltų, 410 g cukraus, 2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių, 1 šaukšto cinamono, 5 gvazdikėlių,

140 g graikinių riešutų, 4 kiaušinių, 250 ml aliejaus arba sviesto, 140 g spanguolių, 610 g sutarkuotų morkų.

Gaminimo eiga:

1. Riebalus, kiaušinius, cinamoną, cukrų ir maltus gvazdikėlius gerai išplakti.

2. Riešutus ir spanguoles sumaišyti su gauta mase, sudėti sutarkuotas morkas.

3. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais. Viską sumaišius kepti 175 laipsnių orkaitėje 40 min.

4. Iškepus pyrago viršų užpilti plikytu kremu.

Plikytas kremas: 0,8 stiklinės ar mažiau cukraus ir vanilinio cukraus, 100 g sviesto, 1,5 stiklinės miltų

(karališki, 405D), 1 stiklinė pieno, 2 tryniai.

Vandens vonelėje ištirpinti sviestą ir cukrų, supilti miltus. Visą laiką maišyti. Užplikyti verdančiu pienu.

Maišyti, kol sutirštės. Praaušinus įmaišyti išplaktus trynius.

Bulvių ir žuvies kepsneliai

2 porcijoms reikės: 100 g bulvių, 100 g menkių filė be odelės, 3/5 stiklinės pieno, 1 šaukšto smulkiai

supjaustytų petražolių, juodųjų pipirų, 1 kiaušinio, 2 šaukštų džiūvėsėlių, 3 šaukštų aliejaus.

Gaminimo eiga:

1. Keptuvėje įkaitintame piene apie 5 min. troškinti menkę, nusausinti ir, jei reikia, išimti kaulus.

2. Išvirti, nugarinti, sutrinti bulves.

3. Menkę, bulves, petražoles, pipirus sumaišyti ir suminkyti. Iš gautos masės formelių pagalba suformuoti

kepsnelius, juos apvolioti kiaušinio plakinyje ir džiūvėsėliuose.

4. Įkaitinti keptuvę ir kepti po 5–7 min. iš kiekvienos pusės, kol gražiai pagels. Riebalų perteklių

nusausinti.

Dryžuoti suktinukai

30 gabalėlių reikės: 400 g agurkų (šviežių ar raugintų), dėžutės tepamo sūrio be priedų, 300 g riekelėmis

pjaustyto kumpio, 8 tortilijų.

Gaminimo eiga:

1. Ant tortilijų užtepti sūrio.

2. Ant viršaus uždėti kumpio riekeles.

3. Užtepti dar vieną sluoksnį sūrio.

4. Vieną prie kito išdėlioti agurkėlius.

5. Tvirtai susukti ir supjaustyti maždaug 3 cm dydžio gabaliukais.

6. Prieš patiekiant palaikyti šaldytuve 30 min.

27

Pyragėliai apelsino dubenėliuose

8 porcijoms reikės: 4 apelsinų, 2 kiaušinių, 80 g cukraus, 100 g miltų, 0,5 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

saujelės razinų, 1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus, žiupsnelio druskos.

Gaminimo eiga:

1. Apelsinus perpjauti pusiau ir išskobti minkštimą. Galima išspausti ir sultis.

2. Kiaušinius išplakti su druska ir cukrumi.

3. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais, suberti į kiaušinių masę ir gerai išmaišyti.

4. Apelsinų puseles mažiau nei per pusę pripildyti tešlos, sudėti ant kepimo grotelių. Groteles dėti ant

kepimo formos ir kepti 180 laipsnių temperatūros orkaitėje, kol gražiai parus.

5. Galima tiekti karštus arba atšalusius.

Rugių ir bruknių plakinys

4–6 porcijoms reikės: 150 ml ruginių miltų, 200 ml verdančio vandens, 300 ml šviežių ar šaldytų bruknių, 5

šaukštų cukraus, 1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus.

Gaminimo eiga:

1. Miltus suberti į plaktuvo indą, ten pat supilti ir užvirusį vandenį. Pridėjus šaldytų uogų ir cukraus,

plakti, kol masė taps šviesi.

2. Jeigu naudojamos šviežios ar atitirpintos uogos, pirmiausia košę reikia atvėsinti ir tik tada į ją suberti

uogas.

Įdaryti pomidorai

2 porcijoms reikės: 2 pomidorų, ¼ stiklinės virtų ryžių, 2 šaukštų supjaustyto ankštinio pipiro, 4 supjaustytų

džiovintų abrikosų, 0,5 avokado, 1 šaukšto naminio majonezo.

Gaminimo eiga:

1. Nupjauti pomidorų viršūnėles ir išimti minkštimą nepažeidžiant odelės. Pomidorų viršūnėles supjaustyti

ir padėti atskirai į dubenėlį.

2. Į tą patį dubenėlį sudėti išvirtus ryžius ir kitus produktus ir sumaišyti.

3. Gautą masę sudėti į išskaptuotus pomidorus.

Vaisiai su sūrio padažu

4 porcijoms reikės: 1–2 apelsinų, supjaustytų skiltelėmis, 85 g sutarkuoto kopūsto, 1 riekelėmis supjaustyto

obuolio, 2 griežinėliais supjaustytų salierų stiebų, 2 šaukštų geltonųjų razinų, 2 šaukštų supjaustytų slyvų ar

datulių be kauliukų, 2 šaukštų susmulkintų džiovintų abrikosų.

Gaminimo eiga:

1. Į dubenį sudėti pusiau perpjautas apelsino skilteles, kopūstus, obuolius, salierus, razinas, slyvas ar

datules, džiovintus abrikosus ir sumaišyti.

2. Padažui skirtus produktus sudėti ir išsukti, kol gausis kremo pavidalo masė.

3. Patiekiama indeliuose, kremą užpylus ant salotų ir pabarsčius kedro ar smulkintais lazdyno riešutais.

Sūrio riešutų padažas: 170 g varškės ar rikotos sūrio, 1/3 stiklinės natūralaus jogurto, 30 g kedro riešutų.

Visus produktus gerai išsukti, kol gausis kremo pavidalo masė.

28

Šalta duonos sriuba

3 porcijoms reikės: 0,5 l smulkiais kubeliais supjaustytos juodos duonos, 3 obuolių, 0,5 pakelio vanilinio

cukraus, 0,5 l obuolių sulčių, 2 šaukštų medaus, 0,5 l vandens.

Gaminimo eiga:

1. Obuolius nulupti ir supjaustyti smulkiais kubeliais.

2. Vandenį užvirinti ir supilti į dubenėlį.

3. Sudėti visus kitus komponentus ir gerai išmaišyti.

Obuolių pyragas

Reikės: 5 rūgščių obuolių, 4 kiaušinių, 0,5 l miltų, 1 stiklinės cukraus, 1 pakelio (32 g) vanilinio cukraus, 1

šaukšto kepimo miltelių, 400 g grietinės.

Gaminimo eiga:

1. Visus produktus, išskyrus obuolius, gerai išmaišyti. Galima ir elektriniu plaktuvu.

2. Nuluptus obuolius supjaustyti skiltelėmis.

3. Į kepimo skardą supilti pusę masės, ant jos lygiu sluoksniu sudėlioti obuolius ir ant viršaus supilti

likusią masę.

4. Kepti vidutinio karštumo orkaitėje apie valandą.

5. Iškepusio pyrago viršų pabarstyti cukraus pudra.

Daržovių gėrimas

Reikės: 1 raudonos saldžiosios paprikos, 200 g vyšninių pomidorų, 1 avokado, 1 citrinos, pluoštelio petražolių.

Gaminimo eiga:

1. Avokadą nulupti, išimti kauliuką, papriką perpjauti ir išimti sėklas.

2. Avokadą, papriką, pomidorus ir petražoles supjaustyti stambiais gabalėliais ir susmulkinti elektriniu

smulkintuvu.

3. Supilti citrinų sultis.

4. Šį gėrimą galima atskiesti virintu šaltu vandeniu.

5. Patiekti stiklinaitėse su ledukais, puošti pomidorų giežinėliais, petražolių lapeliais.

Sviestinis obuolių pyragas

Reikės: 200–250 g sviesto, 3–4 rūgščių obuolių, 8 šaukštų miltų (galima pakeisti 5 šaukštais miltų, 2–3

šaukštais avižinių dribsnių, 2 šaukštais varškės), 0,5–1 stiklinės cukraus, migdolų drožlių, žiupsnelio cinamono.

Gaminimo eiga:

1. Obuolius nulupti ir supjaustyti smulkiais kubeliais, sudėti į dubenį, užberti 1–2 šaukštais cukraus, 2

arbatiniais šaukšteliais cinamono ir išmaišyti. Palikti pastovėti.

2. Kitame dubenyje išsukti šiltą, minkštą sviestą su likusiu cukrumi. Po truputį berti miltus. Išminkyti

tešlą, kad neliptų prie rankų.

3. Ketvirtadalį tešlos nugnybti ir padėti į šalį.

4. Likusią tešlos dalį iškočioti ir iškloti skardelės dugną migdolų drožlėmis ir tešla.

5. Vėl pabarsčius migdolų drožlėmis dėti supjaustytus ir palaikytus obuolius.

6. Iš paliktos tešlos iškočioti juosteles ir skersai bei išilgai jomis užkloti obuolių įdaro viršų.

7. 200 laipsnių temperatūros orkaitėje kepti 15–20 min., po to sumažinus iki 170 laipsnių, kepti dar 40–45

min.

29

Tiršta kreminė lęšių ir menkės sriuba

4 porcijoms reikės: 600 g natūralios (ar rūkytos) menkės filė, 200 ml pieno žuvies virimui, 200 g raudonųjų

lęšių, 1 lauro lapo, 1 didelio griežinėliais pjaustyto poro, 1 griežinėliais pjaustytos morkos, 1 stiebo griežinėliais

pjaustyto saliero, 750 ml daržovių sultinio, 200 g konservuotų nukoštų kukurūzų be cukraus ir be druskos, 2

šaukšto grietinės, 1 arbatinio šaukštelio smulkinto laiškinio česnako arba petražolės papuošimui.

Gaminimo eiga:

1. Į dideliame negiliame inde verdantį pieną įdėti žuvį ir pavirti, kol ji pasidarys matinė.

2. Išėmus žuvį ataušinti. Nulupti odą, išimti kaulus, supjaustyti stambiais gabalais.

3. Dideliame puode užvirinti sultinį, į jį suberti lęšius, porą, morką, salierą, lauro lapą. Pavirti 25–30

min. Likus 5 min. iki virimo pabaigos, į puodą sugerti kukurūzus.

4. Ištraukti lauro lapą, rankiniu plaktuvu ar virtuviniu kombainu lengvai sutrinti sriubą taip, kad kai kurie

daržovių gabaliukai liktų sveiki. Tada į puodą supilti 125 ml pieno arba to pieno, kuriame virė žuvis,

ir grietinę.

5. Viską gerai išmaišyti ir pakaitinti.

6. Galiausiai atsargiai įmaišyti menkės gabaliukus ir įdėti prieskonių pagal skonį.

Namuose kepta duonelė

6–8 porcijoms reikės: 250 g rupių ruginių miltų, 250 g kvietinių miltų (miltų dar reikės ir darbastaliui

pabarstyti), 7 g sausų mielių, 2 arbatinio šaukštelio druskos, 350 ml drungno vandens (pieno ar pasukų), 200 g

griežinėliais pjaustyto mocarelos sūrio, saujos šviežių bazilikų lapelių, 8 stambiai pjaustytų saulėje džiovintų

pomidorų, 1 arbatinio šaukštelio nuo džiovintų pomidorų likusio aliejaus, 2 arbatinio šaukštelio alyvuogių

aliejaus, rupios druskos (pabarstymui esant pageidavimui).

Gaminimo eiga:

1. Dideliame dubenyje sumaišyti abiejų rūšių miltus, mieles, druską. Gauto mišinio centre suformuoti

duobutę ir įpilti šilto vandens (ar kito skysčio). Iš pradžių maišyti mediniu šaukštu, vėliau – rankomis.

Maišyti tol, kol gausis minkšta, šiek tiek lipni tešla.

2. Tešlą padėti ant miltais pabarstyto darbastalio ir minkyti dar 15 minučių – delnu prispausti prie stalo

paviršiaus, tada tolimiausią tešlos kraštą lenkti perpus link savęs ir vėl pakartoti.

3. Išminkytą tešlą įdėti į dubenį, uždengti rankšluosčiu, padėti į šiltą vietą ir laikyti 45–60 min.

4. Tešlą padalinti pusiau. Kiekvieną tešlos gabalą iškočioti taip, kad tilptų į apvalų 22 cm kepimo indą.

Vieną tešlos gabalą įdėti į miltais pabarstytą kepimo indą ir prispausti prie dugno. Ant tešlos uždėti

sūrio, pomidorų, baziliko lapelių, apšlakstyti aliejumi.

5. Viską uždengti kitu tešlos gabalu ir tvirtai užspausti įdarą dengiančios tešlos kraštus. Uždengti

rankšluosčiu, palaikyti dar pusvalandį, kad pakiltų.

6. Pirštais duonoje padaryti rėžius, apšlakstyti likusiu aliejumi ir, jei reikia, rupia jūros druska. Kepti 220

laipsnių temperatūros orkaitėje apie 35 min.

7. Išimti iš kepimo indo, pirštais pabelsti į duonos apačią – gerai iškepusios duonos garsas būna duslus.

Duoną padėti atvėsti.

Duona – tai gyvenimas, atspindintis istorines tradicijas. Žodis „duona“ lietuviui reiškė patį gyvenimą: „bus

duonos – nenumirsime“.

Kepama duona suteikia nenusakomą pasitenkinimo jausmą, o vaikuose pabunda pomėgis minkyti tešlą ir kažką

iš jos formuoti. Taip mažieji įsitraukia į duonos kepimo procesą.

Vertingiausia yra rupi ruginių miltų duona. Juo ji rupiau sumalta, tuo turi daugiau mineralinių medžiagų

(kalcio, fosforo, magnio, geležies ir kt.) bei maistinių skaidulų. Labai vertinga duona, pagardinta

saulėgrąžomis, sėlenomis, duona su jūros kopūstais (tai jodo šaltinis). Papildyta sėlenomis duona

rekomenduojama turintiems viršsvorio. Vaikams tinka įvairių rūšių duona. Juo mažesnis vaikas, tuo iš

smulkesnių miltų pagaminta duona jam tinkamesnė.

30

Vaisinė duona su soda

6–8 porcijoms reikės: 225 g rupių ruginių miltų, 225 g kvietinių miltų (miltų dar reikės ir darbastaliui

pabarstyti), 1 arbatinio šaukštelio druskos, 1 arbatinio šaukštelio sodos, 1 šaukšto cukraus pudros, 300 ml

pasukų, 125 g stambiai pjaustytų džiovintų slyvų arba datulių, 1 kiaušinio, 2–3 šaukštų natūralaus jogurto.

Gaminimo eiga:

1. Dideliame dubenyje sumaišyti abiejų rūšių miltus, sodą ir druską. Sudėti cukraus pudrą ir slyvas. Viską

gerai išmaišyti.

2. Gauto mišinio centre suformuoti duobutę, į ją įmušti kiaušinį ir supilti pasukas. Iš pradžių maišyti

mediniu šaukštu, vėliau – rankomis. Tol, kol gausis minkšta, šiek tiek lipni tešla.

3. Tešlą pasidėti ant negausiai miltais pabarstyto darbastalio ir lengvai paminkyti. Iš išminkytos tešlos

suformuoti maždaug 4 cm storio apskritimą.

4. Kepti 200 laipsnių temperatūros orkaitėje apie 30–35 min., kol įgaus auksinį atspalvį. Iškepusią duoną

atvėsinti.

Su soda kepama duona tinka vaikų pažinčiai su duonos kepimo procesu – taip kepant nereikia ilgai minkyti

tešlos ir laukti, kol ji iškils, nes nenaudojamos mielės.

31

1.7 Žiemos šventės ir tradiciniai patiekalai

Ilgas Advento pasninkas baigiasi Kūčių vakariene. Ji dar vadinama šeimos vakariene, nes šį vakarą

buvo nepriimta eiti į svečius ar jų kviestis. Visi šeimos nariai, išskyrus ligonius, senelius ir vaikus, tądien

valgydavo vieną kartą. Valgiai buvo paprasti (pasninko sriuba, virtiniai ar kopūstai su grybais), nes šeimininkė

vakarui turėdavo paruošti 6 – 9 – 12 valgių. Kūčių stalo, uždengto balta staltiese, viduryje buvo statoma lėkštė. Į

ją dėdavo truputį šieno, įtiesdavo servetėlę ir įdėdavo paplotėlį (kalėdaitį) – Dievo duoną. Tik tuomet į stalą

nešdavo kitus valgius. Tradicinis šios vakarienės valgis – kūčia. Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių

ar miežių, pasaldintų bičių medumi. Visi Kūčių patiekalai yra neriebūs, neaštrūs, nemėsiški. Atsigeriama

kisieliaus (spanguolių, avižų) arba giros. Įprastai valgomi silkės patiekalai.

Kūčių vakarienė, dalijimasis kalėdaičiu, skubėjimas į Piemenėlių mišias – suteikia ramybės,

vieningumo ir saugumo pojūtį (Iliustracija žr. 1.8 pav.).

Pyragais kvepiantys namai, papuošta eglutė, įvairiaspalvės dėžutės ir maišeliai su svajonių dovanomis,

linksmas vaikų klegesys... Kalėdos. Šventė, kurios labiausiai laukia ir maži, ir dideli. Gruodžio 25-ąją

švenčiamos Kalėdos – Saulės sugrįžimo, svarbiausia žiemos saulėgrįžos šventė: pagoniškąją jos prasmę

Lietuvai priėmus krikščionybę papildė ir krikščioniškoji. Kalėdos – šeimos šventė. Nuo seno ši diena, kaip ir

Kūčios, praleidžiama namuose su artimaisiais, svečiai lankomi antrą Kalėdų dieną. Linksmybės, persirengėlių

eisenos, vaišinimasis tradiciniais patiekalais, magiški ritualai tęsdavosi iki pat Trijų Karalių. Tai būdavęs

žemdirbių atokvėpio metas. Daugelyje Lietuvos vietų tarpušvenčiu po sodybas vaikščiojo ir Senis Kalėda. Pasak

etnografų, Senis Kalėda ne dovanas dalydavo, o giedodavo giesmes, barstydavo magišką galią turinčius grūdus,

taip norėdamas nulemti gerą būsimų metų derlių. Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių

stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtas šienas būdavo išdalijamas gyvuliams. Tradicinis Kalėdų

valgis buvo šerniena arba kiauliena. Kiaulienos valgymas bei aukojimas taip pat buvo laikoma magiška

priemone žemės derlingumui padidinti. Vėlesniais laikais buvo gaminama ir daugiau mėsos (kalakuto, žąsies,

anties ar vištos) patiekalų. Buvo valgomas šiupinys su kiaulės uodega. Šventei kepdavo ir įvairius meduolius,

riestainius, žagarėlius, pyragus.

Kai kurios itin senos tradicijos jau išnyko, tačiau šventės prasmė liko. Kalėdos – stebuklingas laikas,

leidžiantis kiekvienam suvokti, kokie svarbūs yra artimieji, kiek stiprybės teikia jų meilė.

Naujųjų metų vakaras daugeliui – tarsi naujo kelio pradžia, atsisveikinimo su praeitimi ir naujų vilčių

metas. Nuo seno žmonės Naujųjų metų išvakarėse neidavo gulti ir laukdavo vidurnakčio, skiriančio senuosius ir

naujuosius metus. Buvo tikima, kad pramiegojus tokią svarbią akimirką visus metus nesiseks, žmogus bus

apsnūdęs, neveiklus. O ir savo laimę gali pramiegoti, todėl dvyliktą valandą žadindavo ir mažus vaikus. Naujųjų

metų šventė lietuviams būdavo sveikinimų ir linkėjimų diena (Iliustracija žr. 1.9 pav.).

Nedaug kas pasikeitė ir šiais laikais: visi laukia vidurnakčio ir fejerverkų šviesoje sveikina vieni kitus,

linki laimingų metų.

Šiai šventei tinka visi valgiai, kurie gaminami ir kitų švenčių progomis. Tačiau Žemaitijoje tradicinis

šventės valgis buvo šiupinys su kiaulės galva. „Jei jo valgysi, ateinančiais metais mėsos nepristigsi“. O

Kupiškio rajone moterys stengdavosi šventės stalui išsaugoti truputį valgių nuo Kūčių. Tikėta, kad tada šeima

visuomet turės maisto atsargų.

Netrukus po Naujųjų ateina ir Trijų Karalių šventė. Tradicinių valgių ši šventė neturi, tačiau seniau „tris

karalius“ kviesdavo prie stalo, vaišindavo bei įdėdavo kokio nors maisto.

Nuo Kalėdų prasidėjusio ir iki vasario ar kovo mėnesio truksiančio mėsiedo laikotarpiu kaime

skersdavo kiaules, todėl gausiai valgydavo patiekalų iš šviežios mėsos.

32

1.8 pav. Kūčių šventinio stalo angelas

33

1.9 pav. Naujųjų metų šventinio stalo serviravimo fragmentas

1.8 Žiemos valgių receptai

Spindinčios žvaigždutės

24 vienetams reikės: 60 g rudojo cukraus, 60 g šilto sviesto, 0,5 kiaušinio, 125 g miltų, 1 arbatinio šaukštelio

maltų prieskonių mišinio, saldainių guminukų ar ledinukų.

Gaminimo eiga:

1. Sviestą išsukti su cukrumi.

2. Išplakti kiaušinį.

3. Išsijoti miltus ir prieskonius ir viską sumaišyti.

4. Stalą pabarstyti miltais ir iškočioti 5 mm storio lakštą.

5. Tešloje formele išspausti žvaigždutes, su apvalia nedidelia formele žvaigždutės viduryje padaryti

skylutę, į kurios vidų įdėti ledinuką ar guminuką.

6. Kepti 180 laipsnių temperatūros orkaitėje 10 min.

34

Lašišos kotletukai

2–4 porcijoms reikės: 3 didelių virtų ir sutrintų bulvių, 400 g nesūdytos lašišos (nusausintos ir susmulkintos),

145g tarkuoto moliūgo, smulkintų 3 svogūnų laiškų, 1 šaukšto garstyčių, 1 šaukšto natūralaus jogurto, 1

kiaušinio baltymo, 2 arbatinių šaukštelių citrinos sulčių, 2 stiklinių džiūvėsėlių, 2 arbatinių šaukštelių aliejaus.

Gaminimo eiga:

1. Į dubenį sudėti virtas ir sutrintas bulves, susmulkintą lašišą, moliūgą, jogurtą ir kitus produktus.

Sumaišyti juos ir suminkyti.

2. Iš gautos masės suformuoti 8 paplotėlius, apvolioti juos džiūvėsėliuose.

3. Paplotėlius sudėti į lėkštę, apsukti maistine plėvele ir palaikyti 30 min. šaldytuve.

4. Vidutinėje temperatūroje įkaitintame aliejuje kepti paplotėlius po 3–4 min. iš abiejų pusių, kol gražiai

pagels.

Žuvis – labai vertingas, maistingas (turi daug gyvūninės kilmės baltymų ir polinesočiųjų omega–3 riebiųjų

rūgščių) ir lengvai virškinamas maisto produktas. Vaikams tikrai patiks žuvų lazdelės, paplotėliai, pyragaičiai,

ypač jei jie bus išradingai patiekti su traškiomis salotomis ar įdomiomis formomis (žuvyčių, jūros žvaigždžių)

supjaustytomis daržovėmis.

Traškios žuvų lazdelės

2–4 porcijoms reikės: 3 bulvių, 340 g nusausinto konservuoto tuno, 1 išplakto kiaušinio, 3 stiklinių džiūvėsėlių,

aliejaus.

Gaminimo eiga:

1. Supjaustyti ir išvirti bulves, nugarinti ir sutrinti, sumaišyti su konservuota žuvimi.

2. Iš gautos masės suformuoti lazdeles (vienai lazdelei 2 šaukštai ) ir apvolioti džiūvėsėliuose.

3. Keptuve įkaitintame aliejuje (turi būti apsemta 1 cm keptuvo) kepti po 3–4 min. iš kiekvienos pusės, kol

gražiai pagels.

4. Riebalų perteklių nusausinti popierine servetėle ir patiekti.

Juodos duonos ledai

6–8 porcijoms reikės: 130 g arba 2 puodelių rupios duonos trupinių, 115 g arba beveik 0,5 puodelio rudojo

nendrių cukraus, 400 ml plaktos grietinėlės, 2 kiaušinių, 2 šaukštų klevų sirupo arba medaus.

Gaminimo eiga:

1. Dubenyje duonos trupinius sumaišyti su cukrumi ir paberti ant kepimo popieriaus. Pakepti orkaitėje,

retkarčiais pavartant, kol cukrus beveik ištirps. Taigi mišinys bus beveik karamelizuotas. Ataušinti.

2. Viename dubenyje išplakti grietinėlę iki minkštos masės. Kitame dubenyje iki standžios masės išplakti

baltymus. Dar kitame dubenyje išmaišyti kiaušinių trynius ir klevų sirupą.

3. Atvėsusius karamelizuotus duonos trupinius ir klevų sirupo mišinį sumaišyti su plakta grietinėle, tada

atsargiai įmaišyti baltymus.

4. Gautą masę sudėti į šalčiui atsparų indą ir keletui valandų įdėti į šaldiklį.

5. Prieš patiekiant maždaug 30 min. ledus palaikyti šaldytuve, kad jie šiek tiek suminkštėtų.

Duonos sriuba su obuoliais

4 porcijoms reikės: 5 rūgščių obuolių, 1 stiklinės cukraus, 1 stiklinės grietinėlės, 1,5 l vandens, 200 g džiovintos

juodos duonos, 2 arbatinių šaukštelių tarkuotos ekologiškai užaugintos citrinos žievelės.

Gaminimo eiga:

1. Džiovintą duoną užmerkti, palaikyti kelias valandas ir virti su nuvalytų obuolių skiltelėmis.

2. Visą masę pertrinti per sietelį, suberti cukrų, tarkuotą žievelę ir vėl užvirti.

3. Supilstyti į lėkštes ir patiekti su plakta grietinėle.

35

Meduolių ir bananų tortas

Reikės: 500 g meduolių, 500 g grietinės, 2–3 šaukštų cukraus pudros, 4 bananų ir išardomos formelės.

Gaminimo eiga:

1. Paruošti kremą: dubeny išsukti grietinę su cukraus pudra.

2. Į torto formelę sutrupinti trečdalį meduolių, ant jų uždėti ketvirtadalį kremo.

3. Ant pirmo kremo sluoksnio uždėti pusę supjaustytų bananų. Ant jų – šiek tiek kremo. Ir vėl – ant

viršaus sluoksnį trupintų meduolių, bananų ir užpilti likusį kremą.

4. Pyrago viršų puošti trupintais meduoliais.

5. Kelias valandas palaikyti šaldytuve.

Avižinis pyragas

4–6 porcijoms reikės: 3 nuluptų ir kubeliais supjaustytų obuolių, šlakelio citrinos sulčių, 5–6 supjaustytų slyvų.

Papuošimui: 4 šaukštų medaus arba sirupo, 75 g nesūdyto sviesto, 150 g avižinių dribsnių, 2 šaukštų smulkintų

lazdyno riešutų, 2 šaukštų saulėgrąžų sėklų.

Gaminimo eiga:

1. Supjaustytus obuolius apšlakstyti citrinos sultimis, kad nepajuoduotų ir kartu su slyvomis suberti į 23

cm skersmens kepimo indą. Viską gerai išmaišyti.

2. Papuošimui: vidutinio dydžio prikaistuvyje, uždėtame ant vidutinės ugnies, išlydyti sviestą kartu su

sirupu ar medumi. Gautą masę nukelti nuo ugnies, įmaišyti avižinius dribsnius, riešutus bei sėklas.

3. Gautu mišiniu apibarstyti vaisius ir pašauti į iki 180 laipsnių temperatūros įkaitintą orkaitę 20–25 min.,

kol kepinys įgaus auksinį atspalvį ir pasidarys traškus.

Abrikosų keksiukai

12 vienetų reikės: 100 g miltų ir 50 g rupių miltų, 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, 1 arbatinio šaukštelio

maltų prieskonių, 75 g smulkintų džiovintų abrikosų, 110 ml pieno, 50 g lydyto sviesto,1 kiaušinio, 2 arbatinių

šaukštelių citrinos sulčių, 75 g rudojo cukraus.

Gaminimo eiga:

1. Išsijotus miltus sumaišyti su kepimo milteliais ir prieskoniais bei abrikosais.

2. Atskirame dubenėlyje išplakti kiaušinį, cukrų ir citrinos sultis.

3. Miltuose šaukštu padaryti duobutę, į ją supilti išplaktą mišinį ir gerai išmaišyti.

4. Keksiukų formeles gerai ištepti riebalais ir dėti po šaukštą tešlos.

5. Kepti 180 laipsnių temperatūros orkaitėje 20–25 min.

6. Keksiukus 5 min. palikti formelėse ir tik tada išimti ir ataušinti ant grotelių.

Morkų saldainiai

Reikės: 0,5 kg morkų, 2 stiklinių cukraus, 100 g sviesto, 2 citrinų, 1 arbatinio šaukštelio cinamono.

Gaminimo eiga:

1. Morkas nuplauti, nuskusti, vėl nuplauti, smulkiai sutarkuoti.

2. Suberti į puodą su cinamonu, cukrumi ir virti ant mažos ugnies, kol tyrė sutirštės. Baigiant virti, sudėti

sviestą, pagardinti citrinos sultimis, tarkuota citrinos žievele.

3. Kai atvės, formuoti norimos formos saldainius ir apdžiovinti kambario temperatūroje.

36

Meduolis

Reikės: 2,5 stiklinių kvietinių miltų, 3 kiaušinių, nepilnos stiklinės cukraus, 1 stiklinės riebios grietinės, nepilnos

stiklinės medaus, 3 šaukštų malto cinamono, 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, 5 šaukštų aliejaus, juodųjų

serbentų ar vyšnių džemo, 100 g džiovintų slyvų, 2 šaukštų sviesto, 2 šaukštų džiūvėsėlių (formai ištepti ir

pabarstyti), riešutų.

Gaminimo eiga:

1. Slyvas supjaustyti juostelėmis.

2. Kiaušinius ištrinti su cukrumi, supilti ištirpintą medų, grietinę, aliejų, suberti miltus, kepimo miltelius,

cinamoną, slyvas, paruoštus riešutus ir viską išmaišyti.

3. Tešlą sukrėsti į riebalais išteptą, džiūvėsėliais pabarstytą formą ir 50 min. Kepti vidutinio karštumo

orkaitėje.

4. Iškepusį meduolį atvėsinti, perpjauti išilgai pusiau, pertepti džemu.

5. Meduolio viršų taip pat aptepti džemu ir papuošti riešutais.

Saldi sriuba su skryliais

Reikės: 1 stiklinės džiovintų obuolių, 100 g razinų, 100 g džiovintų svarainių, 1 stiklinės cukraus, 1 stiklinės

spanguolių sulčių, pusės citrinos, 2–2,5 l vandens, 1 šaukšto krakmolo.

Skryliams: 1 stiklinės miltų, druskos, vandens, aguonų.

Gaminimo eiga:

1. Į verdantį vandenį sudėti nuplautus, susmulkintus džiovintus obuolius, svarainius, razinas, suberti cukrų

ir virti, kol vaisiai suminkštės.

2. Suberti mažais gabalėliais supjaustytą citriną, supilti spanguolių sultis, mažame kiekyje šalto vandens

išleistą krakmolą ir užvirti.

3. Iš miltų, aguonų ir sūdyto vandens išmaišyti kietoką tešlą. Ją gerai išminkyti, iškočioti ir supjaustyti 2–4

cm dydžio kvadratėliais.

4. Skryliukus sudėti į pasūdytą verdantį vandenį, virti 5 min. Išgriebus perpilti šaltu vandeniu ir sudėti į

sriubą. Vietoj skrylių galima dėti biriai virtų ryžių.

Sriubą patiekti šaltą.

Maži sūrio pyragaičiai

12 vienetų reikės: 400 g bandelių be priedų, 2 šaukštų cukraus, 100 g sviesto, sviesto formelėms ištepti, 400 g

tepamo sūrelio, 1,5 šaukšto citrinos sulčių, tarkuotos citrinos žievelės, 1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus,

2 kiaušinių.

Gaminimo eiga:

1. Formeles ištepti sviestu.

2. Bandeles susmulkinti.

3. Sviestą išlydyti.

4. Bandeles sumaišyti su cukrumi ir lydytu sviestu.

5. Į kiekvieną formelę įdėti po šaukštą paruošto mišinio ir gerai paspausti.

6. Formeles sustatyti ant skardos ir kepti maždaug 170 laipsnių temperatūros orkaitėje 5 min. Atvėsinti.

7. Sumaišyti tepamą sūrelį, cukrų, citrinos sultis, tarkuotą žievelę ir vanilinį cukrų.

8. Įmušti kiaušinius ir sumaišyti su sūrio mišiniu.

9. Sudėti į formeles ant bandelių mišinio.

10. Kepti maždaug 170 laipsnių temperatūros orkaitėje 25 min.

11. Atvėsinti, išimti iš formelių ir patiekti.

37

Ledai

6 porcijoms reikės: 200 g šaldytų uogų, 100 ml cukraus, 200 ml plakamos grietinėlės.

Gaminimo eiga:

1. Visiškai atitirpusias uogas sudėti į dubenį, užberti cukraus. Gerai sutrinti elektriniu plakikliu.

2. Suplakti grietinėlę.

3. Sumaišyti su uogomis.

4. Patiekti iš karto arba sušaldyti.

Apkepas

Reikės: baltos sumuštinių duonos, fermentinio sūrio, karštai rūkyto kumpelio, pomidorų, 1 svogūno, 2 kiaušinių,

šiek tiek pieno (visų produktų reikia maždaug vienodais kiekiais).

Gaminimo eiga:

1. Sumuštinių duoną supjaustyti kubeliais.

2. Mažais gabalėliais supjaustyti kumpelį, svogūną – griežinėliais ir truputį apkepti keptuvėje.

3. Fermentinį sūrį stambiai sutarkuoti, pomidorus supjaustyti griežinėliais.

4. Į skardelę, nedaug pateptą sviestu, sudėti pusę supjaustytos sumuštinių duonos, ant jos – pakepintus

kumpelį ir svogūnus, ant viršaus – pomidorų griežinėlius ir užberti tarkuotu fermentiniu sūriu.

5. Viską padengti likusia duona.

6. Išplakti dubenyje kiaušinį su šlakeliu pieno, įberti druskos, pipirų ir plakinį supilti į skardelę su visais kitais

produktais.

7. Kepti vidutinėje temperatūroje (160 laipsnių), kol įgaus aukso spalvą.

Ryžių kukulaičiai

4 porcijoms reikės: 100 g išvirtų atvėsusių laukinių arba rudųjų ryžių, 1 smulkiai supjaustyto poro, 1/2

supjaustytos kubeliais be sėklalizdžių geltonos paprikos, 1 skiltelės sugrūsto česnako, 2 šaukštų parmezano, 1

plakto kiaušinio, 2 šaukštų tirštos grietinėlės, 2 šaukštų miltų, druskos ir pipirų pagal skonį, aliejaus.

Gaminimo eiga:

1. Dubenyje sumaišyti ryžius, porą, papriką, česnaką, parmezano sūrį, grietinėlę ir miltus. Gautą masę

pagardinti prieskoniais pagal skonį.

2. Į keptuvėje įkaitintą aliejų įdėti iš ryžių masės suformuotus kukulius, juos lengvai mentele paspausti,

kad taptų plokštesni.

3. Kiekvieną pusę apkepti po 3 min., kol įgaus auksinį atspalvį.

4. Prieš patiekiant nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

Galima patiekti su garuose virtomis daržovėmis.

38

Žuvies pyragas

2 porcijoms reikės: 225 g menkės filė be odos, 85 g rūkytos menkės ar ešerio, pieno, kuriame bus verdama

žuvis, 2 arbatinių šaukštelių aliejaus, 1 smulkintos česnako skiltelės, 1 griežinėliais pjaustyto nedidelio poro, 75

g žirnelių, 100 ml vidutinio riebumo grietinės, 1 arbatinio šaukštelio dižono garstyčių, 1 šaukšto smulkintų

česnako laiškų, 1 kietai virto ir į keturias dalis supjaustyto kiaušinio.

Košei reikės: 500 g nuluptų ir supjaustytų bulvių, 1 šaukšto aliejaus, 2 šaukštų sviesto, 60 ml arba 1/4 puodelio

šilto pieno, druskos, pipirų.

Gaminimo eiga:

1. Verdančiame vandenyje bulves pavirti apie 15–20 min. Išvirusias nusunkti.

2. Žuvį virti piene apie 8 minutes arba kol žuvis išvirs. Išgriebti, supjaustyti gabalėliais, išimti ašakas.

3. Didelėje keptuvėje įkaitintame aliejuje apie 5 min. pakepti česnaką ir porą. Tada suberti žirnelius ir

nuolat maišant trumpai pakepinti.

4. Įmaišyti grietinę ir garstyčias. Galiausiai įmaišyti česnako laiškus, kietai virtą kiaušinį ir virtą žuvį.

Gautą masę sudėti į karščiui atsparų indą.

5. Į nusunktas bulves įpilti aliejų, šiltą pieną ir įdėti sviestą. Viską sutrinti iki vientisos masės ir uždėti ant

žuvies.

6. Viską pakaitinti 180 laipsnių temperatūros orkaitėje 3–5 min., kol patiekalo viršus įgaus aukso atspalvį.

Su šiuo patiekalu dera garuose virti brokoliai arba įvairios pupelės.

Makaronai su sūriu

4 porcijoms reikės: 175 g penne makaronų (vamzdelio formos) arba kitų, pagamintų iš rupių miltų, 175 g

smulkiais žiedynais supjaustytų brokolių, 85 g smulkiais žiedynais supjaustytų žiedinių kopūstų, 1 didelio

griežinėliais pjaustyto poro, 25 g sviesto, 3 šaukštų miltų, 750 ml arba 3 puodelių pašildyto pieno, 1 arbatinio

šaukštelio džiovinto raudonėlio, 1 šaukšto dižono garstyčių, 120 g tarkuoto čederio, 2 šaukštų džiūvėsėlių.

Gaminimo eiga:

1. Makaronus išvirti verdančio vandens kupiname puode pagal ant pakuotės esančius nurodymus.

2. Garuose paruošti brokolius, žiedinius kopūstus ir porus, jie turėtų virti apie 5-7 min.

3. Makaronus nukošti ir kartu su daržovėmis sudėti į karščiui atsparų indą.

4. Padažui skirtą sviestą ištirpinti prikaistuvyje. Įmaišyti miltus. Pakaitinti apie 2 minutes, kol paruduos.

Palengva, nuolat maišant, supilti šiltą pieną. Padažą kaitinti, kol susidarys tiršta, kreminės

konsistencijos masė.

5. Raudonėlį (jei naudojate), garstyčias ir sūrį sudėti į padažą ir nuolat maišant kaitinti, kol sūris išsileis.

6. Padažą užpilti ant makaronų ir daržovių ir gerai išmaišyti.

7. Įkaitinti orkaitę iki vidutinio karštumo (160 laipsnių). Makaronus apibarstyti sūriu bei džiūvėsėliais ir

pakaitinti, kol džiūvėsėliai apskrus.

Lazdyno riešutų sviestas

Reikės: 300 g lazdyno riešutų, 100 ml riešutų aliejaus, 0,5 arbatinio šaukštelio druskos (esant pageidavimui).

Gaminimo eiga:

1. Lazdynų riešutus paskrudinti įkaitintoje orkaitėje, patrynus rankšluosčiu nuimti nuo riešutų odeles.

2. Į smulkintuvą sudėti riešutus, druską, supilti aliejų ir viską susmulkinti.

Naudojamas kaip užpilas salotoms, kepiniams ir kaip skrebučių užtepas.

39

1.9 Šeimos šventės

Kadaise esu parašęs tokį eilėraštį proza:

Dar sykį atvert tas duris, peržengt slenkstį, sulytą kepurę pakabint ant vinies, vandens kibire pamatyt

savo veidą ir, pažvelgus į ugnį, tyliai ištart: jau vakaras.

Visi jūs susėdę prie stalo. Visi – ir gyvieji, ir mirę. Pažįstu visus, bet kodėl gi jūs tylit, kodėl atskirai jūsų

rankos?

Jie tyli ir žiūri į tuščią vietą prie stalo. Aš sėduos ir ant abiejų savo rankų juntu, mylimieji, jūsų rankas.

Kas tie žmonės, vakare susirinkę prie stalo ir palikę vietos man, kad atsisėdęs sujungčiau rankų vainiką

aplink šviesą ir duoną? Tai šeima. Čia aš jaučiuosi saugiausias, čia nugaliu savo vienatvę, baimę, įveikiu neviltį

ir savo gyvenimą imu suprasti kaip dalį kažko didingesnio, kas įpareigoja mane paimti už rankų šalia

esančius...

Šeimą aš suprantu kaip kokį augalą, sukurtą pačios gamtos, šeimą sugalvojo, ištobulino pati gyvybė,

įtvirtindama ją pasaulyje, tačiau kartu palikdama ir atvirą amžių bėgyje besikeičiančiam socialiniam klimatui,

naujiems žmonių santykiams ir visuomenės poreikiams. Žmonija neatsimena savęs be šeimos, ir visi jos mitai,

padavimai, legendos ir tikėjimai vienaip ir kitaip pasakoja apie šeimą. Gryčioje, pakėlęs akis, ant sienos

matydavai šventosios Šeimos paveikslą: jai melsdavosi mūsų tėvai ir seneliai, jos globai pavesdami savo

žemiškąją šeimą. Tikėjom: idealioji, dangiškoji šeima saugo mus, susėdusius aplink stalą, stiprina mūsų

tarpusavio meilę ir santarvę, skatina pasiryžimą padėti vienas kitam, gal net aukotis. Su pasakų veikėjais irgi

susitikdavom kaip su senais pažįstamais, kaip su giminėmis – juk jie vadinosi tėvais, broliais, seserimis. Šeima

gyveno ir pasakose...Dainose dainavom apie tėvelį, močiutę, brolelį, sesutę, girdėjom raudant našlaičius,

netekusius tėvų, o su jais ir šeimos – prieglobsčio, užuovėjos, paramos. Netekti šeimos reiškė atsidurti pasaulyje

vienam, kur niekas tavęs nepaguos, neužtars, neužstos. Likti be šeimos – tai likti be meilės. Didesnės skriaudos

žmogaus dvasia nežino...

...tautos atgimimas prasideda šeimoje, į tautą ateinama iš šeimos. Ką pasėsim šeimoje, tą tautoje

išauginsim...

Dabar aš užsimerkiu ir sėduos prie stalo senoje kaimo gryčioje, kur aplink žiburį ir duoną susirinko

šeima...

/ Justinas Marcinkevičius. Apie šeimą /

Viena iš šeimos švenčių ir pirmoji vaiko šventė – krikštynos, tačiau dažniausiai ją vėliau prisimename iš

nuotraukų ir tėvų pasakojimų. Krikštynų pokylis dažniausiai apsiriboja šventiniais, neilgai trunkančiais

pietumis. Prie stalo krikšto tėvai sodinami kartu, bet šventei vadovauja vaiko tėvai. Būtinas iškilmių patiekalas –

„kūmų pyragas“. Tai dažniausiai būna tortas.

Ant krikštynų stalo baltos staltiesės galima užtiesti rausvą ar melsvą tiulį. Jis suteiks šventiškumo ir

puošnumo įvaizdį. Stalo papuošimui tinka įvairi kūdikio atributika, kurią galima išdėlioti tarp lėkščių. Tai

mažos kojinaitės, čiulpinukai, žaisliukai. Tinka ir kaspinai. Jais galima papuošti kiekvieną taurę ar gėlės žiedą.

Šventinio stalo aksesuarų ir staltiesės (tiulio) koloritas turėtų būti vienodas.

Malonu, kai visa šeima švenčia ir kitas įsimintinas progas: vardo dienas, reikšmingesnius vaiko

laimėjimus. Šių švenčių metu vaikai nuo mažens pratinami ruoštis šventei, tinkamai elgtis šventės metu, rūpintis

savo svečiais bei laikytis kai kurių elgesio taisyklių.

Rugsėjo 1-oji gali tapti įsimintina (o gal ir tradicine) šeimos švente. Tai puiki proga susirinkti ir artimai

pabendrauti visoms kartoms: seneliams, tėveliams, anūkams. Juk tokių valandėlių mūsų pašėlusiai greitame

gyvenime lieka vis mažiau... Bus gera visiems kartu prisiminti pirmuosius mokslo kelio žingsnius, pavartyti

šeimos albumus (Iliustracija žr. 1.10(a), 1.10(b), 1.10(c), 1.10(d) pav.).

Todėl šventinius pietus būtų puiku surengti namuose, paragauti mamos virtos sriubos, pagamintų

makaronų, apkepo, iš orkaitės ištraukto kvapnaus pyrago. Rugsėjo pradžia dažniausiai džiugina saulėtais ir

šiltais orais, tad vaišių stalą galima padengti terasoje, erdviame balkone ar sode.

40

1.10(a) pav. Rugsėjo 1-osios šventinio stalo dekoras

1.10(b) pav. Rugsėjo 1-osios šventinio stalo dekoras

41

1.10(c) pav. Rugsėjo 1-osios šventinio stalo dekoras

1.10(d) pav. Rugsėjo 1-osios šventinio stalo dekoras

42

Paprotys eiti į svečius yra toks pat senas, kaip ir sveikintis. Ypatingi sveikinimai džiugina gimimo

dieną. Dideli ir maži su džiaugsmu laukia ateinančių į svečius draugų. Tačiau šventės yra susijusios ne tik su

jaudinančiu laukimu, bet ir su pasiruošimu joms.

Patarimai vaikams, kaip pasiruošti šventei:

1. Apmąstykite, ką norėtumėte pasikviesti į šventę.

2. Suderinkite savo norus su tėveliais.

3. Kartu suplanuokite, kada vyks šventė.

4. Paruoškite kvietimus į šventę.

5. Įteikite kvietimus draugams.

6. Sutvarkykite kambarius.

7. Paruoškite svečių užėmimo programą.

8. Padėkite ruošti vaišių stalą.

9. Serviruokite stalą.

Pirmiausia, pasitarus su tėveliais, reikia pakviesti draugus. Jei kiekvienam draugui įteiksite po nedidelį

savo darbo kvietimą, tai suteiks jam džiaugsmo ir neleis pamiršti šventės dienos, valandos bei vietos. Kvietimą

reikia įteikti pakankamai anksti, pvz., prieš savaitę. Iš anksto reikia numatyti, kuo užimsite savo draugus, todėl

pasiruoškite įdomių žaidimų.

Apžiūrėkite savo kambarį. Jį reikia sutvarkyti iš anksto, kad prieš pobūvį netektų paskubomis tai daryti.

Draugai gali susidomėti jūsų knygomis ar kolekcija, todėl susitvarkyti reikėtų viską, net ir stalčius.

Patiems, be tėvelių pagalbos, paruošti šventę būtų labai sunku. Todėl padėkite tėveliams kuo tik galite.

Gaminant šventinius patiekalus reikia laikytis tam tikro eiliškumo. Dieną prieš šventę galima iškepti

sausainius, pyragus, paruošti želė. Visus iš anksto paruoštus valgius reikia laikyti šaltai. Šventės dienos rytą

galima supjaustyti virtas daržoves, bet jas laikyti atskirai, nesumaišytas. Suraikyti duoną, paruošti ir pastatyti

šaltai gėrimą. Karštus patiekalus reikia ruošti prieš juos tiekiant. Mišrainės ir salotos sumaišomos, sumuštiniai

paruošiami likus 0,5 valandos iki šventės pradžios. Paskutinę akimirką pjaustomos šviežios daržovės, vaisiai

patiekalams puošti. Grietinėlė plakama irgi prieš pat patiekiant desertus.

Stalą serviruoti galima pobūvio dienos rytą. Indus ir įrankius patartina peršluostyti švaria šluoste. Jei

svečių būryje bus vaikų, kurie šioje draugijoje yra pirmą kartą, nereikėtų jų sodinti nuošalioje vietoje.

Pasodinkite juos tarp vienas kitą pažįstančių draugų, tuomet naujas svečias nebus vienišas. Čia pravers kortelės

su svečių vardais.

Šventinį stalą papuoš gyvų gėlių puokštė ar kompozicija. Ji turi būti ne per didelė, kad netrukdytų prie

stalo bendrauti. Gėlės neturėtų aštriai kvepėti, kad neužgožtų patiekalų kvapo (Iliustracija žr. 1.11 pav.).

Pasitikite svečius, supažindinkite tėvelius su savo draugais pristatydami juos. Jeigu jums dovanoja

gėlių, būtinai jas pamerkite (Iliustracija žr. 1.12 pav.).

Prie vaišių stalo reikia pakviesti tėvelius bei senelius (jei jie gyvena kartu su jumis). Juos pasodinkite

pirmiausia garbingiausiose vietose. Pobūvio metu stenkitės nepalikti be dėmesio nė vieno svečio.

Jūsų šventė yra šventė ir jūsų draugams, todėl stenkitės, kad jai pasibaigus svečiai išsiskirstytų geros

nuotaikos, kad jų atmintyje išlikų džiugios akimirkos.

Vaikų gimtadienio stalo puošimas priklauso nuo vaiko amžiaus. Kuo vaikai vyresni, tuo jų šventinis

stalas panašėja į suaugusiųjų. Iki 5–6 metų amžiaus vaiko gimtadienio stalui papuošti tinka popieriniai

lankstiniai, smulkūs žaisliukai, saldainiai, kuriuos galima įdėti į lėkštes ar į spalvotas servetėles (Iliustracija žr.

1.13 pav.).

Kad gimtadienis taptų laimingiausia diena, galima surengti vaiko darbų „personalinę parodą“. Tai gali

būti piešiniai, eilėraščiai ir visa, ką sukūrė vaikas per pastaruosius metus. Sukaktuvininkas bus laimingas, kai

svečiai pagirs jo darbelius. Vaikų šventinis stalas turi būti spalvingas. Patiekalus reikėtų ruošti tuos, kuriuos

mėgsta vaikai. Patiekalai turi būti ne tik skanūs, bet ir lengvai virškinami, pagaminti iš kokybiškų ir šviežių

produktų, be to, estetiškai ir išradingai patiekti. Beje, verta iš anksto pasidomėti, ar visi vaikai gali valgyti tam

tikrus produktus: mėsą, pieną, kai kurias daržoves, riešutus ir panašiai.

Šeimose švenčiami ne tik gimtadieniai. Šeimose švenčiamos ir kitos šeimos šventės. Šeimos pobūvių

stalas serviruojamas laikantis pagrindinių stalo serviravimo principų: įrankių ir indų išdėstymo tvarkos,

staltiesių ir servetėlių tiesimo ir kt. Tačiau stalo papuošimas kiekvienai šventei gali būti labai įvairus. Čia

suteikiama laisvė fantazijai pasireikšti.

43

1.11 pav. Šventinio stalo kompozicija

1.12 pav. Gimtadienio puokštė

44

1.13 pav. Gimtadienio šventinio stalo serviravimo fragmentas

Vienos gražiausių šeimos švenčių yra Motinos diena ir Tėvo diena.

Nuo senų laikų lietuvių šeimose tėvų pareiga buvo apgaubti vaikus meile ir rūpesčiu, nukreipti juos

dvasinės kelionės link, puoselėti tikrąsias vertybes, mokyti būti sąžiningiems, doriems. O svarbiausia – daryti tai

ne žodžiais, bet asmeniniu pavyzdžiu.

Šios šventės neturi nusistovėjusių šventimo tradicijų. Tai leidžia kiekvienai šeimai kurti savas mamos ir

tėvo pagerbimo tradicijas. Mama ar tėtis gali būti sveikinami iš ryto prie pusryčių stalo. Vaikai apdovanoja juos

savo padarytomis dovanėlėmis, paruoštais pusryčiais, mažieji deklamuoja eilėraščius, dovanoja gėles

(Iliustracija žr. 1.14(a), 1.14(b), 1.14(c), 1.14(d) pav.).

Vaikai gali tėveliams surengti ir šventinius pietus – jie sujungs šiltais ir stipriais ryšiais, ilgam paliks

gražių prisiminimų. Tokiai šventei neverta ruošti įmantrių patiekalų. Pietums geriausia patiekti tradicinį

variantą: sriuba, salotos ir būtinai desertas. Didžiausios dovanos yra gera nuotaika ir dėmesys tėveliams.

Šiomis dienomis aplankomi ir mirusių motinų bei tėvų kapai.

45

1.14(a) pav. Šventinė puokštė

46

1.14(b) pav. Šventinė puokštė

47

1.14(c) pav. Šventinė puokštė

48

1.14(d) pav. Šventinė puokštė

49

1.10 Saldumynai – vaišių simbolis

Gimtadienių, šventinių pietų, Kalėdų ar Naujųjų metų vaišės neįsivaizduojamos be saldumynų, įvairių

desertų, nes jie simbolizuoja šventę. Desertai paprastai patiekiami vaišių pabaigoje, tad prisimename juos

ilgiausiai... Tuo metu jau esame sotūs ir tik labai skaniai atrodantis patiekalas vėl sužadina apetitą. Galima

sukurti itin išraiškingų formų spalvingų saldumynų kompozicijų – dekoruoti juos plakta grietinėle ar kremu ir

ryškiaspalvėmis braškėmis, vyšniomis, avietėmis. Nors ne visi mėgsta želė, tačiau patiekalams puošti ji labai

tinka. Vaisių želė reikia sustingdyti formelėse, derinant kelias spalvas. Saldumynus tinka puošti ir spalvingais

morengais. Arba tiesiog apiberti saldainiais – jūros akmenėliais.

Sausainių ir varškės desertas

4 porcijoms reikės: 180 g šokoladinių sausainių, 100 ml plakamos grietinėlės, 400 g varškės kremo, 1 šaukšto

cukraus, 1 stiklainio (700 g) vyšnių kompoto.

Gaminimo eiga:

1. Sausainius sutrinti.

2. Grietinėlę išplakti.

3. Sumaišyti grietinėlę ir varškės kremą, pagardinti cukrumi.

4. Ketvirtadalį sutrintų sausainių sudėti į taures, uždėti vyšnių kompoto, tada – varškės mišinį. Ir dar kartą

taip susluoksniuoti.

5. Apibarstyti sutrintais sausainiais.

Margas sausainių vyniotinis

20 vienetų reikės: 2 pakelių (po 180 g) sausainių, 200 g sviesto, 50 ml grietinėlės kavai, 300 g marmaledinių

saldainių, 200 g chalvos, 2 šaukštų kakavos miltelių.

Gaminimo eiga:

1. Sausainius sutrinti.

2. Juos sumaišyti su kambario temperatūros sviestu. Supilti grietinėlę.

3. Supjaustyti chalvą ir marmaledinius sausainius. Juos sumaišyti kitame dubenyje. Suberti kakavos

miltelius, pamaišyti.

4. Šią masę sumaišyti su sausainių, sviesto ir grietinėlės mišiniu.

5. Suformuoti ritinį, suvynioti į kepimo popierių ir palaikyti šaldytuve 2–3 val.

6. Patiekti supjaustytą griežinėliais.

Šokoladinis pyragas su riešutais

12 vienetų reikės: 4 kiaušinių, 4 šaukštų cukraus, 100 g sviesto, 150 g juodojo ar pieniško šokolado, 200 ml

miltų, 2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių, 0,5 arbatinio šaukštelio druskos, 100 g smulkintų riešutų, cukraus

pudros.

Gaminimo eiga:

1. Kiaušinius išplakti su cukrumi.

2. Sviestą išlydyti, sudėti sulaužytą šokoladą ir pakaitinti, kol šis išsilydys. Šiek tiek atvėsinti.

3. Sudėti šokoladą į kiaušinių plakinį.

4. Suberti su kepimo milteliais sumaišytus miltus, druską ir riešutus.

5. Kepti maždaug 180 laipsnių temperatūros orkaitėje 30 min.

6. Apibarstyti cukraus pudra.

50

Pyragas su braškių uogiene

12 vienetų reikės: 150 g sviesto, 150 ml rudojo cukraus, 200 ml miltų, 200 ml avižinių dribsnių, 0,5 arbatinio

šaukštelio kepimo miltelių, 1/4 arbatinio šaukštelio druskos, 200 g braškių uogienės.

Gaminimo eiga:

1. Kambario temperatūros sviestą sutrinti su cukrumi, kol suminkštės.

2. Suberti miltus, avižinius dribsnius, kepimo miltelius ir druską.

3. Į kepimo formą sudėti 2/3 tešlos, palyginti šaukštu.

4. Užtepti braškių uogienę.

5. Ant viršaus supilti likusią tešlą.

6. Kepti 180 laipsnių temperatūros orkaitėje 25 min.

7. Pyragą patiekti atvėsintą.

Tortas su šokoladu ir varške

12 gabalėlių reikės:

Pagrindui: 1 pakelis (180 g) citrininių sausainių, 75 g sviesto.

Įdarui: 400 g balto šokolado, 500 g varškės kremo, 200 ml plakamosios grietinėlės, 2 arbatinių šaukštelių

vanilinio cukraus, 3 bananų, saldainių papuošimui.

Gaminimo eiga:

1. Sausainius gerai sutrinti, išlydyti sviestą ir sumaišyti su sausainiais.

2. Į kepimo formą supilti sausainių mišinį ir palyginti šaukštu.

3. Paruošti įdarą: į dubenį susmulkinti šokoladą, dubenį įstatyti į karštą vandenį ir išlydyti šokoladą.

4. Atvėsusį šokoladą sumaišyti su varškės kremu.

5. Grietinėlę išplakti su vaniliniu cukrumi ir sudėti į varškės kremo ir šokolado mišinį.

6. Nuluptus bananus sutrinti plakikliu.

7. Bananų tyrę iš karto sudėti ant sutrupintų sausainių.

8. Ant viršaus dėti mišinį, paruoštą iš šokolado, grietinėlės ir varškės kremo.

9. Tortą laikyti šaldytuve mažiausiai 4 val.

10. Papuošti saldainiais.

Bananiniai sausainiai

20–24 vienetams reikės: 150 g datulių, 400 ml avižinių dribsnių, 0,75 ml aliejaus, 1 arbatinio šaukštelio

vanilinio cukraus, 3 prinokusių bananų.

Gaminimo eiga:

1. Datules supjaustyti mažais gabaliukais.

2. Sumaišyti avižinius dribsnius, datules, aliejų ir vanilinį cukrų. Palikti pastovėti 15 min.

3. Nuluptus bananus sutrinti elektriniu plakikliu ar šakute. Sudėti į paruoštą mišinį, išmaišyti.

4. Skardą iškloti kepimo popieriumi. Mišinį dėti šaukštu nedidelėmis krūvelėmis.

5. Kepti 175 laipsnių temperatūros orkaitėje 25 min.

51

Plikytų sausainių tortas

Reikės: 500 g plikytų sausainių, 1 stiklinės grietinės, 1 stiklinės grietinėlės, 2 šaukštų tirpinto šokolado, 2

šaukštų cukraus pudros, 1 arbatinio šaukštelio tirpintos želatinos, citrinos sulčių.

Gaminimo eiga:

1. Dubenyje sumaišyti grietinę, grietinėlę, cukraus pudrą, citrinos sultis. Viską išplakti elektriniu plaktuvu.

2. Supilti atskirai pakaitintą ir ataušintą želatiną. Viską sumaišyti.

3. Šioje masėje maišyti plikytus sausainius ir dėti vieną sluoksnį ant išardomos formelės dugno.

4. Ant šio sluoksnio užpilti šiek tiek kremo, palaistyti tirpintu šokoladu.

5. Ant viršaus dėti kitą sluoksnį, – tiesiog užpilti likusį kremą ir palaistyti likusiu šokoladu.

6. Keletą valandų laikyti šaldytuve.

Biskvitinis pyragas

Reikės:

Biskvitui: 7 šaukštų bulvių krakmolo, 1 indelio saldaus kondensuoto pieno, 1 arbatinio šaukštelio sodos,

gesintos citrinos sultimis, 1 kiaušinio.

Kremui: 250 g grietinės, 4 šaukštų aguonų, 1 šaukšto cukraus pudros.

Gaminimo eiga:

1. Visus biskvitui skirtus produktus sumaišyti dubenyje.

2. Tešlą supilti į aukštą skardelę, šiek tiek pateptą aliejumi ir kepti vidutinėje temperatūroje apie 1val.

3. Kremui skirtus produktus sumaišyti.

4. Atvėsintą biskvitą perpjauti į tris lygias dalis, sutepti kremu.

5. Pyrago viršų taip pat apipilti kremu.

Pyragėliai-putėsiai

Reikės: 2 – 4 obuolių, 1 kiaušinio baltymo, 1 arbatinio šaukštelio cukraus, cinamono miltelių, pieno sausainiams

mirkyti, 1 pakelio sausainių „Gaidelis“.

Gaminimo eiga:

1. Sausainius trumpai pamirkyti dubenyje su pienu.

2. Nulupti keletą obuolių, išpjauti sėklalizdžius, stambiai sutarkuoti, pabarstyti cinamono milteliais ir

viską išmaišyti.

3. Į kiaušinio baltymą įberti cukraus ir išplakti iki standžių putų.

4. Ant kiekvieno piene pamirkyto sausainio dėti sluoksnelį tarkuotos obuolių masės, ant viršaus –

šaukštelį plaktų baltymų.

5. Kepti vidutinio karščio orkaitėje, kol baltymai paskrus.

Kobleris

Šio gaiviojo gėrimo pagrindą sudaro švieži ar konservuoti vaisiai.

2 porcijoms reikės: 20 ledo gabaliukų, 3 puodeliai šviežių mango gabaliukų.

Gaminimo eiga:

1. Taurė iki pusės (ar 2/3 jos dalys) užpildoma smulkiai sukapotu ledu.

2. Ant jo supilami receptūroje nurodyti komponentai, o viršus gausiai papuošiamas vaisiais.

3. Kobleriai patiekiami su šiaudeliais ir šaukšteliais vaisiams valgyti.

52

Džulepas

Šio gaiviojo gėrimo būtina sudedamoji dalis yra mėta.

2 porcijoms reikės: 100 ml obuolių sulčių, 100 ml nesaldintų ananasų sulčių (galima pakeisti kitomis).

Gaminimo eiga:

1. Į stiklinę su nedideliu vandens ir cukraus kiekiu įdedama mėtos šakelė, sumaigoma šaukšteliu ir

išimama.

2. Į stiklinę dedama grūsto ledo, kuris turi užimti trečdalį jos tūrio ir užpilama recepte nurodytu mišiniu.

3. Viršus puošiamas šviežiais ar konservuotais vaisiais.

Vaisių punšas

10 porcijų reikės: 125 ml apelsinų sulčių, 425 g konservuotų vaisių kompoto, 1 apelsino ir 1 citrinos sultys, 750

ml limonado.

Gaminimo eiga:

1. Į didelį dubenį supilamos sultys, sudedami kompoto vaisiai. Lengvai išmaišoma, uždengiama ir 1val.

padedama į šaldytuvą.

2. Prieš patiekiant įpilamas atšaldytas limonadas.

3. Puošiama šviežiais vaisiais: avietėmis, mėlynėmis, obuoliais, apelsinais.

4. Patiekiama dubenyje, kuriame punšas pagamintas.

Morsas

Tai gėrimas iš vandeniu atskiestų ir cukrumi paskanintų sulčių. Šiam gėrimui paruošti galima vartoti tik virintą

vandenį. Supylus nevirintą vandenį – gėrimo viršus suputoja.

Patys sukurkite šio gėrimo receptūrą.

Gaminimo eiga:

1. Užverdamas vanduo, jame ištirpinamas cukrus ir tik sirupui ataušus supilamos sultys.

2. Vasarą į morsus galima įdėti ledo gabalėlių, o žiemą juos patiekti pašildytus.

3. Bet kuriuo metų laiku šiam gėrimui papuošti tinka citrinos ar apelsino skiltelės.

4. Patiekiama stiklinaitėse, geriama per šiaudelį.

Bananų ir jogurto frappe

Tai gėrimai, kurių sudedamosios dalys, taip pat ir ledai, suplakami šeikeryje t.y., specialiame inde gėrimams

suplakti. Neturint šio indo, gėrimo sudedamąsias dalis galima sumaišyti užkimštame butelyje.

2 porcijoms reikės: 100 ml šalto pieno, 1 nulupto ir gabalėliais supjaustyto banano, 1 šaukšto medaus, 2 šaukštų

natūralaus jogurto, 2 šaukštų vanilinių ledų, 2 ledukų kubelių,

Gaminimo eiga:

1. Visi nurodyti komponentai plakami šeikeryje didžiausiais sūkiais 2 min. arba kol pasidarys vientisas

skystis.

2. Išpilstyti į stiklines, paviršių pabarstyti kviečių daigų milteliais.

3. Patiekiama aukštoje stiklinėje su šiaudeliu.

Pakankamas gaunamų skysčių kiekis organizmui yra ne mažiau svarbus nei geras maistas. Šie lengvai

paruošiami gėrimai yra ne tik sveikesni už pirktinius, bet ir skanūs. Vaisiai ir daržovės, iš kurių gaminami

gėrimai, dėl juose esančių vitaminų ir mineralinių medžiagų labai svarbūs augančiam organizmui.

53

2. RACIONALAUS VAIKŲ MAITINIMO/SI REKOMENDACIJOS

Daugelis suaugusiųjų puikiai suvokia, kad vaiko mityba ir jo sveikatos būklė yra glaudžiai tarpusavyje

susijusios. Tačiau dažną nustebina faktas, kad prasta vaiko mityba, kai organizmas su maistu negauna reikiamo

kiekio maisto medžiagų, gali neigiamai paveikti ne tik fizinį vako kūną, bet ir jo protinę veiklą. Tinkamai

subalansuota mityba padeda ne tik išsaugoti sveiką širdį, plaučius, virškinimo sistemą, tačiau turi įtakos

smegenyse vykstantiems cheminiams procesams, pagerina atmintį, didina susikaupimą ir sumanumą.

Reguliariai negaudamos subalansuoto, pilnaverčio maisto, smegenys negali funkcionuoti visu pajėgumu, todėl

mažėja dėmesingumas, prastėja atmintis... Mityba, kurios pagrindą sudaro prastos kokybės mėsainiai,

kepsneliai, traškučiai, keptos bulvytės, saldumynai, sausainiai ir gazuoti gėrimai, nesuteikia vaiko organizmui

maistinių medžiagų, galinčių užtikrinti gerą savijautą.

Vaiko organizmas itin jautriai reaguoja į svyruojantį cukraus kiekį organizme. Staigus cukraus kiekio

padidėjimas ar sumažėjimas lemia nerimo jausmo atsiradimą, galvos svaigimą, dirglumą, suprastėjusią dėmesio

koncentraciją bei atmintį. Čia itin praverčia daug maistingų medžiagų turintys nesmulkinti grūdai ir juose

esantis visas kompleksas angliavandenių, B grupės vitaminų, cinko, magnio, folio rūgšties, geležies, seleno ir

vitamino E.

Džiovinti vaisiai yra puikus energijos užtaisas, kuriame gausu vitaminų bei mineralų, taip pat ir

geležies. Jų pasirinkimas yra gana didelis, tačiau reikėtų rinktis gamtinius ir namuose džiovintus vaisius.

Parduodamuose džiovintuose vaisiuose esantis sieros dioksidas, naudojamas kaip konservantas, jautriems

vaikams gali sukelti astmos priepuolį.

Vaisiuose ir daržovėse gausu maistinių medžiagų, antioksidantų ir fitocheminių medžiagų. Šios

natūralios medžiagos išsiskiria įvairiais aspektais teikiama nauda. Daugiausia vaisiuose ir daržovėse randama

angliavandenių. Jų yra bulvėse, pupelėse, žaliuosiuose žirneliuose, baltagūžiuose kopūstuose, morkose,

pomidoruose. Daržovėse baltymų yra mažai. Daugiausia baltymų yra pupose, žaliuosiuose žirneliuose,

pupelėse, morkose, burokėliuose. Nepakeičiamos aminorūgšties lizino yra lapiniuose, žiediniuose, ropiniuose

kopūstuose, burokėliuose, žirniuose ir pupelėse, triptofano – briuselio ir lapiniuose kopūstuose, metionino –

burokėliuose, pupelėse, salotinėse daržovėse, lizino ir treonino – kviečių grūduose. Riebalų daržovėse yra

mažai. Jie kaupiasi sėklose. Iš daržovių patys riebiausi yra krapai ir petražolių šaknys. Eteriniai aliejai suteikia

daržovėms ir vaisiams malonų kvapą, skonį, gerina apetitą, sužadina virškinimo liaukų veiklą, paskatina geresnį

seilių, taip pat skrandžio ir virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl maistą organizmas geriau suvirškina ir

pasisavina. Daržovėse esantys fitoncidai naikina vegetatyvines mikroorganizmų formas, todėl jie vadinami

augaliniais antibiotikais. Fitoncidų daug česnakuose, svogūnuose, šiek tiek mažiau saldžiuosiuose pipiruose,

pomidoruose, burokėliuose, morkose, rabarbaruose. Be to, vaisiuose ir daržovėse apstu įvairių vitaminų ir

mineralinių medžiagų. Jų kiekiai svyruoja – tai priklauso nuo daržovių rūšies, dirvos, klimato. Daugiausia yra

šių mineralų: natrio, magnio, fosforo, kalio, kalcio, geležies, cinko, seleno, jodo. Yra ir beveik visų iki šiol

žinomų vitaminų, išskyrus B12 ir D. Sveikai ir visavertei mitybai vaisiai ir daržovės yra nepamainomi. Reikėtų

paskatinti vaikus jų valgyti kuo daugiau. Rekomenduojama per dieną suvalgyti tris porcijas vaisių ir dvi –

keturias porcijas daržovių. Kyla klausimas – kokį kiekį vaisių ir daržovių galime vadinti porcija? Vyrauja

susitarimas, kad tai toks kiekis, koks telpa į vaiko delną. Šviežiai spaustų vaisių sulčių stiklinė ir pupelių porcija

taip pat prilygsta vaisių ir daržovių porcijai.

Vienas iš pagrindinių rūpesčių, susijusių su vaisiais ir daržovėmis, yra gebėjimas įsiūlyti vaikams kuo

įvairesnių vaisių ir daržovių. Kuo didesnis jų pasirinkimas, tuo didesnė tikimybė, kad vaikai atras sau skaniausią

ir tinkamiausią. Kuo įvairesnių vaisių ir daržovių vaikas valgo, tuo daugiau maistinių medžiagų gauna jo

organizmas. Reikėtų pabandyti vaisių ir daržovių pateikti kuo įvairiau. Pavyzdžiui, vaikams kur kas smagiau

kramsnoti termiškai neapdorotų daržovių lazdeles nei valgyti jas virtas. Jas nesunku mirkyti į padažą. Patiekus

jas su maistingųjų medžiagų kupinu padažu ir nauda bus dviguba.

Daug daržovių galima ruošti garuose, paskrudinti, įmaišyti į troškinius, padažus, sriubas, iš jų kepti

blynus, pyragus. Švieži bei garuose virti vaisiai ir daržovės vertingiausi.

Puikus, daug maistingųjų medžiagų turintis užkandis vaikui – riešutai. Juose gausu augalinės kilmės

baltymų, riebalų. Juos galima dėti į troškinius, desertus, pyragus. Reikėtų pirkti nesūdytus ir kuo šviežesnius,

geriausia, kad jie būtų negliaudyti. Jaunesniems nei penkerių metų vaikams nereikėtų duoti nesmulkintų riešutų

– jie gali užspringti. Nedidelė sauja riešutų ar sėklų gali padidinti B grupės vitaminų, geležies, kalcio, seleno,

kalio, vitamino E ir vienų iš svarbiausių nesočiųjų riebalų rūgščių atsargas. Jei šeimoje yra kenčiančių nuo

alergijos riešutams (dažniausiai žemės riešutams), prieš duodant vaikams reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Taip pat reikia nepamiršti, kad riešutai – sunkiai virškinamas produktas.

54

Į vaiko racioną būtina įtraukti įvairias ankštines daržoves, t.y., pupeles, pupas, lęšius, soją. Juose kaip ir

mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose gausu būtinųjų aminorūgščių, padedančių palaikyti gerą sveikatos būklę.

Iš daugelio rūšių mėsos vaikams tinkamiausia paukščių mėsa. Atsižvelgiant į aminorūgščių sudėtį,

paukštienos baltymai priskiriami prie labai vertingų, kuriuose yra visų nepakeičiamų ir labai gerai suderintų

aminorūgščių. Biologinė paukščių riebalų vertė yra didesnė negu galvijų riebalų, nes joje daugiau yra

polinesočiųjų riebiųjų rūgščių. Baltoje paukščių mėsoje yra daugiau mineralinių medžiagų (cinko, seleno).

Vaikams rekomenduojama kalakutiena, nes joje gana mažai kolageno, todėl ji lengvai virškinama. Kalakutiena

– ne tik puikaus skonio, bet ir rečiausiai alergiją sukelianti mėsos rūšis.

Žuvys savo maistine verte nenusileidžia, o kai kuo ir pranoksta mėsą. Žuvyse yra daug lengvai

virškinamų baltymų, polinesočiųjų omega-3 riebalų rūgščių, mineralinių medžiagų (jodo, kalio, kalcio), A ir D

vitaminų. Taigi žuvys vaikams yra būtinos. Vaiko įprotį – valgyti daugiau šio vertingo maisto – gali išugdyti

šeima. Vaikams ruošiama žuvis turėtų būti liesesnė. Tad ungurys, karpis, otas, eršketas, lašiša, skumbrė jiems

nelabai tinka. Geriau menkė, sterkas, šamas, plekšnė. Šios žuvys neturi ir savito kvapo, kurio vaikai nelabai

mėgsta.

Daugelis vaikų geria nepakankamai skysčių. Tačiau organizmo gaunamas pakankamas skysčių kiekis

yra ne mažiau svarbus nei gerai subalansuota mityba.

Sveikiems vaikams tik retais atvejais galima gerti natūralų mineralinį vandenį ir tik tokį, kuriame

sausųjų liekanų (t.y., įvairių jonų) yra ne daugiau kaip 500 mg/l. Būtent nuo to, kokios mineralinės medžiagos

vandenyje vyrauja, ir priklauso jo poveikis organizmui. Daug natrio ir chloro turintis vanduo skatina virškinimą,

skatina skrandį išskirti daugiau sulčių, išplauna kenksmingas atliekas. Toks vanduo tinka sveikiems ar

linkusiems prakaituoti žmonėms. Vaikų troškulį geriausia malšinti šaltinio vandeniu – tai natūralios cheminės

sudėties požeminis vanduo, susidaręs neužterštoje aplinkoje. Šis vanduo, kaip ir natūralus mineralinis vanduo,

fasuojamas jo gavybos vietoje į prekinę tarą, neapdorojamas dezinfektantais. Taip pat vaikams rekomenduojama

gerti skiestas šviežių vaisių ar daržovių sultis. Jas geriant vaiko organizmas aprūpinamas vitaminais,

mineralinėmis medžiagomis, bioflavonoidais, o jei jos tirštos, tai ir skaidulomis – pektinu, kuris gerina kraujo

sudėtį ir virškinamojo trakto veiklą. Jei dėl tam tikrų priežasčių negalima valgyti vaisių ar daržovių, tai reikėtų

vartoti sultis. Natūralios sultys – gliukozės, fruktozės, vitaminų ir mineralų šaltinis. Pavyzdžiui, stiklinėje

apelsinų sulčių yra apie 70 mg vitamino C (tai paauglio paros poreikis). Tokios savybės būdingos tik šviežiai

išspaustoms sultims. Vaikams reikėtų vengti angliarūgštės bei saldiklių prisotintų gėrimų. Tokiuose

gaiviuosiuose gėrimuose esanti angliarūgštė pagyvina skrandžio judesius. Vaikui skatinti skrandžio veiklos

nereikia, nes ji yra normali. Gazuoti gėrimai pasisavinami greičiau už negazuotus, o tai sukelia apetitą. Vaikai,

kurie geria dažnai ir didelius kiekius gazuotų vaisvandenių, gali turėti antsvorio.

Vaikui būtinų skysčių kiekis priklauso nuo jo amžiaus ir svorio. Galima teigti, kad vidutinis vaikas per

dieną turėtų suvartoti apie penkias stiklines skysčių, o 7–10 metų vaikas – apie šešias stiklines. Jei vaikas

negauna pakankamai skysčių, jį gali kamuoti galvos skausmai, mieguistumas, gali sutrikti dėmesio

koncentracija, užkietėti viduriai. Skysčių trūkumas neigiamai veikia organizmo gebėjimą išnešioti būtinas

maisto medžiagas po organizmą.

Vaikams tinka natūralūs biojogurtai, nes juose esančios gerosios bakterijos padeda imuninei sistemai

atsilaikyti prieš žarnyno infekcijas.

Sveika vaiko virškinimo sistema užtikrina gerą maisto virškinimą ir maistingųjų medžiagų patekimą

ten, kur reikia.

Daugelis vaikų iš prigimties teikia pirmenybę saldiems maisto produktams – pradedant nuo salstelėjusio

motinos pieno. Saikingai valgomi saldumynai, papildantys pilnavertę, subalansuotą mitybą, nesukelia rūpesčių.

Pagrindinis siekis yra pasistengti išvengti pernelyg apdorotų konditerijos gaminių. Užuot visiškai atsisakę

cukraus (tada vaikas gali imti kimšti saldumynus vos tik tam pasitaikys tinkama proga), galima pasiūlyti

sveikesnius alternatyvius produktus: šviežius ir namuose džiovintus vaisius, nedideliu kiekiu kokybiško

šokolado, pagaminto iš kakavos sviesto (sudėtyje turėtų būti mažiausiai 30 proc. pieniškos kakavos masės ir 55

proc. grynos kakavos masės), avižinius paplotėlius, vaisinius pyragėlius, sausainius ir kepinius su nesmulkintais

grūdais, trintų šviežių vaisių ir pieno kokteilius ar sriubas, namuose gamintus kukurūzų spragėsius, namuose

ruoštus kokybiškus kepinius, natūralų, namuose gamintą jogurtą, varškę, pagardintą ekologišku medumi,

naminėmis vaisių tyrelėmis ar džemu be pridėtinio cukraus.

Šių maisto produktų sudėtyje yra skaidulų, augalinės kilmės baltymų, be to, juose gausu vitaminų bei

mineralinių medžiagų.

Kai kurių maisto produktų vaikų mityboje reikėtų vengti: masinės gamybos picų, mėsainių ir žemesnės

rūšies dešrelių, apdoroto, fermentinio ir lydyto sūrio gabalėlių bei „juostelių“, mėsos gaminių, prisotintų

vandens, riebalų ir maistinių priedų, džiūvėsėliuose apvoliotų vištienos ir žuvies kepsnelių, kuriuose yra mažai

mėsos ar žuvies, prastos kokybės riebių pyragų ir dešros, daug cukraus turinčių sausų pusryčių, skonio stipriklių

55

turinčių traškučių ir kitokių produktų. Angliarūgštės prisotinti (gazuoti) saldieji gėrimai, vaisvandeniai ar sulčių

gėrimai, išskyrus šviežiai spaustas sultis, dietiniai gėrimai su dirbtiniais saldikliais, stipriai dažyti saldainiai,

turintys dirbtinių dažiklių ir želatinos, prastos kokybės ledai ir ryškių spalvų vaisiniai ledai, skonių stipriklių

kupini jogurtai, daug cukraus turintys dribsniai, kupini maistinių priedų, riebūs ir daug cukraus turintys pyragai

bei sausainiai, sriubų koncentratai, transriebalų (hidrintų) riebalų turintys užtepai (margarinas) – tai vis vaikams

netinkamas maistas.

Maisto gaminimo būdas turi įtakos patiekale esančių maistingųjų medžiagų kiekiui. Tinkamai

pasirinktas gaminimo būdas padeda išsaugoti maiste esančias maistines medžiagas, sumažinti riebalų kiekį ir

apsisaugoti nuo ligas sukeliančių bakterijų, todėl gaminant maistą reikėtų pasitelkti išmintį ir žinias.

Maisto ruošimas garuose, skrudinimas yra pranašesni nei virimas. Ruošiant maistą pastaruoju būdu

žūva vandenyje tirpios maistingosios medžiagos, pvz., B grupės vitaminai ir vitaminas C. Verdant nesmulkintas

ar stambiai supjaustytas daržoves, vitaminai geriau išsilaiko. Daržovių nuoviro nereikėtų išpilti – jį galima

panaudoti kaip sultinį.

Vaiko organizmui naudingiausi neapdoroti vaisiai ir daržovės. Prieš valgant daržoves, jas reikėtų gerai

nuplauti po tekančiu šaltu vandeniu, tačiau nereikėtų jų mirkyti, nes vandenyje tirpstančios medžiagos ten ir

pasilieka. Daugelis maistingųjų medžiagų yra daržovių odelėje arba ploname po odele esančiame sluoksnyje,

todėl, jei įmanoma, lupti nereikėtų. Jei vaikas mėgsta nuluptas daržoves, pirmiausia jas reikėtų išvirti, tik tada

nulupti. Ruošiant patiekalą nereikia iš anksto nulupti ir prisipjaustyti tam patiekalui reikalingų vaisių ir

daržovių, nes kai kurios medžiagos, pvz., vitaminas C pradeda nykti vos tik prapjautas paviršius susiliečia su

oru. Išvirtas daržoves reikėtų iš karto patiekti, kadangi pastovėjusios daržovės praranda maistingas medžiagas.

Ruošiant mėsą rekomenduojama pašalinti akivaizdžiai matomus riebalus. Geriausi yra tokie mėsos

ruošimo būdai, kur nenaudojami papildomi riebalai – troškinimas ar kepimas keptuvėje su grioveliais, į kuriuos

gali sutekėti kepimo metu išbėgę riebalai.

Ilgai išliekantį energingumą, darbingumą, gebėjimą išlaikyti dėmesį veikia ne tik vaikų valgomas

maistas, bet ir valgymo laikas.

Anksčiau mitybos specialistai ragino neužkandžiauti tarp valgių. Tačiau esama gausybės įrodymų, jog

vaikai turi valgyti po nedaug, bet dažnai, kadangi jie kur kas greičiau nei suaugę išnaudoja savo energijos

atsargas. Sveikais užkandžiais vaikams reikėtų užkandžiauti dukart per dieną. Reikėtų vengti trumpalaikį

poveikį organizmui turinčių riebalų ir saldžių užkandžių bei gėrimų. Valandą ar dvi prieš miegą pravartu

užkandžiauti angliavandenių turinčiais užkandžiais, pvz., skrebučiais, įvairių rūšių bandelėmis.

Maistas teikia vaikui energijos, reikalingos augimui, fiziniam aktyvumui ir gyvybinėms organizmo

funkcijoms (kvėpavimui, kraujo cirkuliacijai, virškinimui, pastoviai kūno temperatūrai palaikyti, mąstymui). Be

to, maistas aprūpina augantį organizmą statybinėmis medžiagomis (baltymais). Racionali, visavertė (tinkama)

vaikų mityba yra tokia, kai jie valgo daug vaisių ir daržovių, nemaltų grūdų, daug augalinių baltymų turinčių

ankštinių kultūrų, neriebios mėsos, žuvies ir paukštienos, mažai cukraus ir druskos.

Reguliariai gaunamas sveikas maistas, maistingi užkandžiai ir pakankamas skysčių kiekis padeda

užtikrinti puikią savijautą ir darbingumą.

Juo anksčiau vaikai išmoks racionaliai maitintis, tuo sveikiau jie gyvens ateityje. Jei visa šeima rūpinsis

savo mityba, o kartu ir sveikata – vaikų mityba taip pat bus tinkama.

Klausimai diskusijai (1):

1. Ką jums reiškia maistas?

2. Kas turi reikšmės jūsų valgymui?

3. Kas jums sukelia norą valgyti?

4. Ką jums reiškia žodis „mityba“?

5. Paaiškinkite, kaip išvardinti veiksniai sąlygoja jūsų mitybą: asmeniniai pomėgiai, tautinės tradicijos,

šeimos papročiai ir gyvenimo būdas, skonis, maisto kaina, galimybė gauti, įpakavimas, maisto produkto

maistingumas, reklama, bendraamžių patarimai, nuotaika, jausmai, religiniai įsitikinimai.

Praktinė užduotis (2):

1. Sukurkite 6 taisykles, kurios padėtų sumažinti saldaus maisto kiekį jūsų racione.

2. Sukurkite 3 – 4 taisykles, kurios padėtų sumažinti druskos kiekį maiste.

3. Sukurkite 3 sveiko ir racionalaus maitinimosi taisykles.

4. Susipažinkite su ikimokyklinio ugdymo įstaigoje esančiu vienos dienos valgiaraščiu.

5. Pasiruoškite pristatyti jo analizę, pagrįstą energetiniu ir mitybiniu aspektais.

56

Klausimai diskusijai (3):

1. Kokių padarinių vaiko organizme gali sukelti skysčių trūkumas?

2. Kaip manote, kodėl gėrimus iš šviežių sulčių, pieno produktų ir kt. geriausia gaminti prieš pat

vartojimą?

3. Kaip reikia ruošti žaliavą gėrimams iš vaisių ir daržovių, kad išliktų kuo daugiau vitaminų?

4. Paaiškinkite, kodėl šviežiai išspaustos sultys turi būti patiekiamos iš karto?

5. Ar parduotuvėse parduodamų vaisių skonio gėrimų sudėtyje yra grynų vaisių? Kokių medžiagų yra

šiuose gėrimuose?

Praktinė užduotis (4): Nevisaverčio (nesveiko) maisto apibrėžimas vis dar yra gana netikslus, tačiau siejamas su stipriai

perdirbtu, ne itin daug maistingųjų medžiagų turinčiu maistu, kuriame dažniausiai daug druskos, cukraus,

saldiklių, dirbtinių dažiklių, skonio stipriklių, konservantų bei sočiųjų ir hidrintų riebalų (transriebalų). Daugelis

išvardintų priedų siejami su vaikų elgsenos sutrikimais bei alergija maistui. Nesveikas maistas ne tik

nemaistingas, jame esantys transriebalai lėtina virškinimo procesus, medžiagų apykaitą, padidina širdies ir kitų

ligų susirgimo tikimybę.

1. Pagalvokite, kaip sumažinti nesveikų maisto produktų vartojimą.

2. Sukurkite 6–9 patarimus, padedančius mažinti nesveikų (nevisaverčių) maisto produktų pasirinkimą ir

vartojimą.

Klausimai diskusijai (5): 1. Paaiškinkite, kodėl ekologiškos daržovės ir vaisiai pasižymi geresnėmis skoninėmis savybėmis ir maisto

medžiagų kiekiu?

2. Ar skiriasi Lietuvoje užauginta ekologinė produkcija nuo iš užsienio atvežtos ekologinės produkcijos?

3. Paaiškinkite kaip nesmulkinti grūdai padeda išlaikyti stabilų cukraus kiekį kraujyje?

4. Kokias vaiko organizmo funkcijas padeda užtikrinti bananuose esančios maisto medžiagos?

5. Kokių maisto medžiagų gausu kopūstuose ir morkose?

6. Kokių riebiųjų rūgščių yra moliūgų sėklose?

7. Kokiomis maisto medžiagomis vaiko organizmą papildo riešutai ir įvairūs aliejai?

8. Paaišinkite, kuo svarbios maisto medžiagos, esančios džiovintuose vaisiuose.

9. Palyginkite dviejų rūšių, kepamos su mielėmis ir be mielių, duonos gaminimo procesus. Paaiškinkite jų

skirtumus.

10. Kokių rūgščių negamina žmogaus organizmas ir kurias gauna valgydamas žuvį?

11. Kodėl geriau pirkti gyvą arba šaldytą žuvį?

Praktinė užduotis (6):

1. Paaiškinkite, kokį maistą vadiname funkciniu? Pateikite 10 tokių maisto produktų pavyzdžių.

2. Sudarykite vaikams tinkamiausių maisto produktų sąrašą. Argumentuokite produktų pasirinkimą.

Klausimai diskusijai (7):

1. Kokios švenčių tradicijos Jūsų šeimoje?

2. Kokie tradiciniai šventiniai Jūsų šeimos valgiai?

3. Koks maistas tinka vaikų šventei?

4. Kokie maisto paruošimo būdai geriausiai tiktų vaikų šventei? Paaiškinkite kodėl?

5. Sugalvokite ir išradingai pristatykite du būdus, kaip pažymėti svečių vietas ir kaip juos į jas

pasodintumėte?

6. Kur statoma lėkštė su duona? Kaip ši lėkštė paruošiama?

7. Kaip patiekiami vaisių vėrinukai?

8. Kokie ir kaip dedami bendrieji įrankiai mišrainėms, salotoms, mėsos užkandžiams?

9. Kokiu atstumu nuo stalo krašto dedamos lėkštės su bendraisiais patiekalais?

10. Kaip serviruojamas deserto stalas? Kaip patiekiami sausainiai, saldainiai, pyragas?

11. Kada reikia išvynioti dovanas?

12. Ką turi žinoti einantys į svečius?

13. Su kuo ir kaip reikia sveikintis atėjus į svečius?

14. Kaip nederėtų elgtis prie vaišių stalo?

57

Patarimai tėveliams, ugdytojams ir būsimiems pedagogams:

Tėvų pareiga mokyti vaikus ne tik mėgautis maistu, jį atpažinti, bet ir domėtis tuo, ką valgo.

Valgykite drauge, raginkite paragauti, juoktis, dalintis įspūdžiais, valgant džiaugtis vienas kitu.

Drąsinkite vaikus.

Karštos karamelės, keptuvės, aštrių peilių mažiems vaikams negalima liesti, tačiau visuomet būna

darbelių, kuriuos jie gali atlikti. Paskatinkite vaikus juos atlikti.

Išlaisvinkite savo fantaziją patiekdami valgius.

Patarimai vaikams, norintiems pradėti gaminti:

1. Prieš pradėdamas gaminti kruopščiai nusiplauk rankas su muilu.

2. Prisijuosk prijuostę, kad nesusiteptum drabužių.

3. Plaukus susirišk, užsidėk skarelę ar kepuraitę.

4. Perskaityk receptą, pasitikrink, ar turi visus produktus. Gamindamas viską daryk iš eilės, kaip nurodyta.

5. Pasverk ir apskaičiuok visus produktus.

6. Paprašyk, kad kas nors iš vyresniųjų įjungtų orkaitę ar viryklę.

7. Jei reikia ką nors supjaustyti aštriu peiliu, sukarpyti žirklėmis ar atidaryti skardinę, paprašyk, kad padėtų

kas nors iš vyresniųjų.

8. Jei reikės kepti orkaitėje, įjunk ją iš anksto, kad įkaistų.

9. Neužmiršk baigęs darbą išjungti viryklę ar orkaitę.

10. Nukeldamas indus nuo viryklės ar traukdamas iš orkaitės naudokis puodkėle arba virtuvinėmis

pirštinėmis, nes gali nudegti.

11. Prikaistuvių ar keptuvių rankenėles pakreipk taip, kad neužkliudytum. Tada jų nenuversi ir

neapsideginsi.

12. Baigdamas ruošti maistą išplauk indus ir baigęs darbą palik virtuvę tokią, kokią radai.

58

3. SCENINĖ KALBA

Išraiškingas meninis žodis padeda išreikšti poezijos ar prozos kūrinio turinį, meninį vaizdų ryškumą,

atskleisti kalbos grožį, padeda suvokti kūrinį. Tačiau vien tik mokytojo intuicijos, meilės literatūrai maža. Anot

K.Stanislavskio, ,,mokėti paprastai ir gražiai kalbėti – ištisas mokslas, kuris turi savo dėsnius.“ Šis sakytinio

žodžio menas, toks pat savarankiškas kaip visi kiti menai (dailė, muzika...).

Jau senovės Graikijoje mokėti deklamuoti buvo garbingas amatas. Deklamuoti mokomi buvo tik gabūs

jaunuoliai, kurie sugebėdavo atlikti visus raiškaus žodžio kodekso reikalavimus. Žymių aktorių, oratorių,

valstybės veikėjų veiklą stebėdavo specialūs teisėjai (rebdoforai). Jie rūpindavosi, kad aktorius, nors ir visų

pripažintas, nepažeistų deklamavimo taisyklių. Visa tai sukūrė raiškaus žodžio kultūrą. Istorija iki šių dienų

išsaugojo senosios Graikijos aktorių Aristodemo, Neoptolio ir kitų vardus.

Viduramžiais buvo sunaikinta senovės graikų žodžio kultūra. Aktoriaus profesija neteko aktualumo. Tik

Vidurinėje Azijoje skaitovo menas galėjo laisvai plėtotis, nors ir nebebuvo taip labai vertinamas kaip Graikijoje.

Renesanso epochoje Vakarų Europos šalyse buvo bandomos atgaivinti graikų deklamavimo tradicijos.

Klasicizmas sukūrė ypatingai griežtus deklamavimo kanonus. Devyniolikto amžiaus pirmojoje pusėje prasidėjo

atkakli kova su vyravusiu deklamavimu. Vienas pirmųjų pasenusiems kanonams iššūkį metė prancūzų aktorius

Talma, o Rusijoje – K. Stanislavskis.

Pirmasis teatro meno židinys Lietuvoje susiformavo Vilniaus žemutinės pilies Didžiuosiuose

kunigaikščių rūmuose. Čia veikusiame teatre nuo 16 a. antrosios pusės vaidindavo užsienio šalių artistai, o

1570 m. Vilniuje, Valdovų rūmuose, pirmąjį lotyniškos mokyklos dramos vaidinimą parodė tais metais įsteigta

Vilniaus kolegija (1579 m. pertvarkyta į universitetą). Lietuvoje skaitymo meno pradžią galima sieti ir su K.

Donelaičiu, kuris ,,Metų" poemos ištraukas Tolminkiemyje ne kartą skaitęs klausytojams.

Šis skyrius sudarytas naudojantis S. Nosevičiūtės, J. Kempino, R. Tūtlytės, E. Preskenienės, Z.

Nauckūnaitės, I. Kazleninovos ir E. Čarelio darbais, adaptuojant medžiagą būsimiems ikimokyklinio, pradinio

ugdymo, socialiniams, muzikos pedagogams, neformaliojo ugdymo specialistams. Darbe pateikta teorinė

medžiaga ir užduotys gali būti taikomos studijuojant šiuos dalykus – teatrinę raišką, renginių organizavimą,

ugdymą drama, raiškaus žodžio studiją.

Norintiems plačiau ir išsamiau studijuoti sceninės kalbos lavinimo sritį siūlomas papildomos literatūros

sąrašas, pateiktos metodinės priemonės.

3.1 Išorinė kalbos technika

Tikslas: supažindinti su scenos kalbos ir balso valdymo teorijos pagrindais.

3.1.1 Kalbos aparato struktūra

Kalbos aparatą sudaro dvi dalys:

Centrinė – didieji galvos smegenys, žievės ir požievio centrai, nervų takai, einantys į kvėpavimo, balso

ir artikuliacinį aparatą.

Galvos smegenys yra kalbos valdymo ir reguliavimo organas. Svarbiausias kalbos reguliatorius –

kairysis galvos pusrutulis. Su juo ir susijusi žmogaus kalbinė veikla.

Periferinė – gerklos, balso stygos, burnos, nosies, ryklės ertmės, liežuvis, lūpos, kietasis ir minkštasis

gomuriai, apatinis ir viršutinis žandikauliai ir t. t. Smulkiau aptarsime periferinį kalbos aparatą. Jį

sudaro trys sistemos:

Generatorinė – gerklų ir balso stygų veikla, formuojanti balsą, kurianti vadinamuosius pirminių gerklų,

gomurinių priebalsių garsus, balsių ir skambių priebalsių garsus.

Artikuliacinė/rezonuojamoji – burnos, nosies ir ryklės ertmių veikla formuojanti kalbos garsus.

Padargai: balso stygos, liežuvis, lūpos, burnos ir ryklės ertmės, kietasis ir minkštasis gomuriai,

viršutinis ir apatinis žandikauliai, lūpos, liežuvis.

59

Kvėpavimo sistema – teikianti oro srovę, kuri artikuliacinėje sistemoje virsta garso šaltiniu. Ją sudaro

plaučiai, bronchai, trachėja, diafragma.

Sistemingai, specialiais pratimais lavinant generatorinę, artikuliacinę ir kvėpavimo sistemas, galima

išlavinti kalbos aparato veiklą, t.y. išorinę kalbos techniką, ir įtvirtinti pastovius sąlyginius refleksus. Tada visi

veiksmai bus atliekami lengvai, be įtampos, balsas skambės pakankamai ryškiai, minkštai, garsas bus paslankus,

kalbos padargai aktyvūs, dikcija aiški, tartis taisyklinga.

3.1.2 Kalbos balso lavinimas

Žmogaus balsas – fenomenas, susijęs ne tik su tam tikrų raumenų darbu, bet ir su psichofizika.

Lavinant kalbos balsą siekiama stiprinti kalbėjimo aparatą ir kalbėsenos išraiškingumą. Kiekvieno

žmogaus balsas yra unikalus - nėra absoliučiai tapačių balsų. Nuolatinis, sistemingas balso treniravimas, kaip ir

bet kokia sveikatingumo gimnastika, yra ir tam tikras balso grūdinimas, profilaktika nuo laringito, atsirandančio

nuo per didelio krūvio, balso pertempimo, be to, treniruotės padeda nuo persišaldymo.

Lavinti kalbėjimo balsą – tai išryškinti visas geriausias savybes, būdingas individualiam balsui, ir

sistemingose treniruotėse diegti įgūdžius, būtinus profesionalui. Tai reiškia, kad būtina suformuoti sąlyginių

refleksų kompleksą, neįprastą padaryti įprastu, – sukurti ,,dinaminius stereotipus“. Reikia suprasti, kad

taisyklingos kalbėsenos įgūdžiai susiformuoja ir tampa automatiški tik sistemingų ir daugkartinių pratybų dėka,

antraip jų vėl netenkama.

Svarbiausias kalbėjimo balso lavinimo metodinis principas yra visų kalbos aparato sistemų kompleksinis

ugdymas ir jų veiklos susiejimas.

Išorinės kalbos technikos treniruotes naudinga pradėti nuo higieninio veido masažo, netiesiogiai parengti

kalbėjimo aparatą taisyklingai kvėpuoti, artikuliuoti ir rezonuoti.

3.1.3 Higieninis masažas

1. Kaktos savimasažas. Abiejų rankų pirštų galiukais glostyti kaktą nuo kaktos vidurio iki ausų.

2. Viršutinės veido dalies masažas. Abiejų rankų pirštų galiukais glostyti veidą nuo nosies nugarėlės iki

ausų.

3. Vidurinės veido dalies savimasažas. Abiejų rankų pirštų galiukais glostyti nuo viršlūpės veido dalies

vidurio iki ausų.

4. Viršutinės ir apatinės lūpos savimasažas. Ant dantų ištempus tai viršutinę, tai apatinę lūpą, pirštų

galiukais masažuoti odą nuo lūpų vidurio iki kraštų.

5. Smakro savimasažas. Iš pradžių nuo smakro vidurio plaštakomis glostyti iki ausų, po to delnais atgal

nuo ausų iki smakro vidurio.

6. Burnos ertmės gleivinės ir dantenų savimasažas. Lūpas sučiaupti, liežuvio galiuku, energingai

spaudžiant dantenas, iš dešinės į kairę ir iš kairės į dešinę aplaižyti apatines ir viršutines dantenas iš

vidaus.

7. Kietojo gomurio savimasažas. Lūpos pusiau praviros, liežuvio galiuku energingai perbraukti per kietąjį

gomurį nuo priekinių dantų link ryklės ir atgal.

8. Kaklo savimasažas. Priešakinę kaklo dalį glostyti tai dešine, tai kaire ranka iš viršaus į apačią.

Visus pratimus kartoti 4 - 6 kartus.

60

3.1.4 Artikuliacija ir rezonavimas

Artikuliacija vadinama kalbos organų veikla tariant skiemenis, žodžius, tų organų padėtis įvairiais kalbos

garsų tarimo momentais.

Artikuliuojant dalyvauja vidiniai ryklės srities (ryklė, minkštasis gomurys) ir išoriniai (lūpos, liežuvis,

apatinis žandikaulis) organai. Nuo taisyklingo išorinės ir vidinės artikuliacijos koordinavimo priklauso garsų

kokybė ir taisyklinga tartis.

Nuo tikslios lūpų veiklos priklauso taisyklingas garsų tarimas ir kalbos balso formavimas. Tiksli liežuvio

veikla lemia ne tik aiškią tartį, bet liežuvis veikia ir vidinius ryklės raumenis, nuo kurių priklauso kalbos garso

kokybė. Normalią gerklės srities artikuliaciją lemia tiksli apatinio žandikaulio veikla; nuo žandikaulio veiklos

priklauso ir vidinės ryklės artikuliacija.

Kai išorinių kalbos padargų veikla, valdoma žmogaus valios, yra tikslinga, dingsta raumenų spazmai,

reguliuojama gerklų padėtis tampa laisva. Tuomet skambant balsui juntamas ertmių rezonansas.

Žmogus turi įgimtus rezonatorius. Tai gomurys, nosies, dantų, veido ertmės, kaktos anteliai. Rezonatoriai

sustiprina ir suteikia balsui tam tikrą spalvą - tembrą. Pagal tai, kurie žmogaus rezonatoriai daugiau išvystyti,

susidaro specifiniai balsų tembrai: krūtininiai, gerkliniai, nosiniai. Be to šalia pagrindinio tono žmogus turi dar

ir papildomus tonus, vadinamus obertonais. Kuo balse daugiau obertonų, tuo gražesnis ir skambesnis jo

skambesys.

Pratimai lūpų aktyvumui lavinti

1. Šeši platūs prasižiojimai.

2. Dantys sukąsti, burna sučiaupta. Viršutinę lūpą pakelti į viršų apnuoginant viršutinius dantis.

3. Nuleisti žemyn apatinę lūpą ir apnuoginti apatinius dantis.

4. Kaitalioti viršutinės ir apatinės lūpų judesius.

5. Burna sučiaupta, dantys sukąsti. Kelti pakaitomis lūpų kampučius akies kryptimi į dešinę ir į kairę.

Akies nemerkti.

6. „Šypsena“. Lūpos sučiauptos, dantys sukąsti. Lūpas tempti tiek, kad apsinuogintų visi dantys.

7. Lūpos "triūbele" į priekį. Kelti jas į viršų ir apačion.

8. „Triūbelę“ sukti ratu tai į vieną, tai į kitą pusę. Sukti minkštai ir lėtai.

9. „Triūbelė“ ir ,,šypsena“ kaitaliojamos pakaitomis.

10. Ištarti priebalsių junginius: gl, gn, vl,vn, šl, šn, kl, kn, rl, rn, tempiant viršutinę lūpą į viršų.

11. Ištarti priebalsių junginius: ks, gz, bz atmetant apatinę lūpą žemyn.

12. Burną sučiaupti, lūpas suspausti, įtraukti į burnos vidų, garsiai jomis ,,iššauti“.

Visus pratimus kartoti 4 - 6 kartus.

Pratimai apatiniam žandikauliui lavinti

1. Burna pravira. Apatinį žandikaulį pastumti į priekį ir atgal, į kairę ir į dešinę.

2. Apatinį žandikaulį sukti ratu.

3. Smakrą paremti kumščiais arba sunertom rankom, išsižioti ir susičiaupti .

4. Lėtai nuleidus galvą žemyn, taip, kad smakras liestų krūtinės ląstą, ištarti keletą kartų ma. Paskui tuos

pačius garsus tarti laisvai, pakėlus galvą ir laikant ją tiesiai.

5. Lėtai sukti galvą, smakru liečiant tai dešinį, tai kairį petį, ir tarti garsų junginius: gai, dai, bai, nai, rai,

zai, žai, hai, kai, tai.

Visus pratimus kartoti 4 - 6 kartus.

61

Pratimai liežuvio aktyvumui lavinti

1. Burna plačiai išžiota, liežuvis plokščias, truputį įdubęs, liežuvio šaknis nuleista, tarsi pasiruošus

žiovauti. Įkvėpti pro nosį, iškvėpti pro burną. Liežuvį iškišti kiek galima daugiau, o paskui įtraukti kiek

galima giliau.

2. Liežuvio galu perbraukti visus dantis iš išorės ir iš vidaus.

3. „Triūbelė“ iškišama ant apatinės lūpos ir grįžtama atgal.

4. Liežuviu padaromas ,,geluonis“ iškišamas į priekį, į dešinę, į kairę ir vėl grąžinama atgal.

5. Pakaitomis „triūbelė“, „geluonis“.

6. Liežuvio galiuku siekti nosį, smakrą.

7. Burna pusiau pražiota. Liesti pakaitomis kietąjį ir minkštąjį gomurius.

8. Liežuvio galiuku baksnoti pakaitomis į vieną ir į kitą gomurius („švytuoklė“).

9. Liežuvio galiuku pamėgdžioti arklio jojimą.

10. Ištarti iš eilės keletą kartų garsų junginius: tkr, krt,rkt, drt.

11. Jungti balsius su priebalsiais: da, de, di, do, du; ta, te, ti, to, tu ir t.t.

Visus pratimus kartoti 4 - 6 kartus.

Rezonavimo pratimai

1. Abiejų rankų pirštų galiukais stuksenti nuo kaktos vidurio iki ausų ir tuo pačiu metu iškvepiant tęsti

sonorinį priebalsį m.

2. Abiejų rankų pirštų galiukais stuksenti viršutinę veido dalį nuo nosies nugarėlės iki ausų ir tuo pačiu

metu neatvėrus lūpų iškvepiant paeiliui tęsti sonorinius priebalsius m ir n ir su balsiu u.

3. Vienos rankos pirštų galiukais stuksenti panosę ir tuo pačiu metu iškvepiant tęsti priebalsį v.

4. Vienos rankos pirštų galiukais stuksenti smakrą po apatine lūpa ir tuo pat metu iškvepiant tęsti priebalsį

z.

5. Vienos rankos pirštų galiukais stuksenti viršutinę krūtinės ląstos dalį ir tuo pačiu metu iškvepiant tęsti

balsį z arba sonorinį m.

6. Abiejų rankų delnų kraštais stuksenti šoninę krūtinės ląstos dalį nuo apačios viršaus link ir tuo pačiu

metu iškvepiant tęsti sonorinį priebalsį m.

7. Abiem rankom vienu metu stuksenti menčių ir tarpšonkaulinių raumenų nugaros sritį. Iškvepiant tęsti

sonorinį priebalsį m.

8. Garsą m nenutraukiamai tarti su visais balsiais: mamemimomum.

9. „Lėktuvas“: garsą m laipsniškai garsinti iki paties garsiausio ir tylinti iki vos girdimo.

10. „Įkyrus uodas“: garsas m tai garsėja, tai tyla priklausomai nuo uodo atstumo.

11. „Raketa“: garsą m tęsti nuo žemiausio iki aukščiausio.

Visus pratimus kartoti 4 - 6 kartus.

3.1.5 Kvėpavimo svarba lavinant balsą

Balso raiškai ypatingos reikšmės turi kvėpavimas.

Kvėpavimas – jos fiziologinis pagrindas, būtina kalbos balso skambėjimo dalis. Lavinti kvėpavimą - tai

ugdyti kalbos balsą ir taisyklingą garsų tarimą. Balso grožis, jo stiprumas ir skambumas, dinaminių efektų

turtingumas, kalbos melodingumas priklauso nuo žmogaus gebėjimo valdyti kvėpavimą. Diegiant įgūdžius,

tikslus naudojimasis kalbiniu kvėpavimu ugdo fizinį balso aparatą, mažina ir viso kūno, ir balso nuovargį. Be to,

taisyklingas kvėpavimas saugo balsą nuo pervargimo, per ankstyvo nusilpimo ir padeda išsaugoti jo gerąsias

savybes, apsaugo nuo kalbos aparato ligų.

Žmogus kvėpuoja plaučiais, bronchais, diafragma. Kalbos aparatas blogėja kuriai nors kvėpavimo aparato

grupei veikiant aktyviau nei kitoms. Todėl iš karto reikia ugdyti mišrųjį kvėpavimą.

Kvėpavimas susideda iš šių elementų: įkvėpimo, iškvėpimo ir pauzės.

Netaisyklinga laikysena beveik visada reiškia ir netaisyklingą kvėpavimą.

62

Kvėpavimo pratimai

Įkvėpimo pratimai

1. Prisiminti pažįstamų gėlių kvapą ir giliai įkvėpti. Sulaikyti ir iš lėto, lygiai iškvėpti, tarytum nupučiant

skraidantį pūką.

2. Kojos pečių plotyje, rankos – ant juosmens. Įkvepiant palinkti į priekį. Iškvepiant skaičiuoti iki 10, 15,

25 ir lėtai sugrįžti į pradinę padėtį. Kartoti 4 - 6 kartus.

3. Įkvėpimai pro nosį:

burna pravira lyg tariant a, lenkiantis aktyviai per juosmenį iki grindų;

pritupiant per kelius;

pasistiebiant ant pirštų galų.

4. 10 įkvėpimų pro nosį:

sukantis per liemenį į dešinę ir į kairę;

keliant pakaitomis tai kairę, tai dešinę koją į priekį;

mojant atgal pakaitomis kojas.

Iškvėpimo pratimai

1. Stovėti tiesiai, rankos ant juosmens, iškvepiant beveik sučiauptomis lūpomis tarti pfffff.

2. Lenkiantis iki žemės tardami: pffff;

3. Iškvepiant atsitiesti, tariant: pffff;

4. Trumpi fiksuoti iškvėpimai: pf, pf, pf;

5. Nupūsti nuo delno pūką: pfffff;

6. „Surinkti degtukus“ priešinga ranka nuo priešingos kojos;

7. „Sūpuoklės“: rankos – į priekį, korpusas - atgal, mojant rakas atgal, korpusa juda į priekį (tariant: pf,

pf);

8. „Kaukti sirena“: aa, ee, ii, oo, uu;

9. Šokinėjant su šokdyne sakyti eilėraštuką:

Jonas joja su Jurgiu.

Jie draugai – tai vis sykiu.

Joną jojant juokas ima,

Jurgis lūpą nukabina…

Va, jau juodbėris sustojo,

Lipk, Jurgeli, jau atjojom.

(R. Skučaitė)

3.1.6 Balso valdymas ir diapazono lavinimas

Balso diapazonas yra žmogaus balso apimties skalė. Tinkamai naudojant rezonatorius, taisyklingai

kvėpuojant, kalbant tik savo patogiausiu diapazonu, galima suformuoti gražų balsą.

Balso valdymas – tai balsinio kvėpavimo įgūdžių ugdymas, gebėjimas atleisti kvėpavimo – balso takų

įtampą, surasti ir įtvirtinti savo balso centrą, sutelkti garsą, pajusti rezonatorių darbą ir išmokti jais naudotis.

Laisvas balso skambėjimas - tai mokėjimas gerai sudaryti garsus, reguliuoti savo balso jėgą, lankstumą.

Įgyti laisvo balso skambėjimo įgūdžius padeda pratimai-etiudai.

Pratimai-etiudai

1. „Badmintonas“

Sustoti poromis priešpriešiais. Dešinėje rankoje – ,,raketė“, kairėje – ,,kamuoliukas“:

-Ba! - kamuoliukas lekia į partnerį;

-Be! - draugas siunčia jį atgal;

-Bi! - atsakymas partneriui;

-Bo! - atsakymas partneriui;

-Bu! - atsakymas partneriui.

63

2. „Žonglierius“

-Da! - kamuoliuką metame dešine ranka į viršų;

-Ta! - kamuoliuką sugauname kaire ranka, perdedame į dešinę;

-De! - vėl metame į viršų;

-Te! - vėl sugauname ir perdedame į dešinę ranką;

-Di -ti, do - to, du - tu žaidžiame toliau.

3. „Pasimėtymas plastikinėmis lėkštėmis“

Sustoti poromis priešpriešais. Dešinėje rankoje - įsivaizduojama lėkštė.

-Bdga! - metame partneriui;

-Bdge! - atsakymas partneriui;

-Bdgi! - atsakymas partneriui;

-Bdgo! - atsakymas partneriui;

-Bdgu! - atsakymas partneriui.

4. „Vilkelis“

Sustoti poromis. Vienas kitam siunčiant vilkelį tarti: zda, zde, zdi, zdo, zdu.

5. Mesti garsą per įsivaizduojamą kliūtį (tvorą, sieną) sakant eilėraštuką:

Liūlia lėlę, lylia lėlę,

Liūlia mielą dukterėlę.

Aš dainuoju tylią tylią

Tau lopšinę – lylia lylia… (R. Skučaitė)

6. Pasimėtyti ,,sniego gniūžtėmis” sakant eilėraštuką:

Šis kiaušinis šimtas šeštas -

Meta lukštą juodas šeškas.

Šimtas vištų nė nežino,

Kas išnėrė iš vištyno (R. Skučaitė)

7. „Kalnų aidas“ atkartoja žodį, ( ištarti savo vardą nuo garsiausio iki tyliausio, nuo žemiausio iki

aukščiausio).

8. Joti ,,arkliuku“, sakant tekstą:

Kurjeris kurjerį paveja karjere,

Karjere kurjeris paveja kurjerį.

9. „Paskambinti varpu” (nuo žemiausio iki aukščiausio): Din-dan, din-dan.

3.1.7 Tarties normos

Fonetika nagrinėja ne tik kalbos garsus, bet ir tarties normas.

Balsių tarties normos:

Trumpieji balsiai ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti tariami tik trumpai.

Pvz., buvo, turi, paneša, mane…

Ilgieji balsiai ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti tariami tik ilgai.

Pvz., saakoo, tyylįį, ąąžuoląą, kąąsneelįį…

Tarptautiniuose žodžiuose e ir o tariami trumpai.

Pvz., poetas, kabinetas, choras, krosas…

Tarptautiniuose žodžiuose, turinčiuose kirčiuotą priesagą –or- ir lietuvišką galūnę –us, o tariamas ilgai.

Pvz., sekretorius, elementorius, altorius…

Vengiant balsių sandūros žodžio viduryje ar pradžioje tarp i ir kitų balsių tariant įterpiamas pusbalsis j.

Pvz., suima \ sujima, biologija \ bijologija, akvariumas\ akvarijumas…

Priebalsių tarties normos:

64

Žodžio gale priebalsiai tariami tik kietai.

Pvz., mamut, Elenut, kol, galbūt, matyt…

Susidūrus priebalsiams s, š, z, ž tariamas tik paskutinis.

Pvz., išžiojo \ ižiojo, pusseserė \ puseserė, pusžalis\ pužalis…

Žodžio gale skardieji priebalsiai tariami dusliai.

Pvz., daug \ dauk, kad \ kat, bemaž \ bemaš…

Pusbalsis l tarptautiniuose žodžiuose prieš kietąjį priebalsį tariamas kietai.

Pvz., kultūra, kultas, asfaltas, filmas…

Išimtys: va‘l‘sas, po‘l‘ka, a‘l‘tas.

Suskardėjusius priebalsius tariame skardžiai, suduslėjusius - dusliai.

Pvz., atbulas \ adbulas, čiuožti \ čiuošti…

3.1.8 Dikcija

Dikcija - tai tarties aiškumas ir grynumas, garsų taisyklingas tarimas.

Garsą ir raidę turime griežtai skirti: garsą girdime tariant, raidę matome parašytą arba išspausdintą.

Visi lietuvių kalbos garsai skirstomi į balsius ir priebalsius.

Balsiai – nekliūtiniai garsai: juos tariant oro srovė iš plaučių pro atvirą burną sklinda laisvai, nesutikdama

jokių kliūčių burnos ertmėje. Juos artikuliuojant vyrauja balsas. Bendrinėje kalboje yra 12 balsių.

Priebalsiai – kliūtiniai garsai: juos tariant oro srovė iš burnos nesklinda laisvai, o susiduria su kalbos

padargų sudaryta kliūtimi. Dėl to, tariant priebalsius, girdimas šlamesys ar ūžesys.

Tariant priebalsius rezonavimo ir artikuliacijos aparatas veikia dvejopai. Tariant dusliuosius priebalsius

veikia tik artikuliacijos aparatas; balso klostės ir rezonatoriai čia nedalyvauja. Tariant sonorinius ir

skardžiuosius priebalsius dalyvauja ne tik rezonavimo ir artikuliacijos aparatas, bet ir balso klostės.

Trumpųjų balsių tarimo pratimai

1. Trumpuosius balsius a, e, i, u ištarkite taisyklingai:

garsiai,

tyliai,

kaitaliodami balsių eilę,

vieną akcentuodami (paeiliui),

jungdami su priebalsiais.

2. Balsius a, e, i, u taisyklingai tarkite žodžiuose:

Pvz., a - akti, kas, kakta, galva, paprasi ir t. t.,

e - sekti, epas, etika, mesti, vesti ir t. t.,

i - ikrai, iždas, kikilis, visa, kitas ir t. t.,

u - pasukti, sugriuvo, kupstas, unija ir t. t.

3. Balsius a, e, i, u taisyklingai tarkite sakiniuose:

Pvz., a - Kas kas, tas ir les. Rasi, kai dirbti paprasi. Kokia galva, tokia ir kalba. Tyla – gera byla.

e - Miške vypla, ežere troškutis. Dvi sesytės neteka, trečia pieva neželia.

i - Plikas kaip tilvikas. Kas liko, tai Miko. Ach marti – ji anytai karti. Liksiu neliksiu, bet

kibsiu.

u - Buvo buvo kaip nebuvo, jei nebuvo, tai pražuvo. Ir gilus su dugnu, ir platus su kraštu.

Ilgųjų balsių tarimo pratimai

65

1.Ilguosius balsius a, e, ė, y, o, ū taisyklingai ištarkite:

garsiai,

tyliai,

kaitaliodami balsių eilę,

paeiliui vieną akcentuodami,

jungdami su priebalsiais.

2. Ilguosius balsius taisyklingai ištarkite žodžiuose:

Pvz., a - ąžuolą, lapas, bąla, nagas, vasara, žąsys ir t. t.,

e - epušę, eglelę, gęsta, dainelę, tavęs ir t. t.,

ė - gėlė, vėgėlė, pabėgėlė, ėdė, pasirėdė ir t. t.,

y - įmygis, gaidys, ypatybė, mįslė, gyvybė ir t. t.,

o - bobos, rodos, odos, dirvono, koks ir t. t.,

ū - mūsų, ūžtų, trūkumų, ūsų, usūrinių ir t. t.

3. Ilguosius balsius taisyklingai ištarkite sakiniuose:

Pvz., a - Marga karvė per visą svietą bėga. Seku seku pasaką: vilkas rijo ašaką.

e - Tėvas vos gimęs, sūnus pražilęs. Be langelių, be durelių.

ė - Kas nusidėjo, bijos ir vėjo. Kol saulė patekės, rasa akis išės.

y - Šepetys repetys aukštą pilį pastatys. Kypštakojis pagiry, atbulainis vandeny.

o - Lojo šuniokas be galvos ir be uodegos. Žodis baudžia, žodis glaudžia.

ū - Kas jūsų, tas ir mūsų, o kas mūsų, tas ne jūsų. Pypkė rūksta, nieko netrūksta.

Priebalsių tarimo pratimai

1. Aiškiai tarkite priebalsius skiemenyje:

Pvz., bi - pi, bi - pi, bip (pakeiskite balsį i kitais: a, e, o, u),

vi - fi, vi - fi, vif (keiskite balsius),

di - ti, di - ti, dit (keiskite balsius),

zi - ze - za - zo - zū - zy (tas pat su junginiais: si, zvi, sti, zdi, kti,chti ),

ki - gi - chi (tarkite greitindami tempą, akcentuodami pirmą skiemenį),

kti - gdi - chti (tarkite greitindami tempą, akcentuodami pirmą skiemenį),

gli - kli, kli - gli (akcentuodami kas antrą junginį),

tri - dri, dri - tri (akcentuodami kas antrą junginį),

bri - kri, kri - bri (akcentuodami kas antrą junginį),

čiš - šič, šič - čiš (akcentuodami kas antrą junginį),

sci - sic, sic - sci (akcentuodami kas antrą junginį).

2. Aiškiai tarkite: Buvo – puvo, badas – padas, dūduoti – tutuoti, būda – puta, žaba – šapas, dūkti – tukti,

gardas – kartas, dirbo – tirpo, zvimbia – svirpia.

3. Aiškiai tarkite:

Baras, bėris, byla, blogis, Būga.

Darna, dėdė, dyla, doras, dūkti.

Galas, gėlė, gyvas, godus, gūrinėti.

Hanibalas, herojus, himnas, horoskopas.

Žagrė, žėrutis, žydras, žodis, žūtis.

Zanavykas, zebras, zylė, zona, zulinti.

Vabalas, vėgėlė, vidus, voras, vulkanas.

Salė, sako, samana, sąlyga, saga.

Sėdi, sija, sėmė, kasė, musė.

Actas, Mockus, cinkas, cirkas, cypsi.

Dručkė, čeža, čiūčiuoja, čirpia, gurgučiai.

Džiūva, baudžia, gaidžiai, džyruoja, žeidžia.

Kelia, lempa, lesina, lėlė, lėkštė.

66

Tramdo, trakas, troško, trupa, vėtra.

Raibas, rainas, raitas, raišas, rodo.

Krabas, grupė, braškė, ritė, krapai.

Kabo, kurkia, kulka, kaina, kuinas.

Pempė, papūga, pabuvo, prašo, pabūklas.

Chanas, chalatas, chloras, choras, jachta.

4. Pusiau pravertą burną uždengti visu delnu ir stengtis pasakyti tekstą mintyse su daug sprogstamųjų

priebalsių. Nuėmus delną tą pati tekstą ištarti balsu:

Baisingai bitės išsigandęs,

Burkuoja, blaškosi balandis.

O bitė bijosi bijūno.

Matai, kokių stebuklų būna! (R. Skučaitė)

5. Delnu uždengus burną, o pirštais – šnerves, stengtis ištarti garsą m, tada atitraukus ranką ištarti tekstą,

kuriame daug garsų m ir n.

Meškiukų mama meška

Maišo ir minko kažką.

Maži meškiukai supuolė.

Mama jiems kepa meduolį.

Naktį nematyti nieko

Nes šviesa juk naktį miega

Tai turbūt kitaip nebus,

Kol šviesa ryte nubus.

(R. Skučaitė)

6. Taisyklingai perskaitykite sakinius:

Tavo liga – kaip mano sveikata. Geriau po seno barzda, negu po jauno lazda. Lip vapsva į viksvą, o ta

viksva vis vizg. Kabo kabikas, tupi tupikas, nukrito kabikas, suvalgė vaikštikas. Už žemę juodesnis, už sniegą

baltesnis, už slenkstį mažesnis, už stogą aukštesnis. Mažiukas puodeliukas, gardus viraliukas. Kur du –

nenuobodu. Eina meška baubdama, baltą pusnį pūsdama. Visur gražu, bet svetur neramu. Kaip pavadinsi, taip

nepagadinsi. Saldu gardu kaip du medu. Kokia galva, tokia ir kalba. Tyla – gera byla. Ilgas kaip smilga. Višta

nupešta, po tvora pakišta. Kas pirmesnis, tas geresnis. Kampe čerape smertis stovi. Kuo turiu, tuo duriu. Boba,

boba, iškepk bandeles, nupink vyžiukes. Vilkas mieles suėdė. Kiaulė švino, uodega lino. Bėgo zuikutis pro

spragutę prie pakratų. Stovi berniukas mediniu švarkiuku, kur nosim pabraukia, ten žymė lieka. Atitiko kirvis

kotą. Kvaila kaip višta. Meška su lokiu abudu tokiu. Pagal Jurgį ir kepurė. Ilgas kaip kartis. Sukasi kaip

vijurkas. Pirma vaga kreiva. Keturi brolaičiai po viena kepure. Papratimas – antras prigimimas. Sava našta

nesunki. Diena mano, amžius mano. Juo aukštesnis daiktas, tuo sunkesnis puolis. Centas prie cento – ir litas.

Kiaušinis vištą moko. Nekišk liežuvio tarp durų. Kepurė ant galvos, kepurės ieško. Lazda turi du galu. Lupk

liepą, pakol lupasi. Ir protinga višta uodegą įsidilgina.

Nespaudęs norago, nekąsi pyrago. Bobos ilgas plaukas, trumpas razumas. Lašas po lašo ir akmenį

pratašo. Nėra to namo, kad nebūtų amo. Koks klausimas, toks ir atsakymas. Ant kumelės joja, kumelės klausia.

Nuo adatėlės, prie kumelėlės. Ar arklys pas ėdžias, ar ėdžios pas arklį. Kas adyna, taip navyna. Bažnyčią plėšia,

koplyčią dengia. Laukas akylas, miškas ausylas. Alkanas, kūma, apie duoną dūmo. Kol riebioji karvė sukūdės,

tai kūdoji ir išdvės. Bagočius – ragočius ir puikočius. Anksti balnojo, vėlai išjojo. Pridygo kaip grybų po lietaus.

Pagyvensim – pamatysim. Dėk grūdą prie grūdo, pripilsi aruodą. Kai savas šuva kanda, labiau sopa. Duok

vaikui valią, pats būsi nevalioj. Ausytės stačios, akytės plačios, kojytės baltos ir visad šaltos. Be kirvio, be

grąžto, be grąžtelio, be medžio, be medelio tiltą pastato. Mažas namelis pastatytas, žiemą ir vasarą atidarytas.

Kas kaip moka, tas taip šoka. Bliūdas plūduriuoja prūdo vidury. Be galo nebus galo. Ta pati panelė, tik kita

suknelė. Ne kas rytas labas rytas. Kas pyksta, tam ragai dygsta. Kad ir žūsim, bet savo namelyje būsim. Mylėk

vaiką kaip dūšią, krėsk kaip grūšią. Nuo varškės dantys išbarškės. Per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Koks

kraštas, toks ir raštas. Iš tų šiaudų nebus grūdų. Iš tų taukų nebus vėdarų. Akys kaip ratai, bet nieko nemato. Ku

kū, pagalvėlė pūkų. Žiemą brolis, vasarą molis.

67

Maža maža trobelė pilna kultuvėlių. Balta neskalbta. Ąžuolinis, šimtašakis, o belapis. Adata visą svietą

užado. Daina dieną trumpina, daina darbą lengvina. Apsišlavė kaip nauja šluota. Akys mato, bet dantys dar

nepriprato. Kur dvaras, ten ašaros. Visi jodo, bet niekas nepašeria. Šakutė makutė taukšt. Nuskobk mane,

palengvink mane, pasotink save. Su meška nearsi, su vilku neakėsi. Kūrenas kaip švento Jono ugnelė. Karvelio

balselis, vanago nageliai. Ir dreba kaip epušės lapas. Už žemę juodesnis, už sniegą baltesnis. Akimis ramina,

bet širdy iešmą gamina. Geri darbai nesigiria. Koks valgis, toks ir dalgis. Tyla – gera byla. Boba senyn, o

liežuvis ilgyn. Ir bitutė savo namelius gina. Kitas kraštas – kiti gyventojai. Anyta – velnio pramanyta. Būk

atsargus kalboje su nepažįstamu, nuoširdus su draugu. Gabus į miegus, bet negabus į mokslą. Ir ant velnio

perkūnas griūna. Mėsa džiūsta, plunksnos pūsta. Amžius stipruolį kupron suvaro, o gudruolį vaiku padaro.

Bepigu su plaukuotu peštis, su išmintingu bartis. Ponų nebūtų, kad žmonės laukų neartų. Ūžia kaip bitės avily.

Bėdos, kad ne Kalėdos. Ir aš buvau dėdė, kol tave utėlės ėdė. Daug norėsi – mažai turėsi. Žiemą brolis – vasarą

molis. Ponas tol žmogų jos, kol ponavos. Žiba kaip žaltys, ėda kaip arklys. Tavo marti – duona karti.

3.2 Išorinės kalbos technikos įtvirtinimas

Tikslai

Įvaldyti išorinę kalbos techniką: taisyklingą kvėpavimą, artikuliaciją, dikciją, plataus diapazono balsą.

Demonstruoti taisyklingą tartį, kirčiavimą ir norminę kalbą.

3.2.1 Pratimai su greitakalbėmis

1. Neskubėdamas aiškiai perskaityk greitakalbes.

2. Taisyklingai tardamas ir vis greitindamas skaitymo tempą, perskaityk greitakalbes.

3. Nesustodamas greitai kartok greitakalbes.

4. Perskaityk greitakalbes su tam tikru tikslu, pvz., pabark, pasidžiauk, paguosk ir t. t.

5. Išmok 4 – 5 greitakalbes.

6. Sugalvok konfliktinę situaciją (pvz.: mokytojas ir mokinys, neatlikęs namų darbų), suvaidink ją.

Improvizuodamas naudok vien tik greitakalbes.

7. Sugalvok ir suvaidink bendravimo etiudą su šiomis greitakalbėmis.

Greitakalbės

1. Bliūds plūdur vidur prūdo, pluta plūdur vidur bliūdo.

2. Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą girioje gėrusi.

3. Geri vyrai geroj girioj gerą girą gerai gėrė ir gerdami gyrė: gerą girą gera gerti geroj girioj geriems

vyrams.

4. Virvė, virvelė, virvytė, virvagalys.

5. Put-Puturleckių Burbiškėse būta ir pati Put-Puturleckienė Burbiškėse gimusi.

6. Pakapį, pakapį, pakapėlį.

7. Ėjo žmogus pro kapus, pro pakapius, nešė pavalkus, pavalkapalaikius.

8. Kad veikiam, tai veikiam veikiai.

9. Kupeta su priekupečiu, kupeta su kupetatukšte.

10. Kupeta su kupetaite ir pakupetys su kupetviete.

11. Vingurgurkli, kur gurkliuoji?

12. Apynasris, apynasris, apynasrapalaikis.

13. Tie sūriai, tie sūriai…

14. Keverza keverzojo – gale lauko apsistojo.

15. Šikšna šikšnelė šikšniškai išdirbta.

16. Ši šikšna, ta šikšna, visos šikšnos šikšniškai išdirbtos.

17. Šalia šalto šalto šaltinėlio šeši šunys šokinėja; šeši šunys šokinėja šalia šalto šaltinėlio.

18. Žuvis žuvaitė žarnas išraižė, pliumpt ežeran.

19. Žuvis žirgą žnybtelėjo, žirgas žemėn žnegtelėjo.

20. Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais.

21. Ciuciungulis mažiukulis, kur pribėga, ten pritinka.

68

3.2.2 Pratimai su paukščių garsų pamėgdžiojimais

1. Aiškiai, taisyklingai perskaityk dialogą.

2. Perskaitykite su partneriu dialogą vaidmenimis.

3. Sukurkite etiudą su šiais paukščių garsų pamėgdžiojimais, suvaidinkite jį.

Paukščių garsų pamėgdžiojimai

Gegutės

- Kukū, kukū - Kukū, kukū

Duok man meškos taukų: Pagalvėlė pūkų.

Aš patepsiu ratus, Negulėčiau aš viena,

Važiuosiu metus. Kad seselė būtų.

Griežlės

- Krės, krės - Kokiem?

Varškės - Mažiem.

- Kam kam? - Kieno?

- Vaikam. - Griežlės.

Pempės

- A…a vyža, a…a vyža

Jau purvai ištižo? - Klyvis, klyvis,

- Sveiki, gyvi, gyvi? Kas mane padyvys

Nebūkit jūs klyvi - Kiaušinėlius dėsiu,

- Lizdų nedraskykit, Vaikelius perėsiu

Mūsų nevaikykit - Kiaušinėliai taškuoti,

- Kyvit, kyvit Vaikeliai kuoduoti

Klyvis, klyvis

Vieversiai

- Čyru vyru pavasaris, - Čibir vibir pavasaris,

Palikau vaikelius nelesintus, Niekas manęs nelesina –

Parlėksiu – palesinsiu, Aš pats, aš pats, aš pats

Prakirsiu ledelį – pagirdysiu.

Čir vir vir pavasaris, Čir vir vir pavasaris,

Traukitės šalčiai į pašalius Greitai bus ir vasara

69

Kregždės

- Vyt, vyt, - Pati virė

Vagis, vagis Pati kepė,

Pati bugurkt

- Julyt, pavyk Tai man dyvai,

Julyt, pavyk Tai man dyvai,

Kaip tuos blynus kepa –

- Vyt, vyt ir pavijus, Plaka plaka, plaka plaka,

Išsikepus, išsivirus Paskui sviestu tepa.

Su vaikeliais gu-u-urkššt

Vištos

- Kapa kapa su dešimčia, - Sudėjau kiaušinį,

Kat kat kat, kudakatkat Pati basa.

- Kapa kapa su dešimčia, - Kud kud kuda

Kat kat kat, kudakatkat Į turgų važiuosim kada?

Ką pirksim tada?

Kud kud kudė - Gaidelį margą, vaje.

Višta kiaušinį sudėj,

Kud kud kudė

- Kud kud kuda

- Kvat, kvat, kvat su pagaliu,

Kvat, kvat, kvat su pagaliu,

Kvak pokšt, kvak pokšt

Žąsys

Gagena, gargčioja, giegauja. - Gir ga ga, Jurgi, jok,

-Girgt, girgt, girgt Gir ga ga, Jurgi, jok

-Girgaga, girgaga -Kirkt, kirkt, kirkt

Girgugu, girgugu Gir gir gir

Antys

- Krykia, kryksi, piepsi, - Ką duosi, ką duosi?

Pypčioja. Taip taip, taip taip.

Pul pul pul pule - Ta antytė kryku kraku,

Pulikš, pulikš, pulikšt. Tas ančiukas pul pul pulinkš

Karveliai

- Burkū, burkū, ū-ū-ū - Rūgščių ponas kaltūnas.

Dūšel, kur tu tu tu? Burkū, burkū,

Sėja žirnius po dirvas.

- Burkū, burkū,

Pati prie vaikų Burkū, burkū,

Aš paukštelis razumnas,

- Jūzap, Jūzap, Burkū, burkū,

Kur brūklis, kur bruklis? Renku žirnius po dirvas.

70

- Mes du, mes du, abu du… - Žalių uogų radau,

Burkū, burkū, Negardžių uogų radau

Gražūs mes abu Tfu, tfu, tfu.

Gaidžiai

- Kakaryko

Tėtė Rygoj Padūkėlis, padūkėlis

- Kakaryku ant tvoros, - Paduok, pakarsiu

O kas mane pakoros Paduok, pakarsiu

- Kakarykū Kad tave perkūnas

Duokit rugių Tau nepasiduosiu

Nors du grūdu

Kad tu sudegtum - Ko ko ko

Kad tu sudegtum Ar aš bijau ko?

Kalakutai

- Gul gul gul, - Manęs neerzinkit

Šuldu buldu,

Gul gul gul. - Šuldu buldu kalakutas,

Žiūrėkit, vyrai, koks aš drūtas

- Šuldu buldu

Pavasaris Gul gul gul

Šuldu buldu,

- Šuldu buldu. Gul gul gul.

Žiogas ir griežlė

- Griež, griež, kur buvai? - Duok ir man.

- Rugiuose. - Negaliu.

- Ką darei? - Kodėl ne?

- Kepiau pyragus. - Tik mažumytį teturiu.

3.2.3 Pratimai su skaičiuotėmis

1. Aiškiai, taisyklingai perskaityk skaičiuotes.

2. Išmok keletą.

3. Išsiskaičiuokite grupėje (ties kuriuo baigiasi paskutinis skiemuo, tas turi išskaičiuoti).

4. Sugalvokite etiudą, kuriame būtų panaudota skaičiuotė.

71

Skaičiuotės

Viens du trys

Višta ir gaidys.

Aš viščiukas, tu gaidžiukas

Viens du trys.

Vien du trys

Nusprogo senas arklys

Viens du trys

Viens du trys

O paskui vištelės trys.

Stovi stuobrys

Ant jo žioplys

Viens du trys

Tu žioplys.

Du kart du – keturi,

Tamsta proto neturi.

Jei aš proto neturėčiau,

Tai ligoninėj gulėčiau.

Sėdi senis, kraipo ūsą,

Ant grindų jis mato blusą.

Blusa guli išsitiesus,

Senis manė, kad nudvėsus.

Sėdi senis ant šakos,

Laukia karo pabaigos.

Triokšt nulūžo ta šaka,

Štai ir karo pabaiga.

Dorė mirė, ožka spyrė,

Kam pataikė, tas ir mirė.

Dorė mirė, ožka spyrė,

O solfarė ožką barė.

Dorė mirė, karvė spyrė,

O įspyrus pasigyrė.

Uda uda udada,

Eina kiškis su lazda.

Per miškelį, per laukus

Eina kiškis pas vaikus.

Šoko kiškis per virvutę

Ir įkrito į balutę.

Bėk bėk, paskubėk

Lipt iš balos jam padėk.

Drum drum drumbacėlė,

Micė acė kumpacėlė,

Micė a, micė b,

Micė acė kumpacė.

Plumpu plumpu meškinai

Laižo medų dovanai.

Kas tuos meškinus nuvys

Tas tą medų išlaižys.

Eine, veine, vien kepurė,

Šlaižė, laižė, iš nugurė,

Okšt, pokšt, tararai,

Susivijo dobilai.

Skrido šarka pas vaikus

Ir skaičiavo juos visus.

Viens, du, trys, keturi, penki –

Tu išeiti jau turi.

Piršt pirštelis, piršto brolis,

Marijons starijons,

Pykšt, pudikšt, puč, špreč.

Vienuole, antruose,

Treizuo, kerazuo,

Sukulinė, mukutinė,

Spanguolė, varguolė,

Gražuolė grukšt.

Adata, padata,

Šypso vypso,

Unkul munkul,

Paukšt.

Skrido šarka per giraitę,

Nešėsi ji kepuraitę.

Kas kepurę tą suras?

Tas.

Bėgo lapė per tiltuką

Ir sutiko Pilypuką.

Pilypuką ant pečių

Ir nurūko takučiu.

Šakar makar, duok ragaišio,

Kur bobutė vakar maišė.

Karštą pečių iškūreno

Ir ragaišį išdžioveno.

Ei duku, ei dai duku,

Gaudė boba du gaiduku.

Du gaidukai po pečka,

O bobutė repečka.

Antelė pantelė

Po sodą vaikščiojo.

Išėjo mergelė

Antelės varyt –

Putiokšt.

72

3.2.4 Pratybos su dialogais

1. Aiškiai, taisyklingai perskaityk dialogą.

2. Perskaitykite su partneriu dialogą vaidmenimis.

3. Sukurkite etiudą pagal šį dialogą ir suvaidinkite jį.

Klausimai – pasikalbėjimai

- Kaip vardas?

- Kiaulių gardas.

- Kaip pavardė?

- Žila pabarzdė.

- Ar šėrei arklius?

- Šėriau.

- Ar girdei?

- Girdžiau.

- Tai kinkyk, važiuosiu.

- Kur jie stovi?

- Ar jojai ant baltos kumelės?

- Jojau.

- Ar labai gerai?

- Nelabai.

- Tai kodėl?

- Nupuoliau.

- Tai blogai?

- Nelabai.

- Tai kodėl?

- Radau maišą obuolių.

- Tai gerai?

- Nelabai.

- Tai kodėl?

- Supuvę.

- Tai blogai.

73

3.2.5 Pasikalbėjimai patarlėmis ir priežodžiais

- Žemę kasi, auksą rasi.

- Daugiau dirbk, mažiau kalbėk.

- Moko kaip avinas per tvorą šokinėti.

- Kokia galva, tokia ir kalba.

- Geros galvos ne visiems dalijamos.

- Kalba kaip skalbte skalbia.

- Skubink su darbu, o ne su žodžiu.

- Vėjas kalnus griauna, žodis žmogų kelia.

- Pasakė, kaip kirviu nukirto.

- Didelis kaip arklys, kvailas kaip gaidys.

- Būk geras, pasakyk, kur kvailių dvaras – eisiu ten pasimokysiu ir tada

tavęs paklausysiu.

- Duosiu į nosį ir rytoj žinosi.

- Dargana tu vienas.

- Kvailą ir Trakuose pažinsi.

- Toks tokį pažino ir į kūmus pavadino.

Lapė ir peliukas

- Peliuk, peliuk, ko tavo nosis žemėta?

- Žemę kasiau.

- Kam tu žemę kasei?

- Urvelį taisiausi.

- Kam tu urvelį taiseisi?

- Nuo tavęs, lape, slėptis.

- Peliuk, peliuk, aš tave tykosiu.

- Aš turiu urvelyje kambariuką miegoti.

- Valgyti įsinorėsi – išlįsi.

- Ogi aš urvelyje turiu valgio pasidėjęs.

- Peliuk, peliuk, aš tavo urvelį iškasiu.

- O aš nuo tavęs pro kitą urvo šaką šmurkšt, ir kaip nebūta peliuko.

Kregždė ir katinas

- Katinėli, rainutėli, prašom į darbą.

- Kad purrrvas, kad purrrvas.

- Katinėli, rainutėli, prašom į vaišes.

- Nors ir tvorrrom, nors tvorrrom.

74

Karvelis ir žmogus

- Karveli burkuti,

Ko neburkuoji?

- Kaip galiu burkuoti,

Kad valgyti noriu?

- Kelk, Petre, kurk ugnį,

Kaisk katilėlį,

Dėk pupų, dėk žirnių,

Virk šiupinėlį.

Jonvabaliukas ir mėnulis

Mėnulį upėj pamačiau:

- Žvaigždžių žemelei duok greičiau.

Mėnulis tarė:

- Kai budžiu, ir pats geidžiu daugiau žvaigždžių.

Kengūra ir dramblys

Kengūra

Ilgai negaišo,

Šaukia:

- Aš pirmoji

O dramblys jai:

- Tu be maišo, Rude, finišuoji.

- Su maišu, su maišu -

Dar ir dukrą

Aš nešu

Šernas ir briedis

- Na, briedi, pakasyk man šoną. Stipriau

- Šuch, šuch, - na kaip?

- Sakiau, stipriau

- Silpnai?

- Žinoma, silpnai. Supranti, du verškus lašinių sukaupiau, o po tais lašiniais

ir niežti

75

Žiurkėnas ir kurmis

- Chrr, chrr.

- Puf, puf, puf, puf.

- Chrr, ei kas čia?

- Tai aš, kurmis, puf, puf. O kas tu?

- Dar klausi, kas? Chrr – žiurkėnas aš, štai kas, chrr. Ko tu į mano urvą

lendi? Chrr…

- Puf, puf, aš gi netyčia, puf, puf. Nusivariau nuo kojų krentu. Kirmėlių,

supranti, ieškau, o jos nuo šalčio giliai pasislėpė: kasi, kasi, puf, puf,

septynias mylias po žeme praeini, kol kirmėlę iškasi – puf, puf.

- O tu darytum kaip aš: žiemai migis, šalia migio – sandėlis. Paėdei,

numigai, chrr. Už septynių mylių nereikia vaikščioti, chrr, chrr.

Kurtinys ir šarka

- Kurtiny, medžiotojas eina.

- Teke, teke…

- Kurtiny, girdi? Apkurtai ar ką?

- Teke, teke, vžiū… aš… kas? Ko? Kai giedu, aš juk nieko negirdžiu.

- Medžiotojas, sakau, eina.

- Ach tu, egle pušele, tikrai ačiū, šarka, išgelbėjai, o juk būtų sugiedota

mano giesmelė. Teke, teke…

Šarka ir meškiukas

- Meškiuk, tu šitą putiną nulaužt susiruošei?

- Neaa…

- Tu lanku jį lenki?

- Tu jį apdraskyti nori?

- Neaa, atšok tu, šarka Nieko aš nenoriu. Aš ant to putino supuosi.

Žvirblis ir varlė

- Varle, varle, kur tu šokuoji?

- Kua, kua – maudytis.

- O kur tu, varle, maudaisi?

- Kurrr? Griovy O kurgi maudytis, kurrr?

- Smėly, sausoje vietelėje, priemiesty

76

Žiurkėnas ir šarka

- Kaip gyveni, dėde žiurkėne?

- Mmmm…

- Kur taip skubi?

- Mmmm…

- Bet kas gi tau, dėde?

- Mmmm…

- Pažvelkite broliai Žiurkėnas liežuvį prarijo

- Tfu Tarškalas – barškalas. Aš pilną burną grūdų nešiau, o dabar štai

pabiro

Barsukas ir kėkštas

- Aū – o – iii…

- Kas tau, barsukėli?

- Aū – o – iii…

- Ar tik nesergi?

- A – ūū – o – o – yyy – iii…

- Ar tik nemiršti?

- Aū – yi, atstok, baidykle. Atsikabink, kaliause. Nemirštu aš, nemirštu

- Tai kas gi tau yra?

- Žiovulys apėmė. Taip noriu miego, iš urvo neišeisiu. Matyt, greitai visai

nusibaigsiu. Iki pavasario ant šono O – ū – i – iii…

Lakštingala ir varniukas

- Kar Kar Kur tu, pempe pilkoji, maža čypsinti lendi? Eik šalin.

- Kodėl?

- Šituose krūmuose lakštingala gyvena. Sidabrinė noselė, auksinis balselis,

argi tau lygi?

- O tu ją matei?

- Dar neteko, bet kalba, tokia graži, tokia meili. Nors viena akele pažvelgti!

- Tai žvelk, aš ir esu lakštingala.

77

Pelėdikė ir pelės

- Pelėdike, pelėdike, kur tu buvai?

- Laukuose peles gaudžiau.

- Ar daug jų pagavai?

- Iš viso tik vieną šeimynėlę: 5 brolius, 5 sesutes, 8 dėdeles, 8 tetules ir 16

giminaičių.

3.2.6 Pratybos su patarlėmis ir priežodžiais

1. Pasirink ir išmok keletą patarlių ar priežodžių.

2. Sukurkite su partneriu dialogą naudodami šias patarles.

3. Sukurkite ir suvaidinkite etiudą.

Ilgai nebark vaiko, kad ir paiko – geras žodis geriau paveikia negu stora lazda.

Tie ponai – svieto monai.

Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

Prie barzdos reik ir lazdos.

Mokyk Jonelį, o ne Joną.

Obuolys nuo obels netoli ritasi.

Žiemą brolis, vasarą molis.

Daug žinok, mažai bylok.

Kiti metai – kiti lapai.

Vilką minim – vilkas čia.

Ir bitutė savo namelius gina.

Kaip miške šaukia, taip atsišaukia.

Kas prabūta, kaip nebūta.

Liūliuok neliūliavęs, vis tiek neužmigsiu.

Virbas lūžta, o virbų šluota nelūžta.

Mylėk vaiką kaip dūšią, krėsk kaip grūšią.

Grūdasi kaip čigonas arklių turguje.

Numirė visos blusos iš baimės.

Miesto teliukas – kaimo berniukas.

Kur du – nenuobodu.

Visur duona su pluta.

Jei rasiu, tai atsuksiu. Jei nerasiu, tai užmigsiu.

Nuo peliuko ant arkliuko.

Nemesk kelio dėl takelio.

Išėjo it musę kandęs.

Kai senas griūva, velnias akėčias pakiša.

Ieško ne mergelės, o jos dalelės.

Meška senyn, nagai aštryn.

78

3.2.7 Pratybos su eiliuotos pasakos tekstu

1. Aiškiai perskaityk tekstą.

2. Perskaityk pasakos ,,Ropė” tekstą kaip greitakalbę.

3. Perskaitykite su partneriu pasaką ,,Kepė boba bandeles” vaidmenimis.

Ropė

Pasodino bobutė ropę,

Ropė augo, augo – užaugo iki stogo.

Bobutė sako:

- Eikim ropę raut.

Boba ropę …

Rauna, rauna – neišrauna.

Ateina diedas.

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rauna rauna – neišrauna.

Ateina Vietkus.

Vietkus diedą,

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rauna rauna – neišrauna.

Ateina Dutkus.

Dutkus Vietkų,

Vietkus diedą,

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rauna rauna – neišrauna.

Ateina Tritkus.

Tritkus Dutkų,

Dutkus Vietkų,

Vietkus diedą,

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rauna rauna – neišrauna.

Ateina Ketkus.

Ketkus Tritkų,

Tritkus Dutkų,

Dutkus Vietkų,

Vietkus diedą,

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rauna rauna – neišrauna.

Ateina Petkus.

Petkus Ketkų,

Ketkus Tritkų,

Tritkus Dutkų,

Dutkus Vietkų,

Vietkus diedą,

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rauna rauna – neišrauna.

Ateina Šeškus.

Šeškus Petkų,

Petkus Ketkų,

Ketkus Tritkų,

Tritkus Dutkų,

Dutkus Vietkų,

Vietkus diedą,

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rauna rauna – neišrauna.

Ateina Sepkus.

Sepkus Šeškų,

Šeškus Petkų,

Petkus Ketkų,

Ketkus Tritkų,

Tritkus Dutkų,

Dutkus Vietkų,

Vietkus diedą,

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rauna rauna – neišrauna

Ateina Aškus.

Aškus Sepkų,

Sepkus Šeškų,

Šeškus Petkų,

Petkus Ketkų,

Ketkus Tritkų,

Tritkus Dutkų,

Dutkus Vietkų,

Vietkus diedą,

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rauna rauna – neišrauna

Ateina Detkus.

Detkus Aškų,

Aškus Sepkų,

Sepkus Šeškų,

Šeškus Petkų,

Petkus Ketkų,

Ketkus Tritkų,

Tritkus Dutkų,

Dutkus Vietkų,

Vietkus diedą,

Diedas bobą,

Boba ropę…

Rovė rovė – ir išrovė

79

Kepė boba bandeles

Kepė boba bandeles

Gale ežerėlio.

- O kur tos bandelės?

- Kiaulelė suėdė.

- Kur ta kiaulelė?

- Keleliais nubėgo.

- O kur tie keleliai?

- Karklynais užaugo.

- O kur tie karklynai?

- Ožkelės išgraužė.

- O kur tos ožkelės?

- Vilkelis išgaudė.

- O kur tas vilkelis?

- Tinkle suvyniojo.

- O kur tas tinklelis?

- Pelė sukapojo.

- O kur tos pelės?

- Katinas išgaudė.

- O kur tas katinas?

- Kambary tupėjo.

- O kur tas kambarys?

- Prūsokai išgraužė.

- O kur tie prūsokai?

- Į sniegą sušalo.

- O kur tas sniegelis?

- Saulutė išlydė.

- O kur ta saulutė?

- Dangun įriedėjo.

Dangun įriedėjo

Ir ramiai sėdėjo.

80

3.3 Vidinė kalbos technika

Tikslas: supažindinti su įvairių stilių ir žanrų kūrinių raiškaus skaitymo pagrindais.

3.3.1 Vidinė žodinio veiksmo technika

Įsisavinę išorinę kalbos techniką – artikuliaciją, dikciją, taisyklingą kvėpavimą, rezonavimą, balso

valdymą, pereiname prie vidinės žodinio veiksmo technikos.

Kai kalbame apie vidinę kalbos techniką, visų pirma kalbame apie gebėjimą aktyviu žodžiu veikti

klausytoją. ,,Kalbėti – reiškia veikti. O aktyvumą sukelia noras įskiepyti savo vaizdinius kitiems. Nesvarbu,

pamatys kitas ar ne. Tuo pasirūpins motušė – prigimtis ir tėvukas – pasąmonė. Jums reikia norėti įskiepyti, o

norai gimdo veiksmus." (K. Stanislavskis)

Gyvenime kalbame apie tai, ką norime pasakyti tam tikru tikslu, siekdami žodžiu paveikti pašnekovą.

Skaitydami kito autoriaus tekstą, dažnai kalbame prasčiau, ne taip gyvai intonuodami, nes kalbame ne savo, o

autoriaus tema ir žodžiais. Kalbame ne apie tai, ką patys galvojame ir jaučiame, o tai, kuo gyvena rašytojo

vaizduojami asmenys. Norint raiškiai perskaityti literatūros kūrinį klausytojui, būtina tapti dramaturgo, poeto ar

prozininko bendraautoriu. Šio tikslo siekiant reikia žinoti:

ką skaitau: giliai suvokti kūrinį (kūrinio analizė);

kam skaitau: pažinti adresatą (amžius, galimi sutrikimai);

kuriuo tikslu skaitau: ką pabrėžti, akcentuoti;

kaip skaitau: intonacijos.

Skaitant literatūros kūrinį svarbu teisingai ir meniškai perteikti klausytojams kūrinio esmę, kurią

pirmiausia reikia suvokti pačiam. Nustatykime temą (apie ką šis kūrinys), idėją (pagrindinė mintis, ką ta tema

autorius nori pasakyti), svarbiausią uždavinį (ką aš, skaitovas, noriu pasakyti), įvykių grandinę (išskirti pradinį

įvykį, pagrindinį, atomazginį), jų pasekmes, kulminaciją (aukščiausią įtampos tašką kūrinyje), veikėjų

charakterius gr. – (charakter - bruožas, ypatybė), suprasti jų poelgius, surasti pagrindinį veikėją, nustatyti jo ryšį

su pagrindiniu įvykiu, įsigilinti į veikėjų tarpusavio santykius ir jų ryšį su pagrindiniu veikėju, kaupti vaizdinius

(žodis skaitovui – ne paprastas garsas, o priemonė, kelianti sąmonėje vaizdinius daiktų, reiškinių, apie kuriuos

jis ruošiasi kalbėti. Taigi kalbėti – tai tapyti regimus vaizdus, o klausyti – matyti tuos vaizdus, apie kuriuos

kalba skaitovas. Klausytojas turi matyti. Jeigu nematys, vadinasi, neišgirs. Kūrybinė vaizduotė - ryškus

vaizdinių regėjimas – suteikia žodžiui didelę meninę jėgą. Juo ryškesni ir labiau apčiuopiami vaizdiniai, tuo

aktyviau jie žadina klausytojo emocijas. Neužuodęs sauso šieno kvapo, nepajutęs lengvo vėjelio dvelktelėjimo,

skaitovas nesužadins jų klausytojo vaizduotėje). Stiliaus ypatybių pažinimas – taip pat vienas iš svarbių darbo

su kūriniu etapų. Kiekvienas tekstas turi kontekstą (tai teksto aplinka, iš kurios jis išauga ir kurios pėdsakų lieka

tekste. Kontekstas paaiškina, papildo teksto prasmę. Tai gali būti – autoriaus biografija, epocha, tradicijos,

kultūra, literatūros srovė, žanras ir t. t.).

Deklamuojant ar skaitant neturi būti besielių, bejausmių žodžių. Žodis turi sužadinti visas galimas

skaitančiojo o per jį ir klausytojo jausmus, norus, mintis, vidinius siekius, vaizduotės paveikslus – regimuosius,

girdimuosius ir kitokius penkių pojūčių pajautimus. Tai pasiekti mums padeda intonacija.

3.3.2 Loginiai kirčiai

Loginis kirtis pažymi pagrindinį, svarbiausia žodį frazėje, žodžių grupėje. Tarp fonetinių ir loginių kirčių

esama panašumo. Žodis neįmanomas be fonetinio kirčio, sakinys – be loginio. Kiekvienas sakinys turi savo

centrą, kuris pažymimas vienu arba keliais žodžiais ir vadinamas loginiu kirčiu. Žmogus kalbėdamas pabrėžia

atitinkamus žodžius, juos išskiria iš kitų skirtinga intonacija. Negalima išskirti ir pabrėžti kiekvieno žodžio

frazėje, nes kalboje negali būti minties požiūriu viskas vienodai reikšminga. Kirtis ant pabrėžiamojo žodžio

panašus į smilių, kuris nurodo, į ką reikia atkreipti didžiausią dėmesį. Svarbiausias loginis kirtis visada turi būti

minties ir jausmo viršūnė. Nuo loginių kirčių gali pasikeisti sakinio prasmė, pvz., Aš šiandien skaitysiu knygą

(ne kas kitas, o aš skaitysiu). Aš šiandien skaitysiu knygą (ne rytoj). Aš šiandien skaitysiu knygą (ne vartysiu).

Aš šiandien skaitysiu knygą (ne laikraštį).

Tas pagrindinis žodis, kuris pabrėžiamas, yra savotiškas kalbos grandies centras. Visi kiti žodžiai

jam priklauso, jį papildo. Atskirose kalbos grandyse žodžiai išryškinami nevienodai. Žodis arba žodžių grupė,

kuri labiausiai išryškinama, vadinama pagrindiniu loginiu sakinio kirčiu.

81

Grafiškai (nagrinėdami tekstą) loginius kirčius žymime:

( ) labai svarbūs, ryškūs, loginiai kirčiai.

( = ) svarbūs, ryškūs loginiai kirčiai.

( ) vidutinio stiprumo loginiai kirčiai.

(---) neryškūs loginiai kirčiai.

Mūsų kalboje daugiausia yra vidutinio stiprumo loginių kirčių.

Mokykloje mokoma loginius kirčius pabrėžti dažniausiai tik balso pakėlimu. Toks loginių kirčių

akcentavimas vienpusis. Loginius kirčius galima išryškinti įvairiai: balsą nuleidžiant, stipriau ištariant,

pakeliant balsą, išskiriant pauzėmis iš vienos arba iš abiejų pusių.

Kadangi įvairių autorių kūriniai yra skirtingi, tai nėra loginio skaitymo taisyklių, kurias būtų galima

pritaikyti bet kokiu atveju. Surasti sakinyje loginį kirtį padeda klausimų kėlimas. Klausimą reikia taip

suformuluoti, kad į jį atsakytų svarbiausias sakinio žodis. Šis būdas labiausiai tinka prozai ir rekomenduotinas,

kai mokiniai pradeda mokytis sakinio logikos.

3.3.3 Pauzės. Kalbos tempas

Pauzė – stabtelėjimas frazės/sakinio gale arba viduryje. Pauzėmis išryškiname tai, kas svarbu, ką reikia

įsidėmėti. Nuo jų priklauso kūrinio skaitymo raiškumas.

Tekstą suskirstyti loginėmis, gramatinėmis pauzėmis padeda skyrybos ženklai. Loginės pauzės mūsų

kalbą padalija į apgalvotas atkarpas – vientisus sintaksinius ir intonacinius – prasminius vienetus (žodžius arba

žodžių grupes). Tos žodžių grupės, kurios glaudžiai tarpusavyje susijusios, vadinamos sintagmomis, kalbos

grandinėmis arba kalbos taktais. Sintagmą gali sudaryti ir vienas žodis. Raiškiai skaitant tekstą, žodžių

grupavimas sintagmomis palengvina teksto analizę, o klausytojui padeda jį suprasti. Žodžių jungimas į logines

grupes suteikia sakiniui išbaigtumo.

Pauzių ilgumas priklauso nuo to, kas sukėlė stabtelėjimą, kodėl frazę reikia suskaldyti į žodžių grupes.

Loginės pauzės grupuoja žodžius pagal prasmę, todėl, norint nustatyti pauzių vietą, būtina tiksliai

pažiūrėti, kaip tekste žodžiai minties požiūriu vienas su kitu sujungti, kad neatskirtume glaudžiai tarpusavyje

susijusių (jie turi būti vienoje kalbos grandyje). Kai pauzių vietą nustatome, tuos žodžius, kurie priklauso

sintagmai, skaitome truputį suliedami tekstą, tačiau neturi nukentėti minties aiškumas.

Pauzės būna įvairaus ilgumo. Tai priklauso nuo kūrinio turinio ir norimų pasakyti minčių. Pauzių ilgumas

(nagrinėjant kūrinį) žymimas taip: trumpa pauzė /, vidutinio ilgumo pauzė //, ilga pauzė ///.

Pauzės gali pakeisti sakinio prasmę, pvz.,

Aš / vienišas žmogau / laimingas.

Aš vienišas / žmogau laimingas.

Aš vienišas / žmogau / laimingas.

Kuo mažesnis ryšys tarp kalbos grandžių, tuo ilgesnės pauzės. Kuo ryšys glaudesnis, tuo pauzės

trumpesnės.

Tekste dažniausia pauzių vietą ir ilgumą nurodo skyrybos ženklai, tačiau pasitaiko atvejų kada skyrybos

ženklas yra, bet skaitydami nesustojame, o pauzę darome ten, kur skyrybos ženklas nepažymėtas.

Pati trumpiausia yra kablelio pauzė.

Būna atvejų, kada ties kableliu nebūtina daryti pauzes, pvz.:,

Prieš įterptinius žodžius arba po jų. Rodos [,] žąselė gerti panoro.

Prieš kreipinį esantys sakinio pradžioje arba viduryje. Skrisk [,] sesule, / su mumis!

Taško pauzei reikia ilgesnio stabtelėjimo, tačiau jis priklauso nuo skaitomo teksto minties, veiksmo

svarbos.

Dvitaškio pauzę sąlygoja tolimesnių žodžių reikšmė.

Daugtaškio pauzė yra panašaus ilgio kaip ir dvitaškio. Jos ilgumą lemia nepasakytos minties

reikšmingumas.

Ties klaustuku ir šauktuku sustojame panašiai kaip ir ties tašku. Šių pauzių ilgumas priklauso nuo

klausimo priežasties, nuo sušukimo emocijos laipsnio.

Brūkšnys reikalauja pauzės, ilgumu prilygstančios sakinyje praleistiems žodžiams.

82

Loginės pauzės sutvarko kalbą, suteikia jai išbaigtumo, padeda suprasti tekstą. Jos dažniausiai būna

trumpos arba vidutinio ilgumo. Žymiai sudėtingesnės yra emocinės, arba psichologinės pauzės. Jos nepaiso

jokių skyrybos ženklų.

Psichologinė pauzė turi vidinį turinį, yra aktyvi, ji suteikia tekstui gyvybę, išryškina skaitovo požiūrį į

veikėjus, jų poelgius, įvykius. Psichologinės pauzės metu skaitovas turi mąstyti ir tolimesniais žodžiais tą

mąstymą įrodyti, nes tik tokiu būdu psichologinė pauzė bus tikslinga, iškalbinga. Visais atvejais psichologinė

pauzė turi būti pateisinta.

Loginėmis pauzėmis tvarkoma frazė ir išaiškinama teksto prasmė, psichologinėmis pauzėmis tą frazę, jos

mintį prikelia gyvenimui, perteikia potekste, suteikia minčiai gyvybės. Be loginių pauzių kalba nesuprantama,

be psichologinių negyva. Kaip teigė K.Stanislavskis, psichologinė pauzė yra iškalbingas tylėjimas. Bežodė

pauzių kaita gali būti nemažiau turtinga ir įtikinama negu žodžiai.

Kiekviena eilėraščio strofos eilutė visada baigiasi pauze. Ji paprastai nebūna ilga, jeigu nesutampa su

logine ir psichologine pauzėmis. Tokios pauzės padeda sukurti ritminę kalbos struktūra, todėl jos vadinamos

ritminėmis.

Norint ką nors išryškinti, pabrėžti, visuomet reikia sulėtinti kalbos tempą. Raiški kalba susideda iš

trumpų, ilgų, pabrėžiamų ir nepabrėžiamų garsų ir skiemenų, bei žodžių, kurie sudaro ritmą.

Tempą sąlygoja kūrinio aplinkybės, veiksmas, idėjinis turinys.

Tempą ir ritmą nustatyti nėra sunku, jį galimą intuityviai, tiksliai pajusti. Tempo ir ritmo negalima

pakeisti nemotyvuotai, be priežasties. Jų pasikeitimas privalo turėti vidinį pateisinimą. Kartu ir pauzės tarp

žodžių turi atitikti kalbos greitį, reikia ir juose išlaikyti tą patį tempą, pvz., kai pasakojama lėtu tempu, tai ir

stabtelėjimai turi būti ilgesni, kai greitu – trumpesni.

Surasti skaitomam kūriniui tinkamą tempą yra labai svarbi raiškiojo skaitymo ypatybė. Tinkamas tempas

žadina skaitovo jausmus. Vadinasi, norint tiksliai jausti, reikia skaityti tinkamu tempu.

3.3.4 Intonacija

Žodžiui didelę reikšmę turi balso atspalviai, arba intonacija. Mūsų klausa geba atskirti iki 10000 žmogaus

balso intonacijų. Loginė intonacija padeda perteikti aiškų ir tikslų minties turinį, ekspresinė intonacija išreiškia

įvairiausius jausmų atspalvius.

Meniniai eilėraščių, apsakymų, pasakų vaizdai padeda mokiniams geriau suvokti aplinkinį pasaulį,

palieka stiprų įspūdį, jeigu mokytojas tuos vaizdus perteikia skambia, intonacijos požiūriu derama kalba.

Intonacijos vaidmuo kalboje labai reikšminas. Jis sustiprina žodžių reikšmę ir dažnai pasako daugiau negu patys

žodžiai. Intonacija kartais suteikia žodžiams visai kitą atspalvį. Pvz., pamatę vaiką, kuris labai išsitepęs,

pajuokiamai jam galime pasakyti: ,,Gee-ras!“. Pasakytas žodis turės papeikimo, o ne pagyrimo atspalvį. Sakinį

,,Audra ateina“ galima ištarti su baimės, išgąsčio, džiaugsmo nuojauta, ramiai, abejingai ir t. t. , priklausomai

nuo situacijos ir kalbėtojo ketinimų.

Intonacija gali būti labai įvairi. Metodinėje literatūroje aprašytas eksperimentas, atliktas su vieno žodžio

sakiniu: ,,Atsargiai". Šį sakinį galima ištarti 22 intonacijomis.

Intonacija yra mintims ir jausmams perteikti reikalingas atitinkamas balso skambesys, jo gaida.

Intonacijos komponentai yra šie:

jėga – suteikianti kalbai dinamiškumo;

melodija – balso moduliacija įvairiu aukščiu;

greitis – kalbos tempas ir ritmas, kuris reiškiamas skambesio ilgumu ir pauzėmis;

tembras (atspalvis) – kuris išreiškia balso charakterį, emocinę jo spalvą.

Metodinėje literatūroje minima daug intonacijos rūšių. Svarbiausios yra šios:

amžiaus – vaiko, suaugusio, seno žmogaus intonacijos;

intonacija, išreiškianti veikėjo socialinę būklę ir buitines sąlygas (prašanti, priekaištaujanti, rūsti,

valdinga);

rodanti veikėjo nuotaiką, jo išgyvenimus (džiaugsminga, liūdna, gudri ir t. t.);

patvirtinanti (tiesioginė), klausiamoji ir t. t., žymima atitinkamais skiriamaisiais ženklais;

nurodanti autoriaus požiūrį į vaizduojamus įvykius ar veikėjus (ironiška, užjaučianti, smerkianti ir t. t.).

Kalba be intonacijų negalima.

83

3.3.5 Įvairių žanrų kūrinių skaitymo ypatybės

Kiekvieną dieną pradinių klasių mokytojas skaito vaikams eilėraščius, apsakymus ar dalykinius

straipsnius. Paprastai mokytojai atmintinai parengia keletą svarbių programinių kūrinių. Visus kitus grožinius

kūrinius skaito iš knygos. Parengiamieji reikalavimai skaitant yra tie patys: išnagrinėti tekstą, numatyti potekstę,

pažymėti loginius kirčius, pauzes, balso melodiją ir t. t.

Tekstą mokytojas turi gerai žinoti, kad skaitymo metu reikėtų tik retkarčiais pasižiūrėti į knygą, pasekant

įvykių eigą. Rūpestingas, apgalvotas pasirengimas skaitymui padeda išvengti nereikalingos įtampos, atsitiktinių

intonacijų ir pan. Pasirengimas padeda bendrauti su auditorija, pasiekti psichologinės ramybės ir pasitikėjimo,

be kurio neįmanoma tekstu paveikti klausytojo.

Auditorija taip pat turi būti pasirengusi klausyti kūrinį. Mokytojas tuo tikslu panaudoja įvairias

priemones, pvz., praplečia žinias apie autorių, paaiškina motyvus, kurie paskatino parašyti šį kūrinį, papasakoja

konkretų įvykį, vienaip ar kitaip susijusį su kūrinio tema ir idėja, aptaria iliustracijas, papildančias pasakojimą,

ir t. t. Parengiamasis pokalbis trumpas ir aiškus. Kai mokytojas įsitikinęs, kad mokiniai susikaupę ir susidomėję,

galima pradėti skaityti.

Kai kurie mokytojai, skaitydami kūrinį, vaikšto po klasę. Mokytojo judėjimas skaitymo metu mažina

klausytojo susikaupimą, blaško dėmesį, menkina įspūdį. Skaitovą mokiniai turi gerai matyti ir girdėti, todėl

patogiausia klasėje mokytojui skaityti stovint.

Skaitymo metodika

Skaitymo balsu metodika reikalauja, kad skaitymo aplinka būtų kuriama atsižvelgiant į šios

veiklos ypatumus. Toliau pateikiama keletas aspektų, padedančių kurti tinkamą skaitymo aplinką:

visuomet iš anksto perskaitykite kūrinį, kurį ruošiatės skaityti vaikams;

sukurkite tam tikrą skaitymo valandėlių ritualą, kad vaikai galėtų atpažinti tą pačią skaitymo valandėlės

situaciją;

iš anksto išanalizuokite kūrinį;

neišsigąskite: tikras meno kūrinys, net ir labiausiai atsiverdamas, niekada iki galo neatsivers;

kūrinio analizė reikalauja didelės intelektualinės ir dvasinės kompetencijos;

teisingai sudėkite prasminius akcentus;

mokytojas turi išreikšti aiškią ir moralią teksto poziciją, nes pradinukas – teisingas žmogus, idealistas.

Suvokite, su kuo ir prieš ką jūs;

ne mes valdome tekstą, o tekstas – mus;

pasirūpinkite, kad vaikai sėdėtų patogiai ir turėtų šiek tiek vietos nedideliems judesiams;

pratinkite vaikus klausytis teksto be iliustracijų, kad jie galėtų lavinti savo vidinį vaizduotės pasaulį;

gerbkite vaikus ir knygą ir neleiskite, kad jus nutrauktų per vidurį skaitymo;

būtinai pasirinkite tinkamą tempą ir pauzes, balso stiprumą.

84

Pasakojimo metodika

Galima būtų pasakyti, kad pasakų sekimas turi dvi scenas. Pirmoji scena – tai namų scena, antroji –

biblioteka ar mokykla. Tai toji vieta, kurioje prasideda pasakojimas, iš kurios mes iškeliaujame į fantazijos

pasaulį.

Antroji scena – tai pasakos scena. Įžanginė formuluotė įveda klausytojus į ypatingą pasakos šalį: jų

žvilgsnis pradeda plaukti, jie tarsi pakyla virš realybės.

Norint, kad toks perėjimas įvyktų, būtina su vaikais susitarti dėl aiškios perėjimo formos. Pvz., galima

prigesinti šviesą ar uždegti mažą lemputę, pagroti melodiją ir t. t. Susikaupti padeda pasikartojanti formulė.

Keletas patarimų:

pradėkite nuo skaičiuotės ar eilėraščio, nuo savo patirto įvykio ar pan.;

pasitelkite papildomus rekvizitus ar stendą paveikslėliams rodyti;

prireikus panaudokite lėlę, pasakotojo skrybėlę ar pan. Žiūrėkite vaikams į akis;

parinkite deramą kūno padėtį, mimiką, gestus, vaidybą;

aiškiai tarkite;

aiškiai kirčiuokite ir venkite monotoniško kalbėjimo;

nepamirškite tempo, kvėpavimo ir ritmo – sakinio intonacijos;

prireikus naudokite garsinius efektus.

Pasakų skaitymas

Pasakų skaitymas turi savo specifiką, atitinkančią jų turinį ir formą. Natūralus bendravimas su auditorija

- svarbiausias pasakų sekimo bruožas. Iš knygos ar atmintinai pasaka skaitoma šnekamąja intonacija. Skaitovas

kreipiasi į auditoriją, tarsi norėdamas papasakoti istoriją, įvykius, kuriuose jam pačiam tekę dalyvauti arba

kuriuos jis gerai žino. Tarp pasakos sekėjo ir klausytojo visuomet yra labai glaudus kontaktas.

Mokytojas turi sekti pasakas gyvai, natūraliai, kad vaikai galėtų atidžiai sekti siužetą, įvykius, drauge su

skaitovu jaudintųsi dėl herojų likimo, džiaugtųsi laiminga pabaiga.

Skaitant pasakas reikia atskleisti jų stiliaus ypatybes. Stebuklinėse pasakose gausu fantastikos. Čia tikrovė

susipina su norais ir svajonėmis, išryškėja kai kurių epizodų paslaptingumas.

Mokytojas būtinai turi atkreipti mokinių dėmesį į gražią stebuklinių pasakų kalbą, ryškesnius meninius

vaizdus, epizodus, kad mokiniai juos įsimintų, kai kuriuos išmoktų atmintinai. Stebuklinėms pasakoms būdingi

skaičiai: 3, 9, 12. Jie padeda atskleisti darbų, įvykių laipsniškumą nuo pirmo iki paskutinio karto. Tokius

laipsniškus epizodus reikia skaityti greičiau, akcentuojant loginius kirčius ir pauzes. Balsas taip pat turi

laipsniškai stiprėti, išryškindamas epizodo pabaigą.

Kai kurios pasakos kuriamos pasitelkiant antitezes: gėris – blogis, protas – kvailumas ir pan. Šio

principo negalima pamiršti skaitant pasakas. Tos vietos, kuriose priešpriešos itin ryškios, akcentuojamos

kontrastingomis intonacijomis. Kontrastingų epizodų išryškinimas sustiprina įspūdį, klausytojai greičiau padaro

teisingą išvadą.

Pasakų herojų charakteriai beveik nekinta: jie arba geri, arba blogi. Vieni apdovanoti teigiamomis

savybėmis – darbštumu, nuoširdumu, drąsumu ir t. t., kiti neigiamomis (išimtis – kai kurios autorinės pasakos).

Toks vienpusis personažų atskleidimas sąlygoja savitą pasakų skaitymą. Mokytojas taip turi skaityti pasaką, kad

vaikai iš karto suprastų, koks personažas, kaip jį vertinti: užjausti, pasmerkti ir pan. Pasakoti apie teigiamą

herojų reikia šiltai, apie neigiamą – šaltokai, sausai, su nepasitenkinimu. Jokiu būdu skaitant pasaką negalima

vaidinti herojų, naudoti mimikos, gestų. Tačiau kiekvienam charakteriui atskleisti galima naudoti skirtingą

tempą ir ritmą, balso stiprumą ir tembro atspalvius.

Pasakose veiksmas prasideda iš karto, įvykiai, epizodai labai greitai keičia vienas kitą, todėl būtina

suprasti atskirų įvykių reikšmę veiksmo visumai. Įvykius vieną nuo kito reikia atskirti ilgesnėmis pauzėmis,

ypač akcentuoti pradinį, pagrindinį įvykį ir atomazgą. Pauzės tarp įvykių yra reikalingos tam, kad vaikas turėtų

laiko pagalvoti, įsigyventų, suvoktų savo požiūrį ir pasirengtų klausyti toliau. Pati ilgiausia pauzė yra išlaikoma

tarp kulminacijos ir atomazgos.

Pasakų pabaiga yra laiminga: blogis nubaudžiamas, gerumas sulaukia atpildo. Šią ypatybę skaitovas taip

pat turi išryškinti: reikia skaityti lėčiau, intonacija turi perteikti pasitenkinimą, kad klausytojai patirtų džiaugsmą

dėl laimingos atomazgos.

Pasakoms yra būdingos savitos, amžių patikrintos meninės priemonės, kurios nulemia jų skaitymą. Tai

„trys kartai“, kurie perteikia veiksmo įtampos augimą. Trečiasis kartas visados yra lemtingas ir išreiškia pasakos

kulminaciją. Po jo visados veiksmo vystimesi įvyksta lūžis. Pasikartojimai jaudina klausytoją, jie padeda

85

įsiminti pasaką. Skaitant reikia išryškinti žodžius, kurie išreiškia veiksmo įtampą, ypač pabrėžiant trečiąjį kartą,

kuris ir yra didžiausias įtampos momentas.

Kai kuriose pasakose yra dainelių, susijusių su turiniu, perteikiančių veikėjų nuotaikas, ketinimus,

jausmus. Tuos intarpus reikėtų padainuoti nesudėtinga melodija, atlikti rečitatyvu, išsaugant tas intonacijas,

kurios ryškiausiai perteikia dainelės mintį. Tokių intarpų atlikimas neturėtų ypač išsiskirti iš bendro pasakos

teksto perteikimo.

Pasakose gausu humoro. Kad vaikai suprastų jį, vietas, kurios atskleidžia veikėjų paikumą, įvykių

absurdiškumą, reikia skaityti žaismingai, su ironija, pabrėžiant žodžius, išreiškiančius padėties komiškumą.

Pasakos apie gyvulius kuriamos susitikimo motyvo pagrindu, todėl jose vyrauja dialogai. Dialogai lemia

tų pasakų dinamiškumą, todėl jas skaitome gyvai, energingai. Kiekvieno personažo kalbą skaitovas turi tiksliai

perteikti, atskleisdamas jų charakterius. Prieš skaitant bet kokią pasaką, būtina ją išanalizuoti: nustatyti

kontekstą (kokiai pasakų grupei priskiriama pasaka – stebuklinei, gyvulinei ar pan., jei tai autorinė pasaka –

apie autorių, laikmetį ir t. t.), temą, idėją, įvykių grandinę, apibūdinti veikėjus, nustatyti konfliktą, kaupti

vaizdinius.

Pasakėčių skaitymas

Pasakėčia – tai trumpas pasakojamasis, dažniausiai eiliuotas, pamokomojo, satyrinio ar ironiško turinio

kūrinys, netiesiogine prasme (alegoriškai) vaizduojantis žmonių elgesį ir santykius. Pasakėčia dažniausia

užbaigiama trumpa išvada – moralu, kur išsiaiškinama pagrindinė pamokomoji pasakėčios mintis. Dažniausiai

pasakėčią sudaro glaustas vieno įvykio pasakojimas dialogo forma. Pasakėčia – tai pasikalbėjimas su

klausytojais apie gyvenime pasitaikančius reiškinius, todėl ją skaityti reikia kiek kitaip. Pasakėčią reikia

perteikti pasakojimo, o ne vaizdavimo priemonėmis. Jos skaitomos gyva šnekamąja kalba, joms tinka buitinė

intonacija, dinamiškumas. Pati pasakėčių forma – ilgų eilučių kaitaliojimas su trumpomis, strofų nesilaikymas –

orientuoja į laisvą pasikalbėjimą, spalvingas, net aštrias intonacijas. Pasakėčioje, kaip ir eilėraštyje, turi būti

išlaikoma eilutės pabaigos pauzė.

Nereikia pamėgdžioti žvėrių, gyvulių, paukščių, kurie veikia pasakėčiose, balsų. Nereikalingi įvairūs

murkimai, staugimai ir kiti garsai, kurie tik kliudo suprasti mintį. Skaitant pasakėčią mokiniams tai žinoti ypač

svarbu, kad įvairūs sceniniai efektai neužgožtų pasakėčios idėjos, alegorijos (alegorija - tai abstrakčios reikšmės

žodžiai, pavadinami konkrečiu vardu, pvz., laimės žiburys – laisvės alegorija). Teatrališkumas, ypač skaitant

klasėje, atitraukia dėmesį nuo pagrindinio dalyko – žodžio, mažina pasakojimo tikroviškumą. Mokytojas turi

ypatingą dėmesį skirti moralo perteikimui. Pamokymas iš skaitomo teksto turi savaime išplaukti, nereikia

ieškoti jiems perteikti įmantrių intonacijų. Moraluose atsiskleidžia autoriaus sumanymas, todėl reikia ne tik

sudominti klausytojus, bet ir paskatinti padaryti teisingą išvadą. Moralai skaitomi paprastai, kaip savaime

suprantamos tiesos, būtinos išvados.

Pasakėčioje pirmiausia susiduriama su pasakotojo – autoriaus kalba. Autorius pasakėčiose linksmas,

šmaikštus, aktyviai dalyvaujantis įvykiuose, todėl jo kalbą tinkamiausia skaityti paprastai, draugiškai,

šmaikščiai. Autorius pasakėčiose ne tik išdėsto įvykius, bet drauge išreiškia savo požiūrį. Skaitovas turi ne tik

išmanyti pasakėčios idėją, bet ir platesnį autoriaus požiūrį.

Rengdamasis skaityti pasakėčią mokytojas turi vaizduotėje atkurti personažų išorę, būdo bruožus.

Skaitant nereikia vaidinti tų personažų, bet, pasinaudojant kiekvieno ypatybėmis, papasakoti dialogus. Skaitovui

nereikia persikūnyti į personažą. Pagyvinti skaitymą galima keičiant tempą, ritmą, kuriant ir matant ryškius

vaizdinius. Labai svarbus etapas – veiksmo įtampos perteikimas. Todėl būtina prieš skaitant kūrinį skaitytojui

atlikti jo analizę (žr. skyrių ,,Vidinė kalbos technika").

Poezija ir lyrika

Poezija (gr. poiesis – darau, kuriu) – eiliuota grožinė literatūra. Tai kurios nors tautos, kurio nors laiko,

kurio nors poeto ar poetų grupės eiliuotų kūrinių visuma, pvz., šiuolaikinė lietuvių poezija, Maironio poezija ir t.

t.

Eiliuoti kūriniai mėgstami skaitytojų, ypač vaikų. Jie žaisdami patys eiliuoja, sukuria įvairiausių

skaičiuočių, erzinimų. Tai sakytinė vaikų kūryba.

Tačiau ne visa, kas eiliuota, yra poezija. Kasdieniniame gyvenime eiliuota kalba pasitelkiama ir

specialiems tikslams, pvz., pedagogas norėdamas įpratinti mažuosius laiku ir vietoje pereiti gatvę sueiliuoja

ketureilį:

86

Gatvių sankryžoj, vaikyti,

Reik gerai apsidairyti

Žalia šviesa leidžia - trauki,

O raudona - stabdo: lauki!

Tokie eiliuoti tekstai, kaip grynai praktiniai, gali būti vadinami taikomosiomis eilėmis, tik ne poezija.

Poezijos meno paslaptys glūdi ne tik eiliuotoje formoje, bet ir turinio gelmėse. Sukurti tikrą eilėraštį ar kitokį

poezijos kūrinį nėra paprasta. Kaip ir suprasti – ne visada lengva. Poetai kuria eiles, t. y., į skaitytoją prabyla

ypatinga eiliuota kalba. Ši esti nekasdieniška, melodinga, turinti tam tikrą emocinį atspalvį.

Eiliuoti kalba turi savitų požymių, kurie neleidžia jos supainioti su prozine. Eiliuotinės kalbos elementai

yra šie:

Ji parašyta eilutėmis ir posmeliais (jie pirmieji ir informuoja, kad tekstas parašytas eiliuotine kalba).

Mažiausias posmas dvieilis:

Žengia vyras paskui vyrą

Ryto perlai žemėn byra. (P. Vaičiūnas)

Trieilis:

Žavi sielą dar viena

Vėlyva rudens diena

Saulės šypsnio dovana. (V. Mykolaitis - Putinas)

Posmas yra lankstus ir įvairus. Jis gali būti ketureilis, šešiaeilis, aštuoneilis ir t. t.

Rimai – tai eilučių galo sąskambiai. Juos išgirstame, kai skaitome rimuotą eilėraštį.

Augino saulutė /Laukinę aguoną.

Užrišo skarelę /Raudoną raudoną. (M. Vainilaitis)

Aukso miglos supa tylą - Užu šilo saulė kyla. (P. Vaičiūnas)

Nerimuotomis eilutėmis parašytus kūrinius vadiname baltosiomis eilėmis. Rimas eilėraščiui suteikia

sklandumo, muzikalumo, pabrėžia ritmo vienetą – eilutę, išskiria prasmingesnius žodžius.

Ritmas – simetriškas kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų, žodžių išsidėstymas. Prozinė kalba irgi turi ritmą,

tačiau jis yra laisvas, o eiliuotinės – griežtas, specialiai poeto suorganizuotas.

Eiliuotos kalbos ritmo pamatas – metras (gr. metron - matas).

Prozinė kalba metro neturi, jos ritmas nemetriškas, nematuojamas, o eiliuotos metriškas. Ko gi tas

eiliuoto teksto ,,tvarkdarys" gali reikalauti? Pvz., kad eilutėje būtų vienodas skiemenų skaičius, kad eilutėje būtų

vienodas kirčiuotų skiemenų skaičius, kad taip, o ne kitaip kaitaliotųsi ilgi ir trumpi arba kirčiuoti ir nekirčiuoti

skiemenys ir pan.

Metras lemia ir eiliavimo sistemas – eilėdarą. Eilėdaros sistemų yra daug ir įvairių. Lietuvių kalbos

garsinės ypatybės pirmiausia tai, jog kirčio vieta yra nepastovi, tai yra, gali ,,nutūpti“ įvairiose žodžių vietose

(pvz., latvių, suomių kirčiuojamas pirmas skiemuo, lenkų – priešpaskutinis), nulėmė, kad lietuvių poezijai ypač

būdinga silabotoninė eilėdara, pagrįsta dėsningų kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje.

Būdingi penki to dėsningumo atvejai – penkios metrų rūšys: chorėjas, jambas, daktilis, amfibrachis, anapestas.

Metras eiliuotinėje kalboje nėra tik formalus matas. Poeto įrašytas tekste jis iš dalies lemia muzikinį (intonacinį-

melodinį) kūrinio skambėjimą.

Jeigu eilėraštį palyginsime su orkestru, tai metras atitiktų būgną: stipriau tariami kirčiuotieji skiemenys

tarsi pritaria, akompanuoja bendram eiliuoto kūrinio skambėjimui.

Sukasi, sukasi, vejasi, vejasi

Rieda kaip deimantas

Jūrų banga.

Priginė debesį, pralenkė debesį

Krantą prišokusi

Mirė staiga.... (S.Nėris. „Marių valsas”)

87

Supuosi, supuosi –

Sūpuoklės siūbuoja.

Lyg sparnas užburtas

Plasnoja, plasnoja. /…/

Ir supasi medžiai,

Namai su balkonais,

Ir supas daržely

Aguonos raudonos.

Supuosi, supuosi

Apsvaigo galvutė...

Vai , supas ir supas

Padangėj saulutė.

(J. Degutytė „Sūpuoklės”)

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,

Man krūtinę užliek savo šalta banga

Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,

Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

(Maironis „Nuo Birutės kalno’’)

Metras padeda išryškinti supimosi vaizdinius, lemia savitą intonaciją, būdingą tik šiam eilėraščiui.

Savitas eilėraščio skambėjimas – poeto kūrybinis atradimas. Netgi melodija poetui gimsta neretai pirmiau negu

eilėraščio vaizdinis turinys. Taigi metras padeda kurti eilėraščio nuotaiką.

Joks metras, jokia eilėdara savaime pati nėra nei graži, nei negraži, nei gera, nei bloga. Ji tik yra labai

svarbi eiliuoto teksto meninės visumos dalis, padedanti kurti nuotaiką, intonaciją, grožį.

Garsas – pats mažiausias prasminis kalbos elementas. Poetiniame tekste vienas garsas pats savaime

jokios prasmės neturi, tačiau įvairiai derinami, kartojami, siejami su poetine mintimi, išgyvenimų raida garsai

tampa labai iškalbūs – įgyja meninę vertę.

Svarbiausias poetinės kalbos principas - pakartojimas. Raiškus tų pačių priebalsių pasikartojimas

vadinamas aliteracija.

Žengsi žingsnį – žvilga žvilgsniai -

Žvilgančiom žarom žvelgi,

Žėrinčiais žaidi žvaigždynais,

Žemė – žydinti, žvilgi.

(J. Jakštas)

Asonansas – vienodų balsių bei dvibalsių kartojimasis kūrinyje (lieknų – sūnų, balsų - basų, kardai -

ežerai, sapnai – sūnai).

Tikrovės garsų pamėgdžiojimas yra onomatopėja.

Takš, takš, takšt,

Tikš, tikš, tikšt,

Tekš,tekš, tekšt,

Lietus barrbena

Į skardinį stogą seną.

Garsų kartojimas, sąskambiai eilėraštyje dažnai yra motyvuoti, kryptingi ir prasmingi, todėl skaitančiajam

svarbiausia ne tik išsiaiškinti, kokia intonacija kalbama eilėraštyje, kokia rimų rūšis, rasti aliteracijas,

onomatopėjas, bet nustatyti, kodėl taip kalbama. Garsais kartais eilėraštyje ,,ašoma“paukščio giesmė, vėjo

šiurenimas, varpo dūžiai, rauda, lietaus lašų teškenimas ir kt. Labai svarbu visa tai išgirsti.

88

Perskaitykime J. Vaičiūnaitės eilėraštį „Staccato”:

gal

kris

tie

lašai

nuo

stogų

gal

jau

jie

nestings

gal

tegu

gal

tau

lyg

liutnia

be

stygų

vien

tik

ta

šviesa

nuo

stogų.

Staccato (it. atskirai) - grojimas ar dainavimas trumpais, tarpusavy nejungiamais garsais. Žodžių

išdėstymas sukuria įstrižai krentančių lietaus čiurkšlių įspūdį ir stogo siluetą: mes girdime lietų ir matome

stogus.

Kaip analizuoti eilėraštį

Vienaip skaitomas eilėraštis tada, kai jame ieškai savęs, mokaisi iš jo išminties, vertinimų, grožio.

Eilėraščio žodžius ir mintis pertvarkai savaip, iš tiesų galvodamas apie save, savo gyvenimą. Toks skaitymas

nukreiptas į save: ką tekstas sako apie mane, ką randu jame artimo sau? Taip pažįstu save iš knygų, iš jų

veikėjų.

Visai kitaip skaitoma, kai siekiama pažinti ne save, o eilėraštį. Tada galvoti tenka ne apie save, o apie

tekstą. Samprotavimus, kurie su šiuo tekstu nesusiję, reikia atidėti į šalį. Eilėraštis yra visai kas kita nei Tu. Jis

nesutampa su Tavimi, yra ,,svetimas”, kitas. Kaip tik dėl to jį reikia pažinti, įsiklausyti, ką jis sako.

Jei nesupranti ko nors, pamąstyk: gal ko nepastebėjai, ne iki galo išklausei ir pan. Eilėraštis gali Tau

pasakyti apie kito žmogaus dvasią, apie tai, ką jis jaučia, kaip supranta pasaulį. Įsivaizduok, kad eilėraštis yra

senas užrašas, iškaltas akmenyje, užrašytas molio lentelėje ar ant papiruso… Kokia svarbi ir reikšminga atrodys

kiekvieno ženklelio vieta tekste, jo prasmė!

Eilėraščio analizė yra nuolatinis dialogas su tekstu. Nenukrypk nuo jo minčių, dažnai pasitikrink, ar

eilėraštis kalba apie tai, ko jame ieškai. O gal jis sako visai ką kita? Turi įprasti savo nuomonę tikrinti tekstu.

Skaityk garsiai atskiras frazes, kad pajustum gyvą intonaciją, reikiamą akcentą.

Šiame dialoge svarbu du dalykai:

Stengtis būti arti eilėraščio.

Nesusilieti su eilėraščiu, atsiriboti nuo jo. Suprasti, bet nesutapti, taip, kaip suprantame kitą žmogų

netapdami juo.

Eilėraštis – atskiras pasaulis, jam negalioja realybės dėsniai. Eilėraščiu nesistengiama atkurti, o

stengiamasi sukurti.

Eilėraštis yra tekstas. Kiekvienas tekstas turi kontekstą. Kontekstas – tai teksto aplinka, iš kurios jis

išauga ir kurios pėdsakų lieka tekste. Kontekstas paaiškina, papildo teksto prasmę. Jis gali būti:

89

autoriaus biografija, bendrieji kūrybos bruožai, literatūros srovė, žanras;

epocha;

tradicijos, kultūra.

Tik eilėraščio kontekstas gali paaiškinti žodžio, frazės ir kt. intonaciją, jų prasmės niuansus.

Eilėraštis yra vientisas pasaulis. Kiekvienas vaizdas, detalė, judesys, mintis yra ne šiaip sau, atsitiktinai ar

dėl ritmo.

Lyrika kalba ne tik žodžiais, bet ir pauzėmis, skyrybos ženklais, erdve tarp eilučių, įvairiomis posmų

figūromis, išryškintais žodžiais. Šiais dalykais taip pat kuriamas vidinis ritmas.

Eilėraščių deklamavimas

Eiliuoto kūrinio analizė ir visi kūrybiniai darbai beveik nesiskiria nuo prozos kūrinio analizės, tačiau gerai

perskaityti eilėraštį yra daug sunkiau negu prozos tekstą. Skaitant eiliuotą kūrinį, pirmas estetinis reikalavimas –

nepažeisti eiliuotos jo formos, ritminio pagrindo, muzikalumo. Visų eilėraščių skaitymas, kad ir koks bebūtų jų

turinys, jausmai, reikalauja sklandaus žodžių liejimosi. Eilėraštyje garsai turi skambėti nenutrūkstamai,

susiliedami į žodžius ir sakinius. Skaitant eiliuotą tekstą reikia žinoti ir mokėti pritaikyti eilėdaros pagrindus.

Lietuvių poezijoje pagrindinė eilėdaros sistema yra silabotoninė, kurią nulemia skiemenų bei kirčių

skaičius ir jų išdėstymas eilutėje.

Eilėraščiui yra būdinga pastovi pauzė, kuri pasikartoja kiekvienos eilutės gale. Šitą pauzę reikia išlaikyti

net tada, kai kita eilutė pratęsia ankstesnės eilutės prasmę.

Mūsų dienos – gintarėliai :

Rudenio dangaus erdvėj.

Tegu lydi tavo žingsnį :

Virpančiais sparnai kregždė. (J. Degutytė „Gintarėliai”)

Šitokios pauzės savotiškas pratęsimas kitos eilutės pradžioje vadinamas perkėlimu. Perkėlimas pabrėžia

tuos žodžius, kuriuose išryškėja svarbiausia mintis.

Jeigu palyginsime prozos ir poezijos pauzes, pastebėsime, kad eilėraščio pauzės visada yra apskaičiuoto

ilgumo. Pažeidus pauzių ilgumą, sugriaunama eiliuota kalba. Kai skaitovas numato eilėraštyje tinkamo ilgumo

pauzes, nesunku surasti skaitymo tempą. Kad skaitymas nebūtų mechaniškas arba neišreikštų per didelio

susižavėjimo eilėraščio forma, reikia išryškinti potekstes, atskleisti pagrindinę mintį, vyraujančią nuotaiką, jos

atspalvius.

Eilėraščio strofos palengvina vaizdų, turinio supratimą. Kiekviena strofa yra kūrinio dalis, kuri išreiškia

daugiau ar mažiau išbaigtą mintį. Eilėraščio strofas galima palyginti su apsakymo dalijimu į išbaigtas dalis.

Dažniausia kiekvieną strofą reikia skaityti skirtinga intonacija, nors ji ir sudaro sudėtinę viso eilėraščio dalį.

Norint tinkamai pajusti ir perskaityti eiliuotą kūrinį, reikia būti muzikaliam, sugebėti įsiklausyti į poezijos

skambesį, pajusti kiekvieno eilėraščio išskirtinį išorinį ir vidinį muzikalumą.

3.3.6 Viešojo kalbėjimo samprata. Kalbų rūšys

Verbalinė komunikacija (bendravimas žodžiu) gali būti privati ir vieša. Pagal tai, kiek žmonių bendrauja,

verbalinė komunikacija gali būti:

Masinė – kai kalbama žmonėms, atsitiktinai susitikusiems kurioje nors vietoje, pvz.,

nelaimingo atsitikimo metu.

Organizuota – kai žmonės specialiai susirenka turėdami bendrą tikslą, pvz., pamokoje, mitinge

ir pan.

Grupinė – kai bendraujama grupėje tam, kad būtų išspręstas kuris nors konkretus klausimas.

Visi grupės nariai aktyviai dalyvauja, būna pasiskirstę funkcijomis. Tai gali būti diskusijos,

debatai, forumas, simpoziumas.

Tarpasmeninė – bendravimas nedidelėje grupelėje, pvz., 3-5 žmonės, norintys pasidalinti

patirtimi ir pan.

Asmeninė – kai bendrauja du žmonės. Jų tikslai gali būti labai įvairūs.

90

Asmeninės ir tarpasmeninės komunikacijos metu kalbėjimas būna privataus pobūdžio, dialoginis.

Grupinės komunikacijos metu kalbėjimas yra viešo pobūdžio, derinamas monologas ir dialogas.

Viešoji monologinė kalba turi:

aiškią struktūrą, kadangi klausytojai dažniausiai negali įsiterpti į kalbą klausdami ar komentuodami,

kalbėtojas iš anksto turi apgalvoti kalbą, kokie klausimai gali kilti klausytojams, ir į juos atsakyti

kalbėdamas;

būti taisyklinga tiek žodyno, tiek gramatikos, tiek tarties požiūriu. Klausytojai paprastai neigiamai

reaguoja į kalbėtoją, kuris nenugludino savo kalbos;

tinkamai pateikta, kalbant viešai nederėtų demonstruoti savo manierų, taip pat reikėtų atsikratyti

pertarų ar ,,mykimo“.

Pagal kalbos intenciją gali būti šios kalbų rūšys ( pagal tas sritis, kurias jos daugiau veikia):

informacinės kalbos – veikia mintis;

įtikinimo ir skatinimo kalbos – veikia mintis, jausmus ir valią;

proginės kalbos – veikia jausmus.

Monologinio kalbėjimo mokymasis apima šiuos etapus:

rengimasis kalbai;

kalbos komponavimas;

kalbos teksto kūrimas;

kalbos redagavimas;

kalbos sakymas.

3.3.7 Rengimasis kalbai

Rengimosi etapai. Visos oratoriaus jėgos ir gebėjimai yra suskirstyti į penkis etapus:

temos savo kalbai suradimas; tema turi būti išdėstyta tam tikra tvarka, atsižvelgiant į aplinkybes ir

argumentus, intenciją ir tikslus;

visa tai aprengta tinkamomis kalbinės raiškos priemonėmis;

įtvirtinta atmintyje;

oriai ir gražiai pasakyta.

Kalbos komponavimas ir teksto kūrimas

Kalbos tikslas nurodo tai, ką nori pasakyti, o pagrindinė mintis yra kondensuotas teiginys to, ką tikiesi

pasakyti. Pagrindinė mintis pasako, kokius teiginius kalbėtojas skelbs ir įrodinės savo kalboje. Pirmiausia reikia

išdėstyti savo kalbos skeletą – pagrindinius teiginius. Tai jos struktūros pagrindas. Kaip tik nuo teiginių

išdėstymo priklauso, ar klausytojas supras, ką kalbėtojas jam nori pasakyti. Teiginiams keliami šie reikalavimai:

kiekvieną teiginį užrašyti pilnu sakiniu; kiekvienas teiginys turi atliepti tikslą; teiginys turi skirtis vienas nuo

kito, t.y. jokia vieno teiginio dalimi negali būti kito teiginio dalis; teiginys turi būti parašytas atskirai

(formuluojant vengti jungtukų); teiginys turi būti tikslus, privalu paisyti kalbos glaustumo reikalavimų; visus

teiginius geriau pradėti rašyti tais pačiais žodžiais; daugiausia turėtų būti 5 teiginiai (daugiau klausytojui sunku

suvokti). Jeigu teiginių susidarys daugiau, juos reikia stambinti – grupuoti.

91

Teiginiai turi būti išdėstyti pagal kurį nors medžiagos dėstymo principą:

Laiko sekos.

Erdvinio nuoseklumo.

Priežasties ir pasekmės ryšio.

Uždavinio sprendimo tvarkos.

Teminės tvarkos.

Labai svarbi kalbos pradžia ir pabaiga. Įžanga turi : sudominti klausytojus, sukelti jų pasitikėjimą,

parodyti temos svarbumą, pasakyti pagrindinę mintį, apžvelgti pagrindinius teiginius. Pabaigos funkcijos:

signalizuoti pabaigą, akcentuoti pagrindinę mintį, apibendrinti, sustiprinti klausytojų emocijas ir pakviesti

veikti.

Įžangos taisyklė: ,, Gera pradžia – pusė darbo“. Įžanga turi būti trumpa kaip afiša. Jau pirmu sakiniu turi

laimėti klausytojų simpatijas. Nenutolk nuo temos – nepradėk ,,nuo Adomo ir Ievos“, bet ir neužbėk į priekį –

kurk įžangą atsižvelgdamas į kalbos esmę. Nesigirk ir nerodyk savo pranašumo, tačiau imponuok savo

išmanymu. Kalbėti pradėk ramiai ir iš lėto. Įžangą rašyk paskiausiai.

Pabaigos taisyklės: pabaiga turi būti trumpa ir įspūdinga (nedėk į ją to, ką užmiršai pasakyti, pakalbėsi

per diskusijas), baik kalbėti dar tada, kai klausytojai yra tuo susidomėję, nekartok kelis kartus to paties. Pabaiga

turi turėti reziumė – apibendrinimą. Jam atrink stipriausius argumentus. Nesakyk: „Tuo ir baigsiu“, „Na, tai

tiek.“ ir pan. tai ne pabaiga, o klaida. Paskutiniai žodžiai turi būti įspūdingi, nes juos klausytojai įsimena labiau

nei pačią kalbą.

Galima kalbos plano schema:

Įžanga.

Dėstymas (pagrindinė mintis).

Pirmasis teiginys

1.Pirmasis argumentas: pavyzdys, citata.

2.Antrasis argumentas: pasakojimas, statistiniai duomenys.

Antrasis teiginys

1.Pirmasis argumentas: faktai, pasakojimas

2.Antrasis argumentas: pavyzdys, piešinys, lyginimas.

Pabaiga

3.3.8 Kalbos sakymas ir auditorijos baimė

Pedagogui dažnai tenka bendrauti su auditorija: skaityti pranešimą, sakyti kalbą, vesti tėvų susirinkimą.

Kalbėti ar vaidinti prieš žmones nėra lengva. JAV atlikti tyrimai rodo, jog net mirties baimė nublanksta

prieš auditorijos baimę. Jaudintis yra natūralu.

Ne visi žmonės vienodai nedrąsūs. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad 10% vaikų turi biologiškai sąlygotą

polinkį į drovumą ir tiek pat – į socialinį komunikabilumą. Pirmiesiems lengviau būtų pašnekėti pasislėpus už

,,lėlės“ , t. y. kalbėti kurio nors personažo vardu.

,,Juo oratorius geresnis, juo labiau jį baugina kalbėjimo sunkumai, abejotini kalbos rezultatai, žmonių

įvertinimas. <…> Ir pats ne kartą esu patyręs, kaip aš, pradėdamas kalbėti, imu balti, o visas kūnas bei visa siela

ima drebėti”.(Ciceronas)

Dažnas studentas jaudinasi atsakinėdamas, virpa scenoje deklamuodamas eilėraštį. To jausmo dažniausiai

nemoka paslėpti ir dėl to dar labiau jaudinasi. O jeigu žmogus nemoka elgtis, formuojasi menkavertiškumas.

Todėl būtina vaikams aiškinti, kas yra jaudulys, kaip jis reiškiasi ir kaip jį nugalėti. Išmokę valdyti savo kūną,

tiksliau formuosime ir mintį, nes, anot K. Stanislavskio, kadangi kūnas ir siela neatskiriami, pirmojo gyvybė

gimdo antrosios gyvybingumą ir atvirkščiai. Naujausi psichologų atradimai taip pat patvirtina, jog mimika mūsų

jausmus gali valdyti taip pat lengvai, kaip ir jausmai mimiką. Vadinasi, laiku pašalinus raumenų sąstingį, galima

nugalėti ir nervinę įtampą.

Raiškusis skaitymas, inscenizavimas, dramatizavimas – išbandyti būdai, kurie tinka ne tik tarties ir

klausos lavinimui, bet ir mimikos bei judesio atradimui, pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai ugdyti.

Praktiški patarimai:

92

Suprask, kad jaudintis natūralu, ir negalvok apie tai. Susikaupk ir mąstyk apie klausytojus.

Nusiteik pozityviai: ,, Aš patenkintas, kad čia esu”, ,,Aš žinau, ką kalbėsiu”.

Žmogus labiausiai jaudinasi dėl to, kad jaučia, jog jo nedrąsą pastebi kiti. Todėl reikia pašalinti visa,

kas jaudulį galėtų sukelti, ir paslėpti tai. Mokėjimas nedrąsą paslėpti naikina ir patį jaudinimąsi.

Jei rankos dreba, paslėpk jas už nugaros. Jei paslėpti neparanku, bent keletą kartų suspausk pirštus.

Kojų drebėjimas labiausiai pastebimas sėdint. Atsistojęs energingai išsitiesk, net iki skausmo.

Jaudindamasis nesišypsok, nerodyk jokios mimikos.

Pajusk klausytojų nusiteikimą, atspėk jų mintis.

Prieš kalbėdamas pasistenk su kuo nors pasikalbėti, mat reikia užsimiršti, nemąstyti apie save, įsitikinti,

kad balsas gerai skamba, kad nereikės atsikosėti ir bijoti užkimti.

Kai jaudiniesi, nekreipk dėmesio į auditoriją. Žiūrėk ne į pirmas eiles, bet į auditorijos vidurį, ne į

atskirą klausytoją, bet į visus kartu.

Eik kalbėti gerai pasiruošęs, tuomet neteks bijoti ir jaudintis.

Žinok, kad žmogus pradeda bendrauti su kitu žmogumi anksčiau, negu ištaria pirmąjį žodį. Pirmiausia

veikia žvilgsnis, veido išraiška, poza, gestas, atstumas. Iš šių neverbalinių signalų mes nujaučiame, ką ir kodėl

pašnekovas pasakys. Kai kurie psichologai teigia, kad neverbalinėmis išraiškos priemonėmis perduodama iki

55% informacijos, balso tonu, intonacija – iki 38%, o žodžiais – tik 7% informacijos.

Ypač viskas atsispindi veide: ir tai, kas kalbama, ir tai, ko žodžiais išreikšti neįmanoma. Sakoma, kad

mimika yra ne sutartas ženklas, bet gamtos kalba – nes visi žmonės vartoja tuos pačius raumenis baimei,

neapykantai, skausmui ir kitoms pagrindinėms emocijoms reikšti.

Mimika (gr. mimikos – mėgdžiojamasis) – veido raumenų judesiai, išreiškiantys jausmus, nuotaikas.

Pantomimika (gr. pantomimos – viską mėgdžiojantis) – ne tik veido, bet ir viso kūno išraiškų kalba.

Mimika ir pantomimika, tinkamai panaudotos, gali būti labai įtaigios.

Mokslininkai, tiriantys išraiškingus judesius ir jų paskirtį, skiria šias jų funkcijas:

perteikia tą pačią reikšmę kaip ir kalba;

sustiprina kalbos reikšmę;

prieštarauja kalbos turiniui;

akcentuoja kalbos dalį;

užpildo pauzes ir rodo kalbančiojo ketinimą toliau šnekėti;

palaiko partnerių bendravimą;

pakeičia kurį nors žodį ar frazę;

dubliuoja kalbos turinį.

Iš neverbalinės komunikacijos ir balso sprendžiama apie asmens patrauklumą, apie tai, kiek jis yra

valdingas, kaip reaguoja. Dar netaręs nė žodžio, jau prabilai, nes pasirodei. Pirmasis įspūdis – lemiantis, todėl:

nesirodyk prieš savo kalbą (jei būsi jau apžiūrėtas, nesukelsi įspūdžio);

pakviestas kalbėti, neskubiai atsistok ir ramiai, tvirtai išeik priešais klausytojus (kalbėti iš vietos

nemandagu);

pakeliui netvarkyk aprangos, netaisyk šukuosenos, nes tave jau stebi;

užėmęs kalbėjimui skirtą vietą, kiek nusilenk publikai;

jei turi užrašus (planą), išsidėstyk juos tokia tvarka, kokia tau paranku;

šiek tiek luktelėk, leisk nusiraminti auditorijai;

galvą laikyk laisvai ir natūraliai, kad publika galėtų skaityti iš tavo veido;

gestai turėtų būti natūralūs ir paprasti, atitikti kalbos ritmą, nuotaiką ir mintį;

reikia atsiminti, jog klausytojus blaško, jeigu kalbėtojas be tikslo vaikščioja po auditoriją, linguoja į

šalis, nuolat gestikuliuoja, kiša rankas į kišenes, laiko rankose daiktą, liečia veidą, tampo drabužius,

brauko dulkes ir pan.;

rankas geriausia laikyti laisvai kabančias prie šonų, už nugaros, viena ranka gali remtis į tribūną.

Suakmenėjęs veidas sumažina žodžių reikšmę, nes atrodo, kad kalbantysis netiki tuo, ką sako. Tačiau

grimasų reikia vengti. Pats iškalbingiausiais yra žvilgsnis. Mokykis ,,prabilti” žvilgsniu:

93

dar nepradėjęs kalbėti, užmegzk žvilgsniu kontaktą su auditorija, t.y., ramiai ir maloniai pažvelk į

klausytojus, taip susipažinsi ir apsiprasi;

žvelk į publiką tvirtai ir įtikinamai;

tavo akys turėtų sakyti klausytojams, kad tau malonu jiems kalbėti;

vengti publikos akių – tai ją prarasti;

kai žiūri į auditorijos vidurį, ir arčiau, ir toliau sėdintiems atrodo, kad žiūri į juos;

pragaištinga kalbėti nuleidus akis, žiūrint pro langą ar į lubas;

baigęs kalbėti, staiga nenutrauk žvilgsnio kontakto;

į auditoriją derėtų žvelgti 80 – 90% laiko.

Situacijai pritaikyk ne tik savo šneką, bet ir aprangą, nes netinkama išvaizda sumažina kalbos poveikį.

Tvarkingi drabužiai rodo pagarbą sau ir klausytojams. Ryškios, šviesios spalvos traukia akį, tačiau rimtai kalbai

derėtų apsivilkti kukliais, neblaškančiais dėmesio drabužiais.

3.4 Vidinės kalbos technikos įtvirtinimas

Tikslas: išmokti interpretuoti įvairių stilių ir žanrų literatūros kūrinius.

3.4.1 Pratybos su prozos tekstu

1. Nustatyk ir užrašyk kūrinio temą ir pagrindinę mintį.

2. Surask ir pabrauk tekste įvykius.

3. Pabrauk pagrindinį įvykį ir kūrinio kulminaciją.

4. Apibūdink veikėjus.

5. Sukirčiuok tekstą.

6. Raiškiai perskaityk jį.

Uosis neregys

Paprastai uosis vadinamas neregiu, nes vėliausiai išsprogsta ir labai anksti numeta lapus.

Pavasarį uosis klausia:

- Ar jau laikas sprogti

Krūmai atsako juokdamiesi:

- E, dar anksti, dar ne laikas

Praėjus kiek laiko, uosis ir vėl klausia, o kiti stebisi:

- Tai kvailas medis, mes jau seniai su lapais, o jis vis dar neapsirengęs.

Tuomet uosis paskubom išsprogsta. Rudenį vėl tas pats. Uosis vėl klausia:

- Ar jau laikas mesti lapus

- Mes jau seniai be lapų, – erzina jį kaimynai juokdamiesi, nors patys dar su lapais.

Uosis tiki jais ir numeta lapus pirmiau kitų.

(Lietuvių sakmė)

Žiema

Sumanė žiaurioji žiema viską sušaldyti. Pradėjo nuo paukščių. Liepė šaltam vėjui nuplėšti medžių ir

krūmų lapus. Paukščiai išlėkė toli už aukštų kalnų, už žalių girių...

Mato žiema, kad paukščių nepavys, prikibo prie žvėrių. Bet ir žvėreliai neišsigando: vieniems užaugo šilti

kailiniai, kiti į olas sulindo.

Dar labiau įpyko žiaurioji žiema ir žuvis puolė. Užšalo ežerai ir ežerėliai. Bet žuvys nusileido ant dugno,

o po ledu – šilta.

Tada žiema nutarė šaldyti žmones. Šalo langai, braškėjo namai. Žmonės užkamšė langus, užkūrė pečių ir

nebijo žiemos. O maži vaikai šiltai aprengti, čiuožia, važinėjasi ir prašo šaltį, kad dar geriau šaldytų.

94

Pikčiurnai žiemai tai labai nepatiko, ir ėmė ji iš gailesčio ir piktumo verkti. Ašaros varvėjo, kalnelių

viršūnės pajuodo – atėjo pavasaris.

( Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis)

Vagys ir kregždutė

Paukščiai lesė kieme. Atskrido vanagas, varna ir žvirblis. Vanagas pasigavo vištą, varna - žąsiuką, o

žvirblis pagriebė grūdą.

- Vagys - sušuko kregždė. - Vyt, vyt

Išgirdę triukšmą, išbėgo šeimininkas su šautuvu rankose. Pykšt Ir šovė.

Iš baimės vanagas išmetė vištą, varna žąsiuką, o žvirblis prarijo grūdą.

Išpuolė iš trobos šeimininkė su šluota ir ant žvirblio.

- Aš tik grūdą, tik vieną grūdelį, - teisinosi žvirblis, nutūpęs ant stogo.

- Vis tiek vagystė, vis tiek vagystė - šaukė kregždė.

- Gerai,- sučirškė žvirblis supykęs. - Jeigu jau mane apšaukė vagimi, tai ir būsiu toks.

Ir šmurkštelėjo į kregždės lizdą.

- Puiku Laikykis - sušuko vanagas. - Aš dar ne taip pamokysiu tą skundikę.

Puolė kregždę ir išpešė uodegą.

Nuo to laiko visos kregždės skraido dvišakomis uodegomis ir vaidijasi su žvirbliais dėl lizdų. O varnos

piktai džiūgauja, visiems skelbdamos:

- Ka- ras Ka- ras

Žmogus myli savo ištikimą draugę kregždutę. Geri vaikai nedrasko jos lizdų, gina nuo priešų. O

kregždutė, atsidėkodama mums už meilę ir globą, gaudo ore muses, uodus ir kitokius įkyrius vabzdžius, kurių

prisiveistų devynios galybės, jeigu paukščiai jų nenaikintų.

( J. Avyžius)

Karalaitė ant žirnio

Buvo kartą karalaitis, jis ieškojo sau pačios, bet norėjo gauti būtinai tikros karalaitės. Beieškodamas

išvažinėjo visą pasaulį, o visiškai tinkamos niekur negalėjo rasti. Karalaičių buvo daug, tik kiekvienai vis šio ar

to trūko. Pagaliau, nieko nepešęs, sugrįžo jis namo nuliūdęs ir susisielojęs, nes labai troško turėti tikrą karalaitę.

Vieną vakarą buvo baisiai bjaurus oras: žaibavo, griaudė, lijo – net nosį baisu buvo iškišti Tuo tarpu

pabeldė kas į miesto vartus; atidaryti nuėjo pats karalius.

Prie vartų stovėjo karalaitė. Viešpatie Į ką ji buvo panaši Nuo galvos ir drabužių varvėjo vanduo tiesiai į

kurpių užkulnius, o iš užkulnių vėl sunkėsi laukan. Tačiau ji sakėsi esanti tikra karalaitė.

,,Tai mes tuojau pamatysim”, - tarė sau karalienė, bet sakyti nieko nesakė, nuėjo į miegamąjį, nutraukė

nuo lovos visus čiužinius ir pagalves ir padėjo ant lentų žirnį: ant žirnio užklojo dvidešimt čiužinių, o ant jų dar

dvidešimt patalų.

Į tą lovą naktį paguldė karalaitę.

Rytą jos paklausė, kaip miegojusi.

- O, labai prastai - atsakė karalaitė. - Beveik visą naktį nebuvau akių sudėjusi Šunys žino, kas ten lovoj

buvo Kažkoks daiktas toks kietas gulėjo man pašonėj, dabar visas mano kūnas mėlynas Tiesiog bjauru

Iš to ir suprato, kad ji tikra karalaitė. Ji pajuto žirnį per dvidešimt čiužinių ir dvidešimt patalų, ant vienas

kito sukrautų. Tokio jautrumo tegalėjo būti viena karalaitė

Ir karalaitis ją vedė. Dabar jis gerai žinojo, kad ima tikriausią karalaitę. O tą žirnį nusiuntė į muziejų, ten

jis ir šiandien tebeguli, jei kartais kas nepavogė.

Tik prašom nepamiršti, kad čia visai tikra istorija

( H. K. Andersenas)

95

3.4.2 Pratybos su eiliuotu tekstu

1. Užrašyk įspūdį, kurį sukėlė eilėraštis.

2. Apibūdink eilėraščio kontekstą.

3. Užrašyk eilėraščio temą.

4. Užrašyk eilėraščio pagrindinę mintį.

5. Užrašyk pagrindinę eilėraščio nuotaiką.

6. Stebėk ir užrašyk nuotaikos kaitą.

7. Pabrauk įvykius.

8. Sukirčiuok tekstą.

9. Pabrauk loginius kirčius.

10. Raiškiai perskaityk.

Skambioji kalba

Tau, vaikuti, dovanoju

Skambią skambią kalbą,

Lyg varpeliai,

Lyg žvangučiai

Jos žiedeliai skamba.

Tau, vaikuti, dovanoju

Švelnią švelnią šneką –

Taip, kaip Nemunas,

Šešupė

Ja visi čia šneka.

Tau, vaikuti, dovanoju

Žodį šimtaaidį:

Su daina

Skambiausi žodžiai

Lig širdies nuaidi.

Tau, vaikuti, dovanoju

Ir brangiausią žodį.

Lietuva –

Širdim ir lūpom

Nepaliauk kartoti. (A. Matutis)

Gegutė

Ku - kū, pagalvėlė pūkų Išmėtytas plunksnas renku.

Ku - kū, pagalvėle pūkų

Ku - kū, pagalvėle pūkų

Sunku juos prišaukti, sunku.

Ku - kū, pagalvėle pūkų

Nematėte mano vaikų

Aš laukiu ir dar nemiegu.

Ku - kū, pagalvėle pūkų

Maži gegužiukai, ku - kū (V. Palčinskaitė)

96

Cha-cha-cha

Vaikštinėjo vienas CHA.

Susitiko antrą CHA.

Į namus jį pavadino,

Prie stalelio pasodino.

- Liūdna, CHA

- Liūdnoka, CHA.

Trūksta mudviem trečio CHA.

Jei ateitų trečias CHA –

Suskambėtų Cha - Cha- Cha

Į duris pabeldė svečias.

- Kas ten

- CHA, - bičiulis trečias.

Svečiui durys atsidaro.

- Prašom, - CHA ir CHA jam tarė.

- Prašom, CHA

- Sėskis, CHA

Be tavęs, bičiuli, CHA,

Neskambėjo Cha- Cha- Cha

(M. Vainilaitis)

Stoties viršininkas

Į tuščią peroną,

Kur žiburio saulė atvėso,

Kepurė raudona

Išeina sutikti ekspreso.

Jis sumina naktį ir sniegą,

Ekspresas besotis.

Sukaukęs prabėga

Pro skambančias gelžkelio stotis.

Ir stovi perone bejėgis

Žmogus, kurs užmigt neprivalo…

Jis žiūri į bėgius,

Į blizgančias juostas metalo.

Vidunaktis dreba,

Ir plienas į geležį trinas.

Padangėje kalba

Mėnulis ir kreivas žvaigždynas.

Iš tuščio perono

Į garvežio žiežirbas žiūri

Pro žiburio šviesą geltoną

Raudona kepurė.

(H. Radauskas)

97

Žiemos pasaka

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.

Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.

Taip kvepia princai ir kirpėjai,

Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą

Praėjo posūkiu tyliu,

Rami šviesa pro švelnią miglą

Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.

Žiūrėki: baltas sodas minga.

Nugrimzdo žemė praeity.

Įspėk kas eina? Neįspėjai:

Ateina princai ir kirpėjai,

Balti karaliai ir kepėjai,

Ir šlama medžiai apsnigti. (H. Radauskas)

Mano laivas

Tik šniokščia jūra putota.

Kas man mažytės upės

Plaukia mano baltas laivas,

Debesiu nutūpęs.

Kur plaukiu – nepasakysiu.

Paslaptis – mano kelias.

…Toj šaly ant aukšto medžio auga

Žvaigždės ir dainelės.

Toj šaly pilni upokšniai juoko,

O šlaitai – cukruotais šonais.

Po saulingą slėnį vaikšto briedžiai

Su ragais raudonais.

…Ir bangos viršūnėj mano laivas.

Gulbės plunksna – krinta ir kelias.

…O toli ant aukšto medžio auga

Žvaigždės ir dainelės. (J. Degutytė)

Mes nulipdėm Sniego Senį

Mes nulipdėm Sniego Senį,

Sniego Senį Besmegenį.

Na, o Senis Besmegenis:

- Nesmagu, vaikai, be senės

Mes nulipdėm Seniui Senę-,

Kaip ir senis – Besmegenę.

Na, o Senė Besmegenė

Anūkėlių užsimanė.

Mes papustėm delnukus

Ir nulipdėm anūkus. ( M. Vainilaitis)

98

Uodega Vedega

Ant šakelės lizdelis Su paukščiukais pilkais.

Strazdanotas strazdelis

Juos apklosto pūkais.

Vabaliukais maitina

Su strazdiene kartu

Ir sparniukais juos gina

Jie nuo vėtrų piktų.

Kas pabudino strazdą

Ankstų rytą šile

Egi lapė ten brazda

Po egle, po egle...

- Vai tu, strazde, strazdeli,

Kur dingai, kur dingai

Kam ne vietoj lizdelį

Suvijai, susukai ( K. Kubilinskas)

Kalbos gaida

Kurkia kūdroje varlė,

Kviečia draugėn pakvarksėt.

Jai bekurkiant, jai bešokant,

Aš ADVERNIŠKAI išmokau:

Ver Nei - ver greb- ver lai,

Ver Nei - ver švep- ver lai,

Ver Ne - ver kal- ver bė- ver

Ki - ver te

Ver Vai - ver kai ( M. Kudarauskaitė)

Kas kam kvepia

Bėgo lapė, uostė orą,

Susitiko meškį storą.

- Kur tu bėgi, lape snape?

Ką taip uostai, kas tau kvepia?

- Bėgu, meškine, į raistą,

Kvepia antys mėsele

- Na ir keista Na ir keista -

Po kerota pušele

Susimąstė meškis rudas. –

Žvirbliui kvepia miežio grūdas,

Šernui – gilės, ežiui – pelės,

Briedžiui – metūgio lapelis,

Vilkui - avinas žebrys,

Tau – antelės, man – korys…

Na ir keista, lape snape..

O laputė jam į tai:

- Kas kam rūpi, tas tam kvepia…

Nieko keisto, kaip matai

(M. Vainilaitis)

99

3.4.3 Pratybos skaitant pasakėčią

Lapė ir asilas

- Iš kur eini, galvočiau ilgaausi -

Sutikusi asilą, laputė klausė.

,, Ugi, kūmute, pargrįžtu nuo liūto.

Na, tu man šitaip iš narsaus ir drūto

Pavirsk į tokį nieką visai menką

Kad kitąsyk jis, būdavo, užrink,

Tai ošia, staugia net giria aplink,

Iš baimės, būdavo, ir pabėgėti tenka.

O kad dabar, kūmyte, jį pamatytum

Paliegęs guli jis urve, tarytum

Nė atsidvėsti iš skausmų negali.

Dabar žvėris kiekvienas, eidamas pro šalį,

Senuosius skriaudimus atmonyt geidžia:

Vieni ragais,

Kiti nagais,

Kaip kam smagiau yr, liūtą žeidžia.”

- Ir tu ant liūto šokai - lapė tarė.

- ,, O kaip dariau, ką ir visi aplinkui darė.

Tai, ana ve Įspyriau juk ir aš nabagą -

Tegul ir asilo pažįsta nagą”

(V. Kudirka)

Lapė ir žąsys

Lapė alkana pakiemiais bėgiojo,

Sau maisto ieškojo.

Vidur prūdo plaukančių žąsų būrį mato, -

Kaip jos klykauj, kaip nardo, kaip uodegas stato.

Tyko lapė ant krašto, suskliaudusi ausis,

Pabraukusi uodegą, primerkusi akis.

Bet kad niekaip prigauti žąsų negalėjo

Ir alkanai nuo prūdo pabėgti reikėjo, -

,,Kam turiu, - sako, - žąsis nekaltas draskyti

Pritink lapei su paukščiais santaiką laikyti.”

(S. Stanevičius)

100

3.4.4 Užduotys pasitikrinimui

PAGALVOK IR ATSAKYK

Pateiktiems pagrindiniams teiginiams suformuluokite intenciją, tikslą ir pagrindinę mintį.

Vaikų darželis suteikia galimybę dirbti abiems tėvams.

Vaikų darželyje vaikai gali bendrauti su bendraamžiais.

Vaikai darželyje jaučiasi saugiau negu vieni namuose.

Įsivaizduok, kad tau reikės sakyti trijų paskaitų ciklą ,,Jaunimas šiandien“. Kaip pavadintum kiekvieną

paskaitą? Kuriuos tris dalykus pasirinktum?

Įsivaizduok, kad pasiruošei kalbai. Draugas atsiprašė, jog negalės išklausyti, ir pasiteiravo, ar negalėtum vienu

sakiniu nusakyti temos esmę. Ką jam pasakysi?

Įsivaizduok, kad pasirinktąja tema galėsi kalbėti 15 min. Suformuluok kalbos tikslą ir pagrindinę mintį. Iš

vakaro paaiškėjo, jog tau bus skiriamos tik 5 min. Vėl formuluok pagrindinę mintį ir kalbos tikslą.

PAGALVOK IR ATSAKYK

Išorinė kalbos technika yra:

Kūrinio analizė.

Generatorinės, artikuliacinės ir kvėpavimo sistemų valdymas.

Kalbos valdymo ir reguliavimo organas.

Kalbos garsus nagrinėja:

Artikuliacija.

Fonetika.

Vidinė kalbos technika.

Žmogus turi įgimtus rezonatorius, kurie suteikia kalbai:

Tembrą.

Taisyklingą tartį.

Aiškumą.

Pratęskite mintį:

Vidinė kalbos technika yra…

Dikcija yra…

Loginis kirtis pažymi…

Pauzė išryškina…

Kontekstas – tai:

Teksto aplinka.

Pagrindinė kūrinio mintis.

Konfliktas.

Eiliuotos kalbos elementai yra šie:

Posmai.

Rimai.

Ritmas.

Metras.

Kontekstas.

Intonacija.

Garsas.

101

Nustatyk eilėraščio

Temą.

Pagrindinę mintį.

Pagrindinę nuotaiką.

Kopia saulelė ratu,

Ritasi ratas keliu.

Ritasi saulė kalnais,

Kloniais, šilų ežerais.

Grįžta saulelė ratu,-

Slėpsis tarp eglės šakų.

Kiškis saulutę pagaus,

Vėl nuritens ant dangaus.

Ritas saulė ratu,

Ratas keliauja keliu. (L. Gutauskas ,,Ratas”)

Sekdami vaikams pasaką galite:

Pasitelkti rekvizitą.

Naudoti garsinius efektus.

Vaikščioti po klasę.

Auditorijos baimę padeda nugalėti:

Žinios apie garsių oratorių auditorijos baimę.

Žiūrėjimas į auditoriją bendrai, o ne į pirmąsias eiles.

Papildoma raumenų įtampa.

Medžiagą scenarijui renkame naudodami šiuos metodus:

Auklėjamuosius.

,,Proto sukrėtimo”.

Lavinamuosius.

Poezijos spektaklio vertę lemia:

Medžiagos daugiatemiškumas.

Vienatemiškumas.

Muzika.

Meninis idėjinis lygis.

Formos ir kūrinio originalumas.

Kūrėjo individualybė.

Neverbalinės išraiškos priemonės yra:

Muzika.

Žvilgsnis.

Gestas.

Poza.

102

4. KŪRYBINIAI PROJEKTAI

Tikslai:

Organizuoti įvairius raiškaus žodžio teatralizuotus trumpalaikius, teminius kūrybinius projektus;

Parinkti reikiamą medžiagą scenarijui;

Įgyvendinti sukurtą vaidinimo ar teatralizuoto renginio scenarijų praktinėje veikloje.

4.1 Poezijos teatralizavimas. Spektaklio kūrimas

Poezija – tai kūryba, priemonė nustatyti savo santykį su gyvenimu, visuomene, su visu tuo, ką randame

atėję į šią žemę, – su gėriu ir blogiu. Ji skamba ne tik meninio skaitymo konkursuose, bet ir mokyklos

tradicinėse šventėse bei kituose renginiuose. Mokyklos scenose vis dažniau galima išvysti įvairių poezijos teatro

formų: poezijos montažą, publicistinę kompoziciją, poezijos spektaklį. Poezijos teatras – plačios reikšmės

terminas. Tai teatro meno žanras, kurio pagrindas – poezijos ir teatrui giminingų meno šakų sintezė.

Nuomonės apie poezijos teatralizavimą kol kas labai skirtingos. Nesutariama dėl esminio klausimo, ar tai

aktoriaus, ar skaitovo teatras. Jeigu tai skaitovo teatras, tai skaitovo įprasta klausytis, o žmogaus vaizduotė kuria

vaizdų panoramą. Jei tai aktoriaus teatras, tai visai kitokios bus bendravimo scenoje taisyklės, kitoks veiksmas.

Taigi kokie teatralizavimo principai? Kokios ribos?

Poezijos spektaklio esminė raiška turi būti subtili ir išplaukti iš viso sumanymo. Pirmiausia turi būti

kreipiamas dėmesys į poezijos sąlygiškumą, metaforiškumą. Tiesmukas eilėraščio iliustravimas suprimityvina

poeziją, susiaurina jos metaforas. Teatralizuoti poeziją – tai surasti sceninį simbolio ar metaforos atitikmenį,

reginiu, muzika sustiprinti žodžio emocinę įtaigą. Poezijos teatro formų yra daug. Populiariausios – montažas,

publicistinė kompozicija ir poezijos spektaklis.

Poezijos montažą suprantame dviem prasmėmis. Siaurąja – tai poezijos teatro forma, plačiąja – meninis

mąstymo būdas. Montažas (pranc. montage – surinkimas, sujungimas) turi kelias reikšmes:

Tam tikras veiksmas, ko nors sudarymas iš atskirų dalių;

Meninis mąstymo būdas;

Literatūros kūrinio atskirų dalių parinkimas, norint sudaryti meninę ir prasminę visumą;

Poezijos teatro forma, kurios dramaturginį pagrindą sudaro poezijos, publicistikos ar kitokios

medžiagos teminis derinys, išreiškiantis autoriaus meninę idėją ir atliekamas vieno žmogaus ar grupės.

Montažas – tai vieno ar kelių poetų eilėraščių (poemos, ištraukų, eiliuotų pjesių, monologų) junginys,

išreiškiantis autoriaus meninę idėją. Kaip poezijos teatro forma, montažas yra poezijos, prozos kūrinių ar jų

fragmentų derinys, turintis vieningą idėjinį, teminį kryptingumą ir skirtas individualiam ar grupiniam atlikimui.

Montaže neieškoma griežtos minties vystymosi krypties ar ryškios konfliktinės kulminacijos. Čia palankesnės

sąlygos pasinaudoti teatralizavimo elementais – apšvietimu, muzika, plastika, kostiumais. Parankesnis

literatūrinės kompozicijos (lot. compositio – sudėstymas, sujungimas) terminas, poezijos spektaklis.

Kompozicijos turinį lemia dominuojanti literatūrinė medžiaga (publicistika, poezija ir kt.) viena tema (tai

drauge gali būti ir pavadinimas).

,,Tai ypatinga dramos meno atmaina, kuri, remdamasi asociatyvaus montažo jungimo principais, susieja

įvairius žanro, stiliaus, ritmo ir turinio meniškus, visuomeniškai kryptingus literatūrinius tekstus; dėl idėjinio-

teminio bendrumo jie sudaro savarankišką meno kūrinį, kuris skiriamas kolektyviniam mokinių atlikimui.”

D.Selivanova.

Kaip poezijos teatro forma, montažas yra poezijos, prozos kūrinių ar jų fragmentų derinys, turintis

vieningą idėjinį, teminį kryptingumą ir skirtas individualiam ar grupiniam atlikimui. Čia palankesnės sąlygos

pasinaudoti teatralizavimo elementais - apšvietimu, muzika, plastika, kostiumais. Poezijos spektaklis meninio

žodžio, sceninio judesio, plastikos požiūriu reikalauja iš atlikėjų didesnio meistriškumo. Į poezijos spektaklį

žiūrovai ateina ne tik pasiklausyti eilėraščių, jie laukia reginio. Kad gimtų veiksmas - spektaklis, reikia

jaudinančios temos, kuri būtų atskleidžiama meninėmis priemonėmis, mokiniams suvokiamais kūriniais. Taigi

teatralizuoti poeziją reikėtų subtiliai ir atsargiai.

Publicistinės kompozicijos dramaturginį pagrindą sudaro publicistika, dokumentinė medžiaga, poezija.

Paprastai ji turi aiškią siužetinę liniją. Laikraščių straipsniai, dokumentiniai faktai, muzikos intarpai, poezija čia

jungiasi idėjiniu-teminiu požiūriu. Publicistines kompozicijas naudojame renginių metu, per literatūros

pamokas.

103

Literatūrinės kompozicijos rengiamos keturiais etapais su jiems būdingais darbais, kurie atliekami tokia

tvarka:

1. Temos formulavimas ir motyvavimas.

2. Literatūrinės kompozicijos teksto sudarymas:

medžiagos parinkimas (grožiniai tekstai, memuarai, publicistika, literatūros ir mokslo kritikos

darbai; ikonografinė medžiaga; muzikiniai įrašai; dailės iliustracijos, paveikslų reprodukcijos ir

kt.);

medžiagos komponavimas.

3. Darbas su atlikėjais:

skaitovų, vedėjų, ekspozicijų komentatorių, medžiagos demonstruotojų ir kt. parinkimas;

mokinių konsultavimas ir repeticijos su atlikėjais.

4. Literatūrinės kompozicijos atlikimas, jos analizė ir vertinimas.

Plačiau aptarsime kiekvieno etapo darbus. Literatūrinės kompozicijos temą lemia pagrindinis rašytojo

gyvenimo ir kūrybos aspektas (problema). Iš sąvokų suformuluota tema supoetinama. Pavadinimui gali būti

panaudojami ir rašytojo žodžiai, kurie tiktų kaip visos jo kūrybos epigrafas ( J. Janoniui - ,,Ave vita”, S. Neriai -

,,Dainuok širdie gyvenimą” ir pan.). Galima ir mokiniams skirti konkursinę namų užduotį – motyvuotai parinkti

ar sugalvoti kompozicijos pavadinimą.

Vėlesnis etapas - tekstų parinkimas ir kupiuravimas; memuarinės literatūros analizė ir atrinkimas;

publicistikos, literatūros mokslo ir kritikos darbų analizė ir atranka, muzikos parinkimas.

Sudėtingiausias darbas - sudaryti kompozicijos scenarijų. Jo trūkumai dažnai būna tokie:

daugiatemiškumas (kūriniai parenkami ne tai temai); vienatemiškumas (dauguma kūrinių skiriama vienai kuriai

dalinei temai, neaprėpia bendrosios temos); pernelyg populiarūs kūriniai (kompozicija netenka naujumo);

sudėtingi netinkantys mokiniams tekstai; nesugebėjimas naudotis literatūra.

Montuojant tekstus svarbu išlaikyti ir dramaturginius reikalavimus: veiksmo įtampą, sukurti tinkamą

kulminaciją ir finalą.

Literatūrinės kompozicijos scenarijų parengia pats mokytojas arba įjungtia į scenarijaus rašymo procesą ir

mokinius, priklausomai nuo klasės mokinių gebėjimų ir amžiaus. Literatūriniu ir pedagoginiu požiūriu

tikslingiausia scenarijų kurti drauge su klase, vadovaujant mokytojui. Tai leidžia drauge spręsti kompleksą

pažintinių, auklėjamųjų ir estetinių uždavinių. ,,Dalyvaudamas kompozicijos kūrime, kiekvienas būsimas

atlikėjas tampa ir kompozicijos teksto ,,bendraautoriu“, turi galimybę įtvirtinti savo literatūrinį patyrimą,

mokėjimus ir įgūdžius, įgytus pamokoje, lavinti įvairias savybes, būtinas grožinio kūrinio suvokimui

(kuriančiąją vaizduotę, asociatyvų mąstymą, emocionalumą, pastabumą) ir literatūros kūrybinius sugebėjimus.“

E. D. Selivanova. Be to, mokiniai drauge su mokytoju komponuodami scenarijaus tekstą, susipažįsta su

literatūrinės kompozicijos, kaip dramos žanro, specifika, lavina literatūrinį skonį (atrenkami meniškiausi

tekstai), plečia kultūrinį akiratį (įjungiama papildoma medžiaga, kitų rūšių kūriniai), labiau įsigilinama į

programinius kūrinius. Aišku, pagrindinis vaidmuo rengiant scenarijų tenka mokytojui.

Rašant kompozicijos scenarijų didelis dėmesys turi būti skiriamas poezijos sąlygiškumui,

metaforiškumui. Tiesmukiškas teksto iliustravimas suprimityvina kūrinį, susiaurina jo metaforas. Teatralizuoti

poeziją – tai surasti sceninio simbolio ar metaforos atitikmenį, reginiu, muzika sustiprinti žodžio emocinę įtaigą

Svarbus teatralizavimo elementas yra muzika. Ji padeda sukurti reikiamą nuotaiką, išlaikyti emocines

pauzes. Tik nereikia ja piktnaudžiauti. Žiūrovas pavargsta, jeigu muzika lydi kiekvieną epizodą. Saikingai turi

dominuoti ir patys atlikėjai. Kad reginys būtų gyvesnis, galima naudoti apšvietimą, šviesos muziką, šešėlių

teatro elementus, skaidres, filmų fragmentus. Kostiumai, atlikėjų rekvizitas turi atitikti kūrinio sąlygiškumą.

Būdingiausi dramaturginės medžiagos komponavimo trūkumai: daugiatemiškumas (neapgalvota

kūrinių atranka; kalbama apie viską, todėl sunku suprasti, ką norima pasakyti), vienatemiškumas,

chrestomatinių arba labai populiarių kūrinių naudojimas, nesugebėjimas pasinaudoti kitais poezijos teatro

dramaturginės medžiagos komponentais (publicistika, dokumentika ir kt.), nemotyvuotas eilėraščių

montavimas, meninio vientisumo stoka.

Poezijos spektaklio vertę lemia ne tik idėjinis, meninis lygis, bet ir formos bei turinio originalumas,

kūrėjo individualybė, jo pasaulėžiūra, meninis mąstymo būdas.

Medžiagos rinkimo metodai. Mes visą laiką nesąmoningai renkame informaciją ir žinome daug daugiau,

negu manome. Todėl pirmasis medžiagos rinkimo žingsnis – ,,pajudinti” savo atmintį. Yra gera dešimtis įvairių

pasirengimo būdų. Kiekvienas jų duoda ką nors nauja, nes įgalina į tą patį dalyką pažvelgti vis kitaip. Kurį būdą

pasirinkti arba kaip juos derinti, - paties scenaristo reikalas. Pvz., jeigu žmogus yra ,,griežtas logikas”,

104

mėgstantis klasifikuoti, jam tikslingiausia rašyti struktūrinį planą. Tačiau mokiniai jo nemėgsta. Kodėl?

Pasirodo, mūsų mintys nėra linkusios paklusti griežtai plano schemai. Jos remiasi asociacijomis. Todėl leiskime

laisvai plaukti mintims, susijusioms su mūsų tema. Čia tinka vadinamieji “proto sukrėtimo” metodai: ,,minčių

lietus”, ,,temos žemėlapis” ir ,,laisvasis rašymas”.

,,Minčių lietus” – vienas geriausių būdų prisiminti, ką žinome. Kaip galėdami greičiau stulpeliu

užrašome viską, kas tik ateina į galvą, nesirūpindami nei rašyba, nei skyryba. Tai gali trukti 5-10min.

Svarbiausia netyrinėti, nesvarstyti, tiesiog leisti skristi mintims. Tai būdas, kuris padeda rasti ryšius tarp to, kas

yra atmintyje. Parašius reikia ieškoti tų ryšių: svarbiausius dalykus apvesti, pažymėti žvaigždutėmis ir pan. Jei

negavome to, ko norėjome, galime savo mintis ,,pajudinti” dar kartą.

,,Temos žemėlapis” – tai būdas išsiaiškinti, kokia tvarka būtų galima išdėstyti scenarijų. Tema užrašoma

lapo apačioje arba viduryje ir ,,auginama” brėžiant linijas nuo jos ir užrašant naujas mintis. Tos mintys savo

ruožtu taip pat gali skilti į smulkesnes, tuomet ,,auginsime” jas. Toks darbas būna panašus į išsišakojusį medį

arba į žemėlapį.

Šis būdas panašus į ,,minčių lietų”, tačiau duoda naujų idėjų, parodo ryšius tarp atskirų dalių ir įgalina

greičiau rasti kalbos struktūrą.

,,Laisvasis rašymas” – būdas nustatyti kryptį. Tai automatiškas rašymas, rašymas ,,nemąstant”. Jis ypač

tinka tada, kai žmogus nežino, kaip pradėti, ką pasakyti, arba nesupranta, kaip komponuoti. Toks 10-15 min.

rašymas nesustojant – tai būdas pralaužti vidines užtvaras: nereikia mąstyti apie formą, ieškoti kokios nors

tvarkos, nereikia nieko taisyti. Taip darydami tik sustabdytume minčių tėkmę.

Šis būdas ugdo išraiškos originalumą, todėl baigus rašyti reikia perskaityti tai, ką parašei, ir paieškoti

struktūros apmatų bei išraiškos ,,perliukų”.

Taigi ,,minčių lietus”, ,,temos žemėlapis” ir ,,laisvasis rašymas” yra populiariausi būdai savo atminčiai

„sukrėsti”.

Tik, žinoma, jų dažnai nepakanka. Yra keletas vadinamojo euristinio planavimo būdų, kai medžiaga

renkama remiantis tam tikrais aspektais. Tai chronologija, gretinimas ir kontrastas, priežastis ir pasekmė.

Kur galima ieškoti tinkamos medžiagos? Apibendrintai galėtume pasakyti, jog pagrindiniai informacijos

„sandėliai” yra:

Autoriaus žinios ir patirtis.

Knygos, žurnalai laikraščiai, internetas, TV.

Renginių ir gyvenimo stebėjimas.

Kadangi žmogaus atmintis nėra tobula, išmokime tvarkyti ,,popierinę atmintį”. Skaitydamas knygas,

užsirašyk ant atskirų, vienodo formato popieriaus lapelių tai, kas tinka pasirinktai temai. Nurodyk knygos

metriką: autorių, pavadinimą, kur išleista ir kada, iš kurio puslapio išsirašei medžiagą.

Reikia susiformuoti įprotį skaitant spaudą išsikirpti tai, kas įdomu ir gali būti naudinga. Iškarpos

pakraštyje reikia pasižymėti leidinio pavadinimą, metus, numerį ir puslapį, kad visada žinotum, iš kur

išsikirpai.

Geriausia pasidaryti kartoteką: surūšiuoti korteles ir iškarpas pagal bendrus pavadinimus (Kalėdos,

Velykos, Motinos diena ir kt.) ir sudėti jas į atskirus vokus ar įmautes. Ant voko užrašomas pavadinimas ir

dedamas į specialiai tam tikslui pasidarytą dėžutę ar segtuvą.

Tokį turinį nuolat papildome ne tik išrašais ir iškarpomis, bet ir savo mintimis, tuo, ką išgirstame.

Kiekvienas scenaristas turi kaupti savo sukurtus scenarijus.

105

4.2 Muzika spektaklyje arba teatralizuotame renginyje

Įprasta, kad režisierius pirmiausiai mato, regi savo darbą kaip tam tikrą paveikslų kaitą. Jis

išdėsto aktorius tam tikrose mizanscenose, grupuoja ir išskaido jų gretas, derindamas su situacija,

veiksmu, būsima dekoracija. Psichologiškai vaizdas paveikesnis negu garsas ir spektaklyje ar

teatralizuotame renginyje. Dažniausiai muzika yra pavaldi vaizdui, tekstui, vaidybos manierai. Tačiau

nemažiau svarbi ir režisieriaus klausa. Spektaklyje, teatralizuotame renginyje muzika dažniausiai yra

foniniame plane. Ir ji ,,akompanuoja“ vaizdui, tekstui, vaidybai, t. y., paklūsta jam, jo neužgožia.

Tačiau tai, kad muzika renginyje ar spektaklyje yra fone, nereiškia, kad yra nereikšminga. Muzika mus

veikia net ir tada, kai žiūrovas nėra sutelkęs dėmesio į ją. Ji pasiekia žiūrovo sąmonę nereikalaudama

itin aktyvaus klausymosi. Muzika scenoje yra tik viena iš daugelio meninių priemonių, ji veikia kartu su tekstu, vaidyba, režisūra,

dekoracijomis, kostiumais, apšvietimu ir pan. Muzika čia skamba su pertrūkiais, atskiruose epizoduose, pauzės

tarp jų gali būti nedidelės, tačiau kartais muzikos įstojimus gali skirti ir labai dideli tarpai.

Teatro ar teatralizuoto renginio muzika gali būti daug labiau neišbaigta ar nevientisa nei ,,grynoji“

muzika. Tačiau šį ,,eklektiškumą“ atsveria kitų elementų tarpusavio sąveika, bendrosios dramaturgijos

išbaigtumas. Tik dramaturginės sąveikos su spektakliu ar filmu kokybė leidžia muziką, skambančią scenoje ar

ekrane, traktuoti kaip visavertį scenos elementą. (A. Kučinskas. Teatro ir kino muzika., 2011)

Spektaklio ar teatralizuoto renginio muzika – tai funkcinė muzika. Ji nėra sukurta dėl savęs pačios, o

tarnauja kitam tikslui ir iš esmės atlieka tarpininkės funkcijĄ, be to, yra skirta:

estetiniam atspalviui suteikti;

tekstui praturtinti;

struktūrai ir nuotaikai akcentuoti;

situacijai paryškinti;

išgyvenimui sustiprinti ar pan.

Tikrasis jos tikslas scenoje – charakterizuoti herojus, vietoves, laikotarpį, komentuoti ar

iliustruoti veiksmą, sustiprinti emocinį dramaturginių situacijų išgyvenimą, atkreipti ar nukreipti

žiūrovo dėmesį, jungti ar skirti epizodus. Ji veikia kartu su kitais audialinio plano komponentais –

kalba, triukšmais ir tyla. Ne visada muzika yra tik lydintis fonas – priklausomai nuo meninio sumanymo, žanro sąlygų, ji gali

išsiveržti į dėmesio centrą. Tokia priešakinio plano muzika dažniausiai būna šokis, daina ar kitas ,,tikras“

muzikinis numeris.

Ar muzika yra foniniam, ar priešakiniame plane sąlygoja tai:

tyli muzika suvokiama periferiškai;

garsi atkreipia dėmesį;

aukšto registro- labiau girdima nei žemo;

ritmiška monotoniška suvokiama foniškai;

gausi muzikinių įvykių – gali būti priešakiniame plane, nes labiau atkreipia dėmesį;

lėtai pasigirstanti ar ilgai trunkanti muzika lieka labiau ,,nepastebėta“;

staigus ir trumpas garsas ar muzikos motyvas bus suvoktas kaip ryškus akcentas;

egzistuoja ir ,,tylos akcentas“ – staiga netikėtoje vietoje nutrūkusi muzika ir įsivyravusi

tyla atkreips dėmesį ne ką mažiau nei grėsmingas garsas.

Muzika gali atlikti daug funkcijų. Kartais ji gali paprasčiausia užgožti scenos įrangos triukšmus,

keičiant dekoracijoms, aktorių žingsnius jiems įeinant ar išeinant, salės šurmulį renginio pradžioje ar

pabaigoje. Dar nepakilusi uždanga, o jau girdime kažkokius iš toli sklindančius garsus. Tai gali būti ir

muzikiniai, ir šiaip visokie natūralūs ar išgalvoti, sintezuoti garsai. Jie praneša spektaklio, renginio

pradžią, atkreipia dėmesį. Kai kada užtenka vieno gongo dūžio, o kitu atveju didelis orkestras groja

didelę išplėtotą uvertiūrą. Muzika režisieriai mėgsta ,,paruošti” tolimesnę sceną. Tuomet gelbsti

muzika, nes tik ji gali pateikti žiūrovams reikalingą informaciją, kol scenoje nėra aktorių. Net ir

šviesos gali tik papildyti muzikos skambėjimą. Žvakių ar prožektorių šviesoje niekada nėra diskurso,

106

taigi intymus poezijos skaitymas žibalinių lempų prietemoje poezijos kokybės nekeičia. Įvadinė

muzika yra gana atsakingas aktas: ji turi labai tiksliai įvykdyti tai, kas sumanyta. Nuo muzikos

pobūdžio priklausys, kaip sutiks naują sceną žiūrovai, kokia nuotaika joje vyraus, ką ji galės reikšti,

pagaliau – kaip vaidins aktoriai. Muzikai tenka ne tik parodyti tolesnes žaidimo taisykles, bet ir jas

paaiškinti. Kartais ji gali užbėgti įvykiams už akių, suskambėti dar neprasidėjus kitai scenai ir taip

informuoti žiūrovą apie būsimus veiksmo ar nuotaikos pokyčius.

Spektaklis (renginys) gali prasidėti ir daina, kuri gali būti susieta su tema, kūriniu, skambėti iš

įrašo arba ją dainuoti scenoje pasirodęs kuris iš atlikėjų ar spektaklio (renginio) ,,vedlys”, pasakotojas.

Taip pat kartais gražu, kai tuo pačiu leitmotyvu, kad ir tekstu, užbaigiame tą renginį. Atsikartojantis

leitmotyvas – įrėmina renginį ar spektaklį.

Nėra spektaklių (renginių), kuriuose muzika būtų atsitiktinė. Viskas visada yra numatyta iš

anksto. Net pačiuose moderniausiuose vaidinimuose garsas būna paruoštas, patikrintas, žinomas

aktoriams ir personalui. Pasitaiko tokių projektų, kuriuose garsą kuria patys aktoriai, bet ir jie žino,

kokiais instrumentais naudosis ir kokie gali būti jų išgaunami garsai.

4.3 Draminė veikla su vaikais

Nors išoriškai vaikų vaidinami siužetai ir panašūs į tikrą teatrą, jaunesniojo bei viduriniojo amžiaus

vaikams nerūpi, kokį įspūdį daro aplinkiniams. ,,Vaikas – blogas aktorius kitiems, bet puikus sau pačiam", -

pastebi L. Vygotskis. Svarbiausia vaikui, kad jis gauna progą ir malonumą veikti bei kalbėti už kitą, už

personažą, išgyventi jo norus, nuotaikas, jausmus. Įsigyvenęs į personažą, teigia psichologai, vaikas realiai

pajunta gailesčio, užuojautos, nuoskaudos ir kt. jausmus. Todėl jų išraiška labai gyva, nuoširdi ir drauge

momentinė, vargiai pakartojama. Draminių išgyvenimų dėka vaikas perpranta suaugusiųjų ir aplinkinį pasaulį,

įsitvirtina jame, pasijunta saugesnis, užtikrintesnis, savarankiškesnis, Įsijausdamas ir išgyvendamas personažą,

vaikas lavina ir kultūrina jausmus, bręsta visuomeniškai, susiformuoja pagrindą emociniam doroviniam

vertinimui. ,,Jaunutė vaiko siela, dramatizuojamų veikalų nuolat virpinama, taps jautri įvairiems žmonių

gyvenimo vargams", - rašė J. Geniušas.

Šiandien dramatizavimas keičia savo statusą. Jis dažniausiai naudojamas vaikų ugdymui, o ne

atsitiktiniams suaugusiųjų tikslams. Dramatizavimas neturėtų pernelyg ankstyvame amžiuje atitrūkti nuo savo

ištakų – vaidmeninio žaidimo, kuomet vaikai savo iniciatyva žaidžia – vaidina pažįstamus socialinius

vaidmenis. Net vaidindami meninį personažą vaikai turėtų jausti, kad jie žaidžia savo džiaugsmui, o ne kažkam

pasirodo.

Kad draminė veikla atneštų vaikams daugiau ugdomosios naudos, reikalinga subtili pedagogo pagalba,

jau ir žaidžiant vaidmeninius žaidimus. Į darželį ateina nemažai vaikų, stokojančių namuose ramios, saugios

atmosferos, todėl ir jų vaidmeniniai žaidimai skuboti, mechaniški, be jausminio pagrindo. Viena iš priežasčių ta,

kad vaikai paviršutiniškai įsigyvena į savo vaidmenis, perdėm panašūs į tikroviškus daiktus vaikus supantys

žaislai. Jie įrėmina vaiko elgesį esamoje aplinkoje, blokuoja vaizduotę.

Pedagogas turėtų padėti prisiminti, kaip gyvenime elgiasi, ką daro žaidžiamas (vaidinamas) asmuo,

atkreipti dėmesį į ryškesnius kalbos ir elgesio bruožus, čia pat juos pademonstruoti. Šių fizinių veiksmų

neskubumas, nuoseklumas, logiškumas skatins vaiką susikaupti, giliau įsigyventi į vaidmenį ir toliau

savarankiškai improvizuoti žaidimą. Vaikas žais betarpiškiau, emocionaliau, kai pedagogas padės įveikti vaikui

iškylančias kliūtis. Čia kartais reikšmingesnė yra ne tiek papildoma informacija, kiek šiltas tonas, malonios

intonacijos, nuoširdus domėjimasis vaiko reikalais, mokėjimas kartu fantazuoti, suteikti žaidimui naujumo,

patrauklumo.

Vaidinimai ar vaidybiniai žaidimai neturėtų būti ilgi. Trumpą siužetą vaikams lengviau suprasti, įsiminti,

aprėpti, suvaldyti. Todėl neišvengiamas teksto trumpinimas, schematinimas, kūrimas. Tokie ,,nusižengimai“

literatūrai galėtų būti pateisinami turint prieš akis tikslą ne rodyti kūrinį žiūrovams, bet duoti progą vaikams

įsigyventi į naujas, gyvenime dar neišgyventas situacijas.

L. Vygotskis pažymi, kad vaiko vaizduotės veikla labiau negu suaugusiojo grindžiama realistiniais

elementais. Kita vertus, jis labiau nei suaugęs tiki savo vaizduotės vaisiais. Labai svarbu, kad žaidžiant

vaidybinius žaidimus, kūrybinė iniciatyva išliktų vaikų rankose. Kaip ir kokias pasigaminti kaukes, kostiumus,

dekoracijas, kokius pasitelkti garsus – viską turėtų spręsti ir daryti patys vaikai. Pedagogui derėtų patarti,

padėti, bet jokiu būdu netapti pagrindiniu organizatoriumi. Atlikdami paruošiamuosius darbus, vaikai greičiau ir

įsigyvens į žaidimą, juo domėsis, jį brangins. Be to, vaikai turės įvairios sintetinančios kūrybinės veiklos: pieš,

siūs, klijuos, muzikuos.

107

4.4 Studentų vaidybinė patirtis. Kūrybiniai projektai

Švenčių organizavimas su vaikais iš pedagogų reikalauja tam tikros kūrybinės meninės nuovokos,

gabumų ir žinių. Tuomet ypatingai praverčia sceninė vaidybinė patirtis. Šiame poskyryje pateikiami Panevėžio

kolegijos studentų vaidybiniai projektai, kurie buvo įgyvendinti skirtingose erdvėse: kolegijos aktų salėje,

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriuje, Panevėžio

savivaldybės bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje ,,Žalioji pelėda”. Taip pat pateikiami scenarijai, kurie buvo

įgyvendinti bendrojo lavinimo mokykloje ,,Viltis“. Kai kurie iš jų rodyti po kelis kartus ir visi buvo puikiai

vertinti jaunųjų žiūrovų.

Šiame poskyryje scenarijai vaidinimams ir teatralizuotiems renginiams išdėstyti šia tvarka:

Sutinkant RUDENĮ: vaidinimai ir teatralizuoti renginiai;

Belaukiant KALĖDŲ STEBUKLO: vaidinimai ir teatralizuoti renginiai;

Sveikinant PAVASARĮ: spektakliai vaikams;

Belaukiant VASAROS: vaidinimai ir teatralizuoti renginiai.

4.4.1 Vaidinimai ir teatralizuoti renginiai, sutinkant RUDENĮ

Lapės gudrumėlis

Scenarijų parengė Panevėžio kolegijos Dailės ir technologijų studijų programos studentės Agnė Baltušytė ir

Živilė Jablonskaitė, konsultavo lektorė D. Andrašūnienė.

Renginys skirtas socialiniam mokinių ugdymui. Jo metu diegiamos dorinės vertybės, ugdomas sąmoningumas,

sumanumas, meniniai gebėjimai. Netradicine lėlių teatro forma (daržovių teatras) kuriamas spektaklis pagal

Petro Cvirkos pasaką „Lapės gudrumėliai“.

Personažai: pasakotojas, kiškis, vilkas, lapinas, lapė, vežėjas, lapiukai.

Išankstinis pasiruošimas: scenarijaus, dekoracijų ir lėlių ruošimas, muzikos įrašų parinkimas.

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Pasakotojas

Kiškis

Pasakotojas

Vilkas

Kiškis

Buvo senas senas vilkas, pusiau rudas, pusiau pilkas. Akys

išvarvėjusios, dantys jo klibėjo. Skųsdamasis diegliais,

vaikštinėjo pakiemiais ir seilę iš alkio varvino. Senas vilkas

jau vos vilkos. Ėjo sau jis į namus liūdnas, neramus. Prie

šlaito jis turėjo namelį, pastatytą iš šiaudų ir šakelių. Priešais

vilką kiškis tursavo, girią matavo.

Čia slenkstis, čia du... štai kur koją dedu... Dešimt sieksnių

lokiui duosiu, o kitus tuojau parduosiu!

Taip kiškis su savim kalbėjo, uostė žemę, tyrinėjo. Kiškį

žvėrys išrinko urėdu, todėl jam rūpėjo viso miško bėdos.

Klausyk, brolau, neilgai man liko gyventi. Tik prieš mirtį dar

norėčiau gimines aplankyti ir jiems ūkelį užrašyti.

Tai gal tau grabą pas dailidę genį užsakyti?

Skamba liaudiška muzika.

Į sceną įeina pasakotojas.

Iliustracija žr.4.1 pav.

Skanduodamas

atžingsniuoja kiškis.

108

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Vilkas

Kiškis

Vilkas

Pasakotojas

Lapinas

Lapė

Kiškis

Lapė

Vežėjas

Lapiukai

Pasakotojas

Kiškis

Lapė

Pasakotojas

Kiškis

Lapė

Lapinas

Pasakotojas

Kiškis

Ne, kitko, o tavęs paprašysiu: ar negalėtum pasaugot mano

namų, kol pas gimines viešėsiu?

Oi, galėsiu. Darbą miške baigiau, medžius, kelmus surašiau,

laikas bus ir pailsėti.

Ačiū, mielas urėdėli. Gausi skanių dobilėlių. Tik, žiūrėk,

nieko į namus neįleisk.

Ir išsiruošė senas vilkas į tolimą kelionę, per girias, kalnus ir

klonius. O jo namą kiškis saugo. Tik dar vilkas varsnų

nenuėjo, ties jo namo durimis kažin kas suriko.

Ei, jūs! Kas viduj, įleiskit pakeleivius!

Ei, jūs! Maldaujame, įleiskit mus!

Važiuokite sau sveiki, iš kur atkeliavę! Čia ne jūsų, o vilko

namai.

Nebūk toks pikčiurna, pasigailėk nors mano vaikų. Juk matai,

jie vos kruta; sušalę, sustirę, kelionei neprityrę. Sušilę mes

toliau keliausim, juk vilko namų nesugriausim.

Leisk nors valandėlei pasišildyti.

Maldaujam, mes sušalom ir išalkom.

Praėjo diena, antra – jau kiškis ima nerimauti.

Ar nepakaks jums čia būt? Dar galite vilkui į nagus pakliūti.

Ei tu, senas kvaily. Mat dar urėdo pentinus nešioja, o kokius

niekus loja. Čia mūs namai, o kokio ten šleivo vilko

nebijosim!

Kiškis bandė grasinti, gražiuoju lapę įkalbinėti, bet ta pačiupo

ližę, rėtį ir kad užsimos kiškiui... Nieko nepelnęs, kiškis į

girią išbruzdėjo.

Na palaukit, šoksite ir jūs suktinį.

Geriau išsikraustykim iš čia, paklausykime urėdo. O kas bus,

jei vilkas grįš? Visus mus sudraskys.

Nurimk, mylimoji... Aš jau sugalvojau: kai vilkas pareis, jį

gudrumu parungsiu.

Keliomis dienomis praėjus, pasklido miške garsas, kad grįžta

vilkas. Kiškelis išbėgo jo pasitikti ir su ašaromis papasakojo,

kas įvykę.

Ponas vilke, Jums išvykus į namelius pasibeldė Lapinų

šeimyna: Ei, jūs! - sako, kas viduj, - įleiskit pakeleivius!

Duoda dobilų saują.

Pasigirsta vežimo ratų garsai.

Iliustracija žr. 4.3 pav.

Iliustracija žr. 4.4 pav.

Iliustracija žr. 4.2 pav.

Lapiukai verkia.

Kiškis atveria namo duris.

Lapinų šeima suguža vidun.

Skamba nerimą ir baimę

atskleidžianti muzika.

Kiškis vilkui pasakoja

istoriją, o Lapinas, pasislėpęs

jų klausosi.

109

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Kiškis

Vilkas

Kiškis

Pasakotojas

Lapinas

Vilkas

Lapiukai

Lapinas

Lapiukai

Vilkas

Kiškis

Lapinas

Pasakotojas

Aš nenorėjau jų įsileist, bet šie ir gražiuoju, ir apgaule

reikalavo, kad nebūčiau toks pikčiurna, pasigailėčiau nors jų

vaikų.. Sušilę tuoj pat žadėjo toliau keliauti, bet dabar nei

gražiuoju, nei piktuoju neina iš tamstos namų.

Sunku patikėti tavo plepalais. Argi gali būti, kad lapė manęs

nebotų ir kaip ponia mano namuose nakvotų? Lapę lengvai

galiu nubausti, tačiau bijausi, gal koks galingas žvėris čia

įsikraustė.

Ponas vilke, juk aš valdininkas, ir meluot man nepatinka.

Tik sustauk tu porą kartų – tuoj begėdžiai laukan spruks ir

dar sprandus nusisuks.

Vilkas priėjo prie namo, o lapinas, vilko ir kiškio kalbą

girdėjęs, pakuždėjo savo pačiai:

Kai tik vilkas arti bus, tuoj pakelk mūs vaikučius. Vienam

žnybk, antram kąsk, trečiam uodegą suduok, - tegul visi

verkia. Kai paklausiu, kodėl vaikai žliumbia, atsakyk: „ Nuo

vakar dienos neturiu vilkienos.“

Ko tie vaikai bliauja, ko jie reikalauja?

Nuo vakar dienos negavo šviežios vilkienos.

Na, nurimkite, varvaliai, greitai bus mėsos iki valiai. Sako,

girion atsivilko senas vilkas. Jei teisybė, jį papjausiu, ir dar

šiandien mėsos gausit.

Ei, ei... auuu, oiii , - valgyt norim... alkani esam.

Ar daug trūko, ir būt mane suėdę. Sakiau, ten už mane

stipresnis apsigyveno. Jie nori vilkienos... Oi, nepaspruksiu

dabar iš bėdos!

Vilke, jau ir lapės tu bijai? Tai galiūnas, aja-jai! Sakiau, kad

ten lapė įsikraustė su šeima. Ji tik šaipos iš tavęs…Na, eiva.

Na, šiukštu, jau žliumbt, pakaks. Kiškis pasižadėjo

atviliot vilką. Eisiu nagus pagaląsti, gal jau atsivilko.

Jau dabar kas dieną valgysim vilkieną.

Išgirdęs tokią kalbą, vilkas pagriebė kiškį ilgaausį,

papurtė ir į skutus sudraskė. Net žiūrėt buvo gėda, -

nieko nepaliko iš urėdo. Taip lapė savo gudrumu

galingą vilką apgavo.

Pasigirsta vaikų verkimas.

Vilkas pasileido į mišką. iš

baimės drebėdamas.

Kiškis ir Vilkas grįžta prie

namelio

Pasigirsta verksmas.

110

4.1 pav. Pasakotojas: „Buvo senas senas vilkas...“

4.2 pav. Vežėjas: „Leisk nors valandėlei pasišildyti.“

111

4.3 pav. Kiškis: „Važiuokite sau sveiki, iš kur atkeliavę!“

4.4 pav. Lapė: „Pasigailėk nors mano vaikų“

112

Grybai kuria televiziją

Scenarijų parengė: Panevėžio kolegijos Pradinio ugdymo studijų programos studentės (PUP 9), konsultavo

lektorė D. Andrašūnienė.

Renginys skirtas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams bei paaugliams.

Spektaklis sukurtas Justino Marcinkevičiaus poemos „Grybų karas“ motyvais. Linksma, sklandžiai eiliuota

poemėlė, kurią lengvai įsimena net ir mažiausi skaitytojai, sudaro palankias sąlygas studentų kūrybiškumui ir

fantazijai pasireikšti.

Renginys įgyvendintas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės- Bitės bibliotekoje.

Personažai: Paštininkas, grybai: Kelmutis, Baravykas, Bobausis, ponia Lepšė, panelė Ūmėdė, Baravykienė;

Pliauškė, Operatorius, Miško reido laidos vedėjas, grimuotoja, Kakadu laidos vedėjas, dizainerės, Žinių

vedėjas, Karo lauko reporteris Auštrys Kipsas.

Išankstinis pasiruošimas: scenarijaus, kostiumų ir dekoracijų ruošimas, muzikos įrašų parinkimas.

1 Scena. Siuntinys

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Paštininkas

Kelmutis

Baravykas

Paštininkas

Kelmutis

Raudonikis

Baravykas.

Baravykas

Kelmutis

Kelmutis

Bobausis

Ar čia Žalioji giria?

Jūsų prakilnybe, atvyko paštininkas.

Kviesk jį.

Sveiki, skubi pašto tarnyba. Jums siuntinys. Tai -

labdara tiesiai iš Anglijos. Prašom čia pasirašyti.

Viso gero.

Open here.

Nemėtyti, netrankyti, nes gali dūžti.

Aš kaip miško Pulkaunykas, turiu teisę pirmas

atidaryti dėžę.

Man kažkas į akį įkrito. Kelmuti, perskaityk laišką.

„Labdara laukymės gyventojams: dėvėta filmavimo

kamera ir TV rekvizitas... Naudoti pagal paskirtį“.

Ei, Bobausi, o kas čia? Gal spalvotos malkos?

Eik tu, malkos....

O gal šachmatų lenta?

Skamba rami muzika. Žaliosios girios

laukymė, soste -kelme išdidžiai riogso

Baravykas, o aplink jį spiečiasi jo

vasalai – grybai. Kas vėduoja, kas

kitaip patarnauja. Pasigirsta gegutės

balsas. Atvyksta paštininkas su

didžiule dėže.

Baravykas pasirašo.

Tarp grybų tarpe kyla suirutė. Visi

nori atidaryti dėžę. Skaito užrašus ant

jos.

Ištraukiama filmavimo kamera, prie

kurios pritvirtintas laiškelis.

Ištraukiami likę daiktai: pliauškė,

grimas, veidrodžiai

Kelmutis čiumpa „pliauškę“.

113

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Kelmutis

Bobausis

Kelmutis

Baravykas

Ūmėdė

Grybai

Pliauškė

Tu ką? Visai kvailas?

O tai kas čia galėtų būti?... Ach, tebūnie, pavadinsiu

„pliauške“.

Cit, valdovas tars žodį! Grybai, jei laiške parašyta, kad

naudoti pagal paskirtį, nekelkite sumaišties, o

laikykitės instrukcijos. Kursime savo televiziją.

Siūlyčiau .... Madų Šou!

Aš, aš būsiu grimuotoja, lia lia...

O aš būsiu operatorius!

Aš – žinių laidos vedėjas, o aš – grimuosiu, aš

pudruosiu, aš - scenarijų rašysiu, o aš – dekoracijas

tapysiu.

Tylos!

1- oji SCENA ! 1 dublis!

Kelmutis nusiminęs.

Ūmėdė siuntinyje rado grimo

priemones, pudruojasi ir grimuojasi.

Iliustracija žr. 4.7 pav.

Bobausis stveria filmavimo kamerą.

2 Scena. Miško reidas

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Pliauškė

Miško reido

laidos

vedėjas

Ponia Lepšė

Miško reido

laidos

vedėjas

Ūmėdė

Skubam skubam, liko 10 sekundžių... 5 sekundės ...

3, 2, 1 sekundė. Pradedam!

Mano mielosios, brangiosios ponios, Jūsų dėmesiui

– Miško reidas.

Šiandien mes lankomės Žaliojoje girioje ir

pažiūrėsime, kokios gi madų tendencijos vyrauja

čia.

Nu božė moj... koks grožis, viskas žalia: medžiai

žali, samanos žalios, viskas – suderinta, spalvytės

parinktos... na ... super, žinokit.

Laba diena, laba diena, sakykit gerbiamoji, koks čia

jūsų stilius, kur pirkot, kiek mokėjot, dabar greitai

klokit jau visai Žaliajai giriai.

Suknelę pirkau „Humanoje“, už porą litų.

Ar jūs girdėjote, mano mielosios, brangiosios

ponios, kaip stilingai galima apsirengti ir tik už porą

litų. Na, super. Ačiū.

Operatoriau, paskui mane, filmuojam, filmuojam.

Oi, ponia, ponia, kur jūs taip skubate, stabtelėkite

minutėlei pasidalinti savo stiliaus subtilybėmis. O

kokia jau suknelė, žirnikai, fantastika, o jau spalvytė

„rožinė“, nu, super, žinokit. Labai madinga. Mano

miela ponia.

Aš dar panelė! Dar tik ruošiuosi ištekėti.

Pasigirsta muzika. Asistentai ištiesia

kilimą – podiumą. Juo išdidžiai

žengia Miško reido laidos vedėjas

Petruškevičius. Jį grimuoja dvi

grimuotojos, rengia – kostiumininkė.

Iliustracija žr. 4.5 pav.

Skamba žaisminga muzika.

Įeina pirmasis modelis - Lepšienė

Podiumu įžygiuoja antra ponia –

Ūmėdė.

Kilsteli kelnes, pademonstruoja savo

rožines kojinaites.

Ūmėdė piktai pertraukia.

114

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Miško reido

laidos

vedėjas

Baravykienė

Miško reido

laidos

vedėjas

Oi, atsiprašau, mano brangioji, ir toliau būkit tokia

žavi, mylima ir žavėkit kitus. Ačiū.

Operatoriau, einam einam, neatsiliekam.

O, božė moj, kas čia per apdarai. Operatoriau,

pritaukit kamerą. Jūs tik pažiūrėkit, koks sijonas –

nei jis baltas, nei raudonas. Skrybėlaitė nemadinga

Ach, kokia aš nelaiminga!

Mano mielosios, brangiosios ponios, jūs tik

nedarykit tos pačios klaidos, božė, božė..., nu,

sorry, gerbiamoji, bet čia žinokit jau visko miško

gėda, kaip čia švelniau pasakius... Kaip jus vyras

šitaip rėdo?

Nu, siaubas ...

Na ką aš galiu pasakyt, mano mielosios,

brangiosios ponios, myliu, bučiuoju ir iki

pasimatymo!!!

Greičiau išjunk kamerą!!!

Pamato Baravykienę.

Muzikinė laidos užsklanda.

3. Scena. Kakadu

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Pliauškė

Grimuotoja

Kakadu

laidos

vedėjas

Baravykienė

Kakadu

laidos vedėja

Baravykienė

Tylos! 2-oji SCENA! 2 dublis!

Tuojau, dar paskutinis potėpis.

Laba diena, gerbiami ir nekaip gerbiami žiūrovai,

šiandien Kakadu laidoje matysite:

Skandalas! Didžiai visų mylimas ir nemylimas

Petruškevičius sudirbo Ponią Baravykienę!

Kokia gėda, visam miškui ir visai grybų giminei!

Jis visai Žaliajai giriai paskleidė informaciją, kad

Miško grybų karaliaus, vyrų vyro Baravyko,

žmona jau visiškai nebemadinga!

Toliau laidoje matysite, kaip Baravykienei netinka

garsių dizainerių suknelės!

O, ji, pasirodo, po tokio skandalingo ir įspūdingo

pasirodymo televizijoje, dar drįsta neišsirinkti

suknelės! Mes jau turime atsisveikinti, mieli

žiūrovai, o jūs pažiūrėkite į trumpus slaptai

filmuotus kadrus, kas ir kaip vyko Baravykienės

kambaryje ir kuo visa tai baigėsi.

Ir kaip tas neišmanėlis drįso mane pažeminti

vidury Žaliosios girios, visų akivaizdoje?! Kokia

gėda!!! Visoj girioj iš manęs šaipysis! Iš manęs!

Baravykienės! Tokios žinomos ir giliai gerbiamos

ponios!

Keičiasi muzika.

Studijoje Kakadu laidos vedėjas ir

vedėja.

Dramatiški muzikos garsai.

Kambarys. Jo kampe stovi didelė

spinta. Joje kaba keletas dešimčių

suknelių. Baravykienė kambaryje eina

link spintos braukdama ašaras.

115

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Baravykienė

Baravykienė

Dizainerės

Baravykienė

Baravykienė

Baravykienė

Raudona – nemadinga! Geltona – neskoninga!

Mėlyna – nevalinga! O su Žalia atrodau visai jau

neprotinga! Ach kokia aš nelaiminga!

Alio. Prašau pakviesti man Ramunę Piekautaitę!

A Ramunėle, čia tu? Greitai atvyk pas mane ir

nepamiršk pasiimti poros dešimčių suknelių, keičiu

savo stilių, todėl noriu atrodyti pati gražiausia ir

madingiausia !

Alio, čia Julija Žilėnienė? Julka, greitai surenki

visas savo sukneles ir atvyksti pas mane. Mažiau

kalbų, daugiau darbų. Kad po dešimties minučių

būtum.

Mes jau čia! Sveikutė!

Neturiu laiko arbatėlei, prie reikalo. Rodykit, ką

turit. Mažiau kalbų, daugiau darbų.

Ši man per stora, ši net per plona, ši labai trumpa, o

ta - per ilga. Ši spalva visai netinka, o su šia atrodau

nemadinga. Visos jos man netinka!

Koks tu grybų

Pulkaunykas,

Jei per dieną

Riogsai dykas?

Eik, sakau,

greičiau į karą

ir parnešk man

šilko skarą...

Priėjusi prie spintos, Baravykienė

atidaro plačiai duris ir pradeda mėtyti

sukneles.

Renka telefono numerį.

Renka kitą numerį.

Pasigirsta skambutis, pro jas įvirsta

Piekautaitė ir Žilėnienė, kurios

tempte tempia sukneles. Skamba

linksma muzikėlė. Baravykienė

matuojasi sukneles.

Iliustracija žr. 4.6 pav.

Skamba linksma muzika, dizainerės

matuoja Baravykienės apimtis,

traukia iš lagaminų audinius.

Dizainerės griebiasi už galvos ir

šnabždasi, kaip gali netikti jų

suknelės.

Įeina Baravykas. Baravykienė

supykusi ir pažeminta užsipuola

vyrą.

3. Scena. Baravykas renka kariuomenę

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Pliauškė

Baravykas

Grybai

3-oji SCENA! 3 dublis! Motoras ..... Pradedam!

Grybai, eisime į mūšį!

Ką sutiksim –

Tą užpulsim.

Ką pagausim –

Tą prikulsim.

Tai bus mūšis!

Tai bus mūšis!

Ką jis daro?

Aš visai

Nenoriu karo.

Man ir taip

Supuvo kotas.

O, be to,

Esu pilvotas.

Kaip aš diržą

Apsijuosiu?

Baravykas muša būgną, rikiuoja

karius.

116

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Baravykas

Grybai

Baravykas

Grybai

Baravykas

O jei Mantas pamatys,

Tai ir žmonai pasakys...

Vyrai, baikit inkšti kaip mergiotės. Įrankius

pasiimkit ir į rikiuotę greitai rinktis. Bet prieš mūšį

pailsėsim, o tada visiem kaip krėsim!

Skubam krautis kuprines.

Eilėm stot! Paeiliui skai – čiuok! Pagal ūgį rikiuok,

ne – pagal stotą...

Kai - rėn, deši - nėn!

Pirmas grybas!

Antras grybas!

Trečias grybas!

Amuniciją pasiruošt! Pledus į priekį ištiest!

Pavargom, o dabar gult ir ilsėtis!

O tada, gerai pailsėjus bus galima ir apie karą

pagalvot...

Bando rikiuotis pagal ūgį, pagal storį.

Grybai pasiima pledus, hamakus,

meškeres, skėčius, tinklelius

drugeliams gaudyti ir pan. priemones.

Iškylauja: žuveles gaudo, guli ir

kortuoja.

4. Scena. Žinios

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Pliauškė

Žinių

vedėjas

Asistentės

Pliauškė

Žinių

vedėjas

4-oji SCENA! 4 dublis!

Atsargiai, per karšta, o dabar – per šalta... Atleisiu

jus iš darbo!

Kaltos, pasitaisysime.

7-5-3! Operatoriau, pradedam!

Dėmesio, dėmesio! Dabar Žaliojoje girioje 18:45

kviečiame žiūrėti žinias.

Turiu dvi naujienas – vieną gerą, o kitą blogą.

Kokia pirmąją norėtumėte išgirsti? Gera-bloga,

gera-bloga. Gerai, pradėsiu nuo blogos. Ai, o gal

mesiu monetą ir taip išsiaiškinsiu?

Gerai, gerai, pradėsime nuo geros. Mūsų Ūmėdėlė

išteka už žaviojo Raudonikio ir kviečia visus

dalyvauti vestuvių puotoje, kuri įvyks Žaliojoje

girioje!

Na, o blogoji žinia, kad Baravykas organizuoja

šimtaprocentinę grybų armiją, kuri eis į karą su

tikslu Baravykienei parnešti šilko skarą.

Oi oi, pamiršau ir trečiąja naujieną – orų prognozę.

Deja, Naglis Šulija atostogauja, tai pranešiu aš, kad

dešiniųjų ir kairiųjų žvėrių opozicijos surengė

susirinkimą ir nusprendė, kad gaus grybams šilko

skarą, kad tik nekiltų karas.

Skamba muzika.

Įeima Pliauškė.

Laidos asistentai įneša stalelį, TV

ekrano rėmą, kėdę, vonelę.

Vedėjas sėdasi , kojas pamerkia į

vonelę. Asistentės pila iš arbatinio

vandenį, paduoda tekstą.

Operatorius filmuoja. Pliauškė,

asistentės išeina.

Vonelėje besikaitindamas kojas, prabyla

į kamerą.

117

5. Scena. Karo veiksmai

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Pliauškė

Karo lauko

reporteris

Auštrys

Kipsas

Karo lauko

reporteris

Auštrys

Kipsas

Operatorius

Karo lauko

reporteris

Auštrys

Kipsas

Operatorius

Karo lauko

reporteris

Auštrys

Kipsas

Operatorius

Karo lauko

reporteris

Auštrys

Kipsas

5-oji SCENA! 5 dublis! Motoras... Greičiau,

pradedam filmuoti iš įvykio vietos. Aš bėgu!

Sveiki mielieji, su jumis reporteris Auštrys Kipsas,

iš karščiausio zonos taško, kur už šių medžių vyksta

baisus karas! Taip, mielieji, teisingai išgirdote,

kaaaras!! Filmuoju pats, nes operatorius iš baimės

pasislėpė štai už ano krūmo...

Daužos trimitai, aidi šūviai, kulkos švilpia pro

ausis. Siaubingi dalykai čia vyksta (už kelių šimtų

metrų nuo manęs)! Ir aš iš visų šių kraupių dalykų

sūkurio pasiruošęs, jums, mielieji, raportuoti apie

susidariusią padėtį mūsų grybų šalyje!

O kas gi čia?! Kas gi čia dabar?! Mane gal jau

pašovė? Sušaudė, ir aš jau patekau į grybų rojų?

Operatoriau, gelbėk.

Operatoriau, įgnybkite man, prašau, gal aš

sapnuoju?

Jūs gyvas!!!

Aii, skauda! AAaa! Ir ko aš čia dabar rėkiu? Juk

karas baigėsi! Bet aš pavėlavau į sensacingiausią

reportažą! Bet palaukit, gal to karo išvis net

nebuvo? Kur girdėta, kur matyta, mūsų grybų

kariauna net neketina kariaut?!

Ką rodom?

Nagi, operatoriau, priartinkite pulko vadą poną

Baravyką. Na, kur tai matyta?!. Riogso ant žolės

išsidrėbęs, kepinas prie saulytę, o Baravykienei net

nežada šilko skaros parnešt!!! Štai kiti du kortomis

lošia. Na, jūs tik pažvelkite! Kaip jiems ne gėda!!

Štai keturi futbolo varžybas surengė. Ar jiems karas

– kamuolio vaikymosi čempionatas?! Štai jūs tik

pažiūrėkit, dar trys prisižiūrėję „Vienam gale

kablys“ bando karosą pagaut!!!

Šitas vaizdelis labiau primena tinginių ir

dykaduonių stovyklą nei karo zoną.

Taigi, taigi, mielieji mūsų žiūrovai, štai jus ir

informavau apie susidariusią situaciją karo lauke, t.

y., dykaduonių stovykloje. Su jumis buvo jūsų

nuolankus tarnas Auštrys Kipsas.

Viskas, jungiam kameras, baigiam filmavimo

tiesioginę transliaciją ir eime prisijungsime prie

kariaunos, juk ir mes norime kariaut prieš

nuovargį...

Skamba grėsminga muzika.

Pliauškė kalba greitakalbe,

pasišalina.

Reporteris su šalmu, rankose

dujokaukė.

Įbėga asistentai ir imituoja karo

lauko garsus.

Apsičiupinėja, įsižnyba.

Grįžta operatorius.

Operatorius ir reporteris pasitiesia

pledą ir įsitaiso patogiai po medžiu...

118

6. Scena. Paštininko atvykimas.

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Paštininkas

Grybai

Paštininkas

Paštininkas

Grybai

Pliauškė

Ar čia Žalioji giria?

Taip.

Turiu jums pranešti, kad įvyko nedidelis

nesusipratimas. Jums skirtas siuntinys, iš tikrųjų

nebuvo jums skirtas. Jis priklauso LNK TV kanalui.

Turite jį grąžinti. Pašto siuntinių skyrius dėl to

apgailestauja ir atsiprašo.

Beje, eidamas daug mokinių sutikau, grybautojai

„beroc“.

Vyrai, slėpkitės! Ei, kur jūs? O kas man padės

surinkti daiktus? Kaip ir visada niekas, niekada

nesiskaito su pasiuntiniais...nei arbatpinigių palieka,

nei padėkoja.

Šeštas dublis. Pabaiga.

Susirenka išmėtytus daiktus.

Apsisuka išeiti.

Grįžta.

Grybai viską meta ir išsislapsto.

Pasipiktinęs, murmėdamas, susirenka

daiktus ir išeina.

Įbėga Pliauškė numodama ranka.

4.5 pav. Miško reido vedėjas: „Mano mielosios, brangiosios ponios, Jūsų dėmesiui – Miško reidas.“

119

4.6 pav. Baravykienė: „Mažiau kalbų, daugiau darbų.“

4.7 pav. Kelmutis: „O aš būsiu operatorius!“

120

4.4.2 Belaukiant KALĖDŲ STEBUKLO: vaidinimai ir teatralizuoti renginiai

Teatralizuotas Kalėdinis koncertas

Scenarijų parengė Panevėžio kolegijos dalyko Renginių organizavimas (MUP-11, PM-11) grupių studentai.

Konsultavo lektorė D. Andrašūnienė.

Priemonės: eglutė (nepuošta), žaisliukai - smuiko raktai ir natelės, pusnys, muzikos įrašai, muzikos centras,

lagaminas, Kalėdų Senelio laiškas, telefonas (kuo keistesnis), kalėdinės dainelės (autorius Stanislovas

Radeckas).

Personažai: Pelytė, Kiškis, Lapė, Briedis, Vilkas, Šarka, Nykštukas didysis - (,,didžėjus“), Nykštukas

(mažasis).

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Kiškis

Vilkas

Žvėreliai

Šarka

Žvėreliai

Šarka

Žvėreliai

Gelbėkit, paslėpkit nuo vilko!!!

Ar nematėt zuikio?

Ne, nematėm.

Ar tai ne tavo laiškas? O gal jis skirtas tau?

Ne, ne man. Ir ne man.

Kam reikės, tas ir pasiims.

Suvirpa nerimas širdy – Kalėdos jau arti

Ir pildosi svajonės – Naujieji netoli!

Iš pasakų sugrįžta herojai mylimi,

Į burtų šalį kviečia, o ji tokia šviesi!

Kalėdų svajonė trapi, kiekvieno širdelėj telpi,

Nakties žiburiai įsižiebs, į pasaką baltą pakvies.

Kalėdų svajonė trapi, kiekvieno širdelėj telpi,

Nakties žiburiai įsižiebs, į pasaką baltą pakvies!

Vis laša laikas lyg medus, šių metų tuoj nebus.

Atverkime naujus vartus, pasveikinkim draugus.

O snaigių baltam sūkury, pildysis norai visi

Ir laimė mums žvelgs į akis, nes mes Kalėdų šaly!

Skambant instrumentinei

muzikai į sceną sueina

žvėreliai: Pelytė laksto

smulkiais žingsneliais

ieškodama maisto; Briedis

išdidžiai vaikšto, kasosi

nugarą; Lapė maivydamasi

dažosi, pudruojasi.

Atbėga kiškis ir slepiasi.

Vilkas ateina dideliais

žingsniais ir klausinėja vaikų

(šie – atsakinėja).

Šarka atskrenda atnešdama

laišką.

Šarka padeda laišką po

nepapuošta Kalėdų eglute.

Suskambus pūgos garsams,

pradedama dainuoti daina

,,Kalėdų šaly“ (Muz. S.

Radecko., žodž. S.

Myškienės)

121

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Nykštukas 1

Nykštukas 1

Nykštukas 1

Nykštukas 1

Nykštukas 1

Žvėreliai

Kiškis

Lapė

Oi oi oi, na kurgi tos Kalėdos? Sako, kad būna šventė,

linksma, o čia – dirbk ir dirbk. Va, ir eglutė nepapuošta!

Jokios čia Kalėdos! Nėra Kalėdų dvasios. Nėra!

Labas vaikai, Senelis liepė Jums atnešti dovanas.

Atnešiau. Tuoj atidarysiu lagaminą, atiduosiu ir eisiu

toliau, tuoj, tik palaukit, tuoj, tuoj, tuoj. Kas čia dabar?

Kodėl tas lagaminas neatsidaro. Ką čia Kalėdų Senelis

padarė, kad jis neatsidaro? Na, trūksta dar rūpesčių! Och!

Žvėreliai, ateikit man padėti.

Reikia skambinti Seneliui.

Seneli, Seneli, labas Seneli. Alio alio, čia nykštukas.

Taip, jau atėjau pas vaikus ir atnešiau Jūsų dovanas. Bet

bėda. Kokia? Negaliu atidaryti lagamino. A, aaaaaaa, taip

taip, laiškas. Viskas bus gerai? Tikrai, tikrai? Gerai,

ieškosiu.

Senelis sakė, kad yra laiškas po kažkokiu baltu, minkštu,

švelniu daiktu. Liepė surasti ir perskaityti, ir tada

atsidarys lagaminas.

Ieškom, ieškom, ieškom.

Aš radau!

Duokš, aš perskaitysiu!

Mieli, brangūs, žmogeliukai,

Dideli jūs ar mažiukai,

Pasveikinti visus skubu

Ir lagaminą jums siunčiu!

Lagaminas – stebuklingas.

Atsidaro tik laimingas,

Kai eglutė papuošta,

Šypsosi vaikai šalia.

Po penkių gražių dainelių,

Prisimindami Senelį,

Žaislus imkit į rankas,

Eglės puoškite šakas.

O žaisliukai – ypatingi,

Išraityti, stebuklingi.

Slepiasi žaliam maišely.

Jie eglutei nuo Senelio.

Pasigirsta dejavimas, rypavimas

ir į salę įeina Nykštukas

(mažasis), sunkiai velka

lagaminą su dovanomis, maišą

su smuiko raktais ir eglutės

žaisliukais.

Pamatęs vaikus tekstą išberia

greitakalbe.

Sunkiai atsidūsta.

Iliustracija žr. 4.8 pav.

Žvėreliai įsikibę nykštukui į

skvernus bando lagaminą

atidaryti, jį ,,raudami“ tarsi

ropę. Nepavyksta.

Iliustracija žr. 4.9 pav.

Išsitraukia iš savo krepšelio

,,mobiliaką“ , ieško ryšio zonos

ir skambina.

Laiško ieškoti padeda žvėreliai,

suranda šarka ir paduoda jam,

skaito laišką.

122

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Lapė

Nykštukas 1

Nykštukas1

Nykštukas 1

Nykštukai

Kai bus eglė papuošta,

Atlikta penkta daina,

Atsivers ir lagaminas

Kuris dovanas dalina.

Pasirašo - Kalėdų Senelis.

Aš jau girdėjau vieną dainelę, vadinasi, aš pakabinsiu

vieną žaisliuką ant eglutės. Koks keistas žaisliukas. Tokio

dar nemačiau. Kas čia toks?

Tai dabar aš su broliu padainuosiu dainelę apie save, o

miško žvėreliai man padės.

Vyresnėli, vyresnėli, eikš! Reikalinga tavo pagalba!

Mes pusnynuose gyvenam,

Krosneles mažas kūrenam,

Samanėlių patalėliuos

Žydim kaip raudonos gėlės.

Mes nebijom pikto vilko,

Nei peliuko mažo pilko.

Ir Kalėdų naktį baltą

Išklampojam – mums nešalta!

Pried.: O, baltoji pūga.

Tu atneški mums kalną žibuoklių,

Mes, nykštukai maži,

Ir seselė našlaitė gera.

O, baltoji pūga,

Šituos burtus keistus dovanoki –

Tai Kalėdų diena,

Tai Naujųjų balčiausia daina.

Mes klampojam per pusnynus,

Lankome visus kaimynus,

Nes draugų didžiulį būrį

Vidur žalio miško turim.

O žaliam miške mergaitė

Pasistiebus, kaip eglaitė,

Su tuščiu krepšeliuku

Ir liūdnu veideliuku.

Priedainis...

Tirpdo ašaras Kalėdos,

Taip ištirpsta visos bėdos...

Kviesim iš dangaus žvaigždutę

Su mumis drauge pabūti.

Pavaišinsim spanguolėlėm,

Apkaišysim pagalvėlėm.

Mes nenorim, kad liūdėtum,

Norim, kad draugų turėtum.

Priedainis...

Klausia vaikų, o šie atsako.

Pakabina vieną žaisliuką (pats)

ant eglutės.

Iliustracija žr. 4.10 pav.

Dainelė ,, Nykštukai“ (Muz. S.

Radecko, žodž. S. Myškienės.)

123

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Nykštukas 1

Nykštukas 2

Kiškis

Vilkas

Žvėreliai

Nykštukas1

Padainavom dar vieną (jau antrą) dainelę, bet aš jau

nebekabinsiu žaisliuko, noriu, kad užkabintų kas nors

kitas.

Kaip išrinkti vieną vaiką, kad užkabintų žaisliuką? Jų

tiek daug.

Aš moku skaičiuotę ir tuoj visus išskaičiuosiu, bet

pirmiausia išmokime ją visi.

Kise kise, miaumiaumiau

Kokį skaičių? – Nežinau.

Pagalvokite prašau. – Šeši.

Viens, du, trys…

O dabar padainuosiu dainelę apie mus – žvėrelius.

„Miško žvėrys susirinko“:

Miško žvėrys susirinko

Net girelė linko,

Puošia eglę jie Kalėdoms,

Visiems labai linksma.

Pried.: Strykt, pastrykt, opa-pa!

Tra-lia-ly-lia-lio!

Tai sutiksime linksmai

Šiuos metus.

Valio!

Pakabinsim kiškiui morką,

Meškai – medaus šaukštą!

Voveraitėms – riešutėlių,

Ežiui – skanią kriaušę!

Priedainis. 2 k.

Šoka briedis su stirniukais,

Vilkas – su laputėm.

Džiaugias žvėrys susirinkę –

Papuošta eglutė!

Priedainis. 2 k.

Oi, kaip jau man gražu, kad, rodos, Kalėdų dvasia

atsiranda, ir man norisi kalbėti eilėmis apie Eglutę.

Paplokite! Eilėraštis! Eglutė!

Kiškis moko visus šventės

dalyvius skaičiuotę ir

išskaičiuoja, kas eis užkabinti

antro žaisliuko.

Žvėreliai dainuodami puošia

eglutę ir šoka.

Žaisliuką pakalbina Kiškis.

Dainelė. (Muz. S. Radecko,

žodž. S. Myškienės.)

Eilėraštis „Eglutė skarota“,

nykštukas sako, klysta. Jam

padeda sakyti kitas nykštukas,

tačiau ir jam nepavyksta, į

pagalbą ateina Pelytė. Jie kartu

su vaikais pamoko, kaip skamba

šis eilėraštis. Visi kartu pagaliau

padeklamuoja.

124

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Nykštukas1

Briedis

Lapė

Briedis

Žvėreliai

Šarka

Žvėreliai

Nykštukas 1

Nykštukas 2

O dabar pažaisime žaidimą „Čiuožykloje”. Čiuošim

slidėmis. Surengsime čiuožimo žiemos olimpiadą: man

reikės dviejų čiuožėjų. Kas nori čiuožti?

Oi, kiek daug norinčių. Visi čia netilpsime, todėl

išrinksime tik du. Reikia burtų. Žvėreliai, padėkit.

Kas įmins mįslę, tas ir bus pirmas čiuožimo olimpiados

dalyvis.Dėmesio – mįslė: „Penki tvartai, vienos durys”,

kas?

Kas įmins mano mįslę, tas bus antras olimpiados dalyvis.

Mįslė: ,,Dvi sukumpusios bobutės keliu šliaužia. Kas?”

Olimpiada prasideda!

Kairieji – plojam delniukais!

Dešinieji – trypiam kojytėm!

Nugalėtojams suteikiama garbė papuošti Kalėdų eglutę

dar viena stebuklinga natele.

Nugalėtojams skamba daina:

Išbėgo Šaltis ir Žiema,

Šaltuko tėtis ir mama,

O jų sūnelis vienturys

Dun-dun man beldžias į duris!

Pried.: Dun, dun, dun, dun, Šaltukas!

Dun, dun, dun, dun, Šaltukas!

Dun, dun, dun, dun, Šaltukas! Dun, dun!...

Paklydau, vargšas, kur einu,

Pietukas lipa ant kulnų.

Paslėpk mane šaldytuve.

Bijau pavirsti balute!

Priedainis. 2 k.

Įleidau svetį, eikš, tariau

Ir šaldytuvan uždariau,

Pienelio šalto atsigerk

Ir vyras būk, prašau, neverk!

Priedainis. 2 k.

Jau eglutė papuošta! Laikas atidaryti lagaminą!

Neatsidaro...

Atsakymas - pirštinė.

Atsakymas - rogės.

Atėję vaikai pasisako savo

vardus. Nykštukas paskiria kuri

salės pusė kurį žaidėją palaikys.

Repetuoja.

Grojant muzikai prasideda

varžybos (4 popieriaus lapais du

žaidėjai turi kuo greičiau

,,nučiuožti” numatytą atstumą).

Nugalėtojas ant eglutės pakabina

aštuntinę natelę.

Kabinat žaisliukus pradeda

skambėti dainelė ,,Šaltukas”

(Muz. S. Radecko, žodž. M.

Vainilaičio.)

Visi personažai bando atidaryti

lagaminą įvairiais burtažodžiais.

125

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Briedis

Šarka

Kiškis

Briedis

Lapė

Vilkas

Nykštukai

Visi

Nykštukas 1

Nykštukas 2

Nykštukas 1

Nykštukas 2

Žvėreliai

Žvėreliai ir

Nykštukai

Reikia burtažodžio.

Mutabor!

Abra kadabra!

Karamba baramba!

Sezamai – atsiverk!

Lydekai paliepus, man panorėjus!

Reikia sakyti visiems kartu. Ar padėsite, vaikai?

Karamba (atsistojam) – baramba (plojam) – foks (trepsi

koja).

Taip... nuotaika yra, eglutė papuošta, lagaminas tuoj

atsidarys, bet ... ar užuodžiate?

Ir aš – ne.

Nėra Kalėdų kvapo!

Reikia dainelės apie pyragą.

Padėkite visi mums dainuoti.

Šitos Kalėdų Senelio dovanos, esančios lagamine, jums

vaikai”!

Įtraukia į šį būrimą žiūrovus.

Nykštukas pastebi, kad dar ne

visai papuošta eglutė, nes trūksta

žaisliuko .

Pradeda uostyti orą, liepia

uostyti visiems.

Skamba dainelė ,,Du gaideliai”.

Lapė užkabina paskutinį

žaisliuką. Žvėreliai pakelia

lagaminą nuo žemės ir

atidaro.Skambant muzikai,

išdalinamos dovanos.

Iliustracija žr. 4.11 pav.

4.8 pav. Nykštukas: „Negaliu atidaryti lagamino.“

126

4.9 pav. Nykštukas: „Reikia skambinti seneliui.“ 4.10 pav.Nykštukas: „Dabar mes dainuosim!“

4.11 pav. Žvėreliai: „Šitos Kalėdų Senelio dovanos, esančios lagamine, jums, vaikai!“

127

Angelų pasakos

Teatralizuoto renginio scenarijų parengė Panevėžio kolegijos pasirenkamojo dalyko Renginių

organizavimas studentai (KTP-11, KVV-11, DTP-11 ).

Konsultavo lektorės D. Andrašūnienė, D. Stropaitienė.

Inscenizacija perengta pagal žinomo režisieriaus, poeto, prozininko, muzikos ir daugybės knygelių vaikams

autoriaus Vytauto V. Landsbergio to paties pavadinimo kūrinį „Angelų pasakų“ personažai – angelas Gabrielius

ir arkangelas Mykolas - sėdėdami ant debesies kuria pasakas, kurios vėliau įsikūnija žemėje. Savo istorijas

kuria ir puolęs angelas Liuciferius. Pasakos apie angelus skatina sąmoningai apsispręsti dalyvauti šviesiųjų,

kuriančiųjų jėgų žaidimuose, suvokiant ir tamsos karalystės dėsnius bei paslaptis.

Renginys įgyvendintas Panevėžio savivaldybės bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje ,,Žalioji pelėda”.

Priemonės: scenarijus, širma, lėlės, kostiumai, dekoracijos, muzikos parinkimas.

Personažai: pasakotojas 1 (personažas – žmogus), pasakotojas 2 (personažas – žmogus), angelas Gabrielius

(lėlė ir žmogus), angelas Mykolas (lėlė ir žmogus), rašytojas (personažas – žmogus), sportininkas (personažas –

žmogus), senukas (personažas – žmogus), Aukselis (personažas – žmogus), Vargeta (personažas – žmogus),

asmens sargybiniai (personažas – žmogus), slibinas Viktoras (personažas – žmogus),Liuciferius (lėlė ir

žmogus), mergina (personažas – žmogus).

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Pasakotojas 1

Pasakotojas 2

Pasakotojas 1

Pasakotojas 2

Pasakotojas 1

Pasakotojas 2

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Šitas vakaras nuostabus.

Jaučiu, kad šičia kažkas bus... Štai, pakelk dangun akis...

Ten ant didžiulio išsipūtusio kamuolinio debesio sėdi du

angelai: Gabrielius ir Mykolas.

Sėdi jiedu nuleidę kojas žemyn ir nerūpestingai jomis

mataruoja, nes šiuose išsipūtusiuose debesyse jiems labai

smagu ir laiminga gyventi.

Čia Gabrielius su Mykolu yra išsinuomoję vieną nedidelį

dviejų kambarių debesėlį su langais į žemę ir į žvaigždes,

tačiau nereikėtų manyti, jog angelai nieko neveikia, o tik

mataruoja kojomis it kokie makaronai.

Čia jie skaito visokias nežemiškas knygas, kramto saldžias

vakarines žvaigždutes bei gliaudo pro šalį skrendančius

meteoritus, o prisivalgę svajoja.

Klausyk, bičiuli. Paaiškink tu man, neišmanėliui, kas yra

laimė?

Kodėl tau tai parūpo?

Maldose žmonės man guodžiasi, kad yra labai nelaimingi ir

nuolat prašo laimės.

Skamba foninė muzika,

vėjo garsai

Iliustracija žr. 4.12 pav.

Skamba rami foninė

muzika

Virš širmos pasirodo dvi

lėlės-angelai.

128

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Rašytojas

Angelas

Gabrielius

Rašytojas

Angelas

Gabrielius

Sportininkas

Angelas

Gabrielius

Sportininkas

Angelas

Gabrielius

Sportininkas

Angelas

Gabrielius

Politikas

Angelas

Gabrielius

Matai, čia, danguj, nėra nei laimės, nei nelaimės. Jei

atsitinka kokia kosminė katastrofa, tai visi žinom, kodėl ir už

ką. Geriausia būtų, jei nuvyktum į žemę ir paklausinėtum

žmonių apie laimę! Ir pats sužinotum, ir man papasakotum...

Negi taip paprastai nusileisiu ir imsiu klausinėti? Juk mes,

angelai, neturim teisės rodytis žmonėms į akis. Nebent...

Kuo nors pasivertę...

O tu ir pasiversk!

Kuo?

Kiškiu!!! Nors neee... Geriau žurnalistu. Pasiimk mikrofoną

ir klausinėk visų, kas yra laimė.

Jūs rašytojas?

Taip. O jūs kas? Žurnalistas? Pažįstu jus kaip nuluptus. Junk

kamerą, ruošk mikrofoną. Tik greitai, baisiai neturiu laiko.

Gal pasakytumėte, kas yra laimė?

Kvailas klausimas... Nelaimė yra daug didesnė laimė negu

pati laimė. Nelaimingas aš, velniškai kankinuosi, blaškausi ir

patiriu daug bjaurių nuotykių. Paskui juos aprašau ir gaunu

premiją. O laimė?.. Iš jos nieko gero neišspausi.

Laba diena.

Kur pasirašyti?

Atleiskit.. Bet aš.. . Norėčiau paklausti, kas yra laimė.

Laimė? Klausimas į dešimtuką! Kai laimiu varžybas ir

žiūrovai neša ant rankų, jaučiuosi be galo laimingas.

Didžiausia laimė yra laimėti.

O pralaimėti – nelaimė?

Mmm... VISO GERO!

Atleiskite, o kas jums yra laimė?

Laimė – tai malonus jausmas, tėviškas jausmas, kai gali duoti

kam nors dovanų. Juk rinkėjai – kaip maži vaikai... Vieniems

duok saldainių, kitiems žaislą, mašinytę, butą suremontuoti...

Jūs panašus į Kalėdų Senelį.

Pasigirsta mašinų garsai,

minios šurmulys.

Lėlė-angelas , virsta

angelu-žmogumi.

Pasirodo žiūrovų salėje,

kur sėdi personažai:

rašytojas, sportininkas,

politikas, senukas.

Angelas visų (ir vaikų)

klausinėja.

Prieina prie personažo

Politiko.

129

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas Politikas

Angelas

Gabrielius

Senukas

Angelas

Gabrielius

Senukas

Angelas

Gabrielius

Senukas

Angelas

Gabrielius

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Pasakotojas 1

Ir taip, ir ne. Matai, Kalėdų Senelis beveik visiems duoda

dovanų, o aš – ne.

Keista, visi laimę suvokia skirtingai.

Ko ieškai?

Ieškau atsakymo į klausimą, kas yra laimė.

Tik tiek?

Dar ieškau kur pernakvoti.

Kai turi kur pernakvoti, tai ir yra laimė. Kai turi su kuo

pakalbėti – irgi laimė. Kai turi su kuo patylėt – dar didesnė

laimė. Laimė mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Dangum, oru,

vandeniu... Pokalbiu su nepažįstamu žmogumi... Kur aš

baigiau? Aiiiii!!... Sėsk šalia, jei nebijai išsitepti.

Ačiū, bet man jau metas... Manau, jau sužinojau pakankamai.

Likite sveikas.

O kas čia?? Atidaryti lagaminą padarius tris gerus darbus.

Štai kas bus šiandien mūsų LAIMĖ!!! KURSIME PASAKĄ

SU 3 GERAIS DARBAIS!!!

Klausyk, Gabrieliau... O kaip gimsta pasakos? Iš kur jos

atsiranda mūsų galvose?

Kaip matau, tu dar visai žalias angelas. Štai, klausyk..

Papasakosiu, ką šiuo klausimu žinau. Pirmiausia kažkur

miške susitinka pasakos mama ir pasakos tėtis. Tada pasakos

tėtis pasakos mamai padovanoja puokštę žibučių arba

žvaigždučių. Pasakos mama be galo įsimyli pasakos tėtį ir jį

pabučiuoja, paskui tėtis seka pasakas mamai apie tai, kaip jis

ją myli. Tose pasakose tėtis pasiverčia princu, o mama

pasiverčia princese. Po to pasakos tėtis pabučiuoja pasakos

mamą ir jiedu atsigula ant samanų pailsėti, o kai atsikelia

gimsta jų vaikutis, nauja maža pasakytė. Ir kai pasaka

baigias, tėtis būna tos pasakos karalius, o mama – karalienė.

Pabaigoje jie turi karaliukų ir karalaičių, ir jų gyvenimas

tampa tikra pasaka.

Man rodos, kad mano naujos pasakos mama ir tėtis ką tik

atsikėlė nuo debesies, nes mano galvoj gimė dar vieną nauja

pasaka...

Gyveno kartą toks labai turtingas ir labai laimingas žmogelis,

vardu Aukselis. Jo namuose viskas buvo gryno aukso: ir

lovos, ir kėdės, ir net tualetas. Tik langai iš deimanto.

Angelas pamato

lagaminą, ant kurio

užrašas, kurį garsiai

perskaitęs, nudžiunga.

Muzika. Virš širmos

žaidžia abu angelai.

Skamba paslaptinga

foninė muzika.

Pasirodo pasakotojai ir

kreipiasi į vaikus.

130

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas Pasakotojas2

Pasakotojas 1

Aukselis

Vargeta

Aukselis

Vargeta

Aukselis

Vargeta

Aukselis

Vargeta

Aukselis

Sargybiniai

Aukselis

Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Vaikai

Ir turėjo jis auksinę žmoną, vardu Aukselienę, auksinius

vaikus ir deimantinius uošvius. Ryte pavalgęs Aukselis

auksinės kiaušinienės ir atsigėręs aukso spalvos sulčių,

atsisėdęs į savo auksinę mašiną, išvažiuodavo į neįkainojamą

darbovietę. O dirbo Aukselis banke, ten kaupė ir saugojo

visas savo aukso atsargas.

Deja, jis neturėjo nė vieno draugo..., nes jo širdis buvo šalta

kaip ledas...

Kas tu tokia?

Aš vargšė…

Ko nori??

Duok man truputį aukso, nes esu labai sušalusi ir alkana…

nusipirksiu duonos ir arbatos..

Eik tu šalin... Neduosiu išmaldos, nes čia ne kokie elgetų

namai.

Sūneli, nekrauk lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur

vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukis lobį danguje. Nes

kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.

Nekalbėk nesąmonių. Danguje nėra nė vieno banko…

Danguje skraido paukščiai, kurie yra neturtingi. Jie negali net

nueiti į parduotuvę, nusipirkti ko tik nori. O aš galiu.

Šiandien gali, o gal rytoj ir nebegali…

Kaip tai nebegalėsiu? Sargybiniai!!! Suraskit tokią akiplėšą

senelę ir nušaukit ją. Ji vagilė.

O jei nerasim?

Nusišaukit patys.

Ei, sustokit!!! Mes su vaikais galime pasiūlyti kai ką geriau.

Darome tris gerus darbus, kad sukurtume dangiško gerumo

pasaką.

Mes turime padaryti taip, kad šis vargšas žmogus, kurį

atstūmė Aukselis, taptų laimingas. Mes turime išvaryti jo

pyktį.

Kartu parodysime Aukseliui, kad yra vertingesnių dalykų už

auksą – tai draugystė ir buvimas drauge...

Ar padėsite, vaikai?

Padėsime.

Muzika keičiasi, pasirodo

Aukselis ir Vargeta.

Vargeta išeina.

Aukselis ima šaukti.

Įeina du asmens

sargybiniai.

Virš širmos pasirodo

lėlės-angelai.

131

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas Angelas

Mykolas

Aukselis

Pasakotojas 1

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Slibinas

Viktoras

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Slibinas

Viktoras

Angelas

Mykolas

Slibinas

Viktoras

Tad kartu išvarysime pyktį, o kartu su juo ir liūdesį. Tai

galėsime padaryti šokdami ypatingą, tik mums angelams,

gerai žinomą GĖRIO šokį visi kartu: dainuodami kartu su

mumis žingsniuosite, kartu plosite, suksime rankas, smarkiai

pūsime liūdesį, o pyktį varysime garsiai trypdami kojomis,

kad jis išsigąstų ir pabėgtų...

Geriau turėti šimtą draugų nei turėti šimtą auksinių.

O kartais neturėdami ką veikti Gabrielius su Mykolu imdavo

svajoti: o ką jeigu gražią, lietingą dieną Dievas juos paleistų

dieviškų atostogų, ir jie galėtų keliauti kur tik nori…

Aš keliaučiau į žemę. Nes ten laaaaabai gražuuu.

Aš tai į žemę nė už ką nekeliaučiau. Tu ką, neatsimeni, kad

ten negerų žmonių yra??? Žemėje gyvena nemažai slibininių

žmonių, su kuriais galima tik kariauti.

Žmonių būna visokių. Kaip debesų arba žvaigždžių.

Žvaigždės visos geros.

Naaa, gerai gerai… Beveik visos žvaigždės yra geros.

Ir žmonės beveik visi geri.

Aš stipriausias, aš visus jus nugalėsiu.

O kai bėga ir maži vaikai, ir suaugę, ir paukščiai ir gyvuliai.

Ei, Mykolai, žiūrėk, čia juk Viktoras. Jis serga sunkiai

pagydoma nugalėtojo liga.

Manau, jam reikia kokio ženklo, kad pasijustų geriau…

Tegul jam paglosto ausis paukščių čiulbesys…

Štiš, višta.

Mums reikia išsiaiškinti, kodėl jame apsigyveno pykčio

slibinas. Gabrieliau, aš sugalvojau kai ką geriau.

Nerodyk man čia savo baltų dantų, nepakenčiu jų... Oi oi,

kaip gelia dantį.

Foninė žaisminga

muzika. Angelai-žmonės

žaidžia su žiūrovais,

Vargeta. Žaidimą stebi

Aukselis, ateina ir nori

būti drauge. Jis,

atsiklausus vaikų,

priimamas žaisti.

Aukselis apdovanoja

Vargetą.

Angelai-lėlės virš širmos.

Pasigirsta grėsminga

muzika.

Angelai-lėlės pro

langelius žiūri, kas darosi

,,žemėje”. Viktoras

vaikšto mojuodamas

kumščiais.

Paukščių garsų

fonograma. Pro slibiną

praeina graži mergina,

šypsosi jam ir mirkteli.

132

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas Angelas

Mykolas

Slibinas

Viktoras

Angelas

Mykolas

Angelas

Gabrielius

Vaikai

Pasakotojas 2

Vaikai

Pasakotojas 1

Liuciferius

Angelas

Gabrielius

Liuciferius

Angelas

Mykolas

Liuciferius

Angelas

Gabrielius

Kas čia stipriausias ir geriausias, kas čia nori visus nugalėti?

Nu, aš… nors ir pakankamai stiprus, tačiau nesu pats

stipriausias… turbūt...

Vaikai, mes galime padėti Viktorui nugalėti jo viduje esantį

Pykčio Slibiną. Slibinas yra labai piktas, nes, pasirodo, nuo

pat vaikystės nesivalo dantų, ir jie nuolat jam skauda... O kai

skauda dantį, tai patikėkit, ne tik vaikai, bet ir slibinai darosi

pikti...

Puiku, ir tai bus jau mūsų antrasis geras darbas. Ar padėsite,

vaikai?

Padėsime!

Na, mes padarėme du gerus darbus, o trečiasis bus

sunkiausias. Ar jūs, vaikai, esate pasirengę susitikti su

puolusiu angelu?

Taip.

Nukeliavę peklon angelai pamatė Liuciferių, palinkusį su

savo lazda... Beja, jei kas dar nežino, kas tas Liuciferius, tai

tuoj paaiškinsiu. Liuciferius – tai labai nelaimingas

sutvėrimas, kuris kažkada, pasaulio sukūrimo pradžioje, buvo

danguje įsidarbinęs angelu, bet paskui ten besidarbuodamas

jis labai... atsiprašant... prisidirbo ir už tai Dievas jį numetė į

žemę. Nuo to laiko jis niūkso pelkėj, kadangi krisdamas

susilaužė sparnus.

O kas, ponai, tokie būsite? Gal manęs pagarbint atėjot?

O kaip tamstą, reikėtų pagarbinti?

Mane geriausia garbinti keiksmais. Čia pas mus jau taip

įprasta; kai tik atkeliauja iš žemės nauji žmonės, visi jie

keikiasi kaip pašėlę ir taip mane pagarbina.

Tai gal jūs mus pamokytumėte, nes mes nelabai mokam.

Nemooookat.... mamyčių sūneliai... Žinau, būna ir tokių...

baltarankių... čia visokių užtenka. Taigi pasveikinti mane

galite šitaip (atsistoja): o, velnių, velniai rautų, po paraliais.

Dar galima mane išvadinti subingalviu, myžniuku... Čia kaip

jums patogiau. Be toooo, yra puikių rusiškų keiksmažodžių...

Gerbiamasis, subingalvi...

Skambant foninei

muzikai, pirmiausia

angelai-žmonės traukia

dantį su tešlos plaktuvu;

o to su vaikais traukia su

ilga virve, galiausiai

sprogdina su užslėptu

saldainyje užtaisu.

Ateina pasakotojai.

Paslaptinga muzika.

Pasirodo Liuciferius,

lazda maišantis didžiulį

katilą su smala.

133

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Liuciferius

Angelas

Mykolas

Liuciferius

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Pasakotojas 1

Pasakotojas 2

Pasakotojas 1

Pasakotojas 2

Angelas

Gabrielius

Angelas

Mykolas

Trys angelai

Gerbiamasis... Pirmą kartą girdžiu tokią nesąmonę, taip

gražiai niekas nėra manęs pagarbinęs. Taigi, ponaičiai,

einam į mano valdas, pragarą. Išmokysiu jus normaliai

kalbėti, t. y., keiktis.

Liuciferi! Mes Dangaus atstovai, atvykome pranešti kai ką.

Mes su vaikais šiandien kuriame Laimę-darome 3 gerus

darbus. Leisk tau grąžinti sparnus ir padaryti dar vieną gerą

darbą.

O ką man daryti?

Mes su vaikais pastatysime tau gerų žodžių namą, kad ten

pagyvenęs išmoktum gražiai kalbėti.

O dabar gyvenk šitame namelyje, kuriame begalės gražiausių

žodžių. Kol juos visus išmoksi ir pamirši blogus.

Na kaaaaaaip? Patiko?

Patikt tai patiko, nes padarėme vieną gerą darbą, kartu

parodėme Aukseliui, kad yra vertingesnių dalykų už auksą –

tai draugystė ir buvimas drauge. Taip nugalėdami godumą.

Padarėme ir antrą gerą darbą, padėdami nugalėti Viktorui

pykčio slibiną savyje…

Ir trečią gerą darbą – apgyvendinome velniūkštį name, kur

gyvena gražiausi pasaulio žodžiai…

Beeeeeet. Ar nepamiršote vieno dalyko?

LAGAAAAMINAS… Kur gi tie angelai?

O dabar visi kartu pasakykime burtažodį ir atidarykime

lagaminą.

Pasiruoškime ir 3 kartus ištarkime: lagamine, atsiverk!

O dabar belieka atsisveikinti.

Liuciferius juokiasi

Skamba muzika.

Angelai-žmonės su

vaikais ant dėžių rašo

gražius žodžius.

Iš jų statomas namas.

Personažas Liuciferis

,,virsta“ lėle-angelu.

Iliustracija žr. 4.13 pav.

Skambant žaismingai

muzikai, ateina angelai-

žmonės, atidaromas

lagaminas ir išdalinamos

dovanos.

134

4.12 pav. Pasakotojas: „Ant didžiulio išsipūtusio kamuolinio debesio sėdi du angelai: Gabrielius ir Mykolas.”

4.13 pav. Angelai: „Padarėme tris gerus darbus.”

135

4.4.3 Sveikinant PAVASARĮ: spektakliai vaikams

Velniukas ir vieversiukas

Scenarijų parengėPanevėžio kolegijos lektorė D. Andrašūnienė, spektaklį įgyvendino Panevėžio ,,Vilties”

pagrindinės mokyklos dramos studija. Spektaklis kuriamas Saliamono Paltanavičiaus apsakymo „Velniukas ir

vieversiukas“ motyvais.

Teatralizuotu renginiu siekiama vaikus, paauglius ir suaugusiuosius mokyti užkirsti kelią patyčioms ir kartu

siekti, kad visuomenėje būtų daugiau pagarbaus ir draugiško bendravimo.

Spektaklis įgyvendintas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojojebibliotekoje, ,,Vilties”

pagrindinėje mokykloje (respublikinės konferencijos, skirtos pradinių klasių ir muzikos mokytojams, metu).

Išankstinis pasiruošimas: scenarijaus, kostiumų ir dekoracijų ruošimas, muzikos įrašų parinkimas,

šokių ir dainų išmokymas, techninės priemonės: dūmų mašina, lazerių apšvietimas, žibintai.

Personažai: miškinukai (gali būti 3-4), mažasis kipšiukas, kipšiukai ,kipšiukų vadas, kipšienė motina,

vieversiukas.

1. Scena. Geri miškinukų darbai

Veikėjai Tekstas Režisūrinis sprendimas

Miškinukas 1

Miškinukas 2

Miškinukas 3

Miškinukas 4

Miškinukas 2

Miškinukas 1

Miškinukas 3

Miškinukas 4

Miškinukas 2

Miškinukas 1

Miškinukas 3

Ar klausysit margo genelio pasakos?

Klausysim.

Jūs klausysitės, aš klausysiuos, o kas seks?

Tu seksi, aš seksiu, jūs seksit?

Ne...

Ttuomet, išsiskaičiuokim.

Cinku cinku cinkiolika.

Kas tau sakė penkiolika?

Genys sakė penkiolika,

Geniui galvą čakšt.

Gerai, gerai.... Ėjo senis aplink mūrą, nešė dūdą ir

bandūrą. Jis užkliuvo už varčios ir pradėjo iš pradžios.

Ėjo senis aplink mūrą, nešė dūdą ir bandūrą..

Pabodo, žinau kitą – stovėjo trobelė ant vištos kojelių.

Toje trobelėje gyveno senelė. Burna kaip agurkas,

nosis kaip dėžutė. Dėžutė mažutė, pasaka trumputė.

Gal dar kas žino?

Aš paseksiu:

Rami foninė muzika.

Miškinukai tvarko mišką,

dėlioja paukšteliams lizdelius.

Išsiskaičiuoja

Susėda ir klausosi.

136

Veikėjai Tekstas Režisūrinis sprendimas

Miškinukas 4

Miškinukas 1

Miškinukas 2

Miškinukas 4

Miškinukas 3

Miškinukas 2

Miškinukas 1

Miškinukas 2

Miškinukas 1

Miškinukas 3

Miškinukas 4

Miškinukas 1

Miškinukas 2

Miškinukas 3

Miškinukai visi

Miškinukas 1

Miškinukas 2

Tupi gaidys ant tvoros,

Tas gaidys užgiedos.

Pradėsiu pasaką iš pradžios…

Bet čia ne ta pasaka.

Kartą ant smalinyčios stogo, kuris buvo apipiltas smala

užlėkė velnias ir rado ten auksinį. Kai jis prikišo

kanopą, ši ėmė ir prilipo. Jis smarkiai patempė kanopą

ir atitraukė nuo smalos, bet uodega tada prilipo,

atitraukė uodegą – kanopa prilipo, atitraukė kanopą –

uodega prilipo.

Čia irgi ne visai ta pasaka. Apie velnią, bet ne ta.

Vis ne ta , nes ,sako, tai buvo tikras nutikimas.

Štai ką sako apie velnią senolių išmintis:

Velnias niekadėjas metų metais ratais ėjo.

Pyktį stengėsi pasėti, pragaro paėmęs rėtį, melo

žiežirbas sijojo, bet jo niekas nebijojo.

Kurgi tas velnias ?

Jis ant lauko.

Ką jis veikia?

Ieško...

Ko jis ieško?

Ieško to, ko nepametė.

Pala pala, betgi čia ne nutikimo pradžia.

O kokia turi būti pradžia? Kokia?

Graži.

Graži tai graži... Taigi 1 paveikslėlis – tikras

gražumėlis. Kas gali būti gražiau už vieversėlio

giesmę? Kai jis pakyla į pavasario dangų, kai pragysta,

sustoji lauko gale, užvertęs galvą ilgai žvalgaisi jo, jau

taškeliu virtusio, ir negali atsidžiaugti. Toks mažas

paukštis, bet koks stiprus!

Laimingas vieversėlis, kad taip gieda“,- sako į jį

žiūrėdami žmonės. Jie net nežino, kad maža paukščio

širdelė vos neplyšta iš skausmo: šią naktį kažkas,

didelis sugriovė vieversėlio lizdą. Tačiau šią naktį

kažkas tapnojo per lauką, niurnėjo, kriuksėjo ir žviegė,

sumynė lizdą ir išdraikė žoleles. Neliko vieversio

namų – nei kur nutūpti, nei kur prisiglausti, nė

kiaušinukų padėti.

Susirikiuoja išsiskaičiavimui.

Susėda grupelėmis po du

Išeina iš scenos.

137

2. Scena. Kipšai ieško lobio

Veikėjai Tekstas Režisūrinis sprendimas

Kipšiukų vadas

ir kipšiukai

Mažasis

kipšiukas

Kipšiukų vadas

Kipšiukai

Kipšų motina

Mažasis

kipšiukas

Vyresnieji

kipšiukai

Kipšiukų vadas

Mažasis

Šeši – į priekį, trys - atgal....

Pakabakšt, paklibinkšt…

Šeši – į priekį, trys – atgal.... pakabakšt, paklibinkšt...

Nelabieji dagiai, aukit aukit...

O mes kelią kitą praminkim, o tai bus smagu, kai

žmonės ne tuo keliu nueis..

Mes klaidinsim, suklaidinsim.

Va, žiūrėkit, ugnelė dega!

Kas ten dega?

Tai vis nešvariai uždirbti ir žemėj paslėpti pinigai

dega.

Eime ieškoti.

Eime ieškoti pinigų.

Surasime – bus mūsų.

O jei nerasime?

Vis tiek – mūsų, mūsų, mūsų.

Juk mes niekur neskubame. Kada nors vis tiek rasim…

Ateisim ir pasiimsime.

O dabar eik pirmas, ne tu…

Išsiskaičiuokime.

Dzingul dzingul dzinguliukas,

Ir išeina tas velniukas.

Radau radau… Aš jį radau, dar šiltą. Oi, delną

kutena…

Ką, ką radai? Rado rado… Ką radai?

Pilkas, apvalus, mažas, šiltas, kas?

Kiaušinis.

Tokį nei valgysi, nei su juo ką iškrėsi. Geriau mesk…

Atiduokite! Jis mano. Mama!

Velniai tamsoje su žibintais

ieško lobių, krečia išdaigas ir

bando užburti miško

laukymę. Skamba paslaptingų

garsų fonas

Atima kiaušinį, slepia,.

Vyksta gaudynės.

138

Veikėjai Tekstas Režisūrinis sprendimas

Mama

Kipšiukų vadas

Mažasis

kipšiukas

Mama

Mažasis

kipšiukas

Grąžinkit

Mes jį!

Kaip delną kutena, jis – gyvas.

Nemesiu. Aš jį turėsiu kaip savo turtą. Juk aš iki šiol

dar nieko neturėjau. Dar nieko, tik tave, mamyčiuk. Ar

gerai? Ar galiu? Ar galiu jį turėti?

Gali.

Jis mano, mano… Čia mano turtas, jį aš visada su

savimi nešiosiuos.

Mama stebi kipšiukų

šėliones.

Vyresnieji nenoromis

atiduoda kiaušinį mažajam

kipšiukui.

3. Scena Smalinyčioj

Veikėjai Tekstas Režisūrinis sprendimas

Miškinukas 3

Mama

Vyr.kipšiukai

Mama

Vyr.kipšiukai

Mažasis

kipšiukas

Mama

Mažasis

kipšiukas

Mama

Mažasis

kipšiukas

Mama

Viena bėda – maudymasis. Kipšiukai, kaip ir visi

vaikai, nebuvo dideli švaruoliai. Žiūrėk, tai kur nors

smėly išsivolioja ir kailis žvilgėt pradeda, o čia dar ir

derva prie šerių prilimpa. Reikia nušveist. Kas norės

taip dažnai maudytis – kartą per mėnesį. Visus į

katilą...

Maudytis, maudytis! Visi einam maudytis. Į katilą, visi

į katilą!

Tik nesimaudyti. Ne ne, nenorim...

Tekšt-plekšt... tekšt plekšt..

Oi, brr... ūūū... šalta... ojojoi.

Eni beni diki daki,

Aus baus bus medaus,

Kas kipšiuką tą nupraus?

Va jisai... va. Šalta, oi kaip šalta... šalta.

Mamyte, aš šiandien pats maudysiuosi, man reikia

kiaušinuką saugot.

Negali būti. Tu dar mažas, tau nesmagu, tu bijai...

Aš nebijau, aš visai nebijau, man nešalta. Aš ne

mažas, aš jau pats moku. Pamatysi, dar po dešimties

metų aš ir tave galėsiu katile išmaudyti.

Cha cha, tai ką man daryti, jeigu tu jau toks didelis.

Ničnieko. Aš maudysiuosi, o tu turėsi sėdėti ir saujoje

laikyti mano radinį. Susitarėm?

Su...

Foninė muzika, dūmai.

Maudynės su vantomis.

Velniukai žvygauja, nes

nenori maudytis.

Motina nusimaudo, po to

apjuosia rankšluosčiu ir

išveda kipšiukus,

išskaičiuoja.

Pats maudosi, periasi su

vanta.

139

Veikėjai Tekstas Režisūrinis sprendimas

Mažasis

kipšiukas

Mama

Mažasis

kipšiukas

Mama

Miškinukas 3

Kipšiukų vadas

Mažasis

kipšiukas

Mama

Vyr.kipšiukai

Vyr.kipšiukai

Mažasis

kipšiukas

Vyr.kipšiukai

Mažasis

kipšiukas

Vyr.kipšiukai

Mažasis

kipšiukas

Mama

Oplia... smagumėėėlis! Ohoho... ohoho!

Mamyte, tu tik neužmik.

Kur jau ten, kai nereikia, aš niekada nemiegu...

Štai koks aš.

Tikrai, tu jau beveik visai didelis. Būsi pats tikriausias

kipšas.

Mažas kiaušiniukas visai pakeitė kipšiuko gyvenimą –

anksčiau jis buvo toks pat išdykęs kaip ir kiti, viską

pamiršdavo, meluodavo. Dabar jis dažnai atsisakydavo

sau mielų malonumų vien tik todėl, kad savo turtą

galėtų laikyti rankoje.

Mums reikia pavogti kiaušinuką.

Ką daryti? Ką daryt?

Pavogti… pavogti... pakeisti... pakeisti.

Tyliau…, tyliau.

Kad jį kipšas. O čia gi kas? Maaaaaaaam! Tai jie

velniai, kad juos velniai!

Kas tave nuskriaudė? Kur jie?

Nuskriaudė, nuskriaudė....Tai ne aš.. Jis nuskriaudė.

Vaikeli, taigi čia tavo radinys. Čia gi tavo turtas.

Radinys... radinys...

Ne mano, ne turtas. Jis šaltas, jame tylu. Jame niekas

netvaksi.

Jis... ne aš. Tu, tu.

Štai. Šitas ir šitas - tai jie...

Taigi čia tavo radinys. Čia tavo turtas.

Ne...

Grąžink.

Lopšinė.

Velniukas ir kipšai užmiega.

Kipšiukų vadas nubunda.

Žadina likusius. Šnabždasi.

Suploja rankom ir eina vogti

kiaušinuko.

Tyliai paima ir įdeda į maišą.

Džiaugsmo ŠOKIS.

Pabunda mažasis kipšiukas ir

pamato, kad nebeturi savo

radinio.

Vienas iš kipšiukų grąžina

kiaušinuką. Kipšai pagrūmoja

ir dingsta. Kipšiukas

džiaugiasi, kad atgavo savo

turtą.

140

4 Scena. Apie mažąjį broliuką

Veikėjai Tekstas Režisūrinis sprendimas

Vieversiukas

Mažasis

kipšiukas

Vieversiukas

Mažasis

kipšiukas

Vieversiukas

Mažasis

kipšiukas

Vieversiukas

Mažasis

kipšiukas

Vieversiukas

Mažasis

kipšiukas

Vieversiukas

Vieversiukas

Miškinukas 4

Labanaktis... Ne, daug smagiau dieną, kai šviečia

saulė, kai gali giedoti. Tu tik paklausyk, kaip aš

moku: cip cip cip cip... Ar tau patinka?

Pa....

O tu ar taip gali? Juk tu didelis, seniai galėjai taip

išmokti. Tinka?

Tuoj pabandysiu. Keista – tau išeina, o man – ne. Nes

tu lengvas.

Ne todėl. Aš ir giedoti moku, tu seniai galėjai išmokti.

Pagiedok man. Prašau... Ne ne... Nežviegti reikia, o

giedoti. Klausykis... Paklausyk.

Mažiuk, kurgi tu? Kurgi tu dieną?

Ne, čia labai gera. Aš skrisiu ir giedosiu. Aš giedosiu

ir skrisiu... Skrisk ir tu su manim!

Kipšiuk, ko gi tu raudi? Nori, aš tau pagiedosiu?

Ne, nenoriu. Geriau tu negiedok ir niekur neskraidyk,

geriau lik su manim.

Negaliu... aš, negaliu. Aš negaliu gyventi naktį, aš

negaliu gyventi Smalinyčioj. Tu žinai – aš ne

kipšiukas, aš – vieversiukas. Aš paukščiukas.

Paukščiukas?

Taip, aš buvau pakilęs ten aukštai ir sutikau savo

mamą, sutikau savo tėtį. Jie man pasakė, kad aš jų

vaikelis.

Ačiū tau, kipšiuk. Tu buvai pats nuostabiausias brolis.

Tokio aš jau niekada neturėsiu. O dabar sėdėk,

šypsokis ir klausyk mano giesmelių.

Kipšiukas žiūrėjo į jį, tokį nepanašų į save, mažą,

plunksnuotą. Manė – su juo gyvens, draugaus, manė

– visiems didžiuosis turįs mažą kipšiuką, galintį skristi

ir giedoti. O jis, pasirodo, besąs vieversiukas.

Ir vieversiukas virpėdamas sparneliais pakilo į dangų.

Laimingas kipšiukas nusišluostė ašaras, atsigulė prie

kupstelio ir užsnūdo. Miegojo ir spėliojo – buvo visa

tai ar tik prisisapnavo.

Skraidymas.

(šešėlių teatras)

Mažasis kipšiukas žviegia.

Vieversiuko dainelė.

Kipšiukas atsisėda ir verkia.

Vaizdas šešėlių teatras.

Daina.

141

Bitelės Dūzgalės pasakojimas

Scenarijų parengė Panevėžio kolegijos SP programos studentai, konsultavo lektorė D. Andrašūnienė.

Scenarijuje panaudotas Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio apsakymas ,,Kamanė Dūzgalė“,

Janinos Degutytės eilėraštis ,,Plaštakės diena“. Scenarijus komponuotas taip, kad patraukliai supažindintų su

žymia rašytoja, visuomenės veikėja, filantrope, šviesuole Gabrielė Petkevičaite-Bite.

Spektaklis įgyvendintas Sp kurso studentės Eglės Rimkūnienės (Panevėžio apskrities Gabrielės

Petkevičaitės- Bitės bibliotekoje) laisvalaikio praktikos metu. Studentė organizavo teatrinės raiškos kūrybinius

užsiėmimus-edukacines pamokas.

Renginys skirtas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

Išankstinis pasiruošimas: scenarijaus, lėlių ir dekoracijų ruošimas, muzikos įrašų parinkimas.

Personažai: Voras Kryžiuotis, Bitutė Dūzgalė, Plaštakė, Aguona, Mama Kurmė, Kurmiukas, Lelijos,

Varlė, Varnas, Volungė.

1 Scena. Bitutės Dūzgalės nelaimė

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Dūzgalė

Voras

Kryžiuotis

Dūzgalė

Labas rytas! Jau laikas keltis – saulė kyla.

Labas rytas, saulele!

Labas rytas, pieva!

Labas rytas, gėlelės! Kaip jūs viliojančiai

kvepiat...

Užsiplepėjau, reikia skubėti dienos darbelių

dirbti, juk tiek daug turiu šiandien nuveikti.

Nuo žiedelio prie žiedelio

Skuba nuo aušros bitelės.

Ir apsvaigę nuo kvapų

Pluša, dūzgia – daug darbų!

Kas per triukšmas? Ir vėl pakvaišęs rytas? Aš

jums dar parodysiu, aš jums visiems parodysiu,

ką reiškia per anksti prižadinti girios karalių.

Aš jus savo pietumis paversiu!

Tuojau pagardų bitelei paruošiu: aguonų,

pakalnučių ir liepų kvepalų.... Bus jums Šanel-

5! Cha, cha!

Kas čia taip saldžiai kvepia? Reikia nektaro,

reikia daugiau nektaro, reikia, reikia, reikia.

Kaip skaniai kvepia ... zz, o dar skaniau atrodo.

Oi, oi oi...

Scenos centre stovi trys skirtingų dydžių

aviliai. Vienas – geltonas (didžiausias),

antras žalias – tarsi sodas su žaismingais

obuoliukais, trečias mažiausias, su

langinėm. Šalia ant širmos – Voro tinklas.

Skamba muzikinis fonas.

Pirmoji pabunda bitė.

Pasiima kibirėlius, skirtus nektarui rinkti

Skamba linksma muzika. Bitė skuba rinkti

nektarą.

Nuo triukšmo pabunda voras.

Pasigirsta nerami voro charakterį ir jo

nuotaiką perteikianti muzika.

Iš už kampo ištraukia tinklą. Padeda jį

vidury scenos, papurškia iš kvepalų flakono.

Į tinklą įdeda didelį gėlės žiedą.

Bitė pasilenkia prie gėlės žiedo ir pakliūna į

voro tinklą. Atskuba voras ir apraizgo ją

tinklu (tarsi kokoną).

Voras iš kišenės išsitraukia kiniškus maisto

pagaliukus ir ruošiasi pietauti.

Bitė spurda, bando išsivaduoti iš tinklo.

Voras veržia tinklą. Porą kartų subarškina

pagaliukais ir prieina arčiau bitės.

142

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Voras

Kryžiuotis

Dūzgalė

Voras

Kryžiuotis

Dūzgalė

Voras

Kryžiuotis

Dūzgalė

Voras

Kryžiuotis

Dūzgalė

Voras

Kryžiuotis

Tai bent laimikis. Šiandien turėsime

gurmaniškus pietus! Dabar galėsi pailsėti, cha

cha...

Vorai bičių nevalgo.

Kai aptinka badas, valgomas ir batas!

Gerbiamas pone Vore, bet aš turiu ypatingą

pasiūlymą, na tokį, kad jūs negalėsite atsispirti

ir tikrai nepasigailėsite.

Aš klausau.

Aš siūlau papasakoti Jums istoriją, mainais už

savo gyvybę. Juk svarbu ne tik, kad pilvas būtų

pilnas, bet ir siela būtų pamaitinta.

Teisybė, šimtą metų su nieku nesikalbėjau ir tuo

labiau neklausiau istorijų. Bet susitarkim, kad

istoriją turėsi sekti tol, kol aš tave sustabdysiu.

Gerai, sutarta. Jeigu mano istorija prajuokins,

pravirkdys ar sušildys tavo širdį, turėsi mane

paleisti... Sutarta?

Voro kryžiuočio žodis.

Voras nustoja veržti tinklą.

2 Scena. Plaštakės diena

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Dūzgalė

Voras

Dūzgalė

Vaikai

Dūzgalė

Atverkime avilį. Jis toks geltonas ir šviesus,

tarsi ankstyvas pavasario rytas pamiškėje, o

jame paslėpta istorija man primena vienos

rašytojos, kurios slapyvardis toks pat kaip ir

mano vardas, gyvenimą.

Vore, gal žinai rašytojos tikrąjį vardą, kuri buvo

pasivadinusi mano vardu?

Ne, kad aš knygų neskaitau, nes... nes man į akį

kažkas įkrito?

Gal vaikai žino?

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Taip, teisingai. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-

Bitė kaip ir Janinos Degutytės pasakos herojė,

savo gyvenimą išdalino kitiems, negailėdama

jėgų, daug dirbdama ir nereikalaudama jokio

atlygio...

Bet pradėkim iš pradžių, atverdami antrąjį avilį.

O kad pasaka pabustų, kartu ištarkim burtužį, ir

lai prasideda pasaka!

Skambi neramaus charakterio muzikinis

fonas.

Atidaromas avilys, išsidalinami kostiumai,

vaidintojai sutūpia į vietas.

143

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Visi

Dūzgalė

Plaštakė

Aguona

Plaštakė

Aguona

Plaštakė

Aguona

Plaštakė

Aguona

Mama

Kurmė

Kurmiukas

Čimči rimči pyko ryko

Kakaryko vakarėko

Čimči rimči kakaryko

Atsiverki capcarap!

Vieną ankstyvą pavasarį girdėjau, kaip Saulė

tarė plaštakėlei: „Dovanoju tau tyrus rasos

deimanto lašelius ant tavo sparnelių.Tu,

plaštakėle, gyvensi tik vieną dieną, iki nakties.

Kai aš nusileisiu į ežerą ir kai į žemę atsigręš

naktis, išeisi ir tu. Bet ši diena – tavo! Tavo ir ši

žemė, ir medžiai, ir tas ežeras – tavo!

Šiandieną tu gali daryti ką tik nori. Skrisk, kur

tik nori!“

Vienas sparnas, antras sparnas –

Deimantinis blizgesys.

Lauksiu, kol švelniau paglostys

Pirmas saulės spindulys.

Vieną sparną čia paklosiu,

Antras – dangų palytės,

Ir melsvi dangaus karaliai

Aukso gijom suspindės.

Vienas sparnas, antras sparnas –

Deimantinis blizgesys.

Šiandien žydrą mano grožį

Visos gėlės pamatys!

Plaštake, ateik pas mane!

Ar tu taip pat gyveni tik vieną dieną?

Ak ne! Aš jau seniai gyvenu ir gyvensiu visą

vasarą ir visą rudenį! Tik negaliu pražydėti. O

jei tai įvyktų, subrandinčiau tūkstantį juodų

apvalių sėkliukių ir paleisčiau jas skristi su

vėju.

Deimantą tau dovanoju, tik tu skleiskis, tik

žydėk.

Dėkui tau, plaštakėle. Kol aš žydėsiu, tol šis

deimantas žibės mano plaukuose.

O dabar aš turiu skubėti...

Gyvenu tik vieną dieną,

Vieną dieną – lig nakties.

Lik sveika, geroji Plaštake, jei šiandieną

pradėtų lyti, atskrisk pas mane, aš tave

paslėpsiu nuo šaltų lietaus lašų.

Valgyk, sūneli, nesiblaškyk.

Ai ai ai! Man akis skauda nuo tos plaštakės!

Skamba lyriška muzika.

Pieva bunda: suošia miškas, sujuda ąžuolo

šakos, prasiskleidžia aguona, plaštakė

judina sparnelius, bando skristi.

Iliustracija žr. 4.13 pav.

Skamba muzika. Plaštakė duoda deimantą,

nuo kurio išsiskleidžia aguonos žiedas.

Plaštakė skrenda toliau. Artinasi prie

kurmių namų. Mama Kurmė dideliu

šaukštu maitina sūnų.

Skamba muzikinis fonas

144

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Kurmiukas

Mama

Kurmė

Kurmiukas

Mama

Kurmė

Kurmiukas

Plaštakė

Dūzgalė

Plaštakė

Lelijos

Varlė

Plaštakė

Lelijos

Varlė

Mama, išgink ją! Ji baisesnė ir už saulę.

Greičiau išgink! Išgink!

Ei tu, mėlynoji pabaisa, skrisk iš čia! Mano

sūnui kurmiukui skauda akis!

Greičiau skrisk namo!

Ji neturi nei namų, nei motinos. Ji nieko neturi.

Plaštakės nemoka išsirausti nei menkiausio

urvelio. Tai valkatos!

Tu – valkata?!

Teisybė, aš neturiu namų.

Ar jauti, saulutės šypsnis

Tau kutena sparnelius,

Į pasaulio patį kraštą

Tau parodyčiau kelius.

Ten, žiūrėk, lelijos baltos

Švenčia savo vestuves...

Saulės nuotaka baltoji,

Tu gražiausia iš gėlių...

Gaila, su tavim pašokti

Aš šiandiena negaliu...

Gyvenu tik vieną dieną –

Greit atslinks naktis juoda...

Aš žydėsiu ir žydėsiu!

Džiaugsis manimi visi...

Tik, pati jau būsiu nelaiminga,

Nes vestuvių mano jau nebus...

Dingo žiedas,

Viskas griūna

Kvar kvar kvar... vestuvių jau nebus

Ar visi girdėjote? Skirstykitės, nes vestuvių jau

tikrai nebus.

Ant gležnų tavųjų rankų

Mano deimantai žėruos!

Lai papuoš tave jis šiandien

Amžiams meilę vainikuos.

Dėkui, mėlyna plaštake.

Tu tokia dosni ir tokia nepaprasta.

Dėkui. Tau – geros dienos!

Fe, anokia čia mat gražuolė! Aš už ją tris kartus

gražesnė. Šį žalią apdarą pirkau Paryžiuje. Tarp

kitko, turėtumei žinot, kad mėlyna spalva šiais

metais išvis nemadinga.

Plaštakė susigūžia. Išklausiusi skaudžius

žodžius, skrenda toliau.

Skamba liūdna melodija.

Muzikinis fonas keičiasi, įgyja skaidresnę

nuotaiką.

Plaštakė duoda deimantą lelijoms.

145

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Varlė

Lelijos

Dūzgalė

Skruzdė

Plaštakė

Skruzdė

Plaštakė

Varnas

Plaštakė

Varnas

Plaštakė

Varnas

Plaštakė

Varnas

Volungė

Be to, tu dainuot nemoki kaip aš. Aš kai

užtraukiu, visos lelijos sudreba iš pavydo:

Kvar kvar kvar, žalia varlė

Jums dainuoja fa do re!

Manai, kad aš nemoku skristi kaip tu? Štai!

Patylėtum bent valandėlę. Tavo kvarksėjimas

veltui drumsčia vestuvių nuotaiką, nes dabar

vestuvės tikrai bus.

Skrisk, skrisk toliau, plaštakėle...

Visi jūs – dykaduoniai (plaštakei). O tu – pati

didžiausia iš dykaduonių! Gera tokiai gyventi:

niekas jai nerūpi, nieko ji nedirba. Tik skraidyti

ir liežuviu pliaukšti ji težino.

Kodėl tu manęs taip nekenti? Ką aš bloga tau

padariau?

Tu bloga jau vien dėl to, kad......, kad esi ne

tokia kaip aš. Aišku?

Teisybė... Aš ne tokia kaip skruzdė... Ir ne tokia

kaip lelija... Aš nepanaši į aguoną... Aš ne tokia

juoda kaip kurmiukas ir ne žalia kaip varlė...

Vadinasi, aš bloga?... Galbūt ir mano deimantai

niekam nebereikalingi?

Ei, tu sparnuotoji, kur plasnoji?

Aš per vieną dieną turiu apskristi visą pievą ir

pagelbėti visiems, kam reikalinga mano

pagalba.

Deimantiniai sparnai! Cha cha cha! Tikro vyro

sparnai turi būti juodi – tokie kaip mano!

O ko tu čia lauki?

Gal, sakau, kas nors važiuos pro šalį ir numes

kokį trupinį.

Tikri vyrai, man atrodo, nelaukia, kol kas nors

ką nors numes. Manau, jie patys turi duoti...

Skrisk iš čia nenaudėle! Mokys mat, kaip reikia

gyventi...Mokytoja atsirado...

Jeigu liūdna ir sopa širdelę,

Paklausyk volungėlės dainos.

Aš tave palydėsiu į kelią,

Kad sugrįžtum čia atgalios.

Varlė pašoka per aukštai ir nugriūna

Pasigirsta greito tempo muzika.

Pro šalį bėga skruzdėlė, tempianti sunkią

naštą.

Skamba liūdnos nuotaikos muzikinis fonas.

Dainuoja.

146

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Plaštakė

Dūzgalė

Volungė

Plaštakė

Kokia graži volungėlės giesmelė! Dovanoju tau,

gelsvasis paukšteli, deimanto lašą, kad jo

skaidriam dugne pamatytum pasaulio grėsmes.

Saugokis, brangioji, nes netoliese skraido

vanagas. Būk atsargi, nes tu, kaip ir aš, nemoki

išsirausti nė mažiausio urvelio. O ir geltonas

tavo apdaras nemadingas. O aš turiu skristi.

Žiūrėkite, žiūrėkite, jau saulė leidžiasi...

Paskutinis spindulys glosto žemę. Kokia drėgna

vakaro vėsa.. Brr... Šalta.

Jau naktis atsigręžia į žemę –

Paskutiniai šešėliai dienos.

Aš tave palydėsiu į kelią,

Kad sugrįžtum čia atgalios....

Kai aš nusileisiu į ežerą ir kai į žemę atsigręš

naktis, išeisi ir tu... Tokie buvo žodžiai saulės,

kuri padovanojo man vienadienį gyvenimą.

Niekada nenorėčiau būti kurmiu ir gyventi po

žeme – be saulės... Gerai, kad aš ne varnas. Jis

gyvena ilgai ir turi galingus sparnus, bet jis

neturi savigarbos... O varlė? Ji baisiausia

pavyduolė... Man buvo lengva gyventi, nes aš

visus mylėjau: ir vasaros gėles, ir paukščių

giesmeles, ir ežero ošimą. O labiausiai – saulę ir

vėją, labiausiai – šilumą, šviesą ir laisvę...

Saulele, vėjeli, ir jums dovanoju po deimanto

lašą.

Vienas sparnas, antras sparnas –

Deimantinis blizgesys.

Dovanoju (žiūrovams) Jums paskutinį

deimantą... Jame toks ryškus saulės ir vėjo

atvaizdas.

.

Plaštakė dovanoja deimantą.

Dovanoja du deimantus.

Plaštakė dovanoja dar vieną deimantą,

tupiasi ant žemės, suskleidžia sparnus

Iliustracija žr. 4.14 pav.

3 Scena. Voro praregėjimas

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Voras

Kryžiuotis

Dūzgalė

Voras

Kryžiuotis

Gana, gana, liūdnesnės ir gražesnės istorijos

nesu kaip gyvas girdėjęs. Negaliu sustot

raudojęs... Užtenka...

Kokios rašytojos gyvenimą priminė šios

Plaštakės istorija? Būtinai norėsiu perskaityti

jos parašytas knygas, eisiu į biblioteką ir būtinai

tapsiu skaitytoju.

Šaunuolis Vore, nesi jau toks tu blogas .

Ir dar tikiuosi, kad laikaisi duoto žodžio... Taigi

dabar man turi išlaisvinti mane...

Kad jau pažadėjau, tai reikia duotą žodį tesėti....

Voras šluostosi ašaras

Voras išlaisvina bitutę.

Skamba džiaugsmingos nuotaikos

muzikinis fonas.

147

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Dūzgalė

Voras

Kryžiuotis

Dūzgalė

Žinai, Vore, man atrodo, kad tu nesi nei piktas,

nei klastingas, nei baisus, netgi esi šiek tiek

nedrąsus, tikrai labai vienišas ir nelaimingas.

Palauk manęs kartu su vaikais. Aš greitai

nunešiu į avilį nektarą, atiduosiu jį motinėlei ir

atnešiu jums atsigaivinti gardžios liepžiedžių

arbatos su medumi... Ir papasakosiu dar vieną

labai labai įdomią istoriją.

O gal tai padarysime kitą kartą? Nes jei jūs

dabar neišeisite ir neatsisveikinsite, tai

negalėsite ateiti čia į Gabrielės Petkevičaitės-

Bitės biblioteką vėl. Gal geriau skubėkite, kad

nesušlaptumėt, pasiimti knygelių.

Tad visiems sakau, kaip ir dera draugams, ,,Iki

pasimatymo!“.

4.13 pav.Plaštakė: „Dovanoju tau deimanto lašą, kad jo skaidriam dugne pamatytum pasaulio grėsmes.“

148

4.14 pav. Plaštakė: „Deimantą tau dovanoju, tik tu skleiskis, tik žydėk!“

4.4.4 Belaukiant VASAROS: vaidinimai ir teatralizuoti renginiai

Tik niekam nesakyk

Inscenizaciją parengė Panevėžio kolegijos lektorė D. Andrašūnienė.

Scenarijus - V. Žilinskaitės pasakos ,,Tik niekam nesakyk” inscenizacija.

Spektaklis įgyvendintas Panevėžio kolegijoje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje

bibliotekoje, ,,Vilties” pagrindinėje mokykloje (respublikinio seminaro, skirto pradinių klasių ir muzikos

mokytojams, metu) ir Vilniaus edukologijos universitete, miesto Muzikiniame teatre.

Spektaklis skirtas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

Išankstinis pasiruošimas: scenarijaus, dekoracijų ruošimas, muzikos įrašų parinkimas, dainų ir

šokių išmokymas.

Personažai: miško Fėja, dešimt vabaliukų ir jų mama, Musė Zyzė, Sraigė Raigė, Voriukas Riukas, Žiogas,

Šimtakojis.

149

1 Scena. Miškas bunda

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Miško fėja

Vabaliukai

Musė Zyzė

Vabalų mama

Vabaliukas 1

Vabaliukas 2

Vabaliukas 3

Vabaliukas 4

Vabaliukas 5

Vabaliukas 6

Vabaliukas 7

Vabaliukas 8

Vabaliukas 9

Vabaliukas 10

Žinau – Jūs atėjot labai pasiilgę Pasakos.

Juk laukiate pasakos? Juk norite pasakos?

O tas, kas laukia pasakos, supranta ir plakant

girdi kiekvieno žalio lapo ir net mažiausio

vabalėlio širdį...

Ir saulės spindesį,

Ir debesų slinkimą,

Ir šnabždesį žolių,

Kai jos nubudę siūbuoti ima.

Ką sako tau rasa,

Kai žolėje vėl tviska.

Kas ją supranta,

Tas supranta viską...

Tad paklausyk...

Jau giria bunda...

O su ja ir pasaka bunda...

Vasarai paliepus,

Mums visiems panorėjus...

Tenubunda miškas!

Labas rytas!

Koks nuostabus išaušo rytas!

Labas rytas, labas rytas, štai ir vėl išaušo rytas!

Labas, tai pakvaišęs rytas.

Labas rytas, ar visa šeima pabudo?

Vienas jau, anava, ropinėja medžiu...

Du turbūt pagalvos, pagalvos ir patrauks iš

paskos...

Trys tuojau iš namelio išlis – jie laukia ketvirto,

Kuris nespėja, nes truputį šlubuoja

Dešine priekine koja.

Penki skaito, rašo ir valgyti prašo.

Šeštas gudrus – jis ragaišyje

Sėdi ir vaišinasi...

Septyni jau neša arbatinį,

Aštuoni tempia dangtelį.

Devintas – sietelį,

Dešimtas ridena puodelį

Ir šaukia:

Iliustracija žr. 4.15 pav.

Foninė muzika.

Rytas. Saulė žadina mišką.

Fėja mosteli stebuklinga pasakų fėjos

lazdele.

Bunda miškas ir vabaliukai: lenda iš

po skėčių – dekoracijų. Sveikinasi,

rąžosi, mankštinasi, šnekučiuojasi.

Vabaliukai bando susiskaičiuoti, kartu

žaidžia vabalų domino.

150

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Vabaliukai

Vabalų mama

Vabaliukas 1

Vabaliukas 2

Vabaliukas 3

Vabaliukas 4

Vabaliukas 5

Vabaliukas 6

Vabaliukas 7

Vabalų mama

Vabaliukai

Musė Zyzė

Musė Zyzė

Vabaliukai

Vabalų mama

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Vabaliukas 8

Vabaliukas 9

Vabaliukas 10

Vabaliukas 1

Vabaliukas 2

Vabalų mama

Arbatos duokit greičiau!

Ne, oi ne... pakentėkit, rytą nuo prausimosi

pradėkit...

Nenoriu, man šalta.

O, aš pati.

Ir mes pačios.

Ir mes pačios.

Ir mes!

Ir mes!

Ir mane prauskit!

Vienas, du , trys, keturi, penki, šeši, septyni?

Ar visi jau išprausti?

Taip!

Aš švari.... aš švari.... švari... švari!

Ar visi girdėjot: aš švari.... aš švari!

Brr....

Pagaliau mūsų girioj įsiviešpataus rytinė švara ir

tvarka...

O tai puikumėlis! Dabar aš pirmas: tapu – tapu.

O aš – šlept šlept iš paskos.

O kas ten prieš mus?

Bar – bar – tai mes.

Bar – bar – tai mes.

Trakšt- trakšt – ir mes

dzin- dzin!

Pakabakšt, pakabakšt!

Oi, bumt, tai tu man pakišai koją, mamai

pasakysiu...

Matyt, kad rytą be mankštos pradėjot.

Trept, trept... Rytą sveikai nuo mankštos pradėti!

Prausimosi scena:

fėja pučia muilo burbulus, o mama

maudo vabalėlius, vonelėje.

Ateina dainuodama musė Zyzė, vis

žiūrėdama į veidrodėlį.

Išprausiama musė

Mama pati nusiprausia ir

užpila ant vabaliukų likusį vandenį.

Ateina šimtakojis, dainuodamas

dainelę ,,Šimtakojis“ (berniukų

ansamblis). Jie išdalina visiems

vabaliukams batus. Apsiauna ir

dainuodami išeina.

Kiti vabaliukai mėgdžiodami taip pat

aunasi batus ir juos išbando.

Vabalėliai dainuodami ir šokdami

mankštinasi.

Iliustracija žr. 4.16 pav.

151

2 Scena. Sraigės nelaimė

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Sraigė Raigė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Aš su savo nameliu

Čiuožiu, šliuožiu tarp gėlių

Pažiūrėkit, kaip gražu!

Mažą paslaptį turiu.

Myli, nemyli, myli, nemyli, myli, nemyli,

MMMYYYLLLLI !!!

Ei, sraige Raige, koks nedorėlis čia tave

įspraudė?

Aš nežinau...Tai yra vėjas...Tai yra, niekas.

Palauk, palauk... Nieko nesuprantu, negi tau

patinka čia sėdėti... O kodėl tu nešauki pagalbos?

Tai kad man nepatogu...

Nepatogu? Nepatogu šauktis pagalbos, kai tau

gresia pavojus, tiesiog pražūtis?

Taip?

Na, supranti, muse, aš ėjau ėjau, labai

užsisvajojau ir įkritau... Ir dabar man labai

nepatogu...

Užsisvajojai? Užsisvajojai... na ir kas iš to? O

kam dėl to reikia į kelmą lysti? (Staiga). O gal tu

įsimylėjusi?

NESAKYSIU!

Žinoma, žinoma, nesakyk. Aš pažįstu Puikiažygį,

kuris irgi yra įsimylėjęs, bet jis niekam, niekam

tos paslapties nepasakys.

Arba, pavyzdžiui, mano giminaitė Zuzė Zuzaitė.

Ta kuri gyvena mieste. Ji irgi buvo įsimylėjusi...

O tu žinai ką? Ogi vabalą iš šiltųjų kraštų.

Maldininku vadinamą... Pamatė jo atvaizdą per

spalvotą televizorių, laidoje ,,Gyvūnijos

pasauly“, ir pametė galvą... Ji taip įsimylėjo, jog

taip svajojo, taip užsisvajojo, jog nukrito nuo

lubų ir susiglamžė sparnelį.

Ir aš , ir aš įklimpau per Voriuką Riuką.

Na va, ir išsiplepėjo...

Oi, Zyze, tik niekam nesakyk, nes aš numirsiu iš

gėdos.

Tu ir taip čia numirsi iš gėdos... Jeigu niekas

tavęs iš čia neištrauks.

Muse Zyze, tai gal tu man gali padėti?

Muzikinis fonas: kylantis vėjas

perauga į muzikinį foną. Vabaliukų

pantomima su skėčiais.

Vėjas įneša Sraigę Raigę.

Buriasi iš ramunės žiedlapių.

Iš laimės apsvaigusi sėdasi ant

kelmo ir įlūžta, bando iš jo

išsilaisvinti, bet nesiseka.

Ateina Zyzė.

Skamba Musės Zyzės dainos

leitmotyvas.

Apžiūrinėja ją iš visų pusių.

Prisėda šalia.

Pašoka iš džiaugsmo.

152

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

O ką tu už tai man duosi?

Tai kad aš nieko neturiu. Visas mano turtas – tik

kiaukuto namelis.

O man tavo kiaukuto namelio visai nereikia. Tu

net neįsivaizduoji, kiek man nedaug tereikia.

Tikrai, tai sakyk.

Tai toks mažmožėlis, jog net juokinga prašyti, už

gyvybės išgelbėjimą? Tai štai. Už tai, kad aš tave

išgelbėsiu, tu turėsi man gražiai padėkoti.

Tik tiek? Oi, kokia tu ,Zyze, tauri ir kukli.

Dabar tu manęs klausyk, nes aš tau paaiškinsiu

kaip tu turi man atsidėkoti. Eini tu, pavyzdžiui,

mišku prie upelio, supranti?

Suprantu.

Eini, eini ir sutinki, na ,sakykim, Puikiažygį. Jis

tau ir sako ,,Laba diena, Sraige Raige“. O tu ką?

Aš jam irgi laba diena.

Ir viskas ?

Viskas, o ką daugiau?

Na, gerai... Taip buvo iki šiol. O nuo šiol tu į

pasisveikinimus atsakysi taip: ,,Taip, laba diena.

O kad ji laba, tai ačiū muse Zyzei.“ Kodėl,

pasidomės sutiktasis. Todėl, atsakysi tu, kad

Musė Zyzė-Zyzaitė išgelbėjo man gyvybę. Zyzė

gyvybę? O kaip buvo?- paklaus apstulbęs

sutiktasis. Tada tu sakysi: Kai mane ištiko

nelaimė, ir aš buvau visų pamiršta, ir visi

abejingai ėjo pro šalį, tik viena Musė Zyzė-

Zyzaitė ištiesė man pagalbos ranką ir ištraukė

mane iš mirties nagų. Na, o dabar matai, kiek

mažai man tereikia iš tavęs. Tik kelių padėkos

žodžių.

Bet Zyze, man taip dailiai neišeis.

Išeis, išeis... Tik stenkis taip, kaip aš stengiausi

tave gelbėdama, ir išeis. Svarbiausia: įsikalk į

galvą tokius žodžius kaip nesavanaudiškai,

pasiaukojamai, kuklus žygdarbis, iš kilnios

širdies.

Padeda išsivaduoti, ištraukia iš

kelmo.

Zyzė rodo kaip Raigė turi eiti,

lankstytis ir veikti. Sraigė bando ją

pamėgdžioti.

Pasigirsta Žiogelio bliuzo melodija.

153

3 Scena. Lemtingas susitikimas su Žiogeliu

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Musė Zyzė

Žiogas

Sraigė Raigė

Žiogas

Sraigė Raigė

Žiogas

Sraigė Raigė

Žiogas

Sraigė Raigė

Žiogas

Sraigė Raigė

Žiogas

Sraigė Raigė

Žiogas

Sraigė Raigė

Žiogas

Sraigė Raigė

Žiogas

Musė Zyzė

Na štai, dabar puikiausia proga išreikšti

dėkingumą. Tik nepamiršk, ką sakiau.

Ei, Sraige Raige, laba diena.

Ir tu būk sveikas.

Tai kaip gyvuoji, Sraige Raige? Kaip reikalai,

kaip ūkis?

Tai lyg ir neblogai.

(Sugaudamas) Palauk palauk, kur tu taip skubi?

Geriau pažaiskim.

Pažaiskim.

Valio, aš žinau vieną labai gerą žaidimuką.

Karkvabalis mane išmokė. Jis vadinasi ,,Atspėk

kas?“. Štai aš tau parodysiu kokį nors gyvūną, o

tu turėsi atspėti, kas tai. Gerai?

Gerai. Pažaiskim.

Kad būtų smagiau, pasikviesiu brolių vabalų.

Žinau... Tai ... Dramblys!

Na, gerai, tai lengvas buvo. Dabar neatspėsi...

Žinau... Tai ... Dabar tu atspėk!

Beždžionė?

Ne!

Žinau! Tai ... Genys!

Taip!

Dabar aš parodysiu dar vieną. Labai gerą. Zzzzz

ar visi girdėjot? Zzzzz ar visi girdėjot?

Ach, tai tu šitaip, nedėkingoji, atsidėkoji? Ir

viskas su tavim gerai? Ar ne? O juk visai

neseniai, AŠ rizikuodama gyvybe išgelbėjau tave

iš mirties nagų. Tai tu šitaip atsidėkoji už

žygdarbį, kurį aš atlikau tavo labui?

Na, tai dabar klausykis, žiogeli. Sraigė Raigė yra

įsimylėjusi voriuką Riuką. Tą patį, kuris nemoka

net tinklelio numegzti...

Įšokuoja Žiogas.

Žiogo daina (bliuzas).

Musė slepiasi ir stebi Raigę.

Nori išeiti.

Imitaciniai šokiai – pantomimos

pamėgdžiojant gyvūnus.

Dramblio imitacinė muzika.

Katės imitacinė muzika.

Genelio imitacinė muzika.

Vaidina musę Zyzę.

Zyzė neiškentusi išlenda iš už

medžio.

154

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Musė Zyzė

Vabaliukai

Žiogas

Cha...Cha... O dabar lekiu ir visam miškui

apskelbsiu.

Ei, ar visi girdėjot? Sraigė Raigė yra įsimylėjusi

voriuką Riuką. Tą patį, kuris nemoka net

tinklelio numegzti... Cha... Cha... Sraigė Raigė

yra įsimylėjusi voriuką Riuką. Tą patį, kuris

nemoka net tinklelio numegzti... Cha... Cha...

Palaukit, palaukit, palaukit... Kaip čia dabar visi

išsilakstė. Na ir kas čia tokio, kad įsimylėjo?

Įsimylėti – tai tas pat kaip surasti labai gerą

draugą, su kuriuo viskuo gali pasidalinti. Na,

pavyzdžiui, galėtum valgyti skanų pyragą... Arba

su kuo galėtum žaisti... Ir aš apie tai eilėraštį

sukūriau:

Gėlės nuvysta,

Marmuras sudūžta,

O tikra draugystė

Niekad nepražūsta.

O čia tai geriau pasakiau. Reikia užsirašyti.

Zyzė laksto ir garsiai visiems

skelbia žinią. Į sceną renkasi

vabalai, juokiasi, vieni kitus kviečia

ir vieni kitiems kartoja musės

tekstą.

Žiogas ir apkalbinėdami vabalai

išeina.

4 Scena. Riuko ir Sraigės draugystė

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Sraigė Raigė

Voriukas

Riukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Kokia gėda, kokia gėda.... Dabar visas miškas

sužinos, kad man patinka voriukas Riukas. Ne, aš

to neiškęsiu... Geriau jau numirti... O kad

numirtum, reikia išeiti iš kūno, reikia nieko

nevalgyti, nieko nedaryti, nieko nematyti ir nieko

negirdėti... Geriausia reikia pasislėpti...

Šitaip apskųsti, šitaip apskųsti. Dabar visas

miškas žino, jog aš nemoku numegzti tinkliuko...

Visas miškas. Ir ,aišku, visi iš manęs juokiasi...

Man dabar reikia būtinai pasislėpti. Vaikščioti

naktimis, kad manęs niekas niekas nematytų ir

negirdėtų... Arba geriau išvažiuoti į negyvenamą

salą, kur manęs niekas negalėtų surasti... Bet tada

aš neturėsiu nė vieno draugo... Nė vieno draugo?

Tai tuomet geriau išvis numirti. O kaip man

dabar numirti? Kad numirtum, reikia išeiti iš

kūno. O , kad išeitum iš kūno reikia nieko

nevalgyti, nieko nedaryti, nieko nematyti ir nieko

negirdėti... Geriausia pasislėpti...

Geriausia pasislėpti...

Geriausia pasislėpti...

Geriausia pasislėpti...

Pasigirsta liūdna melodija.

Iš už medžio išlenda Raigė.

Raigė slepiasi po skėčiu. Į sceną

įbėga. Bando megzti tinklelį,

nesiseka.

Slepiasi po skėčiu.

Slepiasi po kitu skėčiu.

Slepiasi po kitu skėčiu.

Slepiasi po kitu skėčiu.

155

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriuka

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Abu

Geriausia pasislėpti...

Geriausia pasislėpti...

Tu ką čia darai?

O tu ką darai?

Aš... Aš slepiuosi...

Ir aš slepiuosi...

O kodėl tu slepiesi?

O tu kodėl slepiesi?

Aš noriu išeiti iš kūno.

Ir aš noriu išeiti iš kūno.

Vadinasi, mes abu norime išeiti iš kūno?

Aha.

Aišku... Mes išeisime iš kūno ir iš mūsų nieko

nebeliks...

Liks... Liks mažas tavo tinklo gabalėlis...

Kaip tu pasakei? Pakartok dar kartą...

Liks... Liks mažas tavo tinklo gabalėlis...

O tavo... Tavo liks žėrintis akių liūdesys.

Žinai, man buvo labai liūdna. Bet štai dabar

kalbu su tavim, ir pasidarė truputį linksmiau...

Ir man ... ir man daug linksmiau. O prieš tai buvo

vien tik nusiminimas...

Man atrodo, jog mums kartu bus daug smagiau

išeiti iš kūno.

Žinoma, dviese visą laik smagiau... Ar tau

neatrodo, jog išeinant iš kūno reikia turėti daug

jėgų?

O kad turėtume jėgų, reikia pasistiprinti.

O kad turėtume daug jėgų, reikia...

Labai gerai pasistiprinti.

Slepiasi po kitu skėčiu.

Slepiasi po kitu skėčiu.

Susitinka po vienu skėčiu.

Iliustracija žr. 4.17 pav.

Skamba lyriška foninė muzika.

Skridimas su skėčiais, dalyvaujant ir

kitiems vabalėliams.

Iš lyriškos muzika pereina į

ritmingą... Vabaliukai ima dūkti,

išdykauti.

156

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Musė Zyzė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Ei, ar visi girdėjote? Ar visi žinote, kad Sraigė

Raigė įsimylėjo voriuką Riuką? Ei, ar visi

girdėjot? Sraigė Raigė yra įsimylėjusi voriuką

Riuką. Tą patį, kuris nemoka net tinklelio

numegzti... Cha... Cha... Sraigė Raigė yra

įsimylėjusi voriuką Riuką. Tą patį, kuris nemoka

net tinklelio numegzti... Cha... Cha...

Man atrodo, kad reikia pagauti tą Musę ir gerai

įkrėsti jai į kailį.

Iš tikrųjų, Riukai. Tu numegzk tinkliuką, ir mes

ją pagausim.

Bet kad aš nemoku...

O tu pamėgink. Juk tu esi voriukas. Ir ne bet

koks, o labai geras ir nuoširdus... Tau tikrai

pavyks numegzti.

Na, gerai, pamėginsiu... Aš iš tikrųjų jaučiu, kad

jį numegsiu.

Pasigirsta Musės Zyzės balsas.

Riukas puola megzti, bet staiga

sustoja kaip įbestas.

Kamuoliuko garsai perauga į

muziką.

Voriukas žongliruoja. Ir mezga.

5 Scena. Atpildas

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Voriukas

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Voriukas

Musė Zyzė

Voriukas

Šaunuolis, Riukai! Dabar tu esi tikrų tikriausias

voriukas.

Valio... Valio! Aš tikras voriukas, visai ne

tarakoniukas. Dabar mes tą Musę Zyzę

sučiupsime.

O kad Zyzė čia atskristų, reikia padėti saldainį.

Pakliuvai, aha... Tai bent laimikis! Ne šiaip sau

koks vabaliukas, o tikrų tikriausia musė Zyzė.

Sveikinu Riukai, tu esi puikus medžiotojas.

Gerbiamas Voriukai Riukai, jeigu tu atidžiai

įsižiūrėsi, tai pamatysi, jog aš ne šiaip sau Musė.

O Musė Zyzė, ta pati, kuri turi giminaitę Zuzę

Zuzaitę, gyvenančią mieste po DVD plejeriu.

Žinai, aš jai tuoj galvą apraizgysiu, kad nustotų

zirgzlioti.

Bet aš ne šiaip sau zirgzlioju, o kalbu labai

rimtus dalykus...

Jeigu tu dar zysi, aš tau įdursiu su virbalu, kad

nutiltum.

Abu ištiesia numegztą didžiulį

tinklą.

Į jį įdeda saldainį.

Musė įkliūva į tinklą.

157

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Musė Zyzė

Voriukas

Riukas

Musė Zyzė

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Na, gerbiamas Riukai. Jei tu man įdursi... tai

tada.... tai tada miške nebus svarbaus dalyko...

Svarbaus dalyko... Vėl bėgiosi po mišką ir

skųsies kas buvo ir ko nebuvo. Skundike, tu.

Aš pažadu, kad daugiau niekada, niekada

nebesiskųsiu... O tu, voriuk, esi pats šauniausiais

voriukas. Aš dar niekada nebuvau patekusi į tokį

gražų ir tvirtą tinkliuką. Jei tu mane dabar paleisi,

aš ta proga mūsų miške surengsiu diskoteką...

Kokią sidokseką?

Diskoteką, didelę šventę...

6 Scena. Pasiruošimas šventei

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Žiogas

Žiogas

Musė Zyzė

Žiogas

Musė Zyzė

Žiogas

Voriukas

Šventę! Diskoteką! Kas pasakė šventė? Žinote,

mūsų miške taip liūdna, jog gali numirti iš

nuobodulio... Šventės aš labai pasiilgau. Tuoj net

eilėraštį pasakysiu:

Švente, švente, kur esi?

Laukiame tavęs visi –

Ir maži, ir dideli.

Šoksim, trypsime smagiai,

Rysim tortus kaip smakai,

Kol nugriūsim negyvai...

Kas čia dabar vyksta? Voriukas Riukas pagavo

Musę Zyzę? Čia tai bent įvykis!

Taip, pagavo. Aš visai ir nesiginu. Matai, žiogeli,

aš skridau labai užsisvajojusi... nes galvojau apie

diskoteką miške... kurioje... Kurioje visi miško

gyventojai susidraugautų ir daugiau niekada,

niekada nesipyktų. Tai štai galvojau, galvojau ir

nepastebėjau, kaip įkliuvau į voriuko tinklelį. Ir

jeigu aš dabar žūsiu, diskotekos miške niekada

nebus. Ir bus tamsu, ir liūdna.

Brrr... Man vien tavęs besiklausant šalta ir liūdna

pasidarė. Sakyčiau, reikalas rimtas... Klausyk,

voriuk, būk geras... Paleisk Musę Zyzę. Tegul ji

suruošia tą dikokoteseką...

Diskoteką!

Na taip, taip ir sakiau, tegul suruošia diskoteką.

Aš taip pasiilgau ko nors linksmo, smagaus!

Jeigu Sraigė Raigė neprieštaraus.

Skamba Žiogo bliuzas.

Scenoje pasirodo ir jis pats.

Iliustracija žr. 4.18 pav.

158

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Sraigė Raigė

Musė Zyzė

Žiogas

Musė Zyzė

Musė Zyzė

Musė Zyzė

Tegu Zyzė pasižada, jog nebus skundikė ir

svetimų paslapčių neišdavinės.

Aš pasižadu, daugiau niekada niekada nebūsiu

skundike ir svetimų paslapčių neišdavinėsiu...

Musės Zyzės garbės žodis!

Gerai... Atriškime!

Ačiū už pasitikėjimą. O dabar bus pati didžiausia

Pavykštės miško diskoteka!

Greičiau! Dešinėn, kairėn, žemiau, aukščiau!

Muzika, šviesos! Pradedame!

Zyzė išlekia ir pasigirsta jos

komandos.

Įnešama didelė plokštelė ,

užmaunama ant kelmo. Prasideda

diskoteka: visi vabaliukai i

persirengia diskotekai. Finalinė

daina ir šokis.

Iliustracija žr. 4.19 pav.

4.15 pav. Fėja: „Tenubunda miškas!”

159

4.16 pav. Mama: „Pagaliau mūsų girioj įsiviešpataus rytinė švara ir tvarka Laikas pasimankštinti.“

4.17 pav. Sraigė: „Man atrodo, jog mums kartu bus daug smagiau išeiti iš kūno.“

160

4.18 pav. Žiogas: „Čia tai bent įvykis! Voriukas pagavo Zyzę!“

4.19 pav. Musė Zyzė: „Muzika! Šviesos! Pradedame!“

161

Voro vestuvės

Scenarijų parengė Panevėžio kolegijos IUP programos studentai, konsultavo lektorė D. Andrašūnienė.

Scenarijuje panaudota ir kūrybiškai interpretuota to paties pavadinimo iš vaikystės visų žinoma Lietuvos

poeto Justino Marcinkevičiaus poemėlė vaikams apie nedorėlį vorą, kuris vien tik sau norėjo pasigrobti saulę.

Spektaklis įgyvendintas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Renginys skirtas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

Išankstinis pasiruošimas: scenarijaus, kostiumų ir dekoracijų ruošimas, muzikos įrašų parinkimas.

Veikėjai: Voras Tabalai – piktas garbėtroška ir savanaudis; Voro Tabalai pavaldiniai – Vabalai, Sraigė, Boružė,

Žiogas, Karkvabalis, Saulė, Žvirblis, Vyturys.

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Žvirblis

Vyturys

Žvirblis

Vyturys

Žvirblis

Vyturys

Žvirblis

Boružė

Žiogas

Boružė

Žiogas

Boružė

Žiogas

Vabalas111

Vabalas112

Vabalas111

Vabalas112

Jau rytas. Saulė pabudo, laikas ir mums keltis.

Prauskis, prauskis!

Šaltoka...

Žiūrėk, čia Saulutė, tad visai nešalta.

Vir vir vir vir, Saulutė.

Atata! Saulutė mano!

Ne, ji mano!

Mano Saulutė, nes aš ją tuoj iš balos susemsiu. Ji

mano!

Alio?! Alio?! Ar girde man, Žioge?

Klausau.

Ar girdėjai? Ar žinai, kad Žvirblis nori Saulę vesti,

Žvirblis nori ją sulesti?

Kas ką nori sulesti?

Ne sulesti, o vesti!

Ar gražiuoju, ar apgaule?

Ar gražiuoju, ar apgaule, jis ketina vesti Saulę!

Vabale 111, ar girdėjai, Vabale, be ūsų!

Ką girdėjau?

Žvirblis nori Saulę vesti, Žvirblis nori ją sulesti!

Cha cha cha!

113 vabale, ar girdėjai? Žvirblis nori Saulę sulesti!

Ką? Slieką sulesti?

Rami foninė muzika. Rytas. Saulė kyla,

beria spindulius ant vabaliukų namų.

Saulė žadina mišką. Žvirblis ir Vyturys

taškosi baloje.

Iliustracija žr. 4.20 pav.

Baloje pamato Saulės atspindį.

Žvirblis bando susemti Saulutę

rieškučiomis į skėtį. Besiginčydami

Žvirblis ir Vyturys išeina iš scenos. Jų

pokalbio klausėsi Boružė. Paėmusi

mobilųjį telefoną, skambina Žiogui.

Šio pokalbio pasislėpę klausėsi Tabalai

pavaldiniai Vabalai ir suskubo šią žinią

pranešti. Pokalbis telefonu.

162

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Vabalas113

Vabalas111

Sraigė

Karkvabalis

Visi vabalai

Vabalas112

Visi vabalai

Karkvabalis

Visi vabalai

Vabalas111

Vabalas112

Vabalas113

Vabalas111

Žiogas

Boružė

Voras

Vabalai

Boružė

Boružė

Žiogas

Karkvabalis

Boružė

Sraigė

Karkvabalis

Kokį slieką! S A U L Ę!

Girdėjai? Žvirblis nori Saulę vesti, Žvirblis nori ją

sulesti.

Kas nori Saulę vesti?

Ką daryti? Ką daryti?

Žinau, ką reikia daryti. Kvieskim Vorą Tabalai!

Kelkis, kelkis, storas Vore!

Kelkis, vabalų valdove!

Tegyvuoja Tabalai! Tegyvuoja Tabalai! Tegyvuoja

Tabalai!

Pone, Vore Tabalai!

Ar girdėjai? Ar žinai?

Žvirblis nori Saulę vesti!

Žvirblis nori ją sulesti!

Mums labai saulutės stinga, mums ji baisiai

reikalinga!

Mūs valstybėj tarp žolių trūksta Saulės spindulių!

Ša, tylos! Visiems tylėt! Ką daryti? Ką daryti?

Su voratinklio gija ant šakos pririšiu ją. Kad tos

saulės nieks negeistų, kad ji niekad nesileistų! Kad

vienam man būt šviesu, kad nakčia būt nebaisu.

Kad ji suptųsi ant šono ant voratinklio, ant plono!

Tabalai Saulutę ves! Jūs iškelkit vestuves!

Ir nuo šiolei Saulė švies tik M U M S ir žolei!

Cha cha cha!

Metas ruošti vestuves! Tabalai Saulutę ves!

Žinom, Saulė savo noru niekad netekės už voro.

Man tai jis tiesiog šlykštus.

Ne šlykštesnis už kitus. Man geriau, kada tamsu.

Ką Jūs kalbat? Kaip ne gėda? Saulė ne jo – visų!

Ponas Voras gal truputį ir per storas. Bet užtat kiek

daug tinklų, kiek šilkinių verpalų. Kas iš to, kad

vyras plonas, jeigu jis visai ne ponas?

Tai bus balius. Tai bus balius. Tegyvuoja mūs

karalius.

Pro šalį eina Sraigė ir Karkvabalis.

Kyla panika.

Foninė muzika. Sujudimas. Žvirblis ir

Vyturys įneša kilimą. Kiti vabalai –

sostą. Vabalai išsirikiuoja į dvi eiles iš

kilimo kraštų. Besirąžydamas įeina

Tabalai. Vabalai lenkiasi praeinančiam

valdovui.

Šurmulys. Voras Tabalai suteikia žodį

Boružei ir Žiogui.

Voras piktai.

Iliustracija žr. 4.21 pav.

Skamba foninė muzika, vabalai tvarko

aikštelę, ruošia vestuvėms.

Barsto taką žiedlapiais.

163

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Voras

Vabalas112

Vabalas113

Voras

Voras

Vabalai

Vabalas111

Vabalas112

Vabalas113

Voras

Boružė

Vabalas111

Vabalai

Voras

Boružė

Žiogas

Karkvabalis

Žiogas

Boružė

Žvirblis

Vyturys

Karkvabalis

Žiogas

Vabalas111

Pievos

gyventojai

Laikas ruoštis jau į žygį!

Žiū. Saulė jau visai virš šilo.

Kaip dabar pagausim ją, begaliniam danguje?

Palūkėkime verčiau, kol pati prieis arčiau.

Neškit meškerę, tinklus.

Tabalai! Tabalai! Tabalai!

Ar pagavo? Ar jau turi?

Ne, neturi...

Tempk ją ,Vore, už kasų, trauk artyn – iš debesų.

Viens! Du! Trys!

Taigi, taigi... Eisiu pats pagauti ją.

Saule, saule, neik už Voro! Netekėk už to bajoro!

Nesileiski iš dangaus! Tabalai tave pagaus!

Kvieskit daktarą greičiau!

Kokia kupra... net baugu.

Kaip išgydei tu mane? Jeigu pūpso man kupra.

Ką tu, vore, sumanei? Jeigu menkas tavo protas,

tai gyvenk dabar – kuprotas.

Būk kuprotas!

Jei bėgiodami lanka, pamatysite staiga, kad

Saulutė, kad gražuolė, į voratinklį papuolė,

išvaduokit ją greičiau, pamėtėkit kuo aukščiau,

Kad Saulutė skaisčiai šviestų virš visų laukų ir

miestų.

Ir vaikučiams, ir gėlėms.

Ir meškučiams, ir lėlėms.

Ir mažiems, ir dideliems.

Ir paukšteliams, ir žvėreliams.

Ir žolytėm, ir medeliams.

Ir vabalams?

Ir vabalams.

Saulė švies VISIEMS, VISIEMS!

Muzika. Įeina Voras su svita.

Voras sėdasi į sostą. Voras mezga

tinklus.

Vabalai neša meškerę. Voras ,,žvejoja“

saulę. Meškerė nutrūksta. Ant

meškerės Saulė prikabina voratinklį.

Traukia už kasų.

Iliustracija žr. 4.22 pav.

Visi griūna.

Blogiukai vabalai bando užtildyti

vabalėlius. Staiga lūžta meškerė -šaka,

Kritimo garsas.Voras griūna.

Pasigirsta greitosios garsai. Vabalai

atneša Vorą neštuvuose. Gydytoja

matuoja temperatūrą, lašina lašus.

Voras paprašo veidrodžio.

Iliustracija žr. 4.23 pav.

Išlenda nedrąsiai Vabalas111.

Skamba linksma foninė muzika.

Iliustracija žr. 4.24 pav.

164

4.20 pav. Vyturys: „Jau rytas. Saulė pabudo, laikas ir mums keltis!“

4.21 pav. Voras: „Kaip išgydei tu mane?“

165

4.22 pav. Boružė: „Metas ruošti vestuves! Tabalai Saulutę ves!”

4.23 pav. Vabalai: „Ir nuo šiolei Saulė švies tik M U M S ir žolei!“

166

4.24 pav. Pievos gyventojai: „Saulė švies VISIEMS, VISIEMS!“

Tortadienio šventė

Scenarijų parengė Panevėžio kolegijos lektorė D. Andrašūnienė.

Šventė įgyvendinta Panevėžio ,,Vilties” pagrindinėje mokykloje. Dalyvavo mokyklos bendruomenė,

kviestiniai svečiai. Renginys organizuotas dviem srautais, kad šventę pajustų kiekvienas bendruomenės narys.

Renginys skirtas mokyklos jubiliejui paminėti.

Vedėja (renginio teatralizuotas personažas): Gimtadienė.

Išankstinis pasiruošimas: iš anksto mokykloje papuošiamos klasės ir koridoriai balionais, tampomu

popieriumi. Pasirūpinama, kad klasėse skambėtų muzika. Paruošiama gimtadieninio kepurėlių svečiams, nes

salėje visi vaikai ir svečiai turėtų sėdėti su gimtadienio kepurėlėm. Aktyviausi mokyklos vaikai prie salės durų

sutinka svečius, kuriems uždeda gimtadienio kepurėlės, įteikia bukletukus apie mokyklą. Salėje besirenkant

žiūrovams skamba foninė muzika.

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Gimtadienė

Gimtadienis! Gimtadienis! Ateina pas visus:

drambliukus ir vaikučius!

Skamba šventinės fanfaros. Pramoginių

šokių 2 poros šoka valsą. Skamba

šventinės fanfaros.

Įvežami gimtadienio tortai (jų tiek, kiek

šventėje dalyvauja klasių). Tortus padeda

įvežti šokėjų poros

Scenoje lieka šokėjai. Tarp jų renginio

vedėja. Išėjus šokėjams vedėja scenoje

lieka viena.

Iliustracija žr. 4.25 pav.

167

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Pagaliau taip laukta šventė atėjo. Ir aš – mokyklos

Gimtadienė – pas jus!

Man dar tik 35 – eri metai, o tai mokyklos gyvenime –

vaikystė. Visai neseniai mano pusbrolis Universitetas

šventė 400 metų jubiliejų. Čia tai jau solidus amžius,

sakyčiau, branda.

Na, bet užsiplepėjau. Sveikinu visus su švente ir

prisipažįstu, kad šiandien tiek daug jaudulio, tiek

džiaugsmo! Taip smagu laukti svečių, draugų, dovanų!

Puoštis, ruoštis! Žinau, kad šiam gimtadieniui visi

labai ruošėsi: mokyklos mokiniai, mokytojai ir jų

tėveliai. Visi draugiškai Tortadieniui kepė

vaivorykštės margumo tortą, kuris galėtų patekti į

Gineso rekordų knygą kaip didžiausias, gausiausias

skirtingų ingredientų, visos bendruomenės keptas,

vaikų papuoštas ir savo mokyklai įteiktas tortas.

Žinau, kad jį kepė net mažieji pirmokėliai. Kaip dar

neapsiplunksnavę geltoni viščiukai plušėjo pirmokai ir

dabar jau nerimauja, nes nori tarti sveikinimo žodį

mokyklai. Pirmyn į sceną, geltonųjų komanda.

Paplokime jiems.

Kas tai? Jau renkasi svečiai? Pasižiūrėkime į didžiąją

Gimtadienio Svečių knygą, kurioje surašyti visi

šventės svečiai... Jie jau renkasi. Svečių knygoje

parašyta, kad tai – didžiausi mokyklos smaližiai. Taip,

tai mergaitės, kurios labai labai mėgsta saldumynus.

Jos atliks saldžią Gimtadienio dainą.

Dėkoju Jums, dainininkės, už saldžią muzikinę

dovaną.

Alio, klausau. Taip taip, Tortadienis.

Ką tik skambino iš televizijos! Pas mus, į

Tortadinienio šventę atvyks daug TV žvaigždžių!

Tiesa, vienai žvaigždei kelyje kažkas nutiko. Apie tai

ji pati ir papasakos . Paklausykim TV3 projekto

,,Talentai“ dalyvės Valerijos.

Žinau, kad savo mokyklą nori pasveikinti trečiokų

Mėlynoji komanda. Kviečiu juos į sceną.

Vienai mūsų viešniai, TV projekto „Dainų dainelė“

dalyvei kaip ir trečiokams labai patinka mėlyna,

dangaus spalva ir svajonės. Ji visada svajoja, kažko

laukia ir tiki. Turbūt kad tos svajonės išsipildys.

Laukdama ji dažniausiai dainuoja. Tortadienio proga ji

sako „Lauk manęs“. O mes belaukdami atlikėjos

paplokime.

Kas atspės mįslę? Žalia žolė, bet ne žolė, su uodega,

bet ne pelė? Teisingai – agurkas. Mūsų Tortadieniui

labai ruošėsi dar viena komanda. Ji tokios spalvos

kaip agurkas.

Pirmokų (Geltonųjų komandos)

iki 4 min. pasveikinimas mokyklai.

Pasigirsta skambutis į duris.

Dainelė apie saldumynus.

Iliustracija žr. 4.27 pav.

Pasigirsta telefono skambutis.

Atsiliepia.

Padeda telefono ragelį.

Valerijos daina.

Vedėja pristato trečiokų Mėlynąją

komandą.

Trečiokų sveikinimai mokyklai.

Daina.

Vaikai bando atspėti.

168

Veikėjas Tekstas Režisūrinis sprendimas

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Gimtadienė

Garsiai pasakykite, kokia antrokų komandos spalva?

Kviečiu į sceną Žaliąją antrokų komandą.

Dar dvi TV žvaigždės atvyko į Tortadienio šventę.

Žinau, kad jiems taip pat labai patinka žalia spalva.

Tai TV projekto „Chorų karai“ Žaliojo Panevėžio

choro solistai Vaidas ir Valerija. Jų muzikinė dovana

gimtadienio proga.

Skubu pristatyti dar vieną spalvotąją Tortadienio

komandą. Jų pasirinkta viena iš gražiausių visoje

vaivorykštėje esamų spalvų, nes man ji primena

meilę. O gal svajonę? Tikriausiai apie ją galima

pasakyti, kad tai yra svajingos meilės spalva. Spėkite

kokios spalvos komanda veržiasi į sceną? Teisingai,

tai – Rožinė komanda.

Ketvirtokai, laukiame Jūsų sveikinimo mokyklai.

Dar vienas Gimtadienio dalyvis – mūsų mokyklos

vyrai, kurie ateityje turbūt taip pat taps TV

žvaigždėmis, kaip ką tik koncertavusios Tortadienio

žvaigždės.

Dėmesio, skamba muzikinis sveikinimas mokyklai.

Dėmesio į sceną žengia svarbiausia šventės dalyvė –

Tortadienio šeimininkė, Mokyklos direktorė!

Išklausėme daug ir žodinių, ir muzikinių sveikinimų,

nupiešėme ryškiaspalvę vaivorykštę scenoje,

sveikindami savo mokyklą... O dabar atėjo metas labai

svarbiam momentui – dainos premjerai! Tai

nepaprasta daina, tai mokyklos himnas. Tad

susijunkime į bendrą chorą ir užgiedokime naująjį

„Vilties“ mokyklos himną!

Septynios vaivorykštės spalvos,

Septynetas juostų margų.

Kai lyja, jos dangų papuošia

Ir džiugina spalvingumu.

Geltona – vis žvilga kaip auksas,

Oranžinė – morkos spalva,

Raudona – kaip meilė liepsnoja,

Rausva – žiedlapėlio spalva.

Violetinė – alyvos šakelė,

Žydra – tai beribis dangus.

Žalia – tai kaip miškas žaliuoja,

Ir džiugina spalvingumu.

Jos visos – tai juosta marga.

Visus kviečiu pratęsti šventę klasėse, ragauti ir

skanauti visų vaivorykštės spalvų Gimtadieninio

torto. Likite sveiki. Iki kito TORTADIENIO!

Iliustracija žr. 4.26 pav.

Žaliosios antrokų komandos

sveikinimas mokyklai.

Skambutis į duris.

Daina.

Iliustracija žr. 4.28 pav.

Rožinės komandos sveikinimas

mokyklai.

Berniukų ansamblio daina.

Sveikinimo žodį taria mokyklos

direktorė.

Skamba mokyklos himnas,

uždegami ant tortų fejerverkai.

Direktorė, šokėjai ir vedėja

išdalina klasėms tortus, paprašo

helio balionus (su užrašytais

norais mokyklai) paleisti

mokyklos kiemelyje.

Skamba muzika.

Šventė tęsiama klasėse.

Iliustracija žr. 4.29 pav.

169

4.25 pav. Gimtadienė: „Gimtadienis! Gimtadienis! Ateina pas visus!“

4.26 pav. Gimtadienė: „Kviečiu į sceną žaliąją antrokų komandą.“

170

4.27 pav. Gimtadienė: „Svečių knygoje parašyta, kad tai – didžiausios mokyklos smaližės.“

4.28 pav. Gimtadienė:,,Kaip neapsiplunksnavę geltoni viščiukai plušėjo pirmokai, norėdami sveikinti

savo mokyklą.“

171

4.29 pav. Gimtadienė: „Visus kviečiu pratęsti šventę klasėse.“

172

INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1. EKSTROM, S. Skaitovo ir pasakotojo vadovas darbui vaikų grupėse. Vilnius, 2000, ISBN 9955-428-

22-8

2. ERCMONIENĖ, R. Praktinės režisūros abėcėlė. Vilnius, 2001, ISBN 19955-06-032-8

3. Gairės. Sudarė Daujotytė, V., Šliogeris, A. Kaunas, 1992, UDK 82(091) (051) 888.2(051)

4. GENIUŠAS, J., GABULAITĖ, E. Dramatizacija ir įscenizavimas – mokymo priemonė.Vilnius, 1999,

ISBN 9955-20-098-7

5. GIBSON, R. Ką veikti per atostogas. Vilnius, 2006, ISBN 9955-24-198-5

6. HANSSEN, M. E priedai. Vilnius, 2011, ISBN 978-609-403-222-6

7. KAZRAGYRĖ, V. Priešmokyklinio amžiaus vaikų vaidybos gebėjimų ugdymas. Vilnius, 2008, ISBN 978-9955-20-346-9

8. KEMPINAS, J. Prieš ištariant žodį : metodinis leidinys / Klaipėda, 2001, UDK 792.

071.071.2(075.8)

9. KAZLENINOVA, I., ČARELIS, E. Kalbos balso lavinimas. Vilnius, 2001, ISBN 9986-954-01-0

10. KUČINSKAS, A. Teatro ir kino muzika: teorinės medžiagos konspektas. Vilnius, 2011, ISBN 978-

609-401-092-7

11. Kūrybos karuselė. Sudarė Andrašūnienė, D., Stropaitienė, D., Ramanauskienė, D. Vilnius, 2009, ISBN

978-9955-722-33-5

12. LABANAUSKAS, L., ROKAITĖ, R. Vaikų dietologija. Kaunas, 2009, ISBN 978-9955-9978-5-6

13. Lietuvių etninės kultūros bruožai. Sudarė Borusevičienė N. Šiauliai, 2001, ISBN 9955-418-51-6

14. MAKAUSKIENĖ, N. Sveikų vaikų mityba. Mokomoji knyga. Vilnius, 2002, ISBN 9955-9418-9-8

15. MATULAITIENĖ, S. Poezijos gramatika. Vilnius, 2000, ISBN 9986-453-73-9

16. MIELKUVIENĖ, B., GEDMANTIENĖ, E. ir kt. Technologijos. Kulinarija 5, 6, 7, 8 kl. Vilnius, 2000,

ISBN 9955-405-00-7

17. MIELKUVIENĖ, B., RUZGIENĖ, R. Valgius gamina vaikai. Kaunas, 1992, UDK 641.562

18. NAUCKŪNAITĖ, Z. Iškalbos mokymas. Kaunas, 2001, ISBN 5-430-02492-9

19. NOSEVIČIŪTĖ, S. Scenos kalba. Kaunas, 1987, UDK 792.028 82.085.23

20. PAULAVIČIŪTĖ, A. Renginių organizavimo ABC, Vilnius, 2002, ISBN 9955-497-05-X

21. PRESKENIENĖ, E. Žodžio meno pagrindai. Šiauliai, 1999, UDK 372.4075

22. RAKAUSKAS, A. Gustavo receptai. Vilnius, 2011, UDK 654.197(474.5)(086.8)

23. REINHARD, T. Vertingiausi maisto produktai. Vilnius, 2012, ISBN 978-9955-21-321-5

24. SEDEREVIČIŪTĖ, Ž. Stalo serviravimas. Elgesys prie stalo. Vilnius, 2008, ISBN 9955-595-09-4

25. SEGARRA, M. Makaronai ir picos: paprasti valgių gaminimo receptai mažiesiems. Kaunas, 2004,

ISBN 5-430-03947-0

26. ŠURKIENĖ, G., STUKAS R. Įvairaus amžiaus vaikų mityba ir jos vertinimas. Mokomoji knyga.

Vilnius, 2003, ISBN 9986-19-564-0

27. TŪTLYTĖ, R. Eilėraščio skaitymas. Vilnius, 2001, ISBN 9986-453-93-3

28. UGINČIENĖ, J. Smaližių svetainėse. Kaunas, 1996, ISBN 5-430-02027-3

29. UGINČIENĖ, J. Viešnagė senolių pastogėje. Vilnius, 1999, ISBN 9986-00-156-0

30. Vaikų vaišės kasdien ir per šventes.Parengė Marcinkevičienė, R. Vilnius, 2004, ISBN 9986-00-389-X

31. VAIGAUSKAITĖ, D. Balso lavinimo technika. Klaipėda, 2005, ISBN 9955-18-042-0

32. ВЫГОТСКИЙ, Л.С. Педагогическая психология. Мaskva, 1991, ISBN 5-7155-0358-2