SPORTINIS JUDĖJIMAS IR JO VALDYMAS

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETASSPORTO IR SVEIKATOS FAKULTETAS

SPORTO METODIKOS KATEDRA

Darius Radžiukynas

SPORTINIS JUDĖJIMAS IR JO VALDYMAS

Monografija

Vilnius, 2013

UDK 796 Ra93

Apsvarstyta Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fa‑kulteto Sporto metodikos katedros posėdyje 2012 m. spalio 24 d. (protokolo Nr. 28‑1), Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto ta‑rybos posėdyje 2012 m. lapkričio 29 d. (protokolo Nr. 02‑6) ir rekomenduota spausdinti.

Recenzavo:prof. habil. dr. Juozas Saplinskas (Vilniaus universitetas),prof. habil. dr. Kazys Milašius (Lietuvos edukologijos universitetas),doc. dr. Linas Tubelis (Lietuvos edukologijos universitetas),doc. dr. Ramunė Žilinskienė (Vilniaus universitetas)

© Darius Radžiukynas, 2013© Leidykla „Edukologija“, 2013

ISBN 978‑9955‑20‑830‑3

3 |

TURINYS

ĮVADAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

1. SPORTINIS JUDĖJIMAS IR JĮ SKATINANTYS VEIKSNIAI . . . . 71.1. Sportinio judėjimo turinys ir jo vertinimas . . . . . . . . . . . . . . 71.2. Treniruotis skatinantys veiksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 311.3. Edukacinė sporto funkcija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53

2. LENGVAATLEČIŲ JUDĖJIMO SISTEMINIS VALDYMAS . . . . . 582.1. Lengvaatlečių judėjimo ypatumai skirtingais

sportinės brandos etapais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 582.2. Lengvaatlečių treniruočių sisteminis pedagoginis valdymas . . . 722.3. Šuolininkų į tolį, trumpųjų nuotolių bėgikų,

šuolininkių į aukštį judesių valdymas . . . . . . . . . . . . . . . . 80

3. ŽAIDĖJŲ JUDĖJIMAS IR JO VALDYMAS . . . . . . . . . . . . . . .1073.1. Krepšininkų (‑ių) judėjimo vertikalia kryptimi

galimybės ir gebėjimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1103.2. Krepšininkų judėjimo vertikalių šuolių kinematiniai ir kinetiniai rodikliai šokant su kamuoliu ir be jo . . . . . . . . . 1163.3. Lengvaatlečių ir žaidėjų judėjimo įvairiomis kryptimis bendrieji ir skiriamieji požymiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1373.4. Judėjimo gebėjimų vertinimas pagal horizontalios

ir vertikalios krypties šuolius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .1423.5. Metų treniruočių ir akademinių pratybų poveikis

sportininkų judėjimo gebėjimams . . . . . . . . . . . . . . . . . .151

APIBENDRINIMAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .168

IŠVADOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .173

LITERATūRA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .175

SUMMARY . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .188

5 |

ĮVADAS

Žmogaus visas gyvenimas – tai judėjimas. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad gyvybė – tai judėjimas – kuo didesnis judėjimas, tuo daugiau gyvybės. Žmo‑gaus judėjimas – tai integraliai veikianti sistema, apimanti biologinį bei me‑chaninį kūno judėjimą, kuriuos valdo centrinė nervų sistema ir aukščiausia psichinės veiklos forma – mąstymas. Kiekviename amžiaus tarpsnyje – nuo vaikystės iki gilios senatvės – judėjimo priežastys ir pasekmės yra įvairios: vaikystėje mokomasi judėti, paauglystėje judėjimas tobulėja, jaunystėje jis yra kokybiškiausias, o senstant judėjimo gebėjimai pradeda silpnėti. Tai dės‑ningas žmogaus biologinės brandos procesas. Žmogaus judėjimą tiria daug mokslo šakų: anatomija, fiziologija, biologija, mechanika ir kt. Pagrindinė žmogaus judėjimo socialinė priežastis yra įvairūs jo poreikiai, į kuriuos įeina ir sportinis judėjimas. Sportas vis ryškiau skatina žmonių socialinį aktyvu‑mą, kompetencijų ugdymą, vertybinę orientaciją, saviraišką, saviugdą.

Pagrindinė sporto praktinė raiškos forma yra kūno judėjimas. Kiekviena sporto šaka pasižymi tik jai būdingais įvairių krypčių judesiais ir veiksmais, kurių veiksmingumą lemia kūno judėjimo momentinis, maksimalusis greitis, pagreitis, galingumas bei judesių tikslumas.

Pagrindinis daugumos sporto šakų sportininkų mechaninio judėjimo tikslas yra nugalėti Žemės traukos jėgą ir įgyti erdvės ir laiko pranašumą prieš varžovus. Įveikti Žemės traukos jėgą galima tik atsispyrus nuo atramos panaudojus didesnę jėgą, palyginti su Žemės traukos jėga. Atramos reakcijos jėga įvairiose atramos fazėse yra nevienoda ir priklauso nuo sportinio judesio turinio (Radžiukynas, 1997).

Pagrindinė kūno judėjimo priežastis yra jėga (Latash, Zatsiorskij, 2001; Muckus, 2006). Jėgos impulso dydis, jos vektorius atsispyrimo nuo atramos metu lemia biomechaninių parametrų rodiklius, kūno judėjimą įvairiomis kryptimis. Įvairių sporto šakų sportininkų judėjimo veiksmingumas pri‑klauso nuo kūno padėties, horizontalaus ir vertikalaus kūno judėjimo greičio, išorinio pasipriešinimo dydžio bei kitų veiksnių, taip pat nuo fizinių krūvių trukmės ir intensyvumo (Mero, Komi, 1985; Mann, Herman, 1985; Aura, Vii‑tasalo, 1989; Nilsson, 1990; Bruggemann, Loch, 1992; Fitts, 1991, 1994; Enoka, 1994; Canavan et al., 1996; Skurvydas, 1999; Humphrey et al., 2000; Latash, Zatsiorskij, 2001; Стеблецов, 2002; Čoh, Mikuž, 2002; Пьянзин, 2004; Sat‑

Sportinis judėjimas ir jo valdymas

| 6

kunskienė ir kt., 2005; Muckus, 2006; Radžiukynas ir kt., 1997, 2003, 2004, 2006, 2010; Žilinskienė, 2008).

Pažymėtina, kad trijų lengvosios atletikos rungčių – trumpųjų nuotolių bėgimo, šuolio į tolį ir šuolio į aukštį – rezultatai informatyviausiai parodo sportininkų judėjimo horizontalia, vertikalia kryptimis gebėjimus. Opti‑malus šių dviejų kūno judėjimo krypčių ir greičių panaudojimas yra ne tik racionalios technikos požymis, bet ir vienas pagrindinių sporto rezultatus le‑miančių veiksnių (Radžiukynas, 1997; Streckis ir kt., 2002; Žilinskienė, 2003; Čoh, Mikuž, 2002; Satkunskienė, Stanislovaitis, 2004; Satkunskienė, Rauktys, 2007).

Krepšininkų judėjimo aktyvumą žaidimo metu labiausiai lemia žaidimo taktika ir taisyklės. Nuo to priklauso ir individualus fizinis, techninis, takti‑nis rengimas. Pagrindinės krepšininkų lokomocinio judėjimo formos yra bė‑gimas ir šuoliai, greiti vienkartiniai ir trumpalaikiai intensyvūs įvairių kryp‑čių judesiai ir veiksmai be kamuolio ir su juo (Gedvilas, 1999; Karipidis et al., 2001; Butautas, 2002; Čižauskas, 1996, 2003; Stonkus, 1987, 1998, 2001, 2003; Balčiūnas, Karčiauskas, 2003), kurie gali užtikrinti erdvės ir laiko pranašumą žaidimo metu (Karipidis et al., 2001; Stonkus, 2003; Radžiukynas ir kt., 1994, 1999, 2003, 2004, 2007, 2010). Šie sportinio judėjimo aspektai dar mažai tyri‑nėjami ir aptariami.

Aktualu žinoti, kaip kinta įvairaus judėjimo kinematiniai ir kinetiniai ro‑dikliai, kurie parodo skirtingų sporto šakų, skirtingo amžiaus, lyties ir meis‑triškumo sportininkų treniruočių proceso ir varžybinės veiklos veiksmingu‑mą. Tokios krypties tyrimai suteiks naujų žinių apie sportininkų judėjimo įvairovę bei sportininkų rengimo proceso valdymą. Svarbūs ir socialiniai, ir sportiniai poreikiai, skatinantys rinktis įvairias sporto šakas, treniruotis ir siekti sportinių rezultatų.

Tyrimo tikslas – tirti skirtingo amžiaus, lyties, meistriškumo, sportinin‑kų (lengvaatlečių ir žaidėjų) sportinį judėjimą ir valdymo ypatumus.

Monografijoje pateikti autoriaus neskelbti ir jau publikuoti, taip pat ir kitų mokslininkų tyrimų rezultatai, kurie skelbti užsienio ir Lietuvos mokslo dar‑bų leidiniuose, įtrauktuose į tarptautines duomenų bazes, skaityti pranešimai Lietuvos ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose.

Leidinys gali būti naudingas universitetų sporto specialybių studentams, magistrantams, doktorantams, treneriams, sportininkams.

7 |

1. SPORTINIS JUDĖJIMAS IR JĮ SKATINANTYS VEIKSNIAI

Žmogaus judėjimas yra vienas sudėtingiausių reiškinių pasaulyje. Yra dvi žmogaus judėjimo formos: mechaninė ir biologinė. Mechaninis judėjimas – tai kūno padėties kitimas kito kūno atžvilgiu. Mechanine judėjimo forma pasireiškia visi žmogaus išoriniai judesiai. Šio judėjimo veiksmingumą gali‑ma paaiškinti bendrais mechanikos dėsniais bei tyrimų metodais (Daniše‑vičius, Gonestas, 2001; Muckus, 2006). Biologine judėjimo forma pasireiškia visų organizmo funkcinių sistemų veikla. Sportininkų biomechaninį judė‑jimą nulemia raumenų funkcinė veikla (Saplinskas, 2004; Skurvydas, 1997, 2000, 2010).

1.1. Sportinio judėjimo turinys ir jo vertinimas

Sportinio judėjimo samprata. Judėjimo sąvoka turi daug reikšmių. Daug judėjimo rūšių ir formų vyksta žmogaus organizme: medžiagų judėjimas kūno viduje (cirkuliacija), kraujo judėjimas (kraujotaka), kūno matmenų didėjimas (augimas). Taip pat yra judėjimas veikiant raumenims, dėl kurių vyksta kūno formos pokyčiai; viso organizmo judėjimas, kai keičiama buvimo vieta erdvė‑je (lokomocija).

Egzistuoja ir socialinio judėjimo samprata – tai visuomeninis žmonių ak‑tyvumas politikos, meno, mokslo ir kitose srityse. Judėjimas kaip sąvoka turi ir filosofinę sampratą – tai materijos egzistavimo forma. Visų gyvybės mokslų (biologija, botanika, zoologija, genetika, mikrobiologija, molekulinė biologija, biofizika, biochemija) bendras požymis, o kartu ir tyrimo objektas yra gyvų organizmų judėjimas. Žmogaus judėjimo turinį lemia socialinės, buitinės są‑lygos, darbinės veiklos pobūdis, laisvalaikio turinys. Jo judėjimo galimybės priklauso nuo kūno sandaros, amžiaus, atramos ir judėjimo organų galimy‑bių, organizmo funkcinių sistemų pajėgumo, sukauptos energijos panaudoji‑mo ir kt. (Skurvydas, 2010).

Judėjimas, kaip sporto sąvoka, Sporto terminų žodyne (2002) įvardijamas kaip socialinis reiškinys, žmogaus fizinių ir dvasinių galių plėtojimas, api‑mantis įvairias fizinio aktyvumo kryptis. Sportas, kaip ir kiti gyvybės moks‑


| 8

lai, tiria žmogaus judėjimą, nes žmogaus fizinių ir dvasinių galių plėtojimas iš esmės yra speciali judėjimo forma.

Tokiu būdu sporto praktinė raiškos forma yra žmogaus sportinis judėji‑mas. Šio judėjimo įvairovę lemia pedagoginis ugdymosi procesas (treniravi‑mo sistemos), skatina socialiniai, sportiniai ir kiti interesai.

Žmogus sportuodamas juda labai įvairiai. Sportinis judėjimas turi tik jam būdingą turinį ir formas. Jo turinį sudaro ir lemia įvairių sporto šakų judesiai, mokymo ir treniruočių programos, o judėjimo formų įvairovė atsiskleidžia treniruočių ir varžybų metu.

Kiekviena sporto šaka pasižymi tik jai būdingais sportiniais judesiais ir veiksmais. Veiksmas – tai baigtinis veikimo tarpsnis, o judesys – to veiksmo dalis. Atsižvelgiant į tai, sporto šakas galima susisteminti pagal kai kuriuos požymius:

• judėjimo cikliškumą: ciklinės, aciklinės, mišrios;• varžybinę veiklą: individualios, komandinės, dvikovės;• trukmę: vienkartinės, trumpos, vidutinės ir ilgos;• judesių sudėtingumą: nesudėtingos ir sudėtingos;• sąveiką su varžovu: tiesioginė ir netiesioginė;• energijos gamybą ir panaudojimą; baltymų, angliavandenių, riebalų ir

kt. panaudojimo santykį; anaerobinį, anaerobinį glikolitinį, aerobinį energijos gamybos būdus.

Pagrindinis sportinio judėjimo tikslas yra reguliarios treniruotės, dalyva‑vimas varžybose sistemingai siekiant optimalių sportinių rezultatų. Žmogaus judėjimas, neturintis šių požymių, atlieka kitas socialines, kultūrines, sveika‑tinimo, gydomąsias funkcijas.

Ypač daug įvairių ir sudėtingų judesių sportininkai atlieka žaisdami įvai‑rius sportinius žaidimus (krepšinį, futbolą, rankinį ir kt.), taip pat atlikdami lengvosios atletikos įvairių rungčių pratimus.

Edukacinė sportinio judėjimo samprata. Pagrindinė sporto edukacinė ugdomoji funkcija yra sportinis judėjimas. Sportinis judėjimas kaip ugdymosi procesas plėtoja specialiuosius sportinius gebėjimus, žmogaus socialinius in‑teresus, kartu tobulina mechaninį ir biologinį judėjimą (1 pav.).

Sportinio judėjimo ugdomasis poveikis vyksta grįžtamosios informacijos principu. Iš vienos pusės, jis sudaro galimybes sportuojančiųjų kompetencijų raiškai sportinėje veikloje, o iš kitos – grįžtamoji informacija sudaro teorines

9 |

1. Sportinis judėjimas ir jį skatinantys veiksniai

ir praktines prielaidas jo pažinimui tobulinti arba naujam sportinio judėjimo turiniui ir formoms kurti.

Edukaciniai sportinį judėjimą tobulinantys veiksniai apima: • įvairių sporto judesių ir veiksmų mokymo programas;• įvairių sporto šakų treniruočių sistemas, programas, pratybų turinį,

individualias užduotis;• įvairių sporto šakų varžybų sistemas ir programas (Katinas, Vilkas,

1993; Karoblis, 1999, 2005; Ivinski, 2001; Skurvydas, 2010).

Sportinis judėjimas

Įvairių sporto šakų judesiai ir veiksmai

Sportinio judėjimo turinio ugdomoji raiška.

Reglamentuotos treniruočių ir varžybų programos

Sportinio ugdomojo proceso poveikio kryptys

Socialinis aktyvumas Asmenybės

edukacinė

Sportinėreprezentacija

Mechaniniojudėjimo

tobulėjimas

Biologinio judėjimo

tobulėjimas

Sportinis asmenybės ugdymas

1 pav. Edukacinis sportinio judėjimo turinys

Sportininko asmenybės ugdomoji raiška sportinio judėjimo procese yra universali, ugdanti kompetencijas:

• sportines – gebėjimus varžytis, nugalėti, kilniai elgtis su varžovais;• socialines – gebėjimus bendrauti, bendradarbiauti, kūrybiškai veikti;


| 10

• pedagogines – gebėjimus mokytis ir tobulinti sportinius judesius, save pažinti, realizuoti;

• edukacines – gebėjimus save pažinti, ugdytis, išreikšti;• psichologines – gebėjimus pažinti ir valdyti psichinius procesus;• mechanines – gebėjimus pažinti ir valdyti įvairius judesius;• biologines – gebėjimus pažinti ir įvertinti biologinio judėjimo pokyčius,• sveikatos – gebėjimus suprasti ir įvertinti sportinio judėjimo poveikį

sveikatai;• filosofinius – gebėjimus suprasti savosios būties prasmę sportinėje vei‑

kloje.Sportinio judėjimo valdymas vyksta panaudojant:• sporto treniruočių ir varžybų sistemas (sporto šakų treniruočių pro‑

gramos);• analizuojant ir įvertinant sportinių judesių techniką (judesių kinemati‑

niai ir kinetiniai rodikliai);• nustatant psichofiziologinės veiklos ypatumus (organizmo funkcinių

sistemų rodikliai),• racionaliai panaudojant energiją (energijos šaltinių kaupimas ir panau‑

dojimas);• optimaliai panaudojant racionalaus ir emocinio proto sąveiką (gebėji‑

mas mąstyti ir gebėjimas jausti);• optimaliai įgyvendinant asmenines kompetencijas.Judesių valdymas – tai sudėtinga sistema, kurios turinį lemia daug veiks‑

nių. Yra daug judesių valdymo teorijų, kuriomis galima pagrįsti sportinės veiklos turinį bei jos veiksmingumą (Skurvydas, 2010):

1) refleksinė;2) hierarchinė – judesiai vyksta hierarchine tvarka;3) motorinės programos teorija – CNS programa;4) sistemų teorija – valdymas tai sudėtinga sistema;5) dinaminė judesių valdymo teorija – judesių valdymo mechanizmai yra

save valdantys;6) informacinė judesių valdymo – judesių efektyvumas priklauso nuo in‑

formacijos;7) tikslinga judesių valdymo teorija – tai tikslinga CNS veikla sujungiant

visus mechanizmus.

11 |


8) ekologinė judesių valdymo teorija – aplinkos įtaka judesių valdymui.Judesių valdymo teorijų taikymas praktikoje priklauso nuo sporto šakos

specifikos, sportininkų amžiaus, lyties, meistriškumo, socialinių, geografi‑nių, gamtinių sąlygų, individualių gebėjimų, genetinės prigimties, pedago‑ginių ugdomųjų užduočių (Armstrong, 1992; Milašius, 1997; Bompa, 1999; Radžiukynas ir kt., 2004, 2007; Stanislovaitis, 1998, 2008).

Cikliniuose pratimuose (bėgimas, ėjimas, plaukimas, slidinėjimas ir kt.) daugiau svarbi hierarchinė judesių valdymo teorija, nes nuolat pasikartoja tokios pat hierarchinės sekos judesiai. Tikslingoji, informacinė, valdymo teo‑rijos didžia dalimi lemia žaidimų judesių mokymą ir žaidimo veiklą. Ekolo‑ginių judesių valdymo teorija lemia beveik visų sporto šakų judesių mokymą ir varžybinę veiklą, nes besikeičiančios geografinės, klimatinės, aplinkos są‑lygos tikslina pedagoginių ugdomųjų programų turinį ir metodiką, varžybų sistemas, jų vykdymo tvarką bei organizavimą.

Skirtingų judesių valdymo teorijų taikymas praktikoje kryptingai lemia organizmo funkcinių sistemų veiklą. Sportininko kūnas juda kaip vientisa biomechaninė sistema, tačiau atsižvelgiant į sporto šakų specifiką, atskirų kūno dalių aktyvumas būna skirtingas. Tačiau kai kurioms sporto šakoms yra būdingas vienas bendras požymis – tai tiesioginė sąveika su atrama, su sportiniu įrankiu. Yra keturios sąveikos rūšys: gravitacinė, elektromagneti‑nė, stiprioji ir silpnoji. Gravitacinė sąveika sukelia objektų tarpusavio trau‑ką, proporcingą jų masėms. Gravitacijos jėga yra traukos jėga, kuri suteikia visiems kūnams svorį traukdama juos link Žemės centro. Dėl gravitacinės sąveikos žmogus negali atitrūkti nuo žemės, jeigu traukos jėga yra didesnė už sportininko kūno sunkio jėgą. Sportininko sąveikos su atrama metu atsiranda atramos reakcijos jėga, kuri įvairiose atramos fazėse yra nevienoda, priklauso nuo sportinio judesio turinio. Sportininkas, sąveikaudamas su atrama, valdo kūno judesius ir suteikia jam (arba atskiroms jo dalims) atitinkamą judėjimo greitį, jėgą, galingumą, laiką ir kryptį (Radžiukynas ir kt., 1993, 1994, 1995, 2010; Latash, Zatsiorskij, 2001; Muckus ir kt., 1999, 2006). Yra įvairūs sąvei‑kos su atrama variantai, kuriuos lemia sporto šakų specifika, treniruočių ir varžybų programos: 1. Kūnui esant statinėje, dinaminėje ir mišrioje padėtyje; 2. Su išoriniu pasipriešinimu ir be jo; 3. Abiem, kairiąja, dešiniąja kojomis; 4. Rankomis – abiem, kairiąja, dešiniąja; 5. Mišriai – kojomis ir rankomis; 6. Sėdint, gulint.


| 12

Ypač sudėtingas sportinis judėjimas yra tada, kada sportininkas, sąveikau‑damas su atrama, turi įveikti ne tik Žemės traukos jėgą, išorinį pasipriešini‑mą, bet ir valdyti sportinį įrankį (žaidimai) arba nugalėti varžovo pasiprieši‑nimą.

Apibendrinamai galima teigti, kad egzistuoja kryptinga sportinio judėji‑mo pažinimo seka:

• sportinio judėjimo tikslas – erdvės, laiko, judesių tikslumo pranašumas;• sportinio judėjimo turinys – įvairių sporto šakų judesiai ir veiksmai;• sportinio judėjimo priežastis – jėga; • jėgos poveikio pasekmė – momentinis ir absoliutus įvairių krypčių grei‑

tis ir pagreitis, galingumas, išorinio pasipriešinimo įveikimas;• sportinio judėjimo trukmė ir intensyvumas – reglamentuota varžybų

taisyklėmis ir treniruočių programomis;• sportinio judėjimo sąlyga – sąveika su atrama, varžovu, sportiniu įran‑

kiu.• judesių ir veiksmų tikslumas – fizikiniai dydžiai ir vienetai; • sportinio judėjimo pasekmė – sportiniai rezultatai ir jų kaita.Psichofiziologinis judėjimo valdymas. Smegenų veikla. Nervų sistema

priima ir apdoroja informaciją, reguliuoja ir koordinuoja kitų organų ir siste‑mų veiklą, valdo kūno judesius, atlieka atminties, mokymosi, kalbos ir mąs‑tymo funkcijas.

Smegenų žievė – kaktinė, viršugalvinė, pakaušinė ir smilkininė skiltys. Viršugalvinę skiltį kerta centrinė vaga. Į priekį nuo jos yra motorinė (judėji‑mo) žievė, už jos – somatosensorinė (kūno jutimų) žievė. Pakaušinėje skiltyje yra regos žievė. Smegenų žievė (mąstančiosios smegenys) – minties buveinė – suvokia ir susieja viską, ką užfiksuoja jutimo organai, geba išmokti ir atsi‑minti. Smegenų kamienas reguliuoja kvėpavimą, medžiagų apykaitą, valdo stereotipines reakcijas ir judesius, bet negali mąstyti ir išmokti. Dvisluoksnė smegenų žievė „planuoja“, supranta pojūčius, koordinuoja judesius. Migdoli‑nis kūnas, atsakingas už emocijas, yra jų atminties saugykla. J. Le Doux (1992) pirmasis nustatė lemiamą migdolinio kūno reikšmę emocinėms smegenims. Jis atskleidė, kad migdolinis kūnas gali valdyti mūsų veiksmus net tuo metu, kai mąstančiosiose smegenyse – naujojoje smegenų žievėje – dar tik gimsta pirmieji veiklos požymiai. J. Le Doux ištyrė emocijų nervinius takus aplen‑kiančius naująją smegenų žievę. Paaiškėjo, kad, gavęs papildomus migdolinio

13 |


kūno signalus, smegenų kamienas imasi veiklos; sustabdo jau pradėtus, bet su pavojumi nesusijusius raumenų judesius, paspartina širdies ritmą, pakelia kraujospūdį, sulėtina kvėpavimą. Kiti signalai parengia raumenis atitinkamai veiklai, tuo pat metu smegenų žievės atmintis skatina atitinkamą informaci‑ją – atsikratyti pašalinių minčių. Tankus migdolinio kūno nervinių jungčių tinklas leidžia netikėto pavojaus akimirką užvaldyti visas smegenis, įskaitant ir racionalųjį protą, ir joms vadovauti. Minėtas autorius atrado mažą neuronų pluoštelį, trumpesniu keliu tiesiogiai jungiantį gumburą su migdoliniu kūnu, kuris leidžia jam tiesiogiai priimti kai kuriuos jutimo organų siunčiamus si‑gnalus ir reaguoti anksčiau, negu naujoji smegenų žievė spės juos priimti ir įvertinti. Tokiu būdu migdolinis kūnas gali liepti žmogui reaguoti akimirks‑niu, kol geriau informuota naujoji smegenų žievė neskubėdama parengs geres‑nį veiksmų planą. Šio autoriaus nuomone, jausmai turi savo protą. Migdolinis kūnas gali paskatinti emocinę reakciją smegenų žievės centrams nesuspėjus gerai suvokti, kas vyksta (Le Doux, 1992).

Somatinė‑motorinė sistema valdo kūno judesius ir pozą, paprastesnius ju‑desius tvarko nugaros smegenys, o sudėtingiausius – dar ir motorinė žievė, smegenėlės, smegenų kamienas, smegenų pamato mazgai. Ėjimo judesius su‑kuria smegenų judėjimo generatoriai, kuriuos valdo smegenų kamienas ir kei‑čia sensorinis grįžtamasis ryšys. Smegenėlės atlieka tris motorines funkcijas: planuoja ir pradeda judesį, koordinuoja judesius, palaiko pozą ir pusiausvyrą. Šios funkcijos atliekamos kartu su smegenų pamato mazgais ir smegenų ka‑mieno branduoliais, kurie, gavę signalą, siunčia įsakymus nugaros smegenų motoneuronams. Amono ragas, galintis įvertinti priimamų jausmų signalus, kiekvieno potyrį ir jo sąveiką su naująja smegenų žieve, yra emocinio intelek‑to pamatas. Sportinis judėjimas vyksta sąveikaujant racionaliajam ir emoci‑niam protui. Racionalusis protas kuria visas sportinio judėjimo programas, tobulina jų turinį ir adaptuoja prie varžybinės veiklos sąlygų. Tai pedagoginio ugdomojo proceso rezultatas, kurio metu mąstome, kuriame, svarstome, pri‑imame optimalius sprendimus ir veikiame. Emocinis protas – tai impulsyvi, galinga, kartais galbūt nelogiška žinojimo ir veiklos sistema, kuri pasireiškia dar nesuspėjus gautus signalus ir informaciją išanalizuoti racionaliajam pro‑tui (Le Doux, 1992; Goleman, 1995).

Kaip teigia D. Golemanas (1995), šie du protai – emocinis ir racionalu‑sis – dažniausiai veikia sąveikaudami, persipindami, suliedami skirtingus pa‑


| 14

saulio pažinimo ir mokėjimo jame elgtis būdus. Emocinis siunčia signalus ir informaciją racionaliajam protui, pastarasis juos tobulina, o kartais emocijų „pranešimas“ vėluoja. Šio autoriaus nuomone, jausmai svarbūs protui, pro‑tas – jausmams. Tačiau aistroms pažeidus pusiausvyrą emocinis protas pai‑ma viršų ir nuslopina racionalųjį protą. Jausmai ir mąstymas linkę „kariauti“. Kodėl taip yra? Tai lemia smegenų augimas ir jų funkcijų raida. Per milijonus metų smegenys augo iš apačios į viršų – aukštesniesiems centrams vystantis iš žemesniųjų, senesniųjų. Primityviausia žmogaus smegenų dalis yra smege‑nų kamienas, sudarantis stuburo smegenų viršutinę dalį. Emociniai centrai išsivystė iš primityviausių šaknų, smegenų kamieno, o iš emocinių centrų – mąstančiosios smegenys, arba naujoji smegenų žievė, sudaranti viršutinį sme‑genų sluoksnį. Tas faktas, kad mąstančiosios smegenys „išaugo“ iš emocinių, patvirtina proto ir jausmo ryšį (Goleman, 1995).

Pati seniausia mūsų emocinio gyvenimo užuomazga glūdi uoslės pojūty‑je. Senieji emociniai centrai išaugo ganėtinai dideli ir apjungė visų smege‑nų kamieną, vadinamą limbine sistema. Evoliucijos metu pastaroji sistema ištobulino du gebėjimus – išmokti ir atsiminti. Maždaug prieš šimtą milijonų metų pradėjus vystytis žinduolių smegenims virš plonos dvisluoksnės smege‑nų žievės susidarė nauja smegenų žievė, kuri nepaprastai sustiprino žmogaus intelektines galias. Naujoji smegenų žievė – tai minties buveinė, joje yra cen‑trai, suvokiantys ir susiejantys viską, ką užfiksuoja jutimo organai. Ji papildo jausmą supratimu, koks jis yra, suteikia vaizduotę, galimybę suvokti idėjas, simbolius, kurti meną, kultūrą, civilizaciją. Šių dviejų protų sąveikos ypatu‑mai sportinėje veikloje (ypač žaidimuose) labai svarbūs, tačiau mažai tyrinėti (Goleman, 1995).

Sportiniai žaidimai (krepšinis, futbolas, rankinis, tinklinis ir kt.) yra spor‑to šakos, kur ypač sudėtingas sportinis judėjimas. Šių sporto šakų sportinin‑kams nepakanka tobulų judėjimo gebėjimų, bet dar ypač svarbu šiuos gebėji‑mus įgyvendinti valdant kamuolį, sąveikaujant su individualiu varžovu ir jo komanda bei savo komandos žaidėjais. Tai yra sudėtinga judėjimo gebėjimų, mąstymo, specialaus kūrybinio bendravimo, savianalizės, saviraiškos forma, pasireiškianti tobulais laiku atliekamais, tiksliais, rezultatyviais judesiais su kamuoliu ir be jo, pozityviai veikianti žaidimo veiklą. Tokia integrali sporti‑nė, kūrybinė veikla parodo sportininkų specialiųjų kompetencijų lygį. Jų for‑mavimas panaudojant įvairias sportines edukacines programas yra pagrindi‑

15 |

nis sportinės veiklos tikslas. Tokios veiklos veiksmingumą galima paaiškinti, įvertinti, koreguoti pritaikant pedagoginius, mechaninius ir biologinius tyri‑mų metodus.

Judėjimo mechanika. Sportininkų judėjimo sudėtinės dalys – veiksmai ir judesiai – vertintini kaip integraliai veikianti sistema.

Sportininko judėjimas iš statinės padėties įmanomas tik panaudojus jo kūne esančią cheminę energiją, kuri vykstant metabolizmo procesui virsta mechanine energija. Toliau judėjimą lemia kinetinė energija, kurios dydis kinta atsižvelgiant į kūno judėjimo greitį. Kuo didesnis šių energijos šaltinių potencialas, tuo stipresne jėga galima atsispirti nuo atramos, veiksmingiau judėti, įgyti didesnį erdvės pranašumą per limituotą laiką. Tai pagrindinė sportininkų judėjimo priežastis ir pasekmė. Energijos formų panaudojimo santykis priklauso nuo sportinio judėjimo turinio. Žmogaus kūno judesio atlikimo turinys susijęs su lokomociniu judėjimu, nervų ir raumenų veikla bei koordinacija ir judesių struktūros formavimu. Pagrindiniai kūno judesių atlikimo darbo mechanizmai yra: raumenų gebėjimas susitraukti, raumenų darbo suderinimas pasitelkus nervinius impulsus ir centrinės nervų sistemos veiklą, žmogaus paveldėtų elementarių judesių ir orientacijos refleksai, rau‑menų tamprumas, racionali raumenų įsijungimo į darbą seka, raumenų siste‑mos tonusas (Saplinskas, 2004; Skurvydas, 2010).

Šie pagrindiniai nervų ir raumenų darbo mechanizmai yra svarbiausi at‑liekant sporto judesius. Treniruojantis tobulėja jų funkcinis lygis, gerėja ju‑desių koordinacija, energijos panaudojimas. Nervų ir raumenų sistemos ge‑riau reguliuoja raumenų susitraukimus, judesiai atliekami tiksliai, reikiama trajektorija ir t. t. Sporto šakų judesių struktūra formuojasi atliekant įvairius specialius pratimus. Taip vyksta ir visų organizmo funkcinių sistemų prisitai‑kymas prie specifinių treniruočių sąlygų. Formuojantis ir tobulėjant judesių struktūrai, jie tampa kokybiškesni, efektyvesni, racionalesni ir rezultatyvesni. Sportininkas, atlikdamas sportinius judesius, kovoja su gravitacijos, inerci‑jos, išorinėmis ir vidinėmis jėgomis. Išorinės jėgos – tai jėgos, kurias sukelia kitų kūnų poveikis žmogaus kūnui (atrama, sportiniai įrankiai, kiti žmonės, aplinka). Vidinės jėgos atsiranda sąveikaujant atskiroms kūno dalims. Jos gali pakeisti atskirų kūno dalių tarpusavio išsidėstymą. Išskirtiniai sportinių ju‑desių požymiai yra jų atlikimo greitis ir jėga (Komi, 1987, 1992; Hakkinen, 1994).



| 16

Sportinių judesių atlikimo greičio didinimas yra vienas iš svarbiausių sporto treniruočių ir varžybų efektyvumo būdų. Tačiau ne visose sporto ša‑kose vien tik greitai atlikdami judesius pasieksime gerų rezultatų. Reikalinga, kad sportininko kūnas arba greitai judėdamos atskiros jo dalys turėtų ir dide‑lį galingumą, pagreitį, kurie negalimi be jėgos (Hakkinen, 1994).

Sportinis judėjimas apima viso kūno dalių – raumenų, sausgyslių, raiš‑čių – veiklą. Atsižvelgiant į sporto šakos judesių ypatumus, fizinis krūvis atskiroms raumenų grupėms yra nevienodas. Atskirų veiksmų ir judesių at‑likimas yra sudėtingas procesas. Smegenyse kilę nerviniai signalai sužadina ir sinchronizuoja raumenis, tada jie sukuria mechaninę energiją, priverčia kaulus judėti, kūno dalis suktis apie sąnarius arba visą kūną judėti įvairio‑mis kryptimis. Šie signalai į raumenis keliauja nugaros smegenimis ir nervi‑nėmis ląstelėmis, kurios jungiasi su kiekviena raumens skaidula. Nerviniai signalai sukelia neurotransmiterių (cheminių medžiagų, susijungiančių su raumenų ląstelių receptoriais) išsiskyrimą. Tai paskatina ypatingas struktū‑ras, vadinamas organoidais, išskirti kalcio jonų, kurie sužadina susitraukti raumenų gijas ir atitinkamus raumenis. Pasibaigus raumens veiksmui, kal‑cio jonai grįžta į ląstelių organoidus ir vėl panaudojami pakartotinai. Cen‑trinė nervų sistema (galvos ir stuburo smegenys, nervų galūnės) kontroliuo‑ja raumenų ir sausgyslių įtempimą ir ištempimą. Raumenys, būdami nuolat iš dalies susitraukę, palaiko vadinamąjį raumenų tonusą, kuris padeda jiems išlikti tvirtiems, pasirengusiems veikti. Raumenys gali tik susitraukti, todėl jie dirba poromis, kai vienas traukiasi kitas atsipalaiduoja. Atliekant grįžta‑mąjį judesį susitraukęs raumuo atsipalaiduoja, o atsipalaidavęs susitraukia (Hakkinen, 1994; Radžiukynas, 1994; Saplinskas, 2004; Skurvydas, 1998, 1999, 2000).

Raumens susitraukimui reikalinga energija. Ji gaunama raumenų ląstelėse vykstant biocheminiams procesams – jungiantis gliukozei su deguonimi. Kai intensyviai judame, širdis, plaučiai, kraujotaka negali pristatyti pakankamai deguonies ir gliukozės, kiek reikia raumenims, tada panaudojamas organiz‑mo iš gliukozės pasigaminamas ir laikomas raumenyse ir kepenyse gliko‑genas, kuris gali būti paverčiamas gliukoze be deguonies – tai anaerobinis gamybos būdas. Kai baigiasi glikogenas, raumenyse gaminasi pieno rūgštis, raumenys greitai pavargsta. Pailsėjus kraujotaka vėl gali atstatyti visą raume‑nims reikalingą gliukozę bei panaikinti pieno rūgštį.

17 |


Žmogaus griaučius dengia per 600 raumenų, iš kurių 425 gali susitrauk‑ti valingai, tai tos raumenų grupės, kurių veiklą koordinuoja ir kontroliuoja centrinė nervų sistema. Tik dėl jų sportininkas gali judėti. Griaučių raume‑nys, traukdami kaulus ir sąnarius, judina kūną, palaiko tiesią laikyseną, kūno pusiausvyrą. Šie raumenys yra valiniai, nes jų veikla yra sąmoningai kontro‑liuojama.

Galvos ir kaklo judesiai. Akies judesiai vyksta nevalingai ir priklauso nuo mažyčių raumenų, esančių akies obuolyje. Kramtant ir kalbant žandikaulį judina smilkinių ir kramtomieji, žandinis, poodinis kaklo raumenys. Suka‑masis galvos raumuo suka kaklą ir lenkia galvą. Žiedinis burnos raumuo su‑čiaupia lūpas ir jas suspaudžia. Pakaušinis kaktos raumuo pakelia antakius, suraukia kaktą. Žiedinis akies raumuo atmerkia ir užmerkia akį. Maži mato‑mos liežuvio dalies raumenys keičia jų formą ir padeda tarti garsą. Po burnos dugnu esantys raumenys naudojami didesniems liežuvio judesiams valdyti.

Stuburas ir nugara. Jie atlieka pagrindinę atramos funkciją. Nugara yra viso kūno jėgainė, laikanti liemenį ir dalyvaujanti atliekant kiekvieną galvos, rankų ar kojų judesį. Stuburo slanksteliai ir juos supantys raumenys, veikdami drauge, išlaiko natūralius nugaros linkius, sugeria kūno sunkio jėgą bei svorį ir padeda viršutinei kūno daliai lenktis įvairiomis kryptimis ir suktis. Be to, nugara ir stuburas saugo iš galvos smegenų nusidriekusias smegenis. Žmo‑gaus stuburas sudarytas iš 33 slankstelių: 22 kaklo ir nugaros bei 9 suaugusių ir uodegikaulio slankstelių. Įtemptai mankštinantis stuburo tarpslankstelinių diskų kvadratinį metrą gali veikti kelių šimtų kilogramų jėga.

Svarbiausia nugaros raumenų ir raiščių paskirtis – laikyti liemenį tiesų, to‑dėl tiesiamųjų raumenų yra daug daugiau nei lenkiamųjų. Lenkiantis į priekį, daugiausia darbo atlieka pilvo raumenys, išsidėstę aplink pilvo ertmę. Yra trys pagrindiniai nugaros raumenų sluoksniai ir kiekvienas jų atlieka skirtingą funkciją. Paviršinis sluoksnis (trapecinis, rombinis ir platusis nugaros raume‑nys) valdo žastą bei pečius ir leidžia judinti kaklą į šalis. Vidurinis sluoksnis (tiesiamasis nugaros raumuo) jungiasi beveik su stuburo slanksteliais – tai ilgiausia ir stipriausia kūno raumenų grupė. Kai abiejų pusių tiesiamieji nu‑garos raumenys susitraukia kartu, nugara išsitiesia. Jei susitrauks tik vienos pusės raumenys, lenksitės į tą pusę.

Rankas judinantys raumenys. Platusis nugaros raumuo – tai didžiausias nugaros raumuo. Šis platus ir plokščias raumuo traukia ranką link kūno ir


| 18

padeda išlaikyti nugaros pusiausvyrą stovint arba einant. Podyglinis raumuo įsitvirtinęs tarp žasto ir peties mentės, po trapeciniu raumeniu. Jis padeda sukti ranką per petį. Kartu su peties viršuje ir priekyje esančiais raumeni‑mis podyglinis raumuo sudaro sukamąją peties raumenų grupę, padedančią tvirtai laikytis peties sąnariui. Tai viena dažniausiai pažeidžiamų raumenų grupių sportuojant.

Viršutinės nugaros dalies raumenų paskirtis. Trapecinis raumuo – tai dide‑lis aitvaro formos raumuo, kuris tęsiasi nuo viršutinės kaklo dalies iki peties krašto ir eina nugara žemyn. Kadangi atskiros trapecinio raumens dalys gali trauktis beveik nepriklausomai, jis padeda atlikti įvairius veiksmus: gūžčio‑ti pečiais, traukti atgal mentes, ištiesti kaklą ir kt. Rombinis raumuo – tai po trapeciniu raumeniu esantis raumuo, prisitvirtinęs prie stuburo ir peties mentės. Kartu su trapeciniu raumeniu jis padeda traukti mentę atgal.

Stuburą lankstantys raumenys. Tiesiamasis nugaros raumuo. Ši storų, į vir‑vę panašių, raumenų grupė, esanti po viršutiniu nugaros raumenų sluoksniu, driekiasi nuo stuburo viršaus iki uodegikaulio. Tiesiamasis nugaros raumuo traukdamas slankstelius tiesia stuburą ir, veikdamas kartu su pilvo raumeni‑mis, išlaiko natūralius stuburo linkius.

Krūtinės ir pilvo raumenų paskirtis. Tarp šonkaulių ir dubens, pilvo prie‑kyje ir šonuose, išsidėstę tiesieji ir įstrižiniai pilvo raumenys. Giliai dubenyje yra ypatingų raumenų grupė, vadinama dubens dugnu. Šie raumenys palaiko dubens organus, lanksto kryžkaulio ir stuburkaulio sąnarius ir valdo iš šlapi‑mo pūslės ir tiesiosios žarnos šalinamų medžiagų judėjimą. Didysis krūtinės raumuo, kurį galite užčiuopti krūtinės priekyje, leidžia pritraukti ranką prie liemens, apkabinti ką nors ir stumti. Mažasis krūtinės raumuo yra giliau. Jis jungia šonkaulius su mente ir leidžia traukti petį link krūtinės. Pilvo raume‑nys palaiko liemenį ir apatinę nugaros dalį, leidžia lenktis ir reguliuoti pil‑vo ertmės vidinį spaudimą. Tiesųjį pilvo raumenį, einantį ties pilvo viduriu, jungiamasis audinys suskirsto į atskiras dalis. Todėl gerai ištreniruoti pilvo raumenys atrodo kaip šešios pagalvėlės. Tiesiai po juo yra skersinis pilvo rau‑muo, padedantis kosint arba čiaudint. Įstrižinis pilvo raumuo eina pilvo šonu. Šis raumuo palaiko apatinę nugaros dalį ir leidžia sukti liemenį į abi puses ir lenkti į šoną.

Pečiai, rankos ir plaštakos. Rankas prie liemens jungia kaulų rinkinys, vadi‑namas pečių lanku. Šio lanko (sudaryto iš raktikaulio ir pečių mentės) judesiai

19 |


stabilizuoja peties sąnarį ir leidžia rankoms judėti. Pagrindinė pečių paskir‑tis – tvirtai remti lanksčias, daug funkcijų atliekančias rankas ir kartu leisti joms judėti visomis kryptimis. Kitaip nei dubens kaulų, pečių menčių kaulinės jungtys neįtvirtina jų vienoje padėtyje, todėl pečiai gali laisvai judėti – vienin‑telė tiesioginė jungtis su kitais griaučiais yra raktikaulis. Taigi rankos gali labai įvairiai judėti, o tai suteikia galimybę manipuliuoti įvairiais daiktais.

Tiesiamieji ir lenkiamieji judesiai. Rankos ir peties kaulai su pagrindiniais griaučiais jungiasi tik netiesiogiai, todėl petį supantys raumenys ir raiščiai atlieka svarbų struktūrinį vaidmenį, sutvirtindami ir stabilizuodami sąnarį. Be to, sąsajos su raumenimis švelnina smūgių poveikį.

Rankos judesius aplink petį valdo peties, krūtinės ir viršutinės nugaros dalies raumenys – visų pirma delniniai krūtinės ir platusis nugaros. Rankų raumenys daugiausia išsidėstę poromis (lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų). Tų sričių, kur judėjimo diapazonas didesnis, pavyzdžiui, riešo, lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų ryšys gali būti sudėtingesnis. Dauguma dilbio raumenų naudojami plaštakos ir riešo judesiams valdyti. Rankas judinančių raumenų yra daug daugiau negu bet kurių kitų kūno raumenų, nes rankos – daugiausia naudojama kūno dalis.

Žastai. Kaip ir daugelis kitų raumenų, dvigalvis ir trigalvis žasto raumenys veikia kartu atlikdami priešingus veiksmus: kai vienas susitraukia, kitas atsi‑palaiduoja, ir atvirkščiai. Dvigalvis žasto raumuo, einantis išilgai žasto dalies, leidžia sulenkti ranką per alkūnę. Trigalvis žasto raumuo, einantis išilgai už‑pakalinės žasto dalies, leidžia ištiesti ranką per alkūnę. Nors dvigalvis žasto raumuo išsipučia smarkiau, trigalvio raumens masė yra šiek tiek didesnė.

Peties ir dilbio raumenys. Deltinis raumuo padeda atitraukti žastą nuo kūno, traukti jį pirmyn ir atgal, sukti į vidų ir išorę. Sukamieji peties raume‑nys valdo sukamuosius judesius ir laiko ranką sąnaryje. Lenkiamieji dilbio raumenys leidžia lenkti plaštaką link riešo. Tiesiamieji dilbio raumenys tiesia plaštaką per riešą ir atitraukia krumplius atgal, leidžia kreipti riešą į kairę ir dešinę, sukti delną aukštyn ir žemyn, sukioti plaštaką, lenkti arba tiesti pirš‑tus ir tvirtai laikyti riešą, kai nenorime jo lenkti.

Kojų raumenys. Jų paskirtis – kilnoti kūną. Dėl to mes galime eiti, bėgti, šuoliuoti, judėti įvairiomis kryptimis, išlaikyti pusiausvyrą. Klubus supantys ir žemiau esantys raumenys yra vieni stipriausių kūno raumenų. Sėdmenų raumenys kelia dubenį ir leidžia saugiai perkelti svorį nuo vienos kojos ant


| 20

kitos. Lenkiamieji sėdmenų ir klubų raumenys judina kojas per kelius. Ketur‑galvis raumuo priekinėje ir šoninėje šlaunies dalyje leidžia tiesti koją per kelį, šios raumenų grupės tiesusis tiesia koją per kelį, o šios raumenų grupės tiesusis šlaunies raumuo padeda koją kelti link krūtinės. Užpakalinė šlaunies raumenų grupė susideda iš trijų raumenų. Jie leidžia koją lenkti per kelį ir atmesti atgal greitai bėgant. Tai atlikti jiems padeda siuvėjo ir grakštusis raumenys. Siuvėjo raumuo yra ilgiausias kūno raumuo, padeda lenkti koją per klubą ir kelį. Dvi‑lypis blauzdos raumuo kelia kulną einant, bėgant, šokant. Jam dar padeda po juo esantis plekšninis raumuo. Priekinis blauzdos raumuo padeda lenkti pėdą, kad pakiltų pirštai. Pėdos ir kojų pirštus judina blauzdos raumenų sausgyslės ir pačioje pėdoje esantys mažesni raumenys. Didysis sėdmens raumuo aktyviai veikia atliekant šuolius, keturgalvis ir tiesusis šlaunies raumenys tiesia koja, didysis blauzdos raumuo kelia koją. Platusis nugaros raumuo išlaiko pusiaus‑vyrą, o tiesusis nugaros – tiesia nugarą (Widgerowitz ir kt., 2009).

Pažymėtina, kad įvairių šuolių ir greito bėgimo metu aktyviausiai dirba keturgalvis raumuo, užpakaliniai šlaunies raumenys, didysis sėdmens rau‑muo, siuvėjo raumuo, dvilypis blauzdos raumuo.

Lokomocinis judėjimas. Lokomocinių sportinių judesių išskirtinis požy‑mis yra atsispyrimas nuo kietos arba minkštos atramos. Sportininkas, sąvei‑kaudamas su atrama, juda įvairiomis kryptimis, valdo kūno judesius ir sutei‑kia jam (arba atskiroms jo dalims) atitinkamą judėjimo greitį, jėgą, galingumą, laiką ir kryptį (Radžiukynas, 1995; Latash, Zatsiorskij, 2001; Muckus, 2006).

D. Radžiukynas ir kt. (1997, 2003, 2004, 2006, 2010), D. Satkunskienė ir kt. (2005), R. Žilinskienė (2008) nagrinėjo įvairių sporto šakų mūsų šalies spor‑tininkų judėjimo ypatumus esant įvairiems sąveikos su atrama variantams. Atsižvelgiant į sporto šakos (rungties) specifiką, pasirenkami skirtingi kūno sąveikos su atrama variantai: 1) kai kūnas yra statinės, dinaminės ir mišrios padėties; 2) su išoriniu pasipriešinimu ir be jo; 3) abiem, kairiąja ir dešiniąja kojomis; 4) rankomis – abiem, kairiąja ir dešiniąja; 5) mišriai – kojomis ir rankomis; 6) sėdint, gulint (Radžiukynas ir kt., 1997, 2010; Latash, Zatsiorskij, 2001; Fitts, 2004, Muckus, 2006).

Saveikos su atrama yra įvairios:1) saveika su atrama esant skirtingai pradinei statinei kūno padėčiai;2) sąveika su atrama esant skirtingam pradiniam vertikaliam kūno judė‑

jimo greičiui;

21 |


3) saveika su atrama esant skirtingam horizontaliam kūno judėjimo greičiui;4) saveika su atrama keičiant išorinį pasipriešinimą (Munro, 1987; Radžiu‑

kynas ir kt., 1993, 1994, 1997, 2004).Sąveikos su atrama metu judesių struktūra, jų kinematiniai ir kinetiniai

rodikliai priklauso nuo kūno padėties, horizontalaus ir vertikalaus kūno ju‑dėjimo greičio, išorinio pasipriešinimo dydžio bei kitų veiksnių (Aura ir kt., 1989; Bruggemann ir kt., 1992; Canavan et al., 1996; Radžiukynas ir kt., 1997, 2004; Стеблецов, 2002; Čoh et al., 2002; Пьянзин, 2004).

Pagrindinė judėjimo priežastis yra jėga (Latash, Zatsiorskij, 2001). Jėgos impulso dydis, jos vektorius atsispyrimo nuo atramos metu lemia biomecha‑ninių parametrų rodiklius, kūno judėjimą įvairiomis kryptimis. Kūno judėji‑mo kryptį lemia jėgos poveikio kryptis atsispyrimo nuo atramos metu.

Sportininkų judėjimas vyksta penkiomis pagrindinėmis kryptimis:1. Horizontalios krypties judėjimas.2. Vertikalios krypties judėjimas.3. Mišrus įvairių krypčių judėjimas.4. Mišrus įvairių krypčių judėjimas su sportiniu įrankiu.5. Mišrus įvairių krypčių judėjimas sąveikaujant su varžovu.Didžiausia jėga būna tada, kai atramos reakcijos jėgos (atsispyrimo jėgos)

veikimo ir kūno judėjimo kryptys sutampa. Tai būna atliekant vertikalios krypties judesius aukštyn, o judant horizontalia kryptimi dinaminės jėgos atramos fazėse keičiasi (Frederick, Hagy, 1986; Ambraška, Radžiukynas, 1987; Radžiukynas, 1997; Шубин, 1999; Стеблецов, 2002, 2003).

Daugumos sporto šakų integraliausi rodikliai, parodantys jų specifiką, treniruočių didaktinių krypčių poveikio veiksmingumą, varžybinės veiklos efektyvumą, yra sąveikos su atrama kinetiniai ir kinematiniai rodikliai kūnui arba jo dalims judant įvairiomis kryptimis. Svarbiausi iš jų yra absoliutus ir momentinis greitis, absoliutus ir momentinis galingumas, absoliuti ir santy‑kinė jėga bei judesių ir veiksmų technika.

Sporto praktikoje žinomos trys pagrindinės atsispyrimo nuo atramos rūšys:1. Atsispyrimas, kai nėra išankstinio bendro kūno masės centro (BKMC)

priartėjimo prie atramos. Tokio atsispyrimo metu judėjimo aparato raumenys dirba pasipriešinimą įveikiančiu režimu raumenims susitraukiant. Dėl to tie‑siasi kojos ir BKMC tolsta nuo atramos. Judėjimo veiksmas vyksta naudojant metabolinę energiją. Šis atsispyrimas vyksta esant vienai jėgos augimo viršū‑


| 22

nei ir apima tris pagrindinius biodinaminius rodiklius: 1) bendrąją atsispyri‑mo trukmę; 2) laiką, per kurį pasiekiama didžiausioji atremties reakcijos jėga; 3) didžiausiąją atsispyrimo jėgą. Tokį atsispyrimą lengvaatlečiai atlieka žemo starto metu ir stumdami rutulį, atlikdami šuolius įveikiant tik savo masės sunkį arba įveikiant įvairius pasipriešinimus su pasunkinimais.

2. Šis atsispyrimas vyksta BKMC priartėjus prie atramos, kai ištempiami raumenys. Judėjimo aparato raumenys dirba trimis režimais: pasiduodančiu (nusileidžiančiu), statiniu ir įveikiančiu. Atsispyrimas iš esmės vyksta naudo‑jant metabolinę energiją ir iš dalies standžiosios raumenų deformacijos ener‑giją. Inercinės jėgos ištempia raumenų standžiuosius komponentus (iš esmės priekinių šlaunies raumenų), tai suaktyvina judėjimo aparato raumenų dar‑bą. Šio atsispyrimo dinaminė judesių struktūra yra sudėtingesnė, palyginti su anksčiau nagrinėtu atsispyrimo būdu. Pagrindiniai biodinaminiai sąlyčio su atrama parametrai yra šie: 1) bendras atsispyrimo laikas; 2) jėgos, veikiančios atramą, mažėjimo laikas; 3) laikas, per kurį pasiekiama didžiausioji atremties reakcijos jėga; 4) didžiausioji atsispyrimo jėga. Lengvojoje atletikoje taip at‑sispiriama rutulio stūmimo pirmoje fazėje (pritūpimo metu), atliekant visus šoklumo pratimus iš vietos, kai atsispyrimas vyksta esant papildomam nedi‑deliam judėjimo žemyn (tūptelint) greičiui. Taip atsispiriama šokant įvairius šuolius: be išorinio pasipriešinimo – visi šuoliai aukštyn iš vietos (vietoje), atsispiriant viena ar abiem kojomis, šuoliai per barjerus, įvairūs užšokimai ant paaukštinimų, su išoriniu pasipriešinimu – visi šuoliai aukštyn iš vietos (vietoje) su pasunkinimais, atsispiriant viena ar abiem kojomis.

3. Toks atsispyrimas būna, kai atliekamas priverstinis (amortizacinis) BKMC priartėjimas prie atramos jau sukaupus kinetinę energiją (įsibėgėji‑mas). Šio atsispyrimo pradžioje dirbamas dinaminis – pasiduodantis (ekscen‑trinis) raumenų darbas, antroje dalyje įveikiantis (koncentrinis). Sąlytis su atrama ir energijos naudojimo mechanizmas priklauso nuo anksčiau sukaup‑tos kinetinės energijos, judesių struktūros ir turinio, judėjimo aparato raume‑nų darbo, individualių biofizikinių ir anatominių savybių, taip pat nuo jėgos kaip fizinės ypatybės išugdymo lygio. Toks atsispyrimas, kai amortizacijos fazėje įvyko tinkamiausia arba didžiausia standžioji raumenų deformacija iš esmės naudojama nemetabolinė energija. Pagrindiniai biodinaminiai šio at‑sispyrimo parametrai tokie: 1) bendra atsispyrimo trukmė; 2) laikas, per kurį pasiekiama didžiausioji atremties reakcijos jėga; 3) jėgos didėjimas atremties

23 |


pradžioje; 4) jėgos mažėjimas amortizacinėje fazėje; 5) didžiausioji atsispyri‑mo jėga (Стеблецов, 2002, 2003).

Lengvaatlečiai taip atsispiria visose bėgimo ir šuolių rungtyse, taip pat atlikdami įvairius šoklumo, greitumo pratimus. Toks atsispyrimas taip pat būdingas įvairiems šuoliams, esant įvairiam išoriniam pasipriešinimui, kūnui judant įvairiomis kryptimis.

Daugelio sporto šakų judėjimo požymis yra stiprus ir greitas vienkarti‑nis atsispyrimas abiem arba viena kojomis. Šių šuolių atsispyrimo fazių ki‑nematinių (atsispyrimo trukmės, kūno judėjimo greičio, pašokimo aukščio) ir kinetinių rodiklių (atsispyrimo jėgos, santykinio galingumo) lyginamoji analizė atskleidžia įvairių sporto šakų judėjimo ypatumų treniruotės vyksmo efektyvumą (Aura, Viitasalo, 1989; Canavan et al., 1996; Radžiukynas, 1997; Стеблецов, 2002, 2003; Radžiukynas ir kt., 2004).

Mūsų tyrimai parodė, kad vidutinio meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikai ir šuolininkai, atsispirdami abiem kojomis iš gilaus pritūpimo ir su papildomu tūp‑telėjimu iš stovimos padėties abiem, kairiąja ir dešiniąja kojomis, pasiekia skirtin‑gus atsispyrimo jėgos, trukmės, polėkio ore trukmės ir kūno judėjimo greičio rodi‑klius. Geriausi atsispyrimo jėgos ir trukmės rodikliai pasiekiami šokant atsispyrus abiem kojomis su papildomu tūptelėjimu. Taip yra todėl, kad prieš pašokimą yra atliekamas natūralus, sporto praktikoje dažnai taikomas tūptelėjimas, kurio metu yra ištempiami raumenys ir geriau panaudojamos raumenų elastinės savybės. Pa‑žymėtina tai, kad šokant aukštyn viena koja, abiejų kojų atsispyrimo jėgų suma yra ryškiai didesnė už jėgą atsispiriant iš karto abiem kojomis. Tai nulemia sunkesnės atsispyrimo sąlygos, o kartu ir stipresni motorinių vienetų dirgikliai. Todėl šuolių viena koja judesiai yra artimesni bėgimui ir šuoliams, o jų biomechanikos rodikliai geriau parodo specialųjį treniruotumą. Tyrimai parodė, kad kuo mažesnis hori‑zontalus kūno judėjimo greitis ir didesnis atsispiriamosios kojos sulenkimas kelio sąnaryje tuo ilgesnis atsispyrimas. Pagal šių rodiklių kitimą galima įvertinti judėji‑mo gebėjimus esant kintančiai kinetinei energijai bei pratimų atlikimo sunkumui (Radžiukynas, 1994, 1995, 1997, 2005; Radžiukynas ir kt., 2003, 2006).

Todėl kūno judėjimo horizontalia ir vertikalia kryptimis padidinimas gali būti sėkmingai ugdomas panaudojus įvairius šuolius tokia seka:

1. Įvairūs šuoliai, atsispiriant abiem kojomis, įveikiant tik savo kūno svorį.2. Įvairūs šuoliai, kaitaliojant kūno padėtį ir palaipsniui didinant pritūpi‑

mo kampą.


| 24

3. Šuoliai, atsispiriant abiem kojomis, judant pirmyn lygia vieta į pakilimą ir neženklią nuokalnę.

4. Šuoliai kaitaliojant pritūpimo kampą.5. Šuoliai esant besikeičiančiam pritūpimo, atsispyrimo greičiui bei fik‑

suotų padėčių kampui ir kt. variantai. Vėliau panašią didaktinę seką galima pritaikyti ir šuoliams, kurie atlieka‑

mi viena koja. Tik po to galima panaudoti įvairius pasunkinimus.Pagrindiniai strateginiai įvairių šuolių didaktinės įvairovės ir jų sunkini‑

mo uždaviniai treniruotėse yra tokie:1. Palaipsniui gerinti motorinių vienetų sinchronizaciją ir jų impulsacijos

diapazoną. Pažymėtina, kad šuolių metu impulsacijos dažnumas turi artėti iki 100 Hz, nes lėčiau atliekami šuoliai mažiau lavina raumenų susitraukimo staigumą (reaktyvinę jėgą, galingumą).

2. Pritūpimo kampo ir judesių greičio ekscentrinėje ir koncentrinėje rau‑menų darbo fazėse kaitaliojimas lavina raumenų elastingumą, judesių amplitudę, techniką, didina kūno judėjimo pagreitį ir greitį sportinin‑kui pageidaujamose judesių fazėse.

3. Raumenų verpsčių ištempimo greičio ir amplitudės kaitaliojimas įvai‑rių šuolių metu turi įtakos aktino ir miozino tiltelių susijungimui ir atsipalaidavimui, gerina sukauptos elastinės ir mioelektrinės energijos panaudojimą. Tokios krypties treniruotės ugdo specialųjį kojų raume‑nų treniruotumą ir gerina energijos panaudojimą.

Sąveikos su atrama metu ir atliekant atsispyrimą nuo jos yra sprendžiamas pagrindinis uždavinys, kaip efektyviau judėti ir įgyti laiko ir erdvės prana‑šumą. Todėl reikia detaliai išanalizuoti judesių sąveiką su atrama atliekant įvairius vertikalius šuolius.

Vertikalus šuolis iš vietos aukštyn, atsispiriant abiem, dešiniąja, kairią‑ja kojomis, dažniausiai prasideda nuo pritūpimo žemyn. Pritūpimo žemyn metu ištempiami raumenys, panaudojant jų elastines savybes. Ši judesio dalis turi du laiko tarpsnius. Pirmas tęsiasi iki tol, kol raumenų tempimosi jėga, pritupiant žemyn, neviršija sportininko kūno sunkio (2, 3, 4 pav.). Antras trunka iki tol, kol baigiama pritūpti, ištempti raumenis. Tai atstumas 0–1, laiko trukmė t2. Šių laiko trukmių nėra šokant aukštyn iš gilaus pritūpimo atsispyrus abiem kojomis (5 pav.).

25 |


2 pav. Šuolis aukštyn atsispiriant abiem kojomis ir papildomai tūptelint

3 pav. Šuolis aukštyn atsispiriant dešiniąja koja ir papildomai tūptelint


| 26

4 pav. Šuolis aukštyn atsispiriant kairiąja koja ir papildomai tūptelint

5 pav. Šuolis aukštyn atsispiriant abiem kojomis ir visiškai pritūpus

27 |

Sportininkas, kuriam reikalinga greita šio judesio dalis, žinodamas jo tru‑kmę gali jį tobulinti pasitelkdamas įvairias treniruočių didaktikos priemones. Minėta judesio dalis svarbi ne tik šuoliams ir bėgimui, bet ir kitoms sporto ša‑koms, kuriose greitas pritūpimas (raumenų ištempimas) lemia sportinės veiklos efektyvumą. Pritūpimo (t1) metu pasireiškia ekscentrinė raumenų jėga (F1, N).

Tolesnė labai svarbi šuolių judesio dalis yra perėjimas nuo pritūpimo į atsispyrimą – tiesimąsi aukštyn. Šiuo metu keičiasi raumenų darbas – po ištempimo jie pradeda susitraukti (F2, F3) (2, 3, 4 pav.). Gebėjimą greitai tai atlikti lemia raumenų reaktyvumas, kuriam svarbu kūno padėtis, raumenų jėga, motorinių vienetų veiklos sinchronizacija, raumenų skaidulų struktūra, biocheminiai procesai, energijos panaudojimas ir kt. faktoriai. Atsispyrimo jėgos (F2, F3) rodikliai iš gilaus pritūpimo yra mažiausi (5 pav.). Šiame šuolyje judesys aukštyn vyksta lėčiausiai, dėl to atsispyrimo jėga judesio pradžioje (F2) yra mažesnė. Todėl šuolis aukštyn iš gilaus pritūpimo pirmoje jo atlikimo dalyje sportiniu ir praktiniu požiūriu nėra efektyvūs, nes daug kartų jį karto‑jant galima išlavinti neadekvačią daugumai sportinių judesių raumenų funk‑cinę veiklą ir jų adaptaciją prie panašios krypties fizinių krūvių. Tačiau, kita vertus, tokių šuolių taikymas gali gerinti raumenų ištempimą, jų elastingumą, turėti įtakos šuolių galingumui ir jo aukščiui.

Tolesnis atsispyrimo aukštyn judesys vyksta, kai aktyviau į darbą įsijungia blauzdos ir pėdos raumenys (2, 3, 4 pav.). Tai padidina atsispyrimo jėgą ir pagal tai netiesiogiai galima spręsti apie šių raumenų grupių jėgą. Šita atsi‑spyrimo fazė yra pati svarbiausia, nes tuo metu visų pagrindinių šlaunies, blauzdos, pėdos raumenų grupių atramos reakcijos jėgų poveikis nukreiptas vertikalia kryptimi aukštyn.

Atsispyrimo pabaigoje kūnas juda iš inercijos vis didėjančiu pagreičiu, to‑dėl jėga mažėja ir, kai ji tampa mažesnė nei kūno sunkis, sportininkas prade‑da pakilti nuo atramos. Ši laiko trukmė (t4) visuose šuolių variantuose skiriasi nežymiai (3, 4, 5 pav.).

Vertikalus kūno judėjimo greitis, polėkio ore trukmė (tp (4‑9)) ir pašokimo aukštis (h = 122.3*tp (4‑9)

2) yra integralūs atsispyrimo, kaip vientiso sportinio veiksmo, rodikliai, nusakantys sportininko greito sportinio judesio efektyvu‑mą. Kūno judėjimo greitis (V, m/s, V = 9.8*tp(4‑9)/2) yra didžiausias šuolių atsi‑spyrus abiem kojomis, mažesnis – viena. Analogiški ir pašokimo aukščio bei polėkio ore trukmės rodikliai. Šių rodiklių skiriamieji požymiai, jų kitimas



| 28

dėl įvairių fizinių krūvių įtakos yra specialaus fizinio ir techninio rengimo rezultatas.

Kūno judėjimo galingumas (W = 9 Gs*V = N m/s) gerėja tada, kai didėja kūno judėjimo greitis nekintant kūno masei, arba kai kūno masės augimas yra lėtesnis už kūno judėjimo greičio rodiklių augimą. Kai kūno masė yra tokia pat, geriausi galingumo rodikliai yra šuolių abiem kojomis metu.

Sporto praktikai yra svarbūs ir kiti atsispyrimo laiko trukmės rodikliai. Tai bendra atsispyrimo trukmė (ta(a‑4)), jėgos mažėjimo trukmė pritupiant (t1(a‑0)), laiko trukmė, kai atsispyrimo jėga viršija kūno sunkį (tt(0‑4)), raumenų jėgos kitimo trukmė jų ištempimo pritupiant metu (t0‑x) bei jiems susitraukiant tar‑pusavio santykis (t0‑x‑4). Taip galima valdyti judesio struktūrą, jį pritaikant konkrečioms treniruočių ir varžybų sąlygoms.

šuolių iš įvairių padėčių (3, 4, 5 pav.) kinematinių ir dinaminių rodiklių analizės paaiškinimai:

a‑0; t0 – pritūpimo trukmė iki to momento, kol atramos reakcijos jėga ne‑viršija sunkio svorio (s);

0‑1; t1 – pritūpimo trukmė iki to momento, kol išvystoma didžiausia jėga pritupiant (s);

1‑2; t2 – startinės jėgos trukmė tiesimosi aukštyn pradžioje (s);2‑3; t3 – dinaminės jėgos didėjimo trukmė atsispiriant aukštyn (s);3‑4; t4 – atsispyrimo jėgos mažėjimo trukmė (s);4‑9; tp – polėkio ore trukmė (s);a‑9; ts – atsispyrimo ir skrydžio ore trukmė (s);a‑4; ta – atsispyrimo trukmė (s);a‑0; ti – pritūpimo trukmė iki to momento, kol atramos reakcijos jėga ne‑

viršija kūno sunkio (s); 0‑4; tt – atsispyrimo trukmė iki to momento, kol atsispyrimo jėga viršija

kūno sunkį (s);4‑9; tp – polėkio ore trukmė (s);0‑X‑4; t – raumenų ištempimo (0‑X) ir susitraukimo laikas (X‑4), kai atsi‑

spyrimo jėga viršija kūno sunkio jėgą (s);K – pritūpimo ir tiesimo aukštyn jėgų tarpusavio koeficientas Satr(0‑X)/

Sats(X‑4) = K;Sv – kūno sunkis (kg);F1 – atramos reakcijos jėga pritūpimo gale su kūno sunkiu ir be jo (kg);

29 |


F2 – atsispyrimo jėga tiesimosi aukštyn pradžioje (N);F3 – didžiausia atsispyrimo jėga tiesiantis aukštyn (N);h – pašokimo aukštis (cm) 122,3 × tp2 = h;V – kūno judėjimo greitis (m/s) 9,8 × tp/2 = V;Is – jėgos indeksas pritupiant (kg/s) F1/t1;If – jėgos indeksas atsispiriant (kg/s) F3/t3;Sf – jėgos impulsas F1 (t1 + t2) × 2 + F3 (t2 + t3) × 2 + F3 (t3 + t4) × 2 = N*s;P (W) – galingumas (Nm/s) Gs × V;F – teigiama atsispyrimo jėga (N) Gs (kūno sunkis) × V/tt = N;Rs – raumenų reaktyvumas pritūpimo metu (s/v) Gs × t1/F1 = s/v;Kf – raumenų reaktyvumas atsispyrimo aukštyn metu (s/v) Gs × t3/F3 = s/v;P – jėgos eigos kitimo greitis 1‑2F2/F1 + F3 = s/v.Šuolio iš gilaus pritūpimo kinematinių ir dinaminių rodiklių analizė

(5 pav.)a‑1; t1 – startinės atsispyrimo jėgos trukmė (s);1‑2; t2 – dinaminės atsispyrimo jėgos trukmė (s);2‑3; t3 – finalinės atsispyrimo jėgos trukmė (s);3‑4; t4 – atsispyrimo jėgos mažėjimo trukmė (s);a‑9; ts – atsispyrimo ir skrydžio ore trukmė (s);a‑4; ta – atsispyrimo trukmė (s);4‑9; tp – polėkio ore trukmė (s);F1 – startinė atsispyrimo jėga (kg);F2 – dinaminė atsispyrimo jėga (kg);F3 – finalinė atsispyrimo jėga (kg).Trumpalaikiai iki 60 s trukmės fiziniai krūviai buvo atliekami ant ten‑

zoplatformos. Pagal sudarytą programą buvo apskaičiuojami tokie rodikliai:tp – polėkio ore trukmė, atliekant 1 min. šuoliavimą (s);ta – atsispyrimo trukmė, atliekant 1 min. šuoliavimą (s);F1 – maksimali atsispyrimo jėga (N);F2 – atramos reakcijos jėga (N);V – kūno judėjimo greitis (m/s). Jis apskaičiuojamas pagal formulę

V = g × tp/2, čia g = (9,8 m/s2) krintančio kūno pagreitis;P – judančio kūno santykinis galingumas (W); (P = V × Fs);R – raumenų reaktyvumas (s/v); (R = F/M×tat);h – pašokimo aukštis (cm). Pagal formulę (h = 122,3 × tp2);


| 30

M – kūno masė (svoris);Dž – šuolių dažnumas (kartai per sek., k./s).Pateikiame pavyzdį, kaip taikant šią tyrimų metodiką galima įvertinti ju‑

dėjimo gebėjimus ir adaptaciją prie fizinių krūvių (1, 2 lentelės).

1 lentelė. Vidutinio meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikių ir šuolininkių (n = 10) atsispyrimo greičio, jėgos rodiklių kitimas vienkartinių šuolių metu

Šuoliai aukštyn

V (m/s) RodikliaiP (w)

( xSx ± )R (s/v)

h (c/m)

Abiem kojomis 2,69 ± 0,07 5,64 ± 0,58 14,26 ± 1,89 37,21 ± 1,79Dešiniąja koja 2,07 ± 0,07 3,31 ± 0,38 8,05 ± 1,48 21,96 ± 1,96Kairiąja koja 2,13 ± 0,08 3,41 ± 0,35 7,79 ± 1,17 22,50 ± 2,30

2 lentelė. Vidutinio meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikių ir šuolininkių (n = 10) atsispyrimo greičio, jėgos rodiklių kitimas 60 s šuoliavimo metu (proc.)

Rodikliai 7 s 15 s 30 s 45 s 60 sV (m/s) 1,87 ± 0,08 1,77 ± 0,07 1,54 ± 0,04 1,42 ± 0,07 1,43 ± 0,1

P (w) 7,76 ± 0,35 7,19 ± 0,32 5,76 ± 0,3 4,64 ± 0,37 4,08 ± 0,34R (s/v) 16,9 ± 50,68 16,37 ± 0,67 13,72 ± 0,77 10,87 ± 0,86 8,4 ± 0,77h (c/m) 19,07 ± 1,45 17,34 ± 1,42 12,99 ± 1,02 11,31 ± 1,4 11,09 ± 1,65

Rodikliai 7–15 s 15–30 s 7–30 s 30–45 s 30–60 sV (m/s) 5,6 % 9,5 % 17,7 % 7,8 % 7,2 %

P (w) 7,5 % 7,4 % 25,8 % 19,5 % 29,1 %R (s/v) 3,4 % 4,5 % 19,1 % 20,7 % 38,2 %h (c/m) 9,1 % 8,7 % 21,7 % 12,4 % 14,7 %

Bendras vi‑durkio mažė‑

jimas (%)6,4 % 7,5 % 21,0 % 15,1 % 22,3 %

Tyrimų duomenys rodo, kad nedidelis kojų raumenų nuovargis prasideda nuo 7 s, tačiau ryškesnis nuo 30 s. Kuo mažesnis V, P, R, h rodiklių bendras mažėjimas (proc.) tarp 7– 30, 30–60 ir 7–60 s, tuo geresnė raumenų funkcinė adaptacija prie 60 s trukmės intensyvių fizinių krūvių, mažesnis jų nuovargis (Radžiukynas, 1997). Mūsų pateikti tyrimų rezultatai patvirtina metodikų in‑formatyvumą ir veiksmingumą.

31 |


1.2. Treniruotis skatinantys veiksniai

Sportas kaip socialinis reiškinys ir visuomenės edukacinės sistemos da‑lis, asmenybės saviugdos priemonė apima vaikystės, paauglystės ir jaunystės laikotarpius. Šiais amžiaus tarpsniais vyksta sparti biologinė, socialinė, inte‑lektinė, sportinė asmenybės branda, veikianti mąstymą, elgseną, saviraišką, vertybinę orientaciją. Tai yra intensyviausias savęs paieškos gyvenimo etapas. Pedagoginiu ,,sportinio ugdymo požiūriu – tai palankiausias talentų paieškos ir jų individualių gebėjimų raiškos etapas. Sporto terminais tai galima įvar‑dyti kaip spontaninės, empirinės, specializuotos ir elitinės atrankos etapus. Sportinės veiklos pasirinkimą ir ugdomąjį procesą šiuose etapuose lemia am‑žius, lytis, sportinis meistriškumas, socialinė aplinka, individualūs gebėjimai, vertybinės nuostatos (Jucevičienė, 1996, 1998; Barkauskaitė, 1998; Miškinis, 2002; Radžiukynas, 2005).

Sportinėje veikloje labiau negu kitose veiklos srityse atsiskleidžia spor‑tininko, trenerio asmenybė, charakteris, kultūringumas (Miškinis, 2002). Sportuoti skatinančių veiksnių yra gana daug. T. Chandleris ir A. Goldbergas (1990) pažymi, kad sportuojančiųjų atrankai ženklią įtaką turi treneris, tėvai. K. Pukelis (1994) teigia, kad treneriai savo aukšta profesine kvalifikacija gali patraukti vaikus prie savęs, sužavėdami juos savo erudicija ir gebėjimais.

Ugdant sportininkus svarbūs yra motyvaciniai veiksniai, lemiantys akty‑vų dalyvavimą sportinėje veikloje bei pasirenkant ją. B. Bitinas (1996) teigia, kad reikia pradėti nuo motyvacijos, o ne nuo žinių stiprinimo. Jis pateikė to‑kią schemą: „Motyvai–kryptinga veikla–motyvai.“

Motyvai, lemiantys aktyvų dalyvavimą sportinėje veikloje, yra įvairūs. V. Ebbeckas ir J. Gibbonsas (1995) šiuos motyvus sugrupavo į keturias grupes: abipusiškumo motyvai, asmeninio pasitenkinimo motyvai, asmeninio įvaiz‑džio motyvai, instrumentiniai motyvai.

R. Malinauskas (2003, 2006), ištyręs didelio meistriškumo dvikovos spor‑to šakų sportininkų bei jų rezervo motyvacijos ypatumus, nustatė, kad juos sportuoti labiausiai skatina šie motyvai: noras būti fiziškai stipriam, susti‑printi sveikatą, rungtyniauti, tapti čempionu, rekordininku. Dažnai tarp pa‑grindinių motyvų minimi noras būti su draugais, būti grupės ar komandos nariu, noras siekti geresnių rezultatų, individualaus meistriškumo tobulini‑mas (Martens, 1999), konkuruoti, patirti džiaugsmą, malonumą ir noras pa‑


| 32

tenkinti ambicijas, siekti asmeninės garbės, materialinės naudos (Kirjonen, 1990). Neretai aktyvų dalyvavimą sportinėje veikloje skatina socialinės prie‑žastys. Dažniausiai vaikai pradeda sportuoti norėdami patirti treniravimosi, sportinės kovos džiaugsmą (Siegenthaler, Gonzalez, 1997).

Sportas kaip socialinis reiškinys ir visuomenės edukacinės sistemos dalis yra asmenybės ugdymo priemonė ir apima įvairių amžiaus bei socialinių gru‑pių žmones. Jis yra bendražmogiškųjų vertybių bei savybių perdavimo prie‑monė (Šukys, 2001, 2002). Sportuojantieji turi kryptingas vertybines orienta‑cijas, nori pasiekti optimalių sportinių rezultatų, orientuojasi į aktyvią fizinę veiklą, sveikatingumą, socialinį kultūrinį bendravimą, saviraišką ir savišvietą (Malinauskas, 2006).

Sporto treniruotė yra pagrindinė šių vertybinių nuostatų įgyvendinimo priemonė. Ji stiprina fizines (judėjimo) ir dvasines (emocijos, intelektas) ga‑lias, sudaro galimybes asmeninių kompetencijų raiškai adaptuotis prie speci‑finių sportinio judėjimo sąlygų (Žilinskienė, 2007, 2008; Radžiukynas, Gra‑žulis, 2008).

Sportininkų rengimą lemia: socialiniai bei psichologiniai veiksniai; ugdo‑moji aplinka, asmenybės intelektualios brandos sąlygos, vertybinė orientacija, asmeninių kompetencijų raiškos kryptys ir erdvė, asmeniniai interesai (Tilin‑dienė, 2000; Aramavičiūtė, Martišauskienė, 2006).

Šie abu objektyviai egzistuojantys ir integraliai veikiantys veiksniai kie‑kviename amžiaus tarpsnyje nuolat besikeičiančiomis socialinėmis sąlygo‑mis vis įvairiau lemia sportuojančių asmenybių saviraišką, kartu ir sportinę brandą. Visavertės ir kryptingos sporto treniruotės yra tada, kai vyrauja as‑menybės ugdymo(si) holistinė koncepcija, apimanti ir sportuoti skatinančių veiksnių, ir treniruotėse ugdomų vertybių, ir asmeninių kompetencijų raiškos kryptis.

Sparčiai kintant šiuolaikinėms ugdymo(si) technologijoms, keičiasi ir jaunimo intelektinės veiklos turinys ir formos, lemiančios individualius ir grupinius ugdymosi, saviraiškos poreikius, taip pat ir sportuoti skatinančius veiksnius.

Nustatyta (Žilinskienė ir kt., 2007), kad jaunus 13–17 metų mokinius pasi‑rinkti lengvąją atletiką daugiausia skatino šie veiksniai: būsimas bendravimas su kitais sportininkais, treneriu, kelionės; noras praturtinti savo žinias, įgyti naujų praktinės veiklos įgūdžių; sustiprinti pasitikėjimą savimi. Nemažą įta‑

33 |


ką turėjo trenerių kvietimas ir kūno kultūros mokytojų rekomendacijos bei tėvų teigiamas požiūris. Pažymėtina, kad palyginti neženkliai jaunų sporti‑ninkų apsisprendimą pasirinkti lengvąją atletiką lėmė spauda, televizija, re‑klama. Šiek tiek daugiau turėjo įtakos sporto šakos populiarumas ir draugų pavyzdys (6 pav.).

Palyginus jaunučių (I grupė) ir jaunių (II grupė) pasirinkimą lėmusius veiksnius (3 lentelė), nustatyta, kad jaunučiai statistiškai reikšmingai daugiau pasekė garsių lengvaatlečių pavyzdžiu, juos labiau paveikė lengvosios atleti‑kos populiarumas, kitų veiksnių įtakos skirtumai statistiškai nereikšmingi.

Palyginus 15–17 metų merginų (I grupė) ir to paties amžiaus vaikinų (II grupė) pasirinkimą lėmusius veiksnius, nustatyta, kad daugiau vaikinų no‑rėjo sustiprinti pasitikėjimą savimi ir daugiau sekė draugų pavyzdžiu (4 len‑telė). Pažymėtina, kad statistiškai reikšmingai didesniam merginų skaičiui, palyginti su vaikinais, pasirinkti lengvąją atletiką rekomendavo kūno kultūros mokytojas, pakvietė lengvosios atletikos treneris, jos didesnę reikšmę teikia bendravimui su kitais sportininkais, treneriu, kelionėms. Kitais klausimais reikšmingesnių skirtumų nėra (4 lentelė). Galbūt merginos šiame amžiaus tarpsnyje bendraudamos per sportą tikisi didesnio dėmesio, įvairesnės savi‑raiškos.


| 34

3 lentelė. Veiksniai, paskatinę jaunučius (I) ir jaunius (II) pasirinkti lengvąją atletiką (proc.) (Žilinskienė ir kt., 2007)

Veiksniai Grupės Taip Iš dalies Ne Statistiniai rodikliai

Pasekė draugų pavyzdžiuI 12,12 19,70 68,18 χ² 4,55

df 2p > 0,10II 12,82 11,54 75,64

Pasekė garsių lengvaatlečių pa‑vyzdžiu

I 16,67 28,79 54,55 χ² 11,72df 2

p < 0,003II 10,26 17,52 72,22

Rekomendavo kūno kultūros mokytojas

I 46,21 16,67 37,12 χ² 1,86df 2

p > 0,393II 40,60 14,96 44,44

Pakvietė lengvosios atletikos treneris

I 49,24 15,15 35,61 χ² 1,43df 2

p > 0,488II 47,86 11,54 40,60

Patarė tėvaiI 31,06 23,48 45,45 χ² 2,69

df 2p > 0,259II 23,50 23,93 52,56

Paveikė spauda, televizija, re‑klama

I 1,52 13,64 84,85 χ² 0,85df 2

p > 0,653II 2,99 14,53 82,48

Paveikė šios sporto šakos popu‑liarumas

I 12,12 24,24 63,64 χ² 5,98df 2

p < 0,050II 5,56 21,37 73,08

Patiko bendravimas su kitais sportininkais ir treneriu, kelio‑nės

I 56,06 33,33 10,61 χ² 0,58df 2

p > 0,745II 53,42 33,33 13,25

Norėjo praturtinti savo žinias, įgyti naujų įgūdžių

I 51,52 26,52 21,97 χ² 2,00df 2

p > 0,367II 48,29 33,33 18,38

Patarė medikaiI 3,03 11,36 85,61 χ² 5,63

df 2p > 0,059II 6,41 5,56 88,03

Norėjo sustiprinti pasitikėjimą savimi

I 31,06 39,39 29,55 χ² 0,15df 2

p > 0,923II 32,91 37,61 29,49

35 |


4 lentelė. Veiksniai, paskatinę jaunes merginas (I) ir jaunius vaikinus (II) pasirinkti lengvąją atletiką (proc.) (Žilinskienė ir kt., 2007)


Pasekė draugų pavyzdžiuI 8,65 7,69 83,65 χ² 6,523

df 2 p < 0,038II 16,15 14,62 69,23

Pasekė garsių lengvaatlečių pa‑vyzdžiu

I 5,77 20,19 74,04 χ² 4,522df 2

p > 0,104II 13,85 15,38 70,77

Rekomendavo kūno kultūros mokytojas

I 48,08 17,31 34,62 χ² 7,339df 2

p < 0,025II 34,62 13,08 52,31

Pakvietė lengvosios atletikos treneris

I 57,69 8,65 33,65 χ² 7,352df 2

p < 0,025II 40,00 13,85 46,15

Patarė tėvaiI 27,88 25,96 46,15 χ² 3,313

df 2p > 0,191II 20,00 22,31 57,69

Paveikė spauda, televizija, re‑klama

I 1,92 12,50 85,58 χ² 1,463df 2

p > 0,481II 3,85 16,15 80,00

Paveikė šios sporto šakos popu‑liarumas

I 2,88 20,19 76,92 χ² 2,903df 2

p > 0,234II 7,69 22,31 70,00

Patiko bendravimas su kitais sportininkais ir treneriu, kelio‑nės

I 62,50 30,77 6,73 χ² 9,260df 2

p<0,010II 46,15 35,38 18,46

Norėjo praturtinti savo žinias, įgyti naujų įgūdžių

I 46,15 39,42 14,42 χ² 3,851df 2

p > 0,146II 50,00 28,46 21,54

Patarė medikaiI 6,73 5,77 87,50 χ² 0,051

df 2p > 0,975II 6,15 5,38 88,46

Norėjo sustiprinti pasitikėjimą savimi

I 24,04 46,15 29,81 χ² 8,116df 2

p < 0,017II 40,00 30,77 29,23


| 36

Palyginus 15–17 metų (I grupė) merginas ir tokio pat amžiaus vaikinus (II grupė) treniruočių procese išryškėjo du vaikinus ženkliai stipriau treniruotis skatinantys veiksniai (5 lentelė) – tai noras būti žinomam ir noras būti olimpiečiu.

5 lentelė. Veiksniai, skatinantys jaunes merginas (I) ir jaunius vaikinus (II) rinktis lengvosios atletikos treniruotes (proc.) (Žilinskienė ir kt., 2007)


Noras būti žinomam ir gerbiamamI 21,15 45,19 33,65 χ² 6,811

df 2p < 0,033II 36,64 34,35 29,01

Noras pasiekti gerų sportinių rezul‑tatų

I 78,85 18,27 2,88 χ² 2,830df 2

p > 0,243II 87,02 11,45 1,53

Noras pakliūti į nacionalinę rink‑tinę

I 54,81 29,81 15,38 χ² 3,504df 2

p > 0,173II 66,41 23,66 9,92

Noras būti olimpiečiuI 48,08 26,92 25,00 χ² 7,836

df 2p < 0,020II 63,36 24,43 12,21

Noras dalyvauti sportinėse varžy‑bose

I 66,35 25,00 8,65 χ² 2,325df 2

p > 0,313II 74,05 21,37 4,58

Noras turėti daugiau draugųI 41,35 37,50 21,15 χ² 1,638

df 2 p > 0,441II 35,88 45,80 18,32

Noras būti sveikam, stipriamI 74,04 17,31 8,65 χ² 2,448

df 2p>0,294II 77,10 19,08 3,82

Materialinė gerovėI 13,46 40,38 46,15 χ² 2,948

df 2 p > 0,229II 21,37 32,82 45,80

Noras laisvalaikį užpildyti turinin‑ga veikla

I 52,88 37,50 9,62 χ² 2,343df 2

p > 0,310II 59,54 28,24 12,21

Nuoširdūs ir draugiški santykiai su treneriu

I 46,15 40,38 13,46 χ² 0,004df 2

p > 0,998II 45,80 40,46 13,74

Įdomios treniruotėsI 42,31 47,12 10,58 χ² 0,792

df 2 p > 0,673II 48,09 42,75 9,16

37 |


Taigi šio amžiaus vaikinai ir merginos, pasirinkdami lengvąją atletiką, iš‑siskyrė savęs pažinimo ir saviraiškos sportinėje veikloje požymiais.

Veiksniai, skatinantys rinktis lengvosios atletikos treniruotes, yra įvairūs. Nustatėme, kad Lietuvoje pasirinkti lengvosios atletikos treniruotes skatina nemažai veiksnių. Išskirtini šeši sportuoti labiausiai skatinantys veiksniai: 1) noras pasiekti gerų sportinių rezultatų; 2) noras būti sveikam ir stipriam; 3) dalyvauti sporto varžybose; 4) pakliūti į nacionalinę rinktinę; 5) būti olim‑piečiu; 6) užpildyti laisvalaikį turininga veikla (6, 7 pav.).

Kita grupė treniruotis skatinančių veiksnių yra: įdomios treniruotės, nuo‑širdūs ir draugiški santykiai su treneriu, noras turėti daugiau draugų (7 pav.). Mažiau reikšmingai treniruotis skatina materialinė gerovė ir noras būti žino‑mam ir gerbiamam. Tai rodo, kad šiame amžiaus tarpsnyje nemažai lengvaat‑lečių dar nesiorientuoja į populiarumą, materialinę gerovę.


| 38

6 pa

v. T

iria

mųj

ų pa

sisk

irst

ymas

pag

al v

eiks

nius

, pas

katin

usiu

s pas

irin

kti l

engv

ąją

atle

tiką

(pro

c.) (

Žilin

skie

nė ir

kt.,

200

7)

39 |


7 pa

v. T

iria

mųj

ų pa

sisk

irst

ymas

pag

al v

eiks

nius

, ska

tinan

čius

tren

iruo

tis (p

roc.

) (Ži

linsk

ienė

ir k

t., 2

007)


| 40

Tyrimų rezultatai išryškina jaunų lengvaatlečių asmenybės, sportinės brandos tendencijas, kurios didele dalimi sutampa su šiuolaikine jaunos as‑menybės ugdymo samprata, orientuota į bendravimą, dvasinių, dorinių ver‑tybių ugdymą, optimalią saviraišką (Pukelis, 1998; Miškinis, 2002). 13–17 m. mokiniai turi savarankišką, kryptingą argumentuotą sportinės veiklos pa‑sirinkimo koncepciją. Sportuoja socialiai aktyvūs mokiniai. Vyrauja stiprus saviraiškos, saviugdos, pasitikėjimo savimi ugdymo poreikis. Pasirinkti len‑gvąją atletiką daugiausia skatina bendravimo su kitais sportininkais bei tre‑neriu poreikis, noras praturtinti savo žinias, sustiprinti pasitikėjimą savimi. Šį pasirinkimą dar sustiprina mokytojų, trenerių rekomendacijos bei teigiamas tėvų požiūris. Šio amžiaus tarpsnio mokinių socialinį, sportinį aktyvumą yra nustatę S. Šukys (2001), M. Barkauskaitė (2001) ir kiti autoriai, tyrę mokinių ugdymo(si) formaliojo ir neformaliojo ugdymo poreikį.

Pažymėtina, kad spauda, televizija, reklama, sporto šakos populiarumas, draugų, garsių lengvaatlečių pavyzdžiai mažiau turėjo įtakos sporto šakos pa‑sirinkimui. Taigi bendravimo ir savęs pažinimo poreikis yra svarbiausi sociali‑niai bei pedagoginiai ugdomieji veiksniai, lemiantys lengvosios atletikos pasi‑rinkimą. Jaunus mokinius pasirinkti treniruotis lengvąją atletiką skatina noras pasiekti gerų sportinių rezultatų, pakliūti į nacionalinę ir olimpinę rinktines, būti sveikiems ir stipriems, dalyvauti varžybose. Minėti pagrindiniai treni‑ruotis skatinantys veiksniai išryškina šio amžiaus tarpsnio mokinių sportinės veiklos poreikių ypatumus, kurie skatina asmenybės saviraišką. Taigi egzistuoja konkreti sportuoti skatinanti vertybinė orientacija (Šukys, 2000). Pažymėtina ir tai, kad didelei daliai besitreniruojančių mokinių svarbiau įdomios treniruotės, turiningas laisvalaikis, geri ir nuoširdūs santykiai su treneriu, draugais negu noras būti žinomam ir gerbiamam. Tai, kad noras bendrauti yra būdingas spor‑tuojantiems mokiniams, pažymi ir kiti autoriai, tyrę Lietuvos jaunų sportinin‑kų interesus ir asmenybės savybes (Šukys, Kardelis, 2000; Šukys, 2001).

Materialinė gerovė šio amžiaus tarpsnio lengvaatlečiams nėra labai svarbi. Mūsų tyrimų rezultatai skiriasi nuo J. Kirjoneno (1990), A. Čiužo, V. Ratkevi‑čienės (2000), S. Šukio (2001) duomenų. Minėti autoriai pažymi, kad didesnę sportinę patirtį sukaupusiems sportuojantiems mokiniams materialinė gero‑vė yra svarbi vertybė. Tai galima paaiškinti tuo, kad šio amžiaus tarpsnio len‑gvaatlečiai dar nėra materialiai skatinami, nes yra jauni ir nepasiekę aukštų sportinių rezultatų.

41 |


Mūsų tyrimų rezultatai parodė, kad lengvosios atletikos treniruotės ir var‑žybos šiuolaikinėmis sąlygomis yra patraukli jaunimo saviraiškos, saviugdos priemonė, atskleidžianti jų individualius sportinius gebėjimus, ir atitinka jų asmeninius interesus bei papildo kitų autorių tyrimus ir teiginius apie tai, kad sporto pratybos yra socialiai reikalinga ir veiksminga jaunimo ugdymo ir sa‑viugdos priemonė (Miškinis, 1998, 2002; Poteliūnienė, 2000; Tamošauskas, 2000; Tubelis, 2001; Šukys, 2001).

Mūsų tyrimai atskleidė, kad sportininkų lengvosios atletikos pasirinki‑mą labiausiai skatino šie veiksniai: 55 proc. tiriamųjų norėjo praturtinti savo žinias ir įgyti naujų praktinės veiklos įgūdžių; 43 proc. apklaustųjų patinka bendravimas ir išvykos į varžybas; 42 proc. nori tapti labiau savimi pasitikin‑ti(is), 33 proc. – pakvietė treneris (8 pav.). Pažymėtina, kad palyginti nedau‑gelio sportininkų apsisprendimą pasirinkti lengvąją atletiką lėmė gydytojo

8 pav. Veiksniai, skatinantys rinktis lengvąją atletiką (proc.) (Radžiukynas ir kt., 2010)


| 42

patarimas – teigiamai atsakė 1 proc. apklaustųjų; spauda, televizija, reklama – 7 proc. Šiek tiek daugiau įtakos darė kūno kultūros mokytojo rekomendaci‑ja – 24 proc. apklaustųjų; draugų pavyzdys – 13 proc.; sekė garsių sprinterių pavyzdžiu – 12 proc. Tėvų patarimas paskatino pasirinkti lengvąją atletiką tik nedidelę dalį jaunų lengvaatlečių – 11 proc. (8 pav.).

Mūsų tyrimų rezultatai rodo dvi labai įdomias ir svarbias tendencijas: šio amžiaus ir meistriškumo lengvaatlečiai jau nuo pasirinkimo pradžios turi konkretų sportinį tikslą ir socialinę pedagoginę orientaciją, pagrįstą savęs su‑vokimu ir apsisprendimu.

Priėjome prie išvados, kad svarbiausi veiksniai, skatinantys kultivuoti len‑gvąją atletiką, yra šie: 1) noras pasiekti gerų sportinių rezultatų – 81 proc.; 2) noras būti sveikam ir stipriam – 75 proc.; 3) dalyvauti sporto varžybose – 70 proc.; 4) noras laisvalaikį užpildyti turininga veikla – 60 proc.; 5) įdomios treniruotės – 53 proc.; 6) noras pakliūti į nacionalinę rinktinę – 51 proc. Kiti veiksniai taip pat turi įtakos treniravimosi motyvams (9 pav.).

43 |


9 pa

v. V

eiks

niai

, ska

tinan

tys k

ultiv

uoti

trum

pųjų

nuo

tolių

bėg

imą

(pro

c.)


| 44

Treniruočių procese ugdomos sportininkams svarbios šios savybės: at‑kaklumas, sąžiningumas, ryžtingumas, valingumas, darbštumas. Tai lemia treniruočių ugdymosi proceso kokybę. Pažymėtina, kad mažiau svarbus yra mandagumas, savitvarda, savigarba. Tai sportininkų ir trenerių edukacinės sąveikos silpnesnė ugdymo(si) dalis (10 pav.). Galbūt lengvoji atletika sudaro geresnes sąlygas šioms savybėms formuotis.

10 pav. Treniruotėse ir varžybose ugdomos savybės (proc.)

Beveik pusė apklaustųjų (46 proc.) teigė, kad formalusis mokymasis sude‑rinamas su lengvosios atletikos treniruotėmis; be to, 39 proc. tiriamųjų pa‑žymėjo, kad pratybos tik iš dalies trukdo mokslui, o 14 proc. apklaustųjų yra įsitikinę, kad treniruotės trukdo mokslui (11 pav.). Tai parodo, kad formaliojo ir neformaliojo mokinių ir studentų sportininkų ugdymo proceso sąveika dar nėra optimali.

45 |


11 pav. Ar trukdo treniruotės mokslui? (proc.)

51 proc. apklaustųjų lengvosios atletikos treniruotės padėjo pagerinti svei‑katos būklę. 39 proc. teigė, kad žymių pokyčių nepastebėjo, 10 proc. mano, kad jų sveikatos būklė prastėjo (12 pav.).

12 pav. Sveikatos pokyčiai nuo treniruočių pradžios (proc.)

Daugumai apklaustųjų (42 proc.) treneris sporto svarbą sveikatai pabrėžia retai, 39 proc. sportininkų – dažnai, o 18 proc. – niekada (12 pav.). Šis nema‑žas procentas dar kartą patvirtina, kad nemažai Lietuvos trenerių nesirūpina teoriniu sportininkų rengimu, bet daugiau suinteresuoti fiziniu rengimu.


| 46

13 pav. Ar treneris pabrėžia treniruočių įtaką sveikatai? (proc.)

Šie tyrimai patvirtina, kad lengvosios atletikos pratybos yra socialiai rei‑kalinga ir veiksminga jaunimo ugdymo ir saviugdos priemonė. Pažymėti‑na, kad sporto pratybos turi tęstinį socialinį, vertybinį poveikį, ugdo ne tik sportinius gebėjimus, charakterio savybes, be kurių neįmanomas sportinio meistriškumo augimas ir visapusis asmenybės ugdymas (Šukys, 2001; Šukys, Kardelis, 2001).

Lengvaatlečiai nuo sporto šakos pasirinkimo pradžios turi konkrečius sportinius tikslus, kurie orientuoti į sportinių rezultatų augimą, dalyvavimą varžybose, patekimą į šalies nacionalinę rinktinę. Vyrauja stiprus saviraiškos, saviugdos, pasitikėjimo savimi ugdymo poreikis. Toks socialinis aktyvumas sutampa su šiuolaikine jaunos asmenybės holistine ugdymo koncepcija (Juce‑vičienė, 2000; Šukys, 2001; Barkauskaitė, 2001).

Pagrindiniai treniruotis skatinantys veiksniai išryškina bėgikų sportinės veiklos poreikių ypatumus, kurie skatina asmenybės saviraišką. Tai būdinga ir kitų sporto šakų sportininkams (Šukys, 2001; Malinauskas, 2003; Radžiu‑kynas, Gražulis, 2011).

Dauguma mokinių, studentų pasirinkdami lengvąją atletiką norėjo pra‑turtinti savo žinias ir įgyti naujų praktinės veiklos įgūdžių, patiko bendravi‑mas per pratybas ir išvykos į varžybas, norėjo tapti labiau savimi pasitikin‑čiais. Panašūs S. Šukio (2001) gauti rezultatai.

Pažymėtina, kad spauda, televizija, reklama, draugų, garsių lengvaatlečių pavyzdžiai turėjo mažiau įtakos pasirenkant sporto šaką. Taigi bendravimo ir

47 |


savęs pažinimo poreikis yra svarbiausi socialiniai ir pedagoginiai – ugdomieji veiksniai, nulemiantys lengvosios atletikos pasirinkimą. Materialinė gerovė nėra labai svarbi. Mūsų tyrimų rezultatai iš dalies skiriasi nuo S. Šukio (2001) tyrimo duomenų. Jis pažymi, kad didesnę sportinę patirtį turintiems sporti‑ninkams materialinė gerovė yra svarbi vertybė. Tai galima paaiškinti tuo, kad mūsų lengvaatlečiai neturi tokių sutarčių su klubais, kokius turi krepšinio, futbolo žaidėjai. Lengvąją atletiką sportininkai renkasi ne vien tik dėl mate‑rialinės gerovės.

Lankyti treniruotes skatina ryškūs sportiniai interesai, noras pasiekti gerų sportinių rezultatų, dalyvauti varžybose, pakliūti į nacionalinę rinktinę. Spor‑tininkai taip pat turi kryptingą socialinių, sportinių dalykinių kompetencijų raišką; gerai supranta pratybų pozityvų poveikį sveikatai, teigia, kad sportas yra turiningas laisvalaikis, draugiški santykiai, suprantamas treniruočių da‑lykiškumas, emocionalumas, nuo kurių priklauso ugdomoji raiška. Jų raiš‑ka priklauso nuo amžiaus lyties, sporto šakos specifikos, socialinės aplinkos (Šukys, Kardelis, 2001; Žilinskienė ir kt., 2007; Radžiukynas, Gražulis, 2011).

Mūsų tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad lengvaatlečiams svarbiausios yra valios vertybės: atkaklumas, sąžiningumas, ryžtingumas, valingumas, darbš‑tumas, kurios akivaizdžiai pasireiškia kaip sportuojančių bėgikų charakterio savybės. Į antrą vietą iškeliamos daugiau dorinės vertybės, kurios atspindi bėgikų etiką, estetiką, dvasingumą (mandagumas, savigarba, pareigingumas, drąsa). Lengvoji atletika – tokia sporto šaka, kuri pasižymi didele judesių įvai‑rove ir reikalauja didelių individualių fizinių ir dvasinių pastangų. Galbūt len‑gvoji atletika sudaro geresnes sąlygas formuotis valios vertybėms.

Pažymėtina, kad sportininkai supranta ir savarankiškai vertina socialinę ir materialinę aplinką, kuri lemia jų sportinio judėjimo raišką, įvertina tre‑niruočių ir mokymosi proceso ryšį, jų poveikį sveikatai, trenerio vertybines nuostatas. Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad sportininkai turi atitin‑kamas kompetencijas ir pakankamą jų raiškos erdvę, kas iki šiol buvo mažai tyrinėta ir įvertinta.

Sportinių kompetencijų edukacinė ugdymo sąveika Lietuvos edukologijos universiteto studijų sąlygomis rengiant sporto bakalaurus ir kūno kultūros mokytojus turi savo ypatumų. Yra įgyvendinamos dvi integraliai veikiančios studijų dalys, kurių bendras požymis yra ženklus savaitinis judėjimo krūvis, kurio turinį sudaro įvairių sporto šakų judesių mokymas ir tobulinimas bei


| 48

pasirinktos sporto šakos sportinio meistriškumo kėlimas. Įvairių sporto šakų akademinių sporto pratybų valandų skaičius per pirmuosius mokslo metus yra įvairus. Be to, treniruočių valandų skaičius priklauso nuo studentų spor‑tinio meistriškumo, sporto šakos specifikos.

Nustatyta, kad 57 proc. LEU pirmo kurso studentų greta akademinio krūvio intensyviai treniruojasi 5–6 kartus per savaitę pasirinktos sporto ša‑kos pratybose, 71,2 proc. dalyvavo sporto stovyklose ir varžybose. Studentai paminėjo, kad akademinės lengvosios atletikos, gimnastikos ir kitų sporto šakų pratybos turi ženklų fizinį krūvį, po kurio sunkiau susikaupti (37 proc.), jaučiamas nuovargis po treniruočių (64,28 proc.). Tai parodo, kad studijos pirmame kurse yra nelengvos.

Tiriamųjų skirstinys pagal lytį pateikiamas 14 pav. Merginos sudaro 29 proc., o vaikinai 71 proc. visų tiriamųjų.

70,8

29,2

VaikinaiMerginos

14 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal lytį (proc.)

Tyrime svarbus ir jų amžius, galintis daryti įtaką tyrimo dalyvių sportinei adaptacijai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas pagal amžių pateikiamas 15 pav. Pagal metus tiriamieji pasiskirstė taip: 64 proc. – 18–19 metų, 33 proc. – 20–21 metų, o 22–23 metų – tik 2 proc. Kaip matyti, visi tiriamieji lytiškai su‑brendę, fiziškai ir protiškai aktyvūs.

49 |


1,6

64,633,8 18–19 metų20–21 metai22–23 metai

15 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal amžių (proc.)

Tyrime dalyvavusių studentų ir studenčių sporto šakų pasirinkimas vi‑durinėje mokykloje matyti 16 pav. Tyrimas parodė, kad visi pirmakursiai, besimokydami vidurinėje mokykloje, reguliariai lankė įvairių sporto šakų treniruotes. Paaiškėjo ir tai, kad mėgiamiausia studentų sporto šaka buvo krepšinis – 34 proc. Futbolą kultivavo 15 proc., lengvąją atletiką – 15 proc., o rankinį tik – 8 proc. Net 28 proc. buvo pasirinkę kitas sporto šakas: trys tiriamieji – kultūrizmą, po du tiriamuosius – tinklinį, sportinę gimnastiką ir slidinėjimą, o po vieną – regbį, plaukimą, orientacinį sportą, karatė, žolės riedulį, biatloną, irklavimą, sunkiąją atletiką ir meninę gimnastiką.

27,7

7,7

33,8

15,415,4

Krepšinis

Futbolas

L. atletika

Rankinis

Kitos sportošakos

16 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal pasirinktą sporto šaką vidurinėje mokykloje (proc.)


| 50

Atsakymai į klausimą, kiek metų lankė pasirinktos sporto šakos treniruo‑tes vidurinėje mokykloje, matyti 17 pav. Paaiškėjo, kad dalykiniai interesai gana patvarūs: 34 proc. šių studentų iki 5 metų lanko pasirinktos sporto ša‑kos treniruotes. Nuo 5 iki 10 metų lanko net 55 proc. studentų, o daugiau nei 10 metų – 11 proc. apklaustųjų.

33,810,8

55,4

iki 5 metų

nuo 5 iki 10metųdaugiau nei10 metų

17 pav. Tiriamųjų atsakymų į klausimą „Kiek metų lankėte pasirinktos sporto šakos treniruotes mokykloje?“ skirstinys (proc.)

Tyrime dalyvavusių studentų ir studenčių sporto šakos pasirinkimo pasis‑kirstymas įstojus į VPU (dabar – LEU) pateiktas 18 pav.

13,87,7

29,2

18,5

30,8

Krepšinis

Futbolas

L. atletika

Rankinis

Kitos sportošakos

18 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal sporto šaką Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – LEU) (proc.)

Atsakymai į klausimą, kiek kartų per savaitę lankote pasirinktos sporto šakos treniruotes, pateiktas 19 pav.

51 |


60

12,36,121,6

1–2 kartus

3–4 kartus

5–6 kartus

ir daugiau

19 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal lankomų treniruočių skaičių

per savaitę (proc.)

Tiriamųjų atsakymų į klausimą, kokia treniruotės trukmė, skirstinys pa‑teikiamas 20 pav.

3,1

64,6

7,724,6 1 val.

1,5 val.2 val.3 val.

20 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal lankomų treniruočių trukmę (proc.)

Tiriamųjų atsakymai į klausimą, kuo norite dirbti baigę universitetą, ma‑tyti 21 pav.

10,8

49,233,8

6,2 Treneriu

Mokytoju

Dirbti sportoklubeNežino

21 pav. Tiriamųjų atsakymų į klausimą „Kuo norite dirbti baigę universitetą?“ skirstinys (proc.)


| 52

Atsakymai į klausimą, ar Jus tenkina sporto bazių būklė ir kokybė, pateik‑ti 22 pav.

64,6

2015,4taip

iš dalies

ne

22 pav. Tiriamųjų atsakymų į klausimą „Ar Jus tenkina sporto bazių būklė ir

kokybė? pasiskirstymas (proc.)

Atsakymai į klausimą, ar turite materialines sąlygas treniruotis, pateikti 23 pav.

38,5

10,8

50,7taipiš daliesne

23 pav. Tiriamųjų atsakymų į klausimą „Ar turite materialines sąlygas treniruotis?“ skirstinys (proc.)

Aktuali sportuojančių studentų ir studenčių problema – sportavimo ir mokymosi suderinamumas. Aktyviai sportuojantiems tenka beveik kiek‑vieną dieną lankyti treniruotes. Yra tyrimų, pvz., E. Spreitzerio (1994), kurių autoriai teigia, kad sportinė veikla teigiamai veikia mokymosi rezultatus. At‑sakymų į klausimą, ar treniruotės trukdo mokslui, pasiskirstymas pateiktas 24 pav.

53 |

38,5

6,1

55,4 taipiš daliesne

24 pav. Tiriamųjų atsakymų į klausimą „Ar treniruotės trukdo mokslui?“ skirstinys (proc.)

Apibendrinus anketinės apklausos rezultatus, galima teigti, kad VPU (LEU) kūno kultūros specialybės formaliųjų ir neformaliųjų studijų progra‑mų I kurso studentai (‑ės) motyvuotai pasirinko kūno kultūros programą, savo tolesnę profesinę veiklą sieja su kūno kultūra, sportu, geba derinti forma‑liąsias studijas su pasirinktos sporto šakos treniruotėmis. Juos tenkina sporto bazių būklė bei jų kokybė ir turi pakankamas materialias sąlygas treniruotis.

1.3. Edukacinė sporto funkcija

Sportinis judėjimas gali būti veiksmingas ir turiningas tik tada, kai išgy‑venamas socialinis, kultūrinis, vertybinis jo poveikis. Tai svarbus asmeninės kompetencijos raiškos etapas.

Sportas yra daugiareikšmis socialinis fenomenas. Jis apibūdinamas kaip socialinis reiškinys, neatsiejama visuomeninės kultūros dalis – rengimosi varžyboms ir dalyvavimo jose sistema, siekiant geriausių sportinių rezultatų (Sporto terminų žodynas, 1996). Sporto turinį sudaro sporto teorija ir sporto praktika. Sportas ugdo specialias sportines kompetencijas, apimančias įvairių sporto šakų judesius ir veiksmus.

Sportinio judėjimo turinys yra labai universalus, apimantis įvairių sporto šakų veiksmus ir judesius. Sportinio judėjimo turinys treniruotėse bei var‑žybose yra reglamentuotas treniruočių programų, individualių užduočių, varžybų taisyklių ir vyksta per integralią sportininko ir trenerio kūrybinę sąveiką.



| 54

Sportui būdingos specifinės socialinės funkcijos. Tai kryptingas organi‑zuotas (formalusis) arba individualiai, savarankiškai (neformalusis) vykstan‑tis ugdomasis vyksmas. Svarbiausia sporto funkcija yra varžybų reprezenta‑cinė veikla. Sportas atlieka ir kultūrinę funkciją, kuri suteikia galimybę įvai‑raus amžiaus ir skirtingų socialinių grupių žmonėms pažinti, vertinti sporto judesių grožį, estetinę aplinką, sportinės kovos dvasines ir dorines vertybes (Vasiliauskas, 1992; Miškinis, 1998).

Sportininkas kaip svarbiausias sportinės veiklos objektas yra aktyvi save kurianti ir tobulinanti asmenybė. Šis kūrybos vyksmas yra nuolatinis tobu‑lėjančioje žinių ir dvasinio komforto siekiančioje visuomenėje. Dėl šios prie‑žasties sportininkas turi būti intelektualus, gebantis adaptuotis įvairioje so‑cialinėje aplinkoje, o jo asmenybės ugdymas turi atitikti šiuolaikines ugdymo holistines tendencijas (Miškinis, 2002).

Sportas kaip socialinis reiškinys yra ir edukacinio vyksmo dalis. Jis ugdo teigiamą požiūrį į kūno kultūrą, atskleidžia jos turinio prasmingumą (Blauz‑dys, Bagdonienė, 2007). Pabrėžiama ugdomoji sporto funkcija kaip žmogiš‑kųjų vertybių ir savybių perdavimo priemonė (Parry, 1994; Tilindienė, 2000; Šukys, 2001). P. Tamošausko (2000) nuomone, fizinė veikla sporte priskiriama prie pedagoginių reiškinių, todėl ji negali atsiriboti nuo asmenybės ugdymo.

V. Rajeckas (1993, 1994), N. Žilinskienė (2008) teigia, kad sportinė veikla ne tik lavina fizines jėgas, bet ir ugdo drąsą, ištvermingumą, valią, ryžtingu‑mą, atsakingumą, asmenybės brandai labai svarbias savybes. Daugelio auto‑rių, pvz.: E. Spreitzerio (1994), S. Šukio, K. Kardelio (2000) nuomone, sportinė veikla ugdo sportininko charakterį, padeda lengviau atsispirti žalingai aplin‑kos ir bendraamžių įtakai, moko drausmės. S. Šukys ir K. Kardelis (2000) nustatė, kad sportininkams būdingesnės aktyvumo, drąsumo, ryžtingumo ir dėmesingumo savybės. Sportas padeda ugdyti savitvardą, saviraišką (Tamo‑šauskas, 2002).

Sportinė veikla teigiamai veikia sportuojančių asmenų socializaciją. Spor‑tas padeda tobulinti tarpusavio santykius, nes treniruočių, varžybų metu vyksta intensyvus bendravimas su sportininkais, treneriais, teisėjais, žiūro‑vais, organizatoriais ir pan. Sportas siejamas su charakterio ugdymu, atsidavi‑mu, disciplina, bendruomeniškumu, bendravimu, bendradarbiavimu, ekono‑mine raida, sunkiu darbu, socializacija, garbinga kova (Šukys, Kardelis, 2000; Tamošauskas, 2000).

55 |


Fizinis rengimas, moralinis, dvasinis sportuojančių jaunuolių ugdymas priklauso nuo vyraujančių sportinės veiklos vertybių, nuo bendravimo su tre‑neriu, sportininkais, teisėjais ir kt. Svarbiausias iš jų yra treneris, nes trenerio vertybinė orientacija daro įtaką sportuojančių asmenų veiklai (Chandler, Gol‑dberg, 1990; Miškinis, 2002).

T. Chandleris ir A. Goldbergas (1990) pažymi, kad sportuojančių asmenų charakterį turi ugdyti trenerių, tėvų ir kitų asmenų veiksmai ir poelgiai. Pabrė‑žiamas trenerio pavyzdys ugdant sportininko asmenybę (Pukelis, 1994; Gol‑dberg, Chandler, 1995; Miškinis, 1998). K. Pukelis (1994) teigia, kad treneriai savo aukšta profesine kvalifikacija gali patraukti vaikus prie savęs, juos suža‑vėję savo erudicija ir gebėjimais. P. Arnoldas (1994) skiria tris funkcijas, kaip treneris susijęs su sportuojančių asmenų ugdymu: treneris yra sportinės veik‑los iniciatorius ir šios veiklos sergėtojas, diskusijų lyderis, asmeninis globėjas. L. Ruibytė ir V. Šešelgytė (1997) empiriniais tyrimais nustatė, kad sportininkai pažymėjo tokias svarbiausias idealaus trenerio savybes: gerą savo sporto šakos išmanymą, gebėjimą gerai vykdyti pratybas, tolerantiškumą ir kantrumą, psi‑chologinį stabilumą ir pasitikėjimą savimi. S. Gibsonas ir T. Fostersas (2002) nustatė, kad sportininkai vertina trenerių dėmesingumą ir gebėjimą motyvuo‑ti ir skatinti kaip vieną svarbiausių trenerio savybių.

Didelės reikšmės visapusio sportininkų ugdymo vyksme turi pratybų psi‑chologinis klimatas, tai labai priklauso nuo trenerio ir sportininkų santykių (Miškinis, 2002; Tilindienė, Miškinis, 2002; Turman, 2003). Tik darni abipu‑sė trenerio ir auklėtinio veikla padeda siekti puikių sportinių laimėjimų.

A. Goldbergo ir T. Chandlerio (1995) nuomone, reikšmingas vaidmuo ug‑dymo vyksme tenka tėvams. Svarbu sudaryti palankų psichologinį klimatą, kai ugdytiniai žino, kad jie vertinami atsižvelgiant į tobulėjimą ir pagalbą už‑sibrėžiant realų tikslą.

Mūsų laikais naujos ekonominio, socialinio, kultūrinio gyvenimo sąlygos turi įtakos žmogaus biologinės raidos specifikai, kurią pozityviai gali keisti sportinė veikla. Sportinis judėjimas tampa žmogaus biologinio egzistavimo reguliatoriumi ir yra socialinė būtinybė. Fizinės ir dvasinės veiklos integracija ir jos sureguliavimas iki žmogaus kūrybinei egzistencijai reikalingos ribos yra svarbi šiuolaikinė žmogaus ugdymo ir ugdymosi kryptis.

Kita labai svarbi sportinės veiklos paskirtis šiuolaikinėje visuomenėje yra sportinėje veikloje pasireiškianti žmogaus kūrybinė laisvė. Ši veikla yra


| 56

emocionali, improvizuojant atskleidžianti kūno judesių grožį, specifinius sportinius gabumus ir intelektą. Motyvacijos sportinei veiklai atsiradimas ir jos praktiškas įgyvendinimas tampa doriniu poelgiu, gyvenimo būdo ir indi‑vidualios asmenybės saviraiškos sudėtine dalimi. Ši veikla reikalauja drąsos ekstremaliomis sąlygomis, kuriomis ugdomos vertybinės orientacijos, asme‑ninės kompetencijos, atskleidžiami organizmo funkciniai gebėjimai.

Sportinis judėjimas kaip praktinė sporto pasireiškimo forma turi integra‑lų ryšį su bendražmogiškomis kultūrinėmis vertybėmis. Šių ryšių bendrumą sudaro kūrybos procesas, dvasinės veiklos bendrumas, idėjų paieška ir aukš‑tesnių tikslų siekimas, savo kūrybos visuomenėje įprasminimas, savęs atsklei‑dimas ir pažinimas, etinės optimistinės pasaulėžiūros ugdymas, jos vertybių perdavimas visuomenei.

Sportinė veikla reiškiasi viešai, todėl etiškas ir doras jos vertybių įgyven‑dinimas turi reprezentacinę ir dvasinę naudą. Visuomenei priimtinas dvasin‑gas, etiškai mąstantis, doras, pasiaukojantis sportininkas, savo reprezentacine veikla įprasminantis tautos bendrą ir sportinę kultūrą.

Sportinė veikla ugdo specialias sportines kompetencijas, kurios savo turi‑niu papildo asmeninių kompetencijų turinį ir tai padeda sportuojantiesiems integruotis į socialinį, kultūrinį gyvenimą. Dalykinių, socialinių, konceptua‑lių kompetencijų tolesnė raiška gali padėti suvokti sporto vertybes.

Kompetencija – tai žinių, sugebėjimų, įgūdžių, nuostatų visuma, kuri rei‑kalinga konkrečioje darbinėje veikloje, įvertinant gabumus ir jų formavimąsi bei žmogaus vertybes ir asmenines savybes. Kompetencijos ir kvalifikacijos sampratų santykis išryškina holistinį kompetencijos pobūdį (Jucevičienė, Le‑paitė, 2000).

Sportas – ypatinga priemonė asmenybei ugdyti (Parry, 1994). Fizinio, protinio, dvasinio ugdymo sričių tarpusavio ryšys yra svarbi ugdymo teori‑jos problema (Bitinas, 1998). Pabrėžiant ugdomąją sporto funkciją, sportas akcentuojamas kaip bendražmogiškųjų vertybių bei savybių perdavimo prie‑monė (Parry, 1994; Rajeckas, 1995; Šukys, 2001). Vertybinės sporto kryptys yra: 1. Orientacija į aukštų sporto rezultatų siekimą; 2. Orientacija į aktyvią fizinę veiklą, sveikatingumą, socialinį kultūrinį bendravimą, saviraišką ir sa‑višvietą. Sporto šakų gausa sudaro galimybes visuomenės nariams pasirinkti tokią sporto šaką, kuri atskleistų jų įgimtus sportinius gebėjimus, patenkintų socialinius ir kultūrinius, sveikatingumo poreikius (Malinauskas, 2006).

57 |


Apibendrinamai galima teigti, kad sportas, be kita ko, yra ir specifinė as‑menybės saviraiškos forma, atskleidžianti prigimtinių fizinių ir dvasinių galių plėtros galimybes. Visapusis sportininkų ugdymas priklauso nuo sportinės veiklos vertybių, nuo bendravimo su aplinkiniais, ypač nuo bendravimo ir bendradarbiavimo su treneriu. Svarbi yra ir ugdymosi aplinka, kai ugdyti‑niai žino, kad jie yra vertinami pagal tobulėjimo spartą. Sportuoti skatinan‑tys veiksniai yra labai įvairūs – tai moraliniai, materialiniai veiksniai, tėvai, treneriai, draugai, bendravimo, bendradarbiavimo, žinių ir įgūdžių įgijimo poreikis ir kt.

| 58

2. LENGVAATLEČIŲ JUDĖJIMO SISTEMINIS VALDYMAS

2.1. Lengvaatlečių judėjimo ypatumai skirtingais sportinės brandos etapais

Atranka kaip sisteminis pedagoginis procesas padeda nustatyti ir ugdy‑ti individualius sportinius gebėjimus ir orientuoti sportuojančiuosius į jiems tinkamiausią sportinę veiklą. Pagrindinis sportinės atrankos uždavinys yra nustatyti, ar sportininkų bendras ir specialusis fizinis parengtumas atitinka pasirinktos rungties ir to amžiaus meistriškumo reikalavimus ir kaip vyksta šio parengtumo kaita pereinant iš vienos meistriškumo pakopos į kitą.

Sportinius rezultatus lengvojoje atletikoje lemia: 1) sportininkų fizinis išsi‑vystymas; 2) fizinis parengtumas; 3) judesių ir veiksmų technika; 4) treniruo‑čių metodika (Stanislovaitis, 1998; Radžiukynas, 1997, 2005; Karoblis, 2005; Žilinskienė, 2008).

Atrankos proceso valdymas. Valdymas yra kryptingo poveikio į kokį nors objektą procesas, siekiant didinti jo funkcionavimo ir veiklos efekty‑vumą. Valdymas – tai techninių, socialinių, pedagoginių, biologinių vyks‑mų tikslingas kreipimas siekiant optimalių rezultatų, kartu atsižvelgiant į tų vyksmų ypatumus ir dėsningumus. Yra trys pagrindinės valdymo sritys: 1) visuomenės valdymas; 2) biologinių sistemų valdymas: 3) negyvosios gam‑tos valdymas. Valdymo objektas sporte yra sportininkų treniruočių procesas ir varžybinė veikla. Sportininkų atrankos turinį lemia sportuojančiojo socia‑linė, psichologinė, pedagoginė, biologinė branda ir sportinis meistriškumas. Sportuojančiųjų atranka vyksta nuo pat sportinės veiklos pradžios iki jos pa‑baigos ir skirstoma į atskirus etapus (Radžiukynas, 2005).

Spontaninė atranka. Ši atranka pedagoginiu požiūriu vyksta neorganizuo‑tai. Vaikai arba jaunuoliai spontaniškai kartu žaidžia, bėgioja, rungtyniauja. Jie savarankiškai suformuoja sportavimo motyvus ir turi bendrų bei indivi‑dualių interesų. Tai natūrali, socialinės aplinkos ir individualių interesų ska‑tinama atranka, kurioje pats individas savo sportinius įgymius pritaiko jam priimtinoje sportinėje veikloje.

Empirinė atranka. Tai tokia atranka, kai spontaninėje sportinėje veikloje yra stebimi vaikų arba jaunuolių bendrieji ir specialieji sportiniai gabumai. Tai vykdo mokytojas, treneris. Empirinės atrankos pradžia į įvairias sporto

59 |

2. Lengvaatlečių judėjimo sisteminis valdymas

šakas bei rungtis yra įvairi ir priklauso nuo sporto šakos specifikos, jos povei‑kio sportuojančiųjų organizmo funkcinėms sistemoms ypatumų bei biologi‑nės brandos dėsningumų (Radžiukynas, 2005).

Specializuota atranka. Šiame etape jau vyksta specializuotos treniruotės, sulėtėja natūralūs judėjimo gebėjimų rodiklių augimo tempai, dėl to svar‑biausią įtaką sportinių rezultatų augimui turi diferencijuotos ir individualios treniruočių programos. Tai programuotas ir modeliuotas treniruočių etapas.

Elitinė atranka. Šiame etape kuriamas naujas elitinių sportininkų rengimo modelis. Stabilizuojasi fizinių krūvių kiekybinių rodiklių augimas, tačiau di‑dėja specialųjį treniruotumą didinantys kokybiniai rodikliai. Atskleidžiami organizmo visų funkcinių sistemų veiklos individualūs rezervai. Išskirtinis šio etapo valdymo bruožas yra moderniausių sporto treniruočių metodikų ir varžybų sistemų eksperimentavimas ir jų įgyvendinimas. Ypatingą vietą šiame rengimo etape užima atranka reprezentacijai. Visuose atrankos eta‑puose treniruočių procesas yra valdomas vadovaujantis sporto treniruočių principais ir adaptacijos prie fizinių krūvių dėsningumais. Visuose atrankos ir treniruočių etapuose vyksta integrali trenerio ir sportininko pažintinių ga‑lių raiška, kuri skatina saviraišką, bendravimą, abipusį kūrybinį mąstymą, pasitikėjimą, išryškina specialias treniruočių ugdomąsias vertybes (Radžiu‑kynas, 2005).

Spontaninė atranka. Paveldėjimas. Žmogus paveldi ne tik psichomotori‑nės veiklos požymius, bet ir antropometrinį – anatominį vystymąsi, fiziologi‑nę, biomechaninę veiklą, sportinius gebėjimus.

Įgymiai. Tai elementarūs įgimti organizmo ypatumai. Pvz.: gebėjimas vaikščioti, bėgioti, įveikti daug pastangų nereikalaujančius fizinius sunkumus ir kt. Įgymių lygis daug priklauso nuo žmonių socialinės ekonominės raidos, šeimos gyvenimo materialinių sąlygų ir dvasinių vertybių, fizinės veiklos tu‑rinio ir kultūros. Nenatūraliomis gyvenimo sąlygomis įgymių kokybiniai ir kiekybiniai požymiai gali keistis.

Gabumai – tai palankus įgymių derinys. Sportuojančiųjų gabumus galima įvertinti įvairiomis – pedagoginėmis ir biologinėmis – tyrimų metodikomis bei specialiais testais. Pagrindinis gabių sportininkų pasirinktos sportinės veiklos rodiklis yra geresni, palyginti su kitais, sportiniai rezultatai arba or‑ganizmo funkcinės veiklos rodikliai. Dabartiniu metu mokslui yra žinoma, kad daugelis organizmo funkcinių rodiklių – kraujotaka, medžiagų apykai‑


| 60

ta, adaptacija prie fizinių krūvių, antropometriniai duomenys – paveldimi ir turi savus kiekvienam žmogui būdingus jų tobulėjimo ypatumus. Įgymiai ir gabumai daug greičiau išryškėja sportuojant. Net ir vėliau pradėję sportuoti gabūs jaunuoliai pasiekia aukštų sportinių rezultatų.

Talentas – tai ypač palankių įgymių kompleksas. Jį sudaro morfologinių, fiziologinių, fizinių, psichologinių ir kitų įgymių visuma. Talentingas sporti‑ninkas išryškėja bei visapusiai atsiskleidžia tik per ilgametes treniruotes bei daugkartines varžybas.

Pagrindiniai kompleksiniai sportinių gebėjimų rodikliai kiekvienoje spor‑to šakoje arba rungtyje yra sportininko: 1) fiziniai duomenys; 2) sporto šakos specifiką atitinkantys psichofiziologinės veiklos gebėjimai; 3) judesių biome‑chaniniai rodikliai.

Biometriniai ypatumai – fiziologinis amžius, somatinis tipas, vaiko ir tėvų morfologiniai ir konstituciniai rodikliai. Atranka pagal biometrinius rodiklius vyksta tokiame amžiuje, kai organizmo vystymasis dar yra vaiko ir paauglio raidos stadijos, todėl reikalinga turėti objektyvius kriterijus, pagal kuriuos galima būtų numatyti organizmo raidos ir kitimo dėsnin‑gumus.

Atrenkant vaikus sportuoti daug dėmesio reikia kreipti į jų morfologinius rodiklius: kūno laikyseną, ūgį, biologinį brendimą, kojų ir pėdos ilgį, krūtinės apimtį, raumenų ir riebalų masės santykį. Atranka sporte vyksta ne vien tik pagal sportinius gabumus, bet apima ir kitas asmenybei reikalingas ypatybes. Iš jų galima išskirti šias pagrindines:

Intelektas – mokymosi pažangumas, visapusiškas žinių bagažas, univer‑salus ir logiškas mąstymas, sugebėjimas savarankiškai tvarkyti mokymosi (darbo) ir sporto reikalus;

Asmenybės ypatumai – darbštumas, drausmingumas, atsakingumas, ak‑tyvumas, pareigingumas, sąžiningumas ir kt.;

Socialinė aplinka – tėvų požiūris į sportą, dienos režimas, atstumas iki mo‑kyklos ir sporto bazių, mokymosi sąlygos, mitybos ir poilsio kokybė, materia‑linis ir sportinis aprūpinimas ir kt.;

Fiziniai ypatumai – bendrasis ir specialusis fizinis parengtumas; Sveikata – tinkamumas sportinei veiklai pagal gydytojų duomenis;

61 |


Fizinis prisitaikomumas – gebėjimas išmokti naujus nesudėtingus ir sudė‑tingus judesius (fizinius pratimus), prisitaikyti prie fizinių krūvių, kokybiškai ir greitai atsigauti po įvairių fizinių krūvių;

Asmenybės sportiniai interesai – sportavimo tikslas, dvasiniai ir materialūs motyvai, sportiniai ir intelektiniai saviraiškos sporte būdai ir kt.;

Atranka pagal fizinio vystymosi ir fizinių ypatybių rodiklių augimo dėsnin-gumus. Žmogaus organizmo vystymasis vyksta nevienodai. Kiekvienas rai‑dos etapas turi jam būdingų morfologinių ir fiziologinių pakitimų. Paauglys‑tės laikotarpiui būdinga:

1) žymūs augimo tempai, kūno masės, krūtinės apimties padidėjimas;2) dinamometrinių ir kitų antropometrinių rodiklių padidėjimas.Berniukams ryškūs augimo tempai pastebimi jau nuo 13–15 metų ir sie‑

kia apie 8–10 cm per metus, kai paprastai iki tol paaugama 2–3 cm. Puber‑tatinio laikotarpio metu svoris padidėja 3–5 kg per metus. Pats greičiausias svorio didėjimas pastebimas ne ankščiau 6–8 mėnesių po maksimalaus ūgio. Šio periodo metu labai aiškiai matomi kai kurių kūno dalių pakitimai. Paau‑gliai kuriam laikui tampa ilgarankiais, ilgakojais. Rankų ir kojų vystymasis taip pat vyksta netolygiai. Greičiausiai pradeda augti pėda, vėliau klubai, o plaštakos ilgėjimas aplenkia net 6–8 mėnesiais pečių pločio didėjimą. Vaikų grupės ir atskiro vaiko augimo tempai netapatūs. Lytinio brendimo laikotar‑piu skirtumas tarp atskirų vaikų fizinio vystymosi procesų intensyvumo gali sudaryti 4–5 metus.

Paauglių jėgos, greitumo ir ištvermės rūšių išsivystymo lygis priklauso ne tiek nuo faktinio amžiaus, kiek nuo jo individualaus augimo ir brendi‑mo tempų, t. y. biologinio amžiaus. Jaunieji sportininkai, fizinio vystymosi ir lytinio brendimo tempais pralenkiantys savo bendraamžius, dažniausiai pasižymi aukštesniu fizinių ypatybių išsivystymo lygiu bei didesniu aerobiniu darbingumu.

Kritiniai periodai – tai tokia ribotos trukmės fazė, kuriai būdingas di‑džiausias atskirų organizmo sistemų ir funkcijų jautrumas vieniems ar ki‑tiems aplinkos veiksniams. Sporto pedagogika daug dėmesio skiria kriti‑niams atskirų fizinių ypatybių vystymosi periodams. Dabartiniu metu yra nustatyta, kad jaunesniame mokykliniame amžiuje (tarp 7 ir 8, ir tarp 11 ir 12 metų) itin intensyviai lavėja visos pagrindinės fizinės ypatybės. Moky‑kliniame amžiuje, sulaukus maždaug 12–13 metų, paaugliai gali daryti ju‑


| 62

desius taip pat vikriai, koordinuotai ir tiksliai kaip suaugę žmonės (Radžiu‑kynas, 2005).

Labai ryškūs vaikų judėjimo pakitimai yra susiję su lytinio brendimo lai‑kotarpiu. Berniukai lytiškai subręsta 13–15 metų. Šiame amžiuje pastebimas ryškus augimo šuolis. Be to, atskiros sistemos ir organai vystosi netolygiai. Greitai didėja ūgis, po 3 mėnesių smarkiai padidėja raumenų masė, dar po 3 mėnesių – kūno masė.

14–15 metų greitai ilgėja galūnių kaulai, todėl raumenų skaidulos, nespė‑damos vystytis kartu, išsitempia ir praranda savo elastingumą, labai sumažėja raumenų sugebėjimas atsipalaiduoti. 14–18 metų paaugliams sąnarių paslan‑kumas nedidėja, todėl svarbi fizinio rengimo sąlyga – pratimų amplitudės didi‑nimas. Labai ryškus raumenų masės padidėjimas vyksta 11–14 metų periodu. 12–16 metų laikotarpiu sparčiai vystosi paauglių fizinės ypatybės. 14–16 metų paauglių kūno proporcijos priartėja prie suaugusiųjų kūno proporcijų.

Paauglystės ir jaunystės laikotarpiu stipriai padidėja raumenų masė ir su‑daro 32,6 proc. kūno svorio. Fizinių ypatybių natūralus vystymasis yra spar‑tus 12–15 metų tarpsnyje. Jėga maksimaliai auga 14–15 metų. 12–13 metų vaikai geriau įsisavina sudėtingus judesius nei 14–15 metų paaugliai. Geriau‑sia sudėtinga koordinacija yra 13 metų vaikų. Didžiausią ištvermę statiniam darbui turi 10–14 m. vaikai. Vyresnių nei 15 metų paauglių ištvermė didėja tik treniruojantis. 14–15 metų laikotarpiu visiškai išsivysto atskiro judesio greitis, koordinacija, laiko, ritmo, tempo pajautimas. Šiame amžiuje sudėtingi jude‑siai išmokstami sunkiau. Vaikams augant, keičiasi ir funkcinės jų organizmo galimybės, kurios veikia ir fizinių ypatybių vystymąsi. 13–14 metų mergaičių greitumo jėgos augimo tempai pasiekia maksimumą, o po to stabilizuojasi ir nesitreniruojant nedidėja. 15 metų paauglio statinė jėga siekia 90–100 kg. Geriausi greitumo jėgos rodikliai yra pasiekiami 12–14 metų (50–55 proc.), 14–16 metų laikotarpiu – 55–58 proc. (Gailiūnienė, Kontvainas, 1994; Keme‑rytė, 2005).

Šuolių į tolį iš vietos rezultatai taip pat priklauso nuo amžiaus. Sparčiau‑siai šuolio į tolį rezultatai gerėja iki 14 metų. Pagal šuolio į tolį rezultatus galima spręsti apie greitumo jėgos augimo tempus. Ši jėga labiausiai didėja 13–14 metų laikotarpiu, o po to ji stabilizuojasi ir nesitreniruojant nedidėja.

Judesių greičio kitimas susietas su nervinių procesų paslankumo kitimu. Paauglių reakcijos greitis beveik priartėja prie suaugusiųjų. Žingsnių dažnu‑

63 |


mo kitimas nuo 8–18 m yra neženklus. Jis daugiau paveldėtas ir mažai treni‑ruojamas.

14 metų nesportuojančiųjų žingsnių dažnumas yra 4,22 žingsnio per se‑kundę, o sportuojančiųjų – 4,38 žingsnio per sekundę. 15 metų žingsnių daž‑numas mažėja: sportuojančiųjų – 4,30 žingsnio per sekundę, o nesportuojan‑čiųjų – 4,10 žingsnio per sekundę. 8–14 metų laikotarpiu natūraliai žymiai pakinta bėgimo žingsnio ilgis. Žingsnių ilgis nuo 14 metų dėl treniruočių sparčiai didėja.

Ištvermės fizinės ypatybės natūralus augimas stabilizuojasi 12–13 metų laikotarpiu, o rezultatai bėgant 15 min. ištvermei 14–15 metų laikotarpiu smarkiai pablogėja. Tačiau 15–16 metų vėl stebimas pagerėjimas. Vėlesniame amžiuje ištvermės ypatybė turi tendenciją mažėti. Tokiu būdu judesių mo‑kymas ir jaunų sportininkų treniravimas smarkiai priklauso nuo organizmo funkcinės brandos (Radžiukynas, 2005).

Pagrindiniai jaunų lengvaatlečių atrankos pedagoginiai testai gali būti įvairūs. Greitumo ir jėgos testai geriausiai parodo jaunųjų lengvaatlečių ju‑dėjimo efektyvumą, įgimtus gabumus. Jaunųjų lengvaatlečių atranka dau‑giausia vykdoma pagal jų absoliutaus bėgimo greičio ir startinio greitėjimo bei atsispyrimo trukmės, greitumo jėgos rodiklius: 30 m bėgimas iš eigos (s), 30 m bėgimas iš starto (s), šuolis į tolį iš vietos (m), trišuolis iš vietos (m), pen‑kiašuolis iš vietos (m), šuolis į aukštį (s) (Radžiukynas, 1997).

Empirinės atrankos etapas. Jis sutampa su pagrindiniu rengimo etapu. Jame judėjimo rodiklius daugiau lemia kryptingas treniruočių procesas. Jo veiksmingumą parodo startinio greitėjimo rodikliai ir jų kitimo ypatumai bėgant 30 ir 60 m, absoliutus bėgimo greitis bėgant 100, 150, 200 m, specialioji ištvermė bėgant 300 ir 400 m, įvairūs šuoliai (6 lentelė).


| 64

6 lentelė. Jaunųjų šuolininkių į tolį (merginų) judėjimo gebėjimai (Radžiukynas ir kt., 2004)

Kontroliniai pratimai Amžius14–15 ir 15–16 m.

Amžius16–17 ir 17–18 m.

1. Šuolis į tolį įsibėgėjus (m) 4,50–5,10 5,11–5,60 5,61–6,00 6,01–6,202. Šuolis į aukštį įsibėgėjus (m) 1,25–1,35 1,35–1,50 1,50–1,60 1,60–1,653. Trišuolis atsispiriamąja koja įsi‑bėgėjus 10 žingsnių (m)

8,00–8,90 8,91–9,90 9,91–11,00 1,01–11,50

4. Šuolis į tolį iš vietos (m) 2,00–2,30 2,31–2,45 2,46–2,60 2,61–2,705. Penkiašuolis atsispiriamąja koja įsibėgėjus 10 žingsnių (m) 12,50–14,0 14,01–15,50 15,51–16,50 16,51–17,306. 30 m bėgimas įsibėgėjus (s) 4,2–3,9 3,8–3,6 3,5–3,4 3,3–3,27. 60 m bėgimas iš žemos pradmės (s) 9,2–8,8 8,7–8,3 8,2–7,8 7,7–7,48. 100 m bėgimas iš žemos pra‑dmės (s)

15,0–14,0 13,9–13,0 12,9–12,2 12,1–11,6

9. 150 m bėgimas iš aukštos pra‑dmės (s)

25,0–23,0 22,9–21,0 20,9–19,8 19,7–19,1


57–54 53,9–50,0 49,9–46 45,9–43

11. 5 pašokimai iš padėties pritū‑pus su 50 proc. savo kūno svorio štanga (s)

7–6,5 6,4–5,9 5,8–5,3 5,2–5,0

12. Rutulio metimas abiem ranko‑mis iš apačios pirmyn (m)

11–12 12,01–13,50(3 kg)

11,00–12,0 12,01–12,50(4 kg)

13. Rutulio metimas abiem ranko‑mis iš apačios atgal (m)

12,50–12,90 12,91–14,50(3 kg)

12,0–13,0 13,01–13,50(4 kg)

Jaunų šuolininkų į tolį vaikinų judėjimo gebėjimus pagrindiniame rengi‑mo etape taip pat lemia tų pačių testų rodikliai (7 lentelė).

65 |


7 lentelė. Jaunųjų šuolininkų į tolį (vaikinų) judėjimo gebėjimai (Radžiukynas ir kt., 2004)

Kontroliniai pratimai Amžius14–15 ir 15–16 m.

Amžius16–17 ir 17–18 m.

1. Šuolis į tolį įsibėgėjus (m) 5,70–6,20 6,21–6,85 6,81–7,20 7,21–7,402. Šuolis į aukštį įsibėgėjus (m) 1,45–1,55 1,51–1,70 1,71–1,81 1,81–1,903. Trišuolis atsispiriamąja koja įsi‑bėgėjus10 žingsnių (m)

11,20–12,20 12,21–13,30 13,31–14,0 14,01–14,50

4. Šuolis į tolį iš vietos (m) 2,40–2,60 2,61–2,85 2,81–3,00 3,00–3,105. Penkiašuolis atsispiriamąja koja įsibėgėjus 10 žingsnių (m)

17,0–18,0 18,01–19,50 19,51–21,0 21,01–21,50

6. 30 m bėgimas įsibėgėjus (s) 3,6–3,4 3,3–3,2 3,1–3,0 2,9–2,87. 60 m bėgimas iš žemos pradmės (s)

8,3–7,8 7,7 – 7,4 7,3–7,1 7,0–6,8

8. 100 m bėgimas iš žemos pradmės (s)

13,0–12,5 12,4–11,4 11,3–10,9 10,8–10,6

9. 150 m bėgimas iš aukštos pradmės (s)

19,0–18,4 18,5–17,5 17,6–16,8 16,7–16,2


45–43 42,9–40 39,9–38,0 38,1–37,0

11. 5 pašokimai iš padėties pritū‑pus su 50 proc. savo kūno svorio štanga (s)

5,8–5,5 5,4–5,0 5,0–4,8 4,7–4,5

12. Rutulio metimas abiem ranko‑mis iš apačios pirmyn (m)

15,0–16,0 16,01–17,0(5 kg)

12,50–13,0 13,01–13,50(6 kg)

13. Rutulio metimas abiem ranko‑mis iš apačios atgal (m)

16,0–17,0 17,01–18,50(5 kg)

13,50–14,0 14,01–15,0(6 kg)

Horizontalus ir vertikalus kūno judėjimo greitis bei momentinis galin‑gumas lemia ne tik trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų į tolį sportinius rezultatus, bet ir tokio pat amžiaus šuolininkių į aukštį rezultatus (Radžiuky‑nas, 1997; Žilinskienė, 2008).

Atranka specializuotame rengimo etape. Lengvaatlečiai visose lengvo‑sios atletikos rungtyse nuo atramos atsispiria pakaitomis viena koja esant vienatraminei fazei (bėgimai, šuoliai) ir abiem esant dviatraminei fazei (me‑timai). Atsispyrimo trukmė nuo atramos parodo sportininko įgimtus rau‑menų susitraukimo gebėjimus, taip pat ir jų kitimą dėl specialių treniruočių. Atsispyrimo trukmės bėgimo, šuolių, metimų rungtyse nėra vienodos. Grei‑


| 66

čiausiai atsispiriama bėgant trumpus nuotolius (0,80–0,100 s), lėčiau – šuolių (0,100–0,130 s) ir lėčiausiai – metimų rungtyse (0,180–0,200 s). Skirtinga at‑sispyrimo trukmė esant nevienodam horizontaliam bėgimo greičiui, taip pat atramos reakcijos ir atsispyrimo jėgos parodo kojų raumenų momentinį ga‑lingumą, kuris dažniausiai lemia visų lengvosios atletikos rungčių rezultatus. Pagrindinis didelio ir žemo lengvaatlečių sportinio meistriškumo skiriamasis požymis yra skirtingi atsispyrimo trukmės ir jėgos rodikliai (8 lentelė). Šių rodiklių kaita parodo treniruočių fizinių krūvių poveikio kryptingumą ir yra veiksmingas treniruočių valdymo testas (Radžiukynas, 1997).

Didelio meistriškumo sportininko (8 lentelė) greitesnis atsispyrimas (ta = 668 ms), ilgesnis skrydis ore (tp = 628 ms), pašokimo aukštis (h = 48 cm), didesnės atramos jėgos (F1, F2, F3), palyginti su žemo meistriškumo sportinin‑ku. Pažymėtina, kad kiekvienas sportininkas dėl treniruočių proceso įtakos, įgimtų raumenų funkcinių gebėjimų atsispirdamas nuo atramos pasiekia in‑dividualiai tik jam būdingus šuolio kinematinius ir kinetinius rodiklius, ku‑rių kaitos lyginamoji analizė padeda atrinkti pačius gabiausius sportininkus, o kartu ir valdyti jų treniruočių procesą.

8 lentelė. Skirtingo meistriškumo lengvaatlečių šuolio aukštyn atsispyrus abiem kojomis kinematinių ir kinetinių rodiklių vidurkiai (x) (Radžiukynas, 2004 )

Atsispyrimo judesiai Žemas meistriškumas

Didelis meistriškumas

Atsispyrimo trukmė, ta (m/s)Polėkio ore trukmė, tp (m/s)Pašokimo aukštis, h (cm)Atramos reakcijos jėga pritūpimo gale, F1 (kg) Jėga tiesimosi aukštyn pradžioje, F2 (kg)Didžiausia atsispyrimo jėga tiesiantis aukštyn, F3 (kg)Kūno judėjimo greitis, V (m/s)

7855934390901062,9

668628481471241373,1

Lengvaatlečių įvairių krypčių judėjimo ir sportinių rezultatų augimas vyksta kartu su įvairių testų rodiklių gerėjimu. Tai parodo tų testų tarpusavio koreliaciniai ryšiai. Didelio meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgimo rezul‑tatai turi stiprų koreliacinį ryšį su horizontalių šuolių ir šiek tiek silpnesnį su vertikalių šuolių rodikliais (9 lentelė).

67 |


9 lentelė. Trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų šuolių ir bėgimo (100, 60 m) rodiklių koreliacinis ryšys (Radžiukynas, 2004)

Testasr reikšmės

100 m 60 mVertikalių šuolių rodikliai● Lėkimo ore trukmė – 0,65 – 0,74● Galingumas – 0,70 – 0,69● Pašokimo aukštis – 0,62 – 0,73● Kūno judėjimo greitis – 0,63 – 0,74Horizontalių šuolių rodikliai● Šuolis į tolį iš vietos – 0,87 – 0,94● 60 m šuoliai kairiąja koja laikui 0,88 0,97● 60 m šuoliai kairiąja koja šuolių ilgiui – 0,82 – 0,93● 60 m šuoliai dešiniąja koja laikui 0,94 0,96● 60 m šuoliai dešiniąja koja šuolių ilgiui – 0,85 – 0,94

Elito sportininkų atranka 1. Amžiaus tarpsnis, kuriame sportininkai pasiekia aukščiausių sportinių

rezultatų, svyruoja nuo 23–33 metų, arba praėjus 10–12 metų nuo treniruočių pasirinktoje rungtyje pradžios. Šiame amžiaus tarpsnyje stabilizuojasi natū‑ralus ir treniruočių veikiami judėjimo gebėjimai.

2. Sportininkai jau gerai išmokę ir patobulinę judesių techniką, pasiekę stabiliai aukštus sportinius rezultatus varžybose.

3 Įgyvendintos įvairios treniruočių programos, patikrintas jų veiksmin‑gumas.

4. Patikrintas dalyvavimo varžybose sistemos veiksmingumas. 5. Pasiekta kraštutinė organizmo funkcinių galių riba. Šio atrankos etapo tikslas – nustatyti sportinių rezultatų kiekviename am‑

žiaus tarpsnyje kitimo dėsningumus ir jų augimo tempus nuo pat treniruočių pradžios ir pagal jų augimo tempus įvertinti galimą sportinių rezultatų augi‑mą ir atitinkamai planuoti treniruotes bei varžybas siekiant ilgiau palaikyti aukštus sportinius rezultatus. Nustatyta, kad didelio meistriškumo Lietuvos šuolininkių į aukštį rezultatai nuo 11–12 iki 30 metų turi banguojančiai ky‑lančią ir kintančią kreivę (25 pav.) (Radžiukynas, Žilinskienė, 2003, 2006, 2008, 2011).


| 68

25 pav. Geriausių pasaulio ir Lietuvos šuolininkių į aukštį rezultatų kaita per daugiametį treniruočių ciklą (Žilinskienė, 2003)

26 pav. Didelio meistriškumo šuolininkių į aukštį rezultatų augimas (cm) 12–16 ir 17–21 metų tarpsniais (Žilinskienė, 2003)

69 |


Geriausių pasaulio šuolininkių į aukštį rezultatų kitimo dėsningumai 12–30 metų tarpsniu yra tokie: nuo 22–24 iki 30 metų rezultatai tik nežen‑kliai svyruoja (25 pav.), o sparčiausiai gerėja 12–16 ir 18–21 metų tarpsniais (26 pav.).

27 pav. pateikiame didelio meistriškumo šuolininko į tolį (T. B.) 30 geriau‑sių šuolio į tolį oficialių rezultatų per devynerius metus.

5

6

7

8

9

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

1992–2001 metai

Metrai

27 pav. Šuolininko į tolį T. B. rezultatų kitimo individualūs ypatumai per daugiametį treniruočių ciklą (Radžiukynas, 1998)

Šiame treniruočių etape sportinių rezultatų augimui gali padėti individua‑li judėjimo gebėjimų paieška nustatant sąveikos su atrama kinematinius ir kinetinius rodiklius atliekant vertikalius šuolius (10, 11 lentelės).

Nustatyta, kad šuolio į tolį rezultatams gerėjant nuo 7,79 iki 8,09 m iš visų 11–12 lentelėse pateiktų rodiklių pastebimai gerėja kūno judėjimo greitis, san‑tykinis galingumas, šuolių aukštis atsispiriant kairiąja ir dešiniąja kojomis, geresni tie patys rodikliai nuo 7 iki 30 s atliekant vidutiniškai 50–52 vertika‑lius šuolius viena koja aukštyn. Galima teigti, kad augant meistriškumui pa‑sireiškia vienos kojos raumenų didesnis galingumas atsispyrimo nuo atramos metu.


| 70

10 lentelė. Judėjimo vertikalia kryptimi rodikliai (rezultatas 7,79 m) (Bardauskas, 1998)

Vienkartinių šuolių rodikliaiKojos t1 t2 t3 t4 F1 F2 V Ws Kr hAbiem 0,353 0,133 0,197 0,701 174 55 3,43 8,83 13,06 60Deši‑niąja

0,293 0,145 0,157 0,509 171 77 2,49 5,68 14,52 31,7

Kai‑riąja

0,313 0,121 0,153 0,529 164 69 2,59 5,66 14,29 34,2

30 s trukmės šuolių viena koja rodikliais F Fs ta tp Dž V Ws Kr h7 303 4,04 0,217 0,341 1,67 6,75 18,9 14,2

15 305 4,07 0,221 0,321 52 1,57 6,39 18,3 12,630 297 3,96 0,229 0,325 1,59 6,29 17,5 12,9

11 lentelė. Judėjimo vertikalia kryptimi rodikliai (rezultatas 8,09 m) (Bardauskas, 1998)

Vienkartinių šuolių rodikliaiKojos t1 t2 t3 t4 F1 F2 V Ws Kr hAbiem 0,349 0,113 0,213 0,681 162 49 3,33 7,19 10,1 56,7Deši‑niąja

0,309 0,149 0,157 0,605 161 73 2,96 6,35 13,6 44,7

Kai‑riąja

0,337 0,165 0,185 0,585 145 53 2,86 5,52 10,4 41,8

30 s trukmės šuolių viena koja rodikliais F Fs ta tp Dž V Ws Kr h7 302 4,02 0,217 0,361 1,76 7,0 18,5 15,9

15 302 4,02 0,189 0,389 50 1,90 7,6 21,3 18,530 296 3,94 0,213 0,330 1,61 6,3 18,5 13,3

Tai patvirtina ir šuolio į tolį rezultatai bei įvairių šuolių kiekybinių rodi‑klių koreliaciniai ryšiai. Šiame meistriškumo etape horizontalų kūno judėji‑mo greitį ugdantys, atsispyrimo galingumą didinantys fiziniai krūviai tiesio‑giai lemia šuolininkų į tolį rezultatus. Šį teiginį galima taikyti ir kitų rungčių ar sporto šakų sportininkams, kuriems reikalingas didesnis erdvės ir laiko pranašumas judant horizontalia kryptimi (12 lentelė).

71 |


12 lentelė. Šuolininkų į tolį treniruočių krūvių kiekybinių rodiklių koreliacinis ryšys (n – 14) (Radžiukynas, 1997)

Eil. Nr. 1 2 3 4 5 6 7 82. – 0,35 13. 0,32 0,45 14. 0,45 0,02 0,74 15. 0,24 0,16 0,17 0,35 16. 0,35 0,04 0,62* 0,55* 0,19 17. 0,42 – 0,01 0,53* 0,35 0,25 0,67* 18. – 0,25 0,71* 0,53* 0,24 0,29 0,17 0,24 1

Paaiškinimai:1. Bėgimas ¾ jėgos (km).2. Bėgimas visa jėga (km).3. Įvairūs šuoliai (kartai).4. Pratimai su štanga (t).5. Šuoliai įvairiai įsibėgėjus (kartai).6. Treniruočių skaičius (kartai).7. Varžybų skaičius (kartai).8. Šuoliai į tolį įsibėgėjus (kartai).Sportininkų judėjimo valdymas, rezultatų prognozavimas specialaus

ir elito sportinio rengimo etapuose gali vykti įvairiai (Streckis ir kt., 2002, 2005): 1) atsižvelgiant į individualius sportinių rezultatų dėsningumus, rezul‑tatų lygį ir pergales atsakingose varžybose: sportinių judesių ir veiksmų eko‑nomiškumą sportinius rezultatus limituojančiose fazėse; momentinį judesių greitį; santykinį ir absoliutų galingumą, genetiškai determinuotus (paveldėtą) motorinių gebėjimų augimo tempus; visų organizmo funkcinių sistemų adap‑taciją prie ekstremalių (sunkesnių negu varžybinė veikla) fizinių krūvių; 2) at‑sižvelgiant į psichologinius, socialinius intelekto požymius, gebėjimą suprasti ir valdyti sudėtingus, dar naujai reikalingus išmokti ir tobulinti judesius ir veiksmus; įvairių fizinių krūvių optimizavimą ir jų poveikio sportiniams re‑zultatams modeliavimą bei įvertinimą.

Apibendrinamai galima teigti, kad atranka apima visus lengvaatlečių ren‑gimo etapus, yra ilgalaikis ir sistemingas pedagoginis procesas. Sportininkų atranka vykdoma pritaikius įvairius metodus: stebėjimo, pokalbio, pedago‑


| 72

ginio testavimo, kontrolinius, psichologinius, biomechaninius, medicininius biologinius.

Atrankos sistemų turinys, metodai, testų kiekybiniai ir kokybiniai rodi‑kliai įvairiais atrankos etapais turi atitikti sportuojančiųjų amžių, lytį, sporti‑nį meistriškumą, socialines sąlygas, asmenybės skiriamuosius požymius, nes skirtingi meistriškumo etapai pasižymi prioritetiniais sportinius rezultatus lemiančiais rodikliais. Prioritetinė atrankos kryptis yra judesių ir veiksmų pažinimas, sportinius rezultatus lemiančiose fazėse sportininkui sąveikau‑jant su atrama. Sąveikos su atrama judesių struktūra, kinematiniai ir kineti‑niai rodikliai integraliai parodo visų judėjimo įvairiomis kryptimis galimy‑bes, specialius gebėjimus ir jų ryšį su sportiniais rezultatais.

2.2. Lengvaatlečių treniruočių sisteminis pedagoginis valdymas

Treniruočių programos turinio bei pedagoginės kontrolės sudarymas, praktinis jos įgyvendinimas, pedagoginis ugdymo vyksmo valdymas vykdo‑mas pagal mokslinių tyrimų metodologiją (Kardelis, 1997), ugdymo tyrimų metodologiją (Bitinas, 1998), sporto treniruočių teoriją ir didaktiką (Dick, 1997; Karoblis, 1999, 2005; Матвеев, 2000; Платонов, 2004) bei sporto tyri‑mų metodologiją (Skernevičius ir kt., 2004), o lengvosios atletikos judesių pa‑žinimas, fizinių krūvių parinkimas bei jų veiksmingumo vertinimas – trum‑pųjų nuotolių bėgimo ir šuolių treniruočių teoriją ir didaktiką (Radžiukynas, 1997). Fizinių krūvių dozavimas, raumenų nuovargis nustatomas remiantis adaptacijos prie fizinių krūvių teorija ir eksperimentiniais tyrimais (Kepežė‑nas, Radžiukynas, 1993; Milašius, 1997; Saplinskas, 1998, 2004; Skurvydas, 1997, 1999, 2010).

Lengvaatlečių treniruočių struktūrą lemia trys pagrindiniai bendri veiks‑niai: individualūs sportinės formos vytymosi dėsningumai, organizmo adap‑tacijos prie fizinių krūvių ypatumai bei varžybų sistemos.

Sporto treniruočių struktūrai būdingi šie požymiai: 1) visapusiško rengi‑mo krypčių – bendrojo, specialaus fizinio, techninio taktinio, psichologinio – tarpusavio ryšys ir jo metodinė įvairovė; 2) treniruočių ir varžybų tarpusavio santykis; 3) treniruočių struktūrinių vienetų tarpusavio ryšys ir jų tęstinu‑mas. Todėl trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų treniruotės skirstomos:

73 |


1) viena treniruotė; 2) 7–10 dienų treniruočių ciklas – mikrociklas; 3) 4–6 sa‑vaičių treniruočių ciklas – mezociklas; 4) 2–4 mėnesių treniruočių ciklas – makrociklas (Radžiukynas, 1997; Платонов, 2004).

Viena treniruotė. Trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų treniruotės turi tradicinę, organizacinę struktūrą, kurią sudaro parengiamoji, pagrindinė ir baigiamoji treniruotės dalys.

Mikrociklo struktūra. Svarbiausias treniruočių struktūrinis vienetas yra mikrociklas. Jo trukmė, atsižvelgiant į varžybų, treniruočių laikotarpį, gali būti nuo 4 iki 12 dienų. Yra įvardijami tokie tradiciniai mikrociklai: 1) įjun‑giamasis mikrociklas; 2) smūgio mikrociklas; 3) priešvaržybinis mikrociklas; 4) varžybų mikrociklas.

Mezociklo struktūra. Mezociklą sudaro 4–6 mikrociklai. Mezociklų yra įvairių tipų. Dažniausiai jų pavadinimai atitinka treniruočių etapo uždavi‑nius: įjungiamasis, bazinio rengimo, kontrolinis parengiamasis, priešvaržy‑binis, varžybinis.

Makrociklo struktūra. Treniruočių makrociklą sudaro keletas mezociklų, apimančių parengiamąjį, varžybų, pereinamąjį periodus. Metų makrociklo trukmė 10–12 mėnesių. Jeigu sportininkas varžybose dalyvauja žiemą ir va‑sarą, tai jo parengimas vyksta dviem makrociklais. Pasitaiko, kai sportininko rengimas susideda iš trijų makrociklų.

Makrociklo treniruočių kryptys ir fiziniai krūviai. Parengiamasis laikotarpis yra ilgiausias makrociklo struktūrinis vienetas, todėl čia įvairiai susiję: 1) spor‑tininko visapusiškas organizmo darbingumo gerinimas; 2) organizmo energi‑ją gaminančių sistemų ir funkcijų veiklos efektyvinimas: 3) specialių sportinių judesių formavimas ir tobulinimas; 4) specialių fizinių ypatybių lavinimas ir jų gebėjimo panaudoti bėgant trumpus nuotolius ir atliekant šuolius tobuli‑nimas. Jie sprendžiami vadovaujantis fizinių krūvių metodikos, organizmo adaptacijos prie fizinių krūvių dėsningumais, sporto treniruočių pedagogi‑niais ir specialiais principais, kurie sudaro teorinį metų treniruočių pagrindą.

Varžybų laikotarpiu treniruotėse vyrauja specializacijos ir rengimosi var‑žyboms kryptys. Nuo to priklauso ir treniruočių uždaviniai, kurie yra tokie:

1. Palaikyti, didinti bendrąjį ir specialųjį fizinį darbingumą. 2. Gerinti specialiuosius sportinius rezultatus lemiančius rodiklius.3. Išryškinti ir panaudoti individualius gabumus varžybose.4. Siekti aukštų sportinių rezultatų.


| 74

Ciklo trukmė priklauso nuo varžybų kalendoriaus, jų svarbos, sportinin‑ko integralaus parengtumo lygio. Jis gali tęstis nuo 1 iki 4,5 mėn. Šio etapo bendra pedagoginė treniruočių tendencija – krūvio apimties mažinimas ir jo intensyvumo augimas.

Varžybų laikotarpiu vyrauja neilgai trunkantys treniruočių mikrociklai. Jų treniruočių priemonės yra labai individualios, priklausančios nuo sporti‑ninko gabumų ir gebėjimų, būsimų varžybų pobūdžio bei laiko tarp jų. Jeigu tarp varžybų yra ilgas laiko tarpas ir sportininkui pablogėja bendras fizinis parengtumas, tai į treniruotes įjungiamos treniruočių priemonės, kurios prieš tai buvo parengiamajame treniruočių periode. Tuo siekiama atgauti visapusį fizinį parengtumą, sumažinti nervinę įtampą. Galima 3–4 savaites treniruo‑tis parengiamojo periodo mezociklo priemonėmis, 2–3 savaites – priešvaržy‑binio, o po to dalyvauti atsakingose varžybose. Kaip parodė mūsų tyrimai, tokios krypties treniruotės rekomenduotinos tada, kai yra ilgas varžybų pe‑riodas. Tai palaiko aukštą nervų ir raumenų sistemų funkcinių rodiklių bei psichoemocinės būsenos lygį.

Pereinamojo periodo trukmė yra nuo 4 iki 6 savaičių, priklauso nuo buvu‑sių varžybų skaičiaus, jų svarbos ir organizmo nuovargio laipsnio bei meis‑triškumo.

Įvairios krypties treniruotėse yra trys organizmo funkcinio aktyvumo fa‑zės: 1) įsidirbimo fazė; 2) pastovi darbingumo fazė; 3) nuovargio fazė. Įsidirbi‑mas užima 15–20 proc. viso treniruotės laiko, pastovi darbingumo fazė – 40–60 proc., o nuovargio fazė – 30–40 proc. (Radžiukynas, 1997). Treniruočių krūvius pagal poveikį organizmui dar galima skirstyti į padedančius atgauti treniruotumą, treniruotumą ugdančius ir treniruotumą palaikančius.

Treniruočių teorijoje ir praktikoje vyrauja dvi kryptys: 1) vienpusė; 2) kom‑pleksinė. Vienpusio apibrėžto kryptingumo treniruotės dar skirstomos į ke‑letą variantų: a) kai treniruotė yra vienos krypties ir naudojamos vienpusės treniruočių priemonės, b) kai treniruotės vienos krypties, tačiau kaitaliojama treniruočių priemonės ir metodai. Vienpusės – vienos krypties treniruotės pasižymi tuo, kad treniruočių programos yra stabilios ir dažnai pasikar‑tojančios. Treniruotės, kurios yra vienos krypties, bet jose kiekvieną kartą kaitaliojamos priemonės ir metodai, yra efektyvesnės nei anksčiau minėtos todėl, kad jų priemonių ir metodų poveikis organizmui yra universalesnis ir gilesnis. Kompleksinės krypties treniruotės gali būti dvejopos: 1. Komplek‑

75 |


sinės krypties treniruotė, kai jos programa yra dalijama į dvi arba tris dalis. Pvz.: pirmoje dalyje lavinama jėga, o antroje ir trečioje – greitumo ištvermė. 2. Kompleksinės krypties treniruotė, kai skirtingos ypatybės lavinamos ne kiekviena atskirai, bet kartu.

Organizmo funkcinių sistemų darbingumas, esant intensyviai raumenų veiklai, kinta keturiais etapais: 1) energijos išeikvojimo; 2) organizmo darbin‑gumo atsigavimo; 3) superkompensacijos atsiradimo; 4) grįžimo į pirmykštę būklę (Skernevičius, 1997; Платонов, 2004). Po fizinių krūvių, atsigavimo metu, būna dvi organizmo funkcinės adaptacijos fazės: 1) somatinių ir ve‑getatyvinių funkcijų kitimo fazė; 2) konstruktyvioji fazė – organizmo audi‑niuose formuojasi struktūriniai pakitimai, gerėja medžiagų apykaita, keičiasi atskirų organų veikla ir kt. Šiuo periodu susidaro vadinamoji superkompen‑sacijos fazė. Reikia pažymėti, kad kvalifikuotų trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų konstruktyvi fazė su superkompensacijos požymiais atsiranda tik esant dideliems arba jiems artimiems specializuotiems fiziniams krūviams. Tačiau fiziniai krūviai vieni nuo kitų skiriasi savo dydžiu, intensyvumu, kryptingumu. Ne po visų jų vienodu laiku susidaro superkompensacijos fazė. Skirtingos organizmo funkcijos po kryptingų fizinių krūvių atsigauna nevie‑nodu metu. Po stiprios treniruotės organizmas atsigauna tik po 4–5 dienų. Po vienos krypties treniruotės atskirų organizmo funkcinių sistemų nuovargio dydis yra nevienodas.

Treniruočių kryptys treniruojantis vieną ir du kartus per dieną. Sportininko treniruotumas auga tik tada, kada sumuojasi mikrociklų treniruočių poveikis organizmui. Sumuotas poveikis bus efektyvus, kai treniruojantis du kartus per dieną yra derinami skirtingos krypties fiziniai krūviai, taip pat svarbus treniruotumą ugdančių ir atsigavimo treniruočių santykis.

Treniruojantis du kartus per dieną svarbu žinoti tris pagrindinius moty‑vus, nuo kurių priklauso treniruočių turinys: 1) žinoti, kuriuo dienos laiku planuoti treniruotes; 2) koks turi būti jų turinys, kryptis, fizinių krūvių dydis; 3) kaip dieną kinta žmogaus darbingumas ir organizmo funkcinė, emocinė būsena.

Dvikartinės treniruotės per dieną yra pagrindinė didelio meistriškumo sportininkų rengimo forma. Pažymėtina, kad vienoje treniruotėje egzistuoja toks fizinių krūvių suderinamumas:

1. Greitumo ištvermės fiziniai krūviai ir jėgos ištvermės fiziniai krūviai.


| 76

2. Bėgimo greitį didinantys ir greitumo jėgą ugdantys fiziniai krūviai.3. Bėgimo greitį didinantys ir sprogstamąją jėgą ugdantys fiziniai krūviai.4. Bėgimo greitį didinantys ir koordinacijos gebėjimus, lankstumo, tech‑

niką tobulinantys fiziniai krūviai.Toje pačioje treniruotėje nesuderinami tokie fiziniai krūviai:1. Bėgimo greitį didinantys ir ištvermės bei jėgos ištvermės fiziniai krūviai. 2. Bėgimo greitį didinantys ir absoliučiąją jėgą ugdantys fiziniai krūviai.3. Jėgą ugdantys ir greitumo ištvermės fiziniai krūviai.4. Techniką tobulinantys fiziniai krūviai ir greitumo ištvermės bei jėgos

ištvermės fiziniai krūviai.Lengvatlečių fiziniai krūviai skirstomi pagal: 1) dydį – į mažus, vidutinius

ir didelius; 2) intensyvumą – į mažo, vidutinio ir didelio intensyvumo fizi‑nius krūvius; 3) kryptingumą – fizines ypatybes lavinančius (greitumo, jėgos, greitumo jėgos, specialiosios ištvermės, lankstumo, kooordinacijos); 4) pobū‑dį – varžybų ir treniruočių; 5) poveikį organizmui – treniruotumą ugdančius, palaikančius ir atstatančius; 6) trukmę – vienkartinius, trumpalaikius, vidu‑tinės trukmės; 7) techniką formuojantys fiziniai krūviai.

Pagrindinis šių krūvių parinkimo požymis yra jų atlikimo trukmė, bio‑mechaninė judesių struktūra ir energijos gamybos intensyvumas, kuris adekvatus rungčių specifikai. Išskirtinis judesių ir fizinių krūvių požymis yra jų atlikimo greitis ir judesių tikslumas. Daugelio autorių tyrimai rodo, kad tik tokie judesiai ir fiziniai krūviai turi artimą koreliacinį ryšį su sportiniais rezultatais. Kiekviena fizinių krūvių kryptis metiniame treniruočių cikle, at‑sižvelgiant į sportininkų parengtumo lygį, turi kiekybinius ir kokybinius jų efektyvumą lemiančius rodiklius.

Sportinio rengimo modeliavimas. Modeliavimas yra vienas iš teorinių tyrimų metodų, plačiai taikomas daugelyje mokslo sričių ir sporte. Modelis sistemų teorijoje suprantamas kaip „įrankis, schema arba procedūra, nau‑dojama sisteminėje analizėje nusakant pasekmes veiklos metu ir siekiant at‑spindėti realų pasaulį. Sporte jis suprantamas kaip visuma įvairių rodiklių, apibūdinančių ir laiduojančių tam tikrą sportininko parengtumą bei progno‑zuojamų rezultatų pasiekimą“ (Sporto terminų žodynas, 2002).

Formalus modelis padeda įvertinti treniruočių proceso kryptingumą, jo atitikimą sporto treniruočių principams. Jis parodo, kaip, kintant treniruočių skaičiui, kartu kinta ir įvairūs fiziniai krūviai, koks jų patikimumo dydis.

77 |


Koreliaciniai modeliai, sudaromi taikant matematinius statistinius meto‑dus, parodo įvairių testų ir sporto rezultatų tarpusavio priežastinius ryšius. Šis modelis padeda objektyviai įvertinti, kokie specialūs pedagoginiai testai, judėjimo biomechaniniai rodikliai turi integraliausią koreliacinį ryšį su spor‑to rezultatais.

Statistinis modelis parengiamas pagal sporto rezultatų kitimą ir nustato‑mos rezultatų kaitos tendencijos panaudojant rodiklių skirtumo patikimumo (p) ir standartinio nuokrypio (S) rodiklius.

Dinaminis modelis parengiamas pagal bendrojo ir specialiojo parengtu‑mo testų rodiklius ir šių rodiklių analizei panaudojus matematinę statistiką prognozuojami sporto rezultatai.

Pateikiame tris rezultatų kaitos ir jų prognozavimo modelių pavyzdžius (13 lentelė, 28, 29 pav.):

13 lentelė. Statistinis šuolininkių į aukštį rezultatų kaitos ir prognozavimo olimpinėse žaidynėse modelis (n = 36) (Žilinskienė, 2008)

S reikšmės Barselona, 19921

Atlanta, 19962

Sidnėjus, 20003

Prognozė2004–2008 m.

+3S 2,06–2,11 2,09–2,12 2,07–2,10 2,07–2,11+2S 2,00–2,05 2,04–2,08 2,02–2,06 2,02–2,06+1S 1,94–1,99 1,99–2,03 1,97–2,00 1,97–2,01

xSx ± 1,93 ± 0,05 1,98 ± 0,04 1,96 ± 0,04 1,95,6 ± 0,04

–1S 1,92–1,87 1,97–1,93 1,95–1,91 1,95–1,95–2S 1,86–1,81 1,92–1,89 1,90–1,86 1,90–1,86–3S 1,80–1,75 1,88–1,84 1,85–1,81 1,85–1,81

Skirtumų reikš‑mingumas,

p < 0,05

1–2 2–3 1–3


| 78

28 p

av. F

orm

alus

skir

tingo

laik

otar

pio

Liet

uvos

šuol

inin

kių

į auk

štį š

oklu

mo

ugdy

mo

met

inia

me

tren

iruo

čių

cikl

e m

odel

is

79 |


Šuolis į aukštį

-1

0,810,87

-0,51-0,89

0,80,890,95

-1

0

1

Atsispyrimo galingumas

-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

Vertikalus kūno judėjimo greitis

-0,86

0,71

-0,76-0,86

0,580,950,810,87

-1

0

1


-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

1. Šuolis į aukštį,


-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

2. Trišuolis iš vietos,

Šuolis į aukštį

-1

0,810,87

-0,51-0,89

0,80,890,95

-1

0

1

3. Atsispyrimo galingumas,


-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

4. 3 kg rutulio metimas iš apačios,


-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

5. 30m bėgimas įsibėgėjus,


-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

6. ūgis,


-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

7. Svoris,


-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

8. Vertikalus kūno judėjimo greitis,


-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

9. Horizontalus kūno judėjimo greitis,


-0,88

0,780,95

-0,65

0,57

-0,95

0,720,90,89

-1

0

1

10. Atsispyrimo trukmė.

29 pav. Koreliacinis šuolio į aukštį rezultato ir įvairių testų ryšio individualus modelis


| 80

Apibendrinamai galima teigti, kad treniruočių sisteminis pedagoginis valdymas apima jų struktūrą, turinį, kuris priklauso nuo: įvairių ciklų už‑davinių, sportinio rengimo modeliavimo, sportininkų individualių gebėjimų bei sportinės formos įgijimo, įgyvendinimo ir jos vertinimo pagal varžybų rezultatus.

2.3. Šuolininkų į tolį, trumpųjų nuotolių bėgikų, šuolininkių į aukštį judesių valdymas

Šiose trijose lengvosios atletikos rungtyse vyrai ir moterys pasiekia di‑džiausią absoliutų, momentinį bėgimo greitį, taip pat aukščiausiai pakyla aukštyn bei šoka tolyn įsibėgėjus, t. y. sėkmingiausiai įveikia Žemės traukos jėgą. Tai yra pagrindiniai rodikliai ir kitų sporto šakų sportininkams, ku‑riems reikalingas atitinkamos krypties erdvės pranašumas. Kaip tai yra pa‑siekiama ir kokie rodikliai lemia judėjimo veiksmingumą?

Šuolis į tolį. Šuolininkų rengimas ir varžybinė veikla yra ilgalaikis spe‑cialus ugdymo procesas, besitęsiantis nuo sportinės veiklos pradžios iki jos pabaigos. Jo turinį, priemones ir metodus įvairiuose rengimo etapuose lemia šuolininkų amžius, lytis, sporto šakos specifika, meistriškumas, socialinė aplinka, individualūs gebėjimai ir kiti veiksniai. Šuolininkų į tolį rengimas kartu yra ir atrankos procesas, kuris apima spontaninės, empirinės, speciali‑zuotos, elitinės atrankos etapus. Visų etapų treniruočių turinys, specialūs tes‑tai, įvertinantys šuolininkų į tolį parengtumą, ir varžybų rezultatai skiriasi. Šuolininkų į tolį testais įvertinamas greitumas, jėgos rūšys, varžybinę veiklą, techniką ir sudaro integralią šuolininko parengtumo vertinimo sistemą. Kie‑kviename rengimo etape yra prioritetinės šuolininko į tolį parengtumo ver‑tinimo kryptys. Spontaninės atrankos etape daugiau yra įvertinami bendri judėjimo gebėjimai, empirinės atrankos etape pagrindinių fizinių ypatybių ir sportinių rezultatų augimo tempai, specializuotos – specialių fizinių krūvių poveikio veiksmingumas, elitinės – aukštų sportinių rezultatų stabilumas bei atskirų judesių ir veiksmų veiksmingumas. Visuose rengimo etapuose yra ir bendri šuolio į tolį rezultatus lemiantys veiksniai (Radžiukynas, 1986, 1994, 1995, 1998, 1997; Radžiukynas, Smalinskaitė, 1999; Čoh, Mikuž, 2002; Sat‑kunskienė ir kt., 2005).

81 |


Mūsų tyrimais nustatyta, kad šuolininkų į tolį sporto rezultatų augimui įtakos turi didėjantis horizontalus įsibėgėjimo greitis, atsispyrimo jėga ir tru‑kmė (Ambraška, Radžiukynas, 1987; Radžiukynas, 1998, 1999; Linthorne, 2000; Streckis ir kt., 2002). Judesių technika atsispyrimo metu užtikrina op‑timalų kūno judėjimą horizontalia ir vertikalia kryptimis. Didelio meistriš‑kumo šuolininkų į tolį vertikalus kūno judėjimo greitis atsispyrimo metu yra 3,2–3,5 m/s, o horizontalus sumažėja iki 9,4–9,8 m/s. Atsispyrimo trukmė yra 0,11–0,13 s, atsispyrimo jėga priekinės atramos fazėje siekia 6000–7000 N, o baigiamoje atsispyrimo fazėje – 3000–3500 N (Frederick, Hagy, 1986; Radžiu‑kynas, 1997; Arampatzis et al., 1999; Satkunskienė ir kt., 2005).

Šuolio į tolį, taip pat kitų šuolių atsispyrimo fazė yra pagrindinė, lemianti išlėkimo greitį, o jos galingumas priklauso nuo raumenų susitraukimo jėgos ir greičio (Hirata et al., 1995; Bianco et. al., 1996; Radžiukynas, 1997; Seyfarth et al., 1999; Čoh, 2002).

Nustatyta, kad horizontalaus greičio sumažėjimas atsispyrimo metu lei‑džia padidinti vertikalų išlėkimo greitį, todėl įsibėgėjimo greičio praradimo minimizacija ne visada yra tikslinga. Atsispyrimo metu būtina siekti kuo didesnio vertikalaus išlėkimo greičio, kuo mažiau prarandant horizontalaus įsibėgėjimo greitį (Hay et al., 1986; Hay, Nohara, 1990; Koh, Hay, 1990; Lees et al., 1993, 1994, 2000).

Šuolininkų į tolį įsibėgėjimo pradžios judesių turinys yra panašus į trum‑pųjų nuotolių bėgikų judesius. Antroje įsibėgėjimo dalyje pasikeičia žingsnių ritmas ir jų biodinaminiai rodikliai. Žingsniai, atliekami atsispiriamąja koja, yra ilgesni, priešpaskutinis žingsnis ilgesnis už prieš tai buvusius, paskutinis trumpiausias. Tai paaiškinama nervų raumenų psichofiziologinės funkcijos pasikeitimu prieš būsimą, dar ryškesnį negu greitas bėgimas dirgiklį, atsispy‑rimą. Atsispyrimo nuo lentelės judesių kinematinės ir kinetinės charakteristi‑kos labai skiriasi nuo įsibėgėjimo rodiklių. Atsispyrimas yra ilgesnis, ženkliai didesnė priekinės atramos reakcijos, amortizacijos ir atsispyrimo jėgos. Viena iš pagrindinių atsispyrimo veiksmingumą lemiančių fazių yra staigi pastangų trukmė pereinant nuo ekscentrinio prie koncentrinio raumenų darbo. Šio‑je fazėje BKMC padėtis ir atramos reakcijos jėgos poveikio kryptis yra toje pačioje vertikalioje plokštumoje. Tuo metu galima optimaliausiai panaudoti raumenų jėgą ir dėl gero raumenų reaktyvumo pasiekti didesnį jėgos impulsą per trumpesnį laiko tarpą. Pažymėtina, kad šie gebėjimai yra treniruojami,


| 82

tačiau jie ir genetiškai nulemti. Atsispyrimo veiksmingumas daug priklauso ir nuo pėdos, blauzdos, šlaunies, liemens tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų santykinės jėgos dydžio raumenų įtempimo, ištempimo ir susitraukimo metu. Tokiu būdu šuolių į tolį judesių veiksmingumą lemia anksčiau aprašyti visi kūno judesius lemiantys nervų raumenų darbo mechanizmai, kurių reikšmė atliekant skirtingus judesius yra nevienoda.

Pažymėtina, kad šuolininkų į tolį atsispyrimo judesių biomechaniniai rodikliai priklauso nuo sporto rezultato, asmens gebėjimų ir gali kisti tose pačiose varžybose. Nustatytas stiprus koreliacinis kūno masės centro hori‑zontalaus įsibėgėjimo greičio ir šuolio rezultato ryšys (Hay et al., 1985; Hay et al., 1986; Кряжев, 1988; Nixdorf, Brüggemann, 1990; Hay, Nohara, 1990; Radžiukynas, 1998), tačiau buvo pastebėta, kad didėjant šuolininkų meistriš‑kumo lygiui šių rodiklių koreliacinis ryšys mažėja (Hay et al., 1986; Nixdorf, Brüggemann, 1990).

Geriausių pasaulio šuolininkų į tolį duomenys rodo, kad norint šokti to‑liau nei 8 m reikia įsibėgėti ne mažiau kaip 10 m/s greičiu. Atsispyrimo tru‑kmė svyruoja nuo 0,12 iki 0,10 m/s. Gerėjant šuolio į tolį rezultatams, didėja horizontalus ir vertikalus išlėkimo greitis, lėkimo trajektorijos aukštis. At‑sispyrimo kampas padidėja nuo 69° iki 74°, o polėkio nuo 17° iki 24°. Ati‑tinkamai pakinta bėgimo žingsnio ritmas, paskutiniųjų dviejų žingsnių ilgio tarpusavio santykis.

Palyginus šuolininkų į tolį ir trumpųjų nuotolių bėgikų atsispyrimo tru‑kmės ir jėgos rodiklius, nustatyta, kad skirtingo amžiaus, meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikai ir šuolininkai pasiekia skirtingus atsispyrimo trukmės ir jėgos rodiklius. Didelio meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikų vyrų atsispyrimo trukmė yra 0,082–0,099 s, o atsispyrimo jėga 2–2,5 karto viršija kūno sunkio jėgą (Radžiukynas, 1997).

Atsispyrimas šuolio į tolį metu yra ilgesnis (0,118–0,120 s), palyginti su trumpųjų nuotolių bėgimu, taip pat didesnė ir vertikali priekinės atramos re‑akcijos jėga, siekianti 5884–6865 N. Didelio meistriškumo šuolininkų į tolį vyrų įsibėgėjimo greitis yra 10–10,5 m/s, moterų – 9–9,5 m/s. Didėjantis ho‑rizontalus bėgimo greitis didina ir visas atramos jėgas. Ryškiausiai atramos reakcijos jėga padidėja priekinės atramos fazėje.

Lengvaatlečių šuolininkų ir trumpųjų nuotolių bėgikų judėjimas vyksta vertikalia ir horizontalia kryptimis. Šių krypčių judėjimo kinematiniai ir kine‑

83 |


tiniai rodikliai ir jų koreliaciniai ryšiai parodo šių rungčių skirtingo meistriš‑kumo sportininkų rezultatų kitimo priežastingumą ir treniruočių ugdomojo poveikio veiksmingumą, pvz.: 100 m bėgimo rezultatas reikšmingai koreliuoja su vertikalaus šuolio polėkio ore trukme (r = – 0,65), santykiniu galingumu (r = – 0,70), pašokimo aukščiu (r = – 0,62), kūno judėjimo greičiu (r = – 0,63). Dar stipresnis bėgimo ir horizontalių šuolių rodiklių ryšys: šuolio į tolį iš vie‑tos (r = – 0,87), 60 m šuoliavimo kairiąja koja laiko (r = 0,88)ir šuolių ilgio (r = – 0,82), šuoliavimo dešiniąja koja laiko (r = 0,94) ir šuolio ilgio (r = – 0,85). Pati stipriausia 60 m bėgimo rezultato iš žemos pradmės ir horizontalių šuolių rodiklių koreliacija (r = – 0,94, – 0,93, 0,97, 0,96). Kintant šiems ryšiams, ati‑tinkamai gali kisti ir sportininkų rezultatai. Šuolininkai į tolį vyrai ir moterys pasiekia didesnį pagreitį 2, 3, 4 s bėgant 6 s iš žemos pradmės, palyginti su trumpųjų nuotolių bėgikais. Pvz.: šuolininkės į tolį per pirmąją sekundę pasie‑kia 73 proc. maksimalaus greičio, per antrąją – 91 proc., o trumpųjų nuotolių bėgikės atitinkamai 67 ir 86 proc. Šuolininkai į tolį vyrai per pirmąją sekundę pasiekia 70 proc. maksimalaus greičio, antrąją – 88 proc., trečiąją – 94 proc., ketvirtąją – 100 proc., o trumpųjų nuotolių bėgikai atitinkamai 67, 86, 92, 98 proc. Taip yra todėl, kad šuolininkų į tolį geresni įvairių horizontalių šuolių rodikliai (Radžiukynas, 1997; Radžiukynas ir kt., 2003).

Todėl galima daryti išvadą, kad ir kitų sporto šakų sportininkai, norin‑tys pasiekti geresnių startinio greitėjimo, maksimalaus ir momentinio greičio rezultatų, per treniruotę turėtų daugiau atlikti įvairių horizontalios ir verti‑kalios krypties šuolių. Kokios trukmės turėtų būti įvairūs šuoliai, po kurių pasireiškia treniruotumą ugdantis poveikis?

Stiprus ir greitas vienkartinis atsispyrimas abiem arba viena koja yra pa‑grindinis trumpųjų nuotolių bėgikų, šuolininkų treniruočių ir varžybinės motorinės veiklos požymis. Šių šuolių atramos fazės kinematinių (atsispyri‑mo trukmės, kūno judėjimo greičio, pašokimo aukščio) ir dinaminių rodi‑klių (atsispyrimo jėgos, santykinio galingumo) lyginamoji analizė atskleidžia treniruotės vyksmo rezultatyvumą. Daug metų mūsų atliekamų šios krypties tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad kojų raumenų nuovargis atliekant 60 s trukmės vertikalios krypties šuoliavimą viena koja, neatsižvelgiant į amžių, lytį, sporto šakos specifiką, sportinį meistriškumą, turi bendrų dėsningumų ir bendrų skiriamųjų požymių (Lynch, 1994; Radžiukynas ir kt., 1993, 1994, 1995, 1999, 2004, 2006, 2008, 2010).


| 84

Nustatėme, kad vidutinio meistriškumo lengvaatlečių (vyrų ir moterų), šuoliuojant vidutiniškai 1,5–2 šuolius per 1 s ir pašokant 18–19 cm, kūno ju‑dėjimo, santykinio galingumo, raumenų reaktyvumo, šuolių aukščio rodi‑kliai iki 15 s vidutiniškai sumažėja tik 6,25 proc. (p > 0,05), nuo 15 iki 30 s – jau 13 proc. (p < 0,05), nuo 30 iki 60 s – 22,5 proc. (p < 0,05). Todėl atliekant panašios krypties fizinius krūvius jau nuo 15 s atsiranda nuovargis ir pasi‑reiškia treniruotumą ugdantis poveikis. Panašus nuovargio dėsningumas yra įvairių sporto šakų sportininkų (rankininkų, krepšininkų ir kt.). Panaudojant daugkartines iki 30 s trukmės šuolių serijas su reglamentuotu poilsiu galima įvertinti fizinių krūvių veiksmingumą pagal šuolių kinematinių ir kinetinių rodiklių kitimą (Radžiukynas, 1997).

Vienkartiniai ir trumpalaikiai 30 ir 60 s trukmės intensyvūs fiziniai krū‑viai trunka tą laiką, kuris artimas trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų treniruotės fizinių krūvių bei varžybinės veiklos trukmei, todėl jie ugdo ir parodo specialųjį treniruotumą (Mero, Komi, 1985; Frederick, Hagy, 1986; Munro et al., 1987; Radžiukynas, 1997).

Buvo atliekami vertikalūs vienkartiniai ir reglamentuotos trukmės šuoliai:• Šuolis aukštyn atsispyrus abiem kojomis ir papildomai tūptelėjus. • Šuolis aukštyn atsispyrus dešiniąja koja ir papildomai tūptelėjus. • Šuolis aukštyn atsispyrus kairiąja koja ir papildomai tūptelėjus.• 30 s trukmės intensyvus šuoliavimas aukštyn viena koja (šuolių skaičius

50 ± 2).• 60 s trukmės intensyvus šuoliavimas aukštyn viena koja (šuolių skai‑

čius 100 ± 4).1. Kairiosios ir dešiniosios kojos vienatraminės fazės kinematiniai ir di‑

naminiai rodikliai ypač svarbūs varžybų laikotarpiu, nes jie rodo abiejų kojų greitumo jėgos rodiklių santykį, nuo kurio priklauso bėgimo žingsnio ilgis, judesių ritmas, tempas, koordinacija.

2. Šuolių aukštyn atsispyrus abiem kojomis kinematiniai ir dinaminiai rodikliai daugiau rodo bendrą jėgos greitumo potencialą, kuris labiau lavina‑mas parengiamojo laikotarpio treniruotėse, panaudojant įvairius šuolius, kai kūno padėtis yra skirtinga ir veikia išorinis pasipriešinimas.

3. Lyginamoji abiejų testų rodiklių analizė rodo, kaip sukauptas jėgos greitumo potencialas adaptacijos ir treniruotės vyksme pereina į specialiąją greitumo jėgą. Pagrindinis požymis, rodantis šio perėjimo kokybę, yra mažė‑

85 |


jantis jėgos ir ją lemiančių atsispyrimo abiem kojomis ir viena rodiklių skir‑tumas. Toks specialiojo fizinio parengtumo vertinimas sporto praktikoje dar mažai taikomas.

Kita svarbi mokslinė teorinė ir praktinė treniruočių problema – turime kuo tiksliau išsiaiškinti, kokios trukmės šuoliai geriausiai veikia skirtingo meistriškumo ir lyties sportininkų treniruotumą. Didelio ir vidutinio meis‑triškumo vyrų grupių lengvaatlečiai, atlikdami 30 s trukmės šuolius, rodo nevienodus atsispyrimo jėgos rodiklius, tačiau jų skirtumas statistiškai ne‑reikšmingas. Šuolių metu sparčiau mažėja didelio meistriškumo sportinin‑kų atsispyrimo jėga. Atsispyrimo trukmė abiejose grupėse beveik vienoda. Ryškesnis atsispyrimo jėgos mažėjimas ir trukmės ilgėjimas abiejose grupėse pastebimas nuo 15 s. Pažymėta, kad minėti rodikliai abiejose grupėse pakinta statistiškai reikšmingai nuo 7 iki 30 s (p < 0,05).

Šuolių rezultatyvumą vertinome pagal bėgimui ir šuoliams svarbiausius atsispyrimo trukmės t (s), jėgos F (N), kūno judėjimo greičio V (m/s), san‑tykinio galingumo Ng (W/kg), raumenų reaktyvumo Kr (N/N·s), pašokimo aukščio h (cm) rodiklius. Pagal šiuos rodiklius galima įvertinti sportininkų ir nesportuojančių asmenų psichomotorinius gebėjimus (Nilsson, 1990; Radžiu‑kynas, 1994, 1995, 1997; Muckus ir kt., 1999).

A. Skurvydas (1999) teigia, kad mažo meistriškumo trumpųjų nuotolių bė‑gikų ir šuolininkų atsispyrimo trukmė atliekant vertikalius šuolius aukštyn abiem, dešiniąja ir kairiąja kojomis statistiškai reikšmingai nesiskiria (p > 0,05). Lėkimo ore trukmė, atsispyrimo jėga, kūno judėjimo greitis, santykinis galin‑gumas ir pašokimo aukštis statistiškai reikšmingai (p < 0,05) geresni atliekant šuolius abiem kojomis. Yra vienas ryškesnis skiriamasis požymis – vidutinio meistriškumo sportininkų geresnis kojų raumenų reaktyvumas. A. Skurvydo nuomone, tai specialiosios adaptacijos savybė, parodanti fizinių krūvių povei‑kio veiksmingumą, sportinį meistriškumą, kartu ir specialųjį parengtumą.

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad skirtingo meistriškumo sportininkių atsispyrimo jėgos rodikliai šuoliuojant 30‑ąją ir 7‑ąją sekundę skiriasi, tačiau statistiškai reikšmingai didesnė jėga yra tik tarp didelio ir mažo meistrišku‑mo sportininkių, o atsispyrimo trukmės rodikliai labai panašūs ir reikšmin‑gai nesiskiria. Atsispyrimo jėga mažėja ir atsispyrimo trukmė ilgėja pamažu, o reikšmingai (p < 0,05) sumažėja 30‑ąją sekundę, palyginti su jėgos rodi‑kliais 7‑ąją sekundę.


| 86

Galima teigti, kad 30 s trukmės vertikalūs šuoliai viena koja, įveikiant tik savo kūno masės sunkį, nuo 15 s pradeda smarkiai mažinti kojų raumenų jėgą ir lėtinti atsispyrimo trukmę. Vidutiniškai penkiasdešimtas (± 2) šuolis pradeda varginti kojų raumenis. Ši laiko trukmė ir kojų raumenų nuovargio ypatumai gali būti specialiojo treniruotumo ir fizinių krūvių optimizavimo kriterijumi.

Specialioji ištvermė reikalinga trumpųjų nuotolių bėgikams, norint užti‑krinti efektyvų kojų raumenų darbą, trunkantį ilgiau kaip 30 s. Buvo atlie‑kami 60 s trukmės 100 ± 4 vertikalūs šuoliai viena koja. Tyrimo rezultatai parodė, kad šuolių kinematinių ir dinaminių rodiklių mažėjimas nuo 7 iki 60 s yra nevienodas ir rodo judesių motorinio valdymo ypatumus, kuriuos lemia nuolat blogėjanti nervų ir raumenų sistemos veikla, raumenų aprūpini‑mas energija ir kiti adaptaciniai veiksniai. Taigi bendri visų ir atskirų rodiklių kitimo ypatumai atskleidžia įvairios krypties fizinių krūvių veiksmingumą, padeda valdyti treniruotės vyksmą.

Nustatyta, kad vyrų 100 ir 60 m bėgimo rezultatai turi stipresnį koreliacinį ryšį (r) su horizontalių šuolių rodikliais. Pastebėta, kad net 88,3 proc. atvejų, gerėjant 60 m šuoliavimo dešiniąja koja laikui (s), gerėja ir 100 m bėgimo (s) rezultatai: 0,942 × 100 = 88,3 proc. Santykinio galingumo gerėjimas šuolio aukštyn atsispyrus abiem kojomis metu 49 proc. atvejų sutampa su 100 m bėgimo rezultatų augimu (0,702 × 100 = 49 proc.). Atlikti tyrimai rodo, kad horizontalūs ir vertikalūs šuoliai 100 ir 60 m bėgikams ir šuolininkams yra veiksminga treniruotės priemonė ir specialiojo treniruotumo rodiklis.

Panašius tyrimų rezultatus yra gavę A. Strižakas (1992), D. Satkunskienė (2009), tyrę didelio meistriškumo šuolininkų į tolį, trumpųjų nuotolių bėgi‑kų, šuolininkų į aukštį, trišuolininkų sporto rezultatų ryšį su atramos reakci‑jos jėgomis, vertikaliu ir horizontaliu kūno judėjimo greičiu.

Mūsų atliktų tyrimų rezultatai patvirtina, kad trumpųjų nuotolių bėgikai ir šuolininkai, atlikdami intensyvius 30 ir 60 s trukmės šuolius, pasiekia tokią kojų raumenų nuovargio ribą, kuri rodo bendrus ir individualius nuovargio dėsningumus.

Trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų įvairių šuolių kinematinių ir ki‑netinių rodiklių ryšys su sporto rezultatais rodo poveikio kryptingumą, in‑dividualios adaptacijos ypatumus, treniruotės vyksmo rezultatyvumą. Tokių tyrimų kryptis gali tiesiogiai sietis su sporto treniruotės valdymu ir gali būti

87 |


plačiau naudojama nustatant bendrus bei individualius sportuojančiųjų judė‑jimo gebėjimus.

30 ir 60 s trukmės intensyvūs vertikalūs šuoliai viena koja yra optimalus fi‑zinis krūvis, rodantis kinematinių (atsispyrimo trukmės, kūno judėjimo grei‑čio, pašokimo aukščio) ir kinetinių (atsispyrimo jėgos, santykinio galingumo, raumenų reaktyvumo) rodiklių kaitos ir raumenų nuovargio ypatumus.

Jaunųjų (15–17 metų) lengvaatlečių sportinių judesių veiksmingumą ir adaptaciją prie trumpalaikių fizinių krūvių taip pat parodo atsispyrimo jė‑gos ir trukmės rodikliai atliekant 30 s trukmės intensyvius šuolius atsispiria‑mąja koja ant tenzoplatformos. Vidutinių nuotolių bėgikių jėgos impulsas 7 s buvo lygus 1838,1 ± 50,6 N, 15 s – 1726 ± 82 N, 30 s – 1594,5 ± 95,2 N. Nuo 7 iki 30 s šis rodiklis sumažėjo 13,2 proc. Trumpųjų nuotolių bėgikių ir šuo‑lininkių šis rodiklis buvo toks: 7 s – 2205,0 ± 102,4 N, 15 s – 2048 ± 126,4 N, 30 s – 182,50 ± 12,99 N. Atsispyrimo jėgos impulsas nuo 7 iki 30 s sumažėjo 17,3 proc. Palyginus vidutinių nuotolių bėgikių ir šuolininkių rodiklius nusta‑tyta, kad trumpųjų nuotolių bėgikės ir šuolininkės nuo vidutinių nuotolių bė‑gikių skiriasi tuo, kad intensyvių fizinių krūvių metu nuo 1 iki 15 s jos sugeba pasiekti geresnių absoliučiosios jėgos impulso rodiklių (p < 0,001). Trumpųjų nuotolių bėgikių ir šuolininkių atsispyrimo trukmės rodikliai, palyginti su vidutinių nuotolių bėgikėmis, 7, 15, 30 s reikšmingai nesiskiria. Atsispyrimo trukmė pailgėja 10 proc.

Be to, nustatyta, kad ir septynkovininkių šuolių į tolį, aukštį, 100 m b./b. ir 200 m bėgimo rungčių rezultatus daugiausiai lemia horizontalus kūno ju‑dėjimo greitis, integraliai susietas su momentiniu atsispyrimo santykiniu ga‑lingumu, optimaliai nukreipiantis kūno judėjimą vertikalia kryptimi pagal rungties judesių technikos reikalavimus. Šių rungčių judesių biomechaninė struktūra tokia pat, tik skiriasi atskirų judesių arba fazių kinematiniai ir di‑naminiai rodikliai.

Daugiametė šuolininkų į tolį specialiojo parengtumo kontrolė gali būti vykdoma pagal integralius visų treniruočių veiksmingumą parodančius ro‑diklius, t. y. horizontalaus bėgimo greičio, taip pat atsispyrimo galingumo rodiklius.

Mūsų tyrimų rezultatai parodo, kad šuolio į tolį rezultatai ir įsibėgėjimo greičio rodikliai gerėja kartu, tačiau skirtinguose meistriškumo etapuose ne‑vienodai (14 lentelė). Bėgimo greičio ir šuolio į tolį rezultatų didžiausias ry‑


| 88

šys yra tada, kai šuolio į tolį rezultatai yra nuo 6,37 ± 0,02 iki 6,77 ± 0,01 m ir iki 7,24 ± 0,01 m. Įsibėgėjimo greičiui paskutiniame žingsnyje pagerėjus 0,01 s, šuolio į tolį rezultatas padidėja 1 cm. Didelio meistriškumo etape nuo 7,73 ± 0,02 iki 8,14 ± 0,03 m bėgimo momentinio greičio paskutiniame įsibė‑gėjimo žingsnyje augimas buvo lėtesnis, palyginti su šuolio į tolį rezultatų au‑gimu. Šuolio į tolį rezultatui pagerėjus 0,41 m, bėgimo greitis pagerėjo 0,28 s. Tai rodo, kad didelio meistriškumo šuolininkų į tolį rezultatus daugiau lemia atsispyrimo nuo lentelės greitumo jėgos rodikliai (Radžiukynas, 1997), taip pat optimalus kūno judėjimo greitis (Satkunskienė ir kt., 2005).

14 lentelė. Šuolio į tolį rezultatų ir įsibėgėjimo momentinio greičio ryšys (Radžiukynas, 1997)

Šuolioskaičius

Šuoliomax(m)

į tolįmin(m)

rezultataiskirtumas

(m)xSx ±

Bėgimogreitis (m/s)

xSx ±

Šuolio į tolį rezul‑tatų skir‑

tumas(m)

Bėgimo greičio

skirtumas(s)

41 6,50 6,00 0,50 6,37 ± 0,02 8,89 ± 0,04 1–2 0,40 0,36121 7,00 6,51 0,50 6, 77 ± 0,01 9,25 ± 0,04 2–3 0,47 0,41109 7,50 7,01 0,50 7,24 ± 0,01 9,66 ± 0,03 3–4 0,49 0,3279 8,00 7,51 0,50 7,73 ± 0,02 9,98 ± 0,03 4–5 0,41 0,2824 8,50 8,01 0,50 8,14 ± 0,03 10,26 ± 0,05

Šuolio į tolį rezultatų ir bėgimo greičio ryšį galima įvertinti ir pagal 60 m bėgimo iš aukštos pradmės bėgimo greičio vidurkio (m/s) bei šuolio į tolį re‑zultatų kaitą.

Tuo tikslu išanalizuota vieno šuolininko (T. B.) 30 skirtingų šuolių rezul‑tatų, suskirstytų į atskiras grupes (m) ir 60 m bėgimo greičio rodiklių (m/s) kitimą (15 lentelė).

Tyrimų rezultatai įrodo, kad bendro 60 m bėgimo greičio (m/s) gerėjimas pirmoje, antroje ir trečioje grupėse turi stiprų koreliacinį ryšį su šuolio į tolį rezultatais visose trijose sporto rezultatų grupėse.

Tai reiškia, kad šuolio į tolį rezultatai gerėja kartu su 60 m bėgimo greičiu (m/s) iš aukštos pradmės. Tokiu būdu norint pasiekti geresnių šuolio į tolį rezultatų lygiagrečiai reikia didinti startinį greitėjimą, taip pat momentinį bė‑gimo greitį paskutiniame bėgimo žingsnyje.

89 |


15 lentelė. Šuolio į tolį rezultatų ir 60 m bėgimo greičio vidurkio (m/s) ryšysTestai 1 grupė

(n = 10) xSx ± ± S2 grupė

(n = 10) xSx ± ± S3 grupė

(n = 10) xSx ± ± S

Šuolis į tolį (m) 6,84 ± 0,04 ± 0,14 7,28 ± 0,05 ± 0,16 7,76 ± 0,07 ± 0,22Grupių skirtumų reikšmingumas (p)

1–2 p < 0,001 2–3 p < 0,001 3–1 p < 0,001

60 m bėgimo greičio vidurkis (m/s)

8,70 ± 0,04 ± 0,14 8,98 ± 0,02 ± 0,07 9,46 ± 0,06 ± 0,18

Grupių skirtumų reikšmingumas (p)

1–2 p < 0,001 2–3 p < 0,001 3–1 p < 0,001

Šuolio į tolį ir 60 m bėgimo greičio kore‑liacijos reikšmės (r)

r = 0,96 r = 0,97 r = 0,94

Remiantis tyrimų rezultatais, galima apskaičiuoti, kaip kinta šuolio į tolį rezultatas gerėjant 60 m bėgimo greičiui iš aukštos pradmės (m/s). Pvz.: 7,76 ± 0,07 m – 7,28 ± 0,05 m = 0,46 m, 9,46 ± 0,18 m/s – 8,98 ± 0,02 m/s = 0,48 m/s.

Galima teigti, kad šuolio į tolį rezultatui didėjant nuo 7,28 iki 7,76 m, re‑zultatui pagerinti 1 cm reikėjo, kad bėgimo greitis pagerėtų 0,01 s. Remiantis šiais rodikliais, galima apskaičiuoti, koks turėtų būti 60 m bėgimo iš aukštos pradmės greitis norint šokti apie 8 metrus. 7,76 m/s +1 S (0,22 cm) = 7,98 m, 9,46 m/s + 1 S (0,18) = 9,64 m/s. Taigi 7,98 m rezultatui reikia 60 m bėgimo 9,64 m/s greičio. Taip beveik visiškai sutampa su rezultatais, pasiektais ofi‑cialiose varžybose. T. B. šokdamas į tolį 8,09 m įgijo 9,69 m/s bėgant 60 m bėgimo greitį, 8,18 m rezultatui reikėtų 9,82 m/s bėgimo greičio.

Panašiai galima apskaičiuoti ir šuolio į tolį rezultatų (m) ir 60 m bėgimo greičio kitų šuolių grupių santykį.

Šuolio į tolį rezultatams turi įtakos ir atsispyrimo jėgos greitumas. Nusta‑tytas šuolio į tolį rezultatų ir atsispyrimo jėgos greitumo testų rodiklių ryšys (15 lentelė).


| 90

16 lentelė. Greitumo, jėgos greitumo ir šuolio į tolį rezultatų ryšys (n = 13)Testai xSx ± ± S

1. 60 m bėgimas (m/s) 9,28 ± 0,08 ± 0,302. Trišuolis (m) 9,58 ± 0,10 ± 0,363. 5 kg rutulio metimas iš apačios pirmyn (m) 18,15 ± 0,26 ± 0,944. Šuolis į tolį (m) 7,59 ± 0,10 ± 0,34

Koreliacinių ryšių rodiklių kiekybinės (r) reikšmės yra tokios: 2–1, (0,93), 3–1, (0,89), 3–2, (0,94), 4–1, (0,97), 4–2, (0,90), 4–3, (0,83). Koreliacinių ryšių reikšmės rodo, kad šuolio į tolį rezultatai priklauso ne tik nuo 60 m bėgimo greičio (m/s), bet ir nuo atsispyrimo jėgos greitumo (trišuolis iš vietos) bei greitos jėgos – „staigiosios jėgos“ (5 kg rutulio metimo pirmyn iš apačios) ro‑diklių. Didžiausias vidinis funkcinis šuolio į tolį ir 60 m bėgimo greičio rodi‑klių ryšys. Net 94 proc. atvejų didėjant bėgimo greičiui, didėja ir šuolio į tolį rezultatai (r2 × 100 = %, 0,97 2 × 100 = 94,09 proc. O 5 kg rutulio metimo iš apačios pirmyn ir šuolio į tolį rezultatų augimas sutampa tik 68,8 proc. atvejų.

17 lentelė. Šuolio į tolį rezultatų ir specialių testų modeliniai reikalavimai

S reikšmėsŠuolio į tolį rezultatas

(m)

60 m bėgimo greičio vidurkis

(m/s)

Trišuolio rezultatas

(m)

5 kg metimo iš apačios pirmyn rezultatas (m)

± 3S 8,60 10,12 10,56 20,97± 2S 8,27 9,88 10,20 20,03± 1S 7,93 9,58 9,84 19,09

x 7,59 9,28 9,58 18,15

± 1S 7,25 8,98 9,22 17,21± 2S 6,91 8,68 8,86 16,27± 3S 6,57 8,38 8,50 15,33

Remiantis tyrimų rezultatais pagal ± 3 S rodiklius galime sudaryti mode‑linius reikalavimus, kuriuos reikėtų įvykdyti, norint šokti ir pasiekti atitinka‑mų rezultatų (17 lentelė). Šuolininko į tolį T. B. rezultatai atsižvelgiant į šiuos modelinius reikalavimus nuo 7,59 iki 7,93 m yra vidutinio lygio, nuo 7,94 iki 8,27 m – aukšto, o nuo 8,28 m – labai aukšto. 1996–2000 m. laikotarpiu iš 12 startų 6 buvo vidutinio, 4 – aukšto ir 2 – žemiau vidutinio lygio.

91 |


Apibendrinamai galima teigti, kad didelio meistriškumo šuolininko į tolį rezultatų augimas priklauso nuo absoliutaus ir momentinio bėgimo horizon‑talaus ir vertikalaus greičio bei įvairių šuolių atsispyrimo jėgos greitumo ro‑diklių. Šie rodikliai turi kiekybinį ir kokybinį koreliacinį ryšį su šuolio į tolį rezultatais, todėl įvertinus šį ryšį galima valdyti treniruočių procesą ir da‑lyvavimo varžybose strategiją. Šie tyrimai rodo, kaip galima tiksliau pažinti sportininko judėjimo gebėjimus ir kaip vienos krypties judėjimas turi įtakos kitos krypties judėjimui, veikiant kinetinei energijai, sukauptai greitėjimo metu. Tai galima įgyvendinti praktiškai rengiant sporto šakų sportininkus, kuriems ypač svarbus įvairių krypčių judėjimo greičio santykio kitimas.

Trumpųjų nuotolių bėgimo ir šuolių judesiai priklauso lokomociniams judesiams, kurių sportinį rezultatyvumą lemia atsispyrimo nuo atramos tru‑kmė ir jėga. Atramos periodą sudaro 3 fazės: priekinės atramos, amortizacijos bei atsispyrimo. Nuo atramos fazės biomechaninių rodiklių iš esmės priklau‑so kūno judėjimo bet kuria kryptimi greitis ir pagreitis. Atramos ir polėkio fazės bėgimo metu nesportuojančiųjų beveik vienodos. Didėjant sportininkų meistriškumui atramos fazė trumpėja, o polėkio ore fazė ilgėja.

Trumpųjų nuotolių bėgikai, tik pradėję sportuoti, atsispiria per 0,125–0,132 s, aukštesnio meistriškumo – 0,115–0,120 s laiką, o aukšto meistrišku‑mo – 0,080–0,100 s (63,105). Augant meistriškumui, didėja atsispyrimo galin‑gumas kaip vientisas dinaminis procesas. Bėgant trumpus nuotolius, kitaip negu šuoliuose, nėra stabdymo bėgimo žingsnio priekinėje dalyje. Priekinės atramos reakcijos jėga nėra didesnė už atsispyrimo metu pasiektą jėgą todėl, kad koja ant žemės statoma netoli bendro kūno sunkio centro vertikalios tie‑siosios. Tuo pat metu aktyviausiai mojama mojamoji koja pirmyn ir aukštyn. Šioje fazėje pasiekiama didžiausia vertikali atramos reakcijos jėga F, siekianti 120–140 kg.

Trumpųjų nuotolių bėgikų sportinius rezultatus lemia daug veiksnių: sportininkų fiziniai duomenys, amžius (Radžiukynas, 2005), bėgimo tech‑nika (Satkunskienė, Stanislovaitis, 2004), nervų raumenų sistemos veikla (Stanislovaitis ir kt., 2006), treniruočių programos (Cronin ir kt. 2001, 2008; Satkunskienė, Rauktys, 2007; Stanislovaitis ir kt., 2008), raumenų susitrauki‑mo ir atsipalaidavimo greitis (Stanislovaitis ir kt., 2006; Bradauskienė, 2007). Išskirtiniai integralūs sporto rezultatus lemiantys rodikliai yra bėgimo žings‑nių dažnis ir jų ilgis (Radžiukynas, 1997; Satkunskienė ir kt., 2004).


| 92

Mūsų nustatyta, kad 19–22 metų bėgikų natūralus fizinis vystymasis jau stabilizuojasi ir treniruojantis rodikliai parengiamojo periodo metu ženkliai nekinta (18 lentelė).

18 lentelė. Didelio meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikų judėjimo gebėjimų kaita

RodikliaiI tyrimas

xSx ±II tyrimas

xSx ±Skirtumų

patikimumas (p)ūgis (cm) 181,75 ± 2,86 181,75 ± 2,86 p > 0,05ūgis sėdint (cm) 94,5 ± 1,52 94,5 ± 1,52 p > 0,05Kojų ilgis (cm) 87,13 ± 2,00 87,13 ± 2,00 p > 0,05Kūno masė (kg) 74,63 ± 3,07 74,75 ± 2,71 p > 0,05PRL (psichomotorinės reakcijos laikas) (ms) 164,25 ± 4,84 162,63 ± 3,84 p > 0,05JD (judesių dažnis kartai per 10 s) 82,63 ± 0,96 84,38 ± 0,94 p > 0,05Dešiniosios rankos jėga (kg) 53,13 ± 2,04 55,00 ± 2,37 p > 0,05Kairiosios rankos jėga (kg) 49,63 ± 1,39 49,63 ± 1,60 p > 0,05

Judėjimo horizontalia ir vertikalia kryptimis gebėjimai parengiamuoju periodu neženkliai pagerėjo, t. y. statistiškai reikšmingai nepakito (19 lentelė).

19 lentelė. Didelio meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikų specialiojo fizinio parengtumo kaita

RodikliaiI tyrimas

xSx ±II tyrimas

xSx ±Skirtumų

patikimumas (p)Šuolis į tolį iš vietos (m) 2,88 ± 0,05 2,93 ± 0,05 p > 0,05Trišuolis iš vietos (m) 8,66 ± 0,11 8,79 ± 0,10 p > 0,05Penkiašuolis iš vietos (m) 14,63 ± 0,21 14,73 ± 0,19 p > 0,0530 m bėgimo laikas (s) 3,51 ± 0,05 3,47 ± 0,05 p > 0,0560 m bėgimo laikas (s) 6,59 ± 0,05 6,48 ± 0,07 p > 0,05Pasiekimo aukštis iš vietos atsispyrus abiem kojomis (cm) 306,5 ± 3,80 308,25 ± 3,46 p > 0,05

Pasiekimo aukštis atsispyrus kairiąja koja įsibėgėjus 3 žingsnius (cm) 313,5 ± 4,00 315,38 ± 4,78 p > 0,05

Pasiekimo aukštis atsispyrus dešiniąja koja įsibėgėjus 3 žingsnius (cm) 310,50 ± 5,33 313,25 ± 4,69 p > 0,05

Pašokimo aukštis iš vietos (cm) 70,75 ± 1,75 72,63 ± 2,24 p > 0,05Pašokimo aukštis įsibėgėjus 3 žingsnius at‑sispyrus kairiąja koja (cm) 77,75 ± 2,19 79,50 ± 3,44 p > 0,05

Pašokimo aukštis įsibėgėjus 3 žingsnius at‑sispyrus dešiniąja koja (cm) 74,63 ± 2,52 77,38 ± 2,50 p > 0,05

Kūno judėjimo greitis (m/s) 1,91 ± 0,03 1,92 ± 0,02 p > 0,05

93 |


Geresni bėgimo greičio ir įvairių šuolių testų rodikliai varžybų periodo pradžioje, palyginti su testų rodikliais parengiamojo periodo pradžioje, paro‑do, kad treniruočių procesas buvo kryptingas ir teigiamai gerino tuos judėji‑mo gebėjimus, kurie lemia bėgimo greičio rezultatus (19 lentelė).

Atsispyrimo, polėkio ore trukmės rodikliai parengiamuoju periodu buvo neženkliai prastesni, palyginti su varžybų periodu, tačiau statistiškai reikš‑mingai nepakito (20 lentelė). Tai rodo, kad šiame amžiaus ir meistriškumo etape šešių mėnesių parengiamuoju periodu šuolių atsispyrus abiem kojomis aukštyn, atsispyrimo trukmės ir jėgos rodikliai kinta neženkliai. Taip pat laipsniškai trumpėjo maksimaliosios statinės jėgos laikas, nors pats jėgos dy‑dis nepakito.

20 lentelė. 19–22 metų trumpųjų nuotolių bėgikų šuolio aukštyn testo kinematiniai ir kinetiniai rezultatai

Rodikliai I tyrimas xSx ±

II tyrimas xSx ±

Skirtumų patikimumas (p)

tc (s) 0,37 ± 0,03 0,38 ± 0,02 p > 0,05ta (s) 0,26 ± 0,03 0,22 ± 0,01 p > 0,05tp (s) 0,67 ± 0,01 0,69 ± 0,01 p > 0,05

Fa (kg) 151,38 ± 20,41 138,63 ± 12,66 p > 0,05

h (cm) 55,50 ± 2,14 57,75 ± 2,59 p > 0,05F stat. (kg) 173,75 ± 15,57 173,25 ± 15,04 p > 0,05

t stat. (s) 0,52 ± 0,04 0,43 ± 0,02 p > 0,05

Septyni specialūs rodikliai turėjo stiprų ryšį su 60 m bėgimo varžybų re‑zultatu (p < 0,05), o dar penki – vidutinį (30 pav.).


| 94

30 pav. Varžybų rezultato ir specialiojo parengtumo testų rodiklių koreliacija

Pažymėtina, kad sparčiausiai didėjo 60 m bėgimo rezultato ir horizontalių šuolių rodiklių koreliaciniai ryšiai (31 pav.).

-0,63

-0,75

-0,61-0,67

-0,81 -0,78-0,9

-0,8

-0,7

-0,6

-0,5

-0,4

-0,3

-0,2

-0,1

0

šuolis į tolį iš vietos trišuolis iš vietos 5 - šuolis

(r)I tyrimasII tyrimas

31 pav. Varžybų rezultato ir horizontalių šuolių koreliacija

95 |


Taip pat didėjo varžybų rezultatų ir statinės jėgos pasiekimo laiko ryšys, o vertikalių šuolių rodiklių ir 60 m bėgimo rezultato koreliacija mažėjo (32 pav.)

0,48

-0,84 -0,84

0,67

-0,73 -0,71

-1

-0,8

-0,6

-0,4

-0,2

0

0,2

0,4

0,6

0,8

Maksimalios statinėsjėgos pasiekimo

laikas

Pašokimo aukštis Skrydžio ore trukmė(r)I tyrimasII tyrimas

32 pav. Varžybų rezultato ir statinės jėgos pasiekimo laiku bei vertikalių šuolių rodiklių koreliacija

Tyrimų rezultatai rodo, kad 19–22 metų trumpųjų nuotolių šešių mėnesių parengiamuoju periodu fizinio išsivystymo rodikliai (ūgis, kūno masė) ir psi‑chomotorinės funkcijos beveik nepakito. Taip pat neženkliai kito ir judėjimo horizontalia ir vertikalia kryptimis rodikliai. Jų lygis adekvatus 10,8–10,6 s sportiniam 100 m bėgimo rezultatui (Radžiukynas, 1997). Specialių testų ir sportinių rezultatų kitimas turėjo pastebimas tendencijas. Parengiamojo pe‑riodo pabaigoje padidėjo 60 m bėgimo rezultato ir 30 m bėgimo, šuolio į tolį iš vietos, trišuolio iš vietos, penkiašuolio iš vietos testų rezultatų koreliaci‑nis ryšys, tačiau pamažėjo palyginti su vertikalaus šuolio aukštyn rodikliu. Tai sutampa su mūsų ankstesniais panašios krypties tyrimų rezultatais (Ra‑džiukynas, 1997, 2004, 2005). Galima daryti teorinę prielaidą, kad mūsų tir‑tų sportininkų treniruočių kryptys buvo panašios, orientuotos į treniruočių priemones, kurios tobulina sportininkų motorinius gebėjimus, reikalingus trumpųjų nuotolių bėgikams.

Didėjantį horizontalios krypties šuolių ir 60 m bėgimo rezultatų ryšį ga‑lima paaiškinti tuo, kad atliekant daugiašuolius pėda į atramą statoma ar‑čiau kūno masės centro, dėl to sutrumpėja amortizacinė fazė (Satkunskienė,


| 96

Rauktys, 2007; Stanislovaitis ir kt., 2008), ankščiau prasideda aktyvus šlau‑nies tiesimas, mažiau lenkiama koja kelio sąnaryje, mažesnė neigiama kelio lenkimo įtaka bėgimo greičiui (Satkunskienė, Stanislovaitis, 2004). Dėl to ne tik minėti daugiašuoliai, bet ir kiti jų variantai, kurie savo judesių biodinami‑ne struktūra yra artimi trumpųjų nuotolių bėgimo judesiams, yra veiksmin‑gos treniruočių priemonės, nes turi stiprų koreliacinį ryšį su 60 m bėgimo rezultatais (Radžiukynas, 1997, 2004).

Pažymėtina, kad trumpųjų nuotolių bėgimų rezultatus lemia ir vertikalus kūno judėjimo greitis. Amortizacinės fazės pabaigoje tiesiantis kūnui aukštyn yra pasiekiamas atitinkamas vertikalus kūno judėjimo greitis, kuris kartu su mojamosios kojos judesiu pirmyn aukštyn užtikrina stabilią vertikalią kūno padėtį bėgimo metu. Optimalus šių dviejų kūno judėjimo krypčių ir greičių panaudojimas yra ne tik racionalios technikos požymis, bet ir vienas iš pa‑grindinių sporto rezultatus lemiančių veiksnių (Meckel, 1995; Radžiukynas, 1997, 2004; Satkunskienė, Stanislovaitis, 2004). Mūsų tyrimų rezultatai pa‑tvirtino, kad pasiekimo ir pašokimo aukščių rodikliai ir 60 m bėgimo rezul‑tatai turi ženklų koreliacinį ryšį. Tyrimų rezultatai parodo, kad 19–22 metų trumpųjų nuotolių bėgikų rengimas turi būti orientuotas į individualių gebė‑jimų lavinimą ir treniruočių programų tobulinimą.

Apibendrinamai galima teigti, kad 19–22 metų trumpųjų nuotolių bėgikų sportinio judėjimo specialūs rodikliai parengiamuoju laikotarpiu palaipsniui gerėjo, tačiau iki varžybų pradžios nepasiekė statistiškai reikšmingos ribos (p > 0,05). Trumpųjų nuotolių bėgikų varžybų rezultatas ir horizontalios krypties šuoliai turi ženklesnių koreliacinių ryšių, tačiau ir vertikalūs šuoliai gerina rezultatus.

Šuolininkių į aukštį fizinį parengtumą ir sportinius rezultatus lemia ho‑rizontalios ir vertikalios krypties specialių testų rodikliai: absoliutus bėgimo greitis bėgant 30 m įsibėgėjus, startinis greitėjimas ir bėgimo pagreitis bėgant 30 ir 60 m iš žemos pradmės, šuolis į tolį ir penkiašuolis iš vietos; vertikalus kūno judėjimo greitis, pašokimo aukštis šokant aukštyn iš vietos atsispyrus abiem, kairiąja, dešiniąja kojomis, įsibėgėjus 1, 3, 5, 7 žingsnius, taip pat įvai‑rūs šuoliai pasunkintomis sąlygomis (užšokimai, nušokimai).

Šuolio į aukštį metu vertikali priekinės atramos reakcijos jėga šokant nu‑gara yra 300–400 kg (2942–3923 N), atsispyrimo trukmė – 0,130–0,150 s, mo‑terų horizontalus įsibėgėjimo greitis siekia 6,5–7,5 m/s, vyrų – 7,5–8,5 m/s

97 |


(Кряжев, Стрижак, 1989; Стрижак, 1992; Radžiukynas, Urmulevičiūtė, 1999).

Įrodyta, kad šuolininkių į aukštį treniruočių fizinių krūvių trukmė įvai‑riais treniruočių laikotarpiais daugiausia svyruoja nuo 1 iki 15 s. Todėl kojų raumenų nuovargio ypatumus atliekant trumpalaikius fizinius krūvius ga‑lima mažinti atsižvelgiant į atsispyrimo trukmės, jėgos ir pašokimo aukš‑čio bei kūno judėjimo greičio kitimo rodiklius (Radžiukynas, Žilinskienė, 2004).

Lietuvos 14–17 metų šuolininkių į aukštį atsispyrimo trukmė nuo 1–15 s (x–25 s), šiek tiek sumažėja kūno judėjimo greitis ir pašokimo aukštis. Šių tes‑tų rodiklių ir sportinių rezultatų tarpusavio ryšiai parodo specialiojo fizinio parengtumo rodiklių sąveiką, kuria remiantis atliekama jaunų šuolininkių į aukštį atranka bei prognozuojami sporto rezultatai (Žilinskienė, 2008).

Sporto rezultatai prognozuojami ne tik pagal įvairius specialius testus, bet ir jų rezultatų kaitos individualius dėsningumus skirtingais amžiaus tarps‑niais.

Matematinės statistikos standartinio nuokrypio (± 3S) rodikliais nusta‑tyta, kad 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse geriausias šuolio į aukštį re‑zultatas gali būti 2,04–2,08 m. Olimpinių žaidynių prizininkės pasieks 2,00–2,04 m rezultatą, nuo ketvirtos iki aštuntos vietos rezultatai bus 1,99–1,92 m, o nuo devintos iki dvyliktos vietos – 1,91–1,87 m. Sparčiausi rezultatų augimo tempai yra nuo 12 iki 16 metų. Vidutinis talentingiausių šuolininkių sporti‑nių rezultatų augimas kiekvienais metais svyruoja nuo 8 iki 10 cm. Skirtumas tarp olimpiečių ir 16–17 metų šuolininkių yra 18 cm, tarp olimpiečių ir 18–19 metų šuolininkių – 12 cm. Tarp 16–17 ir 18–19 metų sportininkių rezultatų skirtumas 6 cm (Žilinskienė, 2008).

Šuolis į aukštį įsibėgėjus yra sudėtingas aciklinis judėjimo veiksmas, kuris susideda iš kelių tarpusavyje susijusių ir viena su kita sąveikaujančių dalių: įsibėgėjimo, atsispyrimo, kartelės įveikimo ir nušokimo (Slamka, Moravec, 1986; Стрижак, 1992; Dapena, 1993; Румянцева, 1999; Бобровник, Козлова, 2000, 2003). Šuolininkių (‑ų) į aukštį sportinius rezultatus lemia fiziniai duo‑menys ir somatinis tipas (Moravec, Slamka, 1983), technikos tobulumas, ner‑vų ir raumenų sistemos funkcinis pajėgumas, treniruotės vyksmo kryptingu‑mas ir pedagoginio vyksmo valdymas (Голованов, 1992; Геращенко, 2000; Lees et al., 2000; Radžiukynas, Žilinskienė, 2003).


| 98

Šuolininkių (‑ų) į aukštį sporto rezultatams didelę įtaką daro ir tinka‑miausia, individualius gebėjimus ir fizinį parengtumą atitinkanti įsibėgėjimo, atsispyrimo ir šokimo per kartelę technika. Nustatyta, kad pagrindiniai bio‑mechaniniai parametrai, nuo kurių priklauso šuolio į aukštį rezultatas, yra tokie: 1) įsibėgėjimo greitis, 2) BKMC aukštis prieš atitrūkstant nuo žemės, 3) atsispyrimo jėgos impulso dydis, kuris lemia vertikalaus kūno judėjimo greitį ir kartu BKMC pakilimo aukštį, 4) atsispyrimo galingumas, 5) BKMC padėtis virš kartelės šuolio per ją metu. Nustatyta, kad geriausių pasaulio šuolininkių į aukštį BKMC atitrūkimo nuo atramos metu yra 1,30–1,36 m aukštyje, vertikali atsispyrimo jėga – 3450–3770 N. Didžiausias BKMC paki‑limo aukštis yra 2,06–2,11 m. Šiuolaikinei šuolio į aukštį technikai būdingas didelis įsibėgėjimo greitis (6,2–7,1 m/s), kuris pereina į vertikalaus judėjimo greitį (3,6–3,9 m/s). Tai pasiekiama galingu atsispyrimu per palyginti trumpą laiką, sutelkus dideles fizines ir psichines pastangas. Pasaulio rekordininkės S. Kostadinovos atsispyrimo trukmė vidutiniškai 150 ms. Šuolininkės į aukš‑tį, šokančios 1,65 m, pasiekia 5,4 ± 0,5 m/s įsibėgėjimo greitį, 3,1 ± 0,3 m/s vertikalų greitį ir atsispyrimas trunka 180 ± 18 ms, šokančios 1,80 m atitinka‑mai – 5,6 ± 0,5 m/s įsibėgėjimo greitį, 3,2 ± 0,5 m/s vertikalų greitį ir atsispiria per 180 ± 12 ms.

Daug geresni rezultatai pasiekiami, kai atsispiriant būna didelis kojos są‑narių, tiesimo greitis. Kuo didesnio meistriškumo šuolininkės, tuo atsispiriant mažiau keičiasi kelio ir dubens sąnarių kampų charakteristikos. Tai susiję su mažesnėmis šių sąnarių amortizacijos amplitudėmis. Didelio meistriškumo šuolininkės atsispiria tiesesne koja.

Šuolininkų į aukštį technikos biomechaninį modelį sudaro horizontalaus ir vertikalaus kūno judėjimo greičio, BKMC pakilimo aukščio, atremties tru‑kmės, atsispyrimo jėgos ir galingumo rodikliai. Kita šio modelio dalis yra dubens, kelio ir čiurnos sąnarių kampų rodikliai. BKMC aukštis atsispyrimo metu priklauso nuo sportininkių kūno ilgio, atsispyrimo kampo, atsispiria‑mosios kojos ištiesimo per visus sąnarius laipsnio, rankų ir mojamosios kojos pakėlimo aukščio atsispyrimo pabaigoje. Didelį pranašumą turi aukštos ir greitos šuolininkės. Didelio meistriškumo šuolininkės greičiau lenkia ir tie‑sia čiurnos sąnarį, palyginti su mažesnio meistriškumo šuolininkėmis, todėl geriau išnaudoja raumenų ir sausgyslių elastines savybes. Pagrindiniai šuolio į aukštį nugara efektyvumo rodikliai, palyginti su kitais būdais, yra tokie:

99 |


1) geresnis kinetinės energijos (įsibėgėjimo greičio) išnaudojimas atsispyrimo metu; 2) trumpesnis atsispyrimas, kartu ir dinaminių pastangų laikas; 3) tin‑kamiausias BKMC judėjimas kartelės įveikimo metu (Žilinskienė, 2008).

N. Žilinskienė (2008) nustatė, kad trejų olimpinių žaidynių finalinių šuo‑lio į aukštį varžybų dalyvių rezultatų vidurkis buvo 1,956 ± 0,01 ± 0,04 m. Tai rodo, kad moterų šuolio į aukštį rezultatų augimo tempai jau stabilizuojasi.

A. Strižakas (1992) ir D. Radžiukynas (1997) pažymi, kad visi kiti kieky‑biniai fizinių krūvių vidutiniai dydžiai atitinka iki šiol kitų autorių parengtus modelinius reikalavimus.

N. Žilinskienė (2008) teigia, kad geriausius sporto rezultatus šuolininkės į aukštį pasiekia būdamos 21–24 metų. Įvairiais laikotarpiais nuo 1981 iki 2001 m. penkių Lietuvos didelio meistriškumo šuolininkių, kurių bendras sportinių re‑zultatų vidurkis buvo 1,88 ± 0,02 ± 0,06 m, vidutiniškai per sezoną treniravosi 247,43 ± 18,37 kartus. Sporto rezultatų kitimas ženkliai priklauso nuo treni‑ruočių periodo, fizinių krūvių kryptingumo bei organizmo adaptacijos ypa‑tumų. Treniruočių fizinių krūvių kiekybiniai skaičiai atskirais mėnesiais yra nevienodi. Treniruočių skaičiaus ir fizinių krūvių tarpusavio priklausomybės kaitą parodo kiekybinių skaičių koreliaciniai ryšiai. Didėjant metų treniruo‑čių skaičiui, lygiagrečiai didėja ir šuolių per kartelę įsibėgėjus skaičius: r = 0,83 (p < 0,025), o kai mažiau treniruojamasi, daugiau ugdomas greitumas: kai daug atliekama šuolių per kartelę įsibėgėjus, tada mažiau bėgiojama maksimaliąja jėga r = – 0,80 (p < 0,025), o kai augo šuolių per kartelę trumpai įsibėgėjus skai‑čius, tada didėjo ir įvairių šoklumo pratimų skaičius r = 0,74 (p < 0,05).

N. Žilinskienė (2008) teigia, kad kai didėja treniruočių skaičius, kartu didėja šoklumo bei jėgos pratimų, iš dalies ir greitumo ugdymo kiekybiniai skaičiai treniruotėse. Rengiant Lietuvos didelio meistriškumo šuolininkes į aukštį, didėjant treniruočių skaičiui, vyravo jėgos, šoklumo ir greitumo ug‑dymo didaktinės kryptys. Technikos tobulinimas vyksta specialiai tam ne‑didinant treniruočių skaičiaus, bet intensyvinant treniruotes arba mažinant jose kitus fizinius krūvius. Norint sėkmingiau įveikti Žemės traukos jėgą ir pakilti aukščiau vertikalia kryptimi, tiksliau pažinti šuolininkių į aukštį tre‑niruočių sistemas ir priemones, kurios užtikrina sportinių rezultatų kaitą metų treniruočių skirtingais laikotarpiais, nustatyta keletas bendrų dėsnin‑gumų: 1) sportiniai rezultatai turi banguojančiai kintančias kreives; 2) dides‑nis varžybų skaičius varžybų periode; 3) geriausi rezultatai pasiekiami vasaros


| 100

varžybų periodais. Lyginamosios pedagoginė, matematinė statistinė analizės yra informatyvūs treniruočių proceso ir varžybinės veiklos valdymo metodai (Žilinskienė, 2008).

Metų treniruočių fiziniai krūviai atitinkamai veikia judėjimo gebėjimus. Dėl jų poveikio gerėja kūno judėjimo greičio rodikliai ir adaptacija prie in‑tensyvių fizinių krūvių. Per metų treniruotes laipsniškai gerėja šuolio į tolį įsibėgėjus ir šuolio į tolį iš vietos rezultatai. Šiek tiek daugiau gerėja trišuolio iš vietos rezultatai ir 30 m bėgimo iš eigos rezultatai (33 pav.).

33 pav. Įvairių šuolių ir bėgimo greičio rezultatų kitimas per metus

Taip pat gerėja ir 15–17 metų merginų šuolininkių adaptacija prie trumpa‑laikių fizinių krūvių (34–41 pav.).

101 |


34 pav. Kūno judėjimo greičio V (m/s) rodiklių kaita šuoliuojant 30 s

35 pav. Santykinė kojų raumenų galingumo W (s/v) rodiklių kaita šuoliuojant 30 s


| 102

36 pav. Kojų raumenų reaktyvumo Kr (s/v) rodiklių kaita šuoliuojant 30 s

37 pav. Šuolio aukščio h (cm) kaita šuoliuojant 30 s

103 |


38 pav. Kūno judėjimo greitis V(m/s) atliekant vienkartinius šuolius

39 pav. Santykinė kūno galia W(m/s) atliekant vienkartinius šuolius


| 104

40 pav. Kojų raumenų reaktyvumo Kr (s/v) kaita

41 pav. Pašokimo aukščio kaita h(cm)

105 |


Įrodyta (Radžiukynas, 1995; Radžiukynas, 1997, 1998; Radžiukynas ir kt., 2003, 2004), kad šuolio į tolį rezultatus lemia įsibėgėjimo greitis, momenti‑nis atsispyrimo greitis ir galingumas bei šuolio technika, tačiau treniruočių praktikoje panaudojama daug ir vienkartinių vertikalios krypties šuolių, ku‑rių taip pat ženklus koreliacinis ryšys su šuolio į tolį rezultatais (42 pav.).

42 pav. Šuolio į tolį rezultatų ir vienkartinių šuolių rodiklių koreliacija

Mūsų tyrimai patvirtino, kad 15–17 metų merginų šuolininkių stabilizuo‑jasi biologinė branda ir sulėtėja motorinių gebėjimų augimo tempas, tačiau dėl kryptingų treniruočių poveikio palaipsniui gerėja kūno judėjimo kinema‑tiniai ir kinetiniai rodikliai.

Vyresnių didelio meistriškumo šuolininkių rezultatus daugiau veikia pats treniruočių procesas ir kūno judėjimo horizontalia ir vertikalia krypti‑mi greitis, atsispyrimo kinematiniai ir kinetiniai rodikliai, tobulėjanti šuolio technika. A. Strižakas (1987), D. Radžiukynas, R. Urmulevičiūtė (1999) nusta‑tė, kad horizontalus kūno judėjimo greitis, šuolio į aukštį rezultatui didėjant nuo 1,80 iki 2,06 m, didėja nuo 5,5 iki 7 m/s, vertikalus kūno judėjimo grei‑tis – nuo 3,5 iki 3,9 m/s, o atsispyrimo trukmė sutrumpėja nuo 180 iki 155 ms.

Visiems šiems rodikliams didelės įtakos turi treniruočių procesas. Pvz.: didelio meistriškumo šuolininkės N. Ž. startinis bėgimo greitis iki 6 s pa‑rengiamuoju ir varžybiniu periodais turi panašią greičio didėjimo tendenciją, tačiau varžybiniu periodu bėgimo greitis (m/s) yra didesnis. Per 1 s padidė‑


| 106

jo nuo 6,1 (m/s) iki 6,8 (m/s), per 2 s nuo 6,9 (m/s) iki 7,7 (m/s), per 3 s nuo 7,7 (m/s) padidėjo iki 8,2 (m/s). Metų treniruočių procese vyksta dėsninga įvairių šuolių kinematinių ir kinetinių rodiklių kaita. Santykinio galingumo ir raumenų reaktyvumo rodikliai geresni yra parengiamuoju periodu, o kūno judėjimo greičio – varžybų periodu (Radžiukynas, Urmulevičiūtė, 1999). Di‑delio meistriškumo šuolininkių treniruočių procese vykstantys šių rodiklių pokyčiai lemia sportinių rezultatų kitimą. Tai patvirtina šių rodiklių korelia‑cija (Radžiukynas, Žilinskienė, 2003, 2006; Žilinskienė, 2008).

Apibendrinamai galima teigti, trumpųjų nuotolių bėgikų (‑ių) sportinį meistriškumą visuose atrankos, daugiamečio rengimo ir metų treniruočių cikluose lemia tie patys kūno judėjimo absoliutaus, momentinio greičio, pa‑greičio, galingumo rodikliai.

3. ŽAIDĖJŲ JUDĖJIMAS IR JO VALDYMAS

Sporto šakos pagal judesių sudėtingumą ir kūno judėjimo kryptį yra labai įvairios. Vienose jų vyrauja vienos krypties judėjimas (bėgimas, horizontalūs šuoliai, plaukimas, dviračių sportas, irklavimas ir kt.), kitose – įvairių kryp‑čių judėjimas (žaidimai, dvikovos sporto šakos). Šių sporto šakų sportininkų mechaninio judėjimo veiksmingumą lemia sąveikos su atrama kinetiniai ir kinematiniai rodikliai (Radžiukynas ir kt., 1997, 2008; Cronin et al., 2001, 2008; Стеблецов, 2002, 2003; Muckus, 2006).

Krepšinio žaidimas – tai į dinamišką sistemą integraliai sujungti judesiai ir veiksmai su kamuoliu ir be jo. Komandos žaidimo sėkmei įtakos turi jos narių sutelktumas, aktyvumas, komandos autoritetas, motyvacija, žaidėjų tarpusavio komunikacija, palankūs tarpusavio santykiai ir kita (Stonkus, 1998). Lietuvoje ir užsienyje yra plačiai tyrinėtas krepšininkų rengimas, mokymas, tobulini‑mas, pagrįstos treniruočių didaktinės kryptys atsižvelgiant į amžių ir meis‑triškumą, sukurtos veiksmingos žaidiminės veiklos vertinimo metodikos. Pažymėtini Š. Sakalausko (1995), V. Gedvilo, (1999), J. M. Bucetos, L. Killi‑ko (2000), A. Karipidiso ir kt. (2001), R. Butauto, (2001, 2002), A. Čižausko (2003), S. Stonkaus (2003), M. Balčiūno, E. Karčiausko (2003) darbai.

Siekdami suvokti komandos ir individualių žaidėjų žaidimo judėjimo veiks‑mingumą, A. Čižauskas (1996), S. Stonkus (1998, 2000, 2001) nagrinėjo koman‑dos technikos ir taktikos veiksmus, pelnytų per rungtynes ir vieną žaistą minutę taškų santykį, metimų iš įvairių nuotolių skaičių ir veiksmingumą, atkovotų kamuolių, perimtų kamuolių, pražangų, perduotų kamuolių metimui, veiks‑mingų gynybos veiksmų skaičių ir kt. Nustatytas geriausių pasaulio vyrų krep‑šinio komandų ir individulių žaidėjų žaidimo veiklos veiksmingumas olimpinėse žaidynėse (Stonkus, 1998, 2001) bei Lietuvos didelio meistriškumo vyrų ir mote‑rų komandų (Čižauskas, 1996, 2003; Kreivytė, 2003) žaidimo veiklos veiksmin‑gumas.

Krepšininkų judėjimo aktyvumą žaidimo metu labiausiai veikia žaidimo taktika ir taisyklės. Nuo to priklauso ir individualus fizinis, techninis, tak‑tinis rengimas. Pagrindinės krepšininkų lokomocinio judėjimo formos yra bėgimas ir šuoliai, greiti vienkartiniai ir trumpalaikiai intensyvūs įvairių krypčių judesiai ir veiksmai, sukimasis apie išilginę ir skersinę kūno ašis be kamuolio ir su juo (Gedvilas, 1999; Stonkus, 2002, 2003; Čižauskas, 2003).

107 |


| 108

Krepšininkų kūno judėjimo kryptys yra labai universalios: bėgimas pir‑myn, atgal, į šonus pirmyn, į šonus atgal, į šonus, šuoliai aukštyn, šuoliai aukštyn pirmyn, šuoliai aukštyn į šonus, šuoliai aukštyn atgal, šuoliai atgal į šonus. Šios judėjimo kryptys vyksta atsispiriant abiem arba pakaitomis kai‑riąja ir dešiniąja kojomis. Žaidimo metu visomis išvardytomis kryptimis judama esant skirtingai kūno padėčiai, atramos reakcijos jėgai, kūno judė‑jimo greičiui. Judėjimo kryptims turi įtakos ir žaidimo veiklos situacijos, žaidėjų funkcijos, žaidimo taktika. Judėjimo formų santykis priklauso nuo puolimo (greitas puolimas ir pozicinis žaidimas) ir gynybos (individualios ir aikštės) trukmės. Tas pats žaidėjas puolimo metu daugiau lokomocinių ju‑desių ir veiksmų atlieka judėdamas pirmyn arba į šonus, į šonus pirmyn, o ginantis – atgal į šonus (Hay, 1994; Maksvytis, Stonkus, 2001). Skirtingu pa‑jėgumu dirba ir atskiros raumenų grupės, kaitaliojasi ir fizinių krūvių inten‑syvumas. Greito puolimo metu bėgama greitai pirmyn arba pirmyn į šonus varant kamuolį ir be jo. Bėgimo technika yra panaši į startinį greitėjimą iš aukštos pradmės. Tokio bėgimo metu aktyviai dirba priekiniai ir užpakali‑niai šlaunies, blauzdos, pėdos raumenys. Intensyvus kojų raumenų darbas trunka 1–6 s. Pozicinio žaidimo metu kūno judėjimo kryptys yra įvairesnės, dažnai kaitaliojasi kūno padėtis. Dėl to keičiasi ir kojų raumenų darbas. Jiems dažnai tenka dirbti esant izometriniam įtempimui. Didžiausias krūvis tenka priekiniams šlaunies raumenims, o užpakaliniai šlaunies, blauzdos ir pėdos raumenys yra mažiau aktyvūs, nes dažnai yra mažesnės judesių amplitudės, trumpesnės skrydžio fazės, mažesnis kūno judėjimo greitis, palyginti su kūno judėjimu greito puolimo metu (Radžiukynas ir kt., 2007). Toks raumenų dar‑bas pasikartojamai gali trukti nuo 7 iki 24 s.

Taigi krepšininkų (‑ių) žaidimo veiklos metu vyrauja dvi pagrindinės judėjimo aktyvumo trukmės: 1) trumpalaikis greitas bėgimas (įvairiomis kryptimis) ir vienkartiniai šuoliai, trunkantys iki 6–7 s; 2) ilgesnės trukmės aktyvus judėjimas, kurį sudaro bėgimas, šuoliai, posūkiai įvairiomis kryp‑timis, atsižvelgiant į žaidimo veiklos situaciją ir ją lemiančias žaidimo taisy‑kles. Šių abiejų judėjimo trukmių rezultatyvumas ir veiksmingumas priklau‑so nuo sąveikos su atrama kinematinių ir kinetinių rodiklių, kurie parodo atsirandantį nuovargį reglamentuotos žaidimo veiklos sąlygomis (Radžiu‑kynas ir kt., 1997, 1999, 2004, 2007; Balčiūnas, Karčiauskas, 2003; Sampaio, Janeira, 2003).

109 |

3. Žaidėjų judėjimas ir jo valdymas

Individualūs krepšininkų (‑ių) kojų raumenų funkciniai gebėjimai atlie‑kant vienkartinius ir trumpalaikius intensyvius fizinius krūvius ir šių gebė‑jimų skiriamieji požymiai kūnui judant įvairiomis kryptimis gali parodyti ir parodo žaidėjų judėjimo galimybes. Be to, paaiškina, kodėl tas pats žaidė‑jas kokybiškai ir kiekybiškai nevienodai atlieka įvairius judesius ir veiksmus su kamuoliu ir be jo puolant ir ginantis, kai ženkliai skiriasi kūno judėjimo kryptys, greitis, galingumas, judesių amplitudė, kodėl greičiau arba lėčiau pa‑vargsta skirtingų pozicijų žaidėjai.

Krepšininkų individualūs ir komandos veiksmai pasižymi specialiais ju‑dėjimo gebėjimais, kuriuos galima sugrupuoti pagal žaidimo metu atlieka‑mus veiksmus (21 lentelė).

21 lentelė. Krepšinio veiksmus lemiantys judėjimo gebėjimaiKrepšinio veiksmai Judėjimo gebėjimai

1. Kova dėl kamuolio vertikalia kryp‑timi

ūgis, rankų ilgis, šuolio aukštis, momentinis judesių greitis, atsispyrimo trukmė, pašokimo aukštis

2. Kova dėl kamuolio horizontalia, horizontaliai vertikalia kryptimis

Momentinis rankų ir kojų judesių greitis, judesių am‑plitudė, atsispyrimo trukmė, sąnarių paslankumas, psichomotoriniai gebėjimai

3. Greitas puolimas Startinis pagreitis, bėgimo iš eigos greitis, absoliutus greitis, judesių dažnumas, judėjimo krypties greitas pakeitimas

4. Gynyba Judėjimo įvairiomis kryptimis greitis, judesių am‑plitudė, psichomotoriniai gebėjimai, gebėjimas sekti žaidėjų ir kamuolio judėjimą ir reaguoti greitais jude‑siais ir veiksmais

5. Metimai į krepšį Sinchroniškas, optimalus visų kūno dalių judesių ver‑tikalia kryptimi greitis, šuolio aukštis, erdvės ir fizi‑nių pastangų metant kamuolį pojūtis

6. Kamuolio varymas Greita viso kūno judesių koordinacija, judėjimo įvai‑riomis kryptimis greitis, judesių amplitudė, greita sinchroniška kūno judesių ir kamuolio varymo jude‑sių psichomotorinė kontrolė

A. Leeso ir kt. (2000), M. L. Latacho, V. M. Zatciorskio (2001), J. Steble‑covo (2003), D. Radžiukyno ir kt. (2004) tyrimai leidžia teigti, kad treniruo‑čių ir varžybinės veiklos veiksmingumą tikslinga vertinti tik tais metodais ir testais, kurie atitinka sporto šakai būdingus judesius ir veiksmus, judėjimo trukmę ir intensyvumą. Todėl krepšininkų judėjimo veiksmingumą gali pa‑


| 110

rodyti kūno judėjimo įvairiomis kryptimis rodikliai, kurie užtikrina erdvės ir laiko pranašumą bei judesių tikslumą žaidimo veikloje.

Šiuolaikinė krepšinio žaidimo raida pasižymi tuo, kad vis daugiau įvairio‑se žaidimo veiklos situacijose naudojami individualūs žaidėjų fiziniai duome‑nys ir kūno judėjimo įvairiomis kryptimis galimybės:

1. ūgis, ūgis pasistiebus, pasiekimo aukštis pasistiebus, pasiekimo aukštis pašokus.

2. Vertikalus šuolių aukštis atsispyrus abiem, dešiniąja ir kairiąja kojo‑mis.

3. Vertikalus kūno judėjimo greitis, atsispyrimo trukmė, galingumas, raumenų reaktyvumas.

4. Šuolio aukštis be kamuolio ir su kamuoliu, iš statinės padėties, po gar‑sinio signalo.

5. Horizontalus kūno judėjimo greitis ir pagreitis, horizontalios krypties šuolių ilgis.

6. Įvairių krypčių bėgimo greitis, šuolių ilgis, nuovargio ypatumai.7. Visų šių rodiklių tarpusavio ir metimų į krepšį ryšys.

3.1. Krepšininkų (-ių) judėjimo vertikalia kryptimi galimybės ir gebėjimai

Pagrindinis krepšininkų sportinio judėjimo tikslas yra įgyti erdvės ir lai‑ko, judesių tikslumo pranašumą prieš varžovus judant įvairiomis kryptimis su kamuoliu ir be jo. Visa tai iš esmės lemia žaidimo veiklos efektyvumą ir rezultatyvumą (Karipidis et al., 2001; Cronin et al., 2001; Stonkus, 2003; Ra‑džiukynas ir kt., 2007, 2010).

Krepšininkų žaidimo veiklos rezultatyvumas ir veiksmingumas labai priklauso nuo jų antropometrinių rodiklių, parodančių judėjimo vertikalia kryptimi galimybes. Krepšininkai, palyginti su kitų sporto šakų atstovais, yra aukšti, o optimalus komandos žaidėjų ūgis yra vienas iš kriterijų formuojant komandą. Fiziniai duomenys – tai kompleksas rodiklių, kurie nusako indi‑vido morfologinę, anatominę kūno sandarą. Pagrindiniai iš šių rodiklių yra ūgis, kūno masė, galūnių ilgis, raumenų masė, jų pasiskirstymas ant atskirų kūno dalių ir kt. Krepšininkams yra svarbūs tokie antropometriniai rodikliai,

111 |


kurie tiesiogiai turi įtakos žaidimo veiksmingumui: ūgis, kūno masė, kūno masės ir ūgio santykis, ūgis pasistiebus ant kojų pirštų, pasiekimo aukštis abiem, viena ranka be šuolio ir pašokus atsispiriant abiem, dešiniąja, kairiąja kojomis, įvairių šuolių aukštis iš vietos ir įsibėgėjus ir kt. Tai būtini pirminiai atrankos rodikliai, o jų kitimas natūraliai augant ar treniruojantis parodo ge‑netinio paveldėjimo raidos ir treniruočių proceso poveikį (Radžiukynas, Ži‑linskienė, 2012).

Krepšininkų judėjimas pasižymi momentiniu, absoliučiu judesių ir veiks‑mų greičiu, galingumu. Be abejo, didelę reikšmę turi krepšininkų ūgis, kai norima įgyti didesnį erdvės pranašumą vertikalia kryptimi, tačiau vien tik ūgio pranašumas dar ne visada parodo vertikalios krypties judėjimo gebėji‑mų rezultatyvumą. Svarbu ir kiti šį judėjimą lemiantys veiksniai. Pavyzdžiui, tikslinga žinoti ir kitus biometrinius bei įvairių šuolių rodiklius, kurie kartu su ūgio rodikliais parodo žaidėjo optimalias galimybes siekiant erdvės prana‑šumo vertikalia kryptimi.

Šios krypties tyrimai parodė, kad Lietuvos didelio meistriškumo LKL krepšinio komandų žaidėjų („LR“, „S“, n = 24) biometriniai rodikliai yra pa‑našūs. „LR“ komandos žaidėjų ūgio vidurkis 1 cm didesnis nei „S“ komandos ūgio vidurkis. „LR“ komandos žaidėjų pasiekimo rankomis pasistiebus ant pirštų vidurkis didesnis 3 cm. Pasiekimo aukštis atlikus šuolį aukštyn atsi‑spyrus abiem kojomis – 4 cm, atsispyrus atskirai kairiąja ir dešiniąja kojomis 2 cm didesnis, palyginti su „S“ komandos žaidėjų tų pačių rodiklių vidurkiais (22 lentelė). „LR“ komandos žaidėjų judėjimo vertikalia kryptimi galimybės šiek tiek geresnės (Radžiukynas, Žilinskienė, 2012).

Atsispyrus abiem kojomis pasiekimo aukštis rankomis yra didžiausias aukščiausių krepšininkų ir siekia vidutiniškai 3,18 m (23 lentelė). Analogiški rodikliai yra ir atsispyrus kairiąja, dešiniąja kojomis. Tačiau šeši 1,96–2,05 m ūgio krepšininkai pasiekia 3,20 m aukštį – tai 2 cm daugiau, palyginti su aukščiausiais 2,06–2,12 m krepšininkais bei 1,96–2,00 m ir 2,01–2,05 m ūgio krepšininkais (24 lentelė). Abiejų komandų krepšininkai, kurių ūgis yra nuo 1,96–2,00 m, pasistiebę rankomis pasiekia 2,64 m aukštį, 2,01–2,05 m ūgio žaidėjai – 2,73 m (skirtumas 9 cm), o 2,06–2,12 m ūgio žaidėjai – 2,83 m (skir‑tumas 10 cm). Bendras pasiekimo aukščio skirtumas tarp aukščiausių ir že‑mesnių žaidėjų yra 19 cm (23 lentelė).


| 112

22 lentelė. LKL krepšinio komandų „LR“ (n = 15) ir „S“ (n = 9) žaidėjų biometriniai ir vertikalių šuolių rodikliai (Radžiukynas, Žilinskienė, 2012)

KomandosRodikliai

„LR“ (n = 15)

xSx ± ±S„S“ (n = 9)

xSx ± ±Sūgis stovint (m) 2,01 ± 0,02 ± 0,06 2,00 ± 0,01 ± 0,03ūgis pasistiebus (m) 2,16 ± 0,02 ± 0,07 2,16 ± 0,02 ± 0,06Skirtumas (cm) 15,20 ± 0,54 ± 2,08 15,0 ± 0,00 ± 0,00Pasiekimo aukštis pasistiebus (m) 2,71 ± 0,03 ± 0,10 2,68 ± 0,02 ± 0,06Rankų ilgis virš ūgio (cm) 53,73 ± 01,53 ± 5,91 52,44 ± 0,65 ± 0,65Pasiekimo aukštis atsispyrus abiem kojomis (m) 3,15 ± 0,02 ± 0,06 3,11 ± 0,02 ± 0,06Šuolio aukštis atsispyrus abiem kojomis (cm) 44 ± 1,72 ± 6,62 43,11 ± 2,46 ± 7,37Pasiekimo aukštis atsispyrus dešiniąja koja (m) 2,95 ± 0,02 ± 0,07 2,93 ± 0,01 ± 0,05Šuolio aukštis atsispyrus dešiniąja koja (cm) 23,53 ± 1,12 ± 4,26 24,88 ± 1,50 ± 4,51Pasiekimo aukštis atsispyrus kairiąja koja (m) 2,95 ± 0,02 ± 0,07 2,93 ± 0,01 ± 0,03Šuolio aukštis atsispyrus kairiąja koja (cm) 24,67 ± 0,80 ± 3,09 25,22 ± 1,19 ± 3,56

Mažesnių 1,96–2,00 m ūgio krepšininkų šuolio aukščio vidurkis yra x = 46,7, 2,01–2,05 m ūgio – x = 42,7, o 2,06–2,12 m ūgio – x = 35,7 cm. Dėl to žemesnio ir aukštesnio ūgio žaidėjų yra vienodas kūno pakilimo aukštis atsispyrus abiem kojomis ir ženkliai sumažėja pasiekimo aukštis atsispyrus abiem kojomis. 1,96–2,00 m ūgio žaidėjai jau pasiekia 3,11 m, 2,01–2,05 m – 3,16, o 2,06–2,12 m ūgio – 3,18 m, o šeši šokliausi 1,96–2,05 m ūgio žaidėjai pasiekia aukščiausiai (24 lentelė).

Vyrauja bendras dėsningumas – didėjant ūgiui vertikalių šuolių aukštis atsispyrus abiem, dešiniąja, kairiąja kojomis mažėja, tačiau aukščiausių krep‑šininkų visų pasiekimo aukščio vidurkiai dar didesni, palyginti su žemesniais krepšininkais, ir siekia nuo 2 iki 7 cm atsispyrus abiem kojomis, 7–13 cm atsi‑spyrus dešiniąja ir tiek pat atsispyrus kairiąja kojomis. Šį dėsningumą patvir‑tina ir rodiklių koreliaciniai ryšiai (25 lentelė).

Visi ūgio ir pasiekiamo aukščio pasistiebus rodikliai (25 lentelė) turi tei‑giamą koreliaciją (r = 0,65 iki r = 0,94). Tai visiškai suprantamas faktas, nes aukštesni žaidėjai pasiekia aukščiau. Tačiau koreliacija patvirtina, kad krep‑šininkų ūgis turi neigiamą koreliacinį ryšį su šuolio aukščio rodikliais atsi‑spyrus abiem (r = – 0,70), dešiniąja (r = – 0,72) ir kairiąja (r = – 0,66) kojomis (25 lentelė). Taigi ūgis turi pranašumų prieš žemesnius varžovus pasistiebus

113 |


ir laiku ištiesus rankas aukštyn, tačiau pašokę panašų ir didesnį aukštį gali pasiekti ir žemesni žaidėjai.

Mūsų tyrimų rezultatai ir minėtos statistinių ryšių metodikos gali padėti atrenkant žaidėjus nustatyti skirtingo ūgio krepšininkų judėjimo gebėjimus, atliekant vertikalios krypties judesius ir veiksmus (26 lentelė). Šie tyrimai pa‑tvirtina, kad žinoti krepšininkų judėjimo gebėjimus vertikalia kryptimi ir vertinti vien tik pagal sportininkų ūgio rodiklius nepakanka, nes tai parodo tik ūgio pranašumą saveikaujant su atrama statinėje padėtyje. Svarbūs ir kiti biometriniai rodikliai, t. y. skirtumas tarp ūgio ir ūgio pasistiebus, pasiekimo ranka aukščio pasistiebus bei šuolių rodikliai.

Skirtingų ūgių krepšininkų vienkartinių vertikalių šuolių atsispiriant viena koja šuolių aukščio kitimas turi panašias tendencijas – didėjant ūgio vidurkiui mažėja šuolių aukštis atsispiriant dešiniąja, kairiąja kojomis. Pažy‑mėtina, kad visų ūgių vidurkių krepšininkai atsispirdami kairiąja koja vidu‑tiniškai pašoka 0,8 cm aukščiau nei dešiniąja koja (24 lentelė). Be to, tyrimo rezultatai patvirtino, kad krepšininkų judėjimo gebėjimai vertikalia kryptimi priklauso nuo dviejų dedamųjų: sportininko biometrinių bei biomechani‑

23 lentelė. Skirtingo ūgio krepšininkų biometriniai ir vertikalių šuolių rodikliai (Radžiukynas, Žilinskienė, 2012)

ūgisRodikliai

1,96–2,00 m(n = 13)

1,96–2,05 m(n = 6)

2,01–2,05 m(n = 7)

2,06–2,12 m(n = 4)

Pasiekimo aukštis pasistiebus (m)

2,64 ± 0,01 ± 0,05

2,71 ± 0,02 ± 0,05

2,73 ± 0,02 ± 0,05

2,83 ± 0,04 ± 0,09

Rankų ilgis virš ūgio pasistie‑bus (cm)

51,31 ± 1,09 ± 3,95

54,83 ± 1,19 ± 2,93

55,2 ± 1,25 ± 3,30

58,0 ± 2,68 ± 5,35

Pasiekimo aukštis atsispyrus abiem kojomis (m)

3,11 ± 0,02 ± 0,07

3,20 ± 0,01 ± 0,02

3,16 ± 0,02 ± 0,06

3,18 ± 0,03 ± 0,06

Šuolio aukštisatsispyrus abiem kojomis (cm)

46,77 ± 1,39 ± 5,02

49,67 ± 2,40 ± 5,89

42,71 ± 2,37 ± 6,26

35,75 ± 3,12 ± 6,24

Pasiekimo aukštis atsispyrus dešiniąja koja (m)

2,90 ± 0,02 ± 0,06

2,97 ± 0,01 ± 0,02

2,97 ± 0,00 ± 0,01

3,03 ± 0,03 ± 0,05

Šuolio aukštis atsispyrus deši‑niąja koja (m)

25,77 ± 0,98 ± 3,54

26,83 ± 1,94 ± 4,75

22,57 ± 1,67 ± 4,43

20,50 ± 2,22 ± 4,43

Pasiekimo aukštis atsispyrus kairiąja koja (m)

2,91 ± 0,02 ± 0,05

2,97 ± 0,01 ± 0,02

2,98 ± 0,02 ± 0,04

3,04 ± 0,03 ± 0,07

Šuolio aukštisatsispyrus kairiąja koja (cm)

26,85 ± 0,02 ± 0,05

26,50 ± 1,57 ± 3,83

23,86 ± 0,83 ± 2,19

21,25 ± 1,80 ± 3,59


| 114

nių rodiklių, kurie parodo, į kokį aukštį kūną gali pakelti pėdos lenkimas, kiek nuo to pasikeičia ūgis stovint, koks įvairaus ūgio krepšininkų pasiekimo aukštis rankomis ir šio pasiekimo skirtumai, 1 cm tikslumu galima įvertin‑ti krepšininkų judėjimo vertikalia kryptimi galimybes jiems sąveikaujant su atrama ir pakilus aukštyn po atsispyrimo nuo jos. Praktinė šių gebėjimų įver‑tinimo seka gali būti tokia. Nustatoma:

1. Žaidėjo ūgis – 2,01 m.2. ūgis pasistiebus – 2,16 m. 3. Pėdos pakilimo aukštis, skirtumas tarp 2 ir 1 rodiklių yra 15 cm.4. Pasiekimo aukštis pasistiebus – 2,71 m.5. Rankos ilgis virš galvos (cm) skirtumas tarp 4 ir 2 rodiklių yra 55 cm.6. Pasiekimo aukštis atsispyrus abiem kojomis – 3,15 m.7. Šuolio aukštis atsispyrus abiem kojomis, skirtumas tarp 6 ir 4 rodiklių

yra 44 cm.

24 lentelė. Skirtingų ūgių krepšininkų kūno pakilimo ir pasiekimo ranka aukštis atsispyrus abiem kojomis rodiklių vidurkiai (x) (Radžiukynas, Žilinskienė, 2012)

ūgis (m)

Vidurkis (m)

Šuolio aukštis

(cm)

Kūno pakilimo aukštis

(m)

Pėdos paki‑limo aukš‑

tis (cm)

Rankos ilgis virš

ūgio(cm)

Pasiekimo aukštis

(m)

1,96–2,00 1,98 46,7 2,44 15 51,3 3,112,01–2,05 2,03 42,7 2,45 15 55,2 3,161,96–2,05 2,00 49,6 2,49 15 55,0 3,202,06–2,12 2,10 35,7 2,45 15 58,0 3,18

Dešiniąja koja1,96–2,00 1,98 25,7 2,23 15 51,3 2,902,01–2,05 2,03 22,5 2,25 15 55,2 2,961,96–2,05 2,00 26,8 2,26 15 55,0 2,972,06–2,12 2,10 20,5 2,30 15 58,0 3,03

Kairiąja koja1,96–2,00 1,98 26,8 2,24 15 51,3 2,902,01–2,05 2,03 23,6 2,26 15 55,2 2,971,96–2,05 2,00 26,7 2,26 15 55,0 2,972,06–2,12 2,10 21,0 2,31 15 58,0 3,04

115 |


Taikant šią metodiką galima įvertinti ir kitų žaidimų (tinklinio, rankinio, futbolo) sportininkų judėjimo vertikalia kryptimi gebėjimus.

25 lentelė. Biometrinių ir vertikalios krypties šuolių rodiklių koreliacija (Radžiukynas, Žilinskienė, 2012)

Rodi‑kliai

1 2 3 4 5 6 7 8 9

2 0,94*3 0,07 0,404 0,89* 0,85* 0,125 0,65* 0,52* – 0,19 0,75*6 – 0,70* – 0,77* – 0,37 – 0,76* – 0,147 0,80* 0,73* 0,00 0,92* 0,90* – 0,488 – 0,72* – 0,75* – 0,27 – 0,79* – 0,27 0,91* – 0,479 0,88* 0,84* 0,10 0,97* 0,81* – 0,64* 0,94* – 0,68*10 – 0,66* – 0,65* – 0,13 – 0,81* – 0,43 0,80* – 0,62* 0,81* – 0,63*

* – stiprus koreliacinis ryšysPaaiškinimai:1. ūgis stovint (m).2. ūgis pasistiebus (m).3. Skirtumas (m).4. Pasiekimo aukštis (m).5. Pasiekimo aukštis atsispyrus abiem kojomis (m).6. Šuolio aukštis atsispyrus abiem kojomis (m).7. Pasiekimo aukštis atsispyrus dešiniąja koja (m). 8. Šuolio aukštis atsispyrus dešiniąja koja (m).9. Pasiekimo aukštis atsispyrus kairiąja koja (m). 10. Šuolio aukštis atsispyrus kairiąja koja (m).


| 116

26 lentelė. Krepšininkų (n – 24) biometrinių ir vertikalių šuolių rodiklių modelinės charakteristikos (Radžiukynas, Žilinskienė, 2012)

1 2 3 4 5 6 7Labai aukštas + 3S 216–221 231–236 295–304 327–332 59–54 311–316 30–32Aukštas + 2S 210–215 226–230 285–294 321–326 53–58 305–310 27–29Virš vidutinio + 1S 204–209 220–225 275–284 316–320 47–52 299–304 24–26Vidutinis 198–203 213–219 265–274 311–315 41–46 293–298 21–23Žemiau vidutinio – 1S 197–192 212–207 264–255 310–306 40–45 292–287 20–18Žemas – 2S 191–186 206–201 254–235 305–300 44–39 286–281 17–15Labai žemas – 3S 185–170 200–195 234–225 299–294 38–33 280–275 14–12

Paaiškinimai:1. ūgis stovint (cm).2. ūgis pasistiebus (cm).3. ūgis pasistiebus ištiesus ranką (cm).4. Pasiekimo aukštis atsispyrus abiem kojomis (cm).5. Šuolio aukštis atsispyrus abiem kojomis (cm). 6. Pasiekimo aukštis atsispyrus kairiąja koja (cm). 7. Šuolio aukštis atsispyrus kairiąja koja (cm).

3.2. Krepšininkų judėjimo vertikalių šuolių kinematiniai ir kinetiniai rodikliai šokant su kamuoliu ir be jo

Kitas svarbus sporto praktikai klausimas – nustatyti, kaip keičiasi žaidėjų šuolio su kamuoliu ir be kamuolio aukštis. Nustatėme, kad tas pats sportinin‑kas šokdamas aukštyn su kamuoliu iš statinės 130°–135° pritūpimo kampo padėties ir imituodamas metimą pašoka vidutiniškai 7,6 cm žemiau, palyginti su šuoliu aukštyn be kamuolio (27 lentelė).

117 |


27 lentelė. Krepšininkų (n = 9) vertikalaus šuolio be kamuolio ir su kamuoliu rodikliai

Pavardė,vardas

ūgis stovint

(m)ta (s)

Be kamuolio

F (N)h (cm) ta (s)

Su kamuoliu

F (N)h (cm)

xSx ±2,01 ± 0,02

0,622 ± 0,03

1520 ± 121

42,9 ± 2,48

0,541 ± 0,02

1660 ± 139

35,3 ± 1,60

± S 0,06 0,09 363 7,45 0,07 419 4,79

Tai gali būti dėl to, kad nėra išankstinio BKMC priartėjimo prie atramos. Tokiomis sąlygomis atsispyrimo metu aktyvinamas raumenų darbas pasi‑priešinimui įveikti ir vyksta kūno kilimas aukštyn, tiesiasi kojos ir BKMC tolsta nuo atramos. Judėjimas vyksta panaudojant metabolinę raumeninio audinio energiją. Tokio pobūdžio atsispyrimas atliekamas esant vienai jėgos augimo viršūnei ir apima tris pagrindinius biodinaminius rodiklius: 1) ben‑drąją atsispyrimo trukmę; 2) trukmę, per kurią pasiekiama didžiausioji at‑remties reakcijos jėga; 3) didžiausiąją atsispyrimo jėgą. Šokant su kamuoliu rankose atsispiriama greičiau (x = 0,541 s) yra didesnė atramos reakcijos jėga (x = 1660 N), palyginti su šuoliu, kuris atliekamas su papildomu tūptelėji‑mu (27 lentelė), atitinkamai (x = 0,622 s), tačiau pašokama mažiau todėl, kad šuolis, kuris atliekamas su papildomu tūptelėjimu ir rankų mostu aukštyn, vyksta po BKMC priartėjimo prie atramos, kurio metu ištempiami raumenys, toliau yra trumpa statinė padėtis ir atsispyrimas, tiesimasis aukštyn.

Atsispyrimas iš esmės vyksta naudojant metabolinę energiją ir iš dalies standžios raumenų deformacijos energiją. Inercijos jėgos ištempia raumenų standžiuosius komponentus ir tai suaktyvina raumenų darbą. Šio atsispyri‑mo dinaminių judesių struktūra yra sudėtingesnė, palyginti su jau nagrinėtu atsispyrimo būdu. Pagrindiniai biodinaminiai sąlyčio su atrama parametrai yra: 1) bendra atsispyrimo trukmė; 2) jėgos rodiklių, veikiančių atramą, ma‑žėjimo trukmė; 3) laiko trukmė, per kurią pasiekiama didžiausioji atremties reakcijos jėga; 4) didžiausioji atsispyrimo jėga (Стеблецов, 2003; Žilinskienė, 2008; Radžiukynas ir kt., 2010; Skurvydas, 2010).

Jauni krepšininkai, kaip ir didelio meistriškumo krepšininkai, su kamuo‑liu pašoka mažiau. Mūsų nustatyta, kad 15–16 metų krepšininkai su kamuo‑liu pašoka 33,38 ± 1,58 cm, o be jo – 38,61 ± 1,31 cm (p < 0,025). Taip pat statistikai reikšmingai skiriasi ir kūno judėjimo greitis V (m/s) (28 lentelė).


| 118

28 lentelė. 15–16 m krepšininkų vertikalių šuolių aukštyn atsispyrus abiem kojomis su kamuoliu ir be kamuolio rodiklių palyginimas (n = 13)

Rodikliai Be kamuolio

xSx ±

Su kamuoliu

xSx ±

p

ta (s) 0,60 ± 0,01 0,60 ± 0,02Fs (1/s) 1,71 ± 0,06 1,79 ± 0,08h (cm) 38,61 ± 1,31 33,38 ± 1,58 0,025V (m/s) 2,73 ± 0,05 2,53 ± 0,05 0,025Ws(1/s) 4,68 ± 0,23 4,54 ± 0,24

ūgis (cm) 191,77 ± 1,75 191,77 ± 1,75Kūno masė (kg) 77,29 ± 2,36 77,29 ± 2,36

Įvairiose žaidimo situacijose yra svarbi garsinio signalo ir kitų vaizdinių, veiksmų, dirgiklių trukmė iki judesio pradžios t1 (s), maksimaliosios jėgos pasiekimo trukmė t3 (s), kurie lemia ir momentinį judesio greitį. Nustatėme (29 lentelė), kad po garsinio signalo judesys prasideda vidutiniškai po 0,22 ± 0,1 s atsispyrimo trukmės – 0,54 s, maksimalioji jėga pasiekiama po 0,19 s, o jos dydis 1606 (N), tada pašokama. Taigi šie rodikliai yra svarbūs žaidėjų at‑rankai, vertinant judėjimo gebėjimus, treniruočių programų veiksmingumą, žaidimo veiklą.

29 lentelė. Didelio meistriškumo LKL krepšininkų (n = 12) vertikalių šuolių kinematiniai ir kinetiniai rodikliai po garsinio signalo

Rodi‑kliai

tl (s) ta (s)A K

t3 (s)A K

Fa (N)A K

h (cm)A K

xSx ±0,220,01

0,540,02

0,620,02

0,190,01

0,290,01

1606115,6

107727,8

43,30,84

24,11,70

± S 0,04 0,08 0,08 0,05 0,05 400,3 96,3 1,85 5,70

Rodiklių paaiškinimas: tl (s) – laiko trukmė nuo garsinio signalo iki judesio pradžios,ta (s) – atsispyrimo trukmė A – abiem kojomis, K – kairiąja koja t3 (s) – laiko trukmė iki maksimalios jėgos pasiekimo atsispiriant; Fa (N) – atsispyrimo jėga; h (cm) – pašokimo aukštis.

119 |


Palyginus su šuoliu, kuris atliekamas be garsinio signalo, nustatyta, kad garsinis signalas neženkliai pagreitina atsispyrimą, tačiau kiti rodikliai ne‑žymiai geresni be garsino signalo (30 lentelė). Prieita prie išvados, kad treni‑ruotėse tikslinga naudoti įvairias priemones, kurios greitina judesio atlikimo pradžią, gerina vaizdinį ir veiksminį mąstymą, o kartu ir judesių atlikimą.

30 lentelė. Didelio meistriškumo (LKL) komandos krepšininkų (n = 13) vertikalios krypties šuolių kinematiniai ir kinetiniai rodikliai be garsinio signalo

Rodi‑kliai

ta (s)A

F (N)A

V (m/s)A

h (cm)A

ta (s)K

F (N)K

V (m/s)K

h (cm)K

xSx ±0,6140,164

1530,681,2

2,890,08

43,900,74

0,6300,03

1061,367,4

2,200,03

24,761,32

±S 0,167 303,8 0,32 1,76 0,126 252,1 0,14 4,94

Įvairaus amžiaus krepšininkų judėjimo vertikalia kryptimi skiriamieji požy-miai. Kaip jau minėta judėjimo teorinės sampratos pirmame skyriuje, pagrin‑dinė judėjimo priežastis yra jėga. Tai patvirtina įvairaus amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio aukščio atsispyrus abiem kojomis rodikliai (31 lentelė).

Pažymėtina, kad jauniausių krepšininkų ženkliai mažesnė (p < 0,001) at‑sispyrimo jėga nei vyresnio amžiaus krepšininkų. Įvairaus amžiaus krepši‑ninkų vertikalaus šuolio aukštis atsispyrus abiem kojomis taip pat ženkliai skiriasi (31 lentelė). 12–13 metų krepšininkų šuolio aukštis net 13,63 cm že‑mesnis nei 21 metų ir vyresnių krepšininkų (p < 0,005). Taip pat mažesnis ir kūno judėjimo greitis (m/s). Taigi galima daryti išvadą, kad jaunų krepši‑ninkų judėjimo gebėjimus vertikalia kryptimi daugiausia veikia atsispyrimo atramos (atramos reakcijos) jėga. Ji mažesnė dėl natūralios amžiaus tarpsnių fizinės brandos dėsningumų ir specialaus treniruotumo (Jaščaninas, 1989; Gedvilas, 1999; Cronin et al., 2001).


| 120

31 lentelė. Skirtingo amžiaus ir sportinės patirties krepšininkų vertikalių šuolių atsispyrus abiem kojomis rodikliai

Amžius ta (s) F (N) V (m/s) h (cm)Didelio

meistriškumo21 m. ir vyresni

(n = 23)

0,50 ± 0,02 1605,8 ± 81,2 2,93 ± 0,05 43,90 ± 0,74

18–20 m. (n = 12) 0,61 ± 0,16 1530,0 ± 81,2 2,89 ± 0,08 42,04 ± 1,6916–17 m. (n = 11) 0,60 ± 0,01 1330,9 ± 108,1 2,73 ± 0,05 41,09 ± 1,3914–15 m. (n = 16) 0,56 ± 0,01 984,5 ± 73,8* 2,68 ± 0,05* 36,85 ± 1,15*12–13 m. (n = 14) 0,52 ± 0,02 865,7 ± 42,0* 2,43 ± 0,07* 30,27 ± 1,17*

* – statistiškai reikšmingas skirtumas

Vertikalių vienkartinių šuolių aukštyn atsispyrus abiem kojomis ta (s), F (N), h (cm), V (m/s) rodikliai reikšmingai geresni (p < 0,001) nei tokių pat šuolių atsispyrus dešiniąja, kairiąja kojomis rodikliai. Visi rodikliai kairiąja koja neženkliai geresni nei dešiniąja koja gauti rodikliai (32 lentelė).

32 lentelė. Didelio meistriškumo krepšininkų (n = 12) vienkartinių vertikalių šuolių atsispyrus abiem, dešiniąja, kairiąja kojomis rodikliai

Rodikliai Abiem kojomis

xSx ±

Dešiniąja koja

xSx ±

Kairiąja koja

xSx ±ta (s) 0,54 ± 0,02 * 0,66 ± 0,03 0,62 ± 0,02 F (N) 1605,8 ± 115,6 * 961,7 ± 39,3 1076,7 ± 27,8 h (cm) 43,93 ± 1,49 * 23,82 ± 1,19 25,04 ± 0,81 V (m/s) 2,93 ± 0,05 * 2,15 ± 0,06 2,19 ± 0,05

* – statistiškai reikšmingas skirtumas

Kojų raumenų nuovargis intensyvių šuolių metu. Pagrindinė priežastis, nuo kurios priklauso kūno judėjimo greičio, o kartu ir pašokimo aukščio ki‑timas, yra atsispyrimo (atramos reakcijos) jėgos mažėjimas, nes tik jis keičia viso kūno judėjimo greitį.

Vertikalios krypties šuoliai parodo judėjimo gebėjimų vertikalia krypti‑mi kaitą intensyvių trumpalaikių fizinių krūvių metu (33 lentelė). Intensyvių 30 s trukmės vertikalių šuolių atsispyrus viena koja metu atliekant viduti‑niškai 44,3 šuolius, ženkliai sumažėja (p < 0,005) atsispyrimo jėgos, šuolių

121 |


aukščio ir kūno judėjimo greičio rodikliai. Tai patvirtina ir ankstesni mūsų tyrimai, kuriais buvo nustatyta, kad įvairių sporto šakų sportininkų kojų rau‑menų adaptacija prie vienkartinių ir 30 s trukmės intensyvių šuolių parodo lokomocinio judėjimo veiksmingumą (Radžiukynas, 1997, 2007).

33 lentelė. Didelio meistriškumo krepšininkų (n = 23) judėjimo gebėjimų kitimas 30 s trukmės intensyvių šuolių viena koja metu

Rodikliai 7 s

xSx ±

30 s

xSx ±

Nuovargis, proc.

ta (s) 0,29 ± 0,02 0,31 ± 0,02 6,5F (N) 2819,2 ± 103,6 2599,2 ± 104,6 * 7,9 *h (cm) 19,98 ± 1,15 16,54 ± 0,81 * 17,3 *V (m/s) 1,98 ± 0,05 1,80 ± 0,04 * 9,1 *

Šuolių skaičius x = 44,3

* – statistiškai reikšmingas 7 ir 30 s rodiklių skirtumas (p < 0,025)

Nustatėme, kad 15–16 metų krepšininkų kojų raumenys, atlikdami viduti‑niškai 50,15 ± 1,02 šuolius aukštyn viena koja per 30 s, vargsta mažiau, tačiau jų atsispyrimo jėgos, kūno judėjimo greičio, šuolio aukščio rodikliai 7 ir 30 s žemesni, palyginti su didelio meistriškumo krepšininkų rodikliais (33, 34 len‑telės).

34 lentelė. 15–16 metų krepšininkų vertikalių šuolių aukštyn atsispyrus viena koja 30 s trukmės šuoliavimo rodiklių palyginimas (n = 13)

Rodikliai 7 s 30 sta (s) 0,28 ± 0,01 0,29 ± 0,01

Fs (1/s) 3,19 ± 0,14 2,95 ± 0,12h (cm) 15,72 ± 0,97 13,54 ± 1,20V (m/s) 1,74 ± 0,06 1,60 ± 0,07Ws (1/s) 5,63 ± 0,41 4,73 ± 0,43

Šuolių skaičius (kr) 50,15 ± 1,02 50,15 ± 1,02ūgis (cm) 192,15 ± 1,85 192,00 ± 1,80

Kūno masė (kg) 77,37 ± 2,37 77,37 ± 2,37


| 122

Judėjimo įvairovė, vienkartinių ir trumpalaikių fizinių krūvių trukmė, intensyvumas, kūno padėties kaitaliojimas judant įvairiomis kryptimis žai‑džiant tenisą yra daug kuo panaši į krepšinio žaidimą. Tai patvirtina ir 30 s trukmės intensyvių šuolių metu kintantys kinematiniai ir kinetiniai rodi‑kliai. Nustatėme, kad 12–13 metų teniso žaidėjų nuo 7 iki 30 s ženkliai kinta kinematiniai ir kinetiniai rodikliai (35 lentelė).

35 lentelė. 12–13 metų teniso žaidėjų šuolių kinematiniai ir kinetiniai rodikliai Rodikliai 7 s

xSx ±

30 s

xSx ±

Skirtumų patikimumas (p)

F (kg) 144,09 ± 7,84 120,73 ± 7,41 < 0,001F s (s/v) 3,63 ± 0,09 3,04 ± 0,08 < 0,001

ta(s) 0,28 ± 0,01 0,29 ± 0,01 > 1,000tp(s) 0,32 ± 0,01 0,29 ± 0,01 < 0,025

V(m/s) 1,51 ± 0,05 1,40 ± 0,04 < 0,025W(m/s) 5,73 ± 0,17 4,24 ± 0,17 < 0,001Kr(1/s) 13,62 ± 0,89 10,94 ± 0,62 < 0,050h (cm) 13,04 ± 0,66 10,04 ± 0,57 < 0,001

Kojų raumenų nuovargį galima paaiškinti taip. Raumens susitraukimo efektyvumą ir racionalų energijos naudojimą nulemia žmogaus prigimtis ir treniruotės specifika. Nuo treniruotės krūvio dydžio bei specifikos priklauso raumens susitraukimo efektyvumo pokyčiai (Saplinskas, 2004). Esant įvai‑riems raumenų motorinių vienetų susitraukimo jėgos lygiams, pirmiausia įsi‑traukia mažo dirglumo motoriniai vienetai, lėtai susitraukiantys, bet atsparūs nuovargiui. Kai raumens susitraukimo jėga didesnė, įsijungia greitai įsitrau‑kiantys bet ir greitai vargstantys motoriniai vienetai. Jau pirmąją minutę, pa‑laikant raumens susitraukimą 45–50 proc. maksimalaus dydžio, motorinių vienetų potencialų dažnis sumažėja. Sąmoningai palaikyti raumens susitrau‑kimą pastovaus lygio darosi vis sunkiau. Toks raumens susitraukimo jėgos ir galingumo mažėjimas ir yra nuovargis. Nustatyta, kad po 30 s izometrinio susitraukimo motorinių vienetų dažnis krenta ir pasiekia 20 Hz. Mūsų tyri‑mai taip pat patvirtina, kad ir esant dinaminiam raumenų darbui atsispiriant nuo kietos atramos jau pirmą minutę vyksta raumenų nuovargis. Taigi galima teigti, kad vertikalūs intensyvūs šuoliai, kurių trukmė yra 20–30 s, parodo

123 |


kojų raumenų nuovargį ir gali būti svarbi krepšininkų treniruočių priemonė bei informatyvus testavimo metodas.

Apibendrinamai galima teigti, kad atsispyrimo jėga, kūno judėjimo grei‑tis ir šuolių aukštis yra pagrindiniai rodikliai, parodantys skirtingo amžiaus krepšininkų judėjimo vertikalia kryptimi kitimo priežastingumą.

Krepšininkai vertikaliomis kryptimimis juda atsispirdami ne tik abiem, bet ir kairiąja, ir dešiniąja kojomis. Nustatyta, kad vertikalių vienkartinių šuolių aukštyn atsispyrus abiem kojomis rodikliai reikšmingai geresni (p < 0,001) nei šuolių, atliekamų dešiniąja, kairiąja kojomis (36 lentelė). Be to, kairiosios kojos rodikliai šiek tiek geresni nei dešiniosios kojos rodikliai. Tai, matyt, yra dėl to, kad treniruotėse ir varžybose atsispiriama daugiau kartų kairiąja koja. Šių rodiklių absoliutūs dydžiai ir jų pokyčiai suteikia praktinės informacijos apie sportininkų individualius gebėjimus bei treniruočių proceso kryptingumą.

Pagrindinis sporto treniruočių tikslas visose sporto šakose ir rungtyse, ku‑riose sportininkų judėjimo veiksmingumą lemia kojų raumenų funkciniai ge‑bėjimai, yra tobulinti ir adaptuoti jų veiklą prie sporto šakos ar rungties judesių ir veiksmų turinio, struktūros, trukmės ir intensyvumo (Radžiukynas, 1997; Karoblis, 2005; Skernevičius, 2011). Krepšininkų mechaninio judėjimo veiks‑mingumas priklauso nuo kojų raumenų gebėjimo atlikti trumpalaikius jude‑sius ir veiksmus bei žymesnio jų nuovargio. Vertikalaus kūno judėjimo greičio kitimas esant normuotiems fiziniams krūviams gali parodyti žaidėjų specialųjį treniruotumą ir kojų raumenų adaptacijos, esant trumpalaikiams intensyviems fiziniams krūviams, lygį. Lietuvos LKL komandos „S“ ir individualių žaidėjų vertikalus kūno judėjimas vienkartinių šuolių metu atsispyrus abiem, kairiąja ir dešiniąja kojomis ir 30 s trukmės intensyvių šuolių viena koja aukštyn ant tenzo‑platformos metu kito įvairiai (38 lentelė). Atliekant šuolius aukštyn atsispyrus į tenzoplatformą abiem kojomis po garsinio signalo ir be jo, kūno judėjimo greitis buvo didesnis be signalo (2,93 ± 0,05 m/s) nei su signalu (2,86 ± 0,06 m/s), tačiau statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Taigi signalas pagreitina atsispyrimą, tačiau nepadidina kūno judėjimo greičio, o kartu ir šuolio aukščio. Kūno judėjimo greitis, atsispyrus abiem kojomis su signalu ir be jo, yra statistiškai reikšmingai didesnis nei šuolių atsispyrus dešiniąja (p < 0,001) ir kairiąja kojomis (p < 0,001). Taigi krepšininkai, atlikdami šuolius viena koja, aukštyn juda lėčiau. Prieita prie išvados, kad strateginė treniruočių kryptis – didinti vertikalų kūno judėjimo greitį, kuris lemia horizontalių ir vertikalių lokomocinių judesių greitį.


| 124

36 lentelė. Krepšininkų (n = 12) kūno judėjimo greičio V (m/s) kaitaVardas, pavardė V (m/s) V (m/s) Mažėjimas

nuo 7 iki 30 s (proc.)A D K 7 s 30 s

xSx ±*2,86 2,93*0,06 0,05

2,150,06

2,190,05

1,980,05

1,800,04

10,171,64

±δ *0,20 0,17 0,19 0,17 0,19 0,14 5,67

* – kūno judėjimo greitis, kai atsispyrimas abiem kojomis atliekamas po garsinio signalo

Kūno judėjimo greičio rodiklių koreliacija parodė (37 lentelė), kad kūno judėjimo greitis atsispyrus abiem kojomis po signalo turi stiprų ryšį su tuo pačiu rodikliu atsispyrus abiem kojomis be signalo (r = 0,76, p < 0,001), V de‑šiniąja (r = 0,82, p < 0,001) ir kūno judėjimo greičiu 30 s (r = 0,69).

37 lentelė. Krepšininkų kūno judėjimo greičio rodiklių koreliacija Rodikliai 1 2 3 4 5

2 0,76*3 0,82* 0,95*4 0,37 0,48 0,565 0,39 0,56 0,57* 0,57*6 0,83* 0,82* 0,85* 0,45 0,69*

* – stiprus koreliacinis ryšys

Rodikliai: 1. V abiem kojomis; 2. V abiem kojomis be signalo; 3. V dešinią‑ja koja; 4. V kairiąja koja; 5. V 7 s; 6. V 30 s.

Kūno judėjimo greitis 7‑ąją sekundę turi vidutinį koreliacinį ryšį su judė‑jimo greičiu dešiniąja koja (r = 0,57, p < 0,050), kairiąja (r = 0,57, p < 0,050) ir 30 s (r = 0,69, p < 0,025). 30‑ąją sekundę su V šokant aukštyn atsispyrus abiem kojomis su signalu (r = 0,83, p < 0,001), V abiem kojomis be signalo (r = 0,82, p < 0,001), V dešiniąja koja (r = 0,85, p < 0,001) 7 s (r = 0,69, p < 0,025). Nu‑statyta, kad per 30 s vyksta intensyvi psichomotorinių gebėjimų mobilizacija, aktyvinanti raumenų funkcinius rezervus, todėl tokios trukmės ir krypties normuotas fizinis krūvis krepšininkams jau turi specialųjį treniruotumą geri‑nantį poveikį ir parodo nuovargio lygį. Tai patvirtina ir statistiškai reikšmin‑gai (p < 0,025) sumažėjęs nuo 7 iki 30 s kūno judėjimo greitis.

125 |


38 lentelė. (LKL) „S“ krepšininkų (n = 12) vertikalus kūno judėjimo greitisRodikliai x xS±

1. V (m/s) abiem kojomis su signalu 2,86 0,062. V abiem kojomis be signalo 2,93 0,053. V D 2,15 0,064. V K 2,19 0,055. V 7 1,98 0,056. V 30 1,80 0,04

Statistinis skirtumų reikšmingumas:1 – 3, 4, 5, 6 (p < 0,001).2 – 3, 4, 5, 6 (p < 0,001).3 – 5, 6 (p < 0,050, p < 0,001).4 – 5, 6 (p < 0,025, p < 0,001).5 – 6 (p < 0,025).

Didelio meistriškumo sportininkių (krepšininkių ir lengvaatlečių) judėjimo vertikalia kryptimi ir nuovargio ypatumai. Mūsų atlikti tyrimai patvirtina, kad skirtingo amžiaus ir meistriškumo krepšininkų judėjimo veiksmingu‑mas priklauso nuo sąveikos su atrama kinematinių ir kinetinių rodiklių. Panašūs tyrimai atlikti ir didelio meistriškumo krepšininkių: įvairių šuolių kinematiniai ir kinetiniai rodikliai, palyginti su Lietuvos rinktinės lengvaat‑lečių – šuolininkių, trumpųjų nuotolių bėgikių – tokiais pat rodikliais. Mūsų tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad geriausi krepšininkių šuolių kinematiniai ir kinetiniai rodikliai – kūno judėjimo (V), santykinio galingumo (Ws), rau‑menų reaktyvumo (Kr), šuolio aukštis (h) – yra šokant aukštyn atsispyrus abiem kojomis (39 lentelė). Dešiniosios kojos santykinio galingumo (Ng) ir raumenų reaktyvumo (Kr) rodikliai yra geresni nei kairiosios kojos tokie pat rodikliai, o kūno judėjimo greičio (V) ir pašokimo aukščio (h) rodikliai yra labai panašūs. Taip yra dėl to, kad mojamoji dešinioji koja (jei metama į krep‑šį dešiniąja ranka), turi didesnį krūvį atramos fazėje, yra geriau išlavinta jos jėga, sudaranti galimybę greičiau pereiti nuo raumenų ištempimo prie susi‑traukimo.


| 126

39 lentelė. Krepšininkių vienkartinių šuolių rodikliai ( xSx ± ) Rodikliai

ŠuoliaiV (m/s) Ng (W/kg) Kr (1/s) h (cm)

Abiem kojomis 2,42 ± 0,21 3,86 ± 0,17 4,28 ± 1,13 35,3 ± 0,94Dešiniąja koja 2,02 ± 0,07 2,38 ± 0,3 3,58 ± 0,24 21,0 ± 1,38 Kairiąja koja 2,03 ± 0,05 2,10 ± 0,17 2,23 ± 0,31 20,9 ± 1,23

Pažymėtina, kad geriausios komandos puolėjos ir įžaidėjos yra pasie‑kusios geresnių rezultatų nei komandos rodiklių vidurkis. Pvz.: puolėjos S. J. V – 2,74 m/s, Ng – 3,94 W/kg, h – 38,4 cm, o įžaidėjos N. J. V – 2,74 m/s, Ng – 4,68 w, h – 38 cm. Šiais aspektais krepšininkės Lietuvoje netirtos, todėl jų duomenys palyginti su lengvaatlečių šuolininkių ir trumpųjų nuotolių bė‑gikių duomenimis (39 lentelė), nes pastarųjų rezultatus taip pat lemia kūno judėjimo greitis, santykinis galingumas, šuolių aukštis ir tolis (Radžiukynas ir kt., 2004).

Tai gali suteikti papildomos praktinės informacijos apie šių sporto šakų sportininkių judėjimo gebėjimų bendrus ir skiriamuosius požymius, taip pat treniruočių fizinių krūvių parinkimą ir jų normavimą. Visi lengvaatlečių V, Ng, h rodikliai yra geresni, o visi Kr ir Ng kairiąja koja rodikliai reikšmin‑gai skiriasi (39, 40 lentelė). Todėl galima teigti, kad krepšininkių vienkartinių šuolių kinematinius ir kinetinius rodiklius galima pagerinti dažniau per tre‑niruotes panaudojant lengvaatlečių, trumpųjų nuotolių bėgikių ir šuolininkių fizinio rengimo technologijas, adaptuotas prie krepšinio žaidimo specifikos.

40 lentelė. Lengvaatlečių vienkartinių šuolių rodikliai ( xSx ± )r jų skirtumas (proc.), palyginti su krepšininkėmis

Rodikliai Šuoliai

V (m/s) Ng (W/kg) Kr (1/s) h (cm)

Abiem kojomis 2,69 ± 0,0711,1 proc.

5,64 ± 0,5821,6 proc.

14,26 ± 1,8963,2 proc.*

37,21 ± 1,796,2 proc.

Dešiniąja koja 2,07 ± 0,072,5 proc.

3,31 ± 0,3828,1 proc.

8,05 ± 1,4863,6 proc.*

21,96 ± 1,674,6 proc.

Kairiąja koja 2,13 ± 0,085,2 proc.

3,41 ± 0,3538,5 proc.*

7,79 ± 1,1771,4 proc.*

22,50 ± 1,677,2 proc.

* – statistiškai patikimas skirtumas (p < 0,05)

127 |


Krepšinio žaidimas pasižymi dviem visą žaidimo trukmę pasikartojančio‑mis fazėmis – ataka, kuriai pagal žaidimo taisykles skiriama 24 s, ir tiek pat trunkančia gynyba, todėl svarbu žinoti, kaip 1 min. trukmės intensyvūs šuo‑liai nuvargina žaidėjų kojų raumenis, kurie ir žaidimo metu atlieka panašaus intensyvumo darbą.

Bendras krepšininkių V, Ng, Kr, h rodiklių sumos vidurkio mažėjimas nuo 7 iki 30 s yra 7,17 proc., nuo 30 iki 60 s – 39,6 proc., o nuo 7 iki 15 s jis net truputį pagerėja (+ 1,8 proc.) (41 lentelė). Galima teigti, kad esant neper‑traukiamam šuoliavimui atsispiriamąja koja krepšininkių ryškus (p < 0,05) raumenų nuovargis prasideda nuo 30 s, kai jos atlieka vidutiniškai 50 šuolių pašokdamos aukštyn 11–12 cm. Tirtos krepšininkės gali 30 s be žymesnio nuovargio požymių intensyviai judėti pakaitomis atsispirdamos viena koja. Jeigu atsispyrimų skaičius mažesnis, tai ir nuovargis bus lėtesnis, judėjimas aikštėje ilgesnį laiką bus veiksmingesnis.

Egzistuoja individualūs nuovargio požymiai, kurie priklauso ir nuo žai‑dėjų funkcijų žaidimo metu. Nuo 7 iki 60 s mažiau vargsta įžaidėjų R. P. ir L. D. raumenys nei puolėjų J. Š. ir A. S. Tai įrodo ne tik puolėjų ir įžaidėjų kojų raumenų nuovargio skirtumus, individualius gebėjimus, bet ir specialųjį treniruotumą (42 lentelė).

Bendras lengvaatlečių V, Ng, Kr, h rodiklių sumos vidurkio mažėjimas nuo 7 iki 15 s yra 6,4 proc., nuo 7–30 s – 21 proc., 30–60 s – 22,3 proc. Lengvaatle‑čių kojų raumenų nuovargis pagal V, Ng, Kr, h rodiklius ir jų sumos vidurkius iki 30 s neženkliai didesnis nei krepšininkių, o krepšininkių – atvirkščiai – ženkliai (p < 0,05) didesnis nuo 30 iki 60 s (41, 43 lentelės).

Visi lengvaatlečių V, Ng, Kr, h rodikliai 7, 15, 30, 60 s yra geresni nei krep‑šininkių (43 lentelė).


| 128

41 lentelė. Krepšininkių šuolių rodikliai ( xSx ± ) ir jų mažėjimas (%) intensyviai šuoliuojant 1 min.

TrukmėRodikliai

7 s 15 s 30 s 45 s 60 s

V (m/s) 1,51 ± 0,03 1,53 ± 0,03 1,47 ± 0,14 1,29 ± 0,05 1,03 ± 0,06Ng (W/kg) 5,13 ± 0,24 5,12 ± 0,17 4,76 ± 0,23 3,85 ± 0,27 2,67 ± 0,25

Kr (1/s) 13,58 ± 1,01 13,12 ± 0,60 11,74 ± 0,87 9,82 ± 0,74 7,65 ± 0,61h (cm) 11,63 ± 0,44 12,11 ± 0,56 11,09 ± 0,62 8,65 ± 0,67 5,59 ± 0,67

Rodikliai Mažėjimas, proc.7–15 s 7–30 s 30–60 s

V (m/s) + 1,1 2,7 30*Ng (W/kg) 0 7,7 44*

Kr (1/s) 3,4 13,6 34,9*h (cm) + 4,0 4,7 49,6*

x + 1,8 7,17 39,6 *

* – statistiškai reikšmingas skirtumas (p < 0,05)

42 lentelė. Geriausių komandos įžaidėjų ir puolėjų (n = 6) kojų raumenų nuovargio (proc.) palyginimas

Vardas, pavardė 7–30 s 30–60 sR. P. įžaidėja 0 27,7L. D. įžaidėja 2,5 17,8J. Š. puolėja 5,8 40,9J. K. įžaidėja 10,8 28,5A. K. puolėja 19,8 22,0A. S. puolėja 17,5 47,8

129 |


43 lentelė. Lengvaatlečių ir krepšininkių šuolių rodikliai ( xSx ± ), jų skirtumas ir mažėjimas (proc.) intensyviai šuoliuojant 1 min.

Rodikliai 7 s 15 s 30 s 45 s 60 sV (m/s) 1,87 ± 0,08

19,3 proc.1,77 ± 0,0713,6 proc.

1,54 ± 0,044,6 proc.

1,42 ± 0,079,2 proc.

1,43 ± 0,1018,0 proc.

Ng (W/kg) 7,76 ± 0,3533,9 proc.*

7,19 ± 0,3228,8 proc.

5,76 ± 0,317,1 proc.

4,64 ± 0,3717,1 proc.

4,08 ± 0,3434,6 proc.*

Kr (1/s) 16,95 ± 0,6819,1 proc.

16,37 ± 0,6719,9 proc.

13,72 ± 0,7714,5 proc.

10,87 ± 0,869,7 proc.

8,40 ± 0,779 proc.

h (cm) 19,07 ± 1,4538,8 proc.*

17,34 ± 1,4230,1 proc. *

12,99 ± 1,0214,6 proc.

11,31 ± 1,4023,6 proc.

11,09 ± 1,6549,2 proc.*

Rodikliai Mažėjimas, proc.

7–15 s 7–30 s 30–60 s

V (m/s) 5,6 17,7 7,2*

(Ws) 7,5 25,8 29,1*

Kr (1/s) 3,4 19,1 38,1*

h (cm) 9,1 21,7 14,7*

x 6,4 21 22,3*

* – statistiškai reikšmingas skirtumas (p < 0,05)

Krepšininkių vienkartinių šuolių kinematiniai ir dinaminiai rodikliai ge‑riausi atsispiriant abiem kojomis aukštyn. Dešiniosios kojos santykinio galin‑gumo, raumenų reaktyvumo rodikliai geresni nei kairiosios kojos rodikliai. Geriausių įžaidėjų ir puolėjų šuolių rodikliai geresni nei vidutiniai komandos rodikliai. Krepšininkių vienkartinių šuolių rodikliai prastesni nei lengvaatlečių.

Krepšininkių kojų raumenų nuovargis ryškiai didėja nuo 30 iki 60 s. Ko‑mandos įžaidėjų raumenų nuovargis mažesnis, palyginti su puolėjomis. Tai rodo, kad įžaidėjų kojų raumenys geriau prisitaikę prie intensyvaus, ilgesnės trukmės judėjimo. Lengvaatletės, palyginti su krepšininkėmis, greičiau vargs‑ta iki 30 s. Tokiais tyrimais galima nustatyti individualius žaidėjų judėjimo gebėjimus ir numatyti jų tobulinimo metodines kryptis.

Krepšininkų biometrinių, įvairių krypčių judėjimo ir specialių krepšinio tes-tų koreliaciniai ryšiai. Krepšinį žaidžia įvairaus ūgio krepšininkai, kurių įvai‑rių krypčių judėjimo galimybės taip pat yra nevienodos. Nustatėme, kad kuo aukštesni 15–16 metų krepšininkai, tuo jie lėčiau bėga 20 m iš starto atbulom ir pirmyn, mažiau padaro atsilenkimų ir atsispaudimų, lėčiau bėga 6 × 5 m,


| 130

mažiau nubėga metrų per 2 × 40 s, lėčiau bėga gyvatėle, mažiau įmeta baudų, tačiau aukščiau pasiekia ranka. Vyrauja bendras dėsningumas – kuo aukš‑tesni krepšininkai, tuo lėtesnis jų įvairių krypčių judėjimas. Tai patvirtina ir testų rodiklių koreliaciniai ryšiai (44, 45 lentelės).

44 lentelė. Lietuvos 15–16 metų krepšinio rinktinės žaidėjų įvairių krypčių judėjimo gebėjimų ir specialių krepšinio testų rodikliai (n = 22)

Rodikliai x ± Sx ± S1. ūgis (cm) 195,09 1,33 6,252. 20 m bėgimas atbulom iš starto (s) 4,27 0,06 0,293. 20 m bėgimas iš starto (s) 3,30 0,04 0,164. 20 atsilenkimų (kr) 23,64 0,81 3,815. 20 atsispaudimų (kr) 19,11 1,07 5,016. Kombinuotas pratimas (s) 31,82 0,59 2,757. Šuolis į tolį iš vietos (cm) 252,59 3,68 17,248. 6 × 5 m bėgimas (s) 8,82 0,11 0,509. Bėgimas 2 × 40 s (m) 393,68 3,53 16,5710. Bėgimas gyvatėle (s) 13,45 0,16 0,7411. 21 baudų tikslumas (kr) 16,45 0,48 2,2412. 40 metimų rezultatas (kr) 19,64 1,15 5,3913. 40 metimų laikas (min.) 4,07 0,06 0,2814. Kūno masė (kg) 80,00 1,34 6,2915. Pasiekimo aukštis (cm) 297,77 4,70 22,0516. Pašokimo aukštis (cm) 41,09 1,39 6,5217. Psichomotorinė reakcija (m/s) 181,27 9,65 45,27

21 baudos metimų tikslumas koreliuoja su ūgiu (r = – 0,48), kūno mase (r = – 0,60) 20 m bėgimu atbulom (r = – 0,50), 6 × 5 m (r = – 0,42). Tai patvir‑tina, kad didėjant ūgiui lėčiau bėgama, prasčiau pataikoma.

40 metimų pataikymo tikslumas (kartai) koreliuoja su 20 m bėgimo grei‑čiu pirmyn (r = – 0,43) ir atgal (r = – 0,41) rodikliais. Tai reiškia, kad mažėjant bėgimo greičiui, o kartu keičiantis ir sąveikos su atrama kinematiniams ir kinetiniams rodikliams kinta ir pataikymų tikslumas. 40 metimų laikas ilgė‑ja, kai didėja žaidėjų kūno masė (r = 0,63) ir ūgis (r = 0,54), o trumpėja, kai greičiau bėgama 20 m atbulom (r = 0,44), 6 × 5 m (r = 0,60), gyvatėle (r = 0,56) ir tiksliau metamos baudos (r = – 0,47).

131 |


Apibendrinamai galima teigti, kad 15–16 metų Lietuvos rinktinės krepši‑ninkų ūgio ir kūno masės kitimas ženkliai lemia judėjimo gebėjimus. Įvairios krypties judėjimo gebėjimai turi tarpusavio koreliacinių ryšių ir lemia meti‑mų į krepšį rezultatyvumą.


| 132

45 l

ente

lė. L

ietu

vos 1

5–16

met

ų kr

epši

nink

ų ju

dėjim

o ge

bėjim

ų ir

spec

ialių

kre

pšin

io te

stų

rodi

klių

kor

elia

cija

Ro

di‑

klia

i1

23

45

67

89

1011

1213

1415

16

20,

743

0,45

0,75

40,

430,

490,

335

0,57

0,46

0,13

0,54

60,

580,

520,

300,

300,

457

– 0,

38–

0,54

– 0,

60–

0,15

– 0,

11–

0,35

80,

670,

800,

580,

590,

420,

46

– 0,

649

– 0,

74–

0,82

– 0,

70–

0,36

– 0,

39–

0,51

0,70

– 0,

7610

0,90

0,84

0,49

0,54

0,51

0,65

– 0,

380,

71–

0,75

11–

0,48

– 0,

50–

0,27

– 0,

150,

17–

0,29

0,38

– 0,

420,

26–

0,45

12–

0,31

– 0,

41–

0,43

– 0,

02–

0,08

– 0,

160,

08–

0,12

0,32

– 0,

360,

3613

0,54

0,44

0,16

0,26

0,18

0,25

– 0,

370,

60–

0,41

0,56

– 0,

47–

0,33

140,

620,

610,

340,

490,

180,

53–

0,31

0,71

– 0,

390,

68–

0,60

– 0,

230,

6315

0,49

0,08

0,05

0,34

0,38

0,20

0,15

0,08

– 0,

160,

37–

0,01

– 0,

120,

260,

3016

– 0,

32–

0,59

– 0,

59–

0,12

– 0,

18–

0,44

0,86

– 0,

600,

73–

0,35

0,33

0,18

– 0,

39–

0,21

0,25

170,

030,

120,

240,

170,

000,

12–

0,28

0,11

0,11

0,08

– 0,

46–

0,04

0,15

0,24

– 0,

00–

0,09

Paai

škin

imai

:1.

ūgi

s (cm

)2.

20

m b

ėgim

as a

tbul

om iš

star

to (s

)3.

20

m b

ėgim

as iš

star

to (s

)4.

20

atsi

lenk

imų

(kr)

5. 2

0 at

sispa

udim

ų (k

r)6.

Kom

binu

otas

pra

timas

(s)

7. Šu

olis

į tol

į iš v

ieto

s (cm

)8.

6 ×

5 m

bėg

imas

(s)

9. B

ėgim

as 2

× 4

0 s (

m)

10. B

ėgim

as g

yvat

ėle

(s)11

. 21

baud

ų tik

slum

as (k

r)12

. 40

met

imų

rezu

ltata

s (kr

)

13. 4

0 m

etim

ų la

ikas

(min

)14

. Kūn

o m

asė

(kg)

15. P

asie

kim

o au

kštis

(cm

)16

. Paš

okim

o au

kštis

(cm

)17

. Psic

hom

otor

inė

reak

cija

(m/s)

133 |


Panašūs judėjimo gebėjimų horizontalia ir vertikalia kryptimis bei meti‑mų į krepšį rodiklių koreliaciniai ryšiai buvo kitoje 15–16 metų krepšininkų grupėje (46, 47 lentelės), kuri buvo 5 cm aukštesnė.

46 lentelė. Lietuvos 15–16 metų krepšininkų (n = 11) įvairių krypčių judėjimo ir specialių krepšinio testų rodikliai

Rodikliai x xS± ± S1. Atsispyrimo trukmė abiem kojomis (s) 0,57 0,03 0,092. Atsispyrimo trukmė kairiąja koja (cm) 0,60 0,03 0,103. Atsispyrimo jėga F abiem kojomis (N) 1330,9 108,1 358,54. Atsispyrimo jėga F kairiąja koja (N) 947,3 63,2 209,55. Šuolio aukštis (h) abiem kojomis (cm) 38,74 2,20 7,296. Šuolio aukštis (h) kairiąja koja (cm) 25,47 1,80 5,967. 20 m iš aukštos pradmės (s) 3,35 0,06 0,198. Bėgimas gyvatėle (s) 14,13 0,17 0,579. 40 metimų tikslumas (kartai) 18,82 1,97 6,5210. 40 metimų tikslumas (proc.) 47,05 4,92 16,3111. 21 baudų tikslumas (kartai) 16,00 0,67 2,2412. 21 baudų tikslumas (proc.) 76,09 3,18 10,5613. ūgis (cm) 200,09 1,30 4,32

47 lentelė. Lietuvos 15–16 metų krepšininkų įvairių krypčių judėjimo ir specialių krepšinio testų rodiklių koreliacija

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 122 0,613 – 0,65 – 0,594 – 0,62 – 0,83 0,795 0,03 0,51 – 0,05 0,356 –0,23 – 0,63 0,15 0,64 0,847 0,15 0,64 – 0,04 – 0,55 – 0,75 – 0,888 0,29 0,54 0,16 – 0,16 – 0,52 – 0,54 0,609 – 0,41 – 0,57 0,49 0,49 0,48 0,52 – 0,44 – 0,52

10 – 0,41 – 0,57 0,49 0,49 0,48 0,52 – 0,44 – 0,52 1,0011 – 0,27 – 0,36 – 0,27 0,06 0,61 0,54 – 0,52 – 0,78 0,59 0,5912 0,08 – 0,35 – 0,29 0,04 0,61 0,54 – 0,52 – 0,78 0,59 0,59 1,0013 0,34 0,57 0,00 – 0,39 – 0,50 – 0,63 0,49 0,71 – 0,51 – 0,51 – 0,81 – 0,80


| 134

21 baudos metimų pataikymas (kartai) ir pataikymo procentas stipriai ko‑reliuoja su vienkartinių šuolių aukščio (h), atsispyrus abiem kojomis (r = 0,61), kairiąja (r = 0,54), bėgimo greičio (r = – 0,52), bėgimo gyvatėle (r = – 0,78) ir ūgio rodikliais (r = – 0,81).

40 metimų tikslumas, be jau minėtų ryšių, stipriai koreliuoja su atsispyri‑mo trukmės abiem ir kairiąja kojomis rodikliais (r = – 0,57, r = – 0,41).

Teorinis šių ryšių paaiškinimas gali būti toks: kūno judėjimo aukštyn grei‑tis pasistiebimo ir atsispyrimo metu priklauso nuo atsispyrimo trukmės ir atsispyrimo jėgos. Optimalus ir pastoviai tikslus atsispyrimo laikas ir jėgos impulsas sudaro prielaidas tiksliau atlikti kitus poveikio į kamuolį judesius. Šių judesių stabilumas ir sinchroniškas atlikimas, artėjantis prie absoliutaus tikslumo, yra vienas iš veiksnių, lemiančių metimų tikslumą.

Kodėl šuolio aukštis turi stiprų koreliacinį ryšį su metimų tikslumu? Aukš‑to šuolio pranašumai žaidžiant krepšinį yra tokie:

1. Gebama aukščiau pašokti už varžovą, jeigu jis yra tokio pat ūgio ir ma‑žiau šoklus.

2. Įgyjamas erdvės (aukščio) pranašumas ir nėra išorinių kliūčių išmetant kamuolį į krepšį.

3. Ilgesnė skrydžio ore trukmė psichomotoriniu požiūriu leidžia tiksliau kontroliuoti kūno judesius ir kamuolį.

Šuolio aukščio pranašumai veiksmingi tik tada, kai kamuolys išmetamas kūnui esant aukščiausiame pakilimo taške, o kūno judėjimo greitis bus arti‑mas nuliui. Teoriniu požiūriu visais metimų atvejais bus vienodos metimo į krepšį sąlygos. Kamuolio metimai į krepšį kūnui dar judant aukštyn arba leidžiantis žemyn negali būti tokie tikslūs, nes kiekvienu atveju gali skirtis kūno judėjimo aukštyn greitis, tiesiogiai veikiantis ir judesių tikslumą. Be šių pateiktų argumentų, reikia žinoti, ar skiriasi šuolio aukštis šokant aukštyn atsispyrus abiem kojomis su kamuoliu ir be jo, nes nuo to priklauso, kaip gali metimo tikslumą lemti varžovas, kuris yra vienodo arba panašaus ūgio.

Didelio meistriškumo krepšinio komandų žaidimo veiklos rodiklių korelia-cija. Galutinis sportinio judėjimo veiksmingumo rodiklis yra žaidimo jude‑sių ir veiksmų kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai. Krepšinio varžybose yra 7 patys svarbiausi rodikliai: judesių tikslumas, judėjimo įvairiomis kryptimis veiksmingumas, taip pat ir nuovargio ypatumai. Pataikymų į krepšį tikslumui aktuali kūno judėjimo ir rankų judesių sinchroniškumo saveika, rezultatyvūs

135 |


perdavimai, perimti kamuoliai. Įvairus judėjimas be kamuolio ir su kamuoliu rezultatyvesnis tada, kai yra geresnis kūno judėjimo įvairiomis kryptimis, mo‑mentinis, absoliutus greitis ir galingumas. Tai suderinus su tiksliu kamuolio judėjimu bei esant optimaliam veiksmingumui ir vaizdiniam mąstymui pa‑siekiamas aukštas rezultatyvumo rodiklis. Tai pagrindžia Lietuvos ir Europos čempionatų dešimties geriausių žaidėjų žaidimo veiklos lyginamąja analize.

Lietuvos (LKL) ir Europos čempionatų individualių žaidėjų (n = 140) varžybi‑nės veiklos rodiklių lyginamoji analizė atskleidžia krepšinio žaidimo komandų ir individualių žaidėjų specialių judesių ir veiksmų bendruosius ir skiriamuosius požymius. Nustatyta, kad Lietuvos (2001–2003 m.) ir Europos (2003 m.) čempio‑nato geriausių žaidėjų individualūs judesiai ir veiksmai pagal žaidimo veiklos ro‑diklius yra panašūs, statistiškai reikšmingai skiriasi tritaškių pataikymas (proc.) ir 10 pelnytų taškų per vienerias rungtynes vidurkis (48 lentelė).

48 lentelė. Lietuvos ir Europos čempionato (n = 140) dešimties geriausių žaidėjų žaidimo veiklos palyginimas

Rodikliai Lietuvos čempionatas

Europos čempionatas

p

Baudų pataikymo (proc.) 83,90 ± 1,48 88,30 ± 1,45 Dvitaškių pataikymo (proc.) 60,20 ± 0,98 59,10 ± 1,82 Tritaškių pataikymo (proc.) 42,30 ± 137 50,90 ± 1,73 < 0,001 Perimti kamuoliai (kartai) 1,91 ± 0,15 1,74 ± 0,22 Rezultatyvūs perdavimai (kartai) 3,36 ± 0,15 3,94 ± 0,49 Atkovoti kamuoliai (kartai) 7,54 ± 0,35 7,31 ± 0,31 Pelnyti taškai per vienerias rungtynes 16,39 ± 0,43 19,48 ± 0,97 < 0,025

Rodiklių koreliacija įrodo, kad septyni žaidimo veiklos judesių ir veiks‑mų komponentai sudaro vientisą integraliai veikiančią žaidėjų judėjimo ir jo veiksmingumo vertinimo sistemą. Žaidimo rodiklių koreliacinė analizė taip pat rodo (49, 50 lentelės), kad Europos čempionato žaidėjų žaidimo veiklos ro‑dikliai turi stipresnę tarpusavio koreliaciją, palyginti su Lietuvos žaidėjų tais pačiais rodikliais. Galima daryti teorinę prielaidą, kad Europos čempionato geriausi žaidėjai žaidė rezultatyviau, racionaliau, tiksliau visus septynis žaidi‑mo veiklos komponentus sujungė į veiksmingą varžybinę veiklą. Tai objekty‑vi komandų žaidimo veiklos vientisos judėjimo sistemos lyginamoji analizė, kuri tinka komandų meistriškumui įvertinti.


| 136

49 lentelė. LKL komandų žaidėjų žaidimo rodiklių koreliacijaRodikliai 1 2 3 4 5 6

2 0,96* 3 0,97* 0,95*4 0,75* 0,78* 0,86*5 0,71* 0,69* 0,71* 0,496 0,95* 0,91* 0,95* 0,77* 0,64*7 0,93* 0,90* 0,94* 0,89* 0,69* 0,89*

50 lentelė. Europos čempionato komandų žaidimo rodiklių koreliacija Rodikliai 1 2 3 4 5 6

2 0,86*3 0,97* 0,95*4 0,89* 0,87* 0,91*5 0,95* 0,79* 0,90* 0,90*6 0,96* 0,93* 0,98* 0,86* 0,85*7 0,88* 0,95* 0,95* 0,96* 0,82* 0,91*

* – rodiklių koreliacija (r)

Paaiškinimai:1. Baudų pataikymo (proc.).2. Dvitaškių pataikymo (proc.).3. Tritaškių pataikymo (proc.).4. Perimti kamuoliai (kartai).5. Rezultatyvūs perdavimai (kartai).6. Atkovoti kamuoliai (kartai).7. Pelnyti taškai per vienerias rungtynes.Galima teigti, kad krepšininkų ir krepšininkių varžybinės veiklos rezulta‑

tyvumą galima gerinti, kai didėja teigiamas bendro žaisto laiko ir pelnytų taš‑kų, atkovotų kamuolių, rezultatyvių perdavimų, perimtų kamuolių rodiklių koreliacinis ryšys ir kai šis ryšys mažėja arba tampa neigiamas, palyginti su pražangų ir klaidų rodikliais. Pateikti rodikliai patvirtina, kad krepšinio žai‑dimas yra integraliai veikianti speciali judėjimo sistema, kurios efektyvumą lemia kūno judėjimo įvairiomis kryptimis su kamuoliu ir be jo momentinis, absoliutus greitis ir galingumas bei judesių tikslumas, užtikrinantys erdvės ir laiko pranašumą žaidimo metu.

137 |


3.3. Lengvaatlečių ir žaidėjų judėjimo įvairiomis kryptimis bendrieji ir skiriamieji požymiai

Sportininko kūnas juda kaip vientisa biomechaninė sistema, tačiau atsi‑žvelgiant į sporto šakų specifiką bei sportininkų judėjimo aparato anatomi‑nius ypatumus, atskirų kūno dalių aktyvumas, judesių biodinaminė struk‑tūra būna nevienoda. Individualiose sporto šakose, pvz.: lengvosios atletikos bėgimo, šuolių rungtyse, sportininkai su atrama sąveikauja kojomis ir juda vertikalia arba horizontaliai vertikalia kryptimis. Tokį judėjimą daugiausia lemia atsispyrimo atraminės fazės trukmė, kojų, kitų raumenų ir jų derinių funkcinis potencialas.

Lengvosios atletikos rungtyse (pvz., metimų) bei žaidimų sporto šakose (pvz.: krepšinio, rankinio, tinklinio) pradinė sąveika yra ne tik kojomis su žeme, bet ir rankomis su įrankiu (rutuliu, ietimi, disku, kūju, žaidimuose – kamuoliu). Tokiomis dinaminės veiklos sąlygomis labai svarbi kojų ir rankų veiklos bei kitų kūno raumenų biodinaminio aktyvumo optimali sąveika.

Rankų raumenų funkciniai gebėjimai daugeliu atvejų vertinami pagal jė‑gos rodiklius, įveikiant savo kūno pasipriešinimą, atliekant įvairius atsispau‑dimus arba taikant papildomus pasunkinimus (pvz., išorinis pasipriešini‑mas). Atliekant atsispaudimus dažniausiai vertinama tik rankų atsistūmimo jėga, tačiau nenustatoma polėkio fazės trukmė, pagal kurią galima vertinti kūno judėjimo greitį, šuolių aukštį bei santykinį galingumą. Dėl šios priežas‑ties nustatyti kojų ir rankų raumenų darbo funkcinius rodiklius bei palyginti jų santykį sunkoka, iš dalies ir neobjektyvu, nes nėra standartizuotų tyrimų metodų ir jų eigos protokolų.

Neradome tiriamųjų darbų, kuriuose pateikiama skirtingų sporto šakų (lengvaatlečių – trumpųjų nuotolių bėgikų, šuolininkų; krepšininkų ir ran‑kininkų) vertikalių šuolių atskirų fazių atlikimo rodiklių lyginamoji analizė. Neradome ir darbų, kuriuose būtų nagrinėjami identiški atsispyrimo fazių rankomis kinematiniai ir kinetiniai rodikliai ir jie būtų lyginami su tokiais pat atsispyrimo nuo atramos kojomis rodikliais. Tokių tyrimų duomenys turėtų teorinę ir praktinę reikšmę, nes sinchroniška ir integrali sportininkų kojų ir rankų judesių veikla parodo jų judėjimo gebėjimų lygį bei skirtingų sporto šakų (rungčių) dominuojačių judesių, biodinaminės struktūros skir‑tingumus bei dalyvaujančių raumenų grupių funkcinių rodiklių netapatumą.


| 138

Nustatėme, kad sportininkų ūgio ir kūno masės rodiklių skirtumai nėra reikšmingi (p > 0,05), nes 20–23 metų tarpsnyje lengvaatlečių ir žaidėjų yra pasibaigęs fizinės ir biologinės brandos laikotarpis. Be to, panašus judėjimas – intensyvūs trumpalaikiai fiziniai krūviai.

Lengvaatlečių ir žaidėjų vertikalių šuolių atsispyrus kojomis kinematiniai ir kinetiniai rodikliai turi kai kurių skiriamųjų požymių. Statistiškai reikš‑mingai (p < 0,05) geresnis yra lengvaatlečių nei rankininkų ir krepšininkų santykinio galingumo (Ws, N/m/s/kg) rodiklis ir atsispyrimo trukmės rodi‑klis, palyginti su krepšininkų (p < 0,001) (51 lentelė).

51 lentelė. Skirtingų sporto šakų sportininkų vertikalių šuolių atsispyrus kojomis rodikliai

Rodikliai Lengvoji atletika (1)xSx ±

Rankinis (2)xSx ±

Krepšinis (3)xSx ±

p

1. ūgis (m) 1,78 ± 0,03 1,81 ± 0,02 1,85 ± 0,02 2. Kūno masė (kg) 75,42 ± 4,75 80,91 ± 1,96 80,84 ± 2,36 3. Amžius (m) 22,80 ± 0,44 20,40 ± 0,54 20,75 ± 0,794. ta (s) 0,51 ± 0,04 0,56 ± 0,02 0,60 ± 0,03 1–3 < 0,001 5. tp (s) 0,57 ± 0,01 0,59 ±0,01 0,61 ± 0,01 1–3 < 0,056. F (N) 1724,0 ± 141,20 1476,2 ± 54,54 1473,33 ± 58,43 7. V (m/s) 2,77 ± 0,10 2,81 ±0,05 2,96 ± 0,06 1–3 < 0,058. W( N/m/s/kg) 64,57 ± 4,77 50,50 ± 2,82 50,73 ± 3,38 1–3 < 0,05

1–2 < 0,059. h (cm) 40,51 ± 1,87 42,8 ±1,32 45,70 ± 1,32 1–3 < 0,05

Krepšininkų atsispyrus kojomis statistiškai reikšmingai ilgesnė nei leng‑vaatlečių beatraminės fazės trukmė (p < 0,05), didesnis kūno judėjimo greitis (p < 0,05), aukštesnis šuolis (p < 0,05). Šiuos skirtumus galima paaiškinti tuo, kad mūsų tirtų lengvaatlečių grupės daugumą sudarė trumpųjų nuotolių bė‑gikai, kurių pratybų ir varžybų veikloje vyrauja įvairūs horizontalios krypties fiziniai krūviai, skiriami greitumui ugdyti, o krepšininkai daugiau judesių ir veiksmų atlieka atsispirdami abiem kojomis vertikalia kryptimi metimų ir kovos dėl kamuolio metu. Taip pasireiškia nervų ir raumenų funkcinės adap‑tacijos skirtingi požymiai.

Krepšininkų ir rankininkų rodikliai yra panašūs, išskyrus tik krepšininkų kūno judėjimo greičio rodiklį, kuris ženkliai geresnis krepšininkų (p < 0,05).

139 |


Tai taip pat gali būti siejama ir su judėjimo sistemos funkcinės adaptacijos pa‑sireiškimo specifika. Visose trijose grupėse nustatytas labai ryškus kinemati‑nių ir kinetinių rodiklių skirtumas (p < 0,001) tarp šuolių aukštyn atsispyrus kojomis ir atsistūmus rankomis (52, 53 lentelės).

52 lentelė. Skirtingų sporto šakų sportininkų vertikalių šuolių atsispyrus rankomis rodikliai

Rodikliai Lengvoji atletika (1)xSx ±

Rankinis (2)xSx ±

Krepšinis (3)xSx ±

p

1. ta (s) 0,98 ± 0,04 0,90 ± 0,05 0,98 ± 0,05 –2. tp (s) 0,30 ± 0,02 0,26 ± 0,02 0,28 ± 0,01 –3. F (N) 857,0 ± 30,48 750,0 ± 46,31 583,33 ± 32,08 1–2 < 0,001

1–3 < 0,0012–3 < 0,010

4. V (m/s) 1,45 ± 0,09 1,33 ± 0,10 1,39 ± 0,05 –5. W( N/m/s/kg) 16,0 ± 1,11 12,94 ± 1,11 13,85 ± 0,93 –

6. h (cm) 11,12 ± 1,28 8,30 ± 1,24 10,29 ± 0,69 –

Šis sportinio judesio potencialo santykis parodo sportininkų kojų ir rankų funkcines galimybes, atliekant sportinius judesius ir veiksmus pratybose ir varžybose. Šio potencialo rodiklių tarpusavio ryšys ir jų kiekybinio ir koky‑binio santykio kitimas ir tobulinimas atsižvelgiant į sporto šakos specifiką ir sportininkų individualius gebėjimus gali būti perspektyvi ne tik mokslinė tiriamoji, bet ir praktinė edukacinė ugdomoji kryptis.

Visų šuolių rodiklių koreliacija patvirtino jau žinomus mūsų ir kitų auto‑rių tyrimų faktus bei atskleidė kai kuriuos mažiau žinomus priežastinius ry‑šius. Nustatyta (54 lentelė), kad didėjant kūno masei atsispyrimo fazės trukmė ilgėja (r = 0,54, p < 0,05), taip pat lėtėja ir kūno judėjimo greitis (r = – 0,45, p < 0,05). Atsispyrimo kojomis jėga labai ryškiai veikia atsispyrimo trukmę (r = – 0,64, p < 0,001), kūno judėjimo greitį (r = 0,60, p < 0,01). Santykinis ga‑lingumas – polėkio ore trukmę (r = 0,85, p < 0,01), pašokimo aukštį (r = 0,99, p < 0,01). Atsistūmimo rankomis maksimalus šuolio aukštis priklauso nuo santykinio galingumo (r = 0,52, p < 0,001) ir kūno judėjimo greičio (r = 0,91, p < 0,001) ir polėkio ore trukmės (r = 0,99, p < 0,001) (55 lentelė). Kintant rankų ir kojų atsispyrimo nuo atramos jėgos rodiklių santykiui atitinkamai gali kisti ir kūno judėjimo vertikalia kryptimi judėjimo gebėjimai. Tai rodo,


| 140

53 lentelė. Skirtingų sporto šakų sportininkų vertikalių šuolių atsispyrus kojomis ir rankomis rodiklių skirtumai

Lengvoji atletikaRodikliai Atsispyrus ko‑

jomisAtsistūmusrankomis

Skirtumųreikšmingumas,

p

Skirtumas,proc.

1. ta (s) 0,51 ± 0,04 0,98 ± 0,04 < 0,001 52,0

2. tp (s) 0,57 ± 0,01 0,30 ± 0,02 < 0,001 52,6

3. F (N) 1724,0 ± 41,20 857,0 ± 30,48 < 0,001 50,3

4. V (m/s) 2,77 ± 0,10 1,45 ± 0,09 < 0,001 47,7

5. W( N/m/s/kg) 64,57 ± 4,77 16,0 ± 1,11 < 0,001 75,0

6. h (cm) 40,51 ± 1,87 11,12 ± 1,28 < 0,001 72,2

x = 55,3

Rankinis Rodikliai Atsispyrus ko‑


Skirtumųreikšmingumas,

p

Skirtumas,proc.

1. ta (s) 0,56 ± 0,02 0,90 ± 0,05 < 0,001 62,2

2. tp (s) 0,59 ±0,01 0,26 ± 0,02 < 0,001 56,0

3. F (N) 1476,2 ± 54,54 750,0 ± 46,31 < 0,001 49,2

4. V (m/s) 2,81 ±0,05 1,33 ± 0,10 < 0,001 52,7

5. W( N/m/s/kg) 50,50 ± 2,82 12,94 ± 1,11 < 0,001 74,4

6. h (cm) 42,8 ±1,32 8,30 ± 1,24 < 0,001 81,7

x = 62,7

KrepšinisRodikliai Atsispyrus ko‑


Skirtumųreikšmingumas

p

Skirtumasproc.

1. ta (s) 0,60 ± 0,03 0,98 ± 0,05 < 0,001 61,2

2. tp (s) 0,61 ± 0,01 0,28 ± 0,01 < 0,001 55,0

3. F (N) 1473,33 ± 58,43 583,33 ± 32,08 < 0,001 60,5

4. V (m/s) 2,96 ± 0,06 1,39 ± 0,05 < 0,001 53,1

5. W (N/m/s/kg) 50,73 ± 3,38 13,85 ± 0,93 < 0,001 73,0

6. h (cm) 45,70 ± 1,32 10,29 ± 0,69 < 0,001 77,5

x = 63,6

141 |


kad kojų ir rankų raumenų funkciniai gebėjimai yra (ir gali būti) skirtingi dėl įvairių priežasčių, kurias reikėtų ištirti papildomai.

Labai ryškus šuolio atsispyrus kojomis kinematinių ir kinetinių rodiklių skirtumas, palyginti su tokiais pat rodikliais atsispyrus rankomis, pirmiausia yra dėl to, kad kojų raumenų masė yra didesnė, palyginti su rankų raumenų mase. Be to, kojų raumenys yra ilgesni ir pritūpimo metu bei atsispiriant su‑kaupiama didesnė tamprios deformacijos kinetinė energija.

Egzistuoja bendra tendencija, parodanti, kad lengvaatlečių (sprinterių ir šuolininkų į tolį), krepšininkų ir rankininkų pagrindinis tikslas – treniruočių ir varžybų metu įgyti didesnį erdvės ir laiko pranašumą kūnui judant hori‑zontalia kryptimi, o rankininkams ir krepšininkams, kurie per treniruotės ir varžybas daug juda ne tik horizontalia, bet ir vertikalia kryptimi – įgyti didesnį nei varžovų erdvės ir laiko pranašumą dar ir vertikalia kryptimi.

Šio santykio kaita gali paaiškinti bėgimo, šuolių, metimų rungčių sporti‑ninkų rezultatų kitimo priežastingumą, taip pat žaidėjų kojų ir rankų raume‑nų funkcinių gebėjimų veiksmingumą. Tai gali padėti atsakyti į kai kuriuos klausimus: kaip rankų judėjimas veikia bėgimo greičio rezultatus? Ar reika‑linga didelė rankų ir pečių raumenų masė, nežinant jos poveikio veiksmingu‑mo sportiniam judėjimui? Ar šio santykio kitimas gali lemti žaidėjų žaidimo veiklos veiksmingumą?

54 lentelė. Skirtingų sporto šakų sportininkų vertikalių šuolių atsispyrus kojomis rodiklių koreliacija

Rodikliai 1 2 3 4 5 6 7 8 91. ūgis (m) 12. Kūno masė (kg) 0,74 13. Amžius (m) – 0,29 – 0,12 14. ta (s) 0,54 0,31 – 0,04 15. tp (s) 0,17 0,05 – 0,13 0,29 16. F (N) – 0,05 0,14 0,02 -0,64 – 0,26 17. V (m/s) – 0,45 – 0,33 0,29 -0,61 – 0,20 0,60 18. W( N/m/s/kg) 0,26 0,07 – 0,18 0,28 ,85 – 0,28 – 0,24 19. h (cm) 0,15 0,04 – 0,12 0,27 0,99 – 0,26 – 0,17 0,85 1


| 142

55 lentelė. Skirtingų sporto šakų sportininkų vertikalių šuolių atsispyrus rankomis rodiklių koreliacija

Rodikliai 1 2 3 4 5 6 7 8 91. ūgis (m) 12. Kūno masė (kg) 0,74 13. Amžius (m) – 0,29 – 0,12 14. ta (s) 0,01 0,02 0,10 15. tp (s) 0,20 0,22 0,10 – 0,06 16. F (N) – 0,06 0,15 0,29 – 0,06 0,06 17. V (m/s) 0,18 0,24 0,16 – 0,06 0,92 0,14 18. W( N/m/s/kg) – 0,10 – 0,25 0,03 – 0,01 0,50 0,13 0,60 19. h (cm) 0,22 0,24 0,08 – 0,04 0,99 0,10 0,91 0,52 1

Apibendrinamai galima teigti, kad lengvaatlečių vertikalių šuolių atsispy‑rus kojomis santykinis galingumas reikšmingai geresnis (p < 0,05) nei ranki‑ninkų ir krepšininkų rodikliai. Krepšininkų, palyginti su lengvaatlečių sprin‑terių ir šuolininkų į tolį, pašokimo aukštis reikšmingai geresnis (p < 0,05).

Lengvaatlečių (sprinterių ir šuolininkų į tolį) reikšmingai didesnė atsispy‑rimo jėga rankomis nei rankininkų ir krepšininkų (p < 0,001), o rankininkų reikšmingai didesnė nei krepšininkų (p < 0,010). Visi kinematiniai ir kinetiniai rodikliai atsispiriant rankomis reikšmingai skiriasi nuo tokių pat rodiklių atsi‑spiriant kojomis. Egzistuoja kūno dalių (kojų, pečių juostos) reikšmingi judė‑jimo gebėjimų skirtumai, kurie parodo žmogaus organizmo prigimties, prisi‑taikymo prie specifinių fizinių krūvių bei jų atlikimo biodinamikos ypatumus.

Šie tyrimų aspektai, mūsų nuomone, yra aktualūs ir kitoms sporto ša‑koms, kuriose kojų ir rankų judesių integrali saveika lemia sportinio judėjimo rezultatyvumą.

3.4. Judėjimo gebėjimų vertinimas pagal horizontalios ir vertikalios krypties šuolius

Absoliučios daugumos sporto šakų (tarp jų ir krepšinio) sportiniai ju‑desiai atliekami sąveikaujant su atrama (lokomociniai judesiai), nuo kurios kinetinių ir kinematinių rodiklių priklauso sportinių judesių technika ir jų

143 |


rezultatyvumas. Sportininkas sąveikaudamas su atrama valdo kūno judesius ir suteikia jam (arba atskiroms jo dalims) atitinkamą judėjimo greitį, jėgą, galingumą, laiką, kryptį ir pasiekia atitinkamą rezultatą (Radžiukynas, 1997; Latash, Zatsiorskij, 2001; Muckus, 2006).

Sportininkų judėjimo gebėjimai dažniausiai įvertinami pagal vertikalaus šuolio aukštyn testo ir įvairių jo variantų rodiklius (Skurvydas, 1997; Radžiu‑kynas, 1997, 2007; Muckus, 2006). Horizontalios krypties įvairūs šuoliai sudaro svarbią krepšininkų motorikos dalį, todėl tikslinga žinoti jų rezultatų skirtumus.

Judesių atlikimą įvairiomis kryptimis lemia žmogaus anatominė sandara, sąnarių judesių galimybės, raumenų sausgyslių mechaninės savybės. Žmogaus sąnarių judesiai vyksta trimis plokštumomis: strėline, kaktine ir skersine. At‑liekant įvairius šuolius bei greitai bėgant aktyvus judėjimas vyksta šlaunies, kelio ir pėdos sąnariuose. Didžiausia judesių amplitudė šiuose sąnariuose yra strėlinėje plokštumoje, t. y. atliekant lenkimo ir tiesimo judesius. Šlaunis, kuri aktyviai dalyvauja šuolių ir bėgimo judesiuose, didžiausią amplitudę pasiekia strėlinėje lenkimo fazėje iki 140° ir mažesnė tiesimo fazėje iki 15° (Muckus, 2006), todėl kojų mostai ir šuoliai atgal dėl žmogaus genetinės prigimties, jo kūno sandaros, ilgalaikės adaptacijos natūraliai motorinei veiklai gali būti ma‑žesni nei tokie pat judesiai į priekį. Be to, daugumos sporto šakų didžiausią fi‑zinių krūvių dalį sudaro pratimai kūnui judant į priekį, todėl geriau adaptavęsi ir treniruoti yra tie raumenų, sausgyslių, raiščių funkciniai gebėjimai, kurie nukreipia kūno judėjimą horizontalia kryptimi pirmyn arba pirmyn į šonus. Dar mažai žinoma, kokie yra įvairių krypčių šuolių ir judesių kiekybiniai ski‑riamieji rodikliai. Stokojama tyrimų apie tai, kokie yra sportininkų šuolių judesių bei veiksmų kinematiniai ir kinetiniai rodikliai, kai jie atliekami pir‑myn, 45° pirmyn į šonus, atgal ir 45° atgal atsispiriant abiem, dešiniąja, kairiąja kojomis. Tokie tyrimai ypač aktualūs krepšininkams, kurių būdingas įvairių krypčių judėjimas su kamuoliu ir be jo, greiti vienkartiniai ir trumpalaikiai intensyvūs įvairių krypčių judesiai, pasireiškiantys greitu bėgimu ir šuoliais.

Horizontalios krypties judėjimą galima vertinti pagal įvairių šuolių rezul‑tatus, pateiktus 56 lentelėje. D. Radžiukyno ir kt. (2010) tyrimų duomenys rodo, kad geriausių rezultatų pasiekia šokant pirmyn, 45° pirmyn dešinėn, pirmyn kairėn atsispirdami abiem arba viena kojomis, palyginti su tokiais pat šuoliais atgal. Judėjimo gebėjimai kūnui judant pirmyn ir atgal skiriasi statis‑tiškai reikšmingai (p < 0,001).


| 144

56 lentelė. Didelio meistriškumo krepšininkų (n = 23) judėjimo gebėjimai atsižvelgiant į įvairios krypties horizontalių šuolių rodiklius

Rodikliai xSx ± ±SŠuolis į tolį iš vietos atsispyrus abiem kojomis pirmyn (m) 2,78 ± 0,03 ± 0,11Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus abiem kojomis atgal (m) 1,45 ± 0,05 ± 0,15

Skirtumas (m) 1,33, p < 0,001, r = 0,58

Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus dešiniąja koja pirmyn (m) 2,32 ± 0,03 ± 0,10Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus dešiniąja koja atgal (m) 1,25 ± 0,05 ± 0,16

Skirtumas (m) 1,07, p < 0,001, r = 0,48

Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus kairiąja koja pirmyn (m) 2,32 ± 0,03 ± 0,09 Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus kairiąja koja atgal (m) 1,50 ± 0,07 ± 0,23

Skirtumas (m) 0,82, p < 0,001, r = 0,69

Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus abiem kojomis 45° pirmyn kairėn (m) 2,53 ± 0,05 ± 0,17Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus abiem kojomis 45° pirmyn kairėn (m) 2,55 ± 0,03 ± 0,11

Skirtumas (m) 0,02, r = 0,74Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus kairiąja koja 45° pirmyn dešinėn (m) 2.38 ± 0,05 ± 0.19Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus kairiąja koja 45° atgal dešinėn (m) 1.59 ± 0,05 ± 0.16

Skirtumas (m) 0,79, p < 0,001, r = 0,46

Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus dešiniąja koja 45° pirmyn kairėn (m) 2,40 ± 0,04 ± 0,13Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus dešiniąja koja 45° atgal kairėn (m) 1,56 ± 0,05 ± 0,18

Skirtumas (m) 0,84, p < 0,001, r = 0,71

* – statistiškai patikima rodiklių koreliacija (p < 0,05)

Tai paaiškinama tuo, kad tie patys žaidėjai judėdami atgal atlieka trumpes‑nius šuolius, nes šlaunis, kuri aktyviai dalyvauja šuolių ir bėgimo judesiuose, didžiausią amplitudę pasiekia strėlinėje lenkimo fazėje ir ženkliai mažesnę – tiesimo fazėje. Mažesnė mosto atgal amplitudė lemia ir šuolių atgal rezultatus. Įtakos turi ir judesių išmokimo lygis. Tikėtina, kad tokių judesių detalesnis ir reguliarus mokymas gali pagerinti judėjimo atgal rezultatyvumą.

Kokios kitos priežastys lemia vienkartinių horizontalių šuolių, atliekamų įvairiomis kryptimis, rezultatyvumo skirtumus? Teoriniu požiūriu tai galima paaiškinti tokiais pagrindiniais teiginiais. Sportinių judesių rezultatyvumas priklauso nuo buvusių ir esamų treniruočių programų turinio ir fizinių krū‑vių poveikio kryptingumo. Matyt, vienkartiniai šuoliai, kurie atliekami ho‑

145 |


rizontalia kryptimi pirmyn, yra daugiau naudojami sporto praktikoje, todėl motorinės zonos, kurios užtikrina šių judesių atlikimą, siunčia stipresnius im‑pulsus ir papildomą energiją, dėl to tos raumenų grupės dėl pastovių dažniau pasikartojančių fizinių krūvių turi didesnį krūvį ir gali atlikti sunkesnius, sudėtingesnius judesius, nes didėja raumenų susitraukimo jėga, tobulėja jų susitraukimo ir atsipalaidavimo santykis, kinta sausgyslių raiščių tamprumo koeficientas. Tai gali lemti ir geresnius sportinius rezultatus. Įtakos taip pat turi ir psichomotorinės funkcijos. Retesni išoriniai dirgikliai į atitinkamus smegenų centrus nesuformuoja tokių rezultatyvių įgūdžių, kurie yra atliekant judesius pirmyn. Varžybinėse situacijose dažnai reikia atlikti judesius, kurių metu kaitaliojant kūno judėjimo kryptis keičiasi ir sąveikos su atrama kine‑matinių ir kinetinių rodiklių kiekybiniai dydžiai.

Labai svarbus veiksnys atliekant judesius įvairiomis kryptimis yra raumenų ir sausgyslių apkrovos greitis, jos dydis atsižvelgiant į kampinių judesių kitimą. Esant didesnei kūno judėjimo kampo kaitai atsiranda ir didesnė jėga, veikianti kūną dviem kryptimis, o kartu ir fizinis krūvis sąnariams, sausgyslėms, rau‑menims, palyginti su krūviais, kurie atsiranda kūnui judant tik viena kryp‑timi. Tokios krypties judesiai dominuoja sportinuose žaidimuose. Nustatyta, kad sausgyslės atlaiko dvigubai didesnę nei raumens sukeliama jėga, tačiau dėl didelės apkrovos, atsirandančios didėjant kūno judėjimo kampiniams grei‑čiams, atramos reakcijos jėga gali viršyti raumenų ir sausgyslių „gebėjimus“. Kaitaliojantis kūno padėčiai ir sukauptai kinetinei energijai įvairios krypties šuolių ir bėgimo metu, priklausomai nuo deformacijos dydžio, kinta raumenų įtempimo jėga. Neadekvatūs fiziniai krūviai nuvargina sausgysles ir raiščius, dėl to tikėtinos traumos. Taigi judėjimo įvairiomis kryptimis gebėjimų siste‑mingas ugdymas gali padėti sportininkui universaliau ir veiksmingiau atlikti įvairios krypties judesius varžybų situacijose (Saplinskas, 2004).

Treniruočių programų turinys, skirtas kūno judėjimo įvairiomis kryptimis mokymui, sudaromas pagal raumenų funkcinius gebėjimus atliekant įvairius sporto judesius. Raumens susitraukimo efektyvumą ir racionalų energijos pa‑naudojimą nulemia žmogaus prigimtis ir treniruotės specifika. Jau pirmąją minutę palaikant raumens susitraukimą 45–50 proc. maksimalaus motorinių vienetų potencialų dažnis sumažėja. Sąmoningai palaikyti raumens susitrau‑kimą pastovaus lygio darosi vis sunkiau. Atsiranda raumens susitraukimo jė‑gos ir galingumo sumažėjimas – nuovargis. Žinoma, kad yra du pagrindiniai


| 146

mechanizmai, kurie gali didinti raumens susitraukimo jėgą: tai motorinių vienetų dažnio kitimas ir jų įtraukimas į darbą. Kryptinga ilgalaikė treniruo‑tė keičia motorinių vienetų funkciją. Taigi krepšininkų treniruočių programų turinį tikslinga sudaryti įjungiant trumpalaikius intensyvius fizinius krū‑vius, didinančius raumenų susitraukimo jėgą ir galingumą. Šių fizinių krū‑vių panaudojimas treniruočių procese turi remtis ne tik sporto treniruočių principais bei adaptacijos prie fizinių krūvių dėsningumais (Skurvydas, 1997; Radžiukynas, 1997; Saplinskas, 2004; Karoblis, 2005), bet ir varžybų veiklos specifika (Stonkus, 2003).

Atliekant horizontalius įvairios krypties šuolius sprendžiami tokie pagrin‑diniai ugdymosi uždaviniai: mokomasi sudėtingesnių judesių, kurie sudaro sportinių žaidimų judėjimo pagrindą; stiprinami atramos aparato gebėjimai, atliekant įvairius judesius, tobulinami judesių valdymo mechanizmai, kuria‑mos ir tobulinamos edukacinės judesių valdymo, tobulinimo programos.

Krepšininkų judėjimo gebėjimai pasireiškia ne tik atliekant įvairius šuo‑lius, bet ir greitai bėgant įvairiomis kryptimis. Visų šių judėjimo rūšių iš‑skirtinis požymis yra greitas atsispyrimas nuo atramos, momentinis judesių greitis, galingumas, kuris užtikrina erdvės ir laiko pranašumą prieš varžovą įvairiose varžybų veiklos situacijose (57 lentelė).

57 lentelė. Didelio meistriškumo (LKL) krepšininkų (n = 12) judėjimo gebėjimai pagal įvairios krypties horizontalių šuolių rodiklius

Rodikliai xSx ± ±Sūgis (m) 1,97 ± 0,01 ± 0,0530 m bėgimas iš aukštos pradmės (s) 4,07 ± 0,02 ± 0,0830 m šuoliavimas viena koja (s) 5,78 ± 0,01 ± 0,39Šuolių ilgis (m) 2,82 ± 0,07 ± 0,25Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus abiem kojomis pirmyn (m) 2,72 ± 0,05 ± 0,18Atsispyrus dešiniąja koja 45° pirmyn kairėn (m) 2,40 ± 0,04 ± 0,13Atsispyrus kairiąja koja 45° pirmyn dešinėn (m) 2,38 ± 0,05 ± 0,19Atsispyrus abiem kojomis atgal (m) 1,63 ± 0,09 ± 0,30Atsispyrus dešiniąja koja 45° atgal kairėn (m) 1,56 ± 0,05 ± 0,18Atsispyrus kairiąja koja 45° atgal dešinėn (m) 1,59 ± 0,05 ± 0,16

147 |


Nustatėme, kad kai kurie krepšininkų bėgimo greičio ir įvairių šuolių ro‑dikliai įvairiu lygiu koreliuoja (58 lentelė).

58 lentelė. Didelio meistriškumo (LKL) krepšininkų (n = 12) judėjimo horizontalia kryptimi rodiklių koreliacija

Rodikliai 1 2 3 4 5 6 7 8 92 – 0,483 – 0,45 0,69*4 0,60* – 0,47 – 0,305 066* – 0,40 – 0,42 0,81*6 0,54 – 0,35 – 0,48 0,55 0,547 0,37 – 0,66* – 0,41 0,73* 0,63* 0,388 0,31 0,08 0,18 0,65* 0,56 0,57* 0,479 0,71* – 0,65* – 0,47 0,66* 0,69* 0,71* 0,66* 0,3610 0,41 – 0,29 – 0,39 0,46 0,50 0,49 0,46 0,21 0,76*

* – statistiškai reikšminga rodiklių koreliacija (p < 0,05)

Apibendrinamai galima teigti, kad pateikti rodikliai yra informatyvūs vertinant krepšininkų įvairių krypčių judėjimo galimybes.

Sporto treniruočių procese dažnai greta įvairių šuolių bei greito bėgimo pra‑timų naudojami įvairūs pasunkinimai, kurie ne tik veikia kūno judėjimo ver‑tikalia ir horizontalia kryptimi rezultatus, bet ir paįvairina treniruotes, sudaro sunkesnes sąlygas visų kūno raumenų grupių funkcinei veiklai (59, 60 lentelės).

59 lentelė. Vidutinio meistriškumo krepšininkų judėjimo gebėjimai (n = 15)Rodi‑kliai

ūgis(m)

1

Pasie‑kimo

aukštis ranko‑

mispasistie‑

bus(m)

2

Pasie‑kimo

aukštis pašokus

(m)

3

Šuolio aukštis

(cm)

4

20 m bė‑gimas iš aukštos pradmės

(s)

5

20 m bėgimas iš eigos

(s)

6

Šuolis į tolį iš vietos

(m)

7

5 kg rutulio meti‑mas iš

apačios pirmyn

(m)

8x ± Sx 1,90

0,022,520,03

2,960,03

45,001,29

3,140,04

2,590,03

2,630,04

11,900,42

± S 0,09 0,11 0,12 5,01 0,15 0,13 0,16 1,62


| 148

Nustatyta, kad vidutinio meistriškumo krepšininkai pasiekia įvairius ver‑tikalių, horizontalių šuolių, greito bėgimo ir 5 kg rutulio metimo iš apačios pirmyn rezultatus. Pažymėtina, kad vienkartinių vertikalių ir horizontalių šuolių rodikliai turi stiprų koreliacinį ryšį su greito bėgimo rodikliais. Papil‑domų pasunkinimų panaudojimas lemia greito bėgimo ir įvairių šuolių rezul‑tatus (59 lentelė).

60 lentelė. Didelio meistriškumo krepšininkų judėjimo gebėjimų rodiklių koreliacija

Rodikliai 1 2 3 4 5 6 72 0,92*3 0,79* 0,86*4 – 0,17 – 0,18 0,315 0,15 0,20 – 0,20 0,64*6 0,26 0,32 – 0,07 – 0,68* 0,77*7 0,10 0,05 0,48 0,77* – 0,72* – 0,72*8 0,40 0,34 0,56* 0,48 – 0,43 – 0,59* 0,66*

* – stiprus koreliacinis ryšys

Rutulio metimas iš apačios pirmyn stipriai koreliuoja su pasiekimo aukš‑čiu pašokus (r = 0,56), 20 m bėgimu iš eigos (r = – 0,59) ir šuoliu į tolį iš vietos (r = 0,66) (61 lentelė).

Tai patvirtina ir didelio meistriškumo krepšininkų individualūs rezulta‑tai. Sportininkas D. Š., pasiekęs didžiausią santykinį galingumą mesdamas rutulius, greičiausiai bėga ir 10, 20, 30 m iš aukštos pradmės (61 lentelė).

Didelio meistriškumo krepšininkų treniruočių teorijai ir praktikai yra ak‑tualu, kaip įvairių krypčių judėjimas lemia krepšinio žaidimo rezultatyvumą, kurių vienas iš pagrindinių rodiklių yra metimų į krepšį tikslumas. Mūsų ty‑rimų rezultatai parodė, kad metimų į krepšį tikslumą galima pasiekti esant atitinkamiems judėjimo gebėjimams (62 lentelė).

Tyrimai parodė, kad 20 metimų iš penkių padėčių į krepšį laikas stipriai koreliuoja su 30 m bėgimo vidutiniu greičiu (r = – 0,83), silpnai – su šuoliu į tolį iš vietos pirmyn atsispyrus abiem kojomis (r = – 0,42), atsispyrus dešinią‑ja koja (r = – 0,45), trišuoliu (r = – 0,32). Taip pat koreliuoja su šuolio į tolį iš

149 |


vietos (r = 0,38) ir šuolių pirmyn ir atgal atsispyrus dešiniąja koja rezultatų skirtumu (r = – 0,51), atsispyrimais kairiąja koja pirmyn dešinėn (r= – 0,41), kairiąja koja atgal (r = – 0,39), ir šuolių pirmyn ir atgal (r = – 0,39) skirtumu. Todėl galima prieiti prie išvados, kad greitas kūno judesių valdymas kojų rau‑menimis sukuria prielaidas tikslesniam metimui.

Kita priežastis, kuri gali lemti kūno judėjimo įvairiomis kryptimis rodiklių skirtumus, tai judesių išmokimo lygis ir adekvatūs fiziniai krūviai. Žinoma, kad atitinkamos raumenų grupės dėl pastovių dažniau pasikartojančių fizinių krūvių ir gerėjančios adaptacijos gali atlikti rezultatyvesnius, sudėtingesnius judesius, nes yra didesnė raumenų susitraukimo jėga, geresnis jų susitrauki‑mo ir atsipalaidavimo santykis, kartu gerėja judesių išmokimas (Skurvydas, 2010).

61 lentelė. Didelio meistriškumo („S“) krepšininkų (n = 10) individualūs bėgimo greičio ir santykinio galingumo rodikliai

Rodi‑kliai

Tiria‑mieji

Kūno masė (kg)

6 kg rutulio meti‑mas iš

apačios pirmyn

(m)

6 kg rutulio meti‑masper

galvą (m)

5 kg rutulio meti‑mas

pirmyn (m)

5 kg rutulio meti‑masper

galvą (m)

San‑tykinė galia (1/s)

6 : 1

10 m bėgi‑

mas iš aukšto starto

(s)

20 m bėgi‑


(s)

30 m bėgi‑


(s)

R. M. 106,5 16,0 17,80 17,10 19,40 0,66 1,63 2,97 4,21E. P. 99,7 15,4 17,0 16,90 18,50 0,68 1,59 3,31 4,33D. Š. 90,0 15,10 16,80 16,40 17,70 0,73 1,59 2,97 4,00T. R. 85,2 14,90 14,70 15,70 16,10 0,72 1,60 3,01 4,10A. K. 95,0 14,50 15,60 15,50 17,10 0,66 1,71 3,06 4,14M. B. 94,0 14,40 15,80 15,20 15,20 0,67 1,70 3,11 4,15M. S. 94,0 13,40 15,20 14,20 16,00 0,65 1,56 3,10 4,26S. J. 81,1 11,20 13,50 12,50 14,70 0,64 1,80 3,16 4,20R. S. 86,0 11,75 14,30 12,50 12,20 0,59 1,75 3,09 4,25A. B. 92,0 13,70 15,00 14,20 16,00 0,64 1,76 3,08 4,15


| 150

62 lentelė. Didelio meistriškumo krepšininkų („LR“) (n = 11) judėjimo gebėjimai ir metimų į krepšį kiekybiniai rodikliai

Rodikliai xSx ± ±S

1. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus abiem kojomis pirmyn (m) 2,78 ± 0,03 0,112. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus abiem kojomis 45° pirmyn dešinėn (m)

2,53 ± 0,05 0,17

3. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus abiem kojomis 45° pirmyn kairėn (m)

2,55 ± 0,03 0,11

4. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus abiem kojomis atgal (m) 1,75 ± 0,05 0,155. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus dešiniąja koja pirmyn (m) 2,32 ± 0,03 0,106. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus dešiniąja koja 45° pirmyn kairėn (m)

2,26 ± 0,02 ± 0,06

7. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus dešiniąja koja atgal (m) 1,25 ± 0,05 ± 0,168. Skirtumas tarp penkto ir septinto šuolių (m) 1,04 ± 0,04 ± 0,149. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus kairiąja koja pirmyn (m) 2,32 ± 0,03 ± 0,0910. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus kairiąja koja 45° pirmyn dešinėn (m)

2,34 ± 0,02 ± 0,08

11. Šuolis į tolį iš vietos atsispyrus kairiąja koja atgal (m) 1,50 ± 0,07 ± 0,2312. Skirtumas tarp devinto ir vienuolikto šuolių (m) 0,85 ± 0,05 ± 0,1613. Trišuolis iš vietos (m) 8,21 ± 0,07 ± 0,2214. 30 m bėgimo vidutinis greitis (m/s) 6,89 ± 0,07 ± 0,2215. 60 m bėgimo vidutinis greitis (m/s) 7,70 ± 0,07 ± 0,2416. 20 metimų iš penkių skirtingų vietų (m nuo krepšio) laikas (s)

57,02 ± 1,29 ± 4,27

17. 20 metimų iš penkių skirtingų vietų (6 m nuo krepšio) pataikymas (kartai)

10,73 ± 0,90 ± 2,97

18. 20 metimų iš penkių skirtingų vietų (6 m nuo krepšio) pataikymas (proc.)

53,64 ± 4,48 ± 14,85

19. 20 metimų iš trijų skirtingų vietų dengiant gynėjui (6 m nuo krepšio) laikas (s)

75,00 ± 1,50 ± 4,98

20. 20 metimų iš trijų skirtingų vietų dengiant gynėjui (6 m nuo krepšio) pataikymas (kartai)

10,73 ± 0,79 ± 2,61

21. 20 metimų iš trijų skirtingų vietų dengiant gynėjui (6 m nuo krepšio) pataikymas (proc.)

53,64 ± 3,94 ± 13,06

22. Vidutinis kamuolio lėkimo greitis perduodant jį nuo ga‑linės iki centro linijos (m/s)

16,76 ± 0,94 ± 3,11

151 |


3.5. Metų treniruočių ir akademinių pratybų poveikis sportininkų judėjimo gebėjimams

Pažymėtina, kad šiuolaikinė ugdymo teorija ir praktika yra orientuota į in‑tegralią akademinių studijų programų sąveiką bei socialinę ugdymosi aplin‑ką formuojančią asmenybės socialinę, kultūrinę ir sportinę brandą (Bitinas, 1996; Jucevičienė, Baublienė, 1998). D. Radžiukynas ir kt. (1997, 1998, 2003, 2006) nustatė akademinių studijų sportinio rengimo programų teigiamą są‑veiką rengiant Lietuvos kariūnus.

LEU (VPU) kūno kultūros specialybės studentų pirmosios pakopos stu‑dijos ženkliai skiriasi nuo kitų universitetų. Pagrindinis skiriamasis požymis yra tai, kad kartu su teorinėmis studijomis vyksta ir praktinis įvairių sporto šakų judesių mokymasis bei pasirinktos sporto šakos treniruotės po paskaitų. Visas praktinis sportinis judėjimas sudaro 12–16 val. savaitinį fizinį krūvį. Įvairi ir ženkliai didesnė motorinė veikla, intensyvios teorinės studijos inte‑graliai ir savitai veikia studentų socialinę ir biologinę adaptaciją, jų saviraišką, požiūrį į studijas ir jų rezultatus. Egzistuoja reali galimybė, kad suminis proti‑nis ir fizinis krūvis, jei jis suplanuotas metodiškai netinkamai, gali būti per di‑delis ir turėti įtakos bendriems studijų ir sportinio meistriškumo rezultatams, formuoti neigiamą požiūrį į studijų programų turinį ir formas (Radžiukynas, Kemerytė‑Riaubienė, 1999; Radžiukynas ir kt., 2000).

Praktinių sporto studijų turinį sudaro įvairios sporto šakos, kurių bendras požymis yra greitas, galingas ir tikslus įvairių krypčių judėjimas. Todėl studenčių sportininkių judėjimo gebėjimus tikslinga įvertinti pagal tokius biomechaninius testus, kurie parodo vienkartinių ir trumpalaikių fizinių krūvių veiksmingumą.

Kūno kultūros specialybės studenčių sportinio judėjimo gebėjimų kaita. Kūno kultūros specialybės bakalauro studijose numatomas siektinas judėji‑mo gebėjimų lygis pagal įvairių sporto šakų judesių ir veiksmų išmokimą. Tam tinka lengvosios atletikos testai ir pratimai, pagal kuriuos galima įver‑tinti judėjimo įvairiomis kryptimis galimybes.

Nustatyta, kad pirmaisiais studijų metais mokslo metų pradžioje (I tyri‑mas) ir pabaigoje (II tyrimas) kūno kultūros specialybės studenčių bėgimo greičio, vertikalios ir horizontalios krypties šuolių rodikliai laipsniškai gerėja, tačiau statistiškai reikšmingai nepakinta (63, 64 lentelės) (Radžiukynas, 1997; Radžiukynas ir kt., 2000).


| 152

63 lentelė. Studenčių sportinio judėjimo rodiklių kaita per vienus mokslo metus

Rodikliai I tyrimasxSx ±

II tyrimasxSx ±

Skirtumųpatikimumas

(p)30 m bėgimas iš aukštos pradmės (s) 4,62 ± 0,07 4,44 ± 0,07 > 0,05100 m bėgimas iš aukštos pradmės (s) 15,16 ± 0,29 14,76 ± 0,29 > 0,05Šuolis į tolį iš vietos (m) 2,01 ± 0,04 2,09 ± 0,04 > 0,05Trišuolis iš vietos (m) 5,58 ± 0,14 5,71 ± 0,12 > 0,05Pasiekimo aukštis įsibėgėjus tris žingsnius (cm) 264,15 ± 4,40 271,08 ± 3,98 > 0,05

Kūno judėjimo kinematiniai ir kinetiniai rodikliai atliekant vertikalios krypties vienkartinius šuolius atsispiriant abiem kojomis taip pat šiek tiek ge‑rėja (64 lentelė).

64 lentelė. Šuolio aukštyn atsispyrus abiem kojomis kinematinių ir kinetinių rodiklių kaita

RodikliaiI tyrimas

xSx ±II tyrimas

xSx ±Skirtumų

patikimumas

1. Pritūpimo trukmė ta (s) 0,33 ± 0,02 0,29 ± 0,02 p > 0,052. Tiesimosi aukštyn trukmė t3 (s) 0,20 ± 0,02 0,17 ± 0,01 p > 0,053. Polėkio ore trukmė t4 (s) 0,47 ± 0,01 0,49 ± 0,01 p > 0,054. Atsispyrimo jėga Fa (N) 1944,6 ±14,83 2043,5 ± 15,34 p > 0,055. Kūno judėjimo greitis V (m/s) 2,29 ± 0,07 2,42 ± 0,05 p > 0,056. Santykinis galingumas Ws (kg/m/s) 7,63 ± 0,54 7,83 ± 0,62 p > 0,057. Raumenų reaktyvumas R (s/v) 17,95 ± 2,41 22,00 ± 2,55 p > 0,058. Pašokimo aukštis h (cm) 26,93 ± 1,53 30,07 ± 1,22 p > 0,05

Jėgos rodikliai atsispyrus abiem, dešiniąja ir kairiąja kojomis statistiškai reikšmingai pagerėja. Gerėja ir šuolio į aukštį rezultatas (43, 44 pav.)

153 |


43 pav. Maksimalios atsispyrimo jėgos rodiklių kaita per metus

44 pav. Pašokimo aukščio rodiklių kaita per metus

Kūno judėjimo vertikalia kryptimi rodikliai (pašokimo aukštis, polėkio ore trukmė, kūno judėjimo greitis, santykinis galingumas) turi įvairų korelia‑cinį ryšį su horizontalios krypties šuolių ir bėgimo greičio rodikliais (45 pav.).


| 154

45 pav. Pašokimo aukščio (h) koreliaciniai ryšiai

Įvairių sporto šakų pirmos pakopos studijų programos turinys apima skir‑tingos trukmės fizinius krūvius, pvz.: lengvosios atletikos trumpųjų nuotolių bėgimų, šuolių, metimų, įvairių sporto žaidimų judesiai yra vienkartiniai ir trumpalaikiai, intensyvūs, vėl pasikartojantys, po reglamentuoto poilsio. Tiks‑linga tirti, kaip vyksta organizmo adaptacija prie tokios trukmės fizinių krū‑vių, kokie raumenų grupių, turinčių didžiausią krūvį, nuovargio požymiai.

Nustatyta, kad jau nuo 7 s intensyviai šuoliuojant viena koja vertikalia kryptimi pradeda ilgėti atsispyrimo trukmė, mažėti atsispyrimo jėga ir polė‑kio ore trukmė (46, 47, 48 pav.)

46 pav. Atsispyrimo trukmės rodiklių kaita 30 s šuoliuojant viena koja

155 |


47 pav. Polėkio ore trukmės rodiklių kaita per metus

48 pav. Atsispyrimo jėgos kaita per metus

Kojų raumenų adaptacija prie 30 s trukmės šuolių per metus gerėjo, buvo didesnė atsispyrimo jėga ir ilgesnė polėkio ore trukmė (48, 49 pav.).

Pažymėtina, kad 30 s trukmės šuolių kūno judėjimo greičio, santykinio galingumo, pašokimo aukščio rodikliai koreliuoja su 30 m su bėgimo iš aukš‑to starto pradmės rezultatais (49 pav.)


| 156

49 pav. 30 m bėgimo iš aukšto starto ir 30 s šuoliavimo viena koja rodiklių koreliacija

Galima teigti, kad taikyti fiziniai krūviai gerina momentinį ir absoliutų greitį bei galingumą, kurie būdingi įvairioms sporto šakoms siekiant erdvės ir laiko pranašumo. Pirmais studijų metais ugdoma pozityvi šiam amžiaus tarpsniui būdinga studenčių sportinė branda, biologinė socialinė adaptacija.

Studenčių sportininkių treniruotėms bei akademinėms pratyboms būdin‑gi intensyvūs trumpalaikiai fiziniai krūviai. Vyksta trumpalaikė ir ilgalaikė adaptacija. Fiziniai krūviai, numatyti sporto programose, integraliai ir uni‑versaliai ugdo 18–20 metų studenčių judėjimo įvairiomis kryptimis gebėji‑mus, tačiau statistiškai reikšmingai nepakinta (65, 66 lentelės).

157 |


65 lentelė. Lengvaatlečių (n = 13) biometrinių ir greitumo, greitumo jėgos rezultatų kaita

Rodikliai I tyrimasxSx ±

II tyrimasxSx ±

Skirtumųreikšmingu‑

mas(p)

30 m bėgimas iš aukštos pradmės (s) 4,62 ± 0,07 4,44 ± 0,07 > 0,05100 m bėgimas iš aukštos pradmės (s) 15,16 ± 0,29 14,76 ± 0,29 > 0,05Šuolis į tolį iš vietos (m) 2,01 ± 0,04 2,09 ± 0,04 > 0,05Trišuolis iš vietos (m) 5,58 ± 0,14 5,71 ± 0,12 > 0,05Pasiekimo aukštis įsibėgėjus tris žingsnius (cm) 264,15 ± 4,40 271,08 ± 3,98 > 0,05Pasiekimo aukštis (cm) 214,92 ± 2,40 219,54 ± 2,32 > 0,05Pasiekimo aukštis pasistiebus (cm) 224,08 ± 2,74 229,23 ± 2,28 > 0,05ūgis (cm) 169,46 ± 1,69 169,46 ± 1,69 > 0,05Kūno masė (kg) 61,38 ± 1,67 61,38 ± 1,67 > 0,05

Taip pat laipsniškai gerėjo, bet mažai kito ir vertikalaus šuolio kinemati‑niai ir kinetiniai rodikliai. Tai galima paaiškinti tuo, kad natūralūs gebėjimai judant įvairiomis kryptimis stabilizuojasi.

66 lentelė. Studenčių sportininkių (n = 13) vertikalaus šuolio kinematiniai ir kinetiniai rodikliai ( xSx ± ) pirmojo ir antrojo tyrimų metuRodikliai I tyrimas

xSx ±II tyrimas

xSx ±Skirtumų

reikšmingumas(p)

1. Atsispyrimo trukmė ta (s) 0,53 ± 0,02 0,46 ± 0,02 > 0,052. Polėkio ore trukmė t4 (s) 0,47 ± 0,01 0,49 ± 0,01 > 0,053. Atsispyrimo jėga Fa (N) 1944,6 ±14,83 2043,5 ± 15,34 > 0,054. Kūno judėjimo greitis V (m/s) 2,29 ± 0,07 2,42 ± 0,05 > 0,055. Santykinis galingumas Ws (Nm/s) 7,63 ± 0,54 7,63 ± 0,62 > 0,056. Raumenų reaktyvumas R (s/v) 17,95 ± 2,41 22,00 ± 2,55 > 0,057. Pašokimo aukštis h (cm) 26,93 ± 1,53 30,07 ± 1,22 > 0,05

Nustatyta, kad parengiamuoju periodu sumuoti dviejų mėnesių trukmės 106 treniruočių fiziniai krūviai, kuriuose vyravo judėjimo gebėjimų lavinimo, krepšinio individualių veiksmų tobulinimo treniruotės bei kitų sporto šakų treniruotės, padarė teigiamą poveikį organizmo funkcinių sistemų adaptaci‑jai. Parengiamojo periodo pabaigoje gerėjo nervų ir raumenų sistemų adapta‑


| 158

ciją apibūdinantis latentinis periodas (tl), atsispyrimo trukmė (tats), pašokimo aukštis (h), tačiau šis pagerėjimas statistiškai reikšmingų ribų nepasiekė. Tai aiškintina tuo, kad šiuo amžiaus tarpsniu (24–30 metų) stabilizuojasi natūra‑lus tirtų fizinių ypatybių rodiklių kiekybinis augimas ir todėl tik dviejų mėne‑sių trukmės treniruočių fiziniai krūviai ženklaus poveikio nervų ir raumenų sistemų adaptacijos kiekybiniams rodikliams neturi. Be to, judėjimo gebėji‑mus apibūdinantys atsispyrimo trukmės ir jėgos rodikliai dėl treniruočių ir akademinių pratybų poveikio, atliekant vienkartinius ir 30 s trukmės verti‑kalius šuolius, kinta neženkliai. Prie tokių fizinių krūvių nervų ir raumenų sistemos jau yra gerai prisitaikiusios (67 lentelė).

67 lentelė. Didelio meistriškumo krepšininkų judėjimo gebėjimų kinematinių ir kinetinių rodiklių kaita parengiamuoju periodu ( xSx ± )

Rodikliai I tyrimas II tyrimas Skirtumų reikšmingumas

(p)1. t lat. (s) 0,14 ± 0,01 0,12 ± 0,01 > 0,052. t ats. (s) 0,59 ± 0,04 0,53 ± 0,03 > 0,053. F ats. (N) 1463,3 ± 7,60 1593,3 ± 11,84 > 0,054. h (cm) 42,80 ± 2,19 46,58 ± 2,64 > 0,055. W7 (s/v) 6,50 ± 0,59 6,48 ± 0,44 > 0,056.W30 (s/v) 6,18 ± 0,47 5,97 ± 0,24 > 0,05

Tyrimo rezultatai leidžia prieiti prie išvados, kad studenčių sportininkių lokomocinio judėjimo veiksmingumą galima įvertinti pagal įvairių šuolių kinematinius ir kinetinius rodiklius, nustatyti jų kitimą ne tik per palyginti trumpą (vienus mokslo metus trunkantį), bet ir ilgesnį laikotarpį.

Nustatyta, kad 1993 ir 2001 m. merginų krepšinio komandų „Šviesa“ na‑rių įvairių šuolių rodikliai turi bendrų ir skiriamųjų požymių. Statistiškai reikšmingai (p < 0,025) skiriasi tik kūno masės ir kairiosios kojos raumenų reaktyvumo rodikliai, tačiau adaptacija prie fizinių krūvių ženkliai geresnė yra 1993 m. krepšininkių (68, 69 lentelės). Pažymėtina, kad 1993 m. komanda „Šviesa“ buvo Lietuvos čempionė, pasaulio studentų universiados IV vietos laimėtoja, o 2001 m. komanda studentų krepšinio lygos čempionate užėmė II vietą.

159 |


68 lentelė. Studenčių krepšininkių fizinio išsivystymo ir vienkartinių šuolių kinematiniai ir kinetiniai rodikliai

Rodikliai 1993 (n = 12)xSx ±

2001 (n = 12)xSx ±

Skirtumų reikšmingumas (p)

1. ūgis (cm) 178,92 ± 1,76 ± 6,36 178,17 ± 1,74 ± 6,01 –2. Kūno masė (kg) 72,91 ± 1,89 ± 6,27 66,17 ± 1,94 ± 6,73 < 0,025

3. ta (s) A 0,55 ± 0,02 ± 0,08 0,54 ± 0,03 ± 0,09 –4. ta (s) K 0,61 ± 0,63 ± 0,11 0,54 ± 0,03 ± 0,11 –5. tp (s) A 0,50 ± 0,02 ± 0,05 0,49 ± 0,01 ± 0,04 –6. tp (s) K 0,39 ± 0,01 ± 0,04 0,38 ± 0,01 ± 0,04 –

7. Fa (N) A 1090,9 ± 6,31 ± 20,92 1016,7 ± 6,49 ± 22,47 –8. Fa (N) K 744,5 ± 4,17 ± 13,84 697,5 ± 5,42 ± 18,78 –9. V (m/s) A 2,43 ± 0,07 ± 0,25 2,40 ± 0,05 ± 0,18 –

10. V (m/s) K 1,90 ± 0,06 ± 0,21 1,89 ± 0,05 ± 0,19 –11. Ws (s/v) A 3,64 ± 0,20 ± 0,66 3,63 ± 0,17 ± 0,58 –12. Ws (s/v) K 1,94 ± 0,11 ± 0,37 2,00 ± 0,19 ± 0,64 –13. Kr (s/v) A 7,93 ± 1,37 ± 4,54 10,94 ± 1,36 ± 4,73 –14. Kr (s/v) K 3,81 ± 0,55 ± 1,81 6,15 ± 0,68 ± 2,35 < 0,02515. h (cm) A 30,64 ± 1,87 ± 6,21 29,41 ± 1,22 ± 4,24 –16. h (cm) K 18,37 ± 1,20 ± 3,99 18,37 ± 1,05 ± 3,63 –

69 lentelė. Studenčių krepšininkių fizinio išsivystymo ir adaptacijos prie intensyvių fizinių krūvių rodikliai

Rodikliai 1993 (n = 12)xSx ±

2001 (n = 12)xSx ±

Skirtumų reikšmingumas (p)

ūgis (cm) 178,92 ± 1,76 ± 6,10 178,17 ±1,74 ± 6,01 –Kūno masė (kg) 72,75 ± 1,73 ± 6,00 66,17 ± 1,94 ± 6,73 < 0,025

ta (s) 7s 0,24 ± 0,01 ± 0,02 0,25 ± 0,01 ± 0,03 –ta (s) 30 s 0,26 ± 0,01 ± 0,03 0,26 ± 0,01 ± 0,02 –F (N) 7 s 2482,5 ± 7,34 ± 25,42 1904,2 ± 5,87 ± 20,35 < 0,001

F (N) 30 s 2321,7 ± 7,78 ± 26,97 1725,0 ± 5,64 ± 19,55 0,001Šuolių sk. (kartai) 52,00 ± 0,93 ± 3,22 54,25 ± 1,24 ± 4,31 –

V (m/s) 7 s 1,57 ± 0,04 ± 0,13 1,56 ± 0,05 ± 0,16 –V (m/s) 30 s 1,54 ± 0,04 ± 0,15 1,48 ± 0,05 ± 0,17 –Ws (s/v) 7 s 5,54 ± 0,22 ± 0,76 4,51 ± 0,21 ± 0,73 < 0,001

Ws (s/v) 30 s 4,99 ± 0,20 ± 0,71 3,90 ± 0,19 ± 0,67 < 0,001Kr (s/v) 7 s 14,56 ± 0,72 ± 2,48 11,66 ± 0,63 ± 02,19 < 0,010

Kr (s/v) 30 s 12,74 ± 0,82 ± 2,83 9,99 ± 0,49 ± 1,69 < 0,010h (cm) 7 s 12,73 ± 0,63 ± 2,17 12,73 ± 0,73 ± 2,53 –

h (cm) 30 s 12,22 ± 0,65 ± 2,26 11,33 ± 0,73 ± 2,52 –


| 160

Susisteminus tyrimų duomenis, sudarytos krepšininkių modelinės cha‑rakteristikos, pagal kurias galima įvertinti individualius žaidėjų lokomocinio judėjimo gebėjimus (70 lentelė).

70 lentelė. Studenčių krepšininkių lokomocinio judėjimo įvertinimas pagal šuolių kinematinius ir dinaminius rodiklius (± 3S)

Vertini‑mas

(x ± 3s)

ta (A)(s)

ta (K)(s)

Fa (A)(kg)

Fa (K)(kg)

V (A)(m/s)

V (K)(m/s)

Ws (A)(s/v)

Ws (K)(s/v)

h (A)(cm)

h (K)(cm)

Labaiaukš‑

tas

0,38–0,31

0,38–0,28

150,94–171,85

102,14–115,97

2,94–3,18

2,33–2,53

4,97–5,62

2,69–3,05

43,07–49,27

26,36–30,34

Aukš‑tas

0,46–0,39

0,49–0,39

130,02–150,93

88,30–102,13

2,69–2,93

2,12–2,32

4,40–4,96

2,32–2,68

38,86–43,06

22,37–26,35

Vidu‑tinis

0,47–0,63

0,5–0,72

88,17–130,01

60,61–88,29

2,18–2,68

1,69–2,11

2,98–4,30

1,57–2,31

24,43–38,85

14,38–22,36

Žemas 0,64–0,71

0,73–0,83

88,16–67,25

60,60–46,77

2,17–1,93

1,68–1,48

2,97–2,32

1,56–1,20

24,42–18,22

13,38–10,39

Labaižemas

0,72–0,79

0,84–0,94

67,24–46,33

46,76–32,93

1,92–1,68

1,47–1,27

2,31–1,66

1,1–0,83 18,21–12,01

9,39–6,4

Krepšininkių lokomocinis judėjimas gali gerėti tik tada, kai trumpėja są‑veika su atrama ir didėja atsispyrimo jėga, nes nuo jų priklauso ir kitų rodi‑klių kaita. Tai patvirtina atsispyrimo trukmės ir jėgos rodiklių ryšiai su kitais rodikliais (50–56 pav.)

50 pav. Atsispyrimo trukmė atsispyrus abiem kojomis

161 |


51 pav. Atsispyrimo trukmė atsispyrus kairiąja koja

52 pav. Atsispyrimo jėga atsispyrus abiem kojomis

53 pav. Atsispyrimo jėga atsispyrus kairiąja koja


| 162

Atsispyrimo trukmė atvirkščiai koreliuoja su raumenų reaktyvumo rodi‑kliu 7 ir 30 s bei santykinio galingumo 7 s rodikliu. Trumpėjant atsispyrimui greitėja raumenų ištempimo ir susitraukimo fazės bei didėja santykinis galin‑gumas.

Atsispyrimo jėga (F) turi teigiamą koreliacinį ryšį su raumenų reaktyvu‑mo rodikliais. Gerėjant specialiajam treniruotumui, atsiranda teigiamas 7 ir 30 s atsispyrimo jėgos rodiklių koreliacinis ryšys. Dėl to sportininkas gali veiksmingiau judėti.

54 pav. Atsispyrimo trukmės ta (s) 7 s koreliacija

55 pav. Atsispyrimo trukmės ta (s) 30 s koreliacija

163 |


56 pav. Atsispyrimo jėgos F (kg) 7 s koreliacija

15–16 metų mokinių krepšininkų judėjimo gebėjimų kaita per vienus moks-lo metus. Šiuolaikinė edukologija asmenybės ugdymą orientuoja į universalių tarpusavyje integruotų ugdymo programų sąveiką. Kūno kultūros pamokų ir krepšinio treniruočių programų sąveika atitinka tokią perspektyvią jaunų sportininkų rengimo didaktinę sąveiką (Radžiukynas ir kt., 2004).

Per kūno kultūros pamokas mokoma nesudėtingų krepšinio žaidimo indi‑vidualių, grupinių ir komandinių veiksmų, o treniruotėse toliau tobulinama individuali ir komandinė žaidimo veikla.

Nustatyta, kad per vienus mokslo metus mokiniai paauga 3 cm, gerėja visi judėjimo horizontalia ir vertikalia kryptimi rodikliai, tačiau jų kaitos tempai nevienodi. Ženkli jų dalis gerėjo statistiškai reikšmingai (p < 0,05 – p < 0,001) (71 lentelė).

71 lentelė. Fizinio išsivystymo ir specialių krepšinio testų rodiklių kitimasRodikliai I tyrimas II tyrimas p

1. ūgis (cm) 171,2 ± 52,59 174,67 ± 2,28 > 1,0002. Kūno masė (kg) 63,08 ± 2,63 64,00 ± 2,63 > 1,0003. Atsispaudimai (s) 16,99 ± 0,61 20,04 ± 0,84 < 0,0104. Šuolis į tolį iš vietos (cm) 195,17 ± 6,30 213,33 ± 6,85 > 0,1005. Bėgimas 6 × 5 m (s) 11,35 ± 0,20 10,59 ± 0,20 < 0,0256. 20 m bėgimas iš starto (s) 4,03 ± 0,07 3,79 ± 0,07 < 0,0507. 20 m bėgimas atbulom (s) 5,13 ± 0,05 4,67 ± 0,10 < 0,0018. Bėgimas 2 × 40 s (m) 363,08 ± 6,96 340,50 ± 2,57 < 0,010


| 164

Nustatyti specialūs gebėjimai atliekant vertikalius šuolius su skirtingomis užduotimis. Krepšininkai atsispyrę abiem kojomis aukščiausiai pašoka tada, kai atlieka maksimalų šuolį aukštyn su papildomu rankų mostu, o žemiausiai, kai atlieka metimą po garsinio signalo. Greičiausiai atsispiriama po garsinio signalo ir pasiekiama didžiausia atramos reakcijos jėga. Šuolių aukščiui di‑desnės įtakos turi rankų mostas aukštyn be kamuolio nei šuolių aukščiui, kai rankose yra kamuolys, tai svarbu žaidimo metu (72 lentelė).

72 lentelė. Šuolio aukštyn atsispyrus abiem kojomis be kamuolio ir su kamuoliu rodikliai

Šuoliai Maksimalusšuolis

(1)

Iš 90° kampo

(2)

Metant kamuolį

(3)

Metimas po garsinio signalo

(4)Atsispyrimo trukmė (s) 0,57 ± 0,02 0,52 ± 0,02 0,57 ± 0,02 0,35 ± 0,01*Polėkio ore trukmė (s) 0,55 ± 0,01 0,54 ± 0,01 0,51 ± 0,01 0,49 ± 0,01Atramos reakcijos jėga (kg) 98,45 ± 7,38 94,91 ± 8,15 99,36 ± 6,40 150,73 ± 8,25*Kūno judėjimo greitis (m/s) 2,68 ± 0,05 2,64 ± 0,05 2,51 ± 0,05 2,40 ± 0,06Santykinė jėga (s/v) 3,77 ± 0,19 3,62 ± 0,19 3,82 ± 0,15 5,88 ± 0,31*Pašokimo aukštis (cm) 36,83 ± 1,31 35,73 ± 1,47 32,25 ± 1,16 29,54 ± 1,39*Raumenų reaktyvumas (s/v) 5,23 ± 0,39 5,59 ± 0,55 5,38 ± 0,41 13,34 ± 0,72*

* – statistiškai patikimas skirtumas tarp 1–4 šuolio

Tiriant kūno kultūros pamokų ir krepšinio pratybų sąveikos efektyvumą gauti panašūs 12–14 metų (Radžiukynas, Tubelis, 1999) ir 14–15 metų mergi‑nų krepšininkių rezultatai (Kemerytė, 2005).

Galima teigti, kad tokia integrali ugdymo(si) sąveika ženkliai pagerina ir sportuojančių mokinių specialius krepšinio gebėjimus, skatina saviraišką, atskleidžia individualius fizinius gebėjimus, praturtina popamokinę veiklą, paįvairina mokinių ugdymo(si) turinį.

Kiekviena sporto šaka turi tik jai būdingus sportininkų judėjimo rezul‑tatyvumo kiekybinius ir kokybinius kriterijus, kurių kitimą lemia amžius, sportinis meistriškumas, treniruočių kryptys. Jauniesiems futbolininkams ypač svarbi motorinių gebėjimų ir specialių žaidimo veiklos kompetencijų ug‑dymosi sąveika (Janssen, Mechling, 1991; Stonkus, 1998, 2000), nes vyresnio amžiaus futbolininkų geresnis techninis ir taktinis parengtumas yra ankstes‑

165 |


nių, iki 20 metų, treniruočių rezultatas. Jaunų futbolininkų rengimas daugiau turi būti orientuotas į individualų techninį rengimą, individualių motorinių gebėjimų panaudojamą žaidimo veikloje. Vyresniems futbolininkams ak‑tualu palaikyti judėjimo įvairiomis kryptimis greitį ir galingumą (Bangsbo, 1990, 1992, 1994). Įvardytais amžiaus tarpsniais yra aktualus žaidėjų gebėji‑mas racionaliai vertinti ir veikti įvairiose žaidimo situacijose. Nustatyta, kad futbolininkų, kurių amžius iki 20 metų, judėjimo gebėjimai per metus žen‑kliau nepakinta, išimtis – 10 m bėgimo rezultatai. Vyresnių žaidėjų tų pačių rodiklių kaita yra panaši, tačiau rezultatai yra prastesni nei jaunesnių futboli‑ninkų (73, 74, 75, 76 lentelės).

73 lentelė. Jaunesnių futbolininkų fizinio parengtumo rodiklių kaita ( xSx ± )Testai I tyrimas I I tyrimas p

10 m bėgimas (s) 1,75 ± 0,03 1,61 ± 0,02 < 0,00130 m bėgimas (s) 4,23 ± 0,05 4,03 ± 0,09 > 0,10050 m bėgimas (s) 6,44 ± 0,10 6,44 ± 0,08 > 1,000Šuolis į tolį iš vietos (m) 2,65 ± 0,29 2,65 ± 0,02 > 1,000Penkiašuolis (m) 13,14 ± 0,14 13,11 ± 0,12 > 1,000Bėgimas 7 × 50 m (s) 60,67 ± 0,79 60,88 ± 0,41 > 1,000Kuperio testas (m) 3116,00 ± 62,83 3105,00 ± 47,55 > 1,000

74 lentelė. Vyresnių futbolininkų fizinio parengtumo rodiklių kaita ( xSx ± )Testai I tyrimas II tyrimas p

1. 10 m bėgimas (s) 1,84 ± 0,04 1,67 ± 0,02 < 0,0012. 30 m bėgimas (s) 4,33 ± 0,05 4,18 ± 0,02 < 0,0503. 50 m bėgimas (s) 6,67 ± 0,07 6,67 ± 0,05 > 1,0004. Šuolis iš vietos (m) 2,60 ± 0,04 2,60 ± 0,04 > 1,0005. Penkiašuolis (m) 13,30 ± 0,25 13,21 ± 0,27 > 1,0006. Bėgimas 7 × 50 m (s) 64,00 ± 1,02 63,72 ± 0,89 > 1,0007. Kuperio testas (m) 3071,00 ± 65,53 2985,00 ± 61,16 > 1,000


| 166

75 lentelė. Jaunesnių (pirma gr.) ir vyresnių (antra gr.) futbolininkų fizinio parengtumo rodikliai metų pradžioje ( xSx ± )

Testai Pirma grupė Antra grupė p1. 10 m bėgimas (s) 1,75 ± 0,03 1,84 ± 0,04 > 0,1002. 30 m bėgimas (s) 4,23 ± 0,05 4,33 ± 0,05 > 1,0003. 50 m bėgimas (s) 6,44 ± 0,10 6,67 ± 0,07 > 0,1004. Šuolis iš vietos (m) 2,65 ± 0,29 2,60 ± 0,04 > 1,0005. Penkiašuolis (m) 13,14 ± 0,14 13,30 ± 0,25 > 1,0006. Bėgimas 7 × 50 m (s) 60,67 ± 0,79 64,00 ± 1,02 < 0,0257. Kuperio testas (m) 3116,00 ± 62,83 3071,00 ± 65,53 > 1,000

76 lentelė. Jaunesnių (pirma gr.) ir vyresnių (antra gr.) futbolininkų fizinio parengtumo rodikliai metų pabaigoje ( xSx ± )

Testai Pirma grupė Antra grupė p1. 10 m bėgimas (s) 1,61 ± 0,02 1,67 ± 0,02 0,1002. 30 m bėgimas (s) 4,03 ± 0,09 4,18 ± 0,02 1,0003. 50 m bėgimas (s) 6,44 ± 0,08 6,67 ± 0,05 0,050*

4. Šuolis iš vietos (m) 2,65 ± 0,02 2,60 ± 0,04 1,0005. Penkiašuolis (m) 13,11 ± 0,12 13,21 ± 0,27 1,0006. Bėgimas 7 × 50 m (s) 60,88 ± 0,41 63,72 ± 0,89 0,025*

7. Kuperio testas (m) 3105,00 ± 47,55 2985,00 ± 61,16 1,000

Pažymėtina, kad futbolininkų technikos testų rodikliai varžybų perio‑do pradžioje ir pabaigoje buvo geresni vyresnių žaidėjų nei jaunesnių (iki 20 metų) (57, 58 pav.).

167 |


171

pabaigoje buvo geresni vyresnių žaidėjų nei jaunesnių (iki 20 metų).

0

20

40

60

80

100

1d 1k 2d 2k 3d 3k 4d 4k 5d 5k 6d 6k

I grupė II grupė%

62 pav. Jaunesnių (I) ir vyresnių (II) futbolininkų technikos testų rezultatyvumas (proc.) varžybų

periodo pradžioje

0

20

40

60

80

100

1d 1k 2d 2k 3d 3k 4d 4k 5d 5k 6d 6k

I grupė II grupė%


periodo pabaigoje

1d – 10 m perdavimas dešiniąja koja,

1k – 10 m perdavimas kairiąja koja,





4d – smūgiai į kairę vartų pusę dešiniąja koja,

57 pav. Jaunesnių (I) ir vyresnių (II) futbolininkų technikos testų rezultatyvumas (proc.) varžybų periodo pradžioje

171

pabaigoje buvo geresni vyresnių žaidėjų nei jaunesnių (iki 20 metų).

0

20

40

60

80

100

1d 1k 2d 2k 3d 3k 4d 4k 5d 5k 6d 6k

I grupė II grupė%


periodo pradžioje

0

20

40

60

80

100

1d 1k 2d 2k 3d 3k 4d 4k 5d 5k 6d 6k

I grupė II grupė%


periodo pabaigoje







4d – smūgiai į kairę vartų pusę dešiniąja koja,

58 pav. Jaunesnių (I) ir vyresnių (II) futbolininkų technikos testų rezultatyvumas (proc.) varžybų periodo pabaigoje

1d – 10 m perdavimas dešiniąja koja,1k – 10 m perdavimas kairiąja koja,2d – 30 m perdavimas dešiniąja koja,2k – 30 m perdavimas kairiąja koja,3d – 60 m perdavimas dešiniąja koja,3k – 60 m perdavimas kairiąja koja,

4d – smūgiai į kairę vartų pusę dešiniąja koja,4k – smūgiai į kairę vartų pusę kairiąja koja,5d – smūgiai į vartų vidurį dešiniąja koja,5k – smūgiai į vartų vidurį kairiąja koja,6d – smūgiai į dešinę vartų pusę dešiniąja koja,6k – smūgiai į dešinę vartų pusę kairiąja koja.

| 168

APIbENDRINIMAS

Žmogaus visas gyvenimas yra judėjimas. Žmogaus judėjimas – tai integra‑liai veikianti sistema, apimanti biologinį bei mechaninį judėjimą, kurį valdo centrinė nervų sistema ir aukščiausia psichinės veiklos forma – mąstymas.

Pagrindinė žmogaus judėjimo socialinė priežastis yra jo įvairūs poreikiai, taip pat ir sportinis judėjimas. Sportas vis ryškiau skatina žmonių, kompeten‑cijų ugdymą, vertybinę orientaciją, socialinį aktyvumą, saviraišką, saviugdą.

Pagrindinė sporto praktinė raiškos forma yra judėjimas. Kiekviena sporto šaka pasižymi tik jai būdingais įvairių krypčių judesiais ir veiksmais, kurių veiksmingumą lemia kūno judėjimo momentinis, maksimalusis greitis, pa‑greitis, galingumas bei judesių tikslumas.

Įvairių sporto šakų sportininkų mechaninio judėjimo tikslas yra nugalėti Žemės traukos jėgą ir įgyti erdvės ir laiko pranašumą prieš varžovus (Radžiu‑kynas, 1997). Pagrindinė judėjimo priežastis yra jėga (Latash, Zatsiorskij, 2001).

Įvairių sporto šakų sportininkų judėjimo veiksmingumas priklauso nuo kūno padėties, horizontalaus ir vertikalaus kūno judėjimo greičio, išorinio pasipriešinimo dydžio bei kitų veiksnių, taip pat nuo fizinių krūvių trukmės ir intensyvumo (Mero et al., 1982; Mann, Herman, 1985; Aura, Viitsalo, 1989; Nilsson, Thorstenson, 1990; Bruggemann, Loch, 1992; Canavan et al., 1996; Radžiukynas ir kt., 1997, 2003, 2004, 2006, 2010; Skurvydas, 1999; Latash, Zatsiorskij, 2001; Стеблецов, 2002; Čoh, Mikuž, 2002; Пьянзин, 2004; Fitts et al., 2004; Muckus, 2006; Satkunskienė ir kt., 2005; Žilinskienė, 2008).

Trumpųjų nuotolių bėgimo, šuolio į tolį ir šuolio į aukštį rezultatai informa‑tyviausiai parodo sportininkų (‑ių) judėjimo horizontalia, vertikalia kryptimis gebėjimus. Optimalus šių dviejų kūno judėjimo krypčių ir greičių panaudoji‑mas yra ne tik racionalios technikos požymis, bet ir vienas iš pagrindinių spor‑tinius rezultatus lemiančių veiksnių (Radžiukynas, 1997; Streckis ir kt., 2002; Žilinskienė, 2003; Satkunskienė, Stanislovaitis, 2004; Čoh, Mikuž, 2002, 2004).

Krepšininkų judėjimo aktyvumui žaidimo metu labiausiai įtakos turi žai‑dimo taktika ir taisyklės. Nuo jų priklauso ir individualus fizinis, techninis, taktinis rengimas (Sakalauskas, 1995; Gedvilas, 1999; Karipidis et al., 2001; Butautas, 2002; Čižauskas, 2003; Stonkus, 2003; Balčiūnas ir kt., 2003). Pagrin‑dinės krepšininkų lokomocinio judėjimo formos yra bėgimas ir šuoliai, greiti vienkartiniai ir trumpalaikiai intensyvūs įvairių krypčių judesiai ir veiksmai,

| 169

Apibendrinimas

be kamuolio ir su juo, kurie užtikrina erdvės ir laiko pranašumą žaidimo metu (Karipidis et al., 2001; Stonkus, 2003; Radžiukynas ir kt., 2007, 2010).

Pagrindinė sportinio judėjimo priežastis yra atsispyrimo nuo atramos jėga optimaliai panaudojant energijos šaltinius. Jėgos poveikio į atramą trukmė ir kryptys lemia sporto šakų judesių įvairovę. Pagrindinis sportinio judėji‑mo tikslas yra erdvės ir laiko pranašumas prieš varžovus, kurį lemia kūno judėjimo įvairiomis kryptimis momentinis ir absoliutus greitis, pagreitis, ga‑lingumas. Sportinio judėjimo teorinė analizė atskleidė, kad egzistuoja bendri sportinio judėjimo veiksmingumą lemiantys sąveikos su atrama kinematiniai ir kinetiniai rodikliai.

Egzistuoja sportuoti skatinantys veiksniai: socialiniai, kultūriniai, sporti‑niai interesai, saviraiškos poreikis. Mūsų atskleisti sportuoti skatinantys so‑cialiniai, sportiniai veiksniai, vertybinės orientacijos, kurie daro įtaką jauni‑mo saviraiškai, saviugdai, socialiniam aktyvumui, sportinės individualybės ugdymui. Jau nuo 13 metų vyrauja stiprus saviraiškos saviugdos poreikis, no‑rima tapti savimi labiau pasitikinčiais, įgyti naujų žinių ir sportinių įgūdžių, bendrauti su draugais ir treneriu bei kartu aktyvinti kompetencijų raišką.

Lankyti treniruotes skatina ryškūs sportiniai interesai: noras pasiekti gerų sportinių rezultatų, noras būti sveikam ir stipriam, dalyvauti sporto varžy‑bose, pakliūti į nacionalinę rinktinę, tapti olimpiečiu, užpildyti laisvalaikį turininga veikla. Kita grupė treniruotis skatinančių veiksnių yra: įdomios treniruotės, nuoširdūs ir draugiški santykiai su treneriu, noras turėti daugiau draugų.

Jaunieji sportininkai pažymi, kad sportuojant ugdomas ir gyvenime svarbus atkaklumas, sąžiningumas, ryžtingumas, valingumas, darbštumas, pareigingumas.

Daugiametis lengvaatlečių rengimo procesas turi integraliai susijusius rengimo etapus, kuriuos lemia sportuojančiųjų biologinės ir sportinės bran‑dos ypatumai. Skiriami spontaninės, empirinės specializuotos elitinės atran‑kos etapai. Kiekviename atrankos ir treniruočių etape yra prioritetinės treni‑ruočių kryptys ir jų rezultatyvumą įrodantys pedagoginiai, biomechaniniai, specialiojo treniruotumo testai. Sportinių gebėjimų gerėjimą lemia paveldimi įgymiai ir gabumai. Sportiniai rezultatai atskirais amžiaus tarpsniais auga ne‑tolygiai, nes priklauso nuo amžiaus, lyties, sportinio meistriškumo, patirties, varžybų lygio ir socialinės sportinės motyvacijos. Trumpųjų nuotolių bėgikų


| 170

ir šuolininkų sparčiausi rezultatų augimo tempai yra 12–16 metų tarpsnyje. Nuo 17 iki 21 metų rezultatų augimas sulėtėja, o 22–30 metų laikotarpiu sta‑bilizuojasi. Visuose atrankos etapuose svarbiausi yra sąveikos su atrama ki‑nematiniai ir kinetiniai rodikliai, kurie ženkliausiai lemia trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų sportinius rezultatus.

Įvairaus meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų rezultatus labiausiai lemia absoliutaus horizontalaus ir vertikalaus bei momentinio kūno judėjimo greičio ir galingumo rodikliai bei judesių technika. Šie rodikliai turi tiesioginį ryšį su sportiniais rezultatais.

Trumpųjų nuotolių bėgikų (‑ių) šuolininkų (‑ių) specialusis parengtumas kinta tada, kai gerėja įvairių vertikalių šuolių aukštyn atsispyrus abiem, deši‑niąja ir kairiąja kojomis atsispyrimo trukmės, jėgos, kūno judėjimo greičio, santykinio galingumo, raumenų reaktyvumo ir pašokimo aukščio rodikliai.

Trumpųjų nuotolių bėgikų (‑ių) ir šuolininkų (‑ių) į tolį sportiniai rezulta‑tai reikšmingiau koreliuoja su horizontalių šuolių kinematiniais ir kinetiniais rodikliais nei su vienkartinių vertikalių šuolių tais pačiais rodikliais.

Pažymėtina, kad dėl genetiškai nulemtų organizmo vystymosi ypatumų 15–17 metų tarpsnio merginų lengvaatlečių sportinių rezultatų kaita yra lė‑tesnė nei 12–14 metų.

Intensyvūs iki 60 s trukmės vertikalūs šuoliai viena koja yra optimalusis fi‑zinis krūvis, rodantis kinematinių (atsispyrimo trukmės, kūno judėjimo grei‑čio, pašokimo aukščio) ir kinetinių (atsispyrimo jėgos, santykinio galingumo, raumenų reaktyvumo) rodiklių kaitos ir raumenų nuovargio ypatumus. Atsi‑spyrimo trukmės ir kūno judėjimo greičio rodikliai iki 15 s dar mažai pakinta (p > 0,05). Vėliau šių rodiklių kaita ženklesnė ir rodo judėjimo gebėjimų lygį.

Šiuolaikiniam perspektyviam įvairaus sportinio meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikų (‑ių) ir šuolininkų (‑ių) treniruočių ir varžybų valdymo kryp‑tis yra formalūs, koreliaciniai, dinaminiai, statistiniai modeliai.

Treniruočių programos, kurių turinį sudaro tikslingi fiziniai krūviai, di‑dinantys vertikalų ir horizontalų kūno judėjimo greitį, santykinį galingumą, optimaliai suderinus juos mikro‑, mezo‑, makrocikluose, gerina visų amžiaus tarpsnių skirtingos lyties ir meistriškumo trumpųjų nuotolių bėgikų (‑ių) ir šuolininkų (‑ių) specialųjį treniruotumą ir sporto rezultatus. Trumpųjų nuo‑tolių bėgikai (‑ės), šuolininkai (‑ės) į tolį ir į aukštį, judėdami horizontalia ir vertikalia kryptimi, geba sėkmingiausiai įveikti Žemės traukos jėgą ir įgyti

171 |

didžiausią erdvės ir laiko pranašumą. Lengvosios atletikos sportininkų (‑ių) tirtų judėjimo rodiklių kaita skirtingais amžiaus tarpsniais gali padėti pažinti ir valdyti sporto žaidimų žaidėjų judėjimą ir įvertinti objektyviau treniruočių ir žaidimo veiklos veiksmingumą bei atskleisti individualius gebėjimus.

Statistiškai įvertinus paaiškėjo, kad įvairaus amžiaus, lyties, meistrišku‑mo žaidėjų sportinio judėjimo veiksmingumą galima pažinti ir įvertinti pagal biometrinius, kūno judėjimo įvairiomis kryptimis kinematinius ir kinetinius rodiklius. Tai:

• ūgis, ūgis pasistiebus, pasiekimo aukštis pasistiebus, pasiekimo aukštis pašokus.

• Vertikalus įvairių šuolių aukštis be kamuolio ir su kamuoliu, iš statinės padėties, po garsinio signalo.

• Vertikalus kūno judėjimo greitis, atsispyrimo trukmė, galingumas, raumenų reaktyvumas atsispyrus abiem ir viena kojomis.

• Horizontalus kūno judėjimo greitis, pagreitis, įvairių krypčių šuolių ilgis.

• Horizontalus kūno judėjimo greičio bei įvairių krypčių šuolių kinema‑tinių ir kinetinių rodiklių ryšys su žaidimo veiklos rezultatyvumu.

Įvertinus rodiklius įrodyta, kad aukštesni žaidėjai pasiekia aukščiau, ta‑čiau pašoka aukštyn mažiau. Ne visada aukštesni žaidėjai turi pranašumą prieš šoklesnius žemesnius žaidėjus.

15–16 metų Lietuvos rinktinės krepšininkų ūgis turi statistiškai reikšmin‑gą ryšį su dauguma horizontalios krypties bėgimo greičio ir šuolių rodiklių. Kuo aukštesni krepšininkai, tuo jų judėjimo įvairiomis kryptimis gebėjimai yra prastesni. Mažėjant bėgimo greičiui, mažėja ir sąveikos su atrama kine‑matiniai ir kinetiniai rodikliai bei metimų į krepšį tikslumas.

Krepšininkai geresnių rezultatų, atsižvelgiant į kinematinius ir kinetinius rodiklius atliekant įvairius vertikalius šuolius, pasiekia atsispirdami abiem kojomis nei šuoliuodami viena koja.

Geriausi rezultatai, atliekant įvairios krypties horizontalius šuolius, pasie‑kiami šokant pirmyn, 45° pirmyn dešinėn, kairėn atsispirdami abiem arba viena kojomis, palyginti su tokiais pat šuoliais atgal. Žaidėjų vyrų vertikalus kūno judėjimo greitis atliekant vienkartinius šuolius neženkliai didesnis be garsinio signalo negu su signalu. Krepšininkai su kamuoliu pašoka žemiau, palyginti su šuoliu aukštyn be kamuolio.

Apibendrinimas

| 172


Ženkliausiai nuo 12 iki 21 metų gerėja krepšininkų atsispyrimo jėgos, vertikalaus kūno judėjimo greičio, šuolio aukščio rodikliai, kurie iš esmės ir nulemia judėjimo gebėjimų kaitą. Įvairaus amžiaus ir meistriškumo krepši‑ninkų kūno judėjimą įvairiomis kryptimis be kamuolio ir su juo padeda to‑bulinti įvairios krypties šuoliai bei greitas bėgimas. Greito bėgimo ir įvairių šuolių rodikliai įvairiai koreliuoja ir su metimų į krepšį tikslumo rodikliais. Įvairaus meistriškumo, skirtingo amžiaus žaidėjų ir lengvaatlečių kojų rau‑menų nuovargio ypatumus atskleidžia intensyvūs, 60 s trukmės, vertikalūs šuoliai. Jau nuo 30 s mažėja atsispyrimo jėga, kūno judėjimas, judesių greitis ir šuolio aukštis.

Krepšinio treniruočių ir kūno kultūros pamokų turinio integrali sąvei‑ka per vienus mokslo metus pozityviai veikia 12–14 ir 15–16 metų mokinių krepšininkų judėjimo gebėjimus bei žaidimo veiklą ir, manome, kad sudaro platesnes galimybes asmenybės socialinei ir sportinei saviraiškai.

Studentų ir studenčių studijų ir treniruočių programų integrali sąveika per vienus mokslo metus pagerina sportinius įgūdžius, judėjimo gebėjimus ir, manome, gali padėti geriau pasirengti būsimai profesinei veiklai.

Kryptinga vienų metų futbolininkų treniruočių programa pozityviai geri‑na žaidėjų judėjimo gebėjimus ir žaidimo veiklos rodiklius.

Įvairaus meistriškumo žaidėjų komandų žaidimo veiklos rodikliai turi statistiškai reikšmingus tarpusavio koreliacinius ryšius ir įrodo judėjimo be kamuolio ir su juo integralų ryšį. Pažymėtina, kad stipresnė šių rodiklių kore‑liacija yra aukštesnio meistriškumo žaidėjų.

Monografijoje pateikiamas sportininkų judėjimo sąvokos teorinis apibrė‑žimas patvirtintas mūsų eksperimentiniais tyrimais. Sportininkų judėjimas yra gamtoje egzistuojančių gyvų organizmų judėjimo sudėtinė dalis, kuris gali tobulinti jų socialinę ir biologinę egzistenciją, skatina sportinę reprezen‑tacinę saviraišką. Išskirtinis sportininkų judėjimo požymis yra tas, kad jis kuriamas, tobulinamas ir valdomas mąstymo procesų, o juos įvertinti padeda mūsų tyrimais grįsta kryptinga edukacinė, specialioji sportinė, mechaninė, biologinė metodologija. Ja remiantis galima patikslinti arba papildyti sporto mokslo tyrimo objektą. Pagrindinis sporto mokslo tyrimo objektas yra skir‑tingo amžiaus, lyties, meistriškumo, įvairių sporto šakų sportininko judėjimo įvairovės kūrimas, tobulinimas, vertinimas ir jos poveikio sportininko asme‑nybės ugdymui veiksmingumas.

173 |

IŠVADOS

1. Mūsų pagrįsta teorinė mokslinė judėjimo samprata bei tirti sportinin‑kų judėjimo įvairovės ypatumai leidžia teigti, kad sportinis judėjimas yra sudėtinė integraliai veikiančių mechaninio ir biologinio judėjimų dalis, kurio turinį ir formas lemia įvairių sporto šakų judesiai ir veiks‑mai bei reglamentuotos specialiosios treniruočių programos ir varžybų taisyklės.

2. Pagrindinė sportuojančiųjų mechaninio judėjimo priežastis yra jėga. Dėl jos poveikio pasireiškia momentinis, maksimalusis greitis ir pa‑greitis, galingumas ir treniruočių procesu valdomas judesių tikslumas. Tai yra pagrindiniai įvairių sporto šakų sportininkų (‑ių) rezultatus lemiantys rodikliai, kai judėjimas vyksta sąveikaujant su atrama. Jie suteikia grįžtamąją informaciją apie treniruočių proceso ir varžybinės veiklos veiksmingumą. Tai patvirtina mūsų tyrimų rezultatai, atlikti su įvairaus amžiaus, lyties, meistriškumo lengvaatlečiais ir žaidėjais.

3. Sportuoti skatinantys veiksniai yra socialiniai, kultūriniai, sportiniai interesai, saviraiškos poreikis, vertybinės orientacijos. Lankyti treni‑ruotes skatina ryškūs sportiniai interesai – tai noras siekti gerų sporto rezultatų, noras būti sveikam ir stipriam, dalyvauti sporto varžybose, startuoti nacionalinėje rinktinėje, tapti olimpiečiu, turiningai leisti laisvalaikį.

4. Lengvaatlečių, krepšininkų (‑ių) sportinis judėjimas sąveikaujant su atrama (lokomocinis judėjimas) yra įvairių krypčių. Pagrindinis šių sporto šakų sportininkų (‑ių) įvairių krypčių judėjimo tikslas – įgyti erdvės, laiko ir judesių tikslumo pranašumą prieš varžovus.

5. Nustatyta, kad spontaninės ir empirinės atrankos etapų metu sparčiau‑siai natūraliai gerėja atsispyrimo jėga, trukmė, galingumas, vertikalus ir horizontalus kūno judėjimo greitis. Specializuotos atrankos etapu natūralus šių rodiklių gerėjimas stabilizuojasi ir jų kitimą daugiau le‑mia specialios treniruočių programos. Elitiniu atrankos etapu sporti‑nių rezultatų augimą lemia momentinis kūno judėjimas horizontalia, vertikalia kryptimis, greitis ir galingumas svarbiausiose atsispyrimo nuo atramos fazėse.

| 174

6. Lengvaatlečių trumpųjų nuotolių bėgikų (‑ių) ir šuolininkų (‑ių) pro‑gramos rengiamos pagal sporto treniruočių principus, kurių turinį su‑daro fiziniai krūviai, gerinantys ir tobulinantys sportuojančiųjų mo‑mentinį, absoliutųjį greitį, pagreitį ir galingumą.

7. Nustatyta, kad įvairaus amžiaus, meistriškumo abiejų lyčių lengvaat‑lečių ir žaidėjų raumenų nuovargis, atliekant 60 s trukmės intensyvius vertikalius šuolius, jaučiamas jau nuo 30 s. Reikšmingai mažėja atsis‑pyrimo jėga, kūno judėjimo greitis, šuolio aukštis. Šių rodiklių kitimas parodo treniruočių krūvių poveikį ir veiksmingumą.

8. Tyrimais įrodyta, kad yra įvairaus amžiaus, lyties, meistriškumo žai‑dėjų ir lengvaatlečių judėjimo įvairiomis kryptimis kinematinių ir ki‑netinių rodiklių bei specialių žaidimo testų ir sporto rezultatų įvairaus stiprumo ryšys.

9. Nustatyta, kad įvairaus amžiaus, skirtingos lyties ir meistriškumo leng‑vaatlečių ir žaidėjų sportinio judėjimo veiksmingumą lemia tie patys kinematiniai ir kinetiniai rodikliai: atsispyrimo nuo atramos trukmė ir jėga, kūno judėjimo momentinis absoliutus greitis, pagreitis ir galin‑gumas, kurie užtikrina erdvės ir laiko pranašumą įvairių varžybinės veiklos situacijų metu.

10. Nustatytas statistikai reikšmingas vienkartinio šuolio atsispyrus abiem kojomis aukštyn kinematinių ir kinetinių rodiklių skirtumas, palyginti su tokiais pat rodikliais atsistūmus abiem rankomis. Šių rodiklių san‑tykio kitimas parodo viso kūno judėjimo galimybes tuo atveju, kai rei‑kalingas sinchroniškas kojų ir rankų raumenų darbas.


175 |

LITERATūRA

1. Ambraška S., Radžiukynas D. Lengvaatlečių greičio rodiklių įvertinimas panaudojant

specialios aparatūros kompleksą. Kūno kultūra, 1987, 20, p. 5–10.

2. Arampatzis A., Brüggemann G.‑P., Walsch M. Biomechanical analysis of the jumping

events: Long Jump. In: Biomechanical Research Project. Final Report. Athens, 1997. Ox‑

ford: Meyer & Meyer, pp. 83–113.

3. Armstrong N. New directions in physical education. 1992, p. 50–130.

4. Aura O., Viitasalo J. T. Biomechanical characteristics of jumping. International Journal

of Sports Biomechanics, 1989, 5, p. 89–98.

5. Balčiūnas M., Karčiauskas E. Kompiuterinė krepšinio įvykių registravimo programa. Iš:

Lietuvos mokslas ir pramonė. Kaunas: KTU, 2003. 28 p.

6. Bangsbo J. Fitness Training in Football – a Scientific Approach. Copenhagen: August

Krogh Institute, University of Copenhagen. 1994. 336 p.

7. Bangsbo J. Anaerobic energy yield in soccer – perfomanse of yong players. In: Science

and Football, 1992, p. 24–28.

8. Bangsbo J. Usefulness of blood lactate measurements in soccer. Science and Football,

1990, p. 2–4.

9. Barkauskaitė M. Paaugliai: sociopedagoginė dinamika: [monografija]. Vilnius: VPU,

2001.

10. Baxter‑Jones A. D. G. Does intensive training at young age affect educational attain‑

ment? Journal of Sports Sciences, 1995, 13 (1), p. 83.

11. Bianco E., Lease D., Locatelli E. et al. NSA Round Table‑ Speed in the jumping events.

New Studies in Athletics, 1996, 11 (2–3), p. 9–19.

12. Biomechanical research project. In: Athens Meyer & Meyer Sport. Eds. G.‑P. Brügge‑

mann, D. Koszewski, H. Müller. Oxford: Meyer & Meyer Sport, 1997, p. 82–113.

13. Bitinas B. Ugdymo filosofijos pagrindai. Vilnius, 1996. 202 p.

14. Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius, 1998. 245 p.

15. Bompa O. T. Periodization Training for Sports. Human Kinetics, 1999. 239 p.

16. Bompa O. T. Theory and Methodology of Training. Human Kinetics. 1999. 414 p.

17. Bosco C., Komi P. Mechanical characteristics and fiber composition of human leg exten‑

sors muscle. Eur. J. Appl. Physiol., 1979, Vol. 41, p. 275–284.

18. Bosco C., Viitasaalo J. T., Komi P. V., Luchtanen P. Combined effect of elastic energy

and mioelectrical potentiation during stretch‑schortening cycle exersice. Acta Physiol.

Scand., 1982, 114, p. 557–565.


| 176

19. Bruggemann G.‑P., Loch M. The High Jump. New studies in Athletics, 1992, 4, p. 67–72.

20. Blauzdys V., Bagdonienė L. Mokinių teigiamo požiūrio į kūno kultūrą kaip mokymosi

dalyką ugdymas, didinant jo prasmingumą. Vilnius, 2007, p. 141–157.

21. Buceta J. M., Killik L. Coaching 15–18 year old players. Basketball for Young Player. Ma‑

drid: FIBA, 2000.

22. Butautas R. Vienlaikio treniruotės metodo taikymo veiksmingumas jaunųjų krepšinin‑

kų techniniam parengtumui. Sporto mokslas, 2001, 1, p. 79–82.

23. Butautas R. Vienlaikio poveikio metodo veiksmingumas rengiant jaunuosius krepšinin-

kus: daktaro disertacija. Kaunas, 2002.

24. Cage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alna litera, 1994. 623 p.

25. Canavan P. K., Garett G. E., Armstrong L. E. Kinematic and Kinetic Relationships be‑

tween an Olympic Style Lift and the Vertical Jump. Journal of Strength and Conditioning

Research, 1996, 10, p. 127–130.

26. Chandler T., Golberg A. Building character throught sports: Myth or possibility. Coun-

seling and Values, 1990, 34 (3), p. 169–177.

27. Cronin J. B., McNair P. J., Marshall R. N. Velocity specificity, combination training and

sport specific tasks. Journal of Science and Medicine in Sport, 2001, 4, p. 168–178.

28. Cronin J., Hansen K., Kawamori N., Mcair P. Effects of weighted vests and sled towing

on sprint kinematics. Sports Biomechanics, 2008, 7 (2), p. 160–172.

29. Čiužas A., Ratkevičienė V. Vertybinių jaunimo orientacijų tyrimai Lietuvoje. Sociologi-

ja: praeitis ir dabartis: mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: Techno‑

logija, 2000, p. 19–25.

30. Čižauskas A. Didelio meistriškumo moterų krepšinio komandų kai kurie žaidimo para‑

metrai. Sporto mokslas, 1996, p. 26–30.

31. Čižauskas A. Didelio meistriškumo vyrų krepšinio komandų žaidimo tyrimai. Sporto

mokslas, 2003, 1 (31), p. 74–78.

32. Čoh M., Mikuž B. Biomechanical model of the long jump. Application of biomechanics

in track and field. Ljubljana: Faculty of sport, Institute of Kinesiology, 2002, p. 109–122.

33. Daniševičius J., Gonestas E. Matavimai ir testų teorija. Kaunas: LKKA, 2001. 342 p.

34. Dapena J. A. Mechanics of Rotation in the Fosbury Flop. Med. Sci. Sports Exerc., 1980,

1 (12), p. 45–53.

35. Dick F. W. Sports Training Principles. A&C Black. 1997. 309 p.

36. Golberg A. D., Chandler T. Sports counseling: Enhancing the development of the high

school student athlete. Journal of Counseling and Development, 1995, 74 (1), p. 39–45.

177 |

Literatūra

37. Enoka R. M. Neuromechanical basis of Kinesiology. Champaign, Il: Human Kinetics.

1994.

38. Fitts R. H. Cellular mechanisms of muscle fatigue. Physiol. Rev., 1994, 7 (1), p. 49–95.

39. Fitts R. H., McDonald K. S., Schluter J. M. The determinats of skeletal force and po‑

wer: their adaptability with changes in activity pattern. Biomechanics, 1991, 24, l (1),

p. 111–122.

40. Frederick E. C., Hagy J. L. Factors affecting peak vertical ground reaction forces in run‑

nig. J. Sport Biomech, 1986, 2, p. 41–49.

41. Gailiūnienė A., Kontvainas V. Vaikų, paauglių ir jaunuolių organizmo ypatumai. Kau‑

nas, 1994, p. 4–21.

42. Gedvilas V. Amžiaus ir sportinio rengimo poveikis krepšininkų raumenų nuovargiui ir

šoklumui: daktaro disertacija. Kaunas: LKKA. 1999.

43. Gibson S., Fosters T. The path to excellence. Olympic Coach, 2002. 12, p. 6–7.

44. Goleman D. Emocinis intelektas (vertimas ir anglų kalbos). Vilnius: Presvika, 2001,

p. 25–37.

45. Hay J. G., Miller J. A. Techniques used in the transition from approach to take‑off in the

long jump. International journal of sport biomechanics, 1985, 1, p. 174–184.

46. Hay J. G., Miller J., Canterna R. The techniques of elite male long jumpers. Journal of

Biomechanics, 1986, 19, p. 855–866.

47. Hay J. G., Nohara H. Techniques used by elite long jumpers in preparation for take‑off.

Journal of Biomechanics, 1990, 23, p. 229–239.

48. Hay J. G. The Biomechanics of Sports Technigues. USA: Practice‑Hall. 1994, p. 211–234.

49. Hakkinen K. Neuromuscular adaptation during strength training, aging, detraining

and immobilization. Critical Rev. in Physical and Rehabil. Med., 1994, 6 (3), p. 161–198.

50. Hirata T., Matsuo A., Yasaka et al. Effeckt of Take‑off Velocity on long Jump Performan‑

ce. 10th International Congress of Biomechanics, 1995. 108 p.

51. Hohmann A., Brack R. Theoretische aspekte der Leistungdiagnostik im Sportspiel. Leis‑

tungsport, 1983, 1, p. 5–10.

52. Humphrey S., Nordquist D. High Jump. USA Track & Field coaching manual. USA Track

& Field. Champain; Human Kinetics, 2000. p. 173–197.

53. Ivinski J. Tinklininkų ir šuolininkų greitumo ugdymo metodika: disertacija. Vilnius:

VPU, 2001.

54. Janssen J. P., Mechling H. Wegner Informationsvererarbeiting und Handlugskontrolle im

Sportspiel, 1991. 251 p.


| 178

55. Jaščaninas J., Skurvydas A., Stasiulis A. Jaunųjų sportininkų motorikos įvertinimo gali‑

mybės. Iš: Jaunųjų sportininkų rengimo tobulinimas, 1989, p. 18–23.

56. Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas: KTU, 1996, p. 49–54.

57. Jucevičienė P., Baublienė R. Sisteminis požiūris į žmogaus vystymąsi. Socialiniai moks-

lai. Edukologija, 1998, 2 (15), p. 18–22.

58. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: KTU, 1997. 207 p.

59. Karipidis A., Fotinakis P., Taxildaris K., Fatouros J. Factors characterizing a successful

performence in basketball. Journal of Human Movement Studies, 2001, 41, p. 385–397.

60. Karoblis P., Raslanas A., Steponavičius K. Didelio meistriškumo sportininkų rengimas.

Vilnius, 2002. 183 p.

61. Karoblis P. Sporto rengimo teorija ir didaktika. Vilnius: Inforastas, 2005. 520 p.

62. Katinas M., Vilkas A. Judesių koordinacijos lavinimo paauglystės periodu problema. Iš:

Moksleivių ir studentų fizinio ugdymo problemos. Vilnius, 1993, p. 38–40.

63. Kemerytė E. 14–15 metų merginų krepšininkių greičio ir jėgos rodiklių dinamika metų

bėgyje: diplominis darbas: [rankraštis], 2005. 78 p.

64. Kepežėnas A., Radžiukynas D. Jaunųjų sportininkų širdies bei skeleto raumenų veiklos

rodiklių ir sportinių rezultatų tarpusavio ryšiai. Iš: Moksleivių ir studentų fizinio ugdy-

mo problemos. Vilnius, 1993, p. 50–55.

65. Kirjonen J. Personal values and motivation for exercise. In: Proceedings of the World

congress on sport for all, 3–7 June, 1990, p. 413–421.

66. Koh T. J., Hay J. G. Landing leg motion and performance in the horizontal jumps I: the

long jump. International Journal of Sport Biomechanics, 1990, 6, p. 343–360.

67. Komi P. V., Gollhofer A. Fatigue during streth – shortining cycle exercise. In: Muscle and

nerve. 1987, p. 21–27

68. Komi P. V. Strech‑shortening cycle. In: Stregth and power in sports. Ed. P. V. Komi. Bla‑

cwell: Oxford. 1992, p. 169–179.

69. Latash M. L., Zatsiorskij V. M. Classics in Movement Science. 2001. 450 p.

70. Lees A., Fowler N., Derby D. A biomechanical analysis of the last stride, touch‑down

and take‑off characteristics of the women’s long jump. Journal of Sports Sciences, 1993,

11, p. 303–314.

71. Lees A., Graham‑Smith P., Fowler N. A biomechanical analysis of the last stride, touch‑

down, and take‑off characteristics of the men’s long jump. Journal of Applied Biome-

chanics, 1994, 10, p. 61–78.

179 |

Literatūra

72. Lees A., Rojas J., Cepero M., Soto V., Gutierrez M. How the free limbs are used by elite

high jumpers in generating vertical velocity, 2000. In: Research Databases [interakty‑

vus]. Prieiga per internetą: <http://search.ebscohost.com/>.

73. Linthorne N. Optimum Angles of Projection in the Throws and Jumps. Modern Athlete

and Coach, 2000, 38, p. 4.

74. Lynch G. S., McKenna M. J., Williams D. A. Sprint – training effects on some contractile

properties of single skinned human muscle. Acta Physiol. Scand., 1994, 152, p. 295–306.

75. Maksvytis K., Stonkus S. Didelio meistriškumo vyrų krepšinio komandų puolimo

struktūra. Sporto mokslas, 2001, 1 (23), p. 46–50.

76. Malinauskas R. Didelio meistriškumo dvikovos sporto šakų sportininkų ir jų rezervo

motyvacijos ypatumai. Sporto mokslas, 2003, 1(31), p. 19–23.

77. Malinauskas R. Sporto pedagogų ir sportininkų socialinio psichologinio rengimo ypatu-

mai: monografija. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2006.

78. Mann R., Herman J. Kinematic analysis of olimpic sprint perfomense: men’s 200 meters.

Int J. Sport Biomech. 1985, 1, p. 151–162.

79. Meckel Y., Atterbom H., Grodjynovsky A., Ben‑Sira D., Rostein A. Physiological charac‑

teristics of female 100 metre sprinters of different performance levels. J. Sports Med. Phys.

Fitness, 1995, 35 (3), p. 169–175. Prieiga per internetą: <http://www.ncbi.nlm.nih.gov>.

80. Meginnis P. Biomechanics of Sport and Exercise. Human Kinetics, 1999.

81. Mero A., Komi P. V. Effects of supramaximal velocity on biomechanical variables in

sprinting. J. Sport Biomech. 1985, 1, p. 240–252.

82. Milanovič D., Heimer S., Jukič J. Training load programming in sport. 7 Annual Con-

gress of the European College of Sport Science. Proceeding. Athens 24–26 July. 2002. 223 p.

83. Milašius K. Ištvermę lavinančių sportininkų organizmo adaptacija prie fizinių krūvių:

monografija. Vilnius: VPU. 1997, p. 8–52.

84. Miškinis K. Trenerio etika. Kaunas, 1998, p. 7–21.

85. Miškinis K. Sporto pedagogikos pagrindai. Kaunas, 2002. 472 p.

86. Muckus K., Daniševičius J., Kriščiukaitis A. Kompiuterizuota dinamografinė sistema

sudėtingajai psichomotorinei reakcijai tirti. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 1999,

1 (30), p. 51–56.

87. Muckus K. Biomechanikos pagrindai. 2006. 303 p.

88. Munro C. F., Miller D. I., Fuglevand A. J. Ground reaction forces in running: a reexami‑

nation. J. Biomech. 1987, 20, p. 147–155.

89. Nilsson J., Thorstenson A. Ground reaction forces at different speeds of human walking

and running. Acta Phisiol. Scand., 1990, 136, p. 217–227.


| 180

90. Nixdorf E., Brüggemann G.‑P. Biomechanical analysis of the long jump. In: Scientific

research project at the games of the XXIVth Olympiad – Seoul 1988. Final report. Eds. G.‑

P. Brüggemann, B. Glad. 1990, p. 263–301.

91. Nixdorf E., Brüggemann G.‑P. Take‑off preparation techniques of elite male and female

long jumpers. In: Techniques in Athletics: The first international conference. Eds. G.‑P.

Brüggemann, J. H. Rühl. Köln, 1990.

92. Parry J. The moral and cultural dimension of olympism and their educational application.

International Olympic Academy (proceedings), 1994, p. 181–195.

93. Poteliūnienė S. Studenčių, būsimųjų mokytojų, fizinės saviugdos edukacinis skatinimas:

disertacija. Vilnius: VPU, 2000.

94. Pukelis S. Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. Kaunas, 1998. 536 p.

95. Radžiukynas D. Šuolininkų treniruočių krūvių dinamika metiniame cikle. Vilnius, 1986.

73 p.

96. Radžiukynas D., Burokas E. Greitumo ugdymo pedagoginiai pagrindai. Vilnius, 1990.

65 p.

97. Radžiukynas D., Kepežėnas A., Radžiukynas D. D. Lokomotorinių sportinių judesių pa‑

žinimas ir jų efektyvumo vertinimas. Iš: Įvairaus amžiaus gyventojų fizinio aktyvumo,

fizinio ugdymo ir sveikatos problemos, 1993, p. 100–104.

98. Radžiukynas D. Raumenų nuovargis atliekant trumpalaikius intensyvius fizinius krū‑

vius. Iš: Moksleivių ir studentų fizinio ugdymo problemos. Vilnius, 1993, p. 94–97.

99. Radžiukynas D. Kultūros ir kūno kultūros sąveika. Iš: Įvairaus amžiaus gyventojų fizinio

aktyvumo, fizinio ugdymo ir sveikatos problemos. 1994, p. 95–99.

100. Radžiukynas D., Radžiukynas D. D. Trumpalaikių intensyvių fizinių krūvių įtaka me‑

džiagų apykaitai. Iš: Aktualūs medžiagų apykaitos klausimai: šeštoji mokslinė konferen‑

cija. Vilnius, 1994, p. 158–159.

101. Radžiukynas D. Sportininkų atranka pagal skeleto raumenų nuovargio požymius. Kūno

kultūra, 1994, 26, p. 37–42.

102. Radžiukynas D. D., Šatas A., Radžiukynas D. Krepšininkių greitumo‑jėgos rodikliai

ir jų kitimas esant trumpalaikiams intensyviems fiziniams krūviams. Iš: Įvairaus am-

žiaus gyventojų fizinio aktyvumo, fizinio ugdymo ir sveikatos problemos. Vilnius, 1994,

p. 90–95.

103. Radžiukynas D. D. Trumpųjų nuotolių bėgikų ir šuolininkų testavimo rodiklių kore‑

liacinių ryšių kitimas priklausomai nuo fizinių krūvių trukmės ir intensyvumo. Kūno

kultūra, 1995, 28, p. 99–104.

181 |

Literatūra

104. Radžiukynas D. Lietuvos karo akademijos kariūnų fizinio parengimo kitimas pirmais

studijų metais. Iš: Edukologija, kalbotyra, literatūra. Vilnius: VPU, 1997, p. 176–179.

105. Radžiukynas D., Laugalys J. Lietuvos karo akademijos I kurso kariūnų fizinis parengi‑

mas. Sporto mokslas, 1997, 3, p. 36–39.

106. Radžiukynas D. Trumpųjų nuotolių bėgimo ir šuolių treniruočių teorija ir didaktika. Vil‑

nius, VPU, 1997. 175 p.

107. Radžiukynas D. Šuolio į tolį rezultatų ir įsibėgėjimo momentinio greičio ryšys. Sporto

mokslas, 1998, 2, p. 44–48.

108. Radžiukynas D., Tubelis L. Kūno kultūros pamokų ir krepšinio pratybų sąveikos efekty‑

vumas ugdant 12–14 metų moksleivius. Sporto mokslas, 1999, 2. p. 31–37. ISSN 1392‑1401.

109. Radžiukynas D., Urmulevičiūtė R. Šuolininkų į aukštį rengimo kontrolė, teorija ir prak‑

tika. Sporto mokslas, 1999, 4, p. 41–47. ISSN 1392‑1401.

110. Radžiukynas, D., Smalinskaitė I. 15–16 metų šuolininkių fizinio pajėgumo kitimas per

makrociklą. Sporto mokslas, 1999, 3, p. 23–27.

111. Radžiukynas D., Kemerytė‑Riaubienė E. Kūno kultūros specialybės studenčių adaptaci‑

ja prie studijų pirmais metais Vilniaus pedagoginiame universitete. Iš: Švietimo reforma

ir mokytojų rengimas: VI tarptautinė mokslinė konferencija: mokslo darbai. II d. Vil‑

nius, 1999, p. 120–126.

112. Radžiukynas D., Kepežėnas A., Baškienė V., Kaminskas A., Radžiukynas D. D. Didelio

meistriškumo krepšininkų organizmo adaptacijos specialiems fiziniams krūviams ypa‑

tumai. Iš: Aktualūs medžiagų apykaitos klausimai: šeštoji mokslinė konferencija. Vil‑

nius, 1999, p. 467–470.

113. Radžiukynas D., Pocius A., Radžiukynas D. VPU kūno kultūros specialybės studentų

fizinio ugdymo ypatumai. Sporto mokslas, 2000, 3 (21), p. 51–56. ISSN 1392‑1401.

114. Radžiukynas D., Jančiauskas V. Futbolininkų fizinio parengtumo ir varžybinės veiklos

efektyvumo analizė. Sporto mokslas, 2003, 3 (33), p. 31–36. ISSN 1392‑1401.

115. Radžiukynas D., Streckis V., Radžiukynas D. Didelio meistriškumo šuolininkų į tolį

sportinių rezultatų ir specialių greitumo, jėgos ir greitumo testų rezultatų kaita. Sporto

mokslas, 2003, 2 (32), p. 37–43. ISSN 1392‑1401.

116. Radžiukynas D., Endrijaitis R. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos pirmo

kurso kariūnų fizinio rengimo ypatumai. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 2003, 5 (50),

p. 8–14. ISSN 1392‑5644.

117. Radžiukynas D., Šatas A. Lietuvos kurčiųjų krepšininkų rinktinės fizinis parengtumas

ir varžybinė veikla. Sporto mokslas, 2003, 3 (33), p. 46–50. ISSN 1392‑1401.


| 182

118. Radžiukynas D., Šatas A., Kildišius M. Krepšinio pratybų ir kūno kultūros programų

sąveika rengiant jaunuosius krepšininkus. Sporto mokslas, 2004, 4 (38), p. 26–30. ISSN

1392‑1401.

119. Radžiukynas D., Kemerytė‑Riaubienė E., Aukštuolytė R. Pedagoginiai krepšininkių

rengimo ypatumai studijų Vilniaus pedagoginiame universitete sąlygomis. Sporto

mokslas, 2004, 2 (36), p. 58–62. ISSN 1392‑1401.

120. Radžiukynas D., Radžiukynas D. D., Žilinskienė N. Lengvaatlečių trumpųjų nuotolių

bėgikų ir šuolininkų specialus fizinis parengtumas. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas,

2004, 3 (53), p. 29–37.

121. Radžiukynas D. Jaunųjų lengvaatlečių atranka ir rengimas. Vilnius: VPU, 2005. 90 p.

122. Radžiukynas D., Žilinskienė N. Didelio meistriškumo Lietuvos šuolininkių į aukš‑

tį sportinio rengimo didaktinės kryptys. Sporto mokslas, 2006, 1 (43), p. 68–74. ISSN

1392‑1401.

123. Radžiukynas D., Sakalys V., Godliauskas M. Privalomosios karo tarnybos karių fizinio

ugdymo ypatumai. Sporto mokslas, 2006, 2 (44), p. 61–68. ISSN 1392‑1401.

124. Radžiukynas D., Radžiukynas D. D., Žilinskienė N. Šuolininkių rengimo modeliavimas.

Sporto mokslas, 2006, 3 (45), p. 21–28. ISSN 1392‑1401.

125. Radžiukynas D., Čižauskas A., Kemerytė‑Riaubienė E. Krepšininkių fizinio rengimo te‑

orija ir praktinės technologijos. Sporto mokslas, 2007, 4, p. 54–59. ISSN 1392‑1401.

126. Radžiukynas D. D., Čižauskas A., Kemerytė‑Riaubienė E., Radžiukynas D. Geriausių

Lietuvos (LKL) ir Europos krepšininkų pagrindinių žaidimo rodiklių lyginamoji anali‑

zė. Sporto mokslas, 2008, 1 (51), p. 35–41. ISSN 1392‑1401.

127. Radžiukynas D., Meidus L. Rankininkių žaidiminės veiklos efektyvumas. Sporto moks-

las. 2008, 2 (52), p. 22–27. ISSN 1392‑1401.

128. Radžiukynas D., Žilinskienė N. Jaunųjų šuolininkių atranka. Sporto mokslas, 2008,

3 (53), p. 45–52. ISSN 1392‑1401.

129. Radžiukynas D., Žilinskienė R., Četkauskas A. 19–22 metų trumpųjų nuotolių bėgikų

fizinio išsivystymo ir specialaus fizinio parengtumo kaita. Sporto mokslas, 2010, 1 (59),

p. 57–62. ISSN 1392‑1401.

130. Radžiukynas D. D., Kemerytė‑Riaubienė E., Radžiukynas D., Čižauskas A. Krepšininkų

motoriniai gebėjimai atliekant įvairios krypties šuolius. Sporto mokslas, 2010, 3 (61),

p. 23–28. ISSN 1392‑1401.

131. Radžiukynas D., Gražulis D. Asmeninės kompetencijos raiška jaunųjų futbolininkų

rengimo vyksme. Sporto mokslas, 2011, 3 (61), p. 16–22. ISSN 1392‑1401.

183 |

Literatūra

132. Radžiukynas D., Žilinskienė R. Geriausių pasaulio šuolininkių į aukštį rezultatų kaitos

bendri dėsningumai ir individualūs ypatumai. Sporto mokslas, 2011, 3 (61), p. 64–71.

ISSN 1392‑1401.

133. Radžiukynas D., Žilinskienė R. Krepšininkų judėjimo vertikalia kryptimi ypatumai.

Sporto mokslas, 2012, 1 (67), p. 27–33. ISSN 1392‑1401.

134. Rajeckas V. Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas. Pedagogika, 1993, t. 29. p. 3–26.

135. Rajeckas V. Ugdomasis mokymas. Pedagogika, 1994, t. 30, p. 59–81.

136. Raslanas A., Skernevičius J. Sportininkų testavimas. Vilnius: LTOK, 1998. 136 p.

137. Sampaio J., Janeira M. Statistical analyses of basketball team performance: Understan‑

ding team’s wins and losess according to a different index of ball possesions. Internacio-

nal Journal of Performance Anglysi in Sport, 2003, 3 (1), p. 40–49.

138. Saplinskas J. Griaučių raumenys, molekulės. Judėjimas, 2004, p. 199–255.

139. Saplinskas J. Sprinterių, ilgų nuotolių bėgikų ir netreniruotų asmenų tibialis anterior

raumens morfofunkciniai ypatumai. Sporto mokslas, 1998, 2, p. 37–43. ISSN 1392‑1401.

140. Satkunskienė D., Stanislovaitis A., Radžiukynas D. Lietuvos ir pasaulio šuolininkų į tolį

biomechaninių charakteristikų lyginamoji analizė. Sporto mokslas, 2005, 3 (41), p. 14–

21. ISSN 1392‑1401.

141. Satkunskienė D., Rauktys D. Bėgimo palengvintomis sąlygomis poveikis skirtingo

meistriškumo sportininkių bėgimo technikai. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 2007,

1 (64), p. 36–43.

142. Satkunskienė D., Stanislovaitis, A. Pasaulio ir Lietuvos elito sprinterių bėgimo žingsnio

kinematinių charakteristikų palyginamoji analizė. Sporto mokslas, 2004, 1 (35), p. 6–13.

ISSN 1392‑1401.

143. Seyfarth A., Friedrichs A., Wank V., Blickhan R. Dynamics of the Long Jump. Journal of

Biomechanics, 1999, 32 (12), p. 1259–1267.

144. Skernevičius J. Sporto treniruotės fiziologija. Vilnius, 1997. 85 p.

145. Skernevičius J., Raslanas A., Dadelienė R. Sporto mokslo tyrimų metodologija. Vilnius,

2004. 220 p.

146. Skučas K., Stonkus S. Įvairių amplua vežimėlių krepšinio žaidėjų žaidimo rodikliai.

Sporto mokslas, 2002, Nr. 1 (27), p. 69–72.

147. Skurvydas A. Žmogaus griaučių raumenų greitosios ir lėtosios adaptacijos savybės atlie-

kant fizinius pratimus: habilitacinis darbas. Kaunas, 1999. 108 p.

148. Skurvydas A., Jaščaninas J., Stanislovaitis A. Jėgos fizinės ypatybės biologinis pagrindi‑

mas. Sporto mokslas, 1997, 4, p. 10–14.


| 184

149. Skurvydas A. Griaučių raumenų veiklos mechanizmų teorinė analizė. Sporto mokslas,

1997, 1, p. 12–16. ISBN 1392‑1401

150. Skurvydas A. Judesių mokslas: raumenys, valdymas, mokymas, reabilitavimas, sveikati-

nimas, treniravimas, metodologija. Kaunas: LKKA, 2010.

151. Skurvydas A. Low frequency fatigue and muscle endurance after performing intermi‑

ttent eccentric exercise and continuous eccentric‑concentric exercise. Ugdymas. Kūno

kultūra. Sportas, 2000, 4 (37), p. 46–50.

152. Skurvydas A., Stanislovaitis A., Mamkus G. Didelio meistriškumo sprinterių raumenų

susitraukimo savybių kitimas kas 30 sek. atliekant tris serijas po 10 šuolių maksimaliu

intensyvumu. Sporto mokslas, 1998, 5 (14), p. 83–85. ISSN 1392‑1401.

153. Sporto terminų žodynas. Sud. S. Stonkus. Kaunas: LKKA, 2002.

154. Spreitzer E. Does parcipation in interscholastic athletics affect adult development? Youth

and society, 1994, 25 (3), p. 368–388.

155. Stanislovaitis A. Specializuotų jėgos, greitumo ir ištvermės treniruočių krūvių poveikis

griaučių raumenų funkcijos adaptaciniams mechanizmams: daktaro disertacija. Kaunas,

1998. 130 p.

156. Stanislovaitis A., Stanislovaitienė J., Kavaliauskienė E., Skurvydas A., Muliarčikas A., Dar‑

gevičiūtė G. Didelio meistriškumo sportininkų bėgimo greičio rezultatų kaitos priklauso‑

mas nuo treniruočių krūvio. Ugdymas. Kūno kutūra. Sportas, 2008, 4 (71), p. 98–103.

157. Stonkus S. Geriausių pasaulio krepšininkų pagrindinių žaidimo rodiklių svarbiausiose

varžybose lyginamoji analizė. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 1998, 1 (29), p. 73–78.

158. Stonkus S., Bogušas V., Jankus V., Zuoza A. Žaidimai. Teorija ir didaktika. Kaunas:

LKKA, 1998. 428 p.

159. Stonkus S. Palyginamoji geriausių krepšininkų metimų į krepšį rodiklių Atlantos ir Si‑

dnėjaus olimpinėse žaidynėse analizė. Sporto mokslas, 2001, 3, p. 10–19. ISSN 1392‑1401.

160. Stonkus S. Teoriniai ir metodiniai krepšininkų rengimo pagrindai. Habil. daktaro diser‑

tacija. 1987.

161. Stonkus S. Krepšinis: istorija, teorija, didaktika. Kaunas: LKKA, 2003.

162. Streckis V., Butkus V., Radžiukynas D., Gorianovas G. Lietuvos lengvosios atletikos

moterų daugiakovės rinktinės sportinių rezultatų kaita Europos taurės varžybose 1999–

2003 m. Sporto mokslas, 2005, 1 (39), p. 48–52. ISSN 1392‑1401.

163. Streckis V., Butkus V., Streckienė V., Gorianovas G. Pabaltijo mačo trišuolininkų įsibėgė‑

jimo poveikis šuolio rezultatui. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 2002, 4 (55), p. 98–101.

164. Šukys S. Sportinė veikla kaip paauglių vertybinių orientacijų, asmenybės savybių ir socia-

linio elgesio formavimosi veiksnys: disertacija. Kaunas: LKKA. 2001.

185 |

Literatūra

165. Šukys S., Kardelis K. Paauglių aktyvios fizinės veiklos ir vertybinių orientacijų sąsaja.

Sporto mokslas, 2001, 4 (26), p. 58–63.

166. Šukys S., Kardelis K. Skirtingo fizinio aktyvumo paauglių vertybinės orientacijos, cha‑

rakterio savybės bei socialinio elgesio ypatumai. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 2000,

4 (37), p. 51–57.

167. Tamošauskas P. Humanistiškai orientuotas studentų fizinis ugdymas. Vilnius, 2000,

p. 50–262.

168. Tidow G. Model technique analysis sheets: The Flop High Jump. New Studies in Athleti-

cs, 1993, 1 (8), p. 31–44.

169. Tilindienė I. Sportinė veikla kaip paauglio santykio su savimi formavimosi sąlyga: dakta‑

ro disertacija. Kaunas: LKKA, 2000.

170. Tilinger P. Využiti nomogramu pro individualni prognozu v skoku vysokem. In: Teor.

Praxe Vysch. 1980, p. 212–220.

171. Tubelis L. Studentų fizinės saviugdos skatinimo sistema ir jos efektyvumas: disertacija.

Vilnius: VPU, 2001.

172. Turman P. D. Coaches and Cohesion: The impact of coaching techniques on team cohe‑

sion in small group sport settijng. Journal of Sport Behaviour, 2003, 1, p. 86–105.

173. Vasiliauskas R. Ugdymas – integralinė kultūros dalis. Pedagogika, 1992, t. 28, p. 3–11.

174. Vilkas A. Jaunųjų sportininkų‑paauglių treniruočių proceso valdymo ypatumai. Iš:

Moksleivių ir studentų fizinio ugdymo problemos. Vilnius, 1993, p. 103–106.

175. Vilkas A., Kepežėnas A., Radžiukynas D. Lietuvos kariuomenės karių, pašauktų 1993 m.

pavasarį, fizinio išsivystymo, fizinio pasirengimo ir organizmo funkcinių galimybių ty‑

rimų duomenys. Iš: Įvairaus amžiaus gyventojų fizinio aktyvumo, fizinio ugdymo ir svei-

katos problemos. Vilnius, 1994, p. 119–123.

176. Westing S. H. Skeletal muscle strenght in man. Stockholm, 1990. 30 p.

177. Widgerowitz C. P., Pieston L., Hicker M., Perring F. Huhter. Sveiki kaulai, raumenys ir

sąnariai. Iš: Judėjimo mechanika (vertimas iš anglų kalbos). 2009, p. 23–33.

178. Witters J., Bohets W., van Coppenolle H. A model of the elastic take‑off energy in the

long jump. Journal of sports sciences, 1992, 10, p. 533–540.

179. Žilinskienė N., Radžiukynas D. Didelio meistriškumo Lietuvos šuolininkių į aukštį ren‑

gimo didaktinės kryptys. Sporto mokslas, 2006, 1 (43), p. 68–74. ISSN 1392‑1401.

180. Žilinskienė N., Tubelis L., Radžiukynas D. Socialiniai, sportiniai veiksniai, skatinantys

treniruotis jaunus lengvaatlečius. Sporto mokslas, 2007, 3 (49), p. 52–60. ISSN 1392‑1401.

181. Žilinskienė N. Moterų šuolio į aukštį rezultatų kitimo daugiametės treniruotės procese

analizė. Sporto mokslas, 2003, 3 (33), p. 36–41.


| 186

182. Žilinskienė N., Radžiukynas D. Didelio meistriškumo šuolininkės į aukštį N. Ž. treni‑

ruotės ypatumai. Sporto mokslas, 2003, 1 (31), p. 32–36.

183. Žilinskienė N. Šuolininkių į aukštį sportinio rengimo skirtingais etapais optimizavimas:

daktaro disertacija. Vilnius: VPU, 2008. 236 p.

184. Бобровник В. И. Рациональный состав основных средств подготовки прыгунов в

высоту (женщин) в годичном тренировочном цикле: автореф. дис. на соискание

канд. пед. наук. Москва, 1987.

185. Бобровник В. И., Козлова Е. К. Методика совершенствования процесса формиро‑

вания специальной подготовленности квалифицированных прыгунов в высоту

на этапе непосредственной подготовке к основным соревнованиям сезона. Наука

в олимпийском спорте, 2000, 2, c. 40–48.

186. Врублевский Е. П. Управление тренировочным процессом женщин в скорост‑

но‑силовых видах легкой атлетики. Теория и практика физической культуры,

2003, 6, c. 2–5.

187. Геращенко Г. А. Экспериментальные способы повышения уровня скоростно-сило-

вых способностей у прыгунов в высоту с разбега 16–18 лет на этапе углубленной

спортивной специализации: Автореферат диссертации кандидата педагогиче‑

ских наук. Смоленск, 2000.

188. Голованов И. М. Особенности многолетней подготовки прыгуний в высоту выс-

шей квалификации: автореф. дис. на соискание канд. пед. наук. Москва, 1992.

189. Кряжев В. Д. и др. Биомеханический анализ техники бега сильнейших спортсме‑

нов мира. Теория и практика физической культуры, 1988, 10, c. 30–32.

190. Кряжев В. Д., Стрижак А. П. и др. Биомеханический анализ прыжка в высоту. Те-

ория и практика физической культуры, 1989, 9, c. 7–8.

191. Матвеев Л. П. Модельно‑целевой подход к построению спортивной подготовки.

Теория и практика физической культуры, 2000, 2, c. 28–37.

192. Мигда Л. Отбор девушек в легкоатлетические прыжки: автореф. дис. на соиска‑

ние канд. пед. наук. Москва: РГАФК, 1997.

193. Платонов В. Н. Cистемa подготовки в олимпийском спорте. Киев, 2004.

194. Пьянзин А. И. Спортивная подготовка легкоатлетов‑прыгунов. Теория и практи-

ка физической культуры, 2004, 3. c. 34‑37.

195. Румянцева М. А. Кинематическая и динамическая структура разбега в прыж-

ках в высоту у женщин и пути её совершенствования: автореф. дис. на соискание

канд. пед. наук. Москва: РГАФК, 1999. 35 c.

187 |

Literatūra

196. Стеблецов Е. А. Аналитическая унификация динамической структуры взаимо‑

действия с опорой при выполнений отталкиваний ударного характера. Теория и

практика физической культуры, 2002, 2, c. 55–61.

197. Стеблецов Е. А. Естественная клаcсификация отталкиваний. Теория и практика

физической культуры, 2003, 11, c. 45–48.

198. Стрижак А. П. Научно-методические основы управления тренировочным процес-

сом высококвалифицированных легкоатлетов и прыгунов: автореф. дис. на соис‑

кание докт. пед. наук. Москва: ВНИИФК, 1992.

199. Шубин М. С. Вариативность кинематической структуры последних шагов разбега

и отталкивания квалифицированных прыгунов в высоту. Теория и практика фи-

зической культуры, 1999, 3, c. 18–19.

| 188

UNDERSTANDING AND cONTROL OF SPORT MOTION

SUMMARY

The monograph deals with underlying ideas of sport motion, providing peculiarities of it by systematic approach disclosed both by different foreign sport scientist and ourselves. The disclosed peculiar features of sport motion are based on the results of our research and new ideas.

The aim of the research was to investigate sport motion features of ath‑letes, practicing track and field athletics and players of different age, gender and mastership level, as well as to disclose the factors, stimulating their en‑gagement into sport training activity.

The whole life of a human being is movement. Movement of a person is an integral system embracing biologic and mechanic motions, controlled by cen‑tral neural system and intellection, which is the highest level of psychic activity.

As a social reason for a human motion are various needs of him, including sport motion among others. Sport plays still increasing role in stimulating people’s social activeness, development of their competences and value orien‑tation, as well as their self‑realization and self‑development.

Motion is the basic form of practical sport expression. Having analyzed the research‑based theoretical scientific concept of motion, as well as hav‑ing systemized peculiarities of motion variety in athletes, participating in our research, we can state that sport movement is a part of integrally acting mechanic and biologic motions and its content and forms are determined by various sports motions and actions, as well as by regulated special training programs and rules of competitions.

The main cause for motion is power. Momentum, absolute speed and ac‑celeration, caused by power, are the main indices influencing the results of the athletes in various sports. The named indices provide feedback information on effectiveness of training process and competitions (Radžiukynas, 1997; Latash et al., 2001). The results, obtained from our performed research of var‑ious age, gender, mastership level track‑and‑field athletics athletes and players confirm this statement.

The aim of mechanic motion of the athletes, practicing different sports, is to overcome gravity and to gain advantage over the opponents. Sport motion pro‑

189 |

ceeds in various directions. Duration and directions of power effect on a certain stable surface condition sports variety. Exceptional feature of this movement is strong and fast take‑off action performed by one or both legs; in our research, this feature was evaluated by kinematic and kinetic indices, with application of tenzodinamometria method, as well as using special, pedagogical tests.

Its was established that results of different sports practicing athletes’ (both of males and females) motion results are dependent on body position, hori‑zontal and vertical body movement speed, on size of external resistance and other factors, as well as on duration of physical loads and their intensity (Mero et al., 1982; Mann, Herman, 1985; Aura et al., 1989; Nilsson, 1990; Skurvydas, 1999; Bruggemann et al., 1992; Canavan et al., 1996; Latash et al., 2001; Hunt‑er et al., 2002; Стеблецов, 2002; Čoh et al., 2002, 2003; Пьянзин, 2004; Fitts, 2004; Satkunskienė et al., 2005; Muckus, 2006; Žilinskienė, 2008; Radžiuky‑nas et al., 1997, 2003, 2004, 2006, 2010).

The results in short distance running, long jump and high jump are the most informative indicators of the athletes’ skills of moving in horizontal and vertical directions. Optimal use of those two body movement directions and speed indicates rational technique of an athlete, and it also appears to be one of the most important factors determining sport results (Radžiukynas, 1997; Streckis et al., 2002; Žilinskienė, 2003; Satkunskienė, Stanislovaitis, 2004; Čoh et al. 2002, 2004).

As for basketball players, the greatest influence on their motion activeness during the game is made by tactics and rules of the game (Sakalauskas, 1995; Jozwiak et al., 1998; Gedvilas, 1999; Karipidis et al., 2001; Butautas, 2002; Čižauskas, 2003; Stonkus, 2003; Balčiūnas et al., 2003). The main forms of basketball players’ motion are running and jumping, fast single and short, intense moves and actions in various directions, with and without a ball, en‑suring them space and time advantage during the play (Karipidis et al., 2001; Stonkus, 2003; Radžiukynas et al., 2007, 2010).

Athlete’s motion is controlled by brain work. Neural system accepts and processes information, regulates and coordinates activity of body parts and systems, controls body motions, performs the functions of memory, learning, language and thinking. The neocortex (thinking brains), the residence of the mind, perceives and relates all the material, provided by sense‑organs, it also has an ability to learn and recollect.

Summary


| 190

Brainstem controls breathing, metabolism processes, stereotypic reactions and motions, but is not responsible for thinking and learning. Duplex cor‑tex cerebri performs planning, perceives senses and controls motions. Corpus amygdaloideum is responsible for emotions and acts as a storage of memory.

Somatic‑motor system controls body motions and posture, more simple motions are controlled by medulla, while the most complex motions are also under control of motor cortex, cerebellum, brainstem, nuclei basales cerebri. Walking motions are created by brain motion generators, controlled by brain‑stem and changed by sensor feedback.

Cerebellum performs three motor functions, plans and initiates motion, coordinates it, supports posture and balance. Those functions are performed altogether with nuclei basales cerebri and nuclei trunci cerebri, which send directions to medulla motoneurons upon the received signal.

Ammon’s horn is able to evaluate the signals of accepted senses, experience of each of them and its relation with neocortex; it acts as a basis for emotional intellect.

Sport motion occurs in relation of rational and emotional mind. Rational mind creates all sport motion programs, perfects their content and adapts to the conditions of competitions. It is a result of pedagogical self‑development process, during which we think, create, contemplate, accept optimal decisions and act. Emotional mind is an impulsive, powerful, sometimes slightly illog‑ical system of knowing and acting, which manifests itself prior to rational mind analysis of received information. Sport motion deals with action of all body parts, muscles, tendons and chords. Regarding certain sport motion peculiarities, physical load to different muscle groups is different. The great‑est load in relation with stable surface usually is experienced by leg muscle groups, which ensure body movement in various directions. Neural signals from the brains stipulate and synchronize muscles, which in turn create me‑chanic energy and make bones move, as well as body parts turn around joints, or move the whole body in various directions. Those signals go to the muscles via medulla and neural cells, which are connected to each muscle fiber.

Sport motion improves motor units synchronization and range of their amplitude. Shift in motion speed eccentric and concentric muscle phases de‑velops muscle elasticity, widens amplitude of motion, improves technique, increases body movement speed and acceleration in desirable phases of an

191 |

athlete. Shift between muscle spindle tension speed and amplitude improves the usage of cumulative elastic and mioelectric energy.

Motion of persons doing sports occurs using two types of mechanic ener‑gy: potential and kinetic.

Sport motion process possesses the expression of sportive, pedagogical, educational, psychological and health education (self‑education), which also means purposeful development of athletes’ competences.

Involvement into sporting activity is stimulated by various factors – social, cultural, sport related interests, as well as a need for self‑expression. Social and sport related factors, investigated in the monograph, make influence on youth self‑realization, self‑development, their social activeness and develop‑ment of sport‑minded individuality. Starting from the age of thirteen, rather strong need for self‑realization and self‑development prevails, an individual strives to become more self‑confident, desires to acquire new knowledge and sport habits, to communicate with friends and a coach, in parallel enhancing expression of own competences.

Factors, stimulating an athlete to attend training sessions, are rather clear and sport‑related, they are the following: a wish to achieve good sport results, a wish to stay healthy and strong, to participate in sport competitions, to enter national team, to become an Olympian, to spend leisure time purposefully. The other group of factors, stimulating engagement into sporting activity, embrace interesting training sessions, frank and friendly relations with a coach, a wish to acquire more friends. According to the young athletes, sporting activity de‑velops perseverance, honesty, resolution, will power, diligence, dutifulness.

Multi‑annual process of track‑and‑field athletics athletes’ training is com‑posed of integrally related preparatory stages, their content and technologies being conditioned by biologic and sport maturity. Spontaneous, empirical and specialized elite selection stages can be pointed out. Each stage of selec‑tion and training possesses priority training trends, for the evaluation of their resultiveness pedagogical, biomechanical and special training condition tests can be applied. Special sport skills are remarkably influenced by inherited in‑born features and skills. Sport results increase unequally in different periods of age, as they depend on age, gender, sport mastership level, experience, level of competition and social, sport motivation. The most rapid growth of short distance runners and jumpers is evidenced in the period of 12–16 years of age.

Summary


| 192

The increase in the results growth slows down at the age from 17 to 21, and in the period of 22–30 years it enters into stability phase. In all the selection stages, the most important is relation with support kinematic and kinetic in‑dices, as they determine sport results for short distance runners and jumpers.

Our conducted experiment proved that during spontaneous and empir‑ic selection stages take‑off power, duration, capacity, vertical and horizontal body movement speed naturally grow most rapidly. At the stage of specialized selection, this growth of the indices becomes more stable, and their change is mostly influenced by special training programs. At the stage of elite selec‑tion, the increase in sport results is mostly determined by momentum body movement in various directions (horizontal, vertical, horizontally‑vertical), as well as by speed and capacity at the most important take‑off (from support) phases. We have proved that the results of different mastership level athletes – short‑distance runners and jumpers, are mostly dependent on absolute hori‑zontal and vertical, and momentum body movement speed, as well as on the indices of capacity and movement technique. The named indicators are in correlation with sport results.

Special preparedness of short‑distance runners and jumpers is changing in parallel with increase of various vertical standing high jump by both legs, by right and left leg separately take‑off time, power, body movement speed, relative capacity, muscle reactivity and jump height results. It became obvi‑ous that the sport results of short‑distance runners and long jumpers are in stronger correlation with kinematic and kinetic horizontal jumps rather than with the same results demonstrated by performing single vertical jumps.

We draw attention to the fact that change in sport results of female track‑and‑field athletics athletes aged from 15 to 17 is slower comparing to the ones aged from 12 to 14 years, due to genetically determined body development peculiarities.

Intense vertical jumps up to 60 sec duration performed by one leg is an op‑timal physical load, indicating peculiarities of muscle fatigue and the change in kinematic (such as take‑off duration, body movement speed, jump height) and kinetic (take‑off power, relative capacity, muscle reactivity) indices. In‑dices of take‑off duration and body movement not exceeding 15 sec have no statistically significant change (p > 0,05); they experience greater change when prolonged.

193 |

Perspective management of different sport mastership level short‑distance runners and jumpers’ training sessions and competitive activity requires for‑mal, correlational, dynamic, statistical models. Training programs are pre‑pared in accordance with sport principles, their content is made of specific physical loads, enhancing vertical and horizontal body movement speed and relative capacity. Optimal adjustment of them within microcycles, mezocycles and macrocycles improves special physical preparedness and sport results of various age, gender and mastership level short‑distance runners and jumpers. Change of the named indices in athletes, practicing certain sport and disci‑pline in different age periods can be useful aiming at understanding and con‑trol of players’ motion; it can also assist in evaluating effectiveness of training sessions and short game activity, as well as to disclose individual skills.

We have established that effectiveness of various age, gender, mastership level players’ sport motion can be recognized and evaluated by biometric, body movement in different directions kinematic and kinetic indices, such as:

• standing body height, tiptoe height, tiptoe reach‑height, reach‑height on jump;

• vertical height of various jumps with or without a ball, from static po‑sition, after a sound signal;

• vertical body movement speed, take‑off duration, capacity, muscle re‑activity performing jump by both legs, or by one leg;

• horizontal body movement speed, acceleration, length of jumps in var‑ious directions;

• horizontal body movement speed and various directions jumping kin‑ematic and kinetic indices relation with resultiveness of sport game ac‑tivity.

The presented indicators allowed reaching the conclusion that players of greater height can reach higher, however, their high jump indices are less. Higher players do not always have advantage over the players which are small‑er, but with stronger jumping ability.

Height indices of Lithuanian basketball team players (men), aged from 15 to 16, have statistically significant relation with majority of horizontal di‑rection running speed and jumping indices. The higher basketball players are, the weaker ability they posses to move in different directions. In parallel with decrease in running speed and change in kinematic and kinetic indices

Summary


| 194

of relation with stable surface, precision of throw into basket also changes. Better results are achieved by basketball players, considering their kinematic and dynamic indices by performing various vertical jumps, when taking‑off by both legs rather than by one. The best results in performing horizontal jumps in various directions are achieved by jumping forward, 450 forward right, left, performing take‑offs by both legs or one leg, comparing to the same jumps backwards. Men basketball players’ vertical body movement speed in performing single jumps is a little higher without sound signal comparing to those performed with a signal. The players’ high jump results, holding a ball, are lower comparing to those without a ball.

The greatest increase in indices of basketball players, aged from 12 to 21, is observed in take‑off power, vertical body movement speed and high jump; they are essential to determine the change of motor skills.

Body motion of various age and different mastership level basketball play‑ers with and without a ball can be improved by jumps in various directions and fast running. Indices of fast running and various jumps are in correlation with indices of precise throw into basket.

Peculiarities in legs’ muscles fatigue of various mastership level and differ‑ent age players and track‑and‑field athletics athletes are identified by intense vertical jumps of 60 seconds duration. Starting from 30 seconds, indices of take‑off power, body movement, speed and jump height tend to decrease.

The study proves body movement in different directions kinematic and kinetic indices’ relation with the results of special game’s tests and sport re‑sults of different age, gender and mastership level players and track‑and‑field athletics athletes.

Significant difference of single jump by both legs take‑off kinematic and kinetic indices was established comparing to push‑ups by both hands. The change of relation in those indices show the whole body’s possibilities when synchronic work of legs and hands muscles is needed.

We have established that effectiveness of various age, different gender and mastership level track‑and‑field athletics athletes and players’ sport motion is conditioned by the same kinematic and kinetic indices: take‑off from stable surface duration and power, body movement momentum absolute speed, ac‑celeration and capacity; they determine advantage of space and time in vari‑ous situations of competitive activity.

195 |

Basketball training sessions and physical education lessons content integ‑rity in one school year period has a positive impact on young basketball play‑ers’ (aged from 12 to 14 and from 15 to 16) motor skills and playing activity, and provides more possibilities for personal social and sport‑related self‑ex‑pression.

Integral relation of academic studies and training programs in one school year period improves sport habits, which might be of use in preparing for future professional activity.

Specialized one‑year long football players’ training program has a positive effect on players’ motor skills and indices of playing activity. We have proved that a part of playing activity indices of different mastership level teams has statistically significant inter‑correlation and shows integral relation of move‑ment with and without a ball. It is worth attention that higher mastership level teams’ players posses higher level of those indices.

Athletes’ motion concept theoretical description, provided in the mono‑graph, is based on the results of our and other scientists’ performed experi‑ments. Athletes’ motion is a compound part of naturally existing live organ‑isms’ motion, which perfects their social and biological existence and stim‑ulates sport‑like representative self‑expression. One of the most important features in athlete’s motion is the fact that it is under creation, perfection and management of cognitive processes; it also has purposeful educational, special sport‑related, mechanical, biological acknowledgement methodology. Basing on this methodology, sport science research object might be more specified and supplemented. The main sport science research object is understanding of motion variety in various age, gender, mastership level various sports athletes and control of this motion, as well as evaluation and effect of those factors on athlete’s personal development.

Summary

Darius RadžiukynasSportinis judėjimas ir jo valdymas: monografija. Vilnius: leidykla „Edu‑

kologija“, 2013. 196 p.

ISBN 978‑9955‑20‑830‑3

Monografijoje nagrinėjami aktualūs sportinio judėjimo teoriniai klau‑simai, autoriaus ir kitų mokslininkų tyrimų rezultatai apie skirtingų sporto šakų, skirtingo amžiaus, lyties ir meistriškumo sportininkų įvairaus judė‑jimo kitimo ypatumus treniruotės vyksme ir varžybinėje veikloje. Pateikia‑mos sportinio judėjimo valdymo kryptys taikant įvairių sporto šakų spe‑cialius testus, biometrines, biomechanines metodikas. Akcentuojama, kad sportinis judėjimas apima mechaninį, biologinį judėjimą, o jis valdomas specialiomis treniruočių programomis ir varžybų taisyklėmis. Daugelio sporto šakų lokomocinį judėjimą užtikrina atsispyrimo nuo atramos jėga ir trukmė. Leidinyje aptariami tyrimų rezultatai suteiks naujų žinių apie sportininkų judėjimo įvairovę bei sportininkų rengimo vyksmo valdymą. Taip pat analizuojami svarbūs socialiniai ir sportiniai veiksniai, skatinan‑tys rinktis įvairias sporto šakas, treniruotis ir siekti sportinių rezultatų.

Monografija skiriama universitetų sporto specialybių studentams, ma‑gistrantams, doktorantams, treneriams, sportininkams.

UDK 796

Redagavo Danguolė KopūstienėMaketavo Laura Petrauskienė

Viršelio autorė Dalia Raicevičiūtė

SL 605. 24,5 sp. l. Tir. 150 egz. Užsak. Nr. 13‑041Išleido ir spausdino leidykla „Edukologija“

T. Ševčenkos g. 31, LT‑03111 VilniusTel. +370 5 233 3593, el. p. [email protected]

www.edukologija.lt

Ra93

Documents

SPORTINIS JUDĖJIMAS IR JO VALDYMAS