1

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

KOMUNIKACIJŲ KATEDRA

EDITA VALINČIENĖ

REPORTERIO DARBAS ŽINIASKLAIDOJE

MOKYMO PRIEMONĖ

KLAIPĖDA, 2015

2

Apsvarstė ir rekomendavo publikuoti:

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijų katedra

2015 m. sausio 22 d. Protokolo Nr. 46S – K – 07.

Recenzentai:

Prof. dr. Daiva Janavičienė

Doc. dr. Daiva Sirtautienė

3

TURINYS

ĮVADAS 4

REPORTERIO DARBO SAMPRATA IR VEIKLOS POBŪDIS 5

1. RADIJAS IR RADIJO REPORTERIS 7

1.1. Radijo reporteris. Radijo reportažas. Reportažas su įrašais 8

1.2. Radijo interviu 13

1.3. Radijo naujienų atranka 16

1.4. Žinių (naujienų) rašymas radijo eteriui 18

1.5. Radijo paprastumas ir greitis, lyginant su spauda ir televizija 21

1.6. Geros radijo žurnalisto savybės 21

2. TELEVIZIJA IR TELEVIZIJOS REPORTERIS 23

2.1. Temos/žanrai televizijoje 23

2.2. Reportažo kūrimas televizijoje 24

2.3. Teksto kokybės svarba televizijoje 27

2.4. Aktyvi televizijos žiūrovų auditorija 31

2.5. Interviu televizijoje 33

2.6. Televizija – ne tik naujienos, bet ir verslas 36

3. SPAUDA IR SPAUDOS REPORTERIS 38

3.1. Spausdintinės žiniasklaidos likimas XXI amžiuje 38

3.2. Operatyvumas – svarbiausia misija 40

3.3. Profesionalumo svarba spausdintinėje žiniasklaidoje. Naujųjų technologijų įtaka 42

4. INTERNETO REPORTERIS 44

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 45

4

ĮVADAS

Reporterio darbo žiniasklaidoje mokymo priemonės tikslas yra pateikti glaustą sando medžiagą, kuri

supažindins būsimuosius reporterius su jų profesijos raida ir ateities perspektyvomis, darbo aplinka,

techninėmis detalėmis, reikalavimais profesiniam pasiruošimui ir charakterio savybėms. Taip pat šia medžiaga

siekiama suteikti praktinių patarimų, kaip elgtis tam tikrose situacijose, ir padėti įtvirtinti žinias atliekant

praktines užduotis.

Ši reporterio darbo žiniasklaidoje mokymo priemonė skiriama ne tik bendram supratimui apie reporterio

veiklos peripetijas, bet taip pat ja siekiama aiškiai apibrėžti tokio darbo ypatumus skirtingose žiniasklaidos

priemonėse – radijuje, televizijoje, spaudoje ir internete - kad studentai galėtų lengviau nuspręsti, kuriai sričiai

jų asmeninės savybės tiktų labiausiai, ir kurį tolesnį karjeros kelią pasirinkti.

Siekiant nustatyti bet kokio reiškinio perspektyvas, būtina atsižvelgti ir į jo atsiradimo aplinkybes,

analizuoti jo kaitą istorijos raidoje ar skirtingų įvykių fone, apibendrinti jo įtaką kitų reiškinių formavimuisi. Nuo

savo gyvavimo pradžios žurnalistika ne tik keitėsi pati, nes jai įtaką darė technologiniai laimėjimai, bet tuo pačiu

keitė ir savo aplinką, pirmiausia auditoriją, kuri iš pasyvios, priimančios naujienas, palaipsniui tapo klausiančia,

reikalaujančia ir netgi kuriančia bendrą žinių turinį. Informacijos perdavimas gavėjui virto interaktyvia

grįžtamojo ryšio komunikacija, kurioje profesionalas kartais netgi keičiasi vaidmenimis su auditorija.

Pradedančiajam reporteriui sekti tendencijas būtina jau vien dėl to, kad neprarastų lankstumo ir laiku reaguotų

į pokyčius aplinkoje.

Vienas didžiausių sėkmingos reporterio karjeros veiksnių yra tvirtas charakteris ir profesionalus

pasiruošimas darbui nuolat kintančioje aplinkoje. Būtent todėl šioje mokymo priemonėje didelis dėmesys

skiriamas asmenybės vystymui. Pateikti patarimai ir praktinės užduotys studentams leidžia orientuotis, ką

daryti nuo pat nusiteikimo darbui iki paskirtos žurnalistinės užduoties atlikimo, nesvarbu, ar tai būtų kelių

eilučių informacija vietiniame laikraštyje, ar žinių pranešimas populiariausioje televizijoje. Studentai mokomi ir

ruošiami tam, su kuo būsimame darbe susidurs kiekvieną dieną: kaip rengti interviu ar reportažus, kaip

bendrauti bet kokioje socialinėje aplinkoje, kaip įvertinti auditoriją ir tinkamai atlikti konkrečią užduotį, kas yra

reporterio etika ir profesionalumas, kaip elgtis tiesioginės transliacijos metu ir netgi kaip neprarasti meilės savo

darbui. Reporterio asmenybei skiriamas didelis dėmesys, nes siekiama leisti studentams įgyti daugiau

pasitikėjimo savo jėgomis suprantant apie tai, kas, kur ir kaip gali nutikti.

5

REPORTERIO DARBO SAMPRATA IR VEIKLOS POBŪDIS

Pagrindinė reporterio užduotis yra informuoti visuomenę apie tarptautines, šalies ir vietines naujienas

bei įvykius. Jie rengia pranešimus laikraščiams, žurnalams, internetiniams tinklapiams, televizijai ir radijui.

Didžiausią reporterio darbo dalį sudaro sąveika su informacijos šaltiniais, duomenų apdorojimas ir

pateikimas. Jie yra atsakingi už redaktoriaus ar naujienų tarnybos vadovo jiems paskirtas temas, kurias

nagrinėjant tenka imti interviu iš informacijos turinčių asmenų, analizuoti su straipsnio ar reportažo tema

susijusias nuomones, vystyti ryšius su ekspertais ir kontaktiniais asmenimis, kurie galėtų suteikti informacijos ar

padėtų kitu žvilgsniu pažiūrėti į susiklosčiusią situaciją. Surinkus duomenis, reporterio pareiga yra visuomenei

pateikti patrauklią medžiagą, kurioje svarbu operatyviai atnaujinama informacija, tinkamas stilius, vaizdinės

priemonės, gramatika.

Nesvarbu, kokią žiniasklaidos priemonę reporteris atstovauja, darbe jam teks rengti interviu, kurie bus

transliuojami tiesiogiai ar pateikiami vėlesniu metu. Tai reiškia, kad reporteris turės sutvarkyti visą interviu

metu gautą informaciją taip, kad paruoštų rišlų ir nuoseklų pasakojimą. Gebėjimas bendrauti ir suprasti

pašnekovą yra vienas iš esminių reporterio darbo žiniasklaidoje bruožų. Ne mažiau svarbus yra ir asmens

raštingumas, kadangi paprastai publikacijas tenka lipdyti iš informacijos nuotrupų ir citatų. Dauguma laikraščių

ir žurnalų dažnai turi tiek spausdintines, tiek internetines versijas, taigi prie reporterio įgūdžių prisideda ir

gebėjimas elgtis su šiuolaikinėmis technologijomis. Interneto erdvėje veikiančioms žiniasklaidos priemonėms

itin svarbus operatyvumas, todėl reporteriui neišvengiamai tenka praleisti nemažai laiko socialiniuose tinkluose

ar atnaujinant darbovietės tinklapį. Taupant laiką ir siekiant geriausio rezultato, reporteris pats apdoroja ir savo

darbą pateikia nuo pradžios iki pabaigos, įskaitant teksto rašymą, redagavimą, papildymą nuotraukomis, vaizdo

reportažais, informacijos atnaujinimą ir talpinimą.

Didžiąją laiko dalį reporteris praleidžia rinkdamas informaciją, važinėdamas po objektus, susitikdamas

su pašnekovais, todėl šio darbo negalima vadinti darbu biure. Rengiantieji užsienio reportažus paprastai gyvena

užsienio šalyse, kad būtų pačiame įvykių sukūryje, kas dažnai netgi kelia pavojų gyvybei, atsižvelgiant į kylančius

karinius konfliktus, gamtos stichijas ar tiesiog kultūrinius skirtumus.

Naujienų pobūdis ir informacijos gausa sudaro puikias sąlygas reporteriams specializuotis, todėl neretai

reporteriai žinių tarnybose yra atsakingi už jiems artimiausią sritį – sportą, socialines problemas, mediciną ar

politiką. Neretai žurnalisto (ar reporterio) išsilavinimą turinčius asmenis galima sutikti besidarbuojančius

viešųjų ryšių įmonėse, dėstančius aukštojo mokslo įstaigose ar vedančius televizijos laidas.

Reporterio darbas yra įtemptas, nes tenka dažnai prisitaikyti prie kitų laiko, spėti su galutiniais

terminais, pasirūpinti sklandžiu technologijų darbu ar tiesiog skubėti į įvykių vietą. Ilgos darbo valandos,

6

viršvalandžiai, darbas naktimis ir savaitgaliais ar besikeičianti darbotvarkė yra neišvengiami reporterio darbinės

veiklos atributai.

Paprastai į reporterio darbą priimami baigusieji žurnalistikos ar komunikacijos bakalauro ar aukštesnės

pakopos studijas, turintieji reporterio darbo patirties aukštojo mokslo įstaigos laikraštyje, radijo ar televizijos

laidoje. Dažnai samdomi turintieji išsilavinimą ar patirties panašioje srityje – filologai ar baigusieji politologijos,

ekonomikos mokslus. Paprastai į reporterių rengimo programą įtraukiami žurnalistinės etikos kursai bei

specializuoti kursai, kurių metu mokoma imti interviu, rengti reportažus ar naudotis informacijos paieškos

priemonėmis. Reporteriui taip pat svarbu mokėti užsienio kalbų, išmanyti istoriją, ekonomiką, politologiją, kad

jis gebėtų tinkamai rengti pranešimus kuo įvairesnėmis temomis. Dažnam reporteriui praverčia informacinių

technologijų, vaizdo apdorojimo, grafinio dizaino kursai, nes informacijos pateikimas vis sparčiau persikelia į

televiziją, internetą ir mobiliuosius įrenginius, o tam reikia mokėti dirbti su vaizdo ir garso redagavimo

programomis, grafikos elementais.

Didžiausi reikalavimai keliami šioms reporterio sąvybėms: bendravimo įgūdžiams, kompiuteriniam

raštingumui, objektyvumui, operatyvumui, atkaklumui ir ištvermei.

7

1. RADIJAS IR RADIJO REPORTERIS

Tik išradus radiją (kuris iš pradžių buvo vadinamas „belaidžiu ryšiu“), atsirado galimybė masiniam

naujienų perdavimui, kur kas spartesniam nei spausdintine forma. Radijas transliuoja siųsdamas

elektromagnetines bangas, taigi visi, esantys ryšio zonoje ir turintys tinkamą imtuvą, gali sužinoti apie įvykius

nepraėjus praktiškai nė sekundei nuo jų nutikimo.

Radijo žurnalistikos raidai įtakos turėjo įvairūs socialiniai konfliktai.

! RADIJAS PADĖJO PAKEISTI ŽINIŲ POBŪDĮ, NAUJIENŲ KALBĄ, SUTEIKĖ ŽURNALISTIKAI OPERATYVUMO IR IŠVYSTĖ AUDITORIJOS POREIKĮ

SUŽINOTI, KAS VYKSTA PASAULYJE BŪTENT ŠIĄ AKIMIRKĄ.

Be to, atsiradus radijui, pranešimus apie įvykius buvo galima „jausti“, nes dažnai jokių emocijų nekeliantį

tekstą keitė jausmingi įvykio liudininkų pasakojimų įrašai, papildantys reportažus.

Antrojo pasaulinio karo metu (1939-1945) radijo žurnalistika pasiekė brandų lygį. Vykstant tokiam

pasaulinės svarbos įvykiui, žinių poreikis buvo tiesiog nepasotinamas, o naujoji technologija, rodos, ir buvo

sukurta būtent tam, kad jį patenkintų. Karo reporteriai praeidavo tokį patį karinį parengimą kaip eiliniai

kareiviai ir būdavo siunčiami į frontą, „apginkluoti“ nešiojama garso įrašymo įranga. Jų surinktos medžiagos

buvo tiek daug, kad buvo galima transliuoti ištisas naujienų programas, nuolat pildomas liudininkų pasakojimais

ir įrašytais kovų ar miestų bombardavimų garsais. Naujienos tapo kone kino filmu, informacija tapo tikslesnė,

nes nebereikėjo pasitikėti vien teksto autoriaus padarytomis išvadomis ir jo požiūriu į įvykį. Radijo žurnalistika,

turėjusi imti pavyzdį iš spaudos darbo, tapo pavyzdžiu kitai medijai – televizijai. Pirmieji pranešimai skirdavosi

tik tuo, kad prie garso įrašo kelias minutes būdavo rodoma nuotrauka. Tačiau, lygiai kaip ir radijas spaudai prieš

tai, televizija radijui palaipsniui tapo labai rimtu varžovu. Vėliau vienintelė išeitis buvo tobulėti ir atrasti naujas

šios žiniasklaidos priemonės stipriąsias puses.

Televizijai vis labiau pasiglemžiant auditorijos vakaro laiką, radijas mėgaujasi populiarumu dienomis,

kada klausytojai darbuose. Rytas tapo radijo naujienų piko metu, kadangi į darbą važiuojantys žmonės

negalėdavo nei žiūrėti televizoriaus, nei skaityti laikraščių, tačiau automobilių radijo imtuvai puikiai tenkino

poreikį informacijai gauti. Radę savo nišą, radijo žurnalistai tuo pačiu „savinosi“ kitų medijų privalumus ir įgavo

bendravimui artimesnę formą. Naujienos nebeapsiribojo vien faktų pateikimu – eteryje pradėjo skambėti

debatai, komentarai, išsamūs interviu.

8

Radijo žurnalistikos svarba

Žurnalistika yra tokia veikla, kuri paprastai siejama su laikraščiais, žurnalais ir televizija. Retas, įsijungęs

radijo bangomis transliuojamus garsus, susimąsto, kad egzistuoja ir radijo žurnalistika. Dažnai trumpos radijo

žinios, įterptos tarp garso įrašų, neatrodo kaip daug pastangų reikalaujantis ar juolab patrauklus darbas. Tačiau

darbas radijuje iš žurnalisto reikalauja ne mažiau pastangų, nei, pavyzdžiui, tiriamojo pobūdžio žurnalistika –

tiesioginiam eteriui taikomi netgi didesni kriterijai.

Perteikti informaciją radijo bangomis kur kas sudėtingiau nei per televiziją ar spaudą jau vien dėl to, kad

auditorija retai būna susikaupusi ir pasiruošusi ją priimti. Nematant pranešėjo ir nežiūrint į tekstą, žodžiai

lengvai gali tapti tik triukšmo fonu, todėl radijo naujienos turi būti lengvai suprantamos, be įmantrių žodžių, ilgų

sakinių, daugybės plėtojamų minčių, o pranešėjas turi sugebėti atitraukti dažnai užsiėmusio klausytojo dėmesį.

Dėl to dažnai nukenčia detalės, aptariami įvykiai gali pasirodyti ne tokie svarbūs. Pagrindinis tikslas, kaip ir bet

kurioje kitoje žiniasklaidos priemonėje, lieka tas pats – informuoti.

Vyrauja nuomonė, kad pagrindiniai žurnalistinio darbo atributai – faktų analizė, įvykio tyrimas, požiūrių

apibendrinimas ir vystymas plačiaja prasme ir pan. – lieka pagrindinei, daugiausia auditorijos pritraukiančiai

medijai, t.y. televizijai. Tačiau būtent radijas dažniausiai sugeba geriausiai susitvarkyti su faktais, nuomonėmis ir

idėjomis, perteikdamas informaciją paprastai, aiškiai ir be dėmesį blaškančių vaizdinių priemonių. Radijui, kaip

ir televizijai, svarbiausias veiksnys yra eterio laikas.

1.1. Radijo reporteris. Radijo reportažas. Reportažas su įrašais

Radijo reporteris turi pasižymėti tam tikrais bruožais: būti entuziastingas ir visada pasiryžęs išgauti visą

jam reikalingą informaciją, taip pat įtarus bei skeptiškas. Svarbu įsisąmoninti, kad už kiekvieno fakto, įvykio ar

netgi tylos gali slypėti daug svarbios, neatskleistos informacijos. Šiais laikais radijo žurnalistai samdomi tik

didelėse žiniasklaidos grupėse, kaip BBC, o mažesnėse radijo stotyse iš žurnalistų dažniausiai tikimasi daugiau

įgūdžių: naujienų pristatymo, rašymo, redagavimo.

Kiekvienas geras reporteris, prieš atlikdamas jam paskirtą užduotį, pasidomės įvykio priešistore. Prieš

darbą pravartu pasidomėti jau žinomais faktais, informacija, kuri gali praversti ateityje. Tai gali būti bet kas:

telefono numeriai, vardai ar informacija iš anksčiau paskelbtų naujienų.

Radijo reportažas

Yra dvi radijo reportažų rūšys:

9

1. Iš anksto paruoštos užduotys. Reporteris, apsiginklavęs visa turima informacija, turi paruošti

fiksuotos trukmės pranešimą (dažniausiai apie 35 sekundžių). Paprastai, atlikdamas tokio tipo užduotį, jis jau iš

anksto turi visą reikiamą informaciją.

2. Netikėtos, neplanuotos užduotys. Tai gali būti nusikaltimas, gaisras, netikėtas įvykis, kuomet

reporteris kuo greičiau turi atsidurti įvykio vietoje ir surinkti visą reikalingą medžiagą būsimam reportažui.

Kartais reporteris tokiu atveju turi dirbti tiesioginiame eteryje.

Neplanuotų užduočių metu retai kada gaunama proga viską apmąstyti iš anksto. Atvažiavus į įvykio vietą,

pirmiausia reikia įvertinti situaciją, pavyzdžiui, ar įvykis vis dar tęsiasi ar jau yra pasibaigęs? Gaisro, nusikaltimo

ar bet kokios panašios situacijos metu reikia užmegzti kontaktą su pagalbos tarnybomis, pasistengti išgauti

informaciją iš pareigūno, gaisrininko ar kito įvykio detales žinančio asmens, netrukdant jiems dirbti savo darbo.

Svarbu nuolat palaikyti ryšį su radijo stotimi, informuoti, kas vyksta įvykio vietoje.

Radijo reporteriui rekomenduojama visą laiką savo diktofoną laikyti įjungtą, įrašinėti aplinkos garsus,

savo komentarus. Nors didžioji dalis įrašytų duomenų bus nereikalinga, tokiu būdu galima surinkti ir labai

naudingos, radijo reportažo montavimui skirtos medžiagos. Būtina ieškoti įvykio liudininkų, dalintis, sutikrinti

faktus su kitais reporteriais (išskyrus tuos atvejus, jeigu turi informacijos, kurios kiti reporteriai greičiausiai

neturi).

Gali nutikti ir taip, kad iš įvykio vietos prireiks transliuoti tiesiogiai. Tam geriausiai tinka mobilusis

telefonas, o kai kurios stotys turi specialias transporto priemones, kuriose įrengta tiesioginei transliacijai iš

įvykio vietos reikalinga aparatūra.

Tiesioginės transliacijos metu sunku rišliai, taisyklingai apibūdinti tai, kas tuo metu vyksta. Ne visko ir

reikia, tačiau patariama paminėti šiuos pagrindinius dalykus:

Scena – bendra situacija, kur ir kodėl vyksta veiksmas.

Minia – jos dydis, nuotaika.

Pagrindiniai istorijos dalyviai, kas jie tokie.

Veiksmas – kas vyksta konkrečiai šią akimirką.

Garso įrašų apdorojimas

Įrašytos garso medžiagos gali būti labai daug, kartais netgi visiškai nesusijusios su nagrinėjamu įvykiu.

Patartina grįžtant į radijo stotį perklausyti viską, kas buvo įrašyta į diktofoną. Taip pavyks sutaupyti laiko radijo

stotyje, kuomet reikės atsirinkti, redaguoti ir sumontuoti reikiamą medžiagą. Kai kurie diktofonai turi specialią

funkciją, leidžiančią bet kurioje įrašo vietoje pasižymėti svarbią vietą. Jeigu tokios funkcijos nėra, patartina

pasižymėti svarbiausias įrašo vietas rašikliu ant popieriaus lapo.

10

Karpant įrašus, svarbu, kad pasirinkta iškarpa prasidėtų ir pasibaigtų deramai – sakinys neturėtų prasidėti

nuo vidurio, reiktų stengtis įterpti kuo mažiau savo paties balso. Iškarpius visą turimą garso medžiagą, reiktų

atskirti ir sužymėti turimus įrašus taip, kad nepasimestum eiliškume ir bendroje struktūroje, tuomet parašyti

scenarijų, studijoje įrašyti reikiamą medžiagą ir viską sumontuoti.

Darbo vieta

Patartina turėti specialius dėklus – vieną skiltį palikti šiuo metu aktualiausioms naujienoms, kitą –

senesnėms, kurios bet kurią dieną gali pasitarnauti kuriant naują reportažą, pavyzdžiui, jeigu kitą dieną tęsiama

senesnė istorija. Taip pat rekomenduojama pasirašyti ir įgarsinti naujienas, kurios po kelių dienų pasieks eterį

(renginių tvarkaraščiai, susitikimai ir pan.).

Naujienų formavimas

Pirmas žingsnis yra pasirinkti pagrindinę programos naujieną - tą, kuri būtų svarbiausia ir aktualiausia

auditorijai. Kartais nutinka taip, kai nei vienas iš turimų reportažų neišsiskiria iš kitų. Tokiu atveju pasirenkamos

trys ar keturios svarbiausios naujienos ir dienos metu jos keičiamos vietomis. Svarbiausia, kad pirmoji naujiena

būtų šviežiausia.

Jeigu radijo stotis skelbia tiek vietines, tiek pasaulio aktualijas, nereiktų bijoti pagrindine naujiena

pasirinkti vietinį įvykį.

Susitvarkyti su likusia programos dalimi yra paprasčiau. Dažnai radijo stotys po pagrindinės naujienos

visos dienos metu leidžia į eterį tuos pačius reportažus. Tai leidžia palaikyti ritmą ir susidaryti klausytojams

geresnį dabartinių įvykių vaizdą.

! RENKANTIS, KOKIAS NAUJIENAS TRANSLIUOTI ETERYJE, VISŲ PIRMA REIKTŲ ATSAKYTI SAU Į KETURIS KLAUSIMUS:

1. KUO NAUJIENA SVARBI KLAUSYTOJUI?

2. KOKIĄ ĮTAKĄ JIEMS TAI DARO?

3. KO JA SIEKIAMA?

4. AR NAUJIENA PRIVALO BŪTI PASKELBTA NEDELSIANT?

Reportažas su garso įrašais

Norėdami pateikti savo klausytojams informaciją, žurnalistai gali naudoti įvairias stilistines formas. Tai

apima naujienas, interviu, reportažus. Reportažams taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir naujienoms:

žurnalistai turi išlikti objektyvūs, jų kalba turi būti tiksli ir lengvai suprantama, o jų pasirenkami žodžiai turi būti

neutralūs – neperkrauti ar pernelyg emocionalūs. Reportažo tikslas yra objektyviai informuoti klausytojus,

papasakoti abi istorijos puses. Tokiu būdu klausytojai gali susidaryti savo asmeninę nuomonę, remdamiesi

pateiktais argumentais ir požiūriais.

11

Iš esmės yra du žurnalistikos reportažų tipai: reportažai su garso įrašais arba be jų. Paprastame reportaže

žurnalistas pasakoja klausytojams apie įvykį ar problemą, įvairius pagrindinių dalyvių požiūrius bei pozicijas.

Žurnalistas cituoja atitinkamų šalių argumentus netiesiogine kalba. Priešingai šiam reportažui, reportažuose su

garso įrašais patys dalyviai išsako savo nuomonę. Jie pateikia savo argumentus ar nuomonę trumpais garso

įterpimais autentiškai ir savais žodžiais. Šis žurnalistinis formatas yra labai patrauklus klausytojams, nes

sutelkiamas dėmesys į detales.

Reportažas su garso įrašais yra objektyvus, informatyvus žurnalistinis pranešimas, kuris susideda iš

žurnalisto pasakojimo ir garso įrašų. Įrašuose temos pagrindiniai veikėjai pateikia savo argumentus ir išsako

savo nuomonę.

Trukmė: 2-5 minutės.

1. lentelė

Reportažo su garso įrašais privalumai ir trūkumai

Privalumai Trūkumai

+ Gyvybingumas (skirtingi balsai)

+ Patikimumas (pagrindiniai veikėjai pristato savo

nuomonę ir požiūrį)

+ Autentiškumas (emocijos, stiprūs nuomonės

pareiškimai, tarmė, fono garsai)

- Reikalauja daug laiko ir yra techniškai sudėtingas

- Ne visi kalbinamieji gali duoti gerą ir išsamų

interviu

- Garso įrašai gali atitraukti nuo pagrindinės

informacijos

Norint parengti naują reportažą su garso įrašais, reikia:

Atskleisti temą

Apie ką tai? Su kuo susijusi ši tema? Kaip ji buvo plėtojama praeityje, ir kas gali nutikti ateityje? Kokie yra

svarbiausi probleminiai klausimai?

Nustatyti aktualius ir tinkamus interviu dalyvius

Kokie žmonės tiktų interviu? Kokios jų nuomonės? Kurie iš šių pagrindinių veikėjų tikisi būti kalbinami ir

yra pasiekiami? Kurie iš jų gali pateikti tinkamos medžiagos nagrinėjamai temai? Jei pagrindiniai veikėjai negali

duoti interviu, kas dar galėtų ką nors pasakyti šia tema?

Susisiekti su interviu dalyviais, susitarti dėl laiko ir vietos

Daugeliu atvejų reikiamų asmenų pakalbinti neįmanoma, nes kai kurie interviu dalyviai neturi laiko ar

noro kalbėti su žurnalistais. Šiems gali tekti kitais būdais apklausti interviu dalyvius. Tam reikia laiko ir lėšų,

12

todėl numatykite tai, planuodami pranešimą. Informuokite interviu dalyvius, kad jūs naudosite tik kai kurias

interviu ištraukas savo reportaže. Jūsų kalbinami asmenys turi žinoti tą faktą, kad netransliuosite viso interviu.

Apklausti

Atlikite tik trumpus interviu. Dviejų ar trijų tikslių klausimų turėtų pakakti siekiant gauti gerų garso įrašų.

Kuo daugiau medžiagos parsinešite į studiją, tuo daugiau turėsite perklausyti ir atrinkti, todėl prarasite daugiau

laiko. Net interviu metu turėkite omenyje, kad jums reikės trumpų, glaustų pasisakymų jūsų garso įrašui. Jei

jūsų kalbinami asmenys reiškia savo mintis pernelyg įmantriai ar nerišliai, paprašykite jų pakartoti tai, ką jie ką

tik pasakė, bet glausčiau. Jūs taip pat galite įrašyti garso įrašus spaudos konferencijoje, kalbos metu ar kituose

viešuose pasirodymuose. Būkite atsargūs su garso įrašais, kuriuos įrašote iš kitų radijo ar TV stočių transliacijų!

Jūs galite pažeisti autorines teises.

Klausyti interviu

Kai klausotės savo įrašų, trumpai pasižymėkite vietas, kuriuose pokalbio dalyvis sako ką nors, kas gali būti

panaudota kaip garso įrašas.

Perkelti garso įrašus ir redaguoti

Jums reikia perkelti garso įrašus į kompiuterį tam, kad galėtumėte dirbti su garso redagavimo programine

įranga. Neperkelkite ištiso interviu, tik dalis, kurias ketinate panaudoti savo reportaže. Tai sutaupo laiko. Kai

kurie žurnalistai mieliau perkelia ir redaguoja savo garso įrašus tik po to, kai pasirašo ir įrašo savo pasakojimo

tekstus. Bet tai priklauso nuo asmeninių įpročių ir techninių transliavimo priemonių.

Rašyti tekstą

Rašykite savo pasakojimo tekstus apie garso įrašus. Jūsų pasirinktas tekstas turėtų pateikti visus

reikalingus faktus ir susieti garso įrašus. Įsitikinkite, kad pristatėte visų kalbančiųjų vardus, pareigas ir, jei

būtina, jų padėtį visuomenėje tam, kad klausytojas visada žinotų, kas kalba.

Įrašyti balso takelius

Įrašykite savo žurnalistinį pasakojimo tekstą studijoje. Palikite trumpas pauzes vietose, kuriose norite

įterpti garso įrašus.

Galutinis rezultatas

Įterpkite garso įrašus į juostą ar garso failą su jūsų pasakojimu, ir reportažas su garso įrašais bus baigtas.

Kad būtumėte ramūs dėl atlikto darbo, paskutinį kartą perklausykite visą reportažą ir įsitikinkite, jog perėjimai

yra teisingi, o reportažas yra logiškas bei suprantamas.

Radijo klausytojai turi teisę į objektyvius ir faktais pagrįstus pranešimus. Jie remiasi žurnalistų suteikiama

teisinga ir subalansuota informacija apie įvykius ir pokyčius, neturinčia jokio išankstinio nusistatymo.

13

Klausytojai nenori būti manipuliuojami, ir taip elgtis su jais nereikėtų. Mums, žurnalistams, tai reiškia, kad

turime pranešti faktus ir suteikti bendrą informaciją. Vargu, ar mūsų klausytojus domina mūsų asmeninė

nuomonė. Tai niekada neturėtų tapti įžvelgiama naujienose, kurias rašome, ar mūsų pranešimuose, analizėse.

1.2. Radijo interviu

Kiekvieną dieną mes atliekame savotišką interviu – kalbamės su žmonėmis, klausiame, kaip jiems sekasi

ir panašiai. Radijuje interviu kitoks, nes jį apriboja svarbiausias faktorius – laikas. Dažniausiai radijo interviu

trunka dvi ar tris minutes, ir tik nuo žurnalisto pasirengimo priklauso, ar jis bus sėkmingas. Interviu ėmimas yra

menas, kurį galima įsisavinti laikantis tam tikrų taisyklių.

! INTERVIU TIKSLAS YRA GAUTI INFORMACIJĄ, KEIČIANTIS KLAUSIMAIS IR ATSAKYMAIS.

UŽDUODAMI KLAUSIMAI TURI BŪTI TIKSLŪS IR AIŠKŪS, O ŽURNALISTAS – OBJEKTYVUS.

Gerai ir prastai parengtas interviu

Gerai parengtas interviu pasižymi autentiškumu, pateikiama tiesiogine informacija, nuomonėmis,

emocijomis, spontaniškumu, kuris pritraukia klausytojus. Prastas interviu pasižymi tik viena nuomone, kuri

pateikiama kaip neginčijama tiesa, jis yra neaiškus, žurnalistas nuolat pertraukinėja pašnekovą, nes dėl patirties

stokos nežino, kaip tinkamai suformuluoti klausimą, kad pašnekovas atsakytų pilnai. Toks interviu yra prastas

dar ir dėl to, kad klausytojui yra sunku suprasti informaciją ir įsijausti į temą.

Interviu rūšys:

1. Informacinis interviu

Informacinio interviu tikslas yra sužinoti faktus ir skaičius apie tam tikrą temą. Pašnekovais tokiam

interviu dažniausiai pasirenkami ekspertai, politikai ar žmonės, tiesiogiai susiję su tema.

2. Nuomonės interviu

Nuomonės interviu tikslas yra sužinoti nuomonę apie konkretų klausimą, įvykį ar plėtrą.

3. Asmenybės interviu

Pagrindinis dėmesys skiriamas interviu duodančiam asmeniui. Klausimai daugiausia susiję su gyvenimu ar

atsakinėjančiojo patirtimi.

Praktikoje nėra aiškaus skirtumo tarp interviu formų, nes daugumą interviu sudaro apjungti skirtingų

formų elementai. Tačiau išankstinis interviu tikslo nusistatymas padeda geriau atlikti darbą, ir taip klausytojai

gauna aiškią informaciją.

4. Mokslinių tyrimų interviu

14

Dažniausiai mokslinių tyrimų interviu nėra naudojamas transliacijai. Jis rengiamas, norint patikrinti ar

patikslinti informaciją. Vienintelis tokio pokalbio tikslas yra gauti papildomos informacijos.

Kaip rengti interviu?

Rengiant interviu, pirmiausia reikia turėti pokalbio temą bei nustatyti interviu tikslą. Paklauskite savęs, ką

klausytojai nori žinoti apie šią temą, kokia informacija jiems yra svarbi. Ir, žinoma, reikia apibrėžti pagrindinį

interviu klausimą. Norint pasiekti šį tikslą, reiktų atlikti tam tikrus veiksmus, lemiančius interviu sėkmę.

Ar interviu bus sėkmingas ar ne, priklausys nuo partnerių. Pirmiausia reikia sužinoti, ar klausiamasis nori

kalbėti per radiją. Taip pat gerai iš anksto žinoti, kokiomis asmeninėmis savybėmis pasižymi interviu partneris –

ar jis drovus ir nekalbus, ar atvirkščiai – linkęs daug kalbėti.

Interviu poveikis taip pat priklausys nuo to, ar jis bus įrašytas ar tiesioginis. Taip pat, ar jis vyks telefonu,

ar jūs galėsite nustatyti vietą ir laiką ir susitikti su pašnekovu akis į akį. Šiuo atveju reikia nepamiršti, kad prieš

interviu jūs turite laiko, kuomet galite aptarti pokalbio eigą. Svarbu sumažinti įtampą ir nesutrikti.

Prieš interviu reikia apgalvoti, kokia yra tema ir tikslas, suplanuoti, kiek laiko interviu užims, jis bus

įrašomas ar tiesioginis, kokiai auditorijai jis bus transliuojamas, kada ir kur vyks, ar interviu bus pagrindinė

pateikiama medžiaga, ar tik papildoma.

Vienas iš privalumų, kurį jūs gaunate pasikalbėję su savo pašnekovu prieš interviu, yra tai, kad jūs galite

geriau pažinti vienas kitą. Tai padeda sumažinti nervingumą. Tuo pačiu paaiškėja, kaip pašnekovas linkęs

atsakinėti į klausimus – išsamiai ar trumpai. Tačiau nereikia visko atskleisti, negalite pradėti diskutuoti apie

būsimus klausimus.

! PAŠNEKOVAS NEGALI ŽINOTI JŪSŲ KLAUSIMŲ SĄRAŠO, NES TADA PRARASITE KONTROLĘ INTERVIU METU.

Dažniausiai yra patartina aptarti pirmąjį klausimą, nes tai sumažina stresą interviu metu. Geriausia

pokalbį pradėti bendruoju klausimu.

Interviu sėkmingumą lemia ir teisingai parinktos klausimų formos. Uždari klausimai, kurių atsakymai

apsiriboja „taip, ne“ arba „nežinau“, dažniausiai yra laiko švaistymas, nes po jų vistiek turi sekti klausimas, kuris

išplėtotų atsakymą. Uždari klausimai pasiteisina labai retai, tik tais atvejais, kai norima tikslaus atsakymo,

patvirtinimo. Atsakydamas į atvirus klausimus, pašnekovas gali paaiškinti savo nuomonę, poziciją, priežastis.

Specialios formos klausimai.

1. Teiginys plius klausimas. Pirmiausia žurnalistas pasako teiginį, paskui užduoda klausimą. (pvz.

Dauguma žmonių yra prieš atominę elektrinę. Kodėl Jūs nesvarstote galimybės ją statyti kitur?) Pasirinkdami

teiginį, turite būti tikri, kad jis teisingas.

15

2. Įtaigus klausimas. Užduodami klausimą, pasakote, ko tikitės, pateikiate pasiūlymą. Toks klausimas gali

priversti užimti poziciją ir padaryti interviu dinamiškesnį. (pvz. Mere, Jūs palaikote naują farmacijos gamyklos ir

rekonstrukcijos projektą. Taigi Jūs sutinkate su tuo, kad daugelis žmonių bus atleisti?) Tačiau tokie klausimai gali

būti priimami kaip provokacija ir sugadinti interviu atmosferą.

3. Interpretaciniai klausimai. Dažnai atsakymai į tokius klausimus gali būti neaiškūs ir klausytojui sunkiai

suprantami. (pvz. Galbūt būtų galima nerenuovuoti gamyklos?)

4. Netiesioginiai klausimai. Prisidengimas trečiosios šalies pareiškimu gali padėti išreikšti nuomonę,

išvengiant blogos atmosferos ir konflikto. (pvz. Aplinkosaugos grupės teigia, kad renovuotoje gamykloje nauji

įrenginiai padidins oro taršą. Kokia Jūsų nuomonė?)

Svarbiausia klausytojus sudominti nuo pat pradžių. Radijo klausytojai per pirmas 30 sekundžių

nusprendžia, ar juos tai domina. Todėl nepradėkite interviu klausimais „Ar galėtumėte pasakyti kažką apie...? Ar

norite ką nors pasakyti apie...?“ Šie klausimai yra per platūs. Žurnalistas turi kontroliuoti interviu nuo pat

pradžių, todėl negali leisti pašnekovui išsiplėsti ir pradėti interpretuoti.

Viena tradicinių interviu struktūrų yra piltuvas. Galite pradėti nuo gana bendro pobūdžio klausimo, vėliau

vis konkretinti klausimus, o galiausiai pereiti prie patikslinimo. Tokiu būdu interviu baigsis aiškiu pareiškimu, ir

tai paliks teigiamą įspūdį klausytojams, nes bus gauta aiški ir glausta informacija.

Taip pat nereikėtų užduoti vien tik paruoštus klausimus. Atsižvelgiant į pašnekovo atsakymus,galima

keisti išankstinius klausimus, sudaryti naujus.

! SVARBU KLAUSYTIS PAŠNEKOVO, O NE LAIKYTIS KLAUSIMŲ SĄRAŠO.

Technikos gedimai gali sugadinti bet kokį interviu. Prieš pradėdami pokalbį, visada įsitikinkite, kad jūsų

techninė įranga veikia.

Ką daryti , jei.. .

1. Pašnekovo atsakymai yra pernelyg ilgi.

Neverbalinis nutraukimas: praverkite savo burną ir atsikvėpkite - taip partneris supras, kad norite užduoti

kitą klausimą. Taip pat galite tokį ketinimą parodyti rankos gestu. Jei tai nepadeda, įsiterpkite žodžiu „bet“, o

tada greitai užduokite kitą klausimą, atitinkantį situaciją, apie kurią kalbama.

2. Norite, kad pašnekovas toliau kalbėtų.

Parodyti, kad interviu partnerio kalba jus domina, galite išlaikydami akių kontaktą. Tai tarsi patvirtinimas,

kad atidžiai jo klausotės. Taip pat galite nusišypsoti ir linktelėti galva.

3. Pametėte mintį ir nebežinote, kas buvo pasakyta ir ko reikėtų klausti.

16

Tokiu atveju turėkite pasirašę klausimą – parašiutą. Tai klausimas, kuris tinka bet kokiame kontekste,

nepriklausomai nuo to, ką sakė pašnekovas. Paprašykite ką nors paaiškinti išsamiau, duoti pavyzdį. Kol

pašnekovas atsakinės, nusiraminsite ir sugalvosite kitą klausimą. Tai dažna pradedančiųjų reporterių problema.

1.3. Radijo naujienų atranka

Lietuvoje veikia daugiau nei 30 radijo stočių. Žinoma, kiekviena stotis turi savo klausytojų ratą, ir jis

formuojasi pagal radijuje grojamą muziką ir transliuojamų laidų žanrus.

Populiariausias radijas Lietuvoje yra M-1. Tai pirmoji komercinė radijo stotis Lietuvoje. „TNS LT“ radijo

auditorijos tyrimų duomenimis, bent kartą per savaitę „M-1“ įsijungia beveik milijonas Lietuvos gyventojų.

(2013).

Norint suprasti, kaip įvykiai ar reiškiniai virsta naujienomis, ir kaip iš naujienų komponuojamas bendrasis

laidos ar leidinio turinys, svarbu suvokti žiniasklaidos turinio formavimo procesą. Šio proceso analizė

atskleidžia, kad žurnalistų ir redaktorių asmeninis požiūris yra reikšmingas naujienų formavimo ir komponavimo

dėmuo. Galima daryti išvadą, kad kuo daugiau yra objektyvių turinio formavimo kriterijų, tuo mažiau erdvės

lieka subjektyvumui.

Naujienų šaltiniai:

Pagalbos tarnybos (gaisrinė, policija, ligoninė ir t.t.);

Praneštos naujienos;

Viešieji ryšiai;

Politikos veikėjai ir konsulai, pasitarimai;

Radijo klausytojai;

Kolegos;

Viešojo spaudimo grupės (lobistai, interesų grupės ir t.t.);

Laisvai samdomi žurnalistai;

Naujienų agentūros;

Konkurentai;

Internetas.

! GAVUS NAUJIENŲ PRANEŠIMUS IŠ AUKŠČIAU MINĖTŲ ŠALTINIŲ, BŪTINA ATSAKYTI SAU Į DU RAKTINIUS KLAUSIMUS:

1. AR ŠI INFORMACIJA ĮDOMI AUDITORIJAI?

2. AR ŠI INFORMACIJA PATIKIMA?

17

Jeigu į abu klausimus atsakymas yra „Taip“, tuomet jūs turite medžiagą pranešimui.

! NAUJIENŲ ATRANKAI ĮTAKOS TURI DU PAGRINDINIAI VEIKSNIAI:

1. AUDITORIJOS POREIKIAI, KURIUOS GALIMA SKIRSTYTI PAGAL PSICHOLOGINIUS ŽMOGAUS POREIKIŲ MODELIUS.

2. NAUJIENOS ARTUMAS – GEOGRAFINIS, EMOCINIS, PSICHOLOGINIS, LAIKO, SPECIFINĖS AUDITORIJOS, AMŽINYBĖS,

KASDIENYBĖS.

Sprendimams įtakos turi ir konkurentų veiksmai, kai tenka spręsti dilemą – ar „neatsilikti nuo kitų (jie

pranešė, o mes ne)“, ar laikytis „redakcinės linijos“, pagal kurią naujiena nelaikoma svarbia.

Tai, kas sudaro tarptautines naujienas, apsprendžia politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė naujienos

svarba tai šaliai. Globalus naujienų srautas vis labiau veikiamas politinių, ekonominių, kultūrinių interesų.

Politiškai nereikšmingos šalys Vakarų žiniasklaidos dėmesio sulaukia tik tada, kai įvykiai jose kelia grėsmę

Vakarų interesams.

Naujienų atranką labiausiai lemia redaktoriaus ar žurnalisto supratimas apie auditorijos interesą,

profesinė pareiga bei įvykio aktualumo suvokimas.

Naujienų kriterijai dažnai sureikšminami ir mistifikuojami. Įvykio virsmą naujiena lemia trys pagrindiniai

veiksniai:

1. Ar įvykis (klausimas) svarbus auditorijai, ar sulauks jos dėmesio, ar auditorija jį supras, ar jai

patiks, ar jį suvoks kaip aktualų;

2. Kiek redakcija išmano apie įvykį, ar turi išteklių naujienai gauti;

3. Ar įvykis atitinka bendrą naujienų rengimo tvarką, ar jam verta skirti dėmesio, atsižvelgiant į

bendrą žinių apie įvykį kontekstą.

Naujienų atrankos komponentai:

Dramatiškumas. Dažnai naujiena pateikiama kaip konfliktas, paprastai pateikiant priešingus požiūrius.

Vizualinis patrauklumas. Šis kriterijus taikomas televizijai, nors vaizdas aktualus ir laikraščiams. Naujiena

gali būti įtraukta į laidą vien dėl to, kad filmuotoje medžiagoje yra dramatiškumo.

Pramoga. Kad sudomintų kuo platesnę auditoriją, naujienų rengėjai turi atsižvelgti į pramogos

elementus, galinčius auditoriją pralinksminti ar atpalaiduoti. Prie jų priskiriami ir bendražmogiškąja prasme

sudominantys pasakojimai, kurių veikėjai gali būti įžymybės, vaikai, gyvūnai.

Svarbumas. Tai gali reikšti, kad įvykis yra labai svarbus didelei auditorijos daliai. Šis kriterijus paaiškina,

kodėl skelbiama naujiena, kuri pagal „auditorinius” kriterijus nebūtų įtraukta.

18

Dydis. Kuo daugiau žmonių susiję su nelaime, kuo didesni „vardai”, tuo didesnė tikimybė, kad pranešimas

pateks į naujienas.

Artumas. Šį kriterijų reikia suvokti dvejopai: kaip kultūrinį ir kaip geografinį artumą. Kultūrinis artumas

reiškia, kad įvykis auditorijai turi būti artimas, dominantis, suvokiamas. Geografinis artumas priklauso nuo to,

kur vyksta įvykis, ir kur įsikūrę žurnalistai. Dažniausiai arti vykstantys įvykiai turi viršenybę prieš tuos, kurie

vyksta toli.

Neigiamas pobūdis. Naujienos nušviečia įprastos gyvenimo tėkmės sutrikimus, o ne sumaišties

nebuvimą. Tokios naujienos turi įtampos ir sukrėtimo elementų, kurie auditorijos nepalieka abejingos.

Trumpumas. Pranešime turi būti daug faktų ir mažai daugžodžiavimo, tai ypač svarbu transliuojant

naujienas.

Naujumas. Išskirtinė medžiaga ir sensacijos padeda žiniasklaidos priemonių konkurencijoje. Kad įvykis

būtų įtrauktas į kasdienes naujienas, jis turi būti įvykęs ne anksčiau kaip prieš 24 valandas.

Elitas. Žymūs vardai sudomina auditoriją, o žymūs jie tampa dėl rodomumo.

Suasmeninimas. Įvykiai ar reiškiniai lengviau suvokiami, kai atskleidžiami per asmens gyvenimą.

1.4. Žinių (naujienų) rašymas radijo eteriui

Nerūpestingai pakreipta frazė, teiginio dviprasmiškumas, sudėtingas sakinys ir nelogiška įvykių eiga radijo

žinioms yra lemtingi. Radijo žinių laidos negali būti sudėtingos, neaiškios ar miglotos. Žurnalistas turi žinoti, ką

nori pasakyti, tai išreikšti tiksliai, paprastai ir aiškiai.

Jei naujiena pateikiama neįdomiai, klausytojas ją gal ir „išgirs“, bet neįsigilins. Bet kurį radijo žinių tekstą

galima parašyti daugybe skirtingų būdų, tačiau yra keli pagrindiniai įrankiai ir technikos, kurios padeda

pradedančiajam žurnalistui, o taip pat ir klausytojui.

Istorijos pasakojimas

Profesionalus naujienų rašymas yra geros žurnalistikos praba. Rašymas radijui yra apgaulingai paprastas.

Turi susidaryti įspūdis, kad istorija yra kažkam „pasakojama“, o ne skaitoma. Radijas netransliuoja masėms, jis

vienam asmeniui paaiškina, kas vyksta.

Reikia rašyti aiškiai, glaustai, trumpai, įtikinamai ir įdomiai. Žodžiai neturėtų būti kaip sensacingo

bulvarinio laikraščio antraštės. Reiktų vartoti šnekamajai artimesnę kalbą, t.y, trumpus sakinius, o viename

sakinyje išreikšti vieną mintį. Pavyzdžiui, tik žurnalistai parašytų: „Ugniagesiai, dėvintys kvėpavimo aparatus,

kovojo su didžiulėmis liepsnomis mažmeninėje parduotuvėje.“ Paprasti žmonės pasakytų: „Miesto centre

esančioje parduotuvėje kilo didelis gaisras.“

Rašyti žinias radijui reikia natūralia šnekamą ja kalba, nepamirštant eiliškumo ir

tikslumo.

19

Vaikiškas paprastumas yra gero rašymo radijui esmė. Kai bendraujate bare ar prie kavos puodelio, jūs

vartojate tobulą radijo stilių. Pavyzdžiui: „Mantas vėl pateko į avariją“, „Karolina šiandien gavo naują darbą“

arba „Jonaičių berniukas buvo atrinktas į komandą“.

Veiksmas turi vykti dabar

Didžiausia radijo jėga yra betarpiškumas. Čia privaloma kurti naujienas. Esamojo laiko vartojimas, kuris

sukuria įspūdį, jog kažkas „vyksta dabar“, dažnai yra tinkamas, ypač pirmoje naujienos eilutėje. Pavyzdžiui,

„Gydytojai išreiškė savo nuostabą dėl laukiančiųjų eilių ligoninėse“ tampa „Gydytojai teigia esantys nustebę dėl

laukiančiųjų eilių ligoninėse“.

Kalba ir gramatika

Yra sukurta begalė pagrindinių taisyklių, kurios pagerina naujienų rašymą:

Vartoti konkrečius žodžius (tokius kaip „raudona“ ir „žalia“) vietoj bendrinių žodžių (tokių kaip „ryškių

spalvų“)

Vartoti tikslius žodžius (tokius kaip „lietus“ ar „rūkas“) vietoj abstrakčių (tokių kaip „blogas oras“).

Vartoti paprastus žodžius (tokius kaip „pradėjo“, „pasakė“, „baigė“) vietoj įmantrių žodžių (tokių kaip

„pasileido“, „teigė“).

Neperkrauti pasakojimo emociniais ir dramatiškais žodžiais (tokiais kaip „nuostabus“, „stulbinantis“ ar

„sensacingas“)

Nevartoti nereikalingų žodžių.

Nevartoti neaiškių kiekybių („labai“, „tikrai“, „gan“).

Neapibrėžti absoliutų. Niekas negali būti „ganėtinai neįmanoma“. Tai yra tiesiog „neįmanoma“. Niekas

nebūna „akinančiai akivaizdu“ ar „labiausiai svarbiausias“.

Nevartoti žodžio „incidentas“, kai kalbate apie žmogžudystes, susišaudymus, avarijas ar sprogimus.

Nevartoti junginio „ką tik“, jei jis neprideda papildomos informacijos, pavyzdžiui: „Tarybos vadovai ką

tik grįžo iš Londono“. Ką tuo norite pasakyti? Ar per pastarąsias sekundes, minutes, valandas, dienas ar

savaites?

Vengti klišių, pavyzdžiui: „šurmuliavo mugė, sudrebino miestą, gali atsirūgti, užtemdė miestą,

maunamas apynasris, uždegė žalią šviesą, parklupdė, kainų pasiutpolkė ir kt.; amerikonizmų, pavyzdžiui:

„popkornai, afterpartis, selfis, postinimas, lūzeris, kastingas, menedžeris ir kt.“

Pakartoti svarbiausius terminus/informaciją. Svarbu pakartoti pavardes, vardus, vietovardžius. Nors tai

ne itin patrauklu, tačiau klausytojams informacija atrodys aiškesnė.

Apgalvoti sinonimus, užsienietiškus žodžius, sutrumpinimus. Sinonimai itin pagyvina tekstą, tačiau jie

turi būti suprantami visiems klausyojams.

20

vengti vartoti užsienietiškus terminus. Kai užsienietiškų terminų vartojimas neišvengiamas, būtina

pateikti jų paaiškinimą – vertimą.

naudojant organizacijų, įmonių pavadinimo trumpinius, privalu nors kartą pasakyti pilną jų pavadinimą,

kad klausytojas suprastų apie ką kalbama toliau.

Skaičiai

Skaičių patartina vengti, tačiau, jeigu kitaip neįmanoma, reikia bent jau apvalinti.

Pavyzdžiui, 4 898 785 – beveik 5 milijonai.

Palyginimai

Palyginimai padeda klausytojams lengviau įsivaizduoti ir suprasti, apie ką kalbama.

Pavyzdžiui, „Olimpiadoje apsilankė beveik 3 milijonai žmonių – juos visus sutalpintume į 133 Kauno

„Žalgirio“ arenas.“

Iliustruojantys žodžiai

Radijo žurnalistas yra klausytojo akys ir ausys. Jis perteikia visus pojūčius, kvapus, vaizdus bei garsus.

Pavyzdžiui, „Žirafa yra tokia aukšta, kad galėtų žvilgtelėti pro jūsų virtuvės langą trečiame aukšte.“

Aktyvūs žodžiai

Reiktų kalbėti aktyviais, konkrečiais, veiksmą reiškiančiais žodžiais, t.y., vartoti daugiau veiksmažodžių.

Pasyvi, išplėsta kalba daro tekstą nuobodų.

Pavyzdžiui: „Pastebėta, kad lietuviai praėjusiais metais ėmė dažniau naudotis viešuoju transportu.“

Citatos

Svarbu pranešti apie citatos pradžią ir pabaigą, tačiau jeigu pažodžiui cituoti nėra būtina, geriau citatą

perfrazuoti.

Pavyzdžiui: „Cituoju: „Aš manau, kad pagaliau reikia pradėti ryžtingą valstybės valdymo sistemos

reformą“, citatos pabaiga – taip sako naujasis Prancūzijos prezidentas. Tačiau geriau sakyti „Naujasis

Prancūzijos prezidentas rengiasi reformuoti valstybės valdymo sistemą“.

Radijo žinutės struktūra

Pranešimą reikia pradėti aiškiu, idomiu informuojamuoju sakiniu, nes tikslas yra sudominti klausytoją.

Žinutę pravartu užbaigti apibendrinimu.

Įžanga – Esminis faktas – Papildoma informacija – Patvirtinimas, informacijos pagrįstumas –

Apibendrinimas – Išvada.

21

1.5. Radijo paprastumas ir greitis, lyginant su spauda ir televizija

Kai žmonės nori greitai sužinoti, kas vyksta ar įvyko šiomis dienomis, jie dažniausiai klausosi radijo

naujienų. Tai yra patogu todėl, kad radijo naujienos, lyginant su spauda ir televizija, yra pačios naujausios,

trumpos bei lengvai suprantamos ir susikoncentruoja ties svarbiausiais faktais.

Vertinant greičio požiūriu, radijas nuo pat savo atsiradimo iki šių dienų išliko tarp sparčiausių

žiniasklaidos priemonių, mažai kuo nusileisdamas kiaurą parą naujienas transliuojantiems TV kanalams bei

operatyviai informuojantiems interneto portalams. Naujienų svetainės iš lėto nusivilioja auditoriją iš

spausdintinių žiniasklaidos priemonių, neįstengiančių varžytis informacijos skelbimo greičiu. Kodėl radijas, iš

esmės nepasikeitęs daugiau nei šimtmetį, savo tempu vis dar sugeba galynėtis su kur kas šiuolaikiškesnėmis

žinių skleidimo priemonėmis?

! RADIJO PRIMITYVUMAS TAMPA JO PAGRINDINIU GINKLU PRIEŠ KITAS ŽINIASKLAIDOS PRIEMONES, O YPAČ PRIEŠ TELEVIZIJĄ.

Norint paruošti radijo reportažą, nereikia rūpintis filmavimu, apšvietimu, scenarijaus rašymu, vaizdo įrašų

montavimu ir kitais darbais, lydinčiais bene kiekvieno televizijos reportažo kūrimą. Radijo reportažui užtenka

kokybiško garso įrašo. Prieš transliuojant jį eteryje, jis taipogi būna montuojamas, tačiau tai užima kur kas

mažiau laiko nei darbas su vaizdu bei garsu televizijos montažinėje.

Kadangi radijo transliacijoms nereikalingas vaizdas, perduoti informaciją iš įvykio vietos yra žymiai

paprasčiau nei televizijoje, nes nereikia tokios didelės žmonių komandos ir galima apsieiti be sudėtingos

įrangos. Esant tam tikroms aplinkybėms, žurnalistas gali paskambinti tiesiai į radijo eterį ir pranešti naujienas.

Nors tai galima nesunkiai padaryti ir televizijoje, TV žiūrovai nėra įpratę matyti statišką vaizdą; šiuo atveju –

žurnalisto nuotrauką su fone girdimu jo balsu.

Radijo žiniose skaitomų tekstų stilius labai panašus į naudojamą televizijoje. Vyrauji trumpi, aiškiai

suformuluoti sakiniai, vengiama painių skaičių ir datų; esant reikalui, informacija kartojama. Radijo tekstų

specifika yra tokia, jog žurnalistas privalo kompensuoti vaizdų trūkumą papildomas detales atskleidžiančiais

žodžiais, t.y. jis turi nepamiršti papasakoti tai, ką įdomaus matė. Radijui skirtus tekstus iš kitų išskiria dar ir tai,

kad jie, priešingai nei televizijoje, yra kuriami įsivaizduojant vieną asmenį, o ne jų mases.

1.6. Geros radijo žurnalisto savybės

Tarp geram radijo žurnalistui priskiriamų savybių yra smalsumas, ilgalaikis domėjimasis naujausiais

įvykiais, mokėjimas aiškiai rašyti, gera vaizduotė, gebėjimas dirbti patiriant didelį spaudimą, įgūdžiai dirbti

komandoje, nebijojimas kalbėti didelei auditorijai, nepriekaištinga dikcija, malonus balsas. Paprastai kalbant, iš

radijo žurnalisto reikalaujama daugiau ar mažiau tokių pačių gebėjimų, kaip ir iš bet kokiai kitai žiniasklaidos

priemonei dirbančio žurnalisto.

22

Kompetentingas žurnalistas privalo turėti ir klasikinių, ir naujoviškų įgūdžių. Tradiciniai įgūdžiai

dažniausiai reiškia gebėjimą gerai ir suprantamai rašyti, gerai perprasti kalbą, glaustai aprašyti sudėtingas

situacijas, klausti sudėtingų klausimų, o svarbiausia – ieškoti naujienų ir žinoti, kas yra gera naujiena.

Radijo žurnalistas taip pat turi būti lankstus, greitai mąstyti, būti techniškai kompetentingas, gebantis

dirbti spaudžiamas laiko, gebantis nusistatyti prioritetus ir galintis „žongliruoti“ naujienomis. Bet pats

svarbiausias dalykas yra entuziazmas.

Radijo žurnalisto darbas nėra lengvas. Šis darbas gali kainuoti daug laiko, ypač kai įvyksta koks nors labai

didelis įvykis. Taip pat tai gali būti labai vienišas darbas, kai kalbi vienas nuobodžią sekmadienio popietę arba

tada, kai reikia dirbti per šventes.

Kita vertus, radijo reporterio darbas gali būti labai malonus ir suteikiantis pasitenkinimą, ypač tada, kai

pasiseka paruošti svarbias naujienas laiku arba parengti reportažą, pilną karščiausių ir įdomių naujienų. Darbas

taip pat gali būti kūrybingas, pavyzdžiui, tada, kai kokią nors nuobodžią naujieną reporteris geba paversti labai

įdomia.

1. UŽDUOTIS: Naudojantis Lietuvos ir užsienio naujienų agentūrų šaltiniais, parengti 8

naujienas radijo žinioms, jas apibūdinti pagal išvardintus naujienų atrankos

komponentus, pagrįsti, nurodyti naujienų šaltinius.

2. UŽDUOTIS: Pagal 1.5. skyriuje pateiktą struktūrą suformuoti radijo žinutę.

3. UŽDUOTIS: Darbas grupėse. Viena grupė rengia oficialų informacinį pranešimą žinių

laidai apie koncertą, vyksiantį Panevėžio kultūros namuose. Kita grupė rengia

informacinį pranešimą apie tą patį koncertą, kuris vyks Panevėžio kultūros namuose,

tačiau siekia klausytoją sudominti ir prikaustyti dėmesį. Tekstai perskaitomi garsiai,

palyginami, aptariama, kas svarbu oficialiame pranešime, kokios kalbos raiškos

priemones padeda pagyvinti tekstą ir sudominti klausytoją.

Rekomenduojama literatūra:

1. ALEKNONIS, Gintaras. Lietuvos radijas: viena diena ir 80 metų. Vilnius, 2006. 139 p.

2. CHANTLER, Paul ir STEWART, Peter. Basic radio journalism. 1st ed. Burlington: Focal Press, 2003. 288 p.

3. HÜLLEN, Peter ir KARG, Thorsten. Manual for Radio journalists, Deutsche Welle: DW Akademie, 2006. 108 p.

4. STARKEY, Guy ir CRISELL, Andrew. Radio Journalism (Journalism Studies: Key Texts). London: SAGE Publications Ltd,

2009. 184 p.

23

2. TELEVIZIJA IR TELEVIZIJOS REPORTERIS

Televìzija (angl. television < gr. τήλε – toli + lot. visio – regėjimas) – judamų ar nejudamų objektų atvaizdų

perdavimas per atstumą laidinio arba radijo ryšio priemonėmis.

Televizija, jos žiūrovai ir jos funkcionavimas visuomenėje yra toks įvairus, kad net glausta ir aiškiai

apibrėžta teorinė perspektyva negali suteikti tinkamo supratimo.

Į televiziją bandoma žiūrėti kaip į kultūros agentą ir ypač kaip į provokatorių ir reikšmių skleidėją. Viena iš

pagrindinių problemų televizijoje – kaip kurti reikšmes? Televizija bando kurti tas prasmes, kurios tarnauja

dominuojantiems interesams visuomenėje, ir rodo, kaip šios reikšmės funkcionuoja tarp pačių įvairiausių

socialinių grupių.

Televizija yra viena naujausių ir populiariausių visuomenės informavimo priemonių. Pirmasis perduoti

vaizdus laidais tam tikru atstumu pabandė 1875 m. amerikiečių išradėjas Dž. R. Keris (G. R. Carey). Lietuvoje

televizijos programos pradėtos transliuoti 1957 m. Vilniuje, 1960 m. pab. Klaipėdoje. Beveik pusė Lietuvos

nacionalinės televizijos programos yra originalios televizijos darbuotojų parengtos laidos ir transliacijos,

likusioji dalis – kino filmai, serialai, kartojami spektakliai bei laidos. Didžiausią dalį sudaro informacinės ir

visuomeninės politinės laidos, toliau eina meninės, sporto bei mokomosios laidos. Dauguma laidų skiriama

visai žiūrovų auditorijai, o tam tikra dalis – žiūrovų grupėms: vaikams, jaunimui, moterims, tautinėms

mažumoms, žemdirbiams, automobilininkams, muzikos ar sporto mėgėjams.

2.1. Temos/žanrai televizijoje

Dažnesni televizijos žanrai yra informacija, reportažas, interviu, komentaras, apybraiža.

Informacija – žinios apie faktus, įvykius, daiktus, procesus, idėjas, sąvokas ir kitus objektus, kurios

kuriame nors kontekste turi kokią nors prasmę. Šios sąvokos nereikėtų painioti su sąvoka „duomenys“.

Populiariausia prasmė – mokslinės, visuomeninės, politinės, techninės žinios, perduodamos vienų asmenų

kitiems žodžiu, raštu arba masinės komunikacijos priemonėmis.

Reportažas – tai įvykio perkėlimas arba perteikimas. Pabrėžiamas įvykį pasakojančio žurnalisto

„dalyvavimo efektas“. Reportažas parodo, perteikia įvykius, reporteris dalyvauja situacijoje ir ją papasakoja.

Reportažo tikslas – leisti pamatyti ir pajausti.

Interviu – dviejų, kartais daugiau žmonių pokalbis, kurio metu užduodant klausimus, renkama

informacija tam tikra tema.

Komentaras – tam tikro asmens nuomonė tam tikra tema.

24

Apybraiža – žurnalistikos kūrinys, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie

konkrečių žmonių poelgius ir charakterius. Taip pat atspindimi žmonių grupės ar bendruomenės tarpusavio

santykiai. Tokiuose rašiniuose/reportažuose dažniausiai nurodomos tikros pavardės, tikslūs vietovardžiai,

griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo.

„TNS gallup“ žiniasklaidos tyrimų įmonė skiria 30 televizijos žanrų/temų: serialas, naujienos, pramoginė

laida, animacija, laida vaikams, laida moterims ir t.t.

Beveik pusę televizijos laiko sudaro filmai ir serialai, penktadalį - pramoginės ir humoro laidos,

reklaminės laidos apie 3 proc.

Televizijos programos paprastai skirstomos pagal adresatą (vaikams, jaunimui, moterims), tematiką

(sportas, kultūra), stilistiką (varjetė, humoras), tikrovės ir išmonės santykį (informacija, fikcija), komunikacines

ypatybes (serialas, laida, tiesioginė transliacija). Kaip stilistinis akcentas gali būti nurodomas ryšio su tikrove

būdas arba transliavimo formatas: tiesioginė transliacija (iš anksto surepetuotas veiksmas), neparengta

tiesioginė transliacija (perduodami atsitiktinai pastebėti aktualūs įvykiai: incidentas futbolo rungtynių metu,

rugsėjo 11-osios tragedija Niujorke, parodyta, įjungus stebėjimo kameras), tariama tiesioginė transliacija

(rodomas tiesioginės transliacijos įrašas), montažas (manipuliavimas laiku ir erdve), fikcija (vaidybiniai žanrai).

Laidos pagal tiražavimo galimybes arba jų liekamąją vertę skirstomos į daugkartinio ir vienkartinio

demonstravimo laidas.

Kasdienio televizijos programų meniu laidos – pramoga (varjetė, teatralizuoti koncertai, infošou),

žaidimai (proto, jėgos, mišrūs), žurnalai (laidos, susidedančios iš atskirų dalių ir siejamos vedėjo), pokalbių

laidos (debatai, pokalbių šou), realybės šou (tikrovę imituojančios laidos, rekonstrukciniai pokalbių šou, uždarų

patalpų ir išmėginimų šou), patarimai (vartojimas, buitis, pomėgiai), sportas (naujienos ir transliacijos),

informacija (žinios ir analitinės laidos). Atskirą grupę sudaro jaunimo laidos, kurios išskiriamos dėl tematikos ir

dėl taikomų apribojimų, susijusių su nepilnamečių apsauga nuo neigiamos informacijos.

Vienkartinio demonstravimo laidų grupei priklauso ir televizijos laidų anonsai, komercinė ir socialinė

reklama.

2.2. Reportažo kūrimas televizijoje

Televizija, kaip masinės informacijos priemonė, nuo spaudos bei radijo skiriasi savo audiovizualumu.

Klausantis radijo ar skaitant naujienas spaudoje, vaizdus turime kurti patys savo mintyse. Televizija mums

atveria naujas galimybes – galime girdėti tekstus bei matyti vaizdus. Taip kuriamas dalyvavimo įspūdis. Tačiau

kaip sukurti paveikų televizinį reportažą?

! TELEVIZIJOS REPORTAŽAS VISŲ PIRMA TURI TURĖTI AIŠKIĄ IDĖJĄ. BE JOS PASAKOJIMAS GALI BŪTI SUNKIAI SUVOKIAMAS AUDITORIJAI.

25

Kuomet pasakotojas – reporteris – sumano savąją idėją, svarbu, kad ji turėtų kelis itin svarbius

komponentus: naujumą, aktualumą bei aiškiai suvokiamą pateikimo formą. Kuriant televizijos reportažą,

taipogi svarbus dalykas yra surinkti tam tikrą informaciją, kurią savo pasakojimu norėsite perteikti auditorijai.

Informacijoje turėtų būti bent vienas šių bruožų:

Naujiena, perspektyva;

Svarba;

Konfliktas;

Neįprasta žinia, kuri netelpa į kasdienybės rėmus;

Išskirtinumas;

Naudinga informacija;

Konkretus išgyvenimas: įvykis, emocija.

Geras televizinis pasakojimas turėtų priversti žiūrovą ir klausyti, ir žiūrėti. Vaizdas, garsas ir tekstas turi

papildyti vienas kitą, todėl pasakojime reikia leisti dominuoti tai vienam, tai kitam. Didžiausias dėmesys

paprastai skiriamas pasakojimui, o vaizdu stengiamasi jį iliustruoti.

! TELEVIZIJOS PASAKOJIME NEREIKĖTŲ DUBLIUOTI KALBAMO TEKSTO IR VAIZDŲ.

Vietoje to, kad pasakojimo vaizdas būtų atkartojamas dar ir tekstu, daug geriau yra palikti pakankamai

laiko žiūvovui pačiam įsisąmoninti matomą medžiagą. Rengiant TV reportažą, taip pat itin svarbu išmanyti

vaizdo sintaksę, jos prasmes, dėsnius ir taisykles. Kalbant apie vaizdo sintaksę, reikėtų nepamiršti montažo,

garso ir teksto ypatybių. Vaizdo turinį lemia dekoracijos ar natūrali filmuojama aplinka, veiksmas, kompozicija.

Televizinis pasakojimas yra sudėtingas kūrybinis, technologinis, psichologinis procesas.

Nors televizinis pasakojimas ir yra vaizdų bei teksto (garsų) sintaksė, tačiau nevertėtų pamiršti, kad geras

televizinis tekstas yra itin svarbus komponentas, galintis sustiprinti ar, atvirkščiai, sumenkinti žiūrovo

susidomėjimą reportažu. Geras televizinis tekstas yra:

Aktualus;

Aiškus;

Naudingas;

Svarbus;

Pasižymintis naujumu.

Žinoma, televizijos praktikoje pasitaiko tekstų, kurie neatitinka prieš tai minėtų savybių. Komunikacijos

mokslų profesorius John Fiske išskiria kelis televizinio teksto komponentus, kurie gali sulaukti daug neigiamų

auditorijos atsiliepimų:

Ironija. Televizijos reportaže panaudota ironija gali klaidinti žiūrovą, sulaukti daug neigiamų diskusijų

bei nesusipratimų.

26

Metaforos. Kaip ir ironija, metafora negali būti aiškiai suvokiama visai auditorijai. Televizijos reportažui

reikia kuo daugiau aiškumo, tad metaforinių išsireiškimų reiktų vengti.

Juokeliai. Netinkamoje vietoje panaudoti pokštai gali žeisti žiūrovus, būti nesuprasti.

Prieštaravimai. Siekiant aiškumo bei objektyvumo, televizijos reportaže prieštaravimų reikėtų vengti.

Perteklius. Perteklius televizijos reportaže gali pasireikšti ne tik kaip per didelis informacijos kiekis,

kuris savaime yra netinkamas televiziniam pasakojimui. J. Fiske pertekliumi vadina ir hiperbolizavimą, kuris

nedera televizijai, naujienų laidoms.

! TELEVIZIJOS REPORTAŽAS TURĖTŲ PRIMINTI POKALBĮ.

Norint parengti įdomų pokalbį, reikėtų pradėti nuo naujienos. Geras reportažas rengiamas remiantis

apverstos piramidės principu. Vadinasi, jo autorius, pasitelkęs vaizdą, garsą, tekstą, privalo atsakyti į kertinius

klausimus. Vieniems atsakymams labiau tinka vaizdas (Kur? Kas?), kitiems – tekstas (Kada? Ką? Kodėl?).

Vienas iš pirmesnių klausimų yra „kur?“, leidžiantis nustatyti geografinį artumą ir lemiantis didesnį ar

mažesnį susidomėjimą įvykiu. Vėliau pasakojimo autorius atsakinėja į kitus piramidės klausimus. Klausimas

„kas?“ turi nušviesti įvykį ar bent jo pasekmes. Tolesnis klausimas „kada?“ žiūrovą informuoja apie laiką, kuriuo

vyksta pasakojama istorija. „Kaip?“ atskleidžia aplinkybes, o paskutinysis klausimas „kodėl?“ atskleižia

priežastis.

Taigi, kuriant reportažą televizijoje, svarbu yra nepamiršti vaizdo, garso ir teksto dermės. Apibendrinant

galima išskirti svarbiausius televizijos reportažo struktūros bruožus:

Pasakojimui reikalinga aiški idėja.

Pasakojimas turi priversti žiūrovą tiek klausyti, tiek žiūrėti.

Pasakotojo dėmesys skiriamas tekstui, vaizdai yra tik teksto iliustracija.

Svarbu, kad tekstas būtų atliepiantis vaizdus, ir atvirkščiai.

Televizijos reportažas turi būti aiškus ir neklaidinti žiūrovo.

Televizijos reportažas – tai tekstas, vaizdas ir garsas.

Šie komponentai turi vienas kitą papildyti.

27

2.3. Teksto kokybės svarba televizijoje

Televizija yra viena iš medijų, kurioje jungiasi vaizdo ir garso technologijos, taigi, tai ne tik padeda

žiūrovui lengviau įsiminti informaciją, bet, iš kitos pusės, pasunkina žurnalisto darbą. Jam reikia gerai apgalvoti

informacijos paskirstymą: kaip ir kokiu būdu pateiks vieną ar kitą faktą, kam skirs daugiau dėmesio filmuojant, o

kam - kuriant tekstą kalbai reportažo metu.

Teksto kokybės ir tekstinės raiškos svarba televizijoje

Sužinojus, kad teks kalbėti per TV, reikia sau atsakyti į kelis klausimus:

Ką turiu pasakyti? (tema);

Kam kalbėsiu? (auditorija);

Kodėl kalbėsiu? (intencija);

Kaip kalbėsiu? (kalbos forma ir sąlygos);

Klausimus galima formuoti ir kiek kitaip:

Kas dalyvauja? (auditorijos sudėtis, išsilavinimas);

Ką jie nori išgirsti? (auditorijos informuotumas, norai);

Kodėl šito imuosi? (kalbos tikslas – lavinti, informuoti, įkalbėti, linksminti);

Kada? (kiek turiu laiko pasirengti);

Kur? (darbe, gatvėje, namuose, studijoje);

Kaip galėčiau kalbėti? (kalba, replika, diskusija).

Žinoma, žurnalistui dažnai pritrūksta laiko atsakyti į šiuos klausimus, tačiau, jei bent minutę stabtelsime

ties jais, tikrai pagerinsime savo būsimą kalbą. Klaidingiausias žurnalisto mąstymas yra tas, kad, atėjęs į studiją,

jis neprivalo būti pasiruošęs kalbos, kad tą gali padaryti ekspromtu. Taip elgtis ne tik neatsakinga, bet ir

neprofesionalu. Tekstui parengti reikia pakankamai laiko. Juk kalbančiajam nepadės nei korektorius, nei

stilistas. Manoma, kad vieną kalbos minutę reiktų rengti apie pusvalandį.

Aptarkime klausimus, į kuriuos turime atsakyti pirmiausia.

Ką turiu pasakyti?

Televizijoje nereikia stengtis atrodyti visažiniais ir išberti visą įmanomą informaciją. Žiūrovas sunkiai

įsimena daugiau nei dvi-tris temas, vienu metu tegali aprėpti nuo 5 iki 9 objektų (raidžių, spalvų, skaičių, figūrų).

Taigi svarbiausia kalbėti trumpai ir aiškiai, pateikiant esminius ir svarbiausius dalykus, kad žiūrovui mintis būtų

aiškiai suprantama.

28

Kam kalbėsiu?

Nors TV auditorija nematoma, tačiau yra būdų geriau su ja susipažinti. Paprastai TV auditorija

įsivaizduojama kaip žemesnio nei vidutinio išsilavinimo žmonių grupė. Taip pat svarbu žinoti, kad reikia

atsižvelgti į tai, kokioje laidoje kalbėsite ir apie kokią žinią informuosite. Kadangi TV transliuoja labai didelei

auditorijai, manoma, kad ji geriausio eterio laiko metu privalo orientuotis į mažiausiai ar vidutiniškai

išsilavinusius žmones.

! TELEVIZIJOJE LAIKOMASI PRINCIPO: JEIGU SUPRAS PAPRASTAS ŽMOGUS, SUPRAS IR PROFESORIUS.

Tačiau dažnai nutinka taip, kad reikia būti tam tikros srities specialistu, kad galėtum suprasti, ką norima

pasakyti, nes kalba būna sudėtinga, pilna akademinės leksikos.

Kodėl kalbėsiu?

Labai svarbu sau išsikelti du klausimus, į kuriuos turime atsakyti: ko siekiu kalbėdamas tam tikra tema ir

kaip tai pasieksiu. Pirmas žingsnis yra pamėginti įvardinti savo temą vienu sakiniu, kad patiems būtų aiškiau.

Pasirinkę temą, ieškokite tinkamiausių žodžių, argumentų, pavyzdžių. Bandydami paveikti, ieškokite ir būdų,

kaip paveikti sąmonę ir jausmus.

Taigi vienas esminių tikslų yra suprasti savo kalbėjimo ir pasirinktos temos skelbimo tikslą ir stengtis

padaryti viską, kad tai būtų ne tik įdomu, bet ir naudinga.

Kaip kalbėsiu?

Kalbėjimo pobūdį lems laidos žanras. Labai svarbu, kur kalbėsite ir kiek turėsite laiko. Nepriklausomai

nuo to, kiek turėsite laiko eteryje, privalote būti pasirengę išskirti keletą svarbiausių aspektų. Kad ir kokios būtų

ribotos techninės galimybės, stenkitės komunikuoti visais įmanomais kanalais: garsu (žodžiai, muzika, garsai),

vaizdu (piešiniai, daiktai, grafika, fotografijos, filmuoti vaizdai), jausmu (juokas, emocijos, žaidimai,

eksperimentai).

Rašymas televizijos žinių laidai

Aptarkime tai, kaip tvarkingai, aiškiai ir kuo suprantamiau parengti tekstą reportažui.

Vardai ir pareigos

Einamos pareigos visada paminimos prieš asmens vardą laidoje, niekada po to. Pavyzdžiui, Gynybos

sekretorius Džonas Smitas, o ne Džonas Smitas, Gynybos sekretorius. Jei naudojate vardus, įsitikinkite, kad

pakartotinai patikrinote jų rašybą ir tarimą. Jei pranešate apie nelaimingą atsitikimą ar gaisrą, kuriame buvo

nukentėjusiųjų ar žuvusiųjų, paprašykite, kad policininkas ar gaisrininkų komandos viršininkas patvirtintų

vardus, dėl kurių kyla abejonės. Laidų scenarijuose, parašytuose regioninėse televizijose, radijuje ar redakcijoje,

29

turi būti paminėti vardai tik tų žmonių, kurie susiję su kraupiu nusikaltimu. Jei bus minimi kiti asmenys iš kitos

šalies, vargu ar jie sukels didelį vietinės auditorijos susidomėjimą.

Skaičiai

Esminė taisyklė apie skaičių rašymą televizijoje yra tokia, kad jie turi būti suapvalinti. Pavyzdžiui, jei

biudžeto apimtis yra 60.342.960.000 JAV dolerių, šis skaičius turi būti suapvalintas ir išreiškiamas taip –

„daugiau kaip 60 milijardų JAV dolerių“. Taip skaičiai yra išreiškiami tam, kad žinių laidos vedėjui būtų lengviau

ištarti. Didesniems skaičiams išreikšti vartokite žodžius ar žodžio skaičiaus kombinacijas.

Veiksmažodžiai

Televizijoje taip pat vartojami aktyvūs, o ne pasyvūs veiksmažodžiai. Aktyvūs veiksmažodžiai duoda

tekstui daugiau gyvybiškumo ir susitelkia ties veiksmu. Vartokite veiksmažodį „sako“. Daug rašytojų mano, kad

šis veiksmažodis nuobodus, ir stengiasi ieškoti kitokių veiksmažodžio formų, todėl„sako“ dažnai pakeičiamas į

„šaukia, skelbia, tvirtina“ ir kt. Nors šie veiksmažodžiai nebūtinai turi būti panaudoti vietoje„sako“, kartais jie

tikrai tiksliai apibūdina situaciją. Pasirinkdami veiksmažodžius, galvokite apie vaizdą, kurį jūs norite sukurti.

Pavyzdžiui, tornadas riaumoja, jūra linguoja ir pan.

Aktyvi ir pasyvi reportažo ataka

Aktyvi reportažo ataka nedelsiant patraukia žiūrovo dėmesį, pateikdama svarbiausias naujienas. Pasyvi

reportažo atakayra subtilesnė ir atkreipia auditorijos dėmesį į žinias, kurias reikia sekti. Šis metodas dar yra

vadinamas auditorijos „šildymu“. Pasyvi ataka gali būti naudinga klausytojams, kurie tuo metu atlieka kelis

darbus ir negali susikaupti ties žiniomis.

Žodžių ir vaizdų jungimas

Kas televizijos naujienose svarbiau – žodžiai ar vaizdai? Į šį klausimą vienintelio ir teisingo atsakymo nėra.

Neabejotina, kad žodžiai yra gyvybiškai svarbūs žiniose. Gerų vaizdų privalumas yra tas, kad jiems nereikia daug

žodžių juos apibūdinant.

! NEPASAKOKITE TO, KAS IR TAIP AIŠKU, KĄ ŽIŪROVAS MATO.

Vietoj to, rodydami vaizdą ar filmuotą medžiagą, sakykite tą informaciją, kuri nėra iki galo atskleidžiama.

Jei vaizdai yra blogos kokybės, visas pasakojimas bus trumpesnis, o jei vaizdai geri, iš įvykio vietos istorija bus

ilgesnė.

Televizijos naujienų rašytojas

Televizijoje, kaip radijuje, rašytojo pareigos priklauso nuo žinių skyriaus dydžio. Mažoje rinkoje ir net kai

kuriose vidutinio dydžio rinkose, niekas nėra paskirtas tiktai rašymui. Televizijos žinių skyriai didelėse rinkose ir

tinkluose paprastai turi kelis rašytojus.

30

Scenarijus

Televizijos scenarijaus puslapis yra padalytas vertikaliai, kurio viena pusė užima apytiksliai 60 proc.

dešiniosios skilties ir apytiksliai 40 proc. kairiosios skilties. Rašantieji televizijos žinių scenarijus naudojasi

kompiuteriu. Nors spausdintus scenarijus dabar dažnai pakeičia televizijos sufleriai, dauguma televizijos žinių

skyrių vis dar naudoja spausdintus scenarijus.

Televizijos žinių rašymo stilius

Naujienų kūrimas ir pateikimas televizijai yra visiškai kitoks, nei žinių parengimas radijui ar spaudai.

! INFORMACIJA TURI PASIEKTI AUSIS IR AKIS.

Visgi daugelis tiesioginio eterio metu įprastai naujienas perskaito identiškai taip, kaip parašyta spaudoje.

Kitaip tariant, nesivarginama informacijos keisti, perdėlioti minčių ir, galima sakyti, taip pateikiama originali

spaudoje parašyta kopija.

Blogiausia tai, jog žurnalistas, siekdamas operatyvumo, naudoja medžiagą, visai nepritaikytą

audiovizualinei medijai. Dažniausiai, kaip minėta, naudojama medžiaga yra skirta spaudai. Todėl dažnai

pasitaiko, jog, žiūrint žinias ar klausantis radijo, tiesiog neįmanoma suvokti norimos pasakyti minties: sakiniai

sudėtingi, naudojami įvairūs terminai, kurie televizijoje ar radijuje visai netinkami. Sakoma, kad kuo

paprastesnis tekstas ir kuo informacija aiškesnė, tuo didesnės klausytojų ar skaitytojų auditorijos galite tikėtis.

Tačiau, kaip teigia patys reporteriai, televizijoje nėra laiko galvoti apie tai, kaip kuo aiškiau ir įdomiau pateikti

tekstą. Juk svarbiausias dalykas – informacija, žinia, kurią būtina kuo skubiau paskleisti.

Tekstas tarsi pokalbis

Kuriant ar rašant tekstą, reikia nepamiršti, kad jo klausysis žmogus, kuriam informacija gali būti ne tik

tolima, neaktuali, bet ir neįdomi, nenaudinga. Ką daryti, kad žiūrovas būtų prikaustytas prie ekrano?

Nieko sudėtingo daryti neteks. Reikia leisti žiūrovui jaustis, kad su juo kalbamasi betarpiškai, ir kad ši

informacija yra skirta būtent jam. Kyla klausimas, kaip tai padaryti? Reikia vartoti žodžius „bet“ „ir“ „dažnai“. Jie

jungia sakinius, leidžia klausytojui atsikvėpti ir tuo pačiu lengviau priimti informaciją.

! PRIELINKSNIAI YRA VIENI VEIKSMINGIAUSIŲ ŽODŽIŲ REPORTERIO KALBOJE, NES BŪTENT JIE PADEDA PAGYVINTI KALBĄ IR

PRITRAUKTI KLAUSYTOJĄ.

Viską, ką darote, darykite saikingai. Nieko negali būti per daug ar per mažai. Nors informacija

konvertuojasi iš skirtos spaudai į audiovizualinei medžiagai naudojamą tekstą, tačiau reikia nepamiršti gerokai

patrumpinti sakinius ir nenaudoti tos informacijos, kuri geriau skaitosi. Statistiką verčiau pavaizduoti ekrane, o

ne ją aptarinėti. Skaičius, jei jų daugiau, taip pat reikėtų pateikti vizualiai.

31

2.4. Aktyvi televizijos žiūrovų auditorija

Atrinkdamas tai, ką reikia paskelbti, žurnalistas pirmiausia turi galvoti apie auditoriją. Šis menamas

dialogas su nepažįstamu žiūrovu ir skiria žurnalistinę informaciją nuo kasdienio buitinio pasikeitimo

nuomonėmis. Atrenka ir žurnalistas, ir žiūrovas. Žurnalistas sprendžia, ką perduoti, kas yra nauja, svarbu ir

aktualu. Tačiau ir žiūrovas nusprendžia, ką žiūrės, o ko ne, kas jam svarbu, kas ne. Būtent žiūrovas yra

informacijos vartotojas.

Medijų auditorija priima informaciją ne pasyviai, bet yra aktyviai įsitraukusi, dažnai net pati to

nesuvokdama, bandydama susieti naujas žinias su savo asmeniniu ir socialiniu kontekstu. Auditorija, siekianti

suprasti medijos teikiamą informaciją, gali būti paveikta įvairių veiksnių: tikėjimo, vertybių, kultūros,

išsilavinimo, patirties ir t.t. Tai reiškia, kad kiekviena žinia gali būti iššifruota skirtingai. Pavyzdžiui, išgirdus žinią

„naktį tamsiame kelyje buvo partrenktas be atšvaito gatve ėjęs pėstysis“, atsižvelgiant į prieš tai išvardintus

veiksnius, vieni gali interpretuoti, kad vairuotojas yra kaltas bei neatidus, ir jį reikia bausti, o kiti gali pasvarstyti,

jog visgi naktį be skiriamųjų ženklų ėjęs žmogus yra pats kaltas, kadangi jis pažeidė eismo dalyvio taisykles,

elgėsi neatsakingai, sukeldamas pavojų sau ir kitiems.

! AKTYVI TELEVIZIJOS ŽIŪROVŲ AUDITORIJA YRA MĄSTANTI, ĮSITRAUKUSI, NEPRIKLAUSOMA, O PASYVI AUDITORIJA – LENGVAI

MANIPULIUOJAMA, SILPNOS VALIOS, KONTROLIUOJAMA.

Nuolat tebesitęsiantys debatai dėl naujienų pateikimo yra tokie: ar žmonėms pateikiama informacija turi

būti tokia, kurią privalu žinoti, ar reiktų pateikti tokią informaciją, kuri yra žmonėms įdomi? Didžioji dalis

žurnalistų sutinka, kad atsakymas slypi kažkur per vidurį. Auditorija privalo būti informuota, tačiau logiška yra

atrinkti naujienas būtent tai auditorijai. Pavyzdžiui, LNK transliuojamos laidos „KK2 penktadienis“ žiūrovams

vertėtų pateikti kitokias naujienas negu LRT laidos „Teisė žinoti“. Kodėl? Todėl, kad minėtą LNK laidos auditorija

– jaunesnio amžiaus žmonės, arba tie, kurie nori „lengvų“ naujienų – apie Lietuvos „elitą“, įvairius skandalus.

Kitaip sakant, tokią laidą dažniausiai žiūri pasyvi auditorija. LRT laidos „Teisė žinoti“ auditorija yra aktyvi,

kadangi šioje laidoje kalbama apie politinę, ekonominę situaciją, t.y. rimtomis, Lietuvai ir pasauliui aktualiomis

temomis. Laidos svečiai dažniausiai yra aukštas pareigas užimantys išsilavinę žmonės, nusiteikę perteikti

„sunkesnes“ naujienas mąstančiam ir neišsiblaškiusiam žiūrovui.

Norėdami geriau suvokti žiūrovų lūkesčius, turime taikyti artumo kriterijų, kuris padeda nustatyti

informacijos atrankos prioritetus, surasti vadinamajį bendrąjį vardiklį, dalykus, dominančius daugelį žmonių.

Taip pritraukiami aktyvūs televizijos žiūrovai:

Geografinis kriterijus. Auditorijai labiausiai rūpi tai, kas dedasi aplinkui – kieme, mikrorajone, mieste,

Lietuvoje. Svetur domina tik ypač svarbūs (didingi arba tragiški) įvykiai. Kad ir menkiausias netoliese įvykęs

atsitikimas (kieme įvyko avarija) yra svarbus, o už tūkstančių kilometrų rūpi tik išskirtiniai įvykiai: lėktuvų

32

katastrofos, žemės drebėjimai, įkaitų pagrobimas, stichinės nelaimės. Neretai televizija nepaiso geografinio

artumo principo, todėl per žinias matome tolimų ir nereikšmingų įvykių, o vietinių naujienų svarba

neįvertinama.

Emocinis kriterijus. Auditorija labiausiai jaudinasi dėl artimųjų, draugų, pažistamų. Šiuo atveju

nesvarbus geografinio artumo kriterijus. Emocinis artumas sieja tautiečius (lietuviai užsienyje), žemiečius

(žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai). Emocijomis traukia informacijos konfliktiškumas, artimas

dramaturgijai. Nors dėl užuojautos kitiems kartu galima ir džiaugtis dėl savęs (kaip gerai, kad tai nutiko ne man,

ne mano šeimoje, ne mano mieste, ne mano šalyje).

Psichologinis kriterijus. Žmogus labiausiai rūpinasi savimi (savisauga, maistas, drabužiai), paskui kitais

žmonėmis. Labiausiai domimasi įžymybėmis, tačiau kartais ir paprastų žmonių istorijomis. Toliau pagal interesų

gradaciją seka gyvūnai ir augalai. Tokio pobūdžio informacija taip pat dažniausiai susijusi su žmonių veikla

(žinomi atradėjai, keliautojai, ekspedicijų vadovai, mokslo populiarintojai). Vertindamas psichologinius

susidomėjimo tam tikromis sritimis aspektus, žurnalistas turėtų pamatuoti informacijos svarbą auditorijai.

Pavyzdžiui, skelbiamos garsių žmonių savižudybės gali paskatinti psichologiškai silpną žmogų žengti ta pačia

linkme. Ypač tai galioja, jei žmogus išgirdo apie savo autoriteto savižudybę.

Laiko kriterijus. Visais laikais buvo poreikis naujienas sužinoti kaip įmanoma greičiau, neatsilikti nuo

kitų. Tas, kuris apie naujieną sužino pirmas, jaučiasi pranašesnis, o tas, kuris sužino paskutinis, jaučiasi

nejaukiai. Į laiko kriterijų turi atsižvelgti televizija, kuri yra viena iš operatyviausių žiniasklaidos priemonių. Todėl

pranešinėjant tai, kas jau įvyko, stengiamasi vartoti esamąjį laiką, nuolat pabrėžiama, kad perduodama

informacija yra pati naujausia ir svarbiausia. Net kalbant apie labai senus istorinius įvykius, reikia pasistengti,

kad jie būti susieti su šiandiena.

Specifinės auditorijos kriterijus. Šis kriterijus yra taikomas tada, kada žurnalistas žino, jog perteikiama

informacija yra skirta tos informacijos laukiančiai auditorijai. Specifinės auditorijos suvokimas yra gan platus -

visi šalies gyventojai, piliečiai, lietuviai. Siauriau – tam tikros amžiaus grupės, vyrai ar moterys, sporto mėgėjai,

muzikantai, menininkai ir t.t. Vyrai teikia pirmenybę sportui, technikai, o moterys – madai, grožio naujienoms.

Dar tikslesnės naujienos yra tos, kurios pritaikytos tik tam tikrų pomėgių ar profesijų žmonėms: žvejams,

vairuotojams, studentams, finansininkams ir t.t. Tačiau, siekiant objektyvumo, TV žinios visvien turėtų būti

skiriamos kuo platesnei ir įvairesnei auditorijai.

Amžinybės kriterijus. Tai žmogaus egzistencijos klausimai: gimimas, gyvenimo prasmė, mirtis,

tikėjimas, žmogaus teisės ir laisvės. Temas galima ir šiek tiek sukonkretinti: mokslo laimėjimai, įstatymų leidyba,

įprastų dalykų ir naujovių kova (klonavimas, abortai, eutanazija, sektos, paslaptingi gamtos reiškiniai, žmonių

gebėjimai). Kartais grįžimą prie šių temų lemia koks nors įvykis, tačiau dažniausiai žurnalistai patys ieško būdų

33

pateisinti amžinosios temos pasirodymą ekrane. Nauja tuomet būna ne tema, bet požiūris į ją, pateikimo

būdas, netikėtos išvados.

Kasdienybės kriterijus. Vienas iš svarbiausių žurnalistikos tikslų yra sugebėti sunkiai suvokiamą oficialią

informaciją paversti paprastu kasdienio gyvenimo patarimu. Tai yra nelengva, tačiau žmonėms reikia mokėti

paaiškinti, kaip bus skaičiuojamos šildymo sąskaitos, kokiu būdu bus išmokamos pensijos, įvairios išmokos, kaip

banke gauti paskolą. Tai klausimai, į kuriuos auditorija laukia atsakymų kasdien. Didžiajai jų daliai tai svarbiau už

politikos ar kitus klausimus.

Norint pasiekti aktyvią auditoriją arba iš pasyvios ją padaryti aktyvia, žurnalistų komandai reikia įdėti

nemažai darbo apgalvojant, kokią informaciją kaip, kur ir kada perteikti. Nors, kaip ir buvo minėta, kartais tenka

informaciją parinkti specifinei auditorijai, tačiau dažniausiai tenka ieškoti tų įvykių, kurie būtų aktualūs įvairaus

amžiaus, lyties ir skirtingų interesų žmonėms. Ko gero, labai nedidelė televizijos auditorijos dalis yra aktyvi,

kadangi žurnalistai toli gražu ne visada stengiasi pateikti kuo kokybiškesnę, suprantamesnę bei aktualesnę

informaciją ir neretai pasuka lengvesniu keliu – pateikti bet kokią naujieną.

2.5. Interviu televizijoje

Interviu laikomas vienu iš seniausių žurnalistikos žanrų. Jis buvo jau tada, kai dar nebuvo reportažų ar

kitų dar vėliau atsiradusių žanrų. Mėgdžiodami Amerikos spaudą, Europos laikraščių savininkai XIX amžiaus

pabaigoje ėmė reikalauti iš žurnalistų parnešti įžymybių nuomonių visais įmanomais klausimais. Tai patiko

skaitytojams ir buvo tikras išsigelbėjimas leidėjams.

Interviu suklestėjo radijuje ir televizijoje. Po ilgų sustingusių tekstų eteriu pasklido gyvas žmogaus balsas.

Televizija, galinti parodyti kalbantį žmogų, leidžianti girdėti natūralią kalbą, sugrąžino prie visaverčio tarpusavio

bendravimo. Juk didžiąją informacijos dalį žmonės suvokia akimis, skaitydami gestų, mimikos kalbą.

TV nepasitenkino „rodančio radijo“ vaidmeniu. Pokalbiai studijoje tapo vis labiau režisuojami, jie vyksta

pagal taisykles, formuojamas žvaigždžių kultas. TV interviu aprėpia vis platesnę erdvę: nuo kasdienio

informacinio interviu iki triukšmingo vaidybinio pokalbių šou.

Kalbant apie interviu, dažnai puolama į kraštutinumus. Vieni sako, kad tai lengviausias žurnalistikos

žanras, kiti – kad pats sunkiausias.

! INTERVIU LABAI PANAŠUS Į KASDIENĮ ŽMONIŲ BENDRAVIMĄ, VADINAMĄ POKALBIU.

Be abejo, interviu yra pokalbis, bet tai ypatingas pokalbis. Interviu yra pokalbis, skirtas viešai publikuoti

ar transliuoti. Jame pakankamai ryškus klausiančiojo ir klausiamojo vaidmenų pasiskirstymas.

Rinkdami informaciją, žurnalistai naudoja interviu metodą, nors nebūtinai iš surinktos informacijos bus

rengiamas interviu. „Interviu“ pabrėžia žurnalistinį atspalvį, kurio neturi žodis „pokalbis“.

34

Interviu iniciatorius ir dialogo lyderis yra žurnalistas. Jis klausia ne sau, bet yra auditorijos atstovas, tarsi

žiūrovų įpareigotas gauti informaciją. Pašnekovas, atsakydamas į klausiančiojo klausimus, iš tiesų kalba žiūrovų

auditorijai, todėl ir jų bendravimą plačiuoju požiūriu turėtume suvokti kaip žmonių, atstovaujančių tam tikroms

institucijoms ar žmonių grupėms, dialogą.

Televizijos interviu – atskiras ir sudėtingas žanras. Kadangi televizijoje interviu kuria ne tik garsas, bet

informacija iliustruojama vaizdu, šis žanras dėl plačių galimybių teoretikų skirstomas į įvairiausius tipus.

Kanadiečių teoretikas J. Larue-Lanlois televizijos interviu skirsto į aštuonis tipus:

Informatyvusis – asmens, kuriančio įvykį arba dalyvaujančio jame, liudijimas. Tokio interviu dalyviu gali

būti įstatymo projektą pateikęs ministras, gaisrą gesinančio būrio vadas ar per vienas rungtynes tris įvarčius

įmušęs futbolininkas.

Aprašomasis – liudija ne dalyvis, bet žmogus, matęs įvykį. Liudininkas gali papasakoti, kaip įvyko

autoavarija, nukrito lėktuvas ar nusikaltėlis apiplėšė praeivį. Drąsuolis, miške sutikęs lokį, bus informatyviojo

interviu herojus. Tas, kuris buvo sutikęs žmogų, mačiusį lokį, – aprašomojo.

Analizės interviu norima atskleisti įvykio esmę, parodyti kontekstą, perspektyvą, bandoma atsakyti į

klausimą „kodėl?“. Dažniausi pašnekovai: specialistai, žinovai, ekspertai. Norvegai tokį klausinėjimą taip ir

vadina – eksperto interviu.

Komentuojamojo interviu svarbiausias klausimas – „ką apie tai manote?“. Įvykis vertinamas,

interpretuojamas, apibendrinamas, ieškoma pasekmių. Tuo reikalu taip pat dažniausiai kreipiamasi į ekspertą.

Nuomonės, arba kontroversijų, interviu metu gali būti kalbinamas politikas, ginantis savo poziciją,

replikuojantis, puolantis, arba mokslininkas, ginantis ir atmetantis naują mokslo teoriją, koks nors visuomenės

veikėjas, autoritetas, kurio nuomonė svarbi žmonėms.

Asmenybės interviu metu kalbinamas žinomas žmogus (politikas, mokslininkas, menininkas, sporto

žvaigždė). Jame susipina įvairių interviu motyvai, nes gali būti klausiama įžymybės nuomonės, vertinimo,

prisiminimų, biografijos faktų.

Reklaminis interviu būna specialiai užsakytas, tačiau dažnai iškyla prieštaravimų tarp reklamos elementų

informacijoje ir visuomenės susidomėjimo reklamuojamu įvykiu. Reklaminis interviu dažniausiai nebūna

objektyvus, nes norima sudominti, paskatinti pamatyti, dalyvauti, įsigyti. Pokalbius apie mokesčių problemas,

nedarbą, gamtos taršą, atominę energetiką, vyriausybės krizes, streikus J. Larue – Langlois išskiria kaip atskirą

tipą, vadindamas interviu svarbia tema. Tai – išsamus tyrimas, kuriam pasitelkiami specialistai, ekspertai ir

paprastų žmonių nuomonės.

J. Larue – Langlois skiria penkis interviu formatus:

Naujienos – interviu žinių laidoje (iki 3 minučių). Tai trumpas interviu, kuriame stengiamasi iš karto eiti

prie esmės. Tokiam pokalbiui galioja naujienos taisyklės: vienas du klausimai, kurių atsakymai susideda iš dviejų

35

trijų sakinių. Svarbu gerai formuluoti klausimus, kad atsakymas būtų aiškus net ir laiko taupymo sumetimais į

galutinį įrašą neįtraukus klausimų.

Aktualijų – pasitaiko žiniose ir publicistinėse laidose. Trukmė nuo 4 iki 10 minučių. Tai bus analizės,

komentuojamasis, nuomonės arba reklaminis interviu.

Atviros linijos – pokalbis su į studiją skambinančiais žiūrovais. Sudėtingas, nes dirbama tiesioginiame

eteryje, kai reikia mokėti suvaldyti ne į temą šnekančius plepius, sugebėti taktiškai nutraukti ir pakreipti pokalbį

reikiama linkme.

Dosjė. Naujienų griūties amžiuje – tai retas formatas. Kalbinamas įdomus žmogus – menininkas, politikas,

kolekcininkas, nepaprasto likimo asmenybė.

Esmės. Šiuo formatu galima transliuoti du tris interviu, išsamiai aptariančius temą.

! INTERVIU NĖRA ATSITIKTINIS. JAM RENGIAMASI, IEŠKOMA PAŠNEKOVŲ, APTARIAMAS KLAUSIMŲ RATAS.

Interviu metu neįmanoma visiškai išvengti pasikartojimų, šokinėjimo nuo temos prie temos, tačiau viso

to esama daug mažiau nei nieko neįpareigojančiame pokalbyje su pažįstamu, susitikus su juo kokioje nors

vietoje ir kalbantis šokinėjant nuo vienos temos prie kitos.

Kiekvieną pokalbį lemia turimas laikas. Ir žurnalistas, ir pašnekovas saistomi laiko limitų. Žurnalistas

dažnai turi suspėti kuo greičiau parengti reportažą ar interviu. Pašnekovas yra savo reikalais užimtas žmogus.

Todėl interviu įrėminimas, temų koncentravimas yra svarbu abiem susitikimo dalyviams.

Interviu yra darbas, konkreti užduotis, tam renkama ir suteikiama informacija, kurią dar reikės parengti ir

transliuoti. Žurnalistas žino, kiek eterio laiko jam skirta, numano, kokio ilgumo interviu fragmentą galės

panaudoti. Nors visada nufilmuojama daugiau medžiagos, tačiau jos neturi būti pernelyg daug, nes peržiūra,

medžiagos atranka ir montavimas užims labai daug laiko.

Interviu yra skiriamas didelei auditorijai. Šito neturi pamiršti abu pašnekovai, nes juk ir vienas, ir kitas

atstovauja didelėms žmonių ar interesų grupėms, o ne šnekučiuojasi lyg du geri draugai. Nepatyrusį kalbėtoją

įsivaizduojama didžiulė auditorija slegia, sukelia nepasitikėjimą, baimę. Jį trikdo viešas interviu filmavimas, nes

atvažiuoja nemaža filmavimo grupė, TV studijoje blaško nepažįstami žmonės. Nors įsivaizduojama didžiulė

žiūrovų auditorija kelia nemenką stresą, aplinkiniai gali dar labiau išmušti iš vėžių.

Interviu retai prasprūsta necenzūrinis žodis, žargonas. Net paprasti žmonės gatvės apklausose kartais

prabyla nesava, tarsi iš televizijos išmokta kalba. Pareigūnai, ekspertai prieš kamerą jaučiasi tarsi posėdžio ar

paskaitos tribūnoje. Tokios kalbėtojų pastangos „paploninti liežuvį“ turi ir gerų, ir blogų savybių. Išvengiama

žargono, barbarizmų, aiškiau reiškiamos mintys, tačiau kalbėtojai tampa tarsi nesavi, supanašėja, praranda

gyvumą, sausėja ir biurokratėja.

Interviu dalyvis kitaip elgiasi, kitaip kalba, netgi kitaip rengiasi. Juk namuose filmuojamas pašnekovas

pasipuoš gražiau nei kasdien. Skirtumą tarp to, kaip bendraujama interviu metu ir po jo, parodo pačios

36

televizijos. Sunku išvengti skirtumo tarp tikro gyvenimo ir televizinio jo atvaizdo. Natūralus „kaip gyvenime“

pokalbis žiūrovams gali pasirodyti nesolidus ir neskoningas, nes TV daug ką labai sureikšmina, išryškina.

Žurnalistas, sugebantis kaip galima labiau atskleisti pašnekovą, parodyti jį kuo tikresnį, vertas pagarbos.

! ŽURNALISTAS YRA KLAUSIANTIS ASMUO, PAŠNEKOVAS – INFORMACIJOS TEIKĖJAS.

Žurnalistas paprastai yra patyręs televizijos vilkas, šeimininkas net ir tada, kai atvyksta į svečius. Jam tai

kasdienis darbas, jis vadovauja, nes jo rankose mikrofonas. Žurnalistas yra sumanymo autorius, jis pasirinko

pašnekovą, jis klausinėja, jis montuos tekstą. Žurnalistas yra studijos šeimininkas, nebijantis kameros, žinantis,

kur žiūrėti ir kaip gerai atrodyti kadre. Pašnekovas kur kas geriau išmano aptariamą temą, nes jis specialistas,

žinovas. Tačiau jis nėra įpratęs kalbėti per TV, nejaukiai jaučiasi prieš kamerą, jaudinasi. Todėl jam gali būti

nelengva aiškiai ir glaustai reikšti mintis. Tik tada, kai žurnalistas padeda pašnekovui įveikti kameros baimę, jam

pavyks pasiekti tikslą – sužinoti įdomią, tikslią, reikalingą informaciją.

2.6. Televizija – ne tik naujienos, bet ir verslas

Kurį laiką televizijoje nebuvo reklamos, o TV programa trukdavo su pertraukomis kelias valandas.

„Kalbančias dėžes“ žmonės jungdavo dažniausiai pavakaryje arba vakare. Prieškarinės technikos galimybės

geriausiai tiko transliuoti tiesiogines laidas, tad programose dominavo sporto varžybos, TV spektakliai, filmai. Iki

1953 metų televizoriai rodė tik juodai-baltus vaizdus, o po to išaušo spalvinės televizijos era.

Televizija yra vienas iš masiškiausių, galingiausių ir brangiausių reklamos nešiklių. Ji priskiriama prie

pasyvaus įtraukimo priemonių, nes kontaktas su žiūrovais nėra stiprus. Jie reklamos metu gali užsiimti įvairiais

darbais, bendrauti tarpusavyje. Tačiau žmogus yra veikiamas televizijos reklamos, nors ir nekreipia į ją dėmesio.

Televizijos reklamą naudoja tik didelės prekybos įmonės – prekybos sistemos. Per vietines televizijas gali būti

transliuojami ir nedidelių bei vidutinių įmonių trumpi skelbimai, kartu su viena ar keliomis nuotraukomis,

palydimi muzikos. Svarbiausias televizijos reklamos pranašumas – joje galima ne tik parodyti prekę, bet ir

pademonstruoti jos savybes, vartojimo būdą ir panašiai. Svarbiausias poveikio veiksnys yra vaizdas (siužetas), o

tekstas jį tik lydi. Tekstą praturtina diktoriaus kalba – intonacija, tembras, tempas ir panašiai.

Televizija leidžia pasiekti labai plačią auditoriją, ypač Lietuvoje, kur yra labai nedaug televizijos kanalų.

Renkantis transliuojamas laidas ir transliacijų laiką, galima daryti tam tikrą auditorijos atranką, reklamą skirti

konkrečioms vartotojų grupėms, atsižvelgiant į jų pomėgius (sportą, muziką, politiką ir panašiai). Geriausias

laikas – prieš žinias ir po jų, prieš filmus ir po jų bei įsiterpiant į juos.

Televizija dėl sklaidos galimybių itin patraukli reklamos užsakovams, tačiau, atsiradus nuotolinio valdymo

pultams, žiūrovai gali lengvai išvengti reklamos, taigi kontaktas su potencialiais vartotojais nėra garantuotas.

Daugiau nei pusė žmonių, žiūrėdami televizorių, yra linkę junginėti kanalus ir net 90 proc. iš jų tai daro

reklaminių pertraukų metu. Išsiaiškinta ir kiek paradoksali situacija: pardavimai padidėdavo tuo atveju, kai

37

reklama būdavo perjungta, bet ne tada, kai ji likdavo ekrane. Tyrėjų nuomone, vartotojai atkreipia dėmesį

būtent į tą reklaminį pranešimą, kurį perjungia, o toliau rodomą – ignoruoja. Nustatyta, kad noras perjungti

reklamą mažesnis, kai pastaroji būna patraukli žiūrovui – vien naudinga informacija pagrįsta reklama sukelia

atvirkštinę reakciją.

Svarbiausias poveikio veiksnys yra vaizdas. TV reklama gali būti įvairių stilių. Daugeliui prekybos įmonių

televizijos reklaminių klipų gamyba ir transliavimas yra per brangūs, todėl jos daugiausia naudojasi radijo

klipais.

1. UŽDUOTIS. Pasirinkite 3 skirtingų TV kanalų (vienas iš jų LRT) tos pačios dienos ir

valandos žinias, jas išanalizuokite remdamiesi šiais kriterijais:

1. Lyginamoji analizė: žinių formatas (panašumai, skirtumai, ką apie tai sako teoretikai); 2. Temos (panašumai, skirtumai, dėmesio tam tikrai temai skyrimas laiko atžvilgiu); 3. Žinių ir reportažų tekstų atitikimas teorijai (remkitės nurodyta literatūra); 4. Reporterio darbo subtilybės; 5. Pateikite pavyzdžių (argumentuokite savo teiginius vaizdinėmis ištraukomis iš TV žinių).

2. UŽDUOTIS. Parenkite televizijos reportažo scenarijų duota tema. Remkitės teorija.

Įvardykite, kokio tipo Jūsų reportažas, argumentuokite.

3. UŽDUOTIS. Parenkite interviu su duotos profesijos atstovu. Parenkite 10 klausimų.

Interviu nufilmuokite, peržiūrėkite nemontuotą medžiagą, vėliau – sumontuokite.

4. UŽDUOTIS. Parenkite TV žinių laidos tinklelį, remdamiesi naujienų atrankos kriterijais.

Temas formuokite nuo svarbiausios iki mažiausiai svarbios. Žinias formuokite pagal

teorinius principus (įkalnės, nuokalnės ir t.t.)

REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA:

1. FISKE, J. Television culture. 2nd ed. New York: Routledge, 2010. 424 p. ISBN 13: 978-0415596473.

2. PEČIULIS, Ž. Televizijos žurnalistika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002.

3. PEČIULIS, Ž. Kaip bendrauti su žiniasklaida. Principai, patarimai, pavyzdžiai. Vilnius: Tyto Alba, 2014.

4. GEORGE-PALILONIS, Jennifer. The multimedia journalist: storytelling for today‘s media landscape. Oxford: Oxford

University Press, 2013. 288 p. ISBN-13: 978-0199764525.

5. WHITE, Ted. Broadcast News Writing, Reporting, and Producing. 3rd ed. Boston: Focal Press, 2002. 520 p.

38

3. SPAUDA IR SPAUDOS REPORTERIS

Atsiradus radijui ir televizijai, vis garsiau kalbėta apie spausdintinės žiniasklaidos populiarumo mažėjimą.

Tačiau tuomet dar nebuvo svarstoma, kad šios medijos gali pakeisti spaudą ar lemti jos išnykimą. Apie tokias

prognozes pradėta diskutuoti tuomet, kai visuomenę pasiekė moderniausia iki šiol egzistuojanti komunikacijos

priemonė – internetas.

Internetas, kaip bendravimo ir informacijos paieškos priemonė, taip pat nebuvo lemiama priežastis

pirmosios žiniasklaidos priemonės išnykimo teorijai. Lemiamą vaidmenį suvaidino spaudos ir interneto sintezės

produktas – naujienų portalas.

Nors spausdintinės žiniasklaidos eros pabaiga buvo numatoma 2018-aisiais, panašu, kad tokios

prognozės gali neišsipildyti. Keletą pastarųjų metų mažėjantys žmonių, skaitančių spausdintinę žiniasklaidą,

rodikliai tapo stabilūs. Galima teigti, kad tam reikšmės galėjo turėti keletas dalykų.

3.1. Spausdintinės žiniasklaidos likimas XXI amžiuje

Nors televiziją Lietuvoje aktyviai tyrinėjantis Vilniaus universiteto profesorius Žygintas Pečiulis nurodo

keletą internetinių naujienų portalų ir spausdintinės žiniasklaidos priemonių skirtumų, svariausiu rodikliu vis

dažniau nurodomas internetinės žiniasklaidos produktų netikslumas, primityvumas. Todėl tikėtina, kad

spausdintinė žiniasklaida, norėdama išlikti moderniųjų technologijų eroje, turi rinktis iš dviejų variantų: pasekti

daugelio didžiųjų spaudos leidinių pavyzdžiu ir leisti internetinį naujienų portalą arba kantriai laukti.

Kaip ir visi greitam vartojimui sukurti produktai, internetinių naujienų portalai sulaukė didelio

visuomenės susidomėjimo. Visų pirma dėl to, kad ši priemonė buvo nemokama. Antra priežastis –

pasiekiamumas, ir galiausiai momentiškumas, operatyvumas, kuris kadaise buvo išskirtinis radijo bruožas.

Auditorija, pakerėta naujosios žiniasklaidos priemonės ir jos teikiamų galimybių, tokių kaip garsas ir vaizdo

įrašai, rodos, pamiršo apie spaudą. Tačiau būtent šioje vietoje turėtume išskirti pagrindinius žiniasklaidai ir jos

atstovams privalomuosius bruožus: operatyvumą ir objektyvų vertinimą, kurie yra glaudžiai susiję su

įvykusiomis permainomis ir jų padariniais.

Tie spausdintinės žiniasklaidos atstovai, kurie pasižymėjo šiomis savybėmis, suvokė, kad, norint išlikti

naujųjų technologijų amžiuje, būtina prisitaikyti prie naujovių, pasikeitusių auditorijos norų ir poreikių. Šio

suvokimo išraiška galime laikyti elektroninį leidžiamo spaudos leidinio varianto atsiradimą. Vieni rinkosi

maksimalizmą ir paliko abu variantus – spausdintinį ir elektroninį. Kiti elektroninę versiją palaikė geresne

alternatyva ir, atsisakę spausdintinio varianto, nutarė leisti tik internetinį naujienų portalą. Skaičiuojama, kad

39

2009 metais JAV neliko 40-ies didžiųjų dienraščių, o iš viso nuo amžiaus pradžios – 120. Tačiau tai nereiškia, kad

visi leidiniai tiesiog panaikino redakcijas ir atleido darbuotojus. Dalis didžiųjų JAV spaudos leidinių, tokių kaip

New York Sun, Rocky Mountain News, Voice of San Diego, Christian Science Monitor, Seatle Post-Intelligencer,

tiesiog pasirinko elektroninio naujienų portalo versiją ir atsisakė senosios, spausdintinės versijos. Tačiau kita

dalis spaudos atstovų pasirinko optimalų variantą – leidžia elektronines ir spausdintines leidinių versijas. Šitaip

pasielgė ir kai kurie Lietuvos dienraščiai: „Lietuvos rytas“ sukūrė naujienų portalą „lrytas.lt“, „Šiaulių kraštas“ –

„s.krastas.lt.“ Tokie sprendimai užtikrino, kad dienraščiai nepraras auditorijos.

Galiausiai, reikia pastebėti, kad svarbu ir tai, kaip naujosios technologijos bus pritaikytos naujienų

skelbimui. Paisant populiarios šių laikų praktikos, kurią taiko ir lietuviai (pavyzdžiui, naujienų portalas

s.krastas.lt), galimas abiejų žiniasklaidos priemonių – spaudos leidinio ir internetinio naujienų portalo –

bendradarbiavimas. Taikomas metodas, kai trumpos ir tik šiuo metu aktualios naujienos skelbiamos

tinklaraštyje, o analizuojamojo pobūdžio, didesnės apimties publikacijos internetinėje erdvėje tik

anonsuojamos, pateikiamos jų ištraukos. Taip skaitytojas supažindinamas su spaudos leidinyje pasirodysiančia

informacija ir yra savotiškai veikiamas tokios reklamos, skatinamas įsigyti ir spausdintinį dienraščio variantą.

! „VIENA IŠ GALIMYBIŲ SPAUDAI IŠLIKTI – SAVOTIŠKA SIMBIOZĖ SU INTERNETINE ŽINIASKLAIDA.“

Internetiniai portalai visuomenės susidomėjimo susilaukė vos tik atsiradę, o jų populiarumo rodikliai

didėjo taip pat sparčiai, kaip ir daugelio kitų masiniam vartojimui sukurtų priemonių ir produktų. Tačiau galime

pastebėti, kad auditorijos susižavėjimas šiomis medijomis nėra ilgalaikis ir jau pamažu krenta; pasigirsta vis

daugiau kritikos, orientuotos į šią žiniasklaidos priemonę. Skubėjimas, aplaidumas, nekokybiškas pateikimas ir

noras aplenkti konkurentus, būti pirmiesiems, informavusiems apie įvykį ar žinią, neišvengiamai tapo žemos

kokybės ir faktinių klaidų padariniu. Prastėjanti elektroninės žiniasklaidos produktų kokybė gali tapti

priežastimi, dėl kurios dalis auditorijos grįš prie tradicinių žiniasklaidos priemonių.

Pastebima, kad spausdintinių žiniasklaidos priemonių redakcijos, lyginant su internetiniais portalais yra

atidesnės, daugiau dėmesio skiria galutiniam spausdintiniam rezultatui, kuris bus pateiktas auditorijai.

! GALIMA DARYTI PRIELAIDĄ, KAD AUKŠTA KOKYBE IŠSISKIRIANTI SPAUDA PO KELETO METŲ GALĖS PRETENDUOTI VĖL TAPTI VIENA

POPULIARIAUSIŲ ŽINIASKLAIDOS PRIEMONIŲ.

Yra tikimybė, kad nusivylusi auditorijos dalis grįš prie popierinio žinių varianto, o kita, mažiau naujovėms

paveiki skaitytojų dalis, t.y., vyresnio amžiaus auditorija, ir toliau rinksis spausdintinę žiniasklaidą.

Šioje vietoje reikia deramai įvertinti ir auditorijos specifiką. Tyrimai rodo, kad daugiausia į spausdintinę

žiniasklaidą yra orientuoti vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi stabilias pajamas. Todėl ši skaitytojų grupė gali

tapti parama spausdintinei žiniasklaidai.

Galima manyti, kad redakcijos, kurios bus pajėgios konkuruoti su internetine žiniasklaida, po kurio laiko

gali sulaukti dvigubos naudos: jos bus išlaikiusios senuosius skaitytojus, o taip pat sulauks naujų. Nors atrodo

40

sunku įgyvendinti tokią užduotį, vis dar atsiranda redakcijų, kurios neketina atsisakyti popierinio varianto ar

papildomai steigti internetinį leidinio variantą. Vokietijoje leidžiamo savaitraščio Die Zeit pavyzdys gali būti

įrodymas, kad spausdintinė žiniasklaida, pasitelkusi stipriąsias savo puses, vis dar turi galimybių. Šis leidinys

neturi elektroninės versijos, o popierinė leidžiama pusės milijono tiražu. Die Zeit direktorius G. di Lorenzo

mano, kad jų sėkmę lėmė atkaklumas: „Buvo ignoruoti ekspertų patarimai, atmestos mados ir nuspręsta toliau

publikuoti ilgus, dokumentuotus, rimtus ir sunkius tekstus. Nuspręsta pasipriešinti panikos sukeltoms medijų

tendencijoms. Atsisakyta skubos, trumpumo, paprastumo, lengvabūdiškumo.“ Anot G. di Lorenzo, žurnalistikos

ateitis – analitinė žurnalistika, kuri, kaip pastebi internetinės žiniasklaidos kritikai, yra retas atvejis

internetiniuose naujienų portaluos.

Tačiau svarbiausia priežastimi, dėl kurios galime manyti, kad spausdintinė žiniasklaida vėl taps populiari,

yra uždarbis. Internetinės žiniasklaidos atstovai pamažu pradeda apmokestinti lankymąsi svetainėse ar tam

tikrų naujienų skaitymą. Tai dalį vartotojų gali paskatinti grįžti prie spausdintinio varianto, kai nereikia mokėti

keletą kartų.

Taigi spausdintinės žiniasklaidos ateitis nėra žinoma, tačiau akivaizdu, kad tikėti pesimistinėmis

prognozėmis apie jos išnykimą dar anksti. Kalbant apie priemones, kurios gali būti veiksmingos siekiant

susigrąžinti mažėjantį skaitytojų skaičių ir išlikti elektroninės žiniasklaidos eroje, galima įvardyti du labai

skirtingus pasirinkimo variantus. Viena spausdintinės žiniasklaidos ir jos atstovų galimybė naujojo amžiaus

pradžioje yra paklusimas vyraujančiai žiniasklaidos rinkai ir auditorijos normoms, taip sukuriant tinklaraštį. Kita

– pasipriešinimas, senosios veiklos tęsimas, nepaisant auditorijos keliamų reikalavimų, tikintis, kad skaitytojai,

nusivylę elektronine žinių teikimo versija, vėl pradės skaityti spaudą.

Tačiau akivaizdu, kad ne kiekvienas leidinys gali rizikuoti ir pasirinkti antrąjį variantą. Todėl svarbu ne tik

atsižvelgti į susidariusią situaciją, bet ir įvertinti savo galimybes. Šiuo būdu spausdintinės žiniasklaidos atstovai

galės priimti sprendimus, kurie bus naudingi leidinio egzistavimui ir jo veiklai.

3.2. Operatyvumas – svarbiausia misija

Operatyvumo sąvoka, vartojama greta žiniasklaidos, atsidaro nuo tų laikų, kuomet naujienos buvo

skelbiamos raštu, spausdintine žiniasklaida. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje laikraščio puslapis

būdavo perduodamas į spaustuvę telefonu. Po kiek laiko žiniasklaida dar labiau ištobulėjo, tačiau pagrindinė

misija išliko ta pati – būti operatyviems. Žurnalisto misija šiame iššūkyje pati svarbiausia. Operatyvumas

neapsiriboja informacijos paskelbimu – svarbi greita reakciją į įvykį, tikslingas informacijos gavimas, užrašymas

ar sumontavimas ir tik tada - pateikimas visuomenei.

Šiuolaikinė auditorija tampa vis godesnė – naujieną nori sužinoti kuo greičiau, tačiau tuo pačiu reikalauja

kokybiško darbo, pro pirštus nepraleisdami net menkiausių klaidų, esančių straipsnyje, kuriomis naudodamiesi

41

galėtų iškritikuoti teksto autorių ar net visą laikraštį. Nuvertinti skaitytojų neverta – šališkas antraštes ir

straipsnius jie skiria. Dar daugiau – kiekvienas suinteresuotas skaitytojas yra kritikas. Vadinasi, žurnalistas yra

akylai stebimas. Dėl šių priežasčių jis yra skatinamas dirbti kuo operatyviau ir tiksliau.

Greitas naujienų skelbimas ne tik kelia aukštus tikslus žurnalistui, bet ir alkį skaitytojui. Pastarieji darosi

vis pastabesni, vis labiau įsitraukiantys, reikalaujantys kuo greitesnio naujienų pateikimo. Spausdintinė

žiniasklaida nepasižymi grįžtamuoju ryšiu, priešingai nei internetiniai portalai. Tai kelia dar didesnius

reikalavimus laikraščių redakcijoms.

Tenka pripažinti, kad laikraštis vis dar išlieka viena patikimiausių žiniasklaidos priemonių. Nors

populiarumas senka, tačiau spausdintinė priemonė turi ištikimų šalininkų. World Press Trends 2012 m.

ataskaitos duomenimis, pasaulyje daugiau nei 2,5 milijardų žmonių skaito spausdintus laikraščio numerius ir

600 milijonų skaito laikraščius internete. 500 milijonų iš minėtųjų skaito ir spausdintiniu, ir skaitmeniniu

formatu, o 100 milijonų skaito savo mėgstamus laikraščius tik internete. Nors laikraščio gyvavimo dienos

pasaulyje jau kurį laiką skaičiuojamos ir garsiai kalbama apie jų išnykimą, spausdintinė žiniasklaida nemiršta.

! LAIKRAŠČIAMS IŠLIKTI PADEDA ELEKTRONINĖS ŽINIASKLAIDOS NEPATIKIMUMAS ŽMONIŲ AKYSE.

Neretai socialiniuose tinkluose pastebime šmėsčiojančias nuorodas, kuriomis dalinasi masė žmonių.

Atidarome jas, o perskaitę straipsnį nusiviliame dėl naujienos netikrumo, iškraipytos informacijos. Pavyzdžiui,

2014 m. lapkričio 1 d. internetinis portalas skelbia „Lapkričio mėnesį keičiasi kai kurie KET reikalavimai“, tačiau

atidarius straipsnį paaiškėja, jog artėjant žiemos sezonui reikėtų vasarines padangas pakeisti žieminėmis. Tai

nėra kelių eismo taisyklių pasikeitimas. Natūralu, jog skaitytojui šitoks internetinio portalo skelbiamos

naujienos iškreipimas kelią pyktį. Tokiu būdu noras būti operatyviam skelbiant žinią kartais nutolsta nuo

realybės.

Tokių internetinės žiniasklaidos klaidų pastebi dažnas skaitytojas, ko negalėtume pasakyti apie laikraščių

skaitytojus. Žinoma, apie šią žiniasklaidos priemonę dažnai galime išgirsti kitokių nuomonių: nuobodus turinys,

nėra ką skaityti ar panašiai, tačiau apie laikraščių abejotiną patikimumą, klaidingos informacijos skelbimą,

pripažinkime, išgirstame retai. Būti operatyviam ir teisiam – žurnalisto misija. Kiekvienas šios profesijos

atstovas, dirbdamas žiniasklaidoje, turi siekti šios misijos tikslų. Pagirtina, kuomet tai daroma sąžiningu būdu,

pasitelkiant profesionalumą.

Nors kiekvienai laikraščio redakcijai kyla klausimas, kaip išlaikyti skaitytojų dėmesį, tenka pabrėžti, jog

svarbiausia yra operatyvumas. Skaitytojai tampa vis godesni ir reiklesni, tokiu būdu reikalaudami to ir iš

žiniasklaidos.

42

3.3. Profesionalumo svarba spausdintinėje žiniasklaidoje.

Naujųjų technologijų įtaka

Žiniasklaida – ketvirtoji valdžia, kuri susiformavo daug anksčiau, nei bet kuri kita socialinė institucija. Ji ne

tik dalyvauja valstybės valdyme, bet ir daro tiesioginį poveikį visuomenei, padeda keisti tikrovę, formuoja

viešąją nuomonę. Ji, kaip ir žurnalistas, yra nuolatinė tarpininkė ne tik tarp visuomenės narių ir visų trijų

demokratinių valdžių, bet ir tarp pačios informacijos šaltinio bei plačios visuomenės. Kompetetingo žurnalisto

pareiga – žinoti tris esmines profesionalios žurnalistikos funkcijas: surasti tinkamą šaltinį (misija), nustatyti

surinktos informacijos vertę (profesionalumas) ir vertingą informaciją efektyviai, patraukliai pateikti auditorijai

(verslas). Tačiau visoms šioms funkcijoms iššūkį meta moderniosios technologijos. Tam, kad suvoktume jas ne

kaip pavojų žurnalistiniam produktui, o pagalbą informaciją skleisti plačiai auditorijai, turime susidraugauti su

moderniąja erdve ir integruotis į ją, nes internetas neabejotinai tampa populiariausia medija pasaulyje. Suvokus

internetinės erdvės populiarumą visuomenėje labai svarbu perprasti, kaip ši medija gali padėti paskleisti

turimas žinias ir informaciją.

Pagrindinė žiniasklaidos funkcija yra informacinė. Kiekvienas žmogus ir visuomenė apskritai turi

prigimtinę teisę gauti dominančią informaciją be jokių apribojimų, išskyrus žinias apie privatų gyvenimą. Tokia

informacija turi būti teisinga, objektyvi, nepaveikta kam nors naudinga interpretacija ar subjektyvia nuomone.

Todėl būtina, kad žurnalisto darbo produkte informacija būtų pateikta tiksliai, aiškiai, nešališkai. Iškreipti

reiškinį, faktą, įvykį būtų didžiausia žurnalisto neprofesionalumo išraiška. Žymus britų žurnalistas, keliautojas,

tyrinėtojas Džeimsas Gordonas Benetas (James Gordon Bennett) yra sakęs, kad laikraščiai gali išsiųsti daugiau

sielų į dangų ir daugiau jų apsaugoti nuo pragaro negu visos Niujorko bažnyčios ir koplyčios. Kad šie žodžiai

įgautų prasmės, pati svarbiausia sąlyga – žurnalisto atsakomybė už savo kūrinį. Kiekvienas žurnalistas turi būti

kompetetingas, kad galėtų tinkamai parengti medžiagą, t.y. tiksliai pateikti faktus bei straipsnį pateikti kuo

objektyviau. V. Puodžiūnas knygoje „Žiniasklaidos technologijos: kūrybos aspektai“ pateikia esminius

profesionalumo kriterijus, pagal kuriuos žurnalistikos produktas taptų tikrai geras. Anot jo, būtinas aiškus

kontekstas, preciziškai atskleistos įvykių priežastys, ištakos, motyvuotai dėstomos galimos ir jau esamos

pasekmės, vertinimų bei komentarų įvairovė.

! ŽINIASKLAIDA TURI AUDITORIJAI PARINKTI SVARBIAUSIAS ŽINIAS.

INFORMACIJA TURI BŪTI PATEIKTA SUPRANTAMA KALBA BEI IŠRAIŠKA.

Keliantis į elekroninę žiniasklaidą, svarbu atkreipti dėmesį į visus profesionalumo kriterijus, kurie svarbūs

tiek televizijai, tiek radijui, tiek spaudai. Tačiau suvokdami internetinės žiniasklaidos greičio mastus, galime

daryti prielaidą, jog čia iškyla dvi esminės profesionalumo spragos: etika bei žinios aktualumas. Žurnalistas,

stengdamasis darbą atlikti kuo greičiau, dažnai rašo tai, kas nėra arba jau nebėra aktualu visuomenei. Šie ir

43

daugelis kitų profesionalumo kriterijų žiniasklaidoje negali būti pamirštami. Tai – kiekvieno profesionalaus

žurnalisto atsakomybė.

1. UŽDUOTIS. Parenkite spaudos apžvalgą, atrinkdami svarbiausias ir įdomiausias

naujienas iš skirtingų Lietuvos regionų. Pristatykite, argumentuokite, analizuokite,

remkitės naujienų artumo principu.

2. UŽDUOTIS. Atlikite 3 skirtingų spausdintinės žiniasklaidos priemonių (rajoninės,

regioninės, respublikinės) analizę: atkreipkite dėmesį į aktyvumą internetinėje

žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, paanalizuokite ir paieškokite sąsajų su tiražu.

3. UŽDUOTIS. Duota tema parenkite tris skirtingus tekstus: skirtą spaudai, radijui,

televizijai. Remkitės teksto rengimo ir komponavimo principais skirtingose žiniasklaidos

priemonėse.

REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA:

1. PEČIULIS, Ž. Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje. Vilnius: Vilniaus universiteto

leidykla, 2012. 364 p.

2. PUODŽIŪNAS, V. Žiniasklaidos technologijos: kūrybos aspektai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2012.

3. RACHMAN, T. Netobulieji. Vilnius: Vaga, 2012. 317 p. ISBN 978-5-415-02259-5.

44

4. INTERNETO REPORTERIS

Tobulėjant technologijoms ir atsirandant vis įvairesnėms komunikacijos priemonėms, tradicinė

žurnalistika nuolat susiduria tiek su naujomis galimybėmis, tiek su naujais iššūkiais. Nauja ir interaktyvi

žiniasklaida bei šiuolaikiniai žinių perdavimo metodai verčia žurnalistus keisti savo darbo pobūdį, kadangi vis

didėjantis interneto vartotojų skaičius skatina tobulėjimą būtent šioje, virtualioje, aplinkoje.

Žiniasklaida visada buvo priklausoma nuo auditorijos, bet dar niekada ji nebuvo taip artimai

sąveikaujanti. Internetinė erdvė leidžia atsirasti interaktyvumui, kuris įgalina auditoriją iš pasyvios tapti aktyvia,

kuriančia ir netgi veikiančia patį naujienų srautą. Informacija nebėra tik pateikiama ir priimama.

! SKIRTINGAI NEI LAIKRAŠTYJE, STRAIPSNIS, PATALPINTAS SOCIALINIAME TINKLE, IŠ KARTO SULAUKIA GRĮŽTAMOJO RYŠIO.

Skaitytojų reakcija ir nuomonė akimirksiu atsispindi jų komentaruose, o pateikta informacija žaibiškai

gali pasiekti jų draugus.

Tokia erdvė gali būti ne tik žingsnis didesnio populiarumo link, bet taipogi arčiau problemų, todėl

interneto reporterio požiūris ir situacijos vertinimas lemia daug. Čia jis tampa viešu asmeniu, kurio kiekvienas

veiksmas yra pakankamai akylai stebimas. Keli iš eilės socialiniame tinkle patalpinti straipsniai apie mažumas

gali sukelti auditorijos pasipiktinimą, nors laikraštyje tos pačios publikacijos tarp kitos informacijos niekuo

neišsiskirtų ar net paskęstų bendrame naujienų sraute. Netinkamas straipsnio prierašas gali sukelti ginčus vien

dėl to, kad auditorija gali būti kitokios nuomonės. Interneto reporteris nėra vien tik informacijos šaltinis.

Neatsiejama jo darbo dalimi tampa viešieji ryšiai.

Reporterio kūrinio talpinimas internetinėje erdvėje, o ypač socialiniuose tinkluose mažai kuo skiriasi

nuo viešos kalbos sakymo. Reikia deramai įvertinti auditoriją, kartais netgi „išsivesti vidurkį“, nes tą pačią

informaciją gali perskaityti tiek vaikai, tiek suaugę. Derėtų pagalvoti apie galimas reakcijas, atidžiai patikrinti

faktus ir klaidas, įvertinti temos aktualumą, kartais netgi parinkti tinkamą valandą teksto talpinimui,

atsižvelgiant į vartotojų aktyvumą internetinėje erdvėje ir jų informacijos poreikius. Akivaizdu, kad kartais tokia

veikla užkerta kelią objektyvumui ir tampa prisitaikėliška. Kada grįžtamasis ryšys yra pakankamai aiškus, kyla

noras ne tik pateikti informaciją, bet ir įtikti. Tarkim, bandant auditoriją prajuokinti, galima sulaukti priekaištų

dėl itin seno vaizdo įrašo, dėl lėkšto humoro jausmo arba temos neaktualumo.

Tokioje erdvėje, kur kuriamas ryšys, ir kur žaibiškai galima laimėti tiek simpatijų, kiek sulaukti

priekaištų, reporterio charakteris ir asmenybė tampa vienu pagrindiniu jo sėkmingo darbo veiksnių. Nors riba

tarp žiniasklaidos ir auditorijos mažėja, būtent pastarosios darbai, sulaukę milžiniško populiarumo, dažnai

atsiduria laikraščių ar televizijos interneto tinklapiuose. Reiktų nepamiršti, kad reporteris visų pirma yra

atsakingas už žurnalistinės etikos laikymąsi. Siekiant sudominti ir paveikti, labai nesunku prarasti skirtumo

45

pojūtį tarp savo asmeninės socialinio tinklo paskyros ir viešosios, įsivelti į ginčus, paskleisti gandus ir kitaip

nusižengti profesionalumui. Reporteris yra atsakingas prieš visuomenę, privalo būti nešališkas, patikimas,

gebėti atskirti faktus nuo nuomonių, mokėti sklandžiai ir įvairiapusiškai reikšti mintis. Interneto erdvėje, kuri

įgalina matyti ir užmegzti ryšį su auditorija, reiktų nepamiršti, kad reporteris vistiek lieka už kadro. Svarbiausia

yra informacija, o ne ją pateikiantis asmuo.

1. UŽDUOTIS. Sukurkite tinklaraštį, susiekite su socialiniu tinklu. Kiekvieną savaitę

talpinkite bent po 1 tekstą, dalinkitės socialiniame tinkle, komentuokite, bendraukite su

skaitytojais, siekite kuo didesnio įrašo populiarumo. Kiekvieną savaitę aptarkite, kaip

sekasi, su kokiomis problemomis susiduriate.

2. UŽDUOTIS. Paanalizuokite antraštes elektroninėje žiniasklaidoje. Išrinkite, Jūsų

nuomone, 10 prasčiausių ir 10 geriausių. Argumentuokite, remdamiesi rašymo ir rengimo

principais.

3. UŽDUOTIS. Paanalizuokite didžiausius Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos

naujienų portalus. Atpažinkite ir įvardykite svarbiausias ir dominuojančias naujienų skiltis,

paanalizuokite, remdamiesi naujienų artumo principais.

REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA:

1. ABLAČINSKAITĖ J. Operatyvi žiniasklaida nepalieka laiko mąstymui [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

http://www.zurnalistika-kitaip.lt/zurnalistikos-link/operatyvi-ziniasklaida-nepalieka-laiko-mastymui

2. HERBERT, John. Practising Global Journalism: Exploring Reporting Issues Worldwide. Burlington: Focal Press, 2013.

264 p.

3. PEČIULIS, Ž. Žurnalistika 2.0. Evoliucijos revoliucija? Informacijos mokslai. Žiniasklaida ir naujosios medijos, 2014,

p. 100-112.

46

NAUDOTA LITERATŪRA

1. ABLAČINSKAITĖ J. Operatyvi žiniasklaida nepalieka laiko mąstymui [interaktyvus], 2010 [žiūrėta 2015 sausio

8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.zurnalistika-kitaip.lt/zurnalistikos-link/operatyvi-ziniasklaida-

nepalieka-laiko-mastymui

2. ALEKNONIS, Gintaras. Lietuvos radijas: viena diena ir 80 metų. Vilnius, 2006. 139 p.

3. CHANTLER, Paul ir STEWART, Peter. Basic radio journalism. 1st ed. Burlington: Focal Press, 2003. 288 p.

ISBN 13: 978-0240519265.

4. FISKE, J. Television culture. 2nd ed. New York: Routledge, 2010. 424 p. ISBN 13: 978-0415596473.

5. GEORGE-PALILONIS, Jennifer. The multimedia journalist: storytelling for today‘s media landscape. Oxford:

Oxford University Press, 2013. 288 p. ISBN-13: 978-0199764525.

6. HERBERT, John. Practising Global Journalism: Exploring Reporting Issues Worldwide. Burlington: Focal

Press, 2013. 264 p. ISBN 13: 978-0-240-51602-8 (pbk).

7. Manual for Radio Journalists, [interaktyvus], 2006. [žiūrėta 2015 sausio 14 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.dw.de/popups/pdf/6388094/manual-for-radio-journalists.pdf

8. MCGINTY, Stephen. Gatekeepers of knowledge – journal editors in the sciences and the social sciences.

Westport: Bergin & Garvey, 1999. 160 p. ISBN 13: 978-1558994546.

9. MUNDAY, D. ir CHANDLER, R. A dictionary of media and communication. 1st ed. New York: Oxford

University Press, 2011. 464 p. ISBN 13: 978-0199568758.

10. O’NEILL, Deirdre ir HARCUP, Tony. News values and selectivity. Publikuotas KARIN WAHL-JORGENSEN,

Thomas Hanitzsch. The Handbook of Journalism Studies. New York: Routledge, 2009. 472 p. ISBN 13: 978-

0805863437.

11. PEČIULIS, Ž. Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje. Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla, 2012. 364 p.

12. PEČIULIS, Ž. Žurnalistika 2.0. Evoliucijos revoliucija? Informacijos mokslai. Žiniasklaida ir naujosios medijos,

2014, p. 100-112.

13. PEČIULIS, Ž. Daugiaterpiškumo kolizija medijose: technologinės raidos aspektas. Informacijos mokslai.

Medijų tyrimai, 2011, p. 74-87.

14. PEČIULIS, Ž. Televizijos žurnalistika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002.

15. PEČIULIS, Ž. Kaip bendrauti su žiniasklaida. Principai, patarimai, pavyzdžiai. Vilnius: Tyto Alba, 2014.

47

16. PUODŽIŪNAS, V. Žiniasklaidos technologijos: kūrybos aspektai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla,

2012.

17. RACHMAN, T. Netobulieji. Vilnius: Vaga, 2012. 317 p. ISBN 978-5-415-02259-5.

18. STARKEY, G. ir CRISELL, A. (2009). The traveller who came calling: A short history of radio journalism.

London: SAGE Publications Ltd, [interaktyvus], 2012 [žiūrėta 2015 sausio 23d.]. Publikuotas Journalism

Studies: Key Texts: Radio journalism. (pp. 1-22). Prieiga per internetą: http://www.sagepub.com/upm-

data/23604_01_Starkey_Ch_01.pdf

19. The Research Journal of the International Symposiom on Online Journalism. Vol 3, No 2. [interaktyvus],

2013 [žiūrėta 2015 sausio 21 d.]. Prieiga per internetą:

https://online.journalism.utexas.edu/journals/ISOJ_Journal_V3_N2_2013_Spring.pdf

20. TNS LT [interaktyvus], 2015. [žiūrėta 2014 gruodžio 14 d.]. Žiniasklaidos tyrimų apžvalga,

2012. Prieiga per internetą: http://www.tns.lt/data/files/Metines_apzvalgos/Ziniasklaidos%20tyrimu%20a

pzvalga%202012.pdf

21. TNS LT [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2014 gruodžio 14d.] Žiniasklaidos auditorijų tyrimai. Prieiga per

internetą: http://www.tns.lt/lt/top/paslaugos/ziniasklaidos-auditoriju-tyrimai/spaudos-auditorijos-tyrimas/

22. WHITE, Ted. Broadcast News Writing, Reporting, and Producing. 3rd ed. Boston: Focal Press, 2002. 520 p.

ISBN 13: 978-0240804330.