ĮVADAS

Pirkimo – pardavimo sutartis yra viena iš labiausiai paplitusių civilinių sutarčių. Pirkimo

– pardavimo santykių svarba ir platus šios sutarties naudojimas civilinėje apyvartoje lėmė tai, kad

naujajame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) daug detaliau, palyginti su

galiojusiu 1964 m. CK, reglamentuojamos ne tik bendrosios pirkimo – pardavimo sutarties

nuostatos, bet ir konkrečių pirkimo – pardavimo sutarčių rūšių sudarymo ir vykdymo reikalavimai,

detaliau reglamentuojamos pirkėjo ir pardavėjo teisės ir pareigos neįvykdžius ar netinkamai

įvykdžius sutartį, taip pat sutarties šalių gynybos taktika.

Šio kursinio darbo tema - pardavėjo pareigos parduoti tinkamos kokybės daiktą turinys ir

pirkėjo teisių gynybos būdai nusipirkus netinkamos kokybės daiktą. Taigi, darbe bus aptariami tokie

klausimai kaip pardavėjo pareiga parduoti tinkamos kokybės daiktą, pirkėjo teisės nusipirkus

netinkamos kokybės daiktą ir pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdai. Kalbant apie pirkėjo teisių

gynybą, yra žinoma, kad egzistuoja alternatyva teisminei gynybai – neteisminė, t.y. pirkėjas savo

pasirinkimu turi teisę kreiptis ne tik į teismą, bet ir į kitas įstaigas, gynimasis kuriose reikalauja

mažiau sąnaudų ir laiko.

Kursinio darbo aktualumas pasireiškia tuo, kad pirkimo – pardavimo sutartys visada buvo,

yra ir be jokių abejonių bus populiariausios tarp visų kitų civilinių sutarčių rūšių. Todėl, atitinkamai,

ši sutarčių rūšis reikalauja daugiausia teisininkų dėmesio rengiant, tobulinant ir taikant įstatymus bei

kitus teisės aktus, reguliuojančius pirkimą – pardavimą. Laisvos rinkos sąlygomis žmonės tiesiog

priversti nuolat pirkti ir pardavinėti, todėl jų teisės bei interesai reikalauja aiškios bei efektyvios

apsaugos šioje srityje. Daug dėmesio reikia skirti daiktų, kaip pirkimo – pardavimo sutarties

objektų, kokybei, kadangi tik tinkamos kokybės daiktai gali patenkinti pirkėjo interesus. Tačiau,

kaip rodo susiklosčiusi padėtis pirkimo – pardavimo srityje, pardavėjai ne visada sąžiningai vykdo

savo pareigas ir imasi apgaulės, norėdami lengviau ir pigiau praturtėti pirkėjų sąskaita. Pirkėjo

civilinių teisių gynybos būdai yra priemonė, padedanti pirkėjui įgyti turtą, kuris neturi tiek

materialiųjų, tiek teisinių trūkumų, taip pat gynybos būdų dėka pirkėjas gali pašalinti trūkumus, jam

trukdančius savo nuožiūra valdyti, naudotis bei disponuoti įgytu daiktu, o atsiradus žalos – reikalauti

nuostolių atlyginimo. Pirkėjo civilinių teisių gynybos būdai nusipirkus netinkamos kokybės daiktą

taip pat yra prevencinė priemonė, skatinanti pardavėją elgtis sąžiningai sudarant ir vykdant sutartį.

3

Pagrindinis šio darbo tikslas yra Lietuvoje galiojančių teisės aktų bei teismų praktikos

pagrindu išanalizuoti ir susisteminti medžiagą apie pardavėjo pareigas parduoti tinkamos kokybės

daiktą ir pirkėjo teises nusipirkus netinkamos kokybės daiktą. Šiam tikslui pasiekti iškeliami tokie

uždaviniai:

― išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka „kokybė“;

― ištirti pardavėjo pareigų parduoti tinkamos kokybės daiktą turinį;

― išanalizuoti pirkėjo teisių, nusipirkus netinkamos kokybės daiktą, turinį bei šių teisių

gynybos būdus ir apimtį.

Rašant šį darbą buvo remiamasi pagrindiniais Lietuvos įstatymais, reguliuojančiais šią sritį,

Lietuvos teisininkų monografijomis, vadovėliais ir straipsniais –D. Ambrasienės, E. Baranausko, S.

Cirtautienės, V. Mizaro, S. Bliuvaitės, F. Petrausko ir kitų. Be to, neapsieita ir be Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktikos.

4

1. PARDAVĖJO PAREIGOS PARDUOTI TINKAMOS KOKYBĖS DAIKTĄ TURINYS

1.1. Kokybės samprata ir jos nustatymas

LR CK, reglamentuodamas pirkimo – pardavimo teisinius santykius, nustato tam tikrus

reikalavimus parduodamam daiktui. CK 6.327 str. 1 d. yra bendroji norma, kuri teigia, kad daiktai

turi atitikti kiekio, kokybės ir kitus jiems keliamus reikalavimus (asortimento, taros, pakuotės,

komplektiškumo), o konkretūs daiktui keliami reikalavimai nurodyti kituose straipsniuose (pvz., CK

6.329 – 6.343 str.).

Prieš pradedant analizuoti, kas konkrečiai sudaro pardavėjo pareigos parduoti tinkamos

kokybės daiktą turinį, reikėtų, visų pirma, išsiaiškinti kaip yra suprantama sutarties daikto kokybė,

t.y. kaip nustatoma, daiktas atitinka kokybės reikalavimus ar jų neatitinka. Tik atskleista sutarties

dalyko kokybės samprata leis identifikuoti pardavėjo pareigos parduoti tinkamos kokybės daiktą

turinį. Tęsiant mintį, galima išskirti dvi situacijas:

1) situacija, kai daikto kokybė yra aptarta (pvz., įstatyme, sutartyje);

2) situacija, kai daikto kokybė apskritai nėra aptarta.

Atsižvelgiant į tokį situacijų suskirstymą, yra diferencijuojamas teisinis reguliavimas. CK 6.41

straipsnio 1 dalis yra bendroji norma, kuri taikoma, kai konkrečių kokybės reikalavimų nei

įstatymas, nei sutartis nenustato. Straipsnio 1 dalis taikoma, kai prievolės dalyką sudaro skolininko

(pardavėjo) pareiga perduoti kreditoriui (pirkėjui) rūšiniais požymiais apibūdinamus daiktus (CK 4.4

str. 2 d.), pvz., vieną toną kviečių. Tokiu atveju perduodamų daiktų kokybė neturi būti prastesnė už

vidutinę tokių daiktų kokybę. Taigi pardavėjas neprivalo perduoti aukščiausios kokybės daikto,

tačiau neturi teisės perduoti ir blogiausios kokybės daikto. Toks reikalavimas apsaugo kreditoriaus

interesus ir leidžia jam naudoti daiktą pagal tikslinę paskirtį. Vidutinė kokybė nustatoma

atsižvelgiant į konkrečius kriterijus (rinkos reikalavimus, sutartį vykdančios šalies kvalifikaciją,

sutarties sudarymo vietą, tikslą, šalių ketinimus ir t.t.)1.

Pagal CK 6.197 str., jei nei sutartyje, nei įstatymuose sutarties dalyko kokybė nenustatyta,

tai ji turi atitikti protingą ir ne žemesnę už vidutinę kokybę, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

Vienoje savo nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) konstatavo: „Pagal CK

6.333 str. 4 d., jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios

kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Tačiau jeigu

1 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. I dalis. Pirmasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2003, p. 258.

5

sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus,

tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui.

Iš šios įstatymo normos turinio darytina išvada, kad daikto kokybiškumą galima apibūdinti kaip jo

tinkamumą panaudoti pagal paskirtį. Tačiau daikto nekokybiškumas savaime nereiškia, kad jis

negali būti naudojamas pagal paskirtį“2. Kalbant apie situaciją, kuomet daikto kokybė sutartyje nėra

aptarta, vienas Rusijos teisininkas, J. Parcijus, yra pastebėjęs: „Atsižvelgiant į tai, kad kalba eina

apie santykius, susiklosčiusius iš mažmeninio pirkimo – pardavimo ir paslaugų teikimo vartotojams

sutarties, tokia situacija paprastai gali susiklostyti dėl neišsamios svarbios informacijos apie daiktą

suteikimo“3.

Tęsiant mintį, pasakytina, kad CK 6.333 str. 4 d. nustatytos dvi skirtingos taisyklės, kurios

taikomos atsižvelgiant į tai, ar sudarydamas sutartį pardavėjas žinojo ar nežinojo apie konkretų

tikslą, kuriam pirkėjas perka daiktus. Pirmoji taisyklė sako, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui

tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Kitaip

tariant, pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurie būtų tinkami naudoti tokiems tikslams, kokiems

tokie daiktai įprastai naudojami. Kokybės standartas turi atitikti tokią kokybę, kokios įprastai tikisi

pirkėjai pirkdami tokios kokybės daiktus. Jeigu pardavėjo parduodami daiktai tinkami naudoti ne

viskam, kam jie paprastai naudojami, o tik kai kuriems tikslams, pardavėjas apie tai privalo pranešti

pirkėjui, kartu išsiaiškindamas, kokiems konkretiems tikslams pirkėjas naudos daiktus. Tokiu atveju

pardavėjas, išsiaiškinęs, kad daiktai nebus tinkami naudoti tam, kam pirkėjas ketina juos naudoti,

galėtų atsisakyti parduoti tokius daiktus ir šitaip išvengti vėliau jam dėl netinkamos kokybės daiktų

perdavimo atsiradusių neigiamų padarinių. Netinkamais naudoti tam, kam paprastai naudojami,

laikomi daiktai, kurie neturi tam tikrų savybių ir kuriuos dėl to sunku naudoti arba kuriuos naudojant

patiriama nuostolių, turima išlaidų ir panašiai4.

Pagal antrą taisyklę, jeigu sudarydamas sutartį pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų

(specialų) tikslą, kuriam jis perka daiktą, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės

daiktus, kad jie atitiktų tą konkretų tikslą. Vadinasi, daiktai neatitiks kokybės reikalavimų, jeigu bus

netinkami naudoti tam konkrečiam tikslui, kuris sudarant sutartį buvo žinomas pardavėjui. Apie

konkretų daiktų naudojimo tikslą pardavėjas gali būti informuojamas numatant tai pirkimo –

2 LAT 2009 m. balandžio 2 d. nutartis c.b. UAB „SDG“ v. UAB „Artrema“, Nr. 3K-3-149/2009.3 Парций Я. Е. Комментарий к Закону Российской Федерации «О защите прав потребителей». Москва: Норма, 2007, c. 106.4 V. Mizaras. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai (3) // Justitia. 2003, Nr. 6 (48), p. 12.

6

pardavimo sutartyje. Taip pat apie tą tikslą gali sužinoti per derybas, susirašinėjimus su pirkėju kaip

būsimu kontrahentu, iš ikisutartinių dokumentų ar kitokių aplinkybių5.

Pasitaiko situacijų, kai pirkimo – pardavimo sutartys sudaromos pagal pavyzdį, modelį ar

aprašymą. Tokiais atvejais pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurie atitinka pavyzdį,

modelį ar aprašymą (CK 6.333 str. 5 d.). Tuo atveju, jeigu perduoti daiktai neatitinka daiktų

pavyzdžių, modelių ar aprašymų savybių, laikoma, kad pardavėjas perdavė pirkėjui daiktus,

neatitinkančius kokybės reikalavimų. Tačiau ši norma turi būti taikoma tik kai pavyzdį, modelį ar

aprašymą pateikė pardavėjas, bet ne pirkėjas. Jeigu pavyzdį, modelį ar aprašymą pateikė pirkėjas,

turi būti taikoma arba CK 6.333 str. 1d., arba CK 6.333 str. 4 d., aiškinant, kad pirkėjas aiškiai

nurodė, kokiam tikslui ar kokias savybes daiktai turi atitikti.

Daikto kokybė gali būti viena iš pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų. Reikėtų pastebėti,

jog pirkimo – pardavimo santykius reguliuoja ne vien tik CK, bet ir poįstatyminiai teisės aktai.

Vienas iš tokių aktų yra Mažmeninės prekybos taisyklės. Verta paminėti šių taisyklių 19 straipsnį,

kuriame sakoma, kad prekės savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, jeigu:

1) prekė atitinka prekės gamintojo nurodytus pateikiamų normatyvinių dokumentų

reikalavimus;

2) prekė tinka naudoti tam, kam tokios rūšies prekės paprastai naudojamos;

3) prekė atitinka kokybės rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į prekės prigimtį ir prekės

gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl prekės kokybės6.

Analogiška norma yra įtvirtinta CK 6.363 str. 3 d., vartojimo pirkimo – pardavimo

skirsnyje, tik čia vietoj žodžio „prekė“ vartojamas žodis „daiktas“. Manytina, kad tarp šių dviejų

sąvokų nėra jokio skirtumo, tačiau Mažmeninės prekybos taisyklėse sąvoka „prekė“ apibūdinama

kaip bet kuris kilnojamasis daiktas, parduodamas arba siūlomas parduoti pirkėjui (vartotojui). Todėl

sąvoka „daiktas“ vartojamas plačiąja prasme, t.y. kaip kilnojamas ir nekilnojamas daiktas.

Atkreiptinas dėmesys, jog minėti reikalavimai pirkimo – pardavimo dalykui taikomi visoms

vartojimo pirkimo – pardavimo sutartims įstatymo pagrindu, nepriklausomai nuo to, ar yra įtraukti į

konkrečios sutarties sąlygas7.

5 Ten pat.6 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimas Nr. 697 “Dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo” // Valstybės žinios. 2001, Nr. 51-1778.7 LAT 2010 m. lapkričio 19 d. apžvalga Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II, Nr. AC-33-1.

7

Remiantis dar viena LAT nutartimi, pasakytina, kad daikto kokybė – tai daiktui būdingos

fizinės, konstrukcinės, technologinės savybės, tačiau plačiuoju požiūriu ši sąvoka apima ir teisinį

daikto kokybiškumą, t.y. visavertį teisinį pagrindą daiktą valdyti, juo naudotis bei disponuoti8.

Remiantis tuo, kas pasakyta, galima sudaryti sąlyginį daikto kokybės apibrėžimą. Taigi,

daikto kokybė gali būti suprantama kaip:

daikto trūkumų nebuvimas;

daikto tinkamumas panaudoti pagal paskirtį;

be to, vienoje byloje LAT buvo pažymėjęs: „laikoma, kad daiktai neatitinka sutarties reikalavimų,

jeigu perduotas kitos rūšies daiktas, negu numatyta sutartyje (CK 6.333 straipsnio 1, 4, 7 dalys).“ 9.

Vadinasi, galima pridėti dar vieną kokybės kriterijų:

sutartyje numatytos daikto rūšies perdavimas.

1.2. Pardavėjo atsakomybės už tinkamos kokybės daikto perdavimą pabaiga

Kalbant apie pardavėjo pareigą parduoti tinkamos kokybės daiktą, visų pirma būtina

išskirti keletą bendrų taisyklių, į kurias būtina atsižvelgti.

Minėta, kad daiktas turi atitikti sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o

jeigu sutartyje nėra nurodymų , - įprastus reikalavimus. Pabrėžtina, kad pagal CK 6.327 str. 3 d.

pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą nuosavybės teisei pereinant pirkėjui, net jeigu šitai

paaiškėja vėliau. Tačiau šia norma apsiriboti negalima, nes po minėto straipsnio 3 dalies eina 4

dalis, kuri sako, kad pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsirado, perėjus nuosavybės

teisei ir yra bet kurios pardavėjo prievolės pažeidimo padarinys, įskaitant garantijos, kad tam tikrą

laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys

aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą. Panaši norma yra ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl

tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių 36 str. 2 d. Šiuo atveju labai svarbu nustatyti

nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentą. Galioja bendra taisyklė – daikto įgijėjas nuosavybės

teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

Taigi, šalys tarpusavio susitarimu gali nustatyti ir kitą nuosavybės teisės į daiktą perėjimo momentą.

Tai ne vieną kartą yra pabrėžęs savo nutartyse LAT (pvz., LAT 2009 m. spalio 28 d. nutartis c. b.

UAB „Metos“ v. UAB „Modus Vitae“, Nr. 3K-3-475/2009). Vadinasi, pagal bendrą taisyklę,

nuosavybės teisės perėjimo momentu laikomas daiktų perdavimo pirkėjui momentas. Pagal bendrą

8 LAT 2003 m. sausio 8 d. nutartis c. b. J. Jackienė v. VĮ Valstybės turto fondas, Nr. 3K-3-52/2003.9 LAT 2009 m. liepos 3 d. nutartis c. b. UAB “Ruukki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, Nr. 3K-3-182/2009.

8

CK 6.317 str. 4 d. normą, pardavėjo pareiga perduoti daiktus yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda

daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios

pirkėjo valdymo teisės kliūtys. CK 6. 318 str. 2 d. yra specialioji norma, kurioje įtvirtinti konkretūs

atvejai, kada pardavėjo pareiga perduoti daiktus pirkėjui yra įvykdyta. Gali kilti klausimas, kodėl

yra taip akcentuojamas daikto (nuosavybės teisės) perdavimo pirkėjui momento svarbumas. O gi

todėl, kad būtent nuo daikto perdavimo pirkėjui momento priklauso pardavėjo atsakomybė už

perduoto daikto trūkumus. Tai matyti iš CK 6.333 str. 1 d., kuri sako, kad pardavėjas atsako už

daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių,

atsiradusių iki daiktų perdavimo. Taigi, pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu jie

atsirado prieš perduodant daiktus arba juos lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo.

Be to, reikėtų atsižvelgti ir į atsitiktinės daikto žūties ar sugedimo rizikos perėjimo

taisykles, kadangi tai neatsiejamai susiję su daikto kokybe. CK 6.320 str. 1 d. norma yra beveik

analogiška CK 6.333 str. 1 d. normai. Joje yra sakoma, kad daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo

rizika pereina pirkėjui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas

tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo

momentą. Tačiau šalys tarpusavio sutarimu gali nustatyti, kad daiktų atsitiktinio žuvimo ar

sugedimo rizika tenka pardavėjui ir po jų perdavimo pirkėjui (CK 6.320 str. 7 d.).

Taip pat pasitaiko situacijų, kuomet šalys susitaria, kad pardavėjas privalo saugoti

parduotus daiktus ir neleisti jiems pablogėti, kai nuosavybės (patikėjimo) teisė pereina pirkėjui iki

daiktų perdavimo (CK 6.326 str. 1 d.). Taigi, gali atsitikt taip, kad pagal pirkimo – pardavimo sutartį

pirkėjui nuosavybės teisė perėjo jam sumokėjus kainą, o pardavėjas privalėjo saugoti daiktus iki

perdavimo pirkėjui momento, tačiau dėl netinkamo saugojimo daiktų kokybė pablogėjo. Tokiu

atveju pardavėjas privalo atlyginti pirkėjui dėl tokio pablogėjimo atsiradusius nuostolius arba

pirkėjas gali pasinaudoti kitomis CK 6.334 str. numatytomis teisėmis10.

1.3. Pardavėjo pareiga perduoti tinkamos kokybės daiktą

CK 6.317 str. 2 d. yra įtvirtinta garantijos pagal įstatymą taisyklė, kuri reiškia, kad

perduodamų daiktų kokybė ir jų nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui yra vienas iš esminių

reikalavimų vykdant jo pareigą perduoti daiktus. Pardavėjo garantija dėl daiktų nuosavybės teisės ir

jų kokybės yra neatsižvelgiant į tai, ji pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta ar ne (CK 6.217 str. 2

10 Ambrasienė D., Baranauskas E., Bublienė D. ir kt. Prievolių teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2009, p.287.

9

d.). Kitaip tariant, garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad pardavėjas privalo užtikrinti, jog

parduodami daiktai yra tinkamos kokybės ir priklauso pardavėjui nuosavybės teise. Taigi užtikrinti

parduodamų daiktų kokybę yra pardavėjo pareiga, kuri laikytina garantija pagal įstatymą ir pasižymi

didžiausiu vykdymo intensyvumu11. Tiek daikto trūkumai, tiek trečiųjų asmenų teisės į parduodamą

daiktą, tiek dėl jo reiškiamos pretenzijos turi būti aptarti sutartyje, priešingu atveju taikoma CK

6.317 str. 2 d. numatyta prezumpcija. Vadinasi, pardavėjas turi užtikrinti ir teisinį daikto

kokybiškumą – visavertį teisinį pagrindą daiktą valdyti, juo naudotis bei disponuoti.

Daiktų kokybės reikalavimai gali būti nurodomi sutartyje. Joje gali būti nurodomi

parduodamiems daiktams taikomi standartai (techniniai reglamentai, standartizacijos norminiai

dokumentai), pavyzdžiai, daiktų kokybės aprašymai (pvz., tam tikrų daiktų savybių (saugumo,

ekologinių, patikimumo ir pan.) numatymas). Specialūs reikalavimai daiktų kokybei keliami

vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties atveju (turi būti nurodoma ne tik su kokybe, bet ir su

vartojimo būdu ir saugumu susijusi informacija, kokybės garantijos terminas, tinkamumo naudoti

terminas, kitos daiktų ir jų naudojimo savybės atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartotojo

asmenį)12. Mažmeninės prekybos taisyklių 25.3 str. sakoma, kad pardavėjas privalo garantuoti, kad

būtų parduodamos tik saugios, tinkamos kokybės, komplektiškos prekės13. Vartojimo pirkimo –

pardavimo atveju laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę. Šios pardavėjo

pareigos turinys atskleistas CK 6.333 str. 2 d. ir reiškia tai, kad pardavėjas garantuoja pirkėjui, kad

parduodamas daiktas atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų

trūkumų, dėl kurių daikto negalima naudoti tam tikslui, kuriam jį naudoti ketino pirkėjas, arba dėl

kurių pirkėjas nebūtų daikto pirkęs iš viso arba nebūtų mokėjęs tokios kainos14. Tokia sustiprinta

vartotojų teisių apsauga santykiuose su pardavėju (juridiniu asmeniu, verslininku) paaiškinama tuo,

kad vartotojų teisių apsauga siejama su konstituciniu socialinės valstybės principu15. Vartotojų teisių

apsauga nuo nesąžiningos komercinės veiklos yra valstybės socialinės politikos dalis. Vartotojų

interesų apsaugos principas yra įtvirtintas ir pagrindiniame valstybės įstatyme – LR Konstitucijos 46

11 LAT 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c. b. „A. S. v L. G.”, Nr. 3K-3-530/2010. 12 V. Mizaras. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai (3) // Justitia. 2003, Nr. 6 (48), p. 11. 13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimas Nr. 697 “Dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo” // Valstybės žinios. 2001, Nr. 51-1778.14 LAT 2010 m. lapkričio 19 d. apžvalga Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II, Nr. AC-33-1.15 P. Ravluševičius. Vartotojų teisių apsaugos ypatumai Europos Sąjungos ir Lietuvos teisėje // Jurisprudencija. 2007, Nr. 9(99), p. 49.

10

str. Dėl šių priežasčių vartojimo sutartims, palyginus su kitomis sutartimis, nustatomos platesnės

silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) interesų garantijos ir pažeistų teisių gynimo būdai.

Pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui daikto kokybę yra detalizuojama CK 6.333 str. 2 d.

Jis turi garantuoti pirkėjui, kad sudarant sutartį nėra paslėptų parduodamo daikto trūkumų, dėl kurių

jo nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti (t.y. specialiam tikslui arba

tam, kam tokie daiktai paprastai naudojami). Šiuo atveju labai svarbu nustatyti kas yra paslėpti

daikto trūkumai. Lietuvos teisininkas V. Mizaras paslėptus daikto trūkumus apibrėžia taip:

„Paslėptais laikomi daikto trūkumai, kurie, skirtingai nei akivaizdūs daikto trūkumai, negali būti

paprastai nustatomi priimant ir tikrinant daiktą (pvz., apžiūrint jį), o paaiškėja paprastai naudojant,

saugant ar montuojant, paleidžiant daiktą į apyvartą”16. CK 6.333 str. 2 d. norma taikoma ir kai

parduodami daiktai turi paslėptų trūkumų, dėl kurių jų naudingumas sumažėja, ir pirkėjas,

žinodamas apie tokius trūkumus, apskritai nebūtų pirkęs daiktų arba mokėjęs tokios kainos, kokia

mokama už tokius daiktus, lyg jie būtų be trūkumų. Tačiau pardavėjo atsakomybė už perduodamo

daikto kokybę negali būti absoliuti. Pareigos dėl daiktų paslėptų trūkumų nebuvimo garantijos

pardavėjas neturi, jeigu pirkėjas sudarydamas sutartį žino apie paslėptus trūkumus arba paslėpti

daiktų trūkumai buvo akivaizdūs, t.y. juos vis dėlto buvo galima pastebėti apžiūrint daiktus be jokio

specialaus tikrinimo ar tyrimo (CK 6.333 str. 2 d.). Tokie paslėpti daiktų trūkumai pirkėjui turi būti

žinomi jau sudarant, bet ne sudarius sutartį. Manytina, kad būtent paslėpti daiktų trūkumai būna

ginčų tarp pirkėjų ir pardavėjų dažniausiai pasitaikanti priežastis. Ypač tai aktualu nekilnojamojo

daikto pirkimo – pardavimo atveju. Vienoje civilinėje byloje kilo ginčas tarp nekilnojamojo daikto

pardavėjo ir pirkėjo. Bylos esmė yra ta, kad pardavėjas pardavė pirkėjui nekilnojamąjį daiktą su

paslėptais trūkumais - apatinis grindų vainikas ir pastato sienos buvo užkrėsti pelėsiniu grybu.

Atsakovas (pardavėjas) teigė, jog pelėsinis grybas name atsirado ir išplito ne dėl jo, o ieškovės

(pirkėjos) kaltės. Kasacinis teismas pažymėjo: „Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto

kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad

kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2

dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie

akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo

pastebėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad dėl pirkimo-pardavimo sutartinių santykių

specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti

16 V. Mizaras. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai (3) // Justitia. 2003, Nr. 6 (48), p. 11.

11

perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas”17.

Ieškovė, nors ir būdama protinga, apdairi ir rūpestinga, neturėjo objektyvių galimybių tinkamai

įvertinti perkamo namo būklės ir pastebėti paslėptų statybos trūkumų vidinėse namo konstrukcijose.

Taigi šiuo atveju teismas buvo ieškovės pusėje.

Tarp kitko, pareigą garantuoti pirkėjui, jog daiktai atitinka sutarties sąlygas ir sudarant

sutartį nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam

pirkėjas juos ketino naudoti, arba dėl kurių daiktų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie

tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų tų daiktų pirkęs, arba nebūtų už juos tiek mokėjęs,

turi ne tik daiktų pardavėjas, bet ir daiktų gamintojas, tiekėjas, platintojas, importuotojas (asmuo,

kuris importuoja daiktus į Lietuvos Respubliką) arba kitas asmuo, kuris skirsto daiktus savo vardu

(pvz., pardavėjas didmeninio pirkimo – pardavimo srityje) (CK 6.333 str. 1 d.). Taigi šia norma

įstatymų leidėjas labiau užtikrina pirkėjo interesus, pabrėždamas, kad už daiktų kokybę yra

atsakingas ne tik pardavėjas (kuris gali ir nebūti daiktų gamintojas), bet ir daiktų gamintojas, kuris

privalo užtikrinti daiktų kokybę ir saugumą. Kita vertus, pirkėjo interesai labiau apsaugomi ir dėl to,

kad atsakomybę turi prisiimti ir asmuo, importuojantis daiktus į Lietuvos Respubliką, turėdamas

tikslą tuos daiktus parduoti ar kitaip paskirstyti (pvz., daiktų gamintojui esant Pietų Korėjoje, o

importuotojui – Lietuvoje, pirkėjas galėtų pareikšti reikalavimus ne gamintojui, esančiam Pietų

Korėjoje, o importuotojui Lietuvoje). Pirkėjas turi teisę pasirinkti, kuriam iš asmenų, kurie yra

atsakingi už netinkamų daiktų kokybę, pareikšti reikalavimus18. Taip yra suteikiama daugiau

garantijų, kad pirkėjų teisės bus tinkamai apsaugotos ir pirkėjas turėtų pasirinkimo laisvę, kam

reikšti pretenzijas dėl savo pažeistų teisių.

Reikėtų nepamiršti ir vartojimo teisiniams santykiams aktualių CK 6.292 – 6.300

straipsnių normų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės

produktų ar paslaugų vartotojo sveikatai, gyvybei ar turtui, kurį šis paprastai naudojo buityje. Tai

yra specialios deliktinės civilinės atsakomybės normos. Pagal šias CK normas už žalą, padarytą

vartotojui dėl netinkamos kokybės gaminių, atsako platintojas ir gamintojas (tiekėjas) (CK 6.806 str.

2 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame CK XXII skirsnyje vartojama autonominė

(savarankiška) netinkamos kokybės produktų sąvoka – ji reiškia nesaugius produktus (daiktus).

Taigi produktas yra netinkamos kokybės, jeigu jis neatitinka saugos reikalavimų, kurių protingai

gali tikėtis vartotojas. O nesaugūs yra tokie produktai, kurie kelia grėsmę žmogaus sveikatai,

17 LAT 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c. b. „A. S. v L. G.”, Nr. 3K-3-530/2010. 18 V. Mizaras. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai (3) // Justitia. 2003, Nr. 6 (48), p. 11.

12

gyvybei ar turtui ir dėl kurių atsiranda CK 6.299 str. numatyta žala19. Kaip jau buvo minėta, pagal

šias CK 6.292 – 6.300 straipsnių normas atsako platintojas ir gamintojas (tiekėjas), bet ne

pardavėjas. Tačiau CK 6.292 str. 4 d. numato vieną išimtį, kuomet atsiranda pardavėjo atsakomybė

– tokia pati, kaip ir gamintojo: kai produkto gamintojo neįmanoma nustatyti; kai produkto

importuotojas nenurodytas; kai pardavėjas per protingą terminą neatskleidžia vartotojui gamintojo

arba produktą patiekusio asmens. Be to, kaip jau buvo pastebėta, tai yra deliktinė atsakomybė, bet ne

sutartinė.

Užtikrinant abiejų šalių - pirkėjo ir pardavėjo, - interesų pusiausvyrą, įstatymai ar pirkimo

– pardavimo sutartis gali nustatyti privalomą daiktų kokybės patikrinimą ir jo tvarką bei terminus

(CK 6.337 str. 1 d.). Taip galima abiems šalims išvengti vėlesnių neigiamų padarinių dėl

netinkamos kokybės daikto perdavimo. Mažmeninės prekybos taisyklių 25.6 str. yra įtvirtinta

pardavėjo pareiga sudaryti sąlygas pirkėjui apžiūrėti prekę, ją pasimatuoti ar patikrinti, kaip ji

veikia, arba pademonstruoti, kaip ją naudoti, jeigu tai įmanoma atsižvelgiant į prekės pobūdį20. Taip

pat pirkėjo teisė į daiktų patikrinimą yra įtvirtinta CK 6.328 str., kuriame pasakyta, kad pirkėjas nuo

pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar

prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kurioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka

protingumo kriterijus. Panaši norma yra įtvirtinta ir CK 6.353 str. 8 d. Šiuo teisiniu reguliavimu yra

apsaugomi tiek pirkėjų, tiek pardavėjų interesai, kadangi nė viena šalis nenorėtų įsivelti į teisminius

ginčus dėl to, kad viena šalis nebuvo suteikusi galimybės patikrinti daiktą, o kita šalis šia galimybe

nepasinaudojo. Be to, pagal CK 6.353 str. 1 d. pardavėjas privalo suteikti pirkėjui teisingą ir

visapusišką informaciją apie perduodamų daiktų kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės

garantijos terminą bei tinkamumo naudoti terminą. Neįvykdęs šios pareigos ar ją įvykdęs

netinkamai, pardavėjui gali atsirasti to paties straipsnio 10 dalyje numatyti teisiniai padariniai.

19 LAT 2010 m. lapkričio 19 d. apžvalga Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II, Nr. AC-33-1.

20Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimas Nr. 697 “Dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo” // Valstybės žinios. 2001, Nr. 51-1778.

13

2. PIRKĖJO TEISIŲ GYNYBOS BŪDAI NUSIPIRKUS NETINKAMOS KOKYBĖS DAIKTĄ

2.1. Teisiniai padariniai pardavus netinkamos kokybės daiktą

Pardavėjui, pardavusiam pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, kyla tam tikri neigiami

teisiniai padariniai. Šie padariniai yra numatyti CK 6.334, 6.363 ir 6.364 straipsniuose, išvardijant,

kokiomis teisėmis gali pasinaudoti pirkėjas, kuriam yra parduotas netinkamos kokybės daiktas. CK

6.334 str. 1 d. nurodyta bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už netinkamą parduoto daikto

kokybę, jeigu nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Kitaip tariant, pardavėjas atsako

už bet kokius (tiek akivaizdžius, tiek paslėptus) daiktų trūkumus, kurių neaptarė su pirkėju. Pirkėjas,

atsižvelgdamas į CK 6.334 str. nurodytas sąlygas, turi laisvę rinktis, kokį reikalavimą reikšti

pardavėjui. Visi CK 6.334 str. 1 d. numatyti teisių gynybos būdai yra alternatyvūs, tačiau kokiais iš

jų galima pasinaudoti, priklauso nuo tam tikrų sąlygų.

Tam tikrų pirkimo – pardavimo rūšių atveju CK numato netinkamos kokybės daikto

perdavimo teisinių padarinių atsiradimo ypatumus. Pavyzdžiui, vartojimo pirkimo – pardavimo

sutarties atveju pirkėjo teisės nusipirkus netinkamos kokybės daiktus numatytos CK 6.363 – 6.364

straipsniuose, nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo atveju pirkėjo teisių gynimo būdų

ypatumas nurodytas CK 6.399 str, didmeninio pirkimo – pardavimo – CK 6.378 str., energijos

pirkimo – pardavimo – CK 6.386 str.

CK 6.334 str. 1 d. pateikiami keli bendrieji pirkėjo teisės gauti tinkamos kokybės daiktą

gynybos būdai:

1) teisė reikalauti, kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos

kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo

kaltės;

2) teisė reikalauti, kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina;

3) teisė reikalauti, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus

arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems pašalinti, jeigu juos įmanoma pašalinti;

4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra

esminis sutarties pažeidimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad, be CK 6.334 str. 1 d. nurodytų teisių gynimo būdų, pirkėjas turi

teisę reikalauti iš pardavėjo ir atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės daiktų

perdavimo. Pagal V. Mizarą, nuostolių atlyginimas gali konkuruoti su kitais teisių gynimo būdais.

14

Jis pateikia tokį pavyzdį – pardavėjas, kuris reikalauja pašalinti daikto trūkumus, galės reikalauti

atlyginti nuostolius, jeigu pašalinant daikto trūkumus nebus kompensuoti visi pirkėjo dėl

netinkamos kokybės daikto perdavimo patirti neigiami padariniai21.

Kalbant apie vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis, taip pat reikia paminėti CK 6.363 str.

5 d. įtvirtintą nuostatą, kuri sako, kad pirkėjas visais atvejais turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl

netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą. Vienoje byloje LAT išaiškino, kad „be CK

6.363 str. 4 ir 8 dalyse numatytų vartotojų teisių gynimo būdų, visais atvejais vartotojas turi teisę į

nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės perdavimo, atlyginimą (CK 6.363 str. 5 d.).

Vartotojo teisė į neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo

(2007 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. X-1014 redakcija) 3 straipsnio 1 dalie 5 punkte“22.

Taigi pirkėjui suteikiamas pakankamai platus jo pažeistų teisių gynimo būdų spektras.

Tačiau, kaip toliau paaiškės, pirkėjas nėra absoliučiai laisvas pasirinkdamas vieną ar kitą teisių

gynimo būdą, nes jų taikymas priklauso nuo tam tikrų sąlygų.

2.2. Reikalavimas, kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės

daiktu

Pirkėjas, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą, gali pasinaudoti CK 6.334 str. 1 d. 1 p.,

CK 6.363 str. 4 d. 1 p. numatyta galimybe. Tokia galimybė pirkėjui yra suteikiama ne tik remiantis

CK, bet ir kitais teisės aktais - Mažmeninės prekybos taisyklėmis, Daiktų grąžinimo ir keitimo

taisyklėmis. Mažmeninės prekybos taisyklių 25.8 str. nustatyta, kad pardavėjas, pažeidęs pareigą

parduoti tinkamos kokybės daiktą, pirkėjo pasirinkimu privalo: pakeisti jį tinkamos kokybės daiktu;

atitinkamai sumažinti daikto kainą; per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus;

atlyginti daikto trūkumų šalinimo išlaidas; grąžinti sumokėtą kainą ir nutraukti sutartį23. Beveik

analogiška norma yra įtvirtinta Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių 4 ir 19 straipsniuose24.

Reikalavimas daiktą, sutartyje apibūdintą pagal rūšį, pakeisti tinkamos kokybės daiktu

reiškia reikalavimą įvykdyti prievolę natūra (t.y. nepiniginę prievolę), nes teisė reikalauti įvykdyti

prievolę natūra gali būti įgyvendinama ne tik tada, kai sutartis apskritai neįvykdyta, bet ir tada, kai ji

21 V. Mizaras. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai (3) // Justitia. 2003, Nr. 6 (48), p. 18.22 LAT 2009 m. birželio 1 d. nutartis c. b. N. Č. v. UAB „Makveža“, Nr. 3K-3-256/2009.23 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimas Nr. 697 “Dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo” // Valstybės žinios. 2001, Nr. 51-1778. 24 Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 217 „Dėl daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2001, Nr. 58-2105.

15

įvykdyta netinkamai (CK 6.214 str.)25. Pavyzdžiui, reikalavimas ištaisyti statinio trūkumus taip pat

reiškia reikalavimą įvykdyti prievolę natūra. Netinkamas sutarties įvykdymas taip pat gali būti

šalinamas ne tik ištaisant įvykdymo trūkumus, bet ir pakeičiant patį įvykdymą, pvz., nekokybiškas

prekes pakeičiant kokybiškomis. Vieną iš pažeistos teisės gynybos būdų - reikalavimą įvykdyti

prievolę natūra reglamentuoja CK 1.138 str. 4 p. Tokia taisyklė grindžiama sutarties privalomumu ir

vykdytinumu. Tačiau teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra nėra neribota - šiai teisei taikomi CK

6.213 str. 2 d. nustatyti ribojimai. Ši norma yra bendroji CK 6.334 str. 1 d. 1 p. ir 6.363 str. 6 d.

normų atžvilgiu, todėl CK 6.213 str. 2 d. norma taikoma tik tiek, kiek specialiosios CK normos

nenustato kitokių taisyklių.

Taigi, reikalavimą pakeisti daiktą pirkėjas gali pareikšti, jeigu yra tokios sąlygos:

daiktas, esantis pirkimo - pardavimo sutarties dalykas, turi būti apibūdintas pagal rūšies

požymius (CK 4.4 str. 2 d.). Jeigu daiktas apibūdintas pagal individualius požymius, pirkėjas

negali reikalauti, kad jis būtų pakeistas kitu. Šiuo atveju jis gali pasinaudoti kitais jo teisių

gynybos būdais;

reikalavimo daiktą, apibūdintą pagal rūšies požymius, pakeisti tinkamos kokybės daiktu

pirkėjas negali pareikšti, jeigu daikto trūkumai yra nedideli (neesminiai). Ar daikto trūkumai

yra nedideli (neesminiai), yra fakto klausimas, todėl tai turi būti nustatoma atsižvelgiant į

konkrečios situacijos aplinkybes. Nustatant, daikto trūkumai yra nedideli ar dideli, turėtų

būti vertinamos, pvz., tokios aplinkybės: ar daikto trūkumai gali būti pašalinti be

neproporcingų išlaidų ar laiko sąnaudų (pvz., ar pardavėjo išlaidos, susijusios su tinkamos

kokybės daiktų pristatymu ir susigrąžintų daiktų realizavimu, bus neproporcingai didesnės

nei pirkėjo nuostoliai, susiję su nekokybiškų daiktų perdavimu), ar trūkumai gali iš naujo

pasireikšti, ar trūkumai pasireiškia tik vieną kartą ar pakartotinai, ar trūkumus įmanoma

apskritai pašalinti ar ne, ir kita26.

Jeigu daikto trūkumai nedideli (neesminiai), pirkėjas gali reikšti kitus reikalavimus,

numatytus CK 6.334 str. 1 d. 2-3 punktuose, taip pat reikalavimą atlyginti nuostolius. Pažymėtina,

kad esant vartojimo pirkimo - pardavimo sutarčiai, reikalavimas, kad daikto trūkumai būtų dideli

(esminiai), netaikomas (CK 6.363 str. 4 d. 1 p.). Tačiau, kaip sako CK 6.363 str. 6 d., pakeisti

techniškai sudėtingą ir brangią prekę pirkėjas turi teisę reikalauti, jeigu tos prekės kokybės nustatyti

reikalavimai iš esmės pažeisti. Taip ši norma patvirtina įstatymų leidėjo valią vartojimo pirkimo –

25 V. Mizaras. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai (3) // Justitia. 2003, Nr. 6 (48), p. 15. 26 Ten pat.

16

pardavimo santykiuose laikytis proporcingumo principo. Kas yra techniškai sudėtinga ir brangi

prekė ir ar daikto trūkumai esminiai, yra vertinamojo pobūdžio klausimas. Vienoje byloje LAT

konstatavo, kad, sprendžiant dėl pirkėjo teisės reikalauti pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią

prekę, esminę reikšmę turi daikto kokybės trūkumų dydis, bet kuriuo atveju nedideli daikto

trūkumai pagal įstatymą nėra pagrindas tenkinti tokį pirkėjo reikalavimą27. Vadinasi, pirkėjas,

kuriam buvo parduota techniškai sudėtinga ir brangi prekė, vietoj reikalavimo pakeisti tokią prekę

turi teisę reikšti kitus reikalavimus.

Pirkėjas, norėdamas atkurti savo pažeistas teises, turi pardavėjui pateikti raštišką prašymą,

kuriame turi nurodyti prekės trūkumus ir pirkėjo pasirinktą vieną iš reikalavimų. Prie prašymo

pridedami kasos aparato kvitas, arba kitas prekės pirkimą – pardavimą iš šio pardavėjo

patvirtinantis dokumentas ir garantinis dokumentas (jeigu parduotai prekei nustatytas kokybės

garantijos terminas). Jeigu pirkėjas nepateikia kasos aparato kvito arba kito dokumento, prekė

keičiama arba vykdomi kiti pirkėjo reikalavimai tik pardavėjui sutikus28. Kilus ginčui dėl pirkimo –

pardavimo sutarties, pardavimo faktą turi įrodyti pirkėjas (vartotojas) (CPK 178 str.). Vienoje savo

byloje LAT pagal ieškovės N. Č. ieškinį atsakovui UAB „Makveža“ dėl pirkimo – pardavimo

sutarties nutraukimo ir žalos atlyginimo nagrinėjo ir įrodymų leistinumo klausimą, pardavėjui

ginčijant netinkamos kokybės šiferio pardavimo pirkėjui faktą. Šioje byloje šiferio pirkimo –

pardavimo faktas buvo pripažintas įrodytu, nors pirkėja neišsaugojo kasos kvito. Kasatorius teigė,

kad vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties faktas gali būti įrodytas tik PVM sąskaita – faktūra,

arba kvitu ir šį savo teiginį grindė Pridetinės vertės mokesčio įstatymu bei Daiktų grąžinimo ir

keitimo taisyklėmis. Teisėjų kolegija atmetė šiuos kasacinio skundo argumentus ir nurodė, kad

minėtuose teisės aktuose nėra teisės normų, kurios nustatytų specialias vartojimo pirkimo –

pardavimo fakto įrodinėjimo priemones teisme. Teismas išaiškino, kad, įrodinėjant vartojimo

pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktą tais atvejais, kai procesinių ar kitų įstatymų normų,

nustatančių specialias tam tikros faktinės aplinkybės įrodinėjimo priemones, nėra, ta aplinkybė gali

būti nustatoma bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą.

Įstatymo nenustatyta, kad vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties faktas teisme gali būti

įrodinėjamas tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, todėl ši aplinkybė byloje gali būti

įrodinėjama visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų

vertinimo taisykles29. 27 LAT 2006 m. kovo 29 d. nutartis c. b. A. D. Č. v UAB „Vytaras“, Nr. 3K-3-239/2006. 28 Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 217 „Dėl daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2001, Nr. 58-2105. 29 LAT 2009 m. birželio 1 d. nutartis c. b. „UAB „Makveža“ v N. Č.“, Nr. 3K-3-256/2009.

17

Kalbant apie pirkėjo teisę reikalauti, kad daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu,

reikėtų atskirai aptarti nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartį. CK 6.399 str. yra

nurodyta, kad jeigu pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės nekilnojamąjį daiktą,

taikomos CK 6.334 str. taisyklės, išskyrus minėto straipsnio 1 d. 1 punkto nuostatą. Vadinasi,

pirkėjas negali reikalauti iš pardavėjo netinkamos kokybės nekilnojamąjį daiktą pakeisti tinkamu.

Tokia speciali nuostata nulemta nekilnojamojo daikto specifikos – tai nepakeičiamasis daiktas (CK

4.3 str. 2 d.). Visomis kitomis teisėmis, atsirandančiomis, kai pardavėjas perduoda netinkamos

kokybės daiktą, nekilnojamojo daikto pirkėjas turi teisę naudotis pasirinktinai, atsižvelgdamas į

daikto trūkumų pobūdį30.

Kalbant apie vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis, reikia paminėti pora ypatumų,

susijusių su pirkėjo teise reikalauti pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamu. CK 6.364 str. 1 d.

yra nurodyta, kad pardavėjui pakeitus netinkamos kokybės daiktą tinkamu, jis neturi teisės

reikalauti iš pirkėjo atlyginti vartojimo pirkimo – pardavimo sutartyje numatytos kainos ir daikto

kainos, galiojusios jo pakeitimo ar teismo arba kitokios institucijos sprendimo, įpareigojančio

pakeisti daiktą, priėmimo momentu, skirtumą. Šios nuostatos nerasime CK to paties skyriaus

antrame skirsnyje, reglamentuojančiame bendrąsias pardavėjo pareigas ir teises. Tai dar kartą

paliudija, kad esant vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčiai pirkėjo teisės ir interesai yra

užtikrinami labiau negu esant komercinei pirkimo – pardavimo sutarčiai. Kita vertus, CK 6.364 str.

2 d. yra nurodyta, kad kai netinkamos kokybės daiktas keičiamas kitu analogišku, bet kuris jau

skiriasi pagal matmenis, modelį, rūšį ar kitus požymius, pirkėjas turi atlyginti sutartyje numatytos

kainos ir naujo daikto kainos, galiojusios keitimo momentu, skirtumą. Taigi, įstatymų leidėjas,

labiau užtikrindamas pirkėjų – vartotojų interesus, atsižvelgė ir į proporcingumo bei teisingumo

principus.

2.3. Reikalavimas, kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina

Ši pirkėjo teisė yra numatyta CK 6.334 str. 1 d. 2 p., 6.363 str. 4 d. 2 p. Reikalavimą

sumažinti parduodamų daiktų kainą pirkėjas gali pareikšti, jeigu jis gali naudoti daiktus pagal

paskirti (įprastą ar specialią) nepašalinus jo trūkumų, tačiau jeigu nustatant kainą nebuvo įvertinti

daiktų trūkumai, kurie veikia kainos dydį. Tai atvejai, kai pirkėjas negali reikalauti pakeisti rūšies

požymiais apibūdinto daikto, nes daikto trūkumai yra nedideli (atkreiptinas dėmesys į tai, kad esant

30 S. Bliuvaitė. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumai (4).//Justitia. 18

vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčiai, reikalavimas, kad daikto trūkumai būtų esminiai (dideli),

netaikomas), tačiau daiktas, nepaisant neesminių trūkumų, gali būti naudojamas įprastam ar

specialiam tikslui, todėl pirkėjas gali reikalauti sumažinti prekės kainą (jei kaina dar nesumokėta)

arba reikalauti grąžinti dalį užmokesčio.

Pirkėjo teisė reikalauti, kad būtų sumažinta pirkimo kaina taip pat yra numatyta ir jau

minėtose Mažmeninės prekybos taisyklėse bei Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse. Taip pat

paminėtinas Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių 50 str., kuris

sako, kad pirkėjas gali sumažinti kainą tokiu pat santykiu, kokiu vertė, kurią pristatymo metu

turėjo faktiškai pristatytos prekės, atitinka vertę, kurią tuo pačiu momentu turėtų prekės,

atitinkančios sutartį. Iš to seka išvada, kad prekių kainos turi būti vertinamos būtent daiktų

perdavimo momentu, nes vertinant kainas kitu momentu pirkėjas galėtų arba nepagrįstai praturtėti,

arba jam būtų ne visiškai kompensuota už daikto trūkumus, o skaičiuojant kainas daiktų perdavimo

momentu – išvengiama rinkos pokyčių, infliacijos ir kitokių veiksnių poveikio, kuris gali paveikti

netinkamos kokybės daiktų vertę. Vienoje savo nutartyje LAT buvo pažymėjęs: „Taigi, CK 6.334

straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pirkėjo teisių gynimo būdo esmė yra ta, kad pirkėjas gali

naudoti daiktus pagal paskirtį, tačiau jų kaina pardavimo metu dėl neaptartų trūkumų viršijo rinkos

vertę; taikant šį teisių gynimo būdą turi būti nustatyta, kokia kaina pardavimo metu

buvo ,,atitinkama“, t. y. adekvati prekių kokybei ir tokios kokybės prekių rinkos vertei.“31

Reikėtų nepamiršti, kad minėta konvencija netaikoma vartojimo pirkimo – pardavimo

sutartims. Reikalavimo sumažinti kainą įgyvendinimo ypatumai esant vartojimo pirkimo –

pardavimo sutarčiai nurodyti CK 6.364 str. 3 d. Taigi, šiuo atveju bus atsižvelgiama į daikto kainą

pirkėjo reikalavimo pareiškimo momentu, o ne daikto perdavimo momentu. Įrodyti daiktų vertės

dydžius turi pirkėjas, nes jis reikalauja sumažinti kainą.

Kainos sumažinimas neatima iš pirkėjo teisės pareikalauti ir atlyginti nuostolius,

atsiradusius dėl netinkamos kokybės daiktų perdavimo, tiek, kiek jų nekompensavo kainos

sumažinimas32.

Pažymėtina dar viena LAT pozicija dėl pirkimo kainos sumažinimo, kaip vieno iš pirkėjo

teisių gynymo būdo: „Kainos mažinimas yra specialus pirkėjo teisių gynimo būdas pagal CK 334

straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nors šio teisių gynimo būdo teisinė prigimtis sietina su reikalavimu

įskaityti nuostolius į pareikalavimą sumokėti kainą, jis įstatyme įtvirtintas kaip savarankiškas teisių

31 LAT 2009 m. liepos 3 d. nutartis c. b. UAB “Ruukki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, Nr. 3K-3-182/2009.32 V. Mizaras. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai (3) // Justitia. 2003, Nr. 6 (48), p. 16.

19

gynimo būdas ir skiriasi nuo nuostolių atlyginimo ir įskaitymo institutų (nors ir išvestinis iš jų). Kai

pirkėjas pareiškia reikalavimą dėl nuostolių įskaitymo, tai turi būti įrodyti faktiniai, t.y. patirti

nuostoliai. Kai pirkėjas reiškia reikalavimą dėl kainos sumažinimo (lot. actio quanti minoris), jis

įrodinėja abstraktų santykį tarp prekių verčių, nesiaiškindamas faktinių nuostolių. Tai reiškia, kad

pirkėjas įrodinėja, jog faktiškai pristatytos netinkamos kokybės prekės vertė yra mažesnė už

kokybiškos prekės vertę. Šis skirtumas sudaro galimą kainos mažinimo dydį pagal pareikštą

reikalavimą. Šis gynimo būdas negali būti taikomas, kai faktiškai pristatytos prekės rinkos vertė yra

tokia pati ar net didesnė už vertę, kurią turi sutartimi perduotina tinkamos kokybės prekė,

pavyzdžiui, jei pateikiamas netinkamos kokybės, nefunkcionalus, bet iš brangesnių dalių surinktas

daiktas ir jo rinkos vertė yra tokia pat (ar didesnė) kaip ir pristatytino daikto vertė, kaina negali būti

mažinama, nes nesusidarys aritmetinio verčių skirtumo, kuris, minėta, yra būtina sąlyga taikant CK

6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktą“33.

2.4. Reikalavimas, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus

arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti

Tokia pirkėjo teisė yra numatyta CK 6.334 str. 1 d. 3 p., 6.363 str. 4 d. 3-4 p., taip pat

Mažmeninės prekybos taisyklėse ir Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse.

CK 6.334 str. 1 d. 3 p. numatytą reikalavimą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus arba

atlyginti pirkėjo išlaidas trūkumams pašalinti pirkėjas gali pareikšti, jeigu daikto trūkumus įmanoma

pašalinti (pvz., suremontuojant daiktą, pakeičiant detales, sudedamąsias dalis ir pan.). Galimybė

reikalauti pašalinti daikto trūkumus, kurių neįmanoma pašalinti, prieštarautų proporcingumo

principui ginant pirkėjo teises. Kaip rašo Lietuvos teisininkas V. Mizaras, „Sąlygą „jeigu daikto

trūkumus įmanoma pašalinti“ būtina aiškinti plačiau, t.y. kaip apimančią ir tuos atvejus, kai

pašalinti daikto trūkumus atsižvelgiant į visas aplinktbes yra neprotinga“34. Panaši nuostata yra

įtvirtinta ir Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių 46 str. 3 d.

Šiuo atveju svarbu vadovautis proporcingumo principu – jei pardavėjui dėl to atsirastų neprotingai

didelių išlaidų (pvz., trūkumų pašalinimas kainuotų daugiau nei pats daiktas arba daugiau nei jo

pakeitimas tinkamos kokybės daiktu), tokiu atveju jis neprivalėtų šalinti trūkumų, o pirkėjas galėtų

33 LAT 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis c. b. UAB „Ruukki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, Nr. 3K-3-512/2010. 34 V. Mizaras. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai (3) // Justitia. 2003, Nr. 6 (48), p. 16.

20

pasinaudoti kitais teisių gynybos būdais. Kad daikto trūkumų neįmanoma pašalinti arba neprotinga

šitai daryti, privalo įrodyti pardavėjas.

Šis pirkėjo teisių gynybos būdas gali būti taikomas tiek kalbant apie individualiais

požymiais, tiek apie rūšies požymiais apibūdinamus daiktus. Skirtingai nei tuo atveju, kai

reikalaujama netinkamos kokybės rūšies požymiais apibūdinamą daiktą pakeisti tinkamos kokybės

daiktu, šiuo atveju daikto trūkumai gali būti ir nedideli, pardavėjas galės pasirinkti , kokiu būdu

pašalinti trūkumus, t.y. ar pakeisti rūšies požymiais apibūdinamą daiktą kitu daiktu ar jį sutaisyti.

Trūkumai šalinami pardavėjo sąskaita. Pirkėjas ir pats gali pašalinti daikto trūkumus (tai apima ir

atvejus, kada pirkėjas pasinaudoja trečiųjų asmenų pagalba), bet šiuo atveju pirkėjas negali

reikalauti neproporcingai didelio trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo, jei pardavėjas galėtų

pašalinti trūkumus pigiau.

Pirkėjas, įvykdęs reikalavimą pašalinti daikto trūkumus, nepraranda galimybės reikalauti

atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės daikto perdavimo ir trūkumų pašalinimo.

Jei daikto trūkumai pašalinti praleidus daikto perdavimo terminą, pirkėjas turi teisę reikalauti

atlyginti ir dėl termino perduoti daiktą praleidimo atsiradusius nuostolius35.

Kalbant apie pirkėjo teisę reikalauti pašalinti daikto trūkumus, galima paminėti vieną

nutartį, kurioje kasacinis teismas pripažino asmeniui, dar nesančiam daikto savininku, teisę

reikalauti iš pardavėjo pašalinti daikto trūkumus: „Sutarties 3 punkte šalys susitarė, kad, už traktorių

pilnai atsiskaičius, traktorius taps atsakovo nuosavybe. Atsakovas už traktorių numatytais terminais

neatsiskaitė. Šiuo atveju laikytina, kad traktoriaus pirkimo-pardavimo sutartis yra tęstinė. Pirmosios

instancijos teismas sprendime nustatė, kad ieškovas pardavė atsakovui netinkamos kokybės daiktą –

traktorių, nes, sudarant šią sutartį, ieškovas įrodinėjo, jog traktorius yra po kapitalinio remonto ir

jam bus taikomas vienerių metų garantinis terminas. Tačiau eksploatuojant traktorių, pastarasis du

kartus esminiai sugedo, o specialistai nustatė, kad atsakovui yra perduotas senas ir nekokybiškas

traktorius. Paaiškėjus traktoriaus gedimams, pirkėjas nuo pirkimo-pardavimo sutarties neatsisakė,

pardavėją laiku informavo apie traktoriaus gedimus. Tačiau ieškovas neatsakė į atsakovo pretenzijas

dėl traktoriaus gedimų, nedalyvavo traktoriaus gedimų šalinimo procese. Esant tokioms faktinėms

bylos aplinkybėms, pirkėjas, ir nebūdamas traktoriaus savininku, turi teisę reikalauti nupirkto

traktoriaus trūkumus pašalinti pardavėjo sąskaita (CK 6.327 str. 1 d., 6.333 str.). Apeliacinės

instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 4572 Lt

traktoriaus remonto išlaidų priteisimo pirkėjui iš pardavėjo tuo pagrindu, kad pirkėjas, nebūdamas

35 Ten pat. 21

traktoriaus savininku, neturi teisės reikalauti nupirkto traktoriaus trūkumus pašalinti pardavėjo

sąskaita, netinkamai aiškino materialinės teisės normą (CK 6.327 str. 3 d.) ir dėl to šioje dalyje

priėmė neteisėtą nutartį, kuri yra naikintina, o šioje dalyje paliktinas galioti pirmosios instancijos

teismo sprendimas“36.

Kitoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, kad ieškovė jau buvo pasinaudojusi viena iš savo

teisių gynymo priemone – reikalauti pašalinti daikto trūkumus: „Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalyje

nustatytą reglamentavimą pirkėjas, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą, turi teisę pasirinkti

įstatymo sąlygas ir jo interesus atitinkantį pažeistos teisės gynimo būdą; alternatyvių pirkėjo teisių

gynimo priemonių įstatyme nustatymas reiškia, kad pirkėjo reikalavimu tinkamai pašalinus jo teisių

pažeidimą vienu iš CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų, pirkėjas neturi teisinio pagrindo,

remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl parduoto daikto kokybės trūkumų,

reikalauti, jog pardavėjas atsakytų ir kuriuo nors kitu būdu, nes prievoliniai santykiai, atsiradę dėl

tam tikro kokybės trūkumo ar trūkumų, jau yra pasibaigę (CK 6.123 straipsnis). Nustatęs, kad

ieškovės reikalavimu atsakovas neatlygintinai pašalino automobilio gedimo priežastis, teismas

teisingai motyvavo, kad, ieškovei pasinaudojus CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta

teise, negali būti tenkinamas jau pašalintais automobilio trūkumais grindžiamas ieškinio

reikalavimas taikyti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pirkėjo teisių gynimo būdą“37.

2.5. Reikalavimas grąžinti sumokėtą kainą ir nutraukti sutartį

Šis pirkėjo teisių gynybos būdas yra numatytas CK 6.334 str. 1 d. 4 p., 6.363 str. 8 d., taip

pat Mažmeninės prekybos taisyklėse bei Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse.

CK 6.334 str. 1 d. 4 p. numatyta pirkėjo teisė nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės

daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Vienašališkai sutartį galima

nutraukti tik įstatyme arba šalių susitarime numatytais atvejais38. Esant esminiam sutarties

pažeidimui, pirkėjas gali nutraukti sutartį vienašališkai, nesikreipdamas į teismą (CK 6.217 str. 2 d.,

6.218 str. 1 d.). Ar netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas,

nustatoma remiantis CK 6.217 str. 2 d. nurodytais kriterijais. Taigi galimybė nutaraukti sutartį

pirkėjui suteikiama kaip paskutinė (kraštutinė) teisių gynimo priemonė (ultima ratio), kai kitų teisių

36 LAT 2003 m. spalio 6 d. nutartis c. b. R. G. R. IĮ “Samanta” v. J. L. IĮ, Nr. 3K-3-916/2003.37 LAT 2006 m. kovo 29 d. nutartis c. b. A. D. Č. v. UAB „Vytaras“, Nr. 3K-3-239/2006. 38 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. I dalis. Pirmasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2003, p. 291.

22

gynimo būdų, numatytų CK 6.334 str. 1 d. 1-3 p. nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti.

Vienoje civilinėje byloje LAT pasisakė šiuo klausimu: „CK 6.334 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad jeigu

parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai

nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę pareikalauti – grąžinti sumokėtą kainą ir

atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Pagal šią įstatymo nuostatą joje nurodytu būdu pirkėjas savo teises gali ginti (nutraukti sutartį) tada,

kai daikto trūkumai yra tokie reikšmingi (esminiai), kad nupirktas daiktas negali būti naudojamas

pagal paskirtį. Pažymėtina, kad ginčą nagrinėjantis teismas, įvertindamas šio pirkėjo teisių gynimo

būdo pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti,

jog vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų

pažeidimui neadekvačių teisinių pasekmių“39. Kitoje byloje teismo buvo išaiškinta: „Sutarties

nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį

atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi

būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas“40. Vadinasi, sutarties nutraukimo

priežastis turi reikšti, kad daikto trūkumai yra tokie reikšmingi, jog jie pagrindžia sutarties

nutraukimą. Kitaip tariant, daikto trūkumai yra tokie, kad nei jie gali būti pašalinti, nei netinkamos

kokybės daiktas gali būti pakeistas tinkamos kokybės daiktu, arba pardavėjas atsisako pašalinti

daikto trūkumus ar atlyginti tokių trūkumų šalinimo išlaidas. Be to, sutartį privalanti įvykdyti šalis

gali ruoštis vykdyti sutartį, turėti tam tikrų išlaidų, todėl leidimas kitai šaliai nevaržomai nutraukti

sutartį net ir esant menkiausiam jos pažeidimui pažeistų teisėtus sutartį privalančios įvykdyti šalies

interesus41.

Jeigu daikto trūkumai yra esminiai, tačiau juos galima pašalinti arba pakeisti trūkumų

turinčius daiktus kitais, kokybiškais daiktais, pirkėjas neturi teisės nutraukti sutartį tol, kol gali

protingai tikėtis, kad pardavėjas per protingą terminą atsižvelgdamas į aplinkybes pašalins daikto

trūkumus ar netinkamos kokybės daiktą pakeis tinkamos kokybės daiktu. Tačiau tokia taisyklė

netaikoma, t.y. pirkėjas dėl esminių daikto trūkumų gali iš karto nutraukti sutartį, jeigu:

1) griežtas daiktų perdavimo termino laikymasis turi sutarčiai esminę reikšmę (t. y. kai daiktų

pašalinant jų trūkumus ar pakeičiant juos tinkamos kokybės daiktais perdavimo terminas

būtų praleistas ir tai būtų esminis sutarties pažeidimas);

39 LAT 2009 m. balandžio 2 d. nutartis c. b. UAB „SDG“ v. UAB „Artrema“, Nr. 3K-3-149/2009.40 LAT 2009 m. birželio 26 d. nutartis c. b. N. S. v. I. R., Nr. 3K-3-287/2009.41 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. I dalis. Pirmasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2003, p. 292.

23

2) pirkėjui nepriimtina protingai tikėtis daiktų trūkumų pašalinimo ar daiktų pakeitimo

atsižvelgiant į pardavėjo elgesį vykdant sutartį arba į daiktų trūkumų pobūdį (pvz.,

vykdydamas sutartį pardavėjas elgėsi apgaulingai, arba galima pagrįstai manyti, kad

atsižvelgiant į daikto trūkumus pardavėjas nepajėgus jų pašalinti ar pakeisti perduotų daiktų

tinkamos kokybės daiktais);

3) daikto trūkumų pašalinimas ar daiktų pakeitimas nesukels pirkėjui neprotingų nepatogumų

(pvz., kai daikto trūkumai gali būti pašalinami pirkėjo gamykloje, o tai gali trukdyti jo

įmonės veiklai ir pan.). Kad daikto trūkumų pašalinimas sukels neprotingų nepatogumų, turi

įrodyti pirkėjas;

4) pardavėjas atsisako pašalinti daikto trūkumus (juos pašalindamas arba pakeisdamas daiktą)42.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties atveju pirkėjas

vietoj kitų teisių gynybos būdų savo pasirinkimu bet kokiu atveju gali reikalauti vienašališkai

nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.363 str. 8 d.). Tai yra esminė pažeistų

vartotojo teisių gynimo ypatybė, nes pagal bendrąją pirkimo – pardavimo sutartims normą, įtvirtintą

CK 6.334 str. 1 d. 4 p., netinkamos kokybės daiktą nusipirkęs pirkėjas gali atsisakyti sutarties tik

tuo atveju, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Tuo tarpu

pagal CK 6.363 str. 8 d. vartotojo teisė nutraukti pirkimo – pardavimo sutartį įstatyme nesiejama su

esminiu sutarties pažeidimu, įstatyme expressis verbis neįtvirtinta jokių šios teisės įgyvendinimo

sąlygų. Tačiau negalima padaryti išvados, kad pirkėjas-vartotojas absoliučiai visais atvejais gali

pasinaudoti šiuo gynimo būdu. Šiame kontekste svarbu pažymėti LAT poziciją šiuo klausimu:

„...pirkėjo teisė rinktis vieną ar kitą teisių gynimo būdą vis dėlto negali būti suabsoliutinta, nes ir

vartojimo sutartiniuose santykiuose galioja bendrieji civilinių santykių reglamentavimo principai,

inter alia, taikomų priemonių proporcingumo, civilinių santykių dalyvių interesų pusiausvyros,

civilinės apyvartos stabilumo, kt. Proporcingumo ir interesų derinimo principo taikymas ginant

vartotojo teises reiškia, kad specialiais gynimo būdais turi būti siekiama užtikrinti (atkurti) teisėtų

pirkėjo ir pardavėjo interesų pusiausvyrą, o ne ją nepagrįstai iškreipti vartotojo naudai ir sudaryti

sąlygas piktnaudžiauti teise. Nesuderinamomis su proporcingumo principu laikytinos situacijos, kai

pardavėjo interesų suvaržymas yra neadekvatus vartotojo interesų pažeidimui. Sutartinių teisinių

santykių stabilumas neatskiriamas nuo jų subjektų teisinio saugumo, teisinės padėties apibrėžtumo,

42 V. Mizaras. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse. Pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymas ir šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai (3) // Justitia. 2003, Nr. 6 (48), p. 17.

24

todėl sutarties nutraukimas turi būti taikomas ne beatodairiškai, o konstatavus pakankamą įstatyminį

ir faktinį pagrindą“43.

Taip pat dėl vartotojo teisių gynimo būdų specifikos sutartiniuose santykiuose LAT

pasisakė nagrinėdamas bylą pagal ieškovės V. J. Ieškinį atsakovui UAB „Lambatas“ dėl sutarties

nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo. Šioje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad „vartojimo

sutarties instituto specifika, be kita ko, reiškiasi platesniu vartotojo teisių gynimo būdų nustatymu,

atitinkamais atvejais suteikimu vartotojui teisės nutraukti vartojimo sutartį specialiose vartojimo

teisinius santykius reguliuojančiuose teisės normose, kurios su CK 6.217 str. 1 dalimi koreliuoja

kaip specialiosios su bendrąja, nustatytais pagrindais. Aiškinimas, kad CK 6.363 str. 8 d. įtvirtinto

vartotojo teisių gynimo būdo taikymas yra galimas tik CK 6.217 str. 2 d. nurodytais pagrindais,

neatitiktų teisinio reguliavimo bei vartojimo sutarties instituto tikslų“44.

Vadovaujantis CK 6.221 str. 1 d., sutarties nutraukimo atveju abi šalys atleidžiamos nuo

sutarties vykdymo. O vadovaujantis CK 6.222 str. 1 d., kai sutartis yra nutraukta, šalis gali

reikalauti grąžinti jai viską, ką yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu

grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi, t. y. taikoma restitucija. Taigi pirkėjas turi

teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą, o pardavėjas privalo ją grąžinti. Pirkėjas privalo grąžinti

pardavėjui jam perduotus daiktus.

Apibendrinus, galima pasakyti, kad vartojimo pirkimo – pardavimo sutartinių santykių

atveju taikomi CK 6.363 str. 4-8 dalyse įtvirtinti, palankesni pirkėjui nei pagal CK 6.334 str.,

pažeistų teisių gynybos būdai. Ginčą nagrinėjantis teismas, įvertindamas vartotojo pasirinktų teisių

gynimo būdo taikymo galimybę, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir

siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo, kad

vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų

pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių.

3. NETEISMINIS VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO BŪDAS NUSIPIRKUS NETINKAMOS

KOKYBĖS DAIKTĄ

43 LAT 2010 m. lapkričio 19 d. apžvalga Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II, Nr. AC-33-1.44 LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis c. b. V. J. v. UAB „Lambatas“, Nr. 3K-7-581/2008.

25

Galioja bendra taisyklė, kad asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, esant tam

tikroms sąlygoms, gali kreiptis į teismą. Tačiau, kaip rodo praktika, gynimasis teisme ne visada

būna efektyvus, dažnai užima labai daug laiko, reikalauja daug lėšų. Kadangi kursiniame darbe yra

paliesta vartotojų ir jų teisių apsaugos būdų nusipirkus netinkamos daiktą tema, reikėtų aptarti ir

alternatyvų vartotojų ginčų sprendimo būdą.

Pagrindinis specialusis įstatymas, reguliuojantis vartotojų teisių apsaugą, yra Lietuvos

Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas). Šio

įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad vartotojas, manydamas, kad pardavėjas pažeidė jo teises ar

įstatymų saugomus interesus, turi teisę kreiptis į pardavėją, Valstybinę vartotojų teisių apsaugos

tarnybą (toliau – Tarnyba) ar į teismą. Ginčo sprendimo perdavimas Tarnybai vadinamas

alternatyviu vartotojų ginčų sprendimo būdu (AGS), arba alternatyva teisminiam nagrinėjimui.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos paskirtis – įgyvendinti valstybės politiką vartotojų

teisių apsaugos srityje ir užtikrinti vartotojų teisių apsaugą. Alternatyvus vartotojų ginčų sprendimas

turi keletą pranašumų. AGS paprastai yra pigesnis, greitesnis ir daug efektyvesnis nei teisminis

nagrinėjimas. AGS yra įprastinio teisminio individualių ginčų nagrinėjimo alternatyva. Į AGS

procesą įtraukiamas nepriklausomas asmuo, kuris suveda ginčo šalis ir duoda patarimą, kaip

išspręsti ginčą, arba priima privalomą sprendimą45.

Kadangi, kaip jau buvo minėta, gynimasis teisme reikalauja nemažai privačių ir

valstybinių išteklių, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 20 str. yra numatyta privaloma išankstinė

(ikiteisminė) ginčo sprendimo procedūra, kuomet vartotojas pirmiausia turi kreiptis į pardavėją ir

nurodyti savo reikalavimą. Jeigu pardavėjas netenkina vartotojo reikalavimų, vartotojas privalo

raštu kreiptis į pardavėją ir išdėstyti savo reikalavimus (pareikšti pretenziją). Tik tuo atveju, jeigu

pardavėjas nevykdo vartotojo reikalavimo dėl įsigytų nesaugių ir (ar) netinkamos kokybės prekių,

dėl prekių grąžinimo, trūkumų pašalinimo, kainos sumažinimo, keitimo ir informacijos suteikimo,

pirkėjui atsiranda teisė kreiptis į Tarnybą, kuri privalo išnagrinėti vartotojo prašymą per 20 darbo

dienų (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 str. 1 d.). Be abejo, vartotojas visuomet išsaugo teisę

dėl savo pažeistų teisių kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (Įstatymo 29 str.).

Nagrinėjanti ginčą Tarnyba pirmiausia imasi priemonių vartotojui ir pardavėjui sutaikinti

ir siūlo ginčą išspręsti taikiai, jeigu, jos nuomone, tai yra įmanoma. Be visa ko, Tarnyba vartotojų

prašymus nagrinėja nemokamai. Taigi, kitaip nei teisminio nagrinėjimo atveju, pareiškėjui nereikia

mokėti žyminio mokesčio. Sekantis žingsnis ginčo nagrinėjimo procese – sprendimo priėmimas.

45 F. Petrauskas. Alternatyvus vartotojų ginčų sprendimas: kitų šalių patirties pritaikymas naujojoje vartotojų teisių gynimo įstatymo redakcijoje// Jurisprudencija. 2007, Nr. 9(99), p. 35.

26

Įstatymo 27 str. 1 d. nustatyta, kad Tarnyba, išnagrinėjusi vartotojo prašymą, priima vieną iš šių

sprendimų:

1) patenkinti vartotojo reikalavimus;

2) iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus;

3) atmesti vartotojo prašymą.

Kadangi ši institucija nėra teisminė, ji negali priversti pardavėją, kuris pažeidė pareigą parduoti

tinkamos kokybės daiktą, įvykdyti Tarybos sprendimą. Daugiausia, ką Tarnyba gali padaryti – tai

paskelbti viešai savo interneto tinklapyje apie sprendimo neįvykdymą. Taigi Tarnybos sprendimas

yra ne imperatyvau, o rekomendacinio pobūdžio. Lietuvos teisininkas Feliksas Petrauskas,

nagrinėdamas šį klausimą, pažymėjo, kad „toks viešo neįvykdytų sprendimų ir taikių susitarimų

nevykdymo paskelbimo pavyzdys buvo paimtas iš kitų šalių praktikos, ypač tų, kuriose taikomas

rekomendacinio pobūdžio sprendimas. Tokia antireklama naudojama ne tik AGS procedūrose.

Dažnai kitos šalys „juodąjį sąrašą“ naudoja siekdamos skelbti įmones, kurios vykdo nesąžiningą

veiklą, taiko nesąžiningas sąlygas santykiuose su vartotojais“46.

Iš to, kas pasakyta, galima apibendrinti, kad vartotojas gali kreiptis ne tik į teismą, bet ir į

Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kurioje ginčų nagrinėjimas yra nemokamas. Iš kitos pusės, ar

vartotojas, žinodamas, kad ginčo sprendimas baigsis tik rekomendacija, nepasirinks geriau kitos

ginčo sprendimo procedūros (pvz., teismo)?

IŠVADOS

46 Ten pat, p. 39. 27

SUMMARY

28

LITERATŪRA

1) Lietuvos Respublikos Konstitucija// Valstybės žinios. - 1992, Nr. 33-1014.

2) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. - 2000, Nr. 74-2262.

29

3) Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas// Valstybės žinios. - 1994, Nr. 94-

1833.

4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos

tarybos prie Teisingumo ministerijos pavadinimo pakeitimo ir Valstybinės vartotojų teisių

apsaugos tarnybos nuostatų patvirtinimo“// Valstybės žinios. - 2007, Nr. 44-1680.

5) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimas Nr. 697 “Dėl

mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo” // Valstybės žinios. - 2001, Nr. 51-1778.

6) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 217 „Dėl daiktų

grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo“ // Valstybės žinios. - 2001, Nr. 58-2105.

7) 1980 m. balandžio 11 d. Jungtinių Tautų konvencija "Dėl tarptautinio prekių pirkimo-

pardavimo sutarčių"// Valstybės žinios. – 1995, Nr. 102-2283.

8) Ambrasienė D. ir kt. Civilinė teisė. Prievolių teisė: Vadovėlis. Ketvirtoji laida. – Vilnius:

Mykolo Romerio universitetas, 2009. – 607 p. – ISBN 9955-563-72-9.

9) Bakanas A. ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga.

Prievolių teisė. I dalis. Pirmasis leidimas. - Vilnius: Justitia, 2003. – 531 p. – ISBN 9986-

567-88-2.

10) Bliuvaitė S. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo

ypatumai// Justitia: mokslo darbai. – Vilnius: Justitia,

11) Mizaras V. Pirkimo – pardavimo sutartinių santykių reguliavimas Civiliniame kodekse//

Justitia: mokslo darbai. – Vilnius: Justitia,

12) Petrauskas F. Alternatyvus vartotojų ginčų sprendimas: kitų šalių patirties pritaikymas

naujojoje vartotojų teisių gynimo įstatymo redakcijoje// Jurisprudencija: mokslo darbai. –

Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, Nr. 9(99), p. 34-40. – ISSN 1392-6195.

13) Ravluševičius P. Vartotojų teisių apsaugos ypatumai Europos Sąjungos ir Lietuvos teisėje //

Jurisprudencija: mokslo darbai. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, Nr. 9(99), p.

48-53. – ISSN 1392-6195.

14) Парций Я. Е. Комментарий к Закону Российской Федерации «О защите прав

потребителей». - Москва: Норма, 2007. – 559 с. – ISBN 5-468-00033-4.

Teismų praktika:

1) LAT 2003 m. sausio 8 d. nutartis c. b. J. Jackienė v. VĮ Valstybės turto fondas, Nr. 3K-3-

52/2003.

30

2) LAT 2003 m. spalio 6 d. nutartis c. b. R. G. R. IĮ “Samanta” v. J. L. IĮ, Nr. 3K-3-916/2003.

3) LAT 2006 m. kovo 29 d. nutartis c. b. A. D. Č. v UAB „Vytaras“, Nr. 3K-3-239/2006.

4) LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis c. b. V. J. v. UAB „Lambatas“, Nr. 3K-7-581/2008.

5) LAT 2009 m. balandžio 2 d. nutartis c.b. UAB „SDG“ v. UAB „Artrema“, Nr. 3K-3-149/2009.

6) LAT 2009 m. birželio 1 d. nutartis c. b. N. Č. v. UAB „Makveža“, Nr. 3K-3-256/2009.

7) LAT 2009 m. birželio 26 d. nutartis c. b. N. S. v. I. R., Nr. 3K-3-287/2009.

8) LAT 2009 m. liepos 3 d. nutartis c. b. UAB “Ruukki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, Nr. 3K-3-

182/2009.

9) LAT 2010 m. lapkričio 19 d. apžvalga Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose

santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II, Nr. AC-33-1.

10) LAT 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis c. b. UAB „Ruukki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, Nr. 3K-

3-512/2010.

31