2016-UOSIUS APŽVELGIANTapzvalga.eu/images/apzvalga_nr86_web.pdf · tasis prezidentas Donaldas Trumpas formuoja savo komandą. Jis paskelbė, kad Gynybos sekretoriaus – europietiško

_12016 GRUODIS | Apžvalga

2016

m. g

ruod

is. N

r. 1

2 (8

6) (5

65–5

66).

Leid

žiam

a nu

o 18

89 m

. Atk

urta

198

9 m

., 20

09 m

.

2016-UOSIUS APŽVELGIANT

KOKIE BUVO 2016-IEJI IR KO TIKĖTIS 2017-AISIAIS?

KUR PASUKS EUROPOS SĄJUNGA 2017-AISIAIS?

>> 5 p.

>> 15 p.

2_

ŠVĘSTI GAILESTINGUMĄ KASDIENYBĖJE

KUBOS IR JAV SANTYKIAI: AR 1958 –AISIAIS DIENORAŠČIO ĮRAŠE PAŽADĖTAS KARAS TĘSIS IR PO F. CASTRO MIRTIES?

LĖTAS ES EKONOMIKOS AUGIMAS

AR KEISIS VOKIETIJOS POLITINIS VEIDASR KEISIS VOKIETIJOS POLITINIS VEIDAS

19

57

23

33

STEBUKLŲ NAKTIES BELAUKIANTTEBUKLŲ NAKTIES BELAUKIANT

60

ENERGETIKA: BŪSIMI DARBAI LIETUVAI IR EUROPOS SĄJUNGAI

8Turinys

I viršelis • www.scanpix.lt, Mindaugo Kulbio nuotraukaIII viršelis • www.pexels.comIV viršelis • www.wikimedia.org, Tomaz Silva/ABr nuotrauka

Redaktorė: Romena ČIŪTIENĖ

Rašykite mums adresu: [email protected]į remia ELP frakcijawww.apzvalga.euTiražas 6000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2016 m.ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

3 | Laikas sugrįžti

90 SEKUNDŽIŲ APIE POLITIKĄ

4 | Linas Kojala – 90 sekundžių apie politiką

APŽVALGOS TEMA

5-8 | Kokie buvo 2016-ieji ir ko tikėtis 2017-aisiais?

8-11 | Energetika: būsimi darbai Lietuvai ir Europos Sąjungai

11-12 | Švietimas XVII Vyriausybės programoje: kas mūsų laukia?

13-15 | 2016-ieji: scenarijus ne Vangos, bet niūrus...

15-17 | Kur pasuks Europos Sąjunga 2017-aisiais?

18-19 | Ruth Schulz-Jagutis, psichoanalitikė iš Hanoverio: pabėgėliai silpnina Vokietiją

19-22 | Ar keisis Vokietijos politinis veidas

PASAULIS

23-25 | Kubos ir JAV santykiai: ar 1958-aisiais dienoraščio įraše pažadėtas karas tęsis ir po F. Castro mirties?

26-28 | Povilas Žumbakis: mitas, kad Donaldas Trumpas bus Rusijai draugiškas prezidentas

VIENINGOJI EUROPA

29-33 | Europos Sąjungos ateities perspektyvos

33-37 | Lėtas ES ekonomikos augimas

37-38 | Kaip eurofederalistai tampa Putino draugais

ISTORIJOS PĖDOMIS

39-41 | Jono Basanavičiaus Lietuvos beieškant

41-43 | Paulius Saudargas: aktualus šiandien Justinas Staugaitis

43-45 | 2016 – Holokausto Lietuvoje suvokimo pradžios metai

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

46-47 | A. Saudargas: mano prioritetai – energetika bei daugiakalbystė skaitmeninėje erdvėje

47-51 | Seimo naujokai pasiryžę rimtiems darbams

51-54 | Audronius Ažubalis: čia kuriasi naujojo lietuvio gerąja prasme branduolys

54-57 | Dr. J. T. Ramonaitė: mokytis kalbos – tai išdrįsti bendrauti ir kalbėti

57-60 | Švęsti gailestingumą kasdienybėje

60-62 | Stebuklų nakties belaukiant...


Politinis sezonas šiemet buvo pana-šus į gruodžio orus: vėją keitė liūtys, lie-tų vijo šlapdriba, trumpam nudžiuginusį sniegą greitai vėl pakeitė pilka, visa mer-kianti drėgmė, kartais virstanti į spin-dinčio ledo karalystę. Taip, gražių dienų būta nedaug. Retsykiais išnirusią saulę staigiai aptraukdavo storas, beformis, švininis debesų sluoksnis. Rajone retai kur galėjai išvysti žmogų, o miestuose visi susigūžę ir rūškani nesidairydami traukė jiems vieniems žinomais keliais.

Nieko gero, norėtųsi burbtelėti. Nieko naujo – mes visi esame šiek tiek niūroki ir niekada kitokie nebuvome. Bet ir visa kita niekada nebuvo kitaip. Nuo senųjų amžių turėjome tas pačias kelias vasaros akimirkas ir gyvenome daugiau tamsoje nei šviesoje, daugiau drėgmėje nei sausai. Nuo mūsų vals-tybės istorijos pradžios buvome dau-žomi ir laužomi, plėšomi ir draskomi. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais nelepinome savęs ir gera valdžia – tariami permainų nešėjai bei gelbėtojai sėkmingai dygo prieš kiekvie-nus rinkimus.

Kaip beatrodytų niūru, turime prisipažinti vieną svarbų dalyką – mes išmokome išgyventi. Mes išmokome iš-gyventi karštį ir šaltį, darganas ir sausras, išmokome užsiauginti ir susimedžioti maisto, išmokome jį saugoti šaltaisiais metų mėnesiais. Išmokome bendrauti, draugauti ir apsiginti. Nepaisant nei žiaurių gamtos sąlygų, nei negailestin-gų kaimynų. Tarpais dideliais šuorais, tarpais vos vos šliaužiant į priekį, iš primykščių genčių susikūrė dvasinga ir darbšti tauta su dažnai niūrokais, bet geraširdžiais ir vidumi turtingais žmonėmis, turinčiais tvirtą vertybinį stuburą, gražias, unikalias tradicijas bei neeilinį atkaklumą: tai mes, tiek kartų laužyti ir net sistemingai naikinti, vis

tiek kiekvieną kartą sugebėjome atsities-ti, atsikurti. Tai mes, net atgavę laisvę ir tiek kartų sugebėję atiduoti save valdyti nežinia kam, tuo pačiu tvirtai sugebė-jome išlaikyti vakarietišką orientaciją ir netgi tapti sėkmės istorija, viena iš nedaugelio posovietinėje erdvėje.

Mes esame unikalūs. Po politinių uraganų sezonų, Kalėdoms susirinkę į šeimą, privalome sugrįžti į save. Senovė-je vykdavęs kruopštus namų valymas bei ritualinis Kūčių prausimasis, rengimasis naujais baltiniais, teišlieka mūsų mintyse ir santykiuose, išvalant savo protus nuo negerų ir užterštų minčių, blogų žodžių ir linkėjimų. Nusiraminkime ir nusišyp-sokime. Tegul šventėms saulė tamsumas prašalina tiek mintyse, tiek ir už lango.

Laikydamiesi tradicijos Kūčioms prie stalo sėsti tik artimiausiųjų rate, parodome sau, kokį stiprų Valstybės pagrindą turime, nes šeima mums – išskirtinė tvirtovė. Dėdami papildomą lėkšę ant stalo, kviečiame prie vaišių prisijungti mirusius giminaičius – tai dar vienas stiprybės mums teikiantis bruožas. Su mirusiais mes sugyvename ir kalbamės, o ne baidomės, slėpdamiesi

po kaukėmis ir ginkluodamiesi barška-lais, kaip daroma daugelyje kitų tautų, kur gaji Helovyno tradicija. Net mūsų himno žodžiai nusako šį mūsų stipry-bės šaltinį: „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“... Traukdami šiaudus iš po staltiesės ar kitaip stebuklingą saulė-grįžos naktį burdamiesi, parodome, kad mums nesvetima ir magija – juk dalelė magiškumo esti ir visoje neįtikėtinoje mūsų istorijoje. Kalėdų rytą skubėdami į bažnyčią ir sveikindami vienas kitą su Išganytojo gimimu, mes nusilenkiame krikščioniškajai tradicijai ir vertybėms, mus lydinčiomis daugiau nei 600 metų. Viskas darniai persipynę mūsų tapaty-bėse. Mes esame unikalūs. Šios šventės – kaip tik ir yra laikas atidėjus visus darbus šį unikalumą permąstyti, pajusti. Pajusti per šeimos ritualus, bendravimą su artimaisiais, tradicijas ir tuos, kurių jau netekome. Pajusti, sugrįžtant į save. Tik taip mes pasikrausime energijos ir stiprybės didingiems ateities darbams, laukianties iš karto po švenčių sezono. Bet dabar – švęskime.

Gražių ir ramių Jums švenčių, mieli skaitytojai. ■

LAIKAS SUGRĮŽTI

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Romena ČIŪTIENĖ

ww

w.p

ixab

ay.c

om, j

ill11

1 nu

otra

uka

4_ Apžvalga | GRUODIS 2016

Politologas Linas Kojala asmeninėje so-cialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pra-dėjo naują video projektą „90 sekundžių apie politiką“, kurio tikslas – trumpai, aiškiai bei sukaustant žiūrovo dėmesį mažiau nei dviems minutėms, aptarti svarbiausias tarptautinės bei vidaus po-litikos aktualijas. Kalbėdamas tiesiogiai į kamerą, savo paskyroje L. Kojala spėja papasakoti apie tris, jo nuomone, svar-biausius įvykius, pateikdamas lakoniškas išvadas bei pastebėjimus.Idėjos esmė yra pasiekti tuos žmones, kurie neturi pakankamai laiko skaityti bei gilintis į politinius procesus, tačiau nori suvokti bent jau tendencijas ar svarbiausias aktualijas.Žurnalas „Apžvalga“ pristato tekstinę šio projekto versiją.

Italijoje įvyko konstitucinis refe-rendumas, kuriame piliečiai atmetė pasiūlymą pakeisti šalies politinę

sistemą. Atsižvelgdamas į faktą, jog per pastaruosius 70 metų Italijoje veikė 63 skirtingos vyriausybės, centro kairysis premjeras Matteo Renzi siūlė sustiprinti žemesniuosius parlamento rūmus, kurie iki šiol turi tokią pat galią kaip ir aukštes-nieji rūmai, bei sutelkti daugiau politinės galios ministro pirmininko pareigybėje. Viltasi, jog tai suteiks daugiau stabilumo bei leis efektyviau spręsti problemas. Visgi didžioji dalis Italijos gyventojų, kurių referendume dalyvavo 65 proc., idėją atmetė – M. Renzi sulaukė vos 40 proc. palaikymo. Iškart po referendumo pralaimėjimo premjeras įteikė atsistatydi-nimo pareiškimą. Referendumą kampa-nijos metu ypatingai kritikavo populisti-nis „Penkių žvaigždžių“ judėjimas, kuris neslepia euroskeptiškos nuotaikos bei žada referendumą dėl Italijos narystės eurozonoje, taip pat dar keli kraštutiniai judėjimai. Tikėtina, jog kitų metų pra-džioje Italijoje turės įvykti pirmalaikiai

rinkimai, kuriose, anot apklausų, „Penkių žvaigždžių“ judėjimas turėtų galimybių laimėti. Visgi negalima teigti, kad M. Renzi referendumas nenusisekė tik dėl populistų – akivaizdu, jog ir nuosaikesni Italijos piliečiai kritiškai vertino siūlymą sutelkti daugiau galios premjero parei-gybėje, ypač žinant tarpukario diktatūros istoriją.

Ukrainos ir Gruzijos piliečiai netrukus į Europos Sąjungą keliaus be vizų. ES pagaliau susitarė dėl bevizio režimo suteikimo beveik 50 milijonų posovietinės erdvės gyventojų. Jie galės viešėti ES 90 dienų per 180 dienų laiko-tarpį. Ukraina ir Gruzija to siekė ilgai, ir buvo ne kartą sulaukę pažadų, kad for-malumai bus sutvarkyti, bet pastaruosius mėnesius sprendimo priėmimas strigo. Pagrindinė to priežastis – Europoje tvy-ranti baimė dėl nevaldomų imigracijos srautų. Todėl ES pirmiausiai susitarė dėl vadinamojo suspensijos mechanizmo, kuris leistų bevizį režimą su bet kuria valstybe (ne tik Ukraina ar Gruzija)

90 SEKUNDŽIŲ APIE POLITIKĄ

ww

w.w

ikim

edia

.org

, PSD

Rom

ania

nuo

trau

ka

Ukrainos ir Gruzijos piliečiai netrukus į Europos Sąjungą keliaus be vizų.

Matteo Renzi

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Dav

id10

10 n

uotr

auka

LINAS KOJALA – 90 SEKUNDŽIŲ APIE POLITIKĄ

_52016 GRUODIS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

suspenduoti, jei atvykstančiųjų srautai būtų itin dideli bei būtų pažeidžiamos teisės normos. Bet kuriuo atveju tai yra vilties suteikimas valstybėms, kurios siekia glaudesnės integracijos su ES, ta-čiau be bevizio režimo retai sulaukdavo pozityvių paskatų tą daryti.

Jungtinių Amerikos Valstijų išrink-tasis prezidentas Donaldas Trumpas formuoja savo komandą. Jis paskelbė, kad Gynybos sekretoriaus – europietiško krašto apsaugos arba gynybos minis-tro – pareigas užims generolas Jamesas Mattisas. 66 metų kariškis, kuris neseniai išėjo į pensiją, turi „Pasiutusio Šuns“ pravardę ir yra patyręs kovos lauke. Jis kovojo Persijos įlankos kare, taip pat Afganistane bei Irake. Be to, J. Mattisas garsėja skambiais pasisakymais, pavyz-džiui, kalbėdamas apie kovą su Talibanu jis teigė, kad yra „visai smagu šaudyti žmones“. Tiesa, toks paskyrimas turėtų kiek nuraminti Lietuvą – jei D. Trum-pas kampanijos metu ne kartą kritikavo NATO bei teigė, kad JAV turėtų skirti mažiau dėmesio sąjungininkams, tai J. Mattisas ne kartą išreiškė paramą Aljan-sui tikindamas, jog be jo JAV yra mažiau saugi. Tai yra solidus būsimojo preziden-to pasirinkimas. ■

Lietuva rizikuoja pažeisti Stabilumo ir augimo paktą. Visgi tokios rizikos netu-rėtų likti, nes Komisija turėtų leisti pasi-naudoti išlyga dėl Socialinio modelio, jį pripažinus svarbia struktūrine reforma. Tai reiškia, kad dėl modelio įgyvendini-mo atsirandantys kaštai, dėl ko ir didėja deficitas, nebebūtų įtraukiami į viešųjų finansų balansą.

Bet kuriuo atveju vienas pagrindi-nių didesnių išlaidų šaltinių turėtų būti valstybės įmonių dividendai, didesnis jų veiklos efektyvumas, įgyvendinant tokių įmonių pertvarką. Nes šiuo metu nuo-savo kapitalo grąža valstybės įmonėse siekia tik apie 4,4 proc., kai tuo tarp Eu-ropos Sąjungos (ES) vidurkis 9–12 proc. Bet svarbiausias uždavinys tvirtinant biudžetą – užtikrinti, kad jis atspindėtų socialinius poreikius ir kartu valstybės galimybes nepažeisti Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo.

Taip pat ne ką mažiau svarbu už-baigti pradėtą darbo santykių reformą. Iš tiesų didžioji dalis naujojo Darbo kodekso nuostatų yra tikrai reikalingos ir turi būti įgyvendintos tam, kad didėtų šalies konkurencingumas ir investicinis

Didžiuliai išbandymai laukia įvairių krizių išvargintos Europos, ne tik sudėtingos derybos dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES.

JAV Gynybos sekretoriaus – europietiško krašto apsaugos arba gynybos ministro – pareigas užims generolas Jamesas Mattisas.

ww

w.p

ixab

ay.c

om, W

ynn

Poin

taux

nuo

trau

ka

ww

w.w

ikim

edia

.org

, U.S

. CEN

TCO

M n

uotr

auka

Besibaigiantys 2016-ieji Lietuvai buvo svarbūs metai pirmiausia dėl vykusių Seimo rinkimų, kurių metu šalies žmo-nės parodė, kad nori permainų – dides-nio socialinio saugumo, teisingesnės ir tolygiau besivystančios Lietuvos. Dau-giau kaip pusė išrinkto Seimo – nauji veidai. Suformuotas naujas ministrų kabinetas, kurio nariai yra išsilavinę, turintys įvairios darbo ir vadovavimo patirties Lietuvoje ir užsienyje. Visa tai teikia vilties, jog yra galimybė pereiti prie kokybiškesnio valstybės valdymo. Todėl naujajai valdžiai tenka didžiulė atsakomybė pateisinti rinkėjų lūkesčius.Tačiau laukia nemažai iššūkių, kurie turės įtakos šalies vidaus ir užsienio politikos darbotvarkei. Taigi, kokie vals-tybei bus 2017-ieji?

SVARBŪS DARBAI TURI BŪTI ATLIEKAMI ATSAKINGAI

Artimiausias naujojo Seimo iššūkis – 2017 m. valstybės biudžeto tvirtini-mas. Be abejo, tradiciškai pasipila daug Seimo narių siūlymų, susijusių su išlaidų didinimu, tačiau tam nelabai yra erdvės. Europos Komisija buvo perspėjusi, kad

KOKIE BUVO 2016-IEJI IR KO TIKĖTIS 2017-AISIAIS?Simonas KLIMANSKIS

6_ Apžvalga | GRUODIS 2016APŽVALGOS TEMA

patrauklumas, tačiau negalima pamirš-ti paties žmogaus, t. y. darbuotojo, ir socialinio jautrumo. Darbo kodeksas turi būti subalansuotas ir užtikrinti ne tik lankstesnius darbo santykius, bet ir darbuotojų socialinę apsaugą.

Tarp svarbiausių darbų išlieka ir viešųjų pirkimų skaidrinimas, sveikatos apsaugos sistemos tobulinimas, tolesnė kova su korupcija, regioninės atskir-tiems mažinimas, socialinio saugumo stiprinimas, emigracijos, visuomenės senėjimo ir mažo gimstamumo pro-blemų sprendimas. Žvelgiant į XVII Vyriausybės programą, šiose srityse yra įsipareigota nemažai nuveikti. Tačiau kol naujoji Vyriausybė nepradėjo darbo, dar anksti vertinti, kaip seksis įgyven-dinti užsibrėžtus tikslus. Bet, aišku, nuomonių išsiskyrimų, aštrių diskusijų netrūks.

Tiesa, kalbant apie gimstamumo skatinimą, valstybė tam turi išnaudo-ti visas įmanomas priemones. Viena jų – pagalbinis apvaisinimas. Tačiau visuomenę supriešinę bandymai keisti dabar galiojantį Pagalbinio apvaisinimo įstatymą ir uždrausti embrionų šaldymą bei apriboti jų skaičių atrodo paradoksa-liai. Remiantis ne vien dalies mokslinin-kų išvadomis, bet ir religiniais motyvais, norima apriboti galimybę šeimoms pasirinkti kokybišką, efektyvų, tausojantį moters ir vaiko sveikatą nevaisingumo gydymo būdą. Tai neatitinka pažangios

ir etiškos medicinos normų, tarptautinių standartų ir Pasaulio sveikatos organiza-cijos rekomendacijų.

Tokie klausimai turi būti spren-džiami remiantis objektyviais moksli-niais tyrimais ir šeimos interesais, o ne dogmatiškai primetinėjant vieną ar kitą gydymo metodą. Pataisų iniciatoriai, kaip minėta, remiasi tik dalies moksli-ninkų, iš kurių tik labai nedidelė dalis tiesiogiai dirba šioje srityje, išvadomis. Tuo tarpu didžioji dalis mokslininkų ir medikų, kurie yra ir praktikai, turi kitokį įsitikinimą, jog tai, kas siūloma, didina daugiavaisio nėštumo riziką ir mažina pagalbinio apvaisinimo sėkmės tiki-mybę. Siūlomas kiaušialąsčių šaldymas negali būti alternatyva embrionų šaldy-mui ir taikomas visoms moterims, taip pat nesudaro galimybių užkirsti kelio sunkioms genetinėms ligoms.

Galima sakyti, vienpusišku situacijos vertinimu paremti Seimo sprendimai neatitinka konstitucinio atsakingo val-dymo principo. Šis principas suponuoja tai, kad valstybė, įstatyme įtvirtindama pagalbinio apvaisinimo teisinį regu-liavimą, turi pareigą užtikrinti, kad jis atitiktų mokslo pažangą ir jos praktinio taikymo laimėjimus, nesudarytų prie-laidų mažinti gydymo efektyvumą, kilti žalai motinos ir vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, sveikatai, ga-rantuotų kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą.

EKONOMINĖS PERSPEKTYVOS SANTŪRIOS

Nuo naujosios valdžios sprendi-mų, ypač darbo rinkos ir mokesčių srityse, nemaža dalimi priklausys šalies ekonominė padėtis. Žvelgiant į ben-dras prognozes, 2017 m. ekonomikos augimas turėtų paspartėti nuo 1,6 iki 2,6 proc. Bendrame europiniame kontekste tai yra nebloga perspektyva. Siekiant didesnės augimo spartos ir tvarumo, labai svarbu laikytis fiskalinės drausmės, toliau gerinti verslo sąlygas, kovoti su šešėline ekonomika, kuri sudaro ketvir-tadalį šalies BVP, skatinti eksportą ir vi-daus vartojimą, labai atsakingai vykdyti mokesčių reformą.

Gerėja Lietuvos eksporto bū-klė. 2016 m. pirmąjį pusmetį realusis eksportas buvo 4,3 proc. didesnis nei 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu. Plečiasi ir transporto sektorius. Tai rodo, kad šalies verslas gan sklandžiai persiorientavo iš Rusijos į Vakarų rinkas. Tačiau arti-miausių kelerių metų perspektyvą gali šiek tiek komplikuoti neapibrėžtumas dėl būsimų ES ir Jungtinės Karalystės ekonominių ir finansinių ryšių, pastara-jai nusprendus pasitraukti iš Bendrijos. Tai paveiks verslo pasitikėjimą, privers investuotojus peržiūrėti savo inves-ticinius planus ir atitinkamai lėtins ekonomikos augimą pirmiausia pačioje Jungtinėje Karalystėje, bet poveikis bus juntamas ir kitose Vakarų Europos

NATO viršūnių susitikime Varšuvoje buvo patvirtintas visas kompleksas ilgalaikių kolektyvinės gynybos priemonių, padėsiančių atgrasyti Rusiją nuo kėsinimosi į Baltijos ir kitas Aljanso šalis.

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Eur

opos

užs

ieni

o re

ikal

ų ta

rybo

s nu

otra

uka


šalyse, kurios šiuo metu yra itin svarbios Lietuvos eksportuotojams.

Gerėja padėtis vidaus rinkoje: ma-žėja nedarbas, didėja darbo užmokestis, todėl augantys žmonių lūkesčiai lems nuoseklų vidaus vartojimo didėjimą. 2017-aisiais jis bus vienas pagrindinių ekonomikos variklių, tačiau jau labiau reaguos į didėjančią infliaciją, kuri, pro-gnozuojama, sudarys 1,8 proc.

Yra ir probleminių vietų – tai nuslūgęs tiesioginių užsienio investicijų srautas. Nors Lietuva pagal pritraukia-mų investicinių projektų skaičių regione atrodo gan neblogai, tai vadinti srautu sunkoka. O būtent investicijų srauto ir projektų derinys gali sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Todėl šiuo atveju svarbu gerinti investicinę aplinką, stiprinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą, siekti, kad Lietuva taptų aukštos kvali-fikacijos, o ne pigios darbo jėgos šalimi. Tuomet daugiau bei didesnės vertės investicijų ateitų ir į aukštą pridėtinę vertę kuriantį inovacijų sektorių. Tai užtikrintų Lietuvos ūkio plėtrą ateityje. Tai svarbu ypač dabar, žinant, kad po 2020-ųjų ES finansinė parama, kuri yra svarbus šalies ekonomikos pagrindas, smarkiai sumažės.

Didelį dėmesį būtina skirti darbo jėgos kokybei gerinti, nes visa ekonomi-ka tiesiogiai priklauso nuo joje dalyvau-jančių žmonių kvalifikacijos. Tam būtina įgyvendinti aukštojo mokslo reformą ir optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą. O šiuo klausimu naujosios Vyriausy-bės programoje trūksta konkretumo. Lietuva turi 45 aukštąsias mokyklas ir net 1800 studijų programų, kai, pavyz-džiui, Estija – 21 aukštąją mokyklą ir 200 studijų programų, Suomija – tik 15 universitetų ir 450 studijų programų. Daugelyje ES valstybių vyksta aukštųjų mokyklų jungimas, tuo tarpu Lietuvoje apie tai dar tik diskutuojama, nors per septynerius metus studentų skaičius šalyje sumažėjo trečdaliu. Vadinasi, nemaža dalis lėšų nukeliauja ne stu-dijoms ir aukštojo mokslo kokybei, o aukštųjų mokyklų administravimui, pastatų skaičiui ir kvadratūrai. Dėl to

Besibaigiantys 2016-ieji Lietuvai buvo svarbūs metai pirmiausia dėl vykusių Seimo rinkimų, kurių metu žmonės parodė, kad nori permainų.

vienam studentui tenkančių lėšų skaičius yra vienas mažiausių ES. Todėl jungiant šalies aukštųjų mokyklų tinklą padidėtų aukštojo mokslo finansavimas ir koky-bė. Taip pat būtina stiprinti profesinį mokymą, jį labiau pritaikant valstybės ir verslo poreikiams. Viso to reikia tam, kad veržlūs iš išsilavinę specialistai savo ateities tikslų siektų Lietuvoje.

GEOPOLITINIŲ IŠŠŪKIŲ NEMAŽĖJAKalbant apie užsienio ir saugumo

politiką, geopolitinė situacija išlieka įtempta – Rusija toliau demonstruoja savo karinius raumenis, bando NATO šalių budrumą. Taip pat padėtis negerėja Ukrainoje – Minsko susitarimai iki šiol neįgyvendinti, vykdoma karinė eskala-cija Sirijoje. Todėl reaguojant į tokius agresyvius Rusijos veiksmus Varšuvoje vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo patvirtintas visas kompleksas ilga-laikių kolektyvinės gynybos priemonių, padėsiančių atgrasyti Rusiją nuo kėsini-mosi į Baltijos ir kitas Aljanso šalis.

Konkrečiai patvirtinta, kad 2017 m. kiekvienoje Baltijos valstybėje bus dislo-kuota po 1000 karių daugianacionalinį sąjungininkų batalioną, kuriuos formuos JAV, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Kanada. Be to, Lenkijoje bus dislokuo-tas ir brigados dydžio (3–4 tūkst. karių) sunkiosios karinės technikos junginys, kad esant būtinybei bet kurią regiono šalį operatyviai pasiektų pastiprini-mas. Taip pat patvirtintos priemonės, kurios turi apsaugoti Baltijos šalis nuo galimos karinės izoliacijos ir NATO

pastiprinimo atėjimo blokados. Sutarta ir dėl gynybos planų atnaujinimo pagal realius grėsmių scenarijus ir nuolati-nio jų testavimo pratybose, užtikrintas greitesnis NATO sprendimų priėmi-mo mechanizmas. Priimti kiti svarbūs sprendimai dėl priešraketinės gynybos sistemų Rumunijoje ir Lenkijoje naudo-jimo viso Aljanso saugumui bei dėl iš-ankstinės karinės technikos dislokavimo Rytiniame NATO flange. Taigi, neveltui besibaigiantys metai gali būti vadinamai istoriniais šalies saugumui.

Tačiau ir pati Lietuva privalo išlaikyti atsakingą dėmesį saugumui ir gynybai, ypač po to, kai JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas, kuris savo teiginiais rinkiminės kampanijos metu, galima sakyti, pagrįstai atkreipė visų Europos šalių dėmesį į jų įsipareigojimus gynybos finansavimui. Kita vertus, pačios JAV įsipareigojimai Europos saugumui neturėtų keistis. Tą byloja besikeičian-ti D. Trumpo retorika ir jo komandos formavimas. Nors Rusija tikisi iš JAV mėginimų susitarti ir kalbėtis, tačiau, kaip rodo istorija, ji pati nėra linkusi laikytis pasiektų susitarimų. Todėl D. Trumpas, susidūręs su tuo, gali grįžti prie įprastinės JAV politikos Rusijos atžvilgiu, kuri gali būti netgi griežtesnė nei iki šiol. Be abejo, iki galo sunku pasakyti, kokie konkrečiai bus jo ne kaip kandidato, o kaip prezi-dento veiksmai, nes bent jau rinkiminės kampanijos metu pasižymėjo nenuo-seklumu, netrūko populistinių teiginių, visgi politinė sistema jį turėtų įstatyti į įprastos politikos vėžes. Tačiau bet kuriuo atveju Lietuvai reikės aktyviai dirbti su naująja JAV administracija tam, kad atsirastų įdirbis ir būtų išlaikyti stiprūs transatlantiniai ryšiai.

Didžiuliai išbandymai laukia ir mi-gracijos krizės išvargintos Europos. Tai ne tik sudėtingos derybos dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES („Brexit“). Italijoje vykusio referendumo, kurio metu šios šalies gyventojai pasisakė prieš Senato reformą, rezultatai gresia politine krize ir galbūt pirmalaikiais parlamen-to rinkimais, galinčiais į valdžią atvesti euroskeptiškas populistines jėgas. Būtent


šios jėgos referendumo kampanijos metus vadovavo „Ne“ stovyk lai. Todėl iš esmės referendumo metu buvo balsuoja-ma prieš šalies politinį elitą.

Komiko Beppe‘s Grillo vadovauja-mas populistinis „Penkių žvaigždučių“ judėjimas yra žadėjęs surengti referen-dumą dėl Italijos pasitraukimo iš euro zonos. Nors realiai šalies pasitraukimas būtų sudėtingas ir dėl to nėra aiškaus politinio susitarimo, tačiau tokios euros-keptiškos ir nusivylimo šalių politiniu elitu tendencijos po „Brexit“ matomos ne tik Italijoje. 2017 m. Europoje vyks serija rinkimų, nuo kurių gali priklausyti ir ES ateitis: Nyderlanduose, Vokietijoje – parlamento, Prancūzijoje – preziden-to ir parlemento. Per šiuos rinkimus į valdžią mėgins prasiveržti stiprėjančios euroskeptiškos jėgos, tokios kaip Geerto Wilderso vadovaujama „Laisvės partija“, „Alternatyva Vokietijai“, Marine Le Pen ir jos vadovaujamas „Nacionalinis frontas“. Nors iki šiol euroskeptikų ir populistų pasirodymo rinkimuose re-zultatai būdavo ganėtinai kuklūs, tačiau matant dabartines tendencijas, ir ypač po „Brexit“ ir D. Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose, šįsyk rinkimų baigtį prognozuoti ganėtinai sudėtinga.

Artėjantys rinkimai Europoje kelia išties pagrįstą nerimą dėl ES vienybės ir stabilumo. Todėl labai svarbu, kad Eu-ropos šalys, tame tarpe ir Lietuva, labiau matytų žmones ir įsiklausytų į jiems rū-pimus klausimus, mažintų atotrūkį tarp politinio elito ir visuomenės. Taip pat pati ES turi būti atviresnė ir vieninges-nė, labiau įsiklausyti į atskirų šalių narių poreikius, labiau išgryninti ES ateities viziją, kokios Europos nori Bendrijos piliečiai, kaip geriau atliepti jų lūkesčius, kaip įveikti ES užgriuvusius iššūkius. Tai yra tos pačios pamokos, apie kurias kalbama jau nuo „Brexit“.

Taigi, naujaisiais metais jau bus galima matyti ir vertinti realius XVII Vyriausybės darbus. Laukia nemažai svarbių reformų. Kai kuriuos darbus diktuoja geopolitinė situacija. Bet dabar svarbu būti pasirengus reaguoti ir į vyks-tančias tendencijas Vakarų Europoje. ■

Šiame rašinyje trumpai apžvelgiame naujosios Vyriausybės programos dalį, skirtą energetikai. Trumpai todėl, kad programa pateikta Seimui tik gruodžio 6 dieną, o „Apžvalgai“ privalu pasiekti savo skaitytojus iki šventų Kalėdų. Valdančiajai koalicijai teko programą ilgai derinti – prireikė visų pagal Konstituciją numatytų 15 dienų. Apžvelgti privalome ir todėl, kad praeitame „Apžvalgos“ numeryje skaitytojams pažadėjome patikrinti, ar į naujosios Vyriausybės programą bus įtraukti svarbiausi Lietuvos energeti-kai darbai, kurių prioritetinę būtinybę pripažino metinėje Lietuvos energetikos konferencijoje dalyvavę žinomiausi ener-getikos specialistai. Taip pat informuo-jame apie naujausius Europos Komisijos dokumentus energetikos klausimais.

PRIORITETINIŲ DARBŲ NEATSISAKOMA

Galima teigti, kad Vyriausybės programos dalies, skirtos energetikai, rengėjai į tautos, tiksliau – energetikų bendruomenės balsą, jau kelerius metus derintą ginčuose ir mokslinėse studijose, didesniąja dalimi atsižvelgė.

Programoje prioritetu pripažįstama tai, kad būtina susijungti su kontinen-tinės Europos elektros tinklais sinchro-niniam darbui ir pasitraukti iš Rusijos elektros sistemos. Šį darbą vykdė jau dvi ankstesnės vyriausybės, jau veikia elektros jungtis su Lenkija „LitPol link 1“, todėl keista, kad į programą neįrašyta būtinybė pastatyti elektros jungtį „Lit-Pol link 2“, nes be jos susijungimas su Europos tinklais neįmanomas. Tai labai svarbus darbas, juo naujajai Vyriausybei reikės rūpintis visus ketverius metus.

Numatytas ir kitas prioritetinis dar-bas – vykdyti visus įmanomus veiksmus Astravo AE statybai sustabdyti arba neleisti jos gaminamai elektrai patekti

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Aat

u Li

imat

ta n

uotr

auka

ENERGETIKA: BŪSIMI DARBAI LIETUVAI IR EUROPOS SĄJUNGAIAleksandras GRAŽELIS

į Lietuvos elektros rinką. Šiam tikslui pasiekti būtina kuo skubesnė minėtoji sinchronizacija bei elektros sistemos infrastruktūros atskyrimas nuo jungčių su Rusija ir Baltarusija.

Rengiamasi skatinti energijos vartojimo efektyvumo didinimą – kitaip elgtis nebegalime, nes kadenciją baigęs Seimas lapkričio 3 dieną priėmė beveik ketverius metus rengtą Energijos varto-jimo efektyvumo didinimo įstatymą.

Bus vykdomas ir Lietuvos energeti-kai svarbus prioritetas dujų sektoriuje – nutiesti (planuojama 2017–2021 metais) dujų jungtį tarp Lietuvos ir Lenkijos (GIPL), ir, naudojantis šia jungtimi bei Klaipėdos SGD terminalu, aktyviai

Pasitraukti iš Rusijos elektros sistemos – vienas Vyriausybės prioritetų.

APŽVALGOS TEMA


svarstyti gerokai vėliau, po 2026 metų, kai būsime pabaigę sinchronizaciją.

Programoje nekalbama ir apie naujos energetikos strategijos projekto tolesnį likimą. Primename, kad Algirdo But-kevičiaus Vyriausybė rengė ją net trejus su puse metų. Nutylėta gal ir todėl, kad strategijos projekte nekalbama apie pro-gramoje numatytą išskaidytąją (paskirs-tytąją) elektros gamybą (apie tai rašome tolėliau). Keistokai sudėlioti ketinimai „plėtoti vėjo energetiką sausumoje ir jūroje, tačiau nedidinti elektros tarifo vartotojams“. Tuo tarpu tyrimus dėl vėjo energetikos galimybių Baltijos jūroje keti-nama atlikti valstybės lėšomis, ir tai daryti ilgai, sprendimus priimti tik 2020 metais. Neatsižvelgta į tai, kad viską galima atlikti keleriais metais anksčiau ir pigiau – Lie-tuvos vėjo elektrinių asociacija teigia, kad jie „yra pasiruošę už savo pinigus žvalgyti jūrines teritorijas ir aiškintis jų potencialą vėjo energetikai, kadangi tiki Baltijos jūros perspektyva“. Vyriausybei ar jos įga-liotai institucijai po to tereiktų paskelbti aukcionus jūros vėjo jėgainių parkų teri-torijoms ir rinkti pinigus į biudžetą, užuot juos švaistant tyrimams.

Programoje nenumatytas konkretus dydis, kaip bus plėtojama vėjo elektros gamyba sausumoje – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta suminės 500 MW galios riba jau pasiek-ta. Energetikai siūlo ją padidinti iki 850

MW, tam neprieštarauja Elektros per-davimo sistemos operatorius LITGRID, teigdamas, kad papildomai pagaminama elektra galėtų būti balansuojama turi-mais pajėgumais.

„DIDYSIS ENERGETIKOS ŠUOLIS“ Taip galima būtų pavadinti pro-

gramoje numatytą energetikos vystymo prioritetą – išskaidytosios (arba paskirs-tytosios) elektros gamybos plėtrą. Būtent šis ketinimas aprašytas nuosekliausiai – juo siūloma plėsti elektros gamybą namų ūkiams, bendruomenėms, smulkaus verslo bei viešojo sektoriaus subjektams. „Tokiu būdu būtų palaipsniui pereinama prie sistemos, kai energija gaminama ten, kur yra suvartojama, o skirstomųjų tinklų įmonės būtų skatinamos ne tik priimti tokių įrenginių pagamintą perteklinę energiją, bet ir palankiomis sąlygomis grąžinti ją gamintojui, kai jo įrenginiai energijos generuoti negali.“ Tai labai gražus siūlymas, jis remiasi ES direktyvų nuostatomis, tačiau jis yra labai brangus. Žinome, kuo baigėsi 30 kW galios saulės elektros jėgainių statybos bumas – Ener-getikos ministerija buvo priversta jį nu-traukti, nes valstybė nebeturėjo užtektinai lėšų supirkti brangiai saulės elektrai. Da-bar asmeniui leidžiama įrengti tik iki 10 kW galios saulės jėgainę, pagal skatinimo tarifą superkama tik 50 proc. tokioje jėgainėje pagamintos elektros. Nors sau-lės moduliai kasmet pinga, tačiau tokių jėgainių įrengimas tebėra brangus, nau-dojimosi elektros tinklais kaina didelė, todėl jėgainių atsipirkimo laikas viršija 10 metų. Ar sugebės naujoji Vyriausybė rasti nemažas lėšas tokių jėgainių (taip pat vėjo, biodujų ar biokuro jėgainių) plėtrai, kuri būtų ekonomiškai naudinga vartoto-jams, elektrą ketinantiems gaminti? Dar daugiau, norima sudaryti „lengvatines sąlygas „žaliosios“ energetikos įrenginius instaliavusiems smulkiesiems gaminto-jams įsigyti elektros baterijas energijos tiekimo pastovumui užtikrinti. Skirsto-mųjų tinklų bendrovės bus skatinamos didelės apimties energijos kaupiklius instaliuoti savo lygmenyje.“ Nepriešta-raujame, tai gražūs ketinimai, tačiau jie

dalyvauti kuriant regioninę dujų rinką. Vyriausybė ketina ir toliau skirti

didelį dėmesį šilumos kainų mažinimui, tai bus atliekama plečiant biokuro varto-jimą. Tačiau keistai skamba programos teiginys „kritiškai vertiname šilumos ūkio nuomojimą privačiam verslui“. Pri-siminkime keliolikos metų senumo įvy-kius, kai daugelyje savivaldybių šilumos ūkius išgelbėjo būtent jų nuoma priva-čiam verslui, nes savivaldybių politikai, siekdami pigia šiluma įtikti rinkėjams, buvo šilumos tiekimą sužlugdę. Energe-tikos konferencijoje apie šilumos tarifų problemas taip pat buvo kalbama, tačiau buvo siūloma ne „renacionalizuoti“ katilines, tačiau sustiprinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos galimybes ir atsakomybę kontroliuojant šilumos tiekėjų veiklą ir kainodarą.

Programoje nepastebėjome spren-dimų mažinti transporto sukeliamą oro taršą, nors šis sektorius šiuo metu yra didžiausias oro teršėjas. Tikėkimės, kad tai tik atsitiktinai neįrašytas darbas, jį Vyriausybė vykdys.

Skaitant programą krenta į akis tai, kad joje prirašyta gausybė pasižadėjimų „sieksime“. Galima sutikti, kad rinkimų agitacijai rengtoje programoje galėjo būti daug tokių žodžių, tačiau Vyriau-sybės programoje būtina konkrečiai išdėstyti, kaip ir kokie darbai bus atlie-kami, bei nurodyti galutinį jų rezultatą. To nepadarius, visi ketinimai ir siūlymai pakimba ore kaip neaiški „siekiamy-bė“, neparemta konkrečiais darbais ir finansinių išteklių šaltiniais. Programos dalyje, skirtoje energetikai, galima rasti daug neapibrėžtumų ir nekonkretumų, tarsi ji būtų rašyta nelabai patyrusio politiko, o ne energetikos profesionalo. Nereikšmingi dalykai išdėstomi smul-kiau, tuo tarpu apie svarbius nutylima arba apsiribojama vien jų paminėjimu.

Programoje įrašytas siūlymas tiesti dar vieną elektros jungtį į Švediją (Nord-balt 2). Tokios jungties tikslas nepaaiš-kintas. Neturime duomenų, kad ši jungtis yra būtina mūsų svarbiausiam darbui – sinchronizacijai su Europos elektros tinklais, todėl jos tikslingumą vertėtų

Vyriausybės programos dalies, skirtos energetikai, rengėjai į tautos, tiksliau - energetikų bendruomenės balsą, jau kelerius metus derintą ginčuose ir mokslinėse studijose, didesniąja dalimi atsižvelgė.

APŽVALGOS TEMA


Pastatus siūloma atnaujinti kokybiškiau, nors ir brangiau, pritaikyti jų eksploata-cijai atsinaujinančių išteklių energiją bei išmaniąsias skaitmenines technologijas.

Be šių dokumentų pateikti pasiūly-mai Elektros vidaus rinkos reglamentui, taip pat elektros energijos tiekimo sau-gumo ir energetikos sąjungos valdymo taisyklių teisėkūros pasiūlymai. Be to, Europos Komisija siūlo ekologinio ženklo naujovių ir sujungto bei automa-tizuoto judumo strategiją.

Pagal šį priemonių rinkinį kasmet nuo 2021 metų turėtų būti sutelkia-ma iki 177 mlrd. eurų vertės viešųjų ir privačiųjų investicijų – taip turėtų būti paskatintas iki 1 proc. BVP augimas per ateinantį dešimtmetį ir sukurta 900 000 naujų darbo vietų.

Visi 2015 ir 2016 metais Europos Komisijos pateikti su energetikos sąjun-ga susiję teisės aktų pasiūlymai turėtų būti Europos Parlamento ir Tarybos svarstomi prioriteto tvarka.

DAR KARTĄ APIE ENERGETIKOS MINISTERIJOS ATEITĮ

Tikriausiai kiekvienam skaityto-jui tapo aišku, kad naujoji Vyriausybė planuoja daugiau darbų energetikos sektoriuje, nei buvusioji Vyriausybė jų padarė per ketverius metus. Kaip matome, nemaži darbai laukia taip pat ir perkeliant Europos Sąjungos teisės aktus į nacionalinę teisę.

metams 27 proc. efektyvumo tikslą, o Europos Parlamentas 2015 metais pasiūlė EK apsvarstyti galimybes 2030 metais pasiekti 40 proc. efektyvumo lygį. Direktyvos pataisų projekte EK siūlo 2030 metams nustatyti 30 proc. energi-jos vartojimo efektyvumo tikslą.

Teikiama nauja redakcija Euro-pos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Euro-pos Sąjunga užsibrėžė tikslą iki 2030 metų pasiekti, kad energija iš atsinau-jinančių energijos išteklių sudarytų 27 proc. galutinės suvartojamos energijos. Kitas svarbus tikslas – 2030 metais pusė elektros energijos Europos Sąjungoje turės būti gaminama iš atsinaujinančių išteklių. Naujojoje direktyvos redakcijoje numatomos rėmimo schemos, kurios būtų palankesnės investuotojams ir orientuotos į rinkos santykius. Siekiama, kad rėmimo schemos būtų stabilios ir skatintų gaminti pigesnę energiją.

Pateikti pasiūlymai papildyti Eu-ropos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/31/ES dėl pastatų energetinio efektyvumo. Skaičiuojama, kad apie 75 proc. visų pastatų ES yra energetiškai neefektyvūs, o jų atnaujinimo mastai (skirtingi valstybėse narėse) siekia tik 0,4–1,2 proc. per metus. Pastatuose suvartojama 40 proc. galutinės energijos, todėl jų atnaujinimas sutaupytų ne tik energijos, bet ir sukurtų daug darbo vietų.

Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude‘o Junckerio pavaduotojas energetikos sąjungai Marošas Šefčovičius.

ww

w.fl

icr.

com

, ES

regi

onų

kom

itet

o nu

otra

uka

turi būti paremti didžiulėmis lėšomis. Jei tas lėšas tikimasi surinkti didinant elektros tarifą gyventojams, naujoji valdžia tokiais profesionaliais sprendi-mais juos tik nuliūdins. Telieka palinkėti, kad „valstiečių“ ir „socdemų“ didysis energetikos šuolis nepasibaigtų taip, kaip Mao Dzedungo didysis šuolis Kinijoje (žlugusiais ketinimais kiekviename kaime statyti aukštakrosnę metalo lydymui).

EUROPOS KOMISIJOS SIŪLYMAI ENERGETIKAI

Naujosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos dalis energetikai pagal savo kelių puslapių apimtį tėra lašas 1000 puslapių dokumentų jūro-je, kuriuos lapkričio 30 dieną pristatė Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude‘o Junckerio pavaduotojas ener-getikos sąjungai Marošas Šefčovičius bei komisaras klimato politikai ir energeti-kai Miguelis Arias Cañete. Dokumentų rinkinys vadinamas net dviem vardais: „Žiemos paketu“ ir „Švari energija visiems europiečiams“, jame dėliojamos visų energetikos sričių gairės, siekiant glaudesnės energetikos sąjungos. Tai rinkinys priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti ES ekonomikos konkurencines galias, nes 2015 metų Paryžiaus klimato konferencijoje priimti susitarimai vartoti švaresnę energiją keičia situaciją pasau-lio rinkose. Europos Komisija nori, kad Europos Sąjunga būtų perėjimo prie švariosios energetikos lyderė, o ne pasyvi stebėtoja.

Svarbiausi pateikto rinkinio doku-mentai yra tokie:

Siūloma papildyti Europos Parla-mento ir Tarybos direktyvą 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, remiantis racionaliu požiūriu į energijos taupymą. Pati pigiausia, pati švariausia, pati saugiausia yra sutaupyta energi-ja. Ji tampa nauju energijos šaltiniu, vartojamu pramonėje ar namų ūkiuose. Strategijoje „Europa 2020“, patvir-tintoje 2010 metais, buvo numatyta 2020 metais pasiekti 20 proc. energijos vartojimo efektyvumą. 2014 metais Europos Sąjungos Taryba pasiūlė 2030

APŽVALGOS TEMA


Įdomu būtų sužinoti, kaip dabar apie Energetikos ministerijos reikalingumą kalbėtųsi Ramūnas Karbauskis su A. But kevičiumi? Nejaugi jų ankstesnės „ant karštųjų“ pasakytos nuomonės nepasi-keitė? Ypač A. Butkevičiaus nuomonė apie gausybę „įsivažiavusių“ energetikos projektų – iš tikrųjų tokių yra labai ma-žai, beveik visus prioritetiniais pavadintus darbus reikia pradėti nuo pradžių.

Paskirtąjį energetikos ministrą jau turime (kai skaitysite šias eilutes jis jau bus prisiekęs ministras). Tai Žygiman-tas Vaičiūnas, jį tikrai galima vadinti energetikos profesionalu, tinkančiu į ministrų-profesionalų, kuriuos į savo Vyriausybę žadėjo surinkti premjeras Saulius Skvernelis, ratą. Jo patyrimas, įgytas dirbant Energetikos viceministru bei Lietuvos energetikos atašė Briuse-lyje, labai naudingas vystant būsimus strateginius projektus, didele dalimi fi-nansuojamus Europos Sąjungos lėšomis.

Tikėkimės, kad ir R.Karbauskis, ir A.Butkevičius gerai pagalvoję prisi-mins ir įvertins dar 2015 metais priimtą Europos Komisijos sprendimą labiau rūpintis ES energetikos reikalais – tai dabar vykdo ne vien tik komisaras klimato politikai ir energetikai Miguelis Arias Cañete, bet ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas energetikos sąjungai Marošas Šefčovičius.

Lietuvos Respublika, sumažindama valdžios dėmesį energetikos sektoriui sulauktų iš Briuselio daug nepatogių klausimų, į kuriuos nelengva būtų atsa-kyti net ir nuo kalno Naisiuose. Sunku patikėti – visos ES valstybės narės Rusijos grėsmės akivaizdoje stiprina ginkluotąsias pajėgas, energetinį bei kibernetinį saugumą, tuo tarpu Lietuva ketina ignoruoti pavojų.

Valstybės tarnautojų skaičių reikia mažinti (mažėja šalies gyventojų, daugiau valstybės valdymo veiklų galima kompiu-terizuoti, perduoti privačiam sektoriui ar net atsisakyti), tačiau plėsti Ūkio minis-teriją, kuri gali tapti panaši į sovietinį „Agropromą“ su daugybe „reikšmingų“, bet neatsakingų ministro pavaduotojų, būtų labai neapgalvotas sprendimas. ■

eksperimentavo „klasės krepšeliu“ keliose savivaldybėse ir tam reikėjo kelių papildomų milijonų. Tiesą sakant, šiuo atveju visai neaišku, ką toks ketinimas reiškia, kaip finansavimas spręs koky-bės netolygumus. Ar toms mokykloms, kuriose mokinių pasiekimai prastesni, bus skiriamas didesnis finansavimas, teikiama speciali pagalba ar jos bus pertvarkomos? – programoje atsakymo nėra, nekalbama ir apie finansavimo ap-imtis. Tačiau bendra programos nuosta-ta teigia dėmesį kaimo vietovėms. Taigi suprask kaip nori arba daryk kaip išeina. Ši Vyriausybė įdiegs mokytojų etatinio apmokėjimo tvarką (beje, ją diegė ir socialdemokratų Vyriausybė, bet nieko nepadarė), parengs (tik?) išankstinės pensijos sąlygas (tą darė ir socialdemo-kratai) – tai atsargios užuominos apie galimą pedagogų skaičiaus mažinimą. Suprantama, kad rinkimų populizmą jau keičia atsakomybės našta, todėl progra-mos teiginiai atsargūs ir nekonkretūs.

Apie studijų finansavimą kalbama

Naujoje švietimo programoje bus siekiama kurti modelį, kuriame derėtų centralizuotas ir mokyklinis vertinimas.

ww

w.p

ixni

o.co

m, H

ager

ty R

yan

nuot

rauk

a

Ką tik paskelbta naujosios Vyriausybės programa. Ką ši koalicija žada švieti-mui? Kokių galima tikėtis permainų? Ar yra joje netikėtų ir naujų idėjų?

Švietimo reikalai plačiausiai aptariami trečiojo programos skyriaus I skirsnyje. Projekte gausus permainų žodynas: esminė politikos kaita, sieksi-me pažangos, įgyvendinsime pertvarką, tobulinsime, įgyvendinsime finansavi-mo reformą ir t.t. Taigi galime tikėtis pokyčių, tačiau pastebėtina, kad tokia retorika yra įprasta visoms naujoms daugumoms jų darbo pradžioje.

Kokie šios Vyriausybės švietimo kaitos konkretūs taikiniai? Galima juos kelis atpažinti. Pirmiausia išskirčiau ap-sisprendimą keisti švietimo finansavimą. Čia akcentuojamas „mokinio krepše-lio“ modelio pertvarkymas. Ketinama mažinti regioninius mokymosi kokybės skirtumus, efektyviau skirstant lėšas ir diegiant „klasės komplektų“ finansa-vimo modelį. Pamename, darbiečiai

ŠVIETIMAS XVII VYRIAUSYBĖS PROGRAMOJE: KAS MŪSŲ LAUKIA?

Valentinas STUNDYS

APŽVALGOS TEMA


pedagogo karjeros prestižą“. Bet nei apie karjeros galimybes, nei apie prestižo stiprinimą nei žodžio.

Programoje yra keli postulatai ir apie nacionalinį mokinių pasiekimų ver-tinimo bei stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos keitimą. Sudėtingose teiginių konstrukcijose aiškūs keli akcentai: bus siekiama vertinimą papildyti baigiamai-siais brandos darbais, socialinio darbo, sporto ir meno saviraiškos elementais, daugiau dėmesio bus skiriama kaupia-majam vertinimui bei „nacionalinio (NEC, LAMA BPO) ir mokyklos indėlio į pasiekimų vertinimą racionaliai pusiausvyrai“. Panašu, kad bus siekiama kurti modelį, kuriame derėtų centrali-zuotas ir mokyklinis vertinimas. Priėmi-mo į aukštąsias mokyklas sistemoje ke-tinama atsisakyti išimtinai akademinių kriterijų, „sudarant sąlygas atsižvelgti į individualius stojančiojo polinkius mo-kymosi institucijos/mokymosi formos pasirinkimui“. Galima po šiuo teiginiu pakišti ką nori: nuo bendrojo priėmimo panaikinimo ir grįžimo prie stojamųjų egzaminų aukštosiose mokyklose.

Ketvirta programos tema yra ver-tybinis, ideologinis švietimo matmuo. Čia surašoma daug bendrybių ir seniai girdėtų dalykų, pasakytų dar Tauti-nės mokyklos ir 1992 metų švietimo

irgi labai aptakiai. Visai neaišku, ar ketinama keisti studijų krepšelio meto-diką ir kaip. Bet nuostata, kad aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų finansavimo modelis bus susietas su mokslo ir studijų rezultatais, kad bus sudaromos sutartys su aukštosiomis mokyklomis dėl pa-rengtų specialistų profesijų ir skaičiaus, leidžia spėti, kad ketinama finansuoti studijų vietas ir grįžti į planinio tvarky-mo laikus, kai aukštosioms mokykloms buvo paskirstomos studijų vietos. Jei taip, tai būtų daug žingsnių atgal, toks modelis nederėtų su pažangiame pasau-lyje įsitvirtinančia nuostata finansavimą susieti su studentu bei visiškai neatitiktų visuomenės lūkesčio dėl aukštųjų moky-klų kokybinių permainų.

Antras programos taikinys – pe-dagogas. Ketinama įteisinti mokyklų vadovų kadencijas, konkursinę atestaciją (gal konkursus – bijoma tai drąsiai pa-sakyti?) priimant pedagogus į darbą, bus siekiama suformuoti pedagogų rengimo sistemą, grįstą mišriu rengimo modeliu, kvalifikacijos tobulinimas ketinamas sutelkti universitetuose, bus mokytojų kompetencijų aprašas, derinamas su atitinkamos pakopos ugdymo progra-mų reikalavimais. Įdomus programos teiginys apie „socialines-ekonomines mokytojų darbo sąlygas, kurios laiduotų

Neaišku, ar ketinama keisti studijų krepšelio metodiką ir kaip.

APŽVALGOS TEMA

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Art

o Te

ras

nuot

rauk

a

koncepcijoje. Esminis teiginys yra siekis tikslinti ugdymo turinio formavimo paradigmos svorio centrus: nuo „Lie-tuva pasaulyje“ į „pasaulis Lietuvoje“. Įsivyraujantį vertybinį neutralumą ketinama keisti naujomis dominantėmis, stiprinančiomis tautinės tapatybės ir savivertės bei pilietinės kompetencijos puoselėjimą švietimo sistemoje. Nesive-liant į diskusiją, galima tik pastebėti, kad ir žmogaus, ir tautos, ir valstybės laukia daug kitokių iššūkių, kad žmogui reikia įvairiapusiškesnių kompetencijų.

Visas planuojamas naujoves su-bendrina vienas programos teiginys: „Švietimo ir mokslo politikos esminė kaita – lanksti, valstybiškai valstybės (mano pabraukta) poreikius tenkinan-ti, kokybiška ir kiekvienam prieinama švietimo sistema, kuri sudaro galimybes mokytis ir tobulėti visą gyvenimą ir kuri atitinka asmens ir Lietuvos poreikius“. Iki šiolei buvo suvokta, kad švietimo tikslas yra savo gebėjimus išskleidžianti asmenybė, žmogus kultūros kontekste. Šios Vyriausybės švietimo programos dominantė yra valstybė, jos interesas, todėl daug dėmesio skiriama švietimo valstybiniam reguliavimui. Ši tema – jau atskiro aptarimo reikalas.

Ar Vyriausybės švietimo programa atliepia visuomenės lūkesčius, tarp-tautinių ekspertų vertinimus ir skau-džiausias problemas? Tik iš dalies, nes nutyli daugelį aktualių pastebėjimų nuo finansavimo neefektyvumo iki kokybės problemų. Reikia laukti, kokį veiksmų planą patvirtins ši, kaip buvo kalbama, profesionalų Vyriausybė. O programa nėra nei konkreti, nei kelianti būtinų ir jau perkaitusių pokyčių tikslų. ■

Naujoji švietimo programa nėra nei konkreti, nei kelianti būtinų ir jau perkaitusių pokyčių tikslų.


Pernai „Apžvalgoje“ metams baigiantis taip pat apžvelgėme svarbiausius 2015 m. įvykius ir prognozavome, kokie bus 2016-ieji – pagal kinų kalendorių Rau-donosios Ugninės Beždžionės metai. Tuomet pabrėžėme, kad pilietinis karas Sirijoje, sukėlęs neregėtą pabėgėlių antplūdį ir kurstomas nežabotų Rusijos veiksmų, remiant Basharo al Assado re-žimą, gali pražudyti Europą, susilpninti Vakarus. Ypač tuomet, kai tas Vakarų silpnėjimas palankus Maskvai.

Išskyrėme tiesiog fantastinę gar-sios bulgarų aiškiaregės Vangos (tikroji pavardė Vangelija Pandeva Dimitrova, 1911–1996) pranašystę, kada ir kaip pražus Europos šalys. Vienoje iš jų akloji aiškiaregė kalbėjo apie karą su musul-monų valstybe, kuri panaudos cheminį ginklą. Pasak moters, dėl jo poveikio 2016 metais Europa visai ištuštės. Va-šingtone leidžiamas politikos, ekonomi-kos ir kultūros žurnalas „The Globalist“ jai paantrino, kad tokia musulmoniška valstybe gali tapti Libija, kad ši islamiš-koji valstybė panaudos cheminį ginklą ir sunaikins dešimtis valstybių. Po galin-go smūgio ant žmonių kūno atsivers žaizdos, opos, augliai ir jau 2016 metais Europa ištuštės...

Galima svarstyti, kodėl tokio arma-gedono sukėlėja buvo laikoma ne Sirija, kuri tiek pernai, tiek šiemet tebėra globa-linio konflikto smaigalyje. Galima guos-tis, kad Europa vis dėl to visai neištuštėjo, gavusi cheminį smūgį. Galbūt tai tik laiko klausimas? Galbūt žmogus įpratęs į visas pranašystes žvelgti labai realistiškai ir jose neįžvelgti simbolinės prasmės – pačios perspektyvos ir laiko atžvilgiu?

Šie klausimai daugiau filosofinio ir egzistencinio pobūdžio, tačiau tų pro-gnozių esmė visai realistinė ir įtikinama: žmonija juda globalinio konflikto ir

savęs susinaikinimo link. Sirija, Arti-mieji Rytai ar kuris kitas regionas – tik menkas to konflikto židinys, kuriam žibalo papilsto nesiliaujantys nesutari-mai tarp Rytų ir Vakarų, tarp islamo ir krikščioniško pasaulio, tautinės, terito-rinės ir kitokios pretenzijos, galų gale – diktatorių įgeidžiai.

Iš tiesų, 2016-aisiais Europa neištuš-tėjo, neišsivaikščiojo, nebankrutavo. Seną-jį žemyną užplūdęs milijonas migrantų iš Artimųjų Rytų regiono antroje metų pu-sėje tarsi išseko, nes Balkanų šalys, atrodo, prisiėmė naštą ant savo pečių: jos apribo-jo pabėgėlių srautą, fiziškai uždarydamos sienas, sutvirtindamos jas spygliuota viela, o kai kurios Vakarų valstybės sustiprino savo sienų kontrolę.

Dar pernai lapkritį „Apžvalgoje“ rašėme apie didžiulius migrantų srautus. Jungtinės Tautos skelbė, kad dėl karo

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Пак

ко n

uotr

auka

2016-IEJI: SCENARIJUS NE VANGOS, BET NIŪRUS...Česlovas IŠKAUSKAS

iš Sirijos pabėgo apie 650 000 žmonių, daugiausiai į Jordaniją, Iraką, Libaną ir Turkiją, o iš šių šalių pabėgėliai užplūdo pietinę Europą ir ėmė migruoti į žemyno šiaurę. Tarptautinės migracijos organiza-cijos duomenimis, per Graikiją į ES vien nuo 2015 metų pradžios iki rugsėjo vi-durio plūstelėjo daugiau kaip 309 tūkst., per Italiją – 121 tūkst. žmonių. Graikiją pasiekė daugiausia sirai (daugiau kaip 175 tūkst.) ir afganai (daugiau kaip 50 tūkst.). Į Italiją vyko žmonės iš Eritrėjos (daugiau kaip 30 tūkst.) bei Nigerijos (daugiau kaip 15 tūkst.). Taigi, iš viso pabėgėlių skaičius perkopė milijoną, o štai šių metų spalį žurnalas „National geographic“ rašė, kad tas milijonas atvyko vien tik į Vokietiją. Bandydami patekti į Europą žuvo 4 tūkst. pabėgėlių.

2016-aisiais pabėgėlių skaičiaus dinamika ne tokia didelė. Manoma, kad į Europą pateko maždaug trečda-lis ankstesnio srauto. Jiems uždarytos Balkanų šalių durys pagelbėjo ir senajam žemynui, nors dėl to Briuselis apgadino santykius, pavyzdžiui, su Vengrija. Ji kaip ir Čekija bei Slovakija dar 2015 m. rugsėjį vetavo Europos Komisijos pasiūlymą pasidalinti pabėgėlių naštą. Bet uždelsto veikimo bomba, padėta per didžiulį maždaug 5 metus besitęsiantį migrantų antplūdį, iš lėto detonuoja.

Europos Sąjunga, kurią pastarai-siais metais drasko ekonominės ir kitos negandos, susidūrė su galingu britų pasipriešinimu, pasibaigusiu birželio referendumu, kuris nuvylė visus Briu-selio šalininkus: už Brexit balsavo 52,5 proc., o pasilikti ES – 47,5 proc. (tik Škotija ir Šiaurės Airija nepakluso šiai tendencijai). Svarbiausios Londono pasitraukimo priežastys – euro zonos ekonominės problemos, tačiau ir šiuos ryšius su kitomis 27 bendrijos šalimis susilpnino pabėgėlių krizė. Britai ją

Tikėkimės, 2017 m. scenarijus bus ne Vangos.


Pernai rugsėjį Vladimiras Putinas JT Generalinėje Asamblėjoje Niujorke atvirai prakalbo apie karinę pagalbą B. al Assadui įveikiant IGIL ir ragino Barac-ką Obamą prisijungti prie naujos antite-roristinės koalicijos, nors tokia, sudaryta iš 62 valstybių, seniai veikia. Tasai tik linkčiojo galva ir nebe taip noriai kalbė-jo apie karą Ukrainoje, pagalbą ginklais Kijevui ar žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje. Taip V. Putinas pamažu brenda iš izoliacijos, nors formaliai sankcijų gniaužtai dar neatleisti.

Kas gi atsitiko? Artėjant metų pa-baigai, pasaulis nuščiuvęs sekė Amerikos prezidento rinkimų baigtį. Ir jis krūp-telėjo, kai laimėjo Donaldas Trumpas – 70-metis verslininkas, nekilnojamojo turto magnatas, mūsų kalba – oligarchas, bet ir TV laidų vedėjas, knygų autorius. Išrinktasis prezidentas, kuris bus inau-guruojamas sausį, pats kilęs iš Bavarijos, vedęs tris kartus, susilaukęs penkių vaikų, o dvi iš šių žmonų – išeivės iš Rytų Europos (Čekijos ir Slovėnijos), beje, abi modeliai (antroji žmona – amerikietė, taip pat aktorė).

Šie faktai D. Trumpą apibūdina nebent kaip asmenybę, o štai jo politinės ambicijos, pasireiškusios rinkimų kam-panijoje ir jau po rinkimų, negali neste-binti. Plačiau nuskambėjo jo požiūris į imigrantus, pabėgėlius iš Artimųjų Rytų, persikėlėlius iš Meksikos. Žaisda-mas populizmo korta, jis susikrovė gerą

politinį kapitalą, kad įveiktų Hillary Clinton, kuri, atsitokėjusi po pralai-mėjimo, ir toliau puola Rusiją už jos agresyvią politiką. Atrodo, kad kita korta – nuolatinis spaudimas V. Putinui – tiek diplomatinis, tiek sankcijomis – nėra galingiausia korta naujosios JAV admi-nistracijos strateginiame žaidime.

O ir Europoje stiprėja tendencijos, kai politinis elitas suka link populiz-mo ir remiasi iškreiptais teiginiais apie būtinybę kurti dvipolį pasaulį, už kurį žodžiais (o kur reikia – jėga) pasisako Kremlius. V. Putinas, kalbėdamas per NTV televiziją, teigė, kad žlugo ban-dymai sukurti vienapolį pasaulį, nes „vienos iš svarbiausių ekonomikų ir didžiausių karinių valstybių priešakyje stojo „protingas žmogus“ – D. Trumpas.

susiėjo su Europą užplūdusia terorizmo banga, ypač po Paryžiaus išpuolių, ir premjero Davido Camerono agitacijos už ES reformas jau negelbėjo.

Žinoma, tai ne tragedija: po Brexit Didžioji Britanija turi dar ilgą laikotar-pį – iki 2017-ųjų pabaigos – suderinti visus pasitraukimo niuansus, jos ekono-mika jau dabar patiria nuosmukį, tačiau svarbiausia šios „akcijos“ blogybė – euros-kepticizmo skatinimas. Juo sumaniai naudojasi ne kas kitas kaip Rusija.

Dar pernai spalį DELFI rašėme apie tai, kad Rusija netiesiogiai skatina pabėgėlių srautą iš Sirijos. Apžvalginin-kas iš lenkiško naujienų ir komentarų portalo „wPolityce“ Sławomiras Siera-dzkis drėbė tiesiai šviesiai: „Migracijos krizę Europos Sąjungoje inspiruoja Rusija“. Aišku, tiesioginių įrodymų, kad visa tai tvarko Maskvos ranka, nėra, tačiau neabejotina, kad ji suinteresuo-ta, jog ES patirtų dar vieną sunkiai įveikiamą krizę ir pagaliau imtų byrėti. Nesutarimai tarp naujų bendrijos narių ir jų pyktis Briuselio atžvilgiu silpnina sąjungą, o Rusija tik trina rankas ir laukia, kada gi Briuselis panaikins sank-cijas, įvestas dėl Rusijos karo Ukrainoje. Antai, Vokietijos vicekancleris Frankas Elbe ir kiti įtakingi šalies politikai pra-sitarė, kad laikas šių sankcijų atsisakyti, jeigu norime, kad Rusija taptų partneriu kovoje su tarptautiniu terorizmu, ypač sprendžiant Sirijos konfliktą.

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Air

ijos

gyny

bos

pajė

gų n

uotr

auka

Manoma, kad į Europą 2016 m. pateko maždaug trečdalis 2015 m. pabėgėlių srauto.

Europoje stiprėja tendencijos, kai politinis elitas suka link populizmo ir remiasi iškreiptais teiginiais apie būtinybę kurti dvipolį pasaulį, už kurį žodžiais pasisako Kremlius.


Pagyros šiam verslininkui ir po-litikui – ne šiaip sau žodžiai. Taip V. Putinas įvertina naujojo Amerikos prezidento ditirambus jam. Jis neslėpė pasitenkinimo, kad Olandijoje ir Pran-cūzijoje į valdžią ropščiasi euroskeptikai, kad Brexit lyg rūdys graužia ES, galų gale prokomunistinės jėgos nugali Bul-garijoje ir mažytėje Moldovoje (rinki-mai Lietuvoje gali netapti išimtimi šioje euroskeptikų rikiuotėje).

O ką Vakarai? JAV leidžiamas „Fo-reign Policy“ rašo: „Šiemet Senatas jau nespės pritarti griežtų sankcijų, įvestų Rusijai po Krymo aneksijos 2014 m., išsaugojimui dar penkerius metus, todėl bus laukiama D. Trumpo pozicijos, kurią jis jau išreiškė anksčiau – atkurti gerus santykius su Rusija“. Kol kas respubliko-nai net nekelia šio klausimo, kad nekiltų prieštaravimų su išrinktuoju prezidentu.

Europa pasimetusi, o vis iškylantys nauji valstybių lyderiai ketina iš esmės keisti požiūrį į agresyvią Rusijos poli-tiką. B. Obama, Francois Hollande‘as, o kitąmet ir Angela Merkel traukiasi į politinę rezignaciją, NATO vadovybė Maskvai siūlo naujas derybas dėl įtampos mažinimo, Ukraina pamirštama, Sirijos miestai toliau bombarduojami ir grįžta iš sukilėlių į B. al Assado rankas, o ES ir toliau spaudžiama atremti pabėgėlių or-das bei susidoroti su savo ekonominėmis problemomis.

Kaip rašo TSPMI docentas, polito-logas Kęstutis Girnius, Europa pergyve-na dvasinę krizę. Vis daugiau piliečių ir vis labiau nepasitiki savo ir ES elitu, vis labiau nuogąstauja dėl savo ir savo šalies gerovės, palaiko įvairiausias populistines partijas – labiau nacionalistines ir labiau antikapitalistines. Jie užsisklendžia sa-vyje, vis mažiau solidarizuojasi su kitais, pirmenybę teikia vietos problemoms. Jiems Rusija mažai rūpi, tik svarbu, kad nesutarimai su ja nekenktų jų gerovei. O šiomis dienomis tik drąsiausi politikai drįsta nepaisyti elektorato nuomonės.

Tad koks scenarijus bręsta senajame žemyne? 2016-ieji į tai neatsakė. Ar atsakys 2017-ieji? Tikėkimės, tas scena-rijus bus ne Vangos...■

2017–aisiais Europos Sąjunga minės garbingą sukaktį – lygiai prieš šešis dešimtmečius, 1957 metais, buvo pasi-rašyta Romos sutartis, kuria buvo įkurta Europos Ekonominė bendrija. Tuomet šešios valstybės – Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija – sutarė siekti glaudes-nio bendradarbiavimo bei ekonomikos integracijos. Pirmiausiai – panaikinant prekybinius metus bei žengiant žings-nius vieningos rinkos sukūrimo link. Tokiu būdu buvo paklotas pamatas tam, ką šiandien žinome kaip ES – ji spėjo ge-rokai išsiplėsti ir vienija jau 28 valstybes.

Visgi jubiliejus bus minimas ne vien džiugioje atmosferoje. „Europos Sąjunga – ant žlugimo ribos“, „Europos lyderiai neranda būdų spręsti krizes“, „Stiprėja populizmas ir euroskeptiškos nuotai-kos“ – tokiomis antraštėmis pastaraisiais metais mirga viso pasaulio žiniasklaida. Abejojančių dėl ES ateities šiandien, atrodo, yra gerokai daugiau nei tų, kurie viliasi pozityvaus scenarijaus.

Tad ir kitais metais pirmiausia kalbėsime ne apie simbolines datas, o iš-šūkius – šiame tekste bus pristatyti trys svarbiausieji. Gebėjimas susidoroti su jais lems ne tik visos ES, bet ir pavienių jos narių, tokių kaip Lietuva, ateitį.

IŠŠŪKIS NR. 1: RINKIMAI DIDŽIOSIOSE EUROPOS VALSTYBĖSE

Kitais metais laukia kaip niekad daug svarbių nacionalinių rinkimų. Svar-biausieji iš jų – treji: kovo mėnesį bus renkamas Nyderlandų parlamentas; ba-landį naują prezidentą išrinks Prancūzija; rudenį prie balsadėžių žengs bei federaci-nio parlamento sudėtį nulems Vokietijos piliečiai. Visais trimis atvejais kalbama apie euroskeptiškų jėgų stiprėjimą bei galimą reikšmingą politikos pokytį. Todėl verta kiekvieną atvejį aptarti išsamiau.

Nyderlandai parlamentą išrinks pagal proporcinę rinkimų sistemą. Šiuo metu valdančiąją koaliciją sudaro dvi partijos: centro dešinieji – Liaudies partija laisvei ir demokratijai (VVD) su

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Tob

ias

Kle

insc

hmid

t nu

otra

uka

Angela Merkel paskelbė sieksianti ketvirtosios kanclerės kadencijos.

Linas KOJALA

KUR PASUKS EUROPOS SĄJUNGA 2017–AISIAIS?


premjeru Marku Rutte priešakyje – bei centro kairieji – Darbo partija (PvdA). Artėjant rinkimams, pagrindine VVD konkurente tapo euroskeptiška Laisvės partija, kurią į priekį veda kontrover-siškasis Geertas Wildersas. Naujausios apklausos rodo, jog būtent ši partija šiandien laimėtų daugiausiai mandatų (30 proc.), palikdama VVD (23 proc.) antroje vietoje. Todėl konkurencija tarp šių jėgų aštrėja.

Dabartinių valdančiųjų politika pasi-žymi tuo, jog yra akcentuojama fiskalinė drausmė ir ES laisvos rinkos nauda. Be to, pabrėžiama, jog būtina kovoti su nusikalstamumu bei terorizmu, tuo pačiu ribojant migracijos srautus bei pabrėžiant atvykusiųjų integraciją. Suvokdami visuo-menės nerimą VVD lyderiai pažymi, jog imigrantai, tarp jų ir musulmonai, privalo prisitaikyti prie europietiško gyvenimo modelio, tačiau kartu jiems turi būti užti-krinamos visos konstitucinės teisės.

Tuo metu G. Wildersas žengia kur kas toliau: pabrėždamas, jog rinkėjai turės spręsti, ar jie nori „senųjų Nyder-landų“, kurie nepasiteisino, ar „naujų-jų“, kuriuos gali sukurti tik jo partija, politikas siūlo uždaryti visas mečetes ir islamiškas mokyklas, taip pat uždrausti Koraną. Jis ypatingai daug kritikos skiria dabartinei imigracijos politikai, teigda-mas, jog tai veda prie islamizacijos. Be to, G. Wildersas žada surengti referen-dumą dėl Nyderlandų narystės ES. Tie-sa, didelė dalis Nyderlandų gyventojų tebėra nusiteikę ES atžvilgiu pozityviai, tad referendumo atveju G. Wilderso pergalė anaiptol nebūtų garantuota.

Panašios nuotaikos vyrauja ir Pran-cūzijoje. Dabartinis šalies vadovas, soci-alistas Francois Hollande‘as jau paskelbė nedalyvausiantis rinkimuose – politiko populiarumas siekia mažiau nei 5 proc., tad jis tapo pirmuoju modernios Pran-cūzijos vadovu, nesieksiančiu perrinki-mo. Tai atveria duris dešiniesiems, kurie yra laikomi būsimųjų rinkimų favoritais.

Centro dešiniąją partiją – respubli-konus – rinkimuose atstovaus Francois Fillonas, kuris laimėjo pirminius partijos rinkimus, išstumdamas iš kovos ir

ww

w.p

ixab

ay.c

om, M

orit

z G

unte

r nu

otra

uka

Dabartinė ES turi daug problemų ir vidinių prieštaravimų.

buvusį valstybės vadovą Nicolas Sarcozy. F. Fillonas neslepia noro reformuoti ES, bet nėra priskiriamas kraštutinių eu-roskeptikų kategorijai. Kur kas didesnį nerimą mūsų regione galėtų kelti tai, jog F. Fillonas nori ieškoti sąlyčio taškų su Rusija, siūlo naikinti Kremliui taikomas ekonomines sankcijas bei teigia, kad Ukraina turėtų Donbaso regione leisti įvykti rinkimams, nors teritorija vis dar yra okupuota.

Visgi daugiausiai dėmesio rinkimų kontekste susilaukia ne F. Fillonas, o Marine Le Pen, atstovaujanti kraštu-tinių dešiniųjų – Nacionalinio fronto partiją. Ji, kaip ir kolega Nyderlanduose, akcentuoja būtinybę kovoti su imigraci-ja, pabrėžia islamo keliamą grėsmę bei žada surengti referendumą dėl Prancū-zijos narystės ES. Vėlgi, toks referendu-mas šiandienos perspektyvoje veikiausiai nebūtų laimėtas, tačiau neabejotinai dar labiau išjudintų ES pamatus. Apklausos rodo, jog F. Fillonas pirmauja ir pirma-me ture galėtų tikėtis beveik 30 proc. balsų. Tačiau M. Le Pen jam mina ant kulnų ir, surinkdama apie 24 proc., nea-bejotinai patektų į antrąjį rinkimų turą.

Galiausiai Vokietijoje situacija atro-do sąlyginai stabiliausia. Angela Merkel paskelbė sieksianti ketvirtosios kanclerės kadencijos, todėl Krikščionių demokratų

partija (CDU) artėjant rinkimams ne-turi lyderystės dilemų. Nors A. Merkel reitingai pabėgėlių krizės kontekste kiek sumažėjo, apklausos rodo, jog daugelis Vokietijos gyventojų ją vis dar įvardija kaip tinkamiausią pretendentą kanclerio pareigoms. Daugiau neaiškumo Social-demokratų partijos, kuri sudaro koaliciją su CDU, pusėje, mat neaišku, ar sąrašo priekyje žengs partijos lyderis Sigmun-das Gabrielis, ar Europos Parlamento pirmininko pareigų neseniai atsisakęs Martinas Schulzas. Būtent šios dvi par-tijos galėtų tikėtis daugiausiai vietų par-lamente: CDU pretenduotų gauti apie 33 proc., socialdemokratai – 23 proc.

Tačiau ir Vokietijoje kyla nauja politinė jėga – „Alteratyva Vokietijai“ (AfD). Analogiškai anksčiau aptartiems atvejams, AfD akcentuoja islamo grėsmę bei yra skeptiškai nusiteikusi ES, ypač euro, atžvilgiu. Praėjusiuose parlamento rinkimuose AfD buvo per plauką nuo 5 proc. barjero, tačiau dabar apklausos jai žada bent 12–14 proc. Tiesa, net ir su-rinkusi tiek balsų ši partija liktų valdžios nuošalyje, mat CDU lyderiai nėra linkę net svarstyti koalicijos su AfD scena-rijaus, bet tai simbolizuoja pokyčius ir Vokietijos politinėje scenoje.

Apibendrinant galima teigti, jog visose valstybėse – Nyderlanduose,

APŽVALGOS TEMA


galėtų įvykti formaliai per vieną dieną, bet kas taptų jos legitimumo šaltiniu? Ar europiečiai nuo Portugalijos iki Estijos gyvena tokioje bendrystėje, kad galios da-lyboms pakaktų procedūriškai demokra-tinių Europos Vyriausybės ar Prezidento rinkimų? Tą sunku įsivaizduoti.

Todėl priešinga stovykla stoja piestu prieš šį pasiūlymą. Jos apologetų nuomone, būtent pernelyg gili integra-cija yra bėdų šaltinis, nes šalys, turėda-mos mažiau tarpusavio sąsajų, gebėtų greičiau spręsti problemas. Ypač kriti-kuojamas esamas politinis ES lygmuo: kam tiek galių Europos Komisijai, kam tas Europos Parlamentas, klaustų jie, jei pakaktų ekonominio bendradar-biavimo ir vieningos rinkos principų. Visa kita – pertekliniai dalykai, kurie ir pridaro bereikalingų galvosūkių prakti-nėse situacijose, pvz., gelbėjant Graikiją, kuri turėjo bendrą valiutą su euro zonos valstybėmis, bet išlaikė dalinį ekonominį suverenitetą, kol galiausiai priėjo liepto galą ir vos nepaskandino viso euro. Bet ir ši kryptis mažai įkvepianti. Siūlymas „atsukti integraciją atgal“ gali skambė-ti patraukliai, tačiau praktikoje sunku įsivaizduoti jo įgyvendinimą. Kuriame lygmenyje Europa jau būtų sugrąžinusi pakankamai galių valstybėms? Kur yra naujas stabilus bei efektyvus bendrasis vardiklis, tenkinsiantis visas valstybes?

Abi alternatyvos turi šalininkų Lie-tuvoje, tačiau ryškesnė toji, kuri remiasi nuolatinio integracijos gilinimo logika. Idėjine prasme tai kilnu, bet pakyla virš niūresnės realybės: stiprėjančio naciona-lizmo, anti-elitistinių nuostatų, popu-liarėjančio kaltės ES suvertimo. Tą tik patvirtina kitų metų rinkimų kampanijos tendencijos didžiosiose Europos valsty-bėse.

Lietuva, ko gero, turėtų siekti esamo ES integracijos lygmens išsaugojimo ir konsolidacijos, suvokiant, kad ES, net ir nebūdama tobula, per daugiau nei pusę amžiaus pasiekė įspūdingų rezultatų taikos palaikymo, ekonominio klestėjimo, demokratijos stiprinimo srityse. Ambi-cingesnės idėjos turėtų būti atidedamos geresniems laikams. ■

Prancūzijoje, Vokietijoje – stiprėja euroskeptiškos politinės partijos, kurias vienija siekis kovoti su imigracija bei bent jau svarstyti galimybę surengti referen-dumus dėl tolesnės narystės ES. Nors tai anaiptol nereiškia, jog įgijusios valdžią jos įgyvendintų radikalius kampanijos metu teikiamus pasiūlymus, akivaizdu, jog politinis žemėlapis 2017 metais gali pasikeisti ir tapti kur kas mažiau entuzi-astingas Europos integracijos klausimais.

IŠŠŪKIS NR. 2: PRIMIRŠTOS PROBLEMOS

Dar prieš keletą mėnesių žinias-klaidoje dominavo pabėgėlių krizės tema. Šiandien apie ją svarstoma kur kas mažiau. Kodėl? Atsakymas paprastas: jei pasižiūrėtume į statistiką, atvykstan-čiųjų į Europą srautai pastaruoju metu gerokai sumažėjo. Pavyzdžiui, jei 2015 metų spalio mėnesį į Graikiją atvyko per 200 tūkst. pabėgėlių, tai šiemet tą patį mėnesį šis skaičius siekia vos kelis tūkstančius. Tiesa, srautai visiškai nenutrūko: jei pažvelgtume į Italiją, matytume, jog ten pabėgėlių nemažėja. Ir 2015, ir 2016 metų rugsėjo mėnesiais ten atvyko gerokai per 15 tūkst. žmonių. Nors problema nedingo, situacija yra kur kas mažiau dramatiška.

Ar tai reiškia, jog krizė daugiau ar mažiau išspręsta? Anaiptol. Srautų sumažėjimą pirmiausiai lemia faktas, jog ES susitarė su Turkija dėl pabėgėlių srautų ribojimo. ES pažadėjo Turkijai sumokėti kelis milijardus eurų, taip pat suteikti bevizį režimą Turkijos pilie-čiams, o mainais už tai gavo garantiją, jog žmonės, keliaujantys iš Sirijos ir kitų karštųjų taškų per Turkiją Graikijos link, bus priglaudžiami Turkijos teritorijoje, o ne tiesiog praleidžiami keliauti tolyn. Susitarimas veikia ir srautai mažėja, bet vargu, ar dabartiniai ES ir Turkijos san-tykiai, kurie yra įtempti, leidžia tikėtis stabilaus jo įgyvendinimo. Kitaip tariant, bet kuriuo metu susitarimas gali subyrė-ti, o atvykėlių srautai – staigiai išaugti.

Panaši situacija ir Rytų Ukrainoje. Konfliktas ten tebepulsuoja – ir toliau kone kasdien žūsta žmonės, ir toliau yra

nekontroliuojama siena tarp Rusijos bei Ukrainos, ir toliau Ukrainos teritorijoje yra svetimų karinių dalinių – tik dėmesio regionui yra kur kas mažiau. Kadangi esminės dilemos nėra išsprendžiamos, situacija bet kurią akimirką gali paaštrėti, o žūstančiųjų skaičius – išaugti. ES kol kas yra principinga bei tęsia ekonomi-nes sankcijas Rusijai, kadangi Minsko susitarimų įgyvendinimas neįvyksta. Visgi ilgainiui ši pozicija gali imti aižėti, o tai Rytuose bus suvokta kaip silpnumo ženklas.

IŠŠŪKIS NR. 3: KOKIOS ES NORIME?Dabartinė ES turi daug problemų ir

vidinių prieštaravimų. Ji – tarsi dvilypis darinys, susidedantis iš 28 narių – na-cionalinių valstybių – branduolio; be narių pritarimo negali būti priimami jokie esminiai sprendimai, pvz., dėl ES plėtros, tad tuo beveik nesiskiriama nuo daugelio tarptautinių organizacijų. Bet greta branduolio yra ir viršnacio-nalinę galią turinčios politinės institu-cijos, tokios kaip Europos Komisija ar Europos Parlamentas. Sprendžiant kai kurių sričių klausimus (pvz., susijusius su bendrąja prekybos politika ar vidaus rinkos konkurencija), viršnacionalinės institucijos turi išskirtinę kompetenciją – kitaip tariant, valstybių įtakos svertai čia yra riboti. Dėl to kyla įvairios dile-mos, ypač krizių metu, nes ES nesugeba į jas greitai reaguoti. Ką gi daryti? Yra bent du kraštutiniai siūlymai.

Pirmieji teigia, kad ES yra neuž-baigta sąjunga, nes neturi centralizuotos valdžios. Be jos nepavyksta efektyviai susidoroti su kylančiais iššūkiais: pa-vyzdžiui, kilus migracijos krizei didelė dalis valstybių tiesiog uždarė sienas bei palaidojo bandymus „solidarizuotis“. Tokiu atveju, sako federalistai, tėra vienintelė išeitis – centralizacija arba „europinį interesą“ atstovaujančios kvazivalstybės kūrimas, kuri galėtų padėti išspręsti šią nuolatinę dilemą viršnacio-nalinių institucijų naudai. Tokia kryptis gal ir graži normatyviniu požiūriu, tačiau susiduria su gausybe neatsakytų esminių klausimų. Taip, valdžios centralizavimas

APŽVALGOS TEMA


RUTH SCHULZ-JAGUTIS, PSICHOANALITIKĖ IŠ HANOVERIO: PABĖGĖLIAI SILPNINA VOKIETIJĄ

Kalbino Česlovas IŠKAUSKAS

Vokietijoje Jūs gyvenate jau daugiau kaip trys dešimtmečiai. Ar ši šalis eko-nominiu požiūriu tebėra viena stipriau-sių ir įtakingiausių Europos Sąjungoje?Kol kas Vokietija lyderiauja tarp kitų ES narių, bet – kol kas. Dar svarbu, su kuo ją lyginsime – su Italija, Graikija, Prancū-zija – taip, ji kol kas stipriausia, bet su Skandinavijos šalimis – taip nepasaky-čiau. Dabar Vokietijoje pastebima baimė, kad tas ekonominis lygis nukris. Žmones valstybė palieka likimo valiai. Jie dirbo daugiau kaip 30 metų, o tų užgyventų lėšų ar darbo vietos dabar bijo netekti. Ir visa tai – dėl pabėgėlių.

Ar iš tiesų tas milijonas migrantų, užplū-dusių Vokietiją, toks baisus reiškinys?Taip. Valstybė daug investuoja į pa-bėgėlius, o vokiečiai jaučia, kad ji nuo jų nusisuka. Štai pabėgėlis per mėnesį gauna apie 1000 eurų visokių išmokų. Tai ir maistas, ir kišenpinigiai, ir būstas, ir medicina, ir visas kitas aprūpinimas. O štai tolimųjų reisų vairuotojas laikraštyje „Die Welt“ skundžiasi: dirbau sunkiai, gaudavau apie 1700 eurų per mėnesį, da-bar pensija – 1300 eurų; dar pragyvenu, man senatvėje užteks, o kaip išlikti tiems, kurie gauna mažai, o ir tuos žada atimti ir padalinti pabėgėliams?

Kodėl Vakaruose yra toks nusistatymas prieš pabėgėlius?Kalbėjau apie ekonomines proble-mas. Bet yra ir kitas reiškinys: žmonės nepatenkinti, kad nėra jokios imigrantų atrankos. Juk ne visi jie išvyko iš savo šalių dėl politinės padėties, daug jų yra tiesiog ekonominiai migrantai, ieškantys, kur daugiau uždirbti. Kita bėda, kad, kai žmonės pradeda reikšti dėl to nepasi-tenkinimą, juos apšaukia rasistais... Taip taip, mes negalime kritikuoti valdžios, nes pateksime į nemalonią aplinką.

Ruth Schulz-Jagutis

Čes

lovo

Iška

usko

nuo

trau

ka

Nejaugi Vokietijoje jaučiamas persekio-jimas už kritiką?Taip. Sukuriama tokia aplinka, kad atvykstančių kritikuoti negalima, taip pat ir išsakyti savo nuomonės, nes tai jau bus rasizmo apraiškos. Aš toje šalyje gyvenu 30 metų, bet po to, kai Angela Merkel 2015 m. rugpjūtį pareiškė įsileidžianti neribotą skaičių pabėgėlių, pasijutau lyg sovietiniuose laikuose: garsiai nekalbėk, nereikš jų adresu savo nuomonės, nekri-tikuok vyriausybės...Pasakysiu dar daugiau: sklinda pareiški-mai, kad reikia drausti visuotinai švęsti šv. Kalėdas, nes taip krikščionys esą ignoruos islamą – suvaržys atvykusių musulmonų teises ir laisves... Kai kurios mokyklos, pasidavusios šiems gandams, vietoj reli-ginių švenčių rengs Žiemos šventę arba Skirtingų kultūrų šventę... Apgailėtina!

Kokia tokioje aplinkoje A. Merkel situa-cija, artėjant federaliniams rinkimams kitų metų rugsėjo 18 dieną? Juk vieti-niuose rinkimuose Vokietijos žemėse jos partija skaudžiai pralaimėjo...

Šiemet kanclerės ir visos Krikščionių demokratų sąjungos pozicijos pabėgėlių klausimu švelnesnės. Ji jau atsisako kelti pabėgėlių priėmimo ribą bei mokes-čius. Bet, atrodo, ji per vėlai susigriebė. Rinkėjams priimtinesnės yra koalicijos „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative für Deutschland, AfD; ši partija traktuojama kaip populistinė dešiniojo sparno atstovė, – aut. past.) pozicijos. Pavyzdžiui, Hano-veryje, kur aš gyvenu, vietos rinkimuose ji gavo 70 proc. balsų. Įdomu, kad ją palaikė...rusai, kurių čia daug. Mat, jie

Valstybė daug investuoja į pabėgėlius, o vokiečiai jaučia, kad ji nuo jų nusisuka.

APŽVALGOS TEMA


taip pat nuogąstauja, kad nauji imigran-tai juos išstums arba pablogins jų padėtį.

Bet kodėl Vokietijoje, kaip apskritai Vakaruose, vis dažniau pasigirsta siūly-mų plėsti dialogą su Maskva, atsisakyti sankcijų? O juk mes čia, Lietuvoje, jos grėsmę jaučiame vis labiau...Manau, kad yra kelios priežastys: dėl įvestų sankcijų vokiečių kompanijos ir patys vokiečiai praranda pelną, jų pajamos mažėja; tebevyrauja istorinis vokiečių kaltės jausmas prieš Rusiją kaip buvusią Sovietų Sąjungą; kairieji roman-tizuoja Rusiją, laikydami ją „tyra ruso siela“. Ypač tokios tendencijos jaučiamos buvusioje Rytų Vokietijoje. Antai jų prieš pabėgėlius nukreiptuose mitinguose, pa-vyzdžiui, Drezdene, galima buvo paste-bėti šūkius „Putinai, padėk“, nors būtent jis, bombarduodamas Sirijos miestus, su-stiprina tą pabėgėlių bangą į Europą... O Ukraina Vokietijoje apskritai pamiršta. Kai kurie politikai ragina įsiklausyti į V. Putino raginimus „atkurti istorinę tiesą“, pritaria Krymo aneksijai, nes tai „nuo seno slavų žemė“, įsitikinę, kad „būtent V. Putinas jaučia NATO grėsmę“ ir jai priešinasi... Štai tokia iškreipta realybė vis labiau braunasi į vokiečio sąmonę.

Jūs dažnai aplankote Lietuvą. Štai į Vilnių atvykote pažymėti savo motinos, sulaukusios net 101 m., metinių. Kaip keičiasi Lietuva?Vilnius turi „subtilaus šarmo“, jį sunku atskirti nuo bet kurio Vakarų miesto. Man patinka Vilnius, nes jis vis jaunėja. Štai ir prieš šventes jis vis labiau puošiasi, jo architektūra pati savaime vientisesnė negu Vokietijos miestų. Čia žmonės linksmi, laisvi, nebijo reikšti bet kokios savo nuomonės. Vokietijoje daug nerimo, kad jų ekonomika, ypač viena pažangiau-sių pasaulyje socialinių sistemų, žlunga. O Lietuvoje man patiko dar štai kas: restoranų padavėjai nesistengia pataikauti lankytojams ir kalbėti rusiškai...Ko palinkėti? Neprarasti optimizmo, išsaugoti savo kultūrą, na, ir, žinoma, išsaugoti sveiką humoro jausmą bei gerą tautos sveikatą. ■

Vokietijoje vis labiau didėja nepasitenki-nimas vykdoma pabėgėlių politika. Kartu gausėja gretos euroskeptikų, raginančių išstoti iš Europos Sąjungos. Artėjantys parlamento rinkimai Vokietijoje atsakys į klausimą, ar tradicinės partijos yra pajėgios atsilaikyti prieš populistus.

VOKIETIJA TURI ALTERNATYVĄVokietija kaip beveik visos senosios

Europos šalys susiduria su euroskep-ticizmo, populizmo ir ekstremalios dešiniosios banga. Šiuo metu Vokietijoje vis stiprėja nauja populistinė jėga, pasi-vadinus „Alternatyva Vokietija“ (AfD, vok. „Alternative für Deutschland“).

Naujausios apklausos parodė, kad už šią politinę partiją, jei rinkimai vyktų dabar, balsuotų apie 13 proc. Vokietijos gy-ventojų. Su tokiu rezultatu „Alternatyva Vokietijai“ yra trečias pagal populiarumą politinis judėjimas. Už populistus vis dar populiaresni yra krikščionys demokratai (CDU) su kanclere Angela Merkel prie-šakyje ir socialistai SPD. Verta pažymėti, kad kanclerės populiarumas stipriai smukęs. Visgi apklausos atskleidė ir kitą tendenciją. Jeigu kanclerės populiaru-mui neigiamos įtakos turėjo pastaruoju metu vykdoma politika dėl imigracijos, ekonominių sankcijų Rusijai taikymo ar finansinių pagalbų pietinėms Europos

AR KEISIS VOKIETIJOS POLITINIS VEIDAS

Gytis ŽAKEVIČIUS

Stabili ir nuspėjama Vokietija šiandieninėje geopolitinėje padėtyje yra kaip niekada svarbi, siekiant išlaikyti tvirtą ir tvarią Europos Sąjungą.

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Arn

e M

üsel

er n

uotr

auka

APŽVALGOS TEMA


įgavo pagreitį. Kad populistai palengva įsitvirtina Vokietijoje, gerai iliustruoja tai, kad rinkimuose į federacines žemes šis politinis judėjimas surinko nemažai rinkėjų balsų. Štai rugsėjį vykę Berlyno savivaldos rinkimai parodė, kad net 14,2 proc. rinkėjų pasitiki ir tiki šia politine jėga, tad šiuo metu dešimtadalis Berly-no tarybos narių yra populistai. O štai Macklenburgo Vorpommeno federa-cinėje žemėje, esančioje rytų Vokieti-joje prie Baltijos jūros, už populistinį rytojų balsavo net 20 proc. vokiečių. Tad federacinių žemių rinkimai, kurie yra savivaldos rinkimų atitikmuo Lietuvoje, yra geras indikatorius – žmonės Vokie-tijoje vis labiau nusivilia tradicinėmis partijomis ir renkasi niekam nežinomus bei aukso kalnus žadančius politikus.

Žvelgiant išsamiau į tai, ką siūlo „Alternatyva Vokietijai“, labiausiai ak-centuojama imigrantų politika. Vokie-tijoje iki šiol netyla kalbos dėl kanclerės A. Merkel pasirinktos atvirų durų imigrantams politikos, kai tiek karo, tiek ekonominiai pabėgėliai iš Sirijos ir kitų islamo valstybių masiškai pradėjo plūsti į Europą. Galutiniu pabėgėlių tikslu tapo Vokietija ir skandinaviškosios šalys. Tiek Vokietija, tiek skandinavai taikė

Sąjungos valstybėms, ypatingai Grai-kijai, tai štai socialdemokratai (SPD), žalieji (Grüne), liberalai (FDP) ir kairieji (die Linke) išgyvena bendrą sisteminį nuosmukį: kadangi Vokietijos gyventojai yra nusivylę tiek bendra politine, tiek ir ekonomine sistema, nusisuka nuo ilgus metus palaikytų tradicinių partijų ir ren-kasi populistines bei naujas partijas.

Populiariausia partija Vokietijoje vis dar išlieka krikščionys demokratai, kurie, apklausų duomenimis, gautų apie 32 proc. balsų. Už socialdemokratus balsuo-tų apie 24 proc. rinkėjų. Ketvirta pagal populiarumą partija iškart po populistų rikiuojasi žaliųjų (Grüne) – už juos balsuotų 12 proc. apklaustųjų. Atitin-kamai liberalai (FDP) surinktų 6 proc., o kairieji (Die Linke) – 9 proc. rinkėjų simpatijų. Tad nors populistai palaips-niui įsitvirtina trečioje vietoje, visgi politologai sutinka, kad realus rinkėjų skaičius, kuris neatsispindi apklausose, gali būti žymiai didesnis. Taip yra todėl, kad daugeliui vokiečių yra nepatogu pripažinti, kad jie palaiko „Alternative für Deutschland“ partiją, nes pastaroji yra siejama su nemažai kontroversiškų bei netgi įžeidžiančių pasisakymų, su kuriais dalis rinkėjų nenori turėti nieko

bendra. Visgi pastarieji rinkėjai yra linkę užmerkti akis arba ignoruoti tam tikrus dalykus, idant būtų įgyvendinti jiems aktualūs ir priimtini pasisakymai. Politologijoje toks rinkėjų elgesys yra vadinamas razinų teorija, kai rinkėjas tarsi sąmoningai išsirenka sau patinkan-čius pasisakymus bei pažadus ir visiškai ignoruoja jam nepriimtinus ar netgi įžeidžiančius tos pačios partijos teigi-nius. Itin svarbu tai, jog „Alternatyvą Vokietijai“ renkasi išimtinai visų tradi-cinių partijų rinkėjai, kurie yra nusivylę bendra politine padėtimi. Ši rinkėjų grupė yra vadinama protesto grupe – ji balsuoja ne už, bet prieš kažką. Neatsi-tiktinai populistinės partijos pagrindinė žinutė yra jos pavadinimas – alternaty-va Vokietijai. Taigi visiems rinkėjams, kuriems dabartinė situacija yra įgrisusi ir neteikianti jokios perspektyvos, yra suteikiama iliuzija, kad štai dabar kažkas pasikeis. Galima numanyti, kad už šiuos populistus balsuos ir tie rinkėjai, kurie dažniausiai į rinkimus net neateina.

ŽINUTĖ IŠ „ ALTERNATYVIOS VOKIETIJOS“

Prieš trejus metus naujas politi-nis judėjimas „Alternatyva Vokietijai“

A. Merkel vedama imigrantų politika stipriai sumažino tiek pačios kanclerės, tiek ir valdančiųjų krikščionių demokratų reitingus.

ww

w.fl

icr.

com

, Fr

eedo

m H

ouse

nuo

trau

ka


Visgi situacija pačioje Vokietijoje pradėjo kardinaliai keistis ir daugelis vokiečių pradėjo nebepritarti vykdomai imigrantų politikai.

Vokietija yra pati pažangiausia pasau-lio valstybė, itin inovatyviais būdais ir efektyviai gaminanti elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Taigi tokiu būdu šalis tapo energetiškai nepriklausoma, sugebanti net apie 30 proc. reikalingos energijos pasigaminti pati. Turint galvo-je, kad Vokietija yra pramoninė valstybė, tokie mastai yra itin dideli. Kitas labai svarbus aspektas yra tai, kad nacionali-nis valdžios rūpestis žaliąja energetika leido Vokietijos mokslininkams daug investuoti į tyrimus šioje srityje. Tad nors mokslinė veikla yra nepigi, tačiau jos vaisiai yra itin saldūs – Vokietija turi pa-čią pažangiausią technologiją gaminant energiją iš gamtos. Tad šias technologijas vokiečiai ne tik diegia savo šalyje, tačiau ir sėkmingai parduoda kitoms valsty-bėms. Visgi kita medalio pusė yra ta, kad žalioji energetika nėra pigi energija. Investavimas į technologijas, nuolatiniai bandymai ir jos tobulinimas, siekiant išrasti efektyvesnę bei su mažesnėmis są-naudomis daugiau energijos pagaminan-čią technologiją, reikalauja ne tik laiko, tačiau ir nemažai finansinių resursų. Tad visi šie papildomi kaštai bei elementai nugula į galutinę elektros energijos, kurią perka eilinis vokietis, kainą. Tad populis-tai, pasitelkę savo primityvius lozungus, nori spjauti į kelią, kuriuo Vokietija eina jau gerą dešimtmetį ir yra tapusi itin pažangia valstybe, bei grįžti prie pavo-jingos, gamtą teršiančios, tačiau pigios atominės energijos.

KAS YRA „ALTERNATYVA VOKIETIJAI“ RINKĖJAI?

Iliuzija atsiranda ten, kur egzistuoja nusivylimas ir naivumas. Taip galima apibūdinti naujos populistinės jėgos atsiradimą Vokietijoje. Šios šalies socio-logai jau pradėjo savo analizes, kuriomis siekia ne tik išsiaiškinti, kokioje politi-nės doktrinos vietoje yra ši partija, bet ir kas yra jos rinkėjai. Vis labiau tampa aišku, kad naują politinį darinį pasirinks rytų Vokietijos, t.y. buvusios demokra-tinės respublikos rinkėjai. Šie rinkėjai tradiciškai balsuodavo už krikščionis demokratus, tačiau panašu, kad dabar jie

integracijos lygis suponuoja du dalykus. Pirma, kad tiek šie turkai, tiek atei-nančios jų kartos taip ir nesiintegruos į vokišką gyvenimą. Antra, priešprieša religiniu pagrindu tarp vietinių vokiečių ir islamą išpažįstančių turkų gali tik stiprėti. Tad šias problemas itin gerai identifikavę populistai renkasi protesto ir šiai situacijai nepritariančių vokie-čių balsus. Kurioziška situacija įvyko tuomet, kai „Alternatyva Vokietijai“ Brandenburgo žemės pirmininkas Ale-xanderis Gaulandas į šuns dienas išdėjo Vokietijos nacionalinės futbolo rinktinės vieną pagrindinių žvaigždžių Jérôme‘ą Boeatengą vien dėl to, kad pastarasis yra tamsiaodis. Tačiau vėliau šiam politi-kui teko atsiprašinėti už savo pažiūras, nes futbolas Vokietijoje yra tarsi antra religija, o garsaus futbolininko kritika-vimas vien dėl odos spalvos yra politinis užribis net ir populistams.

Populistai taip pat siekia grįžti prie atominės energetikos. Vokietija yra politiškai apsisprendusi visiškai atsisakyti energijos gaminimo, pasitelkiant atomi-nę energetiką. Atominė energetika yra įvardinama kaip itin pavojinga, kelianti didelę riziką bei daranti neigiamą po-veikį aplinkai bei neatitinkanti dabar-tinių technologijų. Dėl šių ir daugybės kitų argumentų, vokiečiai apsisprendė investuoti į technologijas, kurių pagalba elektros energija yra išgaunama iš atsi-naujinančių šaltinių. Žalioji energetika tapo bene Vokietijos vizitine kortele.

itin draugišką imigrantų politiką bei ragino jų pavyzdžiu pasekti ir kitas Eu-ropos Sąjungos valstybes. Visgi situacija pačioje Vokietijoje pradėjo kardinaliai keistis ir daugelis vokiečių pradėjo ne-bepritarti vykdomai imigrantų politikai. Visuomenės susiskaldymas ir akivaizdi priešprieša pabėgėliams tapo puikia proga įsitvirtinti naujai politiniai jėgai.

Tačiau „alternatyviečiai“ turi ir kitų politinių teiginių bei pažadų savo pro-gramoje. Bene pagrindinis šios partijos lozungas yra siekis, kad pati turtingiau-sia bei daugiausiai į bendrą Europos Sąjungos biudžetą įnešanti valstybė paliktų Europos Sąjungą. Kalbos apie Vokietijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos itin padažnėjo po Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES, vadi-namojo Brexito. Apklausos rodo, kad nemaža dalis vokiečių nėra patenkinti būdami Europos Sąjungoje. Pagrin-dinė tokio nepasitenkinimo priežastis – Vokietija daugiau įneša nei gauna iš narystės ES. Ne paslaptis, kad Vokieti-ja yra didžiausia valstybė donorė, kuri netiesiogiai investuoja ne tik į Europos Sąjungos egzistavimą bei stabilumą, bet ir naujų narių ekonominį augimą.

Populistai taip pat yra nusiteikę prieš religiją. Ypač didelio dėmesio susilaukia islamas, nuo kurio raginama nusisukti. Tačiau toks reikalavimas yra dviprasmiškas. Viena vertus, tai glau-džiai susiję su dabartinėmis aktualijomis, kai į šalį vis dar plūsta imigrantai iš is-lamo valstybių. Kita vertus, nusisukimas nuo islamo galėtų reikšti diskriminacinį požiūrį į Vokietijoje gyvenančius turkus. Būtent šios tautybės imigrantų Vokieti-joje yra daugiausiai. Ir nors dabartiniai turkai, kurie gyvena Vokietijoje, yra tre-čios arba net ketvirtos kartos imigrantai (vaikaičiai ar provaikaičiai iš Turkijos atsivežtų darbininkų, kurie atstatinėjo po Antrojo pasaulinio karo sugriautą Vokietiją), tačiau jų integravimosi lygis yra itin žemas. Dažnais atvejais šie tur-kai, net ir turėdami Vokietijos pilietybę, nekalba vokiškai, nepripažįsta vietinių tradicijų ir gyvena taip, tarsi vis dar būtų Turkijoje. Stebėtinai žemas turkų


Neabejojama, kad naująja kanclere turėtų vėl tapti A. Merkel, nes ji sugebėjo peržengti per save ir dramatiškai pakeisti imigrantų politiką.

po akiplėšiškų ir teroristinių išpuolių Kelne per Naujųjų metų šventę, kai imigrantai seksualiai priekabiavo prie moterų. Teroristiniai išpuoliai Berlyne, nuolatiniai neramumai pabėgėlių sto-vyklose, nenoras integruotis, išskirtinių sąlygų reikalavimas ir nesiskaitymas su vietiniais lėmė neigiamą vokiečių nuo-monę į savąją Vyriausybę.

VOKIETIJOS ATEITIES PERSPEKTYVOS

Kalbant apie artėjančius Vokietijos parlamento rinkimus, reikia pasakyti, kad krikščionys demokratai visgi suge-bėjo stabilizuoti situaciją. Vis augantis populistų populiarumas yra sustabdy-tas, todėl yra tikimasi, jog po rinkimų valdančiąją koaliciją sudarys senosios tradicinės partijos – CDU ir SPD. Ta-čiau, jeigu paaiškėtų, kad dabar matomi populistų reitingai realybėje yra žymiai didesni, tuomet prie jau minėtų partijų greičiausiai prisijungtų arba liberalai (FDP), arba žalieji (Grüne).

Net neabejojama, kad naująja kanclere turėtų vėl tapti A. Merkel, nes ji sugebėjo peržengti per save ir dra-matiškai pakeisti imigrantų politiką. Dabar Vokietija jau neįsileidžia naujų pabėgėlių, siekia, jog pastarieji būtų sustabdomi dar kitoje Viduržemio jūros pusėje. Vokietija neketina ilgai taikstytis ir su jau esamais imigrantais – netoli-moje ateityje yra planuojama pabėgėlius siųsti atgal į Afganistaną. Išsiuntimas bus tvarkomas net ir tuo atveju, jei pabė-gėlis yra ligonis. Taip pat jau dabar yra stipriai mažinamos privilegijos atvykė-liams. Visa ši politika yra aiškus signa-las, kad Vokietija pabėgėlių atsisako, o visuomenė tai priima kaip teisingą žingsnį.

Tikėtina, kad A. Merkel ir jos Krikščionių demokratų partija, atsi-gręžusi į visuomenę ir įsiklausiusi į jos poreikius, sugebės laimėti rinkimus, kad ir mažesnėmis pajėgomis. Stabili ir nu-spėjama Vokietija šiandieninėje geopo-litinėje padėtyje yra kaip niekada svarbi, siekiant išlaikyti tvirtą ir tvarią Europos Sąjungą. ■

Merkel, tiek ir daugelis ekspertų įvairiai aiškino tokią pasirinktą taktiką. Vieni palaikė idėją, kad reikia išlikti humaniš-kiems ir padėti žmonėms, bėgantiems nuo karo baisybių ir netgi mirties. Kiti ekspertai tokią Vokietijos poziciją aiškino siekiu integruoti kuo daugiau pabėgėlių, kad pastarieji pagerintų katastrofiškus šalies demografinius rodi-klius ir suteiktų daugiau galimai pigios darbo jėgos. Treti laikėsi pozicijos, kad tokia pabėgėlių politika yra tarsi siekis bent dalinai išpirkti kaltę, padarytą žmoniškumui per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau laikas parodė, kad nei viena iš šių tezių nebuvo teisingos. Taip atsitiko visų pirma dėl to, kad Vokietija, pareikšdama, jog kviečia visus karo ir politinius pabė-gėlius, atvėrė tiesiogine prasme pando-ros skrynią. Vokietija nebuvo pasiruošusi tokio masto pabėgėlių antplūdžiui. Kar-tu su karo pabėgėliais į Europą, ir ypač į Vokietiją, pradėjo plūsti ir ekonominiai imigrantai, o kartu ir teroristai. Tai savo ruožtu iššaukė vietinių vokiečių nepasi-tenkinimą. Kanclerės nelaimei, daugelis kitų Europos Sąjungos valstybių aiškiai pasisakė prieš peršamą pabėgėlių priė-mimo kvotų politiką. Tai tik dar labiau suskaldė ES valstybes ir atvėrė kelią įvairiems radikalams ir populistams.

Vokietijos visuomenė, į šalį plūstant imigrantams iš musulmoniškų šalių, taip pat neliko pasyvia stebėtoja. Vokiečių pasipiktinimas tik dar labiau sustiprėjo

vis labiau gręžiasi į populistus. Sociolo-gai tai aiškinai keliais aspektais. Pirma, nors Vokietijos suvienijimas skaičiuoja jau trečią dešimtmetį, tačiau atotrūkis tarp rytų ir vakarų Vokietijų, žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, yra vis dar ganėtinai ryškus. Taip yra todėl, kad daugelis stambių fabrikų ir industri-nių įmonių taip ir nesugebėjo atlaikyti rinkos ekonomikos ir bankrutavo. Dėl šios priežasties rytinės Vokietijos federa-cinėse žemėse pradingo daugybė gerai apmokamų darbo vietų, o šių regionų taip ir nepavyko ekonomiškai prikelti, todėl natūralu, kad rytų vokiečiai jaučia-si nusivylę ir palikti didžiosios politikos nuošalyje. Antra priežastis, dėl kurios ypač rytų vokiečiai balsuos už popu-listus, yra jų kategoriškas nusistatymas prieš šiuo metu vykdomą imigrantų po-litiką. Paradoksalu, tačiau būtent patys skurdžiausi Vokietijos rajonai, kurie yra rytų Vokietijoje arba iš viso nesulau-kia pabėgėlių, arba jų skaičius yra toks žemas, kad juntama marginali imigrantų įtaka. Tačiau rytų vokiečiai pyksta ne todėl, kad jiems kavinėse teks pietauti kartu su imigrantais, o jų vaikams kartu su imigrantų vaikais teks dalintis moky-klos suolu. Rytų vokiečiai pyksta dėl to, kad imigrantų politika yra itin brangi ir reikalaujanti didelių finansinių išteklių. Būtent finansiniai ištekliai ir politikų dėmesys yra reikalingas tam, kad eko-nomiškai kažkada klestėję regionai vėl atsigautų.

PABĖGĖLIŲ POLITIKA VOKIETIJOJETiek Vokietijos kanclerės A. Merkel

kritikai, tiek jos gerbėjai vieningai su-tinka, kad jos vedama imigrantų politika stipriai sumažino tiek pačios kanclerės, tiek ir valdančiųjų krikščionių demokra-tų reitingus. Būtent imigrantų politika suteikė kanclerės oponentams galimybę išsiūbuoti ponios Merkel politinius reitingus, kurie iki tol atrodė nepajudi-nima.

Žvelgiant chronologiškai atgal, kanclerės pozicija pasikeitė 180 laipsnių. Iš pradžių Vokietija plačiai atvėrė savo duris pabėgėliams. Tuomet tiek pati A.

_232016 GRUODIS | Apžvalga PASAULIS

2016 m. lapkričio 25 d. mirė vienas garsiausių ir ilgaamžiškiausių pasaulio diktatorių – Kubos lyderis Fidelis Cas-tro. 1958-ųjų vasarą, dar tuomet, kai F. Castro tik siekė valdžios Kuboje, savo dienoraštyje jis įrašė: „Amerikiečiai brangiai sumokės už tai, ką daro. Kai pasibaigs karas, aš pradėsiu ilgesnį ir didesnį savo karą: tame kare aš kovosiu su jais. Tai bus mano tikrasis likimas.“ Ir veikiausiai šiandien galime sakyti, jog jis buvo pranašiškai tikslus. Kaip revoliucionierių lyderis jis iškilo ir išbu-vo Kubos valdžioje nuo pat 1959 metų iki, galima sakyti, savo mirties, nors prezidento pareigas prieš dešimtmetį perėmė jo brolis, ištikimas jau pirmųjų

kovų bendražygis Raulis Castro. Visą Fidelio Castro valdymo laiką, tai yra, daugiau nei pusę amžiaus, Kubos ir JAV santykiai buvo didysis karo laukas, kurį nuolatos stebėjo visas pasaulis – ar tai būtų it tiksinti bomba Karibų krizė, ar dešimtmečius besitęsęs įšaldytas konfliktas.

NESUTARIMŲ PRADŽIA IR ĮKARŠTIS ŠALTOJO KARO METAIS

JAV ir Kubos santykių krizė prasi-dėjo būtent tuomet, kai į valdžią atėjo revoliucionieriai su Fideliu Castro priešakyje. Iš Kubos pasitraukus JAV remiamam buvusiam Kubos preziden-tui Fulgencio Batistai, 1959 m. sausio

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Ric

ardo

Stu

cker

t/A

Br.

nuo

trau

ka

Fidelis Castro

Goda Karazijaitė

KUBOS IR JAV SANTYKIAI: AR 1958-AISIAIS DIENORAŠČIO ĮRAŠE PAŽADĖTAS KARAS TĘSIS IR PO F. CASTRO MIRTIES?

pradžioje JAV teko pripažinti F. Castro valdžią. Siekiant Kubą, anksčiau buvusią JAV protektoratu, išlaikyti įtakos zonoje, prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris su Kongreso, respublikonų bei demokratų pritarimu siuntė į Kubą naują ambasado-rių ir taip bandė parodyti gerą valią. Buvo iškelta sąlyga, kad jei F. Castro su tuo sutiks – liks valdžioje, o priešingu atveju bus nušalintas. Ir nors tarp revoliucionie-rių, kurie siekė sutarti su JAV, F. Castro priklausė frakcijai, kuri piktinosi JAV dominavimu, jis neketino nusilenkti JAV.

1959 m. vasarį F. Castro jau buvo Kubos premjeras ir ėmėsi pertvarkų – valstybinė santvarka sudėliota socializmo pagrindais, o Kuba paskelbta socialistine respublika. Nenuostabu, jog santykiai tarp JAV ir Kubos sparčiai blogėjo. JAV kompanijoms atsisakius perdirbti tary-binę naftą, F. Castro konfiskavo ameri-kiečių kompanijų turtą. Privatus verslas ir pramonė buvo nacionalizuota, o žemės ūkio reformomis apriboti žemės valdų dydžiai, jas išdalinant smulkiems valstie-čiams. Atsakydama į turto konfiskavimą, žudynes, represijas ir kitus žmogaus teisių pažeidimus bei 1960 m. pasirašytą Kubos ir SSRS prekybos sutartį, JAV visiškai nutraukė ekonominius santykius, o vėliau ir diplomatinius santykius su Kuba.

Kuba tuomet buvo vienintelė ko-munistinė valstybė Amerikos žemyne, taigi, vos F. Castro atėjus į valdžią, ji tapo Šaltojo karo konfrontacijos objektu. F. Castro, nepakęsdamas amerikiečių įtakos, tikėjosi SSRS paramos ir visais būdais stengėsi atlaikyti JAV spaudimą. 1959–1962 m. JAV Centrinės Žvalgy-bos Vadyba ne vieną kartą organizavo pasikėsinimus į F. Castro gyvybę. 1961 m. balandžio mėn. JAV suorganizavo į Kubą intervenciją, garsią Kiaulių įlan-kos incidento vardu. JAV apginklavo


Nors B. Obama, būdamas JAV prezidentu, žengė didžiulį žingsnį į priekį, nėra garantijų, jog toks pat žingsnis nebus žengtas atgal, savo kadenciją pradėjus Donaldui Trumpui.

apie tūkstantį savanorių ir išlaipino juos Kuboje, tačiau jie buvo nugalėti Kubos ginkluotųjų pajėgų. Po nepavykusios JAV intervencijos, F. Castro paprašė SSRS pagalbos. SSRS, mielai atsakydama į šį prašymą, dislokavo Kuboje 40 branduo-linį ginklą galinčių nešti raketų. Tai 1962 m. spalį sukėlė pasaulinę krizę, kurios metu iškilo branduolinio konflikto tarp SSRS ir JAV grėsmė. Tačiau Kubos krizė pasibaigė, kai Sovietų Sąjunga sutiko išvežti branduolines raketas iš Kubos už tai, kad JAV pažadėjo nebandyti nuversti Kubos valdžios.

Šaltasis karas užsitęsė kelis dešim-tmečius, santykiai tarp JAV ir Kubos liko įšaldyti ilgam laikui. Tiesa, Sovietų Są-jungos žlugimas atnešė komunistiniam Kubos režimui daug nuostolių: Kubos nebepasiekė dosnios subsidijos, sumenko eksporto rinka, išseko žaliavos. Ir nors F. Castro reiškė ryžtą atnaujinti santy-kius su JAV (jei ši nutrauktų prekybos embargą), atsakymų jis nesulaukė – JAV buvo nuspręsta su šia komunistine vals-tybe kovoti izoliacine politika. Tuo metu Kubai buvo išties sunkūs laikai. Buvo paskelbtas vadinamasis „ypatingasis lai-kotarpis“: apribotas transportas, elektra, netgi pradėtas normuoti maistas. Tai sukėlė neramumus, antivyriausybinius protestus ir padidėjusį nusikalstamumą. Atsakydama į tai, F. Castro vyriausybė suformavo šimtus greitojo reagavimo brigadų, skirtų kovoti su protestuotojais.

Nuolatiniai žmogaus teisių pažeidinė-jimai, griežta piliečių kontrolė, sekimas, sulaikymai, areštai tebėra kubiečius kan-kinanti valstybės politikos dalis. Būtent tai ir išlieka nuolat kartojamu reikala-vimu Kubai, JAV parodžius iniciatyvą atgaivinti santykius tarp šių šalių.

B. OBAMOS PASTANGOS ATITIRPINTI SANTYKIUS TARP ŠALIŲ

2015 m. liepos 20 d. – tai istorinė data, kuomet buvo atkurti JAV ir Kubos diplomatiniai santykiai po 54 metus tru-kusios įšalusios tylos. Tiesa, prezidento Ba-racko Obamos pastangos paremti Kubos žmonių galimybes patiems spręsti savo asmeninę bei šalies ateitį, buvo rodomos nuo pat jo kadencijos pradžios 2009 m.

B. Obamos valdymo pradžioje buvo sušvelninti kai kurie piniginių perlaidų bei kelionių apribojimai – buvo leista JAV piliečiams pervesti pinigų ne šeimos nariams, gyvenantiems Kuboje, keliauti į Kubą pagal leidimą švietimo ar religiniais tikslais. Taip pat JAV telekomunikacijų bendrovėms leista suteikti daugiau ryšio paslaugų Kuboje. Tačiau dviejų valstybių tarpusavio atvirumo siekį sustabdė ame-rikiečio Alano Grosso sulaikymas Kuboje 2009 m. gruodį. Jis buvo JAV Valstybės departamento kontraktininkas, kuris tuo metu atgabeno nešiojamųjų kompiuterių ir komunikacijų įrangos nedidelei Kubos žydų bendruomenei. Už slaptą darbą plečiant prieigą prie interneto, A. Grossas buvo areštuotas, pripažintas kaltu dėl „veiksmų prieš nepriklausomybę arba teritorinį vientisumą“ Kuboje ir nuteistas kalėti 15 metų. Nuo to momento prasi-dėjo slaptos derybos tarp JAV ir Kubos atstovų, skatinamos tarpininkaujant Popiežiui Pranciškui.

Po aštuoniolikos mėnesių įvyko apsikeitimas politiniais kaliniais tarp Kubos ir JAV. 2014 gruodžio 17 d. B. Obama ir R. Castro pranešė, kad sieks užbaigti šalių priešiškumą ir normali-zuoti santykius. Buvo įsipareigota siekti „atlaisvinti“ apribojimus perlaidoms, ke-lionėms, bankinėms paslaugoms, paleisti politinius kalinius. Jau 2015 m. sausį

Kuba paleido pagal susitarimą visus 53 kalinius, JAV priėmė naujus prekybos ir kelionių nuostatus, buvo atnaujinti tele-foniniai pokalbiai tarp šalių. Galiausiai, liepos mėnesį buvo atidarytos ambasa-dos Havanoje ir Vašingtone. 2016 m. dar kartą buvo palengvinti prekybos ir kelionių apribojimai, atnaujintos pašto paslaugos tarp valstybių. Kovo mėnesį įvyko dar vienas istorinis įvykis – JAV prezidentas B. Obama su šeima vyko oficialaus vizito į Kubą. Tai buvo pirma-sis toks prezidentinis vizitas nuo 1928 metų. Dar viena naujovė šiais metais – po daugiau nei pusės amžiaus atnaujinti reguliarūs tiesioginiai skrydžiai tarp JAV ir Kubos. Šiandien, nors švelnina sank-cijas ir remia Kubos privataus sektoriaus augimą bei finansines ir komercines galimybes, JAV vis dar taiko griežtą eko-nominį, finansinį ir komercinį embargą. Ir panašu, kad Kongresas artimiausiu metu dar tikrai nesvarstys Helmso-Burtono įstatymo, pagal kurį joks JAV prezidentas negali panaikinti sankcijų Kubai, kol ją valdo ne demokratiniuose rinkimuose išrinkti asmenys.

Pastarųjų metų valstybių santykių poslinkis, arba, tiksliau pasakius, JAV nusileidimas priešininkui – Kubos Castro režimui – buvo aiškinamas pripažįstant, jog izoliacinė politika, trukusi dešimtme-čius, buvo klaidinga ir nedavė norimų rezultatų. Baltieji rūmai su B. Obama priešakyje nusprendė, jog, jei izoliacija ir suvaržymai per tiek metų nepadėjo pasiekti pokyčių Kuboje, tuomet tiesiogi-niai ryšiai su Havana skatins ją artėti prie demokratijos bei klestėjimo. Vis dėlto diplomatiniai procesai nėra lengvi, viską sunkina prisimenami skaudūs istoriniai momentai bei, greičiausiai, asmeninės ambicijos. Nors B. Obama, būdamas JAV prezidentu, žengė didžiulį žingsnį į priekį, nėra garantijų, jog toks pat žings-nis nebus žengtas atgal, savo kadenciją pradėjus Donaldui Trumpui.

JAV-KUBOS SANTYKIŲ PERSPEKTYVOS PO B. OBAMOS IR F. CASTRO

Fidelis Castro, karjeros pradžioje

PASAULIS


susitikimo su popiežiumi Pranciškumi jis netgi dalijosi savo susižavėjimu pon-tifiku ir žiniasklaidos atstovams teigė, jog anksčiau ar vėliau pradės melstis ir sugrįš į Katalikų Bažnyčią. Dešimtmetį Kubą valdęs R. Castro pažėrė daugiau netikėtumų nei galima buvo tikėtis iš tokio prisiekusio komunisto. Atrodo, jog didžiajam broliui pasitraukus iš šio pasaulio, R. Castro galėtų tapti laisvos Kubos viltimi.

Vis dėlto savaitę trukęs gedulas šaly-je, nesibaigiantys mitingai, vadinamasis „laisvės karavanas“, keliavęs su diktato-riaus palaikais nuo Havanos iki Santjago, ir atsisveikinimo ceremonija, pritraukusi dešimttūkstantines minias, skanduojan-čias „Tegyvuoja Fidelis“ ir „Tegyvuoja revoliucija“, atskleidžia, jog lyderio – Fidelio Castro – asmens kultas Kuboje taip greitai neužges. Ir nors dabartinis Kubos prezidentas R. Castro teigė, jog revoliucijos lyderis (F. Castro) smarkiai priešinosi asmenybės kulto apraiškoms, jis tuo pačiu kartu su susirinkusia minia bendrai prisiekė ginti tėvynę ir socializ-mą. Kitaip tariant, jis prisiekė sekti savo brolio pavyzdžiu ir išsaugoti jo palikimą.

Matant tokį šiandieninės Kubos besidairymą tai į praeitį, tai į ateitį, sunku prognozuoti, kur link šalis pakryps artimiausiu metu. Greičiausiai, dar turės praeiti kiek laiko, kol Kuboje nuslūgs gedulo nuotaikos ir paaiškės, kokios tikrosios asmeninės R. Castro intencijos, valdant šią šalį. Nepaisant ankstesnių jo pastangų pagerinti Kubos žmonių padėtį, vystant santykius su užsienio valstybėmis ir, be abejo, svarbiausia – su JAV, vargu, ar galima tikėtis, jog šis lyderis, Kubos žmo-nių, skanduojančių „Yo soy Fidel“ („Aš esu Fidelis“), akivaizdoje, leistų amerikiečiams (o čia pirmiausia visų akys krypsta į D. Trumpą) paminti savo brolio atminimą.

Tačiau ir šis Castro šeimos atstovas nevaldys Kubos amžinai. Vis dėlto, net ir po turbūt garsiausio pasaulyje šių dienų diktatoriaus mirties amerikiečiams teks nestokoti diplomatiškumo, norint, jog F. Castro (ir Kubos) dienoraštyje pažadėtas „tikrasis likimas“ nesitęstų dar pusamžį ar net ilgiau. ■

Tiesiog nutraukdamas pastangas dialogui su Castro šeimos režimu Kuboje ar būda-mas pernelyg tiesmukas bei kategoriškas, D. Trumpas neribotam laikui paliktų įšaldytus dviejų šalių santykius. Taip jis, greičiausiai, pats to nesuvokdamas ir nenorėdamas, tęstų diktatoriaus F. Castro idėjinį karą (ir po jo mirties) prieš ameri-kiečius, kuriame, tiesa, labiausiai kentėtų daugiau nei 11 milijonų režimo engiamų Kubos gyventojų. Na, ir keletas stambes-nių JAV verslininkų (kuriuos greičiausiai puikiai supranta tas pats D. Trumpas), svajojančių apie pelną nešančias rinkas Havanos paplūdimiuose.

Pažvelkime į kitos kovos lauko pusės atstovą – Kubos respublikos preziden-to pareigas prieš dešimtmetį perėmusį jaunesnįjį Fidelio brolį Raulį Castro. Nuolat kildavo dvejonių dėl jo priima-mų sprendimų savarankiškumo. Visgi jo valdymo metu santykių su kitomis pasaulio valstybėmis klimatas ėmė šilti ir, nors žadėjęs ginti socialistinę revoliuciją, naujasis prezidentas ėmėsi kuklių ekono-minių reformų. Būtent jo prezidentavimo metais Kuba tapo žymiai atviresnė. Po

ww

w.w

ikip

edia

.org

, Chu

ck K

enne

dy n

uotr

auka

spėjęs apie savo likimą – karą prieš amerikiečius, gyvenimą užbaigė praėjus tik kiek daugiau nei savaitei po JAV prezidento rinkimų, kuriuose triumfavo respublikonų kandidatas, prieštaringai vertinamas D. Trumpas. Jis, dar nepra-dėjęs oficialiai eiti pareigų Baltuosiuose rūmuose, savo Twitter paskyroje sveiki-no visus su F. Castro mirtimi, o vėliau, neieškodamas diplomatiškesnių epitetų ir kone dėdamas brūkšnį po visomis B. Obamos pastangomis atstatyti santykius su Kuba, pavadino F. Castro brutaliu diktatoriumi, engusiu savo liaudį beveik šešis dešimtmečius. Tiesa, dar savo rinki-mų kampanijos metu Donaldas Trumpas žadėjo, jog, jei bus išrinktas naujuoju prezidentu, jis atšauks istoriniu vadinamą JAV ir Kubos draugiškų santykių atkūri-mą bei uždarys ambasadą Kuboje. Pasak jo, šis dvišalių santykių gerinimas tėra nuolaidos Castro režimui, tačiau neduoda naudos nei JAV, nei Kubos žmonėms. Ir iš dalies jis sako tiesą – žmogaus teisių pažeidinėjimai tebėra norma Kuboje. Tačiau čia svarbiau tai, jog jo išsakyta tiesa gali atnešti daugiau blogo nei gero.

2016 m. kovo mėnesį įvyko svarbus istorinis įvykis JAV-Kubos santykiuose – JAV prezidentas B. Obama su šeima vyko oficialaus vizito į Kubą.

26_ Apžvalga | GRUODIS 2016PASAULIS

POVILAS ŽUMBAKIS: MITAS, KAD DONALDAS TRUMPAS BUS RUSIJAI DRAUGIŠKAS PREZIDENTASKalbino Jonas Kazimieras ŠVAGŽLYS

Bene svarbiausias 2016 m. politinis įvy-kis – JAV prezidento rinkimai – baigėsi gana netikėtai. Politikos naujoku laiko-mas Respublikonų partijos kandidatas milijardierius Donaldas Trumpas įveikė favorite laikytą Demokratų partijos ats-tovę Hillary Clinton. Tiek audringos rin-kiminės kampanijos metu, tiek pasibai-gus rinkimams D. Trumpas tiek pačiose JAV, tiek visame pasaulyje sulaukdavo aštrios kritikos dėl savo kontroversiškų pasisakymų ir elgesio manierų. Lietu-voje ypač nerimaujama dėl D. Trumpo dviprasmiškų pasisakymų apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir JAV vaidmenį NATO. Tačiau žinomas JAV lietuvis, advokatas Povilas ŽUMBAKIS įsitikinęs, kad daugelis stereotipų apie D. Trumpą susiformavo dėl liberaliosios žiniasklaidos, palaikiusios H. Clinton, įtakos, o kalbos apie D. Trumpo palan-kumą Rusijai taip pat nėra pagrįstos.

Kaip teigėte rugpjūtį portale „Pro Pat-ria“ publikuotame interviu, Jūs palaikė-te Donaldo Trumpo kandidatūrą. Kokie motyvai lėmė balsuoti už šį kandidatą?Pagrindinis motyvas buvo tas, kad D. Trumpas žadėjo sugrąžinti JAV kons-titucinę santvarką, kurią per dvi savo kadencijas bandė keisti Barackas Obama. Dar dėstydamas universitete, B. Obama sakydavo, kad vergovės laikais priimta JAV Konstitucija jam nė motais. Tą liudi-ja daugelis B. Obamos politikos aspektų – noras apriboti žodžio laisvę, teisę turėti ginklus ir kitaip varžyti konstitucines amerikiečių teises ir laisves. Kita labai svarbi priežastis, kodėl labai nenorėjau, kad prezidente taptų Hillary Clinton, yra gausūs korupcijos skanda-lai, susiję su įplaukomis į jos bei jos vyro vardo fondą bei slaptos informacijos nutekinimu. Naudodamasi nesaugiu elektroniniu paštu, H. Clinton, būdama

Povilas Žumbakis

JAV valstybės sekretore, leido kitų šalių žvalgyboms susipažinti su itin slapta informacija. Jeigu JAV teisingumo siste-ma veiktų sąžiningai, už tai H. Clinton grėstų ilgi metai nelaisvės. Palyginimui – vienas JAV jūreivis nusifotografavo prie povandeninio laivo (pagal JAV įstatymus povandeninius laivus fotogra-fuoti griežtai draudžiama) ir nusiuntė nuotrauką savo motinai. Už tai jis buvo nuteistas trejiems metams kalėjimo. O H. Clinton neatsargumo dėka JAV prie-šiškos šalys įgijo ypač slaptą valstybinės svarbos informaciją! Tačiau JAV saugu-mo tarnyboms bei teisėsaugos organams vadovauja B. Obamos paskirti asmenys, todėl nieko keisto, kad H. Clinton išvengė bet kokios atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus. Be abejo, buvo ir kitų motyvų, tokių kaip D. Trumpo pažadai kovoti su nele-galia imigracija, siekis sugrąžinti į JAV gamybą, kuri šiuo metu dėl pigesnės darbo jėgos yra perkelta į Meksiką, Ki-niją ir kitas šalis, ir taip spręsti JAV itin

aktualią nedarbo problemą. Tikrovėje JAV nedarbo lygis yra nepalyginamai aukštesnis, nei skelbia oficiali statistika, o tai reiškia, kad dirbantiems amerikie-čiams tenka didžiulė finansinė našta, nes iš jų sumokamų mokesčių mokamos pašalpos darbo neturintiems žmonėms. Esu tikras, kad D. Trumpas tesės savo pažadus ir kovos su šiomis problemomis, o H. Clinton būtų B. Obamos vykdytos politikos tęsėja.

Tačiau B. Obamos politiką kritikavo ir kiti Respublikonų partijos kandidatai – Marco Rubio, Tedas Cruzas. Kodėl visgi balsavote, kad respublikonų kandidatu taptų būtent D. Trumpas? Juk nereikia pamiršti ir to, kad D. Trumpas daugeliu klausimų ne sykį yra pakeitęs savo po-ziciją (pavyzdžiui, dėl abortų), o minėtų jo konkurentų nuostatos Baltijos šalių saugumo ir Rusijos klausimais buvo kur kas palankesnės Lietuvai nei D. Trumpo.Respublikonų partija vienija plataus

Tikrovėje JAV nedarbo lygis yra nepalyginamai aukštesnis, nei skelbia oficiali statistika, o tai reiškia, kad dirbantiems amerikiečiams tenka didžiulė finansinė našta, nes iš jų sumokamų mokesčių mokamos pašalpos darbo neturintiems žmonėms.


ideologinio spektro politikus. Tarp pretendentų dalyvauti JAV preziden-to rinkimuose buvo ir gana liberalių respublikonų, tokių kaip Jebas Bushas, ir ultrakonservatorių, tokių kaip Tedas Cruzas. Tačiau D. Trumpas kur kas aiškiau kalbėjo apie būtinybę atstatyti konstitucinę JAV santvarką, taip pat apie jau minėtą pramonės perkėlimo į pigios darbo jėgos šalis problemą. Prieš D. Trumpą buvo nusistačiusi ne tik demo-kratų, bet ir respublikonų nomenklatūra. Pavyzdžiui, D. Trumpą itin aršiai, bet nelabai pagrįstai kritikavo buvęs JAV prezidentas George‘as Bushas.Kalbant apie Rusiją ir Lietuvos saugu-mą, klysta tie, kurie mano, jog D. Trum-pas bus Rusijai draugiškas prezidentas. Visų pirma, rinkiminės kampanijos metu jis nuolat kalbėjo apie būtinybę stiprinti JAV karinį pajėgumą. Kaip karinė supervalstybė JAV gerokai susil-pnėjo B. Obamos valdymo laikotarpiu, ir labai abejoju, kad H. Clinton imtųsi rimtesnių pokyčių. Šiuo metu JAV ka-riuomenė yra tikriausiai blogiausioje pa-dėtyje nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tikiu, kad D. Trumpas imsis veiksmų stiprinant JAV kariuomenę. Prisiminkime istoriją. Kaip Ronaldas Reaganas, kurį, beje, taip pat juodino liberalioji žiniasklaida, sugebėjo privesti

Sovietų Sąjungą prie žlugimo? Labai paprastai – jis didino gynybos finansavi-mą. Sovietai, norėdami varžytis su JAV karybos srityje, taip pat turėjo didinti gynybos finansavimą, bet tai buvo nepakeliama našta Sovietų Sąjungos ekonomikai. Panaši situacija yra ir dabar. JAV, būdama gerokai turtinges-nė šalis, gali sau leisti padidinti karinį biudžetą, o Rusija, kurios ekonomika ir taip yra sunkioje padėtyje, – ne. Bet, jei D. Trumpas imsis didinti gynybos biudžetą, labai tikėtina, kad V. Putinas irgi bandys tai daryti, nenorėdamas, kad didėtų atotrūkis tarp Rusijos ir JAV karinės galios. Tai būtų smūgis Rusijos ekonomikai, o jei Rusija žlugs ekono-miškai, ji nebebus pajėgi įgyvendinti savo geopolitinių ambicijų. Kai D. Trumpo paklausė, ar jis Rusi-jos agresijos atveju gintų Baltijos šalis, būsimasis JAV prezidentas atsakė labai paprastai – taip, jei šios vykdys savo įsipareigojimus NATO.Nesuprantu kodėl, bet Lietuvoje šie D. Trumpo žodžiai buvo suprasti kaip tariamas pataikavimas Rusijai? Bet argi jis buvo neteisus? Juk stodama į NATO Lietuva aiškiai įsipareigojo skirti gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Nenoras vykdyti savo įsipareigojimų yra Lietuvos, o ne JAV

problema. Nereikia pamiršti, kad, pasi-baigus Antrajam pasauliniam karui, JAV įsipareigojo garantuoti Vokietijos, Japo-nijos saugumą. Šios šalys, atsigavusios nuo karo, ėmė sparčiai vystytis, ir dabar yra turtingos valstybės. Ar jos neturėtų dėti daugiau pastangų pasirūpinti savo saugumu? Baltijos šalys taip pat turėtų skirti daugiau lėšų krašto apsaugai. Ne paslaptis, kad didelė dalis amerikiečių nuoširdžiai piktinasi, kad JAV skiria didžiules lėšas kitų šalių saugumui užtikrinti, kai tos šalys gynybai skiria itin mažą finansavimą. Manau, kad jų pasipiktinimas pagrįstas. Beje, nors H. Clinton kalba išties gra-žiai, tačiau tikrovėje viskas yra kitaip nei šnekose. Juk būtent valdant B. Obamai kariškai sustiprėjo tiek Rusija, tiek kitos JAV priešiškos šalys. Atėjęs į valdžią, jis kartu su H. Clinton pradėjo santykių su Rusija „perkrovimą“. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, JAV nesiėmė realių veiksmų, kad padėtų šiai šaliai. Todėl ti-kėtis, kad H. Clinton vadovaujama JAV Rusijos agresijos atveju suteiktų Lietuvai adekvačią karinę pagalbą, yra naivu.

Rugpjūtį publikuotame interviu teigė-te, kad savo rinkiminei kampanijai H. Clinton sulaukė nepalyginamai dau-giau paramos iš stambiųjų verslininkų.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas

ww

w.fl

icr.

com

, Gag

e Sk

idm

ore

nuot

rauk

a

28_ Apžvalga | GRUODIS 2016PASAULIS

Žmonėms, iš arti nesusipažinusiems su JAV politikos subtilybėmis, tai gali atrodyti kiek paradoksaliai, nes iš pirmo žvilgsnio Respublikonų partija pasisako už liberalią ekonomiką, o Demokratų – už didesnius mokesčius ir valstybės reguliavimą.Savo rinkiminei kampanijai H. Clinton išleido milijardines sumas. Didžioji dalis šių pinigų buvo skirta ne reklamuoti H. Clinton, bet D. Trumpui juodinti. Taip, didžiosios korporacijos palaikė H. Clinton kandidatūrą. Norint suvokti to priežastis, reikia nepamiršti, kad di-džiausi pinigai sukasi Volstryte, Niujor-ko finansų centre. Finansų korporacijos neužsiima gamyba, ir joms tikrai nėra problema, kad iš JAV pramonė perkelia-ma į trečiojo pasaulio šalis, o amerikie-čių darbininkai lieka be darbo. Daugelis tokių kompanijų randa subtilių būdų, kaip išvengti didesnės mokesčių naštos, todėl Demokratų partijos pažadai didin-ti mokesčius joms neatrodo grėsmingai. Didesnių mokesčių našta daugiausia tenka eiliniams darbuotojams ir smul-kiajam verslui. Nors demokratai daug kalba apie skur-desnių amerikiečių atstovavimą, tikrovė-je viskas yra gerokai sudėtingiau. Pirma, D. Trumpas pažadėjo kovoti su nelegalia imigracija, kuri kelia rimtą grėsmę eili-nių amerikiečių gerovei, nes potencialias jų darbo vietas užima už menką atlygį dirbti sutinkantys nelegalai. Tai, jog demokratų partija atlaidžiai žiūri į ne-legalius imigrantus, reiškia abejingumą amerikiečių darbininkų interesams. Be to, D. Trumpas žadėjo sumažinti mokes-čius gamyba užsiimančioms įmonėms, ir tai, labai tikėtina, padės sustiprėti JAV pramonei. Pavyzdžiui, kai prezidentu tapo R. Reaganas, jis taip pat sumažino mokesčius, bet JAV iždas dėl to nesu-mažėjo, priešingai – padidėjo. Priežastis – išaugo JAV pramonė.

Teko skaityti, kad jau dabar kai kurios JAV korporacijos perkelia gamybą atgal į JAV. Galbūt jas išgąsdino D. Trumpo pažadai didinti muitus į JAV įvežamoms užsienyje pagamintoms prekėms?

Rinkiminės kampanijos metu D. Trum-pas išties žadėjo ginti JAV gamintojus protekcionistinėmis priemonėmis. Bet labai tikėtina, kad tai daugiau buvo gra-sinimai. Kur kas svarbesnis yra palankios mokesčių politikos klausimas.

Kita vertus, panašu, kad dalis D. Trumpo pažadų liks neįgyvendinti. Pavyzdžiui, prieš rinkimus jis kalbėjo apie būtinybę statyti sieną su Meksi-ka, o dabar sako, kad užtektų aptverti nedidelį ruožą. Arba rinkiminės kampa-nijos metu pasisakęs prieš vienos lyties asmenų santuokas, dabar D. Trumpas teigia, kad šis klausimas jau išspręstas, ir jis homoseksualų santuokose nemato problemos. Jei D. Trumpas atsisakys kovoti su ne-legalia imigracija, jis praras už jį balsa-vusių žmonių pasitikėjimą. Manau, kad priemonių jo prezidentavimo metu bus imtasi. Dėl vienos lyties asmenų san-tuokų D. Trumpas vadovaujasi požiūriu, kad tai nėra federalinės valdžios, o ats-kirų valstijų vidaus politikos klausimas. Pavyzdžiui, Kalifornijoje, labai liberalio-je valstijoje, dauguma gyventojų tokias santuokas palaiko, o konservatyvesnėse valstijose – ne. Beje, kalbant apie tokius klausimus kaip vienalytės santuokos ir abortai, didelį vaidmenį sprendimų priėmi-me turi Aukščiausiasis teismas. JAV Aukščiausiojo teismo teisėjai skiriami visam gyvenimui. Sausį prasidėsiančios kadencijos metu gali tekti skirti net ne

vieną, o kelis šio teismo teisėjus. Tai irgi yra viena iš priežasčių, kodėl palaikiau D. Trumpo kandidatūrą. Jei prezidente taptų H. Clinton, ji paskirtų sau lojalius teisėjus, ir tęstųsi JAV konstitucinės san-tvarkos griovimas. O D. Trumpas turėtų skirti konservatyvius teisėjus, kurie gins JAV Konstitucijoje įtvirtintus principus, tradicines amerikietiškas vertybes bei laisves.

Kontroversiški D. Trumpo pasisakymai apie moteris, paviešinti rinkiminės kampanijos metu, įsiutino ne tik demo-kratus, bet ir nemažai respublikonų. Ar, Jūsų nuomone, toks D. Trumpo elgesys neturėtų būti kliūtis užimti tokias aukš-tas pareigas?Kaip jau minėjau, H. Clinton išleido milijardines sumas D. Trumpo kom-promitavimui, o maždaug 95 proc. JAV žiniasklaidos yra liberali, todėl į nekultūringus D. Trumpo pareiškimus reaguojama kur kas stipriau nei į su padorumu prasilenkiantį Demokratų partijos atstovų elgesį. Be to, D. Trumpo pažiūros ir vertybės bėgant metams kito, tad nemanau, kad jis dabar elgtųsi taip pat, kaip elgėsi prieš dešimt metų.

Prieštaringai vertinama Vilniuje įsi-kūrusi užeiga „Keulė rūkė“ išgarsėjo visame pasaulyje, kai ant savo sienos pavaizdavo grafitį su besibučiuojančiais D. Trumpu ir V. Putinu. Tai aprašė netgi didžiausi JAV laikraščiai, tokie kaip „Washington Post“. Ar tokia „reklama“ gali pakenkti Lietuvai?Apie šį atvejį tikrai žino D. Trumpo administracija. Tačiau dar blogiau yra tai, kad su D. Trumpu ir jo aplinkos žmonėmis nebandė užmegzti kontaktų Lietuvos politikai bei diplomatai, o tik laukė H. Clinton pergalės. Tiesa, Dalios Grybauskaitės pareiškimas po JAV prezidento rinkimų, kad Lietuva pasitiki Amerika, skamba kaip puiki būsimo bendradarbiavimo pradžia.

Pabaigai. Kaip vertinate D. Trumpo formuojamą komandą?Kol kas viskas atrodo labai gerai. ■

Nors demokratai daug kalba apie skurdesnių amerikiečių atstovavimą, tikrovėje viskas yra gerokai sudėtingiau.


Šiandieninė Europos ir apskritai Vakarų pasaulio situacija verčia visu rimtumu kalbėti apie Europos būklę ir perspek-tyvas. Būtų smagu prognozuoti ką nors konkretaus ir užtikrinto, tačiau šiandien Europos Sąjungą ir Vakarų pasaulį kaip tik geriausiai ir apibūdina žodis „neužti-krintumas“. Netikėti JAV prezidento rin-kimų rezultatai tą tik patvirtino. Niekas negali konkrečiai pasakyti, kuria linkme ir kokiu tempu vystysis Europos Sąjun-ga. Tai gali skambėti kaip itin banalus teiginys. Tačiau ne visada ateitis buvo tokia miglota kaip dabar.

Priešingai, pastaruosius dvidešimt metų ES judėjo labai aiškia tiesia linija – plėtėsi geografiškai ir integravosi funkciš-kai. Kitaip tariant, prisijungė vis daugiau narių ir perėmė vis daugiau politinių sprendimų. Dar prieš kelerius metus, o ti-krų tikriausiai prieš finansinę krizę, niekas, išskyrus kelis tada nesuprastus akademi-kus, viešai neabejojo, kad ES ir toliau judės

Kas atsitiko? Kad galėtume ką nors prognozuoti, reikia suprasti esamą situ-aciją. Dabartį suprasti leidžia trumpas žvilgsnį į ją sukūrusią istoriją. Europos vienijimas buvo pradėtas vardan ekono-minės gerovės ir taikos karo nualintame žemyne. Prancūziją, Vokietiją ir Italiją tada valdę krikščionys demokratai, ak-tyviai palaikomi popiežiaus, ėmėsi kurti vieningą rinką, aiškiai skelbdami, kad tai daroma visų pirma siekiant taikos, tik tada klestėjimo. Bandyta kurti savotišką federaciją Vakarų krikščionijos moder-nizuotos politinės tvarkos pavyzdžiu, bet tokia gili integracija buvo greitai atmesta jau šeštame dešimtmetyje. Nuo tada susitelkta į vadinamąją funkcinę integra-ciją – lėtą bendros ekonominės erdvės gilinimą, ES perduodant vis naujas funkcijas. Šios lėtos kaitos fone aštunta-me dešimtmetyje vietoje konservatyvių jėgų ES institucijose įsivyravo radikaliai pažangios idėjos, keičiančios vyravusį supratimą apie žmogų, moralę, tautas, religiją ir kitus tapatumus. Po truputį pradėjo populiarėti nuostata, kad kolek-tyvinės, vienijančios tapatybės yra žmogų varžanti atgyvena. Vietoje to tapatybes reikia laisvai rinktis ir individualizuoti. Visa tai išliko anapus ES darbotvar-kės, kuri liko iš esmės rinkos santykių rėmuose iki 1992 metų, kai pasirašyta Mastrichto sutartis ir pradėta politinė Europos Sąjunga.

Čia verta sustoti. Taikos ir eko-nominio klestėjimo siekius sėkmingai vykdė ligtolinė ekonominė Europos bendrija. Bendrijos narių požiūriu, politinė sąjunga buvo visiškai perteklinė, nes ekonominė sąjunga išpildė šiuos uždavinius. Tačiau jos reikėjo atsižvel-giant į ideologinius Europos pokyčius ir naujus politinius tikslus Vakarų Euro-pos šalyse. Neįvardytu Europos siekiu tapo kuo daugiau skirtingų tapatumų,

integracijos keliu. Diskusija vyko nebent dėl integracijos tempo ar sustojimo, bet ne dėl galimybės, kad integracija apsigręš atgal link vien tik ekonominės sąjungos ar kad pati ES sugrius.

Šiandien Europoje, o po truputį ir Lietuvoje, įsivyrauja būtent tokia diskusija. ES viršvalstybinėse instituci-jose dirba sąlyginai patys didžiausi ES entuziastai, bet net jie šiandien kalba apie galimą griūtį. „Tikrai tikiu, kad europinis projektas gali žlugti“, – visai neseniai pareiškė Europos Komisijos vicepirmininkas Fransas Timmermansas. Jau anksčiau apie galimą žlugimą kal-bėjo faktinė ES lyderė Angela Merkel. Politiniai pokyčiai keičia diskusijų toną. Prieš kelerius metus šiandien vykstančios diskusijos buvo tiesiog neįmanomos dėl politinio korektiškumo. Abejoti ES buvo blogas tonas. Šiandien universitetinėje aplinkoje ir DELFI diskusijose išpopu-liarėjęs ES ir SSRS lyginimas laikytas kone šventvagyste.

ww

w.fl

icr.c

om, R

ock

Koh

en n

uotr

auka

EUROPOS SĄJUNGOS ATEITIES PERSPEKTYVOSVytautas SINICA

VIENINGOJI EUROPA

30_ Apžvalga | GRUODIS 2016VIENINGOJI EUROPA

kurie padaro mus unikaliais – kiekvieną atskirai kaip individą, o ne kaip tautą. Šiandien tai subtiliai įvardyta ES šūkyje „vienovė įvairovėje“.

Taigi iškilo mažiausiai dviguba pro-blema. Pirma, integracija po 1992 metų buvo perteklinė – suverenitetas buvo atiduodamas vardan gerų dalykų, tokių kaip Europolas ar bendroji energetikos politika, o ypač – Šengeno laisvojo ju-dėjimo erdvės, tačiau čia politiniai kaštai viršijo naudą. Žvelgiant iš Europos šalių visuomenių perspektyvos, viena buvo aukoti suverenumą dėl taikos ir gero-vės, visai kas kita – aukoti dar daugiau suverenumo dėl tokių palyginti kuklių gerovės „priedų“. Vakarų Europos šalių visuomenėse lėtai pradėjo augti nepasi-tenkinimas vis daugiau europiečių gyve-nimo kontroliuojančia ES biurokratija.

„Briuselio biurokratija“ gali skambėti kaip labai nuvalkiota klišė, bet politiš-kai ji gana teisinga ir jos populiarumas suprantamas. Daugumai piliečių, lygiai Lietuvoje ir Vakaruose, Briuselis yra mentaliai ir fiziškai per toli, kad būtų stebimas ir atskaitingas. Dauguma teisės aktų mus pasiekia iš Briuselio, tačiau jokioje šalyje gyventojai neišmano ES institucijų ir priimamų sprendimų taip, kaip vietinių. Egzistuoja ne vienas moks-linis darbas, aiškinantis, kad tai vienas iš integracijos variklių – politikams tiesiog patogu galėti nusimesti atsako-mybę pasiteisinant, kad liepia Briuselis arba – ne mažiau svarbu ir ne mažiau patogu – kaip liepia tarptautiniai teismai. Kiek kartų gilesnė ES integracija (tai yra naujos sutartys, o ne naujų šalių narystė) buvo patikėtos spręsti piliečiams referen-dumuose, tiek kartų piliečiai jas atmetė. Integraciją palaikančio ES elito gretose išaugo pagrįstas nepasitikėjimas pilie-čiais, o piliečių gretose pagrįstai augo nepasitikėjimas šiais elitais. ES ryškėjo tendencija neklausti žmonių dėl esminių sprendimų.

Ypač euro įvedimas daug kur buvo nepopuliarus ir nepageidautas daugumos piliečių (Lietuva – geriausias pavyz-dys), nors tapo lemtinga ES problema, nes buvo įvestas nesukūrus jo veikimui

būtinos bendros finansų politikos. Fis-kalinė drausmė paskubomis ir pavėluotai sukurta po Graikijos ir kitų Viduržemio regiono šalių krizės, tačiau europinis solidarumas, kurio pareikalavo krizė, akivaizdžiai neegzistuoja, todėl valstybės donorės turėjo „mestis ant Graikijos ir Italijos“ be savo piliečių paramos. Keli protai Europoje apie šias pamatines ES problemas kalbėjo mažiausiai dešimtme-tį, bet buvo geriausiu atveju toleruojami kaip nesusipratę. Šiandien, po britų pa-sitraukimo, apie šį „masių-elitų“ atotrūkį kalba visa Europa.

Nesunku suprasti, kad papildomu žibalo pylimu į jau minėtas problemas tapo Angelos Merkel kvietimas migran-tams vykti į Vokietiją. Netruko paaiškėti, kad juos turės dalintis visa Europa. Tai tapo naujų įtampų šaltiniu. Atvirų sienų politikai niekas nepritaria. Vokietijoje jai nepritaria net 67 proc. gyventojų. Tai dar prointegracinė visuomenė. Palygi-nimui, Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc. Išskyrus galbūt Vokietiją, kuri pati kalta dėl šios problemos, kitur nepritarimas imigracijos politikai lengvai virsta į ne-pritarimą vieningos ES projektui. Pilie-čių sąmonėse imigracija ir atviros sienos tiesiogiai asocijuojasi su ES. Graikai ir italai pyksta ant ES, kad nepriima migrantų, kurie patys į jas atvyksta pakeliui į Švediją ar Vokietiją. Vokietija

pyksta, kodėl kitos šalys nesidalina jos vienašališkai pakviestų migrantų. Kitos šalys pyksta nesuprasdamos, kodėl tu-rėtų dalintis. Svarbu ir tai, jog europinis solidarumas čia kertasi su logika – visur suprantama, kad ES susidūrė daugiausia su ekonominiais migrantais, o ne karo pabėgėliais, todėl nėra moralinės parei-gos juos priimti. Visur suprantama, kad A. Merkel juos kvietė pati, ne-klausdama ES partnerių, todėl nėra ir politinės pareigos dalintis vienašališko sprendimo pasekmes.

Taigi Brexit nepaskatino Europos nestabilumo. Brexit buvo šio nestabilumo ženklas ir pranašas. Dar daugiau, jis su-kūrė precedentą, parodė, kad įmanomas atsiskyrimas nuo projekto, kad integracija ir „vienovė įvairovėje“ nėra vieninte-lė teisinga istorijos versija. Tos pačios problemos kaip ir Jungtinėje Karalystėje gali paskatinti atsiskyrimą ir kitose šalyse. Nors kitur nėra britiško charakterio ir tiek stipraus imperinio principo „mums niekas nevadovaus“, apklausos aiškiai rodo, kad visoje Šiaurės, Vakarų ir Pietų Europoje senųjų ES narių visuomenės svarsto apie išstojimą. Po Brexit „Pew Research Center“ darytos apklausos rodo, kad palaikymas ES daug kur nesiekia 50 proc., o palaikymas tolesnei, gilesnei integracijai niekur nesiekia trečdalio visuomenės. Priešingai, daugumoje šalių daugiau nei pusė piliečių pageidauja suverenių galių grąžinimo nacionali-nei valdžiai. Keli konkretūs pavyzdžiai. ES neigiamai vertina 71 proc. graikų, 61 proc. prancūzų, po 48 proc. britų ir vokiečių, 49 proc. ispanų, 46 proc. olandų, 44 proc. švedų. Tai gali atrodyti ne tokie ir dideli skaičiai – juk tik apie pusę, bet visose didžiausiose ES senbuvėse stebima krentančios ES paramos tendencija. Visur ES geriau vertina jaunimas, bet taip pat visur jaunimas neaktyviausiai balsuoja, todėl nelemia rezultatų. At-kreipkime dėmesį, kad apklausose Brexit palaikė 48 proc. britų, kas reiškia, jog visose išvardintose šalyse tokių piliečių skaičius panašus ar didesnis, o šių šalių pasitraukimas iš ES, gavus progą, būtų visiškai realus ir svarstytinas scenarijus.

Žvelgiant iš Europos šalių visuomenių perspektyvos, viena buvo aukoti suverenumą dėl taikos ir gerovės, visai kas kita - aukoti dar daugiau suverenumo dėl tokių palyginti kuklių gerovės „priedų“.

_312016 GRUODIS | Apžvalga VIENINGOJI EUROPA

ww

w.w

ikim

edia

.org

, JA

V k

arin

ių jū

rų p

ajėg

ų nu

otra

uka

Europa pagal šiuos skaičius yra tie-siog verdantis katilas ir grasinasi subyrėti demokratišku keliu. Nuo tokio chaotiško ir Lietuvai žalingo scenarijaus kol kas saugo iš esmės ES palaikantys politiniai elitai. Visų šalių parlamentuose partijos referendumų dėl narystės nenori ir neor-ganizuoja. Tačiau poreikis yra. Dar gegu-žę skelbta, kad, pavyzdžiui, 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Tai daugiau nei gana nežinomybei sukurti. Nors nuosai-kūs pro-integraciniai politikai saugo ES šalis nuo tokių referendumų, Vokietijoje, Danijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje nuosekliai populiarėja politikai, žadantys surengti išstojimo referendumus, jeigu tik laimėtų rinkimus.

Tokių rinkimų artėja ne vieneri. Šiandien daugiausiai kalbama apie Vo-kietijos parlamento ir Prancūzijos prezi-dento rinkimus 2017 metais. Vokietijoje euroskeptiška „Alternatyva Vokietijai“ rinkimų tikrai nelaimės ir vyriausybės neformuos, tačiau gali lemti tai, kad A. Merkel valdžioje pakeis su Rusija flirtuojantys socialistai. Prancūzijoje tuo tarpu Marine Le Pen pergalės galimybės visiškai realios, nors nuosaikūs dešinieji ir bus rinkimų favoritai. Dažniausiai pamirštama, kad šių metų pabaigoje Ita-lijoje vyks referendumas dėl konstitucijos pataisų. Jį organizuojantis Italijos prem-jeras Matteo Renzi pažadėjo atsistaty-dinti, jei tauta referendume nepritars jo siūlymams. Tai reikštų priešlaikinius rinkimus ir – labai tikėtina – euroskep-tikų iškilimą. Kiekvienas toks iškilimas yra leisto referendumo dėl narystės ES rizika. Kaip tokie referendumai baigtųsi – neįmanoma prognozuoti. Bet pasakyti, kad jie neprognozuojami, tai jau labai daug. Prieš kelerius metus tokios galimy-bės ir abejonės niekas nesvarstė.

Gali atrodyti paradoksalu, bet didžiausias palaikymas ES projektui ir pačiai narystei yra Lenkijoje ir Vengri-joje. Čia ES atitinkamai remia 72 ir 61 proc. gyventojų. Lietuvoje įprasta apie lenkus ir vengrus, ypač jų valdžią, kalbėti

kaip apie euroskeptikus. Tačiau skir-tumas esminis – šiose šalyse politiniai lyderiai kalba apie ES reformas dėl ES išsaugojimo, konstatuodami, jog nerefor-muojamai ES kyla reali grėsmė sugriūti dėl visuomenių nepalaikymo. Kartu su čekais ir slovakais šios šalys jau dabar imasi iniciatyvos ir formuluoja alternaty-vios ES ateities vizijas.

Čia ir kyla didysis pasirinkimas, nuo kurio priklausys ES išlikimas. Iškart po Brexit išryškėjo dvi alternatyvos – at-sitraukimas atgal nuo politinio/ideolo-ginio projekto iki grynai ekonominės sąjungos, kaip buvo iki 1993 metų, arba tolesnė integracija, siekiant sukurti Europos federaciją. Esamoje situacijoje ES apsistoti negali, nes ji nestabili. Iš vienos pusės, visuomenės tapo per daug nepatenkintos integracija, iš kitos pusės, integracijos lygis nėra pakankamas, kad būtų galima suvaldyti ir nuslopinti demokratinėmis priemonėmis reiškiamą nepasitenkinimą. Europos lyderiai su-pranta, kad reikia gilinti integraciją arba grąžinti dalį galių valstybėms.

Didysis neaiškumas mums, viso to žiūrovams, slypi tame, jog šiandien visiš-kai neaišku, kuris kelias bus pasirinktas. Iškart po Brexit uždaram aptarimui su-sirinkusių 6 ES steigėjų vadovai pasiuntė prastą signalą, kad tariamasi tarsi dviem ratais – pirma tarp savų, tada su visais. Buvo pasirodę pranešimų, kad svars-toma staigi federalizacija. Tai kol kas

nepasitvirtino. Kita vertus, iš pradžių taip pat tik „nutekėję“ pranešimai apie norą kurti ES kariuomenę buvo patvirtinti. ES kariuomenė itin problemiška ne tik todėl, kad tai nacionalinio saugumo sri-tis, taigi kišimasis į valstybių suverenumo esmę. Tai ir dubliuotų NATO veiklą Europoje, ir tikrai nespręstų visuomenių nepasitenkinimo problemos. Ar ją galėtų išspręsti gilesnė integracija?

Bent viena, nors akademiškai skam-banti, bet niekaip neapeinama problema verčia labai abejoti gilesnės integracijos galimybe. Tai nuvalkiotas, bet taip ir neatsakytas europinio tapatumo klau-simas. Kad galėtų veikti kaip valstybė, t.y. demokratiškai save valdyti ir sukurti bet kokią, kad ir minimalią socialinės gerovės sistemą, ES turi suteikti savo piliečiams politinį tapatumą. Žmonės turi laikyti save europiečiais, ne ta iš-plaukusia ir egzotiška prasme, kaip mes dabar europiečiais laikome save. Kad ES galėtų būti valstybe JAV pavyzdžiu, europinis tapatumas turi eiti ne po, o vietoje nacionalinio ar bent lygiai greta šalia jo.

Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, demokratija veikia tik esant tam tikram pažiūrų/kultūros/normų bendrumui. Demokratijos funkcija – taikus valdžios perdavimas ir sprendimų pripažinimas piliečių daugumos valia. Demokrati-joje niekas neapsimeta, kad daugumos sprendimai yra objektyviai teisingi. Su

„Briuselio biurokratija“ gali skambėti kaip labai nuvalkiota klišė, bet politiškai ji gana teisinga ir jos populiarumas suprantamas

32_ Apžvalga | GRUODIS 2016VIENINGOJI EUROPA

mažumų apskritai. Jeigu esi Prancūzijos pilietis, esi prancūzas, turi priimti pran-cūzišką istorijos versiją, išmokti prancū-zų kalbą. To požiūrio formaliai niekas nepakeitė, tačiau daugėjant migrantų faktiškai nesugebėta laikytis tokios po-litikos. Susiformavo multikultūralizmo problemos – policijai neįeinamos zonos, šariato teisė, gaujos, milžiniškas migran-tų nedarbas ir t.t. Prancūzija nebepre-dentuoja kiekvieno savo piliečio paversti tikru prancūzu su prancūziška istorine sąmone ir kultūra. Priešingai, gėdijasi net apie tai kalbėti. Visa tai parodė, kad „pilietinis nacionalizmas“, kurį teoriškai galėtų taikyti Europa, puikiai veikia, kai gyventojai nepriklausomai nuo kilmės yra asimiliuojami, bet visiškai neveikia, kai yra nustojama tai daryti. Visiškai skirtingų žmonių tiesiog paskelbti pilie-tine bendruomene nėra įmanoma. Tuo tarpu akivaizdu, kad ES niekada negalė-tų asimiliuoti savo piliečių. Net nebūtų į ką, nes jokia tauta ir jokia kultūra nėra pagrindinė ir telkianti kitas. Federacinė Europa vien dėl šios priežasties negalėtų būti stabili ir veikianti iš principo.

Faktas, kad ES elitas labiau norė-tų tolesnės integracijos, tačiau nemato galimybių tą padaryti, supranta grėsmę ir rizikas. Taigi kol kas neaišku, koks kelias bus pasirinktas. O kol yra neaiš-ku, prasidėjo savotiška regionalizacija. Jungtinė Karalystė po Brexit pradėjo susitikimus su Šiaurės šalimis ir Lenkija. Jei tai ne blokas, tai Višegrado šalys tikrai yra blokas ir formuoja savo darbotvarkę, o Bratislavoje pradėjo formuluoti ir reformų planą link mažiau integruotos Europos. Pietų Europos valstybės, labiausiai vieni-jamos skolų ir nestabilių finansų, taip pat pradėjo rengti 7 valstybių rato formatus. Juose keliami išties pietietiški reikalavimai – ES politikoje taupymą keisti vartojimo skatinimu. Svarbiausios išlieka Prancūzija ir Vokietija. Abi suinteresuotos giliau integruota ES, nes ES – jų kaip didžiųjų šalių globalios raiškos platforma, leidžian-ti joms kalbėti Europos vardu. Prancūzija kaip ir Pietų Europos šalys suinteresuota tolesnėmis Vokietijos išlaidomis, išlaikant ES ekonomiką. Bet Vokietijoje rimtai

Arba sukuriama aiškiai apibrėžta ben-druomenė, su ją vienijančiais ir giliai įsi-šaknijusiais kultūriniais bruožais, istorine savimone, bent kiek panašiomis verty-bėmis ir t.t., arba siekiama į tą tapatybę įtraukti visus, niekam neuždarant durų. Tačiau antruoju atveju ta tapatybė būna išskydusi, miglota ir lojalumo nesukuria. Europa po 1993 metų yra pasirinkusi antrąjį kelią. Kaip tiksliai rašo prancūzų filosofas Pierre`as Manent, „sukūrėme Europą vien tam, kad ją peržengtume. Juk tikrasis ES tikslas – visa žmonija“. Tai nereiškia, kad norima priimti į ES nares Afrikos ir Azijos šalis. Tai reiškia, kad ES kuriama remiantis tokia universalia ir atvira tapatybe, kad iš esmės visi žmonės galėtų į ją įsilieti ir su ja tapatintis. Tačiau niekur pasaulyje tokia tapatybė nesukūrė lojalumo, solidarumo ir stabilumo.

Europos tapatumas, jeigu būtų api-brėžtas, koks nėra, teoriškai galėtų remtis vadinamuoju „pilietiniu nacionalizmu“. T.y. ne kilme ir etniškumu, kaip įprasta Vidurio Europoje, o bendra istorija, ben-dromis vertybėmis (jei jos nebūtų tokios visiškai universalios kaip laisvė ir demo-kratija), simboliais, „tėvų kūrėjų“ mitais. Tai sėkmingai veikia ar, tiksliau, veikė JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, kur biologinė kilmė nereiškia nieko – kiekvienas yra priimamas į tautą ir gauna pilietybę. Tačiau labai dažnai pamiršta-ma, kad tokios šalys yra asimiliacinės. Visą XX amžių prancūzai, amerikiečiai ir britai nepripažino jokių valstybinių tautinių mažumų mokyklų ir tautinių

jais tiesiog susitaikoma, nes, o tiksliau jeigu, jie atitinka daugumos piliečių valią. Tačiau daugumos valia visiškai neguodžia ir neramina, jeigu nejau-čiamas joks bendrumas su tais, kurie išrinko nepriimtinus atstovus ir palaiko mums nepatinkančius sprendimus. Jei jauni, modernūs Vilniaus gyventojai nejaustų nieko bendra su skurstančiais provincijos gyventojais, būtų logiška, jog po „valstiečių“ išrinkimo daugelis būtų išėję į gatves, sakydami, kad šitos valdžios nepriima. Tačiau kol yra politinė bendruomenė, tol jos daugumos sprendi-mas yra sprendimas, su kuriuo sunkiau ar lengviau susitaiko visi, o nesusitaikantys lieka nesuprasti visuomenės. Ypač per migrantų krizę mes aiškiai matėme, kad su Briuselio sprendimais Europos šalių piliečiai (pabrėžtina, ne politikai) nei nori, nei gali taip lengvai susitaikyti.

Antra europinio tapatumo būtinybės priežastis ta, kad tik bendras kolektyvinis tapatumas leidžia bet kokią socialinę politiką ir santarvę visuomenėje. Pakan-kamai daug tyrimų kalba apie tai, jog kuo mažiau daugiakultūrė yra visuomenė, tuo didesnis joje socialinis kapitalas, t.y. pasitikėjimas kitais piliečiais, kurių as-meniškai nepažįstame. Tuo mažiau reikia valstybės kišimosi civilizuotiems žmonių santykiams ir viešajai tvarkai išsaugoti. Taip pat, kuo mažiau daugiakultūrė vi-suomenė, tuo didesnis joje pritarimas bet kokiai (nesvarbu, liberaliai ar socialisti-nei) perskirstymo politikai – mokesčiams ir išmokoms. Savais, kad ir kaip žmonės suprastų tuos „savus“, yra ir labiau pasiti-kima, ir jaučiama daugiau solidarumo, kai reikia su jais dalintis. Europai kaip politi-nei sąjungai toks solidarumas būtinas, ką parodė Graikijos skolų krizė ir sprendi-mai, vertę visai to nenorėjusius ir mažiau uždirbančius estus ir slovėnus mokėti už nepateisinamas graikų skolas.

Taigi europinis tapatumas, kuris sukurtų solidarią europiečių tautą, yra būtinas. Bet kiekvienas kolektyvinis ta-patumas pasižymi tuo, kad yra juo labiau susaistantis žmogų, kuo labiau apibrėžtas. Tą, beje, aiškiausiai analizavo būtent ES federacijos šalininkas Gerardas Delanty.

Antra europinio tapatumo būtinybės priežastis ta, kad tik bendras kolektyvinis tapatumas leidžia bet kokią socialinę politiką ir santarvę visuomenėje.

_332016 GRUODIS | Apžvalga VIENINGOJI EUROPA

populiarėja nuotaikos, kad mokėti už ES stabilumą nebeapsimoka.

Tai labai svarbus aspektas. Jau kuris laikas, kai ES vienybė faktiškai laikosi ant šalių donorių, o labiausiai ant Vokietijos pinigų. Tai ypač matosi žiūrint į paramos ES geografiją. Milžinišką ES paramą gaunančios Vidurio Europos šalys, įsto-jusios po 2004 metų, yra nepalyginamai labiau eurooptimistinės. Tikėtina, kad tai tiesioginis ES paramos nuopelnas. Bal-tijos ir Višegrado šalys yra visų pirma ne pačios ES, o ES pinigų optimistės. Labai sunku patikrinti, kiek tas optimizmas tiesiogiai nulemtas ES paramos. Bet mes galbūt dar turime prabangą palaukti ir pasižiūrėti, kaip požiūris į ES keisis arba nesikeis po 2020 metų, kai tos paramos drastiškai sumažės, apie ką perspėja ir Lietuvos į ES Audito Rūmus deleguotas Rimantas Šadžius.

Trumpai apibendrinant viską, kas pasakyta, galima išskirti, kad...

Pirma, ES tapo neprognozuojama ir nestabili, tą pripažįsta visi ES vadovai.

Antra, Europoje auga euroskepticiz-mas, kurį sukėlė perteklinė integracija ir paskatino euro bei migrantų krizės.

Trečia, nuo griūties tokioje situaci-joje ES saugo nuosaiki proeuropietiška valdžia daugelyje valstybių.

Ketvirta, yra pagrindo įtarti, kad ne vienoje šalyje gali iškilti ir euroskeptiška valdžia, kuri galėtų paskatinti naujus „brexitus“.

Penkta, ES negali likti esamoje situa-cijoje, nes joje užprogramuotas nestabilu-mas. Būtina integracija gilyn link federaci-jos arba atgal link ekonominės sąjungos.

Šešta, federacijos perspektyvos labai abejotinos, nes tam būtina europinė ta-patybė, kuriai sukurti nėra jokių prielai-dų ir trukdo pati ES vyraujanti atvirumo visai žmonijai vizija.

Septinta, Vidurio Europa yra ES viltis, nes čia išlikęs tikėjimas ES ir for-muojasi grupės, norinčios išsaugoti ES reformų link ekonominės sąjungos link.

Aštunta, nei dėl galimų išstojimų referendumų baigties, nei dėl to, kuris ES kelias bus pasirinktas, nieko tikslaus prognozuoti šiandien nėra įmanoma. ■

ekonominę globalizaciją ir protekcio-nistinių tendencijų augimas pasaulyje. Brexito pasekmės ES ekonomikai turėtų išryškėti 2017 m., kai Didžioji Britanija pradės realią išstojimo iš ES procedūrą. Galiausiai iššūkius ES ekonomikai meta sulėtėjusi išsivysčiusių valstybių ekono-mika, brangstanti nafta, atpigęs euras ir realiems ekonomikos vartotojams nelabai įtakos turėjusios Europos cen-trinio banko ir Europos Komisijos šalių narių ekonomikų skatinimo programos. Taigi šiame straipsnyje apie ES ekono-mikos padėtį besibaigiant 2016 m. ir iššūkius ateinančiais metais.

EURO ZONOS TENDENCIJOS2016 m. rudens ekonominėje

prognozėje pabrėžiama, jog „nors euro zonos ekonomika tęsia nedidelį augi-mą, ji vis dar išlieka pažeidžiama dėl buvusios krizės ir didelės nežinomybės“. Nors euro zonos BVP perkopė krizės laikų lygį, ekonomika vis dar auga lėčiau nei prieš krizę. Pavyzdžiui, 2006 m. ir

Europos komisijos biuras Briuselyje

ww

w.fl

icr.c

om, E

urop

os k

omis

ijos

nuot

rauk

a

Šių metų lapkričio 9 d., besibaigiant ES šalių narių finansiniams metams, Europos Komisija apžvelgė 2016 m. ES finansinius pasiekimus ir paskelbė 2017 m. ES ekonominę prognozę. Gera žinia, pasak Ekonominių ir finansinių reikalų direktorato vadovo Marco Buti, yra ta, kad „Europos BVP dabar yra aukštesnis nei prieš krizę. Pirmoje metų pusėje euro zonos augimas buvo net stipresnis nei JAV.“ Pasak M. Buti, investicijos ES dėl gerų finansavimo sąlygų išaugo, o nedarbas dėl reformų palaipsniui nukrito. Aukštumas siekusi infliacija atsimušė ir pradėjo kilti. Tikimasi, kad ES vykdoma monetarinė politika liks prisitaikanti, o fiskalinė politika bus ne tokia griežta. Bloga žinia ES ekono-mikai ta, kad ES ekonominio augimo potencialas vis dar atsistato labai lėtai, daugiausia dėl per krizę sumažėjusių investicijų ir išaugusio nedarbo. Prie nepalankių veiksnių ES ekonomikai prisideda geopolitiniai faktoriai, tarp jų – didėjanti nepalanki reakcija į

LĖTAS ES EKONOMIKOS AUGIMAS

Edita MIELDAŽĖ


augs 1,7 proc., t.y. daugiau nei vidurkis. Prognozuojama, kad nedarbo lygis

euro zonoje šiais metais sieks 10,1 proc., o 2017 m. mažės iki 9,7 proc. Didžiau-sias nedarbo lygis šiais metais fiksuoja-mas Graikijoje (23,5 proc.), Ispanijoje (19,7 proc.), Kipre (12,5 proc.), Italijoje (11,5 proc.), Portugalijoje (11,1 proc.) ir Prancūzijoje (10 proc.). Mažiausias ne-darbas – Vokietijoje (4,4 proc.). Iš trijų Baltijos valstybių Estijoje nedarbas šiais metais bus mažiausias ir sieks 6,5 proc. Latvijoje nedarbo lygis turėtų būti aukš-čiausias (9,6 proc.), o Lietuvoje – per vidurį (7,6 proc.). 2017 m. nedarbo lygis gana panašus į šių metų: rodiklis svyruos

klestėjimo laikotarpiu (2006 m. ir 2007 m.) infliacija euro zonoje siekė atitinka-mai 2,2 proc. ir 2,1 proc. 2017 m. euro zonoje prognozuojamas gerokai dides-nis kainų šuolis (1,4 proc.). Europos Komisija spėja, kad tai gali nutikti dėl didėjančių naftos kainų rinkoje, augan-čių atlyginimų ir paklausos šalių narių viduje kilimo. 2016 m. infliacijos rodiklis euro zonoje turėtų svyruoti nuo -1,1 proc. Kipre iki 1,7 proc. Belgijoje. 2017 m. numatomi kainų augimo rėmai nuo 0,7 proc. Kipre iki 2,6 proc. Estijoje. Lietuva šiuos metus turėtų užbaigti su 0,7 proc. infliacijos rodikliu, o 2017 m., prognozuojama, jog kainos mūsų šalyje

Europos Komisija: Nors euro zonos ekonomika tęsia nedidelį augimą, ji vis dar išlieka pažeidžiama dėl buvusios krizės ir didelės nežinomybės.

2007 m. euro zonos BVP atitinkamai augo 2,9 proc. ir 2,7 proc., o 2016 m. prognozuojama, kad BVP augs 1,7 proc., 2017 m. – dviem dešimtadaliais mažiau nei šiais metais, t.y. 1,5 proc. Didžiausias BVP prieaugis šiais me-tais numatomas Airijoje ir Maltoje (po 4,1 proc.), Liuksemburge (3,6 proc.), Slovakijoje (3,4 proc.) ir Ispanijoje (3,2 proc.). Mažiausias BVP augimas euro zonoje numatomas išsivysčiusiose ES valstybėse: Italijoje (0,7 proc.), Suomijo-je (0,8 proc.) ir Portugalijoje (0,9 proc.). Vienintelė Graikija šiuos metus užbaigs su minusiniu BVP, t.y. -0,3 proc. Ne itin stipriai nuo euro zonos vidurkio skirsis ir didžiausios ES ekonomikos Vokietijos augimas (1,9 proc.), o štai Prancūzijos ekonomika rodys gerokai mažesnį nei vidurkis kilimą (1,3 proc.). Iš trijų Bal-tijos šalių šiuos metus geriausiai pabaigs Lietuva (2 proc. BVP kilimas). Latvijos BVP kiek nusileis (1,9 proc.), o Estijos BVP demonstruos mažesnį nei vidurkis augimą (1,1 proc.). Europos Komisija prognozuoja, kad 2017 m. BVP aukš-tumas demonstruos tos pačios valstybės kaip ir šiais metais: Liuksemburgas, Airija, Malta ir Slovakija. Tarp Baltijos šalių kitais metais labiausiai BVP turėtų kilti Latvijoje (2,8 proc.) ir Lietuvoje (2,7 proc.). 2017 m. Estijos BVP taip pat turėtų demonstruoti spurtą (2,3 proc.).

Kitas svarbus kriterijus – euro zonos infliacija. Ji šiais metais išliks nuosaiki ir sieks tik 0,3 proc. Palyginimui, ES

EUROPOS KOMISIJOS PROGNOZĖ EURO ZONAI 2016–2017 METAMS (PALYGINIMUI 2007 M.)

VIENINGOJI EUROPA

Šaltinis: http://ec.europa.eu/economy_finance/eu/forecasts

BVP (%)Infliacijos lygis

(%)Nedarbo lygis

(%)

2007 m. 2,7 2,1 7,5

2016 m. 1,7 0,3 10,1

2017 m. 1,5 1,4 9,7

Šaltinis: http://ec.europa.eu/economy_finance/eu/forecasts/2016_autumn_forecast_en.htm

NEDARBO LYGIS EURO ZONOJE (2008–2018)

6

5

4

3

2

1

0

-1

-2

-308 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18

Prognozė


nuo 22,2 proc. (Graikijoje) iki 4,3 proc. (Vokietijoje). Ateinančiais metais Lietu-voje ir Latvijoje nedarbo lygis nežymiai mažės: Lietuvoje (0,2 proc.), o Latvijoje (0,4 proc.). Tik Estijoje, prognozuoja-ma, lyginant su 2016 m., nedarbo lygis augs 0,9 proc. Ekonomistai įsitikinę, jog tokie skirtingi nedarbo lygio rodikliai euro zonos šalyse susiformavo dėl skir-tingų fiskalinių ir struktūrinių reformų įgyvendinimo (ar jų nebuvimo), dėl silpno atlyginimų augimo, didelio jaunų žmonių nedarbo bei dėl nelankstaus šalių narių persiorientavimo iš gamybos į aptarnavimą, ir atvirkščiai.

KITOS ES ŠALYSDevynių ES šalių narių, nepriklau-

sančių euro zonai, ekonominiai rodikliai yra pastebimai geresni. BVP augimo prognozė 2016 m. čia svyruoja nuo 1 proc. (Danijoje) iki 5,2 proc. (Rumuni-joje). Aukštesnius nei vidurkis augimo standartus demonstruoja Bulgarija ir Lenkija (po 3,1 proc.) bei Švedija (3,4 proc.). Net ES naujokės Kroatijos BVP augimas stebėtinai aukštas ir siekia 2,6 proc. 2017 m. BVP augimas daugumoje ne euro zonos šalių augimas sulėtės ir sieks nuo 1 proc. (D. Britanijoje, nes ji vis dar įtraukta į ES šalių sąrašą) iki 3,9 proc. (Rumunijoje). Mūsų kaimyninėje Lenkijoje augimas kitais metais, tiki-masi, bus vienas sparčiausių ES ir sieks 3,4 proc. Tiesa, šiais metais net keturio-se ne euro zonos valstybėse infliacijos rodiklis bus galimai minusinis: -0,2 proc. Lenkijoje, po -0,9 proc. Kroatijoje ir Bulgarijoje ir -1 proc. Rumunijoje. 2017 m. Europos Komisija prognozuo-ja, jog nei vienoje iš devynių ne euro zonos šalių kainos nekris iki minusinių žemumų – jos jau bus aukštesnės nei 0,8 proc. (Kroatijoje) ir maksimaliai kils iki 2,5 proc. (D. Britanijoje). 2016 m. nedarbo lygis tarp analizuojamų devynių ES šalių turėtų viršyti vidurkį Kroatijoje (13,4 proc.), o likusiose šalyse svyruoti tarp 5–8 proc. Bandant atsakyti, kodėl šiose valstybėse pastebimas BVP šturmas, vienareikšmio atsakymo nėra. Pavyzdžiui, Rumunijoje BVP smarkiai

kyla dėl sumažintų mokesčių, padidinto minimumo, pensijų ir vidutinio atlygi-nimo. Rinka tarsi įsukta, tačiau lazda turi du galus: Rumunija mažiau surenka mokesčių, todėl auga valstybės skola. Europos Komisija paskaičiavo, kad nuo 2015 m. iki 2018 m. Bukarešto skola padidės nuo 38,9 proc. iki 41,5 proc. Kaimyninės Lenkijos ekonominį variklį labiausiai suka didelis vidinis vartoji-mas. Varšuva sukūrė naujas išmokas už vaikus, o ateinančiais metais žada mažinti pensinį amžių, todėl, tikimasi, kad 2017–2018 m. šalyje pradės daugėti dirbančiųjų. Iš kitos pusės, dėl fiskalinės politikos skatinimo programų Lenkijos biudžetas susidurs su didžiuliu defici-tu: EK skaičiuoja, kad nuo 2015 m. iki 2018 m. Varšuvos skola padidės nuo 51 proc. iki 56 proc.

PASAULINĖS TENDENCIJOSES ekonomika yra glaudžiai susijusi

su tarptautine prekyba ir iššūkiais, ku-riuos meta išsivysčiusios pasaulio ekono-mikos. Apžvelgiant tarptautines ekono-mines tendencijas, fiksuota, jog pasaulio prekyba šiais metais buvo ypatingai silpna, ir tai nutiko daugiausia dėl silpnų besivystančių šalių rinkų ir staigiai bei netikėtai smukusios importo paklausos į išsivysčiusias ekonomikas. Europos Komisija prognozuoja, jog 2016 m. prekių ir paslaugų importas, išskyrus ES, 1 proc. augs, o 2017 m. ir 2018 m. atsi-statys atitinkamai iki 3 proc. ir 3,3 proc. Tikimasi, kad importo atsigavimą lems

Kinijos vidaus rinkos sustiprėjimas. Eu-ropos eksporto rinkos šiais metais taip pat nedemonstruoja džiugesio. Tikimasi, kad jos atsigaus 2017–2018 m., tačiau prie ES bendro vidaus produkto augimo neprisidės.

Žvelgiant į JAV ekonomiką, didelės įtakos ekonominėms spekuliacijoms turėjo Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Po rinkimų baigties lapkričio 8 d. rinkos aktyviai sureagavo iškeldamos aukso kainą į viršų. Tai atsitiko dėl to, kad priešrinkiminiuose pažaduose D. Trumpas greta aktyvios fiskalinės progra-mos, pabrėžiančios JAV infrastruktūros atnaujinimą, aktyviai pasisakė už agresy-vią protekcionistinę politiką. Išrinktasis JAV prezidentas siekia grąžinti pramo-nės įmones į JAV, pritaikant importo mokesčius pigesnių šalių prekėms. Toks sprendimas gali būti naudingas aliumi-nio ir plieno pramonei, kuri kenčia nuo pigios pasiūlos iš Kinijos, tačiau pakenks drabužių gamintojų akcijoms. Visgi prognozuojama, kad JAV ekonomika ateinančiais metais turėtų augti 2,1 proc. Tikėtina, kad šį augimą gali sulėtinti didžiulės JAV skolos administravimo kaštai, kurie, atitikus D. Trumpo užmo-jus, turėtų dar labiau išaugti dėl galimai mažėsiančių mokesčių gyventojams.

Kinijos ekonominė situacija, nors ir rodanti didžiausią BVP spurtą (6,2 proc.) ateinančiais metais, gali patirti krizę. Kaip pastebėjo „Stratforo“ centro anali-tikas Johnas Minnichas, tai atsitiko dėl to, kad dauguma Kinijos investicijų buvo

EUROPOS KOMISIJOS EKONOMINĖ PROGNOZĖ ES IR KITOMS PASAULIO ŠALIMS 2017 M.

VIENINGOJI EUROPA

BVP (%)Infliacijos lygis

(%)Nedarbo lygis

(%)

Lietuva 2,7 1,7 7,4

JAV 2,1 2,0 4,7

Kinija 6,2 – –

Rusija 0,6 4 ,0 5,7

Euro zona 1,5 1,4 9,7

ES 1,6 1,6 8,3

Šaltinis: http://ec.europa.eu/economy_finance/eu/forecasts/2016_autumn_forecast_en.htm


tarp turtingiausių ir neturtingiausių gy-ventojų pajamų buvo ryškus. Analitikai aiškina, kad didesni nelygybės skirtumai tarp euro zonos valstybių atsirado dėl to, kad, nors skurdžiausiose šalyse gamyba vyko, dėl euro įvedimo krito tarptautinis šių šalių konkurencingumas. Skirtu-mų augimui turėjo įtakos ir dėl krizės apkarpytos pašalpos bei kitos dotacijos. Kitaip tariant, griežtos taupymo prie-monės padidino nelygybės apraiškas euro zonoje. Ir, nors rudens ekonominė-je prognozėje Europos Komisija teigia, kad „finansinė turtingųjų ir skurdžiųjų šalių padėtis pagerėjo“, visgi faktas, kad Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos Komisija nuo 2014–2015 m. užsiima ES šalių narių ekonominiu ska-tinimu, rodo, jog ne viskas taip jau gerai ES ekonomikoje, jeigu reikia ją skatinti.

ES SKATINIMO PROGRAMOSAtsistatymo nuo krizės tikslui

Europos Komisija ir ECB pasiūlė du ES ekonomikos skatinimo planus. Vadina-masis „Junckerio“ planas – 2014 m. lap-kričio mėnesį Europos Komisijos vadovo Jeano-Claude‘o Junckerio inicijuotas 315 mlrd. eurų investicijų iki 2018 m. iš privataus sektoriaus pritraukimas. Šiam planui 5 mlrd. eurų skyrė Europos inves-ticinis bankas ir 16 mlrd. ES biudžetas. „Junckerio“ plano tikslas – ne skolinat pinigų, o garantuojant paskolas, padidinti investicijas, konkurencingumą ir palaikyti ilgalaikį ES ekonominį augimą. EK vice-prezidentas Jyrki Katainenas didžiuoda-masis teigė, jog „Junckerio“ planas leido finansuoti mažas ir vidutines firmas: per šiuos metus 3,5 mlrd. eurų skirta paremti 141 800 „startuolių“ ir mažų firmų. Iš šio plano vystyti 64 pagrindiniai inf-rastruktūros projektai, kurių vertė – 9,3 mlrd. eurų. Lietuvoje iš „Junckerio“ plano finansuojami trys projektai: Vilniaus kogeneracinės jėgainės statyba (190 mln. eurų), Vilniaus oro uosto rekonstrukcija (30 mln. eurų) ir kelio Vilnius-Utena rekonstrukcija (40 mln. eurų). Beje, ,,Junckerio“ planą siekiama pratęsti iki 2020 m., tačiau kritikai teigia, jog ši EK iniciatyva dubliuojasi su jau esamais ar

jei kainų augimas visada koreliuotų su atlyginimų augimu ir gyvenimo kokybės gerėjimu. Deja, tiek Europos Komisijos prognozėje, tiek remiantis žurnalo „The Economist“ analitikų įžvalgomis, skirtu-mas tarp skurdžiausių ir turtingų regionų euro zonoje auga.

SKIRTUMAI TARP SKURDŽIŲJŲ IR TURTINGŲJŲ

„The Economist“ analizavo 12 euro zonos valstybių, tiksliau, kiek jų gyven-tojams tenka pajamų. Tyrimo rezultatai parodė, kad regioninė nelygybė iki krizės mažėjo, o nuo 2009 m. augo. Tarp 12 nagrinėjamų šalių (Lietuvos nėra tyrime) skurdžiausia pasirodė Slova-kija, nes pajamos, tenkančios vienam gyventojui, šioje šalyje sudarė tik 28 proc. turtingiausiojo gyventojo pajamų. 11 valstybių iš 12 (išskyrus Vokietiją, kurioje skirtumas tarp pajamų atitiko 67 proc.), visose kitose šalyse (pvz., Italijo-je, Prancūzijoje, Portugalijoje, Airijoje, Ispanijoje – valstybėse, kurios Lietuvoje gyvenantiems dažniausiai asocijuojasi su gerove ir klestėjimu) nelygybės rodiklis

D. Trumpui pareiškus, jog sieks visą importuojamą į JAV produkciją iš Kinijos apmokestinti 45 proc. tarifu, tapo labai tikėtina, kad Kinijos ekonomika ateityje dar labiau smuks.

ww

w.w

ikim

edia

.org

,

dengiamos skolintu kapitalu, kurių dau-guma atėjo iš valstybinių bankų. 2015 m. neapmokėtos paskolos šioje Azijos šalyje sudarė 141 proc. nuo BVP. Kinijos val-džia ėmėsi bankinio sektoriaus kontrolės ir aktyvios ekonomikos skatinimo politi-kos. Tačiau to pasekmė – valstybės skola, išaugusi iki 250 proc. BVP ir dėl to paki-lęs verslo bankrotų skaičius, mažas pelnas iš pramonės ir tikėtinas nekilnojamo tur-to, smarkiai vežančio Kinijos ekonomiką priekin, lėtėjimas. Be to, smarkiai kritus Pekino eksportui – pagrindiniam Kinijos ekonominiam varikliui – ir naujam JAV prezidentui D. Trumpui pareiškus, jog sieks visą importuojamą į JAV produkciją iš Kinijos apmokestinti 45 proc. tarifu, labai tikėtina, kad Kinijos ekonomika dar ateityje dar labiau smuks. Iš kitos pusės, nemažiau korekcijų į pasaulio, tame tarpe ir ES, ekonomiką gali įnešti šių metų paskutinę rudens dieną pasiektas OPEC šalių susitarimas mažinti naftos išgavimą. Tai reikštų didesnes naftos kainas naftą importuojančioms šalims, o tai automa-tiškai keltų prekių ir paslaugų kainas ir didintų bendrąją infliaciją. Gerai būtų,

VIENINGOJI EUROPA


buvusiais ES projektais. Kaip pastebi analitikas iš Briuselio Gregory Clayes, „yra projektai kaip vėjo jėgainės – tai puiku, tačiau Europos investicinis bankas rėmė vėjo jėgaines jau prieš „Junckerio“ planą“. Kiti kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad 92 proc. „Junckerio“ fondo lėšų suka-si 15 turtingiausių ES šalių ir tik 8 proc. – mažiau išsivysčiusiose šalyse narėse (tai užuomina į regioninę nelygybę). Tad tobulinti „Junckerio“ planą dar yra kur.

Europos centrinio banko (ECB) jau pusantrų metų kas mėnesį vykdomas obligacijų iš šalių narių už maždaug 80 mlrd. eurų išpirkimo planas turėjo tikslą įlieti daugiau pinigų į rinkas ir paskatin-ti vartojimą. Tačiau realaus poveikio ES ekonomikai ši iniciatyva neturėjo: buvo fiksuotas tik trumpas Europos įmonių akcijų brangimas, vėliau akcijos vėl krito. Šių metų rugsėjį buvo pasklidę žinių, kad ECB stabdo skatinimo programą dėl neva gerėjančios ES ekonomikos bū-klės. Tuomet kritikai sujudo, kaltindami ECB blefu: ES ekonomika augs, jei visi tikėsime, kad ji auga. Visgi yra labai ma-žai šansų, kad ECB atsisakys kiekybinio ES ekonomikos stimuliavimo. Jeigu tai įvyktų, ECB pradėtų didinti palūkanas, kurios dabar yra žemumose (pvz., dabar 6 mėnesių EURIBOR siekia -0,3 proc.; prieš 5 m. EURIBOR siekė 1,5 proc.). Tačiau, jeigu toks scenarijus ir išsipildy-tų, palūkanų kilimo reiktų laukti tik po 4–5 metų. Visgi tikėtina, jog ECB elgsis apgalvotai ir be pagrindo nenutraukinės ES ekonomikos skatinimo programos, nes, pirmiausia, ES ekonomika dar nerodo žymaus spurto, antra, ES yra smarkiai priklausoma nuo ekonominės situacijos JAV, Kinijos ir Rusijos rinkose. O kur dar išorinės krizės, tokios kaip migrantų antplūdis į ES, įvykiai Sirijoje, Ukrainoje ir teroro įvykiai pačioje ES. Taigi galima daryti išvadą, kad 2017 m. ES netrūks iššūkių šalių narių saugumui ir ekonominei gerovei užtikrinti. Savo ruožtu, 2016 metus ES užbaigs silpnu ekonomikos augimu, kritusiu euru, žemumas pasiekusiomis palūkanomis ir tikėjimu, jog ekonominė situacija Sąjun-goje eina geryn. ■

Lapkričio 26 dieną mirė ilgametis Kubos lyderis Fidelis Castro. Iš pirmo žvilgsnio pusę amžiaus nedemokratiš-kai šalį valdęs ir oponentus į kalėjimus sodindavęs žmogus nusipelno būti vadi-namas diktatoriumi ir tironu. Tačiau kai kam jis – didvyris.

Štai Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude‘as Junckeris, dar per-nai pavadinęs diktatoriumi Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, pareiškė, kad „mirus Fideliui Castro, pasaulis prarado žmogų, kuris daugeliui buvo herojus“. Perversmu į valdžią atėjęs ir pusšimtį metų geležiniu kumščiu ją valdęs F. Castro – herojus, o demokra-tiškai išrinktas Vengrijos premjeras – diktatorius? Labai savotiškas demokra-tijos suvokimas. Dar blogiau – po tokių šio eurofederalisto pareiškimų imi labai

http

s://

ww

w.fl

ickr

.com

, Las

Raz

ones

de

Cub

a nu

otra

uka

F. Castro nusipelno būti vadinamas diktatoriumi ir tironu. Tačiau kai kam jis – didvyris.

KAIP EUROFEDERALISTAI TAMPA PUTINO DRAUGAIS Laurynas KASČIŪNAS

Iš karto po britų balsavimo palikti ES, vėl prasidėjo kalbos apie tai, kad Europa turi kurti savo kariuomenę.

VIENINGOJI EUROPA

gerai suvokti, kodėl nebesulauksi tos dienos, kai Vakarų Europoje komunisti-nių režimų nusikaltimai bus sulyginti su nacistiniais nusikaltimais.

Tuo tarpu „demokratijos prie-šu“ ir „Putino draugeliu“ nuolat


ww

w.w

ikim

edia

.org

Cla

ude

TRU

ON

G-N

GO

C n

uotr

auka

pravardžiuojamas išrinktasis JAV pre-zidentas Donaldas Trumpas, nevy-niodamas žodžių į vatą, buvo vienas iš tų nedaugelio pasaulio lyderių, kurie F. Castro pavadino tuo, kuo jis buvo iš tikrųjų – brutaliu diktatoriumi. D. Trumpas žino, kas yra komunizmas. O mums belieka jam padėti išsiaiškinti, kad dabartinis V. Putino režimas ne taip jau ir nutolęs nuo SSRS politinės trajektorijos. Tačiau šilti žodžiai velio-niui Kubos diktatoriui – ne vienintelis

dalykas, kuriuo pastaruoju metu sugeba nustebinti eurofederalistai. Iš karto po britų balsavimo palikti ES, vėl prasidėjo kalbos apie tai, kad Europa turi kurti savo kariuomenę. Kiek netikėtai, bet pritariančių balsų atsirado ir Lietuvo-je. O juk tai sena eurokontinentalistų, norinčių nukarpyti transatlantinius ryšius su JAV, vis dar niekaip neįgyven-dinta svajonė. Savarankiška ES karinė struktūra gali imti dubliuoti NATO ir taip išstumti JAV iš Europos saugumo sistemos. O tai jau prieštarautų gyvy-biniams Lietuvos saugumo interesams ir visiškai atitiktų Kremliaus interesą įkalti pleištą tarp JAV ir Europos. Deja, bet eurofederalistai ir toliau kartoja savo klaidas. Neseniai Europos federalistų sąjungos pirmininkas, Europos Parla-mento narys Elmaras Brokas ir jo kole-gė Mercedes Bresso parengė rezoliuciją, kuria siekiama sukurti bendrą Europos vyriausybę, faktiškai apribojant nacio-nalinių vyriausybių galias ir dar daugiau jų suteikiant europinėms institucijoms. Reikėtų priminti, kad britus į pasitrau-kimą iš ES nuvedusios Nigelo Fara-ge‘o vadovautos Jungtinės Karalystės

nepriklausomybės partijos populiaru-mas nuolat didėjo kaip didelės dalies britų atsakas į bandymus federalizuoti Europos Sąjungą. Logika paprasta: kuo daugiau kalbų apie poreikį paversti ES supervalstybe, tuo populiaresni euros-keptikai. Juk jau ne vienerius metus ste-bime, kaip Prancūzijoje, Nyderlanduose, Švedijoje stiprėja radikaliai euroskeptiš-kos partijos, pasisakančios prieš narystę ES. Paradoksalu, bet tokios iniciatyvos naudingos yra būtent Vladimiro Putino Rusijai. Žinant, kad daugelis vadina-mųjų radikalų, tokių kaip Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, garsėja draugiškumu V. Putinui, galiausiai nutiks taip, kad dėl perdėto noro dar labiau federalizuoti Europą daugelyje jos šalių prorusiškos partijos taps dominuojančiomis. Ir tada, nesun-ku nuspėti, ES bus pasmerkta žlugimui, o Vidurio ir Rytų Europos šalys – geo-politinei nežiniai. Be to, eurofederalistai mėgsta inicijuoti ir vėliau kokius metus aptarinėti visiškai mažareikšmes ir nieko nesprendžiančias iniciatyvas. Vie-nas iš naujesnių pavyzdžių – siūlymas, kad rinkimuose į Europos Parlamentą būtų balsuojama už europinių partijų, apimančių visas ES nares, sąrašus. Tai turėtų pakeisti dabar egzistuojančią sistemą, kai kiekvienoje šalyje renkama-si iš nacionalinių politinių jėgų pateiktų sąrašų. Ar tokia reforma prisidėtų prie šiandieninių egzistencinių ES valsty-bių narių problemų sprendimo? Jeigu siekiame tikros, o ne fasadinės ES vienybės, reikia galvoti ne apie politinių partijų funkcijų perleidimą pan-europi-nėms partijoms, o apie didesnį valstybių narių gynybos finansavimą ir naštos su JAV pasidalijimą, tvarios europietiškos tapatybės ramsčius, bendros Europos saugumo kultūros puoselėjimą. Lie-tuvai reikia transatlantinės Europos su bendra energetine ir transporto infrastruktūra, efektyviai veikiančia vieninga rinka, bet kartu tai turi būti tokia ES, kuri gerbia valstybių narių nepriklausomybę ir tradicijas. Būtent tai ir yra mūsų Europos politikos sėkmės formulė. ■

Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen garsėja draugiškumu V. Putinui.

Šilti žodžiai velioniui Kubos diktatoriui – ne vienintelis dalykas, kuriuo pastaruoju metu sugeba nustebinti eurofederalistai.

VIENINGOJI EUROPA


Analizuojant Lietuvos istorijos politiką, galima pastebėti taiklią mintį – poli-tinis mąstymas niekada nesiskleidžia beorėje erdvėje. Net ir šiandien Lietu-vos valstybė nėra išbaigta, idėjų tąsa bei aplinka ją formuoja nuolatos. Jono Basanavičiaus tautiniu idealu sukurta Lietuva sukuria atskaitos tašką, per kurio sampratų ir vertinimų prizmę žvelgiama į praeitį bei ateitį. Tarpuka-ryje esminis klausimas skambėjo – būti ar nebūti nepriklausoma nacionaline valstybe, tačiau šiandien atsiranda vis daugiau siūlymų tarpiniams jos variantams.

J. Basanavičiaus ir Nepriklausomy-bės akto signatarų tautinės valstybės idėja vis dažniau pamirštama. Artėjant atkurtos Lietuvos šimtmečio rengi-niams, vis dar nesame tikri, ar sugebė-sime tinkamai įamžinti šią progą bei pastatyti paminklą vienam pagrindinių mūsų tautos kūrėjų. Šių laikų Lietu-va susiduria su nelengva dilema – ar priimti J. Basanavičiaus Lietuvos idėją, ar ją užmiršti ir žengti kosmopolitizmo keliu.

To meto Lietuva buvo visai kito-kioje situacijoje nei dabartinė, sąlyginai net geresnėje nei šiandien. Kaip pastebi filosofas, politologas Alvydas Jokubai-tis, tarpukario Lietuva, skirtingai nei dabartinė, nebuvo perėjusi iš vienos imperijos į kitą: „Šiuo atveju aš Euro-pos Sąjungą traktuoju kaip imperiją ir tai nėra vertinantysis teiginys, nes J. M. Baroso pats yra sakęs, kad ES yra imperija“.

Tarpukario žmonės susidūrė su didžiuliais iššūkiais – niekas negalėjo apginti jų valstybės taip, kaip jie patys, todėl ant politikų ir mąstytojų gulė visa atsakomybė už Lietuvos valsty-bę. Daugeliui šiandien aktualiausias

klausimas – ar Vakarai mus apgins, neretai pamirštama, kad savo šalį turime ginti ir patys.

Vis stipriau plintanti kosmopoli-tizmo banga ne tik apsunkina J. Basa-navičiaus ar juo labiau likusių signa-tarų įamžinimą, bet ir verčia užmiršti tautinės Lietuvos idėją. Istorinė atmin-tis – galingas ginklas, veikiantis tautą ir leidžiantis kurti stiprią valstybę, tačiau kosmopolitinės idėjos šalininkams tai visiškai nereikalinga.

Turint aiškų atskaitos tašką – J. Basanavičiaus tautinės valstybės idėją, kosmopolitinės Lietuvos vizija įmano-ma tiek, kiek ji nesikerta su minėta J. Basanavičiaus vizija. Sudėtingas ir lėtas paminklų statymas Nepriklausomybės akto signatarams reiškia ne tik iki galo nesuvoktą istorinės atminties reikšmę, bet ir kosmopolitinės Lietuvos idėjos pergalę – naujos Lietuvos, kuri neturi atskaitos taško ir kuriai nesvarbu, kokie piliečiai gyvens šioje teritorijoje.

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Ale

ksan

dro

Jura

šaič

io n

uotr

auka

Keista, kaip būdami laisvi vis dar nesugebame pastatyti paminklo mūsų tautos tėvui įkūrėjui – J. Basanavičiui?

JONO BASANAVIČIAUS LIETUVOS BEIEŠKANTLukas GRINIUS

Sovietinė okupacija sparčiai trynė laisvos Lietuvos idėją. Įvairiausio spektro žmonės – teisininkai, rašytojai, menininkai, politikai bei daugelis kitų – buvo ištremti ar emigravo bei akty-viai reiškė savo idėjas išeivijoje. Išeivių lietuvių mintyse nuolat vyravo tautinės valstybės idėja.

Netekus nepriklausomybės ir dingstant viltims ją atgauti, kilo naujos diskusijos, koks turėtų būti santykis tarp tautos ir valstybės, kaip gelbėti okupuo-tą šalį. Tačiau lietuvių tauta likusi oku-pacijos spąstuose idėjiškai vis stipriau nyko ir daugelis išeivijos minčių likusių lietuvių taip ir nebepasiekė.

Atmintis ir suvokimas, kas yra ir kokia turi būti valstybė, sovietų ideolo-gijos buvo naikinama visais įmanomais būdais. Istorinė atmintis turėjo būti ištrinta arba panaudota formuojant naują „pažangų sovietinį kraštą“. Istoriją mėginta neutralizuoti arba pritaikyti naujajam režimui – diegta neutrali arba marksistinė istorijos samprata. Esminis siekis buvo sunaikinti „atgyvenusį“ lie-tuviškosios politinės minties palikimą. Įgyvendinat šiuos sovietų planus, siekta pradanginti bet kokį tikėjimą valstybe, užmarinti jos praeitį bei naują J. Basa-navičiaus ir tarpukariu puoselėtą ateitį.

Sovietams nedaug trūko, tačiau Sąjūdžio stebuklas, sugebėjęs atgaivin-ti Lietuvą, atkūrė Nepriklausomybę. Tačiau atrodo keista, kaip būdami laisvi vis dar nesugebame pastatyti paminklo mūsų tautos tėvui-kūrėjui – J. Basana-vičiui?

Dažnai nutylima, jog sovietams be-veik pasisekė ir jų vykdyta politika padarė savo. Didelė dalis piliečių išties pamiršo, kas yra valstybė. Lietuvai vis stipriau susi-duriant su egzistencijos ir valstybingumo problemomis, paminklai tėvams kūrėjams reikalingi ne tik jų įamžinimui, tačiau

ISTORIJOS PĖDOMIS


taip pat ir Lietuvos kaip laisvos naciona-linės valstybės įtvirtinimui.

Nors Lietuva tapo nepriklausoma, istorijos politika neretai vis dar primena sovietmetį. Šiandien, visai kaip okupa-cijos metais, istorija dažnai suvokiama, kaip „politiškai neutralus“ mokslas. Tačiau ją vertinant neutraliai, atsisako-ma atskaitos taško, nuo kurio vertinama valstybė ir jos istorija. Šitoks istorinis pliuralizmas išplauna esmę – nelieka apibrėžto istorinio subjekto. Lietuva tampa neapibrėžta mase ir kuo mažiau apibrėžtumą bylojančių ženklų, kaip J. Basanavičiaus ar kitų valstybininkų pa-minklai, tuo lengviau formuoti bendrą neapibrėžtą piliečių bendriją.

Būtent už tokį neapibrėžtumą kovoja kosmopolitinės Lietuvos idėja. Kaip pa stebi filosofas Vytautas Radž-vilas, kartais sakoma, kad tauta, patrio-tizmas ir tėvynė yra pasenusios sąvokos, kurias reikia išmesti į istorijos šiukšlyną, tačiau už tokių bandymų išties slepiasi siekis transformuoti pagal naują kosmo-politinę Lietuvos idėją.

Nors Lietuvos visiškai neriboja svetimos valstybės kariuomenė, istori-nė atmintis neretai naikinama savųjų rankomis. Minėta sovietinė okupacija

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Mar

cin

Bia

łek

nuot

rauk

a

Lietuvos tautinio naratyvo kūrimo problematiką lygiai taip pat įprasmina Lukiškių aikštės debatai ir suvokimas, kas yra laisva ir nepriklausoma valstybė – ar tai aiški, tautinį tapatumą kurianti sistema, ar vis dėlto tuščia erdvė, kurioje galime formuoti bet ką.

šiuolaikinėmis formomis reiškiasi šian-dien, tik vietoj pažangaus sovieto nere-tai kuriamas pažangus kosmopolitas.

Lietuvos tautinio naratyvo kūrimo problematiką lygiai taip pat įprasmina Lukiškių aikštės debatai ir suvokimas, kas yra laisva ir nepriklausoma valstybė – ar tai aiški, tautinį tapatumą kurianti sistema, ar vis dėlto tuščia erdvė, kurioje galime formuoti bet ką.

Lietuva išeina į naują politinės raidos tarpsnį, kai galutinai atsisakoma kai kurių ES tėvų vizijos, kardinaliai keičiasi Europa ir sąlygos, kurios leido rastis mūsų politinei minčiai XIX amžiuje, šiandien iškyla visiškai naujai. Dar visiškai nesupratus, kas yra laisva

ir nepriklausoma valstybė, ją užplūdus kosmopolitinėms idėjoms, tampa aišku, kodėl toks sunkus ir lėtas tautinę valsty-bę puoselėjusių signatarų įamžinimas.

Neretai trukdžiai kurti tautinį isto-rijos pasakojimą įgauna vis agresyvesnių bruožų. Pradedama diskutuoti ne tik, ar reikalingi paminklai vienai ar kitai asmenybei, tačiau vis garsiau abejojama ir jų darbu. Situaciją vertinant, neretai neįsigilinant į to meto problematiką, naikinami praktiškai bet kokie Lietuvos didvyriai – verčiamas baltas lapas nau-jos, universalistinės tautos idėjai. Lietu-vos valstybė tampa tik erdve, reikalinga savo interesų tenkinimui.

Paminklas signatarams visų pirma simbolizuoja pasirinkimą, ar judama tautinės valstybės keliu, ar jį siekiame užmiršti ir nuolat perkurti Lietuvą. Pirmasis kelias įtvirtina laisvą ir nepri-klausomą valstybę, tuo tarpu antrasis sukuria neaiškumą, kaip ir kur, užmirš-tant istorinę atmintį, nueis Lietuva. Lietuvos signatarai ne tik kūrė, tikėjo, bet ir nepaprastai mylėjo savo kraštą. Visa tai jie sudėjo į savo nuoširdžius darbus ir didžiausią jų – Nepriklauso-mybės Akto deklaraciją.

Šiandien, tyliai minint jų jubiliejus,

ISTORIJOS PĖDOMIS

Paminklas signatarams visų pirma simbolizuoja pasirinkimą, ar judama tautinės valstybės keliu, ar jį siekiame užmiršti ir nuolat perkurti Lietuvą.

_412016 GRUODIS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

pro akis neprasprūdo signataro Jono Vai-lokaičio laiškas šeimai. Meilė, kuri jaučia-ma gimtajam kraštui, geriausiai atspindi kelią, kuriuo turėtų žengti kiekvienas lietuvis – Jono Basanavičiaus Nepriklau-somos tautinės valstybės kelią. ■

Mano mieli Vaikai!

Aš jau rengiuosi baigti šio pasaulio

vargelius. Amžinybėn žiūriu ramiai, su

tikėjimu ir vilčia. Prieš išeidamas iš šio

pasaulio aš labai norėčiau Jus visus

karštai išbučiuoti, pasidžiaugti, kad

sveiki ir išmintingi išaugote ir kruopščiu

darbu padėsite gyventi savo Tautai ir

visai Žmonijai. Jei nori žmogus bent

kiek šioje žemėje laimės rasti, tai gy-

venimą reikia grįsti nuolatiniu darbu, o

ypač artimo meile. Visi žmonės esame

lygūs. Vienas kitam su meile padėki-

me – gyvenimas bus turiningesnis ir

lengvesnis. Kad ugdytum savyje žmonių

meilę, tai kiekvieną žmogų paskirai

ir visą žmoniją reikia stengtis vertinti

iš geresnės pusės. Ką mes matome

dabartiniu metu – neapykantos ir keršto

nuvertintą žmogų.

Man mirus prašau Tavęs, mano miela

gyvenimo drauge Aleksandra, ir Jūsų,

mano mylimi vaikai, nelaukiant geres-

nių laikų, ant mano kapo pastatydinti

paminklėlį su įrašu iš kasdieninės mūsų

maldos: „Tėve mūsų, kurs esi danguje,

atleisk mums mūsų kaltes...“

Jei būčiau palaidotas ne mieloje mano

Tėvynėje Lietuvoje, bet svetimam kraš-

te, tai ant kapo užrašą galima padėti

dviem kalbom: mano gimtąja lietuvių

kalba ir kalba tos šalies, kuri mane,

didžios nelaimės prispaustą, priglaudė.

Laikams aprimus norėčiau, kad mano

kūno palaikai būtų parvežti mano

mielon Tėvynėn Lietuvon, kur ir žemelė,

ir berželis svyruonėlis, ir žilvitėlis vis

mieliau kvepi nei svetur.

Jūsų vyras ir Tėvas Jonas

JONO VAILOKAIČIO LAIŠKAS ŠEIMAI

2016 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Res-publikos Seimo rūmuose vyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Sei-mo Pirmininko, vyskupo Justino Stau-gaičio 150-osioms gimimo metinėms skirti renginiai. Seimo Vitražo galerijoje atidaryta paroda „Lietuvos Nepriklau-somybė – nuolatinis budėjimas: Justi-nui Staugaičiui – 150“, istorinėje Kovo 11-osios salėje vyko mokslinė konfe-rencija „Dvasininkas valstybės kūrimo darbe: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, Seimo Pirmininkui, vyskupui Justinui – 150“. „Apžvalgos“ skaityto-jams pateikiame Seimo posėdyje vyku-sio minėjimo metu sakytą Seimo nario dr. Pauliaus SAUDARGO kalbą.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ – šiais Tautiškos giesmės žo-džiais pasitikime 150-metį švenčiantį, gaila, bet tik per jubiliejus plačiau tepri-simenamą, vieną svarbiausių Lietuvos tarpukario asmenybių.

Signataras, ryškus savo laikmečio Bažnyčios hierarchas ir tuo pat metu poli-tinis lyderis, žurnalistas, diplomatas. Kuri Lietuvos tarpukario asmenybė sugebėjo savyje sutelkti tiek daug? Nuo principin-gumo vertybiniais, tikėjimo klausimais iki lankstumo diplomatijos vingrybėse, nuo plunksnos aštrumo ir greitos reakcijos iki krikščioniško nuolankumo ir sugebėjimo atsisakyti savo, vardan bendro sutarimo, vardan bendro tikslo. Justinas Staugaitis tampa raktu atveriant Lietuvos duris į pasaulio pripažinimą, tampa klijais kriti-nėse Valstybės kūrimo situacijose, tampa atrama tikintiesiems, benusiviliantiems neskaniomis politinėmis peripetijomis. Taigi, vedami himno žodžių, pasisemki-me stiprybės iš šio valstybės vyro. Tiesa sakant, analizuojant prieš amžių vykusius politinius įvykius, galime rasti daug para-lelių su nūdiena.

ŽURNALISTASAtgimstančioje Lietuvoje atgimsta

ir laisvas žodis, kurio su dideliu entu-ziazmu imasi ir Justinas Staugaitis. Jis daug laiko skyrė rašymui. Rašymui – ne tiek kaip saviraiškos priemonei, bet idėjų sklaidai, visuomenės telkimui vertybine kryptimi, reakcijai į įvykius ir politinių oponentų veiksmus ar žodžius.

Justinas Staugaitis rašė: „Lietuvai iš miego pasibudus, pradėjo atsirasti ne tik mūsų krašto apskritai savieji reikalai, bet ir mūsų tikybinis gyvenimas nuolat gamina klausimus, kurie nėra ir negali būti gvildenami lenkų laikraštijoje. Iš čia išeina lietuviškojo dvasiškijai skiriamo organo reikalingumas“.

Po spaudos atgavimo toliau ryškėjo dvi srovės: labiau tautiška (būsimų

ww

w.w

ikim

edia

.org

,

Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo Pirmininkas, vyskupas Justinas Staugaitis

PAULIUS SAUDARGAS: AKTUALUS ŠIANDIEN JUSTINAS STAUGAITISPaulius SAUDARGAS


dirbo visuose demokratiškai rinktuose Lietuvos Seimuose, užimdamas pirmi-ninko ar vicepirmininko postą. Jo va-dovavimo laikotarpiu buvo įgyvendinti svarbūs valstybingumo įtvirtinimo dar-bai, tarptautinis Lietuvos pripažinimas, priimta Konstitucija, Žemės reformos įstatymas, įvestas litas.

Mokėdamas septynias užsienio kalbas bei pasižymėjęs prigimtine išmintimi bei nuojauta, J. Staugaitis suvaidino svarbų vaidmenį tiek Lietuvos Nepriklausomybės pripažinime, tiek vystant tarptautinius santykius, ypač su Šventuoju Sostu. Savarankiški ryšiai su Vatikanu lietuviams tiesiogiai reiškė išsi-vadavimą iš Lenkijos pretenzijų į Lietu-vos Bažnyčios, kartu ir valstybės, globą. Tad jau 1918 m. kovo 24 d. Lietuvos Tarybos delegacija prašo Popiežiaus pripažinti Lietuvą nepriklausoma valsty-be ir suteikti jai apaštalinį palaiminimą. J. Staugaitis dar du kartus šį prašymą pakartojo pačiame Vatikane ir taip pralaužė pirmuosius ledus diplomatinei atstovybei ir Lietuvos pripažinimui.

Savo prisiminimuose J. Staugaitis rašė apie labai įtemptus ir subtilius po-kalbius, dar tik auštant Nepriklausomy-bei, su tuometės Vokietijos vietininkais.

Okupantams atleidinėjant varžtus, teko žingsnis po žingsnio, per daug neerzinant artėti prie galutinio tikslo – visiškos Nepriklausomybės. Žvelgiant iš nūdienos perspektyvos, esama daug paralelių su Sąjūdžio metais ir geopo-litiniu Kovo 11-osios stebuklu. Juk ir XX amžiaus pabaigoje mūsų klausė tiek okupantai, tiek demokratiniai Vakarai: „Ar jūs tikrai norite visiškos nepriklau-somybės?“ Norėjome dabar, norėjome ir tada. Tačiau kiek drąsos, kantrybės ir išminties reikėjo dabar ir tada. Justinas Staugaitis mena kompromisus, rastus Vilniaus lietuvių konferencijoje – labai svarbiu ir trapiu valstybei momentu. Nors savo publicistikoje J. Staugaitis aršiai kritikuoja kairiuosius, kaipo ateis-tus, tačiau jo pažiūros anaiptol nebuvo fundamentalistinės. Minėtoje konfe-rencijoje formuojant Lietuvos Tarybą jis pritarė siūlymui atšaukti du demo-kratiškai išrinktus kunigus ir jų vietas užleisti mažumoje atsidūrusių kairiųjų atstovams.

Kaip ir prieš kelias savaites, taip ir prieš 90 metų: pasibaigus Seimo rinkimams 1926-ųjų pavasarį susikuria koalicija, atvedusi lietuvišką parlamen-tinę demokratiją prie bedugnės krašto.

J. Staugaitis pralaužė pirmuosius ledus diplomatinei atstovybei ir Lietuvos pripažinimui Vatikane.

valstiečių liaudininkų) ir labiau kata-likiška (būsimų Krikščionių demokra-tų). Pirmoji srovė dar buvo vadinama pirmeiviais, antiklerikalais, liberalais ar tiesiog kairiaisiais, antroji – katalikais, klerikalais, konservatoriais, dešiniai-siais.

J. Staugaitis rašė atsiminimuose: „1905 metų revoliucija visiems lie-tuviams atrišo rankas. Nesnaudė ir Griniaus kompanija. Pirmeiviai, ilgai nelaukdami, įkūrė „Šviesos“ draugiją […]. Iš karto, aišku, buvo vengiama kelti ginčus dėl pasaulėžiūros. Bet kadangi draugiją įkūrė ir jai vadovavo pirmeiviai, tai netrukus yla išlindo iš maišo.“

J. Staugaitis rašė ir slapyvardžiu Meškus: „Ar ne labiau reikia įtempti savo jėgas kovai su ypatingu demokratizmu, su kuriuo mums taip atkakliai peršasi pirmeiviai. Jų darbas siekia ne tautybės pamatų, bet skverbiasi į pačią žmogaus dvasią, skiepydamas jon tikybinės ir soci-alinės anarchijos nuodus, todėl nepalygi-namai yra kenksmingesnis”. Savo rašymu J. Staugaitis buvo aštrus ir tiesus.

Iš viso jis yra parašęs 17 knygų, paskelbęs daugiau kaip 350 straipsnių tuo laikotarpiu ėjusiuose leidiniuo-se „Vadovas“, „Bažnytinė apžvalga“, „Naujoji Romuva“, „Šaltinis“, „Spin-dulys“, „Šviesa“, „Švietimo darbas“, „Tiesos kelias“, „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“. Vienas įdomiausių jo darbų – slapyvardžiu pasirašyta apysaka „Tiesiu keliu“, kuri buvo ne kas kita, kaip reakcija į Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“, kurio silpna-valiui herojui Liudui Vasariui vyskupas pateikia antitezę – ryžtingą kunigą Saulių, kuriame galima įžvelgti ir daug paties Justino Staugaičio.

POLITIKAS, DIPLOMATASJustinas Staugaitis vis labiau įsi-

traukė į politinę veiklą. 1917 m. rugsėjį Vilniaus lietuvių konferencijoje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Ne-priklausomybės Aktą. Kaip krikščionių demokratų bloko atstovas J. Staugaitis

ISTORIJOS PĖDOMIS

ww

w.w

ikim

edia

.org

, Užs

ieni

o re

ikal

ų m

inis

teri

jos

nuot

rauk

a


Holokaustas – sąmoningas ir tikslingas žydų tautos naikinimas ¬– neatsiejamas nuo Antrojo pasaulinio karo, vykęs vi-sur, kur buvo įžengusi fašistinės Vokieti-jos kareivio koja. Su reta išimtimi tai vyko visoje Europoje, taigi ir Lietuvoje. Visur vokiečiai turėjo vietinius pagalbi-ninkus, Lietuvoje irgi, tačiau yra keletas kriterijų, kuriais Lietuva Holokausto istorijoje išsiskiria iš kitų valstybių.

Lietuva Holokausto istorijoje išsi-skiria dviem aspektais. Pirma, procen-tiškai: Lietuvoje nužudyta daugiausiai žydų – sunaikinta apie 90 proc. iš 200 000 Lietuvos žydų bendruomenės. Antra, žydų persekiojimai, plėšimai ir žudynės Lietuvoje (Kaune) prasidėjo vos sovietinei valdžiai pasitraukus iš Lietuvos, Vokietijos karo mašinai dar tik ritantis per Lietuvos kaimelius. Sovietų Sąjungos (t.y. buvusios Lietuvos)-Vo-kietijos sieną Vermachto kariuomenė peržengė birželio 21 d. paryčiais, o jau birželio 25-osios naktį Kaune įvyko pirmasis pogromas prieš žydus. Vien Vilijampolėje savo pačių namuose buvo

nužudyta apie 700 žydų, o visame Kau-ne tą naktį gyvybių neteko apie 1000 žydų. Kauno geto Žydų tarybos vadovo pavaduotojo Avrahamo Tory teigimu, „šie žydai krito nuo lietuvių žudikų rankos.“ Lietuvoje užteko tik 4 dienų, kad būtų pralietas niekuo nekaltų žydų kraujas. Kitose hitlerinės Vokietijos oku-puotose Europos valstybėse prireikdavo kelių savaičių ar net mėnesių, kol suka-rintos Vokietijos SS pajėgos pradėdavo organizuotai žudyti vietos žydus. Tuo tarpu Lietuvoje dalis lietuvių tarpuvaldį išnaudojo tam, kad prisiplėštų, atkeršytų, nužudytų. Matyt, neapykanta prieš žy-dus ruseno dar prieš Sovietų Sąjungos-Vokietijos karą, o Raudonajai armijai ir komunistų valdžiai pasitraukus iš Lietuvos, nelikus šalyje valdžios, ji suve-šėjo. A. Tory „Kauno geto dienoraštyje“ štai taip apibūdinimas lietuvių požiūris į žydus, kurį perteikė Laikinosios Lietu-vos Vyriausybės Finansų ministras Jonas Matulionis: „Žydų klausimu lietuviai su-siskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai. Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti; švelnesnis

ww

w.p

ixab

ay.c

om

Holokausto memorialas Berlyne

Rinkimų rezultatai suponavo daugiausia vietų gavusių krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų koaliciją. Tačiau įtempta ir purvinoka rinkimų kampanija į Trečiąjį Seimą tik dar labiau padidino takoskyras tarp krikdemų ir valstiečių liaudininkų ir pastarieji partneriais pasirinko trečioje vietoje likusius soci-aldemokratus, o koalicijos pilnumui dar pasikvietė ir tautinių mažumų atstovų.

Krikščionys demokratai „Tėvynės sarge“ rašė: „Žinoma, eidami į žmones jie mokės kalbėti plonu liežuvėliu, ypač mokės peikti Seimą, valdžią [...]. Galų gale kaltę suvers krikščionims demo-kratams. Bet kiekvienas iš mūsų, einant į rinkimus, turi prisiminti, kaip laputė gaidelį išviliojo iš medžio neva pasi-vaikštinėti. Atsiminkiet mūsų senelių pamokinimą: Neik su velniu riešutauti, neik su ponu bičiuliauti.“

Silpna koalicija „iš reikalo“ nesugeba užtikrinti šalies stabilumo. 1926 metais, po įtemptų lapkričio įvykių, Lietuvoje prezidentas Kazys Grinius pripažino, kad koalicija braška per siūles: „Manau, kad ne vėliau kaip kovo mėnesį jau galėsime su socialdemokratais skirtis ir sueiti į koaliciją su praktiškesniu krikš-čioniškuoju bloku“, – vildamasis priimti biudžetą dar su sena koalicija, delsia Prezidentas.

Tai citatos apie amžiaus senumo įvykius, tačiau, atsitiktinai nugirstos, gali pasirodyti lyg šiandienos aktuali-jų nuotrupos. Trapaus valstybingumo klausimas, vertybinės takoskyros šalies politikos viduje ir nuolatinės grėsmės iš Rytų buvo ir tebėra aktualios. Tokios asmenybės kaip Justinas Staugaitis rodo pavyzdį, kaip tvirtai, nuosekliai ir išmin-tingai eiti tiesiu keliu ir vesti kitus.

Išvykęs Vyskupu į Telšius J. Stau-gaitis, paleidus Parlamentą, toliau reiškėsi spaudoje, kovojo už krikščio-nių demokratų veiklos ir žodžio laisvę. Vyskupo autoritetas ir tvirta laikysena tapo atrama ir katalikų politikams, ir daugeliui tikinčiųjų apskritai. Tokie Valstybės tėvai-kūrėjai yra mūsų atrama ir šiandien, vis dar statant demokratinį Valstybės rūmą. ■

2016 – HOLOKAUSTO LIETUVOJE SUVOKIMO PRADŽIOS METAIKęstutis SALICKAS


nebuvo daug kalbama. Viskas buvo per daug baisu, kad būtų galima apie tai kalbėti, o ir sovietiniai žiaurumai vėl baisiai užgulė lietuvius, atsirado nauji vargai, kuriuos reikėjo išgyventi. Viskas užsimiršo, buvo nustumta į tolimiausius sąmonės kampelius. Susidaręs tam tikras informacijos vakuumas buvo pralaužtas tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Tad nenuostabu, kad 1995 m. kovo 1 d. Algirdui Brazauskui nulenkus galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudytus žydus ir vizito Izraelyje metu atsiprašius žydų už Holo-kaustą Lietuvoje, atsiprašius už tuos lie-tuvius, kurie trėmė, žudė, plėšė, Lietuvo-je daug kas to nesuprato. Nesuvokė, už ką A. Brazauskas atsiprašė žydų ir kuo čia dėti lietuviai. Eiliniai piliečiai kraipė galvas dvejodami, ar tikrai čia reikėjo tokio atsiprašymo, o tuometinis Kauno miesto tarybos narys Vytautas Šustaus-kas netgi pasakė, kad jeigu ne Antrasis pasaulinis karas, tai jis ir dabar Laisvės alėjoje valytų žydams batus. Sovietų Lietuvoje užaugusi karta daugiau žinojo apie Raudonosios armijos pergales laisvinant fašistinės Vokietijos paverg-tas Europos tautas nei visoje Lietuvoje atsiradusias masines kapavietes.

Prabėgo dvidešimt metų nuo istorinio atsiprašymo, užaugo nauja Nepriklausomos Lietuvos karta, tad ir Holokausto pamoką tenka mokytis iš naujo. Šie metai išskirtiniai, nes pirmą pusmetį viešoji erdvė buvo pilna įvairių

diskusijų, komentarų, laidų apie tai, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Susidomėjimą Holokausto isto-rija Lietuvoje paskatino šių metų sausį visuomenei pristatyta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kuri ir vėl, kaip prieš 20 metų, A. Brazauskui atsiprašius už Holokaustą, pakurstė aistras visuo-menėje. Ir vėl susidomėta šia Lietuvos istorijos dalimi, apie kurią žinojo visi, bet iš tikrųjų niekas nieko nežinojo. Žinojo tik tai, kad tarpukario Lietuvoje gyveno daug žydų ir kad absoliuti dau-guma Antrojo pasaulinio karo metais buvo išžudyti. Tik šiemet negatyvių komentarų buvo mažiau nei 1995 m. Viešojoje erdvėje vyravo ne įvykių ar jų detalių neigimas, o susidomėjimas, noras sužinoti, kaip gi buvo iš tikrųjų. Knygos autorė pasistengė šią knygą pristatyti skandalingai, nevengė viešinti pačių baisiausių šios Lietuvos istorijos detalių. Dažnai tai šokiravo! Vadovautasi princi-pu, kad negatyvas labiau sudomina, pri-traukia, taigi to negailėta – tai užtikrino skandalingiausios metų knygos etiketę ir tuo pačiu didelį visuomenės susidomė-jimą. Informacinis vakuumas šia tema buvo pralaužtas, žmonių susidomėjimas garantuotas. Prie to prisidėjo ir tai, kad ši knyga parengta remiantis mokslo šaltiniais. Autorė drąsiai teigė, kad šioje knygoje nėra nieko nauja, tik mokslinis tekstas, pritaikytas plačiajai visuomenei. Taigi, patikima, vadinasi, knygoje rašomi tik faktai. To užteko, kad pirmasis knygos tiražas būtų išpirktas per kelias dienas, vėliau jis kartotas net kelis kartus. Vasario mėnesį Knygų mugėje šios knygos pristatymo klausėsi sausa-kimša didžiausia „Litexpo“ parodų rūmų auditorija, o autorę visur lydėjo privačios saugos tarnybos apsauginis – kad tik niekas neapstumdytų skandalingiausios metų knygos autorės. Maža to, skaityto-jų eilė prie stendo, kuriame autorė, vėlgi saugoma apsauginio, dalino autografus, buvo ilgesnė už eilę prie stendo, kuria-me autografus ant savo knygos dalino Prezidentas Valdas Adamkus.

Kas gi tie „mūsiškiai“ ir kaip jie žydus žudė? Tai buvo pradžia

požiūris reikalauja įsteigti koncentraci-jos stovyklą, kur žydai krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o trečioji nuomonė? Aš esu prakti-kuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsi-skirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebe-galėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė.“ Atsakydamas į žydų atstovo prašymą įtikinti Laikinąją Vyriausybę įsikišti ir sustabdyti žudynes, J. Matu-lionis atsakė: „Žmonės tiek įniršę, kad tų veiksmų sustabdyti neįmanoma. Kai jūs geruoju paliksite miestą ir užsidary-site gete, viskas nurims. Kalbu su jumis visiškai atvirai.“

Iš J. Matulionio perteikto lietuvių požiūrio į žydus aiškėja, kad lietuviai kaltino žydus kažkuo, kas įvyko per so-vietinę okupaciją. Manytina, kad Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą dauguma žydų tapo komunistų partijos nariais ir kartu su sovietais engė lietuvius, netgi organizavo lietuvių trėmimą. Pirmieji lietuvių tremtinių ešalonai iš Lietuvos išvyko iki Rusijos-Vokietijos karo likus vos savaitei. Tai neabejotinai galėjo tapti neapykantos tarp dviejų tautų „kata-lizatoriumi“, tačiau istoriniai tyrimai šios hipotezės nepatvirtina. Anaiptol, teigiama, kad žydo-komunisto įvaizdis Lietuvoje buvo sukurtas jau vokiečiams okupavus Lietuvą, siekiant išnaudoti lietuvių nepasitenkinimą sovietiniais komunistais saviems tikslams. Aišku tik viena – neapykanta žydams tarp dalies lietuvių kilo pirmosios sovietinės okupa-cijos metais, bet to priežastys vis dar yra sunkiai suvokiamos.

Holokaustas Lietuvoje baigėsi pa-skutiniam hitlerinės kariuomenės karei-viui palikus Lietuvą. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, apie Holokaustą

ISTORIJOS PĖDOMIS

Iš J. Matulionio perteikto lietuvių požiūrio į žydus aiškėja, kad lietuviai kaltino žydus kažkuo, kas įvyko per sovietinę okupaciją.


namuose, priimant žydų vaikus į savo šeimas. Virš 800 lietuvių už žydų gelbė-jimą yra suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Skaičiuojant milijonui gyventojų, tai daugiausiai Rytų Europoje.

Kad visuomenė pradėjo suvokti Holokausto Lietuvoje įvykius, vyks-mą ir mastą, parodo ne tik diskusijos visuomenėje, bet ir daugybė renginių vasarą minint 75-ąsias Holokausto pradžios metines, kuriuose dalyvavo gausybė žmonių – daugiau nei įprastai. Lietuvos žmogaus teisių centras ketu-riuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje – įrengė „Atminimo akmenis“. Tai šaligatviuose ar grindiniuose montuojamos atminimo lentelės, skirtos įamžinti Holokausto aukas, taip simboliškai grąžinant jas į miestų ir miestelių erdves, kuriuose jie gyveno, mokėsi ar dirbo. Ant jų užra-šyti žydų vardai, pavardės, profesijos, gimimo ir mirties datos, mirties vietos. Lietuva – 21-oji valstybė, kurioje įrengti šios atminties akmenys. O štai Molėtuo-se minint šių įvykių metines visuomenės iniciatyva buvo organizuotas gyvųjų maršas – žygis nuo buvusios Molėtų sinagogos iki masinių žudynių vietos miestelio pakraštyje. Šioje eisenoje da-lyvavo daugybė molėtiškių ir miesto sve-čių, taip atidavusių pagarbą Holokausto aukoms Molėtuose. Tai tik keletas pavyzdžių, parodančių, kad 2016-siais Holokausto pamoką mokėmės iš naujo, kad šie metai tapo Holokausto Lietuvo-je suvokimo pradžios metais.

Liko tik vienas klausimas, į kurį atsakymo greičiausiai niekas niekada ir neras – kodėl? Kodėl prasidėjus Vokieti-jos okupacijai lietuvis tapo žydšaudžiu ir pradėjo žudyti savo kaimynus. Tai, kad Holokaustas vyko ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje, – ne pasiteisinimas. Tai, kad Lietuva tuo metu buvo okupuota ir neturėjo savo valdžios, – irgi ne priežas-tis. Kaltinimai žydams būtais ar nebūtais dalykais pirmosios sovietinės okupacijos metais – greičiau bandymas pasiteisinti nei priežastis. Šis klausimas ateities kartoms lieka atviras, tikiu, kad prie jo dar bus sugrįžta. ■

Lietuvoje nužudytų žydų nuotraukos Holokausto muziejuje JAV, Vašingtone

teigimu, jų centro turimame tiesiogiai su žydų žudymų susijusių asmenų sąraše yra 2039 pavardės. Tačiau sąrašas nėra baigtinis, o skirtingų istorikų vertinimais jame galėtų būti apie 3–6 tūkst. asmenų. Tačiau ar kam nors, išskyrus mus pačius, svarbu, kiek žmonių prisidėjo prie Ho-lokausto Lietuvoje? Visiems labiau rūpi, kiek žmonių buvo išžudyta, o ne kiek žudė. Į šią diskusiją įsitraukusi Holo-kausto siaubą Kauno gete išgyvenusi Irena Veisaitė teigė: „Kad sušaudytum tūkstančius, užtekdavę dviejų galvažu-džių su automatais. Tam, kad išgelbė-tum bent vieną, reikėjo neapsakomos daugelio žmonių drąsos...“ Taip nejučia prieita ir prie šviesiosios Holokausto Lietuvoje pusės – žydų gelbėjimo. Ne visi žudė, daliai lietuvių užteko drąsos ir jėgų gelbėti žydus, juos paslepiant savo

ww

w.fl

icr.

com

, Hol

okau

sto

muz

ieja

us J

AV

nuo

trau

kos

susidomėjimo, diskusijų, komentarų žiniasklaidoje. Visuomenėje netruko prasidėti diskusija dėl Holokausto Lie-tuvoje. Imta lyginti situacija Lietuvoje su kitomis valstybėmis, kur irgi vyko Holokaustas. Diskutuota, ar lietuviai atsakingi už tai, nes buvome okupuoti, vykdėme okupacinės valdžios nurody-mus. Domėtasi, kiek daug lietuvių žudė žydus, gal tai tik saujelė niekšų, o ne visa tauta. Atsirado siūlymų, raginančių su-skaičiuoti, kiek lietuvių dalyvavo žudant žydus. Tai bandė daryti ir knygos autorė, jos teigimu, vienaip ar kitaip – sudarinė-jant žydų sąrašus, varant juos į žudynių vietas, žudant, savinantis ar perkant aukcionuose žydų turtą – prie to prisi-dėjo visa tauta. Drąsus teiginys! Lietu-vos gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotojo Alfredo Rukšėno


tinklų sinchronizacija, Astravo atominė elektrinė, suskystintų gamtinių dujų strategija, „Nord Stream 2“ projek-tas – visi šie klausimai, jei ne aktyvūs politikų veiksmai, paskęstų tarp kitų energetikos temų. Kita mano veiklos sritis susijusi su daugiakalbyste ir skaitmenine erdve. Galiu pasidžiaugti, kad temą į politinę darbotvarkę pavyko įtraukti beveik nuo nulio. Mano iniciatyva šiuo metu yra rengiama EP studija „Kalbų techno-logijų svarba užtikrinant kalbų lygybę skaitmeninėje erdvėje“. Studijos tikslas – išanalizuoti daugiakalbystės, kaip vienos iš pagrindinių Europos Sąjungos (ES) vertybių, išlikimą skaitmeninėje erdvėje. Skaitmeninei erdvei užimant vis didesnę reikšmę šiuolaikinėse visuomenėse, yra matomas didėjan-tis atotrūkis tarp anglų ir kitų kalbų technologijų bei jų naudojimo. Studija išanalizuoja šio atotrūkio priežastis, ekonominės ir socialines pasekmes bei

A. Saudargas

Šiame žurnalo „Apžvalga“ numeryje kalbiname Europos Parlamento (EP) narį Algirdą SAUDARGĄ. A. Saudargas pasakoja apie savo antrąją kadenciją EP, svarbiausius nuveiktus darbus ir tikslus. Vienas svarbiausių europar-lamentaro veiklos prioritetų – dau-giakalbystės skaitmeninėje erdvėje užtikrinimas.

Praėjus pusei darbo EP kadencijos, kokius svarbiausius savo nuveiktus darbus norėtumėte išskirti ir kuriais labiausiai džiaugiatės?Būdamas Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nariu, daug dėmesio skiriu energetikos klausimams. Buvau atsakingas už Europos ener-getinio saugumo pranešimą, aktyviai dirbau su Europos Sąjungos šildymo ir vėsinimo strategija. Šioje srityje svar-biausia, kad Lietuvai aktualūs klausimai užimtų svarbią vietą politinėje darbo-tvarkėje. Tai ir Baltijos šalių elektros

A. SAUDARGAS: MANO PRIORITETAI – ENERGETIKA BEI DAUGIAKALBYSTĖ SKAITMENINĖJE ERDVĖJEKalbino Nerijus ŠLEPETYS

Skaitmeninei erdvei užimant vis didesnę reikšmę šiuolaikinėse visuomenėse, yra matomas didėjantis atotrūkis atotrūkis tarp anglų ir kitų kalbų technologijų bei jų naudojimo.

pateikia konkrečias priemones kalbų lygybei Europoje užtikrinti. Sausio mėnesį studija bus pristatyta įvairiuose EP komitetuose, kur bus sprendžiama, ar nereiktų priimti atitinkamų politikos priemonių ES lygiu.

Kokie svarbiausi klausimai šiuo metu svarstomi Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, kuriame dir-bate šią kadenciją?Europos Komisija neseniai prista-tė naują dokumentų rinkinį, kuriuo siekiama įgyvendinti konkurencingą bei tvarią ES energetikos politiką. Didžiau-sias dėmesys bus skiriamas energijos vartojimo efektyvumui, lyderystei plėto-jant atsinaujinančius energijos šaltinius, klimato kaitos mažinimui ir, svarbiausia, vartotojo, kaip aktyvaus ir pagrindinio energijos rinkos dalyvio, skatinimui. To bus siekiama modernizuojant elektros energijos rinką ir suteikiant galimybę vartotojui pačiam rinktis kiek, kada,



SEIMO NAUJOKAI PASIRYŽĘ RIMTIEMS DARBAMSKalbino Jonas Kazimieras ŠVAGŽLYS

Šių metų lapkričio 14 d. prisiekė 141 naujojo Seimo narys. Net 77 iš jų ši ka-dencija Seime yra pirmoji. Nors daugu-ma Seimo naujokų – rinkimus netikėtai laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovai, nemažai jų ir kitose partijose. Pavyzdžiui, dešimt Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narių šiemet į Seimą išrinkti pirmąsyk. Šiame žurnalo „Apžvalga“ numeryje nuspren-dėme pakalbinti keturis Seimo naujokus – Gintarę SKAISTĘ, Moniką NAVICKIENĘ, Lauryną KASČIŪNĄ bei Žygimantą PAVILIONĮ.

Kokie pirmieji darbo Seime įspūdžiai? Kokie buvo didžiausi netikėtumai?Gintarė Skaistė: Prieš patekdama į Sei-mą, kelerius metus dirbau Kauno miesto savivaldybės taryboje, todėl didelių netikėtumų nebuvo. Klausimų rengimo ir derinimo procesas yra panašus, tačiau gerąja prasme nustebino pagarba net ir opozijoje dirbančių politikų idėjoms. Savivaldoje to labai trūksta.Monika Navickienė: Pradėčiau nuo to, kad tai yra visiškai kitokia darbo aplinka, kitoks veiklos pobūdis. Didelių netikėtumų kol kas nepatyriau. Tik kiek lėtokas pasirodė sprendimų priėmimo procesas. Labai norėjosi nuo pat pradžių imtis svarbių Lietuvai socialinių, eko-nominių klausimų sprendimo, valstybės valdymo pertvarkos. Vietoje to, dirbome ties Seimo statuto pakeitimais, laukėme LVŽS programos ir vizijos. Valdančiųjų tarpe teko stebėti nemažai padrikos komunikacijos. Kadangi esu išrinkta į Seimą vienmandatėje Naujosios Vilnios apygardoje, jaučiu didžiulę atsakomybę skirti deramą dėmesį šiai apygardai ir jos gyventojams. Jau pradėjau dirbti apygardoje, turiu savo biurą, priiminėju šios apygardos gyventojus. Turiu tikslą,

Seimo narė dr. Gintarė Skaistė

kad ateityje Naujosios Vilnios apygar-doje būtų kuo mažiau socialinės bei informacinės atskirties ir tokie veikėjai kaip Algirdas Paleckis neturėtų lengvos terpės savo veiklai vykdyti.Laurynas Kasčiūnas: Kai Irena Degu-tienė buvo Seimo pirmininkė, dirbau jos patarėju ir turėjau galimybę iš arčiau susipažinti su darbo parlamente speci-fika. Be to, prieš tapdamas Seimo nariu neblogai pažinojau tiek TS-LKD, tiek nemažai kitų partijų politikų, todėl

Stengiuosi gerbti visų politikų nuomones, jei jos yra grindžiamos argumentais ir jų išpažįstamomis vertybėmis

kokios energijos vartoti ar gaminti.Tai – vienas iš svarbiausių teisėkūros pasiūlymų šioje kadencijoje, kuris turės įtakos ne tik energetikos sektoriui, bet ir visai Europos pramonei, todėl esu pasiruošęs aktyviai dirbti šioje srityje.

Praėjusioje kadencijoje itin kontrover-siškų vertinimų susilaukė Estrelos ir Lunacek deklaracijos, dėl kurių buvo balsuojama EP. Ar šioje kadencijoje nėra siūlomos panašios iniciatyvos?EP esama didelių ideologinių takos-kyrų tarp parlamentinių grupių, tad nesutarimų tokiais klausimais kaip šeimos samprata ar gyvybės apsauga buvo ir bus. Diskusijos šiais klausimais vyksta nuolat.

Šioje kadencijoje EP dirba ypač daug euroskeptiškų partijų atstovų. Ar tokių politikų gausa turi įtakos EP darbui ir europinių projektų, pavyzdžiui, energe-tikos srityje, įgyvendinimui?Kol kas euroskeptikai neturi kritinės ma sės, bet jų įtaka sprendimų priė-mime jau čiama. Daugeliu klausimų tradicinių koa licijų tarp dešiniųjų ar kairiųjų politinių jėgų nebeužtenka, ir reikia ieškoti kompromiso platesniame politinių jėgų spektre.

Ar svarstant tokius klausimus kaip bendra energetikos politika, didesnės takoskyros tarp politikų yra dėl skirtin-gų valstybių interesų ar skirtingų EP frakcijų pažiūrų ir nuostatų?Energetikos klausimais esama įvairių takoskyrų, viskas priklauso nuo temos. Energetika nėra išimtinai ES kompe-tencijos sritis. Valstybės narės pačios renkasi energijos šaltinius, naudojamus išteklius bei tiekimo struktūrą. Istoriš-kai susiklosčiusios valstybių energetikos struktūros yra labai skirtingos, todėl ir interesai ne visada sutampa. O ir pačios valstybės nori išsaugoti savo suverenite-tą tokiu svarbiu visai šalies ekonomikai ir saugumui klausimu. Todėl daugeliu atvejų randami kompromisai yra apta-kūs, paliekama daug lankstumo valsty-bėms įgyvendinant politikos gaires. ■



adaptuotis naujoje darbovietėje nebuvo sunku. Beliko kibti į darbus.Žygimantas Pavilionis: Per pirmąsias savaites Seime sutikau daug iniciaty-vių žmonių. Labai maloniai nustebino Seimo kanceliarijos darbuotojų gera-noriškumas. Bandau sukurti tvirtus profesinius ryšius su įvairiais Seimo nariais, kuriems rūpi Lietuvos ateitis. Šiuo metu su komanda baigiam susipa-žinti su visomis darbo Seime techninė-mis subtilybėmis bei ruošiamės vykdyti programą, su kuria dalyvavau rinki-muose. Kalbant apie netikėtumus, bene labiausiai suglumino mažas dėmesys parlamentinei diplomatijai, kuria bent jau tarp užsienio diplomatų garsėjo mūsų Seimas – Kovo 11-oji ir įvairūs nepriklausomos Lietuvos istorijos etapai įrodė mūsų parlamentinės diplomatijos tarptautinį svorį, tačiau šiandien šiai sričiai nėra skiriama pakankamai lėšų ir dėmesio. Šiuo neramiu laikotarpiu mūsų parlamentarai privalo aktyviai plėsti tarpparlamentinius ryšius su svarbiau-siomis Vakarų sostinėmis ir stengtis padėti mūsų diplomatams siekti visam regionui naudingų sprendimų. Aktyviai dalyvausiu parlamentinėje diplomatijoje mūsų regione padedant Gruzijai, kurios draugų grupei Seime vadovauju, Mol-dovai ir Ukrainai integruotis į Vakarus, kovojant už žmogaus orumą bei laisvę Rusijoje, Baltarusijoje, atstatant strate-ginę partnerystę su Lenkija ir įtvirtinant mūsų transatlatinius ryšius – gruodžio pradžioje su pirma Seimo delegacija buvau Čikagoje ir Vašingtone, kur kartu su kitais Baltijos šalių parlamentarais priminėme apie mūsų raudonas linijas ir pagrindinius interesus.

Kokiuose komitetuose pasirinkote dirbti ir kas lėmė tokį Jūsų pasirinkimą?G. Skaistė: Rengdamiesi darbui Seime drauge su kolegomis parengėme eko-nominę studiją „Kokios gerovės reikia Lietuvai?“, kurioje išskirtos pagrindinės šalies gyventojų problemos ir siūlomos jų sprendimo kryptys. Didelį dėmesį skyrėme pajamų nelygybės, atskirties mažinimui, dirbančiųjų galimybėms

dirbti ir užsidirbti. Šių esminių uždavi-nių sprendimas priklauso nuo Socialinių reikalų ir darbo komiteto požiūrio ir indėlio, todėl pasirinkau darbą šioje sudėtingoje srityje.M. Navickienė: Pradėjau dirbti So-cialinių reikalų ir darbo komitete. Šis sprendimas buvo nuoseklus, rinkausi komitetą pagal savo tikslus, kuriuos buvau nusimačius dar prieš tapdama Seimo nare. Motyvai yra labai paprasti. Suprantu, kad valstybės, kurios dau-giausiai investuos į vertingiausią savo turtą – žmones – eis sėkmės keliu. Mūsų valstybė taps gera vieta gyventi tik tada, kai Lietuvos žmonės norės čia likti, są-žiningai dirbti ir auginti vaikus. Būtent Socialinių reikalų ir darbo komitetas yra geriausia vieta siekti šių tikslų.L. Kasčiūnas: Dirbu Nacionalinio sau-gumo ir gynybos komitete (NSGK). Šį komitetą pasirinkau dėl to, kad jaučiuosi neblogai išmanąs šią sritį. Dirbdamas Rytų Europos studijų centre, su kolego-mis analizuodavau didžiausias Lietuvos saugumui kylančias grėsmes ir būdus su jomis kovoti. Manau, kad įgyta patirtis bus naudinga dirbant NSGK. Mano požiūriu, geopolitinio saugumo užti-krinimas yra vienas svarbiausių mūsų valstybės tikslų.Ž. Pavilionis: Esu Užsienio reikalų

komiteto narys. Taip pat priklausau Mi-gracijos bei Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijoms. Tokius pasirinkimus lėmė mano diplomatinė patirtis, kurią pritaikysiu dirbdamas šiame komitete, bei ilgametis darbas su lietuviais visame pasaulyje. Manau, kad demografija ir tarpusavio susiskaldymas valstybėje ir už jos ribų šiandien yra didžiausios Lietuvą kamuojančios problemos, todėl matau prasmę savo laiką ir jėgas skirti šioms sri-tims. Be įvairių užsienio politikos draugų grupių dalyvausiu ir Seimo narių gru-pėse „Už Lietuvą be korupcijos“ bei „Už istorinę atmintį“. Manau, kad būsiu gana dažnas Europos komiteto ir, jei turėsiu galimybę, NSGK posėdžių dalyvis.

Ne paslaptis, kad politikoje dažnai nepavyksta išvengti nesutarimų su kitų partijų atstovais, netgi su savo partijos kolegomis. Ar politiniai nesutarimai turi įtakos bendravimui su kitais Seimo nariais? Juk dažnai būna, kad geriausi asmeniniai politikų draugai būna jų politiniai bei ideologiniai oponentai.G. Skaistė: Pradedu darbus be išanksti-nio nusistatymo. Stengiuosi gerbti visų politikų nuomones, jei jos yra grindžia-mos argumentais ir jų išpažįstamomis vertybėmis. Esame visi skirtingi, todėl nesitikiu, kad mano požiūris bus visiems priimtinas. Tačiau tikiu racionalių argu-mentų galia, įtikinant kitus savo pasiūly-mų nauda visuomenei. M. Navickienė: Nesu konfliktiška

?

Seimo narė Monika Navickienė

Mūsų valstybė taps gera vieta gyventi tik tada, kai Lietuvos žmonės norės čia likti, sąžiningai dirbti ir auginti vaikus.



asmenybė. Žinoma, turiu savo nuomonę ir argumentuotai ją išsakau. Net ir mūsų frakcijoje dažnai kyla ginčų įvairiais klausimais, bet tai netrukdo išlaikyti kolegiškus santykius. Niekada nelaikau pykčio kitaip mąstantiems ir gerbiu jų nuomonę. Dažniausiai stengiuosi rasti kompromisą. Matyt, visi norime, kad mūsų priimami sprendimai tarnautų gražesnės Lietuvos kūrimui ir puoselėji-mui. Tiesiog ne visada matome vienodas priemones ir prioritetus tam pasiekti ir ne visada dėl to sutariame. Tai normalus darbinis procesas, vedantis į geriausių sprendimų priėmimą.L. Kasčiūnas: Nemanau, kad politiniai ar ideologiniai nesutarimai turėtų tapti asmeninės neapykantos priežastimi. Gerbiu savo oponentus kaip žmones, o kylančius nesutarimus stengiuosi spręsti rimtose diskusijose, pateikdamas svarius argumentus, grindžiančius mano pozici-ją. Seime dirba įvairių pažiūrų politikai, priklausantys skirtingoms partijoms, ir jei darbe vadovausimės asmeniškumais, nieko gero nepasieksime. Ž. Pavilionis: Kaip diplomatas esu pasie-kęs daug sudėtingų susitarimų, laikausi nuomonės, kad palaikyti ryšį privalome su visais. Moku statyti tiltus, o ne be reikalo juos griauti. Dirbdamas užsienyje, o ypač JAV, labai greitai supratau, kokie stiprūs ir dideli esame, kai susivienijame. Juolab, kad pasiekti Lietuvai labiausiai reikalingus sprendimus tiek vidaus, tiek užsienio politikoje reikia plataus susitari-mo tarp Seime veikiančių partijų. Mano kabineto durys (tiesiogine ir netiesiogine prasme) yra atviros visiems. Tačiau nieka-da negalima prarasti budrumo – oponen-tas, nors ir galime rasti bendrų interesų, visada liks oponentu. Tuo įsitikinome jau šios kadencijos pradžioje – opozicija iki šiol neturi pirmininko ir tinkamo atsto-vavimo Seimo valdyboje.

Kokius svarbiausius tikslus norėtumėte įgyvendinti per šią darbo Seime kaden-ciją?G. Skaistė: Šiandien Lietuvos svar-biausios problemos – mažos gyventojų pajamos, emigracija ir teisingumo

trūkumas – tarpusavyje glaudžiai su-sijusios. Norėtųsi daugiau teisingumo mūsų ekonominėje politikoje, kad būtų išvengiama skurdo ir neteisingo turtėji-mo. Kad žmonės turėtų galimybę dirbti ir užsidirbti, išlaikyti šeimą, o senatvės pensija užtikrintų orų pragyvenimo lygį. Tikiu, kad atliktais tyrimais paremti mano pasiūlymai bus vertingi keičiant susidariusią situaciją.M. Navickienė: Svarbiausi tikslai susiję su šeimos klausimais. Sėkmingos šeimos politikos trūkumas kyla ne dėl pinigų stygiaus, bet dėl klaidingų pasirinkimų, ką laikyti svarbiausiais valstybės vys-tymosi tikslais, o taip pat dėl politinės valios stokos imtis reikalingiausių per-tvarkų. Būtina didinti dėmesį praktinių priemonių paketui, skirtam jaunoms šeimoms, įgalinant jas paprasčiau derinti darbą ir rūpestį vaikais, palengvinant galimybes įsigyti pirmąjį šeimos būstą. Labai svarbu nuosekliai kovoti su smur-tu prieš vaikus ir moteris, mažinti visų gyventojų toleranciją tokiam smurtui ir gerinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, siekiant užkirsti kelią bet kokios formos smurto naudojimui mūsų visuomenėje. L. Kasčiūnas: Svarbiausias uždavi-nys – Lietuvos saugumo stiprinimas. Darysiu viską, kad Lietuva nuosekliai vykdytų savo įsipareigojimus NATO, o

tarptautinėje erdvėje būtų girdima Lie-tuvos pozicija. Kiti svarbūs uždaviniai – parama vaikus auginančioms šeimoms, regionų plėtra, siekiant mažinti atotrūkį tarp didmiesčių ir mažesnių miestų. Parama šeimoms bei ekonominės nely-gybės mažinimas yra itin svarbūs tikslai, siekiant įveikti demografinę krizę ir užtikrinant tolesnį Lietuvos vystymąsi.Ž. Pavilionis: Savo veiklos prioritetus esu deklaravęs dar iki rinkimų – sieksiu, kad Lietuva būtų vieninga, o kiekvienas tautietis galėtų didžiuotis savo valstybe ir jaustų jos rūpestį nepriklausomai nuo to, kur tuo metu kurtų savo gyvenimą. Šios kadencijos metu sieksiu, kad tiek ekonominėmis, tiek švietimo priemo-nėmis būtų mažinama atskirtis tarp Vilniaus ir regionų, sieksiu Lietuvos ir išvykusių jos piliečių susijungimo – dvigubos pilietybės įteisinimo, organi-zacijos, padedančios piliečiams grįžti į Lietuvą, įsteigimo. Savo parlamentine-diplomatine veikla sieksiu užkardyti grėsmes valstybei, išplėsti transatlantinę laisvės, žmogaus orumo ir demokratijos erdvę bei įtvirtinti Lietuvą kaip sėkmin-giausią valstybę regione.

Ką galėtumėte pasakyti apie naująjį ministrų kabinetą bei Seimo komitetų pirmininkus? Kokie didžiausi privalumai

Seimo narys dr. Žygimantas Pavilionis



jam pasisektų imtis esminių sisteminių reformų. Tačiau šiandien nežinome, kaip vadinamoji nepartinių profesionalų vyriausybė dirbs: ar turės autonomiją, ar valstiečiai reikalaus visiško paklusnumo. Pastaruoju atveju iš vadinamosios profe-sionalų vyriausybės daug naudos nebus. Kaip bus, parodys tik laikas. L. Kasčiūnas: Reikia pripažinti, kad naujoje Vyriausybėje esama tikrai daug sąžiningų ir kompetentingų žmonių. Tikiuosi, kad jie sugebės tinkamai susidoroti su kylančiais iššūkiais. Tačiau norėčiau, kad būtų skiriama daugiau dėmesio regionų plėtros, paramos vaikus auginančioms šeimoms, taip pat Vilnijos krašto klausimams. Ž. Pavilionis: Kabinetą vertinsiu iš darbų, o ne skambių premjero Sauliaus Skvernelio ar kitų valdančiųjų pažadų. Neslėpsiu, kad gerai nuteikė Roko Ma-siulio paskyrimas į Susisiekimo ministro pareigas. Šioje srityje laukia nemaži darbai, o R. Masiulis tam yra tinkamas žmogus. Puikiai pažįstu ir Užsienio rei-kalų ministrą Liną Linkevičių. Neblogai pažįstu ir siūlomą Krašto apsaugos ministrą, tačiau asmeniškai esu įsitiki-nęs, kad už valstybės ateitį atsakomybę turi prisiimti žmonių išrinkti politikai, aiškiai deklaravę tautai ir rinkimuose apgynę savo vertybes. Bijau, kad ir vėl bus plaukiama pasroviui, gali vis labiau įsitvirtinti nomenklatūrinės ir oligar-chinės struktūros, suvaržyta žmogaus

laisvė, orumas, kūrybingumas, verslumas, atvirumas tarptautinei prekybai bei užsienio investicijoms – svarbiausi mūsų ekonomikos varikliai.

TS-LKD yra politinė partija, vienijan-ti gana plataus ideologinio spektro politikus – konservatorius, krikščionis demokratus, politinius kalinius bei tremtinius, tautininkus. Ar šios takosky-ros turi įtakos darbui Seimo pozicijoje ir formuojant frakcijos darbotvarkę?G. Skaistė: Stengiamės dirbti kaip viena bendruomenė, įgyvendinanti TS-LKD rinkimų programą. Visgi yra atskirų klausimų, nenumatytų iš anksto aptar-tuose programinuose dokumentuose. Tokiais atvejais svarbu prisiminti, jog visi turime skirtingų patirčių ir priorite-tų. Tai natūralu. Todėl pagarba kitokiai nuomonei ir sutarimo paieška turi būti tarpusavio bendravimo pagrindas.M. Navickienė: Visada sakiau ir lai-kiausi nuostatos, kad tai yra išskirtinė mūsų partijos stiprybė. Esame Sąjūdžio vertybių partija, kartu atsinaujinusi ir galinti kreiptis į pačius jauniausius rinkėjus. Esame skėtinė organizacija, ir po mūsų skėčiu telpa labai daug turinio. Tuo turime didžiuotis. O takoskyros paprastai atsiranda dėl asmenybinių dalykų, pavienių nesutarimų, dažnai ir dirbtinio tų takoskyrų akcentavimo. Kai tik išmoksime savo įvairovę panaudoti kaip stiprybę bendraudami su Lietu-vos žmonėmis – laimėsime daugiau ir stiprinsime savo pačių bendruomenę. Esame tikrai brandi ir demokratiška politinė jėga. L. Kasčiūnas: Be abejo, esama klausi-mų, kur partiečių pozicijos išsiskiria. Tačiau stengiamės nesutarimus spręsti konstruktyviai. Kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, dėl gyvybės apsaugos, parti-joje esama skirtingų požiūrių, bet labai džiaugiuosi, kad partija vieningai sutaria nacionalinio saugumo, Rusijos grėsmės klausimais.Ž. Pavilionis: Būtų keista, jei neturėtų jokios įtakos. Tačiau dėka frakcijos sen-buvių mediacijos, aukštų kompetencijos bei politinės kultūros standartų sugebame

?

bei trūkumai? Taip pat, kokiems klau-simams turėtų skirti daugiau dėmesio naujasis ministras pirmininkas?G. Skaistė: Maloniai nustebino Vyriau-sybės programoje išskirta ekonominės politikos kryptis – socialios rinkos eko-nomika, kuri šiuo metu yra dominuo-janti krikščionių demokratų valdomoje Vokietijoje. Tuo pačiu ir naujasis minis-trų kabinetas teikia vilčių, nes didžioji dalis jo narių atrodo kaip kompetentingi asmenys, išmanantys jiems priskiriamas sritis. Šiek tiek abejonių kelia politinės patirties stoka – juk net ir didžiausiems profesionalams be politinio palaikymo Seime gali būti sudėtinga įgyvendinti reikalingus uždavinius. Mano nuomo-ne, siekiant gyventojų gerovės augimo, pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas darbo užmokesčio ir pensijų didinimui.M. Navickienė: Ministrų kabinetas iš pirmo žvilgsnio atrodo visai neblogai. Ypač džiugina, kad išlaikoma nuose-kli geopolitinė kryptis ir strategiškai svarbioms Užsienio reikalų ir Krašto ap-saugos ministerijoms vadovaus patyrę ir patikimi diplomatai. Taip pat pozityviai vertinu Švietimo ir mokslo ministrės pareigas užimsiančią buvusią Mokslo ir studijų stebėsenos centro (MOSTA) vadovę Jurgitą Petrauskienę. Ši sritis yra viena iš skaudžiausių, tad pokyčių reikia nedelsiant. Nuoširdžiai linkiu sėkmės ir Socialinės apsaugos ir darbo minis-trui Linui Kukuraičiui. Norėčiau, kad

Seimo narys dr. Laurynas Kasčiūnas


Nemanau, kad politiniai ar ideologiniai nesutarimai turėtų tapti asmeninės neapykantos priežastimi.


pasiekti kompromisą net sunkiausiose situacijose. Esu įsitikinęs, kad būtent dėl mūsų gebėjimo derinti ir apjungti krikš-čioniškas, demokratines, konservatyvias ir liberalias sroves sukursime stipriausią Lietuvoje centro dešiniąją partiją, kuri laimės būsimus rinkimus.

Pabaigai: ko norėtumėte palinkėti žur-nalo „Apžvalga“ skaitytojams artėjančių švenčių proga?G. Skaistė: Linkiu šiltų ir jaukių švenčių šeimos bei draugų apsuptyje. Tegul gerumas ir atjauta lydi Jus ir Jūsų arti-muosius ateinančių metų darbuose. Tuo pačiu, manau, kad šio žurnalo skaityto-jai nuosekliai domisi šalies ir pasaulio politika. Todėl kviečiu teikti siūlymus ir idėjas, savo ruožtu, pažadu nuosekliai siekti gyventojų gerovės augimo.M. Navickienė: Labiausiai norėčiau padėkoti Jums visiems už bendrystę 2016–aisiais metais. Šiemet dalyvavau sunkioje rinkimų kampanijoje prieš Algirdą Paleckį, kurioje tiek man, tiek mano šeimai teko išgerti taurę karčios netiesos ir šmeižto. Tačiau daug daugiau sulaukiau palaikymo ir paramos. Tai labai įkvėpė ir toliau įpareigoja niekada nenuvilti visų, kurie pasitikėjo, palaikė ir rėmė. Ačiū Jums už tai. Nė neabejoju, kad kiekvienam iš mūsų šie metai buvo skirtingi, tačiau esu įsitikinusi, kad Jus, kaip ir mane, nuolat palaikė artimųjų meilė, draugų bendrystė. Linkiu, kad to nepritrūktų ir ateinančias metais, o šv. Kalėdos atneštų džiaugsmo, stiprios sveikatos, santarvės, ramybės Jūsų na-mams ir įkvėpimo darbams.L. Kasčiūnas: Linkiu visiems jaukių švenčių šeimos ir draugų apsuptyje. Tikiu, kad ateinančiais metais ir toliau sėkmingai dirbsime vardan bendrų tikslų ir kartu sėkmingai įgyvendinsime užsibrėžtus tikslus. Ž. Pavilionis: Ateinantys metai bus dar vieni išbandymų kupini metai. Lin-kiu rasti vidinės stiprybės įveikti net sunkiausius kalnus, išlikti solidariais bei atvirais savo šeimos nariams, kolegoms, bendrapiliečiams. Suvienykime ir pada-rykime Lietuvą vėl didžią! ■

Naujai išrinktame Lietuvos Respubli-kos Seime naujosios kadencijos nariai būrėsi ne tik į frakcijas pagal savo po-litines pažiūras ar priklausymą vienai ar kitai partijai, bet ir į įvairias grupes, vienijančias Seimo narius, nepriklau-somai nuo to, kokios politinės partijos atstovai jie bebūtų. Viena iš tokių gru-pių – naujai susikūrusi Lietuvos šaulių sąjungos draugų grupė Seime. Jos organizatorius, steigėjas ir išrinktas pirmininkas yra Audronius Ažubalis – Tėvynės labui prisiekęs aktyvus šaulys, taip pat Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Specialiai „Ap žvalgai“ kalbiname Audronių AŽUBALĮ apie šios Seimo narių grupės tikslus, pilietiškos visuomenės kūrimą Lietuvoje ir iššūkius jai, Lietu-vos šaulių sąjungos vaidmenį bei tai, ką reiškia būti šauliu, arba, kaip sakė

vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos kū-rėjų V. Putvinskis-Pūtvis, tautos kariu.Kokie yra pagrindiniai, svarbiausi Lie-tuvos šaulių sąjungos draugų grupės Seime tikslai, uždaviniai?Visų pirma, tikslas yra padėti iš teisinės pusės stiprėti Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS). Neformali grupė, galima sakyti, susiformavo dar praėjusiame Seime, kada vyko debatai dėl teisės šauliams įsigyti ir laikyti savo ilguosius gin-klus, t. y. pusiau automatinius ginklus, namuose. Tuo metu, diskusijų, debatų metu atsirado tam tikra neformali pa-laikytojų, kurie buvo nebūtinai šauliai, grupė ir tas pataisas pavyko priimti.Jau šioje kadencijoje iš Lietuvos šaulių sąjungos vadovybės atėjo iniciatyva, kad reikia pagalvoti apie tokią grupę. Ka-dangi nuolat stengiuosi būti ne „popie-rinis“ šaulys, bet aktyvus šaulys visomis prasmėmis, pradėjau organizuoti šią grupę ir joje šiuo metu yra 10 žmonių. Pirmiausia, mes rinkome tuos, kurie dabar yra prisiekę šauliai, bet ateityje, manau, kviesime jungtis visus Seimo narius, kurie prijaučia Lietuvos šaulių sąjungos veiklai. Kartu būsime kaip neformalūs lobistai. Laukia dar daug darbų, iššūkių.Pavyzdžiui: priskirtą tarnybinį ginklą šaulys turi teisę laikyti namuose ar

ww

w.p

ixab

ay.c

om

A. Ažubalis

AUDRONIUS AŽUBALIS: ČIA KURIASI NAUJOJO LIETUVIO GERĄJA PRASME BRANDUOLYSKalbino Goda KARAZIJAITĖ

Paradoksas yra tas, kad Lietuvos šaulių sąjungos vadą teikia politikas – Krašto apsaugos ministras.


52_ Apžvalga | GRUODIS 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

ne? Kol kas ne, kol kas viskas laiko-ma ginklinėse. Tačiau iš savo ir kitų valstybių patirties žinome, kad priešui užėmus ginklų sandėlį, besipriešinantys liks tik žmonės, kupini gerų norų, bet be ginklų. Kitas pavyzdys: šauliai yra nepolitinė organizacija – savanoriška, paramilitarinė, kuriai svarbus patrio-tizmas, karinis rengimas – kiekvienam pagal gebėjimus. Bet paradoksas yra tas, kad Lietuvos šaulių sąjungos vadą teikia politikas – Krašto apsaugos mi-nistras. Mano asmeniniu įsitikinimu ir nuomone (o šauliai yra įvairių politinių įsitikinimų), vis tik vado kandidatūrą turėtų teikti bent jau Kariuomenės vadas. Įstatyme yra kitaip. Taip pat pagal dabartinį įstatymą Lietuvos šaulių sąjungos vadą Krašto apsaugos ministras, t. y. politikas, gali atšauk-ti, nešaukdamas LŠS suvažiavimo, ir panašiai. Tai yra diskusijų objektas, kaip toliau eis Lietuvos šaulių sąjunga. Politikų diskusijos, Seimo narių balsas turi būti girdimas.Viskas iš esmės dabar yra kaip prieš-kary. Tuomet buvo dvi koncepcijos: tėvai-kūrėjai, kaip Vladas Putvinskas, kūrė savanorišką, patriotinę, pilietinę ir savarankišką organizaciją, o kariš-kiai – valstybės vadovybė – galima sakyti, bandė juos padaryti nedaloma krašto apsaugos sistemos dalimi. Kas, aš manau, nėra sąžininga. Mes turime savanorius, jie yra krašto apsaugos sistemos dalis. Vienas iš tėvų-kūrėjų yra labai gražiai pasakęs: „šaulys – tai ginkluotas pilietis“. Dar 1928 m. ge-nerolas Povilas Plechavičius, steigiant Lietuvos šaulių sąjungą, apie šaulius rašė: „šauliai pavojaus atveju galės daug padėti mūsų krašto gynimo reikalu. Jie privalės atlikti svarbesnių tiltų, kelių, geležinkelio stočių, įvairių sandėlių apsaugą ir kitus specialius uždavinius.“ Tai yra užnugario apsauga, o reikalui esant, ir partizaninis karas. Dabartinėje organizacijoje yra įvairių tendencijų. Iš vienos pusės matau dalies norą šaulius padaryti vos ne kariuomenės dalimi, o iš kitos pusės – kitą nuomonę, kad mes turime būti ta sukarinta organizacija

– piliečiai su ginklais. Karo atveju turėtume užtikrinti, sudaryti sąlygas kariuomenei koncentruotis į karą, nesi-rūpinti užnugariu.

Ar turite susidėlioję grupės darbų planą, aptarę įstatymų projektus, kurių tobulinimo imsitės artimiausiu metu? Kokiu principu ruošiatės įgyvendinti konkrečias veiklas bei anksčiau minė-tus tikslus šioje Seimo narių grupėje?Pirma, paminėjau kelis dalykus, idėjas, apie kuriuos reikės galvoti. Tačiau mes tikrai negalėsime būti darbo grupė, kuomet sugalvojame ir kaip įstatymų leidėjai veikiame. Aš manau, kad apie tai negali būti nė kalbos. Pirmiausia, mes turime pasiūlymus teikti kole-goms šauliams, turime diskutuoti su jais ir, jeigu gausime jų pritarimą, kaip, pavyzdžiui, buvo dėl teisės ginklus laikyti namuose – iniciatyvos, kuri kilo iš pačių šaulių, tada bandysime Seime atlikti įprastą teisėkūros darbą.Pirmasis susitikimas kol kas planuo-jamas tik po visų švenčių ir, aišku, visų pirma, su Lietuvos šaulių sąjungos vadu, su sąjungos vadovybe: išklausysi-me juos, pristatysime mūsų grupę. Tai

būtų pirmas, galima sakyti, steigiama-sis žingsnis, nes dabar tėra formaliai užfiksuota, kad tokia grupė Seime egzistuoja. Be to, visai neseniai vyko Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas ir ten buvo patvirtinti Lietuvos šaulių sąjungos plėtros strategijos pagrindai, kuriems pasiūlymus dar gali siųsti kiekvienas šaulys. Taigi, reikės aptarti šią strategiją, kuri turėtų būti prista-tyta Lietuvos šaulių sąjungos vado. Politikai, priklausantys šiai Lietuvos šaulių sąjungos draugų grupei Seime, yra suvažiavę iš įvairių Lietuvos šaulių sąjungos rinktinių, iš visos Lietuvos. Ne visi iš mūsų buvo išrinkti delegatais Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavime, bet kiekvienam bus įdomu sužinoti, kaip iš tikrųjų viskas yra.

Ar galime sakyti, kad Lietuvos šaulių sąjungos draugų grupė Seime, siek-dama prisidėti ir prie Lietuvos šaulių sąjungos plėtros strategijos įgyvendi-nimo, tuo pačiu prisidėtų ir prie šauliš-kos veiklos populiarinimo Lietuvoje?Į klausimą galima pažvelgti iš skirtingų pusių. Viena vertus, aš jau esu susita-ręs su viena šaulių kuopa, kuri žadėjo

LAIKINOJI LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS DRAUGŲ GRUPĖ

_532016 GRUODIS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

apie dideles laiko sąnaudas. Kaip Jums pavyksta suderinti ir atsakingą darbą Lietuvos Respublikos Seime, ir laiką su šeima, laisvalaikį, tuo pačiu neatsi-liekant nuo šauliškų dalykų – pratybų, mokymų ir panašiai?Manau, kad Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė per tiek metų pakankamai gerai suprato situaciją, kuomet turi reikalą su užimtais žmonėmis. Čia sueinantys žmonės juk nėra veltėdžiai, dauguma jų labai aktyvūs. Taigi, yra pa-kankamai lankstūs grafikai, pavyzdžiui Kolektyvinių įgūdžių šaulio kursuose buvo du laikai, dvi dienos, o jei nebaigi visų kursų, juos gali pratęsti kitą sezo-ną: aš pradėjau pavasarį, o dabar, žiemą, dar einu į užsiėmimus, kuriuose tada negalėjau sudalyvauti. Yra pakankamai lankstūs grafikai, prie kurių, turint noro, galima prisiderinti.Kalbant apie šeimą, manau, kad maniškiai yra patenkinti tuo, kad esu šaulys. Mano dukterys jau suaugusios, o žmonai turbūt maloniau matyti, kai vyras grįžta gerai prasimankštinęs ir pilnas teigiamų emocijų, negu kai guli prie televizoriaus arba prie kompiute-rio. Fizinis krūvis iš tikrųjų yra labai teigiamas dalykas, kurį skatina Lietuvos šaulių sąjunga.Taip pat Bazinio šaulio kurso metu pa-stebėjau ne tik tai, kad esu vienas iš vy-resnių šaulių, kas turbūt akivaizdu, bet pratybų metu visai negirdėjau keiks-mažodžių. Kadangi tarnavau sovietų armijoje, tai mane maloniai nustebi-no. Supratau, kad tai jau nauja karta, nauji žmonės. Girdžiu, kad baruose ar

mane pasikviesti, kad galėčiau skaityti paskaitas jaunuomenei. Šitokiu būdu man yra garbė garsinti šaulio vardą, atstovauti Lietuvos šaulių sąjungai. Iš kitos pusės, atvirai kalbant, aš nenoriu, kad tapti šauliu taptų madinga. Aš noriu, kad tapimas šauliu, šitas žingsnis būtų priimamas įsisąmoninus, kodėl tu eini ir ką tu darai. Kaip jau minėjau, „popierinių“ šaulių mes turime. Tačiau tai tam tikru požiūriu diskredituoja tas institucijas arba netgi tuos asmenis. O iš kitos pusės, kada tave mato pratybose arba saugant sieną kartu su mūsų pasie-niečiais kur nors Baltarusijos-Lietuvos pasienio ruože, tai yra didelė motyvaci-ja jauniems žmonėms, parodant, kad jie ne vieni. Štai kodėl aš manau, kad stoti į Lietuvos šaulių sąjungą turi būti labai apgalvotas sprendimas, žinant, kad ir laisvalaikio mažiau turėsi, kad ir su šei-ma teks mažiau laiko praleisti. Taigi, aš norėčiau skatinti sąmoningą narystę. Ir, ko gero, tai įmanoma per individualius pokalbius. Agitacijos arba sovietiniai metodai (būdavo tokie plakatai apie užsirašymą į savanorius) nėra reikalingi. Čia labai daug priklauso nuo kiekvieno iš mūsų individualaus požiūrio ir darbo. Aš, pavyzdžiui, dabar turiu du draugus-kandidatus, su kuriais labai rimtai kal-bu, aiškinu, kur yra narystės Lietuvos šaulių sąjungoje pliusai, kur minusai. Minusus aš jau minėjau – tai yra, visų pirma, laikas ir finansinės išlaidos. Juk jeigu paskaičiuotume, kiek kainuoja būti šauliu, nėra taip paprasta. Reikia įsigyti normalią aprangą (o praktiškai du komplektus – vieną pratyboms, o kitą išeigai), gerus batus, pratyboms reikalingą airsoft (šratasvydžio, – aut. past.) įrangą. Dargi kiekvieno šaulio garbės reikalas yra įsigyti tikrą ginklą – pistoletą, o to norint reikia baigti tam tikrus kursus, kurie taip pat nemažai kainuoja. Kai sudedi, pasižiūri ir matai, kad žmogus gal ir norėtų, bet, sakyčiau, kai kuriems tai yra pakankamai bran-gus malonumas.

Minėdamas vieną iš aktyvios šauliškos veiklos minusų, šiek tiek užsiminėte

parduotuvėse jaunimas keikiasi, bet tie, kurie čia susirinko, buvo visai kitokie žmonės. Dar įdomu buvo pastebėti, kada instruktoriai sakydavo, kad galima išeiti į kelią, kur smėlis, ir galima rū-kyti, na, rūkymo pertrauka, praktiškai niekas neidavo. Tai visai nauja karta arba naujos kartos atstovai. Tai mane labai maloniai nuteikia, kad čia kuriasi naujojo lietuvio gerąja žodžio prasme branduolys.

Kaip žinome, Lietuvos šaulių sąjunga siūlo ne tik karinį rengimą, įvairiausias pratybas, bet ir mokymus, paskaitas, švietimą. Tai apima labai platų spektrą veiklų. Kaip manote, kas dar be tos įvairiapusės šauliškos veiklos galėtų prisidėti mūsų valstybėje kuriant pilie-tišką, atsakingą visuomenę, plečiant ir stiprinant Jūsų minimą naująją lietuvių kartą? Galbūt čia dar ko išties trūksta mūsų valstybei?Trūksta istorijos politikos. Kai savo laiku dirbau Vyriausybėje, pirmąkart Lietuvos istorijoje Užsienio reikalų ministerijoje vienu iš strateginių už-davinių buvo įrašyta istorijos politika. Galbūt nelabai madinga remtis tuo, ką sako Kremliaus atstovai arba buvę Kremliaus atstovai, bet tai nereiškia, kad jie yra neprotingi. Glebas Pav-lovskis, kuris buvo Vladimiro Putino patarėjas, yra pasakęs, kad vienintelė tikra bet kokios politikos forma yra istorijos politika; viskas prasideda nuo apačios; nėra gyvenime naujo puslapio. Ir ypatingai tai ryšku, kai kalbame apie valstybės santykius su kitomis valstybė-mis ir santykius su savais piliečiais.Duosiu paprastą pavyzdį. Visai neseniai sukako 40 metų nuo Lietuvos Helsin-kio grupės įsteigimo. Šioje organizaci-joje veikė tikrai disidentai. Skirtingai nuo partizaninio karo periodo, tai buvo visai kitoks periodas, kada žmonės nebijojo pasirašyti. Jeigu partizanai veikė pogrindžio sąlygomis, tai čia jau visai kitas etapas – kada žmonės pasi-rašydavo. Štai buvo 40-metis ir jokio minėjimo, niekas nieko nedarė. Dar prieš 10 metų turėjau galimybę kartu

Aš noriu, kad tapimas šauliu, šitas žingsnis būtų priimamas įsisąmoninus, kodėl tu eini ir ką tu darai.


su kolegomis Seime surengti minėjimą, sukvietėm Tomą Venclovą, disidentę Liudmilą Aleksejevą iš Maskvos ir Viktoras Petkus dar tada buvo gyvas. Atėjo daug tų, kurių dėka pogrindinė spauda ir pasipriešinimas vyko didesne ar mažesne forma. Ir štai dabar visuo-menėje niekas neprisiminė. Man parašė seni pažįstami, išreikšdami liūdesį, kad nebuvo jokio minėjimo, sako, iš Ukrainos gavome pasveikinimą... Aš pagalvoju, kad iš tikrųjų kažkas su šitais dalykais pas mus yra blogai.O iš kitos pusės galiu paaiškinti, kodėl taip yra. Daug saugiau yra kalbėti apie partizanus, apie tolimą praeitį, apie Saulės mūšį, bet visai nesaugu kalbėti apie sąlyginai neseną praeitį, nes tada tavęs gali paklausti: „O ką tu darei tuo-met?“ Tai yra atkurtos Lietuvos silpna vieta mūsų visuomenėje, kada žmonės, kurie buvo ar yra valdžioje, bijo tai prisiminti, jiems nepatogu tai prisimin-ti, nes ne visi jie kažkur buvo. Bet ne visi jie ir galėjo būti. Kitąkart gal geriau pagerbti tuos išlikusius didvyrius, negu išvis ignoruoti, sakant „ne, čia nieko nebuvo“.Aš manau, kad šauliai gali prisidėti būtent prie istorinių datų išsaugojimo, atminimo. Vienas dalykas yra, kai į mokyklas, pavyzdžiui, atvažiuoja šaulys, ir kitas dalykas – kai atvažiuoja koks, kad ir „fainas“ mokslininkas, na, bet tik lektorius. Manau, patys šauliai tai suvo-kia. Reikėtų Šaulio kalendorių sudaryti, kur būtų ne tik Lietuvos šaulių sąjungai svarbios datos, bet ir valstybei svarbios, ne tik tradicinės, bet ir mažiau populia-rios, bet labai svarbios mūsų valstybei.

Apibendrinant, kaip įvardintumėte, kas Jums iš esmės gyvenime yra buvimas šauliu? Ką Jums reiškia būti šauliu?Tikriausiai, pirmiausia tai yra egoistinis tikslas – tai padeda su savimi gyven-ti santarvėje. Pats supranti, jog tavo galimybės vienoje ar kitoje veikloje yra ribotos. Bet čia tarsi liudijimas, kad tu darai, ką gali. Be visų kitų skambių žodžių, tu jautiesi pilnavertis, nes tu tai darai.■

Ar irakietis arba korėjietis gali išmokti laisvai kalbėti lietuviškai? Ar gimdami vieni atsinešame gabumo užsienio kal-bai geną, o kiti – ne? Kas padeda ir kas trukdo išmokti užsienio kalbą? Gruodžio 1-ąją, ketvirtadienį, (jei būtume moksliškai tikslūs – pirmąjį gruodžio ketvirtadienį) Baltijos pažan-gių technologijų institutas vilniečius ir miesto svečius pakvietė į „Café Scien-tifique“ diskusiją apie užsieniečius, gyvenančius ir mėginančius pritapti Lietuvoje, – apie tai, kaip užsieniečiams sekasi mokytis lietuvių kalbos, kaip jie kalba lietuviškai ir kaip susikalba arba ne... Pranešėja dr. Jogilė Teresa RAMONAITĖ tą vakarą vienoje Vilniaus sena-miesčio kavinių susirinkusiems mokslo

entuziastams pristatė savo podokto-rantūrinės stažuotės, atliktos Lietuvių kalbos institute, tyrimą apie „Lietu-vių kaip antrosios kalbos įsisavinimo kelią“. „Apžvalga“ taip pat nusprendė pasižvalgyti, kaip tas kalbos įsisavinimo kelias atrodo iš mokslinės perspekty-vos, tad atidžiai klausėmės praneši-mo ir, kas svarbiausia, atradome šią perspektyvą įdomią ir tokią, kurios vaizdu norėtume pasidalinti su savo skaitytojais. Tad po girdėto pranešimo pakalbinome dr. Jogilę T. Ramonaitę – žinoma, užduodami klausimus jau iš savo „apžvalgietiško“, publicistinio žiūros taško.

Pabėgėlių bangos, užplūdusios Euro-pą, purslai neišvengiamai pasiekia ir

Kęs

tuči

o D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

Dr. J. T. Ramonaitė

DR. J. T. RAMONAITĖ: MOKYTIS KALBOS – TAI IŠDRĮSTI BENDRAUTI IR KALBĖTIKalbino Kęstutis D. RIMKEVIČIUS


Lietuvą. Taigi, į lietuvišką kalbinę aplin-ką atkeliauja nemažai žmonių, nemo-kančių nė žodžio lietuviškai. Galiausiai vis daugiau užsieniečių atranda Lietuvą – ir ne tik kaip turistai, bet ir norintys čia dirbti ir kurti savo gyvenimus jau kaip Lietuvos gyventojai. Taigi natūra-liai kyla šių žmonių integracijos į mūsų visuomenę klausimas. Kokią vietą šioje integracijoje užima kalba?

Kalba yra labai svarbi, integruojantis į visuomenę. Tai padaro tave bendruome-nės dalimi arba nepadaro, – jeigu kalbos nemoki. Jeigu niekas su tavimi nekal-ba, nebendrauja, kaip tu gali pritapti bendruomenėje. Blogai, kai mes patys mėgstam sakyti, esą lietuvių kalba tokia sunki, kad užsienietis neva niekada ne-išmoks… Taip nuvertiname ir nusmuk-dome savo pačių kalbos prestižą. Gal kažkam tai skamba kaip išaukštinimas, bet man panašiau į pažeminimą. Nė viena kalba nėra tokia sudėtinga, kad jos negalima būtų išmokti.

Pripažinkim, kad mes su savotišku pa-sididžiavimu teigiame, kokia sudėtinga mūsų kalba, kaip paukščių ar kiniečių…Žiūrėkim, ką mes sudedame į tą „tokia sudėtinga“ – ar tai, kad labai graži, ar tai, kad neįmanoma lietuvių kalbos išmokti ir galite nė nemėginti… Kaip mes pabaigsime tą sakinį? Juk lietu-vių kalbą tikrai įmanoma išmokti ir nemažai užsieniečių yra išmokę. Yra

nemažai tokių užsieniečių, kurie labai gerai moka lietuviškai. Yra tokių, kurie netobulai moka, bet susikalba. Tad visiems užsieniečiams yra labai svarbus pavyzdys – kad tai yra įmanoma.

Yra mėgstama teisintis, kad kam nors apskritai sunku mokytis užsienio kalbų, nes jie iš prigimties yra negabūs kal-boms, neturi reikalingų „kalbos genų“. Ar yra pagrindimas tokiems pasiteisi-nimams?Jeigu būtų žmonių, kurie neišmoktų niekada kalbėti, tada galėtume sakyti, kad yra gabių ir negabių kalbai žmo-nių. Kiek mes žinome – išskyrus retus patologinius atvejus – visi žmonės išmoksta kalbėti. Tad esu įsitikinusi, kad nėra tokio dalyko, kaip genų nulemti gabumai ar negabumai kalbai. Tiesa, yra mokslininkų, kurie mėgina rasti tą „gabumą kalbai“, bet nesu girdėjusi, kad per šiuos tyrimus būtų kas atrasta. Mes mėgstam sakyti, kad vienas ar kitas yra gabus ar negabus kalboms, bet ką tai iš tikrųjų reiškia, iš ko tai susideda… Kalbai išmokti reikia atminties. Žmo-gaus atmintis – priklausomai nuo

amžiaus ar kitų veiksnių – gali būti skirtinga. Svarbus ir polinkis rizikuoti – kiek žmogus bijo ar nebijo rizikuoti tar-ti žodžius, rizikuoti kalbėti. Tai irgi yra kalbos įsisavinimo dalis. Kiek žmogus yra ekstravertas ar intravertas. Visa tai žmogiškosios savybės, kurios tiesiogiai su kalba tarsi ir nesusijusios, bet jos turi didelę įtaką mokantis kalbos. Pridė-kim dar žmogaus savivertę, empatiją… Taigi yra daug dalykų, lemiančių kalbos įsisavinimą, bet ne koks nors vienas gebėjimas ar negebėjimas.

Vadinasi, šansų išmokti užsienio kalbos turime visi…Visi turime labai gerų šansų – ge-bėjimas įsisavinti kalbą yra tai, kas mums duota. Kaip jau mes paskui su tuo elgiamės, tai jau mūsų bėdos arba laimėjimai…

Kas labiausiai Jūsų tyrime apklaustus užsieniečius motyvavo mokytis lietuvių kalbos? Kas būtų tas spiritus movens? O kartu kas didžiausias mokymosi „stabdis“?Pateikčiau pavyzdį mano tyrimo


Jeigu būtų žmonių, kurie niekada neišmoktų kalbėti, tada galėtume sakyti, kad yra gabių ir negabių kalbai žmonių.

NUO KO PRIKLAUSO?Veiksniai, lemiantys kalbos įsisavinimą

Lentelė parengta J. T. Ramonaitės


dalyvio, sakykime, kalbėjusio lietuviš-kai prasčiausiai. Būtent jis vienintelis iš mano tiriamųjų buvo sakęs, kad esąs „negabus“ kalboms. Visgi bešnekant paaiškėjo, kad jis ne tik yra dvikalbis, bet dar moka šešias skirtingas aplinki-nių salų, ten, iš kur jis kilęs, kalbas. Tad pasirodė, kad jis moka iš esmės aštuo-nias kalbas... Kodėl jam sunkiau sekėsi su lietuvių kalba, paaiškėjo sužinojus, kad atvykęs čia, į Lietuvą, jis neplana-vo ilgai likti – geriausiu atveju galvojo metus pagyventi... Tada, kai aš dariau tyrimą, jis jau gyveno Lietuvoje dešimt metų... Visgi jo pirminis nusiteikimas, kad atvykęs ne ilgam, išliko visą laiką. Tai ir buvo, mano manymu, didžiausias iš kliuvinių mokytis kalbos. Nepadė-jo, žinia, ir nedraugiškas visuomenės priėmimas – mat jis iš išvaizdos aiškiai atpažįstamas, kad nelietuvis. Buvo sulaukęs grasinimų, puolimų... Tai gerų emocijų, susijusių su Lietuva ar lietuvių kalba, jam tikrai nekėlė ir nepaskatino mokytis.Kas paskatina? Tai noras įsilieti į ben-druomenę. Kartu reikia sąmoningumo suprasti, kad niekada nebūsi lietuvis, – nes tiesiog nesi, – ir nepadaryti iš to pa-saulinio dydžio problemos. Kiekvienas žmogus yra geras toks, koks yra. Tikrai sąmoningas to supratimas ir priėmimas iš tikrųjų padeda. Visa tai gerai matome iš atvykusių misionierių – vienuolių, kunigų – jie būna labai gerai nusiteikę įsilieti į bendruomenę, tai jų pagrindinis tikslas, ko jie atvyksta. Drauge jie labai sąmoningai supranta, kad jų vertė yra savaiminė – kaip žmonių, o ne nulemta pritapimo... Tai neleidžia nusivilti, kai nesiseka.

Kiek iš tiesų svarbi yra socialinė aplinka? Juk yra užsieniečių, dirbančių, pavyzdžiui, tarptautinėse kompanijose ar gyvenančių uždaresnėse bendruo-menėse. Jie gal neturi nei poreikio, nei galimybių daugiau kalbėti lietuviškai.Tiems, kurie neturi socialinių ryšių su lietuviais gimtakalbiais, iš tikrųjų daug sunkiau mokytis kalbos. Jei jie sukasi tik savo rate, tai tarp jų būna labai gajūs

visokie stereotipai, o žinia, stereotipai dažniausiai būna neigiami dominuo-jančios kultūros atžvilgiu. Taigi, jei lieki tame uždarame būrelyje, niekada negali patikrinti tų stereotipų. Viena mano tiriamųjų minėjo, kad laikėsi tokių stereotipų, tačiau kai pradėjo pagaliau kalbėtis su lietuviais lietuviškai, pamatė visiškai kitokius lietuvius, visiškai kitokį charakterį... Ir dabar labai džiaugiasi turėdama daug lietuvių draugų, kurių bet kada gali paprašyti pagalbos – kad ir dėl tos pačios lietuvių kalbos. Taigi, socialinė aplinka yra labai svarbi. Deja, atsiriboti nuo jos yra labai lengva. Lietuviai, ne paslaptis, nėra labai atviro charakterio... Esame labai geri žmonės, labai nuoširdūs, tačiau šiek tiek ilgiau užtrunka mus prisipratinti, pavyz-džiui, jei lygintume su kokiais nors italais. Žmonės sako, kad italų kalbą yra labai lengva išmokti – net per porą mėnesių... Italų kalba yra lygiai tiek sudėtinga, kiek ir lietuvių, bet išmokti yra lengviau... Kodėl? Todėl, kad italai kalba. Jie linksmi ir tave nuolat kalbina. Lietuvių sunkumas yra tas, kad mes mažiau šnekame, galbūt mažiau drįsta-me šnekėti.

Ar nėra taip, kad mes, lietuviai, pirmi puolame kalbėti, sakykim, angliškai ar kita užsienio kalba, kurią mokame, ir kurią galėtų suprasti užsienietis, kad ir ilgai gyvenantis Lietuvoje, užuot pamėginę su juo kalbėtis lietuviškai?Yra labai puiku, kad lietuviai moka užsienio kalbų. Žinoma, mes patys irgi norime pasipraktikuoti, bet turėtume nepamiršti, kad užsieniečiai, kurie mokosi lietuvių kalbos, taip pat nori tobulinti savo įgūdžius. Suprantama, kad iš gimtakalbio lietuvio tai reika-lauja kantrybės – išlaukti, kol žmogus pasakys, ką jis nori pasakyti. Prisieis ir padėti rasti reikiamą žodi. Nebūtinai visi mes esame tokie kantrūs. Visgi nereikėtų pulti taisyti klaidų. Turbūt blogiausia, ką mes galime padaryti: po to, kai kalbantysis šiaip taip sudėlioja savo sakinį, susakyti visas jo klaidas... Tai tikrai neįkvėps jam didesnio noro

kalbėti. Pagalvokim, kas yra komunika-cija – juk svarbu, kad suprastum. Kie-kvieną kartą, kai komunikacija įvyksta, juk galima ir pagirti – iškart tada noras kalbėti auga.

Turbūt savo tautiečius galėtume para-ginti būti kantresnius su užsieniečiais ir kuo daugiau su jais kalbėtis, bendrauti.Taip, tai yra svarbiausia, ką galime pa-daryti. To negali padaryti niekas „iš vir-šaus“. Žmogus integruosis į visuomenę tada, kai visuomenė jį priims. Kai mes kiekvienas, sutikęs užsienietį, norėsime nusišypsoti, pakalbinti, o ne žiūrėsime iš padilbų, jam mėginant ką nors pasakyti kad ir labai labai laužyta lietuvių kalba.

Minėjote, kad „iš viršaus“ tokio bendra-vimo niekas nenuleis, bet pamėginsiu paklausti visgi plačiau – iš politikų, iš tų, kurie formuoja švietimo ar socialinę politiką, pusės. Ar turima bent kažkokių svertų, galimybių kaip nors pajudinti mūsų visuomenę, kad tas bendravimas su užsieniečiais būtų, sakykim, lengves-nis, kad visuomenė būtų atviresnė ir kad tie užsieniečiai greičiau bei len-gviau prabiltų lietuviškai.Negali valstybė imti ir paliepti vi-siems būti draugiškiems... Kalbėdami apie kalbos mokymąsi, iš vienos pusės atsiremiame į formalųjį mokymą. Šis mokymas gali padėti, bet tai neteikia jokios garantijos. Čia labai svarbi yra mokymo kokybė. Jei bus mokoma nuo-bodžiai, liepiama daryti tik pratimus, kurie niekam neaiškūs... Tai žmonės išmoks, kur parašyti kokią galūnę, bet niekada gyvame pokalbyje tos galūnės nepasakys. Taigi, siekime kaip įmanoma aukštesnės mokymo kokybės. Juk yra gerų metodikų ir mokymo priemonių, ir kursų – kaip mokyti. Sukaupta apie kalbos mokymą ir mokymąsi nemažai patirties. Kitas aspektas – pats žmonių bendra-vimas, kuris neįmanomas per prievartą, tačiau galima būtų pagalvoti apie kokį nors paskatinimą. Įvairiose šalyse yra organizuojami kalbų klubai, kur susi-renka gimtakalbiai ir negimtakalbiai.



Paprastai, smagiai bendraudami vieni kitiems padeda mokytis kalbos. Per tokias iniciatyvas žmonės susipažįsta, galiausiai pamato, kad tiek vietiniai, tiek užsieniečiai, kad ir iš kokių egzotinių kraštų jie būtų atvykę, yra normalūs žmonės. Taip nustojama bijoti vieni kitų. Kaip tokį bendravimą paskatinti – tai jau kūrybiškumo klausimas: gal, pavyzdžiui, pasiūlant nemokamos kavos klubo nariams.

Iš mūsų pokalbio aiškėja, kad lietuvių kalba nėra paukščių kalba, kad ją gali išmokti tiek vokietis, tiek atvykėlis iš Kazachstano ar koksai kinas. Jūs savo skaitytame pranešime minėjote korė-jietę, išmokusią gerai kalbėti lietuviš-kai. Taigi, motyvacija atveda iki didelių laimėjimų. Tad baigiant mūsų pokalbį, ką palinkėtumėte „Apžvalgos“ skaity-tojams, norintiems išmokti užsienio kalbos, tačiau manantiems, kad jie negabūs kalboms, ar tiesiog prisibijan-tiems žengti į naujos kalbos pasaulį...Drąsos iš tiesų galėtume turėti daugiau, nes, kaip minėjau, negabių kalboms nėra ir viskas yra įmanoma. Svarbiausia yra atsakyti į klausimą sau: kodėl aš noriu tą kalbą mokėti, kodėl man tai yra svarbu? Gal tai yra be galo graži kalba, kuri man labai gražiai skamba. Kitas galbūt planuoja vykti į užsienį dirbti ar mokytis. Galbūt žmogus turi mylimą rašytoją, kurio kūrybą norėtų paskaityti jo gimtąja kalba. Priežasčių gali būti įvairiausių, tad svarbu įsivar-dinti, nuoširdžiai sau atsakyti, kodėl aš tą gebėjimą susikalbėti užsienio kalba noriu turėti. Tada svarbu matyti prieš akis tą prioritetą ir nekreipti dėmesio į baimes suklysti. Nesigėdyti klaidų, bet turėti drąsos gimtakalbio paklausti, kaip geriau pasakyti. Tas, ko labiausiai norite, ir ves į priekį, nes viskas padaroma, tik klausimas, ar turi tą tikslą, ar nėra tavo baimės už tą tikslą didesnės... Taigi, nebijokime bendrauti, nebijokime kalbėti. ■

Ačiū už pokalbį!

skelbia Gailestingumo metų žinia. Galėtume išskirti keletą Gailestingumo metų klodų. Pirmiausia, tai popiežiaus Pranciškaus kvietimas atleisti skriaudas kitiems žmonėms, pradedant mūsų ar-timaisiais, kuriems esame kažko galbūt neatleidę ir mus tai slegia, o taip pat ir kitiems, kurie mūsų atžvilgiu galbūt nedorai ar netinkamai pasielgė. Tiesiog reikia prisiminti, jog Dievas laukia ne tik teisiųjų, bet ir paklydusių. Lietuvoje esame anksčiau šventę Gailestingumo metus, todėl faktiškai šis Visuotinės Bažnyčios šventimas buvo tarsi pasikar-tojimas, prisiminimas ir atgaivinimas to, ką jau šventėme. Antras momentas – tai buvo galimybė ir proga prisiminti mūsų krašto ypatingą reikšmę. Juk Lietuvoje, jos sostinėje, Gailestingasis Jėzus prabilo seseriai Faustinai. Šiame mieste ir buvo nutapytas garsusis Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurio skelbiama Gailestin-gumo žinia pasklido po visą pasaulį. Šis mūsų krašto išskirtinumas šiais Gai-lestingumo metais buvo gera proga iš naujo atrasti šį pamaldumą. Daugeliui tikėjimą praktikuojančių žmonių buvo galimybė atrasti gailestingumo darbus, kuriuos daryti kvietė pats popiežius. Gailestingumo darbai nėra vien tik krikščioniško tikėjimo tiesos, bet tai turėtų tapti mūsų gyvenimo praktika. Trečias Gailestingumo metų aspektas

Kun. Saulius Bužauskas

Kęs

tuči

o D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

Šį interviu su Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios vadovu kun. Sauliumi BUŽAUSKU norėčiau pradė-ti nuo praėjusių Gailestingumo metų apžvalgos. Lietuvoje šie metai išsiskyrė tiek renginių gausa, tiek informacine sklaida. Kažin, ar rastume žmogų, kuris nebūtų apie tai nieko girdėjęs ar asmeniškai dalyvavęs minėtų metų ren-giniuose. Žinoma, yra gera proga dar kartą stabtelėti ir pažvelgti į praėjusių metų tikslus ir sumanymus.

S. Bužauskas: Gailestingumo me-tus paskelbė popiežiaus Pranciškus, atverdamas Gailestingumo vartus ne tik didžiosiose Vatikano baziliko-se, bet ir visose pasaulio katedrose ir kitose šventovėse. Dar prasmingiau, jog Gailestingumo vartais paskelbtos ir kalėjimo kamerų durys, per kurias vaikšto kaliniai. Svarbiausia tų kalinių troškimas – keistis, keltis iš savo ydų ir klaidų, o taip pat tvirta nuostata rinktis Dievą. Tokios nuostatos vedini jie sulauks tokių pačių malonių, kurias

ŠVĘSTI GAILESTINGUMĄ KASDIENYBĖJEKalbino Nerijus ŠLEPETYS

Tiesiog reikia prisiminti, jog Dievas laukia ne tik teisiųjų, bet ir paklydusių.



– nutolusiems nuo tikėjimo žmonėms parodyti šiuolaikišką Bažnyčią, kuri nėra užsidariusi tarp puošnių sienų, bet turi pasauliui žinią, kuri veikia. Pastebėtina, jog ši gailestingumo žinia galėtų būti ir politinis motyvas, jog mūsų kraštas nėra užmaršties vieta, bet turi savitą reikšmę, prasmę ir misiją. Turizmo požiūriu, mes esame kviečiami garsinti savo kraštą, kviesdami atvykti kitus žmones aplan-kyti tai, ko galbūt praktikuodami pamal-dumą kitų kraštų gyventojai net neįtaria esant. Tai užduotis valstybės instituci-joms plėtoti žinią apie mūsų kraštą. Dar vienas su tikėjimo vidiniu turiniu susijęs klausimas buvo proga tikintie-siems pagalvoti apie savo asmeninę ištikimybę Dievui. Dažnai būdami apsupti šventovių apsiprantame ir ne tik priimame tai, kaip savaime suprantama, tačiau ir patys ne visada pasinaudoja-me teikiamomis malonėmis. Svarbus ir nuvilnijęs įvykis buvo Gailestingu-mo kongresas, kuris sutelkė Bažnyčią ir parodė ją tarsi ženklą pasauliui. Šis liudijimas buvo apie tai, jog Bažnyčia gali džiugiai švęsti ir išgyventi tikėjimą, jį liudyti. Kongreso metu buvo tokių žmonių, kurie po daugybės metų iš naujo priėjo išpažinties. Tas džiugino ir daugybę kunigų, klausančių išpažinčių centrinėje miesto aikštėje. Tačiau kaip ir viskas, taip ir šventės praeina, lieka kasdieniškų dienų svoris. Ką išgyvename šventėse, toliau tęsiame kasdienybė-je. Arba užkasame... Asmeniškai per šiuos Gailestingumo metus atradau ir

kitas galimybes ir priemones Bažnyčios dvasingumo lobyne. Radosi troškimas pagilinti ir pasinaudoti ir kitomis krikš-čioniško dvasingumo praktikomis.

Dažnai ir daug kalbant apie gailestingu-mą gresia pagunda atskirti gailestingu-mą nuo teisingumo, skelbti atleidimą be nuodėmių išpažinimo. Juk šiame laikme-tyje netgi vartoti sąvokas „nuodėmė“ ar „moralinis blogis“ nėra labai priimtina. Gali būti traktuojama kaip blogo tono ženklas. Ar stengdamiesi išvengti nepa-togių sąvokų ir tos sudėtingos tikrovės neužsibūname tik pozityviame emocinia-me religingume? Ar tikėjimas dažniau-siai reiškiasi tik švenčių metu?Tikėjimo kelionėje į Dievą svarbūs visi mūsų asmenybės klodai ir visos sritys. Tikėdami mes vienos srities nesureikš-miname. Žmogui yra svarbi jausmų ir santykio su Dievu sritis. Tiek šventė, tiek kasdienybė yra svarbūs. Šventės iš esmės reikalingos tam, kad pažadintų vienas sritis, jas pabrėžtų ir sureikšmin-tų, ir jei žmogus dalyvauja šventėje, tai jis ir šventiškai apsirengia, nusiteikia, ir jausmai pakilūs... Tuo metu ir bažnyčioje daugiau šviesos, iškilminga liturgija. Tai toks vienas tikėjimo aspektas – šventimas. Bet yra ir kasdienybės dalykai. Šventė-me Dievo gailestingumą, pažadinome jausmus, uždegėme širdis, gaivinome bendruomeniškumą... Galbūt netgi pa-tyrėme bent jau dalinai tai, kas vadinama Dangaus karalyste, kurioje tikimės, jog viskas bus tobula. Po šventės sugrįžę į

kasdieninį gyvenimą turime neprarasti tų šventimo aidų, siekti, kad tos vidinės pa-žadintos nuostatos ir nuotaika neišblės-tų, susidūrus su kasdieninio gyvenimo problemomis, kad vyrautų supratimas, jog problemos yra laikinos, kad jas galima išspręsti, o taip pat nepamirštume, kad ir kitas žmogus turi vertę, net jeigu jis mano oponentas arba jis yra visuomenės užribyje, kad ir jis irgi turi savo misiją šiame pasaulyje. Kiekvienas esame Dievo vaikas. Gali būti, jog mes tarpusavyje dažnai nesutariame, ginčijamės, bet gy-venimas ties tuo nesustoja. Tie sunkumai tarpusavio santykiuose yra sprendžiami ir išsprendžiami, priklausomai nuo išmin-ties ir pagarbos kitam žmogui. Be emocinės ir jausminės gailestingumo sampratos, suprantant gailestingumą siaurąja prasme tik kaip nuodėmių atleidimą, šie metai buvo puiki proga praplėsti supratimo kontekstą. Dalyvau-dami įvairiose pamaldose, klausydami pamokslų apie gailestingumo darbus, matydami įvairias popiežiaus Pranciš-kaus paskelbtas iniciatyvas, galėjome išvysti įvairius gailestingumo rakursus. Tuo pačiu turėjome progą prisiminti, kad tai nėra naujas dalykas, kuris ateina per Jėzų, bet ir randamas Senajame Testamente. Aišku, mūsų dienomis gailestingumas nūdienos pasauly dažnai paženklintas socialinio jautrumo žyme.

Norėčiau paklausti apie gailestingu-mą politikoje. Ar tai nėra neįmanoma misija? Juk politikas yra žmogus, kuris konkuruoja savo idėjomis ir asmeny-bės bruožais, stengdamasis patraukti rinkėjus. Mes lengviau suprantame gailestingumo apraiškas profesijose, susijusiose su socialine rūpyba, vi-suomenės saugumu ir pan. Tuo tarpu politikai ir jų veikla yra tarsi kita sfera. Vyraujanti tarpusavio konkurencija, kai dažnai kitą žmogų reikia įveikti, nugalė-ti ar bent jau nepralaimėti. Taigi, vargu ar Gailestingojo Samariečio vaizdinys, kurį pateikia Biblija, tinka?Politika nėra ta sritis, kurioje negaliotų vertybinės nuostatos ir bendrieji moralės dėsniai. Ypač, jei politikas save įvardija

Kęs

tuči

o D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka


krikščioniškos partijos atstovu. Tikėji-mo vertybės politikams galioja taip pat. Žmogus, veikiantis politinėje sferoje, yra kviečiamas gyventi taip, kaip gyvena kitų profesijų žmonės. Politikos sritis nėra apsaugota nuo bet kokių vertybių ar pasaulėžiūrų. Vis dėlto gailestingumo bruožus taip pat galime taikyti ir politi-koje. Jeigu gailestingumą suprantame ne tik siaurąja prasme, bet ir kiek platesnia-me kontekste, tai galėtume jį apibrėžti kaip nuoširdų rūpestį kitu žmogumi. Nuoširdų linkėjimą kitam gero. O taip pat ir kaip tikrosios tiesos ieškojimą. Politikas, ieškodamas tiesos, išmintin-gai ir pagarbiai atlieka gailestingumo darbą. Jei tiesos ieško gerbdamas kitą žmogų, naudodamas argumentų kalbą, gilindamas savo kompetenciją, iškelda-mas pasiūlymus, tačiau nesistengdamas bet kokia kaina juos „stumti“, o taip pat atsižvelgdamas į oponento pasiūlymus, stengiasi rasti tiesą. Sulaukęs oponento pasiūlymo nepuola jo iškart atmesti vien dėl to, kad tai siūlo oponentas, bet kartu ieško argumentų. Kartais gali būti, kad tiesa yra mano oponento pusėje... Gailestingumas politikoje – tai ir pa-garba asmeniui, nesistengiant bet kokia kaina lipti per kitų galvas. Matant, kad kitas padarė kažkokią klaidą ar išryškėjo yda, svarbu nemenkinti jo ir nesileisti į asmeniškumus, bet argumentuoti, kodėl tas žmogus negali užimti vieno ar kito posto ar kodėl jo sprendimas nepriimti-nas. Žinoma, tai daryti išlaikant pagarbą tam asmeniui. Argumentai turi būti racionalūs, pagarbūs ir išlaikantys tam tikrą dėmesį tam žmogui kaip Dievo kūriniui, nesvarbu, kad jis yra priešingo-je stovykloje. Lietuvoje egzistuoja tam tikras susipriešinimas tiek visuomenėje, tiek tarp politikų. Tai nėra teisingas kelias. Kartais žiūrima partinių interesų, o ne bendro gėrio. O prioritetas turėtų būti bendro gėrio siekimas, kuriame de-rėtų gailestingumas ir jautrumas kitiems žmonėms. Peržengdami savo siauras ambicijas turėtume pažvelgti, kokie geriausi specialistai galėtų priimti tinka-mus sprendimus visos Lietuvos labui.

Galbūt skirtinga gėrio samprata lemia ne tik nesusikalbėjimus, bet kartais ir priešiškumą?Konkretūs darbai parodo žmogaus gyve-nime esančias tikrąsias vertybes. Galbūt dažnai prisidengiant bendruoju gėriu siekiama asmeninės naudos, tačiau jei po-litikoje negerbiami pamatiniai vertybiniai principai, negerbiamas žmogaus orumas, stokojama pagarbos gyvybei, šeimai, o taip pat trūksta pagarbos senam ar neįgaliam žmogui, jei nesudaroma gali-mybė atsitiesti palūžusiam, kai mokesčių našta gula ant silpniausių žmonių, tai į pagrindinį kelią stoja kitos vertybės. Dėl esminių dalykų politikai turėtų sutarti. O taip pat dėl tikslų siekimo būdų. Jei nesutariama, kas yra pagrindinės verty-bės, tai siekimo keliai ir kryptys bus labai skirtingos. Tokioje situacijoje šalis neauga nei ekonomiškai, nei dvasiškai. Gailes-tingumo kontekste turėtų būti bandymas ir troškimas suprasti kitą žmogų ir kitam linkėti gero. Matyti ne tik kitą tokį, koks jis dabar yra, bet ir tokį, koks galėtų būti. Tai, aišku, sunkus uždavinys.

Dabar bendraujame advento laikotar-piu. Tad logiška būtų paklausti apie pasiruošimą didžiosioms metų šven-tėms. Bažnyčia ruošiantis šventėms labiau akcentuoja dvasios dalykus, tarp kurių yra ir pasiryžimai keisti ar kitaip

tobulinti savo gyvenimą. Ką manote apie žmonių pasiryžimus stovint ties Naujųjų metų slenksčiu? Kiek tai pras-minga ir tikslinga?Pasiryžimus įprasta daryti advento ar gavėnios proga. Nesu tikras, kiek mes padarę tuos pasiryžimus įgyvendiname. Žinoma, yra realu, kad žmogus kažkam ryžtųsi ir tai ištesėtų. Aišku, yra žmonių, kurie prasidėjus adventui ar ateinant kitiems metams nutaria atsisakyti kokio nors žalingo įpročio, prasidedant naujam etapui nutaria keisti savo santykius su kitais žmonėmis ir tikrai stengiasi to nuoširdžiai laikytis. Jeigu tai pavyksta, puiku. Dažniausiai tie pasiryžimai ir lieka pasiryžimais, nuplaukusiais į už-marštį. Realiausias dalykas – kiekvieną dieną išgyventi kaip išskirtinę. Suvok-ti, koks tai yra laikotarpis, ką aš turiu padaryti šiuo metu, kas yra svarbiausia ir kokie mano tikslai, ko aš siekiu. Jei dabar adventas, vėl grįžti prie to, kas yra adventas, kai ateina Kalėdos, gilintis, kokia Kalėdų esmė ir prasmė. Būtina skirti laiko pirmosios prasmės paieškai. Jeigu baigėsi šventės ir prasideda eilinis laikas – tuomet eilinio laiko darbai ir su-manymai, užmojai. Toks kasdienybės ri-tmas. Kuo mano kasdienybė laikosi, kas ją stiprina ir kas joje yra svarbu. Būna intensyvesnių dienų, kai žmogui tenka daugiau dirbti ir jo maldos gyvenimas

Kęs

tuči

o D

. Rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka


Artėja gražiausias metų laikas – šv. Kalėdos. Kalėdos – tai laikas, kada leidi sau sustoti ir apsidairyti aplink: pabaigti bent dalį darbų, įvertinti, ką nuveikei per praėjusius metus, pa-sidžiaugti buvimu kartu su šeima ir artimaisiais. Belaukiant šių jaukių žie-mos švenčių, „Apžvalgos“ skaitytojams pristatome šiltą ir nuoširdų pokalbį apie Kalėdų prasmę, jų laukimą ir šventimą su 87-erių metų Ona DAMU-LEVIČIENE. Ponia Ona gimė 1930 m., buvo šeštas vaikas šeimoje (3 broliai ir 7 seserys). Gyveno Giraitės kaime, Simno seniū-nijoje. Nuo 4 metukų ganė žąsiukus.

Per Antrą pasaulinį karą buvo paimta kasti vokiečiams apkasus. Užaugino 4 vaikus, turi 7 anūkus ir 6 proanūkius. Dabar gyvena Simne su vyru Vincentu.

Gerbiama Ona, papasakokite, kaip Kūčias ir šv. Kalėdas švęsdavote anks-čiau, kai buvote vaikas? Kokių tradicijų buvo laikomasi Jūsų šeimoje?

Kūčių ir šv. Kalėdų pradėdavom laukti nuo advento pradžios, laikyda-vomės pasninko, eidavom į bažnyčią. Nei vienos Kūčios ar kuri kita didžioji metų šventė neapsieidavo be padėkos Dievui už tai, kas esame ir ką turime. Nors turėjom labai nedaug, tačiau visi

STEBUKLŲ NAKTIES BELAUKIANT...Kalbino Romena ČIŪTIENĖ

ww

w.p

ixab

ay.c

om, a

nnca

nuo

trau

ka

susilpnėja, tačiau tuomet reiktų anali-zuoti, kas vyksta gyvenime, stabtelėti, pasižiūrėti prioritetus. Iš kur aš semiu stiprybės? Baigiasi vienas etapas, tada vėl analizuoju savo gyvenimą, stabteliu ir ieškau, kas man suteiktų atgaivą, ir ar manęs neužgožia tie darbai ir rūpesčiai. Ar baigęs darbus tinkamai atsipalaiduo-ju ir pašalinu įtampą, kuri susikaupė. Taip pasitikti šventes, sakyčiau, yra kiek kitoks būdas, negu padaryti pasiryži-mą ir tada laikytis iki šventės... O kai šventės praeina, tarsi ir nebereikia tų pasiryžimų vykdyti... O juk turėtų būti kitaip. Šventės duotos tam, kad žmogus pakeltų savo širdį link Dievo, atsigautų, prisimintų, susitelktų dideliems įvy-kiams. Dalyvautų tuose įvykiuose, kurie kažkada buvo ir dar bus. O tada grįžtų į kasdienybę sustiprinęs savo vertybines nuostatas. Šventės nėra tik fasadas, ir vargas mums, jei šventė netenka vidinio turinio. Jei šventės nepaliečia širdies, mes tik žaidžiame šventes, vaidiname gyvenimą. Šventės yra tarsi teatras, o kasdienybė – gyvenimas. Gyvenimas apsunksta, kai susiduriame su krizėmis ir neturime į ką atsiremti. Šventės turi atgręžti mus į tai, ką mes švenčiame, kodėl švenčiame. Tokiu būdu galėtume ir tą rūsčią kasdienybę atlaikyti.

Ko palinkėtumėte „Apžvalgos“ skaity-tojams artėjančių šv. Kalėdų ir 2017 metų proga? Kalėdinis palinkėjimas būtų paprastas: ne tik išgyventi kiekvieną dieną kaip paskutinę, suvokiant prasmę ir esmę, bet ir pastebėti kitus žmones, ypač mažiau-sius. Mažiausi – tai tie, kurie kitiems nereikalingi, kurių nepastebi niekas. Pastebėti tuos, kurie yra nustumti ar darbe, ar visuomenėje, ar visi iš jų šaiposi, niekina, atstumia. Kalėdų žinia yra tokia: Dievas ateina pas žmones kaip silpniau-sias ir mažiausias. Jis tampa vienu iš silpniausių. Taip ir mes, atsigręždami į mažiausią žmogų, tokiu būdu galime pasveikinti Dievą, nudžiuginti tą žmogų, nudžiuginti Dievą, ir iš tikrųjų atrasti save, atskleisti tikrąsias savo savybes. To ir linkėčiau. ■



viskuo dalijomės, su kaimynais mainy-davomės skanėstais ir džiaugėmės, kad bent Kalėdų proga tėvukas iš miestelio (Simno) parneš saldainių, kuriais Kūčių vakare puošime eglutę.

Rodos, dabar matau: tėvukas iš tvarto atneš saujukę šieno, padės ant stalo (ryte tą šieną padalina gyvuliams, kad ir jie būtų palaiminti), o mama uždengs balta, tik šiai šventei skirta staltiese, padės iš Bažnyčios parneštą žvakutę, suneš 12 valgių.

Visi sėsim prie stalo, poteriausim, padėkosim Dievui ir laušim plotkelius, linkėsime sveikatos. Nesipykdavom ir nesiginčijom, tikėjom, kad jei taip nutiks, tai kitais metais Dievo palai-mos neturėsime. Po vakarienės stalo nenurinksim, paliksim iškeliavusiems artimiesiems.

Gyvenom Giraitės kaime. Užpus-tyti takai, speigas, gerų batų nei vienas neturim, bet vis tiek einam į Simną Piemenėlių mišioms, ryte – į Kalėdų rytines pamaldas.

O kaip dėl linksmybių per Kalėdas?Kai paaugom, per Kalėdas eidavom

„į jaunimą“. Būdavo, susirenkam pas kurį kaimyną, kas armoniką, kas smičių išsitraukia, ir šokam visi ratelį, linksmi-namės.

Dabar pasiruošimas šventėms pra-sideda tuoj pat po Visų Šventųjų. Gatvės ir vitrinos sužimba lemputėmis,

papuošimais, neretai namuose eglu-tės būna puošiamos dar nesulaukus gruodžio 1-osios. Kada prasidėdavo pasiruošimas šventėms Jūsų namuose vaikystėje ir ar pasikeitė kas nors iki šių dienų?

Jokių papuošalų namams ar kiemui neturėjom, tačiau šventėms ruošdavo-mės nuo advento pradžios: kuopėme namus, atsiprašydavom vienas kito už skriaudas, susitaikydavom.

Dabar daug kas pasikeitę. Žmonės geriau gyvena, nereikia sukti galvos, ką ant Kūčių stalo vaikams padėsi, todėl gali ir namus sau pasipuošti, ir dovanų nusipirkti (tyla.., – aut. past.) Nelabai ir tiki dabar.. į Bažnyčią neina... (nutęsia, – aut. past.)

Sakoma, kad pagal papročius eglutė turi būti puošiama Kūčių vakare.

Ir mes eglutę puošdavom Kūčių vakare, nes tada namai būdavo švarūs, sutvarkyti – jokio voratinklio neuž-žiūrėsi. Eglutę nešdavom tik į švarius namus. Puošėm per metus surinktais saldainių popieriukais, taip pat obuo-liais, skudurėliais, kabindavom šventųjų paveiksliukus. Jei turėdavom, puošėm saldainiais, kurie ilgai neužsibūdavo.

Su kuo Jums asocijuojasi šv. Kalėdos? Ar Jums tai viena svarbiausių švenčių?

Kristaus gimimo šventė. Visos metinės šventės man ir mano šeimai yra svarbios. Susirenka visa šeima, visi džiaugiamės būdami kartu.

O kaip senolių prietarai? Ar kokiais tikėjote? Gal būrėte?

Ne, mes burtais netikėjom. Tik, atsimenu, išeis tėvukas Kūčių ryte, paklausys, iš kurios pusės šunys loja – parėjęs namo pasakoja, iš kurios pusės kitais metais žentai atvažiuos (šypsosi, - aut. past.)... – (O ar atsimeni, jei per Kūčias pirmas į namus užeis vyras, tai kitais metais vien veršiukai, kumeliukai, katinai ir šunys bus? O jei moteriškė, tai gims telyčiukės, kumelės...? – įsi-terpia Onos vyras Vincentas). Aišku, kad atsimenu. Dar ir malkas nešdavom

glėbiais, kai paaugom, žiūrėjom, jei porinį skaičių atsinešėm, kitais metais sulauksim antros pusės.

O kaip šventinis stalas? Kokie patieka-lai visuomet būdavo ant Jūsų šventi-nio stalo? Kaip Jūsų šventinis stalas atrodo šiandien?

Šeima buvo gausi (3 broliai ir 7 seserys), gyvenom nepasiturinčiai, tai ir šventinis stalas nebuvo gausus. Šven-tinis stalas – tai, ką turim. Mama pa-gamindavo saldę – minkydama duoną palikdavo tešlos, užpildavo ją vandeniu. Išvirdavo bulvių, žirnių, pupų, burokė-lių, obuolių kompoto. Jeigu dosnesni metai, tėvukas parnešdavo iš Simno

P. ONOS STEBUKLINGŲ KŪČIUKŲ RECEPTAS

Pusė pakelio mielių

1,5 stiklinės cukraus

Apie 1l šilto (drungnu vadinamu)

vandens

Apie 15 šaukštų cukraus

Viskas daroma rankomis, be

šaukštų ir plaktuvų. Mielės trina-

mos su cukrumi, įpilam vandenį,

pamaišome. Dedame miltus ir

minkome. Ilgai minkome, tol kol

rankos liks švarios. Minkome su

meile ir geromis mintimis. Tešlą

dedam šiltai, kad pakiltų.

Kepame apie 200°C temperatūroje.

Nei vienos Kūčios ar kuri kita didžioji metų šventė neapsieidavo be padėkos Dievui už tai, kas esame ir ką turime.


ww

w.w

ikip

edia

.org

, Lei

a nu

otra

uka


silkės, kurią mama užpildavo burokė-lių skysčiu ir užpjaustydavo svogūnu. Broliai parnešdavo žuvies, o mama jas išvirdavo. Aišku, ir žuvienei vietos ant

stalo atsirasdavo. Močiutė kepdavo kūčiukus, jei išgalėdavome, tekdavo ir pyrago ar sausainių paskanauti...

Gal galėtumėt su žurnalo skaitytojais pasidalinti tradiciniu Kūčių ar Kalė-dų patiekalo receptu, kurį visuomet gaminate?

Visada patys kepame kūčiukus. Kai buvau maža, kepdavau su mama, dabar kepu su anūke. Jie tokie skanūs būna.. Reikia tik šilto vandens, mielių, cukraus ir miltų. Daugiau nieko nededam, bet kokie skanūs... Net Naujiems metams valgom su aguonpieniu.

Kokios dovanos per Kalėdas būdavo dovanojamos anksčiau? Kokių dovanų tikitės šiais metais? Ir ką pati mėgsta-te dovanoti artimiesiems?

Mes dovanų negaudavom.

ww

w.p

ixab

ay.c

om, R

omi n

uotr

auka

Dovanų negaudavom. Džiaugėmės vienas kitu, kad esam sveiki ir visi kartu, tai ir nekildavo minčių apie dovanas.


Džiaugėmės vienas kitu, kad esam svei-ki ir visi kartu, tai ir nekildavo minčių apie dovanas.

Šiais metais, kaip ir kiekvienais, ti-kėsiuosi geresnės sveikatos, sveikesnių kojų (šypsosi, – aut. past.). Nes viską turim – namus, apsirengti, pavalgyti, o ko daugiau ir reikia? Tik geros svei-katos.

Gal atsimenate pačią įsimintiniausią, širdžiai mieliausią kalėdinę dovaną?

Įsimintiniausia dovana buvo pirma dovana. Iš savo pirmo atlyginimo nu-sipirkau paltą su kailine apykakle... Iki šiol kabo spintoje (šypsosi, – aut. past.).

Ko palinkėtumėte žurnalo skaitytojams artėjančių švenčių proga?

Sveikatos, o su ja visa, kas gera, ir ateis... ■

Paulius SAUDARGAS: Dieviškumo spindesys žmoguje

Šventės įsuka mus lyg voveres į rūpesčių ratą, o juk kaip tik Adventas kviečia stabtelėti, susimąstyti, nuskaidrėti viduje. Kviečia sugrįžti į savo sielos dykumą, į tylą, į naktį, kur nėra nieko daugiau tik mes ir Aukščiausiasis. Sustojus kasdienybės triukšmui, imame girdėti svarbiausiąjį balsą, išnyrantį iš sąžinės gelmių. Imame girdėti nuogai paprastas esmes, svarbesnes už vyriausybių programas ir kitus kasdienybės „titanikus“. Kažkur giliai suskamba Jono Pauliaus II-ojo „Nebijokite!“. Didžiausias iššūkis šioje žemėje yra būti žmogumi. Juk apie tai ir šventų Kalėdų stebuklas, ta šiaudais kvepianti prakartėlių didybė, kelrodė žvaigždė, Kūčių vakarą suspindusi kiekvieno širdyje. Tai dieviškumo spindesys žmoguje. Gal iš mūsų daugiau nieko ir nereikia, tik neleisti baobabams iš Mažojo Princo planetos apkeroti šį prigimtinį spindesį. Spindesį, kurį tik užgimus apninka nuodėmės kerai, tu – žmogus. Tu – žmogus ir tu visą gyvenimą kovosi. „Būk kovotojas!“ – ragino Motina Teresė. Tu – dvasios karys, kurio užduotis išsaugoti dieviškumo spindesį, atsineštą į šį pasaulį. Kovosi dėl teisės numirti žmogumi ir išsinešti šį spindesį anapus. Gal todėl danguje tiek žvaigždžių. Tu ne vienas. Sustok ir išgirsi kalbant žvaigždes, kurioms pavyko. Sustok ir išgirsi kalbant Jį.

Linkėdamas šiltų Šv. Kalėdų, nuoširdžiai Jūsų Seimo narys dr. Paulius Saudargas

Mūsų elgesys su kitais neturi būti lemiamas baimės, bet pasitikėjimo ir vilties, kuriuos mūsų atžvilgiu turi Dievas. Kas nusvers: viltis dėl pasikeitimo ar baimė? Jei baimė, tai vienintelis jos rezultatas bus pasidalijimas, atsiskyrimas, siekis su chirurginiu tikslumu sunaikinti kitą pusę, sukurti netikrą saugumą, pastatyti sienas. Ir priešingai, viltimi dėl pasikeitimo paremtas elgesys siekia kurti naujas galimybes ir progas. Baimė verčia kaltinti, o viltis – keltis.

Popiežius Pranciškus

Documents

2016-UOSIUS APŽVELGIANTapzvalga.eu/images/apzvalga_nr86_web.pdf · tasis prezidentas Donaldas Trumpas formuoja savo komandą. Jis paskelbė, kad Gynybos sekretoriaus – europietiško