Upload
tyto-alba
View
216
Download
0
Embed Size (px)
DESCRIPTION
Mo, mielas skaitytojau, mo! Poeziją įmanu rasti ir šiuolaikinės poezijos knygose. Poezija, kūryba (poiēsis graikiškai ir reiškia kūrybą) labiausiai galima ten, kur alsuoja ir įnoringųjų sesučių mūzų motina Mnemosinė, kitaip – Atmintis. Atmintis poeziją kuria ir poezijoje įsikuria tik gyvais poetiniais tekstais, tai ji suteikia eilėraščiui tūrį, gyvybę, ilgesio aidą, nebeįmanomo sugrįžimo galimybę. Ir – kad ir kaip banaliai skambėtų – gelmę. Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai. Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis. Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei
Citation preview
mom i n d a u g a s n a s t a rav i č i u smin
dau
gas nastarav
ičius m
o
e i l ė r a š č i a i
Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas, dramaturgas, žurnalistas. Bendradarbiauja su žymiu teatro menininku Valentinu Masalskiu, Klaipėdos jaunimo teatre pastatytos dvi šio autoriaus pjesės – „Paukštyno bendrabutis“ (2012) ir „Kita mokykla“ (2013). 2010 metais, laimėjęs Rašytojų sąjungos organizuotą „Pirmosios knygos“ konkursą, išleido eilėraščių rinkinį „Dėmėtų akių“, buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. Kūryba versta į anglų, prancūzų ir rusų kalbas.
„Mo“ – antroji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga.
Mo, mielas skaitytojau, mo!
Poeziją įmanu rasti ir šiuolaikinės poezijos knygose. Poezija, kūryba (poiēsis graikiškai ir reiškia kūrybą) labiausiai galima ten, kur alsuoja ir įnoringųjų sesučių mūzų motina Mnemosinė, kitaip – Atmintis.
Atmintis poeziją kuria ir poezijoje įsikuria tik gyvais poetiniais tekstais, tai ji suteikia eilėraščiui tūrį, gyvybę, ilgesio aidą, nebeįmanomo sugrįžimo galimybę. Ir – kad ir kaip banaliai skambėtų – gelmę.
Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai. Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis.
Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei Sigitui Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių ligi „Mirusiųjų“.
O ir skerdžia (aukoja) Mindaugas Nastaravičius ne Sigito Parulskio (kaip dauguma postparulskinių poetų miesčionių), bet savo kiaulę. Gyvą gyvos poezijos kiaulę! Om, skaitytojau mielas, om...
Aidas Marčėnas
4
UDK 821.172-1
Na228
ISBN 978-609-466-004-7 © Mindaugas Nastaravičius, 2014© Ilona Kukenytė, dizainas, 2014© „Tyto alba“, 2014
Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus
Knygoje panaudotas Ričardo Šileikos nuotraukų ciklas „Nužaistų vietų perdėlionės“ (2007)
5
d a b a r j a u e s i
tavo raidės tolo viena nuo kitos, todėl nedrįsau užrašyti ir dar buvau skaitęs,kad jei nesujungi
ir jei tavo raštas pasviręs į vienąpusę, esi labai labai neprognozuojamas
bijojau tavęs, nežinodamas, nuo ko pradėti, nenorėdamas kartotis, tikėdamas slaptais mūsų susitarimais
pranešt apie vėjo kryptį, nekeistkoordinačių, atplukdančiųiki tavęs ir iki tavęs
klausiančios, kas man yra svarbiausia, kas bus, kai pradėjęs lankstyti didelękaip pasaulis gervę
išlanksčiau mažą kaip pasaulislaivą, vienstiebį, nelygiomis burėmis, nešančiomis mane į vieną pusę
sujungiančią raides, prijungiančiąprie tikrovės, kurią išlanksčiauvisai netyčia
7
c h o r a s : m a
kai mudu sėdėjom ant laiptų atradę nesamą aukštą ir sprendėm ar viskas jau baigta tu neryžtingai aš baugščiai
sakiau kad tikrai parašysiu kaip sekasi man gyventi matyt jau esu tikintysis nors mano galvoj cementas
per daug nedramatizuodamas darkart save atiduodu tau vos pramokęs kalbėt įkalbėtas
tais laiptais vis kilti į viršųvis atrast ir atrast ką pamiršomvis užmerkti akis dėmėtas
8
r ū š i u o t a s
praeidamas pro konteinerius, skirtusbuities atliekoms, jis kaskart nusispjauna,sumeta viską į žalią, geltoną ar tą kitą, neverta
tikrai neverta rūšiuoti, vis tiek pakeliui susimaišo,atsiduria vienoje krūvoje su tikėjimu
kad kažkam svarbūs jo sielos popieriai, dūžtantissąmonės stiklas, širdies plastikas,visokia smulkmė
sukrentanti į bendrystę: baimėsir nerimo lupenos, kaltės nuograužos,vos telpantys stambiagabaričiai
atgailos trupiniai, išberiamiprie konteinerio, už kurį atsakingasjis pats, tad rastum ką nors neatskirta
neperdirbta, bet nieko vertinga,nieko, ką galėčiau priduoti
9
k a r d i n o l a i
kai mes pasigamindavomepo dūminę šaškę, na, turiu omeny, tokį daiktą,kurį kiti vadina dūmine bomba ar tiesiog smilkstančiu reikalu, žodžiu, kai pasigamindavome, visas mūsų kaimassuprasdavo, koks geras dalykas yra natrio arba kalio salietra – čia jau, žinoma, priklauso nuo įsitikinimų, kurią naudosi, – koks geras daiktas yra vanduo, kurį maitindavome ta druska, koks reikalingas yra popierius, geriantis tą vandenį, tada džiūstantis, o tada jau sveiki atvykę į konklavą kai tai pasigamindavome, eidavom būriu į miškus, išgriautas gyvulių fermas,eidavom išlaikydami paslaptį, juodas ar baltas dūmasnetrukus pasirodys, o vienais metais visas mūsų kaimasbuvo raudonas, geltonas, rudas, nes atradome, kad į mišinį galima įdėti plaukų dažų – tais metais pamatėme tikruosius savo motinų plaukus
kai visa tai pasigamindavome,būdavo, einame kiek pritemus į pievą,gulamės, padegame, metame, laukiame, balti, juodi, visokie dūmai būdavo, būdavo, atsistojame toje pievoje, bet nė vieno iš mūsų nebesimato, būdavo, atsistojame toje pievoje, bet nė vieno iš mūsų nėra
10
e i l ė v i r š t a v o a k i ų
aš vis dar užsuku važiuodamas pro tavosodybą, dabar ten gyvena visai kitižmonės, kurie nieko apie tave nežino
nežino, kad prieš dvidešimt metų duodavaiman po rublį už nuskintų vyšnių litrą,už litrą serbentų duodavai kiek mažiau
jie nėra girdėję tavo istorijos apie žirnį,nežino, kad vaikystėje įsikišai jį į nosįir dvi dienas niekaip negalėjai išpūsti
tada jau krapštė visa šeimyna ir dar giliauįkišo, ir vežė tave arkliu į ligoninę, tadapats nusiskynei visą savo gyvenimą
ir aš stovėjau prie aukšto tavo karsto –vaikams buvo liepta pabučiuoti ranką,suaugusieji bučiavo į kaktą, skruostą
lūpas, kai aš stovėjau eilėje, tėvas pakėlė mane ir šiek tiek įleidogilyn, kad lūpas tavo pasiekčiau – – –
tik šiandien sužinojau, kad nebuvomesusitikę, kad tau mirus manęs taip patnebuvo, ir niekaip negaliu įrodyti
kad ir aš stovėjau eilėje – sako – gal tusapnavai, gal matei kokią nuotrauką,jie nieko apie tave nežino, jie negirdėjo
kodėl paprašiau, kad tėvas mane pakeltųir įleistų šiek tiek į tavo karstą, nežino,ką pasakei man – tada – iškėlęs iš vyšnios
mom i n d a u g a s n a s t a rav i č i u smin
dau
gas nastarav
ičius m
o
e i l ė r a š č i a i
Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas, dramaturgas, žurnalistas. Bendradarbiauja su žymiu teatro menininku Valentinu Masalskiu, Klaipėdos jaunimo teatre pastatytos dvi šio autoriaus pjesės – „Paukštyno bendrabutis“ (2012) ir „Kita mokykla“ (2013). 2010 metais, laimėjęs Rašytojų sąjungos organizuotą „Pirmosios knygos“ konkursą, išleido eilėraščių rinkinį „Dėmėtų akių“, buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. Kūryba versta į anglų, prancūzų ir rusų kalbas.
„Mo“ – antroji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga.
Mo, mielas skaitytojau, mo!
Poeziją įmanu rasti ir šiuolaikinės poezijos knygose. Poezija, kūryba (poiēsis graikiškai ir reiškia kūrybą) labiausiai galima ten, kur alsuoja ir įnoringųjų sesučių mūzų motina Mnemosinė, kitaip – Atmintis.
Atmintis poeziją kuria ir poezijoje įsikuria tik gyvais poetiniais tekstais, tai ji suteikia eilėraščiui tūrį, gyvybę, ilgesio aidą, nebeįmanomo sugrįžimo galimybę. Ir – kad ir kaip banaliai skambėtų – gelmę.
Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai. Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis.
Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei Sigitui Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių ligi „Mirusiųjų“.
O ir skerdžia (aukoja) Mindaugas Nastaravičius ne Sigito Parulskio (kaip dauguma postparulskinių poetų miesčionių), bet savo kiaulę. Gyvą gyvos poezijos kiaulę! Om, skaitytojau mielas, om...
Aidas Marčėnas