METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS · teisė ir žmogaus teisės, A. Taminsko – civilinė ir administracinė teisė, P. Kuconio, V. Greičiaus, V. Miliaus – baudžiamoji

METINIS

KONSTITUCINIO TEISMO

VEIKLOS PRANEŠIMAS

2015 metai

PASTABA

Šiame metiniame pranešime pateikiamos neoficialios Konstitucinio Teismo aktų santraukos, kurios Konstitucinio

Teismo nesaisto. Jame pateikiama informacija skirta tik visuomenei informuoti. Oficialius ir nesutrumpintus

Konstitucinio Teismo aktų tekstus galima rasti Konstitucinio Teismo interneto svetainėje (http://www.lrkt.lt) ir

Teisės aktų registre.

Redaguoti baigta 2016 m. kovo 1 d.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2016

http://www.lrkt.lt/

3

TURINYS

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO ĮŽANGINIS ŽODIS ................. 5

1. KONSTITUCINIO TEISMO SUDĖTIS IR ĮGALIOJIMAI......................................................................... 8

2. KONSTITUCINIAME TEISME GAUTI PRAŠYMAI .............................................................................. 12

2.1. Priimtų prašymų apžvalga .................................................................................................................... 13

2.2. Nepriimtų prašymų apžvalga ............................................................................................................... 16

2.2.1. Prašymai, kuriuos atsisakyta nagrinėti .......................................................................................... 16

2.2.2. Pareiškėjams grąžinti prašymai ..................................................................................................... 19

2.2.3. Atšaukti prašymai ......................................................................................................................... 21

3. KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCINĖS VEIKLOS APŽVALGA ....................................... 22

3.1. Konstitucinio Teismo aktai konstitucinių asmens teisių ir laisvių klausimais ..................................... 22

3.1.1. Ūkinės veiklos reguliavimas užtikrinant viešąjį interesą .............................................................. 22

3.1.2. Teisė į socialinę apsaugą ............................................................................................................... 31

3.1.3. Teisė į teisingą apmokėjimą už darbą ........................................................................................... 36

3.1.4. Rinkimų teisė ................................................................................................................................ 40

3.1.5. Nuosavybės teisė ........................................................................................................................... 41

3.1.6. Asmenų lygiateisiškumas.............................................................................................................. 43

3.1.7. Asmens teisių ribojimas ................................................................................................................ 46

3.2. Konstitucinio Teismo aktai valstybės valdžios institucijų veiklos klausimais ..................................... 49

3.2.1. Seimo santykiai su kitomis valstybės institucijomis ir pareigūnais .............................................. 49

3.2.2. Viešieji finansai ............................................................................................................................ 51

3.2.3. Teisėkūros procese saistantys reikalavimai .................................................................................. 54

3.2.4. Teisminės valdžios nepriklausomumo garantijos ......................................................................... 58

4. KONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ ĮGYVENDINIMAS ......................................................................... 60

5. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS ........................................................................................... 65

5.1. Veikla tarptautinėse organizacijose ...................................................................................................... 65

5.1.1. Pasaulio konstitucinės justicijos konferencija ir pasirengimas

Vilniuje vyksiančiam kongresui ............................................................................................................. 65

5.1.2. Europos konstitucinių teismų konferencija ................................................................................... 65

5.1.3. Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacija ........................... 66

5.1.4. Bendradarbiavimas su Europos komisija „Demokratija per teisę“ ............................................... 67

5.2. Bendradarbiavimas su užsienio valstybių konstituciniais teismais ir ryšiai

su tarptautiniais teismais ............................................................................................................................. 67

5.2.1. Bendradarbiavimas su Lenkijos ir Latvijos konstituciniais teismais ............................................ 67

5.2.2. Ryšiai su Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių konstituciniais teismais .............................. 68

5.2.3. Ryšiai su kitais teismais, universitetais ir organizacijomis ........................................................... 69

6. KONSTITUCINIO TEISMO RYŠIAI SU VISUOMENE ......................................................................... 70

4

PRIEDAI ......................................................................................................................................................... 72

1 priedas. Gauti prašymai ir paklausimai .................................................................................................... 72

1.1. 2015 m. gauti prašymai ir paklausimai, jų priimtinumas ir nagrinėjimas ........................................ 72

1.2. Subjektai, 2015 m. teikę prašymus, prašymų dalykas...................................................................... 73

1.3. 1993–2015 m. gauti prašymai ir paklausimai .................................................................................. 74

2 priedas. Konstitucinio Teismo aktai ......................................................................................................... 75

2.1. 2015 m. priimti Konstitucinio Teismo aktai .................................................................................... 75

2.2. Konstitucinio Teismo 1993–2015 m. aktai, kuriais pareiškėjų prašymai

išnagrinėti iš esmės ................................................................................................................................. 76

2.3. Konstitucinio Teismo 2015 m. nutarimai......................................................................................... 77

2.4. Tarptautinė ir Europos Sąjungos teisė 2015 m. priimtuose

Konstitucinio Teismo aktuose ................................................................................................................. 84

3 priedas. Neišnagrinėtos bylos (2015 m. gruodžio 31 d.) .......................................................................... 92

4 priedas. Konstitucinio Teismo nutarimai, įgyvendintini pozityviais

teisėkūros subjektų veiksmais ..................................................................................................................... 97

5 priedas. Bendras pareiškimas dėl pagarbos teritoriniam vientisumui ir

tarptautinei teisei įgyvendinant konstitucinį teisingumą ........................................................................... 100

6 priedas. Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos

asociacijos steigimo deklaracija ................................................................................................................ 102

5

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO

ĮŽANGINIS ŽODIS

Atvira pilietinė visuomenė ir valstybės institucijų tarnavimas žmonėms yra konstituciniai imperatyvai, be

kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė Lietuvos Respublika. Esu įsitikinęs, kad būdamas atviras visuomenei ir

atsakingas jai už konstitucinio teisingumo vykdymą, Konstitucinis Teismas privalo kurti ir gerąsias savo veiklos

viešinimo tradicijas. Viena iš tokių besiformuojančių tradicijų yra Konstitucinio Teismo metinis veiklos

pranešimas, kuriame visuomenei pristatomi Teismo veiklos metiniai rezultatai, spręstos konstitucinės problemos,

statistinė informacija, supažindinama su tarptautinių ryšių plėtojimu ir kitomis konstitucinio teisingumo srities

aktualijomis. Pirmasis toks pranešimas buvo paskelbtas pernai.

Malonu jums pristatyti jau antrąjį Konstitucinio Teismo metinį veiklos pranešimą, šįkart apie 2015 metų

veiklą, iššūkius, pasiekimus ir problemas. Apibendrindamas jo turinį, išskirčiau keletą svarbiausių aspektų.

Pirma, Konstitucinio Teismo 2015 metų jurisprudencinei veiklai būdinga tai, kad spręstos Lietuvos

energetinei nepriklausomybei reikšmingos bylos. Jų tematiką padiktavo aktyvi valstybės veikla įgyvendinant

strateginius energetikos projektus. Nagrinėtose bylose nuosekliai formuota oficialioji konstitucinė doktrina,

atskleidžianti energetikos sektoriui aktualių Konstitucijos nuostatų turinį. Ypač pažymėtinas 2015 m. balandžio 3 d.

nutarimas, kuriame spręsti suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto konstitucingumo klausimai. Iš jo aišku,

kad ir energetikos srityje būtina laikytis Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės europinės ir transatlantinės

geopolitinės orientacijos, kuri neatskiriama nuo pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybės.

Valstybė privalo vykdyti iš Konstitucijos ir narystės Europos Sąjungoje kylančius įsipareigojimus užtikrinti

energetikos sistemos saugumą ir patikimumą sudarant galimybes gauti energijos išteklių iš įvairių šaltinių (tiekėjų).

Energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriam

užtikrinti yra būtina energetikos infrastruktūra (pvz., suskystintų gamtinių dujų terminalas). Tokiai infrastruktūrai

sukurti gali būti įgyvendinami ypatingos valstybinės svarbos projektai, skirti valstybės ūkio priklausomybei nuo

monopolinio tam tikrų energijos išteklių (konkrečiu atveju – gamtinių dujų) tiekėjo panaikinti. Saugiam ir

patikimam energijos išteklių tiekimui konkurencingomis kainomis būtinų infrastruktūros objektų įrengimas ir

eksploatavimas yra viešoji paslauga, tenkinanti visų atitinkamų išteklių vartotojų interesus. Todėl ši paslauga gali

būti finansuojama iš įvairių šaltinių, įskaitant energijos išteklių vartotojų lėšas.

Panašiai 2015 m. spalio 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti galimybę

gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių, gali būti nustatytas ir toks viešųjų paslaugų elektros energetikos srityje

teisinis reguliavimas, kuriuo pareiga atlyginti už šias paslaugas būtų nustatyta visiems elektros energiją

vartojantiems asmenims. Tuo tarpu 2015 m. gruodžio 16 d. nutarime pagrindinis dėmesys skirtas būtinybei,

užtikrinant energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, paisyti žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos

reikalavimų. Konstitucinis Teismas pabrėžė įstatymų leidėjo pareigą nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo

leidžiama taikyti aplinkai ar žmonių sveikatai potencialiai pavojingus žemės gelmių tyrimo ar jų išteklių gavybos

būdus, kartu nustatyti ir veiksmingas priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos tinkamai apsaugoti aplinką ir

žmonių sveikatą, neleisti vykdyti tokios ūkinės veiklos, kuria neišvengiamai būtų padaryta žala aplinkai ir žmonių

sveikatai.

Iš kitų pernai Konstitucinio Teismo priimtų nutarimų išskirtinas 2015 m. spalio 20 d. nutarimas, kuris ypač

svarbus visuomenės pasitikėjimui Seimo rinkimais. Esminis probleminis jo klausimas – lygios rinkimų teisės, kaip

vieno iš visuotinai pripažintų demokratinių rinkimų principų, užtikrinimas sudarant rinkimų apygardas. Šiuo

klausimu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad sudarant rinkimų apygardas turi būti užtikrinamas rinkėjų balsų

lygiavertiškumas ir vienoda rinkėjų balsų reikšmė nustatant balsavimo rezultatus. Dėl ginčyto teisinio reguliavimo

nulemtų rinkėjų skaičiaus skirtingose vienmandatėse rinkimų apygardose netolygumų rinkėjų skaičius didžiausioje

6

rinkimų apygardoje galėjo būti net 1,5 karto didesnis nei mažiausioje. Todėl Konstitucinis Teismas tokį teisinį

reguliavimą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Veiksmingai savivaldai itin svarbiu laikytinas 2015 m. birželio 11 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis

Teismas nagrinėjo savivaldybių finansavimo konstitucingumo klausimus. Šiame nutarime pažymėta, kad įstatymų

leidėjas privalo nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos savivaldybėms skiriama tam tikra jose surenkamo

gyventojų pajamų mokesčio dalis ir lyginami savivaldybių raidos skirtumai. Tik tokiais kriterijais pagrįsta

savivaldybėms skiriamų lėšų apskaičiavimo tvarka gali užtikrinti savivaldybių funkcijoms būtiną finansavimą,

kartu ir deramą vietos bendruomenių interesų įgyvendinimą.

Antra, galima pasidžiaugti veiksmingu Konstitucinio Teismo nutarimų įgyvendinimu. Iki metų pabaigos

įstatymų leidėjas priėmė dviem pastariesiems minėtiems nutarimams įgyvendinti skirtus teisės aktus. Iš viso

įgyvendinta jau pusė 2015 metais priimtų nutarimų, kuriais teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Trečia, Konstituciniam Teismui pavyko išlaikyti spartų darbo tempą. 2015 metais Teismas paskelbė

35 aktus, iš jų 23 aktus, kuriais pareiškėjų prašymus išnagrinėjo iš esmės (22 nutarimus ir 1 sprendimą dėl

Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų išaiškinimo). Iš viso išnagrinėti 47 prašymai. 2016 metų pradžioje

nebebuvo likę bylų pagal prašymus, gautus anksčiau nei 2014 metais. 2016 m. sausio 1 d. duomenimis, bendras

neišnagrinėtų prašymų skaičius buvo 21, o juos sujungus pagal turinį (prašymai dėl tų pačių ar susijusių teisės aktų

atitikties Konstitucijai) bendras neišnagrinėtų bylų skaičius buvo 17. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad 2016 metais

vidutinė bylų nagrinėjimo trukmė bus vieni metai.

Ketvirta, 2015 metais galima matyti Konstituciniame Teisme gaunamų prašymų (ypač ne dėl tapataus

dalyko) ir atitinkamai konstitucinės justicijos bylų skaičiaus mažėjimo tendenciją. Nors daugumą Konstituciniame

Teisme gautų prašymų (69 proc.), kaip ir kasmet, pateikė teismai, jų pateiktų prašymų skaičius taip pat ženkliai

mažėjo. Tokia tendencija atveria pozityvių pokyčių galimybę: svarstytina galimybė atnaujinti diskusijas dėl

individualaus konstitucinio skundo įtvirtinimo. Suteikus žmogui galimybę tam tikromis sąlygomis tiesiogiai

kreiptis į Konstitucinį Teismą, būtų sukurtos papildomos veiksmingos prielaidos apginti konstitucines asmens

teises ir laisves. Kartu toks žingsnis atitiktų bendrą Europos konstitucionalizmo tendenciją, nes individualaus

konstitucinio skundo institutas įtvirtintas daugumoje Europos Tarybos valstybių, kuriose veikia konstituciniai

teismai ar kitos konstitucinės justicijos institucijos.

Penkta, Konstitucinis Teismas, be jurisprudencinės veiklos, 2015 metais aktyviai plėtojo tarptautinius

ryšius, nelikdamas nuošalėje nuo užsienio ir saugumo reikalų aktualijų. Teismas prisidėjo prie vieno svarbiausių

Lietuvos užsienio ir saugumo politikos prioritetų – pagalbos Rytų partnerystės šalims kuriant teisinę valstybę, kartu

ir bendro Europos saugumo stiprinimo. 2015 metai buvo itin reikšmingi plėtojant Konstitucinio Teismo

bendradarbiavimą su Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos, t. y. valstybių, pasirašiusių asociacijos sutartis su Europos

Sąjunga, konstituciniais teismais: įvyko daug mums svarbių dvišalių susitikimų ir konferencijų, kuriose keistasi

gerąja patirtimi įtvirtinant pagrindines Europos teisinės tapatybės vertybes – pagarbą žmogaus teisėms, demokratiją

ir teisės viršenybę. Suvokdamas būtinybę ginti pamatinius tarptautinės teisės principus ir solidarizuodamasis su

Ukrainos kolegomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas prisijungė prie vadinamojo Batumio proceso –

Ukrainos Konstitucinio Teismo rugsėjo mėn. Batumyje pateiktos iniciatyvos pasmerkti Rusijos Federacijos

Konstitucinį Teismą už jo vaidmenį vykdant agresiją prieš Ukrainą – Krymo aneksiją. Naujos kokybės Lietuvos,

Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos konstitucinių teismų bendradarbiavimo etapą atvėrė spalio mėn. Vilniuje įkurta

Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacija.

Atsižvelgiant į Europos integracijos kelią pasirinkusioms Rytų partnerystės šalims tenkančius geopolitinius

iššūkius, mėginimus atitolinti jas nuo Europos politinės ir vertybinės erdvės, glaudžiu ir nuolatiniu

bendradarbiavimu ir dialogu su šių valstybių konstituciniais teismais yra prisidedama prie minėtų valstybių

demokratizacijos, euroatlantinės integracijos, sėkmingo konstitucinių reformų įgyvendinimo. Apie tai diskutuota ir

7

2015 m. gruodžio 18 d. vykusiame Lietuvos, Gruzijos, Latvijos, Moldovos ir Ukrainos konstitucinių teismų

pirmininkų susitikime su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka.

Reikšmingiausias Konstitucinio Teismo 2015 metų pasiekimas tarptautinio bendradarbiavimo srityje yra

Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos (PKJK) Biuro sprendimas, kuriuo Konstituciniam Teismui suteikta

teisė 2017 metais Vilniuje surengti PKJK IV kongresą – kas trejus metus vykstantį pasaulinį konstitucinių teismų ir

kitų konstitucinės justicijos institucijų suvažiavimą. Tai, kad Lietuvai pirmajai iš Europos valstybių (kiti kongresai

vyko Korėjos Respublikoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir Brazilijos Federacinėje Respublikoje) patikėta

suorganizuoti tokį svarbų tarptautinį teisinį renginį, liudija tarptautinį Lietuvos ir jos konstitucinės justicijos

autoriteto pripažinimą. Numatoma kongreso tema „Teisės viršenybė ir konstitucinė justicija šiuolaikiniame

pasaulyje“ yra aktuali visoms konstitucinės justicijos institucijoms, nes atveria plačias galimybes diskutuoti ne tik

apie skirtingas teisės viršenybės sampratas, bet ir apie konstitucinės justicijos vaidmenį susidūrus su šiuolaikiniais

iššūkiais teisės viršenybei.

Galiausiai, šešta, 2015 metai išskirtini dėl teigiamų pokyčių Konstitucinio Teismo atvirumo visuomenei ir

jo veiklos viešumo požiūriu. Aktyviau bendraujama su žiniasklaida, informacija apie Konstitucinio Teismo veiklą

ir Lietuvos konstitucionalizmui svarbius įvykius prieinama ne tik atnaujintoje interneto svetainėje, bet ir

socialiniuose tinkluose.

Suvokdamas, kad visuomenės pasitikėjimas yra būtina sėkmingos mūsų veiklos prielaida, Konstitucinis

Teismas ir ateityje vadovausis aukščiausiais veiklos kokybės standartais, sieks kuo plačiau informuoti apie priimtus

sprendimus ir nuveiktus darbus. Tikiuosi, kad ir šiame pranešime pateikiama informacija bus naudinga ne tik

teisininkų bendruomenei, bet ir kiekvienam besidominčiajam konstitucine justicija ir Lietuvos teisinės sistemos

raida.

Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas

8

1. KONSTITUCINIO TEISMO SUDĖTIS IR ĮGALIOJIMAI

Konstitucinio Teismo sudėtis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sudėtis ir teisėjų skyrimo tvarka

nustatyta Konstitucijos 103 straipsnyje. Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik

vienai kadencijai. Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu – tris kadenciją pabaigusius teisėjus

pakeičia naujai paskirtieji. Teisėjų rotacija užtikrinamas nuolatinis Konstitucinio Teismo sudėties atnaujinimas ir

veiklos tęstinumas. 2015 metais Konstituciniame Teisme dirbo 2008 metais paskirti teisėjai Pranas Kuconis,

Egidijus Šileikis ir Algirdas Taminskas, 2011 metais paskirti teisėjai Gediminas Mesonis ir Dainius Žalimas,

2013 metų pabaigoje Konstitucinio Teismo teisėju paskirtas Vytas Milius, 2014 metais paskirti teisėjai Elvyra

Baltutytė, Vytautas Greičius ir Danutė Jočienė. Nuo 2014 m. liepos 10 d. Konstituciniam Teismui pirmininkauja

teisėjas Dainius Žalimas. Kita trijų Konstitucinio Teismo teisėjų rotacija įvyks 2017 m. kovo mėn.

Konstitucinio Teismo teisėjai yra aukščiausios kvalifikacijos teisininkai. 6 iš 9 teisėjų taip pat yra teisės

profesoriai arba docentai (4 – Vilniaus universitete ir 2 – Mykolo Romerio universitete). Teisėjų profesinių interesų

sritys įvairios: G. Mesonio ir E. Šileikio – konstitucinė teisė, D. Žalimo – tarptautinė teisė, D. Jočienės – tarptautinė

teisė ir žmogaus teisės, A. Taminsko – civilinė ir administracinė teisė, P. Kuconio, V. Greičiaus, V. Miliaus –

baudžiamoji teisė (V. Milius taip pat yra dirbęs civilinės teisės srityje), E. Baltutytės – žmogaus teisės.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai. Vertindamas teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams,

pirmiausia Konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas –

savarankiška ir nepriklausoma teisminė institucija – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos

viršenybę teisės sistemoje.

Teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams vertinimas. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas

sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Prezidento ir Vyriausybės aktai –

Konstitucijai ir įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas turi išimtinę

kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Prezidento arba Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas

teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, būtent:

– ar bet kuris Konstitucijos keitimo įstatymas (jo dalis), taip pat konstitucinis įstatymas (jo dalis)

neprieštarauja Konstitucijai;

– ar bet kuris kitas įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir

konstituciniams įstatymams;

– ar bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams

įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui;

– ar bet kuris Prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir

įstatymams;

– ar bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir

įstatymams.

Konstitucinės justicijos bylose, kuriose yra vertinama teisės aktų atitiktis Konstitucijai (kitiems aukštesnės

galios teisės aktams), priimami nutarimai.

Išvadų teikimas. Pagal Konstituciją (105 straipsnio 3 dalis) Konstituciniam Teismui taip pat yra suteikti

įgaliojimai teikti išvadas:

– ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezidento ar Seimo narių rinkimus;

– ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti savo pareigas;

– ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;

– ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja

Konstitucijai.

9

Konstituciniam Teismui pateikus išvadą kuriuo nors iš nurodytų klausimų, ja remdamasis galutinį

sprendimą priima Seimas (Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalis).

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimas. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus aiškinti savo

nutarimus, išvadas, sprendimus. Šie jo įgaliojimai kyla iš Konstitucijos, juos lemia Konstitucinio Teismo

konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą ir garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje; jie yra

įtvirtinti Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje.

Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai aiškinami siekiant plačiau, išsamiau atskleisti jų nuostatų turinį,

prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas tų aktų vykdymas, kad jais būtų vadovaujamasi. Konstitucinio

Teismo baigiamojo akto aiškinimas gali būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai

įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai

atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną.

Aiškindamas savo baigiamuosius aktus, Konstitucinis Teismas negali pakeisti jų turinio, jis negali aiškinti

to, ko toje byloje, kurioje priimtas prašomas išaiškinti aktas, netyrė. Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų

aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne

tai, kaip konkrečiai jie turėtų būti įgyvendinami (taip pat ir teisės taikymo srityje). Prašymu išaiškinti įgyvendintą

Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą negali būti siekiama, kad būtų įvertinta teisės akto, kuriuo tas Konstitucinio

Teismo aktas įgyvendintas, atitiktis Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos formavimas. Vykdydamas priskirtąsias funkcijas, Konstitucinis

Teismas aiškina Konstituciją – pateikia oficialiąją Konstitucijos nuostatų sampratą, t. y. formuoja oficialiąją

konstitucinę doktriną. Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo

ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus,

atitinkamos konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus.

Oficialiosios konstitucinės doktrinos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas.

Tai, kurias Konstitucijos nuostatas reikia aiškinti konkrečiose bylose, priklauso nuo pareiškėjų prašymuose keliamų

klausimų.

Bylų nagrinėjimas ir Konstitucinio Teismo aktų priėmimas. Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja pagal

Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų pateiktus prašymus ir paklausimus. Byloje dalyvaujantiems

asmenims nepateikus prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, bylą teisminiam posėdžiui rengiantis teisėjas

gali siūlyti Konstituciniam Teismui bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. 2015 metais Konstituciniame Teisme

žodinio proceso tvarka išnagrinėtos 7 bylos, o rašytinio proceso tvarka – 16 bylų. Visais atvejais bylos nagrinėjimas

baigiamas Konstitucinio Teismo akto paskelbimu viešame posėdyje, kurį stebėti gali visi asmenys ir visuomenės

informavimo priemonių atstovai.

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus priima kolegialiai, dalyvaujant

ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų. Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados ir sprendimai dėl anksčiau priimtų jo

baigiamųjų aktų nuostatų išaiškinimo ar peržiūrėjimo priimami visų Konstitucinio Teismo teisėjų balsų dauguma.

Konstitucinio Teismo teisėjas, turintis kitą nuomonę dėl Konstitucinio Teismo priimto akto, turi teisę ne vėliau kaip

per 5 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą atskirąją nuomonę.

Konstitucinio Teismo įstatymo ir reglamento pakeitimai. 2015 m. gegužės 14 d. priimti ir 2015 m. rugsėjo

1 d. įsigaliojo Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimai, dėl kurių atsirado ne tik konstitucinės justicijos proceso,

bet ir Konstitucinio Teismo veiklos organizavimo naujovių.

Siekiant stiprinti Konstitucinio Teismo kolegialumą priimant nutarimus, išvadas ir sprendimus dėl

Konstitucinio Teismo aktų išaiškinimo ar peržiūrėjimo nustatyta, kad šie aktai priimami visų Konstitucinio Teismo

teisėjų balsų dauguma (anksčiau visi Konstitucinio Teismo sprendimai buvo priimami ne mažesne kaip pusės

10

posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma). Kartu panaikinus nuostatą, kad jeigu balsai pasiskirsto po lygiai,

lemia posėdžio pirmininko balsas, įtvirtinta, kad priimant Konstitucinio Teismo sprendimus visi teisėjai yra lygūs.

Konstitucinio Teismo įstatyme įtvirtintos ir nuostatos dėl konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo

eiliškumo. Iki šių pataisų kreipimųsi eiliškumo klausimai buvo reguliuojami tik Konstitucinio Teismo reglamente.

Šiuo metu ir įstatyme nustatyta, kad bylos paprastai nagrinėjamos eilės tvarka – pagal prašymų ar paklausimų

gavimo Konstituciniame Teisme laiką, tačiau prireikus Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir

kitas aplinkybes, gali paankstinti bylos nagrinėjimą arba nukelti jį vėlesniam laikui (pagal Konstitucinio Teismo

reglamentą paprastai paankstinamas bylų dėl Konstitucijos keitimo įstatymų atitikties Konstitucijai, bylų, kuriose

sujungta daug pareiškėjų prašymų ištirti teisės aktų konstitucingumą, bylų dėl rinkimų įstatymų atitikties

Konstitucijai ir bylų, kurias nagrinėjant eilės tvarka tyrimas taptų savitikslis, nagrinėjimas). Bylos pagal Seimo

paklausimus, ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam eiti pareigas, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems

pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, nagrinėjamos skubos tvarka, o bylų pagal

Prezidento ir Seimo in corpore pateiktus prašymus ištirti teisės aktų konstitucingumą nagrinėjimas paankstinamas.

Dar viena naujovė – nuo 72 iki 120 valandų pailgintas terminas paklausimams, ar nebuvo pažeisti rinkimų

įstatymai per Prezidento ar Seimo narių rinkimus, išnagrinėti.

Siekiant supaprastinti kreipimosi į Konstitucinį Teismą procedūrą, numatyta galimybė pateikti prašymus ir

paklausimus elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma. Tokiais atvejais valstybės institucijos, kuriai

suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas prašymą ar paklausimą pasirašo saugiu elektroniniu parašu, o

elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma teikiamas Seimo narių grupės prašymas patvirtinamas Seimo

Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo saugiu elektroniniu parašu. Elektroninių ryšių priemonėmis

elektronine forma teikiami teismų prašymai patvirtinami nutartį priėmusio teisėjo (arba kolegijos pirmininko)

saugiu elektroniniu parašu. Jeigu prašymas ar paklausimas ir jo priedai teikiami elektroninių ryšių priemonėmis

elektronine forma, nereikalaujama pateikti 9 šių dokumentų egzempliorius.

Kiti pakeitimai susiję su suinteresuotų asmenų atstovavimu bylose dėl išvadų teikimo, Konstitucinio

Teismo posėdžio eigos fiksavimu, Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų

paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka.

Konstitucinio Teismo veiklos organizavimo srities naujovė – įtvirtinta nuostata, kad laikinai eiti

Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas gali Konstitucinio Teismo teisėjas, ne mažiau kaip 3 metus einantis

Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas.

2015 m. birželio 11 d. taip pat priimti Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimai, kurie įsigalios ratifikavus

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolą Nr. 16. Įsigaliojus šiems pakeitimams

Konstitucinis Teismas įgis teisę kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą

dėl Konstitucinio Teismo nagrinėjamoje byloje aktualių principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu. Tikimasi, kad ši

galimybė paskatins Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo dialogą siekiant veiksmingai

garantuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintas teises, taip pat

padės išvengti galimo jurisprudencijų išsiskyrimo.

Atsižvelgiant į 2015 m. gegužės 14 d. ir kai kuriuos anksčiau priimtus Konstitucinio Teismo įstatymo

pakeitimus, atitinkamai pakeistas ir Konstitucinio Teismo reglamentas. Jame taip pat nustatyta nauja Konstitucinio

Teismo aparato struktūra. Sumažinus vadovaujančiųjų pareigybių skaičių, sudarytos prielaidos optimaliai

organizuoti Konstitucinio Teismo aparato darbą.

Konstitucinio Teismo aparatui vadovauja kancleris. Aparatą sudaro pirmininko patarėjai ir kiti pirmininkui

arba kancleriui tiesiogiai pavaldūs valstybės tarnautojai, teisėjų padėjėjai, Teisės tyrimų skyrius, Administravimo ir

protokolo skyrius, Informacijos ir technologijų skyrius, Finansų ir strateginio planavimo skyrius, Logistikos

11

skyrius. Konstitucinio Teismo aparato veiklos tikslas – sudaryti sąlygas Konstituciniam Teismui įgyvendinti

Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus įgaliojimus, tuo tikslu vykdant teisėjų pavedimus,

susijusius su teisėjų funkcijų įgyvendinimu, teikiant teisėjams organizacinę pagalbą, palaikant tarptautinius ryšius,

užtikrinant Konstitucinio Teismo kanceliarinį, informacinį, ūkinį, finansinį ir techninį aptarnavimą.

12

2. KONSTITUCINIAME TEISME GAUTI PRAŠYMAI

Konstitucinės justicijos bylos pradedamos nagrinėti ne paties Konstitucinio Teismo iniciatyva, o tik pagal

Konstitucijoje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į jį, prašymus ir paklausimus. Būtent pareiškėjams

kylančios abejonės, jų formuluojamos problemos lemia konstitucinės justicijos bylų problematiką, atitinkamus jose

reikalingo Konstitucijos aiškinimo aspektus, teisės aktų, kuriuos Konstitucinis Teismas pripažįsta prieštaraujančiais

Konstitucijai, pašalinimą iš teisės sistemos, kitus teisinės sistemos pokyčius.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą į Konstitucinį Teismą gali kreiptis teismai, Seimas

in corpore, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių (ne mažiau kaip 29 Seimo narių) grupė, Prezidentas ir

Vyriausybė. Seimas, Seimo narių grupė ir teismai gali kreiptis dėl visų konstitucinės kontrolės objektu esančių

teisės aktų atitikties Konstitucijai ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, Vyriausybė – dėl įstatymų ir kitų

Seimo priimtų aktų konstitucingumo, Prezidentas – dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams.

Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Prezidentas.

Konstitucinis Teismas savo nutarimą, išvadą ir sprendimą oficialiai gali aiškinti savo iniciatyva, taip pat

pagal dalyvavusių byloje asmenų, Seimo, Prezidento, Vyriausybės, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, generalinio

prokuroro ir teisingumo ministro prašymus. 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo įstatymo

pakeitimams, susiaurintas subjektų, galinčių kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo baigiamųjų

aktų išaiškinimo, ratas – teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl baigiamųjų aktų išaiškinimo nebeturi kiti asmenys

(kitos institucijos, pareigūnai ar piliečiai), kuriems šie aktai išsiunčiami Konstitucinio Teismo pirmininko

nurodymu1.

Minėtais Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimais taip pat papildytos Konstitucinio Teismo įstatymo

nuostatos dėl prašymų Konstituciniam Teismui pateikimo tvarkos: prašymą ar paklausimą Konstituciniam Teismui

galima pateikti ir elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma, juos pasirašius saugiu elektroniniu parašu.

Tokiu būdu teikiamiems prašymams netaikomas reikalavimas pateikti papildomus prašymo nuorašo egzempliorius.

Tikimasi, kad toks prašymų padavimo būdas pareiškėjams bus patogesnis, prašymai Konstituciniam Teismui galės

būti paduodami paprasčiau. Įprastu būdu prašymą teikiantiems pareiškėjams nustatyti paprastesni reikalavimai: turi

būti pateiktos tik 9 prašymo ir ginčijamo akto kopijos (anksčiau reikalauta 30 kopijų).

2015 metais į Konstitucinį Teismą kreiptasi 26 kartus: gauti 24 prašymai ištirti teisės aktų atitiktį

Konstitucijai ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams ir 2 prašymai išaiškinti anksčiau priimtų Konstitucinio

Teismo baigiamųjų aktų nuostatas.

Daugumą Konstituciniame Teisme gautų prašymų (69 proc.) tradiciškai pateikė teismai – jie į Konstitucinį

Teismą kreipėsi 18 kartų. Taip pat gauti Seimo narių grupių 4 prašymai, 2 kartus į Konstitucinį Teismą kreipėsi

Seimas nutarimu, vieną prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas pateikė Seimo Pirmininkė, o

dar vieną tokį prašymą – vidaus reikalų ministras.

Dažniausiai Konstituciniame Teisme gautuose prašymuose abejota įstatymų atitiktimi Konstitucijai – toks

klausimas keltas 16 prašymų; 3 prašymuose prašyta ištirti Vyriausybės priimtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir

(arba) įstatymams, dar 3 prašymuose abejota ir įstatymų, ir Vyriausybės priimtų teisės aktų konstitucingumu, taip

pat kreiptasi dėl Seimo statuto nuostatų ir Seimo rezoliucijos atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas nagrinėja ne visus gautus prašymus ir paklausimus, o tik tuos, kurie atitinka

Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus prašymo turiniui ir formai. Iš 2015 metais Konstituciniame

Teisme gautų prašymų priimta nagrinėti šiek tiek daugiau nei pusė – 14 prašymų (sudarančių 54 proc. visų

1 Plačiau šiuo klausimu žr. nepriimtų prašymų apžvalgoje pristatytą Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą

(2.2.1. Prašymai, kuriuos atsisakyta nagrinėti).

13

gautųjų): 13 prašymų ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams ir 1 prašymas išaiškinti ankstesnių

Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas.

Du prašymus juos padavusi institucija (teismas) atšaukė dar neišsprendus jų priimtinumo klausimo.

Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytais pagrindais Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti 4 prašymus

ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams ir 1 prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo

nuostatas. Kaip neatitinkantys Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytų reikalavimų prašymo turiniui pareiškėjams

grąžinti dar 5 prašymai visa apimtimi, taip pat grąžintos 2 prašymų dalys.

2.1. Priimtų prašymų apžvalga

2015 metais Konstituciniame Teisme priimti ir bylos pradėtos pagal 10 teismų, 2 Seimo narių grupių, vieną

Seimo prašymą ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai, taip pat priimtas Seimo Pirmininkės prašymas išaiškinti

Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas. Pažymėtina, kad beveik visuose prašymuose keliamos skirtingos

konstitucinės problemos, prašymų dėl to paties dalyko, skirtingai nei 2014 metais, gauta nedaug.

Vieną iš 2015 metais gautų prašymų – dėl skirtingo rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose

per Seimo rinkimus2 – Konstitucinis Teismas jau išnagrinėjo

3. Dar vienas 2015 metais gautas prašymas – dėl

užmokesčio advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą dydžių4 – išnagrinėtas

5 kartu su 2014 metais gautu

prašymu, sujungus juos į vieną bylą.

Kituose 2015 metais gautuose dar nenagrinėtuose prašymuose keliamos įvairios konstitucinės problemos:

kaip ir kasmet, ginčijamas teisinis reguliavimas, susijęs su teisės į socialinę apsaugą užtikrinimu, keletas prašymų

gauta dėl Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodeksų nuostatų konstitucingumo, taip pat kreiptasi suabejojus

teisinio reguliavimo, susijusio su Seimo narių ir valstybės tarnautojų veiklos garantijomis, atitiktimi Konstitucijai.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi dėl Valstybės

tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje, 26 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, susijusio su

valstybės tarnautojams mokamų priedų ir (arba) priemokų maksimalios sumos ribojimu, atitikties Konstitucijos

48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 23 straipsnio

1 daliai, kuria užtikrinama nuosavybės teisių apsauga, konstituciniam teisinės valstybės principui6. Pareiškėjo

manymu, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos nemokėti arba mokėti ne visą sumą valstybės

tarnautojui už atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ar

pavojingomis darbo sąlygomis, įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant

pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, bei už papildomų užduočių

atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos.

Kaip ir kasmet, gauta keletas prašymų, kuriuose keliami teisės į socialinę apsaugą klausimai.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti Pareigūnų ir karių valstybinių

pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo reglamentuojami tarnybos

laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, konstitucingumą7. Pareiškėjas pažymi,

kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemos tarnybų pareigūnais,

tarnybos laikui pensijai skirti neprilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio

tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas po

2 Prašymas Nr. 1B-12/2015.

3 Žr. šio pranešimo 3 skyrių.

4 Prašymas Nr. 1B-1/2015.

5 Žr. šio pranešimo 3 skyrių.

6 Prašymas Nr. 1B-3/2015, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. kovo 27 d. potvarkiu Nr. 2B-13.

7 Prašymas Nr. 1B-7/2015, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. gegužės 5 d. potvarkiu Nr. 2B-23.

14

1990 m. kovo 11 d., jeigu šie asmenys tarnybą atliko Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose įkalinimo

įstaigose, kurių apsaugą ir kontrolę Lietuvos Respublika perėmė vėliau nei 1990 m. kovo 11 d., nors tų statutinių

tarnybų, kurių kontrolę Lietuvos Respublika perėmė 1990 m. kovo 11 d., pareigūnams, ėjusiems tarnybą nuo

1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., į stažą, reikalingą valstybinei pensijai gauti, šis laikotarpis yra

įskaitomas. Pareiškėjo teigimu, asmenys, tarnavę įstaigose, kurių apsauga ir kontrolė buvo perimta vėliau, iš esmės

atliko tokias pat Lietuvos valstybei svarbias funkcijas ir turėjo teisėtą lūkestį, kad šis laikotarpis taip pat bus

įskaitytas į stažą, nes jų tarnyba buvo siekiama užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą ir interesus; be to, kaip

nurodo pareiškėjas, 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimusi jie buvo

kviečiami ir toliau sąžiningai dirbti savo darbą, jiems buvo žadama palikti socialines vidaus reikalų darbuotojų

garantijas. Todėl toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijos 29, 52 straipsniams,

konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitame prašyme prašo ištirti Ligos ir motinystės socialinio

draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje ir Vyriausybės nutarimu patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio

draudimo pašalpų nuostatų 38.4 punkte nustatyto teisės gauti motinystės pašalpą, neįgijus nustatyto ligos ir

motinystės socialinio draudimo stažo, teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai8. Pareiškėjo nuomone, minėtuose

teisės aktuose nustačius, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi asmenys,

kurie tik baigę atitinkamą mokyklą įsidarbino per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo, pažeista Konstitucijos

38 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė saugo ir globoja motinystę, 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad

kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, konstitucinis teisinės valstybės principas. Pagal

ginčijamą teisinį reguliavimą asmuo, įsidarbinęs (tapęs apdraustuoju) ne per 3 mėnesius nuo mokslo baigimą

įrodančio dokumento išdavimo, o anksčiau, nei jį gavo, negalėjo įgyti teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir

gimdymo atostogų laikotarpiu. Taigi, pareiškėjo teigimu, asmens, kuris baigdamas studijas siekia kuo greičiau

įsidarbinti, uždirbti pajamų ir taip prisidėti prie valstybinio socialinio draudimo sistemos finansavimo, padėtis

teisės gauti motinystės pašalpą požiūriu buvo blogesnė nei to asmens, kuris tik baigęs mokslą įsidarbino per

3 mėnesius nuo jo baigimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti teisinio reguliavimo dėl avansu permokėtų

socialinio draudimo įmokų negrąžinimo atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjas abejoja, ar Valstybinio socialinio

draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies ir Vyriausybės nutarimu patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo

fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 34 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio

1 dalies nuostatai, pagal kurią įstatymui visi asmenys lygūs, konstituciniam teisinės valstybės principui9. Pareiškėjo

teigimu, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą tiems individualia veikla besiverčiantiems asmenims, kurie socialinio

draudimo įmokas pasirenka mokėti avansu ir sumoka jų daugiau negu priklauso pagal įstatymą, įmokų permokos

nėra grąžinamos, o tiems, kurie yra pasirinkę kitokį socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdą – jas moka vieną

kartą per metus, dėl netikslaus apskaičiavimo permokėtos socialinio draudimo įmokos yra grąžinamos. Pasak

pareiškėjo, pasirinkus vieną iš minėtų socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdų, tarp individualia veikla

besiverčiančių asmenų neatsiranda tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kurie galėtų objektyviai pateisinti

nevienodą jų traktavimą, todėl tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo

principas.

Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti Seimo 2015 m.

kovo 24 d. rezoliucijos, kuria Seimas davė sutikimą Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon

atsakomybėn, atitiktį Konstitucijai10

. Pareiškėjos teigimu, ši rezoliucija priimta pažeidžiant Seimo statute nustatytą


9 Prašymas Nr. 1B-11/2015, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. birželio 11 d. potvarkiu Nr. 2B-32.


15

tvarką. Pagal Seimo statutą diskusijoje dėl rezoliucijos sutikti Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jį

suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę turėjo dalyvauti, be kitų, pats Seimo narys, dėl kurio patraukimo baudžiamojon

atsakomybėn sprendžiama, arba kitas jo įgaliotas Seimo narys. Tuo tarpu ginčijama Seimo rezoliucija priimta

nedalyvaujant nei pačiam Seimo nariui, kurį prašyta leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nei kitam jo

įgaliotam Seimo nariui ir nebuvo stengiamasi suteikti galimybę jiems dalyvauti. Pareiškėjos manymu, neišklausius

paties Seimo nario, dėl kurio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sprendžiama, arba jo įgalioto asmens, buvo

pažeista to Seimo nario teisė į gynybą ir teisė būti išklausytam.

Kitą prašymą, kuriame keliami su Seimo nario parlamentinės veiklos garantijomis susiję klausimai, pateikė

Vilniaus apygardos administracinis teismas. Jis Konstitucinio Teismo prašo ištirti, ar Seimo statuto 151 straipsnio

1 dalis neprieštarauja Konstitucijai tiek, kiek joje nenustatyti Seimo nario atlyginimo mokėjimo laikino nutraukimo

(sustabdymo) pagrindai ir tvarka11

. Prašyme teigiama, kad Konstitucijoje įtvirtinta Seimo pareiga įstatymuose, be

kita ko, sureguliuoti Seimo nario atlyginimo mokėjimą reiškia ir pareigą nustatyti, kokiais atvejais ir kokia tvarka,

esant konstituciškai pateisinamai būtinybei, Seimo nario atlyginimas turėtų būti sumažintas arba jo mokėjimas

turėtų būti laikinai nutrauktas (sustabdytas). Pasak pareiškėjo, Seimas turi pareigą Seimo statute įtvirtinti teisinį

reguliavimą, pagal kurį už laiką, pagal Konstituciją nelaikytiną nei laiku, kai Seimo narys dirbo iš valstybės

biudžeto atlyginamą Seimo nario darbą, nei laiku, kai Seimo narys pasinaudojo teise į kasmetines mokamas

atostogas, Seimo nario atlyginimas Seimo nariui būtų nemokamas. Pareiškėjo manymu, tokio teisinio reguliavimo

nenustatymas ginčijamoje nuostatoje vertintinas kaip teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija.

2015 metais Konstituciniame Teisme gauta keletas prašymų ištirti teisinio reguliavimo, susijusio su

baudžiamosios atsakomybės taikymu, konstitucingumą.

Pareiškėjas Seimas prašė ištirti su tiesiogiai išrinktų valstybės politikų laikinu nušalinimu nuo pareigų

susijusio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjo prašyme buvo abejojama Baudžiamojo proceso

kodekso (BPK) 157 straipsnio tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors

papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką,

atitiktimi Konstitucijai12

. Pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad teisiniu reguliavimu, kuriuo leidžiama neribotam

laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, ribojama piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį

(Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis). Be to, ginčijamas nuostatas be jokių išlygų taikant tiesiogiai išrinktiems

valstybės politikams ir taip be pagrįsto ir teisėto tikslo neleidžiant jiems eiti užimamų pareigų, pasak pareiškėjo,

nepagrįstai ir neproporcingai ribojama ir žmogaus laisvė pasirinkti darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis).

Dėl BPK nuostatų, kuriomis reguliuojamas baudžiamojo proceso nutraukimas suėjus senaties terminui,

atitikties Konstitucijai gauti du prašymai. Lietuvos apeliacinio ir Kauno apygardos teismų prašymuose prašoma

ištirti, ar BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios

atsakomybės senaties terminas, tiek, kiek ja draudžiama tęsti procesą teisme, kai tęsti procesą prašo kaltinamasis,

neprieštarauja Konstitucijai13

. Pareiškėjų manymu, neigiamus padarinius asmens garbei ir orumui sukelia ne tik

apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas, bet ir kaltinimo pareiškimas. Viešas kaltinimo pareiškimas nesant

galimybės jo taip pat viešai paneigti išnagrinėjus bylą teisme, pasak pareiškėjų, iš esmės sudaro prielaidas kilti

neatitaisomai žalai kaltinamojo garbei ir orumui. Pažymėtina, kad analogiškas prašymas ištirti tos pačios nuostatos

atitiktį Konstitucijai Konstituciniame Teisme buvo gautas 2014 metais – jį pateikė Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas ir pagal jį jau rengiama nagrinėti konstitucinės justicijos byla.

11

Prašymas Nr. 1B-18/2015, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. spalio 8 d. potvarkiu Nr. 2B-47. 12

Prašymas Nr. 1B-17/2015, priimtas Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. KT25-S11/2015. Byla

išspręsta 2016 m. vasario 17 d. nutarimu. 13

Prašymai Nr. 1B-19/2015 ir 1B-22/2015, priimti Konstitucinio Teismo pirmininko atitinkamai 2015 m. lapkričio 9 d.

potvarkiu Nr. 2B-50 ir 2015 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 2B-57.

16

Pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo ištirti, ar Baudžiamojo kodekso (BK) 1891 straipsnio

1 dalis, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, neprieštarauja Konstitucijos 23,

31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui14

. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų

skyriaus plenarinės sesijos nutartyje teigiama, kad baudžiamąją atsakomybę pagal šį BK straipsnį užtraukia turto,

kuris negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis, turėjimas nuosavybės teise. Ši atsakomybė gali būti taikoma

asmeniui, nepadariusiam kitos nusikalstamos veikos, nes pagal minėtą BK straipsnį nusikaltimo dalyką gali

sudaryti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu, pavyzdžiui, gautas darant vien administracinius, mokesčių ar civilinės

teisės pažeidimus. Prašyme taip pat teigiama, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu sukuriama situacija, kai pajamų

neteisėtumas nustatomas remiantis oficialiai gaunamų pajamų stoka ir kaltinamojo nesugebėjimu įtikinamai

pagrįsti jų pakankamumą turimam turtui įgyti. Toks faktų nustatymo būdas, pasak pareiškėjo, gali būti vertinamas

kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas kaltinamajam ir vadovavimasis prielaidomis nustatant asmens kaltumą.

Panašų prašymą Konstituciniam Teismui pateikė tos pačios BK nuostatos atitiktimi Konstitucijai

suabejojęs Marijampolės rajono apylinkės teismas15

.

Konstituciniame Teisme taip pat priimtas nagrinėti vienas prašymas išaiškinti anksčiau priimtų

Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas. Pareiškėja Seimo Pirmininkė prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo

2001 m. liepos 12 d. ir 2004 m. liepos 1 d. nutarimų nuostatas, susijusias su teisėjų teise dirbti kitą darbą ir gauti

už tai atlyginimą16

. Prašyme iš esmės klausiama, ar teisėjai gali dalyvauti Europos Sąjungos, kitų tarptautinių

organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir

paramos demokratijai programos projektuose, susijusiuose su teisingumo sistemos ir teismų veiklos tobulinimu, jei

tai netrukdo eiti teisėjo pareigų, ir gauti už tai vienkartines ar periodines išmokas, taip pat ar teisėjas, dirbdamas ne

visą darbo laiką, gali būti tarptautinio teismo teisėju ir gauti už tai atlyginimą (kai tarpusavyje derinamos

nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos).

2.2. Nepriimtų prašymų apžvalga

Iš 2015 metais gautų prašymų Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti 5 (tai sudaro apie 19 proc. visų

gautų prašymų). Kaip neatitinkantys Konstitucinio Teismo įstatyme numatytų reikalavimų pareiškėjams grąžinti

dar 5 prašymai visa apimtimi (19 proc. visų prašymų), taip pat grąžintos trūkumų turėjusios dviejų prašymų dalys.

2.2.1. Prašymai, kuriuos atsisakyta nagrinėti

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnį Konstitucinis Teismas motyvuotu sprendimu atsisako

nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu: 1) prašymas paduotas institucijos ar asmens,

neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą; 2) prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam

Teismui; 3) prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo

klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas; 4) Konstitucinis Teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to

paties dalyko; 5) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Konstitucinio Teismo praktikoje pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą

nežinybingais laikomi: 1) prašymai, kuriuose ginčijami teisės aktai, kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams

vertinimas nepriskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai (pvz., savivaldybių institucijų, ministerijų, kitų

valdymo institucijų, Seimo struktūrinių padalinių priimti teisės aktai); 2) prašymai išspręsti vienodos galios teisės

aktų suderinamumo, normų konkurencijos klausimus; 3) prašymai išaiškinti, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos

įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos (Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir

14

Prašymas Nr. 1B-21/2015, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. gruodžio 2 d. potvarkiu Nr. 2B-54. 15

Prašymas Nr. 1B-25/2015, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2016 m. sausio 8 d. potvarkiu Nr. 2B-2. 16

Prašymas Nr. 1B-16/2015, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 2B-45.

17

Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų ir kad tokius klausimus sprendžia

institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, juos

pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga, o įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos

dalykas); 4) prašymai įvertinti teisėkūros subjektų neveikimą (teisėkūros sprendimų nepriėmimą); 5) prašymai,

kuriuose nėra tyrimo dalyko (t. y. kai pareiškėjo ginčijamoje teisės akto nuostatoje iš tiesų nėra nustatyta tai, ką jis

teigia esant nustatyta); 6) fiktyvūs prašymai (grindžiami ne tais motyvais, kuriuos eksplicitiškai nurodo

pareiškėjas); 7) savitiksliai prašymai ir kt.

2015 metais Konstituciniame Teisme gautus prašymus atsisakyta nagrinėti dėl keleto priežasčių: du kartus

pareiškėjai kreipėsi dėl teisės normos, kurios atitiktis Konstitucijai jau buvo įvertinta; vienas prašymas buvo

grindžiamas ne teisiniais motyvais; vienas prašymas pripažintas nežinybingu Konstituciniam Teismui, nes jame

pareiškėjas kėlė teisės aiškinimo ir taikymo klausimą, o dar vieno prašymo dalis – dėl to, kad jo nagrinėjimas būtų

buvęs savitikslis. Aiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas atsisakyta dėl to, kad tokį prašymą pateikė

teisės prašyti išaiškinti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų nuostatas neturintis subjektas.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (teisės akto atitiktis

Konstitucijai jau ištirta ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas) atsisakyta nagrinėti

Seimo narių grupės prašymą ištirti Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai17

.

Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendime konstatavo, kad Suskystintų gamtinių dujų terminalo

įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai ginčijamais aspektais jis jau yra

įvertinęs: 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija)

pripažinta neprieštaravusia Konstitucijai; šioje dalyje, išdėstytoje 2013 m. birželio 27 d. redakcija, yra įtvirtintas

ginčijamais aspektais tapatus teisinis reguliavimas.

Šiuo pagrindu atsisakyta nagrinėti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti teisinio

reguliavimo, susijusio su teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimu, atitiktį Konstitucijai18

. 2015 m. gruodžio

15 d. sprendime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčytos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo

6 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitiktis Konstitucijai yra įvertinta Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio

29 d. nutarime pripažinus, kad šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas abejojo ne tik Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatų, bet ir Vyriausybės nutarimu

patvirtintų Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 19 punkto, kuriame įtvirtintas ginčytas teisinis

reguliavimas pagal turinį yra tapatus nustatytajam ginčytoje Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatoje,

konstitucingumu. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad šio klausimo nagrinėjimas yra nežinybingas

Konstituciniam Teismui. Sprendime konstatuota, kad kai teisės aktas (jo dalis) Konstitucinio Teismo nutarimu

pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai ir todėl jokiais atvejais negali būti taikomas, tai reiškia, kad tokio teisės

akto (jo dalies) teisinė galia yra panaikinta. Negali būti taikomi ir įgyvendinant tokį teisės aktą (jo dalį) priimti ir

tapataus turinio poįstatyminiai teisės aktai (jų nuostatos). Tokio teisės akto (jo dalies), kuris negali būti taikomas,

atitikties Konstitucijai tyrimas būtų savitikslis. Savitikslis prašymas tirti teisės akto atitiktį Konstitucijai vertintinas

kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Kaip nežinybingą Konstituciniam Teismui 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu atsisakyta nagrinėti Vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją,

pasak pareiškėjo, valstybė iš valstybės biudžeto ne tik tam tikrais ypatingais (išimtiniais), o iš esmės visais atvejais

privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl Seimo priimtų teisės aktų, inter alia įstatymų, kai Konstitucinis Teismas savo

baigiamuosiuose aktuose pripažįsta juos antikonstituciniais, neprieštarauja Konstitucijai19

. Konstitucinis Teismas

17

Prašymas Nr. 1B-4/2015. 18


Prašymas Nr. 1B-15/2015.

18

pažymėjo, kad remiantis teismų praktika ginčijamai Civilinio kodekso nuostatai suteiktą turinį pareiškėjas traktavo

kaip pagrindą abejoti tos nuostatos konstitucingumu, tačiau jo ginčijamos normos aiškinimo ir taikymo praktika

teismuose nėra nusistovėjusi, taigi pareiškėjas ginčijo ne normos turinio atitiktį Konstitucijai, bet Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktiką (aiškinimą). Vadinasi, prašyme iš esmės keltas ne Civilinio kodekso

nuostatos atitikties Konstitucijai, o jos aiškinimo ir taikymo teismuose (teismų praktikoje) klausimas.

Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti prašymą ir tada, kai jis grindžiamas ne teisiniais motyvais. Šis

atsisakymo pagrindas įtvirtintas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Šiuo pagrindu atsisakyta nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Valstybės

politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo

2013 metais, įstatymo 3 straipsnio atitiktį Konstitucijai20

. Konstitucinio Teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendime

konstatuota, kad pareiškėjas savo poziciją dėl ginčyto teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai grindė ne

teisiniais motyvais, o argumentais, susijusiais su valstybės ekonominės politikos (jos turinio, priemonių pagrįstumo

ir tikslingumo) vertinimu. Pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu nepagrįstai nustatytas toks bazinis

dydis, koks buvo nustatytas 2009 metais jį sumažinus dėl ekonomikos krizės valstybėje susiklosčius itin sunkiai

ekonominei, finansinei padėčiai, o ne didesnis bazinis dydis, koks buvo nustatytas 2008 metais iki susiklostant

tokiai padėčiai.

Konstitucinis Teismas šiame sprendime priminė, kad valstybės ekonominės politikos turinio, priemonių ir

metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo ir tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant

paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų, savaime negali būti dingstis

kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo

atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant

konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai

priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje

įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Konstitucinis Teismas neaiškina savo nutarimo pagal prašymą, paduotą institucijų ar asmenų, neturinčių

teisės prašyti išaiškinti atitinkamą nutarimą. Šiuo pagrindu 2016 m. sausio 13 d. sprendimu atsisakyta aiškinti

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas21

. Su tokiu prašymu 2015 metų pabaigoje į

Konstitucinį Teismą kreipėsi vidaus reikalų ministras. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad

pagal Konstitucinio Teismo įstatymą vidaus reikalų ministras neturi teisės prašyti išaiškinti šį Konstitucinio Teismo

nutarimą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas naujos, 2015 m. gegužės 14 d., redakcijos Konstitucinio Teismo

įstatymo 61 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti subjektai, turintys teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo

baigiamųjų aktų išaiškinimo, pažymėjo, kad, palyginti su ankstesnės redakcijos šio įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi,

buvo susiaurintas teisę prašyti oficialiai aiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą turinčių asmenų, kuriems jis

išsiųstas, ratas: tokios teisės nebeturi asmenys, kuriems nutarimas išsiunčiamas Konstitucinio Teismo pirmininko

nurodymu. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1 dalis aiškintina taip,

kad jos formuluotė „kitos institucijos“ reiškia tokias institucijas, kurios nurodytos šio įstatymo 60 straipsnio

1 dalyje. Sprendime pažymėta, kad prielaida taip aiškinti šią formuluotę yra ir įstatymo, kuriuo pakeistas

Konstitucinio Teismo įstatymo inter alia 61 straipsnis, travaux préparatoires.

Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1 dalyje yra nustatyta, kad

Konstitucinio Teismo nutarimas, išvada ir sprendimas turi būti išsiųsti šiems asmenims ir institucijoms:

dalyvavusiems byloje asmenims, Seimui, Prezidentui, Vyriausybei, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui,

20



19

generaliniam prokurorui, teisingumo ministrui. Taigi nei vidaus reikalų ministras, nei Vidaus reikalų ministerija

nėra nurodyti Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje, taip pat jie nėra dalyvavę byloje, kurioje

priimtas prašomas išaiškinti nutarimas.

Be to, sprendime konstatuota, kad pareiškėjas vidaus reikalų ministras prašė išaiškinti tai, ko Konstitucinis

Teismas toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė, taip pat tai,

kaip tas nutarimas turi būti įgyvendinamas. Prašymu, be kita ko, siekta, kad būtų įvertinta, ar Konstitucijai

neprieštarauja Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų

pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, įsigaliojęs 2015 m. rugpjūčio 1 d., kuris, kaip matyti iš jo preambulės,

yra priimtas įgyvendinant prašomą išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra

konstatavęs, kad jis negali aiškinti to, ko toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas

išaiškinti nutarimas, netyrė, kad prašymu išaiškinti įgyvendintą Konstitucinio Teismo nutarimą negali būti

siekiama, kad būtų įvertinta teisės akto, kuriuo tas Konstitucinio Teismo aktas įgyvendintas, atitiktis aukštesnės

galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai.

Taigi, net jeigu su tokiu prašymu, kokį pateikė vidaus reikalų ministras, į Konstitucinį Teismą būtų

kreipęsis teisę prašyti išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą turintis subjektas (asmuo ar institucija), prašymas

būtų vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui. Kaip minėta, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo

69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto

atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Konstitucinis Teismas

yra nurodęs, kad ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje

numatytiems prašymams išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus.

2.2.2. Pareiškėjams grąžinti prašymai

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas grąžinamas pareiškėjui, jeigu jis arba jo priedai

neatitinka šio įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje

nustatyti reikalavimai teismų, o 66 straipsnyje – kitų subjektų, turinčių teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą,

prašymams. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę

trūkumai.

Visais atvejais prašymų ar jų dalių grąžinimo pareiškėjams pagrindas buvo tinkamo teisinio

argumentavimo trūkumas. Prašymai pareiškėjams grąžinti kaip neatitinkantys Konstitucinio Teismo įstatymo

66 straipsnio 1 dalies 8 punkte arba 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti prašymą

pagrindžiančius teisinius argumentus. Spręsdamas tokių prašymų priimtinumo klausimą, Konstitucinis Teismas

konstatavo, kad pareiškėjai iš viso nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo poziciją ir abejones dėl

ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, arba jų pateikti teiginiai negali būti laikomi teisiniais

argumentais, taip pat kad pareiškėjai, cituodami Konstitucijos nuostatas, nesusiejo jų su ginčytu teisiniu

reguliavimu.

Pareiškėjams Vilniaus miesto apylinkės teismui ir Vilniaus apygardos teismui grąžinti jų prašymai ištirti su

viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimu susijusio teisinio reguliavimo

konstitucingumą22

. Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendime pažymėjo, jog vien tai, kad

pareiškėjas prašyme, kuriuo kreipėsi į Konstitucinį Teismą, neanalizuoja, nevertina bylos šalių pateiktų argumentų

dėl atitinkamo teisinio reguliavimo konstitucingumo ir apsiriboja vien bendro pobūdžio teiginiu, kad bylos šalies

abejones pripažįsta pagrįstomis, jau yra pakankamas pagrindas grąžinti jam prašymą kaip neatitinkantį

Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų pateikti teisinius argumentus

dėl savo pozicijos. Kartu pažymėta, kad ir šalių išdėstyti argumentai pareiškėjo byloje, kurioje kilo abejonių dėl

22

Prašymai Nr. 1B-2/2015 ir 1B-14/2015.

20

ginčijamos nuostatos konstitucingumo, negalėtų būti vertinami kaip teisiniai argumentai, pagrindžiantys pareiškėjo

poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams.

Konstitucinio Teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjo prašyme

nepateikti teisiniai argumentai, kuriais būtų pagrįsta jo pozicija: kai kurie pareiškėjo teiginiai buvo neargumentuoti,

kiti pagrįsti prielaidomis ir (arba) faktinėmis bylos aplinkybėmis ir negalėjo būti laikomi teisiniais argumentais,

pagrindžiančiais ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimą nurodytu aspektu Konstitucijai ir įstatymams;

remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl pareigos saugoti aplinką nuo įvairaus kenksmingo

poveikio, pareiškėjas neatsižvelgė į šiame kontekste aktualias kai kurias oficialiosios konstitucinės doktrinos

nuostatas, susijusias su vartotojų teisių apsauga; nurodytos konkrečios Konstitucijos nuostatos, kurioms galimai

prieštarauja pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, niekaip nesusietos su minėtu reguliavimu. Be to,

sprendime pažymėta, kad, galimai nesutinkant su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis

tam tikromis elektros energijos kainomis, atitinkamai nustatyta tvarka turėtų būti ginčijami jas nustatantys teisės

aktai, o ne teisės aktai, kuriais reglamentuojama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo ir (ar) lėšų už

šias paslaugas administravimo tvarka.

Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendime konstatuota, kad Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo prašyme ištirti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų, susijusių su

pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimu, atitiktį Konstitucijai23

pateiktais teiginiais teisiškai

nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turėtų nustatyti vienodas visų pareigūnų ir

karių, nepaisant skirtingos jų atleidimo iš tarnybos datos, valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas,

nepateikta teisinių argumentų, kodėl įstatymų leidėjas, turėdamas ir įgyvendindamas savo plačią diskreciją nustatyti

pareigūnų ir karių valstybines pensijas, negali nustatyti, kad pareigūnų ir karių valstybines pensijas reguliuojančio

įstatymo pakeitimai būtų taikomi tik pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos po šio įstatymo įsigaliojimo.

Tinkamo teisinio argumentavimo trūkumai nustatyti ir prašymas grąžintas pareiškėjui Seimui, kuris į

Konstitucinį Teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Pareiškėjas abejojo Seimo rinkimų įstatymo

38 straipsnio 3 dalies tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių)

pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie

kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, atitiktimi Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai,

56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui24

. Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d.

sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, prašyme išdėstytais teiginiais grįsdamas savo abejones dėl ginčyto teisinio

reguliavimo atitikties Konstitucijai, neatsižvelgė į visuminį ginčytoje nuostatoje įtvirtinto teisinio reguliavimo

turinį, nepaaiškino kai kurių savo teiginių (pavyzdžiui, kaip, neatsisakius ar nepraradus užsienio valstybės

pilietybės, galima būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu tai valstybei, kaip, be kitos valstybės pilietybės

atsisakymo, kitaip pagal Konstituciją turėtų būti užtikrinta, kad Seimo nariu būtų renkamas tik neturintis kitos

pilietybės Lietuvos Respublikos pilietis), taip pat tinkamai neargumentavo savo abejonių dėl galimos legislatyvinės

omisijos buvimo ginčijamame teisės akte.

Konstituciniame Teisme 2015 m. gruodžio 31 d. gautas analogiškas šiam Seimo prašymui ir esminiais

teiginiais tapatus Seimo narių grupės prašymas25

remiantis tais pačiais argumentais, kaip ir išdėstytieji

Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendime, 2016 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. KT2-S2/2016

grąžintas pareiškėjai.

Konstitucinio Teismo pirmininko potvarkyje, kuriuo grąžinta dalis pareiškėjos prašymo ištirti Seimo

rezoliucijos, kuria sutinkama patraukti Seimo narį A. Ručį baudžiamojon atsakomybėn, konstitucingumą,

23




21

konstatuota, kad pareiškėja, pacitavusi Konstitucijos 76 straipsnio nuostatas, jų nesusiejo su ginčytu teisiniu

reguliavimu ir neatskleidė, kaip būtent nesilaikant Seimo statute nustatytos tvarkos gali būti pažeistos Konstitucijos

nuostatos, įpareigojančios įstatymų leidėją Seimo statute nustatyti Seimo darbo tvarką, todėl ši prašymo dalis negali

būti priimta nagrinėti Konstituciniame Teisme26

. Dėl tos pačios priežasties grąžinta ir dalis pareiškėjo Seimo

prašymo ištirti BPK 157 straipsnio nuostatų konstitucingumą27

: konstatuota, kad pareiškėjas, pacitavęs

Konstitucijos 1 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesiejo jų su

ginčytu teisiniu reguliavimu, nevertino svarbių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kitaip nepagrindė

savo abejonių kai kuriais aspektais.

2.2.3. Atšaukti prašymai

Paminėtina, kad 2 prašymus pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas atšaukė dar

neišsprendus jų priimtinumo klausimo.

Konstitucinio Teismo įstatymo 68 straipsnyje nustatyta, kad, Konstitucinio Teismo pirmininkui sutinkant,

prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai gali atšaukti jį padavusi institucija tol, kol ta byla nepaskirta

nagrinėti teisminiame posėdyje.

Atšauktuose prašymuose pareiškėjas abejojo 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. priimtų

Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų tiek, kiek

Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms,

paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių karių ir pareigūnų pensijų įstatymą, pratęstas 2012 ir 2013 metams,

atitiktimi Konstitucijai. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo keltas klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2015 m.

gegužės 14 d. nutarime.

26

Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. gegužės 8 d. potvarkis Nr. 2B-27. 27

2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. KT25-S11/2015.

22

3. KONSTITUCINIO TEISMO

JURISPRUDENCINĖS VEIKLOS APŽVALGA

2015 metais Konstitucinis Teismas priėmė 23 aktus, kuriais pareiškėjų prašymus išnagrinėjo iš esmės

(22 nutarimus dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai ir 1 sprendimą dėl Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų

išaiškinimo). Šiais Konstitucinio Teismo aktais išspręsti 47 pareiškėjų prašymai. Daugiausia nutarimų priimta

išnagrinėjus teismų pateiktus prašymus (14 nutarimų pagal 34 iš teismų gautus prašymus), keletas nutarimų – pagal

Seimo narių grupių prašymus, dar 2 nutarimai priimti bylose pagal teismų ir Seimo narių grupės prašymus,

sujungtus į vieną bylą. Vertinta ginčytų teisės aktų atitiktis 37 skirtingoms Konstitucijos nuostatoms (arba

principams); dažniausiai tirta teisės aktų atitiktis konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo

principams. Dešimtyje nutarimų pripažinta, kad tirtas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai.

Įvertinta 17 įstatymų, Seimo statuto, 10 Vyriausybės nutarimų ir 1 Seimo nutarimo atitiktis Konstitucijai

(įstatymams); iš jų 7 įstatymų, Seimo statuto, 4 Vyriausybės nutarimų ir Seimo nutarimo nuostatos pripažintos

prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Nagrinėtų konstitucinės justicijos bylų problematika buvo įvairi. Didžiąją jų dalį sudarė bylos įvairiais

konstitucinių asmens teisių ir laisvių užtikrinimo klausimais: iš 23 bylų, kuriose pareiškėjų prašymai nagrinėti iš

esmės, net 13 buvo susijusios su ekonominių ir socialinių teisių įgyvendinimu (jose nagrinėti įvairūs ūkinės veiklos

laisvės, teisės laisvai pasirinkti darbą, teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisės į socialinę apsaugą

aspektai), po vieną nutarimą priimta rinkimų teisės, nuosavybės teisių atkūrimo ir susirašinėjimo neliečiamumo

klausimais, dar dviejose bylose nagrinėta asmenų lygiateisiškumo užtikrinimo problema. Kitos Konstitucinio

Teismo 2015 metais spręstos bylos buvo susijusios su įvairiais valstybės valdžios institucijų veiklos aspektais, kaip

antai teisėkūros procese jas saistančiais reikalavimais, santykiais su kitomis valstybės institucijomis, viešaisiais

finansais.

3.1. Konstitucinio Teismo aktai konstitucinių asmens teisių ir laisvių klausimais

3.1.1. Ūkinės veiklos reguliavimas užtikrinant viešąjį interesą

Viena ryškiausių temų Konstitucinio Teismo 2015 metų jurisprudencijoje buvo ūkinės veiklos

reguliavimas siekiant bendros tautos gerovės.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje, jog valstybė

reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, yra įtvirtintas konstitucinis principas,

nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Bendra tautos gerovė yra gana bendras ir

platus kriterijus, kurio turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius ir

kitus svarbius veiksnius. Valstybės pareiga, atsižvelgiant į valstybės išteklius, jos materialines ir finansines

galimybes bei kitus svarbius veiksnius, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei,

suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes. Dėl ūkinės

veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas,

draudimų ir leidimų santykis gali kisti, be kita ko, siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

Viešasis interesas, kaip ūkinės veiklos reguliavimo kriterijus, yra penkis praėjusiais metais priimtus

nutarimus siejantis leitmotyvas, turėjęs esminę reikšmę bylose, kuriose nagrinėti įvairūs ūkinės veiklos energetikos,

žemės gelmių išteklių gavybos, keleivių vežimo, atliekų tvarkymo srityse aspektai. Šiose bylose Konstitucinis

Teismas, be kita ko, vertino, ar ginčytu ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu nebuvo pažeista skirtingų konstitucinių

vertybių – asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, sąžiningos konkurencijos laisvės, vartotojų interesų

apsaugos, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo, aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos – pusiausvyra. Visi šiose

bylose ginčyti teisės aktai pripažinti neprieštaraujančiais (neprieštaravusiais) Konstitucijai.

23

Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės parinkimo ir šio projekto

finansavimo

Praėjusiais metais Konstitucinis Teismas išnagrinėjo keletą bylų su energetika susijusiais klausimais. Viena

reikšmingiausių iš šių bylų išspręsta Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu, kuriame nagrinėti su

suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo – ypatingos valstybinės svarbos energetikos projekto įgyvendinimu ir

finansavimu susiję klausimai. Konstitucinis Teismas pripažino, kad SGD terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis,

pagal kurią įgyvendinti SGD terminalo projektą pavedama valstybės kontroliuojamai bendrovei, šiai įstatymo

nuostatai įgyvendinti skirtas Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų

gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“ 1 punktas, kuriuo pritarta, kad šį projektą įgyvendintų akcinė

bendrovė „Klaipėdos nafta“, ir minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kurioje kaip vienas iš SGD terminalo projekto

finansavimo šaltinių įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas, neprieštarauja Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas grindžiamas principine nuostata, jog ūkinė veikla energetikos srityje

turi būti reguliuojama taip, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas kaip viešasis

interesas; valstybė, siekdama šio konstituciškai svarbaus tikslo, gali per savo kontroliuojamus ūkio subjektus

įgyvendinti ypatingos valstybinės svarbos energetikos projektus, kurie gali būti finansuojami, be kita ko, energijos

išteklių vartotojų lėšomis.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, jog Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės

pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui,

reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą,

sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą

taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės

veiklos specifika. Energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla, įskaitant visų vartotojų aprūpinimą energijos ištekliais

(taip pat ir gamtinėmis dujomis), yra specifinė ūkinė veikla; jai būdinga, be kita ko, tai, kad ją vykdant tiesiogiai

daroma įtaka visam šalies ūkiui. Energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas,

viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje.

Taigi pagal Konstituciją, jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje

taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas

energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių

(tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis.

Kaip aišku iš nutarimo, energetikos srityje būtina laikytis Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos,

glaudžiai susijusios su pamatine konstitucine vertybe – valstybės nepriklausomybe: Konstitucijoje įtvirtinta

Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija suponuoja jos narystę Europos Sąjungoje ir būtinumą vykdyti su šia

naryste susijusius įsipareigojimus, tarp jų ir įsipareigojimus energetikos srityje, kuriais siekiama užtikrinti

energetikos sistemos saugumą ir patikimumą (be kita ko, įsipareigojimą imtis reikiamų priemonių, kad ne vėliau

kaip 2014 m. gruodžio 3 d., sutrikus vienos didžiausios dujų infrastruktūros veikimui, likusios infrastruktūros

pajėgumų užtektų visam dujų poreikiui išskirtinai didelio dujų poreikio dieną patenkinti). Konstitucinis Teismas

pažymėjo, kad šie įsipareigojimai neatsiejami nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos

užtikrinti bendrą tautos gerovę.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad, siekiant energetikos sistemos saugumo ir patikimumo kaip

konstituciškai svarbaus tikslo, įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įgyvendinami ypatingos valstybinės

svarbos projektai, skirti valstybės ūkio priklausomybei nuo monopolinio tam tikrų energijos išteklių (taip pat ir

gamtinių dujų) tiekėjo panaikinti. Pagal Konstituciją, jos 46 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su 94 straipsnio

1 punktu, kuriame nustatyta Vyriausybės kompetencija tvarkyti krašto reikalus ir garantuoti valstybės saugumą, ir

128 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinti konstituciniai valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo

24

pagrindai, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos

gerovei, gali tiek bendrosiomis, tiek specialiosiomis teisinio reguliavimo nuostatomis įtvirtinti Vyriausybės

įgaliojimus panaudoti valstybės kontroliuojamus ūkio subjektus kaip ekonominės politikos instrumentą viešiesiems

interesams energetikos srityje tenkinti. Vyriausybė, įgyvendindama šiuos įgaliojimus ir pasirinkdama konkretų

valstybės kontroliuojamą ūkio subjektą tam tikram ypatingos valstybinės svarbos energetikos projektui įgyvendinti,

privalo paisyti, be kita ko, konstitucinio atsakingo valdymo principo, o įstatymų leidėjas privalo nustatyti

veiksmingą tokių projektų įgyvendinimo kontrolės mechanizmą.

Spręsdamas dėl SGD terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, pagal kurią Vyriausybės arba jos įgaliotos

institucijos sprendimu SGD terminalo projektą įgyvendina bendrovė, kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip

2/3 balsų šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų (t. y. valstybės kontroliuojama

bendrovė), atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šiuo teisiniu reguliavimu siekta sudaryti

teisines prielaidas valstybei atlikti veiksmingą šios bendrovės kontrolę ir įgyvendinti SGD terminalo, turinčio

strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, projektą taip, kad būtų užtikrintas konstituciškai svarbus tikslas,

viešasis interesas – energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, taip pat laiku įgyvendinti iš Lietuvos

Respublikos narystės Europos Sąjungoje kylantys įsipareigojimai, kuriais siekiama garantuoti gamtinių dujų

tiekimo saugumą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad už SGD terminalo, skirto saugiam ir patikimam visų

Lietuvos vartotojų aprūpinimui gamtinėmis dujomis užtikrinti, įrengimą yra atsakinga valstybės kontroliuojama

bendrovė, sudarė teisines prielaidas panaikinti priklausomybę nuo vienintelio monopolinio šių energijos išteklių

išorės tiekėjo ir užtikrinti visos visuomenės interesą gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių nediskriminacinėmis

sąlygomis. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įgyvendino Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą

pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, todėl nėra pagrindo teigti, kad juo

pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis.

Remiantis tais pačiais argumentais neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas ir minėto Vyriausybės

nutarimo 1 punktas, skirtas SGD terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 daliai įgyvendinti, kuriuo SGD terminalo

projektą įgyvendinti pavesta ypatingą teisinį statusą turinčiai akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, įstatymu

pripažintai strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčia įmone.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas,

reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir turėdamas užtikrinti

veiksmingą ypatingos valstybinės svarbos projektų įgyvendinimą, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį

šie projektai būtų finansuojami iš įvairių šaltinių, be kita ko, energijos išteklių vartotojų lėšomis. Šios lėšos gali būti

surenkamos pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą, nustatomą atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintus įpareigojimus

ūkio subjektams, įgyvendinantiems minėtus ypatingos valstybinės svarbos projektus, teikti viešąsias paslaugas

energetikos srityje – įrengti ir eksploatuoti energetikos infrastruktūrą, kuria siekiama užtikrinti, kad energijos

ištekliai būtų tiekiami saugiai ir patikimai. Pasirinkęs ypatingos valstybinės svarbos energetikos projektų

finansavimą energijos išteklių vartotojų lėšomis, įstatymų leidėjas, laikydamasis iš Konstitucijos 46 straipsnio

5 dalies kylančio vartotojų teisių, jų interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvo, privalo nustatyti veiksmingą šių

projektų įgyvendinimo sąnaudų pagrįstumo kontrolės mechanizmą, kad nebūtų sudaryta prielaidų įtraukiant šias

sąnaudas į energijos ištekliaus kainą piktnaudžiauti ir taip pažeisti vartotojų interesus.

Taigi, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo nutarimo, energetiniam saugumui užtikrinti yra būtina

energetikos infrastruktūra, kurios įrengimas ir eksploatavimas, kaip viešoji paslauga, gali būti finansuojamas, be

kita ko, energijos išteklių vartotojų lėšomis.

Atskleisdamas įstatymuose nustatytą SGD terminalo projekto finansavimo energijos išteklių vartotojų

lėšomis mechanizmą, Konstitucinis Teismas konstatavo: SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytas

vadinamasis SGD terminalo priedas – gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGD

25

terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis), yra vienas iš SGD terminalo

projekto, kuris pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu ir kurį įgyvendinant įrengiamas

strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis įrenginys, finansavimo šaltinių; šis priedas yra visiems

gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjams (gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojams ir gamtinių dujų

vartotojams) nustatyta atskira gamtinių dujų kainos dalis už SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės ir

SGD terminalo operatoriaus teikiamas įstatyme nustatytas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros,

kuria siekiama užtikrinti, kad visiems gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjams gamtinės dujos būtų tiekiamos

saugiai ir patikimai, įrengimą ir eksploatavimą.

Vertindamas, ar nustačius SGD terminalo priedą nepažeistos gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojų

ir šios sistemos operatoriaus nuosavybės teisės, Konstitucinis Teismas konstatavo: SGD terminalo įstatymo

5 straipsnio 2 dalyje visiems vartotojams, kurie naudojasi gamtinių dujų perdavimo sistema, nustatyta pareiga už

minėtų viešųjų paslaugų energetikos srityje teikimą atlyginti pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą pati

savaime negali būti traktuojama kaip nuosavybės teisių ribojimas, juo labiau nuosavybės paėmimas visuomenės

poreikiams, taigi ir Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas; be to, ginčytu teisiniu reguliavimu gamtinių dujų

perdavimo sistemos operatoriui nebuvo nustatyta pareiga savo nuosavybę naudoti SGD terminalo priedo lėšų

administravimo funkcijai vykdyti – šios sąnaudos kompensuotinos ne iš šio operatoriaus vykdomos perdavimo

veiklos pajamų, o iš SGD terminalo priedo lėšų, taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos operatoriaus teisės,

kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio.

Konstitucinis Teismas atmetė ir pareiškėjų argumentus, kad SGD terminalo priedas yra mokestis, kaip jis

suprantamas pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį, todėl visi esminiai jo elementai turi

būti nustatyti įstatyme, taip pat kad įstatymų leidėjas pavedė Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai

nustatyti SGD terminalo priedo, kaip mokesčio, esminius elementus, t. y. įgyvendinti savo konstitucinę

kompetenciją, ir taip pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, konstitucinį valdžių padalijimo principą.

Konstitucinis Teismas priminė oficialiąją konstitucinę mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų doktriną: mokesčiai ir

kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo

dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą; valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi

mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei; jie tiesiogiai nėra atlygintinio pobūdžio, t. y.

juos sumokėjus, valstybės įstaigai, priėmusiai šį mokestį, neatsiranda prievolės suteikti konkrečią paslaugą

mokesčio mokėtojui. Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad SGD terminalo priedas yra sudedamoji gamtinių

dujų kainos dalis, nustatoma pagal įstatymuose įtvirtintą valstybės kainų reguliavimo mechanizmą, įgalinantį

nustatyti gamtinių dujų kainas atsižvelgiant, be kita ko, į įmonių teikiamas viešuosius interesus atitinkančias

paslaugas. SGD terminalo priedas nustatytas už savarankiškų ūkio subjektų (SGD terminalo projekto įgyvendinimo

bendrovės ir SGD terminalo operatoriaus) teikiamas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros, kuria

siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, įrengimą ir

eksploatavimą. Taigi šis priedas nelaikytinas valstybiniu mokesčiu ar kitu privalomu mokėjimu, ginčytu teisiniu

reguliavimu buvo reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte, 127 straipsnio

3 dalyje. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu reguliavimu

nebuvo pažeistos šios Konstitucijos nuostatos, taip pat jos 5 straipsnio 2 dalis, konstitucinis valdžių padalijimo

principas.

Dėl žemės gelmių tyrimo ir naudojimo taikant hidraulinį ardymą

Kita reikšminga su energetika susijusi byla išspręsta Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 16 d.

nutarimu, kuriame pripažinta, kad Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 2, 4 dalių nuostatos, pagal kurias

hidraulinio uolienų ardymo būdu tiriant žemės gelmes ir (arba) naudojant jų išteklius (tarp jų energijai gaminti

naudojamus išsklaidytuosius angliavandenilius (skalūnų dujas ar skalūnų naftą)) susidariusios atliekos gali būti

26

paliekamos žemės gelmėse, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pirmą kartą

atskleidė iš Konstitucijos kylančius reikalavimus su žemės gelmių naudojimu susijusios ūkinės veiklos teisiniam

reguliavimui, kuriuo privalo būti užtikrinta derama aplinkos ir žmonių sveikatos apsauga. Nutarimas grindžiamas

principine nuostata, jog su žemės gelmių naudojimu susijusi ūkinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad būtų

suderintos skirtingos konstitucinės vertybės ir, siekiant užtikrinti valstybės ekonominius interesus (tarp jų

energetinį saugumą), kartu būtų sudarytos reikiamos teisinės prielaidos apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą nuo

galimo kenksmingo šios veiklos poveikio.

Konstitucinis Teismas priminė oficialiąją konstitucinę doktriną, suformuotą aiškinant Konstitucijos

53 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio nuostatas, kuriose įtvirtinti konstituciniai aplinkos apsaugos pagrindai: šiomis

nuostatomis yra išreikštas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką;

pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai yra visuotinę reikšmę

turinčios nacionalinės vertybės, jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas –

tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; įstatymų leidėjas turi uždrausti

veiksmus, darančius žalą natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius

veiksmus; valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos,

atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymu

nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių)

naudojimas. Nutarime taip pat pažymėta, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių,

54 straipsnio nuostatų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą, nustatyti tokius jos ribojimus,

kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, be kita ko, saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą

ir aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą.

Žemės gelmės yra vienas iš Konstitucijos 54 straipsnyje tiesiogiai įvardytų natūralios gamtinės aplinkos

objektų, taigi valstybė turi konstitucinę priedermę užtikrinti žemės gelmių apsaugą ir racionalų naudojimą. Žemės

gelmių priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei yra konstitucinis pagrindas valstybei nustatyti specialų,

ypatingą, palyginti su kitais gamtos objektais, žemės gelmių apsaugos ir naudojimo teisinį režimą. Taigi

konstitucinė valstybės priedermė užtikrinti deramą žemės gelmių, kaip visuotinę reikšmę turinčios ir išimtine

nuosavybės teise valstybei priklausančios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą suponuoja

ypatingą žemės gelmių apsaugos ir naudojimo santykių teisinį reguliavimą, specialias su žemės gelmių naudojimu

susijusios ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, ribojimus ir draudimus.

Nutarime pažymėta, jog Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę

veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, reiškia, jog reguliuodamas šią veiklą įstatymų leidėjas privalo

derinti įvairias konstitucines vertybes: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę,

vartotojų interesų apsaugą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą.

Reguliuojant su žemės gelmių naudojimu susijusią ūkinę veiklą turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į

ekonominius valstybės interesus, tarp jų – į būtinumą užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą kaip

konstituciškai svarbų tikslą, viešąjį interesą. Siekiant, be kita ko, užtikrinti šį viešąjį interesą, inter alia galimybę

gauti energijos išteklių iš įvairių šaltinių, pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks su žemės gelmių naudojimu

susijusios ūkinės veiklos teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos sąlygos tinkamai ištirti žemės gelmes ir

racionaliai naudoti jų išteklius. Kartu valstybė, reguliuodama šią veiklą, privalo užtikrinti žemės gelmių, kitų

natūralios gamtinės aplinkos objektų (žemės, vandens, oro, augalijos, gyvūnijos) ir žmonių sveikatos apsaugą nuo

kenksmingų poveikių, užkirsti kelią aplinkos niokojimui, teršimui, radiacinio poveikio jai darymui, augalijos ir

gyvūnijos skurdinimui, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą.

Kadangi su žemės gelmių naudojimu susijusi ūkinė veikla gali kelti grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai,

įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją formuoti valstybės ekonominę, įskaitant žemės gelmių

27

naudojimo, politiką, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio nuostatas šią

veiklą privalo reguliuoti taip, kad būtų suderintos skirtingos konstitucinės vertybės ir, siekiant užtikrinti

ekonominius valstybės interesus, tarp jų energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, kartu būtų sudarytos

reikiamos teisinės prielaidos apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą nuo galimo kenksmingo šios veiklos poveikio,

užkirsti kelią galimai žalai aplinkai ir žmonių sveikatai atsirasti; įstatymų leidėjas turi įgaliojimus apskritai

uždrausti vykdyti tam tikrą su žemės gelmėmis susijusią veiklą, kaip antai naudoti tam tikrus žemės gelmių

išteklius ar taikyti tam tikrą jų tyrimo ir (arba) gavybos būdą (technologiją).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį ūkinės

veiklos teisinį reguliavimą, kuriuo leidžiama taikyti žemės gelmių tyrimo ir (arba) jų išteklių gavybos būdus

(technologijas), galinčius kelti pavojų aplinkai ar žmonių sveikatai, tačiau kartu jis privalo nustatyti ir veiksmingas

priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos tinkamai apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą, neleisti vykdyti

tokios ūkinės veiklos, kuria neišvengiamai būtų padaryta žala aplinkai ir žmonių sveikatai. Šiomis priemonėmis turi

būti užtikrinta, kad būtų įvertintas galimas su žemės gelmių naudojimu susijusios ūkinės veiklos poveikis aplinkai,

nustatytos aplinkai ir žmonių sveikatai apsaugoti skirtos šios veiklos sąlygos ir vykdoma veiksminga tokios veiklos

(be kita ko, technologinių reikalavimų laikymosi) priežiūra.

Pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytas Žemės gelmių įstatymo nuostatas žemės gelmėms tirti ir

jų ištekliams naudoti leidžiama taikyti hidraulinį uolienų ardymą, kuriam būdinga tai, kad tam tikra susidariusių

kasybos pramonės atliekų, t. y. šiam ardymui panaudotų medžiagų (tarp kurių gali būti toksiškų medžiagų) ir žemės

gelmėse susidariusių medžiagų (tarp kurių gali būti radioaktyviųjų medžiagų), dalis lieka dirbtinėse žemės gelmių

ertmėse. Šią bylą inicijavusios Seimo narių grupės abejonės ginčytų nuostatų atitiktimi Konstitucijai buvo

susijusios su hidraulinio ardymo taikymu išsklaidytųjų angliavandenilių (skalūnų dujų ar skalūnų naftos) tyrimui ir

gavybai.

Vertindamas ginčytų nuostatų atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Žemės gelmių ir

kituose įstatymuose yra nustatytos priemonės, skirtos žmonių sveikatai ir aplinkai apsaugoti hidraulinio ardymo

būdu atliekant žemės gelmių tyrimus ir (arba) naudojant jų išteklius, įskaitant išsklaidytuosius angliavandenilius,

inter alia: saugomose ir tam tikrose su vandens apsauga susijusiose teritorijose draudžiama vykdyti išsklaidytųjų

angliavandenilių tyrimo ir (arba) naudojimo veiklą; privaloma atlikti planuojamos tam tikrų žemės gelmių išteklių

gavybos (išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimo ir (arba) gavybos) poveikio aplinkai vertinimą, nuo kurio rezultatų

priklauso, ar konkrečiu atveju apskritai tokia veikla leistina ir kokias žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos

priemones taikant ji gali būti vykdoma; ši veikla gali būti vykdoma tik gavus atitinkamą leidimą ir laikantis su

kompetentingomis institucijomis suderintuose projektiniuose dokumentuose nustatytų sąlygų, taip pat darbų

kokybę, aplinkos apsaugą, darbų saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; būtina kompetentingas

institucijas informuoti apie šios veiklos metu numatomas naudoti ir naudojamas medžiagas, įskaitant

radioaktyviąsias, toksiškas ar pavojingas žmonių sveikatai ar aplinkai, jų tikslią sudėtį ir kiekį; turi būti užtikrinta,

kad medžiagos, naudojamos išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimui ir (arba) naudojimui, nepatektų į požeminio ir

(arba) paviršinio vandens telkinius, aplinką ir jų neužterštų; turi būti vykdomas žemės gelmių monitoringas

(privalomas tiriant ir (arba) naudojant išsklaidytuosius angliavandenilius); kompetentingos valstybės institucijos

turi prižiūrėti šios veiklos vykdymą visuose jos etapuose ir tam tikrais atvejais sustabdyti išduotų leidimų galiojimą

arba juos panaikinti.

Konstitucinio Teismo vertinimu, šiomis priemonėmis yra sudarytos prielaidos, hidraulinio ardymo būdu

tiriant žemės gelmes ir (arba) naudojant jų išteklius susidariusias atliekas palikus žemės gelmėse, nepakenkti

žmonių sveikatai ir aplinkai (įskaitant žemės gelmes, požeminio ir paviršinio vandens telkinius, geriamąjį vandenį);

nėra pagrindo teigti, kad šios priemonės yra nepakankamai veiksmingos.

28

Kartu pažymėta, kad jeigu paaiškėtų, jog įstatymuose nustatytos žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos

priemonės yra nepakankamai veiksmingos, iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kiltų pareiga nustatyti papildomas

apsaugos priemones, o jeigu tai neįmanoma, – uždrausti vykdyti tam tikrą su žemės gelmėmis susijusią veiklą, kaip

antai naudoti tam tikrus žemės gelmių išteklius ar taikyti tam tikrą jų tyrimo ir (arba) gavybos būdą (technologiją).

Atsižvelgęs į šiuos argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, įstatymuose nustačius

priemones, kuriomis sudaromos prielaidos hidraulinio ardymo būdu tiriant žemės gelmes ir (arba) naudojant jų

išteklius nepakenkti aplinkai ir žmonių sveikatai, ginčytomis Žemės gelmių įstatymo nuostatomis nėra pažeidžiami

iš Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio 2 dalies kylantys reikalavimai.

Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje

Dar vienoje su energetika susijusioje konstitucinės justicijos byloje, išspręstoje Konstitucinio Teismo

2015 m. spalio 29 d. nutarimu, tirta Vyriausybės nustatyto viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros

energetikos sektoriuje teikimo ir lėšų administravimo teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai ir įstatymams.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu patvirtinto Viešuosius interesus

atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.1, 7.8, 7.9 punktai, pagal kuriuos tam

tikros paslaugos atsinaujinančių išteklių energetikos srityje priskirtos viešuosius interesus atitinkančioms

paslaugoms, ir 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros

energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punktas, pagal kurį lėšas už nurodytas viešuosius

interesus atitinkančias paslaugas turi mokėti tie asmenys, kurie savo ūkiniams poreikiams tenkinti naudoja

termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą elektros

energiją ir kartu yra elektros energijos vartotojai, neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijai ir Atsinaujinančių

išteklių energetikos bei Elektros energetikos įstatymų nuostatoms.

Šiame nutarime nagrinėti du klausimai: pirma, ar Vyriausybė neišplėtė įstatyme nustatyto viešuosius

interesus atitinkančių paslaugų sąrašo ir, antra, ar Vyriausybė neišplėtė įstatyme nustatyto subjektų, turinčių mokėti

už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, rato. Kaip pažymėta nutarime, pagal įstatyme nustatytą teisinį

reguliavimą viešuosius interesus atitinkančios paslaugos elektros energetikos sektoriuje yra tokios paslaugos,

kurios teikiamos siekiant, be kita ko, užtikrinti valstybės energetinį saugumą, elektros energetikos sistemos darbo

saugumą ir patikimumą, mažinti elektros energetikos sektoriaus neigiamą poveikį aplinkai, diversifikuoti energijos

išteklius, o pareiga mokėti lėšas už šias paslaugas yra nustatyta visiems asmenims, kurių įrenginiai yra prijungti

prie atitinkamų tinklų ar tiesioginės linijos ir kurie dėl to turi galimybę pirkti elektros energiją, t. y. visiems

vartotojams.

Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vyriausybė, priimdama nutarimą, kuriuo patvirtintas

Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašas, įgyvendino jai

įstatymų leidėjo Elektros energetikos įstatyme suteiktus įgaliojimus nustatyti viešuosius interesus atitinkančių

paslaugų sąrašą ir šių paslaugų teikimo tvarką, taigi šiuo aspektu nebuvo nukrypta nuo iš Konstitucijos Vyriausybei

kylančių reikalavimų dėl poįstatyminių aktų, būtinų įstatymams įgyvendinti, priėmimo.

Vertinant, ar Vyriausybė įstatymų leidėjo pavedimą nustatyti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų

sąrašą įgyvendino tinkamai, neviršydama jai suteiktų įgaliojimų, pabrėžta, kad Elektros energetikos įstatymo

74 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas Vyriausybei nustatant šį sąrašą vadovautis išimtinai šio straipsnio

1 dalies nuostatomis nereiškia, jog Vyriausybė viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms gali priskirti

išimtinai tik tas paslaugas, kurios nurodytos šioje dalyje; Vyriausybė pagal Elektros energetikos įstatymo

74 straipsnio 1 dalį viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms elektros energetikos sektoriuje gali priskirti ir

kitas, šioje dalyje tiesiogiai neišvardytas, paslaugas, vadovaudamasi įstatyme nustatytais bendraisiais reikalavimais

ir viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybė,

minėtame apraše viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms priskirdama papildomas (palyginti su tiesiogiai

29

išvardytosiomis Elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalyje) paslaugas (elektros energijos, gaminamos

naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, balansavimą, atsinaujinančių energijos išteklių elektrinių prijungimą

prie elektros tinklų, elektros tinklų operatoriaus atliekamą elektros tinklų optimizavimą, plėtrą ir (ar)

rekonstravimą, kuriais užtikrinama gamybos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius plėtra), jai suteiktus

įgaliojimus įgyvendino vadovaudamasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje, taip pat Elektros

energetikos įstatyme įtvirtintais bendraisiais reikalavimais, nepažeisdama ir Atsinaujinančių išteklių energetikos

įstatymo nuostatų. Taigi Vyriausybė įstatymų leidėjo pavedimą nustatyti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų

elektros energetikos sektoriuje sąrašą įgyvendino tinkamai, neviršydama jai suteiktų įgaliojimų – nenukrypdama

nuo iš Konstitucijos, be kita ko, jos 5 straipsnio 2 dalies, 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės

principo, kylančių reikalavimų, taikytinų Vyriausybei priimant poįstatyminius teisės aktus.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros

energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašas priimtas ir jame, be kita ko, viešuosius interesus

atitinkančių paslaugų lėšų mokėjimo tvarka nustatyta įgyvendinant Elektros energetikos įstatyme suformuluotą

pavedimą Vyriausybei, taigi šiuo aspektu nebuvo nukrypta nuo iš Konstitucijos Vyriausybei kylančių reikalavimų

dėl poįstatyminių aktų, būtinų įstatymams įgyvendinti, priėmimo.

Vertinant, ar Vyriausybė įstatymų leidėjo pavedimą tvirtinti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų

administravimo tvarkos aprašą įgyvendino tinkamai, neviršydama jai suteiktų įgaliojimų, pabrėžta, kad pagal

Konstituciją energetikos srityje vykdomos ūkinės veiklos, įskaitant visų vartotojų aprūpinimą energetikos ištekliais,

specifika ir būtinybė (kylanti ir iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų) užtikrinti

energetinės sistemos saugumą ir patikimumą, taip pat siekis užtikrinti aplinkos apsaugą įvairiais būdais skatinant

atsinaujinančių energetikos išteklių vartojimą lemia siekiant šių tikslų teikiamų viešuosius interesus atitinkančių

paslaugų teisinio reguliavimo ypatumus; paisant Konstitucijos, be kita ko, laikantis asmens ir visuomenės interesų

derinimo principo, užtikrinant galimybę gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių gali būti nustatytas ir toks

viešųjų paslaugų elektros energetikos srityje teisinis reguliavimas, kuriuo pareiga atlyginti už šias paslaugas būtų

nustatyta visiems elektros energiją vartojantiems asmenims, kuriems užtikrinama galimybė gauti jų poreikiams

patenkinti būtiną elektros energiją.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad Elektros energetikos įstatyme nustatytas teisinis

reguliavimas, kuriuo pareiga mokėti lėšas už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas nustatyta visiems

vartotojams, vertintinas kaip reiškiantis, kad pagal jį pareiga atlyginti už viešuosius interesus atitinkančias

paslaugas kiekvienam elektros energijos vartotojui – asmeniui, kurio įrenginiai yra prijungti prie atitinkamų tinklų

ar tiesioginės linijos ir kuris dėl to turi galimybę nupirkti jo poreikiams patenkinti būtiną elektros energijos kiekį,

tenka atsižvelgus į jo suvartojamą elektros energijos kiekį, nepaisant to, kuri dalis jo suvartojamos elektros

energijos yra perkama, o kuri pasigaminama; tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos užtikrinti iš

Konstitucijos, jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantį imperatyvą užtikrinti veiksmingą vartotojų teisių, interesų apsaugą,

pagal kurį, be kita ko, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visiems vartotojams elektros energija būtų

tiekiama saugiai ir patikimai. Todėl Vyriausybė, Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos

sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punkte nustatydama pareigą vartotojams, kurių įrenginiai yra

prijungti prie atitinkamų tinklų ir kurie perka tik dalį savo ūkiniams poreikiams patenkinti būtinos elektros

energijos, o dalį būtinos energijos pasigamina termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos

gamybos ciklo elektrinėse, lėšas už nurodytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas mokėti neatsižvelgiant į

tai, kokia dalis vartojamos elektros energijos yra perkama (t. y. atsižvelgiant į suvartojamą elektros energijos kiekį),

neteisėtai neišplėtė įstatyme nustatyto subjektų, turinčių mokėti už šias paslaugas, rato. Taigi Vyriausybė įstatymų

leidėjo pavedimą tvirtinti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarkos aprašą, be kita ko,

jame nustatyti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų mokėjimo tvarką, įgyvendino tinkamai, neviršydama

30

jai suteiktų įgaliojimų – nenukrypdama nuo iš Konstitucijos, be kita ko, jos 5 straipsnio 2 dalies, 94 straipsnio

2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų, taikytinų Vyriausybei priimant

poįstatyminius teisės aktus.

Dėl konkurencijos keleivių vežimo ir atliekų tvarkymo paslaugų srityse

Praėjusiais metais Konstitucinis Teismas išnagrinėjo dvi bylas, kuriose spręsta konkurencijos laisvės

apsaugos problema. Šiose bylose priimti nutarimai iš esmės pagrįsti savivaldybių teisės tam tikrais atvejais pavesti

ūkio subjektams (parinktiems ne konkurso būdu) teikti viešąsias paslaugas pripažinimu. Juose taip pat pabrėžta,

kad sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną

reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti

ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę.

Byloje dėl konkurencijos keleivių vežimo paslaugų srityje priimtu 2015 m. sausio 15 d. nutarimu

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Kelių transporto kodekso 171

straipsnio 2 dalies 2 punktas, pagal kurį

savivaldybių institucijos vežėjus keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti gali parinkti ne konkurso

būdu, bet tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis, neprieštarauja Konstitucijai.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas kai kurias keleivių vežimo veiklos

organizavimo funkcijas gali, o kai kuriais atvejais ir turi perduoti savivaldybėms. Tai padaręs, jis privalo nustatyti

tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybės keleivių vežimo srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę,

vartotojų teises (kad šie gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai prieinamas paslaugas net ir tais

atvejais, kai jas teikti yra nenaudinga), nepaneigtų keleivių vežėjų lygiateisiškumo.

Vertindamas ginčytą Kelių transporto kodekso nuostatą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad

savivaldybės, privalančios užtikrinti bendrus interesus atitinkančių keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą,

neturi absoliučios diskrecijos nuspręsti dėl šias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdo. Vežėjai gali būti

parenkami ne konkurso būdu, o tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartis tik jeigu tokiais sprendimais

neteikiama privilegijų ir nediskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. Savivaldybės turi atsižvelgti į tai, ar

yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti šias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos

sąlygos konkuruoti dėl galimybės jas teikti. Vežėjų parinkimo būdas tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo

sutartis nustatytas siekiant suteikti galimybę savivaldybių institucijoms imtis reikiamų veiksmų, kad būtų

užtikrintas keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų, būtinų siekiant patenkinti bendrus ekonominius interesus,

teikimas net ir tais atvejais, kai vežėjams tai komerciškai nenaudinga. Vadinasi, pagal ginčytą nuostatą

savivaldybės, kurios privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, organizuodamos keleivių vežimą vietiniais

maršrutais, gali parinkti vežėjus ne konkurso būdu tik tada, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas šių

paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa

apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais

neteikiama privilegijų ir nediskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų

leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti stabilų ir nenutrūkstamą bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių

transporto viešųjų paslaugų teikimą gyventojams.

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčyta Kelių transporto kodekso nuostata nėra pažeidžiami

Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžiningos konkurencijos,

vartotojų teisių apsaugos reikalavimai, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo imperatyvas.

Kitoje panašioje byloje, kurioje konstitucinis ginčas buvo kilęs dėl konkurencijos atliekų tvarkymo

paslaugų srityje užtikrinimo, Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad Atliekų tvarkymo

įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį)

savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai

vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, taip pat neprieštaravo Konstitucijai.

31

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro

vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą ir kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra

glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis, todėl Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta

valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą

įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą (taip pat ir atliekų tvarkymo srityje), derinti įvairias konstitucines

vertybes: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą,

ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą.

Pagal Konstituciją, inter alia valstybės rūpinimosi žmonių sveikata principą, natūralios gamtinės aplinkos

apsaugos, aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvus, užtikrinti atliekų tvarkymą yra viešasis

interesas, valstybės ir savivaldybių priedermė. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą atliekų tvarkymo

srityje, kai kurias šios veiklos organizavimo funkcijas gali, o kai kuriais atvejais ir turi perduoti savivaldybėms.

Paisydamas Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo,

sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo

imperatyvo, 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų, įstatymų leidėjas

privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų

sąžiningos konkurencijos laisvę (kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos

dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (kad būtų užtikrintas

atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas ginčytą Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatą kartu su kitomis šio ir kitų

įstatymų nuostatomis, konstatavo, kad pagal ginčytą nuostatą pavesti (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių

atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų

tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galima tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų

konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo

nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčyta nuostata buvo sudarytos prielaidos pažeisti sąžiningos

konkurencijos laisvę, iškreipti komunalinių atliekų tvarkymo rinką ar ją monopolizuoti, diskriminuoti šios rinkos

dalyvius. Konstitucinio Teismo vertinimu, šia nuostata buvo suderintos tokios konstitucinės vertybės kaip asmens

ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė, vartotojų interesų apsauga, ūkinės veiklos

subjektų lygiateisiškumas, žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga.

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę

veiklą reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos konstitucinių reikalavimų ir kad atliekų

tvarkymo srityje jos turi paisyti iš konstitucinio sąžiningos konkurencijos imperatyvo kylančio reikalavimo atliekų

tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas

paslaugas. Šis reikalavimas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina

vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje.

3.1.2. Teisė į socialinę apsaugą

Praėjusiais metais, kaip ir kitais pastaraisiais metais, Konstitucinis Teismas sprendė ne vieną bylą, susijusią

su konstitucinės teisės į socialinę apsaugą užtikrinimu. Ši teisė yra viena iš išsamiausiai Konstitucinio Teismo

jurisprudencijoje išaiškintų teisių, tačiau nuolat kyla vis naujų konstitucinių ginčų dėl įvairių jos turinio aspektų; tai

rodo ypatingą šios konstitucinės teisės aktualumą. Iš praėjusiais metais išnagrinėtų bylų trys buvo susijusios su

teise į pensinį aprūpinimą (kelti įvairūs su valstybinių pensijų skyrimu ir mokėjimu susiję klausimai), viena byla –

su teise į socialinę paramą (apsirūpinant būstu).

32

Dėl teisės į socialinį būstą

Byloje, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarimas, pirmą kartą nagrinėtas

socialinės paramos būsto neturintiems asmenims apsirūpinant būstu klausimas. Šiuo nutarimu Konstitucinis

Teismas prieštaravusiu Konstitucijai pripažino Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams

namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnyje buvusį nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį socialinio

būsto nuomos sutartis buvo nutraukiama šio būsto nuomininko (jo šeimos) deklaruotam turimam turtui ar gautoms

pajamoms viršijus Vyriausybės nustatytus didžiausius dydžius (4 dalis), o jeigu nuomininkas ar jo šeimos narys

buvo įsiregistravęs darbo biržoje kaip bedarbis arba buvo pripažintas nedarbingu, – nuomininko (jo šeimos)

gautoms pajamoms tuos dydžius viršijus daugiau kaip 5 procentais (5 dalis), tiek, kiek buvo nustatyta, kad sutartis

nutraukiama ir tais atvejais, kai socialinio būsto nuomininko (jo šeimos) turtas ar pajamos Vyriausybės nustatytus

dydžius viršijo mažiau nei pakaktų minimalius socialiai priimtinus asmens (šeimos) poreikius atitinkančiam būstui

išsinuomoti. Prieštaravusia Konstitucijai taip pat pripažinta šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek Vyriausybei

buvo suteikti įgaliojimai nustatyti didžiausius turto ir pajamų dydžius, kurių neviršijus šeimos ir asmenys turėjo

teisę į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų

išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą.

Taigi Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės pareigos teikti socialinę paramą įstatymų nustatytais atvejais

negalima aiškinti atsietai nuo Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos valstybės priedermės saugoti ir ginti žmogaus

orumą. Žmogaus orumo, kaip ypatingos konstitucinės vertybės, apsaugos ir gynimo imperatyvas ir valstybės

socialinė orientacija lemia valstybės pareigą, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išgales, padėti būsto

neturintiems asmenims, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinti bent minimalius

socialiai priimtinus jų poreikius atitinkančiu būstu. Reguliuodamas socialinės paramos tokiems asmenims

apsirūpinant būstu santykius, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti šios paramos teikimo formas, be kita

ko, gali numatyti finansinę paramą būstui įsigyti arba išsinuomoti, valstybei priklausančio arba jos nuomojamo

būsto suteikimą ir kt. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo

pareigą, reguliuojant šiuos santykius, sudaryti prielaidas atsižvelgti ir į socialiai jautriausių asmenų grupių, kurioms

reikalinga ypatinga socialinė pagalba, poreikius.

Nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas socialinės paramos

būsto neturintiems asmenims apsirūpinant būstu santykius, turi nustatyti asmenis, kurie negali apsirūpinti būstu iš

darbo ir (ar) kitokių pajamų ir kuriems dėl šios priežasties teikiama valstybės parama apsirūpinimui būstu, tokios

paramos teikimo pagrindus, sąlygas, dydžius. Įstatymų leidėjui valstybės paramos apsirūpinimui būstu teikimą

susiejus su asmens (šeimos) turto ir pajamų dydžiais, jie gali būti ir santykiniai, t. y. susieti su Vyriausybės ar kitos

kompetentingos institucijos, atsižvelgiant į tam tikrus ekonomikos rodiklius, nustatomais dydžiais.

Valstybės paramos apsirūpinimui būstu teikimą susiejęs su asmens (šeimos) turto ir pajamų dydžiais,

įstatymų leidėjas turi nustatyti asmens (šeimos) turto ir pajamų lygį, kurį pasiekus šios paramos teikimas

nutraukiamas. Nustatant šį lygį būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, be kita ko, jos 21 straipsnyje

įtvirtintos valstybės priedermės saugoti ir ginti žmogaus orumą, konstitucinio teisinės valstybės principo

(konstitucinių teisingumo, proporcingumo reikalavimų), lemiančių tai, kad tokios paramos teikimas neturėtų būti

nutraukiamas, jeigu asmuo (šeima) negali apsirūpinti kitu bent minimalius socialiai priimtinus jo (jos) poreikius

atitinkančiu būstu.

Konstitucinis Teismas taip pat priminė, kad socialinės paramos santykių reguliavimas įstatymu yra viena

svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų, kad poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima

nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, riboti šios teisės apimties.

33

Nutarime konstatuota, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams

atnaujinti (modernizuoti) įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį socialinio būsto nuomos sutartis turėjo

būti nutraukiama šio būsto nuomininko (jo šeimos) turimam turtui ar gautoms pajamoms net ir nedaug viršijus

Vyriausybės nustatytus didžiausius dydžius, sudarytos prielaidos ženkliai pabloginti tokio asmens (jo šeimos)

padėtį, sugrąžinti jį (jo šeimą) į iš esmės tą pačią padėtį, kurioje jis (jo šeima) buvo prieš suteikiant jam socialinį

būstą. Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu nesudarytos prielaidos tinkamai įgyvendinti valstybės pareigą padėti

būsto neturintiems asmenims, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinti bent

minimalius socialiai priimtinus jų poreikius atitinkančiu būstu, nepaisyta valstybės socialinės orientacijos,

suponuojančios konstitucinę valstybės priedermę prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Juo taip pat

neužtikrinta tinkama pusiausvyra tarp visuomenės intereso prisidėti prie būsto neturinčių asmenų, kurie negali juo

apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinimo būstu ir tokio asmens intereso pačiam pasirūpinti savo

gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad šis

teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remiantis tais pačiais argumentais prieštaravusiu šioms Konstitucijos nuostatoms pripažintas ir teisinis

reguliavimas, pagal kurį nuomininko (jo šeimos nario) bedarbystės ar nedarbingumo atveju socialinio būsto

nuomos sutartis buvo nutraukiama nuomininko (jo šeimos) pajamoms Vyriausybės nustatytus dydžius viršijus

daugiau kaip 5 procentais, nes, Konstitucinio Teismo vertinimu, toks pajamų padidėjimas, atsižvelgiant į nurodytus

socialinio būsto nuomininko ar jo šeimos nario ypatumus (bedarbis arba pripažintas nedarbingu), taip pat gali būti

nepakankamas tam, kad asmuo (šeima) galėtų išsinuomoti minimalius socialiai priimtinus jo (jos) poreikius

atitinkantį būstą.

Nutarime taip pat pažymėta, kad Vyriausybės nustatyti didžiausi šeimų ir asmenų turimo turto ir gautų

pajamų dydžiai, kurių neviršijus šeimos ir asmenys turėjo teisę į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų

pagerinimą, buvo viena iš Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti

(modernizuoti) įstatyme įtvirtintos teisės į savivaldybės socialinį būstą įgijimo sąlygos sudedamųjų dalių, todėl šie

dydžiai pagal Konstituciją turėjo būti nustatyti įstatymu. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, suteikdamas

Vyriausybei įgaliojimus nustatyti šiuos dydžius, Seimas perdavė jai savo konstitucinę kompetenciją nustatyti

socialinės paramos sąlygas, taigi pavedė poįstatyminiais teisės aktais sureguliuoti santykius, kurie turi būti

reguliuojami tik įstatymu, taip konstituciškai nepagrįstai išplėtė Vyriausybės galias ir pažeidė Konstitucijos

5 straipsnio 2 dalį, 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą.

Dėl mokymosi laiko įskaitymo į tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti

Klausimai, susiję su tarnybos laiku, būtinu pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, Konstitucinio

Teismo jurisprudencijoje nagrinėti jau keletą kartų (2001 m. spalio 30 d., 2003 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 22 d.

nutarimai). Konstitucinis Teismas praėjusiais metais taip pat išsprendė su tuo susijusią bylą, kurioje priimtu

2015 m. gegužės 6 d. nutarimu pripažinta, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio

3 dalies 6 punktas tiek, kiek pagal jį asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, tarnybos

laikui pensijai skirti nėra prilyginamas mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų)

mokyklose laikas po 1995 m. sausio 1 d., neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijai.

Nutarime pažymėta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje

tiesiogiai neįvardytų pensijų rūšių; šios pensijos paskirtis yra, be kita ko, atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai

rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui,

atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas

pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas. Reglamentuodamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų

skyrimą, įstatymų leidėjas turi apibrėžti, be kita ko, tarnybos laiką, būtiną šiai valstybinei pensijai skirti; šiam laikui

gali būti prilyginti ir tam tikri kiti su tarnyba susiję laikotarpiai, įskaitant pasirengimo tarnybai laiką. Paisydamas

34

Konstitucijos, jos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, įstatymų leidėjas turi plačią

diskreciją nustatydamas šį teisinį reguliavimą: atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, kaip antai į egzistuojantį

konstituciškai pagrįstą tikslą tam tikru valstybei reikšmingu laikotarpiu užtikrinti tam tikras specifines funkcijas

vykdančių statutinių valstybės institucijų veiklą, be kita ko, skatinant atitinkamos kvalifikacijos asmenis stoti į

tarnybą šiose institucijose, jis gali nustatyti ir tam tikrų ypatumų turintį tokių atskirų statutinių valstybės institucijų

pareigūnų tarnybos laiko, būtino pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, apskaičiavimo, taip pat kitų

laikotarpių prilyginimo šiam laikui teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą

reglamentuojančiame įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas apibrėžė, už kokią tarnybą įstatyme

nustatytomis sąlygomis ir tvarka skiriama ir mokama ši valstybinė pensija, taip pat šiai tarnybai papildomai

prilygino tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, įskaitant ir įstatyme nurodytą pasirengimo tarnybai

laiką; taip įstatymų leidėjas įgyvendino savo iš Konstitucijos kylančią plačią diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių

valstybinės pensijos skyrimo sąlygas.

Konstitucinis Teismas įvertino ir pareiškėjo argumentą, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu asmenims,

priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemos pareigūnais, nepagrįstai nustatytas kitoks nei nustatytasis Valstybės

saugumo departamento (VSD) sistemos pareigūnams tarnybos laikui prilyginamų laikotarpių teisinis reguliavimas:

juo nesudaryta prielaidų (kitaip nei VSD sistemos pareigūnų tarnybos stažo apskaičiavimo teisiniu reguliavimu) į

šių pareigūnų tarnybos laiką pensijai skirti įskaityti ir mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos

(vidaus reikalų) mokyklose laiką po 1995 m. sausio 1 d. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas,

siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo paskatinti reikiamą skaičių atitinkamos kvalifikacijos specialistų eiti

pareigas atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę naujai formuotoje specifines funkcijas vykdančioje

statutinėje valstybės institucijoje – VSD, galėjo nustatyti specialų VSD sistemos pareigūnų tarnybos laiko

apskaičiavimo, taip pat kitų laikotarpių prilyginimo šiam laikui teisinį reguliavimą; juo nepažeisti konstituciniai

reikalavimai, kurių turi būti paisoma nustatant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygas.

Dėl valstybinių pensijų sumažinimo pratęsimo

Pastaraisiais metais Konstitucinis Teismas sprendė nemažai bylų, susijusių su įvairių socialinių išmokų,

tarp jų valstybinių pensijų, mažinimu dėl ekonomikos krizės. Konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas

2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, vertintas ekonomikos krizės nulemto valstybinių pensijų sumažinimo pratęsimo

konstitucingumas. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, ištyręs Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo

laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, kuriais iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio

31 d. buvo pratęstas sumažintų valstybinių pareigūnų ir karių bei mokslininkų pensijų mokėjimo terminas, atitiktį

konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, pripažino,

kad ginčyti įstatymai Konstitucijai neprieštaravo.

Pareiškėjui buvo kilę abejonių dėl naštos, visuomenei tekusios dėl ekonomikos, finansų krizės, padalijimo

tolygumo ir proporcingumo, nes, pratęsus sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminą, kai kurių kitų

sumažintų socialinių išmokų, pavyzdžiui, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas nebuvo

pratęstas; pareiškėjas taip pat abejojo, ar sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas 2012–2013 metais vis dar buvo

būtina priemonė.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei,

finansinei padėčiai, valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo

pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų

valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Konstitucinė valstybės pareiga sukaupti lėšas, reikalingas pensijoms

mokėti, ir panaikinti teisinį reguliavimą, pagal kurį pensijos buvo sumažintos, negali būti suprantama kaip pareiga

spręsti dėl minėto teisinio reguliavimo panaikinimo tik tada, kai atsiranda galimybė sukaupti (gauti) visas lėšas,

35

būtinas iki sumažinimo buvusiam visų pensijų dydžiui atkurti. Atsiradus galimybei sukaupti (gauti) dalį tokių lėšų,

įstatymų leidėjas gali nutarti ne vienu metu ir ne iš karto visa apimtimi atkurti skirtingos prigimties ir pobūdžio

pensijų dydžius, buvusius iki sumažinimo. Taip nutaręs, įstatymų leidėjas yra saistomas iš konstitucinių teisinės

valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principų kylančių reikalavimų, įskaitant

reikalavimą nustatant skirtingą reguliavimą atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes, pirmiausia įvertinti asmenų

ir objektų, kuriems taikomas toks skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumus.

Kaip pažymėta nutarime, teisinis reguliavimas, kuriuo buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų

mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią nei kitų

socialinių išmokų (pavyzdžiui, senatvės ir invalidumo pensijų) jų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai

pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų)

skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių

proporcijos. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo ginčytais įstatymais buvo pažeisti konstituciniai teisinės

valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.

Dėl galimybės gauti kelias valstybines pensijas

Trečioji praėjusių metų byla valstybinių pensijų klausimu išspręsta 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu,

kuriuo Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią

asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, tiek, kiek pagal ją

politinės kalinės ar tremtinės, turinčios teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, kurios yra

pagimdžiusios (įvaikinusios) 5 ir daugiau vaikų, išauginusios juos iki 8 metų ir gerai išauklėjusios ir dėl to įgijusios

teisę gauti Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinę pensiją, turi pasirinkti vieną iš šių pensijų,

neprieštarauja Konstitucijai.

Nutarime priminta, kad Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo

prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą

tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems

asmenims, ir mokamos iš valstybės biudžeto; šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų

socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo

kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas). Įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra

platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti, be kita ko, nuo

tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nustatant, kokiems asmenims

skiriama ir mokama valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos

dydžius privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo

principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija.

Kaip pažymėta nutarime, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos kylančią savo diskreciją

nustatyti valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, gali nustatyti, kad asmenims, atitinkantiems įstatyme

nustatytas sąlygas kelioms valstybinėms pensijoms gauti, turi būti mokama viena iš jų, taip pat, atsižvelgdamas į

ekonomines valstybės išgales, kitas svarbias aplinkybes, paisydamas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo,

teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų ir principų, įstatymų leidėjas gali

nustatyti atskirus konstituciškai pagrįstus atvejus, kai asmeniui gali būti mokama ne viena valstybinė pensija.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, pagal kurį 5 ir daugiau

vaikų pagimdžiusios (įvaikinusios), iki 8 metų juos išauginusios ir gerai išauklėjusios politinės kalinės ar (ir)

tremtinės, kaip ir kiti valstybinių pensijų gavėjai, turi pasirinkti, kuri valstybinė pensija – antrojo laipsnio ar

nukentėjusiųjų asmenų – turi būti joms mokama, įstatymų leidėjas įgyvendino iš Konstitucijos, jos 52 straipsnio,

kylančią savo diskreciją nustatyti valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, todėl nėra pagrindo teigti, kad

šiuo teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančių reikalavimų.

36

Atsakydamas į pareiškėjos Seimo narių grupės argumentą, kad tremtiniams mokama senatvės pensija yra

mažesnė, nes neįmanoma nustatyti darbo užmokesčio tremtyje, todėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija

tremtiniams gali būti laikoma sudedamąja jų senatvės pensijos dalimi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad

įstatymų leidėjas, siekdamas kompensuoti politiniams kaliniams ir tremtiniams dėl įkalinimo ar tremties patirtus

praradimus (be kita ko, tai, kad asmuo tam tikrą laiką negalėjo dirbti, kad jam už atliktą darbą nebuvo mokamas

atlyginimas ar už atliktą darbą nebuvo atlyginama teisingai), jų kalinimo ir tremties laiką prilygino valstybinio

socialinio pensijų draudimo stažui, todėl šis stažas dėl asmens įkalinimo ar tremties nėra trumpesnis nei būtų tuo

atveju, jeigu asmuo šiuo laikotarpiu būtų dirbęs įprastą darbą; be to, apskaičiuojant papildomą valstybinės

socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, kuri vienintelė iš sudedamųjų šios pensijos dalių priklauso nuo per

draudimo (draudimosi) laikotarpį asmens gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, asmuo gali pasirinkti jam

naudingiausią šios pensijos dalies apskaičiavimo būdą.

Vertinant ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui ir konstituciniam teisinės

valstybės principui, pažymėta, kad asmenims sudaryta galimybė pasirinkti didesnę valstybinę pensiją, nesudaroma

prielaidų sumažinti jau paskirtos ir mokamos valstybinės pensijos dydžio, nėra paneigiama valstybės pareiga

asmenims ir toliau mokėti tokio dydžio išmokas, kokio jos buvo paskirtos ir mokamos, t. y. ne mažesnes. Taigi,

Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį turi būti

pasirenkama viena iš minėtų pensijų, nukrypstama nuo iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių reikalavimų,

paneigiami asmens teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

3.1.3. Teisė į teisingą apmokėjimą už darbą

2015 metais Konstitucinis Teismas išnagrinėjo keletą bylų, kuriose buvo keliamos teisės į teisingą

apmokėjimą už darbą užtikrinimo problemos: vienoje iš jų vertintas pedagogų ir kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų

darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas; kitoje spręsta, ar Seimas galėjo atidėti per ekonomikos krizę

neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimą; trečioje konstitucinis ginčas buvo kilęs dėl advokatų

teikiamos valstybės užtikrinamos teisinės pagalbos apmokėjimo teisinio reguliavimo.

Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas, kuriuo pedagogų ir kitų biudžetinių įstaigų

darbuotojų darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, grindžiamas

principine nuostata, kad pagal Konstituciją esminės asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės)

biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygos, lemiančios jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistema,

darbo užmokesčio sudedamosios dalys, kriterijai, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaka darbo

užmokesčiui), turi būti nustatytos įstatymu. Kadangi konstitucinė problema, kurią šioje byloje sprendė

Konstitucinis Teismas, buvo susijusi su konstituciniu reikalavimu įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams

paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, šis nutarimas pristatomas poskyryje, kuriame apžvelgiami

Konstitucinio Teismo aktai valstybės valdžios institucijų veiklos klausimais (žr. 3.2.3. Teisėkūros procese

saistantys reikalavimai).

Dėl neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymo atidėjimo

Pastarųjų metų Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nagrinėti klausimai, susiję su valstybės

sunkios ekonominės ir finansinės padėties nulemtu darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimu (2013 m. liepos 1 d.,

2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas). Praėjusiais metais išnagrinėtoje

konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas, spręsta, ar Seimas galėjo

atidėti per ekonomikos krizę neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimą. Šiuo nutarimu Konstitucinis

Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal šešiolika iš teismų gautų prašymų, pripažino, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. priimtas

įstatymas, kuriuo buvo nustatytas vėlesnis terminas (nebe 2014 m. gegužės 1 d., bet 2015 m. gegužės 1 d.), iki kada

Vyriausybė turi parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės

37

biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų

praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti kompensacijoms reikalingą

lėšų sumą, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo

valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo

mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje

susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales,

įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės

biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Taip pat pažymėta, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, – ir

tik ji, – turėdama įgaliojimus valstybės biudžeto projekte numatyti, kiek lėšų ir iš kokių pajamų šaltinių turėtų būti

gauta, kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta, ir kt., galėjo realiai įvertinti valstybės ekonominę, finansinę

padėtį, atsižvelgti į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales bei parengti dėl per ekonomikos krizę

neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą

reglamentuojančio įstatymo projektą.

Remdamasis ginčyto įstatymo projekto aiškinamuoju raštu ir bylos medžiaga, Konstitucinis Teismas

konstatavo, kad dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymas

buvo atidėtas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į tai, kad šalies ūkis dar

nepasiekė iki ekonomikos krizės buvusio lygio, į dėl sudėtingos geopolitinės padėties kylančią grėsmę Lietuvos

ekonomikos stabiliam augimui, taip pat valstybės išgales pirmiausia kompensuoti sumažintas valstybines socialinio

draudimo pensijas ir įsipareigojimus laikytis fiskalinės drausmės, narystės NATO ir kitose tarptautinėse

organizacijose įsipareigojimus. Dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų

kompensavimo mechanizmą reglamentuojantį įstatymą priėmus 2014 metais, neatsižvelgiant į kompensacijų

išmokėjimo terminus, būtų padidėjęs 2014 metų valdžios sektoriaus deficitas ir būtų buvęs pažeistas Fiskalinės

drausmės įstatymas. Lietuva, vykdydama įsipareigojimą kaip visateisė Europos Sąjungos narė dalyvauti

ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių integracijoje, be kita ko, įsivesdama eurą, negalėjo nesilaikyti su šiuo

įsipareigojimu susijusios fiskalinės drausmės.

Konstatuota, jog minėtos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine

padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir

leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti

valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu)

kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą

reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, siekiant vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam

projektui parengti, t. y. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai

nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių,

finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas

pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per

protingą laikotarpį.

Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų

metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar

valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad ginčytu įstatymu nustatytas

vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas,

nelaikytinas protingu laikotarpiu. Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas,

nustatydamas šį naują dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą

reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė ir, nepaisydamas tokius praradimus

38

patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, atsakingo valdymo principo ir imperatyvo vykdyti įstatymais prisiimtus

įsipareigojimus, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą.

Vertinant, ar ginčytu įstatymu nebuvo kliudoma praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo

patyrusiems asmenims veiksmingai naudotis teise į teisminę gynybą, nutarime priminta, kad šių asmenų teisė į

tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris

užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų

praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų

dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali

ginti teismine tvarka. Kadangi, kaip minėta, nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas naują

kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė, nutarime

konstatuota, kad ginčytu įstatymu nebuvo pažeistos praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių

asmenų teisės, kylančios iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies.

Dėl užmokesčio advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą dydžių

Konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas 2015 m. liepos 9 d. nutarimas, vertintas advokatų

teikiamos valstybės užtikrinamos teisinės pagalbos apmokėjimo teisinio reguliavimo konstitucingumas.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu patvirtintų Advokatams už

antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 7 punktas,

pagal kurį papildomas užmokestis advokatams, prireikus teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, bylos stadijoje buvo

ribojamas 4 minimaliųjų mėnesinių algų (MMA) dydžiu, taip pat šių taisyklių 4 punktas tiek, kiek nuolat antrinę

teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis nebebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta

MMA, neprieštaravo Konstitucijai.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nagrinėjant advokatų teikiamos valstybės užtikrinamos teisinės

pagalbos apmokėjimo klausimus atskleista naujų su asmens teise kreiptis į teismą, bylos teisingo išnagrinėjimo

nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvu susijusių aspektų. Kaip konstatuota nutarime, Konstitucija, jos

30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo bylos teisingo

išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas,

suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti

veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip

įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai

tai būtina dėl teisingumo. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis

finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją

teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, be kita ko,

nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir

apmokėjimo pagrindus.

Pareiškėjas minėtų taisyklių 7 punkto atitiktimi Konstitucijai abejojo tuo aspektu, kad, apribojus advokatų

teisę gauti užmokestį už visą antrinės teisinės pagalbos teikimo laiką, pažeista konstitucinė teisė gauti teisingą

apmokėjimą už darbą, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Vertindamas šios nuostatos atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas

turi plačią diskreciją nustatyti advokatų teikiamos valstybės užtikrinamos teisinės pagalbos apmokėjimo sistemą, o

jo įgaliota institucija gali atsakingai sukonkretinti tam tikrus šios sistemos elementus, įskaitant papildomą

finansavimą dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui. Įstatymų leidėjas arba jo įgaliota institucija gali

nustatyti ir tai, kad advokatams, kuriuos valstybė pagal poreikį (nereguliariai) ir už atlygį savanoriškumo pagrindais

pasitelkia viešosioms teisinėms paslaugoms teikti, mokamo užmokesčio pagrindas yra pagal konkrečios bylos

kategoriją ar nagrinėjimo teismuose stadiją apskaičiuojamas atlygis, o dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos

39

teikimui gali būti mokamas papildomas užmokestis, kurio maksimalus dydis atsakingai ir proporcingai ribojamas.

Viešąsias teisines paslaugas įstatymo nustatyta tvarka teikiantis advokatas, kuris atliko jam valstybės pavestą

veiklą, turi teisę reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį pasirengimo bylai ar procesinio

atstovavimo atlyginimą, įskaitant visą pagal teisės aktus numatytą papildomą atlyginimą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis

užtikrinti teisinės pagalbos teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas

lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, inter alia advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą

reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba

būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis

veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones. Advokatai, prisiimdami įsipareigojimą teikti viešosiomis

lėšomis finansuojamą teisinę pagalbą, yra saistomi iš savo profesijos specifikos kylančios priedermės neatmesti

papildomų sąnaudų ir išlaidų rizikos dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui ir ją įvertinti, laikytis

aukštų savo profesinės veiklos standartų, be kita ko, rinktis tokius teisėtus gynybos būdus ir priemones, kurie kuo

labiau atitiktų tinkamo, taigi ir greito, ekonomiško, sąžiningo, teisinio proceso reikalavimus. Todėl valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos teikėjai, sutikę ją teikti pagal laisva valia sudaromą sutartį, negali būti traktuojami

kaip įgiję teisėtą lūkestį, kad, dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui, visos jų patirtos su viešosios

paslaugos teikimu susijusios darbo sąnaudos bus papildomai atlygintos valstybės biudžeto lėšomis.

Nutarime taip pat pažymėta, jog Vyriausybė, nustatydama advokatų, prireikus teikiančių antrinę teisinę

pagalbą, užmokesčio sistemą, atsižvelgė į tai, kad už teisinę pagalbą skirtingo sudėtingumo bylose, taigi ir už

skirtingą advokato darbo krūvį, būtų apmokama skirtingai. Be to, Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo

manyti, jog advokatui skiriamo papildomo užmokesčio maksimalus dydis būtų buvęs akivaizdžiai neproporcingas.

Taigi Konstitucinis Teismas papildomo užmokesčio už antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištą

laiką, viršijantį nustatytąjį minėtose taisyklėse, susiejimą su maksimaliu tokio užmokesčio dydžiu įvertino kaip

objektyviai pateisinamą, be kita ko, atsakingo valdymo požiūriu, neiškreipiantį konstitucinių teisingumo,

proporcingumo reikalavimų ir teisėtų lūkesčių paisymo imperatyvo, nepaneigiantį asmens teisės reikalauti, kad jam

būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis.

Kitame Konstitucinio Teismo šioje byloje išnagrinėtame prašyme, pagal kurį tirta minėtų taisyklių

4 punkto atitiktis Konstitucijai, pareiškėjas, be kita ko, teigė, kad, panaikinus teisinį reguliavimą, pagal kurį

užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą buvo siejamas su MMA, pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos

principas; be to, advokatai, teikiantys antrinę teisinę pagalbą, atsidūrė blogesnėje padėtyje, negu toje pačioje

teisinėje sistemoje dirbantys teisėjai ir prokurorai, kurių atlyginimų dydžiai yra susieti su įstatymuose nustatytais

baziniais dydžiais, kintančiais atsižvelgiant į vidutinę metinę infliaciją ir kitus vidutinio darbo užmokesčio

viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčius veiksnius.

Konstitucinis Teismas priminė, kad valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas, – nėra

negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra

reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis, – ir pažymėjo, kad tai

mutatis mutandis taikytina viešąsias teisines paslaugas teikiančių advokatų veiklos finansavimui viešosiomis

lėšomis. Įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis

skirtinga, atžvilgiu ir nėra pagrindo teigti, jog iš Konstitucijos 29 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti vienodą

valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų darbo ir savarankiška profesine veikla besiverčiančių asmenų –

advokatų teikiamų teisinių paslaugų apmokėjimo viešosiomis lėšomis sistemą. Nutarime pabrėžta, kad advokatai

pagal ankstesnį teisinį reguliavimą neįgijo teisėto lūkesčio, kad jų teikiamų paslaugų apmokėjimo sistema nebus

koreguojama, visada bus susieta su MMA, ar kad visais atvejais, Vyriausybei patvirtinus didesnę MMA, advokatų

užmokesčio apskaičiavimo elementu taps būtent ši didesnė MMA. Pažymėta ir tai, kad ginčytas teisinis

40

reguliavimas, kuriuo, įvertinus valstybės finansines galimybes, buvo paliktas toks pat advokatams, kurie nuolat

teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio faktinis dydis, netraktuotinas kaip šį užmokestį mažinantis.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir

koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 4 punkte nustatytu advokatų teikiamos antrinės

teisinės pagalbos apmokėjimo sistemos atskyrimu nuo MMA instituto nenukrypta nuo asmenų lygiateisiškumo

principo, nesudaryta prielaidų pažeisti asmens teisę reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį

darbo užmokestį, neiškreiptas teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas.

3.1.4. Rinkimų teisė

Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, vienas reikšmingiausių

teisinės valstybės pagrindų. Pagal Konstituciją turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė

balsuoti, t. y. teisė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamam

kandidatu, t. y. teisė būti renkamam). Viena svarbiausių praėjusiais metais Konstitucinio Teismo nagrinėtų bylų

susijusi su rinkėjų balsų lygiavertiškumo Seimo rinkimuose problema.

Dėl skirtingo rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose

Konstitucinis Teismas 2015 m. spalio 20 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažino Seimo

rinkimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuria leistas iki 20 proc. rinkėjų vienmandatėje rinkimų apygardoje

skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus.

Konstitucinis Teismas priminė, kad lygios rinkimų teisės principas yra vienas iš Konstitucijoje įtvirtintų

visuotinai pripažintų demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų, be kita ko, reiškiantis,

kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra

lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus. Pagal Konstituciją

įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti,

t. y. teisė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamam

kandidatu, t. y. teisė būti renkamam). Įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas Seimo narių rinkimų sistemą,

nustatydamas rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti lygios

rinkimų teisės, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams.

Nutarime pažymėta, kad, pasirinkus tokią rinkimų sistemą, kai Seimo nariai (ar jų dalis) renkami

vienmandatėse rinkimų apygardose, iš Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalies, pagal kurią Seimo nariai renkami

remiantis lygia rinkimų teise, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų

užtikrinta, kad šiose rinkimų apygardose nebūtų tokių rinkėjų skaičiaus skirtumų, kurie sudarytų prielaidas iškreipti

vienodą rinkėjų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus. Kuo didesni rinkėjų skaičiaus atskirose rinkimų

apygardose skirtumai, tuo labiau gali būti iškreipiama vienoda rinkėjų balsų reikšmė nustatant balsavimo

rezultatus. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją apskritai negalimi jokie rinkėjų skaičiaus atskirose rinkimų

apygardose skirtumai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad rinkėjų skaičius rinkimų apygardose gali kisti dėl įvairių objektyvių

priežasčių (pavyzdžiui, rinkėjų migracijos, kitų demografinių veiksnių), todėl, sudarant rinkimų apygardas,

neįmanoma visiškai tiksliai nustatyti, koks rinkėjų skaičius bus kiekvienoje rinkimų apygardoje rinkimų dieną.

Konstitucijoje nereikalaujama neracionalių dalykų, teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Taigi

pagal Konstituciją nereikalaujama, kad būtų užtikrintas visiškai vienodas rinkėjų rinkimų apygardose skaičius.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad tokių visuotinai pripažintų demokratinių rinkimų principų,

kaip pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžininga konkurencija, rinkimų proceso skaidrumas,

užtikrinimas suponuoja tam tikrus reikalavimus rinkimų apygardų sudarymui: rinkimų apygardos turi būti

vientisos, kompaktiškos, jų ribos turi būti aiškios, suprantamos. Siekiant užtikrinti šių reikalavimų įgyvendinimą,

41

gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo rinkimų apygardose būtų leidžiami tam tikri rinkėjų skaičiaus

skirtumai, tačiau jie neturi sudaryti prielaidų iškreipti vienodą rinkėjų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus,

paneigti pačią lygios rinkimų teisės esmę.

Taigi pasirinkus tokią rinkimų sistemą, kai Seimo nariai (ar jų dalis) renkami vienmandatėse rinkimų

apygardose, iš Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kyla pareiga, atsižvelgus į visas turinčias

reikšmės aplinkybes (kaip antai rinkėjų migraciją, kitus demografinius veiksnius, rinkimų apygardų vientisumą),

nustatyti tokį rinkimų apygardų sudarymo teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas tolygus, kiek tai įmanoma,

rinkėjų skaičiaus pasiskirstymas jose. Tai yra svarbi prielaida užtikrinti vienodą visų rinkėjų balsų reikšmę

nustatant balsavimo rezultatus.

Vertindamas ginčytą Seimo rinkimų įstatymo nuostatą, pagal kurią rinkėjų vienmandatėje rinkimų

apygardoje skaičius gali būti ir iki 20 proc. mažesnis, ir iki 20 proc. didesnis nei vidutinis rinkėjų visose

vienmandatėse rinkimų apygardose skaičius, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad dėl tokio dydžio nuokrypio

tarp didžiausios ir mažiausios pagal rinkėjų skaičių rinkimų apygardų susidaro akivaizdi rinkėjų skaičiaus

disproporcija – didžiausia rinkimų apygarda rinkėjų skaičiumi yra net 1,5 karto didesnė nei mažiausia rinkimų

apygarda. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visas vienmandates rinkimų apygardas įmanoma sudaryti taip, kad jose

rinkėjų skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus būtų du kartus mažesnis nei ginčytoje nuostatoje

įtvirtinta nuokrypio riba. Vadinasi, teisiniu reguliavimu, kuriuo leidžiamas iki 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypis,

neužtikrinamas tolygus, kiek tai įmanoma, rinkėjų vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus pasiskirstymas,

taip sudaromos prielaidos iškreipti rinkėjų balsų reikšmės vienodumą nustatant balsavimo rezultatus. Atsižvelgus į

tai pripažinta, kad šis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 55 straipsnio 1 daliai.

Nutarime atkreiptas dėmesys į Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos)

dokumentuose įtvirtintus tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartus, kurie rodo, kad demokratinėms

valstybėms būdingi gerokai mažesni rinkėjų skaičiaus rinkimų apygardose skirtumai – paprastai leidžiamas ne

didesnis kaip 10 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypis. Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra konstitucinių argumentų

teigti, kad šie tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartai negalėtų būti laikomi konstituciškai pagrįstais,

todėl, nustatydamas rinkimų apygardų sudarymo teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos,

turėtų į juos atsižvelgti.

3.1.5. Nuosavybės teisė

Dėl naujų žemės sklypų, perduodamų piliečiams kaip atlyginimas už nuosavybės teise turėtą

nekilnojamąjį turtą, dydžio nustatymo

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra dažniausiai Konstitucinio Teismo

jurisprudencijoje nagrinėta problema, susijusi su konstitucine nuosavybės teisės apsauga. Praėjusiais metais taip pat

nagrinėtoje vienoje tokioje byloje vertintas atkuriant nuosavybės teises piliečiams perduodamų naujų žemės sklypų

dydžio sumažinimo konstitucingumas.

Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutarimu pripažinta, kad Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d.

nutarimas, kuriuo ji pakeitė savo 1998 m. liepos 23 d. nutarimą „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose

patvirtinimo“ ir nuo 0,2 ha iki 0,12 ha sumažino maksimalų piliečiams kaip atlyginimas už nuosavybės teise turėtą

nekilnojamąjį turtą perduodamų naujų žemės sklypų individualiai statybai Kauno mieste dydį, pagal priėmimo

tvarką prieštarauja Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui.

Pagal pareiškėjo prašymą ištyręs minėto Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo, išdėstyto 2010 m.

kovo 31 d. redakcija, tiek, kiek juo patvirtintas maksimalus 0,12 ha naujų žemės sklypų, numatomų perduoti

individualiai statybai Kauno mieste, dydis, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės

42

valstybės principui, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtas nutarimas šioms Konstitucijos nuostatoms

neprieštarauja.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas rėmėsi anksčiau suformuota oficialiąja konstitucine piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina, pagal kurią nuosavybės teisė Konstitucijos

23 straipsnio požiūriu nėra tapati piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį

nekilnojamąjį turtą; kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių

atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį

turtą; tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja

nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad Vyriausybė, 1998 m. liepos 23 d. nutarimu (2010 m. kovo 31 d.

redakcija) nustačiusi, jog numatomo perduoti piliečiams nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai

Kauno mieste dydis gali būti ne didesnis kaip 0,12 ha (vietoj buvusio 0,2 ha), nepažeidė asmenų, siekiančių atkurti

nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą būtent šiuo būdu, teisės į nuosavybę, nes jie neturi nuosavybės teisės į

tam tikro (konkretaus) dydžio žemės sklypą, kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl

nuosavybės teisių atkūrimo jiems šiuo jų pasirinktu būdu.

Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo nutarime, tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės

turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas

įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį

įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę; tačiau asmenų teisėtas lūkestis

atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais jos turi būti atkurtos tokį turtą

grąžinant natūra; restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama

kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga

kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, įstatymų leidėjui nustačius, jog nuosavybės teisės gali būti

atkuriamos, be kita ko, piliečiams neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą

arba neįrengtą žemės sklypą, ir Vyriausybei patvirtinus tokių žemės sklypų dydžius Kauno mieste, asmenims

nebuvo sukurtas teisėtas lūkestis gauti tam tikro konkretaus dydžio žemės sklypą. Taigi, nustačius, kad piliečiams

kaip atlyginimas už nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą gali būti suteikiamas naujas iki 0,12 ha dydžio

žemės sklypas individualiai statybai Kauno mieste, nepaneigtas teisėtas asmenų lūkestis atkurti nuosavybės teises

įstatyme nurodytais būdais ir sąlygomis.

Be to, Konstitucinio Teismo pažymėta, jog konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės

imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai,

kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai. Ginčytu teisiniu reguliavimu Kauno miesto

savivaldybei sudarytos prielaidos suformuoti daugiau žemės sklypų, kuriuos galima perduoti piliečiams,

siekiantiems atkurti nuosavybės teises, ir taip paspartinti bei užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Taigi

Vyriausybė siekė konstituciškai pagrįsto tikslo – paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir sudaryti

prielaidas patenkinti kuo daugiau buvusių savininkų prašymų atkurti nuosavybės teises neatlygintinai perduodant

naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste, todėl Konstitucinis Teismas ginčytą teisinį reguliavimą

įvertino kaip proporcingą siektam tikslui.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją nedraudžiama nuosavybės teisių į

išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai tuo aspektu, kad nuosavybės teisių

atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės

teisės. Pažymėta ir tai, kad įstatymų leidėjo, paisant Konstitucijos, padaryti teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais

pakoreguotos nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka, savaime negali būti vertinami kaip nevienodas

43

nuosavybės teisių atkūrimo subjektų traktavimas. Atsižvelgęs į tai, kad ginčytame Vyriausybės nutarime nustatyti

piliečiams neatlygintinai perduotinų nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai Kauno mieste dydžiai

vienodai taikomi visiems piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises šiuo būdu, ir kad nustatytas naujų

žemės sklypų dydis skiriasi pagal tai, kokioje teritorijoje yra žemės sklypas, o ne pagal tai, kokie asmenys gali į jį

pretenduoti, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytas teisinis reguliavimas negali būti laikomas

diskriminaciniu ir sudarančiu prielaidas pažeisti Konstitucijos 29 straipsnį.

Vertindamas Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių

į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui pagal priėmimo tvarką, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad

Vyriausybė, be Kauno miesto savivaldybės siūlymo priėmusi 2010 m. kovo 31 d. nutarimą, kuriuo nustatytas

mažesnis maksimalus 0,12 ha (vietoj buvusio 0,2 ha) piliečiams neatlygintinai perduotinų naujų žemės sklypų

individualiai statybai Kauno mieste dydis, nesilaikė minėto įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos tokius

dydžius tvirtinti tik gavus atitinkamos savivaldybės siūlymą dėl jų nustatymo (keitimo) ir pažeidė konstitucinį

teisinės valstybės principą, pagal kurį Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų.

Kartu pažymėta, kad nors Vyriausybė, priėmusi 2010 m. kovo 31 d. nutarimą, nesilaikė įstatyme

nustatytos naujų žemės sklypų, kuriuos numatoma perduoti piliečiams kaip atlyginimą už nuosavybės teise turėtą

nekilnojamąjį turtą, dydžių tvirtinimo tvarkos, šiuo nutarimu patvirtinti minėti dydžiai atitiko realią Kauno miesto

savivaldybės padėtį, juo sudarytos prielaidos šiai savivaldybei suformuoti tam tikrą kiekį nuosavybės teisėms

atkurti reikalingų naujų žemės sklypų (Kauno mieste nebuvo galimybės planuoti didesnių nei 0,12 ha naujų žemės

sklypų, nes nepakako žemės, kurioje būtų galima suplanuoti reikalingą tokių žemės sklypų kiekį). Todėl pabrėžta,

kad įstatyme nustatytos tvarkos pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos ginčyto teisės akto turiniui – iš byloje

esančios medžiagos matyti, kad to teisės akto turinys ir negalėjo būti kitoks.

3.1.6. Asmenų lygiateisiškumas

Dviejose praėjusiais metais Konstitucinio Teismo nagrinėtose bylose pagrindinė spręsta konstitucinė

problema – asmenų lygiateisiškumo užtikrinimas. Vienoje iš jų šiuo aspektu vertintas apmokestinimo

nekilnojamojo turto mokesčiu teisinis reguliavimas, kitoje nagrinėta, ar asmenų lygiateisiškumas nepažeistas

reguliuojant vairą dešinėje pusėje turinčių transporto priemonių dalyvavimą viešajame eisme.

Dėl apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu

Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią šeimos narių nekilnojamasis

turtas apmokestinamas visas kartu, taikant tokią pačią neapmokestinamąją vertę, kaip ir vieno fizinio asmens, pagal

šį įstatymą nelaikomo šeimos nariu, turtui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmeniui, kuris pagal minėtą įstatymą yra laikomas šeimos nariu,

vien dėl to, kad jis yra sutuoktinis, asmuo, vienas auginantis vaiką (įvaikį), arba su jais gyvenantis vaikas (įvaikis)

iki 18 metų, nustatytas mažiau palankus apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu teisinis reguliavimas,

palyginti su kitais fiziniais asmenimis: pagal ginčytą teisinį reguliavimą asmeniui, laikomam šeimos nariu,

nuosavybės teise priklausantis ar jo įsigyjamas tam tikros paskirties nekilnojamasis turtas (įskaitant gyvenamosios

paskirties statinius (patalpas)) apmokestinamas kartu su atitinkamu kitų jo šeimos nariais laikomų asmenų turtu,

nustačius bendrą viso šio turto vertę; apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį, tiek fizinio asmens, kuris

nelaikomas šeimos nariu, turtui, tiek visam šeimos narių turtui taikoma tokia pati neapmokestinamoji vertė (iki

2015 m. sausio 1 d. ši vertė buvo 1 milijonas litų, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 220 000 eurų); taip sudaromos

prielaidos nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinti šeimos nariu laikomo asmens mažesnės vertės nekilnojamąjį

turtą, palyginti su atitinkamu kitų fizinių asmenų turtu.

44

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio

1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės principas, nes šeimos nariais laikomi asmenys nekilnojamojo turto mokesčio

apskaičiavimo ir mokėjimo aspektu yra traktuojami skirtingai nei kiti fiziniai asmenys, nors tarp jų apmokestinimo

nekilnojamojo turto mokesčiu aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai

pateisinamas. Toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas ir su Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintu

valstybės įsipareigojimu užtikrinti, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų

visokeriopai puoselėjamos ir saugomos.

Šioje byloje pagal pareiškėjo prašymą taip pat vertinta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio

atitiktis Konstitucijai tiek, kiek jame nebuvo nustatyta jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims,

privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už minėtą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė viršijo 1 milijoną litų.

Šiuo atžvilgiu ginčytas teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaravusiu Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad mokesčių išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir

ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai, ir kad nenustatydamas jokių

išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už jiems

priklausantį ar jų įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė viršijo 1 milijoną litų, įstatymų leidėjas įgyvendino

savo diskreciją nustatyti mokesčių išimtis ir lengvatas (arba jų nenustatyti) atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės

išteklius, materialines ir finansines galimybes, valstybės ekonominės ir socialinės politikos prioritetus, paisant kitų

svarbių veiksnių.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kuriuo šis grindė savo abejonę dėl ginčyto teisinio reguliavimo

atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (kad nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų teisės įtvirtintos

skirtingai, nes tie mokesčio mokėtojai, kurių mokamas mokestis įskaitomas į savivaldybių biudžetus, turi teisę į

mokesčio sumažinimą arba atleidimą nuo jo, o tie, kurių mokamas mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą, tokios

teisės neturi), Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas lygino fizinius asmenis, turėjusius mokėti

nekilnojamojo turto mokestį už minėtos paskirties statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, su

fiziniais asmenimis, turėjusiais mokėti šį mokestį už kitokį nekilnojamąjį turtą (pavyzdžiui, už prekybos, paslaugų

ir kitos komercinės paskirties nekilnojamąjį turtą); šiems asmenims nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio

mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne nuosavybės teisių subjektų požymius, todėl tokiu

teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Konstitucinis Teismas nepritarė ir pareiškėjo argumentui, kad, nenumačius galimybės tam tikrus asmenis

atleisti nuo viso nekilnojamojo turto mokesčio ar jo dalies mokėjimo ir nenustačius tokio atleidimo kriterijų,

susijusių su šeimos finansine padėtimi, jos mokumu, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų padėtimi ir skaičiumi,

yra neginami šeimos ir nepilnamečių vaikų teisėti interesai. Nutarime pažymėta, kad nepilnamečių vaikų

turinčioms šeimoms, atsižvelgiant į jų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, gali būti teikiama tam tikra

parama, tačiau šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Viena iš šeimų, inter alia turinčių nepilnamečių

vaikų, apsaugos ir paramos joms formų, kurios gali būti plėtojamos įgyvendinant iš Konstitucijos 38 straipsnio

2 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką,

gali būti mokesčių, tarp jų ir nekilnojamojo turto mokesčio, išimčių ir lengvatų nustatymas; nustatydamas mokesčio

lengvatas, įstatymų leidėjas privalo paisyti visuomenės ir valstybės išgalių, nepažeisti Konstitucijos normų ir

principų. Konstitucinis Teismas, vertindamas ginčytą teisinį reguliavimą, atkreipė dėmesį į tai, kad nekilnojamojo

turto mokestį turėjo mokėti tik didelės vertės nekilnojamąjį turtą turintys ar jį įsigyjantys fiziniai asmenys, be to,

šiuo mokesčiu buvo apmokestintas ne visas didelės vertės nekilnojamasis turtas, o tik 1 milijoną litų viršijusi jo

mokestinės vertės dalis, taip pat į tai, kad Mokesčių administravimo įstatyme yra numatyta galimybė atidėti arba

išdėstyti nekilnojamojo turto mokesčio nepriemokos mokėjimą, jeigu nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo

finansinė būklė taptų kritinė arba jis patirtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus.

45

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad visos apmokestinimo tam tikru mokesčiu sąlygos turi būti

nustatytos įstatyme, todėl jame negali būti nuostatų, kuriomis mokesčius administruojančioms valstybės

institucijoms būtų suteikta diskrecija, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kaip antai mokesčio mokėtojo šeimos

finansinę padėtį, jos mokumą, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų skaičių ir kt., spręsti, ar konkretus mokesčio

mokėtojas turi mokėti mokestį, ar yra nuo jo atleistinas; priešingu atveju, t. y. jeigu mokesčius administruojančios

valstybės institucijos turėtų tokią diskreciją, būtų paneigta mokesčio, kaip įstatymu nustatyto privalomo,

neatlygintinio juridinių ir fizinių asmenų mokėjimo nustatytu laiku į valstybės biudžetą, esmė.

Dėl vairą dešinėje pusėje turinčių transporto priemonių dalyvavimo viešajame eisme

Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Saugaus eismo automobilių keliais

įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu patvirtintų Kelių eismo taisyklių

240 punkte įtvirtintas reguliavimas, kuriuo, nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms

transporto priemonėms, turinčioms vairą dešinėje pusėje, netaikomas Lietuvos piliečiams, nuolat gyvenantiems

užsienyje, laikinai (iki 90 dienų per metus) atvykusiems į Lietuvą su užsienyje įregistruotomis transporto

priemonėmis, nustatyta, kad toks draudimas taikomas nuolat gyvenantiems Lietuvoje jos piliečiams, prieštarauja

(prieštaravo) konstituciniams asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš šių konstitucinių principų kyla draudimas įstatymų leidėjui teisinį

reguliavimą, pagal kurį asmuo įgyja tam tikras teises, nesant objektyvaus pateisinimo, diferencijuoti atsižvelgiant į

tai, ar pilietis, įgyvendindamas konstitucinę kilnojimosi laisvę, savo nuolatinę gyvenamąją vietą yra pasirinkęs

Lietuvoje, ar užsienio valstybėje.

Konstitucinio Teismo vertinimu, negalima teigti, kad pilietis, nuolat gyvenantis užsienio valstybėje, kurioje

eismas vyksta kairiąja kelio puse paprastai tokiam eismui pritaikytomis transporto priemonėmis (turinčiomis vairą

dešinėje pusėje), ar pilietis, nuolat gyvenantis užsienio valstybėje, kurioje eismas vyksta dešiniąja kelio puse, tačiau

leidžiama registruoti eismui kairiąja kelio puse pritaikytas transporto priemones, laikinai atvykęs į Lietuvą ir čia

dalyvaudamas viešajame eisme su užsienyje įregistruota transporto priemone, turinčia vairą dešinėje pusėje, kelia

mažesnį pavojų eismo saugumui nei pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

Taigi nėra teisinio pagrindo objektyviai pateisinti šių kategorijų piliečių – tų, kurių nuolatinė gyvenamoji

vieta yra užsienio valstybėje, ir tų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, – skirtingą traktavimą, kiek jis

susijęs su leidimu laikinai dalyvauti viešajame eisme su užsienyje įregistruotomis transporto priemonėmis,

pritaikytomis eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčiomis vairą dešinėje pusėje.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. kovo

20 d. priėmė sprendimą byloje Europos Komisija / Lietuvos Respublika dėl draudimo Lietuvos Respublikoje

registruoti lengvuosius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, ir reikalavimo prieš registruojant

perkelti jų vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę. Teisingumo Teismas nustatė, kad, drausdama registruoti

tokius automobilius ir reikalaudama prieš registruojant perkelti jų vairavimo mechanizmą, Lietuva neįvykdė

įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad yra priemonių, mažiau ribojančių

laisvą prekių judėjimą ir tinkamų gerokai sumažinti pavojų, galintį kilti dėl transporto priemonių, turinčių vairą toje

pačioje pusėje, kuria vyksta eismas, dalyvavimo kelių eisme. Šioje srityje valstybės narės turi diskreciją nustatyti

priemones, įskaitant pasiūlytąsias Europos Komisijos, kurios, atsižvelgiant į technikos būklę, yra tinkamos

užtikrinti transporto priemonės, turinčios vairą toje pačioje pusėje, kuria vyksta eismas, vairuotojui pakankamą

priekinį ir galinį matomumą. Taigi draudimas registruoti automobilius, turinčius vairą dešinėje pusėje, nebuvo

būtinas siekiant didesnio kelių eismo saugumo; ši priemonė pripažinta neatitinkančia proporcingumo principo.

Teisingumo Teismui nustačius, kad valstybė narė neįvykdė pareigos pagal sutartis, kuriomis grindžiama Europos

Sąjunga, ta valstybė narė turi imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti.

46

3.1.7. Asmens teisių ribojimas

Dar du Konstitucinio Teismo nutarimai konstitucinių asmens teisių užtikrinimo klausimais priimti bylose,

kurias inicijavusiems pareiškėjams abejonių kėlė šių teisių ribojimo konstitucingumas. Vienoje iš šių bylų

Konstitucinis Teismas sprendė, ar konstituciškai pagrįstai ribojama teisė pasirinkti darbą, kitoje byloje vertino

teisinį reguliavimą, kuriuo buvo ribojama teisė į susirašinėjimo neliečiamumą.

Dėl profesinės karo tarnybos karių teisės dirbti kitą darbą ribojimo

Konstitucinis Teismas jau yra sprendęs, ar Konstitucijai neprieštarauja valstybės tarnautojų (2004 m.

gruodžio 13 d. nutarimas), muitinės pareigūnų (2012 m. vasario 27 d. nutarimas) teisės dirbti kitą darbą ribojimas,

o praėjusiais metais vertino ir profesinės karo tarnybos karių teisės dirbti kitą darbą ribojimo konstitucingumą.

Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimu Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos

įstatymo 36 straipsnio 7 dalies nuostata, kad profesinės karo tarnybos kariai negali dirbti pagal darbo sutartį,

užsiimti individualia veikla, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas priminė, kad vienos valstybės funkcijos yra vykdomos pirmiausia ar daugiausia per

civilines valstybės (ir savivaldybių) institucijas, o kitos – per karines ir (arba) sukarintas valstybės institucijas;

kiekvienos valstybės funkcijos turinys ir jos vykdymo aplinkybės lemia tai, kad šias funkcijas vykdančios valstybės

institucijos negali nesiskirti savo statusu ir veiklos pobūdžiu. Pagal Konstituciją karinė, sukarinta ir saugumo

tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos. Konstitucijoje įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir

karinių bei sukarintų valstybės institucijų samprata sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuotai reguliuoti

santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat

nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris

turėtų tam tikrus ypatumus.

Nutarime konstatuota, kad valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra

vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė visų piliečių ir valstybės valdžios

priedermė, todėl valstybės apsaugos funkcijai, kuri apima konstitucinių vertybių, kaip prioritetinių, apsaugą,

vykdyti yra reikalinga atskira institucinė sistema, sudaryta iš karinių ir sukarintų valstybės institucijų. Tarnyba šioje

sistemoje yra viena iš konstitucinio valstybės tarnybos, kaip tarnybos Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai,

instituto rūšių, apimanti ir karo tarnybą, kuri tiesiogiai užtikrina valstybės apsaugos funkcijos vykdymą. Todėl

tarnybai sukarintose ir karinėse institucijose yra taikomi valstybės tarnybai keliami pagrindiniai konstituciniai

reikalavimai. Kartu pabrėžta, kad sukarintos tarnybos negali būti tapatinamos su karinėmis krašto apsaugos

sistemos institucijomis ir jų pareigūnai negali būti tapatinami su krašto apsaugos sistemos kariais.

Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą diskreciją reguliuoti

krašto apsaugos sistemos organizavimą, privalo įstatymuose nustatyti tokį šios sistemos, inter alia karo tarnybos,

organizavimo reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta vienų svarbiausių konstitucinių vertybių – valstybės

nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos – apsauga ir tinkamas valstybės gynimas nuo

užsienio ginkluoto užpuolimo. Iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad

Lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, pajėgią vykdyti konstitucines valstybės

gynimo funkcijas. Reguliuodamas krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, santykius, įstatymų leidėjas

turi atsižvelgti į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui, įvertinti galimas

grėsmes jam, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose,

valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir kt.

Konstitucinė karo tarnybos, įskaitant profesinę karo tarnybą, paskirtis užtikrinti pasirengimą ginti valstybę

nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir jos gynimą suponuoja tam tikrus specifinius jos ypatumus, kaip antai:

būtinumą nuolat palaikyti kovinę parengtį ir su tuo susijusį ypatingą tarnybos atlikimo režimą (karo tarnybos laiko,

jos nepertraukiamumo ir mobilumo ypatumus, griežto hierarchinio pavaldumo karių tarpusavio santykius, karių

47

laipsnių sistemą, drausminės atsakomybės specifiką); ypatingą karių teisinį statusą, apimantį specifinius jų

įgaliojimus (be kita ko, susijusius su karinės jėgos naudojimu), specifinius kariams šioje tarnyboje keliamus

reikalavimus (susijusius su jų lojalumu Lietuvos valstybei, amžiumi, sveikatos būkle, taip pat išsilavinimu, fiziniu

pasirengimu, moralinėmis savybėmis ir pan.), tam tikrus jiems taikomus apribojimus ir draudimus, taip pat

specialias socialines ir kitas garantijas; specialų teisinį reguliavimą teisės aktais (statutais), kuriais nustatoma karo

tarnybos atlikimo tvarka ir sąlygos.

Nutarime konstatuota, kad, reguliuodamas profesinės karo tarnybos karių veiklos apribojimus, įstatymų

leidėjas privalo paisyti Konstitucijos 141 straipsnio, kuriame expressis verbis įtvirtinti tam tikri specialūs karių

veiklos apribojimai (kariai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais, užimti renkamų ar skiriamų

pareigų civilinėje valstybės tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje), ir jos

33 straipsnio 1 dalies, iš kurios kyla apribojimai profesinės karo tarnybos kariams dirbti kitokį nei nurodytasis

141 straipsnyje kitą darbą (šie apribojimai turi būti tokie, kad profesinėje karo tarnyboje būtų išvengta viešųjų ir

privačiųjų interesų konflikto, kad ši tarnyba nebūtų panaudojama asmeniniais interesais, kad nebūtų trukdoma

profesinės karo tarnybos kariui atlikti savo pareigas, kad nebūtų kenkiama šios tarnybos autoritetui, kad ji nebūtų

diskredituojama, taip pat kad profesinės karo tarnybos karys nedirbtų tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių

atžvilgiu jis turi valdingus įgaliojimus arba kurių veiklą kontroliuoja, prižiūri, arba dėl kurių priima kokius nors

kitus sprendimus).

Konstitucinė karo tarnybos paskirtis, kario statuso ypatumai, ypatingas šios tarnybos pobūdis ir kitos

svarbios aplinkybės, susijusios su valstybės gynimo ir saugumo užtikrinimu bei valstybės prisiimtų tarptautinių

įsipareigojimų vykdymu, suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti ir kitokius profesinės karo tarnybos karių

veiklos apribojimus.

Vertindamas ginčytą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatą, kurioje

yra įtvirtintas draudimas profesinės karo tarnybos kariams dirbti pagal darbo sutartį ir užsiimti individualia veikla,

išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas šį

draudimą, paisė Konstitucijos 141 straipsnyje įtvirtintų ir iš jos 33 straipsnio 1 dalies kylančių profesinės karo

tarnybos karių veiklos apribojimų ir tinkamai įgyvendino savo diskreciją nustatyti kitokius jų veiklos apribojimus,

kuriuos suponuoja konstitucinė karo tarnybos paskirtis, kario statuso išskirtinumas, ypatingas šios tarnybos pobūdis

ir kitos svarbios aplinkybės, susijusios su valstybės gynimo ir saugumo užtikrinimu bei valstybės prisiimtų

tarptautinių įsipareigojimų vykdymu. Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, minėtas draudimas yra konstituciškai

pagrįstas ir pateisinamas, juo nepažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai

pasirinkti darbą bei verslą ir 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos

Respublikos valstybės tarnybą.

Kartu pabrėžta, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti kitokius profesinės karo

tarnybos karių veiklos apribojimus, įskaitant draudimą dirbti pagal darbo sutartį ir užsiimti individualia veikla, turi

nustatyti ir tokį jų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta galimybė profesinės karo tarnybos

kariams visavertiškai ir oriai vykdyti savo konstitucinę priedermę.

Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad darbas pagal darbo sutartį ir individuali veikla yra panašios veiklos formos

pagal jų tęstinumą ir jomis užsiimančių asmenų tikslą gauti pajamų, tačiau skiriasi savo pobūdžiu: darbo

santykiams yra būdinga darbuotojo subordinacija darbdaviui, o individualiai veiklai – savarankiškumas. Todėl,

įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti kitokius profesinės karo tarnybos karių veiklos apribojimus, įstatymų

leidėjas gali atsižvelgti, be kita ko, į šių veiklos rūšių ypatumus.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja, ginčydama minėto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, rėmėsi

Konstitucinio Teismo teisine pozicija (ratio decidendi), išdėstyta 2012 m. vasario 27 d. nutarime, kuriame

atitinkami draudimai muitinės pareigūnams dirbti kitą darbą tam tikra apimtimi buvo pripažinti prieštaravusiais

48

Konstitucijai, 2015 m. lapkričio 4 d. nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 141 straipsnio sąvoka „sukarintos

tarnybos“ apima statutines valstybės institucijas, nepriskirtinas krašto apsaugos sistemai, tarp jų muitinę, šios

sukarintos tarnybos negali būti tapatinamos su karinėmis krašto apsaugos sistemos institucijomis ir jų pareigūnai

negali būti tapatinami su krašto apsaugos sistemos kariais, todėl šioje byloje negali būti remiamasi minėta

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstyta teisine pozicija.

Dėl nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo draudimo

Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso

99 straipsnio 2 dalis, kuria draudžiama tarpusavyje susirašinėti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos

įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, prieštarauja Konstitucijai.

Nutarime konstatuota, kad asmens susirašinėjimas, kurio neliečiamumą saugo Konstitucija, yra svarbi

socialinių ryšių palaikymo forma. Pagal Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį saugoma ir asmenų, kurių laisvė

suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, teisė į susirašinėjimo neliečiamumą. Tačiau ši asmens teisė nėra

absoliuti. Pagal Konstituciją, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymu gali būti nustatyti Konstitucijos

22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės į susirašinėjimo neliečiamumą, taip pat nuteistųjų teisės susirašinėti

ribojimai, kai tai yra būtina siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad

nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio

ribojimo pagrindai ir tvarka. Ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai

svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų

pakankamos ir asmens teises bei laisves ribotų ne daugiau, negu yra būtina. Reikalavimas asmens teisių ir laisvių

įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, reiškia, kad įstatymu,

kuriuo nustatomi asmens teisių ir laisvių ribojimai, turi būti sudarytos prielaidos kiek įmanoma įvertinti

individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti

konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. Taigi įstatymų leidėjas turi sudaryti prielaidas

pakankamai individualizuoti nuteistųjų teisės susirašinėti ribojimus, įvertinus individualią jų padėtį ir kitas svarbias

aplinkybes.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas

bendro pobūdžio draudimas susirašinėti tarpusavyje laisvės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems, kurių

nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai: šiems asmenims draudžiama susirašinėti tarpusavyje neatsižvelgiant

nei į tai, ar dėl jų susirašinėjimo galėtų kilti grėsmė visuomenės saugumui, kardomojo kalinimo vietų, areštinių ir

pataisos įstaigų vidaus tvarkai, kitų asmenų teisėms ir laisvėms, nei į jokias kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiu

teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus įvertinus individualią

nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, todėl jis vertintinas kaip nuteistųjų teisę susirašinėti ribojantis labiau,

nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Atsižvelgus į tai, ginčyta nuostata pripažinta prieštaraujančia

Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas atkreipė

dėmesį į tai, kad gali būti nustatytos laisvės atėmimo vietose laikomų nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimą

ribojančios priemonės (pavyzdžiui, laikinas laiškų siuntimo ar jų įteikimo konkretiems asmenims sustabdymas,

laikinas draudimas susirašinėti su konkrečiais asmenimis), kurios būtų mažiau ribojančios, negu šiuo nutarimu

prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas susirašinėjimo draudimas.

49

3.2. Konstitucinio Teismo aktai valstybės valdžios institucijų veiklos klausimais

3.2.1. Seimo santykiai su kitomis valstybės institucijomis ir pareigūnais

Dėl Seimui teikiamų valstybės institucijos veiklos ataskaitų, generalinio prokuroro atsiskaitymo Seimui

ir siūlymo jį atleisti

Vieną svarbiausių praėjusių metų nutarimų – 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimą – Konstitucinis Teismas

priėmė byloje, kurioje vertino valstybės institucijų (išskyrus teismus) vadovų, kuriuos skiria Seimas arba kurių

paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, tarp jų generalinio prokuroro, atsiskaitymo Seimui už institucijos veiklą

teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas plėtojo oficialiąją konstitucinę

doktriną, atskleidžiančią Seimo, kaip Tautos atstovybės, įgaliojimus gauti jo funkcijoms vykdyti reikalingą

informaciją, ir detaliau apibrėžė galimus Seimo veiksmus gavus inter alia ataskaitos forma teikiamą informaciją

apie įvairių valstybės institucijų veiklą.

Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja:

– Seimo statuto 206 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurias Seimas turi įgaliojimus priimti nutarimą,

pritarti ar nepritarti valstybės institucijos vadovo pateiktai metinei institucijos veiklos ataskaitai;

– šio straipsnio 6 dalis, pagal kurią Seimo nutarimas nepritarti šiai ataskaitai gali būti pagrindas Seimui

pareikšti nepasitikėjimą savo paskirtu valstybės institucijos vadovu, kartu atleidžiant jį iš pareigų, arba siūlyti

Prezidentui atleisti iš pareigų valstybės institucijos vadovą, kurio paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas;

– Seimo 2013 m. spalio 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros 2012 metų veiklos

ataskaitos“ 1 straipsnis, kuriuo nepritarta generalinio prokuroro pateiktai metinei prokuratūros veiklos ataskaitai.

Neprieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos,

pagal kurias už prokuratūros veiklą generalinis prokuroras Seimui atsiskaito teikdamas metinę prokuratūros veiklos

ataskaitą, ir šio įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad generalinis prokuroras gali būti atleistas Seimo

siūlymu.

Nutarime pabrėžta, kad Seimui – Tautos atstovybei reikia turėti išsamią, objektyvią informaciją apie

valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir

jose kylančias problemas; tokios informacijos turėjimas yra būtina prielaida tam, kad Seimas galėtų efektyviai

veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę. Seimui gauti

informaciją apie, be kita ko, įvairių valstybės institucijų veiklą yra viešasis interesas, susijęs su Konstitucijos

preambulėje įtvirtintu atviros visuomenės siekiu, Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintu principu, kad Lietuvos

valstybė yra respublika, įvairiose Konstitucijos nuostatose įtvirtintais parlamentinės demokratijos principais. Pagal

Konstituciją Seimas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos gauti jo

konstituciniams įgaliojimams vykdyti reikalingą informaciją.

Todėl Konstitucinis Teismas, vertindamas ginčytų Seimo statuto nuostatų konstitucingumą, pažymėjo, kad

Seimas gali nustatyti tokį jo funkcijų vykdymą užtikrinantį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės

prielaidos jam gauti informaciją apie valstybės institucijų, kurių vadovus skiria Seimas arba kurių paskyrimui

reikalingas Seimo pritarimas, veiklą, taip pat ir tokių institucijų vadovų teikiamos metinės institucijos veiklos

ataskaitos forma.

Kita vertus, kaip konstatuota nutarime, Konstitucijos 5 straipsnyje ir kituose jos straipsniuose įtvirtintas

valdžių padalijimo principas, 67 straipsnyje įtvirtintų Seimo įgaliojimų visumoje atsispindinčios Seimo funkcijos

nesuponuoja tokio valstybės institucijų informacijos, taigi ir veiklos ataskaitos, teikimo Seimui teisinio

reguliavimo, pagal kurį, valstybės institucijos vadovui pateikus informaciją ataskaitos forma, šios institucijos (ar

jos vadovo) atsiskaitymo Seimui procedūra būtų laikoma nebaigta tol, kol Seimas nėra ataskaitai pritaręs, t. y. būtų

50

reikalaujama, kad Seimas ne tik susipažintų su ataskaitoje pateikta informacija ir šią informaciją apsvarstytų, bet ir

dėl pateiktos ataskaitos priimtų specialų nutarimą, kuriuo jai pritartų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai

savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise; jeigu valstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesi

Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir

nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo pareigas neturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir

laisvėms. Aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalis, 67 straipsnį konstitucinio teisinės valstybės principo

kontekste, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, įtvirtinus Seimo įgaliojimus priimti nutarimą, pritarti ar nepritarti

valstybės institucijos vadovo pateiktai metinei institucijos veiklos ataskaitai, šie vadovai būtų neapsaugoti nuo

galimo spaudimo ar nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, nors savo funkcijas vykdytų vadovaudamiesi Konstitucija,

teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; toks teisinis reguliavimas būtų nesuderinamas su

Konstitucija; jį nustačius būtų nepagrįstai išplėsti konstituciniai Seimo įgaliojimai.

Atsižvelgus į šiuos argumentus, Seimo statute įtvirtintas ginčytas teisinis reguliavimas ir juo pagrįsta teisės

taikymo akto – minėto Seimo nutarimo nuostata, kuria nepritarta prokuratūros veiklos ataskaitai, pripažinti

prieštaraujančiais Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 67 straipsniui; Seimo nutarimo nuostata prieštarauja ir

Konstitucijos 118 straipsnio 3 daliai, kurioje įtvirtintas prokurorų nepriklausomumo principas.

Kartu nutarime priminta, kad valstybės institucijų ir pareigūnų veiklos teisinio reguliavimo srityje teisinės

valstybės principai įgyvendinami, be kita ko, derinant pasitikėjimą valstybės pareigūnais su jų veiklos vieša

kontrole ir atsakomybe visuomenei; teisinėje sistemoje turi būti įtvirtinta galimybė atleisti iš pareigų valstybės

pareigūnus, kurie pažeidžia įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo

veiksmais diskredituoja valstybės valdžią. Todėl, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstitucija neužkerta

kelio įstatymų leidėjui nustatyti ir tokį Seimo skiriamų, taip pat Seimo pritarimu Prezidento skiriamų valstybės

institucijų vadovų (pareigūnų) atleidimo teisinį reguliavimą, pagal kurį, Seime svarstant metinę institucijos veiklos

ataskaitą arba iš joje pateiktos informacijos paaiškėjus, kad ją pateikęs valstybės institucijos vadovas gali būti

pažeidęs įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškėlęs aukščiau visuomenės interesų, Seimas galėtų:

1) svarstyti ir priimti nutarimą dėl nepasitikėjimo tokiu valstybės institucijos vadovu, kaip tai numatyta

Konstitucijos 75 straipsnyje; 2) Seimo statute numatyto Tautos atstovybės valios išreiškimo valstybei svarbiais

klausimais aktu (pareiškimu, deklaracija, rezoliucija ir pan.) viešai kreiptis į Prezidentą dėl Seimo pritarimu

Prezidento skiriamo valstybės institucijos vadovo atleidimo pritaikant atitinkamą įstatyme nustatytą jo atleidimo

pagrindą (juo savaime negali būti pats Seimo kreipimasis, nesaistantis Prezidento). Tačiau vien Seimo nepritarimas

jam pateiktai valstybės institucijos veiklos ataskaitai (ar valstybės institucijos vadovo teisėtas atsisakymas pateikti

Seimo prašomą informaciją) negali būti pagrindas Seimui pareikšti nepasitikėjimą Seimo skiriamu valstybės

institucijos vadovu, taip pat siūlyti Prezidentui atleisti iš pareigų jo skiriamą valstybės institucijos vadovą.

Vertinant Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai nutarime pažymėta, jog įstatymų

leidėjas privalo suderinti konstitucinę nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir konstitucinį prokurorų

nepriklausomumo principą; šių konstitucinių vertybių suderinamumas būtų užtikrintas, jeigu generalinis prokuroras

įstatymu būtų įpareigotas teikti visuomenei, dalyvaujantiems generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo procese

Seimui, Prezidentui informaciją (viešus pranešimus) apie baudžiamosios politikos prioritetų įgyvendinimą, viešojo

intereso gynimą, prokuratūros darbo organizavimą, prokuratūros veiklos kryptis, bendradarbiavimo su Lietuvos ir

užsienio ikiteisminio tyrimo įstaigomis, kitomis institucijomis organizavimą, nusikalstamų veikų tyrimo terminus,

prokuratūros darbe kylančias problemas ir kt. Tokia informacija (vieši pranešimai) gali būti teikiama ir metinės

prokuratūros veiklos ataskaitos forma. Kartu priminta, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo

prokurorai būtų įpareigoti įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai teikti ataskaitas apie savo konstitucinių

funkcijų vykdymą, be kita ko, generalinis prokuroras būtų įpareigotas teikti tokias ataskaitas apie prokuratūros

51

veiklą, kurioms Seimas, Prezidentas ar Vyriausybė turėtų pritarti; tokios pareigos nustatymas reikštų kišimąsi į

prokurorų, vykdančių Konstitucijoje nustatytas funkcijas, veiklą, jų nepriklausomumo varžymą.

Konstitucinio Teismo vertinimu, pagal Konstituciją apskritai yra galimas generalinio prokuroro

atsiskaitymas už prokuratūros veiklą jo skyrimo ir atleidimo procese dalyvaujančiam Seimui, taip pat tokia

atsiskaitymo Seimui forma kaip metinė prokuratūros veiklos ataskaita, jeigu tokiu atsiskaitymu nesudaroma

prielaidų pažeisti konstitucinį prokurorų nepriklausomumo principą. Kaip konstatuota nutarime, Prokuratūros

įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį Seimui atsiskaitoma teikiant metinę

prokuratūros veiklos ataskaitą, savaime nereiškia, kad juo generalinis prokuroras yra įpareigojamas teikti Seimui

tokią prokuratūros veiklos ataskaitą, kurią Seimas vertintų ir spręstų, ar jai pritarti, t. y. kad generalinio prokuroro

atskaitomybės Seimui procedūra laikoma nebaigta tol, kol Seimas nėra pritaręs pateiktai ataskaitai. Šis teisinis

reguliavimas aiškintinas tik kaip įpareigojimas generaliniam prokurorui ataskaitos forma teikti Seimui informaciją

apie baudžiamosios politikos prioritetų įgyvendinimą, viešojo intereso gynimą, prokuratūros darbo organizavimą,

prokuratūros veiklos kryptis, bendradarbiavimo su Lietuvos ir užsienio ikiteisminio tyrimo įstaigomis, kitomis

institucijomis organizavimą, nusikalstamų veikų tyrimo terminus, prokuratūros darbe kylančias problemas ir kt.,

t. y. generalinio prokuroro atsiskaitymas Seimui metinės prokuratūros veiklos ataskaitos forma sietinas tik su

įstatymų leidybai ir kitoms Seimo funkcijoms vykdyti reikalingos informacijos gavimu ir aptarimu. Tik taip

suprantamu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų Seimui kištis į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje

nustatytas funkcijas, veiklą, varžyti jų nepriklausomumą.

Sprendžiant dėl Prokuratūros įstatymo 22 straipsnio 6 dalies, kurioje nustatyta, kad generalinis prokuroras

gali būti atleistas Seimo siūlymu, atitikties Konstitucijai, nutarime pažymėta, jog pagal konstitucinį prokurorų

nepriklausomumo principą draudžiama įstatymų leidėjui nustatyti tokį generalinio prokuroro atskaitomybės Seimui

teisinį reguliavimą, pagal kurį Seimo nutarimas nepritarti metinei prokuratūros veiklos ataskaitai būtų pagrindas

Seimui nuspręsti siūlyti atleisti generalinį prokurorą. Kita vertus, pagal Konstituciją apskritai nėra negalimas toks

teisinis reguliavimas, pagal kurį Seimas, dalyvaujantis skiriant ir atleidžiant generalinį prokurorą, galėtų siūlyti

Prezidentui atleisti generalinį prokurorą įstatyme nustatytais pagrindais. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad,

pripažinus ginčytas Seimo statuto nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, minėta Prokuratūros įstatymo

nuostata nebeapima tokio atvejo, kai pagrindas Seimo siūlymui atleisti generalinį prokurorą yra Seimo nutarimas

nepritarti metinei prokuratūros veiklos ataskaitai, todėl ši Prokuratūros įstatymo nuostata neprieštarauja

Konstitucijai.

3.2.2. Viešieji finansai

Dar vienas labai reikšmingas nutarimas praėjusiais metais priimtas išnagrinėjus konstitucinės justicijos

bylą, kurioje spręsti su savivaldybių finansavimu susiję klausimai. Viešųjų finansų klausimai kai kuriais aspektais

nagrinėti ir dviejose kitose bylose.

Dėl gyventojų pajamų mokesčio pervedimo į savivaldybių biudžetus

Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos

Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatos, kuriomis reguliuotas savivaldybėms iš

gyventojų pajamų mokesčio (GPM) skiriamų lėšų apskaičiavimas ir paskirstymas. Šioje byloje spręstas klausimas

buvo susijęs su savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimu, kurį vykdant savivaldybėms buvo pervedamos

skirtingos jų surinkto GPM dalys (procentais).

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai,

konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams prieštarauja (prieštaravo) Savivaldybių biudžetų

pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 2 punktas tiek, kiek pagal jį į savivaldybės biudžetą pervedama

šio įstatymo priedėlyje nurodyta (skirtinga) kiekvienai savivaldybei skiriama GPM dalis (procentais), nesant

52

įstatymuose nustatytų kriterijų, pagal kuriuos ji turėtų būti apskaičiuojama, ir šio įstatymo priedėlis, taip pat

8 straipsnio 3 dalis, pagal kurią į savivaldybių, kurioms skiriama mažesnė nei 100 procentų GPM dalis,

demografinius, socialinius ir kitus rodiklius, turinčius įtakos objektyviems savivaldybių išlaidų struktūrų skirtumų

pasikeitimams, neatsižvelgiama ir lėšos išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti šioms savivaldybėms nėra skiriamos.

Nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas valstybės ekonominę politiką, turi diskreciją

pasirinkti savivaldybių finansavimo prioritetus, taip pat būdus ir formas, kuriais valstybė remia savivaldybes,

įskaitant tai, kaip apskaičiuojamos valstybės biudžeto lėšos savivaldybėms, kokia tvarka jos skiriamos, tačiau tai

darydamas jis turi paisyti Konstitucijos, be kita ko, jos 120 straipsnyje, 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo

užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui bei savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą,

taip pat konstitucinių atsakingo valdymo, proporcingumo principų, pagal kuriuos savivaldybių funkcijų

finansavimas turi būti adekvatus jų apimčiai. Iš šių konstitucinių imperatyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga

nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį lėšos savivaldybių funkcijoms finansuoti būtų skiriamos, taip pat ir

pervedant savivaldybėms tam tikrus mokesčius (jų dalį), atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius,

materialines ir finansines galimybes, proporcingai savivaldybių vykdomų funkcijų finansavimo poreikiui.

Savivaldybių funkcijų finansavimas turėtų būti atitinkamai koreguojamas (didinamas arba mažinamas) ne tik tais

atvejais, kai yra keičiama savivaldybių funkcijų apimtis, bet ir tais, kai lėšų, būtinų savivaldybių funkcijoms

finansuoti, poreikis pakinta dėl kitų objektyvių priežasčių, kaip antai demografinių ar ekonominių pokyčių.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti

visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą ir

atsižvelgdamas į regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo skirtumus, gali pasirinkti savivaldybių finansinio

pajėgumo išlyginimo modelį ir nustatyti atitinkamą šio išlyginimo mechanizmą; tai darydamas jis turi paisyti

Konstitucijos, be kita ko, konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį teisinis reguliavimas turi būti aiškus,

suprantamas, neprieštaringas, taip pat konstitucinio atsakingo valdymo principo, pagal kurį valstybės institucijos ir

pareigūnai turi tinkamai įgyvendinti jiems pagal Konstituciją ir įstatymus suteiktus įgaliojimus.

Vertindamas pareiškėjų ginčytą Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio

2 punkte ir šio įstatymo priedėlyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, įstatymuose

nenustačius savivaldybėms skiriamų GPM dalių apskaičiavimo kriterijų, nėra aišku, ar savivaldybių, kurių surinkto

GPM dalis pervedama į Valstybės iždo sąskaitą savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimui vykdyti, finansinė

padėtis tikrai yra palankesnė nei iš šios sąskaitos remiamų savivaldybių. Neatsižvelgiama ir į tai, ar įvykdžius šį

išlyginimą savivaldybių, kurių surinkto GPM dalis pervedama į Valstybės iždo sąskaitą išlyginimui vykdyti,

padėtis netaps blogesnė nei iš šios sąskaitos remiamų savivaldybių. Konstitucinio Teismo vertinimu, įstatymų

leidėjas, nenustatęs aiškių kiekvienai savivaldybei skiriamos GPM dalies apskaičiavimo kriterijų, pagal kuriuos

būtų galima įvertinti savivaldybės pajamų poreikio pasikeitimą ir galimybę prisidėti prie kitų savivaldybių GPM ir

išlaidų struktūrų skirtumų, kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai,

išlyginimo, sudarė prielaidas iškreipti savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo mechanizmo esmę. Tokiu

teisiniu reguliavimu nesudaryta prielaidų užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų

įgyvendinimui reikalingą finansavimą.

Vertindamas minėto įstatymo 8 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo,

kad, įstatymuose nenustačius savivaldybėms pervedamų GPM dalių apskaičiavimo kriterijų, sudarytos prielaidos

savivaldybėms, kurioms skiriama ne visa GPM dalis ir nėra išlyginami išlaidų struktūrų skirtumai, nepagrįstai

atsidurti mažiau palankioje padėtyje nei savivaldybių, kurių atžvilgiu toks išlyginimas yra vykdomas; vadinasi,

savivaldybės traktuojamos nevienodai. Be to, nėra užtikrinama, kad, pasikeitus savivaldybių, kurių surinkto GPM

dalis yra skiriama GPM ir išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti, demografiniams, socialiniams ar kitokiems

rodikliams, turintiems įtakos objektyviems savivaldybių išlaidų struktūrų pasikeitimams, atsižvelgiant į valstybės ir

53

visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, šioms savivaldybėms jų funkcijoms vykdyti bus skirtas

adekvatus finansavimas.

Šio nutarimo oficialus paskelbimas Teisės aktų registre buvo atidėtas iki 2016 m. sausio 2 d., kad įstatymų

leidėjas turėtų laiko reikiamiems legislatyviniams sprendimams priimti.

Su viešaisiais finansais susijusios konstitucinės problemos nagrinėtos ir kitose praėjusių metų bylose.

Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarime, priimtame byloje dėl pedagogų ir kitų biudžetinių įstaigų

darbuotojų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo konstitucingumo, konstatuota, kad konstituciniai reikalavimai,

kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmokėjimo iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų santykius, kyla ir iš

Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo ir Vyriausybės įgaliojimai viešųjų finansų srityje.

Pagal Konstituciją, inter alia jos 128 straipsnio 1 dalį (kurioje, be kita ko, nustatyta, kad sprendimus dėl valstybės

esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu), sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės

biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas. Kitaip, jeigu sprendimai,

lemiantys reikšmingą valstybės biudžeto išlaidų dalį, būtų įtvirtinti kitų valstybės institucijų teisės aktuose, atsirastų

prielaidų susidaryti tokiai situacijai, kad Seimas, negalėdamas jų pakeisti, turėtų tvirtinti valstybės biudžetą, kurio

turinio atitinkama reikšminga apimtimi jis pats negalėtų paveikti. Tai reikštų, kad Seimo galimybės veiksmingai

vykdyti savo konstitucinę biudžetinę funkciją yra suvaržytos, jo vaidmuo formuojant valstybės biudžetą tėra

formalus, ir nesiderintų su Seimo konstitucinių įgaliojimų valstybės finansų srityje paskirtimi ir esme. Kadangi

valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšos, skiriamos iš jo išlaikomų įstaigų, per kurias įgyvendinamos įvairios

valstybės funkcijos, darbuotojų darbui apmokėti, sudaro reikšmingą valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų dalį,

nutarime konstatuota, kad šias išlaidas lemiantys valstybės finansiniai įsipareigojimai, susiję su šių darbuotojų

darbo apmokėjimu, laikytini esminiais turtiniais valstybės įsipareigojimais, dėl kurių pagal Konstitucijos

128 straipsnio 1 dalį sprendimus Vyriausybės siūlymu turi priimti Seimas; todėl iš šių lėšų finansuojamų įstaigų

darbuotojų darbo apmokėjimo svarbiausi elementai, turintys esminę įtaką valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų

dydžiui, nustatytini įstatymu. Plačiau apie šį nutarimą žr. 3.2. Konstitucinio Teismo aktai valstybės valdžios

institucijų veiklos klausimais, 3.2.3. Teisėkūros procese saistantys reikalavimai.

Kaip minėta, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu išspręstoje byloje vertintas apmokestinimo nekilnojamojo

turto mokesčiu teisinio reguliavimo konstitucingumas. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, vertindamas

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio atitiktį Konstitucijai tuo aspektu, kad jame nebuvo nustatyta

jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už tam tikrą

jiems priklausantį ar jų įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė viršijo 1 milijoną litų, pažymėjo, kad mokesčių

išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo

kompetencijai; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti mokesčių išimtis ir lengvatas

atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, ekonominės ir socialinės

politikos prioritetus, paisydamas kitų svarbių veiksnių. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad visos

apmokestinimo tam tikru mokesčiu sąlygos turi būti nustatytos įstatyme, todėl jame negali būti nuostatų, kuriomis

mokesčius administruojančioms valstybės institucijoms būtų suteikta diskrecija, atsižvelgiant į tam tikras

aplinkybes, kaip antai mokesčio mokėtojo šeimos finansinę padėtį, jos mokumą, šeimoje augančių nepilnamečių

vaikų skaičių ir kt., spręsti, ar konkretus mokesčio mokėtojas turi mokėti mokestį, ar yra nuo jo atleistinas;

priešingu atveju, t. y. jeigu mokesčius administruojančios valstybės institucijos turėtų tokią diskreciją, būtų

paneigta mokesčio, kaip įstatymu nustatyto privalomo, neatlygintinio juridinių ir fizinių asmenų mokėjimo

nustatytu laiku į valstybės biudžetą, esmė. Plačiau apie šį Konstitucinio Teismo nutarimą žr. 3.1. Konstitucinio

Teismo aktai konstitucinių asmens teisių ir laisvių klausimais, 3.1.6. Asmenų lygiateisiškumas.

54

3.2.3. Teisėkūros procese saistantys reikalavimai

Praėjusiais metais Konstitucinis Teismas išnagrinėjo keletą bylų, kuriose pagrindinė konstitucinė problema

buvo susijusi su teisėkūros procese valstybės valdžios institucijas saistančiais reikalavimais, pirmiausia su

konstituciniu reikalavimu įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės

aktų hierarchijos. Keli teisės aktai dėl šio konstitucinio reikalavimo nesilaikymo pripažinti prieštaraujančiais

Konstitucijai. Šiose bylose spręsta, ar teisės aktų hierarchija nepažeista nustatant asmenų, gaunančių atlyginimą iš

valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, eismo įvykio metu padarytos žalos netekus

maitintojo dydį, reguliuojant valstybės turtinių teisių įgyvendinimą valstybės valdomose įmonėse.

Dėl pedagogų, kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo reguliavimo

Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimu pripažinta, kad Švietimo įstatymo 68 straipsnio

3 dalis, kuria Vyriausybei pavesta nustatyti valstybinių (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybių mokyklų

pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, įstatymų leidėjui nenustačius esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, ir

Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo

tvarkos tobulinimo“ tiek, kiek juo reguliuojamos esminės biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų

valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų, darbo apmokėjimo sąlygos, prieštarauja Konstitucijai.

Atskleisdamas konstitucinius reikalavimus apmokėjimo už darbą iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų

teisiniam reguliavimui, Konstitucinis Teismas pirmiausia priminė, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo

kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų

hierarchijos, be kita ko, reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius

santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais; įstatymų leidėjas negali pavesti

Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti

reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti; atitinkančiais Konstituciją gali būti

pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai

neprieštaraujančių įstatymų. Pagal konstitucinį valdžių padalijimo principą, įtvirtintą inter alia Konstitucijos

5 straipsnio 2 dalyje, valstybės valdžios institucija negali atsisakyti Konstitucijoje nustatytų savo įgaliojimų ar jų

perduoti kuriai nors kitai institucijai, kitos valstybės valdžios institucijos negali jų perimti, jie negali būti pakeisti ar

apriboti įstatymu; Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo

konstitucinę kompetenciją; Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata „valdžios galias riboja Konstitucija“ yra

pažeidžiama, jeigu nustatytu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio

1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi principinės pozicijos, kad svarbiausi visuomeniniai

santykiai turi būti reguliuojami įstatymais. Ne kartą pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir

laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik

įstatymu. Jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų,

riboti teisės apimties.

Aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės gauti teisingą

apmokėjimą už darbą turinį, Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad valstybės tarnautojų darbo

užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas

įstatymu, taip pat kad aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą

dydis, yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad oficialiosios konstitucinės valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo

doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos visiems iš valstybės (savivaldybės) biudžeto atlyginimą

gaunantiems asmenims.

55

Konstituciniai reikalavimai, kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmokėjimo iš valstybės

(savivaldybės) biudžeto lėšų santykius, kyla ir iš Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo ir

Vyriausybės įgaliojimai viešųjų finansų srityje. Kaip pažymėta nutarime, pagal Konstituciją, inter alia jos

128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui,

turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas. Kadangi valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšos, skiriamos iš jo

išlaikomų įstaigų, per kurias įgyvendinamos įvairios valstybės funkcijos, darbuotojų darbui apmokėti, sudaro

reikšmingą valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų dalį, konstatuota, kad šias išlaidas lemiantys valstybės

finansiniai įsipareigojimai, susiję su šių darbuotojų darbo apmokėjimu, laikytini esminiais turtiniais valstybės

įsipareigojimais, dėl kurių pagal Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalį sprendimus Vyriausybės siūlymu turi priimti

Seimas; todėl iš šių lėšų finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo svarbiausi elementai, turintys esminę

įtaką valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų dydžiui, nustatytini įstatymu.

Taigi, kaip pažymėta nutarime, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens

teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valstybės

esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme

nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo

sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias

dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui). Vyriausybė, savo

nutarimu reguliuodama šių asmenų darbo apmokėjimo santykius, gali tik detalizuoti, sukonkretinti įstatyme

įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatyti jo įgyvendinimo tvarką, reglamentuoti procedūrinius darbo apmokėjimo

aspektus.

Konstitucinio Teismo vertinimu, Švietimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pavedimu Vyriausybei

nustatyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, įstatymų leidėjui nei šiame, nei

kituose įstatymuose nenustačius esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, jai suteikti įgaliojimai nustatyti šias sąlygas

poįstatyminiu teisės aktu ir šitaip pažeista iš Konstitucijos kylanti teisės aktų hierarchija, konstituciškai nepagrįstai

išplėstos Vyriausybės galios. Atsižvelgus į tai, nurodyta Švietimo įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia

Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą

apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių

įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo

principams.

Prieštaraujančiu toms pačioms Konstitucijos nuostatoms Konstitucinis Teismas pripažino ir minėtą

Vyriausybės nutarimą, nes juo nustačius galimus biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, tarp jų valstybinių

ir savivaldybių mokyklų pedagogų, tarnybinių atlyginimų dydžius, kitas jų darbo apmokėjimo sąlygas ir pavedus

biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms nustatyti pagal

nurodytus kriterijus diferencijuotas tarnybinių atlyginimų schemas, taip pat kitas darbo apmokėjimo sąlygas,

neatsižvelgta į tai, kad pagal Konstituciją esminės asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės)

biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygos, lemiančios jų darbo užmokestį, turi būti nustatytos įstatymu, ir šitaip

pažeista iš Konstitucijos kylanti teisės aktų hierarchija, konstituciškai nepagrįstai išplėstos Vyriausybės galios.

Šio nutarimo oficialus paskelbimas Teisės aktų registre atidėtas iki 2017 m. sausio 2 d.

Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos netekus maitintojo dydžio nustatymo

Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu pripažinta, kad Vyriausybės 2004 m. birželio

23 d. nutarimu patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių

9, 11 punktuose ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo

vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį

tais atvejais, kai dėl eismo įvykio miręs asmuo dirbo pagal darbo sutartį, žalos netekus maitintojo (t. y. mirusiojo

56

pajamų dalies, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į šios žalos atlyginimą) dydis ir atitinkamai transporto

priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmokos dydis buvo apskaičiuojami pagal

mirusiojo gautą vidutinį darbo užmokestį, kurio skaičiuojamasis laikotarpis yra trys nurodyti kalendoriniai

mėnesiai, neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijai ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo įstatymo, Civilinio kodekso nuostatoms.

Pareiškėjo manymu, Vyriausybė perėmė įstatymų leidėjo kompetenciją, nes nustatyti žalos asmeniui dydį

galima tik įstatymų nustatyta tvarka; be to, ginčijamu teisiniu reguliavimu susiaurintos galimybės įrodinėti žalos

dydį ir apribota galimybė gauti visišką turtinės žalos atlyginimą.

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, tai, kad pagal Konstituciją draudžiamojo žalos atlyginimo pagrindai

turi būti nustatyti įstatymu, nereiškia, jog Vyriausybė pagal savo kompetenciją negali draudžiamojo žalos

atlyginimo santykių reguliuoti poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo.

Vyriausybė, reguliuodama šiuos santykius, taip pat yra saistoma konstitucinių realaus, teisingo žalos atlyginimo

imperatyvų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjo, reglamentuojant privalomojo draudimo pagrindus ir

sąlygas, įtvirtinti asmeniui atlygintinos žalos dydžio nustatymo kriterijai, juo labiau detalizuojant įstatymuose

nustatytą teisinį reguliavimą Vyriausybės nustatyti žalos dydžio nustatymo draudimo išmokai apskaičiuoti būdai,

negali būti traktuojami kaip užkertantys kelią įgyvendinti iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1, 2 dalių,

109 straipsnio 1 dalies, kylančią asmens, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, teisės gauti realų,

teisingą žalos atlyginimą teisminio gynimo garantiją, įrodinėjant, be kita ko, jam padarytos žalos dydį ir

prisiteisiant jos atlyginimą. Taigi ginčytas teisinis reguliavimas, kuriuo pagal įstatymuose nustatytą žalos,

atlygintinos netekus maitintojo, dydžio nustatymo kriterijų – mirusiojo pajamas – yra detalizuota šių pajamų

apskaičiavimo tvarka vienu iš galimų atvejų, t. y. kai mirusysis dirbo pagal darbo sutartį, nereiškia, kad teismas,

nustatydamas šios žalos dydį, negali remtis ir kitais nei įstatymuose expressis verbis įtvirtintieji kriterijais, jei,

atsižvelgiant į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, tai būtina tam, kad būtų užtikrintas teisingas, realus žalos

atlyginimas.

Kaip konstatuota nutarime, įstatymų nuostatos suponuoja tai, kad, sprendžiant dėl žalos netekus maitintojo

dydžio, turi būti įvertintos visos mirusiojo teisėtai gautos pajamos, kurių dalies jo išlaikomas asmuo neteko. Kartu

pažymėta, kad dėl pajamų šaltinių įvairovės ir specifikos tam tikrų mirusiojo pajamų dalį pripažinti jo išlaikytų

asmenų negautomis pajamomis galima tik įvertinus kiekvienam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą.

Todėl negali būti paneigta galimybė teisės aktuose bendrus (universalius) žalos, atlygintinos netekus maitintojo,

apskaičiavimo būdus nustatyti tik kai kuriems mirusiojo pajamų šaltiniams. Nutarime konstatuota ir tai, kad

Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį apskaičiuojamos mirusiojo gautos pajamos tais atvejais, kai

jis dirbo pagal darbo sutartį, ėjo tam tikras pareigas ar vertėsi individualia veikla, nereiškia, kad teismas,

nustatydamas žalos, atlygintinos netekus maitintojo, ir atitinkamai transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės privalomojo draudimo išmokos dydį, privalo jais apsiriboti ir neprivalo vertinti įrodymų,

pagrindžiančių realiai padarytos žalos dydį.

Dėl valstybės turtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse

Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 24 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d.

nutarimo „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo

patvirtinimo“ 4 punktas, pagal kurį valstybės valdomų įmonių likvidavimo atveju valstybei tenkančios piniginės

lėšos pervedamos į valstybės biudžetą arba į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, o visas kitas valstybei

tenkantis turtas perduodamas valstybės įmonei Valstybės turto fondui (vėliau reorganizuotam į valstybės įmonę

Turto banką, centralizuotai valdantį visą valstybei priklausantį turtą), neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo

Vyriausybės nutarimu patvirtinto Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse

57

tvarkos aprašo 54 punktas, pagal kurį sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio

kapitalo didinimą papildomais įnašais suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, pripažintas

prieštaraujančiu Konstitucijai ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui.

Konstitucinis Teismas priminė, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį reguliuoti valstybės įmonių

veiklos, valstybės turimų akcijų akcinėse bendrovėse tvarkymo ir kitus su valstybės turto valdymu, naudojimu ir

disponavimu juo susijusius klausimus yra pavesta įstatymų leidėjui; Vyriausybės kompetenciją šioje srityje

apibrėžia įstatymai. Tai nereiškia, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir

disponavimo juo santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu, – Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo

kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir

nekonkuruoja su juo. Tačiau pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį tik įstatymų leidėjas gali nustatyti

svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių turinio elementus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčyto nutarimo 4 punktu Vyriausybė nereguliavo valstybės turto

valdymo ar naudojimo, nenustatė svarbiausių disponavimo valstybės turtu teisių turinio elementų, kurie pagal

Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį gali būti nustatyti tik įstatymu. Atvirkščiai, ginčytu teisiniu reguliavimu

nustatyta, kad visų valstybės valdomų įmonių likvidavimo atveju valstybei tenkantis turtas lieka valstybės

nuosavybė, neapibrėžiant jo panaudojimo formos, disponavimo juo būdų ir sąlygų: valstybei tenkančios piniginės

lėšos grąžinamos į valstybės biudžetą (bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas patikėjimo teise valdė

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju – į šio fondo biudžetą), o kitas turtas

perduodamas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad Vyriausybė

nenustatė teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad

ginčijamo nutarimo 4 punktu pažeista Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės

principas.

Spręsdamas dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos

aprašo 54 punkto atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio

2 dalį valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame, be kita ko, turi būti nurodyti subjektai,

turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo,

naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytas subjektas, turintis teisę

priimti sprendimą dėl valstybei priklausančio turto investavimo papildomais įnašais didinant akcinės bendrovės ar

uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą, – Vyriausybė. Pagal minėto aprašo 54 punktą santykinai mažos

valstybės valdomos bendrovės (atitinkančios du iš trijų šiame punkte nurodytų kriterijų: turėti mažesnį nei

145 tūkst. eurų įstatinį kapitalą, nesiekti 145 tūkst. eurų metų pardavimo grynųjų pajamų, turėti vidutiniškai mažiau

nei 50 darbuotojų per metus) akcijų valdytojas (valstybės institucija, Vyriausybės nutarimu įgaliota valdyti

atitinkamą bendrovę) sprendimą dėl įgaliojimo balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime už valstybės valdomos

bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais turi teisę priimti pats, t. y. tokiu atveju nebūtina, kad

Vyriausybė šiuo klausimu priimtų nutarimą. Tai reiškia, kad sprendimą dėl tokios valstybės valdomos bendrovės

įstatinio kapitalo didinimo papildomais įnašais turi teisę priimti valstybės valdomos bendrovės akcijų valdytojas,

bet ne Vyriausybė.

Vadinasi, Vyriausybė, minėto aprašo 54 punkte nustačiusi kitokį subjektą, turintį teisę priimti sprendimus

dėl valstybės turto investavimo, nei numatyta Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo

juo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, nesilaikė iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo

poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokį valstybės turto investavimo teisinį reguliavimą, kuris būtų grindžiamas

įstatymu, iš Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo

nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas jais.

Atsižvelgus į tai, ginčytas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui,

58

128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalies

nuostatai, kad sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima Vyriausybė.

Konstitucinės justicijos byloje dėl piliečiams atkuriant nuosavybės teises perduodamų naujų žemės sklypų

Kauno mieste dydžio sumažinimo buvo aktualus reikalavimas valstybės valdžios institucijoms teisėkūros procese

laikytis nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2015 m. birželio 16 d.

nutarimu pripažino Vyriausybės nutarimą, kuriuo sumažintas maksimalus piliečiams kaip atlyginimas už

nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą perduodamų naujų žemės sklypų individualiai statybai Kauno mieste

dydis, prieštaraujančiu Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui,

nes Vyriausybė, tvirtindama šį dydį, nesilaikė įstatymų leidėjo nustatytos tvarkos, būtent negavo atitinkamos

savivaldybės, kuri yra atsakinga už savo teritorijos planavimą, siūlymo dėl šio dydžio nustatymo (keitimo). Šis

Konstitucinio Teismo nutarimas plačiau apžvelgiamas poskyryje apie Konstitucinio Teismo aktus konstitucinių

asmens teisių ir laisvių klausimais (žr. 3.1.5. Nuosavybės teisė).

3.2.4. Teisminės valdžios nepriklausomumo garantijos

Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų, susijusių su teisėjų valstybinėmis pensijomis, išaiškinimo

Praėjusiais metais Konstitucinis Teismas priėmė vieną sprendimą dėl savo nutarimo nuostatų išaiškinimo:

2015 m. sausio 14 d. sprendime pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašymą jis aiškino savo

2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas, pagal kurias teisėjų socialinių (materialinių) garantijų (tarp jų teisėjų

valstybinių pensijų) negalima diferencijuoti pagal tai, kada jos nustatytos, negalima jų mažinti, juo labiau išvis

paneigti, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema; šios garantijos turi būti realios, o ne nominalios, atitikti

konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą. Konstitucinio Teismo klausta, ar pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų

sistemą teisinis reguliavimas gali būti pakeistas taip, kad šios pensijos būtų sumažintos, taip pat ar teisėjo pensijos

dydis visada turi būti siejamas su jo gautu atlyginimu.

Konstitucinis Teismas išaiškino šias nuostatas kaip reiškiančias, kad:

– įstatymų leidėjui pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą negali būti sumažintas įstatymais

nustatytas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis;

– įstatymų leidėjui nustačius, jog vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio diferencijavimo kriterijų yra

gautas teisėjo atlyginimas, pagal Konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų atlyginimų

didinimas neturėtų jokios įtakos paskirtų ir mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui.

Argumentuojant šį išaiškinimą, Konstitucinio Teismo sprendime, be kita ko, priminta, kad teisėjo ir teismų

nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų; teisėjas, kuriam tenka pareiga

nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos

profesinės kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities;

teisėjo socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo

ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų

leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir

visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos; įstatymų leidėjas

turi nustatyti teisėjo socialines (materialines) garantijas, kurios gali būti įvairios, ne tik jam einant pareigas, bet ir

nutrūkus jo įgaliojimams.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija nėra savitikslė ir pagal

Konstituciją nėra vertinama kaip privilegija – ji yra viena iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo

principo socialinių (materialinių) garantijų. Tik suteikiant realias, o ne nominalias, konstitucinį teisėjo statusą ir jo

orumą atitinkančias socialines (materialines) garantijas ateičiai (be kita ko, teisėjo pensiją) galima užtikrinti, kad

teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos,

59

valstybės valdžios ir valdymo institucijų ar pareigūnų arba kitų asmenų kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat apsaugoti

teisėjus nuo tokių galimų įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų

sprendimų, kuriais būtų daromas spaudimas dėl sprendimų vykdant teisingumą, ir mažinti korupcijos riziką.

Vadinasi, nors įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje

tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių ir įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti šių pensijų skyrimo ir

mokėjimo sąlygas ir dydžius, taip pat ir pertvarkant pensijų sistemą, jo diskrecija reguliuoti šias pensijas yra

siauresnė nei kitų valstybinių pensijų atžvilgiu, nes, be kitų konstitucinių reikalavimų, jis yra saistomas teisėjo ir

teismų nepriklausomumo principo ir teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo.

Taigi, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo sprendime, iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų

nepriklausomumo principo kyla draudimas mažinti įstatymu nustatytą teisėjų socialinių (materialinių) garantijų –

taip pat ir tų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, – lygį. Šis draudimas nėra

absoliutus, valstybės ekonominei ir finansinei būklei esant itin sunkiai šių garantijų lygis įstatymu gali būti laikinai

sumažintas, tačiau tokiu mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų

pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą. Jeigu teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis galėtų būti

mažinamas ir kitais atvejais, t. y. kai valstybėje nėra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kiltų

grėsmė teisėjų nepriklausomumui, nes būtų sukurtos prielaidos įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios

sprendimais daryti įtaką teisėjams, valstybės valdžios ir valdymo institucijoms ar pareigūnams arba kitiems

asmenims kištis į teisėjų veiklą, priimti tokius įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo

administravimo subjektų sprendimus, kuriais būtų mažinamos teisėjų socialinės (materialinės) garantijos darant

spaudimą dėl sprendimų vykdant teisingumą, didinti korupcijos riziką.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad teisėjo darbo stažo trukmė negali būti vienintelis teisėjų

pensijų dydžio diferencijavimo kriterijus. Tokiu kriterijumi turi būti ir teisėjo eitos pareigos, t. y. tai, kokioje teismų

sistemoje ir kurioje jos grandyje asmuo ėjo teisėjo pareigas; kai dėl teismo specifikos teisėjo konstituciniam

statusui būdingi tam tikri ypatumai, atsižvelgtina ir į juos. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad vienas iš

teisėjų pensijų dydžio diferencijavimo kriterijų yra teisėjo gautas atlyginimas, kuris taip pat turi priklausyti nuo

teisėjo pareigų (t. y. nuo to, kokios teismų sistemos ir kurios jos grandies teisėjui jis nustatomas).

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos kyla teisėjų socialinių (materialinių) garantijų

realumo imperatyvas. Pasikeitus ekonominei, socialinei situacijai, teisėjų socialinės (materialinės) garantijos,

taikomos nutrūkus teisėjo įgaliojimams, galėtų tapti ne realios, bet nominalios, taigi fiktyvios, jeigu jos teisėjams,

kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, nebūtų atitinkamai peržiūrimos. Iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų

nepriklausomumo principo, teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo, vienodo teisėjų teisinio

statuso kyla draudimas diferencijuoti teisėjų socialinių (materialinių) garantijų, taikomų nutrūkus teisėjo

įgaliojimams, lygį pagal tai, kada atitinkamos garantijos (tarp jų teisėjo pensija) asmeniui pradėtos taikyti, taip pat

reikalavimas atitinkamai peržiūrėti teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, taikomų garantijų lygį, jeigu

keičiantis ekonominei, socialinei situacijai tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių

įgaliojimai baigsis vėliau, nustatomos didesnės atitinkamos garantijos. Vadinasi, negali būti nustatytas toks teisinis

reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos mokėti iš esmės skirtingo dydžio teisėjų pensijas asmenims,

turintiems tokį patį teisėjo darbo stažą tos pačios teismų sistemos toje pačioje grandyje, kad ir kada teisėjo pensija

jiems būtų paskirta.

60

4. KONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ ĮGYVENDINIMAS

Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kurie pagal Konstituciją priskiriami jo kompetencijai, yra

galutiniai ir neskundžiami. Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam

aukštesnės galios teisės aktui), jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas Konstitucinio

Teismo sprendimas. Toks teisės aktas yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos. Šį teisės aktą

priėmusiam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga jį (jo dalį) panaikinti (pripažinti netekusiu galios) arba

atitinkamai pakoreguoti (pakeisti, papildyti, nustatyti naują teisinį reguliavimą).

Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus teisės aktus (taip pat ir tada, kai naujas teisinis

reguliavimas yra nustatomas tam, kad būtų vykdomi Konstitucijos reikalavimai, arba kai esamas teisinis

reguliavimas yra koreguojamas tam, kad būtų suderintas su Konstitucija), visus teisėkūros subjektus saisto

Konstitucinio Teismo jurisprudencija, jo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuota oficialioji konstitucinė

doktrina – oficialus Konstitucijos nuostatų išaiškinimas, kiti teisiniai argumentai.

Iš 22 Konstitucinio Teismo 2015 metais priimtų nutarimų devyniuose pripažinta, kad tirtas teisės aktas (jo

dalis) prieštarauja Konstitucijai (dar viename nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintos tuo metu jau

nebegaliojusios įstatymo nuostatos28

). Teisėkūros subjektai jau priėmė atitinkamus teisės aktus, skirtus keturiems iš

šių nutarimų įgyvendinti.

Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Saugaus eismo automobilių keliais

įstatymo 25 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje, nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms

transporto priemonėms, turinčioms vairą dešinėje pusėje, netaikomas Lietuvos piliečiams, nuolat gyvenantiems

užsienyje, laikinai (iki 90 dienų per metus) atvykusiems į Lietuvą su užsienyje įregistruotomis transporto

priemonėmis, nustatyta, kad toks draudimas taikomas nuolat gyvenantiems Lietuvoje jos piliečiams, prieštarauja

konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams. Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra

teisinio pagrindo objektyviai pateisinti skirtingą šių kategorijų piliečių traktavimą.

Įgyvendinant šį Konstitucinio Teismo nutarimą turėtų būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų

užtikrintas piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, ir piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvoje, lygiateisiškumas, kiek jis

susijęs su leidimu laikinai dalyvauti viešajame eisme su užsienyje įregistruotomis transporto priemonėmis,

turinčiomis vairą dešinėje pusėje. Nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turėtų atsižvelgti, be kita

ko, į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Europos Komisija / Lietuvos

Respublika.

Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarimu pripažinta, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d.

nutarimu patvirtinto Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos

aprašo 54 punktas tiek, kiek pagal jį sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio

kapitalo didinimą papildomais įnašais suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, prieštarauja Konstitucijai ir

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatai,

kad sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima Vyriausybė. Konstitucinis

Teismas konstatavo, kad Vyriausybė, nustačiusi kitokį subjektą, turintį teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto

investavimo, nei numatyta minėtoje įstatymo nuostatoje, nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo

poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokį valstybės turto investavimo teisinį reguliavimą, kuris būtų grindžiamas

įstatymu.

28

Byloje, kurioje nagrinėtas socialinės paramos būsto neturintiems asmenims apsirūpinant būstu klausimas, priimtu

Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarimu prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintos tuo metu nebegaliojusios

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos

(galiojančiame Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas iš esmės kitoks socialinio būsto nuomos sutarties

nutraukimo teisinis reguliavimas), taigi įsigaliojus šiam nutarimui įstatymų leidėjui nekilo pareigos jį įgyvendinti.

61

Įgyvendindama šį Konstitucinio Teismo nutarimą Vyriausybė 2015 m. birželio 17 d. nutarimu pakeitė, be

kita ko, minėto aprašo 54 punktą, ir jame neliko prieštaraujančia Konstitucijai pripažintos nuostatos, pagal kurią

akcijų valdytojas turėjo teisę pats priimti sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės

įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais suteikimo.

Įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimą, kuriuo prieštaraujančia

Konstitucijai pripažinta Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis, kuria buvo draudžiama tarpusavyje

susirašinėti santuokos ar artimos giminystės ryšių nesiejamiems laisvės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems

(Konstitucinio Teismo vertinimu, šia nuostata nesudaryta prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus

įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes), Seimas 2015 m. birželio 23 d. priimtu Bausmių

vykdymo kodekso pakeitimo įstatymu pripažino šią nuostatą netekusia galios.

Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos

Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatos, kuriomis reguliuotas savivaldybėms iš

gyventojų pajamų mokesčio (GPM) skiriamų lėšų apskaičiavimas ir paskirstymas: 3 straipsnio 2 punktas tiek, kiek

pagal jį į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta kiekvienai savivaldybei skiriama GPM

dalis (procentais), nesant įstatymuose nustatytų kriterijų, pagal kuriuos ji turėtų būti apskaičiuojama, šio įstatymo

priedėlis, taip pat 8 straipsnio 3 dalis, pagal kurią savivaldybėms, kurioms skiriama mažesnė nei 100 procentų

GPM dalis, lėšos išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti nėra skiriamos.

Konstitucinio Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, nenustatęs aiškių kiekvienai savivaldybei skiriamos

GPM dalies apskaičiavimo kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti savivaldybės pajamų poreikio pasikeitimą

ir galimybę prisidėti prie kitų savivaldybių GPM ir išlaidų struktūrų skirtumų, kuriuos lemia nuo savivaldybių

veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginimo, sudarė prielaidas iškreipti savivaldybių finansinio

pajėgumo išlyginimo mechanizmo esmę; tokiu teisiniu reguliavimu nesudaryta prielaidų užtikrinti visaverčiam

savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą.

Atsižvelgęs į tai, kad, oficialiai paskelbus šį nutarimą iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo

posėdyje, atsirastų savivaldybių finansavimo teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės

sutrikdytas lėšų skyrimas savivaldybėms, Konstitucinis Teismas buvo atidėjęs šio nutarimo oficialų paskelbimą iki

2016 m. sausio 2 d., kad įstatymų leidėjas turėtų laiko reikiamiems legislatyviniams sprendimams priimti.

Siekdamas įgyvendinti šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2015 m. gruodžio 8 d. priimtu

Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo Nr. VIII-385 3, 8, 9, 10, 12 straipsnių pakeitimo,

Įstatymo papildymo 91 straipsniu ir priedėlio pripažinimo netekusiu galios įstatymu pakeitė arba pripažino

netekusiu galios prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą teisinį reguliavimą.

Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutarimu pripažinta, kad Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d.

nutarimas, kuriuo ji sumažino maksimalų piliečiams kaip atlyginimas už nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą

perduodamų naujų žemės sklypų individualiai statybai Kauno mieste dydį, pagal priėmimo tvarką prieštarauja

Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, nes tvirtindama šį dydį

Vyriausybė nesilaikė įstatymų leidėjo nustatytos tvarkos ir negavo Kauno miesto savivaldybės siūlymo dėl šio

dydžio nustatymo (keitimo). Tačiau kartu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtu Vyriausybės nutarimu

nustatytas teisinis reguliavimas pagal turinį Konstitucijai neprieštarauja, juo patvirtinti dydžiai atitiko realią Kauno

miesto savivaldybės padėtį ir įstatyme nustatytos tvarkos pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos ginčyto teisės akto

turiniui.

Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią šeimos narių nekilnojamasis

turtas apmokestinamas visas kartu, taikant tokią pačią neapmokestinamąją vertę, kaip ir vieno fizinio asmens, pagal

šį įstatymą nelaikomo šeimos nariu, turtui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmeniui, kuris pagal šį įstatymą

62

yra laikomas šeimos nariu, nustatytas mažiau palankus apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu teisinis

reguliavimas nei kitiems fiziniams asmenims, nes juo sudarytos prielaidos šiuo mokesčiu apmokestinti šeimos

nariais laikomų asmenų mažesnės vertės nekilnojamąjį turtą, palyginti su atitinkamu kitų fizinių asmenų turtu.

Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą įstatymų leidėjas turėtų suvienodinti fiziniams

asmenims taikomą apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu teisinį reguliavimą.

Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimu pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Švietimo

įstatymo 68 straipsnio 3 dalis, kuria Seimas pavedė Vyriausybei nustatyti valstybinių ir savivaldybių mokyklų

pedagogų darbo apmokėjimo tvarką, nenustatęs esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, ir Vyriausybės 1993 m.

liepos 8 d. nutarimas „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“

tiek, kiek juo reguliuojamos esminės biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją esminės asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės

(savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygos, lemiančios jų darbo užmokestį (kaip antai darbo

apmokėjimo sistema, darbo užmokesčio sudedamosios dalys, kriterijai, nuo kurių turėtų priklausyti darbo

užmokestis, jų įtaka darbo užmokesčiui), turi būti nustatytos įstatymu.

Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą įstatymų leidėjas turėtų įstatyme (įstatymuose) nustatyti

esmines biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, kurių darbo apmokėjimas reguliuojamas minėtu

Vyriausybės nutarimu, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį. Vyriausybė, savo nutarimu

reguliuodama šių asmenų darbo apmokėjimo santykius, gali tik detalizuoti, sukonkretinti įstatyme įtvirtintą teisinį

reguliavimą, nustatyti jo įgyvendinimo tvarką, reglamentuoti procedūrinius darbo apmokėjimo aspektus.

Atsižvelgęs į tai, kad, oficialiai paskelbus šį nutarimą iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo

posėdyje, atsirastų biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo

neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės sutrikdytas šių darbuotojų darbo apmokėjimas, taip pat į tai, kad

reikiamų legislatyvinių sprendimų priėmimas bus susijęs su valstybės biudžeto planavimu ir kad pagal Konstituciją

tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo

oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti

būsimiems pokyčiams, Konstitucinis Teismas atidėjo šio nutarimo oficialų paskelbimą iki 2017 m. sausio 2 d.

Konstitucinio Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Seimo

rinkimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria leistas iki 20 proc. rinkėjų vienmandatėje rinkimų apygardoje

skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus. Nutarime

konstatuota, kad teisiniu reguliavimu, kuriuo leidžiamas toks rinkėjų skaičiaus nuokrypis, neužtikrinamas tolygus,

kiek tai įmanoma, rinkėjų vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus pasiskirstymas, taip sudaromos prielaidos

iškreipti rinkėjų balsų reikšmės vienodumą nustatant balsavimo rezultatus.

Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą Seimas 2015 m. lapkričio 19 d. priimtu Seimo rinkimų

įstatymo Nr. I-2721 51, 9, 10, 11, 15, 17, 18, 25, 26, 35, 37, 38, 39, 41, 43, 51, 55, 56, 61, 67

1, 89, 91, 92,

97 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 931 straipsniu įstatymu, be kita ko, pakeitė prieštaraujančia

Konstitucijai pripažintą nuostatą ir leidžiamą rinkėjų skaičiaus nuokrypį sumažino iki 10 proc. nuo vidutinio

rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus.

Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimu pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Seimo

statuto 206 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurias Seimas turi įgaliojimus priimti nutarimą, pritarti ar nepritarti

valstybės institucijos vadovo, kurį skiria Seimas arba kurio paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, pateiktai

metinei institucijos veiklos ataskaitai, ir šio straipsnio 6 dalis, pagal kurią Seimo nutarimas nepritarti šiai ataskaitai

gali būti pagrindas Seimui pareikšti nepasitikėjimą savo paskirtu valstybės institucijos vadovu, kartu atleidžiant jį iš

pareigų, arba siūlyti Prezidentui atleisti iš pareigų valstybės institucijos vadovą, kurio paskyrimui reikalingas

Seimo pritarimas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos galimam

63

spaudimui šias ataskaitas pateikusiems valstybės institucijų vadovams, nepagrįstam kišimuisi į jų veiklą, nors savo

funkcijas šie vadovai vykdo vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Šiam Konstitucinio Teismo nutarimui įgyvendinti taip pat būtini pozityvūs legislatyviniai veiksmai.

Įstatymų leidėjas turėtų pataisyti Konstitucijai prieštaraujančias Seimo statuto nuostatas, atsižvelgdamas į

Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad Seimas gali nustatyti tokį jo funkcijų vykdymą

užtikrinantį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos jam gauti informaciją apie valstybės

institucijų, kurių vadovus skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, veiklą, taip pat ir tokių

institucijų vadovų teikiamos metinės institucijos veiklos ataskaitos forma.

Tačiau Konstitucija nesuponuoja tokio valstybės institucijų informacijos, taigi ir veiklos ataskaitos, teikimo

Seimui teisinio reguliavimo, pagal kurį, valstybės institucijos vadovui pateikus informaciją ataskaitos forma, šios

institucijos (ar jos vadovo) atsiskaitymo Seimui procedūra būtų laikoma nebaigta tol, kol Seimas nėra ataskaitai

pritaręs, t. y. būtų reikalaujama, kad Seimas ne tik susipažintų su ataskaitoje pateikta informacija ir ją apsvarstytų,

bet ir dėl pateiktos ataskaitos priimtų specialų nutarimą, kuriuo jai pritartų.

Kartu nutarime pažymėta, kad teisinėje sistemoje turi būti įtvirtinta galimybė atleisti iš pareigų valstybės

pareigūnus, kurie pažeidžia įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo

veiksmais diskredituoja valstybės valdžią. Konstitucija neužkerta kelio įstatymų leidėjui nustatyti ir tokį Seimo

skiriamų, taip pat Seimo pritarimu Prezidento skiriamų valstybės institucijų vadovų (pareigūnų) atleidimo teisinį

reguliavimą, pagal kurį, Seime svarstant metinę institucijos veiklos ataskaitą arba iš joje pateiktos informacijos

paaiškėjus, kad ją pateikęs valstybės institucijos vadovas gali būti pažeidęs įstatymus, asmeninius ar grupinius

interesus iškėlęs aukščiau visuomenės interesų, Seimas galėtų: 1) svarstyti ir priimti nutarimą dėl nepasitikėjimo

tokiu valstybės institucijos vadovu, kaip tai numatyta Konstitucijos 75 straipsnyje; 2) Seimo statute numatyto

Tautos atstovybės valios išreiškimo valstybei svarbiais klausimais aktu (pareiškimu, deklaracija, rezoliucija ir pan.)

viešai kreiptis į Prezidentą dėl Seimo pritarimu Prezidento skiriamo valstybės institucijos vadovo atleidimo

pritaikant atitinkamą įstatyme nustatytą jo atleidimo pagrindą (juo savaime negali būti pats Seimo kreipimasis,

nesaistantis Prezidento).

2015 metais Seimas priėmė keletą teisės aktų, siekdamas įgyvendinti ir kai kuriuos ankstesnių metų

Konstitucinio Teismo nutarimus: 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą, kuriuo prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta

Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis29

; 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą, kuriuo prieštaraujančiomis

Konstitucijai pripažintos Baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalis ir 256 straipsnio 1 dalis30

; 2013 m.

gruodžio 20 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais

įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostata31

; 2014 m. sausio 24 d. nutarimą, kuriuo prieštaraujančiu Konstitucijai

pripažintas Seimo statuto 170 straipsnis32

.

Vis dar neįgyvendinti 9 iki 2015 metų priimti Konstitucinio Teismo nutarimai, įgyvendintini pozityviais

legislatyviniais veiksmais: 2006 m. sausio 26 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja

Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata; 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis

Konstitucijai pripažintos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalys; 2011 m. vasario 14 d.

29

Žr. 2015 m. gegužės 21 d. priimtą Sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 8, 22 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymą. 30

Žr. 2015 m. birželio 23 d. priimtą Baudžiamojo proceso kodekso papildymo 91 straipsniu ir 188, 189, 246, 255,

256 straipsnių pakeitimo įstatymą. 31

Žr. 2015 m. birželio 23 d. priimtą Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 33 straipsnio pakeitimo

įstatymą. 32

Žr. 2015 m. gruodžio 22 d. priimtą Seimo statutą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto Nr. I-399 67, 170 ir

171 straipsnių pakeitimo“.

64

nutarimas, kuriuo prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis;

2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Seimo nutarimu patvirtintos

Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6 punkte įtvirtintos sąvokos; 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas, kuriuo

prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis; 2014 m. kovo 18 d.

nutarimas, kuriuo prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis; 2014 m.

liepos 11 d. nutarimas, kuriuo prieštaraujančiais Konstitucijai pripažinti Referendumo įstatymo 6, 14 straipsniai;

2014 m. spalio 13 d. nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Rinkimų į Europos

Parlamentą įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatos; 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad

Konstitucijai prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalis33

(išsamiau apie šiuos Konstitucinio

Teismo nutarimus žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. metiniame pranešime).

Apibendrinant galima konstatuoti, kad Konstitucinio Teismo nutarimai įgyvendinami veiksmingai – iš

172 Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba)

įstatymams, 2015 metų pabaigoje neįgyvendinta liko 12 nutarimų (apie 7 proc.) – iš jų 3 priimti 2015 metais, –

kuriuos įgyvendinant teisėkūros subjektams reikia imtis pozityvių teisėkūros veiksmų ir atitinkamai pakoreguoti

Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą – jį pakeisti, papildyti arba nustatyti naują.

33

Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. priimtą Mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 70 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo

701 straipsniu įstatymą Prezidentė grąžino Seimui pakartotinai svarstyti.

65

5. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

2015 metais Konstitucinio Teismo tarptautiniai ryšiai plėtoti išskirtinai intensyviai. Jis aktyvino veiklą

tarptautinėse konstitucinės justicijos organizacijose, pradėjo svarbiausio Pasaulio konstitucinės justicijos

konferencijos renginio – kongreso, kuris 2017 metų rudenį vyks Vilniuje, parengiamuosius darbus. Toliau

sėkmingai plėtoti dvišaliai ryšiai su Lenkijos ir Latvijos konstituciniais teismais. Konstitucinio Teismo iniciatyva

surengti daugiašaliai Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos konstitucinių teismų teisėjų

susitikimai. Pastarųjų metų tarptautinio bendradarbiavimo prioritetas yra bendradarbiavimas su Europos Sąjungos

Rytų partnerystės šalių konstituciniais teismais. Siekiant šį bendradarbiavimą pakelti į dar aukštesnį lygį įkurta

Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacija.

5.1. Veikla tarptautinėse organizacijose

5.1.1. Pasaulio konstitucinės justicijos konferencija ir pasirengimas Vilniuje vyksiančiam kongresui

Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos (PKJK), vienijančios 98 konstitucinės justicijos institucijas

iš visų žemynų, tikslas – skatinti konstitucinį teisingumą, kuris yra vienas pagrindinių elementų užtikrinant

demokratiją, žmogaus teisių apsaugą ir teisės viršenybę. Organizuodama kongresus, regionines konferencijas ir

seminarus PKJK siekia suteikti galimybę vykti pasaulinio lygio konstitucinių teismų teisėjų dialogui. Kas trejus

metus rengiamas PKJK kongresas laikomas didžiausiu ir svarbiausiu pasaulio konstitucinių teismų suvažiavimu.

Konstituciniam Teismui suteikta garbė 2017 m. rugsėjo mėn. surengti PKJK IV kongresą, o tai liudija

tarptautinį jo ir mūsų valstybės pripažinimą. Be to, tai bus pirmasis šios organizacijos kongresas Europoje

(ankstesni kongresai vyko Korėjos Respublikoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir Brazilijoje). Simboliška, kad tokio

aukšto lygio pasaulinis renginys Lietuvoje vyks 2017 metais, kai bus minimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos

25 metų jubiliejus. Numatoma, kad kongrese bus diskutuojama apie konstitucinių teismų vaidmenį užtikrinant

teisės viršenybės principo įgyvendinimą šiuolaikiniame pasaulyje. Vilniuje vyksiančiame PKJK IV kongrese

laukiama daugiau nei 500 dalyvių iš maždaug 100 šalių konstitucinės justicijos institucijų ir įvairių tarptautinių

teismų.

Siekdamas užtikrinti sklandų ir kokybišką pasirengimą šiam svarbiam įvykiui, Konstitucinis Teismas

aktyviai bendrauja su III kongreso organizatoriumi Korėjos Respublikos Konstituciniu Teismu. Šio teismo

delegacija, vadovaujama pirmininko Parko Han-Chulo, lapkričio mėn. lankėsi Lietuvoje ir pasidalijo savo patirtimi,

taip pat buvo aptartos praėjusio ir būsimo kongresų temos.

5.1.2. Europos konstitucinių teismų konferencija

Konstitucinis Teismas yra aktyvus Europos konstitucinių teismų konferencijos (EKTK), vienijančios

Europos valstybių konstitucinius ir kitus konstitucinę kontrolę vykdančius teismus, narė. Ši organizacija skatina

savo narius keistis informacija apie konstitucinės kontrolės darbo metodiką ir praktiką, dalytis nuomonėmis

instituciniais, struktūriniais ir darbo klausimais viešosios teisės ir konstitucinės jurisdikcijos srityse, imasi

priemonių, stiprinančių konstitucinių teismų nepriklausomumą, ypač rūpinasi žmogaus teisių apsauga.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas rugsėjo mėn. Batumyje (Gruzija) dalyvavo EKTK

Pirmininkų susirinkimo posėdyje, kuriame aptartas pasirengimas EKTK XVII kongresui, kuris 2017 metais vyks

Gruzijoje. Pirmininkų susirinkimo nariai aktualia patirtimi dalijosi ir tarptautinėje konferencijoje, kurioje

nagrinėtos tarptautinių sutarčių taikymo konstitucinių teismų praktikoje problemos.

Iniciatyva pasmerkti Krymo aneksiją

Batumyje vykusiame EKTK Pirmininkų susirinkimo posėdyje Ukrainos Konstitucinis Teismas iškėlė

iniciatyvą pasmerkti Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutarimą, kuriuo buvo atvertas

66

kelias Ukrainos teritorijos dalies – Krymo – aneksijai. Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas kartu su

Azerbaidžano, Gruzijos, Kipro, Lenkijos, Moldovos ir Ukrainos konstitucinių teismų pirmininkais parėmė ją –

pasirašė bendrą pareiškimą dėl pagarbos teritoriniam valstybių vientisumui ir tarptautinei teisei įgyvendinant

konstitucinį teisingumą34

. Kartu ir kitų valstybių konstituciniai teismai buvo paraginti nelikti nuošalyje, kai

pažeidžiami imperatyvūs teisės viršenybės reikalavimai paisyti bendrųjų teisės, taip pat pagrindinių tarptautinės

teisės principų ir demokratinės konstitucinės santvarkos vertybių.

Iniciatyvą parėmusių konstitucinių teismų pirmininkai atkreipė dėmesį, kad Rusijos Federacijos

Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo pripažinta, jog susitarimas tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos teritorijoje

esančios vadinamosios Krymo respublikos yra tarptautinė sutartis, o vadinamoji Krymo respublika – tarptautinės

teisės subjektas, yra beprecedentis, Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas formaliai atlieka lemiamą vaidmenį

užsienio teritorijų aneksijos procese. Pagal Rusijos Federacijos federalinio konstitucinio įstatymo „Dėl priėmimo į

Rusijos Federaciją ir naujo Rusijos Federacijos subjekto sukūrimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 dalį tarptautinė sutartis

dėl naujo subjekto priėmimo į Rusijos Federacijos sudėtį gali būti ratifikuota tik jei Rusijos Federacijos

Konstitucinis Teismas pripažįsta šios sutarties atitiktį Rusijos Federacijos Konstitucijai. Taigi, pagal Rusijos

įstatymus minėtasis nutarimas buvo būtinas siekiant oficialiai aneksuoti Krymą, o Rusijos Federacijos

Konstitucinis Teismas, per vieną dieną po vadinamosios sutarties pasirašymo priėmęs 2014 m. kovo 19 d.

nutarimą, pasitarnavo kaip įrankis Krymo aneksijai pateisinti ir užbaigti.

Konstitucinių teismų pareiškime taip pat pažymėta, kad pagal tarptautinę teisę tokia užsienio teritorijos

aneksija yra agresijos aktas ir negali būti pateisinta jokiais sumetimais, o Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo

nutarimas laikytinas sunkiu tarptautinės teisės pažeidimu.

5.1.3. Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacija

2015 m. spalio mėn. Moldovos ir Lietuvos konstitucinių teismų iniciatyva įkurta Baltijos ir Juodosios jūrų

regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacija (toliau – Asociacija). Asociacijos steigimo deklaraciją35

pasirašė Lietuvos ir trijų Europos Sąjungos Rytų partnerystės valstybių – Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos –

konstitucinių teismų pirmininkai. Numatoma, kad artimoje ateityje prie Asociacijos prisijungs daugiau

konstitucinės justicijos institucijų.

Asociacija įkurta siekiant jau ne vienus metus sėkmingai plėtojamą konstitucinių teismų bendradarbiavimą

pakelti į dar aukštesnį lygmenį, jį institucionalizuoti ir įtvirtinti, taip pat skatinti ir stiprinti šalių partnerių

motyvaciją dalyvauti bendroje veikloje. Naujasis konstitucinių teismų regioninis bendradarbiavimas atvers

galimybes dar aktyviau nei iki šiol prisidėti prie demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms

stiprinimo Rytų partnerystės valstybėse, padės kilti naujoms iniciatyvoms, užtikrinsiančioms tvirtą ir nuoseklią

paramą europinės integracijos kelią pasirinkusioms Rytų partnerėms, kurioms reikalinga visokeriopa parama

siekiant apginti jų europinį pasirinkimą ir teritorinį vientisumą. Be to, tai suteiks galimybių konstituciniams

teismams veiksmingiau ir dažniau dalytis gerąja patirtimi ir sėkmingai pritaikyti ją praktikoje, paskatins dar

intensyvesnį ir turiningesnį konstitucinių teismų dialogą. Gruzijos, Moldovos Respublikos ir Ukrainos

konstituciniai teismai aktyviai prisideda prie teisinės valstybės principų laikymosi užtikrinimo, todėl siekiama

padėti stiprinti šių institucijų, garantuojančių konstitucinių vertybių ir principų apsaugą, nepriklausomumą, įtvirtinti

europinę dimensiją jų veikloje.

Asociacijos steigimo deklaracijoje pabrėžiamas itin svarbus konstitucinių teismų vaidmuo užtikrinant

konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą, garantuojant pagarbą pagrindinėms žmogaus

teisėms ir laisvėms, taip pat deklaruojamas įsipareigojimas gerbti valstybių nepriklausomybę, suverenitetą ir

34

Visas šio bendro pareiškimo tekstas pateikiamas 5 priede. 35

Visas Asociacijos steigimo deklaracijos tekstas ir statutas pateikiami 6 priede.

67

teritorinį vientisumą. Asociacija taip pat patvirtina partnerių apsisprendimą solidariai ir vieningai atstovauti regiono

konstitucinių teismų interesams pasaulio ir Europos konstitucinės justicijos organizacijose.

2016 metais asociacijai pirmininkauja Moldovos Respublikos Konstitucinis Teismas. Artimiausiuose

asociacijos planuose – bendros asociacijos narių konferencijos ir kiti renginiai.

5.1.4. Bendradarbiavimas su Europos komisija „Demokratija per teisę“

2015 metais Konstitucinis Teismas toliau glaudžiai bendradarbiavo su Europos Tarybos patariamąja

institucija konstitucionalizmo klausimais – Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija):

aktyviai naudojosi šios komisijos sukurta ir tvarkoma konstitucinės jurisprudencijos duomenų baze CODICES,

kurioje kaupiami svarbiausi daugelio valstybių konstitucinės justicijos institucijų sprendimai, dalijosi patirtimi

Venecijos forume, suteikiančiame galimybę per Venecijos komisiją kitų valstybių konstitucinės justicijos

institucijų atstovams užduoti klausimus, svarbius sprendžiant konkrečias konstitucinės justicijos bylas, teikti

atsakymus į šiuos paklausimus.

Konstitucinio Teismo teisėjas Gediminas Mesonis, Lietuvai atstovaujantis Venecijos komisijos nuolatinis

narys – nepriklausomas ekspertas, dalyvavo Venecijos komisijos 2015 metų plenarinėse sesijose ir kituose

renginiuose.

Konstitucinio Teismo kanclerė Ingrida Danėlienė 2015 m. birželio 11–12 d. Bukarešte (Rumunija)

vykusiame Venecijos komisijos Konstitucinės justicijos jungtinės tarybos XIV posėdyje jo dalyvius supažindino

su pirmaisiais pasirengimo 2017 metais Lietuvoje vyksiančiam PKJK IV kongresui darbais.

5.2. Bendradarbiavimas su užsienio valstybių

konstituciniais teismais ir ryšiai su tarptautiniais teismais

5.2.1. Bendradarbiavimas su Lenkijos ir Latvijos konstituciniais teismais

2015 metais buvo tęsiama tradicija rengti dvišales konferencijas su Latvijos ir Lenkijos konstituciniais

teismais. Tokios konferencijos su Lenkijos Respublikos Konstituciniu Tribunolu rengiamos nuo 1995 metų, o

bendradarbiavimas su Latvijos Respublikos Konstituciniu Teismu prasidėjo 1996 metais. Dvišalėse

konferencijose keičiamasi gerąja patirtimi, aptariama naujausia konstitucinė jurisprudencija, bendrai ieškoma

atsakymų į sudėtingus konstitucinės justicijos klausimus.

Gegužės 28–29 d. Varšuvoje (Lenkija) vykusioje Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų XIX konferencijoje nagrinėta Lietuvoje ir Lenkijoje aktuali

rinkimų teisės tema. Pranešimą apie rinkimų teisę Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje perskaitė teisėjas Pranas

Kuconis, pirmininkas Dainius Žalimas supažindino su praėjusiais metais nagrinėtomis problemomis ir svarbiausiais

nutarimais.

Birželio 18–19 d. Plateliuose vykusios keturioliktosios Lietuvos ir Latvijos konstitucinių teismų

bendradarbiavimo konferencijos tema – „Europos žmogaus teisių konvencijos įtaka konstitucinio teismo

jurisprudencijoje“. Pranešimą apie šios konvencijos įtaką Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai perskaitė

teisėja Danutė Jočienė. Teismų pirmininkai Dainius Žalimas ir Aldis Lavinis aptarė svarbiausias 2014–2015 metais

nagrinėtas problemas.

Konstitucinio Teismo atstovai dalyvauja ir svarbiausiuose kolegų iš Latvijos ir Lenkijos

organizuojamuose renginiuose: pirmininkas D. Žalimas dalyvavo Varšuvoje vykusiuose 1791 m. gegužės 3 d.

Konstitucijos minėjimo renginiuose ir pasakė sveikinimo kalbą, o Konstitucinio Teismo delegacija 2015 m.

gruodžio mėn. vyko į Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo įsteigimo 19-osioms metinėms skirtus

renginius.

Konstitucinio Teismo iniciatyva pradėta rengti ir daugiašalius konstitucinių teismų atstovų susitikimus.

Gruodžio mėn. Rygoje įvykusiame trišaliame Latvijos, Lietuvos ir Ukrainos konstitucinių teismų susitikime-

68

diskusijoje nagrinėtos aktualios konstitucinės teisės problemos: teisėjas Vytas Milius perskaitė pranešimą apie

Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinės dalies rengimo metodologinius aspektus, teisėjas P. Kuconis – apie

Konstitucijos preambulės reikšmę aiškinant Konstituciją. Tuo pat metu vykusioje konferencijoje, surengtoje

Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo įsteigimo metinių proga, teisėja Elvyra Baltutytė perskaitė pranešimą

apie pagrindinių žmogaus teisių ribojimo konstitucingumą.

5.2.2. Ryšiai su Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių konstituciniais teismais

Bendradarbiavimas su Ukrainos Konstituciniu Teismu. Siekdamas prisidėti prie konstitucinės

demokratijos įtvirtinimo ir stiprinimo Ukrainoje, Konstitucinis Teismas aktyviai dalijasi gerąja patirtimi su

kolegomis iš Ukrainos, įgyvendinančiais svarbią šaliai konstitucinę reformą.

2015 metais Konstitucinio Teismo teisėjai Ukrainoje dalyvavo įvairiose konferencijose ir seminaruose,

kuriuose nagrinėtos šios šalies konstitucinės justicijos problemos. Balandžio mėn. Konstitucinio Teismo

pirmininkas D. Žalimas, Ukrainos Konstitucinio Teismo kvietimu lankydamasis Kijeve, susitiko su šio teismo

pirmininku Jurijumi Baulinu ir teisėjais, taip pat su Ukrainos Aukščiausiojo Teismo pirmininku Jaroslavu

Romaniuku ir Ukrainos teisėjų tarybos pirmininke Valentina Symonenko. D. Žalimas skaitė paskaitas Kijevo

valstybinio Taraso Ševčenkos universiteto Tarptautinių santykių institute ir Atvirame reformų universitete.

Gegužės 15–16 d. Lvove vykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Teorinės ir praktinės Ukrainos

konstitucinės justicijos problemos“ D. Žalimas perskaitė pranešimą „Konstitucijos gyvybingumas ir Konstitucinio

Teismo vaidmuo“.

Spalio 1–2 d. Kijeve vykusiame teismų forume, kuriame diskutuota apie įstatymo viršenybės ir teisingumo

praktinio įgyvendinimo problemas, teismų sistemos reformas, tarptautinius teisinius ginčus, individualaus

konstitucinio skundo įteisinimą, D. Žalimas perskaitė pranešimą „Individualus konstitucinis skundas kaip

veiksmingas žmogaus teisių apsaugos ir konstitucionalizmo plėtros instrumentas“.

Teisėjas V. Milius lapkričio mėn. Kijeve vykusioje konferencijoje perskaitė pranešimą apie nuosavybės

apsaugą Konstitucinio Teismo doktrinoje.

Gruodžio mėn. D. Žalimas Kijeve dalyvavo tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje, skirtoje

individualaus konstitucinio skundo įteisinimui Ukrainoje.

Konstitucinio Teismo pirmininkas kartu su Gruzijos, Latvijos, Moldovos ir Ukrainos konstitucinių teismų

pirmininkais gruodžio 18 d. dalyvavo susitikime su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenka. Ukrainos Prezidentas

padėkojo už aktyvią Baltijos valstybių paramą Ukrainos nepriklausomybei ir europinei integracijai. Susitikime

daug kalbėta apie šiuo metu Ukrainoje vykdomą teisminės valdžios reformą, Konstitucijos pataisas, susijusias su

teismų nepriklausomumo stiprinimu ir skaidrumo užtikrinimu, teisėjų atrankos ir skyrimo procesų depolitizavimu,

absoliutaus imuniteto atsisakymu. Reikšdamas paramą Ukrainos teisminės valdžios reformai, D. Žalimas pabrėžė

Ukrainos Konstitucinio Teismo nepriklausomumo ir veiklos nepertraukiamumo svarbą. P. Porošenkai

pristatydamas iniciatyvą pasmerkti Krymo aneksiją jis pažymėjo, kad konstituciniai teismai nelieka nuošalyje ir

remia Ukrainos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir europinės integracijos kelio pasirinkimą, o teisinės

bendruomenės pareiga yra aiškiai įvardyti ir pasmerkti nusikalstamus veiksmus, padarytus aneksuojant Krymą.

Bendradarbiavimas su Moldovos Respublikos Konstituciniu Teismu. Konstitucinis Teismas 2015 metais

tęsė bendradarbiavimą su Moldovos Konstituciniu Teismu. Įvyko keli konstitucinių teismų pirmininkų susitikimai

aktualiems dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo klausimams aptarti. Kaip minėta, abiejų šalių konstitucinių

teismų iniciatyva įkurta Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacija.

Balandžio mėn. Sučavoje (Rumunija) įvyko pirmoji trišalė Lietuvos, Moldovos ir Rumunijos konstitucinių

teismų konferencija „Konstitucinė jurisdikcija“, kurioje aptartos aktualios konstitucinės justicijos problemos.

Pirmininkas D. Žalimas supažindino su svarbiausiomis praėjusiais metais Konstitucinio Teismo nagrinėtomis

bylomis, teisėja E. Baltutytė perskaitė pranešimą „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisdikcija:

69

paskirtis ir kompetencija“.

Siekdami perimti Konstitucinio Teismo administracinius ir institucinius gebėjimus, Moldovos Respublikos

Konstitucinio Teismo administracijos vadovai ir teisininkai gegužės mėn. lankėsi Lietuvoje. Jie domėjosi

Konstitucinio Teismo veiklos ypatumais, funkcijomis, kompetencija, nutarimais ir jų įgyvendinimu Lietuvos

Respublikos teisėje. Ypač daug dėmesio skirta dalijimuisi gerąja patirtimi ir praktika taikant Europos žmogaus

teisių apsaugos standartus.

Konstitucinio Teismo pirmininkas rugsėjo 24–25 d. Kišiniove dalyvavo tarptautinėje konferencijoje

„Konstitucinio teismo ryšiai su kitomis valstybės institucijomis“, skirtoje Moldovos Respublikos Konstitucinio

Teismo veiklos 20-mečiui. Joje aptarti konstitucinių teismų, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios

tarpusavio sąveikos klausimai, konstitucinių teismų sprendimų įgyvendinimo Rytų Europos šalyse patirtis ir

problematika. D. Žalimas perskaitė pranešimą „Konstitucinio Teismo aktai kaip gyvoji Konstitucija“ ir vadovavo

diskusijai „Konstitucinio teismo ryšiai su parlamentu ir vyriausybe. Konstitucinio teismo vaidmuo sprendžiant tarp

valdžios institucijų kylančius konfliktus“.

5.2.3. Ryšiai su kitais teismais, universitetais ir organizacijomis

Konstitucinis Teismas profesinius ryšius palaiko ir su Austrijos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos,

Vokietijos, kitų šalių konstitucinės kontrolės institucijomis. Konstitucinio Teismo teisėjai kasmet vyksta į jų

organizuojamas konferencijas, kitus renginius ir skaito juose pranešimus.

2015 metais Konstitucinio Teismo teisėjai dalyvavo šiose konferencijose ir seminaruose: sausio mėn.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kvietimu Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas ir teisėja

D. Jočienė dalyvavo šio teismo surengtame seminare „Subsidiariumas – skirtingų pusių moneta“; gegužės mėn.

teisėja D. Jočienė Izraelyje dalyvavo ir teisėjavo Vokietijos ir Izraelio studentų varžybose žmogaus teisių tematika;

spalio mėn. D. Jočienė Armėnijos Konstitucinio Teismo įsteigimo ir Armėnijos Konstitucijos priėmimo 20-mečiui

skirtoje konferencijoje perskaitė pranešimą „Teisminės valdžios nepriklausomumo stiprinimas Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“, o Kosovo Respublikos Konstitucinio Teismo surengtame

seminare supažindino su Konstitucinio Teismo veiklos ir naujausių konstitucinės justicijos bylų problematika;

lapkričio mėn. D. Žalimas Vašingtone (JAV) dalyvavo Federalistų asociacijos surengtame kasmetiniame teisininkų

suvažiavime, kuriame diskutuota apie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos evoliucinio

aiškinimo ribas, EŽTT ir nacionalinių konstitucinių teismų santykį, Europos konsensuso nustatymo ir valstybėms

tenkančios vertinimo laisvės problemas; lapkričio mėn. D. Jočienė Havro universiteto (Prancūzija) surengtoje

tarptautinėje konferencijoje perskaitė pranešimą „Prancūziškos bylos Europos Žmogaus Teisių Teisme: kas kam

daro įtaką“; gruodžio mėn. Rygoje D. Žalimas dalyvavo konferencijoje sovietinės okupacijos žalos atlyginimo

klausimu ir perskaitė pranešimą „Sovietinės okupacijos žalos atlyginimo reguliavimas Lietuvos teisėje“.

Praėjusiais metais Konstituciniame Teisme lankėsi nemažai užsienio teismų ir organizacijų delegacijų:

sausio mėn. – Latvijos Respublikos Ministrų Kabineto komisija, sudaryta dėl sovietinės okupacijos patirtiems

nuostoliams apskaičiuoti, ir Latvijos okupacijos tyrimo draugijos atstovų delegacija, gegužės mėn. – Ukrainos ir

Kroatijos teisininkų delegacijos, birželio mėn. – Lenkijos Aukščiausiojo Teismo delegacija, vadovaujama šio

teismo pirmininkės Malgorzatos Gersdorf, liepos mėn. – Moldovos ir Ukrainos teisinių institucijų atstovai,

dalyvavę tarptautiniame teisininkų forume, rugsėjo mėn. – Ukrainos Aukščiausiojo Teismo delegacija,

vadovaujama šio teismo pirmininko Jaroslavo Romaniuko, ir teisininkai iš Italijos, Nyderlandų, Prancūzijos,

Rumunijos ir Vokietijos, dalyvavę teisininkų mainų programoje.

Rugsėjo mėn. Konstituciniame Teisme lankėsi Jungtinių Tautų Tarptautinio Teisingumo Teismo teisėjas

Antônio Augusto Cançado Trindade – vienas žymiausių tarptautinės teisės profesorių, kurio indėlis į

aukščiausiomis humanistinėmis vertybėmis grindžiamos tarptautinės teisės plėtojimą itin reikšmingas. Jis yra

pirmasis šio teismo teisėjas, viešėjęs Lietuvoje.

70

6. KONSTITUCINIO TEISMO RYŠIAI SU VISUOMENE

Savo veikloje Konstitucinis Teismas vadovaujasi atvirumo, skaidrumo ir viešumo principais ir siekia, kad

ji taptų visuomenei suprantamesnė ir aiškesnė, o pati institucija – atviresnė. Konstitucinis Teismas nuolat teikia

informaciją apie savo veiklą visuomenei, viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams. 2015 metais atnaujinta

Konstitucinio Teismo interneto svetainė. Siekiant, kad informacija apie Konstitucinį Teismą pasiektų dar platesnę

auditoriją, informacijos sklaidai pradėta naudoti socialinius tinklus. Su Konstitucinio Teismo veikla ir kasdienio

darbo ypatumais galima susipažinti per ekskursijas, Konstituciniame Teisme organizuojamas visuomenės grupių

pageidavimu.

Ypač svarbu tai, kad, siekiant Konstitucinio Teismo oficialiąją konstitucinę doktriną padaryti prieinamą

užsienio valstybių teisininkams, visi jo aktai, kuriais bylos išsprendžiamos iš esmės arba aiškinamos anksčiau

priimtų baigiamųjų aktų nuostatos, taip pat visi pranešimai spaudai apie reikšmingiausius įvykius yra verčiami į

anglų kalbą ir skelbiami Konstitucinio Teismo interneto svetainėje.

Konstitucijos dienos minėjimas. 2015 metais Konstitucinis Teismas tęsė tradiciją ir iškilmingai paminėjo

Konstitucijos dieną: spalio 26 d. Vilniaus rotušėje surengtame Konstitucijos 23-iųjų metinių minėjime dalyvavo

Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, Ministras Pirmininkas Algirdas

Butkevičius, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, užsienio šalių

ambasadoriai, Konstitucijos kūrėjai, Seimo ir Vyriausybės nariai, Kovo 11-osios akto signatarai, Vilniaus meras,

garbūs teisininkai ir akademinės bendruomenės nariai, taip pat svečiai iš užsienio – Gruzijos, Latvijos, Moldovos ir

Ukrainos konstitucinių teismų pirmininkai, Lenkijos Konstitucinio Tribunolo atstovai. Sveikinimo kalbas pasakė

valstybės vadovai, užsienio šalių konstitucinių teismų pirmininkai ir atstovai. Minėjime pagrindinius pranešimus

perskaitė Venecijos komisijos pirmininko pirmoji pavaduotoja, buvusi Lenkijos Respublikos Ministrė Pirmininkė

prof. Hanna Suchocka („Vidurio ir Rytų Europos valstybių konstitucijos pasibaigus transformacijos laikotarpiui“)

ir Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius

(„Konstitucija – nuo pagrindinio įstatymo iki aukščiausiosios teisės“).

Informacijos sklaida. Konstitucinis Teismas daug dėmesio skiria informacijos apie savo veiklą sklaidai

visuomenei ir siekia gerinti visuomenės informuotumą. 2015 metais atnaujintoje interneto svetainėje yra daugiau

informacijos, ji lengviau randama ir aiškiau pateikiama.

2015 metais, plečiant informacijos sklaidą, pradėta naudotis naujais komunikacijos kanalais – socialiniais

tinklais „Facebook“ ir „Twitter“. Juose skelbiama naujausia ir aktualiausia informacija apie Konstitucinio Teismo

veiklą. Siekiant ugdyti visuomenės, ypač jaunosios kartos, teisinę kultūrą ir pilietinę savimonę, socialiniuose

tinkluose taip pat skelbiami pranešimai apie Konstitucijai ir Konstituciniam Teismui svarbias datas ir minėjimus,

istorinė informacija, publikuojamos archyvinės nuotraukos ir kt.

Ekskursijos ir susitikimai su visuomene. Mokyklų, universitetų ir kitų mokymo įstaigų, bendruomenių,

visuomeninių organizacijų atstovų pageidavimu Konstituciniame Teisme rengiamos ekskursijos. Jų metu

supažindinama su Konstitucinio Teismo veikla, susitinkama su jo pirmininku ir teisėjais, valstybės tarnautojais.

Konstitucinio Teismo veikla ypač domisi teisės studentai.

2015 metais Konstituciniame Teisme lankėsi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir

administravimo instituto, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto

studentų grupės, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Petro Vileišio geležinkelių transporto fakulteto

studentai, Kijevo Taraso Ševčenkos universiteto Teisės fakulteto studentai, pagal magistrantūros programą

„Viešojo administravimo ir žmogaus teisių teisinis reguliavimas“ studijuojantys Mykolo Romerio universitete,

Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės ELSA Lietuva Vytauto Didžiojo universiteto

filialo ir ELSA Warsaw kultūriniuose mainuose dalyvaujančių studentų grupė, Vasaros teisės studijų, kurias

71

organizuoja Vilniaus universiteto Teisės fakultetas kartu su Šarlotės teisės mokykla (JAV, Šiaurės Karolina),

dalyviai, Buivydiškių pagrindinės mokyklos moksleiviai. Bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Teisės

fakulteto Studentų atstovybe jau antrus metus iš eilės Konstitucijos dienos proga Konstituciniame Teisme

visuomenei buvo surengtos ekskursijos.

Tarptautinės žmogaus teisių apsaugos vasaros mokyklos dalyviai – studentai ir dėstytojai – Konstitucinio

Teismo posėdžių salėje vasarą surengė teismo posėdžio, kuriame nagrinėjo su žmogaus teisių apsauga susijusią

bylą, inscenizaciją.

2015 metais tęsėsi bendradarbiavimas su Lietuvos teisininkų draugija, siekiant šviesti visuomenę ir ugdyti

teisinę ir pilietinę jos kultūrą, diegti pagarbą konstitucinėms vertybėms ir plėtoti konstitucinės teisės mokslą. Šios

draugijos Jaunųjų teisininkų skyrius organizuoja projektą „Galimybių akademija“, kurio partneris yra ir

Konstitucinis Teismas.

Leidyba. 2015 metais išleisti keturi Konstitucinio Teismo biuletenio „Konstitucinė jurisprudencija“

numeriai. Konstitucinio Teismo biuletenyje skelbiami naujausi Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados ir

sprendimai dėl Konstitucinio Teismo aktų išaiškinimo ir bylų nutraukimo. Jame taip pat spausdinami moksliniai

straipsniai, kuriuose nagrinėjamos konstitucinės justicijos problemos, įvairiose konferencijose teisėjų perskaityti

pranešimai, teisės knygų recenzijos, Konstituciniam Teismui aktualūs užsienio valstybių konstitucinės justicijos

institucijų, tarptautinių teismų sprendimai arba jų santraukos.

Konstitucinis Teismas išleido Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos konstitucinių teismų teisėjų

XVIII konferencijos pranešimų knygą „Vietos savivaldos konstituciniai pagrindai“ (lietuvių ir lenkų kalbomis).

Joje spausdinami Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio ir Konstitucinio Tribunolo teisėjo Leono Kiereso

pranešimai vietos savivaldos tema, taip pat pateikiamos abiejų konstitucinių teismų pastarųjų metų jurisprudencijos

apžvalgos (Konstitucinio Tribunolo teisėjo Wojciecho Hermelińskio ir Konstitucinio Teismo teisėjo Prano Kuconio

pranešimai).

Taip pat išleista Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos konstitucinių teismų teisėjų

XII konferencijos pranešimų knyga „Konstitucinė pilietybės doktrina“ (lietuvių ir latvių kalbomis). Joje

išspausdinti Konstitucinio Teismo pirmininko D. Žalimo pranešimas „Lietuvos Respublikos pilietybės

konstitucinės doktrinos raida ir pagrindiniai bruožai“ ir Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjos

Kristīnos Krūmos pranešimas „Latvijos konstitucinė pilietybės doktrina“, taip pat teisėjų Kasparo Balodžio ir

Egidijaus Bieliūno pranešimai apie abiejų konstitucinių teismų pastarųjų metų svarbiausias jurisprudencijos

problemas.

Konstitucinio Teismo biblioteka. Konstitucinis Teismas turi specializuotą biblioteką, kurioje kaupiama

Lietuvos, kitų pasaulio valstybių teisės literatūra. Pirmąsias knygas bibliotekai padovanojo Lenkijos Respublikos

Konstitucinis Tribunolas. Daug vertingų spaudinių, iš jų 1918–1940 metų „Vyriausybės žinių“ kolekciją,

neįkainojamas prieškario teisės literatūros knygas (Mykolo Romerio, Petro Leono monografijas), padovanojo

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.

Šiandien bibliotekos fonde yra apie 29 tūkst. leidinių: apie 9 tūkst. knygų, 19,5 tūkst. periodikos leidinių,

taip pat CD, DVD, kitų leidinių. Visa fonde esanti literatūra suskirstyta pagal universaliąją dešimtainę klasifikaciją

(UDK), kuri atitinka pasaulinius standartus ir yra skirta mokslinėms ir specialiosioms bibliotekoms. Bibliotekoje

yra leidinių 19 pasaulio kalbų – be lietuvių, daugiausia anglų, rusų, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbomis. Praėjusiais

metais bibliotekos fondas buvo papildytas apie 300 leidinių, dauguma jų – visuomenės mokslų srities.

Nors biblioteka pirmiausia yra skirta Konstitucinio Teismo teisėjų ir darbuotojų darbui, joje gali lankytis ir

kiti teisės literatūra besidomintys skaitytojai. Bibliotekoje galima įsigyti Konstitucinio Teismo leidinių.

72

PRIEDAI

1 priedas

GAUTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI

1.1. 2015 M. GAUTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI,

JŲ PRIIMTINUMAS IR NAGRINĖJIMAS

1. Gauta: 26

1.1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams 24

1.2. Paklausimų dėl išvados teikimo –

1.3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus 2

2. Grąžinta pareiškėjams (visa apimtimi): 5

2.1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams36

5


3. Atsisakyta nagrinėti (visa apimtimi): 5



3.3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus37

1

4. Priimta: 14

4.1. Prašymų (ar jų dalių) ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams38

13



5. Iš priimtų išnagrinėta: 2


5.3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus –

6. Priimti ir nagrinėjimo laukia: 12

7.1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams39

11



36

Vienas iš jų grąžintas Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimu. 37

2015 m. gautą prašymą atsisakyta nagrinėti Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimu. 38

Vienas iš 2015 m. gautų prašymų priimtas 2016 m. (Konstitucinio Teismo pirmininko 2016 m. sausio 8 d. potvarkiu). 39

Vienas iš jų išnagrinėtas Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarimu.

73

1.2. SUBJEKTAI, 2015 M. TEIKĘ PRAŠYMUS, PRAŠYMŲ DALYKAS

1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams gauta: 24

1.1. Iš teismų 18

1.2. Iš Seimo 2

1.3. Iš Seimo narių grupių 4

1.4. Iš Prezidento –

1.5. Iš Vyriausybės –

2. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams gauta: 24

2.1. Dėl įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Konstitucijai 18

2.2. Dėl Vyriausybės nutarimų atitikties Konstitucijai ir įstatymams 3

2.3. Dėl Prezidento dekretų atitikties Konstitucijai ir įstatymams –

2.4. Dėl įstatymų ir Vyriausybės nutarimų atitikties Konstitucijai ir įstatymams 3

3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus gauta: 2

3.1. Iš Seimo Pirmininkės 1

3.2. Iš vidaus reikalų ministro 1

4. Paklausimų dėl išvados teikimo gauta: –

74

1.3. 1993–2015 M. GAUTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI

75

2 priedas

KONSTITUCINIO TEISMO AKTAI

2.1. 2015 M. PRIIMTI KONSTITUCINIO TEISMO AKTAI

76

2.2. KONSTITUCINIO TEISMO 1993–2015 M. AKTAI,

KURIAIS PAREIŠKĖJŲ PRAŠYMAI IŠNAGRINĖTI IŠ ESMĖS

77

2.3. KONSTITUCINIO TEISMO 2015 M. NUTARIMAI

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Bylos

numeris

Neoficialus

pavadinimas Pareiškėjas Vertintas teisės aktas

Nuostatos, kurių atžvilgiu vertinta

atitiktis Rezoliucinės dalies esmė

1. 2015-01-15

KT3-N1/2015

6/2012

Dėl

konkurencijos

keleivių vežimo

paslaugų srityje

Teismas Kelių transporto kodeksas Konstitucijos 29 str. 1 d., 46 str. 1, 3,

4 d. 17

1 str. 2 d. 2 p. neprieštarauja

Konstitucijai.

2. 2015-02-06

KT6-N2/2015

18/2012 Dėl vairą

dešinėje pusėje

turinčių

transporto

priemonių

dalyvavimo

viešajame eisme

Teismas Saugaus eismo automobilių

keliais įstatymas

Konstitucijos 29 str., konstitucinis

teisinės valstybės principas 25 str. 4 d. prieštarauja (prieštaravo)

Konstitucijos 29 str., konstituciniam

teisinės valstybės principui;

Vyriausybės 2002 m.

gruodžio 11 d. nutarimu

patvirtintos Kelių eismo

taisyklės

240 p. prieštaravo Konstitucijos 29 str.,

konstituciniam teisinės valstybės

principui.

3. 2015-02-24

KT7-N3/2015

22/2012 Dėl valstybės

turtinių teisių

įgyvendinimo

valstybės

valdomose

įmonėse

Seimo narių

grupė

Vyriausybės 2012 m. birželio

6 d. nutarimas „Dėl

Valstybės turtinių ir

neturtinių teisių

įgyvendinimo valstybės

valdomose įmonėse tvarkos

aprašo patvirtinimo“

Konstitucijos 94 str. 2 p., 128 str.

2 d., konstitucinis teisinės valstybės

principas

4 p. neprieštarauja Konstitucijai;

54 p. prieštarauja Konstitucijos 94 str.

2 p., 128 str. 2 d., konstituciniam

teisinės valstybės principui.

4. 2015-02-26

KT8-N4/2015

1/2013

Dėl nuteistųjų

tarpusavio

susirašinėjimo

draudimo

Teismas Bausmių vykdymo kodeksas Konstitucijos 22 str. 2 d.,

konstitucinis teisinės valstybės

principas

99 str. 2 d. prieštarauja Konstitucijos

22 str. 2 d., konstituciniam teisinės

valstybės principui.

5. 2015-03-05

KT9-N5/2015

44/2011

Dėl

konkurencijos

atliekų tvarkymo

paslaugų srityje

Teismas Atliekų tvarkymo įstatymas Konstitucijos 29 str. 1 d., 46 str. 1, 3,

4 d. 30 str. 4 d. neprieštaravo Konstitucijai.

6. 2015-04-03

KT10-N6/2015

23/2012-

38/2014-

54/2014

Dėl suskystintų

gamtinių dujų

terminalo

projekto

įgyvendinimo

Seimo narių

grupė,

teismai

Suskystintų gamtinių dujų

terminalo įstatymas

Konstitucijos 5 str. 2 d., 23 str.,

46 str. 1 d., 67 str. 15 p., 127 str. 3 d.,

konstitucinis valdžių padalijimo

principas;

4 str. 1 d. neprieštarauja Konstitucijai;

5 str. 2 d. neprieštaravo Konstitucijai;

Bylos dalys dėl įstatymo 11 str. 1, 2, 3 d.

atitikties Konstitucijai nutrauktos (KTĮ

69 str. 4 d.).

78

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Bylos

numeris

Neoficialus




bendrovės

parinkimo ir šio

projekto

finansavimo

Vyriausybės 2012 m. vasario


Lietuvos Respublikos

suskystintų gamtinių dujų

terminalo įstatymo

įgyvendinimo“

Konstitucijos 46 str. 1 d. 1 p. neprieštarauja Konstitucijai.

7. 2015-04-16

KT13-N7/2015

11/2013 Dėl eismo įvykio

metu padarytos

žalos netekus

maitintojo

dydžio

nustatymo

Teismas Vyriausybės 2004 m. birželio

23 d. nutarimu patvirtintos

Eismo įvykio metu padarytos

žalos nustatymo ir draudimo

išmokos mokėjimo taisyklės

Konstitucijos 30 str. 2 d. 9, 11 p. neprieštarauja Konstitucijai;

Vyriausybės 2003 m.

gegužės 27 d. nutarimu

patvirtintas Darbuotojo ir

valstybės tarnautojo vidutinio

darbo užmokesčio

apskaičiavimo tvarkos

aprašas

6.11 p. pirmoji, trečioji pastraipos

neprieštaravo Konstitucijai.

8. 2015-05-06

KT14-N8/2015

2/2013 Dėl mokymosi

laiko įskaitymo į

tarnybos laiką

pareigūnų ir

karių valstybinei

pensijai skirti

Teismas Pareigūnų ir karių valstybinių

pensijų įstatymas

Konstitucijos 29 str. 1 d.,


principas

16 str. 3 d. 6 p. neprieštarauja

(neprieštaravo) Konstitucijai.

9. 2015-05-14

KT15-N9/2015

12/2013-

21/2013-

15/2014-

1/2015

Dėl valstybinių

pensijų

sumažinimo

pratęsimo

Teismas Socialinių išmokų

perskaičiavimo ir mokėjimo

laikinojo įstatymo

15 straipsnio pakeitimo

įstatymas

Konstituciniai teisinės valstybės,

asmenų lygiateisiškumo, teisingumo,

proporcingumo principai

Įstatymas tirta dalimi neprieštaravo

Konstitucijai.

10. 2015-05-26

KT16-N10/2015

7/2013 Dėl teisės į

socialinį būstą

Teismas Valstybės paramos būstui

įsigyti ar išsinuomoti ir

daugiabučiams namams

atnaujinti (modernizuoti)

įstatymas

Konstitucijos 5 str. 1, 2 d., 52 str.,


principas

8 str. 1 d. prieštaravo Konstitucijos

5 str. 2 d., 52 str., konstituciniam

teisinės valstybės principui;


52 str., konstituciniam teisinės valstybės

principui;


52 str., konstituciniam teisinės valstybės

79

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Bylos

numeris

Neoficialus




principui.

Bylos dalis dėl Vyriausybės 2003 m.

gegužės 28 d. nutarimo „Dėl metinių

pajamų ir turto dydžių, pagal kuriuos

nustatoma teisė į savivaldybės socialinį

būstą ar jo sąlygų pagerinimą,

nustatymo“ atitikties Konstitucijai

nutraukta (KTĮ 69 str. 1 d. 2 p., 3 d.).

11. 2015-06-11

KT17-N11/2015

4/2012-

13/2012 Dėl gyventojų

pajamų

mokesčio

pervedimo į

savivaldybių

biudžetus

Seimo narių

grupė,

teismas

Savivaldybių biudžetų

pajamų nustatymo metodikos

įstatymas

Konstitucijos 29, 120 str., 121 str.

1 d., konstituciniai teisinės valstybės,

atsakingo valdymo principai

3 str. 2 p. prieštarauja Konstitucijos 29,

120 str., 121 str. 1 d., konstituciniams

teisinės valstybės, atsakingo valdymo

principams;

8 str. 3 d. prieštarauja Konstitucijos 29,

120 str., 121 str. 1 d., konstituciniams

teisinės valstybės, atsakingo valdymo

principams;

įstatymo priedėlis prieštarauja

(prieštaravo) Konstitucijos 29, 120 str.,

121 str. 1 d., konstituciniams teisinės

valstybės, atsakingo valdymo

principams.

12. 2015-06-16

KT19-N12/2015

17/2012 Dėl naujų žemės

sklypų,

perduodamų

piliečiams kaip

atlyginimas už

nuosavybės teise

turėtą

nekilnojamąjį

turtą, dydžio

nustatymo

Teismas Vyriausybės 2010 m. kovo



Vyriausybės 1998 m. liepos

23 d. nutarimo Nr. 920 „Dėl

naujų žemės sklypų dydžių

miestuose patvirtinimo“

pakeitimo“

Konstitucijos 23, 29 str.,


principas

Nutarimas pagal priėmimo tvarką

prieštarauja konstituciniam teisinės

valstybės principui.

13. 2015-07-09

KT20-N13/2015

26/2014-

4/2015 Dėl užmokesčio

advokatams už

antrinės teisinės

pagalbos teikimą

dydžių

Teismai Vyriausybės 2001 m. sausio

22 d. nutarimu patvirtintos

Advokatams už antrinės

teisinės pagalbos teikimą ir

koordinavimą mokamo

užmokesčio dydžių ir

mokėjimo taisyklės

Konstitucijos 23, 29 str., 48 str. 1 d.,


principas

7 p. neprieštaravo Konstitucijai;

4 p. neprieštaravo Konstitucijai.

80

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Bylos

numeris

Neoficialus




14. 2015-09-22

KT24-N14/2015

17/2013 Dėl

apmokestinimo

nekilnojamojo

turto mokesčiu

Teismas Nekilnojamojo turto

mokesčio įstatymas

Konstitucijos 29 str. 1 d., 38 str. 1,

2 d., 39 str. 1, 3 d., konstituciniai

teisinės valstybės, teisingumo

principai

7 str. neprieštaravo Konstitucijai;


29 str. 1 d., 38 str. 1, 2 d.

15. 2015-09-29

KT26-N15/2015

19/2013

Dėl pedagogų,

kitų biudžetinių

įstaigų

darbuotojų

darbo

apmokėjimo

reguliavimo

Teismas Švietimo įstatymas Konstitucijos 5 str. 2 d., 48 str. 1 d.

nuostata „kiekvienas žmogus <...>

turi teisę <...> gauti teisingą

apmokėjimą už darbą“, 128 str. 1 d.

nuostata „sprendimus dėl <...>

valstybės <...> esminių turtinių

įsipareigojimų priima Seimas

Vyriausybės siūlymu“, konstituciniai

teisinės valstybės, valdžių padalijimo

principai


5 str. 2 d., 48 str. 1 d. nuostatai

„kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...>

gauti teisingą apmokėjimą už darbą“,

128 str. 1 d. nuostatai „sprendimus dėl

<...> valstybės <...> esminių turtinių


Vyriausybės siūlymu“, konstituciniams


principams;

Vyriausybės 1993 m. liepos


biudžetinių įstaigų ir

organizacijų darbuotojų

darbo apmokėjimo tvarkos

tobulinimo“

nutarimas prieštarauja Konstitucijos

5 str. 2 d., 48 str. 1 d. nuostatai

„kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...>

gauti teisingą apmokėjimą už darbą“,

128 str. 1 d. nuostatai „sprendimus dėl

<...> valstybės <...> esminių turtinių


Vyriausybės siūlymu“, konstituciniams


principams;

Bylos dalis dėl nutarimo 3 p. atitikties

Švietimo įstatymo 68 str. 3 d. nutraukta

(KTĮ 69 str. 3 d., 80 str. 2 d.).

16. 2015-10-20

KT27-N16/2015

10/2015 Dėl skirtingo

rinkėjų skaičiaus

vienmandatėse

rinkimų

apygardose

Seimo narių

grupė

Seimo rinkimų įstatymas Konstitucijos 55 str. 1 d.


55 str. 1 d.

81

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Bylos

numeris

Neoficialus




17. 2015-10-29

KT28-N17/2015

13/2013-

34/2014 Dėl viešuosius

interesus

atitinkančių

paslaugų

elektros

energetikos

sektoriuje

Teismas Vyriausybės 2012 m. liepos

18 d. nutarimu patvirtintas

Viešuosius interesus

atitinkančių paslaugų elektros

energetikos sektoriuje

teikimo tvarkos aprašas

Konstitucijos 5 str. 2 d., 94 str. 2 p.,


principas

7.1 p. neprieštarauja Konstitucijai;

7.8, 7.9 p. neprieštarauja Konstitucijai;

Vyriausybės 2012 m. rugsėjo

19 d. nutarimu patvirtintas

Viešuosius interesus

atitinkančių paslaugų elektros

energetikos sektoriuje lėšų

administravimo tvarkos

aprašas

16.4 p. neprieštaravo Konstitucijai.

18. 2015-11-04

KT29-N18/2015

2/2014 Dėl profesinės

karo tarnybos

karių teisės

dirbti kitą darbą

ribojimo

Seimo narių

grupė

Krašto apsaugos sistemos

organizavimo ir karo

tarnybos įstatymas

Konstitucijos 33 str. 1 d. nuostata

„[p]iliečiai turi teisę <...> lygiomis

sąlygomis stoti į Lietuvos

Respublikos valstybinę tarnybą“,

48 str. 1 d. nuostata „[k]iekvienas

žmogus gali laisvai pasirinkti darbą

bei verslą“

36 str. 7 d. neprieštarauja

Konstitucijai.

19. 2015-11-19

KT30-N19/2015

41/2014-

42/2014-

45/2014-

46/2014-

47/2014-

48/2014-

49/2014-

50/2014-

51/2014-

52/2014-

53/2014-

56/2014-

57/2014-

58/2014-

59/2014-

60/2014

Dėl

neproporcingai

sumažintų

atlyginimų

kompensavimo

mechanizmo

nustatymo

atidėjimo

Teismai Valstybės tarnybos įstatymo

25 straipsnio, 1 priedo

pakeitimo ir kai kurių su jais

susijusių įstatymų

pripažinimo netekusiais

galios įstatymo, Lietuvos

Respublikos teisėjų

atlyginimų įstatymo priedėlio

pakeitimo įstatymo 3

straipsnio pakeitimo

įstatymo, Lietuvos

Respublikos teisėjų

atlyginimų įstatymo priedėlio

pakeitimo įstatymo


įstatymo, Lietuvos

Konstitucijos 5 str. 2, 3 d., 30 str.

1 d., 69 str. 1 d., 109 str. 1 d.,


principas

Įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.

82

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Bylos

numeris

Neoficialus




Respublikos specialiųjų

tyrimų tarnybos statuto


įstatymo 3 straipsnio

pakeitimo įstatymo, Lietuvos

Respublikos Tarnybos

Kalėjimų departamente prie


teisingumo ministerijos

statuto pakeitimo įstatymo



pakeitimo įstatymo, Lietuvos

Respublikos civilinės krašto

apsaugos tarnybos statuto



pakeitimo įstatymo

įgyvendinimo įstatymo

Nr. XII-523 2 straipsnio

pakeitimo įstatymas

20. 2015-11-26

KT31-N20/2015

44/2014 Dėl galimybės

gauti kelias

valstybines

pensijas

Seimo narių

grupė

Valstybinių pensijų įstatymas Konstitucijos 23, 52 str.,


principas

3 str. 1 d. neprieštarauja Konstitucijai.

21. 2015-12-16

KT33-N21/2015

23/2013 Dėl žemės gelmių

tyrimo ir

naudojimo

taikant

hidraulinį

ardymą

Seimo narių

grupė

Žemės gelmių įstatymas Konstitucijos 53 str. 3 d., 54 str. 2 d. 11 str. 2, 4 d. neprieštarauja

Konstitucijai.

83

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Bylos

numeris

Neoficialus




22. 2015-12-30

KT34-N22/2015

20/2013-

1/2014 Dėl Seimui

teikiamų metinių

institucijos

veiklos ataskaitų,

generalinio

prokuroro

atsiskaitymo

Seimui ir

siūlymo jį atleisti

Seimo narių

grupės

Seimo statutas Konstitucijos 5 str. 1, 2 d., 67 str. 206 str. 5 d. prieštarauja Konstitucijos

5 str. 1, 2 d., 67 str.;


5 str. 1, 2 d., 67 str.;

Prokuratūros įstatymas Konstitucijos 118 str. 3, 5, 6 d. 4 str. 3 d. neprieštarauja Konstitucijai;

22 str. 6 d. neprieštarauja

Konstitucijai;

Seimo 2013 m. spalio 1 d.

nutarimas „Dėl Lietuvos

Respublikos prokuratūros

2012 metų veiklos

ataskaitos“

Konstitucijos 5 str. 1, 2 d., 67 str.,

118 str. 3 d. 1 str. prieštarauja Konstitucijos 5 str. 1,

2 d., 67 str., 118 str. 3 d.

84

2.4. TARPTAUTINĖ IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖ

2015 M. PRIIMTUOSE KONSTITUCINIO TEISMO AKTUOSE

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Neoficialus

pavadinimas Tarptautinės arba ES teisės šaltinis Kontekstas

1. 2015-01-14

KT1-S1/2015

Dėl

Konstitucinio

Teismo 2010 m.

birželio 29 d.

nutarimo

nuostatų,

susijusių su

teisėjų

valstybinėmis

pensijomis,

išaiškinimo

1985 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr.

4/146

1994 m. spalio 13 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija „Dėl teisėjų

nepriklausomumo užtikrinimo“ 1998 m. liepos 10 d. Europos chartijos dėl teisėjų statuso 1.1 ir 6 p.

2010 m. lapkričio 17 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos

Nr. CM/REC (2010)12 „Dėl teisėjų nepriklausomumo, efektyvumo ir atsakomybės“

54 p.

Teisėjo nepriklausomumas ir socialinės

(materialinės) garantijos.

2. 2015-01-15

KT3-N1/2015

Dėl

konkurencijos

keleivių vežimo

paslaugų srityje

2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB)

Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų,

panaikinantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70

Konkurencija keleivių vežimo paslaugų

srityje.

3. 2015-02-06

KT6-N2/2015

Dėl vairą

dešinėje pusėje

turinčių

transporto

priemonių

dalyvavimo

viešajame eisme

Sutarties dėl ES veikimo 260 str. 1 d. ESTT40

sprendimų vykdymas.

ESTT 2014 m. kovo 20 d. sprendimas byloje C-61/12 Europos Komisija / Lietuvos

Respublika

Draudimas registruoti automobilius, kurių

vairas įrengtas dešinėje pusėje.

4. 2015-02-26

KT8-N4/2015

Dėl nuteistųjų

tarpusavio

susirašinėjimo

draudimo

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo

gerbimą; susirašinėjimo slaptumas.

2006 m. sausio 11 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos

Nr. (2006) 2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 24.1, 24.2 p.

Kalinių susirašinėjimas ir bendravimas ryšio

priemonėmis; kalinių bendravimo ribojimas.

40

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

85

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Neoficialus


EŽTT 2005 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Jankauskas prieš Lietuvą (peticijos

Nr. 59304/00)

EŽTT 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Čiapas prieš Lietuvą (peticijos

Nr. 4902/02)

EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (peticijos

Nr. 871/02)

EŽTT 1983 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Silver ir kiti prieš Jungtinę Karalystę

(peticijų Nr. 5947/72, 6205/73, 7052/75, 7061/75, 7107/75, 7113/75, 7136/75)

EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Puzinas (2) prieš Lietuvą (peticijos

Nr. 63767/00)

EŽTT 2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Mehmet Nuri Ozen ir kiti prieš

Turkiją (peticijų Nr. 15672/08, 24462/08, 27559/08, 28302/08, 28312/08, 34823/08,

40738/08, 41124/08, 43197/08, 51938/08, 58170/08)

Nuteistųjų susirašinėjimo kontrolė ir

slaptumo ribojimas.

5. 2015-03-05

KT9-N5/2015

Dėl

konkurencijos

atliekų tvarkymo

paslaugų srityje

ES sutarties 3 str. 3 d. Vidaus rinka ir ES tikslai.

Prie ES sutarties ir Sutarties dėl ES veikimo pridėtas Protokolas Nr. 27 Vidaus rinka ir konkurencijos apsauga.

Sutarties dėl ES veikimo 14 str., 106 str. 1, 2 d., prie ES sutarties ir Sutarties dėl ES

veikimo pridėto Protokolo Nr. 26 1 str.

Bendros ekonominės svarbos paslaugos ir

konkurencijos apsauga.

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl

paslaugų vidaus rinkoje

ESTT 2000 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje C-209/98 FFAD

Bendros ekonominės svarbos paslaugos ir

atliekų tvarkymas.

ESTT 1993 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje C-320/91 Corbeau 14, 16 p.

ESTT 2008 m. liepos 1 d. sprendimo byloje C-49/07 MOTOE 44 p.

ESTT 2011 m. kovo 3 d. sprendimo byloje C-437/09 AG2R Prévoyance 76 p.

Konkurencijos ribojimas siekiant užtikrinti

bendrų ekonominių interesų paslaugų

teikimą.

ESTT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje C-573/07 Sea

ESTT 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje C-410/04 ANAV 26 p.

ESTT 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje C-458/03 Parking Brixen 63 p.

ESTT 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo sujungtose bylose C-182/11 ir C-183/11

Econord 26 p.

Bendrųjų principų netaikymas

perkančiosioms organizacijoms;

„analogiškos kontrolės“ vykdymo sąlygos.

EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Di Sarno ir kiti prieš Italiją (peticijos

Nr. 30765/08)

Atliekų tvarkymas.

6. 2015-04-03

KT10-N6/2015

Dėl suskystintų

gamtinių dujų

terminalo

projekto

Sutarties dėl ES veikimo 194 str. 1 d. Vidaus rinka; energetikos politika; energijos

tiekimo saugumas.

Sutarties dėl ES veikimo 14 str., 106 str. 2 d., prie ES sutarties ir Sutarties dėl ES

veikimo pridėto Protokolo Nr. 26 1 str.

Bendros ekonominės svarbos paslaugos.

86

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Neoficialus


įgyvendinimo

bendrovės

parinkimo ir šio

projekto

finansavimo

ES pagrindinių teisių chartijos 36 str.

Sutarties dėl ES veikimo 267 str. 1 d. b punktas, 3 d. Pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio

sprendimo.

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/73/EB dėl

gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/55/EB

Energijos tiekimo saugumas; įpareigojimai

gamtinių dujų sektoriuje veikiančioms

įmonėms teikti viešąsias paslaugas; gamtinių

dujų perdavimo ir kitų veiklos rūšių

atskyrimas.

2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 994/2010

dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių

Gamtinių dujų tiekimo saugumo

užtikrinimas; valstybių narių pareiga turėti

atitinkamą dujų infrastruktūrą ir su tuo

susijusios išlaidos.

2013 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES)

Nr. 347/2013 dėl transeuropinės energetikos infrastruktūros gairių, panaikinantis

Sprendimą Nr. 1364/2006/EB ir iš dalies keičiantis reglamentus (EB) Nr. 713/2009,

(EB) Nr. 714 ir (EB) Nr. 715/2009

Energetikos infrastruktūros plėtra siekiant

užtikrinti tiekimo saugumą.

2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos direktyva 2008/114/EB dėl Europos ypatingos

svarbos infrastruktūros objektų nustatymo ir priskyrimo jiems bei būtinybės gerinti

jų apsaugą vertinimo

Ypatingos svarbos infrastruktūros objektai.

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 715/2009

dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinantis

Reglamentą (EB) Nr. 1775/2005

Reikalavimai perdavimo sistemos operatorių

taikomiems ir reguliavimo institucijų

patvirtintiems tarifams.

2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyva 2006/111/EB dėl finansinių santykių

tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam

tikrose įmonėse

Finansinio skaidrumo reikalavimai

įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros

ekonominės svarbos paslaugas.

2013 m. lapkričio 20 d. Europos Komisijos sprendimas Nr. SA.36740 Valstybės pagalba įrengiant ir eksploatuojant

SGD terminalą Klaipėdos valstybiniame jūrų

uoste.

2014 m. gegužės 28 d. Europos Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir

Tarybai „Europos energetinio saugumo strategija“ (COM(2014) 330 final)

Lietuvos SGD terminalo svarba ES

energetiniam saugumui.

2014 m. spalio 16 d. Europos Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir

Tarybai „Europos dujų sistemos atsparumas trumpuoju laikotarpiu. Pasirengimas

galimam tiekimo iš Rytų sutrikimui 2014–2015 m. rudenį ir žiemą“ (COM(2014)

654 final) ir jo priedas – darbinis dokumentas „Ataskaita apie Baltijos valstybių ir

Suomijos tikslinę grupę“ (SWD/2014/322 final)

SGD terminalo atidavimo eksploatacijai

Lietuvoje vertinimas; gamtinių dujų tiekimo

sutrikimo padariniai.

ESTT 1984 m. liepos 10 d. sprendimo byloje 72/83 Campus Oil ir kt. 34, 51 p. Energijos išteklių tiekimo saugumas.

87

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Neoficialus


ESTT 2013 m. spalio 22 d. sprendimo byloje C-105/12–C-107/12 Essent ir kt. 59 p.

ESTT 1991 m. gruodžio 10 d. sprendimo byloje C-179/90 Merci convenzionali Porto

di Genova 27 p.

Bendros ekonominės svarbos paslaugos.

ESTT 1998 m. birželio 18 d. sprendimo byloje C-266/96 Corsica Ferries France 45,

46 p.

Bendros ekonominės svarbos paslaugos ir jų

teikimo sąnaudų įtraukimas į paslaugos

kainą.

ESTT 1999 m. rugsėjo 21 d. sprendimo byloje C-67/96 Albany 103 p. Valstybių narių ir ES interesų derinimas

bendros ekonominės svarbos paslaugų

srityje.

ESTT 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo byloje C-265/08 Federutility ir kt. 28, 29,

30 p.

Valstybių narių ir ES interesų derinimas

bendros ekonominės svarbos paslaugų

srityje; valstybių narių teisė nustatyti

bendros ekonominės svarbos paslaugas.

Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 15 d. sprendimo

byloje T-17/02 Olsen / Komisija 215 p.

Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimo

byloje T-309/04, T-317/04, T 329/04 ir T-336/04 TV 2 / Danmark ir kt. prieš

Komisiją 101 p.

Valstybių narių laisvė apibrėžti bendros

ekonominės svarbos paslaugas.

ESTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje C-280/00 Altmark Trans ir

Regierungspräsidium Magdeburg 93 p.

Galimybė netaikyti viešųjų pirkimų

procedūros parenkant įmonę viešosioms

paslaugoms vykdyti.

7. 2015-05-26

KT16-N10/2015

Dėl teisės į

socialinį būstą 1961 m. Europos socialinės chartijos (1996 m. redakcija) 13 str.

ES pagrindinių teisių chartijos 34 str. 3 d.

Teisė į socialinę paramą.

1961 m. Europos socialinės chartijos (1996 m. redakcija) 31 str.

1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 11 str. 1 d.

1991 m. Jungtinių Tautų Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto

Bendrasis komentaras Nr. 4

Teisė į (tinkamą) būstą.

ES pagrindinių teisių chartijos 1 str.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str.

EŽTT 2001 m. birželio 26 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje O’Rourke prieš

Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 39022/97)

EŽTT 2009 m. birželio 18 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Budina prieš Rusiją

(peticijos Nr. 45603/05)

Žmogaus orumas ir socialinė parama.

88

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Neoficialus


Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.

EŽTT 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę


EŽTT 2012 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Yordanova ir kiti prieš Bulgariją


EŽTT 2013 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją


Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo

gerbimą ir valstybės pareiga užtikrinti būstą

itin pažeidžiamiems asmenims.

8. 2015-06-11

KT17-N16/2015

Dėl gyventojų

pajamų

mokesčio

pervedimo į

savivaldybių

biudžetus

1985 m. spalio 15 d. Europos vietos savivaldos chartijos 9 str.

2000 m. rugsėjo 6 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija

Nr. (2000)14 „Dėl vietinių mokesčių, finansinio išlyginimo ir dotacijų

savivaldybėms“

2005 m. sausio 19 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija

Nr. (2005)1 „Dėl vietos ir regionų valdžių finansinių išteklių“

Savivaldybių finansavimo ir jų finansinio

pajėgumo išlyginimo reguliavimo pagrindai.

9. 2015-06-16

KT19-N12/2015

Dėl naujų žemės

sklypų,

perduodamų

piliečiams kaip

atlyginimas už

nuosavybės teise

turėtą

nekilnojamąjį

turtą, dydžio

nustatymo

EŽTT Didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje

Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekiją (peticijos Nr. 39794/98)

EŽTT 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą


EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Aleksa prieš Lietuvą (peticijos

Nr. 27576/05)

Nuosavybės teisių atkūrimas.

10. 2015-07-09

KT20-N13/2015

Dėl užmokesčio

advokatams už

antrinės teisinės

pagalbos teikimą

dydžių

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1, 3 d.

1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 str. 1, 3 d.

Teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą;

teisė į gynybą.

EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę

(peticijos Nr. 4451/70) 36 p.

EŽTT 1980 m. vasario 27 d. sprendimo byloje Deweer prieš Belgiją (peticijos

Nr. 6903/75) 56 p.

EŽTT Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 19 d. sprendimo byloje Roche prieš

Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 32555/96) 116 p.

EŽTT Didžiosios kolegijos 2012 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Stanev prieš

Bulgariją (peticijos Nr. 36760/06) 229–235 p., 241–245 p.

Teisė kreiptis į teismą.

89

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Neoficialus


EŽTT 1979 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Airey prieš Airiją (peticijos

Nr. 6289/73) 26 p.

EŽTT 1996 m. sausio 18 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Sujeeun prieš Jungtinę

Karalystę (peticijos Nr. 27788/95)

EŽTT 2005 m. vasario 15 d. sprendimo byloje Steel and Morris prieš Jungtinę

Karalystę (peticijos Nr. 68416/01) 59–61 p.

EŽTT 1980 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje Artico prieš Italiją (peticijos

Nr. 6694/74) 33, 36 p.

Valstybės pareiga užtikrinti teisę į teisinę

pagalbą ir galimybę ja veiksmingai

pasinaudoti.

EŽTT Didžiosios kolegijos 2001 m. liepos 12 d. sprendimo byloje Lichtenšteino

Princas Hans-Adam II prieš Vokietiją (peticijos Nr. 42527/98) 45 p.

Konvencijos garantuojamų teisių realumas ir

veiksmingumas.

EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Silickienė prieš Lietuvą (peticijos

Nr. 20496/02) 49–50 p.

Valstybės paskirto advokato tinkamo

atstovavimo principas.

EŽTT 1996 m. vasario 8 d. sprendimas byloje John Murray prieš Jungtinę Karalystę


EŽTT 2003 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Ezeh ir Connors prieš Jungtinę

Karalystę (peticijų Nr. 39665/98, 40086/98)

EŽTT 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Öcalan prieš Turkiją (peticijos

Nr. 46221/99)

Teisės kreiptis į teismą veiksmingo

įgyvendinimo sąlygos.

EŽTT 1994 m. vasario 24 d. sprendimo byloje Casado Coca prieš Ispaniją (peticijos

Nr. 15450/89) 39, 46 p.

EŽTT 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Bigaeva prieš Graikiją (peticijos

Nr. 26713/05) 31, 39 p.

Advokato profesijos ypatumai.

11. 2015-10-20

KT27-N16/2015

Dėl skirtingo

rinkėjų skaičiaus

vienmandatėse

rinkimų

apygardose

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 str.

EŽTT 1987 m. kovo 2 d. sprendimo byloje Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją

(peticijos Nr. 9267/81) 47 p.

EŽTT 2002 m. balandžio 9 d. sprendimo byloje Podkolzina prieš Latviją (peticijos

Nr. 46726/99) 33 p.

Teisė į laisvus rinkimus; rinkimų teisės

veiksmingumas.

1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 217 A

(III)

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos

patvirtinimas.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 str. 3 d.

1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 str. b punktas

Rinkėjų valios išreiškimas rinkimuose;

visuotinė ir lygi rinkimų teisė, slaptas

balsavimas.

1996 m. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto Bendrasis komentaras Nr. 25 (57)

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 2002 m. liepos 22 d. išvada byloje Mátyus

prieš Slovakiją, pranešimo Nr. 923/2000

Rinkėjų balsų lygiavertiškumas ir rinkimų

apygardų sudarymas.

90

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Neoficialus


2002 m. liepos 5–6 d. vykusioje Europos Tarybos Komisijos „Demokratija per teisę“

(Venecijos komisijos) 51-ojoje plenarinėje sesijoje priimtos Rinkimų gairės

2002 m. spalio 18–19 d. vykusioje Europos Tarybos Komisijos „Demokratija per

teisę“ (Venecijos komisijos) 52-ojoje plenarinėje sesijoje priimtas Aiškinamasis

pranešimas

2004 m. gegužės 13 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto deklaracija

Gerosios rinkimų praktikos kodeksas; lygios

rinkimų teisės principas; rinkimų apygardų

sudarymas.

2003 m. spalio mėn. ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro

dokumentas „ESBO valstybių dalyvių įsipareigojimai rengti demokratinius

rinkimus“

2010 m. ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro Rinkimų stebėjimo

vadovas (6-asis leidimas)

Lygi rinkimų teisė ir rinkimų apygardų

sudarymas.

2013 m. sausio 3 d. ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro rinkimų

vertinimo misijos ataskaita „Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai 2012 m. spalio

14 d.“

Lietuvos rinkėjų skaičiaus skirtumai

vienmandatėse rinkimų apygardose.

12. 2015-10-29

KT28-N17/2015

Dėl viešuosius

interesus

atitinkančių

paslaugų

elektros

energetikos

sektoriuje

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl

skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau

panaikinanti direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB

Atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo

svarba.

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl

elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą

2003/54/EB

Elektros energijos tiekimo saugumo

užtikrinimas teikiant bendros ekonominės

svarbos viešąsias paslaugas; valstybės narės

pareiga, atsižvelgiant į savo ypatumus,

nustatyti viešuosius interesus atitinkančių

paslaugų teisinį reguliavimą.

13. 2015-11-04

KT29-N18/2015

Dėl profesinės

karo tarnybos

karių teisės

dirbti kitą darbą

ribojimo

1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 6 str. 1 d.

1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 str. c punktas

2005 m. Jungtinių Tautų Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto

Bendrasis komentaras Nr. 18

1996 m. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto Bendrasis komentaras Nr. 25 (57)

Asmens teisė laisvai pasirinkti darbą ir

piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į savo

šalies valstybės tarnybą.

14. 2015-12-16

KT33-N21/2015

Dėl žemės gelmių

tyrimo ir

naudojimo

taikant

hidraulinį

ardymą

1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/22/EB dėl

leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimo sąlygų

Valstybių narių teisė nustatyti

angliavandenilių žvalgybos, tyrimų ir

išgavimo vietas, sąlygas ir aplinkos bei

sveikatos apsaugos reikalavimus.

2014 m. sausio 22 d. Europos Komisijos rekomendacija 2014/70/ES dėl

angliavandenilių žvalgybos ir gavybos hidraulinio ardymo dideliu skysčio kiekiu

metodu būtinųjų principų

Išsklaidytųjų angliavandenilių žvalgybos ir

gavybos srityje valstybėms narėms taikytini

aplinkos apsaugos principai.

91

Eil.

Nr.

Data,

akto numeris

Neoficialus


15. 2015-12-30

KT34-N22/2015

Dėl Seimui

teikiamų metinių

institucijos

veiklos ataskaitų,

generalinio

prokuroro

atsiskaitymo

Seimui ir

siūlymo jį atleisti

2000 m. spalio 6 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija

Nr. R (2000) 19 „Dėl prokuratūros vaidmens baudžiamosios justicijos sistemoje“

2009 m. lapkričio 18 d. Konsultacinės Europos teisėjų tarybos (CCJE) nuomonė

Nr. 12 (2009) ir Konsultacinės Europos prokurorų tarybos (CCPE) nuomonė

Nr. 4 (2009) „Dėl teisėjų ir prokurorų santykių demokratinėje visuomenėje“

2014 m. gruodžio 17 d. Konsultacinės Europos prokurorų tarybos (CCPE) nuomonė

Nr. 9 (2014) „Dėl Europos normų ir principų, susijusių su prokurorais“

Prokuratūros nepriklausomumas.

2010 m. gruodžio 17–18 d. vykusioje Europos komisijos „Demokratija per teisę“

(Venecijos komisijos) 85-ojoje plenarinėje sesijoje priimtos Ataskaitos dėl teismų

sistemos nepriklausomumo europinių standartų II dalis „Prokuratūra“

Generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo,

prokuratūros atskaitomybės visuomenei ir

valstybės valdžios institucijoms standartai.

92

3 priedas

NEIŠNAGRINĖTOS BYLOS41

(2015 m. gruodžio 31 d.)

Eil.

Nr.

Bylos pavadinimas Prašymo

Nr.

Bylos

Nr.

Gavimo

data

Pareiškėjas

1. Dėl azartinių lošimų organizavimo internetu42

Dėl Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 1, 5 dalių, 19 straipsnio 3 dalies atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui

1B-25/2013 18/2013 2013-09-20 Seimo narių grupė

2. Dėl galimybės pasirinkti pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją ribojimo

Dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) 20 straipsnio 2, 4 dalių

(2012 m. birželio 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams,

konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams

1B-4/2014 5/2014 2014-02-11 Vilniaus miesto

apylinkės teismas

3. Dėl maksimalaus motinystės pašalpos dydžio43

Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m.

gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės

socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek juose

nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės

į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų

metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui,

38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai

1B-26/2014 17/2014 2014-04-15 Vilniaus apygardos

administracinis teismas

4. Dėl teisės įsigyti ir turėti ginklą apribojimų taikymo44

Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies

(2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų

kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol

galiojusioje šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) apribojimai netaikomi

asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo



41

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 41 straipsnį kelios bylos gali būti sujungtos į vieną, jei yra du ar daugiau pareiškėjo prašymų ištirti to paties teisės akto ar susijusių teisės

aktų atitiktį Konstitucijai. Šis 2015 m. gruodžio 31 d. neišnagrinėtų bylų sąrašas yra preliminarus, kelios bylos į vieną jungiamos motyvuotu Konstitucinio Teismo sprendimu. 42

Byla nutraukta 2016 m. sausio 5 d. sprendimu. 43

Byla pradėta nagrinėti 2016 m. vasario 17 d.

44 Byla išspręsta 2016 m. vasario 2 d. nutarimu.

93

Eil.

Nr.


Nr.

Bylos

Nr.

Gavimo

data

Pareiškėjas

įsigiję dujinius pistoletus (revolverius), nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, jeigu

aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų

kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos

7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies

(2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų

kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol

galiojusioje šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) apribojimai netaikomi

asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo

įsigiję ginklus, nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali

būti taikomi apribojimai, atsirado iki Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo

pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai,

29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

1B-71/2014 55/2014 2014-12-12

Lietuvos vyriausiasis


5. Dėl galimybės pasirinkti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorių ribojimo

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams

1B-47/2014 36/2014 2014-08-11 Vilniaus miesto

apylinkės teismas

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio

2 daliai

1B-49/2014 37/2014 2014-09-16

6. Dėl galimybės teisėjams gauti valstybinę pareigūnų pensiją45

Dėl:

– Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio

18 d. redakcija) 1 punkto nuostatos „Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems

iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams <...> ištarnavusiems vidaus

reikalų <...> sistemose <...> 20 ir daugiau metų“, 11 straipsnio 1 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija)

tiek, kiek jomis nebuvo draudžiama teisėjams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos,

atsakingo valdymo principams;

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio

1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek ja nebuvo

draudžiama teisėjams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo

principams



45

Byla išspręsta 2016 m. sausio 26 d. nutarimu.

94

Eil.

Nr.


Nr.

Bylos

Nr.

Gavimo

data

Pareiškėjas

Dėl galimybės valstybės tarnautojams gauti valstybinę pareigūnų pensiją46

Dėl:

– Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio

18 d. redakcija) 5 punkto, 11 straipsnio 1 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) tiek, kiek jais nebuvo

draudžiama valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos,

atsakingo valdymo principams;

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio

1 dalies (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek ja nebuvo draudžiama valstybės tarnautojams gauti

pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui,

konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams



7. Dėl pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kurio sulaukus gali būti skiriama valstybinė pensija47

Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio

(2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatytas specialus Vidaus tarnybos statute (2003 m.

balandžio 29 d. redakcija) nustatyto pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kaip pareigūnų ir karių

valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taikymo asmenims, iš tarnybos išėjusiems iki šio statuto

įsigaliojimo, reguliavimas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam

teisinės valstybės principui

1B-53/2014 40/2014 2014-10-28 Lietuvos vyriausiasis


8. Dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio nuostatos, kad baudžiamasis procesas

turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, tiek, kiek ja draudžiama tęsti

procesą teisme, kai tęsti procesą prašo kaltinamasis, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos

21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam


1B-79/2014 3/2015 2014-12-30 Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas

1B-19/2015 13/2015 2015-11-05 Lietuvos apeliacinis

teismas

1B-22/2015 15/2015 2015-12-04 Kauno apygardos

teismas

9. Dėl valstybės tarnautojams mokamų priedų ir (ar) priemokų maksimalios sumos ribojimo

Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija)

2 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, ir

šio įstatymo 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad Valstybės

tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų

pareiginės algos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas

žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam




46

Byla išspręsta 2016 m. sausio 26 d. nutarimu. 47

Byla išspręsta 2016 m. sausio 25 d. nutarimu.

95

Eil.

Nr.


Nr.

Bylos

Nr.

Gavimo

data

Pareiškėjas

10. Dėl tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti

Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto

(2013 m. gruodžio 3 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus

reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų

departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais

(muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę

žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų

valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą

naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas ir po 1990 m. kovo 11 d., jeigu šie asmenys tarnybą atliko

Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose įkalinimo įstaigose, kurių apsaugą ir kontrolę Lietuvos

Respublika perėmė vėliau nei 1990 m. kovo 11 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29,

52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui



11. Dėl Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos

Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui

1B-8/2015 8/2015 2015-04-24 Seimo narių grupė

12. Dėl teisės gauti motinystės pašalpą neįgijus nustatyto stažo

Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2013 m.

gegužės 9 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės

socialinio draudimo pašalpų nuostatų 38.4 punkto (2013 m. spalio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta,

kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę

atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo

baigimą įrodantį dokumentą), atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies nuostatai

„Valstybė saugo ir globoja <...> motinystę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali

laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui



13. Dėl avansu permokėtų socialinio draudimo įmokų negrąžinimo

Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies (2009 m. liepos

22 d., 2010 m. birželio 17 d., 2010 m. lapkričio 23 d., 2012 m. birželio 29 d. redakcijos), Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio

socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 34 punkto

nuostatos „Avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“ atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“,

konstituciniam teisinės valstybės principui



96

Eil.

Nr.


Nr.

Bylos

Nr.

Gavimo

data

Pareiškėjas

14. Dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. ir 2004 m. liepos 1 d. nutarimų nuostatų, susijusių su

teisėjų teise dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą, išaiškinimo

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimų kai

kurių nuostatų išaiškinimo

1B-16/2015 2015-09-21 Seimo Pirmininkė

15. Dėl tiesiogiai išrinktų valstybės politikų laikino nušalinimo nuo pareigų48

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su

2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti

kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą

valstybės politiką, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai,

119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

1B-17/2015 11/2015 2015-09-22 Seimas

16. Dėl Seimo nario atlyginimo mokėjimo laikino nutraukimo

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 151

straipsnio (2005 m.

gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalies tiek, kiek joje nenustatyti Seimo nario atlyginimo mokėjimo už laiką,

kuris pagal Konstituciją nelaikytinas nei laiku, kai Seimo narys dirbo Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje

nurodytą Seimo nario darbą, atlyginamą iš valstybės biudžeto, nei laiku, kai Seimo narys pasinaudojo

Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise į kasmetines mokamas atostogas, laikino nutraukimo

(sustabdymo) pagrindai ir tvarka, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai,

60 straipsnio 3, 4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams



17. Dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalies

atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės

principui

1B-21/2015 14/2015 2015-11-13 Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas

1B-25/2015 1/2016 2015-12-29 Marijampolės rajono

apylinkės teismas

48

Byla išspręsta 2016 m. vasario 17 d. nutarimu.

97

4 priedas

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI, ĮGYVENDINTINI

POZITYVIAIS TEISĖKŪROS SUBJEKTŲ VEIKSMAIS

Eil.

Nr.

Konstitucinio Teismo nutarimas ir jo rezoliucinės dalies nuostata, kuria pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis)

prieštarauja Konstitucijai Pastaba apie nutarimo įgyvendinimą

1. 2006 m. sausio 26 d. nutarimas (byla Nr. 44/03)

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti

skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės

tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar

peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais

pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme ar kituose

įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio

1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.

Peticijų įstatymo nuostata nepakeista.

2. 2010 m. birželio 29 d. nutarimas (byla Nr. 06/2008-18/2008-24/2010)

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088)

ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų

ypatumus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088)

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki

2010 m. lapkričio 16 d.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos

nepakeistos.

3. 2011 m. vasario 14 d. nutarimas (byla Nr. 27/2009-29/2009-30/2009-31/2010-53/2010-55/2010)

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek,

kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis,

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...>

gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostata nepakeista.

4. 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas (byla Nr. 21/2008)

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos

politikos koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 69-2624) tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos

koncepcijos 1.6 punkto nuostatose yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos) darnios šeimos,

daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos

sąvokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims.

Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatos

nepakeistos.


2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija; Žin.,

2012, Nr. 42-2042) tiek, kiek joje nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso

tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai

pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio

Seimo rinkimų įstatymo nuostata nepakeista.

98

Eil.

Nr.



2 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. 2014 m. kovo 18 d. nutarimas (byla Nr. 31/2011-40/2011-42/2011-46/2011-9/2012-25/2012)

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis (2011 m. kovo 22 d. redakcija; Žin.,

2011, Nr. 38-1805) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal

Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių,

priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta

atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Baudžiamojo kodekso nuostata nepakeista.

7. 2014 m. liepos 11 d. nutarimas (byla Nr. 16/2014-29/2014)

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 64-2570) 6 straipsnis tiek, kiek jame nėra

nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir

pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų,

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1, 3 dalims.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 64-2570) 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį

Lietuvos Respublikos Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui

siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių reikalavimų, prieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Referendumo įstatymo nuostatos nepakeistos.

8. 2014 m. spalio 13 d. nutarimas (byla Nr. 10/2014)

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2013 m. lapkričio 12 d. redakcija; Žin.,

2013, Nr. 121-6116) 38 straipsnio 6 dalies nuostatos „Įregistruodama rinkimų komitetą, Vyriausioji rinkimų komisija,

laikydamasi eiliškumo pagal rinkimų komitetų įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje laiką, suteikia jam raidę

be diakritinio ženklo. Ši raidė laikoma rinkimų komiteto pavadinimu ir rašoma rinkimų į Europos Parlamentą balsavimo

biuletenyje“ tiek, kiek nustatyta, kad raidė, rinkimų procese laikoma rinkimų komiteto pavadinimu, suteikiama ir tokiam

rinkimų komitetui, kuris yra pasirinkęs pavadinimą ir nurodęs jį savo veiklos sutartyje, prieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai.

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatos

nepakeistos.

9. 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimas (byla Nr. 24/2012)

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalis (2012 m. sausio 19 d. redakcija;

Žin., 2012, Nr. 13-554) tiek, kiek joje nustatyta, kad asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra

valstybės finansuojamos, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų

vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir

formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis, prieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose

mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Mokslo ir studijų įstatymo nuostata nepakeista.

10. 2015 m. vasario 6 d. nutarimas (byla Nr. 18/2012)

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m.

balandžio 15 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 48-2308; 2013 m. birželio 13 d. redakcija, Žin., 2013, Nr. 68-3401) tiek, kiek

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo

nuostata nepakeista.

99

Eil.

Nr.



joje nustačius, kad draudimas dalyvauti viešajame eisme motorinėms transporto priemonėms, kurios pritaikytos eismui

kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) į Lietuvos Respubliką su

užsienio valstybėje įregistruotomis transporto priemonėmis atvykusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių

nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, nustatyta, kad toks draudimas taikomas Lietuvos Respublikos

piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.


1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (2011 m. kovo 17 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 38-1804)

68 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti šioje dalyje nurodytų pedagogų darbo apmokėjimo tvarką,

įstatymų leidėjui nenustačius esminių jų darbo apmokėjimo sąlygų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą

už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „sprendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima

Seimas Vyriausybės siūlymu“, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir

organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ (Žin., 1993, Nr. 28-655; su vėlesniais pakeitimais ir

papildymais) tiek, kiek juo reguliuojamos esminės biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo

sąlygos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai

„kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai

„sprendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“,

konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

Nutarimo oficialus paskelbimas atidėtas iki

2017 m. sausio 2 d.

12. 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimas (byla Nr. 20/2013-1/2014)

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 5-97)

206 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 71-3581) 5 dalies (2000 m. spalio 10 d. redakcija; Žin.,

2000, Nr. 86-2617) nuostatos „komitetas parengia <...> nutarimo projektą“, „Seimas priima nutarimą dėl institucijos

vadovo ataskaitos“ tiek, kiek pagal jas Lietuvos Respublikos Seimas turi įgaliojimus priimti nutarimą, pritarti ar

nepritarti valstybės institucijos vadovo pateiktai metinei institucijos veiklos ataskaitai, prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 67 straipsniui.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 5-97)

206 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 71-3581) 6 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 67 straipsniui.

100

5 priedas

BENDRAS PAREIŠKIMAS DĖL PAGARBOS TERITORINIAM VIENTISUMUI IR TARPTAUTINEI

TEISEI ĮGYVENDINANT KONSTITUCINĮ TEISINGUMĄ49

Kaip žinoma, 2014 m. kovo 19 d. Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą byloje „Dėl

neįsigaliojusios tarptautinės sutarties tarp Rusijos Federacijos ir Krymo Respublikos dėl Krymo Respublikos

priėmimo į Rusijos Federaciją ir naujų Rusijos Federacijos subjektų sukūrimo konstitucingumo patikros“. Šiuo

precedento neturinčiu sprendimu Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas pripažino, kad susitarimas tarp Rusijos

Federacijos ir Ukrainos teritorijoje esančios vadinamosios Krymo respublikos yra tarptautinė sutartis, o vadinamoji

Krymo respublika yra tarptautinės teisės subjektas.

Svarbu pažymėti, kad Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas formaliai atlieka lemiamą vaidmenį

užsienio teritorijų aneksijos procese. Pagal Rusijos Federacijos federalinio konstitucinio įstatymo „Dėl priėmimo į

Rusijos Federaciją ir naujo Rusijos Federacijos subjekto sukūrimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 dalį tarptautinė sutartis

dėl naujo subjekto priėmimo į Rusijos Federacijos sudėtį gali būti ratifikuota tik jei Rusijos Federacijos

Konstitucinis Teismas pripažįsta šios sutarties atitiktį Rusijos Federacijos Konstitucijai. Taigi, pagal Rusijos

įstatymus minėtasis nutarimas buvo būtinas siekiant oficialiai aneksuoti Ukrainos teritorijos dalį – Krymą ir

Sevastopolio miestą. Be šio nutarimo Krymo ir Sevastopolio miesto aneksija oficialiai negalėjo būti užbaigta.

Todėl Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas, per vieną dieną po vadinamosios sutarties pasirašymo priėmęs

2014 m. kovo 19 d. nutarimą, atliko instrumento vaidmenį užbaigiant ir pateisinant Krymo aneksiją.

Primename, kad pagal tarptautinę teisę tokia užsienio teritorijos aneksija yra agresijos apraiška ir negali

būti pateisinta jokiais sumetimais.

Šiame kontekste pažymėtina, kad šios aneksijos nepripažino nė viena Europos valstybė ir kad bendras

tarptautinis sutarimas dėl „Krymo referendumo“ ir Krymo aneksijos neteisėtumo yra išreikštas inter alia Jungtinių

Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 68/262 „Dėl Ukrainos teritorinio vientisumo“ (2014), Europos

Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijose Nr. 1988 „Naujausi įvykiai Ukrainoje: grėsmė demokratinių

institucijų veikimui“ (2014), Nr. 1990 „Anksčiau ratifikuotų Rusijos delegacijos įgaliojimų persvarstymas

esminiais pagrindais“ (2014) ir Nr. 2034 „Dar neratifikuotų Rusijos delegacijos įgaliojimų ginčijimas esminiais

pagrindais“ (2015), Europos Parlamento rezoliucijoje Nr. 2014/2699(RSP) „Dėl Rusijos spaudimo Rytų

partnerystės šalims, ypač Rytų Ukrainos destabilizavimo“ (2015) ir ESBO Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje

„Nesiliaujantys aiškūs, šiurkštūs ir neištaisyti Rusijos Federacijos vykdomi ESBO įsipareigojimų ir tarptautinių

normų pažeidimai“ (2015). Išvados dėl „Krymo referendumo“ neteisėtumo taip pat buvo išdėstytos Europos

komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) nuomonėje „Ar Ukrainos Krymo autonominės respublikos

Aukščiausiosios tarybos sprendimas surengti referendumą dėl tapimo Rusijos Federacijos teritorija arba 1992 m.

Krymo konstitucijos atkūrimo yra suderinamas su konstituciniais principais“ (2014).

Manome, kad Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutarimas laikytinas sunkiu

tarptautinės teisės (visuotinai pripažįstamų tarptautinės teisės normų, įskaitant įtvirtintąsias 1945 m. Jungtinių

Tautų Chartijoje, 1970 m. deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su taikiais valstybių santykiais ir

jų bendradarbiavimu vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartija, 1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte)

pažeidimu. Todėl darytina išvada, kad šis nutarimas neatitinka pamatinio teisės viršenybės principo, pagal kurį

teismai įpareigojami laikytis bendrųjų teisės principų, pagrindinių tarptautinės teisės principų ir demokratinės

konstitucinės santvarkos vertybių.

49

Šį bendrą pareiškimą pasirašė Azerbaidžano, Gruzijos, Kipro, Moldovos, Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos konstitucinių

teismų pirmininkai.

101

Primename, kad pagal Europos konstitucinių teismų konferencijos statutą Europos konstitucinių teismų

visateisė narystė šioje organizacijoje neatsiejama nuo reikalavimo jos nariams teisminę veiklą vykdyti

vadovaujantis teismų nepriklausomumo principu, pamatiniais demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus

teisėms principais (6 straipsnio 1 dalies a punktas).

Atsižvelgdami į tai, kviečiame Europos konstitucinių teismų konferencijos narius svarstyti Ukrainos

pasiūlytos Deklaracijos dėl pagarbos teritoriniam vientisumui ir tarptautinei teisei įgyvendinant konstitucinį

teisingumą priėmimą.

Šį Bendrą pareiškimą gali pasirašyti Europos konstitucinių teismų konferencijos nariai.

2015 m. rugsėjo 10 d., Batumis

102

6 priedas

BALTIJOS IR JUODOSIOS JŪRŲ REGIONŲ VALSTYBIŲ

KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS ASOCIACIJOS STEIGIMO DEKLARACIJA

Gruzijos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas,

Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas ir Ukrainos Konstitucinio Teismo pirmininkas,

PABRĖŽDAMI konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų vaidmenį stiprinant teisės

viešpatavimą, konstitucijos viršenybę, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, taip pat užtikrinant

valstybės valdžių pusiausvyrą,

ATSIŽVELGDAMI į būtinybę gerbti valstybių nepriklausomybę, suverenitetą ir jų teritorinį vientisumą,

SUVOKDAMI konstitucinės jurisdikcijos sudėtingumą ir dinamiškumą teisinėje valstybėje,

PATVIRTINDAMI savo ištikimybę ir įsipareigojimus Europos demokratinėms vertybėms,

SIEKDAMI konstitucinius teismus ir kitas konstitucinės justicijos institucijas paskatinti intensyviau keistis

patirtimi užtikrinant įstatymų ir kitų norminių teisės aktų konstitucingumą,

NORĖDAMI plėsti ir stiprinti bendradarbiavimą konstitucinio teisingumo srityje ir koordinuoti narių veiklą

plėtojant abipusiškai naudingus įvairiapusius atitinkamų valstybių santykius,

PAŽYMI, kad šis bendradarbiavimas yra atviras kitų Europos Sąjungos ir jos Rytų partnerystės šalių,

priklausančių Baltijos ir Juodosios jūrų regionams, konstituciniams teismams ir kitoms konstitucinės justicijos

institucijoms, norinčioms pripažinti ir priimti šią deklaraciją, ir

ŠIA DEKLARACIJA

išreiškia ketinimą stiprinti konstitucinį teisingumą Baltijos ir Juodosios jūrų regionų šalyse,

pripažįsta poreikį stiprinti konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų nepriklausomumą

kaip ypač svarbų veiksnį užtikrinant demokratiją, teisės viešpatavimą bei konstitucijos viršenybę,

siekia bendro tikslo skatinti keistis gerąja teisine patirtimi konstitucinės teisės srityje,

susitaria sudaryti palankesnes sąlygas dialogui visais konstitucinės jurisdikcijos klausimais, susijusiais su

instituciniais, struktūriniais ir veiklos aspektais,

išreiškia pasirengimą kuo veiksmingiau išnaudoti visas galimybes ir progas plėsti ir gilinti

bendradarbiavimą konstitucinio teisingumo srityje,

pažymi, kad imsis konkrečių priemonių siekdami inicijuoti, plėtoti ir įgyvendinti, įtraukiant kompetentingas

institucijas, bendrų interesų projektus,

išreiškia pasiryžimą plėtoti ir stiprinti tradicinius bendradarbiavimo ryšius, užmegztus įvairiuose

regioniniuose ir tarptautiniuose forumuose, ir

103

įsteigia Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociaciją. Ši asociacija vykdys

numatytą veiklą vadovaudamasi principais, kurie skelbiami šioje deklaracijoje ir įtvirtinami Baltijos ir Juodosios

jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos statute, priimtame šią deklaraciją pasirašiusių šalių.

Priimta Vilniuje 2015 m. spalio 26 d.

Gruzijos Konstitucinio Teismo

pirmininkas

GEORGE PAPUAŠVILI

_____________________

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

pirmininkas

DAINIUS ŽALIMAS

_____________________

Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo

pirmininkas

ALEXANDRU TĂNASE

_____________________

Ukrainos Konstitucinio Teismo

pirmininkas

JURIJ BAULIN

_____________________

104

Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių

konstitucinės justicijos asociacijos statutas

Gruzijos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas,

Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Ukrainos Konstitucinio Teismo pirmininkas, pasirašę

Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos deklaraciją, priimtą 2015 m. spalio

26 d.,

priima šį statutą:

I dalis. Bendrosios nuostatos

1 straipsnis. Pavadinimas

Asociacijos pavadinimas – Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacija

(toliau – Asociacija).

2 straipsnis. Veiklos laikotarpis

Asociacija įkurta neribotam veiklos laikotarpiui.

3 straipsnis. Darbo kalba

Oficiali Asociacijos darbo kalba yra anglų kalba. Jei reikia, vertimu į kitas kalbas nariai pasirūpina

savarankiškai.

II dalis. Asociacijos tikslai ir funkcijos

4 straipsnis. Tikslai

Asociacija įkurta siekti šių tikslų:

a) skatinti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą;

b) užtikrinti demokratinius principus ir vertybes;

c) rūpintis teisės viršenybės principo įgyvendinimu;

d) skatinti konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų nepriklausomumą vykdant

konstitucinį teisingumą;

e) intensyvinti narių bendradarbiavimą ir keitimąsi patirtimi.

5 straipsnis. Funkcijos

Atsižvelgdama į 4 straipsnyje50

nustatytus tikslus, Asociacija vykdo šias funkcijas:

a) reguliariai rengia susitikimus;

b) organizuoja bendrą veiklą, kaip antai rengia konferencijas, seminarus arba diskusijų forumus;

c) sudaro sąlygas keistis patirtimi ir informacija konstitucinio teisingumo klausimais;

d) skatina dalytis nuomonėmis ir informacija apie institucinius ir struktūrinius veiklos aspektus, taip pat

apie konstitucinių teismų ir kitų valstybės institucijų santykių valdymą;

e) plečia Asociacijos narių dialogą;

f) užtikrina bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis ir kitomis institucijomis, siekiančiomis

panašių tikslų.

50

Šio straipsnio, taip pat 12 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies vertime ištaisytas originalo netikslumas – jo

atitinkamuose straipsniuose (dalyse) nurodytas 5 straipsnis.

105

III dalis. Struktūra

6 straipsnis. Asociacijos institucijos

Asociacijos veiklą vykdo Generalinė asamblėja ir generalinis sekretorius.

7 straipsnis. Generalinės asamblėjos sudėtis

1. Generalinę asamblėją sudaro konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų, esančių

Asociacijos nariais, pirmininkai; prireikus pirmininkus keičia jų deleguoti atstovai.

2. Pirmininkus lydi generalinis sekretorius arba tam tikrais atvejais – konstitucinio teismo ar kitos

konstitucinės justicijos institucijos narys (kitas atstovas).

8 straipsnis. Generalinės asamblėjos kompetencija

1. Generalinė asamblėja turi kompetenciją:

a) nustatyti Asociacijos veiklos planą;

b) priimti sprendimus dėl narystės suteikimo, o atitinkamais atvejais – dėl jos netekimo ar sustabdymo;

c) priimti šio statuto pataisas;

d) tvirtinti visas tarp Asociacijos ir kitų tarptautinių institucijų pasirašytas sutartis;

e) prireikus svarstyti bet kokius Asociacijos narių pateiktus klausimus.

2. Generalinė asamblėja svarsto klausimus dalyvaujant Asociacijos narių daugumai. Generalinė asamblėja

priima sprendimus dalyvaujančių narių balsų dauguma.

9 straipsnis. Generalinės asamblėjos posėdžiai

Generalinę asamblėją kasmet šaukia Asociacijos pirmininkas. Esant ypatingoms aplinkybėms Generalinė

asamblėja gali rinktis Asociacijos pirmininko ar kito nario siūlymu.

10 straipsnis. Pirmininkavimas Asociacijai

1. Asociacijai vienus metus pirmininkauja kiekvieno Asociacijos nario pirmininkas. Pirmininkaujama

rotacijos tvarka pagal valstybių, kurioms atstovauja atitinkami Asociacijos nariai, pavadinimus abėcėlės tvarka.

2. Asociacijos pirmininkas turi šiuos įgaliojimus:

a) atstovauti Asociacijai santykiuose su trečiosiomis šalimis;

b) pirmininkauti Generalinei asamblėjai.

11 straipsnis. Generalinis sekretorius

1. Asociacijos generalinį sekretorių skiria Asociacijos pirmininkas.

2. Generalinis sekretorius turi šiuos įgaliojimus:

a) vadovaujamas Asociacijos pirmininko, užtikrinti Asociacijos veiklos administravimą;

b) organizuoti Generalinės asamblėjos posėdžius, kai juos šaukia Asociacijos pirmininkas;

c) rengti konferencijas, seminarus ir diskusijų forumus;

d) baigiantis pirmininkavimui, parengti pranešimą apie Asociacijos veiklą.

IV dalis. Narystė

12 straipsnis. Narystės sąlygos

1. Asociacijos nariais gali būti tik Europos Sąjungos ir jos Rytų partnerystės Baltijos ir Juodosios jūrų

regionų suverenių valstybių konstituciniai teismai ar kitos konstitucinės justicijos institucijos, norinčios ir galinčios

prisidėti prie Asociacijos įsteigimo deklaracijoje įtvirtintų principų ir šio statuto 4 straipsnyje numatytų Asociacijos

tikslų įgyvendinimo. Narystė suteikiama tik vienai atitinkamos valstybės institucijai.

2. Kad taptų Asociacijos nariu, kandidatas Asociacijos pirmininkui pateikia rašytinį prašymą ir motyvacinį

106

laišką, pasirašytus atitinkamo konstitucinio teismo ar atitinkamos konstitucinės justicijos institucijos pirmininko.

Asociacijos pirmininkas nedelsiant persiunčia prašymą visiems Asociacijos nariams.

13 straipsnis. Narystės netekimas ar sustabdymas

1. Asociacijos nariai gali bet kada pareikšti, kad ketina išstoti iš Asociacijos. Apie tokį ketinimą jie turi

pranešti raštu Asociacijos pirmininkui.

2. Jei Asociacijos narys nesilaiko Asociacijos įsteigimo deklaracijoje įtvirtintų principų ir šio statuto 4

straipsnyje numatytų Asociacijos tikslų, Generalinė asamblėja vieno iš narių siūlymu vienbalsiai gali priimti

sprendimą pašalinti tokį narį iš Asociacijos arba sustabdyti jo narystę. Narys, dėl kurio narystės netekimo ar

sustabdymo priimamas sprendimas, balsavime nedalyvauja.

14 straipsnis. Garbės svečiai

Asociacijos pirmininkas į Generalinės asamblėjos posėdžius kaip garbės svečius gali kviesti profesorius,

valstybės institucijų, organizacijų, įstaigų atstovus.

15 straipsnis. Atstovavimas kitose konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų

organizacijose

Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos Biure, Europos konstitucinių teismų konferencijoje, kitose

konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų organizacijose Asociacijai atstovaujama

vadovaujantis atitinkamų organizacijų veiklą reglamentuojančiomis nuostatomis.

V dalis. Finansiniai klausimai

16 straipsnis. Asociacijos finansų tvarkymas

Finansus, susijusius su Asociacijos organizaciniais reikalais ir veikimu, tvarko Asociacijai

pirmininkaujantis narys.

17 straipsnis. Išlaidų pasiskirstymas

Su Asociacijos veikla susijusias kelionių ir apgyvendinimo išlaidas paprastai apmoka patys Asociacijos

nariai.

VI dalis. Baigiamosios nuostatos

18 straipsnis. Pirmasis Asociacijos pirmininkas

Pirmojo Asociacijos pirmininko pareigas eina Moldovos Respublikos – Baltijos ir Juodosios jūrų regionų

valstybių konstitucinės justicijos asociacijos įsteigimo deklaraciją inicijavusios šalies – Konstitucinio Teismo

pirmininkas.

19 straipsnis. Asociacijos paleidimas

Sprendimas paleisti Asociaciją gali būti priimtas Generalinės asamblėjos vienbalsiu balsavimu.

20 straipsnis. Įsigaliojimas

Šis statutas įsigalioja Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos

įsteigimo deklaracijos pasirašymo dieną.

Documents

METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS · teisė ir žmogaus teisės, A. Taminsko – civilinė ir administracinė teisė, P. Kuconio, V. Greičiaus, V. Miliaus – baudžiamoji