LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO … · 2017. 5. 29. · 28 d. nutarimas) ir aiškinta Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės glo-bos ir paramos šeimoms,

LIET

UV

OS

RES

PU

BLI

KO

S K

ON

STIT

UC

INIO

TEI

SMO

O

FIC

IALI

OSI

OS

KO

NST

ITU

CIN

ĖS D

OK

TR

INO

S N

UO

STAT

OS

2010–2013

LIETUVOS RESPUBLIKOSKONSTITUCINIO TEISMO

OFICIALIOSIOS KONSTITUCINĖS DOKTRINOS NUOSTATOS

2010–2013

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

Vilnius2014

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO


2010–2013

leidinys parengtas pažintiniais tikslais ir jame pateikta medžiaga negali būti laikoma oficialiais lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktų tekstais

leidinio sudarytoja Viktorija Staugaitytė

Atsakingoji redaktorė Toma Birmontienė

uDK 342.5(474.5)li317

isBn 978-9955-688-20-4 © lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2014

3

TURINYS

PRATARMĖ ......................................................................................................................... 7

1. KOnsTiTuCinĖs sAnTVARKOs PAGRinDAi.................................................. 91.1. Pamatiniai lietuvos valstybės principai: valstybės nepriklausomybė,

Tautos suverenitetas ir demokratija, valdymo forma – respublika .......................... 91.1.1. Pamatiniai lietuvos valstybės principai .................................................... 9[1.1.2. Tautos suverenitetas]1.1.3. Demokratija ............................................................................................ 10[1.1.4. Valstybės valdymo forma]

[1.2. Valstybės teritorijos vientisumas]1.3. Atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė ............................... 111.4. Konstitucijos viršenybė ........................................................................................ 311.5. Valdžių padalijimas .............................................................................................. 311.6. Valdžios galias riboja Konstitucija ....................................................................... 33[1.7. Valstybinė kalba – lietuvių kalba]1.8. Teisėkūros ir teisės taikymo pagrindai ................................................................. 33

1.8.1. Bendrosios nuostatos .............................................................................. 331.8.2. Teisės aiškinimas ..................................................................................... 401.8.3. Teisės spragos .......................................................................................... 401.8.4. Teisės aktų hierarchija ............................................................................. 43

1.8.4.1. Bendrosios nuostatos ............................................................... 431.8.4.2. Konstitucija ............................................................................. 45

1.8.4.2.1. Konstitucijos viršenybė ......................................... 461.8.4.2.2. Konstitucijos vientisumas, tiesioginis taikymas ir

aiškinimas ............................................................. 501.8.4.2.3. Konstitucijos sudedamoji dalis .............................. 52[1.8.4.2.4. Konstitucijos įsigaliojimas]1.8.4.2.5. Konstitucijos pataisos; Konstitucijos stabilumas ..... 53

1.8.4.3. Tarptautinė ir Europos sąjungos teisė..................................... 54[1.8.4.4. Konstituciniai įstatymai]1.8.4.5. Įstatymai ................................................................................. 56

[1.8.4.5.1. Įstatymo samprata ir galia]1.8.4.5.2. Įstatymų viršenybė prieš poįstatyminius aktus ...... 561.8.4.5.3. Įstatymais reguliuojami santykiai .......................... 571.8.4.5.4. seimo statutas ....................................................... 58

1.8.4.6. Poįstatyminiai teisės aktai ....................................................... 58

2. AsMEns KOnsTiTuCinis sTATusAs .............................................................. 602.1. Bendrosios nuostatos ........................................................................................... 60

2.1.1. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių samprata, jų apsauga ...................... 602.1.2. Asmenų lygybės (lygiateisiškumo) principas ........................................... 612.1.3. Asmens teisių ir laisvių ribojimas ............................................................ 732.1.4. Asmens konstitucinės pareigos ............................................................... 742.1.5. Asmens teisių garantijos ......................................................................... 74

2.1.5.1. Bendrosios nuostatos ............................................................... 742.1.5.2. Teisė į teisingą procesą ............................................................ 75

2.1.5.2.1. Teisė kreiptis į teismą ............................................ 752.1.5.2.2. Teisė į teisingą teismą ........................................... 802.1.5.2.3. Teisė į gynybą ....................................................... 81

2.1.5.3. Konstitucinis žalos atlyginimo principas ................................. 84

4

2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės ....................................................................... 922.2.1. Teisė į gyvybę .......................................................................................... 922.2.2. Žmogaus orumas ir asmens neliečiamumas ............................................ 92[2.2.3. Žmogaus laisvės neliečiamumas]2.2.4. Privataus gyvenimo neliečiamumas ......................................................... 932.2.5. nuosavybės teisė ..................................................................................... 94

2.2.5.1. nuosavybės teisės apsauga ....................................................... 942.2.5.2. Restitucija ............................................................................... 992.2.5.3. Ypatingi nuosavybės teisės objektai ....................................... 112

[2.2.6. Žmogaus būsto neliečiamumas]2.2.7. Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė ............................................. 1122.2.8. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė .......................................................... 117

[2.2.8.1. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės apsauga]2.2.8.2. Valstybės ir bažnyčių bei kitų religinių organizacijų santykiai.

Valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumas .................................................................... 117

[2.2.9. Kilnojimosi laisvė]2.2.10. Asociacijų laisvė .................................................................................... 118[2.2.11. susirinkimų laisvė]

2.3. Politinės teisės ir laisvės ..................................................................................... 1222.3.1. Teisė dalyvauti valdant savo šalį ............................................................ 122[2.3.2. Referendumo teisė]2.3.3. Rinkimų teisė ........................................................................................ 1232.3.4. Teisė stoti į valstybės tarnybą ................................................................ 140[2.3.5. Teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą,

apskųsti jų sprendimus][2.3.6. Peticijos teisė]2.3.7. Teisė vienytis į politines partijas ............................................................ 140

2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės ........................................................ 1412.4.1. Ekonominės teisės ................................................................................ 141

2.4.1.1. Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva .......................................... 1412.4.1.2. Teisė į darbą .......................................................................... 153

2.4.1.2.1. Teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą ................ 1532.4.1.2.2. Profesinės kompetencijos reikalavimai ................ 1562.4.1.2.3. Teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas ... 1572.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ........... 1582.4.1.2.5. Teisė į socialinę apsaugą nedarbo atveju .............. 171[2.4.1.2.6. Priverčiamojo darbo draudimas]2.4.1.2.7. Teisė į poilsį ir laisvalaikį, kasmetines

mokamas atostogas ............................................. 1712.4.2. socialinės teisės ..................................................................................... 173

2.4.2.1. Teisė į socialinę apsaugą ........................................................ 1742.4.2.2. Teisė į sveikatos priežiūrą ...................................................... 2142.4.2.3. Teisė į sveiką aplinką ............................................................. 2222.4.2.4. Valstybės pareiga užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės,

vaikystės apsaugą. santuokos registracija ............................... 2252.4.3. Kultūrinės teisės .................................................................................... 238

2.4.3.1. Teisė į išsilavinimą ................................................................ 2382.4.3.1.1. Bendrosios nuostatos .......................................... 2382.4.3.1.2. Teisė siekti aukštojo mokslo ................................ 238

2.4.3.2. Kultūros, mokslo, tyrimų ir dėstymo laisvė ............................ 257[2.4.3.3. Piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinės teisės]

2.5. Pilietybė ............................................................................................................. 258

5

3. TEisinĖ ATsAKOMYBĖ ...................................................................................... 2683.1. Bendrosios nuostatos ......................................................................................... 2683.2. Baudžiamasis procesas ....................................................................................... 275

4. VAlsTYBĖ iR JOs insTiTuCiJOs ..................................................................... 2784.1. Valstybės samprata ir funkcijos .......................................................................... 2784.2. Valstybės institucijos .......................................................................................... 2784.3. Valstybės tarnyba ............................................................................................... 2804.4. Valdžios atsakomybė visuomenei. Konstitucinė aukščiausiųjų

valstybės pareigūnų atsakomybė ........................................................................ 2874.5. Valstybiniai apdovanojimai ................................................................................ 294

5. sEiMAs ..................................................................................................................... 2985.1. seimas kaip Tautos atstovybė ............................................................................ 2985.2. seimo funkcijos ir įgaliojimai ............................................................................ 298

5.2.1. Bendrosios nuostatos ............................................................................ 2985.2.2. Įstatymų leidyba .................................................................................... 3005.2.3. Biudžetinė funkcija ............................................................................... 3005.2.4. Parlamentinė kontrolė ........................................................................... 3005.2.5. institucijų steigimas ir pareigūnų skyrimas ........................................... 3015.2.6. Kiti įgaliojimai ...................................................................................... 3015.2.7. Apkaltos procesas .................................................................................. 303

5.3. seimo nario konstitucinis statusas ..................................................................... 3035.4. seimo struktūra ................................................................................................. 3125.5. seimo darbo tvarka ............................................................................................ 313

5.5.1. Bendrosios nuostatos ............................................................................ 3135.5.2. Įstatymų leidybos procesas .................................................................... 3135.5.3. Kiti seimo teisės aktai ir jų priėmimas .................................................. 318

6. REsPuBliKOs PREZiDEnTAs ........................................................................... 320

7. VYRiAusYBĖ ........................................................................................................... 3267.1. Vyriausybės konstitucinis statusas ...................................................................... 3267.2. Vyriausybės formavimas. Įgaliojimų grąžinimas. Atsistatydinimas .................... 3267.3. Vyriausybės įgaliojimai ...................................................................................... 3277.4. Vyriausybės veiklos organizacinė forma ir priimami teisės aktai ........................ 3287.5. Vyriausybės nariai. Ministerijos ......................................................................... 332

8. KOnsTiTuCinis TEisMAs ................................................................................ 3338.1. Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija ................................ 3338.2. Konstitucinio Teismo teisėjų konstitucinis statusas ........................................... 3358.3. Konstitucinio Teismo įgaliojimai ....................................................................... 335

8.3.1. Konstitucinio Teismo įgaliojimai vykdyti teisės aktų konstitucingumo kontrolę ..................................................................... 335

8.3.2. Konstitucinio Teismo įgaliojimai teikti išvadas ..................................... 3398.3.3. Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją;

Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tęstinumas; oficialiosios konstitucinės doktrinos plėtojimas ir reinterpretavimas (koregavimas) .... 340

8.3.4. Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos ............................................... 3438.3.4.1. Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti teisės spragų

konstitucingumą .................................................................... 3438.3.4.2. Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti nebegaliojančių

teisės aktų konstitucingumą .................................................. 344

6

8.4. Teisenos Konstituciniame Teisme pagrindai ...................................................... 3498.4.1. subjektai, turintys įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir

kreipimuisi keliami reikalavimai ............................................................ 3498.4.2. Konstituciniam Teismui nežinybingi klausimai ir

kiti atsisakymo nagrinėti kreipimąsi pagrindai ...................................... 3518.5. Konstitucinio Teismo aktai ................................................................................ 355

[8.5.1. Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų samprata, rūšys]8.5.2. Konstitucinio Teismo aktų teisinė galia ................................................ 3558.5.3. Konstitucinio Teismo aktų paskelbimas ................................................ 3678.5.4. Konstitucinio Teismo aktų aiškinimas .................................................. 368

9. TEisMAi. PROKuRATŪRA .................................................................................. 3809.1. Teismai .............................................................................................................. 380

9.1.1. Teisminės valdžios konstitucinė paskirtis .............................................. 3809.1.2. Teismų sistemos .................................................................................... 3859.1.3. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, jo garantijos ................................ 3879.1.4. Teisėjo konstitucinis statusas. Teisėjų skyrimas, profesinė karjera ir

atleidimas iš pareigų. Teisminės valdžios savivaldos institucijos ............ 3999.1.5. Teismų įgaliojimai, susiję su teisingumo vykdymu ................................ 4039.1.6. Teismo procesas ir teismų sprendimai ................................................... 408

9.2. Prokuratūra ........................................................................................................ 413

10. ViETOs sAViVAlDA iR VAlDYMAs ................................................................ 415[10.1. Valstybės valdymas ir vietos savivalda – dvi viešosios valdžios sistemos]10.2. Vietos savivalda ................................................................................................. 415[10.3. Vietos valdymas]

11. VAlsTYBĖs BiuDŽETAs iR FinAnsAi .......................................................... 43011.1. Valstybės biudžetas. Valstybės turtiniai įsipareigojimai. Mokesčiai .................... 43011.2. Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo.

lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas .................. 446

[12. VAlsTYBĖs KOnTROlĖ]

13. uŽsiEniO POliTiKA iR VAlsTYBĖs GYniMAs ......................................... 45013.1. užsienio politika ................................................................................................ 45013.2. Valstybės gynimas .............................................................................................. 452

PRiEDAi .......................................................................................................................... 4631 priedas. lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sudėtys .................................... 4632 priedas. Konstitucinio Teismo aktų, kurių nuostatos pateiktos leidinyje, sąrašas ....... 464

7

PRATARMĖ

2013-aisiais sukako dvidešimt metų, kai įsteigtas lietuvos Respublikos Konstituci-nis Teismas. Šios konstitucinės justicijos institucijos paskirtis – užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir garantuoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugą. nagri-nėdamas konstitucinės justicijos bylas Konstitucinis Teismas aiškina Konstitucijos nuo-statų turinį ir prasmę, atskleidžia jų tarpusavio sąsajas, konstitucinių vertybių pusiausvyrą, konstitucinio reguliavimo, kaip visumos, esmę. Toks oficialiosios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas yra neatsiejama konstitucinės justicijos funkcija, tai – tęstinis procesas, vykstantis byla po bylos, nuosekliai plėtojant ankstesniuose aktuose pateiktas konstitucinių nuostatų interpretacijas ir atskleidžiant naujus Konstitucijoje nustatyto reguliavimo aspektus. Konstitucinio Teismo jurisprudencija, joje formuojama oficialioji konstitucinė doktrina užtikrina Konstitucijos nuostatų bei jomis grindžiamos konstituci-nės santvarkos gyvybingumą ir lemia Konstitucijos, kaip dinamiškos ir nuolat atsinauji-nančios gyvosios Konstitucijos, sampratos įsitvirtinimą. Taikydami Konstituciją, visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant teismus, privalo paisyti Konstitucinio Teismo formuojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos.

Prieš keletą metų Konstitucinis Teismas išleido leidinį, kuriame buvo surinktos ir susistemintos jo 1993–2009 metų aktuose išdėstytos oficialiosios konstitucinės doktri-nos nuostatos. Tai buvo darbo pradžia, nes oficialiosios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio reguliavimo klausimu) formavimas ir plė-tojimas yra nuolatinis ir nesibaigiantis procesas. Daugelyje 2010–2013 metais priimtų baigiamųjų aktų Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtų konstitucinės justi-cijos bylų kontekstą, toliau plėtojo įvairių Konstitucijos nuostatų aiškinimą ir atskleidė kai kuriuos anksčiau nenagrinėtus konstitucinio reguliavimo aspektus. Taigi ankstesnėje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje formuota doktrina papildyta naujais reikšmin-gais fragmentais, kurių tematika gana plati: rinkimų teisė, socialinės teisės, valstybės tarnyba, įstatymų leidyba, teisingumo vykdymas, valstybės biudžetas, valstybės tarptau-tinis bendradarbiavimas, valstybės gynimas ir kt. Šio laikotarpio Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pirmą kartą atskleista konstitucinė šeimos samprata (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas) ir aiškinta Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės glo-bos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija bei to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms (2012 m. vasario 27 d. nutarimas); nagrinėti specifiniai konsti-tucinės teisės į senatvės pensiją apsaugos klausimai (2012 m. birželio 29 d. nutarimas); išplėtotas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinti konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai, aiškinimas (2013 m. gegužės 16 d. nutarimas); atskleista įstatymų leidėjo pareiga numatyti tinkamą vacatio legis, suformuluoti tam tikri kiti konstituciniai reikalavimai valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų pri-ėmimui ir įsigaliojimui (2013 m. vasario 15 d. nutarimas); atskleisti nauji Konstitucinio Teismo nutarimų galimo retroaktyvumo aspektai (2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas); išsamiau interpretuoti konstituciniai valstybės tarptautinio bendradarbiavimo ir jos gy-nimo pagrindai, pirmą kartą aiškinta Konstitucijos 137 straipsnio nuostata, kad lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti užsienio valstybių karinių bazių (2011 m. kovo 15 d. nutarimas). Daugelyje nutarimų ir išvadų nagrinėti įvairūs aktyviosios ir pasyviosios rin-kimų teisės įgyvendinimo aspektai, kaip antai politinių organizacijų dalyvavimas rinki-muose, rinkimų slenksčiai, rinkimų komisijų įgaliojimai, rinkimų rezultatų nustatymas,

8

jų pripažinimas negaliojančiais, įvairūs reikalavimai rinkimų proceso dalyviams, rinkėjų teisė gauti reikšmingą informaciją apie kandidatus ir kt. (2010 m. lapkričio 9 d., 2011 m. gegužės 11 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai, 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados). Šio laikotarpio Konstitucinio Teismo aktuose taip pat atskleista nemažai konstitucinių reikalavimų, kurių privalu paisyti keičiant teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. kovo 5 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

Kai kurios Konstitucijos nuostatos vis dar neaiškintos, jų turinys lieka neatskleistas, nes konkrečių Konstitucijos nuostatų aiškinimas, oficialiosios konstitucinės doktrinos formavimas priklauso nuo Konstituciniam Teismui pateikiamų prašymų turinio ir apim-ties. Kaip minėta, oficialiosios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas niekada nebus visiškai užbaigtas.

Šio, kaip ir pirmojo, leidinio struktūrą lėmė pačios Konstitucijos struktūra ir kons-titucinės teisės moksle įprastas konstitucinės teisės institutų dėstymo eiliškumas. Oficia-liosios konstitucinės doktrinos nuostatos struktūrinėse knygos dalyse išdėstytos chrono-logiškai. Knygos dalims (skyriams, poskyriams) ir oficialiosios konstitucinės doktrinos vienetams pavadinimus, atspindinčius jų turinį, suteikė šio leidinio sudarytojai. Dalių numeracija išlaikyta tokia pati, kaip pirmajame leidinyje; laužtiniuose skliaustuose pa-teikti pavadinimai tų dalių, kuriose nėra oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų. leidinyje neišvengiamai yra pasikartojimų, nes jame pateikiamos visos konstitucinio reguliavimo prasmę atskleidžiančios nuostatos, kurias nuosekliai išdėsčius perteikiama laipsniška oficialiosios konstitucinės doktrinos plėtotė. Knygoje surinktos nuostatos yra Konstitucinio Teismo aktų ištraukos, tad suprantama, kad jos negali būti laikomos ofici-aliais šių aktų tekstais.

Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną darnią sistemą. Tikimės, kad ši knyga, kurioje sudėta pastaraisiais metais sukurta Konstitucijos turinį atskleidžianti oficialioji konstitucinė doktrina, palengvins geriau pažinti šią sistemą ir bus naudinga įvairiose srityse dirbantiems bei būsimiems teisininkams.

lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkasRomualdas Kęstutis Urbaitis

9

1. KONSTITUCINĖS SANTVARKOS PAGRINDAI

1.1. PAMATiniAi liETuVOs VAlsTYBĖs PRinCiPAi: VAlsTYBĖs nEPRiKlAusOMYBĖ, TAuTOs suVEREniTETAs iR DEMOKRATiJA,

VAlDYMO FORMA – REsPuBliKA

1.1.1. Pamatiniai Lietuvos valstybės principai

Pamatiniai Lietuvos valstybės principai (Konstitucijos 1 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimasKonstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokra-

tinė respublika.“ Konstitucijos sudedamosios dalies – lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo „Dėl lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtinta, kad teiginys „lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pa-matinis valstybės principas. Aiškindamas Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai lietu-vos valstybės principai: lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiš-kai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Pamatiniai Lietuvos valstybės principai (Konstitucijos 1 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas (pakartota 2012 m. gegužės 2 d.

nutarime)Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „lietuvos valstybė yra nepriklausoma demo-

kratinė respublika.“Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės vals-

tybės principas, lemia pagrindinius lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai). Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai lietuvos valstybės principai, inter alia tai, kad valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokrati-nis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimas).

Pamatiniai Lietuvos valstybės principai (Konstitucijos 1 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasKonstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „lietuvos valstybė yra nepriklausoma de-

mokratinė respublika.“ Pažymėtina, jog Konstitucijos sudedamosios dalies – lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo „Dėl lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtinta, kad teiginys „lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, t. y. Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, yra pamatinis valstybės principas.

Aiškindamas Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą Konstitucinis Teismas yra konsta-tavęs, kad šiame straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai lietuvos valstybės principai: lietu-vos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; lietuvos valstybės valdymo forma

1 . K O N S T I T U C I N Ė S S A N T V A R K O S P A G R I N D A I

10

yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti de-mokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spa-lio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos prin-cipus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai).

Taigi Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika. Jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuo-menės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos.

[1.1.2. Tautos suverenitetas]

1.1.3. Demokratija

Demokratinis valstybės valdymasKonstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimasKonstitucinis reikalavimas lietuvos valstybės valdžią organizuoti demokratiškai yra

neatsiejamas nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tar-nauja žmonėms, taip pat nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Lietuvos valstybė yra demokratinė (Konstitucijos 1 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimas<...> Konstitucijai prieštaraujančiais įstatymais ar kitais teisės aktais pažeidžiamas

Konstitucijos viršenybės principas, kitos konstitucinės vertybės, jais gali būti kėsinamasi ir į Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos elementus; tačiau konstatavimas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, savaime nereiškia, jog yra pažeista Konsti-tucijos 1 straipsnio nuostata, kad lietuvos valstybė yra demokratinė (Konstitucinio Teis-mo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Politinių atstovaujamųjų institucijų formavimas demokratinėje valstybėjeKonstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadaKonstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą, ne

kartą yra konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų insti-tucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuo-jamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atsto-vaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės po-litinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laiko-mi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spa-

1.3. Atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė

11

lio 1 d. nutarimas, 2008 m. lapkričio 7 d. išvada, 2010 m. lapkričio 9 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai, 2012 m. spalio 26 d. išvada). Įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas, yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai, 2012 m. spalio 26 d. išvada).

[1.1.4. Valstybės valdymo forma]

[1.2. VAlsTYBĖs TERiTORiJOs ViEnTisuMAs]

1.3. ATViRA, TEisinGA, DARni PiliETinĖ VisuOMEnĖ iR TEisinĖ VAlsTYBĖ

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai; neatsiejami teisinės valsty-bės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principasKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimasTeisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią

įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsiparei-gojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Kons-titucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktuiKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimasVienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – principas, kad

neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.

Teisės aktų hierarchijaŽr. 1.8. Teisėkūros ir teisės taikymo pagrindai, 1.8.4. Teisės aktų hierarchija,

1.8.4.1. Bendrosios nuostatos, 2010 m. vasario 12 d. nutarimas (pakartota 2010 m. vasa-rio 26 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. birželio 9 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimuose).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės val-

džios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstituci-joje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją, kad valstybės valdžią vykdančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei; teisinės valstybės principas suponuoja ir tai,


12

kad valstybės valdžią vykdančios institucijos negali viršyti Konstitucijoje joms nustatytų įgaliojimų, kad viena valstybės valdžios institucija negali įsiterpti į kitai valstybės valdžios institucijai Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus.


1.8.4.1. Bend rosios nuostatos, 2010 m. kovo 9 d. nutarimas (pakartota 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimuose).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą (inter alia Konstitucinio Teismo

2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai) yra konstatavęs, kad Konsti-tucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tar-pusavyje susijusių imperatyvų; taigi konstitucinio teisinės valstybės principo turinys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitu-cijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).

Iš teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai teisėkūros subjektamsŽr. 1.8. Teisėkūros ir teisės taikymo pagrindai, 1.8.1. Bendrosios nuostatos, 2010 m.

kovo 22 d. nutarimas.

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, dar-nios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiš-kia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.

Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, ap-imantis daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pa-


13

gal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus (Konstituci-nio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsau-goti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. neuž-tikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra ir teisinis aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam regulia-vimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numa-tytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas).

Konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugo-mas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų – kaip antai teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą), socialinio solidarumo (derinamo su kiekvie-no atsakomybe už savo likimą), asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams bei kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių principų – turinį (Konstituci-nio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisin-gumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tiks-lų. Jis yra [viena] svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės [pagrindas]. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Teisinis tikrumas ir aiškumasKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas (pakartota 2013 m. vasario 20 d.

nutarime)Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje

įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus rei-kalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. ge-gužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutari-mai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).


14

Ypač pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su as-menų, inter alia valstybės pareigūnų, skyrimu ir atleidimu iš pareigų, turi nustatyti aiškų, darnų teisinį reguliavimą, kad nebūtų galima jo aiškinti nevienodai.

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis tei-

sinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra kons-tatavęs, kad konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

<...>Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo princi-

pas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus prin-cipas ir kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija.


gegužės 28 d. nutarimas.

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsieja-mai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuo-menės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkū-ros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji tei-sė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.

Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tar-pusavyje susijusių imperatyvų. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vado-vaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutari-mai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės prin-cipo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konsti-tuciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų


15

teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šie principai inter alia suponuo-ja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš

konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numatytos prie-monės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jos turi būti būtinos minė-tiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra [viena] svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės [pagrindas]. Jis gali būti įgyven-dintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, so-cialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruo-džio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

<...>Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter

alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai).

Teisėtų lūkesčių apsaugos principasKonstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimas (bylos Nr. 16/03-17/03-18/03)Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejamas teisinės valstybės

principo elementas inter alia yra teisėtų lūkesčių apsauga.Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią

įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsiparei-gojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai).

Taigi pagal oficialiąją konstitucinę doktriną vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos prin-cipo elementų yra teisių, įgytų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga.

Viena vertus, pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami as-mens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, ne-prieštaraujančių Konstitucijai.

Kita vertus, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinių verty-bių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reika-lavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokių asmens įgytų teisių, kylančių iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštarau-jančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai ar iš dalies


16

apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad gali susidaryti tokios faktinės situa-cijos, kai asmuo, atitinkantis teisės aktų nustatytas sąlygas, pagal šiuos teisės aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam atsirado lūkesčių, kuriuos šių teisės aktų galiojimo metu ga-lėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo tikėtis, kad jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir bus valstybės ginami ir saugomi; tokius lūkesčius gali sukelti net ir tie teisės aktai, kurie vėliau buvo Konstitucijos ir įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (po-įstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams); gali būti ir tokių faktinių situacijų, kai asmuo jau yra įgyvendinęs iš teisės akto, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminis aktas – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kilusias teises ir pareigas kitų asmenų atžvilgiu ir dėl to šiems kitiems asme-nims pagal teisės aktus taip pat atsirado atitinkamų lūkesčių, kurių gynybos ir apsaugos iš valstybės jie pagrįstai galėjo tikėtis; kai kada nuo tokių lūkesčių atsiradimo iki atitinkamų teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštarau-jančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams) gali būti praėjęs ilgas laikas (Konstitucinio Teis-mo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripa-žinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, o jeigu taip, tai kiek, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar ne-bus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Kons-titucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

<...> Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai as-menų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuome-nės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Teisės aktų atitikties teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiams tyrimas

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas<...> Konstitucijos preambulėje įtvirtinti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuo-

menės ir teisinės valstybės siekiai.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitu-

cijos preambulėje skelbiamiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės sie-kiams tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktuiKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi va-

dovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruo-


17

džio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad būtų iš esmės klaidinga prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įstatymą, tokia prezumpcija paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra Konstituci-ja, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. gruodžio 17 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.

Teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumąKonstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje

įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, <...> 2006 m. lapkričio 21 d. [sprendimas]).

Teisinės valstybės principas; teisingumas – vienas pagrindinių teisės tikslų ir teisinės valstybės pagrindas

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas<...> Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį Konstitucinis

Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati lietuvos Respublikos Konstitucija. Pabrėžtina, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų turinį.

Konstitucinis Teismas savo aktuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai). Taigi konstitucinis teisingumo prin-cipas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra [viena] svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės [pagrindas]; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir sa-vivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų.


18

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti rem-damosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisin-gumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra [viena] svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės [pagrindas]. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir saviva-lės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumasKonstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas (pakartota 2011 m. vasario

14 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. kovo 5 d. nutarimuose)Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės prin-

cipo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konsti-tuciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šie principai inter alia suponuo-ja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Teisinės valstybės principas; teisingumas – vienas pagrindinių teisės tikslų ir teisinės valstybės pagrindas

Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpu-

savyje susijusių imperatyvų. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra kons-tatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, taip pat teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį; Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimas).

Taigi konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės vals-tybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo prie-monės, tikslų; jis yra [viena] svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės [pagrindas]; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinu-mų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teis-mo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio


19

17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

Teisinis tikrumas ir aiškumas Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimas<...> Kaip ne kartą savo teisės aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neat-

siejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisinis aiškumas, teisinis tikrumas.

Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo el-gesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).

Iš teisinės valstybės principo kylantis teisinės atsakomybės proporcingumo reikalavimas

Žr. 3. Teisinė atsakomybė, 3.1. Bendrosios nuostatos, 2011 m. sausio 31 d. nutarimas („Atsakomybės už teisės pažeidimus proporcingumas“).


principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuome-nės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkū-ros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji tei-sė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.

Konstitucinis teisinės valstybės principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpu-savyje susijusių imperatyvų. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovau-jamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstituci-nius teisinės valstybės principus (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas (pakartota 2011 m. liepos 7 d.,

2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimuose)Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje

įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).


20

Proporcingumo principasKonstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimasVienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis propor-

cingumo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai), pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcin-gos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (Konstitucinio Teismo 2007 m. lie-pos 5 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valsty-

bės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje; neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš kons-titucinio teisinės valstybės principo elementų.

Proporcingumo principasKonstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis proporcingu-

mo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

<...><...> Konstitucinis proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos

priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaiz-džiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

<...> konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, ku-ris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

Teisėkūros subjektų pareiga paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijosŽr. 1.8. Teisėkūros ir teisės taikymo pagrindai, 1.8.4. Teisės aktų hierarchija,

1.8.4.1. Ben drosios nuostatos, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas.

Teisinis tikrumas ir aiškumasKonstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas (pakartota 2011 m. lapkričio 17 d.,

2013 m. spalio 10 d. nutarimuose)<...> Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, savo

aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam


21

tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teis-mo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas<...> konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvai-

rias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir sau-gomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairius kitus konstitucinius principus, inter alia Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstai gų tarnavimo žmonėms, teisingumo, pilietiškumo, asmenų lygybės įstatymui, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos, asmens ir visuomenės interesų derinimo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas); taip pat atsižvelgtina į teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvą, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisi-niam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Proporcingumo principasKonstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas (pakartota 2012 m. birželio

29 d., 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. kovo 5 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimuose)

Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo prin-cipas, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuo-menei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendi-mas, 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. lapkričio 9 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

Teisingumo principasKonstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės

valstybės principo turinio elementas yra konstitucinis teisingumo principas (Konstitu-cinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai), kuris gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavy-

je susijusių imperatyvų. nuo konstitucinio teisinės valstybės principo <...> neatsiejamas kons-titucinis asmenų lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje.

<...>Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra


22

aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, dar-nios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

<...>Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami konstitucinio teisi-

nės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilu-mą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, ne-būtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Taigi Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, su-ponuoja ir valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo im-peraty vas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santy-kių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimuose konstatavo, kad demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise. Reali-zuodami visuomenei ir valstybei reikšmingas funkcijas, valstybės institucijos, pareigūnai neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdami įstatymų.

<...><...> visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendi-

mai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti; konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant; kiekvieno teisės instituto ati-tiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus.

<...> šioje konstitucinės justicijos byloje konstitucinio teisinės valstybės principo tu-rinys inter alia atskleistinas taikant Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą aukštųjų mokyklų autonomijos principą.

Teisinis aiškumasKonstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimasVienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis

aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas) <...>.

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimus įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį regu-liavimą, kuris inter alia suteiktų galimybę teisinių santykių subjektams žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad jie galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisės nor-mos būtų nustatomos iš anksto, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis


23

reguliavimas būtų aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktuose nebūtų nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.


principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvai-riose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių im-peratyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad neatsiejami teisinės valsty-bės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsau-goti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja ir tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. neuž-tikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numa-tytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugo-mas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą), socialinio solidarumo (derinamo su kiekvie-no atsakomybe už savo likimą), asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams bei kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių principų, turinį (Konstitu-cinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindi-nių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Tai yra viena svarbiau-sių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuo-menės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės

principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. Konstitucinis Teis-


24

mas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.


1.8.4.1. Ben drosios nuostatos, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas.

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžia-

ma visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės vals-tybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžią įgyven-dinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

Teisingumo principas – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas (pakartota 2012 m. rugsėjo 25 d.,

2012 m. spalio 24 d., 2013 m. balandžio 30 d. nutarimuose)Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisingumo principas yra ne-

atskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teis-mo 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Todėl pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia konstitu-ciniams teisinės valstybės, teisingumo principams traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčija-mo įstatymo nuostatų atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėtų lūkesčių apsaugaKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas<...> teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir

teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (inter alia Konstitu-cinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvai-riose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių im-peratyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.


25

<...> konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuo-menės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konsti-tucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Proporcingumo principas Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio tei-

sinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas (Konstitu-cinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

Teisėtų lūkesčių apsaugaKonstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarimas<...> kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisėtų lūkesčių apsau-

ga yra neatsiejamas teisinės valstybės principo elementas; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimai).

Teisingumas – vienas pagrindinių teisės tikslų ir teisinės valstybės pagrindasKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas (pakartota 2013 m. vasario 7 d.

nutarime)Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas

yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra [viena] svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės [pagrindas]. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir sa-vivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutari-mai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).


1.8.4.1. Ben drosios nuostatos, 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas.

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas (pakartota 2013 m. liepos 5 d.

nutarime)Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad šio konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Kons-titucijos nuostatose, inter alia jos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygiatei-siškumo principas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nu-tarimas).


26

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasKonstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis

teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo pa-klusti visi teisinių santykių subjektai (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklus-damos teisei (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Taigi paneigiant Konstitucijos viršenybę kartu yra paneigiamas ir kons-titucinis teisės viešpatavimo imperatyvas.

Valstybės valdžią vykdančių institucijų sprendimų teisėtumo ir teisingumo prezumpcija

Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimas<...> teisinėje valstybėje preziumuojama, kad Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvir-

tintų valstybės valdžią vykdančių institucijų <...> sprendimai yra teisėti ir teisingi, jie negali būti priešpriešinami.

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tar-

pusavyje susijusių imperatyvų (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga – asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia konstitucinį teisinės valstybės prin-cipą, yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų propor-cingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuoti-nai reikšmingam tikslui pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikru-mas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konsti-tucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

<...><...> konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės vals-

tybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tiks-lui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

http://www.infolex.lt/ta/72720


27

Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumasKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas (pakartota 2013 m. gegužės 16 d.,

2013 m. gegužės 30 d. nutarimuose)Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valsty-

bės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tik rumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkes-čius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį re-guliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.


vasario 15 d. nutarimas.

Įstatymų leidėjo pareiga numatyti tinkamą vacatio legisŽr. 5. seimas, 5.5. seimo darbo tvarka, 5.5.2. Įstatymų leidybos procesas, 2013 m.

vasario 15 d. nutarimas.

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimas (pakartota 2013 m. gegužės 9 d.

nutarime)Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstitu-ciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją.


1.8.4.1. Ben drosios nuostatos, 2013 m. vasario 20 d. nutarimas.


balandžio 2 d. nutarimas.

Įstatymų leidėjo pareiga numatyti tinkamą vacatio legisŽr. 5. seimas, 5.5. seimo darbo tvarka, 5.5.2. Įstatymų leidybos procesas, 2013 m.

gegužės 16 d. nutarimas.

Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumasKonstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės

principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. neat-


28

siejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkri-čio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Kons-titucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitu-cijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Teisėtų lūkesčių apsaugaKonstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją santykiuose su

valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkes-čiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad, reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtin-tų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, įstatymų leidėjas negali paneigti asmens teisėtų lū-kesčių, nes Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai ir visų pirma konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus; paneigiant teisinį tikrumą, stabilumą, tei-sėtų lūkesčių apsaugą būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas; nepagrįstai pabloginus asmens teisinę padėtį galėtų būti pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirti-nantis asmenų lygiateisiškumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas

integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes ir juo yra grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas; jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; šio principo esmė – teisės viešpa-tavimas; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpu-savyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad neatsiejami teisinės valsty-bės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai su-ponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsiparei-gojimus asmeniui. neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo supo-nuojamą reikalavimą užtikrinti žmogaus teises ir laisves, taip pat yra konstatavęs, jog pro-


29

porcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai).

<...>Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir

atvirkščiai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Tai yra vie-na svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumas gali būti įgyvendindamas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant ir į socia-linio solidarumo principo turinį. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijo-je įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali pa-neigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Kaip minėta, konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, ku-riai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas yra ne kartą

pažymėjęs, kad seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiš-kumo ir kiti principai.

Pabrėžtina, kad leisdamas įstatymus seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų. Tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

<...>Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter

alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuo-menės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. balandžio 30 d. nutarimai).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas<...> Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisin-

gumo imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstituci-


30

nis Teismas, aiškindamas inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pa-siekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Teisingumo principasKonstitucinio Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra pažymėjęs <...>, kad konstitucinio teisinės valstybės

principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, taip pat teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Teisinės valstybės principasKonstitucinio Teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarimas<...> kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės vals-

tybės principas yra universalus; jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; šio principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujama-si ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumasKonstitucinio Teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarimasKonstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota <...>, kad neatsiejami teisinės

valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis sau-gumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio regu-liavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkes-čių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėji-mas valstybe ir teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).


1.8.4.1. Ben drosios nuostatos, 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimas (pakartota 2013 m. gruo-džio 11 d. nutarime).

Teisinis tikrumas ir aiškumasKonstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimas<...> [konstitucinis teisinės valstybės principas], kaip ne kartą yra konstatavęs Kons-

titucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui: įstatymuose ir kituo-se teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieš-taringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuo-

1.5. Valdžių padalijimas

31

seklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai regu-liuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

1.4. KOnsTiTuCiJOs ViRŠEnYBĖ

Žr. 1.8. Teisėkūros ir teisės taikymo pagrindai, 1.8.4. Teisės aktų hierarchija, 1.8.4.2. Kons titucija, 1.8.4.2.1. Konstitucijos viršenybė.

1.5. VAlDŽių PADAliJiMAs

Įstatymų leidėjo pavedimas tam tikrus santykius reguliuoti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai

Žr. 1.8. Teisėkūros ir teisės taikymo pagrindai, 1.8.1. Bendrosios nuostatos, 2010 m. vasario 12 d. nutarimas.

Valdžių padalijimo principas (Konstitucijos 5 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstituci-

jos 5 straipsnyje, taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus, įtvirtintas valdžių padalijimo princi-pas inter alia reiškia, kad jeigu Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, ši valstybės institucija negali šių įgaliojimų atsisakyti, negali jų perduoti kuriai nors kitai institucijai, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

Valdžių padalijimo principas; valdžios institucijų tarpusavio kontrolė ir atsvara, bendradarbiavimas (Konstitucijos 5 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią lietuvoje vykdo

seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Ši Konstitucijos nuostata yra valstybės valdžių padalijimo ir pusiausvyros pagrindas

(Konstitucinio Teismo 1999 m. balandžio 20 d. nutarimas).<...>Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos

5 straipsnyje (taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus) yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog konstituci-nis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų


32

įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pa-keisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo inter alia 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 5 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. liepos 11 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. birželio 6 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Pabrėžtina, kad valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai. Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, nelei-džianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės val-džios įgaliojimų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

<...> seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja tai, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgalio-jimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.

Valdžių padalijimo principas; valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucijos 5 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimasKonstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: valstybės valdžią lietuvoje vykdo seimas, Res-

publikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (1 dalis); valdžios galias riboja Konstitucija (2 dalis); valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (3 dalis).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje (1 ir 2 dalyse) ir kituose jos straipsniuose yra įtvirtintas konstitucinis valdžių padalijimo principas (1998 m. sausio 10 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valdžios galias riboja Konstitucija, saisto ne tik Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas valstybės valdžios institucijas, bet ir kitas valdingus įgaliojimus turin-čias institucijas, nepriskiriamas nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai, nei teisminei valdžiai, taip pat visus šiose institucijose dirbančius valstybės tarnautojus (2004 m. gruo-džio 13 d. nutarimas).

Valdžių padalijimo principasKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su konstituciniu valdžių pada-

lijimo principu, inter alia įtvirtintu Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, todėl seimas ne-turi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo konstitucinę kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

1.6. Valdžios galias riboja Konstitucija

33

1.6. VAlDŽiOs GAliAs RiBOJA KOnsTiTuCiJA

Valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimasKonstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas yra ne kartą



[1.7. VAlsTYBinĖ KAlBA – liETuVių KAlBA]

1.8. TEisĖKŪROs iR TEisĖs TAiKYMO PAGRinDAi

1.8.1. Bendrosios nuostatos

Teisinės terminijos vartojimas teisės aktuoseKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimo įstatymuose, kituose teisės ak-

tuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystymąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių Konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo, bet ir galėtų provokuoti koreguoti Konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina; Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formu-luotes (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).

Oficialus viešas teisės aktų paskelbimas (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo:– įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti; įstatymu

turi būti nustatyta įstatymų paskelbimo tvarka ir informacijos šaltinis, kuriame įstatymai turi būti paskelbti; oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet ir tam, kad teisės su-bjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų; demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų; įstatymai turi būti paskelbti viešai;

– pagal Konstituciją teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis jų oficialaus skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie išleidžiami;


34

– Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į kons-titucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus;

– Vyriausybės nutarimai, kaip ir kiti teisės aktai, gali skirtis pagal formą, turinį, struktūrą, apimtį, turėti įvairias sudedamąsias dalis (priedėlius); teisės akte gali būti ne tik tekstinė, bet ir grafinė dalis (lentelės, brėžiniai, schemos, planai, kartogramos, simboliai, emblemos ir t. t.); visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visu-mą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose konkrečiai išdėstytą turinį, keičiasi ir viso norminio teisės akto turinys; turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis;

– oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai reikalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti; įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokį su oficialiu teisės aktų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kad teisės aktai būtų prieinami vi-siems teisės subjektams; tai darydamas įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją: atsižvelgęs į teisės aktų turinį, ypatumus ir įvairovę, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, jis gali nusta-tyti įvairius oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus; nustatydamas oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ir į technines galimybes teisės aktus paskelbti tam tikru būdu; sparti technologijų plėtra lemia ir atitin-kamus visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų dinamiką, elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos tobulėja itin sparčiai, nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudojant elektronines informacines technologijas, inter alia internetą, todėl būtina, kad įstatymų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos atitinkamų visuomeninių santykių kaitos; šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir teisės aktų skelbimui;

– tais atvejais, kai teisės aktai turi ne tik tekstinę (rašytinį tekstą), bet ir grafinę dalį (brėžinius ir pan.), ypač jeigu tie teisės aktai yra didelės apimties ir sudėtingos struk-tūros ir jeigu dėl jų grafinės dalies publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) kyla didelių techninių problemų (taip pat jeigu jų publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) išlaidos yra nepamatuotai didelės (atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, taip pat į tai, kokiam teisės subjektų ratui atitinkamas teisinis reguliavimas nustato teises ir pareigas)), įstaty-mu gali būti nustatyta tokia oficialaus šių teisės aktų paskelbimo tvarka, kuri skiriasi nuo bendrosios (įprastos) teisės aktų, kuriuos sudaro tik rašytinis tekstas, oficialios skelbimo tvarkos; Konstitucija to savaime nedraudžia; įstatymu gali būti nustatyta, kad tokių teisės aktų grafinė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra oficialiai skelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje), taip pat kad grafinė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra oficialiai skelbiama kitokiu būdu nei tekstinė dalis;

– ir tokiais atvejais, kai teisės akto grafinė dalis paskelbiama atskirai nuo teksti-nės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu, privalu laikytis iš Konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, taip pat būtina užtikrinti, kad dėl atskiro teisės aktų tekstinės ir grafinės dalių publikavimo ne-atsirastų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumą: visų pirma būtina, kad laikantis bendrosios (įprastos) oficialaus teisės aktų skelbimo tvarkos atitinkamame šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas; an-tra, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) jame nėra paskelbta (paskelbtos); tre-

1.8. Teisėkūros ir teisės taikymo pagrindai

35

čia, turi būti aišku, kur galima susipažinti su tame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis); galiausiai, ketvirta, turi būti praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to, tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abe-jonių dėl minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo; jeigu yra laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu tam tikros (tam tikrų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad tam tikras teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, ne-oficialiai, t. y. nesilaikant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant kons-titucinio teisinės valstybės principo; toks galimybių susipažinti su tame pačiame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių), taigi ir viso teisės akto kaip visumos, turiniu užtikrinimas (nurodytais atvejais), jeigu tam yra pakankamai svarių priežasčių, savaime neduoda pagrindo kvestionuoti atitinkamo teisės akto atitikties Konstitucijai.

Įstatymų leidėjo pavedimas tam tikrus santykius reguliuoti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai

Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra

konstatavęs <...>, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje nuro-dytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių regulia-vimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Teisė negali būti nevieša (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimasKonstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad galioja tik paskelbti įstatymai.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevie-ša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vie-nas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

<...><...> konstitucinio reikalavimo, jog teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir lei-

džiant Vyriausybės aktus, kuriais pritariama privatizavimo sutartims. Minėtas konstituci-nis reikalavimas reiškia ne tik tai, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama svarbiau-sių lietuvos ūkio objektų privatizavimo sutarčių, jų priedų projektams, turi būti oficialiai paskelbtas, bet ir tai, kad tokiame Vyriausybės nutarime turi būti ne tik formalus prita-rimas sutarties, jos priedų projektams, bet ir inter alia konstatuota sutarties projekto, ku-


36

riam pritariama, nuostatų atitiktis objekto privatizavimo programoje numatytoms priva-tizavimo sąlygoms, nurodytos principinės sutarties nuostatos, kaip antai sutarties tikslas, objektas, esminiai valstybės įsipareigojimai. Kita vertus, negalima nepaisyti komercinėje praktikoje nusistovėjusio konfidencialumo reikalavimo, kad tam tikros sutarties sąlygos nėra viešinamos. Kartu pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai sutarties šalis yra valstybė, sutarties, inter alia privatizavimo sutarties, sąlygų neviešinimas turi būti konstituciškai pagrįstas: paprastai sutarties sąlygos gali būti neviešinamos siekiant apsaugoti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.

Iš teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai teisėkūros subjektamsKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų

leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis re-guliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žino-ti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Iš teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai teisėkūros subjektamsKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis

Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro po-būdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems nu-matytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtik-rinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt.

Teisės aktų paskelbimas – būtina jų galiojimo sąlyga (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas<...> Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad galioja tik paskelbti

įstatymai. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Konstitucinis Teismas yra konsta-tavęs, jog „Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi konstitucinis principas, kad teisė negali būti nevieša. Taigi, atsižvelgus į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai), taigi ir Respublikos Prezidento dekretus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. spren-


37

dimas). Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nusta-tytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai).

Teisės aktai neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit)Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas<...> vadovaujantis bendruoju teisės principu (įtvirtintu ir Konstitucijoje) lex retro

non agit, teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį (išskyrus atvejus, kuriuos leidžia bendrasis teisės principas lex benignior retro agit) <...>.

Teisės aktų konstitucingumo prezumpcija (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lietuvos Respublikos įsta-

tymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskel-biamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Kons-tituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisė-ti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas), o jame nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Teisės aktai neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit)Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su

konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvar-ka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuoja-mi santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Teisės aktai neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit), teisės akto įsigaliojimo data negali būti ankstesnė, nei jis paskelbiamas (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, 70 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimasPagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (7 straipsnio 2 dalis), seimo priimti

įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (70 straips-nio 1 dalis).


38

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjek-tams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas); teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (inter alia Konstitu-cinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterp-tų į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Pažymėtina ir tai, kad iš teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą, nei tas teisės aktas paskelbiamas.

Iš teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai teisėkūros subjektamsKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų

leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, tei-sės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; tei-sės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Oficialus įstatymų paskelbimas (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasPagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (7 straipsnio 2 dalis).Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog oficialus įstatymų paskelbimas

laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimai). Konstitucijos 7 straipsnio 2 da-lyje atsispindi ir principas lex retro non agit (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas); konstitucinis imperatyvas, kad galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių šio


39

principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad iš teisinio tikrumo, teisinio saugu-mo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsi-galiojimo datą, nei tas teisės aktas paskelbiamas (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas).

Teisės aktai neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit)Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas<...> konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įsta-

tymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia būtų nu-kreipta į ateitį; įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit).

Taigi principas lex retro non agit nėra absoliutus: galima jo išimtis, pagal kurią lei-džiama teisės aktų, kuriais sušvelninama teisinių santykių subjektų padėtis ir kartu ne-pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, grįžtamoji galia. Tokiu atveju nėra pa-žeidžiamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimas.

Iš teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai teisėkūros subjektamsKonstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų

leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai).

Teisė negali būti neviešaKonstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarimasTeisinės valstybės principo esminis elementas inter alia yra tas, kad galioja tik pa-

skelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 26 d. nutarime konstatavo, jog konstitucinio reikalavimo, kad teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir leidžiant Vyriausybės aktus, kuriais pritariama privatizavimo sutartims; minėtas konstitucinis reikalavimas reiškia ne tik tai, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama svarbiausių lietuvos ūkio objektų priva-tizavimo sutarčių, jų priedų projektams, turi būti oficialiai paskelbtas, bet ir tai, kad tokiame Vyriausybės nutarime turi būti ne tik formalus pritarimas sutarties, jos priedų projektams, bet ir inter alia konstatuota sutarties projekto, kuriam pritariama, nuostatų atitiktis objek-to privatizavimo programoje numatytoms privatizavimo sąlygoms, nurodytos principinės sutarties nuostatos, kaip antai sutarties tikslas, objektas, esminiai valstybės įsipareigojimai.

<...> konstitucinis reikalavimas, kad teisė negali būti nevieša, kurio privalu laikytis ir priimant Vyriausybės nutarimą, kuriuo pritariama privatizavimo sutarčiai, reiškia ir tai, kad Vyriausybės nutarime, kuriuo pritariama keičiamoms privatizavimo sutarties, kuriai Vyriausybė anksčiau pritarė, nuostatoms, turi būti ne tik formalus pritarimas sutarties pakeitimui, bet ir nurodyta inter alia sutarties keitimo tikslas, principinės sutarties pakei-timų nuostatos.


40

Teisės aktų konstitucingumo prezumpcijaKonstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad kol jis nėra priėmęs sprendimo, jog teisės

aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, jame nustatytas teisinis reguliavimas atitinka-miems teisinių santykių subjektams yra privalomas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruo-džio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

1.8.2. Teisės aiškinimas

Konstitucijos aiškinimo doktriną žr. 1.8.4. Teisės aktų hierarchija, 1.8.4.2. Konstitu-cija, 1.8.4.2.2. Konstitucijos vientisumas, tiesioginis taikymas ir aiškinimas.

1.8.3. Teisės spragos

Teisės spragų konstitucingumo vertinimo doktriną žr. 8. Konstitucinis Teismas, 8.3. Konstitucinio Teismo įgaliojimai, 8.3.4. Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos, 8.3.4.1. Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti teisės spragų konstitucingumą.

Teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisijaKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimas (pakartota 2013 m. lapkričio

15 d. nutarime)Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omi-

sija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiš-kai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisijaKonstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omi-

sija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas aps-kritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santy-kius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs, kad tei-sės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kom-petentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 7 d. nutarime yra konstatavęs: ga-


41

lutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus ati-tinkamus teisės aktus.

Tačiau vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesu-reguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (inter alia naudojantis tei-sės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).

Kita vertus, minėta teismų galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas).

Teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisijaKonstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legisla-

tyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis regulia-vimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuome-ninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio ne-prieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

legislatyvinės omisijos par excellence aptikimas žemesnės galios teisės akte (jo da-lyje), jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, yra pakan-kamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitinkama apimtimi, t. y. tiek, kiek tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijoje, reikalaujamas teisinis reguliavimas) Konstituci-jai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pašalinti teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) priklauso atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kom-petencijai; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms iš-leidus atitinkamus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisijaKonstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimas (pakartota 2011 m. liepos 7 d.

nutarime)Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarime konstatuota, kad vidinė teisės sis-

temos darna, kurią suponuoja konstitucinis teisinės valstybės principas, yra inter alia susi-jusi su teisės spragomis, t. y. teisinio reguliavimo trūkumu, inter alia legislatyvine omisija.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omi-sija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskri-tai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo daly-


42

je), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Teisės spragų pašalinimasKonstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2010 m. lapkričio

29 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 7 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimuose yra konstatavęs: galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus.

Teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisijaKonstitucinio Teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas (pakartota 2011 m. rugsėjo 2 d.,

2011 m. lapkričio 17 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimuose, 2012 m. balandžio 25 d. sprendime)

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omi-sija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskri-tai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo daly-je), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Teisės spragų pašalinimas ir užpildymas ad hocKonstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas <...> yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti

teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir tai-kant teisę (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas sprendžiant tam tikros kategorijos bylas for-muotis vienodai teismų praktikai – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentin-gas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

<...> užpildydami teisės spragas teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogiją; tai darydami jie taip pat privalo paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingu-mo ir kitų principų.


43

Teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisijaKonstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimasKonstitucinis Teismas, savo baigiamuosiuose aktuose (inter alia tokiuose aktuose,

kuriuose buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjų prašymus, kuriuose pareiškėjai kėlė legisla-tyvinės omisijos klausimą) atskleisdamas legislatyvinės omisijos sampratą, yra konsta-tavęs, kad teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legisla-tyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuome-ninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konsti-tucijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

Vadinasi, legislatyvinės omisijos atveju teisinis reguliavimas turi būti nustatytas konk-rečiame įstatyme (konkrečioje jo dalyje), kai to reikalaujama pačioje Konstitucijoje.

1.8.4. Teisės aktų hierarchija

1.8.4.1. Bendrosios nuostatos

Teisės aktų hierarchijaKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimas (pakartota 2010 m. vasario 26 d.,

2010 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. birželio 9 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimuose)<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės

valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstaty-minis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai <...>).

Teisės aktų hierarchijaKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 9 d. nutarimas (pakartota 2013 m. vasario 20 d.,

2013 m. gegužės 9 d. nutarimuose)Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hie-

rarchiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad [šis] kons-titucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais <...> nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįsta-tyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).


44

Aukštesnės galios teisės akto įsigaliojimo arba galios netekimo laikas negali priklausyti nuo žemesnės galios teisės akto priėmimo ir įsigaliojimo arba galios netekimo

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas<...> kaip savo 2003 m. spalio 29 d. nutarime yra konstatavęs (ir 2006 m. gruodžio 29 d.

sprendime bei 2008 m. vasario 20 d. nutarime pažymėjęs) Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją Vyriausybė savo nutarimais negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad Vy-riausybės nutarimo įsigaliojimo arba jo galios netekimo laikas priklausytų nuo kito subjek-to išleisto žemesnės galios teisės akto įsigaliojimo. Ši Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarime suformuluota doktrininė nuostata aiškintina kaip išreiškianti bendrą konsti-tucinį imperatyvą, kad aukštesnės galios teisės akto įsigaliojimo arba galios netekimo laikas neturi ir negali būti padaromas priklausomas nuo žemesnės galios teisės akto priėmimo ir įsigaliojimo arba galios netekimo ir pan., taigi ir įstatymo įsigaliojimo laikas neturi ir negali būti padarytas priklausomas nuo Respublikos Prezidento dekreto – žemesnės galios teisės akto išleidimo ir įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimas).

Teisėkūros subjektų pareiga paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, savo ak-

tuose ne kartą yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų kons-titucinių imperatyvų kylantis reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos inter alia reiškia, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti pa-ties įstatymo (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas); poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai; poįsta-tyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais; poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai); žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Teisės aktų hierarchijaKonstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimasKonstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierar-

chiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais <...> nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali priešta-rauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuo-latinio galiojimo (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimai). Konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos santykius,


45

kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Teisės aktų hierarchijaKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, jog Konstitucijoje

įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar jis yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo.

Teisės aktų hierarchijaKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimas<...> tai, kad seimas, priimdamas poįstatyminius teisės aktus, nesilaiko Konstitucijos

ir seimo statuto, reiškia, jog yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją.

Teisės aktų hierarchijaKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimas (pakartota 2013 m. gruodžio

11 d. nutarime)Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas

suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai), nes antraip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė prieš poįstatyminius teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2009 m. bir-želio 22 d. nutarimai).

1.8.4.2. Konstitucija

Konstitucija kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartisKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKonstitucija – tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuo-

menės sutartis – visų lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsiparei-gojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė.

Vertybės, kuriomis grindžiama KonstitucijaKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasKaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija yra grindžiama

universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpa-tavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsako-mybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (Konstitucinio Teis-mo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).


46

1.8.4.2.1. Konstitucijos viršenybė

Konstitucijos viršenybės principas, teisėkūros subjektų pareiga atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimaslietuvių tauta lietuvos valstybės piliečių valia 1992 m. spalio 25 d. referendumu

priėmė lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.<...><...> pagal įstatymo „Dėl lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“

1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios laikinasis Pagrindinis Įstatymas. nuo tol lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu.

Įstatymo „Dėl lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsny-je <...> nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję lietuvos Respubli-kos teritorijoje iki Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitu-cijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymo „Dėl lietuvos Respublikos Kons-titucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio formuluotė „tiek, kiek jie neprieštarauja Kons-titucijai ir šiam įstatymui“, susieta su Konstitucijos viršenybės principu, konkrečiai su Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, reiškia, jog Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad teisės aktai, išleisti iki Konstitucijos įsigaliojimo, negali galioti, jeigu jie yra priešingi Konstitucijai ir Konstituci-joje nustatytais pagrindais ir tvarka yra nustatyta, jog šie teisės aktai prieštarauja Konstitu-cijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad įstatymo „Dėl lietuvos Respub-likos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio formuluotė „galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis“ reiškia, jog įsta-tymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai pagal Konstituciją turi pareigą atlikti visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat lietuvos valsty-bės nebeegzistuojančių institucijų po Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, kurie reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos lietuvos valstybės atkūrimo, ta-čiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigalioji-mo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą ir įvertinti, ar šie teisės aktai, to teisėkūros subjekto manymu, neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Taigi, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos viršenybės principas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsižvelgiant į Konstitucijos normas ir principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą (Konstitucinio Teismo inter alia 1997 m. gruodžio 3 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2008 gegužės 28 d. nutarimai).

Įstatymų leidėjas, kitas teisėkūros subjektas, įvertinęs, kad, jo manymu, iki Konstituci-jos įsigaliojimo jo išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas arba lietuvos valstybės nebeegzis-tuojančios institucijos išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas, kuris po Konstitucijos įsigalio-


47

jimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, arba teisės aktas, išleistas iki nepriklausomos lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likęs galioti atkūrus nepriklausomą lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojantis ati-tinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, atitinka Konstituciją, gali palikti tokį teisės aktą galioti. Kita vertus, įstatymų leidėjas, kitas teisėkūros subjektas, įvertinęs, kad, jo manymu, iki Konstitucijos įsigaliojimo jo išleistas ir tebegaliojantis tei-sės aktas (ar jo dalis) arba lietuvos valstybės nebeegzistuojančios institucijos išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas (ar jo dalis), kuris po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja ati-tinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, arba teisės aktas (ar jo dalis), išleistas iki nepriklausomos lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likęs galioti atkūrus nepriklausomą lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojantis atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, neatitinka Konstitucijos, turi konstitucinę pareigą arba šį aktą suderinti su Konstitucija, t. y. išleisti naują teisės aktą, kuriuo būtų pakeistas, to teisėkūros subjekto manymu, Konstitucijos neati tinkantis teisės aktas (ar jo dalis), arba pripažinti tokį, jo manymu, Konstitucijos neatitinkantį teisės aktą netekusiu galios (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktų, priimtų iki Konstitucijos įsiga-liojimo, peržiūros ir įvertinimo atitikties Konstitucijai atžvilgiu procesas nėra vienkartinis aktas, tačiau šis procesas negali tęstis nepagrįstai ilgą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstata-vęs, kad iš Konstitucijos viršenybės ir konstitucinio teisinės valstybės principų kyla įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareiga visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat lietuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų išleis-tų ir tebegaliojančių teisės aktų, kurie po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros sub-jekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą atlikti ir juos atitikties Konstitucijai atžvilgiu įvertinti per protingai trumpą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra kons-tatavęs ir tai, kad teisės aktų (ar jų dalių), kurie nebuvo suderinti su Konstitucija atitinka-mam teisėkūros subjektui išleidžiant naują teisės aktą, pakeičiantį, to teisėkūros subjekto manymu, Konstitucijos neatitinkantį teisės aktą (ar jo dalį), ir kurie nebuvo pripažinti ne-tekusiais galios, konstitucingumas gali būti tikrinamas atliekant konstitucinę kontrolę – dėl iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Aukščiausiosios Tarybos priimtų aktų, Vyriausybės aktų, taip pat dėl atitinkamos teisinės galios teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus ne-priklausomą lietuvos valstybę ir reguliuojančių seimo arba Vyriausybės reguliavimo sri-čiai priskirtus santykius, atitikties Konstitucijai pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

Konstitucijos viršenybės principas, teisėkūros subjektų pareiga atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimasKaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos viršenybės prin-

cipas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą atlikti iki Konsti-tucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsižvelgiant į Konstitucijos normas ir


48

principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. lap-kričio 13 d. nutarimai, 2007 m. sausio 17 d. sprendimas, 2007 m. kovo 20 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktų, priimtų iki Konstitucijos įsiga-liojimo, peržiūros ir įvertinimo atitikties Konstitucijai atžvilgiu procesas nėra vienkartinis aktas, tačiau šis procesas negali tęstis nepagrįstai ilgą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. kovo 20 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2010 rugsėjo 7 d. nutarimai).

Konstitucijos viršenybės principasKonstitucinio Teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimas<...> Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir

kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d. nutari-mai, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas).

Konstitucijos viršenybės principasKonstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimas1992 m. spalio 25 d. Tauta referendumu priėmė lietuvos Respublikos Konstituciją,

įsigaliojusią 1992 m. lapkričio 2 d.<...>nuo Konstitucijos įsigaliojimo dienos lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti

kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu.

Konstitucijos viršenybės principas (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimasKonstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas

ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, yra įtvirtintas Konstitucijos viršenybės princi-pas (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Šis pamatinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas). Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas).

Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susi-jęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, ku-riuo grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Konstitucijos viršenybės principasKonstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas Kons-

titucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sis-tema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

<...>


49

Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, ku-rioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucijos viršenybės principas Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimasPamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės

principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teis-mo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitu-cija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Kons-titucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sis-tema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucijos viršenybės principasKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasPagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, prie-

šingas Konstitucijai. Ši nuostata įtvirtina Konstitucijos viršenybės principą, kuris yra pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas. Konstitucijos viršenybės prin-cipas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mecha-nizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos virše-nybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės vals-tybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d.,


50

2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas, 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas).

<...>Konstitucijos viršenybės principas yra įtvirtintas ne tik Konstitucijos 7 straipsnio

1 dalyje; jis įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose (Konsti-tucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Įvairūs šio principo aspek-tai atskleistini atsižvelgiant į <...> Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnius ir 102 straipsnio 1 dalį, kurių kontekste aiškintinas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys. Kaip antai Konstitucijos viršenybės principą ir konstitucinį teisės viešpatavimo imperatyvą suponuo-ja inter alia Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad lietuvos valstybė yra demokratinė, 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat su šia nuostata susijęs 18 straipsnyje įtvir-tintas principas, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; Konstitucijos viršenybei užtikrinti inter alia skirta jos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos tiesioginio taikymo principas), šio straipsnio 2 dalies nuo-stata, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, taip pat su ja susijusi 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžia-mos, turi teisę kreiptis į teismą.

1.8.4.2.2. Konstitucijos vientisumas, tiesioginis taikymas ir aiškinimas

Konstitucijos vientisumas; Konstitucija kaip teisinė realybė; Konstitucijos dvasiaKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas<...> Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam

tikrą kalbinę išraišką; tačiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konsti-tucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos; Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami; vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio regu-liavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės; tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra prieš-priešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą; būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar toks jos aiškinimas, kai iškreipiama ar pa-neigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė; per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).


51

Konstitucijos aiškinimas Konstitucinio Teismo jurisprudencijojeKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įgaliojimus

oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teis-mas formuoja oficialią konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškina-mos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visu-mos, esmė.

Konstitucijos vientisumo principas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimasKonstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesio-

giai taikomas aktas. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos

yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną darnią sistemą, tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių verty-bių pusiausvyra (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

Konstitucijos aiškinimasKonstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad

Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai); suabsoliutinus pažodinį (lingvistinį, verbalinį) Konstitucijos aiškinimą, kartu yra sumenkinamas visuminio konstitucinio reguliavimo turinys, igno-ruojamos jeigu ir ne visos, tai bent kai kurios Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, gali būti sudaromos prielaidos paminti tuos siekius, kuriuos Tauta įtvirtino referendumu priimtoje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas); negalima suabsoliutinti ne tik pažodinio (lingvistinio, verbalinio), bet ir jokio kito Konstitucijos aiškinimo metodo; aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.; tik šitaip – visapusiškai – aiški-nant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstituci-jos prasmės, nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktasKonstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimasPagal Konstituciją įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo,

kuriuo būtų apribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).


52

Konstitucijos vientisumo principas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); Konstitucijos aiškinimas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimasKonstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis

Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreip-tas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iš-kreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgalio-jimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpu-savio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi už-tikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucijos vientisumo principas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas (pakartota 2012 m. gruodžio

19 d. sprendime)Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija –

vientisas aktas; Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą; jokios Kons-titucijos nuostatos negalima aiškinti vien pažodžiui, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes tuomet būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra.

1.8.4.2.3. Konstitucijos sudedamoji dalis

Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ yra Konstitucijos sudedamoji dalis ir turi Konstitucijos galią

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymo „Dėl lietuvos Respublikos Kons-

titucijos įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos yra neatskiriamai susijusios su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Vienuose šio įstatymo straipsniuose įtvirtintos nuostatos papildo kitas Kons-titucijos nuostatas, be kurių šios negalėtų būti įgyvendintos; kituose šio įstatymo straips-niuose nustatyti Konstitucijos nuostatų įgyvendinimo ypatumai tuo laikotarpiu, kai dar tik buvo steigiamos Konstitucijoje numatytos valstybės institucijos, taip pat kai dar tik buvo kuriamas Konstitucijos reikalaujamas teisinis reguliavimas. Įstatymas „Dėl lietuvos Res-publikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kuris buvo Tautos priimtas referendumu kartu su Konstitucija ir kurio nuostatos yra neatskiriamai susijusios su Konstitucijos normomis ir principais bei papildo kitas Konstitucijos nuostatas arba nustato atitinkamų Konstitucijos nuostatų įgyvendinimo ypatumus, negali pats nebūti Konstitucijos sudedamąja dalimi. Tai-gi įstatymas „Dėl lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ yra Konstituci-jos sudedamoji dalis, jo nuostatos turi Konstitucijos galią (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).


53

Narystės Europos Sąjungoje konstitucinis patvirtinimas (Konstitucijos 150 straipsnis, Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“)

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas (pakartota 2011 m. kovo 15 d. nutarime)

lietuvos Respublika 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos sąjungos valstybe nare. seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu „Dėl lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje“ ir lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymą, kurio 1 straipsniu Konsti-tuciją papildė lietuvos Respublikos konstituciniu aktu „Dėl lietuvos Respublikos narys-tės Europos sąjungoje“ – Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150 straipsnis). Šis Konstitucinis aktas įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 14 d. Juo buvo konstituciškai patvir-tinta lietuvos Respublikos narystė Europos sąjungoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ – Konstitucijos sudedamoji dalis (Konstitucijos 150 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimas1992 m. birželio 8 d. Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi 1918 m. vasario 16 d. ir

1990 m. kovo 11 d. aktais dėl lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo bei 1991 m. vasario 9 d. visos tautos pareikšta valia, priėmė lietuvos Respublikos konstitucinį aktą „Dėl lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“.

1992 m. spalio 25 d. Tauta referendumu priėmė lietuvos Respublikos Konstituciją, įsigaliojusią 1992 m. lapkričio 2 d.

<...>Pagal Konstitucijos 150 straipsnį inter alia Konstitucinis aktas „Dėl lietuvos Respub-

likos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ tapo Konstitucijos sudedamąja dalimi.

[1.8.4.2.4. Konstitucijos įsigaliojimas]

1.8.4.2.5. Konstitucijos pataisos; Konstitucijos stabilumas

Konstitucijos stabilumasKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimo įstatymuose, kituose teisės ak-

tuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas <...> galėtų provokuoti koreguoti Konstitucijos teks-tą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluo tes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina <...>.

Konstitucijos stabilumasKonstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimasKonstitucinis Teismas <...> yra pažymėjęs, kad viena iš sąlygų, užtikrinančių Kons-

titucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas; Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei. Kons-titucijos, kaip itin stabilaus teisės akto, prasmė taip pat būtų ignoruojama, jeigu interven-


54

cija į jos tekstą būtų daroma kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai reguliuotini visuomeniniai santykiai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

1.8.4.3. Tarptautinė ir Europos Są jungos teisė

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinisKonstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimaslietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir

Europos Žmogaus Teisių Teismo <...> jurisprudencija.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinisKonstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimas (pakartota 2011 m. gruodžio

22 d. nutarime)<...> Europos sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškini-

mo šaltinis, yra svarbi ir lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinisKonstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas (pakartota 2012 m. gruodžio 6 d.,

2013 m. balandžio 12 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimuose)

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teis-mo <...> jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir lietuvos teisės aiški-nimui bei taikymui.

Tarptautinės ir vidaus teisės derinimas; tarptautinių sutarčių (inter alia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos protokolų) galia Lietuvos teisės sistemoje; Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis; Lietuvos valstybė pripažįsta tarptautinės teisės principus ir normas (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimasKonvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas nr. 1, yra seimo rati-

fikuotos įsigaliojusios lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. <...><...> Konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios valsty-

bių lygybės principu; Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionalinių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendi-nimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis <...>.

<...><...> Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant

Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir ju-


55

risdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

<...> lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo seimas, yra sudedamoji lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškin-damas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). Taigi lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas nr. 1.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuo-stata, jog seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiški-nama kaip reiškianti, esą lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis re-guliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį re-guliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutarty-je įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarp-tautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius lietuvos Respublikos įsiparei-gojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straips-nio 1 dalyje nustatyta: „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptau-tinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas); prie-šingu atveju lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigo-jimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Tai taikytina ir Konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gyny-bos (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).

<...><...> Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konsti-

tuciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuo-statas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą <...>, taip pat pažeistų Konstitucijoje


56

įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.

Kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarp-tautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos lie-tuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

<...> iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies lietuvos Respublikai kyla pareiga pa-šalinti <...> Konvencijos <...> nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos <...> nuosta-tomis. Atsižvelgiant į tai, kad <...> lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).

[1.8.4.4. Konstituciniai įstatymai]

1.8.4.5. Įstatymai

[1.8.4.5.1. Įstatymo samprata ir galia]

1.8.4.5.2. Įstatymų viršenybė prieš poįstatyminius aktus

Įstatymų viršenybė prieš poįstatyminius aktus; Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimasseimo poįstatyminiais aktais negalima reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal

Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). seimas, spręsdamas klausimus, kurie yra įstatymų reguliavimo daly-kas, negali pasirinkti nutarimo formos, nes nutarimas yra žemesnio lygmens teisės aktas (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Poįstatyminiu teisės aktu negali-ma pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršeny-bė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų lei-

dybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. birželio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), todėl seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisi-nių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti. Tokių santykių negalima reguliuoti ir seimo poįstatyminiais aktais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). iš Konstitucijos 67 straipsnyje nustatytos seimo kompetencijos ir 5 straipsnyje įtvirtinto valdžių padalijimo principo aki-


57

vaizdu, kad seimas negali duoti tiesioginių norminio pobūdžio pavedimų Vyriausybei ne įstatymų leidybos tvarka (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatuota, kad teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucijoje reikalaujama, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepaisant to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu tei-siniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.

1.8.4.5.3. Įstatymais reguliuojami santykiai

Su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu bei jų įgyvendinimo garantijomis susijęs teisinis reguliavimas nustatomas įstatymu

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimasKonstitucinis Teismas <...> yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių

ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį re-guliavimą galima nustatyti tik įstatymu; kai Konstitucija nereikalauja įstatymu reguliuoti tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių, jie gali būti reguliuo-jami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai).

Esminiai privalomojo sveikatos draudimo elementai nustatomi įstatymuKonstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasPasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalo-

muoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, poveikio už šių įmokų nesumokė-jimą arba sumokėjimą ne laiku priemones, galimas lengvatas, draudimo galiojimo laiką, draudimą vykdančių institucijų įgaliojimus, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas, šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus, kitus esminius šio draudimo elementus.

Iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principai nustatomi įstatymu

Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavi-

mo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti, be kita ko, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas ir šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

Mokesčiai nustatomi tik įstatymais (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimasKonstitucijos 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinta: „seimas nustato valstybinius mokesčius

ir kitus privalomus mokėjimus.“ Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Mokesčius,


58

kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato lietuvos Respublikos įstatymai.“ Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad šiomis Konstitucijos normomis yra ne tik įtvirtinta sei-mo prerogatyva nustatyti mokesčius, bet ir tai, kad mokesčius galima nustatyti tik įstatymu (inter alia Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis reikalavimas valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustatyti tik įstatymu yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2005 m. birželio 20 d., 2006 m. sausio 24 d., 2010 m. vasario 12 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokes-čio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

1.8.4.5.4. Seimo statutasŽr. 5. seimas.

1.8.4.6. Poįstatyminiai teisės aktai

Poįstatyminiai teisės aktaiKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimas (pakartota 2010 m. vasario 26 d.,

2010 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. birželio 9 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimuose)<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės

valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai <...>).

Poįstatyminiai teisės aktaiKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 9 d. nutarimas (pakartota 2013 m. vasario 20 d.,

2013 m. gegužės 9 d. nutarimuose)Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchi-

ją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis princi-pas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais <...> nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nor-mų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolati-nio galiojimo (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Respublikos Prezidento aktai yra poįstatyminiai teisės aktaiKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas<...> Respublikos Prezidento leidžiami teisės aktai yra poįstatyminiai teisės aktai, todėl

jie, kaip ir visi kiti poįstatyminiai teisės aktai, negali prieštarauti Konstitucijai, konstituci-niams įstatymams ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).


59

Poįstatyminiai teisės aktaiKonstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas<...> poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės

aktas negali pakeisti paties įstatymo (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nuta-rimas); poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įsta-tymams ir Konstitucijai; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstaty-mais; poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai); žemesnės galios teisės ak-tuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukš tesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

<...> šie poįstatyminio akto ypatumai yra privalomi ir Konstitucijos 70 straipsnio 2 da lyje nurodytiems kitiems seimo aktams; seimo poįstatyminiai aktai negali prieš-tarauti Konstitucijai ir seimo išleistiems įstatymams, juo labiau negali keisti įstatymų normų, jų turinio (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

Poįstatyminiai teisės aktaiKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimas<...> tai, kad seimas, priimdamas poįstatyminius teisės aktus, nesilaiko Konstitucijos


60

2. ASMENS KONSTITUCINIS STATUSAS

2.1. BEnDROsiOs nuOsTATOs

2.1.1. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių samprata, jų apsauga

Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinis pobūdisKonstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių

įtvirtinimas Konstitucijoje suponuoja įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą leidžiant asmens ir valstybės santykius reguliuojančius teisės aktus vadovautis žmogaus teisių ir laisvių prioritetu, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gy-nimo priemones (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas (Konstitucijos 18 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimasKonstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas

žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas; šiame Konsti-tucijos straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas (Konstitucijos 18 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasKaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija yra grindžiama

universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpa-tavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsako-mybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (Konstitucinio Teis-mo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

Šiame kontekste išskirtinas Konstitucijos 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad žmo-gaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Kaip 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas inter alia reiškia, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. Teise ir teisingumu grindžiamos demokra-tinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įgyvendinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être, priešin-gu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

Taigi vienas iš lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitu-cinių pagrindų yra žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas

2.1. Bendrosios nuostatos

61

(Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Šis principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas.

2.1.2. Asmenų lygybės (lygiateisiškumo) principas

Asmenų lygybės principasKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas (pakartota 2010 m. kovo 22 d.

nutarime)Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės

principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vieno-dai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus ver-tinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Kons-titucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

Asmenų lygybės principasKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas (pakartota 2010 m. birželio

29 d. nutarime)Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo

turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su ki-tais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai) bei įpareigoja vie-nodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama po-zityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nusta-tymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laiky-tinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygy-bės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiria-ma teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas

2 . A S M E N S K O N S T I T U C I N I S S T A T U S A S

62

traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtin-gas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio turinį Konstitucinis Teismas savo nuta-

rimuose ne kartą yra konstatavęs, kad formalios visų asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; šis principas įpa-reigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai; minėtas principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresa-tais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstituci-nio Teismo inter alia 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Asmenų lygybės, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas (Konstitucijos 29 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui

ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (1 dalis), žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (2 dalis), nuostatas Konsti-tucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs:

– Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas;

– konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindi-nės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai;

– konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; šis principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;

– konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios nor-mos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;

– vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo princi-pas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus prin-cipas ir kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija.


63

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas<...> Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas

reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vie-nodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant (Kons-titucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Asmenų lygiateisiškumo principo sąsajos su kitomis Konstitucijos nuostatomisKonstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas aiškinti-

nas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra universalus princi-pas, kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija.

Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavi-mus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asme-nų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai).

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės,

kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygy-

bė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo <...> 2000 m. birželio 30 d., <...> 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjek-tams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas. Vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Asmenų lygiateisiškumo principasKonstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimasKonstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas <...> nuo Konstitucijoje, inter

alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d., 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).


64

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas) bei įpareigoja vienodus faktus ver-tinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Kons-titucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, pri-klausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferenci-juotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižymin-čioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuome-ninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygy-bės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiria-ma teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtin-gas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Kon-krečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės

institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas savo nu-

tarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė; pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą rei-kalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą; konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų


65

pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra to-kio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsi-žvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas ne kartą

yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balan-džio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

Asmenų lygiateisiškumo principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės prin-cipo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygy-bės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus sava-vališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

<...>Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo

principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavi-mą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nusta-tymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygy-bės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiria-ma teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtin-gas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d.


66

nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konkrečios teisės normos atitiktį Kons-titucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

<...>Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms vals-

tybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Asmenų lygiateisiškumo principo sąsaja su teisinės valstybės principuKonstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas (pakartota 2012 m. liepos 3 d.,

2013 m. liepos 1 d. nutarimuose)Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas <...> nuo Konstitucijoje, inter

alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuo-menės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.

Asmenų lygiateisiškumo principasKonstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės

principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asme-nys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios ap-imties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, šis principas savaime nepaneigia gali-mybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobū-džio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Tačiau, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pabrėžta, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

Asmenų lygiateisiškumo principasKonstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas<...> kaip Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, konstitucinis asmenų ly-

gybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat


67

faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privi-legijų. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jei-gu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas<...> Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė.

Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrin-dinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo inter alia 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asme-nims (Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms vals-

tybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad tei-sėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo inter alia 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).

Asmenų lygybės principasKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimas<...> visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas

nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padė-tyse, atžvilgiu; diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).


68

Asmenų lygybės principasKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas<...> kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygy-

bės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

Asmenų lygiateisiškumo principasKonstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, yra ne

kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti lai-komasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegi-jų. Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferen-cijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėty-se, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės nor-ma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Asmenų lygiateisiškumo principo sąsaja su teisinės valstybės principuKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad <...> konstitucinio [teisinės

valstybės] principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinio as-menų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, dar-nios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus fak-tus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).


69

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Konstitucinis

Teismas, aiškindamas šio straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiš-kia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vieno-dus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtin-gose padėtyse, atžvilgiu.

Pažymėtina, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo prin-cipas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija (Konsti-tucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas).

Asmenų lygiateisiškumo principas (Konstitucijos 29 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitu-

cinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstaty-mus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vie-nodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat tai, kad asmenys negali būti dis-kriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų. Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai). Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai); vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

<...> Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas supo-nuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą


70

tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų trak-tavimas būtų objektyviai pateisinamas.

<...>Pažymėtina, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu

yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nu-tarimas).

Asmenų lygybės principasKonstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimasKonstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę

teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 24 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su regu-liuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Kons-titucinio Teismo inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).

Asmenų lygiateisiškumo principas, jo sąsaja su teisinės valstybės principu (Konstitucijos 29 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal konstitucinį asmenų lygy-

bės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvir-tintos visiems vienodai; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmo-gaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padė-tyse, atžvilgiu (inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitu-cinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra kons-tatavęs, kad <...> konstitucinio [teisinės valstybės] principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygia-teisiškumo principas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).


71

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą

yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtin-gai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat tai, kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų. Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės prin-cipas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; sociali-nio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d., 2012 m. liepos 3 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skir-tingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas (pakartota 2013 m. gegužės 30 d.,

2013 m. lapkričio 15 d. nutarimuose)Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą

yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstaty-mui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevie-nodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tik-ri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės

institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vie-nodai (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m.


72

gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objekty-viai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų <...> lygiateisišku-mo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuo-tą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų <...>, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų <...> yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferen-cijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. ge-gužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 9 d. nutarimai). <...>

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia Konstitu-cinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms vals-

tybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teis-mo 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

<...>Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiatei-

siškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferen-cijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kate-gorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nusta-tymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. <...>

<...><...> Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konsti-

tucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valsty-bės principo, pažeidimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).


73

Asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms vals-

tybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teis-mo 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra konstituci-nių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

2.1.3. Asmens teisių ir laisvių ribojimas

Asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygosKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas (pakartota 2011 m. birželio 21 d.

nutarime)<...> Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal

Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svar-bius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Žmogaus teisių ir laisvių ribojimo sąlygosKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas (pakartota 2011 m. liepos 7 d.

nutarime)Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines

žmogaus teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribo-jimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas).

Asmens teisių ir laisvių apribojimų individualizavimasKonstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas<...> konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių

įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti


74

inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, ku-ris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

Žmogaus teisių ribojimu negalima pažeisti šių teisių esmėsKonstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad pagal Konsti-

tuciją pagrindinių žmogaus teisių ribojimu negalima pažeisti šių teisių esmės; jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d. nutarimai).

2.1.4. Asmens konstitucinės pareigos

Konstitucinė pareiga mokėti mokesčiusKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasPareiga mokėti mokesčius yra konstitucinė pareiga (inter alia Konstitucinio Teismo

1997 m. liepos 10 d., 2006 m. sausio 24 d. nutarimai). Pažymėtina, kad įstatymu nustatant tokią pareigą turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisingumo, propor-cingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principų.

Asmens pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimas<...> Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir nau-

dodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Šiame Konstitucijos straipsnyje yra nustatytas vienas es-minių principų, kuris reiškia, kad žmogaus teisėtas elgesys nėra neribotas ir absoliučiai laisvas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Pagal Konstituciją įsta-tymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės inter alia nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

2.1.5. Asmens teisių garantijos

2.1.5.1. Bendrosios nuostatos

Su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu bei jų įgyvendinimo garantijomis susijęs teisinis reguliavimas nustatomas įstatymu

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimasKonstitucinis Teismas <...> yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių

ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį re-guliavimą galima nustatyti tik įstatymu; kai Konstitucija nereikalauja įstatymu reguliuoti


75

tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių, jie gali būti reguliuo-jami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai).

Įgyvendinant vieną konstitucinę teisę negali būti netenkama galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas<...> oficialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina yra grindžiama ir principine

nuostata, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę <...>.

2.1.5.2. Teisė į teisingą procesą

2.1.5.2.1. Teisė kreiptis į teismą

Teisė į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos

principas. Šis principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir lais-vių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo rei-kalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. lap-kričio 27 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis aiškintina kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurio-je nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. <...>

<...>Pažymėtina, kad Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos aiškintinos neatsiejamai

nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia 109 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad


76

teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ir 29 straipsnio 1 dalies, nusta-tančios, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

<...><...> „<...> tai, kad Konstitucijoje nurodyti subjektai negali Konstituciniame Teis-

me ginčyti tokio teisėkūros subjekto neveikimo, kai šis nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažin-to prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustaty-tas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, o Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų tirti to-kių teisėkūros sprendimų nepriėmimo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti (taip pat ir teisme) savo teisių ir laisvių, kurios yra pažeidžiamos dėl to, kad minėti teisėkūros sprendimai nėra priimti. Bendrasis teisės principas ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą su-ponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant Konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuosta-tas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Minėtos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformuluotos konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir toms teisinėms situa-cijoms, kai asmens teisės ir laisvės yra pažeidžiamos dėl to, kad Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas nėra priimtas, nors jį priimti reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia Konstitucija.

<...><...> dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos gali atsirasti ir asmens teisių

ar laisvių pažeidimas, inter alia žala.<...><...> administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezi-

dento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo.

Teisė į teisminę gynybąKonstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimas (prašymo Nr. 1B-37/2010)Kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš konstituci-

nio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kitų Konstitucijos nuostatų kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžia-mos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai). Pagal Konstituciją negalima nu-statyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas suvaržyti, juo labiau paneig-ti, teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, paneigtų asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisę ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimas).


77

Teisė į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) (plačiau apie teisę turėti advokatą žr. 2.1.5.2.3. Teisė į gynybą)

Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas,

yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą ir kad šią teisę turi kiekvienas asmuo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių as-menų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutari-mas), būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės vals-tybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

<...> teisė kreiptis į teismą ir iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį re-guliavimą, kuris sudarytų prielaidas advokato teikiamai teisinei pagalbai, kuria asmuo turi teisę naudotis gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, inter alia kreipdamasis į teismą, būti veiksmingai.

<...><...> advokatas, vykdydamas savarankišką profesinę veiklą ir teikdamas teisinę pa-

galbą asmeniui, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, padeda įgyvendinti konstituci-nę asmens teisę į teisminę gynybą. Taigi asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų.

<...><...> iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuosta-

tose įtvirtintos konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įstaty-mų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui teisme ginant savo pažeistas teises ir teisėtus interesus būtų sudarytos prielaidos pasinaudoti advokato teikiama teisine pagalba, inter alia numatyti tokias advokatų teises, kad jie galėtų vykdyti savo profesinę veiklą ir teikti veiksmingą teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad advokatų teisių numatymas nėra savitikslis, – jas numatyti būtina tam, kad advokatai galėtų veiksmingai vykdyti savo profesinę veiklą ir, panaudoję visas teisėtas gynybos priemones, padėtų užtik-rinti asmens teisės į teisminę gynybą, inter alia teisės kreiptis į teismą, įgyvendinimą.

Teisė į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra abso-

liuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).


78

<...>Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarime inter alia konstatuota, kad: – Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos

principas; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; teis-me turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai, nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne;

– pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio tei-sinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažei-džiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme;

– krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykiai turi savo ypatu-mų; atsižvelgiant į šiuos ypatumus, įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvar-ka, tačiau krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo;

– Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo, su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, asmens prigim-tine teise į teisingumą.

Teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar

laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės prin-

cipo ir kitų Konstitucijos nuostatų kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, ku-ris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Teisė į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimasKonstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos

30 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis yra nustaty-ta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio insti-tuto elementas (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisė-


79

tų veiksmų (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

Teisė į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos

principas. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą; teisė kreiptis į teismą yra abso-liuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti (inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją įstatymų lei-dėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitu-cinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti to-kio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitu-cinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas kons-titucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). <...>

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis aiškintina kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurio-je nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. <...>

<...> Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalimi, pa-žymėtina, kad žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų.

Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos aiškintinos kartu su įtvirtintosiomis Konstitu-cijos 109 straipsnyje.

<...><...> įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau

negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises bei laisves teisme, paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą.


80

2.1.5.2.2. Teisė į teisingą teismą

Teisė į tinkamą teismo procesą (plačiau apie viešo bylų nagrinėjimo teisme principą žr. 9. Teismai. Prokuratūra, 9.1. Teismai, 9.1.6. Teismo procesas ir teismų sprendimai, 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas („Viešo bylų nagrinėjimo teisme principas (Konstituci-jos 117 straipsnio 1 dalis)“)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimasBūtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio

Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. bir-želio 8 d. nutarimai).

Asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą suponuoja įstatymų leidėjo pa-reigą įstatymu nustatyti Konstitucijos normas ir principus atitinkantį bylų nagrinėjimo teisme procesą. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas bylų nagrinėjimo teisme san-tykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 117 straipsnyje nustatytų reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, teisėjų nešališkumo ir ne-priklausomumo principų.

Reguliuojant bylų nagrinėjimo teisme santykius privalu paisyti inter alia Konstituci-jos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto viešo bylų nagrinėjimo teisme principo.

Teisė į teisingą teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusi-

kaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.“

Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą prin-cipas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį principą, inter alia yra pažymėjęs (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai):

– Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo są-lygų;

– asmuo negali būti pripažintas kaltas padaręs nusikaltimą ir kriminalinė bausmė niekam negali būti paskirta be tinkamos teisminės procedūros, leidžiančios kaltina-majam žinoti viską, kas jam inkriminuojama ir kuo pagrįsti reiškiami kaltinimai, taip pat parengti ir pateikti įrodymus gynybai; tai turi būti užtikrinta baudžiamojo proceso normomis, kurios turi atitikti konstitucinius teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, teismo ir teisėjų nešališkumo ir nepriklausomumo, viešo ir teisingo bylų nagrinėjimo principus; teisminio nagrinėjimo dalyviams – kaltintojui, teisiamajam, gynėjui, nuken-tėjusiajam ir jo atstovui, civiliniam ieškovui ir civiliniam atsakovui bei jų atstovams – teisminiame posėdyje turi būti įstatymais užtikrintos lygios teisės teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti prašymus; bylos turi būti nagrinėjamos laikantis rungimosi principo;

– baudžiamasis procesas turi būti toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt.;


81

– konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo pro-ceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisin-ga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę; neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės vals-tybės principas;

– Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingu-mą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas by-los aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

<...>Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisės į

tinkamą procesą principus teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus, inter alia tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką. Teismas turi tirti, ar kaltinamajame akte nurodyta veika buvo padaryta būtent šiame akte nurodytomis esmi-nėmis aplinkybėmis, išskyrus atvejus, kai prokuroras, privatus kaltintojas ar nukentėju-sysis pateikia prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. <...>

<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos vei-kos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, už-tikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

2.1.5.2.3. Teisė į gynybą

Advokatų veiklaKonstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas<...> advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su

atitinkamų teisinių paslaugų teikimu, kuri negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose, inter alia su valstybės tarnyba.

Pažymėtina ir tai, kad advokatams už teikiamas teisines paslaugas apmoka klientai, o asmenims, dirbantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, už tarnybą valstybei atly-ginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto.

<...> advokatai negali būti laikomi dirbančiais valstybės ar savivaldybių institucijose.


82

Teisė į gynybą, teisė turėti advokatą; advokato teisė gauti informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnio 6 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs

nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento ga-rantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advo-katą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę ir nelie-čiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas). Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gy-nybą, taip pat teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

Teisė turėti advokatą kaip veiksmingo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlyga kyla ne tik iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, bet ir iš jos 30 straipsnio 1 dalies, ku-rioje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.

<...><...> teisė kreiptis į teismą ir iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies,

31 straipsnio 6 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį re-guliavimą, kuris sudarytų prielaidas advokato teikiamai teisinei pagalbai, kuria asmuo turi teisę naudotis gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, inter alia kreipdamasis į teismą, būti veiksmingai.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu (Konstitu-cinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas).

<...> advokatas, vykdydamas savarankišką profesinę veiklą ir teikdamas teisinę pa-galbą asmeniui, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, padeda įgyvendinti konstituci-nę asmens teisę į teisminę gynybą. Taigi asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės į gyny-bą, taip pat teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. nustatydamas šį teisinį reguliavimą įsta-tymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatose įtvirtintos konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės tu-rėti advokatą įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui teisme ginant savo pažeistas teises ir teisėtus interesus būtų sudarytos prielai-dos pasinaudoti advokato teikiama teisine pagalba, inter alia numatyti tokias advokatų teises, kad jie galėtų vykdyti savo profesinę veiklą ir teikti veiksmingą teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad advokatų teisių numatymas nėra savitikslis, – jas numatyti būtina tam, kad advokatai galėtų veiksmingai vykdyti savo profesinę veiklą ir, panaudoję visas teisėtas gynybos priemones, padėtų užtikrinti asmens teisės į teisminę gynybą, inter alia teisės kreiptis į teismą, įgyvendinimą.


83

<...> siekdamas užtikrinti asmens teisę turėti advokatą kaip vieną iš teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį advokatas galėtų gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą šiai asmens teisei įgyvendinti būtiną informaciją.

Kita vertus, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, nega-li būti nustatytas toks valstybės ir savivaldybių institucijų turimos informacijos teikimo advokatams teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas pažeisti Konstitucijos saugo-mas vertybes, inter alia žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą.

Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straips-nio 6 dalies, nuostatose įtvirtintos asmens teisės turėti advokatą įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ne tik tam tikras advokatų teises, būtinas veiksmingai teisinei pagalbai teikti, bet ir atitinkamas jų pareigas, inter alia konfidencialumo pareigą, kuri reiškia, kad advokatas privalo saugoti jam patikėtą teisinei pagalbai teikti būtiną informaciją ir jos ne-atskleisti, taip pat pareigą gautos informacijos nenaudoti teisei priešingais tikslais; kartu pažymėtina, kad turi būti numatyta ir advokatų atsakomybė, inter alia už neteisėtą gautos informacijos panaudojimą.

<...><...> advokatai, padėdami įgyvendinti asmens teisę į teisminę gynybą, tam tikrais atve-

jais turi remtis informacija, kurią turi valstybės ir savivaldybių institucijos, inter alia tokia informacija, kurios negali gauti jo atstovaujamas asmuo, kartu ir advokatas kaip atstovas.

Antai padėdamas asmeniui ginti teises, kurias, sudarydamas sandorius su trečiaisiais asmenimis, pažeidė nesąžiningas skolininkas, ir siekdamas, kad tokie sandoriai būtų pri-pažinti negaliojančiais taikant civilinėje teisėje plačiai paplitusį iš romėnų teisės recepuo-tą lietuvos įstatymuose įtvirtintą actio Pauliana institutą sudarančias normas, advokatas neišvengiamai turi turėti galimybę gauti tam tikrą būtiną informaciją apie tokius sando-rius, inter alia informaciją apie tokių sandorių atlygintinumą, jų šalis, be kurios apskritai negali būti įgyvendinta teisė kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas advokato teisę gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, 25 straips-nio 3 dalį, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas pažeisti Konstitucijos saugomas vertybes, inter alia žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą.

Teisė į gynybą (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs

nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento ga-rantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“

Šioje nuostatoje yra įtvirtinta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2001 m. vasario 12 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai):

– kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų; ši tei-sė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų pa-trauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas; kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja tai, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti;


84

– asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis;

– prokuroras, teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo nustatyto-mis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir užtikrinti jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą;

– pakeitus kaltinimą į sunkesnį pablogėja teisiamojo padėtis, todėl ypatingą reikš-mę įgyja asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į gynybą užtikrinimas; asmens, kuriam kaltinimas pareikštas parengtinio tyrimo stadijoje, ir asmens, kuriam toks kaltini-mas pareikštas teisme, teisinės galimybės gintis siekiant paneigti kaltinimą ar sušvelninti atsakomybę negali skirtis; kitaip būtų pažeista asmens teisė į gynybą;

– Konstitucijoje įtvirtintą teisę į gynybą galima sieti su tarptautinės teisės aktų nor-momis, nustatančiomis atitinkamus asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisių ap-saugos standartus; antai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos <...> 6 straipsnio 3 dalyje numatytos asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, garantijos; toks asmuo turi teisę mažiausiai į šias garantijas: a) kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pra-nešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie jam reiškiamo kaltinimo pagrindus ir motyvus; b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai; c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, kad gautų pagalbą nemokamai, kai tai būtina dėl teisingumo interesų; d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams; e) kad jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta teismo procese vartojamos kalbos arba ja nekalba.

2.1.5.3. Konstitucinis žalos atlyginimo principas

Asmeniui padarytos žalos atlyginimas (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis); žalos atlyginimas privalomojo atsakomybės draudimo sutarties pagrindu

Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas<...> Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvar-

dijamos ir kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad sąvoka „neturtinė žala“, vartojama ginčijamoje [įstatymo] nuo-statoje, reiškia tą patį, ką ir Konstitucijoje vartojama sąvoka „moralinė žala“.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia žmogaus orumą, ypa-tinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus. Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu) ir atlyginimo už tą žalą forma. Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško


85

(adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais (tai ne-paneigia galimybės materialinę žalą atlyginti ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materia-lius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis. Tuo tarpu moralinė žala yra dva-sinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (Konsti-tucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, yra konstatavęs, kad šioje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir mora-linę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat kad Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos mate-rialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Minėti bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu ar įstatymais reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rug-pjūčio 19 d. nutarimas).

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam pada-rytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pa-kankamas tos teisės įgyvendinimo priemones.

Įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą priimti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui dėl jam padarytos žalos, naudodamasis jam suteikta diskrecija gali pasirinkti ir įstatyme arba įstatymuose įtvirtinti įvairius padarytos žalos atlyginimo būdus. <...> konstitucinis teisingumo principas suponuoja ir tai, kad žalą paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.

<...> įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad tam tikrose veiklos srityse žalos padarymo (atsiradimo) rizika yra didesnė, ir siekdamas užtikrinti, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta veiksmingai ir laiku, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kai kitiems asmenims padarytą žalą sutarties pagrindu įsipareigoja atlyginti kitas nei žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas asmuo, t. y. nustatyti vadinamąjį draudžiamąjį žalos atlyginimo būdą. nustatydamas tokį asmeniui padarytos žalos atlyginimo būdą, įstatymų leidėjas privalo įtvirtinti draudžiamojo žalos atlyginimo pagrindus.

<...> pažymėtina ir tai, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad tam tikrų objektų naudojimas kelia didesnį pavojų kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, taip pat į tam tikros asmenų vykdomos profesinės ar ūkinės veiklos ypatumus, gali nusta-tyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, naudojantys atitinkamus objektus arba vykdantys tam tikrą profesinę ar ūkinę veiklą, privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę


86

dėl žalos padarymo. nustatydamas privalomojo draudimo pagrindus ir sąlygas, įstatymų leidėjas gali inter alia nustatyti maksimalias draudimo sumas. nustatydamas tokias sąly-gas, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad pareigos mokėti draudimo įmokas vykdymas netaptų per sunkia našta asmeniui, kuris pagal įstatymą privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo.

<...> ūkinės veiklos subjektų, kurie įstatymo nustatyta tvarka ir sutarties pagrindu įsipareigoja atlyginti kito asmens padarytą tam tikro dydžio žalą, veikla laikytina tam tikros ūkinės komercinės veiklos rūšimi. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas draudžia-mojo žalos atlyginimo santykius, inter alia nustatydamas subjektų, kurie pagal sutartį įsipareigoja atlyginti kito asmens padarytą tam tikro dydžio žalą, teisinės padėties pagrin-dus, turi paisyti imperatyvų, kylančių inter alia iš Konstitucijos 46 straipsnio.

<...>Pažymėtina, kad žalos atlyginimo santykių teisinis reguliavimas įstatymais gali būti

diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, ar asmeniui padaryta žala yra atlyginama neteismine, ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir tiek iš subjekto, kuris sutarties pagrindu įsi-pareigojo atlyginti tam tikro dydžio žalą, tiek iš žalą padariusio asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito asmens reikalauti teisingai atlyginti padarytą žalą. Įstatymu reguliuojant minėtus santykius taip pat privalu paisyti asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, kitų kons-titucinių principų.

Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas.Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielai-

das atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo.

Konstitucinis žalos atlyginimo principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos pa-darytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atly-ginimo ir tą atlyginimą gauti.

Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal kuriuos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmenų teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikš-mingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas).

<...> įstatymų leidėjas, nustatydamas inter alia tokį asmeniui padarytos žalos atlygi-nimo teisinį reguliavimą, kai tam tikri subjektai privalomojo draudimo sutarties pagrin-du įsipareigoja atlyginti kito asmens padarytą žalą, neprivalo nustatyti tokių draudimo sumų, kurios įvykus draudžiamajam įvykiui visais atvejais užtikrintų visišką padarytos žalos atlyginimą. Tačiau įstatymų leidėjas privalo nepaneigti konstitucinės asmens teisės reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą, inter alia kai draudimo sumos nepakanka padarytai žalai visiškai atlyginti, bendrais pagrindais, t. y. iš žalą padariusio asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito asmens.

<...>Pagal Konstitucinio akto „Dėl lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje“

2 dalį Europos sąjungos teisės normos yra sudedamoji lietuvos Respublikos teisinės


87

sistemos dalis, ir jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos sąjunga, Euro-pos sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

<...> privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykius reguliuoja ir atitinkami Europos sąjungos teisės aktai. <...> įstatymų leidė-jas, reguliuodamas privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykius, turi paisyti ir reikalavimų, kylančių iš Europos sąjungos teisės aktų. lietuvos Respublikos įstatymai, reguliuojantys minėtus santykius, negali konkuruoti su Europos sąjungos teisės aktais.

Asmeniui padarytos žalos atlyginimas (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalis aiškintina kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurio-

je nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti as-meniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai).

Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rug-pjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). iš Konstitucijos neiš-plaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui pada-ryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, todėl, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisė-tais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos vi-suomenės gėrio, raison d’être (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos aiškintinos neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia 109 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad teisingu-mą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ir 29 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Asmeniui padarytos žalos atlyginimas (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis); dėl genocido žalą patyrusių asmenų teisė reikalauti iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų ją atlyginti

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materiali-

nės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas; taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nu-statyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gau-


88

ti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. gegu-žės 13 d. nutarimai).

Bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų. <...>

<...>Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas

(Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstituci-joje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisi-nės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris su-darytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia moralinę, nega-lėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).

Konstitucinė asmens teisė reikalauti realaus ir teisingo materialinės ir moralinės žalos atlyginimo nereiškia, kad įstatyme negali būti apibrėžtos įvairios žalos atsiradimo sąlygos ir pagrindai, o atsižvelgiant į tai nustatomi tinkami terminai reikalauti tokio atlyginimo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad žala gali atsirasti įvairiais pagrindais ir aplinkybė-mis, inter alia ir dėl nusikaltimo padarymo, taip pat ir dėl tokių nusikaltimų kaip genoci-das, atsakomybei už kurį pagal tarptautinius dokumentus senaties terminai nėra taikomi.

<...>Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą negali būti

tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas susiklostyti tokioms situacijoms, kad asmenų patirta žala, inter alia dėl genocido, negalėtų būti teisingai atlyginta.

<...> toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido žalą patyrę asmenys negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo dėl to, kad šios žalos atlyginimo jie neturėtų teisės reika-lauti iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir įsitei-sėjęs teismo nuosprendis, prieštarautų Konstitucijai, inter alia jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui.

Taigi iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo atsiradusios neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevar-žomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikal-timus padariusių fizinių asmenų.

Asmeniui (inter alia autoriui, gretutinių teisių subjektui) padarytos žalos atlyginimas (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimasBūtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis

principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurio-je nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje mi-

nimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardytos įvairiais kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) konstitucinė šių žalos rūšių samprata (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).


89

Konstitucinis imperatyvas atlyginti materialinę ir moralinę žalą yra neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikia-mos teisinės prielaidos už padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucijoje reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).

Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su kons-tituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal kuriuos reikalau-jama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, kons-tituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

<...> įstatymų leidėjas šio konstitucinio imperatyvo turi paisyti ir įstatyme įtvirtinda-mas tokius autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdus, kai už praradimus, atsiradusius autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektui dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, išmokėtino atlyginimo (kompensacijos) dydis nėra eksplicitiškai sieja-mas vien su atsiradusia materialine žala.

Konstitucijoje netoleruojamas toks teisinis reguliavimas, kai teismas, pagal Konsti-tuciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas tei-singumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rug-pjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas žalos atlyginimo santykius, inter alia žalos, neteisė-tais veiksmais (neveikimu) padarytos autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjekto intere-sams, privalo paisyti ir konstitucinio teisinės valstybės principo. <...>

<...><...> neteisėtai pardavus (realizavus) kūrinius ar gretutinių teisių objektus autorių

teisių ir gretutinių teisių subjektams padaryta žala yra susijusi su atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto pardavimo kaina. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teis-mas, spręsdamas ginčus dėl autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams kitų asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, inter alia spręsdamas dėl kompensacijos dydžio pagal atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą, privalo vadovautis teisingumo, proporcingumo, protingumo ir kitais bendraisiais teisės principais, atsižvelgti į faktines bylos aplinkybes.

<...> spręsdamas dėl kompensacijos dydžio teismas negali iškreipti kompensacijos, kaip vieno iš autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdų, esmės ir paskirties teisingai atlyginti jų patirtą žalą.

Asmeniui padarytos žalos atlyginimas (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmeniui padarytos materialinės ir

moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis minimos dvi žalos rūšys: materia-

linė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (neturtinio) pobū-džio skriaudos (jas gali sukelti ir fizinis skausmas), kurias tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įstatymų leidėjas privalo paisyti šios konstitucinės distinkcijos.


90

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardija-mos ir kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, yra konstatavęs, kad šioje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir mora-linę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat kad Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos mate-rialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Minėti bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų.

Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Kons-titucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Taigi pagal Konstituciją imperaty-viai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam buvo pa-daryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo jos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.

Asmeniui padarytos žalos atlyginimas (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalis aiškintina kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurio-

je nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti as-meniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); Konstitucijoje ga-rantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės ža-los atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. bir-želio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimai). Konstitucija imperaty viai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

<...> Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalimi, pa-žymėtina, kad žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų.

Asmeniui padarytos žalos atlyginimas (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimasBūtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis

principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (in-ter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui


91

pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Konsti-tucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2012 m. rugsėjo 13 d. nutarimai).

Įtvirtinant konstitucinį žalos atlyginimo principą siekiama užtikrinti, kad asme-nims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją įstatymų leidė-jas turi pareigą išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (inter alia Konstituci-nio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą įstatymų lei-dėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia moralinę, negalėtų gauti teisingo jos atlygi-nimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Taigi Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį regu-liavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą priimti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui dėl jam padarytos žalos, naudodamasis jam suteikta diskrecija gali pasirinkti ir įstatyme arba įstatymuose įtvirtinti įvairius padarytos žalos atlyginimo būdus (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).

Konstitucinis teisingumo principas suponuoja inter alia tai, kad žalą paprastai turi at-lyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal kuriuos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikš-mingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos aiš kintinos neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia 109 straipsnio 1 da-lies, kurioje nustatyta, kad teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje netoleruojamas toks

teisinis reguliavimas, kai teismas, pagal Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nu-statyti asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).


92

2.2. PiliETinĖs (AsMEns) TEisĖs iR lAisVĖs

2.2.1. Teisė į gyvybę

Teisė į gyvybę (Konstitucijos 19 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasKonstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“Konstitucinis Teismas, 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos

19 straipsnį, konstatavo, kad teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė; ji yra nedaloma.

Žmogaus gyvybė ir orumas – ypatingos vertybės; jų sąsaja su žmogaus teise į kuo geresnę sveikatą

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasŽmogaus gyvybė ir orumas yra ypatingos, žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę

išreiškiančios vertybės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas), kurias valstybė yra konstituciškai įpareigota saugoti ir ginti. <...> Akivaizdu, jog žmogaus oru-mas, teisė į gyvybę ir teisė į kuo geresnę sveikatą yra taip glaudžiai susiję, kad, iš vienos pusės, neužtikrinus deramos sveikatos apsaugos, žmogaus teisės į gyvybę ir jo orumo apsauga taip pat nebūtų visavertė; iš kitos pusės, teisė į gyvybės išsaugojimą ir gelbėjimą, kai jai kyla pavojus, yra neatsiejama, pamatinė prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą dalis.

2.2.2. Žmogaus orumas ir asmens neliečiamumas

Žmogaus orumo apsauga ir gynimas (Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalys)Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKonstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir

gynimą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 21 straipsnį, yra konstatavęs: orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai); prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse (Konstitu-cinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai); orumas būdingas kiekvienam žmogui – nesvarbu, kaip jis pats save ar kiti žmonės jį vertina (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nu-tarimas).

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielai-dų užtikrinti žmogaus orumą, kaip konstitucinę vertybę; valstybės institucijos ir pareigū-nai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pa-žeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti as-mens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socia-linę apsaugą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės

93

Teisė į asmens neliečiamumą (Konstitucijos 21 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasKonstitucijos 21 straipsnyje inter alia nustatyta:„Žmogaus asmuo neliečiamas. <...>Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat

nustatyti tokias bausmes.su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar me-

dicinos bandymai.“Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta inter alia žmogaus teisė į jo asmens neliečiamu-

mą. Asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis ir psichinis neliečiamumas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). <...> iš Konstitu-cijos 21 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinama žmogaus teisė į asmens neliečiamumą ir imamasi visų reikalingų priemo-nių šiai teisei apsaugoti. Žmogaus teisės į fizinį ir psichinį neliečiamumą apsauga, inter alia nuo nusikalstamų veikų, yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas.

Žmogaus gyvybė ir orumas – ypatingos vertybės; jų sąsaja su žmogaus teise į kuo geresnę sveikatą

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasŽmogaus gyvybė ir orumas yra ypatingos, žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę

išreiškiančios vertybės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas), kurias valstybė yra konstituciškai įpareigota saugoti ir ginti. Konstitucinis Teismas yra konstata-vęs, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuoda-mas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti dera-mą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Akivaizdu, jog žmogaus orumas, teisė į gyvybę ir teisė į kuo geresnę sveikatą yra taip glaudžiai susiję, kad, <...> neužtikrinus deramos sveikatos apsau-gos, žmogaus teisės į gyvybę ir jo orumo apsauga taip pat nebūtų visavertė <...>.

[2.2.3. Žmogaus laisvės neliečiamumas]

2.2.4. Privataus gyvenimo neliečiamumas

Privataus gyvenimo neliečiamumas (Konstitucijos 22 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimasKonstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo nelie-

čiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima as-meninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

<...> iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 25 straipsnio 3 dalies, nuostatų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teikiant valstybės ir savivaldybių institucijų turimą informaciją būtų užtikrintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kitos Konstitucijos saugomos vertybės.


94

2.2.5. Nuosavybės teisė

2.2.5.1. Nuosavybės teisės apsauga

Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga (Konstitucijos 23 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos

23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinta nuosavybės neliečiamumas ir ap-sauga; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reika-lauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. nuosavybės teisės yra ginamos aukščiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais. Visi kiti teisės aktai nuosavybės teisių reguliavi-mo srityje turi atitikti įstatymus (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d. nutarimai).

Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga (Konstitucijos 23 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas ne kartą yra konsta-

tavęs, jog jame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad savinin-kas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys reikalavimai užtikrinti nuosavybės neliečiamu-mą ir jos apsaugą visa apimtimi taikytini ir ginant intelektinės nuosavybės teises, užtikri-nant autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų nuosavybės neliečiamumą bei jos apsaugą.

Autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių gynimasKonstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimasnuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas. Įstatymų leidėjas

gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savi-ninkų pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia susijusius su jiems padarytos žalos, kitų praradimų atlyginimu (kompensavimu).

Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nu-statyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymuose turi būti numatyta atsakomybė už au-toriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių pažeidimą, inter alia pareiga atlyginti auto-riaus teisių ir gretutinių teisių subjektui padarytą materialinę ir moralinę žalą (praradimus).

Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 27 d. nutarime pažymėjo, kad prekių ženklo savininkas gali patirti įvairių praradimų – tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio (kaip antai: prekių ženklo vertės sumažėjimas, prekių ženklo savininko įmonės reputacijos su-mažėjimas ir kt.), atsiradusių dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjui iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų atlyginti (kompensuoti) savininko patirtus tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio praradimus. Toks regulia-


95

vimas turi sudaryti prielaidas, atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės specifiką, apskai-čiuoti prekių ženklo savininko dėl kito asmens neteisėtų veiksmų patirtus praradimus; tais atvejais, kai kartais net neįmanoma apskaičiuoti prekių ženklo savininkui padarytos materialinės žalos dydžio, reikia nustatyti ir tokius šiems savininkams atsiradusių prara-dimų atlyginimo būdus, kurie nebūtų siejami vien su jiems padaryta materialine žala. Šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo nustatomi dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų autoriaus teisių ir gre-tutinių teisių subjektams atsiradusių praradimų kompensavimo būdai.

<...><...> autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektai gali patirti įvairių praradimų – tiek

materialinio, tiek moralinio pobūdžio (kaip antai: kūrinio ir gretutinių teisių objekto ver-tės sumažėjimas, autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų reputacijos sumažėjimas ir kt.), atsiradusių dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjui iš Konstituci-jos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų atlyginti (kompensuoti) savininko (autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų) patirtus tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio praradimus. Toks reguliavimas turi sudaryti prielaidas, atsižvelgiant į intelekti-nės nuosavybės specifiką, apskaičiuoti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų dėl kito asmens neteisėtų veiksmų patirtus praradimus; tais atvejais, kai kartais net neįmanoma apskaičiuoti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektams padarytos materialinės žalos dydžio, reikia nustatyti ir tokius šiems subjektams atsiradusių praradimų atlyginimo bū-dus, kurie nebūtų siejami vien su jiems padaryta materialine žala.

Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; nuosavybės teisės ribojimas; savininko teisių ir pareigų derinimas (Konstitucijos 23 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuo-

statos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai); Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas; pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją nuo-savybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobū-džio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ri-bojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo prin-cipo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei bū-tinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai dėl tur-


96

to pobūdžio ir (arba) dėl kitų svarbių priežasčių neapribojus teisės į nuosavybę nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gegu-žės 20 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai pa-prastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas; toks teisių ir pareigų deri-nimas pasireiškia įstatymais ne tik įtvirtinant savininko teises, bet ir nustatant atitinkamus draudimus tiek kitiems asmenims, tiek jam pačiam; teisės normų taikymo praktika rodo, kad nuosavybės teises reguliuojantys įstatymai dažnai yra pažeidžiami ne tik kėsinantis į savininko teises, bet ir pačiam savininkui nesilaikant įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nu-tarimas). savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių ap-sauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga (Konstitucijos 23 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinta nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės

teisių apsauga. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra inter alia konstatavęs, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstituci-nio Teismo inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga (Konstitucijos 23 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmeniui pavedama valstybi-

nė (viešoji) funkcija, turi būti nustatytas tokios funkcijos vykdymo finansavimo mecha-nizmas. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nu-statyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti.

Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; nuosavybės teisės ribojimas (Konstitucijos 23 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinis socialinės darnos imperaty-

vas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir sub-


97

jektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir tei-sėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją nuo-savybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobū-džio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma propor-cingumo principo (Konstitucinio Teismo inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), pagal kurį įstaty-muose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Nuosavybė įpareigoja (Konstitucijos 23 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra kons-

tatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių; jos įgyvendinimas su-ponuoja tam tikras savininko pareigas; nuosavybė įpareigoja – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas). savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas); savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įsta-tymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą.

Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga (Konstitucijos 23 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir sub-jektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir tei-sėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Nuosavybės teisės ribojimas (Konstitucijos 23 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose nuosavybės teisių apsauga

gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą pa-dėtį siekiant apibrėžtų tikslų (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl


98

padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuo-menėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas verty-bes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), pagal kurį įstatymuose nu-matytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos ne-apribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (Konstitucinio Teis-mo 2002 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).


Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarimas<...> Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga

inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet ko-kiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 8 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai);

– įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai);

– pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuo-menei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai);

– asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veik-los laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir as-mens ūkinės veiklos laisvė (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai);

– ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų pri-valomų reikalavimų, apribojimų (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai);

– sutarčių sudarymo laisvė, kaip ir nuosavybės teisės, turi tam tikras ribas (Konstitu-cinio Teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimas).


Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje, inter alia jo 1, 2 dalyse, įtvirtinti nuosavybės neliečiamu-

mas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia Konstituci-nio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).


99

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją nuosa-vybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pa-grįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma propor-cingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

2.2.5.2. Restitucija

Ribota restitucijaKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 9 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime yra konstatavęs <...>, kad

teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui.

<...><...> lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne

restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra dvejopas: jis at-kuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu; okupacinės valdžios neteisėti veiks-mai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvil-giu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, ku-riems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas); restituci-jos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompen-sacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (inter alia Kons-titucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

Iki turto grąžinimo ar kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko nuosavybės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos (Konstitucijos 23 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 9 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpre-

tuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne kartą yra konstatavęs: iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas); valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti


100

turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegu-žės 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

Nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimas – pagrindas vykdyti ribotą restituciją; restitucijos santykių reguliavimo konstituciniai pagrindai

Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio

23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimuose) yra su-formuluota plati oficialioji konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktrina. Ji grindžiama šiomis ne kartą konstatuotomis principinėmis nuostatomis.

Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti ne teisės pa-grindu, tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu.

ne lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; už lietuvos okupaciją ir jos padarinius nebuvo atsakinga nei 1990 m. tautos išrinkta Aukščiausioji Taryba, nei jos sudaryta vykdomoji valdžia.

Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad lietuvos piliečiai turi teisę susigrą-žinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją.

lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosa-vybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimy-bės. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuo-savybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką.

Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, ku-rios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų pusiausvyros (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. liepos 4 d. nutarimai).

Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, Konstitucijos 29 straips-nio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, ap-imančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų.

Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyven-


101

dinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatymo nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-mą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai. nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Kons-titucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).

Konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstitu-ciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįs-tai ilgai tęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

<...><...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nu-

statyti inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia ne-vienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą.

Iki turto grąžinimo ar kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko nuosavybės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos (Konstitucijos 23 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> viena iš prigimtinių žmogaus teisių – nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo

2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).Konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji

pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises. iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos. Valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kom-pensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą. Kai įstatymo pagrindu nuosavybės teisės yra atkurtos, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos. Valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asme-niui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

<...> nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.


102

Visuomenės poreikiai, dėl kurių buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra išlikęs nekilnojamasis turtas

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimas<...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, savininko teisėtas lūkestis atkurti

nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išli-kęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teis-mo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visuomenės poreikiai, dėl kurių buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra išlikęs nekilnojamasis turtas, gali būti labai įvairūs. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, vi-suomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vyk-dydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosa-vybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai dėl konkretaus nuosavybės objekto (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

<...> taip pat pažymėtina, kad pagal įstatymą buvusiems savininkams natūra gali būti negrąžinamas tik toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris naudojamas visos visuomenės ar jos dalies, o ne atskirų asmenų poreikiams, inter alia naudojamas švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms.

Iki nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo buvęs savininkas neturi nuosavybės teisių į šį turtą (Konstitucijos 23 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimas<...> kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės

teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą; kai įstatymo pagrindu nuosavybės teisės yra atkurtos, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos; valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavy-bės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teis-mo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai) <...>.

Restitucijos santykių reguliavimo konstituciniai pagrindaiKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio

23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimuose) yra suformuota plati oficialioji konstitucinė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina, kuri grindžiama inter alia nuostatomis, kad:

– lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; tokį pasirinki-


103

mą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valsty-bės galimybės; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonomi-niai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį);

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskre-ciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nu-statyti inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia ne-vienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas);

– tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyven-dinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyven-dinti šią savo teisę; minėtą teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija; kartu valstybei atsira-do pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas;

– konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, kons-tituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai su-ponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitin-kamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą; dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati res-titucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

<...><...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, pagal

Konstituciją gali nustatyti pakankamą (protingą) terminą asmenų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti ir, jei tai nustato, neprivalo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismai galėtų atnaujinti šį terminą tiems asmenims, kurie dėl tam tikrų prie-žasčių yra jį praleidę.

Religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimasKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimas<...> oficialioji konstitucinė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo doktrina, inter alia joje atskleisti reikalavimai piliečių prašymų atkurti nuosavy-bės teises pateikimo terminams, mutatis mutandis taikytina religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniam reguliavimui, inter alia religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminų nustatymui.

Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, turi diskreciją nustatyti inter alia konstituciškai pakanka-mus (protingus) religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termi-nus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi religinių


104

bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo terminai gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išliku-sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą.

<...><...> Vien tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas piliečių nuosavybės teisių atkū-

rimą ir įgyvendindamas savo diskreciją, nustato galimybę teismams atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą tiems piliečiams, kurie dėl tam tikrų priežas-čių yra jį praleidę, savaime nereiškia, kad tapatų teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo įtvirtinti ir tame įstatyme, pagal kurį atkuriamos religinių bend rijų – juridinių asmenų, kurie pagal galimybes įgyvendinti savo teises iš esmės skiriasi nuo pi-liečių, – nuosavybės teisės. iš Konstitucijos, inter alia jos 23, 29 straipsnių, konstituci-nio teisinės valstybės principo, nekyla įstatymų leidėjo pareigos expressis verbis nustatyti tokį religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reguliavimą, inter alia religinių bend rijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą, kuris atitiktų nustatytą piliečių nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reguliavimą, inter alia piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą (ir galimybę jį atnaujinti).

<...>Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius,

pagal Konstituciją turi diskreciją religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimą, inter alia religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą (ir galimybę jį atnaujinti), expressis verbis reglamentuoti kitaip, palyginti su piliečių nuosavybės teisių atkūrimo, inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino atnaujinimo, reglamentavimu.

Ribota restitucijaKonstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarimasFormuodamas oficialiąją konstitucinę nuosavybės teisių atkūrimo doktriną, inter alia

atskleisdamas iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimo santykius, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs:

– lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne res-titutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai as-menims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; tei-sinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos princi-pui (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimai);

– natūra gali būti negrąžinamas tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisė-to nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams; žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąži-nama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustaty-tais būdais ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra; galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išli-


105

kęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teis-mo 2008 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai); pagrįstas ir teisėtas nuosavy-bės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka ir konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutarimasKonstitucinio Teismo aktuose yra suformuota plati oficialioji konstitucinė restituci-

jos – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktrina. <...>Įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi dis-

kreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai). naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. spalio 27 d. nutarimai).

Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bū-dus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, 29 straips-nio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

nors konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitus reikalavimus inter alia restitucijos santykių teisiniam reguliavimui, jo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių są-lygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai taip siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

Buvusių savininkų ir grąžintinuose namuose gyvenančių nuomininkų interesų derinimas vykdant restituciją

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutarimasPiliečių teisė įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis atkurti pažeistas nuosavybės

teises sugrąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus kyla iš nuosavybės teisės, kuri yra prigimtinė, konstitucinės apsaugos principo, taip pat iš seimo priimtų nuosavy-bės teisių atkūrimą reguliuojančių įstatymų. Valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuo-savybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kom-pensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau svarbu, kad įstatymu, reg-lamentuojančiu restitucijos santykius, nustatytos sąlygos, dėl kurių turtas natūra negali būti grąžintas, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).


106

Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuome-nės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės interesai, tiek buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžinti-nuose namuose, teisėti interesai (inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus galimi įvairūs buvusio savininko ir nuomininko teisių apsaugos derinimo būdai (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Pasirinkdamas nuosavybės teisių gynimą grąžinant namą natūra įstatymų leidėjas kar-tu užtikrino nuomininko teisę į gyvenamąją patalpą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruo-džio 22 d. nutarimas). nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš seimo priimtų įstatymų, nustatančių valsty-bės garantijas nuomininkams (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

savininkai turi teisėtą lūkestį, kad jų nuosavybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus bus atkurtos; šį jų teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija (Kons-titucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Tarp valstybės pareigos savininkams ir valstybės pareigos nuomininkams, gyvenan-tiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, nėra prieš-priešos (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Teisingas atlyginimas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą (Konstitucijos 23 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje yra nustatyta: „nuosavybė neliečiama.nuosavybės teises saugo įstatymai.nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams

ir teisingai atlyginama.“nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme

nėra tapati lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosa-vybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpretuodamas nuosavy-bės teisių atkūrimo kontekste, yra konstatavęs, kad konstitucine nuosavybės neliečiamumo garantija, konstituciniu privačios nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams suregulia-vimu paneigiama visuotinės, neatlygintinės nacionalizacijos galimybė; tokia Konstitucijos 23 straipsnio funkcijos samprata suponuoja tai, kad ir atkuriant okupacinės valdžios neteisė-tai visuotinai paneigtas piliečių nuosavybės teises turi būti laikomasi teisingo atlyginimo už valstybės išperkamą turtą principo (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra kons-tatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą,


107

turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstituci-jos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosa-vybės teisių atkūrimą (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Konstitucijos 23 straipsnį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą atkūrimo kontekste, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra tei-singa, atsižvelgtina į tai, kad ne lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais netei-sėtais būdais nusavino savininkų turtą; lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo vi-sos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

Žemė, kuri dėl būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natū-ra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka; įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma pusiausvyros tarp asmens ir visuomenės teisėtų interesų (Kons-titucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelg-tina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavi-mo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.

Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 18 d. nutarime yra konstatavęs, kad žemės pagerinimo išlaidų atskaitymas savaime nėra nesuderinamas su teisingo atlyginimo nuo-stata. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės išperkamo turto kompensavi-mo teisinį reguliavimą, be kitų veiksnių, lėmė ir ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės. Kai valstybė įstatymu prisiima atitinkamus įsipareigojimus, jie turi būti pa-


108

remti materialiniais ir finansiniais ištekliais, kitaip įstatymas tampa neveiksmingas. Todėl, atsižvelgiant į valstybės galimybes, gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valsty-bės išperkamą turtą dydžiai.

Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime <...> konstatavo, kad žemės buvimo vieta, taip pat tai, kada žemė buvo priskirta miesto teritorijai – iki jos neteisėto nacionalizavimo ar po jo, suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti skirtingus žemės kainos nustatymo būdus. nustatant žemės kainos nustatymo būdą neturi būti pažeidžia-mi teisingo atlyginimo ir konstitucinis asmenų lygybės principas.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad <...> lemiamą reikšmę turi ne tai, kokie atlyginimo būdai yra nustatyti, bet tai, kad šiais būdais būtų užtikrintas realus ir teisingas atlyginimas už išperkamą žemę.

Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatavęs, jog teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, – paimant nuosavybę visuomenės po-reikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už ją yra toks, kuris lygia-vertis paimamai nuosavybei.

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, taip pat tokiu būdu, kai yra mokama piniginė kompensacija už turtą, kuris yra valstybės išperkamas, negali būti tapatinamas su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytu nuosavybės paėmimu vi-suomenės poreikiams teisingai atlyginant – šių teisinių institutų prigimtis ir paskirtis yra skirtinga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).

Apibendrinant minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su teisingu atlyginimu už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiai pretenduo-ja atkurti nuosavybės teises, <...> pažymėtina, kad:

– teisingas atlyginimas už turtą, kuris lietuvą okupavusios valstybės buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su tei-singu atlyginimu už nuosavybę, kuri lietuvos valstybės paimama visuomenės poreikiams;

– atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo pro-cese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų;

– valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša; įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma asmens ir visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros;

– atkuriant okupacinės valdžios neteisėtai visuotinai paneigtas piliečių nuosavybės teises teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą;

– atsižvelgiant į valstybės galimybes, gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai;

– sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir į šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius;

– žemės pagerinimo išlaidų atskaitymas savaime nėra nesuderinamas su teisingo atlyginimo nuostata; žemės buvimo vieta, taip pat tai, kada žemė buvo priskirta miesto


109

teritorijai – iki jos neteisėto nacionalizavimo ar po jo, suponuoja įstatymų leidėjo diskre-ciją nustatyti skirtingus žemės kainos nustatymo būdus.

Ribota restitucija; buvusių žemės savininkų ir dabartinių jos naudotojų interesų derinimas vykdant restituciją

Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarimas<...> pažymėtinos šios oficialiosios konstitucinės restitucijos – nuosavybės teisių at-

kūrimo – doktrinos nuostatos:– lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas

nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; įstatymais re-guliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupaci-jos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį); įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių at-kūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai); naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų lei-dėjo kompetencija (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. spalio 27 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai);

– reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konsti-tucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai); atku-riant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudoto-jų interesai (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas); įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

<...><...> pažymėtina ir tai, kad, atkuriant savininkų nuosavybės teises į žemę grąžinant ją

natūra, galimos ir tokios situacijos, kai, inter alia dėl objekto, į kurį atkuriamos nuosavy-bės teisės, pobūdžio, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, inter alia jų konstitucinę teisę į nuosavybę, šios žemės naudotojams turi būti sudarytos galimybės ja naudotis ir toliau. Šiuo atveju įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą derinti žemės savininkų ir naudotojų interesus, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tai darydamas jis privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, api-mančio inter alia konstitucinį proporcingumo principą.

Restitucijos santykių reguliavimo konstituciniai pagrindaiKonstitucinio Teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneig-

tų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).


110

Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bū-dus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, in-ter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikru-mą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Paminėtinos ir šios oficialiosios restitucijos – nuosavybės teisių atkūrimo – konstitu-cinės doktrinos nuostatos, susijusios su nuosavybės teisių apsauga:

– kai įstatymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos; valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurias saugo ir gina Konstitucijos 23 straipsnis;

– Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos yra susijusios su įvairiomis kitomis Konstitu-cijos nuostatomis, inter alia su Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valsty-binio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, taip pat su konstituciniais valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principais (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti piniginių kompensacijų už valstybės išperkamus nekilnojamojo turto objektus dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą)

Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime inter alia konstatavo,

jog iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1, 2 dalių, aiškinamų kartu su konstituciniu valdžių padalijimo principu bei konstituciniu teisinės valstybės principu, apimančiu inter alia teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reika-lavimus, išplaukia, kad svarbiausi piniginių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo santykių elementai turi būti nustatomi įstatymu.

Konstitucinis Teismas, 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime plėtodamas šią doktrininę nuostatą, konstatavo ir tai, kad:

– terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už įstatyme nu-rodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), gali būti nustatomi tik įstatymu; iš įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo turi būti aišku, kokie yra galutiniai piniginių kompensacijų išmokėjimo terminai;

– įstatymu nustatydamas piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekil-nojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius bei paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensa-cijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą), įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją: jis gali pats įstatymu nustatyti piniginių kom-pensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius bei paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiš-kai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą); tačiau įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir kitą būdą – įstatyme įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal kuriuos piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius ir (arba) paskir-tų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą) galėtų nustatyti Vyriausybė.


111

Pažymėta, kad būtinumas aiškiai nustatyti, kokia paskirtos piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti išmokėta asmenims, turintiems teisę gauti pini-ginę kompensaciją, yra teisinė garantija, kad valstybė savo prisiimtus įsipareigojimus įvykdys įstatyme nustatytais terminais, kad nebus pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai pailginti terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir pakeisti kompensacijų mokėjimo periodiškumą į mažiau palankų asmenims, turintiems teisę jas gauti

Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime, be kita ko, yra kons-

tatavęs ir tai, kad:– valstybė nutarė, kad paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad

buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuo-savybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatyme nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatyme nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises; kartu valstybei (jos institucijoms) atsirado pareiga skirti nuosavybės teisių atkūri-mui (inter alia piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti) būtinas lėšas, kitus finansinius ir materialinius išteklius;

– Konstitucija apskritai neužkerta kelio įstatymų leidėjui prireikus pailginti terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir keisti anksčiau nustatytą pi-niginių kompensacijų mokėjimo periodiškumą, inter alia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris būtų mažiau palankus asmenims, turintiems teisę gauti pinigines kompensacijas; bet nustatyti tokį – asmenims, turintiems teisę gauti pinigines kompensacijas, mažiau palan-kų – teisinį reguliavimą galima tik išimtiniais atvejais, kai tai yra konstituciškai pateisinama;

– konstituciškai pateisinamas yra inter alia toks atvejis, kai dėl ypatingų aplinkybių valstybėje susidaro ypač sunki ekonominė ir finansinė padėtis ir nepailginus anksčiau įstatymais nustatytų terminų, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir (arba) anksčiau nustatyto piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumo nepakei-tus į mažiau palankų asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas, Konstitucijos saugomoms vertybėms būtų padaryta didesnė žala negu ta, kuri galėtų atsirasti dėl to, kad terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, [būtų] pailginti ir (arba) anksčiau nustatytas piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumas [būtų] pakeistas į mažiau palankų asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas;

– dėl objektyvių priežasčių pailgindamas anksčiau nustatytus terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, keisdamas anksčiau nustatytą piniginių kom-pensacijų mokėjimo periodiškumą įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinių teisinio aišku-mo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimų, kurie supo-nuoja įstatymų leidėjo pareigą ir tokiais atvejais įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų aišku, iki kada bus baigta mokėti pinigines kompensacijas, taip pat kokia piniginių kompensacijų dalis ir kada bus mokama asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas;

– konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikala-vimai suponuoja ir tai, kad terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompen-sacijas, negali būti nepagrįstai ilgi, jie negali būti ir pailginami nepagrįstai ilgam laikui, nes nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą, pažeisti asmens konstitucines nuosavybės teises, taip pat kitas teises, pakirsti žmonių pasitikėjimą valstybe ir teise.


112

Įstatymų leidėjo pareiga nustatyti galutinius piniginių kompensacijų už nekilnojamojo turto objektus išmokėjimo terminus

Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 23 straipsnio 1, 2 dalis, 128 straipsnio 2 dalį, kons-

titucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, siekdamas nepažeisti asmens konsti-tucinių nuosavybės teisių ir užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise, privalo, įtvirtin-damas piniginių kompensacijų už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) mokėjimo teisinį reguliavimą, įstatyme nustatyti inter alia galutinius piniginių kompensacijų už įstaty-me nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) išmokėjimo terminus.

Pažymėtina ir tai, kad šie terminai privalo būti nustatyti paisant Konstitucijos nor-mų ir principų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo ir protingumo im-peratyvų, ir atsižvelgiant į valstybės finansines bei materialines galimybes, inter alia į vals-tybės galimybes vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus esant ypač sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai.

2.2.5.3. Ypatingi nuosavybės teisės objektai

Žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų, valdytojų, naudotojų pareiga saugoti gamtinę aplinką (Konstitucijos 23, 54 straipsniai) (apie natūralios gamtinės aplinkos apsaugą žr. 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, 2.4.2. socialinės teisės, 2.4.2.3. Teisė į sveiką aplinką)

Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės tei-

sė nėra absoliuti, aiškindamas kartu su Konstitucijos 54 straipsniu, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visi žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperaty-vo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

[2.2.6. Žmogaus būsto neliečiamumas]

2.2.7. Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė

Visuomenės interesas būti informuotaiKonstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas<...> valstybė yra konstituciškai įpareigota pati (per savo institucijas) imtis priemonių

(pozityvios veiklos), kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant spren-dimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Informacijos laisvės ribojimas (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimasKonstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleis-

ti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“


113

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, taip pat kad Konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, ku-riuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos 25 straipsnio turinio aišku, kad ribojant žmogaus teises ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti reikia laiky-tis dviejų sąlygų: jas apriboti galima tik įstatymu ir tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytoms vertybėms apsaugoti ir ginti (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Ypač pabrėžtina iš Konstitucijos kylanti pareiga nepažeisti žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad bet kokius informacijos laisvės ri-bojimus būtina pagrįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svar-bius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Konstitucinė informacijos laisvė yra žmogaus prigimtinė laisvė. Konstitucinis Teis-mas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad visa, kas yra susiję su žmogaus teisė-mis ir laisvėmis, turi būti reglamentuojama įstatymais; tie įstatymai turi atitikti Konstitu-ciją. Todėl ir teisinis reguliavimas, apibrėžiantis informacijos laisvės įgyvendinimo ribas, turi būti nustatytas įstatymu (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą santykius, susijusius su informacijos ieškojimu, gavimu ir skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena vertus, būtų užtik-rinta viena iš prigimtinių žmogaus laisvių – informacijos laisvė ir kad, kita vertus, įgy-vendinant informacijos laisvę nebūtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės, kad jos būtų apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio kai kuriuos su informacijos gavimu ir skleidimu susijusius santykius, įskaitant santykius, susijusius su įstatymų nustatytų drau-dimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais. Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymais (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia įtvirtinta, kad laisvė gauti infor-maciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus privačiam gyvenimui, glaudžiai susijusi su Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas.

<...><...> iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 25 straipsnio 3 dalies, nuostatų

įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teikiant valstybės ir savivaldybių institucijų turimą informaciją būtų užtikrintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kitos Konstitucijos saugomos vertybės.


114

Valstybės paslapties (kitos įslaptintos informacijos) apsauga (plačiau apie asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informa-cijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo lietuvos valstybei vertinimą žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.3. Valstybės tarnyba, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas)

Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimassąvoka „valstybinė paslaptis“ expressis verbis vartojama Konstitucijoje (117 straips-

nio 1 dalis). Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybės paslaptis – konstitucinis institutas; valstybės paslaptis – tai tokia neskelbtina, neskleistina informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos valstybei, kaip bend-ram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asme-niui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tik ru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. ne-gali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams. Jei-gu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertamas kelias, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.

<...><...> pagal Konstituciją asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valsty-

bės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nustatoma specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas lietuvos valstybei. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savy-bes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Todėl įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo lietuvos


115

valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras. Įgyvendindamas šią diskre-ciją įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo.

<...><...> negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leistų įstatymo įgaliotai

valstybės institucijai konstatuoti asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tar-nyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nepatikimumą (ar nelojalumą lietuvos valstybei) remiantis tik mažareikšmėmis aplinkybėmis. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas negali numatyti tokių įslaptintos informacijos apsaugos priemonių, kurios leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms įslaptintos informacijos saugu-mui ir kartu – grėsmėms valstybės interesams.

<...>Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pažymėjo, kad konstituci-

nė priedermė saugoti valstybės paslaptis (ar kitą įslaptintą informaciją) kyla ir iš seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių, kurios yra sudedamoji lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Inter alia tokios yra tarptautinės sutartys, kuriomis grindžiama lietuvos Respublikos narystė tarptautinėse organizacijose. Konstitucinė priedermė saugoti valstybės paslaptis (kitą įslaptintą informaciją) apima ir priedermę saugoti kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančias paslaptis, kuriomis disponuoja lietuvos Respublika (jos institucijos, pareigūnai).

<...><...> lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia lietuvos Respublikos narystę

Es ir nATO bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsi-pareigojimus, inter alia įslaptintos informacijos apsaugos srityje. Todėl reglamentuodama valstybės paslapčių apsaugą lietuvos Respublika negali nustatyti žemesnių šios apsaugos standartų nei Es ir nATO įslaptintos informacijos apsaugos standartai. laikantis Kons-titucijos normų ir principų gali būti nustatyti ir aukštesni lietuvos Respublikos valstybės paslapčių apsaugos standartai.

Visuomenės interesas būti informuotai (Konstitucijos 25 straipsnis) (plačiau apie rinkėjų teisę gauti reikšmingą informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas)

Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas<...> vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės

pagrindų yra konstitucinė teisė gauti informaciją, ji įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje.Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia

Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teis-mo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

<...> visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamų-jų institucijų, inter alia savivaldybių tarybų, rinkimų procese. Rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, spren-džiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkė-jų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus.


116

Valstybės paslapties (kitos įslaptintos informacijos) apsauga (apie teisėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia ar kita įslaptinta informacija žr. 9. Teismai. Prokuratūra, 9.1. Teismai, 9.1.5. Teismų įgaliojimai, susiję su teisingumo vykdymu, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas)

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas<...> Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime <...> konstatuota, kad: – valstybės paslaptis – tai tokia neskelbtina, neskleistina informacija, kurios atsklei-

dimas galėtų padaryti žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos vi-suomenės politinei organizacijai, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą;

– pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti ne tik valstybės paslaptį suda-rančios informacijos slaptumą, bet ir tam tikros kitos informacijos slaptumo apsaugą, bū-tent tai, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią infor-maciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms;

– asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia in-formacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, gi-nami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama;

– įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti inter alia tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslapti-mis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti;

– valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; jei-gu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertamas kelias, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.

<...>Minėta, kad valstybės pareiga garantuoti valstybės paslaptį sudarančios (ar kitos

įslaptintos) informacijos slaptumo apsaugą tiesiogiai siejama su siekiu apsaugoti Kons-titucijos ginamas ir saugomas vertybes. <...> konstitucinė vertybė yra teismo teisingo sprendimo priėmimas.

Pažymėtina, kad valstybės pareiga garantuoti valstybės paslaptį sudarančios (ar kitos įslaptintos) informacijos slaptumo apsaugą negali būti priešpriešinama teismo galimybei priimti teisingą sprendimą.


117

2.2.8. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė

[2.2.8.1. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės apsauga]

2.2.8.2. Valstybės ir bažnyčių bei kitų religinių organizacijų santykiai. Valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumas

Bažnyčių bei religinių organizacijų teisės (Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimas<...> Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje eksplicitiškai įtvirtinta: „Bažnyčios bei re-

liginės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.“

Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalis skirta bažnyčių bei religinių organizacijų sava-rankiškumui garantuoti, joms apsaugoti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų pa-reigūnų, kitų įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei religinių organizacijų veiklą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje gali būti nustatoma susitarimu (Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimas<...> Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostata „bažnyčių bei kitų religinių orga-

nizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu“ negali būti aiškinama kaip reiškianti įpareigojimą valstybei atitinkamus susitarimus sudaryti su visomis tradicinėmis lietuvoje bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis, taip pat kitomis valstybės pripa-žintomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis; valstybė laisvai sprendžia, sudaryti atitinkamus susitarimus ar jų nesudaryti, o jeigu sudaryti, tai su kuo; minėta konstitucinė nuostata negali būti aiškinama ir taip, kad jeigu valstybė yra sudariusi tam tikrą susitari-mą su kuria nors viena bažnyčia ar religine organizacija, tai ji turi atitinkamus susitarimus sudaryti ir su kitomis lietuvoje veikiančiomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijo-mis (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas).

Valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumas (Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo:– Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės ir savivaldybių mo-

kymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės; ši konstitucinė nuostata suponuoja reikala-vimą, kad šios įstaigos turi būti tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiesiems visuomenės nariams;

– tai, kad lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organiza-cijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą; valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves;

– sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad lie-tuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformu-luotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulieti-


118

nės, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas; konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas; kons-titucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsiti-kinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą;

– pagal Konstituciją valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės; jose pedagogams, kitiems darbuotojams negali būti nustatoma jokių su jų įsitikinimais susijusių reikalavimų; tokių reikalavimų negali nustatyti nei valstybės ar savivaldybių institucijos, nei tėvai, kurių pageidavimu mokoma tikybos, nei tikybos mo-kytojai, nei tradicinės bažnyčios bei religinės organizacijos ar kitos valstybės pripažintos bažnyčios ir religinės organizacijos; priešingu atveju būtų paneigiama ir Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies norma, kad kultūra, mokslas ir tyrimai bei dėstymas yra laisvi.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies nuo statos, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios kultūros, mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvę, sietinos su Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata „aukštasis mokslas priei-namas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“. <...>

<...> Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies, 42 straipsnio 1 dalies kontekste [reikala-vimas, kylantis iš minėtos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, asmeniui, sėk-mingai baigusiam aukštojo mokslo studijų programą, suteikti atitinkamą jo išsilavinimą ir kvalifikaciją patvirtinantį laipsnį] inter alia reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, sėkmingai baigusiam antrosios pakopos teolo-gijos studijų programą, joks jo įgytą išsilavinimą patvirtinantis laipsnis nebūtų suteikia-mas, jeigu laipsnio suteikimas nebūtų suderintas su Katalikų bažnyčios vadovybe.

[2.2.9. Kilnojimosi laisvė]

2.2.10. Asociacijų laisvė

Teisė laisvai vienytis į politines partijas (Konstitucijos 35 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad rinkimų teisė

yra glaudžiai susijusi inter alia su Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas turinį sudaro teisė steigti politines partijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti politinių partijų nariu, teisė išstoti iš jų; asmuo savo konstitucinę teisę nuspręsti, ar priklausyti kuriai nors politinei partijai, realizuoja arba jos nerealizuoja laisva valia; ši asmens laisva valia yra pagrindinis narystės politinėse partijose principas.

Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kad niekas negali būti verčiamas pri-klausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, yra konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiam nors susivienijimui prieš jo valią. Ši konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiai nors politinei partijai prieš jo valią, reiškia ir tai, kad asmuo negali būti tiesiogiai arba netiesiogiai verčiamas būti susaistytas su kuria nors politine partija kokiais nors kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais (Kons-titucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas).


119

Politinių partijų dalyvavimas rinkimuoseKonstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimasPolitinės partijos yra tokie susivienijimai, kurių steigimosi tikslai, paskirtis ir veikla

yra neatsiejami nuo politinės valdžios siekio (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas). Politinės partijos šį savo siekį įgyvendina inter alia dalyvaudamos rinkimuo-se į politines atstovaujamąsias institucijas.

Todėl pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirs-tų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimuose. Tačiau šis reikalavimas negali būti aiški-namas kaip įtvirtinantis išimtinę politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisę dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas.

Konstitucinė politinių organizacijų samprata (Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas<...> Konstitucijoje yra įtvirtintas ne tik politinių partijų, bet ir politinių organizacijų

institutas (Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 2 dalis, 83 straipsnio 2 dalis, 113 straipsnio 2 dalis, 114 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis).

Konstitucijos 35 straipsnyje nustatyta:„Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociaci-

jas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar

asociacijai.Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą regla-

mentuoja įstatymas.“ Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pažymėjo, kad nors sąvokos

„politinė partija“ ir „politinė organizacija“ yra artimos, jos nėra tapačios.Politinės partijos yra viena iš politinių organizacijų rūšių: tai susivienijimai, kurių

steigimosi tikslai ir uždaviniai išskirtinai siejami su politine veikla, siekiu patekti į ren-kamas politinės valdžios institucijas, dalyvauti inter alia įgyvendinant valstybės valdžią. Greta politinių partijų pagal Konstituciją gali būti ir tokių organizacijų, į kurias asmenys vienijasi siekdami tenkinti įvairius visuomeniškai reikšmingus poreikius, vykdyti visuo-menei naudingą veiklą, ir to siekdamos jos kartu kelia tam tikrus politinius siekius, inter alia dalyvauti rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas. Tokios organizacijos, įsteigtos įvairiems visuomeniškai reikšmingiems poreikiams tenkinti, kartu keliančios ir politinius siekius, atitiktų konstitucinę politinių organizacijų sampratą. Pažymėtina, kad konstitucinė politinių organizacijų samprata apima ne tik tokias nuolat veikiančias poli-tines organizacijas, bet ir tokias politines organizacijas, kurios steigiamos, kad dalyvautų konkrečiuose rinkimuose į Europos Parlamentą (kaip antai rinkimų asociacijos).

Minėta, kad politinės organizacijos negali būti tapatinamos su politinėmis partijo-mis. Taigi politinių organizacijų steigimo ir veiklos ypatumai turi būti nustatyti įstatyme.

<...><...> įstatymų leidėjas, įstatyme apibrėždamas politinių organizacijų sampratą, gali

numatyti jų įvairovę, inter alia tokias politines organizacijas, kurios steigiamos tam tik-riems politiniams siekiams įgyvendinti, be kita ko, tam, kad dalyvautų konkrečiuose Eu-ropos Parlamento rinkimuose.

Įstatyme įtvirtinant politinių organizacijų, inter alia įsteigtų siekiant dalyvauti rinki-muose, teisę pateikti kandidatų sąrašus, turi būti įtvirtinti tam tikri specialūs reikalavimai,


120

kuriuos jos turi atitikti, kaip antai: tokias politines organizacijas gali steigti tik asmenys (tam tikras jų skaičius), turintys aktyviąją rinkimų į Europos Parlamentą teisę (ne tik lie-tuvos Respublikos, bet ir nuolat gyvenantys lietuvoje kitų Europos sąjungos valstybių narių piliečiai) ir kt.

Konstitucinė politinių organizacijų samprataKonstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimasKonstitucijoje yra įtvirtinti politinių partijų ir politinių organizacijų institutai (Kons-

titucijos 35 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 2 dalis, 83 straipsnio 2 dalis, 113 straipsnio 2 dalis, 114 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis). Politinės organizacijos negali būti tapatina-mos su politinėmis partijomis; jų steigimo ir veiklos ypatumai turi būti nustatyti įstatyme.

Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime atskleidė kai kuriuos 2007 m. vasario 9 d. nutarime paminėtus konstitucinio politinių organizacijų instituto bruožus: įstatymų leidėjas, įstatyme apibrėždamas politinių organizacijų sampratą, gali numatyti jų įvairovę, inter alia tokias politines organizacijas, kurios steigiamos įvairiems visuome-niškai reikšmingiems poreikiams tenkinti, visuomenei naudingai veiklai vykdyti ir kartu tam tikriems politiniams siekiams kelti; įtvirtinant politinių organizacijų, inter alia įsteig-tų siekiant dalyvauti rinkimuose, teisę pateikti kandidatų sąrašus turi būti nustatyti tam tikri specialūs reikalavimai, kuriuos jos turi atitikti, kaip antai: tokias politines organiza-cijas gali steigti tik asmenys (tam tikras jų skaičius), turintys aktyviąją rinkimų į konkrečią instituciją teisę, ir kt.

Politinės partijos – ypatingos viešojo politinio gyvenimo dalyvės; įstatymų leidėjo įgaliojimai reguliuoti politinių partijų finansavimą (Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas<...> pažymėtina <...>, kad:– politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios

siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąsias viešosios valdžios instituci-jas (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas);

– politinis siekis yra esminis partijos požymis, kuriuo ji skiriasi nuo kitų įstatymuose nustatytų teisinių formų kolektyvinių subjektų (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas);

– pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų ke-lią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti seimo narių rinkimuose (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, kurioje piliečiams laiduota teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams), politinės partijos yra viena iš Konstitucijoje expressis verbis nurodytų piliečių laisvo vienijimosi formų.

Pažymėtina ir tai, kad politinių partijų tiesioginis įtvirtinimas Konstitucijos 35, 44, 83, 113, 114, 141 straipsniuose rodo jų politinio siekio, taip pat šio siekio įgyvendinimo specifiką.

Taigi pagal Konstituciją, inter alia Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros pilie-tinės visuomenės siekį ir Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje laiduotą piliečių teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams), iš visų kolektyvinių subjektų teisinių formų, kurios gali būti


121

nustatytos įstatymuose, viešosios valdžios siekiu ir konstituciškai garantuotu dalyvavimu seimo narių rinkimuose išsiskiria politinės partijos; jei jų tikslai ir veikla nėra priešin-gi Konstitucijai ir įstatymams, jos pagal Konstituciją traktuotinos kaip ypatingos ne tik viešosios valdžios institucijų rinkimų proceso, bet ir laikotarpiu tarp rinkimų kampanijų vykstančio viešojo politinio gyvenimo dalyvės, kurių įvairovė ir konkurencija, t. y. daugia-partinė sistema, sudaro prielaidas užtikrinti politinį pliuralizmą.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalį turi reglamentuoti inter alia politinių partijų steigimą ir veiklą. Tai darydamas, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, gali nustatyti inter alia politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kont-rolės tvarką.

Pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra tiesiogiai nustatyti rinkimų kampanijų ir jų da-lyvių, inter alia politinių partijų, finansavimo šaltiniai, būdai ir finansavimo kontrolės pagrindai, tačiau su tuo susiję principai atitinkamai kyla iš Konstitucijos, inter alia jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, taip pat jos 35, 44, 83, 113, 114, 141 straipsniuose tiesiogiai įtvirtintų (expressis verbis nurodytų) partijų politinio sie-kio ir jo įgyvendinimo specifikos.

Taigi įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, regu-liuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, kartu gali nustatyti ir tokius politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus, apimančius inter alia valstybės biudžeto lėšų skyrimą politinėms partijoms, kuriais siekiama užtikrinti, kad politinės par-tijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), turėtų galimybę šį rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą) stiprinti demokratiš-kais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas santykių, susijusių su politinių par-tijų finansavimo šaltiniais, būdais ir kontrole, reguliavimo modelį, yra saistomas Konsti-tucijos, inter alia Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, t. y. negali sudaryti prielaidų paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos lais-vai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti valstybės biudžeto lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, taip pat negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti vie-šąjį (valstybinį) finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valsty-bės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai.

<...> pažymėtina ir tai, kad:– Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo

inter alia 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai);– iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti vals-

tybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Vadinasi, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tokį santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais, reguliavimo modelį, kuris apima valsty-bės biudžeto lėšų (asignavimų) skyrimą tokioms politinėms partijoms, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), tačiau tokiu reguliavimu negali būti sudaryta galimybės gauti tiek valstybės biudžeto lėšų (asig-navimų), kad atsirastų prielaidos paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeni-


122

nių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti minėtų lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus.

<...>Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla, inter

alia jų finansavimo būdais, susijusius santykius, pagal Konstituciją gali inter alia nustatyti, kad ne visos įsteigtos ir veikiančios politinės partijos, bet tik tos, kurių kandidatai gauna ati-tinkamą (pakankamą) rinkėjų pritarimą viešosios valdžios institucijų rinkimuose, gali gauti tikslinę paskirtį turinčių valstybės biudžeto lėšų, skiriamų politinėms partijoms paremti.

[2.2.11. Susirinkimų laisvė]

2.3. POliTinĖs TEisĖs iR lAisVĖs

2.3.1. Teisė dalyvauti valdant savo šalį

Piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį per demokratiškai išrinktus atstovus (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis) (plačiau apie rinkimų teisę žr. 2.3.3. Rinkimų teisė)

Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimasRinkimai <...> yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra

glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas), kuri įgyvendinama inter alia dalyvaujant formuojant politines atstovaujamąsias instituci-jas (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

<...><...> įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą

piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skai-drumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkė-jams reikšmingos informacijos apie juos viešumą.

Piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį per demokratiškai išrinktus atstovus (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimasKonstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę daly-

vauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Konstitu-cinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra pažymėjęs, kad vienas esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis yra susijusi su įvairiomis kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia Konstitucijos 34 straipsniu.

<...><...> įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtin-

tą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atsto-

2.3. Politinės teisės ir laisvės

123

vus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas) <...>.

[2.3.2. Referendumo teisė]

2.3.3. Rinkimų teisė

Apie savivaldybių tarybų rinkimus žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda.

Politinių atstovaujamųjų institucijų formavimas demokratinėje valstybėje; pasyvioji rinkimų teisė renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime pažymėjo, jog Konstitucijos

34 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadinamoji pasyvioji rinkimų teisė, t. y. galimybė asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į ati-tinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas rinkimų į seimą principus, pabrėžė atstovauja-mųjų institucijų rinkimų svarbą ir konstatavo, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konsti-tucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

<...> Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau <...> jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas.

Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstaty-mų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atsto-vaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų.

Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines atsto-vaujamąsias institucijas principai, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuo-tine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią. Politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai.

Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad rinkimų tei-sė yra glaudžiai susijusi inter alia su Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise


124

laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. <...>

<...>Politinės partijos yra tokie susivienijimai, kurių steigimosi tikslai, paskirtis ir veikla

yra neatsiejami nuo politinės valdžios siekio (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas). Politinės partijos šį savo siekį įgyvendina inter alia dalyvaudamos rinkimuo-se į politines atstovaujamąsias institucijas.

Todėl pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirs-tų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimuose. Tačiau šis reikalavimas negali būti aiški-namas kaip įtvirtinantis išimtinę politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisę dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas.

Rinkimų sistemosKonstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas<...> Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad teisę būti išrinktam nu-

stato lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.Demokratinėse valstybėse yra žinomos įvairios politinių atstovaujamųjų institucijų

rinkimų sistemos; plačiausiai paplitusios yra proporcinė rinkimų sistema ir mažoritarinė rinkimų sistema.

Visuotinai pripažįstama, kad pagal proporcinę rinkimų sistemą sudaromos viena ar kelios daugiamandatės apygardos, kuriose dalyvauja į politinių partijų (ar kitų ko-lektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus įrašyti kandidatai; pagal mažoritarinę rinkimų sistemą vienmandatėse rinkimų apygardose kandidatuoja pavieniai kandidatai, kuriuos kelia ne tik politinės partijos, bet ir pavieniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka patys iškėlę save kandidatais.

Demokratinėse valstybėse yra žinoma ir vadinamoji mišri rinkimų sistema, kuri jun-gia proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas.

nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė rinkimų sistema, nei tokia rinkimų sis-tema, kai yra derinami tam tikri proporcinės ir mažoritarinės sistemų elementai, negali būti laikomos savaime sudarančiomis prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas).

Proporcinė rinkimų sistema; reikalavimas, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą, asmenys turėtų galimybę būti renkami ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą į politines atsto-

vaujamąsias ar kitas demokratines atstovaujamąsias institucijas gali būti renkami kandi-datai, įrašyti tik į rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjek-tų) sudaromus sąrašus. Šie sąrašai yra sudaromi iš tam tikro skaičiaus kandidatų. Taip pat pažymėtina, kad pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą negalima tokia situacija, kai rinkimuose dalyvauja ne tik asmenys, įrašyti į politinių partijų (ar kitų kolektyvinių su-bjektų) sudaromus kandidatų sąrašus, bet ir pavieniai asmenys, t. y. negalima tokia situaci-ja, kai pavieniai asmenys varžosi su kandidatų sąrašais. Taip būtų iškreipiama proporcinės rinkimų sistemos esmė.


125

Šiame nutarime minėta, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio re-guliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems ir remiamiems kan-didatams dalyvauti politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimuose. Minėta ir tai, kad šis reikalavimas negali būti aiškinamas kaip įtvirtinantis išimtinę politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisę dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas.

Taigi įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, turi įstatyme įtvirtinti ne tik politinių partijų teisę dalyvauti rinkimuose, bet ir nustatyti tai, kokie dar kiti kolektyviniai subjektai gali dalyvauti ir turi teisę kelti kandidatus rinkimuose į politi-nes atstovaujamąsias institucijas pateikdami savo kandidatų sąrašus.

<...><...> jeigu įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, nustatytų tokį

teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų įtvirtinta išimtinė politinių partijų (jų narių ar jų remia-mų kandidatų) teisė dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, tai reikštų ir tai, kad piliečių, nesančių politinių partijų nariais ir nesusaistytų jokiais ryšiais su jokia politine partija, galimybės įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę būtų neproporcingai pasunkintos, palyginti su asmenų, esančių politinių partijų nariais ar susisaisčiusių su ku-ria nors politine partija kitokiais, neformalios narystės, ryšiais, galimybėmis. Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu iš dalyvavimo rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia kandidatų rinkimuose į šias institucijas iškėlimo sudarant kandidatų sąrašus, būtų nepagrįstai eliminuojami kiti kolektyviniai subjektai, t. y. politinės organizaci-jos. Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančius teisingumo, proporcingumo imperatyvus, nepaisyti iš Konstitucijos kylančių rinkimų teisės principų.

<...><...> įstatyme įtvirtinta tokia (proporcinė) rinkimų sistema, kai dėl Europos Parla-

mento narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai, pagal Kons-tituciją yra galima. Tačiau politinių partijų teisė kelti kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą negali būti įtvirtinta kaip išimtinė.

<...><...> įstatyme nustačius vien proporcinę rinkimų sistemą, konstituciškai nėra patei-

sinamas teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatų sąrašus rinkimuose į Europos Parla-mentą gali pateikti tik politinės partijos.

Rinkimų sistemosKonstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimasRinkimams vykstant pagal proporcinę rinkimų sistemą yra sudaromos viena ar kelios

daugiamandatės apygardos, kuriose varžosi į politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus įrašyti kandidatai, o pagal mažoritarinę rinkimų sistemą vien-mandatėse rinkimų apygardose kandidatuoja pavieniai kandidatai; demokratinėse valstybė-se yra žinoma ir vadinamoji mišri rinkimų sistema, kuri jungia proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, esant mišriai rinkimų sistemai, dvi atskiros rinki-mų sistemos, proporcinė ir mažoritarinė, jungiamos nekeičiant pagrindinio jų požymio, t. y. pavieniai kandidatai varžosi tik vienmandatėse rinkimų apygardose, o į politinių par-tijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus įrašyti kandidatai – tik daugiamandatėse apygardose.

<...>


126

<...> rinkimų sistema, pagal kurią renkama atstovaujamoji institucija, – tai visuma rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų, kuriais remiantis inter alia nustatomi balsavimo rezultatai. nė viena rinkimų sistema neužtikrina, kad nustatyti rin-kimų rezultatai atspindės kiekvieno rinkimuose dalyvavusio rinkėjo balsą ir kad kiekvie-nas kandidatas, už kurį balsavo bent kiek rinkėjų, dalyvaus skirstant mandatus, bet svarbu, kad ji nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjek-tams ir kad nebūtų sudaroma prielaidų neatspindėti daugumos rinkėjų valios.

Rinkimų teisės subjektų teisė ginčyti rinkimų rezultatusKonstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimasKonstitucijoje numatytų politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami

ypatingi reikalavimai, jos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtik-rintų rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas prielaidas rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija.

Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti ren-kamam savivaldybės tarybos nariu – svarbi asmens konstitucinė teisė. Dalyvaudami for-muojant politines atstovaujamąsias institucijas asmenys įgyvendina inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį.

Teisės ir teisėti interesai, neatsižvelgiant į tai, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, turi būti ginami ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Rinkimų teisės subjektų, turinčių teisę kelti kandidatus, ir pačių kandidatų teisė ginčyti rinkimų rezultatus – svarbi iš Kons-titucijos kylančio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo reikalavimo užtikrinimo garantija. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuosta-tas, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pabrėžė asmens pažeistų teisių gynimo teisme svarbą ir konstatavo, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pa-sunkinamas jos įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme.

Savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinis reguliavimas; įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą; reikalavimas, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai turėtų galimybę būti renkami į savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus

Žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas.

Įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų nustatymo ir mandatų skirstymo būdus, įtvirtinti rinkimų slenksčius

Žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas.

Asmens teisė būti renkamam savivaldybės tarybos nariu; rinkėjų teisė gauti reikšmingą informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius, inter alia apie tai,


127

kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos (Konstitucijos 25 straipsnis, 34 straipsnio 2 dalis, 119 straipsnio 2, 3 dalys)

Žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas.

Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė (Konstitucijos 34 straipsnio 1, 2 dalys)Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimasKonstitucijos 34 straipsnyje įtvirtinti aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės kons-

tituciniai pagrindai.Konstitucijos 34 straipsnio nuostatoje, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra su-

kakę 18 metų, turi rinkimų teisę (1 dalis), yra įtvirtinta vadinamoji aktyvioji rinkimų teisė, t. y. asmenų galimybė dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimuose lais-vai pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus balsuoti. Šio straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadinamoji pasyvioji rinkimų teisė, t. y. galimybė as-meniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į atitinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį „Teisę būti išrinktam nustato lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai“, yra inter alia konstatavęs, kad „pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. teisė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamu kandi-datu, t. y. teisė būti renkamam)“ (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuo Konsti-tucijos 34 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės kons-titucinius pagrindus, yra neatsiejami Konstitucijos straipsniai, reguliuojantys atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimų santykius, t. y. Konstitucijos 55, 56, 57 straipsniai, įtvirtinantys seimo narių rinkimų, Konstitucijos 78, 79, 80 straipsniai, įtvirtinantys Res-publikos Prezidento rinkimų, Konstitucijos 119 straipsnis, įtvirtinantis savivaldybių tarybų narių rinkimų teisinius imperatyvus (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti reikalavimus asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu (Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas<...> reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra

nustatyti Konstitucijoje, inter alia jos 78 straipsnio 1 dalyje („Respublikos Prezidentu gali būti renkamas lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas seimo nariu“), 79 straipsnio 1 dalyje („Kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas lietuvos Respublikos pilietis, <…> surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų“).

Vadinasi, kaip Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „Teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ inter alia reiškia, kad:

– įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąly-


128

gas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti;

– rinkimų įstatymuose, taigi ir lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, reguliuojamos as-mens teisės būti išrinktam Respublikos Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan.;

– lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavi-mai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti reikalavimus asmeniui, kuris gali būti renkamas Seimo nariu (Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas<...> reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas seimo nariu, <...> yra nustatyti

Konstitucijoje, inter alia jos 56 straipsnio 1 dalyje („seimo nariu gali būti renkamas lie-tuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena lietuvoje“).

Vadinasi, įstatymų leidėjui įgyvendinant Konstitucijos 56 straipsnio 3 dalį („seimo na-rių rinkimų tvarką nustato įstatymas“) mutatis mutandis taikytina oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nu-stato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos, inter alia jos 34, 55, 56 straipsnių, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu įtvirtinti seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į seimo narius kėlimą; įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimus, kuriuos turi atitikti kandidatas į seimo narius, privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavi-mo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti reikalavimus asmeniui, kuris gali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu (Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis, 119 straipsnio 2, 3 dalys)

Žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2012 m. kovo 29 d. nuta-rimas („savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinis reguliavimas“).

Pasyvioji rinkimų teisė renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą (Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime inter alia konstatavo,

kad „<...> įstatyme įtvirtinta tokia (proporcinė) rinkimų sistema, kai dėl Europos Parla-mento narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai, pagal Kons-tituciją yra galima. Tačiau politinių partijų teisė kelti kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą negali būti įtvirtinta kaip išimtinė.“

<...>


129

<...> taip pat atsižvelgtina į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Europos Parlamento narių rinkimų:

– Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovau-jamąja Europos sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos sąjun-gos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas);

– Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato lie-tuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atsto-vaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).

Reikalavimai asmenims, siekiantiems dalyvauti rinkimų procese, įrodyti turint politinę visuomenės paramą (surinkti nustatytą kiekį rinkėjų parašų), laiduoti savo ketinimų rimtumą (sumokėti rinkimų užstatą)

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Euro-

pos sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai, kuriuos įvykdęs (atitinkantis) as-muo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui, reikalavimą surinkti tam tikrą kiekį parašų, kurie patvirtina tam tikros visuomenės dalies politinę paramą, ar reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą; rinkimai yra atsakingas politinis procesas, todėl pri-pažįstamas pagrįstu reikalavimas, kad pretendentai į parlamento narius įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės paramą arba (ir) savo ketinimų pagrįstumą laiduotų tam tikru (protingu) finansiniu įsipareigojimu.

<...><...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su Res-

publikos Prezidento rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia to-kias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, ku-riomis, atsižvelgiant į Respublikos Prezidento rinkimų ir Konstitucijoje nustatytų sąlygų, kurias turi atitikti kandidatas į Respublikos Prezidentus, specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti, kad Respublikos Prezidento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad šiame procese dalyvautų tik rimtus ketinimus turintys kandidatai (asmenys, siekiantys jais būti).

Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, inter alia su Respubli-kos Prezidento rinkimų procedūromis susijusius santykius, pagal Konstituciją gali įtvir-tinti rinkimų užstatą kaip teisinį institutą ir turi Konstitucijos normų ir principų saistomą diskreciją nustatyti, kuriame Respublikos Prezidento rinkimų procedūrų etape rinkimų užstatas turi būti sumokėtas, kas gali sumokėti rinkimų užstatą, kuriame Respublikos Prezidento rinkimų procedūrų etape ar šioms procedūroms pasibaigus rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, kokios tokio grąžinimo sąlygos.

<...>Pabrėžtina, kad Konstitucijos 79 straipsnyje nurodytų 20 tūkstančių rinkėjų parašų

rinkimas taip pat turi būti atsakinga rinkimų procedūra (rinkimų proceso dalis), o joje dalyvauti siekiantys asmenys turi turėti rimtus ketinimus.

<...>


130

<...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su seimo, Eu-ropos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyven-dinimo procedūras, kuriomis, atsižvelgiant į seimo, Europos Parlamento, savivaldybių ta-rybų rinkimų specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti šių rinkimų proceso, vykstančio netapačiu (nacionaliniu valstybiniu, Europos ir regioniniu) lygmeniu, atsakingumą, šiame procese dalyvaujančių kandidatų į seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldy-bių tarybų narius ketinimų rimtumą.

Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimais (inter alia šių rinkimų parengimo procedūromis), pagal Konstituciją apskritai gali pasirinkti rinkimų užstatą kaip rinkimų santykių reguliavimo priemonę ir turi Konstitucijos normų ir principų saistomą diskreciją inter alia nustatyti, kad rinkimų užstato dydis seimo, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų rinkimuose yra skirtingas ir kinta pagal tai, ar kandidatus iškeliantys subjektai laikėsi (nesilaikė) tam tikrų politinės kampanijos finansavimo kontrolės reikalavimų, taip pat kad rinkimų užstatas turi būti sumokėtas tame pačiame seimo, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų rinkimų parengiamosios procedūros etape, t. y. prieš teikiant kan-didatų pareiškinius dokumentus.

<...>Pabrėžtina, kad kandidatų į seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių

tarybų narius pareiškinių dokumentų teikimas siekiant, kad šie kandidatai būtų įregist-ruoti, taip pat turi būti atsakinga rinkimų procedūra (rinkimų proceso dalis), o joje daly-vauti siekiantys asmenys turi turėti rimtus ketinimus.

Reikalavimas pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams pateikti rinkėjams reikšmingą informaciją apie save (duomenis apie turtą, pajamas ir privačius interesus)

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas<...> pažymėtinos tokios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos:– Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia

Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai);

– visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų insti-tucijų rinkimų procese (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas);

– įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyvią-ją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas);

– įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, kurie yra konstituciškai pagrįsti.

Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis (taikomais procedūriniais reikalavimais) siekiama užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus viešumą.


131

<...> pažymėtina, kad rinkėjui reikšminga informacija apie pasyviąją rinkimų tei-sę įgyvendinančius subjektus pagal Konstituciją gali būti laikomi inter alia kandidatų į politinių atstovaujamųjų institucijų narius įstatymo nustatyta tvarka pateikti atitinkami duomenys apie turtą, pajamas ir privačius interesus. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas visuomenės interesą būti informuotai, taip pat rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidru-mą gali siekti užtikrinti nustatydamas inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad kandidatai į politinių atstovaujamųjų institucijų narius deklaruotų tur-tą, pajamas ir privačius interesus.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas seimo rinkimų sąžiningumas ir skaid-rumas – būtinos Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidos (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados).

Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina įstatymų leidėjui reguliuojant ir kitų rinkimų, inter alia rinkimų į Europos Parlamentą, santykius. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos sąjungos valstybėje na-rėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).

<...> taip pat pažymėtina, kad rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimy-bės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina reguliuo-jant ir visus kitus rinkimų, inter alia seimo rinkimų, taip pat rinkimų į Europos Parla-mentą, santykius.

Politinių atstovaujamųjų institucijų formavimas demokratinėje valstybėje; rinkimų kampanijų sąžiningumo ir finansavimo skaidrumo reikalavimai

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas<...> konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui

yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demo-kratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų re-zultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Kons-titucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2008 m. lapkričio 7 d. išvada); įstatymų leidėjas įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuosta-tas yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, jog ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskai-drus ar nekontroliuojamas, kad rinkimų kampanijoje būtų naudojamos tokios rinkimų


132

technologijos, kurios prieštarauja moralei, teisingumui, visuomenės darnai (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada).

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų seimo rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados); ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina ir Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą tei-siniam reguliavimui.

Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su rinkimų kampanijų, esančių rinkimų proceso dalimi, finansavimu ir jo kontrole, pagal Konstituciją turi diskreciją pasirinkti (įtvirtinti) tokias priemones, kurios užtikrintų rin-kimų kampanijų sąžiningumą ir finansavimo skaidrumą.

<...><...> rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą įstatymų leidėjas gali siekti užtik-

rinti nustatydamas inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad lėšas, skirtas politinei kampanijai finansuoti, tvarkytų, jų rinkimo ir panaudojimo teisė-tumą kontroliuotų ne rinkimų kampanijos dalyvis, o kitas atsakingas asmuo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas iš Konstitucijos, inter alia proporcingumo principo, kylančių reikalavimų, t. y. jis negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, inter alia tokių reikalavimų minėtam atsakingam asmeniui, kurie dirbtinai pasunkintų pretendento būti kandidatu atitinka-muose rinkimuose galimybes dalyvauti rinkimų kampanijoje įgyvendinant Konstitucijoje garantuotą pasyviąją rinkimų teisę.

Seimo narių rinkimų santykių teisinis reguliavimas; įstatymų leidėjo diskrecija įtvirtinti rinkimų slenksčius Seimo rinkimuose

Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimasKonstitucijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo

tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę daly-

vauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Tautos atstovai – seimo nariai renkami ket-

veriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.Pažymėtina, kad konstituciniai Tautos atstovybės – seimo rinkimų santykių teisinio

reguliavimo imperatyvai yra įtvirtinti ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 56, 57, 58 straipsniuose.

<...><...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog:– vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas

(Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai);– nė viena rinkimų sistema neužtikrina, kad nustatyti rinkimų rezultatai atspindės

kiekvieno rinkimuose dalyvavusio rinkėjo balsą ir kad kiekvienas kandidatas, už kurį bal-savo bent kiek rinkėjų, dalyvaus skirstant mandatus, bet svarbu, kad ji nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams ir kad nebūtų su-daroma prielaidų neatspindėti daugumos rinkėjų valios (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).


133

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime <...> inter alia konstatavo, jog:

– Konstitucija nenustato konkrečios seimo narių rinkimų sistemos; pagal Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą tai palikta spręsti įstatymų leidėjui, kuris turi plačią diskreciją;

– iš Konstitucijos, inter alia jos 34, 55 ir 56 straipsnių, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu įtvirtinti seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrin-dus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus seimo narių rinkimų santykius;

– įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė, vien mažoritarinė arba kitokia seimo narių rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos;

– visuotinai pripažįstama, kad pagal proporcinę parlamento rinkimų sistemą vienoje daugiamandatėje apygardoje paprastai (tradiciškai) dalyvauja į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai.

Vadinasi, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti ir tokią seimo rinkimų tvarką, pagal kurią sudaroma seimo rinkimų daugiamandatė rinkimų apygarda ir joje varžosi kandidatų sąrašai, o rinkimų rezultatai šioje daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatomi atsižvelgiant į kandidatų sąrašų gautų rinkėjų balsų proporcijas.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutarime <...> bei 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime <...> inter alia konstatavo, jog:

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas savivaldybių tarybų narių rinkimų santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti renkamos atstovaujamosios institucijos rinkimų rezultatų nu-statymo ir mandatų skirstymo būdus, įtvirtinti vadinamuosius rinkimų slenksčius;

– rinkimų slenkstis paprastai yra nustatomas siekiant išvengti didelio renkamos atsto-vaujamosios institucijos susiskaldymo į smulkias frakcijas (grupes), užtikrinti jos stabilumą;

– įstatymų leidėjo nustatytas rinkimų slenkstis renkant atstovaujamąją instituciją ne-turi būti toks didelis, kad sudarytų prielaidas neatspindėti įvairių rinkėjų interesų, pažeisti jų teisę dalyvauti sprendžiant savivaldos klausimus per demokratiškai išrinktus atstovus.

Pažymėtina, kad cituotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos įstatymų leidėjui pagal Konstitucijos 56 straipsnio 3 dalį nustatant seimo narių rinkimų tvarką.

Pažymėtina ir tai, kad seimo nesusiskaldymas į smulkias frakcijas (grupes) ir sta-bilumas yra konstitucinė vertybė, sudaranti prielaidas užtikrinti inter alia Vyriausybės, kurios veikla pagal Konstituciją, inter alia jos 67 straipsnio 7 punktą, 92 straipsnio 5 dalį, grindžiama seimo, pritarusio jos programai, pasitikėjimu ir kuri, kaip nustatyta Konsti-tucijos 96 straipsnio 1 dalyje, solidariai atsako seimui už bendrą savo veiklą, stabilumą.

Vadinasi, įstatymų leidėjas, nustatydamas seimo narių rinkimų tvarką, inter alia sei-mo rinkimų rezultatų nustatymo ir seimo narių mandatų paskirstymo daugiamandatėje rinkimų apygardoje būdus, turi diskreciją nustatyti vadinamuosius rinkimų slenksčius, kuriais siekiama išvengti didelio seimo susiskaldymo į smulkias frakcijas (grupes) ir užtik rinti jo darbo stabilumą, efektyvumą, t. y. nustatyti, kad paskirstant seimo narių mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje dalyvauja tik tam tikrą rinkimuose daly-vavusių rinkėjų balsų procentinę dalį gavę kandidatų sąrašai.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti rinkimų slenksčius kaip seimo rinkimų rezultatų nustatymo ir seimo narių mandatų pa-skirstymo daugiamandatėje rinkimų apygardoje būdą, yra saistomas Konstitucijos, inter


134

alia konstitucinių teisinės valstybės principo ir vienu iš jo elementų esančio proporcin-gumo principo.

<...><...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas su seimo narių rinkimų rezultatų nustatymo

procedūromis susijusius santykius, pagal Konstituciją gali pasirinkti rinkimų slenkstį kaip teisinį institutą ir turi diskreciją nustatyti konkrečią minimalią gautinų balsų procentinės dalies ribą.

Politinių atstovaujamųjų institucijų formavimas demokratinėje valstybėjeKonstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvadaKonstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad konstitucinėje demokratijoje poli-

tinių atstovaujamųjų institucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai. Šios instituci-jos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pa-žeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demo-kratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rin-kimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2008 m. lapkričio 7 d. išvada). Įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas, yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio regu-liavimo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Seimo įgaliojimai nustatyti Seimo narių rinkimų tvarką (Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada (pakartota 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje)

Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad seimo narių rinkimų tvarką nu-stato įstatymas. Konstitucinis Teismas 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje yra konstatavęs, jog ši konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti sei-mo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apiman-čią inter alia kandidatų į seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinki-mų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus seimo narių rinkimų santykius. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, priešingu atveju būtų apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – seimą.

Reikalavimai Seimo narių rinkimų teisiniam reguliavimui Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada (pakartota 2012 m. lapkričio 10 d.

išvadoje)Konstitucinis Teismas 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje taip pat yra konstatavęs, jog

įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį regulia-vimą, kuris užtikrintų, kad rinkėjai balsuotų asmeniškai ir slaptai, kad balsavimo metu


135

nebūtų galima paveikti rinkėjų valios ir jos kontroliuoti. Ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus ar nekontroliuojamas, kad rinkimų kampanijoje būtų nau-dojamos tokios rinkimų technologijos, kurios prieštarauja moralei, teisingumui, visuome-nės darnai. Pabrėžtina ir tai, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisina-mas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba neda-lyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. Tai tolygu rin-kėjų papirkimui, reiškiančiam, kad iš lietuvos Respublikos piliečių atimama teisė laisvai, patiems pareikšti savo tikrąją valią seimo rinkimuose, o iš Tautos – teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri išreikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią.

Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų seimo rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas; jeigu įstatymų leidėjas nepaiso minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, nenustato demokratiškų, laisvų, sąžiningų rinkimų užtikrinimo mechanizmo, visuomet gali kilti abejonių dėl seimo narių išrinkimo teisėtumo (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados).

Masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas – šiurkštus demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimas

Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada<...> masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu

atlyginimu, skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu. Tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legiti-mumu ir teisėtumu, taigi gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suverenios galios raišką per Tautos atstovybę – seimą.

<...><...> Kadangi, kaip minėta, tokie pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų

rezultatų legitimumu ir teisėtumu, gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suve-renios galios raišką per Tautos atstovybę – seimą, preziumuotina, kad jie savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausia-jai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikš-mės rinkimų rezultatų nustatymui (pavyzdžiui, politinės partijos ar kandidato, atsakingo už šiurkščius [draudimo papirkti rinkėjus] pažeidimus, surinktą pernelyg mažą balsų skaičių).

<...> masiniu rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimu laikytinas ir vien-kartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas ir (arba) neatlygintinis paslaugų tei-kimas daugeliui rinkėjų per susirinkimus ar kitokius visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtus renginius vykstant rinkimų procesui, taip skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą.

Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų sudarymo, įgaliojimų ir veiklos teisinis reguliavimas

Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvadaKonstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 23 d. nutarime pabrėžė, kad vykdant demo-

kratiškus rinkimus ypač svarbūs yra viešumo ir kontrolės mechanizmai. Šiame kontekste


136

pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktą seimas sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 11 d. spren-dime (nr. 5/94) konstatavo, kad pagal šią nuostatą lietuvoje turi būti suformuota uni-versali rinkimus organizuojanti institucija – Vyriausioji rinkimų komisija; konstitucinė nuostata dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos turi būti įgyvendinta įstatymu įtvirtinant jos paskirtį pagal konstitucines nuostatas, sudarymo principus bei kompetenciją. Pažy-mėtina, kad įstatymu turi būti nustatytas toks Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teri-torinių rinkimų organizavimo institucijų sudarymo tvarkos teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas šioms institucijoms priimti objektyvius ir veiksmingus sprendimus dėl rinkimų organizavimo.

<...> konstitucinė Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus taip pat suponuoja jos įgaliojimus kontroliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžinin-gumo ir skaidrumo, principų laikymasis. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rin-kimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos turėtų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtikrintas minėtų rinkimų principų laikymasis, inter alia būtų užkirstas kelias šių principų pažeidimams, jie būtų ištirti ir būtų taikomos sankcijos atsa-kingiems už šiuos pažeidimus rinkimų proceso dalyviams ir kitiems asmenims.

Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). <...> šis principas suponuoja tai, kad visos valstybės ins-titucijos ir pareigūnai, inter alia Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų or-ganizavimo institucijos, turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.

<...><...> jei Vyriausioji rinkimų komisija turėtų įgaliojimus iki rinkimų dienos panaikin-

ti kandidato, kuris yra šiurkščiai pažeidęs <...> draudimą papirkti rinkėjus <...>, registra-vimą, būtų sudarytos teisinės prielaidos užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą ir skaid-rumą nesiimant griežčiausios <...> priemonės – pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais.

Pabrėžtina, kad atitinkamai pakoreguoti teisinį reguliavimą yra konstitucinė įstaty-mų leidėjo pareiga.

Politinių atstovaujamųjų institucijų formavimas demokratinėje valstybėjeKonstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadaKonstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą, ne

kartą yra konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų insti-tucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuo-jamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atsto-vaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės po-litinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konsti-tucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų


137

procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2008 m. lapkričio 7 d. išvada, 2010 m. lapkričio 9 d., 2012 m. kovo 29 d. nu-tarimai, 2012 m. spalio 26 d. išvada). Įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas, yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai, 2012 m. spalio 26 d. išvada).

Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines atsto-vaujamąsias institucijas principai, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuo-tine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią; politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2010 m. lap-kričio 9 d. nutarimas).

Rinkimų sistemos; Seimo narių rinkimų sistemaKonstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadaKonstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitucija nenustato konkrečios seimo

narių rinkimų sistemos; pagal Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą tai palik-ta spręsti įstatymų leidėjui, kuris turi plačią diskreciją: įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė, vien mažoritarinė arba kitokia seimo narių rinkimų sistema, inter alia miš-ri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).

Visuotinai pripažįstama, kad pagal proporcinę parlamento rinkimų sistemą vienoje daugiamandatėje apygardoje paprastai (tradiciškai) dalyvauja į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai; pagal mažoritarinę parlamento rinkimų sistemą vienmandatėse rinki-mų apygardose gali kandidatuoti ne tik politinių partijų iškelti pavieniai kandidatai, bet ir pavieniai piliečiai, įstatymų nustatyta tvarka patys iškėlę save kandidatais; demokrati-nėse valstybėse yra žinoma ir vadinamoji mišri parlamento rinkimų sistema, kuri jungia proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas ir tuo požiūriu sudaro galimybę rinkimuose kandidatuoti ne tik į politinių partijų kandidatų sąrašus įrašytiems kandidatams, bet ir pavieniams piliečiams, įstatymų nustatyta tvarka patiems save iškėlusiems ar partijų iš-keltiems kandidatais (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Kad ir kokią seimo narių rinkimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas (vien pro-porcinę, vien mažoritarinę arba kitokią, inter alia mišrią rinkimų sistemą, kurioje yra de-rinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos), įstatymo nustatytu teisiniu regu-liavimu turi būti užtikrinta, kad rinkimai būtų vykdomi laikantis Konstitucijoje įtvirtintų demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų. Įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamą-ją mišrią parlamento rinkimų sistemą, jungiančią proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sis-temas, rinkimai daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose taip pat privalo būti vykdomi taikant tuos pačius demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų standartus, o į politinių partijų sąrašus įrašytiems kandidatams ir vienmandatėse rinkimų apygardose kandidatuojantiems pavieniams asmenims turi būti keliami vienodi reikalavimai. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad konstitucinis visų seimo narių statusas yra vienodas, ne-paisant to, ar jie išrinkti taikant vieną (proporcinę arba mažoritarinę) rinkimų sistemą, ar skirtingas rinkimų sistemas (įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią parlamento rinkimų sistemą).


138

Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų sudarymo, įgaliojimų ir veiklos teisinis reguliavimas

Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadaVykdant demokratiškus rinkimus ypač svarbūs yra viešumo ir kontrolės mecha-

nizmai (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. nutarimas, 2012 m. spalio 26 d. išvada). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktą, kuriame nustatyta, jog seimas sudaro Vyriausiąją rinkimų ko-misiją ir keičia jos sudėtį, lietuvoje turi būti suformuota universali rinkimus organizuo-janti institucija – Vyriausioji rinkimų komisija; ši konstitucinė nuostata dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos turi būti įgyvendinta įstatymu įtvirtinant jos paskirtį pagal konstitu-cines nuostatas, sudarymo principus bei kompetenciją (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas (nr. 5/94), 2012 m. spalio 26 d. išvada). Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvadoje pažymėta, kad įstatymu turi būti nustatytas toks Vyriausio-sios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų sudarymo tvarkos teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas šioms institucijoms priimti objektyvius ir veiksmingus sprendimus dėl rinkimų organizavimo.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinė Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus taip pat suponuoja jos įgaliojimus kontroliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rin-kimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis; atsižvel-giant į tai, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos turėtų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtikrintas minėtų rin-kimų principų laikymasis, inter alia būtų užkirstas kelias šių principų pažeidimams, jie būtų ištirti ir būtų taikomos sankcijos atsakingiems už šiuos pažeidimus rinkimų proceso dalyviams ir kitiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada).

Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valsty-bės institucijos ir pareigūnai, inter alia Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos, turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada).

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos inter alia tokios organizacinės ir materialinės prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai ir teritorinėms rinkimų organizavimo institucijoms tinkamai veikti: nustatyta atitinkama Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų aprūpini-mo, bendradarbiavimo su kitomis valstybės institucijomis (inter alia ikiteisminio tyrimo institucijomis, prokuratūra) tvarka, Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų vadovų bei narių pareigoms vykdyti būtinos garantijos.

Šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai (inter alia masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas)

Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada<...> kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvadoje, masinis

ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu, skati-nant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rin-


139

kimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu. Tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, taigi gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suverenios galios raišką per Tau-tos atstovybę – seimą, tad preziumuotina, kad jie savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Ši prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezul-tatų nustatymui. Minėtoje Konstitucinio Teismo išvadoje taip pat pažymėta, kad masiniu rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimu vykstant rinkimų procesui laikytinas ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas ir (arba) neatlygintinis paslaugų teikimas daugeliui rinkėjų per susirinkimą ar kitokį visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtą renginį skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą.

<...> pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo taikytinos ir rinkėjų papirkimui skatinant balsuoti už arba prieš vienos ar kitos politinės partijos kandidatų sąrašą ir (arba) tam tikru būdu reitinguoti sąraše esančius kandidatus.

<...> pabrėžtina, jog nepaneigus prezumpcijos, kad nustatyti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams, t. y. nepanei-gus, kad tokiais šiurkščiais pažeidimais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida, negali būti nustatyti tikri ir teisingi rinkimų rezultatai, taigi kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, negali įgyti seimo nario mandato; priešingu atveju galėtų būti pakirstas Tautos pasitikėjimas savo atstovybe ir pačia valstybe.

<...><...> tiesioginiu ar netiesioginiu rinkėjų papirkimu, inter alia dovanomis ar kitokiu

atlyginimu, skatinant juos balsuojant daugiamandatėje rinkimų apygardoje už vieną ar kitą kandidatą paduoti pirmumo balsus gali būti iškreipiama tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida; taigi kiekvienu atveju Vy-riausiajai rinkimų komisijai tvirtinant galutinę kandidatų į seimo narius sąrašų eilę kyla pareiga išsiaiškinti, ar nėra pagrįstų abejonių, kad paduodant pirmumo balsus už vieną ar kitą kandidatą, įrašytą partijos kandidatų sąraše, nebuvo iškreipta tikroji rinkėjų valia.

Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais

Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada<...> pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį

reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos turėtų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis. Tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją Vyriausioji rinkimų komisija turi turėti pakankamus įgaliojimus, nustačiusi šiurkščius minėtų rinkimų principų pažei-dimus, veiksmingai užtikrinti, kad dėl jų nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia ir seimo nario mandato neįgytų asmenys, dėl kurių išrinkimo teisėtumo kiltų abejonių, inter alia įgaliojimus taikyti griežčiausią priemonę – pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turėtų numatyti tokią priemonę kaip ultima ratio, t. y.


140

turi būti nustatytas toks rinkimų proceso teisinis reguliavimas, pagal kurį Vyriausioji rin-kimų komisija turėtų ir kitų priemonių užtikrinti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia, inter alia pripažinti rinkimų proceso dalyvius – kandidatus, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų pro-ceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai, arba visą tokią rinkimų kampanijos taktiką naudojančios politinės partijos kandidatų sąrašą – praradus teisę dalyvauti rin-kimuose ir būti išrinktiems seimo nariais arba kandidatų sąrašui dalyvauti paskirstant seimo nario mandatus; taigi rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais laikytinas priemone, kuri taikytina tada, kai kitomis priemonėmis neįmanoma pasiekti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia.

<...> įstatymu reglamentuojant tokius Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus turi būti atsižvelgta į rinkimų sistemų ypatumus (inter alia į tai, kad rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais daugiamandatėje ir vienmandatėje apygardose galėtų sukelti iš esmės skirtingus padarinius), taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 55 straipsnio 2 dalį seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 seimo narių, todėl, atsi-žvelgiant į žalą, kuri galėtų būti padaryta rinkėjų lūkesčiams ir valstybės valdžios sistemos stabilumui pripažinus negaliojančiais pagal proporcinę rinkimų sistemą vykusių seimo rinkimų rezultatus, ši priemonė (rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais daugia-mandatėje rinkimų apygardoje) turėtų būti ultima ratio.

Reikalavimas, kad kandidatai į Seimo narius nebūtų susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei (Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas<...> Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „seimo nariu gali būti ren-

kamas lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“, <...> inter alia reiškia, kad seimo nariu negali būti renkamas lietuvos Respub-likos pilietis, kuris kartu yra kitos valstybės pilietis. Kaip aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei; svarbiausias būdas įvykdyti konstitucinę sąlygą – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – yra užsienio valstybės pilie-tybės atsisakymas.

2.3.4. Teisė stoti į valstybės tarnybą

Žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.3. Valstybės tarnyba.

[2.3.5. Teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus]

[2.3.6. Peticijos teisė]

2.3.7. Teisė vienytis į politines partijas

Žr. 2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės, 2.2.10. Asociacijų laisvė.

2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės

141

2.4. EKOnOMinĖs, sOCiAlinĖs iR KulTŪRinĖs TEisĖs

2.4.1. Ekonominės teisės

2.4.1.1. Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva

Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyvaKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir

iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudary-mo laisvę.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. kovo 27 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. bir-želio 8 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai).

Ūkinės veiklos reguliavimas, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas<...> Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta ūkinės veiklos teisinio re-

guliavimo kryptis: ūkinė veikla turi tarnauti bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teis-mo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. birže-lio 30 d. nutarimai).

Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nu-statyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; taigi vals-tybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies sąvoka „bendra tautos gerovė“ suponuoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti įvairių asmenų interesų pusiau-svyros.

„Bendra tautos gerovė“ neturi būti priešinama ūkinės veiklos subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus as-mens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

<...> įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat kitų Konsti-tucijos normų ir principų, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ūkinei veiklai, inter alia draudimo veiklai, siekdamas užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visos visuomenės bei jos narių interesus.


142


Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą

taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formu-

luotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra admi-nistruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį re-guliavimą, inter alia ūkinės veiklos sąlygų, ribojimų (draudimų) nustatymą, procedūrų reglamentavimą teisės aktuose (2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veik lą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gero-vės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjek-to, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tar-navimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teis-mas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svar-bius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Vartotojų interesų apsauga (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ši nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės ins-titucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruota, valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vartotojų interesų apsaugą.

Konstituciniai šalies ūkio pagrindai (Konstitucijos 46 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje

įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus


143

kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos ne-palankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos gali-mybės jai reikštis (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai); asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konku-renciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai), tačiau, kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, tai turi būti daroma įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu.


Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje

įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus.

Draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką (Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatas, Konstitucinis Teismas ne

kartą yra konstatavęs, jog nuostata „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui iš-imtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, kad dėl to ši sritis būtų monopolizuota, ta-čiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. su-daryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui tam tikrus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjek-tui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus.

Vartotojų interesų apsauga (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis); elektros energijos vartotojų interesų apsauga

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, Konstitucinis Teismas ne kartą yra

konstatavęs, jog nuostata „valstybė gina vartotojo interesus“ suponuoja tai, kad teisės nor-momis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės ins-titucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruotos, valstybės valdžios instituci-


144

joms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vartotojų in-teresų apsaugą (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konstitucinė valstybės pa-reiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta pirmiausia įstatymų leidėjui nustačius bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią reguliuojamos ūkinės veikos specifiką, specialiąsias vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemones; veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nu-statyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai; kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti varto-tojų interesus, tai inter alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsau-gos ir gynimo srityje; įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

iš Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (3 dalis), kad valstybė gina vartotojų in-teresus (5 dalis), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu apibrėžti ne tik elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus, bet ir paslaugų, inter alia elektros įrenginių prijungimo prie skirstomųjų tinklų, įkainių nustatymo kriterijus, kad minėti įkainiai galėtų būti dife-rencijuojami pagal vartotojus, objektyviai esančius skirtingose padėtyse, taip pat atsižvel-giant į vartotojams reikalingas paslaugas, inter alia į vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų būtinas sąnaudas, bei atsižvelgiant į tai, ar yra vartotojų padarytas turtinis įnašas prijungiant jų įrenginius prie elektros tinklų. Tokie kriterijai turi būti aiškūs, pagrįsti, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti nustatant tokių paslaugų įkainius ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus. iš Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvir-tintų vartotojų teisių gynimo imperatyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą elektros energijos vartotojų teisių apsaugą.

Konstitucinių vertybių, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, sąsajos su kitomis konstitucinėmis vertybėmis

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimasiš Konstitucijos 46 straipsnio kylantys imperatyvai yra neatsiejami ir nuo jos

23 straipsnio (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas). Konstitucinis Teis-mas ne kartą yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva grindžiamos pri-gimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę, todėl Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę yra riboja-ma ir asmens ūkinės veiklos laisvė (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

<...><...> konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susiju-

sios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos

46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra pla-


145

ti, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkuren-cijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.

Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų pri-valomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).

Valstybės priedermė remti visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Kons-

titucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę val-džios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti konkrečias ūkinės veiklos sritis ar konkrečias ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas vals-tybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).


Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą

taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstata-vęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, inter alia nustatyti ūkinės veiklos sąlygas, ribojimus (draudimus), teisės aktais reguliuoti procedūras. Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamenta-vimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja valstybės, taip pat valstybės val-džią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 daly-je yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuome-nės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešo-jo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendini-mas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio


146

Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas).

Konstituciniai šalies ūkio pagrindai (Konstitucijos 46 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje

įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti aiški-namas nepaneigiant kitų konstitucinių principų. Pažeidus kurioje nors vienoje Konstitu-cijos 46 straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

<...> iš Konstitucijos 46 straipsnio, inter alia šiame straipsnyje įtvirtinto sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvo, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ir tokį teisi-nį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių apsaugą.

iš Konstitucijos 46 straipsnio kylantys imperatyvai yra neatsiejami ir nuo jos 23 straipsnio.

Valstybės priedermė remti visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą; ūkinės veiklos reguliavimas, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (inter alia azartinių lošimų organizavimo srityje) (Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalys)

Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę

ūkinės veiklos laisvės doktriną (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudin-gas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ pirmiausia reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei; antra, tik tokio vertinimo ir grupavimo pagrindu įmanoma realizuoti įtvirtintą teisę remti konkre-čias ūkinės veiklos sritis ar konkrečias ūkines pastangas; pagaliau minėtas ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“; vienas svarbiausių šios nuostatos akcentų – galimas diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas; pagrindinis jo kriterijus – bendra tautos gerovė; tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingu-mo argumentais (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą suvokti kaip vals-tybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą; priešingai, kaip jau buvo minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti; kita vertus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme; be to, kažin ar būtų tei-singa ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai (Kons-titucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos


147

11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai), taip pat kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveika-ta – tai valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, yra traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos ge-rovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaiky-tinas pažeidžiančiu Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuostatoje „vals-tybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis) yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. ge-gužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sau-sio 6 d. nutarimai).

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegu-žės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sau-sio 6 d. nutarimai); kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutarime (taip pat 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimuose) yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos diferencijuoto tei-sinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies), atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdo-mosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės eko-nominę politiką (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti.

Taip pat pažymėtina, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demo-kratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai).

<...><...> iš Konstitucijos, inter alia jos 46, 53 straipsnių, kyla reikalavimas, kad įstatymų

leidėjas, reguliuodamas ūkinės veiklos santykius azartinių lošimų organizavimo srityje,


148

atsižvelgdamas į tai, kad azartinių lošimų organizavimas gali sukelti neigiamas pasekmes žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, turi nustatyti azartinių lošimų organizavimo, kaip ūkinės veiklos, pagrindus, taip pat gali, o tam tikrais atvejais ir privalo nustatyti azartinių lošimų organizavimo veik-los apribojimus, draudimus, inter alia nustatyti atvejus, kada ribojama azartinių lošimų veikla, bei apskritai uždrausti azartinius lošimus tam tikrose vietose.

<...><...> įstatymų leidėjas, vadovaudamasis Konstitucija, inter alia jos 120 straipsnio

2 dalimi bei 46 straipsniu, gali suteikti savivaldybių taryboms teisę priimti konkretų sprendimą dėl leidimo organizuoti azartinius lošimus jų vietos teritorijoje įstatymuose nustatytais pagrindais.

Kartu pažymėtina, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, konstitucinio tei-sinės valstybės principo, kyla reikalavimas, kad atitinkami savivaldybių tarybų sprendimai turi būti aiškiai pagrįsti ir racionaliai motyvuoti, jais negalima jokių asmenų diskriminuo-ti ar kuriems nors asmenims teikti privilegijų.

Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas<...> Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „lietuvos ūkis grindžiamas pri-

vačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintos pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas lietuvos ūkis: privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2001 m. ba-landžio 2 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Pensijų fondus administruojančių subjektų ūkinės veiklos reguliavimasŽr. 2.4.2. socialinės teisės, 2.4.2.1. Teisė į socialinę apsaugą, 2012 m. birželio 29 d.

nutarimas („Įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti senatvės pensijų sistemos modelį, inter alia grindžiamą būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu pensijų fonduose; pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos reguliavimas (Konstituci-jos 46, 52 straipsniai)“).

Ūkinės veiklos reguliavimas, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (valstybės turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn) (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarimasPagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad valstybės

turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tau-tos gerovei (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja valstybės, taip pat valstybės val-džią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tau-tos gerovei (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neleidžiamas toks teisinis re-guliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų


149

subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų as-menų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota ir tai, kad viešojo inte-reso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tai gali duoti dides-nę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius, interesus; toks perdavimas (ir atlygintinis, ir neatlyginti-nis) konstituciškai būtų nepateisinamas, jeigu juo būtų daroma akivaizdi žala visuomenei, pažeidžiamos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimai).

Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. lie-pos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. birže-lio 30 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia, turinčios atitinkamus įgaliojimus ūkinės veiklos reguliavimo srityje, negali nuo šios kons-titucinės priedermės nusišalinti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos ir atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, gali nustatyti perduodamo kitų subjektų nuosavybėn turto režimą (naudojimo sąlygas ir tvarką), idant ir toliau būtų užtikrinami visuomenės interesai, tautos gerovė, būtų įgyven-dinamos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

Viešąjį interesą turi atitikti ir bendrai tautos gerovei tarnauti ne tik įstatymų lei-dėjo išleisti įstatymai, reglamentuojantys valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą kitų subjektų nuosavybėn (inter alia jo privatizavimą), bet ir šiuos įstatymus įgyvendinantys vykdomosios valdžios sprendimai.

<...> įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, keisdama su privatizavimu susi-jusį ūkinės veiklos reguliavimą, negali paneigti ne tik viešojo intereso, iš Konstitucijos 46 straipsnio (inter alia jo 3 dalies, pagal kurią valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) kylančių reikalavimų, bet ir konstitucinio atsakingo valdymo principo.

Ūkinės veiklos reguliavimas, priimant inter alia su privatizavimu susijusius teisės ak-tus, gali būti susijęs su įvairių ūkio subjektų, akcininkų, kreditorių teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimu. iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, konstitucinio atsakingo valdy-mo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga reguliuojant privatizavimo santykius tiksliai apibrėžti valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojų, pareigūnų įgaliojimus, nustatyti jų atsakomybę. Vykdomosios valdžios institucijų priimami sprendimai privatizavimo sri-tyje (ypač kai jais keičiami ankstesni sprendimai, kuriais nustatyti atitinkami įsipareigo-jimai) turi būti racionaliai motyvuoti, turi būti tinkamai įvertintas tokių sprendimų po-veikis inter alia šalies ūkiui, valstybės finansams. Tokie sprendimai negali būti savavališki.

<...>


150

Pabrėžtina, kad yra ydinga tokia Vyriausybės nutarimų priėmimo praktika, kai igno-ruojami iš Konstitucijos 46 straipsnio, konstitucinio atsakingo valdymo principo vykdo-mosios valdžios institucijoms kylantys reikalavimai priimamus sprendimus privatizavimo srityje (ypač kai jais keičiami ankstesni sprendimai, kuriais nustatyti atitinkami įsipa-reigojimai) racionaliai motyvuoti, tinkamai įvertinti tokių sprendimų poveikį inter alia šalies ūkiui, valstybės finansams. netoleruotini atvejai, kai tokiais Vyriausybės nutarimais formaliai aprobuojamos privatizavimo sutartys (jų pakeitimai), kurių turinys visuomenei nėra žinomas, nieko konkrečiai juose nenurodant <...>.

Sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, kaip ūkinės veiklos, reguliavimasŽr. 2.4.2. socialinės teisės, 2.4.2.2. Teisė į sveikatos priežiūrą, 2013 m. gegužės 16 d.

nutarimas („sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, kaip ūkinės veiklos, reguliavimas; viešųjų lėšų paskirstymas sveikatos priežiūros įstaigoms (Konstitucijos 46 straipsnis, 53 straips-nio 1 dalis)“).

Ūkinės veiklos reguliavimas, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (inter alia finansų srityje) (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą

taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis: ūkinė veikla turi tarnauti bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teis-mo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. birže-lio 30 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuo-stata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, su-ponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekono-mikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas). iš Konstitucijos (inter alia iš jos 46 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog vals-tybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) kyla konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrinta bendra tautos gerovė (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai); ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsi-žvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Kons-titucijos (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavi-mo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti


151

konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama. Minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti sub-jektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

<...> finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui. Finansų sistemos stabi-lumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą. Todėl pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tau-tos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas. nustatydamas tokį teisinį regu-liavimą įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų.

Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straips-nyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinio regu-liavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

<...><...> Diferencijuotas atskirų ūkio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvel-

giant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) yra sietinas su ūkio srityje valstybės ke-liamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

<...><...> pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą,

turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus as-mens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; tam ji gali naudoti įvairias teisinio regu-liavimo priemones; tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuoti-nai reikšmingą interesą <...>.

<...><...> Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti tokį reikšmingą viešąjį interesą, kaip

finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones, inter alia nustatyti konstituciškai pateisinamas bendrojo teisinio reguliavimo, inter alia įtvirtinto įstatymuose imperatyviomis teisės normomis, taikymo išimtis.

Konstitucinių vertybių, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, sąsajos su kitomis konstitucinėmis vertybėmis

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimasKonstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su

kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nuta-rimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).


152

Ūkinės veiklos reguliavimas, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (inter alia finansų srityje) (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą

taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir priva-taus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. ge-gužės 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio regulia-vimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtik-rinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir ne-riboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia finansinių paslaugų teikimas, yra vie-na iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai da-roma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui; finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą, todėl pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gero-vei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas).

<...> vienas iš būdų garantuoti finansų sistemos saugumą, stabilumą, patikimumą – nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų siekiama užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais. Šio tikslo galima siekti įvairiais būdais, inter alia gali-ma nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį bankrutuojančio banko kreditoriams (indėli-ninkams, investuotojams) nustatytomis sąlygomis kompensuojami jų patirti praradimai. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairius praradimų kompensavimo modelius, inter alia in-dėlių ir investicijų draudimą. nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, kitų konstitucinių imperatyvų.

<...>Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio

ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straips-nyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinio regu-liavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo


153

2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

<...> Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs <...>, kad diferencijuotas atskirų ūkio sub-jektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir po-būdį) sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

<...> įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo užtikrinamas finan-sų sistemos stabilumas ir efektyvumas, privalo paisyti konstitucinio asmenų, dalyvau-jančių finansinėje veikloje, lygiateisiškumo principo. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabi-lumas ir patikimumas, gali nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą finansų institucijos (inter alia banko) kreditorių, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvil-giu. nustatydamas diferencijuotą teisinį reguliavimą finansinės veiklos srityje, įstatymų leidėjas privalo paisyti konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, konstitu-cinių teisingumo, proporcingumo reikalavimų, iš Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų.

<...>Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su įmonių veikla susijusius santy-

kius, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinių vertybių pusiausvyros, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų draudžiama įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus, taip pat nustatyti tokio draudimo išimtis, kurios inter alia būtų grindžiamos teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu.

<...>Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgdamas į konstitucinę mokesčių reikšmę inter alia už-

tikrinant valstybės biudžeto pajamų, reikalingų valstybės funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti, surinkimą, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį įmonės bankroto atveju būtų nedraudžiamas (neribo-jamas) valstybės ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio finansinių reikalavimų, kylančių iš įstatymuose nustatytų mokesčių permokos ir nepriemokos, įskaitymas.

2.4.1.2. Teisė į darbą

2.4.1.2.1. Teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimas<...> konstituciniais teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principais turi būti

grindžiamas ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytos asmens teisės laisvai pasi-rinkti darbą bei verslą įgyvendinimo teisinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas, sistemiškai (kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) aiškinda-mas Konstitucijos 48 straipsnį, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, yra konstatavęs, kad, sudarydamas teisines prielai-


154

das įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo są-lygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruo-džio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

<...><...> tais atvejais, kai įstatymu yra pavedama kitoms (ne valstybės) institucijoms vyk-

dyti tam tikras valstybės funkcijas, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatant reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti asmuo, norintis vykdyti tokią veiklą, jo įgaliojimų trukmę, įgaliojimų pasibaigimo pagrindus ir kt., paisyti inter alia iš Konstitucijos 29, 48 straipsnių, iš konsti-tucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų. Turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad asmenims, įgyvendinantiems Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, inter alia besiverčiantiems ta pačia valstybės kontro-liuojama profesine veikla, būtų nustatomos vienodos profesinės veiklos sąlygos, inter alia vienoda įgaliojimų trukmė. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konsti-tucijos 29, 48 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.

Galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą negali būti suvaržyta dėl to, kad asmeniui yra paskirta ir mokama senatvės pensija (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad reguliuojant pensi-

jų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; konsti-tucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; pagal Konstituciją negalima nu-statyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis.

<...> iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama pensija, inter alia senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įsta-tymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu, turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios gali būti mažinama pensijos ir iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finan-suojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimas už darbą.

Taigi ir valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bei dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negali-ma nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar už-siima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

<...>


155

<...> Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo <...> nuostata „Gali-mybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija ar jos dalis“, taip pat Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimo <...> nuostata „pagal Konstitu-ciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikyti-nas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis“ inter alia reiškia, kad toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis, pagal Konstituciją negali būti nustatytas ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Teisė laisvai pasirinkti darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus

gali laisvai pasirinkti darbą. Ši laisvė yra viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių ten-kinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų. Konstitucinė kiekvieno žmo-gaus laisvė pasirinkti darbą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas. Tai daryda-mas jis turi paisyti Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d., 2008 m. vasario 20 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai).

<...>Konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą sietina inter alia su

Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimuose yra inter alia pažymėjęs, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietu-vos Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina.

Teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja

ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Todėl ši Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė apima ir žmo-gaus teisę laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais. Kita vertus, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama galimybė laisvai rinktis darbą ar verslą siejama su Kons-titucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir


156

iniciatyva (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas); asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir jo laisvę pasirinkti darbą ar verslą.

Galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą negali būti suvaržyta dėl to, kad asmeniui yra paskirta ir mokama pensija (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimasKonstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota <...>, kad reguliuojant

pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą bei verslą; konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuo-ja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; oficialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina yra grindžiama ir principine nuostata, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę; taigi pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra pa-skirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis; ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

2.4.1.2.2. Profesinės kompetencijos reikalavimai

Valstybės kontroliuojama profesinė veiklaKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimasnotaro profesija yra valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą

užtik rinančių funkcijų – fizinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugos užtikrinimo – vyk-dymas, kai tai daro savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys, o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė kontroliuoja, kaip jos vykdomos. <...> notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi notaras vykdo tokias funkcijas, kurių vyk-dymą valstybė privalo užtikrinti. užtikrinti šių funkcijų vykdymą – viešasis interesas ir valstybės priedermė. notaro veikla grindžiama inter alia nepriklausomumo principu.

<...><...> tais atvejais, kai įstatymu yra pavedama kitoms (ne valstybės) institucijoms vyk-

dyti tam tikras valstybės funkcijas, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatant reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti asmuo, norintis vykdyti tokią veiklą, jo įgaliojimų trukmę, įgalio-jimų pasibaigimo pagrindus ir kt., paisyti inter alia iš Konstitucijos 29, 48 straipsnių, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų. Turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad asmenims, įgyvendinantiems Konstitucijos 48 straipsnyje įtvir-tintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, inter alia besiverčiantiems ta pačia valstybės kontroliuojama profesine veikla, būtų nustatomos vienodos profesinės veiklos sąlygos, inter alia vienoda įgaliojimų trukmė. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti


157

iš Konstitucijos 29, 48 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius im-peratyvus.

<...> asmuo, pasirinkdamas notaro profesiją, įgyvendina ir Konstitucijos 48 straips-nyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

<...><...> objektyviai gali susidaryti ir tokių situacijų, kai nėra galimybių kitais būdais,

kaip tik laikinu notaro įgaliojimų pratęsimu, tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymo, t. y. fizinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų ju-ridinio įtvirtinimo, tęstinumą ir taip užtikrinti viešąjį interesą. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį išimtį nustatantį teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų įgaliojimai galėtų būti laikinai pratęsiami tik jeigu nėra galimybių kitais būdais tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymą, t. y. užtikrinti viešąjį interesą.

2.4.1.2.3. Teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas

Teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai

pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir

sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį re-guliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę (Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

<...> Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“ aiškintina kartu su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia Konstitucijos 49 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas dir-bantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas (1 dalis), kad darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas (2 dalis). <...>

Minėtoji Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina kartu su 53 straips-nio 1 dalimi, kurioje nustatyta: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medici-nos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“ <...>

iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, 49 straipsnio, 53 straipsnio 1 dalies nuostatos „valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ kyla valstybės pareiga nustatyti teisinį re-guliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos užtikrinti žmogaus teisę turėti tinka-mas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. <...> minėtosios Konstitucijos nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu reguliuoti esmines šių teisių įgyvendinimo sąlygas, inter alia apibrėžti darbo ir poilsio laiką atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sąlygas, maksimalią darbuotojų, ku-


158

rių darbo laikas normuojamas, darbo laiko trukmę, reglamentuoti kasmetinių mokamų atostogų trukmę.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, aiškinama 49 straipsnio 2 dalies ir 53 straips-nio 1 dalies kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti arba pavesti nusta-tyti Vyriausybei, kitam teisėkūros subjektui, darbuotojų darbo ir poilsio garantijas, inter alia darbo ir poilsio laiko trukmę; atsižvelgiant į darbo aplinkos ypatumus, kurie gali būti įvairūs ir priklauso nuo veiklos pobūdžio, turi būti nustatyta diferencijuota darbuotojų darbo ir poilsio laiko trukmė. <...> darbo ir poilsio laiko teisinis reguliavimas gali būti keičiamas atsižvelgiant į pasikeitusias darbo aplinką ir sąlygas.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“ yra susijusi ir su 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu.

<...>Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas jam iš Konstitucijos kylančią pareigą įstatymu nusta-

tyti esmines [minėtų] konstitucinių teisių <...> [įgyvendinimo] sąlygas, turi paisyti iš Kons-titucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, 49 straipsnio, 53 straipsnio 1 dalies kylančių imperatyvų, konstitucinio lygiateisiškumo principo, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo.

<...><...> kaip minėta, darbo ir poilsio laiko teisinis reguliavimas gali būti keičiamas atsižvel-

giant į pasikeitusias darbo aplinką ir sąlygas. Darbo laiko teisinio reguliavimo pakeitimui įtakos gali turėti inter alia naujų technologijų įdiegimas, darbo vietos saugos pasikeitimas, kai šios pasikeitusios sąlygos lemia darbuotojo protinės, emocinės įtampos sumažėjimą.

<...><...> Poilsio laiko teisinio reguliavimo pakeitimui įtakos gali turėti inter alia darbo

intensyvumo pasikeitimas, naujų technologijų įdiegimas, kai tokios pasikeitusios sąlygos lemia darbuotojo nervinės, emocinės, protinės įtampos sumažėjimą.

Sveikatos priežiūros darbuotojų darbo aplinkos ypatumaiKonstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimas<...> sveikatos priežiūros darbuotojų darbo aplinkos ypatumai sietini inter alia su

ligų specifika, pacientų sveikatos būkle, teikiamų paslaugų pobūdžiu ir intensyvumu, sveikatos priežiūros procese naudojamais būdais ir priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad darbo ir poilsio laiko teisinis reguliavimas gali būti keičiamas atsižvelgiant į pasikeitusias darbo aplinką ir sąlygas.

<...> Kartu pažymėtina, kad tam tikrų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo pobūdis ir aplinka, tiesiogiai darantys įtaką darbe patiriamai protinei, emocinei įtampai, iš esmės skiriasi nuo kitų kategorijų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo pobūdžio ir aplinkos.

2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą

Įstatymų leidėjo įgaliojimai keisti atlyginimų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas<...> iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo,

teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo prin-


159

cipų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės eko-nominė ir finansinė padėtis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonominei krizei įveikti taikymo, pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savi-valdybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atly-ginimams už darbą mokėti, <...> sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas koreguojamas mažinant minėtų asmenų atlyginimus <...>.

Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra konstitucinė žmogaus teisė (Konstitu-cijos 48 straipsnio 1 dalis). Ši konstitucinė teisė – prielaida įgyvendinti daugelį kitų kons-titucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straips-nyje įtvirtintą nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad jei asmeniui pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką. <...> pažymėtina ir tai, kad konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, jog valstybės tarnautojams atlyginimas už dar-bą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas; toks valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas galimas tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valsty-bės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms; apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Vienas iš išimtinių atvejų, kada gali būti mažinamas iš valstybės ir savivaldybės biu-džetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimas už darbą, yra valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties priimdamas sprendimą ma-žinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą, turi būti įsitikinęs, jog valstybės ekonominė, finansinė padėtis iš tiesų yra tokia sunki, kad dėl to būtina mažinti minėtų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą (Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas); toks atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas ir grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis itin sunkią valstybės ekonominę, finansinę padėtį, kaip antai: pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, ir tokia padėtis valstybėje nėra trumpalaikė (Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendi-mas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvir-tinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitu-


160

cines vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas); tačiau ir tokiais atvejais įsta-tymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas).

Minėta oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata – atlyginimo už darbą maži-nimas turi būti laikinas – suponuoja, kad tokiais atvejais, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė, finansinė būklė ir įstatymų leidėjas nusprendžia pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį yra nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims ma-žiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, t. y. priima sprendimą mažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimą už darbą, sumažinti atlyginimai gali būti mokami tik laikinai, t. y. tol, kol valstybėje yra susidariusi tam tikra ypatinga situacija. nebelikus itin sunkios ekonominės, finansinės padėties turi būti vėl taikomi iki šios padėties susidarymo valstybėje nustatyti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biu-džetų lėšų) atlyginimų dydžiai.

nuostata, kad atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas, negali būti inter-pretuojama kaip reiškianti, jog valstybė, įstatymų leidėjui sumažinus iš valstybės ir savi-valdybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atly-ginimus, per ekonomikos krizę yra atleidžiama nuo pareigos ieškoti būdų užtikrinti lėšų, reikalingų tokio dydžio atlyginimams, kokie buvo iki jų sumažinimo, mokėti, sukaupimą. Priešingai, jeigu dar iki ekonomikos krizės pabaigos atsiranda galimybė sukaupti (gauti) lėšas, būtinas iki atlyginimų sumažinimo buvusio dydžio atlyginimams mokėti, teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo sumažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finan-suojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimai, turi būti panaikintas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, inter alia žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demo-kratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo prin-cipo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). <...>

<...><...> laikinai mažinti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų valstybės

institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimus <...> galima tik esant tokiai itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, kai inter alia pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Toks atlyginimų <...>


161

mažinimas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis itin sunkią valstybės ekonomi-nę, finansinę padėtį. Taigi tik kai yra oficialiai konstatuota, kad valstybėje susiklostė itin sunki netrumpalaikė ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, įstatymų leidėjas gali laikinai mažinti minėtų asmenų atlyginimus <...>.

<...><...> konstitucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių

metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekono-mikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finan-suojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimams už darbą mokėti, <...> sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant minėtų asme-nų atlyginimus <...>, mažinti atlyginimus <...> galima ne ilgiau kaip vieniems biudžeti-niams metams. iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nusta-tomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokami sumažinti atlyginimai <...>.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo <...> nuostata „neuž-

tikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise“ inter alia reiškia, kad iš teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų kylančių reikalavimų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savi-valdybių biudžetų lėšų) atlyginimams už darbą mokėti, <...> sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas koreguojamas mažinant minėtų asmenų atlyginimus <...>.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimo <...> nuostata „įstatymų

leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asme-nims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes“, taip pat <...> nuostata „kai iš esmės pakinta valstybės eko-nominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis“ inter alia reiškia, jog atlyginimų mažinimas turi atitikti ir konstitucinį proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris suponuoja, kad:

– atlyginimų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaiz-džiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būti-nybei laikinai mažinti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš vals-tybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius


162

visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimo mažinimo mastą, kuriuo visoms iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš vals-tybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) kategorijoms atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos atlyginimų skirtingoms iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmoka-ma iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) kategorijoms dydžių proporcijos;

– gali būti nustatyta tokia iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūno ir valstybės tarnautojo (kito darbuotojo, kuriam už darbą apmoka-ma iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimo dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnams ir valstybės tarnautojams (kitiems darbuotojams, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) nustatytas atlyginimas būtų nemažinamas; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplin-kybę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūno ir valsty-bės tarnautojo (kito darbuotojo, kuriam už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimas būtų sumažintas iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti jo minimalūs socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimo <...> nuostatos „<...> įsta-

tymų leidėjui dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties priimant sprendimą mažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institu-cijų pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą, turi būti įsiti-kinta, jog valstybės ekonominė, finansinė padėtis iš tiesų yra tokia sunki, kad tai suponuoja būtinybę mažinti minėtų pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą. <...> toks atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas ir grindžiamas aplinkybė-mis, liudijančiomis itin sunkią valstybės ekonominę, finansinę padėtį“ inter alia reiškia, kad:

– tik kai yra oficialiai konstatuota, kad valstybėje susiklostė itin sunki netrumpalaikė ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigoji-mų, įstatymų leidėjas gali laikinai mažinti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finan-suojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimus;

– gali būti nustatytas tik toks teisinis reguliavimas, pagal kurį sumažinti atlyginimai būtų mokami tik laikinai, t. y. tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga si-tuacija, inter alia kai dėl ekonomikos krizės negalima surinkti biudžeto lėšų, reikalingų atlyginimams mokėti;

– konstitucinis biudžetinių metų institutas suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir fi-nansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlygi-nimams už darbą mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas


163

mažinant minėtų asmenų atlyginimus, atlyginimus mažinti galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams; iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valsty-bėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustato-mas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokami sumažinti atlyginimai;

– nebelikus itin sunkios ekonominės, finansinės padėties turi būti vėl taikomi iki šios padėties susidarymo valstybėje buvę nustatyti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimų dydžiai;

– jeigu dar iki ekonomikos krizės pabaigos atsiranda galimybė sukaupti (gauti) lėšas, būtinas iki atlyginimų sumažinimo buvusio dydžio atlyginimams mokėti, teisinis regulia-vimas, pagal kurį buvo sumažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmoka-ma iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimai, turi būti panaikintas.

<...><...> oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad valstybėje susiklosčiusi itin

sunki ekonominė, finansinė padėtis valstybėje nėra trumpalaikė, suponuoja tai, kad tokia padėtis gali trukti tiek vienus biudžetinius metus, tiek ilgesnį laikotarpį.

<...> Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimo <...> nuostata „pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų, ir tokia padėtis valstybėje nėra trumpalaikė“ inter alia reiškia, jog valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti prisi-imtų įsipareigojimų, ir kuri nelaikytina trumpalaike, gali trukti tiek vienus biudžetinius metus, tiek ilgesnį laikotarpį.


Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas<...> kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų

aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešie-siems interesams tenkinti <...>. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai <...> įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų teisinį atlyginimų <...> reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstituci-nes vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asme-nų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. <...>

<...>Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog konstitucinė valstybės biu-

džeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios vals-tybės ekonominė, finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir


164

valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savi-valdybių biudžetų lėšų) atlyginimams už darbą mokėti <...>, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant minėtų asmenų atlyginimus <...>, mažinti atlyginimus <...> galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams. iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinki-mas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokami sumažinti atlyginimai <...> (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimuose

yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvir-tintą nuosavybės teisę; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo už-mokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, taigi ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus.

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą (inter alia 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimuose) yra konstatavęs, kad:

– Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms prin-cipu; draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojo savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.;

– konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su vienu iš kons-titucinio teisinės valstybės principo elementų, t. y. su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu; jei valstybės tarnautojui (ar kitam darbuotojui) teisės aktuose yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką; valstybės tarnautojai (ir kiti darbuotojai) turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos normų ir principų; būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit; teisinio reguliavimo pataiso-mis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; <...>.


Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas<...> konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tar-

nautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės


165

biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas, – jis gali būti mažinamas tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms; apmokėjimo už darbą ma-žinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą; įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, tei-sių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų.

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime pažymėjo, kad pagal Kons-tituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai esant sunkiai eko-nominei, finansinei padėčiai valstybėje būtų sumažinti neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodintas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai būtų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atski-ras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan. Tokiais atvejais būtų ne tik paneigti konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypta nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Apmokėjimas teisėjams už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis

Žr. 9. Teismai ir kitos teisėsaugos institucijos, 9.1. Teismai, 9.1.3. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, jo garantijos, 2011 m. vasario 14 d. nutarimas.

Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...>

gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>.“Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvir-

tinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinių lygiatei-siškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs ir tai, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmo-kestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

Valstybės tarnautojų, politikų, teisėjų, pareigūnų, karių darbo apmokėjimasKonstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime yra pažymėjęs inter alia, kad:– valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalimos nei

tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos mini-mali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dy-dis (tokį darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys);


166

– konstituciniai teisingo apmokėjimo už darbą reikalavimai, taikytini valstybės poli-tikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams, iš esmės nesiskiria nuo tų, kurie taiky-tini teisingam apmokėjimui už darbą valstybės tarnautojams;

– aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu;

– galimybė valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius teisiškai reguliuoti ki-taip nei kitų asmenų darbo apmokėjimo santykius mutatis mutandis taikytina ir valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų bei karių darbo apmokėjimo santykių teisiniam re-guliavimui.

Valstybės ir savivaldybių politikų darbo apmokėjimo teisiniam reguliavimui svarbi jų veiklos specifika (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama teisė gauti teisingą apmokėjimą už

darbą <...> turi būti užtikrinta inter alia reguliuojant valstybės ir savivaldybės politikų veiklą. <...>

<...> nustatant valstybės ir savivaldybių politikų veiklos teisinį reguliavimą privalu atsižvelgti inter alia į šios veiklos specifiką, kurią lemia iš Konstitucijos (inter alia jos 4, 5 straipsnių, 55 straipsnio 1 dalies, 77, 97, 98, 119 straipsnių) kylanti politikų funkcija atstovauti Tautos, valstybės ar tam tikros savivaldybės gyventojų interesams ir įgaliojimai spręsti valstybės, tam tikros jos valdymo srities ar savivaldybės kompetencijai priklausan-čių sričių politikos formavimo, jos įgyvendinimo ir įgyvendinimo kontrolės klausimus, taip pat su tuo susiję atskaitomybės visuomenei ir viešumo reikalavimai, reprezentavimo ir kitos pareigos. <...>

<...> valstybės ir savivaldybių politikų veikla darbo organizavimo požiūriu yra speci-finė ir jos teisinis reguliavimas negali būti visiškai tapatus bendrajam darbo santykių teisi-niam reguliavimui, inter alia nustatant darbo laiko struktūros ir jo apskaitos reikalavimus. Į minėtą politikų veiklos specifiką turi būti atsižvelgiama ir įstatyme nustatant teisingą jų atlyginimo už darbą dydį <...>.

<...>Taigi valstybės ir savivaldybės politikų <...> veiklos specifika lemia jų teisinės padė-

ties skirtumus nuo kitų dirbančių asmenų, dėl kurios jie gali būti traktuojami skirtingai nei kiti dirbantys asmenys ir jiems gali būti nustatomas nevienodas, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas.

Valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimasKonstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas, užtikrindamas valstybės ir savivaldybių politikams teisę gauti

teisingą darbo apmokėjimą, pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės ir savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis atitiktų šių asmenų veiklos specifiką ir nesudarytų prielaidų iš vienos darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos asmenų kategorijos <...> nepagrįstai išskirti, nu-statant darbo apmokėjimo dydį, tam tikros asmenų grupės <...>.

Pažymėtina ir tai, kad įstatyme <...> reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžius darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos vienos asmenų kategorijos atskiroms asmenų grupėms darbo užmokesčio dydžiai gali


167

būti diferencijuoti, tačiau tai turi būti pagrįsta tam tikrais aiškiais objektyviais kriterijais, kaip antai atskiroms šios kategorijos asmenų grupėms priklausantiems asmenims pri-skirtų funkcijų pobūdžiu, jų sudėtingumu, reikšmingumu, apimtimi, atsakomybe už šių funkcijų vykdymą; tai pasakytina ir apie tai pačiai darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinai asmenų grupei priklausančių asmenų darbo užmokesčio dydžių di-ferencijavimą: teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai gru-pei priklausančių asmenų veiklos ypatumus.

Teisiniu reguliavimu nustatant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, lemiančias būtinybę juos diferencijuoti.

Šiame kontekste pažymėtina tai, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritori-joje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir inter alia savo dydžiu, savivaldybės kompetenci-jai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo; taigi savivaldy-bių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgta ir į šią jų veiklos specifiką.

Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad „kiekvienas žmogus <...>

turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą

apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia į jo atlie-kamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis skirtingas pa-gal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų.


Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidė-

jas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiau-svyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų.

<...>Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos

teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir proporcingumo principo turinį valstybės tar-nautojų (ir kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biu-


168

džeto lėšų) atlyginimų mažinimo kontekste, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime yra konstatavęs, kad:

– valstybės tarnautojų atlyginimai gali būti laikinai mažinami valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, tačiau ir tokiu atveju turi būti paisoma propor-cingumo principo reikalavimų; konstitucinis proporcingumo principas yra neatsiejamas nuo kitų Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinių lygiateisiškumo, teisin-gumo principų;

– konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valsty-bės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nusta-tyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeis-tos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos;

– konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę vals-tybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumų proporcijos priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitin-kamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamų pareigybių ypatumų, valsty-bės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan.;

– pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje būtų sumažinti neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvali-fikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodintas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai būtų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan.; tokiais atvejais būtų ne tik paneigti konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypta nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą;

– konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai nereiškia, kad negali būti nustatyta tokia valstybės tarnautojo atlyginimo dydžio riba, žemiau kurios net ir valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybės tarnautojams (ir kitiems darbuotojams, kuriems už darbą apmokama iš valsty-bės ar savivaldybės biudžeto lėšų) nustatytas atlyginimas būtų nemažinamas; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnautojo atlyginimas būtų sumažintas iki to-kio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti jo minimalūs socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos.

<...> šiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis atskleisti iš Konstitu-cijos kylantys reikalavimai teisiniam reguliavimui, kuriuo mažinamas valstybės tarnautojų atlyginimų dydis valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, mutatis mutandis taikytini ir teisiniam reguliavimui, kuriuo mažinamas teisėjų atlyginimų dydis.


169

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, kad oficialio-sios konstitucinės doktrinos nuostata – atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laiki-nas – suponuoja, kad tokiais atvejais, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė, finansinė būklė ir įstatymų leidėjas nusprendžia pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį yra nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, t. y. priima sprendimą mažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) atlyginimą už darbą, sumažinti atlyginimai gali būti mokami tik laikinai, t. y. tol, kol valstybėje yra susidariusi tam tikra ypatinga situacija; nebelikus itin sunkios ekonominės, finansinės padėties turi būti vėl tai-komi iki šios padėties susidarymo valstybėje nustatyti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) atlyginimų dydžiai.

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime taip pat konstatuota, kad nuostata, jog atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas, negali būti interpretuoja-ma kaip reiškianti, kad valstybė, įstatymų leidėjui sumažinus iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) atlyginimus, per ekonomikos krizę yra atleidžiama nuo pareigos ieškoti būdų užtikrinti lėšų, reikalingų tokio dydžio atlyginimams, kokie buvo iki jų sumažinimo, mokėti, sukaupimą; priešin-gai, jeigu dar iki ekonomikos krizės pabaigos atsiranda galimybė sukaupti (gauti) lėšas, būtinas iki atlyginimų sumažinimo buvusio dydžio atlyginimams mokėti, teisinis regulia-vimas, pagal kurį sumažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų insti-tucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) atlyginimai, turi būti panaikintas.

<...> Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuo-menės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylan-čių įpareigojimų valstybei. <...> valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuo-menės nariams, inter alia įsipareigojimų, susijusių su atlyginimų valstybės tarnautojams, teisėjams mokėjimu, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcin-gą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams, inter alia valstybės tarnautojams ir teisėjams.

Kartu pažymėtina, kad konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas kitų konstitucinių principų (inter alia proporcingumo, teisingumo) kontekste, nereiškia socialinės lygiavos, inter alia nepaneigia reikalavimo diferencijuoti iš valstybės ar savival-dybės biudžeto lėšų mokamų atlyginimų dydžių atsižvelgiant į juos gaunančių asmenų atliekamų funkcijų pobūdį, jų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funk-cijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, šias pareigas einančių asmenų profesinį lygį, kvalifikaciją; šio reikalavimo privalu paisyti ir nustatant apmokėjimo už darbą mažinimo priemones valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

Pabrėžtina, kad konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konsti-tucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savival-dybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai


170

mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės ar savi-valdybių institucijose ir kokias pareigas jie eina.

<...> iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamos kartu su konstituciniais tei-sinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principais, kyla inter alia šie reikalavimai įstatymų leidėjo nustatomam teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinami asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimai:

– nustatant atlyginimų mažinimo mastą atsižvelgtina į tai, kad dėl valstybėje susi-dariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties visuomenės patiriami praradimai turi būti proporcingai paskirstyti jos nariams, inter alia valstybės tarnautojams, teisėjams;

– atlyginimų mažinimas turi būti proporcingas, inter alia neturi būti pažeistos laiko-tarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų atlyginimų dydžių proporcijos; atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikaci-jos asmens atlyginimo dydis negali būti priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo ar net suvienodintas su juo; negalima tam tik-rų grupių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą dar-bo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis;

– atlyginimų mažinimas turi būti nediskriminacinis: atlyginimai turi būti proporcin-gai mažinami visoms asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės ar savivaldybių institu-cijose ir kokias pareigas šie asmenys eina;

– reikalavimas nustatyti proporcingą ir nediskriminacinį asmenų, kuriems už dar-bą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimą inter alia suponuoja tai, kad proporcingai mažinant atlyginimus negali būti pažeistos asmenų, pri-klausančių tai pačiai kategorijai (kaip antai valstybės tarnautojų, teisėjų), einančių skir-tingas pareigas, atlyginimų, nustatytų laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje, dydžių proporcijos.

Teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsaja su teise į nuosavybę (Konstitucijos 23 straipsnis, 48 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimasKaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 48 straipsnio

1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prielaida įgyvendinti dau-gelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitu-cijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybę.

Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitu-cijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą valstybės tarnautojui turi būti garantuojama ne mažesniu mastu negu kitiems darbuotojams; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė rei-kalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas); ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Pažymėtina, kad teisėjams taikytinos ne ma-žesnio masto garantijos negu kitiems asmenims.

Atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise, <...> pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu, kuris prieštarautų Kons-


171

titucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisin-gą apmokėjimą už darbą“, būtų sudaromos prielaidos pažeisti ir Konstitucijos 23 straipsnį.

Įstatymų leidėjo pareiga nustatyti asmenų, kurių atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas<...> Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas

neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudže-to lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patir-tų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

2.4.1.2.5. Teisė į socialinę apsaugą nedarbo atveju

Teisė į socialinę apsaugą nedarbo atveju (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą

valstybės pareigą užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, yra konstatavęs, kad jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos modelį, inter alia įvairias jos formas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, negautų atitinkamos socia-linės paramos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

<...><...> konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja ir tai, kad įstatymų lei-

dėjas, atsižvelgdamas į inter alia socialinės paramos nedarbo atveju paskirtį, valstybės ir vi-suomenės finansines galimybes, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenims, pagal įstatymus gaunantiems kitokį finansine forma valstybės teikiamą socialinį aprūpinimą (inter alia invalidumo pensiją), galintį užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, socialinė apsauga nedarbo atveju būtų teikiama ne finansinės paramos, bet kitokia forma.

[2.4.1.2.6. Priverčiamojo darbo draudimas]

2.4.1.2.7. Teisė į poilsį ir laisvalaikį, kasmetines mokamas atostogas

Valstybės ir savivaldybių politikų darbo organizavimo, poilsio ir kasmetinių mokamų atostogų teisiniam reguliavimui svarbi jų veiklos specifika (Konstitucijos 49 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimasKonstitucijos <...> 49 straipsnio 1 dalyje kiekvienam dirbančiam asmeniui laiduoja-

ma teisė į poilsį turi būti užtikrinta inter alia reguliuojant valstybės ir savivaldybės politi-kų veiklą. Konstitucijos 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo laiko trukmę apibrėžia


172

įstatymas. Ši konstitucinė nuostata nereiškia, kad reikalaujama visų kategorijų dirban-tiems asmenims, inter alia valstybės tarnautojams, valstybės ir savivaldybių politikams, nustatyti vienodą darbo organizavimo teisinį reguliavimą.

Pažymėtina ir tai, kad nustatant valstybės ir savivaldybių politikų veiklos teisinį regu-liavimą privalu atsižvelgti inter alia į šios veiklos specifiką, kurią lemia iš Konstitucijos (inter alia jos 4, 5 straipsnių, 55 straipsnio 1 dalies, 77, 97, 98, 119 straipsnių) kylanti politikų funk-cija atstovauti Tautos, valstybės ar tam tikros savivaldybės gyventojų interesams ir įgaliojimai spręsti valstybės, tam tikros jos valdymo srities ar savivaldybės kompetencijai priklausančių sričių politikos formavimo, jos įgyvendinimo ir įgyvendinimo kontrolės klausimus, taip pat su tuo susiję atskaitomybės visuomenei ir viešumo reikalavimai, reprezentavimo ir kitos pa-reigos. Atsižvelgiant į šią specifiką, įstatymuose ar kituose teisės aktuose turi būti nustatyti tam tikri reikalavimai valstybės ir savivaldybių politikų veiklos organizavimui, kitus šios veik-los organizavimo klausimus paliekant spręsti patiems politikams (kolegialiai arba vienas-meniškai). Valstybės ir savivaldybių politikų funkcijų ir pareigų pobūdis lemia inter alia tai, kad viso šioms funkcijoms ir pareigoms atlikti skiriamo laiko neįmanoma tiksliai apskaityti, politikų funkcijoms ir pareigoms atlikti būtinas laikas negali būti tapatinamas su nustatytu tam tikros įstaigos ar tam tikros darbuotojų kategorijos darbo laiku, taip pat tai, kad neretai yra būtina jų funkcijas vykdyti ir nustatytomis poilsio ir valstybės švenčių dienomis.

Taigi valstybės ir savivaldybių politikų veikla darbo organizavimo požiūriu yra spe-cifinė ir jos teisinis reguliavimas negali būti visiškai tapatus bendrajam darbo santykių teisiniam reguliavimui, inter alia nustatant darbo laiko struktūros ir jo apskaitos reikalavi-mus. Į minėtą politikų veiklos specifiką turi būti atsižvelgiama ir įstatyme nustatant <...> poilsio ir kasmetinių mokamų atostogų trukmę.

Teisė į laisvalaikį (Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimasKonstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas dirbantis žmogus turi

teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.“Taigi Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta inter alia kiekvienam dirbančiam

asmeniui laiduojama konstitucinė teisė į laisvalaikį.Ši konstitucinė teisė turi būti aiškinama kaip inter alia reiškianti dirbančio asmens

teisę įstatymų leidėjo nustatytais atvejais ir tvarka gauti laisvą nuo darbo laiką, kai šis asmuo dėl įstatymų leidėjo svarbiomis pripažintų aplinkybių negali atlikti darbo funkci-jų. Įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti šia teise.

Teisė į kasmetines mokamas atostogas (Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas (pakartota 2013 m. gegužės

9 d. nutarime)Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalį, yra pažymė-

jęs <...>, kad dirbančio asmens teisė į kasmetines mokamas atostogas – jo konstituci-nė teisė. Taigi šios teisės įgyvendinimo esminės sąlygos turi būti nustatomos įstatymu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutarimas).

<...> įstatyme nustatant iš Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies kylančios konstituci-nės teisės į kasmetines mokamas atostogas esmines įgyvendinimo sąlygas turi būti įtvir-tintas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti šia savo konstitucine teise.


173

Įstatymų leidėjo pareiga nustatyti esmines teisių į poilsį ir laisvalaikį, kasmetines mokamas atostogas įgyvendinimo sąlygas (Konstitucijos 49 straipsnis) (apie darbo ir poilsio laiką taip pat žr. 2.4.1.2.3. Teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimasiš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę tu-

rėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“, 49 straipsnio, 53 straipsnio 1 dalies nuosta-tos „valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ kyla valstybės pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos užtikrinti žmogaus teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atos-togas. <...> minėtosios Konstitucijos nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu reguliuoti esmines šių teisių įgyvendinimo sąlygas, inter alia apibrėžti darbo ir poilsio laiką atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sąlygas, maksimalią darbuotojų, kurių darbo laikas normuo-jamas, darbo laiko trukmę, reglamentuoti kasmetinių mokamų atostogų trukmę.

2.4.2. Socialinės teisės

Socialinio solidarumo ir valstybės socialinės orientacijos principaiKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasPagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstituci-

nę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas su-ponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįs-tas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Konstitucinis solidarumo principas nepaneigia asmeni-nės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lap-kričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Socialinio solidarumo ir valstybės socialinės orientacijos principaiKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimasPagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstituci-

nę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pa-grįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birže-lio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Socialinio solidarumo ir valstybės socialinės orientacijos principaiKonstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimasPagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė

orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekono-mines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio


174

organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pa-grindus ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad socialiai orientuota valstybė turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą.

Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tik-rų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti nepro-porcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpa-reigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Socialinio solidarumo principasKonstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas socialinio so-

lidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti kons-tituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orien-tacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

2.4.2.1. Teisė į socialinę apsaugą

Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės

ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Pagal šį Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pa-sikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atve-jais. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos, pensijos ar so-cialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Pagal Konstituciją pensinio ap-rūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (Konstitucinio Teis-mo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, priim-damas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

<...>


175

socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio re-guliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, mate-rialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. Tai, kad lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socia-linio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finansavimo šaltinis, atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsė-jo 26 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija, inter alia konstitucinis atsakingo valdymo principas, suponuoja būtinybę atsakingai ir racionaliai, t. y. tik pagal tikslinę paskirtį, naudoti socialinio draudimo lėšas.

Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę socialiai orientuotos valstybės doktriną, yra atskleidęs konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant valstybinio socialinio draudimo, pensinio aprūpinimo, socialinės para-mos santykius (inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruo-džio 3 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. va-sario 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai):

– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlai-kymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones;

– valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pa-galbą; konstitucinis solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali pa-neigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei;

– pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų su-darytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo ge-rove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti;

– asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus; įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mo-kėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, konstitucinių teisingumo, protingumo ir proporcingumo


176

principų; taip pat būtina paisyti konstitucinio visų asmenų lygybės principo, draudžiančio diskriminaciją bei privilegijas, įpareigojančio vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžiančio iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai, tačiau nepanei-giančio to, kad įstatyme tam tikroms asmenų kategorijoms, kurių padėtis skiriasi, gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas;

– Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprū-pinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstituci-nių principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija);

– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tei-sės į pensijas ir socialinę paramą įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; šios nuosta-tos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą; kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuome-nei, todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, kons-titucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinas; tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio sociali-nio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; asmuo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valstybi-nio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą;

– asmenims skiriamos ir mokamos senatvės pensijos dydis, kai senatvės pensijų sis-tema yra grindžiama socialiniu draudimu, negali nepriklausyti ar menkai priklausyti nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas mokėti šias pensijas; materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka ar už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmo-kos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis; taigi asmens bendras indėlis (asmens privalomo valstybinio so-cialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) sudarant materialines prielaidas mokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socia-liniu draudimu, taip pat galėtų būti vienas iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti; teisinis reguliavimas, ku-riuo būtų nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindai, iškreipiantys asmens indėlio sudarant prielaidas mokėti šią pensiją reikšmę ar nustatantys sąlygas šią pensiją skirti ir mokėti, paneigiančias asmens dalyvavimą sudarant materialines prielaidas šią pensiją mokėti, prieštarautų Konstitucijai;

– dėl Konstitucijoje įtvirtintos lietuvos valstybės socialinės orientacijos valstybė apskritai yra įpareigojama paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo


177

imperatyvo, taigi įpareigojama vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialines (materialines) garantijas atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija pasikeičia taip, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (kartu darant išlygą dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai).

<...>Minėta, kad įstatymu nustatant senatvės pensijų dydžius atsižvelgtina į tai, kokio

dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas šias pensijas mokėti. Pa-brėžtina, kad teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatyti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo pagrindai, kuriais būtų paneigiama asmens indėlio sudarant materialines prielaidas mokėti šią pensiją reikšmė arba neatsižvelgiama į asmens prisidė-jimo prie šių prielaidų sudarymo mastą, prieštarautų Konstitucijai.

<...>Minėta <...>, kad valstybė turi konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į so-

cialinę apsaugą, užtikrinti lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Pažymėtina, kad reikalavimas šią vals-tybei tenkančią naštą paskirstyti visuomenės nariams, inter alia taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinas, kyla iš konstitucinio solidarumo principo, konstitucinių socialinės darnos ir teisingumo imperatyvų.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo <...> nuostata „teisinis

reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – ži-noma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu“ inter alia reiškia, kad ir tada, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis (kyla ekonominė krizė ir kt.):

– teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą visuomenės nariams paskirstyti taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pa-reigą, pats netaptų socialiai remtinas;

– atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstant visiems visuomenės nariams pri-valoma laikytis konstitucinių solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvų.

Galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą negali būti suvaržyta dėl to, kad asmeniui yra paskirta ir mokama senatvės pensija (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad reguliuojant pensi-

jų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; konsti-tucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; pagal Konstituciją negalima nu-statyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis


178

ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis.

<...> iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama pensija, inter alia senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įsta-tymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu, turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios gali būti mažinama pensijos ir iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finan-suojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimas už darbą.

Taigi ir valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bei dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negali-ma nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar už-siima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Teisė į senatvės pensiją (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas<...> viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytų pensijų rūšių yra

senatvės pensija. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai. Tai nustatydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). <...>

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinki-mas ir šių pensijų skyrimas yra grindžiamas socialiniu draudimu. socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų. socialinio draudi-mo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti senatvės pensijų dydžius (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Teisė į invalidumo pensiją (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKita Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodyta pensijų rūšis yra invali-

dumo pensija. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymu turi būti nustatyta, kas laikoma invalidumu, taip pat šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos bei dydžiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Valstybė yra konstituciškai įpareigota užtikrinti, kad būtų sukurta tokia so-cialinės apsaugos sistema (inter alia socialinės paramos, invalidumo pensijos sistemos), kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (kurių priežastis – liga, nelaimingas atsitikimas,


179

profesinė liga, įgimti sveikatos sutrikimai ir pan.) nuolat ar laikinai neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų arba šios galimybės jam labai sumažėjo, gautų įstatymo nustatytais atvejais socialinę paramą ir (arba) invalidumo pensiją (Kons-titucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Valstybinės pensijosKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas<...> senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis

nurodytos pensijų rūšys. <...> pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos. Antai konstituci-nio valstybės tarnybos instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar tam tikroms valstybės tarnautojų grupėms, ku-rių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos ir pensijos už tarnybą lietuvos valstybei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spa-lio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu <...> yra nusta-tytos <...> įstatyme. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruo-džio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; įstatymų leidėjas, paisyda-mas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama; kita vertus, valstybinių pensijų, skiriamų už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims, atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, pa-skirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Teisė į pensiją nuosavybės teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos aspektu (Konstitucijos 23, 52 straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasValstybė, įstatymu nustatydama, kad asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąly-

gas, įgyja teisę į tam tikrą įstatymo nustatytą pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti, taigi privalo nurodytiems asmenims atitinkamą pensinį ap-rūpinimą garantuoti tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys,


180

atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstaty-mu prisiimtą įsipareigojimą ir jiems skirtų atitinkamą pensiją bei mokėtų nustatyto dy-džio išmokas; įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų atitinkamos pensijos mokėjimą įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Kai Konstitucijai neprieštarau-jančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisė-tas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai ne-prieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Kons-titucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spa-lio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pen-sijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąly-gas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Įgytųjų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemąKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKonstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių

apsauga nereiškia, kad įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti per-tvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senat-vės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštarau-jančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų tei-sinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisin-gą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pa-keičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atlie-kantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį regulia-vimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

<...> net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje su-sidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, įstatymų leidėjas, nusprendęs pertvarkyti pensijų sistemą taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesio-


181

giai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, pri-valo nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai koreguoti pensijų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas<...> iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo,

teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo prin-cipų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekono-minė ir finansinė padėtis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonominei krizei įveikti tai-kymo, pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, <...> būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas koreguojamas mažinant <...> pensijas.

<...><...> Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ suponuoja įstatymų

leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimą ir pensijų mokėjimą. Tačiau valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti kore-guojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines verty-bes. sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra su-sidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lap-kričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai.)

<...> itin sunkios ekonominės, finansinės padėties (dėl ekonomikos krizės) susiklos-tymas valstybėje savaime nesuponuoja įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų santykių teisinį reguliavimą – mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, susiklosčius itin sunkiai eko-nominei, finansinei padėčiai valstybė turi imtis visų įmanomų priemonių ekonomikos krizei įveikti ir lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimui užtikrinti. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės institucijos, formuojančios ir vykdančios valstybės ekono-mikos, finansų politiką, negali pirmiausia imtis tokių ekonomikos, finansų krizės įveiki-mo priemonių, kurias įgyvendinant krizės įveikimo našta būtų užkrauta asmenims, inter alia mažinti pensijų, kitų socialinių garantijų. Priemonės sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje įveikti turi būti įgyvendinamos kompleksiškai, jos turi būti suderintos, inter alia taip, kad nebūtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens ir visuomenės inte-resų pusiausvyra. Tik ypatingu atveju, kai išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes neįmanoma (nepavyksta) sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas jas mažinant. Pabrėžtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį pro-porcingumo principą.

<...> proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi ati-tikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minė-tiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.


182

Konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pa-skirtas ir mokamas pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nusta-tyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Kartu pažymėtina, jog konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai nereiškia, kad negali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nusta-tytos pensijos būtų nemažinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, jog nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius, mini-malias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.

<...><...> valstybinių pensijų, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės

pensijų, taip pat ir nuo invalidumo pensijų, ypatumai suponuoja, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, ap-saugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjas gali koreguoti tokių skirtingos prigimties pensijų teisinį reguliavimą mažindamas šias pensijas didesniu mastu nei se-natvės ar invalidumo pensijas. Tačiau tai darant neturi būti pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos.

Minėta, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol vals-tybėje yra susidariusi ypatinga situacija, inter alia yra ekonomikos krizė, tačiau ši dokt-rininė nuostata negali būti interpretuojama kaip reiškianti, esą valstybė, įstatymų leidėjui sumažinus paskirtas ir mokamas pensijas, per ekonomikos krizę yra atleidžiama nuo pa-reigos ieškoti būdų sukaupti lėšas, kurios reikalingos pensijoms mokėti. Priešingai, jeigu dar iki ekonomikos krizės pabaigos atsiranda galimybė sukaupti (gauti) lėšas, būtinas iki pensijų sumažinimo buvusio dydžio pensijoms mokėti, teisinis reguliavimas, pagal kurį pensijos buvo sumažintos, turi būti panaikintas.

Pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintus konstitucinius teisinės valstybės ir at-sakingo valdymo principus, valstybės institucijos, formuojančios ir vykdančios valstybės ekonomikos, finansų politiką, turi įvertinti ir tai, kad dėl ypatingų aplinkybių (ekonomi-kos krizės ir kt.) valstybėje gali susidaryti itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Todėl valstybės institucijos turi imtis visų įmanomų priemonių valstybės ekonomikos raidos tendencijoms prognozuoti ir galimam tokių itin sunkių ekonominių, finansinių situacijų susidarymui pasirengti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad bet koks valstybės socialinės politikos koregavimas, socialinių garantijų sistemos ar atskirų socialinių garantijų struktūros per-tvarkymas turi būti konstituciškai pagrįstas; jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patir-tų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai


183

nustatytos, mechanizmas (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d., 2009 m. rugsė-jo 2 d. nutarimai).

Taigi <...> konstatuotina, kad teisinio reguliavimo koregavimas mažinant senatvės pensijas net ir dėl to, kad valstybėje susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), reiškia asmens konstitucinės socialinės garantijos – senatvės pensijos ribo-jimą. <...> teisinio reguliavimo koregavimas, kuriuo mažinamos senatvės pensijos dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų senatvės pensijoms mokėti, sukaupimas, reiškia ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė.

Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažin-damas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsi-pareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laiko-tarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo.

Šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir praradimų, atsiradusių dėl invalidumo pensijos sumažinimo, kompensavimui.

<...> pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos. Vienos iš tokių pensijų šiuo metu yra valstybinės pensijos. <...>

<...> teisinio reguliavimo koregavimas dideliu mastu mažinant valstybines pensijas dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) eko-nominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų valstybinėms pensijoms mokėti, sukaupimas, yra esminis šių pensijų teisinio reguliavimo pakeitimas. Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pen-sija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pen-sijos sumažinimo.

<...> valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socia-linio draudimo senatvės pensijos ir nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų; šie ypatumai suponuoja tai, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjas gali mažinti šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas. <...> šie ypatumai suponuoja ir tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo.

<...><...> laikinai mažinti <...> asmenų pensijas galima tik esant tokiai itin sunkiai eko-

nominei, finansinei padėčiai, kai inter alia pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Toks <...> pensijų mažinimas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis itin sunkią valstybės eko-nominę, finansinę padėtį. Taigi tik kai yra oficialiai konstatuota, kad valstybėje susiklostė


184

itin sunki netrumpalaikė ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė nebegali vyk-dyti prisiimtų įsipareigojimų, įstatymų leidėjas gali laikinai mažinti <...> pensijas.

<...><...> konstitucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių

metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus eko-nomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, <...> būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant <...> pensijas, mažinti <...> pen-sijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams. iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų [mokamos sumažintos] <...> pensijos.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo <...> nuostata „Gali-

mybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija ar jos dalis“, taip pat Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimo <...> nuostata „pagal Konstitu-ciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikyti-nas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis“ inter alia reiškia, kad toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis, pagal Konstituciją negali būti nustatytas ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo <...> nuostata „Įsta-

tymu nustatant senatvės pensijų dydžius atsižvelgtina į tai, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas“, taip pat Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimo <...> nuostata „tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; as-muo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą“ inter alia reiškia, kad ir tada, kai dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (ekonomikos krizės ir kt.) tenka laikinai ir proporcingai mažinti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžius, juos nustatant atsi-žvelgtina į tai, kokio dydžio įmokos ir kiek laiko buvo mokamos sudarant prielaidas šias


185

pensijas mokėti, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo <...> nuostatos „Asmuo,

kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti saugoma ir ginama. Pažymėtina, kad tei-sė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Cour eur. d. H., arrêt Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas d. 4 juin 2002)“, <...> Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo <...> nuostatos, kad pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemą „<...> kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis regulia-vimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mecha-nizmą“, taip pat Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo <...> nuostatos „<...> teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konsti-tucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). nurodyta aplinkybė kaip tik ir lemia šios įgytos teisės gynybos remiantis Konstitucijos 23 straipsniu specifiką. Ši specifika inter alia reiškia, kad, iškilus įgytos teisės gynybos pa-gal Konstitucijos 23 straipsnį klausimui, pirmiausia reikia nustatyti, ar reikalavimas mokėti pensiją yra grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu ir (ar) kitomis Konstitucijos nuostato-mis (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas)“ inter alia reiškia, kad:

– net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje su-sidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo;

– įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo as-menims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situaci-jos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės ar invalidumo pensijos sumažinimo;

– įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo as-menims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per pro-tingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo dideliu mastu;

– praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo;

– jeigu dar iki ekonomikos krizės pabaigos atsiranda galimybė sukaupti (gauti) lėšas, būtinas iki pensijų sumažinimo buvusio dydžio pensijoms mokėti, teisinis reguliavimas, pagal kurį pensijos buvo sumažintos, turi būti panaikintas.

<...>


186

<...> Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo <...> nuostata „net ir to-kiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvir-tintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų sumažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą“, taip pat Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo <...> nuostata „Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės intere-sų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai)“ inter alia reiškia, jog valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas mažinimas turi atitikti kons-titucinį proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris suponuoja, kad:

– paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį paskirtų ir mo-kamų pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pa-žeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos;

– gali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; nu-statant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebe-būtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmo-gaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik pensiją gaunančio asmens minimalius socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkan-čias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo <...> nuostata „neuž-

tikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise“ inter alia reiškia, kad iš teisėtų lūkes-čių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų kylančių reikalavimų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, <...> būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas koreguo-jamas mažinant <...> pensijas.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo <...> nuostata „lygybės

įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiria-ma teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas“, taip pat Konstitucinio Teismo 2008 m. gruo-džio 24 d. nutarimo <...> nuostata „konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, paly-ginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruo-


187

džio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai)“ inter alia reiškia, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes:

– įstatymų leidėjas gali koreguoti valstybinių pensijų, kurios savo prigimtimi ir po-būdžiu skiriasi nuo senatvės pensijų, taip pat ir nuo invalidumo pensijų, teisinį regulia-vimą mažindamas šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas; tai darant neturi būti pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos;

– negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimo <...> nuostata „Konstitucijo-

je įtvirtinta lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti pen-sijų (inter alia valstybinių) bei kitų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų, kurios, beje, kyla ne tik iš Konstitucijos 52 straipsnio, bet ir iš kai kurių kitų Konstitucijos nuostatų, kaip antai jos 30 straipsnio 2 dalies, 38, 39, 41, 48 straipsnių, 51 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnių, realumo imperatyvo, taigi įpareigoja vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialinio (materia-linio) pobūdžio garantijas, ypač jeigu jos yra siejamos su tam tikromis periodinėmis išmo-komis (kaip antai pensijomis), atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija taip pasikeičia, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (šiuo atveju taip pat turėtina omenyje šia-me ir kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodyta išlyga dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai)“ inter alia reiškia, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius, minima-lias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimo <...> nuostata „kai iš esmės

pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė pa-dėtis“ inter alia reiškia, kad iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valsty-bėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nu-statomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų [mokamos sumažintos] <...> pensijos.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo <...> nuostata, kad tei-

singumas „gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Kons-titucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas)“ inter alia reiškia, kad kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos


188

krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, priimant spren-dimus mažinti pensijas turi būti laikomasi iš konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančių reikalavimų vengti atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo ne-stabilumo, interesų priešpriešos.

Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimasnustatant pensijų santykių teisinį reguliavimą privalu paisyti konstitucinio teisinės

valstybės principo, inter alia proporcingumo, teisingumo, protingumo reikalavimų.<...>Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės


Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos, pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pen-sijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (Kons-titucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio ap-rūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nu-statytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santy-kių srityse laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio pro-porcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad dėl Konstitucijoje įtvirtintos lietuvos valstybės socialinės orientacijos valstybė apskritai yra įpareigojama paisyti so-cialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo, taigi įpareigojama vieną-kart nustatytas (ir taikomas) socialines (materialines) garantijas atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija pasikeičia taip, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (kartu daroma išlyga dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai).


189

Valstybinės pensijosKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys yra senatvės ir

invalidumo pensijos. <...> pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos. Antai konstituci-nio valstybės tarnybos instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar tam tikroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos ir pensijos už tar-nybą lietuvos valstybei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu <...> yra nu-statytos <...> įstatyme. Antai pagal <...> įstatymą lietuvos Respublikoje yra nustatytos tokios valstybinės pensijos: lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pen-sijos, mokslininkų valstybinės pensijos ir teisėjų valstybinės pensijos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valsty-binio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensa-cija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutari-mai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nu-tarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplin-kybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji vals-tybinė pensija nebemokama; kita vertus, valstybinių pensijų, skiriamų už tam tikrą tarny-bą, už nuopelnus lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims, atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to as-mens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Kons-titucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Teisė į pensiją nuosavybės teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos aspektu (Konstitucijos 23, 52 straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimasValstybė, įstatymu nustatydama, kad asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąly-

gas, įgyja teisę į tam tikrą įstatymo nustatytą pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti, taigi privalo nurodytiems asmenims atitinkamą pensinį ap-rūpinimą garantuoti tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys,


190

atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstaty-mu prisiimtą įsipareigojimą ir jiems skirtų atitinkamą pensiją bei mokėtų nustatyto dy-džio išmokas; įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų atitinkamos pensijos mokėjimą įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Kai Konstitucijai neprieštarau-jančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisė-tas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai ne-prieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Kons-titucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spa-lio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pen-sijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąly-gas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Įgytųjų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemąKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų

lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numa-tytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, ati-tinkantiems įstatymų nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pa-keičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atlie-kantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį regulia-vimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

<...>


191

<...> net tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje su-sidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, įstatymų leidėjas, nusprendęs pertvarkyti pensijų sistemą taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesio-giai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, privalo nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą (Konstitucinio Teismo 2010 m. balan-džio 20 d. sprendimas).

Teisėjo socialinė (materialinė) garantija – teisėjo pensija (Konstitucijos 52, 109 straipsniai)

Žr. 9. Teismai ir kitos teisėsaugos institucijos, 9.1. Teismai, 9.1.3. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, jo garantijos, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas.


Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas<...> kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų

aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finan-sinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti <...>. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį [nustatytos] <...> pensijos įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų teisinį <...> pensijų reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiau-svyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. <...>

<...><...> teisinio reguliavimo koregavimas dideliu mastu mažinant valstybines pensijas

dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) eko-nominė, finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų valstybinėms pensijoms mokėti, sukaupimas, yra esminis šių pensijų teisinio reguliavimo pakeitimas. Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pen-sija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pen-sijos sumažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad valstybinės pensijos savo pri-gimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos ir nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų, ir šie ypatumai suponuoja tai, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai ma-žinti pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, ap-saugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjas gali mažinti šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas. Minėti ypatumai suponuoja ir tai, kad praradi-mai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mas-


192

tu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

<...>Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog konstitucinė valstybės

biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė, finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, <...> būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti kore-guojamas mažinant <...> pensijas, mažinti <...> pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams. iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią vals-tybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų [mokamos sumažintos] <...> pen-sijos (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės


Šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų rūšys (senatvės ir invalidumo) ir socia linės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais) (Konstituci-nio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas). Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs: pagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiek-vienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės pri-sidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės soli-darumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos ir kartu sudarydamas prielaidas kiek-vienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais (Konstituci-nio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šiame Konstitucijos straipsnyje išvardytos pensijos rūšys ir socialinės paramos rūšys būtinai turi būti nustatytos (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti socialinės paramos teikimo modelį (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas), dis-kreciją pasirinkti pensijų sistemą (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 10 d. sprendimas).


193

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ir socialinė parama. Jeigu įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tie-siogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasa-rio 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpa-reigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemo-nes (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2001 m. spalio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuome-nės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją. Tam tikrą diskreciją šioje srityje turi ir teisėkūros subjektai, leidžian-tys poįstatyminius teisės aktus; ši diskrecija turi būti pagrįsta įstatymuose įtvirtintais ati-tinkamų institucijų (pareigūnų) įgaliojimais, ji negali paneigti įstatymuose nustatyto tei-sinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas).

Poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką. socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavi-mas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą tei-sinį reguliavimą, kai poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonk-retinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar tam tikros srities specialia (profesine) kompetencija (Konstitu-cinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Tačiau, kaip ne kar-tą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

Įstatymų leidėjas, padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti aiškų, darnų teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos prielaidos įgyvendinti Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytą inter alia teisę gauti invalidumo pensiją (Konsti-tucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Šie iš Konstitucijos kylantys aiškaus, darnaus teisinio reguliavimo reikalavimai mu-tatis mutandis taikytini ir įstatymu nustatant kitas pensijų rūšis, inter alia našlaičių pensiją.

<...>


194

<...> įstatymu turi būti nustatyta pareiga atsakingiems asmenims informuoti vaikų tėvus apie jų vaikų, kuriems dėl sunkios ligos gali būti konstatuotas nedarbingumas (in-validumas), teisę į invalidumo pensiją ar kitą socialinę paramą.

Teisė į socialinę paramą maitintojo netekimo atveju (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas<...> aiškinant Konstitucijos 52 straipsnį, kuriame inter alia nustatyta, kad valstybė

laiduoja socialinę paramą maitintojo netekimo atveju, [pažymėtina, jog] atsižvelgdama į Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą, valstybė yra konstituciškai įpareigo-ta maitintojo netekusiems asmenims teikti atitinkamą socialinę paramą. Pagal Konstituci-ją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas socialinę paramą maitintojo netekimo atveju, turi diskreciją. Ši diskrecija apima inter alia diskreciją nustatyti socialinės paramos mai-tintojo netekimo atveju rūšis, asmenis, kuriems skiriama konkreti socialinė parama, šios socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, diferencijuoti asmenims skiriamos socia-linės paramos dydžius, jeigu objektyviai jų padėtis yra skirtinga. Kartu pažymėtina, jog ši parama turi būti tokia, kad užtikrintų žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, gali pasirinkti, kokią socialinę paramą teikti tėvų netekusiems ne-pilnamečiams vaikams (inter alia invalidams). Atskiros socialinės paramos rūšys gali būti įvairios. Įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti ir pensiją tėvų netekusiems nepilname-čiams vaikams, inter alia invalidams (neįgaliesiems) (ją įvardydamas inter alia našlaičių pensija). Pažymėtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatoje įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Taigi pensijos įtvirtinimas tėvų neteku-siems nepilnamečiams vaikams gali būti laikomas tam tikru išlaikymo, kurį pagal Konsti-tucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatą jiems turėjo teikti tėvai, kompensavimu.

Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją vykdydamas socialinę politiką, tačiau šios pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, inter alia amžiaus riba (pilnametystė), iki kurios ši pensija gali būti paskirta, taip pat amžiaus riba, iki kurios paskirta pensija gali būti moka-ma, turi būti nustatytos įstatymu.

<...> neįgaliems (invalidams) tėvų netekusiems vaikams minėtos pensijos mokėjimo laikotarpis gali būti siejamas inter alia ir su tokiu amžiumi, iki kurio paprastai tėvų netekę vaikai siekia atitinkamo išsilavinimo.

<...><...> iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį

našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems (invalidams) tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims.

<...><...> įstatymų leidėjas, nustatydamas tėvų netekusių nepilnamečių vaikų teisę į pensiją

(našlaičių pensiją), yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia jos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio.

Asmens, kuris dėl sveikatos sutrikimų nuolat ar laikinai neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, teisė į socialinę paramą ir (arba) invalidumo pensiją

Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarime yra konstatavęs <...>, kad

valstybė yra konstituciškai įpareigota užtikrinti, jog būtų sukurta tokia socialinės apsau-


195

gos sistema (inter alia socialinės paramos, invalidumo pensijos sistemos), kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (kurių priežastis – liga, nelaimingas atsitikimas, profesinė liga, įgimti sveikatos sutrikimai ir pan.) nuolat ar laikinai neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, įstatyme nustatytais atvejais gautų socialinę paramą ir (arba) invalidumo pensiją. Šiame Konsti-tucinio Teismo nutarime taip pat yra konstatuota, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas tokiai situacijai, kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, negautų atitinkamos socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos.

<...> socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis neįgaliesiems (invalidams), inter alia tėvų netekusiems pilnamečiams invalidams.

Įgytųjų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemąKonstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įsta-

tymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nuro-dytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinė įgytų teisių ir tei-sėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konsti-tucijos. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą perei-namąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinka-mą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balan-džio 20 d. sprendimas).

Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimasFormuodamas oficialiąją konstitucinę socialiai orientuotos valstybės doktriną, inter

alia atskleisdamas iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant pensijų santykius, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas):

– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlai-kymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti


196

iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą;

– Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės para-mos pagrindai; pagal šį Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konsti-tucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įsta-tymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais; pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos, pensijos ar socialinė parama;

– asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvir-tintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisišku-mo ir proporcingumo principus;

– pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų su-darytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo ge-rove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti;

– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustaty-ti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą; kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei, todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvel-giant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir tei-singumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinas;

– pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nusta-tomi tik įstatymu;

– Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų;


197

– poįstatyminiais teisės aktais galima nustatyti tik socialinės apsaugos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką; šių santykių poįstatyminis teisinis regu-liavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžia-mą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonk retinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) tam tikros srities kompetencija.

Teisė į pensiją nuosavybės apsaugos aspektu (Konstitucijos 23, 52 straipsniai)Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas (pakartota 2012 m. birželio 29 d.

nutarime)Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad teisė reikalauti mokėti Kons-

titucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios tei-sės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendi-mas); asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mo-kama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje.

Teisė į senatvės pensiją (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimasViena iš Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytų pensijų rūšių yra

senatvės pensija. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai; tai nustatydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstituci-jos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra pa-skirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutari-mai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų sociali-nio draudimo įmokų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti senatvės pensijų dydžius (Konsti-tucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Valstybinės pensijosKonstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai

neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių so-


198

cialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems as-menims, ir mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birže-lio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens sta-tusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pen-sijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinka-mas šių pensijų skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtin-ti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, valstybinių pensijų atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucija neužkerta kelio per-

tvarkyti pensinio aprūpinimo sistemos; tokiu atveju turėtų būti numatytas pakankamas pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją (t. y. valstybinę pensiją), galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą negali būti suvaržyta dėl to, kad asmeniui yra paskirta ir mokama pensija

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimasKonstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota <...>, kad reguliuojant

pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą bei verslą; konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuo-ja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; oficialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina yra grindžiama ir principine nuostata, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę; taigi pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra pa-skirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis; ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims,


199

inter alia įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).


Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas<...> kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime,

iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų ky-lančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susida-rius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonomikos krizei įveikti taikymo, pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas koreguojamas jas mažinant.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose yra atskleista ne-mažai iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kurių privalu laikytis koreguojant pensinio aprūpinimo santykių teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pen-sijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nuta-rimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad itin sunkios ekonominės, finansinės pa-dėties (dėl ekonomikos krizės) susiklostymas valstybėje savaime nesuponuoja įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų santykių teisinį reguliavimą – mažinti paskirtas ir moka-mas pensijas; susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybė turi imtis visų įmanomų priemonių ekonomikos krizei įveikti ir lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimui užtikrinti; tik ypatingu atveju, kai išnaudojus visas vidines ir išorines gali-mybes neįmanoma (nepavyksta) sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas jas mažinant (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mo-kamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą (Konstituci-nio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, propor-cingumo principas suponuoja, kad paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisė-tus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir vals-


200

tybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų maži-namos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susida-rymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporci-jos (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Kartu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybinių pensijų, kurios savo prigim-timi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės pensijų, taip pat nuo invalidumo pensijų, ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali koreguoti tokių skirtingos prigimties pensijų teisinį reguliavimą mažindamas šias pensijas daugiau nei senatvės ar invalidumo pensijas; tačiau tai darant neturi būti pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

<...> konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė. Kartu pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiš-kumo, teisingumo ir proporcingumo principai nereiškia, kad negali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padė-čiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai pri-imtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

<...> Konstitucijoje įtvirtinta valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų lei-dėjo diskreciją, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, kitas socialines išmokas, įvertinus valstybės ir visuomenės išteklius, materialines bei finansines galimybes ir kitas reikšmingas aplin-kybes, nustatyti ir tam tikroms kitoms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms pensijos, kitos socialinės išmokos nemažinamos arba mažinamos mažiau sie-kiant užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. nustatant šias išimtis turi būti laikomasi Konstitucijoje įtvirtintų inter alia teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo imperatyvų.

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime pabrėžė, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios gali būti ma-žinamos pensijos, turi būti paisoma ir iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama pensija, inter alia senat vės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstų-si tam tikru verslu (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šiame sprendime konstatuota ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negali-ma nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent


201

dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesi-verčia jokiu verslu. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata „galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis“ mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia įsta-tyme numatytoms valstybinėms pensijoms.

<...> konstatuotina, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svar-bius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų su-mažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, kad teisinio reguliavimo koregavimas mažinant senatvės pensijas net ir dėl to, kad valstybėje yra su-sidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), reiškia asmens konstitucinės socialinės garantijos – senatvės pensijos ribojimą; tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavy-bės teisė; taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekono-mikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį vals-tybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos suma-žinimo; šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir praradimų, atsiradusių dėl invalidu-mo pensijos sumažinimo, kompensavimui.

Konstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad teisinio reguliavimo ko-regavimas dideliu mastu mažinant valstybines pensijas dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė, finansinė padėtis pakin-ta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų valstybinėms pensijoms mokėti, sukaupimas, yra esminis šių pensijų teisinio reguliavimo pakeitimas; taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, su-sidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų to-kiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo; valstybinių pensijų ypatumai suponuoja ir tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų maži-nimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senat vės ar invalidumo pensijų mažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendi-mas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo di-deliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esmi-nius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.


202

Minėta, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol vals-tybėje yra susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti.

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, jog konsti-tucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant pensijas, mažinti pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams; iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią vals-tybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos.

Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimasAsmens konstitucinė teisė įstatymų numatytais atvejais gauti senatvės pensiją yra

viena svarbiausių socialinių teisių. Konstitucijoje įtvirtinta lietuvos valstybės socialinė orientacija įpareigoja valstybę paisyti pensijų bei kitų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų, kylančių inter alia iš Konstitucijos 52 straipsnio.

Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad socialinės apsaugos, socialinio ap-rūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutari-mas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį vi-suomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustaty-ti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti senatvės pensijų sistemos modelį, inter alia grindžiamą būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu pensijų fonduose; pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos reguliavimas (Konstitucijos 46, 52 straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas<...> naudodamasis diskrecija pasirinkti pensijų sistemą įstatymų leidėjas gali nusta-

tyti įvairius Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamų senatvės pensijų sistemos mode-lius, inter alia grindžiamus senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimu iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų arba būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specia-


203

liuose pensijų fonduose, taip pat šių modelių derinimu. Įstatymu nustatydamas senatvės pensijų sistemos modelį įstatymų leidėjas privalo paisyti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančių reikalavimų, konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingu-mo, proporcingumo principų.

Pasirinkęs tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruoja-muose pensijų fonduose, įstatymų leidėjas turi paisyti ir Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Kaip ne kartą yra kons-tatavęs Konstitucinis Teismas, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos sub-jekto), ir visuomenės interesus; ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kaupiama specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, iš Konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pa-reiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai: inter alia privalu nustatyti šios veiklos licencijavimą ir kontrolę, į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (inter alia jų investavimo) apribojimus, pensijų išmokų mokėjimo sąlygas, kitas būtinas pensijų fondus administruo-jančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygas.

Teisė į pensijų fonduose sukauptas lėšas sietina su nuosavybės teisių apsaugaKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas<...> nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti

tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis pri-klauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai koreguoti pensijų teisinį reguliavimą (inter alia sumažinti į pensijų fondus pervedamą būsimoms senatvės pensijoms kaupti skirtą lėšų dalį) valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiatei-

siškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių im-peratyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonomikos krizei įveikti taikymo, pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrina-mas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas, ir dėl to teisinis reguliavimas koreguoja-mas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).


204

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas socia-linio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

<...> pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir fi-nansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, propor-cingumo, lygiateisiškumo reikalavimų.

<...>Taigi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to, siekiant

užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitu-cines vertybes, iškilus būtinybei laikinai sumažinti į specialius pensijų fondus pervedamą senatvės pensijai ar jos daliai kaupti skirtą lėšų dalį, įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį mažinimo mastą, koks yra būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir kuriuo nebūtų paneigiama tokios kaupiamosios pensijos esmė.

<...>Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta <...>, kad konstitucinių teisėtų

lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų valstybė privalo laikytis ir pensinio aprūpi-nimo santykiuose, todėl įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais blogi-namas pensinis aprūpinimas, gali būti daromi tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei, įvykus gaivalinei nelaimei ir kt.), kai valstybės funkcijoms vyk-dyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų; tokie pakeitimai turi būti būtini kitų konstitucinių vertybių apsaugai užtikrinti ir daromi tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įsta-tymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

<...>Minėta, jog įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis per-

vedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padė-tis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti


205

laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fon-dus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų, negali paneigti pačios tokios kaupiamosios pensijos esmės, nustatyti tokio mažinimo masto, kuris nebūtų būtinas minėtiems tikslams pasiekti.

Pensinio aprūpinimo sistemos pertvarkymas (inter alia valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai)

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo

sistema gali būti pertvarkoma (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutari-mas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas). Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos; pensijų sistema gali būti pertvar-koma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruo-džio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensa-vimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, jog net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, įstatymų leidėjas, nusprendęs pertvarkyti pensijų sistemą taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, privalo nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą.

<...> pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, nusprendęs per-tvarkyti senatvės pensijų sistemą taip, kad joms skirtų lėšų surinkimo ir pensijų mokėjimo teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, inter alia taip, kad senatvės pensijai ar jos daliai skirtos lėšos nebebūtų kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, privalo siekti, kad pensijų sistemos dalyviai nepatirtų praradimų. Jeigu pertvarkant senatvės pensijų sistemą jos dalyvių praradimai, ypač kai jie esminiai, būtų neišvengiami, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti teisingą jų kompensavimą.

Teisė į pensiją nuosavybės apsaugos aspektuKonstitucinio Teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmuo, kuris atitinka įsta-

tymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir moka-ma, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutari-mai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).


206

Teisė į socialinę paramą ligos atveju (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimas<...> pagal oficialiąją konstitucinę doktriną:– Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad

įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo inter alia 2002 m. balandžio 23 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai);

– poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką; socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis regulia-vimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžia-mą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar tam tikros srities specialia (profesine) kompetencija; ta-čiau Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties (Konstitucinio Teismo inter alia 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valsty-bės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su socialinės paramos ligos atveju (inter alia ligos pašalpos) skyrimu ir mokėjimu, gali pavesti Vyriausybei nu-statyti inter alia ligos pašalpos mokėjimo tvarką, tačiau šis įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei negali būti pagrindu nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygas, taip pat riboti šios teisės apimtį.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuoda-mas santykius, susijusius su teisės gauti socialinę paramą įgyvendinimu, turi nustatyti protingus asmens kreipimosi dėl atitinkamos pašalpos skyrimo (mokėjimo) terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą. Tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo.

<...><...> terminas, per kurį asmuo gali įgyvendinti teisę į ligos pašalpą (kreiptis dėl šios

pašalpos skyrimo), ir laikotarpis (terminas), kuriuo ribojamas ligos pašalpos mokėjimas jos gavėjui, yra vienos iš socialinės paramos ligos atveju skyrimo ir mokėjimo sąlygų, todėl gali būti nustatytos tik įstatymu.

<...><...> Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarime yra konstatavęs:– įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielai-

das atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, negautų atitinkamos socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos;

– negali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgim-tų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, teisės į invalidumo pensiją įgijimas ir jos išlaikymas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis,


207

kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis aplinkybėmis, kurios neskatintų asmenų rūpintis sveikata.

Šios doktrininės nuostatos mutatis mutandis taikytinos inter alia Vyriausybės teisės aktams, kuriais įstatymo pagrindu nustatoma socialinės paramos skyrimo, juolab įstaty-mo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos pašalpos mokėjimo, ligos atvejais tvarka.

Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kuriuo įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos mokėjimas būtų susietas su nepropor-cingomis mokėjimo sąlygomis, sudarančiomis prielaidas pasunkinti teisės gauti socialinę paramą ligos atveju įgyvendinimą.

<...><...> pagal proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės

principo elementų, įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos mokėjimo būdas (-ai) turi inter alia atitikti visuomenei svarbius tikslus, būti būtinas (-i) minėtiems tikslams pasiekti.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įtvirtindamas asmenų, draudžiamų ligos socialiniu draudimu, teisę gauti ligos pašalpą įstatymo numatytais atve-jais ir sąlygomis, gali pavesti Vyriausybei nustatyti inter alia ligos pašalpos mokėjimo tvarką, tačiau šis įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei savaime nereiškia, kad Vyriau-sybė be objektyvios būtinybės gali nustatyti neproporcingas skirtos ligos pašalpos mokė-jimo sąlygas (reikalavimus) ir taip sudaryti prielaidas pasunkinti asmens galimybes gauti jam skirtiną socialinę paramą.

Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai; socialinės paramos (inter alia nedarbo atveju) santykių teisinis reguliavimas (Konstitucijos 52 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės


Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai); Konstitucijos 52 straips-nio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socia-liniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socia-linės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui ap-sisaugoti nuo galimų socialinių rizikų (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, turi priedermę rūpintis savo nariais senatvės, invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais; kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kar-tu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 6 d.


208

nutarimai). Valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną so-cialinę pagalbą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame inter alia nustatyti socialinės paramos pagrin-dai, <...> aiškintinas kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę į inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, konstituciniu teisinės vals-tybės principu ir kitomis susijusiomis Konstitucijos normomis ir principais.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, yra konstatavęs, kad jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos modelį, inter alia įvairias jos formas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, negautų atitinkamos socia-linės paramos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Aiškinant Konstitucijos 52 straipsnį būtina atsižvelgti ir į konstitucinį teisinės vals-tybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas), kurio turinys aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, dar-nios pilietinės visuomenės siekio ir atskleistinas įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai teisingumo, socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą), turinį.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindi-nių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Tai yra viena svarbiau-sių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuo-menės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylan-čių įpareigojimų valstybei (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).

<...> Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orien-tacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuome-nės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis, taip pat finansinės paramos dydžius nedarbo atveju. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai asmuo pagal įstatymus atitinka reikalavimus, kad gautų kelių rūšių socialinę paramą, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas inter alia į socialinės paramos paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines galimybes, gali nustatyti sąlygas, ku-riomis ta parama bus teikiama.


209

Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo tei-sės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas so-cialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. va-sario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).

Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą aiškintina atsižvel-giant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, nesistengti ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad pagal Konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos rūšis ir dydžius, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pagal išgales stengtis pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove, prisidėti prie visos visuomenės gerovės.

<...> konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į inter alia socialinės paramos nedarbo atveju paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines galimybes, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenims, pagal įstatymus gaunantiems kitokį finansine forma valstybės teikiamą socialinį aprū-pinimą (inter alia invalidumo pensiją), galintį užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, socialinė apsauga nedarbo atveju būtų teikiama ne finansinės paramos, bet kitokia forma.

Teisė į socialinę apsaugą; socialinio draudimo paskirtis (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos

52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis; pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą, socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripa-žįstamas konstitucinės vertybės statusas (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. balan-džio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai); valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuo-menės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Kons-titucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad socialinio draudimo paskirtis – teikti asmenims gyvenimui reikalingas lėšas ir paslaugas, jei jie negali dėl įstatyme nu-


210

matytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatyme numatytų priežasčių turi papildomai išlaidų (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas). sukurtos socialinio draudimo sistemos paskirtis – ne vien išmokėti socialinio draudimo pensijas ir pašalpas, bet pirmiausia surinkti visas įstatymo numatytas lėšas (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas). Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojan-čios piliečiams teisę į pensinį aprūpinimą ir socialinę paramą, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Kitaip nebūtų realizuota valstybei tenkanti pareiga nustatyti pakankamas Konstitucijoje įtvirtintų teisių įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

Teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitu-cinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu (Kons-titucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). nustatant dir-bantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsira-dimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai. savaime suprantama, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą galima susieti su tuo, kad asmuo gauna draudžiamųjų pajamų ir galima įstatymu nustatyti atitinkamą minimalų tokių pajamų dydį (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas).

Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės

ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurody-tosios, pensijos ir socialinė parama; Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys ga-rantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įsta-tymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Valstybinės pensijosKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu <...> yra nu-

statytos <...> įstatyme. Valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo vals-


211

tybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurody-tiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); valstybines pensijas skiriant už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus lietuvos valstybei ar kaip kompensaciją nukentėjusiesiems asmenims, taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijosKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėjo, kad <...> įstaty-

me įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; šių pensijų gavimas siejamas su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas).

Atsižvelgiant į tokią pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sampratą <...> pažymė-tina, kad, įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba lietuvos valstybei. Šiame kontekste pabrėžtina, kad tarnyba kitai valstybei, inter alia ssRs (įskaitant lietuvos TsR), negali būti laikoma tarnyba lietuvos valstybei. Tačiau pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, at-sižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pen-sijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai atlikti tarnybos lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmano-ma (inter alia laikotarpiu iki lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., kai vienintelės lietuvos valstybės institucijos buvo užsienyje veikusios lietu-vos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos arba kai tarnyba lietuvos valstybei buvo įmanoma tik okupuotoje lietuvos Respublikos teritorijoje tam tikrą laiką veikusiose organizuotos ginkluotos kovos su okupacija, inter alia lietuvos laisvės Ko-vos sąjūdžio, struktūrose). Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas yra saistomas minėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties. Todėl įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos būtų skiriamos asmenims, netarnavusiems lietuvos valstybei, taip pat asmenims, kurie atlikdami tarnybą lietuvos Respublikos teritoriją okupavusiai valstybei, dalyvavo slopi-nant pasipriešinimą okupacijai ar vykdant nusikalstamą veiklą prieš lietuvos gyventojus.

<...> įgyvendindamas diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybines pensijas – nustatydamas inter alia jų skyrimo sąlygas, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis konstitucinio visų asmenų lygybės principo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas), paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylan-


212

čio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas trak-tavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Taigi <...> pažymėtina ir tai, kad, įstatymu nustačius pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti tokį šios pensijos teisinį reguliavimą, kuris būtų suderinamas su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvir-tintu asmenų lygiateisiškumo principu.

Konstituciniai principai, kurių turi būti paisoma mažinant socialines išmokas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje <...> laikomasi pozicijos, kad iš kons-

titucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių rei-kalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatin-gai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Pažymėtina ir tai, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingu-mo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savi-valdybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės socialinė orientacija su-ponuoja įstatymų leidėjo diskreciją, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finan-sinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, kitas socialines išmokas, įvertinus valstybės ir visuomenės išteklius, materialines bei finansines galimybes ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti <...> tam tikroms <...> socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms pensijos, kitos socialinės išmokos nemažinamos arba maži-namos mažiau siekiant užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas; nusta-tant šias išimtis turi būti laikomasi Konstitucijoje įtvirtintų inter alia teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo imperatyvų (Konsti-tucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Teisė į socialinę apsaugą (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsau-

gos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birže-lio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

<...><...> Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis socialiniam aprūpinimui pripažįstamas

konstitucinės vertybės statusas; kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą (inter alia


213

Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti savo konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Tas teisinis regu-liavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žino-ma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Įstatymų leidėjui nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrė-žiantys kriterijai (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijosKonstitucinio Teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas<...> [2013 m. vasario 22 d.] nutarime Konstitucinis Teismas <...> pažymėjo, kad

pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, atsižvelgdamas į reikšmingas aplin-kybes, nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai atlikti tarnybos lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma.

Teisė į socialinę paramą (Konstitucijos 52 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės

ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, so-cialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodyto-sios, pensijos ir socialinė parama.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, taip pat yra konsta-tavęs, jog negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsi-tiktinėmis aplinkybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas).

Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad Konstitucijoje garantuotos as-mens teisės į socialinę paramą atsiradimo negalima susieti su konstituciškai nepagrįsto-mis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis, mutatis mutandis taikytina ir tada, kai įstatymų leidėjas nu-


214

stato teisinį reguliavimą, kuriuo įtvirtinamos kitokios socialinės paramos rūšys nei expressis verbis įtvirtintosios Konstitucijos 52 straipsnyje.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, re-guliuodamas santykius, susijusius su teisės gauti socialinę paramą įgyvendinimu, turi nustatyti protingus asmens kreipimosi dėl atitinkamos pašalpos skyrimo (mokėjimo) terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimas).

<...> pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valsty-bės principą nustatyti asmens kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminą yra įstatymų leidėjo diskrecija. Kartu pažymėtina, kad nustatant terminą privalu paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia protingumo, teisingumo reika-lavimų: terminas negali būti nei pernelyg trumpas – toks, per kurį asmuo nespėtų kreiptis dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo (mokėjimo), nei pernelyg ilgas – toks, per kurį, nesant objektyvių priežasčių, asmuo negalėtų nepagrįstai ilgą laiką įgyvendinti savo teisės gauti vienkartinę draudimo išmoką. Įstatymų leidėjas negali nustatyti ir tokio tei-sinio reguliavimo, kad asmenys, praleidę kreipimosi dėl socialinės paramos – vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminus, neturėtų galimybės esant objektyvioms aplinky-bėms prašyti juos atnaujinti.

Kita vertus, Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevar-žyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Šiame Konstitucijos straipsnyje yra nustatytas vienas esminių principų, kuris reiškia, kad žmogaus teisėtas elgesys nėra neribotas ir absoliučiai laisvas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Pagal Konstituciją įsta-tymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės inter alia nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

<...><...> moralinės priedermės šeimos nariams suponuoja pareigą šeimos narių atžvilgiu

elgtis sąžiningai įgyvendinant įstatymo nustatytą teisę į socialinę paramą.

2.4.2.2. Teisė į sveikatos priežiūrą

Valstybės funkcija rūpintis žmonių sveikata (Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimas<...> Konstitucijos <...> 53 straipsnio 1 [dalyje] nustatyta: „Valstybė rūpinasi žmo-

nių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nu-stato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“ Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konsti-tucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nuta-rimai). Žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią) (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėji-


215

mą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai (Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasKonstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 53 straipsnio

1 dalyje, kurioje nustatyta: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pa-galbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“

Žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birže-lio 21 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinę nuostatą, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose Konstitu-cijos nuostatose (pirmiausia kitose tos pačios dalies nuostatose, bet ne tik jose), kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla.

Žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą ir teisės į sveikatos priežiūrą sąsajos su kitomis konstitucinėmis vertybėmis

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasKonstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia apimančią

valstybės pareigą užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, lemia nuo žmogaus orumo ir teisės į gyvybę neatsiejama prigimtinė žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir socialinė teisė į sveikatos priežiūrą.

Žmogaus gyvybė ir orumas yra ypatingos, žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę išreiškiančios vertybės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas), kurias valstybė yra konstituciškai įpareigota saugoti ir ginti. Konstitucinis Teismas yra konstata-vęs, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuoda-mas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti dera-mą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Akivaizdu, jog žmogaus orumas, teisė į gyvybę ir teisė į kuo geresnę sveikatą yra taip glaudžiai susiję, kad, iš vienos pusės, neužtikrinus deramos sveikatos apsaugos, žmogaus teisės į gyvybę ir jo orumo apsauga taip pat nebūtų visavertė; iš kitos pusės, teisė į gyvybės išsaugojimą ir gelbėjimą, kai jai kyla pavojus, yra neatsie-jama, pamatinė prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą dalis. Tad aiškinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatas turi būti atsižvelgiama inter alia į jų sąsajas su Konstitucijos 18 straipsniu, kuriame įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas, ir jos 19 bei 21 straipsnių nuostatomis, kuriomis užtik-rinama ypatingų konstitucinių vertybių – žmogaus gyvybės ir orumo – apsauga.

Šiame kontekste pažymėtina, kad žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir teisė į sveikatos priežiūrą turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į kitose Konstitucijos nuostatose


216

įtvirtintas įvairių konstitucinių vertybių apsaugos garantijas, inter alia į jos 22 straipsnyje užtikrintą žmogaus privataus gyvenimo, apimančio ir sveikatą, neliečiamumą, 46 straips-nyje įtvirtintus tautos ūkio pagrindus ir jų garantijas, 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, 53 straipsnio 3 dalyje nustatytą valstybės ir asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

Konstitucinė valstybės priedermė rūpintis žmonių sveikata (Konstitucijos 53 straips nio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasĮgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia

užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), page-rinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti me-dicininių paslaugų prieinamumą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Taigi valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik expressis verbis laiduojamą medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, inter alia nemokamą medicinos pagalbą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir kitas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas), taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti pri-gimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą.

Vykdydamos šią konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi: imtis priemonių visuomenės po-reikiui turėti pakankamą kiekį aukštos profesinės kvalifikacijos sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų patenkinti, inter alia prognozuoti jų poreikį ateityje ir skirti jiems rengti būtinas valstybės lėšas; sudaryti sąlygas, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos, taigi kad būtų sukurta reikiama infrastruktūra ir veiktų tiek ir taip paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų (tarp jų valstybi-nių) ir vaistinių, kad veiksmingą medicinos pagalbą bei kitas sveikatos priežiūros paslau-gas būtų galima gauti laiku; prižiūrėti sveikatinimo veiklą, kontroliuoti sveikatos priežiū-ros paslaugų ir vaistų kokybę; sukurti tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri užtikrintų reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ir būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą).

Nemokama medicinos pagalba piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose (Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasKonstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nemokamos medicinos pagalbos

piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantija, įpareigojanti valstybę užtikrinti jai įgyvendinti būtinas sąlygas, t. y. ne tik sukurti reikiamą valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, bet ir iš valstybės biudžeto lėšų apmokėti šios pagalbos teikimo išlaidas. Taigi, įgyvendindamas savo diskreciją formuoti valstybės sveikatos politiką ir pasirinkti sveikatos priežiūros finansavimo modelį, įstatymų leidėjas negali nepaisyti to, kad tam tikra sveikatos priežiūros paslaugų dalis, būtent piliečiams garantuota nemokama medi-cinos pagalba, privalo būti finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų.


217

Konstitucinėje nuostatoje, kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, nėra expressis verbis apibrėžta ga-rantuojamos pagalbos apimtis, tačiau tai anaiptol nereiškia, esą iš valstybės biudžeto lėšų turi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, apmokama visa šiose įstaigose piliečiams teikiama medicinos pagalba (juo labiau kitos sveikatos priežiū-ros paslaugos), nes tokiu aiškinimu būtų pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra, ne-paisoma iš konstitucinių atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, atsakingo val-dymo imperatyvų kylančios seimo pareigos tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti inter alia į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, visuomenės ir valstybės poreikius bei galimy-bes, turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius ir valstybės įsipareigojimus. Taigi, įvertinęs inter alia valstybės finansines galimybes ir paisydamas konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, protingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kitų konstitucinių imperatyvų, valstybinėse gydymo įstaigose piliečiams teikia-mos nemokamos, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamos, medicinos pagalbos apimtį turi nustatyti įstatymų leidėjas. Tačiau tai darydamas jis negali apskritai paneigti šios konstitucinės garantijos esmės ir valstybės priedermės rūpintis žmonių sveikata. Kaip mi-nėta, Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti aiškinamos neatsižvelgiant inter alia į jų sąsają su Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga saugoti žmogaus gyvybę; teisė į gyvybės išsaugojimą ir gelbėjimą, kai jai kyla pavojus, yra neatsie-jama, pamatinė prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą dalis. Šis konstitucinių vertybių ryšys implikuoja tai, kad nemokama medicinos pagalba visiems piliečiams priva-lo būti užtikrinta tokia apimtimi, kokia ji yra būtina žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti. nustačius siauresnę šios pagalbos apimtį, t. y. neužtikrinus nė minimalios, gyvybiškai svarbios nemokamos medicinos pagalbos, konstitucinė jos garantija apskritai netektų prasmės, kartu būtų pažeisti ir konstituciniai valstybės įsipareigojimai saugoti žmogaus gyvybę ir rūpintis žmonių sveikata. Pabrėžtina, kad piliečiams garantuota nemokama me-dicinos pagalba privalo atitikti sveikatos priežiūros paslaugoms keliamus prieinamumo ir kokybės reikalavimus, ji turi būti teikiama tokiomis sąlygomis ir tvarka, kad būtų paisoma žmogaus orumo.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nemokamos medicinos pagalbos piliečiams būtent valstybinėse gydymo įstaigose garantija lemia valstybės pareigą užtikrinti nemo-kamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimą, in-ter alia nuolatinį reikiamo šią pagalbą teikiančių valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimą, bet negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad nemokama, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojama, pagalba turėtų būti teikiama tik jose. siekis užtikrinti kuo geresnį nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos prieinamumą lemia ir tai, kad tais atvejais, kai tokia pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose, ji gali būti teikiama ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti pajėgiose sveikatos priežiūros įstaigose; jų patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Taigi Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, yra kons-titucinė piliečių teisės nemokamai ir laiku gauti kokybišką gyvybiškai būtiną medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose garantija, kurios įgyvendinimas turi būti užtikrin-tas iš valstybės biudžeto lėšų.

Ši garantija nėra tapati teisei į sveikatos priežiūrą, kuri piliečiams, kaip ir kitiems asmenims, užtikrinama įgyvendinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vals-


218

tybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.

Pažymėtina, kad valstybė gali prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus, negu implikuoja konstitucinė nemokamos medicinos pagalbos piliečiams garantija, tačiau, kaip minėta, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama į valstybės finansines galimybes – kurios nėra ir negali būti beribės – ir paisoma konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, kitų konstitucinių imperatyvų. Valstybės biudžetui negali būti užkraunama valstybės finansinių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė nega-lėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti.

Valstybės pareiga sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą (Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasVykdydama konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata valstybė turi užtikrinti

ne tik piliečiams teikiamos nemokamos medicinos pagalbos, bet ir kitų sveikatos priežiū-ros paslaugų finansavimą, inter alia garantuoti, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima piliečiams teikiama nemokama medicinos pagalba, būtų visiems, įskaitant socialiai jautriausias asmenų grupes, pagal poreikius vienodai prieinamos, taigi sukurti tokią šių paslaugų finansavimo sistemą, kuri leistų sukaupti jų teikimo išlaidoms apmo-kėti būtinas lėšas, kitaip – jeigu už šias paslaugas (visą jų kainą) asmenys turėtų sumokėti patys – jos galėtų būti neįperkamos, tad iš tikrųjų neprieinamos. Tačiau pagal Konsti-tuciją nereikalaujama, kad visos šios reikmės būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų. Valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, turinčios veikti visos visuomenės interesais taip, kad būtų užtikrinta socialinė darna, biudžeto lėšos privalo būti skiriamos įvairioms valstybės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti, tad konstitucinių vertybių pusiausvyra, socialinė darna būtų pažeista, jeigu, neatsižvelgiant į valstybės fi-nansines galimybes, valstybės biudžetui būtų užkrauta tokia sveikatos priežiūros finansa-vimo našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti.

Taigi pasirenkant sveikatos priežiūros finansavimo modelį įstatymų leidėją saisto ne tik jo pareiga valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas nemokamai medicinos pagalbai piliečiams teikti, bet ir kiti konstituciniai valstybės įsipareigojimai, taip pat jos finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio sveikatos priežiūros finansavimo mo-delio, kuris nebūtų pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir kurio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas pažeistų konstitucinių vertybių pusiausvyrą, prieštarautų kons-tituciniams socialinės darnos, atsakingo valdymo imperatyvams.

Vadinasi, jeigu sveikatos priežiūrai negali būti skiriama tiek valstybės biudžeto lėšų, kiek būtina pakankamam asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių neapima piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, prieinamumui neatsižvelgiant į asmens paja-mas užtikrinti, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, ne tik gali, bet ir privalo numatyti ir kitą visuomenės solida-rumu grindžiamą būdą sukaupti reikiamas viešąsias lėšas, inter alia gali pasirinkti priva-lomąjį sveikatos draudimą.

Kartu pažymėtina, kad valstybės pareiga sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, kuri leistų užtikrinti pa-


219

kankamą sveikatos priežiūros prieinamumą, negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo naštą. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius pusiausvyrą tarp asmens, kaip svei-katos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento), ir visos visuomenės interesų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas ne-paneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą; pripažinti abipusę asmens ir visuomenės atsakomybę yra svarbu užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendi-mas, 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Asmens sveikatos priežiūros finansavimo teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui rūpintis savo sveikata, prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finan-savimo, atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tai, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas turi būti atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių, kaip antai iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt.

Privalomasis sveikatos draudimas kaip vienas iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasPasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalo-

muoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, poveikio už šių įmokų nesumokė-jimą arba sumokėjimą ne laiku priemones, galimas lengvatas, draudimo galiojimo laiką, draudimą vykdančių institucijų įgaliojimus, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas, šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus, kitus esminius šio draudimo elementus. Reguliuojant privalomojo sveikatos draudimo santy-kius įstatymų leidėją saisto iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas užtikrinti visiems vienodą kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, kons-tituciniai solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai, atsakingo valdymo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principai. Be kita ko, tai suponuoja, kad privalomasis sveikatos draudimas turi būti visuotinis, t. y. apimantis visus visuome-nės narius, draudimo įmokų dydis turėtų priklausyti nuo asmens pajamų, jis turėtų būti nustatytas toks, kad būtų sudarytos prielaidos sukaupti pakankamam kokybiškų sveika-tos priežiūros paslaugų prieinamumui užtikrinti būtinas lėšas. Pabrėžtina, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus privalomąjį sveikatos draudimą, prievolė mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga; pati savaime ji negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, siekdamas užtikrinti sveikatos priežiū-ros prieinamumą visiems neatsižvelgiant į asmens pajamas, įstatymų leidėjas inter alia gali tam tikrų socialiai jautriausių asmenų grupių privalomojo sveikatos draudimo naštą perkelti valstybei, tačiau tai turi būti daroma atsakingai, neiškreipiant visuomenės solida-rumo esmės, nepaneigiant asmens paskatų rūpintis savo sveikata ir pareigos pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, – taigi taip, kad nebūtų pažeista socialinė darna, asmens ir visuomenės interesų bei atsakomybės pusiausvyra.

Atsižvelgiant į konstitucinį visuomenės solidarumo principą, privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo ir nutrūkimo laikas galėtų priklausyti inter alia nuo to, kiek laiko iki


220

tol buvo tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka mokamos to asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Reguliuodamas santykius, susijusius su privalomojo sveikatos drau-dimo įsigaliojimo ir nutrūkimo laiku, įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją, tačiau ją įgyvendindamas privalo paisyti pirmiausia iš Konstitucijos, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kylančių reikalavimų, taip pat Europos sąjungos teisės ir lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimų.

Pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansa-vimo šaltinių, įstatymų leidėjas turi aiškiai apibrėžti šio draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtį. Tai gali būti padaryta nurodant paslaugas, teikiamas apdraustiesiems už šio draudimo lėšas, arba, priešingai, tas, kurių teikimo išlai-dos iš draudimo lėšų nėra apmokamos ir už kurias turi būti sumokama iš privačių šalti-nių, o jeigu tiksliai nurodyti neįmanoma, turi būti nustatyti pakankamai aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti konkrečiu atveju.

Pabrėžtina, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus visuomenės solidarumu pagrįstą pri-valomąjį sveikatos draudimą, jo paskirtis yra užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą.

Kartu pabrėžtina ir tai, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus sveikatos priežiūros finansa-vimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, šio draudimo lėšo-mis gali būti finansuojamos tik tos apdraustų asmenų sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima nemokama medicinos pagalba, kuri visiems piliečiams – neatsižvelgiant į tai, ar jie yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, – turi būti teikiama valstybės biudžeto lėšomis. už sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas privalomuoju sveikatos draudimu ne-apdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš šio draudimo lėšų negali būti apmokama.

<...><...> šiuo draudimu neapdrausti (neapsidraudę) piliečiai, kaip ir visi kiti piliečiai, turi

teisę į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje garantuojamą įstatymo nustatytos apimties nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose.

<...>Kaip minėta, prievolė mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos draudimo

įmokas yra konstitucinė pareiga, kuri pati savaime negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas, taigi ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimas.

<...><...> įstatymų leidėjas turi diskreciją, paisydamas iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 da-

lies kylančių reikalavimų, konstitucinių visuomenės solidarumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, nustatyti privalomojo sveikatos drau-dimo įsigaliojimo laiką, tačiau negali būti nustatytas skirtingas tam tikrų asmenų grupių draudimo įsigaliojimo laikas, jeigu tarp šių asmenų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, kaip ūkinės veiklos, reguliavimas; viešųjų lėšų paskirstymas sveikatos priežiūros įstaigoms (Konstitucijos 46 straipsnis, 53 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasPasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalo-

muoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas, reguliuodamas šio draudimo lėšų paskirs-


221

tymą sveikatos priežiūros įstaigoms, privalo atsižvelgti į Konstitucijos 53 straipsnio 1 da-lies sistemines sąsajas su Konstitucijos iV skirsnį „Tautos ūkis ir darbas“ pradedančiu 46 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti konstituciniai tautos ūkio pagrindai.

lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudin-gas ūkines pastangas ir iniciatyvą yra viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, privalo derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkurencijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų lietuvos ūkio principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamen-tavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudi-mais (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. vasario 26 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai). Atsižvelgdamas į ūkinės veiklos srities specifiką, įstatymų leidėjas gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą, tačiau tai darydamas jis negali paneigti Konstitucijoje įtvirtintų lietuvos ūkio pagrindų (Konstitu-cinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas).

sveikatos priežiūros įstaigų veikla susijusi su vienos svarbiausių prigimtinių žmo-gaus teisių įgyvendinimu, todėl ji turi būti valstybės reguliuojama ir prižiūrima. Pagal Konstituciją valstybė privalo ūkinę veiklą šioje srityje reguliuoti taip, kad, nepaneigdama konstitucinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis, – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, – užtikrintų deramą savo konstitucinės funk-cijos rūpintis žmonių sveikata vykdymą ir tinkamą prigimtinės žmogaus teisės į kuo ge-resnę sveikatą ir teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimą.

Kaip minėta, vykdydamos šią konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką for-muojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti, kad valsty-bėje nuolat veiktų pakankamas tinklas tinkamai paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų, tarp jų – Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodytų valstybinių gydymo įstaigų. Valstybė taip pat privalo prižiūrėti visų sveikatos priežiūros įstaigų veiklą ir kontroliuoti jų teikiamų paslaugų kokybę.

sveikatos priežiūros, kaip ūkinės veiklos srities, specifiką lemia ir tai, kad daugelis sveikatos priežiūros paslaugų yra finansuojama iš viešųjų lėšų, kurios gali būti sukau-piamos ir įstatymų leidėjui pasirinkus privalomąjį sveikatos draudimą. Valstybė, turinti pareigą sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešo-siomis lėšomis sistemą, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo prin-cipą, privalo pasirūpinti ir tuo, kad šios lėšos būtų naudojamos atsakingai ir racionaliai. Atsižvelgiant į tai, kad dėl didėjančių sveikatos priežiūros paslaugų poreikių, vis aukštes-nių jų kokybės standartų, sudėtingesnių ir brangesnių sveikatos priežiūros technologijų šių paslaugų teikimo išlaidos nuolat auga, o joms apmokėti skirtos viešosios, inter alia privalomojo sveikatos draudimo, lėšos yra ribotos, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti ir lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės prieder-mės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros


222

paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y. tinkamas pasiskirstymas, taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių svei-katos priežiūros įstaigų tinklo veikimas.

Taigi, saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, inter alia tokią šių lėšų pa-skirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti lietuvos ūkio principai. Šių principų privalu paisyti reguliuojant ir kitus sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis aspektus, kaip antai nustatant ekonomiškai pa-grįstus sveikatos priežiūros paslaugų įkainius. Kartu pažymėtina, kad sveikatos priežiū-ros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama ne tik sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų konkurencija, bet ir jų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą, aukštą paslaugų kokybę, racionalų ir efektyvų išteklių naudojimą.

Iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principai nustatomi įstatymu

Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavi-

mo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti, be kita ko, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas ir šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

2.4.2.3. Teisė į sveiką aplinką

Ypatingos istorinės ir kultūrinės vertės saugotina teritorijaKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimas<...> lietuvos valstybė Trakų istorinį nacionalinį parką traktuoja kaip unikalų gam-

tos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas <...>.

Valstybės pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės gamtos objektų apsaugąKonstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad <...> atsižvelgiant į valstybinės reikšmės

vidaus vandenų, miškų, parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos išsaugo-ti. Žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, pripažinimas turinčiais valstybinę reikšmę suponuoja santykių, susijusių su tokių objek-tų priežiūra, apsauga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į minėtų


223

objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, to-kiems objektams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad valstybė pagal Konstituciją turi pareigą rūpintis ir tais valstybinės reikšmės gamtos objektais, kurie nuosavybės teise pri-klauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą. Ši valstybės pareiga negali būti interpretuojama kaip atleidžianti atitinkamų gamtos objektų savininkus nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų gamtos objektų išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objek-tams nustatyto teisinio režimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Natūralios gamtinės aplinkos, ypač vertingų vietovių apsauga; reikalavimai statybos santykių teisiniam reguliavimui (Konstitucijos 54 straipsnis, 109 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimasKonstitucijos 54 straipsnyje yra nustatyta:„Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gam-

tos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, da-ryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs <...>, kad aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatūs in-teresai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Žemės, miškų ir vandens telkinių tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – Konstitu-cijos ginamas viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas); valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. liepos 4 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 54 straipsnį, yra konstatavęs, kad šioje normoje yra suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad tam tikros lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo eko-loginės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų lietuvos teri-torijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

Pažymėtina ir tai, kad, turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač ver-tingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos iš-saugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. nutarimas); toks specialus


224

teisinis režimas suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specia-lias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus; tie ribojimai ir draudimai turi būti konstitu-ciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens tel-kinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina pai-syti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo. Minėtas konstitucinis principas įpareigoja paisyti teisėtų lūkesčių, užtikrinti jų apsaugą, nepažeisti proporcingumo, protingumo, teisingumo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios leistų teigti, kad žemė galėtų būti naudojama gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-komercinei statybai be jokių techninių, statinių saugumo ir racionalaus jų išdėstymo reikalavimų, ne-planuojant teritorijų urbanizavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

<...> įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį statybos santykių teisinį reguliavimą, ku-riuo būtų užtikrintas Konstitucijos ginamas viešasis interesas, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsauga, tinkamas, racionalus žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimas. Konstitucijos ginamas viešasis in-teresas tinkamai, racionaliai naudoti žemę, miškus ir vandens telkinius suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu reglamentuojant statybos santykius nustatyti tokį teisinį regulia-vimą, kuris užtikrintų darnų teritorijos vystymąsi, sveikos gyvenamosios aplinkos forma-vimą, deramas gyvenamųjų vietovių infrastruktūros ir kitų veiklos sričių plėtros sąlygas.

<...>iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės tei-

sė nėra absoliuti, aiškindamas kartu su Konstitucijos 54 straipsniu, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visi žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos impera-tyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

<...> įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsaugą, tinkamą, racionalų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimą, gali nu-matyti įvairias poveikio priemones, kuriomis siekiama pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmes. Tokios priemonės gali būti inter alia įpareigojimas sta-tomą (pastatytą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, per-statyti ir pan.). nustatant tokias priemones turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Jos turi būti būtinos siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus.

iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisi-nės valstybės principų įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su statybų, pa-žeidžiančių teisės aktų reikalavimus, pasekmių šalinimu, kyla pareiga nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendžiantis dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, turėtų galimybę parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti.

<...>


225

<...> iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavi-mą, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių pasekmių, turėtų galimybę, įvertinęs visas bylos aplinkybes, priimti ne formalų sprendimą, o tokį, pagal kurį įstatymo nustatyta priemonė (statytojui skiriamas įstatyme numatytas įpareigojimas) būtų proporcinga (adekvati) padarytam pažeidimui bei atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas kitų asmenų teises ir išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą.

<...><...> iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo,

teisinės valstybės principų, įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su statybų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, pasekmių šalinimu, kyla pareiga nustatyti krite-rijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendžiantis dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovau-damasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėtų priimti teisingą sprendimą ir šitaip įvykdyti teisingumą.

2.4.2.4. Valstybės pareiga užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės apsaugą. Santuokos registracija

Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus (Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimasTai, kad Konstitucijos 38 straipsnyje, kuriame inter alia nustatyta, kad tėvai turi

pa reigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, nėra įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo pilnamečius paramos reikalingus vaikus, nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus. Šia-me kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2007 m. birže-lio 7 d. nutarime: tėvai turi moralinių priedermių ir pilnametystės sulaukusiems vaikams, kaip ir vaikai turi moralinių priedermių tėvams; minėtos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatos negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą įstatymų leidėjas apskritai ne-gali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, kad jie įgytų atitinkamą išsilavinimą; paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepil-namečių vaikų išlaikymo instituto; išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais, kaip jo priteisimas nepilnamečiams; priešingu atveju būtų paneigta pati pilnametystės samprata, įtvirtinta Konstitucijoje ir visoje teisės sistemoje; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai išlaikymas priteisiamas iš tėvų, kuriems patiems reikia paramos, globos ir pan.

Taigi oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje buvo suformuluotas principas, kad tėvų išlaikymas pilnametystės sulaukusiam vaikui gali būti priteisiamas, jeigu toks vaikas sie-kia įgyti atitinkamą išsilavinimą, jam yra būtina parama ir tėvai turi galimybę ją teikti.

Valstybės įsipareigojimas užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės apsaugą; konstitucinė šeimos samprata (Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalys)

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimasKonstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pa-

grindas“; 2 dalyje nustatyta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“


226

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstituci-nio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai), ir kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas).

Šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę patvirtina tai, kad įvairūs šeimos sampratos aspektai yra įtvirtinti ir kitose Konstitucijos straipsnių nuostatose, inter alia 39 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad valstybė globoja šeimas, au-ginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą, 22 straipsnio 4 dalies nuostatoje, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų sa-vavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą, 26 straipsnio 5 dalies nuostatoje, kad tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, 31 straipsnio nuostatoje, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, 146 straipsnio nuostatose, kad valstybė globoja ir aprūpina karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, kad valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė. Šios konstitucinės nuo-statos sudaro valstybinės šeimos politikos pagrindą.

Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į kitas šio Konstitucijos straipsnio nuostatas, inter alia 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, į 3 dalį, kurioje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, taip pat į 5 dalį, kurioje nustatyta, kad sutuok-tinių teisės šeimoje yra lygios.

<...> konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir ne-ginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabe-jotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.

Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuo-statas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pasto-viais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.

Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsispren-dimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų


227

diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gy-venančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).

<...><...> seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją

formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, inter alia valstybinę šeimos politiką, teisės aktais šiose srityse atitinkamai reguliuoti visuomeninius santykius. Įgyvendindamas savo įgaliojimus formuoti tam tikrų visuomenės ir valstybės gyveni-mo sričių valstybinę politiką, inter alia valstybinę šeimos politiką, seimas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

<...> pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgalioji-mus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, inter alia formuluodamas tų santykių subjektų sąvokas, privalo paisyti Konstitucijos ir iš jos kylančių reikalavimų, inter alia lygiateisiškumo, žmogaus orumo, privataus gyvenimo gerbimo. Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius ir apibrėžiant šeimą kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste.

<...>Konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius

lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvenciją <...>.

Valstybės įsipareigojimas užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės apsaugą (Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalys)

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimasKonstituciniai šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos pagrindai yra įtvir-

tinti Konstitucijos 38, 39 straipsniuose.Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta:„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsiparei-

gojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visoke-riopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).

Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje garantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendi-nama įvairiais būdais kuriant šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei, kaip konstitucinėms vertybėms, palankią aplinką. Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šei-mą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikš-tas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia šiai bylai aktualiose 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, bei 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos. Tačiau Konsti-


228

tucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas, pagal kurį valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, negali būti aiškinamas kaip apimantis tik Konstitucijos 39 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose įtvirtintas minėtų konstitucinių vertybių apsaugos ga-rantijas – įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms for-mos, inter alia: užtikrinamos sąlygos tėvams suderinti darbinę (profesinę) veiklą ir pa reigas, susijusias su vaikų auginimu ir auklėjimu; sukuriamas pakankamas vaikų priežiūros ir ug-dymo institucijų, padedančių šeimai vykdyti vaikų auklėjimo ir ugdymo funkcijas, tink-las, plėtojama kita šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei, kaip konstitucinėms vertybėms, puoselėti būtina infrastruktūra; atsižvelgiant į šeimų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, tam tikru lygiu garantuojama parama ir nedirbančioms motinoms, taip pat parama įvairaus amžiaus nepilnamečių vaikų turinčioms, ne tik ankstyvojo amžiaus vaikus namuose auginančioms, šeimoms. Šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia valstybės materialines ir finansines gali-mybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones.

Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtin-tas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę negali būti aiškinamas atsietai inter alia nuo šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų teisės ir pa-reigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, kuri suponuoja, kad visų pirma būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės.

Valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, inter alia vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos ir jų metu teikiama finansinė parama (Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimasKonstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybė globoja šeimas, auginančias

ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.“Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šei-

moms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teiki-mą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose; plėtoti lanksčias darbo formas, kuriomis sudaromos palan-kios sąlygos dirbantiems tėvams derinti vaikų auginimą ir auklėjimą namuose su darbine (profesine) veikla; suteikti galimybę auginti ir auklėti vaiką namuose ne tik motinai, bet ir tėvui, o jų nesant – ir kitiems dirbantiems šeimos nariams.

Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija, kaip ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylanti bendresnio pobūdžio valstybės priedermė saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tė-vystę ir vaikystę, negali būti aiškinama atsietai nuo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilna-metystės juos išlaikyti, – kaip minėta, visų pirma būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, gali būti teikiama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais, pažymėtina ir tai, kad, kaip ne kartą kons-


229

tatuota Konstitucinio Teismo aktuose, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas ne-paneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis regu-liavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rug-sėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socia-linę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kurie skatintų kiekvieną asmenį stengtis pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas).

Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarime, Konstituci-joje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklė-jančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina pai-syti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, tačiau neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplin-kybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą.

Įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairias globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, jų teikimo sąlygas ir kt., tačiau įgyvendindamas savo diskreciją negali apskritai paneigti šios Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtin-tos garantijos esmės ir iš 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

<...> pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas dis-kreciją pasirinkti įvairias globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vai-kus namuose, formas, gali, atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą. Įstatymu gali būti numatytos ir kitokių rūšių atostogos dirbantiems tėvams, inter alia atostogos, suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo.

Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, sociali-nės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas.


230

Įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose: ji inter alia gali būti finansuo-jama valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šios paramos teikimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks šios paramos finansavimo modelis.

<...> pasirinkęs Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos tokią formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, įstaty-mų leidėjas, atsižvelgdamas į jų paskirtį sudaryti tėvams sąlygas tam tikrą laiką patiems auginti ir auklėti vaikus namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla, taip pat į šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos paskirtį pagal valstybės galimybes kompen-suoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ši parama būtų teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą. Kartu pažymėtina, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiamos finansinės paramos dydžiui turėtų įtakos pajamos, jų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu niekaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis.

Dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo (Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimasKonstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Dirbančioms motinoms įstatymas nu-

mato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas leng vatas.“Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje inter alia yra nustatyta konstitucinė mokamų atos-

togų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą mo-tinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šios konstitucinės garantijos tikslas – už-tikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos.

Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į šią konstitucinę paskirtį, dirbančių motinų moka-mos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis konstitucinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas. Pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelg-damas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperaty-vų), privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir mak-simalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus apmokamos dirban-čių motinų atostogos iki gimdymo ir po jo: šios atostogos inter alia gali būti finansuo-jamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks jų finansavimo modelis.

<...> pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo paskirtį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį


231

atostogos būtų apmokamos atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą. Kartu pažymėtina, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimui turėtų įtakos pajamos, šių atostogų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu nie-kaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis.

Pabrėžtina, kad, reguliuodamas teisę į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garan-tuojamas mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti inter alia į dirbančių ar verslu užsiimančių moterų darbinės (profesinės) veiklos ypatumus, galinčius turėti reikšmės jų galimybėms pasinaudoti šia teise.

Valstybės įsipareigojimas užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės apsaugą (Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalys); tėvų ir vaikų ryšiai (Konstitucijos 38 straipsnio 6, 7 dalys)

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasKonstitucijos 38 straipsnyje inter alia nustatyta:„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. <...>Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki

pilnametystės juos išlaikyti.Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą

įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrin-ta, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). iš Konstitu-cijos 38 straipsnio 1 dalies kyla valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funk-cionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

Tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai – konstituciškai vertingi. Tėvai turi moralinių priedermių ir pilnametystės sulau-kusiems vaikams, kaip ir vaikai turi moralinių priedermių tėvams (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Atitinkamos moralinės priedermės kyla ir kitiems šei-mos nariams.


Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimas<...> pasirinkęs tokią Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės

globos ir paramos formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, įsta-tymų leidėjas, atsižvelgdamas į jų paskirtį sudaryti tėvams sąlygas tam tikrą laiką patiems auginti ir auklėti vaikus namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla, taip pat į šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos paskirtį pagal valstybės galimybes kompen-suoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ši parama būtų teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą.


232

Dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo (Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimas<...> Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos konstitucinės garantijos tikslas –

užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai mote-riai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veik los, <...> pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo paskirtį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogos būtų apmokamos atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą.

Taigi Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje <...> yra įtvirtinta dirbančių motinų teisė į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo pirmosiomis vaiko gyvenimo savaitėmis <...>.

Valstybės įsipareigojimas užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės apsaugą (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstituci-

jos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikš-tas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuo-jama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose.

Valstybės įsipareigojimas užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės apsaugą (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime, aiškindamas inter alia Konstitu-

cijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, pagal kurį valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, pažymėjo, kad įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms formos; šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia valstybės materialines ir finan-sines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones.


Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimasKonstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime <...> konstatuota:– Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms,

auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija; įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose; suteikti galimybę auginti ir auklėti vaiką namuose ne tik motinai, bet ir tėvui;

– Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės,


233

teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, sociali-nės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas;

– įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama para-ma šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose: ji inter alia gali būti finan-suojama valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas ir toks teisinis regulia-vimas, pagal kurį šios paramos teikimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks šios paramos finansavimo modelis.

<...> įstatymų leidėjas, turintis išimtinius konstitucinius įgaliojimus nustatyti mokes-čius (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis), atsižvelgdamas inter alia į ekonominius veiksnius, valstybės materialines ir finansines galimybes, turi diskreciją spręsti ir tai, ar apmokestinti įvairias išmokas, inter alia finansinę paramą, teikiamą dirbantiems tėvams atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu. nustatydamas išmokų apmokestinimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, konstitucinių teisi-nės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, socialinės darnos imperatyvų.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mo-kesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys turi būti nustatomi įstatymu (Konsti-tucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad finansinė parama, tei-kiama dirbantiems tėvams atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu, yra apmokestinama.


Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime <...> pažymėti inter alia

tokie konstituciniai valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, aspektai:

– Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šei-moms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija; įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teiki-mą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose; valstybės parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, gali būti teikiama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais;

– įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama para-ma šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose: ji inter alia gali būti finan-suojama valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas ir toks teisinis regulia-vimas, pagal kurį šios paramos teikimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks šios paramos finansavimo modelis;

– Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės,


234

teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, sociali-nės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas;

– įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

Paminėtina ir tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime, pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtoja-mos įvairios apsaugos ir paramos šioms konstitucinėms vertybėms formos.

<...><...> oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad ribojimais negalima pažeisti

(paneigti) žmogaus teisių esmės, mutatis mutandis taikytina ir pagal įstatymą įgytai teisei į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu (vieną iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vai-kus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straips-nyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais).

<...>Pažymėtina, kad vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama

finansinė parama (viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vai-kus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straips-nyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais) savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių.

<...>Taigi pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vai-

kams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal įstatymą įgyta teise į įsta-tymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose (vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiamos finansinės paramos), mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas<...> konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo,

lygiateisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonomi-nei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą


235

paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų.

Pažymėtina ir tai, kad išimtiniais atvejais, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekono-minei, finansinei padėčiai mažinant nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti to-lygų, nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų mažinama taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje [nustatytų] paramos dydžių proporcijos.

Pažymėtina, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai mažinant įvairių iš valstybės lėšų finansuojamų sričių finansavimą, inter alia visų valstybės institucijų biudžetinį finansavimą ir pagal tėvų darbo užmokestį apskaičiuojamą finan-sinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti, jog pagal įstatymą teisę gauti šią paramą turinčių asmenų, kurių darbas apmokamas iš valstybės lėšų, darbo užmokestis nebūtų mažinamas didesniu mas-tu nei minėta parama.

<...><...> pagal Konstituciją, kaip minėta:– vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama

(viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduoja-ma socialinė parama įstatymų numatytais atvejais) savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų;

– pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konsti-tucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Vadinasi, vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiamos finan-sinės paramos ypatumai – prigimtis, laikinas (terminuotas) pobūdis ir tikslinė paskirtis – suponuoja tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti šią paramą siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui nekyla pareigos numatyti praradimų, susidariusių dėl šios paramos sumažinimo, nepanei-giančio pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmės, kompensavimą.


Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas<...> įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vai-

kus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įsta-tymų leidėjas turi plačią diskreciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).

<...>


236

<...> vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama yra viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje ga-rantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų.

<...> Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti na-muose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dy-džiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisi-nės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas (Konsti-tucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. kovo 5 d. nu-tarimai).

<...> įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia visuomenės ir valstybės išgales, gali keisti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu tei-kiamos finansinės paramos santykių teisinį reguliavimą, inter alia šios paramos dydį. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, taip pat konstitucinio reikalavimo numatyti pakankamą vacatio legis.

Valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, inter alia vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos ir jų metu teikiama finansinė parama (Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis); finansinės paramos mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d., 2013 m. kovo 5 d. nutarimuose,

atskleisdamas konstitucinius valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auk-lėjančioms vaikus namuose, aspektus, inter alia konstatavo, kad:

– Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, sociali-nės darnos imperatyvų, turi nustatyti įstatymų leidėjas;

– įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių;

– pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį įgyvendinant konstitucinę valstybės prie-dermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios apsaugos ir paramos šioms konstitucinėms vertybėms formos.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad:– konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygia-

teisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, augi-nančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai;

– asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus maži-nama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin


237

sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiš-kumo, proporcingumo principų;

– išimtiniais atvejais, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei pa-dėčiai mažinant nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų mažinama taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų paramos dydžių proporcijos;

– įstatymo nustatyta vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikia-ma finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi ski-riasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstituci-jos 23 straipsnį; ji yra tikslinė, sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu ir priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių; taigi pagal įstatymą įgyta tei-sė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį;

– vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiamos finansinės pa-ramos ypatumai – prigimtis, laikinas (terminuotas) pobūdis ir tikslinė paskirtis – supo-nuoja tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti šią paramą siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuome-nės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui nekyla pareiga numatyti praradimų, susidariusių dėl šios paramos sumažinimo, nepaneigiančio pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmės, kompensavimą.

Tėvų ir vaikų ryšiai, pareiga šeimos narių atžvilgiu elgtis sąžiningai (Konstitucijos 38 straipsnio 6, 7 dalys)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimasKonstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta ne tik tai, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti

savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (6 da-lis), bet ir inter alia tai, kad vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (7 dalis). Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarime konstatuota, kad tėvai turi moralinių priedermių ir pilnametystės sulaukusiems vaikams, kaip ir vaikai turi moralinių priedermių tėvams, kad anaiptol ne visų moralinių priedermių vykdymas (ar jų vykdymas „visa apimtimi“) gali būti užtikrinamas teisės aktuose įtvirtinant analogiškas teisines pareigas.

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime konstatuota: „Tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai – konsti-tuciškai vertingi. Tėvai turi moralinių priedermių ir pilnametystės sulaukusiems vaikams, kaip ir vaikai turi moralinių priedermių tėvams (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Atitinkamos moralinės priedermės kyla ir kitiems šeimos nariams.“

Pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai (Kons-titucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

<...> pažymėtina, kad moralinės priedermės šeimos nariams suponuoja pareigą šeimos narių atžvilgiu elgtis sąžiningai įgyvendinant įstatymo nustatytą teisę į socialinę paramą.


238

2.4.3. Kultūrinės teisės

2.4.3.1. Teisė į išsilavinimą

2.4.3.1.1. Bendrosios nuostatos

Valstybės pareiga prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą (Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime pažymėjo, kad mokymo ir

auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra apima Konstitucijos ir įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę; šiuo tikslu valstybė (jos institucijos) gali taikyti įvairius įstatymuose nustatytus kontrolės būdus ir formas. Valstybine mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, garantuojama moky-mo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktis valstybės pripažįstamai kvalifikacijai.

<...><...> Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir

pareiga prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.<...>Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti valstybinės

švietimo politikos vykdymą prižiūrinčių institucijų kolegialių valdymo organų sudarymo tvarką, inter alia šių organų narius skiriančius subjektus. Tačiau nustatydamas šią tvarką įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į valstybinės švietimo politikos vykdymą prižiūrin-čios institucijos tikslus, viešuoju interesu pagrįstą jos kolegialaus valdymo organo narius skiriančių subjektų suinteresuotumą formuoti ir įgyvendinti valstybinę švietimo politiką.

2.4.3.1.2. Teisė siekti aukštojo mokslo

Aukštųjų mokyklų autonomija (Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalis); aukštųjų mokyklų veiklos priežiūra (aukštojo išsilavinimo kokybės kontrolė) (Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje inter alia įtvirtinta mokslo

ir tyrimų laisvė, yra susijusi su Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalimi, kurioje laiduoja-ma aukštųjų mokyklų autonomija: konstitucinė mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės profesinį nepriklausomumą, neatsiejamą nuo aukštųjų mokyklų savivaldos, kuri yra viena esminių aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Taigi aukštųjų mokyklų autonomija inter alia apima akademinę autonomiją.

Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad akade-minės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, jog mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekį apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštosios mo-kyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei tai nedaro poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvei (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas).


239

Taip pat pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog aukštų-jų mokyklų autonomija (joms suteikiama pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį) api-ma jų teisę savarankiškai nustatyti studijų programas, aiškintina valstybės konstitucinės priedermės prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą bei konstitucinės priedermės užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, ati-tiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, kontekste (Konstitu-cinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas).

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos kylanti teisėtai veikiančių aukštųjų mokyk-lų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad tei-kiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus – ir bendruosius, ir juos konk-retinančius standartus, apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims. Tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuojančios aukš-tojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą.

Šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir mokslinių tyrimų institutų, inter alia valstybinių mokslinių tyrimų institutų, veiklos tei-siniam reguliavimui.

<...> pagal Konstituciją, paisydamas aukštųjų mokyklų autonomijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir reglamentuoti konkretų mokslo ir studijų organizavimo modelį, labiausiai atitinkantį tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios rai-dos poreikius. Tačiau pasirinkęs konkretų modelį įstatymų leidėjas turi užtikrinti vienodus mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo, inter alia mokslininkų ir specia-listų rengimo, standartus. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijoje, inter alia jos 40 straips-nio 3 dalyje, eksplicitiškai minimos tik aukštosios mokyklos, tačiau tai nereiškia, kad įstaty-mų leidėjas negali numatyti kitokių mokslo ir studijų institucijų, inter alia mokslinių tyrimų institutų, kurių akademinei bendruomenei taip pat laiduojama Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mokslo ir tyrimų laisvė, t. y. esminis akademinės autonomijos elementas.

<...>Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime pažymėjo, kad mokymo ir

auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra apima Konstitucijos ir įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę; šiuo tikslu valstybė (jos institucijos) gali taikyti įvairius įstatymuose nustatytus kontrolės būdus ir formas. Valstybine mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, garantuojama moky-mo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktis valstybės pripažįstamai kvalifikacijai.

Taigi pagal Konstituciją valstybės teisė nustatyti aukštojo išsilavinimo kokybės reika-lavimus, inter alia susijusius su dėstytojų kvalifikacija, per se nepaneigia aukštųjų mokyk lų autonomijos, tačiau įgyvendinant šią teisę turi būti paisoma iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia konstitucinių proporcingumo, protingumo principų, principo lex non cogit ad impossibilia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų).

<...><...> įstatymų leidėjas turi sudaryti prielaidas užtikrinti aukštojo mokslo kokybę.

Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 20 d. nutarime konstatavo, kad aukštojo išsilavi-nimo kokybės standartai, kuriuos turi atitikti asmuo, pretenduojantis užimti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra profesine veikla, turi būti nustatomi įstatymu.

<...>


240

<...> [glaudus mokslinio tiriamojo darbo ir mokymo proceso ryšys] yra viena iš prie-laidų laiduoti aukštojo mokslo kokybę; toks ryšys būtinas, kad aukštųjų mokyklų teikia-mas išsilavinimas atitiktų kintančius valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius.

<...> nenustačius ir neįgyvendinus mokslo (meno) veiklos ir studijų vienovės prin-cipo nebūtų užtikrinti būtini aukštojo išsilavinimo kokybės standartai, t. y. aukštosiose mokyklose nebūtų rengiami specialistai, atitinkantys aukštojo išsilavinimo kokybės stan-dartus, taikomus norintiesiems užimti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra profe-sine veikla, taip pat nebūtų pasiekti kiti aukštųjų mokyklų tikslai <...>.

<...>Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija supo-

nuoja akademinę ir institucinę autonomiją. Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 27 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad aukštosioms moky-kloms suteikiama autonomija, konstatavo, jog istoriškai aukštosios mokyklos autonomijos idėja susiformavo viduramžiais, kuriantis universitetams kaip mokslo ir mokymo įstaigoms. Autonomija reiškė, kad universitetas tam tikru požiūriu yra laisvas nuo valstybės, siekia kuo daugiau atsiriboti nuo politinės valdžios įtakos, sukurti savarankišką aukštosios mokyklos vidaus gyvenimo reguliavimo sistemą. Tokio atsitolinimo nuo valstybinės valdžios tikslas buvo apsaugoti mokslo, tyrimų ir mokymo laisvę, apginti mokslininkus ir dėstytojus nuo politinio bei ideologinio poveikio. Akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, kad mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekį apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę. Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nusta-tyti ir įstatuose ar statute įtvirtinti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas).

Kita vertus, aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami; aukštųjų mo-kyklų autonomija turi būti derinama su jų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsa-komybe ir atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Dėl to, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, valstybė neatleidžiama nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmin-gumą; todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuo-jama ir prižiūrima; tokia išvada darytina ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veik lą; tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pe-dagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas).

<...><...> konstatuota, kad valstybės teisė nustatyti aukštojo išsilavinimo kokybės reika-

lavimus per se nepaneigia Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojamos aukštųjų mo-


241

kyklų autonomijos. Pažymėtina, kad aukštojo išsilavinimo kokybė yra susijusi inter alia su akademinės etikos normų paisymu vykdant mokslo ir studijų veiklą. Todėl valstybė, siekdama inter alia užtikrinti aukštojo mokslo kokybę, gali nustatyti rekomenduojamus akademinės etikos ir procedūrų standartus.

<.. .><...> Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į inter alia

Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad „valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą“. <...>

<...> pagal Konstituciją valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio as-mens, teisinės formos nustatymas ir universiteto tipo aukštųjų mokyklų pavadinimuose privalomų nurodyti žodžių nustatymas per se nepaneigia aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės bei akademinės bendruomenės savivaldos, t. y. akademinės ir institucinės aukštųjų mokyklų autonomijos. Įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti valstybinės aukštosios mokyklos teisinę formą ir privalomus aukštosios mokyklos pava-dinime nurodyti žodžius. Tačiau valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio asmens, teisinė forma turi būti suderinama su jos paskirtimi nesiekiant pelno tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę bei kultūrinę veiklą. Kita ver-tus, aukštųjų mokyklų pavadinimuose privalomi nurodyti žodžiai turi būti suderinami su aukštosios mokyklos tipu, studijų ir mokslinių tyrimų bei teikiamo aukštojo išsilavinimo lygiu ir specifika.

<...><...> iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos „valstybė prižiūri mokymo

<...> įstaigų veiklą“, 46 straipsnio 4 dalies nuostatos „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, šio straipsnio 5 dalies nuostatos „valstybė gina vartotojo interesus“ aukštųjų mokyklų teisinių santykių srityje valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį re-guliavimą, kuris neiškreiptų sąžiningos konkurencijos, taip pat įtvirtinti įvairias aukštojo mokslo paslaugų vartotojų interesų gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

<...> Aukštosios mokyklos turi veikti paklusdamos Konstitucijai ir teisei; naudoji-masis Konstitucijos joms garantuojama autonomija jokiu būdu negali sudaryti prielaidų ja piktnaudžiauti.

Aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo specifikaKonstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. nutarime konstatavo, kad dėstymas,

mokslinė veikla – tai ypatinga veikla, kuriai reikalingas kūrybiškumas, ji nėra panaši į daugelio kitų rūšių profesinę veiklą ir negali būti jai prilyginta. studijos – tai ne vien darbas auditorijose; itin reikšminga aukštosios mokyklos dėstytojo kokybiško, vadinasi, kūrybiško, darbo laiko dalis skiriama pasirengimui užsiėmimams su studentais, vadova-vimui studentų savarankiškoms studijoms, mokslinei veiklai, profesiniam bendravimui su kitais mokslininkais ir tyrėjais ir kt.

Aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institutų pareiga atsiskaityti už valstybės biudžeto lėšų panaudojimą

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2002 m. vasario 5 d. nutarime konstatavo, kad nors Konsti-

tucijos 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai val-


242

domas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti ir kitokių priežiūros formų. Paskyrusi lėšų aukštųjų mokyklų finansavimui, valstybė turi teisę žinoti, kaip tos lėšos panaudojamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas).

Aukštoji mokykla, gaunanti lėšų iš valstybės biudžeto, privalo atsiskaityti už gau-tų lėšų tinkamą panaudojimą, o įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti lėšų panaudojimo kontrolės būdus ir priemones (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Šios konstitucinės doktrinos nuostatos tai-kytinos ir teisiniam reguliavimui, susijusiam su valstybės biudžeto lėšų skyrimu mokslinių tyrimų institutams.

Šiame kontekste pažymėtina, kad derindamas aukštųjų mokyklų autonomiją su jų atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį tei-sinį reguliavimą, pagal kurį visos aukštosios mokyklos (ir valstybinės, ir nevalstybinės) ir visi mokslinių tyrimų institutai (ir valstybiniai, ir nevalstybiniai) privalėtų informuoti visuomenę apie jiems paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą.

<...><...> valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo konstituciniai pagrindai

įtvirtinti inter alia Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas.

Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos neatsiejamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuostatos, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukšto-siose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas (Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalis), valstybė remia mokslą (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis).

iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti vals-tybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Pažymėtina, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis inter alia suponuoja reikalavimą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų mokslo ir studijų institucijoms paskirtų valstybės biudžeto lėšų tinkamą panaudojimą. Taigi įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto lėšų skyrimą mokslo ir studijų institucijoms ir jų panaudojimą, turi nustatyti visų mokslo ir studijų institucijų pareigą atsiskaityti už joms paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą.

<...>Minėta, kad derindamas aukštųjų mokyklų autonomiją su jų atsakomybe ir atskai-

tomybe visuomenei įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį visos aukštosios mokyklos (ir valstybinės, ir nevalstybinės) ir visi mokslinių tyrimų institutai (ir valstybiniai, ir nevalstybiniai) privalėtų informuoti visuomenę apie jiems paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą; ši pareiga inter alia kyla ir iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies.

Aukštųjų mokyklų autonomija ir akademinės bendruomenės savivalda; įstatymų leidėjo įgaliojimai reguliuoti aukštųjų mokyklų veiklą, inter alia jų organizacinę ir valdymo struktūrą (Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> aukštųjų mokyklų akademinė autonomija ir institucinė autonomija yra neatski-

riamai susijusios, t. y. be akademinės autonomijos negali būti laiduojama institucinė auto-nomija – aukštosios mokyklos savivalda, o be institucinės autonomijos nebūtų užtikrinta akademinė autonomija, kylanti inter alia iš konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės. Kons-


243

titucinis Teismas 2009 m. spalio 28 d. sprendime konstatavo, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės profesinį ne-priklausomumą, neatsiejamą nuo aukštųjų mokyklų savivaldos, kuri yra viena esminių aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlygų; siekiant užtikrinti konstitucinį akademinės laisvės principo įgyvendinimą bei visuomenės interesus, kad aukštosiose mo-kyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę, aukštųjų mokyklų valdymo struktūroje turi būti įtvirtintos valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mokyk-los savivaldos funkcijas. Tik taip būtų garantuotas iš Konstitucijos kylantis aukštųjų mo-kyklų autonomijos imperatyvas.

Taigi Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja šių mokyklų akademinės bendruomenės (mokslo bendruomenės) savivaldą, įgyvendinamą inter alia per šiai bendruomenei atstovaujančias aukštosios mokyklos val-dymo institucijas.

Pažymėtina, kad aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės savivalda sietina su inter alia demokratiniais valdymo principais. Šie principai Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojamos aukštųjų mokyklų autonomijos kontekste apima inter alia tiesiogi-nį akademinės bendruomenės dalyvavimą, lemiamą jos įtaką sudarant didžiausius įga-liojimus turinčią (-ias) aukštosios mokyklos valdymo instituciją (-as) ir kitų aukštosios mokyklos valdymo, kontrolės ir priežiūros institucijų narių, taip pat asmenų, vykdančių vienasmenių institucijų funkcijas ar einančių kolegialių institucijų vadovų pareigas, ka-dencijų skaičiaus ribojimą. Pabrėžtina, kad nustatydamas aukštųjų mokyklų valdymo ir organizacinę struktūrą, inter alia reguliuodamas jos pertvarką, įstatymų leidėjas turėtų paisyti demokratinių valdymo principų ir nesudaryti prielaidų juos pažeisti. Šių principų neatitinkantis teisinis reguliavimas galėtų sudaryti prielaidas inter alia valstybei nepa-grįstai kištis į aukštųjų mokyklų valdymą ir (ar) paneigti aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės savivaldą, taigi pažeisti Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojamą aukštųjų mokyklų autonomiją.

Aukštųjų mokyklų autonomija neatsiejama nuo aukštųjų mokyklų ir aukštojo moks-lo paskirties (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Konstitucinis Teis-mas 2002 m. vasario 5 d. nutarime pažymėjo, aukštojo mokslo sistema laiduoja mokslo ir kultūros, socialinę ir ekonominę plėtrą. Aukštojo mokslo paskirtis – kurti, kaupti ir skleisti mokslo žinias bei kultūros vertybes, ugdyti asmenybę ir visuomenę. Todėl visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką as-menybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę. savo ruožtu aukštosios mokyklos turi reaguoti į kintančius visuomenės poreikius ir derinti savo veiklą su visuomenės interesais. Vadinasi, aukštosios mokyklos autonomi-jos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu.

Aukštojo mokslo tikslų įvairovė lemia tai, kad gali būti įvairių tipų aukštųjų mokyk-lų; atsižvelgiant į tai, įstatymais skirtingų tipų aukštosioms mokykloms (atsižvelgiant į tai, ar tai yra universitetai, ar kolegijos, ar steigėjas yra valstybė, ar kiti subjektai, bei [kitas są-lygas]) gali būti nustatomos skirtingos autonomijos ribos (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas). Todėl Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip draudžianti įstatymais nustatyti nevienodas skirtingų aukštųjų mokyklų tipų autonomijos ribas; įstatymais gali būti skirtingai reguliuojami aukštųjų mokyklų val-


244

dymo, taip pat jų savivaldos santykiai (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nuta-rimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Kaip 2008 m. kovo 20 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos pagal įvairius svarbius kriterijus, inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsi-lavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, kokias studijų programas vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan. Taigi pažymėtina, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata nedraudžiama, atsižvelgiant į įvairius svarbius kriterijus, diferencijuoti skirtingų tipų aukštųjų mokyklų teisinio statuso ir to paties tipo aukštųjų mokyklų teisių bei autonomijos ribų.

<...> minėta, kad, paisydamas aukštųjų mokyklų autonomijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir reglamentuoti konkretų mokslo ir studijų organizavimo modelį, kuris labiausiai atitiktų tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikius. Taigi Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija nepaneigia įstatymų leidėjo teisės reguliuoti aukštųjų mokyklų veiklą, inter alia atsižvelgiant į visuomenės interesus ir kintančius jos poreikius nustatyti įvairių tipų mokslo ir studijų institucijas, skirtingas jų autonomijos ribas, organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus. nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos, inter alia demo-kratiniais valdymo principais grindžiamos jų savivaldos, įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelius, inter alia numatyti vieną tiesio-giai akademinei bendruomenei atstovaujančią ir jos savivaldą įgyvendinančią instituciją, kuri būtų įgaliota spręsti visus svarbiausius klausimus, susijusius ir su akademine, ir su institucine aukštosios mokyklos autonomija, kelias tokias institucijas atskirai su akademi-ne ir su institucine autonomija susijusiems svarbiausiems aukštosios mokyklos valdymo klausimams spręsti, kontrolės ir priežiūros instituciją, kuri būtų sudaroma ne tik iš aka-deminės bendruomenės narių arba ne iš jų ir kuri priimant aukštosios mokyklos valdymo sprendimus galėtų atlikti ir patariamąsias funkcijas.

<...> taip pat pažymėtina, jog konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garan-tija suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą, o juo remiantis didžiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį turi sudaryti lokalus – pačių aukštųjų mokyklų nustatytas – teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas, 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Todėl bendras įstatymų nustatytas visų aukštųjų mokyklų teisinis reguliavimas neturėtų būti pernelyg detalus ir neturėtų riboti iš aukštųjų mokyklų autonomijos kylančios jų teisės lokaliais teisės aktais regla-mentuoti savo veiklą.

<...>Minėta, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata nedraudžiama, atsižvel-

giant į įvairius svarbius kriterijus, diferencijuoti skirtingų tipų aukštųjų mokyklų teisinio statuso ir to paties tipo aukštųjų mokyklų teisių bei autonomijos ribų. Atsižvelgiant į tai, <...> pažymėtina, kad pagal įvairius svarbius kriterijus diferencijuojant aukštųjų mokyklų statusą turi būti atsižvelgiama inter alia į konkrečios aukštosios mokyklos istorines ir susiklosčiusias demokratiniais valdymo principais pagrįstos savivaldos tradicijas, jų tęsti-numo puoselėjimą. Tai inter alia reiškia, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą.


245

Kaip minėta, įstatymų leidėjas turi teisę reglamentuoti aukštųjų mokyklų veiklą, inter alia nustatyti įvairius jų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus; įgyvendindamas šią teisę jis turi paisyti Konstitucijos, inter alia nepaneigti jos 40 straipsnio 3 dalyje lai-duojamos aukštųjų mokyklų autonomijos.

<...><...> Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendime suformuluotos oficia-

liosios konstitucinės doktrinos nuostatos, plėtojančios konstitucinės aukštųjų mokyklų autonomijos, kaip teisės inter alia savarankiškai nustatyti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, sampratą:

– aukštosios mokyklos valdymo struktūra plačiąja prasme suprantama kaip tam tikrų vienasmenių ir (arba) kolegialių institucijų, priimančių sprendimus aukštosios mokyklos valdymo klausimais, vykdančių administravimo, kontrolės funkcijas (pvz., rektorius, pro-rektoriai, senatas, taryba, administracija ir pan.), sistema; šios institucijos pagal savo pa-skirtį vykdo skirtingas funkcijas;

– aukštųjų mokyklų savivalda turi būti įgyvendinama per jų institucijas, kurių suda-rymo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruo-menė negalėtų lemti sprendimų priėmimo dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo; aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, turi sudaryti pačios aukštosios mokyklos, įstatymuose numatytais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustačiusios jų sudarymo būdus ir tvarką;

– nebūtų įmanoma užtikrinti aukštųjų mokyklų autonomijos, inter alia konstitucinio akademinės laisvės principo, jeigu aukštosios mokyklos neturėtų finansinio savarankiš-kumo, t. y. jeigu jų valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, neturėtų galimybės, remdamosi įstatymais, priimti sprendimų dėl finansinių lėšų ir kito turto panaudojimo savo misijai įgyvendinti; aukštųjų mokyklų valdymo ins-titucijoms, įgyvendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, priskirtina inter alia ir funkcija priimti sprendimus dėl aukštosios mokyklos misijai įgyvendinti reikalingų lėšų bei kito turto panaudojimo remiantis įstatymu;

– kad valstybė galėtų įgyvendinti savo priedermę prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą, taip pat kad būtų užtikrintas aukštųjų mokyklų autonomijos principo suderinamumas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, garantuota studijų kokybė ir moksli-nių tyrimų plėtra, aukštosios mokyklos valdymo struktūroje paprastai turi būti numatyta tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, tačiau kuri nėra tiesiogiai susijusi su akademinės laisvės principo įgyvendinimu;

– negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kad institucija, kuri vykdo kontro-lės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, be kontrolės ir priežiūros funkcijų, vykdytų ir aukštosios mokyklos valdymo funkcijas, kurios yra priskirtos paprastai iš aukštosios mokyklos aka-deminės bendruomenės narių sudaromoms aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgyvendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas;

– nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymų leidėjas įsta-tymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų valdymo struktūroje esančių institucijų, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, sudarymo tvarką ir būdus;

– tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, gali būti sudaro-


246

ma ne tik iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių – į ją gali būti skiriami inter alia ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai.

<...><...> reguliuojant valstybinės aukštosios mokyklos tarybos, kaip kontrolės ir priežiū-

ros organo, sudarymo tvarką turėtų būti sudarytos teisinės prielaidos šio organo nariais skirti inter alia valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovus, taip pat asmenis, susi-jusius su aukštąja mokykla ir suinteresuotus sėkminga jos veikla įgyvendinant jos tikslus ir misiją (pavyzdžiui, aukštosios mokyklos mecenatų, socialinių partnerių, alumnų orga-nizacijų atstovus).

<...><...> įstatymų leidėjui pasirinkus tokį valstybinės aukštosios mokyklos valdymo

struktūros modelį, pagal kurį senatas (akademinė taryba) yra tiesiogiai akademinei bend-ruomenei atstovaujantis ir vienintelis jos savivaldą įgyvendinantis kolegialus valdymo or-ganas, su Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija yra nesuderinamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį senato (akademinės tarybos) kom-petencija apribojama tik akademiniais reikalais ir kai jis nedalyvauja arba dalyvauja tik su patariamojo balso teise priimant valstybinės aukštosios mokyklos strateginius ir kitus svarbiausius valdymo sprendimus, inter alia svarbiausius sprendimus dėl finansinių lėšų ir kito turto panaudojimo aukštosios mokyklos misijai įgyvendinti.

<...><...> pabrėžta, kad nustatydamas aukštųjų mokyklų valdymo ir organizacinę struk-

tūrą, inter alia reguliuodamas jos pertvarką, įstatymų leidėjas turėtų paisyti demokratinių valdymo principų ir nesudaryti prielaidų juos pažeisti. <...>

Šiame kontekste pažymėtina, kad, paisant minėtų demokratinių valdymo princi-pų, aukštųjų mokyklų valdymo ir organizacinės struktūros pertvarka turi būti reglamen-tuojama taip, kad nebūtų paneigta lemiama akademinės bendruomenės įtaka sudarant didžiausius įgaliojimus turinčią (-ias) aukštosios mokyklos valdymo instituciją (-as) ir priimant svarbiausius aukštosios mokyklos valdymo sprendimus, nebūtų pažeidžiant Konstituciją nutraukiami pagal iki pertvarkos galiojusį teisinį reguliavimą sudarytų tie-siogiai akademinei bendruomenei atstovaujančių ir jos savivaldą įgyvendinančių valdymo institucijų įgaliojimai.

Taip pat paminėtina, kad reguliuojant ir vykdant aukštųjų mokyklų valdymo ir orga-nizacinės struktūros pertvarką negali būti sudaryta prielaidų nepaisyti inter alia aukšto-sios mokyklos valdymo, kontrolės ir priežiūros institucijų narių, taip pat asmenų, vykdan-čių vienasmenių institucijų funkcijas ar einančių kolegialių institucijų vadovų pareigas, kadencijų skaičiaus ribojimo.

<...><...> Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimuo-

se konstatavo, kad demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise. Realizuodami visuomenei ir valstybei reikšmingas funkcijas, valstybės institucijos, pareigūnai neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdami įstatymų.

<...> šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir valstybinių aukštųjų mokyklų valdymo organams, nes, kaip minėta, Konstitucijos 40 straips-nio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija inter alia reiškia, kad teisiniu regulia-vimu negali būti sudaryta prielaidų inter alia valstybei nepagrįstai kištis į aukštųjų mokyklų valdymą ir (ar) paneigti aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės savivaldą.


247

Atsižvelgiant į tai taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konsti-tucinius įgaliojimus nustatyti valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organų ir jų narių įgaliojimų trukmę ir jų pasibaigimo pagrindus, yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lū-kesčių apsaugą, taip pat iš Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies kylančio draudimo varžyti aukštųjų mokyklų savivaldą, pažeisti šią savivaldą įgyvendinančių aukštųjų mokyklų valdy-mo organų tęstinumą. Todėl įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius valstybinių aukštųjų mokyklų valdymo organų ir jų narių įgaliojimų pasibaigimo nesibai-gus jų kadencijai pagrindus, dėl kurių jie apskritai negali toliau eiti savo pareigų (inter alia dėl tokių teisinių faktų, kaip įstatyme nustatytas amžius, perėjimas į kitą darbą, aukštosios mokyklos likvidavimas ar esminis jos valdymo ir organizacinės struktūros pertvarkymas). Pažymėtina, kad šis reikalavimas mutatis mutandis taikytinas aukštųjų mokyklų akademi-nės bendruomenės nariams (dėstytojams, mokslo darbuotojams ir kitiems tyrėjams).

<...>Pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosios mokyklos turi ypatingą teisinį

statusą – joms laiduojama autonomija. Viena esminių aukštųjų mokyklų autonomijos įgyvendinimo sąlygų yra aukštųjų mokyklų savivalda, įgyvendinama per jų akademinių bendruomenių tiesiogiai sudaromas ir dėl to joms tiesiogiai atstovaujančias savivaldos institucijas, taip pat šių institucijų sudaromas ar skiriamas kitas aukštųjų mokyklų valdy-mo funkcijas vykdančias institucijas. Kaip ne kartą minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, aukštosios mokyklos autonomija suprantama inter alia kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įstatuose ar statute įtvirtinti savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus; aukštųjų mokyklų savivaldą įgyvendinančių ins-titucijų sudarymo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti sprendimų dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo pri-ėmimo. Taigi iš Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies kyla inter alia aukštosios mokyklos akademinei bendruomenei tiesiogiai atstovaujančių ir jos savivaldą įgyvendinančių ko-legialių institucijų teisė savarankiškai spręsti strateginius ir kitus svarbiausius aukštosios mokyklos valdymo klausimus.

Universitetinis išsilavinimas ir kitų aukštųjų mokyklų teikiamas aukštasis išsilavinimas

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tokį mokslo ir studijų

organizavimo modelį, pagal kurį studijas vykdytų dviejų tipų aukštosios mokyklos – uni-versitetai ir kolegijos; pasirinkęs tokį modelį, įstatymų leidėjas taip pat turi diferencijuoti aukštojo universitetinio išsilavinimo ir aukštojo koleginio išsilavinimo kokybės reikalavi-mus bei sudaryti teisines prielaidas užtikrinti vienodą aukštojo universitetinio išsilavini-mo ir aukštojo koleginio išsilavinimo kokybę.

Šiame kontekste pažymėtina, kad kai kurie universitetai turi ir šimtametes tradicijas, universitetai dažnai pasižymi humanitarinių, socialinių, gamtos bei matematikos (neretai ir medicinos) mokslų simbioze, todėl juose išlaikoma pusiausvyra tarp humanitarinių, socialinių ir gamtos mokslų disciplinų, ir tai turi įtakos įvairių specialybių studijoms.

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs universiteto teikiamo aukšto-jo universitetinio ir kitų, universitetais nesančių, aukštųjų mokyklų teikiamo (specialiojo) aukštojo išsilavinimo skirtumus: universitetiniam išsilavinimui būdinga ne tik žinių gau-


248

sa, bet ir jų platumas bei fundamentalumas (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas); universitetinį išsilavinimą turintys asmenys įgyja papildomų ir universalių žinių, reikalingų priimant atsakingus sprendimus įvairiose gyvenimo srityse (Konstitu-cinio Teismo 1996 m. liepos 10 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai); universitetinis išsi-lavinimas iš esmės skiriasi nuo specialiojo aukštojo išsilavinimo (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas). <...> aukštasis universitetinis išsilavinimas iš esmės ski-riasi nuo aukštojo koleginio išsilavinimo.

Teisė siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus (Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime inter alia konstatavo: „Tarp

žmogaus teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės reikmių turi būti pusiausvyra. Vals-tybės finansinės galimybės (ir galimybės finansuoti aukštąjį mokslą) nėra ir negali būti beribės. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiek vieno žmogaus sugebėjimus, negalima interpretuoti kaip nustatančios valstybės pa-reigą valstybės lėšomis užtikrinti bet kurio gebančio siekti aukštojo išsilavinimo žmogaus bet kokio aukštojo mokslo siekimą neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima aiškinti ir taip, kad būtų paneigiama žmogaus konstitucinė teisė siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus net ir tuomet, kai vals-tybė jo nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Visuomenės ir valstybės poreikis turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specia-listų bei galimybė finansuoti tik tam tikro kiekio specialistų rengimą negali būti kliūtys žmogui pagal savo sugebėjimus siekti aukštojo mokslo ne valstybės lėšomis ir tuomet, kai tai viršija visuomenės bei valstybės poreikius ir galimybes.“

<...><...> 2002 m. sausio 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog konstitu-

cinė nuostata, kad aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, reiškia, jog kiekvienam žmogui pagal jo sugebėjimus turi būti prieinamos ir valstybinės, ir įstatymo nustatyta tvarka įsteigtos nevalstybinės aukštosios mokyklos, visa aukštojo mokslo įstaigų sistema. Ši nuostata reiškia ir tai, kad negalima nustatyti siekiantiesiems aukštojo mokslo tokių reikalavimų, kurie būtų grindžiami ne jų pačių su-gebėjimais, o kokiais nors kitais kriterijais. nurodyta nuostata yra neatsiejama nuo Kons-titucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Taigi iš minėtos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos kyla reikalavimas asmeniui, sėkmingai baigusiam aukštojo mokslo studijų programą, suteikti atitinkamą jo išsilavinimą ir kvalifikaciją patvirtinantį laipsnį; Konstituciją pažeistų toks teisinis re-guliavimas, pagal kurį būtų įmanoma tokia situacija, kad asmeniui, sėkmingai baigusiam studijų programą, atitinkamas laipsnis nebūtų suteikiamas. Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies, 42 straipsnio 1 dalies kontekste šis reikalavimas inter alia reiškia ir tai, kad ne-gali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, sėkmingai baigusiam antrosios pakopos teologijos studijų programą, joks jo įgytą išsilavinimą patvirtinantis laipsnis nebūtų suteikiamas, jeigu laipsnio suteikimas nebūtų suderintas su Katalikų baž-nyčios vadovybe.


249

Valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių teisė aukštąjį išsilavinimą įgyti nemokamai (Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, 2008 m. kovo 20 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos

41 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukš-tosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas, yra konstatavęs, jog Konstitucijoje nėra expressis verbis apibrėžta, kokie piliečiai laikytini gerai besimokančiais. sąvokos „ge-rai besimokantis pilietis“ turinys yra atskleistas oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje: gerai besimokančiu laikytinas pilietis, kuris „mokosi gerai, t. y. jo mokymasis atitinka nustatytus gero mokymosi kriterijus“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutari-mas); kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Šie kriterijai turi būti iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali nukrypti ne tik nuo konstitucinės gero mokymosi sampratos, bet ir nuo tokios gero mokymosi sam-pratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.

<...><...> kriterijų, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl

to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyk-lose apmokėtų valstybė, nustatymas tiesiogiai susijęs su žmogaus (t. y. [valstybinėje aukštojoje mokykloje] gerai besimokančio piliečio) teisės siekti nemokamo aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje įgyvendinimo garantija. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad „pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių tu-rinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu“. Tai inter alia reiškia, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2007 m. birželio 7 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

<...><...> valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kurie

studijuoja valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), nemokamas mokslas turi būti laiduojamas tol, kol jų mokymasis atitinka įstatyme nustatytus gero mo-kymosi kriterijus; kartu pažymėtina, jog piliečiams, kurie priimti studijuoti į valstybines aukštąsias mokyklas pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nusta-tytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), iki pirmos jų studijuojamų dalykų pagrindinės žinių patikros turėtų būti laiduojamas nemokamas mokslas (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas).

<...>Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime, 2009 m. gruodžio 18 d. spren-

dime yra konstatavęs, jog konstitucinė nuostata, kad nemokamas mokslas valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams, reiškia, jog gerai besimokantis pilietis turi teisę į tai, kad jo mokslą valstybinėje aukštojoje mokykloje fi-nansuotų valstybė.


250

Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims; valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimo-kančių piliečių aukštąjį mokslą finansuoja valstybė (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas).

Priėmimo į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose sąlygų teisinis reguliavimas

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata „Gerai besimokantiems piliečiams

valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ aiškintina inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, nes jis <...> yra universalus prin-cipas, kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija.

<...><...> Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata „Gerai besimokantiems piliečiams

valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste inter alia suponuoja reikalavimus įstatymų leidė-jui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad stojimo į valstybės finansuojamas studijų vie-tas aukštosiose mokyklose sąlygos, inter alia priėmimo į studijas kriterijai ir jų reikšmė, būtų aiškios, neprieštaringos ir iš anksto paskelbtos, idant siekiantys nemokamo aukštojo mokslo asmenys galėtų iš anksto žinoti, ko iš jų bus reikalaujama, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę teisę.

<...><...> aukštosios mokyklos teisė nustatyti studentų priėmimo tvarką, inter alia jų pri-

ėmimo sąlygas (kriterijus ir jų reikšmę (svertinę vertę), yra vienas esminių aukštosios mo-kyklos autonomijos elementų. Valstybė, inter alia jos vykdomosios valdžios institucijos, reguliuodamos ir prižiūrėdamos šios teisės įgyvendinimą, negali daryti esminės įtakos sa-varankiškam jos įgyvendinimui, jeigu nėra [pažeidžiamos] konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės, inter alia [konstitucinė] gerai besimokančių valstybinėse aukštosiose mokyklose piliečių [teisė] į nemokamą mokslą.

<...> minėta, jog konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garantija suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą, o juo remiantis di-džiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį turi sudaryti lokalus – pačių aukštųjų mo-kyklų nustatytas – teisinis reguliavimas; todėl bendras įstatymų nustatytas visų aukštųjų mokyklų teisinis reguliavimas neturėtų būti pernelyg detalus ir neturėtų riboti iš aukštųjų mokyklų autonomijos kylančios jų teisės lokaliais teisės aktais reglamentuoti savo veiklą.

<...> konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja tam tikrus privalomus rei-kalavimus teisiniam reguliavimui, inter alia kad teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Tai inter alia supo-nuoja reikalavimą vienu metu skirtingai nereguliuoti konstitucinės teisės į nemokamą mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose įgyvendinimo, inter alia priėmimo į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose, sąlygų.

Taigi <...>, atsižvelgiant į aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų derinimo im-peratyvą, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomijos garantija konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste suponuoja inter alia tai, kad valstybės nustatytu teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos teisinės prielaidos derinti aukštojo mokslo politikos vykdymą prižiūrinčių valstybės institucijų ir aukštųjų mokyklų


251

nustatomą asmenų priėmimo į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyk-lose sąlygų teisinį reguliavimą.

Aukštojo mokslo finansavimas iš valstybės biudžeto lėšų; valstybės pareiga finansuoti valstybines aukštąsias mokyklas, inter alia jose gerai besimokančių piliečių studijas; valstybės užsakymas nevalstybinei aukštajai mokyklai valstybės biudžeto lėšomis parengti atskirų sričių (krypčių) specialistus (Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, aiškindamas valstybės pareigą iš valstybės biudžeto fi-

nansuoti valstybines aukštąsias mokyklas, 2008 m. kovo 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad tam tikrų sričių (krypčių) specialistai valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose; be to, valstybės biudžeto lėšo-mis galima remti piliečius, studijuojančius kitų valstybių aukštosiose mokyklose.

Taigi tais atvejais, kai tam tikrų sričių specialistai dėl objektyvių priežasčių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, įvertinus visuomenės ir valstybės po-reikius bei valstybės galimybes, kaip ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu jie gali būti rengiami ir užsienio valstybių aukštosiose mokyklose, įskaitant užsienio aukštųjų mokyklų filialus, įsteigtus lietuvos Respublikoje.

<...>Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybės galimybės finansuoti

aukštąjį mokslą yra ir turi būti siejamos su visuomenės ir valstybės interesu – poreikiu tu-rėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Taigi valstybei tenka pareiga nustatyti įvairių sričių (krypčių) specialistų poreikį atsižvelgiant ne tik į dabartinį tokių specialistų poreikį, bet ir į jų po-reikį ateityje, skirti tokiems specialistams parengti būtinas lėšas; iš anksto paskelbti vals-tybės įsipareigojimai finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą atitinka visuomenės ir valstybės poreikį turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių tam tikrų sričių (krypčių) specia-listų, taip pat visuomenės ir valstybės galimybes finansuoti jų parengimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

<...><...> Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata „Gerai besimokantiems piliečiams

valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ suponuoja pilie-čių, gerai besimokančių būtent valstybinėse aukštosiose mokyklose, teisę aukštąjį išsilavi-nimą įgyti nemokamai ir atitinkamą valstybės pareigą numatyti valstybės biudžete lėšas, kurių reikia, kad gerai besimokantiems piliečiams būtų garantuotas nemokamas mokslas būtent valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Be to, Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti (t. y. ir tiems gerai besimokantiems pi-liečiams, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepa-tekusiems į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipa-reigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimtiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis), o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį; būtent jų studijoms finansuoti reikalingos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).


252

Kita vertus, Konstitucijoje nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir di-desnius finansinius įsipareigojimus besimokantiems aukštosiose mokyklose piliečiams (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, kad galimybė valstybei prisiimti didesnius, nei kyla iš Kons-titucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, finansinius įsipareigojimus besimokantiems aukštosiose mokyklose piliečiams inter alia reiškia valstybės teisę tam tikrais atvejais laiduoti nemokamą mokslą gerai besimokantiems nevalstybinėse aukšto-siose mokyklose piliečiams, t. y. tiems piliečiams, kurie pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį neturi teisės į nemokamą aukštąjį mokslą ir kurių studijų valstybė neprivalo finan-suoti.

Kaip 2009 m. gruodžio 18 d. sprendime konstatavo Konstitucinis Teismas, Kons-titucijos, inter alia jos 41 straipsnio 3 dalies, negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą atitinkamų sričių (krypčių) specialistai nevalstybinėse aukštosiose mokyklose valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis iš viso negali būti rengiami. Galimos ir tokios si-tuacijos, kai atitinkamų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose (antai galimi atvejai, kai valstybei reikalingų tam tikrų sričių (krypčių) specialistams rengti valstybinėse aukštosiose mokyklose nėra specialių mokymo bazių ir pan.). Kartu pažymėtina, kad tokiais atvejais valstybės užsaky-mas nevalstybinei aukštajai mokyklai valstybės biudžeto lėšomis parengti tam tikrų sričių (krypčių) specialistus turi būti pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir negali prieštarauti inter alia konstitu-ciniam socialinės darnos imperatyvui. Tokiais atvejais valstybė, pateikdama užsakymą nevalstybinėms aukštosioms mokykloms, privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, – jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Taigi valstybinėms aukštosioms mokykloms turi būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos, inter alia lėšos, kurių reikia, kad tiems valstybinėse aukštosiose mokyklose besimo-kantiems piliečiams, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį ir kurių mokymasis atitinka įstatymo nustatytus gero mo-kymosi kriterijus, būtų garantuotas nemokamas aukštasis mokslas; įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukš-tosiose mokyklose, valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose; tokiu atveju valstybė privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas).

Vadinasi, kad ir kokį aukštojo mokslo finansavimo modelį pasirinktų, įstatymų lei-dėjas turi paisyti jam iš Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos „Gerai besimokan-tiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ kylančio reikalavimo, kad, įvertinusi visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės fi-nansines galimybes, valstybė privalo nustatyti atitinkamų sričių (krypčių) specialistų po-reikį ir pateikti atitinkamą užsakymą parengti šiuos specialistus pirmiausia valstybinėms aukštosioms mokykloms, ir tik tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, toks vals-tybės užsakymas gali būti pateiktas ir nevalstybinėms aukštosioms mokykloms.


253

<...> Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. nutarime konstatavo:– valstybė, pagal Konstituciją turinti pareigą remti mokslą, užtikrinti aukštojo moks-

lo prieinamumą, laiduoti nemokamą mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, rengiamiems tenkinant nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti įvairius aukštojo mokslo finan-savimo modelius; tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinių valstybės įsipareigojimų, taip pat valstybės finansinių galimybių, kurios <...> nėra beribės; įstatymu negali būti nustatytas toks aukštojo mokslo finansavimo modelis, kuris nebūtų pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įverti-nimu ir kurio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas prieštarautų inter alia konstituciniam socialinės darnos imperatyvui, neleistų valstybei vykdyti įvairių kitų savo priedermių;

– konstitucinė nuostata, jog valstybė prižiūri mokymo įstaigų veiklą, konstitucinis aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų derinimo imperatyvas, valstybės konstitucinė priedermė užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą suponuoja ir valstybės pareigą atitinkamus su aukštojo mokslo valstybinėse aukštosiose mokyklose finansavimu susijusius sprendimus priimti įvertinus tai, ar jose aukštasis išsilavinimas teikiamas pagal patvirtintas studijų programas, taip pat įvertinus šių studijų programų ir jų vykdymo ko-kybę, atitinkamų aukštųjų mokyklų galimybes kokybiškai parengti tam tikrą kiekį atitin-kamų sričių (krypčių) specialistų; turi būti įvertinama ir tai, ar atitinkamose valstybinėse aukštosiose mokyklose yra reikiamos sąlygos teikti valstybės nustatytus standartus ati-tinkantį aukštąjį išsilavinimą asmenims, kurių studijos finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat asmenims, studijuojantiems savo lėšomis;

– nustatant aukštojo mokslo finansavimo modelį ir teisės aktais reguliuojant su tuo susijusius santykius būtina atsižvelgti į tai, kad valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą gali suteikti aukštosios mokyklos, turinčios aukštos kva-lifikacijos dėstytojus, reikiamą mokymo bazę, būtiną infrastruktūrą ir pan.; pagal Kons-tituciją aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsilavinimą jos teikia jose besimokantiems as-menims, kokias studijų programas jos vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan.; taigi atsižvelgiant į visa tai gali, o tam tikrais atžvilgiais ir turi, skirtis ir valstybinių aukš-tųjų mokyklų finansavimas iš valstybės biudžeto; jokia Konstitucijos nuostata negali būti aiškinama kaip suponuojanti lygiavos laikymąsi šioje srityje.

<...>Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. nutarime yra konstatavęs,

jog konstitucinės nuostatos, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukšto-siose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas, negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis są-lygomis jie buvo priimti studijuoti, t. y. ir tiems gerai besimokantiems piliečiams, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekusiems į vietas, ku-rių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimtiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mo-kykloje savo lėšomis; Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių)


254

specialistų poreikį; jeigu šių piliečių mokymasis nebeatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, valstybė neprivalo finansuoti jų studijų.

<...>Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos

41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kiekvieno valstybinėje aukštojoje mokykloje gerai besi-mokančio piliečio teisė aukštąjį išsilavinimą įgyti nemokamai; ši teisė suponuoja tai, kad valstybės biudžete privalo būti numatytos lėšos, kurių reikia, kad valstybinėse aukštosio-se mokyklose gerai besimokantiems piliečiams būtų garantuotas nemokamas aukštasis mokslas.

2002 m. sausio 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad pagal Konstituciją turi būti kiekvienam žmogui pagal jo sugebėjimus prieinama aukštojo mokslo įstaigų sistema, apimanti ir valstybines aukštąsias mokyklas, kad gerai besimo-kantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas moks-las, taip pat tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija, suponuoja, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti turi būti skiriama vals-tybės lėšų. Šios lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Esminė valstybinių aukš-tųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valsty-binei aukštajai mokyklai. Valstybės biudžete numatant lėšas valstybinėms aukštosioms mokykloms atsižvelgtina į šių mokyklų užtikrinamus visuomenės ir valstybės poreikius, į jų vykdomas bei numatomas vykdyti programas, į tai, kaip šiose mokyklose užtikrinamas nustatytų mokymo standartų laikymasis, į mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktį valstybės pripažįstamai kvalifikacijai, į valstybės įsipareigojimus šioms mokykloms ir kt.

Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. nutarime pažymėjo, kad aukštosioms mo-kykloms skiriamos valstybės biudžeto lėšos apima ir lėšas valstybinėse aukštosiose mokyk-lose gerai besimokančių piliečių studijoms finansuoti <...>.

<...><...> iš Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos „Gerai besimokantiems pilie-

čiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ kyla rei-kalavimas valstybės biudžete numatyti lėšas valstybinėms aukštosioms mokykloms jose gerai besimokančių piliečių, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, studijoms finansuoti. Tačiau valstybė gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti įvairius aukštojo mokslo finansavimo modelius; tas modelis turi būti pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių ga-limybių įvertinimu ir nebūti toks, kokio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti.

Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata „Gerai be-simokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ nesuponuoja reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tik tokį aukštojo mokslo finansavimo modelį, pagal kurį visos valstybinėms aukštosioms mokykloms atitenkančios valstybės biudžeto lėšos būtų priskirtos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai atskirai skiriamiems valstybės biudžeto asignavimams; kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai atskirai valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, būtinos tai aukštajai mokyklai jos tikslams ir misijai įgyvendinti. Taigi įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir tokį modelį, pagal kurį tam tikri valstybės biudžeto asignavimai būtų numatomi apskritai aukštajam moks-lui, inter alia gerai besimokančių piliečių, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, studijoms aukštosiose mokyklose finan-suoti; šie asignavimai biudžetiniais metais Vyriausybės, kuri atsako už valstybės biudžeto


255

vykdymą, nustatyta tvarka gali būti paskirstomi aukštosioms mokykloms, atsižvelgiant inter alia į stojančiųjų pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų.

<...>Minėta <...>, kad valstybės pasirinktas aukštojo mokslo finansavimo modelis turi būti

pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir nebūti toks, kokio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti <...>.

Taigi įstatymų leidėjui pasirinkus tokį aukštojo mokslo finansavimo modelį, pagal kurį inter alia valstybės biudžeto lėšos gerai besimokančių piliečių, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, studijoms finansuoti valstybinėms aukštosioms mokykloms yra skiriamos atsižvelgiant inter alia į stojančiųjų pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų, šio modelio būtų neįmanoma įgyven-dinti, jeigu būtų reikalaujama šias lėšas priskirti kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai atskirai skiriamiems valstybės biudžeto asignavimams. Todėl nėra pagrindo teigti, kad toks aukštojo mokslo finansavimo modelis, kiek jis yra susijęs su Vyriausybei suteiktais įgaliojimais nustatyti valstybės biudžeto lėšų studijų kainai valstybės finansuojamose stu-dijų vietose apmokėti skyrimo tvarką, būtų nepagrįstas subalansuotu visuomenės ir vals-tybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu.

Asmenų, besimokančių valstybinėse aukštosiose mokyklose, žinių vertinimas (Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimasKaip 2009 m. gruodžio 18 d. sprendime paminėjo Konstitucinis Teismas, valstybi-

nėje aukštojoje mokykloje nustatyta joje įgytų žinių vertinimo tvarka turi būti inter alia tokia, kad būtų galima įvertinti, ar piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mo-kyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinka-mų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatai atitinka įstatyme nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad piliečių, studijuojančių valstybi-nėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertini-mas turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio at-liktos studijuojamų dalykų žinių patikros (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d., 2010 m. kovo 19 d. sprendimai).

Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybi-nėse aukštosiose mokyklose besimokančių asmenų žinios turi būti vertinamos reguliariai, atitinkamais jų mokymosi šiose mokyklose laikotarpiais; teisės aktuose šie laikotarpiai gali būti pavadinti įvairiai; paprastai lietuvos valstybinėse aukštosiose mokyklose besi-mokančių asmenų studijuojamų dalykų pagrindinė žinių patikra reguliariai atliekama po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio – semestro (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas).

Taigi <...> teisinis reguliavimas, pagal kurį siekiant nustatyti, ar asmens, kurio stu-dijos yra valstybės finansuojamos, mokymosi rezultatai atitinka gero mokymosi krite-rijus, jo mokymosi rezultatai vertinami nereguliariai, t. y. ne po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio, po kurio atliekama aukštosiose mokyklose besimokančių asmenų studijuojamų dalykų pagrindinė žinių patikra, neatitiktų Konstitucijos 41 straipsnio 3 da-lies nuostatos, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.


256

Studijų kainos nustatymasKonstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. nutarime yra pažymėjęs, kad biu-

džeto lėšų valstybinėms aukštosioms mokykloms planavimas neatsiejamas nuo pagrįsto, teisingo studijų išlaidų apskaičiavimo, t. y. apskaičiavimo, kokios lėšos yra reikalingos kokybiškoms studijoms tose aukštosiose mokyklose organizuoti ir deramam mokslinės veiklos lygiui palaikyti; studijų išlaidas, taip pat ir valstybinėse aukštosiose mokyklose, lemia labai įvairūs veiksniai; net tos pačios srities (krypties) ir tos pačios kokybės studijų išlaidos skirtingose aukštosiose mokyklose gali būti nevienodos; valstybė, atsižvelgdama į aukštųjų mokyklų poziciją, turi įgaliojimus nustatyti, iš ko susideda studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose išlaidos; valstybės teisės aktais gali ir turi būti nustatyti racionalūs, aiškūs, skaidrūs, pagrįsti kriterijai, kurie leistų valstybinėms aukštosioms mokykloms ap-skaičiuoti realias studijų jose išlaidas pagal studijų sritis (kryptis), pakopas, formas, idant šių studijų finansavimas iš valstybės biudžeto atitiktų savo paskirtį – leistų užtikrinti kokybišką įvairių sričių (krypčių) specialistų parengimą.

Pabrėžtina, kad įgaliojimus nustatyti minėtas studijų kainas turi valstybinės aukš-tosios mokyklos; šios kainos turi būti racionaliai pagrįstos, jos negali sudaryti prielaidų pažeisti konstitucinį aukštojo mokslo prieinamumo pagal sugebėjimus principą, Kons-titucijoje įtvirtintus socialinės darnos, teisingumo imperatyvus, didinti socialinę atskir-tį; Konstitucijos požiūriu būtų nepateisinama nustatyti tokias studijų kainas, kad būtų sudarytos prielaidos studijuojančiųjų lėšomis apmokėti ir tokias išlaidas, kurios nėra būtinos tam, kad atitinkami už studijas mokantys asmenys įgytų kokybišką aukštąjį iš-silavinimą, t. y. nėra reikalingos kokybiškoms studijoms tose aukštosiose mokyklose or-ganizuoti ir deramam mokslinės veiklos lygiui palaikyti (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

<...> apskaičiuotos realios studijų išlaidos yra svarbi gairė nustatant studijų kainą, kurią turi mokėti asmenys, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimti savo lėšomis studijuoti atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje.

Pabrėžtina, kad nėra jokių teisinių argumentų, kurie leistų teigti, esą kaina, kurią už studijas turi mokėti tokie studentai, visais atvejais turi nesiskirti nuo tos kainos, kurią už studijas turi mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

Taigi nėra jokių teisinių argumentų, leidžiančių teigti, kad kaina, kurią už studijas turi mokėti asmenys, besimokantys valstybės nefinansuojamose studijų vietose, negali skirtis nuo valstybės finansuojamose studijų vietose studijuojančių asmenų studijų kainos.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai pasirinkti aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelį

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog įstaty-

mų leidėjas gali nustatyti įvairius aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelius, taigi <...> aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelį pasirenka įstatymų leidėjas, o ne pa-čios aukštosios mokyklos.


257

2.4.3.2. Kultūros, mokslo, tyrimų ir dėstymo laisvė

Valstybės pareiga remti kultūrą, saugoti kultūros paminklus bei vertybes (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimasKonstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybė remia kultūrą ir mokslą,

rūpinasi lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.“Aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą Konstituci-

nis Teismas yra konstatavęs, kad kultūros valstybinis rėmimas ir apsauga yra svarbi valsty-bės funkcija, viešasis interesas, taip pat kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvios: jose ne tik yra nurodyta, kad kultūra turi būti remiama, o kultūros paminklai bei vertybės turi būti saugomi, bet ir yra įtvirtintas subjektas, turintis ir nega-tyvias, ir pozityvias pareigas užtikrinti, kad kultūra būtų remiama ir kultūros paminklai bei vertybės būtų saugomi, – būtent valstybė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Mokslo ir tyrimų laisvė (Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas akademinės laisvės arba

mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės principas; konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė reiš-kia inter alia ir tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, taip pat teisę laisvai pasirinkti mokslinių tyrimų sritį ir atitinkamų dalykų tyrimo metodus, pats formuoti savo mokslinę pasaulėžiūrą (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti dar-bą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Todėl ši Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė apima ir žmogaus teisę laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais. <...>

Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis taip pat yra siejama su Konstitucijos 25 straips-nio 1, 2 dalimis. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 5 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė yra neatsiejama nuo Konstitucijos 25 straips-nyje įtvirtintos įsitikinimų bei jų raiškos laisvės, suponuojančios, be kita ko, žmogaus laisvę pačiam formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), taip pat nuo šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės, kuri reiškia, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis).

Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant inter alia į Konsti-tucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuria įtvirtinta žmogaus teisė pagal sugebėjimus siek-ti aukštojo mokslo (išsilavinimo) (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime inter alia konstatavo: „Tarp žmogaus teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės reikmių turi būti pusiausvyra. Vals-tybės finansinės galimybės (ir galimybės finansuoti aukštąjį mokslą) nėra ir negali būti beribės. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiek vieno žmogaus sugebėjimus, negalima interpretuoti kaip nustatančios valstybės pa-reigą valstybės lėšomis užtikrinti bet kurio gebančio siekti aukštojo išsilavinimo žmogaus bet kokio aukštojo mokslo siekimą neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima aiškinti ir taip, kad būtų paneigiama žmogaus


258

konstitucinė teisė siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus net ir tuomet, kai vals-tybė jo nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Visuomenės ir valstybės poreikis turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specia-listų bei galimybė finansuoti tik tam tikro kiekio specialistų rengimą negali būti kliūtys žmogui pagal savo sugebėjimus siekti aukštojo mokslo ne valstybės lėšomis ir tuomet, kai tai viršija visuomenės bei valstybės poreikius ir galimybes.“

Pažymėtina, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos aiškinant Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalį. Konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės negalima aiškinti taip, kad valstybė privalo laiduoti sąlygas dirbti mokslinį darbą visiems to norintiems asmenims neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes; kita vertus, visuomenės ir valstybės poreikiai bei galimybės nėra kliūtis kiek-vienam žmogui, norinčiam dirbti mokslinį darbą, mokslu ir tyrimais užsiimti neremia-mam valstybės.

<...><...> Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje inter alia įtvirtinta mokslo

ir tyrimų laisvė, yra susijusi su Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalimi, kurioje laiduoja-ma aukštųjų mokyklų autonomija: konstitucinė mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės profesinį nepriklausomumą, neatsiejamą nuo aukštųjų mokyklų savivaldos, kuri yra viena esminių aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas). Taigi aukštųjų mokyklų autonomija inter alia apima akademinę autonomiją.

Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad akade-minės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, jog mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekį apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę.

[2.4.3.3. Piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinės teisės]

2.5. PiliETYBĖ

Dviguba pilietybė (Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimasKonstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „išskyrus įstatymo numatytus atskirus

atvejus, niekas negali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas bendras draudimas turėti ir lietuvos Res-

publikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tačiau, kaip 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo Kons-titucinis Teismas, šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra abso-liutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatyme gali ir turi būti numatyti atskiri atvejai, kai asmuo gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Pažymėtina, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santy-kiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu lietuvos Respub-likos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (dau-gybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

2.5. Pilietybė

259

Konstitucinis Teismas, 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose aiškindamas Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, yra suformulavęs <...> nuostatas, kad:

– nustatydamas lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuoda-mas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją; tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos vals-tybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais;

– Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstaty-mo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys;

– pagal Konstituciją negalimas ir toks <...> įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Taigi <...> pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, jog dvigu-bos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti.

<...><...><...> tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį lietuvos Respublikos piliečiai, po lie-

tuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu lie-tuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, <...> būtų sudarytos prielaidos dvigubai (daugybinei) pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu, taigi jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi.

<...>Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pabrėžė, kad jeigu įstatymų

leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pir-miausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačios Konstitucijos. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindus, yra Konstitucijos – vien-tiso akto – i skirsnyje „lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms nustatyta ypač didelė kons-titucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį Konstitucijos i skirsnio nuo-statos gali būti keičiamos tik referendumu.

Vadinasi, nepadarius Konstitucijos pataisų, inter alia referendumu nepakeitus Kons-titucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatytas <...> teisinis reguliavimas, pagal kurį lietuvos Respublikos piliečiai, po lietuvos Respublikos nepriklausomybės at-kūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis yra su-sijusi su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „seimo nariu gali būti renkamas lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesu-sijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“, kuri inter alia reiškia, kad seimo nariu negali būti renkamas lietuvos Respublikos pilietis, kuris kartu yra kitos valstybės pilietis. Kaip aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei –


260

tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politi-nė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei; svarbiausias būdas įvykdyti konstitucinę sąlygą – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo <...>, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nu-tarimo <...> nuostatos: „nustatydamas lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstaty-mo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks <...> įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ – inter alia reiškia, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog lietuvos Respublikos piliečiai, po lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Lietuvos Respublikos pilietybės konstituciniai pagrindai; pilietybės įgijimas (Konstitucijos 12 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas<...> lietuvos Respublikos pilietybė – konstitucinis institutas (Konstitucinio Teismo

2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Šio konstitucinio instituto pagrindai įtvirtinti Kons-titucijos 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis), kad, išskyrus įstatymo numa-tytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis) ir kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis).

Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas: lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; pagal Konsti-tucijos 12 straipsnį pilietybė gali būti įgyjama ne tik gimimu (filiacija), bet ir kitais įsta-tymo nustatytais pagrindais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilie-tybės įgijimo pagrindai, ir šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad pilietybės įgijimo ir neteki-mo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Taigi kiti nei filiacija pilietybės įgijimo pagrindai, inter alia pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka už nuopelnus lie-tuvos valstybei, Konstitucijoje eksplicitiškai nenustatyti; paisydamas Konstitucijos, juos nustato įstatymų leidėjas. Kaip 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis

2.5. Pilietybė

261

Teismas, nustatydamas lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuoda-mas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją; tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais.

Pilietybės samprataKonstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį lietuvos Respublikos pilietybės

institutą, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nu-tarimai); lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę lietuvos vals-tybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruo-menei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkri-čio 13 d. nutarimas).

Pilietybės suteikimas natūralizacijos (bendra) tvarka (Konstitucijos 12 straipsnis, 84 straipsnio 21 punktas)

Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimasiš Konstitucijos 12 straipsnio kylanti įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti lietuvos

Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuoti pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką yra susaistyta inter alia Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto, pagal kurį lietuvos Res-publikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata reiškia, kad lietuvos Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas lietuvos Respublikos pi-lietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, kad Respublikos Prezidentui draudžiama suteikti lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo nu-statytų reikalavimų ir tvarkos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata suponuoja parei-gą įstatymų leidėjui nustatyti bendrą pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – pagrindą. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose pažymėjo, kad pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos tvarka, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nu-statytas sąlygas; tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą; šie reikalavimai grindžia-mi nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką ir valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar as-meniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, pa-pročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Taigi pagal Konstituciją būtinos sąlygos suteikti lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka yra asmens nuolatinis faktinis ryšys su lietuvos valstybe ir integravimasis į lie-tuvos visuomenę, kurio būtinos prielaidos yra nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, valstybinės kalbos mokėjimas, taip pat kitos įstatyme nustaty-


262

tos reikšmingos aplinkybės, rodančios inter alia tai, kad asmuo suvokia Tautos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, yra susipažinęs su Tautos ir valstybės istorija ir kultūra, pasirengęs kaip visuomenės narys dalyvauti sprendžiant Tautos ir valstybės reikalus.

Pažymėtina ir tai, kad reguliuojant pilietybės įgijimą natūralizacijos būdu turi būti paisoma Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro draudimo turėti ir lietu-vos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę, t. y. pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams bendra tvarka turi būti siejamas su kitos valstybės pilietybės praradimu ar atsi-sakymu; kitos valstybės pilietybės praradimas, atsisakymas ar neturėjimas turi būti viena iš esminių sąlygų suteikti lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka.

Taip pat pažymėtina, kad lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruome-nei – pilietinei Tautai, todėl Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata suponuoja Respublikos Prezidento teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę natūralizacijos tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, atitinkantiems įstatymo nustatytas natūralizacijos sąlygas; net ir atitinkantiems tas sąlygas asmenims lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Tautos ir lietuvos valstybės interesų. Todėl Respublikos Prezidentui sprendžiant, ar suteikti lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka, turi būti įvertintos visos prašantį suteikti pilietybę asmenį apibūdinančios aplinkybės, t. y. ne tik tos, dėl kurių pagal įstatymą suteikti pilietybę draudžiama. Taigi Respublikos Prezidentas turi ne tik pareigą pareikalauti iš atitinkamų valstybės institucijų ir pareigūnų patvirtinimo, kad nėra tokių aplinkybių, dėl kurių lietuvos Respublikos pilietybė negali būti suteikiama, bet ir teisę gauti bet kokią kitą jų turimą informaciją, apibūdinančią prašantį suteikti pilietybę asmenį ir galinčią būti reikšminga vertinant, ar pilietybės sutei-kimas atitiktų Tautos ir lietuvos valstybės interesus.

Pilietybės suteikimas išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybeiKonstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimasMinėta, kad toks lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas, kaip pilietybės su-

teikimas išimties tvarka už nuopelnus lietuvos valstybei, Konstitucijoje eksplicitiškai nenustatytas; nustatydamas lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir regu-liuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką įstatymų leidėjas turi diskreciją. iš Kons-titucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatos, kuri, kaip minėta, suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti bendrą pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarką, nekyla reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti ir kitokią pilietybės suteikimo tvarką. Taigi nustatyti pilietybės suteikimą išimties tvarka už nuopelnus lietuvos valstybei yra įstatymų leidėjo diskrecija, tokia pilietybės suteikimo tvarka yra pilietybės santykius reguliuojančio įstatymo dalykas. naudodamasis šia dis-krecija įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos; kaip minėta, įstatymų leidėjas negali paneigti lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis, be kita ko, turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais.

Kaip 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis. Šiame kontekste pažymėtina, kad pilietybės suteikimas užsienio valstybių pilie-

2.5. Pilietybė

263

čiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka suponuoja bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarkos išimtis. Tai pirmiausia gali būti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro draudimo turėti ir lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtis.

Minėta, jog įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numa-tytais atvejais; Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nu-tarimuose pabrėžė, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog asmuo gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Taigi Konstituciją atitiktų toks pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka teisinis reguliavimas, pagal kurį lietuvos Respubli-kos pilietybė šia tvarka galėtų būti suteikiama tik tokiu išskirtiniu pagrindu, kuris konsti-tuciškai pateisintų bendro draudimo turėti ir lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pi-lietybę išimtį. Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo, toks išskirtinis pagrindas suteikti pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės išimties tvarka yra tik ypatingi nuopelnai lietuvos valstybei: tame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad formuluotė „išimties tvarka“ reiškia, jog atitinkami užsienio valsty-bės piliečio nuopelnai lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti <...>.

Atskleisdamas suderinamą su Konstitucija nuopelnų lietuvos valstybei, už kuriuos užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama išimties tvarka, sampratą Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose konstatavo:

– <...> nuopelnais lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria jis ypač reikšmingai prisideda prie lietuvos valstybingumo stiprinimo, lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo; tik tokiais atvejais gali atsirasti prielai-dos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs lietuvos Respublikai; atitinkami užsienio valstybės piliečio nuopelnai lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti;

– įstatymais ar kitais teisės aktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis nuopelnų lietuvos valstybei, dėl kurių užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės lietu-vos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka, sąrašas;

– tai, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų lietuvos valstybei, pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendžia tik Respublikos Prezidentas; tai spręsdamas Respublikos Prezidentas negali nepaisyti <...> įstatymo nustatyto reikala-vimo, kad užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi turėti nuopelnų ne bet kuriam subjektui, bet būtent pačiai lietuvos valstybei;

– asmens, prašančio suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, nuopel-nai lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių;

– sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų lie-tuvos Respublikai, turi būti vertinama tik ta jo pačiai lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis vykdė būdamas užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas nuopelnų lietuvos valstybei sampratą panašiai aiškino 2006 m. gegužės 12 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimuose at-


264

skleisdamas konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinį. Tuose Konstitucinio Teismo nutarimuose inter alia konstatuota: valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys nuopelnų lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius dar-bus, kuriems buvo reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims buvo ypač naudingi.

Apibendrinant nuopelnų lietuvos valstybei, už kuriuos užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvar-ka, sampratą pažymėtina, kad:

– tai turi būti ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai lietuvos valstybei; – ypatingais nuopelnais lietuvos valstybei laikytina tokia asmens veikla, kuria as-

muo ypač reikšmingai prisideda prie lietuvos valstybingumo stiprinimo, lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, t. y. išskirtiniai darbai, kuriems buvo reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims buvo ypač naudingi;

– tokie nuopelnai yra lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią prašantis su-teikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmuo atliko būdamas užsienio vals-tybės pilietis ar asmuo be pilietybės, t. y. tokiais nuopelnais negali būti laikoma ateityje tikėtina, tegul ir reikšminga lietuvos valstybei, asmens veikla po lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo;

– ar asmuo turi ypatingų ir neabejotinų nuopelnų lietuvos valstybei, kiekvienu atve-ju sprendžia Respublikos Prezidentas nagrinėdamas prašymą suteikti lietuvos Respubli-kos pilietybę išimties tvarka ir įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes.

<...><...> be minėtos bendro draudimo turėti ir lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės

pilietybę išimties, reguliuojant pilietybės suteikimą užsienio valstybių piliečiams ar asme-nims be pilietybės išimties tvarka gali būti nustatytos kitų natūralizacijos sąlygų išimtys – kitokie kriterijai, taikytini nustatant asmens nuolatinį faktinį ryšį su lietuvos valstybe ir integravimąsi į lietuvos visuomenę.

Tačiau, kaip minėta, įstatymų leidėjas negali paneigti lietuvos Respublikos piliety-bės instituto prigimties ir prasmės, inter alia to, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertrau-kiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pi-lietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pabrėžė konstitucinį imperatyvą, kad užsienio valstybės pilietis, kuriam už nuopelnus lietuvai yra suteikiama lietuvos Respublikos pilietybė ir jis tampa lietuvos valstybinės bendruomenės – pilietinės visuomenės nariu, turi būti susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į lietuvos visuomenę. Kitoks aiškini-mas paneigtų pačią lietuvos Respublikos pilietybės prigimtį ir esmę: užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuolatinis teisinis ryšys su lietuvos valstybe gali atsirasti tik iš atitinkamą įstatyme nustatytą laiką buvusio ir tebesitęsiančio užsienio valstybės pi-liečio ar asmens be pilietybės nuolatinio faktinio ryšio su lietuvos valstybe (Konstituci-nio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo, kad užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, kurie yra nusipelnę lietuvos Respublikai, bet nėra susiję su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsi į lietuvos visuomenę, gali būti skiriami lietuvos vals-tybės apdovanojimai (ordinai, medaliai, kiti pasižymėjimo ženklai); jeigu užsienio valsty-bės pilietis ar asmuo be pilietybės, nusipelnęs lietuvos valstybei, nėra susijęs su lietuvos

2.5. Pilietybė

265

valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsis į lietuvos visuomenę, tarp tokio asmens ir lietuvos valstybės negali atsirasti ir ypatingas – nuolatinis teisinis – ryšys, kurį išreiškia pilietybė.

Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatuota, kad prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali atsirasti ne tik tada, kai nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad dviguba pilietybė tampa ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu, bet ir tada, kai lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama (ir išimties tvarka) to-kiems kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su lietuvos valsty-be nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į lietuvos visuomenę; ir vienu, ir kitu atveju lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nuvertinama.

<...>Apibendrinant pilietybės suteikimo išimties tvarka už nuopelnus lietuvos valstybei

sąlygas, susijusias su asmens, prašančio suteikti pilietybę, nuolatinio faktinio ryšio su lie-tuvos valstybe ir integravimosi į lietuvos visuomenę nustatymu, pažymėtina, kad:

– reguliuodamas pilietybės suteikimą išimties tvarka už nuopelnus lietuvos valsty-bei įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinio imperatyvo, kad asmuo, kuriam už nuo-pelnus lietuvos valstybei yra suteikiama lietuvos Respublikos pilietybė, turi būti susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais ir integravęsis į lietuvos visuomenę; tačiau įstatymu gali būti nustatyti netapatūs atitinkamoms natūralizacijos sąlygoms rei-kalavimai, susiję su prašančio suteikti pilietybę asmens nuolatiniu faktiniu ryšiu su lie-tuvos valstybe ir integravimusi į lietuvos visuomenę;

– įstatymu gali būti nustatyti kitokie nei natūralizacijos atveju reikalavimai, susiję su asmens inter alia nuolatiniu gyvenimu valstybėje ir valstybinės kalbos mokėjimu, taip pat kitokie nei nuolatinis gyvenimas valstybėje kriterijai, patvirtinantys asmens per tam tikrą laiką susiformavusį ir tebesitęsiantį nuolatinį faktinį ryšį su lietuvos valstybe ir integravi-mąsi į lietuvos visuomenę, inter alia tai, kad asmens veikla rodo, jog jis suvokia Tautos sie-kius, valstybės konstitucinę santvarką, yra susipažinęs su Tautos ir valstybės istorija ir kul-tūra, pasirengęs kaip visuomenės narys dalyvauti sprendžiant Tautos ir valstybės reikalus;

– įstatymu gali būti nustatyta ir kitokia nei natūralizacijos atveju asmens nuolati-nio faktinio ryšio su lietuvos valstybe ir integravimosi į lietuvos visuomenę nustatymo tvarka; ar asmuo yra susijęs nuolatiniu faktiniu ryšiu su lietuvos valstybe ir integravęsis į lietuvos visuomenę, kiekvienu atveju sprendžia Respublikos Prezidentas nagrinėda-mas prašymą suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka ir vertindamas visas reikšmingas aplinkybes.

<...><...> Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata, kaip ir natūralizacijos atveju,

suponuoja Respublikos Prezidento teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę įstatymo nusta-tyta išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės. Kaip 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Respublikos Prezidentas turi teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar as-menims be pilietybės, turintiems ypatingų nuopelnų lietuvos Respublikai, tačiau net jei-gu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų lietuvos Respublikai, jam lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti nesuteikiama; tai sprendžia-ma Respublikos Prezidento nuožiūra.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatuota, kad net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų lietuvos Respublikai ir yra susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, in-


266

tegravęsis į lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti lietuvos Res-publikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir lietuvos valstybės interesais. Taigi, kaip ir natūralizacijos atveju, net ir atitinkantiems įstatymo nustatytas pilietybės suteikimo išimties tvarka už nuopelnus lietuvos valstybei sąlygas asmenims lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Tautos ir lietuvos valstybės interesų. Todėl Respublikos Prezidentas spręsdamas, ar suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka už nuopelnus lietuvos valstybei, turi įvertinti visas prašantį su-teikti pilietybę asmenį apibūdinančias aplinkybes, t. y. ne tik tas aplinkybes, dėl kurių pagal įstatymą pilietybę suteikti draudžiama. Respublikos Prezidentas turi ne tik pareigą pareikalauti iš atitinkamų valstybės institucijų ir pareigūnų patvirtinimo, kad nėra tokių aplinkybių, dėl kurių lietuvos Respublikos pilietybė negali būti suteikiama, bet ir tei-sę gauti bet kokią kitą jų turimą informaciją, apibūdinančią prašantį suteikti pilietybę asmenį ir galinčią būti reikšminga vertinant, ar pilietybės suteikimas atitiktų Tautos ir lietuvos valstybės interesus.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatavo Konstitu-cinis Teismas, ta aplinkybė, kad tik Respublikos Prezidentas turi teisę spręsti, ar užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išim-ties tvarka, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad Respublikos Prezidentas, spręsda-mas, ar suteikti lietuvos Respublikos pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų lietuvos Respublikai, gali nepaisyti Konstitucijos ir <...> įstatymo nustatytų reikalavimų. Taigi Respublikos Prezidento diskreciją spręsti dėl pilie-tybės suteikimo išimties tvarka už nuopelnus lietuvos valstybei saisto iš Konstitucijos kylantys ir įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia konstituciniai imperatyvai, kad tai turi būti ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai lietuvos valstybei, tokių nuopelnų tu-rintis asmuo turi būti susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integra-vęsis į lietuvos visuomenę.

Apibendrinant pažymėtina, kad:– nustatyti tokį pilietybės suteikimo būdą, kaip jos suteikimas išimties tvarka už

nuopelnus lietuvos valstybei, yra įstatymų leidėjo diskrecija; naudodamasis šia diskrecija įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, jis negali paneigti lietuvos Respublikos pilie-tybės instituto prigimties ir prasmės, turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numa-tytais atvejais;

– pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išim-ties tvarka suponuoja bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asme-nims be pilietybės – natūralizacijos – tvarkos išimtis;

– pirmiausia tokia išimtimi gali būti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtin-to bendro draudimo turėti ir lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtis; Konstituciją atitiktų toks pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka teisinis reguliavimas, pagal kurį lietuvos Respublikos pi-lietybė šia tvarka galėtų būti suteikiama tik tokiu išskirtiniu pagrindu, kaip ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai lietuvos valstybei;

– reguliuojant pilietybės suteikimą užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pi-lietybės išimties tvarka gali būti nustatytos kitų natūralizacijos sąlygų išimtys: įstatymu gali būti nustatyti kitokie nei natūralizacijos atveju reikalavimai, susiję su asmens inter alia nuolatiniu gyvenimu valstybėje ir valstybinės kalbos mokėjimu, taip pat kitokie nei

2.5. Pilietybė

267

nuolatinis gyvenimas valstybėje kriterijai, patvirtinantys asmens per tam tikrą laiką su-siformavusį ir tebesitęsiantį nuolatinį faktinį ryšį su lietuvos valstybe ir integravimąsi į lietuvos visuomenę;

– iš Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto kyla išskirtinė Respublikos Prezidento teisė teikti lietuvos Respublikos pilietybę inter alia išimties tvarka už nuopelnus lietu-vos valstybei; Respublikos Prezidento diskreciją spręsti dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka už nuopelnus lietuvos valstybei saisto iš Konstitucijos kylantys ir įstatymo nusta-tyti reikalavimai, inter alia konstituciniai imperatyvai, kad tai turi būti ypatingi ir neabe-jotini nuopelnai pačiai lietuvos valstybei, kad tokių nuopelnų turintis asmuo turi būti su-sijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į lietuvos visuomenę.

<...>Akivaizdu, <...> kad jei būtų nustatytas <...> teisinis reguliavimas, pagal kurį užsie-

nio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka galėtų būti suteikiama kitu pagrindu, o ne už nuopelnus lietuvos valstybei, arba nereikalaujant, kad prašantis suteikti pilietybę išimties tvarka asmuo būtų integravęsis į lietuvos visuomenę, jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi.

<...>Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo

2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo <...> nuostatos: „suteikiant lietuvos Respublikos pilie-tybę išimties tvarka asmens nuopelnai lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių“, „net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų lietuvos Respublikai ir yra susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti lie-tuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį api-būdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir lietuvos valstybės interesais“, taip pat šio nutarimo <...> nuostatos: „Konstitucinis Teismas <...> yra konstatavęs, kad „<...> nuopelnais lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie lietuvos valstybingumo stiprinimo, lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integ-ravęsis į lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs lietuvos Res-publikai, kaip to reikalauja <...> įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų lietuvos Respublikai, <...> turi būti vertinama tik ta jo pačiai lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tik šitaip aiškinant <...> nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ – nega-li būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti kitus pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindus, nei tą pagrindą, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be piliety-bės, ir kitas sąlygas, kurios paneigtų reikalavimą, kad ypatingų nuopelnų lietuvos valsty-bei turintis užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi būti susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į lietuvos visuomenę.

268

3. TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Apie konstitucinę atsakomybę žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.4. Valdžios atsako-mybė visuomenei. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų atsakomybė.

3.1. BEnDROsiOs nuOsTATOs

Dvigubo baudimo draudimas (non bis in idem)Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas<...> konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo

apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti as-meniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Valstybės priedermė užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi; teisinės atsakomybės už pavojingas veikas nustatymas; administracinė atsakomybė

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimasKonstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės

ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas as-muo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 lapkričio 10 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti bau-džiamąją atsakomybę už tokias veikas galima tik įstatymu; nusikalstamomis veikomis įstatymu gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kurio-mis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucija nedraudžia įstatymu apibrėžti mažiau nei nusikalstamos veikos pavojingų veikų – administracinių teisės pažeidimų – ir nustatyti administracinės atsakomybės už tokias veikas. Administraciniais teisės pažeidimais įsta-tymu gali būti pripažintos tik tokios mažiau nei nusikalstamos veikos pavojingos veikos, kuriomis daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su admi-nistracinės atsakomybės už administracinius teisės pažeidimus nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuo-tą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą administracinę atsakomybę už atitinkamus administracinius teisės pažeidimus. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti:


269

tai darydamas, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

<...><...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su administracinės atsa-

komybės už administracinių teisės pažeidimų padarymą [nustatymu], inter alia nustaty-damas tam tikrų subjektų administracinės atsakomybės už administracinių teisės pažei-dimų padarymą ribojimus, turi paisyti iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių imperatyvų, kad teisinė atsakomybė už tokius pačius administracinius teisės pažeidimus įstatymu turi būti nustatyta ir taikoma visiems asmenims, išskyrus Konstitucijoje numatytas išimtis.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją tik Respublikos Preziden-tas turi imunitetą ne tik nuo baudžiamosios, bet ir nuo administracinės atsakomybės: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn (Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas savo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso.

Pagal Konstituciją dalinį imunitetą nuo tam tikrų administracinio poveikio priemo-nių taip pat turi seimo nariai, ministrai, teisėjai: seimo narys be seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė (Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalis), Ministras Pirmininkas, ministrai ir teisėjai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio seimo sutikimo, o tarp seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (Konstitucijos 100 straipsnis, 114 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad jokie kiti asmenys, inter alia kariai ir statutiniai valstybės tarnautojai (pareigūnai), pagal Konstituciją jokio imuniteto nuo administracinės atsakomybės neturi.

Atsakomybės už teisės pažeidimus proporcingumasKonstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs <...>, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama

konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d. nutarimas). Konstituciniai tei-singumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nu-statomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Re-miantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svar-baus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

<...>

3 . T E I S I N Ė A T S A K O M Y B Ė

270

<...> pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nusta-tytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės. Konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jei įstatyme nebūtų nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, skirtos asmenims, nesilaikantiems teisės aktų nustatytų reikalavimų. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, ne-sudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Nekaltumo prezumpcija (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svar-

biausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių teisingu-mo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad teismai vykdo teisingumą, t. y. sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teis-mo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad nekaltumo pre-zumpcijos negalima aiškinti vien lingvistiškai, kaip susijusios vien su teisingumo vyk-dymu baudžiamųjų bylų procese. nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės ins-titucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuospren-džiu, apskri tai susilaikytų nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai).

Taigi vykdyti teisingumą, inter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, yra išimtinė teismų funkcija. Kad ir kokius klausimus spręstų, jokia kita valsty-bės institucija ar pareigūnas negali laikyti asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pa-reigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo lietuvos valstybei, ku-rias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika.

Taigi aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, pati-kimumo ar lojalumo lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta


271

nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija ne-vykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo.

Valstybės priedermė užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsiKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasKonstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir

teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai). užtikrinti tokį saugu-mą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių (Konstitucinio Teis-mo 1998 m. gruodžio 9 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Taigi demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo inter alia 2009 m. birže-lio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Įstatymuose apibrėžia-ma, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Baudžiamosios atsakomybės diferencijavimasKonstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasĮstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sun-

kumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikals-tamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nuta-rimai), inter alia prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės principų reikalavimų, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principo.

Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžia-majame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiama-jame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). nusikals-tamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi.

Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, netu-ri varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutari-mai). Baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkre-čią nusikalstamą veiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

<...>Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už nusi-

kalstamas veikas, turi diskreciją diferencijuoti tokią atsakomybę, atsižvelgdamas į nusi-kalstamą veiką padariusio asmens ir nukentėjusio nuo tos veikos asmens giminystės ryšį, jos laipsnį.

<...>


272

Žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė yra konstitucinės vertybės; konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją asmenims, kurie kėsinasi į savo artimų giminaičių ar šeimos narių gyvybę, sveikatą, nustatyti griežtą baudžiamąją atsakomybę, kuri būtų diferencijuota atsižvelgiant inter alia į tokio kėsinimosi pavojingumą.

Sąvokų „šeimos nariai“ ir „artimi giminaičiai“ turinys (Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio nuostatoje „Draudžiama versti duoti parodymus prieš

savo šeimos narius ar artimus giminaičius“ yra expressis verbis įtvirtintos sąvokos „šei-mos nariai“, „artimi giminaičiai“. nors šių sąvokų turinys nėra tapatus, jomis gali būti apima mi ir tie patys asmenys; pažymėtina, kad sąvoka „artimi giminaičiai“ apima žmo-nes, susijusius tam tikro laipsnio giminystės ryšiais, o sąvoka „šeimos nariai“ gali apimti tiek žmones, susijusius tam tikro laipsnio giminystės ryšiais, tiek žmones, tokiais ryšiais nesusijusius (kaip antai sutuoktinius).

Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, taip pat jos 31 straipsnyje expressis verbis įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš savo artimus giminaičius rodo, kad artimos giminystės ryšiai yra vertingi ir saugomi.

Teismo įgaliojimai individualizuoti skiriamą nuobaudą už administracinį teisės pažeidimą

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teis-

mas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį ir konstitucinį teisinės vals-tybės principą, įstatyme, kuriuo nustatoma asmenų administracinė teisinė atsakomybė, negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo (nuobaudų, jų dydžių), kad teismas, atsižvelg-damas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, negalėtų individualizuoti griežtos nuo-baudos, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkretų teisės pažeidimą. Teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. ir, priešingai, teisinis reguliavimas negali būti toks, kad teismui nebūtų leidžiama, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingo sprendimo ir šitaip įvykdyti teisingumo, antraip būtų pažeisti iš Konstitu-cijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, būtų nu-krypta nuo konstitucinės teismo, kaip lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

Pažymėtina ir tai, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijo-


273

je numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinky-bių konstatavimu.

Valstybės pareiga užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką; įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką

Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir

valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės sau-gumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaud menis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį gink-lus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo.

Procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėnKonstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimas<...> Konstitucijos 31 straipsnio normos skirtos teisingumo principų įgyvendinimui

baudžiamojoje teisenoje užtikrinti (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutari-mas), tačiau jei tam tikros įstatymų nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygs-ta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio; iš Konstitucijos normų ir principų baudžiamųjų bylų nagrinėjimui teisme kylantys reikalavimai mutatis mutandis taikytini ir teisme nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas (Konsti-tucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas).

Draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus

prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.“<...>


274

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą garantiją, yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata iš esmės siejama su fizinio as-mens, kaip teisinių santykių subjekto, savybėmis ir teisine padėtimi (Konstitucinio Teis-mo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminai-tis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsako-mybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ne-gali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekie-no neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

<...>Aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį kartu su 23 straipsniu pažymėtina, kad

žmogus, naudodamasis 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija, negali inter alia nevyk-dyti jam kaip nuosavybės objekto savininkui įstatymų nustatytų pareigų.

Valstybės priedermė užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsiKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasKonstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės

ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas as-muo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2012 m. bir-želio 4 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funk-cijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Atsakomybės už teisės pažeidimus proporcingumasKonstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimasKonstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog konstitucinis tei-

sinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad nustatant teisinius apribojimus ir atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat pro-porcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikan-tis teisės aktų nustatytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės; konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jei įstatyme nebūtų nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, skirtos asmenims, nesilaikantiems teisės aktų nustatytų rei-kalavimų (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

3.2. Baudžiamasis procesas

275

Santykių, susijusių su eismo saugumo užtikrinimu, teisinis reguliavimasKonstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 67 straipsnio 2 punktą, konstitucinį teisinės

valstybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su eismo saugu-mo užtikrinimu, turi diskreciją nustatyti ir tokią eismo saugumo užtikrinimo priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas, o ją nustatęs privalo įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad transporto priemonės savininko teisės nebus pa-žeistos jos nesaugant inter alia nuo neteisėto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo.

<...> pažymėtina ir tai, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę atlygintinai saugojusio asmens interesas gauti atlyginimą už pasaugą turi būti ginamas įstatymų nu-statyta tvarka, tačiau įstatymų leidėjas, reguliuodamas inter alia šio intereso gynimo bū-dus, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio proporcingumo principo.

3.2. BAuDŽiAMAsis PROCEsAs

Taip pat žr. 9. Teismai. Prokuratūra, 9.1. Teismai, 9.1.6 Teismo procesas ir teismų sprendimai, 9.2. Prokuratūra.

Teismo įgaliojimai baudžiamajame procese (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimasPagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo

tik teismai.Konstitucinis Teismas <...> [2006 m. sausio 16 d. nutarime] yra konstatavęs, kad:<...>– teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai verti-

nantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duome-nis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikals-tamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus; teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas; teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims <...>.

Reikalavimai baudžiamojo proceso teisiniam reguliavimuiKonstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimasKonstitucijos nuostatos, įtvirtinančios teismų ir prokurorų konstitucinį statusą, yra

susijusios ir tarpusavyje, ir su kitomis Konstitucijos normomis bei principais.Konstitucinis Teismas, aiškindamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo

kylančius asmens, visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi, asmens teisės į tinkamą teisinį procesą imperatyvus, yra konstatavęs, kad baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališku-mo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų), dalyvaujančių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais princi-


276

pais (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 24 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai); būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalsta-mų veikų asmenų teisių apsauga; baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs ir tai, kad re-guliuojant baudžiamojo proceso santykius turi būti paisoma ir to, kad pagal Konstituciją ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamo-jo proceso etapai; per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, 118 straips-nio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamąjį procesą, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismas galėtų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti.

Teisė kreiptis į teismą baudžiamajame procese (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimasPagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, reguliuojant baudžiamojo pro-

ceso santykius jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą; įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami taip, kad baudžiamojo proceso teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų teisės pažeistos, turėtų teisę savo teises ginti teisme nepriklausomai nuo savo teisinio statuso baudžiama-jame procese; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų leidžiama asmeniui piktnaudžiauti kons-titucine teise kreiptis į teismą, kai tokiam kreipimuisi nėra jokio pagrindo (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

<...> įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, skundų dėl prokuroro veiks-mų arba sprendimų nagrinėjimo modelius, tačiau nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti paneigta konstitucinė tokių asmenų teisė kreiptis į teismą inter alia dėl jų teisių pa-žeidimo ikiteisminio tyrimo metu. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį įstatymu turi būti nustatyta ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, teisė apskųsti prokuroro procesinius veiksmus bei sprendi-mus, inter alia atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jeigu tokiu atsisakymu pažeidžiamos jų teisės.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, reg-lamentuodamas ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, galimybę apskųsti su ikiteisminiu tyrimu baudžiamajame pro-cese susijusius veiksmus bei sprendimus, gali nustatyti tokią tvarką, pagal kurią teismo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skun-džiamas aukštesniajam teismui. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konsti-tucijos normų ir principų.

3.2. Baudžiamasis procesas

277

Reikalavimai baudžiamojo proceso teisiniam reguliavimuiKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: „iš Konstitucijos

kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir pareigą įstatymais api-brėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso santykius; baudžiamojo proce-so santykiai įstatymu turi būti reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomy-bės klausimą), taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas; būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip pat kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės; baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis; kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvie-no asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas.“

278

4. VALSTYBĖ IR JOS INSTITUCIJOS

4.1. VAlsTYBĖs sAMPRATA iR FunKCiJOs

Valstybės funkcijų vykdymasKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimas<...> valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų institucijų sistemą,

apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai daro), bet ir – tam tik-ra apimtimi – per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. kovo 20 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai).

Valstybės funkcijų vykdymo finansavimasKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmeniui pavedama valstybi-

nė (viešoji) funkcija, turi būti nustatytas tokios funkcijos vykdymo finansavimo mecha-nizmas. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nu-statyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti.

4.2. VAlsTYBĖs insTiTuCiJOs

Valstybės institucijų sistemaKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė savo funkcijas vykdo per ati-

tinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; valstybės ins-titucijų sistema apima labai įvairias institucijas; šių institucijų įvairovę, teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės vykdomų funkcijų įvairovė; tam tikros valstybės institucijos Konstitucijoje yra traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Tokios ins-titucijos yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Valstybės valdžios institucijų vykdoma politikaKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasseimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės vykdoma politika – tai visų šių valdžios

institucijų veikla pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą jų kompetenciją. Šių val-džios institucijų kompetentingi sprendimai ir veiksmai yra jų vykdomos politikos sude-damoji dalis (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas).

<...><...> valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų veikloje, be joms pavestų valstybės

funkcijų vykdymo, esama ir kitokios veiklos, inter alia susijusios su vidinio administravi-mo funkcijų vykdymu.

4.2. Valstybės institucijos

279

Valstybės institucijos, jų sistemaKonstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad „valsty-

bės (valstybinės) institucijos“ sąvoka yra bendrinė, ji apima įvairias valstybės institucijas, per kurias valstybė vykdo savo funkcijas. Valstybės institucijos sudaro sistemą. Ši valsty-bės institucijų sistema yra įtvirtinta įvairios teisinės galios teisės aktais. Vienos valstybės institucijos yra expressis verbis išvardytos Konstitucijoje, kitos valstybės institucijos pagal Konstituciją turi būti nustatytos įstatymu.

Konstitucijoje yra expressis verbis išvardytos įvairios valstybės institucijos: seimas; Respublikos Prezidentas; Vyriausybė; Konstitucinis Teismas; Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai; seimo kontrolieriai; Valstybės kontro-lė; lietuvos bankas; Valstybės gynimo taryba; kariuomenės vadas; Generalinė prokuratū-ra; Vyriausioji rinkimų komisija. Kai kurios valstybės institucijos Konstitucijoje yra įtvir-tintos nenurodant tikslių jų pavadinimų: ministerijos; saugumo tarnyba; speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų; teritorinės prokuratūros; Vyriausybės atstovai, prižiūrintys, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausy-bės sprendimus. Konstitucijoje yra numatytos ir tokios valstybės institucijos, kurios gali būti steigiamos seimo priimamais įstatymais: kontrolės institucijos; Vyriausybės įstaigos; specializuoti teismai administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Valstybės funkcijas vykdančių institucijų diferencijavimas (civilinės ir karinės bei sukarintos valstybės institucijos) (plačiau apie sukarintas (statutines) valstybės ins-titucijas žr. 13. užsienio politika ir valstybės gynimas, 13.2. Valstybės gynimas, 2012 m. vasario 27 d. nutarimas)

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog kiekvienos valstybės funkcijos turinys

ir jos vykdymo aplinkybės lemia tai, kad šias funkcijas vykdančios valstybės institucijos negali nesiskirti savo statusu ir veiklos pobūdžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruo-džio 13 d. nutarimas); vienos valstybės funkcijos yra vykdomos pirmiausia ar daugiausia per civilines valstybės (ir savivaldybių) institucijas, o kitos – per karines ir (arba) sukarin-tas valstybės institucijas (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas); pagal Konstituciją karinė, sukarinta bei saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos; Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei suka-rintų valstybės institucijų samprata; tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuo-tai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. kovo 15 d. nutarimuose taip pat konstatuota, jog iš konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos valstybės valdžia būtų or-ganizuota demokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis politinis režimas, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio atsakingo val-dymo principo, kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, jog karinės ir sukarintos valstybės institucijos negali turėti prioriteto prieš civilines valstybės institucijas, karinių ir sukarintų valstybės institucijų bei jų pareigūnų sprendimai turi būti grindžiami civilinių valsty-

4 . V A L S T Y B Ė I R J O S I N S T I T U C I J O S

280

bės institucijų sprendimais, karinės valstybės institucijos turi būti atskaitingos civilinėms valstybės institucijoms ir jų kontroliuojamos, o demokratinė civilinė karinių ir sukarintų valstybės institucijų (įskaitant ginkluotąsias pajėgas) kontrolė yra būtina pilietinio demo-kratinio valdymo, taigi ir teisinės valstybės, prielaida.

Atsakingo valdymo principasKonstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadaKonstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valsty-

bės institucijos ir pareigūnai <...> turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konsti-tucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada).

Asmenų, vykdančių funkcijas, kuriomis įgyvendinama valstybės valdžia, imunitetai

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimasKonstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog Respublikos

Prezidentui, seimo nariams, Vyriausybės nariams ir teisėjams tam, kad galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, Konstitucijoje yra nustatytas ypatingas teisinis statusas, inter alia yra expressis verbis įtvirtinti imunite-tai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžė, kad jokie kiti asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, pagal Konstituciją neturi minėtų imunitetų.

4.3. VAlsTYBĖs TARnYBA

Valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės tei-sės, 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą ap-mokėjimą už darbą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas („Įstatymų leidėjo įgaliojimai keisti atlyginimų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, fi-nansinei padėčiai“).

Viešojo intereso garantavimas valstybės tarnybojeKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, jog valsty-

bės tarnyboje turi dominuoti viešasis, o ne privatus interesas; valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaroma prielaidų tokiems konfliktams kilti; valstybės tarnybos teikiamomis galimybėmis negali būti pasinaudojama asmeniniam pasipelnymui.

Reikalavimai valstybės tarnybai: paklusimas Konstitucijai ir teiseiKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas<...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybės tarnyba turi veikti pa-

klusdama tik Konstitucijai ir teisei. Kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtu-

4.3. Valstybės tarnyba

281

mo reikalavimų. Valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

<...> valstybės tarnautojai negali nepaisyti teisėtumo reikalavimų, inter alia rengdami teisės aktų projektus.

Valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 2011 m. vasario 14 d. nutarimas („Įstatymų leidėjo įgaliojimai keisti atlyginimų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“).

Teisė stoti į valstybės tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimasPagal Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalį piliečiai inter alia turi teisę lygiomis sąlygo-

mis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.Konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą sietina inter alia su Kons-

titucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Konsti-tucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimuose yra inter alia pažymėjęs, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą. Kaip ne kartą pažymėjo Konstitucinis Teismas, valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tar-nyboje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad, sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (taigi ir stoti į valstybės tarnybą), įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybės tarnybą nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje. Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, priimti dirbti joje asmenys turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius. norin-tieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (Konstitu-cinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

Reikalavimai valstybės tarnybai: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai

Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimasPagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba lietuvos valstybei ir pilietinei

Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali lietuvos valstybei ir jos konstitucinei


282

santvarkai; viena iš stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų yra lojalumas lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai vals-tybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje ir valstybės tarnautojų patikimumo patikra; asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei vertinimas (apie įslaptintos informacijos apsaugą taip pat žr. 2. Asmens kons-titucinis statusas, 2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės, 2.2.7. Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė, 2.2.7.1. Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvės apsauga, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas)

Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimasĮstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris

leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lo-jalumą lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. Pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje patikimumas turi būti tikrinamas dar prieš jiems pradedant eiti pareigas. Kai valstybės tarnautojai eina pareigas, jų patikimumas taip pat gali būti tikrinamas, jeigu dėl jo kyla pagrįstų abejonių. Jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, siekiančio tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje, nepatikimumas, toks asmuo negali būti priimamas į atitinkamas pa-reigas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad kaip vieni iš stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų paminėtini reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis gali-mybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuotos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami.

<...> pagal Konstituciją asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valsty-bės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nustatoma specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas lietuvos valstybei. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savy-bes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Todėl įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras. Įgyvendindamas šią diskre-ciją įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo.

Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Kons-titucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrin-


283

du konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstai goje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

<...> negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leistų įstatymo įgaliotai valstybės institucijai konstatuoti asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tar-nyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nepatikimumą (ar nelojalumą lietuvos valstybei) remiantis tik mažareikšmėmis aplinkybėmis. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas negali numatyti tokių įslaptintos informacijos apsaugos priemonių, kurios leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms įslaptintos informacijos saugu-mui ir kartu – grėsmėms valstybės interesams.

<...><...> tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas

dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tar-nyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nusta-tytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika.

Taigi aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, pati-kimumo ar lojalumo lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija ne-vykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo.

<...><...> aplinkybės, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę

nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis ty-rimas, gali suponuoti asmens pažeidžiamumą, kartu kelti abejonių dėl jo patikimumo ar lojalumo lietuvos valstybei.

<...>nors įstatymų leidėjas ir turi plačią diskreciją reguliuoti santykius, susijusius su vals-

tybės ir tarnybos paslapčių apsauga, jis negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas įstatymo įgaliotai valstybės institucijai, remiantis mažareikšmėmis aplinkybėmis, konstatuoti asmens, einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nepatikimumą ar nelojalumą lietuvos valstybei ir dėl to asmeniui netekti darbo valstybės tarnyboje.

<...><...> iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi <...> teisę lygio-

mis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ ir iš <...> konstitucinių teisinės valstybės principo imperatyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatyta alternatyvi priemonė leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimui panaikinti ir asmeniui atleisti iš pareigų valstybės tarnyboje, kuri sudarytų prielaidas pakankamai individuali-zuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus ir kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją. Tokia priemonė inter alia yra nušalinimas nuo pareigų, taikomas tais atvejais, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką


284

arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, ir sudarantis prielaidas papildomai patikrinti asmens patikimumą ir lojalumą lietuvos valstybei sie-kiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas nekeltų grėsmės įslaptintos informacijos saugumui.

Teisė stoti į valstybės tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas<...> Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai

pasirinkti darbą bei verslą“ yra susijusi su Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tar-nybą“. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, neturi būti aiški-nama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą. Kaip ne kartą pažymėjo Konsti-tucinis Teismas, valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas vals-tybės tarnyboje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

Valstybės tarnybos konstitucinė samprata; valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą; valstybės tarnautojų su valstybės tarnyba nesusijusios veiklos ribojimai

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimasKonstitucijoje valstybės (valstybinė) tarnyba expressis verbis minima tik 33 straipsnio

1 dalyje, kurioje nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir 141 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad asmenys, atlie-kantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti seimo nariais ir savivaldybių ta-rybų nariais ir negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarny-boje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime aiškindamas konstitucinę valstybės tarnybos sampratą ir atsižvelgdamas į konstitucinį teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, suformulavo tokias <...> oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas:

– valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešą-sias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą;


285

– valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačiųjų interesų atžvilgiu; valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų, neturi būti sudaroma prielaidų tokiems konfliktams kilti; valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui; garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešą-sias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.); įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pa-rei gą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta vie-šųjų ir privačiųjų interesų supriešinimo, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir lietu-vos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti, kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės val-džią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavimų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus;

– įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrus reikalavimus, kuriais būtų ribojama tokia valstybės tarnautojų su valstybės tarnyba nesusijusi veikla – kitas darbas (verslas), taip pat politinė, visuomeninė veikla, kuri galėtų sukelti viešųjų ir valstybės tarnautojų privačiųjų interesų konfliktą, sudarytų prielaidas valstybės tarnybos teikiamas galimybes panaudoti ne viešajam interesui garantuoti, bet asmeniniais interesais, trukdytų valstybės tarnautojams atlikti tarnybos pareigas arba kenktų valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijos autoritetui, jas diskredituotų;

– konstitucinė valstybės tarnybos samprata, valstybės tarnybos konstitucinė paskir-tis, jos, kaip profesinės veiklos, pobūdis suponuoja tai, kad, paisant inter alia konstitucinio proporcingumo principo, įstatymu turi būti nustatyti tokie valstybės tarnautojų kito dar-bo apribojimai, kurie užkirstų kelią valstybės tarnautojams dirbti tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus įgaliojimus arba kurių veiklą kontroliuoja, prižiūri, arba dėl kurių priima kokius nors kitus sprendimus, susijusius su tomis įmonė-mis, įstaigomis ar organizacijomis (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.);

– Konstituciją atitiktų toks valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą reguliavimas, pagal kurį kiekvienu individualiu atveju galėtų būti sprendžiama, ar leisti valstybės tarnautojui tuo pat metu dirbti ir kitą darbą, privalomai įvertinus, ar tokiu leidimu nebus sudaryta prielaidų kilti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktui valstybės tar-nyboje, valstybės tarnybos panaudoti asmeniniais interesais, užsiimti veikla, diskredituojan-čia valstybės tarnybos autoritetą, trukdyti asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai jas atlikti, ar valstybės tarnautojas nedirbs tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jis turi valdingus įgaliojimus arba kurių veiklą kontroliuoja, prižiūri, arba dėl kurių priima kokius nors kitus sprendimus, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti kito atlyginimo; įstatymų leidėjas turėtų numa-tyti ir subjektus, kurie spręstų, ar leisti valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą, ir šių subjektų atsakomybę už priimtus neteisėtus sprendimus.


286

Teisės stoti į valstybės tarnybą sąsaja su asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucijos 29 straipsnis, 33 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas<...> konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas yra susijęs su Konstitucijos

33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teise lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respub-likos valstybinę tarnybą. Kaip 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos vals-tybinę tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmai-na, ypač atsižvelgiant į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu. Piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Valstybės tarnybos santykiai apima inter alia santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2012 m. vasa-rio 27 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos vals-tybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. <...> pažy-mėtina, kad konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padė-tyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai pasirinkti valstybės tarnybos organizavimo modelįKonstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimuose yra

pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį.

Įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos – iš valstybės (savi-valdybių) biudžeto atlyginamos – profesinės veiklos priimant sprendimus viešojo admi-nistravimo ir (arba) viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

<...> įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti tokį valstybės tarnybos modelį, pagal kurį valstybės tarnautojams būtų priskiriami asmenys, atliekantys iš valstybės (savivaldy-bių) biudžeto atlyginamą veiklą priimant sprendimus viešojo administravimo ir (arba) viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Konstitucinis Teismas yra pa-žymėjęs, kad Konstitucija nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savi-valdybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba mi-

4.4. Valdžios atsakomybė visuomenei. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų atsakomybė

287

nėtose institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymuose įtvir-tinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį apima ir jo teisę reguliuoti vals-tybės tarnybos stažo skaičiavimą ir su juo susijusius darbo užmokesčio dydį bei socialines garantijas, inter alia teisę valstybės tarnybos stažui prilyginti darbo, kuris atlyginamas iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teikiant tam tikras viešąsias paslaugas laiką. Tačiau įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, inter alia konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.

Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimasŽr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės,

2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėji-mą už darbą, 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas („Valstybės tarnautojų, politikų, teisėjų, pareigūnų, karių darbo apmokėjimas“).

Valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai eko nominei, finansinei padėčiai

Žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas („Įstatymų leidėjo įgaliojimai keisti atlyginimų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“).

4.4. VAlDŽiOs ATsAKOMYBĖ VisuOMEnEi. KOnsTiTuCinĖ AuKŠčiAusiųJų VAlsTYBĖs PAREiGŪnų

ATsAKOMYBĖ

Valstybės pareigūnų atsakomybė visuomeneiKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigū-

nai privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad valdžios galias riboja Konstitucija, kad valsty-bės pareigūnai, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, asmeninius ar grupinius intere-sus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka gali būti pašalinti iš pareigų (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada).

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyven-dinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta viešųjų ir priva-čių interesų supriešinimo, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų as-menų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti,


288

kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asme-nys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavi-mų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Tačiau kad piliečiai – valsty-binė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsi-tikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konsti-tuciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Valstybės pareigūnų atsakomybė visuomeneiKonstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaKonstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas

atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo kons-titucinio teisinės valstybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Tačiau kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vado-vaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė vi-suomenei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

<...><...> pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, kuris, kaip ne kartą yra konstata-

vęs Konstitucinis Teismas, yra universalus principas, juo grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise.

Apkalta (Konstitucijos 74 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaPagal Konstitucijos 74 straipsnį Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pir-

mininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pir-mininką ir teisėjus, seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius


289

priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti seimo nario mandatą. Tai atlie-kama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato seimo statutas.

su apkaltos institutu yra susiję ir kiti Konstitucijos straipsniai: 63 straipsnio 5 punk-tas, 86 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 5 punktas, 89 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 108 straipsnio 5 punktas ir 116 straipsnis. Apkaltos institutas lietuvos konstitucinėje sistemoje sietinas ir su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, tei-singos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, su konstituciniais asmens teisių ir laisvių apsaugos principais.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis apkaltos institutas yra viena iš viešos demokratinės kontrolės formų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutari-mas). Įvairūs apkaltos konstitucinės sampratos aspektai yra atskleisti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarime, 2004 m. kovo 31 d. išvadoje, 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimuose:

– Konstitucijoje, inter alia jos 74 straipsnyje, įtvirtintas apkaltos – ypatingos par-lamentinės procedūros instituto, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pa-reigų – taikymas yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių; valstybės pareigūnai, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau už visuomenės interesus, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka gali būti pašalinti iš pareigų;

– apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsako-mybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pažymėtina, jog apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros instituto taikymas nereiškia, kad už veiksmus, kurie yra apkaltos pagrindas, asmuo negali būti traukiamas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn. Taip pat pažymėtina, kad asmens patraukimas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn negali būti kliūtimi tokiam asmeniui taikyti apkaltą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsako-mybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Taigi ta aplinkybė, kad už teisės pažeidimą asmeniui buvo taikyta tam tikra teisinė atsakomybė (civilinė, drausminė, administracinė, baudžiamoji ar kt.) ir šiam asmeniui už tą patį teisės pažeidimą yra taikoma konstitucinė atsakomybė, nereiškia, kad yra pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem.

Šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kaip apkaltos pagrindasKonstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaKonstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime yra konstatavęs: ištikimybė

lietuvos valstybei yra neatsiejama nuo ištikimybės ir Konstitucijai; sulaužius priesaiką būti ištikimam lietuvos Respublikai, kartu yra šiurkščiai pažeidžiama ir Konstitucija.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvadoje yra konstatavęs: ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus Konsti-tucijos pažeidimas; sprendžiant, ar Respublikos Prezidento veiksmai šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti konkrečių Respublikos Prezidento veiks-mų turinį ir jų atlikimo aplinkybes; Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu


290

yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas; Respublikos Prezidento veiksmais Konstitucija būtų šiurkščiai pažeista tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas nesąžiningai eitų savo pareigas, veiktų vadovaudamasis ne Tautos ir valstybės interesais, bet savo privačiais interesais, atskirų as-menų ar jų grupių interesais, veiktų turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais, sąmoningai nevykdytų Respublikos Prezidentui Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų.

Šios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir toms teisinėms situacijoms, kai sprendžiama, ar seimo nario veiksmai, kuriais pažeista Konstitucija, yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas.

<...><...> sprendžiant, ar seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją,

kiek vienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes, laiką, vietą, sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų pa-darymo, kitas reikšmingas aplinkybes.

Seimo ir Konstitucinio Teismo įgaliojimai apkaltos procese (Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 107 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaPagal Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą Konstitucinis Teismas teikia

išvadą, ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. <...> pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarka seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali panaikinti seimo nario mandatą.

Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, remdamasis Konstitucinio Teis-mo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai spren-džia seimas.

Pažymėtina, jog, interpretuodamas Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir 107 straipsnio 3 dalį, Konstitucinis Teismas 2004 m. balandžio 15 d. ir 2004 m. gegu-žės 25 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad:

– pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios insti-tucijos – seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pra-dėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teis-mas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, seimas ne mažesne kaip 3/5 visų seimo narių balsų daugu-ma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo seimo nario mandatą;

– įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė. Jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios Konstitu-cinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali;

– jeigu seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino Kons-titucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikino jo seimo nario mandatą, toks seimo sprendimas yra galutinis.


291

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti ir vertinti įrodymus apkaltos proceseKonstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaPagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar seimo nario,

kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar seimo narys Konstituciją pažeidė šiurkščiai. Taigi Konstituciniam Teismui nustatyta konstitu-cinė pareiga ištirti, ar seimo narys atliko konkrečius veiksmus, nurodytus paklausime Konstituciniam Teismui, ir įvertinti, ar šie veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar Konsti-tucija pažeista šiurkščiai. Tirdamas, ar seimo nario konkretūs veiksmai, nurodyti seimo paklausime, prieštarauja Konstitucijai, ar Konstitucija yra pažeista šiurkščiai, Konstitu-cinis Teismas tiria ir vertina tiek kartu su paklausimu Konstituciniam Teismui pateiktus įrodymus, tiek visus kitus bylą nagrinėjant Konstituciniame Teisme gautus įrodymus, pa-tvirtinančius ar paneigiančius, kad seimo narys atliko paklausime nurodytus konkrečius veiksmus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad šie veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir kad Konstitucija yra pažeista šiurkščiai.

Draudimas asmeniui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti pareigas, kurias galima pradėti eiti tik davus priesaiką

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimasKonstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime <...> atskleidžiant konstitu-

cinę apkaltos sampratą pažymėta:– Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąran-

ga ir jų formavimo tvarka, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos – seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir lietuvos valstybės interesais;

– valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą, tačiau kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės parei-gūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigū-nai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstan-tys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius intere-sus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią;

– viena iš valstybės pareigūnų viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: pagal Konstitucijos 74 straipsnį už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai – Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirminin-kas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirminin-kas ir teisėjai – apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas seimo nario mandatas;

– Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros – insti-tutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respublikos Prezidentui, seimo nariams, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiau-siojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gy-


292

nimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsiparei-gojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią.

<...> [2004 m. gegužės 25 d. nutarime] Konstitucinis Teismas inter alia pažymė-jo, kad seimo narių, Vyriausybės narių, Konstitucinio Teismo teisėjų, kitų teismų tei-sėjų, valstybės kontrolieriaus priesaika, kaip ir Respublikos Prezidento priesaika, nėra vien formalus ar simbolinis aktas; atsižvelgiant į tai, kad nurodytų valstybės pareigūnų priesaikos institutas, priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, šių asmenų duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius; nurodytų valstybės pareigūnų priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad duodami priesaiką nurodyti asmenys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika; nuo priesaikos davimo jiems atsiranda konstituci-nė pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti.

Atskleidęs Respublikos Prezidento priesaikos konstitucinę teisinę reikšmę, Konsti-tucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo:

– Konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors laikui Respublikos Pre-zidentas, kurio veiksmai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją, o jis pats – sulaužiusiu priesaiką, ir kuris už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą seimo buvo pašalintas iš užimamų pareigų, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos;

– asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Pre-zidento priesaiką, po to ją sulaužė, šitaip šiurkščiai pažeisdamas Konstituciją, ir už tai apkaltos proceso tvarka seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją prisiekti turi ne tik Respublikos Prezi-dentas – valstybės vadovas, bet ir seimo nariai, Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, valstybės kontrolierius, Konstitucinio Teismo 2004 m. gegu-žės 25 d. nutarime taip pat konstatuota:

„Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai asmuo, kurio seimo na-rio mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikin-tas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pir-mininko ir teisėjo pareigų, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, seimo nariu, negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teis-mo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kito teismo teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos da-vimu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institu-tą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų


293

Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio regulia-vimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūs-ta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konsti-tuciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.“

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pabrėžė, kad Respublikos Prezidento, kaip ir bet kurio kito Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens, sulaužiusio priesaiką, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, pašalinimas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvar-ka nėra savitikslis; apkaltos instituto konstitucinė paskirtis yra ne tik vienkartinis tokių asmenų pašalinimas iš užimamų pareigų, bet ir daug platesnė – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijo-je numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos prie-saikos davimu; apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio prie-saiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

<...> pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią seimo nariu negali būti ren-kamas asmuo, kurio seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesai-kos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teis-mo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra impliciti-nė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio prie-saikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo seimo nario mandatą, ga-lėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galė-tų duoti seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numa-tytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūs-ta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitu-cinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panai-kintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas seimo nariu pagal Konstitu-ciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.


294

<...> konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tar-pusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.

Nusikaltimas kaip apkaltos pagrindas (Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, 74 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, <...> 2004 m. gegužės 25 d. nutarime pažymėjęs, kad vie-

nas iš Konstitucijos 74 straipsnyje nustatytų pagrindų, kuriems esant tam tikras tame straipsnyje nurodytas valstybės pareigūnas gali būti pašalintas iš užimamų pareigų, gali būti panaikintas jo seimo nario mandatas, yra „paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas“, konstatavo, jog:

– nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, kad jis savo veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir lietuvos valsty-bės interesais ir pan.; kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad tiesiogiai nesi-sieja su Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu;

– iš Konstitucijos 74 straipsnio, 56 straipsnio 2 dalies nuostatų kyla tai, kad nusi-kaltimas, kuriuo kartu nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, nesukelia tokių pačių konstitucinių teisinių padarinių, kaip nusikaltimas, kuriuo kartu yra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika;

– Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmuo, atlikęs teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, gali būti renkamas seimo nariu, reiškia, jog Konstitucijoje ne tik nėra nustatyta, kad seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista Kons-titucija, sulaužyta priesaika, padarymą, – Konstitucija, darydama minėtą išimtį, expressis verbis leidžia tokį asmenį rinkti seimo nariu.

4.5. VAlsTYBiniAi APDOVAnOJiMAi

Valstybiniai apdovanojimaiKonstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimas (bylos Nr. 16/03-17/03-18/03)Aiškinant <...> Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuostatą

[„pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas“], pažymėtinos tokios kitos šiame nutarime suformuluotos doktrininės nuostatos:

– valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas, todėl jis nėra sietinas su kokių nors materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių (žinoma, išskyrus patį atitinkamą ordiną, medalį ir pan.), juo labiau privilegijų, teikimu apdovanojamajam. Konstitucija nesuponuoja, kad asmuo, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, galėtų vien dėl to, kad yra apdovanotas, tikėtis, juo labiau reikalauti, dar kokių nors materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių, privilegijų ar pan.;

– valstybinių apdovanojimų konstitucinis teisinis institutas nėra tapatus kitiems konstituciniams institutams, inter alia susijusiems su Konstitucijoje numatytų (taigi konstituciškai pagrindžiamų ir privilegijomis nelaikytinų) paramos, globos, aprūpinimo, materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių teikimu įvairiems asmenims;

4.5. Valstybiniai apdovanojimai

295

– jeigu asmuo atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir yra įstatyme nustatyti pagrin-dai, valstybės materialinė, finansinė parama, kitokių materialinių ar finansinių gėrybių teikimas jam gali būti siejami ir su tais pačiais darbais (veikla), už kuriuos tas asmuo buvo apdovanotas tam tikru valstybiniu apdovanojimu. Tačiau pabrėžtina, jog vien tai, kad asmuo yra apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, savaime negali būti pa-grindu skirti tam asmeniui valstybės materialinę, finansinę paramą, kitokias materialines ar finansines gėrybes ir t. t. Jeigu toks teisinis reguliavimas būtų nustatytas, jis būtų ver-tintinas kaip nukrypstantis nuo Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, pagal kurią nuosavy-bės teises, neišskiriant nė valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisių, saugo įstatymas, o Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį aiškinant kartu su Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įsta-tymas, – ir nuo Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos.

Valstybiniai apdovanojimaiKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimasKonstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto pagrindai įtvirtinti inter alia

Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte ir 84 straipsnio 22 punkte.Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte nustatyta, kad seimas steigia lietuvos Res-

pub likos valstybinius apdovanojimus.Aiškinant Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte įtvirtintą seimo įgaliojimą steigti

valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte įtvirtintu sei-mo įgaliojimu leisti įstatymus, konstatuotina, kad pagal Konstituciją seimas gali steigti valstybinius apdovanojimus išleisdamas įstatymą, t. y. juo nustatydamas inter alia valsty-bės apdovanojimų sistemą, rūšis, apdovanojimų ženklus, skyrimo pagrindus.

Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus.

Aiškinant Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtintą Respublikos Prezidento įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 85 straipsnio nuo-stata „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro“ konstatuotina, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas sei-mo įstatymu įsteigtus valstybės apdovanojimus skiria leisdamas dekretus, kurių galia nėra saistoma nei Ministro Pirmininko, nei atitinkamo ministro pritarimu jiems.

Konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinys atitinkama apimtimi yra atskleistas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota:

– valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas;– valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys

nuopelnų lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo reikalingos ypa-tingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tik-roms šalies gyvenimo sritims davė ypatingą naudą;

– steigdamas valstybinius apdovanojimus (inter alia nustatydamas jų sistemą), sei-mas turi plačią diskreciją, tačiau jis privalo paisyti konstitucinės valstybinių apdovanoji-mų sampratos, suponuojančios, kad valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojama būtent už nuopelnus ir kad tie nuopelnai turi būti nuopelnai lietuvai (lietuvos valstybei,


296

visuomenei, tam tikroms šalies gyvenimo sritims). Pagrindai, kuriems esant asmenys gali būti apdovanojami, turi būti aiškūs; jie turi būti nustatyti įstatymu. Įstatymu taip pat turi būti nustatyta, kokia tvarka asmuo teikiamas valstybiniam apdovanojimui;

– apdovanojimas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu – tai ne asmens, tegul ir turin-čio neabejotinų nuopelnų lietuvai, teisės ar teisėto lūkesčio įgyvendinimas, bet toks jo nuo-pelnų lietuvai įvertinimas, kuris priklauso nuo Respublikos Prezidento nuožiūros ir valios;

– Respublikos Prezidentas turi gana didelę nuožiūros laisvę spręsti, ar pateiktą as-menį apdovanoti. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje nėra nustatytos Respublikos Prezidento pareigos kurį nors asmenį ar asmenis (už kokius nors nuopelnus) apdovanoti kokiu nors valstybiniu apdovanojimu, tačiau skirdamas valstybinius apdovanojimus Respublikos Prezidentas turi paisyti inter alia Konstitucijos 82 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų sąži-ningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingam.

<...> konstitucinis valstybės apdovanojimų institutas atitinkama apimtimi susijęs su Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte įtvirtintu Respublikos Prezidento įgaliojimu spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus.

Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime, pagal tarp-tautinius papročius, diplomatinį protokolą, t. y. pagal susiklosčiusią tarptautinę praktiką, valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojami užsienio valstybių piliečiai (inter alia valstybių vadovai bei aukštieji pareigūnai), šitaip parodant ypatingą pagarbą jų valstybei bei jiems patiems ir siekiant puoselėti abipusiai naudingus lietuvos valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla inter alia pareiga nu-statyti tokius valstybinių apdovanojimų skyrimo pagrindus, pagal kuriuos inter alia būtų aišku, kokie asmenys apskritai negali būti apdovanoti valstybiniais apdovanojimais.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymu nustatant valstybinių apdovanojimų skyrimo pa-grindus negali būti nustatytas koks nors baigtinis apdovanojamų asmenų ar nuopelnų, kuriems esant asmuo gali būti apdovanojamas, sąrašas.

<...> įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokia tvarka asmuo teikiamas valstybiniam ap-dovanojimui, negali paneigti Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtinto Respublikos Prezidento įgaliojimo skirti valstybinius apdovanojimus.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės apdovanojimų skyrimo tvarka, inter alia įtvirtindamas atitinkamų subjektų (inter alia ministrų) įgalioji-mus pateikti (pristatyti) asmenis apdovanoti valstybiniais apdovanojimais arba nustatyda-mas valstybės apdovanojimų skyrimo klausimų svarstymo tam tikrose institucijose tvarką, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris paneigtų iš Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto kylantį Respublikos Prezidento įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus.

nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kai Respublikos Prezi-dento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų spren-dimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą.

Pažymėtina, kad minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime taip pat konstatuota, jog valstybinių apdovanojimų konstitucinis teisinis institutas nėra tapatus kitiems konstituciniams institutams, inter alia susijusiems su Konstitucijoje nu-matytų (taigi konstituciškai pagrindžiamų ir privilegijomis nelaikytinų) paramos, globos, aprūpinimo, materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių teikimu įvairiems asmenims.

<...> valstybinių apdovanojimų konstitucinis institutas nėra tapatus ir pilietybės konstituciniam institutui.

4.5. Valstybiniai apdovanojimai

297

Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatuota, kad lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka užsienio piliečiui ar asmeniui be pilie-tybės nėra ir negali būti valstybės apdovanojimas.

<...><...> Respublikos Prezidentas, skirdamas valstybinius apdovanojimus, yra saistomas

ir konstitucinio atsakingo valdymo principo.<...><...> Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straipsnio 22 punk-

te įtvirtintą įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus ir dėl to išleisdamas dekretą, yra saistomas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo inter alia skirti tik tokius valstybinius apdovanojimus, kurie yra nustatyti įstatyme.

<...><...> įsigaliojus Konstitucijai įstatymų leidėjui atsirado pareiga užtikrinti, kad su

valstybiniais apdovanojimais susiję santykiai būtų reguliuojami taip, kaip reikalaujama pagal Konstituciją.

Nuopelnų Lietuvos valstybei samprataKonstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas nuopelnų lietuvos valstybei sampratą <...> aiškino

2006 m. gegužės 12 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimuose atskleisdamas konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinį. Tuose Konstitucinio Teismo nutarimuose inter alia konstatuota: valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys nuopelnų lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo reika-lingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims buvo ypač naudingi.

298

5. SEIMAS

5.1. sEiMAs KAiP TAuTOs ATsTOVYBĖ

Seimas – Tautos atstovybė ir jo funkcijosKonstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaPagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdžią lietuvoje vykdo inter alia

seimas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad: konstitucinė seimo, kaip Tautos atstovybės, prigimtis lemia ypatingą jo vietą valstybės valdžios institucijų sistemo-je, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus funkcijoms vykdyti; seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas).

5.2. sEiMO FunKCiJOs iR ĮGAliOJiMAi


Seimo funkcijos ir įgaliojimaiKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasseimas – tai valstybės valdžios institucija, vykdanti įstatymų leidžiamąją valdžią

(Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia ypatingą jo vietą valsty-

bės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus funkcijoms vykdyti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas).

Konstitucijos 67 straipsnyje įtvirtintų seimo konstitucinių įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis; seimas, kaip Tautos atstovybė, turi teisę įstatymais nustatyti ir tokius savo įgalio-jimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, tačiau yra skirti seimo konstitu-cinėms funkcijoms įgyvendinti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

iš Konstitucijos nuostatų, kuriose nustatyti seimo įgaliojimai, matyti, kad seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vyk-domosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Minėtos seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai ne-gali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos minėtos seimo kons-

5.2. Seimo funkcijos ir įgaliojimai

299

titucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudo-ma seimui – Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).

Seimas yra saistomas Konstitucijos ir savo paties išleistų įstatymųKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog tai, kad, leisdamas įstatymus

seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties išleistų įstatymų, yra esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.

Seimo įgaliojimaiKonstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimas<...> Konstitucijos 67 straipsnyje įtvirtintų seimo konstitucinių įgaliojimų sąrašas

nėra baigtinis (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2010 m. gegužės 13 d. nu-tarimai).

<...> Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra išaiškinęs, jog sei-mo įgaliojimai pagal Konstituciją gali būti nustatomi ir yra nustatyti ne tik Konstitucijo-je, bet ir įstatymuose. Kai kuriais atvejais tai, kad tam tikri Konstitucijoje įtvirtinti seimo įgaliojimai gali būti sukonkretinami įstatymais, Konstitucijoje yra nurodyta tiesiogiai. Antai pagal Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktą seimas ratifikuoja ir denonsuoja lie-tuvos Respublikos tarptautines sutartis, Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokias lietuvos Respublikos tarptautines sutartis seimas ratifikuoja ir denonsuoja, o šio straipsnio 2 dalyje – kad įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai seimas ratifikuoja lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Įgyven-dindamas Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą teisę įstatymais sukonkretinti savo tam tikrus konstitucinius įgaliojimus, seimas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra išaiškinta ir tai, kad sei-mas, kaip Tautos atstovybė, turi teisę įstatymais nustatyti ir tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, tačiau yra skirti seimo konstitucinėms funk-cijoms įgyvendinti.

Taigi įstatymų leidėjas gali įtvirtinti ir tokius Konstitucijoje expressis verbis nenu-rodytus seimo įgaliojimus, kurie atitinka seimo konstitucinį teisinį statusą. Kita vertus, įstatymuose negali būti nustatyta tokių seimo įgaliojimų, kurie paneigtų kitų valstybės institucijų konstitucinius įgaliojimus.

Seimo galias riboja Konstitucija (Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis); Seimą saisto jo paties priimti įstatymai

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas yra ne kartą



5 . S E I M A S

300

Nukrypimai nuo konstitucinio imperatyvo, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas savo paties priimtų įstatymų, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Žr. 11. Valstybės biudžetas ir finansai, 11.1. Valstybės biudžetas. Valstybės turtiniai įsipareigojimai. Mokesčiai, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas.

5.2.2. Įstatymų leidyba

Seimo įgaliojimai leisti įstatymus ir kitus teisės aktusKonstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją seimas leidžia konstitucinius įstatymus, įstatymus, nutari-

mus dėl įstatymų įgyvendinimo ir kitus teisės aktus (Konstitucijos 67, 69, 70 straipsniai, 94 straipsnio 2 punktas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad leisti įstatymus yra viena svarbiausių seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų, jo konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas).

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs <...>, kad pagal Konstituciją seimas, kaip

Tautos atstovybė ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, gali leisti įstatymus ir ki-tus teisės aktus, reguliuojančius įvairiausius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teis-mo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas).

<...> pažymėtina, kad seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, <...> teisės aktais šiose srityse atitinkamai reguliuoti visuomeninius santykius. Įgyvendinda-mas savo įgaliojimus formuoti tam tikrų visuomenės ir valstybės gyvenimo sričių valsty-binę politiką, <...> seimas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

5.2.3. Biudžetinė funkcija

Žr. 11. Valstybės biudžetas ir finansai, 11.1. Valstybės biudžetas. Valstybės turtiniai įsipareigojimai. Mokesčiai.

5.2.4. Parlamentinė kontrolė

Taip pat žr. 7. Vyriausybė, 7.2. Vyriausybės formavimas. Įgaliojimų grąžinimas. Atsi-statydinimas.

Nepasitikėjimo Seimo paskirtu ar išrinktu pareigūnu pareiškimas – vienas iš parlamentinės kontrolės būdų (Konstitucijos 75 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimasKonstitucijos 75 straipsnyje nustatyta: „seimo skirti ar rinkti pareigūnai, išskyrus

Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis, atleidžiami iš pareigų, kai seimas visų seimo narių balsų dauguma pareiškia jais nepasitikėjimą.“

Konstitucinis Teismas 2003 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo: šiame Konstituci-jos straipsnyje yra įtvirtinta seimo teisė atleisti iš pareigų tuos pareigūnus, kuriuos į pa-reigas paskyrė ar išrinko seimas, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis; tai daroma laikantis ypatingos parlamentinės procedūros – pareiškiant nepasitikėjimą; nepasitikėjimas pareiškiamas visų seimo narių balsų dauguma; nepasitikėjimo pareiški-

5.2. Seimo funkcijos ir įgaliojimai

301

mo institutas – tai ne tik vienas iš seimo vykdomos parlamentinės kontrolės būdų, bet ir svarbi seimo paskirto ar išrinkto pareigūno veiklos garantija, nes toks pareigūnas, jeigu nėra pagrindų, dėl kurių jis apskritai negali eiti savo pareigų, gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui, kai už nepasitikėjimą balsuoja daugiau kaip pusė visų seimo narių; nepasitikėjimo pareiškimas yra toks seimo paskirto ar išrinkto pareigūno atleidimo iš pareigų pagrindas, kuris turi būti siejamas su pareigūno veiklos vertinimu, todėl parlamento nustatytas nepasitikėjimo pareiškimo procedūros reglamentavimas turi būti toks, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas, inter alia reiškiantis, jog parei-gūnas, kuriam reiškiamas nepasitikėjimas, turi turėti realią galimybę pateikti seimui savo paaiškinimus ir seimo posėdyje atsakyti į argumentus, kuriais grindžiamas nepasitikėji-mas juo.

<...> Konstitucijos 75 straipsnyje yra nustatytas vienas iš seimo paskirtų ar išrink-tų pareigūnų atleidimo iš pareigų pagrindų – atleidimas pareiškus jiems nepasitikėjimą. seimo paskirti ar išrinkti pareigūnai gali būti atleidžiami iš pareigų ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

5.2.5. Institucijų steigimas ir pareigūnų skyrimas

Seimo paskirtų ar išrinktų pareigūnų atleidimas iš pareigų pareiškus jais nepasitikėjimą (Konstitucijos 75 straipsnis)

Žr. 5.2.4. Parlamentinė kontrolė, 2013 m. vasario 20 d. nutarimas („nepasitikėjimo seimo paskirtu ar išrinktu pareigūnu pareiškimas – vienas iš parlamentinės kontrolės būdų (Konstitucijos 75 straipsnis)“).

Seimo skiriamo pareigūno skyrimo ir atleidimo iš pareigų teisinis reguliavimasKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo 2010 m. gegužės 13 d. nutarime <...> pabrėžė, jog įstaty-

mų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su asmenų, inter alia valstybės pareigūnų, skyrimu ir atleidimu iš pareigų, turi nustatyti aiškų, darnų teisinį reguliavimą, kad nebūtų galima jo aiškinti nevienodai.

iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo prin-cipų, kyla reikalavimas nustatyti aiškius reikalavimus pretendentui į seimo kanclerio pa-reigas, inter alia išsilavinimo, nepriekaištingos reputacijos.

5.2.6. Kiti įgaliojimai

Seimo įgaliojimai steigti valstybinius apdovanojimus (Konstitucijos 67 straipsnio 18 punktas) (plačiau apie valstybinius apdovanojimus žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.5. Valstybiniai apdovanojimai)

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimasKonstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto pagrindai įtvirtinti inter alia Kons-

titucijos 67 straipsnio 18 punkte <...>.Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte nustatyta, kad seimas steigia lietuvos Res-

pub likos valstybinius apdovanojimus.Aiškinant Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte įtvirtintą seimo įgaliojimą steigti

valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte įtvirtintu sei-mo įgaliojimu leisti įstatymus, konstatuotina, kad pagal Konstituciją seimas gali steigti

5 . S E I M A S

302

valstybinius apdovanojimus išleisdamas įstatymą, t. y. juo nustatydamas inter alia valsty-bės apdovanojimų sistemą, rūšis, apdovanojimų ženklus, skyrimo pagrindus.

<...>Konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinys atitinkama apimtimi yra

atskleistas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota:

<...>– steigdamas valstybinius apdovanojimus (inter alia nustatydamas jų sistemą), sei-

mas turi plačią diskreciją, tačiau jis privalo paisyti konstitucinės valstybinių apdovanoji-mų sampratos, suponuojančios, kad valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojama būtent už nuopelnus ir kad tie nuopelnai turi būti nuopelnai lietuvai (lietuvos valstybei, visuomenei, tam tikroms šalies gyvenimo sritims). Pagrindai, kuriems esant asmenys gali būti apdovanojami, turi būti aiškūs; jie turi būti nustatyti įstatymu. <...>

<...><...> iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla inter alia pareiga nustatyti tokius valsty-

binių apdovanojimų skyrimo pagrindus, pagal kuriuos inter alia būtų aišku, kokie asme-nys apskritai negali būti apdovanoti valstybiniais apdovanojimais.

<...> įstatymu nustatant valstybinių apdovanojimų skyrimo pagrindus negali būti nustatytas koks nors baigtinis apdovanojamų asmenų ar nuopelnų, kuriems esant asmuo gali būti apdovanojamas, sąrašas.

Seimo įgaliojimai, susiję su ginkluotųjų pajėgų panaudojimu (Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktas, 142 straipsnis) (plačiau apie valstybės gynimą žr. 13. užsienio politika ir valstybės gynimas, 13.2. Valstybės gynimas)

Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimasKonstitucijos 67 straipsnio, kuriame įtvirtintas seimo konstitucinių įgaliojimų sąra-

šas, 20 punkte nustatyta, kad „seimas <...> įveda <...> karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas“.

Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte nustatyti seimo įgaliojimai, susiję su ginkluo-tųjų pajėgų panaudojimu, yra sukonkretinti Konstitucijos 142 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad „seimas įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti lietu-vos valstybės tarptautinius įsipareigojimus“.

<...><...> pagal Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą gink-

luoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisu-mui, Respublikos Prezidento nedelsiant priimtas sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo įgyja teisinę galią nuo jo priėmimo, tačiau šį sprendimą Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui (tarp seimo sesijų – tuo tikslu nedelsiant šaukti neeilinę seimo sesiją), o seimas turi teisę patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą.

<...><...> pagal Konstituciją, inter alia jos 140 straipsnį, svarstant ir sprendžiant vals-

tybės gynimo klausimus dalyvauja įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai, inter alia svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarstanti ir koordinuojanti Valstybės gynimo taryba (į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, seimo Pirminin-

5.3. Seimo nario konstitucinis statusas

303

kas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas), už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms seimui atsakinga Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas, tačiau sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais pri-ima dvi valstybės institucijos: seimas ir Respublikos Prezidentas. seimas įgaliotas priimti galutinius sprendimus įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją ar demobilizaciją, priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti lie-tuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, o Respublikos Prezidentas ginkluoto už-puolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, turi įgaliojimus nedelsiant priimti tokius sprendimus (dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo), kurie teikia-mi tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui.

Pažymėtina, kad seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje įtvir-tintą konstitucinį įgaliojimą patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento spren-dimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, yra saistomas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir konstituciškai svarbių tikslų, inter alia valstybės nepriklausomybės, tarptautinių įsiparei-gojimų vykdymo.

<...><...> Konstitucijos nuostatos, kuriomis įtvirtinti bendri konstituciniai valstybės gy-

nimo ir tarptautinio bendradarbiavimo (užsienio politikos) pagrindai, yra susijusios inter alia su tuo, kad pagal Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalį seimas ratifikuoja lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis (2 punktas), sutartis dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis (3 punktas), sutartis dėl lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose (4 punktas), dėl lietuvos Respublikos dalyvavimo univer-saliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptautinėse organizacijose (5 punk-tas). Konstitucijos 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas seimo įgaliojimas priimti sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, apima ir tokį sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia vykdyti lietuvos valstybės įsipareigojimus pagal lietuvos Respubli-kos tarptautines sutartis.

5.2.7. Apkaltos procesas

Žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.4. Valdžios atsakomybė visuomenei. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų atsakomybė.

5.3. sEiMO nARiO KOnsTiTuCinis sTATusAs

Seimo nario imunitetas (Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimasPagal Konstituciją dalinį imunitetą nuo tam tikrų administracinio poveikio priemo-

nių <...> turi seimo nariai, ministrai, teisėjai: seimo narys be seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė (Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalis) <...>.

5 . S E I M A S

304

Seimo nario priesaika (Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 5 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaKonstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išrinktas seimo narys visas Tautos

atstovo teises įgyja tik po to, kai seime prisiekia būti ištikimas lietuvos Respublikai.lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigalioji-

mo tvarkos“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 5 straipsnyje nustatyta:„nustatomas toks lietuvos Respublikos seimo nario priesaikos tekstas: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą;prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti

Tėvynei, demokratijai, lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.“Konstitucija iš seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien lietu-

vos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas). Kons-titucija iš seimo nario taip pat besąlygiškai reikalauja pasižadėjimo sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, lietuvos žmonių gerovei.

Prisiekdamas seimo narys besąlygiškai įsipareigoja laikytis visų priesaikoje mini-mų vertybių. Taigi seimo nario priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas: duodamas priesaiką išrinktas seimo narys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas).

Seimo nario konstitucinis statusas; Seimo nario mandato individualumas; Seimo nario veiklos nepertraukiamumas

Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadaKonstitucinis Teismas savo aktuose, priimtuose ankstesnėse konstitucinės justicijos

bylose, inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nu-tarimuose, 2009 m. gegužės 15 d. sprendime, yra suformulavęs plačią oficialiąją seimo nario konstitucinio statuso doktriną:

– seimo nario konstitucinis statusas integruoja seimo nario, kaip Tautos atstovo, pareigas, teises ir veiklos garantijas, atsakomybę ir yra grindžiamas konstituciniu seimo nario laisvo mandato principu; seimo nario laisvo mandato esmė – Tautos atstovo lais-vė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant imperatyvaus mandato, teisės atšaukti seimo narį; seimo nario laisvas mandatas yra viena iš seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų; jis – ne Tautos atstovo privile-gija, o viena iš teisinių priemonių, užtikrinančių, kad Tautai bus deramai atstovaujama jos demokratiškai išrinktoje atstovybėje seime, kad Tautos atstovybė seimas veiks tik Tautos ir lietuvos valstybės interesais; jis negali būti naudojamas ne Tautos ir lietuvos valstybės interesais; seimo nario laisvas mandatas turi būti naudojamas taip, kad seimas galėtų veiksmingai veikti Tautos ir lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę; seimo nario pareiga veikti taip, kaip jį įpareigoja seimo nario


305

duota priesaika, paisant iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų ky-lančių reikalavimų, negali būti interpretuojama kaip reiškianti konstitucinio seimo nario laisvo mandato principo ribojimą;

– pareigas eidami, įgyvendindami savo teises seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine; seimo narys pagal Konstituciją ne tik įgyja atitinkamas teises, bet ir privalo vykdyti tam tikras pareigas, kylančias iš Konstitucijos ir jai neprieš-taraujančių įstatymų; Konstitucija suponuoja tokią seimo nario nuožiūros ir tokią seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp seimo nario nuožiūros bei seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrū-kio: pagal Konstituciją seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstitu-ciją, į Tautos ir lietuvos valstybės interesus;

– iš Konstitucijoje, inter alia jos 59 straipsnio 4 dalyje, įtvirtinto seimo nario laisvo mandato principo kyla seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį sei-mo sprendimą – kiekvienu klausimu balsuoti pagal savo sąžinę. seimo sprendimuose atsispindi seimo narių daugumos politinė valia. Pagal Konstituciją seimo valia priimant atitinkamus sprendimus negali būti pareikšta kitaip, kaip tik seimo nariams balsuojant seimo posėdyje ir priimant atitinkamą teisės aktą.

<...> pagal Konstituciją seimo nario mandatas yra individualus – jis suteikiamas tik tam asmeniui, kuris Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka yra išrenkamas seimo nariu. Pagal Konstituciją seimo narys turi teisę ir pareigą tik pats asmeniškai įgyvendinti rinkėjų jam suteiktą mandatą. seimo nario konstitucinis statusas, integruojantis seimo nario pareigas, teises, veiklos garantijas, atsakomybę, suponuoja tai, kad seimo narys iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų kylančias seimo nario – Tautos atstovo teises ir pareigas privalo įgyvendinti tik pats asmeniškai, jis jokia forma negali perleisti kitam asmeniui, inter alia seimo nariui, savo, kaip seimo nario, teisių ir konstitucinių pareigų vykdymo. seimo nario mandato individualumas suponuoja ir tai, kad joks asmuo, inter alia seimo narys, negali perimti kito seimo nario – Tautos atstovo teisių ir pareigų, inter alia teisės balsuoti.

iš Konstitucijoje įtvirtinto seimo nario laisvo mandato principo, inter alia seimo na-rio mandato individualumo reikalavimo, kylanti seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį seimo sprendimą gali būti realizuojama tik seimo nariui asmeniškai išreiškiant savo valią per balsavimą seimo posėdyje. Tuo atveju, jeigu asmeninio seimo nario balsavimo seimo posėdyje reikalavimo nesilaikoma, inter alia jeigu per balsavimą vienas seimo narys balsuoja už kitą seimo narį ir taip išreiškia ne seimo nario, už kurį balsuojama, bet savo valią, nepaisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio, kylančių reikalavimų įstatymų priėmimo procedūrai, iškreipiami balsavimo rezultatai, sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą seimo nario laisvo mandato principą. Taip pat pažymėtina, kad ir tie atvejai, kai vienas seimo narys balsuoja už kitą seimo narį ir taip išreiškia to seimo nario valią, neatitinka seimo nario mandato individualumo reikalavi-mo ir traktuotini kaip iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio, kylančių reikalavimų įstatymų priėmimo procedūrai nepaisymas.

Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisi-nį reguliavimą, kad seimo nariai, dalyvaujantys vykdant seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijas, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų seimo nariams veikti ne Tautos ir lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais interesais, šiuos asmeninius interesus iškelti aukščiau už visuomenės interesus, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų seimo nariams elgtis nesąžiningai, piktnaudžiauti savo įgaliojimais, kad

5 . S E I M A S

306

būtų galima veiksmingai kontroliuoti, kaip seimo nariai laikosi šių reikalavimų, ir kad seimo nariai, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavimų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus.

Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, 2004 m. liepos 1 d. nutarime ir 2005 m. vasario 10 d. sprendime, kuriame buvo išaiškintas minėtas nutarimas, interpretuodamas nutarimo nuostatą, kad seimo nario veikla yra nepertraukiama, inter alia konstatavo, kad:

– pagal Konstituciją seimo narys yra profesionalus politikas, t. y. toks Tautos at-stovas, kuriam darbas seime yra jo profesinė veikla; seimo veiklos nepertraukiamumas suponuoja ir seimo nario, kaip Tautos atstovo, veiklos nepertraukiamumą;

– seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis statusas suponuoja seimo nario konstitucinę priedermę atstovauti Tautai, taigi ir jo pareigą dalyvauti seimo posėdžiuose;

– seimo nario konstitucinė pareiga dalyvauti seimo darbe apima inter alia jo pa-reigą dalyvauti ir tų seimo struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, darbe, vykdyti kitus Konstitucijoje, įstatymuose ir seimo statute nustatytus seimo nario įgaliojimus; seimo nario įgaliojimų vykdymas, taigi ir Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nurodytas sei-mo nario darbas, yra ir tokia seimo nario veikla, kai jis vykdo seimo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių pavedimus, kitas užduotis, įstatymų nustatytais atvejais atstovauja seimo narių grupėms ir pan.;

– galimos tokios situacijos, kai seimo narys dėl ypač svarbių asmeninių, kitų pateisi-namų priežasčių negali tam tikrą laiką dalyvauti seimo, seimo komitetų, kitų struktūri-nių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose ir (arba) tam tikrą laiką negali vykdyti kitų seimo nario pareigų; toks seimo narys minėtais atvejais turi kreiptis į įstatyme (seimo statute) nurodytą instituciją dėl leidimo tą laiką nedalyvauti seimo, seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose, tą laiką nevykdyti kitų seimo nario pareigų; jeigu seimo nario nurodytos priežastys yra ypač svarbios, pateisinamos, minėtas leidimas jam suteikiamas; negavusio tokio leidimo seimo nario nedalyvavimas seimo, seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, posėdžiuose, kitų seimo nario pareigų nevykdymas būtų nepateisinamas;

– galimos ir tokios situacijos, kad seimo narys apie savo nedalyvavimą atitinkamame posėdyje iki jo pradžios negali pranešti įstatyme (seimo statute) nurodytai institucijai; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti, kokia tvarka ir šiais atvejais įstatyme (seimo sta-tute) nurodyta institucija galėtų spręsti, ar to seimo nario nedalyvavimo atitinkamame posėdyje priežastys buvo ypač svarbios, pateisinamos;

– pagal Konstituciją negalima tokia teisinė situacija, kad, pasibaigus seimo narių atostogoms, neveiktų seimo komitetai, kiti struktūriniai padaliniai ir kad laikas, likęs iki kitos seimo sesijos pradžios, būtų traktuojamas kaip prilygstantis seimo narių atosto-goms, kitam laisvalaikiui.

<...> pagal Konstituciją išrinktam seimo nariui prisiekus ir įgijus visas Tautos atsto-vo teises, atsiranda konstitucinė pareiga besąlygiškai būti ištikimam lietuvos Respubli-kai, gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyvendindami valstybės valdžią, privalo vadovautis Konstitucija, teise ir joms paklusti, taip pat privalo veikti Tautos ir lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų asmeni-nei naudai gauti. už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas seimo nario mandatas.

Pažymėtina, jog iš seimo nario priesaikos, seimo nario konstitucinio statuso kyla reikalavimas, kad seimo narys elgtųsi sąžiningai, bendraudamas su rinkėjais, visuomenės


307

atstovais pateiktų teisingus faktus apie savo pareigų vykdymą, vengtų elgesio, žeminančio seimo – Tautos atstovybės reputaciją ir autoritetą.

Seimo narių kasmetinės mokamos atostogos (Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 4 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvada<...> Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime yra konstatavęs, kad „iš

Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas, ir iš Konsti-tucijos 60 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad seimo nario pareigas, teises ir veik-los garantijas nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas. <...> seimo nario atostogų įstatyminis įtvirtinimas užtikrintų ir tai, kad nebebūtų prielaidų laiką tarp seimo sesijų konstituciškai nepagrįstai traktuoti kaip laiką, prilygstantį seimo narių atostogoms ar kitokiam poilsiui“.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. vasario 10 d. sprendime „Dėl lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo <...> išaiškini-mo“ išaiškino įstatymų leidėjui kylančios pareigos įstatymu nustatyti seimo nario kasme-tinių mokamų atostogų trukmę ir kitas sąlygas turinį, ir inter alia pažymėjo:

– „nutarimo nuostata, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas, inter alia reiškia, kad seimo narių atostogos turi būti nustatytos ne bet kokiu seimo išleistu teisės aktu, o būtent įsta-tymu, taip pat kad tokiame įstatyme turi būti numatyta seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmė, atostogų apmokėjimo dydis, kitos esminės atostogų sąlygos.

Minėta nuostata nereiškia, kad įstatymu turi būti nustatytas fiksuotas, kiekvienais me-tais vis tas pats seimo narių kasmetinių mokamų atostogų laikas (jų pradžios ir pabaigos tikslios datos). seimas, atsižvelgdamas į savo darbotvarkę, sprendžiamus klausimus, kitas aplinkybes, kiekvienais metais gali seimo narių kasmetinių mokamų atostogų laiką atskirai nustatyti poįstatyminiu aktu – seimo nutarimu; šis nutarimas turi būti priimamas remian-tis įstatymu, nustatančiu inter alia seimo narių kasmetinių mokamų atostogų trukmę“;

– „įstatymų leidėjas, reguliuodamas su seimo nario kasmetinėmis mokamomis atos-togomis susijusius santykius, gali ir turi nustatyti laiką, kai nevyksta seimo posėdžiai, taip pat seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių posėdžiai, nėra vykdoma kita Kons-titucijoje, seimo statute ir įstatymuose numatyta seimo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių veikla. seimo narių kasmetinės mokamos atostogos gali būti seimo nutarimu nustatomos būtent tuo laiku“;

– „jeigu nutariama pratęsti eilinę seimo sesiją arba yra sušaukiama neeilinė seimo sesija, seimo nariai privalo į ją susirinkti, net jeigu tuo metu jie yra išėję kasmetinių mokamų atostogų. Tokiais atvejais seimas <...> gali ir turi nustatyti kitą laiką <...>, kad seimo nariai galėtų pasinaudoti savo konstitucine teise į kasmetines mokamas atostogas vietoje to laiko, kurį seimo nariai išnaudojo pratęstai seimo eilinei sesijai arba neeilinei seimo sesijai“.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją negalima tokia situacija, kad visas laikas tarp seimo sesijų, juo labiau laikas seimo sesijos (inter alia pratęstos seimo sesijos) metu, kai nors ir nevyksta seimo ar jo struktūrinių padalinių, kurių narys seimo narys yra, posė-džiai, būtų traktuojamas kaip prilygstantis seimo narių atostogoms.

<...>

5 . S E I M A S

308

Pažymėtina, jog tai, kad įstatymu nėra nustatytos seimo nario kasmetinės mokamos atostogos, nereiškia, kad seimo narys savo nuožiūra, be seimo statute nustatyto struktū-rinio padalinio pritarimo gali pasirinkti savo atostogų laiką, inter alia seimo sesijos metu, ir dėl to nevykdyti seimo nariui Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų.

Konstitucinė su Seimo nario pareigomis nesuderinamų pareigų ir darbo samprata (Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimasAiškinant, ar <...> Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo <...> for-

muluotė „sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse““ apima ir seimo nario privačią veiklą verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, atlie-kamą pagal teisinę ar kitokią sutartį, bet laisvu nuo seimo posėdžių laiku ir negaunant už tą veiklą jokio atlyginimo ar kitų rūšių piniginių išmokų, pažymėtina, kad <...> pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, suformuotą Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime, sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“, apima bet kokią veiklą lietuvos, užsienio ar tarptautinėje privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje arba atstovaujant tokiai įstaigai, įmonei, organizacijai, jeigu ši veikla yra susijusi su darbo atli-kimu, pareigų užėmimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu, kitų užduočių atlikimu, vadinamųjų garbės pareigų užėmimu ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose), neatsižvelgiant į tai, ar:

– ta veikla yra nuolatinė, ar laikina, ar vienkartinio pobūdžio (epizodinė), – už tą veiklą yra atlyginama kokiomis nors išmokomis arba kaip nors kitaip, ar nėra

atlyginama, – ta veikla teisės aktuose yra įvardijama kaip darbas, ar kaip nors kitaip, – toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje yra, ar nėra dar ir kitų asmenų, užsiimančių

kokia nors veikla, – ta veikla yra vadovaujanti, ar ne,– asmuo tai veiklai yra renkamas, ar skiriamas, – ta veikla yra įforminama kokia nors teisine sutartimi arba kitu teisės aktu, ar yra

atliekama be teisinės sutarties arba kito teisės akto.Pažymėtina ir tai, kad, kaip pabrėžta Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d.

sprendime, pagal Konstituciją nei poilsio ir laisvalaikio, nei kasmetinių mokamų atostogų metu seimo narys nepraranda Tautos atstovo statuso.

Taigi konstatuotina, kad Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudi-mas seimo nariui dirbti verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse ne tik savo darbo seime bei kitos parlamentinės veiklos metu, bet ir laisvu nuo darbo seime (poilsio, laisvalaikio, kasmetinių mokamų atostogų) metu.

Kartu pabrėžtina, kad <...> Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą, jo darbo seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumą, garantuoti, kad seimo narys veiks Tautos ir lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kandidatą į seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organiza-cijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais, teritorinių bendruomenių, seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais, kad seimo narys ne-sinaudos savo statusu, laisvu mandatu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų pri-


309

vačiai naudai gauti, kad kiekvienas seimo narys turės galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti seimo – Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus; šis tikslas nebūtų pasiektas arba būtų sudarytos prielaidos kliudyti šį tikslą pasiekti, jeigu seimo narys tuo pat metu galėtų eiti ir kitas pareigas arba dirbti ir kitą darbą, išskyrus pačioje Konstitucijoje expressis verbis nurodytas pareigas, taip pat pareigas, galimybę kurias užimti suponuoja Konstitucija.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo <...> formuluotė „sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstai-gose ar įmonėse““ apima bet kokią veiklą lietuvos, užsienio ar tarptautinėje privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje arba atstovaujant tokiai įstaigai, įmonei, organizacijai, jeigu ši veikla yra susijusi su darbo atlikimu, pareigų užėmimu, tarnybos ėjimu, kitų funk-cijų vykdymu, kitų užduočių atlikimu, vadinamųjų garbės pareigų užėmimu ir pan. (įskai-tant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose), neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla yra nuolatinė, ar laikina, ar vienkartinio pobūdžio (epizodinė), į tai, ar už tą veiklą yra atlyginama kokiomis nors išmokomis arba kaip nors kitaip, ar nėra atlyginama, į tai, ar ta veikla teisės aktuose yra įvardijama kaip darbas, ar kaip nors kitaip, į tai, ar toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje yra, ar nėra dar ir kitų asmenų, užsiimančių kokia nors veikla, į tai, ar ta veikla yra vadovaujanti, ar ne, į tai, ar asmuo tai veiklai yra renkamas, ar skiriamas, į tai, ar ta veikla yra įforminama kokia nors teisine sutartimi arba kitu teisės aktu, ar yra atliekama be teisinės sutarties arba kito teisės akto, neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla vykdoma seimo nario darbo seime bei kitos parlamentinės veiklos, ar poilsio, laisvalaikio, kasmetinių mokamų atostogų metu.

Seimo nario teisė gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą (Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimas<...> Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo <...> teiginys „seimo nario

konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės vienas iš ypatumų yra tas, kad seimo narys šią lais-vę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas“, aiškinamas seimo na-rio konstitucinio teisinio statuso, konstitucinės kūrybinės veiklos sampratos ir atlyginimo už šią veiklą mokėjimo kontekste, reiškia, kad pagal Konstituciją seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, t. y. tokią veiklą, kurios rezultatas yra kokybiškai nauja, ori-ginali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė (kūrinys). Be to, seimo nario kūrybinė veikla nesuderinama su veikla (pareigų užėmimu, darbo atlikimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu ir pan.) lietuvos valstybės, savivaldybių, užsienio arba tarptautinėje įstaigoje, įmonėje, organiza-cijoje, taip pat privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje; taigi seimo narys, užsiimda-mas kūrybine veikla, negali pažeisti iš Konstitucijos, inter alia jos 60 straipsnio 1 dalies, kylančių konstitucinių seimo nario darbinės veiklos ribojimo imperatyvų.

seimo nario konstitucinė kūrybinės veiklos laisvė gali būti įgyvendinama inter alia sudarant sutartį, tačiau pažymėtina, kad tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykiai. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, kokie santykiai tarp šalių yra susiklostę konkrečios sutarties pagrindu, turi būti vertinama ne tik tai, kaip ta sutartis pavadinta, bet ir tai koks yra jos turinys. Vadinasi, kiekvienu atveju būtina individualiai įvertinti, ar tokia sutartimi reguliuojami konstitucinę kūrybinės veiklos sampratą atitin-kantys santykiai.

5 . S E I M A S

310

Taigi konstatuotina, kad seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, t. y. tokią veiklą, kurios rezultatas yra kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzis-tavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė (kū-rinys); tačiau, kaip minėta, seimo nario kūrybinė veikla nesuderinama su veikla (parei-gų užėmimu, darbo atlikimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu ir pan.) lietuvos valstybės, savivaldybių, užsienio arba tarptautinėje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje, taip pat privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje; taigi seimo narys, užsiimdamas kūrybine veikla, negali pažeisti iš Konstitucijos, inter alia jos 60 straipsnio 1 dalies, kylančių kons-titucinių seimo nario darbinės veiklos ribojimo imperatyvų.

Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, seimo narys įgyvendindamas kūrybinės veiklos laisvę turi paisyti seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio statuso ir iš jo kylančių teisinių, etinių imperatyvų, inter alia vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo <...> teiginys „seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės vienas iš ypatumų yra tas, kad seimo narys šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas“ inter alia reiškia, kad seimo narys gali gauti atlygi-nimą už kūrybinę veiklą, t. y. tokią veiklą, kurios rezultatas yra kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultū-ros ar meno vertybė (kūrinys); seimo nario konstitucinė kūrybinės veiklos laisvė gali būti įgyvendinama inter alia sudarant sutartį, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykiai; vadinasi, seimo narys, užsiimdamas kūrybine veikla, negali pažeisti iš Konstitucijos, inter alia jos 60 straipsnio 1 dalies, kylančių konstitucinių seimo nario darbinės veiklos ribojimo imperatyvų.

<...><...> paskaita paprastai yra pedagoginės veiklos forma. Paskaitose siekiama su-

teikti žinių apie dėstomąjį dalyką, aiškinami probleminiai to dalyko klausimai. Tačiau galimi atvejai, kai paskaita dėl to, kad yra itin originali, kokybiškai nauja, neturi analo-gų, gali būti vertinama kaip kūrinys, kurio išraiškos forma inter alia gali būti rašytinė arba žodinė.

Pagal Konstituciją seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, t. y. už tokią veiklą mokslo, technikos, kultūros ar meno srityje, kuria siekiama sukurti kūrinį – koky-biškai naują, originalią, niekada anksčiau neegzistavusią konkrečią materialinę ar dvasinę mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybę. Pažymėtina, kad, kaip minėta, vienas iš seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės ypatumų yra tas, kad jis šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas.

Taigi konstatuotina, kad seimo narys gali gauti atlyginimą už paskaitą, atitinkančią kūrinio sampratą, jeigu jis ją sukūrė įgyvendindamas kūrybinės veiklos laisvę nebūdamas darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektu.

Minėta, kad seimo nario konstitucinė kūrybinės veiklos laisvė gali būti įgyvendina-ma inter alia sudarant sutartį, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tar-nybos ar pan. santykiai. Pažymėtina, kad dėl seimo nario kūrybinės veiklos, kurios tiks-las – sukurti paskaitą, taip pat gali būti sudaroma sutartis, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykiai. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, kokie santykiai tarp šalių yra susiklostę konkrečios sutarties pagrindu, kaip minėta, turi būti vertinama ne tik tai, kaip ta sutartis pavadinta, bet ir tai koks yra jos turinys. Vadinasi, kiekvienu atveju būtina individualiai įvertinti, ar tokia sutartimi reguliuojami konstituci-nę kūrybinės veiklos sampratą atitinkantys santykiai.


311

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo <...> teiginiai „iš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies formuluotės „užmokestis už pedagoginę ar kūrybinę veiklą“ matyti, kad pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos nėra tapačios, kad kiekviena iš jų turi sava-rankišką turinį. Šios sąvokos negali būti sutapatinamos, jos nėra sinonimai ir nė viena iš jų neapima kitos. Konstitucijoje pedagoginė veikla yra atribota nuo kūrybinės veiklos: pedagoginė veikla siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas), tuo tarpu kūrybinė veikla <...> yra veikla, kuria siekiama sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį“ inter alia reiškia, jog seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrinio sampratą atitinkančią paskaitą, sukurtą įgyvendinant seimo nario konstitucinę kūrybinės veiklos laisvę; dėl kūrinio sampratą atitinkančios paskaitos, kurios išraiškos forma inter alia gali būti rašytinė arba žodinė, gali būti sudaroma sutartis, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykiai.

Seimo nario įgaliojimų nutrūkimas, kai jis pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis (Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktas)

Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimas<...> Konstitucijos 63 straipsnio 7 punkte nustatytas savarankiškas seimo nario

mandato netekimo pagrindas – kai seimo narys pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su seimo nario pareigomis; tai suponuoja būtinybę atlikti seimo nario veiklos tyrimą, kad būtų galima nustatyti atitinkamas aplinkybes ir konstatuoti faktą, kad seimo narys perėjo dirbti arba neatsisakė darbo, nesuderinamo su seimo nario pareigo-mis. Todėl įstatymų leidėjas turi nustatyti tvarką, pagal kurią būtų užtikrintas teisingas teisinis procesas ir būtų galima tinkamai ištirti bei nustatyti, ar seimo narys perėjo (ne-perėjo) dirbti arba neatsisakė (atsisakė) darbo, nesuderinamo su seimo nario pareigomis, ir būtų galima priimti teisingą sprendimą dėl seimo nario mandato.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo <...> nuostata „Pagal Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktą seimo nario įgaliojimai nutrūksta, jeigu jis neatsisako darbo, nesuderinamo su seimo nario pareigomis“, aiškinama kartu su šio nutarimo <...> nuostata „iš Konstitucijoje įtvirtinto seimo nario pareigų nesuderinamumo su kitomis pareigomis ar darbu (išskyrus Konstitu-cijoje numatytas išimtis), taip pat draudimo gauti kitą atlyginimą (išskyrus Konstitucijoje numatytas išimtis), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti, ar yra paisoma Konstitucijos 60 straipsnyje seimo nariui nustatytų apribojimų“, inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tvarką, pagal kurią būtų užtikrintas teisingas teisinis procesas ir būtų galima tinkamai ištirti bei nustatyti, ar seimo narys perėjo (neperėjo) dirbti arba neatsisakė (atsisakė) darbo, nesuderinamo su seimo na-rio pareigomis, ir būtų galima priimti teisingą sprendimą dėl seimo nario mandato.

Seimo narių lygiateisiškumasKonstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada<...> konstitucinis visų seimo narių statusas yra vienodas, nepaisant to, ar jie išrinkti

taikant vieną (proporcinę arba mažoritarinę) rinkimų sistemą, ar skirtingas rinkimų sis-temas (įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią parlamento rinkimų sistemą). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimuose, pagal Konstituciją kiekvienas seimo narys atstovauja visai Tautai, visi seimo nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti seimo darbe.

5 . S E I M A S

312

Seimo nario įgaliojimų nutrūkimas, kai rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas (Konstitucijos 63 straipsnio 6 punktas)

Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada<...> pagal Konstituciją per seimo rinkimus padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų

ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažei-dimai gali būti nustatyti ir vėliau, kai išrinkti seimo nariai jau yra įgiję įgaliojimus, t. y. jau po to, kai išrinktas seimas susirenka į pirmąjį posėdį.

Konstitucijos 63 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas. Ši konstitucinė nuostata suponuoja seimo įgaliojimus nutraukti seimo nario įgaliojimus, jeigu dėl jo išrinkimo teisėtumo pagrįstų abejonių keliantys šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų [principų] pažeidimai nustatomi tada, kai seimo narys jau yra įgijęs įgaliojimus. Pagal Konstitucijos 63 straipsnio 6 punktą seimo nario įgaliojimai gali būti nutraukti tiek pripažinus rinkimus negaliojančiais (pavyzdžiui, vienmandatėje rinkimų apy-gardoje, kai nustatomi šiurkštūs rinkimų įstatymo pažeidimai, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl tam tikro seimo nario išrinkimo teisėtumo, ir neįmanoma nustatyti tikrąją rinkėjų valią atspindinčių rinkimų rezultatų), tiek nepripažinus rinkimų negaliojančiais (pavyzdžiui, kai nustatomi šiurkštūs rinkimų įstatymo pažeidimai, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl tam tikrų seimo narių išrinkimo teisėtumo daugiamandatėje arba vienmandatėje rinkimų apy-gardoje, tačiau įmanoma nustatyti tikrąją rinkėjų valią atspindinčius rinkimų rezultatus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkte nu-statyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai inter alia teikti išvadą, ar nebuvo pažeistas rinki-mų įstatymas per seimo narių rinkimus; pagal Konstitucijos 106 straipsnio 5 dalį prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl seimo rinkimų gali seimas ir Respublikos Prezidentas; Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad, remdamasis Konstituci-nio Teismo išvada, Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia seimas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad seimas gali priimti nutarimą dėl seimo nario įgaliojimų nutraukimo pagal Konstitucijos 63 straipsnio 6 punktą tik rem-damasis Konstitucinio Teismo išvada, kad per seimo rinkimus buvo šiurkščiai pažeistas rinkimų įstatymas, o Konstitucinis Teismas tokią išvadą gali teikti tik pagal seimo ar Respublikos Prezidento paklausimą.

Seimo narių lygiateisiškumasKonstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje yra konstatavęs, kad

konstitucinis visų seimo narių statusas yra vienodas, nepaisant to, ar jie išrinkti taikant vieną (proporcinę arba mažoritarinę) rinkimų sistemą, ar skirtingas rinkimų sistemas (įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią parlamento rinkimų sistemą).

5.4. sEiMO sTRuKTŪRA

Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas (Konstitucijos 76 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimasPagal Konstitucijos 76 straipsnį vienos iš valstybės valdžios institucijų – seimo

struktūrą ir darbo tvarką nustato seimo statutas, turintis įstatymo galią. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame Konstitucijos straipsnyje suformuluota blanketinė norma, leidžianti seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų

5.5. Seimo darbo tvarka

313

teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus seimo funkcionavimo klausimus (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimas). Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta seimo diskrecija šioje srityje; kartu pažymėtina, kad seimas, nustatydamas savo struktūrą ir darbo tvarką, negali pažeisti Konstitucijos principų ir normų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas).

5.5. sEiMO DARBO TVARKA


Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas (Konstitucijos 76 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimasPagal Konstitucijos 76 straipsnį vienos iš valstybės valdžios institucijų – seimo

struktūrą ir darbo tvarką nustato seimo statutas, turintis įstatymo galią. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame Konstitucijos straipsnyje suformuluota blanketinė norma, leidžianti seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus seimo funkcionavimo klausimus (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimas). Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta seimo diskrecija šioje srityje; kartu pažymėtina, kad seimas, nustatydamas savo struktūrą ir darbo tvarką, negali pažeisti Konstitucijos principų ir normų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas).

Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas (Konstitucijos 76 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas<...> pagal Konstituciją seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato seimo statutas, sei-

mą sudaro seimo nariai, kurie išrinkti visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai pri-siekia būti ištikimi lietuvos Respublikai.

Vadinasi, seimo statutas, kuris nustato seimo narių, išrinktų ir prisiekusių lietuvos Respublikai, darbo tvarką, nėra skirtas rinkimų į seimą santykiams <...>.

5.5.2. Įstatymų leidybos procesas

Įstatymų leidybos procesas; įstatymo projekto vertinimasKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „įstatymai seime priimami lai-

kantis įstatymo nustatytos procedūros“.Konstitucinis Teismas savo nutarimuose, inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 1997 m. ge-

gužės 29 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. sausio 19 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimuose, yra atskleidęs įstatymų leidybos proceso sampratą ir konstatavęs, kad: pagal Konstituciją įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka, kuri iš esmės yra įtvirtinta ir Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstaty-mų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose; tik pasibaigus vienai stadijai nuo-sekliai prasideda kita stadija; įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama seimo statu-

5 . S E I M A S

314

tu, taip pat <...> įstatymais; negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, seimo statute ar <...> įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės.

<...> jeigu seimo statute ar įstatymuose yra nustatyta, jog tam tikroje (-ose) įstaty-mų leidybos proceso stadijoje (-ose) turi būti atlikta įstatymo projekto patikra, tai inter alia turi būti atliktas įstatymu siekiamo santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas, įvertinama, ar įstatymas nesukels neigiamų pasekmių. Konstituciškai būtų nepateisinama, jeigu kurioje nors įstatymų leidybos stadijoje (inter alia įstatymų leidybos iniciatyvos tei-sės realizavimo, įstatymų priėmimo) tokia patikra nebūtų atlikta arba būtų atlikta ne toje (tose) įstatymų leidybos stadijoje (-ose). <...> pažymėtina ir tai, kad įstatymu siekiamo ekonominių santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas turi būti atliekamas išsamiai, objektyviai, nešališkai, o prireikus turi būti kviečiami specialių žinių turintys asmenys.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, būtent konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga seimo statute ir (ar) įstatymuose nu-statyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių subjektų ir (ar) seimo pareiga rengiant ir (ar) priimant seime teisės aktus, kuriais reguliuojami santykiai, galintys turėti įtakos inter alia krimino-geninei situacijai, neigiamų ekonominių pasekmių kilimui, atlikti tinkamą įstatymo pro-jekto įvertinimą, inter alia dėl neigiamų pasekmių, kurias gali sukelti įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų, kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai užtikrina ne tik Konstitucinio Teismo vykdoma seimo priimtų teisės aktų konstitucinė kontrolė, bet ir seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kontrolė seimo statute nustatytais būdais už-kertant kelią leisti įstatymus, kitus teisės aktus, kurie gali prieštarauti Konstitucijai arba kitiems aukštesnės galios įstatymams.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog tai, kad, leisdamas įstatymus seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties išleistų įstatymų, yra esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.

Įstatymų leidybos procesas; įstatymų leidybos iniciatyvos teisėKonstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, 1993 m. lapkričio 8 d., 1997 m. gegužės 29 d., 2008 m. va-

sario 22 d. nutarimuose atskleisdamas įstatymų leidybos proceso sampratą, konstatavo: „Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažin-tos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta ir lietuvos Respublikos Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigalio-jimas – 70–72 straipsniuose.“

Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 22 d. nutarime yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama seimo statutu, taip pat <...> įstatymais, tačiau negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, seimo statute ar <...> įstatymuose įtvir-tintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės.

Pagal Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalį įstatymų leidybos iniciatyvos teisė seime priklauso seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos ini-


315

ciatyvos teisę turi taip pat lietuvos Respublikos piliečiai (Konstitucijos 68 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs (1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimuose), kad: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą; ši tei-sė įgyvendinama pateikiant seimui įstatymo projektą; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti.

Taigi Konstitucijos 67, 69, 70 straipsnių, 94 straipsnio 2 punkto nuostatas sistemiš-kai aiškinant su Konstitucijos 68 straipsnio nuostatomis <...> konstatuotina, kad pagal Konstituciją seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, neatlieka teisės aktų rengimo funkcijos. Pagal Konstituciją šią funkciją vykdo seimo nariai, Respublikos Pre-zidentas, Vyriausybė, lietuvos Respublikos piliečiai, įgyvendindami jiems Konstitucijos 68 straipsnyje suteiktą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Įstatymų priėmimo tvarka (Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis, 76 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasPamatinės įstatymų priėmimo taisyklės įtvirtintos Konstitucijos 69 straipsnyje. Kons-

titucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymai seime priimami laikantis įstatymo nu-statytos procedūros.“ Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiks-mų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka (inter alia Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).

seimas, nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos nor-mų ir principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas). iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo inter alia kyla reikalavimas, kad įstatymai, kiti teisės aktai būtų priimami laikantis iš anksto nustatytos Konstituciją atitinkančios tvarkos ir ji nebūtų keičiama jau prasidėjus jų priėmimo procesui. nuo šio reikalavimo gali būti nukrypstama tik jeigu tai būtina siekiant užtikrinti kitų, svarbesnių, konstitucinių vertybių apsaugą.

Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis yra susijusi su 76 straipsniu, kuriame nustatyta, kad seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato seimo statutas, turintis įstatymo galią.

seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros reglamen-tavimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. sau-sio 19 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatą kartu su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad abi šios nuostatos reiškia, jog įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama seimo statutu, taip pat įstatymais (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).

leidžiant įstatymus, kitus teisės aktus seimą ir kiekvieną seimo narį saisto Konsti-tucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai bei įstatymo galią turintis seimo statutas (Kons-titucinio Teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarimas). seimo pareiga laikytis seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių – jo konstitucinė pareiga (inter alia Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2002 m. sausio 14 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimai).

negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės (Konstitucinio Teis-mo 2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai); būtinybė įstatymus priimti nuosekliai laikantis įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių kyla iš Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarimas).

5 . S E I M A S

316

seimo konstitucinė pareiga laikytis minėtų stadijų ir taisyklių reiškia ir tai, kad jeigu pagal seimo statutą turi būti gaunama vieno iš seimo struktūrinių padalinių (inter alia seimo komiteto ar komisijos) išvada, konstituciškai nepateisinama būtų tai, kad tokia išvada nepateikiama dėl to, kad toks seimo struktūrinis padalinys nevykdo šios savo pa-reigos, vėluoja ją įvykdyti ir pan. (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, jog esminiai įstatymuose, seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros (Konstitucinio Teismo 2001 m. birže-lio 28 d., 2005 m. sausio 19 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimai).

Seimo vidinė prevencinė teisės aktų konstitucingumo (teisėtumo) kontrolėKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasseimo priimti įstatymai turi atitikti Konstituciją. Konstitucinis Teismas 2005 m.

sausio 19 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų, kitų seimo teisės aktų atitiktį Konstitu-cijai užtikrina ne tik Konstitucinio Teismo vykdoma seimo priimtų teisės aktų konsti-tucinė kontrolė šiam Teismui sprendžiant, ar seimo priimti konstituciniai įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, ar įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, ar seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) ne-prieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, seimo statutui, bet ir seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kontrolė seimo statute nustatytais būdais už-kertant kelią leisti įstatymus, kitus teisės aktus, kurie gali prieštarauti Konstitucijai arba kitiems aukštesnės galios teisės aktams.

<...> jeigu seimo statute nustatyta, jog tam tikroje įstatymų leidybos proceso stadi-joje turi būti vykdoma seimo vidinė prevencinė įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolė, ji turi būti įgyvendinama ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.

<...><...> seimo statute nustatytos seimo struktūrinio padalinio pareigos preliminariai

įvertinti įstatymo projektą nevykdymas laikytinas esminiu įstatymų leidybos procedūros pažeidimu, lemiančiu ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Įstatymų įsigaliojimas; įstatymų leidėjo pareiga numatyti tinkamą vacatio legis (Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalis) (plačiau apie vacatio legis finansų teisės srityje žr. 11. Valstybės biudžetas ir finansai, 11.1. Valstybės biudžetas. Valstybės turtiniai įsipa-reigojimai. Mokesčiai, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas)

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasKonstitucijos 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad seimo priimti įstatymai įsigalioja

po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pa-čiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Pažymėtina, kad ši konstitucinė nuostata negali būti aiškinama kaip paliekanti įsta-tymų leidėjui visišką nuožiūros laisvę spręsti, ar atidėti įstatymo įsigaliojimo datą (jo tai-kymo pradžią).

<...> iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise; šie principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Atsižvelgiant į visa


317

tai, teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pa-keitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią).

Taigi Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį aiškinant konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste konstatuotina, kad tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo nu-matyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyven-dinti iš jo kylančius reikalavimus.

Ši įstatymų leidėjo pareiga Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta siejant ją su įstatymų, kuriais pertvarkoma socialinių garantijų sistema ar atskirų socialinių garantijų struktūra, priėmimu (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai), tačiau konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis turi būti paisoma priimant ir kitus įstatymus, ku-riais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims. Kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstaty-mo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą bei jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigalio-jimui, kitas svarbias aplinkybes, inter alia tokias, dėl kurių įstatymas turėtų įsigalioti kuo skubiau. svarbus viešasis interesas, siekis apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, nusveriantis asmens interesą turėti daugiau laiko prisitaikyti prie naujas pareigas ar apribo-jimus nustatančio teisinio reguliavimo, gali lemti skubų įstatymo įsigaliojimą jo oficia laus paskelbimo dieną be jokio vacatio legis termino. Vis dėlto pabrėžtina, kad skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, įsigaliojimas turėtų būti labiau išim-tis, grindžiama ir pateisinama ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis, nei taisyklė.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad darant esminius galiojančio teisinio regulia-vimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą. Asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis per-einamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakan-kamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį regulia-vimą įgytas teises.

Reikalavimai valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui

Žr. 11. Valstybės biudžetas ir finansai, 11.1. Valstybės biudžetas. Valstybės turtiniai įsipareigojimai. Mokesčiai, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas („Valstybės biudžeto samprata; seimo ir Vyriausybės įgaliojimai valstybės biudžeto srityje; reikalavimai valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui“).

Seimo konstitucinė pareiga laikytis Seimo statute nustatytų teisės aktų priėmimo taisyklių (Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis, 76 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimasPažymėtina, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį įstatymai seime priimami

laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs,

5 . S E I M A S

318

kad Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata yra susijusi su Konstitucijos 76 straips-nio nuostata, kad seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato seimo statutas, kuris turi įsta-tymo galią. Aiškindamas abi šias nuostatas kartu Konstitucinis Teismas yra konstata-vęs, kad jos reiškia, jog įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama seimo statutu (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. sausio 19 d., nutarimai), ir kad seimo pareiga laikytis seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo tai-syklių ne tiktai gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga, nes ją sąlygoja nuostata, įtvirtinta Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).

<...> pažymėtina, kad ne tik įstatymai, bet ir seimo priimami poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami laikantis seimo statute apibrėžtų teisės aktų priėmimo taisyklių.

Įstatymų leidėjo pareiga numatyti tinkamą vacatio legis (Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimasKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime pažymėta, kad <...> teisinio

reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią). Šiame nutari-me Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, konstatavo ir tai, kad tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus; ši įstatymų leidėjo pareiga Konsti-tucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta siejant ją su įstatymų, kuriais per-tvarkoma socialinių garantijų sistema ar atskirų socialinių garantijų struktūra, priėmimu; kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstatymo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą bei jų galimybes pasi-rengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes, inter alia tokias, dėl kurių įstatymas turėtų įsigalioti kuo skubiau.

5.5.3. Kiti Seimo teisės aktai ir jų priėmimas

Seimo poįstatyminiai aktai (Konstitucijos 70 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas<...> poįstatyminio akto ypatumai yra privalomi ir Konstitucijos 70 straipsnio 2 da-

lyje nurodytiems kitiems seimo aktams; seimo poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijai ir seimo išleistiems įstatymams, juo labiau negali keisti įstatymų normų, jų turinio (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

seimo poįstatyminiais aktais negalima reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). seimas, spręsdamas klausimus, kurie yra įstatymų reguliavimo daly-kas, negali pasirinkti nutarimo formos, nes nutarimas yra žemesnio lygmens teisės aktas (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Poįstatyminiu teisės aktu negali-


319

ma pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršeny-bė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

<...>seimo nutarimas <...> yra seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstituciją, inter

alia jos 67, 70 straipsnius, įgalioto įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuoti svarbiausius visuomenės santykius, priimtas teisės aktas, kuris teisės aktų hierarchijoje turi poįstaty-minio teisės akto galią.

Seimo poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami laikantis Seimo statute nustatytų teisės aktų priėmimo taisyklių

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimas<...> ne tik įstatymai, bet ir seimo priimami poįstatyminiai teisės aktai turi būti

priimami laikantis seimo statute apibrėžtų teisės aktų priėmimo taisyklių.<...><...> tai, kad seimas, priimdamas poįstatyminius teisės aktus, nesilaiko Konstitucijos


320

6. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis statusas ir įgaliojimaiKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimaslietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos) vyk-

domosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią lietuvoje vykdo Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas bei Vyriausybė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Respublikos Prezidentas – vykdomosios valdžios dalis (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. birže-lio 19 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas); Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2002 m. bir-želio 19 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai). Paminė-tina, kad dalis Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinių įgaliojimų yra susi-ję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir (arba) daryti poveikį jų veiklai, priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Antai, turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 2002 m. birželio 19 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimai); Respublikos Prezidentas kartu su seimu formuoja Vyriausybę; šiame procese Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąvei-ką, veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti seimo pasitikėjimą, Vyriausybė (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas); Konstitucijoje įtvirtinti Respub-likos Prezidento įgaliojimai formuojant teisminę valdžią – reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas; įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat toks įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kad Respublikos Prezidento veiksmai būtų sais-tomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruo-džio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas).

Taigi Respublikos Prezidentas turi ir tokius konstitucinius įgaliojimus, kuriuos įgyvendindamas jis gali daryti didelę įtaką kitoms valstybės valdžią vykdančioms ins-titucijoms – seimui, vykdančiam įstatymų leidžiamąją valdžią, taip pat Vyriausybei – vykdomosios valdžios institucijai; Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas taip pat turi reikšmingus konstitucinius įgaliojimus formuojant teisminę valdžią. nuo to, kaip Respub likos Prezidentas – valstybės vadovas įgyvendina jam Konstitucijoje numaty-tus įgaliojimus, nemažai priklauso ir kitų valstybės valdžios institucijų funkcionavimas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

321

Įstatymuose gali būti suformuluoti papildomi Respublikos Prezidento įgaliojimai, tačiau tokių naujų funkcijų pobūdis neturi disonuoti ar konkuruoti su konstituciniais Respublikos Prezidento įgaliojimais, prieštarauti konstituciniam lietuvos valstybės va-dovo statusui (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas).

Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, pagal Konstituciją kyla pareiga įgy-vendinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus veikti taip, kad būtų pa-laikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią vykdančių institucijų, kad lietuvos Respublikos piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Respublikos Prezidento – valstybės va-dovo institucija, kad lietuvos valstybei būtų tinkamai atstovaujama santykiuose su kitomis valstybėmis, su tarptautinėmis organizacijomis, kad lietuvos valstybė galėtų deramai atlikti savo tarptautinius įsipareigojimus ir būtų užtikrinta, kad kiti tarptautinių santykių subjektai (užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos ir kt.) galės deramai atlikti savo įsipareigojimus lietuvos valstybei. Deramas šios Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais sąlyga, kartu ir kitų tarptautinių santykių subjektų pasi-tikėjimo lietuvos valstybe sąlyga (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Respublikos Prezidento įgaliojimai skirti ir atleisti valstybės pareigūnus (Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktas)

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucijos 84 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas nusta-

tyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus. <...> Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento įgalioji-

mai reiškia, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti, kokius valstybės pareigūnus skiria ir atlei-džia Respublikos Prezidentas, taip pat turi nustatyti tokių pareigūnų skyrimo ir atleidimo iš pareigų pagrindus. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktą įstatymuose turi būti nustatyti Respublikos Prezidento skiriamiems valstybės pareigūnams keliami reikalavi-mai, inter alia etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: valstybės pareigūno reputacija turi būti nepriekaištinga; valstybės pareigūno elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi diskredituoti valsty-bės pareigūno vardo, valstybės institucijos, kurioje jis atlieka pareigas, autoriteto.

Konstatuotina, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straips-nio 10 punkte įtvirtintus įgaliojimus skirti įstatyme numatytus valstybės pareigūnus, gali pasirinkti (laikydamasis savo skiriamiems valstybės pareigūnams įstatymuose keliamų rei-kalavimų), kokį asmenį skirti valstybės pareigūnu, o atitinkamoms institucijoms ar pareigū-nams nustatyta tvarka pasiūlius tam tikrą asmenį skirti valstybės pareigūnu – spręsti, ar tas asmuo yra tinkamas eiti atitinkamas valstybės pareigūno pareigas, į kurias pagal įstatymą skiria Respublikos Prezidentas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas minėtų valstybės pareigūnų atleidimo iš pareigų pagrindus, turi paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia reiškiančio, kad valstybės pareigūnai, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, asme-ninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskre-dituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka turi būti patraukti teisinėn atsakomy-bėn. Konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai valstybės pareigūnai,

6 . R E S P U B L I K O S P R E Z I D E N T A S

322

kiti visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus priimantys asmenys, kurie nustatytąja tvarka pripažinti supriešinusiais viešuosius ir privačius interesus, veikusiais tikslais, nesude-rinamais su viešaisiais interesais, asmeninius ar grupinius interesus iškėlusiais aukščiau vi-suomenės ir valstybės interesų, diskreditavusiais pareigūno vardą, nebūtų traukiami teisinėn atsakomybėn, inter alia atleidžiami iš einamų pareigų.

Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktas reiškia ir tai, kad Respublikos Prezidentas, skirdamas ir atleisdamas įstatymų numatytus valstybės pareigūnus, turi laikytis įstaty-muose nustatytų valstybės pareigūnų atleidimo pagrindų, įstatymuose ir (arba) kituose teisės aktuose nustatytos valstybės pareigūnų skyrimo ir atleidimo tvarkos. Tokie reika-lavimai taip pat kyla iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies, kurioje inter alia nustatyta, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, konsti-tucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją.

<...><...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su asmenų, inter alia vals-

tybės pareigūnų, skyrimu ir atleidimu iš pareigų, turi nustatyti aiškų, darnų teisinį regu-liavimą, kad nebūtų galima jo aiškinti nevienodai.

Respublikos Prezidento imunitetas (Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją tik Respublikos Prezidentas turi imunitetą ne tik nuo bau-

džiamosios, bet ir nuo administracinės atsakomybės: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn (Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas savo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konsta-tavo, kad Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso.

Respublikos Prezidento įgaliojimai skirti valstybinius apdovanojimus (Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktas) (plačiau apie valstybinius apdovanojimus žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.5. Valstybiniai apdovanojimai)

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimasKonstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto pagrindai įtvirtinti inter alia Konsti-

tucijos <...> 84 straipsnio 22 punkte.<...>Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria

valstybinius apdovanojimus.Aiškinant Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtintą Respublikos Prezidento

įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 85 straipsnio nuo-stata „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro“ konstatuotina, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas sei-mo įstatymu įsteigtus valstybės apdovanojimus skiria leisdamas dekretus, kurių galia nėra saistoma nei Ministro Pirmininko, nei atitinkamo ministro pritarimu jiems.

Konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinys atitinkama apimtimi yra atskleistas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota:

<...>

323

– apdovanojimas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu – tai ne asmens, tegul ir turinčio neabejotinų nuopelnų lietuvai, teisės ar teisėto lūkesčio įgyvendinimas, bet toks jo nuopelnų lietuvai įvertinimas, kuris priklauso nuo Respublikos Prezidento nuožiūros ir valios;

– Respublikos Prezidentas turi gana didelę nuožiūros laisvę spręsti, ar pateiktą as-menį apdovanoti. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje nėra nustatytos Respublikos Prezidento pareigos kurį nors asmenį ar asmenis (už kokius nors nuopelnus) apdovanoti kokiu nors valstybiniu apdovanojimu, tačiau skirdamas valstybinius apdovanojimus Respublikos Prezidentas turi paisyti inter alia Konstitucijos 82 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų sąži-ningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingam.

<...> konstitucinis valstybės apdovanojimų institutas atitinkama apimtimi susijęs su Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte įtvirtintu Respublikos Prezidento įgaliojimu spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus.

Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime, pagal tarp-tautinius papročius, diplomatinį protokolą, t. y. pagal susiklosčiusią tarptautinę praktiką, valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojami užsienio valstybių piliečiai (inter alia valstybių vadovai bei aukštieji pareigūnai), šitaip parodant ypatingą pagarbą jų valstybei bei jiems patiems ir siekiant puoselėti abipusiai naudingus lietuvos valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

<...><...> įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokia tvarka asmuo teikiamas valstybiniam ap-

dovanojimui, negali paneigti Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtinto Respublikos Prezidento įgaliojimo skirti valstybinius apdovanojimus.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės apdovanojimų skyrimo tvarka, inter alia įtvirtindamas atitinkamų subjektų (inter alia ministrų) įgalioji-mus pateikti (pristatyti) asmenis apdovanoti valstybiniais apdovanojimais arba nustatyda-mas valstybės apdovanojimų skyrimo klausimų svarstymo tam tikrose institucijose tvarką, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris paneigtų iš Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto kylantį Respublikos Prezidento įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus.

nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kai Respublikos Prezi-dento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų spren-dimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą.

<...><...> Respublikos Prezidentas, skirdamas valstybinius apdovanojimus, yra saistomas

ir konstitucinio atsakingo valdymo principo.<...><...> Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straipsnio 22 punk-

te įtvirtintą įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus ir dėl to išleisdamas dekretą, yra saistomas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo inter alia skirti tik tokius valstybinius apdovanojimus, kurie yra nustatyti įstatyme.

Respublikos Prezidento pareiga būti visiems lygiai teisingam (Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimasKaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, Konstitu-

cijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, atsižvelgiant į Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad

6 . R E S P U B L I K O S P R E Z I D E N T A S

324

Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais, negali jų pažeisti, kad Respub-likos Prezidentas turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir lietuvos valstybės interesais, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais. Konstitucinis reikalavimas būti visiems lygiai teisingam įpareigoja Respublikos Prezidentą veikti taip, kad nekiltų konfliktas tarp Respublikos Prezidento, kaip asmens, privačių interesų ir jo, kaip valstybės vadovo, konstitucinės pareigos atsto-vauti lietuvos valstybei, vadovautis tik Tautos ir lietuvos valstybės interesais.

Respublikos Prezidento įgaliojimai valstybės gynimo srityje (Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktas, 142 straipsnio 2 dalis); Respublikos Prezidento, kaip vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado, įgaliojimai (Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalis) (plačiau apie valstybės gynimą žr. 13. užsienio politika ir valstybės gynimas, 13.2. Valstybės gynimas)

Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimasKonstitucijos 84 straipsnio, kuriame įtvirtintas Respublikos Prezidento konstituci-

nių įgaliojimų sąrašas, 16 punkte nustatyta, kad „Respublikos Prezidentas <...> ginkluo-to užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui“.

Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai yra sukonkretinti Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta: „Ginkluoto už-puolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Res-publikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agre-sijos, įveda karo padėtį visoje Valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją ir teikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui, o tarp seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę seimo sesiją. seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą.“

<...> pagal Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą gink-luoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisu-mui, Respublikos Prezidento nedelsiant priimtas sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo įgyja teisinę galią nuo jo priėmimo, tačiau šį sprendimą Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui (tarp seimo sesijų – tuo tikslu nedelsiant šaukti neeilinę seimo sesiją), o seimas turi teisę patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Preziden-tas, kyla specifiniai Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, inter alia susiję su nustatytaisiais Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje. Šie specifiniai Respublikos Prezi-dento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, konstituciniai įgaliojimai pagal Konsti-tuciją, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija, įstatymu ar kitu teisės aktu negali būti suteikti jokiam kitam subjektui.

Pagal Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas daro visa tai, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.

325

Taigi Konstitucijos 84 straipsnyje įtvirtintų Respublikos Prezidento įgaliojimų są-rašas nėra baigtinis.

Vadinasi, įstatymų leidėjas gali įtvirtinti ir tokius Konstitucijoje expressis verbis ne-nurodytus Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka Respublikos Prezidento, kaip ginkluotųjų pajėgų vado, konstitucinį teisinį statusą.

<...><...> pagal Konstituciją, inter alia jos 140 straipsnį, svarstant ir sprendžiant vals-

tybės gynimo klausimus dalyvauja įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai, inter alia svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarstanti ir koordinuojanti Valstybės gynimo taryba (į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, seimo Pirminin-kas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas), už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms seimui atsakinga Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas, tačiau sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais pri-ima dvi valstybės institucijos: seimas ir Respublikos Prezidentas. seimas įgaliotas priimti galutinius sprendimus įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją ar demobilizaciją, priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti lie-tuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, o Respublikos Prezidentas ginkluoto už-puolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, turi įgaliojimus nedelsiant priimti tokius sprendimus (dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo), kurie teikia-mi tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui.

<...><...> įstatymuose negali būti nustatyta tokių Respublikos Prezidento įgaliojimų, ku-

rie paneigtų kitų valstybės institucijų konstitucinius įgaliojimus <...>.<...><...> įstatyme numatant valstybės nepriklausomybę ir saugumą užtikrinti tarptau-

tiniu mastu (lygiu), turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytos taisyklės, kad dvi valstybės institucijos yra konstituciškai įgaliotos priimti sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais, t. y. seimas priima galutinius sprendimus, o Respublikos Prezidentas nedelsdamas (grėsmės atveju) priima tokius sprendimus, kurie teikiami tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui. Paisydamas šios Konstitucijos 142 straipsnyje įtvirtinto seimo ir Respublikos Prezidento galių valstybės gynimo srity-je atribojimo ir derinimo taisyklės, įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Res-publikos Prezidentas, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Respublikos Prezidentas būtų įgaliotas nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos ne tik Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte, 142 straipsnio 2 dalyje numatyto ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju, bet ir seimo ratifikuojamoje kolektyvinės gynybos sutartyje numatytu lietuvos Respub-likos ir jos sąjungininkės valstybės ginkluoto užpuolimo atveju, jeigu toks sprendimas nedelsiant turi būti teikiamas tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti reikalavimus asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu (Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis)

Žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.3. Politinės teisės ir laisvės, 2.3.3. Rinkimų teisė, 2012 m. kovo 29 d. nutarimas.

326

7. VYRIAUSYBĖ

7.1. VYRiAusYBĖs KOnsTiTuCinis sTATusAs

Vyriausybės konstitucinis statusasKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimaslietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos)

vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią lietuvoje vykdo Respublikos Prezi-dentas – valstybės vadovas bei Vyriausybė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

<...>lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti vals-

tybinį valdymą, užima išskirtinę vietą; Vyriausybė – kolegiali bendros kompetencijos institucija (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas). Ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai (Konstitucijos 91 straipsnis).

7.2. VYRiAusYBĖs FORMAViMAs. ĮGAliOJiMų GRąŽiniMAs. ATsisTATYDiniMAs

Vyriausybės programos konstitucinė samprata (Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktas, 92 straipsnio 5 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, 1998 m. sausio 10 d. nutarime aiškindamas Vyriausy-

bės programos konstitucinę sampratą, pažymėjo, jog Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau jų nuostatos tik per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją pa-laikančią seimo daugumą atitinkamai veikti; Vyriausybės programos teisinės reikšmės pripažinimas įtvirtintas Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto ir 92 straipsnio 5 dalies normose; Vyriausybės programa – teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro lai-kotarpio valstybės veiklos gairės; ši programa lemia Vyriausybę formuojančių institucijų veiksmus ir užtikrina Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką.

Vyriausybės programos konstitucinė samprataKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, atskleisdamas konstitucinę Vyriausybės programos sampratą,

yra pažymėjęs, kad Vyriausybės programa – teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės; ši programa lemia Vyriausybę formuojančių ins-titucijų veiksmus ir užtikrina Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką (Konstitu-cinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime taip pat konstatuota, kad seimas, pritardamas Vyriausybės programai, Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti; taip įgyvendinamos Vyriausybės veik-lą reguliuojančios Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės seimui principą; Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, jų nuostatos per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigoda-mos tiek Vyriausybę, tiek ją palaikančią seimo daugumą atitinkamai veikti; Vyriausybė,

7.3. Vyriausybės įgaliojimai

327

siekdama įgyti seimo pasitikėjimą, numatydama savo veiklos kryptis tam tikram laiko-tarpiui, privalės atsižvelgti į galimą seimo narių pritarimą ar nepritarimą; seimas, išreikš-damas pasitikėjimą Vyriausybės programa, įsipareigoja prižiūrėti, kaip Vyriausybė veiks įgyvendindama programą; Vyriausybės programa – Vyriausybės politinės-teisinės atsako-mybės seimui pagrindas, nes ji solidariai atsako seimui už bendrą savo veiklą; Vyriausybei įgaliojimus veikti suteikęs seimas gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; nepasitikėjimo pareiškimo padarinys – Vyriausybės atsistatydinimas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad seimo pritarimas Vyriausybės prog-ramai reiškia, jog Vyriausybei yra suteikiami įgaliojimai įgyvendinti savo programines nuostatas; seimas ne tik suteikia Vyriausybei įgaliojimus veikti, bet ir, vadovaudamasis Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktu, prižiūri jos veiklą; pagal Konstitucijos 101 straips-nio 1 dalį seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi už savo veiklą atsiskai-tyti seime (Konstitucinio Teismo 1999 m. balandžio 20 d. nutarimas).

Taigi Vyriausybės programoje yra įtvirtinamos Vyriausybės programinės nuostatos, išdėstomos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, kurios yra nenorminio pobū-džio. seimo pritarimas Vyriausybės programai, kuriuo išreiškiamas pasitikėjimas Vy-riausybe ir jai suteikiami įgaliojimai įgyvendinti šios programos nuostatas, negali būti laikomas Vyriausybę saistančiu norminio pobūdžio seimo pavedimu. Kaip yra konstata-vęs Konstitucinis Teismas, tiesioginius norminio pobūdžio pavedimus Vyriausybei sei-mas gali duoti tik įstatymų leidybos tvarka (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).

<...> Vyriausybės programos įgyvendinimo priežiūra pagal Konstituciją nepriklau-so Konstitucinio Teismo kompetencijai ir Vyriausybės teisės aktų atitiktis Vyriausybės programoje įtvirtintoms programinėms nuostatoms nėra konstitucinės kontrolės dalykas.

7.3. VYRiAusYBĖs ĮGAliOJiMAi

Apie Vyriausybės įgaliojimus biudžeto srityje žr. 11. Valstybės biudžetas ir finansai, 11.1. Valstybės biudžetas. Valstybės turtiniai įsipareigojimai. Mokesčiai.

Vyriausybės įgaliojimaiKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimasVyriausybės kaip valstybės valdžios institucijos įgaliojimai yra nustatyti inter alia

Konstitucijos 94 straipsnyje. Pagal Konstitucijos 94 straipsnį Vyriausybė: tvarko krašto reikalus, saugo lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės sau-gumą ir viešąją tvarką (1 punktas); vykdo įstatymus ir seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus (2 punktas); koordinuoja mi-nisterijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą (3 punktas); rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą (4 punktas); rengia ir teikia seimui svarstyti įstatymų projektus (5 punktas); užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis orga-nizacijomis (6 punktas); vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (7 punktas).

Vyriausybės įgaliojimai taip pat yra nustatyti Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte, 89 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 1 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje ir kt. Vyriausybės įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir iš įstatymų. Visa tai, ką Vyriausybė daro įgyvendinda-ma Konstitucijoje ir įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo rei-

7 . V Y R I A U S Y B Ė

328

kalų sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Vyriausybės įgaliojimaiKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatyta, kad

Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas (Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktas). Tokį konstitucinį Vyriausybės įgaliojimų regu-liavimą lemia tai, kad valstybės valdymo sritys ir valdymo funkcijos yra labai įvairios, jos gali kisti. Vyriausybės veikla yra ne tik vykdomojo, bet ir tvarkomojo pobūdžio. Vykdydama įstatymus ir seimo nutarimus, Vyriausybė pati leidžia norminius ir indi-vidualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas).

Visa tai, ką Vyriausybė daro įgyvendindama Konstitucijoje bei įstatymuose jai nu-statytą kompetenciją, yra valstybės valdymo reikalų sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai).

Vyriausybės įgaliojimai nustatyti įstatymų reikalavimų įgyvendinimo tvarką (procedūras)

Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimai (prašymo Nr. 1B-4/2012, 1B-5/2012)

<...> jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai pa-daryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

7.4. VYRiAusYBĖs VEiKlOs ORGAniZACinĖ FORMA iR PRiiMAMi TEisĖs AKTAi

Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendintiKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Vyriausybės pareiga priimti

po įstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei seimo nutarimų dėl įstatymų įgy-vendinimo.

Vyriausybės aktai yra poįstatyminiaiKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas <...> yra konstatavęs, kad jeigu Vyriausybės nutarimuo-

se nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nu-statyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija; taip pat galėtų būti pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas (2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai).

7.4. Vyriausybės veiklos organizacinė forma ir priimami teisės aktai

329

Vyriausybė, nutarimu pritardama sutarties projektui, negali veikti ultra viresKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas<...> tuo atveju, kai iš Vyriausybės nutarimo, kuriuo pritarta tam tikros sutarties pro-

jektui, turinio (inter alia sutarties tikslo, objekto, sąlygų), taip pat kitų Vyriausybės nutari-mo priėmimo aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad toks Vyriausybės nutarimas prieštarau-ja bendrai tautos gerovei, kelia grėsmę lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės saugumui ar kitiems gyvybiškai svarbiems valstybės interesams, Konstitucinis Teismas privalo tai konstatuoti ir pripažinti, kad Vy-riausybė, pritardama sutarties projektui, veikė ultra vires.

Vyriausybė yra saistoma savo nutarimųKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas<...> Vyriausybė pagal Konstituciją, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teis-

mas, yra saistoma ir savo pačios priimtų nutarimų.

Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama privatizavimo sutarties projektuiKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas<...> konstitucinio reikalavimo, jog teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir lei-

džiant Vyriausybės aktus, kuriais pritariama privatizavimo sutartims. Minėtas konstituci-nis reikalavimas reiškia ne tik tai, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama svarbiau-sių lietuvos ūkio objektų privatizavimo sutarčių, jų priedų projektams, turi būti oficialiai paskelbtas, bet ir tai, kad tokiame Vyriausybės nutarime turi būti ne tik formalus prita-rimas sutarties, jos priedų projektams, bet ir inter alia konstatuota sutarties projekto, ku-riam pritariama, nuostatų atitiktis objekto privatizavimo programoje numatytoms priva-tizavimo sąlygoms, nurodytos principinės sutarties nuostatos, kaip antai sutarties tikslas, objektas, esminiai valstybės įsipareigojimai. Kita vertus, negalima nepaisyti komercinėje praktikoje nusistovėjusio konfidencialumo reikalavimo, kad tam tikros sutarties sąlygos nėra viešinamos. Kartu pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai sutarties šalis yra valstybė, sutarties, inter alia privatizavimo sutarties, sąlygų neviešinimas turi būti konstituciškai pagrįstas: paprastai sutarties sąlygos gali būti neviešinamos siekiant apsaugoti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.

<...><...> svarstytina teisinis reguliavimas ir jo pagrindu susiformavusi praktika, kai pri-

vatizavimo sutarčių projektus svarsto Vyriausybė in corpore ir priima sprendimus pritarti tokių sutarčių ir jų priedų projektams, pavedant konkrečiam pareigūnui Vyriausybės var-du pasirašyti tokias sutartis. Tai iš esmės sudaro prielaidas nuasmeninti atsakomybę už galimai padarytus pažeidimus.

Vyriausybės priimami teisės aktai (Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 4 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasPagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus spren-

džia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, nega-li būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).


330

Oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad Vyriausybės teisės aktai turi būti oficialiai paskelbti, nepaisant to, ar jie yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti, netaikytinos Vyriausybės rezoliucijoms ir sprendimams, kurie priimami pagal lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl lie-tuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje“ 4 dalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

<...> valstybės valdymo reikalų sprendimas Vyriausybės posėdyje priimant atitinka-mus aktus ar jų nepriimant yra ypatingas: spręsdama tokius reikalus Vyriausybė veikia kaip viena iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų valstybės valdžią vykdančių institucijų.

Vyriausybės aktai yra poįstatyminiaiKonstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimasVyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti,

kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vy-riausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie teisės aktai neprieštarautų Kons-titucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės prin-cipas bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė inter alia vykdo įstatymus ir seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, bet ir Konstitucijos 5 straips-nio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti; Vyriausybė yra saistoma savo nutarimų

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimas<...> kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Vyriausybės pareiga pri-

imti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstituci-jos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei seimo nutarimų dėl įstaty-mų įgyvendinimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d. 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Vyriausybę pagal Konstituciją saisto ir jos pačios priimti nutarimai; kol Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, Vyriausybė turi laikytis jame nustatytų reikalavimų (Konstitu-cinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2001 m. spalio 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Vyriausybės aktai yra poįstatyminiaiKonstitucinio Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė,

leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, ne-gali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose – poįstatyminiuose teisės aktuose – negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose. Konsti-tucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo

7.4. Vyriausybės veiklos organizacinė forma ir priimami teisės aktai

331

pavedimui – ir iš įstatymų bei seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

<...> Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Vyriausybės pareiga laikytis galiojančių įstatymų (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas)

Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarimasKonstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad lietuvos Respublikos Vyriausy-

bė vykdo įstatymus ir seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.

Jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės vals-tybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straips-nio 2 punktas (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas aiškintinas kartu su jos 46 straipsnio 3 dalimi.

Pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą savo kompetenciją formuodama ir vykdy-dama valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia leisdama nutarimus, Vyriausybė negali veikti ultra vires; ji privalo laikytis Konstitucijos, taip pat įstatymų (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama privatizavimo sutarties (jos pakeitimo) projektui

Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2010 m. vasario 26 d. nutarime konstatavo, jog konstitucinio

reikalavimo, kad teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir leidžiant Vyriausybės aktus, kuriais pritariama privatizavimo sutartims; minėtas konstitucinis reikalavimas reiškia ne tik tai, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama svarbiausių lietuvos ūkio objektų privatizavimo sutarčių, jų priedų projektams, turi būti oficialiai paskelbtas, bet ir tai, kad tokiame Vyriausybės nutarime turi būti ne tik formalus pritarimas sutarties, jos priedų projektams, bet ir inter alia konstatuota sutarties projekto, kuriam pritariama, nuostatų atitiktis objekto privatizavimo programoje numatytoms privatizavimo sąlygoms, nurody-tos principinės sutarties nuostatos, kaip antai sutarties tikslas, objektas, esminiai valstybės įsipareigojimai.

<...> konstitucinis reikalavimas, kad teisė negali būti nevieša, kurio privalu laikytis ir priimant Vyriausybės nutarimą, kuriuo pritariama privatizavimo sutarčiai, reiškia ir tai, kad Vyriausybės nutarime, kuriuo pritariama keičiamoms privatizavimo sutarties, kuriai Vyriausybė anksčiau pritarė, nuostatoms, turi būti ne tik formalus pritarimas sutarties pakeitimui, bet ir nurodyta inter alia sutarties keitimo tikslas, principinės sutarties pakei-timų nuostatos.

<...>


332

Pabrėžtina, kad yra ydinga tokia Vyriausybės nutarimų priėmimo praktika, kai igno-ruojami iš Konstitucijos 46 straipsnio, konstitucinio atsakingo valdymo principo vykdo-mosios valdžios institucijoms kylantys reikalavimai priimamus sprendimus privatizavimo srityje (ypač kai jais keičiami ankstesni sprendimai, kuriais nustatyti atitinkami įsipa-reigojimai) racionaliai motyvuoti, tinkamai įvertinti tokių sprendimų poveikį inter alia šalies ūkiui, valstybės finansams. netoleruotini atvejai, kai tokiais Vyriausybės nutarimais formaliai aprobuojamos privatizavimo sutartys (jų pakeitimai), kurių turinys visuomenei nėra žinomas, nieko konkrečiai juose nenurodant <...>.

Vyriausybės pareiga laikytis galiojančių įstatymų (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimasPagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir seimo nu-

tarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Aiškinda-mas šią nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir vykdydama vienus įstatymus ji negali pažeisti kitų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai).

Vyriausybės aktai yra poįstatyminiaiKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimas<...> Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su

nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konsti-tuciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. spa-lio 24 d. nutarimai).

7.5. VYRiAusYBĖs nARiAi. MinisTERiJOs

Ministro Pirmininko ir ministrų imunitetas (Konstitucijos 100 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimasPagal Konstituciją dalinį imunitetą nuo tam tikrų administracinio poveikio priemo-

nių <...> turi seimo nariai, ministrai, teisėjai: <...> Ministras Pirmininkas, ministrai <...> negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio seimo sutikimo, o tarp seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (Konstitucijos 100 straipsnis <...>).

333

8. KONSTITUCINIS TEISMAS

8.1. KOnsTiTuCinis TEisMAs – KOnsTiTuCinĖs JusTiCiJOs insTiTuCiJA

Konstitucinis Teismas – teisminės valdžios sistemos dalisKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasTeismai – viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų rūšių (Kons-

titucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Teismų – jurisdikcinių institucijų – vykdoma teisminė valdžia, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visa-vertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai).

<...><...> Konstitucinis Teismas – teisminės valdžios sistemos dalis (Konstitucinio Teis-

mo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo konstitucinis statusas (konstitucinės justicijos institucija)Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas<...> teismai, kurie pagal Konstituciją vykdo teisminę valdžią lietuvoje, yra priskirti-

ni ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus lietuvo-je yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kont-rolę; 2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti lietuvos Aukščiausiasis Teismas, lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompeten-cijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai – šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema, kurią sudaro lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administ-raciniai teismai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę. Konstitucinis Teis-mas – konstitucinės justicijos institucija. Pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemes-nės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pir-miausia) Konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, ga-rantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Be to, Konstitucijoje (inter alia jos Viii skirsnyje „Konstitucinis Teismas“) yra nustatyti ir kiti Konstitucinio Teismo įga-liojimai, įtvirtinta Konstitucinio Teismo sprendimų teisinė galia ir padariniai, nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimų vykdymo (veiklos) pagrindai ir garantijos ir kt.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime konstatavo, kad prielaida, esą Konstitucinis Teismas nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, vi-siškai nesiderina su valdžios samprata, Konstitucinio Teismo įgaliojimais, kurie nustatyti

8 . K O N S T I T U C I N I S T E I S M A S

334

Konstitucijoje. Tai, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus pripa-žinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, ir taip panaikinti šių aktų teisinę galią bei visam laikui pašalinti šiuos teisės aktus iš lietuvos teisės sistemos, tai, kad tik Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją – pateikti Konstitucijos nuostatų sampratą, kuri saisto visas teisės aktus leidžiančias ir visas teisę taikančias institucijas, taip pat ir seimą – Tautos atstovybę, akivaizdžiai liudija, kad Konstitucinis Teismas negali būti ne valstybės valdžią įgyvendinančia institucija.

Konstitucinio Teismo statusas ir įgaliojimų vykdymo tvarka nustatomi Konstitucinio Teismo įstatyme (Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas<...> aiškindamas Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog Kons-

titucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą visus su Konstitucinio Teismo statusu, for-mavimu, įgaliojimų vykdymu (veikla) ir jo garantijomis, Konstitucinio Teismo teisėjų statusu, taip pat su Konstitucinio Teismo sprendimų vykdymu susijusius santykius reg-lamentuoti įstatymu; Konstitucijoje yra expressis verbis įtvirtintas to įstatymo pavadini-mas – tai Konstitucinio Teismo įstatymas. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime nereiškia, jog tam tikri su minėtais santy-kiais susiję santykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitais įstatymais.

Konstitucinio Teismo konstitucinis statusas (konstitucinės justicijos institucija)Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasKonstitucinei tvarkai ginti Konstitucijoje (inter alia jos 102 straipsnio 1 dalyje, ku-

rioje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti seimo aktai ne-prieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams) yra įtvirtintas konstitucinės kontrolės institutas, leidžiantis Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus pašalinti iš teisės sistemos. Aiškindamas inter alia Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis vykdo konstitucinę teisminę kontrolę, kad jis – konstitucinės justicijos institucija, kad pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bei vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklau-somas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo konstitucinis statusas (konstitucinės justicijos institucija)Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; Konstitucinis

Teismas – konstitucinės justicijos institucija; Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos virše-nybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). <...>

8.2. Konstitucinio Teismo teisėjų konstitucinis statusas

335

Taigi Konstitucinis Teismas yra teisinė, o ne politinė institucija. Konstitucinis Teis-mas pagal Konstituciją jo kompetencijai priskirtus teisinius klausimus sprendžia rem-damasis tik teisiniais argumentais, inter alia savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais. <...> Konstitucinis Teismas savo baigiamųjų aktų negali aiškinti remdamasis inter alia politinio tikslingumo argumentais, politinių partijų ar kitokių vi-suomenės organizacijų dokumentais, politikų nuomonėmis ar vertinimais, politologiniais ar sociologiniais tyrimais, visuomenės apklausų rezultatais. Priešingu atveju atsirastų prielaidų abejoti Konstitucinio Teismo nešališkumu, kiltų grėsmė jo nepriklausomumui, pačios Konstitucijos, inter alia oficialiosios konstitucinės doktrinos, stabilumui.

8.2. KOnsTiTuCiniO TEisMO TEisĖJų KOnsTiTuCinis sTATusAs

Konstitucinio Teismo teisėjų įgaliojimų trukmė (kadencija) (Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo teisėjai nuo kitų bendrosios ir specializuotos kompe-

tencijos teismų teisėjų skiriasi ir savo įgaliojimų trukmės aspektu. Pagal Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų teisėjų, specia-lizuotų teismų teisėjų įgaliojimų trukmę nustato Teismų įstatymas. <...> reguliuojant teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams santykius, inter alia diferencijuojant šias garantijas, turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, iš kurių atskirą sistemą sudaro Konstitucinis Teismas, turintis savo ypatumų, inter alia Konstitu-cinio Teismo teisėjų kadencijos aspektu.

<...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų pa-sibaigus jų įgaliojimų trukmei santykius, turi atsižvelgti ir į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai pagal savo konstitucinį statusą, inter alia įgaliojimų trukmę, skiriasi nuo kitų teis-mų teisėjų. Priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinės tokių socialinių (materia-linių) garantijų sampratos, pagal kurią teisėjų socialinės (materialinės) garantijos jas nu-statant turi būti diferencijuojamos atsižvelgiant inter alia į teismų sistemos specifiškumą, teismų sistemų teisėjų statuso ypatumus.

8.3. KOnsTiTuCiniO TEisMO ĮGAliOJiMAi

8.3.1. Konstitucinio Teismo įgaliojimai vykdyti teisės aktų konstitucingumo kontrolę

Konstitucinis Teismas netiria poįstatyminio teisės akto atitikties įstatymo nuostatoms, kurios pačios prieštarauja Konstitucijai

Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimasVienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – principas, kad

neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo <...> nutarimu įstatymas <...> yra pri-

pažintas prieštaravusiu [Konstitucijai], tirti ginčijamo Vyriausybės <...> nutarimo <...> atitiktį [šio įstatymo nuostatoms] yra beprasmiška: jeigu ji būtų tiriama, būtų daroma iš esmės klaidinga prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį


336

įstatymą. Tokia prezumpcija paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra Konstitucija, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės justici-jos esmė.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai pripažinti, kad Vyriausybė, pritardama sutarties projektui, veikė ultra vires

Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas<...> tuo atveju, kai iš Vyriausybės nutarimo, kuriuo pritarta tam tikros sutarties pro-

jektui, turinio (inter alia sutarties tikslo, objekto, sąlygų), taip pat kitų Vyriausybės nutari-mo priėmimo aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad toks Vyriausybės nutarimas prieštarau-ja bendrai tautos gerovei, kelia grėsmę lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės saugumui ar kitiems gyvybiškai svarbiems valstybės interesams, Konstitucinis Teismas privalo tai konstatuoti ir pripažinti, kad Vy-riausybė, pritardama sutarties projektui, veikė ultra vires.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasPagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas turi išimtinę kons-

titucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) nepriešta-rauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rug-pjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tiria, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja būtent teisės aktai, o ne valstybės institucijų (seimo, Respublikos Pre-zidento, Vyriausybės) teisėkūros sprendimų nepriėmimas – vengimas, delsimas priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemtas neveikimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti teisės aktų, įskaitant tuos, kuriais nustatomos teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, atitiktį Konstitucijai (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi užtikrinti Konstitucijos viršenybę

teisės sistemoje. Konstitucinis Teismas konstitucinį teisingumą vykdo tirdamas, ar įsta-tymai ir kiti seimo aktai, Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje nėra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas gali netirti kurių nors įstatymų ar kitų teisės aktų. Taigi Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus ir privalo nagrinėti visų Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų atitiktį Konsti-tucijai, inter alia ir tų, kuriais nustatomos visų lietuvos Respublikos teismų teisėjų socia-linės (materialinės) garantijos.

Konstitucinis Teismas ne vienoje byloje yra sprendęs teisėjo ir teismų veiklos, teisė-jų atlyginimų, taip pat ir teisėjų pensinio aprūpinimo santykių teisinio reguliavimo ati-tikties Konstitucijai klausimus (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Šiuose bei kituose

8.3. Konstitucinio Teismo įgaliojimai

337

Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendimuose aiškinant Konstituciją buvo sufor-muota konstitucinė teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą užtikri-nančių socialinių (materialinių) garantijų apsaugos doktrina.


Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi va-

dovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruo-džio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad būtų iš esmės klaidinga prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įstatymą, tokia prezumpcija paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra Konstituci-ja, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. gruodžio 17 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.

<...>Konstatavęs, kad [įstatymo nuostatos] prieštaravo [Konstitucijai], Konstitucinis

Teismas <...> netirs, ar [Respublikos Prezidento dekreto nuostata] atitiko inter alia [įsta-tymo nuostatas] <...>.

Priešingu atveju (jeigu <...> atitiktis <...> būtų tiriama) būtų paneigta Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchijos samprata, Konstitucijos viršenybės principas, būtų iš-kreipta pati konstitucinės justicijos esmė.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai konstatuoti, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai

prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kurio-mis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius, privalo tai konstatuoti.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti teisės aktų, įskaitant tuos, kuriais nustatomos teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, atitiktį Konstitucijai (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi užtikrinti Konstitucijos viršenybę

teisės sistemoje. Konstitucinis Teismas konstitucinį teisingumą vykdo tirdamas, ar įsta-tymai ir kiti seimo aktai, Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas gali netirti kurių nors įstatymų ar kitų teisės aktų. Taigi Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus ir privalo nagrinėti visų Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų atitiktį Konsti-tucijai, inter alia ir tų, kuriais nustatomos visų lietuvos Respublikos teismų teisėjų socia-linės (materialinės) garantijos (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).


338

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti faktines aplinkybesKonstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimas<...> nors Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją <...> nagrinėdamas konstitu-

cinės justicijos bylą, turi įgaliojimus prireikus tirti bylos sprendimui reikšmės turinčias faktines aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas, 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. sausio 17 d. sprendimai), tuo atveju, kai pareiškėjas yra teismas (kuris nagrinėdamas bylas ir siekdamas nustatyti tiesą pagal Konstituciją ir įstatymus turi būti aktyvus ir turi plačius įgaliojimus bei procesines priemones nustatyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiama abejonė dėl ginčijamo teisės akto atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams), Konstitucinis Teismas jas turėtų tirti tik tiek, kiek reikalinga pareiš-kėjo nustatytoms faktinėms aplinkybėms patikrinti ar patikslinti.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti visų įstatymų, kitų Seimo aktų, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų atitiktį visiems aukštesnės galios teisės aktams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis); Seimo poįstatyminių aktų, kuriais išreiškiama jo valia dėl būsimo teisinio reguliavimo, konstitucingumo vertinimas

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimasKonstitucinis Teismas pagal savo kompetenciją užtikrina Konstitucijoje įtvirtin-

tą teisės aktų hierarchiją, visų konstitucinio įstatymo galią turinčių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, visų įstatymo galią turinčių teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir konstitucinio įstatymo galią turintiems teisės aktams, taip pat visų seimo poįstatyminių teisės aktų, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, konstitucinio įstatymo galią turintiems teisės aktams, taip pat įstatymo galią turintiems teisės aktams (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

<...>Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad Konstitucinis Teismas

sprendžia, ar įstatymai ir kiti seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai. Aiškindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra kons-

tatavęs, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar bet kuris seimo poįstatyminis aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, seimo sta-tutui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

<...> konstitucinio teisingumo įgyvendinimas lemia tai, kad Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ir tokios pagal savo prigimtį ir paskirtį seimo poįstatyminių aktų (inter alia jų sudedamųjų da-lių) nuostatos, kuriomis yra išreiškiama seimo valia dėl būsimo tam tikrų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo ir kurios yra atitinkamų teisės aktų rengimo ir priėmimo pagrindas. Tokių seimo poįstatyminių aktų turinio atitiktis Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams yra viena iš svarbių šių aktų pagrindu sukurto teisinio regu-liavimo konstitucingumo prielaidų.

Taigi pagal savo prigimtį ir paskirtį tokio pobūdžio seimo poįstatyminių aktų (inter alia jų sudedamųjų dalių) nuostatų, kuriose nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas gali būti verti-namas jų turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.


339

Konstitucinio Teismo įgaliojimai konstatuoti, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio

atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į gin-čijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti (Kons-titucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. birželio 19 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas tiria ginčijamų teisės aktų atitiktį Konstitucijai kaip vientisai ir darniai sistemai

Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo doktrinoje yra ne kartą konstatuota, jog Konstitucinis

Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieš-tarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), kartu tiria ir tai, ar šis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai – vieningai, darniai sistemai (Kons-titucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pareiškėjo nurodytuose Konstituci-jos straipsniuose (jų dalyse) išdėstytų normų negalima interpretuoti jas atribojus nuo kitų Konstitucijos normų, taip pat kad Konstitucinis Teismas, nustatęs, jog ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), turi įgaliojimus tai konstatuoti (2000 m. birželio 13 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).


Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi

vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis ne-gali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad būtų iš esmės klaidinga prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įsta-tymą, tokia prezumpcija paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, ku-rios viršūnėje yra Konstitucija, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. gruo-džio 17 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. vasario 9 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimai).

8.3.2. Konstitucinio Teismo įgaliojimai teikti išvadas

Seimo ir Konstitucinio Teismo įgaliojimai apkaltos procese (Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 107 straipsnio 3 dalis)

Žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.4. Valdžios atsakomybė visuomenei. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų atsakomybė, 2010 m. spalio 27 d. išvada.


340

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti ir vertinti įrodymus apkaltos proceseŽr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.4. Valdžios atsakomybė visuomenei. Konstitucinė

aukščiausiųjų valstybės pareigūnų atsakomybė, 2010 m. spalio 27 d. išvada.

Konstitucinio Teismo išvada, kad per Seimo rinkimus buvo šiurkščiai pažeistas rinkimų įstatymas (Konstitucijos 63 straipsnio 6 punktas, 105 straipsnio 3 dalies 1 punktas)

Žr. 5. seimas, 5.3. seimo nario konstitucinis statusas, 2012 m. lapkričio 10 d. išva-da („seimo nario įgaliojimų nutrūkimas, kai rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas (Konstitucijos 63 straipsnio 6 punktas)“).

8.3.3. Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją; Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tęstinumas; oficialiosios konstitucinės

doktrinos plėtojimas ir reinterpretavimas (koregavimas)

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją ir kitus teisės aktus

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įgaliojimus

oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialią konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konsti-tucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė.

Konstitucinis Teismas, pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas konstitucinės justi-cijos bylas, turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų (jų dalių) teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Kad galėtų nustatyti ir priimti sprendimą, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas).

<...>Minėta <...>, kad Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiš-

kinti ne tik Konstituciją, bet ir tiriamus teisės aktus. Pažymėtina, kad tiriamus teisės aktus Konstitucinis Teismas aiškina tiek, kiek būtina siekiant nustatyti ir priimti sprendimą, ar tie aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Teisės taikymo klausimus sprendžia teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją; oficialiosios konstitucinės doktrinos galia

Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Kaip 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konsti-

tucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Juo-se yra kuriama ir plėtojama oficialioji konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs


341

Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgalio-jimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Kons-titucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tęstinumas; oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimas (koregavimas)

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimasKonstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės

justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. vasario 9 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos pre-cedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutari-mai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrin-džiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konsti-tucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teis-mo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstituci-nes doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendin-ti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgy-vendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstituci-ja, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Kons-titucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkri-čio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitu-cijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, sam-prata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičia-


342

mas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Kons-titucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkri-čio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

<...><...> Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstitu-

ciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą <...>, taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai aiškinti Konstituciją; oficialiosios konstitucinės doktrinos galia

Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimasKonstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgalio-

jimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpu-savio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi už-tikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituci-ją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). Visi teisę kuriantys ir tai-kantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršeny-bės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Konstitucijos aiškinimas Konstitucinio Teismo jurisprudencijojeKonstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jis turi įgaliojimus

oficialiai aiškinti Konstituciją; Konstitucinis Teismas tai daro spręsdamas, ar įstaty-mai neprieštarauja Konstitucijai, ar kiti seimo priimti aktai neprieštarauja įstatymams


343

ir Konstitucijai, ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja įstaty-mams ir Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Tirda-mas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio re-guliavimo aspektus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijos tęstinumasKonstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinu-

mą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais (inter alia Konsti-tucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spa-lio 24 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

8.3.4. Konstitucinio Teismo jurisdikcijos ribos

8.3.4.1. Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti teisės spragų konstitucingumą

Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų vertinti teisėkūros subjektų neveikimo (teisėkūros sprendimų nepriėmimo)

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas tiria, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir

pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja būtent teisės aktai, o ne valstybės institucijų (seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės) teisėkūros sprendimų nepriėmimas – ven-gimas, delsimas priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemtas neveikimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Legislatyvinės omisijos konstitucingumo ginčijimasKonstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimas (prašymo Nr. 1B-37/2010)

(pakartota 2012 m. balandžio 18 d. nutarime, 2013 m. gegužės 2 d. sprendime)<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija

tai, kad pareiškėjo nurodytame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, bet tas teisinis reguliavimas pagal Kons-tituciją (o jeigu yra ginčijamas seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčija-mame teisės akte (jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti legislatyvinės omisijos konstitucingumąKonstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas (prašymo Nr. 1B-125/2010)Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jeigu įstatymuose (jų dalyse) nėra nusta-

tytas tam tikras teisinis reguliavimas, tai Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti pažeidžiami Konstituci-jos principai ir (arba) normos (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas,


344

2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d. sprendimai); pareiškėjo prašymas, grindžia-mas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nu-statytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas).

Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti legislatyvinės omisijos konstitucingumąKonstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs <...>, kad pareiškėjo prašymas, grindžia-

mas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuomet, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nu-statytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

Konstitucinio Teismo įgaliojimai pripažinti teisinį reguliavimą, kuriame yra legislatyvinė omisija, prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimasKonstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatuota: „<...> jeigu

įstatymuose ar kituose žemesnės galios teisės aktuose (jų dalyse) nėra nustatytas tam tik-ras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus pripažinti tuos įstatymus ar kitus teisės aktus (jų dalis) prieštaraujančiais Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams tais atvejais, kai dėl to, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tiriamuosiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose (būtent tiriamo-siose jų dalyse), gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos, kitų aukš-tesnės galios teisės aktų nuostatos.“

8.3.4.2. Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti nebegaliojančių teisės aktų konstitucingumą

Konstitucinio Teismo pareiga išnagrinėti teismo prašymą neatsižvelgiant į tai, ar ginčijamas teisės aktas galioja

Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimas<...> tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, ku-

riam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitu-cijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.

Teisenos nutraukimas, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas; Konstitucinio Teismo pareiga išnagrinėti teismo prašymą neatsižvelgiant į tai, ar ginčijamas teisės aktas galioja

Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimas (pakartota 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimuose)

<...> ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos


345

atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nuta-rimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m. birže-lio 22 d. nutarimas).

Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tais atvejais, kai į Kons-titucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios tei-sės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.

Teisenos nutraukimas, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintasKonstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimas (pakartota 2012 m. kovo 29 d.

nutarime)Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad <...> formuluotė

„yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konsti-tucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasa-kytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, ta-čiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balan-džio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

Teisenos nutraukimas, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintasKonstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimasKaip ne kartą pažymėjo Konstitucinis Teismas, formuluotė „yra pagrindas <...>

pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straips-nyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 29 d., 2007 m. gegužės 28 d., 2008 m. vasario 25 d., 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimai); laipsniškai, Konstituciniam Teismui sukaupus atitinkamą konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo patirtį, Konstitucinio Teismo ju-risprudencijoje susiklostė ir toks aiškinimas, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčija-mas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, tačiau ne-privalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pri-pažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, nutraukti pradėtą teiseną (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje negaliojantiems teisės ak-tams (jų dalims) buvo prilyginti ginčijami teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų kons-titucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu oficialiai galiojo, bet nebegalėjo būti taikomi


346

dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip negu ginčijami teisės aktai (jų dalys) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimai). <...> negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) gali būti pri-lyginti ir laikinai taikomi teisės aktai (jų dalys), kurių taikymo nustatytas terminas ir jais reguliuoti santykiai sprendžiant konstitucinės justicijos bylą yra pasibaigę, nors šie aktai (jų dalys) nėra oficialiai pripažinti negaliojančiais.

Taigi pažymėtina, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, inter alia ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė, ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nes yra laikinai taikomas ir nustatytas jo taikymo terminas bei juo reguliuoti santykiai yra pasibaigę, Konstitucinis Teismas turi teisę nutraukti pradėtą teiseną, tačiau neprivalo kiekvienu atveju to daryti. spręsdamas, ar nutraukti pradėtą tei-seną, Konstitucinis Teismas turi atsižvelgti į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

<...><...> Konstitucinis Teismas nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra

pagrindas priimti sprendimą nutraukti pradėtą teiseną, yra rėmęsis konstatuodamas, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nebeliko ginčo dalyko (nes jau buvo taikomas naujas, o ne ginčijamas teisinis reguliavimas) (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

<...>Taigi taisyklė, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti spren-

dimą nutraukti pradėtą teiseną, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra taikoma vi-siems nebegaliojantiems teisės aktams, inter alia tiems, kurių galiojimas yra pasibaigęs; ji taip pat inter alia suprantama ne kaip Konstitucinio Teismo pareiga, o kaip jo teisė tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straips-nyje nurodyti subjektai, inter alia ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė, atsižvel-giant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną.

Teisenos nutraukimas, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintasKonstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimas (pakartota 2013 m. liepos 5 d.

sprendimuose (bylų Nr. 14/2010, 45/2011)Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad <...> formuluotė

„yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konsti-tucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalio-ja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo įgaliojimai spręsti dėl teisės akto, kuris nebegali būti taikomas, konstitucingumo tyrimo

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime yra konstatavęs, kad teis-

mo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai,


347

teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtik-rinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Šiame sprendime taip pat konstatuota, kad net tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstituci-jai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas neprivalo išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja (nes negaliojančių teisės aktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams gali būti tiriama ir paprastai yra tiriama), bet ir apskritai (t. y. ne tik atitinkamo teismo, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu, nagrinė-jamoje byloje) negali būti taikomas, taip pat kad ši aplinkybė turi būti visuomet įvertina-ma tada, kai yra ginčijamas valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų įstatymas ar kitas aktas, skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui.

Be to, minėtame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad kiekvienas vals-tybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir ter-minuotai taikomas įstatymas; asignavimų valdytojų finansavimas iš atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų pasibaigia tada, kai baigiasi atitinkami biudžetiniai metai, t. y. tų metų gruodžio 31 d.; po šios datos valstybės biudžeto ir savival-dybių biudžetų įstatymo apskritai nebeįmanoma taikyti, inter alia – tai ypač pabrėžtina – po minėtos datos jokiam asignavimų valdytojui neįmanoma praėjusių biudžetinių metų asignavimų pervesti taip, tarsi tai būtų padaryta dar anais biudžetiniais metais, nes jau yra prasidėję nauji biudžetiniai metai; todėl net jeigu būtų nustatyta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų (atitinkamai seimo ir Vyriausybės) intervencija į tą teisinį reguliavimą nebegalima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja; tokia inter-vencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį.

Teisenos nutraukimas, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas; Konstitucinio Teismo pareiga išnagrinėti teismo prašymą neatsižvelgiant į tai, ar ginčijamas teisės aktas galioja

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas<...> ginčijamo teisės akto (jo dalies) panaikinimas arba jame (jo dalyje) nustaty-

to teisinio reguliavimo pakeitimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nu-traukti (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2010 m. gegu-žės 28 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai).

Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tais atvejais, kai į Kons-titucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios tei-sės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai spręsti dėl teisės akto, kuris nebegali būti taikomas, konstitucingumo tyrimo

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs <...>, kad net tais atvejais, kai į Konstituci-

nį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant tei-singumą, Konstitucinis Teismas neprivalo išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas tei-


348

sės aktas ne tik negalioja (nes negaliojančių teisės aktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams gali būti tiriama ir paprastai yra tiriama), bet ir apskritai negali būti taikomas, taip pat kad ši aplinkybė turi būti visuomet įvertinama tada, kai yra ginčijamas valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų įstatymas ar kitas aktas, skirtas tam tikram biudžeti-niam laikotarpiui (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas).

<...>Konstitucinis Teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tais

atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straips-nyje nurodyti subjektai, inter alia ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė, ir ginči-jamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nes yra laikinai taikomas ir juo reguliuoti santykiai yra pasibaigę, nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas turi teisę nutraukti pradėtą tei-seną, tačiau neprivalo kiekvienu atveju to daryti. spręsdamas, ar nutraukti pradėtą teiseną, Konstitucinis Teismas turi atsižvelgti į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Taigi, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja, bet ir apskritai negali būti taiko-mas, Konstitucinis Teismas turi diskreciją spręsti dėl tokio teisės akto konstitucingumo tyrimo. Tai darydamas jis turi įvertinti ne tik tai, kad tas įstatymas skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui, bet ir kitas svarbias aplinkybes, inter alia tai, ar toks tyrimas būtų reikšmingas kitų metų biudžetų įstatymų priėmimui.

Teisenos nutraukimas, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintasKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimasPagal Konstitucinio Teismo [įstatymą] ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pa-

grindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutrauk-ti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstituci-nį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną; tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. kovo 30 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai), taip pat apie tuos atvejus, kai teisės aktų galiojimas yra pasibaigęs (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimuose taip pat yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, inter alia ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė, ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nes yra laikinai taikomas ir juo reguliuoti santykiai yra pasibai-gę, nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną.

Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą nutraukti pradėtą teiseną, Konstitucinis Teismas yra rėmęsis konstatuodamas, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nebeliko ginčo dalyko (nes jau buvo taikomas naujas, o ne ginčijamas teisinis re-guliavimas) (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

8.4. Teisenos Konstituciniame Teisme pagrindai

349

8.4. TEisEnOs KOnsTiTuCiniAME TEisME PAGRinDAi

8.4.1. Subjektai, turintys įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir kreipimuisi keliami reikalavimai

Teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą

Žr. 8.5. Konstitucinio Teismo aktai, 8.5.4. Konstitucinio Teismo aktų aiškinimas, 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas („Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškini-mas, jeigu to reikia, kad jais būtų deramai vadovaujamasi vykdant teisingumą“) arba 9. Teismai. Prokuratūra, 9.1. Teismai, 9.1.5. Teismų įgaliojimai, susiję su teisingumo vyk-dymu, 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas („Teismo pareiga kilus abejonėms kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo (Konstitucijos 110 straipsnis); teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitu-cinio Teismo baigiamąjį aktą“).

Teismų teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą (locus standi) (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas (prašymo Nr. 1B-127/2010) (pakartota 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose)

Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

<...>Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad teismo

kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teis-mo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas.

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieš-tarauja ne bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat seimo statutas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, seimo statutui neprieštarauja ne bet kuris sei-mo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai).

Taigi pagal Konstituciją <...> teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas


350

(jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

Pagal Konstituciją <...> teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismų teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą (locus standi)Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas (pakartota 2012 m. balandžio 18 d.

nutarime, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime, 2013 m. balandžio 12 d., 2013 m. gegužės 30 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimuose)

Pagal Konstituciją <...> teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Kreipimuisi į Konstitucinį Teismą keliami reikalavimai (prašyme turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai)

Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto

(jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konk-rečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja (Konsti-tucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla nr. 14/03), 2006 m. kovo 29 d. sprendimai, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai).

Teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas

Konstitucinio Teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas<...> teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį

aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra sa-vitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas (Konstitucinio Teismo 2007 m. lap-kričio 13 d. sprendimas, 2011 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).

Seimo įgaliojimai kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucijos 106 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimasPagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį tirti įstatymų ir kitų

seimo priimtų aktų atitiktį Konstitucijai yra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai.Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl

Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje nurodytų aktų, t. y. dėl įstatymų ir kitų seimo pri-


351

imtų aktų, atitikties Konstitucijai turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų seimo narių, taip pat teismai.

Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį seimo nutarimas ištirti, ar aktas nepriešta-rauja Konstitucijai, sustabdo šio akto galiojimą.

sistemiškai aiškinant šias nuostatas konstatuotina, kad seimas in corpore turi kons-titucinius įgaliojimus nutarimu kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti įstatymų, kitų seimo aktų atitiktį Konstitucijai.

8.4.2. Konstituciniam Teismui nežinybingi klausimai ir kiti atsisakymo nagrinėti kreipimąsi pagrindai

Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų vertinti teisėkūros subjektų neveikimo (teisėkūros sprendimų nepriėmimo)

Žr. 8.3. Konstitucinio Teismo įgaliojimai, 8.3.4. Konstitucinio Teismo jurisdikci-jos ribos, 8.3.4.1. Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti teisės spragų konstitucingumą, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas.

Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės taikymo klausimųKonstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimas (prašymo Nr. 1B-37/2010) (pakartota

2011 m. rugsėjo 5 d. sprendime)<...> Konstitucinis Teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal Konstituciją <...> ne-

sprendžia teisės aktų taikymo klausimų, <...> tokius klausimus sprendžia institucija, tu-rinti įgaliojimus taikyti teisės aktus. Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimų

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas (prašymo Nr. 1B-125/2010)Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas

nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai), nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimas). Jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad kolizijų šalinimas yra įstatymų lei-dėjo prerogatyva (Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas). Jeigu įsta-tymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės taikymo klausimųKonstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas (prašymo Nr. 1B-125/2010)Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų;

tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstaty-muose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkri-čio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra kons-


352

tatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teis-mai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Kons-titucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad aiškinti teisės normos esmę yra valstybės institucijos, taikančios įstatymą, pareiga (Konstitucinio Teismo 1994 m. lie-pos 11 d. sprendimas).


Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas (prašymo Nr. 1B-127/2010)Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia vienodos galios teisės aktų

suderinamumo, konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai); jei įstatymuose yra neaiš-kumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai); jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teis-mo 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės taikymo klausimųKonstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas (pakartota 2012 m. gegužės

11 d. sprendime)Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų;

tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstaty-muose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konsti-tuciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės taikymo klausimųKonstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją <...> jis ne-

sprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia ins-titucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės tai-kymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai). Aiškinti teisės normos esmę yra valstybės institu-


353

cijos, taikančios įstatymą, pareiga (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendi-mas). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

Fiktyvus prašymas nežinybingas Konstituciniam TeismuiKonstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimai (prašymo Nr. 1B-4/2012,

1B-5/2012)Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad fiktyvus pareiškėjo

prašymas vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui ir negali būti priimtas nagrinėti Konstituciniame Teisme (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 31 d., 2008 m. spalio 14 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės taikymo klausimųKonstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas (pakartota 2012 m. birželio

25 d. sprendime)<...> Konstitucinis Teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal Konstituciją <...> nespren-

džia teisės aktų taikymo klausimų, <...> tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įga-liojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai); jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo parei-ga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkri-čio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkri-čio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taiky-mo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra ne-žinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).


Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas<...> pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia vienodos galios teisės

aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsė-jo 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai). Jeigu įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pa-šalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai); tos pačios galios teisės aktų normų nesuderinamumas gali rodyti teisinio reguliavimo nenuoseklumą ar net ydingumą, bet pats savaime negali būti pagrindu vieną iš šių aktų pripažinti prieštaraujančiu Konsti-tucijai (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (inter alia Konstituci-nio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).


354

Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimųKonstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją <...> jis ne-

sprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai); jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konsti-tucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas netiria teisės akto atitikties tos pačios galios teisės aktui, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimų (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimasPagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas

nagrinėja, ar įstatymai ir kiti seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai.Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją

jis netiria teisės akto atitikties tos pačios galios teisės aktui, taip pat įstatymo normų ati-tikties šio įstatymo bendrosioms nuostatoms ir nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų. Prašymas ištirti teisės akto atitiktį tos pačios galios teisės aktui, taip pat įstatymo normų atitiktį šio įstatymo bendrosioms nuostatoms ir išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą yra nežiny-bingas Konstituciniam Teismui, todėl <...> tai yra pagrindas atsisakyti jį nagrinėti.


Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia vienodos galios teisės

aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsė-jo 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai). Konsti-tucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog tai, kad jis pagal Konstituciją nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų, nereiškia, kad tam tikrais atvejais teisės aktų (jų dalių) nesuderinamumas negali suponuoti jų (ar kai kurių iš jų) prieštaravimo Konstitucijai ir kad Konstitucinis Teismas tam tikromis aplinkybė-mis negali to konstatuoti; tokiais atvejais turi būti vertinama pareiškėjo prašymo argu-mentų visuma (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).


Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas <...> pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, kaip jis ne kartą yra konstatavęs, ne-

nagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų; jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma iš-spręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, ir <...> tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti

8.5. Konstitucinio Teismo aktai

355

prašymą (Konstitucinio Teismo inter alia 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimai).


Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas <...> pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, kaip jis ne kartą yra konstatavęs, ne-

nagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų.

Savitikslis prašymas vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam TeismuiKonstitucinio Teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas<...> savitikslis prašymas ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai vertintinas kaip ne-

žinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinis Teismas netiria Vyriausybės teisės aktų atitikties Vyriausybės prog ramos nuostatoms

Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimas<...> Vyriausybės programos įgyvendinimo priežiūra pagal Konstituciją nepriklau-

so Konstitucinio Teismo kompetencijai ir Vyriausybės teisės aktų atitiktis Vyriausybės programoje įtvirtintoms programinėms nuostatoms nėra konstitucinės kontrolės dalykas.

8.5. KOnsTiTuCiniO TEisMO AKTAi

[8.5.1. Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų samprata, rūšys]

8.5.2. Konstitucinio Teismo aktų teisinė galia

Konstitucinio Teismo teisinė pozicija turi precedento reikšmęKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimas (pakartota 2012 m. rugsėjo 5 d.,

2012 m. gruodžio 10 d. nutarimuose)Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozici-

ja (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisinė reikšmėKonstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimasPagal Konstituciją Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami,

jie yra visiems privalomi <...>.Ankstesnėse Konstitucinio Teismo bylose nustatytos faktinės aplinkybės yra res

iudi cata; jos turi prejudicinę galią ir kitose bylose nebenustatinėjamos ir nebeįrodinėja-mos (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada).

Konstitucinio Teismo sprendimo priimti prašymą teisinė galiaKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 19 d. sprendimas (pakartota 2011 m. sausio 12 d.,

2012 m. kovo 5 d., 2012 m. gruodžio 12 d., 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimuose)Konstitucinio Teismo sprendimu dėl prašymo priėmimo nėra nei patvirtinami, nei

paneigiami argumentai, kuriais pareiškėjas <...> grindžia savo poziciją; priimant tokį


356

sprendimą lemiamą reikšmę turi tai, ar pareiškėjo prašymas yra grindžiamas teisiniais motyvais (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d., 2008 m. sausio 8 d., 2008 m. spalio 8 d., 2009 m. balandžio 3 d., 2009 m. gegužės14 d. sprendimai).

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų teisinė galia (Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas (pakartota 2010 m. birželio 30 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. vasario 23 d., 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. liepos 3 d. sprendimuose)

<...> Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teis-mo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Konstitu-cinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neiš-skiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra priva-lomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galiaKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> Konstitucijoje yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti ir spręsti, ar

seimo aktai, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukš-tesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Kiekvienas seimo, Res-publikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštarau-jančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taiko-mas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas). Šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai). Vadina-si, toks aktas yra nulifikuojamas.

Pažymėtina ir tai, kad priimdamos naujus, keisdamos, papildydamos jau priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus juos leidžiančios valstybės institucijos – seimas, Respub-likos Prezidentas, Vyriausybė – yra saistomos Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuo-jamojoje dalyje išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, kitų teisinių argumentų (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

Konstitucinį Teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir juos pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina

Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, jog Konstitucinį Teismą

saisto jo paties sukurti (ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose) precedentai ir jo pa-ties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina; nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; ly-giai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitu-


357

cinės dokt rinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstitu-ciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutari-mas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo teisinė pozicija turi precedento reikšmęKonstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas (pakartota 2013 m. rugsėjo 11 d.

nutarime)Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje

įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. <...>, 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. lapkri-čio 9 d. nutarimai), todėl Konstitucinio Teismo teisinė pozicija, išdėstyta [ankstesniame] nutarime, turi precedento reikšmę.

Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis); įstatymų leidėjo teisė nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų pašalintos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą teisės aktą

Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimasKonstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „lietuvos Respublikos įstatymas (ar

jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Kons-titucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja lietuvos Respublikos Konstitucijai.“

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis aiš-kintina kaip reiškianti, jog kiekvienas seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra vi-sam laikui pašalinamas iš lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas konstitucinės justicijos bylas turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitin-kamų teisės aktų (jų dalių) teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės ak-tams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad atitinkamam teisėkūros subjektui – seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių tei-sinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis regulia-vimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Pagal Konstituciją Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (ar jo dalį) arba kitą seimo priimtą aktą (ar jo dalį), Respublikos Prezidento aktą, Vyriausybės aktą (ar jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą aktą išleidusioms valstybės instituci-


358

joms – seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pri-pažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimo (nu-tarimo) galia negali būti įveikta seimo pakartotinai priimtais įstatymais ar kitais aktais, Respublikos Prezidento aktais ir Vyriausybės aktais (Konstitucinio Teismo 2003 m. ge-gužės 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 da-lies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs spren-dimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruo-džio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Vadinasi, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo spren-dimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskel-bimo preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba as-meniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. ge-gužės 13 d. sprendimas).

Kitame savo baigiamajame akte, 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, Konstitucinis Teis-mas yra konstatavęs: „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyk lė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti.“

Pažymėtina, jog iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, pagal kurią inter alia sei-mo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja lietuvos Respublikos Konstitucijai, seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

Konstitucinis Teismas, 2003 m. gegužės 13 d. sprendime konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų ati-tikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį, kartu konstatavo, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Vadinasi, Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai pa-skelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį


359

Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asme-nų sąžiningai įgytos teisės.

Konstitucinio Teismo aktų teisinė galiaKonstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Kaip 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Kons-

titucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficialioji konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis prin-cipas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui.

Paminėtina, kad leidžiant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, juos leidžiančias valstybės institucijas saisto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argu-mentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į inter alia oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdės-tytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos saisto ir patį Konstitucinį Teismą. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitu-cinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai); Konstitucinį Teismą saisto jo paties sukurti (ankstesnėse konstitucinės justi-cijos bylose) precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialio-ji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spa-lio 24 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo nutarimo teisiniai padariniaiKonstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2006 m. rugsėjo 21 d.,

2008 m. kovo 20 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai nuostatų, prieštaraujančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, inter alia Konstitucijai, pašalinimas Konstitucinio Teismo nutarimu iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu iš esmės prilygsta visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui – kitokio nei iki tol visuminio teisinio reguliavimo, kuris neturi spragų, nustatymui.


360

Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas (pakartota 2013 m. gegužės 30 d.

nutarime)Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straips-

nio 1 dalį kiekvienas seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referen-dumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripa-žintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebe-galės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai). Atitinkamam teisėkūros subjektui – seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Konstitucinio Teismo aktų teisinė galia (Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalys)Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas<...> aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, konstitucinį tei-

sinės valstybės principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad:– Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierar-

chiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemes-nės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuo-ju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje;

– Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštarau-jančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau pri-imtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

– priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus tei-sės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) ofi-ciali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti tei-siniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruo-džio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisi-nius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);


361

– Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstituci-nio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas nega-lėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos vir-šenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. Be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda).

Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia (Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalys)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasKonstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra aiškinęs Konstitucijos

107 straipsnio nuostatas. Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta:„lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis),

Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kom-petencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.“

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog kiekvienas seimo, Respublikos Prezidento ar Vy-riausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieš-taraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Kons-titucijai, yra visam laikui pašalinamas iš lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konsta-tavęs ir tai, kad jis pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas konstitucinės justicijos bylas turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų (jų dalių) teisinę galią, jei-gu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas, 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).

Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas taip pat yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti tai-komas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitu-cinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai).


362

Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konsti-tucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo spren-dimų galia yra nukreipiama į ateitį; tačiau ši taisyklė nėra absoliuti.

Taigi gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimti-niais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Pažymėtina, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtys gali būti grin-džiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu.

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, jog nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiau-svyra. Vadovaudamasis tokia Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos samprata, Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pabrėžė, kad aiškinant Konsti-tucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės vals-tybės principą. Pažymėtina, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių bei 102 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste.

<...><...> atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį

reguliavimą, konstatuotina, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas tokiais išimtiniais atvejais, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavi-mo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai, nustačius, kad teisės aktu yra iš esmės paneigiamos pamatinės konstitucinės vertybės – Lietuvos valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, pripažinti šio teisės akto taikymo padarinius antikonstituciniais (Konstitucijos 1, 18 straipsniai, 102 straipsnio 1 dalis, 107 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasTai, kad nepriklausomybė, demokratija ir respublika bei prigimtinis žmogaus teisių

ir laisvių pobūdis yra pamatinės konstitucinės vertybės, sudarančios lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, taip pat tai, kad šios vertybės negali būti paneigtos, suponuoja, kad teisės aktai (jų dalys), kuriais iš esmės būtų paneigta lietuvos valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, negali galioti nuo pat jų priėmimo ir tokių teisės aktų (jų dalių) taikymo padariniai turi būti laikomi antikonstituciniais. Kitoks Konstitucijos 1, 18 straipsnių aiškinimas reikštų, kad ne tik būtų paneigiamas Konstitucijos viršenybės


363

principas ir konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, bet ir būtų sudaromos prielai-dos prarasti valstybės nepriklausomybę, sužlugdyti demokratiją ar panaikinti respubliką, paneigti prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, t. y. sugriauti lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos 1, 18 straipsniuose įtvirtintų pamatinių konstitucinių vertybių, Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia kyla Konstitucinio Teismo, kaip vykdančios konstitucinį teisingumą bei garantuojančios Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą konstitucinės justicijos institucijos, įgaliojimai, konstitucinės jus-ticijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne tik prieštarauja Konsti-tucijai, bet ir iš esmės paneigia pamatines konstitucines vertybes – lietuvos valstybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, pripažinti antikonstituciniais ir šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius.

Konstitucinis draudimas įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią; Konstitucinio Teismo įgaliojimai pripažinti teisės akto, kuriuo šis draudimas pažeidžiamas, taikymo padarinius antikonstituciniais (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, 107 straipsnio 1, 2 dalys)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasAiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą konstitucinį teisinį

reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, Konstituciniam Teismui pripa-žinus įstatymą (jo dalį), kitą seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausy-bei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitu-cijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai); Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakar-totinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatytas Konstitucinio Teismo spren-dimų galutinumas ir neskundžiamumas yra konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pagrindas. Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nu-tarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad konstitucinis draudimas įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią reiškia ne tik draudimą priimti tokį pat pavadinimą, teisinę galią, reguliavimo dalyką ir apimtį turintį teisės aktą (jo dalį), kaip tas, kurį Konstitucinis Teis-mas yra pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai, bet ir draudimą priimti kitokį pavadi-nimą, teisinę galią, reguliavimo dalyką ar apimtį turintį teisės aktą (jo dalį), kurio turinys būtų visiškai ar iš dalies tapatus teisės aktui (jo daliai), kuriuo nustatytas teisinis regulia-vimas Konstitucinio Teismo yra pripažintas pagal turinį prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pažymėtina ir tai, kad konstitucinis draudimas įveikti Konstitucinio Teismo baigia-mojo akto galią yra viena iš Konstitucijoje įtvirtintų jos apsaugos priemonių, skirtų Kons-


364

titucijos viršenybei ir teisės viešpatavimui užtikrinti. Kaip 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, jeigu įstatymų leidėjas vis dėlto priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą; kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių pa-dalijimo, teisinės valstybės principais; be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda).

Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies nuostata inter alia suponuoja tai, kad pa-žeidus draudimą įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią kartu paneigiamas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršeny-bės principo aspektai, inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių pa-dalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Atsižvelgiant į tai, teisės aktas (jo dalis), kuriuo mėginama įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, neturėtų būti laikomas teisiniu pagrindu įgyti teisėtus lūkesčius, atitinkamas teises ar teisinį statusą, t. y. antikonstituciniais galėtų būti laikomi tokio tei-sės akto (jo dalies) taikymo padariniai, inter alia padariniai, atsiradę iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Prie-šingas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies aiškinimas reikštų, kad teisėkūros subjektams pagal Konstituciją yra suteikiama galimybė įveikti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų galią, t. y. galimybė tam tikrą laiką, kol Konstitucinis Teismas vėl pripažins atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, nesivadovauti Konstitucija ir teise. Pa-brėžtina, kad tokios galimybės pripažinimas būtų tolygus Konstitucijos viršenybės prin-cipo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo esmės paneigimui, taigi būtų nesu-derinamas su konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimais.

Šiame kontekste pažymėtina, kad <...> pagal Konstituciją, inter alia jos 102 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra konstitucinės justicijos institucija, vykdanti konstitucinį teisingumą, garantuojanti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straips-nio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia kyla Konstitucinio Teismo įgaliojimai, kons-titucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Kons-titucijai, įvertinus visas aplinkybes taip pat konstatuoti, kad šis aktas (jo dalis) vertintinas kaip konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidi-mas, ir tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius pripažinti antikonstituciniais.

Pažymėtina, kad įgyvendindamas tokius konstitucinius įgaliojimus Konstitucinis Teismas yra saistomas ir kitų konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo, proporcingumo, impossibílium nulla obligátio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ir lex non cogit ad impossibília (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) reikalavimų. Kitaip tariant, nusta-tęs konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar jo nutarimas pripažinti šį draudimą pažeidžiantį tei-sės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai taikytinas retroaktyviai, turi pagal nagrinėja-mos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes įvertinti galimas tokio retroaktyvaus taikymo pasekmes, inter alia tai, ar toks taikymas yra apskritai įmanomas, ar jis nesukeltų siekiui visiškai pašalinti antikonstitucinio akto padarinius neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei ir su tokia našta susijusių itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms.


365

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asme-nys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos; sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgy-tų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Kons-titucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

Draudimas teismui taikyti prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą teisės aktą (Konstitucijos 110 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasKaip 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstitucijos

110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Kons-tituciją; tokiu konstituciniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) tai-kymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės.

Taigi Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtin-tos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitu-cinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgalioji-mus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straips-nio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konsti-tucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Įstatymų leidėjo teisė nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų pašalintos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą teisės aktą

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasKonstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucija,

inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia seimo aktas (ar jo da-lis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia seimo


366

teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Kons-titucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės.

Konstitucinio Teismo aktų teisinė galiaKonstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimasPagal Konstituciją konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti Konsti-

tucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose jo aktuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus (taip pat ir tada, kai naujas teisinis reguliavimas yra nustatomas tam, kad būtų vykdomi Konstitucijos reikalavimai, arba kai esamas teisinis reguliavimas yra koreguojamas tam, kad būtų suderintas su Konstitucija), visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teis-mo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose daly-se) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegu-žės 30 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Įsta-tymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus; antraip galėtų būti sudarytos prielaidos įstatymus, jeigu dėl jų konstitucingumo būtų kreiptasi į Konstitucinį Teismą, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2005 m. sau-sio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo sprendimo priimti prašymą teisinė galiaKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimas<...> Konstitucinio Teismo sprendimu dėl prašymo priėmimo nėra nei patvirtinami,

nei paneigiami argumentai, kuriais pareiškėjas – seimas grindžia savo poziciją; pri imant tokius sprendimus lemiamą reikšmę turi tai, ar pareiškėjo prašymas yra grindžiamas teisiniais motyvais (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d., 2008 m. sausio 8 d., 2008 m. spalio 8 d., 2009 m. balandžio 3 d. sprendimai).

<...><...> pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį seimo nutarimas ištirti, ar aktas ne-

prieštarauja Konstitucijai, sustabdo šio akto galiojimą. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskel-biamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarau-ja Konstitucijai. Aiškinant šias nuostatas sistemiškai konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo sprendimas priimti seimo nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar įstatymų, kitų seimo aktų bei Vyriausybės aktų nuostatos sutinka su Konstitucija, sustabdo atitinkamų


367

nuostatų galiojimą. Teismo sprendimas priimti pareiškėjo – seimo prašymą ir atitinkamo teisės akto galiojimo sustabdymas priėmus prašymą nepanaikina ir nepakeičia įvykusių teisinių padarinių (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 8 d. sprendimas).

8.5.3. Konstitucinio Teismo aktų paskelbimas

Konstitucinio Teismo įgaliojimai atidėti savo nutarimų oficialų paskelbimą (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas (pakartota 2011 m. birželio 9 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose)

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teis-mo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

<...>Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „pagal Konstituciją Konstitucinis Teis-

mas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstituci-nio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficia liai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios atsiras-tų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitu-cinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripa-žintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nu-tarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai). Taigi Konstitucinis Teismas turi kons-titucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. sau-sio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo įgaliojimai atidėti savo nutarimų oficialų paskelbimą (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimasPagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis)

arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teis-mo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

<...>


368

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją Konstitucinis Teis-mas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti ofi-cialiai paskelbtas. Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo ati-dėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. birže-lio 9 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

Taigi Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą ir tais atvejais, kai tam nutarimui įgyvendinti būtina atitinkamai perskirstyti valstybės finansinius išteklius, priimti su tuo susijusius įstatymų pakeitimus.

8.5.4. Konstitucinio Teismo aktų aiškinimas

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimasKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti

ne tik nutarimus, bet ir kitus savo baigiamuosius aktus. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo. Taigi Konstitucinis Teismas gali aiškinti ir savo sprendimus dėl nuta-rimų (kitų baigiamųjų aktų) išaiškinimo.

<...>Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras do-

kumentas <...>.Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio

Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų tu-rinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nu-tarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jo nutarimas yra vientisas; Konstitucinio Teismo nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuo-jamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra sais-tomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios dalių turinio; dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo.

<...> Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.<...> aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti

taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, suda-rančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitu-cinio Teismo nutarimas, <...> Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje kons-


369

titucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

<...>Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinu-

mas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito bai-giamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kon-tekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis ofi-cialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (Konstitu-cinio Teismo 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimai).

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimas, jeigu to reikia, kad jais būtų deramai vadovaujamasi vykdant teisingumą

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio


Taigi nagrinėjančiam bylą teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-aiškinti atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas ir Konstituciniam Teismui neišaiškinus Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų, plačiau, išsamiau neatskleidus jų turinio, prasmės, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi, ga-lėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės, o tai reikštų, kad teisingumas liktų neįvykdytas.

<...><...> Konstitucinio Teismo [įstatyme] įtvirtinta Konstitucinio Teismo teisė oficia-

liai aiškinti nutarimą inter alia savo iniciatyva reiškia, kad Konstitucinis Teismas aiški-na savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus, t. y. plačiau, išsamiau atskleidžia šių aktų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto vykdymas, taip pat kad Konstitucinio Teismo nuta-rimu, kitu baigiamuoju aktu būtų ne formaliai, o deramai vadovaujamasi ir vykdomas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Konstitucinio Teismo įgaliojimai ex officio aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus reiškia ir tai, kad Konsti-tucinis Teismas gali aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus, jeigu to reikia


370

tam, kad Konstitucinio Teismo priimtais aktais būtų deramai vadovaujamasi vykdant teisingumą, nepriklausomai nuo to, ar yra Konstitucinio Teismo įstatyme nurodytų subjektų prašymas.

Atsižvelgus į minėtas aplinkybes konstatuotina, kad nustačius pareiškėjo – bylą nagrinėjančio teismo konstituciškai pagrįstą interesą pašalinti abejones dėl Konstitu-cinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų (jų nuostatų) deramo vykdymo tam, kad teismo nagrinėjamoje byloje būtų tinkamai vykdomas teisingumas, Konstitucinis Teis-mas gali priimti prašymus išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto nuo statas, įstatymo nustatyta tvarka šiuos prašymus ištirti ir paskelbti atitinkamą sprendimą.

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimasKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimasKonstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficia-

liai aiškinti savo nutarimus <...>. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konsta-tavęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus.

<...>Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio


Konstitucinio Teismo [įstatyme] nurodytų subjektų įgaliojimai kreiptis į Konstitu-cinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą reiškia, kad Konsti-tucinio Teismo turi būti prašoma išaiškinti tiksliai nurodytas atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas).

<...> Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad <...> aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konsti-tucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra kons-tatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nag-rinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimasKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimasKonstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficia-

liai aiškinti savo nutarimus <...>. <...> <...>Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras do-

kumentas <...>.Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio

Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų tu-


371

rinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nu-tarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.


<...> Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.<...> aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti

taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, suda-rančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitu-cinio Teismo nutarimas, <...> Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje kons-titucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jokia Konstitucinio Teis-mo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinės doktrinos nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas ir su kitomis ofi-cialiomis konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimasKonstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimas (bylos Nr. 16/03-17/03-18/03)

(pakartota 2011 m. vasario 23 d. sprendime)Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficia-


<...>Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras do-

kumentas <...>.Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teis-

mo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau at-skleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigia-muoju aktu būtų vadovaujamasi.


<...> Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.


372

<...> aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, suda-rančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitu-cinio Teismo nutarimas, <...> Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje kons-titucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

<...><...> oficialiai aiškinant (byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, ku-

riems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymu, taip pat paties Konstitucinio Teismo iniciatyva) Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficia-lioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama. Oficialiosios konstitucinės doktrinos ko-regavimas (kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai pagrindžiamas ir eksplicitiškai motyvuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų oficialiu aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimai).

Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiama-jame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame bai-giamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d., 2010 m. balandžio 20 d. sprendimai).

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimasKonstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficia-





373


Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimasKonstitucinio Teismo [įstatyme] yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai ofi-

cialiai aiškinti savo nutarimus. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstata-vęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus.

<...><...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nustačius pareiškėjo – bylą nagrinė-

jančio teismo konstituciškai pagrįstą interesą pašalinti abejones dėl Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų (jų nuostatų) deramo vykdymo, tam, kad teismo nagri-nėjamoje byloje būtų tinkamai vykdomas teisingumas, Konstitucinis Teismas gali priimti prašymus išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto nuostatas, įstatymo nustatyta tvarka šiuos prašymus ištirti ir paskelbti atitinkamą sprendimą (Kons-titucinio Teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas).



<...> Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad <...> aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, <...> Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimasKonstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas<...> Konstitucinio Teismo [įstatyme] yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai

oficialiai aiškinti savo nutarimus <...>.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucinio Teismo išvada, kaip ir

Konstitucinio Teismo nutarimas, yra jo baigiamasis aktas, todėl akivaizdu, kad, turėda-mas įgaliojimus aiškinti savo nutarimus, Konstitucinis Teismas turi ir įgaliojimus aiškinti savo išvadas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jos išsiųstos, prašymą, taip pat savo iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas).

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nors Konstitucinio Teismo įgaliojimai

aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtinti, jie neabejotinai kyla iš Konstitucijos – konstitucinio teisinio reguliavimo vi-sumos (inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo), tokius Konstitucinio Teismo įgaliojimus suponuoja pati Konstitucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitu-


374

cinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisė-tumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamo-jo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. vasa-rio 23 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimas galėtų būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų de-ramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną.

Pabrėžtina, jog prašymu išaiškinti įgyvendintą Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą negali būti siekiama, kad būtų įvertinta teisės akto, kuriuo tas Konsti-tucinio Teismo aktas įgyvendintas, atitiktis aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; tai būtų naujos konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas.

<...> pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalį, remdamasis Konsti-tucinio Teismo išvadomis, atitinkamus klausimus galutinai sprendžia seimas. Taigi, gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, kad per seimo narių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įsta-tymas, seimas privalo priimti galutinį sprendimą.

Tais atvejais, kai remiantis Konstitucinio Teismo išvada yra priimtas galutinis sei-mo sprendimas, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus vertinti ir spręsti, ar šios išvados aiškinimas nebūtų beprasmis, ir atsisakyti ją aiškinti. Konstitucinio Teismo išvada, kuria remiantis yra priimtas galutinis seimo sprendimas, galėtų būti aiškinama inter alia tais atvejais, kai siekiama, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną.

Pažymėtina, jog prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo išvadą, kad per seimo na-rių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, negali būti kvestionuojama seimo teisės akto, priimto remiantis šia išvada, atitiktis aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Tai gali būti daroma inicijuojant naują konstitucinės justicijos bylą, Konstitucijoje numatytiems subjektams su atitinkamu prašymu kreipiantis į Kons-titucinį Teismą.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad <...> Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad <...> aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nuta-rimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama mo-


375

tyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. <...> Kons-titucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiš-kinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucijos kylantys ir Konsti-tucinio Teismo įstatyme nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus negali būti interpretuojami taip, esą jie apima ir Konstitucinio Teismo pareigą aiškinti savo nutarimų ar jų atskirų nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumentus arba motyvus, kurie nėra nurodyti pačiame Konstitucinio Teismo nutarime (Konstituci-nio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas).

Šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos Konstituciniam Teismui aiškinant ir ki-tus savo baigiamuosius aktus, inter alia pagal Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalį pateiktas išvadas.

<...> pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucinio Teismo prašoma išaiš-kinti Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto rezoliucinės dalies nuostatas, ignoruojant jų ryšį su motyvuojamojoje dalyje išdėstytomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kitais argumentais, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nutarimo, kito baigiamojo akto rezoliucinės dalies nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kitų argumentų, turi įgaliojimus atsisakyti pagal pareiškėjo prašymą aiškinti savo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą.

<...>Minėta, kad Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo išvadas negali

būti interpretuojami taip, esą jie apima ir Konstitucinio Teismo pareigą aiškinti savo iš-vadų ar atskirų jų nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumentus arba motyvus, kurie nėra nurodyti pačioje Konstitucinio Teismo išvadoje.

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimasKonstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimasKonstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai ofi-

cialiai aiškinti savo nutarimus; dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras dokumentas <...>.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nors Konstitucinio Teismo įgaliojimai aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtinti, jie neabejotinai kyla iš Konstitucijos – konstitucinio teisinio reguliavimo vi-sumos (inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo); tokius Konstitucinio Teismo įgaliojimus suponuoja pati Konstitucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konsti-tucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį tei-sėtumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigia-mojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai). Konstitucinio


376

Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimas galėtų būti reikšmingas siekiant už-tikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną (Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime pabrėžė, kad nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teis-mo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taiky-mo srityje.

<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aiškindamas savo nutarimą jis yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. ne kartą konstatuota ir tai, kad <...> aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nu-tarimas, netyrė. Prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Taigi aiškindamas savo baigiamuosius aktus Konstitucinis Teismas jų neperžiūri, taip pat jis negali remtis kitokiais motyvais nei išdėstytieji aiškinamo baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje ir išaiškinti baigiamojo akto kitaip, nei nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija; Konstitucinis Teismas – sava-rankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Kons-titucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konsti-tucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prog nozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Taigi Konstitucinis Teismas yra teisinė, o ne politinė institucija. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją jo kompetencijai priskirtus teisinius klausimus sprendžia remdamasis tik teisiniais argumentais, inter alia savo jau suformuota oficialiąja kons-titucine doktrina ir precedentais. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas); Konstitucinis Teismas savo baigiamųjų aktų negali aiškinti remdamasis inter alia politinio tikslingumo argumentais, politinių partijų ar kitokių visuomenės organizacijų dokumentais, politikų nuomonėmis ar vertinimais, politologiniais ar sociologiniais tyrimais, visuomenės apklausų rezulta-tais. Priešingu atveju atsirastų prielaidų abejoti Konstitucinio Teismo nešališkumu, kiltų grėsmė jo nepriklausomumui, pačios Konstitucijos, inter alia oficialiosios konstitucinės doktrinos, stabilumui.

Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinu-mas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito bai-


377

giamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kon-tekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata nega-li būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstituci-nio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruo-džio 18 d. sprendimai).

<...>Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad oficialiai aiškinant (by-

loje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nu-tarimas išsiųstas, prašymu, taip pat paties Konstitucinio Teismo iniciatyva) Konstituci-nio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama; oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas (kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai pagrindžiamas ir eksplicitiškai motyvuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teis-mo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų oficialiu aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimai).


Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio


Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendime <...> konstatavo, kad nėra ne-įmanomos tokios situacijos, kai tam tikros Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigia-mojo akto nuostatos yra nepakankamai aiškios subjektui, turinčiam vadovautis Konsti-tucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu, jį vykdyti, taip pat nėra neįmanomos ir tokios situacijos, kai Konstitucinis Teismas dėl tam tikrų priežasčių mato, jog yra rei-kalinga išaiškinti tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuo-statas, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų va-dovaujamasi.

<...> Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendime yra konstatavęs, jog nagrinėjančiam bylą teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti atitin-kamas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas ir Konstituciniam


378

Teismui neišaiškinus Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų, plačiau, išsamiau neatskleidus jų turinio, prasmės, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi, galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės, o tai reikštų, kad teisingumas liktų neįvykdytas.

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimasKonstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimasKonstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficia-

liai aiškinti savo nutarimus <...>. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nors Konstitucinio Teismo įgaliojimai

aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtinti, jie neabejotinai kyla iš Konstitucijos – konstitucinio teisinio reguliavimo vi-sumos (inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo); tokius Konstitucinio Teismo įgaliojimus suponuoja pati Konstitucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti kons-titucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. lapkričio 29 d., 2013 m. kovo 13 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigia-mojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimas galėtų būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficia liąją konstitucinę doktriną (Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. spren-dimas). Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime pabrėžė, kad nutari-mo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

<...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad <...> aiškindamas savo nu-tarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argu-mentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argu-mentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. <...> Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje kons-


379

titucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas.

Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęsti-numas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susi-jusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstituci-nė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos są-sajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir impli-citinėmis) (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d. sprendimai).

380

9. TEISMAI. PROKURATŪRA

9.1. TEisMAi

9.1.1. Teisminės valdžios konstitucinė paskirtis

Teismų funkcija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas (pakartota 2011 m. sausio 31 d.,

2012 m. gruodžio 6 d. nutarimuose)Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, <...> yra ne kartą

konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrin-ti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garan-tuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne <...> formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne <...> išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingu-mas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

Teisminė valdžiaKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasTeismai – viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų rūšių (Kons-

titucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Teismų – jurisdikcinių institucijų – vykdoma teisminė valdžia, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visa-vertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai).

Teismų konstitucinė paskirtis ir kompetencija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Konstitucinis Teismas ne

kartą yra inter alia konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkri-čio 27 d. nutarimai); teismas, vykdydamas teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijo-je, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (Konstitucinio Teismo inter alia 1999 m.

9.1. Teismai

381

gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas); be to, vykdyda-mas teisingumą, teismas turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konsti-tucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Teismų funkcija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nu-

statyta, kad teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ne kartą yra konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimuose), kad teismai, vyk-dydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objekty-viai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata supo-nuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstituci-nio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Teismo įgaliojimai individualizuoti skiriamą nuobaudą už administracinį teisės pažeidimą

Žr. 3. Teisinė atsakomybė, 3.1. Bendrosios nuostatos, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas.

Teisminė valdžiaKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimasTeismai yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų (Konstitucijos 5 straips-

nio 1 dalis). Konstitucijoje nustatyta, kad teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija; teismų – jurisdikcinių institucijų – vykdoma teis-minė valdžia, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).

Teismų funkcija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimasKonstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Teisingumą lietuvos Respublikoje

vykdo tik teismai.“

9 . T E I S M A I . P R O K U R A T Ū R A

382

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata su-ponuoja ne <...> formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne <...> išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet <...> – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. ba-landžio 10 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo princi-pais (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarimas).

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su 30 straipsnio 1 dali-mi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo, su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, asmens prigimtine teise į teisingumą (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).

<...> Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos kartu su kitomis Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 3 dalies, nuostatomis.

Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, turi būti suprantamas ne pažodžiui – jis aiškintinas plečiamai, kaip apimantis reikalavimą vykdant teisingumą vadovautis teise – Konstitucija, įstatymais ir kt.

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos ir 110 straipsnio nuostatų kontekste.

<...>Taigi pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teismas, vykdydamas teisingumą, turi

vadovautis teise – Konstitucija, įstatymais ir kt., atsižvelgdamas į bylos aplinkybes priimti teisingus sprendimus, o iškilus abejonėms dėl taikytino teisės akto atitikties Konstituci-jai – kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos.

Teismų funkcija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimasAiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Konstitucinis Teismas ne

kartą yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konsti-tucinė kompetencija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lap-kričio 27 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisingumo vykdymas – teismų funkci-ja, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balan-džio 7 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

9.1. Teismai

383

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vyk-do teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata supo-nuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo tei-singumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Konstitucinis imperatyvas, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat iš Konstituci-jos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumenta-vimas turi būti racionalus – teismo baigiamajame akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam teismo aktui pagrįsti (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

Teismų funkcija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nu-

statyta, kad teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ne kartą yra konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutari-muose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsau-goti žmogaus teises ir laisves. iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pa-reiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

<...> įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises bei laisves teisme, paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą.

Teismų funkcija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasKonstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Teisingumą lietuvos Respublikoje

vykdo tik teismai.“Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės val-

džios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, pa-


384

lengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, yra ne kartą kons-tatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užti-krinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga tei-singai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne <...> formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne <...> išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvir-tina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Teismų funkcija – vykdyti teisingumą Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimasTeisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės

valdžios institucijų sistemoje (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingu-mą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos tei-sės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Pagal Konstituciją teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti mo-tyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata su-ponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turin-čias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos ky-lantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip

9.1. Teismai

385

lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

9.1.2. Teismų sistemos

Teismų sistemosKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasŠiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis

Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; 2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti lietuvos Aukščiausiasis Teismas, lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apy-linkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administraci-nių, sistema, kurią sudaro lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų admi-nistraciniai teismai (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas – teisminės valdžios siste-mos dalis (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas).

Teismų sistemosKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas (pakartota 2012 m. gruodžio 6 d.

nutarime)Teismai, pagal Konstituciją lietuvoje vykdantys teisminę valdžią, priskirtini ne vienai,

bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus lietuvoje yra trys teis-mų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę (Konstitu-ciniam Teismui, be kitų Konstitucijos nuostatų (taip pat ir tų, kurios yra skirtos apskritai teisminei valdžiai ir teisėjams), yra skirtas atskiras (Viii) Konstitucijos skirsnis); 2) Konsti-tucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti lietuvos Aukščiausiasis Teismas, lietuvos apeliaci-nis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai – šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema, kurią sudaro lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. ge-gužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Teismų sistemosKonstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kurie pagal Konstituciją

vykdo teisminę valdžią lietuvoje, priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų; šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus lietuvoje yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; 2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti lietuvos Aukščiausiasis Teismas, lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apy-linkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos


386

111 straipsnio 2 dalį administracinėms, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai – šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema, kurią sudaro lietuvos vyriausia-sis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Bendrosios kompetencijos teismų sistemaKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimasKonstitucijoje (inter alia jos 111 straipsnio 1 dalyje) ne tik yra nustatyta keturių gran-

džių bendrosios kompetencijos teismų sistema (kaip institucijų sistema), bet ir įtvirtinti bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos, kaip bylų teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistemos, pagrindai. iš Konstitucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad bet kurį pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo baigiamąjį aktą turi būti galima nustatytąja tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra kons-tatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nuta-rimas). Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prie-laidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokio-je nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas; minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Bendrosios kompetencijos teismų sistemaKonstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasPagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį lietuvos Respublikos teismai yra lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Kons-titucijoje (inter alia jos 111 straipsnio 1 dalyje) ne tik yra nustatyta keturių grandžių bend-rosios kompetencijos teismų sistema (kaip institucijų sistema), bet ir įtvirtinti bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos, kaip bylų teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistemos, pagrindai. iš Konstitucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad bet kurį pirmosios instancijos bendrosios kompe-tencijos teismo baigiamąjį aktą turi būti galima nustatytąja tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisingumas vykdo-mas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos pa-skirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas

9.1. Teismai

387

neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Kons-titucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Tad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės ins-tancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kom-petencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas); priešin-gu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Minėtas žemesnės instancijos teis-mų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

<...>Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismų sudarymą ir kompeten-

ciją nustato Teismų įstatymas. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas minėtus santy-kius, turi paisyti Konstitucijos, inter alia joje įtvirtintų bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

9.1.3. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, jo garantijos

Teisėjų imunitetas (Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalis)Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimasPagal Konstituciją dalinį imunitetą nuo tam tikrų administracinio poveikio priemo-

nių <...> turi seimo nariai, ministrai, teisėjai: <...> teisėjai negali būti patraukti baudžia-mojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio seimo sutikimo, o tarp seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (Konsti-tucijos <...> 114 straipsnio 2 dalis).

Teisėjo ir teismų nepriklausomumas (Konstitucijos 109 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisė-

jo ir teismų nepriklausomumo doktriną, kurioje konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklauso-mumo imperatyvas aiškinamas konstitucinio teisinės valstybės principo (kuris, kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integruoja įvairias Konstitucijoje įtvir-tintas, jos saugomas ir ginamas vertybes ir kuriuo yra grindžiama visa lietuvos teisės siste-ma ir pati Konstitucija) kontekste (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta: „Teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus lietuvos Respublikos vardu.“<...>Teisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį konstitucinį teisėjo statusą, kurį at-

skleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios ne tik teisėjo ir teismų nepriklau-


388

somumą vykdant teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis), bet ir negalimumą teisėjui užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kito-kiose privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje (Konstitucijos 113 straipsnis), draudimą kištis į teisėjo veiklą, teisėjo asmens neliečiamybę (Konstitucijos 114 straipsnis) ir kt. Pagal Konstitucijos 104 straipsnį Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams (3 dalis), Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamy-bės teisę kaip ir seimo nariai (4 dalis). Pabrėžtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomu-mas – ne savitikslis dalykas, bet vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra nedalomas (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvir-tinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą inter alia tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo ga-rantijos; joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui; kita vertus, teisėjų vienodo teisinio statuso principas nereiškia, kad jų materialinės ir socialinės garantijos negali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegu-žės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). iš Konsti-tucijos kylantis teisėjų vienodo teisinio statuso principas taip pat negali būti aiškinamas kaip neleidžiantis papildomas funkcijas vykdantiems teisėjams – teismų vadovams (jų pavaduotojams, padalinių pirmininkams ir pan.) papildomai atlyginti už atitinkamą or-ganizacinį darbą – už papildomą darbą turi būti papildomai atlyginama (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomu-mas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitu-cijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Teisėjo ne-priklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų truk-mės neliečiamumo (juo siekiama užtikrinti, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliktų nepriklausomas ir nebūtų verčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos), teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas (Konsti-tucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Teisėjų socialinės (materialinės) garantijos (Konstitucijos 109 straipsnis) Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas<...> teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip

pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei

9.1. Teismai

389

nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Teisėjo atly-ginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomu-mo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigū-nų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose taip pat pažymėjo, kad valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlygini-mą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.

iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materiali-nės) garantijos (beje, įtvirtintos ir kitų demokratinių valstybių teisėje, taip pat įvairiuose tarptautiniuose aktuose) reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socia-linį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pagal Konstituciją teisėjams nustatytos materialinės ir socialinės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris už-tikrintų teisėjo ir teismų nepriklausomumą, inter alia teisėjo socialines (materialines) garantijas ne tik jam einant pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams; tai darydamas įsta-tymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų; teisėjo socialinės (materiali-nės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams gali būti įvairios, inter alia periodiškai mokamos išmokos, taip pat vienkartinės išmokos ir t. t.; tokių garantijų nustatymo konstitucinis pagrindas yra išskirtinis konstitucinis teisėjo statusas, kurį lemia teisingumo vykdymo funkcija, todėl jos gali priklausyti tik nuo su konstituciniu teisėjo statusu susijusių aplin-kybių, tačiau negali būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui turi būti užtikrinamos kitais pagrindais, taip pat ir tais, kurie yra bendri visiems dirbantiems asmenims; teisėjo socialinės (materialinės) ga-rantijos nutrūkus jo įgaliojimams turi būti realios, o ne vien nominalios (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Teisėjo socialinė (materialinė) garantija – teisėjo pensija (Konstitucijos 52, 109 straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią tei-

sėjo socialinę (materialinę) garantiją nutrūkus teisėjo įgaliojimams, kaip teisėjo pensija, ši garantija yra ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 52 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

<...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų valstybine pen-sija, įstatymu turi nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindus, sąlygas. Įstatymu gali būti nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi nepažeisti Konstitucijos normų ir principų. Šiame kontekste pažymėtina, kad įsta-tymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas maksimalų pensijos dydį bei šio dydžio nustatymo būdus, turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš Konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri yra ginama ne tik


390

pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 52 straipsnį, kad ši sociali-nė (materialinė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socialinė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. Priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Teisėjų socialinių (materialinių) garantijų diferencijavimasKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas<...> teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos, inter alia socialinės garan-

tijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams, gali būti diferencijuojamos pagal asmens darbo teisėju trukmę. <...> pagal asmens darbo teisėju trukmę gali būti diferencijuojamas ir socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams dydis. Tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams dydis diferencijuojamas pagal asmens darbo teisėju trukmę, turi nenukrypti nuo konstitucinės šios teisėjų socialinės (materialinės) garantijos sampratos. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgalioji-mams sampratos, inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies reikalavimų, iš kons-titucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, proporcingumo, protingumo imperatyvų neatitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų, kurie gavo vienodo ar panašaus dydžio darbo užmokestį, bet kurių darbo teismuose trukmė labai skiriasi, tokios socialinės (materialinės) garantijos dydis būtų toks pat ar panašus arba teisėjų, kurie gavo vienodo ar panašaus dydžio darbo užmokestį, bet kurių darbo teismuose trukmė mažai skiriasi, tokios socialinės (materialinės) garantijos dydis būtų labai skirtingas.

iš Konstitucijos kylantis teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, taip pat bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straips-nio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, suskirstymas į grandis suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus diferencijuoti teisėjų so-cialines (materialines) garantijas (atlyginimus, taip pat garantijas, teisėjams nustatytas (taikomas), kai nutrūksta jų įgaliojimai). Pažymėtina, kad teisminė valdžia yra formuo-jama profesiniu pagrindu. Visuotinai (ne tik lietuvoje) pripažįstama, kad vyraujantis aukštesnės grandies teismų teisėjų korpuso formavimo principas yra teisėjų profesinės karjeros principas, pagal kurį teisėjai yra paaukštinami juos atleidus iš ankstesnių pareigų ir paskyrus aukštesnės grandies teismų teisėjais (tačiau šis principas negali būti suabso-liutintas, kad nebūtų sudaryta prielaidų teismų sistemai tapti pernelyg uždarai, rutiniškai ir pan.) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. vasa-rio 20 d. nutarimai). Teisėjų profesinė karjera yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisėjų paaukštinimo institutu. sprendžiant dėl teisėjų paaukštinimo yra vertinama inter alia jų kvalifikacija – profesinis pasirengimas (Kons-titucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Taigi teisėjų profesinės karjeros principo įgyvendinimas (kaip minėta, jo nesuabsoliutinant) yra viena iš sąlygų, leidžiančių užtikrinti, kad aukštesnių grandžių teismų teisėjais būtų skiriami kuo aukštesnės profesinės kvalifikacijos asmenys, taigi užtikrinti ir tai, kad teisingumas bus vykdomas taip, kaip numatyta Konstitucijoje, kad bus deramai saugomos ir ginamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės, kad bus įgyvendinama Konstituci-joje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikšta teisė. Todėl

9.1. Teismai

391

teisėjai turi turėti ir materialines paskatas siekti profesinės karjeros. Vadinasi, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir turi diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos; teisminės valdžios, kaip profesiniu pagrindu formuojamos valstybės valdžios, konstituci-nė samprata suponuoja inter alia tai, kad jeigu skirtingų grandžių teisėjų atlyginimai, taip pat garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos) nutrūkus jų įgaliojimams, būtų visiškai suniveliuoti, ne tik būtų nepaisoma to, kad pagal Konstituciją teismai yra priskir-tini ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, be to, bendrosios kompe-tencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai, o pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (šiuo metu – administra-cinių teismų) sistemos taip pat gali būti skirstomos į grandis, bet ir nebūtų materialinių paskatų (net jei kitų paskatų būtų) teisėjams siekti profesinės karjeros (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Taigi tai, kad teisėjų socialinės (materialinės) garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal asmens darbo teisėju trukmę, negali būti aiškinama taip, esą asmens darbo teisėju trukmės kriterijus yra vienintelis šio diferencijavimo kriterijus. Kaip teisėjų atlyginimų atveju, taip ir teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrū-kus teisėjo įgaliojimams atveju (taigi ir teisėjų pensijų atveju) turi būti atsižvelgiama į tai, kad pagal Konstituciją teismai priskiriami ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, taip pat į tai, kad bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, yra ne vienos grandies.

<...><...> reguliuojant teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgalioji-

mams santykius, inter alia diferencijuojant šias garantijas, turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, iš kurių atskirą sistemą sudaro Konstitucinis Teismas, turintis savo ypatumų, inter alia Konstitucinio Teismo teisėjų kadencijos aspektu.

<...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų pa-sibaigus jų įgaliojimų trukmei santykius, turi atsižvelgti ir į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai pagal savo konstitucinį statusą, inter alia įgaliojimų trukmę, skiriasi nuo kitų teis-mų teisėjų. Priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinės tokių socialinių (materia-linių) garantijų sampratos, pagal kurią teisėjų socialinės (materialinės) garantijos jas nu-statant turi būti diferencijuojamos atsižvelgiant inter alia į teismų sistemos specifiškumą, teismų sistemų teisėjų statuso ypatumus.

Šiame kontekste paminėtina Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime suformuota doktrina, jog principinė nuostata, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar jį jau nustačius), mutatis mutandis taikytina ir kitoms teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms, inter alia toms, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai; jos negali būti mažinamos, juo labiau išvis paneigiamos, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema. Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos iš-plaukia teisėjų socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvas. Teisėjų sociali-nės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai (ypač jeigu jos yra siejamos su tam tikromis periodinėmis išmokomis, kaip


392

antai pensijomis), galėtų tapti (pasikeitus ekonominei, socialinei situacijai) jau ne tik ne realios, bet ir apskritai nominalios, taigi fiktyvios, jeigu jos teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, būtų taikomos tokios, kokios tuo metu buvo nustatytos, tačiau šiems teisėjams nebūtų atitinkamai peržiūrimos, nors kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių įgaliojimai baigsis vėliau, atitinkamos garantijos (keičiantis ekonominei, socialinei situacijai) būtų nustatomos didesnės (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Teismų finansavimo ir teisėjų socialinių (materialinių) garantijų mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimasKonstitucija <...> draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet

kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų ne-priklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nu-tarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Kita vertus, kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekono-minė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai, pensijos įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų teisinį atlyginimų, pensijų reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reika-lavimų. Vadinasi, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės pensijos. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, teisėjų valstybinių pensijų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valsty-bės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus. Tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir tei-singumo imperatyvų reikalavimų. Bloginti įstatymų numatytas finansines, materialines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimus, teisėjų valstybines pensijas galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo, teisėjų valstybinių pensijų mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepri-klausomumą (2006 m. kovo 26 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

<...> jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad <...> teisėjo socialinių (materialinių) garantijų dydis būtų apskaičiuojamas pagal dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties laikinai sumažintus teisėjų atlyginimus, tai

9.1. Teismai

393

neatitiktų iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių lygiateisiškumo, teisingumo imperatyvų.

Pažymėtina, kad teisinio reguliavimo koregavimas dideliu mastu mažinant valstybi-nes pensijas dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė, finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų valsty-binėms pensijoms mokėti, sukaupimas, yra esminis šių pensijų teisinio reguliavimo pakei-timas. Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, di-deliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad valstybinės pensijos savo pri-gimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos ir nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų, ir šie ypatumai suponuoja tai, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai ma-žinti pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, ap-saugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjas gali mažinti šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas. Minėti ypatumai suponuoja ir tai, kad praradi-mai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mas-tu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Šios oficialiosios konstitucinės doktrininės nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir teisėjų valstybinių pensijų mažinimui.

<...><...> pagal Konstituciją praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų, inter alia teisėjų

valstybinių pensijų, mažinimo dideliu mastu, turi būti kompensuojami.

Teisėjų nepriklausomumo garantija – įgaliojimų trukmės neliečiamumasKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad viena iš teisėjo nepriklausomu-

mo, įtvirtinto Konstitucijoje, garantijų yra jo įgaliojimų trukmės garantija (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. ge-gužės 9 d. nutarimai). Tik nepriklausomas teismas, taigi tik toks, kurio teisėjams garan-tuojamas jų įgaliojimų trukmės neliečiamumas, gali būti laikomas vykdančiu teisingumą taip, kaip reikalauja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija yra svarbi dar ir dėl to, kad teisė-jas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, turi išlikti nepriklausomas ir nesitaikyti prie galimos politinių jėgų kaitos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo nepri-klausomumo principas suponuoja tik tokį teisėjų įgaliojimų trukmės reguliavimą įstaty-mais, kad skiriant teisėją jam būtų žinoma, kokia yra jo įgaliojimų trukmė (iki įstatyme nustatyto laiko arba kol sulauks įstatyme nustatyto pensinio amžiaus); teisėjo įgaliojimų trukmė negali priklausyti nuo jį paskyrusių valstybės valdžios institucijų būsimų spren-dimų, grindžiamų laisva nuožiūra (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas).


394

Teisėjo ir teismų nepriklausomumasKonstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimasTeisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį konstitucinį teisėjo statusą, kurį

atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios ne tik teisėjo ir teismų ne-priklausomumą vykdant teisingumą (109 straipsnio 2 dalis), bet ir negalimumą teisėjui užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje (113 straipsnis), draudimą kištis į teisėjo veiklą, teisėjo asmens neliečiamybę (114 straipsnis) ir kt. Pagal Konstitucijos 104 straipsnį Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisė-jams (3 dalis), Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir seimo nariai (4 dalis). Pabrėžtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas, bet vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų, bū-tina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuo-se išreikštos teisės įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

<...>Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra nedalomas (Konstitucinio Teismo 1999 m.

gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). <...><...>Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų nepriklau-

somumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pa-žeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spa-lio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo (juo siekiama užtikrinti, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliktų nepriklauso-mas ir nebūtų verčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos), teisėjo asmens ne-liečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Teisėjų vienodo teisinio statuso principas; teisėjų socialinių (materialinių) garantijų diferencijavimas

Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas<...> Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų

yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą inter alia tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant tei-singumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos; joks teisėjas vykdydamas teisin-gumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui; kita vertus, teisėjų vienodo teisinio statuso principas nereiškia, kad jų materialinės ir so-cialinės garantijos negali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus,

9.1. Teismai

395

nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutari-mai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisėjų so-cialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitu-cijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėju trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, tei-sės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją tiesiogiai nurodžius arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asme-niui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (tai-komos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų) teisėjams. Taigi tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų teisėjų atlyginimų negalima di-ferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjų atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo atitinkamo teismo teisėju pradėjo dirbti iki nustatant to teismo teisėjo tam tikro dydžio atlyginimą, ar po to).

iš Konstitucijos kylantis teisėjų vienodo teisinio statuso principas taip pat negali būti aiškinamas kaip neleidžiantis papildomas funkcijas vykdantiems teisėjams – teismų vadovams (jų pavaduotojams, padalinių pirmininkams ir pan.) papildomai atlyginti už atitinkamą organizacinį darbą – už papildomą darbą turi būti papildomai atlyginama (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia vienodo teisėjų statu-so principą, teisėjų, kad ir kokios teismų sistemos teisėjai jie būtų, atlyginimų įtvirtinimo principai, inter alia jų sudedamosios dalys, turi būti tokie patys.

<...>iš Konstitucijos kylantis vienodo teisėjų statuso principas suponuoja, kad tos pa-

čios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų teisėjai yra lygūs ne tik pagal savo įgaliojimus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) ir nepavaldumą jokiam kitam teisė-jui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui, atsakomybę bei imunitetus, Konstitucijos 113 straips-nyje numatytus jų veiklos suvaržymus bei atlyginimo ribojimą, bet ir pagal tai, kad turi būti užtikrinamas tolygus jų darbo krūvis; taigi tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų teisėjams už darbą turi būti atitinkamai atlyginama nė vieno iš jų nediskriminuojant ir nė vienam netaikant privilegijų ir jiems turi būti nustatytos atitinkamos – nediskriminacinės ir privilegijoms neprilygintinos – socialinės (materia-linės) garantijos.

Teisėjų socialinės (materialinės) garantijos (Konstitucijos 109 straipsnis) Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas<...> teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip

pat asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto tei-


396

sėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius tei-sėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimuose konstatavo, kad valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.

Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuo-se pažymėjo, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. <...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, jog atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) ga-rantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, inter alia pareiginės algos, priedų, priemokų. Taip pat pažymėtina, kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlygi-nimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo.

<...>Konstitucija <...> draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir kitas socialines (materiali-

nes) garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (mate-rialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į tei-sėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materiali-nės) garantijos (beje, įtvirtintos ir kitų demokratinių valstybių teisėje, taip pat įvairiuose tarptautiniuose aktuose) reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasi-baigus teisėjo kadencijai (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). Pagal Konstituciją teisėjams nustatytos materia-linės ir socialinės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtik-rintų teisėjo ir teismų nepriklausomumą, inter alia teisėjo socialines (materialines) garan-tijas, ne tik jam einant pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams; tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų; teisėjo socialinės (materialinės) ga-rantijos nutrūkus jo įgaliojimams gali būti įvairios, inter alia periodiškai mokamos išmo-kos, vienkartinės išmokos ir t. t.; konstitucinis pagrindas nustatyti tokias garantijas yra išskirtinis konstitucinis teisėjo statusas, kurį lemia teisingumo vykdymo funkcija, todėl jos gali priklausyti tik nuo su konstituciniu teisėjo statusu susijusių aplinkybių, tačiau ne-gali būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui turi būti užtikrinamos kitais pagrindais, taip pat ir tais, kurie visiems dirbantiems asmenims yra bendri; teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams turi būti realios, o ne vien nominalios (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

9.1. Teismai

397

Apmokėjimas teisėjams už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis

Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas<...> teismų vadovai (jų pavaduotojai, padalinių pirmininkai ir pan.) turi organizuoti

teismų darbą, inter alia darbą po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, taip, kad teisėjų atlyginimams nustatyti asignavimai būtų naudojami racionaliai.

<...><...> iš Konstitucijos ir įstatymų kyla ir tokios teisėjų funkcijos, kurias vykdydamas

teisėjas turi dirbti viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis: antai pagal Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalį nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per keturiasdešimt aštuonias va-landas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas <...>.

<...><...> pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos,

kad teisėjui, vykdančiam <...> įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai.

Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems <...> įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.

Teisėjo ir teismų nepriklausomumasKonstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę

teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktriną, kurioje konstitucinis teisėjo ir teismų nepri-klausomumo imperatyvas aiškinamas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomu-mas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitu-cijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birže-lio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai). Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

Teisėjų socialinės (materialinės) garantijos (Konstitucijos 109 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas<...> teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip

pat asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai). Pagal Konstituciją teisėjams nustatytos materialinės ir


398

socialinės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisėjo atlyginimo ir kitų socia-linių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, ku-riuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucinio Teismo inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nu-tarimuose konstatuota, kad valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.

Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose, 2011 m. vasario 14 d. nutarime pažymėjo, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas iš-mokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto lėšų. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas san-tykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, kad atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, inter alia pareiginės algos, priedų, priemokų. Pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (mate-rialinės) garantijos, mažinimo (Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferen-cijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas ne-susijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėju trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi. Pagal Konstituciją, inter alia vienodo teisėjų statuso principą, tei-sėjų, kad ir kokios teismų sistemos teisėjai jie būtų, atlyginimų įtvirtinimo principai, inter alia jų sudedamosios dalys, turi būti tokie patys (Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas).

Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir kitas socialines (materialines) garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materiali-nes) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2011 m. vasario 14 d. nutarimas).

Teismų finansavimo ir teisėjų atlyginimų mažinimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai (taip pat žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas („Įstatymų leidėjo įgaliojimai keisti atlyginimų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“)

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs <...>, kad esant itin sunkiai ekonominei,

finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto lėšų, taip pat įvairių iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas; jeigu būtų nustatytas toks

9.1. Teismai

399

teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei pa-dėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių ins-titucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus; tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų; bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol vals-tybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo; net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonomi-nė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisin-gumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad <...> oficialiosios konstitucinės doktrinos nuosta-tos, atskleidžiančios iš Konstitucijos kylančius reikalavimus teisiniam reguliavimui, ku-riuo mažinamas valstybės tarnautojų atlyginimų dydis valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, mutatis mutandis taikytinos ir nustatant teisinį regulia-vimą, kuriuo mažinamas inter alia teisėjų atlyginimų dydis. Vadinasi, teisėjų atlyginimų mažinimas negali būti neproporcingas ar diskriminacinis; inter alia atlyginimai negali būti mažinami tik teisėjams arba tik tam tikrų teismų ar tam tikras pareigas einantiems teisėjams, negali būti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padė-ties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų (skirtingų teismų sistemų ir (ar) grandžių teismų teisėjų) atlyginimų dydžių proporcijos, taip pat teisėjų ir kitų as-menų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (inter alia valstybės tarnautojų, politikų, pareigūnų) atlyginimų dydžių proporcijos. Šių reikalavimų nesilaikymas traktuotinas kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklauso-mumą, taigi kaip inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

9.1.4. Teisėjo konstitucinis statusas. Teisėjų skyrimas, profesinė karjera ir atleidimas iš pareigų. Teisminės valdžios savivaldos institucijos

Teisėjų profesinė karjeraKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas<...> teisminė valdžia yra formuojama profesiniu pagrindu. Visuotinai (ne tik lietu-

voje) pripažįstama, kad vyraujantis aukštesnės grandies teismų teisėjų korpuso formavi-mo principas yra teisėjų profesinės karjeros principas, pagal kurį teisėjai yra paaukštinami juos atleidus iš ankstesnių pareigų ir paskyrus aukštesnės grandies teismų teisėjais (tačiau šis principas negali būti suabsoliutintas, kad nebūtų sudaryta prielaidų teismų sistemai tapti pernelyg uždarai, rutiniškai ir pan.) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Teisėjų profesinė karjera yra ne-atskiriamai susijusi su Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisėjų paaukšti-nimo institutu. sprendžiant dėl teisėjų paaukštinimo yra vertinama inter alia jų kvalifi-kacija – profesinis pasirengimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Taigi teisėjų profesinės karjeros principo įgyvendinimas (kaip


400

minėta, jo nesuabsoliutinant) yra viena iš sąlygų, leidžiančių užtikrinti, kad aukštesnių grandžių teismų teisėjais būtų skiriami kuo aukštesnės profesinės kvalifikacijos asmenys, taigi užtikrinti ir tai, kad teisingumas bus vykdomas taip, kaip numatyta Konstitucijo-je, kad bus deramai saugomos ir ginamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės, kad bus įgyvendinama Konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikšta teisė.

Teisėjo įgaliojimų pratęsimasKonstitucinio Teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimasToks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjų įgaliojimus

pasibaigus jų laikui (nesvarbu, kuriam laikui yra pratęsiami teisėjo įgaliojimai ir kokios grandies teismo teisėjui jie yra pratęsiami), gali sudaryti prielaidas kitiems asmenims bandyti daryti teisėjui tiesioginę ar netiesioginę įtaką, idant jis, siekdamas, kad jo įgalioji-mai būtų pratęsti, priimtų tam tikrus sprendimus savo nagrinėjamose bylose; toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip galintis teikti paskatą teisėjui bylas nagrinėti ir sprendimus jose priimti ne tik vadovaujantis įstatymu, kaip reikalauja Konstitucija (109 straipsnio 3 dalis), bet ir paisant to, kaip jo nagrinėjamose bylose priimti sprendimai atsilieps ga-limybei ateityje pratęsti jo įgaliojimus. Kitaip tariant, toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teisėjui savo nagrinėjamose bylose priimti tokius sprendimus, kurie atitiks ne paties teisėjo, bet kurių nors kitų asmenų teisingumo sampratą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baig-tos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; toks išimtinis teisinis reguliavimas būtų konstituciškai pateisinamas dėl to, kad priešingu atveju, t. y. nenustačius tokio teisinio reguliavimo, sulėtėtų atitinkamų bylų sprendimas – teisingumo vykdymas ir taip galėtų būti sudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeisti tam tikras konstitucines vertybes.

Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime taip pat konstatavo: kiekvie-nu atveju dėl tokio tik išimtiniais atvejais leistino teisėjo įgaliojimų pratęsimo turi būti išleistas atitinkamas teisės aktas – Respublikos Prezidento dekretas arba (jeigu pratęsia-mi lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimai) seimo nutarimas; kiekvienu tokiu atveju būtinas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numa-tytos teisėjų institucijos patarimas dėl įgaliojimų pratęsimo; toks minėtos specialios tei-sėjų institucijos patarimas pratęsti teisėjo įgaliojimus kartu reiškia ir jos patarimą teisėją atleisti, kai tik įvyks atitinkamas teisinis faktas – bus baigtos nagrinėti atitinkamos bylos; teisėjo įgaliojimai turi būti nustatyta tvarka nutraukti, kai tik įvyksta atitinkamas teisinis faktas, su kuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas – baigiamos nagrinėti atitinkamos bylos; įvykus šiam teisiniam faktui, su kuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, dėl teisėjo atleidimo pasibaigus jo įgaliojimų laikui arba sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją Respublikos Prezidentui dar kartą kreiptis nebereikia (nes atitinkamas patarimas jau yra gautas).

9.1. Teismai

401

Toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepri-klausomi, ir šio straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, su konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Oficialioji konstitucinė doktrina, susijusi su teisėjo įgaliojimų pratęsimu, buvo plė-tojama Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime, kuriame konstatuota: tuo metu, kol bylos, su kurių išnagrinėjimu yra siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, dar nėra baigtos nagrinėti, tas teisėjas yra visavertis teisėjas: jis turi tuos pačius įgaliojimus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, jo, kaip teisėjo, statusas yra nedalomas, jam taikomi tie patys iš Konstitucijos kylantys veiklos suvaržymai bei atlyginimo ribojimas, jis turi tą pačią atsakomybę, imunitetus, kaip ir kiti teisėjai; taigi jis turi gauti tokį pat darbo krūvį (inter alia dėl to, kad tame teisme teisėjo, turinčio atlikti svarbią konstitucinę funkciją – vykdyti teisingumą, vieta dar nėra laisva), kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, ir jam turi būti mokamas toks pat atlyginimas, kaip ir kitiems atitinkamo teismo teisėjams, jis taip pat turi tas pačias socialines (materialines) garantijas, kurias turi atitinkamo teismo teisėjai.

<...><...> pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, inter alia suformuotą Konstitucinio Teis-

mo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose, Konstitucija leidžia įstatymu nustatyti tik išimtinį teisėjo įgaliojimų pratęsimo teisinį reguliavimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad <...> skiriant teisėją jam turi būti žinoma, kokia yra jo įgaliojimų trukmė (iki įstatyme nustatyto laiko arba kol sulauks įstatyme nustatyto pensinio amžiaus). Todėl teisėjo darbas (inter alia bylų skyrimas jam nagrinėti) turi būti organizuojamas taip, kad teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dieną jis turėtų galimybę būti išnagrinėjęs jam paskirtas bylas.

<...> teisėjo įgaliojimų pratęsimas yra leistinas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai pasi-baigus teisėjo įgaliojimų laikui arba jam sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus ir nepratęsus jo įgaliojimų sulėtėtų atitinkamų bylų sprendimas – teisingumo vykdymas ir taip galėtų būti sudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeisti tam tikras konstitucines vertybes. Antai bylų sprendimas sulėtėtų, jeigu teisėjo įgaliojimai nebūtų pratęsiami inter alia tais atvejais, kai įgaliojimų pasibaigimo dieną teisėjas yra bebaigiąs nagrinėti sudėtingas bylas, kuriose dauguma procesinių veiksmų yra atlikta ir kuriose reikia laiko tam tikriems baigiamiesiems veiksmams atlikti, inter alia baigiamajam sprendimui priimti (surašyti ir paskelbti).

<...><...> tokiam teisėjui, kurio įgaliojimai <...> pratęsti, nes tokią išimtį leidžia pati

Konstitucija, tuo metu negali būti taikomos tos teisėjo socialinės (materialinės) garanti-jos, kurios nustatytos (ir taikomos) teisėjams nutrūkus jų įgaliojimams.

<...> teisėjas, kurio įgaliojimai yra pratęsti, dar kurį laiką (tol, kol jo įgaliojimų pra-tęsimo terminas nėra pasibaigęs) turi gauti tokį pat darbo krūvį, kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, t. y. toks teisėjas gali nagrinėti (tol, kol jo įgaliojimų pratęsimo terminas nėra pasibaigęs) ir tokias bylas, kurios buvo pradėtos nagrinėti po to, kai pasibaigus jo įgaliojimų laikui arba jam sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus jo įgaliojimai buvo pratęsti.


402

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad <...> teisėjas, kurio įgalio-jimai yra pratęsti, turi gauti tokį pat darbo krūvį, kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, ir jis savo įgaliojimų pratęsimo laiku gali vykdyti teisingumą kaip visavertis teisėjas (inter alia būti teisėju, teisėju pranešėju, kolegijos nariu) ir kitose bylose, kurios jam buvo pa-skirtos nagrinėti po to, kai jo įgaliojimai buvo pratęsti.

Aiškinant, ar <...> teisėjas, kurio įgaliojimai yra pratęsti, gali vykdyti teisingumą kaip visavertis teisėjas (inter alia būti teisėju, teisėju pranešėju, kolegijos nariu) kitose bylose (ku-rios jam buvo paskirtos nagrinėti po to, kai jo įgaliojimai buvo pratęsti) inter alia dar ir po to, kai jau buvo baigtos nagrinėti tam tikros bylos, kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai jo įgaliojimai buvo pratęsti, pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įsta-tyme nustatyto pensinio amžiaus. Taigi teisėjo įgaliojimų pratęsimo termino pabaiga yra siejama su bylų, kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, pabaiga, inter alia baigiamųjų sprendimų šiose bylose priėmimu ar šių bylų nagrinėjimo atidėjimu.

<...><...> teisėjas, įvykus teisiniam faktui, su kuriuo siejamas jo įgaliojimų pratęsimas, t. y.

baigęs nagrinėti tas bylas, kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasi-baigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, ir kurioms baigti nagrinėti buvo pratęsti jo įgaliojimai, turi būti atleistas iš pareigų. Teisėjo įgalio-jimai turi būti nustatytąja tvarka nutraukti, kai tik įvyksta minėtas teisinis faktas – bai-giamos nagrinėti bylos, su kurių išnagrinėjimu yra siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimo terminas. Vadinasi, toks teisėjas turi būti atleistas iš pareigų ir jis daugiau negali nagrinėti jokių kitų bylų (inter alia bylų, kurios jam, kaip visaverčiam teisėjui, buvo paskirtos jo įga-liojimų pratęsimo laikotarpiu ir kurių jis neišnagrinėjo iki tos dienos, kurią buvo baigtos nagrinėti tos bylos, su kurių išnagrinėjimu siejamas jo įgaliojimų pratęsimo terminas).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad <...> teisėjas, kurio įga-liojimai yra pratęsti, gali vykdyti teisingumą kaip visavertis teisėjas (inter alia būti teisėju, teisėju pranešėju, kolegijos nariu) ir kitose bylose (kurios jam buvo paskirtos nagrinėti po to, kai jo įgaliojimai buvo pratęsti) tik tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos, kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai jo įgaliojimai buvo pratęsti.

Teisėjo konstitucinis statusasKonstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimasTeisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį konstitucinį teisėjo statusą, kurį atsklei-

džia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios ne tik teisėjo ir teismų nepriklausomu-mą vykdant teisingumą (109 straipsnio 2 dalis), bet ir negalimumą teisėjui užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedago-ginę ar kūrybinę veiklą, dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje (113 straipsnis), draudimą kištis į teisėjo veiklą, teisėjo asmens neliečiamybę (114 straips-nis) ir kt. Pagal Konstitucijos 104 straipsnį Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams (3 dalis), Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir seimo nariai (4 dalis).

9.1. Teismai

403

9.1.5. Teismų įgaliojimai, susiję su teisingumo vykdymu

Teismo pareiga kilus abejonėms kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo (Konstitucijos 110 straipsnis); teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimasKonstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo,

kuris prieštarauja Konstitucijai, o šio straipsnio 2 dalyje – jog tais atvejais, kai yra pagrin-do manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (Konsti-tucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatuota:– pareiškėjui – nagrinėjančiam bylą teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą su pra-

šymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriau-sybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, o Konstituciniam Teismui ne-išsprendus to klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą teismui kilusios abejonės, ar atitinkamas įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, pritaikius tą įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugo-mos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės;

– teismų (ir bendrosios kompetencijos, ir specializuotų) kreipimųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir kitų Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų kreipimųsi palyginimas rodo, kad teismų kreipimaisi yra ypatingi, be kita ko, todėl, kad teismai, suabejoję seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės iš-leisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitu-cinį Teismą;

– bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas tei-sės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teis-


404

mo atsakymą, kad toks atsakymas bus gautas; kitoks atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti įsta-tymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų tu-rinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nu-tarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.

Taigi nagrinėjančiam bylą teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-aiškinti atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas ir Konstituciniam Teismui neišaiškinus Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų, plačiau, išsamiau neatskleidus jų turinio, prasmės, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi, ga-lėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės, o tai reikštų, kad teisingumas liktų neįvykdytas.

<...><...> Konstitucinio Teismo [įstatyme] įtvirtinta Konstitucinio Teismo teisė oficialiai

aiškinti nutarimą inter alia savo iniciatyva reiškia, kad Konstitucinis Teismas aiškina savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus, t. y. plačiau, išsamiau atskleidžia šių aktų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto vykdymas, taip pat kad Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu bai-giamuoju aktu būtų ne formaliai, o deramai vadovaujamasi ir vykdomas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Konstitucinio Teismo įgaliojimai ex officio aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus reiškia ir tai, kad Konstitucinis Teismas gali aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus, jeigu to reikia tam, kad Konstitucinio Teismo priimtais aktais būtų deramai vadovaujamasi vykdant teisingumą, nepriklauso-mai nuo to, ar yra Konstitucinio Teismo įstatyme nurodytų subjektų prašymas.

Atsižvelgus į minėtas aplinkybes konstatuotina, kad nustačius pareiškėjo – bylą nag-rinėjančio teismo konstituciškai pagrįstą interesą pašalinti abejones dėl Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų (jų nuostatų) deramo vykdymo tam, kad teismo nagrinėjamoje byloje būtų tinkamai vykdomas teisingumas, Konstitucinis Teismas gali priimti prašymus išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto nuo-statas, įstatymo nustatyta tvarka šiuos prašymus ištirti ir paskelbti atitinkamą sprendimą.

Teismų įgaliojimai teisės spragas užpildyti ad hocKonstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs, kad teisės

spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentin-go) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rug-pjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 7 d. nutarime yra konstatavęs: galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus.

Tačiau vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesu-reguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams

9.1. Teismai

405

tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (inter alia naudojantis tei-sės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).

Teismo pareiga kilus abejonėms kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo (Konstitucijos 110 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimasKonstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris

prieštarauja Konstitucijai, taip pat įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo konstitucinė pa-reiga kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, ne-prieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Šiais konstituciniais imperatyvais yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsi-rastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįs-tai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso; bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą (Kons-titucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismų įgaliojimai aiškinti teisės aktuose vartojamas sąvokasKonstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręstus teisės

taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo. Taigi nagrinėjamose bylose taikydami įstatymus, kitus teisės aktus, juose vartojamas sąvokas turi aiškinti nagrinėjantys bylas teismai.

Teismų įgaliojimai teisės spragas užpildyti ad hocKonstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas <...> yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti

teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir tai-kant teisę (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas sprendžiant tam tikros kategorijos bylas for-muotis vienodai teismų praktikai – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentin-gas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

<...> užpildydami teisės spragas teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogiją; tai darydami jie taip pat privalo paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingu-mo ir kitų principų.


406


Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimasKonstitucijos 110 straipsnyje nustatyta:„Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris

turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.“

Pažymėtina, kad Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos yra susijusios inter alia su jos 109 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta išimtinė teismų funkcija vykdyti teisingumą.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvir-tintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nomi-nalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Kaip 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstituci-jos 110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją; tokiu konstituciniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės.


Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas<...> aiškindamas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas

2007 m. spalio 24 d. nutarime yra inter alia konstatavęs, kad:– vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra prin-

cipas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui;– Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti įstatymą, kuris priešta-

rauja Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieš-taraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad

9.1. Teismai

407

asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso;

– jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.

Teismo (teisėjo) teisė susipažinti su visa byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga informacija (inter alia sudarančia valstybės paslaptį ar kita įslaptinta informacija) (Konstitucijos 109, 117 straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas<...> teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija – vykdyti teisingumą;

teismai turi pareigą teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pa-grįstus sprendimus; konstitucinė vertybė yra teismo teisingo sprendimo priėmimas; kiek-vienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai; formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Pažymėtina, jog tam, kad teismas galėtų tinkamai atlikti savo konstitucinę prieder-mę vykdyti teisingumą, inter alia realiai ir veiksmingai, o ne formaliai ginti pažeistas asmens teises ir laisves, pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų užtikrinta bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) teisė visais atvejais susipažinti su visa byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga informacija.

Taigi pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad teismas, atlikdamas savo konstitucinę priedermę vykdyti teisingumą ir privalėdamas išnagrinėti bylą objektyviai ir teisingai, būtų priverstas priimti sprendimą neturėjęs galimybės susipažinti su visa byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga informacija, inter alia sudarančia valstybės paslaptį ar kita įslaptinta informacija, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi pagal <...> įstatymą išduodamą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Jeigu teismas turėtų priimti spren-dimą visapusiškai neįvertinęs visos byloje esančios ir (arba) bylai reikšmingos informa-cijos, inter alia sudarančios valstybės paslaptį ar kitos įslaptintos informacijos, priimtas sprendimas negalėtų būti tinkamai pagrįstas, būtų sudarytos prielaidos priimti neteisingą sprendimą. Tai reikštų, kad teismas lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingu-mą, koks įtvirtintas Konstitucijoje, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata.

<...><...> valstybės pareiga garantuoti valstybės paslaptį sudarančios (ar kitos įslaptintos)

informacijos slaptumo apsaugą negali būti priešpriešinama teismo galimybei priimti tei-singą sprendimą.

<...> asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teis-mas, teisėjams keliami ypatingi profesiniai reikalavimai; teisėjas turi jausti didelę atsako-mybę už tai, kaip jis vykdo teisingumą – atlieka Konstitucijoje jam nustatytą priedermę; teisėjais turi būti skiriami tik asmenys, turintys aukštą teisinę kvalifikaciją ir gyvenimo patirtį (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas); teisėjams keliami ir


408

itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: jų reputacija turi būti nepriekaiš-tinga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).

Vadinasi tai, kad asmuo yra paskirtas teisėju ir jam patikėta vykdyti teisingumą lie-tuvos Respublikos vardu, rodo valstybės pasitikėjimą tuo asmeniu, taigi preziumuojama, kad nėra pagrindo abejoti jo patikimumu bei lojalumu lietuvos valstybei.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatos: „iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pa-gal kurią teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga tei-singai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitu-cinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <...> ir 117 straipsniu <...>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“ – inter alia reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas) visais atvejais turi teisę susipažinti su byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi pagal <...> įstatymą išduo-damą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

9.1.6. Teismo procesas ir teismų sprendimai

Teismo sprendimu nustatyti faktai yra res judicataKonstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimasĮsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra res judicata, turi prejudicinę reikš-

mę, <...> jie iš naujo neįrodinėjami.

Reikalavimai teismo proceso ir teismo įgaliojimų teisiniam reguliavimuiKonstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas <...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, įstatymu regu-

liuodamas atitinkamus santykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teisėjų nešališkumo ir nepriklausomumo principų. Įstatymuose turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos būtų nepriklausomos, nešališkos, siektų nustatyti materialią tiesą byloje ir visus sprendimus priimtų tik teisės pagrindu, kad būtų paisoma asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, kildinamos iš inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo ir neatskiriamai su juo susijusios, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. ir, priešingai, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, ku-ris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. Antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, būtų nukrypta nuo konstitucinės teismo, kaip lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

9.1. Teismai

409

Teisingumo vykdymas baudžiamosiose bylose (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimasPagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo

tik teismai.Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą (inter alia 2004 m. gegužės 13 d.,

2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimuose) yra konstatavęs, kad:– pagal Konstituciją prokuroras nevykdo teisingumo; teisingumas taip pat nėra

vykdomas ikiteisminio tyrimo etape; pagal Konstituciją teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų sta-tusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos;

– teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai verti-nantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duome-nis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikals-tamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus; teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas; teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims;

– teismo konstitucinė funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei va-dovavimas ikiteisminiam bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palai-kymas ir t. t. Vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina.

Reikalavimai teismo proceso teisiniam reguliavimuiKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimasBūtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio

Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. bir-želio 8 d. nutarimai).

Asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą suponuoja įstatymų leidėjo pa-reigą įstatymu nustatyti Konstitucijos normas ir principus atitinkantį bylų nagrinėjimo teisme procesą. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas bylų nagrinėjimo teisme san-tykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 117 straipsnyje nustatytų reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, teisėjų nešališkumo ir ne-priklausomumo principų.

Reguliuojant bylų nagrinėjimo teisme santykius privalu paisyti inter alia Konstituci-jos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto viešo bylų nagrinėjimo teisme principo.

<...><...> kaip Konstitucinis Teismas konstatavo savo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime,

„<...> pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pri-imti teisingą sprendimą byloje. ir priešingai – negalima nustatyti tokio teisinio regu-liavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo


410

imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. Antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.“

Viešo bylų nagrinėjimo teisme principas (Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimasKonstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Visuose teismuose bylos nagrinėja-

mos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyveni-mo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.“

Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas viešo bylų nagrinėjimo teisme princi-pas, nustatyta, kad esant tam tikroms aplinkybėms teismo posėdžiai gali būti uždari, ir pa-teikiamas tokių aplinkybių sąrašas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

<...><...> Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalies nuostata „visuose teismuose“ apima visų

teismų sistemų, visų teismų grandžių ir visų teismų instancijų teismus.<...>Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas viešo bylų nagrinėjimo teisme prin-

cipas, iš Konstitucijos, inter alia jos 25 straipsnio, kylantis visuomenės interesas būti informuotai, Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalis, pagal kurią pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia teisinio aiškumo reikalavimas, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą bylų nagrinėjimo teisme santykius įstatymu reguliuoti taip, kad proceso dalyviams ir visuomenei būtų sudarytos sąlygos inter alia žinoti apie teismuose nagrinėjamas bylas, bylą nagrinėjančio teismo sudėtį, bylose sprendžiamus ginčus, priimtus sprendimus.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją viešas bylų nagrinėjimas nėra savitikslis. Viešas bylų nagrinėjimas yra viena iš teisingumo vykdymo ir užtikrinimo sąlygų. Viešu bylų nagrinėjimu teisme sudaromos prielaidos užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti as-mens teises ir laisves. užtikrindamas viešo bylų nagrinėjimo teisme principą įstatymų leidėjas privalo vadovautis Konstitucijos normomis ir kitais principais, nesudaryti prielai-dų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia asmens teises ir laisves).

<...>Pažymėtina ir tai, kad viešo bylų nagrinėjimo teisme principas nėra absoliutus. Kons-

titucijos 117 straipsnio 1 dalyje, kurioje šis principas įtvirtintas, yra nustatytos tam tikros bylų nagrinėjimo viešumo išimtys ir atvejai, kada teismo posėdis gali būti uždaras: žmo-gaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagri-nėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Taigi pagal Kons-titucijos 117 straipsnio 1 dalį proceso viešumas ribojamas privataus ar viešojo intereso apsaugos tikslais. Viešo bylų nagrinėjimo teisme principas įstatymu gali būti ribojamas ir siekiant apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Antai iš teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 109 straipsnyje, kyla teisėjų pasitarimo slaptu-mo priimant sprendimą reikalavimas. Be to, siekiant apsaugoti žmogaus orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucijos 22 straipsnis), kitas vertybes, kurių apsauga kyla

9.1. Teismai

411

iš Konstitucijos, įstatymu gali būti ribojamas bylų nagrinėjimo proceso atskirų elementų viešumas, inter alia teismo baigiamojo akto viešas skelbimas, bylos medžiagos viešumas.

Konstitucinis viešo bylų nagrinėjimo teisme principas lemia ir teismo posėdžio, ku-riame nagrinėjama byla, viešumą. siekdamas užtikrinti teismo posėdžio, kaip bylų nag-rinėjimo teisme elemento, viešumą, įstatymų leidėjas teismo posėdžio tvarką turi reg-lamentuoti taip, kad būtų sudarytos sąlygos užtikrinti proceso dalyvių teisę pareikšti nuomonę visais byloje sprendžiamais klausimais bei visuomenės interesą būti informuo-tai apie teismo procesą ir priimamus sprendimus. iš Konstitucijos 117 straipsnio 1 da-lies, kitų Konstitucijos normų ir principų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokias teismo posėdžio formas, kurios sudarytų sąlygas užtikrinti tiek proceso dalyvių teisės į viešą teismo procesą, tiek visuomenės intereso būti informuotai įgyvendinimą ir kartu nesudarytų prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia asmens teises ir laisves).

Bylų nagrinėjimo teismuose formosKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimasKonstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nėra expressis verbis įtvirtintų viešo ir (ar) ne-

viešo (uždaro) bylų nagrinėjimo teismuose formų. Konstitucinis viešo bylų nagrinėjimo teismuose principas gali būti užtikrinamas įvairiomis įstatymų leidėjo nustatytomis bylų nagrinėjimo teismuose formomis. Įstatymų leidėjo diskreciją saisto Konstitucija, inter alia 117 straipsnio 1 dalis, konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, protingumo principai.

iš Konstitucijos, kaip vientiso akto (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), įstatymų lei-dėjui kyla pareiga užtikrinti, kad reguliuojant bylų nagrinėjimo teisme santykius nebūtų priešpriešinami Konstitucijos principai ir normos. Įstatymu nustatant bylų nagrinėjimo teismuose formas pirmiausia turi būti siekiama užtikrinti konstitucinį teisingumo prin-cipą, pagal kurį įstatymų leidėjui kyla pareiga bylų nagrinėjimo santykius reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Reguliuojant bylų nagrinėjimo teismuose formas būtina paisyti ir kitų konstitucinių principų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, protingumo, bylų nagrinėjimo teisme viešumo principų.

Pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia teisingumo principo, konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ir laisvių gynimo, kyla teismo proceso greitumo ir veiksmingumo reikalavimas. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas bylų nagrinėjimo teisme santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų sąlygas bylą išnagrinėti ir sprendimą įvykdyti be nepateisinamų pertraukų, taip užkertant kelią teisme vilkinti bylų nagrinėjimą, inter alia asmenims piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis.

Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovaujasi atitinkamomis proceso teisės normomis (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimasKonstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klau-

so tik įstatymo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas teisingumą vykdo lai-kydamasis tam tikros procesinės tvarkos, kuri yra reglamentuota įstatymu (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, nagrinėdamas bylą, vadovaujasi atitinkamomis proceso teisės normomis, savaime neprieštarauja konstituciniam teisėjų ir teismų nepriklausomumo principui, ne-pažeidžia asmenų, kurie kreipėsi į teismą, teisių.


412

Teisingumo vykdymas baudžiamosiose bylose (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: pagal Konstituciją,

inter alia jos 109 straipsnį, teisinės valstybės ir teisingumo principus, teismui baudžiama-jame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltu-mo; šią pareigą turi ir pirmosios instancijos teismas; Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje inter alia reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šią funkciją, per teisminį nagrinėjimą turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės. Konstitucinė teismo funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei vadovavi-mas ikiteisminiam bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palaikymas ir t. t.; vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina. Kita vertus, teismas ir tei-sėjas, vykdydami teisingumą, nėra saistomi ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų: teismo konstitucinė priedermė – visapusiškai ir objektyviai ištirti visą bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. vasa-rio 5 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

<...>Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisės į

tinkamą procesą principus teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus, inter alia tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką. Teismas turi tirti, ar kaltinamajame akte nurodyta veika buvo padaryta būtent šiame akte nurodytomis esmi-nėmis aplinkybėmis, išskyrus atvejus, kai prokuroras, privatus kaltintojas ar nukentėju-sysis pateikia prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. <...>

<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos vei-kos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, už-tikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos; teismo galimybė ginant viešąjį interesą peržengti skundo ribas

Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, vertindamas teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomos bylos nag-

rinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos ir teismo galimybės ginant viešąjį interesą peržengti skundo ribas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, kad principas tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka) nėra absoliutus inter alia tuo požiūriu, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas:

9.2. Prokuratūra

413

– principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja to, kad ape-liacinės instancijos teismą apeliacinio skundo ribos taip varžytų, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės;

– pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo inte-reso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis intere-sas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė); jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas; tai reikštų, kad teismas lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą; šitaip būtų paneigta ir konstitucinė teismo, kaip lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institu-cijos, samprata.

Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismų sudarymą ir kompeten-ciją nustato Teismų įstatymas. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas minėtus santy-kius, turi paisyti Konstitucijos, inter alia joje įtvirtintų bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

9.2. PROKuRATŪRA

Prokuroro funkcija organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti (Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimasPagal Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį ikiteisminį

tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras.Pagal Konstituciją lietuvos Respublikos prokuratūra – tai centralizuota, specifinius

valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straips-nio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms ir nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis; prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis vals-tybės pareigūnas, jo funkcijos yra kitokios nei teisingumo vykdymas; niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prokuroras organizuoja ikiteis-minį tyrimą ir jam vadovauja, įpareigoja įstatymų leidėją įstatymu nustatyti prokurorų įgaliojimus organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant. Tai reguliuodamas įsta-tymų leidėjas turi gana plačią diskreciją: atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pa-vojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairias ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam formas, tam tikrus prokurorų įgaliojimus šiame procese ir kt. Tačiau šiuo atveju įstatymų leidėjas yra sais-tomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančios priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. iš Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų tei-sines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

<...>


414

Pagal Konstituciją, inter alia jos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1, 2 dalis, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas prokuroras privalo už-tikrinti, kad būtų atlikti įstatyme numatyti procesiniai veiksmai ir kad tai būtų padaryta įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat prokuroras ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujantiems asmenims, inter alia nukentėjusiems nuo nusikalstamos veikos, privalo užtikrinti Kons-titucijoje ir baudžiamojo proceso įstatyme jiems nustatytas teises, inter alia asmens teisę kreiptis į teismą dėl jo teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu.

Prokuroro nepriklausomumasKonstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuo-

jant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio re-guliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, pa-laikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. ge-gužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžia-majame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

415

10. VIETOS SAVIVALDA IR VALDYMAS

[10.1. VAlsTYBĖs VAlDYMAs iR ViETOs sAViVAlDA – DVi ViEŠOsiOs VAlDŽiOs sisTEMOs]

10.2. ViETOs sAViVAlDA

Vietos savivaldos samprataKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose, priimtuose ankstesnėse konstitucinės justicijos

bylose, inter alia 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime ir 2004 m. vasario 11 d. sprendime, aiškindamas vietos savivaldai skirtas Konstitucijos nuostatas yra suformulavęs plačią ofi-cialiąją konstitucinę vietos savivaldos doktriną.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vietos savivalda – tai įstatymo nustatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių, arba vietos, bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitu-cijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. vasario 9 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Minėtos teritorinės bendruomenės yra savivaldos teisės subjektas ir Konstitucijoje jos vadina-mos savivaldybėmis (arba vietos savivaldybėmis) (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruo-džio 24 d. nutarimas).

Savivaldos institucijosKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimassavivaldos teisė neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendinama, ir

(arba) joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos; sąvoka „savivaldos institucijos“ išreiškia administracinių vienetų teritorinių bendruomenių atitinkamų institucijų kons-titucinę paskirtį: tai yra institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Todėl neatsitiktinai Konstitucijoje savivaldybės sąvoka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir savivaldos institucijų ir (arba) joms atskaitingų institucijų prasme (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Savivaldybių tarybos (Konstitucijos 119 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimasĮgyvendinti savivaldos teisės neįmanoma be demokratinio atstovavimo. savivaldybių

tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra atstovaujamosios institucijos; jos tiesiogiai nu-matytos Konstitucijoje; jokios kitos savivaldos institucijos, išskyrus savivaldybių tarybas, Konstitucijoje nėra nurodytos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). savivaldybių tarybos – tai institucijos, per kurias įgyvendina-ma atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė, o savivaldybės tarybos nariai yra atitin-kamos teritorinės bendruomenės atstovai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

1 0 . V I E T O S S A V I V A L D A I R V A L D Y M A S

416

Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai (Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimasPagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį savivaldybių tarybų priimami sprendimai

yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo; savivaldybių tarybų sprendimus tiesiogiai įgyvendina joms atskaitingi vykdomieji organai, kurie yra neatskiriama savivaldos me-chanizmo dalis; sudaryti minėtus vykdomuosius organus – konstitucinė savivaldybių tarybų pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Konstitucijoje nėra nustatyta savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų rūšys (kolegialūs, vienasmeniai organai), sudarymo tvarka, pavadinimai, tarpusavio ryšiai; jų funkcijos ir kompetencija nustatytos tik bendriausiais bruožais. savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų funkcijas ir kompetenciją paliekama nustatyti seimui įstatymu. Įstatymais reglamentuojant savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų or-ganų sudarymą, funkcijas ir kompetenciją būtina paisyti Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies formuluotė „savivaldybių tarybos sudaro <...> vykdomuosius organus“ suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti, kokia tvarka – rinkimų ar kitokia – yra sudaromi minėti vykdomieji organai, kurie iš jų yra kolegialūs, o kurie – vienasmeniai, kokie yra jų tarpusavio ryšiai. Įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją įstatymu nustatyti kolegialių vykdomųjų organų struktūrą ir narių skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių taryboms (Konstitu-cinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nu-rodyti vykdomieji organai yra institucijos, kurios sudaromos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybių tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. nurodyti vykdomieji organai nėra savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai vienetai (padaliniai), turintys užtikrinti pačios savivaldybės tarybos darbą; pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių tarybų narių (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad savivaldybių taryboms atskaitingų vykdo-mųjų organų negalima traktuoti kaip tokių, per kuriuos teritorinės bendruomenės įgy-vendina savivaldos teisę. savivaldybės turi konstitucinę kompetenciją kontroliuoti vykdo-muosius organus, todėl vykdomieji organai negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų, diktuoti joms, vykdomųjų organų įgaliojimai negali dominuoti savivaldybių ta-rybų įgaliojimų atžvilgiu, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savi-valdybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms savi-valdybių taryboms, juo labiau tokio, pagal kurį savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetencijaKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimasĮstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai įtvir-

tintą išimtinę savivaldybių kompetenciją, apibrėžti savivaldybių tarybų ir joms atskaitin-

10.2. Vietos savivalda

417

gų vykdomųjų organų kompetenciją; apibrėždamas savivaldybių tarybų ir joms atskaitin-gų vykdomųjų organų kompetenciją, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir šios kompetencijos realizavimo tvarką (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tam tikra savivaldybių tarybų kompe-tencija yra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje. Priimti sprendimus Konsti-tucijoje, inter alia jos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 da-lyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje, nurodytais savivaldos klausimais gali tik savivaldybių tarybos. Tai yra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali nustatyti, kad sprendimus tarybos iš-imtinės konstitucinės kompetencijos klausimais priima ne savivaldybių tarybos, bet jų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; pačios savivaldybių tarybos taip pat negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdo-miesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės priimti tokius sprendimus, o įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms būtų leidžiama teisę priimti tokius sprendimus perduoti savival-dybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams arba kitoms savivaldybių insti-tucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų suda-rytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus Kons-titucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais klausimais (Konstituci-nio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų kompetencija nėra expressis verbis nusta-tyta pačioje Konstitucijoje (nėra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija), įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus priimti yra priskiriama savivaldybių tarybų kompetencijai, o kuriuos – savivaldybių taryboms at-skaitingų vykdomųjų organų ar kitų savivaldybių institucijų kompetencijai. Tais atvejais, kai įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, savivaldybių tarybos negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems or-ganams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės priimti tokius sprendimus. Tačiau įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį regu-liavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams; tačiau tokiais atvejais turi būti tenkinamos šios sąlygos: 1) savivaldybių tarybų įgaliojimai teisę priimti tam tikrus sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitin-giems vykdomiesiems organams turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme; 2) minėtų įga-liojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldy-bių taryboms atskaitingi vykdomieji organai. Dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokiais klausimais sprendimus priima savivaldybių taryboms at-skaitingi vykdomieji organai (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Taigi konstatuotina, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią vietos sa-vivaldos sampratą, pažymėjo, jog savivaldybių tarybos gali perduoti savivaldybių tary-boms atskaitingiems vykdomiesiems organams teisę priimti tam tikrus sprendimus tais klausimais, kurie nėra priskirti savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai, jei tokie savivaldybių tarybų įgaliojimai expressis verbis nustatyti įstatyme. Teisės priimti


418

sprendimus tais klausimais, kurie pagal įstatymą gali būti perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai.

Kitos valdingus įgaliojimus turinčios savivaldybės institucijosKonstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad savivaldybių tarybos, įgyvendinančios

Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus įgaliojimus tu-rinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas. savivaldybių instituci-jos yra sudaromos tam, kad būtų realizuoti savivaldybės interesai, tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimai. Tad „savivaldybės instituci-jomis“ laikytinos ir savivaldybių tarybos, ir joms atskaitingi vykdomieji organai, ir kitos institucijos, kurias sudaro savivaldybių tarybos. sąvoka „savivaldybės institucijos“ išreiš-kia atitinkamų institucijų priklausomumą tam tikrai savivaldybei (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

<...> nei savivaldybės tarybai atskaitingi vykdomieji organai, nei kitos valdingus įgaliojimus turinčios savivaldybės institucijos negali būti sudarytos iš savivaldybės tary-bos narių.

<...> įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį regu-liavimą, pagal kurį teisę priimti sprendimus tam tikrais savivaldybių tarybų kompetencijai (išskyrus savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją) priskirtais klausimais savivaldybių tarybos gali perduoti ir kitoms valdingus įgaliojimus turinčioms savivaldybės institucijoms, jei tokie savivaldybės tarybos įgaliojimai expressis verbis nustatyti įstatyme ir jei įstatyme nėra nustatyta, kad teisė priimti minėtus sprendimus gali būti perduota savivaldybės taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams.

<...><...> kitos valdingus įgaliojimus turinčios savivaldybės institucijos dalyvauja įgyven-

dinant įstatymus, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimus savivaldybės teritori-joje arba pačios juos įgyvendina.

Savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai (Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalys)

Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1 ir 4 dalis, savivaldybių tary-

bos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti savo vidinius struktūrinius padalinius.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai negali būti traktuojami kaip tokie, per kuriuos teritorinės bend-ruomenės įgyvendina savivaldos teisę, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas vietos sa-vivaldos santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai ar atskiri savivaldybių pareigūnai prilygtų savival-dybių taryboms ar pakeistų savivaldybių tarybas, inter alia tuo aspektu, kad perimtų tam tikrų savivaldybių tarybų, kaip atitinkamų teritorijų gyventojų atstovybių, kompetencijai priskirtų įgaliojimų vykdymą. savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai turi padėti užtikrinti savivaldybių tarybų darbą teikdami rekomendacijas savivaldybių tary-boms jų kompetencijai priskirtais klausimais ir pan., tačiau negali savivaldybių tarybų kompetencijai priskirtais klausimais priimti galutinių sprendimų.


419

<...> savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai pagal Konstituciją negali būti traktuojami ir kaip savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių tarybų įsteigtos valdingus įgaliojimus turinčios savivaldybių institucijos.

Savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinis reguliavimas; įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą; reikalavimas, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai turėtų galimybę būti renkami į savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus

Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimasKonstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariais lie-

tuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pa-gal įstatymą ketveriems metams renka lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų tei-se, slaptu balsavimu.

Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldos institucijų organi-zavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas. Ši konstitucinė nuostata inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, inter alia kandidatų į savivaldybių tarybas kėlimą, balsavimą, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimą.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. teisė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamu kandidatu, t. y. teisė būti renkamam).

Konstitucinis Teismas <...> 2007 m. vasario 9 d. nutarime suformulavo kai kurias <...> oficialiosios konstitucinės savivaldybių tarybų rinkimų doktrinos nuostatas:

– įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos 34 straipsnio, 119 straipsnio 2, 3 dalių, kitų Konstitucijos nuostatų kylančius įgaliojimus įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi labai plačią diskreciją;

– Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui jokių reikalavimų, kokią savivaldybių ta-rybų rinkimų sistemą pasirinkti; ji nedraudžia ir keisti pasirinktos savivaldybių tarybų rinkimų sistemos; antai įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė arba vien mažo-ritarinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema, arba tokia rinkimų sistema, kai derinami proporcinės ir mažoritarinės sistemos elementai; nei vien proporcinė, nei vien mažori-tarinė rinkimų sistema, nei tokia rinkimų sistema, kai yra derinami tam tikri proporci-nės ir mažoritarinės sistemų elementai, negali būti laikoma pažeidžiančia Konstitucijoje įtvirtintą tiesioginių rinkimų principą ar savaime sudarančia prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus;

– tai, kad Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui reikalavimų, kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti, anaiptol nereiškia, kad iš Konstitucijos savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui apskritai nekyla jokių reikalavimų; įsta-tymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sam-pratos; įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neturi sudaryti prielaidų pažeisti visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo imperatyvo;


420

– proporcinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema – tai tokia sistema, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutari-mo nuostata „Pasirinkus tokią (proporcinę) savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi būti užtikrinta galimybė teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinkimų teisę įgy-vendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius – ne tik politinių partijų – sąrašus (o jeigu įstaty-mų leidėjas nuspręstų – ir individualiai). susivienijimai (asociacijos), kurie pagal įstatymą turi turėti teisę sudaryti minėtus sąrašus, gali būti sukuriami tam tikriems savivaldybių tarybų rinkimams, bet jie, jeigu tai būtų nustatyta įstatyme, gali būti ir nuolat veikiantys“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog Konstituciją atitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, įstatymų leidėjui įtvirtinus vien proporcinę rinkimų sistemą, daugiamandatėje rinkimų apygardoje su kandidatų sąrašais galėtų varžytis ir teritorinių bendruomenių na-riai, savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantys individualiai.

Minėta, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pažymėjo, kad, esant proporcinei savivaldybių tarybų rinkimų sistemai, kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuo-se negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus. Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime taip pat konstatavo, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą, negalima tokia situacija, kai rinkimuose dalyvauja ne tik asme-nys, įrašyti į politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus, bet ir pavieniai asmenys, t. y. negalima tokia situacija, kai pavieniai asmenys dėl rinkėjų balsų varžosi su kandidatų sąrašais, nes taip būtų iškreipiama proporcinės rinkimų sistemos esmė.

Rinkimams vykstant pagal proporcinę rinkimų sistemą yra sudaromos viena ar ke-lios daugiamandatės apygardos, kuriose varžosi į politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus įrašyti kandidatai, o pagal mažoritarinę rinkimų sistemą vienmandatėse rinkimų apygardose kandidatuoja pavieniai kandidatai; demokra-tinėse valstybėse yra žinoma ir vadinamoji mišri rinkimų sistema, kuri jungia proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, esant mišriai rinkimų sistemai, dvi atskiros rinki-mų sistemos, proporcinė ir mažoritarinė, jungiamos nekeičiant pagrindinio jų požymio, t. y. pavieniai kandidatai varžosi tik vienmandatėse rinkimų apygardose, o į politinių par-tijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus įrašyti kandidatai – tik daugiamandatėse apygardose.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti rinkimų sistemą, pagal kurią bus renkamos savivaldybių tarybos. Kad ir kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą įstatymų leidėjas pasirinktų, pagal Konstituciją ji turi būti grindžiama demokra-tiniais teisinės valstybės principais, pagarba žmogaus teisėms, turi garantuoti rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų laisvą valios raišką renkant atstovaujamąją instituciją.

Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų siste-mą, t. y. tokią rinkimų sistemą, kai yra sudaromos daugiamandatės apygardos ir mandatai paskirstomi politinėms partijoms, kitiems kolektyviniams subjektams proporcingai gautų balsų skaičiui, tačiau jis negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenys, įrašyti į politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus, rinkimuo-se daugiamandatėse rinkimų apygardose varžytųsi su pavieniais asmenimis, neįrašytais į kandidatų sąrašus, nes taip būtų iškreipiama proporcinės rinkimų sistemos esmė, pažei-džiamas Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lygios rinkimų teisės principas.

<...>


421

Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime <...> suformulavo kai kurias oficialiosios konstitucinės savivaldybių tarybų rinkimų doktrinos nuostatas:

– tokia (proporcinė) savivaldybių tarybų rinkimų sistema, kai dėl savivaldybių tarybų narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima, tačiau tai nereiškia, kad yra konstituciškai pateisinama kandidatų sąrašus apriboti vien politinių partijų sudaromais sąrašais; į atitinkamų savivaldybių tarybas turi turėti galimybę būti renkami teritorinių bendruomenių nariai – lietuvos Respublikos teritori-jos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai (lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai) ir neremiami jokios politinės partijos, būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius;

– įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti reikalavimus, kuriuos turi atitikti minėti ne politinių partijų sąrašai, inter alia tai, kiek asmenų turi būti įrašyta į tokį sąra-šą, ar kas nors turi paremti tokį sąrašą, kad jis būtų įregistruojamas savivaldybių tarybų rinkimams, o jeigu taip, tai kiek asmenų turi tai padaryti, laiką, kada toks sąrašas turi būti pateiktas registruoti, kaip tai turi būti daroma ir t. t.;

– nebūtų konstituciškai nepagrįstas ir toks teisinis reguliavimas, kai toli gražu ne bet koks (ne bet kokiems tikslams sukurtas) susivienijimas (inter alia ne bet kokia asociacija, visuomeninė organizacija, bendrija) galėtų sudaryti kandidatų į savivaldybių tarybų na-rius sąrašą ir pateikti jį registruoti savivaldybių tarybų rinkimams;

– įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, taip pat gali įstatymu nustatyti tam tik-rus kriterijus, susijusius su atitinkamą sąrašą sudarančio ir pateikiančio registruoti savival-dybių tarybų rinkimams susivienijimo, kuris nėra politinė partija, veiklos teritorija (pavyz-džiui, kad ji apimtų atitinkamą lietuvos Respublikos teritorijos administracinį vienetą);

– konstitucinė vietos savivaldos samprata suponuoja kuo didesnes galimybes visiems atitinkamos teritorinės bendruomenės nariams dalyvauti priimant sprendimus dėl tos vietos (teritorinės bendruomenės) reikalų tvarkymo, taigi ir kuo didesnes galimybes var-žytis dėl vietų atitinkamos savivaldybės taryboje.

Šioje byloje mutatis mutandis taikytinos ir tokios Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įtvirtintų išimtinę politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisę dalyvauti formuojant politi-nes atstovaujamąsias institucijas; įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, turi įstatyme ne tik įtvirtinti politinių partijų teisę dalyvauti rinkimuose, bet ir nustatyti reikalavimus, kuriuos atitinkantys kiti kolektyviniai subjektai gali dalyvauti ir turi teisę kelti kandidatus rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas pateikda-mi savo kandidatų sąrašus.

<...>Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime, pabrėždamas politinių or-

ganizacijų reikšmę formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, taip pat pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų įtvirtinta išimtinė politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisė dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, tai reikštų ir tai, kad piliečių, nesančių politinių partijų nariais ir nesusaistytų jokiais ry-šiais su jokia politine partija, galimybės įgyvendinti iš Konstitucijos kylančią pasyviąją rinkimų teisę būtų neproporcingai pasunkintos, palyginti su asmenų, esančių politinių partijų nariais ar susisaisčiusių su kuria nors politine partija kitokiais, ne formalios narys-tės, ryšiais, galimybėmis; tokiu teisiniu reguliavimu iš dalyvavimo rinkimuose į politines


422

atstovaujamąsias institucijas, inter alia kandidatų rinkimuose į šias institucijas iškėlimo sudarant kandidatų sąrašus, būtų nepagrįstai pašalinami kiti kolektyviniai subjektai, t. y. politinės organizacijos; tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančius teisingumo, proporcingumo imperatyvus, nepaisyti iš Konstitucijos kylančių rinkimų teisės principų.

Įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų nustatymo ir mandatų skirstymo būdus, įtvirtinti rinkimų slenksčius

Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas<...> rinkimų sistema, pagal kurią renkama atstovaujamoji institucija, – tai visuma

rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų, kuriais remiantis inter alia nustatomi balsavimo rezultatai. nė viena rinkimų sistema neužtikrina, kad nustatyti rin-kimų rezultatai atspindės kiekvieno rinkimuose dalyvavusio rinkėjo balsą ir kad kiekvie-nas kandidatas, už kurį balsavo bent kiek rinkėjų, dalyvaus skirstant mandatus, bet svarbu, kad ji nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjek-tams ir kad nebūtų sudaroma prielaidų neatspindėti daugumos rinkėjų valios.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas savivaldybių tarybų narių rinkimų santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti renkamos atstovaujamosios institucijos rinkimų rezultatų nu-statymo ir mandatų skirstymo būdus, įtvirtinti vadinamuosius rinkimų slenksčius pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams, t. y. nustatyti, kad jie gali dalyvauti skirstant mandatus tik gavę tam tikrą įstatymo nustatytą rinkėjų balsų skaičių, kuris gali būti tam tikra iš anksto žinoma rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų procentinė išraiška arba tam tikras rinkėjų balsų skaičius, nustatomas apskaičiavus rinkimuose į atstovaujamąją institu-ciją dalyvavusių rinkėjų balsus; rinkimų slenkstis paprastai yra nustatomas siekiant išvengti didelio renkamos atstovaujamosios institucijos susiskaldymo į smulkias frakcijas (grupes), užtikrinti jos stabilumą. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti, jis turi paisy-ti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, inter alia konstitucinės vietos savivaldos sampratos, iš Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalies kylančių visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės principų. Įstatymų leidėjo nustatytas rinkimų slenkstis renkant atstovauja-mąją instituciją neturi būti toks didelis, kad sudarytų prielaidas neatspindėti įvairių rinkėjų interesų, pažeisti jų teisę dalyvauti sprendžiant savivaldos klausimus per demokratiškai iš-rinktus atstovus; negali būti ignoruojami esminiai rinkimų dalyvių skirtumai ir įtvirtintas vienodas rinkimų slenkstis iš esmės skirtingiems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams, taip pat negali būti nustatytas skirtingas rinkimų slenkstis iš esmės vienodiems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams, nes priešingu atveju būtų pažeistas inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lygios rinkimų teisės principas.

Savivaldybių veiklos laisvė ir savarankiškumas (inter alia azartinių lošimų organizavimo srityje) (Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimas<...> Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Kons-

titucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai; savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompeten-ciją – konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kom-petenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių daly-vavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d.,


423

2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Taigi įstatymų leidėjas, vadovaudamasis Konstitucija, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalimi bei 46 straipsniu, gali suteikti savivaldybių taryboms teisę priimti konkretų sprendimą dėl leidimo organizuoti azartinius lošimus jų vietos teritorijoje įstatymuose nustatytais pagrindais.

Kartu pažymėtina, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, konstitucinio tei-sinės valstybės principo, kyla reikalavimas, kad atitinkami savivaldybių tarybų sprendimai turi būti aiškiai pagrįsti ir racionaliai motyvuoti, jais negalima jokių asmenų diskriminuo-ti ar kuriems nors asmenims teikti privilegijų.

Asmens teisė būti renkamam savivaldybės tarybos nariu; rinkėjų teisė gauti reikšmingą informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius, inter alia apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos (Konstitucijos 25 straipsnis, 34 straipsnio 2 dalis, 119 straipsnio 2, 3 dalys)

Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatas Konstitucinis Teismas

yra konstatavęs, kad Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis są-lygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu – svarbi asmens konstitucinė teisė (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas); Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įsta-tymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu yra įtvirtinta ir Konstitucijos 119 straipsnyje, kurio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, o šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad savivaldos institucijų or-ganizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką; Konstitucijoje nu-matytų politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų rinki-mų proceso skaidrumą – būtiną prielaidą rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir ak-tyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta lietu-vos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas), kuri įgyvendinama inter alia dalyvaujant formuojant politines atstovaujamąsias institucijas (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

<...> iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teisę būti išrinktam nu-stato rinkimų įstatymai, 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, taip pat iš šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų tvarką, inter alia tai, kokią informaciją rinkėjams turi viešai pateikti asme-nys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, taip pat konkrečius reikalavimus, kaip ši informacija turėtų būti pateikiama, kad rinkėjai būtų tinkamai informuoti.


424

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą.

<...> vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų yra konstitucinė teisė gauti informaciją, ji įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje.

Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teis-mo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies ir 119 straipsnio 2 dalies nuostatas aiš-kinant kartu su 25 straipsnyje įtvirtinta inter alia visuomenės teise gauti informaciją pažymėtina, kad visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atsto-vaujamųjų institucijų, inter alia savivaldybių tarybų, rinkimų procese. Rinkimų pro-cese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atsto vaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Rinkėjui reikšminga in-formacija laikytina ir tokia informacija, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldy-bės tarybos nariu, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas kandidato pareigą viešai paskelbti, jeigu jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turėtų nustatyti konkrečius reikalavimus, kaip tokia informacija turėtų būti pateikiama tinkamai ir neklaidinant rinkė-jų, inter alia, kad kandidatas turi nurodyti, kada, dėl kokios būtent nusikalstamos veikos ir kurios valstybės įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu.

<...>Tai, kad veika, dėl kurios padarymo asmuo teismo buvo pripažintas kaltu, vėliau

pagal lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus buvo pripažinta nenusikalstama (dekriminalizuota), nereiškia, kad toks asmuo gali būti laikomas praeityje nepadariusiu nusikalstamos veikos. Pažymėtina ir tai, kad jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, tai nereiškia, kad asmens pripažinimas kaltu dėl tokios veikos nėra svarbus gyvenimo faktas.

Taigi informacija apie tai, kad asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, teismo buvo pripažinti kaltais dėl minėtų nusikalstamų veikų, net ir tais atve-jais, kai jos vėliau dekriminalizuotos, taip pat tais atvejais, kai veikos, dėl kurių asmenys užsienio valstybės teismo buvo pripažinti kaltais, pagal lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba asmenų patraukimas baudžiamojon atsako-mybėn už tokias veikas laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, yra svarbi rinkėjams apsisprendžiant dėl kandidatų tinkamumo renkamoms pareigoms, nes suteikia galimybę sužinoti apie svarbius jų gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. <...>

<...>


425

<...> aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatas Konstitucinis Teis-mas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta inter alia lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė <...>.

<...><...> įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje, 119 straips-

nio 2, 3 dalyse įtvirtintų nuostatų kylančią pareigą įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, turi diskreciją inter alia nustatyti, kokią in-formaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius rinkėjams turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti. nustatydamas, kokią informaciją apie kandidatus turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama, įstatymų leidėjas turi užtikrinti iš Konstitucijos kylančius imperatyvus, inter alia lygią pasyviąją rinkimų teisę, ją įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos rinkimuose, rinkimų proceso skaidrumo, teisingumo principus. Taigi, įtvirtindamas rinkimus organizuojančių insti-tucijų pareigą rinkėjams pateikti informaciją apie kandidato pripažinimą kaltu dėl nu-sikalstamos veikos, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti, kaip tokia informacija turėtų būti tinkamai pateikta, kad rinkėjai galėtų apsispręsti dėl kandidato tinkamumo.

<...><...> įstatymų leidėjas turi nustatyti, kad apie ypač svarbius kandidato į savivaldybės

tarybos narius gyvenimo faktus (inter alia kad toks asmuo teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal lietuvos Respublikos teisę yra laikoma nusikalstama), kurie gali turėti esminę reikšmę rinkėjams apsisprendžiant dėl kandidato tinkamumo renkamoms pareigoms, rinkėjai turėtų būti informuojami inter alia atitinkamai pažymint rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu.

<...>Pažymėtina, kad tarp nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, taip pat

pagal užsienio valstybės teisę nusikalstamomis laikomų veikų, kurios pagal lietuvos Res-publikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba už kurias patraukimas bau-džiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, ir veikų, kurios pagal lietuvos Respublikos teisę yra laikomos nusikalstamomis, yra esminis skirtumas. Todėl negali būti nustatyta rinkimus organizuojančių institucijų pareiga iš esmės skirtingą mi-nėtą informaciją leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu pateikti vienodai, kad nebūtų sudaroma prielaidų rinkėjus suklaidinti, nes iš esmės skirtinga in-formacija apie kandidatus gali būti įvertinta vienodai, kaip negatyviai juos apibūdinan-ti; taip rinkėjams pasunkinama galimybė teisingai apsispręsti dėl kandidato tinkamumo renkamoms pareigoms.

Savivaldybių institucijos (Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalys)Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimasKonstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: Konstitucijos

119 straipsnio 1 dalyje nurodytos savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingos Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nurodytos vykdomosios institu-cijos.

Tačiau savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, taip pat gali sudaryti ir kitas valdingus įgaliojimus turinčias savivaldybės institu-cijas, kitas savivaldybės įstaigas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).


426

Savivaldybės tarybos nario pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomisKonstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio savivaldybės tarybos nario

pareigų nesuderinamumo su tam tikromis pareigomis principą, yra konstatavęs, kad:– pagal Konstituciją „savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu sta-

tusu“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai); šis konstitucinis reikalavimas būtų pažeidžiamas, jeigu savivaldybės tarybos narys būtų asmuo, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turėtų įgaliojimus priimti tokius sprendimus, kurie lemtų savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompe-tenciją priėmimą ir įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas);

– savivaldybės tarybai atskaitingų institucijų pareigūnai negali tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas); ši nuostata reiškia, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog savivaldybių įstaigų, įmonių vado-vai ar jų pareigūnai yra atskaitingi savivaldybių taryboms už savo ar atitinkamų įstaigų, įmonių veiklą, jie tuo pat metu negali būti tų savivaldybių tarybų nariais, priešingu atveju būtų iškreipta savivaldybių tarybų (kaip teritorinių bendruomenių atstovybių) teisė pri-žiūrėti joms atskaitingų įstaigų, įmonių (jų vadovų ar pareigūnų) veiklą, nes susidarytų tokia teisinė situacija, kai savivaldybių taryboms atskaitingų įstaigų, įmonių vadovai ar pareigūnai prižiūrėtų patys save (savo pačių veiklą), būtų atskaitingi patys sau (Konstitu-cinio Teismo 2004 m. vasario 13 d. sprendimas);

– sprendžiant, ar tam tikras valstybės pareigūnas priskirtinas prie valstybės pareigū-nų, turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių priklauso sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas, ir dėl to negalinčių tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertin-tas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų įgaliojimų turinys (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d., 13 d. sprendimai).

<...> iš Konstitucijos, inter alia jos 119 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintų savivaldos insti-tucijų organizavimo ir veiklos principų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti, kad savival-dybių tarybų nariai savivaldybių institucijose negali užimti tokių pareigų, kurias eidami jie turėtų įgaliojimus spręsti klausimus, susijusius su savivaldybių tarybų sprendimų priėmimu ir įgyvendinimu, būtų atskaitingi savivaldybių taryboms ir (arba) tiesiogiai pavaldūs ku-riems nors iš savivaldybės tarybos narių, pavyzdžiui, merui. Priešingu atveju būtų pažeisti Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtinti savivaldybių tarybų narių teisinio statuso lygybės, savivaldybės institucijų atskaitingumo jas sudarančiai savivaldybės tarybai ir savi-valdybių tarybų viršenybės joms atskaitingų savivaldybės institucijų atžvilgiu principai.

Pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, nustatymasKonstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutarime, aiškindamas iš konstitucinio

teisinės valstybės principo kylančius įstatymų leidėjo įgaliojimus nustatyti pareigas, nesu-derinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, inter alia konstatavo, kad:

– įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokios pareigos yra nesuderinamos su savivaldy-bės tarybos nario pareigomis, gali pasirinkti įvairius teisinio teksto dėstymo, teisės nor-mų, kitų nuostatų formulavimo būdus, inter alia minėtas nuostatas formuluoti viename įstatyme nustatydamas tokį baigtinį pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, sąrašą, kuriame kiekvienos su savivaldybės tarybos nario pareigomis nesude-rinamos pareigos yra įvardijamos atskirai ir tiksliai;


427

– gali susidaryti ir tokia teisinė situacija, kad minėtas sąrašas, įtvirtintas viename įstatyme, neapims visų pareigų, kurios su savivaldybės tarybos nario pareigomis yra ne-suderinamos pagal įvairius kitus įstatymus; taigi visada galėtų kilti abejonių, ar nustaty-tasis sąrašas tikrai yra baigtinis, t. y. išsamus, ir ar atitinkamas įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai; todėl būtų kur kas geriau, užtikrinant teisinio reguliavimo nuoseklumą ir darną atitinkamame įstatyme būtų pateikti ir labiau apibend-rintai suformuluoti kriterijus, pagal kuriuos tam tikros pareigos priskirtinos pareigoms, nesuderinamoms su savivaldybės tarybos nario pareigomis;

– įstatymu nustatant, kokios pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos na-rio pareigomis, būtina paisyti Konstitucijos imperatyvų, taip pat būtina įstatymu įtvirtinti ir tokią pareigų suderinamumo kontrolės tvarką, kad iškilus neaiškumams, ar tam tikras asmuo pagal Konstituciją gali eiti tam tikras pareigas ir kartu būti savivaldybės tarybos nariu, ar ne, kiekvienu atveju būtų galima veiksmingai spręsti, ar atitinkamos pareigos pagal Konstituciją nėra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis.

<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintus savival-dos institucijų organizavimo ir veiklos principus, taip pat konstitucinį teisinės valstybės principą ir iš jo kylantį teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvą, įstatymų leidėjas turi diskreciją įtvirtinti baigtinį pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pa-reigomis, sąrašą arba (ir) nustatyti kriterijus, pagal kuriuos tam tikros pareigos priskir-tinos pareigoms, nesuderinamoms su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Įstatymų leidėjui pasirinkus, kad pareigos, nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigo-mis, nurodomos baigtiniame sąraše, jam kyla pareiga tokiame sąraše išvardyti visas su savivaldybės tarybos nario pareigomis nesuderinamas pareigas.

Savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinis reguliavimasKonstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas<...> reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas savivaldybių tarybų nariu, taip

pat įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti kitus reikalavimus tokiam asmeniui yra įtvirtinti inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje („savivaldybių tarybų nariais lietuvos Res-publikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavi-mu“), 3 dalyje („savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas“).

Vadinasi, įstatymų leidėjui įgyvendinant Konstitucijos 119 straipsnio 2, 3 dalis ir nu-statant savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką mutatis mutandis taikytina oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „Teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Kons-tituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti ren-kamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtinos ir kitos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuo-statos, atskleidžiančios konstitucinę savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarkos pagrindų sampratą:

– įstatymų leidėjas turi konstitucinę kompetenciją įstatymu reglamentuoti savival-dybių tarybų narių rinkimų tvarką (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nuta-rimas);


428

– įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų siste-mą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, inter alia kandidatų į savivaldy-bių tarybas kėlimą (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas);

– įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos; įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neturi sudaryti prielaidų pa-žeisti visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo imperatyvo (Kons-titucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai);

– kad ir kokią rinkimų sistemą įstatymų leidėjas pasirinktų, jis privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų demokratišką atstovavimą lietuvos Respublikos te-ritorijos administracinių vienetų nuolatiniams gyventojams savivaldos institucijose, dera-mą savivaldos teisės įgyvendinimą ir savivaldybių institucijų funkcionavimą ir nesudarytų prielaidų savivaldybių tarybų veiklos neprognozuojamumui, nestabilumui, neefektyvu-mui (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas);

– rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas (Konstitucinio Teis-mo 2007 m. vasario 9 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai).

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti savivaldybių tarybų organizavimo ir veiklos tvarką (inter alia jų narių darbo organizavimo ir apmokėjimo teisinį reguliavimą) (Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimasKonstitucijos 119 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „savivaldos institucijų organizavimo

ir veiklos tvarką nustato įstatymas.“Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, regu-

liuodamas inter alia savivaldybių tarybų, kaip politinių atstovaujamųjų vietos savivaldos institucijų, organizavimo ir veiklos tvarką, turi diskreciją nustatyti ir savivaldybės tarybos nario, kurį savivaldybės taryba išrenka inter alia organizuoti savivaldybės tarybos veiklą ir įgyvendinti su tuo susijusius įgaliojimus, atstovauti savivaldybei, darbo organizavimo teisinį reguliavimą ir darbo apmokėjimo sistemą.

Savivaldybių politikų darbo apmokėjimo teisiniam reguliavimui svarbi jų veiklos specifika (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis)

Žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėji-mą už darbą, 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas.

Savivaldybių politikų darbo organizavimo, poilsio ir kasmetinių mokamų atostogų teisiniam reguliavimui svarbi jų veiklos specifika (Konstitucijos 49 straipsnis)

Žr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.7. Teisė į poilsį ir laisvalaikį, kas-metines mokamas atostogas, 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas.

Savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimasŽr. 2. Asmens konstitucinis statusas, 2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės,

2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėji-mą už darbą, 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas.


429

Savivaldybių tarybų viršenybė joms atskaitingų vykdomųjų institucijų atžvilgiuKonstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, atskleisdamas inter alia pagrindinius vietos savivaldos

principus, 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime inter alia konstatavo, kad:– savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų santykiai yra grindžiami konstituciniu

vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms at-skaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principais;

– savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti savo sudaromus ir joms atskai-tingus vykdomuosius organus.

[10.3. ViETOs VAlDYMAs]

430

11. VALSTYBĖS BIUDŽETAS IR FINANSAI

11.1. VAlsTYBĖs BiuDŽETAs. VAlsTYBĖs TuRTiniAi ĮsiPAREiGOJiMAi. MOKEsčiAi

Mokesčiams, kitiems privalomiems mokėjimams (išskyrus rinkliavas) būdingi požymiai (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas)

Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimas<...> oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kurias Konstitucinis Teismas

yra suformulavęs aiškindamas mokesčiams, kitiems privalomiems mokėjimams (išskyrus rinkliavas) būdingus požymius:

– mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatly-gintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į vals-tybės (savivaldybės) biudžetą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimas); mokesčiai mokami esant nuolatiniam apmokestinamam objektui (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas);

– valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei; pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik seimas ir tik įstatymu, tai yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimas);

– mokesčiais reguliuojami visuomenėje vykstantys socialiniai-ekonominiai proce-sai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami tautos ūkio vystymo prioritetai (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai); mokes-čiams būdinga tai, kad jie reguliariai mokami nustatytais laiko tarpais ir tiesiogiai nėra atlygintinio pobūdžio, t. y. juos sumokėjus valstybės įstaigai, priėmusiai šį mokestį, ne-atsiranda prievolės atlikti kokius nors veiksmus ar suteikti konkrečią paslaugą mokesčio mokėtojui (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas); mokesčių santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas; mokesčių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų (Konsti-tucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas), jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).

<...><...> tiek mokesčiai, tiek valstybinės rinkliavos yra nustatomi įstatymu ir mokami į vals-

tybės (savivaldybės) biudžetą; tačiau valstybiniams mokesčiams Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme būdingi privalomumas, neatlygintinumas, vienašališkumas; mokesčių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčių mokėtojų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų. Tuo tarpu rinkliava Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių prasme – privaloma įmoka į valstybės biudžetą už valstybės kompetentingų įstaigų juridi-niams ir fiziniams asmenims atliktus veiksmus ar suteiktas paslaugas.

Rinkliavos konstitucinė samprata (Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalys)Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimasinterpretuodamas Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalies nuostatą „Valstybės biudžeto

pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybi-

11.1. Valstybės biudžetas. Valstybės turtiniai įsipareigojimai. Mokesčiai

431

nio turto ir kitų įplaukų“, Konstitucinis Teismas 1996 m. kovo 15 d. nutarime inter alia konstatavo, kad „<...> pagal Konstituciją gali būti išskiriamos penkios valstybės biudžeto pajamų teisinės formos (reguliarūs mokesčiai, kiti privalomi mokėjimai, rinkliavos, paja-mos iš valstybinio turto, kitos įplaukos). Jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose“. Taigi rinkliava Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių prasme yra viena iš valstybės biudžeto pajamų teisinių formų.

Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 1996 m. kovo 15 d. nutarime <...> inter alia pažymėjo, kad rinkliava suprantama kaip turinti dvišalį pobūdį, t. y. teisinių santykių, at-sirandančių sumokant ją, subjektai turi atitinkamas teises ir pareigas; privalomų rinkliavų mokėjimo pagrindai yra du: apmokestinamas objektas ir valstybės kompetentingų įstai-gų juridiniams ir fiziniams asmenims atlikti veiksmai ar suteiktos paslaugos; dauguma rinkliavų paprastai yra savanoriški mokėjimai, t. y. asmuo, norėdamas kokios nors vals-tybės įstaigos paslaugos ar veiksmo, sutinka sumokėti rinkliavą prieš atliekant veiksmus ar išduodant juridinę galią turinčius dokumentus ir tuo pagrindu jis įgyja teisę reikalauti atlikti pageidaujamus veiksmus ar išduoti jam reikalingus dokumentus.

<...> tiek mokesčiai, tiek valstybinės rinkliavos yra nustatomi įstatymu ir mokami į vals-tybės (savivaldybės) biudžetą; tačiau valstybiniams mokesčiams Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme būdingi privalomumas, neatlygintinumas, vienašališkumas; mokesčių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčių mokėtojų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų. Tuo tarpu rinkliava Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių prasme – privaloma įmoka į valstybės biudžetą už valstybės kompetentingų įstaigų juridi-niams ir fiziniams asmenims atliktus veiksmus ar suteiktas paslaugas.

Seimo įgaliojimai priimti sprendimus dėl esminių valstybės turtinių įsipareigojimų (Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimasKonstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl valstybinės pa-

skolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima seimas Vyriausybės siūly-mu. Tai reiškia, kad sprendimus dėl valstybės esminių įsipareigojimų pagal Konstituciją gali priimti tik seimas ir tik tuomet, kai yra Vyriausybės siūlymas (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 nutarimas). Konstitucinis Teismas 1997 m. birželio 17 d. nutarime konstatavo, kad šios konstitucinės normos turinyje yra du svarbūs teisinio reguliavimo aspektai: visų pirma joje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad tik seimas priimtų sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų; Vy-riausybė turi teisę inicijuoti šio klausimo svarstymą seime; antras aspektas – valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų svarstymas seime suponuoja viešą diskusiją.

Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalis neatsiejama nuo šio straipsnio 2 dalies, kurioje nu-statyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas.

Valstybės ekonomikos ir finansų politiką formuojančių ir vykdančių valstybės institucijų pareiga pasirengti galimoms itin sunkioms ekonominėms, finansinėms situacijoms

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasPagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintus konstitucinius teisinės valstybės ir at-

sakingo valdymo principus, valstybės institucijos, formuojančios ir vykdančios valstybės ekonomikos, finansų politiką, turi įvertinti ir tai, kad dėl ypatingų aplinkybių (ekonomi-

1 1 . V A L S T Y B Ė S B I U D Ž E T A S I R F I N A N S A I

432

kos krizės ir kt.) valstybėje gali susidaryti itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Todėl valstybės institucijos turi imtis visų įmanomų priemonių valstybės ekonomikos raidos tendencijoms prognozuoti ir galimam tokių itin sunkių ekonominių, finansinių situacijų susidarymui pasirengti.

Valstybės biudžeto peržiūrėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pažymėjęs: ir Vyriausybė, pagal

Konstituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir seimas, pagal Konstitu-ciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkin-ti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų; esant tokioms aplinkybėms gali būti keičiamas atitinkamas teisinis reguliavimas; savaime suprantama, kad valstybėje susi-klosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunamos ir reikiamos lėšos atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti; tokiais (bet, žinoma, ne tik tokiais) atvejais valstybės biudžetas gali būti keičiamas nepasibaigus biudžetiniams metams; tokia galimybė yra expressis verbis numatyta Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalyje; keičiant valstybės biu-džetą (ir savivaldybių biudžetus) gali būti mažinamos išlaidos (asignavimai) (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

Valstybės biudžetas formuojamas biudžetiniams metams; įstatymų leidėjo pareiga tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybės ekonominę, finansinę padėtį

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimasKonstitucinis Teismas, atskleisdamas konstitucinę valstybės biudžeto sampratą,

yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją biudžetiniai metai sutampa su kalendoriniais metais; seimas privalo valstybės biudžetą tvirtinti būtent biudžetiniams metams, o ne kokiam nors kitam laikotarpiui; kiekvienais biudžetiniais metais seimas privalo sufor-muoti valstybės biudžetą kitiems biudžetiniams metams, atsižvelgdamas į esamą socia-linę ir ekonominę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus arba galimus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, į kitus svarbius veiksnius; priimdamas valstybės biudžeto įstatymą, seimas privalo paisyti Konstitu-cijoje įtvirtinto teisingos ir darnios visuomenės siekio (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, jog konstitucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) atlyginimams už darbą mokėti, arba lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas


433

ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant minėtų asmenų atlygi-nimus ir pensijas, mažinti atlyginimus ir pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biu-džetiniams metams. iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokami suma-žinti atlyginimai, pensijos.

Įstatymų leidėjo pareiga tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybės ekonominę, finansinę padėtį

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog konstitucinė valstybės biudžeto sam-

prata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės eko-nominė, finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biu-džetų lėšų) atlyginimams už darbą mokėti, arba lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukau-pimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant minėtų asmenų atlyginimus ir pensijas, mažinti atlyginimus ir pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams. iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią vals-tybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokami sumažinti atlyginimai, pensijos (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Įstatymų leidėjo pareiga tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybės ekonominę, finansinę padėtį

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimasKonstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, jog konsti-

tucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis regu-liavimas turi būti koreguojamas mažinant pensijas, mažinti pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams; iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įsta-tymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos.


434

Įstatymų leidėjo įgaliojimai atidėti valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas<...> valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, kai inter alia

pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali nustatytais terminais vykdyti (inter alia įgyvendinant savo diskreciją) prisiimtų tam tikrų finansinių įsipareigojimų, teisinis reguliavimas, susijęs su šių įsipareigojimų vykdymu, gali būti koreguojamas, inter alia atidedant šių įsipareigojimų vykdymą. Tai darydamas įsta-tymų leidėjas privalo laikytis iš Konstitucijos, inter alia teisingumo, protingumo, teisinės valstybės principų, kylančių reikalavimų.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas – terminuotai galiojantis ir taikomas įstatymas

Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo [2007 m. lapkričio 13 d.] sprendime konstatuota, kad

kiekvienas valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galio-jantis ir terminuotai taikomas įstatymas; asignavimų valdytojų finansavimas iš atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų pasibaigia tada, kai baigiasi atitin-kami biudžetiniai metai, t. y. tų metų gruodžio 31 d.; po šios datos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymo apskritai nebeįmanoma taikyti, inter alia – tai ypač pa-brėžtina – po minėtos datos jokiam asignavimų valdytojui neįmanoma praėjusių biudže-tinių metų asignavimų pervesti taip, tarsi tai būtų padaryta dar anais biudžetiniais metais, nes jau yra prasidėję nauji biudžetiniai metai; todėl net jeigu būtų nustatyta, kad ginčija-mas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų (atitinkamai seimo ir Vyriausybės) intervencija į tą teisinį reguliavimą nebegalima, nes atitinkami tei-sės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja; tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti mokesčius (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas, turintis išimtinius konstitucinius įgaliojimus nustatyti mo-

kesčius (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis), atsižvelgdamas inter alia į ekonominius veiksnius, valstybės materialines ir finansines galimybes, turi diskreciją spręsti ir tai, ar apmokestinti įvairias išmokas, inter alia finansinę paramą, tei-kiamą dirbantiems tėvams atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu. nu-statydamas išmokų apmokestinimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo prin-cipo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, socialinės darnos imperatyvų.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokes-čio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir parei-gos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys turi būti nustatomi įstatymu (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai).


435

Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad finansinė parama, tei-kiama dirbantiems tėvams atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu, yra apmokestinama.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas – terminuotai galiojantis ir taikomas įstatymas

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasKonstitucijos 131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą

svarsto seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios. Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime yra pažymėjęs, kad, įstatymu patvirtindamas vals-tybės biudžetą, seimas patvirtina valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas (asignavimus).

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad kiekvienas valstybės biudžeto ir savival-

dybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas įstatymas; asignavimų valdytojų finansavimas iš atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų pasibaigia tada, kai baigiasi atitinkami biudžetiniai metai, t. y. tų metų gruodžio 31 dieną; po šios datos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymo apskritai nebeįmanoma taikyti, inter alia – tai ypač pabrėžtina – po minėtos datos jokiam asignavimų valdytojui neįmanoma praėjusių biudžetinių metų asignavimų pervesti taip, tarsi tai būtų padaryta dar anais biudžetiniais metais, nes jau yra prasidėję nauji biudžeti-niai metai; todėl net jeigu būtų nustatyta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų (atitinkamai seimo ir Vyriausybės) intervencija į tą teisinį reguliavimą nebegalima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santy-kiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja; tokia intervencija būtų beprasmė, iracio-nali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas).

<...><...> kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja, bet ir apskritai negali būti taiko-

mas, Konstitucinis Teismas turi diskreciją spręsti dėl tokio teisės akto konstitucingumo tyrimo. Tai darydamas jis turi įvertinti ne tik tai, kad tas įstatymas skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui, bet ir kitas svarbias aplinkybes, inter alia tai, ar toks tyrimas būtų reikšmingas kitų metų biudžetų įstatymų priėmimui.

Vertinimas, ar tam tikroms reikmėms (tikslams) valstybės biudžete numatyta pakankamai lėšų

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasTai, ar valstybės biudžete lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma pakan-

kamai, ar ne, yra ne valstybės biudžeto įstatymo atitikties Konstitucijai, bet valstybės biudžeto planavimo, valstybės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir valstybės galimybėmis, taigi socialinio ir ekonominio tikslingumo, klausi-mai (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Šių klausimų Konstitucinis Teismas nesprendžia, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės biudžeto įstatymu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad iškart matyti, jog lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma akivaizdžiai nepakankamai arba išvis nenumatoma, kar-tu nenumatant kitų (alternatyvių) finansavimo šaltinių, kurie pagal Konstituciją atitinka-moms reikmėms gali būti numatyti, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, lietu-


436

vos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Valstybės biudžeto samprata; Seimo ir Vyriausybės įgaliojimai valstybės biudžeto srityje; reikalavimai valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui (inter alia reikalavimas įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus priimti prieš Seimui tvirtinant valstybės biudžetą ir reikalavimas numatyti tinkamą vacatio legis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas<...> valstybės biudžetas yra svarbus konstitucinis institutas. Valstybės biudžeto ren-

gimo ir tvirtinimo tvarkos pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje, inter alia jos 67 straipsnio 14 punkte, 127, 129–132 straipsniuose.

<...>Valstybės biudžeto įstatymo priėmimui taikytini iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 da-

lies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai yra neatsiejami nuo konstitucinės valstybės biudžeto sampratos ir jo rengimui, svarstymui bei tvirtinimui nu-statytų konstitucinių imperatyvų.

Valstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas tam tikram laikotarpiui, t. y. valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; tei-sine prasme valstybės biudžetas yra įstatymas, kuriuo biudžetiniams metams patvirti-namas valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Pagal konstitucinę valsty-bės biudžeto sampratą biudžetiniams metams planuojamos valstybės pajamos ir išlaidos turi būti numatytos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Konstitucijos 129 straipsnyje nustatyta, kad biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną.

Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rink-liavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų (Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalis). Mokesčiai – įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų mo-kėjimai nustatytu laiku į valstybės biudžetą – yra vienas pagrindinių valstybės biudžeto pajamų šaltinių (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas); jie nustatomi įstatymais (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis).

Pagal Konstituciją seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (67 straipsnio 14 punktas). Biudžetinė seimo funkcija yra klasikinė ir – atsižvelgiant į esminę viešųjų finansų būklės įtaką valstybės funkcijų įgyvendinimui – viena svarbiausių demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijų. Konstitucijos 131 straipsnio 1 da-lyje nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą seimas svarsto ir įstatymu tvirtina iki naujųjų biudžetinių metų pradžios.

Rengti valstybės biudžeto projektą yra išimtinė Vyriausybės kompetencija: pagal Konstituciją Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir ne vėliau kaip prieš 75 die-nas iki biudžetinių metų pabaigos teikia jį seimui (94 straipsnio 4 punktas, 130 straips-nis). Vyriausybė – ir tik ji – turi įgaliojimus valstybės biudžeto projekte numatyti, kiek lėšų ir iš kokių pajamų šaltinių turėtų būti gauta, kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas). Visos planuojamos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos turėtų būti nurodomos pakankamai aiškiai ir konk-rečiai įvardijant valstybės pajamų šaltinius ir numatomas iš jų gauti lėšų sumas, išlaidų įvairioms sritims finansuoti paskirtį, tikslias numatomų skirti lėšų sumas ir subjektus,


437

kuriems jos turėtų būti skiriamos. Kitaip nebūtų sudarytos sąlygos įgyvendinti realią, veiksmingą parlamentinę valstybės biudžeto vykdymo priežiūrą.

išimtinius įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą pagal Konstituciją turi Vyriausybė (94 straipsnio 4 punktas). Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime, Konstitucijos 94 straipsnio 4 punkto nuostata, kad Vyriausybė vykdo valstybės biudžetą, reiškia, jog Vyriausybė turi pareigą užtikrinti, kad į valstybės biudžetą būtų surinktos nustatytos pajamos ir kad šios lėšos būtų pervestos valstybės biudžeto įstatyme nurodytiems subjektams.

Kaip minėta, Vyriausybė, įgyvendindama savo įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą, yra saistoma Konstitucijoje nustatyto reikalavimo pateikti jį seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos, t. y. ne vėliau kaip spalio 17 dieną, o seimas yra įpareigotas šį projektą svarstyti ir įstatymu tvirtinti biudžetiniams metams iki naujųjų biudžetinių metų pradžios, t. y. ne vėliau kaip gruodžio 31 dieną. Šie Konstitu-cijoje expressis verbis įtvirtinti valstybės biudžeto projekto pateikimo seimui ir tvirtinimo terminai žymi ribas, kurių Vyriausybė ir seimas negali peržengti, bet jie anaiptol nesupo-nuoja, kad valstybės biudžeto projektas būtų rengiamas, pateikiamas, svarstomas ir tvirti-namas tik prieš pat šių terminų pabaigą. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konsti-tucijos 64 straipsnio 1 dalį seimo rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną, taigi valstybės biudžeto projektas seimui gali būti pateikiamas ir jį svarstyti seimas gali pradėti gerokai anksčiau nei Konstitucijos 130 straipsnyje numatytą vėliausią jo pateikimo dieną.

Konstitucijos 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtinamas, jo išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvieną mėnesį negali viršy-ti praėjusių metų valstybės biudžeto 1/12 išlaidų. Vadinasi, pagal Konstituciją seimui iki biudžetinių metų pradžios nepatvirtinus valstybės biudžeto, iš esmės būtų pratęstas praėjusių metų valstybės biudžeto įstatymo nuostatų taikymas. Kartu pabrėžtina, kad ši konstitucinė nuostata gali ir turi būti suprantama tik kaip numatanti tam tikrą išeitį tuo atveju, jeigu seimas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, nepatvirtintų valstybės biudžeto Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalyje nurodytu laiku, ir anaiptol negali būti aiš-kinama kaip leidžianti seimui nepaisyti nustatyto termino.

iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir iš-laidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu. Kons-titucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, būtinumas užtikrinti konstitucines asmens teises ir laisves bei apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes suponuoja Vyriausybės pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą ir seimo pareigą svarstant bei tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus (inter alia tarptautinius), kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas). Šiame kontekste pa-minėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, valstybės ekonomikos ir finansų politiką formuojančios ir vykdančios valstybės instituci-jos turi imtis visų įmanomų priemonių valstybės ekonomikos raidos tendencijoms prog-nozuoti ir galimam itin sunkių ekonominių, finansinių situacijų susidarymui pasirengti (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, ar valstybės biudžete lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma pakankamai, ar ne, yra valstybės biudžeto pla-


438

navimo, valstybės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir valstybės galimybėmis, taigi socialinio ir ekonominio tikslingumo, o ne valstybės biudže-to įstatymo atitikties Konstitucijai klausimai (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai), tačiau ši oficialioji konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip apimanti ir tuos atvejus, kai valstybės biudžeto įstatymu nusta-tomas toks teisinis reguliavimas, kad iškart matyti, jog lėšų tam tikroms reikmėms (tiks-lams) numatoma akivaizdžiai nepakankamai arba išvis nenumatoma, kartu nenumatant kitų (alternatyvių) finansavimo šaltinių, kurie pagal Konstituciją atitinkamoms reikmėms gali būti numatyti, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir sau-gomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų. Taigi svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžeto projektą seimas privalo vadovautis tais įstatymais, kurie suponuoja tam tikrą numatomų valstybės pajamų ir išlaidų dydį, t. y. mokesčių ir kitais įstatymais, sudarančiais prielaidas planuoti ir surinkti valstybės biudžeto pajamas, taip pat įvairiais įstatymais, lemiančiais valstybės finansinius įsipareigojimus ir atitinkamas planuojamas valstybės biudžeto išlaidas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokiam įstatymui ar kitam teisės aktui įgyvendinti būtinas lėšas; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

Vyriausybė vykdo įstatymus (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas), tad akivaizdu, kad rengdama valstybės biudžeto projektą ji taip pat privalo vadovautis įstatymais, turin-čiais įtakos planuojamų valstybės pajamų ir išlaidų dydžiui. Kaip konstatuota Konstitu-cinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime, Vyriausybės parengtame valstybės biudžeto projekte turi būti numatytos lėšos, reikalingos įstatymams įgyvendinti.

Kadangi Vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto projektą, ir seimas, jį svarstyda-mas bei tvirtindamas, yra saistomi galiojančių įstatymų, turinčių įtakos planuojamų vals-tybės pajamų ir išlaidų dydžiui, ir kartu turi pareigą prognozuoti valstybės ekonomikos raidos tendencijas, įvertinti visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, gali kilti bū-tinybė minėtus įstatymus atitinkamai pakeisti. Pažymėtina, kad jeigu tokių įstatymų pa-keitimais būtų nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, turėtų būti paisoma konsti-tucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis, t. y. turėtų būti paliekama pakankamai laiko iki tų pakeitimų įsigaliojimo (taikymo pradžios), kad suinteresuoti asmenys galėtų jiems tinkamai pasirengti. Šiame kontekste paminėtina, kad darant valstybės biudžeto pajamoms lemiamą įtaką turinčių mokesčių įstatymų pakeitimus (nustatant naujus mo-kesčius, juos didinant ir pan.) tai ypač svarbu, nes tinkama vacatio legis mokesčių teisės srityje yra svarbi garantija, kad asmenys (pirmiausia mokesčių mokėtojai) galėtų ne tik iš anksto susipažinti su naujais mokesčių įstatymų reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinius interesus bei ekonominės veiklos perspektyvas. Taigi rengiant valstybės biudžeto projektą, taip pat jį svarstant, be kita ko, turėtų būti įvertinama ir tai, ar prieš jį tvirtinant seime nėra būtina padaryti atitinkamus mokesčių, kitų įstatymų, turinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus, kurių įsigaliojimui būtų taikytinas konstitucinis tinkamos vacatio legis reikalavimas.


439

Visa tai suponuoja, kad, atsižvelgiant į konstitucinį atsakingo valdymo principą, valstybės biudžeto projektas turėtų būti pradedamas rengti tiek iš anksto, kad iškilus reikalui būtų įmanoma laiku priimti reikiamas minėtų įstatymų pataisas. nuo šių rei-kalavimų galėtų būti nukrypta tik ypatingomis aplinkybėmis, jeigu tai būtų pateisinama svarbiu viešuoju interesu.

<...><...> valstybės biudžeto įstatymo priėmimo tvarkai taikytini iš Konstitucijos, inter

alia jos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantys reikalavi-mai yra neatsiejami nuo konstitucinio atsakingo valdymo principo, konstitucinės valsty-bės biudžeto sampratos ir jo rengimui, svarstymui bei tvirtinimui nustatytų konstitucinių imperatyvų, inter alia Konstitucijos 129 straipsnyje, 131 straipsnio 1 dalyje expressis verbis įtvirtinto valstybės biudžeto projekto tvirtinimo termino (iki naujųjų biudžetinių metų pradžios, t. y. ne vėliau kaip gruodžio 31 dieną), kurio seimas negali peržengti.

<...><...> svarstant valstybės biudžeto projektą turėtų būti įvertinama ir tai, ar prieš jį

tvirtinant seime nėra būtina padaryti atitinkamus įstatymų, turinčių įtakos valstybės pa-jamoms ir išlaidoms, pakeitimus; nuo konstitucinio reikalavimo tokius įstatymus priimti prieš seimui tvirtinant valstybės biudžetą galėtų būti nukrypta tik ypatingomis aplinky-bėmis, jeigu tai būtų pateisinama svarbiu viešuoju interesu.

Negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti (Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasRengiant, svarstant ir tvirtinant valstybės biudžeto projektą Vyriausybę ir seimą taip

pat saisto iš Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo mažinti įstatymų numatytas išlaidas, kol tie įstatymai nepakeisti, bei iš tokių įstatymų konstitucinės sam-pratos kylantys reikalavimai.

Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime aiškinant Konstitucijos 131 straips-nio 2 dalį inter alia konstatuota, kad:

– biudžetiniams metams planuojamos valstybės pajamos ir išlaidos gali būti nu-matytos tik įstatymu patvirtintame valstybės biudžete; nuostatos, jog negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, negalima interpretuoti kaip lei-džiančios nustatyti tokį tam tikrų reikmių finansavimą, kuris neatsispindėtų konkrečių metų valstybės biudžeto įstatyme;

– Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodyti įstatymai, numatantys tam tikras išlaidas, nėra įstatymai, atstojantys ar pakeičiantys valstybės biudžeto įstatymą; jais nega-lima reguliuoti santykių, kuriuos pagal Konstituciją galima reguliuoti tik valstybės biu-džeto įstatymu; tai įstatymai, įpareigojantys užtikrinti valstybės biudžeto santykių įvai-riais biudžetiniais metais perimamumą, finansavimo tęstinumą tuomet, kai tam tik riems (ypatingiems, ilgalaikiams, strateginiams) visuomenės ir valstybės uždaviniams kryptin-gai spręsti lėšų reikia daugiau, negu galima skirti per vienus biudžetinius metus;

– Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodyti tam tikras išlaidas numatantys įsta-tymai yra ne taisyklė, bet išimtis; ne valstybės biudžeto įstatymais išlaidas galima numa-tyti tik konkrečiai apibrėžtam, visuotinai svarbiam tikslui pasiekti per įstatymo nustatytą laiką ir tik tada, kai šių reikmių negalima patenkinti per vienus biudžetinius metus, tačiau jais negali būti numatomos išlaidos valstybės nuolatinėms funkcijoms vykdyti, visuome-nės kasdienėms reikmėms finansuoti.


440

Valstybės biudžeto procesas tais metais, kai įvyksta Seimo rinkimaiKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją Vyriausybės parengtą ir pateiktą valstybės biudžeto projek-

tą seimas svarsto ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios. Pažymėti-na, kad pagal Konstituciją seimo nariai yra renkami ketveriems metams (55 straipsnio 1 dalis); eiliniai seimo rinkimai rengiami seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spa-lio mėnesio antrą sekmadienį (57 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalis); nuo pirmojo naujai išrinkto seimo posėdžio pradžios pradedamas skaičiuoti šio seimo narių įgaliojimų laikas ir baigiasi anksčiau išrinktų seimo narių įgaliojimų laikas (59 straipsnio 1 dalis); po seimo rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui (92 straipsnio 4 dalis), o vėliau, sudarius naują Vyriausybę, atsistatydina (101 straipsnio 3 dalies 4 punktas); nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai seimas pritaria jos prog ramai (92 straipsnio 5 dalis); Vyriausybė solidariai atsako seimui už bendrą Vyriau-sybės veiklą (96 straipsnio 1 dalis).

Taigi konstitucinis valstybės biudžeto proceso ir seimo rinkimų laiko reguliavimas sudaro prielaidas tais metais, kai įvyksta seimo rinkimai, į jau pradėtą valstybės biudžeto procesą įsitraukti ir naujai išrinktam seimui bei jam atsakingai naujai Vyriausybei, kuri įgaliojimus veikti gauna seimui pritarus jos programai.

<...>Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto nuostatą, kad seimas tvirtina valstybės biu-

džetą, 131 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad seimas valstybės biudžeto projektą svarsto ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios, aiškinant kartu su 57 straips-nio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalies nuostata, kad eiliniai seimo rinkimai ren-giami seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį, pažy-mėtina, jog įstatymuose, seimo statute turi būti nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo tais metais, kai yra išrenkamas naujas seimas, jam būtų sudarytos sąlygos įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus svarstyti ir tvirtinti valstybės biudžeto projektą, taip už-tikrinant galimybę seimo rinkimus laimėjusioms politinėms jėgoms realiai įgyvendinti savo programas, kurios teisinę reikšmę įgyja seimo nutarimu patvirtinus Vyriausybės programą.

iš Konstitucijos, inter alia jos 57 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalies, 67 straipsnio 7 punkto, 92 straipsnio 5 dalies, 94 straipsnio 4 punkto, 131 straipsnio 1 da-lies, kyla tai, kad ir naujai Vyriausybei teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos sąlygos įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą.

<...> Vyriausybė, įgyvendindama savo išimtinę kompetenciją, valstybės biudže-to projektą turi pateikti seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos. Taigi gali susiklostyti ir tokia situacija, kad kitų metų valstybės biudžetas būtų parengtas ir patvirtintas iki naujos seimo kadencijos pradžios (taigi ir iki įgalio-jimų veikti suteikimo naujai Vyriausybei), tačiau ir šiuo atveju turėtų būti užtikrinta galimybė naujos kadencijos seimui ir jam atsakingai naujai Vyriausybei įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus, susijusius su valstybės biudžeto rengimu, svarstymu ir tvirtinimu, taip užtikrinant galimybę seimo rinkimus laimėjusioms politinėms jėgoms realiai įgyvendinti savo programas, kurios teisinę reikšmę įgyja seimo nutarimu patvir-tinus Vyriausybės programą.

Nukrypimai nuo konstitucinių reikalavimų valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui, valstybėje susiklosčius


441

itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai; įstatymų leidėjo pareiga tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybės ekonominę, finansinę padėtį

Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ir Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti

įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; savaime suprantama, kad valstybėje susiklosčius tokiai padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunama ir reikiamų lėšų atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reik-mėms finansuoti (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Pažymėtina, kad siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekono-mikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, konstituciškai pateisinami galimi nukrypimai nuo reikalavimų, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės ir atsakingo val-dymo principų, kylančių valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui, inter alia reikalavimo įstatymų, turinčių įtakos valsty-bės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus priimti prieš seimui tvirtinant valstybės biudžetą ir reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio biudžetinių metų insti-tuto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų (Konstitucinio Teis-mo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Vyriausybė, teikdama seimui valstybės biudžeto projektą, privalo jame nurodytas pajamas bei asigna-vimus pagrįsti visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu; ši informacija turi būti vieša (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Tai, be kita ko, reiškia, kad visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas vals-tybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų planavimą bei galimą poreikį atitinkamai keisti joms įtakos turinčius įstatymus, ypač nustatančius pareigas ar apribojimus asmenims.

Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonomi-nė, finansinė padėtis yra ilgalaikė ir trunka ne vienus metus, pagal Konstituciją netole-ruotina, kad priimant valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčius įstatymus būtų nepaisoma minėtų jų priėmimui ir įsigaliojimui iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, tai teisinant būtinybe priimti skubius sprendimus siekiant suvaldyti ekono-mikos krizės padarinius.

<...>Minėta, kad <...> siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų

stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekono-mikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, konstituciškai pateisinami galimi nukrypimai nuo reikalavimų, iš Konstitucijos kylančių valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms


442

įtakos turinčių įstatymų priėmimui, inter alia konstitucinio reikalavimo įstatymų, turin-čių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus priimti prieš seimui tvirtinant valstybės biudžetą. Tokiomis aplinkybėmis šių įstatymų pakeitimų projektai gali būti pa-teikiami, svarstomi ir priimami kartu su valstybės biudžeto įstatymo projektu (pirmiausia turėtų būti balsuojama dėl tokių įstatymų pakeitimų), o jeigu jų svarstymas ir priėmimas dėl objektyvių priežasčių (didelio būtinų pataisų kiekio, seimo darbo tvarkos ypatumų ir kt.) užtruktų, t. y. įvyktų jau priėmus valstybės biudžeto įstatymą, juos privalu priimti ne vėliau, nei įsigalioja valstybės biudžeto įstatymas.

<...>Pažymėtina, kad nukrypimas nuo minėto konstitucinio reikalavimo [įstatymų, tu-

rinčių įtakos valstybės pajamoms ir išlaidoms, pakeitimus priimti prieš seimui tvirtinant valstybės biudžetą] gali būti konstituciškai pateisinamas tik jeigu itin sunki ekonominė, finansinė padėtis valstybėje susidaro staiga ir nėra laiko jai pasirengti. Kaip minėta, pagal Konstituciją netoleruotina tokį nukrypimą teisinti būtinybe priimti skubius sprendimus siekiant suvaldyti ekonomikos krizės padarinius, jeigu itin sunki ekonominė, finansinė padėtis yra ilgalaikė ir trunka ne vienus metus.

<...><...> darant mokesčių įstatymų pakeitimus (nustatant naujus mokesčius, juos didinant

ir pan.) nukrypimas nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis konstitu-ciškai pateisinamas tik siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) susiklosčius itin sunkiai ekono-minei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę.

<...>Pažymėtina, kad nukrypimas nuo reikalavimų, iš Konstitucijos kylančių valstybės

biudžeto išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui, inter alia reikala-vimo numatyti tinkamą vacatio legis, gali būti pateisinamas siekiu užtikrinti svarbų vie-šąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų mažinti valstybės biu-džeto išlaidas būtinybę.

MokesčiaiKonstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas<...> Mokesčiai – įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių

asmenų mokėjimai nustatytu laiku į valstybės biudžetą – yra vienas pagrindinių valstybės biudžeto pajamų šaltinių (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas); jie nustatomi įstatymais (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis).

<...>Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarime inter alia konstatuota, kad vals-

tybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams įstatymu nustatyta pi-niginė prievolė valstybei; mokesčiais reguliuojami visuomenėje vykstantys socialiniai-eko-nominiai procesai; mokesčiams būdinga tai, kad jie tiesiogiai nėra atlygintinio pobūdžio.

Pareiga mokėti mokesčius yra konstitucinė pareiga (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 2006 m. sausio 24 d. nutarimai). Pažymėtina, kad įstatymu nustatant tokią pareigą turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisingumo, propor-cingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principų.


443

<...> asmenys, pagal Konstituciją privalantys mokėti įstatymu nustatytus mokesčius, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad nustatant ar keičiant mokesčius bus paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisi-nio saugumo principų, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo, kuriuo nustatomi mokesčiai, stabilumą, saugoti ir gerbti mokesčių mokėtojų teisėtus in-teresus ir teisėtus lūkesčius.

Valstybės biudžeto peržiūrėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas<...> konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo,

taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš konstitucinės valstybės biudžeto sam-

pratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutari-mas). Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad ir Vyriausybė, pagal Kons-tituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir seimas, pagal Konstituciją vals-tybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; savaime suprantama, kad valstybėje susiklosčius tokiai padėčiai gali būti nesurenkamos valsty-bės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunama ir reikiamų lėšų atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme nu-matytoms reikmėms finansuoti (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Nukrypimai nuo konstitucinių reikalavimų valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ir Vyriausybė, pagal Konstitu-

ciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; savaime suprantama, kad valstybėje susiklosčius tokiai padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunama ir rei-kiamų lėšų atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numaty-toms reikmėms finansuoti.


444

<...> kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime, siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą, – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, konstituciškai pateisinami galimi nukrypimai nuo reikalavimų, iš Konstitu-cijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų, kylančių valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jeigu valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis yra ilgalaikė ir trunka ne vienus metus, pagal Konstituciją netoleruotina, kad priimant valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turinčius įstatymus būtų nepaisoma jų priėmimui ir įsigaliojimui iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, tai teisinant būtinybe priimti skubius sprendimus siekiant suvaldyti ekonomikos krizės padarinius (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Nukrypimai nuo konstitucinio imperatyvo, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas savo paties priimtų įstatymų, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas<...> minėta, kad siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą, – garantuoti viešųjų fi-

nansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, konstituciškai pateisinami galimi nukrypimai nuo reikalavimų, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų, kylančių valstybės biudžeto ir jo pajamoms bei išlaidoms įtakos turin-čių įstatymų priėmimui ir įsigaliojimui. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste tai taikytina ir galimiems nukrypimams nuo iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies ir konstitu-cinio teisinės valstybės principo kylančio imperatyvo, kad leisdamas įstatymus seimas yra saistomas savo paties priimtų įstatymų, tokiu išimtiniu atveju, kai dėl valstybėje susiklos-čiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties nesurenkamos lėšos atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti, inter alia iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų, teisėjų, valstybės politikų, karių atlyginimams mokėti.

Valstybės biudžeto samprata; mokesčių samprata ir paskirtis (Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimasValstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas tam tikram

laikotarpiui, t. y. valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; teisi-ne prasme valstybės biudžetas yra įstatymas, kuriuo biudžetiniams metams patvirtinamas valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Valstybės, kaip visos visuome-nės organizacijos, turinčios veikti visos visuomenės interesais taip, kad būtų užtikrinta so-cialinė darna, biudžeto lėšos privalo būti skiriamos įvairioms valstybės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybės biudžeto pajamos for-muojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų.“


445

Mokesčiai – įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų mokėjimai nustatytu laiku į valstybės biudžetą (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mokesčiai yra esminė vals-tybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį (Kons-titucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimai), yra viena pagrin-dinių valstybės gyvavimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas); nesumo-kėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai).

Valstybės paskolos samprata (Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalis)Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimasKonstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „sprendimus dėl valstybinės pasko-

los ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima seimas Vyriausybės siūlymu.“Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad

valstybės paskola – tai piniginės lėšos (taip pat gali būti materialinės vertybės, paslaugos), valstybės vardu gaunamos pagal paskolos sutartis arba kitus skolinius įsipareigojimus ir grąžinamos atitinkama (vidaus ar užsienio) valiuta; valstybės paskolų lėšos yra valsty-bės pajamos, o paskolų dengimas – valstybės biudžeto išlaidos (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas).

Reikalavimai mokesčių teisiniam reguliavimui (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis)

Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimasKonstitucijos 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinta: „seimas nustato valstybinius mo-

kesčius ir kitus privalomus mokėjimus.“ Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato lietuvos Respublikos įstaty-mai.“ Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad šiomis Konstitucijos normomis yra ne tik įtvirtinta seimo prerogatyva nustatyti mokesčius, bet ir tai, kad mokesčius ga-lima nustatyti tik įstatymu (inter alia Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis reikalavimas valstybinius mokesčius ir kitus privalo-mus mokėjimus nustatyti tik įstatymu yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2005 m. birželio 20 d., 2006 m. sau-sio 24 d., 2010 m. vasario 12 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokes-čio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas visais atvejais, inter alia nustatydamas mokesčius, apmokestinimo išimtis ir lengvatas, turi paisyti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui: įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis


446

reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės rei-kalavimus, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuo-se neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo ir tai, kad teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principai ypač svarbūs nustatant mokesčius, taigi ir jų objektą, apmokestinimo išimtis ir lengvatas.

Taigi iš Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto, 127 straipsnio 3 dalies, konstituci-nio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymuose vartoti aiškias, apibrėžtas ir vienareikšmiškai suprantamas sąvokas (formuluotes), susijusias su mokesčių, inter alia jų objekto ir apmokestinimo išimčių, nustatymu, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, priešingu atveju būtų sukuriamas teisinis neaiškumas, netikrumas.

11.2. VAlsTYBĖs TuRTO VAlDYMAs, nAuDOJiMAs iR DisPOnAViMAs JuO. liETuVOs REsPuBliKAi iŠiMTinE

nuOsAVYBĖs TEisE PRiKlAusAnTis TuRTAs

Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo (valstybės turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn) (Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimasKonstitucijos 128 straipsnio 1 dalis neatsiejama nuo šio straipsnio 2 dalies, kurioje

nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įsta-tymas. Tai aiškindamas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grin-džiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto per-davimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka. Tai taikytina ir Vyriausybei, kuri neturi diskre-cijos spręsti dėl kurio nors atitinkamus santykius reguliuojančio įstatymo nuostatų netai-kymo, jeigu tam tikros to įstatymo nuostatos netaikymas nėra expressis verbis numatytas įstatymuose (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė (Konstitucijos 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 9 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į Konstitucijos

47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatą, kad lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus

11.2. Valstybinio turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo

447

vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Ši nuostata reiškia, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nu-rodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausy-ti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė (valstybinės reikšmės gamtos objektai) (Konstitucijos 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „lietuvos Respublikai išimtine nuosa-

vybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miš-kai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ši konstitucinė nuostata reiškia, kad nu-rodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konsti-tucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių spren-dimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn (išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia) (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vidaus vandenimis, miškais, parkais, tu-rinčiais valstybinę reikšmę, taigi ir priklausančiais valstybei išimtine nuosavybės teise, galima pripažinti ne bet kokius vidaus vandenis, miškus, parkus, o tik tuos, kurių iš-liekamoji vertė yra tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks pri-mygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui; atsižvelgiant į valstybinės reikšmės vidaus vandenų, miškų, parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rū-pintis šiais objektais ir juos išsaugoti. Žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, pripažinimas turinčiais valstybinę reikšmę suponuoja santykių, susijusių su tokių objektų priežiūra, apsauga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į minėtų objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, tokiems objektams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė (Konstitucijos 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimasKonstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nustatyta: „lie-

tuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuo-stata, kad lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, reiškia, kad nurodytieji objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pa-


448

reigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn (išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia) (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo; valstybės (savivaldybės) turto privatizavimas

Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvar-

komas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; iš Konsti-tucijos nuostatų kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

<...><...> sudarant valstybei (savivaldybei) priklausančio privatizavimo objekto pirkimo–

pardavimo sutartį joje turi būti numatytos tokios šios sutarties sąlygos, sutarties vykdymo užtikrinimo priemonės, kurios leistų garantuoti veiksmingą ir racionalų, teikiantį naudą visuomenei privatizavimo procesą, užtikrintų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų laikymąsi.

Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo (Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos (inter alia jos

128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir dispo-navimo tvarką nustato įstatymas) kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaisty-ti ir jį racionaliai tvarkyti (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai); pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis tur-tas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas); pagal Konstituciją neleidžia-mas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vie-nos socia linės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Valstybės turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (inter alia privatizavimas)Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarimasPagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad valstybės

turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tau-tos gerovei (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

<...>Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neleidžiamas toks teisinis re-

guliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų as-menų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės porei-

11.2. Valstybinio turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo

449

kių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota ir tai, kad viešojo inte-reso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tai gali duoti dides-nę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius, interesus; toks perdavimas (ir atlygintinis, ir neatlyginti-nis) konstituciškai būtų nepateisinamas, jeigu juo būtų daroma akivaizdi žala visuomenei, pažeidžiamos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimai).

<...>Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos ir atsižvelgdamas į įvairius veiksnius,

gali nustatyti perduodamo kitų subjektų nuosavybėn turto režimą (naudojimo sąlygas ir tvarką), idant ir toliau būtų užtikrinami visuomenės interesai, tautos gerovė, būtų įgyven-dinamos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

Viešąjį interesą turi atitikti ir bendrai tautos gerovei tarnauti ne tik įstatymų lei-dėjo išleisti įstatymai, reglamentuojantys valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą kitų subjektų nuosavybėn (inter alia jo privatizavimą), bet ir šiuos įstatymus įgyvendinantys vykdomosios valdžios sprendimai.

<...> įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, keisdama su privatizavimu susi-jusį ūkinės veiklos reguliavimą, negali paneigti ne tik viešojo intereso, iš Konstitucijos 46 straipsnio (inter alia jo 3 dalies, pagal kurią valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) kylančių reikalavimų, bet ir konstitucinio atsakingo valdymo principo.

Ūkinės veiklos reguliavimas, priimant inter alia su privatizavimu susijusius teisės ak-tus, gali būti susijęs su įvairių ūkio subjektų, akcininkų, kreditorių teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimu. iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, konstitucinio atsakingo valdy-mo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga reguliuojant privatizavimo santykius tiksliai apibrėžti valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojų, pareigūnų įgaliojimus, nustatyti jų atsakomybę. Vykdomosios valdžios institucijų priimami sprendimai privatizavimo sri-tyje (ypač kai jais keičiami ankstesni sprendimai, kuriais nustatyti atitinkami įsipareigo-jimai) turi būti racionaliai motyvuoti, turi būti tinkamai įvertintas tokių sprendimų po-veikis inter alia šalies ūkiui, valstybės finansams. Tokie sprendimai negali būti savavališki.

<...>Pabrėžtina, kad yra ydinga tokia Vyriausybės nutarimų priėmimo praktika, kai igno-

ruojami iš Konstitucijos 46 straipsnio, konstitucinio atsakingo valdymo principo vykdo-mosios valdžios institucijoms kylantys reikalavimai priimamus sprendimus privatizavimo srityje (ypač kai jais keičiami ankstesni sprendimai, kuriais nustatyti atitinkami įsipa-reigojimai) racionaliai motyvuoti, tinkamai įvertinti tokių sprendimų poveikį inter alia šalies ūkiui, valstybės finansams. netoleruotini atvejai, kai tokiais Vyriausybės nutarimais formaliai aprobuojamos privatizavimo sutartys (jų pakeitimai), kurių turinys visuomenei nėra žinomas, nieko konkrečiai juose nenurodant <...>.

450

[12. VALSTYBĖS KONTROLĖ]

13. UŽSIENIO POLITIKA IR VALSTYBĖS GYNIMAS

13.1. uŽsiEniO POliTiKA

Lietuvos Respublika laikosi prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus (Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis)

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimasPagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį lietuvos Respublika, įgyvendindama už-

sienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normo-mis, inter alia siekia užtikrinti piliečių pagrindines teises bei laisves.

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatuota, kad lietuvos vals-tybės ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams deklaruota dar 1990 m. kovo 11 d. priimtame lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akte „Dėl lietuvos nepriklausomos Valstybės atstatymo“; vadinasi, sava valia prisiimtų tarptauti-nių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės prin-cipams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas.

Konstituciniai valstybės tarptautinio bendradarbiavimo pagrindai; valstybės geopolitinė orientacija (apie tarptautinį karinio pobūdžio bendradarbiavimą žr. 13.2. Vals-tybės gynimas, 2011 m. kovo 15 d. nutarimas)

Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimasBendri valstybės tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su inter alia valstybės gy-

nyba, konstituciniai pagrindai įtvirtinti įvairiose Konstitucijos nuostatose.Konstitucijos 135 straipsnyje nustatyta, kad lietuvos Respublika, įgyvendindama

užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir nor-momis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūri-mo (1 dalis); lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama (2 dalis).

Konstitucijos 136 straipsnyje įtvirtinta, kad lietuvos Respublika dalyvauja tarptauti-nėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.

Konstitucijos 138 straipsnyje nustatyta, kad seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias lietuvos Respublikos tarptautines sutartis: 1) dėl lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo; 2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagal-bos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis; 3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis; 4) dėl lietuvos Respublikos ginkluo-tųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose; 5) dėl lietuvos Respubli-kos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptautinėse organizacijose; 6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis (1 dalis); įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai seimas ratifikuoja lietuvos Respublikos tarptautines sutartis (2 dalis); tarptautinės sutartys, kurias ratifika-

13.1. Užsienio politika

451

vo lietuvos Respublikos seimas, yra sudedamoji lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (3 dalis).

Konstitucijos sudedamąja dalimi esančiame Konstituciniame akte „Dėl lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje“, priimtame siekiant „užtikrinti visateisį lie-tuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“ (preambulė), inter alia nustatyta, kad lietuvos Respublika, būdama Europos sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos sąjungos teisės normos yra sudedamoji lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos sąjunga, Europos sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis).

Taigi bendriems Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio bendradarbiavi-mo, susijusio su inter alia valstybės gynyba, pagrindams būdinga inter alia tai, kad yra nustatyta lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant Europos sąjungos nare, siekis užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą prisidedant prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.

<...> lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integ-racijoje neatsiejama nuo kitų lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš lietuvos narystės kitose tarptautinėse organizacijose, inter alia Jungtinėse Tautose ir Šiaurės Atlanto sutarties Organizacijoje; ši narystė teikia lietuvai ne tik papildomas sau-gumo garantijas, bet ir suponuoja būtinumą laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

<...> Konstitucijos 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas seimo įgaliojimas priimti spren-dimą dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti lie-tuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, apima ir tokį sprendimą panaudoti gink-luotąsias pajėgas, kai prireikia vykdyti lietuvos valstybės įsipareigojimus pagal lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

<...>sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pri-

pažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Valstybės geopolitinė orientacijaKonstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas<...> bendriems Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio bendradarbiavimo

pagrindams būdinga inter alia tai, kad yra nustatyta lietuvos valstybės geopolitinė orien-tacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant Europos sąjungos (Es) nare, siekis užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą prisidedant prie teise ir teisingumu pa-grįstos tarptautinės tvarkos kūrimo (Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimas).

<...> lietuvos valstybės geopolitinė orientacija neatsiejama ir nuo kitų lietuvos Res publikos tarptautinių įsipareigojimų, inter alia kylančių iš narystės transatlantinėje saugumo ir gynybos organizacijoje – Šiaurės Atlanto sutarties Organizacijoje (nATO); tokia narystė ne tik teikia lietuvai papildomas saugumo garantijas, bet ir suponuoja bū-tinumą laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

1 3 . U Ž S I E N I O P O L I T I K A I R V A L S T Y B Ė S G Y N I M A S

452

Taigi lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia lietuvos Respublikos narystę Es ir nATO bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus <...>.

13.2. VAlsTYBĖs GYniMAs

Konstituciniai valstybės gynimo pagrindaiKonstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimasBendri valstybės gynimo konstituciniai pagrindai įtvirtinti įvairiose Konstitucijos

nuostatose.Konstitucijos 3 straipsnyje įtvirtinta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suve-

reniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (1 dalis); Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į lietuvos valstybės nepriklau-somybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (2 dalis).

Konstitucijos 8 straipsnyje nurodyta, kad valstybinės valdžios ar jos institucijos už-grobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.

Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (1 dalis); įstatymo nustatyta tvarka lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (2 dalis); krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai (3 dalis).

Konstitucijos 140 straipsnyje įtvirtinta, kad svarbiausius valstybės gynybos klausi-mus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Preziden-tas, Ministras Pirmininkas, seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuome-nės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Jos sudarymo, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas (1 dalis); vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas (2 dalis); už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvar-kymą ir vadovavimą joms seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas; krašto apsaugos ministru negali būti neišėjęs į atsargą karys (3 dalis).

Konstitucijos 67 straipsnio, kuriame įtvirtintas seimo konstitucinių įgaliojimų sąra-šas, 20 punkte nustatyta, kad „seimas <...> įveda <...> karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas“.

Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte nustatyti seimo įgaliojimai, susiję su ginkluo-tųjų pajėgų panaudojimu, yra sukonkretinti Konstitucijos 142 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad „seimas įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti lietu-vos valstybės tarptautinius įsipareigojimus“.

<...>Konstitucijos 84 straipsnio, kuriame įtvirtintas Respublikos Prezidento konstituci-

nių įgaliojimų sąrašas, 16 punkte nustatyta, kad „Respublikos Prezidentas <...> ginkluo-to užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui“.

Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai yra sukonkretinti Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta: „Ginkluoto užpuo-limo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje Valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją ir teikia šiuos sprendimus

13.2. Valstybės gynimas

453

tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui, o tarp seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę seimo sesiją. seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą.“

<...> pagal Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Res-publikos Prezidento nedelsiant priimtas sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo įgyja teisinę galią nuo jo priėmimo, tačiau šį sprendimą Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti arti-miausiam seimo posėdžiui (tarp seimo sesijų – tuo tikslu nedelsiant šaukti neeilinę seimo sesiją), o seimas turi teisę patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Preziden-tas, kyla specifiniai Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, inter alia susiję su nustatytaisiais Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje. Šie specifiniai Respublikos Prezi-dento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, konstituciniai įgaliojimai pagal Konsti-tuciją, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija, įstatymu ar kitu teisės aktu negali būti suteikti jokiam kitam subjektui.

<...><...> įstatymų leidėjas gali įtvirtinti ir tokius Konstitucijoje expressis verbis nenuro-

dytus Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka Respublikos Prezidento, kaip ginkluotųjų pajėgų vado, konstitucinį teisinį statusą.

Konstitucijos 94 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad lietuvos Respublikos Vyriau-sybė saugo lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą.

Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 140 straipsnį, svarstant ir sprendžiant vals-tybės gynimo klausimus dalyvauja įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai, inter alia svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarstanti ir koordinuojanti Valstybės gynimo taryba (į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, seimo Pirminin-kas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas), už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms seimui atsakinga Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas, tačiau sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais pri-ima dvi valstybės institucijos: seimas ir Respublikos Prezidentas. seimas įgaliotas priimti galutinius sprendimus įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją ar demobilizaciją, priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti lie-tuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, o Respublikos Prezidentas ginkluoto už-puolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, turi įgaliojimus nedelsiant priimti tokius sprendimus (dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo), kurie teikia-mi tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui.

Pažymėtina, kad seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje įtvir-tintą konstitucinį įgaliojimą patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento spren-dimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, yra saistomas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir konstituciškai svarbių tikslų, inter alia valstybės nepriklausomybės, tarptautinių įsiparei-gojimų vykdymo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucijos 139 straipsnyje nu-statyta, kad lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (1 dalis); įstatymo nustatyta tvarka lietuvos


454

Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (2 da-lis); krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai (3 dalis).

Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, taip pat kitas su jomis susijusias Konstitu-cijos nuostatas, Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime konstatavo:

– iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139 straipsnių nuostatų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, kuri būtų pajėgi vykdyti konstitucines funkcijas, inter alia prie-dermę ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo;

– pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas at-sižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui; įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politi-nius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valsty-bės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir pan.;

– lietuvos Respublika, tiek siekdama apsaugoti Konstitucijoje expressis verbis įtvir-tintas vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę, konstitucinę san-tvarką, tiek vykdydama iš tarptautinių sutarčių kylančius konstituciškai pagrįstus įsipa-reigojimus, privalo krašto apsaugos sistemą, inter alia karo tarnybą, organizuoti taip, kad valstybė turėtų gerai parengtų, reguliarių, pasirengusių operatyviai reaguoti į grėsmes valstybės saugumui ir galinčių dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijose, taikos palai-kymo misijose ir pan. karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio rei-kalavimo lietuvos valstybės valdžią organizuoti demokratiškai, konstitucinio atviros, tei-singos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio atsakingo valdymo prin-cipo, kyla tai, kad karinės valstybės institucijos negali turėti pirmenybės prieš civilines valstybės institucijas, karinių valstybės institucijų bei jų pareigūnų sprendimai turi būti grindžiami civilinių valstybės institucijų sprendimais, karinės valstybės institucijos turi būti atskaitingos civilinėms valstybės institucijoms ir jų kontroliuojamos. Demokratinė civilinė karinių valstybės institucijų (ginkluotųjų pajėgų) kontrolė yra būtina pilietinio demokratinio valdymo, taigi ir teisinės valstybės, prielaida.

<...><...> bendriems Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio bendradarbiavi-

mo, susijusio su inter alia valstybės gynyba, pagrindams būdinga inter alia tai, kad yra nustatyta lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant Europos sąjungos nare, siekis užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą prisidedant prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.

<...> lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos inte-gracijoje neatsiejama nuo kitų lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš lietuvos narystės kitose tarptautinėse organizacijose, inter alia Jungtinėse Tautose ir Šiau-rės Atlanto sutarties Organizacijoje; ši narystė teikia lietuvai ne tik papildomas saugumo garantijas, bet ir suponuoja būtinumą laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos nuostatos, kuriomis įtvirtinti bend-ri konstituciniai valstybės gynimo ir tarptautinio bendradarbiavimo (užsienio politikos) pagrindai, yra susijusios inter alia su tuo, kad pagal Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalį seimas ratifikuoja lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl politinio bendradarbia-vimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis (2 punktas), sutartis dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis (3 punktas), sutartis dėl lietuvos Respublikos ginkluotųjų


455

pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose (4 punktas), dėl lietuvos Res-publikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptau-tinėse organizacijose (5 punktas). Konstitucijos 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas seimo įgaliojimas priimti sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, apima ir tokį spren-dimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia vykdyti lietuvos valstybės įsipareigo-jimus pagal lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Šios Konstitucijos nuostatos suponuoja, kad valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimas, inter alia panaudojant ginkluotąsias pajėgas, pagal Konstituciją gali būti organizuojamas ir vykdomas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu (lygiu).

<...><...> įstatyme numatant valstybės nepriklausomybę ir saugumą užtikrinti tarptau-

tiniu mastu (lygiu), turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytos taisyklės, kad dvi valstybės institucijos yra konstituciškai įgaliotos priimti sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais, t. y. seimas priima galutinius sprendimus, o Respublikos Prezidentas nedelsdamas (grėsmės atveju) priima tokius sprendimus, kurie teikiami tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui. Paisydamas šios Konstitucijos 142 straipsnyje įtvirtinto seimo ir Respublikos Prezidento galių valstybės gynimo srity-je atribojimo ir derinimo taisyklės, įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Res-publikos Prezidentas, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Respublikos Prezidentas būtų įgaliotas nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos ne tik Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte, 142 straipsnio 2 dalyje numatyto ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju, bet ir seimo ratifikuojamoje kolektyvinės gynybos sutartyje numatytu lietuvos Respub-likos ir jos sąjungininkės valstybės ginkluoto užpuolimo atveju, jeigu toks sprendimas nedelsiant turi būti teikiamas tvirtinti artimiausiam seimo posėdžiui.

<...><...> pagal Konstituciją, inter alia jos 135, 136 straipsnius, įstatymų leidėjas, regla-

mentuodamas lietuvos Respublikos teisių ir įsipareigojimų, galinčių kilti ar kylančių iš lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, inter alia seimo ratifikuojamos kolektyvinės gynybos sutarties, įgyvendinimą (vykdymą), paisydamas Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytų seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų, susijusių su ginkluotųjų pajė-gų panaudojimu, turi diskreciją nustatyti ir kitas valstybės institucijas, galinčias priimti sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių dalyvavimo tarptautinėse karinėse pratybose.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 140 straipsnio 3 dalį už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas.

Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo seimui, Vyriausybei, krašto apsaugos ministrui suteikiami įgaliojimai siųsti atitin-kamo dydžio lietuvos Respublikos karinius vienetus į kitą valstybę dalyvauti tarptauti-nėse karinėse pratybose ar kituose tarptautiniuose kariniuose renginiuose.

Konstituciniai valstybės tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio inter alia su valstybės gynimu, pagrindai

Žr. 13.1. užsienio politika, 2011 m. kovo 15 d. nutarimas („Konstituciniai valstybės tarptautinio bendradarbiavimo pagrindai; valstybės geopolitinė orientacija“).


456

Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti užsienio valstybių karinių bazių (Konstitucijos 137 straipsnis), taip pat jokių Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių (Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimas<...> įgyvendinant konstitucines nuostatas dėl valstybės gynimo ir su juo susijusio

tarptautinio bendradarbiavimo negali būti inter alia nepaisoma Konstitucijos 137 straips-nyje ir Konstituciniame akte „Dėl lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nustatytų draudimų.

Konstitucijos 137 straipsnyje nustatyta, kad lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.

Konstitucijos sudedamąja dalimi esančiame Konstituciniame akte „Dėl lietu-vos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kuris priimtas remiantis „1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir 1991 m. vasario 9 d. visos tautos pareikšta valia“ (preambulė), yra įtvirtinta principinė nuostata „puoselėti abipusiškai naudingus ryšius su kiekviena valstybe, anks-čiau buvusia ssRs sudėtyje, tačiau niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvu-sios ssRs pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valsty-bių sąjungas bei sandraugas“ (1 straipsnis). Be to, Konstituciniame akte yra nustatyta, kad veikla, kuria siekiama įtraukti lietuvos valstybę į šio Konstitucinio akto pirmajame straipsnyje nurodytas valstybių sąjungas ar sandraugas, yra laikoma priešiška lietuvos nepriklausomybei ir atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus (2 straipsnis); lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių (3 straipsnis).

<...> Konstitucijos 137 straipsnio nuostata, kad lietuvos Respublikos teritorijoje ne-gali būti užsienio valstybių karinių bazių, reiškia inter alia tai, kad lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias valdo ir kontroliuoja užsienio valstybės. Toks draudimas inter alia nereiškia, kad lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias pagal lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, inter alia seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį, valdo ir kontroliuoja lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis.

<...> Konstitucinio akto „Dėl lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnyje nustatytas imperatyvas, kad lietuvos Respublikos terito-rijoje negali būti jokių Rusijos, nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių, t. y.:

– konstitucinis draudimas lietuvos Respublikos teritorijoje būti Rusijos, nepriklau-somų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinėms bazėms; šis draudimas reiškia inter alia tai, kad lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias valdo ir kontroliuoja Rusija, nepriklausomų valstybių sandrauga ar į ją įeinančios valstybės;

– konstitucinis draudimas lietuvos Respublikos teritorijoje būti Rusijos, nepriklau-somų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių kariuomenės daliniams. Šis drau-dimas reiškia inter alia tai, kad lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių ka-riuomenės vienetų, kurių buvimą (dislokaciją, panaudojimą) valdo ir kontroliuoja Rusija, nepriklausomų valstybių sandrauga ar į ją įeinančios valstybės. Toks draudimas nereiškia, kad pagal lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, inter alia seimo ratifikuotą kolek-


457

tyvinės gynybos sutartį, ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus esą nėra galimas ir toks Rusijos, nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis buvimas lietuvos Respublikos teritorijoje vykstan-čiose tarptautinėse karinėse pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis. Minėtas konstitucinis draudimas taip pat nereiškia, kad pagal lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus esą negalima numatyti ir tokio Rusijos, nepriklausomų valstybių san-draugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikio pasi-telkimo tarptautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo bei kontroliuoja lietuvos Respublika.

Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 135, 136, 138 straipsnių nuostatas, lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, joms įgyvendinti priimtuose įstatymuose, paisant Konstituciniame akte „Dėl lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų są-jungas“ įtvirtintų ribojimų ir draudimų, gali būti numatytos įvairios valstybės nepriklau-somybės ir saugumo užtikrinimo tarptautiniu mastu (lygiu) priemonės, inter alia kolek-tyvinė ir (ar) kitokia bendra tarptautinė ginkluota gynyba, tarptautinės taikos ir saugumo stiprinimas, kitoks tarptautinis karinio pobūdžio bendradarbiavimas, kurio pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 135 straipsnį, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucinio akto „Dėl lietuvos Respublikos nesijun-gimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nustatytų ribojimų ir draudimų, gali nustatyti ir tokį lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, inter alia seimo ratifikuojamai kolektyvinės gynybos sutarčiai, įgyvendinti skirtą teisinį reguliavimą, pagal kurį inter alia numatomas griežtai ribotų Rusijos, nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis dalyvavimas lie-tuvos Respublikos teritorijoje rengiamose kolektyvinės gynybos sutarties šalių ir kitų valstybių pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis, taip pat tokių kariuomenės vienetų pasitelkimas tarp-tautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo bei kont-roliuoja lietuvos Respublika.

<...><...> pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucinių normų ir prin-

cipų, inter alia Konstitucijos sudedamojoje dalyje – Konstituciniame akte „Dėl lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ įtvirtintų ribojimų, gali numa-tyti tokį lietuvos Respublikos teisių ir įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį įgyvendinimo būdą kaip lietuvos Respublikos sąjungininkių valstybių karinių vienetų atvykimas į lietuvos Respubliką ir jų panaudojimas kolektyvinės gynybos operacijos tikslais.

<...>Tačiau pagal Konstituciją, inter alia Konstitucinio akto „Dėl lietuvos Respublikos

nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnį, negali būti nustatyta tokio tei-sinio reguliavimo, pagal kurį numatomas Rusijos, nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis dalyvavimas


458

lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiuose tarptautiniuose kariniuose renginiuose, tačiau nenustatomi aiškūs, konstituciškai pateisinami tokio dalyvavimo pagrindas, tikslas, pobūdis.

Karinės ir sukarintos valstybės institucijos (Konstitucijos 141 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog kiekvienos valstybės funkcijos turinys

ir jos vykdymo aplinkybės lemia tai, kad šias funkcijas vykdančios valstybės institucijos negali nesiskirti savo statusu ir veiklos pobūdžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruo-džio 13 d. nutarimas); vienos valstybės funkcijos yra vykdomos pirmiausia ar daugiausia per civilines valstybės (ir savivaldybių) institucijas, o kitos – per karines ir (arba) sukarin-tas valstybės institucijas (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas); pagal Konstituciją karinė, sukarinta bei saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos; Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei suka-rintų valstybės institucijų samprata; tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuo-tai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. kovo 15 d. nutarimuose taip pat konstatuota, jog iš konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos valstybės valdžia būtų or-ganizuota demokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis politinis režimas, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio atsakingo val-dymo principo, kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, jog karinės ir sukarintos valstybės institucijos negali turėti prioriteto prieš civilines valstybės institucijas, karinių ir sukarintų valstybės institucijų bei jų pareigūnų sprendimai turi būti grindžiami civilinių valsty-bės institucijų sprendimais, karinės valstybės institucijos turi būti atskaitingos civilinėms valstybės institucijoms ir jų kontroliuojamos, o demokratinė civilinė karinių ir sukarintų valstybės institucijų (įskaitant ginkluotąsias pajėgas) kontrolė yra būtina pilietinio demo-kratinio valdymo, taigi ir teisinės valstybės, prielaida.

Taip pat pažymėtina, kad aiškindamas Konstitucijos 141 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog asmenims, atliekantiems tikrąją karo tarnybą, krašto apsau-gos sistemos, vidaus tarnybos karininkams, puskarininkiams, saugumo tarnybų ir kitų Konstitucijos 141 straipsnyje minimų pareigūnų veiklai svarbią reikšmę turi griežto pa-valdumo ir kiti statutiniai santykiai; šių ir kitų Konstitucijos 141 straipsnyje paminėtų as-menų veikloje gali atsirasti vidinė kolizija tarp būtinumo įgyvendinti valstybinės valdžios funkcijas ir vykdyti statutinius reikalavimus; tai gali būti viena iš priežasčių, dėl kurios sutrikdomas demokratinių institutų funkcionavimas, todėl nėra jokių prielaidų tvirtinti, kad kariškis, policijos, vidaus tarnybos karininkas ar kitas Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytas asmuo, neišėjęs į atsargą, gali būti ministru ar užimti kitas šiame straipsnyje nurodytas pareigas (Konstitucinio Teismo 1996 m. gegužės 29 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Be to, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad apsaugant valstybės tarnybą nuo nepagrįsto neteisėto interesų grupių (taigi ir politinių jėgų) poveikio kai kurios valstybės tarnybos sistemos grandys pagal Konstituciją privalo būti depolitizuotos; pagal Konstitucijos 141 straipsnį asmenys, atlie-kantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų


459

ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje.

Sukarintos (statutinės) valstybės institucijos; statutinės valstybės tarnybos ypatumai (Konstitucijos 141 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimasAiškinant Konstitucijos 141 straipsnį pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo

jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos negalima aiškinti vien pažo-džiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai) <...>.

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas; Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei. Konstitucijos, kaip itin stabilaus teisės akto, prasmė taip pat būtų ignoruojama, jeigu intervencija į jos tekstą būtų daroma kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai re-guliuotini visuomeniniai santykiai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad Konstitucijos 141 straipsnyje vartojamos kariuo-menei ir karo tarnybai būdingos sąvokos tiek, kiek jos yra susijusios su tarnyba policijoje ir vidaus tarnyboje (policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai), dabartinėmis sąlygomis turi istorinį turinį. Policijos ir vidaus tarnybos konstitucinė pa-skirtis, susijusi pirmiausia su viešosios tvarkos palaikymu ir asmenų teisių apsauga, lemia tai, kad policija ir vidaus tarnyba negali būti tapatinamos su karinėmis valstybės ins-titucijomis, kuriose atliekama karo tarnyba. Todėl tarnybą policijoje ir vidaus tarnybą atliekantiems asmenims negali būti suteikiami krašto apsaugos sistemos karių laipsniams tapatūs kariniai laipsniai. Tačiau tai nereiškia, kad tarnybai policijoje ir vidaus tarnybai nėra taikomi Konstitucijos 141 straipsnyje nustatyti draudimai: šie draudimai taikomi policijos ir vidaus tarnybos pareigūnams, nors, vadovaujantis civilinės karinių ir sukarintų valstybės institucijų demokratinės kontrolės principu, jiems nėra suteikiami kariniai ka-rininkų ir puskarininkių laipsniai ir jie negali turėti specifinio privalomąją karo tarnybą baigusio liktinio statuso.

Kaip minėta, Konstitucijos 141 straipsnyje minimų pareigūnų veiklai svarbią reikš-mę turi griežto pavaldumo ir kiti statutiniai santykiai. Konstitucijos 141 straipsnyje nuro-dytos sukarintos tarnybos negali būti tapatinamos su karinėmis krašto apsaugos sistemos institucijomis ir jų pareigūnai negali būti tapatinami su krašto apsaugos sistemos kariais, nes sukarintų tarnybų konstitucinė paskirtis yra susijusi ne tiek su valstybės gynimu nuo agresijos ir gynybos srities tarptautinių įsipareigojimų vykdymu, kiek su kitomis vals-tybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.); kita vertus, tokioms sukarintoms tarnyboms, be jų pagrindinių funkcijų, gali būti pavesta karo metu ginkluotosiose pajėgose ginti valstybę, padėti kariuomenei įgyvendinti kitus su valstybės gynyba ir jos tarptautiniais įsipareigojimais susijusius uždavinius. Taigi kons-titucinė tokių sukarintų tarnybų paskirtis lemia būtinybę jų veiklą organizuoti remiantis statutiniais santykiais.

Vadinasi, Konstitucijos 141 straipsnio sąvoka „sukarintų <...> tarnybų“ aiškintina kaip apimanti statutines valstybės institucijas, nepriskirtinas krašto apsaugos sistemai. Šios institucijos yra Konstitucijos 141 straipsnyje expressis verbis minima policija, vidaus tarnyba ir saugumo tarnyba (t. y. policijos, vidaus tarnybos ir saugumo tarnybos įstaigos),


460

taip pat kitos valstybės institucijos, kurių veikla atsižvelgiant į jų paskirtį ir funkcijas turi būti organizuojama remiantis statutiniais santykiais.

Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pa-reigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), spe-cialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lo-jalumu lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 141 straipsnyje nėra pateikta išsamaus sukarintų (sta-tutinių) valstybės institucijų sąrašo, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tar-nybos santykius, gali numatyti ir kitas nei policijos, vidaus tarnybos ir saugumo tarnybos valstybės institucijas (inter alia muitinę), kurių veikla, atsižvelgiant į jų paskirtį ir funkci-jas, turi būti organizuojama remiantis statutiniais santykiais, t. y. kuriose būtų atliekama statutinė valstybės tarnyba.

Pažymėtina ir tai, kad statutinė valstybės tarnyba negali būti vienoda dėl jos atlieka-mų funkcijų įvairovės, todėl policijos, vidaus tarnybos, saugumo tarnybos ir kitų statutinių valstybės institucijų (inter alia muitinės) pareigūnų statusas turi būti diferencijuotas ir turėti atitinkamuose statutuose nustatytų ypatumų.

Statutinių valstybės institucijų pareigūnų veiklos apribojimai (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimasKonstitucijos 141 straipsnyje yra nustatyti specialūs statutinių valstybės institucijų

pareigūnų veiklos apribojimai. Šiais apribojimais siekiama užtikrinti statutinių valstybės institucijų depolitizavimą: statutinių valstybės institucijų pareigūnai negali būti seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais, užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje, t. y. nepriskirtoje statutinei, valstybės tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organi-zacijų veikloje (inter alia būti šių partijų ir organizacijų nariais, jų siūlomais ar keliamais kandidatais į valstybines ar visuomenines pareigas). Šiais apribojimais išreiškiamas kons-titucinis civilinės karinių ir sukarintų valstybės institucijų demokratinės kontrolės prin-cipas. Jie inter alia apima specialius statutinių valstybės institucijų pareigūnų kito darbo apribojimus – draudimą dirbti civilinėje (nestatutinėje) valstybės tarnyboje ir politinėse partijose bei politinėse organizacijose.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 141 straipsnyje nėra eksplicitiškai nustatyta kitokių statutinių valstybės institucijų pareigūnų veiklos apribojimų. Tačiau šis straipsnis, nu-statantis didesnius statutinių valstybės institucijų pareigūnų veiklos apribojimus negu iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies kylantieji civilinėje (nestatutinėje) valstybės tarny-boje pareigas užimančių asmenų veiklos apribojimai, taip pat statutinės valstybės tarny-bos paskirtis ir pobūdis suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas apribojimus statutinių valstybės institucijų pareigūnams dirbti kitokį nei nurodytasis Konstitucijos


461

141 straipsnyje kitą darbą, ne tik privalo nustatyti tokius apribojimus, kurie kyla iš Kons-titucijos 33 straipsnio 1 dalies, bet ir kitokius kito darbo apribojimus, jeigu poreikį juos nustatyti suponuoja iš konstitucinės atitinkamų statutinių valstybės institucijų paskirties kylančios tokių institucijų funkcijos ir (ar) jų pareigūnų statusas. nustatydamas tokius apribojimus įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją inter alia nustatyti papildomus kri-terijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar statutinių valstybės institucijų pareigūnų kitas darbas būtų suderinamas su atitinkamos statutinės valstybės institucijos funkcijomis ir jos pareigūno statusu, taip pat nustatyti baigtinį atitinkamos statutinės valstybės institucijos pareigūnams draudžiamos veiklos sąrašą, jame nurodant ūkinės (ekonominės) veiklos sritis ir (arba) darbus ir pareigas, nesuderinamus su atitinkamos statutinės valstybės institucijos funkcijų vykdymu ir (ar) jos pareigūno statusu.

Muitinės pareigūnų kito darbo apribojimai (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas<...> įstatymu nustatant muitinės pareigūnų kito darbo apribojimus būtina nustatyti

iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio kylančius statutinių valstybės insti-tucijų pareigūnų kito darbo apribojimus, t. y.:

– apribojimus, expressis verbis nustatytus Konstitucijos 141 straipsnyje (draudimą eiti pareigas civilinėje (nestatutinėje) valstybės tarnyboje, dirbti politinėse partijose ir politi-nėse organizacijose);

– iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies kylančius apribojimus dirbti kitokį nei nu-rodytasis Konstitucijos 141 straipsnyje kitą darbą, t. y. nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį kiekvienu individualiu atveju galėtų būti sprendžiama, ar leisti muitinės parei-gūnui dirbti tokį kitą darbą, privalomai įvertinus, ar tokiu leidimu nebus sudaryta prie-laidų kilti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktui muitinės tarnyboje, panaudoti tarnybą muitinėje asmeniniais interesais, užsiimti veikla, diskredituojančia muitinę, trukdyti mui-tinės pareigūnui tinkamai atlikti pareigas, ar muitinės pareigūnas nedirbs tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jis turi valdingus įgaliojimus arba kurių veiklą kontroliuoja, prižiūri, arba dėl kurių priima kokius nors kitus sprendimus, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių muitinės pareigūnas negali dirbti kito darbo ir gauti kito atlyginimo.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, negali būti nustatytas toks teisinis apribojimų muitinės pareigūnams dirbti kitokį nei nurodyta-sis Konstitucijos 141 straipsnyje kitą darbą reguliavimas, pagal kurį:

– būtų nustatytas bendras draudimas muitinės pareigūnui dirbti bet kokį kitą darbą neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. neįvertinus, ar toks kitas darbas sudarys prielai-das kilti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktui tarnyboje muitinėje, panaudoti tarnybą muitinėje asmeniniais interesais, užsiimti veikla, diskredituojančia muitinės ar jos parei-gūno autoritetą, trukdyti muitinės pareigūnui tinkamai atlikti savo pareigas, ar muitinės pareigūnas dirbs tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jis turi valdingus įgaliojimus arba kurių veiklą kontroliuoja, prižiūri, arba dėl kurių priima kokius nors kitus sprendimus, ar yra kitų aplinkybių, dėl kurių muitinės pareigūno kitas darbas bus nesude-rinamas su muitinės funkcijų vykdymu ir (ar) muitinės pareigūno statusu;

– būtų leidžiama dirbti tam tikrą kitą darbą neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. neįvertinus, ar toks kitas darbas nesudarys prielaidų kilti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktui tarnyboje muitinėje, panaudoti tarnybos muitinėje asmeniniais interesais, už-siimti veikla, diskredituojančia muitinės ar jos pareigūno autoritetą, trukdyti muitinės


462

pareigūnui tinkamai atlikti savo pareigas, ar muitinės pareigūnas nedirbs tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jis turi valdingus įgaliojimus arba kurių veiklą kontroliuoja, prižiūri, arba dėl kurių priima kokius nors kitus sprendimus, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių muitinės pareigūno kitas darbas bus nesuderinamas su muitinės funkcijų vykdymu ir (ar) muitinės pareigūno statusu.

Statutinės valstybės tarnybos ypatumai (Konstitucijos 141 straipsnis)Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: „Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja

tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarny-bos ir karo tarnybos. iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (draus-minės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pa-reigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specia-lios socialinės ir kitos garantijos“ (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

Teisės kreiptis į teismą užtikrinimas krašto apsaugos sistemoje ir karo tarnybojeKonstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimasKonstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarime inter alia konstatuota, kad: <...>– krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykiai turi savo ypatu-

mų; atsižvelgiant į šiuos ypatumus, įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvarka, tačiau krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo <...>.

463

PRIEDAI

1 priedas

liETuVOs REsPuBliKOs KOnsTiTuCiniO TEisMO suDĖTYs

Konstitucinio Teismo teisėjai 2008–2011 m.

Kęstutis lapinskas (pirmininkas)Armanas AbramavičiusToma BirmontienėPranas KuconisZenonas namavičiusRamutė RuškytėEgidijus ŠileikisAlgirdas TaminskasRomualdas Kęstutis urbaitis

Konstitucinio Teismo teisėjai 2011–2014 m.

Romualdas Kęstutis urbaitis (pirmininkas)Egidijus Bieliūnas (iki 2013 m. rugsėjo 15 d.)Toma BirmontienėPranas KuconisGediminas MesonisRamutė RuškytėEgidijus ŠileikisAlgirdas TaminskasDainius Žalimas

P R I E D A I

464

2 priedas

KOnsTiTuCiniO TEisMO AKTų, KuRių nuOsTATOs PATEiKTOs lEiDinYJE,

sąRAŠAs

2010 m. vasario 3 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 16-758.2010 m. vasario 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 18-830.2010 m. vasario 12 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 20-935.2010 m. vasario 26 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 25-1179.2010 m. kovo 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 29-1348.2010 m. kovo 19 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 33-1575.2010 m. kovo 22 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 34-1620.2010 m. kovo 31 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 38-1794.2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 46-2219.2010 m. balandžio 22 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 48-2335.2010 m. gegužės 3 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 52-2568.2010 m. gegužės 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 56-2766.2010 m. gegužės 28 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 63-3111.2010 m. birželio 29 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 134-6860.2010 m. birželio 30 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 79-4078.2010 m. liepos 2 d. sprendimas (bylos nr. 16/03-17/03-18/03), Valstybės žinios, 2010, nr. 80-4181.2010 m. liepos 2 d. sprendimas (prašymo nr. 1B-37/2010), Valstybės žinios, 2010, nr. 80-4182.2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 106-5466.2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 117-5967.2010 m. spalio 27 d. išvada, Valstybės žinios, 2010, nr. 128-6545.2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 133-6800.2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas (prašymo nr. 1B-125/2010), Valstybės žinios, 2010, nr. 136-6944.2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas (prašymo nr. 1B-127/2010), Valstybės žinios, 2010, nr. 136-6943.2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 141-7217.2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 147-7522.2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 153-7836.2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2010, nr. 153-7837.2011 m. sausio 6 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 3-93.2011 m. sausio 12 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 6-237.2011 m. sausio 31 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 14-602.2011 m. vasario 14 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 20-967.2011 m. vasario 23 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 24-1180.2011 m. kovo 15 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 32-1503.2011 m. balandžio 7 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 42-1985.2011 m. gegužės 11 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 58-2771.2011 m. birželio 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 156-7405.2011 m. birželio 21 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 76-3672.

465

2011 m. birželio 23 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 78-3823.2011 m. liepos 7 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 84-4106.2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 106-4995.2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 110-5201.2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 111-5227.2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 118-5564.2011 m. spalio 25 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 129-6116.2011 m. lapkričio 10 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 136-6469.2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 141-6634.2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2011, nr. 160-7591.2012 m. vasario 6 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 109-5528.2012 m. vasario 27 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 26-1200.2012 m. kovo 5 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 29-1333.2012 m. kovo 29 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 40-1973.2012 m. balandžio 12 d. sprendimas (prašymo nr. 1B-4/2012), Valstybės žinios, 2012, nr. 45-2197.2012 m. balandžio 12 d. sprendimas (prašymo nr. 1B-5/2012), Valstybės žinios, 2012, nr. 45-2198.2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 47-2309.2012 m. balandžio 25 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 50-2487.2012 m. gegužės 2 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 52-2583.2012 m. gegužės 10 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 55-2727.2012 m. gegužės 11 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 56-2786.2012 m. birželio 4 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 64-3246.2012 m. birželio 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 70-3612.2012 m. birželio 25 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 72-3729.2012 m. birželio 29 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 78-4063.2012 m. liepos 3 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 79-4110.2012 m. liepos 5 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 80-4185.2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 105-5330.2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 108-5472.2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 113-5737.2012 m. spalio 11 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 120-6031. 2012 m. spalio 24 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 125-6284.2012 m. spalio 26 d. išvada, Valstybės žinios, 2012, nr. 125-6285.2012 m. spalio 31 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 127-6406.2012 m. lapkričio 10 d. išvada, Valstybės žinios, 2012, nr. 131-6607.2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 140-7189.2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 142-7341.2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 145-7457.2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 145-7458.2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 146-7544.2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 146-7545.2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 149-7634.2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2012, nr. 152-7779.2013 m. sausio 8 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 4-113.2013 m. sausio 25 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 11-520.

P R I E D A I

466

2013 m. vasario 7 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 16-790.2013 m. vasario 15 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 19-938.2013 m. vasario 20 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 20-975.2013 m. vasario 22 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 22-1068.2013 m. kovo 5 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 25-1222.2013 m. kovo 13 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 28-1333.2013 m. kovo 14 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 28-1334.2013 m. balandžio 2 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 36-1748.2013 m. balandžio 12 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 40-1950.2013 m. balandžio 30 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 45-2230.2013 m. gegužės 2 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 45-2229.2013 m. gegužės 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 50-2502.2013 m. gegužės 16 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 52-2604.2013 m. gegužės 24 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 55-2760.2013 m. gegužės 30 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 58-2930.2013 m. liepos 1 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 103-5079.2013 m. liepos 3 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 72-3595.2013 m. liepos 5 d. sprendimas (bylos nr. 14/2010), Valstybės žinios, 2013, nr. 73-3677.2013 m. liepos 5 d. sprendimas (bylos nr. 45/2011), Valstybės žinios, 2013, nr. 73-3678.2013 m. liepos 5 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 73-3679.2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 92-4584.2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 97-4815.2013 m. spalio 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 107-5296.2013 m. spalio 10 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 107-5297.2013 m. lapkričio 6 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 116-5807.2013 m. lapkričio 13 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 118-5945.2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 119-6005.2013 m. lapkričio 20 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 120-6079.2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 126-6421.2013 m. gruodžio 11 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 128-6529.2013 m. gruodžio 16 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 130-6682.2013 m. gruodžio 20 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 133-6792.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMOOFICIALIOSIOS KONSTITUCINĖS DOKTRINOS NUOSTATOS

2010–2013

Kalbos redaktorė Rima MekaitėViršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

2014 02 07. 29,25 sp. l.Tiražas 120 egz. Užsakymas 21476

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius

Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Baltijos kopija“,Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

Li317 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, 2010–2013 / Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ; [sudarytoja Viktorija Staugaitytė]. – Vilnius : Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2014. – 468 p.

ISBN 978-9955-688-20-4 Leidinyje susistemintai pateikiama Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje 2010–2013 metais

formuota oficialioji konstitucinė doktrina. Konstitucija, grindžiama visuotinėmis, neginčijamomis vertybėmis, yra valstybės ir visos jos

teisinės sistemos pagrindas. Konstitucinio Teismo jurisprudencija, joje formuojama oficialioji kons-titucinė doktrina užtikrina Konstitucijos nuostatų bei jomis grindžiamos konstitucinės santvarkos gyvybingumą ir lemia Konstitucijos, kaip dinamiškos ir nuolat atsinaujinančios gyvosios Konstitu-cijos, sampratos įsitvirtinimą.

Leidinys bus naudingas įvairiose srityse dirbantiems ir būsimiems teisininkams.

UDK 342.5(474.5)

LIET

UV

OS

RES

PU

BLI

KO

S K

ON

STIT

UC

INIO

TEI

SMO

O

FIC

IALI

OSI

OS

KO

NST

ITU

CIN

ĖS D

OK

TR

INO

S N

UO

STAT

OS

2010–2013

LIETUVOS RESPUBLIKOSKONSTITUCINIO TEISMO


2010–2013

Documents

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO … · 2017. 5. 29. · 28 d. nutarimas) ir aiškinta Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės glo-bos ir paramos šeimoms,