· Web view7. 2011 m. balandžio 11 d. UAB Kuršėnų autobusų parko darbo tvarkos taisyklių 5.2 punkte įtvirtinta, kad kasdieninė darbo laiko trukmė yra 8 darbo valandos, o

VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-18898 2018-11-23 2018-11-05 2018-11-05 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-402-403/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07109-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 1.3.3.3.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. R., V. S., V. B., A. Š., A. N., R. R., S. Ž. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. R., V. S., V. B., A. Š., A. N., R. R., S. Ž. ieškinius atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo, neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių suminės darbo laiko apskaitos taikymą ir darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai A. R., S. Ž., V. B., A. Š., V. S., A. N., R. R. pateikė ieškinius atsakovei UAB Kuršėnų autobusų parkui dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

3. Ieškovai nurodė, kad dirba vairuotojais-konduktoriais pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną. Atsakovė nepagrįstai nemoka jiems viso priklausančio darbo užmokesčio, t. y. moka tik už faktiškai važiuotą laiką, tačiau nesumoka už laiką (pertraukas) tarp maršrutų.

4. Atsakovė UAB Kuršėnų autobusų parkas nesutiko su pateiktais ieškiniais ir nurodė, kad įmonėje vedama suminė darbo laiko apskaita. Ieškovai dirba slankiaisiais darbo ir poilsio režimo grafikais. Darbo dieną ieškovai vykdavo jiems nustatytais maršrutais, kurių pastovus grafikas sudarytas ir suderintas su Šiaulių rajono savivaldybe. Ieškovų nurodytos tarp kiekvieno maršruto susidarančios pertraukos negali būti vertinamos kaip papildomos ar specialios pertraukos, kurios įskaitomos į darbo laiką ir už jas sumokama. Vairuotojai-konduktoriai pertraukų tarp maršrutų metu neatlieka jiems pavestų darbinių funkcijų, šias pertraukas ieškovai leisdavo savo gyvenamosios vietos ir kitais adresais, kurie darbo grafikuose nėra nurodyti.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4986d720ee7811e88568e724760eeafa

5. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinius atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

6. Teismas nustatė, kad ieškovai dirba UAB Kuršėnų autobusų parke vairuotojais-konduktoriais. Ieškovų darbo sutartyse nurodyta, kad nustatoma 8 valandų darbo dienos trukmė, darbas vyksta pagal patvirtintą darbo grafiką. UAB Kuršėnų autobusų parko direktorius 2004 m. sausio 2 d. priėmė įsakymą Nr. 1 dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo vairuotojams-konduktoriams ir kitiems įsakyme nurodytiems darbuotojams. 2006 m. kovo 28 d. priimtas įsakymas dėl darbo laiko apskaitos autobusų vairuotojams-konduktoriams iki išvykimo į reisus iš Kuršėnų autobusų stoties ir reisų užbaigimui į Kuršėnų autobusų stotį, pagal kurį vairuotojams-konduktoriams, be kita ko, pasiruošti darbo pradžiai skirta 20 min., atsiskaityti su kasa, autobusams plauti taip pat skirta 20 min. ir nustatyta, kad šis darbo laikas prieš pradedant ir užbaigiant darbo dienos reisus apmokamas.

7. 2011 m. balandžio 11 d. UAB Kuršėnų autobusų parko darbo tvarkos taisyklių 5.2 punkte įtvirtinta, kad kasdieninė darbo laiko trukmė yra 8 darbo valandos, o esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 valandų per darbo dieną (pamainą). Darbo tvarkos taisyklių 4.11 punkte nurodyta, kad įmonės darbuotojai supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, kitais darbovietėje galiojančiais norminiais aktais, reglamentuojančiais darbą. Atsakovės vadovas 2015 m. liepos 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1-7-16 dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo, jame nurodė nuo 2015 m. liepos 20 d. autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos arba pertraukos tarp maršrutų metu autobusų privalomą stovėjimo vietą – autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (techninės priežiūros ar remonto būtinumui), nustatė autobusų stovėjimo vietą bendrovės teritorijoje. Iš vairuotojų-konduktorių pareiginių nuostatų matyti, kad vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę (2.1 punktas), be kita ko, vairuotojai-konduktoriai dirba pagal darbo grafiką (2.3 punktas). 2016 m. ieškovų atstovė Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ atliko UAB Kuršėnų autobusų parko patikrinimą dėl darbo ir kitų įstatymų laikymosi ir nenustatė pažeidimų, susijusių su netinkamu apmokėjimu už darbą. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija 2016 m. vasario 5 d. priėmė reikalavimą pašalinti nustatytus pažeidimus, tačiau tarp jų nebuvo pažeidimų, susijusių su netinkamu darbo laiko apskaitymu ir darbo užmokesčio mokėjimu. Darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimais atmetė ieškovų ieškinius dėl neišmokėtų darbo užmokesčio dalių ir delspinigių priteisimo.

8. Teismas iš viešai prieinamų duomenų (http://www.kursenuap.lt/dokumentai/AP_istatai.pdf; įstatų 8 punktas) nustatė, kad UAB Kuršėnų autobusų parko pagrindinė veikla – keleivių vežimas miesto ir priemiestiniu sausumos transportu. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 142 straipsniu (redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 587) patvirtintu „Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse“ Bendrųjų nuostatų 1.8 punktu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), teismas sprendė, kad tam tikrų darbuotojų kategorijų darbuotojams, dirbantiems ekonominės veiklos srityse (nagrinėjamu atveju kelių transporto), darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo DK nustatytų normų ir bendra pertraukų pailsėti ir pavalgyti trukmė gali viršyti dvi valandas.

9. Teismo vertinimu, ieškovams teigiant, kad pertraukos tarp maršrutų turi būti įtrauktos į faktiškai išdirbą laiką, būtina įvertinti, ar minėtu laiku ieškovai atliko jiems pavestas darbo funkcijas, ar privalėjo būti darbo vietoje ir pan. Visi ieškovai patvirtino, kad jiems buvo žinomi darbo grafikai ir atitinkamai pertraukos tarp maršrutų. Tokios išvados išplaukia ir iš vairuotojų-konduktorių pareiginių nuostatų, pagal kuriuos vairuotojai-konduktoriai dirba pagal darbo grafiką (2.3 punktas). Ieškovai buvo supažindinti su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais ir atsakovė jokiais lokaliniais teisės aktais nenustatė jiems pareigos pertraukų tarp maršrutų metu būti darbo vietoje arba transporto priemonėje. 2015 m. liepos 16 d. atsakovės vadovas priėmė įsakymą dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo (žr. šios nutarties 7 punktą). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nesutiko su ieškovų teiginiais, kad pertraukų tarp maršrutų metu jie privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes.

10. Priešingai, ieškovai patvirtino, kad savo nuožiūra disponavo minėtomis pertraukomis, o atsakovė pateikė GPS įrangos duomenis, parodančius, jog tokių pertraukų metu ieškovai dažnai buvo savo gyvenamosios vietos ar kitais adresais. Teismas atmetė ieškovų teiginius, kad pertraukų tarp maršrutų metu jie privalėjo remontuoti transporto priemones. Patys ieškovai nurodė, kad suprato savo, kaip vairuotojų-konduktorių, pareigas, žinojo, jog įmonėje dirba kvalifikuoti šaltkalviai, kuriems pagal pareigas buvo pavesta remontuoti transporto priemones. Ieškovai transporto priemones remontuodavo be darbdavės žinios ir nurodymo, t. y. savo nuožiūra, tačiau tokiu atveju, jeigu ieškovai informuodavo darbdavės atstovus, kad pertraukų tarp maršrutų metu ar kitu laiku reikia atlikti transporto priemonių remontą, tai buvo pažymima kelionės lapuose ir už šį laiką ieškovams buvo apmokama. Nepagrįsti ieškovų argumentai dėl transporto priemonių plovimo minėtų pertraukų metu, kadangi atsakovės vadovo 2006 m. kovo 28 d. įsakymu dėl darbo laiko apskaitos autobusų vairuotojams-

http://www.kursenuap.lt/dokumentai/AP_istatai.pdf

konduktoriams autobusams plauti skirta 20 min. ir nustatyta, kad šis darbo laikas apmokamas. Ieškovai patvirtino, kad tuo atveju, jei, esant poreikiui, pertrauktų tarp maršrutų metu jie sutikdavo vairuoti transporto priemonę kitu maršrutu, toks laikas buvo įskaitomas į darbo laiką ir buvo tinkamai apskaitomas ir apmokamas.

11. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neatliko savo tiesioginio darbo funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiami, kad iškviesti galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jiems darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką.

12. Teismas, įvertinęs ieškovų darbo įmonėje trukmę (A. R. dirba nuo 2009 m., V. B. įmonėje dirba daugiau nei 30 m.; A. N. – nuo 2004 m.; A. Š. ir R. R. – nuo 2012 m.), aktyvų domėjimąsi mokėjimu už darbą, įvairių reikalavimų darbdavei teikimą, sprendė, kad ieškovai turėjo suprasti, jog jiems mokama už dirbtą laiką atliekant darbdavės pavestas darbo funkcijas, o ne už savo nuožiūra praleistą laiką pertraukų tarp maršrutų metu.

13. Atmetęs pagrindinį ieškovų reikalavimą, teismas laikė nepagrįstu ir ieškovų reikalavimą priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos, taip pat delspinigius už minėtą laikotarpį, kadangi šiuo metu galiojanti DK redakcija nenustato darbdaviui prievolės sumokėti už laiką tarp maršrutų, kurio metu vairuotojai nevykdo jiems pavestų darbo funkcijų.

14. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi juos atmetė, paliko Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

15. Kolegija, atsakydama į ieškovų apeliacinio skundo argumentą dėl suminės darbo laiko apskaitos nenurodymo jų darbo sutartyse ir kad su įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo ieškovai nėra supažindinti pasirašytinai, pažymėjo, jog ieškovai yra susipažinę su UAB Kuršėnų autobusų parko darbo tvarkos taisyklėmis. Darbo tvarkos taisyklėse nustatyta, kad pradėjusiam dirbti darbuotojui parodoma jo darbo vieta, jis supažindinamas su būsimais bendradarbiais, tiesioginiais darbo vadovais, gamybinių ir administracinių patalpų išdėstymu, darbuotojo saugos ir sveikatos instrukcijomis, darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, kitais darbovietėje galiojančiais norminiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (4.11 punktas). Taisyklėse taip pat nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita – darbo laikas ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas).

16. Ieškovai taip pat buvo supažindinti su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, kurių 1.1.11 punkte nustatyta, kad vairuotojas-konduktorius privalo savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos teisės aktais, šiais pareiginiais nuostatais, darbo sutartimi, bendrovės direktoriaus įsakymais, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Suminė darbo laiko apskaita bendrovėje vairuotojams-konduktoriams įvesta nuo 2004 m. sausio 2 d. (žr. šios nutarties 6 punktą). Ieškovai pasirašytinai supažindinti tiek su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, tiek su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, kurios nustato pareigą bendrovės darbuotojui vadovautis vidiniais norminiais aktais – taip pat ir direktoriaus įsakymais.

17. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovai žinojo apie vedamą suminę darbo laiko apskaitą. Dirbdami pas atsakovę, ieškovai žinojo, kad dirba vairuotojais-konduktoriais pagal iš anksto patvirtintą grafiką ir kad darbo valandų jiems nėra nustatyta, gavo kiekvieną mėnesį darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis. Taip pat bylos nagrinėjimo metu ieškovai A. R., V. B., A. Š. pripažino, kad žinojo apie įmonėje vedamą suminę darbo laiko apskaitą. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir 2015 m. lapkričio 5 d. įmonės vadovo atsakymas apie suminės darbo laiko apskaitos taikymą.

18. Kolegija laikė nepagrįstu ieškovų argumentą, kad įsakymas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo turėjo būti suderintas su profesine sąjunga, nes suminė darbo laiko apskaita bendrovėje buvo įvesta nuo 2004 m. sausio 2 d. (žr. šios nutarties 6 punktą).

19. Spręsdama klausimą dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovams netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata ir atsakovė negalėjo įskaityti tarp maršrutų susidarančių pertraukų į darbo laiką, pripažindama juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti, pagrįstumo, kolegija nurodė, jog Vyriausybės nutarimas Nr. 587 (aktas neteko galios 2017 m. liepos 1 d.) (žr. šios nutarties 8 punktą) yra specialioji teisės norma, kuri privalo būti taikoma reguliuojant ginčo šalių teisinius santykius (DK 143 straipsnis). Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas DK, tačiau jame darbo ir poilsio laiko sąvokos, apskaita iš esmės liko tos pačios (DK 111–115, 119, 120–121, 122, 139 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio pirmiau nurodytą nutarimą, nuostatos iš esmės atitinka anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą.

20. Ieškovai pertraukų tarp maršrutų metu neatliko pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu. Byloje nėra ginčo, kad ieškovams buvo sumokama už 20 min. prieš pradedant darbą ir jį baigus, šis laikas

buvo skirtas pagalbiniams darbams. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovai pertraukų tarp maršrutų metu privalėjo likti autobuse, autobusų stovėjimo vietos nustatytos atsakovės 2015 m. liepos 16 d. įsakymu (žr. šios nutarties 7 punktą), todėl kolegija sprendė, jog pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti vertinamas kaip laikas, kuriuo ieškovai negalėjo laisvai disponuoti.

21. Pagal faktines aplinkybes panašioje civilinėje byloje kasacinis teismas išaiškinęs, kad papildomas mokėjimas už autobuse praleistą laiką jo nevairuojant ir neatliekant pagalbinių darbų nei galiojančiuose įstatymuose, nei šalių darbo sutartyje, nei kolektyvinėje sutartyje nėra nustatytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003). Vairuotojui į darbo laiką įskaitomas ne visas darbo dieną autobuse praleistas laikas, o tik faktiško autobuso vairavimo bei tiesiogiai su autobuso ir keleivių aptarnavimu susijusio darbo atlikimo laikas, o ginčo, kad atsakovė už šį laiką nėra sumokėjusi ieškovams, nėra.

22. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovų teiginį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog jie su atsakove buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, visą darbo dieną buvo materialiai atsakingi už jiems patikėtą turtą, todėl neturėjo galimybės palikti autobuso be priežiūros pertraukų tarp maršrutų metu. Atsakovės 2015 m. liepos 16 d. įsakymu nustatyta tiek pietų pertraukų, tiek kitų pertraukų metu autobusų stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui, autobusų stovėjimo vieta bendrovės teritorijoje. Atsakovė lokaliniais norminiais aktais nenustatė, kad vairuotojas-konduktorius tokiais atvejais privalo būti autobuse. Be to, darbuotojai pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį atsako tik esant tam tikrų sąlygų visumai, darbuotojai nėra materialiai atsakingi darbdavei, jeigu įrodo, kad žala turtui atsirado ne dėl jų kaltės. Ieškovai neginčija, kad pertraukų tarp maršrutų metu vykdavo į namus, taigi ši aplinkybė tik patvirtina, jog pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti įskaitomas į darbo laiką ir už jį negali būti mokamas darbo užmokestis.

23. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva rinko įrodymus, siekdamas teisingai išspręsti bylą, o ne, kaip nurodo ieškovai, siekdamas padėti atsakovei. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padarė atitinkamas išvadas. Atsižvelgdama į tai, kolegija ieškovų argumentus, kad teismas ex officio (pagal pareigas) teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, siekdamas pagrįsti ne ieškovų, o atsakovės poziciją, vertino kaip nepagrįstus.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

24. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai iš bendrovės darbo tvarkos taisyklių žinojo apie suminės darbo laiko apskaitos įvedimą. Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda šalių sudarytos darbo sutarties pagrindu. Ieškovų su atsakove sudarytose darbo sutartyse nėra įtvirtinta, kad jiems bus mokamas darbo užmokestis taikant suminę darbo laiko apskaitą. Su atsakovės direktoriaus įsakymu, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita (žr. šios nutarties 6 punktą), ieškovai nebuvo supažindinti pasirašytinai, todėl apie suminę darbo laiko apskaitą nežinojo ir ji negalėjo būti taikoma. Atsakovės administracijai buvo žinoma, kad nuo 2015 m. gruodžio 4 d. bendrovėje įsteigta profesinė sąjunga „Sandrauga“, tačiau suminės apskaitos įvedimas su ja nebuvo derintas.

24.2. Teismas netinkamai taikė DK 158 straipsnio nuostatas. Atsakovė nenurodė jokių teisės aktų ar bendrovės vidinių dokumentų, kurie pagrįstų, kad UAB Kuršėnų autobusų parko veikloje taikomas Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Vien tai, kad UAB Kuršėnų autobusų parkas yra transporto srityje veikianti įmonė, dar neįrodo, jog jos veiklai taikytinas minėtas nutarimas. Ieškovams dirbant atsakovės nustatytu grafiku, tarp maršrutų susidarydavo ne trumpesnės kaip 45 min. pertraukos, už kurias nebuvo mokamas darbo užmokestis, teigiant, kad tai yra pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Tačiau pagal atsakovės nuo 2011 m. balandžio 11 d. galiojančias darbo tvarkos taisykles, patvirtintas įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 4-11, pertrauka pailsėti ir pavalgyti yra 1 valanda (Darbo tvarkos taisyklių 5.4 punktas). Ieškovų darbo sutarties 7 punkte nustatyta, kad darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, kurioje įtvirtinta, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė ir darbo sutartis. Taigi DK, aukštesnės galios teisės akte, aiškiai reglamentuota pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

24.3. Teismas pažeidė darbo laiką ir buvimą darbdavio žinioje reglamentuojančias teisės normas. DK 142 straipsnis reglamentuoja, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, iš dalies pakeista 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB, ir ją papildžiusi 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko

organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88), taip pat 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 nustato, kad vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę ir kitas darbo laikas. Kitas darbo laikas yra visa veikla, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15), apibrėžta kaip darbo laikas, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų; kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) savo suformuotoje praktikoje byloje C-266/14, konstatavo, kad vairuotojai – tai darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios. Be to, vykdami šiais maršrutais darbuotojai pavaldūs savo darbdaviui, nes jeigu jis nuspręstų pakeisti klientų sąrašą ar vykimo maršrutus, šie darbuotojai būtų priversti paklusti šiam nurodymui ir vykti kitur pagal naują darbdavio sudarytą maršrutą. Nepagrįsta teismo išvada, kad vairuotojų-konduktorių pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovams tenka autobusų priežiūra ir plovimas, remontas; taip pat ieškovams, esant darbdavės reikalavimui, tekdavo vykti kitu, nei jų darbo grafike nustatytas, maršrutu. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad tam tikrais atvejais ieškovai vykdavo į namus, kadangi darbuotojas net ir priverstinių pertraukų tarp maršrutų metu buvo darbdavės žinioje, darbdavė su tokiu vairuotojų-konduktorių elgesiu sutiko.

24.4. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 177 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio nuostatas. Teismas išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (duomenų atitikties tikrovei, darbo laiko režimo – suminės darbo laiko apskaitos) padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų ir nurodytų argumentų, nepasisakydamas dėl jų, padarydamas išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių.

24.5. Teismas netinkamai pasinaudojo jam suteikta ex officio teise ir pareiga rinkti įrodymus (darbo bylose teismui priskirtas aktyvus vaidmuo). Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011) darbo bylose teismas aktyvus darbuotojo, silpnesniosios darbo santykių šalies, naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ex officio teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, siekdamas pagrįsti ne ieškovų, o atsakovės poziciją.

24.6. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2009). Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003 pateiktais išaiškinimais, kurioje esminis ginčas susijęs su darbuotojų siuntimą į tarnybines komandiruotes reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, kas netaikoma nagrinėjamam ginčui. Teismas netinkamai aiškino bylos aplinkybes, nesivadovavo kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, o rėmėsi praktika, kurioje nagrinėjama situacija iš esmės nėra analogiška.

25. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 24.1 punkte. Ieškovų darbo sutartyse nustatyta, kad jų darbas yra pagal patvirtintą darbo grafiką. Ieškovai pasirašytinai supažindinti su: 1) bendrovės vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose nustatytas suminės darbo laiko apskaitos įvedimas; 2) vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, kuriuose įtvirtinta jų pareiga vadovautis bendrovės lokaliniais teisės aktais. Ieškovai teismo posėdžio metu patys patvirtino, kad, prieš priimant į darbą, jie buvo supažindinti su bendrovės vidaus teisės aktais, juos skaitė, taip pat neneigė, kad, pasirašydami darbo sutartį, suprato, jog turės dirbti vairuotojais-konduktoriais pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką ir kad darbo valandų jiems nėra nustatyta, jos priklauso nuo kiekvieną dieną besikeičiančio darbo grafiko. Kiekvieną mėnesį ieškovai susipažindavo su darbo grafikais, kiekvieną mėnesį jiems būdavo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, jie gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis ir šių aplinkybių ieškovai neginčija. Suminė darbo laiko apskaita bendrovėje įvesta 2004 m. sausio mėnesį ir nebuvo keista. Ieškovų darbo sutartys sudarytos po šio termino, t. y. jau bendrovėje esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai. Todėl daug anksčiau negu sudarytos darbo sutartys priimtas bendrovės direktoriaus įsakymas įvesti suminę darbo laiko apskaitą niekaip negalėjo pakeisti ieškovų teisinės padėties darbo santykiuose.

25.2. Jeigu būtų vertinama, kad profesinė sąjunga ar jos padalinys įsteigtas pas atsakovę tik 2015 m. lapkričio 23 d., tai ieškovų teiginiai, jog 2004 m. sausio 2 d. įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga, vertintini kaip nepagrįsti, nes įsakymo priėmimo metu profesinės sąjungos ar jos padalinio net nebuvo. Atsakovės darbuotojams atstovavo darbo taryba (DK 19 straipsnis), t. y. darbuotojų išrinkta atstovė I. S., su ja ir buvo derinami bendrovės administracijos priimami vidiniai teisės aktai.

25.3. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl DK 158 straipsnio 1 dalies taikymo. Kadangi atsakovė yra transporto srityje veikiantis juridinis asmuo, jos darbuotojų darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo DK nustatytų normų (DK 148 straipsnis). Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovai pertraukų tarp reisų metu neatlikdavo jokių jiems pavestų darbinių funkcijų, o jei jos būdavo atliekamos, tai ieškovams už tai buvo mokama. Jokiais lokaliniais teisės aktais ieškovai nebuvo įpareigoti pertraukų tarp reisų metu atlikti kokias nors darbines funkcijas. Ieškovai laisvai galėjo disponuoti savo laiku ir nebuvo priklausomi nuo darbdavės, todėl atsakovė, apskaičiuodama ieškovų faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką (DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų „Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse“ 1.8 punkte nustatyta, kad transporto srityje netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata, todėl ieškovams šio nutarimo nuostatos taikomos pagrįstai.

25.4. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 24.3 punkte. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu darbo laiko klausimais civilinėje byloje C-266/14 buvo suformuota praktika aiškinant Direktyvą 2003/88. ESTT nagrinėjo klausimą, ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo laikas. Taigi ESTT nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės ne tik netapačios, nepanašios, bet ir kardinaliai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas precedentu, taikytinu šioje byloje. Tačiau ESTT šiame sprendime išsamiai išdėstė, kad tam, jog darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, būtinos šios trys sąlygos: 1) darbuotojas turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas; 2) darbuotojas turi būti darbdavio žinioje; 3) darbuotojas turi būti darbo vietoje. Šios sąlygos yra kumuliatyviosios, t. y. jos turi būti visos vienu metu, nors vienos nesant, laikas nėra laikytinas „darbo laiku“. ESST savo sprendime dėl pirmosios sąlygos nurodė, kad nustačius, jog darbuotojų kelionės pas darbdavio nurodytus klientus yra priemonė, būtina, kad darbuotojai galėtų teikti klientams technines paslaugas, turi būti laikoma, kad tai atitinka pirmąją „darbo laiko“ sąvokos sąlygą, t. y. darbuotojai kelionės iš gyvenamosios vietos pas klientus ir atgal metu vykdo savo veiklą arba atlieka savo pareigas. Aiškindamas antrąją „darbo laiko“ sąvokos sąlygą, ESTT nurodė, kad tam, jog darbuotoją būtų galima laikyti esančiu darbdavio žinioje, jo padėtis turi būti tokia, kurioje jis teisiškai privalo paklusti savo darbdavio nurodymams ir dirbti jam. Esant situacijai, kai darbuotojai gali laisvai vykti į susitikimus su klientu savo pageidautinu maršrutu, t. y. organizuotis savo kelionės laiką kaip tinkami, šios sąlygos neatitiktų, todėl darbuotojų tokioje kelionėje praleistas laikas nebūtų laikomas „darbo laiku“, už kurį darbdaviui kiltų pareiga sumokėti. Dėl trečiosios „darbo laiko“ sąvokos sąlygos, pagal kurią darbuotojas nagrinėjamu laikotarpiu turi būti darbo vietoje, ESTT priminė, kad jeigu darbuotojas, kuris neturi nuolatinės darbo vietos, atlieka savo pareigas kelionių pas klientus ir iš jų metu, šį darbuotoją kelionės metu reikia laikyti esančiu darbo vietoje. Kadangi kelionės yra būdingos nuolatinės ar įprastos darbo vietos neturinčio darbuotojo statusui, tokių darbuotojų darbo vietos negalima susiaurinti iki fizinio jų buvimo pas darbdavio klientus. Taigi iš nurodytos praktikos išplaukia išvada, kad tik tais atvejais, kai darbuotojas privalo vykdyti savo darbo funkcijas arba atlikti pareigas, paklusdamas darbdavio nurodymams ir būdamas darbdavio nurodytoje vietoje, laikas laikytinas darbo laiku. Jeigu nors viena iš minėtų sąlygų netenkinama, toks darbuotojo laikas nelaikytinas darbo laiku, už jį pareiga mokėti darbdaviui nekyla. Ieškovai tarp reisų pertraukų metu neatlieka jiems pavestų darbinių funkcijų. Nei darbo sutartyse, nei pareiginiuose nuostatuose ieškovams nėra nustatyta jokių kitų papildomų darbų, kuriuos jie turėtų atlikti pertraukų tarp maršrutų metu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiami, kad iškviesti galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, atlikti kitą jiems darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką.

25.5. Nepagrįsta ieškovų nuomonė, kad teismas turėjo būti aktyvus darbuotojo naudai, o nepaisant to, ex officio teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, kad pagrįstų ne ieškovų, o atsakovės poziciją. Kiekviena byla turi būti išspręsta teisingai, todėl niekas negali nurodinėti teismui, kokius įrodymus jis turi priimti, o kokius atmesti. Teismas vertino atsakovės įstatus, kurie pasiekiami iš viešai prieinamų šaltinių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo ir poilsio laiką, darbo laiko režimą

26. Būtiniausius darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja Direktyva 2003/88/EB, kuri taikoma minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui bei tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams reglamentuoti (Direktyvos 2003/88/EB 1 straipsnio 1, 2 dalys).

27. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 2003/88/EB reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (žr. ESTT 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Hälvä ir kt., C 175/16, EU:C:2017:617, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už „darbo laiką“ skiriasi nuo atlyginimo darbuotojui už „poilsio laiką“; be to, už pastarąjį laikotarpį galima ir visai nenustatyti jokio atlyginimo (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Matzak, C 518/15, EU:C:2018:82, 51 punktas).

28. Pagal Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkte įtvirtintą darbo laiko apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Atitinkamai poilsio laikas – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 2 punktas).

29. ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą).

30. Teisingumo Teismas nurodė, kad tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti „darbo vietoje“; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C 266/14, EU:C:2015:578, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31. Lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip „darbo laiką“ pagal Direktyvą 2003/88/EB yra tas, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 63 punktą; 2011 m. kovo 4 d. nutarties Grigore, C 258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32. Kitaip yra tada, kai darbuotojas dirba pasyviojo budėjimo režimu, pagal kurį jis turi būti visada pasiekiamas, tačiau neprivalo būti darbo vietoje. Šiuo atveju, nors yra darbdavio žinioje, t. y. turi būti jo pasiekiamas, darbuotojas gali laisviau organizuoti savo laiką ir jį skirti savo interesams tenkinti. Tokiomis aplinkybėmis tik laikas, susijęs su realiu paslaugų teikimu, gali būti laikomas „darbo laiku“ pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galimybė darbuotojams disponuoti savo laiku be didelių suvaržymų ir veikti savo interesais suponuoja, kad šis laikas nekvalifikuotinas kaip darbo laikas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT sprendimo Simap, C 303/98, EU:C:2000:528, 50 punktą).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvos 2003/88/EB 14 straipsnis suteikia galimybę kituose Bendrijos dokumentuose nustatyti konkretesnius darbo laiko organizavimo reikalavimus dėl tam tikrų profesijų arba veiklos rūšių. Atsižvelgiant į Direktyvos 2002/15/EB sektorinį pobūdį, jos nuostatoms teikiama pirmenybė, palyginti su Direktyva 2003/88/EB.

34. Direktyvos 2002/15/EB, kaip specialaus teisės akto, tikslas – nustatyti būtiniausius darbo laiko organizavimo reikalavimus, siekiant pagerinti asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, sveikatos apsaugą ir saugą, kelių eismo saugumą bei suvienodinti konkurencijos sąlygas (Direktyvos 2002/15/EB 1 straipsnis).

35. Pagal Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio d punktą mobilus darbuotojas – tai bet kuris darbuotojas, sudarantis kelionės ekipažą, įskaitant stažuotojus ir mokinius, kuris dirba įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas samdos pagrindais arba už atlygį, arba savo sąskaita. Šios direktyvos 3 straipsnio a punkto 1 papunktis nustato, kad darbo laikas mobiliems darbuotojams – tai laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurio metu mobilus darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo funkcijas ar veiklą, t. y. laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra tokia: i) vairavimas; ii) pakrovimas ir iškrovimas; iii) pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš transporto priemonės; iv) valymas ir techninė priežiūra; v) visi kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti, arba vykdyti teisinius ir kontrolės įpareigojimus, tiesiogiai susijusius su konkrečia atliekama

transporto veikla, įskaitant pakrovimo ir iškrovimo stebėseną, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kt. formalumus; laikas, kuriuo jis negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, ypač kai laukiama pakrauti arba iškrauti, kada iš anksto nežinoma to trukmė, t. y. prieš išvykimą arba prieš pat faktinę aptariamo laiko tarpsnio pradžią, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių ir (arba) pagal valstybių narių teisės aktuose nustatytas sąlygas.

36. Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. DK 142 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).

37. Pagal DK 148 straipsnio nuostatas transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos (rūpybos) įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šio Kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė.

38. Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 35 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra: laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovų keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 27 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiku. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas-konduktorius turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.

40. Atsižvelgiant į ieškovų kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles; darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (DK 147 straipsnio 1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (3 dalis).

41. Vyriausybės nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės,

įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.

42. Pažymėtina, kad, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111–115 straipsniai, 119 straipsnis, 120–121 straipsniai, 122, 139 straipsniai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio Vyriausybės nutarimą Nr. 587, nuostatos taip pat iš esmės atitinka ankstesnį reglamentavimą.

Dėl atsakovės pareigos mokėti darbo užmokestį, atsižvelgiant į ieškovų darbo laiko režimą ir ginčo laikotarpių kaip darbo laiko (ne)kvalifikavimą

43. Nagrinėjamu atveju ieškovai įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, ieškovai neturi galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti šių pertraukų laiku, todėl atsakovė nepagrįstai jiems nemoka priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną (žr. šios nutarties 24.2–24.3 punktus).

44. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams darbo užmokesčio, nes ginčo (pertraukų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku (žr. šios nutarties 9–11, 19–20 punktus). Ieškovai, nesutikdami su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad stovėjimų tarp maršrutų metu jie yra priklausomi nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalo vykdyti nurodymus), yra priversti laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną materialiai atsakingi už jiems patikėtą turtą (kasoje esančias lėšas bei transporto priemonę), taigi yra darbdavės žinioje.

45. Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams-konduktoriams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) atsakovės patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis ieškovai buvo supažindinti, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, be kita ko, nurodyta, kad tokių darbuotojų darbo laikas yra ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas); 3) ieškovų darbo sutartyse nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 4) atsakovės vadovas 2015 m. liepos 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1-7-16 dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo, kuriame nurodė nuo 2015 m. liepos 20 d. autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos arba pertraukos tarp maršrutų metu autobusų privalomą stovėjimo vietą – autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (techninės priežiūros ar remonto būtinumui), nustatė autobusų stovėjimo vietą bendrovės teritorijoje; 5) pagal vairuotojų-konduktorių pareiginius nuostatus vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę (2.1 punktas), be kita ko, vairuotojai-konduktoriai dirba pagal darbo grafiką (2.3 punktas); 6) pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neprivalėjo būti darbo vietoje, likti autobuse, tokia pareiga atsakovės lokaliniuose norminiuose aktuose nenustatyta; 7) ieškovai neprivalėjo būti pasiekiami (nebudėjo); 8) jie neprivalėjo tvarkyti transporto priemonę, nes tam buvo skiriamas kitas laikas ir už jį apmokama, neatliko kitų pagalbinių darbų; 9) ieškovai neginčija, kad pertraukų tarp maršrutų metu jie vykdavo į namus.

46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neatliko savo tiesioginio darbo funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiami, kad iškviesti galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jiems darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką (žr. šios nutarties 11 punktą).

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 40–42 punktus). Šios nuostatos ir atsakovės lokaliniai norminiai aktai suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.

48. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sprendžiant, kuris laikas yra skirtas darbui, kuris – poilsiui ir ar yra taikomas pertraukiamas darbo režimas, atsižvelgtina į tai, ar šalys darbo sutartyje sulygo dėl darbo pagal darbo grafikus, nes juose, minėta, gali būti nustatyta ne tik darbo (pamainos) diena, bet ir darbo bei poilsio laiko kaita per parą.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 45 punkte nurodytas teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad, šalių susitarimu pagal darbo sutarties nuostatas ieškovams įsipareigojus atsakovės įmonėje dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką, įmonėje, atsižvelgiant į jos vykdomos ekonominės veiklos ypatumus, esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, ieškovams faktiškai buvo (yra) taikomas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas.

50. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Pirmiau minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą remdamiesi bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas patvirtina, jog darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovai neprivalo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams-konduktoriams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovai neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį jiems mokamas darbo užmokestis.

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovai gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas. Kitokios išvados nesuponuoja ir ieškovų įrodinėta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu jie yra materialiai atsakingi už jiems patikėtą turtą. Aplinkybę dėl atsakomybės už transporto priemonę paneigia pirmiau aptarti faktai (dėl autobuso stovėjimo vietos reikalavimo), o tai, kad ieškovai su atsakove buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kaip teisingai sprendė teismai, nereiškia, kad vien dėl to ginčo laikotarpiai turi būti įskaityti į darbo laiką.

52. Dėl ieškovų kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga (žr. šios nutarties 24.1 punktą), teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobusų vairuotojams-konduktoriams įvesta 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas nuo 2015 m. gruodžio 4 d. Pagal ankstesnį teisinį reguliavimą (žr. įsakymo Nr. 1 priėmimo metu galiojusio DK 149 straipsnio 1 dalį) nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, atskiruose darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, suminę darbo laiko apskaitą buvo galima įvesti, atsižvelgiant į darbuotojų atstovų nuomonę. Teismai nustatė, kad vidaus teisės aktai (įsakymai, darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikai ir kt.) iki profesinės sąjungos įsisteigimo atsakovės įmonėje buvo derinami su darbuotojų išrinkta atstove.

53. Nors ieškovai teigia, kad jie nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, jie nesupažindinti pasirašytinai, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad ieškovams pradėjus dirbti buvo pateikti susipažinti įmonės vidaus dokumentai, be to, ieškovai ilgą laiką dirba pas atsakovę (žr. šios nutarties 12 punktą), taip pat žinojo, jog dirbs vairuotojais-konduktoriais pagal iš anksto patvirtintą grafiką, kiekvieną mėnesį jie gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis, nekėlė klausimų dėl nustatytos darbo laiko apskaitos.

54. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, jog ieškovai žinojo (jiems negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jiems mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1 teisėtumo ieškovai iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

55. Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes vertinant skundžiamų teismų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą jie yra teisiškai nereikšmingi.

56. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

58. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos (2018 m. spalio 3 d.) nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

59. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


2018-18982 2018-11-26 2018-11-13 2018-11-13 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-283-222/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45889-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.3; 1.1.10.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,vertėjai Joanai Rudzianec,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,nuteistajai I. R. (vaizdo konferencijos būdu),nuteistosios gynėjui advokatui Romanui Bareikai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. R. gynėjo

advokato Romano Bareikos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu I. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5fb99270ef4111e88568e724760eeafa

aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutartimi nuteistosios

I. R. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. I. R. nuteista už tai, kad 2016 m. rugsėjo 27 d., laikotarpiu nuo 19 iki 20 val., Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), namo kambaryje, patraukdama virvės kilpą, esančią ant gulinčio lovoje V. K. (V. K.) kaklo, užspaudė ja nukentėjusiojo kvėpavimo takus, dėl to šis užduso. Taip I. R. tyčia nužudė savo šeimos narį V. K..

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu I. R. gynėjas advokatas R. Bareika prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba I. R. veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį bei, atsižvelgus į nuteistosios asmenybę, sveikatos būklę, paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, arba, vadovaujantis BK 76 straipsniu, nuo bausmės atlikimo atleisti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnio, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir tinkamai nepatikrino skundžiamo nuosprendžio. Taip nepagrįstai I. R. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant baudžiamąjį įstatymą panašių kategorijų bylose.

2.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pakartotos pirmosios instancijos teismo išvados, iškreipiant kai kurias faktines aplinkybes, neatsakant į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus, iš jų į esminį klausimą – kodėl gynėjui net tris kartus prašant nebuvo paskirta mikropluoštų ekspertizė, siekiant pašalinti abejones dėl V. K. mirties priežasčių ir patikrinti versiją dėl tikėtinos jo savižudybės, kurios galimybę patvirtina byloje esantys duomenys (neurologo išvada apie pablogėjusią V. K. psichinę būklę prieš mirtį, jo atsisveikinimo rašteliai, virvės, rastos prie lavono, ir kt.). Teismai be pagrindo ir nemotyvuotai šiuos prašymus atmetė, taip pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. I. R. kaltė iš esmės paremta tik jos neblaivios, nesiorientuojančios situacijoje, pokalbiais su giminaičiais ir paskambinus bendrosios pagalbos telefonu bei ydinga specialisto išvada dėl V. K. mirtį sukėlusių aplinkybių. Įrodymai, kuriais teismai grindė savo išvadas, neįtikinami, priderinti prie Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados apie joje nurodytą V. K. nužudymo būdą, o specialisto S. Chmieliausko paaiškinimai, kuriais rėmėsi teismai, painūs, prielaidų pobūdžio.

2.3. Teismai netyrė ir nenurodė, kokį motyvą nužudyti V. K. turėjo I. R., nekreipė dėmesio į I. R. parodymus teisme apie tai, kad jai nebuvo naudinga V. K. mirtis, ji neturėjo jokio motyvo, nesirengė jo žudyti, be to, ji galėjo būti paveikta V. K. grasinimų, jos sveikatos būklė (dėl stuburą palaikančių implantų) neleistų nužudyti 182 cm ūgio vyro. Iš I. R. telefoninių pokalbių (iškart po įvykio) matyti, kad ji akivaizdžiai nesuprato, jog savo veiksmais galėjo atimti V. K. gyvybę, vadinasi, to nenorėjo ir negalėjo numatyti atsiradusių pasekmių. Atmetus V. K. savižudybės versiją, jos veiksmai kvalifikuotini pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip galimas nusikalstamas nerūpestingumas. Teismas nepagrįstai ir šališkai atmetė I. R. parodymus įvertinę juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jos parodymai iš esmės nepaneigti – taip teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus, nes nutartyje nurodyti įrodymų vertinimo motyvai nepagrįsti, nesuprantami, abejotini, neatitinka įvykio aplinkybių, kurias nurodė I. R., arba yra bendro pobūdžio, nesusiję su konkrečiais apeliacinio skundo argumentais ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Byloje esantys duomenys neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad I. R. tyčia nužudė savo vyrą, nepaisydami to, teismai, nepaneigę ją teisinančių argumentų ir nesant tiesioginių įrodymų, tai konstatavo.

2.5. Byloje nenustatyta, kad I. R. ruošėsi nužudyti V. K. (būtų parūpinusi nusikaltimo įrankį, nugirdžiusi iki tokios

būklės, kai jis negalėtų suvokti savo veiksmų (V. K. nustatytas 1,85 prom. girtumas), o po to uždėjusi virvę jam ant kaklo ir tempusi iki pasmaugimo. Teismai taip pat neatsakė į klausimą, ar I. R., V. K. paliepimu kelias sekundes patraukusi virvę, suvokė savo veiksmus ir turėjo tyčią jį nužudyti. Juolab net specialistas negalėjo paaiškinti, kiek reikia laiko laikyti užspaudus kvėpavimo takus, kad žmogus būtų pasmaugtas. Teismai neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, nepašalino gynybos iškeltų motyvuotų abejonių dėl V. K. mirties priežasčių, įrodymus vertino fragmentiškai, todėl padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus ir tai sutrukdė teisingai išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kaltinamajam nebūtina teismui pateikti neginčijamų jo kaltės įrodymų, o pakanka įrodyti, kad duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra nepakankami ir neleidžia daryti patikimų išvadų apie asmens kaltumą. Nagrinėjamu atveju abejotino I. R. prisipažinimo galbūt neatsargiai nužudžius V. K. nepakanka. Tuo atveju, jei gynybos versija, išnaudojus visas priemones ją ištirti, nepasitvirtintų, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl I. R. kaltės neatsargiai nužudžius V. K. (BK 132 straipsnis).

2.6. Viso baudžiamojo proceso metu I. R. sveikatos būklė blogėjo, dėl to apeliacinės instancijos teismas patenkino gynėjo prašymą skirti jai teismo medicinos ekspertizę tam, kad būtų galima svarstyti jos atleidimo nuo bausmės vykdymo BK 76 straipsnyje nustatytu pagrindu klausimą. Tačiau, teismui paskyrus ekspertizę, I. R. nebuvo kviečiama pas ekspertą, todėl eksperto išvada, padaryta remiantis medicinos išrašų analize, formali. Išvada, kad I. R. sveikatos būklė nepatenka į Sveikatos apsaugos ministerijos įsakyme nurodytų nepagydomų ligų sąrašą, todėl gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, tėra tik vienas, rekomendacinio pobūdžio, duomenų šaltinis. Be to, nenustačius nei nusikalstamos veikos motyvo, nei tiesioginės tyčios nužudyti V. K., I. R. ir jos gynėjas pagrįstai tikėjosi, kad teismas perkvalifikuos jos veiką ir skirs švelnesnę bausmę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į I. R. sveikatos būklę, t. y. į tai, kad jai nustatytas neįgalumas, dėl kurio ji turi specialiųjų poreikių, nepagrįstai neatleido jos nuo bausmės atlikimo, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika panašių kategorijų bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-677/2015).

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

3. Nuteistosios I. R. gynėjo advokato R. Bareikos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl I. R. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai esmingai pažeidė BPK 7, 20 straipsnių nuostatas ir tai lėmė netinkamą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymą I. R. veikai. Šių pažeidimų buvimas grindžiamas tuo, kad teismai, atmesdami pakartotinius gynybos prašymus skirti mikropluoštų, mikrodalelių ekspertizę, neišsiaiškino tikrųjų V. K. mirtį sukėlusių aplinkybių, vadovavosi ydinga specialisto išvada bei specialisto S. Chmieliausko paaiškinimais, nepagrįstai atmetė I. R. versiją apie V. K. savižudybę arba I. R. neatsargumą atimant V. K. gyvybę, rėmėsi nepatikimais jos paaiškinimais iš karto po įvykio, kai buvo sukrėsta ar neblaivi. Kasatoriaus manymu, byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme, nes skundžiamą nutartį priėmęs šios instancijos teismas ne tik padarė minėtus BPK pažeidimus, bet kartu neatsakė į apeliaciniame skunde iškeltus klausimus. Taip pat kasatorius pateikia alternatyvų prašymą – perkvalifikuoti I. R. veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį.

5. Pažymėtina, kad iš kasacinio skundo turinio matyti, jog nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu (laikant jį neišsamiu ir neteisingu) daugiausia išdėstomi teiginiai apie tai, kaip jie turėjo būti įvertinti, kad teismai turėjo patikėti I. R. versija aiškinant, jog ji neturėjo motyvo nužudyti V. K., nenorėjo jo mirties, o šie padariniai kilo dėl to, kad V. K. paprašyta patraukusi jo paties ant kaklo užsidėtą virvę pasielgė neatsargiai arba – pagal kitą I. R. versiją – jis pats nusižudė pasismaugdamas ta pačia virve. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės suponuoja tokią kasatoriaus poziciją: įrodymų vertinimas būtų tinkamas, o faktinės įvykio aplinkybės nustatytos teisingai tuo atveju, jei teismai padarytų tokias išvadas, kokias pateikia kasatorius ir apie kokių aplinkybių buvimą bylą nagrinėjant teisme parodė I. R.. Tačiau tai, kad teismų išvados minėtais klausimais nepalankios nuteistajai ir neatitinka jos gynėjo pozicijos, savaime nereiškia teisės pažeidimo.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus – nuosprendį ir nutartį – teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo teiginiai apie rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) pažeidimus nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

7. Pažymėtina, kad BPK 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, reiškia, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai

teisingai išspręsti. Kaip matyti iš teismų posėdžių protokolų, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, šias teises nuteistoji ir jos gynėjas įgyvendino aktyviai dalyvaudami tiriant įrodymus. Nors iš tiesų dalis gynybos prašymų buvo atmesta, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prieš pradedant įrodymų tyrimą nukentėjusiosios gynėjas advokatas R. Bareika pateikė rašytinį prašymą (apie kurį nurodoma kasaciniame skunde) paskirti mikropluoštų ar mikrodalelių ekspertizę, kad būtų atsakyta į klausimą, ar ant lubų fragmento, kur įkalta vinis, ant vinies nėra virvės dalelių ir pan., bet baigiant įrodymų tyrimą šio prašymo atsisakė, ekspertizės skirti nepageidavo. Šį prašymą gynėjas vėl pateikė bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, apsvarstęs šį ir kitus gynėjo prašymus dėl papildomo įrodymų tyrimo, mikropluoštų ir mikrodalelių ekspertizės neskyrė, dėl visų prašymų (kuriuos atmetė ar tenkino) nurodė atitinkamų sprendimų motyvus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis, šį procesą reglamentuojančios BPK normos neįpareigoja teismų besąlygiškai tenkinti kurios nors proceso šalies prašymus, neapibrėžia, kiek ir kokių prašymų dėl įrodymų tyrimo turėtų būti patenkinta. Teisingam baudžiamajam procesui svarbu, kad visais atvejais proceso šalis būtų išklausyta, o dėl jos prašymų priimti motyvuoti sprendimai. Tai ir buvo padaryta šioje byloje. Iš BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymams ir jų vertinimui keliamų reikalavimų, taip pat iš BPK nuostatų, reglamentuojančių teismų nuosprendžiuose ir nutartyse daromų išvadų pagrindimą (BPK 305 straipsnio 1 dalis ir kt.) kyla reikalavimai asmens kaltumą padarius konkrečią nusikalstamą veiką grįsti bylos duomenimis (įrodymais), patvirtinančiais arba paneigiančiais bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškinti, ar jų pakanka byloje įrodinėtiniems faktams nustatyti, įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, įrodymų vertinimas bei teismų daromos išvados visų pirma turi atitikti kriterijus, kylančius iš įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų. Nagrinėjamoje byloje teismai, darydami išvadas apie tai, kad I. R. tyčia nužudė V. K., minėtas BPK nuostatas įgyvendino, priimtuose sprendimuose pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo, pateikė argumentus, paaiškinančius, kokiais įrodymais remiasi ir kodėl atmeta I. R. parodymus, duotus teisme.

8. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, iš naujo įvertino bylos įrodymus ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ne pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas, o nutartyje pateikė savus motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinį skundą atmeta, o nuosprendį pripažįsta teisingu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka jos turiniui keliamus reikalavimus (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

9. Iš bylos medžiagos bei apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas kruopščiai išanalizavo I. R. versijas apie tai, kad V. K. galimai pats pasismaugė virve arba kad ji galbūt neatsargiai elgėsi pati traukdama virvę, esančią ant gulinčio V. K. kaklo. Tai, kad tokie nuteistosios teiginiai neatitinka tikrovės, teismas grindė teismo medicinos specialisto išvadomis (buvo paskirti ir atlikti trys medicininiai tyrimai) dėl V. K. padaryto sužalojimo – kaklo suspaudimo mechanizmo, kurį parodo stranguliacinės vagos lokalizacija, kryptis, ir kitų mirtį sukėlusių aplinkybių, taip pat teismo medicinos specialisto S. Chmieliausko paaiškinimais, juos atitinkančiais kitais įrodymais, iš jų – įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotomis aplinkybėmis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio skundo teiginys, esą teismo medicinos specialisto išvados nepatikimos, yra paremtos subjektyviu šių bylos duomenų interpretavimu, tačiau ne teisiniais argumentais, pagrindžiančiais tokių duomenų neatitiktį BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Pažymėtina, kad specialisto išvados – tai tokia įrodymų rūšis, kai atliekamas tyrimas, reikalaujantis specialių žinių ir įgūdžių, to tyrimo rezultatas – išvada; specialistas išvadą arba paaiškinimus teikia jo kompetencijos klausimais (BPK 89, 90 straipsnis). Specialisto išvadų, kaip ir kitų įrodymų, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus, nepažeidė BPK 20 straipsnio. Teismas taip pat vertino visų nuteistosios I. R. parodymų patikimumą, iš jų ir duotų ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei atliekant parodymų patikrinimą vietoje, kai ji nurodė aplinkybes, patvirtinančias tyčinius veiksmus pasmaugiant V. K.. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstu, jame nustatytas faktines aplinkybes – teisingomis. Abiejų instancijų teismų išvados dėl faktinių aplinkybių, kurių pagrindu I. R. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, įrodytumo atitinka įrodymų turinį, daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

10. Pažymėtina, kad pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas – tyčinė veika. Kaltininko tyčia gali būti tiek tiesioginė, tiek netiesioginė. BK 15 straipsnyje pateiktas šių kaltės rūšių apibrėžimas: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir jų norėjo; nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad I. R. žinodama, jog V. K. sunkiai juda, šiam

gulint traukė ant jo kaklo uždėtą kilpą, tai darydama suprato savo veiksmų pavojingą pobūdį ir numatė, kad dėl jų V. K. gali uždusti, to siekdama laikė traukiamą virvę tol, kol šis sumojavo rankomis ir nurimo. Nustatyta V. K. mirties priežastis – uždusimas suspaudus kaklą kilpa. Teismų sprendimuose atskleistas tiesioginės tyčios turinys ir priežastinis ryšys tarp nuteistosios I. R. veiksmų ir kilusių padarinių – jos sugyventinio V. K. mirties – patvirtina, kad jos veika atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto nusikaltimo sudėtį sudarančius požymius.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatydami I. R. veiką apibūdinančias faktines aplinkybes bei pripažindami jas įrodytomis, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų, bylą išnagrinėjo išsamiai, įvertinę visų šalių (ir gynybos) argumentus, įgyvendindami BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, o apeliacinės instancijos teismas – ir laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bylos patikrinimo apeliacine tvarka reikalavimų. Pagal teismų nustatytas ir nuosprendyje bei nutartyje nurodytas faktines aplinkybes I. R. baudžiamasis įstatymas taikytas teisingai.

Dėl BK 76 straipsnio taikymo

12. Baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nuostatos, kai esant tam tikroms objektyvioms priežastims bausme įgyvendinami tikslai, bausmės paskirtis (BK 41 straipsnis) tampa nepasiekiami. BK 76 straipsnyje nurodyti trys atleidimo nuo bausmės dėl ligos atvejai: iki nuosprendžio priėmimo nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku; po nuosprendžio priėmimo asmuo suserga sunkia nepagydoma liga; asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Tais atvejais (BK 76 straipsnio 1, 2 dalys), kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga (serga) ne psichine, o kitokia sunkia nepagydoma liga, jis gali būti atleidžiamas nuo bausmės, kai dėl ligos pobūdžio ir dėl paskirtos bausmės ypatumų (pvz., laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų) tampa neįmanomas bausmės paskirties įgyvendinimas, liga trukdo atlikti bausmę. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis. Teismo diskrecija (teismas gali, bet neprivalo) sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį atleisti nuo bausmės įvertinus nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar liga suderinama su bausmės atlikimu. Taip pat teismas turėtų atsižvelgti į tai, ar tokia liga kaltininkas sirgo jau darydamas nusikaltimą, ar tai netrukdė jam nusikalsti. BK 76 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos suponuoja, kad vien susirgimas (sunki nepagydoma liga) nėra pakankamas ir besąlygiškas pagrindas atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, pasikeitus nuteisto bausmę atliekančio asmens sveikatos būklei, atleidimo nuo bausmės klausimas sprendžiamas BPK 359, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.

13. Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šios instancijos teismas nuteistosios gynėjo prašymu paskyrė teismo medicinos ekspertizę I. R. sveikatos būklei nustatyti. Atlikus tyrimą teismo ekspertai pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kokiomis ligomis serga I. R., be to, nurodyta, kad jai nenustatyta ligų, pasiekusių Sunkių nepagydomų ligų sąraše apibrėžtą lygį (stadiją). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs gautą ekspertizės aktą, taip pat kitus bylos duomenis, apibūdinančius I. R. sveikatos būklę, bei atsižvelgęs į aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei paskirti, jai individualizuoti, padarė išvadą, kad pagrindo švelninti bausmę ar nuo jos atleisti nėra.

14. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir bylos aplinkybes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistajai paskirtos bausmės ir netaikydamas BK 76 straipsnio, teisės pažeidimų nepadarė.

15. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, jie pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios I. R. gynėjo advokato R. Bareikos kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI AURELIJUS GUTAUSKAS

RIMA AŽUBALYTĖ

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________


2018-18976 2018-11-26 2018-11-13 2018-11-13 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-312-788/2018Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00094-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.22.9.2; 2.3.6.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,asmens, kuriam byla nutraukta, E. K. gynėjui advokatui Rimondui Kuzminui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla

nutraukta, E. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 258 straipsnio 2 dalį – areštu dešimčiai parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir E. K. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2 dalies 8 punktu, 71 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant sumokėti 5 MGL (188,30 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. E. K. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. E. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. Nagrinėjamoje byloje:1.1. E. K. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo

nusižengimo požymių. Jis buvo kaltinamas tuo, kad, neturėdamas leidimo, įgijo ir laikė ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, t. y. 2016 m. gruodžio 5 d. apie 10.30 val. savo gyvenamojoje vietoje Tauragėje, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, iš G. S. įgijo penkis C kategorijos šaunamuosius ginklus – dvivamzdžius, lygiavamzdžius, 12-o kalibro medžioklinius šautuvus „IZH 27M“ Nr. 9210334, „IZH 12“ Nr. P13654, „IZH 12“ Nr. K09835, „TOZ 34R“ Nr. 14114, „TOZ 34R“ Nr. 8738637, ir juos laikė minėtoje savo gyvenamojoje vietoje, kol tą pačią dieną apie 12.35 val. kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

1.2. E. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=53e7c110ef4111e88568e724760eeafa

terminui. Jis buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, t. y. 2014 metais, tikslus laikas ir data tyrimo nenustatyti, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo C kategorijos nešaunamąjį ginklą – fabrikinės gamybos 4,55 mm kalibro pneumatinį šautuvą „CZ 200 S“ Nr. A209865, ir jį atsigabeno į pirmiau minėtą savo gyvenamąją vietą bei joje neteisėtai laikė iki 2016 m. gruodžio 5 d., kol apie 12.35 val. kratos metu jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.


2. Kasaciniu skundu E. K. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį dėl bylos nutraukimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, BK 258 straipsnio 2 dalį bei padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. E. K. nepagrįstai buvo kaltinamas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį. Dėl šios veikos pareikštas kaltinimas netinkamai suformuluotas, neaiškus, pagrįstas prielaidomis, kaltinimo ribos išplėstos už normos dispozicijos ribų, nes už jam inkriminuotus gabenimą ir laikymą BK 258 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nenustatyta. E. K. galėjo būti kaltinamas tik neteisėtu nešaunamojo ginklo įgijimu, o ne gabenimu ir laikymu. Apeliacinės instancijos teismas šios šiurkščios klaidos neištaisė, nepašalino kaltinimų dėl nešaunamojo ginklo neteisėto gabenimo ir laikymo kaip teisiškai nepagrįstų.

2.2. Įrodinėjimo našta buvo perkelta kaltinamajam, nes, be jo parodymų, daugiau duomenų apie ginklo įsigijimą byloje nėra. Kaltinimas grindžiamas išskirtinai tik ginklo suradimo faktu, duomenys apie ginklo įsigijimo momentą nebuvo renkami ir analizuojami, nėra duomenų, kad pneumatinio šautuvo galingumas įsigijimo metu viršijo 7,5 J. Ginklo įgijimo aplinkybes patvirtina tik E. K. parodymai, kad pneumatinį šautuvą „CZ 200 S“ iki 7,5 J įsigijo pagal skelbimą iš nepažįstamo asmens, tačiau šiuos duomenis, kaip ir apeliacinio skundo argumentus, teismas laikė nepatikimais. Kitų objektyvių duomenų byloje nėra. Teismas, remdamasis specialisto išvada, padarė skubotą išvadą, kad E. K. įsigijo pneumatinį šautuvą, kurio sviedinio kinetinė energija viršija 7,5 J. Apeliacinės instancijos teismas bylos duomenis vertino pažeisdamas BK 20 straipsnio nuostatas – selektyviai ir tendencingai, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nemotyvuotai atmetė kaltinamojo parodymus, nors byloje nėra juos paneigiančių duomenų, kaltinamojo elgesio motyvacija ir tikslai kriminalizuoti neturint tam objektyvaus pagrindo. Ekspertų pateikti duomenys vertinti paviršutiniškai, palankiu kaltinimui aspektu, ignoruojant teisiškai svarbias aplinkybes (ginklo pavojingumo lygį, galimybę keisti galingumą ir kt.).

2.3. Vertindamas veikos subjektyviuosius požymius, teismas apsiribojo E. K. suvokimu, kad įsigyja pneumatinį ginklą, viršijantį 7,5 J, ir nepagrįstai iš kaltinamojo reikalavo ekspertinio lygio žinių, nurodydamas, kad jis ginklo įsigijimo metu turėjo pastebėti 0,3–1,5 J galingumo viršijimą. E. K. nurodė, kad įsigydamas 7,5 J pažymėtą pneumatinį šautuvą „CZ 200 S“, kuris, jo supratimu, priskiriamas D kategorijos nešaunamiesiems ginklams, turėdamas leidimą įsigyti C kategorijos nešaunamuosius ginklus, nesuvokė savo veiksmų neteisėtumo ir nesiekė neteisėtai veikti. Apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidas dėl E. K. neteisėtų ketinimų, neįvertino jo asmenybės ir to, kad kaltinamasis negalėjo turėti motyvo pažeisti norminius aktus, susijusius su ginklo galingumo reguliavimu, nes už tai galėjo būti diskvalifikuotas sportinėje veikloje. Taigi E. K. negalėjo žinoti, kad įgyjamas ginklas nežymiai viršija 7,5 J ribą, todėl nesuprato, kad įgyja C kategorijos nešaunamąjį ginklą, ir nesiekė elgtis neteisėtai, dėl to jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios.

2.4. Teismas ignoravo svarbią aplinkybę, kad E. K. ginklą įgijo turėdamas neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini). Nei kaltinimas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė E. K. veiksmų neteisėtumas. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtumo turinį išaiškino savaip – įgijimas yra neteisėtas, nes pneumatinį šautuvą įsigijo iš fizinio asmens pagal skelbimą, o ne iš Lietuvos Respublikos ginklų fondo ar asmens, turinčio nustatytos formos leidimą. Tačiau E. K. turėjo leidimą, todėl akivaizdu, kad buvo siekiama jo veiksmus kriminalizuoti dirbtiniais motyvais, perkeliant jam ginklo pardavėjo atsakomybę. Be to, toks kaltinimo turinys atskleidžiamas tik apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, todėl E. K. neturėjo jokios galimybės išsakyti savo poziciją ir gintis nuo kaltinimo. E. K., turintis minėtą leidimą, BK 258 straipsnio 2 dalies kontekste teismų buvo vertinamas taip pat, kaip tokio leidimo neturintis asmuo. Toks požiūris neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo principų ir reguliavimo mechanizmo. Minėtas neterminuotas leidimas E. K. suteikė teisę įsigyti neribotą kiekį C kategorijos nešaunamųjų ginklų, taip pat ir pneumatinių šautuvų, kurių sviedinio kinetinė energija viršija 7,5 J. E. K. teisinis statusas nėra tapatus eilinio asmens statusui, nes jis įstatymo įgaliotos institucijos yra patikrintas ir priimtas

sprendimas jį laikyti nepriekaištingos reputacijos ir išduoti atitinkamos formos leidimą. Tai reiškia, kad valstybės institucija E. K. ginklų apyvartos prasme laiko saugiu, patikimu ir jo disponavimas atitinkamų kategorijų ginklais laikomas suderinamu su visuomenės interesais, nekeliančiu pavojaus. Nenustatyta jokių teisinių ar fizinių kliūčių, dėl kurių E. K. nebūtų galėjęs įgyti C kategorijos pneumatinio ginklo.

2.5. Teismas ignoravo proceso pažeidimus, padarytus paimant ginklą kratos metu, ir dėl jų nepasisakė. Ginklo dėklas nebuvo tinkamai plombuojamas (kratos protokole tai neužfiksuota), taip paliekant galimybę pašaliniams asmenims tyčia ar neatsargiai keisti ginklo galingumą, neužtikrinant objektyvaus tyrimo ir paliekant abejonių, kad ginklo galingumas galėjo būti keičiamas tyrimo įstaigoje. Ši aplinkybė nebuvo vertinta kartu su bylos duomenimis. Buvo atliekamas pakartotinis ginklo tyrimas, jo rezultatai iš esmės skiriasi nuo pirmojo, tačiau jo metu taip pat neatsakyta į esminį klausimą, kokiomis aplinkybėmis, kada ir kaip ginklo galingumas buvo sureguliuotas iki draudžiamų parametrų. Teismas, konstatuodamas, kad E. K. pagrįstai buvo kaltinamas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, turėjo bylos duomenimis pagrįsti, kad ginklo įsigijimo metu reguliavimo varžto padėtis buvo tokia, kad pneumatinį šautuvą buvo galima priskirti C kategorijai, ir pašalinti abejones, kurias kelia ekspertizės aktas, o nepavykus šių abejonių pašalinti, jas aiškinti kaltinamojo naudai ir konstatuoti, kad surinktų įrodymų nepakanka kaltinimui pagal minėtą straipsnį pagrįsti. Teismas nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), konstituciniais teisingumo, proporcingumo principais.

2.6. Spręsdamas apie veikos ir paties kaltinamojo pavojingumą, teismas turėjo įvertinti E. K. asmenybę (jis brandaus amžiaus, nėra jokių jo asmenybę neigiamai apibūdinančių duomenų, turi leidimus šaunamajam ginklui bei didesnio nei 7,5 J galingumo pneumatiniams ginklams, užsiima medžiokle ir sportiniu šaudymu), veikos pobūdį (pirko šautuvą turėdamas tikslą dalyvauti sportinėse varžybose, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, ginklo nedemonstravo, nešaudė neleistinose vietose, nesukėlė realaus pavojaus įstatymo saugomoms vertybėms), įsigyto ginklo savybes (sportinės paskirties, mažo galingumo, nepavojingas sveikatai), į tai, kad nekilo jokių pavojingų padarinių. Realaus pavojaus asmenų sveikatai, visuomenės saugumui nekilo, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas E. K. neatitinka konstitucinių teisingumo, proporcingumo, tik teismo vykdomo teisingumo principų. E. K. veiksmuose nėra BK 258 straipsnio 2 dalyje nurodytų nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų požymių.


3. Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

4. E. K. šioje byloje buvo kaltinamas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį. Dėl kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį E. K. apeliacinės instancijos teismo išteisintas, šis procesinis sprendimas kasacine tvarka neapskųstas ir jo pagrįstumas nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

5. Dėl kaltinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nutraukė bylą E. K. konstatuodamas, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatorius prašo pakeisti bylos nutraukimo pagrindą konstatuojant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Turint galvoje, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir nutraukęs bylą dėl senaties, pripažino, kad E. K. pagrįstai buvo kaltinamas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, toks kasatoriaus prašymas šiuo atveju pripažintinas atitinkančiu BPK 369 straipsnyje nurodytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad, taikant BK 95 straipsnį, turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. 2017 m. gruodžio 4 d. įstatymu (TAR 2017-12-04, i. k. 2017-19449) pakeitus BPK 303 straipsnio 4 dalį, įtvirtinta, kad teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl šios nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis. Taigi šią bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar teismai turėjo teisinį pagrindą E. K. priimti išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 258 straipsnio 2 dalį.

6. E. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2014 metais, tikslus laikas ir data tyrimo nenustatyti, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo C kategorijos nešaunamąjį ginklą – fabrikinės gamybos 4,55 mm kalibro pneumatinį šautuvą „CZ 200 S“ Nr. A209865, jį atsigabeno ir savo gyvenamojoje vietoje neteisėtai laikė iki 2016 m. gruodžio 5 d. Pažymėtina, kad BK 258 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą. Taigi kaltinimo dalis dėl neteisėto

nešaunamojo ginklo laikymo akivaizdžiai neatitinka BK 258 straipsnio 2 dalyje apibrėžto baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai laikytina kaltinimo trūkumu, kurį iš esmės pašalino apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimą būtent dėl nešaunamojo ginklo įgijimo veikos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka aktuali yra tik ta kaltinimo dalis, dėl kurios E. K. buvo kaltinamas neteisėtu nešaunamojo ginklo įgijimu.

Dėl BK 258 straipsnio 2 dalies taikymo ir bylos nutraukimo teisinio pagrindo

7. Kaltinimas E. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį grindžiamas esmine nuostata, kad rastas pneumatinis šautuvas „CZ 200 S“ priskiriamas C kategorijos ginklams, kuriems įsigyti yra taikomi atitinkamuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai (būtinumas gauti leidimą, privaloma registracija Ginklų registre ir t. t.). Pažymėtina, kad D kategorijos ginklus, jų šaudmenis pilnamečiai fiziniai asmenys gali įsigyti be leidimų, jais prekiaujančiam prekiautojui pateikę asmens dokumentus, tokie ginklai neregistruojami (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 10 punktas). Pneumatiniai ginklai, kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, priskiriami D kategorijai, o kurių sviedinio kinetinė energija viršija 7,5 J – C kategorijai (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 5 punktas ir 6 straipsnio 2 punktas). Išvada dėl E. K. rasto pneumatinio šautuvo „CZ 200 S“ priskyrimo C kategorijos ginklams teismų padaryta remiantis 2017 m. kovo 20 d. specialisto išvada Nr. 30-(U-3472)-IS1-238, kurioje nurodyta, kad eksperimentinio šaudymo metu nustatyta iššauto sviedinio kinetinė energija – 9,3 J, taip pat pagal 2017 m. lapkričio 13 d. ekspertizės aktą Nr. 11-1943(17), kuriame nurodyta, kad eksperimentinio šaudymo metu nustatyta, kad iššautų kulkų kinetinė energija kinta nuo 7,8 J iki 9 J. Kasatorius, ginčydamas kaltinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį pagrįstumą, be kita ko, nurodo neturėjęs tyčios neteisėtai įgyti nešaunamąjį ginklą, nes nesuprato, kad įgyja C kategorijos nešaunamąjį ginklą, kuriam reikalingas leidimas. Kaip tvirtina kasatorius, jis buvo įsitikinęs, kad įgyja D kategorijos nešaunamąjį ginklą, kuriam leidimas nereikalingas. Teisėjų kolegija, įvertinusi atitinkamus kasacinio skundo argumentus ir bylos aplinkybes, daro išvadą, kad ši viso proceso metu E. K. ir jo gynėjo išsakoma versija byloje nėra paneigta. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl šių aplinkybių:

7.1. Pirma, eksperimentinio šaudymo metu specialistų užfiksuotas nežymus kulkų kinetinės energijos 7,5 J rodiklio viršijimas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad E. K. būtų žinojęs apie šį viršijimą arba pats savo veiksmais būtų padidinęs ginklo galingumą. Ginklo tyrimą atlikęs specialistas L. B. teisme paaiškino, kad kinetinės energijos padidėjimas nuo 7,5 J iki 9,3 J nėra didelis (2 t., b. l. 49).

7.2. Antra, 2017 m. lapkričio 13 d. ekspertizės akte nurodyta, kad pateikto pneumatinio šautuvo uokso (vamzdžio dėžutės) viršuje, dešinėje pusėje, vamzdžio drūtgalio (kulkos lizdo) srityje, yra savadarbiu būdu suformuotas užrašas „7,5“. Išvadoje taip pat nurodyta, kad analogiškas fabrikinis užrašas reikštų, kad ginklo kulkų kinetinė energija neturi viršyti 7,5 J (2 t., b. l. 63). Iš ekspertizės akto priede esančios nuotraukos (2 t., b. l. 64) matyti, kad skaičiai „7,5“ yra įspausti metaliniame paviršiuje kaip fabrikinio žymėjimo imitacija. Byloje nenustačius, kas ir kodėl padarė minėtą įspaudą, ši aplinkybė vertintina kaip atitinkanti E. K. versiją, kad pardavėjas jam pasakė, jog parduoda būtent 7,5 J ginklą.

7.3. Trečia, E. K. turėjo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato išduotus leidimus laikyti ir nešiotis ginklus (1 t., b. l. 160–162) ir gana aktyviai naudojosi šia teise teisėtai įgydamas, laikydamas ir parduodamas įvairius šautuvus (1 t., b. l. 163), tarp jų ir didesnio galingumo (16 J) pneumatinį šautuvą „CZ 200 S“ negu šiai bylai aktualus pneumatinis šautuvas.

7.4. Ketvirta, nagrinėjamoje byloje E. K. buvo kaltinamas ir pagal BK 253 straipsnį dėl penkių C kategorijos šaunamųjų ginklų neteisėto įgijimo ir laikymo, tačiau teismas padarė išvadą, kad jis nesiekė pažeisti įstatymo saugomos vertybės ir sukelti grėsmės visuomenės saugumui, taigi nenustatė tiesioginės tyčios neteisėtai disponuoti šaunamaisiais ginklais, todėl E. K. dėl šio kaltinimo išteisino. Darant tokią išvadą, įvertinta tai, kad E. K. yra sportinio šaudymo čempionatų dalyvis, medžiotojas, ginklų medinių dalių restauravimo specialistas, kad ginklus jam perdavė jų teisėtas savininkas restauravimo tikslais, taip pat ir tai, kad E. K. turėjo neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią pat išvadą įmanoma daryti ir dėl pas E. K. rasto pneumatinio šautuvo įgijimo. Nors šis ginklas buvo įgytas be dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie pardavėjo teisę parduoti ginklą, taip pat neužregistruotas įstatymo nustatyta tvarka, tačiau anksčiau aptartos bylos aplinkybės rodo, kad šis teisės pažeidimas nesukėlė realaus pavojaus visuomenei. Be to, taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti ne tik objektyvųjį nešaunamojo ginklo įsigijimo neteisėtumą, bet ir šiam baudžiamajam nusižengimui būdingą tyčią, t. y. kad asmuo suvokė, jog jo veiksmai yra neteisėti ir pavojingi įstatymo saugomai vertybei (įstatymo reglamentuotai ginklų ir šaudmenų apyvartai, visuomenės saugumui), ir norėjo taip veikti. Tačiau bylos aplinkybės nesuteikia tvirto pagrindo daryti tokią išvadą.

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos medžiaga leidžia kelti klausimą, ar E. K. teisėtai vertėsi ginklų restauravimo veikla, ar nepažeidė ginklo registravimo tvarkos, bet nesuteikia pagrindo kvalifikuoti jo veiksmus kaip nusikalstamą disponavimą šaunamaisiais ir nešaunamaisiais ginklais. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs kaltinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį pagrįstumą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai nustatė bylos nutraukimo pagrindą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas nutraukiant baudžiamąją bylą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti.Nutraukti bylą E. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (BPK

3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________


2018-18977 2018-11-26 2018-11-13 2018-11-13 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-338-689/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49884-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nukentėjusiojo A. M. atstovui advokatui Romaldui Briliui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M.

kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 17 d. nutarties.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu T. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 282 straipsnio 1 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 17 d. nutartimi nukentėjusiojo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5628fe80ef4111e88568e724760eeafa

A. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. T. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. rugsėjo 6 d. 13.40 val. Kaišiadorių rajone, Žiežmarių seniūnijoje, Mūro Strėvininkų kaimo ribose, ties kelio Nr. 4718 Semeliškės–Jagėlonys–Mūro Strėvininkai–Žiežmariai 15-u km, važiuodamas kaip keleivis automobilyje „VW Polo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamame neblaivaus A. M. (kraujyje rasta 2,52 promilės etilo alkoholio), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 53 punktų reikalavimus tuo, kad, būdamas neblaivus eismo dalyvis (kraujyje rasta 2,66 promilės etilo alkoholio), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, sutrukdė vairuotojui A. M. vairuoti transporto priemonę, užtraukdamas rankinį stabdį, dėl to automobilis „VW Polo“ tapo nevaldomas, nuvažiavo nuo kelio į dešinę ir vertėsi – taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio „VW Polo“ keleivis E. G. (kaltinime padaryta klaida – eismo įvykio metu žuvo E. G.), be to, eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta vairuotojo A. M. sveikata bei nesunkiai sutrikdyta keleivių V. G. ir M. G. sveikata.


2. Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nukentėjusiojo teisę į sąžiningą procesą. Šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį. Taip pat teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai vertino nusikalstamos veikos, nustatytos BK 282 straipsnio 1 dalyje, požymius, ypač priežastinio ryšio turinį.

2.2. Teismai byloje esančius duomenis vertino ne kaip visumą, o fragmentiškai, pasisakydami dėl konkrečių įrodinėtinų aplinkybių rėmėsi pavieniais duomenimis, kurių nepatvirtino kiti duomenys. Vertindami netiesioginius įrodymus (eismo įvykio apžiūros protokolą, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros aktą, apžiūros protokolą, televizijos laidos „Bėdų turgus“ vaizdo įrašą, nukentėjusiosios V. G., specialisto V. M., liudytojų M. J., Z. B., R. J. parodymus) teismai nesusiejo jų į visumą, nenagrinėjo, kokia apimtimi šie netiesioginiai duomenys gali patvirtinti arba paneigti nukentėjusiosios M. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Šių klaidų pagrindu Kauno apygardos teismas padarė nenuoseklias ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutartį. Abu teismai, ignoruodami įrodymų visumos vertinimo reikalavimą, be pagrindo suabejojo nukentėjusiosios M. G. parodymais (apie tai, kad rankinį stabdį užtraukė T. G.) ir jų nepatikrino netiesioginiais įrodymais. Teismai nesusiejo nukentėjusiosios V. G. nurodytų svarbių faktinių aplinkybių su nukentėjusiosios M. G. parodymais apie T. G. veiksmus, tačiau V. G. parodymus sugretinus su M. G. parodymais bei atsižvelgus į V. G. parodymus ir laidos „Bėdų turgus“ vaizdo įrašo turinį tampa akivaizdu, kad automobilio rankinis stabdys vis dėlto buvo užtrauktas iki eismo įvykio ir jo metu, ir tai padarė išteisintasis T. G.. Teismų abejonės dėl nukentėjusiosios M. G. teisme duotų parodymų vien dėl to, kad šių parodymų ji nenurodė pirmosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu, yra nepagrįstos jokiomis procesinėmis priemonėmis. Nė vienas teismas neapklausė greitosios medicinos pagalbos specialistų, ikiteisminio tyrimo metu pirmąją M. G. apklausą atlikusio ikiteisminio tyrimo pareigūno (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Be to, teismai skundžiamame nuosprendyje ir nutartyje nepaaiškino, kodėl nukentėjusiosios M. G. nurodyta aplinkybė, kad pirmosios apklausos metu ji buvo labai susijaudinusi dėl brolio žūties ir dėl to nenurodė tam tikrų aplinkybių, kurias ji nurodė vėliau, negali būti laikoma kaip pakankama ir įtikinama. Teismai tinkamai nepatikrino M. G. parodymų patikimumo ir subjektyviai, nepagrįstai juos įvertino kaip nepatikimus, atsižvelgdami į jos jauną amžių, vartoto alkoholio kiekį, patirtus išgyvenimus. Taip pat teismai nesiaiškino, ar nukentėjusiosios V. G. parodymams galėjo turėti įtakos kiti proceso dalyviai ar pašaliniai asmenys.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio, 241 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesiėmė visų įstatyme nurodytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, nepašalino byloje esančių trūkumų. Šis

teismas neanalizavo priežastinio ryšio tarp T. G. veikos ir kilusių padarinių turinio, nesidomėjo, kokia buvo į eismo įvykį patekusio automobilio techninė būklė po jo, t. y. ar rankinio stabdžio rankenos užtraukimas apskritai galėjo lemti galinių ar priekinių ratų blokavimą, nesigilino į eismo įvykio mechanizmą. Atsižvelgdamas į tai, kad po eismo įvykio automobilis buvo visiškai deformuotas, teismas turėjo paskirti kompleksinę teismo medicinos ir autotechninę ekspertizę, tačiau to nepadarė, o tik apklausė anksčiau šioje byloje nedalyvavusį specialistą V. M., kuris buvo susipažinęs tik su eismo įvykio schema ir nuotraukomis.

2.4. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad šioje byloje T. G. išteisintas remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, byla perduotina prokurorui, kad būtų imtasi priemonių šią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti (BPK 303 straipsnio 6 dalis). Tačiau toks teismo sprendimas varžo nukentėjusiojo teisę į teisingą procesą ir teisę reikalauti nustatyti bei nubausti kaltininką. Jeigu papildomo tyrimo metu prokuratūra nustatytų duomenis, patvirtinančius T. G. dalyvavimą padarant šią nusikalstamą veiką, jis nebegalėtų būti antrą kartą persekiojamas baudžiamąja tvarka už tuos pačius veiksmus.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

3. Nukentėjusiojo A. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

4. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nes, ignoruodami įrodymų visumos vertinimo reikalavimą, be pagrindo suabejojo nukentėjusiosios M. G. parodymais ir jų nepatikrino netiesioginiais įrodymais, netiesioginių įrodymų nesusiejo į visumą.

5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018).

6. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavus skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad skunde išreikšta abejonė dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui.

7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti tiek atskiri teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai (kaltinamojo T. G., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. M., V. G., V. G., M. G., liudytojų A. P., E. S., I. B. ir R. G. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu surinkti rašytiniai įrodymai, skaitmeninės fotografijos kompaktinėse plokštelėse, televizijos laidos vaizdo įrašas kompaktinėje plokštelėje), tiek jų visuma. Daug dėmesio teismas skyrė kaltinamojo T. G., nukentėjusiųjų A. M., V. G., V. G., M. G., liudytojų A. P., E. S., I. B., R. G. parodymų vertinimui. Nuosprendyje išsamiai išanalizuoti nukentėjusiųjų V. G. ir M. G. parodymai dėl automobilio rankinio stabdžio užtraukimo ir išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas šiuos jų parodymus pripažįsta nepatikimais. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados padarytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

8. Pagrindinis kasacinio skundo argumentas, kuriuo grindžiamas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, – teismas turėjo patikėti nukentėjusiosios M. G. parodymais, nes juos patvirtina netiesioginiai įrodymai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos; proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Minėta, kad nuosprendyje įvertinti nukentėjusiosios M. G. parodymai ir išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas jos parodymus pripažįsta nepatikimais. Proceso dalyvio nesutikimas su

įrodymų vertinimo motyvais savaime nereiškia, kad, vertinant įrodymus, buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje netinkamai taikytos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, tačiau jokie argumentai, pagrindžiantys šį teiginį, nenurodomi. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis šiuos reikalavimus visiškai atitinka.

10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą, patikrino nuosprendžio pagrįstumą ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą bei nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, konstatuotina ir tai, kad, atmesdamas nukentėjusiojo apeliacinį skundą, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė ir apeliacinės instancijos teismas.

11. Nukentėjusysis A. M. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė eismo įvykio tyrimo, kurį atliko privatus ekspertas V. M. advokato R. Briliaus prašymu, išvadą. Nukentėjusiojo pateiktas dokumentas pavadintas „eksperto išvada“, tačiau sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Taigi kasacinės instancijos teismas nevertina nukentėjusiojo A. M. pateiktame dokumente išdėstytų duomenų patikimumo ir jų reikšmės pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

12. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio, 241 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesiėmė visų įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, nepašalino byloje esančių trūkumų. BPK 241 straipsnyje nustatyta teisiamojo posėdžio pirmininko pareiga imtis visų įstatymų įtvirtintų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje reglamentuoja BPK 324 straipsnis. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytojus M. J., Z. B., R. J., nukentėjusįjį A. M., specialistą V. M.. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nukentėjusiojo atstovo prašymą skirti ekspertizę. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai tinkamai nepatikrino nukentėjusiosios M. G. parodymų patikimumo, neapklausė televizijos laidos „Bėdų turgus“ filmavimo komandos darbuotojų, greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, buvusių įvykio vietoje, ikiteisminio tyrimo pareigūno, atlikusio pirmąją nukentėjusiosios M. G. apklausą. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nebuvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, nebuvo išdėstytas prašymas atlikti kasaciniame skunde nurodytus veiksmus. Apeliaciniu skundu buvo prašoma kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nei nukentėjusysis, nei jo atstovas kasaciniame skunde nurodytų veiksmų neprašė atlikti. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde.

13. Kasacinės instancijos teismas nenagrinėja kasaciniame skunde išdėstytos tikimybinės situacijos, kad nustačius duomenis, patvirtinančius T. G. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, jis nebegalėtų būti antrą kartą persekiojamas baudžiamąja tvarka už tuos pačius veiksmus ir taip būtų suvaržyta nukentėjusiojo teisė į teisingą procesą ir teisė reikalauti nustatyti bei nubausti kaltininką, nes tokia prielaida nėra ir negali būti apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindas.


n u t a r i a :

Nukentėjusiojo A. M. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS

PRANAS KUCONIS_______________________


2018-18973 2018-11-26 2018-11-13 2018-11-13 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-342-689/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09674-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6; 2.1.7.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,nuteistajam I. K. ir jo gynėjui advokatui Rostislavui Polubianko,vertėjai Joanai Rudzianec,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. (I. K.)

gynėjo advokato Rostislavo Polubianko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendžiu I. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: I. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį 21 MGL (790,86 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas taikyto laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. vasario 27 d. 17.05 val. iki 2017 m. vasario 28 d. 14.47 val., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė bausmė – 19 MGL (715,54 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, I. K. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams; vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas I. K. priklausantis automobilis „Chrysler Voyager“.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. I. K. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. 2017 m. vasario 27 d. apie 17.05 val. Gudelių k. ribose, Gerviškių sen., Šalčininkų r., žvyrkelyje tarp Skerdimų k. ir Gudelių k., šalia Gudelių k. esančios fermos, pažeisdamas Kelių eismo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4c275940ef4111e88568e724760eeafa

taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija), 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausantį automobilį „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. vasario 27 d. 17.15 val. alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 6810“ Nr. ARFM-0409 jam nustatytas 1,74 promilės neblaivumas.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJŲ TEISMŲ NUOSPRENDŽIŲ ESMĖ

2. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad I. K. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kaltinamojo neblaivumas buvo nustatytas alkoholio matuokliu, kurio rezultatai negali objektyviai atspindėti galimo alkoholio kiekio tiriamo žmogaus organizme, nes alkoholio koncentracija iškvepiamame ore galėjo iš esmės skirtis nuo jo koncentracijos kraujyje. Dėl to alkoholio matuokliu nustatytas kaltinamojo neblaivumas negali būti neginčijamas įrodymas dėl alkoholio koncentracijos kraujyje ir neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad alkoholio kiekis I. K. kraujyje buvo didesnis negu 1,5 promilės.

3. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus dėl girtumo laipsnio nustatymo vertino atsietai vieną nuo kito ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad I. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistojo I. K. gynėjas advokatas R. Polubianko prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Šis teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad prieš įsigaliojant naujai BK 281 straipsnio 7 dalies redakcijai buvo parengtas aiškinamasis raštas Nr. 17.9-7670, kurio 9 punkte nurodyta, kad įrodinėjant asmens kaltumą padarius aptariamą nusikalstamą veiką, jeigu nėra kraujo tyrimo rezultatų, rekomenduojama pasitelkti kitas alternatyvias įrodinėjimo priemones asmens blaivumui nustatyti. Tačiau remdamasis šiuo raštu teismas nuosprendyje nenurodė, kokia institucija jį priėmė, nenurodė rašto datos, jo pavadinimo, dėl to šiuo raštu teismas neturėjo remtis.

4.3. Apygardos teismas nuosprendį priėmė vadovaudamasis tik abejotinais alkotesterio „Drager Alcotest 6810“ blaivumo nustatymo kriterijais. Teismo posėdžio metu ekspertas J. M. P. pažymėjo, kad alkotesteriu yra matuojama alkoholio koncentracija iškvėptame ore, todėl vadovautis tokiais matavimo rezultatais dėl alkoholio buvimo kraujyje negalima; tam, kad būtų tiksliai nustatyta, kiek yra alkoholio kraujyje, būtina kraujo mėginius imti tik iš venos. Apygardos teismas dėl šių eksperto išvadų savo nuosprendyje motyvuotai nepasisakė, nors eksperto išvados nepaneigė. Be to, teismas vadovavosi UAB „Alkotesteris“ 2017 m. gruodžio 30 d. raštu, kurio turinys yra subjektyvus ir daugiausia reklaminio pobūdžio.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas šališkai vertino eksperto išvadas, nes visiškai neatsižvelgė ir į įstatymo leidėjo imperatyviai nustatytą pagrindą asmeniui būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Iš šios normos turinio matyti, kad asmens neblaivumas turi būti nustatomas tik pagal kraujyje esantį alkoholio kiekį, kitų alternatyvų įstatymo leidėjas nenurodo, todėl negalima sutikti su apygardos teismo vertinimu, kad asmens neblaivumo nustatymas, siejamas vien tik su kraujo tyrimu, kai esama kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad asmeniui nustatytas girtumas viršija 1,5 promilės ribą, sudaro tokią situaciją, kai asmens veikos kvalifikavimas priklauso ne nuo jo padarytos veikos objektyviųjų požymių, t. y. veikos pavojingumo, o nuo šio asmens tolesnio elgesio. Taigi įstatymų leidėjas nurodydamas, kad asmens neblaivumas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį turi būti nustatomas tik pagal kraujyje esantį alkoholio kiekį, padarė šios teisės normos spragą dėl galimo bausmės pagal šį straipsnį išvengimo. Apygardos teismas šių aplinkybių išsamiai neanalizavo, nors jos yra svarbios, siekiant teisingai išspręsti bylą.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo I. K. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymio – „kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio“ – įrodinėjimo

6. BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Kasaciniame skunde teigiama, kad iš šios normos turinio matyti, jog asmens neblaivumas turi būti nustatomas tik pagal kraujyje esantį alkoholio kiekį, kitų alternatyvų įstatymo leidėjas nenurodo.

7. BK paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų (BK 1 straipsnio 1 dalis). BK apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse nurodytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės (BK 1 straipsnio 2 dalis). Taigi BK nenustatomi ir negali būti nustatomi nusikalstamos veikos aplinkybių, atitinkančių baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, įrodinėjimo priemonės ir būdai. Šios priemonės ir būdai nustatyti baudžiamojo proceso įstatyme.

8. BPK, išskyrus retas išimtis (pavyzdžiui, teismo psichiatrijos ekspertizė priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese (BPK 396 straipsnio 1 dalis)), nenustatyti privalomi tam tikrų aplinkybių įrodinėjimo priemonės ir būdai. Tai reiškia, kad visos byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatomos duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nurodytus reikalavimus (įrodymais). Ši bendroji nuostata taikoma ir nustatant BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytą nusikaltimo sudėties požymį – „kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse jau yra konstatavęs, kad baudžiamojo įstatymo požymis – apsvaigimas nuo alkoholio, kai kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, – nėra imperatyvas baudžiamajam procesui šią aplinkybę įrodinėti tik laboratoriniu kraujo tyrimu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2018). Taigi kraujo laboratorinis tyrimas nėra vienintelė priemonė BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytam nusikaltimo sudėties požymiui – „kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio“ – nustatyti.

9. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, neatlikus kraujo tyrimo, alkotesteriu nustatytas neblaivumas negali būti neginčijamas įrodymas dėl alkoholio koncentracijos kraujyje ir neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad alkoholio kiekis I. K. kraujyje buvo didesnis negu 1,5 promilės, nes alkoholio matuoklis matuoja alkoholio kiekį iškvėptame ore ir šie rezultatai negali objektyviai atspindėti galimo alkoholio kiekio tiriamo žmogaus organizme, kadangi iškvepiamo oro koncentracija iš esmės galėjo skirtis nuo koncentracijos kraujyje. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą motyvuotai paneigė, teisingai konstatavo, kad laboratorinis kraujo tyrimas nėra vienintelis apsvaigimo nustatymo metodas, ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais vadovaudamasis padarė išvadą, kad I. K. vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias nusikalstamos veikos aplinkybių, atitinkančių baudžiamajame įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, įrodinėjimo priemones ir būdus, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis aiškinamuoju raštu Nr. 17.9-7670, nes nenurodyta rašto data, jo pavadinimas, kokia institucija jį priėmė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad minėto aiškinamojo rašto 9 punkte nurodyta, jog įrodinėjant asmens kaltumą padarius nusikaltimą, nustatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, jeigu nėra kraujo tyrimo rezultatų, rekomenduojama pasitelkti kitas alternatyvias įrodinėjimo priemones asmens blaivumui nustatyti. Nuosprendyje, išskyrus rašto numerį, nenurodyti kiti duomenys, pagal kuriuos jį galima būtų identifikuoti: rašto pavadinimas, jo pasirašymo data, raštą pasirašęs asmuo, kam šis raštas buvo skirtas ir pan. Minėto aiškinamojo rašto duomenys nuosprendyje panaudoti kaip papildomas teisinis argumentas, pagrindžiantis teismo poziciją dėl prokuroro apeliacinio skundo. Pažymėtina, kad procesiniame dokumente neturi būti naudojami tinkamai neindividualizuoto dokumento, kurio byloje nėra, duomenys, nes proceso dalyviams apsunkinama galimybė patiems patikrinti, ar nuosprendyje teisingai nurodyti to dokumento duomenys. Pažymėtina ir tai, kad teismo pacituotame rašte išdėstyta pozicija dėl įrodinėjimo priemonių ir būdų nustatant asmens neblaivumą yra tik rašto autoriaus (autorių) nuomonė šiuo klausimu ir todėl negali būti teisinis argumentas, pagrindžiantis teismo poziciją, o yra tik vienas iš šaltinių teismo pozicijai formuotis. BPK normos nereikalauja nuosprendyje išdėstyti šaltinius, kurių pagrindu susiformavo teismo teisinė pozicija vienu ar kitu nuosprendyje sprendžiamu klausimu. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir tai, kad, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl įrodinėjimo priemonių ir būdų nustatant asmens neblaivumą yra teisinga, darytina

išvada, kad tinkamai neindividualizuoto dokumento duomenų naudojimas nuosprendyje yra nekorektiškas, tačiau neturi įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

11. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nes įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės.

12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018).

13. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad I. K. vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma: alkoholio matuoklio duomenimis, kuriais nustatyta, kad alkoholio kiekis I. K. iškvėptame ore buvo 1,74 promilės (įvertinus alkotesterio paklaidą – 1,71 promilės), medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto, kuriame aprašyta I. K. būklė, duomenimis, liudytojų J. G. (J. G.) ir V. Č. (V. Č.) parodymais. Taigi kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, yra nepagrįstas.

14. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį priėmė vadovaudamasis tik abejotinais alkotesterio „Drager Alcotest 6810“ duomenimis, nes alkotesteriu nustatoma alkoholio koncentracija iškvėptame ore, o ne kraujyje, nevertino eksperto J. M. P. paaiškinimų, nepagrįstai vadovavosi UAB „Alkotesteris“ 2017 m. gruodžio 30 d. raštu, kurio turinys yra subjektyvus ir daugiausia reklaminio pobūdžio.

14.1. Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 503 redakcija), 2.3 punkte nustatyta, kad neblaivumo tikrinimas – policijos ar kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai, kai metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas, darbuotojas, vairuojantis transporto priemonę, nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, darbuotojas, laisvės atėmimo vietoje laikomas asmuo, probacijos tarnybos prižiūrimas asmuo, asmuo, įtariamas padaręs teisės pažeidimą kariniame transporte ar karinėje teritorijoje, ar karys yra neblaivus. Taigi alkoholio kiekio nustatymas alkotesteriu yra leistina priemonė, kai tai atliekama sertifikuoto gamintojo metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2018).

14.2. Byloje nustatyta, kad alkoholio kiekis I. K. organizmo terpėje – iškvėptame ore – buvo nustatytas metrologiškai patikrintu prietaisu – alkotesteriu „Alcotest 6810“ Nr. ARFM-04-90. Šio prietaiso metrologinė patikra galiojo iki 2017 m. liepos 20 d. Taigi policijos pareigūnų veiksmai tikrinant I. K. blaivumą 2017 m. vasario 27 d. buvo atliekami nepažeidžiant Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 2.3 punkte nurodytų reikalavimų, todėl abejoti alkotesteriu nustatytų duomenų patikimumu nėra pagrindo.

14.3. UAB „Alkotesteris“ 2017 m. gruodžio 30 d. raštas yra adresuotas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir jame paaiškintas alkotesterio „Drager Alcotest 6810“ veikimo principas, pateiktas šio prietaiso instrukcijos išrašas. Taigi šis raštas nėra reklaminio pobūdžio. Iš minėto rašto turinio matyti, kad alkotesteriu „Drager Alcotest 6810“ matuojama alkoholio koncentracija iškvėptame ore, o gautas rezultatas iš karto konvertuojamas į alkoholio koncentraciją kraujyje promilėmis. Šių duomenų nepaneigia apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto specialisto J. M. P. paaiškinimai, kuris parodė, kad savo darbe alkotesterio nenaudoja, todėl nežino, kiek patikimi yra alkotesterio parodymai. Specialistas taip pat paaiškino, kad objektyviau ir tiksliau alkoholio kiekis kraujyje nustatomas tiriant kraują, o tiksliausia – paėmus jį iš

venos. Specialisto paaiškinimai apeliacinės instancijos nuosprendyje nevertinti, tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Specialistas pateikė bendro pobūdžio paaiškinimus, nereikalaujančius kokių nors specialių žinių, todėl apeliacinės instancijos teismas ir neturėjo jų vertinti.

14.4. Taigi kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant atskirų įrodymų, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad I. K. vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, patikimumą yra nepagrįsti, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.


n u t a r i a :

Nuteistojo I. K. gynėjo advokato Rostislavo Polubianko kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARTŪRAS PAŽARSKIS

DALIA BAJERČIŪTĖ

PRANAS KUCONIS_______________________


2018-18882 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-421-1075/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17367-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.3; 2.1.5.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“ ir A. N. dėl žalos atlyginimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo tokiam atsakovui, kuris neprašo taikyti ieškinio senaties termino, kai ieškinys reiškiamas dviem

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2d170650ee7811e88568e724760eeafa

solidariesiems atsakovams, iš kurių tik vienas prašo teismo taikyti ieškinio senatį, o kitas to neprašo, ir teismų sprendimais nėra nustatoma solidarioji atsakovų atsakomybė, taip pat dėl svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 894,19 Eur žalos atlyginimą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – procesinės palūkanos).

3. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. gegužės 14 d. buvo aplietas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šis butas apliejimo dieną buvo apdraustas būsto draudimu, ieškovė išmokėjo buto savininkui 899,27 Eur (3105 Lt) draudimo išmoką patirtai žalai kompensuoti ir taip perėmė reikalavimo teisę į žalą padariusius asmenis. Ieškovės teigimu, atsakovės UAB „Naujamiesčio būstas“ atsakomybė kyla tuo pagrindu, kad ji nevykdė savo, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorės, prievolių valdyti, tinkamai prižiūrėti namo bendrąją inžinerinę įrangą (CK 4.83 straipsnio 1 dalis), o atsakovas A. N. atsako kaip statinio, kurio trūkumai nulėmė žalos atsiradimą, savininkas (CK 6.266 straipsnis). Žala padaryta bendrais veiksmais, todėl atsakovų atsakomybė yra solidari (CK 6.6 straipsnis).

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu atmetė ieškinį.5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti atsakovei UAB „Naujamiesčio būstas“ civilinę

atsakomybę, nes žala atsirado ne dėl bendrojo naudojimo objekto gedimo (avarijos).6. Teismas pažymėjo, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio

senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Teismas nustatė, kad pirminis ieškinys, pareikštas tik atsakovei, buvo pateiktas 2016 m. gegužės 17 d., o patikslintas ieškinys, pareikštas abiem atsakovams, – 2016 m. spalio 14 d. Teismas pažymėjo, jog pati ieškovė pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti baigėsi 2016 m. gegužės 14 d. Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimui dėl žalos atlyginimo (atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“) pareikšti. Teismas atsakovo A. N. civilinės atsakomybės klausimo nesprendė, ieškovės ieškinį atsakovui A. N. atmesdamas vien tuo pagrindu, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje reiškiamas solidarus reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pareikštas vieno iš solidariųjų atsakovų – uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ – prašymas taikyti ieškinio senatį, prašymas taikyti ieškinio senatį taikomas ir dėl A. N., kaip solidariojo atsakovo.

7. Teismo vertinimu, nėra pagrindo atnaujinti ieškovei (profesionaliam ūkio subjektui – draudikei) praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog pirminis ieškinys galėjo būti reiškiamas ne tik atsakovei, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorei, bet ir atsakovui, kaip viršutinio buto savininkui, tuo labiau kad pretenzijos dėl žalos atlyginimo buvo siųstos abiem atsakovams.

8. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, esant solidariajai atsakomybei, vieno bendrininko pareikšto reikalavimo taikyti ieškinio senatį galiojimas kitiems bendrininkams pasižymi tam tikrais ypatumais: vieno bendrininko reikalavimas laikomas pareikštu ir kitų bendrininkų interesais, tačiau, vienam bendrininkui pareiškus, kad jis atsisako reikalauti taikyti ieškinio senatį, kito bendrininko reikalavimas taikyti ieškinio senatį nelaikomas pareikštu atsisakiusio taikyti ieškinio senatį bendrininko vardu. Taigi, solidariosios atsakomybės atvejais vieno bendrininko pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį galioja ir kitiems bendrininkams, jeigu šie nėra atsisakę reikalauti taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016).

10. Teismas, remdamasis pirmiau įvardyta kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ieškinio senaties taikymo, nors tik vienas bendrininkas, t. y. atsakovė, prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymėjo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų atsisakęs reikalauti taikyti ieškinio senatį, vadinasi, reikalavimas dėl ieškinio senaties taikymo galioja ir jam.

11. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas naujam atsakovui (pakeitusiam pradinį ar papildomai įtrauktam) nutraukiamas nuo tos dienos, kurią ieškovas pateikė prašymą įtraukti naują atsakovą. Ieškinio senaties termino eigą gali nutraukti tik tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas (CK 1.130 straipsnio 1 dalis), ieškinio nustatyta tvarka pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik tam asmeniui, kuris yra ginčo materialiojo teisinio santykio dalyvis, t. y. tik tinkamam atsakovui.

12. Teismas sutiko su ieškove, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos, atsiradusios 2013 m. gegužės

14 d., atlyginimo pareikšti pasibaigė 2016 m. gegužės 16 d. Teismas nustatė, kad ieškovė paskutinę termino dieną pateikė savo ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, o ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui nenutraukia ieškinio senaties termino eigos. Teismas, remdamasis pirmiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

13. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio (pagal pareigas) patikrino ir priėjo prie išvados, jog nėra pagrindo atnaujinti terminą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas tik su tokiomis svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam kreditoriui objektyviai sutrukdė ginti savo pažeistą teisę. Tik teisėti, sąžiningi ir protingi asmens veiksmai gali būti pagrindas priešingai teisinio santykio šaliai ir kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams protingai tikėtis, kad toks asmuo mano, jog jo teisė yra pažeista, ir jos neatsisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2014; 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-701/2015; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tą aspektą, kad ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 894,19 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas, t. y. ieškovė prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau žalos atlyginimo reikalauja tik iš atsakovo, neginčydama skundžiamu sprendimu nustatytų aplinkybių dėl atsakovės civilinės atsakomybės nebuvimo. Teismo vertinimu, taip ieškovė savo apeliaciniu skundu iš dalies keičia ieškinio dalyką ir pagrindą.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovui, ir priimti naują sprendimą, t. y. priteisti ieškovei iš atsakovo 894,19 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas, arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškinio senaties taikymo taisykles (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Teismas nusprendė, kad yra pareikštas solidarus reikalavimas, ir, remdamasis atsakovės prašymu taikyti senatį, priėjo prie išvados, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo (atsakovui) pareikšti. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Pažymėtina, kad prašymas dėl ieškinio senaties taikymo pateiktas tada, kai bylos procese tebuvo vienas atsakovas (atsakovė). Atsakovė nereikalavo, kad ieškinys dėl senaties termino praleidimo būtų atmestas ir atsakovui, pats atsakovas taip pat neprašė taikyti ieškinio senaties. CK 6.16 straipsnyje įtvirtinta, kad veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno bendraskolio santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais. Todėl, jeigu atsakovų atsakomybė būtų solidarioji, senaties terminas nebūtų praleistas abiem atsakovams, nes pirminis ieškinys buvo pateiktas laiku, t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Kad ir kaip ten būtų, bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta solidarioji atsakovų atsakomybė, todėl reikalavimo pobūdis neturi įtakos senačiai.

15.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl tų faktinių aplinkybių, kurios yra esminės sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Senaties terminas buvo praleistas dėl tos priežasties, kad ieškovei nebuvo žinomas vandens išsiliejimo šaltinis. Ieškovė neturėjo galimybės anksčiau gauti avarijos priežasties ir šaltinio įrodymus, šios informacijos gavimas priklausė ne nuo ieškovės, o nuo kitų asmenų valios. Būtent atsakovų nenoras bendradarbiauti ir klaidinančios informacijos teikimas nulėmė ieškinio senaties termino praleidimą.

15.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė savo apeliaciniu skundu pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką, yra nepagrįsta. Ieškovė nekeitė šių ieškinio elementų, ji tiesiog apskundė ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o jo dalį.

16. Atsakovai ir trečiasis asmuo nepateikė atsiliepimų į kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį galiojimo kitam bendraatsakoviui

17. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

18. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, reikalavimas taikyti ieškinio senatį teisines pasekmes sukelia tik tada, jei to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio šalis.

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senatis taikoma tik dėl tų reikalavimų, kuriems ieškinio senatį taikyti yra prašoma ir kurie nukreipti prieš prašančios taikyti ieškinio senatį ginčo šalies interesus. Vienos iš byloje dalyvaujančių ginčo materialiojo teisinio santykio šalių pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį paprastai negalioja kitoms turinčioms teisę prašyti taikyti senatį ginčo šalims. Jeigu viena iš dalyvaujančių byloje ginčo materialinio teisinio santykio šalių ieškinio senatį taikyti prašo, o kita – ne, ieškinys, pareikštas šiai šaliai, paprastai negali būti atmetamas taikant ieškinio senatį (žr. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016 24 punktą).

20. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad esant solidariajai atsakomybei vieno iš bendrininkų pareikšto reikalavimo taikyti ieškinio senatį galiojimas kitiems bendrininkams pasižymi tam tikrais ypatumais: vieno bendrininko reikalavimas laikomas pareikštu ir kitų bendrininkų interesais, tačiau vienam iš bendrininkų pareiškus, kad jis atsisako reikalauti taikyti ieškinio senatį, kito bendrininko reikalavimas ieškinio senatį taikyti nelaikomas pareikštu atsisakiusio taikyti ieškinio senatį bendrininko vardu. Pagal CK 6.16 straipsnio 3 dalį vieno iš solidariųjų skolininkų pareikštas atsisakymas reikalauti taikyti ieškinio senatį neturi įtakos kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuris atsisakė reikalauti taikyti ieškinio senatį, netenka atgręžtinio reikalavimo teisės į kitus bendraskolius, kurių pareiga pasibaigė suėjus ieškinio senaties terminui. Taigi, solidariosios atsakomybės atvejais vieno iš bendrininkų pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį galioja ir kitiems bendrininkams, jeigu šie nėra atsisakę reikalauti taikyti ieškinio senatį (žr. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016 25 punktą).

21. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė taikyti solidariąją atsakovų UAB „Naujamiesčio būstas“ ir A. N. atsakomybę. Atsakovė UAB „Naujamiesčio būstas“ prašė taikyti ieškinio senatį, atsakovas A. N. tokio reikalavimo nepateikė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo taikyti UAB „Naujamiesčio būstas“ civilinę atsakomybę. Taigi, teismas nenustatė solidariosios atsakovų atsakomybės. Ieškovė neskundė šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, todėl sprendimas šia apimtimi yra įsiteisėjęs ir įgijęs res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią. Pirmosios instancijos teismas nesprendė atsakovo A. N. civilinės atsakomybės klausimo, o ieškovės ieškinį atsakovui A. N. atmetė vien tuo pagrindu, kad yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, laikydamas, kad atsakovės UAB „Naujamiesčio būstas“ reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra taikomas ir atsakovui A. N. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko, argumentuodamas, kad byloje nėra duomenų, jog solidarusis atsakovas A. N. būtų atsisakęs taikyti ieškinio senatį, o tai reiškia, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį galioja ir kitiems bendraatsakoviams, kuriems pareikšti solidarūs reikalavimai dėl žalos atlyginimo.

22. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padaryta išvada. Nors teismų pateiktas teisės aiškinimas, kad vieno bendraskolio prašymas taikyti ieškinio senatį galioja ir kitiems bendraskoliams, iš esmės yra tinkamas ir atitinka pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, jis negali būti taikomas nagrinėjamos bylos atveju. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsakovės UAB „Naujamiesčio būstas“ reikalavimą taikyti ieškinio senatį taikė ir atsakovui A. N. vien tuo pagrindu, kad atsakovams yra pareikštas solidarusis žalos atlyginimo reikalavimas. Kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra pagrindo taikyti UAB „Naujamiesčio būstas“ civilinę atsakomybę, nepripažino žalos atlyginimo prievolės solidariąja prievole. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti solidariosioms prievolėms būdingų ypatumų, inter alia (be kita ko), pirmiau nurodyto ypatumo dėl vieno bendraskolio pareikšto reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą taikymo visiems bendraskoliams. Vadinasi, nėra pagrindo laikyti, kad atsakovės UAB „Naujamiesčio būstas“ prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo yra pareikštas ir dėl atsakovo A. N.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CK 1.126 straipsnio 2 dalį ir padarė materialiosios teisės pažeidimą.

Dėl svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą aiškinimo ir taikymo

24. CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

27. CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013).

28. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo atsakovui A. N. pareikšti yra praleistas. Teismai nustatė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2016 m. gegužės 16 d., ieškinys atsakovei UAB „Naujamiesčio būstas“ pateiktas 2016 m. gegužės 16 d., o patikslintas ieškinys solidariesiems atsakovams UAB „Naujamiesčio būstas“ ir A. N. pateiktas 2016 m. spalio 14 d. Taigi ieškinio senaties terminas praleistas beveik penkiais mėnesiais. Nors ieškovė neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, teismai šį klausimą sprendė ex officio. Teismai sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes ieškovė yra profesionalus ūkio subjektas – draudikė, be to, ieškovė pretenzijas buvo pareiškusi abiem atsakovams, todėl jai niekas nekliudė jau pradiniame ieškinyje kaip atsakovą įtraukti ir A. N.

29. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turėjo būti nustatyta, ar ieškovė iš karto nenustatė tinkamo atsakovo dėl savo kaltės ar dėl kitų priežasčių. Ieškovė teigia, kad ji negalėjo nustatyti tinkamo atsakovo dėl atsakovų nenoro bendradarbiauti ir dėl klaidinančios informacijos pateikimo. Taip pat ieškovė nurodo, kad ji neteikė ieškinio atsakovui A. N., nes neturėjo nei žodinių, nei rašytinių įrodymų, kad už žalą atsakingas atsakovas A. N., be to, jei ieškinys būtų iš karto pareikštas abiem atsakovams, nėra žinoma, ar atsakovė UAB „Naujamiesčio būstas“ būtų teikusi įrodymą, pagrindžiantį apliejimo vandeniu priežastį. Taigi, ieškovė iš esmės kelia klausimą, ar svarbia priežastimi sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą būtų laikoma aplinkybė, kad atsakovai nebendradarbiavo ar teikė klaidinančią informaciją.

30. Šios nutarties 27 punkte minėta, kad, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Kitaip tariant, sprendžiant ieškinio termino atnaujinimo klausimą, turi būti remiamasi protingo, t. y. pakankamai atidaus, rūpestingo, asmens standartu.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo nedelsdamas dėtų visas pastangas, kad surinktų visą informaciją, reikalingą savo teisėms ir teisėtiems interesams apginti, ir, surinkęs visą informaciją, išsamiai ją įvertintų bei spręstų dėl savo teisių gynimo galimybių ir procedūrinių aspektų, reikalingų ieškiniui teisės aktų nustatyta tvarka pareikšti, įskaitant ir galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įtvirtintais proceso teisės institutais, pvz., CPK 199 straipsnyje reglamentuotu rašytinių įrodymų išreikalavimo institutu, CPK 221–224 straipsniuose nustatytu įrodymų užtikrinimo institutu ir pan. Akivaizdu, kad protingas asmuo turi gebėti įvertinti ir tai, kad atsakovai ar kiti suinteresuoti asmenys gali, gindami savo interesus, nepateikti atitinkamos informacijos ar ją pateikti netinkamai, ir su tuo susijusią riziką. Pažymėtina, kad juo labiau tokio elgesio yra tikimasi iš profesionalaus rinkos dalyvio, kuris ne kartą yra dalyvavęs teisminiuose procesuose.

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pretenzijas pareiškė abiem atsakovams: pretenziją atsakovui A. N. pateikė 2013 m. gruodžio 20 d., šis atsakovas, atsakydamas į ieškovės pretenziją, nurodė, kad butas buvo aplietas dėl nesandaraus kanalizacijos stovo; pretenziją atsakovei UAB „Naujamiesčio būstas“ pateikė 2014 m. vasario 25 d., ši atsakovė, atsakydama į ieškovės pretenziją, nurodė tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodytos atsakant į ieškovės 2013 m. birželio 11 d. paklausimą dėl informacijos apie ginčo įvykį suteikimo, t. y. kad nebuvo nustatytas vandens nuotėkis iš bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos ir kad atsakovė neturi pareigos tirti ginčo įvykio priežastis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokioms bylos aplinkybėms ir ypač atsižvelgiant į tai, kad prieštaringos informacijos apie ginčo įvykio priežastis ieškovei pateikimas nesukliudė jai pateikti ieškinio būtent tik atsakovei UAB „Naujamiesčio būstas“, be to, į tai, kad ieškinys apskritai buvo pateiktas tik 2016 m. gegužės 16 d., t. y. paskutinę ieškinio senaties termino dieną, nors ieškovė dar 2013 metais žinojo abiejų atsakovų pozicijas, nėra pagrindo vertinti, kad ieškovės nurodomos aplinkybės laikytinos svarbiomis dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodomas argumentas, kad, jei ieškinys būtų pareikštas iš karto abiem atsakovams, nėra žinoma, ar atsakovė UAB „Naujamiesčio būstas“ būtų teikusi įrodymą, pagrindžiantį apliejimo vandeniu priežastį, yra hipotetinis ir išreiškia tik bendrus ieškovės pasvarstymus, todėl patvirtina ne ieškinio senaties termino praleidimo svarbą, bet labiau tai, kad ieškovė nesielgė kaip rūpestingas ir atidus asmuo.

33. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo sprendė nenukrypdami nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų ir suformuluotų kriterijų.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Teisėjų kolegijai konstatavus materialiosios teisės pažeidimą (šios nutarties 23 punktas), egzistuoja pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti ieškinį atsakovui A. N. Kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovės ieškinį atsakovui A. N. vien dėl ieškinio senaties termino, nesprendė šio atsakovo civilinės atsakomybės klausimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo A. N. atžvilgiu nebuvo atskleista bylos esmė, todėl ši bylos dalis turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

35. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto teismo procesinio sprendimo teisėtumui patikrinti ir vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,20 Eur tokių išlaidų.

37. Kasaciniam teismui nusprendus, kad civilinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 ir 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti ieškinį atsakovui A. N., panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

VINCAS VERSECKAS_______________________


2018-18878 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Teismingumo byla Nr. T-98/2018Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01056-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų prašymą išspręsti bylos pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei Trakų rajono savivaldybės tarybai dėl darbo ginčų komisijos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareikštu ieškiniu dėl darbo ginčų komisijos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovas teismo prašo:

1) pripažinti, kad ieškovui nustatant žemesnį pareiginės algos didinimo koeficientą nei tą, kurio ieškovas prašė savo atsakovei 2018 m. sausio 5 d. pateiktu prašymu, ieškovas buvo diskriminuojamas dėl politinių įsitikinimų ir kitais pagrindais;

2) priteisti ieškovui pastoviosios dalies koeficiento padidinimo skirtumą tarp atsakovės nustatyto ir to, kurio ieškovas prašė, t. y. nustatyti, kad ieškovui nuo 2018 m. sausio 2 d. (to ieškovas prašė savo prašymu) turi būti mokamas pagal 45 proc., o ne 35 proc. padidintą pareiginės algos koeficientą, kuris sudarytų 14,94, o ne 13,90 dydžio pareiginės algos koeficientą;

3) įpareigoti atsakovę ieškovui atlyginimo dydį nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. skaičiuoti nuo 14,94 dydžio pareiginės algos koeficiento, įpareigojant atsakovę per vieną darbo dieną nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos perskaičiuoti ir išmokėti ieškovui sumokėto atlyginimo skirtumą, jį skaičiuojant nuo 14,94 dydžio pareiginės algos koeficiento ir mokamo (mokėto), jį atsakovei skaičiuojant nuo 13,90 dydžio pareiginės algos koeficiento;

4) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo pradelstų atsakovės ieškovui mokėtinų sumų, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo darbo ginčų komisijoje dienos iki sprendimo visiško

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=24fe9370ee7811e88568e724760eeafa

įvykdymo dienos;5) priteisti iš atsakovės su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, jei tokios bus patirtos ir bus pateikti tai patvirtinantys

įrodymai.

Ieškovas inter alia (be kita ko) ieškinyje nurodo, kad jis nuo 2012 m. sausio 9 d. dirba Trako rajono savivaldybės biudžetinėje įstaigoje – Trakų rajono (duomenys neskelbtini) gimnazijos, kurios steigėja ir savininkė yra Trakų rajono savivaldybės taryba, direktoriumi. Trakų rajono savivaldybės taryba 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Trakų rajono švietimo įstaigų direktorių pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų ir jų didinimo procentais nustatymo“, nusprendė nustatyti ieškovui 10,30 pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą, t. y. tiek, kiek ieškovas ir prašė 2018 m. sausio 5 d. prašymu. Pastoviosios dalies ieškovo atlyginimo koeficientas buvo padidintas ne kaip prašė ieškovas, t. y. 45 proc., bet 35 proc. (10 proc. mažiau). Toks koeficientas už atitinkamas veiklas ir pasiekimus, ieškovo teigimu, buvo nustatytas nenurodant jokio teisinio pagrindo, kiekybinių bei kokybinių kriterijų, nesant detalizuotos darbo apmokėjimo sistemos, kuri aiškiai ir skaidriai pagrįstų atlyginimų didinimo atitinkamu procentu kiekybinius ir kokybinius kriterijus, nesant lygių galimybių politikos, tarybos posėdžio metu pripažįstant, jog 45 proc. pastoviosios dalies koeficiento padidinimui yra visi pagrindai. Ieškovas taip pat nurodo, kad darbdavio elgesys yra ieškovą diskriminuojantis dėl politinių įsitikinimų.

Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, nes, kaip nurodyta minėtame sprendime, ieškovo reikalavimo nagrinėjimas nepriskirtinas darbo ginčų komisijos kompetencijai. Ieškovas nurodo nesutinkantis su minėtu Darbo ginčų komisijos sprendimu.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėja kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydama išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Teismas nutartyje pažymi, kad ieškovas pareikštu ieškiniu kelia reikalavimus, kurie yra susiję su atsakovės priimtu administraciniu aktu – Trakų rajono savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Trakų rajono švietimo įstaigų direktorių pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų ir jų didinimo procentais nustatymo“. Teismo vertinimu, ieškovas pareikštu ieškiniu iš esmės siekia, kad būtų pakeistas minėtas atsakovės sprendimas, t. y. skundžia priimtą administracinį aktą diskriminavimo pagrindais. Bylos dėl valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektų (viešojo administravimo subjektų) priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo yra teismingos administraciniams teismams.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas – Trakų rajono (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktorius, šioje gimnazijoje dirbantis 2012 m. sausio 6 d. darbo sutarties, sudarytos tarp Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorės ir ieškovo, pagrindu. Pagal Trakų rajono (duomenys neskelbtini) gimnazijos nuostatus, patvirtintus Trakų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais), gimnazijos teisinė forma – biudžetinė įstaiga (5 punktas), gimnazijos priklausomybė – Trakų rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga (6 punktas), o gimnazijos savininkas – Trakų rajono savivaldybė (7 punktas). Gimnazijos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Trakų rajono savivaldybės taryba (8 punktas). Pagal nurodytų nuostatų 25 punktą, gimnazijai vadovauja direktorius, kurį konkurso būdu pareigoms skiria ir iš jų atleidžia Trakų rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nustatytais kvalifikaciniais reikalavimais pretendentams, o savivaldybės meras įgyvendina funkcijas, susijusias su gimnazijos direktoriaus darbo santykiais, Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Ieškovas nėra valstybės ar savivaldybės tarnautojas ir neturi viešojo administravimo įgaliojimų (taip pat žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 5 d. nutartį teismingumo byloje L. K. v. Ukmergės rajono savivaldybės

taryba, 2004 m. liepos 8 d. nutartį teismingumo byloje S. S. v. Palangos miesto savivaldybės taryba, 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį teismingumo byloje B. Š. ir kiti v. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba ir kiti). Trakų rajono savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Trakų rajono švietimo įstaigų direktorių pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų ir jų didinimo procentais nustatymo“ yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi.

Nors ieškovo pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas buvo atitinkamai nustatytas (padidintas) savivaldybės tarybos sprendimu (administraciniu aktu), tačiau ieškovo keliami reikalavimai yra susiję ne tik su savivaldybės kompetencijos realizavimu, bet – visų pirma – su ieškovo darbo teisių, be kita ko, įtvirtintų ir Darbo kodekse, įgyvendinimu. Ieškovo keliamas ginčas pagal savo esmę yra darbo ginčas, kuris pagal Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalį yra priskiriamas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byla grąžintina Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Grąžinti bylą pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei Trakų rajono savivaldybės tarybai dėl darbo ginčų komisijos

2018 m. balandžio 9 d. sprendimo darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________


2018-18983 2018-11-26 2018-11-15 2018-11-15 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-253-699/2018Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00172-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.3; 1.2.3.1.1(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=614f74b0ef4111e88568e724760eeafa

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Antanui Stepučinskui,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. S.,nuteistajam D. M.,jo gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir

civilinės ieškovės G. S. bei jos atstovo advokato Kastyčio Paspirgėlio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš D. M. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. S. 1895,16 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1396,43 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. S. atmesta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendis pakeistas:

D. M. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 28 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Iš D. M. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. S. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje S. I. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 20 d. apie 5.00 val. kieme šalia namo, esančio Norvegijos Karalystėje, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, viršydamas būtinosios ginties ribas, panaudodamas peilį, tyčia smogė juo šešis kartus į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam T. M., taip padarė jam durtinę žaizdą kairiajame smilkinyje su kaukolės ir galvos smegenų pažeidimu, paviršinę durtinę žaizdą kairiajame smilkinyje, išeinančią į paviršių nosies srityje, durtinę nekiauryminę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje ties pažastimi, durtinį nekiauryminį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą, prasidedantį prie kairiojo spenelio ir pasibaigiantį į kairę nuo vidurio linijos, durtinę nekiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje, į kairę nuo vidurio linijos ir virš bambos, durtinę nekiauryminę žaizdą krūtinės dešinėje pusėje vidinėje spenelio pusėje. Dėl durtinės žaizdos galvoje ir dėl jos kilusio kraujo išsiliejimo bei smegenų patinimo nukentėjusysis 2011 m. vasario 21 d. Oslo ligoninėje mirė, t. y. D. M. tyčia nužudė T. M..

2. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo D. M., Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Navicko, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. S. apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – D. M. nusikalstamą veiką iš BK 28 straipsnio 3 dalies, 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam laisvės atėmimą aštuoneriems metams.


3. Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė G. S. bei jos atstovas advokatas K. Paspirgėlis prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį, paskiriant D. M. laisvės atėmimo bausmę trylikai metų. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. D. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni, nes nebuvo tinkamai įvertintos bausmei skirti reikšmingos aplinkybės, jų visuma ir tarpusavio ryšys, taip buvo pažeistos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos.

3.2. Teismai nepagrįstai nustatė vieną D. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą. Pagal baudžiamąjį įstatymą, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažintina tik tuo atveju, kai atlyginama visa nusikalstama veika padaryta žala. Nagrinėjamu atveju iki apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo D. M. atlygino tik dalį, t. y. 1600 Eur iš 3495,16 Eur, rašytiniais įrodymais pagrįstos ir jo neginčytos padarytos turtinės žalos. Jei būtų pripažinta, kad dalinio žalos atlyginimo pakanka atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nustatytai BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, konstatuoti, turėjo būti atsižvelgta į tai, per kiek laiko ir koks žalos dydis, lyginant su visu padarytos žalos dydžiu, buvo atlygintas, taip pat įvertintos kitos svarbios aplinkybės. D. M. yra sveikas ir darbingas jauno amžiaus žmogus, todėl jis turėjo galimybę gerokai anksčiau atlyginti padarytą žalą, o ne bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigoje. Įvertinus bylos aplinkybes (nuteistasis išvyko iš Norvegijos Karalystės, kad sutrukdytų tyrimui, nepripažino nusikalstamos veikos padarymo ir nesigailėjo, kėlė įvairias versijas, kad nebūtų nustatytos tikrosios bylos faktinės aplinkybės, neatsiprašė nukentėjusiosios ir nesiūlė jai jokios pagalbos) 1600 Eur sumokėjimas laikytinas D. M. siekiu, kad jam būtų sušvelninta bausmė, ir nerodo nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kritiško vertinimo. Teismai pernelyg sureikšmino nuteistojo pinigų sumokėjimą, netinkamai įvertino tai kitų aplinkybių, reikšmingų skiriant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalis), kontekste, taip pažeidė BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

3.3. Teismai, parinkdami D. M. bausmės dydį, tinkamai neįvertino jo neigiamos asmenybės. Nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, būdamas teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą. Jis po T. M. nužudymo padarė naują smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką. Be to, D. M. beveik niekada oficialiai nedirbo. Neigiamai nuteistojo asmenybę apibūdina ir anksčiau minėtas jo elgesys baudžiamojo proceso metu. Tai, kad D. M. yra vedęs, turi vaiką ir mokosi, neleidžia daryti priešingos išvados dėl jo asmenybės. Be to, skundžiamuose nuosprendžiuose pakankamai neįvertintas nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis. D. M. nusikalstama veika sukeltos neatkuriamos pasekmės – nužudytas žmogus. Nuteistasis be jokios priežasties nužudė T. M. peiliu, nors šis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir fiziškai silpnesnis. Tai patvirtina, kad D. M. veiksmai buvo neadekvatūs susiklosčiusiai situacijai.

3.4. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme neužtruko nepateisinamai pernelyg ilgai, tačiau nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad praėjo pakankamai daug laiko nuo D. M. nusikalstamos veikos padarymo iki bausmės paskyrimo už ją, todėl sumažėjo bausmės efektyvumas, o labai griežtos bausmės paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Kasatorių nuomone, nenustačius, kad baudžiamasis procesas byloje nepateisinamai užtruko, ir atsižvelgus į BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatas, nuteistajam nebuvo teisinio pagrindo skirti tokią švelnią laisvės atėmimo bausmę.


4. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. S. bei jos atstovo advokato K. Paspirgėlio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistajam D. M. paskirtos bausmės dydžio

5. Kasaciniu skundu, paduotu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, prašoma pakeisti teismų sprendimus – paskirti nuteistajam D. M. laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų, nes paskirtoji 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmė yra per švelni, paskirta pažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nepagrįstai nustatant nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Be to, pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to šiuo atveju bausmės dydžio klausimas nagrinėtinas ne konkretaus dydžio nustatymo aspektu, o išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2012, 2K-436-

489/2016, 2K-143-628/2018 ir kt.).6. BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta bausmės paskirtis, šios dalies 5 punkte nurodyta, kad ji turi užtikrinti teisingumo

principo įgyvendinimą. Šio principo įgyvendinimas pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-194/2011, 2K-95/2014, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.).

7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. už T. M. nužudymą, kvalifikuotą pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, buvo paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, D. M. padarytą nusikaltimą iš BK 28 straipsnio 3 dalies, 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

8. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas D. M. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio klausimą, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį (D. M. nusikalstamai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą; įvertino nuteistojo asmenybę (kaip nurodoma šio teismo nuosprendyje, D. M. anksčiau buvo teistas už viešosios tvarkos pažeidimus ir veikos padarymo metu turėjo neišnykusį teistumą, taip pat ne kartą buvo baustas už įvairius administracinius teisės pažeidimus), jo šeiminę padėtį (vedęs ir augina mažametį vaiką) bei tai, kad jis mokosi ir mokymosi įstaigos charakterizuojamas teigiamai. Be to, šios instancijos teismo nuosprendyje nepripažinta, kad byloje proceso trukmė buvo nepateisinamai pernelyg ilga, tačiau įvertinta, kad nuo D. M. padarytos nusikalstamos veikos iki bausmės paskyrimo už ją praėjo ilgas laikas, todėl sumažėjo bausmės efektyvumas, o labai griežtos bausmės paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, iš esmės pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas, susijusias su bausmės skyrimu. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasatoriai pagrįstai nurodo, jog D. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nustatyta nepagrįstai. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas savo noru pats ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji G. S. civiliniu ieškiniu prašė iš kaltininkų priteisti jai padarytą 3495,16 Eur turtinę ir 25 595,54 Eur neturtinę žalą. Bylos nagrinėjimo

pirmosios instancijos teisme metu D. M. per du kartus atlygino nukentėjusiajai iš viso 1600 Eur turtinės žalos (20 t., b. l. 23, 40). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į D. M. sumokėtą pinigų sumą, apkaltinamuoju nuosprendžiu iš nuteistojo priteisė G. S. atlyginti likusią padarytos turtinės žalos dalį – 1895,16 Eur, o civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, iš D. M. priteisė G. S. atlyginti 5000 Eur neturtinės žalos. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, buvo pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo ir perdavimo jį vykdyti nukentėjusiajai D. M. šeimos nariai atlygino 1900 Eur turtinės žalos. Tačiau, kaip minėta, BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą, pagal teismų praktiką – ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti konstatuojama, kai žala (paties kaltininko ar jo valia kitų asmenų) nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui atlyginama iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. S. visa turtinė žala iki bylos apeliacinės instancijos teisme nebuvo atlyginta, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas pritaikytas netinkamai, o tai yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį padidinant D. M. paskirtą 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę iki laisvės atėmimo 9 (devyneriems) metams. Atsižvelgdama į kitas apeliacinės instancijos teismo nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, sugriežtinti D. M. paskirtą bausmę iki laisvės atėmimo 13 metų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.


n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį pakeisti iš nuosprendžių aprašomųjų dalių pašalinant nustatytą D. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino dalį turtinės žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį pakeisti: D. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę padidinti iki laisvės atėmimo 9 (devyneriems) metams.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI ALVYDAS PIKELIS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ALDONA RAKAUSKIENĖ_______________________


2018-18906 2018-11-23 2018-11-07 2018-11-07 -

Administracinė byla Nr. eA-1341-556/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02361-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=557669b0ee7811e88568e724760eeafa


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Industry“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, teritorinis mokesčių administratorius) 2016 m. vasario 8 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-FR0682-60 (toliau – ir Vilniaus AVMI 2016 m. vasario 8 d. sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą „Dėl UAB „Baltic Industry“ (į. k. 301249744) 2016-03-14 skundo“ Nr. 69-58 (toliau – VMI gegužės 13 d. sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamais sprendimais nepagrįstai teigiama, jog Bendrovė buvo nesąžininga, nes žinojo ar galėjo žinoti, jog jai metalą pardavusi UAB „Filoris“ pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) į biudžetą nesumokės. Centrinis mokesčių administratorius pripažįsta, kad UAB „Filoris“ Bendrovei parduotus metalo gaminius įsigijo iš Latvijos įmonės AS „Liepajas Metalurgs“, o tai reiškia, kad UAB „Filoris“ veikla nebuvo fiktyvi, o šių ūkinių operacijų turinys atitinka tikrovę. Centrinis mokesčių administratorius vertino mokestinės bylos duomenis, t. y. iš Latvijos policijos ryšių palaikymo pareigūnų biuro Europoje gautą informaciją apie A. P. bei G. B. ir kitų asmenų, nusikalstamos grupės narių veiklą, kurie 2012–2013 metais, pasinaudodami UAB „Filoris“ ir UAB „Irenata“, sukčiavo PVM srityje, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad šiose schemose dalyvavo Bendrovė (jos administracijos darbuotojai).

3. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai remiamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 06-1-00094-12, nes nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, rodančių, kad metalo armatūros prekybos sandoriai tarp Bendrovės ir kitų įmonių 2012 metais realiai įvyko tokiomis sąlygomis ir ta apimtimi, kurios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, tačiau UAB „Filoris“, siekdama panaikinti gauto iš Bendrovės PVM sumokėjimą į biudžetą, įformino fiktyvius pardavimo sandorius su kitomis įmonėmis (UAB „Irenata“ ir kt.). Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Bendrovės vadovas T. L. būtų iš anksto susitaręs ir bendrininkų grupėje veiktų UAB „Filoris“ ar kitų įmonių interesais, arba atliktų nusikalstamus veiksmus. Teritorinis mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, perkėlė mokestinę prievolę mokėti PVM už nupirktą metalą Bendrovei už UAB „Filoris“, atleisdamas ją nuo PVM mokesčio mokėjimo, todėl Bendrovė už to paties metalo pirkimą PVM mokestį realiai sumokės 2 kartus, o tai prieštarauja pamatiniam teisinės valstybės teisingumo principui. Mokesčių administratorius neginčija fakto, kad Bendrovė įsigijo metalą, sumokėjo pardavimo kainą ir PVM UAB „Filoris“, o ne Latvijos AS „Liepajas Metalurgs“, vėliau metalą pardavė Lenkijos įmonėms. Esant tokioms aplinkybėms Bendrovė įgijo teisę į PVM atskaitą.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

5. VMI paaiškino, kad mokesčių administratorius pagrįstai nurodo, jog UAB „Filoris“ buvo pasirinkta iš anksto suplanavus metalo perpardavimo schemą, t. y. iš anksto žinant, kad AS „Liepajas Metalurgs“ tiekimus vykdys per tarpinę įmonę – UAB „Filoris“, kuri neturėjo jokių išteklių realiai veiklai vykdyti. Bendrovės direktorius T. L. bendravo su sandorių grandinėje veikusiais asmenimis, kurie turėjo ir turi ryšius su AS „Liepajas Metalurgs“, o metalo tiekimas buvo organizuotas taip, kad krovinį iš AS „Liepajas Metalurgs“ gaudavo tiesiogiai Bendrovė. Aplinkybę, kad metalo įsigijimai įforminti per UAB „Filoris“ su tikslu atskaityti pirkimo PVM ir gauti mokestinę naudą, patvirtina ir H. T. parodymai, kad sandoriai su UAB „Filoris“ buvo sudaryti neatsitiktinai, o sąmoningai siekiant susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM, nes pagal abipusį žodinį susitarimą su T. L., jam pažadėtas piniginis atlygis nuo kiekvienos UAB „Filoris“ vardu atgabentos

mašinos turėjo būti sumokėtas po PVM atgavimo iš biudžeto. Sutartis su UAB „Filoris“ buvo pasirašyta ne atsitiktinai, o sąmoningai siekiant naudos, t. y. suformuoti grąžintiną PVM Bendrovei.

6. VMI nurodė, kad byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina Bendrovės žinojimą ar dalyvavimą sukčiavimo schemoje siekiant įgyti PVM iš biudžeto.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2016 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo Bendrovei nurodyta sumokėti į biudžetą 467 115,38 Eur PVM, 136 869,72 Eur PVM delspinigių, skirta 145 157 Eur PVM bauda, ir VMI 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo, kuriuo Vilniaus AVMI 2016 m. vasario 8 d. sprendimas patvirtintas. Byloje nėra ginčo dėl skundžiamuose sprendimuose ir Patikrinimo akte mokesčių administratoriaus atliktų PVM, skirtų PVM delspinigių ir PVM baudos paskaičiavimų, aplinkybės, kad UAB „Filoris“ (už pirkimus, Ginčo laikotarpiu vykdytus iš šio prekių tiekėjo, Bendrovė siekė susigrąžinti PVM) sukčiavo PVM srityje.

9. Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė neprašo jos atleisti nuo PVM delspinigių ir baudos mokėjimo. VMI 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir, be kita ko, konstatavo, jog UAB „Filoris“ buvo pasirinkta iš anksto sąmoningai suplanavus prekių (metalo) perpardavimo schemą, t. y. iš anksto žinant, kad AS „Liepajas Metalurgs“ tiekimus vykdys per tarpinę įmonę – UAB „Filoris“, kuri neturėjo jokių išteklių realiai veiklai vykdyti; Bendrovės direktorius T. L. bendravo su sandorių grandinėje veikusiais asmenimis, kurie turėjo ir turi ryšius su AS „Liepajas Metalurgs“, o metalo tiekimas buvo organizuotas taip, kad krovinį iš AS „Liepajas Metalurgs“ gaudavo tiesiogiai Bendrovė; aplinkybę, kad metalo įsigijimai įforminti per UAB „Filoris“ su tikslu atskaityti pirkimo PVM ir gauti mokestinę naudą, patvirtina ir H. T. parodymai, kad sandoriai su UAB „Filoris“ buvo sudaryti neatsitiktinai, o sąmoningai siekiant susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM, nes pagal abipusį žodinį susitarimą su T. L., jam pažadėtas piniginis atlygis nuo kiekvienos UAB „Filoris“ vardu atgabentos mašinos turėjo būti sumokėtas po PVM atgavimo iš biudžeto; sutartis su UAB „Filoris“ buvo pasirašyta ne atsitiktinai, o sąmoningai siekiant naudos, t. y. suformuoti grąžintiną PVM Bendrovei. Centrinis mokesčių administratorius padarė išvadą, kad byloje surinktos aplinkybės patvirtina Bendrovės žinojimą ar dalyvavimą sukčiavimo schemoje, siekiant įgyti PVM iš biudžeto, todėl teritorinis mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nepripažino Bendrovės teisės į 467 115,38 Eur PVM atskaitą, priskaičiavo 136 869,72 Eur PVM delspinigių ir skyrė 145 157 Eur PVM baudą.

10. Teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, pareiškėjos atstovų paaiškinimus, teismo posėdyje apklausto liudytojo H. T. parodymus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, sprendė, kad Bendrovė metalo tiekimus iš AS „Liepajas Metalurgs“ per tarpinę įmonę – UAB „Filoris“ – vykdė iš anksto žinodama, kad pastaroji neturi jokių išteklių realiai veiklai vykdyti, kad UAB „Filoris“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras realiai Bendrovei metalo nepardavė.

11. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės, įskaitant tai, kad UAB „Filoris“ buvo tarpininkų firma, per kurią „praeidavo“ tik dokumentai, o ne reali prekė (žr., pvz., UAB „Filoris“ direktoriaus G. B. parodymus), Bendrovės direktorius T. L. dar iki sandorio su UAB „Filoris“ sudarymo buvo pažįstamas su PVM sukčiavimo schemose dalyvavusiais A. P. (A. B.) ir G. B., taip pat, kad H. T. pažadėtas atlygis už tarpininkavimą perkant metalą buvo tiesiogiai siejamas su PVM susigrąžinimu iš biudžeto, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Bendrovės per UAB „Filoris“ vykdyti metalo tiekimai iš AS „Liepajas Metalurgs“, iš kurių kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, neabejotinai yra susiję su sukčiavimu PVM srityje, o Bendrovė, ginčijamu laikotarpiu siekdama pasinaudoti PVM atskaitos teise, iš UAB „Filoris“ įsigydama prekes, žinojo arba turėjo žinoti apie tai. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad tiek Patikrinimo akte, tiek skundžiamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose yra išsamiai atskleistos UAB „Filoris“ sukčiavimą PVM srityje pagrindžiančios faktinės aplinkybės, Bendrovės direktoriaus sąsajos su UAB „Filoris“ vykdytose PVM sukčiavimo schemose dalyvavusiais asmenimis, tai, kad Bendrovės direktorius iš esmės pats kontroliavo tiekimus iš AS „Liepajas Metalurgs“, ir pateikti tai pagrindžiantys įrodymai, konstatavo, kad visos trys sąlygos, kurias mokesčių administratorius turėjo įrodyti, siekdamas pagrįsti Bendrovės žinojimą arba turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, prekes (metalo gaminius, armatūrą) įsigydama ne tiesiogiai iš AS „Liepajas Metalurgs“, o per UAB „Filoris“, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, yra įrodytos.

III.

12. Pareiškėjas UAB „Baltic Industry“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir UAB „Baltic Industry“ skundą patenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas nurodo, kad nors teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, tačiau kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių būtent pareiškėjo skundo pagrįstumą, teismas netyrė, teigdamas, jog kiti skundo argumentai nėra esminiai. Teismas netyrė, nevertino ir sprendime nepasisakė dėl įrodymų, esančių ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 06-1-00094-12 ir Nr. 06-1-02042-13, bei atsakovų prie atsiliepimo pridėtuose prieduose, t. y. liudytojų H. T., I. S. ir A. B. parodymų. Šie įrodymai paneigia teismo išvadą, jog T. L., UAB „Baltic Industry“ vadovo, teiginiai, jog jis negalėjo pirkti metalo armatūros tiesiogiai iš AS „Liepajas Metalurgs“ ir tam buvo reikalingas tarpininkas, neparemti jokiais įrodymais. Teismas taip pat nepasisakė dėl šių aplinkybių: metalo produkcijos pirkėjas buvo UAB „Filoris“, o ne UAB „Baltic Industry“; UAB „Baltic Industry“ nepirko metalo iš AS „Liepajas Metalurgs“ ir UAB „Filoris“ nebuvo tarpininkas tarp AS „Liepajas Metalurgs“ ir UAB „Baltic Industry“; Lietuvos kriminalinės policijos biuro atsakyme tyrėjui A. P. nėra įvardinta UAB „Baltic Industry“ ar jos vadovas T. L., kaip asmenys su tuo susiję ar dalyvavę sukčiavime; ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Baltic Industry“ vadovas T. L. būtų iš anksto susitaręs ir bendrininkų grupėje veikti UAB „Filoris“ ar kitų įmonių interesais, atliktų nusikalstamus veiksmus; PVM mokesčio sumokėjimas patvirtina, kad bendrovė buvo sąžininga. Taigi įrodymų, esančių ikiteisminio tyrimo medžiagose, kaip ir prokurorės E. S. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, teismas nevertino, netyrė ir dėl jų nepasisakė. Todėl teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86–87 straipsnio nuostatomis.

14. Pareiškėjo nuomone, teismas savo išvadų nepagrindė jokia teisės norma, iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, kokiomis normomis teismas vadovavosi atmesdamas pareiškėjos skundą.

15. Pareiškėjas teigia, kad Centrinis mokesčių administratorius nevertino, kad neturėtų būti taikomos išimtys neapmokestinant patikrinimo metu sandoriuose dalyvavusių, mokesčių nedeklaravusių ir nesumokėjusių mokesčių mokėtojų atžvilgiu, tokių kaip UAB „Filoris“, kuri nurodyta patikrinimo akte kaip nesumokėjusi PVM mokesčių, UAB „Irenata“, kuri jokių trikotažo gaminių UAB „Filoris“ nepardavė, nors išrašė PVM sąskaitas faktūras tikslu nuslėpti PVM UAB „Filoris“ ir perkeliant šių įmonių mokestinę prievolę UAB „Baltic Industry“, kuri PVM sumokėjo. Pažymi, kad teisės į atskaitą ribojimas įtakoja mokestinės prievolės dalį, todėl yra galimas tik Europos Bendrijos 1967 m. balandžio 11 d. pirmojoje Tarybos direktyvoje dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo Nr. 67/227/EEB (toliau – ir Direktyva) aiškiai numatytais atvejais. Mokesčių administratoriaus pareigūnai neginčijo fakto, kad UAB „Baltic Industry“ įsigijo metalą, sumokėjo pardavimo kainą ir PVM UAB „Filoris“, o ne Latvijos AS „Liepajas Metalurgs“, vėliau metalą pardavė Lenkijos įmonėms, todėl esant tokioms aplinkybėms Bendrovė įgijo teisę į PVM atskaitą. Kadangi Bendrovė sukūrė pridėtinę vertę kaip mokesčio objektą, įgijo teisę į PVM atskaitą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas be pagrindo nesivadovavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 87 straipsniu, kuriame nustatytas PVM mokestinis laikotarpis – kalendorinis mėnuo, ir 90 straipsniu, pagal kurį mokėtojas per mėnesį turi pateikti PVM deklaraciją ir sumokėti PVM mokestį kas mėnesį. VMI atlieka ūkio subjektų mokestinę kontrolę, tačiau matydama, kad UAB „Filoris“ mokesčio nemoka, į tai nereagavo. UAB „Filoris“ PVM mokesčių deklaracijų UAB „Baltic Industry“ gauti negalėjo ir negalėjo patikrinti, ar mokestis mokamas. Akivaizdu, jog esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir VMI neveikimui tikslu sustabdyti galimai neteisėtą UAB „Filoris“ mokesčių nemokėjimą, UAB „Baltic Industry“ vadovas objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB „Filoris“ vengimą mokėti PVM mokestį, dėl to objektyviai negalėjo būti nesąžiningas.

17. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.18. VMI atsiliepime nurodo tokius pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime, teiktame pirmosios instancijos

teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 d.). Teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės

bei įstatymų saugomi interesai (2 d.). Šio ginčo atveju peržengti apeliacinio skundo ribas nėra pagrindo, todėl tikrinamas sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas pateikto apeliacinio skundo ribose.

20. Bendrovei teisė į PVM atskaitą buvo paneigta, VMI ir teismo nuomone, nustačius, kad Bendrovė žinojo (turėjo žinoti), kad įsigyjant prekes ir paslaugas dalyvaujama sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Sukčiavimo aplinkybė grįsta tuo, kad: buvo iš anksto žinoma, jog AS „Liepajas Metalurgs“ tiekimus vykdys per tarpinę įmonę UAB „Filoris“, kuri neturėjo jokių išteklių realiai veiklai vykdyti; Bendrovės direktorius T. L. bendravo su sandorių grandinėje veikusiais asmenimis, kurie turi ryšius su AS „Liepajas Metalurgs“; metalo tiekimas buvo organizuotas taip, kad krovinį iš AS „Liepajas Metalurgs“ gaudavo tiesiogiai Bendrovė; H. T. parodymai patvirtino, kad sandoriai su UAB „Filoris“ buvo sudaryti sąmoningai siekiant susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM, nes pagal abipusį žodinį susitarimą su T. L., jam pažadėtas piniginis atlygis nuo kiekvienos UAB „Filoris“ vardu atgabentos mašinos; sutartis su UAB „Filoris“ buvo pasirašyta siekiant suformuoti grąžintiną PVM Bendrovei.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apmokestinamajam asmeniui gali būti atsisakyta suteikti teisę į atskaitą, tačiau tik jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šis apmokestinamasis asmuo, kuriam patiektos prekės ar suteiktos paslaugos, dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas šias prekes ar paslaugas jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu „sukčiavimu PVM“ (angl. fraud, fraudulent evasion of VAT) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-1514/2014).

22. PVM įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.) 64 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, jog „Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos <…> negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.“ Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.) (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. O MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi, turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-11-556/2016).

23. Šis teisinis reguliavimas nacionalinės (Lietuvos) teisės lygmenyje yra papildytas ir Europos Teisingumo Teismo praktika, kuria aiškinamos Europos Sąjungos direktyvos, reglamentuojančios pridėtinės vertės mokesčio klausimus, nuostatos. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas piktnaudžiavimo teise sąvoką pridėtinės vertės mokesčio srityje, taip pat yra konstatavęs, kad „Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas.“ <…>, „Nustačius piktnaudžiavimą, sandoriai, sudaryti piktnaudžiaujant, turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atstatyta situacija, kuri būtų egzistavusi nesant tokių sandorių.“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d.

sprendimo, byloje C-255/02, rezoliucinės dalies 2 ir 3 p.). Be to Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2006 m. liepos 6 d. sprendime (sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04), aiškindamas nepiktnaudžiavimo teise principo turinį yra konstatavęs ir tai, kad <…> „ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM“ (sprendimo 51 p.); bet, jeigu <…> „apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Iš tikrųjų tokioje situacijoje apmokestinamasis asmuo padeda sukčiavimo organizatoriams ir tampa jų bendrininku (sprendimo 56-57 p.); todėl <…> „jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad tiekiama apmokestinamajam asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą“ (sprendimo 61 p.). Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (taip pat žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013). Šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas apsprendžia ir tokio pobūdžio bylų įrodinėjimo dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-11-556/2016).

24. Administracinėje byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė žinojo (turėjo žinoti) apie tai, jog UAB „Filoris“ nesumokės PVM į valstybės biudžetą. Tokie pareiškėjo veiksmai šiuo konkrečiu atveju pagrįstai vertinti kaip nesąžininga, tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas, teisėjų kolegijos nuomone, patenka į minėtą „apmokestinamojo asmens dalyvavimo tokiame sukčiavime“ sąvoką, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

25. Taigi pareiškėjas (apeliantas) žinojo (turėjo žinoti) apie prieš tai aptartas UAB „Filoris“ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes, t. y. ir tai, jog pastaroji nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų. Pastarojo pobūdžio vertinimą pagrindžia pareiškėjo ir UAB „Filoris“ bei AS „Liepajas Metalurgs“ tarpusavio ryšius atskleidžiančios aplinkybės, kurios yra išsamiai išdėstytos mokesčių administratoriaus surašytuose dokumentuose, taip pat šioje byloje, todėl nebekartotinos.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra išaiškinęs, jog proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.) (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-637-261/2017). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

27. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino konkrečių liudytojų parodymų ir teiginių, esančių ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 06-1-00094-12 ir Nr. 06-1-02042-13, bei atsakovų prie atsiliepimo pridėtuose prieduose. Dėl įrodymų vertinimo apimties pažymėtina, kad teismų praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 49684/99), par. 30) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-3377-261/2017, administracinę bylą Nr. eA-1052-261/2017). Be to, pabrėžtina, kad teismas neturėjo skundžiamame sprendime atskirai vertinti ir aprašyti asmenų, kurie nebuvo liudytojais teismo posėdžių metu, t. y. neprisiekusiųjų, teiginiais ir (ar) paaiškinimais, užfiksuotais ikiteisminio tyrimo medžiagoje ar kituose dokumentuose, ir, juo labiau, daryti pareiškėjui palankias išvadas, neparemtas objektyviais ir patikimais duomenimis. Be to, net ir liudytojų, apklaustų teisme, parodymai yra tik viena iš įrodymų nagrinėjamoje byloje rūšių, ir kurie yra vertinami visumoje kitų įrodymų ir aplinkybių.

28. Administraciniame procese pareiga nurodyti bei pateikti įrodymus tenka šalims, kurios geriausiai žino tarp jų susiklosčiusių materialinių teisinių santykių specifiką, tačiau tai neatima iš teismo bendro pobūdžio teisės rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Vadovaujantis šiomis nuostatomis, šaliai, nesutinkančiai su įrodymų vertinimu, tenka pareiga paneigti teismo atliktą įrodymų vertinimą, teikiant naujus įrodymus ar nurodant jų buvimo vietą. Nepaneigus

pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina įrodymų pakankamumą, kadangi, vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. eA-1052-261/2017).

29. Apeliacinės instancijos teismas ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymu vertinimu, naujų įrodymų, paneigiančių teismo įvertintas aplinkybes, nepateikė, o tik pateikė kitokį savo požiūrį į surinktus įrodymus bei jų vertinimo apimtį. Todėl nėra pagrindo iš naujo tirti bylos įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikta faktinių aplinkybių vertinimo pozicija iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMUTĖ RUŠKYTĖ.

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


2018-18979 2018-11-26 2018-11-07 2018-11-07 -

Administracinė byla Nr. A-4168-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03768-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a1c0aa0ef4111e88568e724760eeafa

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 60 Eur už parą neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki 2012 metų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki 2012 metų buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamasis plotas neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. kiekvienam nuteistajam teko mažiau ploto nei numato teisės aktai o tokios sąlygos prilygo kankinimui, žemino žmogaus orumą ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Pažymėjo, jog dėl kamerų perpildymo tekdavo ištisas paras pragulėti lovoje, kadangi nebuvo galimybės judėti. Kamerose buvo kiauri langai, kai kuriose kamerose iš viso nebuvo langų, buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tualetuose – antisanitarinės sąlygos. Kamerose kartu buvo apgyvendinti rūkantys ir nerūkantys asmenys.

3. Pareiškėjas teigė, jog pareigūnai tyčia savo veiksmais sudarydavo konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų, o konfliktai kildavo ir dėl psichologinių bei fizinių nepatogumų, atsirandančių dėl per mažo asmeniui tenkančio ploto.

4. Dėl minėtų neteisėtų Lukiškių TI-K vadovybės veiksmų, dėl pareigūnų piktnaudžiavimo savo pareigomis, netinkamo elgesio ir nuolatinių provokacijų, pareiškėjas teigė, kad patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme, t. y. patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, nepatogumus, kurią įvertino po 60 Eur už kiekvieną parą, praleistą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K (apie 24 mėn.).

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas akcentavo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 patvirtintos Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės 6.34 papunktį, suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, todėl neturi galimybės pateikti išsamesnės informacijos apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki 2012 metais.

7. Atsakovas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir prašė, kad pareiškėjos skundo reikalavimams būtų taikytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Dėl įstaigos perpildymo asmenims tenkantis kamerų plotas galėjo būti mažesnis, nei nustatytas minimalus 3,6 kv. m, tačiau Lukiškių TI-K stengėsi tokiomis sąlygomis asmenis laikyti kuo trumpesnį laiką, jiems sudaromos sąlygos užsiimti kitomis veiklomis už kameros ribų. Asmenys buvo skirstomi į patalpas laikantis teisės aktų nustatytų izoliavimo reikalavimų. Iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalaujama palaikyti švarą ir tvarką kamerose. Remontas atliekamas pagal poreikį ir turimus resursus. Kiekvienoje kameroje įrengtos lovos kiekvienam asmeniui, stalai, kėdutės ar suoliukai, lentynos maistui ir kt. daiktams sudėti, įrengti sanitariniai mazgai, atitverti nuo likusio kameros ploto. Į kameras tiekiamas šaltas vanduo. Kameros vėdinamos per atidaromus langus. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo pačio elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjos nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nurodė, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas,

dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal

įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

10. Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, įvertino bylos aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą ir konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki 2012 metų taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2017 m. lapkritį (žr. voką, b. l. 7). Pareiškėjas savo teises gynė labai neapdairiai.

11. Teismas padarė išvadą, kad nebuvo įmanoma atnaujinti ieškinio senaties termino, nes nebuvo galimybės net pradėti tirti, ar buvo apskritai padaryta kokia nors žala pareiškėjui (atsakovo atstovas neturi pareigos saugoti duomenų, senesnių negu trys metai). Teismas dėl paties pareiškėjo savo teisių nesavalaikio gynimo negalėjo net objektyviai bandyti apginti pareiškėjo teisių, o atnaujinti ieškinio senaties terminą taip pat nebuvo jokių svarbių objektyvių aplinkybių.

III.

12. Pareiškėjas E. L. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 71–73), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

12. 1. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, kad senaties terminai nėra taikomi nusikaltimams, kurie padaromi kankinant, žeminant ir pažeidžiant orumą. Šioje byloje negali būti taikomas 3 metų senaties terminas, todėl byla turi būti nagrinėjama pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį.

12. 2. Lukiškių TI-K veiksmus pareiškėjas vertino kaip Konvencijos 3 straipsnio, uždraudžiančio kankinimą ir žiaurų nežmonišką elgesį, žeminantį žmogaus orumą, pažeidimą, ir prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

13. Lukiškių TI-K, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (I t., b. l. 76–79) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, patirtos neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas, nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kilti.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo E. L. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki 2012 metų teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125-1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio mėnesį praleidęs senaties terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

18. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog pagal EŽTT sprendimus, šioje byloje, senaties terminas neturėtų būti taikomas. Prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir

teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos, kaip teigiama, patirtos laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki 2012 metų, padavė 2017 m. lapkričio 6 d. (skundo teismui išsiuntimo diena, b. l. 7), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

24. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimą.

25. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Be to, įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl ieškinio senaties netaikymo, pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Konvencijos nuostatų taikymo sprendžiant dėl ieškinio senaties, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą

nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

29. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________


2018-18900 2018-11-23 2018-11-13 2018-11-13 -




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4c756b90ee7811e88568e724760eeafa


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. D. su skundu (b. l. 4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 665 Eur neturtinei žalai atlyginti, išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK bylai išspręsti reikalingus įrodymus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. vasario 25 d. buvo laikomas perpildytose kamerų tipo patalpose Nr. 3 ir Nr. 4. Kameros plotas buvo apie 14,11 kv. m, joje gyveno 4 asmenys. Be to, dalį ploto užėmė baldai. Asmeniui turi būti skiriama kamerose ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičius baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Dėl kamerų perpildymo kildavo konfliktai su kitais kameroje laikomais asmenimis, skaudėdavo galvą. Kameroje yra atitvertas sanitarinis mazgas, kuriame yra tik skylė grindyse, nehigieniškas, surūdijęs, neuždengtas. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, emocinį nestabilumą bei kitus nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą (b. l. 9–12) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK už rėžimo pažeidimus nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. vasario 25 d. atliko nuobaudas: nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. iki 2016 m. sausio 30 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas – 6,58 kv. m, vienam nuteistajam teko 6,58 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 25 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas – 14,78 kv. m, vienam nuteistajam teko 3,695 kv. m. gyvenamojo ploto. Minimaliai tenkanti vienam kaliniui kamerų tipo patalpose 3, 6 kv. m ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjui tenkanti ploto norma nuolat kito dėl nuteistųjų rotacijos. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Į baldų ir įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimas. Sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktais. Kameroje Nr. 1 ir Nr. 3 nebuvo rekonstruojamos ar kapitaliai remontuojamos, todėl šiose kamerose nėra įrengti unitazai ar nerūdijančio plieno klozetai. Šiose kamerose sanitariniai mazgai atitverti nuo likusios kameros ploto iki lubų, turi atskirą nuo kamerų tipo patalpų oro šalinimo sistemą. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Nėra ir duomenų, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų kreipėsi į atitinkamas tarnybas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagristą.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas netutinę žalą kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, atliekant laisvės

atėmimo bausmę nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. vasario 25 d.

7. Teismas nurodė bylai aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246 – 6.249, 6.271 straipsniai), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus Konvencijos 3 straipsnio taikymo kontekste.

8. Dėl pareiškėjui tenkančio ploto teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas už rėžimo reikalavimų pažeidimus nuobaudas atliko: nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. sausio 30 d. kameroje Nr. 1, kurioje įrengta viena miegamoji vieta, patalpos plotas 6,58 kv. m; nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 25 d. kameroje Nr. 3, kurioje įrengta 4 miegamosios vietos, patalpos plotas – 14,78 kv. m, vienam asmeniui teko 3,695 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjo argumentus, jog kameros plotas buvo apie 14,11 kv. m ir joje gyveno 4 asmenys, teismas atmetė kaip nekonkrečius. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė kameros numerio, laikymo laikotarpio. Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų kamerų tipo patalpose nepaneigė. Atsakovo atstovo duomenis nepaneigti jokiais kitais objektyviais duomenimis, todėl teismas jais vadovavosi ir sprendė, kad atsakovas nepažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkto nuostatų dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto.

9. Dėl pareiškėjo argumento, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

10. Dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo teismas pažymėjo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos), laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 (toliau – ir higienos norma HN 55:2001), 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Teismas darė išvadą, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas deklaratyviai ir abstrakčiai nurodo, kad sanitariniai mazgai buvo nehigieniški, tualetas surūdijęs, tačiau šių aplinkybių nedetalizuoja, nenurodo, kokias neigiamas pasekmes tai jam sukėlė. Teismas vertino, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl prasto kameros inventoriaus, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę bei tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tualeto, higienos, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisme 2017 m. birželio 14 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo ir liudytojų apklausos tikslu pasiruošti kalbai, atsikirsti į atsakovo atsiliepimo argumentus. Šį prašymą teismas atmetė, nes pareiškėjas atsakovo atsiliepimą ir teismo šaukimą gavo 2017 m. gegužės 8 d. Pažymėjo, kad žinodamas, jog teismo posėdis įvyks 2017 m. birželio 12 d. ir turėdamas daugiau nei mėnesį laiko pasiruošimui, pareiškėjas turėjo laiku teikti prašymus iki teismo posėdžio ir tai buvo pakankamas laikas pateikti teismui atsikirtimus į atsakovo atsiliepimą bei kitus prašymus.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pravieniškių PN-AK psichologinės tarnybos pažymos duomenimis

pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės

atsakomybės atsiradimo sąlygos – Pravieniškių PN-AK ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III.

15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, sprendimą priėmė vadovaudamasis Pravieniškių PN-AK pateiktais melagingais duomenimis, nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymus atidėti teismo posėdį, apklausti byloje liudytojus, išreikalauti į bylą įrodymus. Teismo motyvai, jog tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, yra diskriminuojantys. Buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, o kamerų tipo patalpose 23 val. per parą. Pagal Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metams planą Pravieniškių PN-AK turėjo būti rekonstruotas, o po atliktos rekonstrukcijos vienam Pravieniškių PN-AK laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m, neįskaičius baldų užimamo ploto. Teismui tiksliai nurodė, kad buvo laikomas kameroje Nr. 4. Lietuvos Respublikos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-10808-484/2018) laikomasi pozicijos, kad baldų užimamas plotas turi įtakos skaičiuojant vienam asmeniui tekantį plotą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Pravieniškių PN-AK psichologinę tarnybą, tačiau buvo atsakyta, jog tarnyba tokio pobūdžio problemų nesprendžia ir kalinimo sąlygų negerina. Be to, tarnybai teikė prašymus dėl psichologinės pagalbos suteikimo, tačiau pagalba nebuvo suteikta. Nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose (Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4207-423/2016).

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą (b. l. 43–45) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas, jame nėra nurodyti motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas turi būti pakeistas ar panaikintas. Apeliaciniame skundė pareiškėjas nepateikia argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, būtų nepasisakęs dėl kurių nors skunde keliamų klausimų ar argumentų, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs procesinės ar materialinės teisės normas. Teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus, todėl priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo M. D. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, sprendimą priėmė vadovaudamasis Pravieniškių PN-AK pateiktais melagingais duomenimis, nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymus atidėti teismo posėdį, apklausti byloje liudytojus, išreikalauti į bylą įrodymus.

20. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

21. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo

įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.). Vis dėl to pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus, ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., EŽTT 2016 m. sprendimą byloje Muršic prie Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) ir kt.).

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismui tiksliai buvo nurodęs, kad buvo laikomas kameroje Nr. 4., kad baldų užimamas plotas turėtų turėti įtakos skaičiuojant vienam asmeniui tekantį plotą. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad teismo motyvai, jog tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, yra diskriminuojantys.

23. Vertinama minėtus apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 2017 m. spalio 17 d. paskelbė sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą, kuriame buvo vertinamos kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK. Nustatęs, kad pareiškėjai beveik 4 metus buvo laikomi mažesniame nei 3 kv. m plote, EŽTT konstatavo, jog toks pažeidimas negali būti laikomas trumpu ir atsitiktiniu ir konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

25. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie tai, kad kameros plotas buvo apie 14,11 kv. m ir joje gyveno 4 asmenys, nepakanka ir pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų kamerų tipo patalpose nepaneigė. Šiuo atveju akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą bei tiesiog pritarė atsakovo paaiškinimams dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu, jų nenagrinėdamas.

26. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis apie pareiškėjo apgyvendinimą ginčui aktualiu laikotarpiu, konstatuoja, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi teismų praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, teismas ignoravo teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, kad atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo detalizuotų duomenų apie kalinimo sąlygas, kartu su juo gyvenusių asmenų skaičių, pareiškėjui tekęs plotas skaičiuotinas remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis.

27. Sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, o taip pat sprendžiant dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, yra svarbu tiksliai nustatyti, kiek konkrečiai ploto tam tikru laikotarpiu ar tam tikrą dieną teko vienam asmeniui kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino.

28. Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, taip pat teigė, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

29. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo

Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).

30. Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

31. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

32. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo atskyrimas užtikrino privatumą juo naudojantis.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, svarbu nustatyti, kokį laikotarpį asmuo buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į privatumą.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tik įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, nustačius ar paneigus atsakovo neteisėtus veiksmus, galima spręsti apie pareiškėjo realiai patirtą neturtinę žalą ir vertinti jos dydį.

36. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

38. Kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė ABTĮ 80 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam teismui

nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ



2018-18887 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=379073a0ee7811e88568e724760eeafa

Administracinė byla Nr. eA-1078-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02947-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 18.6.1.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 49S-198-(14.49.3.) (toliau – ir NŽT sprendimas) ir grąžinti NŽT klausimą dėl žemės sklypo grąžinimo natūra spręsti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad NŽT sprendimu nuspręsta atkurti jam nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą 0,3333 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir žemės sklypas), atlyginant pinigais. NŽT sprendimas yra nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. gavo pranešimą, jog žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei; atsižvelgiant į tai, kad V. Z. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo kitoje vietoje, už žemės sklypą jam bus atlyginama pinigais (Atkūrimo įstatymo 16 str.).

3. Pareiškėjas, susipažinęs su NŽT sprendimo projektu, raštu nurodė, kad nesutinka su sprendimu ir prašė NŽT grąžinti žemės sklypą kaip laisvą ir neužstatytą ar lygiavertį kitoje Vilniaus vietoje. NŽT sprendime į jo valią nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę bus atkurtos grąžinant žemės sklypą natūra. Dėl NŽT veiksmų jis praleido terminą pateikti prašymą už valstybės išperkamą žemę ar jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų.

4. Pareiškėjo vertinimu, sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. Abiem atvejais privalo būti paisoma nacionalizuoto ir perduodamo turto vertės ekvivalentiškumo. Šie atkūrimo būdai yra panašūs ir tuo, kad suteikiamas kitas žemės sklypas pretendento pasirinktoje vietoje. Pareiškėjui už žemės sklypą buvo atlyginta tik 602,34 Eur suma, kuri nėra teisinga. Nagrinėjamoje byloje turi būti keliamas klausimas, ar žemės sklypas galėjo būti priskirtinas valstybės išperkamai žemei, nes gretimuose žemės sklypuose vyksta statybos, stovi gyvenamieji namai. Gretimame žemės sklype, kuris priklausė nuosavybės teisėmis V. Z., yra suformuoti pastatai, žemės paskirtis yra namų valdos, nors pareiškėjui nurodoma, kad žemės sklypas priklauso regioniniam parkui bei užstatytai teritorijai.

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad V. Z. 1999 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos

skyriui (toliau – ir Skyrius) pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę. Buvo parengta pažyma, jog V. Z. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3333 ha buvusio savininko M. Z. turėtos žemės

(duomenys neskelbtini), Vilniuje. V. Z. 2001 m. birželio 26 d. Skyriui pateiktame prašyme nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą 2 ha žemę (duomenys neskelbtini), Vilniuje, natūra. Skyrius 2001 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydamas parengti žemės sklypo planus pretendentams į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę ir pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei kitus apribojimus pagal pateiktą kartografinę medžiagą. Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) Miesto plėtros departamentas (toliau – ir Departamentas) informavo Skyrių, kad pagal pridėtą kartografinę medžiagą nustatytoji savininkų turėtos žemės vieta yra Pavilnių regioniniame parke, kuriame pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą yra ribojama ūkinė bei statybinė veikla, o taip pat neleistinas naujų sklypų individualiai statybai planavimas. Skyrius 2004 m. kovo 3 d. kreipėsi į Savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių, prašydamas nustatyti, ar buvusio savininko M. Z. turėta žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas ir per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Vilniaus miesto meras 2004 m. spalio 3 d. raštu nurodė, kad kartografijoje nurodyta buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme nustatytais būdais. Skyrius 2004 m. gruodžio 7 d. raštu informavo V. Z. apie pateiktą Savivaldybės sprendimą ir išaiškino šio sprendimo apskundimo tvarką.

7. Atsakovas nurodė, kad Skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjo 2014 m. gruodžio 5 d. prašymą, kreipėsi į Departamentą su prašymu suprojektuoti žemės sklypą buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėje ir organizuoti jo kadastrinius matavimus. Departamentas 2015 m. gegužės 14 d. informavo Skyrių, jog M. Z. turėtas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į Pavilnių regiono parko ypač vertingą ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu Antakalnio botaninio draustinio teritoriją, Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją, valstybinės reikšmės mišką bei užimtas privačių namų valdų žemės sklypais. Skyrius apie tai informavo pareiškėją bei nurodė, kad pareiškėjui, nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškus valiuos dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietoje), už likusią atkurti žemės dalį bus atlyginama remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi. Ginčijamu sprendimu V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią likusią neatkurtą 0,3333 ha buvusio savininko M. Z. turėtą žemę atlyginant pinigais.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 1999 m. rugsėjo 23 d. prašyme ir vėlesniuose prašymuose nurodė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas ne kartą buvo informuotas apie žemėvaldos priskyrimą valstybės išperkamai žemei, tačiau nepateikė įrodymų, kad Administracijos raštai dėl buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės būtų apskųsti įstatymo nustatyta tvarka. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. asmenys galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo. Apie tokią galimybę pareiškėjas ir jo tėvas buvo informuoti. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų, kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

9. Atsakovas pažymėjo, kad jis neturėjo pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo valią dėl lygiaverčio sklypo, nes Atkūrimo įstatyme buvo nustatyti pakankamai ilgi terminai pareikšti kitokią valią dėl atkūrimo būdo ar jo pakeitimo, tačiau nei pareiškėjo tėvas, nei pats pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog ginčijamame sprendime nurodyta piniginė kompensacija nėra teisinga ir lygiavertė. NŽT taikė Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika). Teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, nenustato galimybės pareiškėjui mokėti piniginę kompensaciją rinkos verte. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui bei nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka),

13. Teismas nustatė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Skyrius 2004 m. kovo 3 d. kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas nustatyti, ar buvusio savininko M. Z. turėta žemė nėra priskirta valstybės

išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas ir per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Savivaldybės meras 2004 m. spalio 13 d. raštu informavo Skyrių, kad buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. Tokią išvadą Savivaldybės meras padarė vadovaudamasis Atkūrimo įstatymu, Tvarka, Pavilnių regioninio parko nuostatais bei atsižvelgęs į tai, kad M. Z. turėta žemė ties (duomenys neskelbtini) patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159. V. Z. apie šį Savivaldybės mero raštą buvo informuotas Skyriaus 2004 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 31/04/22-3890, kuriame taip pat buvo nurodyta, jog jis turi teisę skųsti Savivaldybės raštą įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. spalio 26 d. raštu taip pat išaiškino V. Z. teisę skųsti Savivaldybės mero 2004 m. spalio 13 d. sprendimą įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemę ne kartą buvo informuotas apie žemėvaldos priskyrimą valstybės išperkamai žemei, tačiau byloje nėra duomenų, jog jis būtų apskundęs Savivaldybės mero 2004 m. spalio 13 d. sprendimą ar būtų priimtas sprendimas, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepriklauso valstybės išperkamai žemei.

14. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Savivaldybės merui 2004 m. spalio 13 d. priėmus raštą Nr. 51-13183-(3.6), buvo pripažinta, jog Vilniaus mieste esančio Pavilnių regioninio parko teritorija, į kurią pateko ir buvusio savininko M. Z. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytas žemės sklypas, yra visuomenės poreikiams reikalinga želdynų teritorija. Tokiam buvusio savininko valdytos žemės statusui apibrėžti taikomos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatos, pagal kurias tokia žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

15. Teismas pažymėjo, kad bylos išnagrinėjimui inter alia aktualus V. Z. valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiškos ir laiko, kada buvo išreikšta ši valia, aspektas. V. Z. 1999 m. rugsėjo 23 d. Skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Prašymo skiltyje „pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas“ nenurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. V. Z. 2001 m. balandžio 18 d. pateikė prašymą Departamentui ir Vilniaus miesto Žemėtvarkos tarnybos skyriui, prašydamas atstatyti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Prašyme taip pat nurodė, kad prašo žemės niekam neišskirti, neleisti naudotis ar planuoti ant jos statyti bet kokius statinius, kadangi žemė tokiais veiksmais būtų naudojama neteisėtai ir V. Z. kreiptųsi į atitinkamas institucijas dėl tokių veiksmų apskundimo. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, jog V. Z. siekė susigrąžinti nekilnojamąjį turtą natūra. NŽT 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3737 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ jam pranešė, kad vadovaujantis pasikeitusiomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, jis turi teisę pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko M. Z. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje ir iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, bei išaiškino, kaip jis gali susipažinti su informacija apie nustatytus laisvos žemės fondo miško plotus. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. NŽT pateikė prašymą, prašydamas suformuoti ir grąžinti natūra žemės sklypą. Taigi, šiuo prašymu pareiškėjas neišreiškė valios gauti lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje, o siekė susigrąžinti natūra nekilnojamąjį turtą, nors toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, nėra nustatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje. Skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2014 m. gruodžio 5 d. prašymą, kreipėsi į Departamentą su prašymu suprojektuoti žemės sklypą buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėje ir organizuoti jo kadastrinius matavimus, tačiau Departamentas 2015 m. gegužės 14 d. raštu pakartotinai informavo NŽT, jog žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei. NŽT parengė ginčijamo sprendimo projektą, o 2016 m. balandžio 28 d. priėmė ir patį ginčijamą sprendimą, kuriuo nuspręsta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į V. Z. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,3333 ha žemės, atlyginant pinigais.

16. Teismo vertinimu, NŽT, kaip viešojo administravimo subjektas, valstybės įgaliotas spręsti dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pranešdamas pareiškėjui apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus, suteikiančius jam, kaip pretendentui, teisę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nustatytu terminu, tinkamai įvykdė jam priskirtas funkcijas ir sudarė sąlygas pareiškėjui apsispręsti ir nustatyta tvarka pareikšti savo valią. Pareiškėjui nepasinaudojus suteikta teise iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, esančią miestams priskirtose teritorijose ir už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, NŽT, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjui nuosavybės teises į jam priklausančias buvusių savininkų valdytos žemės dalis atkurti pinigais. Tai, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 20 d. ginčijamo sprendimo projekte nurodė, jog su sprendimu nesutinka ir prašo „grąžinti 0,3333 ha žemės sklypą arba lygiavertį sklypą kitoje vietoje Vilniaus

mieste“, t. y. pareiškėjas iš esmės išreiškė valią gauti lygiavertį žemės plotą kitoje vietovėje, negalėjo sukurti teisinės pareigos NŽT atkurti nuosavybės teisių pareiškėjo nurodytu būdu, nes tokia pareiškėjo valia buvo pareikšta po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino.

17. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios, nes LVAT praktikoje yra nuosekliai laikomasi analogiškos pozicijos, tačiau pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdai „natūra“ ir ekvivalentine natūra“ yra du savarankiški ir skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai. V. Z. 1999 m. rugsėjo 23 d. prašymo pateikimo metu galiojo Atkūrimo įstatymas, kuris nuosavybės teisių atkūrimo būdo – ekvivalentine natūra, nenustatė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas (natūra) negali būti prilyginamas išreikštai valiai dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo kitoje vietoje.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nustatyta 602,34 Eur kompensacija už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą yra neteisinga, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimo išaiškinimais ir pažymėjo, jog NŽT pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi ir taikė Metodiką, taip pat laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. Pareiškėjas jokių konkrečių Metodikos, taikytos nustatant valstybės išperkamos žemės vertę, pažeidimų nenurodė, savo poziciją iš esmės grindė abstrakčiais teiginiais ir spėjamojo pobūdžio teiginiais. Metodika nenustato kompensavimo galimybės už valstybės išperkamą žemę rinkos kaina, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su kompensacijos atlyginimu pagal žemės rinkos vertę buvo atmesti kaip nepagrįsti. Aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti NŽT sprendime nurodytu valstybės išperkamos žemės įvertinimu, teismas nenustatė.

19. Teismas padarė išvadą, kad NŽT sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą atmetė kaip nepagrįstą. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą, teismas nenustatė. Atsitinkamai teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti NŽT iš naujo svarstyti klausimą dėl minėto žemės sklypo grąžinimo natūra, todėl skundą dėl šio reikalavimo taip pat atmetė.

III.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti; teismui pripažinus, kad žemės neįmanoma sugrąžinti natūra, konstatuoti, jog atsakovo veiksmai laikytini laiko vilkinimu ir atnaujinti terminą prašymui už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas; išreikalauti iš atsakovo informaciją apie greta žemės sklypo esančių žemės sklypų paskirtį bei įgijimą, taip pat pateikti vietovės detalųjį planą.

21. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinį byloje keliamą klausimą, ar nuosavybės teisės į žemės sklypą gali būti atkurtos natūra, ar žemės sklypas galėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei, nors greta žemės sklypo vyksta statybos bei stovi gyvenamieji namai.

22. Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie greta žemės sklypo esančių žemės sklypų paskirtį bei įgijimą, taip pat pateikti vietovės detalųjį planą, tačiau teismas šio prašymo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, todėl teismas, nevisapusiškai išnagrinėjęs bylą, negalėjo priimti teisingo ir pagrįsto sprendimo. Nagrinėjamu atveju turėjo būti atsakyta, kokiu pagrindu toje vietoje buvo formuojami žemės sklypai, jei teritorija priklauso regioniniam parkui, o žemė priskirta valstybės išperkamai. Jei teismas nustatytų, kad žemės sklypas, priklausęs V. Z., nėra užstatytas ir galimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas, tokiu atveju nėra pagrindo atsisakyti A. Z. grąžinti žemės sklypą natūra.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo valios išraiškos formą bei nustatydamas jos pateikimo laiką, neatsižvelgė, jog NŽT tik ginčijamu sprendimu nusprendė už žemės sklypą atlyginti pinigais, iki gauto sprendimo pareiškėjas negalėjo žinoti, kad jam tenka pareiga keisti prašymo formą.

24. Pareiškėjas detalizuoja, jog žemės susigrąžinimo procedūros prasidėjo nuo V. Z. 1999 m. rugsėjo 23 d. prašymo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. lapkričio 28 d. pranešimu nurodė Vilniaus miesto merui parengti žemės sklypo planus kiekvienam pretendentui, be kita ko, nustatyti žemės sklypo naudojimo paskirtį bei pobūdį, ir tik 2004 m. kovo 3 d. Vilniaus miesto savivaldybei nurodė nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei – suformuoti žemės sklypo ribas ir parengti žemės sklypo planus. Tolesnės procedūros įrodo, kad buvo vilkinamas laikas, o V. Z., visą laiką negavęs tinkamo atsakymo, siekė susigrąžinti jam priklausantį žemės sklypą, todėl NŽT 2016 m. balandžio 11 d. nurodyti argumentai (pilietis V. Z. iki Įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios) neturi teisinio ir faktinio pagrindo. Be to, NŽT

2014 m. gruodžio 22 d. pranešime Nr. 49SDP(14.49.23)331 taip pat nurodė suprojektuoti žemės sklypą, organizuoti kadastrinius matavimus. Taigi net iki šios dienos pareiškėjas turėjo pagrįstų lūkesčių susigrąžinti teisėtai paveldėtą žemės sklypą. Atsižvelgus į viešojo subjekto veiksmus, kurie įrodo laiko vilkinimą, t. y. nesubėgėjimą tinkamai suderinti viešojo subjektų veiksmų bei tinkamai suformuoti informacinius raštus, pareiškėjas prašo teismo pripažinti, kad tokie veiksmai laikyti laiko vilkinimu ir atnaujinti terminą prašymui už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų.

25. Pareiškėjas akcentuoja, jog žemės sklypas, pagal Pavilnių regioninio parko planus nors ir priklauso parkui kaip ypatingai saugoma teritorija, tačiau gali būti sugrąžintas kaip neužstatytas, nustačius, kad ši vietovė gali būti urbanizuota, nes nėra ypatingai saugoma. Teismui pripažinus, kad žemės neįmanoma susigrąžinti natūra, šioje situacijoje turi būti nustatytas viešojo subjekto neveikimas, o terminas prašymui dėl atlyginimo lygiaverčio miško ploto paduoti, atnaujintas dėl viešojo subjekto kaltės ir patenkintas.

26. Pareiškėjas mano, kad apskaičiuota pinginė išmoka už valstybės išperkamą žemės sklypą nėra teisinga. Metodikoje ir NŽT sprendime nustatytas atlyginimas akivaizdžiai nelygiavertis ir neteisingas, nes toje vietovėje rinkos kaina už arą yra 32 500–38 091 Eur. Neteisinga negrąžinti pareiškėjui žemės sklypo, kai šalia jo yra statomi daugiabučiai.

27. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, nurodo, kad teismas neturėjo spręsti klausimo, ar M. Z. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėtas žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra užstatytas ir jame galimas žemės atkūrimas natūra. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja bei planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. NŽT teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad NŽT vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir nevykdė pareigos atkurti jam nuosavybės teises grąžinant natūra žemės sklypą, patenkantį į buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemėvaldą. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. spalio 26 d. raštu Nr. Z.20-346-966 „Dėl M. Z. buvusioje R. S. gatvėje nuosavybės teisėmis turėtos žemės grąžinimo natūra“ informavo V. Z., kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba) ir Vilniaus miesto savivaldybė yra viena kitai nepavaldžios institucijos ir kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas ne NŽT, o Vilniaus miesto savivaldybė sprendžia, ar galima grąžinti piliečiams jų turėtą nekilnojamąjį turtą natūra, atitinkamai projektuoja grąžintinus natūra ir perduotinus piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai, nustato piliečių naudojamų žemės sklypų ribas, plotą ir kitus kadastrinius duomenis.

29. Atsakovas teigia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymą išreikalauti įrodymus apie greta žemės sklypo esančių žemės sklypų paskirtį bei įgijimą ir pateikti vietovės detalųjį planą, nes teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, įpareigoja NŽT atlikti tik tam tikrus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, bet NŽT negalėjo daryti įtakos tam tikros teritorijos priskyrimui laisvai (neužstatytai) žemei bei grąžintinų žemės sklypų formavimui tam tikroje teritorijoje, nes sklypų formavimas ir jų planų rengimas yra viena iš savarankiškų Vilniaus miesto savivaldybės funkcijų.

30. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nesant galimybės grąžinti žemės sklypo natūra, jam turi būti atnaujintas terminas pateikti prašymą dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu. Įstatymų leidėjo Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo išreikšti yra naikinamieji. Asmenys, nerealizavę šių teisių per nustatytus terminus, vėliau jų įgyvendinti negali.

IV.Teisėjų kolegija


31. Byloje sprendžiamas ginčas dėl Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 ir 5 dalių taikymo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet

iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.“

32. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.“

33. Šiose teisės normose yra įtvirtintos dvi elgesio taisyklės, šio teisinio santykio dalyviams sukuriančios atitinkamas teises ir pareigas. Pagal pirmąją taisyklę, asmuo turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

34. Pagal antrąją taisyklę, asmeniui iki 2015 m. kovo 1 d. nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai jo prašymu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, suteikiama teisė nuosavybės teises asmeniui atkurti atlyginant pinigais.

35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekė atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra ir iki 2015 m. kovo 1 d. nepakeitė valios dėl atlyginimo būdo ir neprašė, kad už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

36. Byloje taip pat nustatyta, kad 2001–2016 m. laikotarpiu ne kartą buvo inicijuojamos administracinės procedūros dėl nuosavybės teisių pretendentams atkūrimo natūra į ginčo žemės sklypą, tačiau dar 2004 m. spalio 13 d. Vilniaus m. savivaldybė priėmė sprendimą (raštas Nr. 51-13183-(3.6)), kad buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė priskirta valstybės išperkamajai. Apie šį sprendimą pretendentai į ginčo žemės sklypą buvo informuoti 2004 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 31/04/22-3890, išaiškinant teisę šį sprendimą ginčyti teismine tvarka. Tai, kad ginčo žemės sklypas yra išperkamas valstybės šio teisinio santykio dalyviai buvo pakartotinai informuoti Vilniaus m. savivaldybės 2015 05 14 raštu Nr. A51-49436/15(2.14.2.12-MP8).

37. Šie sprendimai teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo užginčyti ir yra galiojantys (ABTĮ 29 str.; 33 str. 2 d. 9 p.). Tai lemia, kad pareiškėjo argumentai, kurie siejami su ginčo žemės statusu (išperkama/neišperkama), negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.

38. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėją atsakovas 2014 m. lapkričio 12 d. raštu informavo, apie tai, jog jis turi teisę iki 2015 03 01 pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko M. Z. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, gali prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau pareiškėjas valios nepakeitė.

39. Aptartos aplinkybės lemia, kad egzistavo teisinės prielaidos ir sąlygos, numatytos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje, suteikiančios teisę atsakovui priimti byloje ginčijamą sprendimą, dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

40. Nepagrįsti ir tie apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo pareikštų reikalavimų.

41. Iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad yra pareikštas tik vienas materialinio-teisinio pobūdžio reikalavimas – panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 49S-198-(14.49.3.) (toliau – ir NŽT sprendimas) ir grąžinti NŽT klausimą dėl žemės sklypo grąžinimo natūra spręsti iš naujo. Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas ir išnagrinėjo.

42. Kiti pareiškėjo reikalavimai – įpareigoti atsakovą pateikti atitinkamą informaciją, dokumentus, iškviesti liudytojus, yra procesinio pobūdžio reikalavimai ir nesudaro savarankiško bylos nagrinėjimo dalyko. Be to, pareiškėjo prašomi išreikalauti iš atsakovo dokumentai ir informacija, galėtų sudaryti kito materialinio – teisinio reikalavimo – pripažinti, kad ginčo žemės sklypas yra laisvas, o ne valstybės išperkamas, faktinį pagrindą. Tačiau, kaip minėta, viešojo administravimo subjektų šiuo klausimu priimti sprendimai yra įsiteisėję, o terminai juos nuginčyti yra praleisti, kurių neprašoma ir atnaujinti (ABTĮ 30str. 33 str. 2 9 p.). Dėl ko, minėti procesinio pobūdžio pareiškėjo reikalavimai negali būti tenkinami ir šia prasme.

43. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės

instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

44. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

45. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, o tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).


n u t a r i a :

pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


2018-18902 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. eA-5189-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00353-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4f577ce0ee7811e88568e724760eeafa


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 3P-154 „Dėl I. Š. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas), grąžinti ją į Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus (A lygis, 19 kategorija) pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Ginčijamu įsakymu ji buvo atleista iš Tarnybos direktoriaus pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Įsakymo neteisėtumą pagrindžia vien tai, kad jos pareigybė nėra panaikinta, nepasikeitusios nei funkcijos, nei keliami reikalavimai. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir atsakovas, ministerija) nėra priėmęs jokio administracinio akto dėl jos pareigybės panaikinimo. Žemės ūkio ministras 2017 m. rugsėjo 12 d. pranešime Nr. 19P-75 (toliau – ir Informacinis pranešimas) nurodė, jog yra keičiama tik Tarnybos direktoriaus darbo vieta iš Vilniaus į Klaipėdą, tačiau darbo vietos pakeitimas nėra ir negali būti prilyginamas pareigybės panaikinimui.

3. Pasak pareiškėjos, aplinkybę, kad jos pareigybė nėra panaikinta, patvirtina ir tai, jog šiuo metu paskelbtame Tarnybos direktoriaus konkurse, pareigybės aprašyme nurodomas tas pats A lygis ir 19 kategorija, tos pačios funkcijos, kokios buvo pareiškėjos pareigybės aprašyme, kuris po Įsakymo priėmimo nebuvo keičiamas (Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo galiojanti redakcija patvirtinta žemės ūkio ministro 2016 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 40P-11).

4. Pareiškėjos teigimu, atsakovas darbo vietą iš Vilniaus į Klaipėdą perkėlė tik formaliai, nes jokių objektyvių kliūčių vykdyti darbo funkcijas Vilniuje nėra. Pagal Įsakymu patvirtintą struktūrą, Vilniuje liko ne tik Veiklos administravimo skyrius bei Žuvininkystės įsipareigojimų vykdymo skyrius, bet ir Tarnybos direktoriaus pavaduotojo, vyriausiojo patarėjo pareigybės.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad augina du vaikus iki 14 metų, todėl apie aplinkybes, kurias atsakovas traktuoja kaip pareigybės panaikinimą, jai turėjo būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius iki panaikinimo. Informaciniame pranešime nurodyta, kad jos darbo vieta keičiama nuo 2018 m. sausio 1 d., ir šias aplinkybes atsakovas laikė pareigybės panaikinimu, todėl apie tai turėjo būti pranešta ne vėliau kaip 2017 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovas, Informacinį pranešimą pateikęs tik 2017 m. rugsėjo 12 d., pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą pranešimo pateikimo terminą.

6. Pareiškėjos turimais duomenis, nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. Informacinio pranešimo jai įteikimo iki aplinkybių, kurias atsakovas laikė pareigybės panaikinimu, atsiradimo, jos darbovietėje buvo laisva Įsakymu pakeistos struktūros 3 punkte numatyta pareigybė – Tarnybos direktoriaus vyriausiasis patarėjas (Vilniaus mieste). Atsakovas nesiūlė jai užimti šią pareigybę, nors ji atitiko šioms pareigoms užimti keliamus reikalavimus, taip grubiai pažeisdamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnio 2 dalį. Ši pareigybė buvo įsteigta tik 2017 m. spalio mėnesio pabaigoje, į šią vietą skubiai ir slaptai tarnybinio kaitumo būdu buvo pervestas Tarnybos vyriausias patarėjas.

7. Pareiškėja teigė, kad atsakovas, atleidęs ją iš įstaigos vadovo pareigų, privalėjo ją perkelti į aukštesnės ar tos pačios kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybę Tarnyboje, juo labiau, kad atleidimo metu buvo laisva vyriausiojo patarėjo pareigybė, be to, atsakovas, atleisdamas ją iš pareigų, pažeidė ir garantijas, numatytas VTĮ 43 straipsnio 8 dalyje.

8. Teismo posėdyje pareiškėja akcentavo, kad realiai jos darbo vieta galėjo likti Vilniuje. Vyriausiojo patarėjo pareigybė 2018 m. sausio 17 d. buvo specialiai panaikinta, kad nebūtų jokių galimybių pareiškėją grąžinti į Tarnybą. Atsakovas turėjo tikslą nutraukti darbo sutartį būtent su ja. Laimėjusi konkursą, ji buvo laikinai perkelta į įstaigos vadovo pareigas, remiantis VTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, todėl turėjo būti taikomos VTĮ 43 straipsnio 8 dalyje nurodytos garantijos.

9. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.10. Atsakovas nurodė, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. 2017 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjai buvo įteiktas

Informacinis pranešimas, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. keičiasi jos einamų pareigų darbo vieta, t. y. darbo vieta nustatoma Klaipėdos mieste ir prašoma per 5 darbo dienas pranešti raštu apie sutikimą arba atsisakymą eiti pareigas. Pareiškėja 2017 m. gruodžio 28 d. raštu informavo, kad nesutinka keisti darbo vietos iš Vilniaus į Klaipėdą. Įsakyme nurodyta, kad ji atleidžiama iš pareigų 2017 m. gruodžio 31 d., nukeliant atleidimo datą į 2018 m. sausio 12 d., nurodyta išmokėti 4 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir visas priklausančias pinigų sumas. Taigi pranešimo įteikimo termino nepažeidė.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-259 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pavadinimo ir nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Tarnybos nuostatai), 5 punktą, Tarnybos buveinės adresas yra Naujoji uosto g. 8A, Klaipėda. Vadovaujantis 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 3D-548 „Dėl žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D-260 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Įsakymas dėl struktūros), buvo pakeista Tarnybos struktūra, taip pat ir įstaigos vadovo pareigybės darbo vieta – panaikinta Vilniuje ir įsteigta Klaipėdoje (Žuvininkystės tarnybos buveinės vietoje), į kurią perkelta dalis Tarnybos padalinių. Valstybės tarnybos departamentas, vertindamas valstybės tarnautojų atleidimą iš pareigų, kai valstybės institucija pakeičia buveinės adresą, į esantį kitoje vietovėje, pateikė nuomonę, kad valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų dėl nesutikimo su pasikeitusiomis darbo sąlygomis (keičiantis darbo vietai) turėtų būti prilyginamas atleidimui iš pareigų, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė.

12. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos pertvarka vykdoma etapais. Siekiant stiprinti kontrolės funkcijas ir priartinti paslaugas prie galutinio vartotojo, Tarnybos būstinė 2018 m. sausio 1 d. buvo perkelta į Klaipėdą. Pagal Įsakymą dėl struktūros Vilniuje buvo palikti tik Veiklos administravimo skyrius ir Žuvininkystės įsipareigojimų vykdymo skyrius bei jų funkcijų vykdymui koordinuoti ir kontroliuoti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojo bei vyriausiojo patarėjo pareigybės.

13. Žemės ūkio ministro 2018 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 3D-28 „Dėl žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D-260 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ vyriausiojo patarėjo pareigybė buvo panaikinta. Nuo 2018 m. liepos 1 d. planuojama panaikinti Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyrių. Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. planuojama atsisakyti žuvų veisimo ir auginimo, panaikinti Veiklos administravimo skyrių, Šilavoto veislininkystės grupę, Simno, Laukystos ir Rusnės žuvivaisos biurą bei Žeimenos ir Trakų Vokės žuvivaisos grupę. Planuojama, kad nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. visi Tarnybos padaliniai bus Klaipėdoje, kuri yra tinkamiausia vieta kontrolės funkcijų vykdymui.

14. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja buvo valstybės tarnautoja – įstaigos vadovė, o ne karjeros valstybės tarnautoja, todėl jai taikoma VTĮ 43 straipsnio 3 dalis. Įstaigos vadovui, siekiančiam atkurti valstybės tarnautojo statusą, tokia teisė suteikiama tik VTĮ 16 straipsnio 5 dalyje numatytu pagrindu, o pareiškėja neatitinka VTĮ 16 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenims keliamų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, jog įteiktame Informaciniame pranešime buvo pranešta apie pareigybės naikinimą, tačiau atleidimo terminas nukeltas, siekiant nepažeisti VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nurodyto 4 mėnesių termino. Taigi 2018 m. sausio 12 d. atleidus pareiškėją, jos teisės nebuvo pažeistos.

15. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog VTĮ 43 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos garantijos taikomos tik laikino perkėlimo į kitas pareigas pagal VTĮ įstatymo 18 straipsnį atveju. Pareiškėja skunde nurodė, jog laimėjo konkursą į Tarnybos direktoriaus pareigas, o ne buvo laikinai į jas perkelta. Atsižvelgiant į tai, jai negali būti taikomos minėtos garantijos. Pareiškėja buvo Tarnybos vadovė ir VTĮ nuostatos bei jų taikymas jai, kaip buvusiai įstaigos vadovei, atsakingai ir už įstaigos personalo valdymą, turėjo būti žinomos. Pareiškėja, siekdama būti perkelta į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, galėjo teikti prašymą VTĮ 20 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

16. Dėl prašymo grąžinti į pareigas atsakovas pažymėjo, kad Įsakymu dėl struktūros Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pareigybė buvo perkelta į Klaipėdą, pareiškėja su darbo vietos pakeitimu nesutiko, todėl teismui šį prašymą tenkinus, jo nebūtų galima įgyvendinti.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėja, laimėjusi konkursą, žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3P-28 „Dėl I. Š. paskyrimo į pareigas“, be kita ko, vadovaujantis VTĮ 10 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 13 straipsnio 1 dalimi ir 18 straipsnio 1 dalimi, nuo 2015 m. balandžio 1 d. ketverių metų kadencijai paskirta Tarnybos direktore. Žemės ūkio ministras Informaciniu pranešimu, vadovaudamasis VTĮ 5 straipsniu, DK 45 straipsniu, 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 3D-548 „Dėl žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D-260 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ informavo pareiškėją, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. keičiasi jos einamų pareigų darbo vieta, t. y. darbo vieta nustatoma Klaipėdos mieste. Taip pat nurodė, kad, nesutikus su būtinųjų darbo sąlygų pakeitimu, ji bus atleista pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalį, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą 2017 m. gruodžio 29 d., atleidimo datą nukeliant keturiems mėnesiams po šio informacinio pranešimo įteikimo dienos. Pranešimas elektroniniu paštu pareiškėjai buvo išsiųstas 2017 m. gruodžio 29 d. Įsakyme dėl struktūros nurodyta, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. Tarnybos struktūrą sudaro Tarnybos direktorius (Klaipėdos miestas; 1 p.). Pareiškėja 2017 m. rugsėjo 18 d. atsakovui pranešė, kad Informacinis pranešimas ir Įsakymas dėl struktūros apskųsti teismui, o 2017 m. lapkričio 8 d. papildomai nurodė, kad su nurodyta darbo vieta nesutiks, jei Įsakymas dėl struktūros bus pripažintas neteisėtu. Pareiškėja 2017 m. gruodžio 28 d. informavo žemės ūkio ministrą, kad dėl pasikeitusių aplinkybių, susijusių su šeima ir sveikata, nesutinka keisti darbo vietos iš Vilniaus į Klaipėdą. Žemės ūkio ministras įsakymu „Dėl I. Š. atleidimo iš pareigų“, vadovaudamasis VTĮ 41 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 41 straipsnio 5 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Įsakymu dėl struktūros ir atsižvelgdamas į pareiškėjos 2017 m. gruodžio 28 d. informaciją, atleido ją iš pareigų 2017 m. gruodžio 31 d., nukeliant atleidimo datą į 2018 m. sausio 12 d.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėja iš esmės ginčija teisinį pagrindą, kuriuo remiantis ji buvo atleista iš pareigų. Ginčo dėl Įsakymo pagrindu išmokėtos 4 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės sumos ir kitų sumų nėra.

21. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2-438/2018 (toliau – ir LVAT nutartis), išnagrinėjęs norminę administracinę bylą, pripažino, jog Įsakymas dėl struktūros pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 1517 „Dėl įstaigų prie ministerijų“ 2 punktui. Taigi, žemės ūkio ministras pagal jam suteiktą kompetenciją įgyvendino Tarnybos struktūrinius pertvarkymus, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų bei atitinkamai įgyvendindamas minėto nutarimo 2 punkte suteiktus įgaliojimus tvirtinti įstaigų prie ministerijų nuostatus ir administracijos struktūrą, jeigu jų veiklą reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip.

22. Teismas nurodė, kad Įsakyme dėl struktūros nustatyta, jog Tarnybos struktūrą sudaro Tarnybos direktoriaus (Klaipėdos miestas) pareigybė. Tarnybos nuostatų 5 punkte įtvirtinta, kad Tarnybos buveinės adresas – Naujoji uosto g. 8A, Klaipėda. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad realiai buvo pakeista Tarnybos struktūra ir įstaigos vadovo pareigybės darbo vieta nustatyta Klaipėdoje. Dalis Tarnybos padalinių perkelta į Klaipėdą. Žemės ūkio ministras turi diskrecijos teisę spręsti, kurias pareigybes perkelti, o kurias palikti. Tarnybos pertvarka buvo vykdoma etapais, siekiant stiprinti kontrolės funkcijas ir priartinti paslaugas prie galutinio vartotojo. Šios pertvarkos tikslas buvo žinomas ir pareiškėjai. Pagal Įsakymą dėl struktūros Vilniuje buvo palikti du skyriai, t. y. Veiklos administravimo skyrius ir Žuvininkystės įsipareigojimų vykdymo skyrius bei jų funkcijų vykdymui koordinuoti ir kontroliuoti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojo bei vyriausiojo patarėjo pareigybės. Teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimai dėl pertvarkos pagrįsti objektyviu poreikiu atlikti Tarnybos struktūrinius pertvarkymus, siekiant nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. visus padalinius perkelti į Klaipėdą. Tai, atsakovo vertinimu, yra tinkamiausia vieta kontrolės funkcijų vykdymui. Pareiškėjos teiginiai pertvarkos realumo nepaneigė. Teismas nenustatė jokių subjektyvių atsakovo nusistatymų pareiškėjos atžvilgiu.

23. Teismas pažymėjo, kad Tarnybos būstinė nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo perkelta į Klaipėdą, įstaigos vadovo darbo vieta nustatyta Klaipėdoje. Ginčijamo Įsakymo priėmimą lėmė pareiškėjos atsisakymas dirbti perkėlus darbo vietą į Klaipėdą. DK 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijų, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Taigi darbovietė yra būtinoji darbo sutarties sąlyga. Minėtos nuostatos VTĮ nereglamentuotos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, kaip įstaigos vadovui, atsisakius dirbti, perkėlus jos pareigybę į Klaipėdą, žemės ūkio ministras turėjo teisę ją atleisti iš tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai tarnautojo pareigybė panaikinama). Teismas pareiškėjos skundo argumentus, jog jos pareigybė realiai nepanaikinta ir ji šiuo pagrindu negalėjo būti atleista, laikė nepagrįstais. Ne realus pareigybės panaikinimas, o darbo vietos pakeitimas, pareiškėjai atsisakius eiti pareigas Klaipėdoje, buvo teisiškai kvalifikuotas kaip pareigybės panaikinimas. Teismo vertinimu, žemės ūkio ministras nepažeidė pareiškėjos teisių ir tinkamai taikė teisės aktus.

24. Teismas nustatė, kad Informacinis pranešimas pareiškėjai įteiktas 2017 m. rugsėjo 12 d. (tai pripažino ir pati pareiškėja). Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad Įsakymu atleidimo data nukelta į 2018 m. sausio 12 d., padarė išvadą, jog atsakovas nepažeidė pareiškėjos teisių ir tinkamai taikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip asmeniui auginančiam du

vaikus iki 14 m. Informaciniame pranešime buvo nurodytas tiek teisinis pagrindas, tiek ir teisinės pasekmės, atsisakius eiti pareigas. Taigi, pati pareiškėja turėjo teisę vertinti realią situaciją ir apsispręsti.

25. Teismas pareiškėjos teiginius, kad pareigybė fiktyviai perkelta į Klaipėdą, vertino kritiškai. Šiuo atveju Tarnybos pertvarkymai buvo nulemti ne subjektyvių, su pareiškėjos asmenybe susijusių veiksnių, o objektyvių ir realių Tarnybos pertvarkymų, kurie LVAT nutartimi pripažinti teisėtais. Tarnyboje vykdoma pertvarka, siekiant ją perkelti į Klaipėdą. Taigi atliekami struktūriniai pertvarkymai yra realūs, atlikti kompetentingo subjekto pagal suteiktus įgaliojimus.

26. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog jai atsakovas turėjo siūlyti pareigas Tarnyboje. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėja buvo valstybės tarnautoja – įstaigos vadovė, bet ne karjeros valstybės tarnautoja, o Tarnyboje tokia pareigybė buvo vienintelė.

27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja 2015 m. kovo 31 d. įsakymu, vadovaujantis VTĮ 13 straipsnio 1 dalimi (konkurso būdu), 18 straipsnio 1 dalimi, buvo paskirta Tarnybos direktore. Minėtoje normoje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, laimėjęs konkursą į įstaigos vadovo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, ne vėliau kaip per 17 kalendorinių dienų nuo prašymo perkelti jį į laimėtas pareigas pateikimo įstaigos vadovą į pareigas priimančiam asmeniui dienos šio asmens sprendimu perkeliamas į laimėtas pareigas. Akivaizdu, kad minėtas įsakymas įgyvendina VTĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl teismas pareiškėjos teiginius, jog ji laikinai buvo perkelta į Tarnybos vadovo pareigas, laikė nepagrįstais, todėl pripažino, kad VTĮ 43 straipsnio 8 dalis nagrinėjau atveju netaikytina.

28. Teismas nurodė, kad buvęs valstybės tarnautojas, siekiantis atkurti valstybės tarnautojo statusą, turi kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą ir pateikti rašytinį prašymą atkurti valstybės tarnautojo statusą. Tokių duomenų byloje nėra. Atsakovas nėra atsakingas už pareiškėjos, kaip įstaigos vadovo, statuso atkūrimo procedūrą.

29. Teismas nurodė, kad pareiškėjos skundo argumentai grindžiami karjeros valstybės tarnautojams taikomomis garantijomis, t. y. VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjai neturėjo būti siūlomos karjeros valstybės tarnautojo pareigos Tarnyboje. Pareiškėjos teiginius, kad, siekiant jos nepriimti į Tarnybos vyriausiojo patarėjo pareigas, ši pareigybė 2018 m. sausio 17 d. įsakymu buvo panaikinta, teismas laikė nepagrįstais. Be to, šis vertinimas dėl pareigybės įsteigimo ir panaikinimo, nepaneigia žemės ūkio ministro diskrecijos atlikti Tarnybos struktūrinius pertvarkymus pagal suteiktą kompetenciją.

30. Teismas, įvertinęs tai, kad Tarnybos struktūriniai pertvarkymai yra realūs ir pagrįsti, atlikti žemės ūkio ministro pagal jam suteiktą kompetenciją, nenustačius procedūrinių pažeidimų, tinkamai informuojant pareiškėją apie darbo vietos pakeitimą ir jai atsisakius užimti pareigas Klaipėdoje, darė išvadą, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

III.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

32. Pareiškėja, be kita ko, nurodydama ir skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Teismas, skundžiamame sprendime nustatęs, kad jos pareigybė realiai nebuvo panaikinta, kartu turėjo konstatuoti ir aplinkybę, jog ji neteisėtai ir nepagrįstai buvo atleista iš pareigų vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Pagal administracinių teismų praktiką, darbo vietos pakeitimas negali būti prilyginamas pareigybės funkcijų panaikinimui. Priešingas aiškinimas leistų atsakovui piktnaudžiauti VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nustatant valstybės tarnautojų darbo vietas kituose miestuose, taip inicijuojant jų atleidimą, kaip panaikinus pareigybę, nors pareigybės nėra panaikinamos, tokiu būdu nepagrįstai išplečiant pareigų panaikinimo sąvoką.

33. Pareiškėja nurodo, kad teismas netyrė aplinkybių, ar jos darbo vieta realiai buvo perkelta į Klaipėdą, ar nebuvo objektyvių galimybių jai dirbti Vilniaus mieste. Žuvininkystės tarnybos direktoriaus darbo vietos pakeitimo fiktyvumą patvirtina ir tai, kad iki šios dienos naujojo Žuvininkystės tarnybos direktoriaus kontaktai nurodomi Vilniuje, t. y. kabinetas Nr. 525, esantis adresu J. Lelevelio g. 6, Vilniuje, telefono numeris (8 5) 2398 485. Jokių Žuvininkystės tarnybos direktoriaus kontaktų Klaipėdoje nėra nurodyta. Nuo pat Įsakymo priėmimo dienos, Žuvininkystės tarnybos direktoriaus funkcijas vykdžiusio asmens nuolatinė darbo vieta buvo Vilniuje, iš jo nebuvo reikalaujama dirbti Klaipėdoje. Be to, praėjus vos kiek daugiau nei mėnesiui po pareiškėjos atleidimo, Žemės ūkio ministro 2018 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 3D-123 buvo pakeista Žuvininkystės tarnybos struktūra, kurioje prie Tarnybos direktoriaus nebenurodomas Klaipėdos miestas. Taigi ir pareiškėja galėjo eiti šias pareigas Vilniuje.

34. Pareiškėja nurodo, kad teismas netyrė atsakovo vadovaujančių pareigūnų asmeninio nusistatymo jos atžvilgiu ir siekio atleisti iš pareigų. Prisidengiant fiktyviu pareigų perkėlimu į Klaipėdą nuo 2018 m. sausio 1 d., šie pareigūnai paskelbė nedetalizuotų ir abstrakčių pareiškimų apie pareiškėją. 2017 m. rugpjūčio 22 d. naujienų agentūros BNS išplatintame pranešime atsakovo viceministras nurodė, kad „ministerija reiškia nepasitenkinimą dabartinės tarnybos vadovės I. Š. darbu“, „viceministras taip pat patvirtino, kad nėra patenkintas dabartinės tarnybos vadovės I. Š. darbu, tačiau nenorėjo detalizuoti, ką vadovė daro blogai“.

35. Pareiškėja teigia, kad pagal teismų praktiką, pagal VTĮ 2 straipsnio 8 dalį bei 13 straipsnio 1 dalį, ji, kaip įstaigos vadovė, savo statuso prasme yra karjeros valstybės tarnautoja, todėl jai nepagrįstai netaikytos garantijos, numatytos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A05172/2005 yra konstatuota, kad VTĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta įstaigos vadovo sąvoka. Jis apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai. To paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu ar įstatymų nustatytais atvejais, politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Šių normų analizė leidžia daryti išvadą, kad įstaigų vadovai jų statuso prasme gali būti dviejų kategorijų: karjeros valstybės tarnautojas (priimamas konkurso būdu) ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo tarnautojas, priimamas į pareigas be konkurso politiko ar kolegialios institucijos pasirinkimu jį priimančio politiko (ar kolegialios institucijos) įgaliojimų laikui. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad tik įstaigos vadovas politinio (asmeninio) pasitikėjimo tarnautojas gali būti atleidžiamas iš tarnybos nesilaikant karjeros valstybės tarnautojo atleidimui taikytinos procedūros ir garantijų.

36. Pareiškėja, eidama Žuvininkystės tarnybos direktorės pareigas, buvo įstaigos vadovė, karjeros valstybės tarnautoja, kuriai turėjo ir privalėjo būti taikomos karjeros valstybės tarnautojo atleidimui skirtos procedūros ir garantijos, tame tarpe ir numatytos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje. Darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos siūlyti tarnautojui užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nevykdymas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu. Atsakovas, atleisdamas pareiškėją dėl pareigybės panaikinimo, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją, nes ji buvo atleista nepateikus jokių siūlymų užimti tos pačios ar žemesnes kategorijos laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigybės. Žuvininkystės tarnybos 2018 m. vasario 22 d. raštas patvirtina, kad vien Žuvininkystės tarnyboje iki pareiškėjos atleidimo buvo 39 laisvos pareigybės (įskaitant Žuvininkystės tarnybos vyriausiojo patarėjo pareigybę (A lygio, 17 kategorija), į kurias pareiškėja galėjo pretenduoti, tačiau nė viena iš šių laisvų vietų jai nebuvo pasiūlyta užimti. Be to, pareiškėjos darbdaviu laikytina Žemės ūkio ministerija (VTĮ 2 str. 14 d.), todėl, pareiškėjos nuomone, jai privalėjo būti siūlomos ir laisvos žemesnės kategorijos pareigos Žemės ūkio ministerijoje. VTĮ 43 straipsnio 1 dalies garantijų netaikymas pareiškėjai iš esmės nulemtų, kad, atleidžiant įstaigos vadovus karjeros valstybės tarnautojus, jų padėtis karjeros valstybės tarnautojų (ne įstaigos vadovų) atžvilgiu būtų neproporcingai ir nepagrįstai blogesnė.

37. Pareiškėja nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė VTĮ 43 straipsnio 8 dalį, kurioje expresis verbis įtvirtina, jog ši garantija yra taikoma karjeros valstybės tarnautojams, kurie dėl laikino perkėlimo pagal šio VTĮ 18 straipsnį negali eiti pareigų. Pareiškėja buvo laikinai (4 metų kadencijai) iš karjeros valstybės tarnautojos Žuvininkystės tarnybos Tarptautinių reikalų ir rinkos skyriaus vedėjo pareigų (A lygis, 15 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė) perkelta į įstaigos vadovo karjeros valstybės tarnautojo – Žuvininkystės tarnybos direktoriaus (A lygis, 19 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė) pareigas, būtent VTĮ 18 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tokia faktinė situacija patvirtina, kad pareiškėjai, pasibaigus laikino perkėlimo laikotarpiui (4 metų kadencijai) ar panaikinus pareigybę, į kurią ji buvo perkelta, yra garantuojamos anksčiau eitos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Laikinas perkėlimas pagal VTĮ 18 straipsnio 1 dalį, o tuo pačiu ir VTĮ 43 straipsnio 8 dalyje numatyta garantija, yra taikoma tik tais specialiais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas laimi konkursą į įstaigos vadovo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, todėl tokiu atveju yra užtikrinama valstybės tarnautojo teisė tęsti valstybės tarnybą toje pačioje institucijoje ar įstaigoje, kai baigiasi įstaigos vadovo karjeros valstybės tarnautojo kadencija ar asmuo atleidžiamas iš įstaigos vadovo pareigybės pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (dėl pareigybės panaikinimo).

38. Pareiškėja pažymi, kad jai VTĮ 16 straipsnio 2 dalis nėra taikoma, nes ji neatitinka nė vieno iš šioje dalyje įtvirtinto atvejo (ji buvo perkelta pagal VTĮ 18 str. 1 d. iš karjeros valstybės tarnautojos į įstaigos vadovus karjeros valstybės tarnautojus, o ne savo noru atsistatydino iš ankstesnių pareigų prieš ją paskiriant į įstaigos vadovus), todėl pareiškėja neturėjo jokios teisės ir galimybės kreiptis dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967 patvirtintų Valstybės tarnautojo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam valstybės tarnautojui taisyklių nuostatas.

39. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti

nepakeistą.40. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, nurodo tuos pačius argumentus,

kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

41. Iš bylos matyti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 3D-548 „Dėl žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D-260 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino naują Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) struktūrą, pagal kurią Tarnybos buveinė nustatyta – Naujoji uosto g. 8A, Klaipėdos m., Tarnybos direktoriui darbo vietą nustatant taip pat Klaipėdos mieste. Šiuo įsakymu buvo pakeista prieš tai buvusi Tarnybos struktūra, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-260, pagal kurią tiek Tarnybos , tiek jos direktoriaus darbo vieta buvo nustatyta Vilniaus mieste.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2-438/2018, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. 3D-548 „Dėl žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D-260 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ (su pakeitimais, padarytais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 3D-28 „Dėl žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D-260 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 1517 „Dėl įstaigų prie ministerijų“ 2 punktui.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendime taip pat konstatuota, kad Žuvininkystės tarnyba – tai Vyriausybės steigiama įstaiga prie ministerijos, kurios teisinis statusas – biudžetinė įstaiga, kurios struktūrą tvirtinti yra įgaliotas žemės ūkio ministras.

44. Lyginant Tarnybos struktūras, kurios buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. ir 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymais Nr. 3D-260; Nr. 3D-548, matyti, kad naujosios struktūros patvirtinimas yra susijęs su esminiais šios Tarnybos pertvarkymais, panaikinat vieną Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę, atitinkamus skyrius, įsteigiant naujus Tarnybos padalinius ir pan. (t.1 b. l. 13; t.3 b. l. 19).

45. Šios aplinkybės patvirtina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministru 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 3D-548 Tarnyboje buvo atlikti struktūriniai pertvarkymai, sudarantys teisinį pagrindą pergrupuoti Tarnyboje dirbančius darbuotojus, o tuo pačiu ir dalį jų atleisti iš valstybės tarnybos VTĮ 43 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492–1570/2012; 2013 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–255/2013).

46. Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja pagal savo profesinius gebėjimus atitiko Tarnybos direktoriaus pareigybės reikalavimus, nustatytus po įvykdytų Tarnybos struktūrinių pertvarkymų, tačiau atsisakė užimti šias pareigybes dėl pasikeitusios darbo vietos.

47. Darbo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose darbo vieta (darbovietė) yra viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų (Darbo kodekso 34 str. 4 d. (redakcija galiojusi iki byloje nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo)), kurios pakeitimas sudaro teisines prielaidas darbuotojui atsisakyti dirbti tokiomis naujomis darbo sąlygomis, o darbdaviui nutraukti tolesnius darbo teisinius santykius su darbuotoju (Darbo kodekso 45 str.; 57 str. 1 d. 3 p.). Tačiau darbdavio teisė nutraukti tolesnius darbo teisinius santykius su darbuotoju yra ribojama reikalavimu perkelti darbuotoją, esant jo sutikimui, į kitą laisvą darbo vietą, su sąlyga, jei tokia darbo vieta pas darbdavį yra (Darbo kodekso 57 str. 2 d.).

48. Aptartų teisinių santykių esminis požymis yra tai, kad būtinosios darbo sąlygos yra pakeičiamos darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Tačiau tokio teisinio santykio atsiradimas sukuria atitinkamas teises ir pareigas šio teisinio santykio dalyviams. Darbuotojui sukuria teisę toliau tęsti darbo teisinius santykius su darbdaviu, o darbdaviui pareigą darbuotoją priimti į naują laisvą darbo vietą, su sąlyga, jei tokia laisva darbo vieta yra. Tai lemia, kad būtinųjų darbo sąlygų pakeitimas darbdavio iniciatyva, yra viena iš darbuotojo garantijų darbo teisinių santykių srityje, užtikrinanti jo teisę, esant galimybei, tęsti darbo teisinius santykius pas darbdavį.

49. VTĮ teisės normų reglamentuojančių aptartą teisinį santykį, nėra įtvirtinta.

50. Sąlygas taikyti darbo teisinius santykius ir socialines garantijas reglamentuojančias teisės normas valstybės tarnybos teisiniams santykiams, nustato VTĮ 5 straipsnis. Pagal šią teisės normą darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas.

51. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad jos tikslas yra ne sumažinti, o užtikrinti atitinkamų socialinių garantijų, taikomų darbo teisinių santykių srityje, taikymą ir valstybės tarnautojams, tokiu būdu išvengiant diskriminacijos asmenų, dirbančių panašiomis sąlygomis, atžvilgiu (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62 – 929/2011; 2013 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–255/2013; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492– 1570/2012; žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo II dalies 698-703 psl.).

52. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad aptarta garantija – darbuotojo teisė tęsti darbo teisinius santykius, pasikeitus esminėms darbo sąlygoms dėl darbdavio iniciatyvos (ne dėl darbuotojo kaltės), yra taikytina ir valstybės tarnybos teisiniams santykiams.

53. Tai savo ruožtu taip pat lemia, kad atitinkamos valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos bei taikomos atsižvelgiant į aptariamos garantijos nuostatas.

54. Minėta, kad VTĮ teisės normų reglamentuojančių, byloje nagrinėjamą teisinį santykį, nėra įtvirtinta. Todėl darytina išvada, kad šiam teisiniam santykiui sureguliuoti turi būti taikomos tos teisės normos, kurios atitiktų minėtos garantijos esmę, šiuo atveju tai reikštų, jog turi būti taikomos tos teisės normos, kurios numato galimybę valstybės tarnautojui, esant laisvų pareigybių, kurias jis gali užimti, tęsti valstybės tarnybos teisinius santykius (VTĮ 43 str.), o nesant tokių pareigybių, jį atleisti iš valstybės tarnybos (VTĮ 44 str. 1 d. 9 p.).

55. Apibendrinus darytina išvada, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos, pritaikant VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kvalifikavo teisingai. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami

56. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvados bei kitų proceso dalyvių argumentai dėl taikytinų teisės normų, kurios reglamentuoja pareiškėjos minėtą garantiją – tęsti valstybės tarnybos teisinius santykius, yra nepagrįsti bei neteisingi.

57. Pagal VTĮ 18 straipsnio 1 dalį į įstaigos vadovo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje yra perkeliami karjeros valstybės tarnautojai. Tai reiškia, kad tokio valstybės tarnautojo statuso pagrindinis požymis yra karjeros valstybės tarnautojas, o papildomas požymis – įstaigos vadovas. Šie požymiai pasireiškia kaip bendrasis (karjeros) ir specialusis (įstaigos vadovo). Toks šių požymių pobūdis apsprendžia ir jų taikymo prioritetus. Jei egzistuoja teisinės prielaidos ir sąlygos, pirmiausiai yra taikomos teisės normos reglamentuojančios specialųjį požymį, o jei tokių nėra, taikomos teisės normos reglamentuojančios bendrąjį požymį.

58. Byloje nagrinėjamu atveju, taikyti teisės normas reglamentuojančias pareiškėjos, kaip įstaigos vadovo, statusą nėra teisinių prielaidų ir sąlygų.

59. VTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos tik tų karjeros valstybės tarnautojų arba įstaigos vadovų atžvilgiu, kurie savo noru atsistatydino iš prieš tai užimtų karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo pareigų, ir tik po to buvo paskirti, išrinkti ar priimti į kitas pareigas VTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais. Byloje nustatyta, kad pareiškėja į ginčo pareigybes buvo perkelta VTĮ 18 straipsnio tvarka (t. 1 b. l. 7), t. y. , ji karjeros valstybės tarnautojo statuso, prieš paskiriant ją į ginčo pareigybes, neprarado. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos atžvilgiu pritaikydamas šios teisės normos nuostatas, priėmė nepagrįstą bei neteisingą sprendimą, nes netinkamai išaiškino bei pritaikė materialines teisės normas.

60. Nepagrįsti ir apeliantės teiginiai dėl VTĮ 43 straipsnio 8 dalies nuostatų taikymo jos atžvilgiu. Pagal VTĮ 43 straipsnio 8 dalį „eitos pareigos garantuojamos valstybės tarnautojui, kai jis <…> dėl laikino perkėlimo į kitas pareigas pagal šio Įstatymo 18 straipsnį negali eiti pareigų.“ Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo perkelta į ginčo pareigybes VTĮ 18 straipsnio 1 dalies pagrindu (t. 1 b. l. 7), kuris reglamentuoja karjeros valstybės tarnautojų, laimėjusių konkursą į įstaigos vadovo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje tvarką. Šiuo atveju laikino perkėlimo į kitas pareigas sąlygas ir tvarką reglamentuoja specialios teisės normos, kurios yra įtvirtintos VTĮ 18 straipsnio 5 -11 dalyse. Iš aptartų teisės normų matyti, kad jos yra skirtos reglamentuoti skirtingas teisines situacijas. Pirmuoju atveju, nustato bendrąją perkėlimo į kitas pareigas tvarką, neribojant perkėlimo trukmės (VTĮ 18 str. 1 d.), o antruoju atveju, tai sieja su tarnybine būtinybe ir ribota perkėlimo trukme (VTĮ 18 str. 5-7d.;10 d.). Dėl šių priežasčių taikyti VTĮ 43 straipsnio 8 dalies nuostatas pareiškėjos atžvilgiu taip pat nėra teisinio pagrindo.

61. VTĮ 43 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos buvusiam įstaigos vadovui, kuris tokį statusą teisės aktų nustatyta tvarka yra praradęs, ir jam šešių mėnesių laikotarpyje nuo atleidimo iš pareigų dienos, yra taikomos garantijos numatytos

šioje teisės normoje. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja iki jos atleidimo iš ginčo pareigų, įstaigos vadovo statuso nebuvo praradusi, todėl nebuvo ir pagrindo jos atžvilgiu, atleidimo iš tarnybos dieną, taikyti šios tesisės normos nuostatų. Dėl ko priešingi šiuo klausimu atsakovo teiginiai yra taip pat nepagrįsti bei neteisingi.

62. Apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjos atleidimo iš ginčo pareigų dieną, egzistavo teisinės prielaidos bei sąlygos, jos atžvilgiu taikyti VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bylos duomenys patvirtina, kad tuo metu Tarnyboje buvo laisvų kitų pareigybių, kurių darbo vieta buvo Vilniaus m. ir kurias galimai užimti galėjo pareiškėja, tačiau jos jai VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka nebuvo pasiūlytos (t. 2 b. l. 5-7; 13).

63. Kadangi nustatymas aplinkybės ar pareiškėja galėjo užimti atitinkamas laisvas pareigybes Tarnyboje, ar ne, yra susijęs su teisiškai reikšmingų aplinkybių, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, nustatymu, todėl byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tikslu tai ištirti bei nustatyti. Be to, tokių aplinkybių nustatymas apeliacinės (paskutinės) instancijos teisme, kurios nebuvo pirmosios instancijos teismo tyrimo dalyku, būtų susijęs ir su proceso dalyvių teisių ribojimu į pilnavertę apeliaciją.


n u t a r i a :

pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


2018-18888 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. eA-923-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01031-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 17.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=394157f0ee7811e88568e724760eeafa

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) Miesto plėtros departamento 2015 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. A51-113765/15(2.15.2.31-MP8) „Dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties“ išdėstytą sprendimą (toliau – ir Raštas, Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priimti administracinį sprendimą dėl pareiškėjo 2015 m. lapkričio 6 d. prašymo dėl gyvenamojo namo (7.1), esančio Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), paskirties keitimo į daugiabutį (7.3) atliekant rekonstrukciją projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo (toliau – ir Prašymas) ir su Prašymu pateiktos projektinių pasiūlymų rengimo užduoties; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Prašyme nurodė, jog, vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano iki 2015 m. (toliau – ir bendrasis planas) nustatytais reikalavimais, numato atlikti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstrukciją. Žemės sklypas, kuriame stovi namas, pagal bendrąjį planą patenka į teritoriją, pažymėtą indeksu ŠR 2.2.1 – mažo užstatymo intensyvumo gyvenamosios teritorijos, kur leidžiama daugiabutė gyvenamojo namo statyba. Į Prašymą pareiškėjui buvo atsakyta Raštu, kuriame nurodyta, kad Prašymas buvo apsvarstytas Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. lapkričio 24 d. darbinio pasitarimo metu, kur buvo nutarta nepritarti pareiškėjo pateiktai projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai, nes projektuojamas daugiabutis namas neatitinka aplinkinio užstatymo konteksto. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nepaisant to, jog Raštas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, jis sukelia neigiamas pasekmes pareiškėjui – užkerta kelią tolesnei svarstymo eigai.

3. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai atsisakė suderinti projektinių pasiūlymų rengimo užduotį tuo pagrindu, kad projektuojamas daugiabutis namas neatitinka aplinkinio užstatymo konteksto, nes šiuos teiginius paneigia viešai Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame puslapyje pateikiama informacija. Pareiškėjas pabrėžė, jog teisės aktų nuostatos įpareigoja atsakovą nepritarimo atveju nurodyti pagrįstas ir teisėtas priežastis, kodėl projektinių pasiūlymų rengimo užduotis nėra derinama. Atsakovas nepateikė teisėtų ir pagrįstų argumentų, kodėl Prašymas netenkinamas, nenurodė teritorijų planavimo dokumento, kuriam prieštarautų Prašymo tenkinimas, nenurodė teisės aktų nuostatų, kurios draustų tenkinti Prašymą. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsiliepime atsakovas nurodė naujus Prašymo atmetimo motyvus, kurie nebuvo nurodyti Sprendime.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė nutraukti administracinę bylą arba pareiškėjo skundą atmesti.

5. Savivaldybės administracija nurodė, kad pareiškėjas Raštu buvo tik informuotas, jog Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. lapkričio 24 d. darbinio pasitarimo metu buvo nuspręsta nepritarti pareiškėjo pateiktai projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai, nes projektuojamas daugiabutis gyvenamasis namas neatitinka aplinkinio užstatymo konteksto, susiformavusio iš vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų. Atsakovo įsitikinimu, Raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia ir nėra administracinis sprendimas.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo teismo įpareigoti atsakovą įstatymų nustatyta tvarka priimti administracinį sprendimą dėl Prašymo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, nes Raštas buvo siunčiamas neregistruotu paštu, jame nurodytu adresu, Rašto parengimo dieną. Raštas buvo užregistruotas už laiško siuntimą atsakingų darbuotojų ir pažymėtas atitinkamu žaliu administracijos spaudu. Pažymėjo, kad jokių duomenų, jog laiškas būtų grįžęs neįteiktas, nėra, todėl teigė, kad Raštą pareiškėjas gavo 2015 m. gruodžio mėnesio pradžioje.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą tenkino, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. A51-113765/15(2.15.2.31-MP8) „Dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties“, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją teisės aktuose nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo Prašymą ir priteisė pareiškėjui 521 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas, nurodė, kad atsakovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui skundžiamas sprendimas buvo įteiktas 2015 metų gruodžio mėnesio pradžioje. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis apie skundžiamo sprendimo gavimą, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, 2016 m. kovo 14 d. kreipdamasis į teismą su skundu, termino skundui paduoti nepraleido.

9. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. balandžio 27 d. nutartyje

administracinėje byloje Nr. eAS-431-552/2016 pateiktą aiškinimą, teismas sprendė, kad skundžiamu Raštu buvo priimtas sprendimas nepritarti pareiškėjo prašymui, todėl atmetė atsakovo argumentus, kad skundžiamas Raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir pripažino skundžiamą Raštą individualiu administraciniu teisės aktu.

10. Teismas, įvertinęs skundžiamą Sprendimą, darė išvadą, jog iš jo turinio pareiškėjas sužinojo apie tai, jog yra nepritarta jo Prašyme nurodyta projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai. Kartu su Sprendimu pareiškėjui nebuvo pateiktas nei jame paminėto Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. lapkričio 24 d. darbinio pasitarimo protokolas, nei kiti su šio Sprendimo priėmimu susiję dokumentai. Ginčijamame Rašte taip pat nedetalizuota, kodėl projektuojamas daugiabutis gyvenamasis namas neatitinka aplinkinio užstatymo konteksto. Teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų.

III.

11. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, o nusprendus pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą – sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas.

12. Atsakovas iš esmės remiasi argumentais, išdėstytais jo atsiliepime į pareiškėjo skundą.13. Savivaldybės administracija taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visas pareiškėjo

patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad administracinėse bylose Nr. eI-7221-811/2016, Nr. eI-9717-535/2016, Nr. eI-1872-208/2017, kaip ir šioje administracinėje byloje, pareiškėjus atstovauja ar atstovavo advokatas A. S., taigi ankstesnis advokato dalyvavimas susijusiose bylose reiškia tai, jog pareiškėją T. O. atstovaujančiam advokatui buvo žinomos iš esmės visos aplinkybės, susijusios su ginču, sprendžiamų klausimų pobūdis nebuvo naujas, be to, skundas šioje administracinėje byloje nebuvo sudėtingas, didelės apimties, nereikalavo daug ir sudėtingos teisės aktų analizės, specialiųjų žinių, ypatingų darbo laiko sąnaudų, jame nebuvo remiamasi ir analizuojama teismų praktika, nebuvo būtinybės išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, todėl prašomas išlaidų atlyginimo dydis nebuvo adekvatus atliktam darbui.

14. Pareiškėjas T. O. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas nurodo, kad apeliantas pateikia naujus skundžiamo Sprendimo priėmimo motyvus, kurie nebuvo nurodyti pačiame Sprendime, todėl šie atsakovo motyvai atmestini. Raštas laikytinas sprendimu dėl projektavimo užduoties suderinimo, jis užkerta kelią tolimesniam projekto vystymui. Pareiškėjas nesutinka atsakovo teiginiais dėl praleisto termino skundui paduoti ir nurodo, kad įrodymų, patvirtinančių Rašto gavimą ankstesne data nei nurodė pareiškėjas, byloje nėra, atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų dėl atsakymo pareiškėjui pateikimo būdo, todėl turi prisiimti visas iš to kylančias pasekmes.

16. Pareiškėjas teigia, kad priteista atstovavimo išlaidų suma yra 3,7 karo mažesnė už rekomenduojamą maksimalią, rengiant skundą teismui buvo įvertinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodyti kriterijai ir rekomenduojama maksimali atstovavimo išlaidų suma sumažinta 3,7 karto, todėl teigti, kad priteista išlaidų suma neatitinka Rekomendacijų, yra per didelė ir remiantis tais pačiais kriterijais ją mažinti dar kartą, nėra teisinio pagrindo. Kiekvienas atvejis yra individualus, o apelianto nurodytos administracinės bylos niekaip nesusijusios su nagrinėjama byla, jų skundo dalykas ir pagrindas yra visiškai kitokie, minimų bylų medžiaga neprijungta prie šios bylos medžiagos, todėl ji neanalizuotina.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. lapkričio 30 d. rašto Nr. A51-113765/15(2.15.2.31-MP8) „Dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties“, kuriuo atsakovas informavo pareiškėją, jog 2015 m. lapkričio 24 d. įvykusio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto

plėtros departamento posėdžio metu buvo nepritarta pareiškėjo pateiktai projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai, nes projektuojamas daugiabutis gyvenamasis namas neatitinka aplinkinio užstatymo konteksto, susiformavusio iš vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, konstatavo, jog skundžiamas Raštas laikytinas individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, ir neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, todėl teismas skundžiamą Raštą panaikino ir įpareigojo jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties.

19. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės remiasi jo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais, nurodo, kad Raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių ir nėra administracinis sprendimas, ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka priimti administracinį sprendimą dėl Prašymo. Be to, Savivaldybės administracija teigia, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiu.

20. Pažymėtina, kad iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Be to, sprendžiant, ar atitinkamas aktas sukelia asmenims teisines pasekmes, turi būti atsižvelgiama ne tik į akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet vertintinas akto turiny, ar juo yra išreiškiami tam tikri valinio pobūdžio patvarkymai.

21. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo Rašto turinio matyti, kad juo atsakovas iš esmės atsisako atlikti atitinkamus veiksmus, nepritaria projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai, todėl šiuo konkrečiu atveju atsakovo priimtas aktas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Nors apeliantas tvirtina, kad Raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir nėra administracinis sprendimas, tačiau savo procesiniuose dokumentuose atsakovas taip pat pripažįsta, jog pareiškėjo Prašymas suderinti projektinių pasiūlymų rengimo užduotį buvo apsvarstytas 2015 m. lapkričio 24 d. įvykusio Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento posėdyje, kuriame pasiūlymams nebuvo pritarta, atsakovas taip pat pateikia nepritarimo minėtiems pasiūlymams argumentus. Taigi skundžiamame Rašte buvo išreikšta atsakovo valia netenkinti pareiškėjo Prašymo suderinti projektinių pasiūlymų rengimo užduotį, ir nepaisant atsakovo priimto administracinio akto formos atitikties ar neatitikties teisės aktų reikalavimams, jis laikytinas darančiu tiesioginę įtaką pareiškėjo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams ir gali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT 2016 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-431-552/2016. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, pagrįstai nagrinėjo administracinę bylą iš esmės ir pasisakė dėl šio skundžiamo Rašto teisėtumo, pagrįstumo, su juo susijusio pareiškėjo pateikto reikalavimo.

22. Vertindama apelianto argumentus dėl praleisto termino skundui dėl Rašto paduoti, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas skundžiamą Raštą gavo 2016 m. vasario 26 d. elektroniniu laišku. Apeliantas remiasi prielaida, kad pareiškėjas neregistruotu laišku siųstą Raštą gavo 2015 m. gruodžio mėn., tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių tokius jo teiginius. Byloje nesant duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas Raštą gavo anksčiau nei 2016 m. vasario 26 d. (skundas teisme gautas 2016 m. vasario 26 d.), nėra pagrindo spręsti dėl praleisto termino skundui paduoti.

23. Lietuvos Respublikos aplinko ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. birželio 27 d., toliau – ir Reglamentas) 13 priedo 11, 12 punktuose nustatyta, kad statytojas parengtą projektinių pasiūlymų užduotį teikia derinti savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui). Savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs projektinę užduotį, įvertina, ar statyba (nauja statyba ir (ar) statinio rekonstravimas) pagal teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) galiojančius teisės aktus konkrečiu atveju galima. Jeigu statyba galima, savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, kitų

įstatymų, teritorijų planavimo dokumentų nustatytais reikalavimais, įvertina projektinių pasiūlymų užduotį, jei reikia, nustato statinių ir žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrus (pastatų aukštį, žemės sklypo užstatymo tankį, galimą užstatymo tipą ir kita) ir per 5 darbo dienas jai pritaria (žyma „pritariu“, parašu ir data ant pirmojo lapo) arba per 5 darbo dienas raštu praneša statytojui motyvus, kodėl nepritaria (Reglamento 14 p.).

24. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju; tik šį kartą) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą nesilaikė Reglamento 14 p. įtvirtintos pareigos raštu pranešti statytojui motyvus, kodėl nepritarta projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai, ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Tokiu būdu buvo paneigtos ne tik minėtos taisyklės, apibrėžtos įstatymų leidėjo, bet ir teisėtumo principas, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti. Pažymėtina, kad iš ginčijamo Rašto nėra aišku, kokių konkrečių reikalavimų neatitinka pareiškėjo pateikti projektiniai pasiūlymai. Be to, atsakovas skundžiamame Sprendime nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis padarė atitinkamas išvadas ir priėmė neigiamą atsakymą dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties derinimo. Be to, aiškiai, išsamiai ir suprantamai nemotyvuotas individualus administracinis aktas sudaro kliūtis jį ginčijančiam asmeniui tinkamai, įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas paminėtus skundžiamo Rašto neatitikimus VAĮ 8 straipsnio nuostatoms pagrįstai pripažino įgalinančius teismą, nagrinėjantį bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti. Panaikinęs skundžiamą Raštą pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo Prašymą, kuriuo pateiktiems projektiniams pasiūlymams buvo nepritarta Raštu.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė visą jo prašytą atlyginti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sumą (521 Eur).

27. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus, kaip numato įstatymas (ABTĮ 41 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino administracinėje byloje nagrinėto ginčo pobūdį ir, nustatęs, kad prašoma priteisti suma neviršija rekomenduojamo maksimalaus priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą dėl 521 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas atitinka tiek teisinį reguliavimą, tiek suformuotą ir paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Todėl teisėjų kolegija nurodytus atsakovo argumentus dėl priteistų išlaidų mažinimo būtinybės atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius, konstatuodama, kad atsakovas neįrodė, jog priteistas pareiškėjui atlyginimo dydis turėtų būti sumažintas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista atstovavimo išlaidų suma atitinka protingumo bei būtinumo kriterijus ir

laikytinos racionaliomis.29. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės

instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas pateikė 350 Eur sumai išrašytą 2017 m. sausio 24 d. sąskaitą už teisines paslaugas SEB Nr. 17/04 bei 2017 m. sausio 25 d. mokėjimo nurodymą.

30. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje atmetus atsakovo apeliacinį skundą, galutinis rezultatas šiame teisiniame ginče yra palankus pareiškėjui, kuris atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Todėl pareiškėjas turi teisę į teismo išlaidų (be kita ko, atstovavimo išlaidų) atlyginimą.

31. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Rekomendacijose.

32. Rekomendacijų (2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 išdėstyta redakcija) 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas. Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į apeliacinį skundą paruoštas 2017 m. sausio mėn., taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 1 031,29 Eur (1,3 x 793,3 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma (350 Eur) neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma yra pagrįsta ir priteistina pareiškėjui.

33. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMUTĖ RUŠKYTĖ




2018-18884 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. A-5341-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00777-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 28.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=31f97b80ee7811e88568e724760eeafa



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Ž. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja I. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2.3.-(NTP-2)-18-NT-859-7795 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo spręsti iš naujo; 2) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo 5 000 Eur turtinės žalos ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo šio skundo padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji 2018 m. balandžio 23 d. teikė atsakovui motyvuotą ir pagrįstą prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-10148-595/2015 dėl valstybės pareigūnų veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėjo, kad jai yra 86 metai, turi specialiųjų didelių poreikių lygį (SP-1) nuo 1984 m. su visiška negalia, yra pensininkė, našlė, todėl nuvažiuoti į Vilnių atstovauti sau pati negali. Pareiškėja teigė, kad atsakovas tyčia ginčijamu sprendimu nesuteikė atstovo anksčiau minėtoje byloje, t. y. padarė pareiškėjai žalą. Akcentavo, kad pareiškėjos įgaliota atstovė (jos dukra) pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) negali atstovauti pareiškėjos, todėl susidarė beviltiška situacija, kai niekas negali pareiškėjai atstovauti nurodytoje byloje. Pareiškėja nurodė, kad nepagrįstai atsisakyta suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-10148-595/2015, nors nėra pateikta jokių duomenų, kad valstybė neišgali apmokėti 100 proc. visų išlaidų, kad valstybės biudžete neužtenka lėšų arba valstybė dėl to gali nukentėti. Pabrėžė, kad civilinėje byloje Nr. 2-10148-595/2015 atsakovas yra valstybė, todėl manė, jog teisinė pagalba nurodytoje byloje tyčia nėra suteikta.

3. Pareiškėja taip pat nurodė, kad dėl atsakovo padarytos žalos pareiškėjos teisėms ir padarytos neturtinės žalos, ji negali nusiraminti iki šiol, prasidėjo širdies priepuoliai, nemiga, skauda galvą, ji vartoja daug vaistų, kamuoja fiziniai skausmai, dėl to gali sumažėti jos gyvenimo trukmė. Akcentavo, kad atsakovas neieškojo jokios galimybės pareiškėjai padėti ir netarnavo žmogaus teisėms.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.5. Tarnyba rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14

straipsnio 7 dalimi, ir teigė, kad įvertinus ankstesniais Tarnybos sprendimais pareiškėjai suteiktą antrinę teisinę pagalbą, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra 50 procentų. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjai skundžiamo sprendimo priėmimo metu antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 2 civilinėse bylose ir pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą trečioje civilinėje byloje, todėl jai galėjo būti suteikta tik dalinai valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba. Remdamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu Tarnyba nurodė, kad pareiškėja savo prašyme išreiškė nesutikimą apmokėti jai priklausančią išlaidų dalį ir antrinės teisinės pagalbos prašė civilinėje byloje, todėl antrinė teisinė pagalba jai nebuvo suteikta.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėja nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Tarnybos manymu, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas; pareiškėja nepagrindė teiginių apie jos patirtą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat nepateikė jos dydį patvirtinančių įrodymų; nesant Tarnybos neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius esant patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja 2018 m. balandžio 23 d. prašymu reg. Nr. (23)KLTP-1-859 prašydama paskirti advokatą atstovauti ją Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-10148-595/2018 nurodė, kad jeigu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus, kitos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (atitinkamai 50 ar 75 procentų) apmokėti ji nesutinka. Teismas nustatė, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo teikiama antrinė teisinė pagalba dvejose civilinėse bylose, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

9. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, Įstatymo 14 straipsnio 7, 8 dalyje, 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nesutiko pati apmokėti atitinkamos dalies būsimų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teismas sprendė, kad Tarnyba priėmė teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą netenkinti 2018 m. balandžio 23 d. pareiškėjos prašymo.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos patirtą turtinę žalą, pareiškėjos argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja realiai patyrė jos nurodyto dydžio turtinę žalą. Nenustatęs, jog atsakovas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, teismas sprendė, kad nėra vieno iš būtinų turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo elementų – institucijos neteisėtų veiksmų, taigi civilinė atsakomybė Tarnybai nekyla. Prievolė mokėti procesines palūkanas yra išvestinė, o ne savarankiška, ir nenustačius teisinio pagrindo atsakomybei taikyti, nekyla ir pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už praleistą piniginės prievolės atlyginti nuostolius įvykdymo terminą, todėl reikalavimą dėl palūkanų priteisimo teismas taip pat atmetė.

III.

11. Pareiškėja I. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, pripažinti jį niekiniu ir negaliojančiu ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 18 ir 52 straipsniui neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Be to, pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovo visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. procesinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:12.1. Pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, šališkai, neteisėtai, nedalyvaujant

pareiškėjai ar jos atstovui, apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką pareiškėja nebuvo informuota tinkamai ir laiku.12.2. Pareiškėjai yra 86 metai, ji turi visišką negalią, turi didelių specialiųjų poreikių lygį (SP-1), yra pensininkė, našlė.

Skundžiamu sprendimu nemotyvuotai buvo atsisakyta jai, neįgaliam asmeniui, suteikti 100 proc. finansuojamą antrinė teisinę pagalbą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-10148-595/2015 dėl valstybės pareigūnų veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Akcentavo, kad pareiškėjos įgaliota atstovė (jos dukra) nebegali atstovauti pareiškėjos teismuose, todėl neįgalus asmuo paliekamas be valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, nesudarant jam realios galimybės kreiptis į teismą ir gintis. Atsakovas neįrodė, kad valstybė neturėjo galimybių ir išteklių atsižvelgti į itin sunkią pareiškėjos padėtį, todėl, pareiškėjos manymu, Tarnyba kalta dėl pareiškėjai padarytos žalos.

12.3. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 5 punktą teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie pripažinti nedarbingais.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2.3.-(NTP-2)-18-NT-859-7795, priteisti pareiškėjai turtinę ir neturtinę žalą bei palūkanas, teisėtumas ir pagrįstumas.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjai ar jos atstovui, apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką pareiškėja nebuvo informuota tinkamai ir laiku.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 27 d.) 146 straipsnio 2 dalį, vienas iš sprendimo negaliojimo pagrindų – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

16. ABTĮ 77 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nė vienas iš proceso dalyvių, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.

17. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartimi teismo posėdis byloje buvo paskirtas 2018 m. liepos 26 d. 10.15 val. (b. l. 33). Pareiškėjos skunde nurodytu ir jos deklaruotu paskutinės gyvenamosios vietos adresu kelis kartus buvo išsiųsti teismo procesiniai dokumentai, taip pat ir dokumentai, informuojantys apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką, tačiau visais atvejais šie dokumentai grįžo į teismą su pašto žyma „Neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo laiką“ (b. l. 38, 40, 43), t. y. teismo šaukimas pareiškėjai įteiktas nebuvo. 2018 m. liepos 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta tinkamai, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 78 straipsnio 5 dalimi, nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 44).

18. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi minėtomis ABTĮ nuostatomis, teisėjų kolegija vertina, kad byloje nėra duomenų, jog pranešimas (šaukimas) pareiškėjai buvo tinkamai įteiktas, todėl jai apie posėdžio vietą ir laiką nebuvo pranešta tinkamai, taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo surengti rašytinį teismo posėdį ir priimti sprendimą pareiškėjai nedalyvaujant.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Šių principų nesilaikymas gali lemti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-53/2011, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-181/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1634/2012 ir kt.).

20. Pažymėtina, kad administracinis teismas sprendžia tarp dviejų šalių kilusį ginčą ir teismas, vadovaudamasis principu išklausyti abi konfliktuojančias puses, privalo apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su administracine byla susijusius įrodymus bei argumentus ir juos įvertinti. Proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsikirtimus, prieštaravimus, ir viena iš priemonių nustatyti šias aplinkybes yra šalių paaiškinimai, kurie teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje (žr., pvz., 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-129-858/2015).

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., 2001 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 39594/98), 72 p.). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą Š. prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 37259/04), 25 p.). EŽTT pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (žr., pvz., EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, (pareiškimo Nr. 18990/91), 30 p.). Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl

bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori (iš anksto) negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia (be kita ko) žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1722-602/2017).

22. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nebuvo užtikrintas teisminės gynybos prieinamumas, todėl skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Aptarti faktiniai duomenys teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo pareiškėjos, kuriai nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 7 punktas), todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas – pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Atsižvelgusi į nurodytus motyvus ir priimamą procesinį sprendimą teisėjų kolegija iš esmės nepasisako dėl administracinėje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių turinio. Atitinkamai, šiuo metu nespręstinas ir pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos I. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą

perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


2018-18889 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės Luminor Bank prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Luminor Bank skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3acf23e0ee7811e88568e724760eeafa

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

Pareiškėjas Luminor Bank AB (buvęs AB DNB bankas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą; 2) panaikinti Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimus „Dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą AB DNB bankui“ tose dalyse, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas, už kurį ji imama; 3) panaikinti 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą su priedu; 4) įpareigoti atsakovą skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas, t. y. remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ (aktuali redakcija, 2014 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. 1-2065) 9.3 punktu, o kiekvienos iš iškabų plotą skaičiuoti remiantis minėto norminio akto 13 punkto antrąja dalimi, t. y. kaip suminį plotą trijų atskirų raidžių pagal pateiktą patikslintą projektą. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 panaikino VAAT 2016 m. birželio 14 d. sprendimą, o pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas, už kurį ji imama (atitinkamai – 16 ir 28 klausimai) bei 2015 m. rugsėjo 15 d. leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) su jo priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“; įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vietinę rinkliavą pareiškėjui skaičiuoti vadovaujantis Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713, 9 punktu, o reklamos plotą skaičiuoti remiantis minėtų nuostatų 13 punktu, taip pat ir šio punkto antrąja dalimi. Teismas nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. A51-81111/15(2.3.2.1-EK6) „Dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą“.

II.

Pareiškėjo įgaliota atstovė pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – iš viso 3 306 Eur.

Prašyme pažymėjo, kad dalis nurodytų bylinėjimosi išlaidų patirta nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme, o dalis – apeliacinės instancijos teisme. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirta 181,5 Eur išlaidų, apmokant už teisines paslaugas, rengiant atskirąjį skundą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, 1 210 Eur – už atstovavimą rengiant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, 11 Eur – už žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinio skundo pateikimą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos turi būti mažinamos proporcingai pareiškėjo patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui iki protingo, neviršijančio rekomenduojamo maksimalaus, proporcingumo ir teisingumo principus atitinkančio, dydžio.

Teisėjų kolegija


III.

Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui Luminor Bank AB iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos klausimas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė 11 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį 2016 m. birželio 23 d. mokėjimo pavedimą Nr. APM4060309 (I t., b. l. 198). Taip pat pareiškėjo įgaliota atstovė 2018 m. vasario 19 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (II t., b. l. 16–17), kuriame, be kita ko, prašė priteisti 181,5 Eur išlaidų, patirtų apmokant už teisines paslaugas, rengiant atskirąjį skundą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, 1 210 Eur išlaidų – už atstovavimą rengiant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, 11 Eur išlaidų – už žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinio skundo pateikimą. Kartu su minėtu prašymu buvo pateikti 2018 m. vasario 15 d. mokėjimo pavedimai Nr. APM4071009 ir APM4071007 (II t., b. l. 18–19), patvirtinantys, be kita ko, minėtų paslaugų apmokėjimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo įgaliotų atstovių teiktas atskirasis skundas dėl VAAT 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalies dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (I t., b. l. 45–50), LVAT 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS1288756/2015 (I t., b. l. 62–66) buvo atmestas, todėl pareiškėjui iš atsakovo nepriteisiamos 181,5 Eur išlaidos, patirtos apmokant už teisines paslaugas, rengiant atskirąjį skundą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

VAAT 2016 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o LVAT 2018 m. vasario 14 d. sprendimu iš esmės priėmė pareiškėjui palankų procesinį sprendimą. VAAT 2018 m. rugsėjo 28 d. įsiteisėjusioje nutartyje (III t., b. l. 114–117), spręsdamas pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, klausimą, įvertino, kad pareiškėjo LVAT sprendimu patenkintų skundo reikalavimų dalis yra 75 proc.

ABTĮ 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis, o 3 dalis, jog šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos (šiuo atveju tai būtų 11,25 Eur).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 11 Eur žyminio mokesčio, todėl 75 proc. (atsižvelgiant į LVAT sprendimu patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų dalį) šios sumos (8,25 Eur) priteisiama pareiškėjui iš atsakovo.

ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.10 punkte nurodyta, kad už advokato suteiktą paslaugą – apeliacinio skundo surašymą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, – rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientas yra 1,7.

Atsižvelgiant į tai, kad procesiniai veiksmai (apeliacinis skundas surašytas ir pateiktas) buvo atliekami 2016 m. II ketvirtyje (I t., b. l. 190–198), turi būti remiamasi 2015 m. IV ketvirčio rodikliais. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015 m. IV ketvirtį buvo 756,9 Eur, todėl maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo surašymą yra 1 286,73 Eur (756,9 Eur x 1,7).

Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį

(pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prieš tai nurodytus kriterijus, ginčo sudėtingumą, pateikto apeliacinio skundo turinį, tai, kad prašomos priteisti bylos nagrinėjimo išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio, pareiškėjui priteisia 75 proc. (atsižvelgiant į LVAT sprendimu patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų dalį) prašomos atstovavimo išlaidų sumos 907,5 Eur (1 210 Eur x 0,75) iš atsakovo. Taigi iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 915,75 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų (8,25 + 907,5).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

akcinės bendrovės Luminor Bank prašymą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.Priteisti akcinei bendrovei Luminor Bank iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 915,75 Eur (devynis šimtus

penkiolika eurų 75 centus) bylos nagrinėjimo išlaidoms atlyginti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


2018-18908 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. eA-725-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02446-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 6.5; 6.6(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundus pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Nacionaliniam ortopedijos centrui dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=585f31c0ee7811e88568e724760eeafa

I.

1. Atsakovai Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) ir Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK, Kasa) kreipėsi į teismą su skundais, prašydami panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 3R-213(AG-157/02-2016) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo UAB Nacionalinio ortopedijos centro (toliau – ir pareiškėjas, Centras) 2016 m. gegužės 5 d. skundą.

2. Atsakovai paaiškino, kad buvo gauta informacija, jog Kauno miesto lopšeliuose-darželiuose („Žvangutis“ ir „Kūlverstukas“) lankosi Centro vadovas, tikrina ten esančių vaikų pėdutes ir skiria kompensuojamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšomis ortopedijos priemones. 2016 m. kovo 7 d. buvo faktiškai patikrinta Centro veikla vietoje, kartu su Kauno teritorinės kasos atstovais dalyvaujant Tarnybos vyriausiajai specialistei. Tarnyba 2016 m. kovo 9 d. raštu Nr. D2-2325-(1.20.) „Dėl informacijos pateikimo“ Kauno teritorinei ligonių kasai pateikė pagal kompetenciją parengtas 2016 m. kovo 8 d. išvadas, kurios buvo inkorporuotos į galutinę Kauno teritorinės ligonių kasos 2016 m. kovo 10 d. Patikrinimo pažymą Nr. AS-130 (toliau – ir Patikrinimo pažyma), kurios pagrindu VLK 2016 m. balandžio 18 d. raštu „Dėl UAB Nacionalinis ortopedijos centras“ pateikė prašymą stabdyti Centro licencijos dalies galiojimą, sustabdant teisę teikti ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos, vaikų chirurgijos paslaugų teikimą. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 ir 5 dalimis Tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. T1-614 „Dėl dalies UAB „Nacionalinis ortopedijos centras“ licencijoje nurodytų paslaugų sustabdymo“ (toliau – ir Įsakymas) iki 2016 m. liepos 22 d. sustabdė Centro asmens sveikatos priežiūros licencijoje Nr. 3529 nurodytų ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos ir vaikų chirurgijos paslaugų teikimą, pavedant Centrui iki minėto termino pateikti teisės aktų reikalavimų pažeidimų pašalinimą įrodančius bei minėtų antrinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį teisės aktų reikalavimams patvirtinančius dokumentus.

3. Atsakovai teigė, jog priešingai nei Skundžiamame sprendime nurodo Komisija, Įstatymo 54 straipsnis nenumato prievolės kontroliuojančiai institucijai atlikti papildomų procedūrų prieš priimant sprendimą stabdyti dalies ar visų įstaigos sveikatos priežiūros licencijoje nurodytų paslaugų teikimą. Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Patikrinimo pažymos pagrindu. Tarnyba sprendimą stabdyti Centro licencijoje nurodytų dalies asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą priėmė vadovaudamasi jau atlikto patikrinimo išvadomis, kaip objektyviai nustatytais duomenimis (faktais) ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 ir 5 dalimis. Tarnyba neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo kvestionuoti Patikrinimo pažymoje nustatytų aplinkybių ir atlikto jų atitikties teisės aktų reikalavimams vertinimo, kadangi pati, oficialiai deleguojant atstovą, dalyvavo atliktame jungtiniame patikrinime ir teikė išvadas pagal kompetenciją, kurių objektyvumu neabejoja. Komisija Skundžiamame sprendime nepagrįstai iškėlė reikalavimą atlikti papildomas procedūras, neatsižvelgdama į tai, kad jungtinis patikrinimas jau buvo atliktas ir atitinkamos išvados parengtos. Tarnyba, turėdama Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte laiduojamą teisę, Patikrinimo pažymoje nurodytas aplinkybes ir konstatuotas išvadas įvertino kaip pakankamą pagrindą konstatuoti, kad dėl Centro veikloje nustatytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų yra realus pavojus pacientų sveikatai arba daroma žala žmonių sveikatai, nuostoliai juridiniams ir fiziniams asmenims.

4. Atsakovai nurodė, kad atlikus patikrinimą, buvo nustatyta ir Patikrinimo pažymoje užfiksuota, jog Centro gydytojas D. R. 2015 m. kovo ir gruodžio mėn. teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas ankstyvojo ir viduriniojo amžiaus vaikams (pacientams) Kauno miesto lopšeliuose-darželiuose „Žvangutis“ ir „Kūlverstukas“ nors Tarnybos išduota licencija nesuteikia teisės teikti antrinių ambulatorinių – chirurgijos – paslaugų minėtų lopšelių-darželių adresais tuo pažeidžiant Įstatymo 16 straipsnio 5 dalį, Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 (toliau – ir Licencijavimo taisyklės), 50.3 papunktį, Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, Medicinos praktikos licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396, 41 punktą. Todėl Tarnyba, įgyvendindama Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą jos, kaip kontroliuojančios institucijos, teisę, iki 2016 m. liepos 22 d. sustabdė ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos ir vaikų chirurgijos paslaugų teikimą. Atkreipė dėmesį, kad neplaninis patikrinimas buvo pradėtas gavus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro pavedimą.

5. Tarnyba pažymėjo, jog neesminiai procedūros pažeidimai, kurie neturi įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti. Tarnybos nuomone, sprendimas stabdyti dalį įstaigoje teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nors ir priimtas nekviečiant Centro atstovo dalyvauti svarstyme, tačiau yra pagrįstas motyvuota Patikrinimo pažyma ir joje nustatytų aplinkybių pagrindu, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Nors pareiškėjas 2015 m. kovo 9 d. Tarnybai pateikė papildomus dokumentus, tačiau juos vertinant retrospektyviai, jie nesudaro pagrindo keisti Tarnybos sprendimo.

6. Pareiškėjas UAB Nacionalinis ortopedijos centras su atsakovų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti.7. Pareiškėjas pažymėjo, jog VLK nurodytas anoniminis skundas, kuris buvo pagrindas stabdyti pareiškėjo licenciją,

gautas 2016 m. kovo 25 d., o neplaninis patikrinimas pradėtas kovo 7 d. Pateikus skundą Komisijai, Kasa pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad tyrimas pradėtas ne skundo pagrindu, o Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pavedimu, tačiau susipažinus su Komisijai pateikta medžiaga išaiškėjo, jog kažkoks skundas, kurį Kasa nuslėpė nuo pareiškėjo ir Tarnybos, galimai visgi yra.

8. Pareiškėjo manymu, Tarnyba sąmoningai klaidina teismą teigdama, kad jos vyriausioji specialistė dalyvavo Kasos direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 1K-65 „Dėl UAB Nacionalinio ortopedijos centro neplaninio patikrinimo“ sudarytos komisijos sudėtyje. Šį faktą konstatavo Komisija Skundžiamame sprendime, taip pat, tai patvirtino Kauno teritorinės ligonių kasos sudarytos neplaninio patikrinimo komisijos išvados, kuriose nėra Tarnybos vyriausiosios specialistės kaip komisijos nario parašo. Tai patvirtino, jog Tarnyba, priimdama sprendimą, neturėjo visos informacijos apie naujas faktines aplinkybes. Kasa nuslėpė nuo Tarnybos pareiškėjo 2016 m. balandžio 4 d. pateiktą raštą Nr. 3-TLK/16-KAU „Dėl neplaninio patikrinimo pažymos“, kur patvirtinama, jog iki licencijos sustabdymo buvo pašalintas vienintelis neplaninio patikrinimo metu rastas įstaigos smulkus teisės aktų pažeidimas (pareiškėjas nevedė „Pacientų registracijos žurnalo“), įvykdytos visos neplaninio patikrinimo metu pateiktos rekomendacijos. Atskirais klausimais apie naujas faktines aplinkybes, kurie priskirti tik Tarnybos kompetencijai, pareiškėjas šiame rašte įsipareigojo teikti tik Tarnybai. Pažymėjo, jog Tarnybos vyriausioji specialistė 2016 m. gegužės 5 d. patvirtino, jog minėto rašto nėra mačiusi. Pareiškėjas, sužinojęs, kad nuo Tarnybos buvo nuslėptas pareiškėjo 2016 m. balandžio 4 d. pateiktas raštas Nr. 3-TLK/16-KAU „Dėl neplaninio patikrinimo pažymos“, pakartojo šio rašto turinį Tarnybai, kuri 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu „Dėl UAB Nacionalinio ortopedijos centro įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijoje nurodytų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sustabdymo panaikinimo“ panaikino licencijos sustabdymą.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno teritorinės ligonių kasos patikrinimas (kontrolės procedūra) pagal Kasos direktoriaus įsakymu nustatytą tvarką atliekamas dviem etapais. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nėra gavęs patikrinimo ekspertinės pažymos, taigi patikrinimas atliktas pažeidžiant Kasos direktoriaus nustatytą tvarką, todėl Komisija pagrįstai konstatavo, kad Kasa galėjo kreiptis į Tarnybą dėl licencijos panaikinimo / sustabdymo tik užbaigus kontrolės procedūrą bei įvertinus, ar yra pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas tokio sprendimo priėmimui. Tarnybos įsakyme nėra nurodyti konkretūs sprendimo motyvai, o pateikiama tik nuoroda į Kasos 2016 m. balandžio 18 d. raštą „Dėl UAB Nacionalinis ortopedijos centras“, tačiau šiame rašte pateiktos išvados nėra galutinės. Be to, padarytas ir akivaizdus procedūrinis pažeidimas, nes į svarstymą pareiškėjas nebuvo kviečiamas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu atsakovų skundus atmetė.11. Teismas pažymėjo, jog nors Įstatymo 54 straipsnis iš tiesų nenustato, kad Tarnyba, prieš priimdama sprendimą

stabdyti visų ar dalies licencijoje nurodytų paslaugų teikimą, turi atlikti papildomas procedūras, tačiau 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1K-10 patvirtintas Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašas (toliau – ir Veiklos priežiūros aprašas) detalizuoja, kokiu būdu turi būti atliekamas patikrinimas. Teismas vadovavosi Veiklos priežiūros aprašo 4.7, 4.8, 4.9 punktuose įtvirtintomis sąvokomis. Veiklos priežiūros aprašo 22 punktas nustato, jog kontrolės procedūra atliekama dviem etapais: pirmiausia atliekamas patikrinimas, po to – ekspertizė. Minėto aprašo 44 punktas nustato, jog įtaigos ar įmonės veiklos priežiūrą vykdančios institucijos vadovas, pasibaigus patikslinimų, paaiškinimų ir pastabų pateikimo terminui, įsakymu paveda atlikti ekspertizę. Remdamasis šiomis nuostatomis, teismas sutiko su Komisijos išvada, kad kontrolės procedūra susideda iš dviejų etapų – patikrinimo ir ekspertizės, o Veiklos priežiūros aprašo 44 punktas leidžia daryti išvadą, jog ekspertizė yra privalomas kontrolės procedūros etapas, be kurio negali būti priimtas įsakymas dėl visų ar dalies licencijoje nurodytų paslaugų sustabdymo.

12. Iš byloje esančių duomenų buvo matyti ir ginčo byloje nebuvo, jog pirmasis kontrolės procedūros etapas buvo atliktas. O ekspertizė, t. y. antrasis kontrolės procedūros etapas prieš priimant Įsakymą sustabdyti dalies Centro licencijoje nurodytų paslaugų teikimą, nebuvo atlikta. Šį faktą patvirtino 2016 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. 1-177, kuriuo Kauno teritorinė ligonių kasa nusprendė atlikti Centro patikrinimo rezultatų ekspertizę. Pažymėta, jog šiame įsakyme taip pat vadovaujamasi Veiklos priežiūros aprašo 22 ir 44 punktais, numatančiais dviejų etapų kontrolės procedūrą. Taigi, nagrinėjamu atveju prieš priimant Įsakymą kontrolės procedūra nebuvo užbaigta. Atsižvelgęs į minėtas Veiklos priežiūros aprašo nuostatas, kurios imperatyviai nustato, jog vykdomą kontrolės procedūrą privaloma atlikti dviem etapais, teismas konstatavo, jog Kasa iki kontrolės procedūros užbaigimo apskritai negalėjo kreiptis į Tarnybą su prašymu sustabdyti dalies

Centro paslaugų teikimą. Kita vertus, gavusi tokį prašymą Tarnyba, prieš priimdama Įsakymą, turėjo įvertinti, ar buvo atliktos visos procedūros tokiam prašymui pateikti bei įsitikinti, kad prašymas yra pagrįstas. Nors tai nėra tiesiogiai įtvirtinta Įstatymo nuostatose, tačiau teismas pažymėjo, jog valstybės įstaigos privalo veikti vadovaudamosi gero viešojo administravimo principu. Įsakyme nurodyta, jog jis priimtas remiantis Kasos 2016 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 4K-2731 nurodytomis aplinkybėmis ir teisės aktų pažeidimais. Šiame rašte nurodyta, jog jis surašytas Patikrinimo pažymos bei Tarnybos vyriausiosios specialistės išvadų pagrindu. Šiame rašte nenurodyta, jog buvo atlikta ekspertizė, t. y. iš rašto turinio akivaizdžiai matyti, jog kontrolės procedūra buvo neužbaigta, neįsitikinta Patikrinimo pažymoje konstatuotų faktų ir pažeidimų pagrįstumu, tačiau šios aplinkybės, priimdama Įsakymą, Tarnyba nevertino, t. y. įsakymą priėmė vadovaudamasi duomenimis, kurių pagrįstumas nėra patikrintas. Be to, pažymėta, jog su Kasos 2016 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 4K-2731 buvo pateiktos Tarnybos vyriausiosios specialistės išvados, pateikta informacija iš žiniasklaidos bei pateiktas anoniminis skundas, tačiau priimdama Įsakymą Tarnyba neatsižvelgė į tai, jog anoniminis skundas yra surašytas tik 2016 m. kovo 25 d., o neplaninis patikrinimas pradėtas 2016 m. kovo 7 d. Taip pat, atkreiptas dėmesys į tai, jog Kasos direktoriaus 2016 m. kovo 2 d. įsakymu buvo sudaryta patikrinimo komisija, tačiau į jos sudėtį nebuvo įtraukta Tarnybos vyriausioji specialistė, nepaisant to, jog ji buvo deleguota Tarnybos. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytas Tarnybos teiginys, jog jos vyriausioji specialistė dalyvavo Kasos direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 1K-65 „Dėl UAB Nacionalinio ortopedijos centro neplaninio patikrinimo“ sudarytos komisijos sudėtyje. Taip pat pažymėta, jog Veiklos priežiūros 39.6 punktas nustato, kad patikrinimo pažymoje nurodoma specialistų, atlikusių patikrinimą, vardai, pavardės, pareigos, užduotys, kurias jie pagal kompetenciją atliko, bei šių asmenų pasižadėjimas būti nešališkiems ir konfidencialiems. Šiuo atveju duomenų apie nešališkumą byloje nebuvo pateikta. Be to, Centro atstovas nebuvo kviečiamas į posėdį, kuriame buvo priimtas sprendimas sustabdyti dalį licencijos veiklų, todėl negalėjo tinkamai apginti savo pozicijos. Be to, pažymėta, jog iš minėtų teisės aktų nuostatų akivaizdu, kad Įsakymas galėjo būti priimtas tik konstatavus, jog yra kilusi reali grėsmė sveikatai ar atsiradusi žala, tačiau ši aplinkybė Tarnybos nebuvo vertinama. Žalos ir grėsmės sveikatai faktas yra niekuo nepagrįstas. Tarnyba Komisijos posėdyje nurodė, jog yra atliekami papildomi patikrinimai dėl suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimo, taip pat, pagrįsdama šį faktą, teismui 2016 m. rugsėjo 16 d. pateikė papildomus įrodymus, tačiau kaip teisingai savo sprendime nurodė Komisija, šie veiksmai yra atliekami jau po Įsakymo priėmimo, todėl nagrinėjamu atveju nevertinami, nes neturi įtakos Įsakymo pagrįstumui.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu (nuo 2016 m. liepos 1 d. 91 str. 1 d. 3 p.). Teismas konstatavo, jog Tarnyba padarė esminius procedūrinius pažeidimus, sudarančius pagrindą naikinti Įsakymą, todėl atsakovų skundą atmetė kaip nepagrįstą, o skundžiamą Komisijos 2016 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 3R-213(AG-157/02-2016) paliko galioti nepakeistą.

III.

14. Atsakovas VLK pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

15. Atsakovas teigia, kad gavęs informaciją, jog paslaugos teikiamos ne licencijoje nurodytoje vietoje neteisėtai, VLK kaip viešojo administravimo subjektas turėjo pareigą informuoti Tarnybą, kurios funkcija yra užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą pagal teisės aktų reikalavimus. Remdamasis Įstatymo 52 straipsniu nurodo, kad Tarnyba ir VLK turi įstatymų suteiktus įgaliojimus pagal kompetenciją tikrinti įstaigas ir įmones teikiančias asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Todėl VLK turėjo teisę kreiptis dėl licencijos sustabdymo.

16. Atsakovo teigimu, Tarnybos įgaliojimų stabdyti licenciją, nustačius neteisėtus įstaigos veiksmus, Veiklos priežiūros aprašas neriboja. Atsakovas tvirtina, jog Tarnyba, gavusi savo atstovės išvadas ir VLK tikrinimo duomenis, negalėjo nevertinti neteisėto paslaugų teikimo pažeidžiant teisės aktus. Tarnyba sustabdė licenciją, nes pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir tam nustatyti visiškai nereikėjo VLK baigti kontrolės procedūrą. Pareiškėjo atlikti pažeidimai buvo akivaizdūs ir nors sprendimas stabdyti dalį įstaigoje teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų priimtas nekviečiant pareiškėjo dalyvauti svarstyme dėl kontrolės priemonių / sankcijų taikymo, šis sprendimas dalyvaujant pareiškėjui nebūtų pasikeitęs. Tarnyba ir VLK veikė savo kompetencijos ribose nepažeisdamos teisės aktų reikalavimų.

17. Atsakovas pažymi, jog VLK atliekamame patikrinime dalyvavo Tarnybos atstovas, todėl Komisija nepagrįstai konstatavo, kad Tarnyba atliko ne visus procedūrinius veiksmus. Įstatymas nenumato jokių papildomų procedūrų, Komisija sprendime nemotyvavo savo išvados, kad jos nebuvo atliktos ir kokiais teisės aktais remiantis tokios procedūros turėjo būti atliekamos, nenurodė, kokių konkrečių procedūrų Tarnyba neatliko. Tiek Tarnyba, tiek VLK pateikė teismui argumentus, kad pareiškėjo veiksmų neteisėtumu buvo įsitikinta visiškai.

18. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, nes labiau

vadovavosi VLK direktoriaus įsakymu, o ne Įstatymu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra nurodyta, kad jei yra nustatomas bent vienas iš Įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, Įstatymo 58 ir 59 straipsniai suteikia Tarnybai įgaliojimus priimti sprendimus dėl šiame įstatyme numatytų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo; vienas iš tokių pagrindų – nustatymas, kad pažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, reikalavimai (2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2583-520/2016).

19. Pareiškėjas UAB Nacionalinis ortopedijos centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą nepakeistą.

20. Pareiškėjo teigimu, VLK nuo Tarnybos nuslėpė pareiškėjo 2016 m. balandžio 4 d. pateiktą raštą Nr. 3-TLK/16-KAU „Dėl neplaninio patikrinimo pažymos“, kur pateikta informacija, jog atskirais klausimais apie naujas faktines aplinkybes, kurie išimtinai priskirti tik Tarnybos kompetencijai, pareiškėjas įsipareigojo teikti tik Tarnybai.

21. Pareiškėjo teigimu, VLK apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų teisinių argumentų ar faktų, kurie nebuvo nagrinėti Komisijoje ar teisme.

22. Pareiškėjas teigia, kad Tarnybos atstovas, ruošęs Įsakymą, nežinojo sveikatos apsaugos ministro įsakymo (2006 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. V-234), leidžiančio pareiškėjui teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ne vien licencijoje nurodytu adresu.

23. Pareiškėjo manymu, situacija, kai VLK argumentuoja kito savarankiško ir nepavaldaus subjekto, Tarnybos, sprendimus, galimai pažeidžia Viešojo administravimo įstatymu reglamentuotus funkcijų atskyrimo principus. Panaikinus Tarnybos Įsakymą, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas VLK nesukelia jokių teisinių pasekmių ir žalos.

24. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti VLK apeliacinį skundą.25. Tarnyba palaiko VLK apeliacinio skundo argumentus.26. Nurodo, kad Tarnyba sprendimą stabdyti Centro licencijoje nurodytų dalies asmens sveikatos priežiūros paslaugų

teikimą priėmė vadovaudamasi jau atlikto patikrinimo išvadomis, kaip objektyviai nustatytais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis (Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 ir 5 dalimis), kaip teisiniu pagrindu. Priimdama skundžiamą Įsakymą, Tarnyba neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo kvestionuoti Patikrinimo pažymoje nustatytų aplinkybių ir atlikto jų atitikties teisės aktų reikalavimams vertinimo, kadangi pati, oficialiai deleguojant atstovą, dalyvavo atliktame jungtiniame patikrinime ir teikė išvadas pagal kompetenciją, kurių objektyvumu neabejoja. Tarnyba, turėdama Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte laiduojamą teisę, Patikrinimo pažymoje nurodytas aplinkybes ir konstatuotas išvadas įvertino kaip pakankamą pagrindą konstatuoti, kad dėl Centro veikloje nustatytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų yra realus pavojus pacientų sveikatai arba daroma žala žmonių sveikatai, nuostoliai juridiniams ir fiziniams asmenims.

27. Pažymi, kad teisės aktai, reglamentuojantys Tarnybos, kaip kontroliuojančios institucijos, teises ir pareigas licencijavimo teisiniuose santykiuose, konkrečiai, Įstatymo 54 straipsnis, nenumato prievolės kontroliuojančiai institucijai atlikti papildomų procedūrų prieš priimant sprendimą stabdyti dalį ar visų Įstaigos sveikatos priežiūros licencijoje nurodytų paslaugų teikimo.

28. Aplinkybė, jog Tarnyba, priimdama skundžiamą Įsakymą, nekvietė Centro į posėdį, prieš jam skiriant kontrolės priemonę, Tarnybos nuomone, turėtų būti vertinama kaip neesminė, neturėjusi įtakos tarnybos Įsakymo, kaip galutinio sprendimo, priėmimui.

29. Pareiškėjas UAB Nacionalinis ortopedijos centras atsiliepime į Tarnybos atsiliepimą į apeliacinį skundą pažymi, kad Tarnyba turėjo teisę apeliacine tvarka skųsti teismo sprendimą, bet šia teise nepasinaudojo. Pabrėžia, kad Centro gydytojas D. R. asmens sveikatos priežiūros paslaugų atsakovų nurodytuose darželiuose neteikė, o tik kaip Centro vadovas organizavo sklandų gydytojo G. B. darbą. Pareiškėjas nesutinka, kad profilaktinis vaikų sveikatos patikrinimas, kurį atliko pareiškėjo licencijuoti gydytojai, gali sukelti pavojų sveikatai. Pareiškėjas pažymi, kad pašalinus jį iš rinkos, ortopedinės avalynės savikaina valstybei padidėjo, taip pat padaryta žala visuomenei – aptarnauta mažiau pacientų. Be to, VLK nutraukus sutartį su pareiškėju, jis nutraukė bendradarbiavimo sutartis su kitais juridiniais asmenimis, dėl ko įmonės patyrė nuostolius. Taip pat pareiškėjas turėjo nutraukti darbo sutartis su 9 darbuotojais. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimas nutraukti sutartį dėl ortopedinių gaminių gamybos yra skubotas, neproporcingas ir neteisėtas.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. T1-614 ir VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 4K-2926 teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Atsakovų šioje byloje ginčijamu Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo panaikinti šie Tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas bei VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas.

32. Nustatyta, kad Įsakymu buvo sustabdytas pareiškėjo Centro asmens sveikatos priežiūros licencijoje nurodytų antrinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų: ortopedijos ir traumatologijos, chirurgijos, vaikų chirurgijos teikimas. Pareiškėjui nebeturint galiojančios licencijos, suteikiančios teisę teikti ortopedijos traumatologijos paslaugas, VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 4K-2926 nutraukė sutartį Nr. 1SUT-385 „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“.

33. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijami Tarnybos ir VLK aktai buvo priimti dėl pažeidimų, užfiksuotų VLK (Kauno teritorinei ligonių kasai) atliekant Centro kontrolės procedūras.

34. Sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolės klausimus reglamentuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo III dalis. Įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, atliekantys sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų valstybinę kontrolę. Šioje normoje numatyta, jog Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę (2 p.), valstybinė ir teritorinė ligonių kasos – asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekio ir kokybės kontrolę ir privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų naudojimo finansinę bei ekonominę analizę įstaigose, kurios sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl paslaugų teikimo ir kompensavimo (3 p.).

35. Taigi, asmens sveikatos priežiūros kontrolės procedūras atlieka tiek Tarnyba (jos atliekamus veiksmus reglamentuoja Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atliekamų patikrinimų taisyklės, patvirtintos Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. T1-390), tiek ir valstybinė bei teritorinės ligonių kasos (jų atliekamus veiksmus reglamentuoja Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1K-10 patvirtintas Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašas).

36. Vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalimi Tarnyba turi teisę sustabdyti sveikatos priežiūros įstaigoje visų ar tam tikrų paslaugų teikimą. Būtent šios normos pagrindu nagrinėjamu atveju buvo priimtas Įsakymas.

37. Pažymėtina, jog sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų valstybinę kontrolę atliekančių subjektų priimami sprendimai turi atitikti bendruosius individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, nustatytus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1037/2010; 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2583-520/2016; kt.).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos valstybinę kontrolę atliekančios kontroliuojančios valstybės institucijos gali taikyti kontrolės priemones ar sankcijas savo kompetencijos ribose tik po to, kai atlikusios patikrinimą nustato ir surašydamos atitinkamus dokumentus (pvz., kontrolės aktą, kontrolės ataskaitą) juose užfiksuoja nustatytus trūkumus ar teisės aktų pažeidimus dėl teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo). Sprendimas taikyti asmens sveikatos priežiūros įstaigai kontrolės priemones ar sankcijas yra baigiamasis valstybinę kontrolę atliekančios įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos valstybinės kontrolės procedūros dokumentas, kurį surašant vadovaujamasi anksčiau surašytais dokumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos apibendrinimas, taikant sveikatos apsaugą reglamentuojančias teisės normas. Administracinė jurisprudencija. 2017, 32, p. 391-484).

39. Nagrinėjamu atveju iš Įsakymo, VLK 2016 m. balandžio 18 d. rašto Nr. 4K-2731, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, bei atsakovų paaiškinimų matyti, kad Tarnyba Įsakymą iš esmės priėmė remdamasi iš esmės vienintele aplinkybe, kad Kauno teritorinės ligonių kasos 2016 m. kovo 10 d. patikrinimo pažymoje Nr. AS-130 buvo užfiksuoti Centro padaryti pažeidimai.

40. Taigi nagrinėjamu atveju būtent Kauno teritorinė ligonių kasa (VLK) vykdė Centro kontrolės procedūras. Savarankiško Centro patikrinimo Tarnyba pagal savo kompetenciją neatliko.

41. Nors, kaip minėta, sveikatos priežiūros įstaigų kokybės kontrolės procedūras taip pat gali atlikti ir valstybinė bei

teritorinės ligonių kasos, tačiau nagrinėjamu atveju Patikrinimo pažyma, kurios pagrindu buvo priimtas Įsakymas, yra dokumentas, kuriame pateikiami tik pirmojo kontrolės procedūros etapo (patikrinimo) duomenys ir išvados (Veiklos priežiūros aprašo 4.8 p.). Vadovaujantis Veiklos priežiūros aprašo 22 punktu kontrolės procedūra atliekama dviem etapais: pirmiausia atliekamas patikrinimas, po to – ekspertizė. Nagrinėjamu atveju kontrolės procedūra VLK nebuvo užbaigta, nebuvo atlikta ekspertizė ir priimtas galutinis procedūros dokumentas – ekspertizės pažyma. Taigi, Įsakymas grindžiamas tarpinės procedūros metu surinktais duomenimis. Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog Tarnyba buvo gavusi ne tik Patikrinimo pažymą, bet ir Tarnybos atstovės išvadas, šiuo atveju taip pat nėra reikšminga, kadangi Tarnybos atstovės išvados surašytos dalyvaujant patikrinime, t. y. tik pradiniame (tarpiniame) VLK kontrolės etape.

42. Be to, šiuo atveju pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė dalyvauti ir būti išklausytam prieš priimant Įsakymą. Nėra pagrindo sutikti su atsakovų pozicija, jog tai neesminis pažeidimas. Įstatymo 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta kad klausimas dėl kontrolės priemonės taikymo įstaigai svarstomas dalyvaujant jos atstovams. Jeigu įstaigos atstovai neatvyksta į klausimo svarstymą, sprendimas taikyti kontrolės priemonę priimamas be jų. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas visų Sveikatos priežiūros įstatymo 52 straipsnyje nurodytų valstybės institucijų veiklą traktuoja kaip sveikatos priežiūros įstaigų kontrolę, o jų taikomas priemones – kaip kontrolės priemonių taikymą. Taigi, svarstant visų Įstatymo 58 straipsnyje nustatytų priemonių taikymo klausimą būtina laikytis imperatyvios 59 straipsnio 2 dalies normos, t. y. suteikti realią galimybę sveikatos priežiūros įstaigos atstovui dalyvauti šioje procedūroje ir pateikti savo argumentus svarstomu klausimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-901/2004). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, patikrinimo metu VLK teikdamas paaiškinimus, 2016 m. balandžio 4 d. rašte nurodė, jog atskirais klausimais apie faktines aplinkybes paaiškinimus įsipareigoja teikti tik Tarnybai. Tačiau Tarnybai pareiškėjo nekvietus į posėdį, nebuvo suteikta galimybė pareiškėjui teikti visus paaiškinimus, taigi, jis liko neišklausytas.

43. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog Įstatymas neriboja Tarnybos įgaliojimų stabdyti licenciją, nustačius neteisėtus įstaigos veiksmus, šiuo atveju tokie neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti, kadangi išsamaus, baigtinio tyrimo dėl Centro pažeidimų iki priimant Įsakymą nebuvo atlikta. Nagrinėjamu atveju Įsakymu buvo sustabdytas pareiškėjo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas remiantis tik tarpinės kontrolės procedūros metu užfiksuotais pažeidimais. Nors VLK apeliaciniame skunde teigia, jog buvo įsitikinta pareiškėjo veiksmų neteisėtumu, Įsakyme tokių motyvų, patvirtinančių Centro pažeidimų nustatymą, nėra. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Įsakymas yra nepakankamai pagrįstas. Todėl Komisija pagrįstai jį panaikino. Atsižvelgiant į tai, kad VLK 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 4K-2926 priimtas būtent Įsakymo pagrindu, atitinkamai, panaikinus Įsakymą, šis sprendimas taip pat pagrįstai panaikintas.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, palikęs galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. spalio 25 d. sprendimą nepakeistą, iš esmės teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas teisės normas bei laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintų proceso teisės normų, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2018-18896 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. eAS-609-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00459-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 55.1.5(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymą ištaisyti rašymo apsirikimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. K. ir V. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-609-822/2018, kurios rezoliucinėje dalyje nurodė: „atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.“.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė prašymą ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-609-822/2018 aptiktą rašymo apsirikimą ir nutarties rezoliucinėje dalyje pakeisti atsakovą „Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos“ į atsakovą „Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos“.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar proceso šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas.

Nagrinėjamu atveju šioje byloje atsakovas yra būtent Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o ne Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, kuri šioje byloje net nedalyvavo. Be to, 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje yra nurodyta, kad pareiškėjui V. M. 100 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą priteisiama iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šios nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytas klaidingas atsakovas – „Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos“, iš kurio pareiškėjui priteisiama 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, yra akivaizdus rašymo apsirikimas.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas ištaisytinas ir vietoje „Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos“ nurodomas atsakovas šioje byloje, t. y. „Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :


Tenkinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymą.Ištaisyti rašymo apsirikimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties administracinėje

byloje Nr. eAS-609-822/2018 rezoliucinėje dalyje – vietoje „Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos“ nurodyti atsakovą „Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“.


TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ



2018-18895 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. eA-4662-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00060-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą dėl sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus išaiškinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės

10 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą,

pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“, bylos dalį dėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=45051f90ee7811e88568e724760eeafa

vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nurodo, kad pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį, 2018 m. rugsėjo 12 d. VTEK pateikė prašymą jį grąžinti jį į VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas. VTEK nurodė, kad nagrinėjant administracinę bylą pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo grąžinti jį į pareigas, šio klausimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesvarstė ir dėl jo nepasisakė.

VTEK nurodo, kad teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių privalo susilaikyti, todėl prašo teismo pateikti išaiškinimą ir nurodyti, kaip turėtų būti sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo į pareigas klausimas.

Teisėjų kolegija


III.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Ankstesnės redakcijos (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta analogiška nuostata kaip šiuo metu galiojančios redakcijos ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl teismo sprendimo išaiškinimo, aktuali ir nagrinėjamu atveju. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ankstesnės redakcijos ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 315 – 318 p.). Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, inter alia (be kita ko) argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu prašė panaikinti Įsakymą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Taigi, kaip pastebėjo ir VTEK prašyme dėl nutarties išaiškinimo, Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi nenagrinėjo, kaip turi būti sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo į pareigas klausimas, šis klausimas nepateko į bylos nagrinėjimo ribas. Kaip minėta, aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo, ir keisti sprendimo turinio teismas negali. Nagrinėjamu atveju prašymo išaiškinti, kaip turėtų būti sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo į pareigas klausimas, tenkinimas gali lemti tolimesnės situacijos aiškinimą teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu, kas prieštarauja ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies reikalavimams.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikina visą ar dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perduoda bylą ar jos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos ar jos dalies nagrinėjimas nėra pasibaigęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542–877). Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi panaikino Įsakymą, o bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, nagrinėjamu atveju byla nėra baigta, neteisėto atleidimo padarinių klausimas perduotas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo, todėl nėra pagrindo aiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties šioje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo VTEK prašymas dėl nutarties išaiškinimo atmestinas.


n u t a r i a:

Netenkinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4662-261/2018.



GINTARAS KRYŽEVIČIUS



2018-18891 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3e31fdf0ee7811e88568e724760eeafa

1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės

10 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą,

pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“, bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo M. S. prašymas priteisti bylinėjimo išlaidas – 34,5 Eur žyminio mokesčio ir 2554,31 Eur atstovavimo išlaidų.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimo išlaidas nurodo, kad neprieštarauja pareiškėjo nurodytam bylinėjimosi išlaidų dydžiui.

Teisėjų kolegija


III.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje sprendžiant dėl teisės prisiteisti bylinėjimosi išlaidas yra laikomasi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su galutinio teismo sprendimo priėmimu. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimas iš esmės dar nėra pasibaigęs, laikoma, kad šalis tuo metu dar yra nėra įgijusi teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu bei pažymima, kad šią teisę ji įgis tuo atveju, jei byla bus išspręsta šalies naudai (žr. LVAT 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–151/2011; 2011 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858–46/2011). Tais atvejais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikina visą ar dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perduoda bylą ar jos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos ar jos dalies nagrinėjimas nėra pasibaigęs (LVAT 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotas LVAT praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542-877).

Sprendimas, kurio pagrindu proceso šalis įgyja teisę gauti patirtas bylinėjimosi išlaidas, laikytinas teismo baigiamuoju aktu, kuriuo konkreti byla išsprendžiama iš esmės. Tik galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su tokiu konstatavimu (LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858–696/2010, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas dar negali būti sprendžiamas, nes byla nėra baigta (LVAT 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–463/2008, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“, o bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, nagrinėjamu atveju byla nėra baigta, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas dar negali būti sprendžiamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu.


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.Nutartis neskundžiama.


GINTARAS KRYŽEVIČIUS



2018-18899 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. eA-1782-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04074-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijai (toliau kartu – atsakovai) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 1-639 „Dėl L. K. skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-639) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisiją (toliau – ir Peticijų komisija) priimti nagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 4 d. peticiją.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. sausio 4 d. portale http://www.vilnius.lt pateikė peticiją, kuria siūlė pakeisti stovėjimo apmokestinimo tvarką žaliojoje zonoje taip, kad mokėti reikėtų tik darbo dienomis nuo 8:00 val. iki 17:00 val. (toliau – ir Kreipimasis), tokiu būdu nebereikėtų mokėti už automobilio stovėjimą žaliojoje zonoje šeštadieniais ir švenčių dienomis. Peticijų komisija 2016 m. balandžio 19 d. protokolo Nr. 4-154-(1.1.36-T1) nutarime Nr. 2 (toliau – ir Nutarimas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b1e8e20ee7811e88568e724760eeafa

http://www.vilnius.lt/

Nr. 2) pareiškėjo kreipimosi nepripažino peticija, apie priimtą sprendimą pareiškėjo neinformavo, pareiškėjas apie jį sužinojo tik savo iniciatyva Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame puslapyje. Pareiškėjas, manydamas, kad Peticijų komisija turėjo jo kreipimąsi pripažinti peticija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo (toliau – ir Peticijų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Peticijų komisijos sprendimą apskundė Tarybai, kuri 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimu Nr. 1-639 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą.

1.2. Pagal Tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127 patvirtintų Vietinės rinkliavos už naudojimąsi Tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.1 punktą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) direktoriui suteikta teisė nustatyti mokamų automobilių stovėjimo vietų išdėstymą ir galiojimo laiką vietinės rinkliavos zonose. Taigi pareiškėjas siūlė pakeisti Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimą, kuriame nustatytas mokamų automobilių stovėjimo vietų galiojimo laikas žaliojoje zonoje. Remiantis kartu su skundu pateikiamu rinkliavų zonų žemėlapiu, žalioji zona yra didžiausia pagal plotą apmokestinama zona Vilniuje, todėl pareiškėjo vertinimu, jo siūlomas pakeitimas būtų svarbus daugeliui gyventojų ir Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė), nes pritarus jo pasiūlymui, tikėtina, kad sumažėtų Savivaldybės pajamos už automobilių rinkliavą žaliojoje zonoje. Pareiškėjo įsitikinimu, jis siūlė spręsti svarbius Savivaldybei klausimus, susijusius su automobilių stovėjimo apmokestinimo žaliojoje zonoje trukmės sutrumpinimu, apmokestinto laiko pakeitimu (tik darbo dienomis, o ne pirmadieniais–šeštadieniais). Todėl pareiškėjas nesutiko su Peticijų komisijos pozicija, kad Kreipimasis neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto.

1.3. Peticijų komisija pareiškėjo Kreipimąsi pripažino skundu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 15 dalį skundas – tai asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Pareiškėjas akcentavo, kad jis Kreipimesi nenurodė, kad jo teisės ar teisėti interesai pažeisti, neprašė jų apginti. Nurodė, kad jis teikė siūlymą keisti automobilių stovėjimo apmokestinimo reglamentavimą, todėl Peticijų komisijos išvadą, kad jo Kreipimasis yra skundas, pareiškėjas vertino kaip nepagrįstą.

2. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaudama atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės tarybą ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisiją, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių Kreipimosi svarbą visuomenei ar Vilniaus miesto savivaldybei, o Peticijų komisija teisingai nustatė, jog Kreipimesi pateikti reikalavimai neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio nuostatų ir teisėtai Kreipimosi dėl stovėjimo žaliojoje zonoje nepripažino peticija, nes Kreipimasis, skirtingai negu nurodyta Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte, yra aktualus tik tam tikrai visuomenės daliai.

2.2. Peticijų komisija, 2016 m. balandžio 19 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo Kreipimąsi dėl stovėjimo žaliojoje zonoje, bendru sutarimu konstatavo, kad Kreipimasis negali būti pripažintas peticija, nes jame nurodyti reikalavimai neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio reikalavimų. Pagal Peticijų komisijoje suformuotą praktiką kreipimąsi atsisakius pripažinti peticija, jis pripažįstamas skundu ir perduodamas nagrinėti atitinkamam savivaldybės administracijos struktūriniam padaliniui, taip užtikrinant, jog pareiškėjo pateiktas, peticijai keliamų reikalavimų neatitinkantis kreipimasis, pagal kompetenciją būtų išnagrinėtas savivaldybės administracijoje. Tokią praktiką taiko ir Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisija.

2.3. Pareiškėjo argumentą, jog siūlomas pakeitimas būtų svarbus daugeliui gyventojų, nes žalioji zona yra didžiausia pagal plotą apmokestinama zona Vilniuje, atsakovai vertino kaip abstraktų ir visiškai nepagrindžiantį Kreipimosi svarbos visuomenei ar Savivaldybei. Atsižvelgdami į tai, jog pareiškėjas Kreipimesi prašė sutrumpinti stovėjimo apmokestinimo laiką ir dienų skaičių, atsakovai sprendė, jog Kreipimasis aktualus tik automobilius vairuojantiems ir miesto žaliosiose zonose statantiems asmenims, t. y. konkrečiai asmenų grupei. Vadovaujantis Peticijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kreipimesi turi būti nurodytos kreipimosi padavimo priežastys ir tikslai. Pareiškėjas kreipimosi tikslo nenurodė, todėl atsakovų vertinimu, pareiškėjas siekė sumažinti automobilių stovėjimo apmokestinimo išlaidas automobilius vairuojantiems asmenims.

2.4. Atsakovai atkreipė dėmesį, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1-127 patvirtintų nuostatų „Dėl Vietinės rinkliavos už naudojimąsi tarybos nustatytomis mokamomis vietomis automobiliams statyti nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Vietinės rinkliavos nuostatai) 4 punkte yra numatyta, kad šia rinkliava siekiama reguliuoti transporto eismo srautus, skatinti alternatyvius kelionių būdus, pagerinti gyvenamosios ir miesto aplinkos ekologinę būklę. Vietinė rinkliava pradedama rinkti atsižvelgiant į viešąjį ir gyventojų interesus, eismo saugumą, įvertinant galimybes naudotis stovėjimo vietomis, siekiant sudaryti sąlygas, kad piko metu stovinčių automobilių kiekis neviršytų 85 proc. stovėjimo vietų užimtumo atskirose teritorijose. Vietinės rinkliavos nuostatų 5 punkte nustatyta, jog vietinė rinkliava įskaitoma į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą.

2.5. Atsakovai atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija – savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas. Savivaldybės veiklos pagrindas yra biudžeto planavimas ir numatytų lėšų tikslinis panaudojimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsniu, savivaldybių institucijos priskirtinos viešiesiems juridiniams asmenims. Savivaldybių tikslas – tenkinti viešuosius interesus, vykdant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatytas funkcijas. Į savivaldybės biudžetą surenkamos vietinės rinkliavos padeda užtikrinti tinkamą Vietos savivaldos įstatyme savivaldybėms priskirtų funkcijų, ypatingai prioritetinėse srityse (švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų), įgyvendinimą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.4. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pareiškėjo 2016 m. sausio 4 d. portale http://www.vilnius.lt

pateiktas Kreipimasis turi būti laikomas peticija, ar ne. Teismas apsibrėždamas bylos ribas pasisakė, kad nagrinės šią administracinę bylą būtent ta apimtimi, ar pagrįstai Peticijų komisija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba nelaikė pareiškėjo Kreipimosi peticija.

5. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad:5.1. Pareiškėjas 2016 m. sausio 4 d. kreipėsi į Peticijų komisiją ir Kreipimesi nurodė, kad siūlo pakeisti automobilių

stovėjimo apmokestinimo tvarką žaliojoje zonoje taip, kad mokėti reikėtų tik darbo dienomis nuo 8:00 val. iki 17:00 val., tokiu būdu nebereikėtų mokėti šeštadieniais ir švenčių dienomis.

5.2. Peticijų komisija 2016 m. balandžio 19 d. posėdyje, apsvarsčiusi Kreipimąsi dėl stovėjimo žaliojoje zonoje, bendru sutarimu konstatavo, kad šis Kreipimasis negali būti pripažintas peticija, nes jame nurodyti reikalavimai neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Peticijų komisija šio Kreipimosi nepripažino peticija, laikė jį skundu ir pavedė jį išnagrinėti Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento direktoriui, o apie priimtus sprendimus informuoti Peticijų komisiją ir pareiškėją (Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. protokolas Nr. 4-154-(1.1.36-T1)).

5.3. Taryba, vadovaudamasi Peticijų įstatymo 10 straipsniu, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo kreipimosi nepripažinimo“, atsižvelgdama į Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą, 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendime Nr. 1-639 „Dėl L. K. skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo“ nusprendė atsisakyti tenkinti pareiškėjo skundą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo kreipimosi nepripažinimo“.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kokius klausimus kreipimesi gali būti reikalaujama ar siūloma spręsti, pasisakė, jog sutinka su Peticijos komisijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pozicija, kad pareiškėjo siūlymas pakeisti stovėjimo apmokestinimo tvarką žaliojoje zonoje taip, kad mokėti reikėtų tik darbo dienomis nuo 8.00 val. iki 17.00 val., nėra susijęs su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ar įgyvendinimu, taip pat su valstybės ir savivaldybės institucijų reformavimu.

7. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jis kreipdamasis siūlo spręsti Savivaldybei svarbius klausimus, susijusius su automobilių stovėjimo apmokestinimo žaliojoje zonoje trukmės sutrumpinimu, apmokestinamo laiko pakeitimu, dėl ko jo Kreipimasis atitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas pabrėžė, kad Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė nustato plačią diskrecijos teisę tiek Peticijų komisijai, tiek Savivaldybės tarybai spręsti, kas yra svarbūs visuomenei ir Savivaldybei klausimai. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju jis sutinka su Peticijų komisijos ir Savivaldybės tarybos vertinimu, kad pareiškėjo Kreipimasis nėra svarbus visuomenei ir Savivaldybei, o juo siekiama pagerinti tik automobilius vairuojančių ir juos žaliojoje zonoje statančių asmenų teisinę padėtį.

8. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad Peticijų komisija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba pagrįstai nelaikė pareiškėjo Kreipimosi peticija, todėl sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 1-639 „Dėl L. K. skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo“ bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Peticijų komisiją priimti nagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 4 d. skundą.

III.

9. Pareiškėjas L. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

http://www.vilnius.lt/

9.1. Teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsnio 4 dalį, todėl naikintinas.

9.2. Nors Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta plati Peticijų komisijai ir Savivaldybės tarybai diskrecijos teisė spręsti, kas yra svarbūs visuomenei ir savivaldybei klausimai, tačiau tai nereiškia, kad peticiją nagrinėjantis subjektas yra laisvas priimti bet kokį sprendimą dėl klausimo svarbumo. Atsakovų diskreciją sprendžiant dėl klausimo svarbumo riboja ne tik įstatymai, bet ir Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 26 d. nutarime nurodė, kad „Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas peticijos teisės įgyvendinimo tvarką, turi tam tikrą diskreciją, tačiau negali paneigti pačios peticijos teisės esmės, dirbtinai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti šios piliečių konstitucinės teisės įgyvendinimo“. Taigi, teismo išvada dėl plačios atsakovų diskrecijos, prieštarauja minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui. Pasak pareiškėjo, jei Konstitucija leidžia apskųsti sprendimą dėl kreipimosi nepripažinti peticijos teismui, tai teismas vertindamas tokį sprendimą negali preziumuoti, kad sprendimas yra teisėtas. Teismas tokią išvadą gali padaryti ištyręs byloje esančius įrodymus.

9.3. Pareiškėjas taip pat teigia, kad įvertinus teismo sprendimo tekstą jam susidarė įspūdis, kad teismui nereikia tirti klausimo svarbos, kadangi tai ne jo kompetencija. Byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu jis padarė išvadą, kad pareiškėjo siūlymas yra nesvarbus. Pareiškėjas, priešingai: 1) pateikė automobilių stovėjimo zonų žemėlapį, kuriuo siekė parodyti klausimo svarbumą apeliuodamas į tai, kokią teritoriją užima žalioji zona, dėl kurios teikiamas pasiūlymas; 2) nurodė, kad dėl tokio siūlymo sumažės Savivaldybės pajamos.

9.4. Teismas, nustatydamas klausimo svarbumą, turėjo remtis įrodymais ir jų pagrindu daryti išvadas dėl pareiškėjo teikiamo siūlymo poveikio visuomenei ar Savivaldybei. Pareiškėjo vertinimu, analizuojant šį teismo sprendimą negalima nustatyti, kada keliamas klausimas yra svarbus visai visuomenei ar Savivaldybei. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog pagal teismo logiką pareiškėjo siūlymas visada lies tik tam tikrų asmenų, vairuojančių ir statančių automobilius, teises ir pareigas, bet niekada neturės įtakos visai visuomenei ar savivaldybei. Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto taisyklė, numatanti, kad klausimas turi būti svarbus visuomenei, turi apimti ir tuos atvejus, kai klausimas svarbus tam tikrai visuomenės daliai.

9.5. Pareiškėjo vertinimu pirmosios instancijos teismas kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, ar klausimas yra svarbus visuomenei, nepateikė. Pareiškėjas siūlo, kad vienas iš kriterijų galėtų būti tai, kiek skirtingų visuomenės grupių galėtų paveikti peticija siūlomas pakeitimas, jei jis būtų įgyvendintas. Antruoju kriterijumi sprendžiant dėl klausimo svarbos galėtų būti objektas, dėl kurio teikiama peticija.

10. Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismo 2017 balandžio 3 d. sprendimas atitinka teismo sprendimui keliamus reikalavimus: yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas tiek byloje ištirtais įrodymais, tiek ir šiam ginčui taikytinomis teisės aktų nuostatomis. Tai, kad teismas padarė apeliantui nepalankią išvadą, nepaneigia nei jo teisėtumo, nei pagrįstumo, tuo labiau, kad ir apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių argumentų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantas apeliaciniame skunde kelia daug abstrakčių, retorinių klausimų bei pasvarstymų.

10.2. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas teisiniu reguliavimu, o jame išnagrinėta apelianto skundo ir keliamų klausimų esmė. Skundžiamame sprendime teismas argumentuotai, remiantis teisės aktų normomis bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei nurodomais motyvais išanalizavo, kada asmens kreipimasis yra laikomas peticija ir pagrįstai konstatavo, jog „ <…> Peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies punkto formuluotė nustato plačią diskrecijos teisę tiek Peticijų komisijai, tiek Savivaldybės tarybai spręsti, kas yra svarbūs visuomenei ir Savivaldybei klausimai“, teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas L. K. siekia automobilių stovėjimo apmokestinimo žaliojoje zonoje trukmę sutrumpinti (iki 17 val. vietoje 18 val.) bei pakeisti apmokestintą laiką (tik darbo dienomis, vietoj pirmadieniais-šeštadieniais) tik dėl automobilius vairuojančių ir juos žaliojoje zonoje statančių asmenų teisinės padėties pagerėjimo. L. K. siūlymas tik dėl automobilius vairuojančių ir juos žaliojoje zonoje statančių asmenų teisinės padėties pagerėjimo, kurioje vietinės rinkliavos dydis ir taip mažiausias, negali būti laikomas peticija Peticijų įstatymo 1 straipsnio 4 dalies bei 3 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava nustatyta vykdant įstatymais savivaldybėms priskirtas funkcijas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta savarankiška savivaldybių funkcija – savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas. Savivaldybės veiklos pagrindas yra biudžeto planavimas ir numatytų lėšų tikslinis panaudojimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsnio, savivaldybių institucijos yra priskirtinos viešiesiems juridiniams asmenims. Savivaldybių tikslas – tenkinti viešuosius interesus, vykdant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo numatytas funkcijas. Į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą surenkamos vietinės rinkliavos padeda užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo savivaldybėms priskirtų funkcijų, ypatingai prioritetinėse srityse (švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų), įgyvendinimą.

10.3. Apeliantas apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių skundžiamo Tarybos sprendimo nepripažinti jo Kreipimosi peticija neteisėtumo ir nepagrįstumo, tik kartoja Kreipimesi pateikto pasiūlymo priežastis, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstomis.

10.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai keliamo klausimo dėl automobilių stovėjimo apmokestinimo žaliojoje zonoje trukmės sutrumpinimo bei apmokestinto laiko pakeitimo nepalaikė svarbiu visuomenei.

10.5. Apelianto noras sutaupyti už automobilio statymą žaliojoje zonoje nėra pakankamas pagrindas pakeisti ar papildyti šiuo metu galiojančias Vietinės rinkliavos nuostatas. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių jo Kreipimosi svarbą visuomenei ar Savivaldybei.

10.6. Pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai nustatė, jog apelianto Kreipimesi pateikti reikalavimai neatitinka Peticijų įstatymo 3 straipsnio nuostatų ir Peticijų komisija bei Vilniaus miesto savivaldybės taryba pagrįstai nelaikė apelianto Kreipimosi peticija.

10.7. Pareiškėjo Kreipimasis yra aktualus tik tam tikrai visuomenės daliai bei jam pačiam asmeniškai. Vietinės rinkliavos už automobilių statymą renkamos laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjo Kreipimasis buvo tinkamai išnagrinėtas ir pagrįstai nepripažintas peticija.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo Nr. 1-639, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl Peticijų komisijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo, kuriuo nutarta nepripažinti pareiškėjo Kreipimosi peticija Peticijų įstatymo prasme, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą motyvuodamas, kad Tarybos spendimas pagrįstas, Teismas sutinka su Peticijos komisijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pozicija, kad pareiškėjo siūlymas pakeisti stovėjimo apmokestinimo tvarką žaliojoje zonoje taip, kad mokėti reikėtų tik darbo dienomis nuo 8.00 val. iki 17.00 val., tokiu būdu nebereikėtų mokėti šeštadieniais ir švenčių dienomis, nėra susijęs su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ar įgyvendinimu, taip pat su valstybės ir savivaldybės institucijų reformavimu.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teikia panašius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, prašydamas apeliacinės instancijos teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus, t. y. panaikinti Tarybos Sprendimą Nr. 1-639 ir įpareigoti Peticijų komisiją išnagrinėti pareiškėjo pateiktą peticiją.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardinti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

16. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 33 straipsnyje piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas. Pagal Peticijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies

nuostatas, peticijos teisė – tai Konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis Peticijos įstatymo nustatyta tvarka į Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę, ar savivaldybės institucijas – savivaldybės tarybą bei savivaldybės administracijos direktorių. Pažymėtina, kad šiuo atveju Peticijų įstatymas yra specialusis įstatymas, nustatantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos peticijos įgyvendinimo tvarką.

18. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos: savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas ir vietinių rinkliavų nustatymas. Vietinės rinkliavos nustatomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu (toliau – Rinkliavų įstatymas). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnis apibrėžia vietinių rinkliavų objektą numatant, kad vietinės rinkliavos gali būti renkamos ir už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti (11 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o 12 straipsnis numato plačią savivaldybės tarybos diskrecijos teisę atskiros rinkliavos nuostatais nustatyti vietinės rinkliavos dydį, mokėjimo tvarką ar grąžinimo atvejus, šios rinkliavos lengvatas, taip pat delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus. Be kita ko, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis kaip vieną iš pagrindinių savivaldos principų įvardija savivaldos institucijų pareigą sudaryti sąlygas savivaldybės gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) ne kartą savo jurisprudencijoje yra pasisakęs dėl savivaldos institucijų savaveiksmiškumo ir laisvės priimant sprendimus, susijusius su vietos bendruomenės interesais. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „<…> savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai; savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). „Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

20. Taigi paminėto teisinio reguliavimo kontekste Taryba, priimdama Sprendimą Nr. 1-639, veikė savo kompetencijos ribose, išnagrinėjo pareiškėjo Kreipimąsi ir pateikė tokio sprendimo motyvus, todėl apeliacinės instancijos teismo laikytina, kad Taryba veikė teisėtai, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ar asmenų teisėtų interesų.

21. Apibendrintai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS


MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-18880 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. S-437-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00810-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 59.1.1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2985c940ee7811e88568e724760eeafa

(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Dainius Raižys, spręsdamas pareiškėjo M. A. apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Alytaus pataisos namams dėl administracinių aktų panaikinimo priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. spalio 1 d. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas pateikto apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – keturiolika dienų nuo nutarties nuorašo išsiuntimo.

Pareiškėjas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį, 2018 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą.

Procesiniai veiksmai atliekami per įstatymų nustatytus terminus. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatęs įstatymas, juos skiria teismas. Teismo paskirti terminai gali būti teismo pratęsti (ABTĮ 64 str. 1 d.). Terminą skundo trūkumams pašalinti nustato teismas, todėl šis terminas gali būti teismo pratęstas. Tokiais atvejais pagrindas spręsti termino pratęsimo klausimą paprastai yra pareiškėjo prašymas, gautas iki pasibaigiant nustatytam terminui, kuriame nurodomos priežastys, trukdančios laiku įvykdyti teismo nurodymus, ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Be to, įstatymas (ABTĮ 66 str. 2 d.) procesinių veiksmų atlikimo galimybės išnykimą imperatyviai sieja su procesinių terminų pasibaigimu. Todėl pasibaigus terminui, jo pratęsimas iš esmės negalimas, teisė atlikti teismo nurodytus procesinius veiksmus (pateikti patikslintą skundą) išnyksta.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas prašymą dėl trūkumų šalinimo pateikė pasibaigus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi nustatytam terminui. Prašymo, kuriame būtų nurodytos priežastys, trukdančios laiku įvykdyti teismo nurodymus, iki pasibaigiant nustatytam terminui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir jam grąžinamas (ABTĮ 138 str. 2 d.).

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________


2018-18876 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. eA-2505-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01188-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 41(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=20c1ad10ee7811e88568e724760eeafa



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S., atstovaujamos advokatės D. V., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S., atstovaujamos advokatės D. V., skundą atsakovui Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, atstovaujamai Lietuvos teismo ekspertizės centro, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. R. (J. R.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokatės D. V., kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2017 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. KT-16 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarybą pareiškėjos R. S. skundą dėl eksperto J. R. (J. R.) veiksmų išnagrinėti iš naujo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad į kreipėsi atsakovą, prašydama įvertinti, ar Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas J. R. (toliau – ir ekspertas), atlikdamas teismo ekspertizę baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-946/2016, nepažeidė Tarybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. B-16 patvirtintame Teismo ekspertų profesinės etikos kodekse (toliau – ir Etikos kodeksas), įtvirtintų nepriklausomumo, profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms, teisingumo ir tyrimo išsamumo principų. Taryba skundžiamu Sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, motyvuodama tuo, kad minėtas ekspertas Etikos kodekso nuostatų reikalavimų nepažeidė. Su tokia išvada pareiškėja nesutiko ir paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 28-1-00144-14 dėl mažametės I. L. sveikatos sutrikdymo išvadą teikė ekspertas J. R., kuris taip pat dalyvavo ir teisiamajame posėdyje, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-20-946/2016. Minėtoje baudžiamojoje byloje buvo paskirta medicininė ekspertizė, siekiant ištirti, ar pagal pateiktą vaizdo įrašą galima nustatyti ant I. L. kūno esančių kraujosruvų padarymo mechanizmą ir laiką. Šią ekspertizę atliko ekspertas J. R., kuris jau buvo davęs išvadą ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teikęs paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Pareiškėjos teigimu, nurodytas ekspertas pažeidė Etikos kodekse įtvirtintus principus, o tai lėmė netinkamą ekspertizės atlikimą. Pareiškėja taip pat tvirtino, kad ekspertas, atlikdamas medicininę ekspertizę ir pateikdamas išvadą, nesilaikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 1R-327 patvirtintų Ekspertizių atlikimo nuostatų 14.5 ir 14.6 punktuose numatytų reikalavimų, kadangi jis jau teikė išvadą ikiteisminio tyrimo metu bei davė paaiškinimus teisme, todėl, jam pavedus atlikti medicininę ekspertizę pagal Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį, turėjo nusišalinti nuo tyrimo. Be to, pareiškėjos manymu, ekspertas pažeidė profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmens teisėms, teisingumo principus. Tuo tarpu atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, privalėjo motyvuotai patvirtinti arba paneigti jos argumentus dėl nurodytų pažeidimų, tačiau skundą išnagrinėjo formaliai, į skundo motyvus atsakė paviršutiniškai ir atmestinai, nesigilindamas į situaciją, neišreikalavo baudžiamosios bylos medžiagos iš teismo, kuri buvo reikšminga objektyviam visų aplinkybių tyrimui, taip pažeisdamas pareiškėjos teisę į teisingą bei išsamų skundo nagrinėjimą.

3. Atsakovas Taryba, atstovaujama Lietuvos teismo ekspertizės centro, atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad vertindamas pareiškėjos pateiktus argumentus dėl eksperto nešališkumo, skundžiamame Sprendime išanalizavo teisės aktus, reglamentuojančius teismo eksperto nušalinimo (nusišalinimo) pagrindus ir nustatė, jog Tarybai nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad ekspertas būtų vienos iš proceso šalių, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis, kad jis yra suinteresuotas

bylos baigtimi, kad jo kompetencija ir kvalifikacija yra nepakankama tokiai ekspertizei atlikti, kad pareiškėja ar kita proceso šalis būtų teikusios prašymus teismui dėl eksperto nušalinimo ar teismas būtų priėmęs sprendimą dėl eksperto nušalinimo. Taigi, vien tik pareiškėjos išreikšta abejonė dėl eksperto galimo asmeninio išankstinio nusistatymo, neparemta konkrečiais įrodymais, nėra pagrindas jo nušalinimui ar nusišalinimui. Taip pat pabrėžė, kad Tarybos kompetencijoje yra vertinti, ar teismo ekspertas savo veiksmais nepažeidė Etikos kodekse įtvirtintų principų, nevertinant procesinių veiksmų, ekspertinio tyrimo išvadų teisingumo ir pagrįstumo. Tuo tarpu eksperto procesinius veiksmus ir ekspertinio akto turinį bei jo išvadų pagrįstumą, išsamumą bei teisėtumą vertinti gali tik teismas, pagal kurio nutartį ši ekspertizė buvo atlikta. Atsižvelgusi į tai, Taryba nevertino eksperto procesinių veiksmų ir ekspertizės išvadų pagrįstumo, atitinkami nevertino su šiais veiksmais susijusių profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo bei teisingumo principų galimo pažeidimo. Be to, akcentavo, kad nei Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas, nei Tarybos darbą reglamentuojantys poįstatyminiai teisės aktai neįpareigoja Tarybos besąlygiškai išreikalauti pareiškėjo nurodytus įrodymus, neįpareigoja rinkti įrodymus, reikalingus skundo nagrinėjimui, nesuteikia teisės įpareigoti ikiteisminio tyrimo institucijas ar teismus pateikti Tarybai visą bylos medžiagą, tačiau tai nereiškia, jog Taryba neatliko objektyvaus faktinių aplinkybių įvertinimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo ekspertas J. R. atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad Ekspertizių atlikimo nuostatų 14.5 ir 14.6 punktuose įtvirtinti reikalavimai skirti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams ir jo atžvilgiu netaikomi, nes jis yra Tarnybos ekspertas ir jo darbe šis aktas netaikomas. Paaiškino, kad jam buvo pavesta nustatyti, kokią dieną mažametei I. L. buvo padarytos kraujosruvos, t. y. nurodyti kraujosruvų padarymo laiką dienos tikslumu, tačiau tokios galimybės nėra. Pabrėžė, kad šiuo atveju teisinio pagrindo nusišalinti nuo ekspertizės atlikimo nebuvo, kadangi Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje nebuvo duomenų, kad teismas būtų abejojęs ankščiau duotomis išvadomis ir paaiškinimais ir dėl to nurodęs pavesti atlikti ekspertizę kitiems ekspertams.

6. Pareiškėjos atstovė advokatė D. V., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnio 2 dalimi, 2017 m. liepos 25 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, paskirtą 2017 m. liepos 26 d. 9.30 val., motyvuodama tuo, kad ji negali atvykti į šį posėdį dėl ligos (kartu pateikė 2017 m. liepos 24 d. Medicininės pažymos dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą ar teismą šaknelę Nr. 302).

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartimi, atsižvelgęs į tai, kad į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta, nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad teismo ekspertas J. R. dirba teismo ekspertizės įstaigoje (Tarnybos Vilniaus skyriuje), todėl nagrinėjamu atveju jis vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais Tarnybos veiklą. Pagal Tarnybos direktoriaus 2015 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 24-V patvirtintų Darbo tvarkos taisyklių 113.4 punktą darbuotojas teisės aktų nustatyta tvarka privalo nusišalinti nuo ekspertizės (tyrimo) atlikimo. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 57 straipsnio 1 dalimi, nušalinimą gali pareikšti įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, išteisintasis, gynėjas, prokuroras, taip pat nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai. Nušalinimas gali būti pareikštas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui (BPK 57 str. 2 d.). Teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas, specialistas ar prokuroras privalo nusišalinti šio Kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais (BPK 59 str. 1 d.). Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalį šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu: 1) jis toje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; 4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. BPK 58 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vertėjas, ekspertas ir specialistas negali dalyvauti procese ir tais atvejais, kai paaiškėja jų nekompetentingumas. Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisiamojo posėdžio sekretoriaus, vertėjo, eksperto ar specialisto pirmesnis dalyvavimas procese atitinkamai ikiteisminio tyrimo pareigūnu, prokuroru, teisiamojo posėdžio sekretoriumi, vertėju, ekspertu ar specialistu nėra pagrindas

juos nušalinti (BPK 58 str. 4 d.).10. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog ekspertas J. R. pateikė išvadą ikiteisminio

tyrimo metu dėl mažametės I. L. sveikatos sužalojimo ir dalyvavo teismo posėdyje, nagrinėjant baudžiamąją bylą Kauno apylinkės teisme, teikė paaiškinimus. Tačiau pagal BPK 58 straipsnio 4 dalį ši aplinkybė nėra pagrindas nušalinti ekspertą arba nusišalinti pačiam ekspertui, todėl pareiškėjos abejonė dėl eksperto galimo objektyvumo teikiant paaiškinimus teisminio nagrinėjimo metu yra visiškai nepagrįsta. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja tiek skunde atsakovui, tiek teismui nenurodė jokių kitų aplinkybių dėl minėto eksperto galimo asmeninio nusistatymo, tik išreiškė nuomonę, kuri neparemta jokiais konkrečiais įrodymais. Be to, nors pareiškėja mano, kad ekspertas buvo neobjektyvus ir šališkas, tačiau teise pareikšti nušalinimą ji nepasinaudojo, vadinasi, neturėjo abejonių dėl teismo eksperto J. R. nešališkumo. Be to, teismas pabrėžė, jog byloje taip pat nėra duomenų, kad minėtas ekspertas būtų išreiškęs išankstinę nuomonę dėl jo atliktos medicininės ekspertizės, kad jis toje baudžiamojoje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis, kad jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas ar kad jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tuo tarpu pareiškėja, tvirtindama, jog ekspertas buvo šališkas atlikdamas ekspertizę (tyrimą), nenurodo kitokių motyvuotų aplinkybių, kurios leistų suabejoti J. R. objektyvumu ar jo kaip teismo eksperto kompetencija. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos teiginį, jog ekspertas pažeidė nepriklausomumo ir nešališkumo principus.

11. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtinto Tarybos darbo reglamento 2 punkte nustatyta, jog Taryba nenagrinėja skundų dėl teismo ekspertų proceso veiksmų, įskaitant skundus dėl ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundus, kurių nagrinėjimas priskirtinas teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencijai. Nors pareiškėja teigia, kad ekspertas, be kita ko, pažeidė Etikos kodekse įtvirtintus profesionalumo, sąžiningumo, profesinių sprendimų skaidrumo ir pagarbos teisės aktams bei asmenų teisėms, teisingumo ir tyrimo išsamumo principus, teismo vertinimu, galima daryti išvadą, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su eksperto pateikta išvada (tyrimu) dėl mažametės I. L. sužalojimo nustatymo. Tačiau iš teisinio reglamentavimo matyti, kad Tarybai nesuteikta teisė nagrinėti asmenų skundus dėl teismo ekspertų proceso veiksmų (Teismo ekspertizės įstatymo 41 str. 2 d.). Tai reiškia, kad Taryba negali priimti ir nagrinėti skundų dėl ekspertizės (ar ekspertinio tyrimo) išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, kurių nagrinėjimas priskirtinas teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencijai, nes Tarybos kompetencija yra vertinti, ar teismo ekspertas savo veiksmais nepažeidė Etikos kodekse įtvirtintų principų, nevertinant jo atliekamų procesinių veiksmų, ekspertinio tyrimo išvadų teisingumo ir pagrįstumo. Todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl eksperto atlikto tyrimo bei to tyrimo išvadų. Kartu pabrėžė, kad skunde pareiškėja pateikė tik deklaratyvius teiginius, samprotavimus, kurie nepagrįsti jokiais konkrečiais faktiniais duomenimis.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad atsakovas jos skundą išnagrinėjo formaliai ir į skundo motyvus atsakė paviršutiniškai, nesigilindamas į situaciją. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėja nesutinka su skundžiamame Sprendime nurodytais motyvais, negali būti tapatinama ar prilyginama tų motyvų nebuvimui. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad Taryba, siekdama tinkamai įvertinti pareiškėjos skundo faktines aplinkybes, išnagrinėjo teismo eksperto J. R. pateiktą atsiliepimą dėl pareiškėjos skunde nurodytų pažeidimų, kreipėsi į Tarnybą, prašydama pateikti paaiškinimus dėl ekspertinio tyrimo metodų panaudojimų, ekspertizės išvadų prieštaravimų bei teismo eksperto nusišalinimo pagrįstumo (2016 m. spalio 3 d. raštas Nr. (1.9)SD-480). Nors pareiškėja išreiškė nuogąstavimą, kad atsakovas neišreikalavo baudžiamosios bylos medžiagos iš Kauno apylinkės teismo, teismas pažymėjo, kad šie nuogąstavimai nepagrįsti, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, Taryba 2016 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. KT-S-41(16) kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl medžiagos, reikalingos skundo nagrinėjimui, nagrinėdama skundą susipažino su 2014 m. rugsėjo 4 d. apžiūros protokolu, su Tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu Nr. G1102/2016(01) ir jo tiriamojoje dalyje pateiktu Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. teisiamojo posėdžio protokolu. Taigi, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog ginčijamas Sprendimas priimtas neišsamiai išnagrinėjus skunde išdėstytas aplinkybes ir susijusią medžiagą. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėja, teikdama skundą Tarybai ir jame išdėstydama skundo aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, turėjo teisę pati pridėti tas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, šiuo atveju – atitinkamus dokumentus iš baudžiamosios bylos.

13. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog priimant skundžiamą Sprendimą būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, kad Taryba būtų viršijusi kompetenciją ar minėtas Sprendimas prieštarautų tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Taryba buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl

teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo panaikinti Tarybos 2017 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. KT-16 ir patenkinti išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Tarybą jos skundą dėl eksperto J. R. veiksmų išnagrinėti iš naujo. Atitinkamai, netenkinus pareiškėjos skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III.

14. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokatės D. V., pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėja pažymi, kad pageidavo, jog bylos nagrinėjime dalyvautų jos atstovė. Šiame kontekste nurodo, kad jos atstovė advokatė D. V. 2017 m. liepos 25 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, kadangi į paskirtą posėdį negalėjo atvykti dėl ligos. Kartu su prašymu buvo pateikta ir medicininė pažyma. Šis prašymas į bylą buvo gautas 2017 m. liepos 25 d., dokumento registracijos Nr. DOK-15086. Tačiau pirmosios instancijos teismas minėto prašymo nesvarstė, į jį neatsižvelgė ir nemotyvavo, kodėl jį atmeta, o bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka kitą dieną po nurodyto prašymo gavimo, t. y. 2017 m. liepos 26 d. Pareiškėjos manymu, tokiu būdu buvo pažeista jos teisė asmeniškai ar per atstovą dalyvauti teisme, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Be to, pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamas teismo sprendimas į Lietuvos teismų informacinę sistemą buvo įkeltas iš karto, todėl darytina išvada, kad teismas jau iš anksto, nelaukdamas, kol bus objektyviai, remiantis vidiniu, o ne anksčiau susidariusiu įsitikinimu, kuris privalo susidaryti tik kaip įrodymais pagrįsta išvada, kai byloje įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, ištirtos bei įvertintos visos bylos aplinkybės paskirtame bylos nagrinėjimo posėdyje, surašė minėtos bylos sprendimą, o tai kelia abejonių dėl teismo nešališkumo ir objektyvumo. Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju teismas tik formaliai išnagrinėjo jos skundą. Šiuo aspektu pareiškėja iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškina, kad Kauno apylinkės teismui 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi paskyrus ekspertizę, nebuvo aišku, koks ekspertas ją atliks. Tik atlikus minėtą ekspertizę ir susipažinus su jos aktu, paaiškėjo, jog ekspertizę atliko tas pats ekspertas J. R., kuris jau buvo davęs išvadą ikiteisminio tyrimo metu bei davęs paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Taigi, pareiškėja neturėjo galimybės pareikšti jam nušalinimą.

16. Atsakovas Taryba, atstovaujama Lietuvos teismo ekspertizės centro, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimą nepakeistą.

17. Atsakovas pažymi, kad tiek pareiškėja, tiek jos atstovė galėjo teikti teismui paaiškinimus raštu, papildomus dokumentus bei kitus įrodymus, turinčius reikšmės nagrinėjamai bylai. Be to, tenkinti proceso šalies prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo yra teismo teisė, o ne pareiga. ABTĮ neįtvirtintas besąlyginis imperatyvas atidėti bylos nagrinėjimą visais atvejais, jei bylos šalis ar jos atstovas neatvyksta į bylos nagrinėjimą, tokiu atveju bylą nagrinėjantis teismas privalo įvertinti, ar be jų galima nagrinėti bylą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į ABTĮ 78 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios suteikia teisę teismui tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nė vienas iš proceso dalyvių, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pabrėžia, kad paskelbęs sprendimą nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Vadinasi, pareiškėja nepagrįstai akcentuoja greitą, vadovaujantis išankstiniu susidariusiu įsitikinimu, teismo sprendimo priėmimą, kadangi įstatymas įpareigoja teismą išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą iš karto, nusprendus nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Tuo tarpu ginčijamo teismo sprendimo priėmimo dieną buvo paskirtas teismo posėdis, todėl nekyla abejonių, jog teisėjų kolegija buvo išsamiai susipažinusi su bylos medžiaga ruošiantis teismo posėdžiui. Todėl, nesulaukus proceso dalyvių ir įvertinus, jog pateikta medžiaga yra pakankama teisingai įvertinti susiklosčiusią situaciją, buvo pereita į rašytinį teismo posėdį, kurio rezultatas yra priimtas teismo sprendimas. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas taip pat iš esmės pakartoja savo argumentus dėl ginčijamo Tarybos Sprendimo, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo ekspertas J. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo vadovautis jo pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime išdėstytais paaiškinimais.

Teisėjų kolegija


19. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2017 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. KT-16 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja prašė teismo šį Sprendimą panaikinti ir įpareigoti Tarybą jos skundą dėl eksperto J. R. veiksmų išnagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, nurodo, kad pageidavo, jog bylos nagrinėjime dalyvautų jos atstovė advokatė D. V., kuri 2017 m. liepos 25 d. pateikė teismui prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, kadangi į paskirtą posėdį negalėjo atvykti dėl ligos. Kartu su prašymu buvo pateikta ir medicininė pažyma. Tačiau pirmosios instancijos teismas minėto prašymo nesvarstė, į jį neatsižvelgė ir nemotyvavo, kodėl jį atmeta, o bylą išnagrinėjo 2017 m. liepos 26 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjos manymu, tokiu būdu buvo pažeista jos teisė asmeniškai ar per atstovą dalyvauti teisme, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios.

21. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į viešą bylos nagrinėjimą kartu įvirtina teisę į žodinį bylos nagrinėjimo procesą pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 11 d. sprendimą byloje Göç prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 36590/97). Viešo bylos nagrinėjimo (o kartu ir žodinio proceso) užtikrinimas pirmosios instancijos teisme yra vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantų (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Malhous prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 33071/96).

22. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnis ir iš šios normos kildinamas ginčo šalių lygiateisiškumo principas (angl. equality of arms) užtikrina, jog kiekvienai ginčo šaliai teisme būtų suteikiama galimybė ginti savo teises tokiomis sąlygomis, kad viena šalis neįgytų nepagrįsto pranašumo prieš kitą šalį (žr., pvz., EŽTT 1993 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Dombo Beheer B. V. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 14448/88). Atvejus, kai nacionalinis teismas nepagrįstai atsisako atidėti bylos nagrinėjimą, dėl ko viena iš ginčo šalių negalėjo dalyvauti teismo posėdyje ir tokiu būdu atsikirsti į oponento argumentus, Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai pripažįsta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Vardanyan ir Nanushyan prieš Armėniją, pareiškimo Nr. 8001/07).

23. ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, kad ši norma ne tik nustato pirmosios instancijos teismo posėdžio formą, bet ir suteikia garantijas proceso šaliai, jog proceso įstatyme nustatytas teises ji gali įgyvendinti dalyvaudama teismo posėdyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2101-442/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2755-858/2018).

24. ABTĮ 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalių procesinės teisės yra lygios. Proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, pageidavimus gauti procesinius dokumentus elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus (skaitmenines kopijas), apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo suteiktomis teisėmis (ABTĮ 52 str. 2 d.).

25. Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-139/2012). Kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, teisės būti išklausytam, nagrinėjant bylą žodinio proceso metu, nesuteikimas gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.

26. Iš bylos medžiagos matyti, jog pagal 2017 m. balandžio 7 d. sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo pareiškėjos interesams pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatė D. V., kuri pareiškėjos vardu ir pateikė skundą teismui. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų išreiškusi pageidavimą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Priešingai, pareiškėjos atstovė advokatė D. V., vadovaudamasi ABTĮ 79 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 2017 m. liepos 25 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, paskirtą 2017 m. liepos 26 d. 9.30 val., motyvuodama tuo, kad ji negali atvykti į šį posėdį dėl ligos. Kartu su prašymu pareiškėjos atstovė pateikė teismui 2017 m. liepos 24 d. Medicininės pažymos dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą ar teismą šaknelę Nr. 302. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėja pageidavo, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

27. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytas prašymas Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2017 m. liepos 25 d., dokumento registracijos Nr. DOK-15086. Tačiau pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartimi, atsižvelgęs į tai, kad į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai

pranešta, nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Tuo tarpu dėl minėto pareiškėjos atstovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą teismas iš esmės nepasisakė ir jo pagrįstumo visiškai nevertino.

28. Šiame kontekste, įvertinusi nurodytą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog pareiškėjos atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, t. y. 2017 m. liepos 26 d., buvo laikinai nedarbinga dėl ligos, buvo pakankamas pagrindas atidėti šios administracinės bylos nagrinėjimą pagal ABTĮ 79 straipsnio 2 dalį, kurioje inter alia nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas pareiškėjo atstovo prašymu, jeigu pareiškėjo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, iš esmės neišsprendęs pareiškėjos atstovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, pažeidė ne tik pareiškėjos teises būti išklausytam, pagrįsti skundo motyvus ir argumentus, įgyvendinti kitas teises, numatytas ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje, bylos nagrinėjimo žodinio proceso metu, bet ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą (ABTĮ 52 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisingą teismo procesą (bylos nagrinėjimą).

29. Pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš esmės neišsprendęs pareiškėjos atstovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka pareiškėjai bei jos atstovei nedalyvaujant, netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina, kad ištaisyti šį pažeidimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui aukščiau nurodytoms administracinių bylų teisenos klaidoms ištaisyti, tuo garantuojant veiksmingą pareiškėjos galbūt pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą ir teisingą bylos išsprendimą. Atitinkamai teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentų nepasisako.


n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.





2018-18885 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. A-1789-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04628-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 41(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=33f6f930ee7811e88568e724760eeafa


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 3R-364(AG-293/01-2016); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 1SS-2594-(9.5.) ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. lSS-2715-(9.5.); 3) įpareigoti NŽT nešališkai ir pagrįstai išnagrinėti pareiškėjo skundus ir duoti suprantamus ir išsamius atsakymus dėl pareiškėjo tėvo buvusios žemės grąžinimo ir žemės sklypų nuomos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis negavo žemės nuomos mokesčių mokėjimo kvitų dėl ginčo žemės sklypų. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas mokesčiams skaičiuoti pareiškėjui buvo nepateiktas arba pateiktas netinkamai, jo nematavus arba nurodžius nerealią šio sklypo vertę, žemės sklypai gretimi sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) buvo netinkamai paženklinti, pakeičiant sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vakarines ir šiaurines ribas be pareiškėjo žinios, 1998 m. lapkričio 17 d. išvada Nr. 574 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – Išvada Nr. 574) yra neteisinga, nes joje kalbama apie pareiškėjo tėvo sklypo ir sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) nelygiavertiškumą, neteisėtai buvo pakeistos pareiškėjo tėvo buvusios žemės ribos, nepagrįstai pareiškėjo tėvo žemės 7 ha laikomi valstybės išperkama žeme pagal matininko E. K. kadastrinį projektą, pareiškėjo 1997 m. lapkričio 17 d. sutikimas paimti žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) yra negaliojantis, nes NŽT minėto pareiškėjo sutikimo sąlygų neįvykdė.

3. Pareiškėjas nurodė, jog siekė 7 ha dalį iš 18 ha tėvo žemės perkelti į suprojektuotą sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau jam nebuvo suteikta galimybė minėtą sklypą nei nuomoti, nei pirkti. Pareiškėjo vertinimu, NŽT nepateikė jam tikslaus 26,76 ha žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) topografinio žemėlapio fragmento, nes NŽT jam pateikiami planų fragmentai neatitiko faktinės situacijos.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepimuose paaiškino, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 1998 m. lapkričio 17 d. patvirtino išvadą Nr. 574 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 18 ha ploto žemę, iš kurios 15 ha priskiriama grąžintinai žemei, o 3 ha – valstybės išperkamai žemei. Dėl išvados Nr. 574 buvo kilęs teisminis ginčas, tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu išvadą Nr. 574 paliko galioti. Pareiškėjas 2002 m. gruodžio 12 d. tuomečiam Pagėgių žemės ūkio ir žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl 42 ha žemės nuomos iš valstybės. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais, pageidaujančiais nuomoti valstybinės žemės sklypus, 2013 m. kovo 19 d. žiniaraščiuose Nr. 11 ir Nr. 12 pareiškėjas pasirašė, kad sutinka su pareiškėjui projektuojamų nuomoti iš valstybės žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)vieta ir ribomis.

5. Atsakovas nurodė, jog klausimas dėl nuomotinų žemės sklypų suprojektavimo buvo sprendžiamas 2013 m., rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pareiškėjo keliami klausimai, susiję su žemės nuoma iš valstybės, taip pat žemės nuomos mokesčio mokėjimu, mokesčių mokėjimo kvitų kopijų pateikimu, NŽT buvo išnagrinėti ir pateikti atsakymai 2014 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 34SD-(14.34.104.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, taip pat NŽT 2014 m. liepos 7 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1721 „Dėl skundų nagrinėjimo“. Dėl pastarojo rašto panaikinimo pareiškėjas kreipėsi į Komisiją. Komisija 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 3R-293(AG-247/04-2014) dalyje dėl jo

2014 m. gegužės 26 d. ir 2014 m. birželio 17 d. skunduose prašytos informacijos nepateikimo NŽT 2014 m. liepos 7 d. raštu Nr. lSS-(7.5.)-1721 skundą atmetė, o likusioje dalyje skundo nagrinėjimą nutraukė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4660-121/2015 konstatavo, kad NŽT iš esmės tinkamai atsakė į visus pareiškėjo suformuluotus klausimus; minėtas raštas yra priimtas tinkamai, taikant teisės aktų nuostatas ir neperžengiant viešojo administravimo subjekto įgaliojimų.

6. Atsakovas akcentavo, kad NŽT 2016 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. lSS-2594-(9.5.) ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. lSS-2715-(9.5.) pareiškėjui buvo pateikti išsamūs ir pagrįsti atsakymai. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunduose išdėsto tapačius reikalavimus, kurie jau buvo NŽT išnagrinėti. Nurodė, kad skunduose keliami klausimai susiję su žemės nuoma iš valstybės, taip pat žemės nuomos mokesčio mokėjimu yra išnagrinėti teismuose ir priimti atitinkami sprendimai, todėl šie klausimai pakartotinai nebuvo nagrinėjami. 2016 m. liepos 7 d. skunde, pareiškėjas išreiškė savo nuomonę (samprotavimus), nepasitenkinimą dėl NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus 2016 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 34SS-19-(14.34.45.) pareiškėjui pateikto atsakymo į jo 2016 m. gegužės 9 d. skundą, tačiau konkrečių klausimų, reikalavimų nekėlė. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog iš bendro skundo turinio galima suprasti, kad pareiškėjas savo nepasitenkinimą sieja su nuosavybės teisių atkūrimu į buvusio žemės savininko J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tai patvirtino ir pareiškėjo skundo pabaigoje išdėstytas reikalavimas: „imtis priemonių, kad įteisinti mano tėvo buvusios žemės grąžinimą 1:1 natūra istorinėje vietoje“. Taigi, NŽT, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas šiuo klausimu kreipėsi į teismą, ir į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4660-121/2015 šiuo klausimu jau yra priėmęs sprendimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, skundo dalį šiuo klausimu paliko iš esmės nenagrinėtą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl NŽT 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 1SS-2594-(9.5.) ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1SS-2715-(9.5.) teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2006 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (2014 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XII-1301 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. gegužės 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės ir kiti teisės aktai.

10. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) įsiteisėjusiame 2015 m. liepos 30 d. teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-4660-121/2015 (Komisijos byla, b. l. 44–60, 61–74) įvertino aplinkybes, kurias pareiškėjas šioje byloje ginčija iš naujo.

11. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-4526-968/2016 kėlė ginčą reikalaudamas: 1) panaikinti jo 1997 m. lapkričio 17 d. sutikimą; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti jam nuosavybę į buvusią tėvo žemę, ribose 1:1 be jokių išvadų; 3) įpareigoti Tarnybą išpirkti už gerą kainą 0,05 ha namų valdą ir perduoti Petrikaičiams, o už tai atsilaisvinusią žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, grąžinus buvusią tėvo žemę buvusiose ribose, padengti išperkama žeme ir neracionalių buvusios tėvo žemės kampų žeme, kurios negrąžinimą numato metodika; 4) įpareigoti Tarnybą racionaliai atstatyti šiaurines, pietines, vakarines ir rytines ribas žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas projekto autoriaus E. K. kadastrinio projekto, patvirtinto 1999 m. birželio 4 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 1131, prisilaikant racionalių buvusios tėvo žemės ribų; 5) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą likus laisvos žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) atlaisvintos žemės ją pareiškėjui leisti nusipirkti, kaip jo dabar nuomojamą pagal leidimą, dirbamą ir mokant mokesčius.

12. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ,nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-606-162/2011 nustatė, kad 2005 m. rugsėjo 9 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-784-583/2005 panaikinus 2005 m. kovo 8 d. įsakymą Nr.V-282, kuriuo panaikinta 1998 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos apskrities viršininko išvada Nr. 574 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pareiškėjui, panaikintos žemės sklypo ribos, sklypas grąžintas į valstybinį žemės fondą bei panaikinti 2005 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 63-1057 dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui, 2005 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. V-923, 2005 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 63-1080 dėl išperkamos žemės kompensavimo pinigais, įsiteisėjusiu teismo sprendimu atkurta iki

ginčijamo akto buvusi padėtis, t. y. liko galioti 1998 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos apskrities viršininko išvada Nr. 574.13. Teismas konstatavo, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas skundą teismui grindė ne aplinkybėmis,

patvirtinančiomis skundžiamų NŽT raštų ir Komisijos sprendimo neteisėtumą, bet iš naujo pateikė teismui vertinti aplinkybes, susijusias su valstybinės žemės nuomos mokesčio skaičiavimu, mokesčių kvitų nepateikimu, išvada Nr. 574, neteisėtu tėvo žemės ribų pakeitimu, 1997 m. lapkričio 17 d. sutikimo negaliojimu, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) tikslaus topografinio žemėlapio fragmento nepateikimu. Teismas pasisakė, jog šių aplinkybių jis negali vertinti ir jų nagrinėti, kadangi jos jau yra įvertintos aukščiau minėtuose teismų sprendimuose arba dėl jų vyksta teisminiai procesai. Teismas darė išvadą, kad skundžiamuose raštuose Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo keliamų klausimų, susijusių su žemės nuoma iš valstybės ir nuomos mokesčio mokėjimu, nustačiusi, kad šie klausimai yra išnagrinėti teismuose.

14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai (2016 m. rugpjūčio 22 d. 1SS-2594-(9.5.) ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 1SS-2715) yra suprantami, išsamūs, objektyviai išnagrinėti ir pagrįsti teisės aktais, jų turinys atitinka pareiškėjo skunduose išdėstytus teiginius, juose suprantamai ir aiškiai pasisakyta dėl pareiškėjo dėstomų argumentų, pasiūlymų, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo NŽT 2016 m. rugpjūčio 22 d. raštą Nr. 1SS-2594-(9.5) ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštą Nr. 1SS-2715 pripažinti neteisėtais ir juos naikinti bei įpareigoti NŽT išnagrinėti pareiškėjo skundus.

15. Teismas vertino, kad Komisija, priimdama skundžiamą 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 3R-364(AG-293/01-2016), vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 22 d. skundą, motyvuotai ir pagrįstai atsakė į visus jo iškeltus reikalavimus, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo minėtą Komisijos sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį naikinti. Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą visa apimtimi.

III.

16. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administraciniame teisme pareiškėjo 2016 m. lapkričio 21 d., 2016 m. gruodžio 15 d. ir 2017 m. sausio 5 d. skundus bei pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 21 d. skundą VAGK išnagrinėti iš naujo pasitelkiant auditorius ir ekspertus.

17. Pareiškėjo vertinimu, teismas, priimdamas sprendimą, buvo šališkas ir priėmė nepagrįstą sprendimą, nes teisėjų kolegijoje buvę teisėjai jau yra nagrinėję bylas su pareiškėju, taip pat teismas nevykdė pareiškėjo reikalavimų – atlikti matavimus, tikslinimą, nepasisakė ar sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribos teisėtai pakeistos, ar dokumentai, kurių pareiškėjas reikalauja yra tikrai gauti ir tinkami.

18. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo pirmo puslapio pirma pastraipa neatitinka tikrovės, nes iš dokumentų akivaizdu, kad nurėžto sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis yra dvigubai didesnė už likusį 0,65 ha sklypą ir netaisyklingos konfigūracijos, tačiau teismas nepagrįstai to netyrė. Nurodo, kad teismo sprendimo pirmo puslapio antra pastraipa taip pat neatitinka tikrovės, nes dalis dabar „LVŽF“ naudojamos žemės yra buvusi pareiškėjo tėvo žemė ir ją norima grąžinti už vertę, didesnę negu yra nustatyta pagal 1998 m. gruodžio 17 d. išvadą Nr. 574.

19. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai atsisakė prijungti pareiškėjo naujai pateiktus dokumentus, kaip naujo nagrinėjimo pagrindą (ar buvo mokami mokesčiai).

20. Atsakovas pareiškėjo apeliacinį prašo atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1646-331/2017 palikti nepakeistą.

21. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus. Skundžiamo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

22. NŽT nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas priimdamas sprendimą buvo šališkas bei pažymi, kad Nacionalinės žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriaus (toliau – ir Skyrius) vedėjo 2016 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 34VĮ-907-(14.34.2.) „Dėl 2013 m. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalies (suprojektuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypai nuomoti iš valstybės) patvirtinimo“ apeliantui laisvos žemės fondo žemės plote Nr. (duomenys neskelbtini) suprojektuotas 0,60 ha ploto nuomotinas iš valstybės žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 34SD-3657-(14.34.104.) „Dėl kvietimo atvykti“ apeliantas buvo informuotas apie tai, kad skyriaus vedėjo 2016 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 34VĮ-764-(14.34.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 34VĮ-(14.34.2.)-149 „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti teritorijos patvirtinimo bei projekto rengimo terminų nustatymo“ nustatytų Pagėgių savivaldybės, (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos žemės fondo žemės plotų, pakeitimo“ yra pakeistos laisvos žemės fondo žemės ploto Nr. (duomenys neskelbtini) ribos ir plotas (buvo – 1,25 ha, pakeistas plotas – 0,60 ha). Pažymi, kad laisvos žemės fondo žemės ploto Nr. (duomenys neskelbtini) ribos ir plotas perprojektuotas paaiškėjus, kad dalį šio žemės ploto užima privati žemė.

23. Atsakovas paaiškina, kad matininkas K. B. nepagrįstai laisvos žemės fondo žemės plotui Nr. (duomenys neskelbtini) priskyrė ir privatų žemės sklypą. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad į laisvos žemės fondo žemės plotą Nr. (duomenys neskelbtini) (1,25 ha) pateko ir privatus žemės sklypas, į tai, kad šiame žemės plote apeliantui 2013 m. buvo projektuojamas nuomotinas iš valstybės 1,25 ha ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), ir siekdamas apeliantą supažindinti su žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto pakeitimais, pakvietė jį 2016 m. birželio 9 d. atvykti į Skyrių dėl jam projektuojamo nuomotino iš valstybės žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto suderinimo.

24. Atsakovas nurodo, kad iš Skyriaus 2016 m. birželio 9 d. protokolo Nr. 34PRT-170-(14.34.6.) (toliau – Protokolas) matyti, kad apeliantas susirinkime dalyvavo, tačiau schemoje, kurioje pažymėtos projekte tikslinamo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribos, nepasirašė. Iš pirmiau minėto Protokolo nenustatyta, kad apeliantas reiškė pretenzijas dėl projektuojamo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ploto ir ribų, Protokole nenurodyta, kad apeliantas pageidauja atsisakyti projektuojamo nuomotino iš valstybės žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, Skyriaus vedėjas 2016 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 34VĮ-907-(14.34.2.) „Dėl 2013 m. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalies (suprojektuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypai nuomoti iš valstybės) patvirtinimo“ patvirtino Projektą ir jame suprojektuoto nuomotino iš valstybės žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribas ir plotą. Atsakovas pažymi, kad pretenzijas dėl patikslinto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribų apeliantas NŽT pateikė tik 2016 m. liepos 21 d., t. y. jau Skyriaus vedėjui patvirtinus projektą ir jame suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribas ir plotą.

25. Atsakovas nurodo, kad vertinant suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribas nustatyta, kad žemės sklypo ribos tarp posūkio taškų sudaro uždarą kontūrą, žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)yra greta 10 m pločio vietinės reikšmės kelio, t. y. privažiavimas prie šio žemės sklypo numatytas. Pažymi, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje pusėse ribojasi su privačiais žemės sklypais, todėl mano, kad kitokios šio žemės sklypo ribos negali būti. Tikslus šio žemės sklypo plotas bus nustatytas paženklinus šį žemės sklypą vietovėje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos dėl suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribų, ploto, konfigūracijos yra nepagrįstos.

26. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog apeliantas, nesutikdamas su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu pagal Išvadą Nr. 574 jau buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4526-968/2016 apelianto skundą atmetė.

27. Atsakovas pažymi, kad apeliantas ne kartą buvo kviečiamas į Skyriaus organizuojamus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, gauti nuosavybėn neatlygintinai pirkti ar nuomotis iš valstybės žemės sklypus, susirinkimus, tačiau perduotinų neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių turėtajam žemės sklypų pagal Išvadoje Nr. 574 nurodytą vertę, nepasirinko. Todėl apeliantui nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę neatkurtos.

28. NŽT nesutinka su apelianto argumentu, kad nebuvo nagrinėtas ginčijamų sklypų naudojimo teisėtumas, bei pažymi, kad apelianto nurodytos aplinkybės buvo nagrinėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2015 m. liepos 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4660-121/2015, be to, apelianto skųstas 2014 m. liepos 7 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1721 „Dėl skundų nagrinėjimo“ nebuvo panaikintas minėtu teismo sprendimu, todėl, NŽT vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis nepagrįstu raštu.

29. Atsakovas pažymi, kad apeliantas turėjo galimybę pasinaudoti įstatymo suteikta procesine teise bei susipažinti su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 11 d. sprendimu užbaigtos administracinės bylos Nr. I-2356-57/2007 medžiaga. Taip pat, atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto prašyti dokumentai buvo pateikti su Skyriaus 2013 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 34SD-(14.34.104)1869 „Dėl prašymo“. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, NŽT nuomone, apelianto argumentas, kad jis neturėjo galimybės susipažinti su dokumentais yra atmestinas.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimus, į kuriuos jam jau buvo pateikti atsakymai.

31. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą prašydamas teismą atsakovo atsiliepimą atmesti, kaip šališką, nepagrįstą ir abstraktų.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Komisijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 3R-364(AG-293/01-2016) bei NŽT 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 1SS-2594-(9.5.) ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. lSS-2715 teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad skundžiami sprendimai (2016 m. rugpjūčio 22 d. 1SS-2594-(9.5) ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 1SS-2715) yra suprantami, išsamūs, priimti juos objektyviai išnagrinėjus bei pagrįsti teisės aktais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Komisija, priimdama skundžiamą 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 3R-364(AG-293/01-2016), tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 22 d., skundą, motyvuotai ir pagrįstai atsakė į visus jo iškeltus reikalavimus, todėl nėra pagrindo minėtą Komisijos sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį naikinti.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, dar kartą nurodydamas aplinkybes, kurios buvo nagrinėjamos kitose administracinėse bylose, taip pat teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą siedamas su teismo šališkumu.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje ((toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

37. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

38. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad jo skundo reikalavimai būtų iš naujo išnagrinėti pasitelkiant ekspertus ir auditorius, nes jo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą buvo šališkas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas teismo šališkumą grindžia ta aplinkybe, kad teisėjai kurie dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prieš tai jau yra sprendę ginčus, susijusius su pareiškėju, be to, teisėjai netenkino pareiškėjo prašymų susijusių su ginčo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribomis ir dokumentine medžiaga.

40. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribų bei dokumentacijos, atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamame Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. atsakyme „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-2594-(9.5.) nurodyta, kad pareiškėjo byloje keliami klausimai susiję su sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) yra išnagrinėti administracinėse bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-212-552/2018 (šia nutartimi teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4526-968/2016) nustatė, kad pareiškėjo keliami klausimai, susiję su žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės atkūrimu, jo ribomis ir kitomis aplinkybėmis yra išnagrinėti jau ne vieną kartą teisme, todėl teisėjų kolegijos vertinimu šiuo aspektu pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo yra atmestini kaip nepagrįsti.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies, numatančios, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018 ir kt.).

43. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nes teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad ginčijamo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis yra dvigubai didesnė už likusį sklypą yra atmestini kaip išplečiantys ginčo ribas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo 2016 m. liepos 14 d. skundu NŽT (Komisijos byla Nr. AG-293/01-2016, b. l. 13–20), pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 21 d. skundu Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (Komisijos byla Nr. AG-293/01-2016, b. l. 1–5), pareiškėjo patikslintu skundu pirmosios instancijos teismui šioje byloje (b. l. 27–28) ir nenustačiusi, kad pareiškėjas būtų kėlęs šį klausimą ankščiau nurodytuose skunduose, vertina šiuos apeliacinio skundo argumentus, kaip naujas aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl dėl jų nepasisako.

44. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas ir ankščiau yra nagrinėjęs bylas pagal pareiškėjo skundus bei yra priėmęs pareiškėjui nepalankius sprendimus arba, kad nepriėmė pareiškėjo teiktų papildomų įrodymų), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl ABTĮ 44 straipsnyje nustatytų teisėjo nušalinimo pagrindų buvimo šiuo atveju pareiškėjas nepateikia. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismą.

45. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti jo prašomus dokumentus, pasisakytina, kad teisėjų kolegija susipažinusi su 2017 m. kovo 20 d. posėdžio garso protokolu pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjo prašymas buvo neaiškus ir pareiškėjas nepagrindė, kokias konkrečias aplinkybes patvirtintų jo prašomi prie bylos prijungti dokumentai, todėl sprendžia, kad šis jo prašymas buvo atmestas pagrįstai. Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018).

46. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą,

rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

47. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

48. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-18897 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. A-1689-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00003-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 18.4.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. T. ir M. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=48103cb0ee7811e88568e724760eeafa

pagal pareiškėjų J. T. ir M. I. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui O. S. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai J. T. ir M. I. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-2646; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1558; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1994.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jiems buvo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą į 7,47 ha žemės plotą Pazapsių kaime Lazdijų rajone, kuris iki nacionalizacijos priklausė P. T. (pareiškėjų seneliui). Atkuriant pareiškėjams nuosavybės teises į šį žemės sklypą, tuometinio Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 59-1356 patvirtintame Lazdijų rajono Kučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, atkuriamas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)) 7,47 ha buvo suformuotas iš trijų dalių. Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) neapėmė jokių kitiems asmenims priklausančių pastatų. Sklypui nebuvo nustatyti servitutai. Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) konfigūracija ir sąlygos išliko nepakitusios ir Lazdijų rajono Kučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Lazdijų skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-797. Tačiau NŽT Lazdijų skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1558 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1558) buvo patvirtinta nauja Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) konfigūracija, papildant jį nauja 4 dalimi ir jis buvo padalintas jau į 4 dalis – Nr. (duomenys neskelbtini) (0,7472 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (4,2577), Nr. (duomenys neskelbtini)(1,1913 ha), Nr. (duomenys neskelbtini)(0,10 ha). Taip pat jame buvo nustatytas kelio servitutas.

3. Pareiškėjų vertinimu, Įsakymu Nr. 1558 buvo neteisėtai įtrauktos į grąžinamo Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotą kitiems asmenims (O. S.) priklausančios arklidės bei nepagrįstai suformuotas per didelis aplink šį statinį žemės sklypo plotas. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog NŽT Lazdijų skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1994 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1994) buvo nustatytas žemės Sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) servitutas, suteikiantis statinio naudotojui naudoti šį žemės sklypą. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiais sprendimais, pateikė skundą NŽT, tačiau NŽT 2013 m. gruodžio 10 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjų skundą.

4. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas neturėjo jokio faktinio pagrindo suformuoti po arklidėmis atskiro žemės sklypo, nes negalėjo pakeisti Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 59-1356 patvirtintame Lazdijų rajono Kučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte nurodytų Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų. Nurodė, jog pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintų Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) VII skirsnio „Žemėtvarkos projekto įgyvendinimo tvarka“ nuostatas, patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą nuosavybės teisės atkuriamos nedarant jokių pakeitimų.

5. Pareiškėjai taip pat nurodė, jog pastato savininkui (O. S.) atsisakius sudaryti nuomos sutartį, pareiškėjams atkuriamame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo būti nustatytas servitutas naudoti statinį žemės sklype, tačiau suformuotas po ginčo statiniu atskiras žemės sklypas statiniui naudoti. Pažymėjo, kad aplink arklides 0,10 ha dydžio žemės sklypas negalėjo būti suformuotas ir dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 62 punktą, sudarant statinių, kuriems nėra ar negali būti suformuotas žemės sklypas, išdėstymo planas įbraižomas nekilnojamo turto objektui, kuriems atliekami kadastriniai matavimai. Taigi, pareiškėjų įsitikinimu, šiuo atveju, arklidėms negalėjo būti formuojamas atskiras žemės sklypas, kadangi arklidžių išdėstymo planas turėjo būti atvaizduotas Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plane nurodant statinio kampų koordinates. Dėl šios priežasties Įsakymu Nr. 1558 negalėjo būti nustatytas ir kelio servitutas, kadangi kelias neveda niekur, tik į pareiškėjams priklausančius statinius.

6. Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas negalėjo suformuoti atskiro žemės sklypo statiniui, kurio gyvavimo trukmė jau yra pasibaigusi. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ 6 punktu,

kuriame nustatyta, jog statinys iš pasirinktų statybos produktų turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad, esant normalioms naudojimo sąlygoms, statinys atitiktų esminius statinio reikalavimus per visą Reglamento priede nustatytą šio statinio gyvavimo trukmę. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ priedo II dalyje „Negyvenamosios paskirties“ II b. „Pagalbinio ūkio paskirties“ 7.2 punkte nustatyta, kad rastinių tvartų, daržinių, viralinių, sandėlių, šiltnamių ir kitų panašių statinių gyvavimo trukmė yra 50 metų. Iš kadastro duomenų bylos nuorašo pareiškėjai nustatė, kad O. S. priklausančių arklidžių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1965 m., taigi, pareiškėjai sprendė, kad ginčo statinio gyvavimo trukmė pasibaigė 2016 m., todėl statinys turėtų būti nugriautas ir nebenaudojamas.

7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad M. I. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,74 ha žemės, o J. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,76 ha žemės ir 0,97 ha miško. Abu pretendentai pageidavo nuosavybės teises atkurti natūra. Kučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 59-1356 (toliau – ir Projektas), pareiškėjams suprojektuotas grąžintinas natūra žemės ir miško sklypas, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), 7,47 ha ploto. Įsakymu Nr. 1558 buvo patikslinti Projekto sprendiniai: vietoje 1999 m. Projekte suprojektuoto vieno natūra grąžintino žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), suformuojant 4 natūra grąžintinus žemės sklypus, t. y. kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), O. S. nuosavybės teise priklausančio pastato-arklidės eksploatacijai reikalingą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir miškų ūkio paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), ir patikslinant žemės sklypų plotus ir ribas, taip pat suprojektuojant kelio servitutą, reikalingą privažiuoti iki žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, jog O. S. 2013 m. spalio 16 d. raštu atsisakė sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, Įsakymu Nr. 1994 buvo pakartotinai patikslinti 1999 m. Projekto sprendiniai, žemės sklypui papildomai suprojektuojant žemės servitutą, suteikiantį teisę svetimam statinio naudotojui naudoti statinį žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovas nurodė, kad Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 (toliau – ir Aprašas), 12 punkte reglamentuota, kad kai grąžinamame natūra žemės ar miško sklype yra įsiterpęs žemės sklypas, naudojamas asmenų nuosavybės teise priklausantiems statiniams ir (ar) įrenginiams (statomiems ar pastatytiems), žemės reformos žemėtvarkos projekte atskiru žemės sklypu suprojektuojami šiems statiniams ir (ar) įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingi žemės sklypai. Atsakovas paaiškino, jog vadovaujantis Aprašo bei Metodikos 16-17 punktų nuostatomis 1999 m. Projekto sprendiniai privalėjo būti patikslinti taip, kaip tai buvo atlikta Lazdijų skyriaus vedėjui priimant įsakymą Nr. 1558 ir įsakymą Nr. 1994. Priėmus minėtus įsakymus laikytina, kad žemės sklypas, reikalingas O. S. priklausančio pastato-arklidės eksploatacijai, taip pat privažiuojamasis kelias bei šiam žemės sklypui nustatytini žemės servitutai, teritorijų planavimo dokumentuose yra suprojektuoti.

9. Atsakovas pažymėjo, kad NŽT Lazdijų skyrius negalėtų tenkinti reikalavimo neformuoti atskiro žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat neprojektuoti kelio servituto, reikalingo privažiuoti prie kitos paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjams nuosavybės teise priklausantys pastatai, ir žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra O. S. priklausantis pastatas-arklidė, nes tenkinus šį prašymą, t. y. panaikinus Įsakymą Nr. 1558 ir Įsakymą Nr. 1994, šis sprendimas prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms natūra grąžintoje žemėje esantiems pastatams ir statiniams reikalingų žemės sklypų suformavimą.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo O. S. su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. O. S. teigimu visiškai nepagrįstas pareiškėjų patikslinto skundo argumentas, esą atsakovas negalėjo suformuoti atskiro žemės sklypo O. S. statiniui (arklidėms), kurio gyvavimo trukmė jau yra pasibaigusi. Nurodė, jog ji yra pateikusi Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-47-780/2016, Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nutarties kopijas, iš kurių matyti, kad statinio (arklidės) pastatymo metai 1970 m. Taigi O. S. vertinimu, yra akivaizdu, kad pareiškėjų su patikslintu skundu pateiktame kadastro duomenų bylos išraše klaidingai nurodyti jai priklausančio statinio (arklidžių) pastatymo metai. Dėl kadastro duomenų bylos klaidų ištaisymo ji yra pateikusi Registrų centrui prašymą. Be to, nurodė, kad jai priklausančio nuosavybės teise pastato (arklidžių) būklė yra gera, nes ji laiku atliko būtinus pastato priežiūros bei remonto darbus, jo gyvavimo trukmė nėra pasibaigusi, kaip tvirtina skunde pareiškėjai, pastatas atitinka esminius statinio reikalavimus ir jokio pavojaus pareiškėjams nekelia. O. S. nurodė, jog jai priklausančio nuosavybės teise pastato (arklidės) gera būklė matyti iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 44/561069 esančios statinio nuotraukos. Pastatas yra tinkamas naudoti ir naudojamas, todėl tokį pastatą griauti, kaip pageidauja pareiškėjai, ji nesiruošia. O. S. nuomone, atsakovo suprojektuotas jai priklausančio pastato-arklidės eksploatacijai reikalingas žemės sklypas, atitinka teritorijų planavimo dokumentams keliamus reikalavimus bei teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias

natūra grąžintoje žemėje esantiems pastatams ir statiniams reikalingų žemės sklypų suformavimą, todėl pareiškėjų prašomi atsakovo priimti aktai negali būti naikinami.

II.

11. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Priteisė O. S. iš pareiškėjų J. T. ir M. I. solidariai 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12. Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo priimtų Įsakymo Nr. 1558 ir Įsakymo Nr. 1994 teisėtumas bei pagrįstumas.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjams grąžintiname natūra žemės sklype yra trečiajam suinteresuotam asmeniui O. S. priklausantis pastatas – arklidė ir vadovaudamasis Metodikos 16 ir 17 punktuose bei Aprašo 12 punkte įtvirtintomis nuostatomis, konstatavo, kad 1999 m. Žemėtvarkos projekto sprendiniai privalėjo būti pakeisti suformuojant pastatui (arklidei) eksploatuoti reikalingą žemės sklypą, nustatant šio žemės sklypo plotą, ribas bei numatant privažiuojamuosius kelius.

14. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad atsakovas, vykdydamas Apraše ir Metodikoje numatytas nuostatas priėmė 2013 m. rugsėjo 9 d. Įsakymą Nr. 1558, kuriuo suformavo 1999 m. Žemėtvarkos projekte O. S. nuosavybės teise priklausančio pastato-arklidės eksploatacijai reikalingą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat suprojektavo kelio servitutą, reikalingą privažiuoti iki jo. O. S. atsisakius sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, atsakovas, vadovaudamasis Metodikos 17 punktu, skundžiamu Įsakymu Nr. 1994 grąžinamam natūra žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė servitutą suteikiantį teisę svetimam statinio naudotojui naudoti statinį žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini).

15. Teismas pareiškėjų teiginį, kad atsakovas neturėjo jokio faktinio pagrindo suformuoti po arklidėmis atskiro žemės sklypo, nes negalėjo pakeisti 1999 m. gruodžio 30 d. Žemėtvarkos projekte nurodytų sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų, vertino kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad nėra tokių teisės aktų nuostatų, kurios draustų atsakovui, priimančiam sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, keisti patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Teismas akcentavo, kad jeigu atsakovas pareiškėjų skundžiamais sprendimais nebūtų pakeitęs 1999 m. gruodžio 30 d. Žemėtvarkos projekto ir nesuprojektavęs O. S. nuosavybės teise priklausančio pastato-arklidės eksploatacijai reikalingo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), numatęs privažiuojamųjų kelių ir nustatęs servituto, NŽT būtų pažeidusi Aprašo (12 punktas) bei Metodikos (16 ir 17 punktai) nuostatas, reglamentuojančias natūra grąžintoje žemėje esantiems pastatams ir statiniams reikalingų žemės sklypų suformavimą.

16. Teismas atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų, kad suformuotas 0,10 ha ploto Žemės sklypas (Nr. (duomenys neskelbtini)) neatitinka Metodikos 43 punkto reikalavimų, t. y. nėra jokių duomenų, kad jis yra netinkamo dydžio, netaisyklingas ar neracionalių ribų, konstatavo, kad šiuo pagrindu naikinti skundžiamus sprendimus taip pat nėra jokio pagrindo.

17. Pareiškėjų argumentus, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ (toliau – ir Reglamentas), negalėjo suformuoti atskiro žemės sklypo statiniui, kurio gyvavimo trukmė jau yra pasibaigusi, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog O. S. priklausantis pastatas (arklidės) yra fiziškai susidėvėjęs ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir dėl to teisme būtų nagrinėjama byla dėl jo nugriovimo (Statybos įstatymo 35 straipsnis), priešingai, O. S. nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančio pastato (arklidės) būklė yra gera, jis tinkamas naudoti ir naudojamas, todėl jo griauti ji nesiruošia.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjams Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-2646 buvo išsamiai ir laiku atsakyta į jų keltus klausimus. Teismo vertinimu, ginčijamuose sprendimuose atsispindi faktinis ir teisinis jų priėmimo pagrindas bei motyvacija, tokie aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas konstatavo, kad skundžiami administraciniai aktai yra teisėti, pagrįsti, dėl ko juos naikinti nėra pagrindo.

19. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju, atmetus pareiškėjų skundą, buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens O. S. teisės, todėl ji įgijo teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Teismas O. S. prašymą priteisti jai 250 Eur bylinėjimosi išlaidas tenkino pilnai.

III.

20. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.21. Pareiškėjų teigimu, atsakovas, atkurdamas jiems nuosavybės teises, turėjo vadovautis Metodika, kurios VII skirsnio

„Žemėtvarkos projekto įgyvendinimo tvarka“ nuostatos nenumatė atsakovui galimybės (teisių), savo iniciatyva be pretendentų raštu išreikšto pageidavimo (Metodikos 101, 102 punktai) patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą, iš esmės keisti žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suprojektuotus žemės sklypus, į kuriuos turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjų įsitikinimu, nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos nedarant jokių pakeitimų.

22. Pareiškėjų vertinimu, projektą rengusios įmonės UAB „Sweco hidorprojektas“ matininko E. M. ir šios įmonės projekto vadovės V. S. prašymai negalėjo būti tenkinami, nes šie asmenys neturėjo teisės inicijuoti jau patvirtintame Lazdijų rajono Kučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) skaidymo į mažesnius žemės sklypus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

23. Pareiškėjai nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams Metodikos 16 ir 17 punktus, nes tuo atveju, kai pastatų ir statinių savininkai neatvyksta sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarties, grąžinamam natūra žemės sklypui nustatomas tik servitutas – teisė svetimam statinio naudotojui naudoti statinį žemės sklype, o atskiras žemės sklypas neformuojamas. Todėl pareiškėjų manymu, atsakovas neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo suformuoti atskiro žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) po ginčo statiniu.

24. Pareiškėjai teigia, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nugriovus statinį ar jam sugriuvus, apeliantams tektų vėl iš naujo patirti dideles sąnaudas, kad 10 arų žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) būtų sujungtas su žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) (4,2577 ha), jie turėtų rengti atitinkamus žemėtvarkos projektus. Tuo tarpu, jei 10 arų žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, nebūtų suformuotas, pareiškėjams užtektų tik išregistruoti servitutą naudotis statiniu svetimame žemės sklype ir nereikėtų patirti papildomų finansinių išlaidų. Pareiškėjų vertinimu, servituto nustatymas riboja savininkų (pretendentų) teises. Papildomai suskaidžius žemės sklypus, savininkų teisės apsunkinamos dar labiau, nes pareiškėjams teks mokėti didesnius turto mokesčius už žemę, kadangi jie bus vertinami kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai.

25. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrius atsiliepimu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime iš esmės dėstė tas pačias aplinkybes kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Byloje keliamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1558 ir 2013 m. spalio 25 d. Nr. 4VĮ-(14.4.2.)-1994 įsakymų, taip pat Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-2646 teisėtumo ir pagrįstumo.


28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

29. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija

administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

31. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, tik papildo juos tais aspektais, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą.

33. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 11 dalis (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-543 redakcija) nustato, kad kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Pagal išdėstytą Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatą, kaimo vietovėje esanti žemė, užstatyta kitiems asmenims priklausančiais statiniais, grąžinama natūra buvusiems savininkams ne tik tuo atveju, jeigu ji nuomojama, t. y. dėl šio žemės sklypo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, bet ir tuo atveju, jeigu žemę po statiniais jų savininkai naudoja kitais pagrindais (nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarties).

34. Pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 (toliau – ir Aprašas), 12 punktą (2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo Nr. 916 redakcija), kai grąžinamame natūra žemės ar miško sklype yra įsiterpęs žemės sklypas, naudojamas asmenų nuosavybės teise priklausantiems statiniams ir (ar) įrenginiams (statomiems ar pastatytiems), žemės reformos žemėtvarkos projekte atskiru žemės sklypu suprojektuojami šiems statiniams ir (ar) įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingi žemės sklypai.

35. Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – Metodika), 16 punkte (2011 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 3D-928) nurodyta, kad jeigu grąžintiname natūra žemės sklype yra įsiterpusi žemė, kuri naudojama ar nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti, ir pretendentai šią žemę pageidauja susigrąžinti natūra, tuomet žemės reformos žemėtvarkos projekte arba projektui prilyginamame plane atskiru žemės sklypu projektuojami šiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingi žemės sklypai, nustatomi šių žemės sklypų plotai, ribos bei numatomi privažiuojamieji keliai. Metodikos 17 punkte nurodyta, kad iki žemės sklypų, kuriuose yra ne žemės savininkui priklausančių pastatų ir statinių, sugrąžinimo natūra pagal projekto autoriaus arba matininko pateiktas žemės sklypų kadastro duomenų bylas žemėtvarkos skyrius sudaro su pastatų ar statinių savininkais valstybinės žemės nuomos sutartis (jeigu tokie žemės sklypai nebuvo išnuomoti). Sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti nurodyta, kad nuomotojo teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės

savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Jeigu pastatų ir statinių savininkai neatvyksta sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarties, grąžinamam natūra žemės sklypui nustatomas servitutas – teisė svetimam statinio naudotojui naudoti statinį žemės sklype.

36. Nustatyta, kad pareiškėjai pageidauja susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, o žemė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės natūra, nepriskirtina valstybės išperkamai žemei, todėl privalo būti grąžinta natūra pareiškėjams, nepaisant to, jog yra naudojama trečiojo suinteresuoto asmens O. S. nuosavybės teise turimo pastato – arklidės – eksploatacijai.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Nutarties 32-34 punktuose nurodytomis teisės normomis, konstatuoja, kad atsakovas skundžiamais įsakymais teisėtai ir pagrįstai pakeitė 1999 m. Žemėtvarkos projekto sprendinius ir suformavo pastatui (arklidei) eksploatuoti reikalingą žemės sklypą, nustatė šio žemės sklypo plotą, ribas bei numatė privažiuojamuosius kelius, o trečiajam suinteresuotam asmeniui O. S. atsisakius sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, grąžinamam natūra žemės sklypui nustatė servitutą – suteikiantį teisę svetimam statinio naudotojui naudoti statinį žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini).

38. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

39. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

40. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

41. Vadovaujantis 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, t. y. skundas atmestas, jie neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. T. ir M. I. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-18903 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=50dc4820ee7811e88568e724760eeafa






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. G., D. D., S. R. ir S. R. (S. R.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-1168-(7.5.); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 49SF-1351-(14.49.104); 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 2.3-8202-101 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus mieste, pardavimo“; 4) įpareigoti NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti sprendimus dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0457 ha dalies ploto ir žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (0,0329 ha ploto) suteikimo L. G.

2. Pareiškėja skunde nurodė, jog 2015 m. kovo 17 d. bei pakartotinai 2015 m. balandžio 3 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių prašydama parengti sprendimus dėl sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) 0,0329 ha ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) 0,0457 ha), tačiau atsakymo negavo, todėl 2015 m. gegužės 29 d. kreipėsi į NŽT, kuri 2016 m. birželio 30 d. sprendimu nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 14 d. įsakymu priėmė sprendimą parduoti piliečiui 0,0329 ha ploto valstybinės žemės sklypą, tačiau valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Tuo tarpu dėl žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (0,0457 ha), NŽT nurodė, kad ant jo yra statiniai, kurie priklauso 6 bendraturčiams, 2 iš jų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dėl kitos paskirties 0,0457 ha žemės ploto nėra sudarę.

3. Pareiškėjos nuomone, jos tėvo S. R. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalis Vilniaus mieste yra priskiriama valstybės išperkamai, nes užimta 0,1369 ha žemės sklypu, kuris suformuotas nuosavybės teise turimiems pastatams eksploatuoti. Pareiškėja teigė, kad žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), apskritai nebuvo naudojamas, todėl nėra teisinio pagrindo parduoti ir likusią žemės sklypo dalį, kuri jos manymu, turi būti grąžinta jai.

4. Pareiškėja teigė, kad 2010 m. birželio 10 d. įsakymas, kurio pagrindu buvo priimtas sprendimas parduoti piliečiui 0,0329 ha valstybinės žemės plotą yra neteisėtas, nes priimant sprendimą buvo pažeista pareiškėjos teisė į nuosavybę.

5. Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Paaiškino, kad iš Vilniaus miesto skyriuje saugomos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 2517 nustatyta, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. R., turėtus 5,46 ha žemės, 2000 m. lapkričio 16 d. pateikė

J. J.. Pareiškėja įstatymo nustatytais terminais pateikė 2014 m. gruodžio 15 d. prašymą, kuriame išreiškė valią dėl atlyginimo būdo, prašydama už buvusio savininko S. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, kuri priskirta valstybės išperkamai ir natūra negražinama, parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kurią pareiškėja įgytų teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje. Pareiškėjos atstovė pagal įgaliojimą J. J. 2015 m. gegužės 12 d. prašymą patikslino, kad pageidauja dalį žemės ploto gauti lygiaverčiu miško plotu, tai yra Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, Judrėnų kadastro vietovėje.

7. Atsakovai nurodė, kad Vilniaus miesto skyrius 2015 m. gegužės 19 d. priėmė išvadą Nr. 49IP-590 dėl žemės miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kurią J. J. nuosavybės teisės bus atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,6284 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą pasirinktoje vietoje. Pažymėjo, kad J. J. liko atkurti 1,9984 ha buvusio savininko žemės. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 49VĮ-661-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę eilių patvirtinimo“ patvirtintoje piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilėje, J. J. pavardė įrašyta eilės Nr. (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovų teigimu, pareiškėjos reikalavimai parengti sprendimus dėl sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,0329 ha ir 0,0457 ha ploto yra nepagrįsti, nes šiuose sklypuose yra statiniai, kurių savininkai turi teisę į valstybinės žemės išpirkimą statiniams eksploatuoti. Akcentavo, kad jeigu iki šiol pastatų savininkai nepasinaudojo šia teise, tai nereiškia kad jie to nepadarys ateityje.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Paaiškino, kad A. G. nuo 2005 m. lapkričio 14 d. yra 0,0840 ha dydžio, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) dalies gyvenamojo namo, esančio minėtame žemės sklype, savininkas. Kadangi ginčo 0,0329 ha dydžio žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribojasi su A. G. žemės sklypu, yra įsiterpęs tarp žemės sklypo ir (duomenys neskelbtini) gatvės, A. G. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu dėl įsiterpusio žemės sklypo pardavimo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyrius 2007 m. vasario 27 d. nurodė, jog įsiterpęs žemės sklypas gali būti parduotas A. G., jei pastarasis pateiks Vilniaus savivaldybės tarybos pritarimą dėl minėto sklypo įsigijimo. Vilniaus apskrities viršininkas 2014 m. birželio 14 d. priėmė įsakymą Nr. 2.3-8202-101, kuriuo buvo nuspręsta parduoti A. G. 329 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. A. G. 2010 metais nepavyko gauti papildomos paskolos ginčo žemės sklypui nusipirkti, bet 2016 m. vasario 19 d., gavus banko patikinimą, kad paskola galės būti suteikta, A. G. NŽT pateikė prašymą tęsti įsiterpusio ir esančio prie jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, suformuoto 329 kv. m valstybinės žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo procedūrą. Atkreipė dėmesį, kad 2008 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-634 yra galiojantis, nenuginčytas, neatšauktas, todėl nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl ginčo sklypo perdavimo kokiam nors kitam asmeniui (šiuo atveju – pareiškėjai) nuosavybėn.

11. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2016 m. lapkričio 22 d. buvo pateikta tarp pareiškėjos L. G., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. G. sudaryta taikos sutartis dėl dalies reikalavimų: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-1168-(7.5.) dalyje dėl 329 kv. m žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus mieste; 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 49SF-1351-(14.49.104.) dalyje dėl 329 kv. m žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus mieste, 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 2.3-8202-101 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus mieste, pardavimo“, įpareigoti NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti sprendimą dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)(0,0329 ha ploto) suteikimo L. G..

12. 2017 m. sausio 16 d. pareiškėja teismui pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, kad palaiko savo skundo reikalavimus dalyje dėl 0,0457 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus mieste, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

13. Tretieji suinteresuoti asmenys S. R., atstovaujamas pagal įgaliojimą V. R., S. R. ir D. D. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos patikslintą skundą, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėja apskritai neturi reikalavimo teisės. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutartyje, J. J. (pareiškėjos motina), gimė 1935 m. birželio 16 d. ir jos tėvais buvo J. R. ir J. R.. J. J. motina mirė

iškart jai gimus, tačiau tėvas buvo gyvas, todėl įvaikinti J. R. buvęs savininkas S. R., esant gyvam tėvui negalėjo, dokumentų apie įvaikinimą nėra, todėl giminystės ryšiais su buvusiu savininku S. R. J. J. nėra susijusi. J. J. tėvai J. R. ir J. R. turėjo iki nacionalizacijos žemę Miškinių kaime. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone įstatyminio pagrindo dalyvauti nuosavybės teisių atkūrime į Buchta III rėžinio kaimo žemę pareiškėja neturi.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. kovo 20 d. sprendimu patvirtino pareiškėjos, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sudarytą taikos sutartį ir bylą dalyje dėl reikalavimų: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 1SS-1168-(7.5.) dalyje dėl 329 kv. m žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus mieste; 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 49SF-1351-(14.49.104.) dalyje dėl 329 kv. m žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus mieste; 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 2.3-8202-101 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus mieste, pardavimo“; 4) įpareigoti NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti sprendimą dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)(0,0329 ha ploto) suteikimo L. G., nutraukė. Likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė. Grąžino pareiškėjai 15 Eur žyminio mokesčio.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjos ir atsakovo pateiktą taikos sutartį dėl dalies pareiškėjos pirminiame skunde keltų reikalavimų, ginčą nagrinėjo dėl: 1) Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 1SS-1168-(7.5.) dalyje dėl 0,0457 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus mieste, panaikinimo; 3) dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 49SF-1351-(14.49.104.) dalyje dėl 0,0457 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus mieste, panaikinimo; 3) NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus įpareigojimo parengti sprendimą dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (0,0457 ha ploto) suteikimo L. G..

16. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius, susijusius su ginčo žemės sklypu kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei šį įstatymą lydintys Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 (toliau – ir Nutarimas) ir šiuo nutarimu patvirtinta „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka“ (toliau – ir Tvarka).

17. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 30-454 buvo nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenys: plotas 1 369 kv. m, naudojimo būdas ir pobūdis – mažaaukščiam gyvenamajam namui (namų valdai eksploatuoti). Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo paskirtis yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų, žemės sklypas yra užstatytas statiniu – gyvenamuoju namu, kuris priklauso šešiems bendrasavininkiams. Iš byloje esančių sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teismas nustatė, kad nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai naudojamas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, kiekvienam po 0,0228 ha žemės sklypo, buvo atkurtos 4 asmenims: I. R., B. R., Č. R., V. Š., kiti du bendraturčiai valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudarę.

18. Nors pareiškėja skunde ir posėdžių metu nurodė, kad ginčo žemės sklypas nebuvo naudojamas, ant jo stovintis namas yra sudegęs, teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė nepaneigia gyvenamojo namo savininkų teisės naudoti šį žemės sklypą gyvenamosios valdos eksploatavimui ateityje. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo žemės sklypas užstatytas kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, teismas pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra nenustatė.

19. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 1SS-1168-(7.5.) dalyje dėl 0,0457 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus mieste, NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 49SF-1351-(14.49.104.) dalyje dėl 0,0457 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus mieste, buvo priimti tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

20. Teismui nusprendus, kad ginčijamų sprendimų naikinti nebuvo pagrindo, pareiškėjos reikalavimą įpareigoti NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti sprendimą dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (0,0457 ha ploto) suteikimo L. G., teismas taip pat atmetė.

III.

21. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą dalyje, kurioje jos reikalavimai buvo atmesti ir toje dalyje jos skundą tenkinti.

22. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktu, nurodo, kad ginčijamo sklypo likusi 0,0457 ha žemės ploto dalis gali būti parduota bendraturčiams, jei tik ši žemės sklypo dalis yra jų naudojama arba reikalinga jų pastatų eksploatacijai, tačiau, pareiškėja akcentuoja, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra sunykęs.

23. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Nr. A-261-944/2009, kurioje konstatuota, kad vien nunykusio pastato pamatai vertinami kaip faktiškai išlikusios buvusio pastato liekanos, o vien nunykusio pastato pamatų egzistavimo faktas nėra pakankama aplinkybė išvadai, kad statinys yra išlikęs. Išlikusių nugriautų statinių pamatų, nors ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, buvimas žemės sklype nėra pagrindas laikyti šį žemės sklypą užstatytu.

24. Pareiškėjos įsitikinimu, šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl teismo sprendimas dalyje, kuria pareiškėjos skundas buvo atmestas, naikintinas, kaip pažeidžiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio nuostatas.

25. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti ginčijamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį nepakeistą. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą.

26. Atsakovas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, nurodo, kad ginčo žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)(0,0457 ha) yra užstatytas kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ir pabrėžia, kad nekilnojamojo daikto savininkas, įgyvendindamas savo teises, nepažeisdamas teisės aktų nuostatų, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti paskirtį ar net nugriauti. Atsakovo manymu, vien ta aplinkybė, kad gyvenamasis namas dėl gaisro ar kitų priežasčių nunyko, savaime nėra pagrindas pasibaigti teisei naudoti namų valdos sklypą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad namų valda tai ne tik statinys, bet taip pat ir sodas, kiemas, daržas, pagalbiniai statiniai.

27. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad namų valdos žemės sklype stovi gyvenamasis namas, jame yra daržas, kiemas, sklypas yra aptvertas, o dalis gyvenamojo namo bendrasavininkių jau įregistravo savo nuosavybės teises į žemės sklypą. Teigia, kad galiojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 25 d. įsakymui Nr. 30-454, kurio pagrindu buvo nustatyti žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) plotas, naudojimo būdas ir pobūdis, pareiškėjos reikalavimas negali būti patenkintas.

28. Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad namų valdos žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini), buvo susiformavęs iki 1940 m. dėl ko pareiškėja neturi ir teisės reikšti tokį reikalavimą.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas dalį ginčo išsprendė taikos sutarties patvirtinimu ir bylą dalyje nutraukė. Apeliaciniu skundu ginčijama tik ta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. teismo sprendimo dalis, kuria netenkinti pareiškėjos reikalavimai pripažinti NŽT 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 1SS-1168-(7.5.) bei NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 49SF-1351-(14.49.104.) dalis dėl 0,0457 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus mieste, neteisėtais ir nepagrįstais bei įpareigojimo NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti sprendimą dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)(0,0457 ha ploto) suteikimo L. G..

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos

apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

32. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Dėl Nutarties 22 punkte išdėstytų pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 30-454. Aptariamas žemės sklypas yra užstatytas statiniu – gyvenamuoju namu, kuris priklauso šešiems bendrasavininkams. 4 asmenims – I. R., B. R., Č. R., V. Š. – sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai naudojamas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, kiekvienam po 0,0228 ha žemės sklypo, o likę du bendraturčiai valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties nėra sudarę. Šių aplinkybių pagrindu apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės nurodytos Taisyklės netaikytinos, nes žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra suformuotas ir įstatymo pagrindu nuosavybės teise perleistas tretiesiems asmenims. Taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad į žemės sklypą, užstatytą kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, negali būti atkuriamos nuosavybės teisės pareiškėjai.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, iš jų ir bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant skundžiamuose sprendimuose padarytas išvadas atsakovas nepadarė faktų vertinimo ar teisės normų aiškinimo klaidos.

35. Priešingai, nei tvirtina pareiškėja, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjos nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamų sprendimų neteisėtumu ir nepagrįstumu, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija šių motyvų nekartoja.

36. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

37. Vadovaujantis 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, t. y. skundas atmestas, ji neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148

straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-18894 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. A-1130-556/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00039-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 14.4.5(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rudilė“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rudilė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rudilė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–9), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD, atsakovas) 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos RAAD Anykščių rajono agentūra (toliau – ir Agentūra), atlikusi pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių už 2014 m. mokestinį laikotarpį, mokesčio už gamtos išteklius, išgautus iš Daujočių žvyro telkinio mokestinių laikotarpių už 2012 m. III–IV, 2013 m. I–IV, 2014 m. I–IV ketv. apskaičiavimo ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4312c570ee7811e88568e724760eeafa

deklaravimo planinį patikrinimą (toliau – ir patikrinimas), surašė 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktą Nr. (08-KD)-144 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kurio išvados 1 punktu nustatė, kad UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo 1 182 kub. m išgauto žvyro, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 7 straipsnio 2 dalį. Patikrinimo akto išvados 2 punkte Agentūra nustatė, kad pareiškėjas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą už 2014 m. IV ketv. deklaracijoje (forma KIT708) (toliau – ir Deklaracija) neteisingai nurodė išgautų 4 050 kub. m išteklių rūšį (smėlis), todėl turi patikslinti 2014 m. IV ketv. Deklaracijoje nurodytą išgautą išteklių rūšį, nurodant žvyrą, ir apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis žvyrui nustatytu mokesčio tarifu. Ginčijamu Sprendimu Utenos RAAD patvirtino Agentūros Patikrinimo aktą.

3. Pareiškėjas su atsakovo Sprendimu nesutiko ir manė, kad juo patvirtintas neteisingas ir nepagrįstas Patikrinimo aktas (išvados 1 punktas), todėl jam nepagrįstai priskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, taikant didesnio mokesčio tarifą. Šiuo aspektu pažymėjo, kad UAB „Rudilė“ deklaruotas Daujočių žvyro telkinyje išgautų išteklių bendras kiekis (35 262 kub. m) iš esmės atitinka markšeiderinių matavimų duomenis, kuriais nustatytas išgautų išteklių kiekis – 35 387 kub. m, skirtumas tarp deklaruotų ir markšeideriniais matavimais nustatytų išteklių kiekio yra 125 kub. m, tačiau Patikrinimo akte atsakovas konstatavo, kad UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) deklaravo 34 205 kub. m aprobuotų išteklių gavybą ir nedeklaravo 1 182 kub. m žvyro. Patikrinimo akto išvados 1 punkte Agentūra konstatavo, kad UAB „Rudilė“ pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalį, ir pagal MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį už nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį pritaikė mokesčio tarifą, kuris apskaičiuojamas mokesčio tarifą dauginant iš 10, todėl įpareigojo pareiškėją sumokėti 18 282 Lt arba 5 295 Eur. Pareiškėjas su tokiu apskaičiavimu nesutiko, argumentuodamas tuo, jog minėtos įstatymo nuostatos gali būti taikomos tik 125 kub. m žvyro kiekiui, kurio UAB „Rudilė“ galbūt nedeklaravo. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. laikotarpiu Daujočių žvyro telkinyje buvo išgauti tik žvyro ištekliai, tačiau 4 050 kub. m išteklių bendrovė deklaravo kaip smėlį, kitą dalį – 1 057 kub. m bendrovė įvertino ir deklaravo kaip statybinį gruntą. Tuo tarpu Agentūra Patikrinimo akte konstatavo bendrovės klaidą tik dėl 4 050 kub. m deklaruoto smėlio, o dėl UAB „Rudilė“ deklaruoto statybinio grunto jokių papildomų duomenų nerinko. Pareiškėjas pripažino, kad UAB „Rudilė“ darbuotojai dėl patirties stokos suklydo, vertindami išgautus išteklius kaip statybinį gruntą, todėl klaidingai įformino buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaičiuodami šių išteklių mokestį taikė statybiniam gruntui nustatytą tarifą. Tačiau patikrinimą atlikę Agentūros pareigūnai nesiėmė prevencinių priemonių, nurodydami ištaisyti patikrinimo metu nustatytas Daujočių žvyro telkinyje išgautų išteklių deklaravimo klaidas, ir be jokio teisėto pagrindo pritaikė neadekvačią poveikio priemonę už padarytą klaidą.

4. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, kad atsakovas, nustatęs skirtumą tarp UAB „Rudilė“ deklaruoto ir markšeideriniais matavimais nustatyto išteklių kiekio, jį galėjo laikyti paklaida ir netaikyti didesnio tarifo. Pareiškėjo atstovės nuomone, atsakovas taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtintame Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų apraše (toliau – ir Aprašas) nustatytas pagrindines patikrinimo procedūras, kadangi pareiškėjas buvo informuotas tik apie Utenos RAAD atliekamą planinį 2015 m. I ir II ketv. mokesčių už gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą, tačiau patikrinimo metu atsakovui nusprendus patikrinti visus mokestinius laikotarpius nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv., pareiškėjui nebuvo pateiktas sprendimas, kuriuo jis būtų informuotas apie neplaninį patikrinimą.

5. Atsakovas Utenos RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 33–36).6. Atsakovas atsiliepime ir atsakovo atstovės teismo posėdžio metu paaiškino, kad atliekant UAB „Rudilė“ planinį

aplinkosauginių mokesčių patikrinimą, buvo vadovaujamasi markšeideriniais matavimais, kurie tiksliai parodo, kokia naudingoji iškasena galėjo būti iškasta per mokestinius laikotarpius nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Rudilė“ už ataskaitinį laikotarpį nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv. deklaravo ir sumokėjo mokestį už 30 155 kub. m žvyro, 4 050 kub. m smėlio ir 1 057 kub. m statybinio grunto. Tačiau per minėtą laikotarpį deklaruotas aprobuotų išteklių (žvyro ir smėlio) kiekis sudaro tik 34 205 kub. m, t. y. 30 155 kub. m žvyro ir 4 050 kub. m smėlio. Patikrinimo aktu pareiškėjas buvo įpareigotas patikslinti 2014 m. IV ketv. Deklaraciją, deklaruojant ir sumokant mokestį už išgautą 4 050 kub. m žvyrą, mokestį apskaičiuoti naudojant žvyrui nustatytą mokesčio tarifą. Pareiškėjas nurodymą įvykdė ir apie tai informavo Utenos RAAD. Įvertinus deklaruotą išteklių kiekį (34 205 kub. m aprobuotų išteklių) ir jį palyginus su atliktų markšeiderinių matavimų duomenimis, apimančiais žvyro gavybą iki 2014 m. gruodžio 31 d. (35 387 kub. m žvyro), patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonė, pradėjusi kasybą pagal projektą, nedeklaravo 1 182 kub. m žvyro, išgauto per 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. laikotarpį, todėl pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, UAB „Rudilė“ buvo įpareigota sumokėti didesnio tarifo

mokestį, kuris apskaičiuojamas nedeklaruotų išgautų gamtos išteklių mokesčių tarifą dauginant iš 10, t. y. 18 282 Lt arba 5 295 Eur. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai dėl to, jog Utenos RAAD nedavė nurodymo perskaičiuoti sumokėtą mokestį už deklaruotą 1 057 kub. m kiekį statybinio grunto, laikant jį išgauta naudinga iškasena – žvyru, yra nepagrįsti, kadangi pagal MUVGIĮ 4 straipsnio 2 dalį gruntas nėra vertinamas naudingąja iškasena, be to, markšeiderinių apmatavimų lentelėje nurodytais duomenimis, telkinyje yra grunto, kaip sukauptų kasybos atliekų, kurias pareiškėjas galėjo įvertinti kaip gruntą ir jį realizuoti. Atsakovas pažymėjo, kad visi apskaitos dokumentai patvirtina, jog Utenos RAAD pagrįstai konstatavo UAB „Rudilė“ nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį, už kurį buvo paskaičiuotas privalomas sumokėti didesnio tarifo mokestis.

II.

7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 112–121) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Utenos RAAD 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ bei šiuo sprendimu patvirtintą mokestį už 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį sumažino iki 794 Eur, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimą ir 10 Eur dydžio sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą.

8. Teismas iš bylos duomenų ir proceso šalių paaiškinimų nustatė, kad UAB „Rudilė“ pagal Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Geologijos tarnyba) 2009 m. rugsėjo 17 d. išduotą leidimą Nr. 35-09 „Naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes“ (toliau – ir Leidimas) suteikta teisė naudoti Utenos apskrities Anykščių rajono Daujočių žvyro ir smėlio telkinio išteklius pagal Utenos apskrities Anykščių rajono Daujočių telkinio žvyro ir smėlio išteklių 2009 m. rugsėjo 17 d. naudojimo sutartį Nr. 35-09 (toliau – ir Išteklių naudojimo sutartis). Pagal 2012 m. III ketv. suderintą UAB „J. J. ecofirma“ paruoštą Anykščių rajono Daujočių žvyro ir smėlio telkinio dalies naudojimo projektą, UAB „Rudilė“ vykdo Daujočių telkinio išteklių gavybą, todėl nustatyta tvarka VMI teikia ketvirtines Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) ir Geologijos tarnybai teikia Kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių kasybos ataskaitas 2-KN (toliau – ir Ataskaitos). UAB „Rudilė“ Geologijos tarnybai pateiktose Ataskaitose už 2012–2014 metų laikotarpį deklaravo Daujočių telkinyje išgautus žvyro ir smėlio kiekius: 4 000 kub. m smėlio ir 32 000 kub. m žvyro; iš viso 36 000 kub. m išgautų išteklių. Tuo tarpu iš byloje pateikto UAB „J. J. ecofirma“ markšeiderinio plano, kuriame nurodytos gavybos darbų apimtys laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., matyti, kad per apskaitinį laikotarpį kastas tik žvyras, o bendras išgautų išteklių kiekis yra 35 387 kub. m. Teismas taip pat pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais deklaravo 30 155 kub. m žvyro, 4 050 kub. m smėlio ir 1 057 kub. m statybinio grunto, tai patvirtina VMI 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais teiktose Deklaracijose nurodyti duomenys.

9. Tačiau Utenos RAAD Anykščių rajono agentūra, atlikusi pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių už 2014 m. mokestinį laikotarpį, mokesčio už gamtos išteklius, išgautus iš Daujočių žvyro telkinio, mokestinių laikotarpių už 2012 m. III, IV, 2013 m. I–IV, 2014 m. I–IV ketv. apskaičiavimo ir deklaravimo planinį patikrinimą, surašė 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktą Nr. (08-KD)-144 , kurio išvados 1 punktu nustatė, kad UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo 1 182 kub. m išgauto žvyro, todėl pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalį. Patikrinimo akto išvados 2 punkte Agentūra nustatė, kad pareiškėjas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą už 2014 m. IV ketv. deklaracijoje (forma KIT708) neteisingai nurodė išgautų 4 050 kub. m išteklių rūšį (smėlis), todėl turi patikslinti 2014 m. IV ketv. Deklaracijoje nurodytą išgautą išteklių rūšį, nurodant žvyrą, ir apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis žvyrui nustatytu mokesčio tarifu. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija Patikrinimo akte nurodytų aplinkybių dėl Deklaracijoje už 2014 m. IV ketv. mokestinį laikotarpį neteisingai nurodytos išgautų 4 050 kub. m išteklių rūšies (vietoje išgauto žvyro pareiškėjas nurodė smėlį). Pareiškėjas taip pat iš esmės neginčija ir Patikrinimo akto išvados 2 punkte jam nustatyto įpareigojimo Deklaracijoje patikslinti 4 050 kub. m išteklių rūšį, nurodant išteklių rūšį – žvyrą, mokestį apskaičiuoti naudojant žvyrui nustatytą mokesčio tarifą. Be to, skundžiame Sprendime nurodyta, jog UAB „Rudilė“ VMI 2015 m. lapkričio 20 d. pateikė Deklaraciją už 2014 m. spalio 1 d.–2014 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį. Todėl teismas sprendė, kad šioje dalyje ginčo tarp šalių nėra. Teismas taip pat sprendė, jog byloje nekilo ginčas ir dėl tos Sprendimo dalies, kuria buvo patvirtintas Patikrinimo aktas dalyje dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių už 2014 m. apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimo.

10. Spręsdamas dėl Utenos RAAD 2016 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Agentūros 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktas Nr. (08-KD)-144 toje dalyje, kuria UAB „Rudilė“ buvo įpareigota sumokėti 18 282 Lt arba 5 295 Eur mokestį padidintu tarifu už 2012 m. III ketv.–2014 IV ketv. laikotarpiu išgautą ir nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyrą, teisėtumo ir pagrįstumo, teismas akcentavo, kad pareiškėjo atstovė,

nesutikdama su su atsakovo nustatytu pažeidimu, teismo posėdyje teigė, jog UAB „Rudilė“ apskaičiuoti ir deklaruoti iškasenų kiekiai iš esmės sutampa su markšeideriniais matavimais nustatytu iškastu iš telkinio naudingųjų iškasenų kiekiu, kadangi UAB „Rudilė“ Deklaracijose deklaruotas iškastų iškasenų bendras kiekis sudarė 35 262 kub. m, o markšeideriniais matavimais nustatytas išgautų išteklių kiekis – 35 387 kub. m, todėl susidaręs 125 kub. m skirtumas, pareiškėjo atstovės teigimu, galėjo atsirasti dėl išgautų iškasenų svėrimo klaidos ar nepakankamai tikslių markšeiderinių matavimų. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjo atstovė pateikė UAB „J. J. ecofirma“ 2016 m. gruodžio 21 d. raštą, kuriame UAB „J. J. ecofirma“ direktorius paaiškino, kad Daujočių žvyro telkinio markšeiderinis planas už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sudarytas vadovaujantis Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus 2003 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 1-01 patvirtintomis „Markšeiderinių darbų atlikimo kietųjų naudingųjų iškasenų telkiniuose laikinosiomis taisyklėmis“ (toliau – ir Laikinosios taisyklės). Papildomai nurodė, kad remiantis privataus matininko L. S. IĮ 2014 m. lapkričio 14 d. sudarytu telkinio topografiniu (markšeideriniu) planu, parengtu remiantis geodezijos ir kartografijos techninių reglamentų bei integruotos geoinformacinės sistemos (InGIS) geoduomenų specifikacijos nuostatomis, pirminiais (detalios žvalgybos) duomenimis, programinės įrangos GeoMap 2008 pagalba UAB „J. J. ecofirma“ paskaičiavo telkinyje iškasto žvyro ir smėlio išteklių bei nuimtos dangos nuogulų tūrį 1 m tinkleliu, tokiu būdu buvo gautas realiais matavimais apskaičiuotas išteklių ir jų likučio kiekis. Taigi, minėtame rašte patvirtinama, kad rengiant Daujočių žvyro telkinio markšeiderinį planą, jame nurodyti žvyro ištekliai apskaičiuoti programinės įrangos tiksliausiu įmanomu tinklelio tankiu – 1 m, o markšeideriniame plane, vadovaujantis Laikinųjų taisyklių 29 punktu, buvo nurodyti skaičiavimo rezultatai, gauti suapvalinus vienetus iki sveikų tūkstančių tūrio (kuriais yra aprobuoti Daujočių žvyro ir smėlio telkinio ištekliai) vienetų. Teismo vertinimu, minėtame UAB „J. J. ecofirma“ rašte pateikti paaiškinimai iš esmės patvirtina markšeideriniame plane nurodytų duomenų, pagal kuriuos Daujočių žvyro telkinyje 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. apskaitiniais laikotarpiais buvo išgautas detaliai išžvalgytų išteklių, t. y. žvyro, kiekis – 35387 kub. m, patikimumą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nei Laikinųjų taisyklių, galiojusių ginčo laikotarpiu, nuostatos, nei kiti teisės aktai nenumatė markšeiderinių matavimų metu atliktų iškasenų kiekių skaičiavimo paklaidų, teismas padarė išvadą, kad remiantis markšeideriniais matavimais patikrinimo akte nustatyti išgautų naudingųjų iškasenų išteklių duomenys yra teisingi. Atitinkamai teismas sprendė, šie duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog UAB „Rudilė“, 2012 m. III ketv.–2014 IV ketv. mokestiniais laikotarpiais deklaruodama ir sumokėdama mokestį už 34 205 kub. m aprobuotų išteklių, šių išteklių kiekį palyginus su markšeiderinių matavimų metu nustatytais duomenimis, apimančiais žvyro gavybą iki 2014 m. gruodžio 31 d., iš viso 35 387 kub. m, nedeklaravo 1 182 kub. m žvyro. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis vietoje žvyro nurodytu laikotarpiu deklaravo 1 057 kub. m statybinio grunto, nepaneigia patikrinimo akto išvados dėl 1 182 kub. m iš Daujočių telkinio išgauto žvyro nedeklaravimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pagal jam Geologijos tarnybos išduotą Leidimą ir sudarytą Išteklių naudojimo sutartį turi teisę naudoti aprobuotus Daujočių telkinio žvyro ir smėlio išteklius, o pagal markšeiderinius išmatavimus pareiškėjas telkinyje išgavo tik žvyrą. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka turėjo teisę kaip valstybinius gamtos išteklius naudoti statybinį gruntą. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovas Patikrinimo akto išvados 1 punkte pagrįstai konstatavo, jog UAB „Rudilė“ 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaravo 1 182 kub. m žvyro, todėl pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalį.

11. Tačiau teismas akcentavo, kad iš pareiškėjo skunde, jo atstovų teismo posėdyje duotų paaiškinimų, liudytojo R. J. parodymų, rašytinių bylos įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas iškastą žvyrą deklaravo ir mokestį už statybinį gruntą sumokėjo klaidingai. Minėtas liudytojas parodė, kad nors pareiškėjas Geologijos tarnybai teikė ataskaitas apie išgautą žvyrą ir smėlį, tačiau Valstybinei mokesčių inspekcijai dalį iškasto žvyro deklaravo kaip statybinį gruntą dėl patirties stokos, pasikliaudamas tik išgautos iškasenos bloga kokybe, t. y. paviršiniam žvyrui susimaišius su paviršiniu gruntu, moliu bei nesant tikslios ribos, kur žvyras, o kur gruntas. Liudytojas patvirtino, kad siekio neteisingai deklaruoti išgaunamas iškasenas UAB „Rudilė“ neturėjo, bet dėl nepatyrimo nesuprato, jog negalima išgaunamų iškasenų deklaruoti pagal žaliavų rūšis, remiantis pačios įmonės įvertinimu. Liudytojas patvirtino, kad pareiškėjas neturėjo siekio nuslėpti iš telkinio išgauto žvyro kiekių, o 1 057 kub. m žvyro deklaravo kaip statybinį gruntą tik dėl jau minėtų aplinkybių. Taip pat liudytojas parodė, jog šis pareiškėjo deklaruotas gruntas nėra kasybos metu nuimtas dangos gruntas, nes kasybos metu susidariusio grunto įmonė nerealizuoja, o jį sandėliuoja. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad markšeideriniai matavimai, kuriais buvo nustatyta, kad visą pareiškėjo išgautą naudingų iškasenų kiekį sudarė tik žvyras, buvo atlikti tik 2015 metais, t. y. jau po to, kai pareiškėjas klaidingai deklaravo išgautus išteklius. Be to, pareiškėjas pirmą kartą buvo tikrinamas taip pat tik 2015 metais, todėl pradedančio kasėjo padarytos klaidos nebuvo jam išaiškintos anksčiau. Tuo tarpu pareiškėjo atstovų paaiškinimai, apklausto liudytojo parodymai, Daujočių telkinio markšeiderinius matavimus atlikusios UAB „J. J. ecofirma“ 2015 m. lapkričio 6 d. raštas „Dėl neatitikimo deklaruojant Daujočių žvyro telkinyje 2014 išgautus išteklių kiekius“ patvirtina, kad pareiškėjas vertintinas kaip pradedantis ir patirties stokojantis naudingų iškasenų

išgavėjas. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Rudilė“ anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos, jog ji netinkamai vykdė pareigą įstatymuose nustatytu terminu deklaruoti iškastas naudingąsias iškasenas ir mokėti mokesčius, todėl sprendė, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies išgautų valstybinių gamtos išteklių. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio sankcijos už nedeklaruotų gamtos išteklių, t. y. už 1 182 kub. m. žvyro, taikymas pažeistų proporcingumo bei teisingumo principus, kadangi tokia sankcija, atsižvelgiant į MUVGIĮ 2 straipsnyje nustatytą šio įstatymo tikslą – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas, būtų neteisinga ir neadekvati padarytam pažeidimui. Todėl teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pakankama ir pagrįsta sankcija pareiškėjui yra 50 proc. didesnio tarifo mokesčio už nedeklaruotą 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. 1 182 kub. m žvyro kiekį, t. y. 794 Eur, nustatymas.

12. Teismas taip pat nurodė, kad teisės aktai nenustato atsakovui prievolės įpareigoti pareiškėją patikslinti Deklaracijas ir mokestį, ypač atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra akivaizdus, o pareiškėjas pagal Leidimą ir Išteklių naudojimo sutartį nebuvo statybinio grunto, kaip aprobuotų valstybinių gamtos išteklių, naudotoju. Tuo tarpu išgautų aprobuotų valstybinių gamtos išteklių nedeklaravimas ir mokesčio už juos neapskaičiavimas, atsižvelgiant į tai, kad Ataskaitose Geologijos tarnybai pareiškėjas yra nurodęs būtent žvyro ir smėlio išgavimą, reiškia ir didesnių prievolių valstybei atsiradimą.

13. Pasisakydamas dėl teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovės išsakytų argumentų, susijusių su Agentūros atlikto patikrinimo procedūros teisėtumu tuo aspektu, kad patikrinimas apėmė neteisėtai pasirinktą pareiškėjo veiklos, susijusios su aplinkosauginių mokesčių apskaičiavimu ir deklaravimu, laikotarpį, todėl turėjo būti vertinamas kaip neplaninis patikrinimas ir dėl jo turėjo būti priimtas bei pareiškėjui įteiktas kontrolę atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens motyvuotas sprendimas atlikti neplaninį patikrinimą, teismas, įvertinęs MUVGIĮ, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 (ginčui aktuali 2014 m. lapkričio 25 d. įsakymo redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų (toliau – ir Nuostatai) bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, sprendė, kad atsakovas, atlikdamas patikrinimą, veikė kaip mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administratorius, todėl ši atsakovo veikla nebūtinai turėjo atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 364 straipsnio ir šio straipsnio pagrindu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtinto Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo (toliau – ir Aprašas) procedūrinius reikalavimus, nes pagal VAĮ 364 straipsnio 16 dalį, šis straipsnis mokesčių administratoriui netaikomas ir jam turi tik rekomendacinį pobūdį.

14. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 114 straipsniu, savarankiškai pasirinkdamas tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Todėl atsakovo atlikta pareiškėjo patikrinimo procedūra, tuo pačiu ir pasirinktas mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo tikrinimo laikotarpis, negali būti pripažįstamas neteisėtu dėl pareiškėjo atstovės nurodytų motyvų. Teismas sprendė, jog šiuo atveju aplinkybė, kad buvo tikrinamas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimas ir deklaravimas už laikotarpį nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv., pareiškėjui nesukėlė jokių papildomų trikdžių, nes pareiškėjui pateikus pagal kartu su pranešimu apie patikrinimą pateiktame plane nurodytus telkinio markšeiderinius matavimus, jis tikrintojams papildomai teikė tik Grunto prekės apskaitos kortelę, o pareiškėjo Deklaracijos ir Ataskaitos atsakovui buvo pasiekiamos viešoje erdvėje, jų iš pareiškėjo nereikalaujant.

15. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant atsakovo Sprendimą ir sumažinant juo patvirtintą mokestį už išgautą nedeklaruotą žvyrą.

16. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad jo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo suma iš esmės neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nurodytų maksimalių dydžių. Todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgęs į patenkintų pareiškėjo reikalavimų dalį, teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 200 Eur atstovavimo bei 10 Eur žyminio mokesčio išlaidų atlyginimą.

III.

17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 123–132), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos

administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Utenos RAAD 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Rudilė“ patikrinimo procedūra, tuo pačiu ir pasirinktas mokesčio apskaičiavimo bei deklaravimo tikrinimo laikotarpis, negali būti pripažįstamas neteisėtu. Šiuo aspektu pažymi, kad pagal MAĮ 114 straipsnį mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Atitinkamai nagrinėjamu atveju Utenos RAAD, kaip mokesčio už gamtos išteklius administratorius, pasirinkto tikrinti UAB „Rudilė“ mokesčio už gamtos išteklius, išgautus 2015 m. I ir II ketv. mokestiniu laikotarpiu, apskaičiavimą ir deklaravimą, tai patvirtina Agentūros 2015 m. rugsėjo 8 d. pranešimas apie numatomą vykdyti patikrinimą Nr. (08-s)-288 ir jo priedas – patikrinimo planas. Nors Utenos RAAD turėjo teisę pakeisti UAB „Rudilė“ atliekamo patikrinimo mastą ir laiką, tačiau tai turėjo padaryti laikydamasis teisės aktais nustatytos procedūros – atsiradus būtinybei vykdyti tos pačios veiklos srities patikrinimą neplanine tvarka, planinis patikrinimas turėjo būti neatliekamas ir tokiu atveju kontrolę atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens motyvuotu sprendimu turėjo būti pakeistas patvirtintas patikrinimų planas (Aprašo 21.3 p.). Tačiau apie tokio sprendimo priėmimą UAB „Rudilė“ nebuvo informuota, tokio sprendimo atsakovas nepateikė ir bylos teisminio nagrinėjimo metu. Taip pat nėra jokio dokumento, kad Utenos RAAD buvo numatęs atlikti kitą UAB „Rudilė“ planinį patikrinimą dėl mokesčio už gamtos išteklius, išgautus 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniu laikotarpiu, apskaičiavimo ir deklaravimo. Taigi, pareiškėjo manymu, ginčijamas atsakovo Sprendimas yra neteisėtas dėl to, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvių visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Tuo tarpu šiuo atveju pateisinant Utenos RAAD teisės aktais nustatymų mokesčių mokėtojo tikrinimo procedūrų pažeidimus, kuriama savivalės, įstatymų ir kitų teisės aktų nepaisymo sistema. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas nesilaikė ir įpareigojimo ne rečiau kaip du kartus per metus gavybos darbų laikotarpiu patikrinti kiekvieną naudojamą naudingųjų iškasenų telkinį (kasybos sklypą) – mokesčių už gamtos išteklius mokėjimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad tuo atveju jei Utenos RAAD šių nuostatų būtų laikęsis, būtų laiku nustatytos UAB „Rudilė“ dar 2012 m. III ketv. padarytos išgautų ir deklaruotų iškasenų klaidos bei užkirstas kelias tokias klaidas daryti ateityje. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad UAB „Rudilė“ sąžiningai ir atsakingai vykdo veiklą, vykdydama teisės aktų reikalavimus laiku teikia atskaitingoms institucijoms ataskaitas ir deklaracijas apie išgautus gamtos išteklius, laiku sumoka visus mokesčius ir neturi jokių įsiskolinimų valstybei, o tai, kad UAB „Rudilė“ darbuotojai dėl patirties stokos suklydo, vertindami išgautus išteklius kaip statybinį gruntą, ir klaidingai įformino buhalterinės apskaitos dokumentus bei apskaičiavo mokestį, nesudaro pagrindo bendrovei taikyti neadekvačią poveikio priemonę už padarytą klaidą.

19. Atsakovas Utenos RAAD taip pat padavė apeliacinį skundą (b. l. 139–142), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą mažinti įstatyme numatytos sankcijos dydį, turi atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, ar tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pareiškėjas yra verslu užsiimantis juridinis asmuo, kuriam turi būti taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai. Verslo subjektas turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad nebūtų pažeisti įstatymai. Verslo subjektas privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl jam, kaip juridiniam asmeniui, tenka savo darbuotojų neapdairių veiksmų neigiamų padarinių rizika. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjas neveikė apdairiai, rūpestingai bei kvalifikuotai, tiek, kiek buvo būtina, neįvykdė pareigos laikytis sąžiningumo principo, kuris siejamas su tam tikros informacijos žinojimu ar privalėjimu žinoti, dėl to valstybė patyrė žalos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad markšeideriniai matavimai atlikti 2015 m. pradžioje, o mokestinis patikrinimas buvo atliktas tik 2015 m. lapkričio mėn. Todėl pareiškėjas, pamatęs neatitikimus, pats galėjo ir privalėjo inicijuoti klaidų taisymą Deklaracijose ar, kilus neaiškumams, kreiptis į atsakovą iki mokestinio patikrinimo pradžios, tačiau to nepadarė. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nei karto per laikotarpį, kuomet vykdė veiklą, su konkrečiu prašymu išaiškinti teisės aktų reikalavimus ar su klausimais dėl vykdomos veiklos nesikreipė į jokias institucijas. Taigi, pareiškėjas nesiėmė ir neatliko jokių realių veiksmų, kad teisės aktų reikalavimai nebūtų pažeisti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas yra akivaizdus, pareiškėjas pagal Leidimą ir Išteklių naudojimo sutartį nebuvo statybinio grunto, kaip aprobuotų valstybinių gamtos išteklių, naudotojas, o išgautų aprobuotų valstybinių gamtos išteklių nedeklaravimas ir mokesčio už juos neapskaičiavimas, įvertinus tai, kad Ataskaitose Geologijos tarnybai pareiškėjas yra nurodęs būtent žvyro ir smėlio išgavimą, reiškia ir didesnių prievolių valstybei atsiradimą, atsakovas mano, kad šiuo atveju teismas nepagrįstai, nesant itin svarbių aplinkybių, nusprendė, kad įstatyme numatyta sankcija yra

neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Be to, atsakovo teigimu, teismas neteisingai paskaičiavo ir 50 proc. didesnio tarifo mokestį už nedeklaruotą 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. 1 182 kub. m žvyro kiekį, kadangi turėjo paskaičiuoti 2 647 Eur dydžio mokėtiną sumą. Atsakovas taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, kadangi teismas be jokių išlygų pripažino, jog Utenos RAAD viską atliko pagrįstai ir teisėtai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, o atsakovas neturėjo įgaliojimų spręsti sankcijos dydžio proporcingumo padarytam pažeidimui klausimą.

21. Atsakovas Utenos RAAD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 144–47) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.22. Atsiliepime teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl to, ar atlikdamas

pareiškėjo patikrinimą atsakovas turėjo teisę tikrinti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaravimą ir mokėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv., pagrįstai nusprendė, jog MAĮ ir MUVGIĮ prasme atsakovas veikė kaip mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administratorius, todėl ši atsakovo veikla nebūtinai turėjo atitikti VAĮ 364

straipsnio ir šio straipsnio pagrindu patvirtinto Aprašo procedūrinius reikalavimus, nes pagal VAĮ 364 straipsnio 16 dalį šis straipsnis mokesčių administratoriui netaikomas ir jam turi tik rekomendacinį pobūdį. Be to, aplinkybė, jog buvo tikrinamas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimas ir deklaravimas už laikotarpį nuo 2012 m. III ketv. iki 2014 m. IV ketv., pareiškėjui nesukėlė jokių papildomų trikdžių. Todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo atlikta pareiškėjo patikrinimo procedūra, tuo pačiu ir pasirinktas mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo tikrinimo laikotarpis, negali būti pripažįstamas neteisėtu dėl pareiškėjo atstovės nurodytų motyvų.

Teisėjų kolegija


23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti nurodytą Sprendimą ir priteisti iš atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Utenos RAAD 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. SPA-1 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ bei šiuo sprendimu patvirtintą mokestį už 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį sumažino iki 794 Eur, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimą ir 10 Eur dydžio sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

25. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas visiškai tenkinti jo skundą ir panaikinti atsakovo Sprendimą, kadangi UAB „Rudilė“ patikrinimo procedūra yra neteisėta, nes Utenos RAAD, kaip mokesčio už gamtos išteklius administratorius, pagal Agentūros 2015 m. rugsėjo 8 d. pranešimą apie numatomą vykdyti patikrinimą Nr. (08-s)-288 ir jo priedą – patikrinimo planą – pasirinkto tikrinti UAB „Rudilė“ mokesčio už gamtos išteklius, išgautus 2015 m. I ir II ketv. mokestiniu laikotarpiu, apskaičiavimą ir deklaravimą. Tačiau ginčijamu Sprendimu pareiškėjui mokestis už gamtos išteklius buvo paskaičiuotas už 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. mokestinius laikotarpius, nors atsakovas nepriėmė jokio sprendimo dėl patikrinimo už minėtą laikotarpį. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad atsakovas nesilaikė įpareigojimo ne rečiau kaip du kartus per metus gavybos darbų laikotarpiu patikrinti kiekvieną naudojamą naudingųjų iškasenų telkinį (kasybos sklypą) – mokesčių už gamtos išteklius mokėjimą.

26. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesant itin svarbių aplinkybių, nusprendė, jog įstatyme numatyta sankcija yra neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, bei nepagrįstai sumažino ir neteisingai apskaičiavo mokestį už 2012 m. III ketv.–2014 m. IV ketv. nedeklaruotą 1 182 kub. m žvyro kiekį. Be to, atsakovo manymu, teismas teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą,

neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).28. Kartu pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai

apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

31. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad UAB „Rudilė“ patikrinimo procedūra šio patikrinimo laikotarpio aspektu yra neteisėta, teisėjų kolegija akcentuoja, jog MAĮ 13 straipsnio 6 punktas numato, kad pagal šį Įstatymą, be kita ko, administruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Remiantis MAĮ 16 straipsnio 1 dalimi, šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Pagal MAĮ 16 straipsnio 2 dalį, dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo šio Įstatymo nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai.

32. Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 8 straipsnio 2 dalis numato, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. kovo 1 d.) 14 straipsnio 2 dalimi, patikrinimų planų sudarymo kriterijus, planinių patikrinimų tvarką ir trukmę įtvirtinančios taisyklės, neplaninių patikrinimų atlikimo pagrindus, tvarką ir trukmę, tikrinamų ūkio subjektų atrankos kriterijus įtvirtinančios taisyklės rengiamos ir tvirtinamos, taip pat patikrinimų planas rengiamas, tvirtinamas, skelbiamas ir keičiamas Viešojo administravimo įstatymo ir aplinkos ministro nustatyta tvarka.

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtinto Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo 2 punktu, ūkio subjektų veiklos planiniai ir neplaniniai patikrinimai atliekami, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu; patikrinimai planuojami ir atliekami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme nurodytais ūkio subjektų veiklos priežiūros principais. Remiantis šio Aprašo 5 punktu, Planiniai patikrinimai atliekami pagal Patikrinimų planą, patvirtintą šio Reikalavimų aprašo 16 punkte nustatyta tvarka, neplaniniai – pagal sprendimą, priimtą šio Reikalavimų aprašo 28 ir 29 punktuose nustatyta tvarka. Pagal Aprašo 21 punktą, ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki planinio patikrinimo pradžios kontrolę atliekančio subjekto vadovas ar jo įgaliotas asmuo privalo raštu arba elektroniniu būdu informuoti ūkio subjektą apie numatomą vykdyti patikrinimą, nurodyti atliekamo patikrinimo pagrindą, terminą, tikslą ir preliminarų dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašą, nuorodą į institucijos

interneto svetainę, kurioje yra skelbiamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno, tikrinamo ūkio subjekto teisių ir pareigų sąrašas ir ūkio subjektui taikoma administracinė atsakomybė už atsisakymą teikti informaciją ir (ar) netinkamą elgesį aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno atžvilgiu.

34. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pagal Utenos RAAD direktoriaus 2015 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-10, pakeistu 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-63, patvirtintą 2015 metų patikrinimo planą (b. l. 105–107) buvo atliktas UAB „Rudilė“ planinis aplinkosauginių mokesčių patikrinimas ir surašytas 2015 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktas Nr. (08-KD)-144 (b. l. 17–20). Taigi, atskiro sprendimo dėl pareiškėjo patikrinimo atsakovas priimti neturėjo, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

35. Apie nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. numatomą vykdyti planinį patikrinimą pareiškėjas buvo informuotas Utenos RAAD Anykščių rajono agentūros 2015 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. (08-s)-288, prie kurio buvo pridėtas patikrinimo planas, kuriame nurodytas tik preliminarių dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašas, kaip tai numato Aprašo 21 punktas. Nors šiame plane, be kita ko, nurodoma, kad pareiškėjas patikrinimo metu turi pateikti mokesčio už gamtos išteklius 2015 metais patikrinimui reikiamą informaciją, inter alia išgautų išteklių 2015 metų I ir II ketv. Buhalterinės apskaitos dokumentus, ketvirtinės kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių kasybos ataskaitas 2-KN už 2015 metų I ir II ketv., taip pat mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas KIT-708 už 2015 metų I ir II ketv., pabrėžtina, kad tai nereiškia, jog šiuo preliminariu prašomų pateikti dokumentų sąrašu buvo apibrėžtas konkretus laikotarpis, už kurį numatoma atlikti patikrinimą, todėl toks preliminarus prašomų pateikti dokumentų sąrašas neapriboja atsakovo teisės atlikti mokesčio už gamtos išteklius patikrinimą ir už kitus laikotarpius, kuriuos, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pasirenka pats mokesčių administratorius, šiuo atveju – atsakovas. Juolab kad konkretus laikotarpis, už kurį numatoma atlikti planinį UAB „Rudilė“ aplinkosauginių mokesčių patikrinimą, nebuvo numatytas ir minėtame Utenos RAAD direktoriaus patvirtintame 2015 metų patikrinimo plane. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju UAB „Rudilė“ patikrinimo procedūra laikotarpio, už kurį buvo atliktas šis patikrinimas, atžvilgiu yra neteisėta, atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pareiškėjo nurodomi motyvai dėl patikrinimo laikotarpio negali būti teismo pripažinti esminę reikšmę turinčiais procedūriniais pažeidimais. Pažymėtina, kad tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-892-143/2015). Pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad atsakovas galbūt nesilaikė įpareigojimo ne rečiau kaip du kartus per metus gavybos darbų laikotarpiu patikrinti kiekvieną naudojamą naudingųjų iškasenų telkinį (kasybos sklypą) – mokesčių už gamtos išteklius mokėjimą, minėtų išvadų taip pat nepaneigia ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją.

36. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl mokesčio už gamtos išteklius sumažinimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją <…> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <…> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

37. Įvertinusi atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų tyčia siekęs nuslėpti ir neteisingai deklaruoti išgautas iškasenas bei nesumokėti už jas mokesčių, kad jis patikrinimo metu būtų nebendradarbiavęs su mokesčių administratoriumi ar neteikęs patikrinimui reikiamos informacijos ir (ar) dokumentų, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, o beveik visas pagal 2015 metais, t. y. jau po to, kai pareiškėjas klaidingai deklaravo išgautus išteklius, atliktus markšeiderinius matavimus nustatytas nedeklaruotas žvyro kiekis buvo pareiškėjo klaidingai deklaruotas kaip statybinis gruntas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui paskaičiavo 50 proc. didesnį mokestį, t. y. sumažindamas MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą koeficientą iki 1,5. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą mokesčio perskaičiavimą, aritmetinių klaidų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

38. Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas neturėjo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, teisinė prielaida taikyti nurodytas nuostatas yra nustatymas, ar byloje priimtas galutinis teismo sprendimas yra priimtas šalies, prašančios atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, naudai. Atitinkamai šiuo atveju, teismui iš dalies tenkinus pareiškėjo skundą, akivaizdu, kad galutinis teismo sprendimas buvo priimtas jo naudai, todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi

išlaidas.39. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami ir skundžiamas

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rudilė“ apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų

perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2018-18881 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2b4c5870ee7811e88568e724760eeafa

1. Pareiškėja J. R. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokato J. B., kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 20–22), prašydama: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI, Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.24)-2D-1032 (toliau – ir sprendimas Nr. (23.24)-2D-1032); 2) įpareigoti VTPSI patikrinti V. P. atliktų statybos darbų atitikimą projektui ir iš naujo spręsti dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17-604/2013 įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-17-604/2013 (toliau – ir Teismo sprendimas) įpareigojo V. P. per 3 mėnesius nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. pertvarkyti gyvenamojo namo dalį – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ištraukoje iš 1999 m. lapkričio 18 d. techninės inventorizacijos bylos pažymėtą patalpomis 1-2, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), vadovaujantis 1999 m. lapkričio 18 d. techninės inventorizacijos byla ir pažeminti paaukštintą stogą bei sutvarkyti statybvietę. Pareiškėja nurodė, kad šioje civilinėje byloje dalyvavo trečiojo suinteresuoto asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Pabrėžė, kad Teismo sprendimas ir jo įvykdymas turi esminės reikšmės pareiškėjos teisėms, nes liečia jos nuosavybės teise valdomo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), fizinę būklę, kadangi pareiškėjos ir V. P. butai yra viename name ir siejasi bendromis sienomis, pamatais bei stogo danga. Tačiau Inspekcijos Vilniaus skyrius 2015 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. (23.24)-21) 18642 pareiškėjai nurodė, kad V. P. per Teismo sprendime nustatytą terminą įvykdė teismo įpareigojimą, t. y. gavo statybą leidžiantį dokumentą gyvenamojo namo rekonstrukcijai, Inspekcija patikrino statybą leidžiančio dokumento teisėtumą, atliko statinio atitikties projektui patikrinimą ir nustatė, jog gautas statybą leidžiantis dokumentas šalina savavališkos statybos padarinius, dėl to yra surašytas 2014 m. balandžio 15 d. patikrinimo aktas Nr. 4D-1001 (toliau – ir patikrinimo aktas Nr. 4D-1001). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atstovas kreipėsi į VTPSI 2015 m. gruodžio 21 d. su prašymu panaikinti patikrinimo aktą Nr. 4D-1001. Tačiau, pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 5 dalį, Inspekcija pareiškėjos atstovo skundą persiuntė Inspekcijos Vilniaus skyriui, kuris sprendimu Nr. (23.24)-2D-1032 atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. užtikrinti teisingą ir teisėtą Teismo sprendimo įvykdymą. Pareiškėjos manymu, šis Inspekcijos Vilniaus skyriaus sprendimas turi būti panaikintas, nes yra priimtas pažeidžiant įstatyme nustatytą skundų nagrinėjimo tvarką ir pažeidžiant Inspekcijos viršininko 2013 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1V-91 patvirtinto Statybos padarinių šalinimo pagal teismo sprendimą organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, be to, jis užkerta galimybę pareiškėjai siekti Teismo sprendimo įvykdymo. Šiuo aspektu pareiškėja akcentavo, kad pagal Aprašo 10.2.2.1 punktą Inspekcijos darbuotojai privalėjo atlikti Aprašo 10.1.3 punkte nurodytus veiksmus, o tik po jų padaroma išvada, ar Teismo sprendimas įvykdytas ar neįvykdytas. Taip pat pažymėjo, jog teismo sprendimų vykdymo tvarkos pakeitimas yra išimtinai teismo prerogatyva (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 str. 1 d.). Atitinkamai minėtame Teismo sprendime nurodyta konkreti ir aiški jo įvykdymo tvarka. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Inspekcija, prisiimdama teisę be teismo žinios keisti sprendimų vykdymo tvarką, pažeidžia CPK 284 straipsnio reikalavimus. Pareiškėja pabrėžė, kad įstatymas yra aukštesnės teisinės galios aktas, todėl jam prieštaraujančios Aprašo nuostatos negali būti taikomos. Nors patikrinimo akte Nr. 4D-1001 nurodyta, jog V. P. pašalino savavališkos statybos padarinius, tačiau nenurodyta, kokiu būtent būdu. Be to, nagrinėjamu atveju kyla pagrįstas klausimas, kada būtent buvo (ir ar buvo) tikrinta statinio atitiktis projektui.

3. Atsakovai Inspekcija ir Inspekcijos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti (I t., b. l. 37–41).

4. Atsakovai teigė, kad sprendimas Nr. (23.24)-2D-1032 yra teisėtas, jame pareiškėjai paaiškinta susiklosčiusi situacija dėl Teismo sprendimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo, dėl Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos išduoto statybą leidžiančio dokumento bei atlikto tikrinimo procedūrų. Nurodė, jog Inspekcija su 2012 m. sausio 3 d. ieškiniu kreipėsi į Šalčininkų rajono apylinkės teismą, prašydama įpareigoti atsakovę V. P. per 3 mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. pertvarkyti gyvenamojo namo dalį – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ištraukoje iš 1999 m. lapkričio 18 d. techninės inventorizacijos bylos pažymėtą patalpomis 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., vadovaujantis 1999 m. lapkričio 18 d. techninės inventorizacijos byla, ir pažeminti 1,5 m paaukštintą stogą bei sutvarkyti statybvietę. Pabrėžė, kad V. P. savavališkos statybos fakto neginčijo, tačiau nurodė, jog siekia pašalinti kilusius savavališkos statybos padarinius, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą ir civilinėje byloje Nr. 2-86-371/2011 nagrinėjamas jos ieškinys dėl teisės gauti statybą leidžiantį dokumentą be žemės sklypo bendraturčių sutikimo. Teismo sprendime Inspekcijos ieškinys patenkintas, V. P. įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius. Tačiau Šalčininkų rajono savivaldybės administracija 2014 m. kovo 28 d. pagal projektuotojo UAB „Puikus būstas“

parengtą statinio projektą statytojai V. P. išdavė leidimą statyti naują(-us) statinį(-ius) / rekonstruoti statinį(-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą(-us), suteikiantį teisę rekonstruoti gyvenamosios paskirties neypatingą statinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąją patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). 2014 m. balandžio 8 d. buvo atliktas statybą leidžiančio dokumento teisėtumo patikrinimas ir nustatyta, kad minėtas dokumentas išduotas teisėtai. Tuo tarpu 2014 m. balandžio 15 d. statinio atitikties patikrinimo akte Nr. (23.6)-SPA-642 nustatyta, kad statinys atitinka esminius statinio projekto sprendinius. Taigi, įvertinus aplinkybes, kad statytoja V. P. gavo teisėtą statybą leidžiantį dokumentą, o faktiškai pastatytas statinys nepažeidžia esminių statinio projekto, pagal kurį buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, sprendinių, patikrinimo akte Nr. 4D-1001 konstatuota, jog statytoja V. P. įvykdė įsiteisėjusį Teismo sprendimą ir gavo statybą leidžiantį dokumentą.

5. Atsakovai nesutiko su pareiškėjos pozicija dėl VAĮ 23 straipsnio 5 dalies taikymo, kadangi, nagrinėjant asmenų skundus ir pranešimus, VAĮ trečiojo skirsnio nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – ir Priežiūros įstatymas) bei Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintos Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklės (toliau – ir Skundų nagrinėjimo taisyklės) (Inspekcijos darbo reglamentas, patvirtintas Inspekcijos viršininko 2011 m. kovo 31 d. įsakyme Nr. 1V-56 (2015 m. kovo 13 d. redakcija) VIII skirsnis, 166–168 punktai). Atitinkamai pagal Skundų nagrinėjimo taisyklių 34 punktą draudžiama perduoti skundą ar pranešimą nagrinėti Inspekcijos administracijos padaliniui, kai skundžiami šio padalinio vedėjo veiksmai, neveikimas ar administraciniai sprendimai, arba Inspekcijos darbuotojui, kurio veiksmai, neveikimas ar administraciniai sprendimai yra skundžiami. Tuo tarpu 2015 m. gruodžio 21 d. prašymas, kuriame prašyta panaikinti patikrinimo aktą Nr. 4D-1001, nepažeidžiant nustatytos tvarkos nebuvo perduotas nagrinėti darbuotojui, kuris priėmė skundžiamą aktą; pareiškėjos prašymas, laikantis nustatytos tvarkos, buvo perduotas kitam Inspekcijos administracijos padaliniui. Taigi, atsakovų manymu, pareiškėjos skundo argumentas, kad buvo pažeista įstatyme nustatyta skundų nagrinėjimo tvarka, yra nepagrįstas.

6. Atsakovai taip pat paaiškino, kad Inspekcija, organizuodama įsiteisėjusių teismo sprendimų dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo vykdymą, vadovaujasi Aprašu, kuriame nustatytos savavališkai ar pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, ar ne savavališkai, ne pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, bet nukrypstant nuo statinio projekto sprendinių ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus statomo ar pastatyto statinio nugriovimo pagal teismo sprendimą (ar taikos sutartį, patvirtintą teismo nutartimi), taip pat kitokio minėtos statybos padarinių šalinimo pagal teismo sprendimą (ar taikos sutartį, patvirtintą teismo nutartimi) organizavimo procedūros. Pagal Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d.) 10.2 punktą tais atvejais, kai skolininkui įsiteisėjusiame teismo sprendime nebuvo nustatyta gauti statybą leidžiantį dokumentą, bet iki sprendime nustatyto termino, per kurį skolininkas buvo įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius, pabaigos dienos Inspekcijai pateiktas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytas statybą leidžiantis dokumentas, Inspekcija atlieka Aprašo 10.1.3 punkte nurodytus veiksmus, t. y. patikrina, ar gautas statybą leidžiantis dokumentas išduotas teisėtai, ar pastatytas statinys nepažeidžia statinio projekto sprendinių. Atitinkamai nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2014 m. kovo 28 d. statybos leidimas išduotas teisėtai, o statinys atitinka esminius statinio projekto sprendinius. Nustačius šias aplinkybes, vadovaujantis Aprašu, yra laikoma, kad teismo sprendimas yra įvykdytas, todėl patikrinimo akte Nr. 4D-1001 konstatuota, kad statytoja V. P. įvykdė įsiteisėjusį Teismo sprendimą. Atsakovai kartu nurodė, kad minėtas statybą leidžiantis dokumentas yra galiojantis ir jis suteikia teisę statytojai V. P. atlikti tolesnius statybos darbus, nustatytus statinio projekte.

7. Atsakovai papildomai akcentavo, kad pagal Statybos įstatymą esminiai statinio projekto sprendiniai – tai statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendinantys specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus ir (ar) specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Visi kiti statinio projekto sprendiniai laikytini neesminiais sprendiniais. Be to, atsakovai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, paneigiančių Inspekcijos nustatytas aplinkybes bei pagrindžiančių pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes dėl statinio atitikties statinio projektui. Pareiškėja taip pat neįrodė, jog Inspekcija neatliko realaus statinio atitikimo projektui patikrinimo.

8. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Inspekcija civilinėje byloje Nr. 2-17-604/2013, kurioje V. P. įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius, įgyvendina išieškotojos teises ir turi teisę nuspręsti, ar statytojos pasirinktas padarinių šalinimo būdas atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus, ar yra priimtinas išieškotojui. Atitinkamai šiuo atveju buvo atsižvelgta į Statybos įstatymo nuostatas, pagal kurias asmenys turi teisę teisės aktuose nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, taip pat į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2443-611/2013, kurioje paliktas nepakeistas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d.

sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3-371/2013, suteikęs teisę statytojai V. P. rekonstravimo darbams atlikti reikalingo leidimo gavimo procedūrą atlikti be žemės sklypo bendraturčių sutikimo, ir į tai, kad V. P. pasinaudojo civilinio proceso keliu gautu sutikimu bei atlikusi nustatytą procedūrą gavo statybą leidžiantį dokumentą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti (I t., b. l. 62–63).10. Atsiliepime nurodė, kad Inspekcijos atstovas 2014 m. balandžio 8 d. surašė Statybą leidžiančio dokumento

išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą Nr. LDIPA-00-140408-00065, o 2014 m. balandžio 15 d. surašytas Statinio atitikties statinio projektui patikrinimo aktas Nr. (23.6)-SPA-642. Pabrėžė, kad šie aktai per įstatyme nustatytą terminą nebuvo skundžiami, o po jų pasirašymo praėjo 2 metai. Tuo tarpu pareiškėja, skųsdama Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.24)-2D-1032 dėl minėtų aktų teisėtumo, prašo atlikti tuos veiksmus, kurie jau buvo atlikti 2014 m. balandžio mėn., todėl praleido įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti ir jo atnaujinti neprašo. Be to, akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija įvertino tai, jog pasirinktas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas atitinka statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, yra tinkamas, todėl buvo nuspręsta nepradėti priverstinio savavališkos statybos padarinių šalinimo ir Teismo sprendimą laikyti įvykdytu. Inspekcija visiškai pagrįstai atsisakė naikinti patikrinimo aktą Nr. 4D-1001, kadangi tam nėra jokio teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo atlikti pakartotinį patikrinimą.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu (I t., b. l. 180–189) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, teismas atkreipė dėmesį, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-17-604/2013 yra įvykdytas (rėmėsi antstolės T. G. patvarkymu civilinėje byloje Nr. 2-17-604/2013). Tokios pat pozicijos laikosi ir Inspekcija, kuri buvo ieškovė minėtoje byloje ir kuri tokią poziciją pagrindė skundžiamame sprendime. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, jog minėtas Teismo sprendimas būtų įvykdytas paraidžiui, t. y. V. P. per 3 mėnesius nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalintų savavališkos statybos padarinius: pertvarkytų gyvenamojo namo dalį – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ištraukoje iš 1999 m. lapkričio 18 d. techninės inventorizacijos bylos pažymėtą patalpomis 1-2, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), vadovaujantis 1999 m. lapkričio 18 d. techninės inventorizacijos byla ir pažemintų paaukštintą stogą bei sutvarkytų statybvietę. Tačiau teismas akcentavo, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės reikalauti vykdyti minėtą Teismo sprendimą. Todėl, įvertinęs tai, kad Inspekcija atsakė pareiškėjai ir paaiškino, jog V. P. gavo statybos leidimą, kad, vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, pagrindė, jog Teismo sprendimas yra įvykdytas, teismas padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.24)-2D-1032. Atitinkamai, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Inspekciją patikrinti V. P. atliktų statybos darbų atitikimą projektui ir iš naujo spręsti dėl 2013 m. gruodžio 16 d. Teismo sprendimo įvykdymo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

13. Pareiškėja J. R. padavė apeliacinį skundą (I t., b. l. 193–195), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

14. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso normas ir padarė nepagrįstas išvadas dėl 2013 m. gruodžio 16 d. Teismo sprendimo įvykdymo. Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėsčiusi pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju V. P. darbus atliko ne pagal projektą, todėl Inspekcijos išvada apie minėto Teismo sprendimo įvykdymą yra neteisėta. Šiame kontekste atkreipia dėmesį, kad prie civilinės bylos Nr. 2-17-604/2013 prijungtame antstolės T. G. patvarkyme nurodyta, jog antstolė valstybės naudai vykdo 144 Lt išieškojimą iš V. P., t. y. antstolė priėmė patvarkymą vykdomojoje byloje dėl pinigų išieškojimo. Tuo tarpu dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo į antstolį kreiptasi nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas savo sprendimą, padarė fakto klaidą ir antstolio patvarkymui priskyrė tai, ko šiame patvarkyme nėra.

15. Atsakovai Inspekcija ir Inspekcijos Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–5) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovai

mano, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepime į apeliacinį skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (II t., b. l. 7–8). Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išnagrinėjus visas faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VTPSI Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (23.24)-2D-1032 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti VTPSI patikrinti V. P. atliktų statybos darbų atitikimą projektui ir iš naujo spręsti dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17-604/2013 įvykdymo.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, argumentuodamas tuo, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-17-604/2013 yra įvykdytas, tokios pat pozicijos laikosi ir Inspekcija, kuri buvo ieškovė minėtoje civilinėje byloje ir tokią poziciją pagrindė šioje byloje skundžiamame sprendime Nr. (23.24)-2D-1032, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Tačiau pareiškėja apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

19. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, tikrindama ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma, pažymi, kad iš civilinės bylos Nr. 2-17-604/2013 medžiagos matyti, jog Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu įpareigojo V. P. per 3 mėnesius nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. pertvarkyti gyvenamojo namo dalį – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ištraukoje iš 1999 m. lapkričio 18 d. techninės inventorizacijos bylos pažymėtą patalpomis 1-2, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), vadovaujantis 1999 m. lapkričio 18 d. techninės inventorizacijos byla ir pažeminti paaukštintą stogą bei sutvarkyti statybvietę. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2014 m. sausio 16 d.

20. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad savavališkai ar pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, ar ne savavališkai, ne pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, bet nukrypstant nuo statinio projekto sprendinių ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus statomo ar pastatyto statinio nugriovimo pagal teismo sprendimą (ar taikos sutartį, patvirtintą teismo nutartimi), taip pat kitokio minėtos statybos padarinių šalinimo pagal teismo sprendimą (ar taikos sutartį, patvirtintą teismo nutartimi) organizavimo procedūras, kurias vykdo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nustatė VTPSI viršininko 2013 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1V-91 patvirtintas Statybos padarinių šalinimo pagal teismo sprendimą organizavimo tvarkos aprašas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d.). Pagal šio Aprašo 10 punktą, Inspekcijos teritorinio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus statybos valstybinės priežiūros specialistas (toliau – ir Specialistas), kuriam priskirtoje aptarnauti teritorijoje yra savavališkai ar pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą (toliau – ir SLD), ar ne savavališkai, ne pagal neteisėtai išduotą SLD, bet nukrypstant nuo statinio projekto sprendinių ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus statomo(-os) ar pastatyto(-os) statinio (statinio dalies) statyba, jei Skolininkui (įpareigotas įvykdyti Teismo sprendimą asmuo) Teismo sprendimu (teismo sprendimas, nutartis arba taikos sutartis, patvirtinta teismo nutartimi, dėl Statybos padarinių šalinimo) galimybė gauti SLD nebuvo numatyta (Aprašo 10.2 p.), tačiau Skolininkas iki Teismo sprendimu nustatyto termino, per kurį Skolininkas buvo įpareigotas pašalinti Statybos padarinius, pabaigos dienos Inspekcijai pateikė (Aprašo 10.2.2 p.): Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytą SLD, atlieka Aprašo 10.1.3 punkte nurodytus veiksmus (jei SLD išduotas teisėtai ir Statinys nepažeidžia statinio projekto, pagal kurį buvo išduotas SLD, sprendinių (įskaitant neesminius), laikoma, kad Teismo sprendimas yra įvykdytas (Aprašo 10.2.2.1 p.). Aprašo 10.1.3 punktas numato, jog Specialistas, nustatęs, kad SLD išduotas, per 10 darbo dienų Inspekcijos viršininko nustatyta tvarka patikrina, ar jis išduotas teisėtai: nustatęs, kad SLD išduotas teisėtai, per 10 darbo dienų nuo SLD išdavimo teisėtumo patikrinimo dienos Statybos vietoje patikrina, ar Statinys nepažeidžia statinio projekto, pagal kurį buvo išduotas SLD, sprendinių (įskaitant neesminius), ir surašo Aktą, t. y. Teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos / statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą / statybos, kuri

nėra savavališka ir nėra vykdoma pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, bet neatitinka statinio projekto sprendinių ar pažeidžia teisės aktų reikalavimus, padarinius įvykdymo patikrinimo aktą (Aprašo 2.1 p.) (jei Statinys nepažeidžia statinio projekto, pagal kurį buvo išduotas SLD, sprendinių (įskaitant neesminius), laikoma, kad Teismo sprendimas yra įvykdytas (aprašo 10.1.3.1 p.).

21. Įvertinus nurodytas nuostatas, pabrėžtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2443-611/2013 buvo paliktas nepakeistas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3-371/2013, suteikęs teisę statytojai V. P. gyvenamojo namo dalies – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., rekonstravimo darbams atlikti reikalingo leidimo gavimo procedūrą atlikti be bendrasavininkų sutikimo. Atitinkamai Šalčininkų rajono savivaldybės administracija 2014 m. kovo 28 d., t. y. dar nesibaigus Teismo sprendimu nustatytam terminui, per kurį V. P. buvo įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius, pagal projektuotojo UAB „Puikus būstas“ parengtą statinio projektą statytojai V. P. išdavė leidimą Nr. LNS-02-140328-00023 statyti naują(-us) statinį(-ius) / rekonstruoti statinį(-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą(-us), suteikiantį teisę rekonstruoti gyvenamosios paskirties neypatingą statinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąją patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (I t., b. l. 54–55). Tuo tarpu byloje esantys 2014 m. balandžio 8 d. Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktas Nr. LDIPA-00-140408-00065 (I t., b. l. 47–49) ir 2014 m. balandžio 15 d. Statinio atitikties statinio projektui patikrinimo aktas Nr. (23.6)-SPA-642 (I t., b. l. 50–55) patvirtina, jog atsakovas atliko minėtose Aprašo nuostatose nustatytus veiksmus ir pagrįstai surašė 2014 m. balandžio 15 d. Teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. 4D-1001 (I t., b. l. 56–60), kuriame konstatavo, kad Teismo sprendimas įvykdytas.

22. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.24)-2D-1032, kadangi jis yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją pakartotinai patikrinti V. P. atliktų statybos darbų atitikimą projektui ir iš naujo spręsti dėl Teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad šiuo atveju buvo pažeistos VAĮ 23 straipsnio 5 dalies nuostatos, todėl pareiškėjos argumentai šiuo aspektu atmestini.

23. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, J. R. (J.) minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-17-604/2013 dalyvavo trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, o ieškovu buvo Inspekcija, todėl būtent Inspekcija, o ne J. R., įgyvendina išieškotojo teises nurodytoje civilinėje bei turi teisę reikalauti vykdyti Teismo sprendimą. Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju Inspekcija, vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, nustatė, kad Teismo sprendimas yra įvykdytas. Tuo tarpu pareiškėjos siekis, kad minėtoje civilinėje byloje priimtas Teismo sprendimas būtų vykdomas pažodžiui, šios išvados nepaneigia. Todėl pareiškėjos skundo argumentai dėl Teismo sprendimo vykdymo tvarkos atmestini.

24. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos J. R. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2018-18890 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. Sr-2786); 2) įpareigoti atsakovą Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) tenkinti pareiškėjo prašymą dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta tenkinti jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti vienkartinę 5 000 Eur pašalpą, skirtą susimokėti skolai už komunalines paslaugas, bei iki 250 Eur padidinti skiriamą socialinę pašalpą. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtintame Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra numatyta, kad vienkartinė pašalpa negali būti skiriama skolai už komunalines paslaugas susimokėti, priešingai, Aprašo 19 punkte nustatyta, kad Paramos teikimo komisija turi teisę skirti pašalpą ir kitais Apraše neįvardytais atvejais. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, kadangi jo gyvenimo sąlygos ir gaunamos pajamos nebuvo vertinamos, jo prašymui nagrinėti Paramos teikimo komisija apskritai nebuvo sudaryta. Be to, pareiškėjas teigė, kad jo šiuo metu gaunama 102 Eur socialinė pašalpa neleidžia sumokėti skolos už komunalines paslaugas ir pragyventi.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad šiuo metu jam skiriama socialinė pašalpa vos užtikrina jo egzistavimą. Administracija, neskirdama vienkartinės pašalpos, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo padėtį, t. y. kad jis turėjo siekį vienkartinę pašalpą panaudoti ne pramogoms ar pasipelnymui, o likviduoti turimus įsiskolinimus už įvairias komunalines paslaugas ir taip išsaugoti turimą būstą.

4. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas tvirtino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems

gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, jis neturi teisės didinti pareiškėjui skiriamos piniginės socialinės pašalpos. Atsakovas, remdamasis Aprašo 13 punktu ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa paskutinį kartą buvo paskirta Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359, o naują prašymą skirti vienkartinę pašalpą jis pateikė 2017 m. balandžio 4 d., t. y. nepraėjus 12 mėnesių nuo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3c7c37a0ee7811e88568e724760eeafa

jam skirtos vienkartinės pašalpos, teigė, jog pareiškėjo pateiktas prašymas Paramos teikimo komisijoje negalėjo būti nagrinėjamas. Buities tyrimo aktas rengiamas ir kiti veiksmai atliekami tik tuo atveju, kai asmens pateiktas prašymas atitinka visus Aprašo 13 punkte nustatytus reikalavimus.

6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad pareiškėjo atvejis nepateko į Apraše nurodytą vienkartinių pašalpų skyrimo atvejų sąrašą.

II.

7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymu, reg. Nr. Pr1-753, kreipėsi į Administracijos

Socialinės paramos skyrių, prašydamas 2017 m. balandžio mėn. jam skirti vienkartinę 5 000 Eur dydžio pašalpą, o paskirtą socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur; tuo atveju, jei vienkartinė pašalpa nebūtų skirta, surasti galimybę, kad Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžios įmonės pareiškėjo įsiskolinimą už komunalines paslaugas nurašytų. Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 pareiškėjo prašymo netenkino.

9. Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 3624 ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 1087 duomenimis, pareiškėjui 2015 m. gruodžio mėn. – 2016 m. gegužės mėn. laikotarpiu buvo mokama 71,40 Eur dydžio socialinė pašalpa, 2016 m. birželio – lapkričio mėn. laikotarpiu – 61,20 Eur, 2016 m. gruodžio mėn. – 2017 m. liepos mėn. laikotarpiu – 102,00 Eur. Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 2448 duomenimis, pareiškėjui 2017 m. kovo 17 d. sprendimu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta 102,00 Eur dydžio socialinė pašalpa.

10. Pareiškėjas teigė, kad jam skiriama socialinė pašalpa turi būti didinama iki 250 Eur, nes mokama 102 Eur dydžio socialinė pašalpa neleidžia patenkinti būtiniausių poreikių, atsiskaityti su įvairias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, likviduoti turimus įsiskolinimus. Jis, remdamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo ataskaitos duomenimis (paskelbta adresu: http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/ataskaita_mpd_151216f.pdf), pagal kuriuos asmens (šeimos) minimalių poreikių vienam suaugusiam asmeniui dydis yra 238,35 Eur, tvirtino, kad jo gaunamos socialinės pašalpos dydis neprilygsta piniginių lėšų sumai, reikalingai patenkinti moksliniais tyrimais pagrįstus minimalius vieno suaugusiojo asmens poreikius.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimas piniginės socialinės paramos klausimu turi atitikti ne tik specialiųjų, bet ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus. Panevėžio miesto savivaldybės taryba Aprašo 29 punkte nustatė, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui papildomai skiriama socialinė pašalpa, kurios dydis lygus 50 procentų socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 12 mėnesių iki įsidarbinimo, vidutinio dydžio, už kiekvieną su darbo ar tarnybos santykiais susijusį mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius, jeigu vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys atitinka visas 29.1–29.4 punktuose nustatytas sąlygas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog jis atitinka Aprašo 29 punkte nustatytas sąlygas, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ilgą laiką, įskaitant ir 2016–2017 metus, nedirba, Panevėžio teritorinėje darbo biržoje yra registruotas kaip ieškantis darbo.

12. Teismas, atsižvelgęs į Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 4 dalį, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 923, kuriuo patvirtinta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis yra 102 Eur, konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą, ir pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio.

13. Teismas taip pat nustatė, jog kreiptis dėl vienkartinės pašalpos turi teisę asmuo, atitinkantis visas Aprašo 3 ir 13 punktuose nustatytas sąlygas. Pareiškėjas, kaip Panevėžio mieste nuolat gyvenantis ir jame deklaravęs gyvenamąją vietą, atitiko Aprašo 3 punkte įtvirtintą kriterijų. Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. AF-359 ir 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 3624 duomenimis, pareiškėjui 2016 m. buvo paskirta ir išmokėta 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa; pareiškėjas prašymu skirti vienkartinę pašalpą, dėl kurio priimtas ginčijamas Sprendimas Nr. Sr-2786, kreipėsi 2017 m. balandžio 4 d. Teismas priėjo išvadą, jog atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas faktines aplinkybes ir disponuodamas turimais duomenimis apie jam suteiktą piniginę socialinę paramą, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, kaip vienas gyvenantis asmuo, prašymu skirti vienkartinę pašalpą į Administraciją kreipėsi nesilaikydamas Aprašo 13 punkte nustatyto termino ir todėl nėra įgijęs teisės į naują vienkartinę pašalpą. Administracijos Socialinės paramos skyrius, nustatęs šias aplinkybes ir vykdydamas Aprašo 24.1 papunktį, neprivalėjo imtis veiksmų bei atlikti procedūras, skirtas dokumentams, teikiamiems vienkartinės pašalpos skyrimo klausimą svarstančiai Paramos teikimo

http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/ataskaita_mpd_151216f.pdf

komisijai, parengti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo teiginius, kad Sprendimas Nr. Sr-2786 buvo priimtas pažeidžiant Apraše nustatytas procedūrines taisykles, pripažino nepagrįstais.

14. Teismas akcentavo, kad Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą neskirti pareiškėjui 5 000 Eur vienkartinės pašalpos pagrindžiantis teiginys, jog Apraše nėra numatyta galimybė vienkartinę pašalpą skirti komunaliniams mokesčiams ir įsiskolinimams padengti, yra pagrįstas sistemiškai taikomų teisės normų (Aprašo 17, 18 ir 19 p., Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 sprendimo Nr. 1-68 2 p., Socialinės paramos įstatymo) nuostatomis.

15. Pareiškėjas teismo posėdžio metu teismo prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar pagal ginčo nagrinėjimo metu galiojančius teisės aktus asmens gaunamos socialinės išmokos nepažeidžia žmogaus oraus gyvenimo Lietuvos Respublikoje konstitucinės doktrinos, tokį prašymą motyvuodamas tuo, kad, jo nuomone, atsakovo veiksmai ir sprendimai piniginės socialinės paramos kausimais pažeidžia jo, kaip žmogaus, konstitucines teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 48, 52 straipsniuose. Pareiškėjo teigimu, tai, kad jis yra verčiamas gyventi nepritekliuje, kęsti alkį ir šaltį, negauti medicininių paslaugų, reiškia, jog yra pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Valstybės vykdoma socialinė politika neatitinka nūdienos reikalavimų, negarantuoja asmens teisės į socialinę apsaugą, socialinę paramą nedarbo atveju, pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą.

16. Teismui, apžvelgus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinės paramos klausimais, nekilo pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomos Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Teismas nusprendė, kad Sprendimas Nr. Sr-2786 yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai parinktomis teisės normomis. Todėl nebuvo pagrindo tokį sprendimą panaikinti. Atmetęs pagrindinį skundo reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus.

III.

18. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neįvertino realios situacijos. Pareiškėjo prašymui nagrinėti nebuvo sudaryta vertinimo komisija, o tai rodo socialinį nejautrumą ir formalų pareigų atlikimą. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucijos 48 ir 52 straipsniais, teigia, kad valstybė turi socialinės rūpybos prievolę, bet jos vykdymui skiria tik 102 Eur, nors mokslininkai yra apskaičiavę, kad vienam asmeniui pragyventi šiandien reikia 238,35 Eur per mėnesį. Pareiškėjas teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad būtiniausioms išlaidoms padengti jis kas mėnesį turi sumokėti vidutiniškai 159 Eur, gaunamą 102 Eur pašalpą jis skiria maistui ir vaistams įsigyti, todėl per mėnesį patiria 261 Eur išlaidų. Pareiškėjo teigimu, jam mokesčiai už paslaugas yra nekompensuojami pažeidžiant 10 proc. nuo pajamų išlaidų dydžio principą. Pareiškėjo nuomone, Socialinės paramos įstatymo 3 straipsnio 1 punktas ir 7 straipsnis neatitinka Konstitucijos 48 ir 52 straipsnių, kadangi šis įstatymas ilgą laiką nesikeitė, jis nebeatitinka makroekonominių sąlygų ir padidėjusių kainų. Pareiškėjas tvirtina, kad savivaldybė turi imperatyvią teisę nurodyti savo valdomoms įmonėms padengti nuostolius kaip blogą skolą, susidariusią ne dėl skolininko kaltės, iš savo arba savo valdomos įmonės biudžeto, bet Panevėžio miesto savivaldybė tokia galimybe nesinaudoja. Jis siūlė Administracijai jo prašomą 5 000 Eur vienkartinę pašalpą iškart pervesti savivaldybės valdomoms įmonėms, kuriose jis turi įsiskolinimų, bet buvo atsisakyta tai padaryti.

20. Pareiškėjas pažymi, kad jis įvardijo savo konstitucinių teisių pažeidimo motyvus kitose bylose, ir teismo prašė prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) ir kitų bylų procesinę medžiagą, bet teismas, to neargumentuodamas, prijungė tik teismų nutartis iš civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014), o ne jų procesinę medžiagą. Teismas nekreipė dėmesio į pareiškėjo teiktus prašymus, netaikė koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei pažeidė jo teisę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje, kad posėdžio metu pareikšti proceso dalyvio–ieškovo reikalavimai privalo būti nagrinėjami teisme, jie gali būti pakelti ir / ar sumažinti. Teismas teismo posėdžio metu turėjo išspręsti daug teisinių kolizijų, bet to nepadarė. Tai rodo teismo šališkumą valstybės institucijų naudai.

21. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 15 d. apeliacinio skundo papildyme nurodo, kad jo pajamos įvairiais laikotarpiais buvo nuo 61,20 Eur iki 102 Eur, bei pakartoja, jog nekompensuojama mokesčių už paslaugas dalis turėtų būti ne didesnė nei 10 proc. gaunamų pajamų.

22. Pareiškėjas 2018 m. sausio 11 d. prašyme prašė prijungti pateiktus papildomus rašytinius įrodymus, išreiškė nuomonę, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų būti įtraukta į bylą proceso šalimi, bei teigė, kad dėl didelio informacijos kiekio, paaiškinimų, atsikirtimų, bylos išspręsti objektyviai nėra galimybės, todėl byla

turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.23. Pareiškėjas 2018 m. sausio 12 d. prašyme prašė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Konstitucinį Teismą,

nes asmenys, turintys teisę pareiškėjo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą (advokatas, teismas, Lietuvos Respublikos Seimo narys), to nepadarė. Pareiškėjo nuomone, Konstitucinis Teismas turėtų nagrinėjamoje byloje pateikti išvadą dėl konstitucinių teisių pažeidimo. Esant poreikiui, byla turėtų būti perduota nagrinėti Konstituciniam Teismui.

24. Pareiškėjas 2018 m. kovo 5 d. prašyme Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko prašė paskirti bylą nagrinėti skubos tvarka, kadangi byla yra susijusi su asmens gerove.

25. Pareiškėjas 2018 m. kovo 9 d. prašyme prašė prijungti prie bylos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tyrimo dėl nepasiturinčio asmens minimalių išlaidų per mėnesį rezultatus, kurie buvo papildyti 2018 m. sausio 1 d.

26. Pareiškėjas 2018 m. kovo 12 d. prašyme nurodė, kad byloje nagrinėjamas itin jautrus klausimas – socialiai remtino asmens galimybė išgyventi už per mažą išmoką, kuri neatitinka protingumo kriterijų, tuo kartu pažeidžiant jo orumą, konstitucines ir žmogaus teises. Siekiant išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą, paaiškinti dviprasmišką teisinę situaciją, kurios visiškai aprašyti nėra įmanoma, byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas taip pat pakartojo prašymą bylą nagrinėti skubos tvarka.

27. Pareiškėjas 2018 m. birželio 25 d. ir 2018 m. spalio 12 d. prašymuose prašė prijungti jo pateiktus papildomus rašytinius įrodymus.

28. Pareiškėjas 2018 m. spalio 15 d. prašyme nurodė, kad byloje yra labai didelis informacijos kiekis, todėl žodžiu būtų lengviau įvertinti pateiktus argumentus ir atsikirtimus į juos. Bylos nagrinėjimo laikotarpiu pasikeitė finansinė situacija tarp proceso dalyvių. Be to, rengiant rašytinį procesą, iš pareiškėjo būtų atimta galimybė pasinaudoti Civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje įtvirtinta teise padidinti arba sumažinti procesinius reikalavimus, tuo ribojant jo teisę į teisingą teismą. Pareiškėjas pažymi, kad bylos dalykas yra socialiai jautrus klausimas – socialinės pašalpos dydis bei socialinės politikos formavimo teisėtumas ir pagrįstumas pareiškėjo atžvilgiu, tai taip pat yra ir viešojo intereso dalykas. Todėl, esant tokiai situacijai, bei atsižvelgiant į pareiškėjo konstitucinių teisių pažeidimą, yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, peržengiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proceso ribas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimą, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą apima teisę į žodinį bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas nėra atsisakęs savo teisės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškime, susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi, kurioje jo prašymai bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka buvo netenkinti, nurodo, kad dėl ilgo bylos nagrinėjimo buvo padaryta esminė klaida, t. y. nagrinėjamas ne tas pareiškėjo skundas ir ne tie reikalavimai – visai kitos sumos. Tai, jo nuomone, įrodo, kad byla yra nagrinėtina žodinio proceso tvarka, todėl pareiškėjas prašo ištaisyti atsiradusią klaidą ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

30. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.31. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos

aplinkybių vertinimu.32. Atsakovas 2018 m. spalio 22 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose, atsakydamas į pareiškėjo pateiktą

apeliacinio skundo papildymą, teigia, kad, 2017 m. birželio 1 d. pasikeitus Socialinės paramos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms, įstatymų leidėjas būsto šildymo išlaidų ribą kompensacijoms skirti sumažino nuo 20 proc. iki 10 proc. Tačiau ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 nebuvo nagrinėjamas būsto šildymo išlaidų kompensacijos skyrimo klausimas, kadangi pareiškėjas tokio prašymo nebuvo suformulavęs. Atsakovas nurodo visiškai nesutinkantis su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neįvertino realios situacijos.

Teisėjų kolegija


IV.

33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“, kuriame atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą 2017 m. balandžio mėn. jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur, o jeigu vienkartinė pašalpa nebus skirta, rasti galimybę Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžioms įmonėms pareiškėjo turimą įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas nurašyti, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pirmiausiai pastebėtina, kad, kaip minėta (žr. nutarties 22 p.), pareiškėjas 2018 m. sausio 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 134), kuriame prašė prie bylos prijungti papildomus rašytinius įrodymus, į procesą įtraukti naują šalį – Socialinių reikalų ir darbo ministeriją, bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kartu su šiuo prašymu pareiškėjas teismui pateikė: 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą (b. l. 139), skirtą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriui, kuriame apžvelgė savo finansinę padėtį, nurodė 2017 m. spalio 31 d. susidariusius įsiskolinimus ir prašė po 2017 m. gruodžio 17 d. (suėjus metams po paskutinio vienkartinės pašalpos mokėjimo) jam skirti 7 000 Eur vienkartinę pašalpą, socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur, o jeigu vienkartinė pašalpa nebus skirta, rasti galimybę Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžioms įmonėms pareiškėjo turimą įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas nurašyti kaip nepagrįstą ir neįvykdomą prievolę; 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo priedus (papildomą informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, išlaidas vaistams, b. l. 144–147); Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. raštą Nr. Sr-7216 (šio rašto viršuje padarytas neesminis rašymo apsirikimas, datose klaidingai nurodant metus – „2016“ vietoj „2017) (b. l. 137), kuriame pareiškėjui nurodoma, jog jo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymas bus nagrinėjamas po 2017 m. gruodžio 21 d., t. y. praėjus 12 mėnesių nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos (2016 m. gruodžio 21 d.); Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2018 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. AF-5(6.1E) (b. l. 143), kuriame nuspręsta pareiškėjui skirti 114 Eur vienkartinę pašalpą; bei kitus dokumentus. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje administracinėje byloje yra vertinamas atsakovo atsakymas į pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur – Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. Sr-2786, o ne atsakovo administraciniai aktai, priimti atsakant į pareiškėjo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą jam skirti 7 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur, – Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. Sr-7216 ir Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2018 m. sausio 9 d. įsakymas Nr. AF-5(6.1E). Atitinkamai teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų ir pateiktų dokumentų, kurie nėra susiję su atsakovo atsisakymu tenkinti jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Pareiškėjas, manydamas, jog Administracija jo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą išnagrinėjo netinkamai, t. y. nesutikdamas su Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. Sr-7216 ir / ar 2018 m. sausio 9 d. įsakyme Nr. AF-5(6.1E) išreikštais sprendimais, šiuos administracinius aktus gali apskųsti juose nurodyta tvarka.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl proceso šalių nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina Sprendimo Nr. Sr-2786 teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio bei jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą, byloje nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliaciniame skunde ir kituose vėliau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktuose dokumentuose pareiškėjas pakartoja skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl Sprendimo Nr. Sr-2786 atitikties teisės aktų reikalavimams ir dėl teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinimo, dėl ne visiško prašymo prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) procesinę medžiagą tenkinimo, dėl teismo posėdžio metu pareikštų prašymų netenkinimo). Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kompensacijomis, kadangi Sprendime Nr. Sr-2786 galimybė pareiškėjui skirti kompensaciją nebuvo vertinta (pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašyme tokio reikalavimo nepareiškė).

36. Atsakovas ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 nurodė, kad vienkartinė pašalpa pareiškėjui nebus skirta, nes Apraše nėra numatyta galimybė skirti vienkartinę pašalpą komunaliniams mokesčiams ar įsiskolinimams padengti, be to, dar nepraėjo 12 mėnesių nuo paskutinės pašalpos pareiškėjui skyrimo dienos (2016 m. gruodžio 21 d.), taip pat nebus padidintas iki 250 Eur pareiškėjui skiriamos socialinės pašalpos dydis, nes Socialinės paramos įstatymas savivaldybių administracijoms nesuteikia teisės skirti didesnę nei 102 Eur (valstybės remiamų pajamų dydžio) socialinę pašalpą vienam gyvenančiam asmeniui.

37. Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Socialinės paramos įstatymas (Socialinės paramos įstatymo 1 str.). Piniginę socialinę paramą nepasiturintiems asmenims teikia savivaldybės,

vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų (Socialinės paramos įstatymo 4 str. 1 d.). Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką (prašymų-paraiškų priėmimo; trūkstamų dokumentų pateikimo; duomenų apie turtą pateikimo; piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo; prašymus-paraiškas pateikusių asmenų informavimo apie piniginės socialinės paramos skyrimą ar neskyrimą; neteisėtai gautos ar išmokėtos piniginės socialinės paramos išskaičiavimo; paskirtos, bet laiku neatsiimtos piniginės socialinės paramos, taip pat mirus asmeniui, kurio vardu bendrai gyvenantiems asmenims mokama piniginė socialinė parama, arba mirus vienam gyvenančiam asmeniui paskirtos ir iki kito mėnesio po jo mirties neišmokėtos piniginės socialinės paramos išmokėjimo procedūras); pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas (Socialinės paramos įstatymo 4 str. 2 d.).

38. Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtino Aprašą, kuriame yra nustatytos vienkartinių pašalpų skyrimo sąlygos, dydžiai, pateikiamų dokumentų sąrašas, pašalpų gavėjų teisės ir pareigos, Socialinės paramos skyriaus atsakomybė, sprendimų apskundimo tvarka (Aprašo 1 p.). Aprašo 13 punkte įtvirtinta, kad pašalpa skiriama vieną kartą per metus; bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę kreiptis dėl pašalpos ir ši pašalpa gali būti skiriama praėjus 12 mėnesių, skaičiuojant nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos. Pareiškėjui vienkartinė pašalpa paskutinį kartą buvo skirta Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359 (b. l. 40–41) – 76 Eur, pareiškėjas šios aplinkybės neginčija. Taigi, pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti vienkartinę pašalpą Administracijai pateikė nepraėjus 12 mėnesių, skaičiuojant nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nesilaikė termino kreiptis į Administraciją dėl vienkartinės pašalpos skyrimo, vienkartinė pašalpa jam negalėjo būti skirta, o Administracijai (jos Socialinės paramos skyriui) nekilo pareiga atlikti bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygų ir gaunamų pajamų vertinimą bei surašyti buities tyrimo aktą, kaip tai numatyta Aprašo 15 punkte. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad, priimant Sprendimą Nr. Sr-2786, nebuvo laikytasi procedūrinių reikalavimų, yra nepagrįsti.

39. Vienkartinių pašalpų dydžiai yra įtvirtinti Aprašo 17 punkte, nurodant, kad skiriama: 1. 28,96 Eur asmenims, grįžusiems iš kalinimo, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų, kardomojo kalinimo vietų; 2. iki 7 bazinės socialinės išmokos (toliau – ir BSI) ligos atveju, kai bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens pajamų vidurkis vienam asmeniui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžių; 3. iki 10 BSI – nukentėjusiems nuo gaisro, kai žala padaryta tik nuosavybės teise turimam gyvenamajam būstui, kuriame gyvena bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo, ir (ar) jame esančiam turtui, kai pajamos vienam šeimos nariui neviršija 3 VRP dydžių; 4. iki 2 BSI dėl objektyvių priežasčių neturintiems jokių pajamų; 5. iki 1 BSI – ligoninėse ir (arba) slaugos ligoninėse gulintiems ar guldomiems asmenims ir Socialinių paslaugų centro klientams, neturintiems asmens dokumentų ir negalintiems jų įsigyti dėl lėšų trūkumo, kai šių dokumentų išdavimu rūpinasi šių įstaigų socialiniai darbuotojai. Taigi, Apraše nėra numatyta galimybė skirti vienkartinę pašalpą įsiskolinimui, susidariusiam už komunalines paslaugas, apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 924 patvirtino bazinės socialinės išmokos dydį – 38 Eur, o pareiškėjui 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359 buvo skirta 76 Eur (2 BSI) dydžio vienkartinė pašalpa, laikytina, kad pareiškėjui vienkartinė pašalpa anksčiau buvo skirta pagal Aprašo 17.4 papunktį. Todėl Sprendime Nr. Sr-2786 teisingai nurodyta, kad pareiškėjo prašomo pobūdžio vienkartinė pašalpa Apraše nėra įtvirtinta.

40. Pagal Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos sąlygos, kai bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui gali būti papildomai skiriama socialinė pašalpa, tačiau tokia galimybė yra siejama su vieno gyvenančio asmens arba bent vieno iš bendrai gyvenančių asmenų įsidarbinimu, todėl nagrinėjamam ginčui nėra aktuali. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 923 patvirtino valstybė remiamų pajamų dydį – 102 Eur. Remiantis Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažyma Nr. 2448 ir 2017 m. birželio 7 d. raštais Nr. 3624 „Duomenys apie išmokėtas sumas“

(b. l. 36–39), pareiškėjui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta ir išmokėta 102 Eur pašalpa. Taigi, 2017 m. balandžio 4 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjas gavo maksimalią teisės aktų nustatytą pašalpą, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą skirtą pašalpą padidinti iki 250 Eur.

41. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018). Nagrinėjamu atveju Sprendime Nr. Sr-2786 yra aiškiai ir suprantamai išdėstytos teisės aktų nuostatos, kuriomis atsakovas vadovavosi priimdamas tokį sprendimą, teisės normos yra susietos su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka, sprendimas yra pasirašytas įgalioto asmens (byloje nėra duomenų, dėl to keliančių abejonių). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tokiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą 2017 m. balandžio mėn. jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Nors ginčijamame sprendime nepasisakyta dėl trečiojo pareiškėjo prašymo reikalavimo – jeigu vienkartinė pašalpa nebus skirta, rasti galimybę Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžioms įmonėms pareiškėjo turimą įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas nurašyti, – toks prašymas yra abstraktus, bendro pobūdžio, pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu dėl šio sprendimo trūkumo pretenzijų nereiškė, todėl šis Sprendimo Nr. Sr-2786 trūkumas nelaikytinas esminiu ir sudarančiu pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. Sr-2786. Netenkinus šio pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą tenkinti visiškai.

43. Pagrindinis pareiškėjo argumentas, dėl kurio jis nesutinka su ginčijamu 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. Sr-2786, yra tai, kad valstybė netinkamai įgyvendina savo pareigą piliečiams teikti socialinę paramą nedarbo ir kitais atvejais (skiriamas socialinės paramos dydis yra per mažas), t. y. teisinis reglamentavimas nevisiškai užtikrina Konstitucijos 48 ir 52 straipsniuose įtvirtintas piliečių teises. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsniu, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (1 d.); administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnį, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Atsižvelgdama į tai, kad administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija vertinti įstatymų ir Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų, susijusių su tokio pobūdžio teisės aktų atitiktimi Konstitucijai.

44. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo procesinę teisę, įtvirtintą Civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje, kad teismo posėdžio metu pateikti visi proceso dalyvio-ieškovo reikalavimai privalo būti nagrinėjami teisme, jie gali būti pakelti ir / ar sumažinti. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neįvardijo, kokius konkrečiai jo reikalavimus pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti. Šiame kontekste akcentuotina, kad ši administracinė byla yra nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas proceso teisės normas, o ne pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta pareiškėjo teisė tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos; tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus; patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas sprendžiamas mutatis mutandis (liet. pakeitus tai, kas keistina) taikant šio įstatymo 33 straipsnio nuostatas; teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą

(prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti; teismo nutartis atsisakyti priimti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) atskiruoju skundu neskundžiama. Taigi, Administracinių bylų teisenos įstatymas pareiškėjui nenumato galimybės žodinio posėdžio metu keisti (tikslinti) skunde pareikštus reikalavimus. Pareiškėjo pageidavimas, kad jo teismo posėdžio metu žodžiu pareikštas prašymas prijungti civilinėje byloje pateiktą priešieškinį ir jį nagrinėti kaip skundą dėl žalos atlyginimo šioje administracinėje byloje, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio metu pareiškėjui išaiškino teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka pateikti naują skundą. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus.

45. Pareiškėjas teigia savo konstitucinių teisių pažeidimo motyvus nurodęs kitose bylose ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo prašęs prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) ir kitų bylų procesinę medžiagą, tačiau teismas, to neargumentavęs, prijungė tik bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) galutinius teismo sprendimus (nutartis). Teisėjų kolegija iš 2017 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašo nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu įvertino šį pareiškėjo prašymą ir nusprendė prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungti tik civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) teismo nutartis, tai motyvuodamas tuo, kad šiuose procesiniuose dokumentuose yra aptarti skolos dydžiai. Pareiškėjas posėdžio metu su tokiu teismo sprendimu nesutiko, tvirtindamas, jog šiuose teismo procesiniuose dokumentuose atsispindi tam tikras šališkumas, tik teismo nuomonė, o ne pareiškėjo nuomonė apie vienokius ar kitokius reikalavimus, ieškinius, jo pasiūlymai, kurie yra kituose civilinės bylos dokumentuose; civilinėje byloje yra ir jo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, jo argumentai ten sudėlioti papunkčiui. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui paaiškino, kad jis civilinėje byloje pateiktus savo paaiškinimus, prašymus gali pateikti šioje administracinėje byloje kaip naujus paaiškinimus, prašymus. Taigi, pareiškėjas prašymą prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) procesinę medžiagą grindė tik tuo, kad jis minėtoje byloje pateikė tam tikrus paaiškinimus, prašymus, kurie, jo nuomone, yra reikšmingi nagrinėjamai administracinei bylai. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis šių savo paties paaiškinimų, prašymų negalėjo suformuluoti iš naujo ir pateikti administraciniam teismui. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungti visą civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) procesinę medžiagą.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Šiuo atveju pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tokį prašymą grindė ne galimu konkrečių teisės normų neatitikimu Konstitucijai, o abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, išreikšdamas nuomonę, jog atsakovo veiksmai ir sprendimai piniginės socialinės paramos klausimais pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises, įtvirtintas Konstitucijos 21, 48, 52 straipsniuose. Iš tokio prašymo neįmanoma suprasti, su kokiomis konkrečiai teisės normų nuostatomis ir kodėl pareiškėjas nesutinka, nustatyti šių teisės normų vertinimo priskirtinumą Konstitucinio Teismo kompetencijai. Įvertinus nagrinėjamam ginčui aktualias teisės aktų – Socialinės paramos įstatymo, Aprašo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimų Nr. 923 ir Nr. 924 – nuostatas, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl šių teisės aktų atitikties Konstitucijai. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti tam tikrų teisės normų atitiktį Konstitucijai.

47. Prašyme Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl situacijos ir teisinių santykių išaiškinimo (b. l. 96–99) pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu pateikti išaiškinimą į pateiktus klausimus ir teisinę situaciją: 1) dėl geros moralės nebuvimo viešajame administravime ir viešosiose sutartyse, kas žemina piliečio orumą; 2) dėl piliečio (kliento, vartotojo) prioritetinių teisių pažeidimo gauti kokybiškas paslaugas; 3) dėl sutartinių santykių paveldėjimo uždraudimo paliekant tik sutartinius santykius; 4) dėl šalto vandens ir nuotekų, karšto vandens ir šilumos, šilumos ūkio priežiūros, elektros, dujų (energetinių, gyvybiškai svarbių) paslaugų atjungimo uždraudimo, kas pažeidžia piliečio konstitucinę teisę ir žmogaus orumą; 5) dėl prievartinio skolos sutarties sudarymo socialiai remtinam asmeniui panaikinimo; 6) dėl kėsinimosi ir grasinimo į piliečio turimą paskutinį būstą; 7) dėl

kompensacijų ribų už vandenį ir nuotekas, karštą vandenį ir šildymą, šildomą plotą išplėtimo ir taikymo piliečio pragyvenimo orumui gerinti; 8) dėl prievartinio darbo socialiai remtinam asmeniui; 9) dėl savivaldybės valdomų įmonių / įstaigų privalomo atsakomybių (imperatyvaus) konsolidavimo; 10) dėl įstatymų, sutarčių sudarymo metodikos pažeidimo; 11) dėl galimybės piliečiui tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pačiam surašyti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui; 12) dėl hipotekinio įsipareigojimo prioriteto panaikinimo; 13) dėl teisėjų, teisėjų kolegijų pavardžių apeliaciniuose procesiniuose dokumentuose privalomo įtraukimo; 14) dėl teisėjo ir politiko viename asmenyje konstitucinio suderinamumo.

48. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 73 straipsnį, Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Prašyti išvados dėl tarptautinės sutarties galima ir iki jos ratifikavimo Seime; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Taigi, teisės aktai nenumato galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą su tokio pobūdžio prašymu kaip pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl situacijos ir teisinių santykių išaiškinimo. Pareiškėjas prašyme nenurodo jokių konkrečių teisės normų, kurių atitiktimi Konstitucijai jis abejoja. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl situacijos ir teisinių santykių išaiškinimo yra atmetamas.

49. Pareiškėjas 2018 m. sausio 11 d. prašyme (b. l. 134) nurodo, jog, kadangi Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2017 m. gruodžio 27 d. rašte teigia, kad šis skyrius yra vertikalaus ir horizontalaus valdymo lauke, t. y. negali / nenori / nesprendžia situacijos be Socialinių reikalų ir darbo ministerijos, todėl ši ministerija yra įtrauktina į bylą proceso šalimi. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip minėta, šioje administracinėje byloje yra vertinamas būtent Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sr-2786 teisėtumas ir pagrįstumas. Argumentai, kuriais remdamasis Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2017 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. Sr-7641 (b. l. 140) netenkino pareiškėjo 2017 m. gruodžio 12 d. prašymo jam skirti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2017 m. gruodžio mėn., nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl plačiau nenagrinėtini. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Socialinių reikalų ir darbo ministerijai nekelia jokių reikalavimų, neginčija jokių jos priimtų administracinių aktų, prašyme nenurodo, kaip šis ginčas paveiks ministerijos teisių ir pareigų apimtį. Konstatuotina, kad Socialinių reikalų ir darbo ministerija neturi jokio suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje, todėl nėra pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą ir ministeriją įtraukti į bylą proceso šalimi.

50. Pareiškėjas 2018 m. sausio 12 d. prašyme (b. l. 148) prašo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Konstitucinį Teismą, suteikiant galimybę pareikšti savarankiškus reikalavimus dėl išvados pateikimo dėl konstitucinių teisių pažeidimo šioje byloje ir dėl bylos nagrinėjimo perkėlimo Konstituciniam Teismui, esant tokiam poreikiui. Pareiškėjas tokį prašymą grindžia tuo, jog jis nepatenka į subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, ratą. Pareiškėjas ir šiuo atveju prašomam į bylą įtraukti asmeniui nekelia jokių reikalavimų, neginčija jokių jo priimtų administracinių aktų. Toks pareiškėjo prašymas yra susijęs išimtinai su jo pageidavimu, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktų savo poziciją. Pažymėtina, kad, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams; Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytais atvejais Konstitucinis Teismas teikia Seimui ir Respublikos Prezidentui išvadas; Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, Konstituciniam Teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti bylas dėl konkrečių asmenų galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų. Be to, kaip minėta, įstatymai nenumato galimybės Konstituciniam Teismui teikti išaiškinimus pareiškėjo prašomais klausimais. Todėl toks pareiškėjo prašymas yra atmetamas.

51. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškime išreiškė pakartotinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas naują prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia tuo, kad dėl ilgo bylos nagrinėjimo buvo padaryta esminė klaida, t. y. nagrinėjamas ne tas pareiškėjo skundas ir ne tie reikalavimai – visai kitos sumos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, kuo pasireiškė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje, kurioje ankstesni jo prašymai bylą nagrinėti

žodinio proceso tvarka buvo netenkinti, galbūt esančios klaidos. Palyginus 2018 m. lapkričio 7 d. teismo nutarties ir pareiškėjo skundo turinį, jokių neatitikimų, ypač susijusių su pareiškėjo reikalavimais, nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų tikslinęs teismui pateiktą skundą, jis aplinkybių dėl nagrinėjamų ne tų jo reikalavimų nenurodė ir apeliaciniame skunde. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties matyti, jog yra nagrinėjamas visiškai ne tas pareiškėjo skundas ir ne tie reikalavimai, yra nepagrįsti. Pareiškėjas argumentų, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, išskyrus poreikį ištaisyti neva esančias klaidas, pareiškime nenurodė. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė priežasčių (po 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties atsiradusių naujų arba pasikeitusių aplinkybių), dėl kurių byla negalėtų būti teisingai išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pakartotinis prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra tenkinamas.

52. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2018-18883 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. A-1037-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01806-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9; 59.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų D. S. O. (D. S. O.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. S. O. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2f898cf0ee7811e88568e724760eeafa

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai D. S. O. (D. S. O.) (toliau – ir D. S. O.) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. SPRE–91; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2016 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (1.45) I–1810; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui D. S. O. A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Teismo posėdžio metu pareiškėjo D. S. O. atstovė patikslino skundo reikalavimus ir prašė ne įpareigoti Tarnybą išduoti D. S. O. A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d., o panaikinti skundžiamus sprendimus ir perduoti Tarnybai šį klausimą nagrinėti iš naujo.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

6. Pareiškėjai D. S. O. ir UAB „Darbo ekspresas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo: 1) panaikinti Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. SPRE-1986, kuriuo atsisakyta išduoti UAB „Ceramicoil“ darbuotojui P. S. (P. S.) socialinio draudimo A1 pažymėjimą; 2) panaikinti Valdybos 2015 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6683; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui, UAB „Ceramicoil“ darbuotojui P. S. socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. (tokie reikalavimai suformuluoti apeliaciniame skunde).

7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį ta apimtimi, kuria padaryta išvada, jog Tarnyba ir Valdyba, vadovaudamosi vien tik vienu iš darbo inspekcijos atliktų patikrinimų ir eliminuodama kitus duomenis apie pareiškėjo įdarbinimą Lietuvoje, nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje faktiškai nedirbo, todėl skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

9. Valdybos nuomone, pareiškėjų apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, kadangi apeliaciniame skunde kalbama apie P. S. ir UAB „Ceramicoil“ bei prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą, nors pareiškėjai šioje byloje yra D. S. O. ir UAB „Darbo ekspresas“, o pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2016 m. gruodžio 22 d.

Teisėjų kolegija


IV.

10. Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, rengdamasi nagrinėti pareiškėjų D. S. O. ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo, susipažinusi su apeliantų D. S. O. ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliacinio skundo turiniu, nustatė, kad jis

neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalyje apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, t. y. apeliaciniame skunde netinkamai suformuluotas skundo juridinis pagrindas ir dalykas. Apeliantai, nurodydami aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas, taip pat formuluodami prašymus apeliacinės instancijos teismui, skundo 2–12 lapuose klaidingai nurodė pačius pareiškėjus (apeliantus), ginčijamus atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimus, laikotarpį, kuriuo prašoma išduoti A1 pažymėjimą, darbovietės, kurioje dirbo apeliantas D. S. O., pavadinimą. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio teisėjų kolegija nustatė, kad juo iš esmės yra skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimas, priimtas pareiškėjo P. S. atžvilgiu, tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu buvo išspręstas D. S. O. skundas. Šiam teismo sprendimui apibūdinti yra skirtos tik pirmosios keturios apeliacinio skundo pastraipos, kuriose nėra nurodyti jokie teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentai, todėl teisėjų kolegija neturi galimybės tinkamai įvertinti visame apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių. Kadangi apeliacinio skundo priėmimo stadijoje teismas apeliacinio skundo trūkumų nenustatė, jie paaiškėjo tik rengimosi nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme metu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 12 d. nutartimi apeliantams D. S. O. ir UAB „Darbo ekspresas“ buvo pasiūlyta per keturiolika dienų nuo teismo nutarties išsiuntimo pašalinti nutartyje nurodytus apeliacinio skundo trūkumus.

11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartis buvo išsiųsta pareiškėjams D. S. O., UAB „Darbo ekspresas“ ir pareiškėjo D. S. O. atstovei J. T.-M.. Pareiškėjui D. S. O. teismo nutartis įteikta 2018 m. gegužės 11 d., UAB „Darbo ekspresas“ teismo nutartis 2018 m. balandžio 17 d. grįžo neįteikta, nurodyta, kad neatsiėmė. Pakartotinai teismo nutartis UAB „Darbo ekspresas“ išsiųsta 2018 m. balandžio 19 d. Pareiškėjai per Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartyje nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumų nepašalino.

12. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, privalėjo apeliantui paskirti terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Jeigu trūkumai nepašalinami, apeliacinis procesas nutraukiamas.

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai per Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartyje nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumų nepašalino, kiti proceso dalyviai pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo apeliacine tvarka neskundė, konstatuoja, kad apeliacinis procesas pagal pareiškėjų D. S. O. ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą nutraukiamas.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens Valdybos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą suformuluotas reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį ta apimtimi, kuria padaryta išvada, jog Tarnyba ir Valdyba, vadovaudamosi vien tik vienu iš darbo inspekcijos atliktų patikrinimų ir eliminuodama kitus duomenis apie pareiškėjo įdarbinimą Lietuvoje, nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje faktiškai nedirbo, todėl skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, negali būti nagrinėjamas, kadangi Valdyba, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu, turėjo teisę jį skųsti apeliacine tvarka, tačiau šia teise nepasinaudojo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo apeliacine tvarka neskundė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 6 dalimi,

n u t a r i a:

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjų D. S. O. (D. S. O.) ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo nutraukti.



RAMŪNAS GADLIAUSKAS



2018-18901 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4dfccee0ee7811e88568e724760eeafa





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovas), 4 379 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 13 d. iki skundo teismui padavimo (skundas išsiųstas paštu 2017 m. kovo 29 d.) buvo kalinamas Pravieniškių PN 2-ojo sektoriaus drausmės grupei priklausančiose kamerų tipo patalpose ir yra laikomas kameroje, kurios plotas apie 14,10 kv. m, kurioje gyvena 4 asmenys. Kameroje yra atitvertas sanitarinis mazgas (tualetas), kuriame yra tik skylė grindyse, ji nehigieniška, surūdijusi, neuždengiama, todėl žemina žmogaus orumą, sukelia nepatogumų, gali sukelti sveikatos problemų. Kameros plotą skaičiuojant neįvertinus baldų (lovų, spintelių, stalų bei kėdžių) užimamo ploto, yra pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs, jog vienam asmeniui kalinimo įstaigoje turi būti skirta ne mažiau kaip 4 kv. m laisvo ploto atėmus baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą. Nurodė, kad būnant 23 valandas per parą kameroje, kurioje sąlygos yra netinkamos, kyla barniai, nesutarimai, konfliktai. Kalinamas tokiomis sąlygomis, tapo daug irzlesnis, nervingesnis, mažiau bendraujantis, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį nestabilumą, stresą, pergyvenimą. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė kameras, jų plotus, laikotarpius, kuriais pareiškėjas jose buvo laikomas, esamą miegamųjų vietų skaičių kamerose. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato, kad baldų ar inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto. Duomenų apie tai, kiek asmenų buvo kamerų tipo patalpose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo bausmės atlikimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovas teigė, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma nebuvo pažeista. Sanitariniai mazgai ginčo laikotarpiu buvo įrengti vadovaujantis galiojusiais teisės aktais. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (valytų, vėdintų), kamerose nemalonus kvapas negalėtų atsirasti. Kamerų apžiūra (apžiūrint langų grotas, sienas, grindis, lubas, gultus, stalus, praustuvių tvirtinimus, santechninius vamzdžius)

atliekama kiekvieną dieną. Užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant.5. Nurodė, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ir dėl to

atsiradusių emocinių sunkumų nesikreipė. Jokių įrodymų ar duomenų, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala, pareiškėjas nepateikė, todėl jo skundas yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pripažino, kad pareiškėjo A. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nurodė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Pravieniškių PN 2-ame sektoriuje už režimo pažeidimus nuobaudas atliko laikotarpiais: nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. liepos 7 d. kameroje Nr. 13, kurios plotas 6,25 kv. m, 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 6,25 kv. m ploto; nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 6,58 kv. m, 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 6,58 kv. m ploto; nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 25 d., kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,78 kv. m, 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,695 kv. m ploto; nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. kovo 16 d., kameroje Nr. 6, kurios plotas 14,20 kv. m, 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,73 kv. m; 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m, 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,79 kv. m. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas atsakovo nurodytų duomenų, t. y. kamerų, jų plotų iš esmės neginčija, tačiau skunde nurodo, jog laikomas kameroje, kurios plotas maždaug apie (14,10 kv. m), kameroje gyvena 4 keturi asmenys. Teismas, remdamasis pareiškėjo skundo teiginiais, vertino, kad skundo padavimo metu (2017 m. kovo 29 d.), jis buvo apgyvendintas kameroje su dar trimis asmenimis. Teismas iš atsakovo pateiktos pažymos „Dėl nuteistojo A. T.“ nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. balandžio 4 d., pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m, kurioje yra įrengtos 3 miegamos vietos. Teismas pastebėjo, kad minėta pažyma parengta 2017 m. gegužės 2 d. ir joje nurodytos pažymos rengimo metu buvusios miegamosios vietos.

8. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio administracines bylas yra nustatęs, jog tam tikrais laikotarpiais 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 buvo įrengtos 4 miegamos vietos (žr. pvz., Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1887-505/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2053-423/2016). Sprendimai minėtose bylose nebuvo ginčijami apeliacine tvarka ir yra įsiteisėję, todėl teismas sprendė, kad gyvenamų vietų skaičius 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 atitinkamais laikotarpiais kito ir atsakovo pateikti rašytiniai dokumentai nepatvirtina, kiek konkrečiai miegamųjų vietų 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 buvo tuo metu, kai pareiškėjas buvo joje laikomas, t. y. nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 29 d. (skundo padavimo teismui dienos).

9. Teismas sprendė, kad atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl kamerų tipo patalpos, kurioje jis buvo patalpintas, kai rašė skundą teismui (2017 m. kovo 29 d.), nepaneigus, ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 29 d. pareiškėjui atliekant nuobaudą kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m, buvo keturios miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,59258 kv. m ploto, t. y. mažiau nei 3,6 kv. m. (trūko 0,0075 kv. m arba maždaug 0,2 procento mažiau nei priklausė pagal teisės aktus), tokiu būdu (iš viso 13 dienų) buvo pažeista teisė į jam priklausančią gyvenamojo ploto normą. Tačiau nurodytą pažeidimą teismas vertino kaip mažareikšmį, kuris negali būti vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad vienam asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, nes tokią normą nustato EŽTT savo praktikoje, taip pat jis turi būti apskaičiuojamas atėmus kameroje esančių baldų ir kito inventoriaus plotą, nurodė, kad nacionalinės teisės aktai tokio reikalavimo dėl 4 kv. m ploto normos taikymo nėra įtvirtinę, todėl pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmetė. Pažymėjo, kad nors Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą (3,6 kv. m) neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerų tipo patalpoje esantys baldai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto kamerų

tipo patalpoje.11. Teismas pažymėjo, kad kitose kamerų tipo patalpose, kitais laikotarpiais, kartu su pareiškėju laikytų asmenų

skaičiaus pareiškėjas neginčija, atsakovo nurodytoms aplinkybėms neprieštarauja, todėl vertino, jog pareiškėją apgyvendinus kamerų tipo patalpose Nr. 13, Nr. 1, Nr. 3 ir Nr. 6, vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma nebuvo pažeista, o laikotarpiais nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. liepos 7 d. ir nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. jam tenkantis plotas teisės aktuose nustatytą normą viršijo nuo 2,65 kv. m. (6,25 – 3,6) iki 2,98 kv. m. (6,58-3,6).

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, nėra nustatyta, kad unitazas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad grindyse įmontuotu unitazu jis negalėjo naudotis dėl sveikatos būklės, kad kreipėsi į atsakovą dėl negalėjimo tokiu sanitariniu mazgu naudotis, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl to, jog Pravieniškių PN kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta sėdima tualeto įranga (unitazai sumontuoti grindyse), teismas atmetė kaip neturinčius teisinės reikšmės.

13. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su kamerų vėdinimu, nurodė, kad atsakovas teisės aktų nepažeidė. Kamerose yra sudarytos sąlygos vėdinimui per langus, taip pat yra ištraukiamoji ventiliacija. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas pagal bylos duomenis nenustatė, kad jis ar kitas atsakingas už kameros tvarkymą asmuo kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją dėl nehigieniško sanitarinio mazgo (unitazo) arba prašė sudaryti sąlygas jį išvalyti, todėl sprendė, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Vien tik abstraktūs teiginiai apie sanitarinio mazgo (unitazo) būklę negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

14. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog jo nurodytu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį nestabilumą, stresą, pergyvenimą, tapo daug irzlesnis, nervingesnis, mažiau bendraujantis, tačiau minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovo į bylą pateikta Psichologinės tarnybos pažyma patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2017 m. kovo 29 d. į specialistus dėl netinkamų sąlygų kamerų tipo patalpose pareiškėjas nesikreipė. Skunde akcentavo, kad kalinimo sąlygų netinkamumas turi būti pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjo nurodyti nepatogumai nebuvo nuolatiniai ar ilgalaikiai (iš viso 13 dienų), teismas sprendė, kad pareiškėjo deklaratyviai nurodyti neigiami išgyvenimai negali būti reikšmingi sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

15. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, argumentus dėl patirtos neturtinės žalos, kitas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo laikymo Pravieniškių PN sąlygos ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nėra. Teismas pripažino, kad pareiškėjo kalinimas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN byloje nustatytomis sąlygomis nors ir nežymiai (trūko 0,0075 kv. m.), tačiau pažeidžiant vienam asmeniui turėjusią tekti kameros ploto normą (iš viso 13 dienų), jam sukėlė papildomų išgyvenimų, kurių galėjo būti išvengta, jei jis būtų buvęs kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Netenkino pareiškėjo prašymo dėl ekspertizės skyrimo.

III.

16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį plotą, nepagrįstai vadovavosi dokumentais, kurie gerina atsakovo padėtį ir yra netikslūs. Teismas, neturėdamas tikslių duomenų apie kamerose buvusių asmenų skaičių, neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai neišskaičiavo skunde nurodyto inventoriaus ir sanitarinio mazgo ploto.

18. Pažymi, kad jam aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikatos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jo teiginiai laikomi nustatytais. Kadangi atsakovas neužtikrino tinkamų bausmės atlikimo sąlygų, pareiškėjas buvo kalinamas sveikatą žalojančioje aplinkoje, jam buvo sudarytos kankinančios ir orumą žeminančios, antisanitarinės kalinimo sąlygos, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

20. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas, todėl apeliacinis skundas, atsakovo nuomone, netenkintinas. Pirmos instancijos teismas byloje nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl įkalinimo sąlygų, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas tai pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

21. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareikėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju būtų vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertino pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, įvertino pažeidimų trukmę ir mąstą, teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

22. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertino nustatytą teisinį reglamentavimą, tinkamai nusprendė, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais apsiribojant jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Apeliaciniame skunde apeliantas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

23. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

25. Pareiškėjas skunde prašė priteisti neturtinę žalą dėl to, kad atsakovas Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2017 m. kovo 29 d. neužtikrino vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo, sanitarinis mazgas (tualetas), atitvertas nuo likusio ploto, kuriame yra tik skylė grindyse, ji nehigieniška, surūdijusi, neuždengiama.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 29 d. neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, vienam asmeniui teko 3,59258 kv. m ploto, tokiu būdu iš viso 13 dienų buvo pažeista pareiškėjo teisė į jam priklausančią gyvenamojo ploto normą. Kitų pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, vėdinimu, nepripažino pagrįstais.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, kadangi iš bendro ploto neatėmė sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto, kuris dar labiau mažino kameros plotą, atitinkamai ir vienam asmeniui tenkantį plotą. Teismas vadovavosi atsakovo padėtį gerinančiais dokumentais, nesant pateiktų įrodymų ir nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių, nevertino aplinkybių pareiškėjo naudai.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <…> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT

2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).29. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios

instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos ginčo laikotarpiu dėl teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto Pravieniškių PN yra pagrįstos, kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su higienos normų reikalavimais, pripažino nepagrįstais.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, sanitarinis mazgas, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėjo, pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tuo atveju, kai nustatoma, kad ploto pažeidimas buvo Konvencijos 3 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, todėl, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmus baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, yra nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, vadovavosi netiksliais ir atsakovo padėtį gerinančiais dokumentais.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme turėjo teisę ginčyti atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus duomenis, teikdamas detalius paaiškinimus, rašytinius įrodymus, prašydamas apklausti liudytojus. Tokia teise pareiškėjas nepasinaudojo, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų duomenų apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, objektyvumu. Be to, nesant duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį plotą skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl bylos aplinkybių vertinimo, tačiau, kaip minėta, proceso šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas

tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais. Aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas įrodymus įvertino netinkamai ar atsakovo naudai, juolab, kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

36. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

37. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN sąlygas (neužtikrintas kameros ploto reikalavimas), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje iš esmės buvo konstatuotas tik pareiškėjo teisės į bausmės atlikimą nustatyto dydžio gyvenamosiose patalpose (vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos) pažeidimas, pareiškėjui iki teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto kameroje trūko tik 0,0075 kv. m ploto, tuo tarpu kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu ir higienos reikalavimais, neginčija ir jokių argumentų dėl jų nepateikia.

39. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2018-18909 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo bei oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK) l. e. viršininko pavaduotojos pareigas A. B. patvirtintą 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K11 ir jo pagrindu Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo S. S. 2016 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjui pareikštą oficialų perspėjimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 40-24-K-ll buvo oficialiai perspėtas, kad jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Oficialus perspėjimas pareikštas vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) 1, 4, 5 straipsniais, jo veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjo nuomone, oficialus perspėjimas jam pritaikytas be jokio pagrindo, jis grubiai pažeidžia jo, kaip sąžiningo Lietuvos Respublikos piliečio, teises ir sukelia stresą. Oficialaus perspėjimo buvimas tiesiogiai įtakoja jo teises būtent dėl to, kad gali būti panaudotos tam tikros kitos priemonės, kurios konkrečiai suvaržys jo teises ir laisves. Pareiškėjas teigė nesuprantantis nei kuo yra kaltinamas, nei

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=59dc0dc0ee7811e88568e724760eeafa

kokius neteisėtus veiksmus atliko. Pareiškėjas nėra įtariamas jokiuose ikiteisminiuose tyrimuose, jis pats ir jo šeimos nariai yra padorūs žmonės. Nors praeityje jis buvo teistas, tačiau šiuo metu jokių nusikalstamų veikų nedaro ir nesiruošia daryti, nebendrauja su įtartinais ar žinomai nusikalstamais asmenimis, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais, neturi jokių ginklų ar draudžiamų daiktų, neužsiima jokia nelegalia veikla. Pareiškėjui nebuvo tinkamai paaiškinta, kokie jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, stabilumui, jis su tai patvirtinančia medžiaga nesupažindintas. Policijos pareigūnai remiasi kažkokia slapta medžiaga. Pareiškėjas apžvelgė Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su bylai reikšmingų duomenų atskleidimu.

3. Pareiškėjo vertinimu, jam praeityje taikytos baudžiamojo persekiojimo priemonės, teismo įpareigojimų skyrimas, ankstesni teistumai, padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra tik charakterizuojanti medžiaga, kuri neatskleidžia jo ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais iki oficialaus perspėjimo paskyrimo, ir tai nėra pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėjas daro ar galbūt darys ONUĮ 4 straipsnyje numatytas veikas. Pareiškėjas jokia veika, kuri leistų daryti išvadas apie tai, jog jis gali ar ruošiasi daryti ką nors nusikalstamo, neužsiima. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kokie konkrečiai jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, kokie veiksmai sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms, kokių asmenų jis turėtų vengti, kas iš jų yra nusikaltėliai ir su kuo jis neturėtų bendrauti. Taip pat jam nebuvo paaiškinta, kuo paremtas atsakovo manymas, kad pareiškėjas yra pavojingas visuomenei. Pareiškėjas nesupranta, dėl ko yra perspėjamas, ir apie ką turi pranešti, neaišku, kokie asmenys yra laikomi organizuotos grupės nariais ar nusikalstamu susivienijimu. Ginčijamame oficialiame perspėjime esantys nurodymai yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir praktiškai neįgyvendinami. Be to, jame nenurodyta apskundimo tvarka.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad jis nėra pavojingas visuomenei, jokiai nusikalstamai grupuotei nepriklauso, nedalyvauja jokioje nusikalstamoje veikloje. Pažymėjo, kad yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, yra dirbantis.

5. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui ONUĮ numatyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – taikyta

teisėtai ir pagrįstai, esant ONUĮ 4 straipsnyje įtvirtintam prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindui. Taikant oficialų perspėjimą pareiškėjui buvo patikrinti ONUĮ 4 straipsnio numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai, t. y. ar duomenys (neįslaptinti ir įslaptinti) apie asmenį yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar gauti duomenys patvirtina asmens sąsają su organizuotomis grupėmis ar jų nariais, bei ar šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog asmuo gali daryti sunkius (labai sunkius) nusikaltimus. Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas S. S. įstatymų nustatyta tvarka gavo duomenų apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ir jų nariais ir padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali vykdyti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir, taikydamas pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl prevencinės poveikio priemonės taikymo formos ir tvarkos nepažeidė. Atsakovo teigimu, ONUĮ nenurodo, kad asmens – prevencinių poveikio priemonių taikymo objekto – atžvilgiu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos ir įteiktas pranešimas apie įtarimą, tačiau iš gautų duomenų (neįslaptinti ir įslaptinti) nustatyta, kad pareiškėjui yra įteikti pranešimai apie įtarimus dėl nusikalstamų veikų, tarp jų – neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, taip pat kad jis palaiko ryšius su žinomai nusikalstamais asmenimis. Oficialus perspėjimas yra ne bausmė, o prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę, asmuo nėra pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą. ONUĮ nenumato, jog asmuo, kuriam taikomas oficialus perspėjimas, būtų supažindintas su duomenimis, kurių pagrindu jam yra pritaikyta ši prevencinė poveikio priemonė. Atsižvelgiant į ONUĮ 6 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti, bei 6 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią asmeniui įteikti oficialaus perspėjimo nuorašą, pareiškėjas su jam taikytu oficialiu perspėjimu buvo supažindintas tinkamai. ONUĮ nenumato, kad asmeniui, kuriam pritaikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, būtų išaiškinta apskundimo tvarka. Atsakovas teigė, kad, taikant oficialų perspėjimą, buvo vadovaujamasi duomenimis, kurie yra įslaptinti, tačiau jie nėra vieninteliai duomenys, kurių pagrindu buvo taikytas oficialus perspėjimas. Surinkti duomenys patvirtinta, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas ne be pagrindo, kad jau reiškiant ginčijamą oficialų perspėjimą buvo duomenų, jog jis yra linkęs daryti nusikaltimus ir jo atžvilgiu būtina taikyti prevencinę priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įslaptintų duomenų, susijusių su pareiškėju, įslaptinimo tikslingumas nėra išnykęs, todėl jie (jų dalis) nėra išslaptinti.

7. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad pareiškėjo atžvilgiu yra atliekami du ikiteisminiai tyrimai: vienas – dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, kitas – dėl nusikalstamu būdu įgyto turto įgijimo ir realizavimo. Pareiškėjas yra keturis kartus teistas, įtariamųjų registro pažymoje nurodyta, kad nuo 2004 m. jo

atžvilgiu pradėta dešimt ikiteisminių tyrimų, jam oficialus perspėjimas taikytas keturis kartus, skirti du teismo įpareigojimai.

II.

8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo

skyriaus vyriausiasis tyrėjas S. S. 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 40-24-K-11, vadovaudamasis ONUĮ 1, 3, 4 straipsniais, atsižvelgdamas į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėją, nutarė jam taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, nutarimą patvirtino laikinai einanti Šiaulių AVPK viršininko pavaduotojos pareigas A. B.. Vykdydamas minėtą nutarimą, S. S., nurodydamas, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, vadovaudamasis ONUĮ 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai buvo pripažinti keliančiais grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas su oficialiu perspėjimu susipažino bei jo nuorašą gavo 2016 m. rugsėjo 21 d., patvirtindamas tai savo parašu.

10. Teismas nusprendė, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl, susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo taikytas oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą, ši medžiaga buvo pripažinta leistinu ir priimtinu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiančiu daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimus, kad oficialus perspėjimas jam skirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

11. Teismas pabrėžė, kad tik slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo, tačiau šiuo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu pareiškėjo veiksmai taip pat laikytini keliančiais grėsmę visuomenės saugumui ir kurie leidžia spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje. Nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2016 m. rugsėjo 13 d. 12.45 val. pagalbinėje patalpoje – mediniame ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. V. ir L. P., pareiškėjas neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė kaip įtariama šaudmenis – 50 vienetų, kol kratos metu šie kaip įtariama šaudmenys buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų. 2016 m. sausio 25 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą laiką, tačiau ne vėliau kaip nuo 2015 m. sausio 25 d. 22 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. L., P. E. ir D. P., pareiškėjas neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė ir gabeno C kategorijos tinkamą šaudymui 30 kalibro šautuvą Steyr Mannlicher Mod. M Nr. 10020, skirtą šaudyti šoviniais 30-06 Springfield, bei šaudmenis – 4 vnt. pramoninės gamybos, tinkamus šaudymui, 30 kalibro medžioklinius šovinius 30-06 Springfield, skirtus šaudyti iš 30 kalibro daugelio modelių graižtvinių šaunamųjų ginklų, automobilyje „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiame A. V., iki tol, kol 22.38 val. automobilis buvo sustabdytas, o įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas ir paimtas šautuvas Steyr Mannlicher Mod. M Nr. 10020 ir šaudmenys 4 vnt. Kriminalinės žvalgybos duomenimis, V. V. siejamas su organizuotu nusikalstamumu. Pareiškėjui oficialūs perspėjimai taikyti keturis kartus, teismo įpareigojimai – du kartus. Aptarti duomenys apie asmenų ryšius bei įtarimus dėl daromų nusikalstamų veikų, taikytų priemonių nusikalstamų veikų užkardymui apimtis nagrinėjamu atveju sukuria pakankamas prielaidas byloje sprendžiant dėl prevencinio pobūdžio priemonių taikymo pareiškėjui pagrįstumo pripažinti įslaptintą informaciją leistina įrodinėjimo priemone ir ja remtis.

12. Teismas konstatavo, kad tiek slaptų (sudarančių valstybės paslaptį), tiek neslaptų (iš viešųjų šaltinių gautų) įrodymų visuma sudaro objektyvų pagrindą išvadai, jog atsakovo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 40-24-K-11 dėl prevencinių poveikio priemonių taikymo buvo priimtas teisėtai, o oficialus perspėjimas pareiškėjui skirtas pagrįstai. Teismo vertinimu, aiškinant ONUĮ 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, laikytina, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti motyvai, jog neaišku, kokie jo konkretūs veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves bei skatina organizuotą nusikalstamumą, buvo pripažinti nepagrįstais. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III.

13. Pareiškėjas R. L. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti, panaikinti Šiaulių AVPK 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K11 ir pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 21 d. pareikštą oficialų perspėjimą, taip pat išreikalauti iš Šiaulių AVPK medžiagą, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai įspėtas.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus, apžvelgia teismo sprendimo turinį. Pareiškėjo nuomone, oficialus perspėjimas jam buvo taikytas iš esmės tik dėl jo buvusios kriminalinės praeities, o ne dėl to, kad jis šiuo metu kelia pavojų visuomenei ONUĮ prasme. Pareiškėjas tvirtina nežinojęs ir negalėjęs žinoti, jog V. V. yra siejamas su organizuotu nusikalstamumu, pats pareiškėjas jokioje organizuotoje nusikalstamoje veikloje nedalyvauja ir nesirengia dalyvauti.

15. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, taip pat apžvelgia teismo sprendimo argumentus, susijusius su rėmimusi įslaptintais duomenimis.

Teisėjų kolegija


17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 2016 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar buvo pagrindas pareiškėjui skirti oficialų perspėjimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsakovo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 40-24-K-11 dėl prevencinių poveikio priemonių taikymo laikytinas teisėtu, o oficialus perspėjimas pareiškėjui – pagrįstu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, papildomai pabrėždamas, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad V. V. yra siejamas su organizuotu nusikalstamumu, pats pareiškėjas jokioje organizuotoje nusikalstamoje veikloje nedalyvauja ir nesirengia dalyvauti. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumo bei dėl rėmimosi įslaptintais duomenimis.

20. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (ONUĮ 1 str.). Jeigu yra šio įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: 1) oficialus perspėjimas; 2) teismo įpareigojimai (ONUĮ 3 str.). Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir

laisves (ONUĮ 4 str.).21. Pagal ONUĮ 5 straipsnį, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui

būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Jei asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus (ONUĮ 6 str. 6 d.). Teismas gali skirti asmeniui vieną ar kelis iš šių įpareigojimų: 1) nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis; 2) nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje; 3) nesilankyti nurodytose vietose (ONUĮ 8 str. 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsniu, tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 21 d. buvo pareikštas oficialius perspėjimas (b. l. 28, nutarties 9 p.). Remiantis ginčo šalių paaiškinimais, sprendimas pareiškėjui skirti oficialų perspėjimą buvo priimtas įvertinus viešus ir įslaptintus duomenis.

23. Aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2012 m. balandžio 20 d. mitaitį administracinėje byloje Nr. A143-1375/2012, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017).

24. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Žodis „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2006 m. spalio 31 d. sprendimą byloje Guner Corum prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59739/00), 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Meral prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 33446/02), 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Topal prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 3055/04).

25. Atsakovas teismui pateikė pareiškėjui įteiktą 2016 m. balandžio 12 d. pranešimą apie įtarimą (b. l. 29), kuriame nurodoma, jog pareiškėjas įtariamas ne vėliau nei 2016 m. balandžio 11 d. neteisėtai įgijęs didelės vertės turtą – 525 vienetus lapių kailių, kurių vertė yra apie 47 376 Eur, žinodamas, kad šis turtas yra gautas nusikalstamu būdu, t. y. pagrobtas vagystės metu Norvegijos Karalystėje; pareiškėjui įteiktą 2016 m. rugsėjo 26 d. pranešimą apie įtarimą (b. l. 31), kuriame nurodoma, jog pareiškėjas įtariamas iki 2016 m. rugsėjo 13 d., veikdamas bendrininkų grupėje su, be kita ko, V. V., neteisėtai, neturėdamas leidimo laikęs šaudmenis, kurie kratos metu buvo rasti pareigūnų, ir ne vėliau kaip nuo 2016 m. sausio 25 d., veikdamas bendrininkų grupėje, neteisėtai, neturėdamas leidimo laikęs ir gabenęs C kategorijos šautuvą ir šaudmenis; V. V. įteiktą 2016 m. gegužės 14 d. pranešimą apie įtarimą (b. l. 33–34), kuriame nurodoma, jog V. V. įtariamas ne vėliau nei 2016 m. vasario 17 d., būdamas Didžiojoje Britanijoje, kitiems asmenims (vykdytojams) nurodęs neteisėtai įgyti turint tikslą platinti didelį kiekį – 1 001,33 g – miltelių su psichotropine medžiaga, šias psichotropines medžiagas neteisėtai (kontrabandos būdu) atgabenti į Didžiąją Britaniją, o dar kitiems asmenims (vykdytojams) – surasti didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir juos neteisėtai parduoti pirmiesiems asmenims (pareiškėjas šiame pranešime apie įtarimą nėra minimas). Teismui taip pat pateiktas Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2015 m. gruodžio 11 d. raštas (b. l. 36), kuriame Lietuvos kriminalinės policijos biuro

Tarptautinių ryšių valdyba informuota apie asmenis, sulaikytus vieni kitiems perduodant lapių kailius, nurodant, kad pareiškėjas, A. L. (pareiškėjo pusbrolis), M. B. ir kiti asmenys 2015 m. lapkričio 23 d. atvyko į Švediją, galbūt turėdami tikslą įvykdyti kailių vagystes, ir yra turima duomenų, kad visi išvardyti asmenys dalyvavo minėto nusikaltimo įvykdyme arba turi informacijos apie kailių vagystės aplinkybes. Be to, pateikti 2016 m. lapkričio 14 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašai apie fizinį asmenį: pareiškėją (b. l. 37–42), A. L. (b. l. 43–58), V. V. (b. l. 59–61) ir M. B. (b. l. 62–73). 2016 m. lapkričio 15 d. Prevencinių poveikių priemonių taikymo registro išraše (b. l. 76) nurodyta, kad, nacionalinėje sistemoje esančiais duomenimis, pareiškėjui buvo skirti keturi oficialūs perspėjimai, kurie galiojo iki 2009 m. gruodžio 23 d., 2011 m. liepos 13 d., 2013 m. liepos 13 d. ir 2017 m. rugsėjo 21 d., taip pat du teismo įpareigojimai, kurie galiojo iki 2004 m. liepos 27 d. ir iki 2011 m. birželio 27 d., nurodymas atlikti atsargų patikrinimą, galiojęs iki 2009 m. gruodžio 30 d., bei, Šengeno sistemoje esančiais duomenimis, atlikti konkretų patikrinimą (jokios datos nenurodytos). Taip pat pateikta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, kurioje, vadovaujantis ONUĮ 4 straipsniu pareiškėjui šešiems mėnesiams skirti teismo įpareigojimai, be kita ko, nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitokiomis priemonėmis su išvardytais 36 asmenimis, tarp jų – A. L. (V. V. nėra nurodytas), M. B.. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl pastarojo teismo įpareigojimo nevykdymo (bendravo su asmenimis, su kuriais jam buvo nurodyta nepalaikyti ryšio), jam skirta 7 MGL dydžio bauda, t. y. 910 Lt (256,55 Eur).

26. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. I-335-289/2013 panaikino Šiaulių AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 40-24-K-13, kuriuo pareiškėjui skirtas oficialus perspėjimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pastarojoje byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės, įvykusios ne anksčiau nei iki 2013 m., t. y. 3,5 metų iki priimant ginčijamą nutarimą. Todėl minėtoje byloje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados, t. y. tai, kad iš tuo metu teismui pateiktų duomenų nenustatytas pagrindas pareiškėjui pareikšti oficialų perspėjimą, nagrinėjamai bylai esminės reikšmės neturi.

27. 2017 m. vasario 2 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašas) atsakovas (jo atstovas) savo sprendimą pareiškėjui pareikšti oficialų perspėjimą grindė dviem pagrindiniais argumentais: 1) šiuo metu pareiškėjo atžvilgiu vyksta du ikiteisminiai tyrimai (dėl neteisėto didelės vertės turto įgijimo bei dėl neteisėto šautuvo ir šaudmenų laikymo, gabenimo), jam inkriminuojamas neteisėtas veikas jis galbūt padarė veikdamas bendrininkų grupėje; 2) pareiškėjas palaiko ryšius su daug kartų teistais asmenimis (įskaitant užsienyje padarytus nusikaltimus), kurių atžvilgiu taip pat vyksta įvairūs ikiteisminiai tyrimai: A. L., M. B. ir V. V.. Pareiškėjas teismo posėdžio metu šių aplinkybių neneigė, bet tvirtino, kad su M. B. ir V. V. jis bendravo labai mažai, apie V. V. galbūt padarytas nusikalstamas veikas nieko nežinojo. Nors atsakovas teismo posėdžio metu buvo atkreipęs dėmesį į nusikalstamas veikas, kurių padarymu pareiškėjas buvo įtariamas anksčiau bei už kurias jam buvo taikyta teisinė atsakomybė, šios aplinkybės buvo nurodytos labiau kaip papildomi argumentai, todėl pareiškėjo pozicija, kad oficialus perspėjimas jam buvo skirtas nepagrįstai, atsižvelgiant tik į jo buvusią kriminalinę praeitį, laikytinas nepagrįstu.

28. Pirmosios instancijos teismas, pateiktą įslaptintą medžiagą įvertinęs kartu su byloje esančiais viešais duomenimis, konstatavo, jog šių duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad 2016 m. rugsėjo 21 d. oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje esančių viešų duomenų pakanka pastarajai teismo išvadai padaryti. Be to, pareiškėjui iki gaunant oficialų perspėjimą turėjo būti žinoma informacija apie jo atžvilgiu anksčiau atliktus ir šiuo metu atliekamus tyrimus (anksčiau minėtuose pranešimuose apie įtarimą yra žymos apie pranešimo įteikimą), duomenys, susiję su jo ryšių su A. L. ir M. B. vertinimu (atsižvelgiant į 2010 m. gruodžio 17 d. teismo įpareigojimą su šiais asmenimis nepalaikyti ryšio). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, jis pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų iš esmės neginčijo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2018-18877 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. L. (I. L.) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. eA-105-492/2018 pagal pareiškėjo I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. Ž. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas I. L. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 2.5-41-29959 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. Ž.“ dalyje dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), suformavimo, įmatuojant į minėtą žemės sklypą pareiškėjo žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį ir vertinant (nustatant) žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribas pagal UAB „Nekilnojamojo turto projektai“ 2007 m. gegužės 28 d. žemės sklypo planą; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM, Tarnyba) Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. kovo 5 d. raštą Nr. 48SD-2244-(14.48.104.); 3) įpareigoti NŽT prie ŽŪM patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 2.3-14139-(41) patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą Vilniaus rajono Avižienių kadastro vietovėje dalyje dėl žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) persidengimo pašalinimo, priskiriant pareiškėjui 0,30 ha ploto žemės sklypą.

Atsakovas NŽT prie ŽŪM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Trečiasis suinteresuotas asmuo I. Ž. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2290a0b0ee7811e88568e724760eeafa

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir grąžino pareiškėjui 7 Eur žyminio mokesčio permoką.

Pareiškėjas I. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Atsakovas NŽT prie ŽŪM atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo I. L. apeliacinį skundą patenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo I. L. skundą patenkino. Įpareigojo NŽT prie ŽŪM patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 2.3-14139-(41) patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą Vilniaus rajono Avižienių kadastro vietovėje dalyje, kurioje persidengia žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribas pagal uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto projektai“ 2007 m. gegužės 28 d. žemės sklypo planą. Panaikino NŽT prie ŽŪM Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. kovo 5 d. raštą Nr. 48SD-2244-(14.48.104.) ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. 2.5-41-29959 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. Ž.“ dalį dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, kuria šis žemės sklypas persidengia su žemės sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

II.

Pareiškėjas I. L. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymus priteisti iš atsakovo NŽT prie ŽŪM iš viso 240,55 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, t. y. priėmė sprendimą pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę gauti patirtų išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjant administracinę bylą apeliacinėje instancijoje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą ir nustatė šalims terminą iki 2018 m. balandžio 10 d. pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjui pasiūlyta pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokiais pagrindais ir kokio dydžio žemės sklypu buvo naudojamasi iki nuosavybės teisių atkūrimo; atsižvelgiant į pareiškėjo siekį pagrįsti UAB „Nekilnojamojo turto projektai“ žemės sklypo (kadastro Nt. (duomenys neskelbtini)) kadastrinių matavimų bei parengto plano atitiktį galiojusiems teritorijų planavimo dokumentams, pateikti nepriklausomo eksperto išvadą. Pareiškėjas, vykdydamas 2018 m. kovo 19 d. nutartį, dėl papildomų dokumentų gavimo kreipėsi į įvairias institucijas, taip pat ir į Vilniaus regioninį valstybės archyvą, valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registrą bei valstybės įmonę Registrų centrą, kurių paslaugos yra mokamos, todėl išlaidos, turėtos dėl jų gavimo, laikytinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, kurias pareiškėjas prašo atlyginti. Pareiškėjas nurodo, kad iš viso patyrė 240,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 10,50 Eur – žyminis mokestis už 2016 m. birželio 17 d. apeliacinio skundo pateikimą; 185 Eur – už apeliacinio skundo parengimą; 25 Eur – už prašymą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo; 7 Eur – už dokumentų gavimą iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo; 3,19 Eur – už dokumento gavimą iš valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro; 9,86 Eur – už dokumentų gavimą iš valstybės įmonės Registrų centro; 25 Eur – už prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atsakovas NŽT prie ŽŪM atsiliepimo į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė.

Teisėjų kolegija


III.

Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas

pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas I. L. prašo atlyginti iš viso 240,55 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjui teisines paslaugas šioje byloje pagal 2015 m. vasario 12 d.

teisinių paslaugų sutartį bei 2016 m. gegužės 17 d. perįgaliojimą, teikė advokatė N. S., kuri parengė apeliacinį skundą, už kurį pareiškėjas advokatei sumokėjo 185 Eur pagal 2016 m. lapkričio 21 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 840712. Taip pat advokatė parengė teismui prašymą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, už kurį pareiškėjas advokatei sumokėjo 25 Eur pagal 2016 m. lapkričio 21 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 840712 bei 2018 m. rugsėjo 24 d. parengė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, už kurį pareiškėjas pagal 2018 m. rugsėjo 21 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 0996665 advokatei sumokėjo 25 Eur. Pareiškėjas dėl papildomų įrodymų gavimo kreipėsi į Vilniaus regioninį valstybės archyvą, už kurio paslaugas sumokėjo 7 Eur pagal 2018 m. kovo 28 d. kasos pajamų orderio kvitą Serija VRVA Nr. 101 bei į valstybės įmonės Registrų centrą, už kurio paslaugas sumokėjo atitinkamai 3,19 Eur ir 9,86 Eur pagal 2018 m. kovo 29 d. sąskaitą apmokėti Nr. 17281776-1 ir 2018 m. kovo 29 d. čekį Nr. 51786 bei sąskaitą apmokėti Nr. 17268170-1 ir 2018 m. kovo 28 d. čekį Nr. 28408 ir 2018 m. kovo 28 d. sąskaitą apmokėti Nr. 17268175-1 ir čekį Nr. 28409. Taip pat pareiškėjas paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 10,5 Eur žyminio mokesčio.

Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtinta, jog nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Rekomendacijų 8.10 punkte nustatyta, kad už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, taikomas koeficientas 1,7, todėl už apeliacinio skundo parengimą (apeliacinis skundas parengtas 2016 m. birželio 17 d.), įvertinus tai, kad advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į 2015 m. IV ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris yra 756,9 Eur, maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą yra 1 286,73 Eur (1.7*756,9 Eur). Pareiškėjo už minėtą paslaugą prašoma priteisti suma (185 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimaliai galimo priteisti užmokesčio dydžio, todėl įvertinus tai, kad pareiškėjo skundas buvo tenkintas visiškai, pareiškėjui už apeliacinio skundo parengimą priteistina 185 Eur.

Rekomendacijų 8.16 punkte nurodyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikomas koeficientas 0,4, todėl atsižvelgiant į

2015 m. IV ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris yra 759,9

Eur, maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už prašymo dėl rašymo apsirikimo ištaisymo parengimą (parengtas 2016 m. birželio 8 d.) yra 308,76 Eur (0,4*756,9 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma už minėtą paslaugą neviršija nustatyto maksimaliai galimo priteisti užmokesčio dydžio, todėl priteistina.

Pareiškėjas, kaip jau buvo nurodyta ankščiau, dėl papildomų įrodymų gavimo kreipėsi į Vilniaus regioninį valstybės archyvą ir valstybės įmonės Registrų centrą, todėl papildomai patyrė 20,05 Eur išlaidų, kurios yra pagrįstos, realios, todėl priteistinos iš atsakovo NŽT prie ŽŪM.

Pareiškėjas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 10,5 Eur žyminio mokesčio, kuris priteisiamas pareiškėjui iš atsakovo.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už 2018 m. rugsėjo 24 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, už kurį pareiškėjas advokatei sumokėjo 25 Eur.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui teisines paslaugas šioje byloje pagal 2015 m. vasario 12 d. teisinių paslaugų sutartį bei 2016 m. gegužės 17 d. perįgaliojimą teikė advokatė N. S.. Advokatės T. K., su kuria pareiškėjas sudarė teisinių paslaugų sutartį, perįgaliojimas advokatei N. S. pasirašytas 2016 m. gegužės 17 d., išduotas vieneriems metams ir galioja iki 2017 m. gegužės 16 d. Atsižvelgiant į tai, kad advokatei N. S. išduoto perįgaliojimo terminas yra pasibaigęs, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą netenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjui I. L. iš atsakovo NŽT prie ŽŪM iš viso priteisiama 240,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 44 straipsnio 2 dalimi, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. L. (I. L.) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies.Priteisti pareiškėjui I. L. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 240,55 Eur (du šimtus

keturiasdešimt eurų 55 ct) bylinėjimosi išlaidų.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2018-18907 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. eA-4997-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03221-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 14.5; 17.7(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. (S. M.)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=56e059f0ee7811e88568e724760eeafa

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo pagal S. M. (S. M.) skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (12.7.-V)2V-1115 „Dėl projektinių pasiūlymų (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Kultūros paveldo departamentą prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) pritarti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto projektui, kurį parengė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Senojo miesto architektai“.

2. Pareiškėjas teigė, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), stogo konstrukcija ir stogo danga nėra autentiškos. Antrojo pasaulinio karo metu šis pastatas stipriai nukentėjo, jo stogas buvo atstatytas XX a. antrojoje pusėje. Šis stogas yra avarinės būklės. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos 2010 m. spalio 5 d. akte Nr. KPD-RM-1487, kurio pagrindu Namas buvo įregistruotas Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas, nustatyta stogo dangos konstrukcijos, dangos medžiagos ar jos tipo vertingoji savybė – čerpių dangos tipas. Departamentas Sprendime laikosi pozicijos, kad vertingąja savybe yra paskelbta esama stogo konstrukcija be antros eilės stoglangių. Departamento teiginys, kad dviejų eilių stoglangių įrengimas yra Vilniaus senamiesčiui nebūdingas ir ardo kultūrinio kraštovaizdžio visumą, pareiškėjo nuomone, yra nepagrįstas. Dviejų eilių stoglangiai yra įrengti tiek (duomenys neskelbtini) gatvėje, tiek kitose Vilniaus senamiesčio gatvėse. Departamento komisija kultūros paveldo klausimams nagrinėti (toliau – ir Komisija) 2013 m. kovo 26 d. posėdyje svarstė Namo kapitalinio remonto projektinius pasiūlymus ir nutarė, kad projektiniai pasiūlymai nepažeidžia Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 (toliau – ir Reglamentas). Pareiškėjas taip pat nesutiko su Departamento pozicija, kad projektiniais pasiūlymais projektuojami sprendiniai pažeidžia Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 4 dalį, nes šiuo atveju projektinių pasiūlymų sprendiniuose nedidinamas pastato intensyvumas ir jie neprieštarauja Reglamentui, be to, pareiškėjui neaišku, apie kokią naują mansardą ir planinę struktūrą kalba Departamentas. Pareiškėjas laikė subjektyviu Departamento argumentą, kad Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano, patvirtinto Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 775V, III skirsnio – Regeneravimo koncepcija, 1 punktas numato Vilniaus senamiesčio išlikusiųjų vertybių išsaugojimą bei jo visumos atkūrimą, todėl antros eilės stoglangių įrengimas ginčo pastate, visumos atkūrimo atžvilgiu turėtų atvirkštinį rezultatą – būtų išsiskiriantis iš aplinkos ir nebūdingas šiai kultūros paveldo vietovei apskritai. Pareiškėjas pabrėžė, kad minėtas teritorijų planavimo dokumentas nėra viešai paskelbtas ir pats pareiškėjas nebuvo kitaip su planu supažindintas. Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialusis planas nenustato sprendinio, kuris ginčo objekte draustų stoglangių įrengimą. Priešingai, Departamento cituojama nuostata dėl buvusios visumos kultūrinės vertės atkūrimo ir pritaikymo nūdienos poreikiams gali būti aiškinama kaip patvirtinanti pareiškėjo projektinių pasiūlymų įgyvendinimą. Iš Sprendimo neaišku, kaip pareiškėjo projektiniai pasiūlymai prieštarauja minėtiems tikslams, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo kitose bylose jau pateiktą informaciją apie gretimuose namuose (duomenys neskelbtini) gatvėje įrengtus identiškus stoglangius. Iš Sprendimo turinio matyti, kad cituojami teritorijų planavimo dokumentai parengti ir patvirtinti 2002–2004 metais, o pareiškėjo pateiktose pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nuotraukose yra užfiksuotas ne vienas ir ne du namai, kuriuose tokio paties tipo stoglangiai buvo įrengti po minėto teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-545-756/2015 panaikintas administracinis aktas, jis turi tuos pačius trūkumus (procedūra ir aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų). Neteisėtais Departamento veiksmais pareiškėjui trukdoma įgyvendinti nuosavybės teises į jam priklausančią Namo dalį. Šis pareiškėjo ir Departamento ginčas tęsiasi jau keletą metų ir buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. I-3700-815/2014 ir Nr. I-4471-815/2016. Sprendimo turinys patvirtina, kad Departamentas ignoruoja prejudicinę galią turinčio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo išvadas.

3. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad Komisijos sprendimai buvo rekomendacinio pobūdžio, o pati Komisija vėliau panaikinta kaip neteisėta, todėl pareiškėjas nepagrįstai remiasi jos sprendimu. Atsakant į pareiškėjo argumentus, jog kituose Vilniaus senamiestyje esančiuose pastatuose yra įrengtos dvi eilės stoglangių, Sprendime pabrėžta, kad būtent tokių netinkamų situacijų siekiama vengti, kad tokie sprendiniai nebūdingi Vilniaus senamiesčiui, ardo kultūrinio kraštovaizdžio visumą. Sprendime detaliai išanalizuotas Namo statusas ir jo saugojimo režimas. Tai yra pavienis archeologinio ir reto architektūrinio vertingųjų savybių pobūdžio regioninio reikšmingumo valstybės saugomas viešajam pažinimui ir naudojimui kultūros paveldo objektas, patenkantis į išskirtinės kultūrinės vertės turinčią nacionalinio reikšmingumo paminklo kultūros paveldo vietovę – Vilniaus senamiestį. Pats pastatas yra saugomas kaip reto architektūrinio vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektas. Jis yra griežčiausiai saugomoje Vilniaus senamiesčio dalyje – senamiesčio centre, teritorijos, kurią juosė miesto siena, centrinėje dalyje, todėl Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto statusas šiuo atveju reikalauja taikyti griežčiausius paveldosaugos reikalavimus.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo S. M. skundą atmetė.6. Teismas pirmiausiai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu

pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos byloje pateiktais ar išreikalautais įrodymais, absoliuti dauguma duomenų, kuriuos savo procesiniuose dokumentuose mini šalys bei jų atstovai pirmosios instancijos teismo posėdyje, nėra pateikti, į bylą turėtų būti pateikti projektiniai pasiūlymai ir kiti pareiškėjo atsakovui pateikti ir pastarojo vertinti duomenys, į bylą turi būti pateikti šiam ginčui reikšmingi duomenys, tarp jų ir apibūdinantys pastato, esančio (duomenys neskelbtini), būklę bei jį supančią aplinką (tarp jų – ir įrodymai, kad šis pastatas, kaip teigiama, gerai apžvelgiamas iš Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškų), pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos nuotraukos į bylą nėra pateiktos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 16 d. nutartimi, siekdamas įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį ir tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, iš proceso šalių išreikalavo atitinkamus duomenis.

7. Teismo posėdyje liudytoja apklausta UAB „Senojo miesto architektai“ direktorė, Namo kapitalinio remonto projekto vadovė D. S. paaiškino, kad šio pastato kapitalinio remonto projektas buvo parengtas tam, kad būtų sutvarkytas stogas ir kartu būtų įrengtos dvi eilės stoglangių; stogo konstrukcija nėra vertingoji savybė; antra stoglangių eilė yra skirta tam, kad patalpose būtų sukurtas apšvietimas; išklotinę sudaro įvairių statinių architektūriniai kriterijai ir detalės; stoglangiai yra išklotinės elementai, tačiau išklotinė projektiniais pasiūlymais nebus keičiama, ji bus papildyta, t. y. pasipildys stoglangiu, kuris bus užmaskuotas.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjui nuo 2004 m. vasario 19 d. nuosavybės teise priklauso butas, esantis Name. Namas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 754) ir paskelbtas valstybės saugomu. Pareiškėjas 2013 m. vasario 8 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas suderinti Namo kapitalinio remonto projektą, tačiau Departamentas 2013 m. kovo 7 d. sprendimu pateiktiems projektiniams pasiūlymams nepritarė. Komisija 2013 m. gegužės 9 d. įvykusiame posėdyje rekomendavo Departamentui iš naujo svarstant pareiškėjo pateiktus projektinius pasiūlymus atsižvelgti į projektuojamo objekto vertingąsias savybes.

9. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su 2013 m. rugsėjo 12 d. prašymu pritarti Namo kapitalinio remonto projektui, tačiau Departamentas, iš naujo įvertinęs pareiškėjo pateiktus projektinius pasiūlymus, priėmė 2013 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (12.7.-V) 2V-1737, kuriame nepritarė projektiniams pasiūlymams. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinis teismą, kuris administracinėje byloje Nr. I-3700-815/2014 2014 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamą sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesilaikė VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

10. Vykdydamas aptartą teismo sprendimą ir išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 18 d. prašymą, Departamentas priėmė 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (12.7.-V) 2V-1137, kuriame dar kartą nepritarė pareiškėjo pateiktiems kapitalinio remonto projektiniams pasiūlymams. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris administracinėje byloje Nr. I-4471-815/2016 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu

panaikino Departamento 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (12.7.-V) 2V-1137 bei įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 18 d. prašymą, laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pastarasis sprendimas neatitiko VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatų.

11. Vykdydamas šį teismo sprendimą ir išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. birželio 15 d. prašymą, Departamentas priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamą 2016 m. liepos 8 d. Sprendimą, kuriame nepritarė pateiktiems Namo kapitalinio remonto – gatvės fasado tvarkomųjų paveldosaugos darbų ir tvarkomųjų statybos darbų – projektiniams pasiūlymams. Sprendime konstatuota, kad projektinių pasiūlymų sprendinio – pastate įrengti antrą eilę stoglangių – įgyvendinimas:

11.1. pažeistų Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuris nustato, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomam objekte, jo teritorijoje, vietovėje, draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; pažeistų Namo vertingąją savybę – 1.1.1 – „stogo dangos konstrukcija, dangos medžiaga ir jos tipas“, nustatytą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. spalio 5 d. aktu Nr. KPD-RM-1487 ir pakeistų Vilniaus senamiesčio vertingąją savybę – 2.2.8. – „išklotinės – gatvės užstatymo išklotinės: <…> (duomenys neskelbtini) gatvių PV pusių (išskyrus pastatus (duomenys neskelbtini)) <…> išklotinę“, nustatytą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014/1;

11.2. pažeistų Įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, kuri nustato, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomojoje nekilnojamoje kultūros vertybėje draudžiami vertingąsias savybes naikinantys statybos darbai: <…> padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą, <…> įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą <…>, kadangi dviejų eilių stoglangių įrengimas yra Vilniaus senamiesčiui nebūdingas ir ardantis kultūrinio kraštovaizdžio visumą, o kadangi dalis pastogės jau įrengta pagal 1995 metais parengtą projektą, planuojant vertingąsias savybes naikinančius statybos darbus, t. y. įrengiant antresolę, didinamas Namo naudojimo intensyvumas;

11.3. pažeistų Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano, patvirtintų Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 775V, III skirsnio – Regeneravimo koncepcijos 1 punktą, kuris numato Vilniaus senamiesčio išlikusiųjų vertybių išsaugojimo bei jo visumos atkūrimą, todėl antros eilės stoglangių įrengimas Name visumos atkūrimo atžvilgiu, turėtų atvirkštinį rezultatą – būtų išsiskiriantis iš aplinkos ir nebūdingas šiai kultūros paveldo vietovei;

11.4. pažeistų Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 764 ir Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002 m. kovo 17 d. parašu, riboto naudojimo režimo tikslą, kuris nustato, kad 2.2.1. – <…> naudojimas nūdienos poreikiams sukeltų kuo mažesnį neigiamą poveikį arba būtų artimas autentiškai funkcijai ir apimčiai bei būtų sudarytos tinkamos eksponavimo sąlygos; restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslą, kuris nustato, kad 3.4.1. – <…> buvusios visumos kultūrinės vertės atkūrimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams, atitinkamai projektinių pasiūlymų sprendinys įrengti antrą eilę stoglangių sukeltų žymų neigiamą poveikį, kadangi toks išsiskiriantis aplinkoje ir disonuojantis su aplinkiniais stogais sprendimas būtų nebūdingas Vilniaus senamiesčiui, projektinių pasiūlymų sprendinys nei tinkamai sudarytų sąlygas Vilniaus senamiesčio eksploatavimui, nei būtų elementas, kuris apjungtų autentiškus elementus ir naujadarus į vieną visumą;

11.5. pažeistų Palėpių ir stoglangių įrengimo Vilniaus senamiesčio pastatuose rekomendacijų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1-651, 50.1 papunktį, kuriuo nustatyta, kad nagrinėjant palėpių ir stoglangių įrengimo galimybes, būtina įvertinti urbanistinę situaciją, o keitimai neturi daryti neigiamo poveikio erdvės, kuriai priklauso nekilnojamojo turto objektas ir kultūros paveldo statinio charakteriui ir autentiškumui, tačiau pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose urbanistinė situacija neišnagrinėta; nors teigiama, kad pasirinktas sprendimas harmoningai papildo Namo architektūrą, tačiau nepaaiškinama, kokiu būdu pasiekiamas minėtas tikslas, Namas patenka į kultūros paveldo vietovę – Vilniaus senamiestį, kuri yra ne tik nacionalinio reikšmingumo, bet ir pasaulio paveldo atžvilgiu reguliuojama teritorija, todėl projektuojami sprendiniai darys neigiamą įtaką ne tik Namui, kaip pavieniam kultūros paveldo objektui, bet ir kultūros paveldo vietovei – Vilniaus senamiesčiui, naujų elementų įrengimas disonuotų su aplinka, žalotų gatvės išklotinės vaizdą, kadangi Vilniaus senamiesčiui dvi eilės stoglangių nėra būdinga;

11.6. Namas gerai apžvelgiamas iš Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškų, nurodytų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte Nr. KPD-RM-2014/1, todėl Vilniaus senamiesčiui nebūdingas elementas – antra eilė plokštuminių stoglangių – darytų žalą Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kad Departamentas netinkamai įgyvendino teismo sprendimą. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, jame išdėstyta, kokie teisės aktai, įgyvendinus projektinių pasiūlymų sprendinį – įrengti antrą eilę stoglangių – būtų pažeisti. Prie kiekvieno iš jų nurodytos pažeistos teisės normos citatos, iš kurių matyti kiekvienos pažeistos teisės normos turinys. Sprendime aiškiai, išsamiai ir motyvuotai pateikta faktinių aplinkybių analizė ir jų teisinis vertinimas. Iš Sprendimo iš esmės suprantama, dėl

kokių priežasčių ir kuo konkrečiai remiantis priimtas toks sprendimas. Atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams priežasčių identifikacija aiški. Taigi, nebuvo pagrindo pripažinti, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų.

20. Teismas akcentavo, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos 2010 m. spalio 5 d. aktu Nr. KPD-RM-1487 Namui yra nustatytos vertingosios savybės. Sprendime konstatuota, kad projektinio pasiūlymo sprendinys pažeidžia Namo vertingąją savybę 1.1.1 (stogo dangos konstrukcija, dangos medžiaga ir jos tipas – čerpių danga). Nors pareiškėjas teigia, kad Departamentas nenurodė, kokią vertingąją savybę projektiniai pasiūlymai keičia, kadangi tiek stogo dangos konstrukcija, tiek dangos medžiaga ar jos tipas išliks tokie patys, tačiau, teismo vertinimu, pakankamai akivaizdu, kad, įrengus antrą eilę stoglangių, Namo vertingosios savybės – čerpių dangos – fragmentas sumažės. Čerpių dangos fragmento sumažėjimas patenka į draudimą naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės vertingąsias savybes. Tokia išvada yra aiškiai suprantama ir iš skundžiamo Sprendimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad aptartas pažeidimas buvo nustatytas nepagrįstai. Kartu pažymėtina, kad teismo posėdyje pareiškėjo atstovo argumentas, jog Namo stogo dangos konstrukcija yra avarinės būklės, nepaneigia būtinumo vykdant remonto darbus išsaugoti Namo vertingąsias savybes.

21. Sprendime konstatuota, kad projektiniai pasiūlymai pakeistų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014 nustatytą Vilniaus senamiesčio vertingąją savybę 2.2.8 – (duomenys neskelbtini) gatvės pietvakarinės pusės gatvės užstatymo išklotinę. Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2013 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. ĮV-453, 3 punktu, priėjo išvadą, kad stogai ir jų elementai, tarp jų ir stoglangiai, yra išklotinės sudedamosios dalys. Teismui pateiktos fotofiksacijos patvirtina, kad Namo stogas yra gerai apžvelgiamas iš (duomenys neskelbtini) gatvės, taigi Namas kartu su stogu ir jo elementais patenka į Vilniaus senamiesčio (duomenys neskelbtini) gatvės pietvakarinės pusės užstatymo išklotinę, kuri, kaip minėta, yra Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė ir privalo būti saugoma. Nors liudytoja D. S. teigė, kad šiuo atveju išklotinė nebus keičiama, ji bus tik papildyta, t. y. pasipildys užmaskuotais stoglangiais, toks teiginys nepagrįstas, kadangi planuojamais darbais bus akivaizdžiai pakeista esama gatvės užstatymo išklotinė. Todėl atmestinas argumentas, kad antra stoglangių eilė nedarys neigiamos įtakos saugomai išklotinei. Atitinkamai nenustatytas pagrindas pripažinti, kad aptartas pažeidimas Sprendime konstatuotas nepagrįstai.

22. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktas Nr. KPD-RM-2014/1 nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas, kadangi jis nebuvo priimtas tada, kai prasidėjo administracinė procedūra dėl pareiškėjo teikiamų projektinių pasiūlymų derinimo. Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 5 ir 9 dalimis, Departamentas, vykdydamas Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punkte įtvirtintus įgaliojimus ir vertindamas, ar parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus, privalo, be kita ko, vadovautis tomis nekilnojamosios kultūros vertybės vertingosiomis savybėmis, kurios yra nustatytos ir įregistruotos Kultūros vertybių registre Departamento išvados pateikimo metu. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas 2016 m. liepos 8 d. Sprendimą, privalėjo, be kita ko, įvertinti, ar pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų įgyvendinimas nepažeis tų nekilnojamosios kultūros vertybės vertingųjų savybių, kurios įregistruotos Kultūros vertybių registre Sprendimo priėmimo metu, taigi ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte Nr. KPD-RM-2014/1 nustatytų vertingųjų savybių.

23. Teismas laikė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Departamento išvada, jog Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi dviejų eilių stoglangiai, kuria Sprendime ir yra grindžiamas projektinių pasiūlymų prieštaravimas nurodytiems dokumentams ir juose įtvirtintiems riboto naudojimo režimo bei restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslams. Tačiau pareiškėjas, ginčydamas tokią Departamento išvadą, nepateikia jokių šią išvadą paneigiančių įrodymų, pagrįstų specialiosiomis žiniomis kultūros paveldo srityje, rodančių, kad Vilniaus senamiesčiui dviejų eilių stoglangiai vis dėlto yra būdingi. Iš Departamento į bylą pateiktos Vilniaus senamiesčio panoramos nuo (duomenys neskelbtini) bažnyčios varpinės fotofiksacijos matyti, kad daugumoje panoramoje matomų Vilniaus senamiesčio pastatų nėra įrengta dviejų eilių stoglangių. Atsakovo išvadą, kad Vilniaus senamiesčio pastatams nėra būdingos dvi eilės stoglangių, o tokių stoglangių įrengimas galimas tik išimtiniais atvejais, be kita ko, pagrindžia Palėpių ir stoglangių įrengimo Vilniaus senamiesčio pastatuose rekomendacijos, patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1-651, iš kurių turinio matyti, kad plokštuminius stoglangius rekomenduojama leisti naudoti pastatuose, statytuose po 1940 m., blogai apžvelgiamuose Vilniaus senamiesčio panoramų ir vidaus erdvių vietose, nevertinguose pastatuose už gynybinės sienos ribų, ir tik atskirais atvejais, stoguose, kur jau yra įrengti plokštuminiai stoglangiai (38.4 p.). Pareiškėjo pateiktos fotofiksacijos rodo, kad dvi eilės stoglangių yra įrengtos tik tam tikruose, pavieniuose pastatuose, tačiau tai jokiu būdu nėra Vilniaus senamiesčiui būdingas bruožas. Teismas konstatavo, kad Sprendime padaryta išvada, jog Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi dviejų eilių stoglangiai, nėra paneigta, todėl šia išvada paremtas teiginys, kad numatomi darbai prieštarauja nurodytiems dokumentams ir juose įtvirtintiems riboto naudojimo režimo bei restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslams, yra pagrįstas.

24. Teismas pastebėjo, jog Sprendime konstatuota, kad Namas yra gerai apžvelgiamas iš Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškų, nurodytų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte Nr. KPD-RM-2014/1, todėl Vilniaus senamiesčiui nebūdingas elementas – antra eilė plokštuminių stoglangių – darytų žalą Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei. Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškai, kurie yra saugomi kaip Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė, yra nurodyti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akto Nr. KPD-RM-2014 2.2.5 papunktyje, t. y. senamiesčio panorama, be kita ko, nuo (duomenys neskelbtini) bažnyčios varpinės. Iš pareiškėjo prašymo ir prie jo pateiktų dokumentų matyti, kad jis Departamentui nepateikė Namo ir Vilniaus senamiesčio urbanistinės situacijos apžvalgos (nenustatė pastato apžvelgiamumo iš svarbiausių tolimų apžvalgos taškų skaitmeniniu metodu, nenustatė pastato apžvelgiamumo iš artimoje aplinkoje esančių apžvalgos taškų). O Departamento į bylą pateiktos fotofiksacijos patvirtina, kad Namo stogas yra matomas nuo (duomenys neskelbtini) bažnyčios varpinės. Todėl teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Departamento išvada, kad pareiškėjas, pateikęs projektinius pasiūlymus dėl antros eilės stoglangių Name įrengimo, tinkamai neįvertino urbanistinės situacijos ir neatsižvelgė, kad toks sprendinys darys žalą Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei.

25. Teismas nesutiko su Departamento teiginiais, jog, įrengus stoglangius, siekiama apšviesti patalpas buto antresolėje, todėl planuojamas didinti Namo naudojimo intensyvumas. Nustatyta, kad antresolė bute įrengta dar 1995 m., todėl stoglangių įrengimas pats savaime negali padidinti Namo naudojimo intensyvumo, o projektuojamais darbais nauja mansarda nėra įrengiama. Iš Departamento Sprendime pateiktų argumentų ir paaiškinimų taip pat nėra aišku, kokiu būdu planuojami darbai formuoja naują planinę struktūrą. Taigi, Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nurodyti pažeidimai Sprendime buvo konstatuoti nepagrįstai.

26. Teismas sprendė, kad Departamentas iš esmės pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų sprendiniai pažeidžia Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pripažintas nekilnojamųjų kultūros vertybių – Namo ir Vilniaus senamiesčio – vertingąsias savybes, Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano, patvirtintų Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 775V, III skirsnio – Regeneravimo koncepcijos 1 punktą, Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 764 ir Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002 m. kovo 17 d. parašu, riboto naudojimo režimo tikslą ir restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslą, projektiniuose pasiūlymuose tinkamai neįvertinta urbanistinė situacija, neatsižvelgta į sprendiniais daromą žalą Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei. Nors Sprendime nepagrįstai konstatuotas Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies pažeidimas dėl tariamo statinio naudojimo intensyvumo didinimo, naujos mansardos įrengimo, naujos planinės struktūros formavimo, šis Sprendimo trūkumas nėra esminis ir nedaro įtakos galutinio sprendimo nepritarti pateiktiems projektiniams pasiūlymams pagrįstumui ir teisėtumui. Teismas priėjo išvadą, kad Departamentas iš esmės tinkamai įgyvendino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą, priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas.

III.

27. Pareiškėjas S. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

28. Pareiškėjo nuomone, konkretūs apribojimai ir sąlygos jo planuojamiems statybos ar tvarkybos darbams turi būti nustatyti Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartyje pripažino, kad ginčijamame akte jokios teisės aktų nuostatos, kurios vienareikšmiškai draustų pareiškėjo projektinio pasiūlymo sprendinio (bent kiek galima spręsti iš ginčijamame sprendime ir procesiniuose dokumentuose esančių apibūdinimų) realizavimą, nėra minimos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad ginčo iš esmės negali išspręsti, kadangi atsakovo sprendimas yra pagrįstas vertinamojo pobūdžio argumentais, todėl sprendžiant šį ginčą būtina įvertinti duomenis, kurie apibūdina pastato, esančio (duomenys neskelbtini), būklę bei jį supančią aplinką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime jokios reikšmės minėtoms aukštesnės instancijos teismo išvadoms neteikė. Teismo sprendimas yra motyvuojamas tariamais teisės aktų nuostatų pažeidimais (kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau konstatavo, kad tokių konkrečių teisės normų nėra), perrašant savo paties ankstesnėje byloje padarytas išvadas, kurios buvo pripažintos neteisėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-545-756/2015.

29. Pareiškėjas pažymi, kad jis butą Name įsigijo 2004 m., tuo metu tiek mansarda, tiek stoglangiai jau buvo įrengti. Nors Namas tuo metu jau buvo įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, vertybės aprašyme buvo aiškiai nurodyta, kad stogas nėra saugomas, nes jis įrengtas jau po karo. Atsakovo ir teismo akcentuojama vertingoji savybė – (duomenys neskelbtini) gatvės išklotinė – neegzistavo iki pareiškėjui pateikiant projektinius pasiūlymus, o vėliau ji buvo

įrašyta vieninteliu tikslu – siekiant kažkaip motyvuoti Departamento jokiomis teisės normomis nepagrįstą prieštaravimą dėl papildomų stoglangių įrengimo. Be to, ir Sprendimas, ir teismo sprendimas yra iš esmės grįsti subjektyvia nuomone. Byloje yra pateikti nenuginčijami įrodymai, kad tiek Vilniaus miesto senamiestyje, tiek pačioje (duomenys neskelbtini) gatvėje yra daugybė namų su įvairaus tipo stoglangiais. Tai reiškia, kad Sprendimas, kuriuo, be kita ko, neabejotinai yra ribojama nuosavybės teisė, neturi nieko bendra nei su valstybės tarptautiniais įsipareigojimais UNESCO (dėl Vilniaus senamiesčio), nei su įstatyme nustatytais nuosavybės teisės ribojimo pagrindais.

30. Pareiškėjo teigimu, jam neaišku, kodėl teismas ignoruoja Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdžio metu išsakytą vertinimą, jog ginčo projektiniai pasiūlymai nepažeidžia Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, akcentuojant, kad dvigubos eilės stoglangiai yra įrengti (Departamento suderinti) kituose senamiesčio pastatuose. D. S. teismo posėdžio metu netgi nurodė, kad pakeisti avarinės būklės dangą ir tuo pačiu įsirengti papildomus stoglangius pareiškėjui pasiūlė atsakovo darbuotojai. Be to, teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį ir 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą. Dar daugiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tokiu sprendimu iš esmės kvestionuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartyje padarytas išvadas (žr. nutarties 28 p.), kas reiškia pareiškėjo teisės į nešališką teismą ir teisės į efektyvią teisinę pagalbą pažeidimą. Vienintelis Sprendime nurodytas naujas projektinių pasiūlymų nederinimo pagrindas, kuris nebuvo nurodytas ankstesniuose dviejuose teismų panaikintuose sprendimuose, yra Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies pažeidimas, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šį pažeidimą pripažino konstatuotu nepagrįstai. Visi kiti Sprendime išdėstyti argumentai jau buvo nagrinėti ir vertinti ankstesnėse bylose.

31. Pareiškėjas tvirtina, kad iš teismo sprendimo neįmanoma suprasti, kada ir kokiu pagrindu jis turėjo pateikti atsakovui Namo ir Vilniaus senamiesčio urbanistinės situacijos apžvalgą, ir kokią įtaką ši aplinkybė turėjo teismo išvadai, jog dviejų eilių stoglangių įrengimas Vilniaus senamiesčiui nėra būdingas. Pareiškėjas į bylą yra pateikęs aplinkinių pastatų nuotraukas. Pastatus su dvigubos eilės stoglangiais minėjo ir apklausta architektė D. S.. Byloje nustačius, kad Vilniaus senamiestyje ir (duomenys neskelbtini) gatvėje yra pastatų ir su dvigubos eilės stoglangiais, ir su vienos eilės stoglangiais, ir išvis be stoglangių, bei nesant jokių duomenų apie tokių pastatų skaičių, teismo išvada, jog dviejų eilių stoglangiai Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi, yra akivaizdžiai nepagrįsta. Tokios teismo išvados nepatvirtina ir Palėpių ir stoglangių įrengimo Vilniaus senamiesčio pastatuose rekomendacijos, patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d sprendimu Nr. 1-651. Pareiškėjas teigia, jog teismo išvada, kad projektinio pasiūlymo sprendiniai pažeidžia Namo vertingąją savybę 1.1.1 – čerpių dangą, nes, įrengus antrą eilę stoglangių, Namo vertingosios savybės – čerpių dangos – fragmentas sumažės, yra absurdiška, kadangi tokiu atveju būtų draudžiama įrengti ne tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-571 patvirtino Statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ 5.12 papunktyje išvardytus stogo elementus, bet ir, pavyzdžiui, reglamente minimą apsauginį hidroizoliacinės stogo dangos sluoksnį. Pareiškėjui taip pat neaišku, koks yra Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės 2.2.8 – (duomenys neskelbtini) gatvės pietvakarinės pusės gatvės užstatymo išklotinės – turinys ir apimtis, o, remiantis teismo pateiktu aiškinimu, iš esmės galima uždrausti atlikti bet kokius darbus, kuriuos atliekant bus bent kažkiek pakeičiamas prieš tai buvęs pastato vaizdas (pvz., net perdažyti iš naujo ta pačia spalva, nes ji skirsis nuo senesnių dažų). Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu atmesti jo argumentą, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktas Nr. KPD-RM-2014/1 nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas, kaip priimtas paties atsakovo ir tik tam, kad būtų formalus pagrindas atsikirsti į Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdyje išsakytus argumentus. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti ir tai, ar pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų įgyvendinimas nepažeis tų nekilnojamosios kultūros vertybės vertingųjų savybių, kurios buvo įregistruotos Kultūros vertybių registre jau po projektinių pasiūlymų parengimo ir pateikimo atsakovui. Pastaroji pozicija, pareiškėjo nuomone, yra nesuderinama su principu lex retro non agit (liet. įstatymas negalioja atgal).

32. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija


IV.

34. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento Vilniaus skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. (12.7.-V)2V-1115, kuriame atsisakyta pritarti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto projektui,

teisėtumo ir pagrįstumo.35. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos

nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar dviejų eilių stoglangių įrengimas Name nepažeis nustatytų Namo ir Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių, bei ar Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, kad Departamentas, vertindamas projektą, turėjo atsižvelgti į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. akte Nr. KPD-RM-2014/1 nustatytas vertingąsias savybes, kad pareiškėjas nepaneigė Departamento išvados, jog dviejų eilių stoglangiai Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi, kad pareiškėjas tinkamai neįvertino urbanistinės situacijos bei Namo ir Vilniaus senamiesčio vertei projekto sprendiniais galimos padaryti žalos, kad Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog projekto sprendiniais bus pažeista Įstatymo 19 straipsnio 4 dalis, ir kad Departamentas iš esmės pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų sprendiniai pažeidžia Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pripažintas nekilnojamųjų kultūros vertybių – Namo ir Vilniaus senamiesčio – vertingąsias savybes, Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcijos ir sklypų plano, patvirtinto Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 775V, III skirsnio – Regeneravimo koncepcijos 1 punktą, Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo – apsaugos specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 764 ir Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002 m. kovo 17 d. parašu, riboto naudojimo režimo tikslą ir restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimo tikslą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad projektiniai sprendiniai pažeidžia Namo vertingąją savybę 1.1.1 (konkrečiai – čerpių dangą). Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja savo jau išsakytus argumentus bei tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartyje padarytas išvadas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl Departamento išvados, kad dviejų eilių stoglangių įrengimas Name prieštarautų teisės aktų reikalavimams, pagrįstumo ir dėl pirmosios instancijos teismo vadovavimosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartimi.

37. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog aplinkybė, kad draudimas įrengti dviejų eilių stoglangius expressis verbis (liet. tiesiogiai, aiškiais žodžiais) jokiuose teisės aktuose galbūt nėra įtvirtintas, savaime nereiškia, kad nekilnojamojo daikto valdytojas visais atvejais gali tokius stoglangius įrengti. Atsižvelgiant į realiame gyvenime iškylančių teisinių klausimų gausą ir dinamiškumą, įstatymų leidėjui yra neįmanoma smulkiai reglamentuoti visas galinčias pasitaikyti situacijas, todėl tam tikrais atvejais yra apsiribojama abstraktesnėmis teisės normomis. Ginčijamame sprendime (I t., b. l. 14–16) yra pacituotos konkrečios teisės aktų nuostatos, kuriomis atsakovas vadovavosi, ir paaiškinimai, kodėl, atsakovo vertinimu, ginčo projekto sprendinys – Name įrengti antrą eilę stoglangių – yra nesuderinamas su kiekviena iš šių konkrečių teisės normų (žr. nutarties 11.1–11.6 p.). Pagrindinis atsakovo argumentas Sprendime yra tas, kad dviejų eilių stoglangių įrengimas Vilniaus senamiesčiui, kaip kultūros paminklui, nėra būdingas, todėl tokio sprendinio įgyvendinimas darytų neigiamą poveikį tiek Namo, tiek Vilniaus senamiesčio atžvilgiu nustatytoms vertingosioms savybėms. Pareiškėjas,

nesutikdamas su tokia atsakovo išvada, pateikė nuotraukas (II t., b. l. 6–38), kurios, jo nuomone, patvirtina pastarosios atsakovo išvados neteisingumą. Pastebėtina, kad tik keturi pastatai iš visų nufotografuotų pastatų (9 pastatai) patenka į Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės 2.2.8 – (duomenys neskelbtini) gatvės pietvakarinės pusės užstatymo išklotinė (išskyrus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini)) – apimtį, t. y. pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), bei ginčo pastatas (Namas), esantis (duomenys neskelbtini). Iš nuotraukų matyti, kad pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), antroje eilėje yra įrengtas vienas stoglangis, pastato, esančio (duomenys neskelbtini)28, stogo viduryje yra įrengti trys dviejų eilių stoglangiai, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), stoge yra įrengti du pavieniai stoglangiai, skirtinguose lygmenyse, o pastato, esančio (duomenys neskelbtini), stoge yra įrengta tik viena eilė stoglangių, pareiškėjas šiame stoge ir siekia įrengti antrą stoglangių eilę. Šios pavienių (9) namų nuotraukos nėra pakankamos išvadai, jog dviejų eilių stoglangiai Vilniaus senamiesčiui yra būdingi. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų (specialistų, ekspertų išvadų), kuriuose būtų nustatyta, jog jo pageidaujamas stogo įrengimas Vilniaus senamiesčiui yra būdingas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Sprendime padaryta išvada, jog Vilniaus senamiesčiui nėra būdingi dviejų eilių stoglangiai, nėra paneigta.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartyje konstatavo, jog „atsakovas, netenkindamas pareiškėjo prašymo suderinti pateiktų projektinių pasiūlymų, iš esmės remiasi Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, draudžiančia viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes. Jokios teisės aktų nuostatos, kurios vienareikšmiškai draustų pareiškėjo projektinio pasiūlymo sprendinio (bent kiek galima spręsti iš ginčijamame atsakovo sprendime ir procesiniuose dokumentuose esančių jo apibūdinimų) realizavimą nėra minimos. Taigi tam, kad įvertinti ginčijamo sprendimo vertinamojo pobūdžio argumentų pagrįstumą (<…>), į bylą turi būti pateikti šiam ginčui reikšmingi duomenys, tarp jų ir apibūdinantys esamą pastato (duomenys neskelbtini), būklę bei jį supančią aplinką (iš jų ir įrodymus, kad namas, kaip teigiama, gerai apžvelgiamas iš Vilniaus senamiesčio apžvalgos taškų). Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos fotonuotraukos į bylą nėra pateiktos.“ Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtinta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime jokios reikšmės minėtoms aukštesnės instancijos teismo išvadoms neteikė. Tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis (tarp jų – nuotraukas, liudytojos D. S. paaiškinimus; žr. nutarties 21 p. ir kt.), todėl tokie apeliacinio skundo teiginiai yra atmestini.

39. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdžio metu išsakytą vertinimą. Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdžio protokole (administracinė byla Nr. I-3700-815/2014, I t., b. l. 56) užfiksuota, kad buvo nagrinėjamas UAB „Senojo miesto architektai“ skundas dėl Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2013 m. kovo 7 d. rašto Nr. (12.7-V)2V-362, kuriame nepritarta ginčo projekto pasiūlymams, nes, Departamento nuomone, jais yra pažeidžiami Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento reikalavimai (įrengiami nebūdingi dviejų eilių stoglangiai). Šiame posėdyje Komisija nesutiko su Departamento išvada, jog projekto pasiūlymais yra pažeidžiamas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, ir prašė paaiškinti, kokiais motyvais vadovaujantis buvo įrengti dviejų eilių stoglangiai kituose pastatuose. Taigi, Komisija vertino kitą (ankstesnį) Departamento sprendimą nepritarti ginčo projektui ir tik dėl atitikties Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui. Posėdžio protokole nėra plačiau atskleisti Komisijos priimto nutarimo motyvai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šis posėdžio protokolas neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, dabartinį Namo statusą, Namui ir Vilniaus senamiesčiui šiuo metu nustatytas vertingąsias savybes, tai, kad Namui jokios išimtys nėra numatytos, prieina išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo ginčijamas administracinis aktas – Departamento Vilniaus skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. (12.7.-V)2V-1115 – yra neteisėtas ir nepagrįstas (išskyrus vieną neesminį argumentą, kurį atsakovas nurodė nepagrįstai, kad projekto sprendiniais bus pažeista Įstatymo 19 straipsnio 4 dalis). Iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas pašalino analogiškų ankstesnių savo sprendimų esminius trūkumus, dėl kurių jo ankstesni sprendimai buvo panaikinti kaip neatitinkantys VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių toks sprendimas turėtų būti panaikintas.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2018-18892 2018-11-23 2018-11-14 2018-11-14 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – L. A. J.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. J. su skundu (b. l. 5–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. A1-1385 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria pareiškėja J. J. buvo išbraukta iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti sąrašo (toliau – ir Sąrašas).

2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas 2016 m. spalio 13 d. raštu informavo, kad ji yra išbraukta iš Sąrašo, kadangi, pasibaigus kalendoriniams metams, nepateikė turto (įskaitant pajamas) deklaracijos Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatyme (toliau – ir Turto deklaravimo įstatymas) nustatyta tvarka. Pareiškėja pažymėjo, kad jai dėl ligos sunku susivokti kasdieninėse situacijose, jos sveikatos būklė yra sunki, nes ji yra neįgali. Be to, be kitų pagalbos negali niekur nueiti, kadangi ją gali ištikti epilepsijos priepuolis. Dėl rūpesčių ir didelio darbo krūvio pareiškėjos motina nespėjo jai padėti pateikti pajamų deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI).

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3ff30ee0ee7811e88568e724760eeafa

4. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 16 straipsnio 7 dalies 9 punktą, asmenys ir šeimos iš Sąrašo išbraukiami, kai asmuo ar šeima pasibaigus kalendoriniams metams (iki kitų metų gegužės 1 dienos) nepateikė turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos. Pareiškėja atsakovui 2006 m. kovo 8 d. pateikė prašymą dėl įrašymo į Sąrašą bei dokumentus, patvirtinančius jos teisę į paramą būstui išsinuomoti. Atsakovas pareiškėją informavo, kad pagal teisės aktus ji privalo deklaruoti turtą ir pajamas kasmet, taip pat informavo, jog nepateikus deklaracijos, ji bus išbraukta iš Sąrašo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja už 2015 metus nedeklaravo turto ir pajamų iki 2016 m. gegužės 1 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Įsakymu išbraukė pareiškėją iš Sąrašo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė duomenų, jog nuo 2016 m. sausio iki gegužės mėn. dėl ligos ji ar jos rūpintoja neturėjo galimybės įvykdyti teisės aktais jai imperatyviai paskirtos pareigos.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos J. J. skundą tenkino ir panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. A1-1385 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“ dalį, kuria pareiškėja J. J. buvo išbrauta iš Sąrašo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2006 m. kovo 8 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Aprūpinimo būstu skyriui pateikė prašymą dėl įrašymo į Sąrašą (b. l. 30). 2013 m. gruodžio 2 d. pareiškėja pateikė prašymą dėl šeimos sudėties patikslinimo, kuriuo prašė į šeimos narius įrašyti jos mamą (rūpintoją) L. A. J. ir seserį R. J. (b. l. 31). Kauno miesto savivaldybės administracija 2016 m. kovo 31 d. raštu Nr. 53-5-896 pareiškėją informavo, kad ji yra įrašyta į Sąrašą Kauno mieste, taip pat, kad asmenys ir šeimos, nedeklaravę Turto deklaravimo įstatyme numatyta tvarka turto ir pajamų už praėjusius kalendorinius metus iki gegužės 1 d. ir nepateikę metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos (forma FR0001) už 2015 metus, iš Sąrašo bus išbraukiami (b. l. 27). Bylos duomenys taip pat patvirtino, kad ši informacija buvo skelbiama viešai (b. l. 33–37). Kadangi pareiškėja turto ir pajamų už praėjusius kalendorinius metus (2015 m.) nedeklaravo, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Paramos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punktu, ginčijamu 2016 m. spalio 12 d. Įsakymu išbraukė pareiškėją iš Sąrašo (b. l. 22).

7. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad J. J. 2016 m. balandžio 18 d. VMI pateikė Metinę pajamų deklaraciją (forma GPM308) už 2015 metus, kurioje nedeklaravo duomenų apie 2015 metais gautas pajamas. Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2015 metus, kurioje buvo pateiktos pareiškėjos pajamos už 2015 metus, VMI buvo pateikta pavėluotai, t. y. 2016 m. spalio 27 d. (b. l. 12, 13, 54, 55). Byloje nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visuma neginčijamai patvirtino, kad J. J. netinkamai įvykdė Turto deklaravimo įstatyme numatytų reikalavimų deklaruoti turtą ir pajamas, t. y. nedeklaravo duomenų apie turtą ir pajamas už praėjusius kalendorinius metus (2015 m.) iki 2016 m. gegužės 1 d., todėl atsakovas negalėjo tinkamai įvertinti jos turto ir pajamų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama jai Paramos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkte numatytas pareigas, turėjo pagrindą išbraukti pareiškėją iš Sąrašo.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Įstatymo prasme turėjo teisę išbraukti pareiškėją iš Sąrašo, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2015 metus buvo pateikta pavėluotai nesiekiant šių duomenų nuslėpti, o dėl neapsižiūrėjimo, taip pat įvertinęs tai, jog šiuo metu pareiškėjos materialinė padėtis ypatingai sunki (pajamos minimalios, yra neįgali, jai reikalinga kito žmogaus priežiūra, nustatytas 30 proc. darbingumo lygis (b. l. 8, 10, 11, 47–48)), konstatavo, jog atsakovas priėmė formaliai teisėtą, bet neteisingą sprendimą, nes pažeidė Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia.

9. Pareiškėjos prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas paliko nenagrinėtą, nes pareiškėja nepateikė turėtų išlaidų apskaičiavimą ir pagrindą patvirtinančių dokumentų.

III.

10. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos J. J. skundą atmesti.

11. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamas Įsakymas yra neteisingas, nes buvo pažeistas Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas socialinio teisingumo principas, garantuojantis teisę asmenims gauti paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia. Atsakovas, vykdydamas imperatyvias įstatymo nuostatas, pagrįstai priėmė Įsakymą, kurio teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaikinti.

12. Be to, atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, vadovavosi Paramos įstatymu ir jame įtvirtintais paramos

būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo principais. Atsakovas pažymi, jog pareiškėja praleido Paramos įstatyme nustatyta terminą deklaracijai pareikti, ir, būdama lygi kitiems deklaracijų nepateikusiems asmenims ar šeimoms, buvo išbraukta iš Sąrašo, t. y. buvo pritaikytas lygiateisiškumo principas, neišskiriant pareiškėjos iš kitų dėl šios priežasties iš eilės socialiniam būstui gauti išbrauktų asmenų atžvilgiu. Vadovaujantis socialinio teisingumo principu, parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą bei gaunamas pajamas. Pareiškėja nustatytu terminu nepateikė turto deklaracijos, jos pajamų ir turto nebuvo galima įvertinti, todėl ji buvo išbraukta iš Sąrašo.

13. Kauno savivaldybės administracija, veikdama itin atidžiai ir rūpestingai, 2015 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 53-5-3853 ir 2016 m. kovo 31 d. raštu Nr. 53-5896, nors pagal įstatymus ir neprivalėdama asmeniškai informuoti pareiškėjos, vis dėlto asmeniškai ją informavo apie tai, kad asmenys, įrašyti į Sąrašą, privalo deklaruoti turtą (įskaitant ir pajamas), o asmenys, to nepadarę, bus išbraukiami iš Sąrašo.

14. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Sąraše būstui gauti Kauno mieste eilėje laukia 1 261 asmuo. Atsižvelgiant į Paramos įstatymo nuostatas, numatančias, kokias sąlygas turi atitikti asmenys, kad būtų įtraukiami į eilę, nepagrįstai būtų išskirta pareiškėja, kai kitiems, iš esmės tai pačiai socialinei asmenų grupei priklausantiems asmenims, galiotų Paramos įstatyme įtvirtinti imperatyvai, o pareiškėjai būtų taikomos išlygos. Būtent pati pareiškėja, suinteresuota savo teisių įgyvendinimu, ginčo atveju privalėjo būti aktyvi ir laiku įgyvendinti išskirtinai jos kompetencijai priskirtiną įstatymo imperatyvą.

15. Taip pat atsakovas nurodo, kad palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtų įtvirtintas precedentas, kuriuo vadovaujantis asmenys, įrašyti į Sąrašą, galėtų nevykdyti Paramos įstatyme įtvirtinto imperatyvo ir reikalauti, kad savivaldybės administracijos priimtų sprendimą ne pagal joms teisės aktais suteiktą kompetenciją ir pareigas, o vadovaujantis subjektyviais kriterijais.

16. Atsakovas pažymi, jog skundžiamame sprendime teismas nenurodė jokių administracinio akto panaikinimo pagrindų. Priešingai, Įsakymas buvo priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, vadovaujantis imperatyviomis teisės normomis, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

17. Pareiškėja J. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėja teigia, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas faktines bylos aplinkybes, buvo aktyvus, todėl naikinti teismo sprendimo nėra pagrindo. Pareiškėja pažymi, kad, priėmęs jos skundą, teismas įpareigojo atsakovą pateikti informaciją apie tai, kokiu būdu ir kada pareiškėja buvo supažindinta su skundžiamu atsakovo Įsakymu, tačiau to nepadarė.

19. Pareiškėjos rūpintoja motina A. J. įvykdė pareigą pateikti pajamų deklaraciją už 2015 metus (ją pateikė 2016 m. balandžio 18 d.), tačiau, pareiškėjai J. J. susirgus sunkia epilepsijos forma, neapsižiūrėjo, ar deklaracija buvo priimta. Kadangi iš VMI negavo jokio pranešimo, manė, kad savo pareigą įvykdė tinkamai.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalis numato, kad skundžiamas aktas gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažįsta svarbiais. Tai, kad pareiškėja yra ribota veiksni ir nevisiškai gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, laikytina svarbia aplinkybe panaikinant ginčijamą Įsakymą.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. A1-1385 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“ dalies, kuria pareiškėja J. J. buvo išbraukta ir Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas priėmė formaliai teisėtą, bet neteisingą sprendimą, nes pažeidė Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principą.

23. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog jis, vykdydamas imperatyvias įstatymo nuostatas, pagrįstai priėmė Įsakymą, kurio teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaikinti.

24. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Paramos įstatymo 16

straipsnis nustato asmenų ir šeimų, turinčių į paramą būstui išsinuomoti, nuomojančių socialinį būstą ar gaunančių būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensaciją, apskaitą. Minėto straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad asmenys ir šeimos iš asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašų išbraukiami, kai asmuo ar šeima pasibaigus kalendoriniams metams (iki kitų metų gegužės 1 dienos) nepateikė Turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka turto (įskaitant pajamas) deklaracijos.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2006 m. kovo 8 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Aprūpinimo būstu skyriui pateikė prašymą dėl įrašymo į asmenų (šeimų), turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašus (b. l. 30). 2013 m. gruodžio 2 d. pareiškėja pateikė prašymą dėl šeimos sudėties patikslinimo, kuriuo prašė įrašyti į jos šeimos narius jos mamą (rūpintoją) L. A. J. ir seserį R. J. (b. l. 31). Kauno miesto savivaldybės administracijos Būsto valdymo skyrius 2016 m. kovo 31 d. raštu Nr. 53-5-896 „Dėl metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos ir gyvenamosios vietos deklaracijos“ informavo pareiškėją, kad ji yra įrašyta į Sąrašą Kauno mieste. Šiuo raštu pareiškėja taip pat buvo informuota, kad asmenys ir šeimos, nedeklaravę pajamų ir turto už praėjusius kalendorinius metus iki gegužės 1 d. ir nepateikę turto deklaracijos už 2015 metus, iš Sąrašo bus išbraukiami.

26. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėjos J. J. vardu 2016 m. balandžio 18 d. buvo pateikta metinė pajamų deklaracija (GPM308 forma) už 2015 metus, tačiau joje nebuvo deklaruotos 2015 metais gautos pajamos (b. l. 54–55). Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija (forma FR0001) už 2015 metus, kurioje būtų deklaruotos ir tų metų pajamos, pareiškėjos J. J. vardu iki 2016 m. gegužės 1 d. nebuvo pateikta. Metinė gyventojo (šeimos turto deklaracija, kurioje deklaruotos pareiškėjos J. J. 2015 metais gautos pajamos, buvo pateikta 2016 m. spalio 27 d. Vadovaujantis šiais duomenimis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama jai Paramos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies 9 punkte numatytą pareigą, turėjo pagrindą išbraukti pareiškėją iš Sąrašo.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje įtvirtinti skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Inter alia (liet. be kita ko) Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo pricipai. Vienas iš jų – socialinio teisingumo principas nustato, kad parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gautas pajams ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksmus (Paramos įstatymo 3 str. 2 p.).

28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos veiksmus, atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos J. J. situacija yra ypač sudėtinga, jos pajamos minimalios, jai ne tik nustatytas 30 proc. darbingumo lygis, bet ir diagnozuota epilepsija. Be to, pareiškėja apie pareigą deklaruoti turtą (įskaitant pajamas) buvo informuota tik 2016 m. kovo 31 d. (Kauno miesto savivaldybės administracijos Būsto valdymo skyrius 2016 m. kovo 31 d. raštu Nr. 53-5-896 „Dėl metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos ir gyvenamosios vietos deklaracijos“), t. y. likus mėnesiui iki nustatyto termino pabaigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas Įsakymą, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, neįvertino to, kad pareiškėjos J. J. vardu 2016 m. balandžio 18 d. buvo pateikta metinė pajamų deklaracija už 2015 metus, tačiau pareiškėjos rūpintoja motina A. J. dėl dukros ligos nepatikrino, ar deklaracija buvo priimta. Atsižvelgdama į šioje konkrečioje byloje esančias faktines aplinkybes, individualią pareiškėjos padėtį, vadovaudamasi ABTĮ 91 straipsnio 2 punktu bei protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje esant nustatytoms išskirtinėms aplinkybėms yra pagrindas panaikinti ginčijamą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. A1-1385 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“ dalį, kuria pareiškėja J. J. buvo išbraukta ir Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti sąrašo.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2018-18978 2018-11-26 2018-11-14 2018-11-14 -

Administracinė byla Nr. A-1909-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01270-2016-2Procesinio sprendimo kategorija: 12.5.4; 53.4.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Narėpų metaliniai garažai“ skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Narėpų metaliniai garažai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Narėpų metaliniai garažai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2016 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-257 „Nustatyti turto priverstinę hipoteką / priverstinį įkeitimą“.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog sprendimą pasirašė neįgaliotas jį priimti asmuo, sprendimas priimtas nepranešus per 3 darbo dienas pareiškėjui apie priimtą sprendimą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 4 dalis, nes apie priimtą sprendimą pareiškėjui pranešta tik 2016 m. vasario 23 d. Pareiškėjas nesutiko su priverstinės hipotekos taikymu. Argumentai grindžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.175 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 103 straipsnio 1 punktu. Sprendimo turinys neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis be įkeisto administracinio pastato turi ir kito nekilnojamojo turto, kuris galėjo būti hipotekos objektu. Administracinis pastatas yra ypatingai reikalingas pareiškėjo įprastinei vykdomai veiklai. Pareiškėjas akcentavo, kad įkeisto pastato vertė 2,85 karto didesnė nei mokestinė prievolė, o jeigu iš įkeisto turto būtų pradėtas išieškojimas, pareiškėjo veiklai tai turėtų neigiamos įtakos. Pareiškėjas prieš taikant tokią priemonę nebuvo išklausytas, kas prieštarauja MAĮ 27 straipsnyje nustatytam bendradarbiavimo principui.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=582d32f0ef4111e88568e724760eeafa

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

5. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo prašo pareiškėjo skundą tenkinti.

6. Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą7. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. spalio 12 d. gautas pareiškėjo UAB „Narėpų metaliniai

garažai“ pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo, kuriame nurodoma, kad VMI sprendimas, dėl kurio yra kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo, buvo panaikinatsVMI 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-86009. Atsižvelgdami į tai, kad panaikinus 2016 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-257 „Nustatyti turto priverstinę hipoteką / priverstinį įkeitimą“, pareiškėjo apeliacinis skundas neturi teisinės reikšmės, pareiškėjas atsisako apeliacinio skundo dėl Vilniaus paygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo ir nurodo, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės jam yra žinomos.

Teisėjų kolegija


IV.

8. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 straipsnio 3 dalis).

9. Pareiškėjo pareiškime dėl apeliacinio skundo atsisakymo išreikšta pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės (ABTĮ 132 straipsnio 3 dalis).

10. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

11. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pateiktas atsisakymas įstatymo nuostatoms neprieštarauja ir yra pateiktas laikantis ABTĮ 136 straipsnyje nustatytų reikalavimų, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, atsisakymas priimamas ir apeliacinis procesas nutraukiamas (ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis).


n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Narėpų metaliniai garažai“ apeliacinio skundo atsisakymą priimti.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Narėpų metaliniai garažai“ apeliacinį skundą dėl

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo nutraukti.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2018-18980 2018-11-26 2018-11-14 2018-11-14 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2005 iki 2006 metų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2005–2006 m. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 120, 121, 125, 175, 199, 253 ir kt. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: kamerose trūko ploto, sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, neužteko vienos valandos pasivaikščioti kiemelyje, nebuvo įrengtas stalas, todėl tekdavo valgyti ant lovos. Tokio sąlygos žemino pareiškėjo garbę ir orumą, pareiškėjas patyrė nepatogumų, emocinį sukrėtimą, išsivystė nervinis dirglumas, su kitais nuteistaisiais kildavo konfliktinių situacijų.

3. Pareiškėjas teigė, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o originali Konvencijos versija buvo tik anglų ir prancūzų kalbomis, kurių jis nemokėjo, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Nurodė, kad kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo už kankinimą Europos Sąjungos aktai senaties termino nenustato.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 patvirtintos Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės 6.22 papunktį, suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, todėl neturi galimybės pateikti išsamesnės informacijos apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių 2005–2006 metais.

6. Atsakovas akcentavo, jog teisės aktuose nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje yra 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį ir sudarė galimybes

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5be5ce20ef4111e88568e724760eeafa

naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija ir naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, toks įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėdavo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes tam, kad būtų užtikrinta asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, įgyvendinti vidaus tvarkos reikalavimai, užkardytos konfliktinės situacijos ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimas įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms susidėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada buvo įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokojo valstybės turtą, todėl pakartotinai reikėdavo remontuoti. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai buvo sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo nusiskundimai buvo bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126

straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, Konvencijos nuostatomis bei nacionaline ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įvertino bylos aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą, nes pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. sausio 31 d. (žyma ant voko apie skundo išsiuntimą) ir konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2005–2006 metų yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, įrodančių svarbias priežastis dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas, o teismas tokių priežasčių nenustatė. Pareiškėjo teiginiai, kad negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, nes Konvencija ir EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnį, buvo surašyti kitomis kalbomis, o jis jų nemokėjo, nebuvo vertinti svarbia priežastimi senaties terminui atnaujinti.

10. Teismas pabrėžė, kad tai, jog pareiškėjo laisvė buvo apribota, negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, ir nurodė, kad EŽTT savo jurisprudencijoje pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti vadovaujamasi nacionaline teise. Pareiškėjo teiginį, kad neturtinės žalos priteisimui nėra taikomos CK nuostatos, kurios nustato senaties terminą, teismas atmetė.

III.11. Pareiškėjas A. D. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 46–47), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

11. 1. Teismas turėtų vadovautis jau priimtais teismų sprendimais, kuriuose yra pasisakyta dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažeidimų įrodinėti nebereikia, nes buvo laimėtos bylos ir įrodyta, kad kamerose buvo netinkamos kalinimo sąlygos.

11. 2. Pareiškėjas pageidauja dalyvauti teismo posėdyje.12. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (I t., b. l. 50–53) prašo pirmosios instancijos

teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.13. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, patirtos neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas, nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kilti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą nuo 2005 iki 2006 metų teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125-1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. sausio 31 d. praleidęs ieškinio senaties terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

16. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog teismas turi vadovautis jau priimtais teismų sprendimais, kuriuose yra pasisakyta dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir žalos. Pareiškėjas dėl praleisto senaties termino apeliaciniame skunde nepasisakė.

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo dalyvauti teismo posėdyje. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymo dalyvauti teismo posėdyje visiškai nemotyvavo. Bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas dalyvavo bylos nagrinėjime. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos, kaip teigiama, patirtos laikotarpiu 2005–2006 metais, padavė 2018 m. sausio 31 d. (skundo teismui išsiuntimo diena, b. l. 4), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai priėjo prie išvados, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimą.

25. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių motyvų dėl ko nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis, nepasisako dėl praleisto ieškinio senaties termino, o tik abstrakčiai pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus savo argumentus, kuriuos jau išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas.

26. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Be to, įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

29. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.



DAINIUS RAIŽYS



2018-18974 2018-11-26 2018-11-14 2018-11-14 -



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, V. Ž. dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas J. K. kreipėsi į teismą su prašymu pratęsti 2014 m. rugsėjo 2 d. privalomajame nurodyme Nr. PRN-00-140902-00147 (toliau – ir Nurodymas) nustatytą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (23.29)-RE-58 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-9258-208/2015 pratęstą Nurodymo įvykdymo terminą iki 2018 m. sausio 1 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino – pratęsė Nurodymo įvykdymo terminą iki 2018 m. sausio 1 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens V. Ž. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjas iš viso prašo priteisti 300 Eur nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nurodydamas, kad sąskaita yra apmokėta.

Teisėjų kolegija


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4f33aee0ef4111e88568e724760eeafa

III.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens V. Ž. apeliacinį skundą atmetė. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs. Taigi Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkinus, laikytina, jog pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtinta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo pateiktos bylinėjimosi išlaidas detalizuojančios lentelės PVM sąskaitoje faktūroje matyti, jog pareiškėjas iš viso patyrė 300 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjas nurodytas patirtas išlaidas grindžia 2017 m. sausio 27 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. JKAL 05 ir 2017 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymu.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi apeliacinio skundo parengimo paslauga suteikta 2017 m. I ketvirtyje, šiuo atveju taikytini 2016 m. III ketvirčio darbo užmokesčiai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2016 m. III ketvirtį sudarė 793,30 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali suma, galima priteisti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 2016 m. III ketvirtyje sudarė 1031,29 Eur (1,3 x 793,3 Eur). Taigi pareiškėjo prašoma priteisti 300 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas buvo atmestas (t. y. paliktas galioti pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas), taip pat įvertinusi pareiškėjo vardu parengtus procesinius dokumentus advokato suteiktų teisinių paslaugų turinio bei apimties požiūriu, sprendžia, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas nereikalavo ypatingų advokato intelektinių pastangų ir didelių organizacinės veiklos sąnaudų, šioje byloje nebuvo sprendžiami nauji ar itin sudėtingi teisiniai klausimai, o tai rodo, jog minėtų procesinių dokumentų surašymas, dokumentų rinkimas buvo nesudėtingas procesas.

Įvertinusi minėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjui gali būti atlyginta jo patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Taigi pareiškėjui už atstovavimo išlaidas, patirtas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteistina 300 Eur iš trečiojo suinteresuoto asmens.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo tenkinti.Pareiškėjui J. K. iš trečiojo suinteresuoto asmens V. Ž. priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant

apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.


MILDA VAINIENĖ



2018-18972 2018-11-26 2018-11-14 2018-11-14 -



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas J. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti, kad pareiškėjas J. K., atstatęs statutinio valstybės tarnautojo statusą, turi Vidaus reikalų sistemos pareigūno pirmą kvalifikacinę kategoriją, iki bus atliktas pareiškėjo profesionalumo vertinimas; 2) pripažinti, kad pareiškėjui J. K. mokėtinos darbinės pajamos, iki kol bus atliktas pareiškėjo profesionalumo vertinimas, yra 1 105,58 Eur kas mėnesį; 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK), įskaityti priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 2 d. į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą; 4) priteisti pareiškėjui J. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro (toliau – ir Medicinos centras), solidariai 28 165,79 Eur turtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – CMEK) 2012 m. spalio 29 d. akto Nr. 5902 ir 2012 m. lapkričio 14 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=49ef6aa0ef4111e88568e724760eeafa

Vilniaus AVPK sprendimo Nr. 10-1-18899; 5) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK ir Medicinos centro, solidariai 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų CMEK 2012 m. spalio 29 d. akto Nr. 5902 ir 2012 m. lapkričio 14 d. Vilniaus AVPK sprendimo Nr. 10-1-18899; 6) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, 2 180 Eur darbinių pajamų, neišmokėtų dėl nepagrįsto institucijos sprendimo apie tai, kad pareiškėjas neturi pirmos kvalifikacinės kategorijos už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio mėnesio iki 2015 m. birželio mėnesio imtinai; 7) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK ir Medicinos centro, lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeitė: pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui J. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 23 961 Eur turtinės ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, priteisė pareiškėjui J. K. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1828,73 Eur negauto darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų), kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT) pateikė patikslintą prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas iš viso prašė priteisti 2200 Eur (1400 Eur už teismo išlaidas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 800 Eur – nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė atmesti prašymą, nurodydamas, kad pareiškėjas tik 2018 m. gegužės 2 d. su prašymu kreipėsi į VAAT, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) apeliacinį skundą dėl VAAT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo išnagrinėjo 2018 m. balandžio 16 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi buvo patenkinta 50 procentų reikalavimų, 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pareiškėjo J. K. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 361,06 Eur su bylos nagrinėjimu Vilniaus apygardos administraciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimą, o iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato – 180,54 Eur, kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo prašymo dalį dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija


III.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeitė, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs. Taigi iš dalies patenkinus pareiškėjo skundą, laikytina, jog pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti

atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtinta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo pateiktos bylinėjimosi išlaidas detalizuojančios lentelės matyti, jog pareiškėjas iš viso patyrė 800 Eur išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Pareiškėjas nurodytas patirtas išlaidas grindžia 2016 m. birželio 7 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. DS 644 ir 2016 m. birželio 7 d. pinigų priėmimo-perdavimo kvitu serija LAT Nr. 860416.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi apeliacinio skundo parengimo paslauga suteikta 2016 m. II ketvirtyje, šiuo atveju taikytini 2015 m. IV ketvirčio darbo užmokesčiai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2015 m. IV ketvirtį sudarė 756,90 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.9 punktą maksimali suma, galima priteisti už apeliacinio skundo parengimą 2015 m. IV ketvirtyje sudarė 1892,25 Eur (2,5 x 756,90 Eur). Taigi pareiškėjo prašoma priteisti 800 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, taip pat įvertinusi aplinkybes, jog, atstovimo išlaidos yra pagrįstos pateiktais dokumentais, kurie buvo pateikti laiku, už apeliacinio skundo surašymą pareiškėjas atsiskaitė ir patirtos bylinėjimosi išlaidos ne tik neviršija Rekomendacijų 8.9 papunktyje nustatyto maksimalaus dydžio, tačiau sudaro mažiau kaip pusę šio maksimalaus nustatyto dydžio už apeliacinio skundo parengimą, daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjui neturi būti priteistos atstovavimo išlaidos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstos, racionalios, atitinka bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl turi būti atlygintos.

Įvertinusi minėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjui gali būti atlyginta 1/2 dalis jo patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Taigi, pareiškėjui už atstovavimo išlaidas, patirtas dėl apeliacinio skundo parengimo, priteistina iš viso 400 Eur išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo tenkinti iš dalies.Pareiškėjui J. K. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos

komisariato 264 Eur, o iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato – 136 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.



MILDA VAINIENĖ



2018-18886 2018-11-23 2018-11-15 2018-11-15 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės G. M. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės G. M. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas individuali įmonė (toliau – ir IĮ) G. M. firma (toliau – ir pareiškėjas, Firma) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. kovo 10 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-33/16 (toliau – ir Nutarimas Nr. ATK2-33/16), kuriame Firmai paskirta 362 Eur bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Kauno miesto Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados (toliau – ir Kauno AVPK policijos nuovada) pareigūnų vykdytais veiksmais ir nustatytomis aplinkybėmis, kurias neteisingai ir nepagrįstai vertino Departamentas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

3. Firma teigė, kad ekonominė sankcija už Įstatymo pažeidimus savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei, todėl nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas turi būti laikomasi ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reikalavimų. Byloje svarstytinas klausimas, ar policijos pareigūnų veikla, išaiškinant Įstatymo pažeidimus, už kuriuos Firmai paskirta ekonominė sankcija, buvo teisėta, ar yra pagrindas policijos pareigūnų veiksmus pripažinti provokacija padaryti pažeidimą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno AVPK policijos nuovados pareigūnai 2015 m. gruodžio 19 d. nustatė, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, Firmos darbuotoja apie 23.30 val., paprašius policijos pareigūnui, pardavė 3 putojančio vyno butelius, kuriuos policijos pareigūnas iš kavinės išsinešė. 2015 m. gruodžio 20 d. apie 00.07 val. buvo parduoti 2 buteliai putojančio vyno kitoje pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, kai Firmos darbuotojas, paprašius policijos pareigūnui, pardavė nurodytus alkoholinius gėrimus ir policijos pareigūnas juos išsinešė iš kavinės. Taigi, policijos pareigūnas atliko kontrolinius pirkimus.

5. Pareiškėjo manymu, policijos pareigūnai turėjo įvertinti tai, kad naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais ir licencijų verstis mažmenine prekyba taisyklių pažeidimai iš esmės daromi tik ūkio subjektų, vykdančių prekybą alkoholiniais gėrimais, prekybos vietose, todėl, jų veiksmų teisėtumas turi atitikti teisės aktuose nustatytų taisyklių, susijusių su ūkio subjektų patikrinimais, reikalavimus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=355a59c0ee7811e88568e724760eeafa

6. Atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. gruodžio 17 d. buvo patvirtintas Policijos veiksmų, užtikrinant viešąją tvarką bei prekybos akcizinėmis prekėmis kontrolę, planas (toliau – ir Planas) ir buvo organizuota tikslinga policijos pareigūnų prevencinė priemonė, policijos pareigūnai turėjo aiškų tikslą patikrinti pareiškėjo veiklą. Policijos pareigūnai iš anksto žinojo apie numatomą pareiškėjo valdomų prekybos vietų patikrinimą ir galimus kontrolinius pirkimus, todėl jų veiksmai turėjo atitikti VAĮ, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 5-V-549 patvirtintas Ūkio subjektų patikrinimo atlikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 14 punktą (2015 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XII-1765 redakcija), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-734 patvirtinto Apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, t. y. turėjo būti parengtas ir patvirtintas pavedimas atlikti Firmos veiklos patikrinimą, pavedimas atlikti kontrolinius pirkimus Firmos prekybos vietose, tačiau policijos pareigūnai atliko Firmos veiklos patikrinimą ir vykdė kontrolinius pirkimus, neturėdami teisinio pagrindo tokiems veiksmams, taigi, ir jų veiksmai neatitiko teisėtumo principo reikalavimų.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas, priimdamas Nutarimą Nr. ATK2-33/16, privalėjo vadovautis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytais reikalavimais ir suformuota teisine jurisprudencija dėl teisės pažeidimų įrodymų leistinumo kriterijų. Pareiškėjas nurodė, jog įrodymai turi būti gauti iš įstatyme nurodytų šaltinių ir nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 256 straipsnio 2 dalis), kad teisėsaugos institucijų pareigūnams būtina laikytis visų procesinės formos reikalavimų, garantuojančių informacijos tikrumą ir fiksavimo visapusiškumą, tai reiškia, kad tik įstatyme nustatyta procesine tvarka surinkta, ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu; įrodymui keliamas teisėtumo reikalavimas, reiškiantis, kad įrodymas turi būti gaunamas (renkamas) tik teisėtais būdais, su tuo susijęs ir įrodinėjimo priemonių leistinumo kriterijus (požymis), reiškiantis, kad įrodymu gali būti laikoma tik iš įstatyme nustatytos įrodinėjimo priemonės gauta informacija; be to, ir įrodinėjimo priemonė turi būti gauta teisėtu būdu; individualų teisės aktą priimančiam subjektui negalima savo išvadų grįsti tomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios nėra gautos teisėtu būdu. Firma teigė, kad Departamentas nesistengė išsiaiškinti aplinkybių (apie jas pareiškėja nurodė Departamentui, teikdama 2016 m. kovo 3 d. paaiškinimą), susijusių su policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumą patvirtinančiais teisiniais ir faktiniais pagrindais.

8. Pareiškėjo teigimu, šio teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartys, kadangi bendrosios kompetencijos teismas sprendė savarankišką klausimą dėl fizinio asmens atsakomybės, o ne juridinio asmens atsakomybės.

9. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas pateikė prašymą „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimo“, prašydamas: 1) ištirti, ar Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 14 punkto (2015 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XII-1765 redakcija), šiuo metu galiojančio Policijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punktas (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1856 redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, jog pareigūnas, tirdamas nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus (nusižengimus) ar turėdamas duomenų, kad nusikalstama veika ar administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) yra rengiamas, daromas ar buvo padarytas, teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais turi teisę policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka atlikti apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat legalioje apyvartoje esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinius pirkimus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 158 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad tiriant nusikaltimus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą gali atlikti neatskleisdami savo tapatybės, 158 straipsnio 2 daliai tiek, kiek nustatyta, kad savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai leidžiami ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų apie asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartį dėl slaptos veiklos priima gavęs prokuroro prašymą, kurio turinys turi atitikti šio straipsnio 3 dalyje nurodytą nutarties turinį, bei šio kodekso 160 1 straipsnio 1 dalies nuostatai, nurodančiai, kad neatidėliotinais atvejais procesinės prievartos priemonės, numatytos šio kodekso 158, 159 straipsniuose, gali būti taikomos ir prokuroro nutarimu, tačiau visais šiais atvejais per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą, ATPK 249 ir 264 straipsnių nuostatoms, nustatančioms administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tvarką bei administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatai, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 1511, 153, 172, 173, 174 ir 175 straipsniuose, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 1891 straipsnyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214 ir 215 straipsniuose,

225 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 1 dalyje, 2281, 240, 2501 ir 2503 straipsniuose, 251 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 266 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 309 straipsnio 3 dalyje, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis; 2) ištirti, ar Aprašo 4, 6, 8, 9, 10 ir 11 punktų nuostatos tiek, kiek nustatyta, kad kontroliniai pirkimai atliekami siekiant greitai ir efektyviai atskleisti, ištirti ir patraukti asmenis atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 163, 1631-16315, 164, 177-1772, 1852, 1854, 1856

straipsniuose, kad gavus Aprašo 5 punkte nurodytą informaciją, pagal poreikį ji tikslinama (naudojant informacines sistemas, susisiekiant su pranešėju ir pan.) ir, esant pakankamam pagrindui manyti, jog informacija objektyvi, surašomas nustatytos formos pavedimas atlikti kontrolinį pirkimą, kuris pateikiamas įgaliotam pavesti atlikti kontrolinius pirkimus asmeniui, kad pavedimas surašomas vienu egzemplioriumi ir ūkio subjektui, kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui neįteikiamas, kad kontrolinius pirkimus galima pradėti organizuoti ir atlikti tik esant įgalioto asmens pasirašytam pavedimui, bei kad pavedimas pridedamas prie administracinio teisės pažeidimo ar ikiteisminio tyrimo bylos (turgavietėje ar kitoje nelegalios prekybos vietoje pagal vieną pavedimą atlikus kelis sėkmingus kontrolinius pirkimus prie kitų administracinių teisės pažeidimų ar ikiteisminio tyrimo bylų pridedamos pavedimo kopijos), neprieštarauja šiuo metu galiojančioms ta apimtimi ATPK 249 ir 264 straipsnių nuostatoms, nustatančioms, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tvarką bei administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai; 3) ištirti, ar Aprašo 4, 6, 9 ir 10 punktų nuostatos tiek, kiek kontroliniai pirkimai atliekami siekiant greitai ir efektyviai atskleisti, ištirti ir patraukti asmenis atsakomybėn už nusikalstamas veikas, numatytas BK 201–204 ir 222 straipsniuose, kad gavus Aprašo 5 punkte nurodytą informaciją, pagal poreikį ji tikslinama (naudojant informacines sistemas, susisiekiant su pranešėju ir pan.) ir, esant pakankamam pagrindui manyti, jog informacija objektyvi, surašomas nustatytos formos pavedimas atlikti kontrolinį pirkimą, kuris pateikiamas įgaliotam pavesti atlikti kontrolinius pirkimus asmeniui, kad kontrolinius pirkimus galima pradėti organizuoti ir atlikti tik esant įgalioto asmens pasirašytam pavedimui ir išimtiniais atvejais (pvz., nustačius prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimą ar kitais atvejais, kai pavedimo įforminimas iš esmės pažeidimo fiksavimą padarytų neįmanomą) kontrolinis pirkimas gali būti atliekamas žodžiu suderinus tai su asmeniu, įgaliotu pasirašyti pavedimą, tokiais atvejais pavedimas nesurašomas, o ne vėliau kaip kitą darbo dieną surašomas tarnybinis pranešimas, pagrindžiantis kontrolinio pirkimo atlikimo būtinumą be pavedimo, neprieštarauja šiuo metu galiojančioms BPK 158 straipsnio 1 ir 2 dalies, 159 straipsnio 1 dalies bei 1601 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nustatančioms kitų procesinių prievartos priemonių („Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai“ ir „Leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus“), teisinius pagrindus ir subjektų, priimančių sprendimus dėl jų atlikimo, kompetenciją, šių priemonių taikymo neatidėliotinais atvejais teisinius pagrindus; 4) ištirti, ar Aprašo 4 punkto nuostatos tiek, kiek kontroliniai pirkimai atliekami siekiant greitai ir efektyviai atskleisti, ištirti ir patraukti asmenis atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 163, 1631-16315, 164, 177-1772, 1852, 1854, 1856 straipsniuose; taip pat už nusikalstamas veikas, numatytas BK 201–204 ir 222 straipsniuose, neprieštarauja šiuo metu galiojančioms ta apimtimi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 14 punkto (2015 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XII-1765 redakcija), šiuo metu galiojančioms Policijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoms, nustatančioms pareigą policijos generaliniam komisarui nustatyti apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimų tvarką; 5) ištirti, ar Aprašo 4 punkto nuostatos tiek, kiek kontroliniai pirkimai atliekami siekiant greitai ir efektyviai atskleisti, ištirti ir patraukti asmenis atsakomybėn už nusikalstamas veikas, numatytas BK 201–204 ir 222 straipsniuose neprieštarauja šiuo metu galiojančioms ta apimtimi Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms, nustatančioms kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimo teisinius pagrindus; 6) ištirti, ar Aprašo 8 punkto nuostatos tiek, kiek pavedimas surašomas vienu egzemplioriumi ir ūkio subjektui, kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui neįteikiamas, neprieštarauja šiuo metu galiojančiai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 11 dalies nuostatai, nustatančiai ūkio subjektų veiklos patikrinimų pradėjimo teisinius pagrindus, kad priežiūrą atliekantis subjektas, pradėdamas ūkio subjekto neplaninį patikrinimą, pateikia tikrinamam ūkio subjektui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopiją, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principams; 7) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą; 8) teismui priėmus sprendimą skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu nurodytiems įstatymams, pripažinti neteisėta norminio administracinio akto dalį, kuri negali būti taikoma nuo jo priėmimo dienos.

10. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.11. Departamentas nurodė, jog vadovaujantis su Kauno AVPK policijos nuovados 2016 m. sausio 8 d. raštais Nr. 20-S-

4315 ir Nr. 20-S-4320 pateikta ir Departamento surinkta medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui priklausančiose kavinėse nuo

22.00 val. iki 8.00 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais gamykliniu būdu uždarytoje pakuotėje ir neužtikrinama, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami viešojo maitinimo vietoje (t. y. prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešti), taigi, Firma nesilaikė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto reikalavimo.

12. Atsakovas teigė, kad Kauno AVPK policijos nuovada surinko pakankamai objektyvių duomenų (faktų) apie Firmos prekybos vietose padarytus Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimus, Departamentas neturi pagrindo abejoti policijos pareigūnų užfiksuotomis aplinkybėmis, todėl byloje surinktus duomenis vertino kaip objektyvius ir pakankamus Firmos padaryto Įstatymo pažeidimo įrodymus. Be to, policijos pareigūno, atliekančio administracinio teisės pažeidimo tyrimą, atliekami proceso veiksmai gali būti skundžiami įstatymuose nustatyta tvarka, o šioje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad policijos pareigūnų atlikti procesiniai veiksmai būtų apskųsti ir tuos veiksmus kompetentingi pareigūnai (organai) būtų įvertinę kaip prieštaraujančius teisės aktų reikalavimams: priešingai, Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. nutartyse administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. A2.8.-721-540/2016 ir Nr. A2.8.-713-738/2016 pripažino, kad Firmos darbuotojai R. G. ir A. D. padarė administracinius teisės pažeidimus, atsakomybė už kuriuos nustatyta ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, kai 2015 m. gruodžio 19 d. apie 23.30 val. ir 2015 m. gruodžio 20 d. apie 00.07 val., vykdydami darbo funkcijas ir nesilaikydami Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų, pardavė alkoholinius gėrimus tarnybines pareigas vykdžiusiems policijos pareigūnams. Atsakovas pažymėjo, kad dėl minėtų įvykių aplinkybių minėtose administracinių teisės pažeidimų bylose dėl pareiškėjo samdomų darbuotojų priimti įsiteisėję nutarimai, t. y. juose nurodytos aplinkybės yra neginčytinai nustatytos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A143-258/2009) šiuo atveju negali būti kvestionuojamos neginčijamai nustatytos aplinkybės, jų teisėtumas ir pagrįstumas.

13. Atsakovas nurodė, kad šioje byloje sprendžiamas Departamento priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o pareiškėjo skunde nurodyti argumentai išeina už šio ginčo ribų, juolab, kad policijos pareigūnų veiksmus neginčijamai jau yra įvertinęs Kauno apylinkės teismas minėtose administracinių teisės pažeidimų bylose.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.15. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių teisės aktų

atitikimo aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms ištyrimo. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo nuostatų atitiktis BPK, ATPK, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatoms negali būti apskritai tiriama, nes tos pačios galios teisės aktų atitikties vienas kitam nėra teisinių galimybių įvertinti, be to, šioje administracinėje byloje nėra vertinama policijos pareigūnų veikla, jų priimti administraciniai aktai, atitinkamai nėra taikomos ATPK, BPK, Policijos veiklos įstatymo, Policijos įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatos. Aprašo nuostatų atitiktis ATPK, BPK, Policijos veiklos įstatymo, Policijos įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatoms, teismo vertinimu, negali būti tiriama šioje administracinėje byloje, nes šioje administracinėje byloje nėra vertinama policijos pareigūnų veikla, jų priimti administraciniai aktai, atitinkamai nėra taikomos ATPK, BPK, Policijos veiklos įstatymo, Policijos įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatos. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo abejoti minėtų teisės aktų atitiktimi Konstitucijos nuostatoms. Dėl Aprašo atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Konstitucijos nuostatoms pareiškėjos pateikti argumentai nesukėlė teismui abejonių dėl Aprašo atitikties minėtoms teisės aktų nuostatoms.

16. Teismas akcentavo, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-713-738/2016 (teisminio proceso Nr. 4-69-3-00346-2016-4) A. D. skyrė 14,00 Eur baudą už tai, kad ji 2015 m. gruodžio 19 d. apie 23.30 val., dirbdama barmene Firmos bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, po 22 val. prekiavo alkoholiniais gėrimais uždarytoje pakuotėje ir išsinešti, t. y. už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, taip pat Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-721-540/2016 (teisminio proceso Nr. 4-69-3-00354-2016-3) R. G. skyrė 14,00 Eur baudą už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 20 d. apie 00.07 val., dirbdamas barmenu Firmos kavinėje-bare, adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), po 22.00 val. prekiavo alkoholiniais gėrimais uždarytoje pakuotėje ir leido juos išsinešti, t. y. už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, minėti teismo nutarimai yra įsiteisėję. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minėtuose Kauno apylinkės teismo procesiniuose sprendimuose buvo įvertinta policijos pareigūnų veikla, jų priimti aktai, todėl teismas šioje administracinėje byloje neturi jokio teisinio pagrindo peržiūrėti Kauno apylinkės teismo procesiniuose sprendimuose atlikto policijos pareigūnų veiklos, jų procesinių aktų įvertinimo. Pareiškėjo skunde pateikti policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo, atliekant Firmos veiklos patikrinimą, vertinimai šioje administracinėje byloje yra visiškai nereikšmingi, jie nesudaro ir negali sudaryti nei prielaidų, nei sąlygų panaikinti skundžiamą Nutarimą Nr. ATK2-33/16.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Nutarime Nr. ATK2-33/16 vadovautasi faktiniais duomenimis, neįvertinus jų leistinumo reikalavimų, teismas pabrėžė, jog atsakovas rėmėsi policijos surinktais duomenimis, kurių leistinumo, galiojant minėtiems Kauno apylinkės teismo procesiniams sprendimams, vertinti kitaip, negu tai atliko Kauno apylinkės teismas, nėra jokio teisinio pagrindo.

III.

18. Pareiškėjas IĮ G. M. firma apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Nutarimą Nr. ATK2-33/16.

19. Pareiškėjas taip pat prašo teismo ištirti: 1) ar Aprašo 4, 6, 8, 9, 10 ir 11 punktų nuostatos tiek, kiek nustatyta, kad kontroliniai pirkimai atliekami siekiant greitai ir efektyviai atskleisti, ištirti ir patraukti asmenis atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 163, 1631-16315, 164, 177-1772, 1852, 1854, 1856 straipsniuose, kad gavus Aprašo 5 punkte nurodytą informaciją, pagal poreikį ji tikslinama (naudojant informacines sistemas, susisiekiant su pranešėju ir pan.) ir, esant pakankamam pagrindui manyti, jog informacija objektyvi, surašomas nustatytos formos pavedimas atlikti kontrolinį pirkimą, kuris pateikiamas įgaliotam pavesti atlikti kontrolinius pirkimus asmeniui, kad pavedimas surašomas vienu egzemplioriumi ir ūkio subjektui, kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui neįteikiamas, kad kontrolinius pirkimus galima pradėti organizuoti ir atlikti tik esant įgalioto asmens pasirašytam pavedimui, bei kad pavedimas pridedamas prie administracinio teisės pažeidimo ar ikiteisminio tyrimo bylos (turgavietėje ar kitoje nelegalios prekybos vietoje pagal vieną pavedimą atlikus kelis sėkmingus kontrolinius pirkimus prie kitų administracinių teisės pažeidimų ar ikiteisminio tyrimo bylų pridedamos pavedimo kopijos), neprieštarauja šiuo metu galiojančioms ta apimtimi ATPK 249 ir 264 straipsnių nuostatoms, nustatančioms, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tvarką bei administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai; 2) ar Aprašo 4, 6, 9 ir 10 punktų nuostatos tiek, kiek kontroliniai pirkimai atliekami siekiant greitai ir efektyviai atskleisti, ištirti ir patraukti asmenis atsakomybėn už nusikalstamas veikas, numatytas BK 201–204 ir 222 straipsniuose, kad gavus Aprašo 5 punkte nurodytą informaciją, pagal poreikį ji tikslinama (naudojant informacines sistemas, susisiekiant su pranešėju ir pan.) ir, esant pakankamam pagrindui manyti, jog informacija objektyvi, surašomas nustatytos formos pavedimas atlikti kontrolinį pirkimą, kuris pateikiamas įgaliotam pavesti atlikti kontrolinius pirkimus asmeniui, kad kontrolinius pirkimus galima pradėti organizuoti ir atlikti tik esant įgalioto asmens pasirašytam pavedimui ir išimtiniais atvejais (pvz., nustačius prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimą ar kitais atvejais, kai pavedimo įforminimas iš esmės pažeidimo fiksavimą padarytų neįmanomą) kontrolinis pirkimas gali būti atliekamas žodžiu suderinus tai su asmeniu, įgaliotu pasirašyti pavedimą, tokiais atvejais pavedimas nesurašomas, o ne vėliau kaip kitą darbo dieną surašomas tarnybinis pranešimas, pagrindžiantis kontrolinio pirkimo atlikimo būtinumą be pavedimo, neprieštarauja šiuo metu galiojančioms BPK 158 straipsnio 1 ir 2 dalies, 159 straipsnio 1 dalies bei 1601 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nustatančioms kitų procesinių prievartos priemonių („Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai“ ir „Leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus“), teisinius pagrindus ir subjektų, priimančių sprendimus dėl jų atlikimo, kompetenciją, šių priemonių taikymo neatidėliotinais atvejais teisinius pagrindus; 3) ar Aprašo 4 punkto nuostatos tiek, kiek kontroliniai pirkimai atliekami siekiant greitai ir efektyviai atskleisti, ištirti ir patraukti asmenis atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 163, 1631-16315, 164, 177-1772, 1852, 1854, 1856 straipsniuose; taip pat už nusikalstamas veikas, numatytas BK 201–204 ir 222 straipsniuose, neprieštarauja šiuo metu galiojančioms ta apimtimi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 14 punkto (2015 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XII-1765 redakcija), šiuo metu galiojančio Policijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoms, nustatančioms pareigą policijos generaliniam komisarui nustatyti apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimų tvarką; 4) ar Aprašo 4 punkto nuostatos tiek, kiek kontroliniai pirkimai atliekami siekiant greitai ir efektyviai atskleisti, ištirti ir patraukti asmenis atsakomybėn už nusikalstamas veikas, numatytas BK 201–204 ir 222 straipsniuose neprieštarauja šiuo metu galiojančioms ta apimtimi Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms, nustatančioms kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimo teisinius pagrindus; 5) ar Aprašo 8 punkto nuostatos tiek, kiek pavedimas surašomas vienu egzemplioriumi ir ūkio subjektui, kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui neįteikiamas, neprieštarauja šiuo metu galiojančiai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 11 dalies nuostatai, nustatančiai ūkio subjektų veiklos patikrinimų pradėjimo teisinius pagrindus, kad priežiūrą atliekantis subjektas, pradėdamas ūkio subjekto neplaninį patikrinimą, pateikia tikrinamam ūkio subjektui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopiją, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principams.

20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:20.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl

kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nepateikė aiškių ir išsamių argumentų, kodėl mano, kad Aprašas atitinka pareiškėjo nurodytus teisės aktus. Teismas apsiribojo fragmentiniais teiginiais, jų nepaaiškindamas ir nepagrįsdamas teisės aktais, teismų praktika ir pan.

20.2. Visa faktinė bylos medžiaga iš Kauno AVPK buvo perduota Departamentui, kuris tik ją perskaitė, apibendrino ir surašė procesinius dokumentus, kurie numatyti Įstatyme. Pareiškėjo įsitikinimu, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent Departamentas turėjo įvertinti policijos pareigūnų veiksmus, išdėstyti visas faktines aplinkybes bei jas motyvuotai kvalifikuoti kaip pažeidimą, kartu įrodydamas ir tai, kad policijos pareigūnų veiksmai ir surinkta bylos medžiaga atitinka tuos teisės aktų reikalavimus, dėl kurių yra sprendžiamas ginčas, o teismas turėjo įvertinti, kad Departamentas, priimdamas Nutarimą, atliko šiuos veiksmus ir jo priimtas Nutarimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas.

20.3. Teismas visiškai neatsakė į pareiškėjo skunde išdėstytus ginčytinus klausimus, pvz., ar policijos pareigūnų veiksmai atitiko VAĮ nuostatas, nustatančias ūkio subjekto veiklos patikrinimo reikalavimus, bei ar Departamentas, priimdamas individualų teisės aktą, nepažeidė VAĮ 8 straipsnio nuostatų.

20.4. Firma nesutinka su teismo argumentu, kad dėl policijos pareigūnų veiksmų pasisakė ir juos įvertino Kauno apylinkės teismas. Pareiškėjas teigia, kad šis teismas nevertino policijos pareigūnų veiksmų, nes apie juos nei viename procesiniame dokumente nėra pateikta jokios informacijos, tai atsispindi tik iš pareigūnų tarnybinių pranešimų ir proceso dalyvių paaiškinimų.

20.5. Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią teisės pažeidimų tyrimo ir ekonominių sankcijų taikymo pagal Alkoholio kontrolės įstatymą procedūra negali būti sutapatinama su administracinių teisės pažeidimų teisena, tačiau yra glaudžiai su ja susijusi. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnyje nėra taisyklių, kurios būtų priskirtinos bendrajai administracinių teisės pažeidimų teisei, konstatuotina teisės spraga, kuri turi būti užpildyta pagal įstatymo analogiją, taikant ATPK bendrosios dalies normas (2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–2928/2011; 2004 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15–1056/2004).

20.6. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, susiję su atliekamais kontroliniais pirkimais ir jų atlikimo tvarka, turi būti įtvirtinti tik įstatyme ir išdėsto argumentus, susijusius su jo prašymu ištirti, ar Aprašo nuostatos neprieštarauja jo nurodytiems teisės aktams, teigdamas, kad dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas išvis nepasisakė.

21. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti

22. Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą ir šalių argumentus, pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

23. Departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai sulygina Aprašo nustatyta tvarka policijos pareigūnų atliekamus kontrolinius pirkimus su VAĮ nustatytais ūkio subjekto patikrinimais. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnas, tirdamas nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus (nusižengimus) ar turėdamas duomenų, kad nusikalstama veika ar administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) yra rengiamas, daromas ar buvo padarytas, teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais turi teisę policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka atlikti apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat legalioje apyvartoje esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinius pirkimus.

Teisėjų kolegija


24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. ATK2-33/16, kuriuo pareiškėjui paskirta 362 Eur bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, konstatavo, jog Kauno apylinkės teismo įsiteisėjusiuose 2016 m. sausio 19 d. nutarimuose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. A2.8.-713-738/2016 ir Nr. A2.8.-721-540/2016, kuriais paraiškėjo darbuotojams buvo skirtos baudos už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimus, buvo įvertinta policijos pareigūnų veikla, jų priimti aktai, todėl atsakovas policijos surinktų duomenų leistinumo vertinti

kitaip, negu tai atliko Kauno apylinkės teismas, neturėjo jokio teisinio pagrindo, taip pat teismas šioje administracinėje byloje neturėjo teisinio pagrindo peržiūrėti Kauno apylinkės teismo procesiniuose sprendimuose atlikto policijos pareigūnų veiklos, jų procesinių aktų įvertinimo, ir pareiškėjo skundą atmetė.

26. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo prašymu ištirti, ar Aprašo nuostatos neprieštarauja jo nurodytiems teisės aktams. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas turėjo įvertinti policijos pareigūnų veiksmus, įrodyti, kad policijos pareigūnų veiksmai ir surinkta bylos medžiaga atitinka teisės aktų reikalavimus. Apeliantas teigia, kad teismas neatsakė į pareiškėjo skunde išdėstytus klausimus, ar policijos pareigūnų veiksmai atitiko VAĮ nuostatas, nustatančias ūkio subjekto veiklos patikrinimo reikalavimus, bei ar Departamentas nepažeidė VAĮ 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas teigia, kad Kauno apylinkės teismas nevertino policijos pareigūnų veiksmų, apie juos nei viename procesiniame dokumente nėra pateikta jokios informacijos.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1826 redakcija) nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

29. Aiškindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr. 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

30. Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalis numato, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda.

31. Pagal bylos duomenis nustatyta, jog pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, 2015 m. gruodžio 19 d. apie 23.30 val. barmenė A. D. kontrolinio pirkimo metu Kauno AVPK policijos nuovados pareigūnams P. M. ir J. B. pardavė tris 0,7 l talpos butelius putojančio vyno uždarytoje pakuotėje ir ne vartoti vietoje; minėtų putojančio vyno butelių barmenė neatidarė, liepė užsikišti už rūbų, kad niekas nepamatytų, nes ji negalinti pardavinėti alkoholio išsinešti, t. y. pardavė uždarytoje pakuotėje, ir pirkėjai juos išsinešė iš baro patalpų. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, 2015 m. gruodžio 20 d. apie 00.07 val. barmenas R. G. kontrolinio pirkimo metu Kauno AVPK policijos nuovados pareigūnams P. M. ir G. Z. pardavė du 0,7 l talpos butelius putojančio vyno uždarytoje pakuotėje, ne vartoti vietoje, minėtų putojančio vyno butelių barmenas neatidarė t. y. pardavė uždarytoje pakuotėje, ir pirkėjai juos išsinešė iš baro patalpų. Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. nutartimis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. A2.8.-721-540/2016 ir Nr. A2.8.-713-738/2016 pripažino, kad Firmos darbuotojai R. G. ir A. D. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, ir skyrė jiems baudas. Minėtos Kauno apylinkės teismo nutartys yra įsiteisėjusios.

32. Pasisakydama dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo nustatytos remiantis byloje esančiais įrodymais ir apeliantas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Pagrindinis ginčas byloje kilo dėl to, ar policijos pareigūnų veiksmai atliekant kontrolinius pirkimus, kurių metu užfiksuoti minėti alkoholio pardavimo tvarkos pažeidimai, buvo tinkami ir teisėti, ar skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus bei ar Aprašas, nustatantis kontrolinių pirkimų atlikimo tvarką, neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems norminiams teisės aktams.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami kavinės ar baro, kaip ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie kavinės ar baro darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto

(pareiškėjo) veiksmais. Todėl tam tikri nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti kavinės darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei.

34. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad įsiteisėjusiomis Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartimis nustatyta, jog Firmos darbuotojai pardavė alkoholinius gėrimus po 22 val. išsinešti. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju juridinės reikšmės neturi Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartys, kadangi bendrosios kompetencijos teismas sprendė savarankišką klausimą dėl fizinio asmens atsakomybės, o ne juridinio asmens atsakomybės.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtose Kauno apylinkės teismo išnagrinėtose bylose nebuvo nustatyta, kad policijos pareigūnai provokavo pareiškėjo darbuotojus padaryti nustatytus pažeidimus ar kad policijos pareigūnų atliktas kontrolinis patikrinimas buvo neteisėtas. Taip pat pažymėtina, kad policijos pareigūnai, kuriems pareiškėjo darbuotojai neteisėtai pardavė alkoholinius gėrimus, veikė pagal Kauno AVPK viršininko patvirtintą 2015 m. gruodžio 17 d. Policijos veiksmų, užtikrinant viešąją tvarką bei prekybos akcizinėmis prekėmis kontrolę, planą Nr. 20-IL-122818 (I t., b. l. 40), kuriame numatyta prevencinė priemonė, kurios metu Kauno AVPK policijos nuovados pareigūnai nuo 2015 m. gruodžio 19 d. 22.00 val. iki 2015 m. gruodžio 20 d. 2.00 val. turėjo vykdyti viešosios tvarkos užtikrinimo bei prekybos akcizinėmis prekėmis kontrolės veiksmus. Šiame Plane, be kita ko, nurodyta, kad Kauno AVPK nuovada gavo nusiskundimų apie Kauno mieste vykdomą neteisėtą naktinę prekybą alkoholiniais gėrimais. Tai iš esmės atitinka Aprašo 5.1 punkte įtvirtintą sąlygą, kad kontroliniai pirkimai organizuojami, kai gaunama informacijos, kad ūkio subjektai vykdo <…> teisėtą ūkinę komercinę veiklą, tačiau pažeidžia <…> teisės aktus, kurie reglamentuoja jų veiklą. Kaip minėta, pareiškėjo darbuotojai bausti už ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatytus pažeidimus, taigi, tenkinama ir Aprašo 4.1 punkte įtvirtinta sąlyga, leidžianti atlikti kontrolinius pirkimui siekiant greitai ir efektyviai atskleisti, ištirti ir patraukti asmenis atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 163, 1631–15, 164, 177–1772, 1852, 1854, 1856 straipsniuose. Taip pat pažymėtina, kad policijos pareigūnui užtikrinant jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą suteikta teisė policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka atlikti apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinius pirkimus (Policijos įstatymo 18 str. 1 d. 14 p.).

36. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Įvertinus skundžiamo Nutarimo Nr. ATK2-33/16 turinį, matyti, kad jis pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, kurios yra siejamos su nurodytais faktiniais duomenimis. Iš skundžiamo sprendimo turinio galima suvokti ginčijamo sprendimo priėmimo faktinį bei teisinį pagrindą, todėl tai neriboja pareiškėjų teisės į teisminę gynybą, o nagrinėjančiam ginčą teismui yra galimybė apibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį bei visapusiškai ir objektyviai išspręsti ginčą, todėl darytina išvada, kad Nutarimas Nr. ATK2-33/16 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas neturėjo teisinio pagrindo su pareiškėjo ir jo darbuotojų padarytu pažeidimu susijusių aplinkybių vertinti kitaip, nei įvertino Kauno apylinkės teismas.

37. Atmestini pareiškėjo argumentai, susiję su policijos pareigūnų veiksmų atitikties VAĮ nuostatoms, reglamentuojančioms ūkio subjektų veiklos priežiūrą. Viešojo administravimo įstatymo IV skirsnis „Ūkio subjektų veiklos priežiūra“ reglamentuoja viešojo administravimo subjektų atliekamus veiksmus (VAĮ 361 str. 1 d.). Tuo tarpu, policijos pareigūnai kontrolinius patikrinimus pagal Policijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 14 punktą atlieka užtikrindami policijos uždavinių, šiuo atveju – teisės pažeidimų prevencijos, įgyvendinimą, kas nelaikytina viešuoju administravimu.

38. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.).

39. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama

konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

40. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkinamas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo išsamiai atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas ar nemotyvuotas.

41. Pareiškėjas apeliaciniame kelia Aprašo 4, 6, 8, 9, 10 ir 11 punktų teisėtumo klausimą, manydamas, jog jo nurodytos Aprašo nuostatos galimai prieštarauja ATPK 249 ir 264 straipsnių nuostatoms, BPK 158 straipsnio 1 ir 2 dalies, 159 straipsnio 1 dalies bei 1601 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 14 punkto (šiuo metu – Policijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkto) nuostatoms, Kriminalinės žvalgybos 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 11 dalies nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principams.

42. Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 str. 3 d.).

43. Pažymėtina, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). Nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne asmens, prašančio ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

44. Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių, anot pareiškėjo, turėtų būti ištirtas jo nurodytų Aprašo nuostatų teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstyti teiginiai teismui nesudaro pagrindo abejoti Aprašo atitiktimi ATPK 249 ir 264 straipsnių nuostatoms, BPK 158 straipsnio 1 ir 2 dalies, 159 straipsnio 1 dalies bei 1601 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 14 punkto (šiuo metu – Policijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkto) nuostatoms, Kriminalinės žvalgybos 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 11 dalies nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos principams nuostatoms, todėl pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą negali būti tenkinamas.

46. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo individualios įmonės G. M. firmos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2018-18893 2018-11-23 2018-11-15 2018-11-15 -

Administracinė byla Nr. S-486-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00002-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9.(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. L. apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui ir valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjos R. L. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui ir valstybės įmonei Registrų centras atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja R. L. 2018 m. spalio 27 d. (pagal spaudą ant pašto voko) padavė teismui apeliacinį skundą, nesutikdama su Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu, kuria jos skundas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4174f3f0ee7811e88568e724760eeafa

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnyje numatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

ABTĮ 65 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti, arba laikotarpiu. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laikotarpį. Pagal to paties ABTĮ straipsnio 2 dalį metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kurie nurodyti kaip jo pradžia. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi termino paskutinio mėnesio dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad, aiškinant ABTĮ 65 straipsnio 1–3 dalies normas dėl vieno mėnesio termino pasibaigimo, pažymėtina, jog vieno mėnesio terminas baigiasi atitinkamą mėnesio dieną, t. y. tą dieną, kuri atitinka termino pradžios dieną, apibrėžtą kalendorine data arba nurodant įvykį. Jeigu mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos (t. y. atitinkančios termino pradžios dieną) dienos nėra, laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Šių taisyklių yra privaloma laikytis neatsižvelgiant į tai, kokį skaičių dienų turi mėnuo ar mėnesiai, per kuriuos yra skaičiuojamas vieno mėnesio procesinis terminas, t. y. vieno mėnesio terminas neturėtų būti skaičiuojamas dienomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-113-602/2017).

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai ginčijamą sprendimą priėmė ir paskelbė 2018 m. rugsėjo 24 d., todėl paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo teismui diena, vadovaujantis minėto ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi, buvo 2018 m. spalio 24 d. Pareiškėja apeliacinį skundą teismui padavė 2018 m. spalio 27 d., tai yra praleidus įstatyme numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą.

ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą numatytas kaip būtina sąlyga tam, kad teismas galėtų įstatymo nustatyta tvarka spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą. Pareiškėja prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti nepareiškė, todėl jos apeliacinis skundas yra nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės pareiškėjai pakartotinai pateikti teismui apeliacinį skundą kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą jam paduoti, prašyme nurodant ir įrodymais pagrindžiant termino praleidimo priežastis iki skundo pateikimo dienos.


n u t a r i a :

Atsisakyti priimti R. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.



DAINIUS RAIŽYS



2018-18904 2018-11-23 2018-11-15 2018-11-15 -

Administracinė byla Nr. eAS-720-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01629-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.6


(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos ir Ž. K. skundą atsakovui Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamai Kauno departamento, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno Vinco Bacevičiaus pradinei mokyklai, Kauno Žaliakalnio progimnazijai, Jono ir Petro Vileišių mokyklai dėl higienos paso ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos taryba (toliau – ir Taryba) ir Ž. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) 2018 m. birželio 22 d. leidimą-higienos pasą Nr. (2.11 14.2.1)LHP-1857; 2) panaikinti Centro 2018 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (2-11 14.2.1E)2-28114. Pareiškėjai taip pat prašė sustabdyti ginčijamų administracinių aktų galiojimą.

2. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi pareiškėjams nustatytas terminas iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje nurodytiems skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti dokumentus, patvirtinančius Tarybos pirmininko teisę teikti skundą, taip pat pateikti teismui prašymą dėl žyminio mokesčio įskaitymo bei skundžiamus aktus.

3. 2018 m. rugpjūčio 22 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose gautas pareiškėjų prašymas dėl trūkumų šalinimo, kuriame pareiškėjai nurodo, jog P. Š. pagal Tarybos nuostatus yra išrinktas šios Tarybos pirmininku 2018 m. birželio 1 d. Tarybos posėdžio metu ir atstovauja jai be atskiro įgaliojimo, pateikdamas savo išrinkimo pirmininku 2018 m. birželio 1 d. protokolo kopiją bei Tarybos nuostatus. Be to, pareiškėjai paaiškina, kad gavę teismo nutartį dėl trūkumų šalinimo tą pačią dieną kreipėsi į Centro Kauno skyrių su prašymu pateikti skundžiamo 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (2-11 14.2.1E)2-28114 kopiją, tačiau jokio atsakymo negavo ir akivaizdu, kad atsakovas neteiks atsakymo skubiai, todėl pareiškėjai prašo teismo išreikalauti minėto sprendimo kopiją. Tarybos pirmininkas taip pat nurodo, kad prašo įskaityti jo sumokėtą administracinėje byloje Nr. eI-3926-208/2018 žyminį mokestį į šioje byloje mokėtino žyminio mokesčio sumą.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakyta priimti ir nutarta grąžinti P. Š. sumokėtą žyminį mokestį.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai ginčija Centro sprendimus, priimtus Kauno Žaliakalnio progimnazijos atžvilgiu, t. y. prašo panaikinti Kauno Žaliakalnio progimnazijai 2018 m. birželio 22 d. išduotą leidimą-higienos pasą ir sprendimą sustabdyti 2012 m. spalio 15 d. išduoto higienos paso galiojimą. Tačiau, teismo vertinimu, reikalavimą atsakovui dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo galėtų teikti arba tiesiogiai su šiuo reikalavimu susijęs asmuo, arba asmuo, turintis teisę ginti viešąjį interesą. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų reikalavimas yra susijęs su Kauno Žaliakalnio progimnazija, o ne su Kauno Vinco Bacevičiaus pradine mokykla, teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjai reiškia reikalavimą dėl viešojo intereso gynimo, nors pagal galiojančių teisės aktų nuostatas (Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5, 55 str.), teisę ginti viešąjį interesą turi prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys, t. y. pareiškėjams teisė ginti viešąjį interesą nėra suteikta. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, nenustatęs pareiškėjų įgaliojimų ginti viešąjį interesą, teismas konstatavo, kad skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Be to, teismas nurodė, kad atsisakius priimti pareiškėjų skundą, grąžintinas jų sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.).

6. Dėl pareiškėjų prašymo stabdyti ginčijamų administracinių aktų galiojimą teismas nurodė, kad procesinis prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 3 d.) gali būti sprendžiamas tik tada, kai skundas priimamas (ABTĮ 70 str. 4 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas nėra priimtas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas nesprendžiamas.

III.

7. Pareiškėja Ž. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti skundą nagrinėti.

8. Pareiškėja pažymi, kad teismas neteisingai nustatė, jog byloje, be kita ko, skundžiamas sprendimas sustabdyti 2012 m. spalio 15 d. išduoto higienos paso galiojimą, kadangi šio Kauno Žaliakalnio progimnazijai 2012 m. spalio 15 d. išduoto higienos paso galiojimas buvo sustabdytas dar Centro 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu, kurio pareiškėjai neskundė. Pareiškėja taip pat paaiškina, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-240 buvo nutarta reorganizuoti Kauno Vinco Bacevičiaus pradinę mokyklą, ją prijungiant prie po reorganizavimo toliau veikiančios Kauno Žaliakalnio progimnazijos. Taigi, akivaizdu, kad Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos, pagal jos nuostatus ir įstatymą atstovaujančios mokyklos bendruomenę, teisė yra ginti bendruomenės interesus, tame tarpe ir mokinių, turėsiančių mokytis Kauno Žaliakalnio progimnazijos patalpose, galbūt neatitinkančiose higienos sąlygų. Tuo tarpu jau minėtu Centro 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo nutarta sustabdyti Kauno Žaliakalnio progimnazijai išduoto higienos paso galiojimą, tik po to ši progimnazija sudarė 2018 m. gegužės 30 d. susitarimą su Jono ir Petro Vileišių mokykla dėl papildomos, visiškai kitame Kauno rajone esančios sporto salės naudojimo. Atitinkamai pareiškėjų skunde keliamas klausimas dėl pastarosios sporto salės tinkamumo Kauno Žaliakalnio progimnazijos (skundo padavimo metu taip pat ir Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos) po sujungimo iš viso 618 mokinių ugdymui, akcentuojamas šios sporto salės užimtumas pačios Jono ir Petro Vileišių mokyklos 755 mokiniais. Šiame kontekste pabrėžia, kad Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos taryba pagal savo nuostatus yra aukščiausia mokyklos savivaldos institucija, telkianti mokinių (jų tėvų ar globėjų) ir mokytojų atstovus svarbiausiems mokyklos tikslams numatyti ir uždaviniams spręsti, todėl Taryba turėjo teisę kreiptis į teismą dėl ginčijamų aktų panaikinimo, nes jie tiesiogiai susiję su Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos mokinių, 2018 m. rugsėjo 1 d. pradedančių mokytis Kauno Žaliakalnio progimnazijoje, ugdymosi aplinka, tinkamomis ir nepažeidžiant teisės normų reikalavimų sukurtomis higienos sąlygomis. Pareiškėja Ž. K., kurios dukra mokosi Kauno Žaliakalnio progimnazijos (duomenys neskelbtini) klasėje, taip pat yra tiesiogiai suinteresuota tuo, kad jos nepilnametei dukrai būtų ne formaliai, o realiai sudarytos tinkamos ugdymosi sąlygos Kauno Žaliakalnio progimnazijoje. Pareiškėja Ž. K. yra savo dukros atstovė pagal įstatymą ir privalo ginti jos teises bei teisėtus interesus. Be to, pagal 2015 m. rugsėjo 1 d. sudarytos mokymosi sutarties su Kauno Žaliakalnio progimnazija 1.1 ir 1.2 punktus, Kauno Žaliakalnio progimnazija pareiškėjai privalo užtikrinti saugumą ugdymo procese, kokybišką ugdymo programos vykdymą. Negana to, pareiškėja Ž. K., kaip atstovė pagal įstatymą, sudarė analogišką mokymosi sutartį ir su Kauno Vinco Bacevičiaus pradine mokykla dėl kitos savo dukros, pagal kurios 1.1 ir 1.6 punktus, Kauno Vinco Bacevičiaus pradinė mokykla (nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. – jos teises ir pareigas perėmusi Kauno Žaliakalnio progimnazija) ir šiai pareiškėjos dukrai privalo užtikrinti tinkamas mokymosi sąlygas, saugumą ugdymo procese, kokybišką ugdymo programos vykdymą. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėja tvirtina, kad nagrinėjamu atveju abu ginčijami aktai pareiškėjų atstovaujamiesiems sukelia tiesiogines neigiamas teisines pasekmes, kadangi Kauno Žaliakalnio progimnazijoje besimokantys ir į ją perkeliami mokytis jų atstovaujami mokiniai bus ugdomi galbūt netinkamomis (nors ginčo aktais pripažintomis tinkamomis) higienos sąlygomis.

Teisėjų kolegija


9. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio

30 d. nutarties, kuria pareiškėjų skundą atsisakyta priimti, kaip neturinčių teisės reikšti reikalavimus dėl Kauno Žaliakalnio progimnazijai Centro 2018 m. birželio 22 d. išduoto leidimo-higienos paso bei Centro 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (2-11 14.2.1E)2-28114, kuriuo buvo panaikintas 2012 m. spalio 15 d. išduoto leidimo-higienos paso Nr. 0739(6) galiojimo sustabdymas, teisėtumas ir pagrįstumas.

10. Atskirąjį skundą pateikusi pareiškėja Ž. K. teigia, kad higienos paso galiojimo sustabdymo panaikinimas ir naujo leidimo-higienos paso išdavimas įtakoja jos, atstovaujančios savo vaikus, interesus. Pareiškėjos nuomone, ginčo aktai sukelia tiesiogines neigiamas teisines pasekmes, kadangi Kauno Žaliakalnio progimnazijoje besimokantys ir į ją perkeliami mokytis mokiniai bus ugdomi galimai netinkamose higienos sąlygose. Tinkamų higienos sąlygų nebuvimą pareiškėja grindžia tuo, kad Kauno Žaliakalnio progimnazija sudarė sutartį su Jono ir Petro Vileišių mokykla dėl sporto salės naudojimo Kauno Žaliakalnio progimnazijos reikmėms, ir teigia, kad Jono ir Petro Vileišių mokykloje yra 755 mokiniai, o Kauno Žaliakalnio progimnazijoje po sujungimo su Kauno Vinco Bacevičiaus pradine mokykla bus 618 mokinių, todėl daro prielaidą, kad Jono ir Petro Vileišių mokykla, turėdama aprūpinti sporto sale tokį didelį skaičių savo mokyklos mokinių ir kartu Kauno Žaliakalnio progimnazijos, sujungtos su Kauno Vinco Bacevičiaus pradine mokykla, mokinius, negalės užtikrinti Lietuvos higienos normos HN 21:2017 38 punkte įtvirtinto reikalavimo.

11. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. V-773 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 21:2017 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (2017 m kovo 13 d. įsakymu Nr. V-284 nustatyta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymuose nuoroda į Lietuvos higienos normą HN 21:2011 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reiškia nuorodą į Lietuvos higienos normą HN 21:2017 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurios 38 punkte nustatyta, kad kūno kultūros pratybų metu vienam mokiniui sporto salėje turi būti skirtas ne mažesnis kaip 8,5 kv. m plotas.

12. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad abu ginčijami aktai: 2018 m. birželio 22 d. leidimas-higienos pasas Nr. (2.11 14.2.1)LHP-1857 ir 2018 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. (2-11 14.2.1E)2-28114, kuriuos priėmė Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, yra skirti Kauno Žaliakalnio progimnazijai ir jie jokiais aspektais nėra susiję su Jono ir Petro Vileišių mokykla, kuri, pasak pareiškėjos, gali neužtikrinti jos vaikų tinkamo naudojimosi sporto sale. Ginčijami aktai nagrinėjamu atveju neturi įtakos ir pareiškėjos teisinei padėčiai jos nurodytu pagrindu, nes galimi pareiškėjos numanomi pažeidimai gali kilti ne iš ginčijamų aktų, o iš Jono ir Petro Vileišių mokyklos negebėjimo užtikrinti tinkamą sporto salės naudojimą. Ginčijamuose aktuose pareiškėjos atžvilgiu jokie privalomojo pobūdžio nurodymai taip pat nėra suformuluoti.

13. Kartu paminėtina, kad sutarties, kurią pasirašė Kauno Žaliakalnio progimnazija su Jono ir Petro Vileišių mokykla, 1.3. punkte nurodyta, jog patalpomis Kauno Žaliakalnio progimnazijai leidžiama naudotis pirmadienį, antradienį ir ketvirtadienį nuo 8 val. iki 15 val. (iš viso 21 val.). Šios Sutarties 14 punkte nurodyta, kad pridedama Nacionalinio visuomenes sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. kovo 19 d. leidimo-higienos paso Nr. (2-11 14.2.1) LHP-850 kopija, išduota Jono ir Petro Vileišių mokyklai (I t., b. l. 101–103). Šio 2018 m. kovo 19 d. leidimo-higienos paso pareiškėja neginčija.

14. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nutartį, pagrįstai atsisakydamas priimti pareiškėjų Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos tarybos ir Ž. K. skundą nagrinėti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendė ne tik dėl Centro 2018 m. birželio 22 d. išduoto leidimo-higienos paso Nr. (2.11 14.2.1)LHP-1857 panaikinimo, bet savo nutartyje (II t., b. l. 168–169) pasisakė ir dėl Centro 2012 m. spalio 15 d. Kauno Žaliakalnio progimnazijai išduoto higienos paso galiojimo sustabdymo, kurio pareiškėjai neskundė, teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo priimtai nutarčiai neturi.

16. Atsižvelgiant į šios Nutarties 11–15 punktuose išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atskirajame skunde išdėstytais motyvais naikinti skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjos Ž. K. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Ž. K. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2018-18875 2018-11-23 2018-11-15 2018-11-15 -

Administracinė byla Nr. AS-728-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05086-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 56(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų K. Š. (K. Š.), J. D. (J. D.), M. M., V. M., V. C. (V. C.) ir G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. Š., J. D., M. M., V. M., V. C. ir G. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „Idėjų ratas“, S. P. (S. P.) ir Č. B. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai K. Š. (K. Š.), J. D. (J. D.), M. M., V. M., V. C. (V. C.) ir G. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 30-2814 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“; 2) panaikinti Administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 20 d. įsakymą Nr. 30-3422 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“; 3) įpareigoti Administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžintinuose natūra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo, Vilniuje, žemių plotuose prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti natūra, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto skyriui.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1ca1c490ee7811e88568e724760eeafa

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Administracijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 30-2814 nutraukė, o likusioje dalyje pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 11 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, jį tenkino ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą bei pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžintinuose natūra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo, Vilniuje, žemių plotuose prie (duomenys neskelbtini) (apie 622 kv. m) ir (duomenys neskelbtini) (ribos iš vakarų pusės su (duomenys neskelbtini) g., iš šiaurės su žemės sklypais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš pietų pusės su pretendentams suformuotu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinio miško žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iš rytų pusės su pretendentams anksčiau suformuotu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti natūra, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, o likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2018 m. liepos 11 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atidėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-5175-492/2017 vykdymą iki 2018 m. spalio 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Artūro Drigoto rezoliucija Administracijos prašymas perduotas nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

5. Atsakovas prašyme nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Administracijai suteiktas terminas teismo sprendimui įvykdyti dėl objektyvių priežasčių yra per trumpas. Atkreipė dėmesį į tai, kad sprendimo vykdymo procese dalyvauja ne tik Administracija, bet ir kiti subjektai – matininkai bei trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, patvirtintą Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), Administracija, prieš perduodama suformuotų žemės sklypų grąžinimui natūra dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai, privalo atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį (1061 p.). Analogiškas įpareigojimas Administracijai buvo suformuotas ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Nuosekliai vykdydama teismo sprendimą, Administracija kreipėsi į matininkus su prašymu atlikti formuojamų valstybinės žemės sklypų grąžinimui natūra kadastrinius matavimus. Matininkai parengė dvi kadastrinių matavimų bylas 7 246 kv. m (prie (duomenys neskelbtini)) bei 633 kv. m (prie (duomenys neskelbtini)) dydžio valstybinės žemės plotams, kuriuos pagal teismo sprendimą ketinama suprojektuoti, suformuoti ir grąžinti pareiškėjams bei kitiems pretendentams natūra. Vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 65 punktu bei Nacionalinės žemės tarnybos 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98 „Dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių patvirtinimo“, parengtos žemės sklypų kadastrinių matavimų bylos yra teikiamos Nacionalinei žemės tarnybai tvirtinti, kuri kadastrinių bylų gali nederinti. Nesant suderintų kadastrinių matavimų bylų, negali vykti ir Tvarkos 1061 punkte numatyti veiksmai, t. y. Administracija negali suprojektuoti (atitinkamai Nacionalinė žemės tarnyba – patvirtini duomenis) žemės sklypų grąžinimui natūra. Atsakovas pažymėjo, kad valstybinio žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini) (7 246 kv. m dydžio) kadastrinių matavimų byla buvo suderinta Nacionalinės žemės tarnybos ir Administracija priėmė įsakymą dėl šio žemės sklypo projektavimo bei dokumentų perdavimo Nacionalinei žemės tarnybai. Tačiau valstybinio žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini) (633 kv. m dydžio) kadastrinių matavimų byla Nacionalinės žemės tarnybos suderinta nebuvo, kadangi naujai formuojamas žemės sklypas kerta neaiškaus teisinio statuso statinio ribas (Nuostatų 20 p.), t. y. laiptus. Pabrėžė, kad minėti laiptai valstybinėje žemėje galbūt buvo pastatyti neteisėtai. Šią aplinkybę nurodė gretimo privataus žemės sklypo ((duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame esantį pastatą šie laiptai aptarnauja, savininkas. Siekdami išsiaiškinti, ar minėti laiptai yra pastatyti teisėtai, matininkai, atlikę valstybinės žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus, papildomai kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu atlikti patikrinimą ir pateikti išaiškinimą, kaip turėtų būti elgiamasi su formuojamo žemės sklypo riba. Tik Nacionalinei žemės tarnybai atlikus patikrinimą ir nustačius, ar laiptai valstybinėje žemėje ties (duomenys neskelbtini) yra pastatyti (ne)teisėtai, galės būti vykdomi kiti veiksmai (pvz., Nacionalinė žemės tarnyba inicijuos šių laiptų griovimą ar, jei laiptai buvo pastatyti teisėtai, pateiks išaiškinimą, kaip turėtų būti atitraukiama formuojamo žemės sklypo riba). Tačiau šio prašymo teikimo dieną atsakymas iš Nacionalinės žemės tarnybos dar nėra gautas, tačiau akivaizdu, kad dėl objektyvių ir nuo Administracijos visiškai nepriklausančių

aplinkybių nėra galimybės laiku visa apimtimi įvykdyti teismo sprendimą – nesant patvirtintos kadastrinių matavimų bylos Administracija negali suprojektuoti grąžintino valstybinės žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini), patvirtinti jo duomenų ir perduoti dokumentų Nacionalinei žemės tarnybai šio sklypo duomenų tvirtinimui bei sklypo grąžinimui pareiškėjams (kitiems pretendentams) natūra. Atsakovas akcentavo, jog Administracija neatsisako vykdyti teismo sprendimą, nesiekia vilkinti jo vykdymo, priešingai, atlieka visus nuo jos valios priklausančius veiksmus.

6. Pareiškėjas K. Š. pateikė teismui atsiliepimą į Administracijos prašymą, kuriame nurodė, kad su prašymu nesutinka, prašė jo netenkinti.

7. Pareiškėjas abejojo dėl atsakovo pateikto prašymo teismingumo, nes atsakovas prašo atidėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, o ne Vilniaus apygardos administracinio teismo priimto sprendimo vykdymą. Taip pat nurodė, jog Administracija nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl laiku nebuvo atliktos žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) suformavimo procedūros. Teigė, kad aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) žemės sklypo savininkas savavališkai įrengė laiptus valstybinėje žemėje, nėra kliūtis vykdyti žemės sklypo formavimo darbus, kadangi laiptai yra priskirtini prie inžinierinių statinių kategorijos, be to, jie yra įrengti valstybinėje žemėje, neturint žemės valdytojo sutikimo, todėl yra savavališkas inžinerinis statinys, kuris nėra ir negali būti suformuotas atskiru nekilnojamuoju daiktu. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktą, žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius (inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir panašiai), taip pat tuos atvejus, kai žemės sklypas formuojamas statinio, suformuoto kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, daliai eksploatuoti, jeigu kitai šio statinio daliai eksploatuoti reikalingas žemės sklypas suformuotas iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas akcentavo, kad Administracijos prašyme nurodytos žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini) nesuformavimo priežastys yra nepagrįstos, t. y. savavališko inžinerinio statinio dalies buvimas formuojamame žemės sklype netrukdo nei parengti, nei patvirtinti žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad statytojas minėtus laiptus jau yra nugriovęs ir šiuo metu minėtoje teritorijoje jokių statinių nėra. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad Administracija į matininkus dėl kadastrinių matavimų atlikimo kreipėsi tik 2018 m. balandžio 6 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo teismo sprendimo priėmimo, pareiškėjas manė, jog atsakovas teismo sprendimo laiku neįvykdė ne dėl jo prašyme nurodytų aplinkybių, bet dėl to, kad sprendimą pradėjo vykdyti tik praėjus pusei nustatyto sprendimo vykdymo termino. Taigi, pareiškėjo manymu, atsakovas sąmoningai siekia vilkinti žemės sklypo formavimo procedūras, o tai gali būti susiję su pabaigtu rengti Vilniaus miesto bendrojo plano projektu, pagal kurio sprendinius nagrinėjamoje teritorijoje bus nustatytas valstybės išperkamos žemės statusas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo termino atidėjimo ir atidėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-5175-492/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05086-2014-9), vykdymą iki 2018 m. spalio 11 d.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė įrodymus, jog Administracija, vykdydama teismo sprendimą, kuriuo buvo įpareigota per šešis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo grąžintinuose natūra (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo, Vilniuje, žemių plotuose prie (duomenys neskelbtini) (apie 622 kv. m) ir (duomenys neskelbtini) (ribos iš vakarų pusės su (duomenys neskelbtini) g., iš šiaurės su žemės sklypais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš pietų pusės su pretendentams suformuotu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinio miško žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iš rytų pusės su pretendentams anksčiau suformuotu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti natūra, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Nacionalinei žemės tarnybai, pateikė UAB „Lyderio grupė“ užsakymą suformuoti ir atlikti žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus. Matininkams atlikus žemės sklypų kadastrinius matavimus ir pateikus žemės sklypų bylas patikrinimui Nacionalinei žemės tarnybai, valstybinio žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini) (7 246 kv. m dydžio) kadastrinių matavimų byla buvo suderinta Nacionalinės žemės tarnybos ir Administracija priėmė įsakymą dėl šio žemės sklypo projektavimo bei dokumentų perdavimo Nacionalinei žemės tarnybai. Tuo tarpu valstybinio žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini) (633 kv. m dydžio) kadastrinių matavimų byla Nacionalinės žemės tarnybos suderinta nebuvo, nurodant, kad naujai formuojamo žemės sklypo ribos negali kirsti statinių. UAB „Lyderio grupė“ 2018 m. liepos 3 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydama atlikti

patikrinimą ir pateikti išaiškinimą, kaip įmonei elgtis su formuojama riba. Teismo vertinimu, minėti įrodymai patvirtina, jog dėl nuo atsakovo valios nepriklausančių aplinkybių jis negali suprojektuoti grąžintino valstybinės žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini), patvirtinti jo duomenų ir perduoti dokumentų Nacionalinei žemės tarnybai šio sklypo duomenims tvirtinti bei sklypą grąžinti pareiškėjams (kitiems pretendentams) natūra. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas siektų piktnaudžiauti, nedėtų pastangų geranoriškai įvykdyti teismo sprendimą ar vilkintų tinkamą jo įvykdymą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atsiliepime į atsakovo prašymą nurodyta aplinkybė, jog Administracija į matininkus dėl sklypų kadastrinių matavimų kreipėsi tik 2018 m. balandžio 6 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo teismo sprendimo priėmimo, nėra pakankama daryti išvadai, jog Administracija žinojo, kad nepradėjusi teismo sprendimo vykdyti iš karto, jo negalės įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytu terminu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodytos aplinkybės yra ta objektyvi priežastis, dėl kurios turi būti atidėtas teismo sprendimo vykdymas. Pabrėžė, kad teismo sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju nepažeidžia lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų ar pareiškėjų interesų. Atsižvelgęs į teismo sprendimo vykdymo sudėtingumą, į tai, kad jo vykdymas nepriklauso vien tik nuo atsakovo valios, kad sprendimo vykdymo procese privalomai dalyvauja ir kiti asmenys, sprendimo vykdymas reikalauja papildomų laiko sąnaudų, teismas konstatavo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra tikslinga atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2018 m. spalio 11 d.

III.

10. Pareiškėjai K. Š., J. D., M. M., V. M., V. C. ir G. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo prašymą atmesti.

11. Atskirajame skunde iš esmės pakartojamos tos pačios aplinkybės, kurios buvo išdėstytos pareiškėjo K. Š. pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į Administracijos prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Pareiškėjai akcentuoja, kad atsiliepime į atsakovo prašymą buvo keliamas klausimas dėl teismui pateikto prašymo teismingumo, tačiau skundžiamoje nutartyje šiuo klausimu apskritai nepasisakyta. Be to, teismas ignoravo atsiliepimo į atsakovo prašymą argumentą, kad Administracija į matininkus dėl kadastrinių matavimų atlikimo kreipėsi tik 2018 m. balandžio 6 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo teismo sprendimo priėmimo. Tuo tarpu prašymo matininkams pateikimas nėra sudėtingas veiksmas, nereikalauja papildomų laiko sąnaudų ir priklausė išimtinai tik nuo atsakovo valios ir veiksmų. Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismas taip pat nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika sprendžiant teismo sprendimo vykdymo ir atidėjimo klausimus. Pareiškėjai kartu atkreipia dėmesį, kad atsakovo nurodomi laiptai jau yra nugriauti ir šiuo metu ginčo teritorijoje jokių statinių nėra.

12. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.13. Atsakovas pažymi, kad Administracija prašymą teikė būtent Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris

prašymą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tuo tarpu, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija administracinių bylų priskyrimo kitiems administraciniams teismams klausimais, todėl aplinkybė, kad pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas perdavė prašymą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pagrindžia, jog teismingumo taisyklės nagrinėjamu atveju pažeistos nebuvo ir naikinti ginčijamą nutartį nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo atsiliepimo į prašymą argumentą, jog Administracija į matininkus dėl kadastrinių matavimų atlikimo kreipėsi tik praėjus beveik 3 mėn. nuo teismo sprendimo priėmimo. Šiuo aspektu pažymi, kad nurodyta aplinkybė neturėjo jokios reikšmės teismo sprendimo vykdymui, kadangi žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini) nebuvo suprojektuotas tik dėl to, jog gretimo žemės sklypo savininkas jame savavališkai įrengė laiptus ir Nacionalinė žemės tarnyba atsisakė tvirtinti sklypo kadastrinių matavimų bylą, t. y. dėl nuo Administracijos valios visiškai nepriklausančių priežasčių. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju būtent Nacionalinė žemės tarnyba, o ne Administracija savavališkus laiptus laikė priežastimi, trukdančia derinti kadastrinių matavimų bylą. Tuo tarpu, minėtų laiptų dalį, kertančią valstybinę žemę, pašalinus, Administracijos pasamdyti matininkai, suderinus žemės sklypo koordinates, iš naujo kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl kadastrinių matavimų bylos patikrinimo, o tai patvirtina, kad atsakovas nesiekia vilkinti teismo sprendimo vykdymą. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad atsakovas pagrįstai prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą.

15. 2018 m. spalio 11 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Vilniaus miesto

savivaldybės administracijos raštas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-5175-492/2017 įvykdymo, kuriame atsakovas paaiškina, kad valstybinio žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini) (7 246 kv. m. dydžio) kadastrinių matavimų byla buvo suderinta Nacionalinės žemės tarnybos ir Administracija dar 2018 m. liepos 11 d. priėmė įsakymą Nr. A30-1576/18 dėl šio žemės sklypo projektavimo ir sklypo plano patvirtinimo. Tuo tarpu visos problemos dėl valstybinio žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų tvirtinimo taip pat buvo išspręstos ir Administracija 2018 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. A30-2043/18 minėtą žemės sklypą suprojektavo bei patvirtino jo planą. Atitinkamai 2018 m. spalio 4 d. raštu Nr. A51-85594/18 visa dokumentacija buvo perduota Nacionalinei žemės tarnybai tolesnių procedūrų vykdymui. Taigi, atsakovo teigimu, Administracija įvykdė teismo sprendimą visa apimtimi.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria teismas nutarė atidėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-5175-492/2017, vykdymą iki 2018 m. spalio 11 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Pareiškėjai K. Š., J. D., M. M., V. M., V. C. ir G. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo vykdymo termino atidėjimo atmesti. Minėtą atskirąjį skundą pareiškėjai elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė 2018 m. rugsėjo 13 d., t. y. likus mažiau nei mėnesiui iki termino pabaigos. Skundas 2018 m. rugsėjo 24 d. paskirtas nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje 2018 m. spalio 25 d. Terminas iki kurio buvo atidėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-5175-492/2017, vykdymas, yra pasibaigęs.

18. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų argumentus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. sprendimo vykdymo termino atidėjimo, patikrinusi bylą iš esmės, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog atsakovas dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių negalėjo per teismo nustatytą terminą suprojektuoti grąžintino valstybinės žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini), patvirtinti jo duomenų ir perduoti dokumentų Nacionalinei žemės tarnybai šio sklypo duomenims tvirtinti bei sklypą grąžinti pareiškėjams (kitiems pretendentams) natūra.

19. Pažymėtina, kad pareiškėjai nepateikė duomenų jog atsakovas siektų piktnaudžiauti, nedėtų pastangų įvykdyti teismo sprendimą ar vilkintų tinkamą jo įvykdymą, ir teismas tokių nenustatė. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Administracija į matininkus dėl sklypų kadastrinių matavimų kreipėsi tik 2018 m. balandžio 6 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo teismo sprendimo priėmimo, nėra teisiškai reikšminga, nes žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini) nebuvo suprojektuotas dėl to, jog gretimo žemės sklypo savininkas jame savavališkai įrengė laiptus ir Nacionalinė žemės tarnyba atsisakė tvirtinti sklypo kadastrinių matavimų bylą, t. y. dėl nuo Administracijos valios visiškai nepriklausančių priežasčių. Būtent ši aplinkybė objektyvi priežastis, dėl kurios buvo atidėtas teismo sprendimo vykdymas.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į teismo sprendimo vykdymo sudėtingumą, į tai, kad jo vykdymas nepriklauso vien tik nuo atsakovo valios, kad sprendimo vykdymo procese privalomai dalyvauja ir kiti asmenys, sprendimo vykdymas reikalauja papildomų laiko sąnaudų, padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju tikslinga yra atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2018 m. spalio 11 d.

21. Atsižvelgiant į šios Nutarties 17–20 punktuose išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atskirajame skunde išdėstytais motyvais naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų K. Š. (K. Š.), J. D. (J. D.), M. M., V. M., V. C. (V. C.) ir G. B. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2018-18905 2018-11-23 2018-11-15 2018-11-15 -

Administracinė byla Nr. eAS-744-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04035-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 57.2.2; 57.3(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Mano turtas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transmedos projektai“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl potvarkio panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mano turtas“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Transmedos projektai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2017 m. spalio 31 d. potvarkį Nr. P1-87 „Dėl 2017 m. spalio 11 d. statybos užbaigimo akto Nr. ACCA-100-171011-00356 apie statybos užbaigimą (duomenys neskelbtini), Vilniuje galiojimo panaikinimo“.

2. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjo skundas priimtas ir, be kita ko, nutarta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti UAB „Mano turtas“ bei išsiųsti jam pareiškėjo skundą ir pasiūlyti iki 2017 m. gruodžio 20 d. pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą turimą su ginču susijusią medžiagą.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mano turtas“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. 2018 m. kovo 9 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gauta pareiškėjo ir atsakovo 2018 m. kovo 7 d.

sudaryta taikos sutartis.6. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mano turtas“ pateikė paaiškinimus dėl taikos sutarties, prašydamas jos

netvirtintu su preambulės N ir O punktais.7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi atsisakė tvirtinti minėtą pareiškėjo ir

atsakovo sudarytą taikos sutartį.8. 2018 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo pareiškimas dėl pateikto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=54224b60ee7811e88568e724760eeafa

skundo atsisakymo, kuriame nurodyta, kad atsakovo suformuota statybos užbaigimo komisija 2018 m. kovo 8 d. išdavė statybos užbaigimo aktą Nr. ACCA-100-1803-08-00104, kuriuo pripažino, jog pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, statyba užbaigta. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas manė, kad nėra pagrindo toliau tęsti ginčą, ir pareiškė, kad atsisako nuo pateikto skundo bei prašo administracinę bylą nutraukti. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam yra žinomos atsisakymo nuo pateikto skundo pasekmės.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. eI-1061-764/2018 pagal pareiškėjo UAB „Transmedos projektai“ skundą atsakovui Inspekcijai dėl potvarkio panaikinimo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mano turtas“ pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas 1 537,53 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Paaiškino, kad šias išlaidas patyrė už: atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimą; paaiškinimų dėl pareiškėjo ir atsakovo sudarytos taikos sutarties parengimą; prašymo išduoti liudijimą susipažinti su pareiškėjo INFOSTATYBA pateiktais dokumentais parengimą; pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovaujant klientą 2018 m. balandžio 10 d. teismo posėdyje; pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovaujant klientą 2018 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje. Kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiasis suinteresuotas asmuo teismui pateikė PVM sąskaitos faktūros, klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos ir banko mokėjimo nurodymo kopijas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Mano turtas“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų matyti, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mano turtas“ nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vakarinėje dalyje ribojasi su žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame pareiškėjas vykdė statybas. Pareiškėjas skunde teismo prašė panaikinti Inspekcijos 2017 m. spalio 31 d. potvarkį Nr. P1-87, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo 2017 m. spalio 11 d. statybos užbaigimo akto Nr. ACCA-100-171011-00356 apie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos užbaigimą galiojimas (toliau – ir Potvarkis). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi UAB „Mano turtas“ įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, atsižvelgus į tai, kad UAB „Mano turtas“ yra susijusi su ginčo faktinėmis aplinkybėmis ir priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos šios bendrovės teisėtiems interesams, bei pasiūlyta pateikti atsiliepimą į skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mano turtas“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tuo tarpu pareiškėjas 2018 m. gegužės 28 d. pareiškime dėl skundo atsisakymo nurodė, kad atsakovo suformuota statybos užbaigimo komisija 2018 m. kovo 8 d. išdavė statybos užbaigimo aktą Nr. ACCA-100-1803-08-00104, kuriuo pripažino, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, statyba užbaigta. Atsižvelgęs į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą pareiškėjui atsisakius skundo.

13. Taigi, teismas pabrėžė, kad iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog Potvarkio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas byloje nebuvo sprendžiamas, jis nebuvo panaikintas. Pareiškėjas skundo atsisakė dėl to, kad neliko ginčo, nes bylos nagrinėjimo teisme metu Inspekcija išdavė statybos užbaigimo aktą, kuriuo pripažino, kad statyba (duomenys neskelbtini), Vilniuje užbaigta. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Potvarkyje trečiajam suinteresuotam asmeniui (UAB „Mano turtas“) nebuvo nustatytos kokios nors teisės ar pareigos, o teismas, įtraukęs į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu UAB „Mano turtas“, suteikė šiai bendrovei galimybę dalyvauti administracinėje byloje ir naudotis visomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytomis procesinėmis teisėmis, kaip gretimo sklypo savininkei (gauti procesinius dokumentus, duoti paaiškinimus, gauti teismo sprendimo ar nutarčių nuorašus (skaitmenines kopijas), juos apskųsti ir t. t.).

14. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto pagrindu (pareiškėjui atsisakius skundo), t. y. byloje nebuvo priimtas baigiamasis aktas, kuriuo byla būtų išspręsta iš esmės, įvertinęs kilusio ginčo pobūdį, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog bylą nutraukus buvo patenkintos ar apgintos UAB „Mano turtas“ teisės, todėl, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 3 dalimi, trečiasis suinteresuotas asmuo neįgijo teisės į išlaidų atlyginimą, o jo prašymas atlyginti patirtas teismo išlaidas atmestinas.

III.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mano turtas“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti jam iš pareiškėjo

patirtas 1 537,53 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.16. Atskirajame skunde pažymi, kad aplinkybė, jog byla nebuvo baigta nagrinėti iš esmės, nesudaro pagrindo

nepriteisti bylinėjimosi išlaidų. Kai administracinė byla buvo nutraukta jos neišnagrinėjus iš esmės (t. y. kuomet nėra aišku, kieno naudai būtų buvęs priimtas galutinis teismo sprendimas), pirmiausiai būtina įvertinti kelto ginčo turinį, taip pat nustatyti, kaip pareiškėjo kelti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, nustatyti, ar pareiškėjo prašymo patenkinimo atveju šio asmens teisės būtų pasikeitusios arba pasibaigusios, įvertinti, kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje byla buvo nutraukta bei nustatyti, kas yra atsakingas dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų kreipimosi į administracinį teismą (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-166/2010, 2018 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-389-442/2018). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, skundo atsisakymas ir bylos nutraukimas pagal savo materialinį ir procesinį teisinį poveikį iš esmės prilygsta teismo sprendimui, priimtam atsakovo naudai, t. y. skundo netenkinimui (remiasi LVAT 2018 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-514-525/2018). Pareiškėjui atsisakius savo reikalavimų ir teismui nutraukus bylą, teisė į teisminę gynybą laikoma realizuota, ir pareiškėjas su tapačiu reikalavimu niekada nebeturės teisės kreiptis į teismą (remiasi LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008).

17. Šiame kontekste akcentuoja, kad ginčas byloje kilo dėl Inspekcijos 2017 m. spalio 31 d. potvarkio Nr. P1-87, kuriuo buvo panaikintas 2017 m. spalio 11 d. išduotas statybos užbaigimo aktas Nr. ACCA-100-171011-00356. Minėtas aktas buvo panaikintas, nes pastato statyba negalėjo būti užbaigta esant galiojantiems privalomiems nurodymams, tarp jų 2017 m. rugpjūčio 24 d. privalomam nurodymui Nr. PN-1287, kuriuo nustatyta, kad įrengiant pastato požeminės dalies atramines sienas buvo naudojami laikini inkarai, kurie patenka į gretimus sklypus, tarp jų inkarai tarp ašių 3–14 patenka į sklypą kad. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mano turtas“. Atitinkamai UAB „Mano turtas“ į administracinės bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas kaip gretimo sklypo, į kurį patenka pareiškėjo UAB „Transmedos projektai“ suleisti laikinieji inkarai, savininkas. Taigi, ginčijamas Inspekcijos 2017 m. spalio 31 d. potvarkis, kuriuo panaikintas 2017 m. spalio 11 d. statybos užbaigimo aktas Nr. ACCA-100-171011-00356, yra tiesiogiai susijęs UAB „Mano turtas“, kaip gretimo žemės sklypo savininko, teisėmis. Potvarkiu statytojas – pareiškėjas UAB „Transmedos projektai“ – įpareigotas įvykdyti minėtą 2017 m. rugpjūčio 24 d. privalomą nurodymą pašalinti laikinuosius inkarus, tame tarpe ir iš trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mano turtas“ priklausančio žemės sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjo UAB „Transmedos projektai“ skundo tenkinimo atveju, būtų konstatuota, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. privalomame nurodyme įtvirtintų įpareigojimų pareiškėjas neturi įvykdyti, kartu, kad UAB „Mano turtas“ teisės nėra pažeidžiamos. Tačiau pareiškėjo skundo atmetimo atveju būtų konstatuota, kad ginčijamas Inspekcijos 2017 m. spalio 31 d. potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, o trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Mano turtas“ teisės yra pažeidžiamos. Ta pati teisinė situacija yra ir pareiškėjui atsisakius skundo, kadangi Inspekcijos priimtas Potvarkis liko galioti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad dėl pareiškėjo inicijuotos teisminės bylos, kurios jis pats vėliau atsisakė, patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurios yra tiesiogiai susijusios su vykusiu teisminiu procesu, pagrįstos, būtinos ir realiai turėtos. Nurodo, kad pareiškėjas skundo atsisakė ne ką tik pradėtoje byloje, o byloje, kurioje buvo pateikti visų suinteresuotų asmenų atsiliepimai, tarp jų ir UAB „Mano turtas“, vyko du teismo posėdžiai (2018 m. balandžio 10 d. ir 2018 m. gegužės 15 d.), buvo teikiami rašytiniai paaiškinimai, prašyta teismo išreikalauti dokumentus, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mano turtas“ kreipėsi į teismo ekspertą dėl nuomonės pateikimo ir pan., t. y. byloje buvo atlikta daug veiksmų, siekiant atskleisti bylos esmę ir pasiruošti bylos nagrinėjimui. Be to, pareiškėjas pateikto skundo atsisakė tik iš esmės baigus bylos nagrinėjimą, t. y. tik po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi atsisakė patvirtinti 2018 m. kovo 7 d. pareiškėjo ir atsakovo sudarytą taikos sutartį.

Teisėjų kolegija


19. Nagrinėjamos bylos dalykas – trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Mano turtas“ išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-1061-764/2018 Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atlyginimo klausimas. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo atlyginti atstovavimo išlaidas už advokato teisines paslaugas.

20. Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja ABTĮ 40 straipsnis. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises

į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Taigi teisinė prielaida taikyti ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį yra nustatymas, ar byloje priimtas galutinis teismo sprendimas yra priimtas šalies, prašančios atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, naudai.

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą pareiškėjui atsisakius skundo. Pareiškėjui atsisakius skundo, ginčijamas 2017 m. spalio 31 d. potvarkis Nr. P1-87, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi su skundu į pirmosios instancijos teismą, liko galioti. Potvarkiu statytojas – pareiškėjas UAB „Transmedos projektai“ – buvo įpareigotas įvykdyti 2017 m. rugpjūčio 24 d. privalomą nurodymą pašalinti laikinuosius inkarus, tarp jų ir iš trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mano turtas“ priklausančio žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini). Kartu darytina išvada, kad Inspekcijos 2017 m. spalio 31 d. potvarkis, kurį pareiškėjas ginčijo, yra teisėtas ir pagrįstas bei išlieka apginti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Mano turtas“ interesai, nes pareiškėjas turėjo (turi) pašalinti laikinuosius inkarus, tarp jų ir iš trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mano turtas“ priklausančio žemės sklypo. Įvertinus nurodytas aplinkybes ir tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mano turtas“ patyrė bylinėjimosi išlaidas būtent dėl bylos, kurią inicijavo pareiškėjas teisme, jis turi teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo siekia, kad jam būtų atlygintos atstovavimo išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Šias išlaidas sudaro išlaidos už atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimą; paaiškinimų dėl pareiškėjo ir atsakovo sudarytos taikos sutarties parengimą; prašymo išduoti liudijimą susipažinti su pareiškėjo INFOSTATYBA pateiktais dokumentais parengimą; pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovaujant klientą 2018 m. balandžio 10 d. teismo posėdyje; pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovaujant klientą 2018 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje. Kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiasis suinteresuotas asmuo teismui pateikė PVM sąskaitos faktūros, klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos ir banko mokėjimo nurodymo kopijas.

23. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-559-552/2017; 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-571-575/2018).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma už atsiliepimo į skundą parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos), atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, be kita ko, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimu į pareiškėjo skundą nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klausimai, todėl atsiliepimo į skundą parengimas nereikalavo didelių trečiojo suinteresuoto asmens atstovo darbo ir laiko sąnaudų, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mano turtas“ priteistina iš pareiškėjo UAB „Transmedos projektai“ už atsiliepimo į skundą parengimą prašoma suma mažintina 50 procentų ir iš viso iš pareiškėjo priteistina 1 127,52 Eur bylinėjimosi išlaidų.

25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, priteisiant trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mano turtas“ iš pareiškėjo UAB „Transmedos projektai“ 1 127,52 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.


n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Mano turtas“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.Trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Mano turtas“ priteisti iš pareiškėjo uždarosios akcinės

bendrovės „Transmedos projektai“ 1 127,52 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt septynis eurus ir 52 ct) bylinėjimosi išlaidų.



VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2018-18879 2018-11-23 2018-11-15 2018-11-15 -

Administracinė byla Nr. A-1772-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02616-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 37.6; 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Alytaus pataisos namų apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Alytaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas) 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 363-1529 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 363-1529) ; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 2S-6192 „Dėl Alytaus pataisos namų administracijos sprendimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 2S-6192); 3) įpareigoti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Komisija) pateikti pareiškėjo 2016 m. spalio 24 d. prašyme nurodytus dokumentus (b. l. 5–7, 15–17).

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. spalio 24 d. prašymu kreipėsi į Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją Alytaus pataisos namuose, prašydamas: 1) pateikti išrašą iš Komisijos posėdžio protokolo, kuriame būtų nurodyta, koks buvo Komisijos narių balsų pasiskirstymas vykdant balsavimą, koks komisijos narys kaip balsavo; 2) pateikti Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją bei dokumentą, patvirtinantį šios raštiškos nuomonės pateikimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2768dcb0ee7811e88568e724760eeafa

datą; 3) pateikti Komisijos posėdžio, kuriame buvo priimtas 2016 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 357-447, garso įrašą ir balsavimo metu darytą garso įrašą; 4) prašymo ar jo dalies netenkinimą motyvuoti bei pagrįsti įstatymais.

1.2. Pareiškėjas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 363-1529 atsisakė pareiškėjui suteikti prašomą informaciją, savo atsisakymą motyvuodami tuo, kad garso įrašas negali būti išduodamas, kadangi jame yra duomenys, susiję su kitais asmenimis, be to, teisės aktai neįpareigoja atsakovo šių duomenų išduoti. Nesutikdamas su minėtu sprendimu pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas panaikinti Alytaus pataisos namų 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 363-1529 ir įpareigoti Alytaus pataisos namus pateikti visą prašomą informaciją. Kalėjimų departamentas 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 2S-6192 pareiškėjo skundo taip pat netenkino, sprendimą motyvuodamas tuo, kad Komisijos posėdžio garso įrašo išdavimas pažeistų kitų nuteistųjų teises, be to, Komisijos nuostatai nenumato nuteistojo dalyvavimo sprendimo priėmimo metu, todėl ir protokolo dalys su sprendimų priėmimo aprašymu, Komisijos narių balsų pasiskirstymais, neturėtų būti išduoti nuteistajam. Pareiškėjas nurodė, kad prašymai dėl lygtinio paleidimo turėtų būti nagrinėjami individualiai, taigi Komisijos garso įrašas ir protokolas turi būti daromi atskirai. Jei garso įrašas buvo daromas kolektyviai, su pareiškėju susijusi dalis turėjo būti atskirta ir pateikta pareiškėjui Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pagal kurią įstaigos privalo teikti asmenims informaciją. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju nėra nustatyta jokių įstatyminių kliūčių pateikti pareiškėjui su juo asmeniškai susijusią Komisijos posėdžio garso įrašo dalį ir kitus 2016 m. spalio 24 d. prašyme nurodytus duomenis.

2. Atsakovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 33–35).

2.1. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. spalio 24 d. pareiškėjas pateikė Alytaus pataisos namų administracijai prašymą pateikti šiuos duomenis: 1) išrašą iš Komisijos posėdžių protokolo, kuriame būtų nurodyta, koks buvo komisijos narių balsų pasiskirstymas vykdant balsavimą, koks Komisijos narys kaip balsavo; 2) Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją su jos priėmimo data, bei pateikti dokumentą patvirtinantį šios raštiškos nuomonės pateikimo komisijai datą; 3) pareiškėjo lygtinio paleidimo Komisijos posėdžio garso įrašą.

2.2. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 3 straipsnio 2 dalį, visiems bausmes atliekantiems asmenims taikomi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai. Pagal BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuteistieji turi teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Tačiau, vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, nuteistajam gali būti suteikta ne visa prašoma informacija. Pažymėjo, kad Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija Alytaus pataisos namuose savo darbe vadovaujasi galiojančiais teisės aktais bei Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatais (toliau – ir Nuostatai), patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. IR-154 „Dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatų patvirtinimo“. Pagal šių Nuostatų 43 punktą, pataisos įstaiga, gavusi Komisijos nutarimą netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos arba šių Nuostatų 38 punkte nurodytą Komisijos nutarimą (tačiau ne garso įrašą), ne vėliau kaip kitą darbo dieną pateikia jo nuorašą prokurorui ir nuteistajam.

2.3. 2016 m. spalio 19 d. Komisija priėmė nutarimą Nr. 357-447 „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos nuteistajam S. R.“ (toliau – ir Nutarimas), šio sprendimo motyvai bei rekomendacijos išsamiai išdėstytos Nutarime. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 2 straipsnio 8 dalimi, 12 dalimi, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, garso įrašas negali būti išduodamas pareiškėjui, kadangi jame yra duomenys, susiję su kitais asmenimis. Be to, teisės aktai neįpareigoja Komisijos posėdžių garso įrašų kopijas teikti nuteistiesiems.

II.

3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Alytaus pataisos namų 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 363-1529 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 2S-6192 dalį, kuria buvo netenkintas pareiškėjo S. R. 2016 m. spalio 24 d. prašymas išduoti jam Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Alytaus pataisos namuose 2016 m. spalio 19 d. posėdžio protokolo išrašą (dalyje dėl S. R.), Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją (įskaitant šios nuomonės priėmimo ir pateikimo datą) bei Komisijos posėdžio garso įrašo dalį dėl S. R. lygtinio paleidimo svarstymo (išskyrus posėdžio dalį, kurioje buvo balsuojama ir priimamas sprendimas). Įpareigojo Alytaus pataisos namus išduoti pareiškėjui S. R. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Alytaus pataisos namuose 2016 m. spalio 19 d. posėdžio protokolo išrašą (dalyje dėl S. R.), Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją

(įskaitant šios nuomonės priėmimo ir pateikimo datą), bei Komisijos posėdžio garso įrašą dalyje dėl S. R. lygtinio paleidimo svarstymo (išskyrus posėdžio dalį, kurioje buvo balsuojama ir priimamas sprendimas).

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Alytaus pataisos namų 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 363-1529 „Dėl informacijos pateikimo“ bei Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 2S-6192 „Dėl Alytaus pataisos namų administracijos sprendimo“, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais aktais buvo netenkintas pareiškėjo prašymas išduoti jam prašomus duomenis – Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Alytaus pataisos namuose posėdžio protokolą, garso įrašą, Komisijos nario raštiškos nuomonės kopiją bei dokumentą, patvirtinantį šios raštiškos nuomonės pateikimo datą. Pareiškėjas prašė panaikinti ginčijamus aktus ir įpareigoti atsakovą išduoti prašyme nurodytus dokumentus (b. l. 47).

5. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad:5.1. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 24 d. prašymu kreipėsi į Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją Alytaus

pataisos namuose, prašydamas: 1) pateikti išrašą iš Komisijos posėdžio protokolo, kuriame būtų nurodyta, koks buvo Komisijos narių balsų pasiskirstymas vykdant balsavimą, koks Komisijos narys kaip balsavo; 2) pateikti Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją bei dokumentą, patvirtinantį šios raštiškos nuomonės pateikimo datą; 3) pateikti Komisijos svarstymo, kuriame buvo priimtas 2016 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 357-447, garso įrašą ir balsavimo metu darytą garso įrašą; 4) prašymo ar jo dalies netenkinimą motyvuoti bei pagrįsti įstatymais (b. l. 47).

5.2. Alytaus pataisos namai 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 363-1529 atsisakė pateikti pareiškėjui prašomus duomenis, atsisakymą motyvuodami tuo, kad Komisijos sprendimo motyvai bei rekomendacijos yra išdėstyti 2016 m. spalio 19 d. Komisijos nutarime Nr. 357-447, bei, kad teisės aktai neįpareigoja prašome nurodytų duomenų teikti nuteistiesiems, be to, garso įraše yra duomenų, susijusių su kitais asmenimis, todėl prašomi duomenys negali būti išduoti (b. l. 18, 169).

5.3. Pareiškėjas Alytaus pataisos namų 2016 m. lapkričio 2 d. atsakymą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 2S-6192 pareiškėjo skundo netenkino. Kalėjimų departamentas sprendime nurodė, kad Komisijos posėdžio garso įrašo išdavimas pažeistų kitų nuteistųjų teises, be to, Komisijos nuostatai nenumato nuteistojo dalyvavimo sprendimo priėmimo metu, todėl ir protokolo dalys su sprendimų priėmimo aprašymu, Komisijos narių balsų pasiskirstymais, neturėtų būti išduoti nuteistajam (b. l. 19–20).

6. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija Alytaus pataisos namuose 2016 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 357-447 „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos“ netaikė pareiškėjui lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Nesutikdamas su šiuo nutarimu pareiškėjas turėjo teisę jį ginčyti kreipdamasis į Alytaus rajono apylinkės teismą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju byloje svarbu nustatyti, ar pagrįstai Alytaus pataisos namai ir Kalėjimų departamentas pareiškėjo ginčijamais sprendimais atsisakė suteikti prašomus duomenis, susijusius su Komisijos posėdžiu, kuriame buvo svarstomas pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimas.

7. Teismas nustatė, kad bylai aktualus Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – Teisės gauti informaciją įstatymas), Nuostatai.

8. Įvertinęs byloje esančius duomenis ir teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog atsakovo pareiga buvo tenkinti pareiškėjo prašymą ir pateikti prašomą informaciją arba atsisakyti pateikti prašomą informaciją Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Tačiau, įvertinęs skundžiamo atsakymo turinį, teismas sprendė, kad jame nėra konkretaus Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatyto atsisakymo teikti informaciją pareiškėjui teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį, jog ginčijamame sprendime atsakovo atsisakymas išduoti prašomus duomenis, visų pirma, motyvuojamas tuo, kad Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatai neįpareigoja atsakovo išduoti šiuos duomenis nuteistajam.

9. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo Komisijos svarstyme dėl lygtinio paleidimo (b. l. 36–37). Tačiau, remiantis Nuostatuose esančiu reglamentavimu, nuteistojo dalyvavimas posėdyje, Komisijai priimant Nuostatų 30.2, 30.3, 30.4 punktuose nurodytus sprendimus, nenumatytas. Teismas pasisakė, kadangi teisės aktai nesuteikia nuteistajam teisės dalyvauti Komisijos sprendimo priėmime, atitinkamai sprendė, jog Komisijos posėdžio garso įrašas dalyje, kurioje buvo priimamas sprendimas ir balsuojama, neturėjo būti teikiamas pareiškėjui, todėl sprendė, kad atsakovo atsisakymas, išduoti prašomus duomenis šioje dalyje, yra pagrįstas.

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog Nuostatai nenustato, kad duomenys, susiję su Lygtinio paleidimo komisijos posėdžiu, nuteistiesiems negali būti pateikti, juo labiau, kad pareiškėjas Komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas jo lygtinio paleidimo klausimas, dalyvavo pats. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neprašė suteikti jam jokių ypatingų duomenų ar informacijos apie kitus asmenis. Pareiškėjas kreipėsi dėl pateikimo duomenų, susijusių su jo teisių ir interesų, Komisijai svarstant jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, galimu pažeidimu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad jam nekyla abejonių, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjui

Komisijos posėdžio protokolo išrašą, Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją (nurodant šios nuomonės pateikimo datą), bei Komisijos posėdžio garso įrašą dalyje dėl S. R. lygtinio paleidimo svarstymo (ne sprendimo priėmimo).

11. Teismas pasisakė, jog aplinkybė, kad Komisijos posėdžio garso įrašas yra daromas nepertraukiamai, nepaneigia Teisės gauti įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareiškėjo teisės gauti informaciją apie save. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas 2016 m. spalio 19 d. Komisijos posėdyje dalyvavo, kartu su pareiškėju vienu metu kitų nuteistųjų prašymai nebuvo svarstomi, todėl atsakovo atsisakymą išduoti Komisijos posėdžio garsą įrašą, dalyje dėl pareiškėjo S. R. lygtinio paleidimo svarstymo, motyvuojant tuo, kad tai pažeistų kitų nuteistųjų teises bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas, teismas vertino kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad nei Alytaus pataisos namai nei Kalėjimų departamentas atsisakymo išduoti pareiškėjui garso įrašą, dalyje dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo svarstymo, negrindė aplinkybėmis, kad to negalėjo padaryti dėl techninių galimybių, todėl teismas šių aplinkybių detaliau neanalizavo.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas, nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakydamas pateikti pareiškėjui prašomus duomenis, pažeidė viešojo administravimo principus ir Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio imperatyvias nuostatas.

13. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, atsakovo Alytaus pataisos namų atsisakymas išduoti pareiškėjui Komisijos posėdžio protokolo išrašą, Komisijos nario raštiškos nuomonės kopiją (nurodant šios nuomonės priėmimo ir pateikimo datą) bei Komisijos posėdžio garso įrašą dalyje dėl S. R. lygtinio paleidimo įvertinimo, yra nemotyvuotas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl Alytaus pataisos namų 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimas Nr. 363-1529 šioje dalyje naikintinas. Atitinkamai dalyje naikintinas ir Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. 2S-6192, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Atsakovas Alytaus pataisos namai įpareigotinas išduoti pareiškėjui Komisijos posėdžio, kuriame buvo svarstomas S. R. lygtinio paleidimo klausimas, protokolo išrašą, Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją (nurodant šios nuomonės priėmimo ir pateikimo datą) bei Komisijos posėdžio garso įrašą dalyje dėl S. R. lygtinio paleidimo svarstymo (išskyrus posėdžio dalį, kurioje buvo balsuojama ir priimamas sprendimas).

III.

14. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą dalyje, kuria teismas įpareigojo Alytaus pataisos namus išduoti pareiškėjui S. R. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Alytaus pataisos namuose 2016 m. spalio 19 d. posėdžio protokolo išrašą (dalyje dėl S. R.), Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją (įskaitant šios nuomonės priėmimo ir pateikimo datą), bei Komisijos posėdžio įrašą dalyje dėl S. R. lygtinio paleidimo svarstymo (išskyrus posėdžio dalį, kurioje buvo balsuojama ir priimamas sprendimas). Atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti Kauno apygardos administraciniam teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam nepagrįstai buvo nepateikta informacija. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

14.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjas buvo informuotas, kad Komisija savo darbe vadovaujasi galiojančiais teisės aktais bei Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatais. Vadovaujantis Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatų V skyriumi, posėdžio įrašo saugojimas nėra numatytas ir remiantis 44 punktu yra skirtas pačios komisijos darbo organizavimui, o ne nuteistiesiems.

14.3. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija Alytaus pataisos namuose komisijų posėdžių įrašus daro nuo posėdžio pradžios iki pabaigos nepertraukiamai, neišskiriant atskirai kiekvieno nuteistojo prašymo svarstymo, todėl tokio garso įrašo ar jo skaitmeninės kopijos pateikimas pareiškėjui pažeistų kitų nuteistųjų teises bei Teisės gauti informaciją iš institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas.

14.4. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos Komisijos nario F. P. raštiška nuomonė yra susijusi ne tik su pareiškėjo, tačiau ir su pačiu Komisijos nariu, šios nuomonės pateikimas gali turėti galimų pasekmių Komisijos nario F. P. saugumui.

14.5. Teismas neįvertino, kad informacijos, kurią teismas įpareigojo pateikti, surinkimas ir susisteminimas bei pateikimas pareiškėjui, pareikalautų neproporcingai didelių darbo ir laiko sąnaudų. Todėl atsakovo vertinimu, vadovaujantis Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktu, įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis.

15. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo

sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:15.1. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl nepagristo informacijos nepateikimo yra pagristos Lietuvos

Respublikos įstatymais.15.2. Aplinkybė, jog garso įrašas yra daromas nepertraukiamai, nesudaro pagrindo neteikti pareiškėjui prašomos ir su

juo susijusios informacijos.15.3. Informacijos apdorojimas ir išskyrimas iš vientiso garso įrašo nereikalauja tokių didelių darbo sąnaudų atsakovui,

kad būtų galima atsisakyti prašomą medžiagą išduoti vadovaujantis Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis. Pareiškėjas tokią informaciją turi teisę gauti, jo manymu, Komisija turėjo daryti pertraukiamus kiekvieno nuteistojo individualius garso įrašus, kad vėliau jų paprašius, atsakovas galėtų juos pateikti. Tai, kad atsakovas nedarė individualių garso įrašų yra jo paties aplaidumas nesudarantis pagrindo pareiškėjui neteikti jo prašomų duomenų.

15.4. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad komisijos nario F. P. išankstinės raštiškos nuomonės ir duomenų, susijusių su jos išdavimu bei pateikimu Komisijai, pateikimas pareiškėjui, sudarytų grėsmę šio Komisijos nario saugumui. Minėtas Komisijos narys yra viešasis asmuo, jo priimti sprendimai pareiškėjo atžvilgiu nėra įslaptinta informacija ir toks informacijos pateikimas pareiškėjui negali būti traktuojamas kaip grėsmė sprendimą priėmusiam asmeniui. Todėl atsakovo teiginiai dėl negalimumo pateikti F. P. raštiškos nuomones, jos priėmimo bei pateikimo datą patvirtinančių dokumentų, dėl priežasties, susijusios su kilsiančia grėsme minėtam Komisijos nariui, pareiškėjo vertinimu, yra atmestini kaip nepagristi.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Alytaus pataisos namų 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 363-1529 „Dėl informacijos pateikimo“ bei Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 2S-6192 „Dėl Alytaus pataisos namų administracijos sprendimo“, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais aktais buvo netenkintas pareiškėjo prašymas išduoti jam Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Alytaus pataisos namuose posėdžio protokolą, garso įrašą, Komisijos nario raštiškos nuomonės kopiją bei dokumentą, patvirtinantį šios raštiškos nuomonės pateikimo datą. Pareiškėjas prašė panaikinti ginčijamus aktus ir įpareigoti atsakovą išduoti prašyme nurodytus dokumentus.

17. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Alytaus pataisos namų 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 363-1529 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 2S-6192 dalyje, kurioje buvo netenkintas pareiškėjo S. R. 2016 m. spalio 24 d. prašymas išduoti jam Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Alytaus pataisos namuose 2016 m. spalio 19 d. posėdžio protokolo išrašą (dalyje dėl S. R.), Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją (įskaitant šios nuomonės priėmimo ir pateikimo datą) bei Komisijos posėdžio garso įrašo dalį dėl S. R. lygtinio paleidimo svarstymo (išskyrus posėdžio dalį, kurioje buvo balsuojama ir priimamas sprendimas). Įpareigojo Alytaus pataisos namus išduoti pareiškėjui S. R. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Alytaus pataisos namuose 2016 m. spalio 19 d. posėdžio protokolo išrašą (dalyje dėl S. R.), Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės kopiją (įskaitant šios nuomonės priėmimo ir pateikimo datą), bei Komisijos posėdžio garso įrašo dalį dėl S. R. lygtinio paleidimo svarstymo (išskyrus posėdžio dalį, kurioje buvo balsuojama ir priimamas sprendimas).

18. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad garso įrašo ar jo skaitmeninės kopijos pateikimas pareiškėjui pažeistų kitų nuteistųjų teises bei Teisės gauti informaciją iš institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas, Komisijos nario F. P. nuomonės pateikimas gali turėti neigiamų pasekmių Komisijos nario saugumui, informacijos, kurią teismas įpareigojo pateikti, surinkimas, susisteminimas bei pateikimas pareiškėjui, pareikalautų neproporcingai didelių darbo ir laiko sąnaudų.


20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija

administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, nepagrįsti. Apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

21. Asmeniui teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų užtikrina Teisės gauti informaciją įstatymas. Šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims (1 str. 1 d.). Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalį įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 2) prašymo turinys yra nekonkretus; 3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos; 4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį; 5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms.

22. Pagal Nuostatų 33 punktą, „svarstant ir vertinant šių nuostatų 30.1 papunktyje nurodytą informaciją<…>“ (nuteistojo socialinio tyrimo išvadas, jam taikytas socialinės reabilitacijos priemones ir jų įgyvendinimo rezultatus ir kitų dokumentus, kai pakartotinai svarstoma dėl nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos) „<…> komisijos kvietimu arba savo iniciatyva komisijos posėdyje gali dalyvauti nuteistasis, kurį komisijos nariai gali apklausti, siekdami tinkamai įvertinti 30.1 punkte nurodytą informaciją ir priimti šių nuostatų 30.2–30.4 punktuose nurodytus sprendimus“.

23. Iš skundžiamo Alytaus pataisos namų atsakymo pareiškėjui matyti, kad atsakovas, vadovaudamasis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (1996 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. I-1374 redakcija su visais įstatymo pakeitimais ir papildymais, galiojusiais iki 2018 m. liepos 16 d.) 2 straipsnio 8 dalimi (ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą), 12 dalimi (sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią) ir 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu (asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą), atsisakė pareiškėjui išduoti garso įrašą, kadangi jame yra duomenys susiję su kitais asmenimis. Pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Komisijos posėdžių garso įrašus teikti nuteistiesiems (b. l. 18).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo argumentus, kad garso įrašo ar jo skaitmeninės kopijos pateikimas pareiškėjui pažeistų kitų nuteistųjų teises bei Teisės gauti informaciją iš institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas, nes Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija Alytaus pataisos namuose komisijų posėdžių įrašus daro nuo posėdžio pradžios iki pabaigos nepertraukiamai, neišskiriant atskirai kiekvieno nuteistojo prašymo svarstymo, vertina kaip atmestinus. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas sprendime tiksliai nurodė kokios Komisijos posėdžio protokolo išrašo ir posėdžio įrašo dalys turi būti pateiktos pareiškėjui (įpareigojo Alytaus pataisos namus išduoti pareiškėjui S. R. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Alytaus pataisos namuose 2016 m. spalio 19 d. posėdžio protokolo išrašą (dalyje dėl S. R.), Komisijos posėdžio garso įrašą dalyje dėl S. R. lygtinio paleidimo svarstymo (išskyrus posėdžio dalį, kurioje buvo balsuojama ir priimamas sprendimas)). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimus iš dalies, sprendime į atsakovo argumentus, susijusius su kitų asmenų teisių pažeidimu, atsakė išsamiai ir papildomai pabrėžė, jog pareiškėjas skunde ir neteikė reikalavimo suteikti jam jokių ypatingų duomenų ar informacijos apie kitus asmenis. Pareiškėjas kreipėsi dėl pateikimo duomenų, susijusių su jo teisių ir interesų, Komisijai svarstant jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, galimu pažeidimu.

25. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nevertino aplinkybės, kad informacijos, kurią teismas įpareigojo pateikti, surinkimas ir susisteminimas bei pateikimas pareiškėjui, pareikalautų neproporcingai didelių darbo ir laiko sąnaudų, atmestini. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovas

atsiliepime į pareiškėjo skundą šių aplinkybių nenurodė, taip pat pareiškėjo skundžiamuose Alytaus pataisos namų bei Departamento jam teiktuose atsakymuose ši aplinkybė, kaip negalimumo pateikti pareiškėjui prašomos informacijos priežastis, nebuvo nurodyta. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjo prašomos informacijos surinkimo ir jos pateikimo pareiškėjui sudėtingumo ar atsakovo galimybės atsisakyti ją pateikti pareiškėjui Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

26. Atsakovo argumentai, kad Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos Komisijos nario F. P. raštiškos nuomonės atskleidimas pareiškėjui gali turėti pasekmių Komisijos nario F. P. saugumui yra hipotetinio pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Komisija, turėdama įtarimų, kad Komisijos nariui išreiškus nuomonę gali kilti pavojus jo saugumui, turi galimybę imtis išankstinių saugumo priemonių ir svarstyti apie teikiamos nuomonės nuasmeninimą. Šiuo konkrečiu atveju, atsakovui nenurodžius jokių aplinkybių pagrindžiančių galimos grėsmės kilimą Komisijos nario F. P. saugumui, atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

27. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Alytaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-18975 2018-11-26 2018-11-15 2018-11-15 -

Administracinė byla Nr. eA-2435-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01454-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 41(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=51256cc0ef4111e88568e724760eeafa


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą (pareiškėjas – J. M.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 3R-87(AG-49/04-2017) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas), kuriuo buvo tenkintas pareiškėjo J. M. skundas.

2. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. sausio 2 d. gavo pareiškėjo prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. I-2279-369/2016, t. y. 227,64 Eur turtinę žalą, 2 000 Eur neturtinę žalą, 100,29 Eur vykdymo išlaidas ir 289 Eur bylinėjimosi išlaidas. Prašyme pareiškėjas taip pat nurodė, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžeto jam buvo išmokėta 627 Eur dydžio ligos pašalpa, o iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto – 498,06 Eur ligos pašalpa.

3. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (1.34.)7R-959 pareiškėjo prašymą patenkino, tačiau iš kompensuotinos sumos buvo išskaičiuotos iš VSDF biudžeto išmokėtos 627 Eur ir iš PSDF biudžeto išmokėtos 498,06 Eur lėšos. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerijai 2017 m. balandžio 5 d. priėmus papildomą sprendimą Nr. (1.34.)7R-2906, pareiškėjui dar išmokėta 498,06 Eur suma. Teigė, kad pareiškėjui apskundus 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-959, VAGK 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu panaikino apskųsto sprendimo dalį, kuria pareiškėjui 627 Eur suma sumažinta išmokėta kompensacija, o Teisingumo ministerija įpareigota įtraukti šią sumą į kompensuojamos žalos dydį.

4. Atsakovo nuomone, toks VAGK sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kadangi pareiškėjas buvo nurodęs, jog jam iš VSDF biudžeto išmokėta 627 Eur ligos pašalpa, atsakovas mano, kad, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 straipsnio 2 dalies 3 punktu, turėjo pagrindą spręsti, jog žala pareiškėjui atlyginta 627 Eur suma, kurią jis gavo iš VSDF biudžeto.

5. Atsakovas pažymėjo, kad prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padaryti turtinę žalą turinys apibrėžtas Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, o prašymo forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1R-61. Formoje yra nurodoma, kad pareiškėjas turi pateikti informaciją apie jam atlygintą žalą, įskaitant ir iš VSDF biudžeto, kuri reikalinga tam, jog Teisingumo ministerija galėtų tinkamai paskaičiuoti kompensuotiną smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir, esant Įstatyme nustatytoms sąlygoms, mokėtiną kompensaciją mažinti iš VSDF biudžeto išmokėta suma. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turi teisę iš nuteisto asmens išsireikalauti visą teismo priteistą turtinę ir neturtinę žalą, įskaitant ir skirtumą tarp to, ką priteisė teismas ir kokią kompensaciją išmokėjo Teisingumo ministerija.

6. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį kaip žalos atlyginimas nebuvo įtraukta suma, kuri pareiškėjui išmokėta iš VSDF biudžeto (627 Eur), nereiškia, jog Teisingumo ministerija neturi teisinio pagrindo iš pareiškėjui kompensuotinos sumos išskaičiuoti išmokėtas lėšas, nes konkrečių sumų išskaičiavimas iš kompensuotinos sumos reglamentuotas Įstatyme. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad VAGK ginčijamu sprendimu klaidingai aiškino Įstatymo nuostatas, o tai gali sukelti neigiamų padarinių vieningos praktikos formavimui, kadangi Teisingumo ministerija ateityje negalėtų kompensacijos mažinti ne tik suma, išmokėta iš VSDF biudžeto, bet ir suma, išmokėta iš valstybės ir savivaldybės, PSDF biudžetų, taip pat suma, kurią išmokėjo užsienio valstybių kompetentingos institucijos.

7. Atsakovas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimui įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Atsakovo nuomone, VAGK ginčijamame sprendime išdėstyta pozicija, jog Teisingumo ministerija neturi teisės iš pareiškėjui kompensuotinos sumos išskaičiuoti VSDF biudžeto išmokėtų lėšų, prieštarauja CK 6.290 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nes dėl pareiškėjui išmokėtos ligos pašalpos regreso teisę į žalą padariusį asmenį įgyja VSDF valdyba, o ne Teisingumo ministerija, kuri nebūdama socialinio draudimo įstaiga negali regreso tvarka išieškoti nukentėjusiajam asmeniui išmokėtų draudimo išmokų.

8. Pareiškėjas J. M. atsiliepime prašė atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą.9. Pareiškėjas nurodė, kad iš VSDF biudžeto gauta ligos pašalpa buvo skirta vaistams įsigyti ir pragyventi, todėl negali

būti siejama su jo patirtomis proceso ir vykdymo išlaidomis. Mano, kad darant išvadą, jog išmokėta 627 Eur suma jam neturi būti kompensuojama, būtų dar labiau pažeidžiamos nukentėjusiojo teisės.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė kaip nepagrįstą.11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija 2017 m. sausio 31 d. sprendime dėl smurtiniu

nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo pareiškėjui nurodė, jog jam iš VSDF yra kompensuota 627 Eur, o iš PSDF – 498,06 Eur, todėl šiomis sumomis atitinkamai sumažino pareiškėjui smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją. Teisingumo ministerija 2017 m. balandžio 5 d. papildomu sprendimu nusprendė išmokėti pareiškėjui 498,06 Eur kompensaciją, pripažinusi, jog jis minėtos sumos iš PSDF biudžeto negavo, nes tokio dydžio sumą Vilniaus teritorinės ligonių kasos skyrė jo gydymui.

12. Teismas vertino, kad Teisingumo ministerija, priimdama sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu pareiškėjui padarytos žalos kompensavimo, pirmiausiai turėjo įvertinti, ar konkrečios turtinės žalos atlyginimas jam buvo priteistas teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir tik tuomet spręsti, ar konkrečios priteistos žalos (ar jos dalies) savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas (ar kitas) asmuo, jos neišieškojo teismo nuosprendį vykdęs antstolis ir ar ji nebuvo atlyginta (kompensuota) iš valstybės, savivaldybės, VSDF ir PSDF biudžetų bei užsienio valstybių kompetentingų institucijų.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2279-369/2016 pareiškėjo civilinis ieškinys dėl jo su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai (pvz., ligos pašalpos ar skirtumo tarp gaunamo darbo užmokesčio ir išmokėtos ligos pašalpos), nebuvo nagrinėjamas, todėl pareiškėjui iš VSDF biudžeto lėšų išmokėta bendra 627 Eur ligos išmokos suma už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. negali būti laikoma daliniu žalos atlyginimu iš VSDF biudžeto lėšų. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VAGK 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 3R-87(AG-49/04-2017) pagrįstai panaikino Teisingumo ministerijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (1.34)7R-959 dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui sumažinti kompensuojamąją sumą 627 Eur, ir įpareigojo Teisingumo ministeriją išmokėti pareiškėjui kompensaciją, įskaitant 627 Eur, kuriais sumažinta kompensuojama suma. Teismo nuomone, ginčijamas VAGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

III.

14. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo skundą tenkinti visiškai.

15. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą. Papildomai pažymi, kad aplinkybė, jog į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį kaip žalos atlyginimas nebuvo įtraukta suma, kuri pareiškėjui išmokėta iš VSDF biudžeto (627 Eur), nereiškia, jog Teisingumo ministerija neturi teisinio pagrindo iš pareiškėjui kompensuotinos sumos išskaičiuoti išmokėtas lėšas. Teigia, kad Teisingumo ministerija turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą dėl padaryto smurtinio nusikaltimo sprendžia vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, kuriose reglamentuoti klausimai dėl konkrečių sumų išskaičiavimo iš kompensuotinos sumos – nagrinėjamu atveju Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

16. Atsakovo teigimu, Teisingumo ministerija negali kompensuoti visos teismo priteistos sumos ar išmokėti pareiškėjui didesnę kompensaciją, nei buvo priteista teismo. Atsakovo nuomone, VAGK ir pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškina Įstatymo nuostatas, o toks aiškinimas gali sukelti neigiamų padarinių valstybės biudžetui, kadangi reikėtų skirti daugiau lėšų smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimui.

17. Pareiškėjas J. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad atsakovas netinkamai aiškina prievolių teisės taikymo pagrindus, teigdamas, jog nukentėjusiam asmeniui neturi būti priteista visa patirta žala. Pažymi, kad iš VSDF gauta ligos pašalpa negali būti siejama su patirtomis išlaidomis teismo proceso metu, kurios pareiškėjui nebuvo kompensuotos.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VAGK 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 3R-87(AG-49/04-2017), kuriuo panaikinta Teisingumo ministerijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimo dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo Nr. (1.34)7R-959 dalis, ir Teisingumo ministerija įpareigota išmokėti pareiškėjui 627 Eur kompensaciją, teisėtumo bei pagrįstumo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 3 punkto nuostatų aiškinimu, teigdamas, jog Teisingumo ministerija negali kompensuoti visos teismo priteistos sumos ar išmokėti pareiškėjui didesnę kompensaciją, nei buvo priteista teismo.

22. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo paskirtis – ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus (1 str. 1 d.). Šis įstatymas nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos (2 str. 5 d.). Teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo (3 str. 1 d.). Pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala (20 str.).

23. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį smurtiniais nusikaltimais padaryta žala šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kompensuojama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; 2) teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala neatlyginta; 3) prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pateiktas ne vėliau kaip per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar patvirtinta sutartis dėl jos atlyginimo, įsiteisėjimo, išskyrus atvejus, kai šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala laikoma neatlyginta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) žalos savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas asmuo; 2) antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą; 3) žala neatlyginta ir nekompensuota iš valstybės ar savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos; 4) atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio.

24. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, smurtiniais nusikaltimais padaryta žala pagal Įstatymą yra kompensuojama, jeigu yra visos trys minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos , inter alia teismo priteista

smurtiniu nusikaltimu padaryta žala yra neatlyginta (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala pagal analizuojamo 4 straipsnio 2 dalį laikoma neatlyginta, jeigu, be kita ko, ji nėra atlyginta ir kompensuota iš valstybės ar savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo skundą dėl VAGK 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 3R-87(AG-49/04-2017), konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2279-369/2016 pareiškėjo civilinis ieškinys dėl jo su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai (pvz., ligos pašalpos ar skirtumo tarp gaunamo darbo užmokesčio ir išmokėtos ligos pašalpos), nebuvo nagrinėjamas, todėl pareiškėjui iš VSDF biudžeto lėšų išmokėta bendra 627 Eur ligos išmokos suma už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. negali būti laikoma daliniu žalos atlyginimu iš VSDF biudžeto lėšų.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teisingumo ministerija, priimdama sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu pareiškėjui padarytos žalos kompensavimo, pirmiausiai turėjo įvertinti, ar konkrečios turtinės žalos atlyginimas jam buvo priteistas teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir tik tuomet spręsti, ar konkrečios priteistos žalos (ar jos dalies) savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas (ar kitas) asmuo, jos neišieškojo teismo nuosprendį vykdęs antstolis ir ar ji nebuvo atlyginta (kompensuota) iš valstybės, savivaldybės, VSDF ir PSDF biudžetų bei užsienio valstybių kompetentingų institucijų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, civilinio ieškinio dėl pareiškėjo su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai, nuosprendį priėmęs teismas nenagrinėjo ir tokio pobūdžio žalos nebuvo priteisęs, dėl ko pareiškėjui iš VSDF biudžeto lėšų išmokėta bendra 627 Eur ligos išmokos suma negali būti laikoma daliniu teismo priteistos žalos atlyginimu iš VSDF biudžeto lėšų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad teisme buvo pateiktas ir VSDFV ieškinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant teismo nuosprendžiu priteistai turtinei žalai, susijusiai su asmens nedarbingumu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog iš VSDF biudžeto pareiškėjui išmokėta 627 Eur ligos pašalpa turėtų būti vertinama kaip teismo nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimas pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui padaryta žala negali būti laikoma iš dalies atlyginta, išmokėjus jam minėtą ligos išmoką iš VSDF biudžeto lėšų.

27. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog aplinkybė, kad į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį kaip žalos atlyginimas nebuvo įtraukta suma, kuri pareiškėjui išmokėta iš VSDF biudžeto (627 Eur), nereiškia, jog Teisingumo ministerija neturi teisinio pagrindo iš pareiškėjui kompensuotinos sumos išskaičiuoti išmokėtas lėšas.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas teisinis reglamentavimas, nenumato kitų atvejų, nei nustatyta Įstatymo 4 straipsnyje, kada galėtų būti kompensuota ne visa teismo priteista žalos suma, ar aplinkybių, kai atsakovas turėtų teisę išskaičiuoti tam tikras išmokas iš bendros kompensuotinos sumos, tokio įstatyminio pagrindo nenurodo ir Teisingumo ministerija.

29. Atsakovo argumentas, jog visos teismo priteistos žalos kompensavimas gali sukelti neigiamų padarinių valstybės biudžetui, kadangi reikėtų skirti daugiau lėšų smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimui, atmestinas. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Konstituciją valstybės biudžeto projektą rengia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, jį įstatymu tvirtina ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad, kai valstybė priima atitinkamą įsipareigojimą, jis turi būti paremtas materialiais ir finansiniais ištekliais (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo teiginys, kad visos teismo priteistos žalos kompensavimas gali sukelti neigiamų padarinių valstybės biudžetui, nėra pagrįstas byloje pateiktais įrodymais, o iš Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo Nr. X-296 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto 12 punkto matyti, jog Teisingumo ministerijoje gaunamų prašymų kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą kiekis vidutiniškai sudaro apie 50 proc. nuo padarytų nusikalstamų veikų skaičiaus ir išlaidos iš valstybės biudžeto planuojamos ne didesnės kaip 80 000 Eur. Įstatymo leidybos iniciatyvos teisę turinčios atitinkamos institucijos pareiga yra parengti tokią konkrečią kompensacijos smurtinių tyčinių nusikaltimų aukoms schemą, kuri garantuotų sąžiningą kompensaciją aukoms.

30. Materialinės ir moralinės žalos atlyginimas pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį reguliuojamas įstatymu. Konstitucinis Teismas savo 1997 m. sausio 20 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje <…> aiškiai nurodoma, kokia teisės akto forma turi būti reguliuojamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimas. Nustatant būtent įstatyminę teisinio reguliavimo formą siekiama sukurti stabilias teisines prielaidas asmens, kuris buvo suluošintas arba kurio sveikata buvo kitaip sužalota, teisėms ir jo teisėtiems interesams laiduoti. Todėl pareiškėjo argumentas, kad galima mažinti žalos kompensavimo dydį atsižvelgiant į tai, jog Europos konvencijos dėl kompensacijos smurtinių

nusikaltimų aukoms 9 straipsnis nustato, kad siekiant dvigubo atlyginimo, valstybė arba kompetetinga institucija gali atskaityti iš kompensacijos piniginę sumą, kurią asmuo gavo iš pažeidėjo, socialinio draudimo ar draudimo arba iš bet kokio kito šaltinio, tol, kol tai nėra įtvirtinta Lietuvos Respublikos atitinkamu įstatymu, atmestinas.

31. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį smurtiniais nusikaltimais padaryta žala kompensuojama, jeigu yra visos trys šioje dalyje numatytos sąlygos, o nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala nelaikytina atlyginta pagal 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą, todėl pagrindo konstatuoti, kad nėra vienos iš minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų (1 dalies 2 punktas), kuriai esant padaryta žala galėtų būti nekompensuojama, nėra. Nenustačius, kad nėra bent vienos iš trijų Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, pareiškėjui teismo priteista žala turi būti atlyginta.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl žalos kompensavimo nusikaltimų aukoms teisinį reguliavimą, Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo paskirtį, visuminį teisinį reguliavimą, konstatuoja, jog Teisingumo ministerija nepagrįstai iš VSDF biudžeto pareiškėjui išmokėtos 627 Eur ligos pašalpos dydžiu sumažino pareiškėjui bendrą kompensuojamą sumą.

33. Kartu pastebėtina, kad teisingumo ministerija (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla AG-49/04-2017 (b. l. 48–49) 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr.(1.34)7R-2906 nusprendė išmokėti pareiškėjui 498, 06 Eur, kurie buvo skirti jo gydymui ir ši suma 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu iš nuteistojo A. G. buvo priteista pilnai tenkinus Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, o ne pareiškėjo J. M. ieškinį (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla b. l. 3–8). Tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes proceso dalyviai šio klausimo nekelia.

34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais bei teismo padarytomis išvadomis. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2018-18981 2018-11-26 2018-11-15 2018-11-15 -

Administracinė byla Nr. A-1372-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01736-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 21.2.(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5ddf2d20ef4111e88568e724760eeafa


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja R. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) direktoriaus 2016 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 1PS1-652-(2.1) „Dėl R. V. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

2. Pareiškėja paaiškino, kad NŽT direktorius 2016 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1PSI-464-(2.1) sudarė komisiją galimai jos padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti. Šios komisijos 2016 m. liepos 13 d. išvadoje Nr. 1PS17-196-(2.30) „Dėl R. V. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – ir Išvada) buvo pasiūlyta skirti jai tarnybinę nuobaudą – pastabą už tai, kad ji, parengusi Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-832 ir įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-833 projektus dėl sklypų pardavimo, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir LRV Nutarimas) 2.15 papunkčio, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punkto nuostatas ir netinkamai vykdė Nacionalinės žemės tarybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1)-64 patvirtinto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.2 papunktyje nustatytas funkcijas.

3. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas, nes buvo pažeistas 21 darbo dienos terminas Išvadai pateikti. Pareiškėja visiškai pagrįstai nustatė, kad prie žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), prijungtas laisvas įsiterpęs valstybinės žemės sklypas tikrai yra įsiterpęs ir šiuose plotuose suformuoti atskiro žemės sklypo gyvenamojo namo statybai nėra jokios galimybės. Todėl pareiškėja vertino, kad jos veiksmuose nėra neteisėto elgesio požymių (kaltės), taigi nėra teisės pažeidimo elementų visumos, būtinos nustatyti tarnybinį nusižengimą, sukeliantį tarnybinę atsakomybę. Skundžiamas įsakymas parengtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą procedūrą, todėl pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. A-1055 patvirtintas žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 2 planas, prilyginamas detaliojo plano teritorijų planavimo dokumentui, parengtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, Bendruoju planu, atsižvelgiant į prašymus ir viešąjį interesą. Pareiškėjos nuomone, atsakovas neįvertino visų tyrimui reikšmingų aplinkybių visumos, neatsižvelgė į jos bei Kauno miesto savivaldybės paaiškinimus ir nesant jos kaltės priėmė nepagrįstą Įsakymą.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, vykdydama Pareigybės aprašymo 7.2 punkte numatytą funkciją, savo kompetencijos ribose rengdama Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-832 ir įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-833 projektus, kurių pagrindu vėliau buvo sudarytos pirkimo pardavimo sutartys, privalėjo įsitikinti, kad formuojamas įsiterpęs valstybinės žemės sklypas tikrai atitinka įsiterpusiam žemės sklypui keliamus ploto ir kitus reikalavimus, tačiau to nepadarė. Pabrėžė, kad sprendimą parduoti valstybinės žemės sklypą priima ne savivaldybė, bet NŽT, kuri negali nevykdyti pareigos įsitikinti, ar parduodamas valstybinės žemės sklypas atitinka įsiterpusiam žemės sklypui taikomus reikalavimus, be to, ta aplinkybė, kad pastatytas gyvenamasis namas išsikiša už įregistruoto sklypo ribų ir dėl to nėra galimybės užbaigti statybą, priešingai, nei teigia pareiškėja, nėra pagrindas pripažinti valstybinės žemės sklypą įsiterpusiu, nes toks reikalavimas nėra įtvirtintas LRV Nutarimo 2.15 papunktyje.

7. Atsakovas pažymėjo, kad buvo atliekamas kompleksinis tarnybinio nusižengimo tyrimas, kadangi tarnybinį

nusižengimą sudarė keletas epizodų, kiekvieną įsakymą rengė bei priėmė skirtingi darbuotojai, dėl kurių veiksmų buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas ir toks kompleksinis didelės apimties tyrimas suteikė galimybę jį atlikti objektyviai, visapusiškai ir išsamiai. Be to, į tarnybinio nusižengimo tyrimo laiką neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nebuvo darbe dėl atostogų ar laikinojo nedarbingumo, o įtariamoms padarius tarnybinius nusižengimus darbuotojoms buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Todėl komisija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1407/2009, kurioje išaiškinta, kad tyrimas dėl kiekvieno valstybės tarnautojo negali būti atliekamas atskirai, pagrįstai dėl objektyvių priežasčių pratęsė tyrimo laiką NŽT darbuotojoms suteiktų kasmetinių atostogų laikotarpiui. Todėl terminas pateikti išvadai dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo praleistas nebuvo. Akcentavo, kad tokio pobūdžio pažeidimas, jeigu jis ir būtų padarytas, LVAT praktikoje pripažįstamas tik formaliu tarnybinio tyrimo procedūros pažeidimu, kuris tik dėl tokios priežasties negali lemti įsakymų dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo neteisėtumo.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjos R. V. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad vykdant Ministro Pirmininko 2016 m. sausio 8 d. pavedimą Nr. S-13-16, Lietuvos Respublikos

žemės ūkio ministro 2016 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3D-24 „Dėl darbo grupės sudarymo“ buvo sudaryta darbo grupė, kuri atliko tyrimą (patikrinimą) dėl 2014–2015 m. Kauno miesto teritorijoje sudarytų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių ir įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos sutarčių teisėtumo. 2016 m. balandžio 14 d. komisija parengė išvadą Nr. 1ZP-31(6.99), kurioje, be kita ko, ištyrė ir valstybinių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), atitikimo įsiterpusių žemės sklypų sąvokai klausimus, kuriuos buvo pavesta spręsti pareiškėjai, bei pateikė siūlymus dėl šių žemės sklypų pirkimo pardavimo sutarčių panaikinimo. NŽT direktorius 2016 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1PSI-464-(2.1) sudarė komisiją galimai pareiškėjos padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti, pareiškėja 2016 m. birželio 7 d. pateikė paaiškinimą. Komisija Išvadoje konstatavo, kad pareiškėja, parengdama Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-833 „Dėl įsiterpusio kitos paskirties valstybinio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo K. V.“ ir Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-832 „Dėl įsiterpusio kitos paskirties valstybinio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo V. V.“ projektus, atlikdama savo tarnybines funkcijas, nebuvo pakankamai atidi bei rūpestinga, ir nepagrįstai nustatė, kad šie valstybinės žemės plotai atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką ir jam keliamus reikalavimus ir dėl to pažeidė LRV Nutarimo 2.15 papunkčio, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas, netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7.2 papunktyje nustatytas funkcijas. Komisija, įvertinusi kilusias neigiamas pasekmes, t. y. kad teisės aktams prieštaraujančių sprendimų parengimas bei priėmimas sudarė sąlygas neteisėtam valstybinės žemės sklypo pardavimui be aukciono, atsižvelgusi į ankstesnę pareiškėjos tarnybinę veiklą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, už konstatuoto tarnybinio nusižengimo padarymą pasiūlė skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

10. Teismas, vertindamas klausimą dėl termino tarnybiniam nusižengimui tirti, nustatė, kad komisija tarnybiniam nusižengimui tirti sudaryta 2016 m. gegužės 27 d., taigi tyrimas turėjo būti baigtas vėliausiai 2016 m. birželio 28 d., o išvada apie tyrimo rezultatus tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui turėjo būti pateikta kitą darbo dieną. Komisijos išvada surašyta 2016 m. liepos 19 d., tačiau joje nurodyta, kad kitoms tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamoms darbuotojoms tarnybinio tyrimo atlikimo metu buvo suteiktos kasmetinės atostogos, todėl tyrimo laikas buvo pratęstas tarnybos darbuotojoms suteiktų kasmetinių atostogų laikotarpiams. Teismas pažymėjo, kad Išvada dėl R. V. tarnybinio nusižengimo tyrimo surašyta atskirai, kas reiškia, jog komisijos vykdyto tyrimo metu pareiškėjos kaltės konstatavimo iš esmės nelėmė kitų tarnybinių nusižengimų padarymu įtariamų darbuotojų kaltė ar jų galimai padarytų nusižengimų aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išsiaiškinimas bei konstatavimas. Taigi, ginčo atveju vienas kompleksinis tarnybinių nusižengimų tyrimas, kaip teigia atsakovo atstovė, nebuvo būtinas, be to, kitų NŽT Kauno miesto skyriaus tarnautojų padaryti pažeidimai, dėl kurių buvo atliekamas tyrimas, buvo savo turiniu skirtingi. Teismas, vertindamas pareiškėjos galimai padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį, atsižvelgė, ar tyrimą atliekančiai komisijai kitų įstaigos tarnautojų galimi tarnybiniai nusižengimai netrukdė surinkti visus reikalingus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tik pareiškėjos nusižengimo faktą, tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, taigi ir jos kaltę, patikrinti pareiškėjos pateiktame paaiškinime nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai objektyviai bei išsamiai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje tik pareiškėjos atžvilgiu, kas ir buvo padaryta. Teismas padarė išvadą, kad laikas, per kurį kiti valstybės tarnautojai, įtariami padarę tarnybinius nusižengimus, nebuvo darbe dėl kasmetinių atostogų, negalėjo įtakoti ir pratęsti tarnybinio nusižengimo tyrimo laiko pareiškėjos

atžvilgiu. Teismas sprendė, kad atsakovo nurodyta LVAT 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1407/2009 ir joje pateiktas teisės aiškinimas, esant skirtingoms bylos aplinkybėms, šiuo atveju netaikytinas. Teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė nusižengimo tyrimo procedūrą, t. y. Taisyklių 11 ir 13 punktuose nustatytus tarnybinio nusižengimo tyrimo ir pateikimo terminus.

11. Teismas, vertindamas, ar dėl tokio pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių ištyrimas ir ar tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja dėl minėto pažeidimo būtų netekusi galimybės realizuoti savo teisę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, apskųsti procedūros rezultatus ir kt. Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika ir atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjos nurodytas Taisyklių 11 ir 13 punktų pažeidimas – užsitęsęs tarnybinio tyrimo atlikimas ilgiau negu leista teisėkūros subjekto – nepadarė esminio poveikio Įsakymo teisėtumui, t. y. nors tyrimas nežymiai užsitęsė, tačiau toks pažeidimas susijęs ne su tyčiniais atsakovo veiksmais, turinčiais reikšmės nuobaudos teisėtumui, bet dėl kitų tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamų tarnautojų kasmetinių atostogų, t. y. atsakovui iš esmės siekiant visapusiškai, objektyviai išsiaiškinti visas faktines aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad tyrimo termino pažeidimu pačios pareiškėjos teisės pažeistos nebuvo, todėl tyrimo procedūros pažeidimą pripažino neesminiu ir formaliu.

12. Teismas, spręsdamas klausimą dėl padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties, nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. A-1055 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 2 plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“ buvo patvirtintas žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio sprendiniuose numatyta žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), padidinti 112 kv. m., o žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) – 157 kv. m. laisvos valstybinės žemės sąskaita. Tačiau prašomas parduoti valstybinės žemės plotas, besiribojantis su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) ir valstybinės žemės plotas, besiribojantis su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas yra 269 kv. m., priešingai, nei nustatė pareiškėja, neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos ir jam keliamų reikalavimų, kad jį galima būtų parduoti ne aukciono būdu kaip įsiterpusį žemės sklypą. Nors plano sprendiniuose nurodyta, jog šie valstybės žemės plotai, kurie suformuoti kaip įsiterpę žemės sklypai, ribojasi su projektuojama gatve, tačiau realiai ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuota laisva valstybine žeme, kurioje galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus, nes pagal Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, šios laisvos nesuformuotos žemės plotas yra apie 0.1684 ha. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta sąlyga įsiterpusiu valstybinės žemės plotu laikyti dar tik su projektuojamu keliu besiribojantį žemės plotą, o ta aplinkybė, kad pastatytas gyvenamasis namas išsikiša už įregistruoto žemės sklypo ribų ir nėra galimybės užbaigti statybą, nesudaro pagrindo pripažinti valstybinės žemės sklypą įsiterpusiu. Todėl teismas, vadovaudamasis teisiniu reguliavimu, atsižvelgdamas į LVAT praktiką ir bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėja pažeidė reikalavimus, numatytus LRV Nutarimo 2.15 punkte, padarė tarnybinį nusižengimą, apibrėžtą VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje, o tarnybinės nuobaudos tyrimo ir skyrimo procedūra buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

13. Teismas pažymėjo, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai tarnybinei nuobaudai skirti nepraleisti, o apskundimo tvarkos nenurodymas ginčijame Įsakyme nesutrukdė pareiškėjai ABTĮ nustatytais terminais kreiptis į teismą, todėl nelaikytinas esminiu pažeidimu. Teismas vertino, kad Įsakymas buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus visas tarnybinio nusižengimo aplinkybes, skiriant pareiškėjai švelniausią VTĮ numatytą tarnybinę nuobaudą, buvo atsižvelgta į valstybės tarnautojos kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, vertinant aplinkybes ir padarinius.

III.

14. Pareiškėja R. V. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

15. Pareiškėja nurodo, kad atsižvelgiant į teismo nustatytą aplinkybę, kad Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant procedūrą, nustatytą Taisyklių 11, 13 punktuose, teismas negalėjo jį pripažinti teisėtu, kadangi toks Įsakymas prieštarauja VTĮ 30 straipsnio 7 daliai ir VAĮ 8 straipsnio 1 daliai.

16. Pareiškėja teigia, kad Išvadoje ir NŽT direktoriaus 2016 m. liepos 25 d. įsakyme Nr. lPSl-652-(2.1.) „Dėl R. V. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ buvo nepagrįstai taikyta išimtis VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytam bendrajam 6 mėnesių terminui paskirti tarnybinę nuobaudą, t. y. ilgesnis kaip 3 metų terminas. Tačiau teismas skundo argumentų, susijusių su šia aplinkybe, nenustatinėjo, nors LVAT praktikoje pabrėžiama, kad nesant pagrindo taikyti VTĮ nustatytas išimtis, VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodyto bendrojo šešių mėnesių termino praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia. Aplinkybė, kad tarnybinis pažeidimas buvo nustatytas žemės ūkio ministro 2016 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3D-24 sudarytos darbo grupės, nepatenka į įstatymo leidėjo VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytas išimtis iš bendrojo 6

mėnesių termino. Kadangi NŽT savininko teises ir pareigas įgyvendina Žemės ūkio ministerija, sudaryta darbo grupė nepatenka į „institucijos“ apibrėžimą. Atsakovo taikyta išimtis, t. y. ilgesnis – 3 metų terminas, prieštarauja ir teisėtų lūkesčių principui.

17. Pareiškėja nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjos tarnybinis nusižengimas yra įrodytas. Byloje yra pakankamai duomenų dėl ginčo žemės ploto vertinimo kaip įsiterpusiu. Siekiamas prijungti valstybinės žemės sklypas yra tarp įregistruotų privačių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir valstybės žemėje suplanuotos D2 kategorijos (duomenys neskelbtini) gatvės, kuri yra numatyta Bendrajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ir Kauno kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Kauno apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 02-01-8246. Aplinkybė, kad gatvė nėra registruota kaip inžinerinis statinys, nepaneigia fakto, jog laisvos valstybinės žemės plotas ribojasi su faktiškai esamu keliu (gatve), taip, kaip numatyta LRV Nutarimo 2.15 papunktyje. Priešingas ginčo situacijos vertinimas paneigtų savivaldybės lygmens bendrųjų planų privalomumo valstybės ir savivaldybių institucijoms bei visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje. Taigi, pareiškėjos vertinimu, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad laisva valstybinė žemė atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką tik, jeigu laisva valstybinė žemė ribojasi su kelio (gatvės) sklypu. LRV Nutarimo 2.15 papunktis leidžia įsiterpusiu valstybinės žemės sklypu laikyti ir tokį valstybinės žemės plotą, kuris ribojasi su kelio (gatves) plotu.

18. Pareiškėjos nuomone, tarnybinė nuobauda jai skirta neteisėtai ir dėl aplinkybės, jog NŽT direktoriaus pavedimas nepriimti jokių sprendimų galioja iki šiol, t. y. NŽT direktoriaus 2016 m. rugsėjo 14 d. Kauno miesto skyriaus vedėjui pavedimu Nr. 1PAV-514-(1.8.) „Dėl žemės sklypų nuomos ir pirkimo-pardavimo sutarčių“ buvo pavesta nepriimti sprendimų dėl Kauno m. išvadoje nurodytų valstybės žemės sklypų nuomos sutarčių nutraukimo, valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo ir atlikti kitų Kauno m. išvadoje nurodytų veiksmų, kol darbo grupė, susidedanti iš NŽT ir Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovų, atliks tyrimą.

19. Pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju nesant tarnybinio nusižengimo objektyviosios pusės, t. y. pareiškėjos neteisėto elgesio požymių, ir subjektyviosios pusės – kaltės, nėra ir teisės pažeidimo elementų visumos, būtinos nustatyti tarnybinį nusižengimą, sukeliantį tarnybinę atsakomybę.

20. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju buvo atliekamas kompleksinis tyrimas, kadangi tarnybinį nusižengimą sudarė keletas epizodų, kiekvieną įsakymą ar sutartį rengė bei priėmė skirtingi darbuotojai, dėl kurių veiksmų pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Akcentuoja, kad tyrimo termino užsitęsimu pačios pareiškėjos teisės pažeistos nebuvo, todėl toks nustatytas tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimas pagrįstai pripažintinas neesminiu ir formaliu, nepadariusiu įtakos objektyvaus ir išsamaus visų bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimui, taip pat neturinčiu lemiamos reikšmės Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui.

22. Atsakovas teigia, kad šiuo atveju turėjo būti taikomas prailgintas 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai skirti, kuris nebuvo praleistas. Pažymi, kad NŽT kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos su klausimu, ar Žemės ūkio ministerija yra kompetentinga institucija, kuri gali atlikti patikrinimą VTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme, taikant išimtinį 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Valstybės tarnybos departamentas 2016 m. birželio 17 rašte Nr. 27 D-1095 nurodė, kad Žemės ūkio ministerija, kaip NŽT veiklą konkrečiose srityse prižiūrinti/kontroliuojanti įstaiga, yra kompetentinga institucija VTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme, taikant trejų metų senaties terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Be to, teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad savo reikalavimo negrindė skundo 2.1.2 ir 2.1.3 papunkčiuose nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su tariamo termino tarnybinei nuobaudai skirti praleidimu, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą detaliau neanalizuoti šių argumentų.

23. Atsakovas nurodo, kad tuo metu, kai buvo atliktas tarnybinis pažeidimas, pareiškėjos nurodytoje vietoje gatvės nebuvo, ji buvo dar tik projektuojama. Kad žemės sklypas būtų laikomas įsiterpusiu, jis privalo atitikti Nutarimo 2.15 papunktį (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. birželio 1 d.), kuriame nurodyta, kad laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir (ar) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijose, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų. Taigi teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teisės aktuose nėra numatyta sąlyga įsiterpusiu valstybinės žemės plotu laikyti dar tik su projektuojamu keliu besiribojantį žemės plotą ir tai nesudaro pagrindo valstybinės žemės sklypą laikyti įsiterpusiu.

24. Atsakovas vertina, kad pareiškėjos teiginys, jog pavedimas nepriimti jokių sprendimų galioja iki šios dienos, todėl tarnybinė nuobauda jai skirta neteisėtai, yra nepagrįstas, nes dėl pažeidimo padarymo fakto klausimas nebuvo keliamas, darbo grupė sudaryta dėl siūlymų Išvadoje nurodytiems pažeidimams šalinti pateikimo, todėl tai neturi įtakos pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumui.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Šioje byloje kilo ginčas dėl NŽT Įsakymu pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, konstatavo, kad pareiškėja, rengdama Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-833 „Dėl įsiterpusio kitos paskirties valstybinio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio prie (duomenys neskelbtini), pardavimo K. V.“ ir Kauno miesto skyriaus vedėjo Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-832 „Dėl įsiterpusio kitos paskirties valstybinio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio prie (duomenys neskelbtini), pardavimo V. V.“ projektus, atlikdama savo tarnybines funkcijas, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, bei nepagrįstai nustatė, jog šie valstybinės žemės plotai atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką ir jam keliamus reikalavimus, todėl pažeidė reikalavimus, numatytus LRV Nutarimo 2.15 punkte, padarė tarnybinį nusižengimą, apibrėžtą VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje, o tarnybinės nuobaudos tyrimo ir skyrimo procedūra buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

27. Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir taikytu teisiniu reguliavimu. Pareiškėja akcentuoja, kad skundžiamas Įsakymas prieštarauja VTĮ 30 straipsnio 7 daliai ir VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, atsakovas nepagrįstai taikė išimtį VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytam bendrajam 6 mėnesių terminui paskirti tarnybinę nuobaudą, o teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad laisva valstybinė žemė atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką tik, jeigu laisva valstybinė žemė ribojasi su kelio (gatvės) sklypu, taip pat nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjos tarnybinis nusižengimas yra įrodytas.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). To paties straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir šioje byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, visų pirma konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

31. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde pateikė argumentus – savo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja savo teiginius privalo įrodyti pagal bendras įrodinėjimo taisykles. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam

tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

32. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-872 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (2012 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1300 redakcija) nuostatos.

33. Sprendžiant, ar skundžiamu sprendimu paskirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-824-261/2015; 2018 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-82-492/2018).

34. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, vertina, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėja, rengdama Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-832 ir įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-833 dėl sklypų pardavimo projektus, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes nepagrįstai nustatė, kad minėti valstybinės žemės plotai atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką ir jam keliamus reikalavimus, t. y. šiuo atveju valstybei kilo realios neigiamos pasekmės, nes teisės aktams prieštaraujančių sprendimų parengimas bei priėmimas sudarė sąlygas neteisėtam valstybinės žemės sklypo pardavimui be aukciono. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais ši išvada nepaneigiama. Pareiškėjai atsakovo priimtu Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba už tai, kad ji padarė minėtą tarnybinį nusižengimą, dėl kurio pažeidė LRV Nutarimo 2.15 papunkčio, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punkto nuostatas ir netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7.2 papunktyje nustatytas funkcijas. Įsakymas, be kita ko, grindžiamas Komisijos 2016 m. liepos 13 d. išvada Nr. 1PS17-196-(2.30) „Dėl R. V. tarnybinio nusižengimo tyrimo“.

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jai nekyla abejonių, jog pareiškėja dėl nurodytų aplinkybių pažeidė LRV Nutarimo 2.15 papunkčio, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punkto nuostatas ir netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7.2 papunktyje nustatytas funkcijas. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisės aktų nuostatas ir byloje surinktus įrodymus, priešingai, nei teigia pareiškėja, padarė visiškai pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas yra įrodytas, o skundžiamu Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba yra adekvati ir proporcinga padaryto pažeidimo pobūdžiui.

36. Dėl pareiškėjos argumento, kad Išvadoje ir Įsakyme buvo nepagrįstai taikyta išimtis VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatytam bendrajam 6 mėnesių terminui paskirti tarnybinę nuobaudą, pažymėtina, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti du – 6 mėnesių ir 3 metų terminai tarnybinei nuobaudai skirti, kurie yra naikinamieji terminai, nes nėra numatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams yra nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra numatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, yra įtvirtintas, kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, taikomas visais tais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, reguliavimo sferą. Ir priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, taikomas tik tais atvejais, kurie yra numatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016; 2018 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018).

37. Šios bylos duomenimis nustatyta, kad žemės ūkio ministras, vykdydamas Ministro pirmininko 2016 m. sausio 8 d. pavedimą Nr. S-13-69, sudarė darbo grupę patikrinti žemės išnuomojimo ir pardavimo ne aukciono tvarka teisėtumą. Minėta darbo grupė 2016 m. balandžio 14 d. išvadoje nustatė, kad suformuotas kaip įsiterpęs ir parduotas ne aukciono būdu 0.0112 ha ploto žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) bei 0.0157 ha ploto žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) ribojasi su laisva valstybine žeme, kurioje galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypus, neatitinka įsiterpusių žemės sklypų sąvokos ir jam keliamų reikalavimų, numatytų LRV nutarimo 2.15 papunktyje, kuriuos turi atitikti valstybinės žemės plotas, kad jį galima būtų parduoti ne aukciono būdu kaip įsiterpusį žemės sklypą, ir pasiūlė imtis veiksmų dėl šių žemės sklypų pirkimo pardavimo sutarčių panaikinimo. NŽT direktorius 2016 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1PSI-464-(2.1) sudarė komisiją galimai pareiškėjos padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti ir tuomet buvo

pradėta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra. Šiuo atveju konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas, teigdamas, jog pareiškėja pažeidė, be kita ko, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punkto reikalavimus, pateikė pakankamai įrodymų, kuriais remiantis galima konstatuoti, kad atsakovas įrodė, jog pareiškėjos (valstybės tarnautojos) veikoje (neveikime) yra minėta tarnybinio nusižengimo sudėtis ir iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pagrįstai pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba) už netinkamai įvykdytas (neįvykdytas) jai (pareiškėjai) priskirtas funkcijas, nustatytas Pareigybės aprašyme.

38. Taigi šiuo atveju pareiškėjai tarnybinė nuobauda galėjo būti skirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimų padarymo taikant VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, nes aplinkybės, jog pareiškėja parengė teisės aktams prieštaraujančius sprendimus, sudarydama sąlygas neteisėtam valstybinės žemės sklypo pardavimui be aukciono, paaiškėjo tik kitai kompetentingai institucijai atlikus patikrinimą (VTĮ 30 str. 1 d. prasme). Be to, pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime papildomai paaiškino, kad NŽT kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos su klausimu, ar Žemės ūkio ministerija yra kompetentinga institucija, kuri gali atlikti patikrinimą VTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme taikydama išimtinį 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti. Valstybės tarnybos departamento 2016 m. birželio 17 rašte Nr. 27 D-1095 buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, kaip NŽT veiklą konkrečiose srityse prižiūrinti / kontroliuojanti įstaiga, yra kompetentinga institucija Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies prasme taikant trejų metų senaties terminą tarnybinei nuobaudai skirti.

39. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė motyvus, kodėl vertino kritiškai pareiškėjos argumentus dėl 21 darbo dienos termino Išvadai pateikti pažeidimo, apskundimo tvarkos nenurodymo, įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvokos aiškinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas jų papildomai nekartoja, o aplinkybė, jog tokie motyvai nėra palankūs pareiškėjai, nesudaro pagrindo spręsti, kad jie yra neteisingi. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju yra nustatyti (įrodyti) visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, skundžiamas Įsakymas neprieštarauja VTĮ 30 straipsnio 7 daliai ir VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, kaip nurodo pareiškėja, todėl nėra pagrindo naikinti Įsakymą.

40. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________

Documents

· Web view7. 2011 m. balandžio 11 d. UAB Kuršėnų autobusų parko darbo tvarkos taisyklių 5.2 punkte įtvirtinta, kad kasdieninė darbo laiko trukmė yra 8 darbo valandos, o