Meilės karštinė

DELIRIUM

�uren ({)fiver Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Alma [ittera VILNIUS I 2012

UDK 821.111(73)-!}2) Ol-68

Versta iš: Lauren Oliver DELIRIUM

Harper, an Imprint of HarperCollins Publishers, New York, 2011

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas i tikrus ivykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 978-609-01-0567-2

The lines from "i carry your heart with me(I carry it in". Copyright 1952, © 1980, 1991 by the Trustees for the E. E. Cummings Trust, From ;,complete Poems: 1904-1962" by E. E. Cummings, edited by George J. Firmage. Used by permission of Liveright Publishing Corporation.

Copyright © 2011 by Laura Schechter Cover photograph © 2011 by Michael Frost Cover design by Erin Fitzsimmons Art direction by Cara E. Petrus ©Vertimas i lietuvių kalbą, Zita Marienė, 2012 ©Leidykla "Alma littera", 2012

Visiems tiems, kurie praeityje mane užkrėtė

amor deliria nervosa, -jūs žinote, kas esate.

Ir visiems, kurie mane užkrės ateityje, -

nekantrauju pamatyti, kas tokie būsite.

Ir tiems, ir tiems -dėkui.

Pavojingiausias ligos tos, kurios mus priverčia

tikėti, jog esame sveiki.

42 patarlė, "Ssilvos knyga"

Praėjo šešiasdešimt ketveri metai, kai prezidentas ir Su­sivienijimas meilę paskelbė liga, ir keturiasdešimt treji, kai mokslininkai rado būdą jai išgydyti. Mano šeimo­

je visiems buvo atlikta ši procedūra. Vyresnioji sesuo Reičelė sveika jau devyneri metai. Jai taip seniai meilė nebegresia, jog ji net neprisimena jos požymių. Man procedūra paskirta lygiai po devyniasdešimt penkių dienų, rugsėjo trečiąją. Per gimtadienĮ.

Daugelis procedūros bijo, kai kurie net priešinasi. Bet aš nebijau. Laukiu nesulaukiu. Mielai sutikčiau, kad ji Įvyktų jau rytoj, bet negalima, reikia būti bent aštuoniolikos metų, kartais netgi vyresniam, tik tada mokslininkai pagydo. Antraip proce­dūra gali nepavykti: žmogui pažeidžiamos smegenys, jis iš da­lies paralyžiuojamas, apanka ar net blogiau.

Negera galvoti, kad vaikštau su ligos užkratu kraujyje. Dieva­ži, kartais jaučiu, kaip jis kreka gyslose tarsi koks gyžalas, tarsi

7

surūgęs pienas. Jaučiuosi nešvari. Mintis apie tai man primena užsiaikštijusius vaikus, iš pykčio besiraitančius ant žemės. Prime­na vaizdus, kai sergančios mergaitės tempiamos priešinasi: nagais akėja šaligatvį, raunasi plaukus, iš burnos joms dryksta seilės.

lr, be abejo, primena mamą. Po procedūros būsiu laiminga ir sveika. Taip visi sako, moks­

lininkai ir mano sesuo, ir teta Kerolė. Po procedūros būsiu su­poruota su vertintojų parinktu vaikinu. Po kelerių metų mudu susituoksime. Pastaruoju metu pradėjau sapnuoti savo vestuves. Aš stoviu po baltu baldakimu, plaukuose baltos gėlės. Įsikibusi kažkam į ranką, bet vos tik grįžteliu pasižiūrėti, jo veido bruožai susilieja lyg nepavykusioje nuotraukoje. Bet jo delnas vėsus ir sausas, o mano širdis plaka lygiai - ir sapne aš žinau, jog ji vi­sada plaks vienodu ritmu, nekrūpčios, nešokinės ir neplazdės, nepasileis lėkti, bet ramiai tuksės sau, kol būsiu gyva.

Sveika, išgelbėta nuo skausmo. Ne visada buvo taip gerai. Mokykloje mokėmės, kad senais

laikais, tamsiaisiais laikais, žmonės nesuprato, kokia mirtina liga toji meilė. Ilgai ją laikė netgi geru dalyku, godotinu ir trokšta­mu. Žinoma, tai viena priežasčių, kodėl meilė tokia pavojinga: ji

sudrumsčia protą, ir žmogus negali aiškiai galvoti, blaiviai spręs­

ti apie savo savijautą. (Dvyliktas požymis, nurodytas dvyliktos laidos "Saugumo, sveikatos ir laimės vadovo", kurį mes vadina­me "Ssilvos knyga", skyriuje apie amor deliria nervosa. ) Senais laikais žmonės skųsdavosi kitokiais negalavimais: įtampa, šir­dies ligomis, nerimu, depresija, kraujospūdžiu, nemiga, bipo­liariu sindromu - niekaip nesuprasdavo, jog visa tai dažniausiai būdavo amor deliria nervosa, meilės karštinės, požymiai.

8

Aišku, šiuo metu Jungtinėse Valstijose deliria grėsmė dar nėra visiškai panaikinta. Kol procedūra neištobulinta, kol ji te­bėra pavojinga aštuoniolikos neturintiems paaugliams, nebūsi­me visiškai saugūs. Liga prisėlina neregimai ir ima smaugti savo čiuptuvais. Esu mačiusi nežinia kiek ligonių, velkamų į proce­dūrą, meilės taip nukamuotų, taip nustekentų, kad jie, nesutik­dami be jos gyventi, verčiau išsidurdavo akis ar mėgindavo pa­sismeigti ant spygliuotos vielos tvoros, juosiančios laboratorijas.

Prieš keletą metų procedūros dieną viena mergaitė, įstengusi pasprukti iš palatos, užlipo ant laboratorijos stogo. Nukrito nė neriktelėjusi. Po šio įvykio daugelį dienų per televiziją buvo ro­domas jos veidas, kad mums primintų apie deliria pavojus. Mer­gaitė buvo atsimerkusi, kaklas keistai atsuktas, tačiau skruostu prigludusi prie šaligatvio, lyg būtų tik prigulusi pogulio. Neįti­kėtina, bet kraujo buvo labai mažai - dvi siauros tamsios srove­lės lūpų kertelėse.

Devyniasdešimt penkios dienos, ir man jau negrės pavojus. Įdomu, ar procedūra skausminga? Norisi, kad ji kuo greičiau praeitų. Sunku būti kantriai. Sunku nesibaiminti, kol nesi išgy­dyta, nors kol kas deliria manęs nepalietė.

Vis tiek neramu. Girdėjau, senovėje meilė žmones išvary­davo iš proto. Baisu. Be to, "Ssilvos knygoje" pasakojama apie tuos, kurie mirė meilę praradę arba jos taip ir nesuradę. Šito labiausiai bijau.

Baisiausia iš visų baisybių - kad žudo ir meilė su atsaku, ir be atsako.

a� Turime be atvangos saugotis šios Ligos; nepaliaujamas

budrumas -mūsų valstybės, mūsų žmonių, mūsų piliečių,

mūsų šeimų ir mūsų proto sveikatos garantas.

"Pagrindinės sveikatingumo priemonės" -

"Saugumo, sveikatos ir laimės vadovas", 12-tas leidimas

Apelsinų kvapas man visada primena šermenis. Verti­nimo rytą šis kvapas mane ir prižadina. Žvilgteliu į laikrodį ant stalelio prie lovos. Šešta valanda.

Aplinkui prieblanda, saulės spinduliai dar tik nedrąsiai šliau­žia sienomis kambaryje, kur aš miegu kartu su pusseserės Marsi­jos vaikais. Greisė, jaunėlė, tūno savo lovoje jau apsirengusi, žiū­ri į mane. Rankoje apelsinas. Mėgina savo vaikiškais dantukais graužti jį kaip obuolį. Užplūsta šleikštulys, ir aš vėl užsimerkiu nenorėdama prisiminti šiltos šiurkščios suknytės, kuria buvau apvilkta mamai mirus; nenorėdama prisiminti balsų murmesio, didelės atšiaurios rankos, vis atkišančios man po apelsiną, kad tik čiulpčiau ir tylėčiau. Per šermenis suvalgiau keturis apelsinus, po vieną skiltelę, o kai sterblėje liko tik žievelių krūva, ėmiau čiulpti ir jas: kartus minkštimas padėjo sulaikyti ašaras.

1 0

Atsimerkiu, ir Greisė palinksta į priekį rieškučiose atkišusi apelsiną.

- Ne, Greise. - Nustumiu antklodę, atsistoju. Skrandis lyg kumštis čia susigniaužia, čia atsigniaužia. - Ir žinai, kad negali­ma valgyti žievės.

Ji mirksėdama tebežiūri į mane didžiulėmis pilkomis akimis. Atsidususi prisėdu šalia.

- Va šitaip, - tariu ir rodau jai, kaip nagu lupti apelsiną, -nuraitant ryškiai oranžines žieveles ir metant jas ant kelių, - bet stengiuosi neįtraukti jų kvapo. Ji tylėdama stebi. Kai baigiu, abiem rankom paima nuluptą apelsiną tartum stiklinį rutuliu­ką, lyg bijodama, kad jis nesudužtų.

Kumšteliu jai alkūne. - O dabar valgyk. - Ji tik žiūri, ir aš atsidususi pradedu davi­

nėti jai po vieną skiltelę kuo švelniau šnibždėdama: - Žinok, kiti būtų tau geresni, jeigu bent retkarčiais prakalbėtum.

Ji nieko nesako. Aš ir nesitikiu. Teta Kerolė per visą Greisės gyvenimą - šešerius metus ir tris mėnesius - nėra girdėjusi iš jos nė žodelio. Jos manymu, Greisės smegenims kažkas nege­rai, bet kol kas gydytojai nieko neranda. "Kvaila it avis", - prieš kelias dienas ramiai tarė Kerolė, žiūrėdama, kaip Greisė varto ryškų žaislinį kubelį, lyg būtų stebuklingas ir nuostabaus grožio, lyg ji būtų tikėjusis, kad jis staiga virs kokiu kitu daiktu.

Atsistojusi einu prie lango pasitraukdama nuo Greisės, jos didelių į mane spoksančių akių ir plonų skubrių pirštelių. Man jos gaila.

Marsija, Greisės motina, jau mirusi. Ji vis kartodavo niekad nenorėjusi vaikų. Kaip tik toks yra vienas šalutinis procedūros

1 1

poveikis: be deliria nervosa kai kuriems žmonėms nemalonu turėti vaikų. Laimė, visiško abejingumo atvejų - kai motina ar tėvas neįstengia normaliai, pareigingai ir atsakingai bendrauti su savo vaikais ir galų gale juos nuskandina, uždusina atsisėdę ant trachėjos arba verkiančius negyvai užplumpina - reta.

Tačiau vertintojai Marsijai numatė du vaikus. Tuo laiku šis skaičius atrodė gerai parinktas. Per metinę apžiūrą jos šeima gavo aukštus stabilizacijos pažymius. Jos vyras mokslininkas buvo gerbiamas. Jie gyveno milžiniškame name Žiemos ga­tvėje. Marsija virdavo valgyt greitosiomis, iš to, ką rasdavo namuose, o laisvu laiku, kad turėtų užsiėmimą, duodavo for­tepijono pamokas.

Bet, aišku, viskas pasikeitė, kai ant jos vyro krito įtarimas, jog yra prijaučiantysis. Marsija su vaikais, Džene ir Greise, tu­rėjo grįžti pas motiną, mano tetą Kerolę. Kur tik jos eidavo, žmonės šnibždėdamiesi rodydavo į jas pirštais. Greisė, žino­ma, šito neprisimena, stebėčiausi, jeigu ji apskritai nors kiek prisimena tėvus.

Marsijos tėvas dingo dar prieš teismą. Gal ir gerai. Teismai paprastai vyksta dėl akių. Prijaučiantiesiems dažniausiai skiria­ma mirties bausmė. Jei ne, jie uždaromi į Kriptas kalėti iki gyvos galvos. Marsija, be abejo, tai žinojo. Teta Kerolė mano, kaip tik todėl jos širdis ir neatlaikė praėjus vos keliems mėnesiams po vyro dingimo, kai pati buvo apkaltinta jo vietoj. Gavusi kaitini­mo raštą, kitą dieną ji ėjo gatve, trinkt - širdies priepuolis.

Širdis - trapus daiktas. Štai kodėl reikia būti labai atsargiems. Jau matau, kad šiandien bus karšta. Miegamajame ir dabar

karšta: kai praveriu langą norėdama išleisti apelsino kvapą, oras

1 2

lauke atrodo tirštas ir sunkus. Aš giliai itraukiu gaivaus jūros dumblių ir drėgno miško kvapo klausydamasi, kaip tolyje kly­kauja kirai, be paliovos sukantys ratus kažkur už žemų pilkų pastatų anapus ilankos. Gatvėje suburzgia automobilio variklis. Aš krūpteliu.

- Nerviniesi dėl vertinimo? Atsisuku. Tarpdury susidėjusi rankas stovi teta Kerolė. - Ne, - pameluoju. Ji šypteli.

- Nesijaudink, bus gerai. Nusimaudyk po dušu, tada padėsiu sutvarkyti tau plaukus. Atsakymus galėsime aptarti eidamos.

- Gerai. Teta nenuleidžia nuo manęs akių. Aš pasimuistau spausda­

ma nagais palangę už nugaros. Nemėgstu, kai i mane kas spok­so. Zinoma, turėsiu apsiprasti. Per egzaminą keturi vertintojai beveik dvi valandas žiūrės i mane. Apsivilkusią striuku plasti­kiniu chalatėliu, koks išduodamas ligoninėje, beveik peršviečia­mu, kad jie matytų mano kūną.

- Gausi septynis ar aštuonis, - sako teta ir papučia lūpas. Geras pažymys, džiaugčiaus gavusi. - Bet jei neišsiprausi ir ne­susitvarkysi, gausi ne daugiau kaip šešis.

Paskutiniai mokslo metai bemaž baigti, vertinimas bus mano paskutinis egzaminas. Per pastaruosius keturis mėnesius išlai­kiau visus stojamuosius - matematikos, gamtos mokslų, kalbos žodžiu ir raštu, sociologijos ir psichologijos, taip pat fotografi­jos (pasirinkto dalyko) , po kelių savaičių turėčiau gauti rezul­tatus. Neabejoju išlaikiusi gerai ir patekusi i koledžo studijas. Visada buvau stropi mokinė. Egzaminų komisija, išnagrinėjusi

1 3

mano pranašumus ir trūkumus, paskirs į kokią nors mokyklą ir parinks specialybę.

Įvertinimas - paskutinis žingsnis prieš suporavimą. Po ke­lių mėnesių vertintojai man atsiųs sąrašėlį iš keturių ar penkių rekomenduojamų kandidatų. ·Kai baigsiu koledžą, vienas jų taps mano vyru (aišku, jei būsiu išlaikiusi stojamuosius; mer­gaitės, kurios jų neišlaiko, suporuojamos ir ištekinamos iškart po vidurinės) . Vertintojai stengsis man parinkti į porą vaikiną, gavusį panašų įvertinimo pažymį. Jie iš paskutiniųjų vengia didelių intelekto, temperamento, socialinės aplinkos ir am­žiaus skirtumų. Na, kartais išgirsti kokią siaubo istoriją, kaip vargšė aštuoniolikinė atiduodama turtingam aštuoniasdešim­ties metų seniui.

Klaikiai suvaitoja laiptai, ir pasirodo Greisės sesuo Dženė. Devynerių metų, pagal savo amžių aukšta, bet liesa kaip šaka­liukas, krūtinė įdubusi it keptuvė. Baisu sakyti, bet aš jos ne­mėgstu. Ji atrodo tokia pat sunykusi kaip ir jos motina kadaise.

Dženė atsistoja tarpdury šalia tetos ir žiūri į mane. Mano ūgis vos penkios pėdos ir du coliai, tačiau Dženė už mane dar pora colių žemesnė. Kvaila drovėtis tetos ir pusseserių, bet man ima šiurpti rankos. Žinau, joms neramu, kaip aš pasirodysiu per vertinimą. Be galo svarbu, kad man būtų parinkta gera pora. Dženei ir Greisei iki procedūros dar daug metų. Jei sėkmingai ištekėsiu, po kelerių metų šeima turės daugiau pinigų. Ir gal liausis šnibždesiai, monotoniškas bambėjimas, ir po ketverių metų nuo ano skandalo, regis, tebelydintis mus, kur tik eitume, tarsi vėjo nešamas lapų šlamesys, - prijaučiančioji, prijaučian­

čioji, prijaučiančioji . . .

14

Šis žodis nedaug geresnis už kitą, persekiojusį mane ne vie­nus metus po mamos mirties kaip gyvatės šnypštimas, palie­kantis žolėje vingiuotą nuodų pėdsaką, - savižudybė. Kreivas žodis, žodis, kurį žmonės kužda, murma ir iškosti, žodis, kuris išstumiamas užsiėmus delnais burną ar ištariamas už uždarytų durų. Tik sapnuodama girdėdavau šį žodį sušunkamą garsiai, išrėkiamą.

Giliai įkvėpusi staigiai pasilenkiu ir iš palovės išsitraukiu plastikinę dėžę - kad teta nematytų, kaip aš drebu.

- Ar Lena šiandien išteka? - klausia mano tetą Dženė. Jos balsas man visada primindavo bičių dūzgimą karštame ore.

- Nebūk kvaila, - atšauna teta, tačiau be irzulio.- Juk žinai, kad ji negali tekėti, kol nėra išgydyta.

Pasiėmusi iš dėžės rankšluostį atsitiesiu. Nuo žodžio tekėti

man išdžiūsta burna. Baigę mokslus visi tuokiasi. Taip reikia. "Santuoka yra Tvarka ir Stabilumas, Sveikos visuomenės po­žymis" (žr. "Visuomenės pagrindai" - "Ssilvos knyga", p. 114).

Bet vis tiek nuo minties apie ją širdis ima pašėlusiai daužytis, kaip vabzdys į stiklą. Aš, aišku, nesu prisilietusi prie berniu­ko - fizinis kontaktas tarp neišgydytų priešingos lyties asmenų draudžiamas. Tiesą sakant, nesu net kalbėjusi su berniuku il­giau kaip penkias minutes, išskyrus pusbrolius, dėdę ir Endrių Marką, jam padedantį "Užsuk ir sutaupyk" krautuvėlėje, kuris visada rakinėja nosį ir snarglius nubraukia į daržovių konservų dėžučių apačią.

Na, o jei egzaminų neišlaikysiu, - Dieve, prašau, prašau, pa­

daryk, kad išlaikyčiau, - po procedūros turėsiu tuoj pat ištekėti, mažiau nei po trijų mėnesių. Taigi bus ir vestuvinė naktis.

1 5

Aitriai tebekvepia apelsinais, ir man vėl apsiverčia skrandis. Įsikniaubusi į rankšluostį giliai kvėpuoju, kad neapsivemčiau.

Apačioje tarška indai. Teta atsidusdama žvilgteli į laikrodėlį. - Turime išeiti maždaug po valandos, - sako. - Verčiau

paskubėk.

Viešpatie, padėk mums pėdomis isiremt i žemę,

O akių nepakelti nuo kelio

Ir visada prisimint puolusius angelus,

Kaip juos, panorusius skraidyti,

Sudegino saulė, ir jie ištižusiais sparnais

Nukrito atgal i jūrq.

Viešpatie, padėk man pėdomis isiremt j žemę

Ir akių nepakelti nuo kelio,

Tada negalėsiu suklupti.

24 psalmė

"Malda ir mokslas" - "Ssilvos knyga"

Teta pasišauna palydėt mane į laboratorijas, kurios, kaip

ir visos valstybinės įstaigos, susigrūdusios palei krovi­

nių prieplaukas: baltai spindinčių pastatų eilė, blizganti

lyg dantys pražiotoje vandenyno burnoje. Kai buvau maža, ką

tik apsigyvenusi pas ją, ji mane kasdien lydėdavo į mokyklą.

Mano mama, jos sesuo, ir aš gyvenome arčiau sienos, mane

stebino ir baugino visos tos vingiuotos tamsios gatvelės, atsi­

duodančios šiukšlėmis ir sugedusia žuvimi. Visada norėdavau,

7

kad teta vestųsi mane už rankos, bet ji niekada to nedarė ir aš, sugniaužusi kumščius, sekdavau paskui ją hipnotizuojama jos velvetinių kelnių čiužėjimo, bijodama akimirkos, kai iš už paskutinės kalvos gūbrio išnirs Šv. Onos mergaičių vidurinė -tamsus akmens pastatas, suskilinėjęs ir išvagotas grioveliais, lyg vėjo nugairintas prieplaukose dirbančio žvejo veidas.

Nuostabu, kaip viskas keičiasi. Anais laikais aš bijodavau Portlando gatvių, nenorėdavau trauktis nuo tetos. Dabar taip puikiai jas pažistu, kad galėčiau užsimerkusi eiti jų nuokalnė­mis ir vingiais, o šiandien labiausiai trokštu būti viena. Už­uodžiu vandenyną, nors ji nuo mano žvilgsnio slepia gatvių labirintai, ir aš apsiraminu. Oras prisodrintas druskos, regis, imk ir raikyk.

- Nepamiršk, - kartoja ji gal tūkstantąji kartą, - jie nori pa­žinti tavo asmenybę, bet kuo bendresni bus atsakymai, tuo di­desnė galimybė gauti ivairesnių pasiūlymų.

Teta visada kalba apie santuoką žodžiais iš "Ssilvos knygos", tokiais kaip pareiga, atsakomybė, kantrybė.

- Supratau, - murmteliu. Pro mus pralekia autobusas. Ant jo šono trafaretu išpiešta

šv. Onos mokyklos emblema, ir aš skubiai palenkiu galvą pa­galvojusi, kaip Kara Maknamara ar Hilari Peker, kikendamos ir rodydamos pirštais, žiopso i mane pro murziną langą. Visi žino, kad šiandien man vertinimas. Per metus jis vyksta vos keturis kartus ir viŠos dienos užimamos labai iš anksto.

Nuo makiažo, kuri privertė pasidaryti teta Kerolė, oda tarsi padengta kuo slidžiu. Vonios veidrodyje namie sau atrodžiau panaši i žuvi, ypač kai plaukai buvo prismaigstyti metalinių

1 8

smeigtukų ir susegioti segtukais, - žuvį su galvoje styrančiais geležiniais kabliukais.

Nemėgstu dažytis, manęs niekada nedomino drabužiai ir lūpų blizgis. Mano geriausia draugė Hana laiko mane nenor­malia, kitaip ir būti negali. Ji tiesiog žavinga: net paprasčiausiai susukusi plaukus į netvarkingą mazgą ant pakaušio atrodo, lyg būtų kirpykloje pasidariusi šukuoseną. Nesu bjauri, bet nesu ir graži. Mano viskas per vidurį. Akys nei žalios, nei rudos, kaž­kokios tarpinės. Nesu nei liesa, nei stora. Tikrai galima pasakyti tik viena - esu maža.

- Neduok Dieve, jeigu paklaus apie pusbrolius, sakyk, kad jų gerai nepažįsti.. .

- Ahaaa .. . Aš jos beveik nesiklausau. Karšta, pagal birželį per karšta,

strėnos ir pažastys jau sudrėko nuo prakaito, nors šį rytą pasi­tepiau dezodorantu. Dešinėje tyvuliuoja Kasko įlanka, įrėminta Smailių ir Didžiojo Rombo salų, kuriose stovi stebėjimo bokš­tai. Už jų prasideda atviras vandenynas, o už jo yra visos žlun­gančios šalys ir ligos sugniuždyti miestai.

- Lena, ar klausai, ką sakau? Kerolė čiumpa man už alkūnės ir atsuka į save. - Mėlyna, - atkartoju jos pamokymus. - Mėlyna - mano

mėgstamiausia spalva. Arba žalia. Juoda pernelyg niūri, raudona komisiją suerzintų, rožinė per

daug vaikiška, oranžinė keista. - O ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Aš švelniai ištraukiu ranką. - Šitai jau kartoj ome.

19

- Lena, tai svarbu. Šiandien galbūt svarbiausia tavo gyveni­mo diena.

Atsidūstu. Priešais mechaniškai cypdami atsiveria valstybi­nių laboratorijų vartai. Jau išsiraičiusios dvi eilės: viena mer­gaičių, o už keliasdešimties metrų, prie kitų durų, - berniukų. Prisimerkusi nuo saulės ieškau pažįstamų, bet nuo vandenyno spindesio akyse plaukioja juodi ratilai.

- Lena? - ku trina mane teta. Giliai atsidususi išpoškinu milijoną kartų surepetuotus

žodžius: - Mėgstu dirbti mokyklos laikraščiui. Domiuosi fotografija,

nes man patinka, kaip nuotrauka sustabdo ir išsaugo laiko aki­mirką. Patinka vaikščioti su draugėmis ir eiti į koncertus Die­ring Oukso parke. Mėgstu bėgioti, dvejus metus buvau kroso komandos antroji kapitonė. Esu mokyklos penkių kilometrų bėgimo rekordininkė. Dažnai lieku prižiūrėti jaunesniųjų šei­mos narių, aš tikrai mėgstu vaikus.

- Ko raukaisi?- subara teta. - Myliu vaikus, - pasitaisau prisiklijuodama šypseną. Visa

bėda, kad, išskyrus Greisę, kitų vaikų nelabai mėgstu. Jie amžinai į tave atsitrenkia ir rėkauja, amžinai stvarsto daiktus, seilėjasi ir apsišlapina. Bet žinau, jog kada nors privalėsiu turėti savo vaikų.

- Jau geriau, - taria Kerolė. - Toliau. - Mano mėgstamiausi dalykai - matematika ir istorija, - už-

baigiu tiradą. Ji patenkinta linkteli. - Lena! Atsigręžiu. Iš tėvų automobilio išlipa Hana, šviesūs jos plau­

kai plaikstosi apie veidą, pusiau -permatoma tunika slysta nuo

20

įdegusio peties. Į ją atsisuka abi laukiančiųjų eilės. Hana visus traukia kaip magnetas.

- Lena, palauk! Hana skuodžia gatve pašėlusiai man mojuodama. Jos tėvų

automobilis pradeda lėtai suktis: pirmyn atgal, pirmyn atgal siaurame keliuke, kol pagaliau atsisuka į priešingą pusę. Hanos tėvų mašina glotni ir juoda kaip pantera. Tuos kelis kartus, kai su Hana ja važinėjomės, jaučiausi it karalaitė. Automobilį mažai kas turi, dar mažiau turi važiuojantį automobilį. Degalai griežtai normuojami ir nepaprastai brangūs. Kai kurie vidurinės klasės žmonės mašinas laiko pastatytas priešais namus kaip skulptū­ras, sustingusias ir nenaudojamas, švarutėlėmis, nevažinėtomis padangomis.

- Labas, Kerole,- uždususi pasisveikina Hana, kai mus pa­siveja. Iš jos praviros rankinės iškrenta žurnalas, ji pasilenku­si pakelia. Vienas vyriausybės leidinių - "Namai ir šeima"; aš nustebusi kilsteliu antakius, ji vypteli. - Mama liepė pasiimti. Ir skaityti, kol lauksiu vertinimo. Sakė, kad tuo padarysiu rei­kiamą įspūdį.

Hana įgrūda pirštą į gerklę ir apsimeta žiaukčiojanti. - Hana ... - piktai sušnypščia teta. Jos balse toks nerimas, kad

man krūpteli širdis. Kerolė beveik niekada nepraranda savitvar­dos, nė vieną akimirką. Ji pasižiūri į šonus lyg bijodama, kad ryto saulės nutviekstoje gatvėje kur nors netykotų koks vertin­tojas ar reguliuotojas.

- Nebijok, jie mūsų neseka. Atsukusi tetai nugarą, Hana vien lūpomis man ištaria: "Kol

kas." Ir nusijuokia.

2 1

Berniukų ir mergaičių eilės priekyje ilgėja, nutįsta į gatvę, tačiau stiklinės laboratorijų durys automatiškai atsiveria, pro jas išėjusios kelios seselės su bloknotais rankose pradeda leisti žmones į laukiamuosius. Prie mano alkūnės lengvai it paukštė glusteli tetos ranka.

- Verčiau stok į eilę, - taria. Balsas jau normalus. Būtų gerai, kad jo ramumas priliptų ir man. - Lena ...

- Ko? Jaučiuosi šiaip sau. Laboratorijos tarsi nutolsta ir pasidaro to­

kios baltos, kad neturiu jėgų žiūrėti, priešais nuo karščio raibu­liuoja šaligatvis. Galvoje nepaliaujamai tuksi žodžiai: Svarbiausia

tavo gyvenimo diena. Saulė plieskia it galingas prožektorius. - Sėkmės. - Teta šypteli savo įprasta žaibiška šypsena.

- Ačiū. Norėtųsi, kad Kerolė dar ką nors pasakytų, pavyzdžiui: "Ne­

abejoju, kad puikiai pasirodysi" arba: "Pasistenk nesijaudinti'� tačiau ji tik stovi mirksėdama, kaip visada santūriu ir neįžvel­giamu veidu.

- Nesijaudinkite, ponia Tidl.- Hana mirkteli man.- Pasirū­pinsiu, kad ji labai nesusimautų. Pažadu.

Visas mano nervingumas išgaruoja. Hana taip ramiai laukia vertinimo, taip nerūpestingai ir normaliai.

Mudvi su Hana pasukame prie laboratorijų. Jos ūgis beveik penkios pėdos ir devyni coliai. Eidama šalia jos turiu kas antrą žingsnį stryktelėti, kad spėčiau su ja, todėl jaučiuosi kaip antis, šokinėjanti ant bangų. Tačiau šiandien manęs tai neerzina, džiau­giuosi, kad esame kartu. Be jos būčiau gyvas nervų kamuolys.

- Dieve, - taria ji, kai prieiname eiles, - tavo teta taip rimtai į visa tai žiūri, ar ne?

22

- Na, dalykas tikrai rimtas,- sakau. Atsistojame i eilės galą. Matau keletą pažistamų veidų: porą

mergaičių iš mūsų mokyklos, porą berniukų, kuriuos esu ma­čiusi žaidžiant futbolą už Spenserio privačios mokyklos. Vie­nas berniukas krypteli mano pusėn ir pamato, kad aš žiūriu. Jis kilsteli antakius, aš skubiai nuleidžfu akis, veidai užkaista, po duobute ima nervingai mausti. Mažiau nei po trijų mėnesių būsi

suporuota, sakau sau, bet žodžiai man nieko nereiškia ir atro­do juokingi nelyginant koks "beprotiškų knygų" žaidimas, kuri žaisdavome mažos ir kuris visada baigdavosi kokiu nors absur­dišku sakiniu: "Mano kateriui reikia banano", "Atiduok mano šlapią batą savo pikčiurnai keksui."

- Oi, žinau. Patikėk, kaip ir visi, skaitau "Ssilvos knygą". -Hana nustumia akinius ant kaktos ir !apsėdama blakstienomis saldžiu balseliu ima deklamuoti: - "Įvertinimo diena yra jau­dinantis išventinimo ritualas, parengiantis tave laimingai, užti­krintai ateičiai ir partnerystei."

Akinius vėl nusmaukusi ant nosies, ji juokingai susiraukia. - Tu šituo netiki?- pašnibždomis paklausiu. Šiomis dienomis Hana kaip nesava. Ji visada buvo kitokia -

atviresnė, savarankiškesnė, drąsesnė. Tai viena priežasčių, kodėl norėjau tapti jos drauge. Visada buvau drovi, bijodavau pasakyti ar padaryti ką ne taip. Hana - mano priešybė.

Bet pastaruoju metu prisidėjo dar kai kas. Pirmiausia ji nebe­sistengė mokykloje, be to, už atsikalbinėjimą mokytojams kelis kartus buvo iškviesta i direktorės kabinetą. Kai kada kalbėdama ima ir nutyla per viduri žodžio - lyg atsitrenkusi i užtvarą. Ki­tais kartais pastebiu, kaip ji žvelgia i vandenyną tarsi ketindama išplaukti iš čia.

23

Kai dabar žiūriu į ją, į jos giedras pilkas akis ir suspaustas, lyg lanko templė įtemptas lūpas, man pasidaro baisu. Galvoju, kaip mano mama akimirką kybojo ore prieš nukrisdama į van­denyną it akmuo; galvoju apie mergaitės, kadaise nušokusios nuo laboratorijos stogo, veidą, kaip jos skruostas buvo priglu­dęs prie šaligatvio. Mintis apie ligą stumiu šalin. Hana neserga. Negalimas daiktas. Aš žinočiau.

- Jeigu jie tikrai norėtų, kad būtume laimingos, leistų pa­čioms pasirinkti, - murma Hana.

- Hana, atsiimk žodžius! - aštriai tariu. Kritikuoti sistemą -sunkiausias nusikaltimas.

Ji iškelia rankas. - Gerai jau, atsiimu. - Žinai, kad iš to nieko gero. Pažiūrėk, kaip buvo senais lai-

kais. Nesibaigiantis chaosas, nesantaika, karas. Žmonės buvo nelaimingi.

- Sakiau, kad atsiimu. Ji man šypsosi, bet aš tebepykstu ir į ją nežiūriu.

- Be to, - sakau, - mums leidžiama rinktis. Paprastai vertintojai pateikia keturių ar penkių patvirtintų

kandidatų sąrašą ir leidžia iš jų išsirinkti. Ir visi lieka patenkinti. Per visus metus, kai atliekama procedūra ir santuokos organi­zuojamos valdiškai, Meino valstijoje įvyko mažiau nei tuzinas skyrybų, o visose Jungtinėse Valstijose - mažiau nei tūkstan­tis, ir visais atvejais vyras ar žmona buvo įtariami, kad prijaučia meilei, todėl skyrybos buvo būtinos ir joms pritarė valstybė.

- Labai ribotai, - pataisė ji mane. - Mes galime rinktis iš mums jau atrinktų žmonių.

24

- Kiekvienas pasirinkimas ribotas, - atkertu aš. - Toks gy­venimas.

Ji žiojasi lyg norėdama prieštarauti, bet ima ir prajunka. Tada pagriebusi mano ranką suspaudžia - du kartus greitai ir du kar­tus lėtai. Tai mūsų senas ženklas, prie jo įpratome antroje kla­sėje: kai vienai katrai būdavo baisu ar liūdna, šitas spūsčiojimas sakydavo: Aš su tavim, nebijok.

- Gerai jau, gerai, neaiškink. Dievinu vertinimą, aišku? Te­gyvuoja įvertinimo diena!

- Jau geriau, - tariu, bet tebesu sunerimusi ir suirzusi. Praeiname pro geležinius vartus, viršuje painiai apraizgytus

spygliuota viela, ir atsiduriame ilgame kieme, aplink kurį išsi­dėstę laboratorijų kompleksai. Mes pasukame į 6-C korpusą. Berniukai eina į 6-B, ir abi eilės pradeda tolti viena nuo kitos.

Slenkant į priekį, kas kartą, kai tik atsiveria ir zvimbdamos užsiveria stiklinės durys, į mus ūžteli šalto kondicionuoto oro srovė. Keistas jausmas, sakytum visa esi panardinama į plono ledo kokoną, kaip pagaliukas į ledinuką, ir aš nustumiu nuo sprando plaukų uodegą, kad nebūtų taip karšta. Namie oro kondicionieriaus neturime, stovi aukšti, griozdiški ventiliato­riai, vidury nakties vis užgęstantys. Tačiau Kerolė dažniausiai neleidžia jais naudotis, nes, pasak jos, jie ima per daug elektros, kurios ir taip stinga.

Pagaliau prieš mus lieka keletas mergaičių. Iš pastato išeina seselė, nešina kartoniniais lakštais su prispaustu popieriaus lapu ir sauja tušinukų, ima juos dalyti.

- Malonėkit pateikti visą reikiamą informaciją, - liepia ji, -įskaitant savo ligos istoriją. Surašykit ir šeimos narius.

25

Širdis lipa pro gerklę. Lape susilieja tvarkingai sunumeruo­tos eilutės: pavardė, vardas, antras vardas, dabartinis adresas, amžius. Džiaugiuosi, kad prieš mane stovi Hana. Pasidėjusi kartoną ant dilbio, ima greitai pildyti anketą. Tušinukas lengvai slysta popieriumi.

- Toliau. Vėl ūžtelėdamos atsidaro durys, tarpdury pasirodžiusi seselė

moja Hanai eiti į vidų. Tamsioje vėsoje už jos matau šviesų baltą laukiamąjį, išklotą žalia danga.

- Sėkmės, - palinkiu Hanai. Ji grįžteli ir nusišypso. Bet matau, kad pagaliau nervinasi.

Tarp antakių susimetusi raukšlelė ir ji kramto lūpos kamputį. Hana žengia į laboratoriją, bet staiga apsisuka ir grįžta prie

manęs, veidas susijaudinęs ir neatpažįstamas, ji stveria man už pečių, prikiša prie ausies lūpas. Apstulbusi išmetu anketą.

- Juk supranti, kad neįmanoma būti laimingai, jei retkarčiais nepasi junti nelaiminga, ar ne? - šnibžda ji kimiu balsu, lyg būtų ką tik verkusi.

- Ką? Jos nagai susminga man į pečius, tą akimirką jos išsigąstu.

- Neįmanoma būti laimingai, jei retkarčiais nepasijunti ne­laiminga. Juk supranti, tiesa?

Nespėju atsakyti, kai ji mane paleidžia ir atsitraukia - tokiu pat giedru, gražiu ir rimtu veidu kaip visada. Pasilenkusi pakelia mano lakštą ir šypsodama paduoda. Tada apsisukusi pradingsta už stiklinių durų; jos atsiveria ir susiveria lygiai kaip vandens paviršius, kai į jo gelmę kas nors nugrimzta.

Šėtonas jsismelkė į Rojaus sodq. Jis atnešė šios ligos -

amor de/iria nervosa -sėklq. Iš jos išaugo vešli obelis,

ji sužydėjo, užmezgė vaisius.

Sunoko raudoni kaip kraujas obuoliai.

"Pradžios knyga" - Stivenas Horacijus,

Harvardo universiteto filosofijos daktaras.

"Visuotinė pasaulio ir ištirtos visatos istorija"

Kl seselė mane įleidžia į laukiamąjį, Hana dingsta, iš­

nyksta už vienų iš keliolikos vienodai baltų durų ste­iliame baltame koridoriuje, nors jame laukdamos

mindžikuoja kelios mergaitės. Viena sėdi krėsle palinkusi prie savo anketos, rašo, brauko atsakymus ir vėl rašo. Kita mergaitė susijaudinusi klausia seselę, kuo "chroniškos ligos" skiriasi nuo ,,įgimtų ligų". Atrodo, ją tuoj ištiks koks nors priepuolis,- kak­toje iššoko gysla, balsas isteriškai kyla, - ir man pasidaro įdomu, ar anketoje ji įrašys polinki i per dideli nerimq.

Nejuokinga, bet mane ima juokas. Prunkšteliu užsidengusi delnu burną. Kai labai nervinuosi, man užeina noras juoktis.

27

Per kontrolinius mokykloje vis prisidarydavau bėdos. Gal ir tai reikėjo parašyti?

Seselė paima iš manęs anketą, peržiūri, ar nepalikau tuščios grafos.

- Lena Helovėj?- paklausia ji žvaliu, energingu balsu, kokiu, regis, kalba visos seselės, tarsi toks balsas būtų privaloma medi­cininės kvalifikacijos dalis.

- Ahaaa ... - burbteliu ir skubiai pasitaisau: - Taip, aš. Teta buvo įspėjusi, kad vertintojai tikėsis šiokio tokio ofi­

cialumo. Vis dar keista girdėti savo tikrąją pavardę, ir krūtinę užgula sunkumas. Pastarąjį dešimtmetį gyvenau tetos pavarde -Tidl, nors pavardė kvailoka: kartą Hana pasakė, kad jai primena mažų vaikiukų išgalvotą žodį, kuriuo jie vadina sisiojimą. Bent gerai, kad nesusijusi nei su mama, nei su tėvu. Bent gerai, kad Tidliai yra tikra šeima. Helovėjai tėra prisiminimas. Bet oficia­liuose dokumentuose turiu rašyti iš tėvų gautą pavardę.

- Eik paskui mane. Seselė mosteli vieno koridoriaus pusėn, ir aš nuseku paskui

linoleumu nukaukšinčius jos kulnelius. Koridoriuose plieskia šviesa. Man dreba širdis, ima svaigti galva, ir aš bandau ramintis įsivaizduodama vandenyną, kaip jis nelygiai alsuoja, o danguje it vėjo malūnėliai sukasi kirai.

Tuoj·viskas baigsis, raminuosi. Tuoj viskas baigsis, tada grįši

namo, ir daugiau tau nebereikės galvot apie vertinimą.

Koridorius atrodo begalinis. Priekyje atsidaro ir vėl užsidaro durys, ir po akimirkos, kai mes pasukame už kampo, pro mus nuskuba mergaitė. Veidas raudonas, matyt, verkia. Jai vertini­mas jau baigtas. Neaiškiai prisimenu, jog čia viena mergaičių, kurios buvo įleistos pirmiausia.

28

Man pasidaro jos gaila. Paprastai vertinimas užtrunka nuo pusvalandžio iki dviejų valandų, bet visi žino - kuo ilgiau ver­tintojai tave užlaiko, tuo geriau tau sekasi. Aišku, ne visada taip būna. Prieš dvejus metus Marsi Deivis pagarsėjo tuo, kad labo­ratorijoje praleido viso labo keturiasdešimt penkias minutes ir gavo gražų dešimtuką. Tačiau pernai Kori Vaind pasiekė visų laikų vertinimo rekordą - pusketvirtos valandos, bet vis tiek gavo trejetą. Akivaizdu, jog vertinimas remiasi kažkokia siste­ma, tačiau negalima atmesti ir atsitiktinumo vaidmens. Kartais atrodo, lyg visas procesas būtų suplanuotas taip, kad kuo labiau baugintų ir glumintų.

Ūmiai man kyla fantazija, kaip aš bėgu per šiuos švarius, ste­rilius koridorius ir spardau visas duris. Ir iškart pasijuntu kalta. Nesugalvosi blogesnio laiko abejoti vertinimu, ir mintyse imu keikti Haną. Juk ji lauke man šnekėjo visas tas baisybes: apie ribotą pasirinkimą ir kad gauname rinktis iš mums jau parinktų žmonių.

Džiaugiuosi, kad už mus parenkama. Džiaugiuosi, kad nerei­kia pačiai rinktis, o dar labiau - kad nereikia versti kito žmogaus rinktis manęs. Hanai, aišku, būtų gerai, jeigu galiotų senoviška tvarka.· Hanai su auksinių plaukų aureole ir giedromis pilkomis akimis, tobulai baltais dantimis ir juoku, nuo kurio dviejų my­lių spinduliu kiekvienas atsisuka, žiūri į ją ir taip pat juokiasi. Hanai tinka net nerangumas: taip ir knieti paduoti jai pagal­bos ranką ar surinkti jos knygas. Kai aš suklumpu arba apsipilu kava krūtinę, kiti nusuka akis. Beveik skaitai jų mintis: "Kokia nevėkšla." Be to, vos atsiduriu tarp nepažįstamų žmonių, pro­tas atbunka, pasidaro šlapias ir pilkas kaip gatvės pradėjus tirpti šviežiam sniegui - aš ne Hana, visada žinanti, ką sakyti.

29

Joks sveiko proto vaikinas nepasirinks manęs, kai pasaulyje esama tokių kaip Hana; lygiai tas pat būtų tenkintis sužiedėjusiu pyragu, kai iš tikrųjų nori didelio indelio ledų su plakta grieti­nėle, vyšniomis ir tarkuoto šokolado dribsniais. Taigi būsiu pa­tenkinta gavusi tvarkingai atspausdintą rekomenduojamų jau­nikių sąrašėlį. Bent jau neliksiu be nieko. Nesvarbu, jei niekam neatrodysiu graži (nors kai kada užeina noras, kad kam nors atrodyčiau graži). Nesvarbu, net jei būčiau vienakė.

- Čia. - Seselė pagaliau sustoja prie durų, panašių į visas kitas. - Drabužius ir savo daiktus gali palikti prieškambaryje. Prašau apsivilkti padėtą chalatėlį. Gali pabūti, atsigerti vandens, pamedituoti.

Įsivaizduoju, kaip šimtai mergaičių sėdi ant grindų sukryžia­vusios kojas, pasidėjusios ant kelių rankas delnais į viršų, karto­damos "om", ir mane vėl suima juokas.

- Bet prašau nepamiršti: kuo ilgiau rengsies, tuo vertinto­jams liks mažiau laiko su tavim susipažinti.

Ji šykščiai šypteli. Jos visa išvaizda kažkokia šykšti: įtempta oda, dygios akys, ankštas chalatas. Ji žiūri tiesiai į mane, bet įta­riu, jog nemato, mintyse jau dėlioja sekundes, per kurias grįš į laukiamąjį, pašauks kitą mergaitę, nuves dar vienu koridoriumi ir išpoškins jai tą pačią instrukciją. Tarp šių storų sienų, nepra­leidžiančių garso, izoliuotų nuo saulės, vėjo ir karščio, tokių to­bulų ir nenatūralių, pasijuntu baisiai vieniša.

- Kai busi pasirengusi, eik pro mėlynąsias duris. Vertintojai tavęs lauks laboratorijoje.

Seselei nukaukšėjus, įžengiu į prieškambarį, mažą ir tokį pat šviesų kaip koridorius. Labai panašų į gydytojo kabinetą. Kertė-

30

je stovi kažkoks didžiulis tolygiai pypsintis medicinos aparatas ir popierinėmis servetėlėmis apkrauta kušetė, tvyro aitrus an­tiseptikų kvapas. Aš nusirengiu ir nuo kondicionieriaus iškart visa pašiurpstu, plaukeliai ant rankų pasišiaušia. Nuostabu. Ver­tintojai palaikys mane gauruotu žvėrimi.

Tvarkingai sudedu drabužius, liemenėlę ir užsivelku cha­latą. Jis iš smarkiai permatomo plastiko, kai juo susisiaučiu ir surišu dirželį, jaučiu, kad per chalatą viskas matyti, neišski­riant kelnaičių.

Praeis. Tuoj viskas praeis.

Giliai įkvepiu ir atidarau mėlynąsias duris. Laboratorijoje dar šviesiau- akinamai šviesu, todėl vertin­

tojai pirmiausia išvysta prisimerkusią mergiūkštę, kuri prisi­dengdama akis žengteli atatupsta. Priešais mane valtimi plau­kia keturi šešėliai. Akims apsipratus matau keturis vertintojus, susėdusius už ilgo žemo stalo. Kambarys didžiulis ir visiškai tuščias, jame tik vertintojai, o kampe operacinis plieno stalas, pristumtas prie sienos. Iš viršaus plieskia dvi lempų eilės, ir aš pastebiu, kokios aukštos lubos, iki jų mažiausiai trisdešimt pėdų. Suima baisus noras rankomis kaip nors prisidengti krūti­nę. Burna išdžiūsta, protas įkaista iki baltumo kaip tos lempos. Neprisimenu, ką turiu daryti, ką sakyti.

Laimė, prabyla vienas vertintojų, moteris: - Ar turi anketą? Jos balsas draugiškas, tačiau skrandį vis tiek suspaudžia

kumštis ir nepaleidžia. Dieve, galvoju, tuoj prileisiu kelnes. Čia,

šitam kambary. Bandau įsivaizduoti, ką sakys Hana po visko, kai eisime šviečiant popietės saulei, alsuodamos druska ir saulės

3 1

įkaitintais šaligatviais pakvipusiu oru. "Siaubas, - tars ji. - Gry­nas laiko gaišimas. Sėdi ir spokso kaip keturios varlės ant rąsto."

- o taip .. . Žengiu artyn per sukietėjusį, nenorintį praleisti orą. Iki stalo

likus keliems žingsniams, vertintojams atkišu kartoninį lakštą. Prie stalo trys vyriškiai ir moteris, bet neturiu jėgų ilgiau žiūrėti į jų veidus. Skubiai juos nužvelgusi šlepsiu atgal matydama tik nosis, tamsias akis, spindinčius akinių stiklus.

Mano anketa keliauja per vertintojų eilę. Prispaudžiu rankas prie šonų ir stengiuosi atrodyti rami.

Man už nugaros, maždaug dvidešimties pėdų aukštyje, palei galinę sieną eina stebėjimo balkonas. Į jį patenkama pro rau­donas dureles viršuje, už kylančių baltų kėdžių eilių, tikriausiai skirtų studentams, gydytojams, internams ir moksliniams dar­buotojams. Mokslininkai ne tik atlieka procedūrą, bet ir po jos žmones reguliariai tikrina, dažnai gydo kitas sunkias ligas.

Man dingteli, kad tikriausiai šiame kambaryje ir daroma ta procedūra. Tam turbūt ir skirtas operacinis stalas. Skrandį vėl suspaudžia kumštis. Kažkodėl, nors dažnai spėliodavau, kaip at­rodys mano gydymas, niekad nesusimąstydavau apie pačią pro­cedūrą: kietą plieninį stalą, viršuje mirksinčias lempas, vamzde­lius, laidus ir skausmą.

-Lena Helovėj? - Taip, aš. - Gerai: Gal pirmiausia truputį papasakotum apie save? -

Akiniuotasis vertintojas palinksta į priekį ir skėstelėdamas ran­komis nusišypso. Jo stambūs keturkampiai dantys man prime­na vonios plyteles. Atspindžiai jo akinių stikluose užstoja akis,

32

galėtų juos nusiimti. - Papasakok, kas tau patinka. Apie savo pomėgius, mėgstamiausius mokslo dalykus, kuo domiesi.

Ir aš rėžiu paruoštą kalbą: apie fotografiją ir bėgiojimą, apie buvimą su draugėmis, bet šneku išsiblaškiusi. Matau, jog ver­tintojai linksi, šypsenos atpalaiduoja veidus, jie ima kažką užsi­rašinėti, vadinasi, kalbu gerai, tačiau net negirdžiu iš savo bur­nos sklindančių žodžių. Iš galvos neina metalinis stalas, akies krašteliu vis dirsčioju, kaip jis mirguliuoja ir spindi saulėje lyg skustuvo ašmenys.

Staiga prisimenu mamą. Ji liko neišgydyta, nors procedūra buvo daryta tris kartus - liga ją pasiglemžė, sugraužė. vidurius, užgesino akis, nubalino skruostus, užvaldė jos kojas ir palen­

gva, colis po colio, nuvedė prie smėlėtos uolos krašto ir nustū­mė į skaidrų lengvą orą.

Bent šitaip man pasakojama. Tuo laiku turėjau šešerius me­tus. Aš tik prisimenu, kaip naktį karšti jos pirštai spaudė man veidą, kaip ji paskutinį kartą sušnibždėjo: "Aš tave myliu. Prisi­mink. Šito jie negali atimti."

Staigiai užsimerkiu užplūdus mintims apie mamą: kaip ji raitosi iš skausmo, o tuzinas mokslininkų baltais chalatais stebi ją abejingai skrebendami savo bloknotuose. Tris kartus ji buvo pririšta prie metalinio stalo; tris kartus stebėtojų minia žiūrėjo į ją iš balkono, rašėsi, kaip ji reaguoja į adatas, paskui į lazerius, perveriančius jos odą. Paprastai ligoniams procedūra nuskaus­minama ir jie nieko nejaučia, bet tetai sykį išsprūdo, kad mama per trečią procedūrą nuskausminamųjų negavo, manyta, jog anestezija neleidžia smegenims reikiamai reaguoti į gydymą.

- Gal norėtum vandens?

33

Vertintoja moteris mosteli į butelį ir stiklinę ant stalo. Ji pa­stebėjo, kaip aš nenorom krūptelėjau, bet nieko baisaus. Savo pasakojimą baigiau ir iš to, kaip vertintojai žvelgia į mane, -patenkinti, išdidūs, lyg būčiau mažas vaikas, pagaliau teisingai užsisagstęs sagas, - suprantu, jog pasirodžiau gerai.

Įsipilu vandens ir geriu dėkinga už pertraukėlę. Jaučiu, kaip pažastis, galvos odą ir sprandą išpila prakaitas, ir meldžiu Dievą, kad jie nepamatytų. Stengiuosi nenuleisti akių nuo ver­tintojų, tačiau akipločio pakrašty į mane žybsi tas prakeiktas stalas.

- Na, gerai, Lena. Dabar tau užduosime keletą klausimų. No­rime, kad atsakytum sąžiningai. Nepamiršk, mūsų tikslas - pa­žinti tave kaip žmogų.

Priešingai kam? - galvoje smilkteli klausimas, nespėju nė su-sigriebti. Gyvuliui?

Giliai įkvėpusi prisiverčiu linktelėti ir nusišypsoti. - Puiku. - Gali pasakyti keletą mėgstamiausių knygų?

- Kristoferio Melio "Meilė, karas ir kitos kliūtys", - auto-matiškai atsakau. - Filipos Herold "Siena". - Beviltiška stumti vaizdus tolyn: jie verčias iš gelmių, apsemia mane. Lyg būtų jose įdegintas, smegenyse tvinksi žodis skausmas. Jie norėjo priversti mamą, kad darytų ketvirtą procedūrą. Tą naktį, kai ji mirė, jie atėjo išsivežti jos į laboratorijas. Tačiau ji pabėgo į tamsą ir nu­skrido. Prižadinusi mane žodžiais: "Aš tave myliu. Prisimink. Šito jie negali atimti." Jai dingus, žodžius tarsi vėl atnešė vėjas, juos kartojo sausi medžiai, šaltu ir pilku apyaušriu šnibždėjo la­pai. - Taip pat Viljamo Šekspyro "Romeo ir Džuljetą':

34

Vertintojai linksi, užsirašinėja. "Romeo ir Džuljeta" įeina į privalomą sveikatos pamokų li­

teratūros sąrašą. - O kodėl? - paklausia trečias vertintojas. "Baisu", - privalau atsakyti. Ši pamokoma istorija įspėja apie

senojo pasaulio, dar prieš gydymą, pavojus. Tačiau gerklė lyg užtinusi. :Žodžiai iš jos neišsispraudžia, lieka įstrigę kaip dagiai, prikimbantys prie drabužių, kai bėgame krosą kaimo vietove. Ir tą akimirką tarsi išgirstu tyliai grumant vandenyną, jo tolimą atkaklų murmesį, įsivaizduoju, kaip sunki it akmuo jo vandens masė praryja mamą. Ir man išsprūsta:

- Nes labai gražu. Visi keturi veidai staigiai pakyla į mane lyg viena virvute su­

jungtų marionečių. - Gražu? - surau).<.ia nosį vertintoja. Orą įelektrina zvim­

bianti šalta įtampa, ir aš suvokiu padariusi didžiulę klaidą. Akiniuotis palinksta į mane. - Labai įdomus apibūdinimas. Labai įdomus. - Kai jis dabar

išsišiepia, jo dantys man primena lenktas šuns iltis. - Galbūt tau graži kančia? Gal tau patinka smurtas?

- Ne. Ne, tikrai ne.- Bandau susikaupti, bet galva pilna be­žodžio vandenyno šniokštimo. Kas akimirką jis darosi vis gar­sesnis. Ir staiga tarsi išgirstu negarsiai klykiant - per dešimt­mečio tarpsnį mane tarsi pasiekia mamos klyksmas. - Turėjau galvoje . . . ši istoriJa kažkuo tokia liūdna . . .

Aš sutrikusi kepurnėjuosi lyg skęsdama toje baltoje šviesoje ir gaudesyje. Pasiaukojimas. Noriu kažką pasakyt apie pasiau­kojimą, bet žodis lieka burnoje.

35

- Keliaujame toliau. - Vertintoja moteris, taip maloniai pa­siūliusi man vandens, jau neapsimeta draugiška. Jos balsas ofi­cialus. - Pasakyk koki paprastą dalyką, pavyzdžiui, kokią spalvą labiausiai mėgsti.

Dalis mano smegenų - protingoji, mokytoji dalis, mano lo­giškoji pusė - šaukia: Mėlyna! Sakyk "mėlyna"! Tačiau tas kitas, senesnysis mano vidinis "aš", nešamas dundesio bangų, iškyla ir aš lepteliu:

- Pilka. - Pilka?- žiopteli ketvirtas vertintojas. Širdis nusirita i kulnus. Žinau, kad susimoviau, kad žlungu,

tiesiog matau, kaip pažymiai ritasi žemyn. Bet jau per vėlu. Man galas - dundesys ausyse vis garsėja, neleidžia galvoti. Skubiai išlemenu pasiteisinimą:

- Ne visai pilka. Prieš pat saulėteki būna laikas, kai visas dan­gus nublykšta neaiškia spalva, iš tikrųjų ne pilka, panašesne i baltą, ir ji man visada patiko, nes primena, jog reikia laukti ko nors gero.

Bet jie jau nesiklauso. Visi spokso tolyn už manęs pakreipę galvas, sutrikusiais veidais, lyg stengdamiesi suprasti girdimus svetimos kalbos žodžius. Ir staiga dundėjimas ir klyksmas isiveržia visu smarkumu ir aš suprantu, jog visa tai girdėjau ne vaizduotėje. Tikrai klykia žmonės ir kažkas trepsi, dunda, bilda lyg tūkstančiai kanopų. Per šiuos du triukšmo šaltinius prasimuša trečias garsas: pratisas baubimas, nė trupučio ne žmogiškas.

Visiškai suglumusi viską girdžiu ir matau padrikai, kaip esti sapnuojant. Kilstelėdama nuo kėdės vertintoja klausia:

36

- Po velnių, kas čia .. . Ją pertraukia akiniuotis: - Sėskitės, Helena. Eisiu pažiūrėti, kas atsitiko. Tą akimirką atsilapoja mėlynosios durys ir į laboratoriją

įdunda karvių pulkas - tikrų tikriau�ių gyvų, sušilusių, mauro­jančių karvių.

Vadinasi, tikrai buvo trepsėjimas, pamanau ir pajuntu trum­pą miglotą pasididžiavimą, kad teisingai nustačiau triukšmą.

Ir tada susigriebiu, jog į mane lekia sunkių ir baisiai persi­gandusių karvių banda, dar pora sekundžių, ir jos mane sutryps.

Žaibiškai neriu į kertę ir užlendu už chirurginio stalo, jis mane visiškai užstoja nuo paklaikusių gyvulių. Trupučiuką iški­šu galvą, kad matyčiau, kas darosi. Vertintojai sušoka ant stalo, nes juos apsupa žalų ir margų karvių šonai. Moteris visa gerkle spiegia, akiniuotis taip pat šaukia: "Nusiraminkit, nusiramin­kit!", nors įsikibęs į ją lyg į plausto kraštą, kurį paleidęs nuskęstų.

Kai kurioms karvėms ant galvų juokingai užmaukšlinti peru­kai, kitos apmautos plastikiniais chalatais, kokį vilkiu ir aš. Aki­mirką pamanau, jog sapnuoju. Gal visą šitą dieną tik sapnuoju ir netrukus pabudusi pamatysiu esanti namie, savo lovoje, ver­tinimo rytą. Tačiau tada ant karvių šonų pastebiu užrašą: NE GYDYMAS - MIRTIS. Užrašai padaryti išsiliejusJu rašalu tie­siai virš tvarkingų, lygių numerių - įdagų, rodančių, kad karvės skirtos skerdyklai.

Nugara perbėga šiurpas, ir aš viską suprantu. Kas porą metų Nelegalai - žmonės, gyvenantys Tyruose, tai yra nekontroliuoja­moje teritorijoje, esančioje tarp oficialiai pripažintų didmiesčių ir miestų, - prasiskverbę į Portlandą surengia vienokius ar kitokius

37

protestus. Vienais metais atėję naktį išpiešė raudonas kaukoles ant visų žinomų mokslininkų namų durų. Kitais metais sugebėjo įsiveržti į Centrinę policijos nuovadą, reguliuojančią visus Port­lando patrulius bei sargybos pamainas, ir sunešė ant stogo visus baldus ir daiktus, net kavavires. Iš tikrųjų buvo juokinga ir gerokai nustebino, nes atrodė, jog Centrinė nuovada turi būti saugiausia vieta Portlande. Tyrų gyventojai meilės nelaiko liga ir netiki jos gydymu. Jiems tai atrodo žiauru. Todėl ir šitoks šūkis ant karvių.

Dabar susiprotėju: karvės aptaisytos, kad būtų panašios į mus, vertinamus žmones. Lyg visi būtume galvijų banda.

Karvės pamažu rimsta. Nebesiveržia būriu, bet vaikštinėja po laboratoriją. Pirmoji vertintoja kartoniniu lakštu su anketa mėgina baidyti karves, bet jos grūdasi prie stalo, mūkdamos snukiais stumdo popierius- vertintojų užrašus, įsitikinu pama­čiusi, kaip karvė sugriebia popieriaus lapą ir ima čiaumoti. Ačiū Dievui. Galgi karvės suris visus užrašus ir vertintojai nebetu­rės įrodymų, kad aš visiškai susimoviau. Beveik pasislėpusi už chirurginio stalo ir apsaugota nuo aštrių sunkių kanopų, turiu pripažinti, jog viskas labai juokinga.

Ir tada išgirstu. Per prunkštimą, trepsėjimą ir vertintojų šū­kavimą išgirstu viršuje juoką - tylų, trumpą ir muzikalų, saky­tum kas nors būtų pabandęs fortepijonu kelias natas.

Stebėjimo balkonas. Stebėjimo balkone stovi vaikinukas ir žiūri į suirutę apačioje. Ir juokiasi.

Vos pakeliu žvilgsnį, jo akys įsminga man į veidą. Iš krūtinės man išsiveržia atodūsis, ir akimirką viskas sustingsta, lyg žiūrė­čiau į jį pro fotoaparato objektyvą, kai pasaulis trumputėlį laiko tarpelį prieš spragtelint užraktui apmiršta.

38

Jo plaukai rusvai auksiniai kaip rudenį lapai ir šviesiai gin­tarinės akys. Ji pamačiusi iškart suprantu, jog jis yra vienas tų, kurie kalti dėl nutraukto vertinimo. Suprantu, jog tikriausiai gyvena Tyruose ir yra Nelegalas. Širdį suspaudžia baimė, išsi­žioju ketindama kažką sušukti, - ne.žinau, ką konkrečiai, - bet kaip tik tą sekundę jis vos pastebimai papurto galvą, ir staiga nebegaliu nė garso išspausti. Tada jis padaro visiškai neįmano­mą dalyką.

Jis man mirkteli.

Pagaliau užkaukia pavojaus sirena. Taip garsiai, jog turiu už­sidengti delnais ausis. Pasižiūriu, ar vertintojai berniuko nepa­stebėjo, bet jie tebešoka ant stalo savo keistą šokį, o kai žvilgteliu į balkoną, jo nebėra.

Užminsi tarpelį, nulūš mamai rankelė,

Užminsi ant plokštės, uždarysim bokšte.

Užminsi šakelę, bloguosi visq keliq,

Ziūrėdamas po kojų numirėlius skaičiuoji.

Populiari vaikiška dainelė, ją dainuojant

šokinėjama per šokynę arba plojama.

Tą naktį vėl sapnuoju tą patį sapną. Stoviu prie baltos uolos krašto. Ji visa iš smėlio. Smėlis nelaiko. Iškyša, ant kurios stoviu, ima trupėti ir luitais

kristi žemyn, žemyn, žemyn, į vandenyną baisioje gilybėje, ku­ris taip smarkiai banguoja ir daužos į papėdę, jog atrodo kaip milžiniškas kunkuliuojančio viralo puodas, viską užliejantis pu­tomis. Man baisu, kad nukrisiu, bet kažkodėl negaliu nei paju­dėti, nei atsitraukti nuo krašto, nors jaučiu, kaip iš po kojų slysta žemė, milijonais molekulių palaidai pažyra į erdvę, į orą.

Ir vos pajuntu, kad po manimi nieko nebėra, tik oras, - bet kurią akimirką imsiu kristi į vandenį jusdama, kaip aplinkui švilpia vėjas, - vilnys apačioje prasiskiria ir aš išvystu mamos veidą, išblyškusį ir išpurtusį, išmėtytą mėlynomis dėmėmis,

40

plūduriuojantį prie pat paviršiaus. Akys atmerktos, burna pra­vira, lyg ji šauktų, išskėstos rankos kilnojasi tarsi norėdamos mane apkabinti.

Ir tada pabundu. Tada visada pabundu. Pagalvė sudrėkusi, gerklę peršti.. Miegodama verkiau. Šalia

susirietusi Greisė, skruostu prisispaudusi prie patalo, lūpos ne­sustodamos be garso juda. Kai sapnuoju šį sapną, ji visada atsi­gula šalia. Matyt, pajunta.

Nubraukiu jai nuo veido plaukus, patraukiu žemyn prakaito prisigėrusią antklodę. Kai reikės išsikraustyti, bus gaila palikti Greisę. Mudviejų paslaptys mus suartina, susaistė. Ji vienintelė žino apie Šaltumą: jausmą, retkarčiais apimantį, kai guliu lovoje; juodą tuštumą, kuri užgniaužia man kvapą, ir aš imu gaudyt orą lyg įmesta į ledinį vandenį. Tokiomis naktimis, nors bloga ir neleistina, galvoju apie tuos keistus ir baisius žodžius - aš tave

myliu - spėliodama, koks būtų jų skonis mano burnoje, steng­damasi prisiminti ritmingą jų skambesį mamos lūpose.

lr, be abejo, aš saugau jos paslaptį. Tik aš žinau, kad Grei­sė nėra nei kvaila, nei bukaprotė, jai nieko blogo nėra. Tik aš esu girdėjusi ją kalbant. Vieną naktį, kai ji atėjo į mano lovą, pabudau labai anksti rytą, nakties šešėliams dar tik atslūgstant nuo sienų. Ji tyliai verkė į pagalvę kartodama žodį mamyte, už­sikimšusi burną antklode, todėl aš vos išgirdau ją sakant: "Ma­myte, mamyte, mamyte ... " Atrodė, lyg ji stengiasi nuryti tą žodį, per miegus įstrigusį gale gerklės. Apkabinau ją ir suspaudžiau glėbyje, po kiek laiko, prailgusio kaip kelios valandos, ji pailso kartodama šį žodį ir vėl užmigo pamažu atsipalaiduodama, nuo ašarų užkaitusiu ir paburkusiu veidu.

4 1

Štai kur tikroji priežastis, kodėl ji nešneka. Visus kitus žo­džius nustumia šis vienas, šmėkšantis it milžinas, žodis, tebeai­dintis tamsiuose jos atminties užkaboriuose, - mamytė.

Aš žinau. Aš prisimenu. Atsisėdusi žiūriu, kaip ant sienų įsitvirtina šviesa, klausau­

si lauke rėkaujančių kirų, gurkšteliu vandens iš stiklinės šalia lovos. Šiandien birželio antra. Devyniasdešimt keturios dienos.

Greisės labui noriu, kad gydymas būtų atliekamas anksčiau. Guodžiuosi mintimi, jog ir jai kada nors bus padaryta toji pro­cedūra. Kada nors ji bus išgelbėta ir praeitis su visu skausmu bus paversta lengvai nuryjama tyrele, kokia penimi kūdikiai.

Kada nors visi būsime išgelbėti.

Kai nusivelku į apačią pusryčių, - jausdamasi taip, lyg į akis kas būtų pripylęs smėlio, - jau skelbiama oficiali inciden­to laboratorijose istorija. Taisydama pusryčius, Kerolė laiko įjungusi mažą televizoriuką, ir žinių vedėjo balsas manęs vos neužliūliuoja. Vakar pilnas galvijų furgonas, turėjęs važiuot i

skerdyklq., buvo supainiotas su medikamentų siunta, todėl kilo

juokingas ir beprecedentis chaosas, kuri matote savo ekranuose.

Rodoma, kaip klykiančios seselės kartoniniais lakštais baido karves.

Įvykis be jokios logikos, bet, kol niekas neužsimena apie Ne­legalus, visi patenkinti. Mes neturime apie juos žinoti. Jų net neturi būti: atseit visi Tyrų gyventojai buvo subombarduoti per antskrydžius prieš penkiasdešimt metų.

Prieš penkiasdešimt metų vyriausybė uždarė Jungtinių Valstijų sienas. Jas dieną naktį saugo kariškiai. Niekas negali

42

patekti. Ir niekas negali išeiti. Kiekviena oficialiai patvirtinta bendruomenė turi gyventi savo teritorijoje - toks įstatymas; bet koks judėjimas tarp teritorijų galimas tik pateikus raštišką savivaldybės sutikimą, kurį reikia gauti prieš pusę metų. Visa tai mūsų pačių labui. Saugumas, Pareiga, Bendruomenė - toks mūsų šalies devizas.

Apskritai valdžios veikla sėkminga. Uždarius sienas dar ne­turėjome karo, beveik nėra nusikaltimų, išskyrus atsitiktinius vandalizmo atvejus ar smulkias vagystes. Jungtinėse Valstijose išnykusi neapykanta, bent jau tarp išgydytųjų. Tiesa, pasitaiko abejingumo aplinkai, bet juk kiekviena medicinos procedūra kelia tam tikrą pavojų.

Tačiau kol kas valdžiai nepavyko atsikratyti Nelegalų, tai vie­nintelis vyriausybės ir visos sistemos trūkumas. Taigi mes apie juos nekalbame. Apsimetame, kad Tyrų ir juose gyvenančių žmonių išvis nėra. Šis žodis retai minimas, nuskamba nebent dingus prijautimu įtariamam žmogui ar pamačius, kad jauna ligonių porelė pabėgo prieš gydymo procedūrą.

Tikrai gera naujiena štai kokia: visi vakarykščiai vertinimai paskelbti negaliojantys. Visiems mums bus paskirta nauja verti­nimo data, taigi man suteikta dar viena galimybė. Prisiekiu, šį­kart neapsigėdysiu. Jaučiuosi baisiai kvailai po tokio savo ištiži­mo laboratorijose. Sėdint prie pusryčių stalo, kur viskas atrodo taip švaru, šviesu ir normalu, - kavos pilni mėlyni puodeliai iš­dužusiais kraštais, nelygiai dūzgianti mikrobangų krosnelė (be lempučių, vienas iš nedaugelio elektros prietaisų, kuriuo Kerolė leidžia mums naudotis) , - vakarykštė diena atrodo kaip ilgas keistas sapnas. Iš tikrųjų stebuklas, kad fanatiškų Nelegalų gauja

43

nutarė paleisti galvijų bandą kaip tik tuo metu, kai aš susikirtau per svarbiausią savo gyvenimo egzaminą. Nežinau, kas man už­ėjo. Prisiminusi akiniuočio dantis ir kaip išgirdau save ištariant "pilka", susiraukiu. Kvaiša, kvaiša.

Staiga susigriebiu, jog Dženė man kažką sako. - Ką? Sumirksėjusi aiškiai išvystu Dženės veidą. Žiūriu, kaip jos

rankos lygiais keturkampiais pjausto skrebutį. - Klausiu, kas tau yra? - Pirštai trauko peilį pirmyn atgal.

Geležtė barkšteli į lėkštės kraštą. - Atrodai, lyg tuoj vemsi, ar ką. - Džene, - subara ją Kerolė. Prie kriauklės ji plauna indus. -

Kad negirdėčiau, kol dėdė pusryčiauja. - Nieko man nėra. - Atsiplėšiu kąsnį skrebučio, perbraukiu

per sviesto luistelį, minkštėjantį vidury stalo, ir prisiverčiu val­gyti. Mažiausiai trokštu seno gero šeimyninio tardymo. - Tik pavargusi.

Kerolė atsisuka į mane. Jos veidas man visad atrodė lėliškas. Net kai ji kalba, net kai esti suirzusi ar patenkinta, ar sutrikusi, išraiška lieka keistai negyva.

- Negalėjai užmigti? - Miegojau, - atsakau. - Tik sapnavau blogą sapną. Galustalėje dėdė Viljamas pakelia galvą nuo laikraščio. - Vajetau . . . O žinai ką? Prisiminiau, kad ir aš šiąnakt sapnavau. Kerolė kilsteli antakius, net Dženei pasidaro smalsu. Negir-

dėtas daiktas, kad išgydyti žmonės sapnuotų. Sykį Kerolė man sakė retkarčiais dar pasapnuojanti, jos sapnai pilni indų, rietu­vių rietuvės kyla į dangų, ir kai kada ji ima jomis lipti, nuo vie­nos lėkštės krašto ant kitos, per debesis bando pasiekti viršų.

44

Bet indų rietuvė neturi viršaus, ji kyla į begalybę. Kiek žinau, mano sesuo Reičelė jau niekad nebesapnuoja.

Viljamas šypteli. - Aš glaisčiau vonios langą. Kerole, prisimeni, anądien sa­

kiau, kad vonioje skersvėjis? Taigi glaisčiau tą langą, bet, vos tik užbaigdavau, glaistas nukrisdavo kaip sniegas, vėl imdavo pūsti vėjas, o aš turėdavau pradėti iš naujo. Taip ir tepiau glaistą, regis, kelias valandas.

- Kaip keista,- su šypsena taria teta ir padeda ant stalo kiau­šinienės lėkštę. Dėdė mėgsta, kad kiaušiniai būtų mažai apkepę, ir jie guli lėkštėje liulančiais tryniais, plūkaujantys aliejuje. Man pasidaro bloga.

- Nieko nuostabaus, kad šįryt jaučiuosi toks pavargęs. Visą naktį plušėjau.

Visos juokiasi, tik aš ne. Nurydama dar vieną skrebučio kąs­nelį galvoju, ar sapnuosiu, kai būsiu išgydyta.

Tikiuosi, ne.

Šie mokslo metai pirmi nuo šeštos klasės, kai neturiu nė vienos bendros pamokos su Hana, todėl susitinkame tik drabužinėje prieš bėgiojimą, nors kroso sezonas baigėsi prieš porą savaičių. (Kai komanda pateko į apygardos varžybas, aš viso labo trečią kartą išvykau iš Portlando; nors visa kelionė tebuvo keturias­dešimt mylių pilku, nykiu vieškeliu, vos tramdžiau krūtinėje jaudulį. ) Bet mudvi su Hana stengiamės kuo daugiau kartu tre­niruotis, net per atostogas.

Aš pradėjau bėgioti šešerių metų, po to, kai nusižudė mama. Laidotuvių dieną pirmą kartą nubėgau visą mylią. Man buvo

45

liepta pabūti viršuje su pusseserėmis, nes teta tvarkė namus šer­menų pietums ir dėliojo valgius. Marsija su Reičele neva turėjo mane aprengti, sušukuoti, bet pradėjusios šitą darbą dėl kažko susiginčija ir mane pamiršo. Tada aš nulipau prašyti tetos, kad užtrauktų ant nugaros suknelės užtrauktuką. Apačioje buvo po­nia Eisner, tuometinė tetos kaimynė. Prie virtuvės durų išgirdau ją sakant: "Baisu, žinoma. Bet vis tiek jai nebuvo vilties. Jau daug geriau šitaip. Taip pat ir Lenai. Kas norėtų tokios motinos?"

Aš neturėjau to girdėti. Pamačiusi mane, ponia Eisner aik­telėjo ir mikliai užsičiaupė - tarsi butelio kamštis įslydo į ka­kliuką. Teta stovėjo kaip stabo ištikta, ir tą akimirką pasaulis ir ateitis tarytum susiliejo į vieną tašką, o aš supratau, jog šitai -virtuvė, švarutėlės kreminio linoleumo grindys, plieskiančios lemputės ir ryškiai žali drebučiai ant stalo - yra viskas, kas man liko, kai nebėra mamos.

Pajutau nebegalinti ten būti. Negalėjau pakęsti tetos virtuvės, nes dabar supratau, jog tai bus mano virtuvė. Mano mama ne­

kentė drebučių. Visą kūną ėmė niežėti, sakytum tūkstantis uodų būtų plaukioję mano kraujyje geldami iš vidaus taip, kad norė­josi rėkti, šokinėti, muistytis.

Aš išbėgau.

Kai įėjau, Hana, pasidėjusi koją ant suolelio, raišiojosi sportba­čius. Mano baisioji paslaptis štai kokia: man patinka bėgioti su Hana iš dalies todėl, kad tai vienintelis pasaulyje dalykas, kurį moku daryti geriau už ją, bet šito garsiai neprisipažinčiau nė per milijoną metų.

Nespėjau pasidėti krepšio, kai ji stvėrė man už rankos.

46

- Ar patikės i? - Ji tramdo šypseną, akys mainosi žybčioda­mos čia mėlyna, čia žalia, čia auksine spalva, kaip visada, kai susijaudina. - Ten tikrai buvo Nelegalai. Bent jau visi taip šneka.

Drabužinėje esame vienos, - visos sporto komandos jau bai-gusios sezoną, - bet aš nejučia apsidairau.

- Kalbėk tyliau. Ji atšlyja, švysteli plaukus ant nugaros. - Nusiramink. Aš patikrinau. Net tualeto kabinas. Esame

saugios. Atidarau spintelę, kurią turėjau visus dešimt metų šv. Onos

vidurinėje. Jos dugnas nuklotas kramtukės popierėliais, suplė­šytais popiergaliais ir sąvaržėlėmis, ant viso to guli mano bėgio­jimo apranga, sportbačiai, kroso komandos uniforma, keli pus­pilniai dezodoranto buteliukai, plaukų minkštiklis ir kvepalai. Greičiau nei po savaitės baigsiu mokyklą ir daugiau niekada ne­bematysiu šios spintelės vidaus, ir man pasidaro liūdna. Vulga­ru, bet man tikrai patinka sporto salių kvapas: patalpų valymo skysčio, dezodoranto ir futbolo kamuolių, ir net neišsivadėjan­čio prakaito. Mane šie kvapai ramina. Keista, kaip sutvarkytas gyvenimas: žmogus ko nors nori, todėl lauki lauki, atrodo, nie­kad nesulauksi. O kai tai ateina ir praeina, norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir likti akimirkoje prieš permainą.

- Kas jau tie visi? Per žinias sakė, kad įvyko klaida, supainioti kroviniai ar kas.

Jaučiu turinti pakartoti oficialią versiją, nors ne blogiau už Haną žinau, jog tai nesąmonė.

Ji apžergia suolelį ir žiūri į mane. Kaip paprastai, jai nerūpi, kad aš nekenčiu, kai kiti mato mane persirengiant.

47

- Nebūk kvaila. Jeigu pranešė per žinias, vadinasi, tikrai ne­tiesa. Be to, kas gali supainioti karvę su receptinių vaistų dėže? Neatrodo, kad būtų sunku atskirti.

Gūžteliu. Ji, žinoma, teisi. Tebežiūri į mane, todėl truputį nusisuku. Niekad nebuvau patenkinta savo kūnu, ne taip kaip Hana ar kai kurios kitos Šv. Onos mokyklos mergaitės; niekad neatsikratydavau nesmagaus jausmo, kad kai kurios strategiškai svarbios mano figūros vietos nelabai dailiai suręstos. Lyg mane būtų nupiešęs dailininkas mėgėjas: iš toliau visai nieko, bet gerai įsižiūrėjus išlenda visos klaidos.

Hana atstato koją ir ima daryti pasitempimus nė neketin­dama keisti temos. Nepažįstu kito žmogaus, kurį taip domintų Tyrai.

- Kai pagalvoji, tiesiog nuostabu. Planavimas ir visa kita. Viskam parengti būtų reikėję mažiausiai keturių penkių žmo­nių, gal netgi daugiau.

Akimirką prisimenu vaikiną, kurį mačiau stebėjimo balko­ne, rudeninių lapų spalvos jo plaukus ir kaip juokėsi atmetęs galvą, net atverdamas juodą gomurio skliautą. Apie jį niekam nesakiau, net Hanai, o dabar jaučiu, jog reikėjo.

- Kažkas turėjo gauti apsaugos kodus. Gal koks prijaučian­tysis . . . - kalbėjo Hana.

Trinkteli drabužinės durys, mudvi su Hana pašokame ir su­sižvelgiame išplėstomis akimis. Linoleumu atkaukši skubrūs žingsniai. Valandėlę sutrikusi, Hana sklandžiai pradeda saugią šneką: apie išleistuvių suknelių spalvą, šiemet oranžinę. Ir tada iš už spintelių bloko išlenda ponia Johanson, sporto vedėja, maskatuodama ant piršto užnertu švilpuku.

48

- Bent jau ne rudos kaip Filstone, - sakau beveik nesiklausy­dama Hanos. Širdis daužosi - tebegalvoju apie vaikiną ir spėlio­ju, ar Johanson neišgirdo, kaip ištarėme prijaučiantysis. Ji nieko nesako, tik praeidama linkteli, taigi turbūt neišgirdo.

Aš puikiai išmokau triuką - sakyti viena, o galvoti ką kita, apsimesti, kad klausausi, nors iš tikrųjų šito nedarau, dėtis ra­mia ir patenkinta, nors širdį drasko nerimas. Tai vienas įgū­džių, kuris tobulėja žmogui darantis vyresniam. Turi išmokti, kad žmonės visada klausosi. Pirmą kartą naudodamasi ben­dru tetos ir dėdės mobiliuku stebėjausi, kad mano pašnekesį su Hana nevienodais tarpais pertraukia trukdžiai, paskui teta paaiškino, jog taip veikia valdžios įstaigų pasiklausymo prie­taisai, pasirinktinai įsiterpiantys į pokalbius, juos įrašinėjan­tys, sekantys, ar nenuskambės baisieji žodžiai meilė, Nelegalai,

prijaučiantysis. Reikia pripažinti, nė vieno žmogaus nesiklau­soma specialiai. Bet šitaip beveik dar blogiau. Beveik visą laiką jaučiuosi taip, tarsi bet kurią akimirką į mane gali pakrypti milžiniška akis, apšviesti negeras mano mintis - šitaip nuolat besisukantis baltas švyturio spindulys užklupęs paralyžiuoja žvėrelį.

Kai kada atrodo, jog aš ne viena, o dvi būtybės, sulipusios viena su kita: paviršinis aš, kuris linksi, kai reikia linksėti, ir sako, ką reikia sakyti, ir kitas, gilesnis aš, nerimastaujantis, sa­pnuojantis ir atsakantis pilka. Dažniausiai abu juda sutartinai, beveik nepastebiu atotrūkio, bet kartais apima jausmas, jog mane sudaro du skirtingi žmonės ir aš bet kada galiu perplyšti į dvi dalis. Sykį apie tai pasisakiau Reičelei. Ji tik šyptelėjo ir nuramino, kad po procedūros viskas pasitaisys. Po procedūros,

49

sakė ji, viskas eis lyg per sviestą, kiekviena diena bus lengva -kaip ištarti "viens, du, trys".

- Jau, - tariu užrakindama spintelę. Girdime, kaip ponia Jo­hanson švilpaudama trepsi tualete. Nuleidžia vandenį. Atsuka čiaupą.

- Mano eilė rinktis kelią, - sako Hana žėrinčiomis akimis ir, man nespėjus išsižioti, pliaukšteli per petį. - Vykis! - šūkteli ji ir stryktelėjusi nuo suolo kvatodama pasileidžia prie durų, taigi ir aš turiu bėgti, kad pasivyčiau.

Prieš pietus lijo, audra viską atvėsino. Gatvėse garuoja valkos, apgaubdamos Portlandą virpančia migla. Dabar dangus virš mūsų skaisčiai mėlynas. Įlanka tyvuliuoja lygi ir sidabrinė, krantas ją veržia lyg diržas.

Neklausiu Hanos, kur ji bėga, bet nenustembu, kai pasu­ka Senojo uosto pusėn, ten prasideda mūsų maršrutas, palei Prekybos gatvę einantis iki pat laboratorijų. Stengiamės laiky­tis siauresnių, ne tokių judrių gatvių, bet iš to maža naudos. Pusė keturių. Visose mokyklose baigėsi pamokos, gatvės pilnos namo grįžtančių mokinių. Pradunda keli autobusai, prasisprau­džia pora automobilių. Automobiliai laikomi geru ženklu. Jiems pravažiuojant žmonės tiesia rankas, braukia per blizgančius gaubtus, švarius, spindinčius langus, ir juos netrukus išmargina pirštų žymės.

Mudvi su Hana bėgame greta dalydamosi visos dienos pa­skalomis. Nekalbame apie žlugusius vertinimus ar Nelegalus. Aplink per daug žmonių. Ji man pasakoja apie etikos egzaminą, aš jai - apie Koros Derviš kivirčą su Mina Vilkinson. Taip pat

50

aptariame Vilou Marks, nuo ano trečiadienio nesirodančią mo­kykloje. Kalbama, kad praėjusią savaitę reguliuotojai Diering Oukso parke po komendanto valandos ją užklupo su vaikinu.

Ne pirmi metai girdime apie Vilou tokias kalbas. Ji iš tų, kurias visi mėgsta apšnekėti. Jos plaukai šviesūs, bet ji mėgsta žymekliais padažyti sruogas, be to, prisimenu, kaip per vieną ekskursiją į muziejų, kai ėjome pro būrelį berniukų iš Spenserio mokyklos, ji garsiai, taip, kad galėjo išgirsti palydovė, pasakė: "Norėčiau kurį nors pabučiuoti į lūpas." Neva kartą buvusi su­čiupta su vienu dešimtoku, bet atsipirko įspėjimu, nes nerodė jokių deliria požymių. Mat kartais žmonės suklysta dėl biologi­nės priežasties - tokio paties cheminės ir hormonų pusiausvy­ros sutrikimo kaip ir tas, kuris retsykiais priveda prie Nenorma­lybės, kai berniukus traukia berniukai, o mergaites - mergaitės. Gydymas nuslopins ir šiuos impulsus.

Bet šįkart viskas atrodo rimtai: mums pasukus į centrą, Hana numeta bombą - ponia ir ponas Marksai sutiko paankstinti Vi­Iau procedūrą net šešiais mėnesiais. Dėl gydymo ji praleis iš­leistuves.

- Šešiais mėnesiais? - pakartoju. Greitai bėgame jau dvide­šimt minučių, todėl neaišku, širdis taip daužosi dėl fizinio krū­vio ar dėl šios naujienos. Uždusau labiau, negu dera, tarsi kas sėdėtų ant krūtinės. - Argi ne pavojinga?

Hana linkteli rodydama į skersgatvį, kuriuo galima patrum­pinti kelią.

- Ne pirmas kartas. - Bet jie nebuvo sėkmingi. Kaip dėl šalutinio poveikio? Psi-

chikos problemų? Apakimo?

5 1

Yra keletas priežasčių, kodėl mokslininkai neleidžia dary­ti procedūros aštuoniolikos metų neturintiems asmenims, bet svarbiausia jų, kad jaunesnių žmonių gydymas nelabai veikia, o blogiausiais atvejais net sukelia didelių bėdų. Mokslininkai mano, jog iki aštuoniolikos metų smegenys ir neurokeliai yra pernelyg lankstūs, dar iki galo nesusiformavę. Iš tikrųjų kuo vy­resniam daroma procedūra, tuo geriau, bet daugumai ji paski­riama prieš pat aštuonioliktą gimtadienį ar iškart po jo.

- Manau, mokslininkai įsitikinę, jog rizikuoti verta, - sako Hana. - Vis geriau negu kitas pasirinkimas, aišku? Amor deliria

nervosa. Pavojingiausias iš visų pavojingų dalykų. Tai buvo madingiausia frazė, pasitaikanti kiekvienoje psichi­

nės sveikatos brošiūrėlėje, parašytoje deliria tema. Hana ją pa­kartoja abejingu balsu, o man pašoka širdis. Po vakarykštės be­protybės buvau pamiršusi Hanos žodžius, man pasakytus prieš vertinimą. Tačiau dabar prisimenu, prisimenu ir tai, kaip keistai ji atrodė - akys apsiblaususios, neįžvelgiamos.

- Greičiau, - paraginu. Vėl sunkiau kvėpuoti, kairę šlaunį traukia mėšlungis. Vienintelis būdas įveikti tokią būklę - bėgti greičiau ir atkakliau. - Paspaudžiam, Šliuže.

- Pirmyn, - išsišiepia Hana, ir mudvi imame minti greičiau. Dieglys šone išsiplečia, išsiskleidžia, apima visą krūtinę, galų gale atrodo, kad ir visą kūną, plėšia visas ląsteles ir visus raume­nis. Nuo mėšlungio kas kartą susiraukiu kulnui palietus šaliga­tvį. Bėgant ·dvi ar tris mylias visada šitaip, sakytum visa įtampa ir nerimas, suirzimas ir baimė virsta fizinio skausmo adatėlė­mis, nebepajėgi kvėpuoti, nė įsivaizduoti, kad įstengtum bėgti toliau, galvoje tik viena mintis: negaliu, negaliu, negaliu.

52

Staiga visa tai išnyksta. Skausmas pasitraukia, mėšlungis dingsta, krūtinę gniaužęs kumštis atsileidžia, kvėpuoju laisvai. Akimirksniu širdis sukupa visiška laime: dėl tvirtos žemės po kojų, judesių paprastumo, lengvai švysčiojančių kulnų, jausmo, kad judi per erdvę ir laiką, esi laisva ir atsipalaidavusi. Dirsteliu į Haną. Iš jos išraiškos suprantu ir ją pajutus tą patį. Prasiver­žė per sieną. Nuo mano žvilgsnio grįžteli aukštai mostelėdama šviesių plaukų uodega ir pergalingai kilsteli nykščius.

Keista. Bėgdama jaučiu didžiausią artumą su Hana. Net ne­sikalbant atrodo, kad mudvi jungia neregima virvė, derinan­ti mūsų ritmą, mūsų rankas ir kojas, lyg abi paklustume tam pačiam būgno mušamam taktui. Vis dažniau man topteli, jog po procedūros ir šitai mudviem pasikeis. Ji išsikels į Vest Endą, susidraugaus su kaimynais, žmonėmis, turtingesniais ir labiau išprususiais už mane. Aš glausiuos kokiame nors nugyventame bute Kamberlande, jos nepasigesiu ir neprisiminsiu, kaip buvo gera bėgti šalia. Buvau įspėta, kad po procedūros gal net nebe­norėsiu bėgioti, taškas. Tai dar vienas šalutinis gydymo povei­kis: dažnai pasikeičia įpročiai, žmonės nebesidomi ankstesniais pomėgiais ir dalykais, kurie seniau teikė malonumo.

"Išgydytieji, nebegalėdami patirti stipraus troškimo, ap­saugomi nuo buvusio ir būsimo skausmo" ("Po procedūros" -"Saugumo, sveikatos ir laimės vadovas", p. 1 32) .

Pasaulis skrieja pro šalį, žmonės ir gatvės - ilgas besivynio­jantis spalvų ir garsų kaspinas. Prabėgame didžiausią Portlande Šv. Vincento berniukų mokyklą. Grupelė mokinių lauke žaidžia krepšinį, tarpusavy šūkaudami tingiai varinėja kamuolį. Jų žo­džiai susilieja į neaiškų klegesį ir juoko pliūpsnius; taip visada

53

esti, kai girdi būrelį berniukų, nesvarbu, iš už kampo ar anapus gatvės, ar toliau paplūdimyje. Toks įspūdis, lyg jie turėtų savo atskirą kalbą, ir aš gal kokį tūkstantąjį kartą pasidžiaugiu, jog atskyrimo politika mums beveik niekada neleidžia susitikti.

Bėgdama, regis, pajuntu akimirkos pauzę, sekundės dalelę, kai visų akys pakyla ir nukrypsta į mus. Man per daug drovu, kad žiūrėčiau. Visas kūnas užkaista iki baltumo, tarsi būčiau įgrūsta galva į krosnį. Staiga pajuntu, kad jų akys praslysta pro mane ir įsminga į Haną. Jos šviesūs plaukai žybteli šalia manęs lyg moneta saulėje.

Skausmas vėl šliaužia į kojas užliedamas jas švininiu sunku­mu, bet aš prisiverčiu bėgti toliau. Mes pasukame už Prekybos gatvės kampo, ir šv. Vincento mokykla lieka užpakalyje. Jaučiu, kaip Hana stengiasi neatsilikti. Pasukusi galvą sušvokščiu:

- Pavyk. Bet kai Hana, energingai mosuodama rankomis, susilygina ir

jau beveik mane pralenkia, aš panarinu galvą ir metuosi pirmyn kuo greičiau kilnodama kojas, iš paskutiniųjų traukdama į plau­čius, regis, jau susitraukusius iki pupelės didumo, orą, grum­damasi su skaudančiais raumenimis. Akipločio kraštus praryja juoduma, matau tik grandininę tvorą, staiga iškilusią priešais, užkirtusią kelią, aš ištiesiu ranką ir tvoju per ją taip smarkiai, jog ji visa sudreba, ir atsisukusi šūkteliu:

- Aš laimėjau! Po akimirkos uždususi šalia sustoja Hana. Abi juokiamės,

žagsėdamos gaudome orą ir vaikščiodamos stengiamės atsigau­ti. Kai pagaliau galiu vėl normaliai kvėpuoti, Hana juokdamasi atsitiesia.

54

- Aš tau leidau laimėti. Tai senas mudviejų pokštas. Paspiriu jos pusėn žvyro žiups­

nį. Ji spiegdama šasteli šonan. - Taip ir žinok, kad leidau! Surišti plaukai išsipašė, nusmaukusi gumutę palenkiu galvą,

kad vėjas vėdintų sprandą. Akis ima graužti bėgantis prakaitas. - Žaviai atrodai. Hana stumteli mane, aš susverdėju, bet pakėlusi galvą ban­

dau ir jai kepštelėti. Ji išsisuka. Grandininėje tvoroje yra spraga, už jos praside­

da tarnybinis kelias. Spragoje žemi metaliniai vartai. Hana juos peršoka ir mosteli, kad daryčiau tą patį. Iki tol nelabai kreipiau dėmesį, kur esame: tarnybinis kelias kerta automobilių aikštelę, šiukšlių konteinerių mišką, šalimais - sandėlių angarai. Už jų jau pažįstama baltų kvadratinių pastatų eilė kyšo lyg milžiniški dantys. Vadinasi, šie vartai - vienas šoninių įėjimų į laborato­rijų kompleksą. Dabar pastebiu, kad grandininės tvoros viršus apipintas spygliuota viela, kas dvidešimt pėdų kabo įspėjimai: PRIVATI VALDA. ĮEITI DRAUDŽIAMA. TIK PERSONALUI.

- Nemanau, kad mums galima... - sušnibždu, bet Hana mane pertraukia:

- Eime! Nors kiek pagyvenkime. Skubiai nužvelgiu automobilių aikštelę už vartų ir kelią už

nugaros - nieko nėra. Mažytė sarginė šalia vartelių irgi tuščia. Pasižiūriu į vidų. Ant vaškinio popieriaus guli sumuštinis, šalia netvarkingos knygų krūvelės stovi senamadiškas radijas, spjau­dantis į tylą trukdžius ir muzikos intarpus. Stebėjimo kamerų nematau, nors turėtų būti. Jos įtaisytos visose valstybinėse įstai-

55

gose. Dar akimirką padvejojusi šasteliu per vartelius ir pasiveju Haną. Jos akys dega jauduliu, ir aš suprantu, kad visą laiką toks ir buvo jos planas, jos bėgimo tikslas.

- Nelegalai tikriausiai pro čia ir pateko, - sako ji be jokios įžangos, lyg visą šį laiką būtume kalbėjusios apie vakarykštę dramą laboratorijose. - Tau taip neatrodo?

- Neatrodo, kad jiems būtų buvę labai sunku. Stengiuosi kalbėti nerūpestingai, bet nuo didžiulės automo­

bilių aikštelės, tviskančios saulėje, mėlynų konteinerių ir dangų išraižiusių elektros laidų, baltai spindinčių laboratorijų stogų man nejauku. Visur tylu ir labai ramu - visa kone sustingę, kaip esti sapnuojant arba prieš pat audrą. Nenoriu Hanai sakyti, bet kaži ką atiduočiau, kad grįžtume į Senąjį uostą, į pažįstamų ga­tvių ir parduotuvių raizginį.

Nors jokio žmogaus nematyti, visą laiką jaučiuosi sekama. Tai blogiau už įprastą stebėjimą mokykloje, gatvėje ar net na­mie, kai turi galvoti, ką sakai ir darai, už klaustrofobišką jausmą, su kuriuo pamažu apsipranti.

- Taigi. - Hana spiria į žemę, pakilęs dulkių debesėlis lėtai nusėda. - Labai jau menka tokios svarbios medicinos įstaigos apsauga.

- Labai jau menka viešai besiglamžančių porelių apsauga, -lepteliu.

- Nesutinku, - nuskamba už nugaros balsas, abi su Hana pašokame.

Atsisuku. Pasaulis sustingsta. Už mūsų stovi vaikinas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, pa­

kreipęs galvą. Vaikinas karameline oda ir rusvai auksiniais plau­kais, lyg rudenio lapai prieš krentant.

56

Jis. Vakarykštis berniukas iš stebėjimo balkono. Nelegalas. Bet akivaizdu, kad nėra Nelegalas. Ant džinsų vilki mėlyną

sargybinio palaidinę trumpomis rankovėmis, prisisegęs lami­nuotą valstybės tarnautojo asmens liudijimą.

- Išeinu dviem sekundėms atsinešti vandens, - rodo jis į bu­telį, - ir grįžęs randu tikras įsilaužėies.

Aš taip sutrikusi, jog negaliu nei judėti, nei kalbėti, nieko. Hana, pamaniusi, kad išsigandau, skubiai įsiterpia:

- Mes ne įsilaužėlės. Mes nieko nedarėme. Bėgiojame ir ... hm, paklydome.

Vaikinukas pasisupa ant kulnų. - Ir jokių ženklų gatvėje nematėte, ką? "Įeiti draudžiama.

Tik personalui" ? Hana nudelbia akis. Ir ji nervinasi. Jaučiu. Hana tūkstantį

kartų drąsesnė už mane, bet nė viena nesame pratusios stovėti ir viešai šnekėtis su vaikinu, ne bet kokiu, o sargybiniu, ir Ha­nai, matyt, dingtelėja, jog jis jau turi daugybę priežasčių mus sulaikyti.

- Turbūt nepastebėjome, - murmteli ji. - Na, žinoma. - Jis kilsteli antakius. Aišku, mumis netiki, bet

nors neatrodo, kad pyktų. - Tokie smulkūs ženklai. Ir vos vienas kitas. Suprantu, galėjote nepastebėti.

Jis grįžteli šonan, prisimerkia, ir man pasirodo, jog labai sten­giasi nesusijuokti. Nepanašus nė į vieną mano matytą sargybi­nį - bent jau į tipiškus sargybinius, kuriuos matai pasienyje ir visame Portlande, storus, piktus ir senus. Prisimenu, kaip vakar neabejojau jį esant iš Tyrų, tas tikrumas jau spėjo man įaugti.

Akivaizdu, kad klydau. Kai jis krypteli galvą, pamatau išgy­dyta žmogaus ženklą: procedūros žymę - trikampiu išsidėsčiu-

57

sius tris taškus tiesiai už kairės ausies, kur mokslininkai beda specialią trišakę adatą, kad pacientas nejudėtų ir jį būtų galima pagydyti. Žmonės didžiuojasi šiais randeliais kaip garbės žen­klais: išgydytųjų beveik nepamatysi ilgaplaukių, o moterys, jei­gu nenusikerpa ežiuku, plaukus nešioja kietai surištus.

Baimė atlėgsta. Kalbėtis su išgydytuoju nėra draudžiama. Atskyrimo taisyklė šiuo atveju negalioja.

Nežinau, jis mane atpažino ar ne. Jeigu taip, niekuo neišsida­vė. Pagaliau neištvėrusi išpoškinu:

- Tu. Aš tave mačiau. . . - Vis dėlto užsikertu ir neužbaigiu sakinio: Aš tave mačiau vakar.

Tu man pamerkei akį. Hana nustemba. - Judu pažįstami? Ji dirsteli į mane. Hana žino, kad iki tol nesu nė pora žodžių

persimetusi su jokiu berniuku, išskyrus "atsiprašau", jei gatvėje kam užlipu ant kojos. Ne šeimos aplinkoje neturime teisės ben­drauti su neišgydytais berniukais ar vyrais. Net ir su išgydytais beveik nėra nei reikalo, nei dingsties, nebent būtų gydytojas, mokytojas ir panašiai.

Jis atsigręžia į mane. Jo veidas perdėm profesionalus ir rim­tas, bet, prisiekiu, akyse kažkas sužibo - juoko ar pasitenkinimo kibirkštėlė.

- Ne, - ramiai taria jis. - Mes nesam susitikę. Tikrai prisi-minčiau.

Ir vėl ta kibirkštėlė- gal jis iš manęs šaiposi? - Aš Hana, - prisistato Hana. - O ji Lena. Hana kumšteli man alkūne. Žinau, šitaip išsižiojusi esu pa-

58

naši į žuvį, bet aš pernelyg pasipiktinusi. Jis meluoja. :Žinau, kad jį vakar mačiau, galiu galvą dėti.

- Aleksas. Malonu susipažinti. - Jis paspaudžia Hanai ranką, bet žiūri į mane. Tada atkiša ranką man. - Lena . . . - susimąstęs ištaria. - Nesu girdėjęs tokio vardo.

Aš dvejoju. Man gėda paduoti jam ranką, jaučiuosi, lyg mas­karade būčiau apsirengusi per dideliais suaugusios moters dra­bužiais. Be to, niekad nesu oda prisilietusi prie svetimo žmogaus odos. Bet jis stovi atkišęs ranką, todėl nėra kaip jos nepaspausti. Vos mudviejų delnai susiliečia, mane lyg elektra nukrečia, ir aš staigiai ištraukiu ranką.

- Magdalenos trumpinys, - paaiškinu. - Magdalena. . . - Aleksas atlošia galvą, prisimerkęs žiūri į

mane. - Gražus vardas. Mane suglumina, kaip jis ištaria šitą vardą. Jo lūpose Magda­

lena nuskamba muzikaliai, ne griozdiškai ir kapotai, kaip visada taria mano mokytojai. Jo akys šiltos gintarinės spalvos, žiūrė­dama į jį staiga prisimenu, kaip mama klevų sirupu apipildavo lietinių rietuvę. Nusuku akis susigėdusi, lyg jis būtų kaltas, kad ištraukė šį prisiminimą, savo ranka išgriebė iš mano atminties gelmių. Iš gėdos supykstu, todėl varau savo:

- Tikrai tave pažįstu. Vakar mačiau laboratorijose. Tu buvai stebėjimo balkone, žiūrėjai. . . į viską.

Paskutinę akimirką vėl pristigusi drąsos nepasakau: Ziūrėjai

i mane.

Jaučiu, kaip Hana varsto mane akimis, bet aš nepaisau. Ti­kriausiai niršta, kad nieko jai nepapasakojau.

Alekso veidas ramus. Nė nemirkteli, šypsosi kaip šypsojęsis.

59

- Turbūt apsipažinai. Vykstant vertinimams sargybiniai ne­leidžiami Į laboratorijas. Ypač dirbantys ne visu etatu.

Akimirką tik spoksome vienas Į kitą. Dabar tikrai žinau, kad jis meluoja, ir už tą lengvą, tingią šypsenėlę norisi trenkti jam antausĮ. Sugniaužusi kumščius giliai Įkvepiu - bandau susival­dyti. Nesu arši. Nesuprantu, iš kur toks pyktis.

Įsiterpia Hana, bando išsklaidyti Įtampą. - Tik tiek? Ne visu etatu dirbantis sargybinis ir keletas įspė­

jamųjų ženklų? Aleksas tebežiūri Į mane. Tada atsisuka Į Haną, lyg pirmą

kartą ją pamato. - Kaip suprasti? - Maniau, laboratorijos geriau saugomos, tik tiek. Neatrodo,

kad būtų labai sunku patekt į vidų. Aleksas kilsteli antakius. - Norite pamėginti? Hana įsitempia, man suledėja kraujas. Ji perlenkė lazdą. Jei

Aleksas paskųs mudvi kaip galimas prijaučiančiąsias ar triukš­madares, ar dar kokias, būsime mėnesių mėnesius sekamos ir tardomos - ir galėsime atsisveikinti su padoriais įvertinimo pa­žymiais. Įsivaizduoju, kaip visą gyvenimą matysiu Endrių Mar­ką krapštantį iš nosies snarglius, ir man pasidaro silpna.

Turbūt pajutęs, kaip mes išsigandome, Aleksas kilsteli rankas. - Nusiraminkit, aš tik pajuokavau. Jūs nepanašios į teroristes. Man toptelėjo, kokios mes turbūt juokingos su bėgiojimo

šortais, prakaitu permirkusiais berankoviais marškinėliais ir akį rėžiančių spalvų sportbačiais. Bent aš tikrai juokinga. Hana atrodo kaip sportinius drabužius reklamuojantis modelis. Vėl

60

truputį paraustu ir dėl to susierzinu. Nenuostabu, kad reguliuo­tojai nutarė atskirti berniukus nuo mergaičių, antraip būtų buvę košmaras: šis pyktis, drovumas, sutrikimas, irzlumas.

- Čia tik krovos darbų teritorija. - Aleksas mosteli į san­dėlių angarus. - Tikra apsauga prasideda arčiau pačių įstaigų. Sargyba kiaurą parą, stebėjimo kameros, elektrinė tvora ir kiti žaisliukai.

Hana nežiūri į mane, bet kai prabyla, jos balse girdžiu susi­jaudinimą.

- Krovos darbų? Čia atgabenami laboratorijoms skirti kro­viniai?

Mintyse imu melstis: Nepasakyk kokios kvailystės. Nepasakyk

kokios kvailystės. Neužsimink apie Nelegalus.

- Pataikei. Hana sūpuojasi ant kulnų ir pirštų galų. Stengiuosi žvilgsniu

ją įspėti, bet ji nežiūri į mane. - Taigi čia atvažiuoja furgonai? Su medicinos įranga ir ... ir

kitkuo? - o taip. Ir vėl man pasivaidena, kad Alekso akyse kažkas žybteli, nors

veidas lieka abejingas. Suvokiu nepasitikinti juo ir vėl galvoju, kodėl jis meluoja, kad vakar nebuvo laboratorijose. Gal tik to­dėl, kad tai draudžiama, kaip jis ir sakė. O gal todėl, jog ten juo­kėsi, užuot mėgindamas padėti.

Ir galbūt jis tikrai manęs neatpažįsta. Mūsų akys susidūrė vos kelias akimirkas, jis mane tikriausiai matė kaip išskydusią dėmę, neįsimintiną, lengvai pamirštarną veidą. Nei gražų, nei bjaurų, veidą, ir tiek, kokių tūkstančius matai gatvėje.

6 1

Jis, priešingai, nėra neįsimintinas. Kažkokia beprotybė sto­vėti viešai ir kalbėtis su nepažįstamu vaikinu, net jei jis išgydy­tas, ir, nors man sukasi galva, toks jausmas, kad mano žvilgsnis aštrus kaip skustuvas, viską regi nepaprastai smulkiai. Pastebiu, kaip garbanėlė apriečia randelį tarsi jį įrėmindama; pastebiu, kokios įdegusios didelės jo plaštakos ir kokie balti dantys, kokie tobulai simetriški bruožai. Džinsai išblukę, sujuosti ant klubų, sportbačių raišteliai baisiai keistos, rašalo mėlynumo spalvos, lyg būtų juos nuspalvinęs tušinuku.

Įdomu, kiek jam metų. Atrodo mano bendraamžis, bet ti­kriausiai kiek vyresnis, gal devyniolikos. Dar pagalvoju, - vos spėdama suvokti šitą mintį, - ar jis jau suporuotas. Betgi aišku, jog taip, kitaip negali būti.

Netyčia įsispoksau į jį, ir staiga jis atsigręžia į mane. Nuleidžiu akis pajutusi nesąmoningą siaubą, kad jis atspėjo mano mintis.

- Labai patiktų apsižvalgyti, - ne itin subtiliai užsimena Hana. Aleksui nematant, įžnybu jai, ir ji žengia atgal kaltai žvilgtelėjusi į mane. Dar gerai, kad nepradeda jo kamantinėti apie tai, kas atsiti­ko vakar, ir neįkiša mūsų į kalėjimą ar neužtraukia tyrimo.

Aleksas švysteli butelį į orą ir viena ranka jį sugauna. - Patikėkite, ten nėra ko žiūrėti. Nebent jus domintų pramo­

ninės atliekos. Šito gero čia per akis. - Jis linkteli konteinerių pusėn. - Hm, ir visame Portlande gražiausias vaizdas į įlanką.

- Tikrai? Hana suraukia nosį trumpai pamiršusi savąją seklės užduotį. Aleksas linkteli, vėl paleidžia butelį aukštyn, sugauna. Bu-

teliui brėžiant ore lanką, saulė mirksi per vandenį lyg brilianto laužiamas šviesos spindulys.

62

- Šitai galiu jums parodyti, - sako jis. - Einam. Aš tenoriu kuo greičiau iš čia dingti, bet Hana tarsteli: - Būtinai. Ir aš dūlinu šalia jos mintyse keikdama jos smalsumą, domė­

jimąsi viskuo, kas susiję su Nelegalais, ir prisižadėdama niekada daugiau neleisti jai parinkti bėgimo maršruto. Juodu su Alek­su žengia pirmi, aš nugirstu jų pokalbio nuotrupas: girdžiu jį sakant, kad mokosi kažkokiame koledže, bet nenuklausau, ką studijuoja; Hana pasigiria, jog mudvi tuoj baigsime mokyklą. Jis pasisako amžių - devyniolika metų; ji paaiškina, kad po ke­lių mėnesių mums sukaks aštuoniolika. Laimė, jie nekalba apie nepavykusius vakarykščius vertinimus.

Tarnybinį kelią pratęsia kitas, siauresnis keliukas, lygiagretus su Priešakine gatve, kylančia į statų kalną, kur prasideda Rytinė promenada. Prie to keliuko stovi ilgų metalinių sandėlių eilės. Saulė negailestingai kepina viršugalvį. Kamuoja baisus trošku­lys, bet, Aleksui pasiūlius atsigerti iš butelio, skubiai ir per gar­siai sakau "ne". Išsigąstu minties, kad reikėtų pridėti lūpas ten, kur buvo jo burna.

Kai visi trys uždusę įkopiame į kalną, dešinėje lyg milžiniškas žemėlapis išsiskleidžia įlanka - spindintis, ribuliuojantis mėly­nų ir žalių blyksnių pasaulis. Hana tyliai aikteli. Vaizdas iš tiesų puikus - atviras ir tobulas. Dangus nusėtas baltais debesų ka­muoliais, jie man primena pagalves, virš vandens tingiai sklando kirai, jų pavidalai danguje čia švysteli ryškiai, čia nublanksta.

Hana žengia keletą žingsnių. - Nuostabu. Šitoks grožis, tiesa? Kad ir kiek gyvenčiau, nie­

kad neapsiprasiu. - Ji atsisuka į mane. - Šitoks vandenynas man

63

turbūt labiausiai patinka. Popietė, saulėta ir giedra. Kaip spalvo­ta nuotrauka. Tiesa, Lena?

Man taip ramu, gaivinuosi vėju kalno viršūnėje, glostančiu rankas ir kojas, taip maloniai vėsinančiu, gėriuosi įlankos vaiz­du ir aukštybėje mirksinčia saulės akimi visiškai pamiršusi, kad su mumis Aleksas. Jis stovi už kelių žingsnių, užlipęs i kalną dar nepratarė žodžio.

Štai kodėl man net per padus nuėjo, kai žengtelėjęs artyn su­kuždėjo i ausi vienui vieną žodi:

- Pilka. - Ką? - tarsteliu grižtelėdama, o širdis daužosi. Hana, vėl

nusisukusi i vandeni, apgailestauja nepasiėmusi fotoaparato, žmogus amžinai neturi, jei ko prireikia. Aleksas pasilenkęs prie manęs taip arti, jog ižiūriu kiekvieną blakstienėlę, lyg teptuku tobulai nutapytą, ir jo akyse tiesiog šoka žiburiukai.

- Ką tu pasakei?- pakartoju, tiksliau- kimiai sušvokščiu. Jis prisilenkia dar arčiau, iš akių tarsi liepsnos pasipila ir už­

dega visą mano kūną. Niekad nesu buvusi taip arti vaikino. Man atrodo, tuoj apalpsiu, bet kartu norisi pabėgti. Tačiau negaliu pajudėti.

- Sakiau, kad man labiau patinka pilkas vandenynas. Tiks­liau - nevisiškai pilkas. Blyškios tarpinės spalvos. Ji man prime­na nuotaiką, kai lauki ko nors gero.

Vadinasi, jis prisimena. Buvo ten. Žemė slysta iš po kojų kaip ir sapnuojant mamą. Matau tik jo akis, jose besimainančius šviesą ir šešėlius.

- Tu melavai,- gargteliu. - Kodėl melavai? Jis neatsako. Truputi atsitraukęs taria:

64

- Aišku, saulei leidžiantis dar gražiau. Maždaug pusę devy­nių dangus tarsi liepsnoja, ypač Galiniame užutėkyje. Tau ti­krai reikėtų pamatyti. - Patylėjęs priduria tyliai ir atsainiai, bet jaučiu, kad nori pasakyti kai ką svarbaus. - Šįvakar turbūt bus pasaka.

Mano smegenys lėtai pradeda apdoroti jo žodžius, tai, kaip jis pabrėžia kai kurias smulkmenas. Pagaliau suvokiu: jis man nurodo laiką ir vietą, kur ateiti.

- Nejaugi tu mane kvieti į . . . - klausiu, bet kaip tik tada pri­bėga Hana, stveria už rankos.

- Dieve,- juokiasi Ji, - ar gali patikėti, kad jau po penkių? Mums reikia eiti.

Ji mane nutempia atgal, nespėju nei ko pasakyti, nei paprieš­tarauti, ir kai sugalvoju atsigręžti ir pažiūrėti, ar Aleksas nežiūri į mane, neduoda kokio ženklo, jo jau nelikę.

Mama, mamyte, parvesk į namus,

Raugu man klajoti po tamsius miškus.

Tankmėj radau vilkatq, senq keverzq,

Iššiepęs dantis, jis man perrėžė pilvq.

Mama, mamyte, parvesk į namus,

Raugu man klajoti po tamsius miškus.

l keliq išlindo sukriošęs vampyras,

Iššiepęs dantis, jis man perkando kaklq.

Mama, mamyte, guldyk mane čia,

Namų nepasieksiu, mirtis nepėsčia.

Dailus Nelegalas kerais apžavės

Ir meiliai šypsodamas širdį išplėš.

"Mergytės kelias namo" - "Vaikiški eilėraščiai ir pasakos",

red. Kori Levinson

Tą vakarą niekaip negaliu susikaupti. Dengdama stalą net}rčia pripilu vyno į Greisės sulčių puodelį, o apelsi­nų sulčių - į dėdės vyno taurę, be to, tarkuodama sūrį

tiek nusitarkuoju krumplius, kad teta pagaliau išvaro mane iš virtuvės, girdi, nenorinti koldūnų pagardinti odos tarkiais. Iš

66

galvos niekaip neišeina Alekso žodžiai, kuriuos jis man pasakė žiburiuodamas akimis ir keista veido išraiška - lyg kviesdamas ateiti. Maždaug pusę devynių dangus tarsi liepsnoja, ypač Gali­

niame užutėkyje. Tau tikrai reikėtų pamatyti.

Nejau yra nors menkiausia galimybė, kad jis perdavė man žinią? Nejau įmanoma, kad kviečia mane susitikti?

Nuo šios minties man ima svaigti galva. Galvoju ir apie tą vienintelį žodį, pakuždėtą man tiesiai į

ausį: pilka. Jis ten buvo, matė mane, prisiminė. Galvoje vienu kartu susigrūdo tiek klausimų, atrodo, lyg nuo vandenyno būtų atslinkusi viena garsiųjų Portlando miglų ir, užgulusi miestą, neduotų normaliai, sveikai mąstyti.

Galų gale teta pastebi, kad man kažkas negerai. Prieš vaka­rienę padedu Dženei dirbti namų darbus - kaip visada, karto­ju su ja daugybos lentelę. Mudvi sėdime ant grindų svetainėje, įspraustoje šalia vadinamojo valgomojo (nišos, kurioje vos telpa stalas ir šešios kėdės), man ant kelių jos pratybų sąsiuvinis; skai­tau jai klausimus, bet protas veikia autopilotu, o mintys klajoja už milijono mylių. Tiksliau - jos lekia už trijų su puse mylių, į pelkėtą Galinio užutėkio krantą. Žinau tikslų atstumą, nes iš namų iki ten susidaro gražus bėgimo maršrutas. Dabar skai­čiuoju, per kiek laiko įstengčiau nulėkti ten dviračiu, ir imu save koneveikti vien už tokią įžūlią užmačią.

- Septyniskart aštuoni? Dženė suspaudžia lūpas.

- Penkiasdešimt šeši. - Devyniskart šeši? - Penkiasdešimt du.

67

Kita vertus, nėra įstatymo, draudžiančio kalbėtis su išgydy­tuoju. Išgydytieji nepavojingi. Dar negydytiems jie gali būti mo­kytojais ir vadovais. Nors Aleksas vos metais vyresnis už mane, procedūra mudu atskyrė, visiškai ir neatitaisomai. Jis man galė­tų būti lyg senelis.

- Septyniskart vienuolika? - Septyniasdešimt septyni. - Lena! - Teta, išlindusi iš virtuvės ir apėjusi valgomąjį stalą,

atsistojo už Dženės. Sumirksiu bandydama atsikvošėti. Kerolės veidas susirūpinęs. - Ar kas blogai?

- Ne. - Skubiai nuleidžiu akis. Nekenčiu, kai teta į mane žiūri lyg traukdama iš sielos visa, kas bloga. Jaučiuosi kalta vien tuo, kad galvoju apie vaikiną, nors ir išgydytą. Jei žinotų, ji pasakytų: Ak, Lena, atsargiau. Nepamiršk, kas atsitiko tavo motinai. Ir dar pasakytų: Šios ligos perduodamos krauju. - O ką?

Sėdžiu įdūrusi akis į nudryžusį kilimą. Kerolė pasilenkusi paima Dženės sąsiuvinį nuo mano kelių ir savo aiškiu, plonu balsu garsiai sako:

- Devyniskart šeši yra penkiasdešimt keturi. - Užvertusi sąsiuvinį priduria: - Ne penkiasdešimt du, Lena. Tikiuosi, pati dar nepamiršai daugybos lentelės?

Dženė man parodo liežuvį. Kai suvokiu savo klaidą, skruostus užlieja raudonis. - Atsiprašau, turbūt užsigalvojau apie ką kita. Valandėlę tylime. Kerolės akys įbestos man į sprandą. Tuoj

pradegins skylutes. Jei toliau taip žiūrės, jaučiu, kad imsiu rėkti, verkti arba prisi pažinsiu. Pagaliau ji atsidūsta.

- Vis dar galvoji apie vertinimą, ar ne?

68

Išpučiu orą ir pajuntu, kaip nuo krūtinės nusirita akmuo. - Taip ir yra. Įsidrąsinusi žvilgteliu į ją, ji šypteli savo šykščia šypsenėle. - Žinau, nusiminei, kad reikės vėl viską pereiti. Bet pagal­

vok, jog dabar būsi dar geriau pasi�engusi. Palenkiu galvą stengdamasi rodyti entuziazmą, nors mane

ima graužti kaltės jausmas. Nuo pat ryto, kai sužinojau, kad re­zultatai bus panaikinti, vertinimo nė karto neprisiminiau.

- Gerai sakai. - Užtenka, vakarieniausim. Teta pasilenkusi perbraukia pirštu man per kaktą: Vėsus jos

pirštas ramina, bet jo prisilietimas trumputis kaip vėjo dvelkte­lėjimas. Nuo jo kaltė siūbteli kaip liepsna, ir tą akimirką negaliu patikėti, kad aš išvis galvojau eit į užutėkį. Tai visiškai, šimtu procentų nedora, ir aš atsistoju vakarieniauti jausdamasi švari, besvorė ir laiminga, šitaip pasijunti pasveikęs iš ilgos karštligės.

Tačiau per vakarienę mano smalsumas - ir abejonės - grįžta. Vos įstengiu klausytis pokalbio. Galvoju tik viena: Važiuoti? Ne­

važiuoti? Važiuoti? Nevažiuoti? Dėdei pradėjus porinti kažkokią istoriją apie vieną savo klientų pastebiu, kad visi juokiasi, imu juoktis ir aš, bet per garsiai ir per ilgai. Visi atsisuka į mane, net Greisė; suraukusi nosį ji pakreipia galvą it šunytis, uostantis kažką nauja.

- Viskas gerai, Lena? - klausia dėdė, taisydamasis akinius, lyg nuo to mane geriau matytų. - Atrodai kaip nesava.

- Viskas gerai. - Lėkštėje stumdau koldūnus. Įprastai galiu viena sušveisti pusę dėžutės, ypač po ilgo bėgimo (ir dar lieka vietos desertui), tačiau dabar vos nuryju keletą. - Stresas.

69

- Atstok nuo jos, - liepia teta.- Kremtasi dėl vertinimo. Pra­ėjo ne taip, kaip tikėjosi.

Ji pakelia akis į vyrą, juodu greitai susižvelgia. Aš susijaudi­nu. Retai pasitaiko, kad teta su dėde šitaip žiūrėtų vienas į kitą, bežodžiu žvilgsniu, sklidinu prasmės. Šiaip jau jų bendravimas apsiriboja kasdieniškais dalykais - dėdė pasakoja apie savo dar­bą, teta- apie kaimynus. Kas bus vakarienės? Prakiuro stogas. Ir taip toliau. Manau, bent kartą jie užsimins apie Tyrus ir Nele­galus. Tačiau dėdė tik papurto galvą.

- Visą laiką būna tokių nesusipratimų, - taria jis, pasmeig­damas šakute koldūną. - Anądien liepiau Endriui vėl užsakyti tris dėžes "Vik's" apelsinų sulčių. Bet jis ima ir supainioja kodus, ir atspėk, ką aš gaunu? Tris dėžes mišinio kūdikiams. Aš jam ir sakau: "Endriau ... "

Aš vėl išjungiu jų pokalbį dėkinga, kad dėdė toks plepys, ir laiminga, kad teta mane palaiko. Vienintelis geras dalykas, kai esi drovoka, - tai, jog niekas nelenda, jei nori ramybės. Pasi­lenkusi žvilgteliu į laikrodį virtuvėje. Pusė aštuonių, o mes net nebaigėm valgyti. Paskui dar turėsiu padėti nuruošti stalą ir su­plauti indus, o šis darbas visada užtrunka amžinybę: indaplovė ima per daug elektros, todėl plauname rankomis.

Lauke saulės šviesa atausta auksinės ir rausvos spalvos gijo­mis. Panaši į cukraus vatos gumulą, susuktą saldumynų krautu­vėlėje miesto centre. Taip, šįvakar saulėlydis bus nuostabus. Tą akimirką uŽeina toks stiprus noras išeiti, jog turiu sugniaužti kėdės kraštus, kad staiga nepašokčiau ir nepulčiau pro duris.

Pagaliau nutariu nebesinervinti ir viską palikti sėkmei, liki­mui ar kam tik norit. Jeigu suplovusi indus galėsiu spėti į Galinį

70

užutėkį, važiuosiu. Jeigu ne, liksiu namie. Padariusi tokį sprendi­mą pasijuntu šimtus kartų geriau ir net įstengiu nuryti dar kelis koldūnus, kol Dženė (stebuklų stebuklas) ūmiai susigriebusi iš­tuština savo lėkštę, ir tada teta paskelbia, kad galiu nuruošti stalą.

Atsistojusi imu rinkti lėkštes. Jau beveik aštuonios. Net jei suplausiu indus per penkiolika minučių, - labai neįtikėtina, -vis tiek bus sunku atsidurti pajūryje pusę devynių. Ir neverta svajoti, kad galėčiau grįžti devintą, kai neišgydytiesiems mieste prasideda komendanto valanda.

O jei būčiau sučiupta gatvėje jai prasidėjus . . . Tiesą sakant, nežinau, kas man būtų. Niekad nesu pažeidusi komendanto va­landos.

Kai pagaliau susitaikau su mintimi, jog neįmanoma laiku nuvažiuoti prie užutėkio ir grįžti namo, teta padaro stebuklą. Man pasilenkus paimti jos lėkštės sako:

- Šįvakar, Lena, gali nieko nedirbti. Aš suplausiu indus. Tai tardama paliečia man ranką. Kaip ir pirma, prisilietimas

vos pastebimas ir vėsus it vėjas. Nespėjusi suvokti, ką tai reiškia, išpoškinu: - Zinai, turiu sulakstyti pas Haną. - Dabar? - Tetos veide šmėsteli nerimas, o gal įtarimas. - Jau

tuoj aštuonios. - Zinau. Mes . . . ji. . . ji turi mokymosi medžiagos, žadėjo man

duoti. Tik dabar prisiminiau. Įtarimas - taip, tikrai įtarimas - galutinai įsitvirtina Kerolės

veide, suraukia antakius, suspaudžia lūpas. - Jūs net nesimokote tų pačių dalykų. Ir tavo stojamieji jau

baigėsi. Negi taip skubu?

7 1

- Aš ne dėl mokslo. - Užverčiu akis bandydama įsivaizduo­ti Hanos nerūpestingumą, nors man sudrėko delnai ir daužosi širdis. - Tai toks vadovas, visokie patarimai, kaip ruoštis verti­nimui. Ji žino, kad man reikia geriau pasirengti, nes vakar vos nesusikirtau.

Teta vėl žvilgteli į dėdę. - Devintą komendanto valanda. Jeigu įkliūsi jai prasidėjus ... Iš susijaudinimo nesusilaikau. - Žinau, kad komendanto valanda, - atkertu. - Visą gyveni­

mą nieko daugiau negirdžiu. Tą pačią akimirką pasigailiu savo žodžių ir nuleidžiu akis,

kad nereikėtų žiūrėti į Kerolę. Niekad jai neatsikalbinėju, visa­da stengiuosi būti kantri, klusni ir gera - visada stengiuosi būti beveik nematoma, miela mergaitė, padedanti suplauti indus, paglobojanti mažesniuosius, daranti namų darbus ir nuolankiai klausanti, kas jai sakoma. Žinau, esu skolinga Kerolei už tai, kad po mamos mirties paėmė mudvi su Reičele. Jeigu ne ji, galbūt vargčiau kurioje nors prieglaudoje nemokyta, nepastebima, pa­smerkta dirbti skerdykloje: valyti avių žarnas, mėžti mėšlą ar panašiai. Gal, jei labai pasisektų, - didelis klausimas! - gaučiau valytojos vietą.

Joks žmogus nepaims globoti vaiko, kurio praeitį sutepė ši liga.

Gaila, kad nemoku atspėti jos minčių. Neturiu supratimo, ką ji galvoja, bet, atrodo, vertina mane, tyrinėja veidą. Aš sau be žodžių kartoju: Nieko blogo nedarau, viskas gerai, kartoju ir kartoju valydamasi delnus į džinsų užpakalį, neabejodama, kad ten lieka prakaito žymės.

72

� Paskubėk, - pagaliau sako ji. Aš nuskuodžiu i viršų, nusispiriu basutes ir apsiaunu sport­

bačiais. Nudundėjusi laiptais puolu pro duris. Teta net nespėjo nunešt i virtuvę indų. Man pralekiant ji dar kažką šūkteli, bet aš jau pastumiu lauko duris ir jos neišgirstu. Durims užsitren­kiant, svetainėje ima mušti laiką senovinis aukštas laikrodis. Aštuonios.

Atrakinusi dvirati sėdu ant jo ir išminu i gatvę. Pedalai girgž­da, cypia ir kliba. Šis dviratis prieš mane priklausė Marsijai, jis mažiausiai penkiolikos metų, o tai, kad kiaurus metus stovi lau­ke, gerumo jam neprideda.

Pasileidžiu Galinio užutėkio pusėn, laimė, kad i pakalnę. Šiuo metu gatvės visada tuščios. Dauguma išgydytųjų viduje, vakarieniauja ar tvarko virtuvę, ar ruošiasi gultis ir dar vieną nakti išmiegoti be sapnų, o visi negydytieji tupi namie arba sku­ba namo bailiai dirsčiodami, kaip laikrodžio rodyklės artina ko­mendanto valandą.

Man tebeskauda kojas nuo dienos bėgimo. Jei laiku pasieksiu užutėki ir ten rasiu Aleksą, atrodysiu kaip baidyklė, dvokianti prakaitu. Bet vis tiek važiuoju. Dabar, kai ištrūkau iš namų, nu­stumiu visas abejones bei klausimus ir, ištuštėjusiomis gatvėmis riedėdama i tikslą, galvoju tik apie tai, kaip greičiau minti pe­dalus mėšlungio sutrauktomis kojomis, kur galima sutrumpinti kelią, ir žiūriu, kaip saulė be paliovos slenka prie auksinės ho­rizonto linijos, sakytum dangus, šiuo metu istabios elektrinės spalvos, būtų vanduo, i kuri tiesiog nyra šviesa.

Tokiu metu esu buvusi viena mieste vos keletą kartų, jausmas keistas, baugus ir sykiu džiugus, kaip dieną viešai kalbantis su

73

Aleksu: tarytum besisukanti akis, kuri, žinau, visada stebi, būtų trumpą mirksnį apakusi, tarytum ranka, į kurią visą gyvenimą buvau įsikibusi, staiga dingo duodama valią judėti kur patinka.

Languose aplink mane sužimba šviesos, daugiausia žvakės ir žibintai; rajonas neturtingas, viskas normuota, ypač dujos ir elektra. Staiga nebematau, kokiame aukštyje saulė už ketur­aukščių ir penkiaaukščių namų, mat įsuku į Preblio gatvę, tan­kiau užstatytą, joje išstypę tamsūs pastatai susispaudę, sakytum glaustųsi krūvon ruošdamiesi žiemai. Nepagalvojau, ką sakysiu Aleksui, ir pamanius, kad viena stovėsiu su juo, man užima kva­pą. Turiu sustabdyti dviratį ir atsigauti. Širdis plaka kaip padū­kusi. Gal minutę pailsėjusi minu toliau, bet jau lėčiau. Liko dar maždaug mylia, bet užutėkį matau, blykčioja dešinėje. Saulė jau liečia tamsią medžių juostą horizonte.

Ūmiai kita mintis smogia kaip kumščiu, vos nenuversdama manęs nuo dviračio: jo nebus. Aš pavėluosiu, ir jis nueis. Arba paaiškės, jog viskas tik didelis pokštas.

Viena ranka suspaudusi skrandį, kad sulaikyčiau besiver­žiančius lauk koldūnus, pradedu minti greičiau.

Aš taip susikaupusi kilnoju kojas - kairę, dešinę, kairę, deši­nę - ir mintyse galynėjuosi su skrandžiu, jog neišgirstu artėjan­čių reguliuotojų.

Jau ketinu prašvilpti pro seniai neveikiantį šviesoforą ties Beksterio gatve, kai mane apakina sparčiai atslenkančių, šoki­nėjančių šviėsų siena: tiesiai į akis plyksteli keliolika kišeninių žibintuvėlių, aš staigiai stabdau ranka prisidengdama veidą ir vos nenuskrendu per vairą - būtų katastrofa, nes skubėdama iš namų nepasiėmiau šalmo.

74

- Stok! - rikteli vienas reguliuotojų, matyt, patrulio vadas. -Dokumentų tikrinimas.

Būriai reguliuotojų, ir savanorių, ir valstybės samdomų, kas naktį patruliuoja gatvėse ieškodami komendanto valandos ne­silaikančių neišgydytųjų, tikrina gatves ir namus (jei užuolai­dos neužtrauktos), ar nevyksta ko nors neleistino, pavyzdžiui, ar nesiglamonėja, sutemus nevaikšto neišgydytųjų porelės, - ir netgi ar kokia išgydytųjų pora neužsiima "veikla, rodančia, kad ir po procedūros atsinaujina deliria požymiai", tarkim, per daug karštai nesiglėbesčiuoja ir nesibučiuoja. Retai, bet pasitaiko.

Reguliuotojai tiesiogiai atsiskaito vyriausybei ir bendradar­biauja su laboratorijų mokslininkais. Reguliuotojai kalti, kad mano mama buvo išvežta atlikti trečios procedūros; vieną vaka­rą po antros procedūros praeinantis patrulis pro langą pamatė, kaip ji verkia laikydama tėvo nuotrauką. Buvo pamiršusi san­dariai užtraukti užuolaidas. Po kelių dienų ji vėl atsidūrė labo­ratorijose.

Paprastai reguliuotojų lengva išvengti. Praktiškai jie girdimi iš už mylios. Jie nešiojasi radijo stoteles, kuriomis palaiko ryšį su kitomis patruliuojančiomis grupėmis, taigi čia įsijungiantys, čia nutrūkstantys statiniai trukdžiai skamba tarsi artėjančio di­džiulio širšių spiečiaus dūzgimas. Aš tik nekreipiau dėmesio. Mintyse keikdama save už žioplumą, iš užpakalinės kišenės iš­traukiu piniginę. Dar gerai, kad prisiminiau ją sugriebti. Port­lande draudžiama vaikščioti be asmens pažymėjimo. Niekas nenori nakvoti kalėjime, kol valdininkai tikrins tavo tapatybę.

- Magdalena Ela Helovėj,- prisistatau stengdamasi, kad bal­sas nedrebėtų, ir paduodu reguliuotojų vadui kortelę. Jo beveik

75

neįžiūriu, nes man į veidą nukreiptas jo žibintuvėlis, ir aš tik markstausi. Tiek tematau, kad aukštas. Aukštas, laibas, liesas.

- Magdalena Ela Helovėj, - pakartoja jis. Ilgais pirštais ap­verčia kortelę ir žiūri į asmens kodą- numerį, kurį gauna kiek­vienas Jungtinių Valstijų pilietis. Pirmieji trys skaitmenys rodo valstiją, tolesni trys - miestą, kiti trys- šeimą, paskutiniai ketu­ri - tavo asmenį.- Ir ką čia veiki, Magdalena? Iki komendanto valandos liko mažiau negu keturiasdešimt minučių.

Mažiau negu keturiasdešimt minučių. Vadinasi, beveik pusė devynių. Mindžikuoju stengdamasi nerodyti nekantrumo. Daugelis reguliuotojų, ypač savanorių, yra prastai apmokamas miesto aptarnaujantysis personalas: langų plovėjai, dujų skaiti­klių tikrintojai ar apsaugininkai.

Giliai įkvėpusi lyg niekur nieko tariu: - Norėjau nuvažiuot prie Galinio užutėkio ir grįžti. - Išsišie­

piu stengdamasi atrodyti kvailokai. - Po vakarienės pasijutau išputusi.

Nėra prasmės labiau meluoti, tik prisidaryčiau bėdos. Reguliuotojų vadas tebežiūri spigindamas į veidą žibintuvė­

liu, tebelaikydamas kortelę. Akimirką lyg ir dvejoja, jau manau, paleis, bet jis perduoda kortelę kitam reguliuotojui.

- Perleisk per SLS, gerai? Patikrink, ar galioja. Man krūpteli širdis. SLS yra Slapta legalumo sistema, kom­

piuterinė bazė, kurioje sukaupti duomenys apie visus legalius piliečius, aliai vieno. Kompiuterių sistemai gali prireikti nuo dvidešimties iki pusvalandžio, kol sulygins visus kodus: žiūrint kiek žmonių į ją kreipiasi. Jis tikrai nemano, kad aš suklastojau asmens kortelę, bet gaišins mane, kol kas nors ją patikrins.

76

Ir tada, o stebukle, iš grupės galo prakalba balsas: - Ji legali, Džeri. Aš ją prisimenu. Ateina į parduotuvę. Gyve­

na Kamberlando šimtas septyniasdešimt du. Džeris apsisuka nuleisdamas žibintuvėlį. Aš mirksiu vaiky­

dama akyse plūkaujančius taškelius. Miglotai atpažįstu keletą veidų: moterį, dirbančią valykloje mūsų rajone, kuri po pietų stovi atsišliejusi į durų staktą ir kramto gumą, retkarčiais iš­spjaudama ją ant šaligatvio; eismo reguliuotoją, budintį centre, netoli Franklino magistralės, vienos iš keleto sankryžų Portlan­de, kur toks postas reikalingas; vieną vyrukų, išvežančių šiukš­les,- ir galų gale pamatau Devą Hovardą, "Ekspreso" parduotu­vės netoli mano namų savininką.

Šiaip beveik visko, pirmiausia konservų, makaronų ir pjaustytos mėsos, parneša dėdė iš savo kulinarijos ir pusga­minių krautuvėlės "Užsuk ir sutaupyk", iš kaži kur - net iš už Mandžojaus kalno, bet retkarčiais, jei pristingame tualetinio popieriaus ar pieno, bėgu į "Ekspresą". Ponas Hovardas man visada atrodė šiurpokas. Perkaręs, užvirtusiomis juodomis kaip žiurkės akutėmis. Bet šįvakar galėčiau jį apkabinti. Nė nemaniau, kad jis žino mano vardą. Nuskenavęs pirkinius ir niūriai dėbčiodamas iš po sunkių vokų niekad nieko daugiau neištardavo, tik: "Ar šiandien viskas?" Mintyse pasižadu kitą kartą jam padėkoti.

Džeris dar dvejoja, bet matau, kad kiti reguliuotojai pradeda nekantrauti, trypčioja norėdami toliau patruliuoti - gal paklius, ką bus galima suimti...

Džeris, matyt, tai pajunta, nes staigiai linkteli mano pusėn. - Atiduok jai kortelę.

77

Iš palengvėjimo norisi juoktis, bet įsikišu kortelę nutaisiu­si labai rimtą veidą. Rankos truputį dreba. Keista, kaip žmogų trikdo reguliuotojų artumas. Net kai jie elgiasi palyginti malo­niai, negali pamiršti visų girdėtų negerų istorijų - apie gaudy­nes, smurtą ir pasalas.

- :Žiūrėk, Magdalena, kad iki komendanto valandos grįž­tum namo, - pasako Džeris, kai aš atsitiesiu. Vėl švysteli man į akis. Aš prisidengiu ranka. - Neieškok nemalonumų, - ramiai priduria, bet jo žodžiuose pasigirsta kažkas griežta, pykčio ar agresyvumo gaidelė. Subaru save, kad man turbūt paranoja. Ne­svarbu, ką reguliuotojai daro, jie dirba mūsų saugumui, mūsų pačių labui.

Reguliuotojų grupė apeina mane lanku, ir kelias akimirkas atsiduriu plačių pečių ir medvilninių striukių, nepažįstamo odekolono ir prakaito kvapo rate. Traškėdamos atgyja radijo stotelės ir vėl nutolsta. Dar nugirstu pranešimų nuotrupas: Tur­

gaus gatvė, berniukas ir mergaitė, tikriausiai užsikrėtę; šv. Laury­

no gatvėje uždrausta muzika, kažkas, atrodo, šoka . . . Aš atsimušu į rankas, krūtines ir alkūnes, bet pagaliau grupė nueina ir lieku išspjauta iš to rato, viena gatvėje. Reguliuotojų žingsniai už nu­garos darosi vis duslesni. Laukiu, kol visiškai nutyla jų radijo stotelių burzgimas ir batų kaukšėjimas.

Ir nuvažiuoju vėl apimta to paties pakilaus jausmo - laimės ir laisvės. Negaliu patikėti, kad taip lengvai ištrūkau iš namų. Nežinojau, kad galiu pameluoti tetai, kad iš viso moku meluoti, o pagalvojus, jog tik per plauką išsisukau nuo reguliuotojų tar­dymo valandų valandas, norėjosi šokinėti ir mojuoti kumščiu. Šįvakar visas pasaulis mano pusėje. Iki užutėkio liko vos kelios

78

minutės. Širdies ritmas išsilygina įsivaizduojant, kaip nuriedė­siu šlaito dirvonu, kaip pamatysiu Aleksą, apšviestą paskutinių fantastiško saulėlydžio spindulių, - prisimenant vienui vieną žodį, jo pakuždėtą man į ausį, - pilka .

Aš skutu puslankiu besileidžiančia Beksterio gatve, pasku­tinę mylią iki užutėkio. Ir staiga sustoju. Namai liko už nuga­ros, toliau abipus suskilinėjusio ir ištrupėjusio asfalto tik kai kur kėpso sukiužusios pašiūrės. Toliau priešaky iki pat užutėkio eina aukšta žole apaugęs šlaitas. Vanduo - milžiniškas veidro­dis, šen ten palytėtas dangaus aukso ir rausvumo. Tą stebuklin­gą akimirką, kai suku iš už kampo, saulė - auksinė arka, išsi­rietusi virš horizonto linijos, - pažeria paskutinius virpančius šviesos spindulius, suaižydama vandens juosvumą, akimirką viską nubaltindama, ir panyra, nuskęsta nu�itempdama į gelmę visas dangaus spalvas, rausvą, raudoną ir violetinę, palikdama tik tamsą.

Aleksas gerai sakė. Tikra pasaka - tokios dar neteko matyti. Valandėlę negaliu nei judėti, nei ko nors daryti, tik stoviu

sunkiai alsuodama ir žiūriu. Tada mane sukausto stingulys. Pa­vėlavau. Reguliuotojai turbūt suklydo dėl laiko. Dabar tikriau­siai po pusės devynių. Net jei Aleksas nutarė kur nors užutėkio pakrantėje manęs laukti, nereikia nė svajoti, kad iki komendan­to valandos galėčiau jį surasti ir spėti namo.

Man ima graužti akis, pasaulis priešais mane pavandenija, spalvos susilieja. Net pamanau, jog verkiu, nuo šios minties taip apstulbstu, jog pamirštu viską - pamirštu nusivylimą ir nevil­tį, pamirštu paplūdimyje stovintį Aleksą ir kaip variu nušvinta jo plaukai, paliesti mirštančių saulės spindulių. Neprisimenu,

79

kada paskutinį kartą esu verkusi. Prieš daug metų. Atbula ranka perbraukiu per akis, ir vėl matau aiškiai. Laimė, tai tik prakaitas lenda į akis. Ir vis tiek nuo krūtinės nenuslenka sunkus, švininis jausmas.

Pastoviu čia kelias minutes apžergusi dviratį, sugniaužusi vairą, kol truputį apsiraminu. Širdyje noriu sušukti "velniop" ir, vėjui draskant plaukus, ištiesus kojas nuskristi pakalnėn, kur vanduo, - velniop komendanto valandą, velniop reguliuotojus, velniop viską! Bet negaliu, negalėčiau, niekada. Neturiu pasirin­kimo. Privalau grįžti namo.

Nelygiu ratu apsisuku ir minu į kalną. Adrenalinui ir jaudu­liui atslūgus, kojos atrodo kaip iš geležies, uždūstu jau po pusės mylios. Dabar saugausi reguliuotojų, policijos ir sargybinių.

Važiuodama namo raminu save, jog turbūt taip geriausia. Ko gera, iš proto išsikrausčiau, kad lakstau prieblandoje vien tik norėdama prie jūros susitikti su kažkokiu bernioku. Be to, vis­kas ir taip aišku: jis dirba laboratorijose, vertinimo dieną įlindo dėl kokios nors visai nekaltos priežasties - į tualetą ar prisileisti vandens.

Ir primenu sau, jog tikriausiai viską išsigalvojau - neva slap­tą kvietimą į pasimatymą. Jis veikiausiai sėdi kur nors savo bute ir rašo kursinį. Gal jau net pamiršo dvi mergaites, kurias šian­dien sutiko komplekse. Gal ten tik stengėsi būti mandagus ir palaikyti pokalbį.

Taip bus ·geriausia. Nors ir kiek kartų kartoju, tuštuma šir­dyje neišnyksta. Juokinga, bet negaliu atsikratyti įkyraus, grau­žiančio jausmo, kad kažką pamiršau, pražiopsojau ar amžinai praradau.

Iš visų organizmo sistemų - nervų, pažinimo, jutiminės - kardiologinė sis­

tema jautriausia, jq lengviausia sutrikdyti. Visuomenės priedermė - ginti

šias sistemas nuo infekcijų ir nykimo, antraip žmonijos ateičiai iškils pavojus.

Kaip kad vasaros vaisius šiuolaikinės žemdirbystės technologijos saugo nuo

vabzdžių puolimo, sudaužymo ir puvinio, taip ir mes turime saugoti širdį.

"Visuomenės vaidmuo ir tikslas" -

"Saugumo, sveikatos ir laimės vadovas", p. 353

M an buvo duotas Marijos Magdalenos, kurios vos nepražudė meilė, vardas: "Užsikrėtusi deliria ir ne­paisydama visuomenės susitarimų, ji pamildavo

vyrus, bet jie jos nenorėdavo arba negalėdavo išlaikyti" (Raudų knyga, Marijos 1 3 , 1 ) .

Visa tai mes sužinojome per Biblijos pamokas. Pirmas buvo Jonas, paskui Matas, paskui Jeremijas, Petras ir Judas, o pramai­šiui tarp jų- daugybė kitų bevardžių vyriškių-

Sakoma, paskutinė jos meilė buvo didžiausia: vyriškis, var­du Juozapas, visą gyvenimą bešeimis, užėjo ją gatvėje sudaužy­tą, sugniužusią ir beveik išprotėjusią nuo deliria. Nesutariama, koks žmogus buvo Juozapas, teisuolis ar ne, pasidavė ligai ar

8 1

ne, tačiau vis dėlto Magdalena pasirūpino. Grąžino jai sveikatą, bandė grąžinti ir ramybę.

Deja, jo pastangos buvo pavėluotos. Moterį kankino praeitis, prarasta, sugadinta ar sužlugdyta meilė, blogis, kurį ji padarė kitiems ir kurį jai padarė kiti. Ji beveik nieko neimdavo į burną, dienų dienas verkdavo, nesitraukdavo nuo Juozapo ir maldau­davo niekada jos nepalikti, bet jo gerumas jos neguodė.

Ir štą.i vieną rytą atsibudusi Juozapo neberado - išėjo nė žo­džiu nepasiaiškinęs. Šis paskutinis lašas galutinai ją palaužė, ir ji parkrito ant žemės melsdama Dievą išvaduoti ją nuo kančios.

Dievas išgirdo jos maldą ir savo begaline atjauta panaiki­no deliria užkeikimą, kuris slėgė visus žmones kaip bausmė už gimtąją Adomo ir Ievos nuodėmę. Galima sakyti, Marija Mag­dalena buvo pirmutinė išgydytoji.

"Taigi po šitiek vargų ir skausmo metų ji vaikščiojo apgaubta teisumo ir ramybės iki savo dienų galo" (Raudų knyga, Mari­jos 1 3 , 1 ) .

Man visada atrodė keista, kad mama mane pavadino Mag­dalena. Juk ji net netikėjo gydymu. Tai buvo jos didžiausia bėda. Raudų knyga ir kalba apie deliria pavojus. Daug apie tai galvo­jau ir galų gale, man regis, supratau, jog, nepaisant visko, mama žinojo klystanti: kad gydymas, taigi ir procedūra, yra tik į gera. Manau, jau tada ji žinojo, ką darys, žinojo, kas bus. Ko gera, šis vardas buvo jos savotiška paskutinė dovana man. Ir žinia.

Manau, }i norėjo pasakyti: Atleisk. Manau, ji norėjo pasakyti: Ktltitl nors ir šitas skausmas bus numalšintas.

A lAku? Nesvarbu, ką visi kalba, nepaisant visko, žinau, kad ji nrhuvn hluga.

82

Tolesnes dvi savaites esu užsiėmusi kaip niekada gyvenime. Portlande išsprogsta vasara. Birželio pradžioje jau karšta, bet spalvos blankios, žalia dar šviesi ir nedrąsi, rytais žvarbu, bet paskutinę mokslo metų savaitę viskas apsipila ryškiu spindesiu: įžūliai mėlynas dangaus skliautas, violetiniai audros debesys, rašalo juodumo nakties dangus ir raudonos gėlės, degančios it kraujo lašai. Kasdien po pamokų vyksta koks nors sambū­ris, iškilmė ar mokyklos baigimo vakarėlis kieno nors namuose. Hana kviečiama į visus, aš - į daugumą, ir tai mane stebina.

Harlou Deivis, gyvenanti su Hana Vest Ende, kurios tėvas kažką veikia vyriausybėje, pakviečia mane į "kasdienišką pa­sibuvimą". Net nemaniau, jog ji žino mano vardą, - kalbėda­ma su Hana žvilgsniu visada praslysta pro mane, tarsi nebūtų verta žiūrėti. Vis tiek nueinu. Visada buvo smalsu, kokie jos namai, ir paaiškėja, jog tokie įspūdingi, kokių ir tikėjausi. Jos šeima turi ir automobilį, o visi namai pilni elektros prietai­sų, akivaizdžiai naudojamų kiekvieną dieną: skalbyklių, inda­plovių, džiovintuvų ir didžiulių šviestuvų, į kuriuos prisukta dešimtys lempučių. Harlou pakvietė beveik visą abiturienčių klasę, - mūsų iš viso šešiasdešimt septynios, o vakarėlyje apie penkiasdešimt, - todėl jaučiuosi nelabai pastebima, bet vis tiek smagu. Mes sėdime užpakaliniame kieme; šeimininkė vis laksto nešina padėklais kopūstų ir bulvių salotų, ir kito­kių pagardų, reikalingų prie keptos mėsos, o Harlou tėvas ant didžiulių rūkstančių grotelių varto liesus šonkauliukus ir mė­sainius. Valgau, kol pajuntu, jog tuoj sprogsiu, tada išsitiesiu aukštielninka ant mudviejų su Hana pledo. Išbūname kieme

83

beveik iki komendanto valandos, kai pro tamsiai mėlyną šydą sužiūra žvaigždės ir staiga pakyla visi uodai, tada mes spiegda­mos ir kvatodamos, pliaukšėdamos rankomis puolame į vidų. Vėliau pagalvoju, jog seniai nebuvau praleidusi tokios gražios dienos.

Net mergaitės, kurių nelabai mėgstu, - kad ir Šelė Pajerson, nekenčianti manęs nuo šeštos klasės, kai gamtos mokslų paro­doje aš laimėjau pirmą vietą, o ji gavo antrą, - pradeda elgtis maloniai. Turbūt todėl, kad visos žinome: viskas tuoj baigsis. Išėjusios iš mokyklos dauguma daugiau nebesusitiksime, o jei ir susitiksime, jau kitaip. Mes būsime kitokios. Būsime suaugu­sios - išgydytos, sužymėtos, suporuotos, surūšiuotos ir gražiai išdėliotos gyvenimo kelyje, dailūs rutuliukai, skirti tvarkingai riedėti nuo lygaus, saugaus šlaito.

Teresai Gras sukaks aštuoniolika dar prieš baigiant mokyklą, ir ji bus išgydyta. Taip pat ir Morgana Del. Mokykloje jų nėra kelias dienas, jos grįžta prieš pat baigimą. Permaina stulbinanti. Dabar jos atrodo ramios, rimtos ir kažkokios neprieinamos, lyg apsitraukusios plonyčiu ledeliu. Vos prieš dvi savaites Teresos pravardė buvo Prasčiokė, visi šaipydavosi iš to, kaip ji kūprinasi, kramto plaukų galus ir apskritai yra nevala, o dabar vaikšto tiesi lyg nendrė, žiūrėdama prieš save, lūpos vos šypsosi, ir korido­riuose visos pasitraukia ją praleisdamos. Pasikeitusi ir Morgana. Toks jausmas, lyg visas jų nerimas ir drovumas išnyko kartu su liga. Morganai net nustojo drebėti pakinkliai. Kai tik reikėdavo klasėje kalbėti, jie taip imdavo drebėti, jog net suolas judėdavo. Tačiau po procedūros - op, drebėjimas liaunasi. Aišku, mūsų klasėje jos ne vienintelės išgydytos mergaitės: Eleanora Reina

84

ir Enė Han buvo išgydytos rudenį, kelios kitos mergaitės - per pastarąjį pusmetį, bet šios dvi labiausiai pasikeitė.

Aš toliau skaičiuoju dienas. Aštuoniasdešimt viena, paskui aštuoniasdešimt, septyniasdešimt devynios.

Vilou Marks į mokyklą negrįžta. Mus pasiekia visokiausi gandai: kad procedūra jai pavyko puikiai; kad po procedūros pakriko smegenys ir ją ketinama atiduoti į Kriptas - Portlando kalėjimą ir kartu psichiatrijos ligoninę; kad ji pabėgo į Tyrus. Vienas dalykas tikras: visa Marksų šeima be paliovos stebima. Reguliuotojai ponią ir poną Marksus, taip pat Vilou senelius kaltina, kad jie neįdiegė jai deramo elgesio taisyklių; praėjus vos kelioms dienoms po to, kai ji neva aptikta Diering Oukso parke, tetą ir dėdę nugirdau šnibždantis, kad abu Vilou tėvai išmesti iš darbo. Po savaitės sužinojome juos turėjus išsikelti pas kaž­kokį tolimą giminaitį. Atrodo, žmonės mėtydavo akmenis į jų langus, o visa viena namo siena buvo išrašinėta žodžiu PRIJAU­ČIANTIEJI. Jokios logikos, nes užregistruota, kad ponai Mark­sai dukrai reikalavo paankstinti procedūrą, nepaisant rizikos, bet, kaip sako mano teta, žmonės tokie pasidaro iš baimės. Visi bijo, kad deliria neprasiskverbtų į Portlandą ir nepaplistų. Visi nori užkirsti kelią epidemijai.

Man, aišku, gaila Marksų šeimos, bet taip jau yra. Kaip ir dėl reguliuotojų: gali nemėgti patrulių ir dokumentų tikrinimo, bet žinant, jog viskas daroma tavo saugumui užtikrinti, neįmanoma nebendradarbiauti. Gal ir baisiai skamba, bet apie Vilou šeimą ilgai negalvojau. Baisybę nervinės energijos atima baigimo po­pierių tvarkymas, o dar reikia išvalyti drabužinės spinteles, išlai­kyti porą paskutinių egzaminų ir atsisveikinti su mergaitėmis.

85

Mudvi su Hana beveik nerandame laiko kartu pabėgioti. O kai randame, nebyliu susitarimu laikomės senųjų maršrutų. Stebiuosi, kad ji niekad neužsimena apie aną popietę prie la­boratorijų. Bet Hanos protas linkęs šokinėti, jos naujas arkliu­kas - sienos pažeidimas šiaurinėje dalyje, žmonės sako, Nele­galų darbas. Man, žinoma, nė į galvą neateina, nė akimirką, dar kartą nueiti prie laboratorijų. Galvoju apie visut viską, tik ne apie Aleksą; nėra labai sunku, nes dabar jau negaliu patikėti, kad vieną vakarą daviausi dviračiu Portlando gatvėmis, mela­vau Kerolei ir reguliuotojams vien dėl to, kad susitikčiau su juo. Jau kitą dieną tai atrodė lyg sapnas ar haliucinacija. Nutariu, jog man trumpam pasimaišė protas - nuo bėgiojimo per karštį.

Atestatų įteikimo iškilmėse mokyklos baigimo dieną Hana sėdi trys eilės prieš mane. Eidama į savo vietą griebia man už rankos, - du ilgi spustelėjimai, du trumpi, - o atsisėdusi ado­šia galvą parodydama, kad ant abiturientės kepuraitės žymekliu užsirašė: AČIŪ DIEVUI! Aš prunkšteliu, bet susivaldau, ji atsi­suka ir apsimestinai griežtai dėbteli į mane. Visos nusiteikusios nerimtai, ir niekada šv. Onos mokyklos mergaitės man neat­rodė artimesnės, kaip tą dieną, - suprakaitavusios nuo saulės, spindinčios virš galvų lyg perdėta šypsena, - visos vėduojamės proginėmis brošiūromis stengdamosi nežiovauti ir nevartyti akių direktorei Makintoš postringaujant apie "pilnametystę", apie tai, kaip mes "įžengsime į visuomenės struktūrą", kumščio­damosi tampome šiurkščių suknelių apykakles, kad nors kiek atvėstų sprandas.

Šeimų nariai sėdi ant baltų sulankstomųjų plastiko kėdžių po kreminio atspalvio balto brezento stogine, papuošta vėlia-

86

vomis: mokyklos vėliava, miesto vėliava, valstijos vėliava, Ame­rikos vėliava. Jie mandagiai ploja abiturientei žengiant pasiimti atestato. Kai ateina mano eilė, akimis minioje imu ieškoti tetos ir sesers, bet lipdama ant scenos iš direktorės Makintoš rankų pasiimti dokumento, taip bijau nesuklupti ir nepargriūti, jog matau tik spalvas, žalią, mėlyną, baltą, rausvų ir įrudusių veidų jūrą ir neišski�iu jokių garsų, girdžiu tik ošiant plojimus. Staiga, skardžiai ir aiškiai kaip varpas, nuaidi Hanos balsas:

- Aleliuja, Halena! Tai mudviejų kovos šūkis, kurį skanduojame prieš varžybas

ir įskaitas, - abiejų vardų junginys. Paskui išsirikiuojame į eilę po vieną nusitraukti su atestatu

rankoje. Pasamdytas profesionalus fotografas, futbolo stadiono viduryje pastatyta ryškiai mėlyna dekoracija, kurios fone ir po­zuojame. Bet esame per daug pavargusios, kad į fotografavimąsi žiūrėtume rimtai. Mergaitės nuotraukose net susirietusios juo­kiasi, matyti tik viršugalvis.

Kai aš atsistoju trauktis, paskutinę akimirką šalia išdygsta Hana, viena ranka apkabina man pečius, ir fotografas, iš netikė­tumo nespėjęs susilaikyti, paspaudžia užraktą. Klik! Ir štai mūsų nuotrauka: aš gręžiuosi į Haną nustebusi, išsižiojusi. Ji visa galva aukštesnė už mane, užsimerkusi, irgi išsižiojusi. Tikrai manau, kad toji diena buvo kažkuo ypatinga, kažkokia auksinė, gal net stebuklinga, mat, nors mano veidas raudonas, plaukai ant kaktos sulipę, turbūt nuo Hanos ir man kliuvo jos žavesio: nepaisant vis­ko, kaip tik toje nuotraukoje atrodau daili. Ne tik daili, netgi graži.

Mokyklos orkestras tebegroja, dažniausiai pataikydamas į taktą, muzika plaukia virš stadiono, jos ritmu danguje suka ra-

87

tus paukščiai. Tą valandėlę tarsi kas pakyla, kažkoks didžiulis sunkumas ar mus skirianti riba, ir, man nespėjus susigaudyti, kas darosi, klasės draugės glėbesčiuodamosi sulimpa į didžiulį kamuolį ir šokinėdamos šaukia:

- Pabaigėm! Pabaigėm! Niekas iš tėvų ar mokytojų nebando mūsų išskirti. Kai paby­

ram į šalis, matau, kaip jie mus apsupa susidėję rankas, kantriai žiūrėdami į mūsų šėliojimą. Sugaunu tetos žvilgsnį, ir man siūb­teli po krūtine: suprantu, kad ji, kaip ir visi kiti suaugusieji, šią akimirką mums dovanoja, kol viskas nepasikeitė - amžinai.

Viskas tikrai pasikeis - jau keičiasi, tą pačią akimirką. Gru­pei išsiskirstant į būrelius, būreliams subyrant į pavienes mer­gaites, pastebiu, kad Teresa Gras ir Morgana Del jau drožia per veją gatvės link. Jos eina su savo šeimomis, nuleidusios galvas, nė karto neatsigręždamos. Staiga suvokiu, kad jos nedžiūgavo su mumis, iš tikrųjų nemačiau nei Eleanoros Reinos, nei Enės Han ar kitų išgydytųjų. Matyt, jos jau išėjo namo. Gale gerklės sukirba keistas peršulys, nors man aišku, jog taip ir turi būti: viskas baigiasi, žmonės žengia tolyn, nesižvalgo atgal. Taip ir turi būti.

Minioje pastebėjusi Reičelę pasileidžiu prie jos staiga nekan­traudama atsidurti šalia, trokšdama, kad pasilenkusi vėl sutar­šytų man plaukus, kaip darydavo, kai buvau mažutė, sakydama: Šaunuolė, Paikšiuke! Tokia seniau buvo mano pravardė.

- Reičele! - šūkteliu, bet kažkas suspaudžia gerklę ir aš be jokios priežasties pasijuntu uždususi. Taip džiaugiuosi ją matydama, kad, atrodo, tuoj apsiverksiu. Žinoma, neapsiver­kiu. - Atėjai.

88

- Be abejo, atėjau. - Ji šypsosi. - Juk esi mano vienintelė se­suo, ar ne? - Ji įteikia man puokštelę baltagalvių, suvyniotą į rudą popierių. - Sveikinu, Lena.

Sukišu nosį į gėles ir traukiu jų kvapą tramdydama norą pulti jai ant kaklo. Mes stovime žiūrėdamos viena į kitą ir mirksėda­mos, staiga ji žengteli artyn. Neabejoju, kad, prisiminusi senus gerus laikus, mane apkabins ar bent uždės ant pečių ranką.

Tačiau ji tik nubraukia man nuo kaktos sruogelę. - Siaubas, kokia suprakaitavusi, - šypsodama taria. Kvaila ir vaikiška jausti nusivylimą, bet aš jaučiu. - Vis per šitą suknelę, - sakau ir ūmiai suprantu, jog čia

ir yra šuo pakastas: suknelė mane smaugia, dusina, neleidžia kvėpuoti.

- Einam, teta Kerolė nori tave pasveikinti. Teta Kerolė stovi stadiono pakrašty su dėde, Greise ir Dže­

ne, šnekučiuojasi su ponia Springer, mano istorijos mokytoja. Aš einu šalia Reičelės. Ji tik keliais coliais aukštesnė už mane ir mes žengiame darniai, bet mus skiria trijų žingsnių tarpas. Ji tyli. Matau, jau galvoja, kada galės eiti namo ir vėl užsiimti savo reikalais.

Tik vieną kartą išdrįstu atsigręžti. Nesusilaikau. Pasižiūriu, kaip mergaitės vaikštinėja apsivilkusios savo oranžinėmis it liepsna suknelėmis. Viskas tarsi dulkteli atgal, kaži kur nutolsta. Visi balsai susimaišo, pasidaro neatskiriami - kaip ir nepaliau­jamas baltasis triukšmas: vandenyno gausmas, persmelkiantis Portlando gatvių ritmą, toks įprastas, jog jo beveik nebegirdi. Viskas atrodo gryna, ryšku ir visam laikui sustabdyta, sakytum kontūrai būtų tiksliai nupiešti pieštuku ir apvedžioti rašalu: su-

89

stingusios tėvų šypsenos, akinami blykstės žybsniai, pražiotos burnos ir tviskantys balti dantys, tamsūs žvilgantys plaukai, mė­lynas dangus ir negailestinga šviesa - visi skęsta toje šviesoje, viskas taip aišku ir tobula, todėl neabejoju, kad tikriausiai jau tėra vien prisiminimas arba sapnas.

H žymi vandenili, atominis numeris vienas;

Skildamas dega, karštai liepsnoja

Kaip tikrų tikriausia saulė.

He žymi helį, atominis numeris du;

Tauriosios dujos, nematomom rankom

Kitaip kilnojančios pasaulį.

Li žymi litį, atominis skaičius trys,

Ugnim sušvitęs virs laidotuvių laužu -

Ir mano mirties guoliu.

Be žymi berilį, atominis skaičius keturi . . .

"Elementų maldos" -

"Malda ir mokslas", "Ssilvos knyga"

K as vasarą pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais turiu padėti dėdei "Užsuk ir sutaupyk" parduotuvėje: daugiausia kraunu i lentynas prekes ir stoviu už kuli­

narijos prekystalio, kai kada mažytėje kontoroje šalia bakalėjos padedu tvarkyti popierius ir buhalteriją. Laimė, birželio pabai-

9 1

goje Endrius Markas išgydomas ir paskiriamas į ankstesnįjį dar­bą kitoje krautuvėje.

Liepos ketvirtosios rytą žygiuoju pas Haną. Kasmet abi einam į Rytinę promenadą žiūrėti fejerverkų. Visada groja orkestras, prekiautojai, susistatę vežimėlius, pardavinėja ant iešmų keptą mėsą, spragintas kukurūzų burbuoles ir obuolių pyrago gabalus, plaukiojančius ledų jūroje, patiekiamus po­pieriniuose laiveliuose. Liepos ketvirtoji - mūsų nepriklauso­mybės diena, kai minime valstybės sienų uždarymą visiems laikams,- man yra viena mėgstamiausių švenčių. Mėgstu mu­ziką, aidinčią gatvėmis, mėgstu nuo keptuvų grotelių virstan­čius garus, kurių debesyse gatvės atrodo miglotos, o žmonės -lyg neaiškūs šešėliai. Labiausiai patinka laikinas komendanto valandos nukėlimas: užuot prisistatę namo devintą valandą, visi neišgydytieji turi teisę grįžti vienuoliktą. Pastaruosius ke­letą metų mudvi su Hana susigalvojom lyg ir tokį žaidimą -užsibūti mieste iki paskutinės minutės - ir kasmet grįždavom vis vėliau. Pernai įžengiau pro duris lygiai 10 . 58, tankiai pla­kančia širdimi, virpėdama iš nuovargio, mat visą kelią bėgau. Tačiau gulėdama lovoje nesusilaikiusi išsišiepiau: jaučiausi nuo kažko pasprukusi.

Surenku keturženklį Hanos namų kodą- ji man jį davė aš­tuntoje klasėje sakydama, jog tai "pasitikėjimo ženklas", bet jeigu kam kitam jį pasakysiu, mane perkirsianti "išilgai nuo pakaušio iki kulnų" - ir smunku pro duris. Niekada nesibel­džiu. Jos tėvų beveik niekada nėra namie, o Hana niekada neina atidaryti durų. Esu beveik vienintelė, kuri pas ją lankosi. Ne­suvokiama. Hana mokykloje visada buvo populiari, - mokinės

92

į ją lygiavosi ir norėjo būti kaip ji, - bet, nors visoms būdavo draugiška, be manęs, su niekuo daugiau nesuartėjo.

Kartais pagalvoju, ar ji nesigaili, kad antroje ponios Jablons­ki klasėje, kurioje mes ir susibičiuliavome, jai nebuvo paskirta kita suolo draugė. Hanos pavardė Teit, ir mes buvom susodintos abėcėlės tvarka (tuo laiku jau turėjau tetos pavardę Tidl) . Pagal­voju, ar ji nesigaili nepasodinta su Rebeka Troloni, Keite Skarp ar net Melisa Portofino. Kai kada man atrodo, jog ji nusipelnė, kad jos geriausia draugė būtų bent kiek idomesnė. Sykį Hana sakė, jog aš jai patinku, nes esu tikra - nes iš tikrųjų viską jaučiu. Tik bėda, kad neaišku, ar stipriai jaučiu.

- Ar kas nors yra? - sušunku įėjusi. Prieškambaris tamsus ir vėsus kaip visada. Man pašiurpsta rankos. Kiek kartų ateinu pas Haną, tiek mane apstulbina oro kondicionavimo galingumas -sistema ūžia kažkur giliai sienose. Valandėlę stoviu alsuodama švariu baldų blizgiklio, ,M'Index" langų ploviklio ir šviežių gė­lių kvapu. Iš Hanos kambario viršuje sklinda muzika. Bandau atpažinti dainą, bet žodžių nesuprantu, tik per lubas griaudėja bosinė gitara.

Laiptų viršuje sustoju. Hanos miegamojo durys uždarytos. Dainos tikrai neatpažįstu, bet garsas toks, jog turiu sau priminti: iš visų keturių pusių Hanos namą supa medžiai ir vejos, be to, ant jos niekas neužsiundytų reguliuotojų. Ši muzika man negir­dėta. Daina rėksminga, čaiži, nirtulinga, net negaliu pasakyti, kas ją atlieka, vyras ar moteris. Nugarkauliu nuslenka elektri­niai pirštukai, taip jausdavausi mažutė, kai nusėlinusi į virtuvę bandydavau nukniaukti iš sandėliuko dar vieną sausainį, - toks būdavo jausmas prieš sugirgždant grindims po mamos kojomis

93

man už nugaros, kai atsisukdavau aplipusia trupiniais burna, baisiausiai kalta.

Atsikračiusi to jausmo atidarau Hanos kambario duris. Ji sėdi prie kompiuterio susidėjusi kojas ant rašomojo stalo, kin­kuoja galva ir i šlaunis pliaukši ritmą. Išvydusi mane pasilenkia, spusteli klavišą. Muzika nutyla. Keista, tačiau tyla atrodo tokio paties garsumo.

Ji švysteli plaukus per petį ir atsistumia nuo stalo. Veide šmėsteli kažkokia išraiška, bet aš nespėju jos pamatyti ir suvokti.

- Labas, - per linksmai sučiauška ji, - negirdėjau, kaip įėjai. - Abejoju, ar būtum išgirdusi, net jei būčiau jsilaužusi. -

Einu prie lovos, atsidrebiu. Hanos lova dvigulė, ant jos pūpso trys pūkų pagalvės. Tikras rojus. - Kas tai buvo?

- Kas kur buvo? Pri traukusi prie krūtinės kelius, ji apsisuka su kėde visą ratą.

Pasirėmusi alkūnėmis žiūriu i ją. Hana apsimeta kvailute tik tada, kai ką slepia.

- Muzika. - Ji tebežiūri be nuovokos. - Daina, kuri griaudė­jo, kai įėjau. Nuo kurios man vos nesprogo ausų būgneliai.

- Aaa, šita ... - Hana papučia į kirpčiukus. Dar vienas žen­klas, kuriuo ji išsiduoda. Kai tik blefuoja lošdama pokerį, visą laiką pūsčioja į kirpčiukus. - Radau intranete vieną naują grupę.

- Per SMFV ? - klausiu. Hana pasimaišiusi dėl muzikos, kol mokėmės pagrindinėje

mokykloje, "ištisas valandas naršydavo po SMFV, Sankcionuotos muzikos ir filmų videoteką.

Hana nusuka akis. - Ne visai.

94

- Ką reiškia "ne visai"? Intranetas, kaip ir viskas Jungtinėse Valstijose, kontroliuoja­

mas ir sekamas mūsų pačių saugumui. Visus tinklalapius, visą jų turinį rašo vyriausybės įstaigos, jos taip pat sudaro Sankcio­nuotų pramogų sąrašą, kuris atnaujinamas du kartus per metus. Elektroninės knygos patenka į LKB, Leistinų knygų biblioteką, muzika ir filmai keliauja į SMFV, už mažytį mokestį juos galima atsisiųsti į savo kompiuterį. Aišku, jeigu jį turi. Aš neturiu.

Hana atsidūsta pakeldama akis. Pagaliau pasižiūri į mane. - Ar moki saugoti paslaptį? Dabar visiškai atsisėdu, pasitraukiu prie lovos krašto. Nepa-

tinka, kaip ji į mane žiūri. Toks žvilgsnis nekelia pasitikėjimo. - Hana, kas yra? - Ar moki saugoti paslaptį? - pakartoja ji. Prisimenu, kaip vertinimo dieną stovėjome priešais labora­

torijas kepdamos saulėje, kaip ji man į ausį kuždėjo apie laimin­gumą ir nelaimingumą. Staiga pasidaro baisu dėl jos, baisu jos.

Bet aš linkteliu. - Taip, žinoma. - Gerai. - Nuleidusi galvą valandėlę krapšto šortų atlanką, gi-

liai įkvepia. - Tai va, aną savaitę susipažinau su vienu vaikinu . . . - Kq.-q.? - Aš vos nenuvirstu nuo lovos. - Nusiramink. - Ji kilsteli ranką. - Jis išgydytas, aišku? Dirba

miestui. Cenzorius, jei nori žinoti. Širdis pamažėle rimsta, aš vėl atsišlieju į pagalves. - Gerai. Ir ką? - Tai vaaa . . . - nutęsia Hana. - Jis kartu laukė prie gydytojo

kabineto. Kai lankiau fizioterapiją, aišku? - Rudenį Hana pa-

9 5

sitempė čiurną ir kartą per savaitę tebevaikšto į fizioterapijos procedūras, kad sausgyslė sutvirtėtų. - Ir mes įsikalbėjome.

Ji nutyla. Nelabai suprantu, kur krypsta jos pasakojimas ir ką turi bendra su muzika, kurios ji klausėsi, todėl laukiu tęsinio.

Pagaliau sulaukiu. - Taigi pradėjau pasakoti apie stojamuosius ir kaip norėčiau

dirbti pašte, jis papasakojo apie savo darbą, ką dirba kiekvieną dieną. Koduoja prijungties suvaržymus, kad žmonės negalėtų rašyti ko panorėję ar patys siųsti laiškų, pateikti intranete klai­dingos informacijos, "kurstytojiškų nuomonių" . . . - Ji užverčia akis. - .. .ir panašių dalykų. Jis tarsi intraneto apsaugininkas.

- Aišku, - burbteliu. Noriu Hanai pasakyti, kad eitų prie es­mės, - aš viską žinau apie prijungties suvaržymus, visi žino, -bet paraginta ji nieko daugiau nepasakotų.

Ji vėl giliai įkvepia. - Ir ne tik koduoja. Ieško spragų, tarkim, įsilaužimų. Progra­

mišiai dažnai įveikia visas saugumo kliūtis ir įdeda savo tinkla­lapius. Vyriausybė juos vadina plūdurais - jie pasilaiko valandą, dieną ar dvi dienas, paskui aptinkami. Plūdurai prikišti drau­džiamos medžiagos: pasisakymų, skelbimų skilčių, vaizdo klipų ir muzikos.

- Ir tu tokį radai. Man pasidaro bloga. Smegenyse tarsi neoniniai ženklai blyk­

čioja žodžiai: draudžiama, tardymas, sekimas, Hana.

Ji lyg nė nepastebėjo, kad aš nutilau. Jos veidas staiga pagy­vėja, tampa energingas kaip niekada, atsiklaupusi ji palinksta į priekį ir net springdama pasakoja:

- Ne vieną. Dešimtis. Jų ten baisybė, jeigu tik moki ieškoti.

96

Jeigu žinai, kur ieškoti. Neįtikėtina, Lena. Visi tie žmonės - jų turi būti visoje šalyje - prasiskverbia pro visas landas ir kilpas. Kad matytum, ką jie rašo. Apie . . . apie gydymą. Juo netiki ne tik Nelegalai. Ir čia pilna žmonių, visoje šalyje, kurie nemano, kad . . . - Aš taip spoksau į ją, jog_ ji nuleidžia akis ir pakeičia temą. - Ir kad išgirstum jų muzikq . . . Nepaprastą, fantastišką muziką, tokios nesi girdėjusi, nuo tokios muzikos gali likti be galvos, aišku? Norisi spiegti, šokinėti, viską daužyti ir verkti.

Hanos kambarys didelis, beveik dvigubai didesnis už manąjį, bet atrodo, kad mane ima spausti jo sienos. Jei kondicionavimo sistema ir tebeveikia, aš nieko nejaučiu. Oras pasidaro karštas ir troškus kaip drėgnas kvapas iš burnos, atsistojusi nueinu prie lango. Pagaliau Hana nutyla. Bandau langą pakelti, bet jis neju­da. Stumiu iš visų jėgų.

- Lena, - po valandėlės prabyla Hana. - Neatsidaro. Galvoje tik viena aiški mintis - man trūksta oro. Visa kita -

kažkoks sūkurys iš radijo trukdžių, fluorescuojančių lempų, la­borantų chalatų, plieno stalų ir skalpelių, prie to prisideda vaiz­das, kaip klykianti Vilou Marks iš namų, subjaurotų žymekliais ir dažais, ištempiama į laboratorijas.

- Lena, liaukis, - jau garsiau sako Hana. - Užsikirto. Tikriausiai rėmas persimetė nuo karščio. O, kad

atsidarytų . . . Dar kartą iš visų jėgų pastumiu, ir langas pagaliau čiūžteli

į viršų. Pokštelėjimas, ir lango užraktas nutrūkęs nukrinta ant grindų. Abi su Hana žiūrime į jį. Nuo plūstelėjusio pro langą oro geriau nepasijuntu. Lauke dar karščiau.

97

- Atsiprašau, - burbteliu. Negaliu jos matyti. - Aš nenorė­jau ... nežinojau, kad langas užrakintas. Mano namuose langai ne rakinami.

- Nesuk sau galvos dėl to lango. Man visai nerūpi tas kvailas langas.

- Vieną kartą Greisė maža išlipo iš lovelės ir vos neužlipo ant stogo. Pastūmė langą į viršų ir ėmė ropštis.

- Lena... - Hana stveria man už pečių. Nežinau, gal karš­čiuoju ar ką, kas kelias sekundes pila čia karštis, čia šaltis, bet nuo jos prisilietimo visą perima šiurpas, ir aš skubiai atsitrau­kiu. - Tu pyksti ant manęs.

- Ne pykstu, o nerimauju. Tai tik pusė tiesos. Iš tikrųjų pykstu, netgi nirštu. Visą šį lai­

ką, kol aš aklai plaukiau pasroviui, - paikšelė draugė, galvojanti apie mūsų paskutinę bendrą vasarą, susirūpinusi, kokius gaus pasiūlymus į porą, užsiėmusi vertinimais, stojamaisiais egza­minais ir kitais normaliais dalykais, - ji linkčiojo, šypsojosi ir kartojo: "Aha, taip, ir aš", "Pamatysi, viskas bus gerai'� nors man už nugaros jau virto kažkuo kitu, nežinau kuo, gal žmogumi, tu­rinčiu paslapčių, keistų įpročių ir nuomonių apie dalykus, kurių net neturėtume žinoti. Dabar suprantu, kodėl taip išsigandau, kai ji tada, atsisukusi ir išplėtusi degančias akis, ėmė man šnibž­dėti. Atrodė, akimirką ji pasitraukė - mano geriausia draugė, mano vienintelė tikra draugė - ir jos vietoj atsistojo nepažįsta­ma mergaitė.

Štai kas vyko visą šį laiką: Hana pamažu virto nepažįstamu žmogumi.

Vėl nusisuku į langą.

98

Giliai ir staigiai į mane susminga aštrus liūdesio peilis. Tur­būt kada nors taip ir turėjo įvykti. Visada žinojau, jog taip bus. Visi, kuo pasitiki, visi, kuo manai galįs pasikliauti, galų gale vis tiek tave apvilia. Tik neapsižiūrėk, ir žmonės ima meluoti, pra­simanyti paslapčių, keistis ir dingti, vieni pasislepia už kitoniško veido ar asmenybės, kiti - už tiršto rytmetinio rūko, už uolos. Štai kodėl toks svarbus gydymas. Štai kodėl mums jis būtinas.

- Klausyk, niekas manęs nesuims vien už tai, kad žvilgtelėjau į vieną kitą tinklalapį. Ar pasiklausiau muzikos, ar dar ką.

- Gali suimti. Žmonės suimami už menkesnius dalykus. Ji šitai irgi žino. Žino, bet nepaiso. - Oi, man jau nuo visko bloga. Hanos balsas truputį dreba, ir aš sutrinku. Nesu girdėjusi jos

balse abejonės. - Mes net neturėtume apie tai kalbėtis. Kas nors gali. . . - Kas nors gali klausytis? - užbaigia ji mano pradėtą sakinį. -

Viešpatie, Lena, man ir nuo šito bloga. O tau ne? Negi nepykina, kad visą laiką turi dirsčioti už nugaros, dairytis, galvoti, ką sa­kai, manai, darai? Aš negaliu . . . negaliu kvėpuoti, negaliu miego­ti, negaliu judėti. Man atrodo, visur mane supa sienos. Kur tik einu, trinkt - atsimušu i sieną. Ko tik imu norėti, trinkt - kita siena.

Ji persibraukia plaukus. Pirmą kartą atrodo ne graži, ne mo­kanti valdytis, o išbalusi ir nelaiminga, jos išraiška kažką prime­na, bet iškart negaliu suprasti.

- Viskas dėl mūsų pačių saugumo, - tariu norėdama, kad balsas skambėtų tvirčiau. Niekada nemokėjau ginčytis. - Viskas pasitaisys, kai tik mes . . .

99

- Būsime išgydytas?- vėl įsiterpia ji. Nusikvatoja, trumpai ir kapotai, be jokio humoro, bent gerai, kad tiesiogiai neatkerta. -Teisingai, visi taip sako.

Staiga suprantu: ji man primena galvijus, matytus per klasės ekskursiją į skerdyklą. Visos karvės stovėjo išrikiuotos garduo­se ir nebyliai žvelgė į mus praeinančias tokiu pačiu žvilgsniu -kupinu baimės, susitaikymo ir dar kažko. Nevilties. Tada man tikrai baisu, neapsakomai baisu dėl Hanos.

Bet ji prabyla jau truputį ramesniu balsu: - Gal taip ir bus. Na, viskas pasitaisys, kai būsime išgydytas.

Tačiau iki tol. .. Lena, mums tai paskutinė galimybė. Paskutinė galimybė kq nors paveikti. Paskutinė galimybė pasirinkti.

Ir vėl tas žodis iš vertinimo dienos - pasirinkti, bet aš linkte­liu nenorėdama dar labiau jos kurstyti.

- Ir ką gi tu veiks i? Ji nusisuka prikandusi lūpą, ir aš suprantu, jog ji dvejoja, pa-

sikliauti manimi ar ne. - Šįvakar bus toks vakarėlis .. . - Ką-ą? Ir vėl užplūsta baimė. Ji puola pasakoti: - Radau viename plūdure ... tokia muzika, kelios grupės gros

Straudvoteryje, vienoje sodyboje netoli sienos. - Turbūt juokauji. Juk tu ne ... juk iš tikrųjų neisi, ką? Net

negalvoji. - Bus saugu, aišku? Pažadu. Tie tinklalapiai. .. nuostabūs,

Lena, prisiekiu, tau patiktų, jeigu pasižiūrėtum. Jie paslėpti. Nuorodos paprastai sukaišiotos normaliuose puslapiuose, vy­riausybės patvirtintoje medžiagoje, bet nežinau, kažkaip jauti, kai nuoroda nei į tvorą, nei į mietą, aišku? Kad ten netinka.

1 00

- Saugu? - ištariu vienui vieną žodį. - Saugu? Kaip gali būti saugu? Tas vaikinas, su kuriuo susipažinai.. . cenzorius . . . Jo darbas - gaudyti žmones, tokius kvailus, kad siuntinėja to­kius dalykus . . .

- Jie ne kvaili, o nepaprastai protingi, jei nori žinoti... - O kur dar reguliuotojai, patruliai, jaunimo sargyba, ko-

mendanto valanda, lyčių atskyrimas ir visa kita, dėl ko tavo su­manymas tampa vienu labiausiai nevykusių ...

- Puiku. - Hana pliaukšteli delnais į šlaunis. Taip garsiai, jog net pašoku.- Puiku. Atseit nevykęs sumanymas. Atseit pavojin­gas. Ir žinai ką? Man .'tusispjaut.

Valandėlę tylime. Varstome viena kitą akimis, oras tarp mūsų grėsmingai įsielektrina, jis kaip plono elektros laido riti­nys, kuris tuoj čežėdamas išsivynios.

- O kaip aš? - pagaliau cypteliu stengdamasi, kad balsas ne­drebėtų.

- Labai prašom atvykti. Pusę vienuolikos į "Šniokščiančio upelio" sodybą Straudvoteryje. Bus muzikos. Šokių. :Žodžiu, pramogų. Visko, kuo turėtume užsiimti, kol jie mums neišpjovė pusės smegenų.

Pastarąją frazę nuleidau negirdomis. - Man taip neatrodo, Hana. Jei kartais pamiršai, šį vakarą tu­

rime kitokių planų. Jau penkiolika metų šiam vakarui turėjome kitokių planų.

- Ką gi, viskas keičiasi. Ji nusigręžia, bet pasijuntu tarsi gavusi kumščiu po krūtine. - Puiku. Kažkas suspaudžia gerklę. Jau suprantu, kad ji apsisprendė,

ir jaučiuosi bepravirkstanti. Prieinu prie lovos, imu rinktis daik-

1 0 1

tus. Mano rankinė, aišku, apsivertusi, antklodė apkreikta lape­liais, kramtukės popierėliais, monetomis ir tušinukais. Rydama ašaras viską grūdu atgal į rankinę.

- Pirmyn. Ką nori, tą šįvakar ir daryk. Man nerūpi. Hanai gal nelabai smagu, nes ji prabyla švelnesniu balsu:

- Rimtai, Lena. Pagalvok apie vakarėlį. Pažadu, kad niekur neįkliūsime.

- Tu negali šito pažadėti. - Giliai įkvepiu keikdama virpantį balsą. - Tu nieko negali žinoti. Negali garantuoti.

- O tu negali amžinai šitaip bijoti. Na štai, paskutinis lašas. Žaibiškai atsisuku įtūžusi, iš gelmės

siūbteli kažkas juoda ir sena. - Zinoma, kad bijau. Ir teisingai darau. O tu jeigu nebijai, tai

tik todėl, kad tavo tobulas gyvenimėlis, tobula šeimynėlė, viskas tavo tobula, tobula, tobula! Tu nieko nematai. Nieko nesupranti.

- Tobulas? Šitaip manai? Manai, kad mano gyvenimas to­bulas?

Jos balsas tylus, bet sklidinas pykčio. Knieti pasitraukti nuo jos, bet prisiverčiu likti vietoj.

- Taip, manau. Vėl ji trumpai, kapotai nusikvatoja. - Taigi tau atrodo, kad viskas tobula? Taip, kaip čia? Išskėtusi rankas, ji apsisuka ratu tarsi apimdama šitą kamba-

rį, namą, viską. Jos klausimas mane nustebina. - O kas· negerai? - Viskas, Lena. - Ji purto galvą. - Klausyk, aš neatsiprašysiu.

Žinau, tu turi savo priežasčių bijoti. Siaubinga, kas nutiko tavo mamai. ..

1 02

Mane lyg elektra nukrečia. - Mano mamos čia nekišk. - Tačiau negalima dėl visko jos kaltinti. Ji mirusi jau dešimt

metų.

Mane apsemia tirštas pykčio rūkas. Protas juda zigzagais lyg ratai per ledą, atsitrenkdamas į pavienius žodžius: Baimė. Kaltė.

Nepamiršk. Mama. Aš tave myliu. Dabar suprantu, kad Hana ti­kra gyvatė: ilgai laukė progos man šitai pasakyti, laukė, kol galės įsirangyti užantin ir įkirsti, giliai ir skaudžiai.

- Eik velniop, - pagaliau išsprūsta du žodžiai. Ji iškelia rankas.

- Paklausyk, Lena, aš tik noriu pasakyti, kad turi tai užmirš­ti. Tu nė kiek nepanaši į ją. Ir tavęs neištiks jos likimas. Tu tie­siog negali elgtis kaip ji.

- Eik velniop. - Ji stengiasi būti gera, bet mano protas atsi­tvėręs nuo jos, žodžiai veržiasi savaime, verčiasi vienas per kitą, o man norisi, kad kiekvienas virstų kumščiu jai į veidą. - Tu ničnieko apie ją nežinai. Ir manęs nepažįsti. Išvis nieko nežinai.

- Lena ... - Ji tiesia ranką. - Neliesk manęs. Traukdamasi atatupsta griebiu rankinę ir užkliūdama už stalo

einu prie durų. Akyse migla. Turėklų beveik nematau, vos ne­nusiritu laiptais, duris surandu apgraibomis. Hana turbūt mane šaukia, bet girdžiu tik dundant, ūžiant galvoje. Saulė, skaisti balta šviesa, pirštus užgelia nuo šaltos geležies, vartai, vandenyno kva­pas, benzinas. Vis garsesnis kaukimas. Ir kapotas pyp pyp pyp.

Galva beregint prasiblaivo, aš atšoku nuo vidurio gatvės vos nepakliuvusi po ratais policijos automobiliui, kuris pralekia pro

1 0 3

mane tebepypsėdamas, kaukiančia sirena, palikęs mane atsiko­sinčią dulkėmis. Gerklę taip peršti, atrodo, uždusiu, ir kai paga­liau leidžiu ašaroms prapliupti, apima didžiulis palengvėjimas, lyg padėjus ilgai vilktą sunkią naštą. Pravirkusi negaliu sustoti, visą kelią namo kas kelias sekundes delnu braukiu ašaras, kad matyčiau, kur einu. Guodžiuosi tuo, jog mažiau negu po dviejų mėnesių visa tai man bus kaip nuo žąsies vanduo. Visa tai išnyks ir aš pakilsiu nauja ir laisva, lyg paukštis, išskleidęs sparnus.

štai ko Hana nesupranta, niekada nesuprato. Kai kurioms ši procedūra- daugiau negu deliria išgydymas. Kai kurios, lai­mingosios, turės galimybę atgimti: naujesnės, švaresnės, geres­nės. Išgydytas, nesugadintos ir vėl tobulos, kaip kad beformis geležies luitas ištraukiamas iš žaizdro žaižaruojantis, spindintis, aštrus it skustuvas.

Daugiau nieko nenoriu - daugiau niekada nieko nenorėjau. Tik pagijimo vilties.

Viešpatie,

[statyk mūsų širdis i vietq,

Kaip istatei planetas i jų orbitas

lr atvėsinai pradžios chaosq -

Kaip tavo valios trauka žvaigždėms neleidžia subliūkšti,

Vandenims neleidžia virsti dulkėmis ir dulkėms virsti vandeniu,

Plonetoms neleidžia susidurti,

O saulėms susprogti -

Taip, Viešpatie, laikyk mūsų širdis

Pastovioje jų orbitoje

lr padėk joms neiškrypti iš kelio.

2 1 psalmė

"Malda ir mokslas" - "Ssilvos knyga"

T ą vakarą net atsigulus galvoje nesiliauja skambėję Hanos žodžiai. Tavęs neišliks jos likimas. Tu kitokia. Zinau, ji tai pasakė tik norėdama mane paguosti, bet kažkodėl nepa­

guodžia. Kažkodėl mane prislegia liūdesys; giliai krūtinėje įsisu­kęs skausmas - tarytum koks didelis, šaltas ir aštrus svetimkūnis.

Dar vieno dalyko Hana nesupranta: galvoti apie ligą, neri­mauti dėl jos, bijoti, ar neturiu paveldėjusi įgimto polinkio į

1 0 5

ją, - tai viskas, kas liko iš mamos. Liga yra viskas, ką žinau apie mamą. Vienintelis mudvi siejantis saitas.

Daugiau nieko neturiu. Nepasakysi, kad jos neprisimenu. Prisimenu, daug ką, ypač

pagalvojus, kokia maža buvau, kai ji mirė. Prisimenu, prisnigus šviežio sniego, ji siųsdavo mane į lauką, kad rieškučiomis jo pri­semčiau keletą puodų. Viduje sniegą apipildavom klevų sirupu ir žiūrėdavom, kaip beveik akimirksniu jis sukietėja į gintarinės spalvos saldėsį - trapius cukruotus raštus, tarsi valgomus nėri­nius. Prisimenu, kaip ji mėgo dainuoti šokindama mane van­denyje šalia Rytinės promenadas paplūdimio. Nežinau, ar tuo laiku mane tai stebino. Kitų mamos vaikus moko plaukti. Kitų mamos irgi šokina vaikus vandenyje, tepa kremu nuo saulės, kad jie nenudegtų, ir daro viską, ką motina turi daryti laikyda­masi nurodymų, išdėstytų "Ssilvos knygos" "Vaikų auklėjimo" skyriuje.

Tačiau jos nedainuoja. Prisimenu, kai sirgdavau, ji atnešdavo lėkštę skrebučių su

sviestu, o jei pargriūdavau, bučiuodavo nubrozdintas vietas, ir prisimenu, kaip kartą ji pakėlė mane, nugriuvusią nuo dviračio, ir paėmusi ant rankų ėmė čiūčiuoti, o kažkokia moteris pasakė: "Kaip jums ne gėda!", aš nesupratau kodėl ir dar garsiau pravir­kau. Po to nutikimo ji mane guosdavo tik niekam nematant. Prie žmonių susiraukdavo ir tardavo: "Viskas gerai, Lena. Stokis."

Dar mes rengdavom šokius. Mama juos vadino "kojinaičių vakarėliais", mat svetainėje ji suvyniodavo kilimą, tada apsi­maudavome storiausiomis puskojinėmis ir čiužinėdavome me­dinėmis grindimis. Net Reičelė prisidėdavo, nors visada saky-

1 06

davo esanti per didelė tokiems snargliškiems žaidimams. Mama užtraukdavo portjeras, priekinių ir užpakalinių durų apačią ap­dėdavo pagalvėmis, tada paleisdavo muziką. Mes tiek prisikva­todavom, kad visada eidavau gulti sopančiu pilvu.

Atėjo laikas, kai supratau: per "kojinaičių vakarėlius" ji už­traukdavo langus todėl, kad mūsų nepamatytų praeinantis pa­trulis, duris užsandarindavo tam, kad kaimynai mūsų nepaskųs­tų už muziką ir kvatojimą - galimus deliria požymius. Supratau, jog tėčio karinį ženkliuką, - sidabro durklą, paveldėtą iš jo tėvo, kurį ji su grandinėle kasdien nešiojo ant kaklo, - išeidama iš namų visada pakišdavo po apykakle tam� kad niekam nekiltų kokio įtarimo. Supratau, jog visos laimingiausios vaikystės va­landėlės buvo melas. Jos buvo blogos, pavojingos ir neleistinos. Jos buvo nenormalios. Ir mano mama buvo nenormali, aš tur­būt irgi paveldėjau jos nenormalumą.

Iš tikrųjų pirmą kartą susimąstau, ką ji turėjo jausti, galvoti tą naktį, kai nuėjusi ant uolų nesustojo, nužengė oru. Ar bijojo? Ar prisiminė mane su Reičele? Ar gailėjosi, kad mus paliko?

Galvoju ir apie tėvą. Jo visiškai nepamenu, nors atmintyje lyg ir dūluoja kažkoks senas įspūdis, kaip mane apkabina šil­tos šiurkščios rankos ir prie manęs palinksta didelis veidas, bet turbūt tik todėl, kad mama miegamajame laikė įrėmintą mano ir tėčio nuotrauką. Man buvo vos keli mėnesiai, jis laikė mane ant rankų šypsodamas, žiūrėdamas į objektyvą. Bet jo paties iš tikrųjų neprisimenu. Kai jis mirė, man ir metų nebuvo. Vėžys.

Karštis baisus, tirštas, limpantis prie sienų. Dženė tyliai al­suoja išsižiojusi, atvirtusi aukštielninka, rankos ir kojos plačiai atmestos ant antklodės. Net Greisė kietai miega be garso niur-

1 07

nėdama į pagalvę. Visas kambarys atsiduoda garais - tarsi nuo odos ir šilto pieno.

Atsargiai atsikeliu jau su juodais džinsais ir marškinėliais. Prieš guldamasi net nepasivarginau persivilkti pižama. Žinojau šiąnakt neužmigsianti. Dar anksčiau vakare apsisprendžiau. Sė­dėjau prie vakarienės stalo su Kerole, dėde Viljamu, Džene ir Greise, visi valgė tylėdami ir be jokios išraiškos žvelgdami vie­nas į kitą; jaučiausi, lyg oras mane slėgtų, spaustų gerklę, kaip kad du kumščiai spaudžia vandens pūslę, ir tada kai ką supratau.

Hana sakė, kad aš negaliu elgtis kaip mama, bet ji klydo. Širdis taip daužosi, net girdžiu, neabejoju, jog ir kiti išgirs,

teta staigiai atsisės lovoje ir apkaitins, kad noriu vogčiomis iš­slinkti iš namų. Žinoma, šitai ir darau. Nė nežinojau, �ad širdis gali taip garsiai plakti, šis plakimas man primena vieną Edgaro Po apsakymą, kurį turėjome perskaityti per visuomenės moks­lo pamoką: apie vieną vyruką, kuris nužudo kitą vyruką, tada pasiduoda policijai, mat įsitikinęs, jog girdi, kaip po grindimis plaka nužudytojo širdis. Šis apsakymas neva apie kaltę ir pilie­tinio neklusnumo pavojus, bet skaitant pirmą kartą jis man pa­sirodė silpnas ir melodramatiškas. Dabar supratau. Jaunas Po naktimis tikriausiai dažnai sėlindavo iš namų.

Praveriu miegamojo duris užgniaužusi kvapą, melsdamasi, kad jos negirgžtelėtų. Staiga Dženė rikteli, ir man sustingsta šir­dis. Bet Dženė pasiverčia ant šono, užmeta ranką ant pagalvės, ir aš iš lėto atsidūstu supratusi, jog ji tik sapnuoja.

Koridoriuje juoda tamsa. Kambarys, kur miega teta su dėde, irgi tamsus, jokio garso, vien tik šnara lauke medžiai, tyliai trakščioja ir girgžčioja sienos - įprasti reumatiniai seno

1 08

namo garsai. Pagaliau įsidrąsinusi smunku į koridorių ir užve­riu miegamojo duris. Žengiu be galo lėtai, atrodo, išvis nejudu į priekį: orientuodamasi pagal tapetų gumburus ir raukšles, apgraibomis pasiekiu laiptus, tada, po colį braukdama ran­ka per turėklus, pirštų galais imu lipti žemyn. Ir vis tiek toks jausmas, tarsi namas man priešintųsi, tarsi rėktų, kad būčiau sučiupta. Kas žingsnį, regis, kažkas trakšteli, šūkteli, aikteli. Kiekviena grindų lenta dreba ir linksta po mano kojomis, ir aš mintyse pradedu su namu derėtis: Jeigu pasieksiu lauko duris

neprižadinusi tetos Kerolės, prisiekiu Dievui daugiau niekada

netrankyti durų. Daugiau niekada net mintyse nevadinsiu ta­

vęs sena griuvena ir nekeiksiu pusrūsio, kai ji užlies vanduo, ir

n iekada, tikrai niekada, supykusi ant Dženės, nespardysiu mie­

gamojo sienos.

Gal namas mane girdi, nes aš stebuklingai pasiekiu lauko du­ris. Sustoju įsiklausydama, ar neišgirsiu viršuje žingsnių, šnibž­desių, ko nors, bet girdžiu tik garsiai besidaužančią savo širdį. Net namas tarytum dvejoja sulaikęs kvapą, nes durys atsidaro su lengvu atodūsiu ir paskutinę akimirką, prieš man išsprūstant į naktį, kambariai už nugaros tebėra tamsūs ir tylūs it kapai.

Lauke pastoviu priebutyje. Fejerverkai nutilo prieš valan­dą, - ruošdamasi gulti girdėjau paskutinį nedarnų poškėjimą lyg tolimą kanonadą, - o dabar gatvės keistai tylios ir visiškai tuščios. Truputis po vienuoliktos. Kai kurie išgydytieji tebesi­trina Rytinėje promenadoje. Visi kiti seniai namuose. Gatvėje nedega nė vieno žibinto. Visi žibintai buvo išjungti prieš keletą metų, palikti tik turtingiausiuose Portlando rajonuose, ir dabar jie man primena išdurtas akis. Laimė, šviečia mėnuo.

1 09

Ištempusi ausis klausausi, ar neišgirsiu artėjant patrulio arba reguliuotojų būrelių, - beveik laukiu šito, nes tada turėčiau grįž­ti į vidų. Į lovą, kur saugu, ir mane vėl ima graužti panika. Bet visur tylu ramu, lyg būtų sustingę. Visa, ką turiu savyje protin­go, teisingo, gero, šaukte šaukia apsisukti ir grįžt į miegamąjį, bet kažkoks atkaklus vidinis centras verčia eiti toliau.

Keliuko gale atsirakinu prie vartų prirakintą dviratį. Mano dviratis trupučiuką barška, ypač tik pradėjus minti,

todėl iš pradžių jį veduosi. Ratai raminamai čeža šaligatviu. Nie­kada gyvenime nesu taip vėlai išėjusi iš namų. Niekada nepažei­džiau komendanto valandos. Bet kartu su baime - ji, aišku, nie­kur nedingo, šis nuolatinis triuškinamas svoris, - jos gilumoje randasi virpantis džiaugsmingas jaudulys, kildamas aukštyn, jis šiek tiek nustumia baimę. Tarsi sakydamas: Bus gerai, man vis­

kas gerai, aš tai galiu. Esu tik mergaitė, vidutinė mergaitė, pen­kių pėdų ir dviejų colių ūgio, niekuo neišsiskirianti, bet galiu tai padaryti, ir manęs nesustabdys net viso pasaulio komendanto valandos ir patruliai. Nuostabu, kaip ši mintis mane paguodžia. Nuostabu, kaip ji išblaško baimę; šitaip net viena žvakelė, už­degta vidurnaktį, apšviečia daiktų kontūrus ir išsklaido tamsą.

Gatvės gale sėdu ant dviračio. Pradėjus minti pedalus, malo­niai pukšnoja vėjelis. Stengiuosi neminti per greitai, klausausi, ar nėra kur arti reguliuotojų. Laimė, Straudvoteris ir "Šniokš­čiančio upelio" sodyba yra visiškai priešingoj pusėj nuo Rytinės promenados; kur švenčiama Liepos ketvirtoji. Kai atsidursiu plačioje dirbamų laukų juostoje, juosiančioje Portlandą, viskas bus gerai. Sodybos ir skerdyklos retai tikrinamos. Bet pirmiau turiu persigauti per Vest Endą, kur gyvena turtuoliai kaip Hana,

1 1 0

per Libitauną ir Kongreso gatvės tiltą, kertantį Priešakinę upę. Ačiū Dievui, visos gatvės tuščios.

Iki Straudvoterio pusvalandis kelio net sparčiai minant dvi­račiu. lšvažiavus iš pusiasalio, tolstant nuo centrinio Portlando įstaigų ir krautuvių, riedant jau priemiesčiui būdingesnėmis ga­tvėmis, namai vis mažėja, jų gretos retėja, kiemai apaugę pikt­žolėmis. Čia dar ne kaimiškasis Portlandas, bet jau matyti, kaip skverbiasi kaimas: per ·papuvusių verandų grindis lenda žolės, tamsoje graudžiai suūkia pelėda, dangų perkerta juodas šikš­nosparnių būrelio pjautuvas. Beveik prieš kiekvieną namą stovi automobilis, - kaip ir prie turtingesniųjų Vest Endo namų, - ta­čiau akivaizdžiai parsibogintas iš sąvartyno. Jie užkelti ant šia­ko trinkelių ir sugraužti rūdžių. Pro atidengtą vienos mašinos viršų išaugęs medis, lyg automobilis būtų nukritęs iš dangaus ir pasismeigęs, kitas riogso atviru gaubtu ir be variklio. Man pra­važiuojant iš juodos ertmės strykteli katė, kniaukdama spokso į mane.

Kai pervažiuoju Priešakinę upę, miestiški pastatai baigiasi, aplink vien laukai ir sodybos tokiais pavadinimais kaip "Pie­VŲ kelias", "Avių įlanka" ir "Gluosnių upokšnis" - jaukiais ir gražiais; šitaip pavadintuose namuose galėtų būti kepamos sviestinės bandelės ir griebiama grietinė sviestui mušti. Deja, dauguma sodybų priklauso didelėms korporacijoms, jų fermos prigrūstos galvijų, o darbo jėga dažnai esti našlaičiai.

Užmiestyje man visada patiko, bet tuščioje laukų platybėje baugoka, negaliu atsikratyti minties, kad susidūrus su patruliu nebūtų kur slėptis, jokio tako, kuriuo galėčiau pasukti. Tolumo­je matau juodus žemus klojimų ir elevatorių siluetus, kai kurie

1 1 1

nauji, kai kurie vos laikosi įsikirtę į žemę, nelyginant į kažką suleisti dantys. Tvyro salsvas kvapas - šviežios žolės ir mėšlo.

"Šniokščiančio upelio" sodyba visai prie pietvakarinės sie­nos. Ji apleista jau kaži kiek metų, nuo tada, kai gyvenamąjį namą ir abu elevatorius sunaikino gaisras. Likus penkioms mi­nutėms iki tikslo, man pasirodo, kad per kimų svirplių čirpi­mą prasimuša vos girdimas dudenimas, bet paskui suabejoju, ar nepasivaideno, galbūt girdžiu tik savo širdį, vėl pradėjusią daužytis. Bet pavažiavus toliau abejonių nelieka. Dar neįsukus į purviną keliuką, kurio gale stovi klojimas, - ar bent tai, kas iš jo likę, - ištrykšta muzikos garsai ir, nakties ore susikristalizavę lyg lietus į sniegą, palengva krinta žemėn.

Man vėl pasidaro baisu. Galvoje plakasi viena mintis ir vie­nas žodis: negerai, negerai, negerai. Teta Kerolė mane užmuštų. Užmuštų arba pasirūpintų, kad būčiau įmesta į Kriptas ar išga­benta į laboratorijas atlikti paankstintos procedūros, kaip Vilou Marks.

Pamačiusi rodyklę, nukreipiančią į "Šniokščiantį upelį", ir didelį metalinį skydą, įsmeigtą į žemę, įspėjantį: PORTLANDO NUOSAVYBĖ. VAIKŠČIOTI DRAUDŽIAMA, nušoku nuo dviračio. Nusivedu jį į miškelį pakelėje. Pati sodyba ir senasis klojimas dar už penkių ar šešių šimtų pėdų, bet aš dviratį pa­lieku. Tik nerakinu. Nenoriu net pagalvoti, kas būtų, jei policija čia surengtų reidą, bet tokiu atveju neturėčiau jokio noro pa­tamsyje knebinėti užrakto. Man reikėtų skubėti.

Apeinu draudžiamąjį ženklą. Prisiminusi, kaip mudvi su Hana peršokom per laboratorijų vartus, pamanau, kad jau vi­sai gerai išmokau nepaisyti tokių ženklų. Pirmą kartą per ilgoką

1 1 2

laiką pagalvoju apie tą popietę, ir staiga prieš akis iškyla Aleksas, toks, kokį prisimenu iš tada, - užvertęs galvą stovi stebėjimo balkone ir kvatoja.

Bet aš stengiuos žiūrėti po kojų, i laukines gėles, augančias ant tako. Taip įveikiu užplūdusį šleikštulį. Iš tikrųjų dorai nesu­prantu, kas mane išstūmė iš namų, kodėl jaučiausi turinti Hanai įrodyti, kad ji dėl kažko buvo neteisi, ir bandau nuslopinti min­tį, labiau už viską neduodančią ramybės, jog mano ginčas su Hana tebuvo dingstis. Iš tikrųjų mane išvijo smalsumas.

Dabar smalsumo nejaučiu. Jaučiuosi išsigandusi. Ir baisiau­siai kvaila.

Sodyba ir senasis klojimas stovi nedideliame slėnyje tarp dviejų kalvų - tarsi tarp papūstų lūpų. Dėl nuolydžio statinių dar nematau, bet priartėjus prie kalvos viršūnės muzika su­skamba aiškiau, garsiau. Tokios dar nesu girdėjusi. Tikrai ne tokia kaip sankcionuota muzika, kurios galima parsisiųsti iš SMFV: manieringa, sklandi ir taisyklinga, per oficialius vasaros koncertus tokią groja orkestras Diering Oukso parke, kriauklės formos pakyloje.

Kažkas dainuoja - nuostabus balsas, tąsus ir sodrus kaip šiltas medus, taip greitai lakstantis gama aukštyn ir žemyn, kad man vien klausantis apsisuka galva. Muzika, pritarianti šitam balsui, keista, tranki ir pašėlusi, nėmaž nepanaši i spie­gimą ir džeržgimą, kuris dieną sklido iš Hanos kompiuterio, nors atpažįstu kai kuriuos ritmo ir melodijos panašumus. Toji muzika buvo metalinė, klaiki, tarsi užkemšanti garsiakalbį. Ši muzika patvinsta ir vėl atslūgsta liūdesio bangomis. Ji man kažkuo primena audrą vandenyne, kai atūžusios bangos lūž-

1 1 3

damos griausmingai sudūžta į prieplaukas, kai nuo jų galybės ir didybės tau užima kvapą.

Pasiekusi paskutinę kalvos pakilumėlę, priešais išvydusi ap­griuvusį klojimą ir sukiužusį gyvenamąjį namą, klausydamasi šios muzikos pasijuntu lygiai taip: muzika atūžia kaip lūžtanti banga, ir man užgniaužia kvapą nuo jos grožio. Akimirką pasi­vaidena, jog tikrai žvelgiu į vandenyną - į jūrą žmonių, šokan­čių iš klojimo sklindančioje šviesoje, besisukančių lyg šešėliai aplink liepsną.

Klojimas visiškai nusiaubtas gaisro: be priekinės sienos, visas pajuodęs ir kiaurai peršviečiamas. Kėpso trijų sienų liekanos, likę šiek tiek stogo ir dalis šalinės, kur buvo kraunamas šienas. Dabar ant jos groja muzikantai. Lauke jau pridygę plonų ilga­stiebių medelių. Senesni medžiai, boluojantys visiškai be žievės, nudegusiomis šakomis, rodo į dangų it pirštai.

Už penkiasdešimties pėdų nuo klojimo prasideda nevaldo­ma teritorija. Tyrai. Iš čia pačios sienos neįžiūriu, bet ją įsivaiz­duoju, jaučiu, kaip ore gaudžia elektra. Arti sienos esu buvusi vos keletą kartų. Vieną sykį su mama prieš daugelį metų: ji at­sivedė, kad pasiklausyčiau, kaip zvimbia elektra, - srovė buvo tokia stipri, jog oras tiesiog gaudė, galėjai gauti iškrovą net už keturių pėdų, - ir pasižadėčiau niekada neprisiliesti prie tvoros. Ji man pasakojo, kad iš pradžių, tik įvedus privalomą gydymą, kai kurie žmonės bandė pabėgti per sieną. Vos palietę tvorą iš­kepdavo kaip šoninės gabalas - tiksliai prisimenu ją taip ir sa­kius: "Kaip šoninės gabalas." Po to kelis kartus esu prabėgusi palei sieną su Hana, bet visada stengėmės išlaikyti gerų dešim­ties pėdų atstumą.

1 1 4

Klojimo viduje kažkas įtaisė garsiakalbius, pastatė garsin­tuvų kolonėles ir netgi dvi milžiniškas lempas, kurių šviesoje visi, esantys priešais sceną, atrodo balti kaip kreida ir nežmo­niškai ryškių bruožų, o visi tolimesnieji - tamsūs, neaiškūs. Daina pasibaigia, minia staugia, visai kaip vandenynas, pa­manau. Ir dar: Jie slapčia atsivedė elektrq iš kurios nors kitos

sodybos. Paskui: Nesqmonė, tokioj daugybėj niekaip nesurasiu

Hanos. Tada prasideda kita daina, tokia pat pašėlusi ir nuo­stabi; muzika, tarsi pasiekusi mane per visą šitą juodą erdvę, suima už kažko pačioje širdies gelmėje ir trūkteli it siūlą. Aš pasileidžiu pakalnėn, klojimo link. Keisčiausia, kad aš to ne­pasirinkau. Kojos pačios kilnojasi lyg pataikiusios į neregimą taką, tik lekia, lekia.

Akimirką net pamirštu, jog turiu ieškoti Hanos. Jaučiuo­si kaip sapnuodama, kai vyksta keisti dalykai, bet jie neatrodo keisti. Viską matau kaip per miglą, viską gaubia rūkas, bet mane persmelkia vienintelis, liepsningas noras atsidurti arčiau muzi­kos, geriau ją girdėti ir kad ji niekada nenu tiltų, grotų ir grotų.

- Lena! O Dieve, Lena! Išgirdusi savo vardą atsipeikėju ir staiga suvokiu stovinti di­

džiulėje minioje. Ne. Ne šiaip žmonių. Berniukų. Ir mergaičių. Visi jie neišgy­

dytieji, be jokios žymelės už ausies - bent jau stovintieji arčiau­siai manęs. Berniukai ir mergaitės kalbasi. Berniukai ir mergai­tės juokiasi. Berniukai ir mergaitės kažką gurkšnoja iš tų pačių indelių. Staiga pajuntu, kad galiu tuoj apalpti.

Hana spraudžiasi prie manęs, grūdasi stumdydama visus al­kūnėmis ir, nespėjus man išsižioti, šoka ant manęs kaip mokyk-

1 1 5

los baigimo dieną ir suspaudžia glėbyje. Iš netikėtumo susver­dėjusi vos nepargriūnu.

- Tu čia. - Atšlijusi ji žiūri į mane nenuimdama rankų nuo pečių. - Iš tikrųjų esi čia.

Baigiasi dar viena daina ir solistė, smulki mergaičiukė ilgais juodais plaukais, kažką šūkteli dėl pertraukos. Smegenims lė­tai persikraunant, topteli visai kvaila mintis: Ji dar mažesnė už

mane, bet dainuoja gal penkiems šimtams žiūrovų.

Tada pagalvoju: Penki šimtai žiūrovų, penki šimtai žiūrovų,

kq. gi aš veikiu tarp šitų penkių šimtų?

- Aš negaliu pasilikti, - skubiai tariu. Ir pajuntu palengvėjimą. Kad ir ką norėjau įrodyti, jau įro­

džiau, dabar galiu eiti. Turiu ištrūkti iš šitos minios, iš balsų klegesio, iš aplinkui linguojančios krūtinių ir pečių sienos. Iki tol buvau pernelyg apžavėta muzikos, kad žvalgyčiausi, tačiau dabar užuodžiu kvepalus, matau spalvas, visur judančias, besi­pinančias rankas.

Hana žiojasi, galbūt prieštarauti, bet mums sutrukdoma. Prie mūsų grūdasi vaikinukas nešvariais šviesiais plaukais, neši­nas dviem dideliais plastikiniais indeliais. Vieną indelį paduoda Hanai. Ji paima, padėkoja, vėl atsisuka į mane.

- Lena, čia mano draugas Driu. Jos veide lyg ir šmėsteli kaltė, bet paskui grįžta šypsena, plati

kaip visada, tarsi stovėtume mokyklos koridoriuje ir aptartume biologijos kontrolinį.

Išsižioju, bet nieko neištariu. Gal ir gerai, nes galvoje užkau­kia galinga gaisro signalizacijos sirena. Galbūt atrodo kvaila ir naivu, bet važiuodama į sodybą nė sykio nepagalvojau, kad va­karėlis bus bendras. Negalėjau net įsivaizduoti.

1 1 6

Vienas dalykas - pažeisti komendanto valandą; klausytis draudžiamos muzikos - dar blogiau. Bet sulaužyti berniukų ir mergaičių atskirties įstatymą - pats baisiausias nusikaltimas. Todėl Vilou Marks buvo paankstinta procedūra, o jos namai iš­terlioti užrašais; todėl Čelsė Brons�n, prasidėjus komendanto valandai neva užklupta su Spenserio gimnazijos mokiniu, paša­linta iš mokyklos, tėvai paslaptingai atleisti iš darbo, o visa šei-. ma turėjo išsikraustyt iš namų. O juk- bent jau Čelsės Bronson atveju - net nebuvo jokių įrodymų. Pakako gando.

Driu atsainiai masteli man. - Labas, Lena. Aš išsižioju, vėl susičiaupiu. Be garso. Valandėlę stovime ne-

smagiai tylėdami. Staiga jis nerangiai atkiša man indelį. - Viskio?

- Viskio?- cypteliu. Alkoholio ragauju labai retomis progomis. Per Kalėdas teta

Kerolė man įpila ketvirtį taurės vyno. Kartą Hanos namuo­se iš jos tėvų baro nukniaukėme gervuogių likerio ir gėrėme, kol ėmė suktis lubos. Hana juokėsi, krizena, bet man nepatiko, nepatiko šleikščiai saldus skonis ir tai, kaip mintys trūkinėja it rūkas saulei patekėjus. Nekontroliuoti savęs - štai ko labiausiai nekenčiau.

Driu gūžteli. - Daugiau nieko nėra. Tokiuose susibėgimuose pirmiausia

baigiasi degtinė. Tokiuose susibėgimuose - taigi jie vyksta dažnai, čia ne pir­

mas kartas. Aš atstumiu indelį. - Ne, pasiimk.

1 1 7

Jis mosteli, matyt, manęs nesupratęs. - Geras daiktas. Atnešiu kitą. Oriu šypteli Hanai ir dingsta minioje. Man patinka jo šyp­

sena, kaip ji kreivai kilsteli kairiu skruostu, bet, suvokus, kad galvoju apie simpatišką jo šypseną, mane apima panika, suplaz­dėjusią krūtinėje ją išnešioja kraujas - viso gyvenimo šnibžde­sius ir kaltinimus.

Valdytis. Svarbiausia valdytis. - Man reikia eiti, - pagaliau ištariu Hanai. Pažanga. - Eiti? - Ji suraukia kaktą. - Ateiti tokį kelią ir . . . - Aš atvažiavau dviračiu. - Tebūnie. Atvažiuoti tokį kelią ir apsisukus - atgal? Hana siekia mano delno, bet aš vikriai susidedu rankas ant

krūtinės. Ji užsigauna. Aš sudrebu neva iš šalčio, kad ji pasijus­tų geriau, bet nesuprantu, kodėl taip sunku su ja kalbėtis. Čia mano geriausia draugė, mergaitė, kurią pažįstu nuo antros kla­sės, mergaitė, kuri per pietų pertrauką dalydavosi su manimi sausainiais, o kartą vožė kumščiu Džilijanai Doson į fizionomi­ją, kai toji pasakė, kad mano šeima serga deliria.

- Aš pavargau, - tariu. - Be to, neturėčiau čia būti. - Noriu pasakyti: Ir tau nederėtų čia būti, bet susilaikau.

- Ar girdėjai muziką? Nuostabūs muzikantai, tiesa? Hana pernelyg maloniai kalba, visai ne kaip Hana, ir pašir­

džius nudiegia aštrus skausmas. Ji stengiasi būti mandagi. Elgia­si taip, lyg būtume svetimos. Ir pati jaučia nesmagumą.

- Aš . . . aš nesiklausiau. Kažkodėl nenoriu, kad Hana žinotų: taip, girdėjau, taip, man

jie atrodė nuostabūs, daugiau negu nuostabūs. Tai per daug as-

1 1 8

meniška, netgi keblu ir gėda prisipažinti; nors atvažiavau tokį kelią, nepaisydama komendanto valandos ir taip toliau, vien tam, kad pamatyčiau ją ir atsiprašyčiau, vėl grįžta dieną patirtas jausmas, kad Hanos nebepažįstu ir ji nebepažįsta manęs.

Aš pripratusi susidvejinti - galvoti viena, iš pareigos daryti ką kita, nuolat grumtis su pasirinkimo galimybėmis. Bet Hana kaži kaip dailiai atsidūrė kitoje pusėje, kitame pasaulyje - nemi­nėtinų minčių, daiktų ir žmonių.

Nejau įmanoma, kad visą šį laiką, kol aš gyvenau savo gyve­nimą, ruošiausi egzaminams, bėgiojau su Hana ilgus nuotolius, šis kitas pasaulis paprasčiausiai buvo, egzistavo šalia manojo ir po juo - gyvas, pasirengęs, vos tik saulė nusileis, išlįsti iš šešė­lių ir skersgatvių? Slapti vakarėliai, draudžiama muzika, susi­liečiantys žmonės, nė trupučio nebijantys ligos, nebijantys dėl savęs.

Pasaulis be baimės. Neįmanomas daiktas. Ir nors stoviu didžiausioje mano kada nors matytoje minio­

je, staiga pasijuntu baisiai vieniša. - Pabūk,- tyliai sako Hana. Ji liepia, bet balse dvejonė, tarsi

klaustų. - Pasiklausysi antros dalies. Aš purtau galvą. Verčiau nebūčiau atvažiavusi. Verčiau ne­

būčiau šito pamačiusi. Verčiau nebūčiau sužinojusi, ką dabar žinau, o rytoj galėčiau atsikėlusi nuvažiuoti pas Haną, paskui gulėti su ja paplūdimyje prie Rytinės promenados ir skųstis, ko­kia nuobodi vasara, kaip visada darydavome. Galėčiau manyti, jog niekas nepasikeitė.

- Jau eisiu, - netvirtai sakau. - Nieko, tu gali pasilikti. Vos ištarusi susigriebiu, jog ji nesisiūlė grįžti su manimi.

1 1 9

Hana žvelgia į mane nenusakomu žvilgsniu, ir apgailestauda­ma, ir gailėdama.

- Jeigu nori, galime grįžti kartu, - pasisiūlo, bet matau - tik tam, kad man būtų lengviau.

- Ne ne, nereikia. Skruostai dega, žengiu atatupsta trokšdama kuo greičiau

dingti iš čia. Atsitrenkiu į kažką - berniuką, jis grįžteli, nusišyp­so. Skubiai nueinu.

- Lena, palauk. Hana vėl bando mane sugriebti. Nors ji jau turi gėrimo, įbru­

ku jai savąjį indelį, ir ji nenorom stabteli, susiraukusi bando abu indelius alkūne prispausti prie savęs, tą akimirką atbula imu tol­ti nuo jos.

- Prižadu, kad grįšiu laimingai. Rytoj pasikalbėsime. Aš prasmunku pro siaurą tarpelį tarp dviejų žmonių, - vie­

nintelė nauda, kai esi penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, kad gali visur pralįsti, - bet, man nespėjus susigaudyti, atsilikusią Haną praryja minia. Nuleidusi akis, vildamasi, kad skruostai tuoj at­vės, pasileidžiu tolyn nuo klojimo.

Pro šalį slenka vaizdai, nuo jų jaučiuosi, tarsi vėl sapnuočiau. Berniukas. Mergaitė. Berniukas. Mergaitė. Juokiasi, stumdosi, šiaušia vienas kitam plaukus. Niekada, nė kartelio per visą gyve­nimą nesu jautusis tokia svetima ir ne savo vietoj. Nuaidi plonas mechaninis žvygtelėjimas, ir grupė vėl pradeda groti, tačiau ma­nęs muzika }au nejaudina. Nė nestabteliu. Einu taikydama į kalvą, įsivaizduodama vėsią žvaigždžių šviesos užlietų laukų tylą, pažįs­tamas tamsias Portlando gatves, vienodą patrulių žingsnių ritmą, jų radijo stotelių pranešimus. Visa tai įprasta, normalu, sava.

1 20

Pagaliau minia ima retėti. Įsispraudusiai tarp tokios daugy­bės žmonių buvo karšta, dabar vėjas dilgina odą, šaldo skruos­tus. Jau šiek tiek aprimusi minios pakraštyje išdrįstu atsisukti į sceną. Atviras dangui ir nakčiai klojimas, nutviekstas baltos šviesos, man primena delną, kuriame dega liepsnelė.

- Lena! Keista, bet akimirksniu atpažįstu jo balsą, nors girdėjau tik

sykį, dešimt, daugiausia - penkiolika minučių: šis balsas tarsi pamuštas juoku, sakytum suolo draugė, palinkusi prie tavęs per vidurį klaikiai nuobodžios pamokos, nori pašnibždėti baisiai įdomią paslaptį. Viskas nuščiūva. Gyslose sustingsta kraujas. Man užima kvapą. Net muzika nutolsta ir girdžiu tik kažką ra­maus, tylaus ir gražaus, lyg tolimą būgno dundėjimą, ir galvoju: Aš girdžiu savo širdį, nors žinau, jog neįmanoma, nes ir širdis sustojo. Rega vėl pakeičia vaizdo mastelį, ir aš matau tik Aleksą, per minią besispraudžiantį prie manęs.

- Lena, palauk! Mane perveria siaubas, - pamanau, jis čia atvykęs kaip pa­

trulio būrio narys arba reido dalyvis, - tačiau tada pamatau, jog apsirengęs normaliai, su džinsais, išblukusiais marškinėliais, apsiavęs tais pačiais sunešiotais sportbačiais rašalo mėlynumo raišteliais.

- Ką čia veiki?- sumekenu jam priėjus. Jis šypsosi. - Ir man smagu tave matyti. Jis paliko tarp mudviejų kelių žingsnių tarpą, ir aš džiau­

giuosi. Prieblandoje nelabai įžiūriu jo akių spalvą ir šiaip šiuo metu man nereikia, kad kas dirgintų, nenoriu jaustis taip kaip

1 2 1

tada prie laboratorijų, kai jis palinkęs šnibždėjo man į ausį ir aš, jausdama siaubą, kaltę ir jaudulį, labai aiškiai suvokiau, kad jo lūpas nuo mano ausies skiria tik siauras tarpelis.

- Aš rimtai klausiu, - sakau stengdamasi atrodyti griežta. Jo šypsena virpteli, bet neišnyksta. Jis pūsteli orą.

- Atėjau pasiklausyti muzikos. Kaip ir visi kiti. - Bet juk negalima ... - Ieškau žodžių neįsivaizduodama, kaip

pasakyti tai, ką noriu. - Juk šitai.. . - Draudžiama? - Jis gūžteli. Plaukų garbana užkrinta ant

kairės akies ir, jam atsigręžus į vakarotojus, šviesoje nuo scenos žybteli ta iš proto varančia rusvai auksine spalva. - Viskas ge­rai, - taria jis tyliau, ir aš, norėdama jį išgirsti per muzikos griau­dėjimą, turiu palinkti jo pusėn. - Niekas nieko blogo nedaro.

Vos nepasakau: Tu negali žinoti, bet susilaikau jo žodžiuo­se išgirdusi liūdesį. Aleksas persibraukia plaukus, ir aš pama­tau mažytį randelį už kairės ausies, tobulai simetrišką tritaš­kėlį. Gal jam gaila viso to, ką prarado išgydytas. Pavyzdžiui, muzika žmogaus jau taip nejaudina, be to, jam turėjo būti išgydytas ir apgailestavimo jausmas, nors procedūra ne visus paveikia vienodai ir ne visada pasiseka. štai kodėl teta ir dėdė dar kai kada sapnuoja. štai kodėl pusseserė Marsija imdavo ir isteriškai pravirkdavo, be jokio išankstinio ženklo ar regimos priežasties.

- O kaip tu? - Jis atsisuka į mane ir vėl šypsosi, o balsas tam­pa linksmai pašaipus. - Kuo pasiaiškinsi?

- Aš nenorėjau ateiti, - skubiai sakau. - Reikėjo ... - Užsiker­tu suvokusi, kad gerai nežinau, ko čia atvažiavau. - Reikėjo kai kam perduoti vieną daiktą, - pagaliau išpoškinu.

122

Jis kilsteli antakius aiškiai abejodamas. Aš toliau pyškinu savo tekstą:

- Hanai. Savo draugei. Tu su ja susipažinai prieš kelias dienas. - Prisimenu. - Nesu mačiusi, kad kas taip ilgai šypsotųsi.

Atrodo, lyg jo veidas taip jau sukurtas. - Beje, tu manęs dar ne­atsiprašei.

- Už ką? Minia tebesiveržia prie scenos, ir mudviejų su Aleksu nebe­

supa žmonės. Retkarčiais kas nors praeina mosuodamas buteliu ar dainuodamas, šiek tiek ne į toną, bet šiaip esame vieni.

- Už tai, kad neatėjai į pasimatymą. - Lūpų kertelė vėl pakyla, ir man vėl atrodo, kad jis bando pasakyti kažkokią baisiai įdomią paslaptį. - Tądien taip ir nepasirodei prie Galinio užutėkio.

Mane užlieja pergalingas džiaugsmas - vadinasi, jis manęs laukė! Norėjo su manimi susitikti! Kartu sukirba nerimas. Jam iš manęs kažko reikia. Nežinau ko, bet jaučiu ir man darosi baisu.

- Taigi?- Jis susideda rankas ir tebesišypsodamas sJ}puojasi ant kulnų. - Atsiprašysi ar ne?

Jo nerūpestingumas ir savikliova mane erzina kaip ir tada prie laboratorijų. Kokia neteisybė, kokia priešybė mano savi­jautai: tarsi tuoj ištiktų infarktas arba turėčiau ištirpti ir virsti balute.

- Melagių aš neatsiprašinėju, - rėžiu stebėdamasi savo balso tvirtumu.

Jis susiraukia. - Ir ką tai reiškia? - Liaukis. - Užverčiu akis kas akimirką jausdamasi vis drą-

siau. - Tu melavai, kad manęs nematei per vertinimus. Me-

1 2 3

lavai, kad manęs neatpažinai. - Su kiekvienu melu užlenkiu pirštą. - Melavai, kad vertinimų dieną net nebuvai įkėlęs kojos į laboratorijas.

- Gerai jau, gerai. - Jis iškelia rankas. - Atsiprašau, aišku? Klausyk, tai aš turiu tavęs atsiprašyti.- Pasižiūrėjęs į mane atsi­dūsta. - Jau sakiau, apsaugininkai per vertinimus į vidų nelei­džiami. Nežinau, gal kad nebūtų suteptas procesas, ar ką. Bet aš baisiausiai užsinorėjau kavos, o antrame C komplekso aukšte stovi automatas, duodantis gerą kavą, su tikru pienu ir viskuo, todėl įėjau pasinaudojęs savo kodu. Ir viskas. Pasaka baigta. Vė­liau turėjau meluoti. Juk galėjau netekti darbo. O aš dirbu tose kvailose laboratorijose tik tam, kad galėčiau mokytis . . . - Jis nu­tyla. Pirmą kartą neryžtingai. Atrodo susirūpinęs, lyg bijotų, kad aš jo neįskųsčiau.

- Tai ko tada buvai stebėjimo balkone? - nepasiduodu. - Ko­dėl žiūrėjai į mane?

- Antro aukšto taip ir nepasiekiau, - atsako jis. Įdėmiai žiūri į mane lyg stebėdamas, kaip reaguosiu. - Įėjau į vidų ir . . . ir tada išgirdau tą beprotišką triukšmą. Trepsėjimą, dundesį. Ir dar kažką. Šauksmus ar panašiai.

Trumpai užsimerkiu ir prisimenu, kaip kaitriai plieskė lem­putės, kaip atrodė, kad už sienų šniokščia vandenynas ir per dešimties metų atstumą klykia mano mama. Kai atsimerkiu, Aleksas tebežiūri į mane.

- :Žodžiu, neįsivaizdavau, kas darosi. Pamaniau.. . nežinau, gal ir kvailai. . . bet pamaniau, gal laboratorijas kažkas puola . . . Ir staiga, man taip stovint, į mane pasileidžia koks šimtas kar­vių . . . - Jis gūžteli. - Kairėje buvo laiptai. Išsigandęs užlėkiau jais.

1 24

Pamaniau, karvės laiptais nelaipioja. - Jis vėl šypteli, bet jau vangiai, nedrąsiai. - Ir atsidūriau stebėjimo balkone.

Visiškai normalus, logiškas paaiškinimas. Man palengvėja, jau taip jo nebebijau. Ir kartu krūtinėje sukyla kažkoks nykus jausmas, nusivylimas. Ir užsispyrimas, vis dar liepiantis juo abe­joti. Prisimenu, kaip jis stovėjo stebėjimo balkone užvertęs gal­vą, juokdamasis, kaip mirktelėjo man. Koks atrodė - linksmas, pasitikintis, laimingas. Ir ničnieko nebijantis.

Pasaulis be baimės . . .

- Vadinasi, nieko nežinai. .. kaip tai atsitiko? Negaliu patikėti savo drąsa. Sugniaužiu kumščius ir spau­

džiu juos vildamasi, jog jis nepastebės, koks duslus mano balsas. - Kaip buvo supainioti krovinių furgonai?- paklausia jis ra­

miai, be jokios pauzės ar balso virptelėjimo, ir man išgaruoja paskutinė abejonė. Kaip ir kiekvienas išgydytasis, jis neabejoja oficialia versija. - Tą dieną ne aš turėjau priimti krovinius. Vy­rukas, kuris pasirašė važtaraštį ... Selas . . . buvo atleistas iš darbo. Mat būtina tikrinti krovinį. Jis, matyt, šitą dalį praleido.- Alek­sas pakreipia galvą, skėsteli rankomis.- Dabar patenkinta?

- Patenkinta, - atsakau. Bet krūtinę kažkas tebegniaužia. Vakare nesitvėriau savo kailyje, kad tik greičiau ištrūkčiau iš namų, o dabar tetrokštu mirktelėjus stebuklingai atsidurti na­mie, atsisėdus lovoje nusimesti antklodę nuo kojų ir įsitikinti, jog viskas - šis vakarėlis, Aleksas - tebuvo sapnas.

- Na ir? .. - Jis krypteli galvą klojimo pusėn. Grupė groja kažką garsaus ir greito. Nesuprantu, kaip šita muzika galėjo man patik­ti. Dabar atrodo kaip grynas triukšmas - spartaus tempo triukš­mas. - Kaip sakai, ar mūsų nesutryptų, jei prieitume arčiau?

1 2 5

Nekreipiu dėmesio, kad jis ką tik pasakė "mūsų", žodį, ku­ris, tariamas linksmu, jukiu jo balsu, kažkodėl nuskamba taip jaukiai.

- Iš tikrųjų aš jau ėjau namo. Pajuntu, kad ant jo pykstu, bet neaišku ko - turbūt už tai,

kad pasirodė esąs ne toks, kokiu jį laikiau, nors turėčiau būti dėkinga, jog yra normalus, išgydytas, taigi nekeliantis pavojaus.

- Ėjai namo? - nepatikliai pakartoja jis. - Tau negalima eiti namo.

Visada labai stengiuosi nepasiduoti pykčiui ar irzlumui. Kerolės namuose negaliu rodyti šitų jausmų. Per daug esu jai skolinga, be to, po kelių įniršio priepuolių, kuriuos užtaisiau būdama maža, negalėjau tverti, kaip ji kelias dienas vogčiomis žiūrėdavo į mane tarsi tirdama, vertindama. Supratau, kad ji mąsto: Visai kaip motina. Tačiau dabar pasiduodu pykčio ban­gai. Man jau bloga nuo žmonių, apsimetančių, kad šis pasaulis, kitoks pasaulis, ir yra normalus, o aš esu nenormali. Taip ne­sąžininga: sakytum visos taisyklės staiga būtų pasikeitusios ir kažkas pamiršęs man pasakyti.

- Galima, ir aš eisiu. Apsisukusi drožiu į kalną tikėdamasi, kad jis pagaliau atstos

nuo manęs. Keista, bet neatstoja. - Pala! Jis puola į kalvą paskui mane.

- Ką tu darai? Atsisuku į jį - vėl nustebusi, koks tvirtas mano balsas, juk

širdis lekia, plazda. Gal tokia pokalbių su berniukais paslaptis -ko gera, visą laiką turi būti supykusi.

1 26

- Kaip ką darau? - Abu šiek tiek uždusom kopdami į kalvą, bet jis įstengia nusišypsoti. - Tiesiog noriu su tavim pasikalbėti.

- Tu mane seki. - Susidedu ant krūtinės rankas ir pasijuntu tarsi atsitvėrusi nuo jo. - Vėl mane seki.

Na štai. Jis žengia atatupstas, o aš pajuntu trumputį piktą džiaugsmą, kad pavyko jį nustebinti�

- Vėl? - pakartoja jis. Smagu, kad bent sykį ne aš mekenu ar ieškau žodžių. Ir pra­

pliumpu: - Manau, truputį keista, kad visą gyvenimėlį gyvenau tavęs

nesutikdama ir staiga P.ei iš šio, nei iš to pradedi visur maišytis po kojų.

Neketinau šito sakyti, - iš tikrųjų man nebuvo keista, - bet vos pasakiusi supratau, jog taip ir yra.

Maniau, supyks, bet, mano nuostabai, jis užverčia galvą ir ima juoktis, juokiasi ilgai ir garsiai. Mėnesiena nusidabrina skruosto linkį, smakrą ir nosį. Mane taip apstulbina j� elgesys, kad tik stoviu ir spoksau. Pagaliau jis pasižiūri į mane. Nors ir dabar ne­įžvelgiu jo akių, - mėnulis viską ryškiai apibrėžia: vienus daiktus apiberia sidabro kristalais, kitus palieka juodumoje, - jaučiu tą patį, ką ir tądien laboratorijose: jų karštį, šviesumą.

- Gal tik manęs nepastebėdavai, - tyliai sako jis, sūpuoda­masis ant kulnų.

Nejučia žengteliu atgal. Mane gąsdina jo artumas - nors mūsų kūnus skiria tarpas, jaučiuosi, lyg liestumės.

- Ką . . . ką nori pasakyti? - Ogi tai, kad tu klysti. - Jis nu tyla, žiūri į mane; aš stengiuosi

išlaikyti ramų veidą, bet kairės akies vokas ima trūkčioti. Laimė, patamsyje jis to nemato. - Mes dažnai matydavome vienas kitą.

1 27

- Būčiau prisiminusi, jei būčiau tave sutikusi. - Aš nesakiau, kad mes susitikdavome. - Jis nesistengia ma-

žinti naujai atsiradusio atstumo tarp mūsų, ir aš jam dėkinga bent už tai. Prikandęs lūpos kertelę pasidarė lyg ir jaunesnis. -Galima kai ko paklausti? - vėl prabyla jis. - Kodėl nebebėgat pro Gubernatorių?

Nesusilaikiusi aikteliu. - Iš kur žinai apie Gubernatorių? - Aš mokausi Portlando universitete, - atsako jis. Portlan-

do universitetas . . . Dabar prisimenu, kaip tą popietę, kai ėjome už laboratorijų komplekso žiūrėti vandenyno, aš nugirdau jo pokalbio su Hana nuotrupas, atneštas vėjo. Tada jis tikrai sakė,

kad yra studentas. - Praėjusį semestrą dirbau Grinde, Paminklo aikštėje. Išvien tave matydavau.

Aš tik išsižioju ir susičiaupiu. Neištariu nė žodžio; smegenys užsikerta, kai tik jų labiausiai prireikia. Aišku, Grindą žinau, mu­dvi su Hana du tris kartus per savaitę prabėgdavom pro jį žiūrė­damos, kaip koledžo studentai įeina ir išeina pro jo duris pūsda­mi kavą plastikiniuose indeliuose. Grindas stovi prie nedidelės akmenimis grįstos aikštės, vadinamos Paminklo aikšte; ji žymėjo pusę vieno šešių mylių maršruto, kurį visą laiką bėgdavau.

Aikštės viduryje stovi vyriškio statula, dūlanti nuo sniego ir lietaus, išmarginta grafitų ringėmis. Jis žengia pirmyn, viena ranka prilaikydamas ant galvos kepurę, todėl atrodo, jog galy­nėjasi su baisia audra arba eina prieš vėją. Kitos rankos kumštis atkištas. Aišku, tolimoje praeityje kumštis kažką laikė suspau­dęs, galbūt deglą, bet kažkada toji statulos dalis buvo nudaužta arba pavogta. Taigi dabar Gubernatorius žengia į priekį atkišęs

1 2 8

tuščią kumštį, delne likusi ertmė - puiki slėptuvė laiškeliams ir kitokiems slaptiems daikčiukams. Kartais su Hana patikrinda­vome, ar kumštyje nėra ko įdomaus. Bet nebūdavo, ten gulėda­vo nebent suvynioti kramtukės gabaliukai ir monetos.

Gerai nežinau, kada ir kodėl abi su Hana pradėjom jį vadinti Gubernatoriumi. Vėjas ir lietus išėdė užrašą lentelėje ant pos­tamento, nieko nebeįskaitysi. Daugiau niekas jo taip nevadina. Visi paprasčiausiai sako: "Statula Paminklo aikštėje." Aleksas turbūt kurią dieną nugirdo mudvi kalbant apie Gubernatorių.

Jis tebežiūri į mane, laukia, ir aš susigriebiu taip ir neatsakiu­si į jo klausimą.

- Aš vis keičiu maršrutus,- tariu. Turbūt nuo kovo ar balan­džio nesu bėgusi pro Gubernatorių. - Atsibosta tie patys. - Ir tada neištvėrusi lepteliu:- Tu mane prisimeni?

Aleksas nusijuokia. - Tavęs negalėjai nepastebėti. Vis apibėgdavai statulą juokin­

gai šokinėdama ir šūkaudama. Karštis išmuša kaklą ir skruostus. Matyt, vėl raudona kaip

burokas, dar gerai, kad pasitraukėme nuo scenos šviesų. Bu­vau visiškai pamiršusi, jog prabėgdama pašokdavau bandyda­ma Gubernatoriui pliaukštelėti per kumštį - šis mostas man savotiškai padėdavo nusiteikti bėgimui atgal į mokyklą. Kar­tais mes net šūktelėdavome: "Halena! " Tikriausiai atrodyda­vom kaip beprotės.

- Aš ne .. . - Apsilaižau lūpas bandydama sugalvoti paaiškini­mą, kuris nebūtų juokingas. - Bėgiodami žmonės kartais prasi­mano visokių keistenybių. Dėl endorfinų ir taip toliau. Bėgioji­mas kaip narkotikai, supranti? Susuka smegenis.

1 29

- Man patikdavo, - pasakė jis. - Tu atrodydavai. . . - Jis nuty­la. Veidas apsiniaukia, patamsyje vos įžiūriu mažytę permainą, tačiau tą akimirką jis atrodo toks nejudrus ir liūdnas, kad man užima kvapą, sakytum pats būtų virtęs statula ar kitu žmogu­mi. - Tu atrodydavai laiminga.

Valandėlę abu stovime tylėdami. Staiga jis vėl atvirsta į sma­gųjį, šypsulingąjį Aleksą.

- Vieną dieną aš palikau tau laiškelį. Gubernatoriaus kumštyje.

Vienq dienq aš palikau tau laiškelj. Neįmanoma, pernelyg beprotiška, kad apie tai galvotum, ir aš išgirstu save kartojant:

- Laiškelį man?

- Garantuotai kokį nors labai kvailą. Tik labas, šypsantis veidukas ir mano vardas. Bet paskui nustojai ten rodytis. - Jis gūžtelėjo. - Tikriausiai ten tebeguli. Tas laiškelis. Gal iš jo telikęs popieriaus gumulėlis.

Jis man paliko laiškelį. Laiškelį man. Man. Ši mintis - tai, kad jis mane pastebėjo ir galvojo apie mane ilgiau negu akimir­ką, - tokia neaprėpiama ir pribloškianti, jog man ima drebėti pakinkliai ir nutirpsta rankos.

Ir tada išsigąstu. Štai šitaip liga ir prasideda. Net jeigu jis iš­gydytas, jeigu nepavojingas - man vis tiek gresia pavojus, o liga prasideda kaip tik šitaip. Pirma fazė: uždarumas, negalėjimas

susikaupti, džiūstanti burna, prakaitavimas, drėgni delnai, galvos

svaigimas ir nesiorientavimas aplinkoje. Mane užplūsta šleikštu­lys, sumišęs su palengvėjimo, panašus į jausmą, kai paaiškėja, jog iš tikrųjų visi žino tavo baisiausią paslaptį, visą laiką žinojo. Visą šį laiką teta Kerolė neklydo, mokytojai neklydo, mano pus-

1 30

seserės neklydo. Vis dėlto nesiskiriu nuo mamos. Ir toji pragaiš­tis, toji liga slypi manyje grasindama bet kurią akimirką pradėti graužti man vidurius, nuodyti mane.

- Turiu eiti. Vėl imu lipti į kalvą, kone bėgte, bet jis ir vėl pasiveja. - Ei, neskubėk. - Kalvos viršūnėje paliečia man riešą, kad

sustočiau. Jo glustelėjimas nudegina, aš atitraukiu ranką. -Lena, palauk.

Nors žinau, kad negalima, sustoju. Dėl to, kad jo lūpose var­das nuskamba kaip muzika.

- Tau nėra ko nerimauti, aišku? Nėra ko bijoti. - Jo balse vėl skamba juokas. - Aš neflirtuoju su tavimi.

Man pasidaro gėda. Flirtuoti. Nešvankus žodis. Jo manymu, aš jo elgesį laikau flirtu.

- Aš ne ... aš nemaniau, kad tu ... niekad nepamanyčiau, kad tu . . . Žodžiai malasi burnoje, ir aš suprantu, kad jokia tamsa jau

nepaslėps veidą užliejusio raudonio. Jis pakreipia galvą. - Tai gal tu su manimi flirtuoji? - Ką? Ne, - išdaužiu. Mintys it paklaikusios lekia ratu, ir

aš suvokiu net nenutuokianti, kas tas flirtavimas. Tik žinau iš vadovėlių, žinau, kad blogas dalykas. Ar įmanoma flirtuoti ne­suprantant, kad flirtuoji? Ar jis tikrai flirtuoja? Kairė akis visai pasiunta trūkčioti.

- Nusiramink, aš tik pajuokavau.- Jis iškelia rankas lyg pra­šydamas: Nepyk ant manęs. Krypteli į kairę, bet akių nuo manęs nenuleidžia. Mėnuo aiškiai apšviečia randą: lygiašonį baltų taškų trikampį, kurį matant norisi galvoti apie tvarką ir normalumą. -Nepamiršk, kad aš nepavojingas. Negaliu tavęs nuskriausti.

1 3 1

Jis tai sako ramiai, lygiai, ir aš patikiu. Bet širdis krūtinėje nesiliauja karštligiškai plazdėti, veržiasi vis aukščiau ir aukš­čiau, kol atrodo, kad ims ir nuneš mane kaip su sparnais. Šitaip visada jaučiuosi užlipusi į Kalną, iš kur galima matyti Kongreso gatvę apačioje, už nugaros plytintį visą Portlandą, gatves, mir­guliuojančias žaliomis ir pilkomis dėmėmis, - iš toli abi spalvos nuostabios ir nepažįstamos; paskui išskečiu rankas ir pasilei­džiu pakalnėn, vėjas plaka veidą ir man net nereikia stengtis, pakanka pasiduoti žemės traukai. Lekiu be kvapo, susijaudinu­si, laukdama, kol toji trauka mane pargriaus.

Staiga pastebiu, kaip tylu. Grupė nustojo groti, minia irgi nutilo. Tik girdėti, kaip vėjas šiurena žolę. Iš ten, kur stovime, kokios penkiasdešimt pėdų nuo kalvos viršūnės, klojimo ir va­karėlio nematyti. Akimirką galvoje gimsta fantazija, kad šioje tamsoje mudu esame vieninteliai žmonės - vieninteliai nemie­gantys gyvi žmonės šiame mieste, šiame pasaulyje.

Tada ore ima pintis muzikos garsai, švelnūs lyg atodūsiai, to­kie tylūs, kad iš pradžių palaikau juos vėju. Ši muzika nė kiek nepanaši į ankstesniąją - tyki ir trapi, tarsi kiekviena nata būtų stiklo gija ar šilko siūlas, vinguriuojantis ore. Ir vėl mane pri­bloškia nežemiškas jos grožis, tokio dar nesu girdėjusi, ir neži­nia kodėl mane apima dvilypis noras - juoktis ir verkti.

- Šita daina mano mėgstamiausia. - Mėnulį uždengia pra­plaukiantis debesėlis, ant Alekso veido šoka šešėliai. Jis tebežiū­ri į mane, ir aš užsinoriu sužinoti, apie ką jis galvoja. - Ar esi kada šokusi?

- Ne, - atsakau truputį per aštriai. Jis tyliai nusijuokia.

1 3 2

- Gerai, aš niekam nesakysiu. Prisimenu mamą: jos švelnias rankas, kai ji mane sukdavo

ilgomis vaškuotomis mūsų namų grindimis, tarsi būtume buvu­sios su pačiūžomis; skambų jos balsą, kai ji šypsodama pritarda­vo iš garsiakalbio sklindančioms dainoms.

- Mano mama šokdavo, - išsprūsta man, ir iškart pasigailiu šių žodžių.

Bet Aleksas nieko neklausia ir nesijuokia. Tik žiūri i mane. Jau, atrodo, kažką sakys. Tačiau jis tik ištiesia ranką per mus skirianti tarpą, per šitą tamsą.

- O norėtum?- paklausia- veikiau vos girdimai, kaip vėjas sušnibžda.

- Ko ar norėčiau? Širdis daužosi, ausyse ūžia, ir nors jo ir mano rankas tebe­

skiria keli coliai, mus sujungia lyg elektra gaudžianti energija, o mano kūną užplūsta karštis, koks galėtų būti, jei abu susiglaus­tume delnas i delną, veidas i veidą.

- Pašokti, - taria jis, iveikia tuos kelis likusius colius, ima mane už rankos ir prisitraukia; tą akimirką muzika siūbte­li aukšta gaida, bet aš nesuvokiu, kas mane nuneša ir pakelia aukštyn - jo ranka ar muzika.

Mes šokame.

Daugumos dalykų, net galingiausių žemės judesių, pradžia esti visai menka. Žemės drebėjimas, sugriaunantis miestą, gali pra­sidėti virptelėjimu, drebuliu, atodūsiu. Muzika prasideda vibra­cija. Potvynis, prieš dvidešimt metų užtvindęs Portlandą po du mėnesius trukusių liūčių ir pasiekęs net gatves šiapus labora-

1 33

torijų, užliejęs per tūkstantį namų, nušlavęs padangas, šiukšlių pilnus maišus ir senus, dvokiančius batus, nuplukdęs juos ga­tvėmis tartum trofėjus, palikęs ploną žalių pelėsių grienę, pu­vimo ir irimo smarvę, neišsivadėjusią kelis mėnesius, prasidėjo siaurute vandens srovele, tekančia ant prieplaukos.

O Dievas sukūrė visą pasaulį iš vieno atomo, ne didesnio už mintį.

Greisės gyvenimą sugriovė vienui vienas žodis - prijaučian­

čioji. Mano gyvenimą išsprogdino kitas žodis - savižudybė.

Pasitaisau - tai buvo pirmas kartas, kai mano gyvenimas ėmė ir susprogo.

Antrą kartą mano gyvenimas susprogo irgi dėl žodžio. Žo­džio, kuris išsiveržė iš gerklės, nuslydo prie lūpų, išsprūdo iš jų nespėjus man susivokti ar jo sulaikyti.

Klausimas buvo toks: Ar rytoj susitiksime?

O tas žodis buvo - taip.

Amor deliria nervosa požymiai

PIRMA FAZĖ uždarumas; negalėjimas susikaupti

džiūstanti burna

prakaitavimas, drėgni delnai

galvos svaigimo priep;wliai, nesiorientavimas aplinkoje

sumažėjęs proto skvarbumas; padrikos mintys; pažeistas protavimas

ANTRA FAZĖ euforijos tarpsniai; isteriškas juokas ir nenormalus energingumas

nevilties tarpsniai; apatija

apetito pokyčiai; spartus svorio kritimas arba svorio prieaugis

įkyrios mintys; išnyksta domėjimasis kuo nors kitu

mąstymo įgūdžių praradimas; tikrovės iškraipymas

miego sutrikimai; nemiga arba nuolatinis nuovargis

maniakiškos mintys ir veiksmai

paranoja; pavojaus jausmas

TREČIA FAZ Ė ( KRITINĖ) pasunkėjęs kvėpavimas

krūtinės, gerklės ar skrandžio skausmas

pasunkėjęs rijimas; atsisakymas valgyti

visiškas mąstymo pakrikimas; nelogiškas elgesys; agresyvios mintys ir

fantazijos; haliucinacijos ir manijos

KETVIRTA FAZĖ ( MIRTINA) Emocinis arba fizinis paralyžius (visiškas a r dalinis)

Mirtis

1 35

Jeigu bijote, kad patys ar koks pažistamas nebūtų užsikrėtęs deliria,

prašom skambinti nemokamu pagalbos telefonu 1 -800-STABDYK

ir aptarti skubaus gydymo galimybę.

Niekad nepajėgiau suprasti, kaip Hana gali taip dažnai ir taip lengvai meluoti. Bet, kaip ir visa kita, kuo dau­giau meluoji, tuo lengviau.

štai kodėl, kai kitą dieną grįžtu iš darbo ir Kerolė paklausia, ar nieko, jei ketvirtą vakarą iš eilės reikės valgyti dešrainius (dėl šio produkto tiekimo pertekliaus "Užeik ir sutaupyk" parduotu­vėje; kartą net dvi savaites mitome tik troškintomis pupelėmis) , aš ramiausiai sakau, kad Sofija Henerson iš Šv. Onos mokyklos mane su keliom mergaitėm pakvietusi vakarienės. Nereikia net galvoti. Pameluoju, ir tiek. Ir nors jaučiu, kaip sudrėksta del­nai, bet balsas išlieka ramus, neabejoju, kad ir veidas normalios spalvos, nes Kerolė tik šypteli savo šykščia šypsena ir pagiria, girdi, smagu girdėti.

Pusę septynių sėdu ant dviračio ir važiuoju į Ist Endo paplū­dimį, kur su Aleksu nutarėm susitikti.

Portlande daugybė paplūdimių. Ist Endo turbūt vienas ne­mėgstamiausių - todėl buvo mamos mėgstamiausias. Srovė čia stipresnė negu Vilardo paplūdimyje ar prie Saulėlydžio parko. Tikrai nežinau kodėl. Ir neįdomu. Visada buvau gera plaukikė. Po to pirmo karto - kai mama atitraukė rankas ir mane paleido,

1 36

o mane apėmė ir panika, ir džiaugsmingas jaudulys - plaukti išmokau labai greit ir ketverių metų jau viena įveikdavau ruožą palei bangolaužius.

Yra ir daugiau priežasčių, dėl kurių žmonės vengia Ist Endo paplūdimio, nors jis visai netoli, tereikia nulipti pakalnėn iš Rytinės promenadas, vieno mėgstamiausių parkų. Šis paplūdi­mys tėra trumpa akmenuoto, žvyru pamarginto smėlio juosta. Šalia jo glaudžiasi laboratorijų komplekso užkulisiai, kur yra sandėliai ir atliekų pašiūrės, taigi peizažas nelabai vaizdingas. Be to, plaukiodamas palei šį paplūdimį aiškiai matai T jukio tiltą ir nevaldomos teritorijos pleištą, įsispraudusį tarp Port­lando ir Jarmuto. Mažai kam patinka atsidurti taip arti Tyrų. Žmonėms baugu.

Man irgi baugu, tačiau mažytei, tiesiog mikroskopinei šir­dies kertelei patinka. Kurį laiką mamai mirus pasvajodavau, kad ji nemirusi, tikrai ne, tėtis taip pat nemiręs, - kad jie abu pabėgo į Tyrus ir ten kartu gyvena. Jis išvyko penkeriais metais anks­čiau už ją, viską paruošė, surentė namuką su malkomis kūrena­ma krosnimi ir iš medžių šakų sumeistravo baldus. Kada nors, pagalvodavau, jie mane pasiims. Aš net iki smulkmenų įsivaiz­davau savo kambarį: tamsiai raudona grindų danga, raudonų ir žalių skiautinių lovatiesė, raudonas krėslas.

Pakako keleto tokių fantazijų, kad suprasčiau nusifanta­zavusi. Jeigu tėvai būtų pabėgę į Tyrus, būtų tapę prijaučian­čiaisiais, maištininkais. Jau geriau, kad jie mirę. Be to, visai netrukus įsitikinau, jog mano fantazijos apie Tyrus ir tebuvo fantazijos, pasakėlės vaikams. Nelegalai nieko neturi, jokios prekybos, kad galėtų gauti raudonų ir žalių skiautinių lova-

1 3 7

tiesių arba krėslų, ar šiaip ko nors. Kartą Reičelė man sakė, jog jie tikriausiai gyvena kaip gyvuliai, purvini, alkani, apimti nevilties. Ji sako, atseit vyriausybė todėl nieko ir nedaro dėl jų, net nepripažįsta jų esant. Jie netrukus išmirs, visi iki vieno, nuo šalčio ar iš bado, arba juos pribaigs liga: jos kurstomi jie susipjaus, išsidraskys akis.

Dar ji sakė, jog tai jau gali būti įvykę, mes tik nieko nežino­me, - sakė, kad Tyrai galbūt jau tušti, tamsūs ir negyvi, juose tik šnara medžiai ir šmirinėja gyvūnai.

Ji tikriausiai neklysta dėl pirmojo dalyko, - kad Nelegalai gyvena kaip gyvuliai,- tačiau dėl šito tikrai neteisi. Jie gyvi, gy­vena ten ir nenori, kad juos pamirštume. Štai kodėl jie rengia demonstracijas. Štai kodėl prileido į laboratorijas karvių.

Imu nervintis tik pasiekusi Ist Endo paplūdimį. Nors sau­lė leidžiasi man už nugaros, ji nušviečia vandenį baltai, todėl viskas raibuliuoja. Prisidengusi akis nuo blyksnių, prie vandens pamatau Aleksą, ilgą juodą teptuko potėpį visos tos mėlynės fone. Galvoje švysteli praėjusios nakties vaizdas: viena jo ranka guli man ant liemens, liečia lengvai lyg sapne, kita suėmusi del­ną, sausa ir tvirta kaip saulės sušildytas medis. Mes tikrai šoka­me, - taip žmonės šoka per vestuves, kai jau būna suporuoti, -bet kažkaip geriau, laisviau ir ne taip dirbtinai.

Jis stovi nugara į mane, žiūri į vandenyną, ir aš apsidžiaugiu. Nedrąsiai lipu klibančiais, druskos išgraužtais laiptais iš auto­mobilių aikštelės į paplūdimį, stabtelėjusi atsirišu ir nusispiriu sportbačius, toliau juos nešuosi. Smėlis šildo basas kojas.

Iš vandens brenda senis su meškere. Įtariai dėbteli į mane, susiraukia. Jau noriu sakyti: "Jis išgydytas", bet senis praeida-

1 3 8

mas tik kažką murmteli, neisivaizduoju, kad galėtų iškviesti reguliuotojus, todėl nieko netariu. Žinoma, ir pakliuvus nieko baisaus neatsitiktų, - Aleksas tai ir turėjo galvoje sakydamas: "Aš nepavojingas", - tačiau nejaučiu noro atsakinėti i galybę klausimų ir kad mano asmens liudijimas būtų tikrinamas per SLS. Be to, jeigu reguliuotojai, nepatingėję atsivilkti šitoki kelią tikrinti "itartino elgesio", rastų tik kažkoki išgydytąji, iš gailes­čio kalbanti su septyniolikmete menkysta, tikrai neapsidžiaugtų ir garantuotai ant ko nors išgiežtų pyką

Iš gailesčio kalbanti. Skubiai nustumiu šiuos žodžius stebė­damasi, kaip sunku net apie juos galvoti. Visą dieną stengiausi nespėlioti, kurių galų Aleksas man toks geras. Net isivaizdavau, vieną trumpą kvailumo akimirką, kad po ivertinimo būsiu su juo suporuota. Turėjau nuvyti ir šitą minti- Aleksas jau gavo spausdintą rekomenduotų partnerių sąrašą, tikriausiai gavo jau prieš gydymą, iškart po ivertinimo. Dar nevedęs todėl, kad mo­kosi, tik tiek. Bet baigęs mokslus tuojau pat ves.

Žinoma, tuoj pradėjau galvoti, kokia jo pasirinktoji, ir nu­tariau, kad panaši i Haną: blizgančiais šviesiais plaukais ir ne­pakenčiamu talentu net plaukus susirišti grakščiai lyg atliekant choreografini numeri.

Paplūdimyje yra dar keturi žmonės: motina su vaikiuku, už kokių šimto pėdų, motina sėdi išblukusiame šezlonge ir išsiblaš­kiusi žvelgia i horizontą, o vaikas, turbūt ne vyresnis kaip trejų metukų, kapanojasi bangose, jų parmuštas suklykia (iš skausmo ar iš malonumo?) ir vėl murdosi stengdamasis atsistoti. Už jų palei vandeni eina pora, vyras ir moteris, neprisiliesdami vienas prie kito. Tikriausiai sutuoktiniai. Abu susinėrę priekyje rankas,

1 39

abu žiūri tiesiai, nekalba - ir nesišypso, tačiau ramūs, lyg abu žengtų po neregimu apsauginiu gaubtu.

Pagaliau prieinu prie Alekso, jis atsisuka ir nusišypso. Blyks­telėjusi saulė nubaltina jo plaukus. Paskui jie atgauna savo nor­malią rusvai auksinę spalvą.

- Labas, - sako jis. - Kaip gerai, kad atėjai. Su tais sunešiotais sportbačiais rankoje vėl pasijuntu nesma­

giai ir kvailai. Jaučiu, kaip užkaista skruostai, todėl nuleidžiu akis, numetu batus ant smėlio ir paspiriu.

- Juk sakiau, kad ateisiu, ar ne? Nenorėjau taip šiurkščiai atkirsti, todėl susiraukiu keikdama

save. Sakytum smegenyse įtaisytas filtras, bet jis, užuot viską pa­taisęs, apsuka taip, kad sušneku nei šį, nei tą, visiškai ne tai, ką galvojau.

Laimė, Aleksas nusijuokia. - Aš tik priminiau, kad aną kartą nepasirodei. - Jis linkteli

rodydamas į smėlį. - Sėdam? - Žinoma, - tariu lengviau atsidusdama. Kai abu atsisėdame ant smėlio, pasijuntu daug laisviau. Vis

mažesnis pavojus pargriūti ar iškrėsti kokią kvailystę. Prisitrau­kiu kelius, pasidedu ant jų smakrą. Tarp Alekso ir manęs poros žingsnių tarpas.

Valandėlę sėdime tylėdami. Iš pradžių karštligiškai ieškau, ką pasakyti. Kiekvienas tylos mirksnis virsta amžinybe, neabejoju, kad Aleksas mane palaikys nebyle. Tačiau jis iškapsto iš smėlio geldelę ir sviedžia į vandenyną, ir aš suvokiu, jog jis jaučiasi kuo puikiausiai. Dabar nusiraminu. Netgi džiaugiuosi šia tyla.

Kartais atrodo, kad jeigu paprasčiausiai daiktus tik stebi, ty-

140

liai sau sėdi leisdamas pasauliui tiesiog būti, - prisiekiu, kartais laikas akimirką sustingsta ir pasaulis sustoja. Sekundę. Ir jeigu kaip nors įstengi išgyventi tą sekundę, gyvensi amžinai.

- Prasideda atoslūgis, - prabyla Aleksas. Vėl sviedžia į ban­gas geldelę.

- Žinau. - Traukdamasis vandenynas krantą palieka nusėtą žaliais išmirkusiais dumbliais, šakaliais ir krabais atsiskyrėliais, oras aitriai pakvimpa druska ir žuvimis. Mirksėdamas, palikda­mas mažytes šakotas pėdeles, per smėlį tapsi kiras. - Kai buvau maža, mama mane čia atsivesdavo. Prasidėjus atoslūgiui eida­vom į jūrą, aišku, kiek būdavo galima. Ir ko tik nerasdavom ant smėlio- visokių krabų, didžiulių valgomųjų moliuskų ir akti­nijų. Ji čia mane ir plaukti mokė. - Nežinau, iš kur tas žodžių srautas, kodėl taip norisi šnekėti. - Sesuo, likusi krante, statyda­vo smėlio pilis, mes apsimesdavome, jog tai tikri miestai, tarsi būtume nuplaukusios į kitą pasaulio kraštą, neišgydytųjų šalį. Bet mūsų žaidimuose tie miestai nebūdavo nei apnikti ligos, nei sugriauti ar baisūs. Jie būdavo nuostabiai gražūs ir ramūs, pasta­tyti iš stiklo, šviesos ir dar kažko.

Aleksas sėdi tylėdamas, pirštu kažką braižo smėlyje. Bet ma­tau, kad klausosi. Man toliau veržiasi žodžiai:

- Prisimenu, mama mane šokindavo vandenyje pasisodi­nusi ant klubo. Bet vieną kartą ėmė ir paleido. Na, neišmetė be niekur nieko. Ant riešų turėjau užmautus tokius pripūstus daikčiukus. Bet aš taip išsigandau, kad paleidau gerklę. Buvau tik kelerių metų, bet tikrai prisimenu. Kaip apsidžiaugiau, kai ji mane vėl paėmė. Bet... bet ir nusivyliau. Lyg būčiau netekusi galimybės išbandyti kažką nepaprasta, supranti?

1 4 1

- Ir kas atsitiko? - Aleksas pakreipia į mane galvą. - Daugiau čia nebeateinate? Mamai nebepatinka vandenynas?

Aš žiūriu tolyn, virš vandens. Šiandien įlanka gana rami. Lygi, ribuliuojanti visais mėlynos ir violetinės spalvos atspal­viais, tyliai šliurpsėdama traukiasi nuo kranto. Nepavojinga.

- Ji mirė, - tariu stebėdamasi, kaip sunku tai pasakyti. Aleksas šalimais tyli, ir aš išpoškinu: - Nusižudė. Kai man buvo šešeri.

- Užjaučiu, - sumurma jis taip tyliai, jog vos išgirstu. - Tėtis mirė, kai buvau aštuonių mėnesių. Jo nė kiek nepri-

simenu. Manau . . . manau, kad jo mirtis ją palaužė, supranti? Ji nebuvo išgydyta. Nepavyko. Nežinau kodėl. Procedūra daryta tris kartus, bet ji. . . ji nepagijo.

Aš nutylu, įtraukiu oro bijodama pažvelgt į Aleksą, šalimais tylintį ir nejudantį lyg statula, lyg šešėlio iškarpa. Ir vis tiek ne­galiu nutilti. Keista, bet suvokiu iki tol niekam nepasakojusi apie mamą. Nebuvo reikalo. Visi aplink mane, visos mokinės, visi mūsų kaimynai ir mano tetos draugės - visi jau žinojo apie mano šeimą ir gėdingas jos paslaptis. Štai kodėl vogčiomis žiū­rėdavo į mane su gailesčiu. Štai kodėl kiekviename kambaryje sukeldavau kuždesių bangą, o įžengusi sulaukdavau tylos antau­sio - tylos ir kaltų, sutrikusių veidų. Net Hana žinojo dar prieš mudviem antroje klasėje tampant suolo draugėmis. Prisimenu, nes tai ji mane rado tualeto kabinoje verkiančią į popierinio rankšluosčio juostą, grūdančią ją į burną, kad niekas neišgirstų, o ji paspyrė duris ir žiūri į mane. Ar dėl mamos? - paklausė. Tai buvo jos pirmieji žodžiai man.

- Aš nežinojau, kad jai kažkas negerai. Nežinojau, jog ser­ga. Buvau per maža suprasti. - Nenuleidžiu akių nuo horizonto:

1 42

plonos ištisinės linijos, tiesios lyg įtemptas lynas. Įlanka tebe­tolsta nuo mūsų, ir man vėl grįžta įprasta vaikystės fantazija: gal vanduo jau niekada negrįš, gal visas vandenynas amžinai dings nutrauktas žemės paviršiumi tarsi lūpos nuo dantų, liks tik šalta balta sausuma, nubalę kaulai. - Jei būčiau žinojusi, gal būčiau galėjusi . . .

Paskutinę akimirką balsas užlūžta ir nebegaliu baigti sakinio. Gal būčiau galėjusi jq. sulaikyti. Šito sakinio niekad nesu ištarusi, net nedrįsdavau šito pagalvoti. Bet mintis jau gimė, stūkso kaip uolos skardis - būčiau galėjusi ją sulaikyti. Turėjau sulaikyti.

Mes sėdime tylėdarr.i. Man pasakojant, motina su vaikiuku susiruošė ir išėjo namo, paplūdimyje likome su Aleksu vienu du. Dabar, kai žodžiai nebesiveržia iš manęs, negaliu patikėti, kad šitiek daug pasipasakojau beveik visiškai nepažįstamam žmo­gui - dargi vaikinui, ne šiaip kam. Man staiga pasidaro nepake­liamai gėda. Noriu pasakyti ką nors kita, ką nors nekalta, apie atoslūgį ar orus, bet, kaip visada, kai reikia, kad protas veiktų, jis išsijungia. Į Aleksą bijau net žvilgtelėti. Vis dėlto įsidrąsinu­si vogčiomis dirsteliu. Jis tebežiūri į vandenyną. Veidas visiškai neįžvelgiamas, tik žandikaulio apačioje virpčioja mažytis rau­menėlis. Man pasidaro liūdna. To ir bijojau - kad jam bus gėda dėl manęs, koktu nuo mano šeimos istorijos, dėl ligos, tekančios mano kraujyje. Štai jis atsistos ir pasakys, jog daugiau nebenori su manimi kalbėtis. Keista. Alekso beveik nepažįstu, tarp mūsų neperžengiama praraja, bet ši mintis mane vis tiek sugraudina.

Aš vos susilaikau nepašokusi ir nenubėgusi, kad tik nereikė­tų linksėti ir apsimesti supratinga, kai jis atsisukęs tars: Paklau­

syk, Lena. Nepyk, bet . . . Ir pažiūrės tokiu pažįstamu žvilgsniu.

1 43

(Pernai ant Kalno lakstė pasiutęs šuo, apsiseilėjęs puldinėjo vi­sus praeivius. Jis buvo išbadėjęs, nususęs, apniktas blusų ir be vienos kojos, bet vis tiek jį įstengė nušauti tik du policininkai. Susirinko žioplių minia, ir aš ten buvau. Sustojau bėgdama at­gal. Pirmą kartą gyvenime supratau žvilgsnį, kuriuo į mane vi­sada žvelgia žmonės, išgirdę Helovėj pavardę. Jame būdavo gai­lestis, taip, bet ir pasidygėjimas, ir baimė užsikrėsti. Lygiai taip jie žiūrėjo į tą šunį, sukantį ratu ir urzgiantį, aptekusį seilėmis; paskui, kai trečia kulka pagaliau jį pribaigė ir jis liovėsi trūkčio­jęs, visi lengviau atsiduso.)

Kai jau pamanau neištversianti, Aleksas pirštu kepšteli man alkūnę.

- Einam lenktynių, - taria atsistodamas ir nusipurto nuo šortų smėlį. Jis paduoda man ranką, padeda pasikeiti - vėl su šypsena. Tą akimirką esu jam be galo dėkinga. Jis manęs ne­smerkia už mano šeimos praeitį. Nelaiko manęs susitepusia ar pagadinta. Pastato mane ant kojų, ir man pasirodo, jog trumpai spusteli ranką; iš nuostabos ir laimės padažnėja pulsas, ir aš pri­simenu mudviejų su Hana slaptą ženklą.

- Nebent tau patinka pažeminimas, - sakau. Jis kilsteli antakius. - Vadinasi, manai, kad mane pralenksi? - Aš ne manau, o žinau.

- Dar pažiūrėsime. - Jis pakreipia galvą. - Taigi pirmiausia iki bakenų, gerai?

Aš sutrinku. Atoslūgis nesiekia labai toli, bakenai tebeplūdu­riuoja maždaug keturių pėdų gylio vandenyje.

- Nori bėgti tolyn?

1 44

- Bijai? - išsišiepia jis. - Nebijau, bet.. .

- Gerai. - Dviem pirštais jis brūkšteli man per petį. - Gal tada mažiau kalbų, o daugiau ... Bėk! - rikteli jis ir pasileidžia, kiek kojos įkabina. Sugaištu dvi sekundes, kol imu jį vytis.

- Neteisinga! Aš nebuvau pasiruošusi! - šaukiu. Juokdamiesi lekiame per seklumas su visais drabužiais. Per

atoslūgį matyti kiekviena vandenyno dugno rievelė ir įdubėlė. Po kojų traška geldelės. Kojos pirštai įsipainioja į raudonus ir violetinius dumblius, ir aš vos neišsitiesiu ant nosies. Delnu pa­sispyrusi atgaunu pusi�usvyrą ir beveik prisiveju Aleksą, bet jis pasemia saują šlapio smėlio ir svįedžia į mane. Spiegdama sten­giuos išsisukti, bet šiek tiek smėlio pataiko į skruostą ir nuslysta kaklu.

- Tu tikras sukčius! - sušvokščiu uždususi nuo bėgimo ir juoko.

- Kaip galiu sukčiauti, jei nėra taisyklių?- per petį sušunka Aleksas.

- Ak nėra taisyklių? Mes jau brendame iki pusės blauzdų, aš imu sauja semti van­

denį ir pilti ant jo, Alekso nugarą ir pečius išmargina šlapios dėmės. Atsisukęs jis perbraukia ranka per vandens paviršių pakeldamas spindintį lašų lanką. Gelbėdamasi krypteliu, bet paslystu ir griūnu aukštielninka, panirdama iki alkūnių, per­mirksta šortai ir marškinėlių apačia, nuo netikėto šalčio aikte­liu. Jis tebepūškuoja tolyn atmetęs galvą, akinamai šypsodamas, o juokas toks garsus, jog įsivaizduoju, kaip jis nuskrieja pro Didžiojo Rombo salą, persirita per horizontą ir pasiekia kitas

1 45

pasaulio dalis. Šiaip taip atsistojusi velkuosi paskui jį. Bakenai kilnojasi už dvidešimties pėdų, vanduo iki kelių, paskui apse­mia šlaunis, jau siekia pusiaują, pagaliau abu leidžiamės pusiau bėgte, pusiau plaukte, padrikai plakdami rankomis vandenį. Nepajėgiu nei kvėpuoti, nei galvoti ar dar ko daryti, tik juokiuo­si ir taškausi nenuleisdama akių nuo ryškiai raudonų bakenų, šokčiojančių vandenyje, turėdama vienui vieną mintį - laimėti, aš turiu laimėti; kai, likus keliems metrams, jis tebepirmauja, o aš lapnoju vos kilnodama kojas, nes permirkę drabužiai traukia taip, tarsi kišenės būtų prikimštos akmenų, negalvodama šoku į priekį ir puolu ant jo, pargriaunu į vandenį jusdama, kaip spiriu jam į šlaunį, tada metuosi pirmyn ir pliaukšteliu per artimiau­sią bakeną. Plastikas atšoka nuo delno. Mes turbūt esame koks ketvirtis mylios nuo kranto, bet atoslūgis nesibaigia, todėl aš galiu išstovėti, nors vanduo daužo krūtinę. Pergalingai iškeliu rankas. Aleksas spjaudydamasis išnyra iš vandens, purto galvą, nuo plaukų tyška purslai.

- Aš laimėjau, - ištariu. - Tu sukčiavai, - sako jis, pasistumia dar kelis žingsnius ir at-

metęs rankas susmunka ant bakenus jungiančios virvės. Išsirie­čia taip, kad veidas žiūri į dangų. Visas šlapias, vandens lašeliai varva nuo blakstienų, ritasi skruostais.

- Kaip galiu sukčiauti, jei nėra taisyklių? Jis šypsodamas grįžteli į mane.

- Taigi aš leidau tau laimėti. - Kurgi ne ... - Apteškiu jį, jis pasiduodamas iškelia rankas. -

Tiesiog nemoki pasiduoti. - Neturiu tokios patirties.

1 46

Ir vėl toks pat pasitikėjimas, beveik nepakenčiamas nerūpes­tingumas, vėl pakreipta galva ir toji šypsena. Bet šiandien tai manęs neerzina. Šiandien patinka, atrodo, jo lengvabūdiškumo prilimpa ir man, jeigu ilgiau būčiau su juo, niekada nejausčiau drovumo, baimės ar pavojaus.

- Tebūnie. Viena ranka apsikabinu bakeną greta jo. Taip gera, kai srovės

verpetuoja apie krūtinę, gera būti vandenyje su drabužiais, justi, kaip marškinėliai limpa prie kūno. Netrukus prasidės potvynis, vanduo ims plūsti atgal. Reikės lėtai ir sunkiai irtis į krantą.

Bet man nesvarbu. Niekas nesvarbu - nerūpi, kaip, po galais, Kerolei paaiškinsiu, kodėl parėjau namo varvanti, dumbliais ap­lipusia nugara ir druska pakvipusiais plaukais, nerūpi, kiek liko iki komendanto valandos ir kodėl Aleksas man toks geras. Tie­siog esu laiminga, toks tyras, kunkuliuojantis jausmas. Už bake­nų vanduo tamsiai mėlynas, bangos aptaškytos baltais purslais. Už bakenų neleidžiama plaukti: ten yra salos ir sargybos postai, o dar toliau - atviras vandenynas, tyvuliuojantis iki pat neval­domų šalių, kuriose viešpatauja liga ir baimė, tačiau tą akimirką svajoju nerti po virve ir plaukti tolyn.

Kairėje matome ryškiai baltus laboratorijų komplekso silue­tus, dar toliau - Senąjį uostą, kurio prieplaukos išsirangiusios it milžiniški mediniai šimtakojai. Į dešinę nuo mūsų stūkso Tju­kio tiltas, visu jo ilgiu stovi sargybinių būdelės, jos eina ir toliau, palei sieną. Aleksas pastebi, jog žiūriu ten.

- Gražu, tiesa?- taria jis. Tiltas žaliai ir pilkai kanapėtas, visas padengtas dumblu ir

maurais ir tarsi pakrypęs pavėjui. Aš susiraukiu.

1 47

- Atrodo, kad pūva, ar ne? Sesuo visada sakydavo, kad kada nors nuvirs į vandenyną, sugrius.

Aleksas juokiasi. - Aš ne apie tiltą. - Smakru jis krypteli šonan. - Apie tai, kas

už tilto. - Akimirką patyli. - Apie Tyrus. Už Tjukio tilto yra šiaurinė siena, eina kitu Galinio užutėkio

krantu. Mums bestovint prie sargybinių postų sužimba žibintai, vienas po kito, jų šviesa slysta vis tamsėjančiu mėlynu dangu­mi - ženklas, kad jau darosi vėlu ir man reikia keliauti namo. Ir vis tiek neprisiverčiu plaukt į krantą, nors jaučiu, kaip vanduo, semiantis krūtinę, ima burbuliuoti ir kilti, taigi prasideda po­tvynis. Už tilto vešlūs Tyrų medžiai juda vėjuje lyg amžinai kei­čianti kontūrus siena - storas žalumos pleištas, siekiantis įlanką, įsiterpęs tarp Portlando ir Jarmuto. Iš čia matome tik mažytę jo dalelę, tuščią vietą be šviesų, be valčių ir pastatų, neįžvelgiamą, baugią ir juodą. Bet aš žinau, kad Tyrai eina toli, driekiasi į že­myno gilumą šimtus mylių, per visą šalį, jie lyg pabaisa apkečia civilizuotas pasaulio dalis.

Gal dėl lenktynių, kai greičiau už Aleksą pasiekiau bakenus, o gal dėl to, kad jis nesupeikė nei manęs, nei mano šeimos, kai papasakojau apie mamą, tačiau tą akimirką jaučiuosi tokia ne­rūpestinga ir laiminga, jog, atrodo, galiu jam viską papasakoti, visko klausti. Taigi:

- Ar galiu pasakyti tau paslaptį?- Atsakymo nelaukiu, man jo nereikia, ' šis žinojimas svaigina taip, kad pamirštu visus pa­vojus. - Visą laiką apie tai galvodavau. Na, apie Tyrus, kokie jie . . . ir apie Nelegalus, ar jų tikrai esama. - Akies kertele lyg ir pamačiusi jį krūptelint kalbu toliau: - Kai kada pamanydavau . . .

1 48

Svajodavau, kad mama nemirė, aišku? Kad galbūt tik pabėgo į Tyrus. Nors tai nė kiek ne geriau. Bet aš, matyt, nenorėjau, jog ji būtų amžinai išnykusi. Buvo smagiau įsivaizduoti ją esant kur nors kitur, dainuojant. .. - Nutylu kraipydama galvą, nustebusi, kad man taip jauku kalbėti su Aleksu. Nustebusi ir dėkinga. -O kaip tu?

- Ką kaip aš? Alekso išraiškos nesuprantu. Atrodo, lyg būčiau jį beveik

įžeidusi, bet juk nelogiška. - Kai buvai mažas, ar nenorėdavai patekti į Tyrus? Dėl įdo­

mumo, lyg žaidžiant. Aleksas prisimerkia, nusisuka, vypteli. - Kurgi ne, daugybę kartų. - Jis pliaukšteli per bakeną. - Ten

nėra šitų. Nėra sienų, į kurias atsitrenki. Nėra sekančių akių. Laisvė ir erdvė, platybės. Aš tebegalvoju apie Tyrus.

Žiūriu į jį. Niekas nebevartoja žodžių laisvė, erdvė. Pasenę žodžiai.

Pati nejusdama ir negalvodama brūkšteliu per tritaškį ran­delį ant jo kaklo. Man prisilietus, jis atšlyja, tartum būčiau jį nuplikiusi, ir aš iš gėdos skubiai nuleidžiu ranką.

- Lena... - ištaria jis baisiai keistu balsu, lyg mano vardas būtų rūgštus, negardus.

Suprantu, nereikėjo jo liesti. Aš peržengiau ribą, ir jis man apie tai primins, primins, ką reiškia būti neišgydytai. Turbūt nu­mirsiu iš pažeminimo, jeigu ims mane mokyti, todėl, slėpdama sumišimą, pradedu taukšti:

- Dauguma išgydytųjų apie tokius dalykus negalvoja. Kero­lė . . . mano teta . . . visada sako, jog tai tik laiko gaišimas. Visada

1 49

sako, jog ten nieko nėra, tik gyvūnai ir dykros, ir virusai, o visos tos kalbos apie Nelegalus tėra pasakėlės vaikams. Ji sako, jog ti­kėti Nelegalais - tas pat kaip tikėti vilkolakiais ar vampyrais. Pri­simeni, kaip žmonės kalbėdavo, kad Tyruose esama vampyrų?

Aleksas šypteli, bet kreivai. - Lena, turiu tau kai ką pasakyti. Jo balsas tvirtesnis, tačiau tonas toks, kad kažkodėl bijau leis­

ti jam kalbėti. O pati negaliu nutilti. - Ar skaudėjo? Per procedūrą. Sesuo sakė, nieko baisaus, juk

suleidžia nuskausminamųjų, bet pusseserė Marsija pasakodavo, kad blogiau negali būti, net baisiau už gimdymą, nors antrą vai­kelį ji gimdė penkiolika valandų ... - Nutylu užraudusi, mintyse keikdama save už šitą juokingą plepėjimą. Būtų gera atsukti at­gal vakarykštį vakarėlį, kai galvoje buvo tuščia, kai tarsi taupiau žodžius šitam pliurpimui. - Bet aš nebijau, - beveik sušunku, kai Aleksas bando kalbėti. - Artinasi mano procedūra. Liko še­šiasdešimt dienų. Keista, ar ne? Kad skaičiuoju dienas. Bet ne­galiu sulaukti.

- Lena... - Alekso balsas garsesnis, stipresnis ir pagaliau mane nutildo. Jis atsisuka, mudu stovime akis į akį. Tą akimir­ką padai atitrūksta nuo dugno ir vanduo jau pliuškena į kaklą. Kaip sparčiai grįžta. - Paklausyk. Aš nesu ... nesu toks, kokiu mane laikai.

Aš vos laikausi. Staiga srovės pradeda mane traukti, vilkti. Visada šitaip. Atoslūgis lėtas, potvynis ūžteli ūmiai.

- Ką tai reiškia? Jo akys - besimainančios aukso spalvos, gintarinės gyvulio

akys - tiria mano veidą, ir man vėl pasidaro baisu, nors nežinia ko.

1 50

- Aš nesu išgydytas, - sako jis. Užsimerkiu ir įsivaizduoju neteisingai išgirdusi, įsivaizduoju, kad bangų teliūskavimą patai­kiau jo balsu. Bet kai atsimerkiu, jis tebestovi žiūrėdamas į mane, atrodydamas kaltai ir dar kažkaip, gal liūdnai, tada suprantu iš­girdusi teisingai. Jis priduria: - Man nebuvo atlikta procedūra.

- Nepavyko? - Kūnas pašiurpsta, nutirpsta, suvokiu, kad vandenyje labai šalta. - Buvo daryta, bet nepavyko? Kaip ir mano mamai?

- Ne, Lena. Aš .. . - Jis žiūri į šalį, prisimerkęs pusbalsiu ta­ria: - Nemoku paaiškinti.

Nuo pirštų galų iki plaukų šaknų pasijuntu lyg sukaustyta ledo. Galvoje lekia padriki vaizdai, slenka trūkinėjantis filmas: Aleksas stovi stebėjimo balkone, plaukai lyg lapų vainikas; pa­suka galvą parodydamas tritaškį randelį po kaire ausimi; duo­da man ranką sakydamas: Aš nepavojingas. Negaliu tavęs nu­

skriausti. Man iš burnos vėl pasipil� žodžiai, bet aš to nejaučiu, išvis beveik nieko nejaučiu.

- Tau nepavyko, ir tu visur meluoji. Meluoji, kad galėtum mokytis, gauti darbą, būti suporuotas ir visa kita. Bet iš tikrųjų nesi ... tebesi.. . tu gali būti.. .

Neprisiverčiu ištarti to žodžio. Apsikrėtęs. Neišgydytas. Li­gonis. Toks jausmas, kad pati tuoj subloguosiu.

- Ne, - taria Aleksas taip garsiai, jog net krūpteliu. Žengiu atbula ir vos nenuslystu po vandeniu, nes padai čiužinėja gličiu ir nelygiu dugnu, bet, kai Aleksas bando mane sulaikyti, šoku atgal, kad nepasiektų. Jo veide kažkas sustingsta, lyg būtų paga­liau apsisprendęs. - Aš tau sakau, kad nesu gydytas. Nesu supo­ruotas ar dar koks. Nesu net įvertintas.

1 5 1

- Negali būti, - vos girdimai kušteliu. Virš manęs sūkuriuoja dangus, mėlynos, rausvos ir raudonos spalvos sukasi, maišosi, kol atrodo, jog dangus daiktais kraujuoja.- Negali būti. Tu turi procedūros randą.

- Tik randą, - švelniau pataiso jis. - Paprasčiausią randą. Ne procedūros. - Jis nusisuka parodydamas man kaklą. - Trys taškai, apversto trikampio forma. Nesunku padaryti. Skalpeliu, peiliuku, bet kuo.

Aš vėl užsimerkiu. Aplinkui siūbuoja bangos, vilnija aukštyn žemyn, ir aš suprantu tuoj apsivemsianti, tiesiai čia, vandeny­je. Vargais negalais nuryju šleikštulį stengdamasi atsitverti nuo suvokimo, tvinksinčio sąmonės gelmėje, grasinančio išsilieti ir mane paskandinti. Atsimerkusi gargteliu:

- Kaip? . . - Lena, suprask, aš tavimi pasitikiu. Ar aišku? - Jis žiūri į

mane taip skvarbiai, jog jaučiu jo žvilgsnį kaip prisilietimą, to­dėl nepakeliu akių. - Aš neketinau ... nenorėjau tau meluoti.

- Kaip? - garsiau pakartoju. Smegenys kažkodėl įsikibo į vie­nintelį žodį "meluoti" ir dabar be galo suka ratu: Niekaip neiš­

vengsi vertinimo, jei nemeluosi. Niekaip neišvengsi procedūros, jei

nemeluosi. Taigi turi meluoti.

Valandėlę Aleksas tyli, jau manau, išsigando, daugiau nie­ko nesakys. Beveik šito noriu. Beviltiškai trokštu atsukti laiką, grįžti į akimirką prieš jam ištariant mano vardą tuo keistu tonu, susigrąžinti pergalingą, džiaugsmingą jausmą, kai pralenkiau jį lenktyniaudama iki bakenų. Dabar lenktyniausime iki kranto. Rytoj vėl susitiksime, bandysime prieplaukoje iškaulyti iš žvejų keletą šviežių krabų.

1 52

Tačiau jis prabyla: - Aš ne vietinis. Tai yra nesu gimęs Portlande. Jis kalba balsu, kokiu žmonės paprastai praneša baisią žinią.

Švelniu, netgi meiliu, tarsi nuo to naujiena pasidarytų geresnė. Atsiprašau, Lena, bet tavo mama buyo pakrikusios psichikos mo­

teris. Tarsi po tuo švelnumu negirdėtum žiaurumo. - Iš kur tu esi? Nėra reikalo klausti. Jau žinau. Šis žinojimas pratrūko, išsi­

liejo, užplūdo mane. Bet kol jis pats nepasako, yra lašelis vilties, jog netiesa.

Jis tebežiūri į mane, bet makteli galva atgal - sienos link, tilto link, be paliovos keičiančių kontūrą šakų, virkščių ir kitokios susipynusios augalijos link.

- Iš ten; - atsako jis ar bent man pasigirsta. Jo lūpos beveik nesujuda. Bet prasmė aiški. Jis iš Tyrų.

- Nelegalas, - ištariu. Nuo šio žodžio susopsta gerklė. - Tu esi Nelegalas.

Duodu jam paskutinę galimybę paneigti. Bet jis nepaneigia. Tik susiraukęs sako:

- Nekenčiu šito žodžio. Stovėdama vandenyje suprantu dar kai ką: Kerolė ne šiaip

sau šaipydavosi iš mano tikėjimo Nelegalais, purtydavo galvą net nesiteikdama pakelti galvos nuo rankose žybsinčių virbalų, tik paklausdama: Tai gal tu tiki ir vampyrais, ir vilkolakiais?

Vampyrai, vilkolakiai ir Nelegalai - visi tik ir tyko suleisti į tave dantis, sudraskyti. Siaubingi padarai.

Staiga suima tokia baimė, papilvę ir tarpukojį taip suspau­džia, atrodo, tuoj apsitelšiu, nei juoktis, nei verkt. Įsižiebia

1 53

Mažojo Rombo salos švyturys, per vandenį nutįsta platus švie­sos takas - milžiniškąs grasinantis pirštas. Bijau, kad manęs nesugautų jo spindulys, bijau, kad nenukryptų į mane ir neiš­girsčiau danguje burzgiant sraigtasparnių ir reguliuotojų bal­sų per garsintuvą: "Draudžiama veikla! Draudžiama veikla!" Krantas regisi beviltiškai, nepasiekiamai toli. Neįsivaizduoju, kaip mes net iki čia atbėgome. Rankos karo apsunkusios ir nenaudingas, galvoju apie mamą, kaip jos striukelė prisigėrė vandens.

Giliai kvėpuoju stengdamasi sutramdyti protą, susikaupti. Niekas negali žinoti, kad Aleksas Nelegalas. Juk aš nežinojau. Jis atrodo normalus, turi randą reikiamoj vietoj. Niekas negalėjo girdėti mūsų pokalbio.

Pakilusi banga tvoja man į nugarą. Kniubteliu į priekį. Alek­sas griebia man už rankos norėdamas sulaikyti, aš ištrūkstu, bet mus užgriūva kita banga. Gurkšteliu vandens, akis ima graužti druska, nieko nematau.

- Neliesk. Nedrįsk manęs liesti. - Lena, prisiekiu, nenorėjau tavęs užgauti. Nenorėjau tau

meluoti. - Kodėl taip elgiesi? - Nepajėgiu blaiviai galvoti, vos bekvė­

puoju. - Ko iš manęs nori? - Noriu? .. - Aleksas purto galvą. Atrodo nuoširdžiai su­

glumęs .. . ir įsižeidęs, sakytum aš padariau ką negero. Akimir­ką pajuntu jam užuojautą. Galbūt jis pamato ją mano veide, tą sekundės dalelę, kai prarandu budrumą, nes jo išraiška tampa švelnesnė, akys užsidega ir, nors nepastebiu jo sujudant, staiga jis atsiduria priešais, apglėbia man pečius savo šiltomis ranko-

1 54

mis, tokiomis šiltomis ir stipriomis, jog vos nerikteliu, ir sako: -Lena, tu man patinki, aišku? Štai kaip. Viskas. Tu man patinki.

Jo balsas toks tylus ir hipnotizuojantis, jog man primena dai­ną. Įsivaizduoju plėšrūnus, tyliai liuoksinčius iš medžių: didžiu­les kates degančiomis gintarinėmis_ akimis, visai kaip jo.

Staiga klupteliu atgal ir imu irtis tolyn nuo jo, drabužiai trau­kia žemyn, širdis skaudžiai daužosi į šonkaulius, iš gerklės ver­žiasi švokštimas. Atsispyrusi nuo dugno stumiuosi rankomis į priekį pusiau bėgte, pusiau plaukte, vanduo kelia mane ir trau­kia taip, jog, regis, įstengiu šliaužti vos po colį, tarsi judėčiau sirupe. Aleksas pašaukia vardu, bet aš per daug bijau atsisukti ir įsitikinti, ar jis neplaukia iš pa.skos. Visai kaip košmariškame sapne, kai kas nors tave vejasi, tačiau bijai grįžtelėti ir pažiūrėti, kas ten. Tiktai girdi alsavimą, vis arčiau ir arčiau. Jauti, kaip tave užkloja persekiotojo šešėlis, bet stovi paralyžiuotas: žinai, jog tuoj tuoj lediniai jo pirštai suspaus tau kaklą.

Jau niekad neparplauksiu, manau. Nesugrjšiu j krantą. Kaž­kas kliudo man blauzdą, ir pradedu įsivaizduoti, jog užutėkyje knibždėte knibžda siaubingų povandeninių padarų, ryklių, me­dūzų ir nuodingų ungurių, ir, nors suprantu tiesiog panikuojan­ti, panūstu nebeplaukti, pasiduoti. Krantas dar taip toli, o mano rankos ir kojos tokios sunkios.

Alekso balsą nuneša vėjas, jis skamba vis silpniau, ir kai pa­galiau išdrįstu žvilgtelėt per petį, matau jo galvą šokinėjant šalia bakenų. Suprantu nuplaukusi daug toliau, negu maniau, ir kad Aleksas tikrai manęs nesiveja. Baimė išsisklaido, krūtinę spau­džiantis kumštis atsileidžia. Atplūsta tokia stipri banga, jog man padeda persiristi per stačią povandeninę keterą ir parklupdo

1 5 5

ant minkšto smėlio. Kai vargais negalais atsistoju, vanduo ūžteli tik iki pilvo, ir krantą pasiekiu jau briste, drebėdama, nusikama­vusi, bet dėkinga.

Kojos virpa. ŽiopčJodama, kosėdama parpuolu ant kranto. Dangų virš Galinio užutėkio laižo spalvų liepsnos, oranžinės, raudonos, rožinės, ir aš suvokiu, jog tuoj leisis saulė, gal kokia aštunta valanda. Norisi tik atsigulti, išskėsti rankas kojas ir iš­miegoti visą naktį. Jaučiuosi, lyg sūriame vandenyje būčiau iš­tirpinusi pusę savo svorio. Odą peršti, visur smėlis, po liemenėle ir kelnaitėmis, tarpupirščiuose ir po nagais. Tai, kas vandenyje kliudė blauzdą, paliko pėdsaką: ilgą nubrozdintą ruožą.

Pakeliu galvą ir persigąstu prie bakenų nematydama Alekso. Man sustoja širdis. Tada jį išvystu, greitai artėjantį tamsų tašką. Rankos lengvai skrodžia vandenį. Jis plaukia greitai. Sunkiai at­sistojusi sugraibau sportbačius ir nušlubčioju prie dviračio. Ko­jos tokios silpnos, kad gal minutę bandau išlaikyti pusiausvyrą, o tada kurį laiką dar keverzoju keliu kaip mažas vaikas, kuris tik mokosi važiuoti.

Iki pat savo namų vartų daugiau nė karto neatsisuku. Gatvės jau ištuštėjusios ir tylios, tuoj sutems ir komendanto valanda apglėbs mus savo plačiu šiltu glėbiu, visus suvarydama į namus, kur saugu.

vien� Galvokite šitaip: kai lauke speigas ir jūs ka-lenate dantimis, kad nesusigriebtu­

mėte gripo, apsivelkate žieminiu paltu, apsimuturiuojate šaliku, apsimaunate

kumštines pirštines. Na, o sienos - tas pats kaip kepurės, šalikai ir žieminiai

paltai visai šaliai! Jos sulaiko baisiausią ligą, kad visi išliktume sveiki!

Pastačius sienas, prezidentas ir Susivienijimas turėjo pasirūpinti dar vie­

nu dalyku, kad visi galėtume gyventi saugiai ir laimingai. Didžioji sanitarija*

(kartais vadinama " žaibišku karu") truko trumpiau nei mėnesi, bet po to

visose nevaldomose teritorijose ligos neliko. Mes ten gerokai paplušėjome kaip

senais gerais laikais, išvalėme nešvarumus, visai kaip jūsų mama kempine

nuvalo virtuvini stalą - brūkšt brūkšt, ir tvarka . . .

* Sanitarija

1 . Higienos priemonės, padedančios užtikrinti asmeninę švarą ir stiprinti

sveikatą

2. Atliekų šalinimas

Dr. Ričardo "Istorijos vadovėlis vaikams", I skyrius

V

Stai dar viena mūsų šeimos paslaptis: mano sesuo užsi-krėtė deliria likus keliems mėnesiams iki numatytos pro­cedūros. Ji įsimylėjo vaikiną, vardu Tomas, irgi negydy­

tą. Kiauras dienas juodu su Tomu gulėdavo žydinčioje pievoje prisidengę akis nuo saulės, kuždėdami vienas kitam pažadus,

1 57

kurių nė vienas negalėjo įvykdyti. Ji amžinai verkdavo, o kartą man prisipažino, jog Tomui patinka nu bučiuoti jai nuo skruos­tų ašaras. Todėl ir dabar, kai prisimenu tas dienas, - man tada tebuvo aštuoneri, - pajuntu sūrumą.

Liga palengva graužėsi vis giliau, ėdė ją iš vidaus it koks pa­razitas. Sesuo nebegalėjo valgyti. Jei ir įkalbindavome nuryti kokį kąsnelį, jis beregint išeidavo lauk, ir aš pradėjau bijoti dėl jos gyvybės.

Žinoma, niekas nenustebo, kai Tomas jai sudaužė širdį. "Ssilvos knyga" sako: "Amor deliria nervosa sukelia priefron­talinės smegenų žievės pokyčius, kurių pasekmė - fantazijos, iliuzijos, jos ir priveda prie psichinio išsekimo" (žr. "Poveikis", p. 36) . Paskui sesuo nieko daugiau neveikdavo, tik tysodavo lovoje ir žiūrėdavo, kaip sienomis lėtai slenka šešėliai; jos šon­kauliai sunkiai kilnodavosi po blyškia oda lyg iš vandens išny­rantys medgaliai.

Net ir tada sesuo atsisakė procedūros ir paguodos, kurią ta būtų suteikusi; paskirtąją dieną reikėjo keturių mokslininkų ir kelių švirkštų raminamųjų, kad ji nurimtų, pasiduotų, nebesi­draskytų ilgų ilgiausiais nagais, kurių nesikirpo kaži kiek sa­vaičių, nebeklyktų ir nesišauktų Tomo. Žiūrėjau, kaip jie atėjo išvežti jos į laboratorijas; ji spjaudėsi, šnypštė ir spardėsi, o aš sėdėjau kertėje persigandusi, galvodama apie mamą ir tėtį.

Tą dieną, nors buvo likęs dešimtmetis, pradėjau skaičiuoti mėnesius iki saugumą suteiksiančios procedūros.

Pagaliau sesuo buvo išgydyta. Ji grįžo pas mane švelni ir pa­tenkinta, švarutėliais trumpais nagais, plaukus susipynusi į ilgą storą kasą. Praėjo keli mėnesiai, ji buvo pažadėta vienam infor-

1 58

matikui, maždaug jos amžiaus, ir, kai baigė koledžą, po kelių savaičių j ie susituokė: stovėjo laisvai susikabinę po baldakimu, žvelgdami tiesiai prieš save - lyg pasitikdami ateities dienas, ne­aptemdytas rūpesčių, nepasitenkinimo ar nesutarimų, niekuo nesiskiriančias ateities dienas, panašias į tvarkingai pučiamų muilo burbulų virtinę.

Ir Tomas buvo išgydytas. Jis vedė Elą, kadaise buvusią ge­riausią sesers draugę, ir dabar visi laimingi. Prieš kelis mėnesius Reičelė pasakojo, kad abi poros dažnai susitinka per iškylas ar Ist Endo bendruomenės šventes, nes gyvena netoli viena kitos. Keturiese sėdi mandagiai ir ramiai šnekučiuodami, joks praei­ties prisiminimas nedrumsčia dabarties ramumos ir pilnatvės.

Tuo gydymas ir puikus. Nė vienas neužsimena apie prabė­gusias karštas dienas anoje pievoje, kai Tomas nubučiuodavo Reičelei ašaras ir kurdavo ištisus pasaulius vien tam, kad turėtų ką jai pažadėti, kai ji iki kraujo nusidraskydavo odą pagalvojusi, kaip reikės gyventi be jo. Neabejoju, jog jai gėda dėl tų dienų, jeigu tik jas prisimena. Tiesa, dabar ne taip jau dažnai ją matau, maždaug kas du mėnesius, kai ji susigriebia privalanti užsukti, todėl, galima sakyti, ją iš dalies praradau kaip tik dėl procedū­ros. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, jog ji apsaugota. Svar­biausia, jog jai niekas negresia.

Pasakysiu jums dar vieną paslaptį, pirmiausia jūsų pačių la­bui. Jums gal atrodo, kad praeitis kažką turi pasakyti. Gal atro­do, kad reikia klausytis, ištempus ausis gaudyti jos kuždesius, atsisukus atgal, palinkus įsiklausyti į jos balsą, sklindantį iš po žemių, iš negyvų vietų. Jums gal atrodo, kad praeitis gali ką nors duoti, ką nors, ką turite suprasti ar išsiaiškinti.

1 59

Bet aš žinau tiesą: žinau iš Šaltumo naktų. Žinau, jog praeitis nutemps tave atgal ir žemyn, privers klausytis vėjo šnabždesių ir siūruojančių medžių kliedesio, bandyt atspėti kažkokį kodą, sujungti, kas nutrūkę. Beviltiškas reikalas. Praeitis tėra našta. Ji guli tavyje it akmuo.

Patikėkite, aš žinau: jei išgirsit, kad praeitis jus kalbina, paju­site, kaip ji tampo už skverno ir braukia pirštais per nugarkaulį, geriausia. vienintelė išeitis - bėgti.

Po Alekso prisipažinimo kasdien ieškau ligos požymių. Dėdės parduotuvėje sėdėdama prie kasos aparato pasiremiu alkūne ir suimu skruostą, kad nykščiu galėčiau užčiuopti kakle pul­są, įsitikinti, jog normalus. Rytais kelis kartus giliai įkvepiu klausydamasi, ar švarūs plaučiai. Nuolat plaunuosi rankas. Ži­nau, kad deliria neužsikrėsi kaip sloga, jos užkratas neplinta čiaudint, bet vis tiek ši liga limpama, todėl, kai rytą po mūsų pasimatymo Ist Ende atsikėliau vis dar sunkiomis kojomis ir besvore it muilo burbulas galva, peršinčia gerkle, pirmiausia pamaniau užsikrėtusi.

Po kelių dienų pasijuntu geriau. Vienintelė keistenybė, kad mano pojūčiai tarsi atbuko. Viskas atrodo išblukę, lyg prasta spalvota kopija. Kad valgis įgautų skonį, turiu jį pasisūdyti, o te­tos balsas tarytum gerokai pritilęs. "Ssilvos knygoje" perskaitau visus deliria požymius, bet nerandu nieko, kas tiktų man, todėl galų gale mitariu, jog man liga negresia.

Vis dėlto imuosi atsargumo pasiryžusi nežengti nė vieno klaidingo žingsnio, pasiryžusi įrodyti sau, jog nesu kaip mama -kad epizodas su Aleksu buvo tik atsitiktinumas, klaida, siaubin-

1 60

gas nesusipratimas. Negaliu pamiršti, kaip arti buvo tikras pa­vojus. Net nenoriu galvoti, kas būtų, jei kas nors sužinotų apie Aleksą, koks jis yra, jei kas nors sužinotų, jog mudu stovėjome drauge drebėdami vandenyje, kalbėjomės, juokėmės, lietėme

vienas kitą. Man darosi bloga. Nu9latos turiu sau kartoti, kad mano procedūra jau greičiau nei po dviejų mėnesių. Tik reikia ramiai laikytis, ištverti tas septynias savaites, ir viskas bus gerai.

Kas vakarą pareinu namo likus dviem valandoms iki komen­danto valandos. Pasisiūlau dirbti parduotuvėje daugiau dienų per savaitę ir net neprašau įprastos algos - aštuonių dolerių už valandą. Hana neskambina. Ir aš neskambinu. Padedu tetai virti vakarienę ir neraginama nuruošiu stalą, suplaunu indus. Greisė vaikšto į pataisas - ji baigė tik pirmą klasę, bet kalbama, jog bus palikta antriems metams, todėl aš kas vakarą, pasisodinusi ant kelių, padedu jai vargti namų darbus: kuždu į ausį maldaudama kalbėti, susikaupti, klausytis, meilikauju, galiausiai į sąsiuvinį pati surašau bent pusę pratimų. Po savaitės teta nustoja įtartinai šnairuoti, o kai pareinu namo, nebereikalauja atsiskaityti, kur buvau, ir man nuo krūtinės nusirita dar vienas akmuo; ji vėl manimi pasitiki. Juk nebuvo lengva paaiškinti, kurių galų mu­dvi su Sofija Henerson po šeimyninės vakarienės nutarėme iš­simaudyti vandenyne, be to, su drabužiais, dar sunkiau - kodėl parėjau išbalusi ir drebėdama, taigi supratau, jog teta neužkibo. Bet po kiek laiko ji vėl nusiramina, nebežiūri įtariai, lyg būčiau koks žvėrelis narve, galintis tapti mirtinai pavojingas.

Eina dienos, tiksi laikas, sekundės taukši pirmyn it griūvan­tys domino kauliukai. Kasdien karštis darosi vis labiau nepa­keliamas. Jis šliaužia Portlando gatvėmis, dvokia šiukšlių kon-

1 6 1

teineriuose, ir visas miestas smirda kaip milžiniška pažastis. Sienos rasoja, troleibusai kosti ir kratosi, žmonės kasdien ren­kasi priešais municipalinius pastatus ir meldžia vėsaus oro gū­sio atsidarant automatinėms durims, kai pro jas įeina ar išeina reguliuotojas, politikas ar sargybinis.

Turiu liautis bėgiojusi. Paskutinį kartą bėgdama visą marš­rutą jaučiu, kaip kojos pačios neša į Paminklo aikštę - pralėk­ti pro Gubernatorių. Plieskia balta saulė, visi pastatai dangaus fone kyšo kaip metalinių dantų eilės. Kol pasiekiu statulą, nusi­variusi gaudau orą, galva svaigsta. Kai, įsikibusi Gubernatoriaus rankos, strykteliu ant postamento, metalas nudegina delną ir pasaulis ima pašėlusiai siūbuoti, aplinkui blykčioja šviesos zig­zagai. Miglotai suvokiu turinti eit į vidų, iš atokaitos, bet protas apkvaitęs, ir aš sukišu pirštus į skylę Gubernatoriaus kumšty­je. Nežinau, ką tikiuosi rasti. Aleksas jau sakė, kad raštelis, kurį man paliko prieš kelis mėnesius, tikriausiai virto popieriaus gu­mulėliu. Ištraukiu pirštus, aplipusius ištižusia kramtuke, bet vėl juos sukišu, grabalioju. Staiga pajuntu, kaip į saują įslysta kažkas traškus ir vėsus, sulankstytas keturlinkai, - laiškelis.

Išlankstau jį beveik be nuovokos, dar nesitikėdama, jog raš­telis nuo jo. Rankos ima drebėti, o aš perskaitau:

Lena, labai gailiuosi. Prašau man atleisti.

Aleksas

Neprisimenu, kaip parbėgau namo, vėliau teta randa mane nu­leipusią koridoriuje, kažką murmančią po nosimi. Kad nukristų temperatūra, ji paguldo mane į vonią, prigrūstą ledo. Kai paga-

1 62

liau atsigaivelėju, raštelio niekur nerandu. Pamanau kažkur jį pametusi. Pajuntu ir palengvėjimą, ir nusivylimą. Vakare per­skaitome, kad Laiko ir temperatūrų tarnyba užfiksavo šimtą du laipsnius pagal Farenheitą: kol kas karščiausia šios vasaros diena.

Teta uždraudžia man bėgioti iki vasaros pabaigos. Aš nesi­priešinu. Nepasitikiu savimi, negaliu garantuoti, kad kojos vėl nenuves prie Gubernatoriaus, į Ist Endo paplūdimį, prie labo­ratorijų.

Gavusi naują įvertinimo datą vakarais prieš veidrodį repe­tuoju atsakymus. Teta užsispiria vėl mane lydėti į laboratorijas, bet Hanos šįsyk nematau. Nematau nė vienos pažįstamos. Net keturi vertintojai kitokie: ore plūduriuojantys ovaliniai veidai, kitokie rudo ir rausvo atspalviai, dviejų matmenų, lyg šešėliuoti piešiniai. Šį kartą nebijau. Išvis nieko nejaučiu.

Į visus klausimus atsakau tiksliai taip, kaip turiu. Paklau­sus, kokia mėgstamiausia spalva, trumputėlę akimirką mintyse švysteli nusvidinto sidabro spalvos dangus ir į ausį tarsi kažkas šnipšteli žodį pilkas.

- Mėlyna, - tariu, ir visi nusišypso. - Norėčiau studijuoti psichologiją ir visuomenės reguliavi-

mą, - sakau. Paskui sakau: - Mėgstu klausytis muzikos, bet ne per garsiai. - Paskui dar sakau: - Laimės esmė yra saugumas.

Šypsenos, šypsenos, šypsenos, visas kambarys pilnas dantų. Baigusi atsakinėti išeinu. Akies krašteliu lyg ir spėju pama­

tyti šmėstelint kažkokį šešėlį. Staigiai pakeliu akis į stebėjimo balkoną. Žinoma, kad tuščias.

Po savaitės gauname stojamųjų rezultatus - visus išlaikiau -ir galutinį pažymį - aštuoni. Teta mane apkabina, pirmą kartą

1 63

per daugelį metų. Dėdė negrabiai paploja per petį ir vakarie­niaujant duoda man didžiausią vištienos gabalą. Net Dženei mano laimėjimai padaro įspūdį. Greisė kelis kartus beda galva man į koją, aš pasitraukiu liepdama liautis išdykavus. Žinau, jai liūdna, kad turėsiu ją palikti.

Tačiau toks jau gyvenimas, kuo greičiau ji apsipras, tuo geriau.

Gaunu ir patvirtintų kandidatų į jaunikius sąrašą, dailiai išspausdintą baltame lape su Portlando miesto herbu viršuje, jame keturios pavardės ir statistika: amžius, įvertinimo rezul­tatai, pomėgiai, rekomenduotina karjera, galimos algos dydis. Gerai, bent jau Endriaus Marko nėra. Pažįstamas tik vienas var­das - Krisas Makdonelis. Raudonplaukis, atsikišusiais lyg triu­šio dantimis. Žinau jį tik todėl, kad pernai, kai vieną dieną lauke žaidžiau su Greise, jis ėmė dainuoti: "Eina debilė su našlaite", ir aš, negalv�dama, ką darau, sugriebiau nuo žemės akmenuką ir paleidau į jį. Pataikiau į smilkinį. Jam sutavaravo akyse. Jis palietė pirštais galvą, o kai atitraukė, buvo tamsūs nuo kraujo. Daug dienų po to bijojau išeit į kiemą, bijojau, kad manęs ne­suimtų ir neįmestų į Kriptas. Ponas Makdonelis turi mechani­nes dirbtuves, be to, savanoris reguliuotojas. Neabejojau, jog jis mane prigriebs už tai, ką padariau jo sūnui.

Krisas Makdonelis. Finėjas Džonstonas. Eduardas Vangas. Brajanas Šarfas. Spoksau į vardus taip ilgai, jog raidės susimaišo visokiais kvailais junginiais.

Liepos vidury, kai iki procedūros lieka vos septynios savaitės, laikas apsispręsti. Aš negalvodama iš akies juos sunumeruoju pagal reitingą: Finėjas Džonstonas ( 1 ) , Krisas Makdonelis (2) ,

1 64

Brajanas Šarfas (3) , Eduardas Vangas (4) . Vaikinai irgi pateiks savo reitingus, o vertintojai pasistengs juos suderinti.

Po dviejų dienų gaunu oficialų pranešimą: visą gyvenimą nugyvensiu su Brajanu Šarfu, kurio pomėgiai "žiūrėti žinias" ir "virtualus beisbolas", kuris planu<;�ja dirbti "elektrikų gildijoje", kada nors tikisi gauti 45 000 dolerių metinę algą, "pakankamą išlaikyti dviem ar trims vaikams". Būsiu su juo sužadėta prieš rudenį pradėdama mokytis Portlando apygardos koledže. Kai jį baigsiu, susituoksime.

Naktį miegu be jokio sapnelio. Rytais pabudus visada tvyro rūkas.

Per dešimtmečius iki atsirandant gydymui liga tapo tokia užkrečiama ir taip

plačiai paplito, jog labai retas žmogus sulaukdavo brandos nesusirgęs sunkia

amor deliria nervosa forma (žr. "Statistika. Era prieš iškylant sienoms") . . .

Daugelis istorikų teigia, kad visuomenė prieš atsirandant gydymui pati buvo

šios ligos atspindys su jai būdingu susiskaldymu, chaosu ir nepastovumu. . . .

Kone pusė santuokų iširdavo . . . . Nepaprastai išaugo narkotikų vartojimas,

taip pat mirčių nuo alkoholio skaičius.

Apimti nevilties žmonės taip troško apsisaugoti nuo ligos, kad pradėjo

plačiai bandyti savadarbius liaudiškus vaistus, jau savaime mirtinus, gerdavo

mišinius, sutaisytus iš iprastų vaistų nuo peršalimo, tačiau itin greit ipranta­

mus ir dažnai mirtinus (žr. " Istorinė liaudies medicinos apžvalga") . . . .

Deliria išgydančios procedūros išradimo garbė tradiciškai priskiriama Kor­

makui T. Holmsui, neurolbgui, pirmojo Naujųjų mokslininkų susivienijimo na­

riui ir vienam pirmųjų Naujosios religijos, skelbiančios Švenčiausiqjq Dievo,

Mokslo ir Tvarkos Trejybę, išpažinėjų. Holmsas buvo kanonizuotas praėjus ke­

leriems metams po mirties, kūnas balzamuotas ir laikomas Visų šventųjų me­

moriale Vašingtone, Kolumbijos apygardoje (žr. nuotraukas p. 21 0-212).

"Era prieš iškylant sienoms" - E. D. Tompson.

"Trumpa Jungtinių Valstijų istorija", p. 1 2 1

Veną

_ karštą liepos pabaigos vakarą grįžtu namo iš "Už­

suk ir sutaupyk" parduotuvės, kai išgirstu šaukiant mane vardu. Atsisukusi pamatau atbėgant Haną.

- Tai kaip dabar? - prisiartinusi klausia. - Visada taip ir praeisi? Mane nustebina aiški nuoskauda jos balse.

1 66

- Aš tavęs nepastebėjau, - sakau, ir tai tiesa. Esu pavargusi. Šiandien krautuvėje darėme inventorizaciją: ėmėme nuo lenty­nų ir vėl dėjome atgal, viską skaičiuodami ir perskaičiuodami, pakus sauskelnių, konservus, popierinių rankšluosčių ritinius. Rankos paskaudo, užsimerkusi iškart matau brūkšninius kodus. Esu tokia pavargusi, jog net nesigėdiju viešai vilkėti dažais iš­terliotų parduotuvės uniforminių marškinėlių, man per didelių maždaug dešimčia dydžių.

Kramtydama lūpą, Hana žiūri į šalį. Nesu su ja šnekėjusis nuo pat ano vakarėlio ir beviltiškai ieškau, ką pasakyti nerūpes­tingo ir normalaus. Staiga negaliu patikėti, kad čia mano ge­riausia draugė, kad galėdavome kiauras dienas būti kartu ir ne­pristigti kalbos, kad grįždavau iš jos namų nuo juoko peršinčia gerkle. Dabar mudvi tarsi skiria stiklinė siena, nematoma, bet neįveikiama.

- Jau gavau jaunikių sąrašą, - pagaliau išpyškinu, o ji tuo pačiu laiku paklausia:

- Kodėl man nepaskambinai, nors prašiau? Abi sutrikusios nutylame, paskui vėl sušnekam abi iš karto. - Tu skambinai? - klausiu. Hana sako: - Ar jau pasirinkai? - Tu kalbėk pirma, - tariu. Hana tikrai suglumusi. Pasižiūri į dangų, į mažą vaikiuką kita­

pus gatvės, apvilktą apsmukusiu kombinezonėliu, į du vyriškius, kurie į sunkvežimį krauna kibirus su kažkuo, - tik ne į mane.

- Aš tau palikau tris žinutes. - Jokių žinučių negavau, - skubiai sakau, o širdis ima dau-

žytis. Kelias savaites pykau, kad Hana po vakarėlio nemėgina su

1 67

manim susisiekti, pykau ir krimtausi. Bet raminau save, jog taip geriau. Raminau save, jog Hana pasikeitė, galbūt nebeturi man ko pasakyti.

Hana žiūri įtariai, lyg norėdama suprasti, meluoju ar ne. - Nejaugi Kerolė tau nesakė, kad skambinau? - Ne, prisiekiu. - Man taip palengvėja, kad imu juoktis. Ir

suvokiu, kaip Hanos pasiilgau. Net pykdama ji yra vienintelė, kuri draugauja su manimi savo noru, o ne dėl šeimos įsipareigo­jimo, pareigos, atsakomybės jausmo ir visų kitų dalykų, kuriuos taip aukština "Ssilvos knyga". Visi kiti mano gyvenime - Kerolė ir pusseserės, kitos mergaitės Šv. Onos mokykloje, net Reičelė -būna su manimi tik todėl, kad privalo. - Visiškai nežinojau.

Bet Hana nesijuokia. Ji susiraukia. - Nieko baisaus. Ne tragedija. - Paklausyk, Hana . . . Ji mane pertraukia: - Jau sakiau, ne tragedija. - Susidėjusi ant krūtinės rankas

gūžteli. Nežinau, tiki manimi ar ne, bet aišku, jog vis dėlto kai

kas pasikeitė. Susitikimas nebus nuostabus ir džiugus. - Vadi­nasi, esi suporuota?

Jos balsas mandagus, net oficialokas, aš bandau prie jo pri-sitaikyti.

- Su Brajanu Šarfu. Aš sutikau. O tu? Ji linkteli. Lūpų kertelė vos pastebimai virpteli. - Su Fred:Žiu Hargrouvu. - Hargrouvu? Pavardė kaip mero? - Jo sūnus. - Hana linkteli, vėl nusuka akis. - Oho, sveikinu.

1 68

Neįstengiu paslėpti, jog žinia padarė įspūdį. Hana tikriausiai pritrenkė visus vertintojus. Bet ir nenuostabu.

- O taip, man pasisekė. Hanos balsas visiškai bespalvis. Nesuprantu, ar ji norėjo tai

pasakyti kandžiai. Tačiau jai vis tiek pasisekė, supranta tai ar ne. Ir štai rezultatas: nors abi stovime tame pačiame saulės ke­

pinamo šaligatvio lopinėlyje, mus skiria tarsi šimtas tūkstančių mylių.

Kokia pradžia, tokia ir pabaiga - šią seną patarlę Kerolė daž­nai kartodavo. Iki tol niekada gerai nesupratau jos prasmės.

Tikriausiai todėl Kerolė man ir nesakė, kad Hana skambino. Ne taip lengva pamiršti net tris telefono skambučius, be to, Ke­rolė labai rūpinasi tokiais dalykais. Galbūt ji stengėsi paskubinti tai, kas neišvengiama, pastūmėti mudvi prie pabaigos, prie to gyvenimo tarpsnio, kuriame su Hana jau nebūsime draugės. Ji žino, kad po procedūros, kai praeitis ir mudviejų bendra isto­rija jau bus mudvi paleidusi, kai prisiminimų nebejausime taip gyvai, mes jau neturėsime nieko bendro. Kerolė turbūt savaip stengėsi mane apsaugoti.

Beprasmiška ją užsipulti. Ji nebandys paneigti kaitinimo. Tik pasižiūrės savo tuščiu žvilgsniu ir išbers kokią nors patarlę iš "Ssilvos knygos". Jausmai neamžini. Laikas nė vieno nelaukia,

bet pažanga laukia, kolžmogus ja pasinaudos.

- Eini namo? Hana tebežiūri į mane kaip į svetimą. - Aha, - atsakau rodydama į marškinėlius. - Pamaniau, rei­

kia lįst į vidų, kol jais ko nors neapakinau. Hanos veide šmėsteli šypsena.

1 69

- Aš tave palydėsiu, - sako ji , nustebindama mane. Kurį laiką einame tylėdamos. Esame ne taip jau toli nuo

mano namų, ir aš išsigąstu, kad visą kelią neištylėtume. Niekada nesu mačiusi Hanos tokios tykios, ir tai mane nervina.

- Iš kur tu eini? - klausiu, kad tik netylėčiau. Hana šalimais krūpteli lyg pažadinta. - Iš Ist Endo. Deginuosi griežtai pagal grafiką. Ji priglaudžia prie mano dilbio savo ranką. Daug tamsesnę

už mano odą, kuri tebėra blyški, gal tik truputį mažiau strazda­nota negu žiemą.

- Tu, atrodo, mažai deginiesi? Dabar j i nuoširdžiai nusišypso. - Mažai. Retai būnu pliaže, - atsakau stengdamasi suvaldyti

raudonį. Laimė, Hana nepastebi, o jei ir pastebi, nieko nesako. - Žinau. Aš tavęs ieškojau. - Tikrai? - klausiu šnairuodama į ją. Ji užverčia akis. Džiaugiuosi, kad pradeda elgtis kaip seniau. - Na, nepersistengdama. Bet keletą kartų buvau prie jūros.

Tavęs nemačiau. - Turiu daug darbo, - sakau. Nepriduriu: Iš tikrųjų bėgu kuo

toliau nuo Ist Enda.

- Dar bėgioji? - Ne, per karšta. - Aš irg{ ne. Pamaniau, iki rudens pailsėsiu. - Dar paeina-

me tylėdamos, paskui Hana vogčiomis dirsteli į mane, pakreipia galvą. - O kas dar?

Jos klausimas man netikėtas.

1 70

- Ką reiškia "kas dar" ? - Tą ir reiškia - kas dar naujo? Liaukis, Lena. Juk paskutinė

vasara, gal pamiršai? Paskutinė vasara be jokių pareigų ir viso kito gero. Taigi ką dar veiki? Kur būni?

- Aš . . . nieko. Nieko neveikiu. - Tai ir buvo svarbiausia: nepri­sidaryti bėdos, kuo mažiau veikti, bet nuo mano atsakymo už­eina kažkoks liūdnumas. Vasara, atrodo, sparčiai traukiasi, ne­trukus iš jos liks tik taškelis man taip ir nespėjus ja pasidžiaugti. Jau tuoj rugpjūtis. Dar penkios savaitės tokio oro, tada naktimis ims keltis vėjas, lapų krašteliai nusidažys auksu. - O kaip tau? ­klausiu. - Kol kas gera vasara?

- Kaip visada, - gūžteli Hana. - Jau sakiau, dažnai einu į pliažą. Kartais prižiūriu Farelų vaikus.

- Tikrai? Aš suraukiu nosį. Hana niekada nemėgo vaikų. Visad sako,

kad jie pernelyg lipnūs, kaip saldainiai guminukai, užsigulėję kišenėje.

Ji susiraukia. - Deja, taip. Tėvai sugalvojo, jog turiu "pasimokyti tvarkyt

namų ūkį", ar panašią nesąmonę. Zinai, kad j ie rimtai mane verčia sudarinėti biudžetą? Tarsi įsigudrinusi, kaip išsiversti su šešiasdešimt dolerių per savaitę, išmoksiu apmokėti sąskaitas, atsakingumo ar dar kažko.

- Kam? Tarsi tau apskritai reikės biudžeto. Nenoromis mano žodžiai nuskambėjo piktokai - ką padary­

si, ir vėl tarp mūsų įsiterpia būsima atskirtis. Toliau einame tylėdamos. Hana žiūri į šalį prisimerkusi

nuo saulės. Galbūt man tik liūdna, kad taip greitai lekia vasa-

1 7 1

ra, bet prisiminimai užgriūva lyg tirštas debesis, galvoje tar­si permaišomos kortos: tą pirmą dieną antroje klasėj e Hana atidaro tualeto kabinos duris ir susidėjusi rankas klausia: Ar

dėl mamos?; vieną iš kelių kartų, kai mums buvo leista per­nakvoti kartu, neiname gulti iki vidurnakčio, kikendamos planuojame, kokius nepaprastus žmones kada nors gausime į porą, tarkim, Jungtinių Valstijų prezidentą ar pamėgtų fil- ·

mų žvaigždes; bėgame greta, padai kaukši į šaligatvį duetu, tartum plaktų viena širdis; vandenyne šokinėjame per bangas užsimovusios plaukmenis, o grįždamas namo perkame po tris rutuliukus ledų vaflyje, pasiginčijusios, kokie gardesni, vanili­niai ar šokoladiniai.

Geriausios draugės daugiau kaip dešimt metų, bet viskas baigiasi skalpelio ašmenimis, lazerio spinduliu per smegenis ir chirurgo peilio žybtelėj imu. Visa ši istorija ir jos svarba nutols, nuskries lyg nukirptas balionėlis. Po dvejų metų, netgi dviejų mėnesių, gatvėje prasilenksime vos linktelėdamos - svetimi žmonės, svetimi pasauliai, dvi žvaigždės, tyliai besisukančios savo orbitomis, kurias skiria tūkstančiai tamsios erdvės mylių.

Nieko gero iš lyčių atskyrimo. Mes turėtume būti apsaugotos nuo žmonių, kurie galų gale mus paliks, nuo visų žmonių, kurie kažkur išnyks ar mus pamirš.

Gal ir Haną apniko ilgesys, nes staiga ji paklausia: - Prisimeni visus mūsų planus dėl šios vasaros? Viską, ką

nutarėme pagaliau padaryti? Nė nemirktelėjusi imu vardyti: - Įsibrauti į Spenserio berniukų mokyklos baseiną . . . - . . . i r išsimaudyti su apatiniais, - užbaigia Hana.

1 72

Aš šypteliu. - Peršokti "Čerihil Farmz" tvorą . . . - . . . ir tiesiai iš statinių laižyti klevų sirupą. - Nuo Kalno nubėgti į senąjį oro uostą. - Dviračiais nuvažiuoti nuo Savižudžių pakriūtės. - Pabandyt suieškoti virvinį tiltą virš Priešakinės upės, apie

kurį pasakojo Sara Miler. - Įsmukti be bilietų į kino teatrą ir pažiūrėti keturis filmus

nuo pradžios iki galo. - "Mae" ledainėje suvalgyti po "Hobgoblin" grietininių ledų

porciją, - sakau išsišiepusi, Hana irgi šypso. Cituoju reklamą: -"Milžiniška porcija žvėriškam apetitui - tryl ika kaušelių su plakta grietinėle ir karšta karamele . . . "

Įsiterpia Hana: - "lr visais kitais priedais, kokius tik įveiks jūsų pabaisiukai!" Abi kvatojamės. Skaitėme tą reklamą gal tūkstantį kartų.

Planavome antrą išpuolį prieš "Hobgoblin" nuo pat ketvirtos klasės, kai šių ledų ragavome pirmą kartą. Hana per savo gim­tadienį užsigeidė nueit į ledainę ir pasikvietė mane. Abi iki ryto raičiojomės ant jos tualeto grindų, nors suvalgėme tik septynis

iš trylikos kaušelių. Štai ir mano gatvė. Vidury jos keletas vaikų žaidžia neva

futbolą: rėkaudami spardo konservų dėžutę, įrudę kūnai blizga nuo prakaito. Tarp jų pamatau Dženę. Kažkokia mergaitė ban­do ją nustumti alkūne, Dženė atsisukusi ją pargriauna. Mergytė ima žliumbti. Nė iš vieno namo niekas neišlenda net ir tada, kai mergytė užspiegia kaip sirena. Viename lange sujuda užuolai­dėlė ar rankšluostis, o šiaip gatvė tyli, niekur nė krust.

1 73

Aš trokštu, kad mane toliau neštų gerų jausmų banga, kad tarp mudviejų su Hana viskas būtų kaip seniau, dar bent vieną mėnesį.

- Paklausyk, Hana . . . - Atrodo, lyg žodžius spausčiau pro di­džiulį gumulą gerklėje, jaudindamasi beveik kaip prieš vertini­mą. - Šįvakar parke rodomi du "Nevykėlio seklio" filmai. Už vieno kainą, su Maiklu Vinu. Galime nueiti, jeigu nori.

"Nevykėlis seklys" - kino ciklas, kurį vaikystėje su Hana bai­siai mėgome, apie garsų detektyvą, iš tikrųjų visišką neišmanė­lį, ir jo padėjėją šunį. Nusikaltimą galų gale visada atskleisdavo šuo. Pagrindinį vaidmenį suvaidino daug aktorių, bet mes la­biausiai mėgome Maiklą Viną. Kai buvome mažos, melsdavo­mės, kad būtume su juo suporuotos.

- Šįvakar? Hanos šypsena suvirpa, man nueina per širdį. Kvaiša, kvaiša,

manau. Na, bet nesvarbu.

- Nieko baisaus, jei negali. Ne bėda. Man tik šovė į galvą, ­skubiai sakau nežiūrėdama į j ą, kad Hana nepamatytų, kaip nusivyliau.

- Ne, aš noriu, bet. . . - Hana užsikerta. Negaliu pakęsti, kaip mes viena kitos varžomės. - Matai, bus toks suėjimas . . . - Ji greit pasi taiso: - Toks vakarėlis, į kurį turiu eiti su Andželika Marston.

Po krūtine atsiveria keista tuštuma. Nuostabu, kiek daug gali žodžiai, - ima ir išplėšia vidurius. Akmenys ir pagaliai laužo

kaulus, bet žodžiai neužgauna - gryniausia nesąmonė. - Nuo kada tu draugauji su Andželika Marston? Ir vėl stengiuosi nešnekėti piktai, bet suvokiu zyzianti kaip

kieno nors amžinai verkšlenanti sesutė, papykusi, kad liko ne­priimta į žaidimą. Prikandusi lūpą nusisuku niršdama ant savęs.

1 74

- Ne tokia ji bloga, - švelniai taria Hana. Iš balso supran­tu: j ai manęs gaila. Blogiau ir būti negali. Beveik norėčiau, kad mudvi bartumės kaip tada jos namuose; vis geriau negu šis tak­tiškas tonas ir tai, kaip mes tausojame viena kitos jausmus. - Iš tikrųjų nėra pasipūtusi. Turbūt tik drovi.

Andželika Marston baigė priešpaskutinę klasę. Hana šaipy­davosi iš to, kaip j i dėvi uniformą. Visada tobulai išlyginta ir be menkiausios dėmelės, dailiai užlenkta apykaklaitė, sijonėlis milimetro tikslumu iki kelių. Hana sakydavo: Andželika todėl vaikšto užrietusi galvą, kad jos tėvas - didelis mokslininkas, dir­ba laboratorijose. Ji tikrai taip vaikščiodavo, nė nekryptelėdama.

- Betgi tu jos nekentei, - išlemenu. Šitie žodžiai išsprūdo, regis, nepasiprašę smegenų leidimo.

- Ne, ne nekenčiau, - sako Hana tokiu tonu, lyg bandytų dve­jų metukų kūdikiui aiškinti algebrą. - Aš tik jos nepažinojau.

Visada laikiau bjaurybe, aišku? Dėl aprangos ir viso kito. Bet kalti jos tėvai. Nežmoniškai griežti, perdėtai globėj iški ir taip toliau. - Hana pa purto galvą. - Ji visai nepanaši į juos. Kitokia.

Akimirką žodis kitokia plevena ore. Taip ir matau, kaip Hana ir Andželika, susikibusios rankomis, stengdamosi nesijuokti, sėlina gatvėmis po komendanto valandos: Andželika bebaimė, graži ir smagi, visai kaip Hana. Išstumiu iš galvos šitą vaizdą. Gatvėje vienas vaikų smarkiai paspiria skardinėlę. Ji nurieda tarp dviejų įlenktų sidabro spalvos šiukšliadėžių, pastatytų per vidurį kaip vartai. Pusė vaikų šokinėja mosuodami kumščiais, kita pusė, tarp jų ir Dženė, grūmoja ir kažką rėkauja apie nuo­šalę. Pirmą kartą man topteli, kokia turbūt Hanai atgrasi mano gatvė: namai susigrūdę, pusė langų be stiklų, priebučiai įdubę

1 75

lyg seni, mušti ir permušti čiužiniai. Kaip skiriasi nuo švarių, ramių Vest Endo gatvių, nuo tyliai važinėjančių blizgančių au­tomobilių, vartų ir žalių gyvatvorių.

- Galėtum ateiti, - ramiai sako Hana. Mane užplūsta neapykanta. Neapykanta gyvenimui, jo ri­

botumui ir ankštumui; neapykanta Andželikai Marston su jos mįslinga šypsena ir turtingais tėvais; neapykanta Hanai už tai, kad, pirma, tokia kvaila, nerūpestinga ir užsispyrusi, antra, kad mane palieka nespėjusią tam pasirengti; po visais šitais sluoks­niais, pačioje gilumoje, liepsnoja dar kas kita, iki baltumo įkai­tusi kažkokios gėlos geležtė. Negaliu pasakyti, kas tai, negaliu net aiškiai suvokti, bet vis dėlto suprantu, jog šis kitas dalykas mane labiausiai ir siutina.

- Ačiū už kvietimą, - metu net neslėpdama kandumo. - At­rodo, bus labai linksma. Ar ir berniukų ateis?

Hana arba nepastebi mano tono, nors tai neįmanoma, arba nekreipia dėmesio.

- Tai ir bus visas įdomumas, - ramiai pareiškia j i. - Na, ir muzika.

- Muzika? - klausiu nesutramdžiusi smalsumo. - Kaip aną kartą?

Hana nušvinta. - Taip. Tai yra ne. Kita grupė. Bet girdėjau, kad šitie vaiki­

nai nepaprasti, net geresni už anuos. - Patylėjusi tyliai pakartoja kvietimą: -· Galėtum eiti su mumis.

Nepaisant visko, susimąstau. Po vakaro "Šniokščiančio upe­lio" sodyboje mane visur persekiojo tos muzikos nuotrupos: ją girdėdavau skriejant su vėju, girdėdavau dainuojant vandeny-

1 76

no ošime ir vaitojant namo sienose. Kartais nubusdavau vidury nakties išpilta prakaito, plakančia širdimi, ausyse skambant jos gaidoms. Tačiau jei tik būdraudama bandydavau prisiminti me­lodijas, paniūniuoti keletą gaidų ar akordų, nieko neišeidavo.

Hana žvelgia į mane su viltimi, laukia atsakymo. Man ti­krai pasidaro jos gaila. Noriu, kad j i apsidžiaugtų. Kaip visada norėdavau, noriu matyti, kaip ji linksmai šūkteli mostelėdama kumščiu ir apakina mane savo garsiąja šypsena. Tačiau tada pri­simenu, jog j i dabar turi Andželiką Marston, ir gerklėje kažkas įstringa, o suvokusi, kad atsisakydama ją nuvilsiu, pajuntu niū­rų pasitenkinimą.

- Tiek to, apsieisiu, - tariu. - Bet vis tiek ačiū. Hana gūžteli, matau, kaip stengiasi parodyti, jog tai menk­

niekis. - Jeigu apsigalvotum . . . - Ji bando šyptelėti, bet šypsena iš­

kart ištirpsta. - Brūzgynų skersgatvis. Dieringo aukštuma. Kur mane rasti, žinai.

Dieringo aukštuma. Žinoma. Aukštuma yra apleistas rajo­nas į šoną nuo pusiasalio. Prieš dešimt metų valdžia išsiaiškino, kad viename didžiųjų to rajono dvarų gyvena prijaučiantiej i ir netgi, jei gandai nemelavo, keletas Nelegalų. Kilo baisus triukš­mas, įvyko policijos reidas, užbaigęs metus trukusią slaptą seki­mo operaciją. Trumpai tariant, rezultatas toks: keturiasdešimt dviem žmonėms buvo įvykdyta mirties bausmė, šimtas įkalinta Kriptose. Nuo tada Dieringo aukštuma yra vaiduoklių miestas: ištuštėjęs, pamirštas, prakeiktas.

- Ką gi, ir tu žinai, kur mane rasti. - Aš vangiai mosteliu savo gatvės pusėn.

1 77

- Aha. Hana mindžikuoja panarinusi galvą. Sakyti nebėra ko, bet

man širdis neleidžia pasisukti ir nueiti. Prislegia negeras jaus­mas, kad Haną matau paskutinį kartą prieš gydymą. Mane su­ima baimė ir užeina noras atsukti visą mūsų pokalbį, atsiimti vi­sus kandžius ar bjaurius žodžius, kuriuos jai pasakiau, patikinti, kaip jos pasiilgau ir noriu, kad vėl būtume geriausios draugės.

Bet, man taikantis rėžti šitą prakalbą, ji skubriai mosteli ir taria: - Na, gerai, iki pasimatymo. Akimirkos iškilmingumas subliūkšta, prabilti nebėra kaip. - Gerai, iki. Hana nutolsta gatve. Man knieti pažiūrėti, kaip ji eina. Rūpi

įsiminti jos eiseną, - spauste įspausti į smegenis, kaip įsispau­dusi ji pati, - bet man bežiūrint, kaip ji zigzagais plasnoja iš ato­kaitos į šešėlį, jos siluetas mano sąmonėje susilieja su kitu: pavi­dalu, panyrančiu į tamsą ir vėl išnyrančiu iš jos, žengiančiu prie uolos krašto, ir aš nebesusigaudau, ką regiu. Staiga aplinkinio pasaulio pakraščiai aptemsta, gerklę perveria aštrus skausmas, ir aš apsisukusi nuskubu namo.

- Lena! - pašaukia j i, man dar nepasiekus vartelių. Širdis šokteli, aš atsigręžiu vildamasi, galgi ji ištars tuos žo­

džius: Aš tavęs pasiilgau. Grižkime.

Net iš toli matau Haną dvejojant. Tada j i pamojuoja judinda­ma pirštus ir šūkteli:

- Nesvarbu! Dabar nusisuka jau tvirtai. Žengia tiesiai ir sparčiai, užeina

už kampo, ir nebėr. Bet ko aš tikėjausi? Vis dėlto svarbiausia, kad grįžti neįmanoma.

Kol gydymas nebuvo ištobulintas, jis siūlytas tik bandant, nes kėlė didelį pa­

vojų. Tuo laiku po procedūros vienam iš kelių šimtų žmonių nutrūkdavo sme­

genų veikla.

Ir vis tiek žmonės būriais plūdo į ligonines reikalaudami, kad juos pagydy­

tų; dienų dienas pralaukdavo prie laboratorijų vildamiesi procedūros pjūvio.

Tie metai dar žinomi kaip Stebuklingieji, nes buvo išgydyta daugybė žmo­

nių, iš ligos išvaduota daugybė sielų.

Ir jei kam pasitaikydavo mirti ant operacinio stalo, žmonės mirė dėl kil­

naus reikalo, neverta jų ap raudoti . . .

"Stebuklingieji metai. Gydomojo mokslo pradžia" -

E. D. Tompson. "Trumpa Jungtinių Valstijų istorija", p. 87

Namie dar karščiau negu visada: drėgna, troški karščio siena. Tikriausiai Kerolė gamina valgį. Namai pakvi­pę kepama mėsa ir prieskoniais - šių aromatų mišinys

su vasarą įprastais prakaito ir pelėsių kvapais gan šleikštus. Ke­lias pastarąsias savaites vakarieniaujame verandoje: praskydu­siomis makaronų salotomis, šalta mėsa ir sumuštiniais iš dėdės kulinarijos skyriaus.

Kerolė iškiša iš virtuvės galvą. Veidas raudonas, suprakaita­vusi. Melsvos palaidinukės pažastyse tamsuoja prakaito dėmių pusmėnuliai.

1 79

- Verčiau persirenk, - sako ji . - Tuoj ateis Reičelė su Deividu. Visai pamiršau, kad per vakarienę bus sesuo su vyru. Šiaip

Reičelę matau keturis penkis kartus per metus, daugiausia. Kai buvau jaunesnė, ypač Reičelei išsikėlus iš Kerolės namų, skai­čiuodavau dienas iki jos apsilankymo. Nemanau, jog tada gerai supratau apie procedūrą ir ką ji reiškė seseriai - ir man, mums. Žinojau, jog ji buvo išgelbėta nuo Tomo ir nuo ligos, tik tiek. Man atrodo, maniau, jog šiaip viskas liks po senovei. Maniau, jai atėjus grįš seni laikai, vėl šoksime apsimovusios vilnones puskojines arba ji pasisodins mane ant kelių ir ims pinti kasas sekdama kokią pasaką apie tolimus kraštus ir raganas, mokan­čias pasiversti gyvūnais.

Bet atėjusi j i tik brūkštelėdavo man per plaukus ir manda­giai paplodavo, kai Kerolės liepta padeklamuodavau daugybos ir dalybos lenteles.

- Ji jau suaugusi, - paaiškino Kerolė, kai paklausiau, kodėl Reičelė nenori žaisti. - Kada nors suprasi.

Nuo tada nebekreipiau dėmesio į užrašą, kas kelis mėnesius pasirodantį sieninio kalendoriaus lapelyje: Svečiuosis R.

Vakarieniaujant didžiosios temos dvi: Brajanas Šarfas (Rei­čelės vyras Deividas dirba su Brajano pusbrolio draugu, taigi jaučiasi esąs šios šeimos žinovas) ir Portlando koledžas, kuria­me nuo rudens pradėsiu studijuoti. Pirmą kartą gyvenime mo­kysiuos kartu su priešingos lyties asmenimis, bet Reičelė liepia nesijaudinti.

- Tu jų net nepastebėsi. Būsi užsiėmusi darbu ir studijomis. - Viskas saugu, - įsiterpia Kerolė. - Visi studentai išgydyti. Prisiminusi Aleksą vos nelepteliu: Ne visi.

1 80

Vakarienė užsitęsia gerokai po komendanto valandos. Kol tetos padedama nukraustau stalą, pasidaro beveik vienuolika, bet Reičelė su vyru nė neketina eiti. Tai dar vienas dalykas, ku­rio labai laukiu: po trisdešimt šešių dienų nebereikės rūpintis dėl komendanto valandos.

Po vakarienės dėdė su Deividu išeina į verandą. Deividas atsinešė du cigarus, pigius, bet vis tiek, ir dūmų kvapas, sal­dus, aromatingas, net šleikštokas, plaukia pro langus sumišęs su vyriškais balsais, užlieja vidų melsva migla. Reičelė su teta Kerole sėdi valgomajame, geria vandeningą virtą kavą, šviesiai purvinos paplavų spalvos. Viršuje girdžiu trepsėj imą. Dženė er­zina Greisę, kol ji pagaliau atsigula paniurusi, pikta ir pamažu užmiega įveikta dar vienos dienos nuobodulio ir vienodumo.

Aš suplaunu indus, jų daug daugiau negu kasdien, nes Kerolė užsigeidė išvirti sriubos (aštrios morkienės, kurią visi srėbėme net suprakaitavę) ir pataisyti troškinį su česnakais ir suvytusiais šparagais, tikriausiai išgriebtais iš paties daržovių konteinerio dugno, taip pat padėjo senų sausainių. Jaučiuosi apsunkusi, o šiltas vanduo, kuriame mirksta rankos, taip pat įprastas pa­šnekesio ritmas, kojų tapsėj imas antrame aukšte ir dar sunkus melsvas dūmas baisiausiai migdo. Kerolė pagaliau prisiminė paklausti Reičelę apie vaikus. Reičelė ima vardyti jų laimėjimus taip, lyg būtų ką tik ir nelengvai išmokusi jų sąrašą: Sara jau skaitanti, Endrius vos trylikos mėnesių jau ištaręs pirmą žodį.

Reidas, reidas! Vyksta reidas. Prašom vykdyti nurodymus ir

nebandyti priešintis . . .

Nuo šito balso lauke net pašoku. Reičelė su Kerole staiga nutyla, klausosi sambrūzdžio gatvėje. Negirdžiu ir Deivido su dėde Vilj amu. Net ir Dženė su Greise liovėsi kvailioti.

1 8 1

Iš gatvės sklinda garsų šuorai: ritmingas šimtų batų kaukšėji­mas ir tas kraupus balsas, sustiprintas garsintuvo: Vyksta reidas.

Dėmesio, reidas! Prašom paruošti asmens dokumentus . . .

Reido naktis. Staiga prisimenu Haną i r jos vakarėlį. Kamba­rys ima suktis ratu. Aš įsitveriu stalo.

- Lyg ir ankstoka reidui, - valgomajame romiai taria Ke­rolė. - Atrodo, buvo prieš kelis mėnesius.

- Vasario aštuonioliktą, - sako Reičelė. - Mudu su Deivi­du turėjome kažkur vestis vaikus. Tą vakarą sutriko SLS. Pusę valandos išstovėjom sniege, kol sistema patikrino dokumentus. Endrius dvi savaites sirgo plaučių uždegimu.

Ji pasakoja šitą įvykį taip, lyg kalbėtų apie kokį menkutį ne­sklandumą savitarnos skalbykloje ar prašapusią puskojinę.

- Jau taip seniai? - Kerolė gūžteli, siurbteli kavos. Balsai, žingsniai, radijo ryšio traškesys - viskas artėja. Reido

būriai eina nuo namo prie namo, kartais gatvėje nepraleisdami nė vieno, kartais netikrindami ištisų kvartalų, kartais užgrieb­dami kas antrą. Pasirenkama aklai. Ar bent taip žmonės mano. Kai kurie namai pakliūva dažniau už kitus.

Tačiau net j ei nesi įtrauktas į sekamųjų sąrašą, gali tekti sto­vėti pusnyje kaip Reičelei su vyru, kol reguliuotojai ir policija tikrins tavo legalumą. Arba - netgi blogiau - kol tikrintojai viduje darys kratą ieškodami įtartinos veiklos pėdsakų. Nak­ties reidams negalioja privačios nuosavybės neliečiamumo įstatymai. Tiesą sakant, reido naktimis beveik jokie įstatymai negalioja.

Visi esame girdėję šiurpių istorijų: nėščios moterys išren­giamos ir visų akivaizdoje tikrinamos ginekologiškai, žmonės

1 82

įmetami į kalėjimą dvejiems ar trejiems metams vien už tai, kad ne taip pasižiūrėjo į policininką ar bandė į kokį kambarį neleisti reguliuotojo.

Vyksta reidas. Jeigu būsite paprašyti išeiti iš namo, prašom

nepamiršti visos šeimos asmens dokumentų, jskaitant kūdikių,

vyresnių negu šeši mėnesiai. .. . Kiekvienas prieštaraujantysis

bus sulaikytas ir kvočiamas . . . . Kas gaiš, bus apkaltintas tyčiniu

trukdymu . . . .

Gatvės gale. Už kelių namų . . . Jau už dviejų namų . . . Ne, prie gretimo namo. Girdžiu, kaip pasiunta skalyti Ričardsonų šuo. Kaip ponia Ričardson atsiprašinėja. Vėl lojimas, tada kažkas (reguliuotojas) kažką subamba, išgirstu sunkius smūgius, inkš­timą, kažkas sako:

- Nėra reikalo galabyt šito padaro. Kažkas kitas atšauna: - Kodėl ne? Vis tiek turbūt blusų apniktas. Valandėlę tylu, vien tik retai karksi radijo stotelės, kažkas

diktuoja asmens kodus, čežina popierius. - Viskas tvarkinga, galite būti laisvi, - pagaliau nuskamba

balsas. Ir vėl kaukši žingsniai. Nors apsimeta, kad joms nė motais, Reičelė su Kerole įsi­

tempia, kai batai sutrepsi šalia mūsų namo. Matau, kaip Kerolė suspaudžia puodelį, net krumpliai pabąla. Mano širdis šokinėja krūtinėje lyg žiogas.

Tačiau batų trinksėjimas nutolsta. Reičelė garsiai atsidūsta iš palengvėjimo, kai reguliuotojai ima belsti į kaimynų duris.

- Atidarykite, reidas!

1 83

Kerolės puodelis barkšteli į lėkštelę, aš pašoku. - Kvaila, ar ne? - taria j i ir dirbtinai nusijuokia. - Net j ei nesi

niekuo nusikaltęs, nerviniesi. Tik pajutusi skaudant ranką suvokiu, jog tebespaudžiu stalo

kraštą - taip, lyg nuo to priklausytų gyvybė. Negaliu atsipalai­duoti, negaliu nusiraminti net žingsniams tolstant, garsintuvui vis labiau iškraipant balsą, kol žodžiai pasidaro išvis nesupran­tami. Mintyse regiu tik reido būrius, kartais net iki penkiasde­šimties, sukančius ratus po Portlandą, plūstančius gatvėmis, sū­kuriuojančius ratu lyg verpetas, įtraukiantis bet ką, kiekvieną, kurį tik galima apkaltinti nederamu elgesiu ar neklusnumu, ir netgi žmones, kurių nėra kuo apkaltinti.

Kažkur mieste Hana šoka, sukasi plaikstydama šviesius plaukus, šypsodama, berniukai braunasi artyn prie jos, iš gar­siakalbių liejasi draudžiama muzika. Man užeina nežmoniškas blogumas. Nenoriu net galvoti, kas bus jai, j iems visiems, jeigu įklius.

Telieka tikėtis, jog j i dar nepasiekė sutartos vietos. Galbūt užgaišo ruošdamasi - galimas daiktas, nes Hana visada vėluo­ja, - ir reidui prasidėjus tebebuvo namie. Per reidą net Hana nedrįs kišti nosies iš namų. Būtų savižudybė.

Bet Andželika Marston ir visi kiti . . . Visi, kurie norėjo tik pa­siklausyti muzikos . . .

Prisimenu, kaip Aleksas tą vakarą, kai su juo susidūriau "Šniokščiančio upelio" sodyboje, sakė: Aš ateinu pasiklausyti

muzikos, kaip ir visi kiti.

Nuvijusi šį vaizdą subaru save, jog ne mano reikalas. Turė­čiau džiaugtis, jeigu vakarėlis bus užpultas ir visi susemti. Tai,

1 84

ką jie daro, pavoj inga ne tik j iems patiems, bet mums visiems: šitaip plinta liga.

Tačiau giliausioj i mano dalis, atkaklioji dalis, kuri per pirmą­jį vertinimą ištarė pilka, niekaip neduoda ramybės. Na ir kas? -sako ji . Gerai, j ie norėjo pasiklausyti muzikos. Tikros muzikos, ne saldžių dainelių, kurios skamba per "Portlando koncertų ci­klą", visos nuobodaus ritmo, žvalios ir linksmos. Argi jau toks baisus nusikaltimas klausytis ko kito?

Prisimenu, Aleksas dar kai ką sakė: Niekas niekam nedaro

nieko blogo.

Be to, visada yra galimybė, kad šįvakar Hana ten su kitais, nieko neįtaria, o reido būriai suka vis mažesnius ratus, vis artė­ja. Nuo tos minties, nuo minties, kaip virš jos pakyla spindintys ašmenys, net užsimerkiu. Mat jeigu reguliuotojai jos neįmes į kalėjimą, nuveš tiesiai į laboratorij as - ir jai bus atlikta procedū­ra dar rytui neišaušus, nepaisant pavojų ar rizikos.

Vis dėlto, nors mintys lėkė kaip patrakusios, o kambarys ne­siliovė sukęsis ratu, įstengiau suplauti ir sušluostyti visus indus. Ir apsispręsti.

Turiu eiti. Turiu ją įspėti. Turiu įspėti juos visus.

Kol Reičelė su Deividu išeina ir visi sugula, pasidaro vidur­naktis. Kiekviena sekundė - tikra kančia. Vienintelė viltis, kad apeiti pusiasalį nuo durų iki durų užtruks ilgiau negu visada ir Dieringo aukštumą reido būriai pasieks negreitai. O gal j ie nutarė praleisti šį rajoną. Negalima išbraukti tokios galimybės, nes ten dauguma namų stovi tušti. Ir vis dėlto, kai prisimeni,

1 85

kad Dieringo aukštuma buvo Portlando pasipriešinimo židinys, tuo sunku patikėti.

Neriu iš lovos ir negaištu persivilkdama pižamą, beje, juodos spalvos. Apsiaunu juodus batelius be pakulnių ir, nors baisiau­siai karšta, iš spintos išsitraukiu juodą slidinėj imo kepurę. Šią­nakt atsargumas pravers.

Jau tiesiu ranką atidaryti miegamojo durų, kai už nugaros iš­girstu tarsi kniauktelėjimą. Staigiai atsisuku. Lovoje sėdi Greisė, žiūri į mane.

Valandėlę abi spoksome. Jei Greisė išsižios ar atsikels, ar dar ką padarys, pažadins Dženę, o tada man galas, baigta, kaput. Bandau galvoti, kaip ją nuraminti, bandau sukurpti kokį melą, bet, o stebukle, ji atsigula aukštielninka ir užsimerkia. Net ir to­kioje tamsoje galiu prisiekti, jog šypsosi.

Mane užplūsta palengvėjimas. Koks vienintelis geras daly­kas, kad Greisė nekalba? Žinau, jog ji manęs nepaskųs.

Išsmunku į gatvę be jokių kliūčių, net prisiminusi praleisti trečią nuo apačios pakopą, kuri aną kartą taip klaikiai girgžtelė­ja, jog neabejojau Kerolę pabusiant.

Po reido triukšmo gatvė nejaukiai tyli, rami. Visi langai tamsūs, visos užuolaidos užtrauktos, sakytum namai stengia­si nusisukti nuo gatvės ar, suglaudę pečius, ginasi nuo smalsių žvilgsnių. Pro mane pralekia raudonas popiergalis, vartydama­sis vėjuje tarsi gubojos kuokštas kokiame nors sename vester­ne. Matau, jog tai reido skelbimas, atsišaukimas, neįmanomais ištarti žodžiais aiškinantis, kodėl šį vakarą teisėta atšaukti visų teises. O šiaip būtų naktis kaip naktis - tyli, gūdi, įprasta.

Tačiau vėjas atneša vos girdimą žingsnių čiužėj imą tolumoje

1 86

ir ploną aimaną, tarsi kas verktų. Tie garsai tokie tylūs, beveik atrodo, jog ošia vandenynas arba vėjas.

Reidas juda tolyn. Aš skubiai pasuku Dieringo aukštumos link. Važiuoti dvira­

čiu per daug bijau. Neramu, kad nepatrauktų dėmesio mažyčiai atšvaitai ant ratlankių. Nepajėgiu galvoti apie tai, ką darau, apie pasekmes, jeigu įkliūčiau. Net nesuprantu, iš kur ėmėsi toks mano ryžtas. Niekada, nė per milijoną metų, nebūčiau pama­niusi, jog reido naktį drįsiu išeiti iš namų.

Turbūt Hana klydo dėl manęs. Turbūt aš ne visq laiką bijau. Einu pro juodą šiukšlių maišą, nuvirtusį ant šaligatvio, bet

stabteliu išgirdusi inkštimą. Akimirksniu visas kūnas įsitempia. Atsisuku. Nieko. Ir vėl garsas pasikartoja: baisus, gailus inkštimas, nuo kurio pašiurpsta rankų oda. Tada šiukšlių maišas sukruta.

Ne, ne šiukšlių maišas, o Railis, juodas Ričardsonų sargis. Drebančiomis kojomis žengiu kelis žingsnius artyn. Iškart

suprantu, jog jis dvesia. Visas aplipęs kažkuo juodu ir lipniu -krauju, suvokiu prisiartinusi. štai kodėl tamsoje jo kailį palai­kiau slidžiu juodu šiukšlių maišo paviršiumi. Viena akis prilipu­si prie šaligatvio, kita atmerkta. Jis uždaužytas. Iš nosies kliokia tirštas kraujas.

Prisimenu girdėtą balsą - vis tiek turbūt blusų apniktas - ir tankų bumbsėjimą.

Railis žiūri į mane taip graudžiai ir priekaištingai, dievaži, be­veik kaip žmogus, norintis man kažką pasakyti - norintis pasa­kyti: Tu man šitaip padarei. Mane užplūsta šleikštulys, rūpi atsi­klaupti ir paimti jį ant rankų arba nusirengus drabužiais šluostyti kraują. Tačiau pasijuntu lyg paralyžiuota. Negaliu nė pajudėti.

1 87

Kol stoviu it stabo ištikta, j is lėtai sudreba, trūkteli nuo no­sies iki uodegos galiuko. Ir nebejuda.

Išsyk atgaunu rankas ir kojas. Svirduliuoju atatupsta, bur­na pilna tulžies. Šlitiniuodama apsuku ratą kaip tą dieną, kai su Hana pasigėrėme ir aš visiškai nevaldžiau savo kūno. Mane drasko pyktis ir pasišlykštėj imas, taip ir norisi klykti.

Už šiukšlių konteinerio pamatau suplotą kartoninę dėžę, atvelku prie Railio ir jį uždengiu, kad nė kiek nesimatytų. Sten­giuosi negalvot apie vabzdžius, kurie užpuls j į rytą. Stebiuosi, jog akis ima graužti ašaros. Nubraukiu jas atbula ranka. Tačiau skubant Dieringo kryptimi galvoje sukasi vienintelis žodis, j į kartoju kaip mantrą, kaip maldą: Atleisk, atleisk atleisk.

Reidai geri tuo, kad triukšmingi. Užtenka stabtelėti šešėlyje, įsi­klausyti į žingsnius, radijo stotelių traškesį, balsus pro garsintu­vą. Tada suku kitur, į jau tikrintas ar praleistas gatves. Visur reido pėdsakai: išvartytos šiukšlių dėžės, apversti konteineriai, šiukšlės perrinktas ir išmėtytos po gatvę: senų receptų pluoštai, suplėšyti laiškai, pūvančios daržovės ir kažkoks kokčiai dvokiantis tepa­las, net nenoriu žinoti koks, ir viską kloja raudoni atsišaukimai. Brendant per šitą šlamštą batelių padai pasidaro slidūs, blogiau­siose vietose turiu išskėsti rankas it lyno akrobatė, kad išsilaiky­čiau. Keli namai pažymėti didele X raide, juodi dažai kerta sie­nas ir langus kaip žaizda, ir man krūpteli širdis. Šiuose namuose gyvenantys ·žmonės paženklinti kaip tvarkos drumstėjai arba maištininkai. Gatvėmis švilpiantis karštas vėjas neša verksmą ir riksmus, šunų lojimą. Veju šalin mintis apie Railį.

Stengiuosi laikytis šešėliuose, nardau iš skersgatvio į skers-

1 88

gatvį ir nuo vieno šiukšlių konteinerio prie kito. Per sprandą ir pažastis žliaugia prakaitas, ir ne tik nuo karščio. Viskas atrodo keista, absurdiška ir iškreipta, kai kur šaligatviai blizga nuo iš­daužytų langų stiklų, atsiduoda degėsiais.

Taip atsitiko, kad išlendu į Miško prospektą kaip tik tą aki­mirką, kai reguliuotojų grupė įsuka į j į iš kito galo. Sprunku at­gal, prisispaudžiu prie ūkinių prekių parduotuvės ir pamažėle traukiuosi iš kur atėjusi. Vargu ar reguliuotojai mane pastebėjo, juk mus skyrė kvartalas, be to, aklina tamsa, bet vis tiek širdis daužosi. Jaučiuosi lyg žaisdama įtemptą kompiuterinį žaidimą ar spręsdama sudėtingą matematikos uždavinį. Viena mergaitė

stengiasi išsisukti nuo keturiasdešimties būrių, kurių kiekviename

l S:--20 žmonių, o būriai pasklidę septynių mylių spinduliu. Jeigu

jai reikia per centrq nueiti 2, 7 mylios, kokia tikimybė, jog rytq ji

atsibus kalėjimo kameroje? Skaičių pi galite suapvalinti iki 3, 1 4.

Prieš valymą Dieringo aukštuma buvo vienas gražesniųjų Portlando rajonų. Namai dideli ir nauji, - bent pagal Meino valstiją, vadinasi, statyti pastarąjį šimtmetį, - pasislėpę už vartų ir gyvatvorių gatvėse tokiais pavadinimais kaip Alyvų kelias ar Medinukų skersgatvis. Viename kitame name užsilikę šeimų, visiškų vargšų, kurie neturi lėšų išsikelti arba negauna leidimo apsigyventi kitur, bet šiaip rajonas tuščias. Niekas nenorėjo čia likti, niekas nenorėjo būti siejamas su pasipriešinimu.

Įdomiausia, kaip greitai Dieringo aukštuma ištuštėjo. Zolėje teberūdija žaislai, kai kuriuose kiemuose tebėra automobiliai, nors dauguma jau išardyti, be metalinių ir plastikinių dalių, guli lyg didžiulių grifų išdoroti lavonai. Visa apylinkė apleista, na­mai pamažu smenga į vis labiau užželiančias vejas.

1 89

Šiaip aš bijau net prisiartinti prie Aukštumos. Zmonės sako, blogas ženklas, kaip ir eiti per kapines nesulaikius kvapo. Tačiau šiąnakt, kai pagaliau atsiduriu ten, norisi šokti džigą ant šaliga­tvio. Visur tamsu ir tylu, niekas nedrumsčia ramybės, niekur nematyti nė vieno reido atsišaukimo, negirdėti jokių balsų ar užkulnių kaukšėj imo. Reidas dar toli. Galbūt išvis čia neužeis.

Dabar, kai jau nereikia taip glaustytis šešėliuose ir stengtis žengti be garso, aš paspartinu žingsnį. Dieringo aukštuma - ne­mažas rajonas, vingiuotų gatvių, kurios visos keistai panašios, labirintas, namai jame išnyra iš tamsos tarsi ant seklumos už­plaukę laivai. Per visus tuos metus vejos virto šabakštynais, į dangų tiesiasi gumbuotos medžių šakos, mesdamos ant šaliga­tvių fantastiškus vingrius šešėlius. Alyvų kelyje aš pasiklystu, -kažkaip įsigudrinu apsukti ratą ir antrą kartą atsidurti toje pa­čioje sankryžoje, - bet įsukusi į Brūzgynų skersgatvį tolumoje už susipynusių medžių guoto išvystu blausų žiburį ir suprantu, jog radau tą vietą.

Prie keliuko į kiemą kreivai stypso pašto dėžutė. Ant vieno šono tebežymu juodas X ženklas. Brūzgynų skersgatvio ketu­riasdešimt du.

Man aišku, kodėl j ie vakarėliui pasirinko šitą namą. Jis stovi tolokai nuo gatvės, iš visų šonų taip apsuptas medžių, jog ne­noromis prisimenu tamsius šnarančius miškus anapus sienos. Eiti keliu šiurpoka. Zengiu nenuleisdama akių nuo neryškios šviesos name, bet man artinantis ji pamažu plečiasi, ryškėja ir pagaliau virsta dviem šviečiančiais langais. Jie uždengti kažko­kiu audeklu, gal tam, kad nebūtų matyti žmonių viduje. Jokios naudos. Matau, kaip už langų juda žmonių šešėliai. Muzika la-

1 90

bai tyli. Ją išgirstu tik užlipusi į verandą - duslią, slopią melodi­ją, tarsi kylančią iš po grindų. Matyt, name yra pusrūsis.

Taip skubinausi ateiti, tačiau dabar neryžtingai laikau durų rankeną slidžiu nuo prakaito delnu. Iki tol beveik negalvojau, kaip juos visus išviliosiu laukan. Jeigu tiesiog imsiu šaukti apie reidą, kils panika. Visi puls į gatvę tuo pačiu metu, ir galimybė nepastebimai parsigauti namo bus lygi nuliui. Kas nors vis tiek ką nors išgirs, reido būriai pasivys ir visiems bus riesta.

Mintyse pasitaisau - jiems bus riesta. Aš nesu viena tų žmo­nių anapus durų. Aš ne tokia kaip j ie.

Staiga prisimenu drebantį Railį, kaip jis suglemba. Aš nesu ir tokia kaip tie žmonės, kurie tai padarė, kurie žiūrėjo. Net Ričardsonai nemėgino gelbėti savo šuns. Net neužklojo stimpančio.

Niekada taip nepasielgčiau. Niekad o niekad. Net jei man būtų

padaryta milijonas procedūrų. jis buvo gyvas. jam plakė širdis,

vaikščiojo kraujas, jis kvėpavo, o jie jj paliko kaip šiukšlę.

Galvoje šokinėja žodžiai - jie, aš, mes, j ie. Nusišluostau del­nus į kelnių užpakalį ir atidarau duris .

Hana sakė, šis vakarėlis bus mažesnis, bet man atrodo dar di­desnis negu anas, gal kad kambariai maži ir prisikimšę jaunimo. Kabo gerklę smaugiantis dūmų debesis, jo kamuoliuose visi at­rodo lyg plaukiojantys po vandeniu. Viduje nežmoniškai karšta, mažiausiai dešimčia laipsnių karščiau, negu buvo lauke, todėl žmonės juda lėčiau, atsismaukę aukštyn net ir trumpas ran­koves, džinsus pasiraitę iki kelių, o nuogos odos lopiniai visur blizga nuo prakaito. Akimirką įstengiu tik stovėti ir žiūrėti. Pa­manau: Kad taip turėčiau fotoaparatq. Jei nekreiptume dėmesio

1 9 1

į tai, kad daugelio rankos liečiasi, kūnai susiduria, vyksta dau­gybė kitokių baisių ir negerų dalykų, vaizdas būtų netgi gražus.

Tada susigriebiu gaištanti laiką. Tiesiai priešais mane nusisukusi stovi mergaitė. Aš paliečiu

jos ranką. Oda karšta, tiesiog degina. Ji atsigręžia, veidas raudo­nas. Pakreipia galvą, kad geriau girdėtų.

- Šiąnakt reidas, - sakau jai stebėdamasi, koks tvirtas mano balsas.

Muzika tyli, bet nenutylanti, - tikrai sklindanti iš kažkokio pusrūsio, - ne tokia beprotiška kaip aną kartą, tačiau tokia pat keista ir nuostabi. Ji man primena šiltus krintančius, tekančius daiktus: medų, saulės šviesą ir raudonus lapus, kai sklendžia pavėjui. Bet ją girdėti sunku, trukdo daugiasluoksnis pokalbių fonas, grindų girgždėj imas po nenustygstančiomis kojomis.

- Ką? Ji nubraukia nuo ausies plaukus. Išsižioju pakartoti žodžio reidas, bet ji išgirsta ne mane, o

kažką kitą: galingą mechaninį balsą lauke, regis, drebinantį lao­gus iš visų pusių, balsą, kuris perrėžia karštį ir muziką, kaip šal­tas skustuvas perskrodžia odą. Kambarys ima suktis ratu, ant persigandusių, nustėrusių veidų švysčioja raudonos ir baltos prožektorių šviesos.

Dėmesio, reidas! Nebandykite bėgti. Nebandykite priešintis.

Vyksta reidas.

Po kelių· akimirkų durys išvirsta, akinantis it saulė prožekto­rius viską nubaltina ir sustingdo, paverčia dulkėmis ir statulomis.

Tada j ie paleidžia šunis.

Prigimtinės būsenos žmonės nertuspėjami, nepastovūs ir

nelaimingi. Tik sutramdžius jų gyvuliškus instinktus, jie

tampa pareigingi, patikimi ir laimingi.

"Ssilvos knyga", p. 3 1

Kadaise mačiau žinių reportažą apie rudąjį lokį, kurį Portlando cirke per paprastą treniruotę dresuotojas netyčia perdūrė. Buvau dar visai maža, bet niekada ne­

pamiršiu, kaip lokys atrodė: didžiulis tamsus kamuolys, lekian­tis aplink areną su juokinga raudona kepurėle, kreivai tebekėp­sančia ant galvos, draskantis viską, ką tik pasiekė jo nasrai - po­pierinius kaspinus, sulankstomąsias kėdes, balionėlius. Ir savo tramdytoją. Lokys jį žiauriai sumaitojo, iš veido liko faršas.

Baisiausia, ko niekada nepamiršau, buvo paklaikęs žvėries riaumojimas: siaubingas, nepaliaujamas, įnirtingas, kažkuo pa­našus į žmogaus.

Tą ir prisimenu reido dalyviams pradėjus veržtis į namą pro išverstas duris, daužyti langus. Apie tai ir galvoju, kai stai­ga nutyla muzika, jos vietoj girdžiu riksmus, spiegimą, dūžtant

1 93

stiklus, o karštos rankos mane stumia tolyn, aš gaunu alkūne pasmakrėn, paskui į šoną. Prisimenu tą lokį.

Mane nunešė panikos apimta minia, plaukianti į užpakalinę pastato dalį. Už nugaros girdžiu, kaip šunys kaukši dantimis ir reguliuotojai mosuoja sunkiomis lazdomis. Žmonės klykia - tiek daug balsų, jog atrodo kaip vienas. Užpakaly parkrinta mergai­tė: klupdama siekia manęs, tačiau reguliuotojo lazda trenkia jai per pakaušį, galva kokčiai trakšteli. Jos pirštai sugniaužia mano marškinėlių apačią, bet aš ištrūkstu ir bėgu toliau stumdydamasi, grūsdamasi. Nėra kada gailėtis ir nėra kada bijoti. Aš tik lekiu, spraudžiuosi pirmyn, galvoje vienintelė mintis - pabėgti, pabėgti.

Keisčiausia, jog per visą tą triukšmą ir suirutę valandėlę vis­ką regiu nepaprastai aiškiai ir lėtai, lyg iš tolo žiūrėčiau filmą: matau vilkšunį liuoktelint ant vaikinuko į kairę nuo manęs; matau, kaip sulinksta jo keliai ir j is griūva kniūbsčias bemaž be garso, tik tarsi atodūsis dvelkteli, kaip iš perkąsto kaklo jam pliūpteli kraujas. Nuo reguliuotojų smūgių sukniumba mergaitė palaidais šviesiais plaukais; kai išvystu švystelint jos plaukų vė­duoklę, širdis nustoja plakti, pamanau, jog jau numiriau, viskas baigta. Tada ji pasuka galvą mano pusėn kažką šaukdama, regu­liuotojai papurškia jai į veidą pipirinio purškalo, pamatau, jog ne Hana, ir mane užplūsta palengvėjimo banga.

Daugiau kadrų. Filmas, tai tik filmas. To negali būti, niekad negalėtų būti. Berniukas ir mergaitė stumdydamiesi puola prie durų į vieną šoninių kambarių, gal pamanę, kad iš ten bus išėji­mas į lauką. Durys per siauros, kad abu įbėgtų kartu. Jis mė­lynais marškinėliais su užrašu PORTLANDO KARINĖ JURŲ OBSERVATORIJA, ji ilgais ugniniais plaukais. Vos prieš porą

1 94

minučių juodu šnekėjosi ir juokėsi stovėdami taip arti, jog jei katras netyčia būtų svirtelėjęs į priekį, jie būtų galėję pasibučiuo­ti. Dabar j ie pešasi, bet ji mažesnė. Mergaitė lyg šuo, lyg laukinis žvėris suleidžia jam į ranką dantis; jis kriokdamas griebia jai už pečių ir bloškia į sieną, kad nekliudytų. Ji nugriūva, susmunka, mėgina stotis; vienas reguliuotojų, milžinas neregėtai raudonu veidu, pasilenkęs suima jos plaukų uodegą ir ją pastato. Karinei jūrų observatorijai irgi nepavyksta pasprukti. Du reido dalyviai jį pasiveja, ir aš nubėgdama girdžiu smūgius ir slopų riksmą.

Zvėrys, pamanau. Mes žvėrys.

Žmonės stumia vieni kitus, tempia, prisidengia kitais kaip skydais, o reido vyrai, mojuodami vėzdais, varo mus, šunys graibsto už kulnų, lazdos švilpia man pro pat galvą, sprandu jaučiu šaltas oro bangas. Galvoju apie baisų skausmą, galvoju apie raudoną kraują. Reguliuotojams puolant, minia retėja. Šali­mais žmonės šaukdami vienas paskui kitą griūva parversti šunų rujos. Ir klyksmas, klyksmas. Klykia visi.

Kažkokiu būdu man pavyko likti nesugautai, ir aš tebelekiu siaurais girgždančiais koridoriais, pro šalį susiliedami švysčioja kambariai, jaunimas ir reido vyrai, kažkokios šviesos, išdaužy­ti langai, variklių burzgimas. Pastatas apsuptas. Priešais išnyra užpakalinės durys, už jų - tamsūs medžiai, vėsus ir šnarantis miškas. Jeigu tik pasiseks ištrūkti. . . j eigu tik pasiseks pasislėpti nuo prožektorių . . .

Už nugaros girdžiu lojant šunį ir reguliuotojo trepsėj imą, vis artyn, artyn, piktas balsas rikteli: "Stok!" Omiai pasijuntu kori­doriuje likusi viena. Dar keliolika žingsnių . . . dar dešimt. Kad tik pabėgčiau į tamsą . . .

1 95

Iki durų keli žingsniai, bet baisus skausmas perveria koją. Šuo sukando blauzdą. Atsisukusi pamatau j į, tą raudonsnukį re­guliuotoją, jo akys blizga, jis šypsosi . . . O Dieve, jis šypsosi, jam

tikrai smagu . . . Užsimoja lazda. Užsimerkiu laukdama skausmo, užliesiančio kaip vandenynas, galvodama apie kraujo jūrą. Gal­vodama apie mamą.

Staiga kažkas mane patraukia į šalį, girdžiu dunkstelėj imą ir viauktelint šunį, reguliuotojas nusikeikia. Koja nebedega ugny­je, šuns svoris nukrenta, per liemenį mane apglėbia ranka ir bal­sas šnipšteli į ausį : "Čia." Balsas toks pažįstamas, sakytum visą laiką būčiau jo laukusi, kasdien būčiau jį sapnavusi.

Apglėbęs per pusiaują, Aleksas mane beveik neša. Mes jau kitame koridoriuje, šis siauresnis ir visiškai tuščias. Vos tik pri­minu dešinę koją, skausmas vėl plyksteli, perveria iki smegenų. Reguliuotojas tebesiveja, aiškiai įsiutęs, - Aleksas mane trūkte­lėjo paskutinę akimirką, taigi vyras, užuot rėžęs man per ma­kaulę, pri plojo savo šunį; suprantu, kad aš Aleksą gaišinu, bet j is manęs nepaleidžia.

- Čia, - tarsteli, ir mes smunkame į kažkokį kambarį. Esa­me pastato dalyje, kur vakarotojų nebuvo. Juoda tamsa, bet Aleksas nelėtina žingsnio, užtikrintai drožia tolyn. Jo pirštai mane veda: kairėn, dešinėn, kairėn, dešinėn. Atsiduoda pelė­siais ir dar kažkuo, gal šviežiais dažais, gal dūmais, lyg kas nors būtų buvę kepta. Bet juk neįmanoma. Šie namai tušti jau ne vienus metus.

Už mūsų reguliuotojas trypinėja tamsoje. Į kažką atsitren­kęs susikeikia. Po akimirkos kažkas nukrinta, dūžta stiklas, vėl keiksmai. Iš jo balso sprendžiu, jog j is atsilieka.

1 96

- Aukštyn, - sukužda Aleksas taip tyliai ir arti, jog atrodo, tik mano vaizduotėje, bet jis jau kelia mane ir susivokiu lipanti pro langą, šiurkšti palangės lenta nubruožia nugarą, ir štai svei­kąja koja aš jau stoviu minkštoje rasotoje žolėje.

Dar akimirka, ir šalia manęs tamsoje be garso išdygsta Alek­sas. Nors tebėra karšta, pakilęs vėjas glosto odą, iš dėkingumo ir palengvėjimo norisi verkti.

Bet mes dar neišsigelbėję, toli gražu ne. Tamsa judri, gyva, išraižyta šviesos takų: prožektoriai naršo mišką kairėje ir de­šinėje, jų spinduliuose matau sprunkančias figūras, nušviestas it vaiduokliai. Šauksmai nesiliauja, vieni aidi čia pat, kiti tokie tolimi ir nykūs, kad gali juos palaikyti kuo kitu, kad ir ramiu pelėdų ūkavimu medžiuose. Bet Aleksas ima man už rankos ir mes vėl bėgame. Kiekvienas žingsnis dešinę pėdą perrėžia kaip peilis, nudegina lyg ugnis. Kad nesurikčiau, sukandu skruosto vidų. Pajuntu kraujo skonį.

Chaosas. Pragaro vaizdai: nuo kelio plieskiantys prožekto­riai, šešėlių šokis, kaulų traškėjimas, beviltiški šauksmai, ištirps­tantys tyloje.

- Čionai. Nedvejodama darau, ką jis liepia. Tamsoje stebuklingai išni­

ro medinė pašiūrė. Tokia sukiužusi ir taip apaugusi samanomis ir gebenėmis, jog net iš už kelių žingsnių atrodo kaip krūmynas ar sulipęs medžių guotas. Kad įeičiau, turiu pasilenkti, o pasi­lenkusi vos nesusivemiu - į nosį trenkia baisi šunų šlapimo ir šlapio kailio smarvė. Aleksas, įžengęs iš paskos, uždaro duris. Išgirstu krebždesį, matau, kaip j is kažkokia antklode užkiša durų apačią. Matyt, ši antklodė taip dvokia. Siaubas.

1 9 7

- Dieve, - užsiėmusi burną ir nosį, sušnibždu jam pirmą žodį.

- Dabar šunys mūsų neužuos, - ramiai kužda j is. Nesu mačiusi ramesnio žmogaus. Nenorom topteli, kad vai­

kystėje girdėtos istorijos gal ir nemeluoja, gal Nelegalai tikrai yra pabaisos, iškrypėliai.

Staiga pasidaro gėda. Jis ką tik išgelbėjo man gyvybę. Jis išgelbėjo man gyvybę - apgynė nuo reido. Nuo žmonių,

kurie neva turi mus saugoti ir ginti. Nuo žmonių, kurie neva turi mus ginti nuo tokių kaip Aleksas.

Nieko nesuprantu. Galva sukasi, imu svaigti. Susverdėjusi at­sitrenkiu į sieną už nugaros, Aleksas spėja mane pastverti.

- Sėskis, - sako tuo pačiu įsakmiu balsu. Gera girdėti tylius jo nurodymus, paklusti. Susmunku ant žemės. Lentos po ma­nimi drėgnos ir šiurkščios. Lauke, atrodo, iš už debesų išlindo mėnulis, nes pro plyšelius sienose ir stoge krinta sidabrinės šviesos pluošteliai. Už Alekso galvos įžiūriu kažkokias lenty­nas, kertėje pristatyta skardinių, jose gal dažai. Dabar, kai abu su Aleksu sėdime, pašiūrėje nebėra kur apsisukti, ji vos kelių pėdų pločio.

- Apžiūrėsiu tavo koją, gerai? - taria j is taip pat pašnibždo­mis. Aš linkteliu. Net sėdint galva tebesvaigsta.

Jis atsisėda sulenkęs kelius ir pasideda ant jų mano koją. Tik kai pradėjo atraitoti klešnę, pajuntu, kad ji visa šlapia. Nuo kraujo. Prikandu lūpą ir prisispaudžiu nugara prie sienos tikė­damasi, kad skaudės, bet jo pirštai ant mano odos - vėsūs ir stiprūs - skausmą nuslopina, slysta ja kaip Žemės šešėlis per Mėnulį, sukeldamas užtemimą.

198

Atraitęs klešnę, j is švelniai paverčia mane ant šono, kad galė­tų apžiūrėti užpakalinę blauzdos pusę. Alkūne atsiremiu į grin­dis. Sienos pradeda suktis ratu. Turbūt smarkiai kraujuoju.

Jis staigiai įtraukia oro. - Taip blogai? - klausiu nedrįsdama žiūrėti. - Nejudėk, - sudraudžia jis. Suprantu, kad blogai, bet jis nenori sakyti, ir tą akimirką

mane užplūsta toks dėkingumas jam ir tokia neapykanta žmo­nėms lauke, - medžiotojams, laukiniams aštriais dantimis ir su vėzdais, - kad man užima kvapą.

Nenukeldamas mano kojos nuo kelių, Aleksas pasilenkia į pašiūrės kertę. Prisitraukia kažkokią dėžę, girgžteli metaliniai vyriai. Po akimirkos jo rankose atsiranda butelis .

- Truputį nudegins, - sako jis . Ant kojos ima varvėti skystis, užuodžiu aitrų alkoholio kva­

pą. Blauzdą nutvilko ugnis, aš vos nerikteliu. Aleksas atkiša ran­ką, negalvodama paimu ją ir suspaudžiu.

- Kas čia? - sušvokščiu. - Denatūruotas spiritas, - sako jis. - Dezinfekuoja. - Iš kur žinojai, kad jo čia yra? - klausiu, bet jis neatsako.

Ištraukia ranką, ir aš suvokiu per smarkiai ją suspaudusi. Bet jau neturiu energijos drovėtis ar bijoti: patalpa tarsi pulsuoja, prieblanda joje tirštėja.

- Velnias, kaip bėga kraujas, - prabyla Aleksas. - Skauda nelabai, - sušnibždu, tačiau tai melas. Bet Aleksas

toks ramus, toks susikaupęs, kad ir aš noriu būti narsi. Viskas kažkaip nutolsta, žingsnius ir šūksnius lauke girdžiu

keistai iškreiptus, lyg j ie sklistų per vandenį, Aleksas taip pat

1 99

atrodo kaži kur nutolęs. Man jau regis, kad sapnuoju arba kad tuoj nualpsiu.

Tada nutariu, jog tikrai sapnuoju, nes Aleksas per galvą nu­sitraukia marškinius.

Vos nerikteliu: Kq. tu darai? Išpurtęs marškinius, Aleksas pradeda juos plėšyti ilgais rėžiais, nervingai dirsčiodamas į du­ris ir su kiekvienu drykstelėjimu įsiklausydamas.

Per visą gyvenimą nesu nė sykio mačiusi vaikino be marš­kinių, išskyrus mažus berniukus ar vyrus toli paplūdimyje, kai nedrįsdavau nė žiūrėti ton pusėn, kad neprisišaukčiau nema­lonumų.

Dabar negaliu atplėšti akių. Mėnesiena vos vos liečia jo men­tes, ir jos truputį švyti - kaip sparnų galiukai angelų iliustraci­jose, kurių matydavau vadovėliuose. Jis liesas, bet raumeningas: jam judant įžiūriu rankų kontūrus ir krūtinę, taip gražiai kitoniš­ką negu mergaitės, kūną, kuris man primena bėgiojimą, buvimą lauke, šilumą ir prakaitą. Mane išmuša karštis, o krūtinėje tarsi tūkstantis paukščiukŲ . spurda. Nežinau, gal nuo kraujavimo, bet kambarys ima suktis tokiu greitumu, jog mums abiem gresia pa­vojus iš jo išlėkti, būti išsviestiems į naktį. Pirma Aleksas atrodė esąs kažkur toli, dabar jo pilna visa pašiūrė: jis taip arti, kad man trūksta oro, negaliu nei judėti, nei kalbėti ar galvoti. Kas kartą, kai j is brūkšteli pirštais per koją, laikas krūpteli, regisi, ims ir iš­nyks. Visas pasaulis išnyks, nutariu aš, liksime tik mudu. Mudu.

- Ei, kaip jauties? Jis paliečia man petį, tą akimirką mano kūnas susitraukia į

vienui vieną tašką po jo pirštais, įkaitusį iki švytėj imo. Niekada šitaip nesijaučiau, tokia rami ir patenkinta. Galbūt aš mirštu. Kažkodėl ši mintis manęs neišgąsdina. Net atrodo smagi.

200

- Puikiai. - Aš tyliai susijuokiu. - Tu nuogas. - Ką? Net patamsyje jaučiu, kaip prisimerkęs žiūri Į mane. - Man neteko matyti berniuko ... šitaip. Be jokio drabužio iki

pusės. Bent jau ne iš arti. Jis pradeda atsargiai ir standžiai tvarstyti koją marškinių

juostomis. - Šuo krimstelėja kaip reikiant, - sako j is. - Tačiau dabar

turėtų nustot kraujuoti. "Nustot kraujuoti", - skamba taip mediciniškai ir baisiai, kad

aš atsikvošėju. Aleksar suriša mazgą. Blauzdos neberaižo skaus­mas, suspausta ji tik bukai tvinkčioja.

Aleksas švelniai nukelia koją ant žemės. - Gerai? - paklausia, aš linkteliu. Tada j is atsisėda šalia, at­

sišlieja Į sieną kaip aš, ir mes sėdime beveik liesdamiesi alkū­nėmis. Jaučiu, kaip nuo jo odos sklinda šiluma, ir man darosi karšta. Užsimerkiu stengdamasi negalvoti, kaip arti esame ar ką jusčiau glostydama jo pečius ir krūtinę.

Lauke triukšmas vis labiau tolsta, retėja riksmai, balsai slops­ta. Aišku, reidas slenka tolyn. Mintyse meldžiuosi, kad Hana būtų pabėgusi; per daug baisu galvoti, jog jai nepavyko.

Abu sėdime nejudėdami. Aš taip pavargusi, kad galėčiau amžinai miegoti. Namai atrodo neĮmanomai, neĮsivaizduojamai toli, nesuprantu, kaip parsirasiu.

Aleksas prabyla - tyliai, bet primygtinai: - Paklausyk, Lena. Dėl to, kas atsitiko paplūdimyje . . . Tikrai

atsiprašau. Turėjau anksčiau tau pasakyti, bet nenorėjau tavęs nubaidyti.

- Tu neprivalai aiškintis.

20 1

- Bet aš noriu. Noriu, kad žinotum, jog aš neketinau . . . - Klausyk, - pertraukiu j į , - aš niekam nesakysiu, aišku? Dėl

manęs neturėsi bėdos. Jis tyli. Jaučiu, kaip atsisuka ir žiūri į mane, bet aš spoksau į

tamsą prieš save. - Man tai nesvarbu, - tyliau taria Aleksas. Patylėjęs pridu­

ria: - Aš tik nenoriu, kad manęs nekęstum. Ir vėl patalpa tarsi susitraukia, sienos priartėja. Jo akys liečia

mane lyg įkaitę pirštai, bet man per daug baisu į jį pažvelgti. Baisu, kad pažvelgusi nepaskęsčiau jo akyse, neužmirščiau vis­ko, ką turiu pasakyti. Lauke miškas nutyla. Reidas pasitraukė. Netrukus ima čirkšti svirpliai, kimus jų cirpimas vis garsėja.

- Kodėl tau taip svarbu? - vos girdimai klausiu. - Jau sakiau, - pakuždom atsako j is. Jo kvapas virpina orą už

ausies, ir man pašiurpsta sprandas. - Tu man patinki. - Tu manęs nepažįsti, - skubiai tariu. - Bet noriu pažinti. Pašiūrė vis greičiau skrieja ratu. Stipriau prisispaudžiu prie

sienos stengdamasi atsispirti svaiginančiam jos lėkimui. Neįma­noma: j is viskam turi atsakymą. Per greitą. Tikriausiai kažkoks triukas. Prispaudžiu delnus prie drėgnų grindų, šiurkščios me­dienos kietumas ramina.

- Kodėl mane? - Nenoriu to klausti, bet išsprūsta. - Aš nesu . . . Noriu pasakyti: Aš nesu niekuo ypatinga, bet žodžiai įstringa

gerklėje. Turbūt šitaip esti įkopus į viršukalnę, kur oras toks re­tas, kad gali j į traukti, traukti ir vis tiek nieko neįkvėpti .

Aleksas nieko nesako, ir suprantu, jog j is neturi atsakymo, nes, kaip ir įtariau, nėra jokios priežasties. Jis pasirinko mane

202

atsitiktinai, juokais arba žinodamas, kad jo neįskųsiu, per daug bijosiu.

Tačiau tada j is prašnenka. Jo pasakojimas toks greitas ir sklandus, aišku, kad gerai apgalvotas, pasakojimas, kurį kartoji sau ir kartoji, kol nugludinami visi nelygumai.

- Aš gimiau Tyruose. Mama mirė iškart po gimdymo, tėvas irgi miręs. Jis taip ir nesužinojo, kad jam gimė sūnus. Pusę gy­venimo praleidau ten, kaip sviedinys šokinėjau iš vietos į vietą. Visi kiti. . . - Jis stabteli, iš jo balso suprantu, jog susiraukė. -

.. .Nelegalai mane kartu prižiūrėjo. Kaip bendrą turtą. Lauke kažko nutyla svirpliai. Apima jausmas, lyg nieko blo­

go nebūtų atsitikę, lyg šią naktį nebuvo nieko nepaprasto, - tie­siog dar viena tvanki ir alsi vasaros naktis, laukianti, kol rytas vėl praplėš dangų. Vėl nusmelkia skausmas, bet j is neturi nieko bendro su koja. Man topteli, kaip viskas smuiku, visas mūsų pasaulis, viskas, kas mums turi prasmę: parduotuvės ir reidai, darbai ir netgi gyvenimai. Tačiau pasaulis gyvuoja kaip gyvavęs, naktis užleidžia vietą dienai ir vėl sugrįžta, begalinis ratas; metų laikai keičiasi ir persitvarko - tarsi koks pasakos pabaisa išsine­ria iš odos ir vėl ją atsiaugina.

Aleksas kalba toliau: - Į Portlandą atvykau dešimties metų, dalyvauti pasiprie ši­

nime. Nepasakosiu kaip. Buvo sudėtinga. Gavau asmens kodą, naują pavardę, naują adresą. Mūsų daugiau, negu tu manai, Nelegalų ir prijaučiančiųjų, daugiau, negu žinoma. Mes turime savo žmonių policijoje ir visuose savivaldybės skyriuose. Net laboratorijose.

Nuo šių jo žodžių man pašiurpo rankos.

203

- Noriu pasakyti, kad sieną galima pereiti. Sunku, bet gali­ma. Aš atėjau čia su dviem nepažįstamaisiais, abu prijaučiantie­j i, juos turėjau vadinti teta ir dėde. - Jis lengvai gūžteli. - Man tai nerūpėjo. Tikrųjų tėvų nepažinojau, mane užaugino būrys visokių tetų ir dėdžių. Man buvo vis viena.

Jo balsas virto kuždesiu, j is tarsi pamiršo, kad aš esu. Nenu­tuokiu, kur suka jo pasakojimas, bet klausausi sulaikiusi kvapą, bijodama, kad man atsikvėpus jis visiškai nutils.

- Aš nekenčiau Portlando. Taip nekenčiau, kad tu net neįsi­vaizduoji. Visi tie pastatai ir lyg apkvaitę žmonės, visur smarvė, viskas taip sugrūsta, ir dar taisyklės - kur pasisuksi, ten taisy­klės, taisyklės ir sienos. Iki tol nebuvau jų matęs. Jaučiausi kaip narve. Mes ir esame narve - aptvertame narve.

Aš krūpteliu. Per visą gyvenimą, septyniolika metų ir vie­nuolika mėnesių, nė sykio nebuvo atėjusi į galvą tokia mintis. Buvau taip įsikalusi, nuo ko sienos mus saugo, kad nė nepagal­vodavau, jog jos laiko mus uždarytus. Dabar visa tai regiu Alek­so akimis, suprantu, kaip jis turėjo jaustis.

- Iš pradžių aš niršau. Degindavau daiktus. Popierius, va­dovėlius. Kažkaip pasidarydavo geriau. - Jis tyliai nusijuokia. -Net sudeginau savąją "Ssilvos knygą".

Aš vėl krūpteliu: šventvagystė išniekinti ar sunaikinti "Ssil­vos knygą".

-- Kasdien po kelias valandas vaikštinėdavau pasieniu. Kar-

tais verkdavau. - Jis pasimuisto, ir aš suprantu, jog jam nesmagu. Pirmas ženklas, kad j is žino mane čia esant, žino kalbąs man, ir pajuntu bemaž neįveikiamą norą paimti jį už rankos, suspaus­ti, nuraminti. Bet laikau delnus primygusi prie grindų. - Po kiek

204

laiko tik vaikščiodavau. Patikdavo stebėti paukščius. Jie pakilda­vo mūsų pusėje ir kaip niekur nieko nuplasnodavo į Tyrus. Vėl parskrisdavo ir vėl išskrisdavo vartydamiesi ore. Galėdavau žiū­rėti valandų valandas. Laisvi, jie buvo visiškai laisvi. Maniau, kad Portlande niekas nėra laisvas, bet aš klydau. Paukščiai buvo laisvi.

Jis tyli, jau pamanau, kad baigė pasakoti. Įdomu, ar pamiršo mano pirmą klausimą, - kodėl pasirinko mane, - bet priminti gėda, todėl tik sėdžiu ir įsivaizduoju, kaip j is stovi nejudėdamas ir žiūri į paukščius, anapus sienos smingančius žemyn. Man pa­sidaro ramiau.

Praėjo, regis, amžinybė, kol j is vėl prabilo, taip tyliai, jog tu­rėjau pasislinkti artyn, jei norėjau girdėti.

- Kai pirmą kartą pamačiau tave prie Gubernatoriaus, ke­lerius metus nebuvau pasienyje stebėjęs paukščių. Tačiau tu man juos priminei. Tu šokinėjai, kažką šūkavai, surišti plaukai išsprūdo, ir tu buvai tokia greita . . . - Jis papurtė galvą. - Čia tik buvai, čia nebėra. Lyg paukštis.

Nežinau kaip, - aš neketinau judintis ir nepastebėjau jo ju­dant, - bet kažkaip atsidūrėme patamsyje veidas į veidą, mus skyrė vos keli coliai.

- Visi miega. Daugybę metų. Tu atrodei. . . nemieganti, - kuž­da Aleksas. Užsimerkia, vėl atsimerkia. - Aš pavargau nuo to jų miegojimo.

Širdis šokinėja ir spurda, sakytum, pasak jo, iš tiesų virtusi paukšte skrajūne. Kūną tarytum neša milžiniškos šilumos ban­gos, manyje siaučia karštas vėjas, j is ardo, verčia mane oru.

Taip negalima, sako balsas galvoje, bet j is ne mano. Kažkieno kito - kažkoks sudėtinis balsas: tetos, Reičelės, visų mano mo-

205

kytojų ir priekabaus vertintojo, antrą kartą uždavusio daugiau­sia klausimų.

- Ne, - garsiai cypteliu, nors krūtinėje kyla ir auga kitas žo­dis, besiveržiantis it šaltinis iš žemės, - taip, taip, taip.

- Kodėl? - sušnibžda j is. Jo rankos susiranda mano veidą, pirštų galai lengvai slysta kakta, ausimis, skruostais. Kur palie­čia, ten užsidega ugnis. Dega visas mano kūnas, abu tampame vienos baltos liepsnos liežuviais. - Ko tu bijai?

- Suprask mane. Aš noriu būti laiminga, - vargais negalais tariu. Protas aptemęs - nieko daugiau nėra, tik jo pirštai ant mano odos, plaukų. Verčiau tegul j ie sustoja. Ir tegul amžinai mane liečia. - Aš tik noriu būti normali, kaip visi žmonės.

- O tu manai, kad tapusi kaip visi žmonės būsi laiminga? ­vos girdimai kužda j is, jo kvapas glosto man ausį ir kaklą, burna brūkšteli per odą. Dabar tikrai galėjau numirti. Gal kad įkando šuo, dar gavau vėzdu per galvą, dabar sapnuoju, o pasaulis išny­ko? Liko tik jis . Tik aš. Tik mes.

- Kitaip nemoku. Nejaučiu, kaip išsižioju, kaip išsprūsta šie žodžiai, bet j ie iš­

sprūsta ir plaukioja tamsoje. - Leisk, parodysiu, - taria j is. Ir mes bučiuojamės. Ar bent aš taip manau: gal porą kartų

esu mačiusi, kaip suaugusieji bučiuojasi, per vestuves ar kokia iškilminga proga skubriai susiliečia sučiauptomis lūpomis. Ta­čiau šitai nė kiek nepanašu į tai, ką esu mačiusi, įsivaizdavusi ar net sapnawsi. Tai kaip muzika ar šokimas, bet daug geriau. Jis praveria burną, aš irgi darau tą patį. Jo lūpos švelnios, tokios pat švelnios ir reiklios kaip ir tylus, bet atkaklus balsas mano galvoje, kartojantis taip.

206

Karštis manyje stiprėja, šviesos bangos kyla, dūžta, atrodo, tuoj mane nusineš. Jo pirštai glosto man plaukus, kaklą, pe­čius, ir rankos pačios susiranda jo krūtinę, nuslysta karšta oda, mentėmis, atsikišusiomis it sparnų galiukai, žandikaulio linkiu, apaugusiu plaukeliais, - viskas keista ir nepažįstama, ir nuosta­bu, žavingai nauja. Širdis daužosi krūtinėje, kad net skauda, bet šis skausmas geras, panašus į jausmą pirmą tikro rudens dieną, kai oras traškus nuo gaivumo, lapų krašteliai paraudę, o vėjas neša silpną dūmų kvapą, kai atrodo, jog kažkas baigiasi ir kartu prasideda. Po mano delnu, dievaži, atsiliepdama tuksi jo širdis, manosios aidas, tarsi mudviejų kūnai kalbėtųsi.

Staiga viskas pasidaro taip juokinga ir kvaila, net juokas ima. Štai ko aš noriu. Visada tik šito norėjau. Visa kita, kiekviena kiekvienos dienos sekundė iki šios akimirkos, šio bučinio, ne­reiškė nieko.

Kai j is pagaliau atsi traukia, mano protas lieka tartum antklo­de užklotas, po ja nurimsta visos neramios mintys ir klausimai, pasijuntu sklidina ramybės ir laimės, gilios ir vėsios kaip sniego pusnis. Liko vienintelis žodis taip. Taip viskam.

Lena, man tu tikrai patinki. Ar dabar tiki?

Taip.

Ar galima palydėti tave namo?

Taip.

Ar rytoj susitiksime?

Taip, taip, taip.

Gatvės jau tuštutėlės. Visas miestas nurimęs ir tylus. Dėl ma­nęs visas miestas galėjo virsti dykyne, supleškėti, kol mes buvo­me pašiūrėje, ir aš nebūčiau nei pastebėjusi, nei susidomėjusi.

207

Kelias namo - kaip miglotas sapnas. Jis nepaleidžia mano ran­kos, du kartus sustojame ilgiausiuose, tamsiausiuose šešėliuose, kokius tik pajėgėme rasti, ir bučiuojamės. Abu sykius trokštu, kad šešėliai sukietėtų ir įgautų svorį, kad apsuptų mudu ir pa­slėptų, o mes galėtume amžinai taip stovėti, krūtinė prie krūti­nės, lūpos prie lūpų. Abu sykius kažkas užgniaužia gerklę, kai jis atsitraukęs ima už rankos ir vėl reikia eiti, ne bučiuotis: atrodo, galiu laisvai kvėpuoti tik tada, kai bučiuojamės.

Kažkaip - per greitai - atsiduriu namie, kuždu jam labos nakties, o jo lūpos lengvai lyg vėjelis paskutinį kartą priglunda prie manųjų.

Tada sėlinu į vidų, laiptais aukštyn ir į miegamąjį; tik kai iš­guliu lovoje ilgą laiką drebėdama, kankindamasi, jau ilgėdamasi jo, suprantu, kad teta, mokytojai ir mokslininkai neklysta dėl deliria . Gulint ir jaučiant, kaip krūtinę varsto skausmas, kaip joje kunkuliuoja liguistas nerimas, o baisaus aštrumo geismas raižo vidurius it skustuvo ašmenys, galvoje sukasi vienintelė mintis: Tai mane pražudys, tai mane pražudys, tai mane pražu­

dys. Bet man nusispjaut.

yen� Paskiausiai Dievas sukūrė Adomq ir levq, kad juodu laimingai gyventų kaip

vyras ir žmona, amžinoji pora. Daug metų jie ramiai gyveno nuostabiame

sode, pilname aukštų tiesių medžių, augančių tvarkingomis eilėmis, ir prijau­

kintų žvėrių. Jų protas buvo giedras ir ramus kaip žydras, be jokio debesėlio

dangus, plytintis jiems virš galvų lyg baldakimas. Jų nekamavo nei ligos, nei

skausmas ar geiduliai. Jie nesapnuodavo. Jie neužduodavo klausimų. Kas rytq

pabusdavo žvalūs, lyg iš nau_io gimę. Kasdien viskas kartodavosi, bet rodyda­

vosi nauja ir gera.

"Pradžios knyga" ·- Stivenas Horacijus, Harvardo universiteto

filosofijos daktaras. "Visuotinė pasaulio ir ištirtos visatos istorija"

Kitą dieną, šeštadienį, pabudau galvodama apie Aleksą. Bandau stotis, bet koją nusmelkia skausmas. Atraičiusi pižamos kelnes pamatau, kad per marškinėlių juostas,

kuriomis Aleksas sutvarstė man blauzdą, persisunkė kraujas. Žinau, reikia j į nuplauti arba pakeisti tvarstį, ką nors daryti, bet man per daug baisu išvysti žaizdą. Užplūsta vakarėlio vaizdai: klykiantis ir besistumdantis j aunimas, šunys, mirtinais smū­giais besišvaistantys vėzdai, jau pamanau, kad tuoj apsivemsiu. Svaiguliui praėjus prisimenu Haną.

Mūsų telefonas virtuvėje. Teta prie kriauklės plauna indus, man nulipus nustebusi žvilgteli. Koridoriuje pasižiūriu į veidro-

209

dį. Atrodau siaubingai - plaukai stirkso į visas puses, paakiuose maišeliai, negaliu patikėti, kad kažkam esu graži.

Bet esu. Pagalvojus apie Aleksą širdį užlieja auksinė šviesa. - Verčiau paskubėk, - paragina Kerolė. - Pavėluosi į darbą.

Kaip tik norėjau tave žadinti. - Turiu paskambinti Hanai, - tariu. Vilkdama su savim laidą atatupsta traukiuosi į podėlį, kad

galėčiau kalbėtis netrukdoma. Surenku Hanos namų numerį. Vienas, du, trys, keturi, penki

skambučiai. Įsijungia atsakiklis. Jūs paskambinote i Teitų rezi­

denciją. Palikite ne ilgesnę kaip dviejų minučių žinutę . . .

Greit padedu ragelį. Pirštai dreba, vos suspaudau Hanos mo­biliuko numerį. Tiesiai balso paštą.

Ji atsiliepia visiškai taip kaip visada (Labas, gaila, kad negaliu

prieiti prie telefono. O gal ir negaila - nelygu kas skambina. ) , bal­sas neaiškus, jame prasiveržia tramdomas juokas. Po vakarykš­tės nakties išgirdusi j į, tokį normalų, net krūpteliu - pasijuntu lyg sapne grįžusi į vietą, kurią buvau pamiršusi. Prisimenu die­ną, kai ji padarė šį įrašą. Po pamokų buvome jos kambaryje, ji išbandė gal milijoną pasisveikinimų, kol pasirinko šį tekstą. Man buvo nuobodu ir aš voždavau jai pagalve, kai tik ji vėl pa­siūlydavo pamėginti dar karteli.

- Hana, būtinai man paskambink, - kuo tyliau šneku į tele­foną. Puikiai žinau, jog teta klausosi. - Šiandien aš dirbu. Gali skambint į parduotuvę.

Padedu ragelį jausdama nusivylimą ir kaltę. Kol vakar sėdė­jau pašiūrėje su Aleksu, ji gal buvo sužeista ar įkliuvo, turėjau labiau dėl jos pasistengti.

2 1 0

- Lena! - griežtai šūkteli virtuvėje teta, kai imu lipti laiptais. -- Ko? Ji išlenda į koridorių. Jos išraiška man nepatinka. - Tu šlubuoji? Stengiuosi žengti kuo normaliau. Nusuku akis. Lengviau

meluoti nežiūrint į j ą. - Kad ne . . . - Nemeluok man. - Jos balsas šaltas. - Manai, nežinau, kas

yra, bet aš žinau. - Persigąstu, kad ji nelieptų atraityti kelnių ar nepasakytų žinanti apie vakar vakarą. Bet ji klausia: - Vėl bėgio­j i, ar ne? Nors liepiau to nedaryti.

- Tik vieną kartą, - su palengvėjimu teisinuosi. - Turbūt nikstelėjau koją.

Kerolė nepatenkinta kraipo galvą. - Dievaži, Lena. Nežinau, kada pradėjai neklausyti. Maniau,

kas kas, o jau tu . . . Na, gerai, liko penkios savaitės, tiesa? Ir tada visa tai baigsis.

- Taip. - Prisiverčiu šyptelėti. Visą rytą nerimauju dėl Hanos ir galvoju apie Aleksą. Du kar­

tus klaidingai išmušu kainą ir turiu šauktis Džedo, dėdės vady­bininko, kad ją panaikintų. Paskui nuverčiu visą lentyną šaldytų makaronų pusgaminių ir neteisingai pažymiu keliolika pakelių varškės. Ačiū Dievui, šiandien parduotuvėje nėra dėdės, jis išve­žioja užsakytas prekes, taigi esame tik mudu su Džedu. O Dže­das į mane beveik nežiūri ir nieko nešneka, tik ką nors burbteli, todėl žinau: j is nepastebės, kad staiga tapau visiška vėpla.

Aišku, žinau, kur šuo pakastas. Nesiorientavimas aplinkoje, iš­siblaškymas, nemokėjimas susikaupti - klasikiniai pirmos deliria

2 1 1

fazės požymiai. Bet man tai nerūpi. Jeigu šitaip gera sirgti plaučių uždegimu, sutinku žiemą stovėti sniege basa ir be palto arba žy­giuoti į ligoninę ir išbučiuoti uždegimu sergančius ligonius.

Aleksui pasakiau savo darbo tvarkaraštį, ir mes susitarėme iškart po mano pamainos, šeštą valandą, susitikti Galiniame užutėkyje. Minutės slenka vidurdienio link. Prisiekiu, niekada nemačiau, kad laikas taip lėtai šliaužtų. Atrodo, kiekvieną se­kundę reikia raginti, kad j i pasistūmėtų į priekį. Mintimis ku­trinu laikrodį pasiskubinti, bet jis turbūt tyčia manęs neklauso. Pažiūriu, kaip pirkėja kiša nosį į neilgą neva šviežių daržovių lentyną, pažiūriu į laikrodį, vėl į pirkėją, vėl į laikrodį - tačiau sekundinė rodyklė net nekrustelėjo ! Mane apima baisi baimė, kad laikas visiškai nesustotų, kol šita moteriškė rausvu pirštu krapšto nosį priešais suvytusių salotų padėklą.

Vidurdienį, gavusi penkiolikos minučių pertrauką, einu į lauką, atsisėdu ant šaligatvio ir sukramtau kelis kąsnius sumuš­tinio, nors nesu išalkusi. Artėjantis pasimatymas su Aleksu visai atėmė apetitą. Dar vienas deliria požymis.

Tebūnie.

Pirmą valandą Džedas pradeda papildyti lentynas, o aš te­bekiurksau prie kasos aparato. Siaubingai karšta, parduotuvėje skraido įkliuvusi musė, zirzdama atsitrenkia į lentynėlę man virš galvos, kur mes laikome keletą pakelių cigarečių, "Mylanta" buteliukus ir kitokias smulkmenas. Nuo musės zirzimo, mažu­čio ventiliatoriaus dūzgimo už nugaros ir karščio ima marin­ti miegas. Jei būtų galima, pasidėčiau galvą ant prekystalio ir sapnuočiau, sapnuočiau, sapnuočiau. Sapnuočiau, kad vėl esu pašiūrėje su Aleksu. Sapnuočiau jo tvirtą krūtinę, prisispaudu-

2 1 2

sią prie manosios, stiprias rankas ir balsą, sakantĮ : "Leisk, paro­dysiu." Klankteli varpelis virš durų, ir aš pabundu iš svajonių.

Jis Įžengia pro duris susikišęs rankas Į nudryžusių šortų ki­šenes, styrančiais plaukais, gaubiančiais galvą kaip tikras lapų ir šakelių vainikas. Aleksas.

Aš vos nenusiritu nuo kėdės. Kreivai šyptelėjęs, jis tingiai pasuka tarp lentynų kilnoda­

mas visokias prekes, pavyzdžiui, pakelĮ kiaulių odos traškučių ir skardinę tikrai kokčios žiedinių kopūstų sriubos, perdėtai jas girdamas: "Hm, gardumėlis ! ", todėl aš vos susilaikau neprunkš­telėjusi. Jam reikia prasisprausti pro Džedą, o šis nėra lengva­svoris, ir, kai Džedas vos teikiasi Į jĮ dirstelėti, mane užlieja jau­dulys. Jis nežino. Nežino, kad aš tebejaučiu Alekso lūpų skonĮ, jo rankas, slystančias mano pečiais.

Pirmą kartą gyvenime pasielgiau savo nuožiūra ir savo pa­sirinkimu, o ne todėl, kad kas nors kitas pasakė, jog tai gera ar bloga. Aleksui einant per parduotuvę, man atrodo, jog mudu jungia nematomas siūlas, ir aš pasijuntu kaip niekada tvirtai.

Pagaliau Aleksas prieina prie prekystalio nešinas kramtukės pakučiu, maišeliu traškučių ir runkelių alaus buteliu.

- Tai viskas? - klausiu stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. Bet jaučiu, kaip skruostai rausta. Šiandien jo akys nepaprastos, beveik gryno aukso spalvos.

Jis linkteli. - Viskas. Drebančiom rankom nuskenuoju jo prekes, beviltiškai no­

riu ką nors pasakyti, bet bijau, kad Džedas neišgirstų. Tuo laiku Įeina pirkėjas, senyvas vyriškis, išvaizda panašus Į reguliuotoją.

2 1 3

Aš skaičiuoju Aleksui grąžą kiek įmanoma lėčiau, kad tik kuo ilgiau užlaikyčiau jį priešais save.

Tačiau amžinai juk neskaičiuosi grąžos iš penkių dolerių. Pa­duodu jam pinigus. Kai dedu į delną banknotus, mūsų pirštai susiliečia ir mane lyg elektra nukrečia. Noriu griebti jį, pritrauk­ti prie savęs ir pabučiuoti.

- Geros dienos. - Mano balsas plonas ir kimus. Stebiuosi, kaip išvis pajėgiu ką nors ištarti.

- O, tokia ir bus. - Žengdamas prie durų šypteli savo kreivo­ka šypsena. - Žygiuosiu į užutėkį.

Ir j is išeina į gatvę. Stengiuosi neišleisti jo iš akių, bet jam išėjus mane apakina saulė ir j is virsta pasklidu šešėliu, kuris siū­buodamas nuplaukia.

Negaliu tverti. Nepakeliama net mintis, kad jis žingsniuoja gatvėmis vis labiau nuo manęs toldamas. O man iki pasimatymo dar liko laukti penkias valandas. Neišlauksiu. Nespėjusi suvok­ti, ką darau, puolu iš už prekystalio, nusitraukiu prijuostę, kurią juosėjau, nes reikėjo valyti ėmusį tekėti vieną šaldytuvo skyrių.

- Džedai, pabūk prie kasos, gerai? Jis sutrikęs mirksi. - Kur eini? - Vytis pirkėjo. Neteisingai atidaviau grąžą. - Bet. . . Aš nesustoju klausytis Džedo prieštaravimų. Vis tiek įsivaiz­

duoju, ką sakys. Betgi tu skaičiavai grqžq gal penkias minutes. Ką gi. . . Tegul Džedas mano, jog esu kvaila. Nenumirsiu.

Aleksas stovi prie gatvės kampo, laukia, kol pradundės sunk­vežimis.

- Ei! - šūkteliu, ir jis atsisuka. Kitoje pusėje sportinį vežimėlį

2 1 4

stumianti moteris stabteli ir prisidengusi delnu akis žiūri, kaip aš artėju. Skubu kiek pajėgdama, bet su skaudama koja galiu tik klibikščiuoti. Jaučiu, kaip moters žvilgsnis lyg adatomis bado man kūną.

- Aš tau blogai atidaviau grąžą! - vėl sušunku, nors esu jau taip arti, kad galiu normaliai kalbėti. Tikiuosi, išgirdusi mano žodžius, moteriškė žygiuos savo keliu. Bet ji tebespokso į mus.

- Tau nereikėjo ateiti, - šnibždu priėjusi. Apsimetu kažką dedanti jam į delną. - Sakiau, kad susitiksime vėliau.

Mikliai perėmęs apgaulės estafetę, jis abej ingai įkiša ranką į kišenę ir kužda:

- Neturėjau jėgų laukti. Aleksas pagraso man pirštu lyg priekaištaudamas už nerū­

pestingumą. Bet jo balsas tylus ir švelnus. Ir vėl mane apima jausmas, kad visa kita nerealu: saulė ir pastatai, ir moteris kita­pus gatvės, tebežiūrinti į mus.

- Skersgatvyje už kampo yra mėlynos durys, - tyliai sakau iškeldama rankas, apsimesdama, kad atsiprašau. - Ateik penktą valandą. Pabelsk keturis kartus. - Garsiai tariu: - Klausyk, labai atsiprašau. Jau sakiau, kad netyčia apsirikau.

Apsigręžusi nušlubčioju atgal į parduotuvę. Negaliu patikėti tuo, ką dabar iškrėčiau. Negaliu patikėti, jog šitaip rizikuoju. Bet man reikia jį pamatyti. Reikia jį pabučiuoti. Nieko taip nereikė­jo. Man spaudžia krūtinę lygiai taip kaip baigiant bėgimo marš­rutą, kai tiesiog mirštu norėdama sustoti, atsikvėpti.

- Ačiū, - burbteliu Džedui stodama į savo postą už preky­stalio. Sumurmėjęs kažką nesuprantama, j is nupėdina prie savo bloknoto ir tušinuko, kuriuos buvo palikęs gulėti ant grindų prie trečios lentynos: SALDAINIAI, LIMONADAS, TRAŠKUČIAI.

2 1 5

Vyriškis, kurį palaikiau reguliuotoju, pasilenkęs prie vieno šaldytuvo. Nežinau, ieško šaldytos vakarienės ar tik naudojasi galimybe nemokamai pakvėpuoti šaltu oru. Nesvarbu - žiū­rėdama į jį vėl prisimenu naktį, ore švilpiančias lazdas, kapo­jančias it pjautuvai, ir mane užplūsta neapykanta jam, visiems j iems. Įsivaizduoju, kaip šį žmogėną įstumiu į didįjį šaldytuvą ir užšaunu duris.

Galvojant apie reidus vėl pasidaro neramu dėl Hanos. Visi laikraščiai pilni žinių apie juos. Paaiškėja, kad vakar šimtai žmonių iš viso Portlando buvo nuvežti apklausti arba išgabenti į Kriptas, nors neteko girdėti minint vakarėlio Aukštumoje.

Pasižadu, jeigu ir vakare Hana nepaskambins, nueiti į jos na­mus. Teisinuosi, kad kol kas nėra priežasties jaudintis, bet vis tiek mane graužia kaltė.

Seniokas tebesitrina prie šaldytuvų nekreipdamas į mane jo­kio dėmesio. Puiku. Aš vėl užsirišu prijuostę ir, įsitikinusi, kad Džedas į mane nežiūri, susišluoju visus ibuprofeno buteliukus, keliolika jų, ir susikišu į prijuostės kišenę. Tada garsiai atsidūstu.

- Džedai, vėl reikia, kad mane pavaduotum. Jis pakelia ašarojančias mėlynas akis. Mirksi. - Aš dėlioju prekes. - Klausyk, nebėra nuskausminamųjų. Nepastebėjai? Jis ilgokai spokso į mane. Rankas laikau kietai sunėrusi už

nugaros. Antraip j is pamatytų, kad jos dreba. Pagaliau Džedas papurto galvą.

- Pažiūrėsiu, ar nėra sandėlyje. Pastovėk prie kasos, gerai? Išeinu iš už prekystalio lėtai, kad nebarškėtų buteliukai, šiek

tiek šonu į jį . Galgi nepastebės išsipūtusios prijuostės. Tai dar

2 1 6

vienas deliria požymis, apie kurį niekas neįspėja: pasirodo, ši liga žmogų paverčia pasaulinio lygio melagiu.

Smunku už vos besilaikančios tuščių kartoninių dėžių rie­tuvės krautuvės gale ir įeinu į sandėlį. Uždarau duris. Deja, jos neužsirakina, todėl pritraukiu prie jų dėžę su obuolių sultimis -dėl visa ko, jeigu Džedas nutartų pasižiūrėti, ko taip ilgai ieškau ibuprofeno.

Po valandėlės išgirstu beldimą į duris - penkis kartus. Du­rys atrodo sunkesnės negu visada. Praveriu jas tik įtempusi visas jėgas.

- Sakiau, kad belstum keturis kartus ... - užsipuolu žmogų, išdygusį akinančiuose saulės spinduliuose. Staiga žodžiai įstrin­ga gerklėje, aš vos nepaspringstu.

- Labas, - sako Hana. Ji mindžikuoja už slenksčio išbalusi ir susirūpinusi. - Tikėjausi tave čia rasti.

Valandėlę nepajėgiu žodžio ištarti. Jaučiu begalinį palengvė­j imą: Hana čia, sveika ir gyva, bet kartu užplūsta nerimas. Sku­biai apžvelgiu skersgatvį - Alekso nematyti. Galbūt jis pastebėjo Haną ir pasitraukė.

- Hm, įleisi mane ar ne? - susiraukusi klausia Hana. - Oi, atsiprašau, užeik. Ji šmurkšteli pro mane, aš dar kartą nužvelgiu gatvelę ir už­

darau duris. Džiaugiuosi matydama Haną, bet ir nervinuosi. Jeigu Aleksas ateis jai esant. . .

Bet jis neateis, raminuosi. Tikriausiai jq. pamatė. Ir supranta,

kad ateiti pavojinga. Ne, aš nebijau, kad Hana mane įskųs, bet vis tiek. Po visų mano pamokslų apie saugumą ir neatleistiną nerūpestingumą nekaltinčiau jos, jeigu panorėtų mane išdirbti.

2 1 7

- Bet ir karšta, - sako Hana, vėduodamasi nugarą. Ji vilki baltą plevenančią tuniką ir palaidus džinsus su siauru auksinės spalvos dirželiu, pagal plaukų spalvą. Atrodo susikrimtusi, pavargusi ir sulysusi. Kol ji ratu apeina sandėli, pastebiu, kad rankos subraižy­tos. - Prisimeni, kaip ateidavau ir mes čia tūnodavom? Atsineš­davau žurnalų ir tą seną radijytę? O tu nukniaukdavai. . .

- Traškučių ir limonado iš šaldytuvo, - užbaigiu aš . - Kur neprisiminsi.

Šitaip mudvi leisdavom mokyklines vasaras, kai pradėjau padėti parduotuvėje. Prasimanydavau visokių dingsčių ilisti i sandėli, o Hana ateidavo kada nors pavakary ir pasibelsdavo penkis kartus, tyliai tyliai. Penkis kartus. Kaip nesusiprotėjau . . .

- Širyt radau tavo žinutę, - sako Hana, atsisukdama i mane. Jos akys dar didesnės negu visada. Gal kad visas veidelis atro­do mažesnis, kažkaip susitraukęs. - Ėjau pro šali, bet tavęs prie kasos nebuvo, tada pamaniau, užeisiu pro šitas duris. Neturėjau noro susidurti su tavo dėde.

- Šiandien jo nėra. - Po truputi apsiraminu. Aleksas jau būtų atėjęs, jeigu ketino ateiti. - Esame tik mes su Džedu.

Nežinau, ar Hana mane girdi. Ji kramto nykšti - nervingas iprotis, kurio, maniau, jau kaži kadai atsikratė, - ir spokso i grindis, lyg niekad nemačiusi tokio nuostabaus linoleumo.

- Hana, ar viskas gerai? - klausiu aš. Ją visą supurto drebulys, ir ji susigūžusi ima kūkčioti. Tik du

kartus gyvenime mačiau Haną verkiant: kai, antroje klasėje žai­džiant kvadratą, kažkas vožė alkūne jai tiesiai po krūtine, ir per­nai, kai abi pamatėme, kaip policininkai, priešais laboratorijas tempdami iš mašinos ligonę mergaitę, netyčia taip trinktelėja jos galvą i šaligatvi, jog išgirdome kaži kur stovėdamas. Dabar

2 1 8

stoviu it stabo ištikta ir nežinau, ką daryti. Ji nė nebando šluos­tytis ašarų, nieko. Stovi nuleidusi sugniaužtas rankas ir visa dre­bėdama. Nedrąsiai paliečiu jai petį.

- Cit, Hana, viskas gerai. Ji atšlyja. - Nieko negerai. - Giliai įkvėpusi prapliumpa: - Tu buvai teisi,

Lena. Dėl visko teisi. Vakar - koks siaubas . . . Buvo reidas. Vaka­rėlis išvaikytas. Dieve! Visi klykė, o šunys . . . Lena, kiek kraujo! Jie mušė žmones, lyg niekur nieko daužė per galvas lazdomis. Žmo­nės krito kaip lapai ir . . . Oi, Lena, buvo taip baisu, taip baisu!

Ji apglėbia save rankomis ir susirietusi palinksta lyg norė­dama vemti. Pradeda kažką sakyti, bet žodžius nutraukia visą kūną purtantis kūkčioj imas. Žengteliu prie jos, apkabinu. Aki­mirką ji įsitempia: apsikabinimas - be galo retas daiktas, nė trupučio neskatinamas, bet paskui ji atsipalaiduoja, įsikniaubia man į petį ir pasiduoda verksmui. Stovėti nepatogu, nes ji daug aukštesnė už mane, todėl turi pasilenkti. Būtų juokinga, jei ne­būtų taip klaiku.

- Neverk, - raminu ją. - Viskas bus gerai. Šie žodžiai net pačiai atrodo kvaili. Prisimenu, kaip laikau

glėbyje Greisę ir čiūčiuoju, kad užmigtų, kalbėdama tą patį: Vis­

kas bus gerai, o j i be garso klykia į pagalvę. Tie žodžiai nieko nereiškia, dievaži, jie tėra garsai, tariami i erdvę ir tamsą, negra­bios pastangos griūvant ko nors įsitverti.

Hana sako dar kažką, bet aš nesuprantu, nes jos veidas pri­spaustas man prie raktikaulio. Ir tada išgirstu beldžiant. Keturis kartus, tyliai, bet tvirtai.

Abi su Hana staigiai atsiskiriame. Ji perbraukia ranka per veidą, ir ant odos iki pat alkūnės lieka ašarų ruožas.

2 1 9

- Kas čia? - klausia drebančiu balsu. - Kur? Pirmiausia dingteli apsimesti nieko neišgirdusia - ir melstis,

kad Aleksas nueitų. Tuk tuk tuk. Pauzė. Tuk. - Ten, - irzliai sako Hana. Turėčiau džiaugtis, kad j i nebe­

verkia. - Tas beldimas. - Ji prisimerkia, įtariai žiūri į mane. -Maniau, pro čia niekas daugiau nevaikšto.

- Ir nevaikšto. Tai yra . . . kartais . . . tiekėjai, - murmu maldau­dama Aleksą eiti sau, ieškodama melo ir nesurasdama. Tiek naudos iš mano naujųjų įgūdžių . . .

Tada Aleksas įkiša galvą pro duris ir pašaukia: - Lena? Tik dabar pastebėjęs Haną nustėrsta. Valandėlę visi tylime.

Hana išsižioja. Grįžteli į Aleksą, į mane ir vėl į j į taip greitai, atrodo, galva nusiris nuo pečių. Aleksas neišmano, ką daryti. Tik stovi nejudėdamas, tarsi tai padėtų jam tapti nematomam.

Nieko kvailesnio nesugalvoju, kaip leptelėti: - Tu vėluoji. Abu prabyla tuo pačiu metu. Hana užsipuola mane: - Tu jį čia pasikvietei? - Mane sulaikė patrulis. Turėjau parodyti dokumentus, - tei-

sinasi Aleksas. Hana iškart atgauna šaltą protą. Štai kodėl ja taip žaviuosi:

čia j i isteriškai rauda, čia jau ram ut ram utėlė. - Eikš vidun. Ir uždaryk duris, - liepia ji . Jis uždaro. Ir stovi nesmagiai mindžikuodamas. Plaukai vėl

pasišiaušę, atrodo toks jaunutis, gražus ir išsigandęs, kad vos susilaikau nepuolusi ir jo neišbučiavusi Hanai matant.

220

Bet šis noras greit praeina. Hana atsisuka į mane, susideda rankas ir perleidžia mane žvilgsniu, dievaži, pasivogtu iš ponios Makintoš, Šv. Onos mokyklos direktorės.

- Lena Ela Helovėj Tidl, privalai pasiaiškinti, - taria ji . - Tavo antras vardas Ela? - išsprūsta Aleksui. Mudvi su Hana prismeigiame jį žudančiu žvilgsniu, ir jis

žengteli atgal nuleidęs galvą. - Hm, Hana, Aleksą tu prisimeni, - sakau sunkiai rinkdama

žodžius. Ji tebestovi susidėjusi rankas, prisimerkia. - O, Aleksą aš prh imenu. Bet neprisimenu, kodėl Aleksas

turi būti čia.

- Jis . . . jam reikėjo užeiti . . . - Aš tebeieškau įtikinamo paaiš­kinimo, bet, kaip visada, tą akimirką mano smegenys patogiai pasirenka apmirti. Bejėgiškai pasižiūriu į Aleksą.

Jis vos pastebimai gūžteli, valandėlę mudu žvelgiame į kits kitą. Aš dar nepratusi jo matyti, būti su juo ir vėl pasijuntu skęs­tanti jo akyse. Tačiau šiandien nuo to nesvaigstu. Priešingai -stoviu tvirtai, lyg j is man be žodžių kuždėtų esąs čia, su manimi, todėl viskas puiku.

- Pasakyk jai, - prabyla jis . Hana atsišlieja į lentynas, prikrautas tualetinio popieriaus

ir pupelių konservų, nuleidžia rankas, tad suprantu, jog nebe­pyksta. Visa jos išvaizda kalba: Verčiau pasakyk.

Taip ir padarau. Nežinau, ar ilgai Džedui užteks kantrybės stovėti prie kasos, todėl stengiuosi pasakoti trumpai. Kaip suti­kau Aleksą "Šniokščiančio upelio" sodyboje, kaip prie Ist Endo paplūdimio lenktyniavome iki bakenų ir ką j is man tada pasisa­kė. Truputį užsikertu tardama žodį Nelegalas, Hana išplečia akis,

22 1

jos veide šmėsteli nerimas, bet šiaip ji puikiai susivaldo. Baigiu pasakodama apie vakar vakarą, kaip išėjau jos ieškoti, įspėti apie reidą, paskui - apie šunis ir kaip Aleksas mane išgelbėjo. Kalbė­dama apie slapstymąsi pašiūrėje vėl susinervinu, - nesakau, kad bučiavomės, nors tik apie tai ir galvoju, - bet Hana vėl klausosi išsižiojusi, aiškiai pritrenkta, tad manau, jog nieko nepastebi.

Man baigus, ji tik paklausia: - Tai tu ten buvai? Vakar ten buvai? Jos balsas keistai dreba, bijau, kad ji vėl nepravirktų. Kartu

jaučiu didžiulį palengvėj imą. Ji nesipiktins dėl Alekso ir nepyks, kad jai nepasipasakojau.

Aš linkteliu. Ji kraipo galvą lyg pirmąkart mane matydama. - Negaliu patikėti. Negaliu patikėti, kad per reidą pabėgai iš

namų . . . dėl manęs. - Ką gi, taip. Aš pasimuistau. Toks jausmas, kad kalbėjau nežinia kiek lai­

ko, o dar Hana su Aleksu visą laiką nenuleidžia nuo manęs akių. Mano skruostai liepsnoja.

Ir tada - garsus beldimas į vidines duris. Džedas sušunka: - Lena, tu ten? Aš karštligiškai moju Aleksui. Hana nustumia jį už durų, o

Džedas jas kaip tik pradeda stumti iš anos pusės. Tik šiek tiek praveria, mat jos atsitrenkia į dėžę su obuolių sultimis.

Durų plyšyje priekaištingai mirksi Džedo akys. - Ką tu čia darai? Iš už durų kyšteli galvą Hana, pamojuoja jam. - Labas, Džedai, - linksmai pasisveikina, vėl be jokių pastan­

gų tapdama smagia gražuole. - Aš tik užsukau Lenai kai ko ati­duoti. Ir užsiplepėjome.

222

- Atėjo pirkėjų, - bamba Džedas. - Tuoj einu, - sakau mėgdžiodama linksmą Hanos toną. Man

baisu, kad Džedą ir Aleksą teskiria keli klijuotos faneros coliai. Džedas niurnėdamas uždaro duris ir nueina. Hana, Alek­

sas ir aš tylėdami susižvalgome. Visi trys sutartinai lengviau atsidūstame.

Tylą nutraukia Aleksas, bet kalba pašnibždomis: - Atnešiau kai ko tavo kojai. - Nusiėmęs kuprinę padeda ant

grindų ir ima iš jos traukti peroksidą, gydomąjį tepalą, tvarsčius, pleistrą, vatos gumulėlius. Atsiklaupia priešais mane. - Galima?

Aš atsiraitau džinsus, ir jis pradeda vynioti marškinėlių juos­tas. Negaliu patikėti, kad Hana stovi ir žiūri, kaip berniukas ­Nelegalas - liečia mano koją. Žinau, ji kaip gyva nebūtų to tikė­jusis, ir aš nusuku akis susigėdusi, bet kartu išdidi.

Hana aikteli, kai savadarbiai tvarsčiai pagaliau nuvyniojami. Aš nejučia visąlaik buvau užsimerkusi.

- Velnias, Lena, kaip tas šuo giliai įkando! - Sugis, - sako Aleksas, ir nuo ramaus pasitikėj imo jo balse

mane užplūsta šiluma. Pramerkusi vieną akį dirsteliu į blauzdą. Pasidaro silpna. Atrodo, iškąstas nemažas gabalas. Nėra didoko ploto odos.

- Gal tau reikėtų į ligoninę, - neryžtingai pasiūlo Hana. - Ir ką ten pasakysit? - Aleksas atsuka peroksido tūbelę, iš-

spaudžia vaisto ant vatos. - Kad buvo sužeista per reidą, kuris vaikė nelegalų vakarėlį?

Hana neatsako. Pati supranta, jog negaliu kreiptis į gydytoją. Nespėjusi ištarti pavardės būčiau surišta ir nugabenta į labora­torijas arba įmesta į Kriptas.

223

- Skauda ne per labiausiai, - pameluoju. Hana vėl pažvelgia į mane tokiu žvilgsniu, lyg matytų pirmą kartą, ir man topteli, jog ji pirmą kartą per visą mūsų draugystę iš tikrųjų jaučia man pagarbą. Netgi atmieštą baime.

Aleksas žaizdą storai aptepa baktericidiniu tepalu ir ima vargti su tvarsčiais ir pleistru. Nereikia klausti, iš kur j is visa tai gavo. Matyt, dar vienas pranašumas, kai gali patekti į labo­ratorijas.

Hana atsiklaupia. - Ne taip vynioji, - sako ji. Kaip gera girdėti jos įprastą val­

dingą toną. Vos nesusijuokiu. - Mano pusseserė slaugytoja. Duokš.

Ji beveik nustumia jį . Aleksas pasitraukia iškėlęs rankas. - Klausau, ponia. - Ir mirkteli man. štai tada ir prapliumpu juoktis. Tikras juoko priepuolis, turiu

delnais užsispausti burną, kad nepradėčiau žvengti ir neišduo­čiau mūsų slėptuvės. Valandėlę Aleksas su Hana spokso į mane su nuostaba, bet paskui susižvelgę patys ima paikai kikenti.

Zinau, visi trys galvojame tą patį. Beprotiška. Kvaila. Pavoj inga. Tačiau kažkokiu būdu, sto­

vėdama tvankiame sandėlyje tarp dėžių su sūrainiais, mari­nuotų burokėlių stiklainiais ir vaikiška pudra, mūsų trijulė tampa komanda.

Mes prieš juos, trys prieš tūkstančius. Bet kažkodėl, nors tai ir absurdiška, tą akimirką beveik neabejoju mūsų pergale.

Nelaimingumas - vergija, vadinasi, laimė yra laisvė.

Laimę gali atnešti gydymo procedūra.

Taigi tik išsigydydamas gali tapti laisvas.

"Ar skaudės? Dažniausi klausimai apie procedūrą" ­

Amerikos mokslininkų asociacijos ir oficiali JAV vyriausybės

a�entūros brošiūra, 9 leidimas

Nuo tada beveik kasdien, netgi kai reikia dirbti par­duotuvėje, randu būdą, kaip susitikti su Aleksu. Kar­tais su mumis eina ir Hana. Mes daug laiko būname

Galiniame užutėkyje, daugiausia vakarais, kai visi išeina namo. Sąrašuose Aleksas įrašytas kaip išgydytas, todėl techniškai ne­draudžiama būti su juo, bet jei kas nors sužinotų, kiek laiko iš­būname drauge, arba pamatytų mus kvatojantis, nardant, dūks­tant vandenyje ar lenktyniaujant šalia pelkės, tikrai imtų įtarti. Dėl to per miestą einame atskirai: aš su Hana vienu šaligatviu, Aleksas - kitu. Be to, ieškome tuščiausių gatvių, apleistų parkų, paliktų namų, kur mūsų niekas nematytų.

Mes grįžtame į Dieringo aukštumą. Pagaliau suprantu, iš kur Aleksas žinojo, kaip reido naktį rasti pašiūrę, ir kodėl patamsyje

225

taip puikiai orientavosi namo koridoriuose. Jau ne vienus metus keletą naktų per mėnesį jis praleidžia apleistuose namuose, nes patinka atsipūsti nuo Portlando triukšmo ir bruzdesio. Jis to ne­sako, bet aš žinau, jog šis rajonas jam primena Tyrus.

Mes ypač pamėgstame vieną namą - Brukso 37, seną kolo­nij inio stiliaus pastatą, kuriame kadaise gyveno prijaučiančiųjų šeima. Kaip ir dauguma Dieringo aukštumos namų, per didįjį atituštinimą jis buvo užkaitas ir aptvertas, bet Aleksas parodo, kaip įsigauti vidun atitraukus palaidą lentą ant vieno pirmo aukšto langų. Keista: nors namas išplėštas, tebėra didesnieji bal­dai ir knygos, ir jei ne pelėsių dėmės, išmarginusios sienas ir lubas, galėtum tikėtis, jog bet kurią akimirką įžengs savininkai.

Pirmą sykį Hana eina pirma mūsų šūkaudama tamsiems kambariams: "Ar kas nors yra?" Aš drebu staiga užėjus sute­moms ir žvarbai. Po akinamos saulės lauke tikras netikėtumas. Aleksas apkabina mane. Galų gale pripratau, kad j is mane liečia, ir jau nekrūpčioju, negrįžčioju kiekvieną sykį jam pasilenkus manęs pabučiuoti.

- Nori pašokti? - erzina j is. - Nustok, - sakau pliaukštelėdama jam. Keista garsiai kalbėti

tokioje tykioje vietoje. Hanos balsas atsirita atgal į mus tolimas, duslus, ir aš imu galvoti, kokio didumo šitas namas, kiek jame kambarių, padengtų vienodo storio dulkių sluoksniu, skendin­čių šešėliuose.

- Aš rimtai, - taria j is, išskėsdamas rankas. - Puiki vieta šokiams.

Mes stovime kadaise buvusios nuostabaus grožio svetainės vidury. Ji milžiniška, didesnė už visą pirmą aukštą Kerolės ir

226

Viljamo bute. Lubos driekiasi kažkur aukštybėse, virš mūsų kabo didžiulis sietynas, blausiai švytintis prieblandoje, besisun­kiančioje pro užkaitus langus. Įsiklausius galima girdėti sienose krebždant peles. Tačiau nuo to nei bjauru, nei baugu. Viskas sa­votiškai jauku ir man primena mišką, begalinį jo augimo, mi­rimo ir atgimimo ciklą - tarsi mūsų girdimus garsus skleistų centimetras po centimetro mus apgaubiantis namas.

- Nėra muzikos, - sakau. Jis gūžteli, pamerkia akį, duoda ranką. - Muzika nebūtina. Jis mane prisitraukia, stovime krūtinė prie krūtinės. Aleksas

daug aukštesnis už mane, mano galva vos siekia jam petį, gir­džiu, kaip plaka jo širdis, ir kitokio ritmo mums nereikia.

Geriausia vieta Brukso 3 7 yra užpakalinis kiemas. Tarp se­nutėlių medžių, aukštai supynusių storas gumbuotas šakas, banguoja begalinė žolėmis užžėlusi veja. Pro medžius įspindusi saulė nušviečia ją balta šviesa. Visas sodas vėsus ir tykus kaip mokyklos biblioteka. Aleksas atsineša antklodę ir ją palieka vi­duje. Kas kartą atėję pasiimam ją, pasitiesiam ant žemės ir visi trys gulime, kai kada po kelias valandas, šnekučiuodamiesi apie šį bei tą ir juokdamiesi. Retkarčiais Hana arba Aleksas nuperka ko nors valgomo, o vieną dieną aš įsigudrinu iš dėdės krautuvės nukniaukti tris skardines limonado ir visą dėžutę šokoladinių batonėlių. Apsalę žaidžiame kaip mažiukai: slėpynių, liestynių ir "šokinėjančią varlę".

Kai kurie medžiai baisiai stori, kaip keturios šiukšliadėžės vienoj vietoj , aš Haną nufotografuoju, kai juokdamasi bando vieną tokį apglėbti. Aleksas sako, jog šie medžiai šimtamečiai,

227

ir mudvi su Hana nuščiūvame. Vadinasi, j ie čia jau stovėjo prieš tai - prieš uždarant sienas, prieš iškylant užtvaroms, prieš iš­genant ligą į Tyrus. Kai j is tai pasako, man kažko ima graužti gerklę. Kaip norėčiau sužinoti, koks tada buvo gyvenimas . . .

Bet dažniausiai mudu su Aleksu būname vieni, o Hana mus saugo. Savaičių savaites jos visai nemačiusi, pradedu vaikščioti pas ją kas dieną, o kai kada net du kartus per dieną (kai susi­tinku su Aleksu, vėliau - susitikti vien su Hana). Laimė, teta nieko neklausinėja. Turbūt mano, kad mes susipykome ir dabar norime atsigriebti už prarastą laiką, o tai, beje, tiesa ir man vi­sai tinka. Esu laimingesnė, nei prisimenu kada nors buvusi. Esu laimingesnė, nei prisimenu kada nors svajojusi būti; kai Hanai sakau, jog per amžius neatsilyginsiu už tai, kad mane pridengia, ji tik kreivai šypteli ir taria:

- Jau atsilyginai. Nežinau, ką ji turi galvoje, bet džiaugiuosi, jog ji vėl mano

pusėje. Būdami dviese su Aleksu kaži ko neveikiame, tik sėdime ir

šnekamės, bet laikas vis tiek tarsi traukiasi - kaip degantis po­pieriaus lapas. Čia dar tik trečia, o, žiūrėk, dangus jau temsta ir tuoj bus komendanto valanda.

Aleksas man pasakoja apie savo gyvenimą: apie "dėdę" ir "tetą", apie kai kuriuos darbus, nors aiškiau nepasako, ko ir kaip siekia prijaučiantiej i ir Nelegalai. Nieko baisaus. Net nežinau, ar noriu tai žinoti. Kai j is užsimena, jog reikia priešintis, jo balsas skamba kietai, žodžiuose verda pyktis. Tais kartais, tačiau tik kelias akimirkas, man dar baisu jo, tebegirdžiu skambant žodį Nelegalas.

228

Bet daugiausia Aleksas pasakoja paprastus dalykus: apie te­tos Fraitou pyragą ir kaip per kiekvieną susitikimą kauštelėjęs dėdė porina vis tas pačias istorijas iš praeities. Jie abu išgydyti. Kai paklausiu, ar dabar nėra laimingesni, j is gūžteli ir atsako:

- Jie pasigenda net skausmo. Man tai atrodo neįtikėtina, o j is, šnairuodamas į mane, taria: - Kai skausmas praeina, tada iš tikrųjų netenki žmogaus. Bet dažniausiai j is kalba apie Tyrus ir jų gyventojus; aš pa-

dedu galvą jam ant krūtinės ir užsimerkusi svajoju: apie mo­terį, vardu Papaikėlė Ketlin, iš metalo laužo ir suplotų limona­do skardinėlių dararčią didžiulius vėjo varpelius; apie Tėvuką Džounsą, turintį gal jau devyniasdešimt metų, tačiau kasdien einantį į mišką uogauti ir statyti žvėrims kilpų; apie laužus lauke, dainas, šnekas ir vakarienę iki vėlumos, apie miegą po žvaigždėtu dangumi, paišinu nuo laužo dūmų.

Žinau, retkarčiais j is ten grįžta ir Tyrus tebelaiko savo tikrai­siais namais. Beveik tiesiai ir pasako, kai sykį imu apgailestauti negalinti apsilankyti ·jo namuose Forsito gatvėje, kur j is gyvena pradėjęs studijuoti universitete: jei kuris jo kaimynų pamatytų mus drauge įeinančius į pastatą, mums būtų galas. Bet jis sku­biai mane pataiso:

- Ten ne namai. Jis prisipažįsta kartu su kitais Nelegalais suradęs būdą pa­

tekti į Tyrus ir grįžti iš jų, bet nieko nepasakoja, kai pradedu kamantinėti.

- Galbūt kada nors pati pamatysi, - tiek tetaria, o man pasi­daro smalsu ir baisu.

Aš klausiu jį apie savo dėdę, pabėgusį iki teismo, bet Aleksas susiraukęs purto galvą.

229

- Tyruose beveik niekas negyvena tikruoju vardu. Šiaip ar taip, jo pavardė negirdėta.

Bet jis paaiškina, kad Tyruose esama tūkstančių gyvenviečių, išsimėčiusių po visą kraštą. Mano dėdė galėjęs nukakti bet kur, į šiaurę, pietus ar vakarus. Žinome bent tiek, jog jis nepatraukė į rytus, nes ten būtų atsidūręs prie vandenyno. Aleksas sako, kad Jungtinėse Valstijose nevaldomų teritorijų plotas tikrai ne ma­žesnis kaip pripažintųjų miestų. Man tai tokia fantastika, kad negaliu iš karto patikėti, o kai papasakoju Hanai, ir ji nepatiki.

Aleksas ir klausytis moka, gali ištylėti po kelias valandas, kol pasakoju, kaip augau Kerolės namuose ir kaip visi mano, kad Greisė nekalba, o tiesą žinau tik aš. Jis kvatoja man pasakojant apie Dženę, jos sielvartingą išraišką ir senučiukės veidelį, įprotį žiūrėti į mane iš aukšto, lyg aš būčiau devynerių metų, ne ji .

Aš nesidroviu kalbėti su juo apie savo mamą, kaip buvo jai esant gyvai, kai gyvenome tik trise: aš, j i ir Reičelė. Pasakoju jam apie šokius apsimovus puskoj ines ir kaip mama mums dainuo­davo lopšines, nors prisimenu vos keletą eilučių. Gal todėl, kad jis taip tyliai klausosi žvelgdamas į mane giedromis ir šiltomis akimis ir niekada nesmerkia. Kartą net prisipažįstu, kokie buvo mamos paskutiniai žodžiai man, ir kai atrodo, kad jau apsiverk­siu, j is paglosto man nugarą. Graudulys praeina. Jį ištraukia jo delnų šiluma.

lr, žinoma, mes bučiuojamės. Tiek daug, kad nesibučiuoti net rodosi keista; sakytum būčiau įpratusi kvėpuoti per jo burną.

Kai mudu apsiprantame vienas su kitu, aš pradedu pažin­ti visą jo kūną, gražų ir neįprastą: trapų šonkaulių brėžinį po oda, lyg iš akmens išskaptuotus pečius ir krūtinę, švelnų švie-

230

sių plaukelių sluoksnį ant kojų, tai, kaip jo oda visada šiek tiek dvelkia vandenynu. Dar keisčiau, kad ir aš leidžiu jam žiūrėti į mane. Iš pradžių, patraukęs žemyn marškinėlius, j is tik bučiuoja kaklą ir pečius. Paskui leidžiuosi visiškai nurengiama, j is pagul­do mane saulės atokaitoj ir tiesiog žiūri. Pirmą kartą drebu. Vis norisi sukryžiuoti rankas ir prisidengti krūtis. Staiga suvokiu, kad saulėje turbūt atradau balta kaip sūris, krūtinė nusėta apga­mėliais, ir žinau, kad j is laiko mane nenormalia.

Tačiau j is ištaria: "Gražuolė", mudviejų akys susitinka, ir aš suprantu, jog j is tai sako nuoširdžiai.

Tą vakarą pirmą kartą gyvenime vonios veidrodyje matau ne vidutinę mergaitę. Pirmą kartą, stovėdama atmestais ant nugaros plaukais ir nuo vieno peties nusmukusiais naktiniais, spindinčiomis akimis, patikiu tuo, ką sakė Al�ksas. Aš gražuolė.

Ne tik aš graži. Viskas atrodo gražu. "Ssilvos knyga" sako, kad deliria pakeičia suvokimą, atima gebėj imą blaiviai protau­ti, trukdo teisingai spręsti. Tačiau ji nesako štai ko: kad meilė paverčia pasaulį kažkuo didesniu, negu j is yra. Net sąvartynas, kaistantis saulėje, milžiniškas metalo laužo, tyžtančio plastiko ir dvokiančių atliekų kalnas, atrodo neįprastas ir stebuklingas tar­si koks svetimas pasaulis, atgabentas į :Žemę. Ryto šviesoje ant rotušės stogo tupintys kirai lyg nutepti storu baltų dažų sluoks­niu; j iems pakilus į melsvą dangų pamanau, jog niekada nesu mačiusi tokio ryškaus ir gražaus vaizdo. Vasaros audros neįti­kėtinas: lyja stiklo šukelėmis ir deimantais. Vėjas kužda Alekso vardą, vandenynas jį atkartoja; siūbuojantys medžiai man pri­mena šokį. Visa, ką regiu ir liečiu, primena j į, taigi viskas, ką regiu ir liečiu, yra tobula.

2 3 1

"Ssilvos knyga" nemini ir to, kaip nuo tavęs ima bėgti laikas. Laikas lekia šuoliais. Teka pro pirštus it vanduo. Rytą nuli­

pusi į virtuvę ir pamačiusi, kad kalendorius pervertė dar vieną lapelį, negaliu tuo patikėti. Krūtinėje tvenkiasi slogus jausmas, švininis sunkumas, kasdien vis didėjantis.

Iki procedūros trisdešimt trys dienos. Trisdešimt dvi. Trisdešimt dienų. O tarp jų - momentinės nuotraukos, akimirkos, sekundės:

Aleksas šokoladiniais ledais tepa man nosį, kai pasiskundžiu, jog per karšta; virš mūsų sode dusliai dūzgia bitės, per mūsų vaišių likučius tvarkingai žygiuoja skruzdėlės; Alekso pirštai mano plaukuose; jo alkūnės linkis po mano galva; Aleksas kuž­da: "Norėčiau, kad galėtum pasilikti pas mane", ir horizonte, kraujuodama raudona, rausva ir auksine spalva, baigiasi dar viena diena; mes žiopsome į dangų rinkdami debesims formų pavadinimus: štai skrybėliuotas vėžlys, kurmis velka cukiniją, auksinė žuvelė vejasi triušį, skuodžiantį kiek įkabina.

Momentinės nuotraukos, akimirkos, sekundės, trapios, ža­vingos ir pasmerktos lyg vienišas drugelis, bandantis skristi prieš vėją.

s� Pastaruoju metu mokslininkų bendruomenėje vyksta karšti ginčai, kas yra

geismas: požymis, kad organizmas užsikrėtęs amor deliria nervosa, ar šios

ligos prielaida. Vieningai sutariama, jog meilė ir geismas sudaro simbiozę,

taigi vienas neįmanomas be kito. Geismas yra pasitenkinimo priešas; geismas

yra liga, smegenų karštligė. Argi geismą jaučiantis žmogus gali būti sveikas?

Pats šis žodis rodo stygių, trūkumą, nes geismas ir yra smegenų trūkumas,

yda, klaida. Laimė, dabar �i tai jau pataisoma.

Dr. Filipas Berimenas. "Amor deliria nervosa šaknys

ir poveikis kognityvinėms funkcijoms" - 4 ledimas

Portlande įsitaiso rugpjūtis, viską apduodantis savo karštu dvokiančiu kvapu. Dieną gatvės nepakenčiamos, saulė ne­gailestinga, žmonės lekia į parkus ir paplūdimius ieškoti

paunksnės ar vėjelio. Darosi sunkiau susitikti su Aleksu. lst Endo paplūdimys, šiaip jau nepopuliarus, beveik visada pilnas, net va­karais, kai išeinu iš darbo. Du kartus pasirodau norėdama jį pa­matyti, bet per daug pavojinga kalbėtis ar susirodyti ženklais, ga­lima nebent linktelėti - kaip iš matymo pažįstamiems žmonėms. Tačiau mes penkiolikos pėdų atstumu vienas nuo kito ant smėlio pasitiesiame paplūdimio rankšluosčius. Jis užsideda ausines, aš apsimetu skaitanti. Kai tik mūsų akys susitinka, visas mano kūnas

233

užsidega, lyg jis gulėtų šalia manęs ir glostytų man nugarą; nors jo veidas abejingas, akys šypso. Nežinau, kas dar gali būti skaus­mingiau ar nuostabiau, kaip būti taip arti jo ir nieko negalėti: tarsi karštą dieną sušlamštum ledus taip greitai, kad net imtų skaudė­ti galvą. Pradedu suprasti, ką Aleksas kalbėjo apie savo "dėdę" ir "tetą'� - kaip jie po procedūros ėmė pasigesti net skausmo. Skaus­mas kažkaip viską pagerina, sustiprina, prideda vertės.

Kadangi paplūdimiai atkrinta, lieka Brukso 3 7. Sodą degina karštis. Nelijo daugiau kaip savaitę, ir saulės spinduliai, liepos mėnesį sunkęsi pro lapus lengvučiai, švelnūs, dabar medžių ku­polus kapoja lyg durklais, nurudindami žolę. Net bitės atrodo apgirtusios nuo kaitros: lėtai suka ratais susidurdamas, atsi­trenkdamos į nuvytusius gėlių žiedus ir krinta ant žemės, paskui vėl apkvaitusios kyla į orą.

Vieną pavakarę mudu su Aleksu gulime ant antklodės. Aš tysau aukštielninka, dangus sakytum suskilęs į kaleidoskopiškai besikaitaliojančius mėlynus, žalius ir baltus lopinėlius. Aleksas, atsigulęs ant pilvo, kažko nerimsta. Jis degioja degtukus, žiūri, kaip j ie liepsnoja, ir užpučia ugniai priartėjus prie pirštų. Prisi­menu, ką pasakojo pašiūrėje: apie savo pyktį atvykus į Portlan­dą, kaip jis degindavo visokius daiktus.

Kiek dar daug apie jį nežinau, kiek daug jame slypi praeities, istorijos. Jis turėjo išmokti ją slėpti geriau už mus visus. Kaž­kur turi būti jo esybės šerdis. Ji švyti lyg akmens anglys, žemės sluoksnių gniuždomos tol, kol virsta deimantais.

Kiek daug jo nepaklausiau ir kiek daug dalykų, apie kuriuos nekalbame. Kita vertus, atrodo, kad jį gerai pažįstu, visada paži­nojau, be jokių pasakojimų.

234

- Turbūt Tyruose šiuo metu gera, - lepteliu vien tam, kad netylėčiau. Aleksas atsisuka į mane, ir aš skubiai priduriu: - Su­pranti, ten turbūt vėsiau. Šitiek medžių, paunksnė.

- Vėsiau. - Jis pasiremia alkūne. Užsimerkusi po vokais re­giu šokant spalvų ir šviesos dėmeles. Kurį laiką Aleksas tyli, bet jaučiu, kaip mane stebi. - Galėtume ten nueiti, - pagaliau taria.

Pamanau, pokštauja, todėl imu juoktis. Jis tyli, o kai atsimer­kiu, matau, jog veidas rimtas.

- Tu juokauji, - tariu, bet manyje jau atsiveria gilus baimės šulinys ir aš suprantu, jog jis nejuokauja. Pagaliau suprantu ir tai, kodėl visą dieną tdp keistai elgiasi, - pasiilgo Tyrų.

- Galime ten apsilankyti, jeigu nori. - Ilgėliau pažvelgęs į mane atvirsta aukštielninkas. - Kad ir rytoj . Po tavo pamainos.

- Bet kaip mes . . . - prabylu, tačiau jis mane pertraukia: - Palik tai man. - Jo akys pasidaro gilesnės ir tamsesnės nei

kada nors, kaip tuneliai. - Ar nori? Lyg ir negerai kalbėti apie tai išsidriekus ant antklodės, todėl

atsisėdu. Pereiti sieną - nusikaltimas, už kurį baudžiama mir­ties bausme. Ir nors žinau, jog retkarčiais Aleksas eina į Tyrus, tik dabar iš tikrųjų suvokiu, kaip tai pavojinga.

- Nėra kaip, - beveik sušnibždu. - Neįmanoma. Siena . . . sar­gybiniai . . . šautuvai. . .

- Sakiau, palik tai man. - Atsisėdęs šypsodamas suima del­nais man veidą. - Viskas įmanoma, Lena, - taria savo mėgstamą posakį. Baimė atslūgsta. Su juo jaučiuosi taip saugiai. Negaliu patikėti, kad būnant kartu gali atsitikti kas bloga. - Kelioms va­landoms, - priduria j is. - Tik pasižiūrėti.

- Nežinau, - sakau nusukdama akis. Gerklė išdžiūvusi, žo­džiai drasko ją kaip švitras.

235

Aleksas pasilenkęs pakšteli man į petį ir vėl išsitiesia. - Nesvarbu, - sako viena ranka prisidengdamas akis nuo

saulės. - Tik maniau, kad tau gal būtų įdomu, daugiau nieko. - Man ir įdomu, bet . . . - Lena, nieko baisaus, jeigu nenori ten eiti. Tikrai. Man tik

šiaip atėjo į galvą. Linkteliu. Nors kojos lipnios nuo prakaito, prispaudžiu ke­

lius prie krūtinės. Jaučiu nepaprastą palengvėjimą, bet ir nusi­vylimą. Staiga prisimenu tą kartą, kai Reičelė Vilardo paplūdi­myje ragino mane šokti nuo prieplaukos atbulai, o aš bijodama tirtėjau ant kraštelio. Pagaliau ji paleido mane nuo kabliuko pašnibždėdama: "Nieko baisaus, Lena, tu dar nepasirengusi." Nieko daugiau nenorėjau, tik sprukti nuo prieplaukos, bet grįž­dama į paplūdimį jaučiau šleikštulį ir gėdą.

- Aš labai noriu ten eiti, - išpoškinu galų gale susivokusi. Aleksas atitraukia nuo akių ranką. - Tikrai? Linkteliu bijodama pakartoti savo žodžius. O jeigu išsižiojusi

juos atsiimsiu? Aleksas lėtai atsisėda. Maniau, kad labiau apsidžiaugs, bet j is

net nešypteli. Prikandęs lūpą nusigręžia. - Vadinasi, nesilaikysime komendanto valandos. - Nesilaikysime daugybės taisyklių. Jis pasižiūri į mane, ir jo veidas toks susirūpinęs, jog man

kažkur giliai ima mausti. - Paklausyk, Lena. - Nuleidęs akis, j is po vieną perdeda krū­

velę degtukų. - Gal ne tokia jau gera mintis. Jeigu įkliūtume . . . tai yra jeigu tu įkliūtum . . . - Jis giliai įkvepia. - Supranti, jeigu tau kas nors atsitiktų, niekada sau to neatleisčiau.

236

- Aš tavimi pasitikiu, - sakau nė kiek tuo neabejodama. Jis nepakelia akių. - Taip, bet. . . Bausmė už sienos perėj imą . . . - Jis vėl įkvepia. -

Už sienos perėj imą gresia . . . - Jis nepajėgia užbaigti ir pasakyti mirties bausmė.

- Ei, aš žinau tvarką, - tariu švelniai kumštelėdama jam. Ne­įmanomas daiktas, kaip galima jaustis apgaubtai kito žmogaus rūpesčio ir kartu būti pasirengusiai numirti ar bet ką padaryti, kad tik jį apgintum. - Čia gyvenu ilgiau už tave.

Jis pagaliau šypteli. Irgi kumšteli šonan. - Kažin. - Čia gimiau ir užaugau. Tu esi čia persodintas. - Niūkteliu

jam jau smarkiau, jis juokdamasis bando sugriebti mano ran­ką. Aš krizendama traukiuosi tolyn, j is siekia pakutenti man pilvo. - Kaimo stuobrys ! - spiegiu, kai j is kvatodamas stveria mane ir pargriauna atgal ant paklodės.

- Miesčionė, - atšauna j is ir užsiritęs ant manęs ima bučiuo­ti. Viskas ištirpsta: karštis, spalvų fontanai, viskas.

Sutariame kitą vakarą, trečiadienį, susitikti Galiniame užutėkyje; iki šeštadienio dirbti nereikės, todėl turėtų būti nesunku Kerolę įtikinti, kad leistų pernakvoti pas Haną. Aleksas paaiškina svar­biausias plano dalis. Pereiti sieną įmanoma, tačiau beveik niekas nerizikuoja. Matyt, nelabai vilioja mirties bausmės perspektyva.

Neįsivaizduoju, kaip galėtume įveikti elektrinę tvorą, bet Aleksas sako, kad iš tikrųjų srovė teka tik kai kur. Leisti elektrą mylių mylias pernelyg brangu, taigi "įjungta" palyginti nedaug atkarpų, visur kitur siena nė kiek ne pavojingesnė negu Diering Oukso parke esančios žaidimų aikštelės aptvaras. Bet, kadangi

237

visi įsitikinę, jog visut visa siena įkrauta tokia daugybe kilovatų, kuri žmogų gali iškepti kaip kiaušinį keptuvėje, tvora puikiai atlieka savo paskirtį.

- Viskas tik akių dūmimas, - sako Aleksas, atsainiai moste­lėdamas. Turbūt turi galvoje Portlandą, įstatymus, gal net visas Valstijas. Kai j is surimtėja, tarp antakių susimeta raukšlelė, toks mažas kablelis, gražesnio dalyko nesu mačiusi. Stengiuosi klau­sytis, ką jis sako.

- Vis tiek nesuprantu, kaip jūs visa tai žinote, - tariu. - No­riu pasakyti - kaip išsiaiškinate, kur nėra elektros. Gal liepiate žmonėms bėgti prie sienos ir žiūrite, kuriose vietose j ie iškeps?

Aleksas šypteli. - Profesinės paslaptys. Galiu tik pasakyti, jog buvo daromi

tam tikri bandymai su laukiniais gyvūnais. - Jis kilsteli anta­kius. - Ar esi valgiusi kepto bebro?

- Pui. - O kepto skunko? - Turbūt nori, kad susivemčiau. Mūsų daugiau, negu tu manai, - dar viena mėgstamiausių

Alekso frazių, tarsi koks pertaras. Visur esama prijaučiančiųjų, išgydytų ir ne, dirbančių reguliuotojais, policininkais, valstybės tarnautojais, mokslininkais. Štai kaip praeisime pro sargybos postus, sako j is . Viena veikliausių Portlande prijaučiančiųjų su­poruota su sargybiniu, paprastai budinčiu naktinėje pamainoje šiauriniame. Tjukio tilto gale, kur mes ir pereisime sieną. Ji su Aleksu susitarę dėl ženklo. Prieš naktį, kai nori kirsti sieną, jos pašto dėžutėje j is palieka reklaminį lapelį, kopijuotą popiergalį, kokius platina kulinarijos ir valyklos. Šis lapelis kviečia pas dak-

238

tarą Svaildą* nemokamai pasitikrinti akių (man atrodo perne­lyg tiesmuka, bet Aleksas sako, girdi, pasipriešinimo dalyviai ir prijaučiantiej i patiria tokią įtampą, jog nusipelno teisės savaip papokštauti); radusi šį lapelį, ji pasistengia įdėti arklišką migdo­mųjų dozę į kavą, kurią taiso vyrui gerti pamainos metu.

- Vargšas žmogelis, - juokdamasis sako Aleksas. - Kad ir kiek kavos geria, vis tiek užmiega.

Matau, kiek daug jam reiškia pasipriešinimas, kaip jis di­džiuojasi, kad šis sąjūdis Portlande vis labiau plečiasi ir stiprė­ja. Bandau šypsotis, bet skruostai sustingę. Man vis dar galva nesuima, kad viskas, ko buvau mokoma, yra taip bloga, ir man tebėra sunku į pogrindį ir jam prijaučiančiuosius žiūrėti kaip į sąjungininkus, o ne į priešus.

Nė menkiausios abejonės, kad perėjusi sieną tapsiu viena jų. Kita vertus, net nemanau trauktis. Aš noriu patekti ten; jei noriu būti sąžininga sau, turiu pripažinti, jog jau seniai tapau prijau­čiančiąja, dar tada, kai Aleksas paklausė, ar nenorėčiau susitikti su juo Galiniame užutėkyje, ir aš atsakiau taip. Regis, jau tik kaip per miglą prisimenu mergaitę, kokia buvau iki tol, - mergaitę, kuri vi­sada darydavo, kas liepiama, niekad nemeluodavo ir iki procedū­ros likusias dienas skaičiavo džiugiai susijaudinusi, o ne su siaubu. Mergaitę, kuri visų ir visko bijojo. Mergaitę, kuri bijojo savęs.

Kitą dieną grįžusi iš parduotuvės labai gražiai paprašau Ke­rolę paskolinti savo mobiliuką. Ir pasiunčiu Hanai žinutę: Šian­

dien nakvojam pas A? Šitokiu kodu jai pranešu, kad man reikės priedangos. Kerolei mes aiškiname daugybę laiko praleidžian-

* Angl. Wild - Tyrai (Vert.).

239

čios su Elison Davni, kuri baigė mokyklą kartu su mumis. Dav­niai turtingesni net už Hanos tėvus, o Elison - pasipūtusi raga­na. Iš pradžių Hana nesutiko, kad toj i būtų mūsų paslaptingąja A, mat ji nenorėjo net apsimesti jos drauge, bet galų gale ją per­kalbėjau. Kerolė niekada neskambintų Davniams, netikrintų, ar esu pas juos. Nedrįstų ir gal gėdytųsi, juk mano šeima nešvari, sutepta Marsijos vyro išdavystės ir, aišku, mano mamos, o po­nas Davnis yra ABD, Amerika Be De/iria organizacijos Portlan­do skyriaus steigėjas ir prezidentas. Kartu mokantis mokykloje Elison Davni į mane negalėdavo net žiūrėti, o pradinėje moky­kloje, kai mirė mano mama, ji paprašė mokytoją persodinti j ą toliau nuo manęs, mat aš atsiduodanti mirtimi.

Hana tuoj pat atsiunčia atsakymą: Pataikei. Iki. Įdomu, kaip Elison patiktų, jei sužinotų, kad aš ja pasinaudoju norėdama pridengti pasimatymus su vaikinu. Tikrai pasiustų, ir mane su­ima juokas.

Truputį prieš aštuonias nulipu į apačią demonstratyviai užsi­metusi ant peties kuprinę. Iš jos net kyšo pižamos kraštelis. Ku­prinę susidėjau lygiai taip, kaip būčiau dėjusis eidama nakvoti pas Haną. Kai Kerolė šyptelėdama palinki man smagiai pasibūti, širdį gnybteli kaltė. Šiuo metu meluoju taip dažnai ir taip lengvai.

Tas gnybtelėj imas manęs nesulaiko. Išėjusi pasuku į Vest Endą, jeigu Dženė ar Kerolė sugalvotų pasekti mane pro langą. Tik pasiekusi Pavasario gatvę apsisuku, grįžtu į Dieringo pros­pektą ir žygiuoju į Brukso 37. Kelias tolimas, Dieringo aukš­tumą prieinu, kai danguje ištirpsta paskutinė dienos šviesa. Gatvės kaip visada tuščios. Įsispraudžiu pro geležinius sodybos vartus, atstumiu palaidą lango lentą ir įlendu į vidų.

240

Tamsa mane pribloškia, stoviu mirksėdama, kol akys apsi­pranta. Oras sunkus, troškus, namai atsiduoda puviniu. Ima ryškėti keisčiausi pavidalai, bet aš einu į svetainę, kur stovi pe­lėsių dėmėmis išmarginta sofa. Jos spyruoklės išlindusios, pusė kamšalo išdraskyta, galbūt pelių darbas, bet aiškiai matyti, jog kadaise būta gražaus, net elegantiško baldo.

Iš kuprinės išsitraukiu žadintuvą, nustatau, kad čirkštų pusę dvyliktos. Naktis bus ilga. Tada išsitiesiu ant duobėtos sofos, po galva pasidėjusi sulenktą kuprinę. Nelabai patogi pagalvė, bet bus gerai.

Užsimerkiu ir klausausi pelių skrebenimo, tylaus sienų vai­toj imo ir paslaptingo tiksėjimo, kol jie mane užliūliuoja.

Pabundu tamsoje pažadinta košmariško sapno apie mamą. Stai­giai atsisėdu ir pirmą siaubo akimirką nesuvokiu kur esanti. Po užpakaliu girgžteli išklerusios spyruoklės, ir man dingteli: Brukso 37. Sugraibiusi žadintuvą žiūriu, kad jau dvyliktos dvi­dešimt. Žinau, reikia keltis, tačiau tebesu apspangusi nuo karš­čio ir sapno, todėl dar sėdžiu giliai alsuodama. Suprakaitavusi, plaukai prilipę prie sprando.

Sapnas buvo įprastas, bet šį kartą atvirkščias: dabar ne j i, o aš plūduriavau vandenyne, spurdėjau žiūrėdama, kaip mama stovi ant trupančios uolos iškyšos keli šimtai pėdų virš manęs, taip aukštai, jog net neįžiūrėjau veido, mačiau tik neaiškų jos siluetą saulės fone. Mėginau jai sušukti, įspėti, mėginau iškelti rankas ir pamoti, kad trauktųsi atgal, tolyn nuo krašto, bet kuo labiau ke­purnėjausi, tuo labiau vanduo, klampus kaip klijai, mane tempė gilyn, varžė rankas ir lindo į gerklę sustingdydamas žodžius. Ir

24 1

visą laiką aplinkui lyg snaigės sūkuriavo smiltys, ir aš supratau, jog ji tuoj nukris ir susiknežins galvą į aštrias uolas, kyšančias iš vandens it ilgi nusmailinti nagai.

Tada ji ėmė kristi mosuodama rankomis, juodas taškas, vis di­dėjantis akinančioje saulės šviesoje, aš bandžiau rėkti, bet neįsten­giau, o figūrai priartėjus pamačiau, jog ant uolų išsitėkš ne mama.

Aleksas. Nuo to ir pabudau. Pagaliau atsistoju truputį svaigstančia galva, stengdamasi ne­

paisyti baimės j ausmo. Lėtai, graibydama sienas einu prie lango ir lengviau atsidūstu išlipusi į lauką, nors ten ir pavojingiau. Ta­čiau lauke bent jau pučia vėjas. Viduje buvo baisiai tvanku.

Kai pasiekiu Galinį užutėkį, Aleksas manęs jau laukia susi­gūžęs medžių šešėliuose netoli senosios automobilių aikštelės. Jis taip puikiai užsimaskavęs, kad vos ant jo neužlipu. Jis patrau­kia mane prie savęs. Mėnesienoje jo akys žiba kaip katės.

Jis be žodžių mosteli užutėkio pusėn, kur mirgančių žibu­rių linija iki sienos žymi sargybos postus. Iš toli j ie atrodo kaip balti žibintai, viena eile sukabinti nakties iškylai apšviesti, - be­veik šventiški. Dvidešimt pėdų už sargybos postų yra pati tvora, o už tvoros - Tyrai. Tie žibintai niekada neatrodė tokie keisti kaip dabar, šokantys ir siūbuojantys vėjuje. Džiaugiuosi, kad su Aleksu susitarėme nekalbėti, kol nepersigausime per tvorą. Gerklė taip suspausta, kad vos iškvėpuoju, kur jau bešnekėsi.

Mes pereisime sieną Tjukio tilto gale, šiaurrytiniame užutėkio taške: jeigu plauktume, iš mūsų susitikimo vietos reikėtų judėti įstrižai. Aleksas tris kartus spusteli man ranką. Laikas į kelią.

Nuseku paskui jį. Mes einame užutėkio krantu saugodamiesi pelkės: ji atrodo kaip pieva, ypač tamsoje, bet nespėsi nė susigau-

242

dyti, kai įgarmėsi iki kelių. Aleksas be garso perbėginėja iš šešėlio į šešėlį. Kai kur tiesiog dingsta man iš akių susiliejęs su tamsa.

Mums sukant į šiaurinį užutėkio kraštą, ima ryškėti sargybos postai, tampa tikrais pastatais - vieno kambario namukais iš be­tono ir kulkoms atsparaus stiklo.

Delnai suprakaituoja, gumulas gerklėje, atrodo, išauga ke­leriopai, pradedu jaustis it smaugiama. Staiga suprantu, koks kvailas mūsų sumanymas. Gali nepavykti šimtas, tūkstantis da­lykų! Sargybinis dvidešimt pirmajame poste galėjo dar neger­ti kavos arba gerti, bet ne tiek, kad būtų užmigdytas, be to, ir migdomiej i galėjo neveikti. Ir net jei j is miega, Aleksas galėjo suklysti dėl neįelektrintų tvoros atkarpų arba miestas nakčiai galėjo paleisti elektrą visa linija.

Man taip baisu, jog, atrodo, nualpsiu. Noriu sušukti Aleksui, kad reikia sukti atgal, viską atšaukti, bet j is sparčiai tebeina to­liau priekyje, todėl šūktelėdama ar sukeldama kitokį triukšmą tikrai prisišaukčiau sargybą. O sargybiniai tau ne reguliuotojai, pastariej i atrodo kaip vaikai, žaidžiantys policininkus ir plėši­kus. Reguliuotojai ir reidų dalyviai turi lazdas ir šunis, sargybi­niai - šautuvus ir ašarines dujas.

Pagaliau pasiekiame šiaurinę užutėkio rankovę. Aleksas par­krinta už vieno didelio medžio ir laukia manęs. Aš atsitupiu ša­lia jo. Paskutinė galimybė pasakyti jam, kad noriu grįžti. Bet nepajėgiu kalbėti, o kai bandau papurtyti galvą, nieko neišeina. Jaučiuosi lyg vėl atsidūrusi sapne, traukiama į tamsią gelmę, be­sikepurnėjanti it vabzdys medaus dubenėlyje.

Galbūt Aleksas supranta, kaip man baisu. Pasilenkęs ieško mano ausies. Jo lūpos glusteli prie kaklo, nuslysta skruostu, ir aš, nepaisydama panikos, sudrebu iš laimės. Tada j is sušnibžda:

243

- Viskas bus gerai. Pasijuntu geriau. Kol aš su Aleksu, nieko blogo neatsitiks. Mes judame trumpais perbėgimais, patyliukais šastelėdami

nuo medžio prie medžio ir sustodami: Aleksas įsiklauso, ar kas nepasikeitė, ar negirdėti šūksnių ir artėjančių žingsnių. Vis il­giau reikia bėgti per plynes, nes medžių retėja; mes vis labiaų artėjame prie linijos, kur žolių ir žemų krūmokšnių visiškai ne­lieka, reikės tą ruožą įveikti be jokios priedangos. Nuo pasku­tinio krūmo iki tvoros gal penkiasdešimt pėdų, tačiau man jos prilygsta ugnies ežerui.

Už išardyto kelio, buvusio prieš Portlandą aptveriant, riogso pati tvora: mėnesienoje spindinti sidabru it milžiniškas vora­tinklis, į kurį įkliuvę visokie vabzdžiai paskui suėdami. Aleksas liepė man susikaupti, neskubėti - pasirinkti tašką, kur lipsiu per tvorą, bet man akyse taip ir stovi vaizdai, kaip aš pasismeigiu ant visų tų smailių, aštrių dyglių.

Staiga mes išnyrame iš šiokios tokios medžių priedangos ir nusiskubiname per palaidą senojo kelio žvyrą ir skalūnų dangą. Aleksas bėga pirma susirietęs beveik dvilinkas, aš irgi lenkiuosi kuo žemiau, bet nė trupučio nesijaučiu saugesnė. Iš visų pusių, be garso klykdama, mane puola baimė, to dar nesu patyrusi. Nežinau, pakyla šaltas vėjas ar mane perveria siaubas, bet visas kūnas tarsi suledėja.

Man vaidenasi, kad mudu supanti tamsa atgyja, virsta laks­tančiais šeŠėliais ir grėsmingais milžiniškais pavidalais, galin­čiais kiekvieną akimirką tapti sargybiniais, ir aš įsivaizduoju, kaip tylą staiga sudrasko riksmai, aimanos, garsintuvai, kulkos. Įsivaizduoju, kaip plyksteli skausmas ir ryškios šviesos. Pasaulis

244

suskyla į padrikų paveikslų virtinę: akinamai baltas šviesos ra­tas, supantis dvidešimt pirmąjį postą, ima plėstis lyg išalkęs, lyg norėdamas mus praryti; viduje, atsidrėbęs ant kėdės ir išsižiojęs, miega sargybinis; Aleksas atsisuka į mane su šypsena - nejau­gi j is šypsosi? Man po kojų šokčioja akmenukai. Viskas atrodo tolima, netikra ir neapčiuopiama kaip liepsnos metamas šešė­lis. Net aš pati nesijaučiu esanti tikra, nejuntu, kaip kvėpuoju ar judu, nors tikriausiai tą darau.

Ir štai atsiduriame prie tvoros. Aleksas pašoka į orą ir aki­mirką kybo. Noriu sušukti: Stok! Stok! Tariuosi girdinti, kaip čirška jo kūnas, susilietęs su penkiasdešimties tūkstančių voltų įtampos srove, bet j is įsikimba į tvorą, ši tyliai siūbuoja, negyva ir šalta, kaip j is ir sakė.

Turėčiau lipti paskui jį, bet negaliu. Tik ne iš karto. Palengvė­le, išstumdama baimę, atplūsta nuostaba. Sieną žyminčios tvo­ros bijau nuo pat kūdikystės. Nesu prie jos prisiartinusi arčiau kaip per kelis žingsnius. Suaugusiej i nuolat mus perspėdavo, kalte įkalė neiti artyn. Gąsdindavo, kad iškepsime; gąsdindavo, kad žaibiškai mirsime sustojus širdžiai. Dabar perkišu ranką per grandininės tvoros narelį, perbraukiu jį. Negyva, šalta ir nepa­vojinga, tokia pati tvora, kokia mieste aptvertos žaidimų aikš­telės ir mokyklų kiemai. Tą akimirką pagaliau suprantu, kaip giliai įsišaknijęs ir koks klastingas melas, kaip j is išsišakojęs po Portlandą nelyginant kanalizacijos vamzdžiai, sujungti su vis­kuo, leidžiantys į miestą smarvę; visas miestas stovi ant melo.

Aleksas kopia mikliai, jau įveikė pusę aukščio. Dirstelėjęs per petį mato, kad aš tebestypsau it kvaiša. Jis krypteli galva: Kq. tu

darai?

245

Vėl paliečiu tvorą, bet staigiai atitraukiu ranką: ja pereina smūgis, bet ne aukštos Įtampos srovės, kuri neva turi čia tekėti. Tiesiog šią akimirką kai ką suvokiu.

Mums meluojama apie viską - apie tvorą ir Nelegalus, apie daugybę kitų dalykų. Mums sakoma, kad reidai reikalingi mūsų saugumui užtikrinti. Mums sakoma, kad reguliuotojams rūpi tik palaikyti ramybę.

Mums sakoma, kad meilė yra liga. Kad galiausiai j i mus nužudys.

Pirmą kartą pagalvoju, jog ir tai veikiausiai melas. Aleksas atsargiai supasi ant tvoros. Pakeliu akis, jis vėl mas­

teli man. Pavojus niekur nedingo. Laikas judintis. Iškeliu rankas, įsikabinu į grandį ir pasilypėjusi imu kopti. Karoti ant tvoros iš dalies net blogiau negu bėgti per atvirą ruožą. Ten mes bent jau turėjome daugiau veikimo laisvės - galėjome, pamatę artėjant sargybą, dumti atgal į užutėkį tikėdamiesi, jog tamsoje ir tarp medžių pavyks pasprukti. Menkutė viltis, bet vis šis tas. O čia kybom atsukę nugaras sargybos postams, ir aš pasijuntu lyg di­džiulis judantis taikinys su prikabintu ženklu: NUŠAUK MANE.

Aleksas pasiekia viršų pirma manęs; žiūriu, kaip jis atsargiai, lėtai kelia koją per spygliuotos vielos vijas. Persiritęs šiek tiek palipa kita puse žemyn ir laukia manęs. Aš tiksliai pakartoju jo veiksmus. Nors drebu iš baimės ir nuovargio, vis dėlto perlipu tvoros viršų ir pradedu keberiotis. Kojos atsitrenkia Į žemę. Alek­sas griebia man už rankos ir nutempia į mišką, toliau nuo sienos.

Į Tyrus.

Mere, išskleisk savo skėtį -

Diena graži, saulė šviečia,

Bet pelenai iš dangaus

Tavo plaukus pražildys.

Mere, griebki irklus

lr išplauki su potvyniu.

Turėk paruoštq žvakę,

Nes vanduo gali virsti krauju.

»Panelė Merė" (populiari dainelė, dainuojama

žaidžiant plojimo žaidimus, sukurta žaibiško karo metu) -

»Smėlio bandutės ir kita. :Žaidimo istorija"

S argybos postų žiburius miškas beregint sugeria, tarsi už­daro į tamsos saugyklą. Mus supa medžiai, šakos ir krū­mokšniai spaudžiasi prie manęs iš visų šonų, liečia veidą,

blauzdas ir pečius lyg tūkstančiai juodų rankų, visose pusėse ima aidėti keista kakofonija - plazda kažkokie paukščiai, ūkau­ja pelėdos, trake krebžda gyvūnai. Oras, kvepiantis gėlėmis ir gyvybe, atrodo tirštas lyg nuaustas, lyg užuolaida, kurią gali ati­traukti. Juoda tamsa. Nematau net žengiančio priekyje Alekso, bet jis tempia mane už rankos.

247

Dabar man turbūt netgi baisiau, negu buvo lipant per tvorą, ir aš trūkteliu ranką prašydama suprasti mane ir sustoti.

- Dar truputį, - iš tamsos ateina jo balsas. Jis tempia mane toliau. Bet mes einame lėtai, girdžiu traškant šakeles, čežant ša­kas ir suprantu, jog Aleksas praskina mudviem kelią. Judame lyg ir vėžlio žingsniu, bet nuostabu, kaip greitai dingo iš akių siena ir visa, kas yra anapus jos, sakytum niekada nė nebuvo. Man už nugaros juoduma. Tarsi būtum požemyje.

- Aleksai... - ištariu. Balsas keistas ir kimus. - Sustok, ...:. sako jis. - Palauk. - Jis paleidžia mano ranką, ir aš

nenoromis aikteliu. Jo delnai sugraibo mano rankas, lūpos pir­ma baksteli į nosį, tada pabučiuoja. - Viskas gerai, - taria j is be­veik normaliu balsu, taigi nusprendžiu, jog pavojaus nėra. - Aš niekur neisiu, tačiau turiu surasti tą prakeiktą žibintuvėlį, gerai?

- Gerai. Jausdamasi kvailai stengiuosi suvaldyt kvėpavimą. Įdomu, ar

Aleksas nesigaili, kad pasiėmė mane. Juk nesu narsuolė. Lyg atspėjęs mano mintis, Aleksas dar kartą pakšteli, prie pat

lūpų kampučio. Matyt, ir jo akys dar nelabai apsiprato su tamsa. - Esi šaunuolė, - pagiria mane. Išgirstu jį šlaminant krūmus, patyliukais keiksnojant. Gal po

kokios minutės j is džiugiai šūkteli, ir netrukus į dangų šauna platus šviesos pluoštas, užgriebiantis tankius medžius ir krū­mokšnius.

- Radau, - sako Aleksas, rodydamas man žibintuvėlį. Tada pašviečia žemyn, į surūdijusią įrankių dėžę, kyšančią iš žemės. -Mes čia jį paliekame tiems, kurie pereina sieną, - paaiškina. -Jau žygiuosime?

248

Linkteliu. Dabar, kai matyti, kur einame, pasijuntu geriau. Šakos virš galvų susipynusios į skliautą, panašų į Šv. Pauliaus katedros, kur sėdėdama per sekmadieninės mokyklos pamokas klausiausi paskaitų apie atomą, tikimybes ir Dievo tvarką. Ap­linkui čeža ir virpa lapai - žalių ir juodų dėmelių kaleidoskopas, juos judina begalė nematomų būtybių, lakstančių ir straksin­čių nuo šakos ant šakos. Kartais Alekso žibintuvėlis akimirką atsispindi kažkieno išplėstose mirksinčiose akyse, rimtai spok­sančiose į mudu iš tankios lapijos. Jas kaipmat vėl paslepia tam­sa. Fantastika! Nesu mačiusi nieko panašaus - visur vešinčios, tarpstančios gyvasties, kas sekundę tarsi paaugančios ir besi­stiepiančios aukštyn; nemoku paaiškinti, bet pasijuntu mažutė ir net kvailutė, sakytum įsibrovusi į valdas, priklausančias kaž­kam daug vyresniam ir svarbesniam už mane.

Aleksas žengia jau ryžtingiau, kai kada patraukdamas iš kelio šaką, kad galėčiau pralįsti po ja, ar nulauždamas nepraleidžian­čias mūsų mažesnes šakeles, bet aš nematau jokio tako ir po kurio laiko pradedu bijoti, ar tik mes beprasmiškai nesukame ratais lįsdami vis giliau į mišką. Jau ketinu klausti, kaip j is žino, kur mes einame, bet pastebiu, jog j is retkarčiais švysteli žibintu­vėliu į medžių kamienus, supančius mudu lyg aukšti vaiduoklių siluetai. Pamatau, kad kai kurie pažymėti mėlynais dažais .

- Dažai . . . - sumurmu. Aleksas žvilgteli per petį į mane. - Mūsų kelrodžiai, - išdidžiai paaiškina ir priduria: - Pati­

kėk, čia verčiau nepasiklysti. Staiga medžių tiesiog nelieka. Tik buvome miško tankmėje,

o jau žengiame keliu - betono juosta, nusidabrinta mėnesienos.

249

Kelias duobėtas, sutrūkinėjęs, kai kur išlūžusiu, krūvomis riogsančiu betonu. Jis kyla į pailgą neaukštą kalnagūbrį ir dings­ta jo viršūnėje, kur juoduoja kitas miškas.

- Duok ranką, - sako Aleksas. Vėl pašnibždomis, ir aš ne­žinia ko apsidžiaugiu. Mat kažkodėl jaučiuosi kaip kapinėse. Aplink driekiasi didžiulės plynės, apaugusios šiugždančia žole iki juostos, joje kur ne kur stirkso ploni jauni medeliai, trapūs ir vieniši tokiose dykrose. Dar žolėje kyšo sijos, milžiniškos medi­nės sijos, riogsančios viena ant kitos, ir kažkokie tarsi metaliniai blizgantys raizgalai.

- Kas tai? - kuždu Aleksui, bet paklaususi vos nerikteliu, nes jau žinau, jau supratau.

Viename siūruojančios žolės lauke riogso didelis juodas sunk­vežimis, visiškai sveikas, tarsi juo kas būtų atvažiavęs iškylauti.

- Čia buvo gatvė, - sako Aleksas. - Sunaikinta per karą. Vi­soje šalyje jų tūkstančiai. Subombarduotų, visiškai suniokotų.

Aš sudrebu. Ne veltui jaučiausi tarsi kapinėse. Beveik taip ir yra. Žaibiškas karas, užtrukęs metus, vyko gerokai prieš man gimstant, kai mano mama dar buvo mažutė. Jo metu turėjo būti atsikratyta visų Nelegalų ir neklusniųjų, kurie nesutiko palikti namų ir persikelti į legalias bendruomenes. Sykį mama pasako­jo, kad ankstyviausius jos prisiminimus temdo bombų švilpesys ir dūmų tvaikas. Dar sakė, kad gaisrų kvapas tvyrojo virš miesto ne vienus metus, o vėjas nešdavo pelenus.

Mes einame toliau. Man norisi verkti. Būti čia, matyti visa tai nė kiek nepanašu į istorijos pamokas, per kurias girdėdavome, kaip šypsantys lakūnai pergalingai kelia nykščius, prie sienos susirinkę žmonės džiūgauja, nes pagaliau esame saugūs, namai

250

sudeginti švariai, dailiai, sakytum ištrinti iš kompiuterio ekra­no. Istorijos vadovėliuose nebuvo jokių tikrų žmonių, gyvenu­sių šiuose namuose, tik šešėliai, dvasios. Tačiau eidama su Alek­su šiuo subombarduotu keliu suprantu, jog buvo visiškai kitaip. Buvo griuvėsiai, smarvė, kraujas, degančios odos dvokas. Buvo žmonės: stovėjo, šnekėjosi, kalbėjo telefonu, kepė kiaušinienę ar dainavo duše. Man pasidaro be galo liūdna dėl visko, kas pra­rasta, ir pikta ant žmonių, kurie šitai atėmė. Ant saviškių - ar bent buvusių saviškių. Jau nežinau, kas esu, kam priklausau.

Ne visai tiesa. Aleksui. Žinau, kad priklausau Aleksui. Vidukalnėje pamatome dailų baltą namą, stovintį vidury

lauko. Kažkaip jis išvengė bombų ir atrodytų kaip bet kuris na­mas Portlande, jeigu ne langinė, pakibusi ant vieno vyrio ir nuo vėjo lengvai bilsnojanti į sieną. Jis toks svetimas šitoje dykynėje, tarp sugriautų kaimynų. Vienui vienas, todėl toks mažiukas, ne­lyginant avinėlis, priklydęs į kitos kaimenės ganyklą.

- Ar dabar ten kas nors gyvena? - klausiu Aleksą. - Kartais prisiglaudžia, kai lyja ar šalta. Tačiau tik klajokliai -

Nelegalai, kurie niekur neužsi būna. - Ir vėl j is akimirką pa tylėjo prieš ištardamas Nelegalai, susiraukė, lyg tas žodis būtų kartus. -Mes stengiamės čia nesimaišyti . Žmonės sako, bombarduotojai bet kada gali grįžt užbaigti savo darbo. Tačiau daugiausia dėl prietaro. Manoma, kad šitas namas atneša nelaimę. - Jis kreivai šypteli. - Bet j is visiškai tuščias, viskas išnešta: lovos, patalynė, drabužiai, viskas. Aš iš ten pasiėmiau indų.

Anksčiau Aleksas minėjo Tyruose turįs nuosavą kampelį, bet kai ėmiau kamantinėti, nutilo, pasakė, jog turėsiu palaukti, kol jį pamatysiu. Vis dar negaliu apsiprasti su mintimi, kad čia

2 5 1

gyvena žmonės: šitoje dykynėje, neturėdami nei savo indų ar patalynės, jokių normalių daiktų.

- Čionai. Aleksas veda mane Į mišką. Iš tiesų džiaugiuosi vėl atsidūru­

si tarp medžių. Jaučiausi slogiai toje atšiaurioje plynėje su vie­ninteliu namu, rūdijančiu sunkvežimiu ir griuvėsiais - žaizda žemės paviršiuje.

Dabar žengiame gerai išmintu taku. Kai kur dar pasirodo mėlynai nutepliotų kamienų, bet neatrodo, jog Aleksui reikėtų jų pagalbos. Einame sparčiai, vienas paskui kitą. Medžiai auga atokiau nuo tako, o krūmai iškirsti, todėl niekas nekliudo. Žemė po kojomis suplūkta daugybės čia praėjusių kojų. Širdis prade­da daužytis Į šonkaulius. Jaučiu, jog artėjame prie tikslo.

Aleksas atsisuka, taip staigiai, jog vos neužlekiu ant jo. Jis išjungia žibintuvėlĮ, ir juodoje tamsoje ima rastis, ryškėti ir vėl tirpti keisti pavidalai.

- Užsimerk, - liepia j is. Jaučiu, jog šypsosi. - O kam? Ir taip nieko nematau. - Liaukis, Lena. - Gerai jau. Užsimerkiu, j is suima abi mano rankas ir dar pavedėja taku

murmėdamas: - Atsargiai, akmuo. TruputĮ Į kairę. Nenoromis pradedu nervintis. Pagaliau sustojame, Aleksas

paleidžia m·ane. - Jau atėjome, - taria. Jo balse girdžiu jaudulĮ. - Atsimerk. Atsimerkiu ir valandėlę neprakalbu. Kelis kartus žiojuosi,

bet Įstengiu išgauti tik ploną cyptelėj imą.

252

- Na? - nekantrauja Aleksas. - Kaip patinka? Pagaliau išlemenu: - O, tikras daiktas . . . Aleksas šnarpšteli. - Zinoma, tikras. - Noriu pasakyti, kad nepaprastas. Paeinu pirmyn. Jau gerai nežinau, kaip įsivaizdavau Tyrus,

bet aišku, jog ne taip. Mišką kerta ilga plati proskyna, nors kai kur ataugę medžiai tiesia liaunas šakas į dangų, į platų žvaigž­dėtą skliautą, kurio vidury kabo ryškus didžiulis mėnuo iš­gaubtu viduriu. Laukinės rožės apklėtusios beveik išblukusį rodyklės užrašą. Vargais negalais įskaitau žodžius: KRESTO MIESTELIO AUTOFURGONŲ PARKAS. Proskynoje prista­tyta gyvenamųjų priekabų, matyti ir išradingesnių būstų: tarp medžių ištiestų brezento atraižų su paklodėmis ar dušo užuo­laidomis vietoj durų; surūdijusių sunkvežimių su palapinėmis kėbuluose; senų furgonėlių užuolaidėlėmis uždengtais langais. Proskynoje daug duobių, jose dieną buvo kūrenami laužai, da­bar, gerokai po vidurnakčio, j ie tebesmilksta leisdami dūmų sruogeles ir anglių kvapą.

- Matai? - sako Aleksas, su šypsena plačiai išskėsdamas ran­kas. - Karas ne viską sunaikino.

- Man šito nesakei. - Pasuku į proskynos centrą apeidama rąstų rietuvę, sukrautą, kad būtų lyg ir lauko kambarėlis. - Ne­pasakojai, jog šitaip yra.

Jis gūžteli risnodamas šalia tarsi patenkintas šuo. - Tokius dalykus reikia pačiai pamatyti. - Jis paspiria ant

blėstančios laužavietės žemių. - Atrodo, pavėlavome į šventę.

253

Kol einame per proskyną, Aleksas rodo kiekvieną "namą" ir šiek tiek papasakoja man, kas j ame gyvena, visą laiką kalbėda­mas pakuždomis, kad nieko neprižadintume. Kai kurie pasa­kojimai jau girdėti, kiti - visiškai nauji. Aš net nelabai gilinuosi į juos, tačiau esu dėkinga jam už balso skambesį, tylų, ramų, įprastą ir drąsinantį. Nors priekabų kaimelis nedidelis, jo ilgu­mas - gal koks aštuntadalis mylios, jaučiuosi, lyg pasaulis būtų prasivėręs atidengdamas klodus ir gelmes, kurių iki tol net ne­pajėgiau įsivaizduoti.

Jokių sienų. Niekur nėra sienų. Palyginti su šia vieta, Port­landas atrodo mažytis, kaip kokia musytė ekrane.

Aleksas sustoja priešais purviną pilką priekabą. Langų angos uždengtas smarkiai ištemptu margu audeklu.

- O čia . . . hm . . . mano rūmai. Jis droviai masteli. Pirmą kartą šią naktį nervinasi, karštligiš­

ku nerimu užkrėsdamas ir mane. Sunkiai nuryju staigų ir visiš­kai nederamą norą isteriškai nusikvatoti.

- Oho, kaip . . . kaip . . . - Iš lauko nieko gero, - pertraukia mane Aleksas. Žiūrėda-

mas į šalį kramto lūpos kamputį. - Ar . . . ar norėtum užeiti? Linkteliu neabejodama, kad, jei mėginsiu šnekėti, vėl tik

cyptelėsiu. Buvau su juo daugybę kartų, bet šis kitoks. Čia nėra mus sekančių akių, nėra balsų, tik ir laukiančių mus aprėkti, nėra rankų, pasirengusių mus išskirti, - tik begalinė erdvė. Ir džiugu, ir ?aisu. Šioje vietoje bet kas gali nutikti, ir, kai jis pa­silenkia manęs pabučiuoti, mus supančios aksominės tamsos svoris, tykus medžių šlamėjimas, nematomų gyvūnų tapsėjimas tarsi įplasta man į širdį, ir aš pasijuntu ištirpstanti naktyje, išsi­liejanti į ją. Kai jis atsitraukia, ne iš karto atgaunu kvapą.

254

- Eime, - pakviečia Aleksas. Ir petimi pastumia duris. Viduje labai tamsu. Įžiūriu vos vieną kitą kontūrą, o durims

užsivėrus net ir jie išnyksta praryti juodumos. - Elektros čia nėra, - taria Aleksas. Jis vaikšto atsitrenkda­

mas į daiktus ir kas kartą tyliai nusikeikdamas. - Gal turi žvakių? - klausiu. Furgonas keistai kvepia nukritusiais rudenio lapais. Malonus

kvapas. Užuodžiu ir daugiau: aštriai atsiduoda valiklio citrusais ir vos juntamai - benzinu.

- Netgi geriau. - Girdžiu čežant, ant manęs pasipila vandens lašai. Aš tyliai šūkteliu. - Atsiprašau, atsiprašau. Senokai čia be­buvęs. Saugokis.

Vėl čežėjimas. Tada lubos virš manęs pamažu susiūbavusios pasitraukia ir visa platybe atsiveria dangus. Mėnuo kybo beveik ties mumis, liedamas šviesą į vidų ir viską apvainikuodamas si­dabru. Dabar matau, jog "lubos" iš tikrųjų yra didžiulė plastiko plėvė, tokiomis, tik daug mažesnėmis, uždengiami lauko keptu­vai. Atsistojęs ant kėdės, Aleksas ją vynioja; su kiekvienu coliu vis platėja dangus, o viduje darosi vis šviesiau.

Man užima kvapą. - Kaip gražu! Aleksas žvilgteli per petį, nusišypso. Jis toliau vynioja plastiką,

kas kelias minutes sustoja, pastumia kėdę ir užlipęs vėl vynioja. - Vieną dieną audra nuplėšė pusę stogo. Deja, manęs ne­

buvo. - Jis irgi švyti, rankos ir pečiai nusidabrinti. Kaip ir aną reidų naktį, galvoju apie angelų paveikslus bažnyčioje, prasika­lusius jų sparnus. - Tada nutariau visai jo atsikratyti. - Užbaigęs vynioti, j is lengvai strykteli nuo kėdės, atsisuka į mane. - Tai mano nuosavas namas kabrioletas.

2 5 5

- Fantastika, - nuoširdžiai sakau. Dangus atrodo ranka pa­siekiamas. Pasistiebusi, regis, galėčiau paliesti mėnulį.

- Dabar surasiu žvakių. Šastelėjęs pro mane, Aleksas ima raustis virtuvytėje. Dabar

jau matau didžiuosius · daiktus, nors smulkmenas tebeslepia tamsa. Vienoje kertėje stovi krosnelė. Kitame gale - lova. Ją pamačius krūpteli širdis ir užplūsta prisiminimai: Kerolė sėdi ant mano lovos krašto, negarsiai pasakoja apie vyro ir žmonos lūkesčius; viena ranka įsisprendusi Dženė šaiposi iš manęs, kad atėjus laikui nežinosiu, ką daryti; mokinės pakuždomis apkalba Vilou Marks; Hana drabužinėje garsiai save klausia, kas gi tas seksas, o aš šnypščiu, ją tildau bailiai dairydamasi per petį, ar niekas nesiklauso.

Suradęs ryšulėlį žvakių, Aleksas po vieną jas uždega ir susta­to visame furgone apšviesdamas visas kertes. Labiausiai mane nustebina knygos: griozdiški kontūrai, kuriuos prieblandoje pa­laikiau baldais, pasirodo esą knygų kalnai - tiek daug jų teko matyti tik bibliotekoje. Prie vienos sienos stūkso net trys lenty­nos. Net šaldytuvas nukabintomis durelėmis prikrautas knygų.

Paėmusi žvakę žiūrinėju pavadinimus. Nė vieno pažįstamo. - Kokios čia knygos? - klausiu. Kai kurios tokios senos, net baisu, kad paliestos nesubyrė­

tų. Judindama lūpas skaitau ant nugarėlių autorių vardus, tuos, kuriuos įskaitau: Emilė Dikinson, Voltas Vitmenas, Viljamas Vordsvortis.

Aleksas žvilgteli į mane. - Tai poezija. - Kas ta poezija?

256

Nesu girdėjusi tokio žodžio, bet man patinka jo skambesys. Kažkoks grakštus ir laisvas, tarsi gražuolė moteris ilga suknele.

Aleksas uždega paskutinę žvakę. Furgonas prisipildo šiltos mirguliuojančios šviesos. Atėjęs prie manęs atsitupia ir lenty­noje kažko ieško. Išėmęs vieną knygą atsistoja, paduoda man.

"Garsiausia meilės poezija". Širdis pašoka, kai ant viršelio pa­matau taip akiplėšiškai įspaustą žodį meilė. Aleksas įdėmiai žiū­ri į mane, ir aš, norėdama nuslėpti sumišimą, atsiverčiu knygą ir peržiūriu autorius, surašytus pirmuose puslapiuose.

- Šekspyras? - Šį vardą prisimenu iš sveikatos pamokų. -Tas, kuris parašė "Romeo ir Džuljetą"? Pamokomą istoriją?

Aleksas šnarpšteli. - Tai ne pamokoma, o nuostabi meilės istorija. Prisimenu pirmąją dieną laboratorijose, pirmą kartą, kai

išvydau Aleksą. Regis, nuo tada praėjo visas gyvenimas. Prisi­menu, kaip į sąmonę įsirėžė žodis graži. Prisimenu, kaip kažką galvojau apie pasiaukojimą.

- Poezija uždrausta prieš daugelį metų, iškart po to, kai buvo išrastas gydymas. - Jis paima iš manęs knygą, atsiverčia. - Nori pasiklausyt eilėraščio?

Linkteliu. Jis kosteli, krenkšteli, atlošia pečius ir pasukioja kaklą lyg rengdamasis išbėgti į futbolo aikštę.

- Nagi, - juokdamasi paragino jį . - Ko delsi? Jis vėl kosteli ir ima skaityti: - "Tu man graži kaip vasaros diena . . . " Užsimerkiu ir klausausi. Jausmas, jog mane supa šiluma, už­

plūsta it banga. Poezija niekuo nepanaši į mano iki tol girdėtus tekstus. Suprantu ne visumą, o tik vaizdų nuotrupas, lyg ir ne-

257

baigtus sakinius, plazdančius it spalvoti kaspinai vėjuje. Suvo­kiu, jog j ie man primena muziką, kuri beveik prieš du mėnesius mane pribloškė anoje sodyboje. Poezija jaudina lygiai taip pat: tuo pat metu jaučiu ir pakilumą, ir liūdesį.

Aleksas baigia skaityti. Atsimerkusi pamatau jį žiūrint į mane. - Ko? - klausiu. Jo žvilgsnio skvarbumas man kone užima kvapą - lyg jis žiū­

rėtų į mano vidų. Jis tiesiai neatsako. Perverčia kelis knygos lapus, bet žemyn

nepažvelgia. Visą laiką nenuleidžia akių nuo manęs. - Nori pasiklausyti kitokio eilėraščio? Nelaukęs atsakymo pradeda deklamuoti: - "Kaip aš myliu tave? Kas išmatuos?" Ir vėl žodis myliu. Kai j is j į ištaria, širdis stabteli ir pasileidžia

pakriku ritmu. - "Ši meilė tau gili, aukšta, plati, ir mano siela, ir j ausmai

vien tau skirti . . . " Žinau, jis sako svetimus žodžius, bet vis tiek atrodo, kad jo

paties. Jo akys žiburiuoja, jose atsispindi žvakių liepsnelės. Žengtelėjęs artyn švelniai pabučiuoja man į kaktą. - "Myliu tave ramybėje dienos . . . "

Atrodo, grindys smenga, o aš krintu. - Aleksai ... - bandau kažką sakyti, bet jo vardas įstringa gerklėje. Jis pabučiuoja abu skruostus - lengvai, švelniai, vos palies-

damas odą. · - "Myliu laisvai . . ." - Aleksai, - ištariu garsiau. Širdis taip tankiai plaka, bijau,

kad neištrūktų pro šonkaulius.

258

Atšlijęs j is kreivai šypteli. - Elizabeta Baret Brauning, - sako braukdamas pirštu man

išilgai nosies. - Nepatinka? - priduria j is taip tyliai ir rimtai, te­bežiūrėdamas į akis, kad jaučiu - iš tikrųjų klausia visai ko kito.

- Ne. Taip. Noriu pasakyti, patinka, bet . . . - Iš tiesų nežinau, ką noriu pasakyti. Nepajėgiu aiškiai mąstyti ar kalbėti. Manyje siaučia vienui vienas žodis - audra, uraganas, ir aš turiu kietai suspausti lūpas, kad j is neišsiveržtų. Myliu, myliu, myliu, myliu.

Zodis, kurio dar nesu ištarusi jokiam žmogui, žodis, kurio ne­drįstu sakyti net mintyse.

- Gali neaiškinti. Aleksas pasitraukia dar toliau. Ir vėl miglotai jaučiu, jog iš

tikrųjų mudu kalbame apie kažką kita. Aš jį kažkuo nuvyliau. Kad ir kas tarp mūsų įvyko, - tikrai įvyko, net jei gerai neži­nau, kas, kaip ar kodėl, - j į tai nuliūdino. Matau iš akių, nors jis tebesišypso, ir man norisi atsiprašyti arba pulti ant kaklo, kad pabučiuotų. Bet aš tebebijau prasižioti - bijau, kad neišlėktų tas žodis, ima siaubas pagalvojus, kas būtų po to.

- Eikš čia. - Aleksas padeda knygą ir duoda man ranką. -Noriu tau kai ką parodyti.

Jis mane veda prie lovos, ir vėl pajuntu neapsakomą drovu­mą. Nežinau, ko jis iš manęs tikisi, ir kai atsisėda, aš sutrikusi atšlyju.

- Viskas gerai, Lena. Kaip visada, kai j is ištaria mano vardą, apsiraminu. Jis už­

meta kojas ant lovos ir išsitiesia aukštielninkas, aš darau tą patį, dabar gulime vienas šalia kito. Lova siaura, vos telpame.

- Matai? - taria Aleksas, smakru rodydamas aukštyn.

259

Virš galvų žiba, blykčioja žvaigždės, tūkstančių tūkstančiai, tokia daugybė, kad atrodo lyg snaigės, lekiančios į juodą tamsą. Neišlaikiusi aikteliu. Kaip gyva turbūt nesu mačiusi tiek žvaigž­džių. Dangus rodosi taip arti, ištemptas virš galvų, virš bestogio furgono; atrodo, taip ir krintame į j į, atrodo, reikia tik pašokti aukštyn, ir dangus mus sugaus, atmuš lyg batutas.

- Patinka? - klausia Aleksas. - Myliu, - išsprūsta žodis, ir iškart nuo krūtinės lyg akmuo

nusirita. - Myliu, - pakartoju norėdama išgirsti, kaip skamba. Lengva ištarti, kai jau tari. Trumpas žodis. Tikslus. Taip ir rieda nuo liežuvio. Keista, kad niekada nesu jo sakiusi.

Matau, Aleksas patenkintas. Iš balso jaučiu, jog plačiai šypsosi.

- Blogai, kad nėra tualeto, - sako j is. - Bet, reikia pripažinti, vaizdas nemirtingas.

- Norėčiau, kad galėtume čia pasilikti, - lepteliu ir skubiai mekenu: - Na, ne iš tikrųjų. Ne visam laikui, bet. . . pats supranti, ką turiu galvoje.

Aleksas pakiša ranką man po kaklu, aš kilsteliu galvą ir pa­dedu jam ant peties liesdamasi prie skruosto.

- Aš laimingas, kad tu visa tai pamatei, - sako jis. Valandėlę tiktai gulime tylėdami. Jo krūtinė alsuojant kilno­

jasi, ir nuo to kilsavimo po kiek laiko mane pradeda imti mie­gas. Rankos ir kojos pasidaro kaip švininės, o žvaigždės tarytum susirikiuoja sudarydamas žodžius. Aš noriu žiūrėti, perskaityti, ką jos rašo, bet vokai irgi apsunksta, nebeįstengiu išsilaikyti at­simerkusi.

- Aleksai?

260

- Ko? - Dar pasakyk man tą eilėraštį. - Balsas nuskamba kaip sve-

timas, žodžiai lyg atplaukę iš toli. - Kokį? - kužda Aleksas. - Tą, kurį moki atmintinai. - Aš plaukiu, kažkur plaukiu. - Aš daug jų moku atmintinai. - Tada bet kurį. Jis giliai įkvepia ir pradeda: - ,,Visur tavo širdį nešiojuos. Savojoj širdy. Nė žingsnio be

jos . . . "

Žodžiai plaukia per mane kaip saulės spinduliai, slystantys vandeniu ir paskui įsigeriantys į gilumą, nušviečiantys jos tam­są. Guliu užsimerkusi. Keista, bet vis tiek matau žvaigždes: iš nieko išsiskleidžiančias galaktikas - rausvas ir raudonas saules, sidabro vandenynus, tūkstantį baltų mėnulių.

Regis, užmigau prieš kokias penkias minutes, o Aleksas jau švel­niai· mane žadina. Dangus tebėra juodas kaip rašalas, mėnuo tebespindi aukštai, bet iš to, kaip nudegė žvakės aplink mudu, suprantu miegojusi mažiausiai valandą.

- Laikas keliauti, - sako j is, nubraukdamas man nuo kaktos plaukus.

- Kiek valandų? - klausiu mieguistu balsu. - Tuoj trys. - Aleksas atsisėda, pakyla nuo lovos ir nutraukia

mane ant žemės. - Turime pereiti sieną, kol nepabudo Miegan­čioji Gražuolė.

- Miegančioji Gražuolė? - Suglumusi kraipau galvą. Aleksas tyliai nusijuokia.

26 1

- Po poezijos, - taria pasilenkdamas manęs pabučiuoti, -pereisime prie pasakų.

O toliau - kelias atgal per mišką, išardyta gatve pro subom­barduotus namus ir vėl mišku. Visą laiką jaučiuosi, lyg būčiau nevisiškai pabudusi. Kai lipame per sieną, jau net nebijau ir ne­sinervinu. Antrą kartą kur kas lengviau persiristi per spygliuo­tą vielą, nes jaučiu, kad šešėliai dengia mus tarsi apsiaustai. Sargybinis dvidešimt pirmajame poste tebesėdi ta pačia poza: galva atkraginta, kojos ant stalo, burna pražiota, ir netrukus mes jau einame užutėkio pakrante. Paskui tyliai neriame ga­tvėmis į Dieringo aukštumą, ir tada man dingteli baisiai keista mintis, ir bauginanti, ir viliojanti: galbūt visa tai tėra sapnas ir pabudusi pamatysiu esanti Tyruose. O gal pabudusi pamatysiu visada ten gyvenusi, o visas Portlandas su laboratorijomis, ko­mendanto valanda ir procedūra pasirodys buvęs tik ilgas keis­tas košmaras.

Brukso 37: vidun pro langą, į mus tvoksteli karštis ir pelėsių kvapas. Tyruose praleidau vos kelias valandas, bet jų jau pasi­ilgau: vėjo medžiuose, siaudžiančio it vandenynas, nepaprasto žydinčių augalų aromato, neregimai bėginėjančių padarų - vi­sos tos gyvasties, besiveržiančios ir plintančios į visas puses, be galo ir be krašto . . .

Jokių sienų . . . Tada Aleksas nuveda mane prie sofos, apkloja antklode ir

pabučiuoja linkėdamas labos nakties. Jo laukia rytinė pamaina laboratorijose, laiko likę tik grįžti namo, palįsti po dušu ir su­spėti į darbą. Girdžiu, kaip tamsa sugeria jo žingsnius.

Ir užmiegu.

262

Meilė - vienas žodis, lengvas, ne didesnis ir ne ilgesnis už skus­tuvo ašmenis. Taip, jis ir yra skustuvo ašmenys. Perrėžia tavo gyvenimo centrą viską padalydamas į dvi dalis. Prieš ir po. Vi­sas kitas pasaulis abipus rėžio atkrinta.

Prieš ir po - ir per, akimirka, ne didesnė ir ne ilgesnė už ašmenis.

Gyvenk laisvas arba mirk.

Neaiškios kilmės senovės patarlė,

itraukta i "Išsamų pavojingų žodžių ir idėjų sąvadą",

www.ccdwi.gov.org

V ienas keisčiausių dalykų gyvenime, kad j is sau pūš­kuoja toliau aklas ir į nieką nekreipiantis dėmesio, nors tavo asmeninis pasaulis, tavo mažytis apsibrėž­

tas ratas, išsikreipia ir keičiasi, net sudūžta. Čia tik turi tėvus, čia jau esi našlaitis. Čia tik turi vietą ir savo kelią, čia jau pasiklydai dykumoje.

Ir vis tiek pateka saulė, debesys telkiasi ir plaukia dangumi, žmonės perka produktus, nuleidinėja tualete vandenį, pakelia ir nuleidžia užuolaidas. Štai tada ir suvoki, kad gyvenimas, ne­paliaujamas buvimo mechanizmas, su tavimi nesusijęs. Visiškai neturi nieko bendro. Jis ir toliau judės į priekį, net kai tu nušoksi nuo skardžio. Net kai būsi miręs.

Kai rytą žygiuoju į Portlando centrą, tai mane labiausiai ir stebina - kaip įprastai viskas atrodo. Nežinau, ko tikėjausi. Tik-

264

rai nemaniau, kad per naktį sugrius pastatai, gatvės virs skaldos krūvomis, bet vis tiek esu pritrenkta matydama, kaip žmonės skuba su portfeliais, krautuvių savininkai atrakina duris ir kaž­koks sunkvežimis bando prasigrūsti sausakimša gatve.

Atrodo nesuvokiama, kad jie nežino, nepajuto jokios per­mainos ar sukrėtimo, kai mano gyvenimas visiškai apsivertė. Eidama namo jaučiu paranoj išką baimę, tarsi kas galėtų užuos­ti, kad aš atsiduodu Tyrais, vien pažvelgęs į veidą pasakyti, jog buvau anapus sienos. Sprandą niežti, lyg jį kutentų šakelės, kas keli žingsniai vis perbraukiu kuprinę, ar neprikibę lapų arba dagių, - aišku, nesvarbu, juk ir Portlande auga medžiai. Tačiau niekas net nedirsteli mano pusėn. Tuoj devynios, dauguma sku­ba į darbą. Begalinis mirguliuojantis srautas įprastų žmonių, darančių įprastus dalykus, įsmeigusių akis į priekį, nekreipian­čių nė mažiausio dėmesio į neaukštą, neišvaizdžią mergiūkštę, žengiančią pro juos su išsipūtusia kuprine.

Neaukšta, neišvaizdi mergiūkštė su paslaptimi, liepsnojančia krūtinėje it ugnis.

Toks jausmas, tarsi naktis Tyruose būtų sustiprinusi mano regėjimą. Nors išoriškai viskas atrodo taip pat, vis dėlto kažkuo ir kitaip - tarsi vos laikosi ir beveik peršviečiama, rodos, gali perkišti ranką per pastatus, dangų ir net žmones. Prisimenu, vi­sai mažytė kartą žiūrėjau, kaip Reičelė paplūdimyje stato smėlio pilį. Darbavosi gal kelias valandas, visokiais puodeliais ir for­melėmis kūrė bokštus ir bokštelius. Kai pilis buvo baigta, atrodė tobula, lyg iš akmens. Bet užėjus potvyniui užteko poros bangų, kad pilis išnyktų. Prisimenu, aš apsiverkiau, mama nupirko ledų ir liepė pasidalyti su Reičele.

265

Ir Portlandas šį rytą atrodo kaip tik taip: tarsi kam nors grės­tų išnykimas.

Nesiliauju galvoti apie nuolat kartojamą Alekso frazę: Mūsų

daugiau, negu tu manai. Vogčiomis dirsčioju į praeivius galvo­dama, gal jų veiduose įstengsiu įžvelgti kokį slaptą ženklą, kokią neklusnumo žymę, bet visi atrodo kaip visada: susirūpinę, sku­bantys, suirzę, užsidarę.

Kai grįžtu namo, Kerolė virtuvėje plauna indus. Bandau pra­smukti pro ją, bet ji pašaukia mane. Sustoju vieną koją užkėlusi ant apatinės laiptų pakopos. Ji įžengia į prieškambarį šluostyda­masi rankas virtuviniu rankšluosčiu.

- Kaip sekėsi pas Haną? - klausia. Jos akys smalsiai šmirinėja mano veidu lyg ieškodamos kaž­

kokių požymių. Stengiuosi nuvyti dar vieną paranojos priepuo­lį. Juk j i negali žinoti, kur buvau.

- Puikiai, - gūžtelėdama nerūpestingai atsakau. - Tik neiš­simiegojau.

- Hmm . . . - Kerolė tebevarsto mane akimis. - lr ką jūs ten kartu darėte?

Ji niekad nėra klausinėjusi apie Hanos namus, kaži kiek metų. Kažkas negerai, pamanau.

- Kaip visada. Žiūrėjom televizorių. Hana turi net septynis kanalus.

Nežinau, balsas tikrai skamba keistai ir plonai, ar aš tik įsi­vaizduoju.

Kerolė nusuka žvilgsnį ir perkreipia lūpas lyg gurkštelėjusi sugižusio pieno. Matau, stengiasi sugalvoti, ką pasakyti nema­lonaus; tokiu surūgusiu veidu visada praneša blogą žinią. Ji žino

apie Aleksq, žino, žino. Sienos pasvyra į mane, karštis dusina.

266

Staiga, o stebukle, ji išsišiepia ir uždeda delną man ant peties. - Žinai, Lena, j au neilgai taip bus. Visą parą aš sėkmingai bėgau nuo minties apie procedūrą,

tačiau dabar tas baisus skaičius vėl iškyla galvoje viską užtam­sindamas savo šešėliu. Septyniolika dienų.

- Žinau, - ištariu. Dabar mano balsas tikrai nuskamba keistai. Kerolė linkteli, šypsena tebėra kaip priklijuota. - Gal ir sunku patikėti, tačiau po visam tu jos nebepasigesi. - Žinau, - kurkteliu lyg dvesianti varlė. Kerolė toliau energingai linksi, tarsi jos galva būtų sujungta

su jo jo žaislu. Jaučiu ją norint dar kažką man pasakyti, ką nors, kas mane nuramintų, bet, matyt, nieko nesugalvoja, nes mudvi tik stovime, gal visą minutę.

- Einu į viršų, po dušu, - pagaliau tariu sukaupusi visą va­lią. Septyniolika dienų - šie žodžiai drasko sąmonę lyg pavojaus sirena.

Kerolė, atrodo, apsidžiaugia, kad aš nutraukiau tylą. - Gerai, - sako ji, - gerai. Aš užbėgu laiptais šokinėdama per dvi pakopas. Kuo grei­

čiau užsidaryti vonioje ! Nors namuose turbūt ne mažiau kaip aštuoniasdešimt laipsnių pagal Farenheitą, aš noriu atsistoti po karštutėlio vandens srove, ištirpti joje, išgaruoti.

- Ei, Lena! - šūkteli Kerolė, tarsi ką prisiminusi. Atsisuku, ji žiūri į mane. Knebinėja apspurusį vieno rankšluostėlio kraštą. -Apsivilk ką nors gražaus. Suknelę - arba užsimauk tas dailias baltas kelnes, kurias pernai nupirkome. Ir susišukuok. Nepalik visko džiovintuvui.

- Kodėl? - klausiu. Man nepatinka, kad ji vengia mano žvilgsnio, o labiausiai - kad vėl išsišiepia.

267

- Šiandien aš pakviečiau į svečius Brajaną Šarfą, - kaip nie­kur nieko atsako ji, lyg j is kasdien pas mus lankytųsi.

- Brajaną Šarfą? - nesusigaudydama pakartoju. Mano lūpo­se šis vardas nuskamba keistai ir palieka metalo skonį.

Kerolė atlošia galvą, žiūri į mane. - Ne vienq, - skubiai priduria ji. - Žinoma, ne vieną. Su juo

ateis motina. Ir aš, aišku, būsiu. Be to, Brajanui praėjusį mėnesį atlikta procedūra.

Tarsi tai man nors kiek rūpėtų. - Jis šiandien čia ateis? Neišlaikiusi atsiremiu ranka į sieną. Kažkaip sugebėjau vi­

siškai pamiršti Brajaną Šarfą, vardą, dailiai išspausdintą popie­riaus lape.

Kerolei turbūt atrodo, kad aš bijau su juo susitikti, todėl nu­sišypso man.

- Nesijaudink, Lena. Viskas bus gerai. Daugiausia kalbėsi­mės mes su motina. Aš tik pamaniau, kad jums reikėtų susipa­žinti, nes . . .

J i neužbaigia sakinio. Bet ir nėra reikalo. Nes mes esame suporuoti. Nes mes susituoksime. Nes gulė­

siu su juo vienoje lovoje ir kiekvieną savo gyvenimo dieną pa­busiu šalia jo, leisiu jam mane liesti ir per vakarienę turėsiu sė­dėti priešais jį, kartu valgyti konservuotus šparagus ir klausytis, kaip j is tauškia apie santechniką, dailidystę ar dar kokį amatą, kuris jam bus parinktas.

- Ne! - išsprūsta man. Kerolė apstulbsta. Ji nepratusi girdėti šito žodžio, ypač iš

manęs.

268

- Ką reiškia "ne"? Lyžteliu lūpas. Suprantu, kad prieštarauti pavojinga ir ne­

gerai. Bet aš negaliu susitikti su Brajanu Šarfu. Ir nesusitiksiu. Nesėdėsiu prie stalo ir neapsimetinėsiu, kad j is man patinka, nesiklausysiu Kerolės kalbų apie tai, kur mes su juo gyvensime po kelerių metų, kai Aleksas tuo tarpu bus kažkur - lauks pasi­matymo su manimi arba klausysis savo muzikos barškindamas pirštais i stalą, arba tik kvėpuos, arba išvis nieko neveiks.

- Noriu pasakyti . . . - beviltiškai ieškau pasiteisinimo. - No­riu pasakyti. . . Na, ar negalėtume kitą kartą? Nelabai kaip jau­čiuosi. - Bent šitai tiesa.

Kerolė susiraukia. - Užtruksi valandą, Lena. Jeigu turi jėgų nakvoti pas Haną,

užteks jėgų ir čia. - Bet. . . bet. . . - Sugniaužiu kumšti taip, kad nagai susminga

i delną ir ranka ima sklisti skausmas, - bent turiu i ką sukaupti dėmesi. - Bet aš noriu, kad tai būtų staigmena.

Kerolės balsas sugriežtėja. - Lena, tai jokia staigmena, o nustatyta tvarka. Toks tavo

gyvenimas. Jis - tavo pora. Susipažinsi su juo, j is tau patiks, ir baigtas kriukis. O dabar drožk i dušą. Jie ateis pirmą valandą.

Pirmą. Šiandien Aleksas išeina iš darbo dvyliktą, turėjau su juo susitikti. Ketinome pasibūti Brukso 37, kaip visada, kai j is dir­ba rytinėje pamainoje, ir smagiai drauge praleisti visą pusdieni.

- Bet. . . - žiojuosi prieštarauti net nežinodama, ką dar galiu pridurti.

- Jokių "bet". - Kerolė susideda rankas ant krūtinės, piktai sužaibuoja akimis. - Marš viršun.

269

Nežinau, kaip užlipu laiptais: iš pykčio beveik nematau kelio. Dženė stovi laiptų viršuje kramtydama gumą, apsivilkusi senu Reičelės maudymuku. Jis jai per didelis.

- Kas tau yra? - klausia, kai einu pro šalį. Neatsakau. Drožiu tiesiai į vonią ir paleidžiu vandenį visu

smarkumu. Kerolė nepakenčia, kai mes netaupome vandens, todėl šiaip visada nusimaudau kaip galima greičiau, bet šian­dien man nusispjaut. Atsisėdusi ant klozeto dangčio kramtau pirštus, kad neimčiau rėkti. Pati kalta. Nepaisau artėjančio� procedūros datos, stengiuosi net neprisiminti Brajano Šarfo vardo. Kerolė visiškai teisi: toks mano gyvenimas ir tokia tvar­ka. Nieko nepakeisi. Giliai įkvėpusi įsakau sau liautis būti kū­dikiu. Kiekvienas turi kada nors suaugti - mano laikas rugsėjo trečią.

Jau noriu stotis, bet ir vėl klesteliu ant dangčio pagalvojusi apie Aleksą šią naktį, kaip j is stovėjo taip arti manęs ir kalbėjo tuos keistus, nuostabius žodžius: Ši meilė tau gili, aukšta, plati,

ir mano siela, ir jausmai vien tau skirti . . .

Aleksas juokiasi, alsuoja, gyvena - atskirai, man nežinant. Mane užplūsta šleikštulys, kad j is praeitų, susiriečiu, panarinu galvą tarp kelių.

Liga, sakau sau. Liga vis labiau jsigali. Po procedūros bus ge­

riau. Tai svarbiausia.

Nepadeda. Kai pagaliau įlipu po dušu, stengiuosi tik klausy­tis vienodo vandens teškėjimo į vonios dugną, bet galvoje lekia Alekso paveikslas: kaip jis mane bučiuoja, glosto plaukus, kaip jo pirštai juda mano oda - šoka, blykčioja lyg atšvaitas nuo žva­kės, kuri tuoj bus užgesinta.

270

Blogiausia, aš net negaliu Aleksui pranešti, jog negalėsiu su juo susitikti. Skambinti pernelyg pavojinga. Sugalvojau nueiti į la­boratorijas ir pati jam pasakyti, bet, kai išsimaudžiusi ir apsi­rengusi nulipu žemyn ir suku prie durų, mane sustabdo Kerolė.

- Kur dabar susiruošei? - užsipuola ji . Matau, tebepyksta, kad pirma su ja ginčijausi, - pyksta, o gal

ir užsigavo. Ji, be abejo, įsitikinusi, kad aš turiu vartytis kūliais iš laimės, mat pagaliau esu suporuota. Ir turi teisę taip manyti: prieš keletą mėnesių tikrai būčiau varčiusis kūliais.

Nuleidusi akis į žemę stengiuosi kalbėti kuo meiliau ir nuo­lankiau.

- Aš tik noriu pasivaikščioti prieš Brajanui ateinant. - Net pabandau nurausti. - Truputį nervinuosi.

- Ir taip beveik namie nebūni, - atkerta Kerolė. - Be to, vėl tik suprakaituotum ir išsimurzintum. Jeigu neturi ko veikti, gali padėti man tvarkyt skalbinių spintą.

Nepaklusti tetai nėra kaip, taigi nuseku paskui ją į viršų ir at­sisėdu ant grindų, o ji pradeda man davinėti išskydusius rankš­luosčius, aš ieškau juose skylučių, dėmių ir kitokio apgadinimo, išlankstau ir vėl sulankstau, skaičiuoju servetėles. Iš pykčio ir beviltiškumo net drebu. Aleksas nežinos, kas man atsitiko. Rū­pinsis. Arba dar blogiau: pamanys, jog tyčia neatėjau. Gal nu­tars, kad mane išgąsdino kelionė į Tyrus.

Man baisu, kokia aš įtūžusi, - beveik kaip beprotė, bet ką galiu padaryti? Norisi lipti sienomis, sudeginti namus, ką nors

veikti. Kelis kartus pafantazuoju, kaip paimu vieną kvailų Kero­lės rankšluosčių ir ją pasmaugiu. Kaip tik dėl šito mane visada

2 7 1

įspėjo visi vadovėliai, "Ssilvos knyga", tėvai ir mokytojai. Aš ne­žinau, jie teisūs ar Aleksas. Aš nežinau, ar šie jausmai - manyje augantis šis daiktas - yra kažkas siaubingo ir nesveiko ar gra­žiausias dalykas, kada nors man nutikęs.

Šiaip ar taip, jo negaliu sustabdyti. Nebekontroliuoju padė­ties. Tikrai nesveika, kad, nepaisant visko, esu laiminga.

Pusę pirmos Kerolė nuvaro mane į apačią, į svetainę, aiškiai sutvarkytą, išvalytą. Dėdės prekių užsakymai, paprastai visur iš­mėtyti, sudėti į dailią krūvelę, niekur nematyti senų vadovėlių ir sulaužytų žaislų, kurie kasdien mėtosi ant grindų. Ji pasodina mane ant sofos ir ima tvarkyti plaukus. Jaučiuosi kaip parodinė kiaulė, tačiau turiu proto nieko nesakyti. Jeigu darysiu viską, ką ji liepia, jeigu viskas vyks sklandžiai, gal dar spėsiu, Brajanui išėjus, nulėkt į Brukso 37.

- Na štai, - taria Kerolė, traukdamasi atgal ir kritiškai mane nužvelgdama. - Geriau nepadarysi.

Prikandusi lūpą nusisuku. Nenoriu, kad ji pastebėtų, bet jos žodžiai man nueina per širdį. Nuostabu, kaip iš tikrųjų įstengiau pamiršti, jog aš atseit negraži. Jau taip pripratau, kad Aleksas vis sako, kokia esu graži. Taip pripratau šalia jo jaustis graži. Krūti­nėje atsiveria tuštuma. Štai koks bus gyvenimas be jo: viskas vėl taps paprasta ir prasta. Ir aš vėl tapsiu paprasta.

Kelios minutės po pirmos girdžiu, kaip sugirgžda varteliai ir taku ima artėti žingsniai. Visiškai paskendusi mintyse apie Aleksą ne

_spėjau susinervinti dėl Brajano Šarfo apsilankymo.

Tačiau dabar nežmoniškai knieti maut pro užpakalines duris arba nerti pro atvirą langą. Pagalvojus, ką Kerolė darys, jeigu plosiuos ant pilvo liuoktelėjusi pro langą, užeina nesulaikomas krizenimo priepuolis.

272

- Lena, valdykis, - šnypščia ji, Brajanu.i su motina beldžian­tis į duris.

Kodėl? - rūpi atšauti. Juk j is nieko negali pakeisti, net jei ma­nęs nekenčia. Jis j au manęs neatsikratys, ir aš jo neatsikratysiu. Abu įkliuvome.

Turbūt tai ir reiškia suaugti. Brajaną Šarfą įsivaizdavau aukštą ir storą, kaip kalną. Iš ti­

krųjų vos keliais coliais aukštesnis už mane, o vaikinui tai baisiai mažas ūgis, ir toks liesas, kad spausdama ranką bijau nulaužti jam riešą. Jo delnai prakaituoti ir mano delną j is tik palaiko. Toks jausmas, lyg liestumeisi su drėgna popierine servetėle. Vė­liau, kai visi susėdame, vogčiomis nusišluostau rankas į kelnes.

- Dėkui, kad atėjote, - taria Kerolė, tada visi ilgai ir nesma­giai tylime. Tyloje girdžiu, kaip Brajanas šnopuoja. Garsas, lyg jo nosies ertmėje būtų įstrigęs koks dvesiantis gyvūnėlis. Aš tur­būt spoksau į j į, nes ponia Šarf paaiškina:

- Brajanas turi astmą. - Ooo . . . - numykiu aš. - Ji paūmėja nuo alergijos. - Aaa . . . o kam j is alergiškas? - klausiu, nes j i, atrodo, šito

tikisi. - Dulkėms, - iškilmingai ištaria ji, tarsi nuo pat atėj imo tik

ir laukusi, kada galės patėkšti šitą žodį. Ji priekabiai apžvelgia kambarį, - tikrai nedulkiną, - ir Kerolė užrausta. - Ir žieda­dulkėms. Be abejo, katėms ir šunims, taip pat žemės riešutams, jūros gėrybėms, kviečiams, pieno produktams ir česnakui.

- Nežinojau, kad galima būti alergiškam česnakui, - sakau. Tiesiog išsprūsta.

273

- Jo veidas iš burksta kaip akordeonas. - Ponia Šarf iš aukšto dėbteli į mane, lyg aš dėl to būčiau kalta.

- Ooo . . . - vėl numykiu, ir mus vėl užgula nemaloni tyla. Bra-janas nieko nesako, bet šnopuoja dar garsiau.

Padėtį gelbsti Kerolė: - Lena, gal Brajanas su ponia Šarf norėtų vandens. Niekada gyvenime nesu buvusi tokia dėkinga už dingstį išeit

iš kambario. Pašoku nuo kėdės ir netyčia keliu vos nenutrenkiu žemėn lempos.

- Žinoma, atnešiu. - Žiūrėk, kad būtų filtruotas ! - man įkandin sušunka ponia

Šarf. - Ir ne per daug ledo. Virtuvėje ilgai pilu į stiklines vandenį, aišku, iš čiaupo, ir

atidariusi šaldiklį vėsinu veidą. Iš svetainės sklinda tylus mur­mesys, bet neskiriu, kas ir ką sako. Galbūt ponia Šarf papildo Brajano alergijų sąrašą.

Žinau, galų gale vis tiek turiu grįžt į svetainę, bet kojos nie­kaip neneša į koridorių. Kai priverčiu jas judėti, atrodo it švino pripiltos, tačiau vis tiek per greit eina į svetainę. Prieš akis slen­ka begalinė nykių dienų virtinė, gelsvos ir baltos spalvos kaip tabletės, dienų, nuo kurių burnoje kartu lyg nuo vaistų. Rytai ir vakarai tykiai ūžiant oro drėkintuvui, nuolat švokščiant Braja­nui, iš nesandaraus čiaupo kapsint vandeniui.

Niekur nedingsi, koridorius nėra begalinis, ir aš įžengiu į svetainę kaip tik tada, kai Brajanas taria:

- Ji ne tokia graži kaip nuotraukose. Brajanas su motina sėdi atsukę man nugarą, bet Kerolė žiop­

teli išvydusi mane tarpdury, ir abu Šarfai staigiai atsigręžia. Bent jau teikiasi parodyti susigėdę. Jis nuleidžia akis, ji parausta.

274

Niekada nesu jautusis taip sugėdyta ar pažeidžiama. Šitai netgi blogiau negu stovėti su peršviečiamu ligoninės chalatu priešais vertintojų stalą, iš viršaus plieskiant fluorescencinėms lempoms. Man taip dreba rankos, kad iš stiklinių tykšta vanduo.

- Štai atnešiau atsigerti. - Nežinau, kaip istengiu apeiti sofą ir pastatyti stiklines ant kavos staliuko. - Ne per daug ledo.

- Lena . . . - bando kažką sakyti teta, bet aš ją pertraukiu. - Atsiprašau. - Stebuklas - net išspaudžiu šypseną. Bet išlai-

kau ją vos akimirką. Smakras irgi dreba, suprantu, kad galiu tuoj pat apsižliumbti. - Nekaip jaučiuosi, gal truputi išeisiu i lauką.

Leidimo nelaukiu. Apsisukusi pasileidžiu prie lauko durų. Išlėkdama i saulę girdžiu, kaip Kerolė už mane atsiprašo:

- Procedūra dar tik po poros savaičių. Taigi prašom atleisti už toki jos opumą. Neabejoju, kad viskas bus gerai . . .

Kieme iškart pasipila karštos ašaros. Pasaulis ima tirpti, spal­vos ir formos susilieja. Diena be galo tyli. Saulė ką tik persiri­to per zenitą - plokščias baltas diskas, lyg išsilydžiusio metalo. Medyje užsikabinęs raudonas balionėlis. Turbūt jau senokai ten. Pusiau subliūškęs, jis vangiai kilnojasi ore ant siūlo galo.

Nežinau, kaip pažiūrėsiu i Brajaną, kai reikės grižt i vidų. Nežinau, kaip iš viso galėsiu i ji žiūrėti. Galvoje lekia spiečius baisiausių minčių, ižeidimų, kuriuos norėčiau sviesti jam i vei­dą. Aš bent neatrodau kaip kaspinuotis arba: Ar tau neatėjo i gal­

vq., kad esi alergiškas gyvenimui?

Tačiau suprantu, kad nieko šito nepasakysiu - ir negalėsiu pasakyti. Be to, blogai ne jo dusulys ar alergija visam kam. Blo� gai net ne tai, kad aš jam nesu graži.

Blogai, kad jis nėra Aleksas. Už nugaros girgžteli durys.

275

- Lena? - išgirstu Brajano balsą. Skubiai delnais nusišluostau ašaras. Mažiausiai noriu, kad

Brajanas suprastų, jog jo kvaili žodžiai mane įskaudino. - Jau geriau, - sakau neatsigręždama, nes žinau atrodanti

baisiai. - Tuoj eisiu vidun. Jis turbūt kvailas arba užsispyręs, nes nuo manęs neatstoja.

Uždaręs duris nulipa laipteliais. Girdžiu ji švokščiant už kelių žingsnių.

- Tavo mama sakė, kad man galima su tavim pabūti, - pa­aiškina j is.

- Ji man ne mama, - skubiai pa taisau jį . Nežinau, kodėl at­rodo svarbu tai pabrėžti. Seniau patikdavo, kai žmonės Kerolę palaikydavo mano mama. Vadinasi, j ie nežinodavo tikrosios is­torijos. Kita vertus, seniau mėgau daugybę dalykų, kurie dabar regisi juokingi.

- Oi, tiesa. - Brajanas tikriausiai ką nors žino apie mano ti­krąją motiną. Turėjo matyti mano gyvenimo aprašymą. - At­leisk, pamiršau.

Kurgi ne, pamanau, tačiau tyliu. Vien tai, jog jis čia stypso, mane taip supykdo, kad liūdnumas išgaruoja. Ašaros nudžiūsta. Aš susidedu rankas ir laukiu, kol j is susipras arba, pavargęs žiū­rėti į mano nugarą, grįš į svetainę. Tačiau švokštimas nesiliauja.

Pažįstu j i tik pusvalandį ir jau galėčiau užmušti. Pagaliau man atsibosta stovėti tylint ir aš apsisukusi šmukšteliu pro jį .

- Man fau daug geriau, - tariu. Nežiūrėdama į j į žengiu namo link. - Eikime vidun.

- Palauk, Lena. Jis griebia man už riešo. Ko gera, griebia nelabai tinkamas

276

žodis. Veikiau nusibraukia prakaitą. Bet aš vis tiek sustoju, nors dar neprisiverčiu pažvelgt jam į akis. Spoksau į duris ir pirmą kartą pastebiu, kad jose trys didelės skylės, prie dešinio kampo viršuje. Nenuostabu, kad šią vasarą namai pilni vabzdžių. Aną­dien Greisė mūsų miegamajame rado boružę. Atnešė man su­gniaužusi mažytėje saujoje. Padėjau jai išnešti vabaliuką į lauką ir paleisti.

Staiga užplūsta liūdnumas, neturintis nieko bendro nei su Aleksu, nei su Brajanu ar dar kuo. Tiesiog pribloškia suvokimas, kad laikas taip greitai eina, lekia. Vieną dieną pabusiu, ir visas gyvenimas bus jau praėjęs, atrodys prabėgęs it sapnas.

- Aš nenorėjau, kad išgirstum, ką pirma sakiau, - prabyla j is . Įdomu, ar motina jam liepė taip kalbėti. Atrodo, prireikė daug pastangų šiems žodžiams ištarti. - Storžieviškai pasielgiau.

Lyg dar nebūčiau visiškai pažeminta, j is mat ir atsiprašo už tai, kad pavadino mane negražia. Mano skruostai taip dega, jog, atrodo, ištirps.

- Nesijaudink, - metu bandydama ištraukti riešą iš jo delno. Keista, bet j is nepaleidžia, nors formaliai visiškai neturi teisės manęs liesti.

- Aš tik turėjau galvoje . . . - Valandėlę j is žiopčioja. Į akis ne­žiūri. Žvilgsniu naršo gatvę man už nugaros, akys laksto kaip katės, kuri tyko paukštelio. - Aš tik turėjau galvoje, kad nuo­traukose tu atrodei laimingesnė.

Čia tai bent, net nesumoju, ką sakyti. - O dabar atrodau nelaiminga? - išdrožiu ir dar labiau su­

trinku. Baisiai keista kalbėtis apie tai su svetimu vaikinu žinant, kad jau neilgai bus svetimas.

277

Tačiau jo šis klausimas, regis, neišgąsdina. Jis tik papurto galvą.

- Žinau, kad nesi laiminga, - taria. Jis paleidžia mano ranką, bet aš jau nebesiveržiu į vidų. Jis

tebespokso į gatvę už manęs, ir aš nedrąsiai įsižiūriu į jo veidą. Turbūt visai simpatiškas. Aišku, ne toks gražuolis kaip Alek­sas, nežmoniškai išbalęs ir šiek tiek moteriškų bruožų: putli apskrita burna ir smulki smaili nosis, bet akys giedros, šviesiai melsvos it ryto dangus, ir ryški, tvirta žandikaulio linij a. Staiga ima graužti kaltė. Jis tikriausiai žino, jog esu nelaiminga, nes su juo suporuota. Jis nekaltas, kad aš pasikeičiau, - praregėjau ar apsikrėčiau deliria, nelygu ką apie tai klausi . Gal įvyko ir tai, ir tai.

- Atsiprašau, - sakau. - Ne dėl tavęs. Aš tik. .. Man tik baisu procedūros.

Prisimenu, kiek naktų svajojau, kaip atsigulsiu ant operaci­nio stalo ir lauksiu, kol anestezija aptrauks pasaulį migla, lauk­siu pabudimo atsinauj inus. Dabar pabudusi rasiu pasaulį be Alekso: įbrisiu į miglą, viskas bus pilka, blausu ir nepažįstama.

Pagaliau Brajanas pažvelgia į mane žvilgsniu, kurį ne iš kar­to suvokiu. Paskui susigaudau - gailestis. Jam manęs gaila. Jis skubiai taria:

- Klausyk, gal neturėčiau tau šito sakyti, bet prieš procedūrą aš buvau kaip tu. - Jo akys vėl nukrypsta į gatvę. Dusulys liovėsi. Jis kalba aiškiai, bet tyliai, kad pro atvirą langą negirdėtų Kerolė ir jo motina. - Aš ne . . . aš nebuvau pasirengęs. - Jis lyžt eli lūpas ir toliau kalba pašnibždom: - Kartais parke susitikdavau su vie­na mergaite. Ji prižiūrėdavo pusseserės vaikus, atsivesdavo juos

278

į žaidimų aikštelę. Aš buvau mokyklos fechtavimo komandos kapitonas, mes ten treniruodavomės.

Tau tik ir būti sumautas fechtavimo komandos kapitonu, pa­manau, bet garsiai šito nesakau, matau, kad jis stengiasi būti draugiškas.

- Na, retkarčiais pasišnekėdavome. Nieko nebuvo, - skubiai patikina j is. - Tik keletas pokalbių. Ji gražiai šypsodavosi. Ir aš jaučiau . . . - Jis nutyla.

Mane apima nuostaba ir baimė. Jis nori pasakyti, jog mudu panašūs. Iš kažkur žino apie Aleksą - ne apie patį Aleksą, bet kad yra kažkoks vaikinas.

- Pala . . . - Nieko nesusigaudau. - Nejau nori pasakyti, kad prieš procedūrą tu buvai . . . apsikrėtęs ta liga?

- Aš tik sakau, kad suprantu tave. Jo akys nukrypsta į mane vos akimirką, bet man pakanka.

Jau neabejoju - jis žino, kad esu užsikrėtusi. Pajuntu palengvėji­mą ir siaubą: jeigu jis atspėjo, atspės ir kiti žmonės.

- Svarbiausia, gydymas padeda. - Jis pabrėžia pastarąjį žodį. Dabar suprantu, jog j is bando mane guosti. - Jau esu daug lai­mingesnis. Ir tu būsi, pažadu.

Po šių jo žodžių manyje kažkas į trūksta ir vėl atrodo, jog tuoj pravirksiu. Jo balsas taip ramina. Tą akimirką nieko daugiau nenoriu, tik juo tikėti. Saugumas, laimė, pastovumas - štai ko visą gyvenimą troškau. Ir tą akimirką atrodo, kad pastarosios kelios savaitės gal tikrai buvo kažkokia ilga keista karštligė. Gal po procedūros pabusiu kaip po ilgo gripo, tik labai neaiškiai prisimindama, ką sapnavau karščiuodama, ir jusdama didžiulį palengvėj imą.

279

- Draugai? - klausia Brajanas, atkišdamas man ranką, ir da­bar jau nesiraukau nuo jo prisilietimo. Netgi leidžiu jam palai­kyti mano ranką.

Jis tebežiūri į gatvę. Mudviem taip stovint jo veidu šmėsteli nepasitenkinimas.

- Ko jis nori? - murma j is ir garsiai sušunka: - Viskas gerai, ji - mano pora!

Grįžtelėjusi dar spėju pamatyti, kaip už kampo švysteli rus­vai auksinių - rudenio lapų spalvos - plaukų kupeta. Aleksas. Ištraukiu delną iš Brajano rankos, bet per vėlai. Aleksas dingo.

- Tikriausiai koks reguliuotojas, - sako Brajanas. - Stovėjo ten ir žiūrėjo.

Ramybė ir tvirtumas, kuriuos jaučiau vos prieš minutę, stai­ga išgaruoja. Aleksas mane matė - matė, kaip spaudėme kits kitam ranką, girdėjo Brajaną šaukiant, kad esu jo pora. O juk aš prieš valandą turėjau su juo susitikti. Jis nežino, kad negalėjau išeit iš namų, negalėjau jam pranešti. Neįsivaizduoju, ką jis da­bar mano. Nors iš tikrųjų galiu įsivaizduoti.

- Kas tau? - klausia Brajanas. Jo akys tokios blyškios, atro­do pilkos. Nesveika spalva, nė kiek nepanaši į dangaus, veikiau kaip pelėsiai ar trūnėsiai. Negaliu patikėti, kad nors akimirką laikiau jį patraukliu. - Nekaip atradai.

- Viskas gerai. - Žengiu namo link, bet klupteliu. Brajanas bando mane sugriebti, tačiau aš išsisuku. - Viskas gerai, - pa­kartoju, nors visa aplinkui dūžta, skyla.

- Lauke karšta, - taria jis. Negaliu net pažiūrėt į jį. - Eime vidun. Jis ima man už alkūnės ir veda laipteliais, tada pro duris ir į

svetainę, kur šypsodamos mūsų laukia Kerolė ir ponia Šarf.

Ex remedium salus.

Išganymas per gydymą.

Užrašas ant visų Amerikos pinigų

Stebuklas, bet, matyt, Brajanui ir poniai Šarf aš padarau neblogą įspūdį ir Kerolė lieka juo patenkinta, nors aš iki viešnagės galo beveik nieko nekalbu (gal kaip tik dėl to) .

Jie išeina jau pavakary; Kerolė pareikalauja, kad padėčiau nu­kraustyti stalą ir likčiau vakarienės, - o kiekviena minutė, kai negaliu lėkti pas Aleksą, virsta šešiasdešimčia grynos kančios sekundžių, - bet pažada, kai pavalgysiu, išleisti prieš komen­danto valandą pasivaikščioti. Praryju savo pupeles ir šaldytus žuvų pirštelius tokiu greitumu, kad vos neapsivemiu, ir vos nu­stygstu ant kėdės, kol j i mane paleidžia. Net neliepia suplauti indų, bet aš per daug ant jos pykstu, kam visą dieną išlaikė mane uždarytą, kad jausčiau dėkingumą.

Pirmiausia skubu į Brukso 37. Iš tikrųjų nesitikiu, kad jis ten manęs lauks, bet vis tiek neprarandu vilties. Tačiau kambariai tušti, sodas taip pat. Aš jau turbūt kliedžiu, nes ieškau už me-

28 1

džių ir krūmų, lyg j is galėtų staiga išlįsti, kaip darydavo prieš kelias savaites, kai trise, j is, Hana ir aš, žaisdavome slėpynių. Vien tai prisiminus krūtinę perveria skausmas. Mažiau nei prieš mėnesį mūsų dar laukė visas rugpjūtis, ilgas, auksinis ir ramus kaip begalinė saldaus miego naktis.

Ką gi, dabar pabudau. Į lauką išeinu per visą namą. Matant svetainėje išmėtytus vi­

sus mūsų daiktus, - antklodes, žurnalus ir knygas, sausainių dė­žutę, skardinėles nuo limonado, senus stalo žaidimus, tarp jų ir nebaigtą žodžių loto, nutrauktą, kai Aleksas pradėjo sudarinėti tokias nesąmones kaip kausė ir rigis, - man pasidaro be galo liū­dna ir aš prisimenu tą vienintelį namą, kuris išliko per karą, ir tą suniokotą, subombarduotą gatvę, kurioje visi iki pat katastrofos kvailai užsiėmė kasdieniais darbais, o paskui klausinėjo: "Kaip mes nenujautėme, kas artėja?''

Kvaila, kvaila - taip nebranginti laiko, tikėti, kad jo dar likę baisiai daug.

Išpuolu į gatves vejama karštligiškos nevilties, bet nežinoda­ma, ką toliau veikti. Sykį jis man sakė gyvenąs Forsito gatvėje, ilgoje pilkų akmens plokščių namų, priklausančių universitetui, todėl pasuku ton pusėn. Bet visi pastatai vienodi. Jų gal kelios dešimtys, šimtai atskirų butų. Man kyla pagunda lėkti per visus, kol jį rasiu, bet šitai būtų savižudybė. Kai du studentai mane įtariai nužvelgia, - neabejoju atrodanti baisiai, užkaitusi, pa­klaikusiomis akimis ir beveik apimta isterijos, - neriu į šoninę gatvelę. Norėdama nusiraminti imu kalbėti elementų maldas: "H žymi vandenilį, atominis numeris vienas; skildamas dega, karštai liepsnoja, kaip tikrų tikriausia saulė . . . "

282

Einu namo taip užsigalvojusi, kad pasiklystu gatvių labirinte už universiteto. Atsiduriu siauroje vienpusio judėjimo niekad nematytoje gatvelėje ir turiu pėdinti atgal į Paminklo aikštę. Gubernatorius stovi kaip visada, atkišęs tuščiavidurį delną, dy­lančioje vakaro šviesoje liūdnas ir vienišas it elgeta, amžinai pa­smerktas prašyti išmaldos.

Bet jį pamačius man kyla mintis. Rankinės dugne sugraibiu­si tušinuką ir popieriaus skiautelę brūkšteliu: Prašau, leisk man

pasiaiškinti. Vidurnakti name. 8/1 7. Tada, įsitikinusi, kad pro keletą dar degančių langų aikštės pusėje į mane niekas nežiūri, strykteliu ant statulos postamento ir įkišu raštelį į Gubernato­riaus kumštį. Tikimybė, kad Aleksas sugalvos jį patikrinti, viena iš milijono. Bet vis šiokia tokia.

Naktį slinkdama iš miegamojo išgirstu už nugaros šnaresį. Atsisukusi vėl pamatau sėdinčią Greisę, ji mirksi, šviesą at­spindinčios akys raudonos kaip gyvūno. Pridedu pirštą prie lūpų. Nesąmoningai mėgdžiodama, ji daro tą patį, ir aš smun­ku pro duris.

Gatvėje dar pakeliu akis į langą. Pasivaidena, kad Greisė žiū­ri žemyn į mane, veidas blyškus kaip mėnulis. Bet gal tai tebuvo namo siena tyliai slenkančių šešėlių žaismas. Kai vėl pasižiūriu, jos jau nematyti.

Įlendu pro Brukso 37 langą, viduje visiškai tylu ir tamsu. Jo čia

nėra, pamanau. Neatėjo. Bet širdies gilumoje atsisakau tuo tikė­ti. Jis turėjo ateiti.

Aš atsinešiau žibintuvėlį, tad einu juo pasišviesdama apieš­koti namo, prietaringai nešaukdama jo vardu. Tiesiog negaliu

283

to daryti. Jeigu neatsilieptų, pagaliau būčiau priversta pripažin­ti, kad j is nerado mano raštelio, arba dar blogiau - rado, bet nutarė neiti.

Svetainėje sustoju kaip įkasta. Visi mūsų daiktai - antklodės, žaidimai, knygos - dingę.

Mano žibintuvėlio spindulys apšviečia plikas persimetusias grindis. Baldai stovi šalti ir tylūs, likę be visų mūsų asmeninių smulkmenų: sportinių nertinių ir neišnaudotų kremo nuo sau­lės buteliukų. Jau seniai nustojau bijoti šio namo, naktį vaikšti­nėti po jo kambarius, tačiau dabar vėl grįžta jausmas, kaip ne­jaukiai aplinkui žioji tuščios erdvės, - kambarys po kambario su palaikiais daiktais, pūvančiu šlamštu, iš tamsos spygsančiomis graužikų akutėmis, - ir mane nukrečia šiurpas. Vis dėlto Alekso tikriausiai čia būta, atėjo surinkti daiktų.

Man viskas aišku, lyg būtų parašyta. Jis mane metė. Akimirką net pamirštu kvėpuoti. Tada užplūsta Šaltumas,

tokia stipri banga, jog trenkia krūtinėn bemaž fizine jėga, lyg būčiau įbridusi į didžiules bangas ties paplūdimiu. Man sulinks­ta keliai ir aš susiriečiu nesulaikomai drebėdama.

Jo nėra. Iš gerklės ištrūkęs kimus garsas nutraukia mane gau­biančią tylą. Staiga imu garsiai kūkčioti patamsyje, žibintuvėlis nukrinta ant žemės ir užgęsta. Fantazuoju, kaip aš priverksiu tiek ašarų, kad jos apsems visą namą ir aš paskęsiu arba ašarų upė mane nuneš į kokią tolimą vietą.

Staiga ant sprando po plaukų raizginiu pajuntu šiltą delną. - Lena . . . Atsisuku i r pamatau Aleksą, palinkusį prie manęs. Jo iš­

raiškos gerai neįžiūriu, bet prieblandoje ji man atrodo griežta,

284

griežta ir nejudri, veidas lyg iš akmens. Akimirką išsigąstu, jog tai tik sapnas, bet j is vėl mane paliečia - kieta, šilta ir šiurkščia ranka.

- Lena, - vėl ištaria, bet nežino, ką daugiau sakyti. Aš atsitiesiu dilbiu nusibraukdama ašaras. - Tu gavai mano laiškelį. Stengiuosi nuryti ašaras, bet tik kelis kartus sužagsiu. - Laiškelį? - pakartoja Aleksas. Gailiuosi, kad neturiu žibintuvėlio ir negaliu aiškiau matyti

jo veido. Kartu man pasidaro baisu, kokį atšiaurumą jame galiu išvysti.

- Aš tau palikau raštelį Gubernatoriaus kumštyje, - paaiš­kinu. - Norėjau su tavim čia susitikti.

- Nieko aš negavau, - sako jis, ir aš jo balse išgirstu šaltį. - Aš tik atėjau . . .

- Liaukis. - Negaliu leisti jam užbaigti sakinio. Negaliu leisti jam pasakyti, kad atėjęs susikrauti daiktų, kad nebenori manęs matyti. Tai mane nužudytų. Meilė, mirtiniausias iš visų mirtinų

dalykų. - Paklausyk, - kalbu žagsėdama tarp žodžių, - paklau­syk apie šią dieną . . . Ne aš sugalvojau. Kerolė nutarė, kad turiu su juo susipažinti, bet niekaip negalėjau tau perduoti žinios. Pas­kui mes ten stovėjome ir aš galvojau apie tave ir apie Tyrus, kaip viskas pasikeitę ir kaip nebėra laiko, kaip mudviem nebėra lai­ko, tada akimirką, trumpą akimirką, panorau, kad viskas būtų kaip seniau. - Žinau, taršku be jokios logikos. Paaiškinimas, kurį tiek kartų perkračiau galvoje, pakriko, žodžiai šokinėja per kits kitą it varlės. Pasiteisinimai atrodo nereikšmingi; kalbėda­ma suvokiu, kad iš tikrųjų svarbu tik viena. Mudu su Aleksu jau

285

neturime laiko. - Bet prisiekiu, ne iš tikrųjų norėjau. Aš niekad nebūčiau . . . jei nebūčiau tavęs sutikusi, nebūčiau . . . Iki tavęs aš nieko nesupratau, visiškai . . .

Aleksas prisitraukia mane ir apkabina. Aš įsikniaubiu jam į krūtinę. Mano galva kaip čia buvusi, sakytum mūsų kūnai būtų sukurti vienas kitam.

- Ša ša ... - kužda jis man į plaukus. Ir taip suspaudžia, jog net truputį skauda, bet nieko. Man gera, atrodo, panorėjusi galėčiau pakelti kojas nuo žemės, ir j is vis tiek mane išlaikytų. - Lena, aš ant tavęs nepykstu.

Truputį atsitraukiu. Zinau, net patamsyje tikriausiai atradau klaikiai. Akys užverktos, plaukai prilipę prie veido. Laimė, j is manęs nepaleidžia iš glėbio.

- Tačiau tu . . . - Sunkiai nurijusi seilę giliai įkvepiu. - Tu viską išnešei. Visus mūsų daiktus.

Jis nusisuka. Veidą uždengia šešėlis. Prabyla pernelyg garsiai, tarsi kitaip negalėtų ištarti tų žodžių:

- Mes visada žinojome, kad šitaip atsitiks. Zinoj ome, kad ne­turėsime daug laiko.

- Bet. . . bet . . . - Nėra reikalo sakyti, jog mes apsimetinėjome. Elgėmės taip, lyg niekas niekad nepasikeistų.

Jis suima delnais man veidą, nykščiais nubraukia ašaras. - Neverk, gerai? Daugiau kad jokių ašarų. - Jis pakšteli man

į nosies galiuką, paima už rankos. - Noriu tau kai ką parodyti. Jo balsas virpteli, ir aš pamanau, kad kažkas pradeda trikti,

irti. Jis nuveda mane prie laiptų. Aukštai viršuje lubos kai kur iš­

puvusios, todėl ant laiptų krinta sidabrinė šviesa. Kadaise šie

286

laiptai tikriausiai buvo nuostabūs, didingai kilo aukštyn iki at­sišakojimo, viršuje užsibaigiančio dviem aikštelėmis. Ten nesu buvusi nuo to pirmo karto, kai Aleksas mane čia atsivedė su Hana ir mes pasistengėme apžiūrėti kiekvieną kambarį. Šįvakar man nė į galvą neatėjo užlipti į antrą aukštą. Čia netgi tamsiau negu apačioje, jei tai įmanoma, ir karščiau, tvyro juoda migla.

Aleksas eina koridoriumi pro vienodų medinių durų eilę. - Tuoj . Virš galvų ima plakti sparnais jo balso išgąsdinti šikšnospar­

niai. Aš aikteliu iš baimės. Pelės? Puiku. Skraidančios pelės? Ne taip puiku. Viena priežasčių, kodėl tenkinuosi pirmu aukštu. Pirmą kartą apžiūrinėdami namą užėjome, matyt, į šeimininkų miegamąjį, didžiulį kambarį, kurio centre tebestovėjo lova su baldakimu; pažvelgę aukštyn į prieblandą ant medinių sijų išvy­dome dešimtis tylių pavidalų, j ie kabalavo pakibę lyg pumpurai ant gėlės stiebo, bet kada galintys nukristi. Mums sujudėjus kai kurie atsimerkė ir tarsi mirktelėjo man. Grindys buvo apkritu­sios šleikščiai atsiduodančiu šikšnosparnių mėšlu.

- Čia, - taria j is. Negaliu garantuoti, bet manau, jog jis susto­jo prie šeimininkų miegamojo. Aš sudrebu. Neturiu jokio noro vėl pamatyti šikšnosparnių kambario vidaus. Bet Aleksas nie­kur neina, taigi leidžiu jam atidaryti duris ir įžengiu pirma jo.

Viduje aikteliu, j is atsitrenkia į mane. Kambarys neatpažįs­tamai pasikeitęs.

- Na? - susirūpinęs klausia Aleksas. - Kaip tau patinka? Negaliu iš karto atsakyti. Aleksas senąją lovą nustūmė į ker­

tę ir švariai iššlavė grindis. Langai - ar kas iš jų likę - atviri, oras kvepia gardenijomis ir naktiniais jazminais, vėjelis neša

287

jų aromatą. Mūsų antklodę ir knygas Aleksas sudėjo kambario viduryje, ten pat ištiesė ir miegmaišį, o visą kompoziciją apdė­liojo daugybe žvakių, sustatytų į juokingas neva žvakides: senus puodelius, skardinėles nuo kokakolos, visai kaip savo namuose Tyruose.

Bet gražiausia lubos, tiksliau - jų nebuvimas. Aleksas, matyt, išėmė išpuvusias lentas ir praplėšė stogą, taigi dabar mums virš galvų ir vėl plyti dangus. Portlande žvaigždžių matyti mažiau negu anapus sienos, bet vis tiek nuostabu. Dar geriau, kad iš­sinešdino šikšnosparniai, nuvaikyti nuo jų laktų. Toli danguje matau per mėnulio diską šmaižiojant keletą tamsių siluetų, bet man jie nerūpi, kol laikosi lauke.

Staiga man topteli : j is tai padarė dėl manęs. Net po viso to, kas nutiko šiandien, atėjo čia ir dėl manęs visa tai padarė. Mane užlieja dėkingumas, kartu ir kitoks jausmas, skaudžiai nueinan­tis per širdį. Aš to neverta. Aš neverta jo. Nusisuku net neįsteng­dama kalbėti; jo veidą nušviečia žvakių liepsna, ir jis švyti, tarsi virsta ugnimi. Tokio gražaus dar nesu mačiusi.

- Aleksai. . . - prabylu, bet užsikertu. Staiga pradedu jo bijoti, mane gąsdina visiškas, begalinis jo tobulumas.

Jis pasilenkia ir bučiuoja mane. Kai šitaip prisiglaudęs prie manęs, minkšti marškinėliai liečia man veidą, oda dvelkia įde­gio losjonu ir žole, jau neatrodo toks baisus.

- Per daug pavojinga vėl eiti į Tyrus. - Jo balsas kimus, lyg būtų ilgą laiką šūkavęs, žandikaulio raumuo piktai juda. - Todėl Tyrus atnešiau čia. Maniau, tau patiks.

- Ir patinka. Tai. . . tai dieviška. Prispaudžiu rankas sau prie krūtinės trokšdama kaip nors

288

būti arčiau jo. Nekenčiu odos, nekenčiu kaulų ir raumenų. No­riu susirangyti jo viduje, ir tegul visą laiką mane nešiojasi.

- Lena . . . - Jo veido išraiška taip greitai keičiasi, net nespėju jos susekti, žandikaulio raumuo trūkčioja. - Žinau, kad, kaip tu sakei, neturime daug laiko. Galima sakyti, visai neturime . . .

- Ne. - Aš įsikniaubiu jam į krūtinę, apglėbiu j į ir suspau­džiu. Gyvenimas be jo - neįsivaizduojamas, nesuvokiamas. Ši mintis man nepakeliama; nepakeliama, kad j is kone verkia; mane pjauna, kad visa tai padarė dėl manęs, kad laiko mane šito verta. Jis - mano pasaulis, o mano pasaulis - tai j is, be jo nėra ir pasaulio. - Aš to nedarysiu. Nedarysiu procedūros. Negaliu. Noriu būti su tavimi. Privalau būti su tavimi.

Aleksas suima man skruostus, pasilenkęs žiūri į akis. Jo vei­de sušvinta viltis.

- Tau ir nebūtina nieko daryti, - ištrūksta j am. Veikiausiai seniai apie tai galvojo, bet vis nesiryžo pasakyti. - Lena, tau nėra reikalo daryti procedūros. Mes galime pabėgti. Į Tyrus. Pereiti sieną ir daugiau negrįžti. Tačiau . . . Lena, mes jau niekada nega­lėtume grįžti. Supranti? Jie mus abu nužudytų arba uždarytų iki gyvos galvos . . . Bet, Lena, pabėgti mes galime.

Mus abu nužudytų. Taip, j is teisus. Visą gyvenimą būti bėgle -ką tik pasakiau šito norinti. Skubiai žengteliu atatupsta, man ima suktis galva.

- Pala, - tariu, - neskubėk. Jis mane paleidžia. Viltis veide ūmiai užgęsta, valandėlę sto­

vime žiūrėdami vienas į kitą. - Tu kalbėjai nerimtai, - taria j is . - Visai to neketinai. - Ne, ketinau, tik. . .

289

- Tik bijai, - nukerta j is . Nuėjęs prie lango žiūri i nakti, mano pusėn nė negrižteli. Jo nugara man vėl kelia baimę: ji kieta ir aklina kaip siena.

- Aš nebijau, bet. . . Grumiuosi su neaiškiu jausmu. Nežinau, kas esu. Noriu

Alekso ir noriu senojo savo gyvenimo, noriu ramybės ir laimės, bet ir žinau negalinti be jo gyventi - viskas iš karto.

- Nesvarbu, neprivalai aiškintis, - dusliai sako jis. - Mano mama, - išsprūsta man. Aleksas nustebęs atsigręžia.

Aš pati ne mažiau nustebusi. Nė nežinojau ištarsianti tuos žo­džius, kol neištariau. - Nenoriu būti kaip ji . Nejau nesupranti? Aš mačiau, ką jai liga padarė, mačiau, kaip j i buvo .. . Aleksai, tai ją nužudė. Ji paliko mane, paliko seseri, viską paliko. lr vis dėl to dalyko, to dalyko širdyje. Aš nenoriu, kad man būtų kaip jai.

Iš tikrųjų niekada nesu apie tai kalbėjusi ir stebiuosi, kaip sunku tai daryti. Dabar aš turiu nusisukti pasibjaurėjusi ir susi­gėdusi, kad vėl apsipyliau ašaromis.

- Nes ji nebuvo išgydyta? - tyliai klausia Aleksas. Valandėlę nepajėgiu kalbėti, tik tykiai verkiu tikėdamasi, jog

j is nepajus. Pagaliau sutramdžiusi balsą atsakau: - Ne tik dėl to. Ir staiga viskas prasiveržia, visos smulkmenos, tai, ko nie­

kam iki tol nepasakojau: - Ji buvo tokia nepanaši i kitus žmones. Aš žinojau, kad . . .

kad j i kitokia, kad mes kitokios. . . ir iš pradžių nebuvo baisu. Atrodė tarsi kokia mažytė mūsų paslaptis. Mano, jos ir Rei­čelės, gyvenome lyg kokone. Buvo. . . buvo taip idomu. Visas užuolaidas laikydavom užtrauktas, kad niekas mūsų nematy-

290

tų. Žaisdavome tokĮ žaidimą: ji pasislėpdavo koridoriuje, mes bandydavome prasmukti, o ji iššokusi mus sugriebdavo - ji tai vadino žaisti goblinus. Šis žaidimas visada baigdavosi kuteni­mo karu. Ji visada kvatodavosi. Visos kvatodavome. Retkarčiais, kai per daug įsismarkaudavome, ji staiga užčiaupdavo delnais mums burnas ir sustingdavo. Turbūt klausydavosi, ar kaimynai nepyksta. Bet niekas niekada neateidavo bartis. Kartais, norė­dama mus palepinti, vakarienei ji kepdavo blynelių su mėlynė­mis. Ir vis dainuodavo. Turėjo tokĮ gražų balsą, nuostabų kaip medus . . . - Mano balsas virpteli, bet jau negaliu sustoti. Žodžiai liete liejasi: - Dar ji mėgo šokti. Tau jau pasakojau. Kai buvau mažutė, atsistodavau ant jos pėdų. Ji mane apkabindavo, ir mes lėtai imdavome suktis po kambarį. Ji skaičiuodavo taktą, nes norėdavo, kad imčiau jausti ritmą. Man siaubingai nesisekė, bet ji visada mane girdavo. - Nuo ašarų grindų lentos susilie­ja. - Tačiau ne visą laiką buvo taip gera. Kartais naktį atsikėlusi į tualetą girdėdavau ją verkiant. Ji visada stengdavosi verksmą užgniaužti įsikniaubdama į pagalvę, bet aš suprasdavau. Man būdavo baisu, kai ji verkdavo. Niekad nebuvo tekę matyti suau­gusio žmogaus verkiant, aišku? Ir kaip baisiai j i verkdavo, aima­nuodama . . . Kai kuriomis dienomis išvis nesikeldavo iš lovos. Jas vadindavo juodomis.

Aleksas žengia artyn. Aš visa drebu. Vos pastoviu. Visas kūnas tarsi stengiasi kažką išstumti, kažką iškosėti iš krūtinės gilumos.

- Dažnai melsdavausi, kad Dievas ją išgydytų nuo tų juodų dienų. Kad ją saugotų - saugotų dėl manęs. Norėjau, kad visa­da būtume kartu. Kai kada atrodydavo, jog maldos padeda. Mat

29 1

beveik visą laiką buvo gera. Daugiau negu gera. - Tolesnius žo­džius vos prisiverčiu ištarti. Vos ne vos juos sušnibždu: - Nejau nesupranti? Ji visa tai paliko. Visko atsisakė - dėl to dalyko. Dėl meilės. Amor deliria nervosa, vadink kaip nori. Ji atsisakė manęs.

- Atleisk, Lena, - kužda už nugaros Aleksas, siekdamas ma­nęs. Ima ant nugaros lėtai braižyti didelius ratus. Aš lošteliu į jį.

Bet aš dar nebaigiau pasakoti. Piktai nusibraukiu ašaras, įkvepiu.

- Visi mano, kad ji nusižudė, nes negalėjo net pagalvot apie kitą procedūrą. Matai, jie vis dar stengėsi ją išgydyti. Būtų buvęs ketvirtas kartas. Po antros procedūros gydytojai atsisakė ją mig­dyti, manė, kad nuskausminimas slopina gydomąjį poveikį. Jie lindo į jos smegenis, Aleksai, o j i nebuvo užmigdyta.

Jaučiu, kaip akimirką stabteli jo pirštai, ir suprantu, jog pik­tas kaip ir aš. Paskui jis vėl ima brėžti man ant nugaros ratus.

- Bet aš žinau, kad iš tikrųjų ne todėl. Mano mama buvo drą­si. Skausmo ji nebijojo. Tačiau nenorėjo būti išgydyta, nenorėjo nustoti mylėjusi mano tėčio. Prisimenu, kartą prieš mirtį man pasakė: "Jie nori j į iš manęs atimti, - tarė taip liūdnai šypsoda­ma. - Nori, bet negali." Ji nešiojo, užvėrusi ant grandinėlės, jo kaklaraiščio segtuką. Šiaip visada laikydavo paslėpusi po drabu­žiais, tačiau tą vakarą išsitraukė ir ilgai žiūrėjo. Segtukas buvo įdomus, sidabrinis durklas su dviem brangakmeniais rankenoje lyg akimis. �ai j is mirė, nešiojo j į kiekvieną dieną, nenusimau­davo net vonioje . . .

Staiga pajuntu, kad Aleksas atitraukė ranką ir žengtelėjo to­lyn. Atsigręžusi pamatau, jog spokso į mane išbalęs ir priblokš­tas, lyg būtų išvydęs vaiduoklį.

292

- Kas yra? - Gal jį kuo įžeidžiau? Nuo jo žvilgsnio krūtinėje ima blaškytis baimė, plakti sparnais it paukštė. - Ar ką ne taip pasakiau?

Jis vos pastebimai papurto galvą. O visas kūnas tiesus ir įsi­tempęs lyg viela tarp dviejų stulpų.

- Kokio j is diduma? Tas segtukas, - taria j is keistai plonu balsu.

- Aleksai, svarbu ne segtukas, svarbu . . . - Kokio diduma? - klausia j i s garsiau ir griežčiau. - Nežinau. Gal kaip pirštas . - Alekso elgesys mane visiš-

kai glumina. Jo veide toks skausmas, lyg bandytų praryti visą dygliakiaulę. - Iš tikrųjų j is priklausė mano seneliui - buvo padarytas specialiai j am, kaip padėka už kažkokius ypatin­gus nuopelnus vyriausybei. Unikalus daiktas. Bent tėtis taip sakydavo.

Valandėlę Aleksas tyli. Nusisuka, jo profilis, nušviestas mė­nesienos, atrodo lyg išskaptuotas iš akmens. Bet aš džiaugiuosi, kad nežiūri į mane. Man vėl jo baugu.

- Ką rytoj veiki? - pagaliau sako j is, lėtai, lyg būtų sunku tarti kiekvieną žodį.

Man pasirodo keista, kad jis klausia kažko, kas nė kiek nesu­siję su pokalbiu, ir man pasidaro pikta.

- Ar klauseisi, ką kalbėjau? - Lena, prašau. - Ir vėl šitas kimus balsas . . . - Atsakyk man.

Ar dirbi? - Iki šeštadienio laisva. - Pasitrinu rankas. Pro langą pučian­

tis vėjas žvarbokas. Nuo jo visa pašiurpau. Artėja ruduo. - O ką? - Turėsime susitikti. Noriu . . . noriu tau kai ką parodyti.

293

Aleksas vėl atsisuka, jo akys tokios tamsios ir baisios, vei­das - toks svetimas, jog žengteliu atgal.

- Man šito neužtenka. - Bandau juoktis, tačiau gerklėje tik kažkas sugurgia. Man baisu, noriu jam prisipažinti. Tu mane

gąsdini. - Ar negali nors ko pasakyti? Aleksas giliai atsidūsta, jau manau, taip nieko ir netars. Ta­

čiau j is prabyla: - Lena, man atrodo, tavo mama gyva.

S US I TA I KYMAS YRA L A I S V Ė , Į K A L I N I M A S - R A M Y B Ė , I S S I Ž A D Ė J I M A S - L A I M Ė

Žodžiai, išraižyti virš Kriptų vartų

Mokydamasi ketvirtoje klasėje dalyvavau ekskursi­joje į Kriptas. Kiekvienas pradžios mokyklos mo­kinys privalėjo bent kartą ten apsilankyti, to rei­

kalavo vyriausybės sukurta ugdymo programa, skirta kovai su nusikalstamumu ir maištingumu. Iš tos ekskursijos mažai ką prisimenu, gal tik visišką siaubą, šaltį, pajuodusio betono kori­dorius, slidžius nuo pelėsių ir drėgmės, ir sunkias elektronines duris. Tiesą sakant, atrodo, visai sėkmingai išdildžiau daugumą prisiminimų. Pagrindinis iškylos tikslas buvo taip mus trau­muoti, kad nenukryptume nuo doro elgesio. Ką gi, mus trau­

muoti tikrai pavyko. Gerai prisimenu tik tai, kaip po visko išlindau į gražią pava­

sario dieną apimta begalinio palengvėjimo - ir kartu sutriku­si , nes pamačiau, jog, norint išeiti iš Kriptų, reikia ilgokai lipti

295

laiptais žemyn į pirmą aukštą. Visą laiką, kol buvome viduje, net kai lipome aukštyn, manęs neapleido jausmas, kad esu giliai pogrindyje, įkalinta keli aukštai po žeme. Tokia tamsuma, toks ankštumas ir smarvė, lyg būtum uždarytas karste su pūvančiu lavonu. Dar prisimenu, išėjusi į lauką Liza Bilman apsiverkė, kai apie petį ėmė skraidžioti drugelis, ir mes visi nustėrome, nes Liza Bilman buvo baisiai kieta mergiotė, peštukė, neverkė net per fizinio pamoką susilaužiusi čiurną.

Tą dieną prisiekiau niekada, dėl jokios priežasties negrįžti į Kriptas. Tačiau rytą po pašnekesio su Aleksu aš stoviu priešais jų vartus, mindžikuoju susiėmusi pilvą. Pusryčių nieko neįsten­giau nuryti, tik puodelį tiršto juodo tarmalo, kurį dėdė vadina kava, ir dabar gailiuosi. Atrodo, rūgštis išgrauš visą skrandį.

Aleksas vėluoja. Dangus užklotas didžiuliais juodais lietaus debesimis. Pro­

gnozės žada audrą su perkūnija, mano galva, pačiu laiku. Už vartų, trumpo akmenimis grįsto kelio gale, dunkso tamsios ir baugios Kriptos. Apniukusio dangaus fone juoduoja lyg iš koš­mariško sapno. Akmeniniame fasade išsimėtę keliolika mažų langelių, spygsančių it voro akys. Šioje pusėje Kriptas juosia siaura žolės juosta. Vaikystėje ją palaikiau pieva, iš tikrųjų tai tik veja, trumpai nukirpta ir daiktais plika. Ir vis tiek sodri ža­luma, kur žolei pavyksta prasikalti iš žemės, regisi nederama. Šioje vietoje lyg ir niekas neturėtų nei augti, nei žydėti, neturėtų šviesti saulė: vietoje prie pasaulio krašto, ties riba, vietoje, kuri taip nutolusi nuo laiko, laimės ir gyvenimo.

Ko gera, techniškai Kriptos ir yra prie pasaulio krašto, nes stovi ant pačios rytinės sienos, jų užpakalinė dalis išeina prie

296

Prizampskoto upės, už kurios jau driekiasi Tyrai. Įelektrinta (ar nelabai) tvora įsikerta tiesiai į vieną Kriptų šoną ir toliau tęsiasi kitame šone, taigi pats pastatas atstoja lyg ir jungiamąj į tiltą.

- Ei ! Šaligatviu ateina Aleksas plevėsuojančiais plaukais. Šiandien

vėjas tikrai žvarbus. Reikėjo apsirengti storesnį nertinį. Ir Alek­sui, atrodo, šalta. Jis, aišku, vilki tik plonus lininius marškinius, valdišką sargybinio uniformą, kurią dėvi laboratorijose. Ant ka­klo mataruoja tarnybinis ženklas. Nesu jo mačiusi nešiojant šio ženklo nuo pat pirmos dienos, kai šnekėjomės. Jis net pasipuo­šęs gražiais džinsais, standžiais, tamsiai mėlynais, jų atraitai dar neapspurę ir nenumindžioti. Visa tai įeina į planą: kad galėtume abu patekti į vidų, kalėj imo administraciją j is turi įtikinti, jog mudu einame oficialiu reikalu. Man ramiau nuo to, kad j is apsi­avęs tais pačiais senais sportbačiais su rašalo mėlynumo batraiš­čiais. Kažkaip ši smulkmena man padeda čia būti su juo, imtis to, ką sumanėme. Turiu į ką sutelkti dėmesį, į ką žiūrėti - į ma­žytę normalumo salelę staiga nepažįstamu tapusiame pasaulyje.

- Atsiprašau, kad vėluoju, - sako j is . Sustoja už kelių žingsnių nuo manęs. Jo akyse matau nerimą,

nors veidas ramutėlis. Po kiemą vaikščioja sargybiniai, sustoja tiesiai už vartų. Čia ne vieta glėbesčiuotis ar kitaip rodyti, jog esame pažįstami.

- Nieko baisaus, - ištariu. Jaučiuosi, lyg turėčiau temperatū­ros. Nuo naktinio pokalbio su Aleksu man svaigsta galva, kūnas čia dega, čia atšąla kaip ledas. Galva neveikia. Stebuklas, kad šiandien įstengiau ištrūkti iš namų. Stebuklas, kad atėjau su kel­nėmis, o dar didesnis - kad prisiminiau apsiauti.

297

Mano mama gali būti gyva. Mano mama gali būti gyva, -galvoje plakasi vienintelė mintis, išstūmusi visą kitą logišką mąstymą.

- Pasirengusi? - klausia jis tyliai ir abejingai, jei kartais nugirs­tų sargybiniai, bet jo balse pajuntu giliai slepiamą susirūpinimą.

- Atrodo, taip, - atsakau. Bandau šyptelėti, bet lūpos suke­pusios ir sausos it akmuo. - Juk gali būti, kad ten visai ne ji , tiesa? Tu galėjai suklysti.

Jis linkteli, bet matau, jog žino nesuklydęs. Žino, kad mano mama čia, šioje vietoje, šiame antžeminiame kape - ir buvo visą tą laiką. Ši mintis nepakeliama. Negaliu per daug galvoti, jog Aleksas teisus. Turiu susikaupti, sutelkti visas jėgas vien tam, kad išsilaikyčiau ant kojų.

- Eime, - sako j is. Žengia pirma manęs kaip oficialus pareigūnas. Einu akis

įbedusi į žemę. Beveik džiaugiuosi, kad sargybinių akivaizdoje Aleksas privalo nekreipti į mane dėmesio. Abejoju, ar šiuo metu įstengčiau su juo kalbėtis. Manyje verda tūkstantis jausmų, gal­voje sukasi tūkstantis klausimų, tūkstantis kaži kada užslėptų vilčių ir troškimų, bet vis tiek negaliu nieko įsitverti, nė vienos teorijos ar paaiškinimo, kuris būtų bent kiek logiškas.

Po to, ką pareiškė vakar naktį, Aleksas atsisakė daugiau ką nors pasakoti. "Turi pati pamatyti, - užsispyręs kartojo tą patį, lyg mokėdamas ištarti tik tuos tris žodžius. - Nenoriu bergž­džiai žadinti vilčių." O tada liepė laukti jo prie Kriptų. Aš turbūt patyriau šoką. Visą laiką sveikinau save, kad iš susijaudinimo neėmiau paikioti, šaukti ar verkti, ar reikalauti paaiškinti pla­čiau, bet parėjusi namo vėliau susigriebiau visiškai neprisime-

298

nanti kelio atgal ir suvokiau nė kiek nesisaugojusi reguliuotojų ir patrulių. Tikriausiai drožiau gatve nieko nematydama.

Tačiau dabar suprantu šoko ir mane apėmusio stingulio nau­dą. Be šito stingulio rytą nebūčiau pajėgusi atsikelti ir apsireng­ti. Nebūčiau radusi kelio ir dabar neįstengčiau atsargiai dėlioti žingsnių laikydamasi pagarbiu atstumu nuo Alekso, kai j is, sar­gybiniui prie vartų parodęs savo ženklą, pamoja man prieiti.

Aleksas pradeda, matyt, iš anksto pasirengtą kalbą. - Per jos įvertinimą .. . įvyko nedidelis nesklandumas, - sako

j is lediniu balsu. Abu su sargybiniu žiūri i mane: kareivis įtariai, Aleksas - kuo abejingiau. Jo akys plieninės, nė lašo šilumos, ir man baugu matyti, kad jam šitaip sekasi - tapti kažkuo kitu, kažkuo, visiškai svetimu man. - Nieko ypatingo. Bet jos tėvai ir mano vyresnybė mano, jog būtų pravartu priminti jai apie neklusnumo pavojus.

Sargybinis nužvelgia mane. Jo veidas riebus ir raudonas, pa­akiai ir vokai išpurtę lyg pasikėlusi tešla. Po kiek laiko, dingteli man, jo akys visai prasmegs mėsose.

- Koks nesklandumas? - klausia j is, pliaukštelėdamas bur­noje kramtuke, ir persimeta ant kito peties didžiulį automatą.

Aleksas palinksta i priekį, j į nuo sargybinio skiria vos keli coliai. Atsako tyliau, bet aš vis tiek išgirstu:

- Pasakė, kad mėgstama spalva - saulėtekio. Sargybinis spokso i mane ir mosteli leisdamas įeiti. - Palaukit, kol uždarysiu vartus, - paliepia. Jis įlenda i sargybos būdelę, panašią į tą, kurioje budi Alek­

sas, ir po kelių sekundžių elektroniniai vartai drebėdami susi ve­ria. Mudu su Aleksu per kiemą pasukame prie pastato durų. Su

299

kiekvienu žingsniu griozdiškas Kriptų siluetas darosi vis dides­nis. Pasikėlęs vėjas suka dulkių sūkurius, neša per niūrų kiemą iš kažkur atsiradusį plastikinį maišelį, oras pritvinkęs elektros, kaip visad esti prieš audrą, - pašėlusios virpulingos energijos, kai atrodo, jog bet kurią akimirką gali nutikti kas nors nepapras­to, pasaulis gali tiesiog ištirpti chaose. Kaži ką padaryčiau, kad Aleksas atsigręžtų, nusišypsotų man ir paduotų ranką. :Žinoma, j is to negali. Greitai žengia pirma manęs tiesus kaip styga.

Nelabai žinau, kiek žmonių kali Kriptose. Alekso manymu, apie tris tūkstančius. Portlande beveik nepasitaiko nusikalti­mų, - vis dėl gydomosios procedūros, - bet kartais kas nors ką pavagia, sugadina arba nepaklūsta policijos reikalavimams. O kur dar maištininkai ir prijaučiantiej i . . . Tie, kurie iškart ne­nubaudžiami mirties bausme, paliekami pūti Kriptose.

Kriptos kartu yra ir Portlando pamišėlių prieglauda; nors nusikaltėlių maža, bet, nepaisant gydymo, kaip ir visi miestai, turime savo bepročių. Aleksas sakytų, kad bepročių turime kaip tik dėl gydymo, ir tai tiesa, mat per ankstyva arba nesėkmin­ga procedūra gali sukelti psichikos negalavimų. Be to, kai kurie žmonės po procedūros tiesiog persimaino: lieka sustingę, tik spokso seilėdamiesi, tad, jei šeimos nepajėgia jų išlaikyti, j ie irgi įkišami į Kriptas pelyti iki mirties.

Kriptų durys milžiniškos, dvivėrės. Pro nedidelius stiklus, tikriausiai neperšaunamus, murzinus nuo purvo ir prilipusių vabzdžių liėkanų, neaiškiai matau ilgą tamsų koridorių ir kelias mirksinčias lemputes. Prie durų priklijuotas spausdintas skel­bimas, pablukęs nuo lietaus ir vėjo: VISI LANKYTOJAI TURI PEREITI KONTROLĘ.

300

Aleksas stabteli. - Pasirengusi? - klausia nežiūrėdamas į mane. - Taip, - tarsteliu. Dvokas, kuris įžengus trenkia mums į nosį, vos henusviedžia

manęs atgal - pro duris, per laiką, vėl į ketvirtą klasę. Taip dvo­kia tūkstančiai ankštai sugrūstų ir nepraustų kūnų ir šią smarvę turinčios nustelbti deginančios, aitrios pramoninės chlorkalkės bei valiklis. Viską persmelkia šlapumos kvapas: koridoriai nieka­da neišdžiūva, vamzdžiai teka, už sienų ir visuose užkaboriuose, kur lankytojai neįleidžiami, auga pelėsiai. Kontrolės patalpa kai­rėje, moteris prie rašomojo stalo anapus dar vieno neperšauna­mo stiklo užsidėjusi medicininę kaukę. Aš jos nekaltinu.

Keista, bet mudviem prisiartinus, ji pakelia akis ir pavadina Aleksą vardu.

- Aleksas, - tarsteli linktelėdama. Jos akys nukrypsta į mane. - Kas čia tokia?

Aleksas pakartoja pasakėlę apie nesklandumą per įvertini­mą. Aišku, jog j is su ja gerai pažįstamas, nes porą kartų kreipiasi į ją vardu, o aš matau, jog ji neturi prisisegusi vardo kortelės. Įvedusi mūsų duomenis į senutėlį kompiuterį masteli, kad eitu­me į apsaugos kambarį. Aleksas pasisveikina ir su apsauginin­kais, aš stebiuosi jo ramumu. Pati sunkiai nusisegu diržą prieš pereinant metalo detektorių, nes baisiai dreba rankos. Kriptų sargybiniai atrodo dvigubai stambesni už paprastus žmones, jų rankos kaip teniso raketės, o krūtinės lyg valčių priekiai. Ir visi su pistoletais. Didžiuliais. Iš paskutiniųjų stengiuosi, kad neatrodyčiau paklaikusi iš siaubo, bet sunku išlikti ramiai, kai priešais milžinus, ginkluotus automatiniais pistoletais, reikia iš­sirengti beveik iki apatinių.

30 1

Pagaliau pereiname apsaugos zoną. Vėl tylėdami apsirengia­me, aš nustembu ir apsidžiaugiu, kad vis dėlto įstengiu savo jė­gomis susirišti batų raištelius.

- Tik nuo pirmo iki penkto skyriaus, - įspėja vienas sargy­binis, kai Aleksas pamoja man sekti koridoriumi paskui jį . Sie­nos nudažytos kokčiai geltonai. Namuose, ryškiai apšviestame vaikų kambaryje, ar biure tokia spalva gal ir būtų smagi, bet kai šviečia tik dėmėtos birbiančios fluorescencinės lempos, o pačios sienos per daugybę metų išterliotos vandens drūžėmis, nučiu­pinėtos pirštais, aplipusios ištrėkštais vabzdžiais ir dar nežinia kuo (nesinori žinoti), vaizdas be galo slogus - tarsi tau plačiai šypsotųsi žmogus pajuodusiais, išgedusiais dantimis.

- Supratai? - taria Aleksas. Vadinasi, lankytojams ne visur galima eiti.

Einu paskui Aleksą vienu siauru koridoriumi, paskui kitu. Visur tuščia, kol kas nepraėjome jokių kamerų, nors sukio­jantis tais koridoriais mus pasiekia slopios dejonės ir riksmai, taip pat keisti gyvuliški garsai: bliovimas, mūkimas ir karki­mas, lyg žmonių būrys mėgdžiotų tvarto gyventojus. Vadina­si, netoli pamišėlių skyrius. Bet mes nieko nesutinkame, nei slaugių, nei sargybinių ar ligonių. Visur tokia ramybė, jog net baisu, ir tylu, išskyrus tuos šiurpius garsus, atrodo, sklindan­čius iš pačių sienų. Man regis, j au nepavoj inga kalbėti, todėl klausiu Aleksą:

- Iš kur visi tave pažįsta? - Dažnai čia užeinu, - atsako j is, tarsi toks atsakymas būtų

patenkinamas. Į Kriptas žmonės šiaip neužeina. Čia tau ne pa­plūdimys. Ir netgi ne viešasis tualetas.

302

Pamaniusi, kad j is daugiau nieko nepasakys, ketinu pareika­lauti išsamesnio atsakymo, bet j is išpučia iš skruostų orą ir sako:

- Mano tėvas čia. Todėl ir užeinu. Tikrai nesitikėjau, kad šiuo metu dar kas nors galėtų mane

nustebinti ar perskrosti smegenis apsėmusią miglą, tačiau vis dėlto taip įvyksta.

- Man rodos, sakei, jog tavo tėvas miręs. Kadaise Aleksas minėjo apie tėvo mirtį, bet smulkiau pasa­

koti atsisakė. "Jis nesužinojo, kad turi sūnų", - tiek teištarė, ir aš supratau jo tėvą mirus dar prieš Aleksui gimstant.

Alekso pečiai pakyla ir nusileidžia, jis atsidūsta. - Ir miręs, - burbteli, staigiai pasukęs trumpu koridoriumi

sustoja prie sunkių geležinių durų. Ant jų iškaba - IKI GY­VOS GALVOS. Po šiais žodžiais tušinuku kažkas pakraigliojo : CHA CHA.

- Ką čia dabar . . . Aš dar labiau sutrinku, bet neturiu laiko klausimui tiksliai

suformuluoti. Aleksas žengia pro duris, ir mudu pasitinkantis kvapas - vėjo, žolės ir gaivumos - toks netikėtas ir malonus, jog aš nutylu ir imu dėkinga godžiai traukti orą. Net nepajuntu alsuojanti pro burną.

Mes esame nedideliame kiemelyje, kurį iš visų pusių supa dėmėtos pilkos Kriptų sienos. Žolė čia stebėtinai vešli, man be­veik iki kelių. Kairėje į viršų stiebiasi medis, jo šakose čiauška paukštis. Čia be galo gera, ramu ir gražu - keista stovėti tokiame sodelyje, apjuostame storų kalėj imo sienų: lyg būtum atsidūręs pačiame uragano centre, ramybę ir tylą radęs tokios baisios skriaudos akivaizdoje.

303

Aleksas paėjėjo į šalį. Stovi nuleidęs galvą ir žiūri į žemę. Turbūt irgi jaučia šią ramumą, tylą, pakibusią ore it šydas, viską pridengęs švelnia tyka. Dangus virš mūsų tamsesnis negu tik įžengus į Kriptas; visos tos šešėliuotos pilkumos fone žolė išsi­skiria sodria žaluma, lyg apšviesta iš vidaus. Tuoj pasipils lietus. Būtinai. Jaučiu, kaip pasaulis svyruoja sulaikęs kvapą prieš ga­lingą atodūsį.

- Čia, - netikėtai garsiai nuskamba Alekso balsas, aš net krūpteliu. - Šitoj vietoj . - Jis rodo į aštrią akmens nuolaužą, kreivai kyšančią iš žemės. - Čia mano tėvas.

:Žolėje stirkso gal keliolika tokių akmenų, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog j ie savaime riogso kaip papuola. Paskui suvokiu, jog specialiai sukaišioti į žemę. Kai kuriuose žymu išblukę juodi įra­šai, daugiausia neįskaitomi, nors viename akmenyje įžiūriu žodį RIČARDAS, kitame - MIRĖ.

Paminklai, susigaudau supratusi šio kiemelio paskirtį. Mudu stovime kapinaitėse.

Aleksas žiūri į didelį cemento luitą, plokščią kaip lenta, įspaustą į žemę prie jo kojų. Jame matyti visos raidės, žodžiai dailiai išrašyti lyg ir juodu žymekliu, jų krašteliai šiek tiek susi­lieję, tarsi kas ilgą laiką būtų nuolat apvedžiojęs raides. Antka­pyje parašyta: VORENAS ŠYTSAS, RIP. Ilsėkis ramybėje.

- Vorenas Šytsas, - perskaitau. Norisi įsikibti Aleksui į ran­ką, bet nebūtų saugu. Kiemelį supančiame pirmame aukšte yra keli langai; nors j ie apaugę purvu, kas nors, eidamas pro šalį, vis tiek gali mus pamatyti. - Tavo tėtis?

Aleksas linkteli ir staigiai kresteli pečius lyg norėdamas nu­sipurtyti miegą.

304

- Aha. - Jis čia kalėjo? Aleksas šypteli viena burnos puse, bet visas veidas kaip

akmeninis. - Keturiolika metų. Kojos pirštais j is lėtai apibrėžia ratą - pirmas fizinis nesma­

gumo ar susimąstymo ženklas, jo parodytas mums čia atėjus. Tą akimirką jaučiu jam baimingą pagarbą: nuo pat mūsų pažinties pradžios vis palaikė mane, guodė ir išklausydavo, o juk visą šį laiką jį slėgė savų paslapčių našta.

- Kas atsitiko? - tyliai klausiu. - Tai yra ką jis . . . - Nutylu. Nenoriu būti įkyri.

Aleksas dirsteli į mane ir nusuka akis. - Ką padarė? - ištaria. Jo balsas vėl griežtas. - Nežinau. Tai,

ką darė visi į šeštą skyrių pakliuvę žmonės. Galvojo savo galva. Gynė tai, kuo tikėjo. Nesutiko pasiduoti.

- Šeštą skyrių? Aleksas atkakliai nežiūri man į akis. - Mirtininkų skyrių, - ramiai paaiškina. - Daugiausia po­

litinių kalinių. Jie sėdi vienutėse. Ir niekas niekada neišleidžia­mas. - Jis mosteli i žolėje kyšančius akmenis, kuklius kape­lius. - Niekada, - pakartoja, ir aš prisimenu iškabą ant durų: IKI GYVOS GALVOS. Ir prierašą: CHA CHA.

- Labai užjaučiu, Aleksai. Kaži ką atiduočiau, kad galėčiau jį paliesti, bet galiu nebent

palinkti prie jo, kad mudu skirtų vos keli coliai. Jis pasižiūri i mane, liūdnai šypteli. - Juodu su mama susipažino būdami šešiolikos. Gali patikė-

305

ti? Mane ji pagimdė turėdama vos aštuoniolika. - Jis atsitupia, apveda pirštu tėvo vardą. Staiga suprantu, jog j is ateidinėja vis apvedžioti blunkančių raidžių, kad išsilaikytų nors kokia žymė, jog čia guli tėvas. - Jie norėjo kartu pabėgti, bet jis įkliuvo juo­dviem nespėjus įvykdyti plano. Aš niekada nežinojau, kad jis buvo suimtas. Maniau, mirė, ir tiek. Mamai atrodė, jog taip bus geriau man, o Tyruose niekas nieko daugiau nežinojo, kad galėtų tvirtinti kitaip. Manau, mamai buvo lengviau tikėti, j og j is iš tikrųjų mirė. Ji nenorėjo galvoti, kaip jis pūva kalėj ime. ·­Aleksas toliau brauko pirštu raides. - Teta su dėde pasakė tie­są, kai man sukako penkiolika. Norėjo, kad žinočiau. Atėjau čia jo aplankyti, bet. . . - Man pasirodo, Aleksas sudrebėjo, paskui jo pečiai sustingo. - Ką gi, pavėlavau. Jis jau buvo miręs, miręs prieš kelis mėnesius ir užkastas čia, kad jo palaikai nieko dau­giau neužkrėstų.

Man pasidaro bloga. Sienos tarytum ima mus spausti aug­damos aukštyn, dangus vis labiau tolsta, kol virsta tolydžio ma­žėjančiu lopinėliu. Mes iš čia jau neištrūksime, pamanau, tada giliai atsidūstu stengdamasi išlikti rami.

Aleksas atsistoja. - Pasirengusi? - klausia j is, šį rytą antrą kartą. Linkteliu,

nors nesu įsitikinusi. Jo lūpose šmėsteli šypsena, akyse žybteli šilumos kibirkštėlė.

Tada j is vėl surimtėja. Prieš įei.dama paskutinį kartą žvilgteliu į antkapį. Stengiuosi

prisiminti kokią maldelę ar šiaip ką tinkamo, bet nieko neatei­na į galvą. Mokslininkai nelabai sutaria, kas nutinka po mirties: neva žmogus ištirpsta dangiškojoje medžiagoje, kuri yra Die-

306

vas, j is tarsi sugeriamas Dievo, nors mums dar pasakojama, kad išgydytieji eina i dangų ir amžinai gyvena džiaugdamiesi darna ir tvarka.

- O tavo pavardė . . . - Aš atsisuku į Aleksą. Jis jau praėjo pro mane ir žengia atgal prie durų. - Aleksas Vorenas.

Jis vos pastebimai linkteli. - Tokia man buvo duota. - Tikrasis tavo vardas Aleksas Šytsas, - tariu, j is vėl linkteli.

Taigi ir j is, kaip ir aš, turi slaptą pavardę. Mes dar pastovime žvelgdami i kits kitą, ir tą valandėlę aš taip stipriai pajuntu mu­dviejų artumą, jog j is tampa beveik fizinis, virsta mudu apglė­biančia ranka, suglaudžiančia mus, saugančia. Šitai žmonės ir turi galvoje kalbėdami apie Dievą: jausmą, kad esi apkabintas, suprastas ir apgintas. Tai pamaniusi jaučiuosi beveik kaip sukal­bėjusi maldą ir iseku paskui Aleksą į vidų, ten sulaikau kvapą gindamasi nuo tos baisios smarvės.

Einu paskui Aleksą painiais koridorių labirintais. Kieme tvy­

rojusią ramybę ir tylą iškart pakeitė baimė, aštri lyg durklas į krūtinę, smingantis vis gilyn, kol nebegaliu nei eiti, nei kvėpuo­ti. Tarpais dejonės ima aidėti garsiau, vos nevirsdamos riksmu, aš net turiu užsiimti ausis, paskui aimanos vėl apslopsta. Eidami sutinkame vyriški ilgu baltu chalatu, ištepliotu lyg ir krauju; j is veda už pavadėlio ligonį. Jie nė nežvilgteli i mudu.

Mes tiek sukiojamės, jog pradedu itarti, ar tik Aleksas ne­pasiklydo, juolab kad koridoriai darosi vis purvinesni, lempu­čių palubėje kabo vis mažiau, kol galų gale imame brautis per prieblandą, nes visą akmenini koridorių apšviečia vienintelė lemputė. Retkarčiais tamsoje sušvinta neoniniai užrašai, išny-

307

rantys lyg iš paties oro : PIRMAS SKYRIUS, ANTRAS SKY­RIUS, TREČIAS SKYRIUS, KETVIRTAS SKYRIUS. Bet Alek­sas eina tolyn, todėl, kai praeiname koridorių, kuriame yra penktas skyrius, pašaukiu jį nutarusi, jog j is kažką supainiojo arba pasiklydo.

- Aleksai! - šūkteliu, bet jo vardas istringa gerklėje, nes tą akimirką išvystame sunkias dvigubas duris su maža lentele, be­veik neapšviesta, tad vos iskaitau. Ir vis dėlto j i man šviečia kaip tūkstantis saulių.

Aleksas atsigręžia; nustembu, koks susijaudinęs jo veidas: dantys sukąsti, akys sklidinos skausmo; jaučiu, jis nekenčia sa­vęs už tai, kad yra čia, kad turi tai pasakyti, turi parodyti.

- Atleisk, Lena, - taria j is. Virš jo tamsoje rusena užrašas: ŠEŠTAS SKYRIUS.

�mta� Nevaldomi žmonės yra žiaurūs ir aikštingi, pikti ir savanaudiški,

nelaimingi ir vaidingi. Tik suvaldžius jų instinktus ir primityvias

emocijas, jie gali būti laimingi, kilnūs ir geri.

"Ssilvos knyga"

S taiga man pasidaro baisu eiti tolyn. Po krūtine tarsi kumšt

.is ��sig�iaužia, sunku alsuoti. Negaliu eiti. Nieko

nenonu zmotl. - Gal nereikia, - murmu. - Jis sakė . . . sakė, kad negalima. Aleksas tiesia ranką lyg ketindamas mane paliesti, bet, prisi­

minęs, kur esame, ją nuleidžia. - Nesijaudink. Aš čia turiu draugų. - Tikriausiai ten netgi ne ji, - piktokai tariu ir išsigąstu, kad

neištižčiau. Lyžteliu lūpas stengdamasi tvardytis. - Tikriausiai pa­darėme didelę klaidą. Mums išvis nereikėjo ateiti. Aš noriu namo.

Suprantu, kad kalbu kaip užsiaikštijusi mažė, bet nieko nega­liu padaryti. Atrodo neįmanoma įžengti pro šias dvigubas duris.

- Lena, liaukis, turi manim pasitikėti. - Vis dėlto j is mane paliečia, vos akimirką - vienu pirštu kepšteli dilbį. - Gerai? Pa­sikliauk manimi.

309

- Aš ir pasikliauju, bet . . . - Šitas oras, smarvė, tamsa ir jausmas, jog aplink viskas pūva . . . Man norisi bėgti iš čia. - Jeigu jos nėra . . . Ką gi, blogai. Bet jeigu yra . . . Manau . . . manau, turbūt dar blogiau.

Aleksas žiūri i mane. - Lena, turi žinoti, - pagaliau tvirtai taria jis. Iš tikrųjų. Aš

linkteliu. Vos šyptelėjęs j is atveria sunkias šešto skyriaus duris. Mudu ižengiame i koridorių, atrodanti lygiai taip, kaip isi­

vaizdavau kameras Kriptose: betono sienos ir grindys, kad ir kaip kadaise nudažytos, dabar igavusios nešvarų pilkai samani­ni atspalvi. Palubėje kabanti lemputė dega taip silpnai, kad vos apšviečia šitą mažą patalpą. Kertėje ant taburetės sėdi sargybi­nis. Normalaus stambumo, netgi liesas, veidas rauplėtas nuo spuogų, plaukai primena pervirtus makaronus. Kai mudu su Aleksu ieiname, sargybinis negalvodamas pasitaiso automatą: trukteli arčiau kūno, vamzdi pakreipia mūsų pusėn.

Aleksas sustingsta. Aš visa isitempiu. - Čia negalima, - sako sargybinis. - Draudžiama zona. Pirmą kartą nuo tada, kai atėjome i Kriptas, Aleksas sutrin-

ka. Nervingai čiupinėja savo ženklą. - Aš . . . maniau, kad budės Tomas. Sargybinis atsistoja. Neitikėtina, j is nedaug aukštesnis už mane

ir tikrai žemesnis už Aleksą, bet iš visų mano šiandien matytų sargybinių šio bijau labiausiai. Jo akys kažkokios keistos, žvilgsnis gyvatiškas. Dar niekada neteko stovėti priešais šautuvo vamzdi, ir dabar, žiūrėdama į juodą jo ertmę, jaučiu galinti tuoj nualpti.

- O, j is čia, niekur nedingęs. Jau visada bus čia. - Sargybinis piktai šypteli, pirštai graibo gaiduką. Kalbant matyti pilna burna išgedusių, pageltusių dantų. - Ką tu žinai apie Tomą?

3 1 0

Kambaryje stoja tyla ir įtampa, panaši į tą, kuri tvyro lauke prieš perkūniją. Aleksas išsiduoda, kad nervinasi, vieninteliu būdu: ima gniaužyti nuleistas rankas. Beveik matau jo galvoje bėgančias mintis: jis galvoja, ką toliau sakyti. Turbūt supranta, kad blogai padarė užsimindamas apie Tomą, - net aš sargybinio balse, kai jis tarė šį vardą, išgirdau panieką ir įtarumą.

Regis, praėjo baisybė laiko, - iš tikrųjų turbūt vos kelios sekundės, - tada Alekso veidu vėl nuslydo abej ingas valdiškas žvilgsnis.

- Girdėjome, buvo kažkoks sunkus atvej is, daugiau nieko. Sakinys gana miglotas, bet prielaida pakankamai aiški. Alek­

sas dviem pirštais tingiai sukioja apsaugininko ženklą. Sargybi­nis dirsteli į j į, ir matau, kad jis šiek tiek apsiramina. Laimė, ne­pasižiūri įdėmiau. Aleksas laboratorijose turi tik pirmo laipsnio saugumo leidimą, taigi teisę nebent apsilankyti valytojų sandė­liuke, bet ne vaikštinėti po draudžiamas zonas čia ar kur kitur Portlande taip, lyg būtų jų šeimininkas.

- Tiek laiko praėjo, ir nieko nežinai? - burbteli sargybinis. -Jau keli mėnesiai, kai Tomas ištemptas į dienos šviesą. Bet tur­būt ir geriau dėl IKD. Tokio dalyko tikrai nenorėjome skelbti.

IKD yra Informacijos kontrolės departamentas (arba, jei esi cinikas kaip Hana, - Idiotų kvailinimo departamentas, Cenzū­ros departamentas) , ir man pašiurpsta rankos. Šeštame skyriuje atsitiko kažkas labai baisaus, jeigu jau įsikišo IKD.

- Pats žinai, kaip esti, - taria Aleksas, jau atsigavęs po savo klaidos. Jo balsas vėl ramus ir pasitikintis. - Niekas nieko aiškiai nepasako. - Dar vienas miglotas teiginys, bet sargybinis linkteli.

- Tai jau taip. - Tada jis makteli galva į mane. - Kas ji?

3 1 1

Jaučiu, kaip j is spokso į mano paausį be randelio, kaip pa­stebi, kad neturiu procedūros žymės. Kaip ir dauguma žmonių, nejučia atsitraukia - vos pastebimai, bet vis tiek pajuntu senąjį pažeminimą, vėl prisėlina jausmas, jog esu kažkuo bloga. Aš nu­leidžiu akis.

- Niekas, - atsako Aleksas, ir, nors žinau j į turint taip sakyti, krūtinę užgula sunkumas. - Turiu jai parodyti Kriptas, ir viskas. Papildoma auklėjamoji priemonė, jei supranti, ką turiu galvoje.

Aš sulaikau kvapą įsitikinusi, kad j is tuoj mus išspirs, beveik šito trokštu. Tačiau . . . Už sargybinio taburetės - sunkaus storo metalo durys su elektronine spyna. Ji man primena Centrinio taupomojo banko saugyklą. Už durų girdžiu tolimus garsus, manau, skleidžiamus žmonių, nors sunku pasakyti.

Už tų durų galbūt yra mano mama. Gali ten būti. Aleksas teisus: turiu sužinoti.

Pirmą kartą imu iki galo suprasti, ką Aleksas sakė vakar nak­tį: visą šį laiką mano mama turbūt buvo gyva. Aš kvėpavau, ir ji kvėpavo. Aš miegodavau, ir ji miegodavo, tik kitur. Kai gal­vodavau apie ją, galbūt ir ji galvodavo apie mane. Nepakeliama mintis, ir stebuklinga, ir baisiai skaudi.

Aleksas ir sargybinis valandėlę žiūri į kits kitą. Aleksas tebe­sukioja ant piršto ženklo grandinėlę. Šis veiksmas, regis, ramina sargybinį.

- Negaliu jūsų ten leisti, - sako j is, bet jau lyg atsiprašyda­mas. Nuleidęs automatą vėl atsisėda ant taburetės. Skubiai iš­kvepiu - pati to nejusdama buvau sulaikiusi kvapą.

- Tu tik dirbi savo darbą, - abej ingai taria Aleksas. - Taigi pavaduoji Tomą?

3 1 2

- Taip ir yra. - Sargybinis vėl dirsteli į mane, ir vėl pajun­tu, kaip jo žvilgsnis stabteli ant mano nepažymėto kaklo. Reikia liautis, nedengti tos vietos delnu. Bet j is tikriausiai nutarė, jog mes nepridarysime jam rūpesčių, nes žiūrėdamas į Aleksą prisi­stato: - Frenkas Dorsetas. Vasarį atkeltas iš trečio skyriaus - po incidento.

Kažkodėl nuo žodžio incidentas nugara nubėga šiurpas. - Sunkus darbelis, ką? Aleksas atsišliejęs į sieną - įsikūnijęs nerūpestingumas. Tik

aš pajuntu jo balse įtampą. Jis vilkina. Nežino, ką toliau daryti, kaip patekti į vidų.

Frenkas gūžteli. - Čia tai ramiau, tikrai. Nieko nereikia nei įleisti, nei išleisti.

Na, beveik nieko. Jis vėl vypteli parodydamas tuos baisius savo dantis, bet akys

tebėra keistai negyvos, lyg užtrauktos šydu. Įdomu, šalutinis gy­dymo poveikis ar visada tokios buvo.

Jis atlošia galvą, prisimerkęs žiūri į Aleksą ir man dar labiau primena gyvatę.

- Tai iš kur išgirdai apie Tomą? Aleksas toliau apsimeta esąs nerūpestingas, šypsodamas su­

kioja ženklą. - Sklido kalbos, - gūžtelėdamas atsako. - Juk žinai, kaip

būna. - Zinau, - taria Frenkas. - Bet IKD neapsidžiaugė. Kelis mė­

nesius mūsų niekur neišleido. Beje, kokias kalbas girdėjai? Aišku, klausimas svarbus, savotiškas išbandymas. Būk atsar­

gus, mintyse tariu Aleksui, tarsi jis galėtų mane išgirsti.

3 1 3

- Girdėjau, jis gali turėti bendrininkų anapus, - gal tik aki­mirką dvejojęs atsako Aleksas.

Staiga viskas stoja į vietas - Alekso žodžiai: Čia turiu drau­

gų ir tai, jog, atrodo, jis galėdavo patekti į šeštą skyrių. Vienas sargybinių tikriausiai buvo prijaučiantysis, gal net aktyvus pa­sipriešinimo dalyvis. Galvoje nuskamba Alekso pamėgta frazė: Mūsų daugiau, negu tu manai.

Frenkas aiškiai nusiramina. Matyt, tokio atsakymo ir tikėjo­s i . Regis, nusprendžia, kad Aleksas vis dėlto patikimas. Paglosto tarp kelių taikiai kyšantį automato vamzdį, lyg šis būtų šuo.

- Taigi kad. Man buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Su juo beveik nebuvau pažįstamas - kartais sutikdavau poilsio kambary, porą kartų susidūrėm šikinyke, ir viskas. Su niekuo per daug nebendravo. Logiška. Tikriausiai prisišnekėdavo su Nelegalais.

Pirmą kartą girdžiu, kad pareigūnas pripažintų, jog Tyruo­se gyvena žmonės, ir aš staigiai įtraukiu oro. Žinau, Aleksui skaudu taip atsainiai kalbėt apie draugą, suimtą už tai, kad yra prijaučiantysis. Bausmė tikriausiai buvo greita ir žiauri, ypač jog j is dirbo valstybės tarnyboje. Veikiausiai buvo pakartas, nušautas, pasodintas į elektros kėdę ar įmestas pūti į vieną ka­merų - jeigu teismas jo pasigailėjo ir nenuteisė mirti kanki­nant. Jei išvis buvo teismas . . .

Nuostabu, bet Alekso balsas nesikeičia. - Koks buvo skundas? Frenkas toliau glosto savo ginklą, ir nuo šito judesio, švel­

naus, tarsi j is norėtų įkvėpti automatui gyvybę, man darosi silpna.

3 1 4

- Jokio skundo nebuvo. - Jis brūkštelėjo nuo veido plaukus atidengdamas raudonom dėmėm išmuštą kaktą, blizgančią nuo prakaito. Šiame skyriuje daug karščiau, negu buvo kitur. Tarp šių sienų susitvenkęs oras genda ir dvokia kaip ir visur kitur šia­me kalėj ime. - Manoma, jis kažką žinojo apie pabėgimą. Buvo atsakingas už kamerų inspektavimą. Juk tunelis neišdygo per vieną naktį.

- Pabėgimą? - išsprūsta man nespėjus susivokti. Širdis ima skaudžiai plakti. Iki tol niekas nėra pabėgęs iš Kriptų, nė karto.

Frenko ranka stabteli ant ginklo, pirštai vėl šoka keistą šokĮ aplink gaiduką.

- O taip, - taria j is, žiūrėdamas į Aleksą, tarsi manęs nė ne-būtų. - Tikriausiai girdėjai apie tai.

Aleksas gūžteli. - Šiokias tokias nuotrupas. Nieko tikro. Frenkas nusijuokia. Šiurpus garsas. Priminė man tą kartą,

kai mačiau du kirus, ore besipešančius dėl maisto, kaip jie kly­kaudami ritosi vandenyno link.

- Cha, pabėgimas labai tikras. Įvyko vasarį. Beje, pranešė Tomas. Be abejo, jeigu j is padėjo, ji gavo kokių šešių septynių valandų persvarą.

Jam ištarus ji, pastatas aplinkui tarsi ima griūti. Skubiai žengteliu atgal atsitrenkdama į sieną. Galėjo būti ji, pamanau, ir vieną siaubingą, nedorą akimirką pajuntu nusivylimą. Tada pri­menu sau, jog jos gal apskritai čia nebuvo, be to, pabėgti galėjo bet kas, bet kuri moteris iš prijaučiančiųjų ar agitatorių. Tačiau galvos svaigimas nepraeina. Mane drasko nerimas ir baimė, ir ūmiai apėmęs nekantrumas.

3 1 5

- Kas jai yra? - klausia Frenkas. Jo balsas skamba lyg iš kaži kur. - Dėl oro, - šiaip taip ištariu. - Čia toks oras . . . Frenkas vėl nusijuokia - bjauriai sukvakši. - Tau nepatinka šitas oras? Čia rojus, palyginti su kameromis. Atrodo, šis pokalbis j am malonus, ir aš prisimenu, kaip prieš

kelias savaites ginčijausi su Aleksu, kaip j is nesutiko, kad gydy­mas naudingas. Aš tvirtinau, kad be meilės nėra neapykantos, o be neapykantos nėra ir smurto. Neapykanta nėra didžiausias

pavojus, pasakė j is. Pavojingiausia abejingumas.

Aleksas prabyla. Kalba taip pat tyliai ir nerūpestingai, bet jaučiu tam tikrą atspalvĮ : tokiu balsu gatvės prekeiviai stengiasi žmogui Įsiūlyti dėžutę sumaigytų uogų ar sugedusi žaislą. Vis­

kas gerai, aš nuleisiu, būkit ramus.

- Klausyk, Įleisk mus valandėlei. Užteks vienos minutės. Ma­tai, kad j i jau paklaikusi iš baimės. Dėl viso šito turėjau vilktis iš miesto tokĮ kelią, ir dar laisvą dieną, kai norėjau eit ant molo, pa bandyt laimę su meškere ar ką. Matai, jeigu parvesiu j ą namo nepersiauklėjusią . . . Hm, ko gera, gali vėl tekti ją čionai tempti. Man liko tik dvi dienos atostogų, ir vasara jau baigiasi. . .

- O ko taip terliojatės? - klausia Frenkas, maktelėdamas gal­va mano pusėn. - Jeigu dėl jos kilo problemų, labai lengvai ga­lima ją sutvarkyti.

Aleksas šykščiai šypteli. - Jos tėvas - Stivenas Džounsas, laboratorijų komisaras. Jis

nori išvengti paankstintos procedūros. Kad nebūtų jokio triukš­mo, prievartos ar panašiai. Nors nusišauk.

Įžūlus melas. Frenkas kaip niekur nieko gali liepti man paro­dyti asmens liudij imą, ir mudviem su Aleksu būtų galas. Neži-

3 1 6

nau, kokia būtų bausmė už patekimą į Kriptas melaginga dings­timi, bet tikrai nieko gero.

Frenkas tik dabar manimi susidomi. Nužvelgia tarsi greip­frutą prekybos centre, spėliodamas, ar prinokęs, ir kol kas nieko netaria. Pagaliau atsistoja, užsimeta ant peties automatą.

- Einam. Penkios minutės . Kol j is kuičiasi su elektroninio užrakto klaviatūra, o kitą ran­

ką prideda prie pirštų atspaudų tikrinimo ekranėlio, Aleksas paima man už alkūnės.

- Eikš, - liepia šiurkščiu balsu, sakytum išvestas iš kantrybės mano priepuoliuko. Bet jo prisilietimas švelnus, pirštai šilti, ra­minantys. Norėčiau, kad j is jų neatitrauktų, bet po akimirkos jis mane paleidžia. Jo akyse perskaitau maldavimą, garsų ir aiškų: Būk stipri. Mes jau esame prie tikslo. Dar pabūk stipri.

Spragteli užraktas. Frenkas užgula duris, pastumia pečiu, ir jos prasiveria lygiai tiek, kad galėtume įsmukti į koridorių už jų. Aleksas žengia pirmas, tada aš, tada Frenkas. Koridorius toks siauras, jog galime eiti tik vorele, ir jame netgi tamsiau negu visose Kriptose.

Bet mane pritreškia dvokas: baisi puvėsių smarvė kaip karštą dieną sąvartyne šalia uosto, kur išmetami visi žuvų viduriai. Net Aleksas nusikeikia ir ima kosėti delnu užsiėmęs nosį.

Įsivaizduoju, kaip man už nugaros išsišiepia Frenkas. - Šeštas skyrius turi ypatingą aromatą, - sako j is. Eidama girdžiu, kaip į jo šlaunį daužosi automatas. Bijau nu­

alpti, todėl noriu prisilaikyti sienos, bet j i apaugusi pelėsiais ir šlapia. Abipus koridoriaus eina užsklęstos geležinės durys, viso­se įtaisytas apmūsojęs lėkštės didumo langelis. Per sienas sklin-

3 1 7

da nepaliaujamos tylios aimanos. Tai blogiau negu ankstesnieji riksmai ir klyksmai: šitaip aimanuoja žmonės, jau praradę viltį, kad jų kas nors klausosi, šiuo nesąmoningu garsu tik užpildo­mas laikas, erdvė ir tamsa.

Aš neištversiu. Jeigu Aleksas neklysta, mano mama čia, už vienų tų baisiųjų durų, - taip arti, kad jei galėčiau pertvarkyti akmenų sandarą ir juos ištirpinti, ištiesusi ranką ją paliesčiau. Esu arčiau jos, nei kada nors svajojau vėl būti.

Galvoje grumiasi skirtingos mintys ir troškimai: Mamos nega­

li čia būti; verčiau ji būtų mirusi; noriu matyti jq. gyvq.. Po visomis šiomis mintimis tvinksi tas kitas žodis: pabėgimas, pabėgimas.

Tokia galimybė atrodo pernelyg fantastiška. Jeigu mama būtų pabėgusi, aš būčiau sužinojusi. Ji būtų atėjusi manęs pasiimti.

Šeštame skyriuje koridorius vienas. Kiek matau, yra maž­daug keturiasdešimt durų, keturiasdešimt vienučių.

- Na štai, didžioj i ekskursija, - sako Frenkas. Padaužo į vie­nas pirmųjų durų. - Čia jūsų Tomukas, jeigu norit pasisveikinti.

Ir j is vėl nusijuokia tuo savo baisiu kvakšinčiu juoku. Prisi­menu, ką minėjo, kai tik įėjome. Jau visada bus čia.

Priekyje Aleksas tyli, bet matau, kad krūpteli. Frenkas stuk­teli man į nugarą automato vamzdžiu.

- Tai kaip patinka? - Baisu, - iškošiu. Gerklė lyg apipinta spygliuota viela. Fren-

kas atrodo patenkintas. - Verčiau klausyk ir daryk, kas tau liepiama, - moko j is. -

Kas iš to, jeigu baigsi kaip šitas vyrukas. Mes sustojame priešais vienas duris. Frenkas linkteli rody­

damas mažąjį langelį, ir aš nedrąsiai prisiartinu, prisispaudžiu

3 1 8

prie stiklo. Tokio apdulkėjusio, kad beveik neperšviečiamo, bet prisimerkusi kameros prieblandoje šį tą įžiūriu: lovą su nudry­žusiu, purvinu čiužiniu, klozetą, kibirą, kurio paskirtis turbūt ta pati kaip ir šuniui padėto dubens su vandeniu. Iš pradžių pa­manau, kad kertėje pamesta senų skarmalų krūva, bet paskui suvokiu matanti Frenko minėtąjį "vyruką" - nešvarumais apte­kusią kaliausę, vien oda ir kaulai, susivėlusių plaukų kaltūnas. Jis nejuda, oda tokia purvina, jog susilieja su sienų pilkuma už jo nugaros. Jeigu ne akys, be paliovos lakstančios, tarsi jis seki o­tų ore vabzdžius, niekaip nepalaikytum jo gyvu. Net žmogumi nepalaikytum.

Vėl šmėkšteli mintis: Verčiau ji būtų mirusi. Tik nebūtų to­kioj vietoj . Bet kur, tik ne čia.

Aleksas toliau eina koridoriumi, girdžiu jį garsiai įkvepiant. Pakeliu akis. Jis stovi kaip įkastas, jo išraiška mane išgąsdina.

- Ko? - tarsteliu. Jis neatsako. Žiūri į kažką, ko nematau aš, - turbūt į kažkokias

duris toliau koridoriuje. Staiga atsigręžia, jį supurto drebulys. - Nežiūrėk, - kimiai taria j is, ir mane užliej a baimės banga. - Kas ten? - klausiu. Žengiu prie jo. Staiga pasivaidena, jog

j is be galo toli, už nugaros prakalbusio Frenko balsas irgi skam­ba iš tolumos.

- Ji ten kalėjo, - kalba j is. - Šimtas aštuonioliktame nume­ryje. Valdžia nesukrapštė pinigų sienoms užtaisyti, tai kol kas viskas taip ir stovi. Remontui visada trūksta žaliųjų.

Aleksas žiūri į mane. Visas jo susitvardymas ir pasitikėj imas išgaravę. Akys dega pykčiu, o gal skausmu, burną iškreipė gri­masa. Man ima ūžti galva.

3 1 9

Aleksas kilsteli ranką lyg norėdamas manęs neleisti. Mūsų akys akimirką susitinka, tarp mudviejų kažkas žybteli, - per­spėj imas, o gal atsiprašymas, - ir aš pro jį įsispraudžiu į šimtas aštuonioliktą kamerą.

Ši kamera beveik niekuo nesiskiria nuo kitų, kurias mačiau pro mažyčius langelius eidama koridoriumi: gruoblėtos cemen­to grindys, rūdimis apėjęs klozetas ir vandens pilnas kibiras, kuriame lėtai sukasi keli tarakonai; siaura geležinė lovelė su plo­nyčiu čiužiniu, kažkieno atitempta į patį vidurį.

Bet sienos. . . Sienos prirašinėtos, prirašytos nuo krašto iki krašto. Ir ne teksto. Jas dengia net menkiausiame lopinėlyje be galo kartojamas vienui vienas žodis.

Meilė.

Išraitytas didžiulėmis raidėmis ir vos įžiūrimai išskrebentas kampuose; išraižytas dailia rašysena ir didžiosiomis spausdin­tomis raidėmis; iškapotas, išdraskytas, išlesiotas, tarsi sienos palengvėle būtų virtusios poezija.

Ant žemės, susiraičiusi prie vienos sienos, guli blausi sidabro grandinėlė su tebekabančiu ant jos talismanu: rubinais nusags­tytu durklu, kurio geležtė beveik visiškai sudilusi. Tėvo talisma­nas. Mamos pakabutis.

Mano mamos. Visą tą laiką, kiekvieną ilgą mano gyvenimo sekundę, kai

maniau ją mirus, ji buvo čia: draskė, gremžė, laužė betoną įka­linta tarp šių sienų it seniai slepiama paslaptis.

Omiai pasijuntu lyg vėl atsidūrusi tame savo sapne: stoviu ant uolos, o iš po kojų slysta žemė, virsta smėliu laikrodyje. Jau­čiuosi kaip visada tą akimirką, tačiau tada suvokiu, kad smėlio nebeliko, jau krisiu oru.

320

- Baisu, ar ne? Pažiūrėk, ką liga jai padarė. Kas žino, kiek valandų ji čia draskė krebždėdama kaip žiurkė.

Frenkas su Aleksu stovi už manęs. Frenko žodžiai aidi tar­tum per storą audeklą. Staiga pašaukta šviesos spindulio, lyg ilgas auksinis pirštas išlindusio pro išgremžtą angą sienoje, žen­giu žingsnį tolyn į kamerą. Lauke, atrodo, debesys j au sklaidosi; kitoje akmeninės tvirtovės pusėje matau mėlynai blykčiojant Prizampskoto upę, o toliau - judančią susipynusią lapiją, žalu­mos, saulės ir kvapios vešinčios gamtos laviną. Tyrus.

Šitiek valandų, šitiek dienų reikėjo raižyti šitas penkias rai­des, šį keistą ir baugų žod�, žodį, kuris ją ir įkalino daugiau kaip dešimčiai metų.

Ir pagaliau šis žodis padėjo jai pabėgti. Vienos sienos apačio­je j i išraižė šį žodį daugybę kartų tokiomis didžiulėmis raidė­mis, beveik kūdikio didumo, ir taip giliai, kad viena raidė virto tuneliu, pro kurį ji ir ištrūko.

Peno tavo kūnui, pieno tavo kaulams, ledo kraujui

sustabdyti, skrandžio, virškinančio akmenis.

Liaudiškas palinkėjimas

Net kai geležiniai vartai trinktelėdami užsidarė už mūsų ir Kriptos nutolo, jausmas, jog esi iš visų pusių užda­rytas, nepraeina. Krūtinę kažkas baisiai tebegniaužia

ir man sunku kvėpuoti. Senutėlis kalėj imo autobusas dusulingu varikliu mus nuve­

ža nuo sienos į Dieringą. Iš ten mudu su Aleksu pėsti grįžtame į Portlando centrą, vienas vienu, kitas kitu šaligatviu. Kas keli žingsniai j is krypteli galvą mano pusėn ir žiopčioja lyg tardamas negirdimus žodžius. Zinau, jam neramu dėl manęs, gal bijo, kad nepalūžčiau, bet aš neprisiverčiu pažvelgti jam į akis ar ką nors pasakyti. Ziūriu tiesiai prieš save, kojas varau į priekį. Krūtinėje ir skrandyje baisus skausmas, o visas kūnas lyg apmiręs. Nejau­čiu žemės p·o kojų, nei medžiuose šniokščiančio vėjo, pralekian­čio man pro veidą; nejaučiu saulės, pagaliau išlindusios iš šiur­piai juodų debesų ir nušvietusios pasaulį keistai žalsva spalva, lyg viskas būtų po vandeniu.

322

Kai buvau maža ir mirė mama, - kai maniau ją mirus, - pri­simenu, pirmą kartą išsirengusi bėgioti beviltiškai pasiklydau Kongreso gatvės, kurioje visą gyvenimą žaidžiau, gale. Pasukusi už kampo atsidūriau priešais "Muilo burbulų" valyklą ir staiga pamiršau, kur esu, namai kairėje ar dešinėje pusėje. Viskas atro­dė kitaip. Viskas atrodė tarsi spalvota tikrų daiktų kopija, trapi ir iškraipyta, sakytum būčiau pakliuvusi į juokų kambarį, kur veidrodžiai atspindi mano kasdienį pasaulį.

Ir vėl šitaip jaučiuosi. Pasiklydusi, surasta ir vėl pasiklydusi, ir viskas vienu metu. Dabar žinau, jog kažkur šiame pasaulyje, platybėse anapus tvoros, mano mama gyva, kvėpuoja, prakai­tuoja, juda ir mąsto. Įdomu, ar prisimena mane, ir skausmas duria dar giliau, visiškai užima kvapą, aš sustoju ir susirietusi susiimu pilvą.

Mes tebesame netoli pusiasalio, Brukso 37 kaimynystėje, kur tarp namų plyti prišiukšlinti susivėlusios žolės plotai ir apleisti sodai. Bet gatvėse dar pasitaiko žmonių, tarp jų vienas toks, kurį iš pradžių palaikau reguliuotoju: net dabar, prieš pat vidurdienį, jam ant kaklo tabaluoja ruporas, o prie diržo pririšta medinė lazda. Aleksas jį irgi tikriausiai mato. Jis stovi už kelių žingsnių, stengdamasis atrodyti nerūpestingai, bet man sumurma:

- Ar gali paeiti? Iš skausmo aš vos pasijudinu. Dabar j is raižo visą kūną, pul-

suoja galvoje. - Manau, taip, - išstenu. - Skersgatvis į kairę. Eik ten. Kiek įmanoma atsitiesusi - bent jau tiek, kad įstengiu

įkėblinti į gatvelę tarp dviejų didelių pastatų. Maždaug pusiau-

323

kelėj stovi keli metaliniai konteineriai, apspisti musių. Kvapas koktus, panašus į Kriptų, bet vis tiek susmunku tarp dviejų konteinerių dėkinga už slėptuvę ir galimybę pasėdėti. Ilsintis tvinksėjimas galvoje apstoja. Prišlieju galvą prie plytų mūro jausdama, kaip pasaulis siūbuoja - it laivas, nutrūkęs nuo švartavimosi lyno.

Po kelių akimirkų prieina Aleksas, atsitūpęs priešais nu­braukia man nuo veido plaukus. Pirmą kartą per visą dieną gali mane paliesti.

- Atleisk, Lena, - sako, ir aš suprantu, kad j is atsiprašo nuo­širdžiai. - Maniau, norėsi žinoti.

- Dvylika metų, - tariu. - Dvylika metų laikiau ją mirusia. Valandėlę abu tylime. Aleksas ratais trina man pečius, ran­

kas ir kelius, kur tik pasiekia, lyg būtinai stengdamasis išlaikyti fizinį ryšį. Norėčiau užsimerkti ir būti nu pūsta į tuštumą tartum dulkė, jausti, kaip visos mintys nuskrieja it pienių pūkai, nešami vėjo. Bet jo rankos tempia mane atgal: į šį skersgatvį ir Portlan­dą, pasaulį, kuris staiga neteko prasmės.

Ji kažkur yra, alsuoja, išalksta, valgo, vaikšto, plaukioja. Jau neįmanoma nė gal vot apie tolesnį gyvenimą, neįmanoma įsi­vaizduoti, kad galima miegoti, varstytis sportbačius prieš bėgi­mą, padėti Kerolei nurinkti indus ir netgi gulėti su Aleksu jo namelyje, kai žinau ją esant gyvą: kad ji kažkur yra, nutolusi nuo manęs kaip tolimas žvaigždynas.

Kodėl ji manęs nepasiėmė? Ši mintis perskrodžia lyg elektros iškrova, ir skausmas sugrįžta. Kietai užsimerkusi palenkiu gal­vą į priekį ir meldžiu, kad skausmas liautųsi. Bet nežinau, kam melstis. Staiga nebeprisimenu jokių žodžių, nieko nesugalvoju,

324

tik išvystu save mažą bažnyčioje, žiūrinčią, kaip vitražuose dega saulė, kaip vėliau visa ta šviesa užgęsta palikdama spalvotų sti­klų kvadratėlius, blausius, tokius smulkius ir tarsi netikrus.

- Ei, pažiūrėk į mane. Vargais negalais atsimerkiu. Aleksą regiu lyg per miglą, nors

j is tupi čia pat. - Tikriausiai nori valgyt, - švelniai sako jis. - Palydėsiu tave

namo, gerai? Ar paeisi? Jis atsitraukia duodamas man vietos atsistoti. - Ne, - atsakau kur kas griežčiau, negu norėjau, ir Aleksas

sutrinka. - Tu negali paeiti? Tarp antakių jam susimeta raukšlelė. - Ne dėl to. - Baisiai sunku išlaikyti normalų balsą. - Aš tik

negaliu eiti namo. Iš viso. Aleksas atsidūsta, pasitrina kaktą. - Galėtume eiti į Brukso gatvę, kurį laiką pabūti tame name.

O kai pasijusi geriau . . . - Tu nesupranti, - pertraukiu jį . Krūtinėje tvenkiasi riksmas,

ropoja gerkle aukštyn lyg juodas vabalas. Galvoje sukasi viena mintis: Jie žinojo. Visi žinojo - Kerolė ir dėdė Viljamas, gal net Reičelė - ir vis tiek leido man manyti, jog ji mirusi. Leido tikėti, jog ji mane paliko. Jog aš jai buvau niekas. Staiga mane užlieja iki baltumo įkaitęs pyktis: jei pareisiu namo ir juos pamatysiu, nesusivaldysiu. Supleškinsiu namą arba išardysiu jį lenta po len­tos. - Aš noriu pabėgt su tavimi. Į Tyrus. Kaip kalbėjome.

Manau, Aleksas apsidžiaugs, bet j is atrodo tik nuvargęs. Nu­suka akis, prisimerkia.

325

- Klausyk, Lena, buvo sunki diena. Tu nusikamavai. Išalkai. Negali blaiviai mąstyti. . .

- Aš mąstau labai blaiviai. - Sunkiai atsistoju, kad neatrody­čiau tokia bejėgė. Pykstu ir ant Alekso, nors žinau, jog nekaltas. Bet įniršis daužosi viduje vis stiprėdamas ir išsiveržia nesirink­damas krypties. - Aleksai, aš negaliu čia gyventi. Nebe. Tik ne po. . . po viso to. - Gerklę suspaudžia tramdomas riksmas. -Aleksai, jie žinojo. Žinojo ir man nesakė.

Jis irgi pakyla, lėtai, lyg skaudamom kojom. - Nieko tikro tu nežinai, - sako jis. - Dar ir kaip žinau, - atkertu, ir tai tiesa. Giliai širdyje žinau.

Prisimenu mamą, palinkusią prie manęs, atp laukiantį jos išblyš­kusį veidą, jos balsą. Aš tave myliu. Nepamiršk. Šito jie negali

atimti, - tyliai skamba man ausyse, o jos lūpos liūdnai šypso­si. Ji taip pat žinojo. Tikriausiai žinojo juos ateisiant jos išvežti į tą siaubingą vietą. Jau po savaitės sėdėjau apvilkta šiurkščia juoda suknute, su apelsinų žievėmis sterblėje, kad turėčiau ką čiulpti rydama ašaras, o visi, kuriais tikėjau, mane apsupo ne­pereinama, glotnia melo siena ("Ji sirgo"; "Štai ką daro ši liga"; "Savižudybė") . Iš tikrųjų tą dieną aš buvau palaidota. - Namo negaliu eiti ir neisiu. Eisiu su tavimi. Mes galime gyventi Tyruo­se. Kiti žmonės juk gyvena, ar ne? Kitiems juk pavyko. Mano mamai. . . - Noriu pasakyti: Mano mamai irgi pavyks, bet man nutrūksta balsas.

Aleksas įdėmiai žiūri į mane. - Lena, jeigu pabėgsi . . . visam laikui pabėgsi. . . nebus taip,

kaip man. Ar supranti? Tu negalėsi nuolat pereidinėti sienos. Niekad negalėsi grįžti. Tavo numeris bus paskelbtas nelegaliu.

326

Visi žinos, jog esi maištininkė. Visi tavęs ieškos. Jei kas nors su­ras . . . jei kada įkliūsi. . . - Aleksas nebaigia sakinio.

- Man nerūpi, - metu jau nesivaldydama. - Argi ne tu pats man pasiūlei? O dabar kas? Kai jau pasiryžau, atsiimi savo žodžius?

- Aš tik bandau . . . Vėl jį pertraukiu, taršku, lekiu pasikinkiusi pyktį, trokšdama

ką nors draskyti, daužyti: - Tu toks kaip visi. Niekuo ne geresnis. Moki tik šnekėti, šne­

kėti. Bet kai reikia ką nors daryti, kai reikia man padėti . . .

- Aš ir stengiuosi tau padėti, - piktai taria Aleksas. - Bet čia ne juokas. Ar supranti? Toks pasirinkimas ne juokas, o tu dabar įtūžusi ir nesupranti, ką kalbi.

Jis irgi ima pykti. Jo balsas manyje pažadina kažką skaus­minga, bet jau negaliu sustoti. Griauti, griauti, griauti - noriu viską sunaikinti: jį, save, visą miestą, visą pasaulį.

- Nešnekėk su manim kaip su vaiku. - Tada nesielk kaip vaikas, - atšauna jis. Matau, iškart pa-

sigaili šitų žodžių. Grįžtelėjęs šonan atsidūsta ir prabyla jau normaliu balsu: - Klausyk, Lena. Tikrai atsiprašau. Žinau, kad turėjai . . . Noriu pasakyti, po viso, kas šiandien atsitiko, aš net nepajėgiu įsivaizduoti, kaip tu jautiesi.

Per vėlu. Pro ašaras nieko nematau. Nusigręžusi nuo jo nagu rakinėju sieną. Atplyšta plytos trupinėlis. Žiūrėdama, kaip j is nukrinta, galvoju apie mamą, apie tas baisias prirašytas sienas, ir dar labiau apsipilu ašaromis.

- Jeigu aš tau rūpėčiau, pasiimtum mane, - sakau. - Jeigu nors kiek rūpėčiau, tuojau pat pasiimtum mane ir išeitume.

327

- Tu man rūpi, - sako Aleksas. - Ne, nerūpiu. - Suprantu, kad elgiuosi vaikiškai, bet nieko

negaliu padaryti. - Ir jai nerūpėjau. Nė trupučio. - Netiesa. - Tai ko ji manęs nepasiėmė? - Vis dar nusisukusi nuo jo iš

visų jėgų spaudžiu delną prie sienos, tarsi bijodama, kad tuoj pat nesugriūtų. - Kur ji dabar? Kodėl manęs neieškojo?

- Pati žinai kodėl, - jau tvirčiau taria jis. - Žinai, kas būtų buvę, jeigu ji būtų dar kartą sugauta . . . sugauta su tavimi. Mirtis abiem.

Žinau, j is teisus, bet nuo to ne geriau. Aš varau savo: - Ne dėl to. Aš jai nerūpiu, kaip ir tau. Niekam nerūpiu. Ranka nusibraukiu panosę. - Lena ... - Aleksas suima man už alkūnių ar atsuka į save. Aš

atkakliai spoksau į žemę, tada jis kilsteli man smakrą. - Magda­lena, - pirmą kartą nuo pažinties pradžios kreipiasi į mane pil­nu vardu. - Tavo mama tave mylėjo. Ar supranti? Ji tave mylėjo. Ir tebemyli. Ji norėjo, kad tau negrėstų pavojus.

Mane išmuša karštis. Pirmą sykį gyvenime neišsigąstu šito žodžio. Manyje kažkas atsiveria, išsitiesia kaip katė atokaitoje, ir aš trokštu, kad Aleksas vėl jį ištartų.

Jo balsas be galo švelnus. Akys šiltos, su šviesos taškeliais, jų spalva kaip saulės, šiltą rudens vakarą it sviestas tekančios medžių šakomis.

- Ir aš tave myliu. - Jo pirštai nuslysta mano skruostu, palie­čia lūpas. - 'žinok tai. Privalai žinoti.

Tada šitai ir atsitinka. Kai taip stoviu tarp dviejų bjaurių šiukšlių konteinerių kaž­

kokiame prišnerkštame skersgatvyje, aplinkui griūvant visam

328

pasauliui, ir girdžiu, kaip Aleksas pasako tuos žodžius, visa baimė, kurią nešiojausi nuo pat to laiko, kada išmokau sėdėti, stovėti, kvėpuoti, - nuo to laiko, kada man buvo pasakyta, jog mano esybės šerdis užpildyta kažkuo blogu, kažkuo sugedusiu ir liguistu, kažkuo, ką būtina užgniaužti, nuo to laiko, kada man buvo pasakyta, jog visada esu vos per žingsnelį nuo pražūties, -visa tai staiga išnyksta. Tas daiktas, mano pradžių pradžia, mano šerdies šerdis, dar labiau išsitiesia, išsiskleidžia, švysteli aukštyn it vėliava: pasijuntu kaip niekada stipri.

- Ir aš tave myliu, - ištariu.

Keista, tačiau po tos valandėlės skersgatvyje ūmiai suprantu savo pilno vardo prasmę, priežastį, dėl kurios mama mane pa­vadino Magdalena, ir ką byloja sena biblinė sakmė apie tai, kaip Juozapas atsisakė Marijos Magdalenos. Suvokiu, jog tai padarė ne šiaip sau. Jis jos atsisakė, kad ji būtų išganyta, nors j am širdis plyšo ją paleidžiant.

Jis jos atsižadėjo, nes mylėjo ją. Manau, gal ir mama man gimus jautė tą patį: jog kada nors

turės taip pasielgti. Turbūt šitai neatskiriama nuo meilės - turi ko nors atsisakyti. Kartais net žmogaus.

Mudu su Aleksu kalbamės apie viską, ką turėsiu palikti pasi­traukdama su juo į Tyrus. Jis nori įsitikinti, ar aš suprantu, kam mes ryžtamės, ko jau negalėsiu: vakare sustoti prie užsidariusios "Riebuilių kačių" kepyklėlės ir prisipirkti užsilikusių bandelių po dolerį; sėdėti ant molo ir žiopsoti į kirus, klykaujančius ir sukančius ratus virš galvos; bėgioti toli, palei sodybas, kai rasa spindi ant kiekvienos žolelės ir ji atrodo lyg aptraukta stiklu;

329

jau nebus nepaliaujamai ošiančio vandenyno, pulsuojančio po Portlandu lyg širdies plakimas, siaurų akmenimis grįstų senojo uosto gatvelių, parduotuvių su ryškiais, gražiais drabužiais, ku­rių niekada negalėjau įpirkti.

Iš tikrųjų gaila palikti tik Haną ir Greisę. Visas Portlandas dėl manęs gali nors ir išgaruoti: blizgantys išstypę netikri bokš­tai, aklini parduotuvių fasadai ir nuolankūs žmonės išplėstomis akimis, kurie nuleidę galvas klausosi nesibaigiančio melo, ro­miai sutinka aukotis it gyvuliai, varomi į skerdyklą.

- Jeigu bėgsime, būsime tik aš ir tu, - kartoja Aleksas, lyg norėdamas įsitikinti, ar suprantu, kam esu pasiryžusi. - Ir nie­kada negrįšime.

Aš jam sakau: - Daugiau nieko nenoriu. Tik kad būtume aš ir tu. Visada. Tikrai taip manau. Ir netgi nebijau. Kai jau žinau, jog jį tu-

rėsiu, jog mudu turėsime vienas kitą, jaučiu daugiau niekada nieko nebijosianti.

Nutariame išnykt iš Portlando po savaitės, likus lygiai de­vynioms dienoms iki procedūros. Man neramu, kad taip ilgai atidedame pabėgimą, - beveik knieti mauti tiesiai prie tvoros ir dienos šviesoje bandyt prasiveržti anapus, bet Aleksas kaip visada mane nuramina ir paaiškina, jog reikia palaukti.

Per kelerius pastaruosius metus jis labai retai pereidavo sieną. Per daug pavojinga. Bet prieš mudviejų galutinį pabėgimą Alek­sas kitą savaitę ją kirs du sykius - beveik savižudybė, bet jis man įrodinėja, jog būtina. Pabėgęs su manimi neteks darbo ir nebe­simokys, irgi bus paskelbtas nelegaliu, nors iš tiesų jo tapatybė niekada ir nebuvo legali, ją sukūrė pasipriešinimo organizacija.

330

Kai abu tapsime Nelegalais, būsime ištrinti iš sistemos. Mu­dviejų neliks. Lyg niekada nebūtume gyvenę. Na, bent jau gali­me tikėtis, kad į Tyrus mūsų niekas nesivys. Nebus jokių reidų. Niekas mūsų neieškos. Norėdami mus gaudyti, j ie turėtų pripa­žinti, jog pabėgome iš Portlando, jog tai įmanoma, jog Nelegalų esama.

Vos tik išgydytiej i vėl įsmeigs žvilgsnį į ateitį, į begalinę die­nų, kurias reikės pereiti, virtinę, mes virsime šmėklomis, pėdsa­kais, prisiminimais - netgi jais neilgai tebūsime.

Kadangi Aleksas daugiau negalės grįžt į Portlandą, turime pergabenti kuo daugiau maisto, žieminių drabužių ir kitų daik­tų, be kurių negalėsime išsiversti. Nelegalai gyvenvietėse mie­lai viskuo dalijasi, bet ruduo ir žiema Tyruose - visada sunkūs metų laikai, o taip ilgai išgyvenęs Portlande Aleksas nėra toks jau šaunus medžiotojas rankiotojas.

Sutariame vidurnaktį susitikti mūsų name ir toliau planuoti. Aš atsinešiu pirmus daiktus, kuriuos noriu pasiimti: nuotraukų albumą, laiškelius, vienuoliktoje klasėje mudviejų su Hana siun­tinėtus viena kitai per matematikos pamokas, ir maisto, kiek įstengsiu nukniaukti "Užsuk ir sutaupyk" parduotuvėje.

Pasidaro beveik trys valandos, kai su Aleksu išsiskiriame ir aš pasuku namo. Debesys prasisklaidė, dangus jų properšose šviesiai melsvas lyg išblukęs ir išskidęs šilkas. Oras šiltas, bet vė­jas dvelkia rudens vėsa ir deginamų lapų dūmais. Netrukus vešli gamtos žaluma suliepsnos ryškiai raudonomis ir oranžinėmis spalvomis, paskui ir jos užges, pavirs juodu žiemos trapumu. O manęs nebus - būsiu kažkur tarp drebančių belapių medžių, įklimpusių pusnynuose. Bet su manimi bus Aleksas ir mums

33 1

nereikės nieko bijoti. Vaikščiosime susiėmę už rankų ir bučiuo­simės vidury dienos, mylėsime vienas kitą, ir niekas nemėgins mūsų išskirti.

Nepaisant visko, kas šiandien atsitiko, jaučiuosi ramesnė nei kada nors, sakytum Alekso ir mano žodžiai būtų mus apgaubę apsaugine aura.

Nebėgiojau daugiau kaip mėnesį. Per karšta, be to, Kerolė neleido. Tačiau vos grįžusi namo paskambinu Hanai, pakviečiu susitikti mokyklos stadiono bėgimo take, įprastoje starto vieto­je, ir ji nusijuokia.

- Pati jau norėjau skambinti ir kviesti, - sako ji . - Telepatija, - tariu; jos juoką trumpai užgožia ūžesys, kai

kažkur Portlando gilumoje prie mūsų linijos prisijungia cenzo­rius. Amžinoji besisukanti akis, niekada neprarandanti budru­mo. Akimirką aš užverdu pykčiu, bet greit atauštu. Jau netrukus visiškai ir amžinai išnyksiu iš žemėlapio.

Tikėjausi išeiti iš namų nesusidūrusi su Kerole, bet prie durų ji pastoja man kelią. Kaip visada, sukasi virtuvėje be galo karto­dama virimo ir valymo ciklą.

- Kur buvai visą dieną? - klausia. - Su Hana, - negalvodama atsakau. - Ir vėl išeini? - Pabėgioti. Pirma maniau, jog ją išvydusi nagais išakėsiu veidą arba už­

mušiu. Tačiau dabar žiūrėdama į ją jaučiu tik stingulį, lyg ji būtų skelbimų lenta ar autobusu pravažiuojantis nepažįstamas žmogus.

- Vakarienė pusę aštuonių, - įspėja ji . - Noriu, kad parėjusi padengtum stalą.

332

- Pareisiu, - pažadu. Man topteli, kad tokį stingulį, tokį atskirumą ji ir visi išgy­

dytieji jaučia visą laiką, tarsi tave nuo visų kitų žmonių skirtų storas, garsus slopinantis stiklas. Per jį beveik niekas nepereina. Už jo beveik niekas neturi reikšmės. Sakoma, kad gydoma dėl laimės, tačiau dabar suprantu, jog taip nėra ir niekada nebuvo. Gydoma dėl baimės: skausmo baimės, sielvarto baimės, baimės, baimės, baimės - dėl aklo gyvuliško gyvenimo, bailaus, nykaus ir kvailo, tolydžio atsitrenkiant į supančias sienas, šlepsint vis siaurėjančiais koridoriais.

Pirmą kartą gyvenime Kerolės nuoširdžiai gaila. Man tik septyniolika metų, bet aš jau žinau kai ką, ko nežino ji : žinau, kad gyvenimas - ne gyvenimas, jeigu per jį tik plauki. Zinau, jog svarbiausia, nėra nieko svarbiau, kaip rasti tau brangius dalykus ir laikytis jų įsikibus, kovoti dėl jų, nė už ką nepaleisti iš rankų.

- Gerai. - Kerolė stovi truputį sutrikusi, kaip visada, kai nori pasakyti ką nors prasmingo, bet nelabai prisimena, kaip tai da­ryti. - Dvi savaitės iki procedūros, - pagaliau taria j i.

- Šešiolika dienų, - burbteliu, bet mintyse skaičiuoju: sep­tynios dienos. Septynios dienos, ir būsiu laisva, toli nuo visų šių žmonių ir jų slidžių, paviršutiniškų gyvenimėlių praslenkant vienam pro kitą, slystant, slystant iš gyvenimo į mirtį. Jiems šie būviai beveik nesiskiria.

- Nervintis nieko blogo, - sako ji. Tai ir yra sunkiausi žo­džiai, kuriuos ji visą laiką stengėsi pasakyti, paguodos žodžiai, kuriems prisiminti jai prireikė šitiek pastangų. Vargšė teta Kero­lė: gyvenimas, susidedantis iš indų ir žirnelių skardinių įlenktais kraštais, ir dienų, tekančių iš vienos į kitą. Man dingteli, kokia j i

3 3 3

atrodo sena. Veidas išvagotas raukšlių, plaukuose daugybė žilų sruogų. Tik akys man įrodinėja, jog amžius jai neturi įtakos, ­išplėstos, tarsi plėvele aptrauktos visų išgydytųjų akys, regis, nuolat žvelgiančios į tolį. Jauna, dar prieš gydymą, tikriausiai buvo graži, bent jau tokia pat aukšta kaip mano mama ir galbūt tokia pat liekna, ir mintyse šmėsteli paveikslas: dvi paauglės, du plonyčiai laužtiniai skliausteliai, atskirti sidabrinio vandenyno ploteliu, besitaškantys ir kvatojantys. Štai tokių dalykų ir neiš­sižadama.

- Oi, bet aš nesinervinu, - sakau. - Patikėk, negaliu sulaukti. Liko septynios dienos.

Kas yra grožis? Grožis - ne daugiau kaip triukas, iliuzija, kurią sukelia įau­

drintos dalelės ir elektronai, susidurdami tavo akyse, stumdydamiesi tavo

smegenyse lyg išdykusių mokinukų būrys, per pertrauką lekiantis į kiemą.

Nejau pasiduosite iliuzijai? Nejau leisitės apgaudinėjami?

" Apie groži ir melą" -

Elena D"rpšyr. "Naujoj i filosofija"

Kai ateinu, Hana jau laukia atsišliejusi į grandininę sta­diono tvorą, užvertusi galvą ir užsimerkusi nuo saulės. Spindulių nubaltinti plaukai krinta ant pečių. Aš su­

stoju už keliolikos žingsnių, nes noriu įsiminti ją kaip tik tokią, amžinai išlaikyti įsispaudusį sąmonėje jos paveikslą.

Staiga ji atsimerkia, pamato mane. - Dar nepradėjome bėgti, - sako atsistumdama nuo tvoros ir

pabrėžtinai pasižiūri į laikrodėlį, - o tu jau atsilieki. - Ar čia iššūkis? - klausiu prieidama prie jos. - Tik faktas, - nusišypso ji . Man prisiartinus šypsena dings-

ta. - Tu pasikeitusi. - Pavargusi, - tariu. Keista sveikintis nei apsikabinant, nei

ką, nors mes visada taip elgiamės, visada turėjome taip elgtis.

335

Keista, kad aš jai niekada nesu sakiusi, kokia ji man brangi. -Sunki diena.

- Nori pasišnekėti? - Ji žiūri prisimerkusi. Per vasarą įdegė. Nosis nusėta strazdanomis lyg žvaigždutėmis. Tikrai laikau ją turbūt gražiausia mergaite Portlande, o gal ir visame pasaulyje, pagalvojus, kaip j i suaugs ir mane pamirš, skaudžiai nudiegia po šonkauliais. Kada nors ji beveik neprisimins kartu praleisto laiko, o jei ir prisimins, tik kaip seną ir truputį juokingą sapną, kurio vaizdai jau baigia išdilti.

- Gal kai pabėgiosime, - sakau, nes daugiau nieko nesugal­voju. Reikia eit į priekį, kito kelio nėra. Eit į priekį, kad ir kas nutiktų. Toks visuotinis dėsnis.

- Nori pasakyti - kai prisirysi mano sukeltų dulkių, - nusi­šaipo ji pasilenkusi, mankštindama pakinklių sausgysles.

- Kam kalbėti, o tau tylėti, juk visą vasarą pradrybsojai. - Pati tylėk. - Atlošusi galvą, ji mirkteli man. - Vargu ar tai,

kuo užsiimi su Aleksu, galima vadinti mankšta. - Ša . . . - Nusiramink, aplinkui nieko nėra. Aš žiūrėjau. Viskas atrodo taip kasdieniška, taip maloniai, nuostabiai

kasdieniška, ir mane užplūsta toks džiaugsmas, jog net galva sukasi. Gatvės nudryžuotos auksinės saulės ir šešėlių ruožais, oras kvepia druska, kepama mėsa ir šiek tiek - į krantą išplau­tais jūros dumbliais. Noriu visam laikui įsiminti šią akimirką, išsaugoti kaip talismaną - savo senąjį gyvenimą, savo paslaptį.

- Pagauk, - tariu kepštelėdama Hanai petį. lr nubėgu, o j i spiegdama šoka vytis, ir mes, apsukusios sta­

dionu ratą, nedvejodamos ir nesitarusios pasukame prieplaukų

336

link. Mano kojos stiprios, įkandimo žaizda, gauta reido naktį, gražiai ir visiškai sugijo, blauzdoje liko tik siauras rausvas ruo­želis - nelyginant šypsena. Vėsus oras veržiasi į plaučius ir iš jų, net skauda, bet šitas skausmas geras: primena, kaip nuostabu alsuoti, justi skausmą, apskritai justi. Akis graužia sūrumas, ir aš tankiai mirksiu nesusigaudydama, kas tai, ašaros ar prakaitas.

Šis mūsų bėgimas nėra greičiausias, bet, mano galva, vie­nas sėkmingiausių. Mes išlaikome tolygų ritmą ir, bėgdamos beveik petys į petį, nuo Senojo uosto lanku pasukame į Rytinę promenadą.

Bėgame tikrai lėčiau negu vasaros pradžioje. Įveikusios maž­daug tris mylias pradedame retinti žingsnį, be žodžių sutartinai pasileidžiame nuokalne į paplūdimį ir nugriuvusios ant smėlio imame kvatoti.

- Dvi minutės, - žiopčioja Hana. - Man reikia dar dviejų minučių.

- Apsieisi, - sakau, nors pati džiaugiuosi pertraukėle. - Pati apsieisi, - atšauna ji, sviesdama mano pusėn saują

smėlio. Abi apsiverčiam aukštielninkos ir gulim išskėtusios ran­kas ir kojas, lyg brėždamos sniege angelą. Drėgnokas smėlis ma­loniai vėsina odą. Vis dėlto turbūt lyta, gal kai mudu su Aleksu buvome Kriptose. Prisiminus tą mažą kamerą ir raidę, išgremž­tą kiaurai sieną, saulės šviesą, plieskiančią pro angą, Kriptose gi­męs jausmas vėl sugniaužia krūtinę. Net ir dabar, šią akimirką, mano mama kažkur yra - juda, alsuoja, gyvena.

Ką gi, netrukus ir aš ten būsiu. Pliaže žmonių mažai, daugiausia pasivaikščioti atėjusios šei­

mos, dar kažkoks senukas, pasiramstydamas lazda, lėtai kėblina

337

palei vandenį. Saulė lenda už debesų, užutėkis tamsiai pilkas, vos įžiūrimo žalsvo atspalvio.

- Negaliu patikėti, kad po kelių savaičių mums jau nereikės drebėti dėl komendanto valandos, - sako Hana, atsigręždama į mane. - Tau liko mažiau kaip trys savaitės. Šešiolika dienų, ar ne?

- Aha. Hanai meluoti nenoriu, todėl atsisėdu, prisitraukiu kelius po

smakru. - Turbūt pirmą dieną po išgydymo visą naktį negrįšiu namo.

Vien todėl, kad bus leistina. - Hana pasiremia alkūnėmis. - Ga­lėtume ir abi ką nors suplanuoti.

Jos balsas nuskamba maldaujamai. Žinau turinti pasakyti: Na, žinoma arba: Nuostabi mintis. Žinau, nuo to j i pasijustų ge­riau, - apsimetus, kad gyvensime kaip gyvenusios.

Bet neprisiverčiu ištarti šių žodžių. Nykščiu braukau nuo šlaunų smėlį.

- Paklausyk, Hana. Turiu tau kai ką pasakyti. Dėl pro-cedūros . . .

- O ką? Mano balse išgirdusi rimtą gaidą, ji įtariai prisimerkia. - Pažadėk, kad nesupyksi, gerai? Aš negalėsiu . . . - Nutylu ne­

pasakiusi: Aš negalėsiu tavęs palikti, jeigu ant manęs pyksi.

Hana atsisėda, tramdydama juoką kilsteli ranką. - Tuoj atspėsiu. Tu pabėgsi laivu su Aleksu, paspruksite nuo

manęs kaip fikri nenaudėliai ir Nelegalai. Ji kalba juokais, bet balse pajuntu gėlą. Ji nori, kad jai pa­

prieštaraučiau. Bet aš nieko nesakau. Valandėlę mudvi žiūrime viena į kitą, ir staiga jos veide užgęsta visa šviesa ir energija.

338

- Tu juk ne rimtai, - pagaliau sako ji. - To negali būti. - Reikia, Hana, - tyliai tariu. - Kada? - Prikandusi lūpą, ji žvelgia į šalį. - Šiandien nutarėme. Šį rytą. - Ne, kada bėgsi. Dvejoju tik akimirką. Po šio ryto jaučiuosi taip, lyg pasaulį

ir jo daiktus pažinčiau labai menkai. Bet žinau, kad Hana nie­kada manęs neišduos, bent jau dabar, kol jai dar į smegenis ne­įsmeigti strypai, kol j ie dar jos nedrasko. Dabar suvokiu, kad šis gydymas vis dėlto tai ir daro: žmones suskaldo, atkerta nuo pačių savęs.

Tačiau kai j ie prie jos prisikas, bus jau vėlu. - Penktadienį, - atsakau. - Po savaitės. Ji su švilpesiu iškvepia pro dantis. - Negali būti, kad kalbi rimtai. - Čia aš nieko neturiu, - sakau. Ji pasižiūri į mane. Jos akys išplėstos, suprantu ją užgavusi. - Tu turi mane. Staiga man topteli išeitis - paprasta, juokingai paprasta. Aš

vos nenusijuokiu. - Bėgam kartu, - išsprūsta man. Hana susirūpinusi nužvelgia

pliažą, bet visi jau išsivaikščioję. Senukas nuplumpino tolyn ir ti­krai negirdėjo. - Aš rimtai, Hana. Galėtum bėgti su mumis. Tau patiktų Tyruose. Ten fantastiška. Įsikūrusios net gyvenvietės.

- Tu ten jau buvai? - griežtai pertraukia ji mane. Aš nuraustu - jai taip ir nepapasakojau apie naktį Tyruose

su Aleksu. Žinau, jog ir šitai j i palaikys išdavyste. Juk visada jai viską pasakodavau.

339

- Tik vieną kartą. Ir vos porą valandų. Hana, ten nuostabu. Visai ne taip, kaip įsivaizdavome. O perėjimas . . . Tai, kad išvis sieną galima pereiti . . . Labai daug kas nė trupučio nepanašu į tai, kas mums kalbama. Hana, jie mums meluoja.

Nutylu susijaudinusi. Nuleidusi akis, Hana pešioja bėgioji­mo šortukų siūlę.

- Galėtume tai padaryti, - tariu jau švelniau. - Pabėgti trise. Hana ilgai tyli. Prisimerkusi žiūri į vandenyną. Pagaliau pa-

purto galvą, vos pastebimas judesys, ir liūdnai šypteli. - Lena, aš tavęs pasiilgsiu, - taria j i, ir man nueina per širdį. - Hana . . . - prabylu, bet ji mane pertraukia: - O gal ir nepasiilgsiu. - Ji atsistoja, nusibraukia nuo šortų

smėlį. - Gydymas kaip tik ir žada, kad skausmo nebebus. Bent jau tokio.

- Tu neprivalai darytis procedūros. - Pakylu ir aš. - Bėgam į Tyrus.

Hana dirbtinai nusijuokia. - Ir palikt visa tai? - Ji plačiai mosteli . Gal ir juokauja, bet

nelabai. Šiaip ar taip, nepaisant visų savo kalbų, slaptų vakarė­lių ir uždraustos muzikos, Hana nenori atsisakyti šio gyvenimo, palikti šio miesto: vienintelių savo namų. Ji, aišku, čia turi gyve­nimą: šeimą, ateitį, gerą porą. Aš nieko neturiu.

Hanai suvirpa lūpų kertelės, ji nuleidžia galvą ir ima spardyti smėlį. Noriu ją kaip nors paguosti, bet nesugalvoju, ką sakyti. Krūtinę veria jausmas, lyg čia stovėdama su j a žiūrėčiau, kaip iš­nyksta visas mano gyvenimas šalia Hanos, visa mūsų draugystė: vakarėliai su nakvyne, kai vidurnaktį triaukšdavome draudžia­mus kukurūzų spragėsius; visos vertinimo dienos repeticijos,

340

kai Hana, užsidėjusi tėvo akinius, trinktelėdavo per stalą liniuo­te, jeigu neteisingai atsakydavau, o mudvi net springdavom iš juoko; ta diena, kai ji žiebė kumščiu Džilijanai Doson į veidą, nes toj i pasakė, kad mano kraujas užkrėstas liga; pasisėdėjimai ant molo valgant ledus ir svajojant, kaip būsime suporuotos ir gyvensime šalimais, vienoduose namuose. Visa tai įtraukia ne­būtis, nuplaukia lyg srovės nešamas smėlis.

- Tu niekuo nekalta, - prabylu. Išstumiu žodžius pro gerklė­je stovintį gumulą. - Judvi su Greise čia esate vieninteliai man brangūs žmonės. Daugiau nieko .. . Visi kiti nieko nereiškia.

- Žinau, - murmteli j i, bet neatsisuka. - Hana, j ie . . . mano mamą jie uždarė į kalėj imą. Pirma neketinau jai sakyti. Nenorėjau apie tai kalbėti. Bet

išsprūdo. Ji staigiai pakelia galvą. - Ką čia dabar šneki? Ir aš jai imu pasakoti apie Kriptas. Keista, bet neištyžtu. Vis­

ką smulkiai apsakau. Šeštąjį skyrių ir pabėgimą, kamerą, pri­rašinėtas sienas. Hana klausosi tylėdama, sustingusi. Nesu jos mačiusi tokios susikaupusios ir rimtos.

Man baigus pasakoti, Hana sėdi išbalusi. Atrodo lygiai taip kaip vaikystėje, kai sėdėdavom iki vėlumos ir gąsdindavom vie­na kitą istorijomis apie vaiduoklius. Iš dalies mano mamos isto­rija irgi yra pasaka apie vaiduoklį.

- Užjaučiu, Lena, - vos girdimai sukužda ji. - Nežinau, ką dar pasakyti. Man tavęs taip gaila.

Linkteliu žvelgdama į vandenyną. Kažin ar tai, ką sužino­jome apie kitas pasaulio šalis, negydytąją dalį, teisinga, ar jos iš tikrųjų tokios laukinės, ligos subjaurotos, žiaurios ir kupinos

34 1

skausmo, kaip visi sako. Neabejoju, jog ir tai melas. Juk iš tiesų daug lengviau įsivaizduoti miestą kaip Portlandas, aptvertą sie­nomis, tvoromis ir pusiau tiesomis, miestą, kur šen ten įsižiebia meilė, kad ir kokia netobula.

- Supranti, kodėl turiu bėgti, - sakau. Tai ne klausimas, bet ji linkteli.

- Aha. - Hana lengvai pasipurto lyg stengdamasi pabusti iš sapno. Atsisuka į mane. Akys liūdnos, bet ji narsiai nusišypso.

- Lena Helovėj , esi tikra legenda. - Kurgi ne. - Užverčiu akis, bet pasijuntu geriau. Kreipiasi į

mane mamos pavarde, taigi mane supranta. - Galbūt pamoko­ma istorija.

- Aš rimtai. - Įdėmiai žiūrėdama į mane nusibraukia nuo veido plaukus. - Žinok, buvau neteisi. Prisimeni, ką sakiau va­saros pradžioje? Maniau, jog tu bijai. Maniau, bijai net men­kiausios rizikos. - Ji vėl liūdnai šypteli. - Paaiškėjo, kad esi drą­sesnė už mane.

- Hana . . . - Viskas gerai, - pertraukia j i mane numodama ranka. - Tu

esi to verta. Verta daugiau. Net nežinau, ką sakyti. Noriu ją apkabinti, bet tik apglėbiu

save. Vėjas nuo vandens žvarbus. - Hana, aš tavęs pasiilgsiu, - patylėjusi tariu. Ji žengia prie vandens, sportbačio nosimi pažeria į viršų

smėlio. Akimirką j is lyg laikosi ore. - Na, žinai, kur aš būsiu. Kurį laiką stovime klausydamosi, kaip potvynis graužiasi į

krantą, vanduo kilnoja ir stumdo smėlį: per daugybę tūkstančių

342

metų juo virto čia gulėję akmenys. Kada nors gal viską apsems vanduo. Kada nors gal viskas virs dulkėmis.

Staiga Hana atsisukusi pasiūlo: - Klausyk, parbėkim į stadioną. - Ir nulekia nelaukusi suti­

kimo. - Taip nesąžininga! - šaukiu, bet per daug nesistengiu jos

pasivyti. Leidžiu jai bėgti pirma, nes noriu įsiminti tokią, ko­kia yra dabar: bėganti, besijuokianti, įdegusi, linksma, graži ir mano draugė; paskutiniuose saulės spinduliuose šviesūs plaukai švysčioja kaip deglas, kaip švyturys, rodantis kelią į gerus daly­kus ateityje ir abiejų laukiančias geresnes dienas.

Meilė, mirtiniausia iš visų mirtinų dalykų: ji žudo ir su atsaku, ir be atsako.

Nors iš tikrųjų taip nėra. Pasmerkėjas ir pasmerktasis. Budelis, kirvio ašmenys, pa­

skutinė atgaila, tylus aiktelėjimas, viršuje susiūbuoja dangus, o tu sakai: Dėkui, Dieve, dėkui, dėkui.

Meilė - j i tave ir nužudys, ir išganys.

V

Turiu pabėgti ir gyventi arba pasilikti ir mirti.

Iš Viljamo Šekspyro pamokomos istorijos "Romeo ir Džuljeta",

įdėta į " 100 citatų, privalomų žinoti per stojamuosius egzaminus"

("The Princeton Review")

S alta, kai šiek tiek po vidurnakčio išsiruošiu į Brukso 37, todėl nailoninę striukę susisegu iki pat smakro. Gatvės tamsios ir tylios kaip visada. Niekur nė krepšt, nekruste­

li nė viena užuolaida, sienomis nešliaužioja šešėliai, nuo kurių reikėtų stryktelėt iš baimės, nežiba kačių akys, necaksi šmiri­nėjančių žiurkių pėdelės, tolumoje nekaukši patruliuojančių reguliuotojų žingsniai. Toks įspūdis, lyg visas miestas įsitempęs jau lauktų žiemos - lyg visas miestas būtų užšaldytas. Šiurpokas jausmas. Prisimenu namą, kažkaip užsilikusį per žaibišką karą ir dabar stovintį Tyruose - puikiai išsilaikiusį, bet visiškai negy­venamą, _kanibariuose priaugę laukinių gėlių.

Lengviau atsidūstu pasukusi už kampo ir išvydusi surūdi­jusią geležinę tvorą, žyminčią Brukso 37 valdos ribas; mane užplūsta laimė, kai pagalvoju, kaip Aleksas viename tamsių

344

kambarių surimtėjęs krauna į kuprinę antklodes ir maisto kon­servus. Iki tol nebuvau suvokusi, kad kažkuriuo metu per šią vasarą Brukso 37 pradėjau laikyti savo namais. Pasitaisiusi ant peties kuprinę ristele pasileidžiu prie vartų.

Kažkas negerai: kelis kartus patraukiu, bet vartai neatsidaro. Pamanau, gal užsikirto. Paskui pastebiu, jog ant vartų kabo spy­na. Nauja. Kai ją trūkteliu, ji žybteli mėnesienoje.

Brukso 3 7 kiemas užrakintas. Aš taip nustembu, jog nejaučiu nei baimės, nei įtarimo. Gal­

voju tik apie Aleksą: kur yra ir ar jis užkabino šitą spyną. Gal, pa­manau, užrakino vartus, kad niekas neištampytų mūsų daiktų? O gal aš paankstinau arba pavėlavau. Jau ketinu ropštis per tvo­rą, kai dešinėje iš tamsos išnyra Aleksas, tyliai žengteli iš šešėlių.

- Aleksai ! Nors buvom išsiskyrę vos keletą valandų, nežmoniškai apsi­

džiaugiu jį pamačiusi - netrukus j is bus mano, atvirai ir visiš­kai - ir pamirštu, kad negalima garsiai šaukti.

- Tyliau . . . Susverdėjęs, kai puolu ant kaklo, j is ap kabina mane. Atlošusi

galvą pasižiūriu į j į, matau, jog šypsosi, taigi laimingas kaip ir aš. Jis pakšteli man į nosies galiuką.

- Mes dar nesame saugūs. - Taip, bet jau tuoj būsime. - Pasistiebusi švelniai jį bučiuoju.

Kaip visada, pajutusi jo lūpas pamirštu visa, kas pasaulyje blo­ga. Išsiplėšdama iš jo glėbio žaismingai pliaukšteliu per ranką. -Beje, ačiū, kad nepamiršai duoti rakto.

- Rakto? - suglumsta Aleksas. - Vartų spynos.

345

Noriu jam įgnybti, bet j is traukiasi purtydamas galvą, staiga išbalęs ir persigandęs, - ir tą akimirką suprantu, abu supranta­me, Aleksas išsižioja kažko sakyti, bet šitai trunka amžinybę, ir kaip tik tada suvokiu, kodėl ji regiu taip aiškiai, įrėmintą šviesoje, sustingusį lyg elnias priešais sunkvežimio žibintus (šiąnakt reguliuotojai pasišviečia prožektoriais) , balsas iš tam­sos užrinka:

- Stokit abu! Rankas ant galvos! Pagaliau mane pasiekia Alekso žodžiai: - Bėk, Lena, bėk! Jis jau lekia atgal patamsyje, bet mano kojos ne tokios grei­

tos, aklai ir be tikslo pasileidžiu pirma pasitaikiusia gatve, tačiau naktis atgyja judriais šešėliais, besivejančiais mane, šaukian­čiais, stvarstančiais už plaukų, atrodo, šimtai jų pasipila nuo kalno, dygsta iš po žemių, krinta iš medžių, oro.

- Čiupkit ją, čiupkit ! Širdis veržiasi iš krūtinės, negaliu kvėpuoti; dar niekada taip

nebijojau, iš baimės numirsiu. Vis daugiau šešėlių virsta žmo­nėmis, visi j ie šaukdami vejasi mane ginkluoti blizgančiais me­taliniais ginklais, automatais ir lazdomis, "Mace" aerozoliais. Aš bėgu vis ištrūkdama, pasuku į kalną, tiesiu keliu į Brendono gatvę, bet nepavyksta. Iš užpakalio mane stveria reguliuotojas. Šiaip taip atsikratau jo rankų, bet atsitrenkiu į vyriškį sargybinio uniforma, mane sugriebia kitos rankos. Baimė lyg šešėlis, lyg apklotas prislegia mane, neleidžia kvėpuoti.

Šalimais suūžia patrulio automobilis, besisukantys žibintai akimirką viską nutvieskia, paskui pasaulis, lėtai artėdamas, ima pulsuoti juodai, baltai, juodai, baltai.

346

Baisaus riksmo perkreiptas veidas; iš kairės strykteli šuo, iš-šiepęs dantis, kažkas rėkia:

- Pargriaukit ją ! Pargriaukit! Nėra oro, nėra oro, nėra oro.

Plonas švilpesys, riksmas, ore sustingsta lazda. Ji smogia, urgzdamas pašoka šuo, mane it ugnis nutvilko skausmas.

Ir viskas, juoduma.

Kai atsimerkiu, pasaulis atrodo pažiręs tūkstančiais gabalėlių. Matau tik šviesos šukeles, besisukančias, tarsi kas kratytų ka­leidoskopą. Kelis kartus sumirksiu, šukelės lėtai susilieja ir su­sidėlioja į šviesos piltuvą, kremines lubas, subjaurotas vandens dėme, kurios kontūrai primena pelėdą. Mano kambarys. Mano namai. Aš namie.

Pirmiausia pajuntu palengvėjimą: kūną perši, lyg į jį būtų pribesta tūkstančiai adatėlių, nieko nenoriu, tik gulėti ant minkštų pagalvių ir, panirus į tamsą ir miego užmarštį, laukti, kol galvoje išsisklaidys aštrus skausmas. Tada prisimenu: spyną, antpuolį, puolančius šešėlius. Ir Aleksą.

Aš nežinau, kas ištiko Aleksą. Bandau keltis, tačiau baisus skausmas perveria galvą ir ka­

klą, aiktelėjusi nugriūvu ant pagalvių. Užsimerkusi girdžiu, kaip girgžteli mano kambario durys ir iš apačios į viršų siūbteli bal­sai. Virtuvėje teta su kažkuo kalbasi, su vyriškiu, bet balsas ne­pažįstamas. Turbūt kokio reguliuotojo.

Žingsniai per kambarį. Dar kiečiau užsimerkiu apsimesda­ma, kad miegu, nes kažkas palinksta prie manęs. Jaučiu, kaip kaklo šoną kutena alsavimas.

347

Ant laiptų sutrepsi kiti žingsniai, prie durų sušnypščia Dženė: - O ką tu čia veiki? Teta Kerolė tau liepė nelįsti. Tučtuojau

marš apačion, kol nepaskundžiau. Nuo mano lovos pakyla svoris, lengvi žingsniukai tapsi iš

kambario. Trupučiuką prasimerkusi spėju pamatyti, kaip Grei­sė smunka į koridorių pralindusi pro Dženę tarpdury. Ši, matyt, mane stebi. Vėl kietai užsimerkiu, kai Dženė atsargiai žengia kelis žingsnius lovos link. Staiga apsisukusi paknopstom neria lauk. Girdžiu ją šūktelint:

- Tebemiega! Durys girgždėdamos vėl užsiveria. Bet aš dar spėju išgirsti

virtuvėje ištariamą klausimą, labai aiškiai: - Kas jis? Kas ją užkrėtė? Dabar prisiverčiu atsisėsti, nors galvą ir kaklą varsto diegliai

ir nuo menkiausio judesio viskas aplinkui siaubingai linguoja. Noriu stotis, bet kojos nelaiko. Susmunku ant grindų ir visom keturiom šliaužiu prie durų. Ir šitai man per sunku, taigi drebė­dama lieku gulėti, o kambarys toliau siūbuoja aukštyn, žemyn -lyg kokia velniška supamoji lenta.

Laimė, kai galva ant grindų, geriau girdėti, kas kalbama apa-čioje. Teta sako:

- Tikriausiai bent spėjot j į pamatyti. Niekada nesu girdėjusi jos kalbant taip isteriškai. - Nesijaudinkite, - taria reguliuotojas. - Surasime. Nors tiek gerai. Aleksas veikiausiai pabėgo. Jei reguliuoto­

jai būtų numanę, kas buvo su manim gatvėje, nors kiek įtarę, jau būtų jį suėmę. Mintyse sukalbu padėkos maldelę už tai, kad Aleksas stebuklingai išsigelbėjo.

348

- Mes nieko nežinojome, - kalba Kerolė tuo pačiu virpančiu, nekantriu balsu, tokiu nepanašiu į kasdienį santūrų toną. Dabar suvokiu: tai ne isterija, o siaubas. - Patikėkite, mes tikrai neži­nojome, kad j i užkrėsta. Nepastebėjome jokių ženklų. Apetitas nepasikeitė. Į darbą nevėluodavo. Jokių nuotaikos svyravimų . . .

- Turbūt j i labai stengėsi požymius nuslėpti, - įsiterpia regu­liuotojas. - Užkrėstieji dažnai taip daro.

Tariant užkrėstieji jo balse išgirstu pasibjaurėj imą, lyg j is tar­tų tarakonas ar teroristas.

- Ką dabar daryti? - klausia Kerolė, bet jau silpnesniu balsu. Matyt, su reguliuotoju eina į svetainę.

- Jau pateikėme skubų prašymą, - atsako jis. - Jei pasiseks, iki savaitės pabaigos . . .

Jų balsai susilieja, virsta tyliu dudenimu. Atremiu galvą į du­ris ir sukaupiu dėmesį į alsavimą, - įkvėpti, iškvėpti, - kad ne taip jausčiau skausmą. Tada atsargiai imu stotis. Galva smarkiai tebesvaigsta, stodamasi turiu atsiremt į sieną. Reikia apgalvo­ti, kokį turiu pasirinkimą. Būtina sužinoti, kas iš tikrųjų įvyko. Išsiaiškinti, ar ilgai reguliuotojai sekė Brukso 37, ir įsitikinti, ar Aleksui negresia pavojus. Vienintelis būdas - pasikalbėti su Hana. Ji man padės. Ji žinos, ką daryti. Suimu rankeną ir tik tada suprantu, kad durys užrakintas iš koridoriaus.

Na, žinoma. Juk aš dabar kalinė. Kol stoviu uždėjusi delną ant durų rankenos, j i pradeda

girgždėdama suktis. Kuo mikliau apsisuku ir neriu į lovą - net ir nuo šito skauda. Durys lėtai atsiveria, vėl įeina Dženė.

Nespėju laiku užsimerkti. Ji šūkteli į koridorių: - Jau pabudo !

349

Jos rankose stiklinė vandens, bet ji nerodo noro eiti prie ma­nęs. Stovi pas duris ir žiūri.

Aš irgi nesu per daug linkusi šnekėtis su Džene, bet nežmo­niškai noriu gerti. Gerklę perši, lyg būčiau prisirijusi švitrinio popieriaus.

- Ar čia man? - klausiu rodydama į stiklinę. Dženė linkteli, plonos išbalusios lūpos ištemptos į šypsnį.

Bent kartą j i neturi ko pasakyti. Puola prie lovos, pastato stikli­nę ant suklypusio stalelio ir skubiai atšoka.

- Teta Kerolė sakė, kad vanduo padės. - Nuo ko padės? Dėkinga patraukiu ilgą gurkšnį, ir gerklę apstoja deginti. Dženė gūžteli. - Turbūt nuo užkrato. Dabar aišku, kodėl ji bijo prie manęs prisiartinti. Aš ligonė,

užkrėsta, nešvari. Ji bijo užkrato. - Žinok, negali apsikrėsti vien būdama šalia manęs, - sakau. - Žinau, - skubiai teisinasi j i, bet stovi kaip įkasta toj pačioj

vietoj ir varsto mane akimis. Pajuntu nežmonišką nuovargį. - Kiek valandų? - klausiu Dženę. - Pusė trijų. Nustembu. Palyginti nedaug laiko praėjo nuo tada, kai išsi-

ruošiau susitikti su Aleksu. - Kiek laiko buvau nualpusi? Ji vėl gūžteli. - Jie tave parvežė be sąmonės, - ramiai paaiškina ji, lyg tai

būtų kasdieniškiausias dalykas arba mano pačios, o ne reguliuo-

350

tojų, rėžusių man lazda per galvą, darbas. Ironiškiausia, kad kaip tik į mane j i žiūri lyg į pavojingą beprotę. O bernas apačio­je, kuris vos nesuknežino man kaukolės ir neištaškė smegenų, yra gelbėtojas. Negalėdama į ją žiūrėti nusisuku į sieną.

- Kur Greisė? - Apačioj , � atsako j i. Balsas vėl atgauna įprastą verkšlenan-

čią intonaciją. - Svetainėje mes pasitiesėme miegmaišius. Žinoma, jos norės Greisę apsaugoti nuo manęs: jaunutę,

jautrią įspūdžiams Greisę; reikia ją ginti nuo išprotėjusios, ser­gančios pusseserės. Iš nerimo ir pasidygėj imo tikrai pasijuntu ligone. Prisimenu ankstesniąją fantaziją, kaip norėjau supleš­kinti namus. Teta Kerolė tegul džiaugiasi, kad neturiu degtukų. Antraip turbūt įvykdyčiau savo ketinimą.

- Tai kas j is buvo? - klastingai kužda Dženė. - Kas tave apkrėtė?

- Džene! Nustembu išgirdusi Reičelės balsą. Ji stovi tarpdury ir žiūri į

mus visiškai neįžvelgiama išraiška. - Tetai Kerolei tavęs reikia, - sako ji Dženei, ir Dženė mauna

pro duris dar kartą žvilgtelėjusi į mane su baime ir susižavėji­mu. Įdomu, gal ir aš taip atrodžiau prieš visus tuos metus, kai Reičelė užsikrėtė deliria ir keturi reguliuotojai turėjo primygti ją prie grindų, kad galėtų paimti ir išvežti į laboratorijas.

Reičelė prisiartina tokiu pačiu neįžvelgiamu veidu. - Kaip jautiesi? - klausia. - Pasakiškai, - kandžiai atsakau, bet ji tik sumirksi. - Išgerk šitas. Ji padeda ant staliuko dvi baltas tabletes.

3 5 1

- Kas čia? Raminamieji? Jos vokai sujuda. - Advilis. Džiaugiuosi jos balse pajutusi susierzinimą. Man nepatinka,

kaip ji čia stovi santūri ir rami, apžiūrinėdama mane kaip kokią iškamšą.

- Hm ... Tave pakvietė Kerolė? Dvejoju, ar patikėti, jog čia advilis, bet nutariu rizikuoti. Gal­

va plyšta, ir šiuo metu nežinau, ar raminamieji labiau pakenktų. Vis tiek šitaip jausdamasi negalėčiau išsiveržti pro duris. Nuryju abi tabletes užgerdama dideliu gurkšniu vandens.

- Taip. Ir iškart atėjau. - Ji prisėda ant lovos. - Nors jau miegojau.

- Atleisk, kad pridariau nepatogumų. Iš tikrųjų nesiprašiau, kad mane kas pritvotų lazda ir atvilktų čia.

Niekada nesu šitaip kalbėjusi su Reičele, todėl matau, kaip j i nustebo. Pavargusiu mostu pasitrina kaktą, i r akimirką minty­se išvystu Reičelę, kurią kadaise pažinojau, - vyresniąją sesutę Reičelę, kuri manęs vos neužkutendavo, pindavo man kasytes ir skųsdavosi, kad aš visada gaunu didesnę porciją ledų.

Tada vėl it šydas viską uždengia tuštuma. Keista, kaip aš tiesiog susitaikiau su tuo, jog dauguma išgydytųjų žengia per pasaulį tarsi apsisiautę miego apsiaustu. Gal todėl, kad ir pati miegojau. Tik kai Aleksas mane pažadino, aiškiai išvydau visus daiktus.

Valandėlę Reičelė tyli. Aš irgi neturiu ko jai sakyti, abi sėdi­me, ir tiek. Užsimerkusi laukiu, kad atslūgtų skausmas, iš apa­čioje besipinančių balsų, žingsnių trepsėj imo, slopių šūksnių

352

ir virtuvėje einančio televizoriaus bandau išskirti žodžius, bet nieko nesuprantu.

Pagaliau Reičelė klausia: - Lena, kas tau atsitiko? Kai atsimerkiu, matau ją žiūrint į mane. - Manai, tau pasakysiu? Ji kresteli galvą. - Aš - tavo sesuo. - Tarsi tau šitai ką nors reiškia. Ji atšlyja. Ir prabyla akmeniniu balsu: - Kas jis toks? Kas tave apkrėtė? - Svarbiausias nakties klausimas, tiesa? - Pasiverčiu tolyn

nuo jos, nusisuku į sieną. Man pasidaro šalta. - Jeigu atėjai ma­nęs kvosti, be reikalo gaišti. Gali sau keliauti namo.

- Atėjau todėl, kad man neramu, - taria ji . - Dėl ko? Dėl šeimos? Dėl savo reputacijos? - Atkakliai

spoksau į sieną ir iki smakro užsitraukiu ploną vasarinę antklo­dę. - O gal tau neramu, nes visi gali pamanyti, jog tu žinojai? Gal bijai užsidirbti prijaučiančiosios etiketę?

- Nekalbėk taip, - atsidūsta j i. - Man neramu dėl tavęs. Lena, tu man rūpi. Nenoriu, kad tau grėstų pavojus. Noriu, kad būtum laiminga.

Grįžteliu į ją jausdama, kaip užplūsta pyktis, o dar giliau -neapykanta. Aš jos nekenčiu, nekenčiu už melą. Nekenčiu, kam apsimeta susirūpinusi dėl manęs, kam išvis man girdint ištarė šitą žodį.

- Tu melagė, - drebiu jai. - Viską žinojai apie mamą. Dabar šydas nukrinta. Ji atšoka.

353

- Ką čia šneki? - Tu žinojai, kad ji ne . . . kad iš tikrųjų ji nenusižudė. Žinojai,

kad jie ją išsivežė. Reičelė žiūri prisimerkusi. - Tikrai nesuprantu, apie ką tu kalbi, Lena. Ir tada suvokiu dėl vieno dalyko apsirikusi. Reičelė nežino. Ir

nežinojo. Pajuntu palengvėjimą ir gailestį. - Reičele, - tariu j au švelniau, - ji kalėjo Kriptose. Visą šį

laiką buvo Kriptose. Reičelė ilgai žiūri į mane išsižiojusi. Staiga atsistoja, persi­

braukia kelnių priekį lyg nuvalydama trupinius. - Paklausyk, Lena . . . Tau taip sumušta galva . . . Esi pervargusi.

Sutrikusi. Aš jai neprieštarauju. Beprasmiška. Be to, Reičelei per vėlu. Ji

ir toliau gyvens už sienos. Ir niekada nepabus. - Tau reikėtų pamiegoti, - sako ji. - Atnešiu dar vandens. Paėmusi stiklinę eina prie durų, išjungia šviesą viršuje. Tarp­

duryje neatsigręždama stabteli. Iš koridoriaus plaukiančioje prieblandoje jos bruožai susilieja į juodą dėmę, jos siluetas at­rodo kaip šešėlis.

- Žinok, Lena, - taria pagaliau atsisukdama, - viskas pasitai­sys. Žinau, kad pyksti. Žinau, manai, kad mes tavęs nesuprantame. Bet aš tikrai suprantu. - Ji nutyla, spokso į tuščią stiklinę. - Buvau visai kaip tu. Prisimenu tuos jausmus, tą pyktį ir aistrą, įsitikini­mą, kad be jos neįstengsi gyventi, verčiau mirsi. - Ji atsidūsta. -Tačiau patikėk manimi, Lena. Visa tai sukelia liga. Po kelių dienų pati pamatysi. Viskas atrodys kaip sapnas. Bent man taip atrodė.

- Ir dabar tu laimingesnė? Džiaugiesi tai padariusi? - klausiu.

354

Galbūt mano klausimas jai patvirtino, kad aš klausausi, krei­piu dėmesį į jos žodžius. Šiaip ar taip, ji nusišypso.

- Labai, - atsako. - Vadinasi, nesi tokia kaip aš, - įniršusi šnibždu. - Tu nė kiek

nepanaši į mane. Reičelė nori kažką sakyti, bet prie durų prieina Kerolė. Išrau­

dusi, plaukai pasišiaušę, bet balsas ramus. - Viskas gerai, - tyliai sako j i Reičelei. - Viskas sutarta. - Ačiū Dievui, - sumurma Reičelė. Ir niūriai priduria: - Bet

ji neis savo noru. - Ar kas nors iš apkrėstųjų eina savo noru? - sausai meta

Kerolė. Ir vėl nueina. Kerolės tonas mane nugąsdina. Bandau pasiremti alkūnė-

mis, tačiau rankos lyg iš drebučių. - Kas sutarta? - klausiu ir nustembu, kad kalbu neaiškiai. Reičelė pasižiūri į mane. - Jau sakiau, mes tik norime, kad tau nebegrėstų pavojus, -

atkakliai aiškina ji . - Ką jūs sutarėte? Mane apima panika, dar didesnė dėl to, kad kūną vis labiau

ima kaustyti sunkumas. Akys pačios merkiasi. - Dėl procedūros. - Tai vėl Kerolės balsas. Ji sugrįžo į kam­

barį. - Mums pavyko tave užrašyti anksčiau. Būsi išgydyta se­kmadienį, anksti rytą. Tada, tikimės, viskas praeis.

- Negali būti. - Aš springstu iš nevilties. Iki sekmadienio ryto liko mažiau negu dvi paros. Nėra kada įspėti Alekso - nėra kada suplanuoti pabėgimo. Niekam jau nėra laiko. - Aš to neda­rysiu. - Nepažįstu savo balso: vientisa dejonė.

355

- Kada nors suprasi, - sako Kerolė. Abi su Reičele artina­si prie manęs. Matau, jog laiko ištiestą nailoninę virvę. - Kada nors mums padėkosi.

Bandau spurdėti, bet kūnas nežmoniškai sunkus, akys blau­siasi. Protą užgula debesys, pasaulis susilieja. Taigi ji melavo, čia

ne advilis; dar dingteli, kad skauda, kai kažkas suveržia riešus, paskui nieko nebegalvoju.

�mtše� Štai didžiausia paslaptis, kurios niekas nežino

(štai šioji šaknies šaknis ir pumpuro pumpuras,

ir dangus dangaus virš medžio, vardu gyvenimas; augančio

aukščiau, nei siela drįsta, o protas paslepia),

ir štai stebuklas, išlaikantis žvaigždes jų kelyje

visur tavo širdį nešiojuos (savojoj širdy)

"Visur tavo širdi nešiojuos (savojoj širdy)",

uždraustas E. E. Kamingso eilėraštis, itrauktas

i " Išsamų pavoj ingų žodžių ir idėjų sąvadą", www.ccdwi.gov.org

Vėl pabundu dėl to, kad kažkas kartoja mano vardą. Stengdamasi atgauti nuovoką regiu šviesių plaukų vainiką it aureolę ir suglumusi pamanau, ar tik nebū­

siu mirusi. Galbūt mokslininkai apsiriko ir dangus nėra skirtas tik pagydytiesiems.

Tada atpažįstu Hanos veidą - j i palinkusi prie manęs. - Jau pabudai? - klausia. - Ar girdi mane? Aš sudejuoju, ji atsidusdama atšlyja. - Garbė Dievui, - pašnibždomis taria. Atrodo išsigandusi. -

Tu gulėjai taip ramiai, iš pradžių net pamaniau, kad tu . . . kad jie . . . Kaip jautiesi?

357

- Sumautai, - garsiai kriokteliu, Hana susiraukusi dirsteli sau per petį. Pastebiu šešėlį už miegamojo durų. Na, žinoma. Jos apsilankymas stebimas. Arba stovi nuolatinis budėtojas. Gal viskas kartu.

Galvos skausmas kiek aprimo, tačiau dabar tarsi kas rauna abu pečius. Dar gerokai apdujusi noriu atsigulti patogiau, bet prisi­menu Kerolę, Reičelę ir nailoninę virvę, tada suprantu, kad mano rankos ištemptos virš galvos ir pririštos prie galvūgalio, kaip tikros kalinės. Vėl užplūsta pykčio bangos, paskui panika, nes prisime­nu, ką sakė Kerolė: mano procedūra atkelta į sekmadienio rytą.

Pasuku galvą. Pro plonas plastikines žaliuzes, nuleistas ant langų, lenda saulė, nušviečia kambaryje šokančias dulkes.

- Kiek valandų? - Mėginu sėstis, bet tik cypteliu, nes virvė dar labiau įsikirto į riešą. - Kokia savaitės diena?

- Ša . . . - Hana pastumia mane atgal ant pagalvių ir laiko pri­spaudusi, kad nespurdėčiau. - Šeštadienis. Trečia valanda.

- Tu nesupranti. - Kiekvienas žodis rėžia gerklę. - Rytoj bū­siu nuvesta į laboratorijas. Mano procedūra atkelta . . .

- Zinau. Girdėjau. - Hana žiūri į mane taip įdėmiai, lyg no­rėdama pasakyti kažką svarbaus. - Atėjau, kai tik galėjau.

Net tokios trumputės grumtynės mane paliko be jėgų. Guliu susmukusi. Kairė ranka, visą naktį iškelta, visiškai nutirpo, tir­pulys slenka kūnu paversdamas vidurius ledu. Beviltiška. Viskas beviltiška. Alekso netekau amžinai.

- Kur išgfrdai? - klausiu Haną. - Visi apie tai kalba. - Ji atsistoja, eina prie savo rankinės,

pasikuitusi ištraukia buteliuką vandens. Grįžusi atsiklaupia, kad būtume veidas prie veido. - Išgerk, bus geriau, - sako.

358

Ji laiko buteliuką pridėjusi man prie lūpų kaip kūdikiui. Ti­krai, pasidaro kiek geriau.

- Ar žmonės žino . . . ar sako . . . - Šešėlis tebėra; j am krustelėjus įžiūriu dryžuotą prijuostę. Sušnibždu: - Ar j ie sako, kas . . .

Hana labai garsiai prabyla: - Lena, nebūk tokia užsispyrusi. Vis tiek jie sužinos, kas tave

užkrėtė. Verčiau pati pasakyk, kas jis. Ši prakalbėlė aiškiai skirta Kerolės ausims. Ją rėždama Hana

man mirkteli, vos įžiūrimai papurto galvą. Taigi Aleksas laisvas. Galgi dar yra kokios vilties.

Lūpomis ištariu Hanai: Aleksas. Ir kresteliu smakrą jos pusėn vildamasi, jog ji supras, ko noriu: kad surastų jį ir papasakotų, kas atsitiko.

Jos akys žybteli, šypsenėlė užgęsta. Suprantu, blogos nauj ie­nos. Vis taip pat garsiai ir aiškiai tardama žodžius, j i kalba:

- Tu ne tik užsispyrusi, Lena, bet ir savanaudė. Jeigu j iems pasakysi, gal supras, kad aš čia niekuo dėta. Man nepatinka kiaurą parą būti saugomai.

Man širdis apmirė: na, žinoma, Hana sekama. Turbūt įtaria­ma kuo nors prisidėjusi ar bent ką nors žinanti.

Gal aš ir savanaudė, bet šią akimirką net neįstengiu jos gai­lėti ar gailėtis dėl visų nemalonumų, kurių jai pridariau. Jau­čiu tik begalinį nusivylimą. Nėra jokio būdo ką nors pranešti Aleksui, kad neužgriūtų visa Portlando policij a. O jeigu paaiš­kės, kad jis apsimeta išgydytuoju ir remia pasipriešinimo da­lyvius . . . Ką gi, abejoju, ar bus terliojamasi su teismu. Iš karto egzekucija.

Hana, aišku, pamatė neviltį mano veide.

359

- Atleisk, Lena, - sušnibžda ji . - Žinai, kad padėčiau, jei galėčiau.

- Ką gi, negali, tai negali. Ir iškart pasigailiu savo žodžių. Hana atrodo baisiai, beveik

taip, kaip aš jaučiuosi. Akys užpurtusios, nosis raudona, lyg būtų ką tik verkusi, ir akivaizdu, jog atlėkė vos išgirdusi žinią. Apsiavusi sportbačiais, su klostytu sijonu, užsitraukusi per di­delę palaidinukę su petnešėlėmis, kurią vilkėdama dažniausiai miega, taigi apsirengė tuo, ką pirmiausia sugriebė nuo grindų.

- Atsiprašau, žinai, kad nenorėjau, - taikiau sumurmu. - Nieko. Atsikėlusi nuo lovos ima vaikščioti, galvodama visada taip

daro. Vieną akimirką, sekundės dalelę, beveik gailiuosi, kad su­sipažinau su Aleksu. Norėčiau laiką atsukti į pačią vasaros pra­džią, kai viskas buvo taip aišku, paprasta ir lengva; arba netgi toliau, į ano rudens pabaigą, kai bėgdavome ratus aplink Guber­natorių, ant jos kambario grindų ruošėmės matematikos egza­minui, o dienos iki procedūros kaukšėjo tarsi po vieną griūvanti domino kauliukų virtinė.

Gubernatorius. Kur Aleksas mane pamatė pirmą kartą, kur paliko man raštelį.

Ir staiga į galvą šauna mintis. Stengdamasi kalbėti nerūpes­tingai klausiu:

- Tai kaip baigėsi Elison Davni? Nepanoro atsisveikinti? Hana staigiai atsisuka, žiūri į mane. Elison Davni visada

buvo mūsų kodas, taip vadindavom Aleksą, kai telefonu ar elek­troniniu paštu norėdavom pasikalbėt apie jį . Ji susiraukia.

- Nebuvo kada su ja susisiekti. - Jos žvilgsnis sako: Šitai jau

tau aiškinau.

360

Aš kilsteliu antakius, atseit: Pasikliauk manimi.

- Būtų smagu ją pamatyti prieš rytdienos procedūrą. - Ti­kiuosi, Kerolė klausosi ir nutaria, kad aš susitaikiau su pasikei­tusiomis aplinkybėmis. - Po gydymo viskas bus kitaip.

Hana gūžteli, skėsteli rankomis. Kq. nori, kad padaryčiau?

Atsidususi neva pakeičiu temą. - Prisimeni pono Reiderio pamokas penktoje klasėje? Kaip

visą dieną siuntinėdavom laiškelius? - Aha, - įtariai burbteli Hana. Atrodo sutrikusi. Matau, pra­

deda nerimauti, ar tik gavusi per galvą nepraradau gebėjimo aiškiai mąstyti.

Vėl garsiai atsidūstu, tarsi, prisiminus visas geras dienas, pra­leistas kartu, būtų užplūdęs praeities ilgesys.

- Prisimeni, kaip jis mus sučiupo ir persodino vieną vienoj , kitą kitoj klasės pusėj ? Kai tik norėdavom viena kitai ką nors pranešti, eidavom smailinti pieštukų ir eidamos palikdavom raštelį tame tuščiame vazone klasės gale. - Prisivertusi nusijuo­kiu. - Vieną dieną drožiau pieštuką septyniolika kartų. Ir šitaip darydamos jam nė sykio neįkliuvome, nė sykio.

Hanos akyse kažkas žybteli, ji nuščiūva, suklūsta, šitaip el­niai klausosi, ar nesiartina plėšrūnai, ir paskui deda šuolį: juok­damasi sako:

- Kur neprisiminsi ! Vargšas ponas Reideris toks nenuovokus. Nepaisant nerūpestingo tono, Hana atsisėda ant Greisės lo­

vos, atsiremia alkūnėmis į kelius ir įsmeigia į mane akis. Ma­tau, jau supranta, ką iš tikrųjų noriu jai pasakyti plepalais apie Elison Davni ir pono Reiderio pamokas: kad j i turi nunešti Aleksui raštelį.

Vėl keičiu temą.

36 1

- Ar prisimeni, kaip pirmą kartą bėgome ilgą nuotolį? Pas­kui mano kojos buvo kaip vatinės. O pirmą kartą, kai bėgome iš Vest Endo iki Gubernatoriaus? Kai aš stryktelėjusi pliaukštelė­jau jam per ranką?

Hana prisimerkia. - Mes jį skriaudėme ne vienus metus, - lėtai taria, ir aš ma­

tau, jog ji dar ne visai supranta. Pasistengiu, kad balsas būtų kuo abejingesnis ir ramesnis. - Supranti, kažkas man sakė, kad seniau j is kažką nešė. Na,

Gubernatorius. Deglą ar popieriaus ritinėlį, ar dar ką. Dabar jo saujoje likusi ertmė. - Pagaliau pasakiau. Hana staigiai įkvepia, vadinasi, jau supranta, bet dėl visa ko priduriu: - Gal padary­tum man paslaugą? Gal šiandien imtum ir nubėgtum tuo keliu? Paskutinį kartą?

- Lena, nebūk melodramatiška. Gydymas veikia smegenis, ne kojas. Ir poryt galėsi bėgioti, - nerūpestingai, kaip ir pride­ra, atsako Hana, net nusišypso ir linkteli. Taip, padarysiu. Ir pa­

slėpsiu ten rašteli. Manyje karštai tvinksi viltis, išdegindama dalį skausmo.

- Taip, bet tada viskas bus kitaip, - zyziu aš. Durų tarpely­je šmėsteli Kerolės veidas. Ji patenkinta. Jai tikriausiai atrodo, jog aš galų gale susitaikiau su procedūra. - Be to, kas nors gali nepavykti.

- Pavyks. - Hana atsistoja, žiūri į mane. - Pažadu, kad vis­kas kuo puikiausiai pavyks, - lėtai, pabrėždama kiekvieną žodį sako ji .

Man pašoka širdis. Dabar j i perduoda slaptą žinią, ir ne apie procedūrą.

362

- Jau laikas eiti, - taria žengdama prie durų. Ir man topteli, kad, jeigu planas pavyks, taigi jei ji kaip nors perduos Aleksui laiškelį, o jis kaip nors mane išvaduos iš šito namų kalėj imo, šis kartas paskutinis gyvenime, kai matau Haną.

- Palauk, - pašaukiu, jai jau veriant duris. - Ko? J i atsisuka. Akys žiba iš susijaudinimo, jai jau knieti bėgti.

Akimirką, taip stovinti blausioje saulės šviesoje, tebesisunkian­čioje pro žaliuzes, atrodo lyg švytinti, lyg nutvieksta kažkokios vidinės šviesos. Dabar suprantu, kodėl reikėjo prigalvoti meilės žodžių: tik jais galiu nusakyti, ką šiuo metu jaučiu, - gluminantį skausmo ir malonumo, baimės ir džiaugsmo mišinį, kuris per­veria visą mano esybę.

- Kas yra? - mindžikuodama nekantriai klausia Hana. Ži­nau, j i nori kuo greičiau imtis plano. Aš myliu tave, tariu minty­se, o garsiai sakau:

- Smagiai pabėgiok. - Nesirūpink, - meta ji ir smunka pro duris.

Aukštai kilęs žemai tupia, tai tiesa. Bet gali ir nuskristi.

Nežinomos kilmės senovės patarlė, itraukta

i " Išsamų pavoj ingų žodžių ir idėjų sąvadą",

www.ccdwi.gov.org

K artais laikas slenka lėtai kaip ratilas, besiplečiantis vandens paviršiuje, o kartais pralekia tokiu spartumu, jog galva susisuka. Bet iki šios dienos nesu patyrusi,

kad laikas ir bėgtų, · ir sykiu stovėtų. Minutės tarsi pučiasi ir mane apspitusios dusina savo nerangumu. Žiūriu, kaip ant lubų po centimetrą šliaužia šviesa. Grumiuosi su skausmu galvoje ir mentikauliuose. Tirpulys persimeta ir į dešinę ranką. Aplink kambarį skraidžioja musė, vis daužosi į žaliuzes bandydama iš­trūkti. Pagaliau nusikamavusi šlepteli ant grindų.

Užjaučiu, drauguže.

Ir kartu baisiuosi matydama, kiek valandų praėjo nuo Hanos apsilankymo. Kiekviena valanda mane priartina prie procedū­ros, prie išsiskyrimo su Aleksu, ir, nors kiekviena minutė atrodo lyg valanda, ši, regis, prabėga kaip minutė. Norėčiau sužinoti, ar

364

Hanai pavyko paslėpti raštelį Gubernatoriaus saujoj . Net jeigu jai pasisekė, be galo maža vilties, kad Aleksui ateis į galvą ten paieš­koti žinios nuo manęs, - gal tik koks lašelis. Bet vis tiek viltis . . .

Dar negalvojau apie kitas kliūtis, trukdančias pabėgti, - kad ir tai, jog esu pakabinta kaip dešra, arba tai, kad už durų visą laiką budi Kerolė, dėdė Viljamas, Reičelė arba Dženė. Vadinkite tikrovės neigimu, užsispyrimu ar pamišimu, bet aš turiu tikėti, kad Aleksas ateis ir mane išvaduos, - kaip vienoje pasakų, ku­rias j is man sekė, kai grįžome iš Tyrų: toje, kur princas, nukovęs sargybą einančius slibinus ir prasikirtęs kelią per nuodingų erš­kėtrožių brūzgynus, išvaduoja princesę, įkalintą bokšte.

Pavakary ateina Reičelė, nešina garuojančios sriubos lėkšte. Tylėdama padeda ją.

- Vėl advilio? - kandžiai paklausiu, kai ji prikiša man prie burnos šaukštą.

- Pamiegojusi geriau jautiesi, tiesa? - nesutrinka ji . - Jausčiausi geriau, jei nebūčiau pririšta. - Tavo pačios labui, - sako ji, vėl prinešdama šaukštą. Būti valgydinamai Reičelės - paskutinis daiktas, bet jeigu

Aleksas manęs ateis (kada, kada jis manęs ateis?; turiu tuo tikė­

ti) , reikės būti stipriai. Be to, jei tikrai patikės, kad aš atsisakiau minties priešintis, galbūt Reičelė su Kerole atlaisvins pančius arba ištisai nestypsos prie durų, duos galimybę man pabėgti.

Taigi nuryju šaukštą sriubos ir šyptelėdama sakau: - Visai gardu. Reičelė išsišiepia. - Valgyk kiek telpa. Rytoj tau reikės būti geros formos. Amen, sese, pamanau, ištuštinu lėkštę ir paprašau antros.

365

Vėl slenka minutės, lyg svarmenys traukdamos mane že­myn. Staiga šviesa miegamajame pasidaro šiltos medaus spal­vos, vėliau - virpančios geltonos lyg šviežia grietinėlė, galiausiai atsiskiria nuo sienos ir teka kaip vanduo į nuotekų vamzdį. Iš tikrųjų nesitikėjau, kad Aleksas galėtų pasirodyti neatėjus nak­čiai, - būtų savižudybė, - bet vis tiek krūtinėje tvinksi skaus­mas. Laiko beveik neliko.

Vakarienės vėl gaunu sriubos su įmerktais duonos gabalė­liais. Dabar valgyt atneša Kerolė, Reičelė stovi sargyboje. Imu maldauti, kad leistų į tualetą, ir Kerolė mane trumpai atriša, bet lydi ir stovi ten, kol šlapinuosi, o tai daugiau nei pažemi­nimas. Kojos dreba, stovint labiau skauda galvą. Riešuose nuo nailoninių virvių įsispaudę gilūs grioveliai, rankos tabaluoja lyg svarmenys, negyvos nuo pat pečių. Kai Kerolė ateina vėl manęs pririšti, man knieti pasipriešinti, - nors ji aukštesnė už mane, vis tiek esu stipresnė, - bet apsigalvoju. Namuose pilna žmonių, tarp jų ir dėdė Viljamas, be to, kas žino, galbūt apačioje tebėra reguliuotojų. Jie per porą minučių mane sutramdytų ir užmig­dytų, o šito aš negaliu leisti. Šią naktį turiu būti budri ir žvali. Jei Aleksas neateis, reikės pačiai sugalvoti planą.

Viena tikrai žinau: rytoj procedūros nebus. Verčiau mirsiu. Tačiau Kerolės rišama pasistengiu kuo labiau įtempti raume­

nis. Kai atsipalaiduoju, tarp odos ir virvių pajuntu mažutį tarpe­lį. Galbūt pakankamą, kad galėčiau išsivaduoti iš savo virvinių antrankių. Kita gera nauj iena: dienai baigiantis, niekas taip uo­liai nebesistengia saugoti miegamojo durų, o aš to ir tikėjausi. Reičelė penkioms minutėms palieka postą - užsidaro tualete; Dženė beveik visą laiką moko Greisę kažkokio pačios sukurto žaidimo taisyklių; Kerolės nebūna prie durų net pusvalandį, nes

366

išeina plauti indų. Po vakarienės budėjimą perima dėdė Vilja­mas. Aš džiaugiuosi. Jis atsineša radijytę. Turiu vilties, kad jos klausydamasis ims knapsėti ir užsnūs kaip kiekvieną vakarą.

Ir tada galbūt - galbūt - galėsiu iš čia pabėgti. Devintą valandą iš kambario išplaukia visa šviesa ir aš lie­

ku patamsyje; sienas lyg draperijos dengia šešėliai. Mėnulis, di­delis ir ryškus, pro žaliuzių tarpelius nusidabrina visų daiktų kontūrus. Dėdė Viljamas tebestovi už durų ir klausosi radijo, skleidžiančio nesuvokiamus trikdžius. Per grindis mane pasie­kia triukšmas: virtuvėje ir pirmo aukšto vonioje bėga vanduo, murma balsai, trepsi šlepetėmis apautos kojos; namas paskutinį kartą kosteli ir trūkteli nelyginant mirštantis žmogus. Dženei ir Greisei dar neleidžiama miegoti viename kambaryje su mani­mi. Turbūt visos suguls svetainėje.

Dar vieną, paskutinį kartą ateina Reičelė, atneša vandens. Patamsyje sunku pasakyti, bet j is atrodo įtartinai drumstas, lyg kas nors būtų jame ištirpinta.

- Aš nenoriu gerti, - sakau. - Nors keletą gurkšnelių. - Tikrai, Reičele. Nenoriu gerti. - Nesispyriok, Lena. - Ji atsisėda ant lovos ir prievarta mane

girdo. - Visą dieną buvai tokia gera. Nieko negaliu padaryti, turiu nuryti keletą gurkšnelių - ai­

traus vaistų skonio. Garantuotai kažko pridėta, vėl kokių mig­domųjų. Laikau vandenį burnoje, nenuryju, o kai ji atsistojusi eina prie durų, pasuku galvą ir išleidžiu vandenį ant pagalvės, į plaukus. Gal ir negražu, bet geriau negu kitas variantas. Vanduo geriasi į pagalvę, akimirką atšaldo paskaudusius pečius.

367

Reičelė stoviniuoja prie durų tarsi galvodama, ką čia protin­go pasakyti. Bet sugalvoja tik tiek:

- Iki rytojaus. Ne, jei tik pavyks, pamanau, bet nieko nesakau. Pagaliau j i

išeina ir uždaro duris. Ir aš lieku tamsoje, tik eina valandos, tiksi minutės. Man gu­

lint be jokio užsiėmimo, vien galvojant, namui ruošiantis mie­goti ir pamažu nutylant, sugrįžta baimė, užgula kaip nuodingas rūkas. Kartoju sau, jog Aleksas turi ateiti, privalo, bet laikrodžio rodyklės šliaužia pirmyn kankindamos mane, o gatvėse už lan­go tylu, nebent koks šuo suloja.

Kad mintys be galo nesisuktų apie tą patį klausimą (Aleksas

ateis ar neateis?) , bandau galvoti, kokiais būdais galėčiau nu­sižudyti vedama į laboratorijas. Jei Kongreso gatvėje bus koks nors eismas, pulsiu po sunkvežimiu. O gal pavyktų nubėgti į prieplauką. Nebūtų sunku nusiskandinti, ypač jei rankos bus surištos. Blogiausiu atveju galiu pabandyt prasiveržti ant labo­ratorijų stogo, kaip toj i mergaitė prieš kelerius metus, ir nukristi iš dangaus lyg akmuo, prakirtęs debesis.

Prisimenu vaizdą, tą dieną rodytą per visas televizijas: krau­jo srovelę, keistai nurimusį jos veidą. Dabar suprantu. Atrodo liguista, bet kurdama šituos planus tikrai pasijuntu geriau, su­tramdau baisų nerimo ir baimės virpulį krūtinėje. Verčiau mirti savo sąlygomis negu gyventi jų sąlygomis. Verčiau mirti mylint Aleksą negu gyventi be jo.

Dieve, padaryk, kad jis ateitų.

Daugiau niekad nieko neprašysiu.

Atsisakysiu visko, kq turiu.

Tik padaryk, kad jis ateitų.

368

Vidurnaktį sugrįžusi baimė virsta neviltimi. Jeigu j is neateis, turėsiu pati iš čia išsigauti.

Tampau rankas savo pančiuose stengdamasi pasinaudoti laisvu tarpeliu. Virvė giliai įsirėžia į odą, ir aš vos susilaikau ne­riktelėjusL Kad ir kaip virvę traukiu, tempiu ir sukioju, daugiau ji neatsilaisvina, bet aš vis tiek vargstu, kol per kaktą ima žliaugti prakaitas ir pradedu bijoti, kad dar labiau daužydamasi nepri­šaukčiau ko nors į kambarį. Kažkas šlapia nuvinguriuoja per ranką, ir atlošusi galvą pamatau plačią tamsią kraujo srovelę, šliaužiančią lyg kraupi juoda gyvačiukė: visos mano pastangos baigėsi tuo, kad nubrūž.nau odą.

Lauke gatvės tylios kaip ir pirma, ir tą akimirką suvokiu, kad beviltiška - pati iš čia neištrūksiu. Rytoj pabusiu, teta, Reičelė ir reguliuotojai mane nuves į centrą, ir vienintelė galimybė pabėg­ti bus į vandenyną arba nuo laboratorijų stogo.

Galvoju apie šviežio medaus spalvos Alekso akis, jo rankų švelnumą ir kaip miegojau po dangaus skliautu virš galvos, tarsi dėl mūsų nusagstytu žvaigždėmis. Dabar, po šitiek metų, suprantu, kas yra Šaltumas ir iš kur jis atėjo, - jausmas, jog vis­kas prarasta, neturi nei vertės, nei prasmės. Pagaliau žvarba ir neviltis manęs pasigaili, užkloja sąmonę lyg tamsiu šydu ir aš stebuklingai užmiegu.

Po kiek laiko pabundu violetinėje tamsoje, jausdama, kad kam­baryje kažkas yra ir kad virvės jau ne taip veržia riešus. Širdis su­spurda iš laimės, pamanau, jog Aleksas, bet pakėlusi akis išvystu Greisę: užlipusi ant lovos, ji knebinėja mazgus. Tampo, sukioja, kartais pasilenkusi suima juos dantimis ir tada atrodo tarsi koks tykus ir atkaklus žvėrelis, bandantis pragraužti narvo virbus.

369

Pagaliau virvė pasileidžia ir aš esu laisva. PeČius nežmoniškai skauda, o rankas bado tūkstančiai adatėlių. Ir vis tiek šią aki­mirką norisi šaukti ir šokinėti iš džiaugsmo. Tikriausiai šitaip jautėsi mama, pro plyšį savo akmens kalėj imo sienoje galų gale išvydusi pirmą saulės spindulį.

Sėdžiu trindamasi riešus. Greisė tupi galvūgalyje ir žiūri į mane, pasilenkusi apkabinu ją. Nuo jos dvelkia obuolių muilu ir trupučiuką - prakaitu. Jos oda karšta, ir man dingteli, kaip jai turėjo būti baisu sėlinti į mano kambarį. Stebiuosi, kokia j i liesutė ir trapi, kai šitaip dreba mano glėbyje.

Bet ne, ji nėra trapi, nė iš tolo nėra. Staiga suvokiu, kokia Greisė stipri, gal net stipresnė už bet kurią iš mūsų. Man ding­teli, jog jau seniai ji savaip maištauja, ir nuo minties, kad j i jau gimė maištininke, nusišypsau jai į plaukus. Ji tikrai nepražus.

Truputį atsitraukusi šnibždu į ausį: - Ar dėdė Viljamas tebėra apačioje? Greisė linkteli, tada priglaudžia abu delnus prie skruosto: at­

seit dėdė Viljamas miega. - Ar namie yra reguliuotojų? - vėl klausiu. Greisė vėl linkteli, parodo du pirštus, ir aš gąsteliu - net ne

vienas, o du. Iš lėto atsistoju žiūrėdama, ar laikys kojos, nutirpusios per

dvi nejudrumo paras. Slenku prie lango, tylutėliai pakeliu ža­liuzes nepamiršdama, kad vos už dešimties pėdų snaudžia dėdė Viljamas. Dangus lauke tamsiai violetinis, baklažano spalvos, gatvė it aksomu nuklota šešėliais. Aplinkui kapų tyla, bet hori­zonte jau žymu rausvas brūkšnelis - imasi aušra.

Atsargiai kilsteliu langą ūmiai apimta noro užuosti vande-

370

nyną. Štai jo kvapas: sūrių purslų ir rūko, mano sąmonėje ne­atskiriamai susijęs su amžinai besikartojančiais potvyniais ir atoslūgiais. Apima nežmoniškas liūdnumas. Žinau, nėra jokios galimybės surasti Aleksą šiame išsidriekusiame miegančiame mieste, jokios galimybės vienai pereiti siėną. Geriausia išeitis -bandyt pasiekti uolas, vandenyną ir bristi tol, kol vanduo susi­vers virš galvos. Įdomu, ar skaudės? Įdomu, ar Aleksas mane prisimins?

Kažkur toliau mieste kažkas važiuoja, tolimas duslus burzgi­mas, tarsi kriokuotų žvėris. Po kelių valandų per visą tą tamsą prasiverš skaistus ryto raudonis ir vėl įsitvirtins visos formos, žmonės žiovaudami kelsis, virs kavą ir rengsis į darbą, viskas kaip kasdien. Gyvenimas eis savo keliu. Kažkas suskausta pačio­je mano šerdyje, kažkas sena, gilu ir stipriau negu žodžiai: gija, kiekvieną mūsų jungianti su būties šaknimis, tas senas prigimti­nis jausmas skleidžiasi, grumiasi ir kabinasi iš paskutiniųjų ieš­kodamas atramos, būdo pasilikti čia, alsuoti, toliau gyventi. Bet aš jį stumiu šalin, įsakau jam susirangyti ir daugiau nejudėti.

Verčiau mirti, kaip aš noriu, negu gyventi, kaip jūs norite. Burzgimas darosi garsesnis, artėja. Ir aš pamatau motociklą,

juodą dėmelę, atlekiančią gatve. Akimirką žiūriu susižavėjusi. Tik du kartus teko matyti važiuojantį motociklą, ir aš nesusi­laikau juo nepasigrožėjusi, kaip j is sukiojasi gatve nardydamas lyg juoda glotni bebro galva vandenyje. Ir važiuotojas tėra tamsi dėmė ant motociklo, šešėlis, palinkęs į priekį, matyti tik viršu­galvis, bet j is artėja, galva ryškėja.

Šitas viršugalvis . . . liepsnojantis lyg rudenio lapai. Aleksas.

3 7 1

Nesusilaikiusi aikteliu. Už miegamojo durų dunksteli, sakytum kas atsitrenkia i sie­

ną. Girdžiu dėdę Viljamą burbtelint: - Velnias . . . Aleksas isuka i siaurą skersgatvi, skirianti mūsų kiemą, ku­

riame tėra lopinėlis žolės, nusmurgęs medis ir tinklinė tvora iki pusiaujo, nuo kaimynų. Aš pašėlusiai jam mojuoju. Jis iš­jungia varikli, pakelia galvą i namą. Dar labai tamsu, nežinau, ar mane mato.

Surizikuoju tyliai šūktelėti: - Aleksai! . . Jis pasuka galvą mano balso pusėn, išsišiepia, skėsteli ran­

komis lyg sakydamas: Juk žinojai, kad atvažiuosiu, ar ne? Prisi­menu, kaip j is atrodė pirmą kartą, kai j i pamačiau laboratorijų balkone, - tarsi žvaigždė, per tamsą mirkčiojanti ir žibanti tik man vienai.

Tą akimirką esu tokia sklidina meilės, jog mano kūnas tar­tum virsta šviesos spinduliu, besiveržiančiu aukštyn ir aukštyn, už šito kambario, šių sienų ir miesto ribų, atrodo, kad viskas liko už mūsų, o mudu su Aleksu sklendžiame oru vienut vieni ir visiškai laisvi.

Tada atsilapoja miegamojo durys ir ima rėkti dėdė Viljamas. Staiga namas prisipildo triukšmo, šviesos, trepsėjimo ir rėka­

vimo. Dėdė Viljamas, stovėdamas tarpdury, šaukia Kerolę. Pa­našu i siaubo

. filmą, kuriame pabunda miegantis žvėris, tik čia

žvėris yra namas. Laiptais kažkas atidunda, turbūt reguliuotojai, koridoriaus gale iš savo kambario išpuoJa Kerolė plevėsuojančiais it apsiaustas naktiniais marškiniais, išsižiojusi kažką klykia.

372

Iš visų jėgų stumiu langą į viršų, bet j is užsikirtęs. Apačio­je kažką šaukia ir Aleksas, bet negirdžiu per variklio kriokimą, mat jis vėl jį įjungė.

- Laikykit ją! - spiegia Kerolė, ir Viljamas atgyja, atitokęs šoka į vidų. Skausmas perveria petį, kai įsiręžusi bandau pakelti rėmą, jaučiu, kaip truputį pakyla ir vėl sustoja. Nėra laiko, nėra, nėra. Viljamas tuoj mane sučiups, ir bus baigta.

- Palaukit! - staiga rikteli Greisė. Visi akimirksniu sustingsta. Pirmas ir vienintelis kartas, kai

Greisė garsiai į juos kreipėsi. Viljamas suklumpa, spokso į anū­kę išsižiojęs. Kerolė stovi tarpdury it mietą prarijusi, už jos akis trinasi Dženė, lyg manydama, jog sapnuoja. Net abu reguliuoto­jai stabteli laiptų aikštelėje.

Tos sekundės man ir tereikia. Aš dar stumteliu, ir langas braškėdamas pakyla. Negalvodama, nei ką darau, nei apie antrą aukštą, išlendu pro langą ir pasileidžiu, oras sugriebia mane į glėbį, tad akimirką širdis uždainuoja ir aš pamanau: Skrendu.

Tada žnekteliu į žemę tokia jėga, kad kojos sulinksta, užima kvapą. Kairė čiurna krypteli, skausmas perveria kūną. Visom keturiom šliaužiu prie tvoros. Viršuje vėl kyla riksmas, po aki­mirkos trinkteli namo durys ir į priebutį iššoka du vyrai.

- Lena! - šūkteli Aleksas. Pakeliu akis. Persisvėręs per tvorą, j is duoda man ranką. Aš

iškeliu savąją, jis griebia už alkūnės ir tempia aukštyn; beranko­vė palaidinukė užsikabina tvoros, audinys plyšta, aš įsidreskiu. Bijoti nėra laiko. Priebutyje pasiunta traškėti radijo stotelė. Vie­nas reguliuotojas rėkauja į ją. Kitas užtaiso ginklą. Keista, bet

373

per visą šį sąmyšį man topteli visiškai kvaila mintis: Nežinojau,

kad reguliuotojams leidžiama nešiotis ginklus.

- Greičiau! - šaukia Aleksas. Aš užsiropščiu ant motociklo jam už nugaros, tvirtai apsika­

binu jo liemenį. Pirma kulka atšoka nuo tvoros dešinėje . Antra - nuo ša­

ligatvio. - Varyk! - klykiu aš, ir Aleksas paspaudžia pedalą, kai trečia

kulka prašvilpia taip arti, jog pajuntu oro bangą. Mes nulekiame. Skersgatvio gale Aleksas staigiai krypteli

vairą dešinėn, ir mes įsukame į gatvę taip pasvirdami, kad mano plaukai brūkšteli šaligatvį. Man apsiverčia skrandis, dar pagal­voju: Baigta, bet motociklas stebuklingai atsitiesia ir mudu pasi­leidžiame tamsia gatve, lydimi tolstančių riksmų ir šūvių.

Ramybė trunka neilgai. Įsukus į Kongreso gatvę ima kaukti sirenos, jos vis garsėja ir virsta vientisu žviegimu. Noriu Aleksą paraginti, kad važiuotų greičiau, bet širdis taip daužosi, jog ne­galiu kalbėti. Be to, mano balsą užgožtų vėjo švilpesys, o Alek­sas, žinau, ir taip spaudžia kiek galėdamas. Pastatai abipus susi­lieja į pilką beformę sieną, lyg būtų iš išsilydžiusio metalo. Dar niekada miestas neatrodė toks svetimas, baisus ir subjaurotas. Sirenos kaukia taip garsiai, jog pjauna lyg skustuvu. Aplinkui ima žiebtis žiburiai - žmonės bunda iš miego. Horizonto kraš­tas raudonas: teka saulė, rūdžių spalvos, sukrešėjusio kraujo spalvos, ir mane drasko siaubinga baimė, blogesnė už bet kokį iki tol sapnuotą košmarą.

Staiga lyg iš niekur gatvės gale išdygsta du budintys policijos automobiliai, pastoja kelią. Iš jų pasipila reguliuotojai ir polici-

374

ninkai, visas būrys. Rėkauja balsai, sustiprinti, iškreipti radijo stotelių ir garsintuvų.

- Stokit! Stokit arba šausime! - Laikykis! - rikteli Aleksas, ir jaučiu, kaip įsitempia jo rau-

menys po mano rankomis. Paskutinę akimirką j is sukteli vairą kairėn, ir mes, kliudydami sieną, prigulę įsukame į siaurą gatve­lę. Surinku, kai mano dešinė koja prispaudžiama prie mūro. Aš nusibruožiu blauzdos odą, kol kelias sekundes slystame pastato šonu, paskui Aleksas vėl suvaldo motociklą ir mes šauname į priekį. Vos tik išlekiame pro kitą gatvelės galą, iš paskos jau įsu­ka dar dvi policijos mašinos.

Važiuojame taip greitai, kad man dreba rankos, vos išsilai­kau, ir tada užeina nepaprasta ramybė ir aiškumas, suprantu, jog mums nepavyks. Abu šiandien žūsime: būsime nušauti ar į ką nors trenksimės, ar išlėksim į orą kartu su baisiu ugnies ir susiraičiusio metalo kamuoliu, ir kai reikės mus laidoti, būsime taip susilydę į vieną ir susipynę, kad niekas neįstengs atskirti mūsų kūnų, dalis jo guls į mano kapą, dalis manęs - į jo. Keista, bet ši mintis manęs net nenuliūdina. Aš beveik linkusi pasiduoti ir atsisakyti tikslo, linkusi išleisti paskutinį kvapą prie jo nuga­ros, jausdama, kaip jo šonkauliai, plaučiai ir krūtinė paskutinį kartą juda kartu su mano kūnu.

Bet Aleksas aiškiai nenori pasiduoti. Jis pasuka siauriausiu, kokį rado, skersgatviu, ir du iš mudu besivejančių automobilių sustoja žvygindami stabdžius ir klaikiai signalizuodami. Akis ima graužti dūmų ir svylančios gumos tvaikas, bet pagaliau iš­lekiame į Franklino magistralę.

Iš toli ataidi naujos sirenos - skuba pastiprinimas.

375

Bet priešais jau tyvuliuoja užutėkis, ramus, lygus ir pilkas kaip stiklas ar metalas. Jo pakraščiu rusena dangus, vis labiau įsidegdamas rausvai ir geltonai. Aleksas pasuka Šunkeliu, man barška dantys kratantis išdaužyta sena danga, skrandis šokteli įveikiant kiekvieną duobę. Mes artėjame. Sirenos vejasi lyg šir­šių spiečius. Jeigu tik pasiektume sieną, kol neatvyko daugiau automobilių . . . Jeigu kaip nors prasiveržtume pro sargybos pos­tus, perliptume tvorą . . .

Staiga priekyje, lyg milžiniškas vabzdys, pasirodo sraigta­sparnis, jo prožektorius raižo tamsų kelią apačioje, propelerių birbimas kurtina, kapoja orą bangomis, skutais.

Iš jo ima plyšoti balsas: - Jungtinių Amerikos Valstijų vardu įsakau sustoti ir pa­

siduoti! Dešinėje išnyra aukšta saulės išdeginta žolė - užutėkio kran­

tas. Aleksas pavaro motociklą nuo kelio į žolę, ir mes pusiau slyste nulekiame sienos link įstrižai kirsdami pelkę. Į burną ir akis tyška purvas, dusina, aš kosėju Aleksui į nugarą jusdama, kaip ji kilsuoja prie mano krūtinės. Jau išlindęs saulės pusrutulis atrodo lyg pramerkta akis.

Dešinėje tamsoje it griaučiai išnyra Tjukio tiltas. Prie sar­gybos postų tebedega žibintai. Net iš tokio atstumo jie atrodo tokie taikūs, lyg popieriniai, lyg kas nors trapaus ir lengvai nu­imamo. Už jų tvora, medžių juosta, išsigelbėj imas. Taip arti. Jei­gu tik turėtume laiko ... Laiko . . .

Kažkas pokšteli, sprogimas tamsoje, į viršų švirkšteli purvo lankas. Vėl šaudoma, iš sraigtasparnio.

- Stokit, nulipkit, rankas ant galvos!

376

Patruliniai automobiliai suvažiavo į kelią, kuris juosia užu­tėkio krantą. Jų suka vis daugiau, stoja cypindami stabdžius, policininkai per žolę pasipila pelkės pusėn - šimtai jų, tokios daugybės dar nesu mačiusi vienoj vietoj , j ie tamsūs ir nežmo­niški, lyg tarakonų knibždynas.

Mes važiuojame siauru žolės ruožu, skiriančiu vandenį nuo senojo Šunkelio ir sargybos postų, nardydami tarp susiraizgiu­sių krūmynų taip greitai, kad šakelės skaudžiai čaižo odą.

Staiga Aleksas sustoja. Atsitrenkiu į j į prisikąsdama liežuvį, burnoje pajuntu kraujo skonį. Viršuje sraigtasparnio prožekto­riaus spindulys sukiojasi ieškodamas mūsų, pagaliau užčiuopia. Aleksas iškelia rankas virš galvos ir nulipa nuo motociklo atsi­sukdamas į mane. Ryškioje baltoje šviesoje jo išraiška neįžvel­giama, lyg j is šią akimirką būtų virtęs akmeniu.

- Ką tu darai? - šaukiu perrėkdama propelerių burzgimą, šūkavimus ir sirenas, ir viso šito triukšmo fone - nepaliaujamą, amžiną vandens dūsavimą į užutėkį grįžtant potvyniui, niekad nevėluojančiam, viską šluojančiam iš kelio, viską trinančiam į dulkes. - Mes dar galime spėti !

- Paklausyk. - Jis nešaukia, bet kažkaip vis tiek j į girdžiu. Tarsi kalbėtų man į ausį, nors stovi atokiau, iškėlęs rankas. - Kai liepsiu važiuoti, tu važiuosi. Šituo daiktu, aišku?

- Ką? Aš nemoku . . . - Piliete devyni keturiolika du trys aštuoni šeši devyniolika

trys du šešiolika, nulipkit ir uždėkite rankas ant galvos. Jeigu tuoj pat nenulipsite, būsime priversti šaudyti.

- Lena . . . - Išgirdusi, kaip jis ištarė mano vardą, užsičiau­piu. - Tvora paleista srovė.

377

- Iš kur žinai? - Klausyk manęs. - Alekso balse neviltis ir siaubas. - Kai

liepsiu važiuoti, važiuok. Liepsiu šokti, šok. Tu įveiksi tvorą, ta­čiau turėsi trisdešimt sekundžių, daugiausia minutę, kol srovė vėl ims tekėti. Privalai lipti kuo greičiau. Ir tada bėgti, aišku?

Kūną surakina šaltis. - Aš? O kaip tu? Alekso išraiška nesikeičia. - Aš paskui tave. - Duodame dešimt sekundžių . . . devynias . . . aštuonias . . . - Aleksai . . . Širdį sugniaužia lediniai pirštai. Aleksas šypteli, lyg jau būtume išsigelbėję, lyg jis norėtų pasi­

lenkęs nubraukti man plaukus nuo akių ar pabučiuoti į skruostą. - Pažadu perlipti paskui tave. - Jo veidas tampa griežtesnis. -

Tačiau prisiek neatsisukti. Nė akimirką. Aišku? - Šešias . . . penkias . . . - Aleksai, aš negaliu . . . - Prisiek, Lena. - Tris . . . dvi . . . - Gerai, - tariu vos nepaspringdama žodžiu. Pro ašaras nie-

ko nematau. Nepavyko. Mums nepavyko. - Prisiekiu. - Vieną. lr iškart aplink mus ima poškėti ir švysčioti. Aleksas rikteli: - Važiuok! Pasilenkusi pasuku droselį, kaip mačiau darant jį. Paskutinę

sekundę jo rankos mane apkabina, taip stipriai, kad būtų nukėlu­sios nuo motociklo, jei nebūčiau tvirtai įsikibusi į vairo rankenas.

378

Vėl šūviai. Aleksas rikteli, atitraukia ranką nuo mano krū­tinės. Grįžtelėjusi matau, kaip j is suima dešinę. Mes dardame senuoju keliu, mūsų laukia sargybinių eilė, atkreipusi į mus šautuvus. Visi šaukia, bet aš jų net negirdžiu, ausyse tik ošia vėjas ir dūzgia elektra, tekanti tvoros vielomis, kaip Aleksas ir sakė. Matau tik Tyrų medžius, ryto šviesoje atgaunančius ža­lumą, visus tuos plačius lygius lapus, lyg rankos pasitinkančius mudu.

Sargybiniai jau taip arti, jog matau paskirus veidus: vieno geltonus dantis, kito - didelę karpą ant nosies. Bet nesustoju. Pralekiame motociklu per jų būrį, j ie atšoka į šonus, kad nebūtų partrenkti.

Virš mūsų dunkso tvora, liko penkiolika pėdų, dešimt, pen­kios .. . Mes žūsime, pamanau.

Tada Alekso balsas, aiškus, stiprus ir neįtikėtinai ramus, net nežinau, girdžiu jį iš tikrųjų ar tik įsivaizduoju, liepia: Šok. Da­

bar. Su manimi.

Paleidžiu vairą ir nuvirstu šonan, motociklas toliau lekia į tvorą. Spjaudydama dulkes, kosėdama, gaudydama kvapą ri­tuosi per aštrius akmenis, skausmas raižo kiekvieną kūno da­lelę - raumenys plyšta nuo kaulų, oda nuo raumenų. Akimirką pasaulis pajuosta.

Paskui viskas virsta spalvų tvyksniais, sprogimais ir ugnimi. Motociklas rėžiasi į tvorą, nugriaudėja baisus trenksmas. Į orą plyksteli liepsna, ilgi jos liežuviai laižo vis labiau švintantį dan­gų. Tvora plonai, šaižiai žvygteli ir nutyla. Aišku, smūgis nu­traukė srovę.

Dabar galiu lipti, kaip sakė Aleksas .

379

Kažkokiu būdu randu jėgų, nors vemdama dulkėmis, ketur­pėsčia prišliaužti prie tvoros. Už nugaros girdžiu rėkaujant, bet garsas tolimas, lyg iš po vandens. Pakilusi imu kopti colis po colio. Lyg ir skubu, bet atrodo, kad šliaužiu kaip sraigė. Aleksas turbūt netoli už manęs, nes girdžiu jį raginant:

- Greičiau, Lena, greičiau! Klausausi jo balso, tik jis mane ir stumia aukštyn. Kažkaip -

stebuklingai - pasiekiu tvoros viršų, perkeliu koją per spygliuo­tos vielos žiedus, kaip Aleksas mokė, persiritu ir krintu iš dvi­dešimties pėdų aukščio, sunkiai žnekteliu į žolę jau pusiau be sąmonės ir nebejusdama jokio skausmo. Dar keli žingsniai, ir mane praris Tyrai; atsidursiu anapus aklino susipynusių me­džių, krūmų ir šešėlių skydo. Laukiu, kada nušoks Aleksas.

Bet j is nenušoka. Omiai, panikos paakintos, man grįžta visos jėgos. Tada ir pa­

darau tai, ko prisiekiau nedaryti. Šiaip taip atsistoju, kai tvora vėl ima dūgzti.

Aš atsigręžiu atgal. Aleksas stovi kitapus tvoros, už mirguliuojančios dūmų ir

ugnies sienos. Nuo tos akimirkos, kai mes nušokome nuo mo­tociklo, j is nepajudėjo nė žingsnelio ir nebandė.

Keista, tą akimirką imu ir prisimenu, ką atsakiau prieš visus tuos mėnesius, per pirmąjį vertinimą paklausta apie "Romeo ir Džuljetą" : tada į galvą atėjo vienintelis žodis gražu. Dar norėjau paaiškinti, norėjau kažką pasakyti apie pasiaukojimą.

Alekso marškinėliai raudoni, pamanau, kad nuo ugnies at­švaitų, bet paskui suprantu, jog permirkę krauju: kraujo dėmė plečiasi ant krūtinės kaip ir saulėtekio raudonis danguje, pasau-

380

liui nešantis dar vieną dieną. Prie jo bėga visa ta kariška vabalų kariauna, atkišusi šautuvus. Supuola ir tilto sargybiniai, griebia jį iš abiejų šonų lyg ketindami perplėšti per pusę. Sraigtasparnis laiko jį savo prožektoriaus šviesos rate. Aleksas stovi jame bal­tas, sustingęs, ir aš žinau, kad per visą gyvenimą nesu mačiusi nieko gražesnio už jį .

Per tvorą ir dūmus j is žvelgia į mane. Nenuleidžia akių. Jo plaukai - lapų, erškėčių, liepsnų vainikas. Akys spinduliuoja šviesa, ryškesne už visų pasaulio miestų žiburius, ryškesne už šviesą, kurią galėtume išrasti per milijardus metų.

Tada jis išsižioja ir ištaria vienui vieną žodį: Bėk.

Jį užpuola žmonės vabalai. Jų graibščios, plėšrios rankos ir burnos sudoroja, įmurdo Aleksą į savo juodumą, kaip plėšrū­nas - persekiojamą gyvulėlį .

Aš bėgu nežinia kiek laiko. Kiek valandų ar dienų. Aleksas liepė man bėgti. Tai ir bėgu. Turite suprasti. Aš nesu ypatinga. Esu tik vieniša mergaitė.

Penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, visais atžvilgiais vidutiniška. Bet aš turiu paslaptį. Galite pastatyti sienas iki dangaus, aš

rasiu būdą, kaip jas perskristi. Mane gali prispausti prie žemės šimtas tūkstančių rankų, bet aš rasiu, kaip ištrūkti. Ir mūsų ten daug daugiau, negu jūs manote. Žmonių, nesutinkančių liautis tikėjus. Žmonių, nesutinkančių nusileisti ant žemės. Žmonių, kurie myli pasaulyje be sienų, myli nekenčiami ir atstumti, nie­ko nesitikėdami ir nebijodami.

Aš myliu tave. Nepamiršk. Šito j ie negali atimti.

Nežemiškai kantriai ir atidžiai redaktorei Rosemary Brosnan, kuri kartu yra patarėja, mokytoja, psichoterapeutė, o labiausiai draugė.

Elyse Marshall, fantastiškai reklamos agentei, už didžiulę paramą.

Geriausiai pasaulyje literatūros agentei Stephen Barbara už tai, kad mane pakenčia (nežinau, kaip sugebate) .

Visiems "Foundry Literary + Media" darbuotojams, ypač Hannah Gordon ir Stephanie Abou.

Deirdre Fulton, kad leido man apsistoti savo namuose, kol kaupiau medžiagą šiai knygai.

"Arabica Coffee House" Portlande, Meino valstija, už gar­džią kavą su skrebučiais ir elektros lizdų gausumą.

Allison Jones už entuziazmą, paramą ir šiaip žavumą, už tai, kad pati viena visam Viljamsbergui, Virdžinijos valstija, parda­vinėjo mano knygą "Before I Fall".

Tetulei Sandy už meilės ir pagalbos metus. Visiems mieliems tinklaraščio draugams ir gerbėjams - už

tai, kad mano darbas turi prasmę. Kaip vis�da savo šeimai - už tai, kad myli mane. lr, aišku, draugams ir draugėms, kad yra man kaip šeima.

ANDREA CREMER

NAKTIES ŠEŠĖLIS

ji valdo nuožmią gaują, tačiau neturi jokios galios savo širdžiai .. .

Kala Tor nuo pat gimimo žinojo savo likimą: baigusi vidurinę ji i�tekės už seksualaus vilkų gaujos vado Renė Larošo, drauge su juo vadovaus vilkams, kovos petys i peti ir akylai saugos šventąsias vietas. Tačiau pažeidusi savo valdovų ista tymą - išgelbėjusi iš griz­lio nagų gražuoli vaikiną - Kala suabejoja savo liki­mu, savo pareiga ir savo pasaulio teisingumu.

Paklususi širdies šauksmui, ji gali prarasti viską ­net ir gyvybę.

Ar uždrausta meilė verta tokios aukos?

"jaudinantis romanas. Romantikos čia su kaupu. Negalėjau atsiplėšti visą nakti. Pasinė­riau i gundanti ir keistą pasauli, kuriame žmonės paklūsta vilkolakiams ir viskas yra ne taip, kaip atrodo. Įtampa neatslūgo iki pat knygos pabaigos." (Rašytoja Becca Fitzpatrick)

"Kupinas meilės, aistros, veiksmo, lūkesčių ir sumaišties romanas švyti kaip juodasis perlas. Puikiai nuaustas pasakojimas, prikaustanti dėmesi meilės ir išdavystės istorija,

meistriškai gvildenanti ištikimybės ir vergovės santyki." (Rašytoja Cynthia Leitich Smith)

LAUREN 0LIVER

KAl AŠ ŽUVAU

"Sakoma: Gyvenk taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Bet iŠ tiesų niekada negalvoji, kad tai bus paskutinė diena. Bent jau aš negalvojau. Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim, aš su jais nė neatsisveikinau.

O jeigu tau atsitiktų kaip man ir tą pačią die­ną tektų išgyventi ne syki? Ar pavyktų paversti šią dieną tobula? jeigu tau prieš akis žaibo greitumu pralėktų visas gyvenimas, ar dėl nieko nesigailėtum? O gal yra dalykų, kuriuos norėtum pakeisti?"

Gražus, romantiškas romanas, truputi liūdnas ir verčiantis susimąstyti. Ar skubant gyventi neprasprūsta nepastebėti svarbūs dalykai? Ar visada ivertiname brangius žmo­nes? Ką jūs nuveiktumėte paskutinę savo gyvenimo dieną, jei būtų leista išgyventi ją dar syki?

Oliver, Lauren

Ol-68 Delirium : meilės karštinė : [romanas] I Lauren Oliver ; iš anglų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 20 1 2 . - 384 p.

ISBN 978-609-0 1 -0567-2

Lena Helovėj, kaip ir daugelis jos draugių, nekantriai skaičiuoja die­nas iki procedūros, atnešiančios ramybę ir saugumą. Juk amor deliria

nervosa, meilės karštinė, kadaise pražudė jos motiną su tėvu . . . Bet viskas pasikeičia, kai ji atsitiktinai susipažista su bendraamžiu Aleksu. Lena su­žino, kad už akylai saugomos miesto sienos yra kitoks pasaulis, kur meilė nėra prakeiksmas ir gėda, ir išdrista isimylėti . . .

Jauna amerikiečių rašytoja Loren Oliver (Lauren Oliver, g. 1 982) lie­tuvių skaitytojui žinoma ir kaip knygos "Kai aš žuvau" autorė.

Lauren Oliver D E L I R I U M

Meilės karštinė

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Redaktorė Bronė Balčienė

UDK 821 . 1 1 1 (73) -3 1

Viršeli lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko Maketavo jurga Morkūnienė

Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla "Alma littera", Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius

Interneto svetainė: www.almalittera.lt

Spaudė UAB "Spindulio spaustuvė",

Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48 1 84 Kaunas

Interneto svetainė: www.spindulys.lt