1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTAS

TVIRTINU: ………………………

Rektorius

Prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas

2018 m. lapkričio mėn. 09 d.

PAGALBA ŽEMĖS ŪKIO, MAISTO ŪKIO IR ŽUVININKYSTĖS 2015–2020 METŲ

MOKSLINIAMS TYRIMAMS IR TAIKOMAJAI VEIKLAI VYKDYTI

PROJEKTAS „EKSTRUDUOTŲ PUPINIŲ AUGALŲ PANAUDOJIMAS MELŽIAMŲ

KARVIŲ MITYBOJE BEI JŲ POVEIKIS KARVIŲ PRODUKTYVUMUI,

PRODUKCIJOS KOKYBEI IR SVEIKATINGUMUI“ (Nr.MT-17-7/PRM17-72 )

2018 M. GALUTINĖ ATASKAITA

Tyrimo vadovas

Doc. dr. Rolandas Stankevičius

Kaunas

2018

2

TURINYS

ĮVADAS ........................................................................................................................................... 4

1. LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................. 6

1.1. Pupinių javų panaudojimas galvijų mityboje ....................................................................... 6

1.2. Antimaistiniai faktoriai esantys pupiniuose javuose ............................................................ 7

1.3. Ekstrudavimas –pašarinių žaliavų apdorojimas aukšta temperatūra ir slėgiu ................. 8

1.4. Ekstrudavimo poveikis pupinių javų maisto medžiagoms ir antimaistiniams faktoria ..10

1.5. Melžiamų karvių maisto medžiagų šaltiniai ....................................................................... 11

1.5.1.Stambieji ir silosuotieji pašarai ................................................................................... 11

1.5.2.Sudėtiniai pašarai ......................................................................................................... 12

1.6.Melžiamų karvių maisto medžiagų, energijos ir vandens poreikis .................................... 13

1.6.1. Vanduo ......................................................................................................................... 13

1.6.2. Energija ........................................................................................................................ 14

1.6.3. Baltymai ....................................................................................................................... 14

1.6.4. Riebalai ......................................................................................................................... 15

1.6.5. Angliavandeniai ........................................................................................................... 15

1.6.6. Mineralai ...................................................................................................................... 16

1.6.7. Vitaminai ...................................................................................................................... 17

1.7.Melžiamų karvių produktyvumas, produkcijos sudėtis ir kokybė .................................... 18

2.TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ................................................................... 23

2.1. Neekstruduotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinės vertės tyrimai ............................. 23

2.2.Šėrimo bandymas su melžiamomis karvėmis ...................................................................... 24

2.2.1.Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos ................................................................. 24

2.2.2.Bandymo schema, šėrimo ir laikymo sąlygos ............................................................ 24

2.3. Karvių produktyvumo ir pieno sudėties tyrimai ................................................................ 29

2.4. Pieno mėginių amino rūgščių kiekybinė ir kokybinė analizė ............................................ 30

2.5. Pieno mėginių lakiujų kvapo junginių kokybinė analizė ................................................... 30

2.6. Pieno mėginių riebalų rūgščių kiekybinė ir kokybinė analizė ........................................... 31

2.7. Pieno juslinių savybių vertinimas ........................................................................................ 31

2.8. Kraujo tyrimai ....................................................................................................................... 32

2.9. Statistinis duomenų įvertinimas ........................................................................................... 32

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ................................................................... 34

3.1. Neekstruduotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinė vertė .............................................. 34

3.2. Melžiamų karvių produktyvumo kitimas ........................................................................... 42

3

3.2.1. Pieno riebalų ir baltymų kiekio bei santykio kitimas .............................................. 45

3.2.2 Laktozės kiekio piene kitimas ..................................................................................... 47

3.2.3. Urėjos kiekio piene kitimas ........................................................................................ 48

3.2.4. Somatinių ląstelių kiekio piene kitimas ..................................................................... 48

3.2.5 Pelenų kiekio piene kitimas ......................................................................................... 49

3.2.6. Titruojamojo rūgštingumo kitimas piene ................................................................. 50

3.2.7. Pieno aktyvusis rūgštingumas (pH) ........................................................................... 51

3.2.8. Tankio kitimas piene ................................................................................................... 51

3.2.9. Termostabilumo kitimas piene ................................................................................... 52

3.2.10. Fermentinio rūgimo klasės kitimas piene ............................................................... 52

3.2.11. Pieno susitraukimo greičio kitimas .......................................................................... 53

3.3. Pieno mėginių amino rūgščių analizė .................................................................................. 54

3.4. Pieno mėginių riebalų rūgščių analizė ................................................................................ 56

3.5. Pieno mėginių lakiųjų kvapo junginių analizė ................................................................... 65

3.6. Juslinių pieno savybių vertinimas ........................................................................................ 68

3.7. Kraujo tyrimai ....................................................................................................................... 70

4.TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................. 73

IŠVADOS ...................................................................................................................................... 76

REKOMENDACIJA .................................................................................................................... 79

LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................ 80

4

ĮVADAS

Spartus žmonių populiacijos augimas didina gyvūninės kilmės baltymų paklausą. Baltymų

trūkumas pašaruose ir augančios gamybos išlaidos yra svarbiausios kliūtis su kuriomis susiduria

gyvūnų augintojai. Todėl, atliekama daug mokslinių tyrimų, siekiant gerinti esamų baltymų šaltinių

įsisavinimą bei kurti naujus jų derinius, siekiant sumažinti išlaidas ir išlaikyti optimalų baltymų

kiekį gyvūnų mityboje [1].

Pieno gamyba yra viena iš sudėtingiausių žemės ūkio gamybos šakų. Pieno ūkio pelningumą

apsprendžia daugybė veiksnių. Bet kurio sudėtingos pieno gamybos technologijos elemento

ignoravimas mažina jos pelningumą. Svarbiausieji veiksniai, lemiantys pieno gamybos ekonominį

efektyvumą, yra gyvulių genetinis potencialas, pašarai ir šėrimas, laikymo ir priežiūros

technologijos. Atskirų šių elementų reikšmė nevienoda [2]. Karvių mityba yra dinamiškas procesas,

kuris daro įtaką karvių fiziologinei būklei, produkcijos kokybei ir kiekybei. Galvijų pieno gamybos

efektyvumas priklauso nuo to, kaip jie šeriami. Gaunant su pašaru būtinas maisto medžiagas

biologiniams poreikiams tenkinti, išryškėja galvijų potencialios produktyvumo savybės [3].

Lietuvoje atrajojantiems galvijams pigiausios baltyminės pašarinės žaliavos yra pupiniai

grūdai ir jų produktai. Jose gausu baltymų, kuriuose yra beveik visos nepakeičiamos amino rūgštys,

riebalų rūgštys bei vitaminai ir mineralai. Iš pupinių augalų Lietuvoje daugiausia auginami žirniai,

pupos, vikiai ir lubinai. Pupiniai augalai daug baltymų turi sėklose, baltymingos ir jų vegetatyvinės

dalys. Kai kurių pupinių augalų baltymingumas yra nuo 20 iki 40 proc. Šios sėklos gali būti

vertingos tiek gaminant visaverčius pašarus pramoniniu būdu, tiek įterpiant į išaugintus ūkiuose

pašarus. Tačiau šių pupinių augalų panaudojimo galimybės melžiamų karvių mitybai yra mažai

tyrinėtos, taip pat neatlikti išplėstiniai maistinės vertės tyrimai, mokslinėje literatūroje yra menkai

išanalizuoti minėtų pupinių grūdų terminio apdorojimo būdai bei jų maistinės vertės kitimas po

apdorojimo. Ekstrudavimo proceso poveikis maistinei vertei ir pašarų efektyvumui priklauso nuo

daugybės faktorių, pvz. žaliavų cheminės sudėties ir sudedamųjų dalių, perdirbimo sąlygų bei

naudojamų mechanizmų. Todėl labai svarbu atsirinkti reikiamą techniką, nustayti technologinius

parametrus ir parinkti kokybiškas pašarines žaliavas, norint gauti aptimalius pašarinių žaliavų

maistingumo rezultatus. Dėl minėtų priežaščių būtina atlikti išplėstinius šių pašarinių žaliavų

(lubinų, pupų ir žirnių) maistinės vertės tyrimus, prieš ir po ekstrudavimo bei atlikti šėrimo

bandymus, naudojant ekstruduotas pašarines pupas karvių racionuose.

5

Darbo tikslas – ištirti lubinų, pupų ir žirnių maistinę vertę prieš ir po ekstrudavimo proceso

bei atliekant šėrimo bandymus su melžiamomis karvėmis nustatyti pašarinių pupų įtaką karvių

produktyvumui, produkcijos kokybei ir sveikatingumui.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti lubinų, pupų ir žirnių maistinę vertę prieš ir po ekstrudavimo proceso;

2. Ištirti raciono su ekstruduotomis pašarinėmis pupomis įtaką karvių produktyvumui, pieno

sudėčiai – baltymų, riebalų, laktozės kiekiui ir urėjos koncentracijai, somatinių ląstelių kiekiui,

pelenų, tankio, pH, titruojamo rūgštingumo, susitraukimo greičiui, fermentiniam rūgimui,

termostabilumui, riebalų ir amino rūgščių kiekiui;

3. Nustatyti raciono su ekstruduotomis pašarinėmis pupomis įtaką juslinėms pieno savybėms:

spalvai, konsistencijai, skoniui ir kvapui;

4. Ištirti raciono su ekstruduotomis pašarinėmis pupomis įtaką technologiniams pieno

produktų rodikliams ir jų sudėčiai (baltymų, riebalų, amino rūgščių, riebalų rūgščių, pelenų, lakiųjų

junginių kiekiui bei juslinėms savybėms);

5. Nustatyti ekstruduotų pašarinių pupų poveikį karvių biocheminiams kraujo rodikliams.

6

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pupinių javų panaudojimas galvijų mityboje

Pupiniai javai ilgus metus buvo naudojami tik žmonių maistui, tačiau pastaruoju metu dėl

palankios kainos kyla itin didelis susidomėjimas šių žaliavų panaudojimu paukščių, kiaulių bei

galvijų mityboje. Labiausiai tam tinkantys pupiniai javai be sojos pupelių yra žirniai (Pisum

sativum), lubinų grūdai (Lupinus spp.) ir pupos (Vicia Faba).

Pupiniai javai turi įvairiapusės teigiamos įtakos dirvožemio derlingumui. Po jo augančiam

augalui dirvožemyje palieka didelį simbiotinio azoto kiekį. Pupos palieka pakankamai daug augalų

liekanų ir jų kokybė teigiamai veikia augalų liekanų skaidymąsi ir humuso susidarymą [4].

Pupiniai javai ( lubinai, pupos ir žirniai) pasižymi aukštu baltymų (20-40 proc.) ir

angliavandenių kiekiu, bei suteikia karvių organizmui maisto medžiagų, kurių reikmės kiti pašarai

negali užtikrinti. Tai ypač svarbu kalbant apie aukšto produktyvumo gyvulius [5].

Melžiamos karvės, pasižyminčios aukštu genetiniu potencialu pieno gamybai, taip pat turi

didelį energijos ir baltymų poreikį. Atsižvelgiant į tai, kad karvės per dieną gali suėsti tik tam tikrą

kiekį pašarų, vien žoliniai pašarai negali išpildyti šio energijos ir baltymų poreikio. Apskritai,

sudėtinių pašarų įterpimo į melžiamų karvių racioną tikslas, pateikti tokį energijos ir baltymų kiekį,

kad patenkinti gyvulio fiziologinius poreikius [6].

Pupinių javų grūdai turi 2–3 kartus daugiau baltymų negu miglinių javai. Jų grūduose yra

žmogaus ir gyvulio organizmui reikalingų aminorūgščių. Be to, ankštinių grūduose yra riebalų,

įvairių mineralinių medžiagų ir vitaminų. Pupiniai javai vertingi dar tuo, kad ant jų šaknų veisiasi

gumbelinės bakterijos, kurios fiksuoja oro azotą, reikalingą augalams.

Sojos ir jos šalutinių produktų įtraukimas į melžiamų karvių racioną yra įprasta praktika. Jos

yra puikus nepakeičiamų aminorūgščių šaltinis gyvuliams. Melžiamoms karvėms turi teigiamą

poveikį pašarų suvartojimui, pieno primilžiams ir baltymingumui [7]. Tačiau, didžioji dalis

neapdorotų sojos pupelių riebalų kelias dienas palaikius karštame ore apkarsta.

Žirnių grūduose yra didelis baltymų ir energijos kiekis, kuriuos galvijai gerai virškina [8].

Žirniai labai gerai fermentuojasi didžiajame prieskrandyje, tačiau jų krakmolo ir baltymų

fermentacija yra lėtesnė, nei panašaus pobūdžio pašarų. Kai kurių tyrimų metu pastebėta didesnis

pašarų pasisavinimas į racioną įtraukus žirnius. Žirnių apdirbimas pagerino gyvulių produkciją

keliuose, bet ne visuose, tyrimuose. Greičiausiai apdirbti žirnių galvijams nereikia. Pradedamieji ir

baigiamieji racionai, žirnių apdirbimas davė maišytų rezultatų. Tačiau apdirbimas bent jau

palengvina pašarų sumaišymą ir pagerina gyvulio produkciją [9]. Žirnių grūdai šeriami sumaišyti

7

su kitais koncentruotaisiais pašarais, duodant po 1–3 kg per dieną [10]. Žirniai, kaip baltymų

papildas, galvijų racione gali sudaryti 15 – 30 proc. sausųjų medžiagų.

Pašarinių lubinų grūduose iš visų ūkiuose auginamų ankštinių grūdų juose daugiausia

baltymų. Jie gali sudaryti iki 20 proc. galvijams skirto koncentruotųjų pašarų mišinio. Lubinai yra

plačiai naudojami kaip baltymų ir energijos šaltinis galvijų racionuose. Jų didelis baltymingumas

paverčia juos vertingu pašaru monogasriniams gyvūnams ir atrajotojams, nes lubinų kaina

konkuruoja su kitais baltymingais pašarais. Lubinų mažas krakmolingumas ir aukštas

angliavandenių fermentacijos lygis paverčia juos ypatingai vertingus galviju šėrime dėl mažos

acidozės rizikos. Santykinai didelis tirpių ir netirpių nekrakmolingų polisaharidų kiekis gali turėti

įtakos kitų maisto medžiagų pasisavinamumui, todėl lubinai turėtų būti naudojami strategiškai,

norint optimizuoti gyvulių produkciją. Be to, palyginti mažas sieros amino rūgščių, metionino ir

cistino kiekis turi įtakos kaip lubinai bus panaudojami galvijų racionuose. Tačiau mažas metionino

ar lizino kiekis turi labai nedaug arba visai neturi įtakos atrajotojams, nes baltymus jie fermentuoja

atrajodami [11].

Pupose yra 20-25 proc. žalių baltymų iš jų virškinamieji sudaro70-80 proc. Jos nėra labai

skanios, ir nėra labai lengvai virškinamos nebent prieš šėrimą yra valcuojamos ar kitaip

apdorojamos. Mažas baltymų virškinamumas yra viena iš pagrindinių problemų šeriant pupas

gyvuliams [12]. Pašarinių pupų melžiamoms karvėms gali būti duodama kartu su kitais pašarais po

1–2 kg per dieną. Į koncentruotųjų pašarų mišinius pupų galima pridėti apie 20 proc. [10].

1.2. Antimaistiniai faktoriai esantys pupiniuose javuose

Daugelyje aukšto baltymingumo pupinių augalų grūduose yra antimaistinių medžiagų:

toksinių junginių, tokių kaip proteinazių inhibitorių, alkaloidų ir taninų, kurios gali sumažinti pašarų

suvartojimą arba gyvulio gebėjimą suvirškinti pašarą, tokiu būdu gali sumažėti gyvulio augimas ar

produktyvumas.

Lektinai, sumažina maistinių medžiagų absorbciją plonosiose žarnose. Alkaloidai ir lektinai

esantys pupiniuose augaluose gali sukelti viduriavimą, o didelis kiekis net individo žūtį. Tačiau šie

antimaistiniai veiksniai labiausiai žalingi monogastriniams gyvūnams, tuo tarpu atrajotojams, kurių

virškinimas didžiajame prieskrandyje vyksta fermentacijos būdu gali suskaidyti šiuos toksiškus

junginius [13]. Lektinų randama pupose, žirniuose, sojos pupelėse ir lubinuose [14].

8

Blogo oro pasekoje auginimo laikotarpiu, pupiniuose javuose gali vystytis įvairios grybelių

formos produkuojančios mikotoksinus. Paprastai maži mikotoksinų kiekiai yra lengvai toleruojami

atrajotojų, o poveikis jaučiamas tik per sumažėjusią maistinę vertę, tačiau didelis kiekis aflatoksinų

gyvuliui gali būti pavojingas.

Aukšto riebumo pupinių augalų (pvz. sojos pupelių) vartojimas taip pat turėtų būti ribojamas,

nes racione esant daugiau kaip 5 proc. lipidų gali sulėtėti mikrobų skaidančių ląstelieną veikla.

Optimalu, kai riebalai sudaro 3–5 proc. (ne daugiau kaip 8 proc.) raciono sausųjų medžiagų [15].

1.3. Ekstrudavimas –pašarinių žaliavų apdorojimas aukšta temperatūra ir

slėgiu

Ekstrudavimas – tai mechaninis ir terminis medžiagos perdirbimo procesas. Ekstruderyje

padidintame slėgyje medžiaga kaitinama, gniuždoma, vėliau išstumiama per siaurą angą. Ekstruzija

dažnai vadinama „HTST“ (aukšta temperatūra trumpą laiką) metodu, nes kalbama apie trumpalaikį

poveikį aukštoje temperatūroje. Ekstruderis – tai sraigtinis gniuždymo įrenginys. Pašarų gamybos

srityje ekstruderiai naudojami dėl: pašarų maistinių savybių pagerinimo (dėl mechaninio ir terminio

pašarinės žaliavos perdirbimo) ir pašarų formavimo (ekstruderyje medžiaga išspaudžiama pro tam

tikrą matricą, kuri suformuoja norimos formos granules) [16].

Ekstruderio sraigtas yra kūgio formos su kintančiu vijos aukščiu, tam kad vyktų spaudimas,

gniuždymas, ir tuo pačiu metu trinties pagalba įkaistų daugiau kaip 100o C. Vanduo, esantis sėklose,

dėl aukšto spaudimo, lieka skystoje būsenoje net virš 100o C temperatūroje. Plonas medžiagos

sluoksnis įkaista greitai ir tolygiai. Trumpalaikis įkaitimo tarpsnis ir aukštas slėgis pakeičia

baltymų, krakmolo struktūrą, slopina nemaistines savybes [16].

9

1 pav. Ekstruderio mechanizmas [17]

Įkaitusi ir suspausta medžiaga tolygiai išspaudžiama iš ekstruderio per formuojančią

matricą. Ekstruderio išmetimo angoje vyksta labai intensyvus medžiagos plėtimasis. Kai tik

medžiaga išstumiama per ekstruderio formuojančias angas, vanduo, esantis medžiagos ląstelėse,

akimirksniu išgaruoja ir medžiaga išsiplečia. Todėl vyksta intensyvus medžiagos ląstelių struktūros,

baltymų ir krakmolo skaidymas, kas žymiai padidina pašarų maistines savybes [16, 17].

Jeigu perdirbamoje medžiagoje yra rišančiųjų medžiagų (krakmolo ir kt.), atitinkamos

formos matricos, prie ekstruderio išėjimo angos, pagalba galima efektyviai gaminti įvairių formos

pašarų granules [17].

Šiuolaikinė gyvulininkystė jau neįsivaizduojama be ekstruduotų pašarų. Jei gyvuliai šeriami

žole ar silosu papildomai duodant grūdų ar paprasto kombinuotojo pašaro, specialistų teigimu,

gyvuliai įsisavina vos pusę šio papildomo pašaro. Didelė tokio pašaro energijos dalis išnaudojama

virškinimui, o jame esantis per didelis krakmolo kiekis gali sukelti acidozę. Tokiu atveju yra tik

palaikoma gyvulių gyvybė, jų svoris auga prastai, o primilžis būna mažas. Ekstruduojant grūdus,

pusę darbo, kurį atlieka gyvulio skrandis, padaro specialus įrenginys ekstruderis, todėl ekstruduoto

pašaro energiją gyvulio organizmas naudoja dalimis, suskaldytą krakmolą įsisavina geriau ir taip

priauga daugiau svorio bei duoda daugiau produkcijos [18].

Ekstruduoti pašarai turi daug privalumų, kurie būtini užsiimant šiuolaikine intensyvia

gyvulininkyste. Po ekstrudavimo pagerėja pašaro skoninės savybės, gaunamas struktūrinis pašaras,

specialiai pritaikytas ir geriausiai patenkinantis gyvulių fiziologinius poreikius [17].

10

1.4. Ekstrudavimo poveikis pupinių javų maisto medžiagoms ir

antimaistiniams faktoriams

Pašarų kainos ar pašarų sąnaudų sumažinimas, turi tiesioginę įtaką bendroms gamybos

sąnaudoms, o tai savo ruožtu padidina pelno maržą pieno ūkyje. Šiuo sunkiu metu ūkiuose

skiriamas ypatingas dėmesys pašarų kainos sumažinimui ir efektyvesniam pašaro įsisavinimui.

Siekiant paveikti pašarų maistinę vertę yra naudojami įvairūs apdorojimo metodai [19].

Ekstrudavimas yra vienas iš geriausių pašarų perdirbimo būdų, ne tik siekiant padidinti

pašarų maistinę vertę, bet ir pašaro efektyvumą. Ekstrudavimo proceso poveikis maistinei vertei ir

pašarų efektyvumui priklauso nuo daugybės faktorių, pvz. žaliavų cheminės sudėties ir sudedamųjų

dalių, perdirbimo sąlygų bei naudojamų mechanizmų. Bet kurie pokyčiai proceso metu

(temperatūros, slėgio, drėgmės ir kt.), gali turėti reikšmingos įtakos pašaro maistinei vertei. Taigi

norint pasiekti maksimalių teigiamų rezultatų pašaro maistinei vertei ir efektyvumui, būtina

nustatyti optimalius apdorojimo parametrus. Šio proceso metu temperatūra gali būti labai aukšta

(200 oC), tačiau šia temperatūra pašarai veikiami labai trumpą laiką 5 – 10 s, dėl šios priežasties

kartais šis apdorojimo būdas vadinamas – aukšta temperatūra/trumpą laiką [20].

Ekstrudavimas gali padidinti krakmolo virškinamumą bei sunaikinti antimaistinius faktorius

tokiu būdu paversdamas krakmolą lengvai paveikiamą virškinimo fermentų [21]. Visiška krakmolo

želatinizacija pasiekiama esant 120 oC temperatūrai, bei 20-30 proc. ar net mažesnio žaliavos

drėgnio (10-20 proc.) sąlygomis [21].

Sojų pupelių ir kitų aliejingų augalų sėklų bei pupinių augalų ekstrudavimas taip pat gali

padidinti baltymų virškinamumą, bei sumažinti lektinų poveikį [22], tačiau ekstrudavimas ne visada

paveikia baltymų ir krakmolo įsisavinamą.

Ekstrudavimas taip pat padidina aminorūgščių ir azoto įsisavinimą [23]. Nustatyta, jog

ekstrudavimas padidina riebalų virškinamumą didžiajame prieskrandyje [24].

11

1.5. Melžiamų karvių maisto medžiagų šaltiniai

Pieno gamybai karvės sunaudoja tik apie 28 proc. su pašarais gautos energijos. Kaip ir

kitiems gyvūnams, melžiamoms karvėms taikomas fazinis šėrimas, suskirstytas į tris laikotarpius

(šimtadienius) per laktaciją. Pats produktyviausias yra pirmasis šimtadienis, kurio metu iš karvės

primelžiama 45 proc. viso pieno, produkuojamo per laktaciją. Šis laikotarpis yra labai svarbus

šėrimo atžvilgiu. Šiuo laikotarpiu šėrimo įtaka produktyvumui sudaro apie 60, veislė – 20–30,

laikymas ir priežiūra – 10–20 proc. Todėl racionai turi būti pilnaverčiai ir subalansuoti [25, 26, 27].

Šėrimas turi daugiau įtakos melžiamų karvių produktyvumui nei kokie nors kiti veiksniai. Norint

teisingai šerti galvijus, reikia subalansuoti šėrimo racioną, kad karvė gautų pagrindines

maistingąsias medžiagas reikiamais kiekiais ir santykiais, kurie atitiktų laktacijos laikotarpį [28].

Pašarai – tai specialiai pagamintos ir paruoštos gyvūnų mitybai reikalingos natūralios

augalinės, gyvulinės, mineralinės ar dirbtiniu (cheminiu, biologiniu, mikrobiologiniu) būdu

pagamintos žaliavos, nekenksmingos gyvūnams bei turinčios jiems priimtina forma energijos,

maisto ir biologiškai aktyvių medžiagų, teigiamai veikiančių fiziologinius procesus ir produkciją

[29].

1.5.1.Stambieji ir silosuotieji pašarai

Stambieji pašarai turi sudaryti raciono pagrindą. Šviežiais stambiaisiais pašarais galvijai

dažniausiai šeriami ganykliniu laikotarpiu. Tvartiniu laikotarpiu galvijai šeriami silosuotais ar

džiovintais stambiaisiais pašarais. Be to, kokioje brandos stadijoje yra pjaunami stambieji pašarai,

kiek juose ląstelienos, jų skonio, labai svarbu yra ir tai, koks taikytas pjovimo metodas,

konservavimo ir laikymo sąlygos. Turi būti užtikrintas neribotas stambiųjų pašarų kiekis. Jei jų

trūksta, galvijai jaučia alkį ir negamina pakankamai pieno. Kad tai kompensuoti, karvės pradeda

ėsti daugiau koncentratų. Koncentratų kiekis turi būti griežtai ribojamas, kadangi ėsdamos daugiau

koncentruotųjų pašarų, karvės gauna mažiau ląstelienos. Tai gali pakenkti karvės sveikatai - gali

išsivystyti prieskrandžio acidozė [30].

Sultingiesiems pašarams priklauso žalieji pašarai, silosas, šienainis, šakniavaisiai,

šakniagumbiai ir pramonės įmonių sultingos atliekos. Sultinguosiuose pašaruose yra 40–97 proc.

vandens [31]. Daugelyje šalių viena labiausiai vertinamų žiemos žolinių pašarų formų yra silosas.

Žolių ir kitos silosuojamos žaliavos kokybės kaitos dėsningumas daro įtaką ir iš jos gaminamo

siloso kokybei, taip pat, kaip ir pašaro gaminimo būdas, vytinimo laipsnis, panaudoti koncervantai,

12

gamtinės sąlygos. Pirmoje pašarų frakcijoje, pačioje ląstelėje, susikaupę gyvulių mitybai svarbūs,

daug ir greitai energiją atpalaiduojantys komponentai − žali baltymai, labiausiai vertinamas pašaro

kokybės rodiklis, vandenyje tirpūs angliavandeniai (VTA), kurių kiekis atrajojančių galvijų racione

tolygus greitai gaunamos energijos kiekiui mikrofloros veiklai suaktyvinti, be to, pagerina pašarų

suvartojimą, turi įtakos siloso fermentacijos procesui, jo greičiui bei kokybei, krakmolas, kurio

vertė kaip maistinio pašarų komponento panaši į VTA, tačiau pasisavinamas šiek tiek lėčiau, nes

reikalingas laikas jo hidrolizei [31, 32].

1.5.2.Sudėtiniai pašarai

Pašarai dažnai skirstomi į žaliuosius pašarus ir sudėtinius. Pagrindinis galvijų žaliųjų pašarų

šaltinis yra miglinės ir pupinės žolės, pavyzdžiui, šienas, šienainis ar kukurūzų silosas. Šie pašarai

yra stambūs, turi daug ląstelienos (jos galvijams reikia tinkamam prieskrandžio virškinimui) ir yra

puikus baltymų, energijos, karotino, kalcio ir kitų mineralinių medžiagų šaltinis. Ruošiant aukštos

kokybės žaliuosius pašarus svarbu atsižvelgti į derliaus nuėmimo laiką ir brandą. Kai pašariniai

augalai perauga, jų pašarinė vertė sumažėja. Ankštinius augalus reikia imti prieš pat žydėjimą arba

žydėjimo pradžioje; varpinius augalus reikia pjauti prieš pat plaukėjimą, o kukurūzus silosui reikia

nuimti, kai burbuolės pasiekia pieninę – vaškinę brandą [33].

Sudėtinius pašarus sudaro augalų grūdai, augalinės atliekos, baltymingi priedai, mineralai,

vitaminai ir pašarų priedai. Pagrindinis šėrimo sudėtiniais pašarais tikslas yra suteikti papildomų

augimui ir pieno gamybai reikalingų maistinių medžiagų šalia tų, kurios gaunamos šeriant

žaliaisiais pašarais. Grūdai ir augalinės atliekos yra puikūs energijos šaltiniai. Grūdus valcuojant,

ekstruduojant, gofruojant arba šlifuojant padidinamas jų virškinamumas. Rupiai apdorotų grūdų

skonio savybės geresnės, juos galvijai noriau ėda. Kadangi jauni galvijai pašarą sukramto geriau

nei suaugę, iki 12 mėnesių amžiaus jie gali būti šeriami nesmulkintais grūdais. Prie grūdų, kaip

energijos šaltinių, priskiriami: miežiai, kukurūzų burbuolės, kukurūzų branduoliai, avižos, rugiai,

soros ir kviečiai. Daug energijos turinčioms augalinėms atliekoms priklauso cukrinių runkelių

minkštimas, kukurūzų lukštai, medvilnės sėklos, augaliniai riebalai ir kukurūzų kruopos.

Baltyminiai papildai yra augalų sėklos, kuriose yra daug pasisavinamų baltymų. Kai kurie iš

augalinių atliekų pagaminti pašarai laikomi puikiais baltymų šaltiniais. Baltyminiai papildai ypač

reikalingi melžiamoms karvėms, nes jų baltymų poreikiai didesni. Produkuojančioms karvėms

pašarus naudinga praturtinti augalinių atliekų baltymais. Prie baltyminių papildų priskiriamos sojų

pupelės, pašarinės pupos, žirniai [34].

13

1.6.Melžiamų karvių maisto medžiagų, energijos ir vandens poreikis

Melžiamoms karvėms reikalingas normuotas šėrimas – toks, kuris aprūpina pakankamu

maistingų medžiagų kiekiu, kad patenkintų gyvūno kasdieninius, pagrindinius energijos poreikius

[35]. Kiek ir kokių medžiagų reikia karvei per parą, priklauso nuo daugelio veiksnių: karvės svorio,

pieno sudėties, amžiaus, laktacijos tarpsnio, įmitimo kondicijos. Karvės savo genetines galimybes

gaminti pieną visiškai išnaudoja tik tuo atveju, jei racione yra optimalus kiekis visų maisto

medžiagų [36].

Kaip teigia S. Baranauskas [30] galvijų, racionai turi būti visaverčiai. Jie normuojami pagal

sausųjų medžiagų, neto energijos laktacijai (NEL), pašaro apykaitos energijos (AE) (kitų grupių

galvijams), baltymų, angliavandenių (ląstelienos, cukraus, krakmolo), riebalų, mineralinių

medžiagų, vitaminų ir kitų medžiagų poreikį [30]. Kalbant apie karvių šėrimą reikėtų nepamiršti ir

vandens. Vanduo gyvuliams labai svarbus, bet dažnai jam skiriama mažiau dėmesio negu pašarui.

Pagal svarbą jis yra antras po deguonies. Be vandens nevyksta jokia biocheminė reakcija gyvūno

organizme [37].

1.6.1. Vanduo

Vanduo yra labai svarbus mitybinių medžiagų tarpe. Yra žinoma, kad be pašaro gyvūnai gali

išgyventi pakankamai ilgai, tuo tarpu be vandens labai trumpą laiką. Vanduo yra pagrindinė gyvūnų

kūno sudedamoji dalis ir jo kiekis sudaro nuo 40 proc. (suaugusių gyvūnų) iki 80 proc. (jauniklių)

kūno svorio. Vandens reikmė gyvūnams nustatoma pagal suėstų pašarų sausųjų medžiagų kiekį:

galvijams 1 kg suėstų sausųjų medžiagų reikia apie 4 litrų vandens [33].

Vanduo labai reikalingas gyvūno organizmui, jis tirpina maisto medžiagas ir išnešioja jas po

visą organizmą, iš ląstelių ir audinių pašalina kenksmingus produktus susidariusius medžiagų

apykaitos metu. Vanduo taip pat reikalingas osmosiniam slėgiui ir pastoviai kūno temperatūrai

palaikyti, jungiamiesiems audiniams suteikia tvirtumą bei elastingumą. Vanduo iš organizmo

išskiriamas kvėpuojant, prakaituojant, su produkcija. Karvė per parą sunaudoja daugiau kaip 80 l

vandens (1 kg pieno susidaryti reikia 4–5 l vandens). Pašaro maistingumas priklauso nuo vandens

kiekio jame. Organizmo vandens atsargas reikia nuolat papildyti duodant gyvuliams atsigerti. Dalį

vandens organizmas gauna skylant pašaro baltymams, riebalams ir angliavandeniams. Iš 100 g

baltymų išsiskiria 41,3 g vandens, iš 100 g riebalų – 107,1 g ir iš 100 g angliavandenių– 55 g

14

vandens. Didelį kiekį vandens turintys pašarai (šviežiai nupjauta žolė, šakniavaisiai, broga) greitai

genda ir turi būti greitai sušeriami gyvuliams. [30].

1.6.2. Energija

Energija reikalinga visiems gyvūnų gyvenimo procesams - širdies veiklai, kraujo spaudimui

ir raumenų tonusui palaikyti, nerviniams impulsams, baltymų ir riebalų sintezei, pieno sekrecijai,

raumenų augimui. Yra žinoma, kad gyvūnų raciono pagrindinės mitybinės medžiagos yra baltymai,

angliavandeniai ir riebalai. Nors kiekvienas jų turi specifinę funkciją gyvybės palaikymui ir

produkcijai gaminti, tačiau visos šios trys mitybinės medžiagos gali būti panaudotos kaip energijos

šaltinis. Vis tik angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis ir jie organizme pirmiausia

panaudojami šiam tikslui. Tuo tarpu riebalai yra sekantys pagal svarbumą, aprūpinant gyvūnus

energija [28].

Energijos balansas karvių šėrime yra vienas svarbiausių mitybinių veiksnių, darančių

poveikį galvijų sveikatingumui, produktyvumui bei reprodukcijai. Galvijų organizme yra

išskiriamos kelios energijos rūšys: apykaitos energija (AE) ir neto energija laktacijai (NEL).

Apykaitos energija (AE) yra bendrosios energijos dalis, kurią gyvūno organizmas gali panaudoti

medžiagų apykaitos procese. Galvijų racioną būtina subalansuoti pagal energijos kiekį. Didžiąją jos

dalį galvijai gauna, virškindami ląstelieną, kitą – iš angliavandenių, baltymų, riebalų ar krakmolo.

Nustatyta galvijų produktyvumo riba (daugiau kaip 30 l), kurią pasiekus energijos veiksmingumas

mažėja, t. y. norint gauti papildomą pieno litrą, reikia daugiau energijos, negu kiekvienam litrui

pieno, kai gaunama iki 20 litrų per dieną [28,33].

Neto energija laktacijai (NEL) – rodiklis taikomas, apskaičiuojant pašarų energetinę vertę

melžiamoms karvėms. NEL yra apykaitos energijos dalis, kurią jos gali panaudoti organizmo

gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir pienui gaminti [30].

1.6.3. Baltymai

Skirtingos aminorūgščių kombinacijos, sudaro skirtingus baltymus. Svarbu suprasti, jog

baltymus organizme būtina suskaidyti iki aminorūgščių, kitu atveju nebus įmanoma jų pasisavinti.

Atrajotojai įsisavina baltymus tiesiogiai, kaip aminorūgštis arba paverčia juos mikrobiniais

baltymais, kurie yra suvirškinami ir pasisavinami [38]. Laktuojančių karvų mityboje baltymai yra

labai svarbūs kaip aminorūgščių šaltinis, būtinas pieno baltymų sintezėje [39].

15

Galvijų produktyvumas priklauso ne tik nuo baltymų kiekio racione, bet ir nuo jų

visavertiškumo. Baltymų visavertiškumas tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamų

aminorūgščių, lizino, metionino, triptofano, leucino, izoleucino, treonino, fenilalanino ir valino.

Nepakeičiamos aminorūgštys organizme nesintetinamos, todėl jos turi būti gaunamos su pašarais.

Šių aminorūgščių trūkumas sutrikdo medžiagų apykaitą, dėl to mažėja gyvūnų produktyvumas,

pablogėja pašaro maisto medžiagų pasisavinimas, lemiantis produkcijos (pieno) sumažėjimą bei jos

kokybę [30]. Jei baltymuose yra pakankamas kiekis būtinų aminorūgščių jie yra geros kokybės ir

galima juos vadinti pilnaverčiais [33].

1.6.4. Riebalai

Riebalai (Lipidai) – tai organiniai riebiųjų rūgščių ir glicerino junginiai, sunkiai arba visai

netirpstantys vandenyje, tačiau tirpstantys organiniuose tirpikliuose (eteryje, chloroforme, benzine,

benzene ). Riebalai kartu su stearinais ir įvairiomis augalų pigmentinėmis medžiagomis sudaro

fiziologiškai svarbią medžiagų grupę vadinamą žaliaisiais riebalais. Tai fosfolipidai, steroliai,

trigliceridai ir vaškai [33].

Riebalai turi įtaką odos ląstelių augimui, reguliuoja cholesterolio kiekį kraujo plazmoje.

Organizmas iš riebalų gauna ne tik energiją, bet ir skatina jame vykstančius medžiagų apykaitos

procesus. Trūkstant prieauglio organizme riebalų prasideda viduriavimas, sulėtėja augimas,

pleiskanoja oda, plaukai tampa matiniai. Suaugę gyvūnai gali tapti nevislūs. Gyvulio organizmo

riebalai gaminami iš pašarų riebalų, todėl jeigu racione jų yra per mažai, sumažėja riebalų kiekis

piene [30].

1.6.5. Angliavandeniai

Angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis, kadangi galvijai iš pašarų angliavandenių

gauna net iki 85 proc. jos reikmės [30]. Angliavandeniai – tai anglies, vandenilio ir deguonies

dariniai. Jie skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Vandenyje netirpūs

pašarų angliavandeniai vadinami ląsteliena arba mediena, o vandenyje tirpūs – neazotinėmis

ekstraktinėmis medžiagomis [40].

Ląstaliena – tai vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai ir zootechninėje praktikoje

vadinama žalia ląsteliena. Ląstelieną galima suskirstyti į dvi pagrindines frakcijas: ADF –

rūgščiame paviršinio aktyvumo medžiagos tirpale netirpi ląsteliena, NDF - neutraliame paviršinio

aktyvumo medžiagos tirpale netirpi ląsteliena. Viena išžalios ląstelienos sudedamųjų dalių yra

16

ligninas. Ligninas - tai koncentruotose rūgštyse netirpus, mikroorganizmų neskaidomas polimeras.

Ligninas yra visiškai nevirškinamas, todėl nuo ląstelienos lignifikacijos priklauso jos ir viso pašaro

virškinamumo lygis [28,30].

NEM – tai vandenyje tirpūs angliavandeniai. Juos galima suskirstyti į dvi pagrindines

grupes: krakmolas ir cukrus. Be to, jas sudaro dalis hemiceliuliozės, neceliuliozinė ląstelienos dalis,

inulinas, organinės rūgštys [28,30].

1.6.6. Mineralai

Mineralinės medžiagos – tai neorganiniai elementai ar jų junginiai kurie lieka sudeginus

augalų ar gyvūnų organines medžiagas ir yra vadinamos žaliaisiais pelenais. Bendras šių medžiagų

kiekis pašaruose turi nemažą reikšmę, nes pašarų organinės medžiagos geriau suvirškinamos ir

įsisavinamos, kai racione yra optimalus mineralinių medžiagų kiekis ir tinkamas atskirų mineralinių

elementų santykis. Kiekvienas mineralinių medžiagų elementas veikia specifiškai ir negali būti

pakeistas kitu. Yra nustatyta 18 svarbiausių gyvūnams mineralinių elementų, kurie pagal jų

reikalingą kiekį racionuose skirstomi į dvi grupes: makroelementai ir mikroelementai [30].

Makroelementai yra išreiškiami procentais sausoje medžiagoje. Mikroelemetai, būtini

mažais kiekiais todėl išreiškiami miligramais kilograme ar kaip milijoninė dalis (PPM) [41].

Galvijams skiriamas tam tikras makroelementų – kalcio, fosforo, natrio chlorido

(valgomosios druskos), magnio, kalio ir sieros kiekis. Sudarant racionus galvijams didžiausias

dėmesys skiriamas kalciui, fosforui, natriui ir magniui. Nors racionuose dažniausiai trūksta kalcio

ir fosforo. Tačiau svarbu normuoti ne tik jų kiekį, bet ir santykį (jis turi būti 1,5–2:1,0). Trūkstant

šių elementų, gyvuliai gali susirgti kaulų suminkštėjimu. Todėl reikia užtikrinti optimalų kalcio

kiekio patekimą į gyvulio organizmą su pašarais. Be to, kalcis sumažina toksinių medžiagų veiklą

ir stiprina organizmo atsparumą ligoms. O iš organizmo jis gausiai pasišalina su pienu. Kalcis ir

fosforas veikia baltymų, riebalų, angliavandenių, taip pat ir mineralinių medžiagų apykaitą bei kitus

cheminius virsmus organizme. Fosforas įeina į raumeninių, nervinių audinių, kaulų ir fermentų

sudėtį. Visi šie elementai reikalingi gynūnų gerbūviui [42].

Karvių organizme didelės įtakos turi ir mikroelementai – geležis, varis, cinkas, kobaltas,

magnis ir jodas.Nors mikroelementų organizmui reikia nedaug, tačiau jie yra itin svarbus.

Daugelyje organizme vykstančių procesų mikroelementai dalyvauja kaip katalizatoriai. Jie

dalyvauja fermentaciniuose procesuose, taip pat hormonų ir vitaminų veikloje. Visi mikroelementai

iš gyvulio organizmo išsiskiria su medžiagų apykaitos produktais (išmatomis, šlapimu), pienu ir kt.,

todėl jie nuolat turi patekti į gyvūno organizmą su pašarais [43].

17

1.6.7. Vitaminai

Vitaminai – tai medžiagos, kurių gyvūnams reikia labai mažais kiekiais ir kurie užtikrina

normalią gyvūnų medžiagų apykaitą, jų augimą, reprodukcines funkcijas ir produkcijos gavimą.

Vitaminai gali būti tirpūs riebaluose ir/ar vandenyje ir pagal tai yra skirstomi į dvi pagrindines

grupes (riebaluose tirpūs vitaminai ir vandenyje tirpūs vitaminai). Tai labai svarbios vitaminų

savybės, į kurias reikia atkreipti dėmesį, gaminant pašarų papildus, kombinuotuosius pašarus ir

sudarant racionus ir turint tikslą, kad jie bus tinkamai įsisavinami gyvūno organizme [33].

Riebaluose tirpūs vitaminai – vitaminas A, vitaminas D, vitaminas E,vitaminas K. Vitaminas

A randamas tik gyvūninės kilmės pašaruose. Augaliniuose pašaruose yra tik vitamino A

provitaminų, karotinų ir kripto-ksantino. Karotino yra žolėje, o kriptoksantino - grūduose ir sėklose.

Vitaminui D priskiriami giminingi vitaminai (D1, D2, D3, D4, D5 ir kt.), kuriems būdingos

antirachitinės savybės. Tačiau praktinę reikšmę turi tik vitaminas D2 ir D3. Jie abu susidaro iš

provitaminų, kurie sintetinami augalų, gyvulių ir mikroorganizmų ląstelėse veikiant

ultravioletiniams spinduliams: vitaminas D2 iš nupjautų augalų provitamino ergosterino, o

vitaminas D3 - iš 7,8- dehidrocholesterino gyvulių organizme (daugiausia odoje). Pagrindinis

vitamino E šaltinis - augaliniai pašarai. Jo kiekis priklauso nuo augalo rūšies, vegetacijos tarpsnio,

konservavimo būdo, laikymo trukmės. Yra žinomos dvi šio vitamino formos. Vitaminas K1

aptinkamas tik augaluose (žolėje, kopūstuose, ropėse, pomidoruose), o K2 - gyvuliniuose pašaruose.

Vitaminui K1 sintetinti žaliuose augaluose būtina saulės šviesa. [33,44].

Vandenyje tirpūs vitaminai – biotinas (vitaminas B-7), cholinas (vitaminas B-4), inozitolis

(vitaminas B-8) folio rūgštis (vitaminas B-9), niacinas (nikotino rūgštis arba nikotinamidas),

pantoteno rūgštis (vitaminas B-3), riboflavinas (vitaminas B-2), tiaminas (vitaminas B-1),

piridoksinas (vitaminas B-6), kobalaminas (vitaminas B-12),askorbino rūgštis ( vitaminas C) [44].

Pagrindinis vitamino C šaltinis yra pašarai. Vitaminas C yra stiprus antioksidantas, todėl

svarbus daugeliui oksidacijos ir redukcijos reakcijų, apsaugo vit. A, E, B1, B2, folio rūgštį ir biotiną

nuo oksidacijos, padidina Fe absorbciją, stiprina organizmo imunitetą. Vitaminas C būtinas

kancerogenų metabolizmui [33].

Vitaminas B1 (tiaminas) įeina į daugelio fermentų, kofermentų sudėtį: dalyvauja

pagrindiniuose metabolizmo procesuose angliavandeniams, baltymams ir riebalams virstant

energija; reikalingas gliukozei paversti riebalų rūgštimis. Vitaminas B2 (riboflavinas) įeina į dviejų

svarbių oksidatorių – kofermentų sudėtį, kurie dalyvauja daugelyje oksidacijos ir redukcijos

reakcijų, katalizuoja Krebso ciklo metabolinius procesus. Vitaminas B-7 (biotinas) svarbus

18

angliavandenių ir riebalų apykaitai. Šis vitaminas lengvai oksiduojamas, tačiau yra atsparus aukštai

temperatūrai, rūgščių, šarmų ir ultravioletinių spindulių poveikiui. Vitaminas B7 svarbus

angliavandenių sintezei, riebalų rūgščių sintezei, aminorūgšties leucino apykaitai. Maži biotino

kiekiai yra visuose augaliniuose produktuose. Daugiausia – mielėse, kukurūzuose, avižinėse,

žirniuose. Niacinas (B5) būtinas elementas pieno produkcijos gamyboje. Jo trūkstant karvės suserga

ketoze. Šis vitaminas taip pat turi įtakos fermentacijos procesams didžiajame prieskrandyje. Visi

kiti B grupės vitaminai veikia fermentacinius procesus didžiajame prieskrandyje [44].

1.7.Melžiamų karvių produktyvumas, produkcijos sudėtis ir kokybė

Karvėms skiriamo raciono pagrindą tiek tvartiniu, tiek ganykliniu laikotarpiu sudaro žoliniai

pašarai. Karvių racionas turi būti sudarytas taip, kad jame būtų tiek maisto medžiagų, kiek karvės

sunaudoja savo gyvybiniams poreikiams ir pieno sintezei. Tik sočiais ir vertingais pašarais šeriamos

karvės duoda didesnį kiekį pieno, o pieno sudėtis ir savybės visada yra optimalios [45].

Veiksniai įtakojantys pieno sudėtį yra - genetika, laktacijos tarpsnis, produktyvumo lygis,

karvės amžius, aplinkos sąlygos, sveikatingumas ir mityba. Paveldimumas pieno sudėtį įtakoja 55

proc., likusi dalis – 45 proc. lieka aplinkos veiksniams, tokiems kaip šėrimas [46].

Pienas – daugiakomponentė nepastovios sudėties sudėtinga biologinė sistema, kurios

dispersinėje terpėje, t. y. vandenyje, yra ištirpusi ir nevienodai pasiskirsčiusi dispersinė fazė, t. y.

sausosios pieno medžiagos [47].

Pienas aprūpina organizmą būtinomis maisto medžiagomis ir yra svarbus energijos, aukštos

kokybės baltymų ir riebalų šaltinis. Pienas praturtina mitybą kalciu, magniu, selenu, vitaminu B12

ir pantoteno rūgštimi. Pienas ir jo produktai yra visavertės mitybos dalis, jų vartojimas praturtina

įprastą ir vegetarišką dietą. Gyvūnų pienas atlieka svarbų vaidmenį vaikų mityboje kaip baltymų,

riebalų ir vitaminų šaltinis. Pieninio gyvūno rūšis, jo veislė, amžius, laktacijos tarpsnis,

veršiavimųsi skaičius, laikymo sistema, šėrimas, elgesys su gyvūnu daro įtaką pieno spalvai,

skoniui ir sudėčiai [48].

Be to, sudedamosios dalys nėra stabilios, jos priklauso nuo daugelio veiksnių. Pieno cheminė

sudėtis priklauso nuo karvių produktyvumo krypties, veislės, laktacijos tarpsnio, pašarų cheminės

sudėties [49].

Vyraujančios medžiagos piene yra vanduo, riebalai, baltymai, laktozė ir mineralinės

medžiagos. Piene, kaip natūralios sudėtinės dalys, yra vitaminai, fermentai, hormonai ir kitos

biologiškai aktyvios medžiagos [50].

19

1 lentelė. Karvės pieno cheminė sudėtis, proc. [33].

Sudėtinės dalys Nuo - iki Vidutiniškai

Vanduo 82,7-90,7 87,5

Sausosios medžiagos 9,3-17,3 12,5

Riebalai 2,7-7,0 3,8

Baltymai 2,0-5,0 3,3

Iš jų:

kazeinas 1,8-4,5 2,7

albuminas 0,2-0,7 0,5

globulinas 0,05-0,15 0,1

kiti baltymai 0,05-0,20 0,1

Nebaltyminiai junginiai 0,02-0,08 0,05

Pieno cukrus (laktozė) 4,0-5,3 4,7

Mineralinnės medžiagos 0,5-1,0 0,7

Dujos 3,0-15,0 7,0

Baltymai – tai sudėtingiausia ir svarbiausia pieno sudėtinė dalis. Bendras baltymų kiekis

piene priklauso nuo pašarų kiekio, sudėties ir svyruoja tarp 3,0-3,6 proc. Daugiausia pieno baltymų

yra sintetinama pačiame tešmenyje, ir tik nedidelė jų dalis patenka iš kraujo [50]. Pieno baltymai

susiję su mineralinėmis medžiagomis – kalcio, magnio, kalio ir natrio druskomis – ir su lipidais,

kurie organizme pagerina kai kurių aminorūgščių pasisavinimą. Bendras baltymų kiekis piene

nustatomas pagal bendrą azoto kiekį. Jis susideda iš baltyminio ir nebaltyminio azoto. Nebaltyminis

azotas turi mažą maistinę vertę. 50 procentų nebaltyminio azoto sudaro urėja, kitą dalį – mažos

molekulinės masės azoto turintys junginiai. Pagal gautas azoto ir baltyminio azoto vertes

nustatomas bendras baltymų kiekis ir tikrasis baltymų kiekis. Nebaltyminės kilmės azoto turinčių

medžiagų kiekiai piene svyruoja, priklausomai nuo pašarų rūšies, sezoniškumo, veislės, laktacijos,

mastito ir daugelio kitų veiksnių [51].

Pieną sudaro specifinių baltymų kompleksas. Pirminius pieno baltymus sudaro kazeinas.

Yra 3 ar 4 kazeino rūšys piene, jos visos skirtingos molekulinės sudėties, tačiau panašios struktūros

[52]. Kazeinas turi tinkamą amino rūgščių sudėtį, kuri yra svarbi jauniklių imuniteto vystymuisi.

Šis aukštos kokybės baltymas, gaunamas su karviu pienu, yra puikiai pasisavinamas aminorūgščių

20

šaltinis [53]. Likę pieno albuminai vadinami išrūginiais baltymais. Pagrindiniai karvės piene

randami išrūginiai baltymai yra beta-laktoglobulinai ir alfa-laktalbuminai [54].

Kazeinas, ß-laktoglobulinas ir alfa-laktalbuminas yra sintetinami tešmens epitelinėse

ląstelėse ir gaminami tešmens liaukos. Imunoglobulinai ir serumo baltymai į pieną patenka iš

kraujo. Tačiau yra išimtis, mažas imunoglobulinų kiekis sintetinamas iš tešmens audiniuose esančių

limfocitų (plazminių ląstelių). Šios ląstelės suteikia tešmens liaukai vietinį imunitetą [52].

Riebalai – tai viena iš svarbiausių pieno sudėtinių dalių. Jie lengvai asimiliuojami ir

žmogaus organizmui reikalingi kaip energijos šaltinis. Riebalai piene sudaro smulkius l - 5 μm

skersmens rutulėlius, matomus tik per mikroskopą. Rutulėlių didumas priklauso nuo karvės veislės,

laktacijos fazės ir individualių savybių. Pieno riebaluose yra apie 60 proc. sočiųjų riebiųjų rūgščių

ir apie 40 proc. neprisotintų riebiųjų rūgščių [52,55].

Kiekviena karvė turi individualias savybes. Skirtingų veislių karvės produkuoja skirtingų

riebumų pieną. Skiriasi net tos pačios veislės, tame pačiame ūkyje laikomų karvių pieno riebumas.

Ir ta pati karvė produkuos skirtingą pieną priklausomai nuo amžiaus, laktacijos tarpsnio. Patį

riebiausia pieną, priešpienį, karvė duoda vos apsiveršiavusi. Jame yra subalansuotas tinkamas

antikūnų ir kalorijų kiekis reikalingas atvestam jaunikliui. Kuomet karvė nustoja duoti priešpienį

(5-7d. po apsiveršiavimo) yra gaunamas pats liesiausias pienas (iki 25-50d.) vėliau pieno riebumas

ima kilti tačiau krinta jo kiekis. Tiesiogiai pieno ir riebalų kiekį įtakoja karvės veislė, ūkio strategija

ir šėrimas [52,54].

Vanduo – tai didžiausia pieno sudėtinė dalis ir visų pieno sudėtinių dalių skiediklis. Tai

būtina sudėtinė pieno dalis, kurioje ištirpusios įvairios sausosios pieno medžiagos. Apie 95–97 proc.

pieno vandens yra laisvo, nesusijungusio su kitomis pieno dalimis. Jame yra nemažai ištirpusių

mineralinių medžiagų, angliavandenių, rūgščių, vitaminų. Kita vandens dalis (2-2,5 proc.)

absorbuota, susijungusi su polisacharidais, baltymais. [50].

Vandens kiekis piene priklauso nuo laktozės sintezės. Be vandens pienas būtų klampi

sekrecija, sudaryta iš lipidų ir baltymų, todėl atskirti nuo liaukos jį būtų labai sudėtinga. Mažiausias

vandens kiekis aptinkamas jūrinių žinduolių piene, o aukščiausias atrajotojų piene. Karvės piene

apytiksliai yra 87 proc. vandens. Jei vanduo į pieną yra pridedamas siekiant padidinti produkcijos

kiekį, jį galima aptikti keliais metodais. Šie metodai paremti pieno užšalimo taško pakitimu [53].

Sausosios medžiagos. Išdžiovinus pieną 102 – 105 0C temperatūroje iki pastovios masės,

lieka vadinamosios sausosios pieno medžiagos. Jas sudaro visos pieno sudėtinės dalys, išskyrus

vandenį ir dujas. Nuo sausųjų medžiagų kiekio priklauso maistinė įvairių pieno produktų išeiga taip

pat ir pieno vertė

21

Somatinės ląstelės – tai baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), kūno bei sekrecijos epitelinės

ląstelės [56]. Tešmens epitelinės ląstelės, vykstant normaliems organizmo procesams, nuolat atskyla ir

atsinaujina. Kai pieno liaukoje uždegimo nėra, somatinių ląstelių skaičius būna nuo 10 iki 200 tūkst./ml

(vidutiniškai 50–75 tūkst./ml), vyrauja epitelinės ląstelės. Natūraliai jų visada padaugėja prieš karvėms

užtrūkstant, pradėjus jas melžti vieną kartą per dieną, taip pat pirmomis dienomis po veršiavimosi [57].

Urėja yra galutinis azoto apykaitos organizme produktas. Jos kiekis piene parodo azoto ir

energijos pusiausvyrą didžiajame prieskrandyje. Pagal urėjos kiekį piene galima spręsti apie

baltymų skilimą didžiajame prieskrandyje. Kai baltymų apykaita organizme normali – urėjos piene

randama 15–30 mg%. Jei jos nustatoma mažiau kaip 15 mg%, gali būti, kad karvių racione trūksta

baltymingų pašarų ar per didelis energijos kiekis. Kai karvės su pašarais gauna daugiau baltymų nei

reikia sunaudotiems baltymams atstatyti urėjos perteklius išsiskiria su pienu (piene urėjos randama

daugiau nei 30 mg%) ir šlapimu. Tai reiškia, kad pašarai panaudojami neefektyviai, didėja pieno

savikaina, karvės suserga medžiagų apykaitos ligomis [58].

Laktozė (pieno cukrus) - yra pagrindinis angliavandenis piene. Randamas daugumos

žinduolių piene. Jis yra lengvai virškinamas gliukozės (energija) šaltinis jaunikliams. Pagal

cheminę sudėti laktozė yra disacharidas, sudarytas iš monosacharidų D-gliukozės ir D-galaktozės.

Laktozė nėra tokiai saldi kaip kitas pieno disacharidas sacharozė, ar monosacharidai fruktozė ir

gliukozė. Laktozė žarnyne yra skaidoma į gliukozę ir galaktozę [59].

Piene esantys mineralai. Kalcis ir fosforas yra pagrindiniai mineralai randami piene. Jie

yra ypač svarbus jaunikliams kurių kaulai sparčiai auga, o organizmo audiniai greitai vystosi.

Daugiausiai šių elementų randama susijungusių su kazeino micelėmis. Tačiau piene gausu ir kitų,

organizmui reikalingų, elementų tokių kaip Zn, Mg, Fe, Cu, Mn, ir Mo. Geležies piene, palyginti

su jauniklių poreikiu, nedaug. Ji piene surišta su laktoferinu, ksantino oksidaze ir keliomis kazeino

formomis [60]. Cinkas karvės piene daugiausia yra surištas su kazeinu, bei maža dalis su

laktoferinu. Varis sujuktas su kazeinu, ß-laktoglobulinu, laktoferinu, taip pat randamas pieno

riebalų membranose. Molibdenas yra surištas su ksantino oksidaze, fermentais, ląstelių

membranomis, pieno riebalų rūtulėlių išoriniais paviršiais. Manganas yra sujungtas su pieno riebalų

membranomis. Kobaltas yra vitamino B12 esminė sudedamoji dalis. Mineralai prisideda prie pieno

buferinių sistemų palaikymo, pH pokyčių ir osmosinio slėgio susidarymo [61].

Vitaminai. Vitaminai atlieka svarbų vaidmenį organizme. Jie dalyvauja medžiagų apykaitos

procesuose, deguonies transportavime, antioksidaciniuose virsmuose. Taip pat padeda organizmui

įsisavinti angliavandenius, baltymus ir riebalus. Piene egzistuoja vandenyje tirpus vitaminai

(vitaminas B1), riboflavinas (vitaminas B2), niacin (vitaminas B3), pantoteno rūgštis (vitaminas

B5), vitaminas B6 (pyridoxine), vitaminas B12 (cobalamin), vitaminas C. [62].

22

Juslinės savybės. Juslinės analizės galimybės ir jos taikymo sritys pastaraisiais metais

sparčiai plečiasi. Tai susiję su intensyviu naujų maisto produktų kūrimu bei tobulinimu, naujų

žaliavų bei funkcinių komponentų naudojimu, naujos įrangos, technologijų diegimu ir kitais

veiksniais. Gera produkto juslinė kokybė ir efektyvus jo pateikimas pirkėjams yra būtinos sąlygos,

siekiant maisto produktams ir gėrimams įsitvirtinti rinkoje. Daugelis maisto produktų gamintojų

konkuruoja pasaulinėje rinkoje, kuri yra gana įvairi ir skirtinga, priklausanti nuo įvairių ekonominių

ir socialinių ypatumų skirtingose šalyse ir regionuose. Supratimas, kokios prodktų savybės

svarbiausios vienu ar kitu atveju, yra pagrindinis jų sėkmės garantas rinkoje [63].

Analizuojant juslinės analizės situaciją Lietuvoje ir lyginant ją su tarptautine patirtimi,

matyti, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta intensyvus tarptautinių metodų perėmimas ir jų praktinis

taikymas šalies maisto pramonėje. Nuo 1999 metų KTU Maisto instituto mokslininkų iniciatyva į

Lietuvos standartų sistemą buvo perimti devyni tarptautiniai standartai: LST ISO 3972 Juslinė

analizė. Metodika. Skonio jautrumo nustatymo metodas; LST ISO 6658 Juslinė analizė. Bendrosios

nuorodos; LST ISO 6564 Juslinė analizė. Metodika. Skonio ir kvapo profilio metodai; LST ISO

8588 Juslinė analizė. A – ne A testas; LST ISO 11037 Juslinė analizė. Maisto produktų spalvos

įvertinimo bendrosios nuorodos ir tyrimo metodas; LST ISO 11036 Juslinė analizė. Metodika.

Tekstūros profilis; LST ISO 4121 Juslinė analizė. Kiekybinių atsakų skalių taikymo bendrieji

nurodymai; LST ISO 5497 Juslinė analizė. Metodika. Mėginių, kurių negalima tiesiogiai jusliškai

ištirti, paruošimo nurodymai; LST ISO 11056 Juslinė analizė. Metodika. Stiprumo vertinimo

metodas. [64].

23

2.TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Neekstruduotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinės vertės tyrimai

Pašarų maistinės vertės tyrimai buvo atliekami Lietuvos sveikatos mokslų universitete

Gyvūnų auginimo technologijų institute, Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo

laboratorijoje. Maistinė vertė buvo tiriama šiais metodais:

➢ sausosios medžiagos buvo nustatytos kaip skirtumas tarp natūralaus drėgnio mėginio ir

džiovinto 3 val. 105°C temperatūroje mėginio;

➢ žali baltymai – ištiriami pagal Kjeldalio metodą, mėginyje nustatant azoto kiekį;

➢ žali riebalai – apskaičiuojami, mėginius išekstrahavus chloroformu;

➢ žali pelenai – apskaičiuojami pagal mėginio, kurio organinės medžiagos sudegintos 550°C

temperatūroje, likutį;

➢ kalcio kiekis nustatomas atominės absorbcijos metodu su spektrometru Perkin Elmer 603

(JAV); suminio fosforo kiekis bus nustatytas taikant vanado-molibdato fotometrinį metodą;

➢ NEM = sausų medžiagų kiekis – žalių baltymų kiekis – žalių riebalų kiekis – žalios

ląstelienos kiekis – žalių pelenų kiekis;

➢ žalia ląsteliena buvo nustatoma, kaip rūgštyse ir šarmuose netirpių neazotinių medžiagų

likutis; NDF, ADF ir ADL naudojant analizatorių ANKOM 200 Fiber Analyzer (Ankom

Technology, Macedon, USA);

➢ aminorūgštys nustatoms efektyviosios skysčių chromatografijos ESC metodu taikant

„AccQ Tag“ (Waters inc., JAV) technologiją;

➢ riebalų rūgščių kiekis, cis ir trans izomerai buvo nustatyti dujų chromotografu GC – 2010

Shimadzu su MS detektoriumi, prieš tai jas ekstrahuojant pagal Folčio metodą ir metilinant

pagal Christopherson S. W. ir Glass R. L. [65] aprašytą metodiką.

Hypocholesterolemijos/Hypercholesterolemijos indeksas (h/H) apskaičiuotas pagal M.

Fernández ir kt. (2007). Aterogeniškumo (AI) ir trombogeniškumo (TI) indeksai

apskaičiuoti pagal T. L. V. Ul-bricht ir D. A. T. Southgate (1991):

AI = [C12:0+(4×C14:0) + C16:0]/[n-6 PUFA + n-3 PUFA + MUFA];

TI = [C14:0 + C16:0 + C18:0]/[(0.5 × MUFA) + (0,5 × n-6 PUFA) + (3 × n-3 PUFA) + n-

3/n-6 PUFA].

24

2.2.Šėrimo bandymas su melžiamomis karvėmis

2.2.1.Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos

Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Gyvūnų

auginimo technologijų instituto, Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo

laboratorijoje, Kauno technologijos universiteto, Maisto institute, bei UAB ,,AUGA Grūduva“

pieninių galvijų fermoje. Žaliavos ekstruduotos nuo 125 iki 135oC temperatūrų diapazone, esant

17–20 procentų drėgmės lygiui. Ekspozicijos laikas 7-12 sekundžių.

2.2.2.Bandymo schema, šėrimo ir laikymo sąlygos

Moksliniai tyrimai buvo atlikti laikantis 2012 10 03 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos,

laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. XI - 2271 [66], bei 2004 04 17 Lietuvos Respublikos maisto ir

veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu “Dėl skerdžiamų ar žudomų gyvūnų gerovės” Nr. B1 –

210, Vilnius [67].

Ekstruduotų pašarinių pupų poveikiui karvių produktyvumui, pieno sudėčiai ir juslinėms

pieno savybėms įvertinti, buvo atliktas šėrimo bandymas UAB ,,AUGA Grūduva“ melžiamų karvių

fermoje. Šėrimo bandymui analogų principu (pagal amžių, produktyvumą ir apsiveršiavimo laiką)

atrinktos 20 Lietuvos juodmargių veislės karvės (10 gyvulių kontrolinėje grupėje ir 10 tiriamojoje

grupėje). Tyrimams atrinktos karvės buvo laikomos vienodomis sąlygomis - palaidos, girdytos iš

šildomų, automatinių girdyklų, melžiamos „Eglutės“ tipo 24 stovėjimo vietų aikštelėje ir šeriamos

du kartus per parą .

Kontrolinės grupės karvės buvo šeriamos ūkyje įprastu racionu, papildytu neapdorotomis

pašarinėmis pupomis. Tiriamosios grupės - ūkyje įprastu racionu, papildant ekstruduotomis

pašarinėmis pupomis, siekiant nustatyti šios pašarinės žaliavos apdorojimo būdo ekstruduojant

poveikį melžiamų karvių produktyvumui ir produkcijos kokybei bei sudėčiai. Pašarinės pupos buvo

ekstruduotos UAB ,,AUGA Grūduva“ ūkyje, esant 130 - 135oC temperatūrų diapazone, 19–20

procentų drėgmės lygiui prieš ekstrudavimą ir 11 – 10 procentų po ekstrudavimo.

Bandymą sudarė du laikotarpiai – paruošiamasis (14 d.) ir tiriamasis (90 d.). Šėrimo

bandymas buvo atliktas 2017 -2018 metais (1 schema).

25

1 schema. Tiriamojo darbo atlikimo schema

Kontrolinės grupės karvės buvo šeriamos įprastu racionu, tačiau ruošiant sudėtinį pašarą

naudojamos termiškai neapdorotos pašarinės pupos. Tiriamosios grupės karvės šeriamos

analogišku racionu į kurio sudėtį įtraukiamas sudėtinis pašaras su ekstruduotomis pašarinėmis

pupomis. Sudėtinių pašarų sudėtis pateikiama 2 lentelėje.

Ekstruduotų pašarinių pupų poveikio pieno sudėčiai ir kokybei bei juslinėms

savybėms įvertinimas

Ūkyje įprastas racionas

+ neapdorotos pupos

Ūkyje įprastas racionas

+ ekstruduotos pupos

Kontrolinė grupė (n=10) Tiriamoji grupė (n=10)

Produktyvumo, pieno sudėties ir kokybės rodiklių fiksavimas, juslinių savybių vertinimas

Literatūros analizė apie melžiamų karvių šėrimo ypatumus, ekstruduotų

pašarinių pupų poveikį produktyvumui ir produkcijos sudėčiai bei kokybei

Ekstruduotų pašarinių pupų poveikio melžiamų karvių produktyvumui

įvertinimas

Melžiamų karvių šėrimo bandymo atlikimas

26

2 lentelė. Sudėtinio pašaro sudėtis 1 tonai pašaro paruošti, proc. ir kg

Pašaro pavadinimas Sudėtis,

proc.

Grupė

Kontrolinė Tiriamoji

Pašaro su neapdorotomis

pupomis sudėtis, kg

Pašaro su ekstruduotomis

pupomis sudėtis, kg

Kvietrugių grūdai 24 237 237

Pupų grūdai 17 167,9 -

Ekstruduotos pupos 17 - 167,9

Žirnių grūdai 17 167,9 167,9

Kviečių grūdai 14,5 143,2 143,2

Soja ekstruduota 13,8 136,3 136,3

Avižų grūdai 10 98,8 98,8

Mineralai Vilomin Milking Org 2,81 27,8 27,8

Rūgštinis buferis 1 9,9 9,9

Natrio dikarbonatas 0,89 8,8 8,8

Toksinų surišėjas ATOX 0,15 1,5 1,5

Mielės LIVE – SACC DAIRY 0,1 1 1

Kaip matome iš 2 lentelės duomenų, kontrolinės ir tiriamosios grupės, sudėtiniai pašarai buvo

analogiškos sudėties, skyrėsi tik jų gamybai naudotos pašarinės pupos (neapdorotos ir

ekstruduotos).

3 lentelė. Sudėtinių pašarų maistinė ir energetinė vertė

Rodiklis

Grupė

Kontrolinė Tiriamoji

Pašaras su neapdorotomis

pupomis

Pašaras su ekstruduotomis

pupomis

SM suvartojimas bendras, kg 89,321 89,321

Kiekis neto energija laktacija, MJ

NEL/kg SM

7,27 7,27

Cukrus, g/kg SM 67 67

Krakmolas, g/kg SM 476 476

Ž. riebalai, g/kg SM 47 47

Ž. baltymai, g/kg SM 205 205

Naudingieji žali baltymai, g/kg SM 184 184

Ruminalinis azoto balansas, g 3,4 3,4

Ž. ląsteliena, g/kg SM 36 36

Kalcis, g/kg SM 9,68 9,68

Fosforas, g/kg SM 6,59 6,59

Magnis g/kg SM 5,34 5,34

Natris g/kg SM 5,38 5,38

Kalis g. 834,7 834,7

27

Kaip matome iš 3 lentelėje pateiktų duomenų, kontrolinės ir tiriamosios grupės sudėtinis

pašaras buvo vienodos energetinės ir maistinės vertės.

4 lentelė. Kontrolinės ir tiriamosios grupių šėrimo racionai, kg

Pašarai Pašarų grupė

Grupė

Kontrolinė Tiriamoji

Vyt. žolės silosas iš tranšėjos Žolinis 12,79 12,79

Kombinuotasis pašaras su neapdorotomis

pupomis

Sudėtinis 9 -

Kombinuotasis pašaras su ekstruduotomis

pupomis

Sudėtinis - 9

Kukurūzų grūdainis Sudėtinis 1,5 1,5

Druska Mineralinis pr. 0,05 0,05

Kukurūzų silosas Žolinis 16 16

Cukrinų runkelių melasas Sudėtinis 0,25 0,25

Vanduo Mineralinis pr. 5,4 5,4

Kviečių šiaudai Žolinis 1 1

Viso, kg: 49,99 49,99

Kaip matyti iš 4 lentelės duomenų, kontrolinės ir tiriamosios grupės karvės buvo šeriamos

analogišku racionu, skiriasi tik naudojamas sudėtinis pašaras, tačiau tai neturi jokios įtakos minėto

pašaro kiekiui racione.

28

5 lentelė. Bendra kontrolinės ir tiriamosios grupės raciono maistinė ir energetinė vertė

Rodiklis Grupė

Kontrolinė Tiriamoji

SM suvartojimas bendras, kg 23,99 23,99

SM suvartojimas iš žolinio p., proc., SM iš ž.p. 62,16 62,16

Kiekis neto energija laktacija, MJ NEL/kg SM 6,79 6,79

Cukrus, g/kg SM 33 33

Krakmolas, g/kg SM 277 277

Atsparus krakmolas, g/kg SM 69 69

Cukrus + neatsparus krakmolas, g/kg SM 241 241

Ž. riebalai, g/kg SM 36 36

Ž. baltymai, g/kg SM 162 162

Naudingieji žali baltymai

g/kg SM 150 150

g. 3593 3593

Nesuskaidomi baltymai, proc. ŽB 20 20

Ruminalinis azoto balansas, g 45 45

Ž. ląsteliena, g/kg SM 156 156

g/kg SM 131 131

g/100 kg SM k.s. 543 543

Rūgštinė deterg. ląsteliena ADF 187 187

Neutrali deterg. ląsteliena NDF 306 306

Kalcis

g/kg SM 6,4 6,4

g 153,5 153,5

Fosforas

g/kg SM 4,31 4,31

g 103,5 103,5

Magnis g/kg SM 2,66 2,66

Natris g/kg SM 3,24 3,24

Kalis g/kg SM 16,42 16,42

Manganas g/kg SM 42 42

Varis g/kg SM 13 13

Kobaltas g/kg SM 0,52 0,52

Kaip matome iš 5 lentelės duomenų, kontrolinės ir tiriamosios karvių grupių racionai buvo

vienodos energetinės vertės: viename kilograme sausųjų medžiagų buvo 6,79 MJ NEL. Racionai

sudaryti atsižvelgiant į energijos, maisto, mineralinių medžiagų ir vitaminų reikmes. Racionų

energinė ir maistinė vertė apskaičiuota kompiuterine šėrimo programa HYBRIMIN® Futter 2008.

29

2.3. Karvių produktyvumo ir pieno sudėties tyrimai

Bandymo metu, kas mėnesį, buvo atliekamas kiekvienos karvės kontrolinis melžimas. Pieno

mėginiai imti į vienkartinius pieno mėginių indelius, bei į 121 0C temperatūroje iškaitintą stiklinę

tarą. Mėginio tara, identifikavimo kodas, konteinerio plomba, mėginio tūris ir naudojami

konservantai atitiko laboratorijose esamus techninius reikalavimus. Mėginiai pieno riebalų,

baltymų, urėjos, laktozės, kiekiui nustatyti konservuoti konservantu „Sedupolu“. Kiekvienam

paimtam pieno mėginiui užklijuotas identifikavimo numeris ir užpildytas lydraštis. Paruošti

mėginiai laikyti ne aukštesnėje kaip +6 °C. temperatūroje. Į VĮ „Pieno tyrimai“ laboratoriją mėginys

pristatytas ne vėliau, kaip per 24 val. nuo mėginio paėmimo.

Kontrolinio melžimo metu buvo nustatomas primelžto pieno kiekis, o pieno mėginiuose

ištirtas:

• baltymų kiekis;

• riebalų kiekis;

• laktozės kiekis;

• somatinių ląstelių kiekis;

• urėjos koncentracija;

• taip pat apskaičiuotas pieno riebalų ir baltymų santykis.

Pieno riebalai, baltymai, laktozė ir urėjos kiekis nustatyti prietaisu „Lactoscope 550“ ir

„LactoScope FTIR“ (FTI.O.2001; Delta Instruments, Olandija) infraraudonosios spinduliuotės

vidurinės srities spindulių absorbcijos metodu.

Somatinių ląstelių skaičiaus tyrimas atliekamas naudojant matuoklį Somascope, dirbantį

srauto citometrijos principu.

Toliau vykdyti pieno kokybės tyrimai. Nustatinėjamas:

• Pieno tankis - aereometru;

• Pieno aktyvusis rūgštingumas (pH) - matuojant pH – metru INOLAB3 (WTW GmbH,

Vokietija);

• Pieno titruojamasis rūgštingumas - titruojant su NaOH [68];

• Pieno termostabilumas – veikiant pieną etilo alkoholiu;

• Pelenų kiekis -– gravimetriniu metodu, prieš tai mėginius mineralizuojant sausuoju

deginimu 450-500 °C temperatūroje [69];

30

• Fermentinio rūgimo klasė, pieno susitraukimo greitis - sutraukinimo veikiant šliužo

fermentu laikas ir sutraukos charakteris (fermentinio rūgimo, rūgimo mėginiai) –

pagal mikrobiologinės kontrolės instrukciją pieno perdirbimo įmonėms [70].

2.4. Pieno mėginių aminorūgščių kiekybinė ir kokybinė analizė

Pradedant tyrimą mėginyje atskiriamas kazeinas ir išrūgų baltymai. Pienas frakcionuojamas

centrifuguojant, tuomet atliekamas izoelektrinis nusodinimas. Mėginiai džiovinami šalčiu

(liofilizuojami). Atlikama derivatizacija. Aminorūgščių išskyrimui naudojama 4 µm dalelių dydžio,

150 mm ilgio ir 3,9 mm vidinio skersmens „Nova-Pak C18“ (Waters Corporation, Miliford, MA)

chromatografinė kolonėlė, temperatūra 37 °C. Aminorūgštys identifikuojamos ir kiekybiškai

įvertintos matuojant fluorescenciją Eex 250, Eem 395 nm ilgių bangose. Injekcijos tūris – 10 µl.

Mobilią fazę sudarė gradientas A (pagamintas Waters AccQ Tag, 100 ml koncentrato skiedžiama 1

L ultra švaraus distiliuoto vandens) gradientas B (acetonitrilas) ir gradientas C (ultra švarus

distiliuotas vanduo). Tyrimo rezultatai kiekybiškai įvertinami naudojant Galaxie Chromatography

Workstation (Varian Corporation, JAV) programinę įrangą.

2.5. Pieno mėginių lakiujų kvapo junginių kokybinė analizė

Lakieji kvapo junginiai nustatomi kietafazės mikroekstrakcijos būdu. Pieno mėginiai iki

analizės buvo sandėliuojami -80 oC. 15 g pieno mėginio buvo supilama į 20 ml chromatografinius

buteliukus su silikoninę septą turinčiu magnetiniu kamšteliu. Septa buvo praduriama speciala

SPME analizei skirta adata. Prieš ekstrakciją mėginiai šildomi termobloke 20 min. 40 ºC.

Išsiskyrusių junginių ekstrakcijai naudojamas kietafazės mikroektrakcijos pluoštelis sudarytas iš

divinilbenzeno/karbono/polidimetilksiloksano (DVB/CAR/PDMS), 50/30μm skersmens (Supelco

(Bellafonte, PA, USA). Junginių absorbcija vykdoma 40 min 40 ºC, desorbcija atliekama dujų

chromatografo (Shimadzu GCMS-QP2010 Ultra/MS) injektoriuje 2 min, 240 °C temperatūroje.

Junginių atskygimui naudojama Rxi-5ms kolonėlė (Restek, Bellefonte, PA, JAV), 30 metrų, vidinis

skersmuo 0,25 mm, storis 0,2 μm. Kolonėlės temperatūra keliama nuo 40 iki 270 oC, per 33 min.

Jonų šaltinio temperatūra 240 oC. Nešančiosios dujos: helis. Junginiai indentifikuojami pagal

žinimus masių spektrus iš duomenų bazės Nist' 21 (Shimadzu corp., Kyoto, Japonija). Naudojama

pilno skenavimo programa, skenavimo ribos 33–400 m/z.

31

2.6. Pieno mėginių riebalų rūgščių kiekybinė ir kokybinė analizė

Bandiniai riebalų rūgščių kiekybiniai ir kokybinei analizei atrinkti pagal modifikuotą LST

ISO 5555:1997 „Gyvuliniai ir augaliniai riebalai ir aliejus. Bandinių ėmimas“. Paruošti pagal LST

ISO 661:1997 „Gyvuliniai ir augaliniai riebalai ir aliejus. Bandinio paruošimas“. Dujų

chromatografinei analizei atlikti, riebalai iš pieno atskirti separacijos būdu, jį pakaitinus iki 50 °C

temperatūros, o iš pieno produktų – juos ekstrahuojant dietileterio ir petrolio eterio mišiniu 1:1,

vėliau tirpiklį išgarinant 50°C temperatūros vandens vonelėje bei 1h, 50 ˚C temperatūroje mėginį

džiovinant termostate. Analizė atliekama dujų chromatografu GC–2010 Plius Shimadzu, su masių

spektrometro detektoriumi. Riebalų rūgščių identifikavimui naudojamas pieno riebalų rūgščių

rinkinys “Supelco 37 Component FAME Mix.

2.7. Pieno juslinių savybių vertinimas

Juslinių savybių įvertinimui buvo taikytas juslinių savybių profilio testas. Jo esmę sudaro tai,

kad apmokyta vertintojų grupė analizuoja iš anksto atrinktus produktus (mėginius) ir parenka

sąvokas (sudaro žodyną) jų juslinėms savybėms apibūdinti. Po to parenkamos ir aptariamos skalės

tų savybių intensyvumas įvertinti ir visų produktų kiekvienos savybės intensyvumas pažymimas

atskiroje skalėje.Iš šių duomenų, taikant matematinės statistikos metodus, kiekvienam produktui

sudaromas juslinių savybių profilis, parodantis kiekvienos savybės intensyvumą. Juo remiantis,

galima palyginti produktus pagal atskiras savybes bei jų intensyvumą, nustatyti ryšį tarp produktų

juslinės kokybės ir atskirų savybių.

Pieno mėginių juslinio vertinimo teste dalyvavo penkių vertintojų grupė. Vertintojai buvo

atrinkti ir apmokyti dirbti pagal ISO 8586. Vertinimas buvo uždaras, atliekamas pagal LST ISO

8589 reikalavimus įrengtose KTU Maisto instituto juslinės analizės mokslo laboratorijos kabinose.

Duomenų surinkimui ir analizei taikyta kompiuterinė programa Fizz Network (Biosystems,

Prancūzija).

Gauti žalio pieno mėginiai pasterizuoti 74±2ºC temperatūroje, atšaldyti iki 16±2 ºC

temperatūros, supilstyti į stiklinėles koduotas 3 atsitiktinių skaitmenų kodais ir pateikti po vieną

vertintojams.

Vertintojų skonio receptorių atstatymui naudotas beskonis, bekvapis kambario temperatūros

vanduo bei kvietinė duona.

32

Sudarant juslinių savybių profilį, naudotas pilnai subalansuotas randomizuotas mėginių

pateikimo planas, mėginių vertinimui taikant du kartotinumus. Kiekvienoje sesijoje buvo

pateikiami 2 mėginiai, po to vertintojų grupė darė 10 min. pertrauką ir po jos mėginiai buvo

vertinami toliau.

Tiriamųjų produktų kiekvienos savybės intensyvumas vertintas 15 žingsnių graduotoje

skaitmeninėje skalėje: 1 – savybė nejaučiama, 8 – vidutiniškai išreikšta, 15 – labai stipriai išreikšta

2.8. Kraujo tyrimai

Kraujas buvo imamas laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Pirmiausia, prieš imant

kraują paruošiama kraujo ėmimo vieta, t.y. dezinfekuojamas odos plotas.

Kraujas paimtas iš uodegos vakutainerio ir vakuminių mėgintuvėlių pagalba. Imant kraują iš

uodegos (v. coccygea), karvės uodega verčiama aukštyn ir dezinfekavus dūrio vietą vakutainerio

adata smeigiama pašaknio srityje į uodegos vidurį. Paimti kraujo mėginiai suženklinami, kad būtų

įmanomas atsekamumas. Kraujo biocheminiams tyrimams reikalingas kraujo serumas. Kad gauti

kraujo serumą, reikalinga paimtą kraują centrifuguoti keletą minučių 2000-3000 aps./min greičiu.

Atskyrus kraujo serumą jis buvo panaudotas kraujo biocheminiams tyrimams atlikti ir

nustatyti kraujyje esančių fermentų ir mineralinių medžiagų kiekius.

Biocheminiai kraujo tyrimai buvo atliekami naudojant japonų firmos „ARKRAY“ sausos

chemijos biocheminį analizatorių „SPOTCHEM EZ“ (ARKRAY, Japonija). Analizatoriuje

įmontuota centrifuga centrifuguoja bei užneša mėginį ant tyrimų juostelių ir automatiškai

analizuoja. Tokiu būdu yra užtikrinami patikimi rezultatai. Gavus kraujo biocheminių tyrimų

atsakymus, buvo ieškota kiekvieno rodiklio nuokrypių nuo normos ribų.

2.9. Statistinis duomenų įvertinimas

Gauti melžiamų karvių produktyvumo, pieno sudėties ir kokybės tyrimų duomenys buvo

apdoroti skaičiuokle MS Office Excel 2010. Apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai, vidurkių

paklaidos.Aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas (p) nustatytas pagal Stjudento kriterijų.

Duomenys laikomi statistiškai patikimi, kai p≤0,05.

Vertinant pieno juslinių savybių tyrimo rezultatus buvo atlikta dispersinė analizė. Jei buvo

nustatyta, kad vidurkiai statistiškai reikšmingai skyrėsi, taikytas daugkartinio lyginimo Dunkano

kriterijus. Jis ledo nustatyti, kurių konkrečių produktų vienos ar kitos savybės intensyvumų

33

vidurkiai statistiškai reikšmingai skyrėsi, kai reikšmingumo lygmuo 0,05. Duomenų analizė buvo

atlikta statistiniu paketu „SPSS for Windows“, versija 15.0 (SPSS Inc., Il, USA, 2006).

34

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Neekstruduotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinė vertė

Būtinosios maisto medžiagos yra reikalingos kiekvienam gyvam organizmui [71]. Šėrimo

rekomendacijos yra pagrįstos konkrečiais įvairių maisto medžiagų poreikiais karvės organizmui.

Kiekviena maisto medžiaga atlieka konkretų vaidmenį augimo, gamybos ar medžiagų apykaitos

procesuose.

Melžiamų karvių, kaip ir kitų naminių gyvūnų, racionai turi būti visaverčiai. Jie normuojami

pagal sausųjų medžiagų, neto energijos laktacijai (NEL), pašaro apykaitos energijos (AE) (kitų

grupių galvijams), baltymų, angliavandenių (ląstelienos, cukraus, krakmolo), riebalų, mineralinių

medžiagų, vitaminų ir kitų medžiagų poreikį. Dėl šios priežasties būtina atlikti žaliavų naudojamų

melžiamų karvių šėrimui išplėstinės maistinius vertės tyrimus.

Pupinių javų grūdų maistinė ir energinė vertė nustatyta Lietuvos sveikatos mokslų

universitete Gyvūnų auginimo technologijų institute, Gyvūnų produktyvumo laboratorijoje bei

Gyvulininkystės institute. Gauti cheminės sudėties analizes tyrimų rezultatai pateikiami 6 ir 7

lentelėse.

6 lentelė. Neapdorotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinė vertė

Žaliavos

pavadinimas

Sau

sosi

os

med

žiag

os,

pro

c.

Žal

i bal

tym

ai,

pro

c.

Žal

i ri

ebal

ai,

pro

c.

Žal

i pel

enai

, pro

c.

NE

M,

pro

c.

Kal

cis

Fo

sfora

s

Apykai

tos

ener

gij

a (A

E),

MJ/

kg

Net

o e

ner

gij

a la

kta

cija

i

(NE

L),

MJ/

kg

Neapdoroti

lubinai

91,72±0,4

2

30,95±0,

37

15,71±0

,16

2,61±0,1

5 38,13 0,192 0,511 12,17 7,51

Ekstruduoti

lubinai

92,73±0,6

2

27,53±0,

23

7,72±0,

14

2,28±0,1

7 45,97 0,277 0,652 12,27 8,20

Neapdorotos

pupos

94,01±0,4

2

26,73±0,

20

0,99±0,

12

2,88±0,1

4 56,39 0,100 0,403 12,36 7,76

Ekstruduotos

pupos

90,98±0,3

1

27,20±0,

31

1,21±0,

14

2,97±0,0

8 53,38 0,164 0,479 12,13 7,61

Neapdoroti

žirniai

92,33±0,8

4

22,46±0,

36

1,61±0,

18

2,52±0,1

1 61,21 0,102 0,411 12,82 8,18

Ekstruduoti

žirniai

89,44±0,2

3

23,14±0,

45

1,58±0,

13

2,54±0,1

0 57,49 0,132 0,473 12,40 7,90

35

Pupinių javų sausųjų medžiagų kiekis iki apdorojimo kito nuo 91,72 proc. iki 94,01 proc., po

ekstrudavimo – 90,98-92,73 proc., didžiausias SM kiekis nustatytas neapdorotų pupų (94,01 proc.),

o mažiausias – ekstruduotų žirnių (89,44 proc.).

Didžiausias žalių baltymų kiekis nustatytas neapdorotuose lubinuose (30,95 proc).

Mažiausias žalių baltymų kiekis nustatytas neapdorotuose žirniuose (22,46 proc.), po ekstrudavimo

baltymų kiekis žirnuose padidėjo 0,68 proc. Didžiausias ekstrudavimo poveikis baltymų kiekiui

buvo apdorojant lubinus, iki apdorojimo baltymų nustatyta – 30,95 proc., po ekstrudavimo ž.

baltymų sumažėjo netgi 3,42 proc. (27,20 proc.). Galima daryti prielaidą, jog dalis baltymų galėjo

pereiti į neazotinių ekstrakcinių medžiagų koncentraciją, tačiau šią hipotezę reikėtų tikslinti

naudojant modernesnius tyrimo metodus.

Mažiausias žalių riebalų kiekis nustatytas neapdorotų ir ekstruduotų pupų, o didžiausias –

neapdorotų ir ektruduotų lubinuos. Didžiausias ž. riebalų skirtumas, netgi – 7,99 proc. nustatytas

tarp neapdorotų (15,71 proc.) ir apdorotų lubinų (7,72 proc.). Panašius ž. riebalų pokyčius pateikia

Blizniko S. ir bendraautorių [72] atlikti tyrimai taikant skirtingus kombinuotojo pašaro apdorojimo

metodus, poveikio kitiems maistinės vertės rodikliams šiems autoriams nustatyti nepavyko. Jų

rezultatus patvirtina mūsų gauti ž. pelenų, kalcio ir fosforo tyrimo rezultatai.

Žalių pelenų kiekis prieš ir po apdorojimo kito neženkliai. Mažiausias pelenų kiekis nustatytas

– ekstruduotuose lubinuose (2,28 proc.), didžiausias – ekstruduotose pupose.

Mažiausias kalcio ir fosforo kiekis nustatytas pašarinėse pupose.

Apykaitos energijos kiekis apdorotuose ir neapdorotuose lubinuose, pupose ir žirniuose buvo

labai panašus apie 12,13-12,82 proc.

Ekstrudavimas taip pat neturėjo jokio reikšmingo poveikio pupinių javų (pupų, žirnių)

maistinės vertei kitų autorių atliktuose tyrimuose [73].

36

7 lentelė. Ląstelienos ir atskirų jos frakcijų kiekis tirtuose pupiniuose javuose

Žaliavos pavadinimas Žalia ląsteliena,

proc. ADL, proc ADF, proc. NDF, proc.

Neapdoroti lubinai 15,51±0,68 0,92±0,08 18,75±0,21 22,72±0,34

Ekstruduoti lubinai 12,22±0,62 1,04±0,09 15,49±0,017 22,97±0,38

Neapdorotos pupos 6,92±0,28 0,87±0,07 9,71±0,02 16,89±0,21

Ekstruduotos pupos 6,22±0,32 0,73±0,07 53,38±0,64 9,10±0,14

Neapdoroti žirniai 4,53±0,22 0,39±0,06 6,69±0,21 15,06±0,35

Ekstruduoti žirniai 4,69±0,18 0,07±0,02 6,04±0,19 8,59±0,16

Didžiausias žalios ląstelienos kiekis nustatytas neapdorotuose lubinuose (15,51 proc.),

mažiausias neapdorotuose žirniuose (4,53 proc.). Po ekstrudavimo ž. ląstelienos lubinuose

sumažėjo net 2,99 proc., kituose pupiniuose javuose ž. ląstelienos kiekis po ekstrudavimo kito

nežymiai.

Didžiausias ADL frakcijos kiekis nustatytas ekstruduotuose lubinuose, o mažiausias –

ekstruduotuose žirniuose. ADL frakcijos kiekis tiriamuosiuose pašaruose prieš ir po apdorojimo

kito nežymiai.

Atlikus tyrimus nustatyta, jog didžiausias ADF frakcijos kiekis nustatytas ekstruduotose

pupose, o mažiausias ekstruduotuose žirniuose. Pastebima, jog ekstrudavimas turėjo reikšmingos

įtakos ADF frakcijos pokyčiams pupiniuose javuose. Nustatyta jog ADF frakcijos pupose po

ekstrudavimo padidėjo.

Daugiausia NDF nustatyta ekstruduotuose lubinuose – 22,97 proc., mažiausia ekstruduotuose

žirniuose – 8,59 proc. Pastebima, jog NDF frakcijos kiekiui, pupose ir žirniuose ekstrudavimas

turėjo pastebimos įtakos, tuo tarpu NDF kiekio pokyčiai lubinuose prieš ir po ekstrudavimo

nežymūs.

Pupiniuose javuose nustatytas aminorūgščių kiekis pateikiamas 8 lentelėje

37

8 lentelė. Aminorūgščių kiekis neapdorotuose ir ekstruduotuose pupiniuose javuose, g/kg SM

Žaliavos pavadinimas Neapdoroti lubinai Ekstruduoti lubinai Neapdorotos pupos Ekstruduotos pupos Neapdoroti žirniai Ekstruduoti žirniai

Asparto r. 30,24±0,09 24,34±0,91 30,77±0,31 28,72±0,39 25,15±0,61 25,18±0,71

Treoninas 11,14±0,32 8,88±0,08 9,92±0,12 9,61±0,12 8,85±0,12 8,73±0,12

Serinas 15,57±0,25 13,01±0,24 13,31±0,32 13,22±0,41 10,53±0,41 11,67±0,24

Glutamo r. 74,96±0,95 62,18±0,97 51,58±1,02 51,71±0,21 40,30±0,59 42,77±0,91

Prolinas 13,86±0,23 13,06±0,08 11,63±0,94 12,68±0,46 10,86±0,45 11,04±0,02

Glicinas 13,70±0,87 11,38±0,92 12,60±0,31 11,68±0,51 10,31±0,11 11,31±0,21

Alaninas 11,14±0,38 8,79±0,32 11,27±0,16 11,10±0,55 10,53±0,91 10,05±0,12

Valinas 12,39±0,71 9,57±0,54 11,96±0,19 11,93±0,12 8,59±0,10 10,50±0,31

Metioninas 4,08±0,02 4,03±0,09 3,80±0,32 3,74±0,21 2,22±0,01 2,34±0,41

Izoleucinas 12,93±0,36 10,79±0,27 11,38±0,01 11,32±0,62 8,91±0,72 9,63±0,51

Leucinas 20,61±0,51 25,32±0,31 19,61±0,12 19,91±0,62 15,23±0,17 23,80±0,91

Tirozinas 10,47±0,01 7,97±0,09 7,14±0,19 7,56±0,91 5,32±0,01 5,88±0,12

Fenilalaninas 11,97±0,36 10,29±0,06 11,14±0,39 11,47±0,45 9,99±0,16 10,81±0,11

Histidinas 12,09±0,25 10,18±0,32 12,30±0,49 9,82±0,12 9,81±0,15 9,51±0,09

Lizinas 14,72±0,39 11,74±0,39 16,06±0,51 15,05±0,91 15,22±0,94 15,42±0,46

Argininas 38,31±0,34 28,26±0,11 28,10±0,39 28,21±0,16 20,63±0,71 20,99±0,33

Iš viso aminorūgščių: 308,16 259,80 262,56 257,72 212,47 229,61

Dias Paes M. C. [74] nurodo, jog kukurūzų ekstrudavimas reikšmingai sumažina izoleucino,

leucino, lizino, treonino ir valino kiekį, taip pat veikia histidino, metionino ir triptofano kiekį

kukurūzuose. Analizuojant gautus tyrimų rezultatus, nustatyta jog ekstruduojant apdorojus lubinus ir

žirnius ženkliai padidėjo leucino kiekis šiose žaliavose. Lubinuose po ekstrudavimo leucino kiekis– 4,71

g/kg SM padidėjo, o žirniuose – 8,57 g/kg SM. Pupose leucino kiekis prieš ir po ekstrudavimo beveik

nepakito.

Nustatyta, jog žaliavų ekstrudavimas turėjo įtakos tirozino kiekio pokyčiams lubinuose. Lubinuose

po ekstrudavimo tirozino sumažėjo – 2,5 g/kg SM.

Analizuojant rezultatus pastebėta, jog po ekstrudavimo 5,9 g kg/SM sumažėjo asparto r. kiekis

lubinuose. Asparto r. kiekiui pupose ir žirniuose ekstrudavimas poveikio neturėjo.

Ekstruduose lubinuose nustatytas 10,05 g/kg SM mažesnis arginino kiekis, kitose žaliavose šis

poveikis neužfiksuotas.

Ekstrudavimas neturėjo beveik jokio poveikio treonino, serino, glutamo, prolino, glicino,

alaninino, valino, metionino, fenilalanino ir izoleucino kiekio pokyčiams pupose ir žirniuose.

Ištirtų neapdorotų ir ekstruduotų pupinių javų mėginių riebalų rūgščių sudėtis pateikta 9-11

lentelėse.

39

9 lentelė. Neapdorotų ir ekstruduotų lubinų riebalų rūgščių sudėtis

Rodiklis Trumpinys Mato vienetas Neapdoroti lubinai Ekstr. lubinai

Lauro rūgštis C12:0 proc. 0,03±0,01 0,03±0,01

Miristo rūgštis C14:0 proc. 0,17±0,02 0,18±0,01

Pentadekano rūgštis C15:0 proc. 0,08±0,01 0,06±0,01

Palmitino rūgštis C16:0 proc. 11,80±0,12 12,16±0,03

Palmitino rūgštis C16:1n-9 proc. 0,08±0,01 0,06±0,01

Heksadekaeno rūgštis C16:1n-7 proc. 0,08±0,02 0,09±0,03

Margarino rūgštis C17:0 proc. 0,09±0,03 0,08±0,001

Margarinoleno rūgštis C17:1 proc. 0,03±0,001 0,04±0,001

Stearino rūgštis C18:0 proc. 7,99±0,35 7,42±0,03

Elaido rūgštis trans-

C18:1n-9 proc. 0,00 0,02±0,01

Oleino rūgštis C18:1n-9 proc. 38,51±2,99 32,74±0,92

Vakeno rūgštis C18:1n-7 proc. 2,28±0,32 1,08±0,03

Linolelaido rūgštis trans-

C18:2n-6 proc. 0,03±0,01 0,04±0,01

Linolo rūgštis C18:2n-6 proc. 31,00±1,87 38,93±0,81

γ-linoleno rūgštis C18:3n-6 proc. 0,01±0,001 0,01±0,01

α-linoleno rūgštis C18:3n-3 proc. 4,23±0,21 3,80±0,31

Arachido rūgštis C20:0 proc. 0,92±0,09 0,88±0,05

Eikozoeno rūgštis C20:1n-9 proc. 0,23±0,15 0,28±0,08

Eikozodieno rūgštis C20:2n-6 proc. 0,03±0,001 0,04±0,03

Eikozotrieno rūgštis C20:3n-3 proc. 0,06±0,03 0,08±0,01

Eikozopentaeno rūgštis C20:5n-3 proc. 0,10±0,03 0,04±0,01

Begeno rūgštis C22:0 proc. 1,89±0,50 1,53±0,02

Eruko rūgštis C22:1n-9 proc. 0,00 0,00

Eikozotetraeno rūgštis C22:4n-6 proc. 0,02±0,01 0,01±0,01

Lignocerino rūgštis C24:0 proc. 0,27±0,03 0,31±0,02

Nervono rūgštis C24:1n-9 proc. 0,03±0,01 0,05±0,03

Dokozopentaeno rūgštis C22:5n-3 proc. 0,00 0,00

Sočiosiųjų riebalų rūgščių suma proc. 23,23±1,32 22,65±0,71

Mononesočiųjų riebalų rūgščių

suma proc. 41,24±3,59 34,36±0,95

Polinesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 35,48±5,31 42,95±0,89

Neidentifikuotė riebalų rūgščių

suma proc. 0,05±0,01 0,04±0,01

Rūgščių trans-izomerų suma proc. 0,03±0,01 0,06±0,01

Polinesočiųjų ir sočiųjų rūgščių

kiekybinis santykis 1,53 1,90

n-3 rūgščių suma proc. 4,39 3,92

n-6 rūgščių suma proc. 31,09 39,03

n-6/n-3 7,08 9,95

Aterogeniškumo indeksas AI 0,16 0,17

Trombogeniškumo indeksas TI 0,40 0,41

hipo-/Hiper-holesteroleminis h/H 6,36 6,22

Rūgščių peroksidavimosi indeksas IP 41,40 47,9

40

10 lentelė. Neapdorotų ir ekstruduotų pupų riebalų rūgščių sudėtis

Rodiklis Trumpinys Mato

vienetas

Neapdorotos

pupos

Ekstr.

pupos

Lauro rūgštis C12:0 proc. 0,04±0,01 0,07±0,01

Miristo rūgštis C14:0 proc. 0,43±0,02 0,33±0,04

Pentadekano rūgštis C15:0 proc. 0,19±0,01 0,14±0,02

Palmitino rūgštis C16:0 proc. 14,18±0,51 13,50±0,21

Palmitino rūgštis C16:1n-9 proc. 0,02±0,01 0,07±0,01

Heksadekaeno rūgštis C16:1n-7 proc. 0,08±0,01 0,22±0,02

Margarino rūgštis C17:0 proc. 0,14±0,01 0,14±0,05

Margarinoleno rūgštis C17:1 proc. 0,03±0,02 0,03±0,01

Stearino rūgštis C18:0 proc. 2,62±0,09 3,08±0,12

Elaido rūgštis trans- C18:1n-9 proc. 0,00 0,00

Oleino rūgštis C18:1n-9 proc. 24,64±1,00 24,68±1,01

Vakeno rūgštis C18:1n-7 proc. 1,08±0,09 1,18±0,09

Linolelaido rūgštis trans- C18:2n-6 proc. 0,04±0,01 0,05±0,01

Linolo rūgštis C18:2n-6 proc. 50,81±5,02 50,13±1,59

γ-linoleno rūgštis C18:3n-6 proc. 0,00 0,00

α-linoleno rūgštis C18:3n-3 proc. 3,48±0,08 4,26±0,25

Arachido rūgštis C20:0 proc. 1,01±0,02 0,81±0,05

Eikozoeno rūgštis C20:1n-9 proc. 0,49±0,03 0,40±0,06

Eikozodieno rūgštis C20:2n-6 proc. 0,09±0,05 0,09±0,01

Eikozotrieno rūgštis C20:3n-3 proc. 0,07±0,01 0,06±0,01

Eikozopentaeno rūgštis C20:5n-3 proc. 0,02±0,01 0,06±0,01

Begeno rūgštis C22:0 proc. 0,33±0,03 0,40±0,09

Eruko rūgštis C22:1n-9 proc. 0,00 0,04±0,01

Eikozotetraeno rūgštis C22:4n-6 proc. 0,00 0,00

Lignocerino rūgštis C24:0 proc. 0,16±0,01 0,18±0,02

Nervono rūgštis C24:1n-9 proc. 0,02±0,01 0,07±0,01

Dokozopentaeno rūgštis C22:5n-3 proc. 0,02±0,01 0,02±0,001

Sočiosiųjų riebalų rūgščių suma proc. 19,11±0,12 18,65±0,23

Mononesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 26,36±0,51 26,68±0,99

Polinesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 54,54±5,31 54,67±4,36

Neidentifikuotė riebalų rūgščių suma proc. 0,00 0,00

Rūgščių trans-izomerų suma proc. 0,04±0,02 0,05±0,06

Polinesočiųjų ir sočiųjų rūgščių

kiekybinis santykis

2,85 2,93

n-3 rūgščių suma proc. 3,59 4,40

n-6 rūgščių suma proc. 50,94 50,27

n-6/n-3 14,18 11,43

Aterogeniškumo indeksas AI 0,20 0,18

Trombogeniškumo indeksas TI 0,35 0,33

hipo-/Hiper-holesteroleminis h/H 5,48 5,81

Rūgščių peroksidavimosi indeksas IP 59,0 60,1

41

11 lentelė. Neapdorotų ir ekstruduotų žirnių riebalų rūgščių sudėtis

Rodiklis Trumpinys Mato

vienetas

Neapdoroti

žirniai

Ekstr. žirniai

Lauro rūgštis C12:0 proc. 0,02±0,01 0,02±0,01

Miristo rūgštis C14:0 proc. 0,21±0,07 0,22±0,07

Pentadekano rūgštis C15:0 proc. 0,17±0,06 0,12±0,03

Palmitino rūgštis C16:0 proc. 11,81±0,09 12,02±0,32

Palmitino rūgštis C16:1n-9 proc. 0,02±0,01 0,04±0,01

Heksadekaeno rūgštis C16:1n-7 proc. 0,06±0,01 0,13±0,05

Margarino rūgštis C17:0 proc. 0,17±0,03 0,16±0,06

Margarinoleno rūgštis C17:1 proc. 0,03±0,01 0,04±0,01

Stearino rūgštis C18:0 proc. 3,50±0,24 3,21±0,09

Elaido rūgštis trans-

C18:1n-9

proc.

0,00 0,03±0,01

Oleino rūgštis C18:1n-9 proc. 26,94±1,11 24,41±0,98

Vakeno rūgštis C18:1n-7 proc. 1,03±0,07 1,07±0,9

Linolelaido rūgštis trans-

C18:2n-6

proc.

0,03±0,01 0,06±0,01

Linolo rūgštis C18:2n-6 proc. 45,65±1,59 48,43±0,59

γ-linoleno rūgštis C18:3n-6 proc. 0,03±0,01 0,03±0,01

α-linoleno rūgštis C18:3n-3 proc. 8,98±0,06 8,10±0,035

Arachido rūgštis C20:0 proc. 0,44±0,09 0,39±0,12

Eikozoeno rūgštis C20:1n-9 proc. 0,38±0,07 0,46±0,03

Eikozodieno rūgštis C20:2n-6 proc. 0,06±0,01 0,06±0,01

Eikozotrieno rūgštis C20:3n-3 proc. 0,03±0,02 0,05±0,01

Eikozopentaeno rūgštis C20:5n-3 proc. 0,00 0,09±0,02

Begeno rūgštis C22:0 proc. 0,16±0,03 0,24±0,02

Eruko rūgštis C22:1n-9 proc. 0,06±0,01 0,26±0,02

Eikozotetraeno rūgštis C22:4n-6 proc. 0,00 0,03±0,01

Lignocerino rūgštis C24:0 proc. 0,15±0,01 0,17±0,01

Nervono rūgštis C24:1n-9 proc. 0,02±0,01 0,09±0,01

Dokozopentaeno rūgštis C22:5n-3 proc. 0,00 0,00

Sočiosiųjų riebalų rūgščių suma proc. 16,63±0,09 16,55±0,27

Mononesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 28,53±0,59 26,1±0,89

Polinesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 54,77±0,97 56,85±1,03

Neidentifikuotė riebalų rūgščių suma proc. 0,07±0,01 0,10±0,01

Rūgščių trans-izomerų suma proc. 0,03±0,01 0,08±0,01

Polinesočiųjų ir sočiųjų rūgščių

kiekybinis santykis

3,29 3,44

n-3 rūgščių suma proc. 9,01 8,24

n-6 rūgščių suma proc. 45,76 48,60

n-6/n-3 5,08 5,90

Aterogeniškumo indeksas AI 0,15 0,15

Trombogeniškumo indeksas TI 0,24 0,25

hipo-/Hiper-holesteroleminis h/H 6,88 6,72

Rūgščių peroksidavimosi indeksas IP 64,5 66,2

42

Nustatyta, kad tirtuose pupų ir žirnių mėginiuose vyravo linolo rūgštis (C18:2n-6). Linolo

(C18:2n-6) ir linoleno rūgštys (C18:3n-3) yra būtinosios RR žmogaus ir daugelio žinduolių organizmų

fiziologinėms funkcijoms užtikrinti. Lubinuose šios RR rūgšties yra apie 15-20 proc. mažiau, nei kituose

pupiniuose javuose, tačiau juose užfiksuotas aukštas oleino riebalų rūgšties kiekis, daugiau kaip 38 proc.

iki apdorojimo, po estrudavimo, oleino rūgšties numažėjo – 5,77 proc. Tačiau 7,93 proc. padidėjo linolo

rūgšties kiekis, iki apdorojimo jos aptikta – 31 proc., po apdorojimo – 38,93 proc.

Neapdorotose lubinuose, pupose ir žirniuose lauro rūgšties kiekis svyravo nuo 0,02 iki 0,04 proc.,

pastebėta, jog po ekstrudavimo lubinuose ir žirniuose lauro r. kiekis nepakito, o pupose, jos aptikta 0,03

proc. daugiau nei iki estrudavimo.

Didžiausias palmitino rūgšties kiekis nustatytas pupose (iki apdorojimo 14,18 proc., po

apdorojimo 13,50 proc), lubinuose ir žirniuose, šios RR kiekis buvo labai panašus, bei svyravo nuo 11,37

iki 11,87 proc. iki apdorojimo, po apdorojimo – 11,66-12,06 proc.

3.2. Melžiamų karvių produktyvumo kitimas

Vienos veislės ir vienos bandos karvės, laikomos vienodomis sąlygomis, paprastai duoda

nevienodos sudėties ir ne vienodą kiekį pieno. Tai priklauso nuo paveldėjimo, šėrimo, laikymo ir

priežiūros įvairaus augimo ir brandos laikotarpiais. Siekiant geriau panaudoti pašarus, gauti daugiau ir

kokybiškos produkcijos, reikia daug dėmesio skirti šėrimo technologijos elementams: pašarų

paruošimui, šėrimo dažnumui, pašarų atidavimo gyvuliams tvarkai. Tinkamai paruoštų ir pateiktų pašarų

gyvuliai suėda daugiau ir jie geriau įsisavinami į organizmą [75]. Vienas iš efektyvių pašaro apdorojomo

būdų yra ekstrugavimas. Ekstruduoti pašarai - gaminami žaliavą veikiant aukšta slėgiu ir temperatūra,

taip gaunamas aukštos kokybės, termiškai apdorotas, maistingas ir lengvai virškinamas produktas [76].

Kontrolinės ir tiriamosios karvių grupių produktyvumo kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju

laikotarpiu pateikiamas 8 paveiksle.

43

8 pav. Natūralaus pieno kiekio kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, kg/d.

Kaip matome iš 8 paveikslo duomenų, tiriamuoju laikotarpiu užfiksuotas melžiamų karvių

produktyvumo didėjimas tiriamojoje grupėje lyginant su kontroline grupe. Paruošiamuoju laikotarpio

pradžioje vidutiniškai iš kontrolinės grupės karvių pieno primelžta 1,09 kg arba 3,29 proc. daugiau nei

iš tiriamiamosios grupės karvių (p>0,05). Tiriamojo laikotarpio pradžioje vidutiniškai iš tiriamosios

grupės karvių pieno primelžta 0,95 kg arba 2,79 proc. mažiau nei iš kontrolinės (p>0,05). Tačiau po

pirmojo bandymo mėnesio, vidutiniškai iš tiriamosios grupės karvių pieno primelžta 2,16 kg arba 6,47

proc. daugiau, nei iš kontrolinės grupės karvių (p>0,05). Po antrojo bandymo mėnesio tiriamosios grupės

karvės davė 2,41 kg arba 8,33 proc. pieno daugiau nei kontrolinės grupės karvės (p>0,05). Po trečiojo

bandymo mėnesio tiriamosios grupės karvės davė 1,55 kg arba 5,49 proc. pieno daugiau nei kontrolinės

grupės karvės (p>0,05).

Pieno gamintojams už pieną yra atsiskaitoma atsižvelgiant į pieno kiekį kilogramais bei

vadovaujantis pieno baltymų ir riebalų bazinėmis normomis, taip pat atsižvelgiant į pieno kokybinius

rodiklius. Todėl gautas pienas, pagal formulę perskaičiuotas į bazinį pieno kiekį, pateikiamas 9

paveiksle.

0

5

10

15

20

25

30

35

Paruošiamojolaikotarpio

pradžia

Tiriamojolaikotarpio

pradžia

po 30d. po 60d. po 90 d.

34,21 34,9531,75

28,93 28,21

33,12 34 33,9131,34

29,76

Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

44

9 pav. Vidutinis bazinio pieno kiekis paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, kg/d.

Kaip matome iš 9 paveikslo duomenų, vidutinis primelžtas bazinio pieno kiekis tiriamojoje

grupėje paruošiamojo laikotarpio pradžioje buvo 1,0 kg arba 2,51 proc. mažesnis, nei kontrolinėje

grupėje (p>0,05). Tiriamojo laikotarpio pradžioje kontrolinės grupės karvės davė 0,33 kg, arba 0,83

proc. daugiau bazinio pieno lyginant su tiriamąją grupe (p>0,05). Po pirmojo bandymų mėnesio

tiriamosios grupės karvės davė 0,74 kg arba 1,88 proc. (p<0,05), po antrojo – 3,96 kg arba 11,54 proc.

bazinio pieno daugiau, nei kontrolinės grupės karvės (p<0,05), o bandymo pabaigoje skirtumo tarp

grupių beveik nebuvo. Pagal gautus bazinio pieno rezultatus apskaičiavome bendrą gautą bazinio pieno

kiekį pereinamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu (10 paveikslas).

31,0032,0033,0034,0035,0036,0037,0038,0039,0040,0041,00

Paruošiamojolaikotarpio

pradžia

Tiriamojolaikotarpio

pradžia

po 30 d. po 60 d. po 90 d.

40,82

39,7439,29

34,31

39,5339,49 39,4240,04

38,26

39,55

Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

45

10 pav. Bazinio pieno kiekis bandymo paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, kg

Nustatėme, jog per visą tyrimo laikotarpį, iš tiriamųjų karvių šertų kombinuotaisiais pašarais

papildytais ekstruduotomis pašarinėmis pupomis, bazinio pieno primelžta 136,9 kg arba 3,46 proc.

daugiau, nei iš kontrolinės grupės karvių šertų kombinuotuoju pašaru su nepdorotomis pašarinėmis

pupomis (p<0,05).

3.2.1. Pieno riebalų ir baltymų kiekio bei santykio kitimas

11 pav. Pieno riebalų kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, proc.

0,00

200,00

400,00

600,00

800,00

1000,00

1200,00

1400,00

Per paruošiamąjįlaikotarpį

po 30 d. po 60 d. po 90 d.

556,36

1178,84

1029,34

1185,90

551,83

1201,101147,72

1186,50

Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

00,5

1

1,52

2,53

3,5

44,5

5

Paruošiamojolaikotarpio

pradžia

Tiriamojolaikotarpio

pradžia

po 30 d. po 60 d. po 90 d.

4,323,9

4,31 4,17

4,8

4,273,95

4,37 4,25

4,87

Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

46

Kaip matome iš 11 paveikslo duomenų, vidutinis riebalų kiekis tiriamosios grupės karvių piene

parušiamojo laikotarpi pradžioje, buvo nežymiai mažesnis nei kontrolinės grupės karvių piene (p>0,05),

tačiau matyti, kad riebalų kiekis tiriamosios grupės karvių piene nuosekliai didėjo viso bandymo metu,

tuo tarpu kontrolinės grupės piene šis rodiklis kito nežymiai. Paruošiamojo laikotarpio pradžioje riebalų

kiekis tiriamosios grupės karvių piene buvo – 0,05 proc. (p>0,05) mažesnis lyginant su kontroline grupe.

Tiriamojo laikotarpio pradžioje riebalų kiekis piene buvo 0,05 proc. (p>0,05) didesnis, po pirmojo

bandymų mėnesio 0,24 proc. (p>0,05), po antrojo – 0,08 proc. o po trečiojo – 0,07 proc. didesnis, nei

kontrolinės grupės karvių piene (p>0,05).

12 pav. Pieno baltymų kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, proc.

Kaip matyti iš 12 paveikslo duomenų pieno baltymų kiekis tyrimo eigoje didėjo. Paruošiamojo

laikotarpio pradžioje pieno baltymingumas tiriamojoje grupėje buvo 0,03 proc. (p>0,05), tiriamojo

laikotarpio pradžioje buvo 0,05 proc. didesnis (p>0,05), po pirmojo bandymo mėnesio 0,10 proc.

didesnis (p>0,05), o po antrojo bandymo mėnesio, vos 0,01 proc., o po trečiojo - net 0,29 proc. daugiau

lyginant su kontroline grupe.

Pieno ūkiuose labai svarbu, jog gyvuliai būtų sveiki, o vertinant bandos sveikatingumą galima

pasitelkti įvairias sveikatingumo vertinimo priemones, pakankamai informatyvi priemonė yra

apskaičiuojamas pieno riebalų ir baltymų santykis, taigi siekdami nustatyti tiriamosios ir kontrolinės

grupės sveikatingumą apskaičiavome pieno riebalų ir baltymų santykį (12 paveikslas).

2,7

2,8

2,9

3

3,1

3,2

3,3

3,4

3,5

3,6

Paruošiamojolaikotarpio

pradžia

Tiriamojolaikotarpio

pradžia

po 30 d. po 60 d. po 90 d.

3,113,18 3,15

3,253,3

3,14

3,23

3,03

3,26

3,59

Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

47

13 pav. Pieno riebalų ir baltymų santykio kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu

Kaip matome iš 13 paveikslo duomenų, kontrolinės ir tiriamosios grupės karvių piene riebalų ir

baltymų santykis tiriamuoju laikotarpiu svyravo gana ženkliai, pastebime, jog paruošiamojo laikotarpio

pradžioje ir praėjus mėnesiui po tiriamojo laikotarpio pradžios, bei bandymo pabaigoje, šis rodiklis buvo

arti viršutinės fiziologinės normos ribos, o tiriamojo laikotarpio pradžioje ir praėjus 60 dienų nuo

bandymo pradžios visiškai atitiko fiziologinę normą (p>0,05).

3.2.2 Laktozės kiekio piene kitimas

14 pav. Laktozės kiekio piene kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, proc.

1,10

1,15

1,20

1,25

1,30

1,35

1,40

1,45

1,50

Paruošiamojolaikotarpio

pradžia

Tiriamojolaikotarpio

pradžia

po 30 d. po 60 d. po 90 d.

1,39

1,23

1,37

1,28

1,45

1,36

1,22

1,44

1,30

1,36

Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

1,35

1,85

2,35

2,85

3,35

3,85

4,35

4,85

Paruošiamojolaikotarpipradžia

Tiriamojolaikotarpio

pradžia

po 30d. po 60d. po 90d.

4,62 4,65 4,7 4,66 4,634,49 4,59 4,67 4,65 4,71

Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

48

Vertindami laktozės kiekio kitimo piene rezultatus paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu,

pastebime, jog laktozės kiekis piene, tarp kontrolinės ir tiriamosios grupės, skyrėsi ir kito nežymiai

(p>0,05).

3.2.3. Urėjos kiekio piene kitimas

15 pav. Urėjos koncentracijos piene kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, mg%

Kaip matome iš 15 paveikslo duomenų, paruošiamojo laikotarpio pradžioje, kontrolinės grupės

karvių piene urėjos koncentracija buvo 1,87 mg% (p>0,05) mažesnė, o tiriamojo laikotarpio pradžioje

1,0 mg% didesnė, nei tiriamosios grupės karvių piene (p>0,05). Po pirmojo tyrimo mėnesio urėjos kiekis

kontrolinės grupės karvių piene buvo 0,1 mg%. (p>0,05) didesnė, po antrojo mėnesio 0,9 mg%, o po

trečiojo - 0,75 proc. mažesnė, o po nei tiriamojoje grupėje (p>0,05).

3.2.4. Somatinių ląstelių kiekio piene kitimas

Somatinės ląstelės – tai baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), kūno bei sekrecijos epitelinės ląstelės

[77]. Tešmens epitelinės ląstelės, vykstant normaliems organizmo procesams, nuolat atskyla ir

atsinaujina. Kai pieno liaukoje uždegimo nėra, somatinių ląstelių skaičius būna nuo 10 iki 200 tūkst./ml

(vidutiniškai 50–75 tūkst./ml), vyrauja epitelinės ląstelės. Natūraliai jų visada padaugėja prieš karvėms

užtrūkstant, pradėjus jas melžti vieną kartą per dieną, taip pat pirmomis dienomis po veršiavimosi [78].

02468

101214161820

Paruošiamojolaikotarpipradžia

Tiriamojolaikotarpio

pradžia

po 30d. po 60d. po 90d.

8,4

15,58 15,6 15,9

18,92

10,27

16,58 15,716,8

19,67

Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

49

16 pav. Somatinių ląstelių skaičiaus piene kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, tūks/ml.

Analizuojant somatinių ląstelių skaičiaus kitimą karvių piene (16 pav.) bandomuoju laikotarpiu,

pastebima, jog visą tyrimo laikotarpį kontrolinės grupės karvių piene somatinių ląstelių skaičius buvo

ženkliai didesnis, nei tiriamosios grupės karvių piene. Po pirmojo bandymo mėnesio somatinių ląstelių

skaičius melžiamų karvių piene tiriamojoje grupėje 84,4 tūkst./ml arba 56,64 proc. mažesnis lyginant su

kontroline grupe (p>0,05). Po antrojo bandymo mėnesio somatinių ląstelių skaičius tiriamosios grupės

karvių piene - 21 tūkst./ml arba 20,19 proc. mažesnis lyginant su kontroline grupe (p>0,05). O bandymo

pabaigoje - 27 tūkst./ml arba 19,15 proc. mažesnis lyginant su kontroline grupe (p>0,05).

3.2.5 Pelenų kiekio piene kitimas

Apie mineralinių medžiagų kiekį produkte sprendžiama pagal pelenų, likusių sudeginus produkto

organines medžiagas tokiose sąlygose, kuriose nesuskyla chloridai ir nesioksiduoja chloro junginiai.

Pelenuose, be natūralių sudėtinių dalių, gali būti smėlio ar kitų teršalų likučių, pvz., valgomosios druskos

ar cheminių medžiagų. Pelenų kiekis ir sudėtis priklauso nuo maisto produktų kilmės ir mėginiui

mineralizuoti taikyto metodo. Daugumoje pieno produktų yra nuo 0,5 iki 1,0 proc. pelenų.

Nenuriebalintuose pieno milteliuose jų gali būti iki 8,0 proc. [79].

0

20

40

60

80

100

120

140

160

Paruošiamojolaikotarpio

pradžia

Bandomojolaikotarpio

pradžia

Po 30d Po 60d. Po90d.

33,8

59,6

149

104

141

61,23

80,864,6

83

114

Kontrolonė grupė Tiriamoji grupė

50

12 lentelė. Pelenų kiekis karvių piene, proc.

Grupė Paruošiamuoju

laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.

Kontrolinė 0,70±0,01 0,75±0,1 0,69±0,01 0,71±0,01

Tiriamoji 0,70±0,02 0,74±0,02 0,70±0,01 0,69±0,02

Kaip matome iš 12 lentelės duomenų, visą tiriamąjį laikotarpį pelenų kiekis karvių piene

kontrolinėje grupėje kito nuo 0,69 proc. iki 0,75 proc. (p>0,05). Tuo tarpu tiriamojoje grupėje pelenų

kiekis svyravo nuo 0,69 proc. iki 0,74 proc. (p>0,05). Viso bandymo metu pelenų kiekis kito fiziologinės

normos ribose, o statistiškai patikimų skirtumų, tarp tirų mėginių, nustatyta nebuvo. Todėl galime daryti

prielaidą, jog ekstruduotų pašarinių pupų panaudojimas melžiamų karvių mityboje neturėjo poveikio

pieno pelenų kiekiui.

3.2.6. Titruojamojo rūgštingumo kitimas piene

Rūgštingumas turi didelę reikšmę, vertinant žaliavų ir maisto produktų kokybę. Žaliavų

rūgštingumo laipsnis dažnai yra veiksnys, pagal kurį sprendžiama apie reikiamą technologinio proceso

būdą perdirbant žaliavą į tam tikrą produktą. Maisto produktuose rūgštingumas yra ribojamas. Jeigu

produkto rūgštingumas neatitinka nustatytos normos jis yra netinkamas vartoti [79].

13 lentelė. Pieno rūgštingumas oT

Grupė Paruošiamuoju

laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.

Kontrolinė grupė 16,80±0,23 16,09±0,44 16,67±0,49 15,77±0,41

Tiriamoji 17,20±0,27 16,17±0,44 16,65±0,55 16,60±0,27

Kaip matome iš 13 lentelės duomenų, visą bandomąjį laikotarpį pieno titruojamasis rūgštingumas

kito fiziologinės normos ribose. Kontrolinės grupės karvių piene jis buvo nustatytas nuo 15,77 oT iki

16,8 oT ribose (p>0,05). Tuo tarpu tiriamosios grupės karvių pieno titruojamasis rūgštingumas kito nuo

16,17 oT iki 17,2 oT.

51

3.2.7. Pieno aktyvusis rūgštingumas (pH)

Pieno rūgštingumas parodo pieno šviežumą ir natūralumą. Jis priklauso nuo baltymų savybių, kalio

ir kalcio fosfatų, citratų, anglies dioksido, laisvųjų rūgščių ir kitų piene esančių rūgščių junginių. Taip

pat įtakos turi gyvulio veislė, amžius, laktacijos periodas, pašarai, sveikatos būklė. Pirmomis laktacijos

dienomis rūgštingumas būna didesnis, nei susinormalizavus pieno sudėčiai, o laktacijai baigiantis

mažesnis. Padidėjęs pieno rūgštingumas gali būti dėl į pieną patekusių bakterijų veiklos. Šis rodiklis

netiesiogiai parodo sanitarinę fermos būklę bei pieno paruošimo kokybę. Šviežio pieno pH kinta nuo

6,60 iki 6,80. Jeigu pieno aktyvusis rūgštingumas mažesnis kaip 6,40, tai pienas netinkamas perdirbimui,

jame vystosi įvairūs mikroorganizmai. Jeigu pieno pH yra daugiau kaip 6,80, tai rodo, kad jame gali būti

pašalinio vandens, dezinfekuojančių medžiagų, priemaišų, arba pienas yra sergančių karvių. Pieno pH

pasikeitimui (jo sumažėjimui) didžiausią įtaką turi pieno rūgšties bakterijų veikla. Vystantis pieno

rūgšties bakterijoms susidaro pieno rūgštis, todėl vandenilio jonų koncentracija didėja, pH mažėja.

Sumažėjus pH iki 3,50 - 4,25, pieno rūgšties bakterijos nesivysto[80] .

14 lentelė. Pieno rūgštingumas pH

Grupė Paruošiamuoju

laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.

Kontrolinė grupė 6,51±0,01 6,49±0,03 6,55±0,02 6,61±0,04

Tiriamoji 6,62±0,02 6,50±0,01 6,49±0,01 6,60±0,01

Kaip matome iš 14 lentelės duomenų, visą bandomąjį laikotarpį pieno rūgštingumas kito nežymiai

ir išliko fiziologinės normos ribose. Statistiškai patikimų skirtumų tarp grupių nebuvo nustatyta

(p>0,05).

3.2.8. Tankio kitimas piene

Medžiagos tankis – pastovus dydis, priklausantis nuo temperatūros. Tiriamų medžiagų tankis

dažniausiai skaičiuojamas pagal vandens tankį, kuris 4 ºC temperatūroje prilyginamas 1000 kg (m3)-1.

Taip apskaičiuotas tankis vadinamas santykiniu [79].

15 lentelė. Pieno tankis kg/m3

Grupė Paruošiamuoju

laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.

Kontrolinė grupė 1030,60±0,12 1030,00±0,3 1028,78±0,25 1029,68±0,24

Tiriamoji 1028,90±0,46* 1029,53±0,24 1028,43±0,48* 1029,23±0,31 *p≤0,05.

52

Kaip matome iš 15 lentelės duomenų, visą bandomąjį laikotarpį pieno tankis kito nežymiai. Tiek

kontrolinės, tiek tiriamosios grupės karvių piene nustatytas tankis buvo fiziologinės normos ribose.

Daugelis duomenų buvo statistiškai nepatikimi išskyrus paruošiamojo laikotarpio 1028,9 kg/m3.

(p≤0,05) ir po 2 mėn. 1028,43 kg/m3. (p≤0,05) tyrimų duomenis kurie buvo statistiškai patikimi.

3.2.9. Termostabilumo kitimas piene

Pieno termostabilumas (šiluminis patvarumas) yra labai svarbus gaminant sterilizuotą pieną ir

pieno konservus. Ši pieno savybė daugiausia priklauso nuo rūgštingumo ir jame esančių mineralinių

medžiagų kiukio bei sudėties. Pieno atsparumas kaitinimui mažėja didėjant pieno rūgštingumui, taip pat

piene esant per daug katijonų (kalcio, magnio ir kt.). Virinamas šviežias pienas nekoaguliuoja, nes

kazeinas yra atsparus aukštai temperatūrai [79].

16 lentelė. Pieno termostabilumas, proc.

Grupė Paruošiamuoju

laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.

Kontrolinė grupė 68,80±0,31 69,82±0,18 69,50±0,27 69,67±0,23

Tiriamoji 69,10±0,31 70,00±0,01 69,33±0,3 68,90±0,31

Kaip matome iš 16 lentelės duomenų tiriamųjų karvių pieno termostabilumas bandomuoju

laikotarpiu kito nežymiai. Statistiškai patikimi skirtumai tarp grupių nebuvo nustatyti (p>0,05).

3.2.10. Fermentinio rūgimo klasės kitimas piene

17 lentelė. Pieno fermentinio rūgimo klasė

Grupė Paruošiamuoju

laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.

Kontrolinė grupė 2,60±0,20 2,18±0,23 2,50±0,16 2,50±0,16

Tiriamoji 3,00±0,01 2,33±0,23 2,75±0,14 2,80±0,12

Kaip matome iš 17 lentelės duomenų tiriamųjų karvių pieno fermentinio rūgimo klasė bandomuoju

laikotarpiu kito nežymiai. Statistiškai patikimi skirtumai tarp grupių nebuvo nustatyti (p>0,05).

53

3.2.11. Pieno susitraukimo greičio kitimas

Pieno jautrumas (sutraukinimas) šliužo fermentui labai svarbus gaminant sūrius. Ši pieno savybė

priklauso nuo pH, mineralinių druskų (ypač kalcio) kiekio ir sudėties, kazeino kiekio, riebalų rutulėlių

dydžio. Pieno baltymų koaguliacijai optimaliauisias pH – 5,35 – 5,70. Didėjant šiam rodikliui, pienas

blogiau sutraukiamas. Pienas, į kurį pridėta kalcio druskų, sutraukiamas greičiau. Svarbus šiuo požiūriu

ir kazeino kiekis piene: kai jo yra daugiau, ir sutraukos konsistencija būna standesnė. Be to, kuo mažesni

riebalų rutulėliai piene, tuo minkštesnė gaunama sutrauka [79].

18 lentelė. Pieno susitraukimo greitis, min.

Grupė Paruošiamuoju

laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.

Kontrolinė grupė 53,50±3,10 50,45±2,09 52,08±2,44 54,83±3,95

Tiriamoji 59,90±0,09 42,50±1,73 51,00±2,82 50,54±2,80

Kaip matome iš 18 lentelės duomenų tiriamųjų karvių pieno susitraukimo greitis bandomuoju

laikotarpiu kito ne ženkliai. Statistiškai patikimi skirtumai tarp grupių nebuvo nustatyti (p>0,05).

54

3.3. Pieno mėginių aminorūgščių analizė

Aminorūgštys (AR) – tai organinių junginių grupė, jos gali būti alfa, beta, gama ir kt. amino

rūgštys. Daugiausiai yra α aminorūgščių, prie jų α anglies atomo yra prisijungusios –NH2 ir –COOH

funkcinės grupės, β aminorūgštys, tai tokios rūgštys kurių –NH2 ir –COOH funkcinės grupės

prisijungusios prie β anglies atomo. α aminorūgštys skiriasi pagal tai koks radikalas yra prisijungęs prie

α anglies atomo. Dėl aminorūgščių šoninių grandinių įvairumo, kiekviena rūgštis pasižymi skirtingomis

biologinėmis savybėmis. Dažniausiai aminorūgštys yra stabilios vandeniniame tirpale, kai pH yra

fiziologinis, išskyrus glutamatą, kuris lėtai ciklinamas iki piroglutamato ir cisteiną, kuris greitai

oksiduojamas iki cistino [71,72].

19 lentelė. Aminorūgščių kiekis piene bandymo pradžioje, g/kg.

Aminorūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

Asparto r. 2,08±0,28 2,08±0,18

Treoninas 1,22±0,19 1,17±0,1

Serinas 1,54±0,25 1,48±0,14

Glutamo r. 6,00±0,95 5,87±0,53*

Prolinas 2,62±0,42 2,52±0,23

Glicinas 0,54±0,07 0,53±0,06

Alaninas 1,15±0,16 1,01±0,12*

Valinas 1,71±0,27 1,66±0,14

Metioninas 1,49±0,24 1,38±0,14

Izoleucinas 1,40±0,22 1,40±0,12

Leucinas 2,59±0,36 2,58±0,23

Tirozinas 1,33±0,22 1,25±0,11

Fenilalaninas 1,29±0,21 1,27±0,11

Histidinas 1,02±0,15 0,99±0,1

Lizinas 2,36±0,36 2,35±0,19

Argininas 0,97±0,15 0,96±0,08

Suma 29,31 28,49

*p≤0,05.

Kaip matome iš 19 lentelės duomenų bandymo pradžioje tiriamųjų karvių piene nustatytas

aminorūgščių kiekis, tarp grupių, žymai nesiskyrė. Patikimai reikšmingas skirtumas buvo nustatytas

glutamo rūgšties 5,87g/kg. (p≤0,05) bei alanino rūgšties 1,01g/kg. (p≤0,05). Bendras aminorūgščių

kiekis nustatytas kontrolinės grupės karvių piene buvo 29,31g/kg. (p>0,05), tuo tarpu tiriamosios grumės

karvių piene rastas bendras aminorūgščių kiekis buvo 28,49g/kg. (p>0,05).

55

20 lentelė. Aminorūgščių kiekis piene bandymo viduryje, g/kg.

Aminorūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

Asparto r. 2,12±0,26 2,03±0,27

Treoninas 1,25±0,19 1,14±0,16

Serinas 1,56±0,22 1,47±0.21

Glutamo r. 5,96±0,82 5,76±0,78

Prolinas 2,60±0,38 2,55±0,33

Glicinas 0,55±0,06 0,53±0,06

Alaninas 0,98±0,13 0,90±0,11

Valinas 1,69±0,22 1,67±0,2

Metioninas 1,49±0,2 1,47±0,18

Izoleucinas 1,42±0,2 1,37±0,17

Leucinas 2,65±0,33 2,52±0,31

Tirozinas 1,37±0,19 1,35±0,17

Fenilalaninas 1,30±0,17 1,26±0,16

Histidinas 1,02±0,14 0,99±0,12

Lizinas 2,31±0,34 2,20±0,33

Argininas 0,98±0,13 0,95±0,12

Suma 29,23 28,15

*p≤0,05.

Kaip matome iš 20 lentelės duomenų bandymo viduryje tiriamųjų karvių piene nustatytas

aminorūgščių kiekis, tarp grupių, žymai nesiskyrė. Bendras aminorūgščių kiekis nustatytas kontrolinės

grupės karvių piene buvo 29,23g/kg. (p>0,05), tuo tarpu tiriamosios grupės karvių piene rastas bendras

aminorūgščių kiekis buvo 28,15g/kg. (p>0,05). Patikimai reikšmingų skirtumų tarp grupių nustatyta

nebuvo.

56

21 lentelė. Aminorūgščių kiekis piene bandymo pabaigoje, g/kg.

*p≤0,05.

Kaip matome iš 21 lentelės duomenų bandymo pabaigoje tiriamųjų karvių piene nustatytas

aminorūgščių kiekis, tarp grupių, žymai nesiskyrė. Patikimai reikšmingas skirtumas buvo nustatytas

liauciono rūgšties 2,58g/kg. (p≤0,05). Bendras aminorūgščių kiekis nustatytas kontrolinės grupės karvių

piene buvo 31,52g/kg. (p>0,05), tuo tarpu tiriamosios grumės karvių piene rastas bendras aminorūgščių

kiekis buvo 28,81g/kg. (p>0,05).

3.4. Pieno mėginių riebalų rūgščių analizė

Riebalai karvių pieno sudėtyje vidutiniškai sudaro 3,4 proc. Iš valgomųjų riebalų būtent piene

esantys yra vieni sudėtingiausių junginių. Pieno riebaluose buvo identifikuota daugiau kaip 30 atskirų

riebalų rūgščių. Pagrindinės riebalų rūgštys piene yra sočiosios, mažiau mononesočiųjų riebalų rūgščių

ir mažiausias kiekis aptinkamas polinesočiųjų riebalų rūgščių. Kai kurios riebalų rūgštys randamos labai

mažais kiekiais, bet prisideda prie unikalaus ir pageidautino pieno ir sviesto skonio (pvz: konjunguota

linolio rūgštis) [83].

Aminorūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė

Asparto r. 2,23±0,2 2,07±0,25

Treoninas 1,36±0,16 1,19±0,18

Serinas 1,59±0,19 1,53±0,25

Glutamo r. 6,38±0,17 5,88±0,83

Prolinas 2,83±0,36 2,61±0,41

Glicinas 0,59±0,05 0,54±0,08

Alaninas 1,11±0,13 0,94±0,14

Valinas 1,84±0,2 1,71±0,26

Metioninas 1,66±0,23 1,48±0,24

Izoleucinas 1,57±0,16 1,39±0,2

Leucinas 2,79±0,25 2,58±0,36*

Tirozinas 1,49±0,18 1,36±0,2

Fenilalaninas 1,39±0,15 1,29±0,19

Histidinas 1,12±0,12 0,99±0,14

Lizinas 2,52±0,3 2,26±0,3

Argininas 1,07±0,12 0,98±0,15

Suma 31,52 28,81

57

22 lentelė. Riebalų rūgščių koncentracija piene, proc. (paruošiamuoju laikotarpiu)

*p≤0,05.

Riebalų rūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji gupė

C 4:0 butano rūgštis 2,68±0,58 2,84±0,38

C 6:0 heksano rūgštis 1,46±0,26 1,70±0,01

C 8:0 oktano rūgštis 1,04±0,17 1,23±0,1

C10:0 kaprilo rūgštis 2,62±0,33 2,94±0,4

C11:0 undekano rūgštis 0,11±0,1 0,18±0,05

C12:0 lauro rūgštis 3,44±0,42 3,65±0,56

C13:0 tridekano rūgštis 0,01±0,11 0,09±0,09

C14:1 n5 metilo tetradekano rūgštis 0,82±0,35 0,92±0,1

C14:0 miristo rūgštis 11,88±1,06 11,80±1,32

C15:1 cis 10 pentadekano rūgštis 0,87±0,82 1,16±0,6

C15:0 pentadekano rūgštis 1,47±0,34 1,32±0,36

C16:1 cis-9 heksadekano rūgštis 0,84±0,7 1,00±0,5

C16:0 palmitino rūgštis 33,33±1,78 32,96±3,1

C17:1 cis -10 heptadekano rūgštis 0,18±0,11 0,15±0,1

C17:0 heptadekano rūgštis 0,50±0,18 0,45±0,1

C18:3 n6 gamma-linolinė rūgštis 0,14±0,09 0,09±0,09

C18:2 n6 cis,cis 9,12 oktadekano rūgštis 3,35±0,78 3,15±0,7

C18:1linoleino rūgštis 18,63±3,39 19,0±3,1

C18:1 elaidinė rūgštis 0,92±0,44 0,68±0,2

C18:0 stearino rūgštis 11,68±1,89 11,50±1,8

C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,15 0,11±0,1

C20:4 arachidoinė rūgštis 0,20±0,03 0,10±0,1

C20:5 5,8,11,14,17 eikosapentano rūgštis 0,21±0,03 0,10±0,1

C20:3 8,11, 14 eikosatrieno rūgštis 0,21±0,03 0,20±0,1

C20:2 cis-11, 14-eikosadieno rūgštis 0,00 0,00

C20:1 cis-11-eikoseno rūgštis 0,05±0,1 0,00

C20:0 arachidino rūgštis 0,06±0,17 0,00

C21:0 heneikosano rūgštis 0,00 0,04±0,08

C22:6n3 4,7,10,13,16,19 dekoksaseoninė rūgštis 0,03±0,06 0,01±0,2

C22:2 cis-13, 16-dokosadieno rūgštis 1,29±2,63 0,96±0,08

C22:1 13-dokoseno rūgštis 0,48±0,1 0,62±0,1

C22:0 beheno rūgštis 0,26±0,1 0,26±0,1

C23:0 trikosano rūgštis 0,03±0,03 0,04±0,14

C24:1 15-tetrakoseno rūgštis 0,40±0,28 0,36±0,35

C24:0 tetrakosano rūgštis 0,67±0,14 1,46±1,1*

Sočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 71,23±2,91 71.46±3,16

Mononesočųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 23,18±3,19 23,89±2,1

Polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 5,59±2,11 4.65±1,15*

C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,15 0,11±0,1

58

Kaip matome iš 22 lentelės duomenų paruošiamuoju laikotarpiu sočiųjų riebalų rūgščių

daugiausiai buvo tiriamojoje grupėje 71,46 proc. lyginant su kontroline grupe grupėje 71,23 proc.

(p˃0,05). Mononesočiųjų riebalų rūgščių didžiausias kiekis rastas tiriamojoje grupėje 23,89 proc.,

mažiausias kontrolinėje grupėje 23,18 proc. (p˃0,05). Tuo tarpu polinesočiųjų rūgščių didžiausias kiekis

buvo kontrolinėje grupėje 5,59 proc. (p˃0,05), o mažiausias tiriamojoje grupėje 4,65proc. (p≤0,05).

Didžiausias konjunguotos linolio rūgšties kiekis buvo nustatytas kontrolinių karvių piene 0,16 proc.

(p˃0,05).

59

23 lentelė. Riebalų rūgščių koncentracija piene, proc. (po 30 d.)

Riebalų rūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji gupė

C 4:0 butano rūgštis 2,83±0,69 2,72±0,47

C 6:0 heksano rūgštis 1,630,13 1,56±0,1

C 8:0 oktano rūgštis 1,27±0,14 1,14±0,16

C10:0 kaprilo rūgštis 3,19±0,22 2,99±0,51

C11:0 undekano rūgštis 0,04±0,09 0,9±0,12

C12:0 lauro rūgštis 4,12±0,15 3,91±0,82

C13:0 tridekano rūgštis 0,04±0,09 0,07±0,1

C14:1 n5 metilo tetradekano rūgštis 1,08±0,38 0,91±0,44

C14:0 miristo rūgštis 11,94±0,64 11,44±0,5

C15:1 cis 10 pentadekano rūgštis 0,09±0,6 0,05±0,2

C15:0 pentadekano rūgštis 1,18±0,13 1,12±0,3*

C16:1 cis-9 heksadekano rūgštis 1,28±0,23 1,26±0,2

C16:0 palmitino rūgštis 34,84±4,46 36,32±3,39

C17:1 cis -10 heptadekano rūgštis 0,21±0,06 0,28±0,06

C17:0 heptadekano rūgštis 0,29±0,2 0,38±0,1

C18:3 n6 gamma-linolinė rūgštis 0,10±0,1 0,21±0,1

C18:2 n6 cis,cis 9,12 oktadekano rūgštis 3,63±0,86 3,41±0,6

C18:1linoleino rūgštis 18,49±1,87 17,67±2,56

C18:1 elaidinė rūgštis 0,49±0,27 0,42±0,2

C18:0 stearino rūgštis 8,10±0,66 9,73±1,1

C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,17±0,19 0,17±0,1

C20:4 arachidoinė rūgštis 0,38±0,08 0,21±0,1

C20:5 5,8,11,14,17 eikosapentano rūgštis 0,00 0,00

C20:3 8,11, 14 eikosatrieno rūgštis 0,35±0,14 0,25±0,1

C20:2 cis-11, 14-eikosadieno rūgštis 0,01±0,02 0,00

C20:1 cis-11-eikoseno rūgštis 0,020±0,02 0,00

C20:0 arachidino rūgštis 0,10±0,01 0,04±0,08

C21:0 heneikosano rūgštis 0,14±0,13 0,1±0,13

C22:6n3 4,7,10,13,16,19 dekoksaseoninė rūgštis 0,05±0,08 0,05±0,1

C22:2 cis-13, 16-dokosadieno rūgštis 0,24±0,27 0,20±0,03

C22:1 13-dokoseno rūgštis 0,36±0,12 0,23±0,04

C22:0 beheno rūgštis 0,79±0,62 0,62±0,42

C23:0 trikosano rūgštis 0,47±0,08 0,29±0,06

C24:1 15-tetrakoseno rūgštis 0,90±0,45 1,05±0,45

C24:0 tetrakosano rūgštis 1,18±0,25 1,15±0,84

Sočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 72,15±3,67 73,65±3,14

Mononesočųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 22,92±2,37 21,86±2,54

Polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 4,93±1,4 4,49±0,79

C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,17±0,19 0,17±0,1

*p≤0,05.

60

Po pirmojo bandymų mėnesio (23 lentelės) sočiųjų riebalų rūgščių daugiau buvo tiriamojoje

grupėje 73,65 proc. lyginant su kontroline grupe 72,15 proc. (p˃0,05). Mononesočiųjų riebalų rūgščių

didžiausias kiekis rastas kontrolinėje grupėje 22,92 proc. lyginant su tiriamaja grupe (p˃0,05). Tuo tarpu

polinesočiųjų riebalų rūgščių didesnis kiekis buvo kontrolinėje grupėje 4,93 proc., lyginant su tiriamaja

(p˃0,05). Linolio rūgšties kiekis buvo nustatytas vienodas tiek kontrolinėje tiek tiriamojoje grupėje

0,17 proc. (p˃0,05).

61

24 lentelė. Riebalų rūgščių koncentracija piene, proc. (po 60 d.)

Riebalų rūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji gupė

C 4:0 butano rūgštis 3,22±0,73 2,82±0,35

C 6:0 heksano rūgštis 1,16±0,27 1,35±0,2

C 8:0 oktano rūgštis 0,80±0,17 0,93±0,1

C10:0 kaprilo rūgštis 2,26±0,38 2,49±0,3

C11:0 undekano rūgštis 0,13±0,1 0,13±0,08

C12:0 lauro rūgštis 3,43±0,48 3,57±0,6

C13:0 tridekano rūgštis 0,24±0,2 0,15±0,1

C14:1 n5 metilo tetradekano rūgštis 0,68±0,35 0,87±0,43

C14:0 miristo rūgštis 11,16±1,12 11,40±1,25

C15:0 pentadekano rūgštis 1,19±0,24 1,27±0,3

C16:1 cis-9 heksadekano rūgštis 1,40±0,28 1,42±0,33

C16:0 palmitino rūgštis 36,97±3,08 38,79±5,64

C17:1 cis -10 heptadekano rūgštis 0,20±0,12 0,31±0,19

C17:0 heptadekano rūgštis 0,45±0,1 0,42±0,06

C18:3 n6 gamma-linolinė rūgštis 0,29±0,13 0,18±0,1

C18:2 n6 cis,cis 9,12 oktadekano rūgštis 3,12±1,01 3,12±1,6

C18:1linoleino rūgštis 19,05±1,7 17,52±3,78

C18:1 elaidinė rūgštis 0,81±0,18 0,55±0,1

C18:0 stearino rūgštis 8,97±0,86 8,65±0,9

C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,1 0,15±0,2

C20:4 arachidoinė rūgštis 0,18±0,1 0,21±0,1

C20:5 5,8,11,14,17 eikosapentano rūgštis 0,16±0,1 0,18±00,1

C20:3 8,11, 14 eikosatrieno rūgštis 0,30±0,09 0,22±0,2

C20:1 cis-11-eikoseno rūgštis 0,07±0,1 0,14±0,08

C20:0 arachidino rūgštis 0,23±0,2 0,23±0,15

C21:0 heneikosano rūgštis 0,33±0,2 0,03±0,07

C22:6n3 4,7,10,13,16,19 dekoksaseoninė

rūgštis 0,36±0,3 0,24±0,18

C22:2 cis-13, 16-dokosadieno rūgštis 0,27±0,2 0,03±0,06

C22:1 13-dokoseno rūgštis 0,25±0,1 0,37±0,35

C22:0 beheno rūgštis 0,49±0,3 0,61±0,4

C23:0 trikosano rūgštis 0,48±0,2 0,18±0,26

C24:1 15-tetrakoseno rūgštis 0,44±0,2 0,98±0,38

C24:0 tetrakosano rūgštis 0,77±0,5 0,47±0,29

Sočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 72,26±2,59 73,51±6,46

Mononesočųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 22,90±1,46 22,16±4,15

Polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 4,84±1,3 4,33±2,32

C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,1 0,15±0,2

*p≤0,05.

62

Po antrojo bandymų mėnesio (24 lentelės) sočiųjų riebalų rūgščių daugiau buvo tiriamojoje

grupėje 73,51 proc. lyginant su kontroline grupe 72,26 proc. (p˃0,05). Mononesočiųjų riebalų rūgščių

didžiausias kiekis rastas kontrolinėje grupėje 22,90 proc. (p˃0,05). Tuo tarpu polinesočiųjų riebalų

rūgščių didžiausias kiekis buvo kontrolinėje grupėje 4,84 proc., lyginant su tiriamaja grupe 4,33 proc.

(p˃0,05). Didžiausias konjunguotos linolio rūgšties kiekis buvo nustatytas kontrolinės grupės karvių

piene 0,16 proc. (p˃0,05).

63

25 lentelė. Riebalų rūgščių koncentracija piene, proc. (po 90 d.)

Riebalų rūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji gupė

C 4:0 butano rūgštis 2,18±0,2 2,44±0,3

C 6:0 heksano rūgštis 1,67±0,2 1,54±0,1

C 8:0 oktano rūgštis 1,26±0,1 1,11±0,09

C10:0 kaprilo rūgštis 3,09±0,4 2,96±0,47

C11:0 undekano rūgštis 0,03±0,07 0,06±0,07

C12:0 lauro rūgštis 4,00±0,5 4,02±0,66

C13:0 tridekano rūgštis 0,00 0,00

C14:1 n5 metilo tetradekano rūgštis 1,04±0,1 1,19±0,11

C14:0 miristo rūgštis 12,85±0,9 12,33±1,34

C15:1 cis 10 pentadekano rūgštis 0,00 0,00

C15:0 pentadekano rūgštis 1,07±0,1 1,54±0,4

C16:1 cis-9 heksadekano rūgštis 1,26±0,48 1,56±0,26

C16:0 palmitino rūgštis 39,09±4,47 36,97±4,16

C17:1 cis -10 heptadekano rūgštis 0,27±0,04 0,30±0,1

C17:0 heptadekano rūgštis 0,35±0,08 0,58±0,26

C18:3 n6 gamma-linolinė rūgštis 0,10±0,1 0,15±0,1

C18:2 n6 cis,cis 9,12 oktadekano rūgštis 2,72±0,4 3,36±0,77

C18:1linoleino rūgštis 16,86±0,5 14,22±2,8

C18:1 elaidinė rūgštis 0,53±0,09 0,74±0,23

C18:0 stearino rūgštis 9,06±0,82 10,06±1,84

C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,1 0,15±0,1

C20:4 arachidoinė rūgštis 0,22±0,02 0,24±0,04

C20:5 5,8,11,14,17 eikosapentano rūgštis 0,21±0,02 0,29±0,08

C20:3 8,11, 14 eikosatrieno rūgštis 0,19±0,1 0,27±0,08

C20:2 cis-11, 14-eikosadieno rūgštis 0,00 0,00

C20:1 cis-11-eikoseno rūgštis 0,06±0,09 0,07±0,08

C20:0 arachidino rūgštis 0,00 0,00

C21:0 heneikosano rūgštis 0,09±0,1 0,17±0,11

C22:6n3 4,7,10,13,16,19 dekoksaseoninė rūgštis 0,00 0,05±0,08

C22:2 cis-13, 16-dokosadieno rūgštis 0,62±0,4 1,16±0,48

C22:1 13-dokoseno rūgštis 0,67±0,6 1,63±0,

C22:0 beheno rūgštis 0,00 0,16±0,2

C23:0 trikosano rūgštis 0,00 0,05±0,1

C24:1 15-tetrakoseno rūgštis 0,11±0,1 0,10±0,1

C24:0 tetrakosano rūgštis 0,23±0,1 0,53±0,1

Sočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 74,98±1,7 74,52±1,39

Mononesočųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 20,80±1,05 19,81±1,49

Polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 4,22±0,92 5,67±0,94

C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,1 0,15±0,1

*p≤0,05.

64

Po trečiojo bandymų mėnesio (25 lentelės), tiriamojoje grupėje naudojant ekstruduotas pasarines

pupas sumažėjo sočiujų riebalų rūgščių ir mononesočiųjų riebalų rūgščių kiekis tačiau padidėjo

polinesočiųjų reibalų rūgščių kiekis 5,67 proc. (p≤0,05). Tai rodo, jog ekstruduotos pašarinės pupos

melžiamų karvių mityboje, teigiamai veikė polinesočiųjų riebalų rūgščių sintezę, toks pienas tapo

sveikesnis ir labiau priimtinas žmonių mitybai.

65

3.5. Pieno mėginių lakiųjų kvapo junginių analizė

Pieno skonis yra vienas iš svarbiausių veiksnių įtakojančių vartotojų pasirinkimą įsigyti produktą.

Pieno ir jo produktų aromato priimtinumas asocijuojasi su produkto šviežumu, todėl svarbu šias prekes

pateikti subtilaus kvapo. Šviežio pieno aromato yra malonus ir išraiškingas, tačiau gali būti nustebtas

pašalinių elementų, kurie mažina jusline kokybę ir ekonominę pieno produktų vertę. Pašalinio aromato

atsiradimą įtakoja daugybė veiksnių: karvių veislė, aplinkos sąlygos, biologiniai veiksniai ir mitybos

racionas [84].

26 lentelė. Lakiųjų kvapo junginių koncentracija piene, proc.

Pavadinimas Tyrimo pradžia Tyrimo vidurys Tyrimo pabaiga

Alifatiniai

angliavandeniliai

Kontrolinė

grupė

Tiriamoji

grupė

Kontrolinė

grupė

Tiriamoji

grupė

Kontrolinė

grupė

Tiriam

oji

grupė

Dekanas 1,09 1,12 0,98 1,11 1,09 1,15

Undekanas 0,82 0,83 0,85 0,84 0,83 0,82

Dodekanas 1,12 1,23 1,22 1,16 1,15 1,23

Tridekanas 0,61 0,75 0,70 0,78 0,61 0,77

Teradekanas 1,40 1,54 1,49 1,55 1,50 1,58

Alkoholiai

1-butanolis 2,45 2,64 2,49 2,66 2,58 2,60

2-etoksi-etanolis 1,64 2,05 1,91 2,00 1,98 2,06

2-etil-1-heksanolis 1,73 1,94 1,83 1,92 1,87 2,00

1-oktanolis 2,08 1,67 2,00 1,79 2,09 2,01

Aldehidai

Heksanalis 4,41 3,54 4,21 3,81 4,25 3,98

Oktanalis 1,88 1,74 1,75 1,77 1,80 1,72

Nonanalis 1,91 1,64 1,89 1,93 1,88 1,72

Ketonai

Acetonas 9,54 8,65 9,62 9,01 9,56 8,97

2-butanonas 3,20 3,18 3,22 3,20 3,30 3,29

2-pentanonas 4,33 4,26 4,32 4,29 4,28 4,31

2-heptanonas 2,19 3,15 2,55 3,16 2,89 3,21

1,4-laktonas 1,98 1,97 1,85 1,92 1,96 1,95

2,5-keksadionas 0,41 0,64 0,55 0,71 0,59 0,61

2-nonanonas 0,55 0,64 0,41 0,59 0,58 0,06

2-undekanonas 3,00 3,35 3,12 3,29 3,22 3,31

Rūgštys Acto rūgštis 1,51 1,62 1,61 1,70 1,55 1,69

Butano rūgštis 6,17 7,13 6,91 7,01 7,10 7,05

Heksano rūgštis 8,25 8,02 8,32 8,05 8,22 8,19

66

Oktano rūgštis 9,94 9,50 9,89 9,99 9,36 9,58

Esteriai

Etil acetatas 6,30 6,10 6,21 6,22 6,32 6,29

Butano rūgšties metilo

esteris 1,33 1,24 1,40 1,25 1,35 1,36

Acto rūgšties butilo

esteris 1,65 1,64 1,66 1,59 1,65 1,58

Propano rūgšties butilo

esteris 1,73 1,84 1,79 1,77 1,85 1,75

Butano rūgšties butilo

esteris 0,63 0,62 0,65 0,55 0,68 0,69

Aromatiniai

angliavandeniliai

Etilbenzenas 3,16 2,18 3,00 2,58 2,85 3,00

1,2,3-trimetil benzenas 0,78 0,97 0,81 0,91 0,88 0,95

2-izopropiltoluenas 1,5 1,64 1,53 1,66 1,71 1,55

1,24,5-tetrametil

benzenas 0,36 0,35 0,36 0,40 0,38 0,39

naftalenas 0,94 0,96 0,95 0,98 0,96 0,88

1,3-bis(1,1-dimetil)-

benzenas 0,41 0,42 0,45 0,51 0,49 0,50

Sulfo junginiai

Dimetil sulfoksidas 0,87 0,72 0,81 0,79 0,77 0,79

Dimetil sulfonas 1,57 1,35 1,45 1,55 1,49 1,51

Neindentifikuoti

junginiai 6,52 7,18 5,20 5,00 4,40 4,90

Kaip matome iš 26 lentelės duomenų pieno lakiųjų kvapo mėginių kiekiai tyrimo eigoje, tarp

grupių, reikšmingai nesiskyrė. Tirtuose pieno mėginiuose nustatyta keletas klasių lakiųjų junginių.

Identifikuoti alifatinių angliavandenilių junginiai priskiriami prie skleidžiančių silpną aromatą, jie

tiesiogiai tapatinami su bendru pieno kvapu, nes jų aromato ribos ganėtinai aukštos [85]. Piene nustatyti

esterių junginiai (etil acetatas, butano rūgšties metilo esteris, acto rūgšties butilo esteris, propano rūgšties

butilo esteris) turi ryškesnį aromatą. Šie junginiai yra labai jautrus aplinkos temperatūros pokyčiams, jų

kiekio padidėjimas yra tapatinamas su pieno rūgšties bakterijų raugo ar rūgimo aromatu [85].

Indentifikuoti alkoholio junginiai yra atsakingi už stiprų pieno produktų aromatą, kuris gali susiformuoti

mažėjant aldehidų, aminorūgščių metabolizmo metu, fermentacinio rūgimo metu. Dauguma lakiųjų

alkoholių turi mažai įtakos maisto aromatui, nes jų aukštos kvapo ribos [85].

Rasti aldehidai asocijuojasi su karamelinių pieno poskonių kurį šis produktas įgauna

pasterizuojamas [86,87]. Tuo tarpu nustatytas heksanalis siejamas su žolės aromatu, šio aldehido

buvonustatytas didžiausias procentas. Piene nustatytos organinės rūgštys atsiranda laktozės skilimo

metu. Šie procesai yra atsakingi už pieno karstelėjimą [88]. Svarbu atkreipti dėmesį į tai kad tirtuose

67

pieno mėginiose buvo nustatyti aromatiniai angliavandeniliai kurie tiesiogiai siejami su maloniu

žaliavinio pieno aromatu [89]. Gauti kontrolinės ir tiriamosios grupių lakiųjų pieno junginių analizės

rezultatai, patvirtinti ir pieno juslinės analizės metu (Žr. 3.6. skyrių).

68

3.6. Juslinių pieno savybių vertinimas

27 lentelė. Pieno mėginių juslinio vertinimo vidutinės skaitmeninės vertės (paruošiamojo

laikotarpio pradžioje ir tiriamojo laikotarpio pradžioje)

Savybė

Paruošiamojo

laikotarpio pradžia p- vertė

Tiriamojo laikotarpio

pradžia p- vertė

Grupė Grupė

Kontrolinė Tiriamoji Kontrolinė Tiriamoji

Bendras kvapas 12,36 11,93 0,381 13,9 13,3 0,132

Pasterizacijos

kvapas 8,29 7,64 0,473 10,2 10,1 0,917

Natūralaus pieno

kvapas

10,36 10,21 0,156 11,2 11,1 0,899

Netipiškas kvapas 1 1 1 1 1 1

Riebumo pojūtis

burnoje 7,57 7,14 0,666 7,6 6,7 0,524

Bendras skonis 12,36 11,64 0,28 13,4 13,6 0,736

Skonio pilnumas 10,57 10,21 0,539 11,1 11,3 0,745

Rūgštus skonis 1 1,09 0,292 1 1 1

Saldus skonis 8,71 8,14 0,38 9,1 8,6 0,241

Pasterizuoto pieno

skonis 7,43 6,86 0,504 9,3 8,7 0,441

Natūralaus pieno

skonis 11,14 10,71 0,471 13 12,7 0,718

Ne šviežio pieno

skonis

1 1,07 0,327 1 1 1

Nebūdingas skonis 1 1,14 0,153 1 1 1

Bendras

liekamasis skonis

7,21 6,93 0,831 7,2\32 6,99 0,833

Bendras

liekamasis skonis

7,7 7,8 0,925 7,7 7,8 0,925

Bendras

priimtinumas 13,9 13,7 1 13,9 13,7 1

Kaip matome iš 27 lentelės duomenų kontrolinės ir tiriamosios grupių pienas paruošiamojo

laikotarpio pradžioje ir tiriamojo laikotarpio pradžioje neturėjo pašalinio kvapo ar skonio. Vertinant

mėginius nerasta reikšmingo skirtumo pagal atskirų savybių intensyvumo (p>0,05).

69

28 lentelė. Pieno mėginių juslinio vertinimo vidutinės skaitmeninės vertės (po pirmojo ir antrojo

bandymų mėnesio)

Savybė

Praėjus 30 d. po

bandymo pradžios p- vertė

Praėjus 60 d. Po

bandymo pradžios p- vertė

Grupė Grupė

Kontrolinė Tiriamoji Kontrolinė Tiriamoji

Bendras kvapas 12,33 11,83 0,418 12,17 12,08 0,876

Pasterizacijos

kvapas 8,5 8,75 0,823 9,08 8,83 0,791

Natūralaus pieno

kvapas 10,42 10 0,657 10 10 1

Netipiškas kvapas 1,42 1,67 0,501 1,25 1,25 1

Riebumo pojūtis

burnoje 6,58 6,33 0,863 7,5 6,67 0,27

Bendras skonis 12,83 12,5 0,466 12,58 12,33 0,576

Skonio pilnumas 11,75 11,58 0,778 12,08 12,08 1

Rūgštus skonis 1,75 2,25 0,534 1,67 1,42 0,475

Saldus skonis 9,5 8,92 0,624 9,33 10 0,328

Pasterizuoto pieno

skonis 8,42 8,25 0,895 8,92 8,33 0,582

Natūralaus pieno

skonis 11,42 10,33 0,271 11,58 12,17 0,498

Ne šviežio pieno

skonis 1,02 1,13 0,781 1,08 1 0,328

Nebūdingas skonis 1,25 1,25 1 1,33 1,17 0,582

Bendras liekamasis

skonis 1 1,15 0,839 1 1 1

Bendras liekamasis

skonis 9,58 8,83 0,532 8,67 8,75 0,498

Bendras

priimtinumas 13 12,42 0,464

13,08 13,33 0,455

Pagal 28 lentelės duomenis matyti, kad pieno juslinės savybės po pirmojo ir antrojo bandymų

mėnesio stipriai nesiskyrė. Tyrimas parodė, jog kontrolinės ir tiriamosios grupų karvių pieno juslinės

savybės nebuvo pakitusios. Piene nenustatytas pašalinis kvapas ar skonis. Vertinant mėginius nerasta

reikšmingo skirtumo pagal atskirų savybių intensyvumo (p>0,05).

70

3.7. Kraujo tyrimai

29 lentelė. Ekstruduotų pašarinių pupų įtaka paruošiamojo laikotarpio karvių kraujo rodikliams

*p≤0,05.

ŠAK – šlapalo azoto kiekis; Glu- gliukozė; ALP – šarminė fosfatazė ;GPT – alaninaminotransferazė;

BB – bendras baltymas; Kre – kreatininas; TG – trigliceridai; B-Cho – bendras cholesterolis; B-Bil –

bendras bilirubinas.

Tyrimų rezultatai apie ekstruduotų pašarinių pupų įtaką melžiamųjų karvių kraujo biocheminiams

rodikliams paruošiamuoju laikotarpiu pateikti 29 lentelėje. Dėl ekstruduotų pašarinų pupų panaudojimo

pašaruose ženkliai (nors statistiškai nepatikimai) padidėjo karvių kraujo rodikliai - kraujo serumo šlapalo

azoto kiekis buvo 29 proc., gliukozės – 26 proc., bendrojo baltymo 10 proc., GPT – 47 proc., Kre – 6

proc., TG – 10 proc., B-Cho – 45 proc., Ca ir Mg – atitinkamai 3 proc. ir 14 proc. didesnis, palyginti su

kontroline grupe (p≥0,05). Šarminė fosfatazė (ALP) – fermenas, kurį gamina kepenys, inkstai, plaučiai,

gimda, žarnynas bei kaulai. Kraujo serume išmatuotas ALP aktyvumas dažniausiai parodo kepenų ir

inkstų funkcijos sutrikimus – tulžies nutekėjimą ir uždegimą, akmenligę, cistas, kepenų cirozę,

metastazinius kepenų navikus ar pirminį kepenų vėžį. ALP liekis gali sumažėti dėl mažakraujystės, kai

kurių vitaminų ir mikroelementų trūkumo.

Bilirubinas yra kepenyse gaminama medžiaga, kurios kiekiai padidėja sergant kepenų ligomis.

Kreatininas – vienas iš svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių. Sutrikus

filtracinei inkstų funkcijai, kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatininas susidaro raumenyse ir

patekęs į kraują filtruojasi inkstų glomeruluose. Kanalėliuose kretinino reabsorbcija nevyksta (galima

tik nedidelė tubulinė sekrecija), todėl šis rodiklis beveik išimtinai atspindi glomerulinės filtracijos (GF)

greitį. Kreatinino koncentracija sveiko gyvūno serume yra gana pastovus dydis, o sintezė proporcinga

raumenų masei. Kreatinino filtracija priklauso nuo funkcionuojančių glomerulų kiekio. Jeigu funkciškai

aktyvių glomerulų kiekis sumažėja, tuomet kreatinino koncentracija serume didėja [90].

Bendra baltymo koncentracija kraujyje nustatoma siekiant įvertinti bendrą gyvūno būklę. Baltymai

vykdo transportinę, imuninio atsako funkciją, dalyvauja detoksikacijos procese. Baltymai gali būti ir

Grupė

ŠAK

mmol

/L

Glu

mmol

/L

ALP

IU/L

BB

g/L

GPT

IU/L

Kre

umol/

L

TG

mmol/

L

B-Cho

mmol/

L

B-bil

umol/

L

Ca

mmol

/L

Mg

mmol

/L

Kontro

linė

4,13±

0,18

1,43±

0,12

75,25

±2,10

86±3,

97

33,2

5±1,

75

120,2

5±7,1

4

0,29±0

,00

4,98±0,

36

6,5±0

,19

3,36±

0,07 1,28±

0,07

71

hormonais, fermentais, medžiagų apykaitos reguliatoriais. Grubiai baltymai skirstomi į albuminus ir

globulinus. Taigi bendro baltymo koncentracija labai priklauso nuo albuminų ir globulinų sintezės ir

yrimo. Bendra baltymo koncentracija kraujyje padidėja organizmui netekus skysčio, kai kurių

autoimuninių, kraujo susirgimų atvejais, esant aktyviam lėtiniam kepenų uždegimui, cirozės atveju.

Sumažėjusi bendra baltymo koncentracija kraujyje nustatoma dėl prastos mitybos, sergant žarnyno,

kasos, kepenų ligomis, turint inkstų funkcijų sutrikimų.

Trigliceridai – riebalų rūgščių šaltinis. Trigliceridai į organizmą patenka su maistu arba yra

sintetinami pačiame organizme (kepenyse, riebaliniame audinyje, plonosios žarnos gleivinėje,

raumenyse). Tačiau jų perteklius yra kenksmingas. Aptikus aukštas trigliceridų koncentracijas kraujyje,

galima įtarti pankreatitą [91].

Beveik 99 proc. viso organizmo kalcio yra kauluose. Tačiau ta jo dalis, kuri randama serume,

fiziologiniu požiūriu yra svarbesnė. Kalcis, esantis ne kaulų audinyje, vaidina svarbų vaidmenį

perduodant elektrinį impulsą raumenų (širdies raumens) skaiduloms. Ši kalcio dalis svarbi krešėjimo

sistemoms, fermentinių reakcijų reguliavimui [92].

30 lentelė. Ekstruduotų pašarinių pupų įtaka tiriamojo laikotarpio (po 30 dienų) karvių kraujo rodikliams

*p≤0,05.

ŠAK – šlapalo azoto kiekis; Glu- gliukozė; ALP – šarminė fosfatazė ;GPT – alaninaminotransferazė; BB – bendras

baltymas; Kre – kreatininas; TG – trigliceridai; B-Cho – bendras cholesterolis; B-Bil – bendras bilirubinas.

Tiriamuoju laikotarpiu kraujo biocheminiai rodikliai buvo tirti tris kartus kas mėnesį. Pirmuoju

tiriamuoju laikotarpiu (30 lentelė) dėl Ekstruduotų pašarinių pupų (tiriamoji grupė) pašaruose įtakos

padidėjo GPT aktyvumas 8 proc., B-cho – 10 proc., B-bil – 45 proc., o ŠAK sumažėjo 14 proc., Glu – 2

proc., ALP ir BB – 4 proc., Kre – 12 proc. (p≤0,05), Ca ir Mg – atitinkamai 10 proc. ir 7 proc., palyginti

su kontroline grupe (p≥0,05).

Grupė

ŠAK

mmol

/L

Glu

mmol

/L

ALP

IU/L

BB

g/L

GPT

IU/L

Kre

umol/

L

TG

mmol/

L

B-Cho

mmol/

L

B-bil

umol/

L

Ca

mmol

/L

Mg

mmol

/L

Kontro

linė

4,90±

0,12

1,28±

0,10

83,75

±3,45

89±2,

73

38,5

±1,7

5

131,5

0±5,6

0,28±0

,00

4,37±0,

25

5,5±0

,33

3,51±

0,10

1,38±

0,06

Tiriam

oji

4,20±

0,32

1,25±

0,10

80,25

±2,87

86±2,

42

41,7

5±4,

6

115,5

0*±5,

3

0,28±0

,00

4,79±0,

59

8,0±0

,27

3,16±

0,10

1,28±

0,03

72

31 lentelė. Ekstruduotų pašarinių pupų įtaka tiriamojo laikotarpio (po 60 dienų) karvių kraujo rodikliams

*p≤0,05.

Tiriamojo laikotarpio antrojo etapo (po 60 dienų) karvių kraujo serumo biocheminiai rodikliai

pateikti (31 lentelėje). Dėl ekstruduotų pašarinių pupų įtakos padidėjo tik GPT aktyvumas 2 proc. ir B-

Cho kiekis 9 proc., tuo tarpu kiti serumo rodikliai sumažėjo – ŠAK – 8 proc., Glu – 17 proc. (p≤0,05),

ALP aktyvumas – 30 proc., BB kiekis- 8 proc., Kre – 20 proc., B-bil – 14 proc., Ca – 13 proc. ir Mg – 5

proc., palyginti su kontroline grupe (p≥0,05).

32 lentelė. Ekstruduotų pašarinių pupų įtaka tiriamojo laikotarpio (po 90 dienų) karvių kraujo rodikliams

*p≥0,05.

Tiriamojo laikotarpio trečiojo etapo (po 90 dienų) karvių kraujo serumo biocheminiai rodikliai

pateikti ( 32 lentelėje). Tiriamosios grupės karvių visi serumo rodikliai turėjo tendenciją mažėti, nekito

tik TG kiekis, palyginti su kontrolinės grupės karvių rodikliais. Serumo ŠAk kiekis sumažėjo 8 proc.,

Glu – 13 proc., ALP ir GPT aktyvumai atitinkamai 5 proc. ir 2 proc., BB, B-bil ir Kre kiekiai – 9 proc.,

B-cho kiekis 11 proc., o Ca ir Mag – atitinkamai 2 proc. ir 4 proc., palyginti su kontroline grupe (p≥0,05).

Grupė

ŠAK

mmol

/L

Glu

mmol

/L

ALP

IU/L

BB

g/L

GPT

IU/L

Kre

umol/

L

TG

mmol/

L

B-Cho

mmol/

L

B-bil

umol/

L

Ca

mmol

/L

Mg

mmol

/L

Kontro

linė

4,48±

0,24

2,15±

0,17

88±3,

46

90,75

±3,92

32,2

5±2,

75

126,5

±5,53

0,28±0

,00

4,24±0,

26

5,25±

0,32

3,59±

0,04

1,32±

0,01

Tiriam

oji

4,10±

0,20

1,78*

±0,03

62±1,

72

83,25

±3,41

33±3

,04

101,5

0±3,1

8

0,28±0

,00

4,64±0,

32

4,50±

0,19

3,13±

0,07

1,26±

0,09

Grupė

ŠAK

mmol

/L

Glu

mmol

/L

ALP

IU/L

BB

g/L

GPT

IU/L

Kre

umol/

L

TG

mmol/

L

B-Cho

mmol/

L

B-bil

umol/

L

Ca

mmol

/L

Mg

mmol

/L

Kontro

linė

4,65±

0,32

1,90±

0,12

88,00

±2,02

93,00

±2,68

30,5

0±2,

76

115,2

5±5,1

7

0,28±0

,00

4,47±0,

16

5,75±

0,17

3,43±

0,08

1,32±

0,06

Tiriam

oji

4,30±

0,24

1,65±

0,07

83,25

±2,64

84,75

±2,75

30,0

0±1,

87

104,7

5±5,1

3

0,28±0

,00

3,99±0,

34

5,25±

0,32

3,37±

0,08

1,28±

0,04

73

4.TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Europos Sąjungoje daugiau kaip 20 proc. visų gaminamų pašarų galvijams yra ruošiami ūkiuose,

kooperatyvuose, žemės ūkio bendrovėse. Pašarų gamyba ūkiuose padeda efektyviau panaudoti savame

ūkyje išaugintus grūdus bei kitas pašarines žaliavas. Kad jos būtų tinkamai pasisavinamos į gyvūno

organizmą jas reikiai atitinkamai apdoroti. Vienas iš tokių būdų yra ekstrudavimas. Jo metu pašarinės

žaliavos veikiamos aukšta temperatūra (140–150 oC) ir slėgiu, to pasekoje yra pagerinamos chemines ir

fizines pašaro savybes. Pagerinus kombinuotųjų pašarų maistinę vertę ekstruduojant galima pagaminti

itin aukštos kokybės, fiziologiškai subalansuotus pašarus melžiamoms karvėms [93].

Dovidaitienė G. et al., [76] atliko melžiamų karvių šėrimo bandymus, jų racione naudojant

ekstruduotas rapsų sėklas ir pašarines pupas, kurių metu nustatė, jog vidutinis tiriamosios grupės karvių

produktyvumas per tiriamąjį laikotarpį padidėjo 0,73 kg arba 3,57 proc. per dieną, lyginant su kontroline

grupe. Mūsų atlikti bandymai patvirtina šių autorių teiginius, jog pašarinių pupų apdorojimas

ekstruduojant turi teigiamą poveikį melžiamų karvių produktyvumui. Nustatėme, kad po pirmojo

bandymo mėnesio, vidutiniškai iš tiriamosios grupės karvių pieno primelžta 2,16 kg arba 6,47 proc.

daugiau, nei iš kontrolinės grupės karvių (p>0,05). Po antrojo bandymo mėnesio tiriamosios grupės

karvės davė 2,41 kg arba 8,33 proc. pieno daugiau nei kontrolinės grupės karvės (p>0,05). Po trečiojo

bandymo mėnesio tiriamosios grupės karvės davė 1,55 kg arba 5,49 proc. pieno daugiau nei kontrolinės

grupės karvės (p>0,05). Per visą tyrimo laikotarpį, iš tiriamųjų karvių, šertų kombinuotaisiais pašarais

papildytais ekstruduotomis pašarinėmis pupomis, bazinio pieno primelžta 136,9 kg arba 3,46 proc.

daugiau, nei iš kontrolinės grupės karvių šertų kombinuotuoju pašaru su nepdorotomis pašarinėmis

pupomis.

Pieno baltymai svarbiausia ir sudėtingiausia pieno sudėtinė dalis, bendras baltymų kiekis piene

priklauso nuo pašarų kiekio, sudėties ir svyruoja tarp 3,0–3,6 proc. [94]. Dryden L. ir Gordon L. teigimu,

racione esantys riebalai yra svarbūs gyvulio medžiagų apykaitai, bei riebalų sintezei. Didėjant riebalų

kiekiui pašaruose, didėja ir pieno riebumas. Jo kiekis svyruoja nuo 3,2 proc. iki 6,0 proc. Riebalai yra

viena nepastoviausių pieno sudedamųjų dalių, jo svyravimo amplitudė priklauso nuo gyvulio veislės,

pašarų, sveikatos būklės, laikymo sąlygų ir kitų veiksnių [95]. Mūsų atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog

melžiamų karvių racione kombinuotojo pašaro papildymas ekstruduotomis pašarinėmis pupomis turėjo

teigiamą poveikį pieno riebalų kiekiui. Tiriamojo laikotarpio pradžioje riebalų kiekis piene buvo

0,05 proc. (p>0,05) didesnis, po pirmojo bandymų mėnesio 0,24 proc. (p>0,05), po antrojo – 0,08 proc.

o po trečiojo – 0,07 proc. didesnis, nei kontrolinės grupės karvių piene (p>0,05). Panaši tendencija

pastebima baltymų kiekio kitime karvių piene, po pirmojo bandymo mėnesio baltymų kiekis tiriamosios

74

grupės karvių piene buvo - 0,10 proc. (p>0,05), po antrojo bandymo mėnesio, vos 0,01 proc., o po

trečiojo - net 0,29 proc. didesnis lyginant su kontroline grupe.

Melžiamų karvių sveikatingumas ir pašarų efektyvumas gali būti pagerintas, atkreipiant dėmesį į

pieno komponentų santykį, kurį pieno ūkio valdytojai turėtų kruopščiai patikrinti ne vien tik siekdami

nustatyti pieno kainą. Tai patikimas melžiamų karvių sveikatingumo įvertinimas, nereikalaujantis jokių

papildomų išlaidų. Jeigu gautas santykis yra mažesnis už 1, tai galima įtarti, kad karvės serga acidoze.

Ilgesnį laiką esant tokiam pieno riebalų ir baltymų santykiui, karvės gali sirgti laminitais (nagų ligomis),

išputimu, šliužo užsisukimu, kepenų ir kitomis ligomis. Jeigu gautas pieno riebalų ir baltymų santykis

yra 1,5 ir didesnis, galima įtarti, kad karvės serga ketoze. [96]. Kontrolinės ir tiriamosios grupės karvių

piene riebalų ir baltymų santykis tiriamuoju laikotarpiu svyravo gana ženkliai, pastebime, jog

paruošiamojo laikotarpio pradžioje ir praėjus mėnesiui po tiriamojo laikotarpio pradžios ir bandymo

pabaigoje, šis rodiklis buvo arti viršutinės fiziologinės normos ribos, kas rodo, jog karvės buvo linkusios

sirgti ketoze, o tiriamojo laikotarpio pradžioje ir praėjus 60 dienų nuo bandymo pradžios visiškai atitiko

fiziologinę normą (p>0,05).

Kulpio J. ir Stankevičiaus R. [2] teigimu, pagal laktozės kiekį piene galima spręsti apie karvių

šėrimą, sveikatingumą, pieno kokybę ir jo falsifikavimą. Natūraliame sveikų karvių piene laktozės yra

4,6–5,2 proc. Mes nustatėme, jog tiriamojo laikotarpio metu laktozės kiekis melžiamų karvių piene

svyravo nežymiai (p>0,05).

Urėjos (šlapalo) kiekis karvių piene daugiausia priklauso nuo mitybinių veiksnių [97] ir gali

suteikti vertingos informacijos apie karvių bandos mitybą, medžiagų apykaitos sutrikimus, karvių

fiziologinę būklę. Daugelis tyrėjų statistiškai patikimai įrodė, kad pagal urėją karvių piene galima spręsti

apie baltymų ir energijos kiekį pašaruose [98, 99, 100]. Bandymo metu nustatėme, jog ekstruduotų pupų

panaudojimas melžiamų karvių mityboje, neturėjo statistiškai patikimos įtakos urėjos koncentracijai

piene, šis rodiklis abiejų karvių grupių piene buvo fiziologinės normos ribose (15–30 mg%), tačiau

arčiau žemutinės ribos, kas rodo jog tiriamuoju laikotarpiu karvės buvo sveikos, bet jų racione buvo

neženklus energijos ir baltymų trūkumas (p>0,05).

Dryden L. ir Gordon L. [95] teigimu prastos kokybės pašaru šeriamų karvių pienas yra blogų

juslinių, biocheminių savybių. Sudarant karvių racionus, svarbu atkreipti dėmesį į baltymų, riebalų,

angliavandenių ir mineralinių medžiagų sudėtį. Karvių pieno juslinė analizė parodė, kad visų karvių

grupių pieno mėginiai nesiskyrė bendro kvapo intensyvumu, juose aiškiai jautėsi pienui būdingas

kvapas. Kadangi visi mėginiai prieš vertinimą pasterizuoti, mėginiuose jautėsi vidutinio intensyvumo

pasterizacijos kvapas ir skonis. Nustatėme, kad karvių šėrimui naudotų pašarų sudėtis neturėjo

75

neigiamos įtakos pieno skoniui ir kvapui. Vertinant pieno mėginius nerasta reikšmingo skirtumo pagal

atskirų savybių intensyvumą (p>0,05).

76

IŠVADOS

Pupinių javų (lubinų, pupų, žirnių) maistinės vertės tyrimai:

1. Ekstruduotuose pupose, žirniuose žalių baltymų kiekis atitinkamais padidėjo 0,47 proc. ir

0,68 proc. Lubinų, pupų ir žirnių ekstrudavimas riebalų kiekiui juose esminės įtakos neturėjo.

2. Po ekstrudavimo proceso žalios ląstelienos kiekis sumažėjo: lubiniuose 3,29 proc., pupose

0,70 proc., lyginant su neekstruduotomis žaliavomis. Žirniuose žaliosios ląstelienos kiekis išliko

nepakitęs. Po ekstrudavimo proceso ląstelienos NDF frakcija lubinuose išliko nepakitusi, tačiau

pupose ir žirniuose atitinkamai sumažėjo 7,79 proc. ir 6,47 proc., lyginant su neapdorotomis

žaliavomis.

3. Po ekstrudavimo kalcio kiekis lubiniuose, pupose ir žirniuose atitinkamai padidėjo 0,086 proc.,

0,064 proc. ir 0,03 proc., o fosforo 0,141 proc., 0,76 proc. ir 0,52 proc. lyginant su

neekstruduotomis žaliavomis.

4. Ekstrudavimas padidino leucino kiekį lubinuose 4,71 g/kg SM, o žirniuose 8,57 g/kg SM.

Lubinuose po ekstrudavimo tirozino ir asparto rūgšties sumažėjo atitinkamai – 2,5 g/kg SM ir 5,9

g kg/SM. Kitoms aminorūgštims ekstrudavimas patikimo pokyčio neturėjo.

5. Lubinuose, iki jų apdorojimo, nustatytas aukštas oleino riebalų rūgšties kiekis, daugiau kaip 38,0

proc., po ekstrudavimo oleino riebalų rūgšties sumažėjo – 5,77 proc., bet 7,93 proc. padidėjo

linolo rūgšties kiekis. Iki apdorojimo jos nustatyta – 31,0 proc., po apdorojimo – 38,9 proc.

Neapdorotose lubinuose, pupose ir žirniuose lauro rūgšties kiekis kito nuo 0,02 iki 0,04 proc.,

pastebėta, jog po ekstrudavimo lubinuose ir žirniuose lauro r. kiekis nepakito, o pupose, jos aptikta

0,03 proc. daugiau nei iki estrudavimo. Didžiausias palmitino rūgšties kiekis nustatytas pupose

(iki apdorojimo 14,18 proc., po apdorojimo 13,50 proc.), lubinuose ir žirniuose, šios riebalų

rūgšties kiekis buvo labai panašus, jis kito nuo 11,37 proc. iki 11,87 proc. iki apdorojimo, ir nuo

11,66 proc. iki 12,06 proc. po apdorojimo.

Melžiamų karvių šėrimo bandymas:

1. Pašarinių pupų ekstrudavimas turėjo teigiamą poveikį melžiamų karvių produktyvumu. Per visą

tyrimo laikotarpį, iš tiriamųjų karvių, šertų kombinuotu pašaru su ekstruduotomis pašarinėmis

pupomis, bazinio pieno primelžta 136,9 kg arba 3,46 proc. daugiau, nei iš kontrolinės grupės, kur

karvių šėrimui naudotos neekstruduotos pašarinės pupos.

2. Melžiamų karvių racione kombinuotojo pašaro papildymas ekstruduotomis pašarinėmis pupomis

turėjo teigiamą poveikį pieno riebalų ir baltymų kiekiui tiriamosios grupės karvių piene, visą

tiriamąjį laikotarpį šie rodikliai buvo didesni lyginant su kontroline grupe. Pieno baltymų kiekis,

tiriamuoju laikotarpiu, buvo vidutiniškai 0,11 proc didesnis nei kontrolinės grupės

77

karvių (p>0,05). Tačiau riebalų koncentracija, tiriamosios grupės karvių piene, visą tiriamąjį

laikotarpį, buvo vidutiniškai 0,11 proc. didesnė lyginant su kontroline grupe (p>0,05).

3. Kontrolinės ir tiriamosios grupės karvių piene, riebalų ir baltymų santykis, tiriamuoju laikotarpiu

svyravo gana ženkliai. Nustatėme, jog paruošiamojo laikotarpio pradžioje ir praėjus mėnesiui po

tiriamojo laikotarpio pradžios, šis rodiklis buvo arti viršutinės fiziologinės normos ribos, kas rodo,

kad karvės buvo linkusios sirgti ketoze. Tiriamojo laikotarpio pradžioje ir bandymo pabaigoje

rodikliai atitiko fiziologinę normą. Kontrolinėje karvių grupėje šis rodiklis kito nuo 1,23 iki 1,45

tuo tarpu tiriamojoje grupėje nuo 1,22 iki 1,44 (p>0,05).

4. Tiriamuoju laikotarpiu laktozės kiekis, melžiamų karvių piene, kito nežymiai, tačiau visą

laikotarpį buvo neženkliai žemiau fiziologinių normų ribų. Kontrolinės grupės karvių piene

laktozės kiekis kito nuo 4,62 proc. iki 4,70 proc. o tiriamosios grupės karvių piene nuo 4,49 proc.

iki 4,71 proc. (p>0,05).

5. Nustatėme, jog skirtingai apdorotų kombinuotųjų pašarų panaudojimas melžiamų karvių

mityboje, per visą bandymo laikotarpį, neturėjo reikšmingo poveikio urėjos koncentracijai piene,

šis rodiklis abiejų karvių grupių piene buvo fiziologinės normos ribose: kontrolinės grupės nuo

8,40 mg% iki 18,92 mg%, o tiriamosios grupės nuo 10,27 mg% iki 19,67 mg% (p>0,05).

6. Somatinių ląstelių koncentracija, per visą bandymo laikotarpį, kontrolinės grupės karvių piene

buvo nuo 33,8 tūkst./ml iki 169 tūkst./ml. o tiriamosios grupės nuo 61,23 tūkst./ml. iki 114

tūkst./ml. (p>0,05).

7. Juslinio vertinimo metu nustatėme, kad naudotų pašarų sudėtis neturėjo neigiamos įtakos pieno

skoniui ir kvapui. Vertinant pieno mėginius nerasta reikšmingo skirtumo pagal atskirų savybių

intensyvumą (p>0,05).

8. Ekstruduotų pašarinių pupų panaudojimas melžiamų karvių mityboje neturėjo statistiškai

patikimos įtakos pieno lakiesiems kvapo junginiams (p>0,05). Tirtuose pieno mėginiuose

nustatyta keletas klasių lakiųjų junginių. Identifikuoti alifatinių angliavandenilių junginiai,

alkoholiai, aldehidai, ketonai, rūgštys, esteriai, aromatiniai angliavandeniai, sulfo junginiai.

9. Ekstruduotų pašarinų pupų panaudojimas melžiamų karvių mityboje neturėjo neigiamos įtakos

karvių kraujo serumo biocheminiams rodikliams. Kraujo rodikliai buvo fiziologinės normos

ribose.

10. Nustatėme, jog skirtingai apdorotų kombinuotųjų pašarų panaudojimas melžiamų karvių

mityboje, neturėjo statistiškai patikimos įtakos pieno pelenų, pH, titruojamo rūgštingumo,

susitraukimo greičiui, fermentiniam rūgimui, termostabilumui, išskyrus pieno tankį

paruošiamuoju laikotarpiu 1028,9 kg/m3 (p≤0,05) ir po 2 mėn. 1028,43 kg/m3 (p≤0,05).

78

11. Nustatėme, jog ekstruduotų pašarinių pupų panaudojimas melžiamų karvių mityboje neturėjo

neigiamo poveikio aminorūgščių koncentracijai piene. Per visą bandymo laikotarpį kontrolinės

grupės karvių piene vidutiniškai nustatyta 4,44 proc. daugiau aminorūgščių nei tiriamosios grupės

karvių piene (p>0,05).

12. Atlikti tyrimai rodo, jog ekstruduotos pašarinės pupos melžiamų karvių mityboje teigiamai veikė

polinesočiųjų riebalų rūgščių sintezę. Po trečiojo bandymų mėnesio tiriamojoje grupėje, kur

karvės šertos ekstruduotomis pašarinėmis pupomis, piene sumažėjo sočiųjų riebalų rūgščių ir

mononesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, tačiau polinesočiųjų riebalų rūgščių 5,67 proc. padidėjo

(p≤0,05). Tai rodo, jog ekstruduotos pašarinės pupos teigiamai veikė polinesočiųjų riebalų rūgščių

sintezę, toks karvių pienas yra sveikesnis ir labiau priimtinas žmonių mitybai.

79

REKOMENDACIJA

Išanalizavus gautus tyrimų duomenis nustatėme, kad pašarinių pupų apdorojimas ekstruduojant

turėjo teigiamą poveikį melžiamų karvių produktyvumui. Per visą tyrimo laikotarpį, iš tiriamųjų karvių,

šertų ekstruduotomis pašarinėmis pupomis, bazinio pieno primelžta 136,9 kg arba 3,46 proc. daugiau,

nei iš kontrolinės grupės karvių šertų kombinuotuoju pašaru su neapdorotomis pašarinėmis pupomis.

Nustatytas teigiamas poveikis pieno riebalų ir baltymų kiekiui tiriamosios grupės karvių piene.

Nustatėme, kad naudotų pašarų sudėtis neturėjo neigiamos įtakos pieno skoniui ir kvapui, kraujo

serumo biocheminiams rodikliams, bei aminorūgščių koncentracijai piene. Atlikti tyrimai rodo, jog

ekstruduotos pašarinės pupos melžiamų karvių mityboje, teigiamai veikė polinesočiųjų riebalų rūgščių

sintezę, toks pienas tapo sveikesnis ir labiau priimtinas žmonių mitybai. Todėl rekomenduojame

melžiamų karvių mityboje kombinuotojo pašaro sudėtyje pašarines pupas apdoroti ekstruzijos metodu

ir naudoti ekstruduotas pašarines pupas.

Nustatę ekstruduotų pašarinių žaliavų teigiamą poveikį melžiamų karvių produktyvumui ir pieno

sudėčiai, rekomenduojame tęsti mokslinius tyrimus naudojant gyvūnų pašaruose ekstruduotus lubinus ir

žirnius.

80

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ružić-Muslić D, Petrović M.P, Petrović M.M, Bijelić Z, Caro-Petrović V, Maksimović N,

Mandić V. Protein source in diets for ruminant nutrition. Biotechnology in Animal Husbandry

2014; 30 (2), p. 175-184.

2. Kulpys J, Stankevičius R. Produktyvių karvių šėrimo sistemos. Kaunas, 2010, p. 63-69.

3. Zebeli Q, Mansmann D, Steingass H, Ametaj B. N. Balancing diets for physically effective fibre

and ruminally degradable starch: A key to lower the risk of sub-acute rumen acidosis and

improve productivity of dairy cattle. Journal: Livest Sci; V. 127; 2010, p. 1–10.

4. Inci N.E, Toker C. Screening and selection of faba beans (Vicia faba L.) for cold tolerance and

comparison to wild relatives. Genetic Resources and Crop Evolution; 2011, p. 15-16.

5. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą:

[http://pdf.usaid.gov/pdf_docs/PNADT827.pdf ]

6. Wattiaux A. M., Grummer R. R., Dairy Essentials – Nutrition and Feeding. 2004. P. 13-23.

7. Rego, O. A. ; Regalo, S. M. M. ; Rosa, H. J. D. ; Alves, S. P. ; Borba, A. E. S. ; Bessa, R. J. B.

; Cabrita, A. R. J. ; Fonseca, A. J. M.,. Effects of grass silage and soybean meal supplementation

on milk production and milk fatty acid profiles of grazing dairy cows. J. Dairy Sci., 2008. 91

(7) P. 2736-2743.

8. Davis, D.A., Arnold, C.R., McCallum, I., 2002. Nutritional value of feed peas (Pisum sativum)

in practical diet formulations for Litopenaeus vannamei. Aquac. Nutr. 8, p. 87-94.

9. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 01 d.]. Prieiga per internetą

[http://www.northernpulse.com/uploads%5Cresources%5C522%5Cfield-pea-grain-for-beef-

cattle]

10. Kulpys J., Stankevičius R. Produktyvių karvių šėrimo sistemos. Kaunas, 2010. P.64-85.

11. Peterson, D.S., S. Sipsas and J.B. Mackintosh. The chemical composition and nutritive value of

Australian grain legumes, 2nd Edn., Grains Research and Development Corporation, Canberra

Australia Publications 1997.

12. Butolo, J.E. (2002) Quality of ingredients in animal feed. Agros Comunicações, Campinas,

p.430.

13. Gatel, F., 1994. Protein quality of legume seeds for non-ruminant animals: a literature review.

Anim. Feed Sci. Technol. 45, 317–348.

14. Huisman, J., Tolman, G.H., 2001. Antinutritional factors in the plant proteins of diets for non-

ruminants. In: Garnsworthy, P.C., Wiseman, J. (Eds), Recent Developments in Pig Nutrition 3.

Nottingham University Press, Nottingham, UK, p. 261–322.

81

15. Jeroch H., Sederevičius A., Pilipavičius V., Mikulionienė S., Steinhöfel O., Matusevičius P.,

Stankevičius R. Pašarai tradiciniai ir ekologiški. Kaunas: Vitea Litera, 2010. p. 423.

16. Valpeli L A, Comellini M, Masoero F. Mochini F. Faba beans (Vicia faba) in dairy cow diet:

effect on milk production and quality. Italian Jurnal of animal sinece; Volume 9; 2010, p. 15-

18.

17. Borchers M. R, Chang Y. M, Tsai I. C, Wadsworth B. A, Bewley A. J. A validation of

technologies monitoring dairy cow feeding, ruminating, and lying behaviors. American Dairy

Science Association; Amrica; 2016, p. 7458-7461.

18. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 10 d.]. Prieiga per internetą

[http://agris.fao.org/agris-search/search.do?recordID=JP2004007767]

19. Liu, S.Y., Selle, P.H., Cowieson , A.J. 2013. Strategies to enhance the performance of pigs and

poultry on sorghum-based diets. Anim. Feed Sci. Tech., 181: 1 14.

20. Harper, J.M. (1979). Food extrusion. Crit. Rev. Food Sci. Nut., 11: 155-215.

21. Abd El-Khalek, E., Janssens, G.P.J. 2010. Effect of extrusion processing on starch gelatinisation

and performance in poultry. World Poult. Sci. J., 66: 53 63.

22. Serrano X. The extrusion-cooking process in animal feeding. Nutritional implications. In :

Morand-Fehr P. (ed.). Feed manufacturing in Southern Europe: New challenges. Zaragoza :

CIHEAM, 1997. p. 107-114

23. Al-Marzooqi, W., Wiseman, J. 2009. Effect of extrusion under controlled temperature and

moisture conditions on ileal apparent amino acid and starch digestibility in peas determined

with young broilers. Anim. Feed. Sci. Tech., 153: 113 130.

24. Scott, T.A., Combs, D.K. and Grummer, R.R. 1991. Effects of roasting, extrusion, and particle

size on the feeding value of soybeans for dairy cows. J. Dairy Sci. 74, 2555-2562.

25. Hall C, Hillen C, Robinson J. Composition, Nutritional Value, and Health Benefits of Pulses.

Cereal Chemistry, Volume 94, Number 1, 11-31; 2017, p. 11.

26. Paul Q, Foster G. Composition of Feeds in Relation to Cattle Nutrition. 2014. [elektroninis

išteklius] [ţiūrėta 2016 m. kovo 11 d.]. Prieiga per internetą:

[http://www.ecochem.com/t_cattlenutrition.html].

27. Valpeli L A, Comellini M, Masoero F. Mochini F. Faba beans (Vicia faba) in dairy cow diet:

effect on milk production and quality. Italian Jurnal of animal sinece; Volume 9; 2010, p. 15-

18.

28. Kulpys J, Stankevičius R. Produktyvių karvių šėrimo sistemos. Kaunas, 2010, p. 63-69.

82

29. Borchers M. R, Chang Y. M, Tsai I. C, Wadsworth B. A, Bewley A. J. A validation of

technologies monitoring dairy cow feeding, ruminating, and lying behaviors. American Dairy

Science Association; Amrica; 2016, p. 7458-7461.

30. Baranauskas S, Juknevičius S, Stankevičiūtė J. Pašarai ir galvijų šėrimas. Mokomoji knyga;

Lietuvos žemės ūkio univesitetas 2009, p. 16-30.

31. Butkutė B. Skirtingų rūsių siloso kokybės ir ląstelienos komponentų kaita. Veterinarija ir

zootechnika; Mokslo darbai. Nr. 51 (73), 2010, p. 8-16.

32. Paulson J, Salfer J, Newell S, Santi E, Seykora T, Litherland N, Endres M, Janni K, Reneau J,

Broadwater N, Schwartau C, Rozeboom G, Hudson C. S. Learning About Dairy; 4; 2012, p.

28–35.

33. Autorių kolektyvas. Gyvulininkystės žinynas. LVA Gyvulininkystės institutas; Kaunas. 2007,

p. 8-100.

34. Wieland D. ,,Confinement cow feeding. Iš: Beef; 2006, p. 10.

35. Penner G B, Steele M A, Aschenbach J R, McBride B W. Molecular adaptation of ruminal

epithelia to highly fermentable diets. Ruminal nutrition symposium. 2014. . [elektroninis

išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 01 d.]. Prieiga per internetą: [http://www.diss.fu-

berlin.de/docs/servlets/MCRFileNodeServlet/FUDOCS_derivate_000000003536/1108.full.pd

f?hosts=].

36. Tisch D A. Animal feeds, feeding and nutrition and ratio evaluation. Delmar; 2006, p. 5-15.

37. David K, Beede D. Evaluation of Water Quality and Nutrition for Dairy Cattle. Department of

Animal Science; Michigan State Univeristy; East Lansing 48824; 2006, p. 2-5.

38. Stallings C C, Hanigan D M, James E R. Feeding Protein to Meet Dairy Cow Nutrient

Requirements Can Result in Cheaper, Environmentally Friendly Rations. Communications and

Marketing, College of Agriculture and Life Sciences, Virginia Polytechnic Institute and State

University, 2009, p. 1-5.

39. Herd T. Nutritional Requirements of Dairy Cattle. Veterinary manual; 2016. [elektroninis

išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugpūčio 01 d.]. Prieiga per internetą

[http://www.merckvetmanual.com/management-and-nutrition/nutrition-dairy-

cattle/nutritional-requirements-of-dairy-cattle].

40. Juraitis V, Kulpys J. Pašarinių žolių ūkis. Kaunas. 2003. P. 10-89.

41. Muller L. D. Dietary minerals for dairy cows on pasture. 2003m. [internetinis išteklius] [žiūrėta

2017m. rugsėjo 10 d.]. Prieiga per internetą: [http://extension.psu.edu/animals/dairy/

83

nutrition/forage/pasture/articles-on-pasture-and-grazing/dietary-minerals-for-dairy-cows-on-

pasture]

42. Kavanagh S. Feeding the Dairy Cow. 2015. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2017m. rugsėjo 01

d.]. Prieiga per

internetą:[https://www.teagasc.ie/media/website/animals/dairyFeedingDiaryCow.pdf].

43. Kamphues J. Trace Elements in Animal Nutrition – their use from veterinary point of view.

2014m. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 11 d.]. Prieiga per internetą:

[http://www.bfr.bund.de/cm/343/trace-elements-in-animal-nutrition-their-use-from-

veterinarypoint-of-view.pdf].

44. Update on Vitamin Nutrition of Dairy Cows. 2015. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m.

rugsėjo 12 d.]. Prieiga per internetą: [http://articles.extension.org/pages/25924/update-on-

vitamin-nutrition-of-dairy-cows].

45. Kulpys J, Juraitis V. Gerai organizuota ganiava – gausūs primilžiai. Mano ūkis. LVA. 2004/5. P.

30–31.

46. Schroeder W J. Dairy Cow Nutrition Affects Milk Composition. NDSU extension service;

AS1253; 2012, p. 1-4.

47. Raycheva E, Ivanova T, Kipriotis E, Kistanova E. The characteristic of control day milk and its

properties in ewes from different breeds in Bulgaria. Biotechnology in Animal husbandry. Vol. 23.

2007, p. 139–144.

48. Milk composition. Iš: Fao. 2017. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 26 d.]. Prieiga

per internetą: [http://www.fao.org/agriculture/dairy-gateway/milk-and-milk-products/milk-

composition/en/].

49. Sederevičius A.Įvairių veiksnių (somatinių ląstelių skaičiaus, riebalų, laktozės kiekio, laikymo

sąlygų ir kt.) įtakos kazeino kiekio kitimui žaliame piene tyrima. Galutinė ataskaita. 2014, p.

15-17.

50. Staniškienė B, Tušas S, Šernienė L, Šiūgždaitė J. Pieno ir jo produktų kokybės įvertinimas.

Naujasis lankas; Kaunas; 2007, p. 256.

51. Japertienė R, Japertas S. Pieno baltymai. Mano ūkis; 2006/7, p. 32.

52. Walter L. Lactation biology website. 2010. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 18

d.]. Prieiga per internetą:

[http://ansci.illinois.edu/static/ansc438/Milkcompsynth/milksynth_fataltering.html].

84

53. Schroeder J. W. Dairy cow nutrition affects milk composition. 2012. [elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2017 m. rugsėjo 18 d.]. Prieiga per internetą:

[https://www.ag.ndsu.edu/pubs/ansci/dairy/as1118.pdf].

54. Lock A. L, Michael E. Feeding for Milk Components. Van Amburgh Department of Animal

Science; Michigan State University, East Lansing, MI 48824, USA. 2012. [elektroninis

išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 13 d.]. Prieiga per internetą:

[http://www.wcds.ca/proc/2012/Manuscripts/Lock.pdf].

55. Šernienė L., Sekmokienė D. Pieno higiena. Kaunas; 2013, p. 9-16.

56. Barlowska J, Litwinczuk Z, Wolanciuk A, Brodziak A. Relationship of somatic cell count to

daily yield and technological usefulness of milk from different breeds of cows. Polish journal

of veterinary science; Vol.12.No.1. 2009, p. 75-79.

57. Staniškienė B, Šernienė L, Šiugždaitė J. Pieno ir jo produktų kokybės įvertinimas. Kaunas;

Naujasis lankas; 2007, p. 256.

58. Antanaitis R. Pieno rodiklių kaita leidžia diagnozuoti ligas. Kaunas, 2010, p. 3-4.

59. Petit H V. Feed intake, milk production and milk composition of dairy cows fed flaxseed. 2010.

[elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 18 d.]. Prieiga per internetą: [Canadian Journal

of Animal Science, 2010, 90(2): 115-127, 10.4141/CJAS09040].

60. Milkfacts. 2011. [elektroninis išteklius] [ţiūrėta 2017 m. rugsėjo 11 d.]. Prieiga per internetą

[http://milkfacts.info/Milk%20Composition/VitaminsMinerals.htm 2011].

61. Block E, Pankowski J. Dairy healthline. 2016. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo

18 d.]. Prieiga per internetą: [http://www.agweb.com/blog/dairy_today_healthline_295/].

62. Shelley M, Birken S, Parkin C P, Lebovic G, Chen Y, Connor D, Maguire J L. Relation between

milk-fat percentage, vitamin D, and BMI. The americina jurnal of clinical nutrition; 2016, p.

20–23.

63. Abdi H. What can cognitive psychology and sensory evaluation learn from each other?. Food

Quality and Preference; Vol. 13, No. 7–8; 2002, p. 445–451.

64. Mieželienė A. Tarptautinių juslinės analizės metodų taikymas maisto moksle ir pramonėje. Issn

1392-0227; Maisto chemija ir technologija; T. 38, nr. 2; 2004, p 22-26.

65. Christopherson S. W., Glass R. L. Preparation of milk fat methylesters by alcoholysis in an

essentially nonalcoholic solution. J. Dairy Sci. 1969. Vol. 52. P. 1289–1290.

66. „Valstybės žinios“, 2012 10 20, Nr. 122;

67. Valstybės žinios, 2002, Nr. 126-5747;

85

68. Urbienė S. Pieno ir jo produktų cheminės analizės metodai. – Kaunas.: Lietuvos maisto

institutas, 1999. 247 p.

69. Инихов Г.С., Брио Н.П. Методы анализа молока и молочных продуктов: Справочное

руководство. -М., 1971. 423 с.

70. Šalomskienė J. Mikrobiologinės kontrolės instrukcija pieno perdirbimo įmonėms. – Vilnius.:

UAB Informacijos ir leidybos centras, 1996. 124 p.

71. Hall B. J., Silver S., Nutrition and Feeding of the Cow-Calf Herd: Digestive System of the Cow.

Communications and Marketing, College of Agriculture and Life Sciences, Virginia

Polytechnic Institute and State University, 2009. P. 1-4.

72. Bliznikas S, Uchockis V., Juškienė V, Švirmickas G., Matulaitis R., Vukmirović, Spasevski N.

Radmilo Čolović. Studies of thermal processed compound feed using different technologies

Gyvulininkystė. 57 (2011) p. 40-56.. ISSN 1392-6144.

73. Alonso, R., Aguirre, A., Marzo, F., 2000a. Effects of extrusion and traditional processing

methods on antinutrients and in vitro digestibility of protein and starch in faba andkidney beans.

Food Chemistry 68, 159-165.

74. Deas Paes M. C. 1998. Physical Properties and Essential Amino Acid Profiles of Brazilian

Quality Protein Maize Cultivars Processed by Extrusion. Colorado State University, p. 256.

75. Kavanagh S. Feeding the Dairy Cow. 2015. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2018m. spalio 01

d.]. Prieiga per

internetą:[https://www.teagasc.ie/media/website/animals/dairyFeedingDiaryCow.pdf].

76. Dovidaitienė G, Gružauskas R, Stankevičius R, Monkevičienė I, Kantautaitė J,

Kudlinskienė I, et al ,, Influence of extruded rapeseeds and faba beans mixture on productivity,

production quality and rumen fluid parameters of dairy cows ‘‘ISSN 1392-2130. veterinarija ir

zootechnika (vet med zoot). t. 73 (95); 2016, p. 20-21.

77. Šernienė L., Sekmokienė D. Pieno higiena. Kaunas; 2013, p. 9-16.

78. Barlowska J, Litwinczuk Z, Wolanciuk A, Brodziak A. Relationship of somatic cell count to

daily yield and technological usefulness of milk from different breeds of cows. Polish journal

of veterinary science; Vol.12.No.1. 2009, p. 75-79.

79. Aurelija Paulauskienė. Maisto chemija. 2012. P. 6-27.

80. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2018m. spalio 10 d.]. Prieiga per internetą:[http://tau.pieno-

tyrimai.lt/tiekTyr/plsql/wwwDuomenys.wwwIndex].

81. Wu, G. (2009). Amino acids: metabolism, functions, and nutrition. Amino Acids, 37(1), pp.1-

17.

86

82. Wu, G. (2013). Functional amino acids in nutrition and health. Amino Acids, 45(3), pp.407-

411.

83. Raycheva E, Ivanova T, Kipriotis E, Kistanova E. The characteristic of control day milk and its

properties in ewes from different breeds in Bulgaria. Biotechnology in Animal husbandry. Vol.

23. 2007, p. 139–144.

84. Jin Yue, Yuanrong Zheng, Zhenmin Liu, Yun Deng, Yafang Jing, Yali Luo, Wenjuan Yu &

Yanyun Zhao. Characterization of Volatile Compounds in Microfiltered Pasteurized Milk Using

Solid-Phase Microextraction and GC×GC-TOFMS. International Journal of Food Properties.

2015. P. 2193-2199.

85. Song, H.L. Food Flavor Chemistry; Chemical Industry Press: Beijing, 2008, 76–87.

86. Contarini, G.; Povolo, M.; Leardi, R.; Toppino, P.M. Influence of heat treatment on the volatile

compounds of milk. Journal of Agricutural and Food Chemistry 1997, 45, 3171–3177.

87. Van Aardt, M.; Duncan, S.; Marcy, J.; Long, T.; Hackney, C. Effectiveness of poly (ethylene

terephthalate) and highdensity polyethylene in protection of milk flavor. Journal of Dairy

Science 2001, 84, 1341–1347.

88. Wang, W.; Zhang, L.; Li, Y. Production of volatile compounds in reconstituted milk reduced-

fat cheese and the physicochemical properties as affected by exopolysaccharide-producing

strain. Molecules 2012, 17, 14393–14408.

89. Valero, E.; Villamiel, M.; Miralles, B.; Sanz, J.; Martınez-Castro, I. Changes in flavour and

volatile components during storage of whole and skimmed UHT milk. Food Chemistry 2001,

2, 51-58

90. Badar M., Fatima Batool , Safder Shah Khan, Irshad Khokhar , M.K. Qamar and Ch. Yasir.

Effects of microcystins toxins contaminated drinking water on hepatic problems in animals

(cows and buffalos) and toxins removal chemical method. Buffalo Bulletin (January-March

2017) Vol.36 No.1.

91. Coroian C., Mireşan V., Coroian A., Răducu C., Marchiş Z., Terheş S., Muntean M.

Biochemical and Haematological Blood Parameters at Different Stages of Lactation in Cows

Bulletin UASVM Animal Science and Biotechnologies 74(1)/ 2017.

92. Cozzi L. Ravarotto F.Gottardo A. L.Stefani B.Contiero L.Moro M.Brscic P.Dalvit. Reference

values for blood parameters in Holstein dairy cows: Effects of parity, stage of lactation, and

season of production. Journal of Dairy Science. Volume 94, Issue 8, August 2011, Pages 3895-

3901.

87

93. Martin C, Rouel J, Jouany J P, Doreau M, Chilliard Y. Diet digestibility in response to feeding

dairy cows crude linseed, extruded linseed, or linseed oil. 2008. [elektroninis išteklius] [žiūrėta

2018 m. kovo 10 d.]. Prieiga per internetą:

[https://dl.sciencesocieties.org/publications/jas/abstracts/86/1]

94. Milk composition changes. 2006. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. kovo 10 d.]. Prieiga

per internetą: [http://www.milkproduction.com/Library/Scientific-articles/Animal-health/Milk-

composition-changes/].

95. Dryden L, Gordon L. Animal nutrition science. Cambridge; 2007, p. 60–229.

96. Urbšienė D. Riebalų ir baltymų santykis kontroliuojamų karvių piene. [elektroninis išteklius]

[žiūrėta 2018 m. kovo 10 d.]. Prieiga per internetą:

[http://www.gpk.lt/dokumentai/riebalubaltymu.pdf ].

97. Arunvipas P., Dohoo I. R., Vanleeuwen J. A., Keefe G. P. The effect of non-nutritional factors

on milk urea nitrogen levels in dairy cows in Prince Edward Island, Canada. Prev. Vet. Med.

2003. Vol. 59. P. 83– 93.

98. Rodriguez L A, Stallings C C, Herbein J H, Gilliard M L. Effect of degradability of dietary

protein and fat on ruminal, blood, and milk components of Jersey and Holstein cows. J. Dairy

Sci. Vol. 80. 1997, p. 353–363.

99. Collard L, Boettcher P, Dekkers J C, Petitclerc D, Schaeffer L. R. Relationships between energy

balance and health traits of dairy cattle in early lactation. J. Dairy Sci. Vol. 83. 2000. p. 2683–

2690.

100. Purwin C, Pysera B, Minakowski D, Sederevičius A, Traidaraitė A. Composition of milk and

blood metabolites in higth productivity dairy cows on pasture. Veterinarija ir zootechnika. T.

32 (54). 2005, p. 57–60.

SUDERINTA:

(Tyrimų priežiūros komisijos pirmininkas)

(Vardas, Pavardė)

(Data)

88

89

90

91

92

93

94

95

96

97

98