Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA
MUZIKOS FAKULTETAS
KAMERINIO ANSAMBLIO KATEDRA
Deimantas Balys
MICKO GOODRICKO ŠIUOLAIKINĖS GITAROS IMPROVIZACIJOS
METODIKA PRADEDANTIESIEMS
Studijų programa: Šiuolaikinė muzika (gitara)
Magistro darbas
Darbo autorius: Deimantas Balys
............................
(parašas)
Darbo vadovas: Lekt. Dr. Jonas Jurkūnas
........................................
(parašas)
Vilnius,2019
2
LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA
BAIGIAMOJO DARBO
SĄŽININGUMO DEKLARACIJA
2019 m. Gegužės 6 d.
Patvirtinu, kad mano baigiamasis darbas (tema) „
„ , yra parengtas
savarankiškai.
1. Šiame darbe pateikta medžiaga nėra plagijuota, tyrimų duomenys yra autentiški ir
nesuklastoti.
2. Tiesiogiai ar netiesiogiai panaudotos kitų šaltinių ir/ar autorių citatos ir/ar kita medžiaga
pažymėta literatūros nuorodose arba įvardinta kitais būdais.
3. Kitų asmenų indėlio į parengtą baigiamąjį darbą nėra.
4. Jokių įstatymų nenumatytų piniginių sumų už šį darbą niekam nesu mokėjęs (-usi).
5. Su pasekmėmis, nustačius plagijavimo ar duomenų klastojimo atvejus, esu susipažinęs(-
usi) ir joms neprieštarauju.
(Parašas) (Vardas, pavardė)
3
SANTRAUKA
Šis baigiamasis magistro darbas nagrinėja Micko Goodricko „The Advancing Guitarist“
knygos pritaikymo būdus pradedantiesiems, kurie siekia susipažinti su gitara ir improvizacija.
Darbą sudaro įvadas, trys skyriai, išvados, literatūros sąrašas ir priedai. Įvade pristatomas temos
aktualumas, tyrimo tikslas, objektas ir uždaviniai. Pirmajame skyriuje, remiantis aprašomuoju
metodu, apžvelgiama šiuolaikinės gitara, jos raida, mokymosi metodai, džiazo ir kitų stilių gitaros
literatūrinių leidinių metodika. Antrame skyriuje pristatoma Mick Goodricko glausta biografija,
kiti darbai ir jo parašyta knyga „The Advancing Guitarist.“ Paskutinis skyrius yra „gitaros
improvizacija pradedantiesiems: Micko Goodricko metodika. Tiriamoji praktika.“. Šioje darbo
dalyje buvo surinkta daug naudingos medžiagos iš jaunų ir nepatyrusių improvizatorių apie M.
Goodricko metodikos pritaikymą.
SUMMARY
This final master thesis examines how Mick Goodrick's The Advancing
Guitarist book is designed for beginners who want to get acquainted with guitar and
improvisation. Structure: introduction, three chapters, conclusions, references and appendixes.
The introduction introduces the topicality of the topic, the purpose of the research, its object
and tasks. The first chapter, based on the descriptive method, reviews modern guitar, its
evolution, methods of learning, the methodology of literary publications of jazz and other
styles. The second chapter introduces Mick Goodrick's brief biography, other works and his
book The Advancing Guitarist. The last chapter is "Guitar Improvisation for Beginners: Mick
Goodrick's Methodology. Research Practice. ”. In this part of the work, many useful materials
were gathered from young and inexperienced improvisers about the application of the
Goodrick methodology.
4
TURINYS
LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA ......................................................................................... 2
BAIGIAMOJO DARBO .............................................................................................................................. 2
ĮVADAS ................................................................................................................................................. 5
1. ŠIUOLAIKINĖS GITAROS METODIKOS ISTORIJA .............................................................. 8
1.1 XVIIIa. -XIXa. garsiausi gitaros pedagogai ir jų darbai ......................................................... 8
1.2 Elektrinės gitaros atsiradimo priežastys ir Charlie Christianas ............................................12
1.3. XXa. reikšmingiausios gitaros metodinės knygos ..................................................................16
2. MICKO GOODRICKO IMPROVIZACIJOS MOKYMO YPATUMAI IR ANALIZĖ ......... 23
2.1 Elektrinės gitaros metodininko Micko Goodricko biografija ir jo darbai ............................23
2.2 Miko Goodricko improvizacinių gebėjimų ugdymo metodai .................................................25
3.GITAROS IMPROVIZACIJA PRADEDANTIESIEMS: MICKO GOODRICKO
METODIKA. TIRIAMOJI PRAKTIKA .......................................................................................... 32
3.1 Tyrimo organizavimas ir eiga .............................................................................................32
3.2 Tyrimo duomenų rezultatai ir jų analizė .................................................................................34
3.2.1 Visų respondentų trumpas profilis ................................................................................... 34
3.2.2 Respondentų požiūris į improvizaciją ....................................................................... 35
3.2.3 M. Goodricko pratimų įgyvendinimai ....................................................................... 37
3.3 Tyrimo išvados....................................................................................................................... 41
IŠVADOS .............................................................................................................................................43
LITERATŪROS SĄRAŠAS ...........................................................................................................45
PRIEDAI ...........................................................................................................................................47
5
ĮVADAS
Improvizacija – tai seniausia muzikinė išraiška, kurios atsiradimo pradžios taškas
nėra tikslus ir aiškus – to beveik neįmanoma atsekti. Visa muzikos istorijos raida yra paremta
improvizacijos principu (Ferrand, 1961). Būtų galima teigti, kad improvizacija kaip terminas, kilo
nebūtinai iš muzikos, bet iš žmogiškojo atsitiktinumo ir spontaniškumo įvairiose gyvenimo
situacijose. Muzikoje improvizacija yra labai individuali muzikanto išraiškos priemonė, naudojant
asmeninį instrumentą. Tam reikalingas konkretus muzikos prietaiso išmanymas, teorijos žinios,
technika bei ilgalaikė mokomoji praktika. Nūdienos atlikėjams, mokantis idiomatinės (pagal
konkretų muzikos stilių/žanrą) improvizacijos, yra išleistas gausus skaičius leidinių, knygų,
pratimų, kitos literatūros, parengta įvairių pamokų ir seminarų, tačiau iki šiolei improvizacija,
būtent kaip sąvoka, susiduria su koncepcijos formulavimo problemomis. Anot D. Bailey:
„Improvizacijai būdingas įdomus skirtumas - ji dažniausiai praktikuojama skirtinguose muzikos
stiliuose, tačiau labiausiai tampa nepripažinta ar neteisingai suprasta.“ (1992, psl.32).
Muzikantas, norintis išmokti improvizacijos meno, žengia pirmuosius žingsnius įsisavinant
idiomatinius muzikos stilius kaip bliuzas, rokas, kantri, džiazas ir t.t. Ši mokymosi metodika nėra
svetima instrumentalistamas, o ypač gitaros atlikėjams.
Šiuolaikinė gitara – nepaisant giminingų instrumentų kaip sitara1, vihuela2 ar
liutnė3, yra jaunas instrumentas. Pirma klasikinė šešiastygė gitara (classical guitar), kuri vis dar
naudojama klasikinėje muzikoje, atsirado XVIII a. pabaigoje. Garsūs gitaros meistrai, kaip Mauro
Guiliani, Andres Segovia, ir Django Reinhardtas padėjo išpopuliarinti šį instrumentą rengdami
koncertus Europos žemyno ribose. Gitara buvo plačiai naudojama Ispanijoje ir buvo neatsiejama
flamenko muzikos stiliaus dalis4. Su elektrinės gitaros išradimu 1931 metais, gitara tapo vienu iš
populiariausių XXa. instrumentų. Gitaros raida smarkiai padarė įtaką šių stilių vystimuisi: rokui,
bliuzui, kantri, bliugrasui, fankui ir t.t. Šiame darbe bus aptariamos tik šešiastygės gitaros: XVIII-
XXa. klasikinė gitara, XXa. akustinė gitara ir XXa. elektrinė gitara
Kiekvienas muzikos stilius skiriasi skambėjimu ir atlikimu. Norint įvaldyti
kiekvieno muzikinio stiliaus grojimo techniką, reikia susipažinti su jų kalba ir gitaros metodika.
Anot D.Bailey: „XX a. pirmoje pusėje nebuvo lengvai pasiekiamų pedagoginių leidinių, skirtų
populiarios muzikos pakraipos stilių įsisavinimui: vienintelė mokymosi priemonė buvo įrašai,
arba privatus mokytojas.“ (1992, 25-26psl.) Šiais laikais yra gausu literatūros apie gitarą,
skirtingus mokymosi stilius, transkripcijas bei improvizacijos patarimus šiuolaikiniuose muzikos
stiliuose. Tokiose knygose kaip Richardo Johnstono ,,How to Play Blues Guitar: The Basics and
1 Sitara – indų tradicinis styginis instrumentas, turintis 19, 20 ar 21 stygą 2 Vihuela – penkių arba šešių stygų porų instrumentas, kilęs Ispanijoje XVa.; 3 Liutnė - dažniausiai 15 stygų instrumentas, kilęs iš arabiško ūdo( Arab. Oud) klasikinėje epochoje.
Išpopuliarėjo europoje viduramžių laikotarpyje; 4 Dennis Koster. „Guitar Atlas,Flamenco“.Alfred Music Publishing Co, USA 2002. Psl. 5;
6
Beyonds“, Happy Traumo ,,Flat-Pick Country Guitar“, Wolf Marshallo ,,Best Of Jazz Guitar“,
Jody Fishero ,,Mastering Improvisation“, William L. Fowlero ,,Guitar Patterns For
Improvisation“ sudėti geriausi patarimai gitaristui, norinčiam išmokti improvizuoti idiomatiškai.
Instrumento studijos yra neatsiejamos nuo kontakto su mokytoju, kita vertus,
šiais laikais turime nemažai atvejų, kuomet mokytojo vaidmenį atlieka knyga. Micko
Goodricko ,,The Advancing Guitarist“ (1987) metodinė priemonė, be abejonės nėra vienintelė
pedagoginio pobūdžio knyga, skirta gitaristams. Pasaulyje yra nemažas kiekis5 rašytinės
literatūros apie gitarą ir improvizaciją. Joje dažniausiai akcentuojamas harmoninių žinių
naudojimas ir plėtojimas, dermių mokymasis, techninių sugebėjimų lavinimas. Šie aspektai yra be
galo svarbūs ir įdomūs muzikantui, tačiau metodika, pritaikyta idiomatinei improvizacijai, reiškia
prisirišimą prie vieno tam tikro muzikinio stiliaus, jo estetikos bei bendros kalbos.
Nuo XXa. iki šių laikų, dažniausiai naudojamas gitaros ir improvizacijos mokymosi
modelis turi atitikti tam tikrą muzikinę pakraipą, stilių. Jauno instrumentalisto (o ypač gitaristo)
tobulėjimo kelias iki šiol dažnai yra grįstas dominuojančiais laikotarpio stiliais (džiazo,
bliuzo, sunkiojo metalo, klasikinės muzikos, etc.), todėl šio darbo objektu yra pasirinkta
Micko Goodricko „The Advancing Guitarist“ knyga. Minėtas rašytinis leidinys gali padėti
pradedančiajam aiškiai nubrėžti stilistinę schemą, rasti savo individualią metodiką kaip
mokytis groti gitara ir savo nuožiūra išmokti improvizuoti. Šio darbo temos aktualumas yra
svarbus tam, kas nori praplėsti savo gitaros žinias; tiksliau susipažinti su šio instrumento
galimybėmis; geriau pažinti gitaros aplikatūrą; tiksliai mokėti panaudoti harmonines ir
teorines žinias; pradėti laisvai improvizuoti, atsikračius skirtingų šių laikų muzikinių stilių,
stilistinių klišių ir pasikartojančių melodinių paternų.
Nors ši knyga yra parašyta 1987 metais, ji savo metodika yra nauja ir
neišnagrinėta Lietuvoje. Amerikoje parašytas, leidinys nėra plačiai naudojamas, nebent pačio
autoriaus Micko Goodricko darbo vietoje (Bostone (JAV), Berklio koledže), o Lietuvoje nėra
prekybos vietų, kur būtų galima įsigyti šį rašytinį veikalą. Vertimo į lietuvių kalbą taip pat
nėra, dėl to ši literatūra nėra aptariama ir analizuojama.
Micko Goodricko knyga išsiskiria savo metodiniu būdu ir net rašymo stiliumi.
Pats autorius teigia, kad: „Šis rašytinis leidinys yra „pasidaryk pats.“ Tai ne metodinė
literatūra. Tu pateiki metodą; Tu padarai viską“ (Goodrick, 1987). Visa šios knygos
metodika ir būdas išaiškinti įvairias tematikas, smarkiai skiriasi nuo kitų pedagoginio
pobūdžio leidinių gitaristams, todėl ji gali pasirodyti gan sunkiai įkandama. Kadangi ši knyga
ir jos būdai dar kolkas nėra plačiai naudojami improvizacijos mokymosi procese, tai sąlygoja
šio darbo naujumą.
5 www.amazon.com turi 10 000 skirtingų knygų apie gitara ir improvizaciją.
7
Šio tiriamojo darbo tikslai:
Išnagrinėti idiomatinių stilių mokomąsias knygas, leidinius, skirtus išmokti groti ir
improvizuoti gitara;
atlikti M. Goodricko knygos analizę: išnagrinėti metodiką;
pateikti M.Goodricko metodus, kurie labiausiai tiktų pradedantiesiems
improvizatoriams;
Tikslų įgyvendinimui pasiekti vykdomi šie uždaviniai:
Glaustai pristatyti šiuolaikinės gitaros metodikos istoriją ir svarbiausius šio
instrumento pedagogus ir improvizatorius;
apžvelgti rašytinius veikalus apie gitaros pradmenis ir improvizaciją;
pristatomas M.Goodrickas, jo darbai ir knyga „The Advancing Guitarist“;
atsirinkti pratimus iš „The Advancing Guitarist“ knygos, kurie geriausiai tiktų
pradedantiesiems improvizatoriams;
parengti interviu su respondentais;
Tiriamajame darbe naudojami šie tyrimo metodai:
aprašomasis metodas;
mokslinės, metodinės literatūros bei kūrybos analizė;
straipsnių, interviu, internetinės spaudos apžvalga.
Darbo struktūrą sudaro įvadas, trys skyriai, išvados, literatūros sąrašas ir
priedai. Pirmajame skyriuje, remiantis aprašomuoju metodu, apžvelgiama šiuolaikinė gitara,
jos raida, mokymosi metodai, džiazo ir kitų stilių gitarų atlikimo ypatumai, literatūrinių
leidinių metodika. Antrame skyriuje pristatoma Micko Goodricko glausta biografija, kiti
darbai ir jo parašyta knyga „The Advancing Guitarist.“ Paskutinis skyrius yra ,,Gitaros
improvizacija pradedantiesiems: Micko Goodricko metodika. Tiriamoji praktika“. Jos metu
surinkta daug naudingos informacinės medžiagos iš jaunų ir nepatyrusių improvizatorių,
taikant M. Goodricko metodiką.
8
1. ŠIUOLAIKINĖS GITAROS METODIKOS ISTORIJA
1.1 XVIIIa. -XIXa. garsiausi gitaros pedagogai ir jų darbai
Šiuolaikinės gitaros metodikos pradžios tašką galima atsekti su pirma sukurta
šešiastyge gitara Gaetano Vinnacios6 pagalba 1779 metais. Minėtas gitaros modelis tapo
standartu, kuris išliko iki šių laikų. Per amžius gitaros kūnai keitėsi, bet svarbiausias aspektas
išliko - šešios stygos. Šiuolaikinės gitaros kaip XXa. sukurta akustinė ir elektrinė gitara
dalinasi savo išvaizda su Gaetano Vinnacios modeliu, todėl mokymosi metodika turi daug
panašumų.
XVIIIa. viduryje šešiastygė arba kitaip
klasikinė gitara tapo „žemosios klasės žmonių
instrumentu, kuris asocijavosi su girtuokliavimu,
šokiais baruose ir gatvėse“ (Tyler, Sparks, 2007,
Psl. 193). Esminiai šios gitaros pokyčiai buvo:
atsisakymas dubliuotų stygų, kurias turėjo giterna7
(žr. pav. 1) ir vihuela; pakeistas gitaros derinimas,
kuris liko šių laikų standartu ( E-A-D-G-B-E);
atsirado bosinės stygos, leidžiančios harmonijai aiškiau praskambėti. Šie pokyčiai padarė
gitarą puikiu akomponuojančiu instrumentu vokalui. Bosinės stygos buvo gaminamos iš
metalo ir dėl to skambėjo daug garsiau negu tradicinės iš žarnų gaminamos stygos. Iš pradžių
metalinės stygos nebuvo gitaristų pripažinamos. Tuo pačiu laiku, šešių stygų porų (vihuela
arba giterna) instrumentai buvo plačiau naudojami nei metalinių stygų gitaros.
XVIIIa. vėlyvuosiuose dešimtmečiuose buvo leidžiamos metodinės knygos apie
dubliuotų stygų gitaras: „Tame laikotarpyje pedagogai įtraukdavo vihuelą ar giterną kaip
klasikinės gitaros mokymosi atskaitos tašką“ (Wade, 2001). 1780 metais Ispanų kilmės
gitaristas ir pedagogas Antonio Ballesteras išleido knygą pavadinimu „Obra para guitarra de
seis ordenes“8, o 1799 metais žymus Ispanų kilmės gitaros mokytojas Federico Moretti
išleido „Principios para tocar la guitarra de seis ordenes.“9 Šio pedagogo didžiausias
nuopelnas buvo ypatingas notacijos traktavimas, skirtas gitarai. Jis padarė aiškų skirtumą tarp
melodijos ir akompanimento, rašydamas natų kotelius į skirtingas kryptis.
6 James Tyler, Paul Sparks. „The Guitar and its Music (From the Renaissance to the Classical Era).“Oxford
Early Music Series, 2007 ; 7 Giterna – Kilęs XIIIa. Vakarų europoje. Dažniausiai trijų arba keturių porų styginis instrumentas; 8 liet. „Darbas su dubliuotų stygų gitara“; 9 liet. „dubliuotų stygų gitaros grojimo principai“;
pav. 1 Giterna
9
Tais pačiais metais kaip ir Federico Moretti, pasirodė Fernando Ferandiero
„Arta de tocar guitarra espanola“10 knyga. Šios knygos turinys buvo išsamus supažindinimas
su instrumentu: kiek yra skirsnių; kaip groti su dubliuotom stygom; kokius veiksmus atlieka
kairė ir dešinė ranka. Autoriaus citata apie gitaros grojimo ypatybes: „mūsu gitara yra
grojama su trimis dešinės rankos pirštais, kurių nagai nėra per ilgi užkabinti stygą; ir kairioji
ranka turi būti su trumpais nagais, nes kitaip stygos nutrūktų“ ( Ferandiere, 1799). Toliau jo
knygoje aptariami įvairūs muzikos ženklai, mažorinės ir minorinės dermės, menuetų ir
alemandų grojimas, moduliacijos paaiškinimas ir paskutiniame skyriuje įtrauktas dialogas su
mokiniu apie kontrapunktą ir kompoziciją11.
Galima teigti, kad metalinių stygų atsiradimas įtvirtino gitarą kaip
akomponuojantį instrumentą, o vėliau tapo neatsiejama šiuolaikinės XXa. gitaros dalis. Taip
pat, pirmieji įžymūs gitaros pedagogai sukūrė notaciją ir savo knygose aprašė kairės ir dešinės
rankos vaidmenį. Šių minėtų knygų metodikos padaryta įtaka rodėsi XIXa. pirmoje pusėje su
to laikotarpio žymiausiais gitaros atlikėjais.
Vienas iš įtakingiausių XIXa. gitaros pedagogų ir atlikėjų buvo Fernando
Soras12. Gimęs Katalonijoje, Soras nuo jaunų dienų jau turėjo naturalų polinkį į muziką. Prieš
pradedant oficialiai mokytis muzikos, jaunuolis pradėjo rašyti kompozicijas, taikant asmeninę
išgalvotą notacijos sistemą. Taip pat jau mokėjo gitaros ir smuiko pagrindus. Po tėvo mirties,
Soras persikraustė gyventi į Monserato vienuolyną (48km į šiaurės vakarus nuo Barselonos)
Josefo Arredondo (vienuolyno abato) kvietimu. Ten jis išmoko muzikos teoriją ir
kompoziciją. Po vienuolyno Soras persikraustė į Barseloną ir kaip kompozitorius pasižymėjo
su savo pirmąja opera „Telemaco“ 1797 metais. Gitaristas taip pat gyvenime spėjo pagyventi
Madride, Paryžiuje ir Londone. Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje turėjo didelį pasisekimą
vykdant autorinę koncertinę veiklą ir buvo įvardintas kaip „labiausiai pasižymėjęs ispaniškos
gitaros atlikėjas“13 (The Morning Post, 1815). Soro muzikinės veiklos Londone buvo labai
svarbios, kadangi jo pagalba, gitara įgavo socialinį pripažinimą koncertinio instrumento
vaidmenyje. Prieš jam atvykstant, populiariausia gitara buvo angliška gitara (citra), kuri turėjo
keturių ar penkių stygų poras (dubliuotas stygas). Soras išaukštino ispaniškos gitaros
reputaciją tiek, kad 1822 metais tapo Karališkosios muzikos akademijos garbės narys ir buvo
vertinamas kaip „pats tobuliausias gitaristas pasaulyje“ (Jeffery, 1994, psl. 55). 1827 metais
kompozitorius grįžo gyventi į Paryžių. Ten jis daugiausiai skyrė laiko pedagogikai.
10 Liet. „Ispaniškosios gitaros grojimo menas“; 11 Fernando Ferandiere. „The Art of Playing the Spanish Guitar“ .Madrid,1799; 12 Fernando Sor (1778-1839) – Ispanų kilmės įžymus romantizmo epochos gitaristas, kompozitorius ir
pedagogas; 13 Brian Jeffery. „Fernando Sor. Composer and Guitarist“. Tecla Editions, London,1994;
10
1830 metais Fernando Soras išleido gitaros metodinę knygą pavadinimu
„Método para la guitarra española.“14 Šiame veikalo įvade gitaristas rašo, kad gitaros
vaidmuo muzikoje nėra tik akomponuojantis instrumentas. Pagal autorių, gitara buvo
neteisingai naudojamas instrumentas akomponavimui. Šis pedagogo išsireiškimas buvo gana
tikslus, kadangi prieš atsirandant jo knygai – nebuvo tikslingos literatūros, tiktai apie
klasikinės (ispaniškosios) gitaros subtilybes. Visi kas grojo gitara, naudojosi vihuelos, citros
ar giternos metodikos būdais. Toliau savo knygos įvade Soras išsireiškia taip: „Aš žinojau,
kad geras akompanimentas susideda iš gero pagrindo (boso linijos), tam tikrų pritaikytų
akordų ir kuo daugiau judėjimo kaip orkestriniuose kūriniuose“15 (Sor, 1832). Po įvado
skyriaus seka pagrindinė informacija apie instrumentą: pirštų pozicijos, dešinės ir kairės
rankos pozicijos, kaip kabinti stygas ir t.t. Soras išsiskiria tuo, nes savo knygoje apibūdina
gitaros tembro subtilybes: kaip jos yra išgaunamos ir pagal kokius matavimus jis susiderina
gitarą, kad išgautų tam tikrą tembrinę savybę. Taipogi pamini skirtingus dešinės rankos
pirštus ir kaip jie gali pakeisti gitaros tembrą, kai jais yra kabinamos stygos. Šiame darbe taip
pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad Soras įvardijo kairės rankos bevardį pirštą ketvirtuoju pirštu.
Šiais laikais šis pirštas yra laikomas trečiuoju. Be to autorius įsitikinęs, jog bevardis pirštas
turėtų atlikti aukščiausio balso vaidmenį, kai yra keturių garsų akordai. Tačiau „kai
aukščiausias balsas nėra akomponuojamas kitų trijų balsų“, jisai rekomenduoja visiškai
nenaudoti bevardžio piršto. Šio piršto riboto naudojimo paaiškinimas pagrįstas dviem
aspektais:
1. didelis dydžio skirtumas tarp bevardžio ir vidurinio piršto;
2. bevardis pirštas yra ženkliai silpnesnis negu didysis ar smilius.
Ši knygos atkarpa suteikia daug reikalingos informacijos kaip buvo
praktikuojamasi groti gitara XIXa. pirmojoje pusėje. Vėliau bevardis pirštas buvo plačiai
naudojamas gitaroje ir vėlesnėje klasikinėje muzikoje. Be Fernando Soro prisidėjimo prie
XIXa. gitaros metodikos vystymosi, būtu galima priskirti dar vieną svarbų asmenį. Italų
kilmės klasikinės gitaros virtuozas, kompozitorius ir vienas pirmųjų Italijoje įtakingųjų
gitaros metodininkų – Mauro Guiliani (1781-1829). Gitaristas pirmiausiai mokėsi
kontrapunkto, violončelės ir smuiko meno prieš pradedant skambinti gitara.16 Anot knygos
14 Liet. „Ispaniškosios gitaros metodas“; 15 Fernando Sor. „Method for the Spanish Guitar“.(A Complete reprint of the 1832 English translation with a
preface by Brian Jeffery). Tecla Editions. London,1995; 16 Thomas F. Heck: Mauro Giuliani : virtuoso guitarist and composer. Columbus : Editions Orphée, 1995;
11
pav.3 Guilianio sonata
„Mauro Giuliani : virtuoso guitarist and composer“ (Heck, 1995), Guilianis buvo klasikinės
šešiastygės gitaros savamokslis. Persikėlęs į Vieną 1806 metais, greitai sulaukė gitaros
virtuozo pripažinimo. Kaip kompozitorius turėjo ir šiek tiek sėkmės – jo kūrinius publikavo
leidykla „Artaria“ ir taip padėjo jam išplatinti kompozicijas po visą Europą. Neužilgo išvystė
gitaros mokytojo karjerą Vienoje ir tapo svarbia persona XIXa.
gitaros muzikos pasaulyje. Po jo mirties 1829 metais,
Guilianio mokiniai Ferdinandas Pelzeris, Felixas Horetzky‘s ir
Leonardas Schulzas, 1833 metais Anglijoje išleido pirmą
žurnalinį veikalą apie gitarą, jų mokytojo garbei pavadinimu
„Guilianiad“17 (žr. pav. 2). Tai buvo pirmas spausdintas
leidinys apie gitarą istorijoje, todėl galima teigti, kad tai buvo
pirmas publikuotas žurnalas apie gitaros metodiką.
„Guilianiad“ žurnalas gyvavo trumpai, nuo 1833 iki 1835 metų. Per šį laikotarpį buvo išleista
trylika numerių. Žurnalo turinį dažniausiai sudarydavo straipsniai apie muzikos teoriją,
užsienio gitaros gamintojus, pastebėjimai apie muziką ir gitaros atlikimą, gitaros
populiarumą, pokalbiai muzikinio intelekto temomis su įvairiais svečiais bei užsienio muzikos
naujienos. Žurnalą papildė skirtingų stilių kūriniai kaip valsai, etiudai, dainos, menuetai,
serenados, ispaniški valsai ir kt. Skirtingų kompozitorių kaip F.Bianchis, W.Ballas,
J.Kreutzeris, J.A.Nuske, W.Neulandas, W. Matiegka kūrinių atlikimo interpretacijos.
Dauguma pavyzdžių, etiudų, pratimų ir kūrinių buvo pasisemta iš Mauro Guilianio gitaros
metodikos.
Remiantis įvairiais rašytiniais
šaltiniais, gitaristo didžiausias palikimas gitaros
pasaulyje yra jo 150 parašytų įvairių kompozicijų.
XIXa. Guilianis išsiskyrė, nes daugybė kūrinių
buvo skirti solo gitarai. Jo gitaros notacijos
sistema (kuri vis dar plačiai naudojama) buvo
rašoma trim balsais: boso linija, viduriniai
harmoniniai balsai ir aukščiausia pagrindinė
melodija. Taip pat, jo vienas iš svarbesnių
pedagoginių palikimų buvo „120 dešinės rankos
pratimų.“ Tai yra išsamus arpedžio formulių
tyrinėjimas. Remiantis „Guilianiad“ žurnalu,
17 Interneto prieiga: https://www.digitalguitararchive.com/2012/02/giulianiad-contents/;
pav. 2 Guilianiad žurnalas
12
dauguma Guilianio parašytų kūrinių turėjo šių formulių panaudojimą (žr. pav.3). Galima
teigti, kad pedagogo metodikos esmė buvo mokymasis kuo daugiau įvairių kūrinių. Jo etiudai
buvo muzikalūs, turintys melodiją ir kontrapunktą. Šiek tiek ir minėti mokiniai prisidėjo prie
kūrinių ir etiudų sudarymo. Jie parašė straipsnių apie gitaros galimybes: gitaros
akompanavimo vokalistams būdus, palyginimus su sitara (pagrindinius bruožus), solfedžio
pratimus. Visa ši informacija buvo pateikta remiantis jų išėjusio anapilin mokytojo žiniomis.
„Guilianiad“ žurnalas skaitytoją supažindino su taisyklinga gitaros laikysena,
instrumento galimybėmis ir tuometinės muzikinės veiklos informacija skirtingose šalyse.
Įvairių muzikos stilių išmanymas užėmė ypatingą vietą gitaros mokymosi procese: valsai,
menuetai, serenados ir kiti. Visi kūriniai buvo išrašyti taikant Guilianio notacijos sistemą.
Kiekvienos kompozicijos subtilybėms buvo skirtas dėmesys – paaiškinami tam tikri atlikimo
būdų niuansai, padedantys geriau suprasti ir išmokti gitaros įmantrybes.
Toks gitaros mokymosi būdas yra aktualus ir šiandien. Ši tradicija tęsiama ir yra
vis dar puoselėjama klasikinės muzikos pasaulyje, tad gitaros žurnalai jau nuo praeito amžiaus
nekėlė abejonių nei metodikai, nei mokymosi rezultatams.
Nagrinėjant žurnalo sudėtį, pastebima, jog improvizacija nėra populiari ir
puoselėjama muzikos tendencija. Anot D. Bailey knygos: ,,Visuomet buvo keista išgirsti tam
tikrą improvizaciją solo ar su akompanimentu“ (Bailey, 1992). Tik XXa. pirmoje pusėje su
džiazo, kantri, bliuzo muzikos populiarumu ir elektrinės gitaros išradimu atsirado knygų ir
metodinių leidinių, kurie padėjo gitaristui geriau suprasti šio instrumento mokslą ir įsisavinti
improvizacijos pagrindus.
1.2 Elektrinės gitaros atsiradimo priežastys ir Charlie Christianas
Svarbiausias aspektas, kuris lėmė elektrinės gitaros išradimą buvo garso
ribotumas (Alves, 2015). Vienas pirmujų elektrinės gitaros išradėjų buvo George‘as
Beauchampas19. 1931 metais jis, Paulas Barthas20 ir Adolfas
Rickenbackeris21 įsteigė savo kompaniją pavadinimu Ro-Pat-In
Corporation. Kompanijos esmė buvo kurti ir parduoti įgarsintus
(angl. electrified) styginius instrumentus. Pats Beauchampas
grojo havajietiška gitara (žr. pav. 4) ( angl. Havaiian guitar,
19 Georgas Beauchampas (1899-1941) – amerikiečių kilmės muzikos instrumentų kūrėjas 20 Paulas Barthas (1908-1973) –amerikiečių kilmės gitarų dizaineris ir inžinierius; 21 Adolfas Rickenbackeris(1886-1976) – austrų amerikiečių elektronikos inžinierius;
pav.4 Slide Guitar
13
pav.5 Ėmiklis
pav.6 Gibson ES-150
slide guitar, lap steel guitar) ir gerai suprato instrumento garsinę problemą: „Kai grodavau su
grupe, manęs dažniausiai nesigirdėdavo“ (Beauchamp, 1929). Tai pastūmėjo George
Beauchampa sukurti elektromagnetinius ėmiklius, kad įgarsintų (amplifikuotų) gitarą. Tai
padaryti buvo įmanoma
dėl plieninių stygų, kurios yra naudojamos akustinėse gitarose. Ėmikliai (žr. pav.5) pagauna
stygos virpesius ir siunčia analoginiu arba skaitmeniniu signalu į stiprintuvą, tada – į garso
kolonėles. Tokiu būdu pirma elektrinė gitara buvo išrasta ir pradėta pardavinėti 1932 metais
(Martin, 1998).
Didelio pasisekimo su elektrinės gitaros
pardavimais susilaukė kita elektrinių gitarų kompanija,
pavadinimu Gibson. Pati firma susikūrė 1902 metais
pardavinėdama mandolinas. 1936 metais Gibson sukūrė
savo pirmą elektrinės gitaros modelį ES-150 (elektro-
akustinė gitara). Šis modelis priminė ispaniškos
(klasikinės) gitaros kūno formą su išgraviruotomis f
(forte) skylėmis iš abiejų gitaros kūno pusių. Šis elektrinės gitaros modelis (žr. pav.6) greitai
pasiekė komercinę reikšmę dėka džiazo virtuozo Charlie Christiano 1939 metais (Henzig,
2017).
Tuo laikotarpiu gitaros improvizatorių nebuvo daug. Gitara, kaip solinis
instrumentas, buvo išpopuliarėjęs Europoje, dėka Andreso Segovia‘os (1893-1987) XXa.
pradžioje24 bei belgų-prancūzų kilmės džiazo virtuozo Django Reinhardto (1910-1953)25.
Tuo pačiu laikotarpiu, Šiaurės Amerikoje, gitara tapo svarbiu ir populiariu instrumentu bliuzo
muzikoje. Muzikantai, tokie kaip Robertas Johnsonas (1911-1938), Lonnie Johnsonas (1899 –
1970), Leadbelly (1888-1949), Big Bill Broonzy (1893-1958), Blind Lemon
Jeffersonas( 1897-1929) ir kt. buvo įtakingi ir inovatoriški gitaros meistrai. Šie
muzikantai naudodavo instrumentą daugiau kaip akompanimentą, kuris buvo
improvizacinio pobūdžio. Ankstyvojo bliuzo periodo metu, sukauptas dėmesys
buvo į dainavimą. Gitara atliko ritmo sekcijos darbą: palaikyti ritmą daininkui.
Tik po elektrinės gitaros išradimo ir dėka muzikantų, kaip T-Bone Walkerio
(1910-1975), Elmore Jameso (1918-1963), Muddy Waterso (1913-1983),
Freddie Kingo (1934-1976), Albert Kingo (1923-1992), B.B Kingo (1925-
2015), Buddy Guy (1936), Otis Rusho (1934-2018) ir kt. bliuze gitara įsitvirtino kaip solo
instrumentas. Svarbu paminėti, kad bliuzo muzika buvo ypač svarbus aspektas džiazo ir
24 Júlio Ribeiro Alves. The History Of Guitar, Marshall University, 2015; 25 Michael Dregni Django: The Life and Music of a Gypsy Legend. Oxford University Press,2004;
14
pav.7 Charlie Christian
pav. 8 Charlie Christian Solo
improvizacinės gitaros raidoje. Šis stilius padėjo gitaros populiarumui plėstis Šiaurės
Amerikos pietinėse valstijose kaip Teksase, Kanzase, Luizianoje, Misisipėje ir Oklahomoje,
kur užaugo Charlis Christianas26 (žr. pav. 7).
Anot Craig McKinnio ir Wayne Goinso
knygos A Biography Of Charlie Christian: Jazz
Guitar‘s King Of Swing: „Jaunystėje Charlie klausėsi ir
daug grojo bliuzo. Jo pirmi mokytojai buvo bliuzo
muzikantai. Džiazą pradėjo mokytis 1931 metais pas
„Bigfoot“ Ralph Hamilton, kuris taipogi buvo bliuzo
muzikantas“ (McKinney, Goins, 2005). Galima teigti,
kad Charlie Christiano grojimo stilius ir improvizavimas atėjo iš bliuzo muzikos pasaulio ir iš
skirtingų mokytojų. Jaunasis virtuozas buvo priimtas groti Benny Goodmano sekstete 1939
metais dėl jo improvizacijos gebėjimų. Anot George T. Simono knygos The Big Bands:
„Charlie Christianas buvo vienas iš talentingiausių svingo eros improvizatorių“ (Simon,
1971). Tuo metu, džiazas ir svingas buvo populiariausia muzika JAV ir Benny Goodmanas
buvo įžymybė, todėl groti jo sekstete buvo garbė. Charlie tapo sensacija grupėje, nes niekas
nebuvo girdėjęs gitaristo, kuris grotų solo big band‘e ir tų laikų naujove - elektrine gitara. Šis
instrumentas greitai išpopuliarėjo ir Charlie Christianas tapo sektinu gitaros improvizacijos
pavyzdžiu .
Būtina paminėti, kad Charlie Christianas buvo ne vienintelis to periodo džiazo
gitaros improvizatorius. Prieš atsirandant elektrinei gitarai, įtakingiausias gitaros
improvizatorius buvo Eddie Langas (1902-1933). Pasak „Charlie Christian: The Art of the
Jazz Guitar“ knygos: „Nors ir Eddie Langas XXa. ankstyvame trečiame dešimtmetyje išvystė
solo gitaros metodiką, jo pavienių stygų technika buvo daugiau papildyti jo grojamus
akordus, negu sukurti nepriklausomas melodines
linijas“ (Fox, 1964, psl.2). Šiam grojimo būdui
priešprieša tapo Charlie Christiano metodika. Kaip
tik Christianas bandė imituoti tų laikų žymius
saksofonininkus kaip Lesteris Youngas (1909-
1959) ir Herschelis Evansas (1909-1939)27.
Jaunasis džiazo gitaristas imituodavo saksofono
26 Ed Kopp A Brief History Of The Blues, 2005. [interaktyvus] Prieiga per internetą:
https://www.allaboutjazz.com/a-brief-history-of-the-blues-by-ed-kopp.php; 27 Wayne Goins, Craig McKinney. A Biography of Charlie Christian: Jazz Guitar's King of Swing. Edwin Mellen
Press Ltd,2005. Psl. 373-374;
15
pav.9 Louis Armstrong solo pav. 10 Charlie Christian solo
grojimo būdus. Jo improvizacijose girdimas bliuzo dermės naudojimas ir bliuzo stiliui
būdinga frazuotė. Taip pat gitaristas dažnai grodavo įvairiomis akordų pakaitomis, kurios
turėjo pridėtinius ir alteruotus akordinius garsus (žr. pav.8). Taip pat Christiano dažnas
chromatinės dermės panaudojimas buvo neatsiejama jo improvizacijos dalis. Šie gitaristo
improvizacijos metodai tapo labai aktualūs naujajai džiazo muzikantų kartai, žiniasklaidos
pavadintai – biboperiais28.
XXa. ketvirtajame dešimtmetyje įvyko muzikinė revoliucija džiazo muzikoje,
pavadinimu bibop (angl. Bebop)29. Šio naujo muzikinio stiliaus pagrindiniai aspektai buvo
greiti tempai, kompleksiškos akordų progresijos, dažni tonacijų pasikeitimai, instrumento
virtuoziškumas ir improvizacija, kuri pagrįsta sudėtingomis harmoninėmis struktūromis (žr.
pav.9 ir pav.10).
Bibopo stiliaus pradininkai buvo afro-amerikiečių muzikantai, kurie gyveno ir
dirbo Harleme, įskaitant Charlie Christiana. Gitaros virtuozas greitai įsitvirtino Harlemo
muzikinėje apsuptyje ir tapo vienas iš pradininkų šio naujo džiazo stiliaus. Anot džiazo
muzikos kritiko Gene Lees: „Charlie Christianas buvo vienas iš bibopo krikštatėvių“ (Lees,
1972). Svarbu paminėti, kad bibopo muzikos stilistika šiais laikais yra plačiai mokoma
Šiaurės Amerikoje bei Europoje. Šio muzikinio stiliaus bruožai tapo standartinis būdas
mokytis džiazo kalbos ir svarbiausia – džiazo improvizacijos30.
Charlie Christiano gitaros metodika tapo atskaitos tašku, norint studijuoti
improvizacijos meną bibop stiliuje ir kituose džiazo muzikos žanruose. Jo staigiai išaugęs
populiarumas ir ankstyva mirtis įamžino jį kaip pirmą elektrinės gitaros džiazo virtuozą, kuris
tapo dažnai aptariamas ir analizuojamas muzikantų bei pedagogų tarpe net ir iki šių dienų.
Džiazo metodinės knygos, kaip ,,Charlie Christian: The Art Of Jazz Guitar (Dan Fox)“,
,,Best Of Jazz Guitar“ (Wolf Marshall) ir kt. plačiai naudoja Charlie Christiano gitaros
metodiką ir tiksliai analizuoja jo solo transkripcijas. Šiuo būdu, pagal šias metodines knygas,
yra palaikomos bibopo stiliaus idiomatinės improvizacijos savybės ir džiazo mokymosi
metodika.
28 Biboperiai – bibopo muzikos atstovai atsiradę XXa. ketvirtame dešimtmetyje; 29 E.S. Meadows. Bebop To Cool: Context, Idealogy And Musical Identity. Praeger publishers, 2003; 30 Derek Bailey. Improvisation: It‘s Nature And Practice In Music. Da Capo Press, 1992;
16
1.3. XXa. reikšmingiausios gitaros metodinės knygos
Sudėtinga nustatyti ar gitara sąlygojo muzikinių stilių raidą XX a. Taip pat ar
vyraujantys ir besivystantys muzikiniai žanrai išpopuliarino gitarą daugelyje socialinių
sluoksnių. Galima teigti, kad abu teiginiai teisingi – istorinės aplinkybės sutapo su gitaros
instrumento portabilumu ir atvirumu kiekvienam besidominčiam muzika. Bliuzo muzikos
stiliui, Šiaurės Amerikos pietų valstijose kaip Misisipė – gitara buvo neatsiejamas
instrumentas31. Kantri muzikos atsiradimas taipogi sustiprino gitaros kaip instrumento
populiarumą Šiaurės Amerikoje32. Tačiau džiazo muzika, o tiksliau bibopo muzika, kartu su
minėtu Charlie Christianu, praplėtė improvizacijos mąstymo horizontą ir gitaros galimybes.
Tik po Antrojo pasaulinio karo pradėjo atsirasti metodinės knygos apie populiariosios
muzikos atlikimo meną su akustinėmis bei elektrinėmis gitaromis.
Viena iš pirmujų ir įtakingiausių leidyklų, kuri pradėjo spausdinti edukacinius
vadovėlius ir knygas apie gitaras bei improvizaciją buvo ,,Mel Bay“. Šios leidyklos steigėjas –
Melbourne‘as E. Bay‘us (1913 - 1997), gimęs mažame miestelyje pavadinimu Bunkeris,
Misurio valstijoje. Leidyklos Mel Bay tinklaraštis byloja: „Leidyklos įkūrėjas (Mel Bay)
pradėjo groti gitara 13 metų ir niekados neturėjo gitaros mokytojo. Jis mokydavosi akordus ir
įvairias gitaros subtilybes kopijuodamas kitų gitaristų naudojamas aplikatūras“ (Mel Bay
Publications, 2013). Būdamas jauno amžiaus, gitaristas persikėlė muzikuoti į didesnį miestą
pavadinimu Saint Liuisą, kad turėtų daugiau galimybių tapti populiaresniu muzikantu. Vietoj
to, Mel Bay‘us tapo populiariu gitaros pedagogu ir turėjo šimtą mokinių per savaitę. Mel Bay
tinklaraštis teigia: „ Jisai pradėjo rašyti mokymo medžiagą mokiniams, kurie, tuo metu,
susidurdavo su akordų formų problemomis bei nemokėjimu skaityti iš natų“ (Mel Bay
Publications, 2013).
31 Lawrence Cohn. „Nothing but the Blues: The Music and the Musicians“.(1993) Abbeville Press, Inc; 32 Dawidoff, Nicholas. „In the Country of Country: A Journey to the Roots of American Music“.(1998) Vintage;
17
pav. 11 Modern Guitar Method vadovėlis
Po Antrojo pasaulinio karo, Mel Bay‘us nusprendė išleisti
metodinę knygą apie gitaros akordinę sistemą, pavadinimu
„The Orchestral Chord System for Guitar“. Dauguma
tuometinių pagrindinių knygų leidyklų atmetė Mel
Bay‘aus knygą ir teigė, kad „gitaroje nėra ateities“(NPR,
2007). 1947 metais edukatorius nusprendė įsteigti savo
leidyklą pavadinimu „Mel Bay Publications“. Tais pačiais
metais išleido savo pirmąją metodinę knygą apie gitaros
akordinę sistemą. Po metų publikavo edukacinį vadovėlį
pavadinimu „Modern Guitar Method“. Remiantis interviu
su Bill Bay: „Gitara susilaukė didesnio dėmesio XXa. penktame dešimtmetyje dėl Elvis
Preslio atsiradimo ir staigaus išpopuliarėjimo“(NPR, 2007). Šios aplinkybės padėjo
užtikrinti „Mel Bay Publications“ kompanijos sėkmę ir jų knygų pardavimus. ,,Modern
Guitar Method“ tapo populiarus leidinys gitaristų tarpe, išleistas 1948 metais. Per savo
mokytojo karjerą Mel Bay susidurdavo su gitaristais, kurie nemokėjo skaityti iš natų, todėl
pirmose publikuotose knygose akcentavo muzikos teorijos pagrinduos kaip harmoniją,
ritmiką, muzikos ženklų žinojimą. ,,Modern Guitar Method“ vadovėlio turinį galima
suskirstyti į penkias dalis:
1- muzikos teorijos ir muzikos ženklų pradmenys. Skirtingos gamos, jų prieraktiniai
ženklai, paralelės, muzikinių ženklų žinojimas (diezai, bemoliai, crescendo33,
diminuendo34, arpedžio35, staccatto36 ir t.t.) ir įvadas į keletą egzotinių dermių kaip
melodinė minoro dermė, harmoninio minoro dermė ir čigonų minorinė dermė;
2- harmonijos pradmenys. Tonikos, subdominantės, dominantės, trigarsių žinojimas
skirtingose tonacijose. Intervalų tipai (mažoji sekunda, didžioji sekunda, grynoji
kvarta ir t.t.), jų sudarymai ir apvertimai;
3- ritmikos pradmenys. Muzikinių verčių žinojimas. Pratimai svingo37 pojūčio lavinimui
(angl. swing feel) ir sinkopacijos38 (angl. sincopation) subtilybės;
4- ekspresijos ir frazavimo ženklų pradmenys. Pavyzdžiui, staccatto akcentai, legato39,
crescendo, diminuendo ir kt;
33 Crescendo (it. stiprinant; sk. krešendo) - muzikos kūrinio atlikimo apibūdinimas: vis stipriau, vis garsiau; 34 Diminuendo (it. mažinant; sk. diminuendo) - muzikos kūrinio atlikimo apibūdinimas: vis tyliau, vis
minksčiau; 35 Arpedžio (itališkai arpeggio)- muzikinė technika, kai akordo natos grojamos paeiliui tam tikra seka, viena
paskui kitą; 36 staccato (sk. stakato; it. Atskirai) - muzikos grojimas arba dainavimas trumpais, tarpusavyje nejungiamais
garsais; 37 svingas (angl. swing - svyravimas, ritmas, polėkis) - viena džiazo išraiškos priemonių: pastoviai pulsuojanti
ritmika grindžiama nuolatiniais ritminių akcentų paaukštinimais arba uždelsimais; 38 Sinkopacija ('sutrumpinimas, išmetimas') – muzikiniame kūrinyje ritmo kirčio nesutapimas su metro kirčiu;
18
pav. 12 Modern Guitar Method
notacija
pav.13 Bert Weedon's Play in a Day
vadovėlis
5- gitaros atlikimo ypatumai. Skirtingų natų (do, re, mi ir t.t.) vaizdavimas gitaros
klaviatūroje atviroje pozicijoje (angl. open position – grojimas su laisvom stygom nuo
pirmo iki ketvirto skirsnio). Mokymasis groti pirmoje, antroje ir trečioje pozicijoje.40
Paaiškinimai ir supažindinimai su įvairiom gitaros technikom kaip „slaidas“ (angl.
slide technique), „garsų suliejimai“ (angl. hammer - on, pull - off), „tremolo41“
„glissando42“ ir t.t.
Visi pavyzdžiai buvo tiksliai išrašyti
natomis ir patogiai išskirstyti įvairiuose skyriuose
(žr.pav.12). Šioje knygoje nebuvo kalbama apie
improvizaciją, tačiau ji atvėrė kelius gitaros anatomijos
vystymosi pradžiai. ,,Modern Guitar Method“ vadovėlio
pagrindiniai kriterijai buvo supažindinti gitaristą su
gamomis/dermėms ir išmokyti skaityti iš natų. Šie
grojimo būdai sustiprino skirtingų pozicijų grojimą, kurie
vėliau tapo neatsiejama improvizacijos dalimi.
Verta paminėti ir panašaus pobūdžio knygas, kurios
buvo reikšmingos formuojant gitaros valdymo pagrindus.
Viena iš jų „Alfred's Basic Guitar Method“43parašyta Alfred D‘Aubergeno išleista 1955
metais. Ši knyga turi panašų mokymo būdą kaip ,,Modern
Guitar Method“ vadovėlis. Gitaristą moko kaip taisyklingai
laikyti instrumentą, kaip suderinti, ką turi daryti kairė ir dešinė
ranka. Įvairi muzikos teorija: supažindinimas su natomis,
skaitymas iš lapo, muzikos ženklų paaiškinimai ir t.t. Žinių
patikrinimas siejamas su įvairių kūrinių išmokymu. „Alfred's
Basic Guitar Method“ knyga skiriasi tuo, jog ji nėra tiek
šališka džiazo muzikai kaip ,,Modern Guitar Method“
vadovėlis. Ši knyga daugiau skirta akustinės gitaros grojimui
įvairiuose stiliuose kaip rokas, valsas, kantri, džiazas ir kt.
Dar viena gitaros metodikos knyga, o tiksliau knygų serija,
39 Legato - (it. rišliai)-muz. atlikimo būdas: jungti iš eilės einančius garsus taip, kad vienas garsas į kitą pereitų
sklandžiai; 40 Pozicijos skaičius priklauso nuo skirsnio skaičiaus grojant su pirmuoju pirštu. . Pvz. Pirmoji pozicija –
pirmas skirsnis ir pirmas pirštas, antra pozicija – antras skirsnis ir pirmas pirštas ir t.t.; 41Tremolo (it. tremolo - drebantis, virpantis) - greitas vieno ar kelių garsų kartojimas griežiant styginiais ir
pučiamaisiais muzikos instrumentais; 42 Glissando (it. slystant) - muz. griežimo arba skambinimo muzikos instrumentu būdas; 43 Internetinė prieiga: https://www.alfred.com/alfreds-basic-guitar-method/b/;
19
pav.14 Mickey Baker‘s Complete
Course In Jazz Guitar vadovėlis
kuri buvo labai įtakinga, ypač britų roko muzikoje, yra Berto Weedono „Play In A Day“ (žr.
pav.13). Pirma knyga buvo išleista 1957 metais. Pasak Daily mail straipsnio: „ Labai sunku
įsivaizduoti gyvenimą tomis dienomis. Visai nebuvo britiško roko ar populiarios muzikos ir
beveik niekas Anglijoje tuo metu nežinojo apie elektrinę gitarą. Visi nuo Erico Claptono iki
Jimmy Page‘o sakytų tą patį – Bertas buvo pirmasis elektrinės gitaros virtuozas ir mes jį visi
mylėjom“ (Daily Mail, 2012). „Play In A Day“ knygoje, daugiausiai buvo atkreiptas dėmesys
į akordų grojimą, mokėjimą akompanuoti vokalui, groti kantri, džiazą ir rokenrolą44. Autorius
Bertas Weedonas buvo pramintas kaip „žmogus, kuris išmokė pasaulį groti gitara“
(Telegraph, 2012). Ši knyga išsiskyrė nuo kitų jau minėtų knygų tuo, kad joje buvo išrašytos
įvairių atlikėjų solo transkripcijos tuometiniuose populiariosios muzikos įrašuose.45 Taip
gitaristai pradėjo kopijuoti jiems mėgiamų atlikėjų frazes (angl. Licks/riffs). Šis grojimo būdas
tapo neatskiriama dalimi groti ir improvizuoti gitara skirtinguose muzikos stiliuose.
Tarp XXa. penkto ir devinto dešimtmečio gitaros edukacinių knygų daugėjo dėl
augančio gitaros populiarumo. To laikotarpio bliuzo, kantri, R‘n‘B46 ir roko muzikantai kaip
B.B. King, Elvis Presley, T-Bone Walker, Chuck Berry, Chet Atkins, Les Paul ir kt. padėjo
išgarsinti gitarą. Idiomatinių stilių knygos kaip Happy Traumo ,,Flat-Pick Country Guitar“
(1973), „Hal Leonard Guitar Method – Blues“ (Greg Koch, 1970), „The Beatles Guitar“
(1987)47 tapo populiaria mokymosi dalimi grojant mėgstamą muzikos stilių. Taipogi buvo
pradėtos leisti gitaros metodinės knygos, kuriose gausu instrukcijų ir patarimų improvizacijos
tema. Dauguma tokio pobūdžio edukacinių vadovėlių buvo susieti su džiazo muzikos stiliaus
valdymu, kadangi „improvizacija yra neatsiejama dalis džiazo muzikos.“ (Bailey, 1992).
Vienas iš pirmųjų tokio pobūdžio skaitinių buvo „Mickey Baker‘s Complete Course In Jazz
Guitar“, išleistas 1955 metais.
Pasak „The New York Times“ straipsnio: „gitaristas Mickey
Baker (1925-2012) padėjo R‘n‘B stiliui evoliucionuoti į Rock and
roll‘a“ (The New York Times, 2012). Skirtingus stilius įvaldęs
gitaristas labiausiai žinomas kaip puikus sesijinis muzikantas. Padėjo
įrašyti begalę kūrinių įvairioms įrašų kompanijoms kaip Atlantic,
RCA, Decca, Okeh ir King. Grojęs su įvairiais muzikantais kaip The
Drifters, Joe Turner, Ruth Brown, Big Maybelle ir kt.
Nepaisant studijinių darbų pasiekimų, Mickey Bakeris
44 Rokenrolas (ang. Rock & Roll) - muzikos kryptis, atsiradusi XX a. šeštajame dešimtmetyje Šiaurės Amerikoje; 45 Internetinė prieiga: http://www.bertweedon.com/playinaday.htm; 46 R‘n‘B (Rhythm and Blues) – populiariosios muzikos žanras gimęs XXa. ketvirtame dešimtmetyje Šiaurės
Amerikoje; 47 „The Beatles Guitar“ - Autorius kredituojamas kaip The Beatles, Leidykla - Hal Leonard;
20
pav.15 Mickey Baker paaiškinimai ir užduotys
buvo radikalus ir savotiškas pedagogas, išleidęs porą edukacinių knygų apie gitarą džiazo
muzikos kontekste. Jo pirmasis vadovėlis „Mickey Baker‘s Complete Course In Jazz Guitar
(1955) (žr. pav.14) supažindino gitaristą su įvairiomis akordų formomis ir džiazine
improvizacija. Anot džiazo muzikos pedagogo Michael Joyce‘o: „Šis kritikų įvertintas kursas
tapo klasika kaip įžanga į spalvingus akordus ir improvizacijos pagrindus.“48 Knygą sudaro
du esminiai skyriai: akordai ir improvizacija. Pirmame skyriuje yra gausybė akordinių
pratimų gitarai kaip įvairių džiazo progresijų jungimas ( II-V-I; VI-II-V-I; III-VI-II-V ir t.t)49;
akordų sudarymas skirtingose tonacijose; akordų pakaitos50. Taip pat knygoje mokoma
akompanuoti džiazo muzikoje, groti bliuzą bibopo stiliuje ir tyrinėti džiazo standartų
harmoninę kalbą. Antrame skyriuje dominuoja džiazo muzikos improvizacijos pradmenys:
mažorinių, minorinių, bliuzo dermių mokymasis ir jų pirštuotės; penkių septakordų rūšių51
arpedžio mokymasis; frazių mokymasis groti skirtingose tonacijose; įvairūs frazavimo būdai,
keičiant ritmines vertes. Knygoje gausu pavyzdžių kaip panaudoti jau sukauptas muzikines
žinias (frazės, dermės, arpedžio ir kt.) skirtinguose muzikos stiliuose, ypač bliuze.
„Mickey Baker‘s Complete Course In Jazz Guitar“ edukacinė knyga moko gitaristą
būti savarankišku. Palyginus su XIXa. ir XXa. pirmos pusės minėtais edukaciniais
vadovėliais, autoriai kaip Fernando Soras ar Bertas Weedonas moko išimtinai pagal savo
metodiką. Jie nepateikia pavyzdžių kaip ieškoti savo būdų, grojant gitara. Mickey Baker‘io
mokymo filosofija turi panašumų su Micku Goodricku. Pastarojo autoriaus knygoje „The
Advancing Guitarist“ pirmame skyriuje rašoma: „Tau nereikia sugalvoti visko pačiam. Tau tik
reikia sekti instrukcijas. Kai tu žinai metodą, tu esi to metodo rezultatas“ (Goodrick, 1987).
Mickey Bakeris savo knygos kiekviename
skyriuje pateikia specifines praktines
užduotis, kurias gitaristas turi atlikti prieš
pereinant į kitą skyrių (žr. pav.15). Taip
pat autorius daug dėmesio skiria frazių ir
idėjų transponavimui į skirtingas tonacijas.
Anot džiazo muzikos edukatoriaus Michael
Joyce‘o: „Kadangi kursas buvo parašytas
XXa. penktame dešimtmetyje, Mickey
manė, kad gitaristas vien tik grotų kaip
48 Internetinė prieiga: http://www.jazzandhotguitar.com/; 49 Tam tikros tonacijos romėniškas laipsnių užrašymas; 50 Akordų pakaita – vieno akordo pakeitimas tam tikro giminingumo laipsnio akordu; 51 Penkios septakordų rūšys: mažorinis, minorinis, dominantinis, pusiau sumažintas, sumažintas septakordas;
21
akompanuojantis muzikantas52 ansambliuose, kuriuose groja įvairūs pučiamieji instrumentai.
Todėl jis prašo mokinio transponuoti viską į pučiamujų instrumentų dažniausiai
pasitaikančias tonacijas: Ab (As-dur), Bb (H-dur), C (C-dur), Db (Des-dur), Eb (Es-dur), F
(F-dur) ir G (G-dur)“ (Ten pat, 52). Pagal šią citatą galima teigti, kad Mickey Bakeris džiazo
muzikos kontekste daugiau matė gitaristą koncertmeisterio vaidmenyje, o ne kaip solistą ar
grupės lyderį. Jo metodika gitaristą puikiai supažindina su džiazo gitaros akordais ir
skirtingais išdėstymais, bet gan siauriai su improvizacija. Dauguma improvizavimo pavyzdžių
yra bliuzo, rhythm changes53 ir džiazo standartų kontekste su nelabai skirtingomis akordų
progresijomis, pvz. II-V-I, VI-II-V-I.
Pamažu pradėjo atsirasti vis daugiau garsiųjų džiazo gitaros virtuozų autorinių knygų
kaip Weso Montgomery54 “Wes Montgomery Jazz Guitar Method” (1968), Johnny Smitho55
“Mel Bay The Complete Johnny Smith Approach to Guitar” (1980), Joe Passo56 „Joe Pass
Guitar Method“ (1981), Pato Martino57 “Linear Expressions“ (1983) ir Tedo Greeno58 “Jazz
Guitar Single Note Soloing, Vol 1“ (1985) ir kt. Šios knygos puoselėjo autorių supratimą kaip
improvizuoti ir groti džiazo muziką, ypač bibopo, post-bopo59 džiazo muzikos žanruose.
Minėti skaitiniai buvo išleisti XXa. aštuntame dešimmetyje, kai populiariausias džiazo
muzikos žanras buvo Jazz Fusion60.Anot Derek Bailey: „Džiazo atgimimo metu (XXa.
vėlyvajame aštuntame dešimtmetyje), tokio pobūdžio grojimas, kuris buvo susikūręs XXa.
ketvirtame ir penktame dešimtmetyje buvo priimtas kaip standartinis būdas groti džiazo
muziką“ (Bailey, 1992, p.48). Rašytojas toliau teigia, kad skirtingi džiazo žanrai (angl. Free
jazz61, Jazz Fusion), kurie gimė XXa. šeštame ir septintame dešimtmetyje buvo „suklastoti62“
ir iš „tikrojo džiazo“ pusės niekur nevedė. Tad galima teigti, kad dauguma edukacinių knygų
apie džiazo improvizaciją, kurios buvo išleistos po „Mickey Baker‘s Complete Course In Jazz
Guitar“ 1955 metais, buvo panašaus pobūdžio nagrinėjant džiazo improvizaciją.
52 Akomponuojantis muzikantas (angl. Sideman) –antraplanis ansamblio narys padedantis groti įvairiuose
grupėse, orkestruose, big band‘uose ir kt.; 53 Populiari tam tikra akordų seka džiazo muzikoje; 54 Wes Montgomery ( 1923 – 1968) – amerikiečių kilmės džiazo gitaros virtuozas. Vienas iš svarbiausių ir
itakingiausių XXa. gitaristų; 55 Johnny Smith ( 1922-2013) – amerikiečių kilmės džiazo gitaristas. Vienas iš itakingiausių XXa. džiazo
gitaristų; 56 Joe Pass(1929-1994) – italų amerikiečių kilmės džiazo gitaros virtuozas. Laikomas vienas iš geriausių XXa.
gitaristų; 57 Pat Martino(1944- ) – amerikiečių kilmės džiazo gitaros virtuozas. Įžymus gitaros edukatorius,
improvizatorius bibopo stiliuje; 58 Ted Greene (1946 – 2005) – amerikiečių kilmės džiazo gitaristas. Geriausiai žinomas, kaip džiazo gitaros
edukatorius; 59 Michael C. Bailey. „Miles Davis, Miles Smiles, and the Invention of Post Bop". All About Jazz. 2013; 60 Julie Coryell and Laura Friedman. Jazz-rock Fusion: The People, The Music. Delacorte Press: New York,
1978; 61 Laisvasis džiazas ( ang. Free Jazz) – įtakingas XXa. šeštame dešimtmetyje gimęs džiazo muzikos žanras; 62 Suklastoti(ang. Adulterated) – netikri,iš kitų muzikos stilių, žanrų pasiimti elementai ir sudėti į vieną bendrą
stilių;
22
Vadovėliai apie džiazo gitarą nebuvo išimtis. Minėtuose vadovėliuose mokoma
improvizuoti ir galvoti kaip Joe Passas ar Patas Martino, bet nėra mokoma kaip individualiai
prieiti ir suprasti džiazo improvizaciją. Šių knygų metodikos būdas yra linkęs kopijuoti tam
tikro muzikanto stilių, o ypač bibopo rėmuose. Dereko Bailey knygoje „Improvisation Its
Nature and Practice in Music“ šis fenomenas yra aprašomas: „Keli dar gyvuojantys to
laikotarpio (bibopo, post-bibopo) muzikantai dabar yra garbinami festivaliuose, jubiliejinėse
šventėse visame pasaulyje kaip „tradicijos sergėtojai“63. Tuo tarpu, daugiausiai šią muziką
atstovaujančių muzikantų yra jaunoji karta, kuri, atrodo, kad yra prisiėmusi atsakomybę
rūpintis senosios kartos tradicijomis.“ (Bailey, 1992, p.49). Autorius toliau teigia apie
bibopo stiliaus kultūrą: „bibopas akivaizdžiai buvo pedagogų malonumas. tai pasirodė esąs
vienas improvizacijos stilius, kuris gali būti lengvai mokomas. Ir jisai buvo mokomas:
kolegijose, muzikos mokyklose, naktinėse klasėse, kalėjimuose per pastovų mokytojų ir knygų
srautą. Rezultatas – ko gero pirmasis standartizuotas, ne asmeninis metodas mokyti
improvizuoti“ (Bailey, 1992, p.49-50).
Minėtų metodinų priemonių ideologijai visiška prieštara tapo Micko Goodricko „The
Advancing Guitarist“ (1987) leidinys. Autorius iškelia to laikotarpio improvizacijos stokos
problemą ir nesureikšmina skirtingų muzikos stilių grojimo ypatumų. Populiari idiomatinų
stilių technika neturi nieko bendro su jo metodikos uždaviniais, nebent kai kur knygoje
autorius instruktuoja išbandyti skirtingas idėjas rhythm changes arba džiazo standartų
kontekste. Goodrikas taip pat išryškina gitaros pažinimo, aktualumo, teorijos žinių
panaudojimo ir improvizacijos galimybių svarbą.
63 Tradicijos Sergėtojai( ang. Guardians of a Tradition) – XXa. ketvirtame - penktame dešimtmetyje gimusio
džiazo stiliaus puoselėtojai;
23
pav.16 Mick Goodrick
2. MICKO GOODRICKO IMPROVIZACIJOS MOKYMO YPATUMAI IR ANALIZĖ
2.1 Elektrinės gitaros metodininko Micko Goodricko biografija ir jo darbai
Amerikiečių kilmės gitaristas yra gimęs 1945 metais
Sharone, Pensilvanijos valstijoje (žr. pav. 16). Būdamas
vienuolikos metų pradėjo groti gitara. Sukakus penkiolikai metų,
jaunuolis atkreipė dėmesį į džiazo muziką ir vasaros laikotarpiui
išvažiavo į „Stan Kentono vasaros muzikos stovyklą“. Goodrickas
stovykloje sutiko įkvėpiančių džiazo muzikos pedagogų kaip
John LaPorta ir Jack Peterson iš gerai žinomos muzikos
mokyklos pavadinimu „Berklee College of Music“64 1963 metais
įstojo į minėtą mokyklą ir po keturių metų ją baigė. Ankstyvoje
karjeroje grojo ir koncertavo su Gary Burtono kvartetu. Tame laikotarpyje gitaristas pradėjo
analitiškiau žiūrėti į muziką ir ieškoti skirtingų priėjimų grojant gitarą. Būdamas Gary
Burtono grupėje, Goodrikas turėjo progą tyrinėti harmoniškai sudėtingą grupės lyderio
repertuarą. Tokiu būdu jis įgijo pripažinimą dėl savo harmoniškai sudėtingo ir įdomaus
akompanavimo būdo.65 Neilgai trukus, Goodrickas išėjo iš Gary Burtono grupės ir pradėjo
dirbti Berklyje gitaros pedagogu.
Išskyrus pirmą knygą „The Advancing Guitarist“ (1987), Goodricko kiti
leidiniai buvo apie harmonines struktūras, pritaikytas gitarai. Viena iš jų yra trys tomai
pavadinimu „Mr. Goodchord's Almanac of Guitar Voice-leading Vol.1,2,3“ (Liquid Harmony
Books, 2003), o kita knyga išleista bendradarbiaujant kartu su įžymiu gitaristu ir pedagogu
Tim Miller‘iu: „Creative Chordal Harmony for Guitar: Using Generic Modality
Compression.“ (Berklee Press, 2012). Pasak Jazz Times tinklalapio straipsnio: „Jis
ryškiausiai pasižymėjo džiazo pedagogikos pasaulyje dėl išskirtinio dėmesio į akordų
struktūras, harmoniją ir akomponavimą.“66 Pats Mickas Goodrickas to neslepia sakydamas:
„Manau, kad aš gavau darbą vien dėl mano akompanavimo. Jei tu gali akompanuoti, taip
,kad kitas žmogus skambėtų gerai, galbūt tas žmogus tau dar kartą pasiūlys darbą.
Koncertmeisterio pareigos yra geriausios“ (ten pat, 69).
64 Liet. Berklio muzikos mokykla 65 Mark Small. „The Quest of Mr. Goodchord“. Berklio fakulteto parašytas straipsnis apie M. Goodricką.
Internetinė prieiga: https://www.berklee.edu/bt/151/bb_faculty_profile.html; 66 Joel Harrison. „Mick Goodrick: Six String Theorist“. Jazz Times,2017. Internetinė prieiga:
https://jazztimes.com/features/guitarist-mick-goodrick/;
24
pav. 17 Creative Chordal Harmony for
Guitar knyga
Mick Goodricko gitaros harmonijos paieškas galima sulyginti su itin išsamiais
tyrimais. Pirmos dvi „Mr. Goodchord's Almanac of Guitar Voice-leading“ knygos aptarinėja
trigarsius, septakordus ir kitas sudėtingesnes harmonines struktūras, gautas iš mažorinio,
melodinio minoro ir harmoninio minoro dermių. Goodrickas pateikia kiekvienos dermės
diatoninius akordus siauruose ir plačiuose išdėstymuose. Šių išsamių tyrimų rezultatai įrodė,
kad kai kurie harmoniniai modeliai yra per sudėtingi atlikti gitara. Pateikta medžiaga yra kur
kas informatyvesnė pianistams. Goodricko sistematinis metodas apie balsovadą yra vertinga
priemonė ne tik gitarai, bet ir kitiems instrumentams. Autorius teigia, kad jei būtų anksčiau
supratęs šio projekto apimtį, ko gero nebūtų apsiėmęs šito darbo (ten pat, 69). Pedagogas
nustatė ir išrašė knygoje visus diatoninius, keturių balsų akordus, kurie yra mažorinio,
melodinio ir harmoninio minoro dermėje. Pasak gitaristo, kiti variantai net neegzistuoja (ten
pat, 69).
Micko Goodricko naujausia knyga (žr. pav.17),
kuri parašyta su Timo Millerio pagalba yra Creative Chordal
Harmony for Guitar: Using Generic Modality Compression“
(2012). Ši knyga sudaryta iš 90 puslapių. Didžioji dalis leidinio
yra sudaryta iš akordinių pavyzdžių standartinėje notacijoje. Kiti
likusieji puslapiai yra užduočių paaiškinimai, autorių biografijos
ir trumpas įvadas apie knygą ir bendrą konceptą. „Generic
Modality Compression“ (sutr. GMC, liet. bendrinė modalumo
kompresija)67 yra sudėtingai skambanti, bet lengvai
paaiškinama sąvoka: reikia panaudoti septynių garsų dermę
ir iš jos išimti toniką (taip įvyksta „kompresija“); likusias šešias natas padalinti į dvi grupes
po tris; iš šių natų turi gautis dešimt skirtingų porų po tris natas; šios skirtingos poros gali būti
naudojamos kaip trijų garsų akordai arba kaip atskiros melodijos po tris natas. Pasak knygos,
šis metodas turėtų padėti išplėsti harmonijos žinias ir atrasti naujus garsų išdėstymus gitaroje.
Palyginus su ankstesniu Micko Goodricko darbu „Mr. Goodchord's Almanac of Guitar Voice-
leading“ , ši knyga ir joje vyraujantis metodas yra geriau pritaikytas gitarai, nes yra daugiau
praktiškų akordinių galimybių negu teorinių.
Apibendrinus, M. Goodricko metodinių knygų tematika dažniausiai yra
harmonija. Jo rašytiniai darbai pasižymi neįprastais ir kruopščiais tyrinėjimais. Tačiau, šiame
darbe bus išsamiau nagrinėjama jo pirma knyga „The Advancing Guitarist“, kadangi joje
mokoma pažvelgti į instrumentą ir į improvizaciją kitu kampu.
67 Internetinė prieiga: http://www.mathiaslang.com/2014/01/book-review-creative-chordal-harmony.html;
25
pav.18 The Advancing guitarist
knyga
2.2 Miko Goodricko improvizacinių gebėjimų ugdymo metodai
Minėtuose leidiniuose autorius koncentravosi ties
gitaros harmoninėmis galimybėmis, tačiau jo pirmoji knyga (žr.
pav.18) buvo skirta praplėsti skaitytojo muzikinę pasaulėžiūrą.
Didžioji dauguma gitaristų šią knygą laiko klasikinio kanono
modeliu. Pasak garsaus džiazo atstovo Pat Metheny, knyga padarė
didelę įtaką inovatyviam mokymosi būdui.69 Leidinys išleistas
1987 metais, išsiskyrė iš kitų to laikotarpio gitaros metodinių
veikalų, nes „joks metodas nėra duotas.<...> Metodai turi būti
išrasti pačių skaitytojų, pagal jų individualų intelektą, dabartines
žinias, smalsumą ir kūrybiškumą“ (Goodrick, 1987, p.9). Knyga suskirstyta į tris dalis:
1- „medžiagos interpretavimas“ – tai yra autoriaus metodas mokytis
improvizuoti gitara, pvz.: pradėti mokytis improvizuoti su viena styga,
improvizuoti tik „atviroje pozicijoje“, improvizuoti tik intervalais ir t.t.;
2- „medžiaga“ – tai yra intervalai, trigarsiai, septakordai, iš mažorinių,
melodinių ir harmoninių minoro dermių sudaryti akordai ir t.t. (šis skyrius
yra labai panašus į Goodricko vėlesnius tyrimus apie gitaros harmonines
galimybes tokiose knygose kaip „Mr. Goodchord's Almanac of Guitar
Voice-leading Vol.1,2,3 ir „Creative Chordal Harmony for Guitar: Using
Generic Modality Compression“;
3- „komentarai“ – skirtingi ir įvairūs autoriaus pastebėjimai, susiję su gitara ir
muzika, pvz.: gitaros derinimo ypatybės, skirtingi metrai, ritmas ir tempas.
Galima teigti, kad šioje knygoje didžiausias dėmesys skiriamas pirmam skyriui,
kur dominuoja originalūs ir neįprasti improvizacijos lavinimo pratimai. Kaip ir buvo minėta,
Goodrickas savo kituose leidiniuose koncentravosi ties gitaros harmoninės amplitudės
praplėtimu, o šios knygos antrame skyriuje galima tik paragauti jo išsamaus harmonijos
tyrimo. Trečias skyrius sudarytas iš trumpai aprašytų įvairių temų, kurios nėra lengvai
suprantamos pradedantiesiems gitaristams. Ypač sudėtingas yra antras skyrius tiems, kurie
neturi pagrindinio muzikinio išsilavinimo ir nesupranta intervalų sudarymo teorijos. Plačiau
bus analizuojamas ir nagrinėjamas pirmas skyrius dėl pagrindinio objekto – improvizacijos
svarbos, kadangi jai tirti nereikalingos gilios muzikos teorijos žinios. Atlikimo būdus taip pat
69 Internetinė prieiga: http://berkleepress.com/guitar/creative-chordal-harmony-for-guitar-using-generic-
modality-compression/;
26
galima pritaikyti pagal mokinio lygį: atsižvelgiant į praktikoje išugdytą gitarinę techniką,
bendrą muzikinį supratimą, pajėgumą ir norą.
Micko Goodricko „The Advancing Guitarist“ knyga gitaristams ir joje esanti
metodika stengiasi neprisirišti prie tam tikro muzikinio stiliaus atlikimo ypatumų, tačiau
leidžia suprasti, kokie yra instrumento veikimo principai: galimybės, skirtingos išraiškos
priemonės ir teorinis bei vizualinis instrumento pažinimas/supratimas. Pasak autoriaus,
dauguma gitaristų niekada neturėjo galimybės logiškai, protingai ir pilnu pajėgumu išmokti
groti instrumentu.70 Savo knygos įvade pedagogas rašo: „Pagrindinė taisyklė – gitaros
metodinės priemonės nėra susijusios su bendro instrumento suvokimu. Gitaros metodiniai
leidiniai moko labai skirtingų ir įvairių dalykų, kurie gali būti vertingi. Jie parodo metodą
kaip groti tam tikrus akordus, dermes skirtingose pozicijose ir kitus niuansus. Tačiau vargu
ar tie metodai išaiškina instrumento savitumo principus ir jo galimybes“ (ten pat, 74). Šis
autoriaus pasakymas ganėtinai tikslus, palyginus su jau nagrinėtais XIXa. ir XXa. gitaros
veikalais. Kiekviena aptarta knyga turi savo kelią. Ją reikia nagrinėti nuo pat pradžių kaip
autorius buvo sumanęs.
Tiriant Goodricko knygą – pedagogas nesitiki, kad skaitytojas nagrinės visą
skaitinį iš eilės. Įvade jisai pataria gitaristui kaip pasisavinti informaciją, kuri jam būtų
reikalinga iš karto, o po to prieitų prie likusios medžiagos. Iš vienos pusės toks metodas
mokytis gali atbaidyti jaunus gitaristus. Įvade rašytojas pripažina, kad šios knygos pateikta
informacija nėra iki galo ištirta. Ko gero, dėl to, kad tai yra labai abstrakti tema, kuri
reikalauja daug laiko. Tad galima teigti, kad medžiaga, kuri yra šiame rašytiniame veikale yra
skirta ne visiems. Daug kas priklauso nuo pačio skaitytojo: jo smalsumo, muzikinio
išsilavinimo ir motyvacijos. Pradedantiesiems ši medžiaga gali pasirodyti per daug sudėtinga,
todėl mokytojo vaidmuo mokymo procese užima aukštą vietą.
Autorius pirmo skyriaus pirmame sakinyje teigia, kad viskas priklauso nuo
skaitytojo ir jo asmeninio instrumento supratimo. Tad pirmas pratimas yra gitaros aplikatūros
susipažinimas. Pirmas dalykas kurį reikia išmokti – groti pirmyn ir atgal (nuo pirmo iki
dvylikto skirsnio) išilgai po vieną stygą (horizontaliai). Pirmiausiai reikėtų rasti ir pagroti
visas „natūralias“ natas kaip do, re, mi, fa, sol, le ir si (C, D, E, F, G, A ir B) vieno piršto
pagalba, tada bandyti improvizuoti ant vienos stygos. Pripratus groti su vienu pirštu, patartina
įtraukti kitus likusius pirštus po vieną. Šis pratimas nebuvo minėtas aptartose XIX-XXa.
knygose. Pirmuose skyriuose dažniausiai buvo kalbama apie pozicinį grojimą (vertikaliai).
Šiuo būdu pradedantysis gitaristas geriau įsimena įvairių pozicijų formas, bet ne individualias
70 Mick Goodrick. „The Advancing Guitarist“. Hal Leonard Corporation, 1987;
27
natas. Tai sukelia problemų improvizuojant, nes muzikantas prisiriša prie pasikartojančios
pirštų sekos71, kuri gali muzikantą kūrybiškai suparalyžiuoti. Goodrickas priduria, kad
standartizuotas pozicinio grojimo metodas egzistuoja jau ilgai, o tuo tarpu metodas groti su
viena styga praktiškai neegzistuoja, o ypač vakarų šalyse. Goodrickas toliau tęsia sakydamas,
kad dauguma gitaros metodinių knygų neišryškina grojimo su viena styga aukštyn ir žemyn:
„Tai yra didelis nepastabumas, nes grojant viena styga yra absoliučiai logiškiausias startas
pradėti groti gitara“ (ten pat, 74). Autorius išrašė privalumus ir pastebėjimu grojant su viena
styga:
1- patogiausias būdas matyti natas tiesioje linijoje;
2- aiškiai matosi intervalų atstumai gitaros skirsniuose;
3- improvizuojant viena styga, pašalinamos dvi potencialios problemos:
„paralyžius“ (judėjimo baimė per visą gitaros klaviatūrą) ir „akrofobija“
(aukštų skirsnių baimė).
Prie šių pastebėjimų galima pridėti, kad vienos stygos metodas yra puikus būdas
išmokti įvairias natas ir rasti jų vietas gitaros klaviatūroje. Natos taip yra lengviau įsimenamos
negu grojant pozicijose. Goodrickas taip pat pastebi, kad pagrindinės muzikos teorijos
elementai gali būti paaiškinti aiškiai ir paprastai pradedančiajam.
Autorius šį pratimą praplečia su mažorinių diatoninių dermių grojimu/
improvizavimu. Autorius skaitytojui parodo du atlikimo būdus kaip groti diatonines dermes:
1- išvestinis – remtis bendra tonacija, pvz.: re dorinė dermė yra nuo antro
laipsnio C-dur tonacijoje sudaroma dermė;
2- paralelinis - remtis pirma dermės nata, pvz.: re dorinė dermė yra D-dur
gama su pažemintu trečiu ir septintu laipsniu.
Autorius taip pat aprašo galimus vienos stygos skirtingų natų išraiškų būdus:
vibrato, bending72, glissandi, flažoletų naudojimas, stygų slopinimas su ranka ir hammer-
on/pull off 73 technika. Šios galimybės yra įtrauktos ir skatinamos naudoti tyrimo metu, bet
nėra privalomos.
Po vienos stygos grojimo metodikos autorius siūlo mokytis su dviem gretimom
stygom. Taip susidaro penkios skirtingos stygų poros. Beveik visos sudaro grynosios kvartos
intervalą, tik ne trečia styga su antra. Jos sudaro didžiąją terciją ir todėl tai gali apsunkinti
intervalų grojimą. Grojant su dviem stygom pasidaro patogiau groti platesnius intervalus negu
su viena styga. Taip pat yra geras pratimas mokytis dešiniosios rankos technikas su pirštais
71 Ang. finger pattern 72 Liet. stygų patempimai 73 Stygų įspaudimo technika, kai nata yra įspaudžima su dešine ranka, kol kairė ranka nekabina stygos su
plektru;
28
arba plektru per dvi gretimas stygas. Goodrickas teigia, kad grojant gretimomis stygų poromis
pradeda gimti pasikartojančios pirštų sekos. Jis toliau teigia, kad skaitytojas būtinai turi
nepamiršti natų pavadinimų ir jų santykio su bendra tonacija.
Grojant su dviem gretimom stygom atsiranda puiki galimybė mokytis skirtingus
intervalus ir kontrapunkto pagrindus. Goodrickas prie to ir veda kitame poskyryje
pavadinimu: „Intervalų mokymasis: melodinis ir harmoninis (kontrapunkto orientyras
neišmanėliams).“74 Nuo čia knygos turinys pasidaro itin sudėtingas ir platus. Goodrickas
nuodugniai aprašinėja kas yra intervalai, kokie jų tipai, kaip jie susidaro, kokie teisingi
žymėjimai ir t.t. Kontrapunktą jis apibūdina kaip nepaisomų, bet tuo pačiu metu, vieną iš
svarbiausių gitaros grojimo aspektų. Toliau jis teigia, kad yra labai svarbu gitaristams
susipažinti su šia tematika. Kontrapunktą jis išskirsto į keturis skirtingus judėjimus:
1- “paralelinis” – abu balsai juda tuo pačiu atstumu į tą pačią pusę;
2- “panašus” – abu balsai juda skirtingais atstumais į tą pačią pusę;
3- “priešingas” – abu balsai juda skirtingais atstumais į priešingas puses;
4- “įstrižas” – vienas balsas juda, kol kitas balsas lieka ten kur yra.
Po šių išsamių aprašymų seka Goodricko siūlomi intervalų pratimai: pagroti visus intervalo
tipus naudojant penkias skirtingas gretimas dvi stygas. Pedagogas, taipogi, išrašė intervalinius
judėjimus, pvz.: didžiąją arba mažąją sekundą jungti su mažąja arba didžiąja tercija ir t.t. Kai
skaitytojas susipažįsta kaip groti su visais intervalų tipais ir sekomis, tik tada gali pradėti
improvizuoti. Tai, be abejo, gali būti ilgas ir sunkus darbas, kuriam reikia skirti daug laiko.
Kaip ir buvo minėta, autorius nesitiki, kad skaitytojas viską nuodugniai išgros,
kas parašyta. Intervalų improvizavimas yra tikrai sudėtingas menas. Grojant reikia žinoti visas
intervalų formas, jų tipus ir teisingus derinius/sekas. Gitaroje intervalų formos pasikeičia, nes
trečia ir antra styga sudaro didžiosios tercijos intervalą, kol visos kitos gretimų stygų poros –
grynąją kvartą.
Pirmas skyrius tęsiasi su „atviros pozicijos“75 poskyriu. Dėl laisvų stygų grojimo
ši pozicija yra lengvai atliekama. Goodrickas teigia, kad gitarų metodinėse knygose atvira
pozicija yra dažniausiai pradinė vieta mokytis improvizacijos. Jis toliau tęsia mintį
sakydamas, kad daugumoje metodinių knygų atvira pozicija naudojama kaip pagalbiniai
ratukai ant dviračių. Autorius taip išsireikšdamas nori pasakyti, kad kai gitaristas išmoksta šią
poziciją, ji greitai būna nenaudojama. Jis toliau teigia: „Kai išmoksti C-dur dermę (ir porą
kitų) esi paskatintas iškarto pradėt mokytis groti „pozicinio grojimo“ (ten pat, 74). Tokių
pavyzdžių galima rasti jau aptartose metodinėse knygose kaip ”Mel Bay‘s Modern Guitar
74 Ang. Study of Intervals: Melodic and Harmonic (Poor Man‘s Guide to Counterpoint); 75 Atvira pozicija – gitaros klaviatūros pozicija, kurioje naudojamos laisvos stygos( iki ketvirto skirsnio);
29
Method“, Pato Martino “Linear Expressions“, ir „Alfred‘s Guitar Method“. Goodrickas
taipogi teigia, kad tų knygų skaitytojas dažniausiai būna atgrasintas naudoti atvirą poziciją. Iš
esmės, tos knygos, kurių neįvardina Mickas Goodrcikas, gitaristą nori įtikinti, kad atviros
pozicijos grojimas ne toks svarbus kaip pozicinis grojimas. Šį teiginį būtu sudėtinga įrodyti,
kadangi šio darbo jau nagrinėtuose leidiniuose nebuvo pastebėta tyčinio atviros pozicijos
ignoravimo. Kita vertus, šiai medžiagai nėra sutelktas dėmesys minėtuose rašytiniuose
šaltiniuose.
Goodrickas įvardina atvirą poziciją kaip atskirtą nuo visos gitaros mažą
melodinį instrumentą. Kadangi šioje pozicijoje naudojami keturi skirsniai (nuo pirmo iki
ketvirto) ir visos laisvos knygos, gitaristas privalo naudoti keturis pirštus, kurie turi būti
priskirti kiekvienam skirsniui. Detaliau paaiškinus būtu taip: pirmam skirsniui naudojamas
pirmas pirštas, antram skirsniui naudojamas antras pirštas ir t.t. Autoriaus teigimu, tokiu būdu
galima pagroti visas dermes, intervalus, trigarsius, septakordus ir t.t., kadangi šis
„instrumentas“ sudarytas iš dviejų oktavų pridėjus didžiąją terciją (iš viso 29 garsai). Po šio
trumpo įvado seka pratimai skirti atviros pozicijos pažinimui. Jie pateikiami tokiu būdu:
1. dviejų pilnų tonų, trijų sumažintų, dvylikos mažorinių, harmoninų,
minorinių dermių grojimas;
2. dvylika mažorinių ir minorinių pentatonikos dermių grojimas;
3. visų tonacijų trigarsių ir septakordų grojimas;
4. chromatinės dermės ir visų intervalų nuo kvartos iki didžiosios decimos
grojimas.
Be abejo tai yra labai sunkus ir išsamus darbas, kuris nėra skirtas visiems, kas
mokosi groti. Tai ypač nelengvai aprėpiantis aspektas gitaros pradedantiesiems. Taip pat nėra
galimybės supaprastinti šios informacijos gausos, ypač tiems, kurie neturi muzikinio
išsilavinimo.
Kitas knygos poskyris yra pozicinis grojimas. Kaip ir atvira pozicija, šis būdas
sudarytas iš 29 skirtingų garsų. Didžiausias skirtumas nuo atviros pozicijos yra: grojimas tik
skirsniais be jokių laisvų stygų; pozicijos sudarymas iš šešių skirsnių, o tai reiškia dviejų
pirštų (pirmo ir ketvirto) ištempimas vienu skirsniu aukščiau (ketvirtu) arba žemiau (pirmu).
Autorius poziciją apibūdina taip: „ gitaroje pozicija reiškia klaviatūros dalį, apimančią šešis
skirsnius per visas šešias stygas“ (ten pat, 74). Goodrickas aprašo keturis įmanomus pirštų
išrikiavimus taip:
1 2 3 4 normalus Keturi skirsniai
1 2 3 4 Pirmo piršto ištempimas Penki skirsniai
30
1 2 3 4 Ketvirto piršto ištempimas Penki skirsniai
1 2 3 4 Dvigubas pirštų ištempimas šeši skirsniai
Kas idomiausia ir nėra aptarta kitose jau nagrinėtose knygose yra tikslus
nustatymas pozicijos. Dauguma autorių rašo, kad dermių pozicijos turi prasidėti su dermės
pirmuoju laipsniu, tuo tarpu Goodrickas teigia, kad pozicija priklauso nuo antro ir trečio
piršto. Tarkim penkta pozicija pagal M. Goodricką skaitosi tada, kai antras pirštas priklauso
šeštam skirsniui, trečias pirštas priklauso septintam skirsniui, pirmas pirštas priklauso
penktam skirsniui ir gali būti ištemptas iki ketvirto skirsnio; ketvirtas pirštas priklauso
aštuntam skirsniui ir gali būti ištemptas iki devinto skirsnio. Pagal autorių, skirtingų pozicijų
yra iš viso dvylika ir visose pozicijose įmanoma pagroti visas dermes, trigarsius, septakordus
ir t.t. kaip jau minėtoje atviroje pozicijoje. Goodrickas teigia, kad pozicija turi visą
„chromatinę visatą“ (tarp dviejų oktavų ir grynosios kvartos). Toks būdas tikrai atveria gitaros
ypatybes ir jos galimybes. Nė viena nagrinėta knyga šiame darbe neturi tokios gilios pozicinio
grojimo galimybių analizės. Leidiniai kaip ”Mel Bay‘s Modern Guitar Method“ supažindina
gitaristą su pora pozicijų skirtingose tonacijose ir dažnai nurodo kur ir kokį pirštą naudoti.
Tokiu atveju, tai yra lengvesnis būdas išmokti groti tam tikrą dermę, bet nelabai patogus
būdas mokintis natas ar geriau pažinti instrumentą.
Pozicinio grojimo poskyris yra kaip ir atviros pozicijos. Tie patys uždaviniai:
pagroti įvairias dermes, trigarsius, septakordus, pentatonikas ir t.t. Tik šiuo atveju, tai yra
daug daugiau darbo užduota negu atviros pozicijos poskyryje, nes dabar reikia groti ir
improvizuoti naudojant dvyliką pozicijų, o ne vieną. Tai yra per daug platus ir sudėtingas
gitaros nagrinėjimas, kuriam reikia turėti gan aukštą muzikinį išsilavinimą.
Paskutinis M. Goodricko knygos pirmo skyriaus poskyris yra pozicijų sujungimo
grojimas76. Tai yra būdas, kai grojant keičiamos pozicijos. Galima teigti, kad pozicijų sujungimų
esmė skirta groti nuo pačių žemiausių iki pačių
aukščiausių gitaroje esančių natų. Goodrickas teigia,
kad kombinuotas grojimas yra dažniausiai gitaristų
naudojamas improvizacijos būdas. Jie negroja po
vieną stygą ir negroja vienoje pozicijoje. Jie maišo
viską ir juda aplinkui. Autorius suskirsto šį grojimo
būdą į tris variantus (žr. pav.19):
1. Groti po keturias natas
76 Ang. Combination Playing – pozicijų kaitaliojimas;
pav.19 pirštų deliojimo variantai
31
ant kiekvienos stygos (pavyzdyje žymimas A raide);
2. Groti po keturias natas per poziciją (pavyzdyje žymimas B raide);
3. Keisti pozicijas per pustonius (pavyzdyje žymimas C raide).
Autorius teigia: ,,Aš manau, kad jau turėtu būti aišku, kad grojant po vieną
stygą žemyn ir aukštyn ir tai sudedant su poziciniu grojimu išeitu kone didžiausiai įmanomas
pasiruošimas groti pozicijų sujungimus” (ten pat, 74). Galima teigti, kad skaitytojui
nepadarius ankstesnių pratimų su viena styga ar su poziciniu grojimu, šis poskyris bus sunkiai
įkandamas. Pozicijų sujungimas yra labai sudėtingas ir platus būdas improvizuoti. Vienas iš
padarinių yra platus laisvės pasirinkimas:
1. gali keistis pirštuotės atsižvelgus pagal tam tikrą melodiją ar idėją;
2. pozicijos gali keistis pagal tam tikros improvizuojamos melodijos
kryptį;
3. pustonius galima groti skirtingose vietose su skirtingais pirštais;
4. kas vieną stygą galima sugrupuoti po dvi, tris, keturias ir net penkias ar
šešias natas;
5. pozicijoje galima sugrupuoti natas po dvi, tris, keturias, penkias ir šešias.
Goodrickas priduria sakydamas: ,,Būdami improvizatoriais mes ieškome geriausio ir
patogiausio laisvės jausmo<...>.“ Šiam laisvės jausmui reikia didelio įdarbio ir motyvacijos.
Pradedantiesiems tai yra labai sunki užduotis.
Autorius, kaip ir praeituose poskyriuose, duoda pratimų, kurie susiję su įvairių
dermių tyrinėjimu naudojant tris ryškiausius pozicijų sujungimus. Gale poskyrio Goodrickas
šmaikščiai duoda vieną užduotį: „Tyrinėk kontrapunktą ir harmoniją iš visų pateiktų dermių ir
užduočių mažiausiai apie dvidešimt metų.“ Pedagogas pats gerai supranta, kad šiems
pratimams reikia skirti daug laiko, kadangi ši medžiaga nėra lengva, todėl visoje knygoje yra
įterpti šmaikštūs autoriaus pasisakymai. Paskutinis sakinys šio poskyrio yra toks: „Ar staiga
nenusprendei tapti virėju?“
Šis leidinys yra gan neįprastas savo mokymo būdu. Jame bandoma skaitytojui atverti
kitokį mąstymą su instrumentu. Minėti pratimai skiriasi originalumu ir savitumu palyginus su
jau nagrinėtais rašytiniais leidiniais. Micko Goodricko „The Advancing Guitarist“ knyga
nebuvo skirta pradedantiesiems. Šiame rašytiniame leidinyje yra itin daug muzikinės teorijos
informacijos. Dauguma autoriaus užduotų užduočių yra per sudėtingas darbas muzikantams,
kurie neturi muzikinio išsilavinimo. Kita vertus, kai kurie pratimai gali būti naudojami ir
mokomi gitaros pažinimui. M. Goodricko skaitinys prasideda su gan paprastais uždaviniais,
kuriem nereikia aukšto muzikinio išsilavinimo. Tokiu būdu, kai kurie pratimai gali būti
32
atrinkti pradedantiesiems. Pagal šią knygą galima teigti, kad improvizacija gali būti
naudojama kaip susipažindinimą su instrumentu.
3.GITAROS IMPROVIZACIJA PRADEDANTIESIEMS: MICKO GOODRICKO
METODIKA. TIRIAMOJI PRAKTIKA
3.1 Tyrimo organizavimas ir eiga
Šio tyrimo tikslas yra sužinoti ar įmanoma sėkmingai pritaikyti Micko
Goodricko knygos „The Advancing Guitarist“ pratimus pradedantiesiems improvizatoriams.
Ekspertizės metu buvo paimti interviu iš penkių jaunų gitaristų, kurie niekada nebandė
improvizuoti. Visi respondentai buvo parinkti jauno/mokyklinio amžiaus (nuo 10 iki 16
metų). Šio pasirinkimo priežastis yra improvizacijos nepatyrimas ir neturėjimas jokios
praktikos su bet kokiais improvizacijos būdais. Pratimai buvo parinkti pagal respondentų
individualų gitaros ir muzikos išmanymą. Su kiekvienu apklaustuoju buvo individualiai
grojama duetu ir supažindinama su M. Goodricko pratimais. Respondentams taip pat buvo
užduodami namų darbai, kad individualiai mokytųsi ir skirtų dėmesį M.Goodricko pratimams
atlikti. Kiekvienam pradedančiajam improvizatoriui buvo skirtas mėnesis pasiruošti
individualioms užduotims prieš galutinę apklausą/interviu.
Tyrime buvo pateiktos kelios užduotys iš M.Goodricko knygos, kurios galėtų
padėti geriau pažinti gitarą ir nėra per daug sudėtingos mokiniams. Tokios kaip:
1. grojimas su viena styga nuo pirmo iki dvylikto skirsnio C-dur gamos
garsais;
1. įvairių technikų ir išraiškos priemonių naudojimas kaip glissando,
„slaidai“, vibrato, flažoletai ir t.t.;
2. grojimas su dviem stygom nuo pirmo iki dvylikto skirsnio C-dur gamos
garsais;
Gvildenant improvizacijos temą, su respondentais buvo grojama duetu.
Pateiktos užduotys tokios kaip:
1. improvizuoti su viena, dviem ar trim natom naudojant M. Goodricko
pratimus, bet tik tuo metu, kai vienas iš muzikantų negroja;
2. improvizuoti naudojant M. Goodricko pratimus, kol kolega neįsiterps su
savo improvizacija;
33
3. stengtis imituoti partnerio grojimą;
4. groti su kolega vieną, dvi ar tris natas tuo pačiu metu.
Šie improvizacijos pratimai arba mini improvizacijos žaidimai yra pasirinkti dėl
atlikimo paprastumo. Juos galima pritaikyti įvairaus amžiaus žmonėms. Kadangi M.
Goodricko knygoje nėra improvizacijos pratimų skirtų duetams, tyrimas atliktas papildomai
remiantis iš Johno Stevenso knygos „Search and Reflect“(1985). Minėtame rašytniame
leidinyje autorius atskleidžia būdus kaip dirbti su muzikantais, kurie neturi gilaus muzikinio
išsilavinimo. Tai yra laisvos improvizacijos knyga su išrašytais pratimais ir patarimais kaip
prisitaikyti prie kiekvieno pradedančiojo improvizatoriaus pagal individualius įgūdžius.
Tyrimas vyko gyvai. Su kiekvienu respondentu individualiai įvykdavo
susitikimas, kuriame buvo improvizuojama instrumentais ir diskutuojama. Interviu trukmė
įvairi: nuo aštuonių iki vienuolikos minučių. Esminiai klausimai buvo suformuluoti
atsižvelgiant į tyrimo tikslą. Jų buvo penki:
1. Ar grojant ir improvizuojant ant vienos stygos, garsai yra lengviau
atpažįstami nei grojant C-dur pirmoje pozicijoje?
2. Ką pastebėjote, kai pradėjote improvizuoti dviem stygom? Pasidarė
lengviau ar sudėtingiau?
3. Kai improvizuojate dviem stygom ar jūsų pirštai pradeda diktuoti
natų pasirinkimą? Ar taip atsirado vietos gitaroje, kuriose jūs
dažniausiai improvizuojate?
4. Ar M. Goodricko metodika jums padeda lengviau suprasti gitaros
ypatybes?
5. Su kokiais sunkumais susidūrėte mokydamiesi improvizacijos pagal
M. Goodricko metodiką?
Pora klausimų buvo užduota apie improvizaciją ir gitarą, norint sužinoti ką
jaunuoliai apie tai galvoja:
1. Kaip manote, kokia yra improvizacijos nauda? Ar ji reikalinga
muzikantui?
2. Ar po šios praktikos improvizacijos sąvoka nekelia baimės jausmo?
3. Ar po šių pratimų norisi improvizuoti ir toliau tyrinėti gitarą?
Norint atskirti kiekvieną respondento amžių ir muzikinį profilį buvo pateikti
tokie klausimai:
34
1. Kiek jums yra metų?
2. Kiek laiko mokotes groti gitara?
3. Ar kadanors mokėtes improvizuoti?
4. Kiek laiko skyrėte M.Goodricko pratimams per savaitę?
Apibendrinant, tyrime buvo naudojamos trys klausimų kategorijos, norint sužinoti
skirtingus aspektus:
1. Visų respondentų trumpi profiliai;
2. Respondentų požiūriai į improvizaciją;
3. M. Goodricko pratimų įgyvendinimai.
3.2 Tyrimo duomenų rezultatai ir jų analizė
3.2.1 Visų respondentų trumpas profilis
Respondentai įvardinti trumpiniais nuo R1 iki R5:
R1 – jam yra 10 metų. Jis groja gitara tik mėnesį su pusę ir teigia, kad prieš M.
Goodricko pratimus esąs bandęs improvizuoti vienas namie. Paklausius apie praleistą laiką
su M.Goodricko pratimais R1 atsakė: „apie 15 minučių per dieną. Per savaitę būtu kažkur
valanda.“
R2 – jam yra 13 metų. Jis groja gitara “apytiksliai 4 metus“ ir yra niekada
nebandęs improvizuoti. Taip pat teigia, kad M. Goodricko pratimus atlikinėjo „apie 20
minučių per savaitę“ namie.
R3 – jam yra 12 metų. Jis groja gitara apie 5 metus ir teigia, kad niekada
nebandęs improvizuoti „nu nebent neatsimenu gal namuose kažkada ir buvau.“ M. Goodricko
pratimams jis skyrė „nu tai....ten gal apie 10 minučių.“ Paklausius, kiek per savaitę sudėjus
būtu, jisai teigė: „nu...apie pusvalandį gal.“
R4 – jai yra 16 metų. Jinai mokosi groti gitara antrus metus ir niekada nėra
bandžiusi improvizuoti. M. Goodricko pratimams ji skyrė „nu kokiu... nuo penkiolikos iki
pusvalandžio.“ Paklausius, kiek per savaitę sudėjus būtu, ji atsakė: „nu kokios... dvi ,tris su
puse(valandos)...per savaitę, sudėjus viską.“
R5 – jam yra 10 metų. Jisai mokosi groti 2 metus ir teigia, kad niekados nėra
improvizavęs. M. Goodricko pratimams jis skyrė „namuose? Tai apie 10 minučių.“
Paklausius, kiek per savaitę sudėjus būtu, jisai atsakė: „tai apie 70 minučių.“ Kiek daugiau
35
paklausinėjus, R5 prisipažino, kad grojo kas dieną po 10 minučių vien improvizuojant.
Paklausius, ar įdomiau groti kažkokius kūrinius ar improvizuoti, jis atsakė: „Improvizuoti.“
3.2.2 Respondentų požiūris į improvizaciją
Visi respondentai pozityviai atsakė į klausimą apie improvizacijos naudą
muzikantui. Vienintelis respondentas (R3) pradėjęs sakyti, kad improvizacija reikalinga,
nebegalėjo toliau praplėsti savo minties. Dauguma improvizaciją suvokia ir paaiškina kaip
išsisukimą iš situacijos: „Taip yra. Jeigu jisai (muzikantas) ne taip pagroja, pavyzdžiui
kažkokį kūrinį ir tiesiog nežino kaip toliau groti – tiesiog sustoja. Tai jisai žino visokius būdus
kaip išsisukti iš tos bėdos.“ (R2) Vienas iš respondentų įvardino, kad improvizacija, jos
manymu, padeda susipažinti su instrumentu ir tuo pačiu metu lavina vaizduotę. Jauniausias
respondentas (R5) improvizacijos naudą paaiškino kiek kitaip negu visi kiti respondentai. Jis
apibūdina kaip kompozicijos įrankį: „aš manau, kad ji kaip ir padeda tau kaip ir... nu jeigu tu
pavyzdžiui tu esi muzikantas ir nesugalvoji kokių kūrinių kurt, nu tai tau tada kaip ir padeda
visokius kūrinius sukurt.“ (R5) Taip pat, jam improvizacija yra individualumo išsireiškimo
priemonė: „ ne nu, jei šiaip ir pavyzdžiui norėtum. Ar ten kažkas kaip ir ne to nutiko ar kai
norisi išsiliet nu tai ir paimprovizuoji“ (R5).
Improvizacija jaunam muzikantui gali būti baiminantis būdas muzikuoti, o ypač
kai trūksta žinių ir supratimo apie instrumentą. Dauguma jaunuolių tyrime prisipažino, kad
kai jiems buvo duoti improvizacijos pratimai, jie šiek tiek nerimavo. Pirmi laisvi
improvizavimo bandymai būdavo nedrąsūs, pateikus M. Goodricko pratimus. R4 teigė, kad
pradėjus mokytis improvizuoti, ji jausdavosi nejaukiai ir nežinanti, ką tiksliai daryti: „kaip ir.
jo. Tiesiog kažkaip buvo sunku perlaužti tą visą ribą. Toks buvo nežinomybės jausmas.“(R4)
R3 ir R5 tyrimo metu nejautė jokio nejaukumo, pasak jų: „nėra baimės jausmo.
Tiesiog smagu.“ (R3) kitas minėtas respondentas atsakė taip: jo, vieną kartą buvo, bet šiaip
tai ne.“ (R5)
Uždavus klausimą ar po M.Goodricko pratimų improvizacijos sąvoka nebekelia
baimės jausmo, kai kurie respondentai atsakė teigiamai: „Nebelabai, nes kai jau pradėjau
kažkiek improvizuoti tai moku jau nesusinervinti, kai suklystu ir kažkaip kitaip pagrot.“(R2)
Vyriausioji respondentė teigė, kad jai pasidarė aiškiau ką grot. Paklausius, kas tiksliai
pasidarė aiškiau, ji paaiškino taip: „gaudausi kas vyksta. Bandau įsivaizduoti kokį nors....
nežinau.... melodiją savo galvoje ir taip perteikti instrumente.“ (R4)
36
Vienintelis respondentas, kuris mažiausiai mokėsi groti gitara prieš tyrimą,
atsakė, kad jam improvizacija palieka vis dar bauginantį efektą. Didžiausias baimės faktorius:
„Kad suklysiu.“ (R1) Šnekant apie M. Goodricko pratimus, R1 bijo suklysti nepataikius į tam
tikrus skirsnius. Jisai teigia: „jo, jeigu nepataikau tai tada biški jaudinuosi. Galiu ir daugiau
nepataikyti.“ (R1)
Pakalbinus jaunuolius apie improvizacijos baimę galima teigti, kad didžiausiai
bauginantis aspektas yra nepataikyti į tam tikrą skirsnį. „Nepataikymas“ į skirsnius yra gan
normalus ir įprastas reiškinys gitaros grojime. M. Goodricko pratimuose reikia išmokti tiksliai
kur kokia nata yra gitaroje. Taip išryškėja problema su kuria jauni respondentai sunkiai
susitvarko: skirsnių nepataikymas.
Tyrimo metu buvo įdomu sužinoti, Ar respondentamas po šių M. Goodricko
pratimų norisi improvizuoti ir toliau tyrinėti gitara. Visi atsakė teigiamai. Svarbiausia
priežastis yra, kad gitara pasidarė įdomesnis instrumentas, kurį norėtų daugiau pažinti.
Taipogi, kai kurie respondentai suprato, kad gitaros pažinimas yra vertinga praktika: „Taip,
tai aišku yra labai įdomu ir vertinga pačiam pažinti savo gitara, nes tai yra tavo instrumentas
ir tu su ją groji kiekvieną savaitę, beveik kiekvieną dieną. Tai manau, kad yra labai vertinga
mokintis improvizacijos ir tiesiog pažinti savo gitara“ (R2).
Jauniausias ir mažiausiai praktikos su gitara turintis respondentas teigė, kad jam
įdomiau groti įvairius kūrinius, bet taip pat pridėjo, kad: „ jo. Improvizuoti yra šiaip įdomu
,nes kai pataikai į natas, nu gerai skamba ir improvizavimas tai...nu vienas iš tokių dalykų,
kuris labai praverčia ir yra įdomus.“ (R1)
R1 prisipažino, kad jam pradėjo kilti noras kartais paimprovizuoti namuose.
Dingus baimės jausmui, vyriausia respondentė prisipažino, kad norėtų toliau mokytis
improvizacijos: „aha, nes nebėra tokios, nu nežinomybės kaip ir. Jo. Nebėra to tokio baimės
jausmo.<....> Lengviau suprasti, lengviau pradėti.“ (R4) Taip pat, respondentė patikslino,
kad su M. Goodricko pratimais ji jaučia aiškiau nuo ko pradėti mokytis improvizacijos.
Papildomas klausimas visiem respondentams buvo toks: Ką pastebėjote besimokant
improvizuoti pagal M. Goodricko metodiką?
Dauguma respondentų atsakė, kad improvizacija pasidarė įdomus ir sudėtingas
mokslas, kurį norėtų toliau mokytis. R1 teigia, kad: „Aš galvojau, kad gitara gali mažiau, bet
pastebėjau, kad su improvizaciją išeina daug ką daugiau sugroti negu galvojau....ir
improvizuoti yra įdomu. Išmokti tikrai nelengva, bet įdomu.“ R5 sutiko su kolega sakydamas:
„ kaip ir prapletė viziją apie instrumentą, nu nes aš galvojau, kad tiktai galima tuos visus
37
skirsnius užspaudus pagroti natą, bet kaip ir daug daugiau atsivėrė būdų kaip įmanoma
pagroti ir visokius garsus išgauti.“
R3 nieko ypatingo nepastebėjo M. Goodricko metodikoje. Nei pradėjo žiurėti į
instrumentą kitaip, nei galvoti kažkaip kitaip. Jisai teigia, kad per mažai laiko skyrė tam, kad
kažką pastebėtų.
R4 teigia, kad improvizacija nėra taip sunku kaip atrodo: „Ta prasme, tai yra sunku,
bet tai nėra....nereikia išmanyti visko, kad galėtum pradėti improvizuoti“ (R4).
R2 išskyrė šią metodiką dėl natų pažinimo. Jam tai pasirodė svarbiausias Goodricko
metodikos aspektas, sakydamas: „tai pastebėjau, kad improvizuoti be tos metodikos žymiai
sunkiau negu su ja. Manau, kad su ja yra žymiai lengviau, nes tiesiog ta metodika padeda
pažinti pačią gitarą ir natas.“
3.2.3 M. Goodricko pratimų įgyvendinimai
1. Ar grojant ir improvizuojant ant vienos stygos, garsai yra lengviau
atpažįstami nei grojant C-dur pirmoje pozicijoje?
Dauguma jau minėtų knygų nuo XVIIIa. iki šių laikų pradėdavo apmokyti skaitytoją
nuo gamų pažinimo grojant pozicijose. Ypač pirmos pozicijos C-dur gamą pedagogai
naudodavo kaip pradinį tašką, dėl to, kad šis garsaeilis yra be pridėtinių ženklų. M.
Goodrickas savo knygoje taipogi pradeda aprašinėti savo metodiką nuo garsaeilių be
pridėtinių ženklų. Esminis skirtumas yra, kad Goodrickas nurodo mokytis su viena styga iš
karto, o tik vėliau prieina prie pozicinio gamų grojimo.
Tyrime buvo palyginti du būdai mokytis pradėti improvizuoti. Pirmas būtu pagal C-
dur poziciją, o kitas pagal vieną stygą. Respondentai išbandė du būdus ir visi turėjo skirtingas
nuomones. Kai kuriems buvo geriau C-dur gamos pozicija sakydami: „Nu man tai geriau C-
dur gamos pozicija, nes man taip yra patogiau. Man lengviau atsiminti kur yra natos ir kur
koks pirštas yra dedamas“ (R1). R3 pritarė sakydamas, kad jam yra lengviau atsiminti ir
pagroti C-dur gamos poziciją.
Visiškai kitą nuomonę turėjo R2 sakydamas, kad grojant viena styga yra lengviau
susipažinti su instrumentu ir įsiminti natas. Esminis skirtumas yra, kad sunkiau įsiminti natas
grojant pozicijoje, nes turi tuo pačiu žinoti kiekvienos stygos pavadinimus. R2 teigia: „
manau, kad taip, nes mes pagrojome kiekvieną natą ant tos stygos ir labiau atsimename jas,
negu pagrojame visas stygas po kiekvieną natą ir įsimename jas visas <...>“.
38
Šis klausimas, ko gero, buvo sunkiausias vyriausiajai respondentei. Ji teigia, kad jai
improvizuoti yra lengviau: „kai grodavom viena styga. Kai dvi stygos, tada jau maišėsi vienoj
vietoj, tada C-dur gama buvo lengviau“ (R4).
Šnekant su R5, pokalbis daugiau nukrypo apie skirtingų natų išgavimo technikas ir
melodinį išsireiškimą. Jis neminėjo, kuris būdas yra lengviau pažinti ir prisiminti natas.
Jam C-dur pozicija pasirodė labai ribota improvizacijai ir todėl jis įvardino, kad vienos
stygos būdas improvizuoti yra geresnis. R5 teigia: „man tai yra lengviau kaip ir grojant ant
vienos stygos, todėl, nes kaip ir su tą vieną stygą kaip ir daugiau visokių natų išgavimo
technikų gali padaryti, negu pozicijoje.“
Taipogi jo buvo klausta, ką jis galvoja kai improvizuoja ir ar turi kažkokia idėją. Jo
atsakymas buvo toks: „nu aš nežinau kodėl, bet man dažniausiai būna taip, kad aš noriu kaip
ir pagrot melodijas, kurias aš kaip ir esu girdėjęs. Bent jau ritmą.<...> Po vieną stygą grojant
man lengviau yra atkurti ritmus“ (R5).
2. Ką pastebėjote, kai pradėjote improvizuoti dviem stygom? Pasidarė
lengviau ar sudėtingiau?
Kitas esminis M. Goodricko knygos poskyris buvo groti su dviem gretimom stygom.
Tyrimo metu respondentams buvo duota užduotis groti tik su si (antra styga) ir aukšta mi
(pirma styga) stygom. Šios stygos buvo pasirinktos, nes tai yra aukščiausias gitaros registras
ir jame lengviausiai išgirstamos melodijos. Taip pat šios stygos yra lengvai įspaudžiamos, nes
nėra apvieliuotos kaip kitos likusios keturios.
Su šiuo klausimu buvo bandyta sužinoti, ar improvizacija respondentams palengvėja
ar pasunkėja. Keli respondentai sutiko vienas su kitu sakydami, kad jiems buvo sunkiau, bet
ne taip kaip tikėjosi. R3 paaiškino taip: „nu su dviem tai sunkiau buvo... bet šiaip ten labai ir
nedaug nesiskyrė. Tik vienoj vietoj skiriasi skirsniai.“
Keli respondentai teigė, kad grojant dviem stygom susidarė daugiau galimybių
improvizuoti: „ Kažkiek pasidarė lengviau, nes mes nebe esame tiek riboti. Mes turime
daugiau pasirinkimų kaip pagroti skirtingai“ (R2).
R4 tyrimo metu atkreipė dėmesį, kad lengviau yra grojami platūs intervalai,
naudojant dvi gretimas stygas. Jai pasidarė lengviau išsireikšti negu grojant vieną stygą: „jo ir
nereikia skubėti labai, kad juos išgauti. Nereikia šokinėti per stygą“ (R4).
R5 turėjo daugiausia ką pasakyti apie dviejų gretimų stygų grojimą: „Sunkiau
pasidarė kaip ir nu kaip ir pagroti, bet improvizuoti – lengviau. Nu pasidarė sunkiau kaip ir
pataikyti į skirsnius, nes dabar reikia atsiminti dviejų stygų skirsnius, bet pasidarė lengviau
39
improvizuoti.“ Jis toliau paaiškino, kad lengviau jam improvizuoti dviem gretimom stygom,
nes atsiranda daugiau galimybių. Taip pat pritarė vyriausiajai respondentei (R4) dėl plačių
intervalų grojimo. Taip pat jis pridūrė: „<...> Kaip anksčiau sakiau, kad norint visokias kaip
ir dainų ritmikas išgauti ir garsus nu tai daug lengviau tai padaryt (su dviem stygom)“ (R5).
3. Kai improvizuojate dviem stygom ar jūsų pirštai pradeda diktuoti
natų pasirinkimą? Ar taip atsirado vietos gitaroje, kuriose jūs
dažniausiai improvizuojate?
Kaip ir buvo minėta antrame skyriuje, M. Goodrickas teigia, kad grojant dviem
gretimom stygom gali pradėti atsirasti tam tikros pasikartojančios pirštų sekos. Pagal autorių,
tai yra labai svarbus gitaros aspektas. Tyrimo metu visi respondentai sutiko, kad pirštai
pradėjo savaime diktuoti natų pasirinkimą. Jauniausias ir mažiausiai patyręs gitaroje R1
teigia: „nu man tai pirštai labai mėgsta diktuoti natas. Aš kai nespėju sugalvoti kitokios natos,
nes per tą laiko tarpą, kai grojam tai aš tiesiog padiktuoju su pirštais tą natą.“ Norima
pasakyti, kad kai R1 nespėja sugalvoti kažką pagroti originalaus, jisai pasitelkia savo pirštais.
Jis toliau tęsia mintį: „Aš kai jau pagroju kelias natas, tai paskui kitų (natų) man kažkaip
neišeina (pagroti). Man tiesiog diktuot išeina jas.“ Taip pat reikia užsiminti, kad R1
nepastebėjo vietų gitaros aplikatūroje, kur dažniausiai improvizuoja. R2 gan identiškai atsakė
į klausimą kaip R1, pridurdamas: „Ne, aš šiaip tai nelabai bandau kažkur kitur improvizuoti.
Aš bandau tiesiog improvizuoti tame apribojime ( ant dviejų stygų).“
Dauguma respondentų sutiko, kad žemas registras ( pirmi penki skirsniai) jiems buvo
patogiausia vieta improvizuoti. Viena iš priežasčių – lengviau įsimenančios natos. Tai gali
patvirtinti R4 sakydama: „pirmi penki (skirsniai) maždaug.“ Vienas iš respondentų atsakė,
kad jis improvizuoja kaip jam išeina ir jam pirštai nediktuoja natų pasirinkimo. Taip pat jis
pridūrė, kad jam lengviau improvizuoti žemesniame registre, nes ten jis geriau įsiminė natas.
R5 iškalbingiausiai atsakė į klausimą apie pasikartojančių pirštų sekų susidarymus:
„Nu mano pirštai kaip ir natų nediktuoja.<....> Tavo pirštai kaip ir veda, bet tuo pačiu ir
protas tau nori... nu pavyzdžiui pirštai groja kitą, bet tavo protas nori, kad tu grotum visiškai
kitką. Tai taip gaunasi, kad tu pagroji arba per vidurį arba to ko pirštai nori.“ Jis taip pat
pritaria kitiem respondentam, kad pradėjo daugiau naudoti žemą registrą negu aukštą.
4. Ar M. Goodricko metodika jums padeda lengviau suprasti gitaros
ypatybes?
40
Beveik visi respondentai į šį klausimą atsakė pozityviai. Svarbiausiu aspektu tapo
gitaros susipažinimas. R2 teigia, kad jam padeda šie pratimai geriau įsiminti natas gitaroje:
„<...> daugiau pažįstu gitarą, nu plačiau pažįstu gitara.<...> Tiesiog, manau kad, pažinti
gitarą yra žymiai lengviau; pažinti pačias stygas, natas...“
R5 teigia: „taip. Nu aš kaip ir geriau įsimenu kur visokios natos yra ant stygų. Kai
dabar mokėmės su Mi stygą, tai kaip kiekvieną kartą grojam, aš kaip ir mažiau ne tą skirsnį
įspaudžiu.“
R4 sutinka su minėtų respondentų nuomonėmis ir papildo, kad ji įžvelgia kaip
panaudoti įvairias technikas (vibrato, bending, glissandi ) lengviau, naudojant M. Goodricko
pratimus negu grojant pozicijose.
R1 atsakė, kad jam padėjo šie pratimai susipažinti su instrumentu, bet: „Man vienu
metu ir muzika padeda mokykloj.“ Galima teigti, kad R1 neišskiria šios metodikos kaip kiti
respondentai.
5. Su kokiais sunkumais susidūrėte mokydamiesi improvizacijos pagal
M. Goodricko metodiką?
Apklausius visus respondentus galima teigti, kad sunkiausias dalykas buvo techninis.
Trys respondentai atsakė, kad didžiausia problema yra natų nepataikymas: „nu tai kai
improvizuodavau, ten būdavo, kad nepataikydavau į natas, arba nežinodavau kokia tai nata“
(R3). R2 ir R5 atsakė taip pat.
Vienam respondentui didžiausia problema buvo, kad jam neužteko laiko pasiruošti:
„nu...įvairiais, tai aš labiausiai nesitreniravau su paskutinėm stygom. Tai kai reikėjo groti ir
su jom improvizuoti, tai man reikėjo dar pasimokyti, nes aš labiau su šitom stygom
bandžiau....“ (R1).
R4 sunkiausia buvo pradėti improvizuoti: „peržengti tą ribą kaip ir... pradėti.“
Daugiau paklausinėjus ji paaiškino, kad pradedant improvizuoti ji pati nesuprasdavo ką nori
tiksliai pagroti. Galima teigti, kad su šiais pratimais R4 turėjo sunkumų pradėti laisvai
improvizuoti.
41
3.3 Tyrimo išvados
Iš gautų rezultatų paaiškėjo, kad kiekvienas respondentas susidomėjo improvizacijos
meno atlikimo metodika. Pagrindinės priežastys buvo šio grojimo būdo svarba ir tolimesnis
žingsnis į improvizacijos proceso pažinimą. Visi respondentai pozityviai kalbėjo apie
improvizaciją, kuri nėra pagrįsta pagal skirtingus idiomatinius stilius. Taipogi, daugumai iš
karto pasirodė improvizacija kaip labai sudėtingas ir bauginantis būdas groti, bet po pratimų
jie pasijautė komfortabiliau.
Apibendrinant šio tyrimo pirmą esminį klausimą: trys respondentai patvirtino, kad
su viena styga improvizuoti yra lengviau negu C-dur gamos pozicijoje. Priežastys būtu tokios:
geriau įsimenamos natos skirsniuose ir lengvesnis įvairių technikų panaudojimas. Kiti du
respondentai pasisakė už C-dur gamos poziciją. Pagrindinė priežastis jiems būtų: geresnis
supratimas, koks pirštas dengia kurį skirsnį.
Į antrą klausimą trys iš penkių respondentų atsakė, jog improvizacija su dviem
stygom yra lengvesnė negu su viena styga. Pagrindinės atsakymo priežastys būtų: plačių
intervalų lengvesnis pasiekiamumas, daugiau galimybių išsireikšt improvizacijos metu. Kiti
respondentai teigė, kad buvo sunkiau improvizuoti su dviem stygom, bet ne tiek, kiek tikėjosi.
Beveik visi respondentai atsakė panašiai į trečią klausimą. Jų pirštai dažniausiai
diktuodavo natų pasirinkimus. Vienas iš respondentų pasisakė, kad jis nepajuto
pasikartojančios pirštų sekos susidarymo. Visi respondentai sutiko, kad dažniausiai jie
improvizuodavo žemesniame stygų registre (nuo pirmo iki penkto skirsnio). Priežastis būtų:
lengviau įsimenančios natos tuose skirsniuose.
Didžioji dalis apklaustųjų į ketvirtą klausimą atsakė pozityviai. M. Goodricko
metodika jiems padeda lengviau ir aiškiau susipažinti su gitara. Vienas respondentas atsakė,
kad jam gitarą pažinti taipogi padeda įvairių muzikos kūrinių atlikimas. Vienas likęs
respondentas pasisakė prieš M. Goodricko metodiką.
Ir galiausiai paskutinis klausimas, kurio tikslas buvo sužinoti su kokiais sunkumais
respondentai susidūrė mokydamiesi improvizacijos pagal M. Goodricko metodiką. Beveik
visi apklaustieji atsakė, kad tai buvo techninis sunkumas: nepataikymas į skirsnius tuo metu,
kai norisi. Jauniausias ir mažiausiai patyręs respondentas teigė, kad jam tiesiog pritrūko laiko
42
pasiruošt pratimams. Vienam likusiam respondentui didžiausias sunkumas buvo individualus
išsireiškimas su instrumentu.
43
IŠVADOS
1. XVIIIa. – XIXa. pedagogai sukųrė notaciją gitarai, kuri yra išlikusi iki šių laikų.
Įžymūs gitaristai kaip Fernando Soras ir Mauro Guiliani įtvirtino gitarą visoje
Europoje kaip koncertiniu instrumentu. Taipogi, minėti pedagogai įrodė, kad gitara ne
tik akomponuojantis instrumentas, bet ir solinis. Šiame laikotarpyje įsitvirtino gitaros
taisyklinga laikysena. Gimė pirmieji solo gitaros kūriniai. Nagrinėjant XVIIIa. –
XIXa. metodines knygas ir „Guilianiad“ žurnalo sudėtį, pastebima, jog improvizacija
nebuvo populiari ir puoselėjama muzikos tendencija. Tik XXa. skatinama
improvizacija naudojant gitarą. Šis reiškinys atsirado su džiazo muzikos pakraipa
bibop.
2. XXa. ketvirtajame dešimtmetyje gimė šiuolaikinės gitaros metodines knygos, kuriose
mokoma improvizacijos. Taip pat, šiuose rašytiniuose veikaluose mokoma
harmonijos, skirtingų garso išgavimo technikų bei muzikos ženklų pažinimo. Tarp
XXa. ketvirtojo dešimtmečio ir devintojo dešimtmečio, gitaros metodinės knygos
mokė gitaristą groti ir improvizuoti pagal idiomatinius stilius kaip džiazas ar bliuzas.
Džiazo muzikos improvizacija koncentravosi ties bibopo stiliaus išmanymu. Norint
išmokti improvizuoti, minėta muzikinė pakraipa taikoma dažniausiai palyginus su bet
kuriais kitais džiazo muzikos stiliais.
3. M.Goodrickas knygoje „The Advancing Guitarist“ iškelė to laikotarpio
improvizacijos stokos problemą ir nesureikšmino skirtingų muzikos stilių grojimo
ypatumų. Populiari idiomatinų stilių technika neturėjo nieko bendro su jo metodikos
uždaviniais. Goodrikas taip pat išryškino gitaros pažinimo, aktualumo, teorijos žinių
panaudojimo ir improvizacijos galimybių svarbą.
4. Iš gautų tyrimo rezultatų paaiškėjo, kad kiekvienas respondentas susidomėjo
improvizacijos meno atlikimo metodika. Pagrindinės priežastys buvo šio grojimo
būdo svarba ir tolimesnis žingsnis į improvizacijos proceso pažinimą. Visi
respondentai pozityviai kalbėjo apie improvizaciją, kuri nėra pagrįsta pagal skirtingus
idiomatinius stilius.
5. Dauguma respondentų sutiko, kad M. Goodricko metodika jiems padeda lengviau ir
aiškiau susipažinti su gitara. Beveik visi apklaustieji atsakė, kad nepataikymas į
skirsnius buvo didžiausias sunkumas su M. Goodricko pratimais.
6. Viso šio darbo esmė buvo supažindinti su gitaros improvizacijos menu nesiremiant
idiomatiniais muzikos stiliais. Pagrindinis šaltinis buvo M. Goodricko metodinė
priemonė gitaristams „The Advancing Guitarist“. Originaliai, ši knyga buvo skirta
44
pažengusiems gitaristams. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais paaiškėjo, kad kai
kurie pratimai iš minėto vadovėlio gali būti taikomi pradedantiesiems
improvizatoriams.
7. Šis metodinis leidinys nebuvo atrastas ir išnagrinėtas Lietuvos ribose, todėl šis
tiriamasis darbas tampa aktualus šiuolaikinei ir būsimai gitaristų kartai. Šią knygą
galima rekomenduoti jauno amžiaus mokiniams, studentams ir mokytojamas,
norintiems mokytis improvizacijos ne pagal idiomatinį stilių.
45
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Alves, Júlio Ribeiro, (2015). The History Of Guitar, Marshall University;
2. Bailey, Derek (1992). Improvisation: It‘s Nature and Practice in Music, Da capo
Press;
3. Bailey, Michael C., (2013). Miles Davis, Miles Smiles, and the Invention of Post Bop,
All About Jazz;
4. Cohn, Lawrence, (1993). Nothing but the Blues: The Music and the Musicians,
Abbeville Press, Inc;
5. Coryell, Julie, Friedman, Laura, (1978). Jazz-rock Fusion: The People, The Music,
Delacorte Press: New York;
6. Daily Mail, (2012). Bert Weedon, Britain‘s first guitar hero, dies at 91, London;
7. Dawidoff, Nicholas, (1998). In the Country of Country: A Journey to the Roots of
American Music, Vintage;
8. Dregni, Michael, (2004). Django: The Life and Music of a Gypsy Legend, Oxford
University Press;
9. Ferandiere, Fernando, (1799). The Art of Playing the Spanish Guitar, Madrid;
10. Ferrard, Ernest Thomas, (1961). Improvisation In Nine Centuries Of Western Music,
Cologne;
11. Goins Wayne, McKinney, Craig, (2005). A Biography of Charlie Christian: Jazz
Guitar's King of Swing, Edwin Mellen Press Ltd;
12. Goodrick, Mick, (1987). The Advancing Guitarist: Applying Guitar Concepts &
Techniques, Third Earth Productions,Inc.;
13. Henzig, Luc, (2017). A History Of Electric Guitar 1927-1957, [interaktyvus] prieiga
per internetą:
http://www.tuneyoursound.com/sites/default/files/exhibition_cactus_a_history_of_the
_electric_guitar.compressed.pdf;
14. Internetinė prieiga: http://berkleepress.com/guitar/creative-chordal-harmony-for-
guitar-using-generic-modality-compression/;
15. Internetinė prieiga: http://www.mathiaslang.com/2014/01/book-review-creative-
chordal-harmony.html;
46
16. Internetinė prieiga: https://www.telegraph.co.uk/news/obituaries/culture-
obituaries/music-obituaries/9216199/Bert-Weedon.html;
17. Interviu su Bill Bay, (2007). Music Instruction Series Marks 60th Anniversary, NPR.
Internetinė prieiga: https://www.npr.org/templates/story;
18. Jeffery, Brian, (1994). Fernando Sor. Composer and Guitarist, Tecla Editions,
London;
19. Koster, Dennis, (2002). Guitar Atlas, Flamenco, Alfred Music Publishing Co, USA;
20. Lees, Gene, (1972). Solo Flight: The Genius Of Charlie Christian, Columbia;
21. Martin, Darryl, (1998). Innovation And The Development Of The Modern Six-String
Guitar, The Galpin Society Journal, Vol. 51;
22. Mel Bay Blog, (2013). 100th Anniversary of Mel Bay's Birth ,Mel Bay Publications;
23. Small, Mark, (2003). The Quest of Mr. Goodchord. Berklio fakulteto parašytas
straipsnis apie M. Goodricką. Internetinė prieiga:
https://www.berklee.edu/bt/151/bb_faculty_profile.html;
24. Sor, Fernando, (1995). Method for the Spanish Guitar (A Complete reprint of the
1832 English translation with a preface by Brian Jeffery),Tecla Editions, London;
25. The New York Times, (2012). Mickey Baker, Guitarist, Is Dead at 87;
26. Tyler, James, Sparks, Paul (2007). The Guitar and its Music (From the Renaissance
to the Classical Era),Oxford Early Music Series;
27. Wade, Graham, (2001). A Concise history of the classical guitar, Mel Bay
Publications;
47
PRIEDAI
T: - tyrėjo klausimai
1. Kaip manote, kokia yra improvizacijos nauda? Ar ji
reikalinga muzikantui?
R1 – Nu manau, kad improvizuoti tai praverstų kažkokiam muzikantui, kuris
pavyzdžiui, jeigu ant kelio, tiesiog groja, tai improvizacija jam praverstų.
R2 – Taip yra. Jeigu jisai ne taip pagroja, pavyzdžiui kažkokį kūrinį ir tiesiog
nežino kaip toliau groti – tiesiog sustoja. Tai jisai žino visokius būdus kaip išsisukti iš tos
bėdos.
T - Ar yra kitokios naudos?
R2 - Aišku yra, tik kad aš tiksliai nežinau.
R4 – Jo, manau reikalinga muzikantui. Visiems muzikantams labai padeda
susipažinti su instrumentu ir jo....laviną vaizduotę ir gal kitaip žiūri į kūrinius kai kuriuos...
jo...
R5 – Aš manau, kad ji kaip ir padeda tau kaip ir... nu jeigu tu pavyzdžiui tu esi
muzikantas ir nesugalvoji kokių kūrinių kurt, nu tai tau tada kaip ir padeda visokius kūrinius
sukurt.
T - O kuo dar gali padėti improvizacija?
R5 - Ne nu, jei šiaip ir pavyzdžiui norėtum. Ar ten kažkas kaip ir ne to nutiko
ar kai norisi išsiliet nu tai ir paimprovizuoji.
2. Ką pastebėjote, kai pradėjote improvizuoti dviem stygom?
Pasidarė lengviau ar sudėtingiau?
R1 – Nu man biški kartais.
48
T – Koks yra bauginančiausias dalykas improvizacijoje?
R1 - Kad suklysiu.<...>„ jo, jeigu nepataikau tai tada biški jaudinuosi. Galiu ir
daugiau nepataikyti.
R2 – Nebelabai, nes kai jau pradėjau kažkiek improvizuoti tai moku jau
nesusinervinti, kai suklystu ir kažkaip kitaip pagrot.
R3 - Nėra baimės jausmo. Tiesiog smagu.
T - Ar seniau iš viso jautėt baimės jausmą improvizuojant?
R4 - Kaip ir. jo. Tiesiog kažkaip buvo sunku perlaužti tą visą ribą. Toks buvo
nežinomybės jausmas.
T - O po M. Goodricko praktikos?
R4 - Aiškiau. Truputį.
T - Iš kurios pusės aiškiau?
R4 - Gaudausi kas vyksta. Bandau įsivaizduoti kokį nors.... nežinau.... melodiją
savo galvoje ir taip perteikti instrumente.
T - Ar kažkada improvizacijos sąvoka sukėlė baimės jausmą?
R5 - Jo, vieną kartą buvo, bet šiaip tai ne.
T - O po M. Goodricko praktikos? Pasidarė nebaisu?
R5 - Jo.
3. Ar po šių pratimų norisi improvizuoti ir toliau tyrinėti
gitarą?
49
R1 - Aš daugiau mėgstu groti kūrinius, negu improvizuoti.
T - Ar įdomu buvo mokytis improvizuoti?
R1 - jo. Improvizuoti yra šiaip įdomu ,nes kai pataikai į natas, nu gerai skamba
ir improvizavimas tai...nu vienas iš tokių dalykų, kuris labai praverčia ir yra įdomus.
R2 - Taip, tai aišku yra labai įdomu ir vertinga pačiam pažinti savo gitarą, nes
tai yra tavo instrumentas ir tu su ją groji kiekvieną savaitę, beveik kiekvieną dieną. Tai
manau, kad yra labai vertinga mokintis improvizacijos ir tiesiog pažinti savo gitara.“
R3 – Nu šiaip jo, truputi tai norisi paimprovizuoti kartais.
T - Ar namuose atsirado noras paimti gitara ir paimprovizuoti?
R3 - Tai jo.
R4 – Aha, nes nebėra tokios, nu nežinomybės kaip ir. Jo. Nebėra to tokio baimės
jausmo.“
T - Kodėl? Išsamiau galite?
R4 - Lengviau suprasti, lengviau pradėti.
T - Tiesiog aiškesnė pradžia?
R4 - taip.
R5 – Taip, labai.
T - Kas pasidarė įdomu. Ar pati improvizacija ar gitara?
R5 - Gal pati gitara kaip išgauti būdus (garsus) visokius.
T - Tai jums daugiau pasidarė įdomiau pati gitara kaip instrumentas ir jos
galimybės?
R5 - Jo.
4. Ar grojant ir improvizuojant ant vienos stygos, garsai yra
lengviau atpažįstami nei grojant C-dur pirmoje pozicijoje?
50
R1 – Nu man tai geriau C-dur gamos pozicija, nes man taip yra patogiau. Man
lengviau atsiminti kur yra natos ir kur koks pirštas yra dedamas.
R2 – Manau, kad taip, nes mes pagrojome kiekvieną natą ant tos stygos ir
labiau atsimename jas, negu pagrojame visas stygas po kiekvieną natą ir įsimename jas visas,
o ne vienos stygos natos.
R3 - Nu man tai vertikaliai buvo lengviau.
T - Tai C-dur gamos pozicijoje yra lengviau rasti natas?
R3 - Taip.
R4 – Kai grodavom viena styga. Kai dvi stygos, tada jau maišėsi vienoj vietoj, tada
C-dur gama buvo lengviau.
R5 – Man tai yra lengviau kaip ir grojant ant vienos stygos, todėl, nes kaip ir su tą
vieną stygą kaip ir daugiau visokių natų išgavimo technikų gali padaryti, negu pozicijoje.
T - Ką galvojate improvizuodamas? Ar turite idėja? Melodija?
R5 - Nu aš nežinau kodėl, bet man dažniausiai būna taip, kad aš noriu kaip ir pagrot
melodijas, kurias aš kaip ir esu girdėjęs. Bent jau ritmą.
T - Tai daugiau ritmines idėjas norite atkartoti?
R5 - jo. Po vieną stygą grojant man lengviau yra atkurti ritmus.
5. Ką pastebėjote, kai pradėjote improvizuoti su dviem stygom?
Ar pasidarė lengviau ar sunkiau negu su vieną?
R1 – Nu sunkiau negu su viena, bet ne taip sunku kaip tikėjausi.
R2 – Kažkiek pasidarė lengviau, nes mes nebe esame tiek riboti. Mes turime
daugiau pasirinkimų kaip pagroti skirtingai.
T - Kokį galite išryškinti skirtumą? Gal kažkaip kitaip pradedi improvizuoti ir
galvoti?
R2 - Nelabai.
R3 – Nu su dviem tai sunkiau buvo... bet šiaip ten labai ir nedaug nesiskyrė. Tik
vienoj vietoj skiriasi skirsniai.
51
T - Tai tiesiog dėl skirsnių? Taip tai viskas tas pats?
R3 - Taip.
R4 – Sunkiau prisiminti, pataikyti, bet įdomiau. Daugiau galimybių.
T - Kokios galimybės atrodo susidarė grojant su dviem stygom?
R4 - gal greitesni šokinėjimai. Jo ir nereikia skubėti labai, kad juos išgauti. Nereikia
šokinėti per stygą.
R5 – Sunkiau pasidarė kaip ir nu kaip ir pagroti, bet improvizuoti – lengviau. Nu
pasidarė sunkiau kaip ir pataikyti į skirsnius, nes dabar reikia atsiminti dviejų stygų skirsnius,
bet pasidarė lengviau improvizuoti.
T - Kodėl lengviau pasidarė improvizuoti?
R5 - Atsirado daug daugiau galimybių.
T - O kokios tos galimybės?
R5 - Nu kad pavyzdžiui, tik su vieną stygą, tu išgausi nu kaip ir tuos pačius garsus
kaip pavyzdžiui su tą Mi(pirma) stygą<...> Kaip anksčiau sakiau, kad norint visokias kaip ir
dainų ritmikas išgauti ir garsus nu tai daug lengviau tai padaryt (su dviem stygom).
6. Kai improvizuojate dviem stygom ar jūsų pirštai pradeda
diktuoti natų pasirinkimą? Ar taip atsirado vietos gitaroje,
kuriose jūs dažniausiai improvizuojate?
R1 – Nu man tai pirštai labai mėgsta diktuoti natas. Aš kai nespėju sugalvoti kitokios
natos, nes per tą laiko tarpą, kai grojam tai aš tiesiog padiktuoju su pirštais tą natą. Aš kai jau
pagroju kelias natas, tai paskui kitų (natų) man kažkaip neišeina (pagroti). Man tiesiog diktuot
išeina jas.
R2 – Šiaip tai taip, nes nelabai galvoji kokią natą pagrosi, o pirštai juda patys.
T – O ar atsirado vietos, kuriose dažniausiai pradėjote improvizuoti?
R2 - Ne, aš šiaip tai nelabai bandau kažkur kitur improvizuoti. Aš bandau tiesiog
improvizuoti tame apribojime ( ant vienos stygos ar dviejų), bet nelabai aš bandau, nu kaip jūs
sakot nu patogiau improvizuoti ir lengviau improvizuoti.
R4 – Dažnai. Taip.
52
T - Ar pastebėjote, kad pradėjot naudoti kažkurias gitaros vietas dažniau?
R4 - pirmi penki (skirsniai) maždaug.
R5 - Nu mano pirštai kaip ir natų nediktuoja.<....> Tavo pirštai kaip ir veda, bet tuo
pačiu ir protas tau nori... nu pavyzdžiui pirštai groja kitą, bet tavo protas nori, kad tu grotum
visiškai kitką. Tai taip gaunasi, kad tu pagroji arba per vidurį arba to ko pirštai nori.
T - Ar pastebėjote, kad pradėjot naudoti kažkurias gitaros vietas dažniau?
R5 - Taip. Nu va, pavyzdžiui tą mi stygos fa daug dažniau pradėjau naudoti.
T - Kodėl?
R5 - Geriau įsimeniau ir nežinau kodėl būtent tai pradėjau dažniau naudot.“
7. Ar M. Goodricko metodika jums padeda lengviau suprasti
gitaros ypatybes?
R1 – Nu man tai jo.<...> Man vienu metu ir muzika padeda mokykloj.
R2 – Taip, padeda.
T - gal galite plačiau? Kas gal gitaroje pasidarė lengviau suprantama, atliekama?
R2 - Daugiau pažįstu gitarą, nu plačiau pažįstu gitara.<...> Tiesiog, manau kad,
pažinti gitarą yra žymiai lengviau; pažinti pačias stygas, natas...
R3 – Nu jo, geriau.
T- Kokiu būdu geriau suprantate instrumentą? Kas palengvėjo, ar kas pasunkėjo?
R3 - Nu tai sužinojau, kur yra natos pirmos ir antros stygos. Tai ir šiaip, jei reikės
pagrot tas natas, nu tai gal atsiminsiu.
T -Ar galėtumėt rasti visas natas dabar ir kituose stygose?
R3 - Nu čia nežinau, nu gal. Tikriausiai.
R4 – padeda.taip.
T – Plačiau. Ką dar įžvelgiate?
R4 - Daugiau, tokių kaip ir nežinau.... skambėsių įvairių.
R5 – Taip. Nu aš kaip ir geriau įsimenu kur visokios natos yra ant stygų. Kai dabar
mokėmės su mi stygą, tai kaip kiekvieną kartą grojam, aš kaip ir mažiau ne tą skirsnį
įspaudžiu.
53
8. Ką pastebėjote besimokant improvizuoti pagal M. Goodricko
metodiką?
R1 - Buvo įdomu išmokti improvizuoti. Aš galvojau, kad gitara gali mažiau, bet
pastebėjau, kad su improvizaciją išeina daug ką daugiau sugroti negu galvojau....ir
improvizuoti yra įdomu. Išmokti tikrai nelengva, bet įdomu.
R2 – Tai pastebėjau, kad improvizuoti be tos metodikos žymiai sunkiau negu su ja.
Manau, kad su ja yra žymiai lengviau, nes tiesiog ta metodika padeda pažinti pačią gitarą....
T- Tai norint improvizuot reikia žinoti gerai savo instrumentą?
R2 - Taip ir natas.
R4 – Taip, kad jeigu...tai nėra taip sunku kaip atrodo (improvizuoti). Ta prasme, tai
yra sunku, bet tai nėra....nereikia išmanyti visko, kad galėtum improvizuoti.“
T- Kad tiesiog būtu galima pradėti improvizuoti?
R4- Jo.
R5 – Kaip ir prapletė viziją apie instrumentą, nu nes aš galvojau, kad tiktai galima
tuos visus skirsnius užspaudus pagroti natą, bet kaip ir daug daugiau atsivėrė būdų kaip
įmanoma pagroti ir visokius garsus išgauti.
9. Su kokiais sunkumais susidūrėte mokydamiesi
improvizacijos pagal M. Goodricko metodiką?
R1 – Nu...įvairiais, tai aš labiausiai nesitrenavau su paskutinėm stygom. Tai kai
reikėjo groti ir su jom improvizuoti, tai man reikėjo dar pasimokyti, nes aš labiau su šitom
stygom bandžiau....
R2 – Nepagrodamas teisingos natos.
R3 – Nu tai kai improvizuodavau, ten būdavo, kad nepataikydavau į natas, arba
nežinodavau kokia tai nata.
54
R4 – Peržengti tą ribą kaip ir... pradėti.
T - Sunkiausia buvo pradžia? Susipažinti su gitara?
R4 - Nu pati pradžia. Nuo ko pradėti iš viso groti bet ką.
T - Iš ko tas sunkumas ateina? Kad nesuprantate, ko pratimas reikalauja iš jūsų?
R4 - Ne, iš tų pratimų suprantama, bet ko aš pati noriu. Ką aš noriu pagroti.
R5 - Kad pagrodavau ne tą skirsnį, dažniausiai.
T - Ar paskui pasidarė lengviau?
R5 - Lengviau, bet vistiek nepataikau.
