LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

Julius Fiodorovičius

MELŽIAMŲ KARVIŲ SVEIKATOS BŪKLöS ĮVERTINIMAS

SKIRTINGAIS METŲ LAIKOTARPIAIS

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. Dr. A. Černauskas

Kaunas 2013

2

TURINYS ĮVADAS............................................................................................................................................. 5

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...................................................................................................... 8

1.1. Pienin÷ galvijininkyst÷ ........................................................................................................... 8

1.2. Galvijų laikymo sąlygų reikalavimai...................................................................................... 8

1.3. Galvijų laikymas..................................................................................................................... 9

1.4. Galvijininkyst÷s patalpų mikroklimatas ................................................................................. 9

1.5. Palaidų galvijų laikymas....................................................................................................... 11

1.6. Pririštų galvijų laikymas....................................................................................................... 13

1.7. Gyvulių priežiūra ir pagrindiniai rodikliai gyvulių sveiktos būkl÷s vertinimui ................... 13

1.8. Kalcio ir fosforo apykaita gyvulių organizme...................................................................... 15

1.9. Karvių sveikatos būkl÷s vertinimas ir klinikiniai tyrimai ................................................... 16

1.10. Karvių bandos sveikatingumas........................................................................................... 16

1.11. Kraujas ir jo savyb÷s........................................................................................................... 17

1.12 Kraujo plazma ir serumas.................................................................................................... 18

1.13 Eritrocitai ............................................................................................................................. 19

1.14. Hemoglobinas..................................................................................................................... 20

1.15 Leukocitai ............................................................................................................................ 20

1.16 Pašarai ir š÷rimas................................................................................................................. 21

1.17. Pašarų priedai ..................................................................................................................... 26

2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI ........................................................................................ 27

2.1. Melžiamų karvių š÷rimas ganykliniu laikotarpiu ................................................................. 27

2.2 Melžiamų karvių š÷rimas tvartiniu laikotarpiu...................................................................... 28

2.3. Klinikiniai tyrimai ................................................................................................................ 31

2.4. Kraujo pa÷mimas.................................................................................................................. 32

2.5. Morfologiniai kraujo tyrimai ................................................................................................ 32

2.6. Biocheminiai kraujo tyrimai................................................................................................. 32

2.7. Fizinis ir biocheminis šlapimo tyrimas................................................................................. 33

2.8. Šlapimo pa÷mimas tyrimams ............................................................................................... 33

2.9. Fiziniai šlapimo rodikliai...................................................................................................... 34

2.10. Biocheminiai šlapimo rodikliai .......................................................................................... 34

3. TYRIMO REZULTATAI............................................................................................................. 36

3.1. Atliktų tyrimų rezultatai ganykliniu laikotarpiu ................................................................... 36

3.2. Ganykliniu laikotarpiu atliktų tyrimų analiz÷....................................................................... 40

3.3. Atliktų tyrimų rezultatai tvartiniu laikotarpiu....................................................................... 41

3.4. Tvartiniu laikotarpiu atliktų tyrimų analiz÷.......................................................................... 44

4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ...................................................................................................... 46

LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................... 47

3

SUMMARY

Theme: Health status analysis of dairy cows, based on different periods of the year

Prepared by: Julius Fiodorovičius

Supervisor: dr. A. Černauskas

Research volume: 47 pages including 1 scheme and 14 tables

Educational institution: Veterinary Faculty of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of

Health Sciences.

Livestock production is an integral part of many farmers. In order to get a lot of quality and

livestock production, it is essential to choose the right breed of animal, route of administration,

create the optimum diet to produce high-quality feed. Animal technology is rapidly moving

forward, discovering new measures to improve animal nutrition, health guarantee, at the same

time produce more high-quality products. Over time, it is evident that prevention and preventive

measures works out cheaper than the already sick, treatment of animals.

Metabolic disease - the largest part of the farm animals consuming disease. It is

because of these metabolic diseases occurring, highly productive livestock farmers suffer

significant losses. The main reasons leading to metabolic disorders in the body of animals is eating

disorders. Often happens that the animals are mistakenly fed on poor quality feed processing.

Wrong diet can also cause problems on the farm. Metabolic disease are difficult to avoid because

of the changing needs of cows, which are very different in different lactation and the dry period. It

is impossible to avoid metabolic diseases completely, but all the mesures shuld be taken in order to

reduce their manifestation frequency.

The objective of this research was to assess health status of dairy cows, throughout

the following tasks:

1. Access and analyze the veterinary medical literature on the health of cows at

different times of the year, the conditions necessary to ensure wellness;

2. Analyze cow housing and feeding conditions and health status of indoor and outdoor

period;

3. Clinical examination of cattle;

4. Take blood and urine samples for analysis;

5. Familiarize with blood and urine tests;

6. To analyze the blood test results, compared with the physiology of literature data;

Therefore were taken blood and urine samples twice a year (winter and summer periods). For this

purpose 10 cows were selected and insFollowing the testing and analysis, obtained findings

therefore were assessed taking into consideration cattle feeding and living conditions, and

presented in 8 tables. Respective conclusions were drawn:

4

1. Animal housing conditions are sufficient to ensure the cow's health;

2. After the cows clinical examination - no health problems revealed;

3. Examination of samples - the majority of cows has decreased alkali reserve and total

protein content during the grazing period;

4. Blood and urine biochemical test results of the physiological norm.

Keywords: bovine, dairy cows, welfare, blood biochemistry

5

ĮVADAS

Gyvulininkyst÷ yra neatsiejama daugelio ūkininkų veiklos dalis. Siekiant gauti daug

ir kokybiškos gyvulininkyst÷s produkcijos, itin svarbu pasirinkti tinkamas gyvulių veisles,

laikymo būdą, sudaryti optimalų racioną, gaminti kokybiškus pašarus. Gyvulininkyst÷s

technologijos sparčiai žengia pirmyn, atrandama vis naujų priemonių pagerinti gyvulių mitybą,

užtikrinti sveikatingumą, tuo pačiu pagaminti daugiau kokybiškos produkcijos. Yra gan÷tinai

sud÷tinga susp÷ti su labai sparčiai besikeičiančiomis tendencijomis ir greitai bei kokybiškai

įgyvendinti naujoves viso ūkio mastu, nes tai reikalauja nemažai laiko ir l÷šų. B÷gant laikui

pasteb÷ta, jog prevencija ir profilaktin÷s priemon÷s atsieina pigiau nei, jau susirgusių, gyvulių

gydymas.

Gyvulių susirgimai dažniausiai pasitaiko sutrikus aplinkos ir organizmo sąveikai.

Retai liga turi vieną, konkrečią priežąstį ar tiesioginį ryšį su aplinkos poveikiu. Galvijų sveikatą

lemia daugelis vidinių bei išorinių veiksnių – aplinkos oras ir temperatūra, ventiliacija, gyvulių

gul÷jimo vietų bukl÷, vaikščiojimo takelių konstrukcija, dienotvark÷s ritmas, reguliarus karvių

melžimas, pilnavertis galvijų š÷rimas, ligų prevencija, galvijų veisl÷, vyraujantis galvijų nervinis

tipas ir galvijų bendravimo tarpusavyje galimyb÷s – tai rodikliai turintys įtakos galvijų bandos

sveikatingumui (Bakutis,2006).

Medžiagų apykaitos ligos — didžiausią dalį tarp žemes ūkio gyvulų užimantis

susirgimas. Būtent d÷l šių medžiagų apykaitos ligų pasireiškiančių, labai produktyviems

gyvuliams, ūkininkai patiria nemažus nuostolius, kuriuos sudaro produkcijos sumaž÷jimai ar

netekimas, brangiai kainuojantis ir ilgai trankantis gydymas. Pagrindin÷s priežastys sukeliančios

medžiagų apykaitos sutrikimus gyvulių organizme, tai mitybos sutrikimai. Dažnai pasitaiko, kad

gyvuliai yra klaidingai šeriami d÷l nekokybiško pašaro paruošimo, pašaro sudavimo. Taip pat

įtakos mitybos sutrikimams turi pašaro sud÷tin÷s dalys, sugedę pašarai ar juose esančios svetimos

medžiagos. Klaidinga mityba taip pat gali sukelti problemų ūkyje. Pasitaiko tokių atvejų kuomet

gyvuliai patiria badavimą ar netinkamai paskirstomos pašaro normos. Retai, bet pasitaiko ir tokių

atvejų kada gyvuliai peršeriami, dažniausiai kai patys ištrūksta iš savo stov÷jimo vietų ir radę

pašaro rezervuarą jį be saiko ÷da. Ypatingai pavojinga jeigu tai grūdinių kultūrų pašaras, miltai.

(Sutkevičius. 2003) Medžiagų apykaitos ligų sunku išvengti ir d÷l kintančių karvių poreikių, kurie

yra labai skirtingi įvairiais laktacijos ir užtrukimo laikotarpiais. Svarbus vaidmuo, siekiant išvengti

ligų, tenka profilaktikai, pašarų kokybei ir ūkio valdymui. Visiškai išvengti medžiagų apykaitos

ligų nepavyks, bet įmanoma pasiekti, kad jų būtų kuo mažau.

Pagrindin÷s gyvulių susirgimų priežastys yra būtinų organizmui mineralinių

medžiagų trūkumas pašaruose ir organizmo medžiagų apykaitos procesų sutrikimas. Nors ir

6

negavus mineralinių medžiagų su pašaru, gyvulio organizmas vis tiek jas šalina su šlapimu,

išmatomis ir prakaitu, naudodamas organizme esančias mineralinių medžiagų atsargas. Kuomet

pas gyvulį medžiagų apykaita normali, tuomet visos organizmo funkcijos veikia puikiai, gyvulys

auga ir vystosi, būna gerų reprodukcinių savybių, aukšto produktyvumo. Siekiant, kad gyvuliai

būtų ypatingai produktyvūs, reikia nepamiršti, jog jiems sudarin÷jant š÷rimo racionus reik÷s

įtraukti didesnį mineralinių medžiagų bei kokybiškų, vitaminingų pašarų kiekį. Žem÷s ūkio

gyvuliams būtina su pašaru gauti virš 50 nepakeičiamų organinių bei neorganinių junginių, amino

rūgščių. Jeigu bent vienos iš šių medžiagų organizme trūksta, pasireiškia tipiški medžiagų

apykaitos sutrikimai. Gyvuliams kenkia ne tik kai kurių medžiagų trūkumas, bet netgi ir jų

perteklius, netinkamas mineralinių medžiagų santykis racione (angliavandenių su baltymais,

kalcio su fosforu, kalio su natriu ir kt.) Daugumą ligų sukelia blogos gyvulių zohigienin÷s

laikymo sąlygos, infekcines ir invazin÷s ligos, netinkamas patalpos mikroklimatas - deguonies

stoka, dr÷gm÷, šaltis. Prieš sudarin÷jant gyvuliams š÷rimo normas, būtina atsižvelgti į pagrindines

sąlygas, nulemiančias gyvulio maistinių medžiagų poreikį: gyvulio stovį ramyb÷je, augimą ir

pen÷jimą, n÷štumą, laktaciją, laikymo ir š÷rimo sąlygas, raumenų darbą, pašaro sud÷tį ir maistines

savybes, antagonistinių ir inhibitorinių medžiagų kiekį pašaruose. Didel÷se gyvulių bandose

medžiagų apykaitos sutrikimų diagnozavimas, gydymas ir profilaktika atliekami bandos mastu.

Slapta ligos forma nustatoma atlikus kraujo ir Šlapimo tyrimus, žiemos ir pavasario

m÷nesiais rekomenduojama paimti dalies bandos gyvulių kraujo m÷ginius mineralinų medžiagų,

baltymų, riebalų, angliavandenių apykaitos lygiui organizme nustatyti. Nustačius šiuos sutrikimus

tam tikros grup÷s gyvuliams, laikoma, kad serga visa banda (Burža, Žentelyt÷, 1983). Dauguma

ligų priklauso nuo metų sezono, žiemos metu pasireiškia daugiau su peršalimo simptomais

susijusios ligos, o vasaros metu — šiltam metų sezonui būdingos ligos. Kada gyvuliai ganykliniu

periodu išvedami į ganyklas, jie būna sveikesni, gauna didesnį plotą mociono, taip pat teigiamai

veikia saul÷s spinduliai, kurių organizmas gaudamas pats pasigamina vitamino D, svarbaus

kaulinio audinio formavimuisi, gyvuliai būna švaresni, kv÷puoja grynu oru, d÷l to ligų pasitaiko

žymiai mažiau nei gyvulius laikant fermose tvartiniu periodu.

Šią baigiamojo darbo temą pasirinkau nor÷damas išanalizuoti melžiamų karvių sveikatos

problemas, kylančias d÷l įvairių aplinkos faktorių, laikant karves šaltuoju ir šiltuoju metų

periodais.

Darbo tikslas

Įvertinti Kauno rajono ūkininko X ūkio melžiamų karvių sveikatos būklę tvartiniu ir

ganykliniu laikotarpiais, atlikti karvių laikymo, š÷rimo, sveikatos būkl÷s analizę bei kraujo

morfologinį ir biocheminį tyrimą..

7

Darbo uždaviniai

1. Susipažinti ir išanalizuoti veterinarin÷s medicinos literatūrą apie karvių

sveikatingumą skirtingais metų laikotarpiais, būtinas sąlygas sveikatingumui užtikrinti;

2. Išanalizuoti karvių laikymo, š÷rimo sąlygas ir sveikatos būklę tvartiniu ir ganykliniu

laikotarpiu;

3. Ištirti karves kliniškai;

4. Paimti kraujo ir šlapimo m÷ginius tyrimams;

5. Įsisavinti kraujo ir šlapimo tyrimo metodus;

6. Išanalizuoti kraujo tyrimo rezultatus, palyginti su fiziologiniais rodikliais, literatūros

šaltinių duomenimis;

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pienin÷ galvijininkyst÷

Pastaruoju metu Lietuvos juodmargių, žalmargių ir žalųjų galvijų gerinimo tikslas –

pieningumo ir pieno sud÷ties gerinimas. Šiam tikslui pasiekti ūkininkai daug l÷šų skiria

tinkamiems, kokybiškiems pašarams paruošti, reikiamiems mineraliniams – baltyminiams –

vitamininiams priedams įsigyti. Tačiau norint tur÷ti produktyvią, duodančią maksimalų pelną

karvių bandą, nepakanka galvijus vien tik gerai šerti, reikia atlikti ir tam tikrą selekcinį darbą.

Pieno tipas – vienas iš pagrindinių kriterijų vertinant ir atrenkant pienines karves.

Pieno tipo karvių oda yra plona, elastinga, plaukų danga tanki, minkšta, blizganti. Tokių karvių

poodinis jungiamasis ir riebalinis audiniai silpnai išvystyti, nes jos nelinkusios pen÷tis –

suvirškinto pašaro maistin÷s medžiagos skiriamos pienui gaminti. Pieno tipo karv÷, be gero kūno

sud÷jimo, turi tur÷ti tvirtas kojas ir taisyklingą stov÷seną, nes tai sąlygoja jos ilgaamžiškumą. Šiuo

metu kreipiamas vis didesnis d÷mesys į karvių ilgaamžiškumą ir sveikatingumą, o tuo pačiu ir

profilaktines priemones siekiant išvengti susirgimų galinčių neigiamai įtakoti gaminamo pieno

kiekį ir kokybę. Ekonomiškai naudingiau yra karves apsaugoti nuo susirgimų, nei jas

gydyti, nes: gydymas gali būti brangus ir ilgalaikis, gydomų karvių produkcijos realizavimas gali

būti apribotas, o produkcijos kiekis ženkliai mažesnis.

Lietuvoje bendras karvių skaičius maž÷ja, tačiau produkcijos pagaminama vis

daugiau, kadangi nuolatos ger÷ja produktyvumas (vykdoma efektyvi karvių selekcija, gerinamos

karvių š÷rimo ir laikymo sąlygos bei taikoma efektyvesn÷ melžimo įranga), be to did÷ja pieno

suvartojimo rodikliai.

1.2. Galvijų laikymo sąlygų reikalavimai

Bandos gyvulių negalima laikyti po vieną, išskyrus reproduktorius, sergančius

gyvulius ar pateles prieš prieauglio atsivedimą. Laikantis zoohigieninių reikalavimų, turi būti

paruošta vieta patel÷ms atsivesti jauniklius. Šiltuoju metų laikotarpiu galvijai kuo ilgiau laikomi

lauke (jame turi praleisti ne mažiau kaip 150 dienų per metus). Tvarte, kur laikomos pririštos

karv÷s, pageidautina, kad optimali temperatūra būtų 10–12 °C, santykin÷ dr÷gm÷ – 75 %. Taip pat

čia turi būti pakankamai šviesu ir tylu. Įvairių variklių keliamas triukšmas neigiamai atsiliepia

karvių pieningumui ir sveikatingumui. Tvartuose natūralus ir dirbtinis apšvietimas turi atitikti

9

zoohigieninius reikalavimus. Šonin÷se sienose įrengiami langai, kad į tvartą patektų dienos šviesa.

Moderniose karvid÷se langai daromi stoge. Rekomenduojamas langų dydis –apie 1/20 grindų

ploto. Be dienos šviesos, 5 suaugusioms karv÷ms tur÷tų tekti 60 vatų dirbtin÷s fluorescencin÷s

šviesos. Esant nepakankamam apšvietimui, atsiranda problemų su karvių vaisingumu, nes sutrinka

hormonų pusiausvyra. Apšvietimas tvarte pakankamas, kai gyvulių laikymo vietoje galima pildyti

dokumentus ar skaityti tekstą.

1.3. Galvijų laikymas

Tvartin÷ – ganyklin÷ laikymo sistema buvo plačiai naudojama, tačiau pastaruoju

metu nemažą laiko dalį, o kartais ir ištisus metus, melžiamos karv÷s yra laikomos tvartuose.

Taikant tokį laikymo būdą, karv÷s apsaugomos nuo nepalankių oro sąlygų, neištrypiami žolynai,

tod÷l jie tolygiai nušienaujami, nereikia kilnojamų melžimo aikštelių ar parginti bandą melžimui,

taip pat lengviau subalansuoti š÷rimą. Tai suteikia geresnes sąlygas valdyti ir kontroliuoti karvių

bandą. Šiuolaikinių veislių melžiamos karv÷s yra gerokai didesn÷s už prieš 20–30 metų

laikomus gyvulius. Tuomet statyti tvartai yra eksploatuojami ir šiandien, tad jie yra nebe tokie

tinkami ir patogūs, tod÷l gali tur÷ti neigiamos įtakos gyvulių sveikatai, gerovei ir produktyvumui.

Statant ar įrengiant naujus tvartus, labai svarbu, kad planuojamos karvių laikymo patalpos nebūtų

per mažos. Kartais kai kurie darbai netinkamai atliekami ar bandoma sutaupyti l÷šų, įsigyjant

prastos kokyb÷s įrangą. Tai taip pat neigiamai atsiliepia gyvulių gerovei, kuri turi įtakos karvių

produktyvumui. Be to, griežtinamos ir gyvūnų gerov÷s nuostatos, kurios ir lemia karvių

laikymo patalpų reikalavimus. Netinkamas tvarto technologinis planas ir statybos klaidos

pažeidžia gyvūnų gerovę, pvz., per siauri karvių vaikščiojimo takai gali sukelti gyvulių traumas,

blogas mikroklimatas padidina riziką susirgti įvairiomis ligomis, per maži plotai prie girdyklų ar

š÷rimo tako mažina karvių produktyvumą.

Pagal gyvūnų gerov÷s reikalavimus gyvuliai turi tur÷ti vadinamąsias penkias laisves,

o gyvulių laikymo sistemos ir pastatai turi būti suplanuoti taip, kad jas atitiktų.

1.4. Galvijininkyst÷s patalpų mikroklimatas

Gyvulių susirgimai dažnai pasireiškia d÷l nesuderintos organizmo ir aplinkos

sąveikos. Organizmui esant dinamin÷je pusiausvyroje tarp išorinių sąlygų ir individualios vidin÷s

būkl÷s, aplinkos sąlygos gali suardyti šią sąveiką, tod÷l daugelis tyr÷jų mano, kad intensyvios

gyvulininkyst÷s vystymosi sąlygomis kai kurių ligų atsiradimui turi įtakos tvarto aplinka,

sąlygojanti gyvulių sveikatą, gerovę ir produktyvumą (Hartung,Wathers, 1994). Mikroklimatą

10

visų pirma suprantame kaip tinkamą (gerą) oro kokybę gyvulininkyst÷s patalpoje. Tod÷l būtina

gerai įrengti v÷dinimo sistemas, ypač ekologin÷se fermose. Žiemos metu svarbu apsaugoti

gyvulius nuo šalčio.

Termoreguliacija. Pagrindinis d÷mesys turi būti skiriamas dr÷gm÷s kiekiui

patalpose sumažinti, tod÷l būtina užtikrinti gerą oro apykaitą ir oro temperatūrą. Karštas oras

neigiamai veikia gyvulius, turinčius intensyvią medžiagų apykaitą.

Gyvulius neigiamai veikia didelis santykinis dr÷gnumas ir žema temperatūra. Sausą

šaltį gyvuliai pakenčia lengvai. Šalčio poveikį galima sumažinti įvairiomis priemon÷mis. Šiaudai

turi gerų šilumą palaikančių savybių. Šilumos atidavimas į aplinką labai priklauso ir nuo oro

jud÷jimo greičio. Skersv÷jai visada nepageidaujami. Labai pakilus aplinkos oro temperatūrai ir

santykinei oro dr÷gmei, smarkiai sumaž÷ja šilumos išskyrimas konvekcijos būdu, tada sutrinka

termoreguliacija ir organizmas perkaista.

Norint, kad gyvuliai neperkaistų, tvartuose reikia sumažinti santykinį dr÷gnumą,

padidinti oro jud÷jimo greitį. Karštomis dienomis gyvuliai turi tur÷ti galimybę pasisl÷pti

pav÷sin÷se arba medžių paunksn÷je.

Oro jud÷jimo greitis. Kai aplinkos oro temperatūra aukšta, oro srautai apsaugo

gyvulius nuo perkaitimo, o kai žema — padid÷ja gyvulių peršalimo galimyb÷. Nešildomuose

tvanuose oro jud÷jimo greitis tinkamiausias nuo 0,15 iki 0,3 m/s.. Šildomose 0,5 m/s, esant

optimaliai temperatūrai ir dr÷gmei. Vasarą oro jud÷jimo greitis padidinamas iki 0,5- 1,6 m/s.

Oro dulk÷tumas. Labiausiai dulkes kenkia kv÷pavimo organams. Dulkių sud÷tis

labai įvairi: be pašarų ir išdžiuvusių ekskrementų dalelių, surag÷jusių odos epitelio ląstelių, jose

būna sud÷tingų kombinuotų pašarų sudedamųjų dalių, mikroorganizmų, grybų ir jų veiklos

produktų (endotoksinų, mikotoksinų). Oro dulk÷tumas labai padid÷ja (21,5-43,6 kg/m3) šeriant

gyvulius sausais pašarais. Pavojingiausios dulk÷s yra 0,2-5,0 ^km dydžio.

Oro mikroorganizmai. Patalpų oro pagrindinę mikroorganizmų masę sudaro

saprofitai, gausu jvairių kokų ir pel÷sinių grybų (Aspergillus, Penicillium, ). Iš patogeninių

mikroorganizmų dažniausiai pasitaiko tuberkulioz÷s, raudonlig÷s, paratifo, pasterelioz÷s ir kitų

ligų suk÷l÷jų.

Mikroorganizmų kiekis ir sud÷tis ore priklauso nuo to, kaip valomos

dezinfekuojamos ir ventiliuojamos patalpos. Norint sumažinti mikroorganizmų kiekį tvarto ore,

reikia griežtai laikytis higieninių sanitarinių reikalavimų,

Oro chemin÷ sud÷tis. Gyvulininkyst÷s patalpų oro chemin÷ sud÷tis labai skiriasi

nuo atmosferos oro. Jo kokybę labai blogina gyvulių iškvepiamas oras, nes iškv÷ptame ore yra 2-4

% CO2. Tod÷l patalpose did÷ja CO2 ir sumaž÷ja deguonies kiekis. Pūvant organin÷ms

medžiagoms (m÷šlui, pakratams, srutoms), į orą išsiskiria NH3 ir H2S dujos, taip pat indolas,

11

skatolas, ketonai, riebiosios rūgštys, etanolis, metanolis, propanas, butanas, heksanas, propanas,

organin÷s rūgštys ir kita.

Deguonis (O2). Vidutiniškai per valandą gyvuliai sunaudoja tokį deguonies kiekį

(ml): karv÷ - 328, kiaul÷ - 392, avis - 343, višta - 980, arklys ramyb÷s būkl÷je - 253, dirbdamas -

1780,

Anglies dioksidas (CO2). Tvartuose nebūna tokios CO2 koncentracijos, kuri toksiškai paveiktų

organizmą. Tačiau, jei CO2 kiekis pakiltų 0,5-1 %, galimas gyvulių apsinuodijimas. Tada jie

pasidaro apatiški, sumaž÷ja produktyvumas, atsparumas ligoms. Mirtina koncentracija – 12 - 14

%.

Amoniakas (NH3). Kadangi pieno gamyba yra viena iš labiausiai išvystytų

gyvulininkyst÷s sričių, ekonomiškai labai svarbu panaudoti esamas karvides. Tvartų

mikroklimatas gali tur÷ti tiesiogin÷s įtakos pieno kokybei. NH3 koncentracija gyvulininkyst÷s

pastatuose priklauso nuo ventiliacijos efektyvumo, sanitarin÷s būkl÷s, gyvulių skaičiaus. Ribin÷

NH3 koncentracija suaugusių gyvulių patalpose 20 mg kubiniame metre, o prieauglio —10

mg/m3. Mirtina doz÷ — 3 mg/l (0,4 %).

1.5. Palaidų galvijų laikymas

Laikomos tvarte palaidos karv÷s daugiau juda, ryškiau rujoja, geriau ÷da. Palaidų

gyvulių čia galima laikyti 25–35 % daugiau negu pririštų, be to, reikia mažiau darbo sąnaudų

gyvuliams šerti ir m÷šlui šalinti, tačiau pieno gamybai pašarų sunaudojama 5–6 % daugiau.

Nepririštos karv÷s gali būti laikomos garduose ant gilaus m÷šlo arba nuolat keičiamo kraiko bei

boksuose. Gardai daromi įvairaus dydžio. Vienoje grup÷je laikoma nuo 25 iki 50 karvių.

Kiekvienai karvei turi tekti 6 m2 grindų ploto ir 70–80 cm ÷džių ilgio. Gyvulių poilsio zonoje

draudžiama įrengti grindis iš grotelių. Laikomai ant gilaus kraiko vienai karvei per parą reikia 7–8

kg pakratų. Palaidų galvijų laikymas perspektyvus, bet kol kas mažai taikomas. Laikant palaidas

karves boksuose, jos turi jaukesnes guoliavietes.

Galimi palaido laikymo būdai:

• Paprastuose ar kombinuotose boksuose;

• Ant kraiko su nuolaidžiomis, nutrypiamomis grindimis;

• Ant gilaus kraiko;

• Ant pusiau gilaus kraiko;

Gilaus kraiko tvartai. Atstumas nuo karvių gul÷jimo vietų iki pašaro tur÷tų būti kuo

trumpesnis, o kelias pašaro link kuo tiesesnis. Atstumas nuo š÷rimo tako iki kreikiamų

guoliaviečių galin÷s sienos tur÷tų būti ne didesnis kaip 10 m. Svarbu sumažinti gyvulių spūstis

12

prie iš÷jimų iš tvarto.

Kadangi karv÷s dažniausiai m÷gsta gul÷ti išilgai sienos, stačiakampio formos tvartai

yra labiau tinkami negu kvadrato formos. Laikant karves ant gilaus kraiko, m÷šlo takas tur÷tų būti

įrengtas ant betonin÷s dangos. Taip išvengiama karvių nagų peraugimo. M÷šlo takas tur÷tų būti ne

siauresnis kaip 4 m, kad gyvuliai laisvai prieitų prie š÷rimo stalo arba kad pakaktų vietos prie jo

apsisukti. M÷šlas nuo m÷šlo tako tur÷tų būti valomas ne rečiau kaip 2 kartus per dieną.

Girdyklos. Nerekomenduojama girdyklas įrengti karvių gul÷jimo vietose ar netoli

jų, nes vieta šalia jos pasidaro labai šlapia ir nešvari. Geriausia girdyklas įrengti prie š÷rimo stalo

ar tvarto galuose taip, kad karv÷s gal÷tų atsigerti tik būdamos ant betoninio paviršiaus. Tačiau tai

netur÷tų trukdyti takams nuvalyti.

Kad m÷šlas nepatektų iš m÷šlo tako į karvių gul÷jimo vietas, tarp jo ir guoliaviečių

reik÷tų įrengti nedidelį barjerą Ypač tai aktualu, valant m÷šlą iš tvarto. Barjero aukštis priklauso

nuo m÷šlo valymo dažnumo, bet paprastai jis būna 0,2 m aukščio. Barjeras negali būti aukštesnis

kaip 0,3 m. Kad karv÷s mažiau sirgtų mastitu, reik÷tų taip suorganizuoti darbą, kad po melžimo

jos apie 30 min. stov÷tų ar vaikščiotų, bet neitų gultis. Geriausia, kad tuo metu karv÷s ÷stų.

Boksiniai tvartai. Šlapios, užterštos boksų guoliaviet÷s padidina pavojų susirgti

mastitu. Bet kuriuo atveju labai svarbu boksus tinkamai suprojektuoti ir juos prižiūr÷ti. Ar karv÷

nor÷s bokse ils÷tis, ar guoliaviet÷s bus sausos, labiausiai priklauso nuo tvarto v÷dinimo. Boksas

turi būti pakankamai platus, kad karv÷ gal÷tų patogiai gul÷ti, tačiau ir ne pernelyg platus, kad

karv÷ negal÷tų apsisukti. Boksas taip pat turi būti gana ilgas, kad karv÷ gal÷tų patogiai ils÷tis ant

bokso grindų nesusižeisdama ir taip, kad m÷šlas ir šlapimas patektų ant m÷šlo tako. Bokso

guoliaviet÷s paviršius turi būti elastingas ir išlikti pakankamai sausas. Be to, boksas turi būti taip

pritaikytas, kad karv÷ gal÷tų natūraliai pakilti ir atsistoti. Liesdamasi prie pertvarų, ji neturi

susižeisti. Visų pirma, guldamasi karv÷ neturi atsitrenkti į kurią nors pertvaros vietą, kadangi šio

judesio iki galo ji nekontroliuoja. Jeigu d÷l vietos trūkumo į priekį ji negali palinkti, karvei sunku

pakilti ant užpakalinių kojų. Labai apribojus plotą, karv÷ iš pradžių stojasi ant priekinių kojų, kaip

arklys, d÷l to gali susižeisti kojas.

Sumažinus boksų ilgį, mažiau m÷šlo pateks į bokso užpakalinę dalį, d÷l to tešmuo

išliks švarus. Bet jeigu boksas bus pernelyg trumpas, karvei bus sunku ištiesti galvą į priekį ir

atsikelti. Nustatant boksų matmenis, siekiama garantuoti ir karvių patogumą, ir švarą. Boksai turi

būti įrengti taip, kad karv÷ gal÷tų atsigulti bei atsikelti natūraliai ir patogiai. Jie turi būti

pakankamai platūs, kad karv÷ms užtektų vietos nesiliesti prie pertvarų nesusižeidus ir jų

nesulaužius. Tačiau jeigu boksai per platūs, karv÷s gali apsisukti ar gul÷ti įstrižai. Jeigu boksai per

ilgi arba krūtin÷s atrama netinkamoje vietoje, karv÷s gali gul÷ti per toli į priekį. D÷l visų šių

nukrypimų, karv÷ms tuštinantis, m÷šlas gali patekti į guoliavietę.

Boksiniame tvarte girdyklas geriausia įrengti pra÷jimuose tarp boksų ar jų eilių

13

galuose. Pra÷jimai turi būti ne mažesni kaip 4 m pločio. Tokiu atveju pakanka vietos 0,61 m pločio

girdyklai įrengti, prie kurios karv÷s gal÷s laisvai prieiti ir stov÷damos gerti. Taip pat užteks vietos

praeiti pro geriančią karvę kitiems bandos gyvuliams. Reik÷tų užtvara atskirti girdyklą nuo

artimiausio bokso.

Taigi platesniuose ir ilgesniuose boksuose karv÷ms patogiau, bet mažiau švaros,

tod÷l boksus reikia labiau prižiūr÷ti. Tyrimais nustatyta, kad karv÷s boksuose ilsisi tuo ilgiau, kuo

jų matmenys didesni. Geriausia boksų matmenis nustatyti pagal karvių svorį. Tačiau reikia

atsižvelgti į boksų išd÷stymą tvarte (boksas prie išorin÷s sienos, viduje tvarto ar boksas prieš

boksą).

1.6. Pririštų galvijų laikymas

Karvių stov÷jimo vietos gali būti trumpos ir ilgos (trumpos – 1,1–1,3 m pločio ir

1,6–1,8 m ilgio, ilgos – 1,2–1,5 m pločio ir 1,9–2,25 m ilgio). Mažiausiai ploto ir darbo sąnaudų

m÷šlui valyti reikia, kai karvių stov÷jimo vietos trumpos. Tačiau pernelyg trumpose stov÷jimo

vietose laikomoms karv÷ms dažnai iškrinta makštis, daugiau jų serga sąnarių ligomis, tešmens ir

lyties organų uždegimais.

Daugelyje Lietuvos ūkių karv÷s tvartuose laikomos pririštos. Taikant min÷tą laikymo

būdą, gyvuliai rišami individualiose kreikiamose (kartais nekreikiamose) perdaryn÷se, kuriose jie

šeriami, girdomi ir melžiami. Yra manoma, kad, pririštas laikymas riboja gyvulių jud÷jimą bei

išlikusius instinktus. Jei ūkis ekologiškas tai gyvuliams turi būti skiriama daugiau ploto tvarte ir

mociono aikštel÷se.

Žiemos metu pririštiems gyvuliams mocionas taikomas ne mažiau kaip 2 kartus per

savaitę. Geras guoliaviet÷s kreikimas apsaugo karves nuo kojų sužeidimų, švarūs pakratai

sumažina tešmens ir pieno užterštumą. Kreikimui naudojami šiaudai, medžio drožl÷s, pjuvenos ar

sausos samanin÷s durp÷s. Norint išvengti mastitų, kraiką reikia nuolat keisti.

1.7. Gyvulių priežiūra ir pagrindiniai rodikliai gyvulių sveiktos būkl÷s vertinimui

Pl÷tojantis gyvulininkystei, buvo kuriamos naujos laikymo sąlygos, tačiau ne

visuomet šios sistemos atitikdavo did÷jančio produktyvumo ir gyvulių poreikius. D÷l netinkamo

gyvulių laikymo , š÷rimo ir priežiūros jie prad÷davo sirgti. Gyvuliu sveikatingumui įtakos

turi daugelis veiksnių. Svarbiausios - laikymo sąlygos, pašarų kokyb÷, priežiūra. (Bakutis, 2007)

Gyvulių sveikatingumas priklauso nuo daugyb÷s įvairiausių veiksnių veikiančių tiek

14

patį gyvulį tiesiogiai, tiek ir jo aplinką ar savininką. Keletas svarbesnių veiksnių: laikymo sąlygos,

š÷rimas, veisl÷, augalų apsauga, socialin÷ situacija, gyvulių auginimo technologijos, rinkos

situacija, žem÷s ūkio politika, priežiūra, tręšimo priemon÷s, kenksmingos medžiagos, geografin÷

pad÷tis, klimatas, mikroorganizmai, parazitai, medikamentai, ekonomin÷ pad÷tis ir kt.

Ekonomiškai naudinga, jei pieno ūkyje karv÷s laikomos koncentruotai ir banda yra

gana didel÷. Standartin÷mis laikymo sąlygomis auginamos tos pačios veisl÷s karves labai panašiai

reaguoja į aplinka ir priežiūrą. Dideliuose ūkiuose kontroliuoti bandos priežiūrą ir darbus yra

paprasčiau, tačiau didel÷se bandose ligų padaromi nuostoliai yra gerokai didesni nei mažose.

Karvių bandose itin paplitę medžiagų apykaitos sutrikimai, ir būtent jie yra kitas

karvių ligas predisponuojantis faktorius. Tod÷l šiuolaikiniuose pienininkyst÷s ūkiuose svarbiausia

ir pagrindin÷ gyvulių priežiūros darbų grandis yru ligų profilaktika ir prevencija. Itin svarbi

priežiūros sritis yra š÷rimo organizavimas, o ypač aukšto produktyvumo karv÷ms. Žinant bendrus

karvių mitybos d÷sningumus ir atsižvelgiant į sudarytas technologines gyvulių grupes, galima

prognozuoti karvių sveikatą. Karvių produktyvumas tiesiogiai nesietinas su sveikatos būkle, nes

sveikata priklauso ir nuo laikymo sąlygų. Pieningas karves sud÷tingiau prižiūr÷ti, ir tod÷l

sveikatos būkl÷ netiesiogiai siejama su produktyvumu. (Žilaitis, 2006)

Norint padidinti žem÷s ūkio gyvulių produktyvumą, reikia jiems sudaryti optimalias

aplinkos sąlygas, kad padid÷tų jų atsparumas ligoms.(Bleizgys; Kavol÷lis; Jukna; Bakutis; Zakas.

1999)

Šiuolaikiniuose gyvulininkyst÷s pastatuose būtina palaikyti optimalų mikroklimatą.

To reikalauja gyvūnų gerov÷s įstatymai, sanitarin÷s ir higienin÷s darbuotojų saugos normos.

Optimalių zohigieninių sąlygų laikymasis yra itin svarbus dideliuose ūkiuose. Tvartų aplinkos

parametrai tur÷tų būti ne tik optimalūs, bet ir stimuliuojantys, ypač prieaugliui, stiprinantys

imuninę organizmo būklę, sveikatingumą ir produktyvumą.

Moderniose gyvulių laikymo sistemose ir specialiose sąlygose pasireiškiantys

gyvulių susirgimai gali išsivystyti d÷l personalo klaidų ar žinių trūkumo. Tokie veiksniai kaip

aukšta temperatūra (nuo 25º C), kenksmingos dujos ir didelis dr÷gnis yra melžiamų karvių

stresoriai. Karščio streso poveikis melžiamoms karv÷ms sąlygoja sumaž÷jusį naujagimių veršelių

svorį, mažesnę pieno gamybą, uždelstą rujos pradžią. (Jensen, Toates 1997).

Su karščio paskatintais maisto medžiagų apykaitos pakitimais glaudžiai siejasi

energetinis bei mitybos deficitai, respiratorin÷ alkaloz÷, ketoz÷ bei acidoz÷. Maisto medžiagų

apykaitos pakitimai sąlygoja baltymų apykaitos, vandens balanso bei endokrinin÷s sistemos

pokyčius, D÷l karščio pieniniai galvijai suvartoja mažiau pašaro ir daugiau vandens, d÷l to

organizme pakinta elektrolitų bei rūgščių šarmų pusiausvyra (Collier, Breede, Thatcher, 1982).

Kuomet aplinkos temperatūra priart÷ja prie kūno temperatūros, išgarinimas yra

pagrindinis šilumos atidavimo būdas. D÷l su÷sto pašaro kiekio sumaž÷jimo ir retesnio atrajojimo

15

organizme sumaž÷ja lakiųjų riebiųjų rūgščių gamyba ir skrandžio pH bei elektrolitų (natrio ir

kalio) koncentracija skrandyje.

1.8. Kalcio ir fosforo apykaita gyvulių organizme

Fosforas ir kalcis - vieni iš svarbiausių elementų įtakojančių gyvulių sveikatingumą.

Normuotas ir saikingas šių elementų sudavimas gyvuliams su pašarus, teigiamai veikia gyvulių

sveikatingumą ir produktyvumą.

Kalcis yra būtinas elementas nervų sistemos ląstelių funkcijoms, širdies raumens

darbui, raumenų kontrakcijai, kraujo kreš÷jimui bei nepriekaištingam kitų organizmo sistemų

funkcionavimui. Nepaisant kalcio svarbos, organizmas nesintetina šio makroelemento pats, tod÷l

gyvuliai, pakankama jo kiekį, turi gauti su pašaru ar pašaro mineralinias priedais, savo sud÷tyje

turinčiais kalcio. Organizmo ląstel÷se didžioji kalcio dalis yra susijungusi su baltymais, nukleino

rūgštimis, fosfolipidais, neorganiniais fosfatais bei organin÷mis rūgštimis. Taip pat nuo kalcio

priklauso ląstel÷s membranos laidums, ir fermentus aktyvumas. Šio makroelemento jonai

perduoda jaudinimą raumenims ir taip skatina širdies darbą, leukoc. fagocitinę funkciją, bei

aktyvina kraujo apsauginius baltymus, ir dalyvauja kraujo kreš÷jimo procese. Kalcio kiekį

kraujyje reguliuoja prieskydin÷s liaukos ir skydliauk÷s hormonai, vitaminas D. Sutrikus kalcio

apykaitai jaunikliai suserga rachitu, suaugę gyvuliai - osteomaliacija, osteoporoze, gyvulių kaulai

suminkšt÷ja, ir dažniau genda dantys, atsiranda nevalingas raumenų trūkčiojimas, pasireiškia

alerginiai požymiai. Padid÷jus kalcio kiekiui kraujo serume, pasireiškus hyperkalcemijai atsiranda

virškinimo trakto atonija, širdies ir kv÷pavimo veiklos sutrikimai, inkstų nepakankamumas, ar net

psichoz÷ yra kalcio pertekliaus požymiai. Kalcio perteklius slopina mikroelementų - cinko ir

geležies pasisavinimą.

Fosforas su vitaminu D3 reguliuoja parathormono sintezę. Kartu su kalciu šio

elemento yra kauluose ir dantyse, o taip pat ir įvairiuose audimuose susijungusio su riebalais ir

baltymais. Esant fosforo trūkumui, gyvuliai mažiau ÷da, sul÷t÷ja ir sutrinka prieauglio augimas,

suminkšt÷ja kaulai ir tai padidina jų lūžių tikimybę. Fosforas yra svarbus elementas maisto

medžiagų apykaitai ir pasisavinimui, energijos apykaitoje, dalyvauja baltymų sintez÷je, reikalingas

smegenų, inkstų ir kepenų biocheminiams procesams. Esant fosforo pertekliui. organizmas

sunkiau pasisavina kalcį, o pernelyg didelis fosforo kiekis organizme gali sukelti diar÷ją ir kalcio

atsid÷jimą minkštuosiuose audiniuose (dažniausiai inkstuose), tad esant inkstų nepakankamumui,

būtina sumažinti fosforo kiekį pašaruose.

16

1.9. Karvių sveikatos būkl÷s vertinimas ir klinikiniai tyrimai

Vertinant gyvulių sveikatos būklę su tikslu užkirsti kelią ligos pasireiškimui,

pirmiausiai reikia įvertinti gyvulio sveikatą kliniškai, atliekant apžiūrą – palpaciją, perkusiją ar

auskultaciją. Taip pat reikia atlikti kraujo tyrimą, kuris padeda nustatyti ankstyvas ligos stadijas ir

išsiaiškinti slaptus patologinius procesus vykstančius organizme. Kraujo tyrimas padeda steb÷ti

ligos eigą ir kontroliuoti pasirinkto gydymo efektyvumą, bei prognozuoti ligos baigtį. Svarbu

nustatyti ar n÷ra sutrikusi organizmo šarmų ir rūgščių pusiausvyra, kraujo serume esančių

baltymų, hemoglobino kiekį, hematokritą, kraujo forminius elementus: eritrocitus, leukocitus,

limfocitus, eozinofilus, bazofilus, neutrofilus, monocitus. Kraujo rūgščių ir šarmų pusiausvyra gali

būti sutrikusi ir labai aukšto pieningumo karv÷ms. Taip pat reik÷tų atlikti ir šlapimo tyrimą, kuris

gali pad÷ti nustatyti inkstų, šlapimtakių, šlapl÷s bei lyties organų ligas.

Kuo karv÷s produktyvesn÷s, tuo sud÷tingesn÷ jų priežiūra ir didesn÷ įvairių

susirgimų tikimyb÷.

1.10. Karvių bandos sveikatingumas

Nors teigiama, kad, karv÷s amžius gali siekti 40 metų, bet ūkiuose karv÷s

išbrokuojamos žymiai anksčiau. Reprodukcijai tinkamos iki 12 - 14 metų, nors tai priklauso nuo

daugyb÷s faktorių. Gamybos sąlygomis itin didelio produktyvumo karv÷s reprodukcijai tinkamos

tik 5-7 laktacijas, tod÷l vis labiau kreipiamas d÷mesys į karvių ilgaamžiškumą ir sveikatingumą.

Did÷jant karvių produktyvumui vis dažniau sutrinka jų medžiagų apykaita, o jos sutrikimą lydi:

ketoz÷, acidoz÷, tešmens, nagų ir kitos ligos. D÷l šios priežasties yra itin sud÷tinga išlaikyti

produktyvias karves 5 — 7 laktacijas.

Daugiausia karvių yra išbrokuojama d÷l neapsivaisinimo. Iš kitų priežasčių

pamin÷tas sunkus veršiavimasis, ypač pirmaveišių karvių, parez÷, ketoz÷. Ganykliniu laikotarpiu

karv÷s gali būti išbrokuojamos d÷l klinikinių mastitų, bei tešmens ar spenių traumų. Tokiais

atvejais ilgą laiką būna didelis somatinių ląstelių skaičius piene, o laikyti karves su dviem ar trim

sveikais ketvirčiais yra ne ekonomiška.

Galima teigti, kad sutrikus karv÷s organizme daugeliui reprodukcijos rodiklių,

pakinta somatinių ląstelių skaičius piene.

Norint nustatyti tešmens uždegimą, nepakanka vien Expres diagnostinių metodų. Jų

pagalba nustatoma, kuriame tešmens ketvirtyje yra uždegimas. Labai svarbu nustatyti suk÷l÷jų

rūšį ir jų atsparumą antimastitiniams preparatams. Tod÷l būtina nustatyti mastito suk÷l÷jo jautrumą

17

antibiotikams. Nustačius jautrumą, gydymas tampa efektyvesnis ir greitesnis, nes galima parinkti

tinkamiausius preparatus. Tokiu būdu mažinamos ūkio išlaidos.

Aukšto produktyvumo karvių bandose didel÷ problema yra nagų ligos, d÷l jų ženkliai

sumaž÷ja karvių produktyvumas ir d÷l to gali būti ekonomiškai nenaudinga šias karves laikyti

ūkyje. Ūkyje turi būti laikomasi kasdienių profilaktinių ir priklausomai nuo situacijos – gydomųjų

priemonių bandos sveikatingumui užtikrinti.

Bandos sveikatingumas tai metodologin÷ priemon÷ ūkiui valdyti ir veterinariniam

bei zotechniniam darbui organizuoti. Sveikatingumas - rodiklis, siejantis bandos struktūrą,

mitybos lygmenį, karvių produkciją ir reprodukciją su karvių sveikata. Bandos struktūra atspindi

karvių rotaciją bandoje, nurodo ūkio ekonominį paj÷gumą, karvių priežiūros ir sveikatingumo

santykį.(Klimien÷; Špakauskas; Šakys, 2001) Mažesniuose ūkiuose gyvulių prižiūrai sud÷tinga

taikyti šiuolaikines technologijas, sunkiau išlaikyti gerą vyresnių karvių pieno kokybę, d÷l to

išauga kaštai veterin÷ms paslaugoms.

1.11. Kraujas ir jo savyb÷s

Visas organizmo sudedamąsias dalis į vieną, darniai funkcionuojanti vienetą jungia

ne tik nervų sistema, bet ir organizmo skysčiai, kurie sudaro organizmo vidinę terpę. Vidinei terpei

būdingas fizinių savybių ir chemin÷s sud÷ties pastovumas, arba homeostaz÷. D÷l homeostaz÷s

organizmo veikla mažiau priklauso nuo nuolat kintančios išorin÷s aplinkos, jis gyvena pastoviomis

biologin÷mis sąlygomis. Pakitus vidinei terpei, pradeda veikti vidin÷s terp÷s pastovumą

reguliuojantys mechanizmai, kurie palaiko organizmo skysčių homeostazę.

Organizmo vidin÷s terp÷s dalis, tekanti kraujagysl÷mis, vadinama krauju. Kraujas

yra judriausia ir svarbiausia vidin÷s terp÷s dalis. Kraujas tek÷damas kraujagysl÷mis, atlieka

transportinę ir kartu maitinamąją funkcijas. Jis nuneša audiniams maisto medžiagas — amino

rūgštis, gliukozę, riebalus, vitaminus, mineralines medžiagas, vandenį. (Burža, Žentelyt÷, 1983)

Į organizmą per kraujotakos sistemą su pašarais ar gyvuliams susižalojus gali patekti

mikroorganizmai bei įvairios kitos žalingos medžiagos. Su šiomis medžiagomis „kovoja“ kraujo

ląstel÷s - leukocitai. Jie suvirškina mikrobus ir svetimkūnius, pasižymi ląsteliniu imunitetu. Be to,

kraujyje yra specialių baltyminių medžiagų - antikūnų, kurie gali suklijuoti, suardyti, nusodinti

mikrobus bei svetimus baltymus, pasižymi humoraliniu imunitetu. Kraujas yra raudonos spalvos

tirštokas, sūroko skonio ir specifinio kvapo skystis. Tai sud÷tingas audinys, sudarytas iš skystos

tarpląstelin÷s medžiagos, vadinamos kraujo plazma, ir joje plūduriuojančių kraujo kūnelių. Kraujo

fizikin÷s ir chemin÷s savyb÷s, jo kiekis ir chemin÷ sud÷tis yra pastovūs. (Sutkevičius, 2003)

Gyvulių kraujas yra silpnai šarmin÷s reakcijos, įvairių rūšių gyvulių kraujo pH mažai

18

skiriasi ir yra nuo 7,35 iki 7,55. Trumpam kraujo pH gali keistis ne daugiau kaip 0,1 — 0,2. Jeigu

daugiau kaip 0,3 – 0,4 pakitęs kraujo pH išsilaiko ilgiau, iškyla pavojus organizmo ląstelių

gyvybei. Visos biochemin÷s reakcijos organizme vyksta dalyvaujant fermentams, kurie gali veikti

kaip biologiniai katalizatoriai, tik esant tam tikrai vandenilio jonų koncentracijai organizme.

Palaikyti pastovų organizmo skysčių pH padeda buferin÷s sistemos, esančios pačiame kraujyje, ir

šalinimo organai - plaučiai, inkstai, prakaito liaukos, kepenys, pašalinančios rūgščių ir šarmų

perteklių iš organizmo. (Masiulien÷. 2001)

Buferinę sistemą sudaro silpnų rūgščių ir jų druskų mišiniai. Buferin÷s medžiagos neutralizuoja

rūgščių ir šarmų perteklių. Kraujyje yra tokios buferin÷s sistemos: karbonatin÷, fosfatin÷ bei

plazmos baltymin÷, esančios kraujo plazmoje, ir hemoglobinin÷. esanti eritrocituose. Svarbiausia

yra hemoglobinin÷ buferin÷ sistema, mažiau svarbi fosfatin÷ sistema, nes fosfatų kraujyje būna

mažai.

Vykstant medžiagų apykaitai, organizme nuolat susidaro rūgštūs produktai. Yrant

angliavandeniams, gaminasi piruvo ir pieno rūgštys, riebiosioms rūgštims — sviesto ir acetono

rūgštys, skylant baltymams gaminasi sieros ir fosforo rūgštys. Organizme skylančių rūgščių

perteklius sukelia acidozę — absoliutų ar santykinį rūgščių kiekio padid÷jimą ir alkaloze - kraujo

pašarm÷jimą. (Burža. Žentelyt÷. 1983)

1.12 Kraujo plazma ir serumas

Kraujo plazma sudaro apie 55-60% kraujo tūrio (iš 100% at÷mus hematokrito

rodiklį), tai sudaro apie 2,5-3 litrus. Kraujo plazma - tai gelsvas skystis. Didžiausią jos dalį sudaro

vanduo, apie 6-8% sudaro baltymai, o likusią dalį - mineralin÷s medžiagos, gliukoz÷, lipidai,

aminorūgštys, ištirpę medžiagų apykaitos produktai ir kt. Pastovią plazmos elektrolitų

koncentraciją palaiko inkstai.

Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas. Normali baltymų koncentracija

yra 60-80 g/l. Daugelis baltymų sintetinami kepenyse. Tarp jų daugiausia yra albuminų (apie

60%). Didesn÷s molekulin÷s mas÷s baltymai - globulinai - sudaro apie 35-40%, o fibrinogenas - 4-

5% visų kraujo plazmos baltymų. Fibrinogenas dalyvauja kreš÷jime. Plazma be fibrinogeno

vadinama kraujo serumu. Plazmos baltymai (daugiausia albuminai) d÷l savo osmosinių savybių

sulaiko vandenį kraujo kapiliaruose, neleidžia jam sunktis į audinius. D÷l badavimo ar kitų

priežasčių sumaž÷jus baltymų kiekiui kraujyje, skystis pereina iš kraujagyslių į audinius -

atsiranda patinimų. Kai kurie globulinai yra antikūnai, jie dalyvauja apsaugin÷se ir imunin÷se

organizmo reakcijose. Kraujo baltymai sujungia įvairias medžiagas, hormonus, vitaminus ar

vaistus ir juos perneša organizme. Dažniausiai komplekse su baltymais vaistai yra neveiklūs, jie

19

pradeda veikti tik atsipalaidavę. Kai kurie kraujo baltymai veikia kaip fermentai. Svarbi baltymų

dalis vadinama kreš÷jimo faktoriais, jie dalyvauja kreš÷jimo procesuose. Įvairių ligų metu gali

padaug÷ti ar sumaž÷ti baltymų, pakisti albuminų ir globulinų santykis (pvz., uždegimo ar

infekcijos metu padaug÷ja globulinų, o sumaž÷ja albuminų).

Remiantis įvairių medžiagų koncentracija kraujo plazmoje galima diagnozuoti

įvairius medžiagų apykaitos, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimus.

1.13 Eritrocitai

Eritrocitai - raudonosios kraujo ląstel÷s. Tai disko formos, abipus įgaubtos ląstel÷s,

neturinčios branduolio. Vidutinis jų skersmuo yra 7,5 µm. Eritrocitų funkcija - deguonies

pernešimas organizme iš plaučių į audinius ir anglies dvideginio pernešimas iš audinių į plaučius,

kur jis pašalinamas. Eritrocito funkciją lemia jo viduje esantis raudonos spalvos baltymas

hemoglobinas. Deguonis jungiasi prie hemoglobino. Šio baltymo spalva suteikia eritrocitui ir

visam kraujui raudoną spalvą. Plaučiuose prijungiamas deguonis ir kraujas įgauna skaisčiai

raudoną spalvą (tai arterinis kraujas), audiniuose deguonis atiduodamas ir prijungiamas anglies

dvideginis - tuomet kraujas tampa tamsiai raudonu (veniniu). Hemoglobino kiekis kraujyje -

svarbus rodiklis. Eritrocitų kiekio padid÷jimas kraujyje vadinamas eritrocitoze. Ji gali atsirasti

sergant l÷tin÷mis plaučių ar širdies ligomis, prisitaikant organizmui prie deguonies trūkumo (pvz.

Alp÷se auginami galvijai). Kai eritrocitų ir hemoglobino kiekis sumaž÷ja, susergama anemija.

Mažakraujyst÷ atsiranda netekus kraujo, taip pat kai maiste trūksta geležies, vitamino B12, folio

rūgšties, kartais būna d÷l įgimtų ar kitų priežasčių. Eritrocitų skaičius įvairių gyvulių kraujyje yra

nevienodas ir priklauso nuo gyvulio amžiaus, lyties, darbo bei fiziologin÷s organizmo būkl÷s.

(Burža, Žentelyt÷ , 1983)

Svarbus kraujo rodiklis yra eritrocitų nus÷dimo greitis (ENG). Laikant kraują

m÷gintuv÷lyje, eritrocitai po tam tikro laiko nus÷da ant dugno. Taip išmatuojamas ENG. Eritrocitų

nus÷dimo greitis did÷ja sergant infekcin÷mis ligomis, esant uždegimui, navikams ir kitoms

būkl÷ms. Vidutiniškai eritrocitai cirkuliuoja kraujyje 120 dienų. Po to jie "pasensta", nusid÷vi ir

yra suardomi blužnyje. Hemoglobinas suskaidomas į baltymą ir dažą hemą. Iš hemo atskyla

geležis, kuri naudojama naujų eritrocitų gamybai, o likusi dalis virsta pigmentu bilirubinu.

Bilirubiną perdirba kepenys ir pašalina su tulžimi.

Kartais, kai eritrocitų irimas pagreit÷ja (sergant hemolizine anemija, apsinuodijus

tam tikrais nuodais, įkandus gyvatei) ar sutrinka kepenų funkcija, bilirubinas kaupiasi kraujyje ir

nudažo kraujo plazmą bei odą, akių baltymus geltona spalva - atsiranda gelta.Eritrocitų (ir visų

kitų kraujo ląstelių) gamyba vyksta raudonuosiuose kaulų čiulpuose. Eritrocitai gaminami nuolat.

20

Jų gamybą priklausomai nuo organizmo poreikių skatina eritropoetinas (sintezuojamas inkstuose)

ir kiti augimo faktoriai.

1.14. Hemoglobinas

Hemoglobinas, tai chromoproteidas, sudarytas iš baltymo globino ir dažo medžiagos

- hemo. Hemoglobinas organizmui labai svarbus, nes jis perneša deguonį iš plaučių į audinius ir

anglies dioksidą iš audinių į plaučius, padeda palaikyti pastovų kraujo pH.

Hemoglobinas biologiškai aktyvus tik eritrocituose. Eritrocituose yra apie 60% vandens ir 40%

sausųjų medžiagų. Apie 90 % sudaro chromoproteidų grup÷s baltymas hemoglobinas.

(Nordhuizen, 2001). (http://www.elmhurst.edu/~chm/vchembook/568globularprotein.btml prieiga

per internetą 2012 10 20)

Organizme nuolat vyksta hemoglobino sintez÷ ir irimas. Hemoglobinas

sintezuojamas kaulų čiulpuose, o irimas vyksta kepenyse, blužnyje. Per parą jo suyra apie l%.

Hemoglobinas su deguonimi sudaro nepatvarų junginį, vadinamą oksihemoglobinu. Kai deguonies

koncentracija didele, šis junginys susidaro plaučių kapiliaruose. Audinių kapiliaruose, kur

deguonies mažiau, oksihemoglobinas skyla į hemoglobiną ir deguonį.

Hemoglobinas biologiškai aktyvus tik eritrocituose. Hemoliz÷s būdu pašalinus

hemoglobiną iš eritrocitų jie praranda geb÷jimą transportuoti deguonį. Hemolizę gali sukelti

hipotoniniai tirpalai, taip pat ir toksinai, bei antikūnai. (Masiulien÷, 2001)

1.15 Leukocitai

Leukocitai - baltosios kraujo ląstel÷s. Tai didesn÷s nei eritrocitai ląstel÷s. Jų yra

kelios rūšys, kiekviena atlieka savo funkciją. Tod÷l be bendro leukocitų skaičiaus kraujyje

nustatoma leukocitų formul÷ - tai atskirų leukocitų rūšių skaičius ir jų santykis. Leukocitai

gaminami ir bręsta kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje (blužnyje, limfmazgiuose,

čiobrialiauk÷je). Leukocitai gyvuoja nuo kelių valandų (kai žūsta uždegimo apimtuose audiniuose)

iki kelerių metų. Leukocitai skirstomi į grūd÷tuosius ir negrūd÷tuosius. Grūd÷tųjų leukocitų

(granulocitų) citoplazmoje matomos granul÷s, o branduolį sudaro keletas segmentų. Jie dar

skirstomi į tris rūšis: neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus. Negrūd÷tųjų leukocitų (agranulocitų)

citoplazmoje granulių n÷ra, o branduoliai vientisi. Agranulocitams priskiriami limfocitai ir

monocitai.

Neutrofilai sudaro didžiausią leukocitų dalį. Jie naikina į organizmą patekusius

svetimkūnius ir mikrobus. Prisiartinę prie mikrobo, jį "praryja" ir suardo (šis procesas vadinamas

21

fagocitoze). Neutrofilų kraujyje padaug÷ja susirgus infekcine liga, pažeidus audinius. Kartu

padid÷ja ir bendras leukocitų skaičius (tai vadinama leukocitoze). Jie kaupiasi uždegimo vietose,

atlikę savo darbą žūva ir kartu su audinių irimo dalel÷mis sudaro pūlius. Kai infekcija labai sunki,

sunaudojama labai daug neutrofilų ir jų kraujyje gali net sumaž÷ti. Neutrofilų sumaž÷ja piktybinių

kraujo ligų metu. Žūdami neutrofilai išskiria tam tikras medžiagas (vadinamas pirogenais).

Pirogenai dirgina termoreguliacijos centrus, tod÷l prasideda karščiavimas. Pakilusi temperatūra -

tai tam tikra prasme teigiamas reiškinys, nes aukštesn÷je temperatūroje suaktyv÷ja leukocitų

jud÷jimas, slopinami kai kurie virusai.

Bazofilų kraujyje yra nedaug (0-1%), jų padaug÷ja alerginių reakcijų metu. Su÷ję į

kontaktą su specifiniu alergenu , bazofilai degranuliuoja. Be to, jie turi ypač didel÷s reikšm÷s

kraujo klampumui (gamina hepariną , kuris neleidžia kraujui kreš÷ti kraujagysl÷se bei trombams

susidaryti).

Eozinofilai dalyvauja alergin÷se organizmo reakcijose. Jų kraujyje padaug÷ja sergant

alergin÷mis ligomis (bronchine astma, dilg÷line, šienlige ir kitomis), kai kuriomis odos ligomis,

užsikr÷tus parazitais. Eozinofilai fagocituoja audinių daleles su histaminu, d÷l to jie labai svarbūs

organizmo alergin÷ms reakcijoms. Manoma, kad jie slopina audinių įjautrinimo reakcijas.

Eozinofilai ne tik fagocituoja bakterijas. Kai į organizmą patenka svetimų baltymų (antigenų),

pradeda gamintis antikūnų, kurie jungiasi su antigenais ir juos nukenksmina, tuomet išskiria

histamino, skatinančio alergines reakcijas. Eozinofilai neutralizuoja histaminą ir taip gelbsti

organizmą nuo įjautrinimo.

Monocitai - tai patys didžiausi leukocitai. Jie turi panašias į amebų pseudopodijas. Iš

kraujo patekę į audinius monocitai virsta makrofagais, kurie fagocituoja bakterijas, suirusių

audinių ir navikų daleles, dalyvauja imunin÷se reakcijose. Bet koks sužeidimas skatina monocitų

ir neutrofilų migravimą į pažeistą vietą. Monocitai virsta makrofagais –

fagocituojančiomis ląstel÷mis. Jos gali praryti šimtus bakterijų ir virusų. Kai kuriuose audiniuose,

ypač jungiamajame, makrofagų būna nuolat. Jie suryja žuvusias ląsteles, negyvo audinio

gabal÷lius ir kitas atliekas. (http://www.donoryste.lt/main.php/id/7/lang/1 prieiga per

internetą 2012-11-15).

1.16 Pašarai ir š÷rimas

Pieno ūkis yra svarbi Lietuvos gyvulininkyst÷s šaka. 2010 metais iš vienos karv÷s

šalyje vidutiniškai primelžta 4901 kg pieno. t. y. 8% daugiau nei 2006 metais (Lietuvos statistikos

departamentas, 2011). Daugiau nei 60% išlaidų pieno gamyboje tenka pašarams, tod÷l jų gamybos

22

kaštai, kokyb÷ ir maistingumas daro didžiausią įtaką pieno gamybos ekonomiškumui.

Pašarai tai augalin÷s, gyvūnin÷s, mineralin÷s ar dirbtiniu būdu (cheminiu, biologiniu,

mikrobiologiniu) gautos žaliavos, kurios vienos ar jų mišiniai, perdirbtos ar natūralios, su priedais

ar be jų, naudojamos ūkin÷s paskirties gyvūnams šerti ir n÷ra kenksmingos šių gyvūnų bei žmonių

sveikatai.

Mitybos faktoriams ypač jautrios importin÷s genetikos karv÷s, tod÷l labai svarbu

tinkamai subalansuoti jų racionus. Tinkamas karvių š÷rimas daro didelę įtaką pieno ūkio

pelningumui. Literatūroje nurodoma (Jeroch ir kt., 2004), kad produktyvioms karv÷ms tinkamai

parinkti energijos, baltymų ir kai kurių biologiškai aktyvių maisto medžiagų priedai daro teigiamą

įtaką sveikatai, reprodukcijai, pieno primilžiams bei pieno kokyb÷s rodikliams. Vieni jų yra tiesiog

energijos arba baltymų, vitaminų bei mineralų koncentratai. Tokie pašarų priedai ar papildai

naudojami maisto medžiagų deficitui racione papildyti. Gyvų mielių pašarų priedas

Saccharomyces cerevisiae 1026, stimuliuoja didžiojo prieskrandžio mikrofloros veiklą, gerina

pašarų maisto medžiagų virškinimą ir pasisavinimą (Schwarz and Ettle, 2001). Tod÷l pager÷ja

karvių sveikata, padid÷ja jų produktyvumas, pager÷ja pieno kokyb÷s rodikliai, taip pat ir pieno

ūkio pelningumas (Davvson et ai., 1990; Erasmus et al. 1992; Iwanska et al, 1999).

Ekonomiškiausia galvijus šerti pigiais žoliniais pašarais — žole, šienu, silosu, kurie

tur÷tų sudaryti apie 70 % davinio energin÷s vert÷s. Pienin÷s karv÷s, šeriamos geros kokyb÷s

stambiais pašarais su nedideliu kombinuotųjų pašarų kiekiu, gali pagaminti iki 7 000 kg pieno per

laktaciją.

Mūsų šalyje tradiciniai tvartiniai galvijų racionai sudaryti iš įvairiarūšių ūkiuose

išaugintų pašarų, kurie pasižymi skirtingomis fizin÷mis bei chemin÷s savyb÷s, įprasta, kad pašarai

išdalijami kaip atskiri komponentai. Dažnai sudarytas davinys neatitinka faktiškai su÷sto, nes

galvijai gali išsirinkti tik m÷gstamus pašarus, tod÷l reikia labai gerai išanalizuoti ir įvertinti š÷rimo

sistemą. Teigiama, kad tikslinga galvijus šerti pašarų mišiniais (Macleod et al.. 1994). tad žolinių

ir kitų ap÷mingūjų pašarų jie su÷da 10—12% daugiau. Sumaž÷ja kombinuotųjų pašarų sąnaudos.

Š÷rimas ap÷mingųjų pašarų mišiniais skatina karvių didžiojo prieskrandžio fermentacinius

procesus (Laugalis ir kt., 2004), kurie lemia efektyvų pašarų panaudojimą produkcijos gamybai.

Telyčias rekomenduotinai šerti ap÷mingaisiais pašarais, kad butu didesnis ir gerai išvystytas

virškinamasis traktas.

23

1 Schema Faktoriai turintys įtakos pašaro ÷damumui

Galvijus šeriant reikia laikytis tam tikros tvarkos. Visuomet po sultingųjų pašarų reikia

duoti stambiųjų. Sultingieji pašarai, ypač runkeliai, skatina visų kitų pašarų virškinamumą.

Didel÷s reikšm÷s turi ir š÷rimo dažnumas. Pavyzdžiui, jei karv÷ per parą gauna apie 5 kg

koncentratų, juos reikia sušerti per tris kartus. Gaudamas pašarus dažniau ir mažesniais kiekiais,

gyvulys noriau juos ÷da, aktyviau veikia jo žarnynas, pašarai geriau suvilgomi seil÷mis.

(http://www.valstietis.lt/Pradzia/Naujienos/Zemes-ukis/Galviju-serimo-ypatumai prieiga per

internetą 2012 12 15)

Kiekvienos š÷rimo strategijos tikslas - pasiekti maksimalų pašarų ÷damumą.

ödamumas priklauso ne tik nuo pašarų kokyb÷s, maisto medžiagų kiekio, pašarų paruošimo,

š÷rimo dienotvark÷s, bet ir nuo pašarų išdalijimo būdo. Daug d÷mesio skiriama pašarų kokybei, jų

tyrimams ar viso raciono maistingumui nustatyti, tačiau sąlyginai mažiau d÷mesio kreipiama į

pagrįstos š÷rimo strategijos pagrindus.

Dauguma naminių gyvulių minta augaliniais pašarais, kurių medžiagos sudaro

organizmo ląsteles bei audinius. Tod÷l gyvulių ir augalų ląstel÷se yra tų pačių elementų.

Pagrindiniai iš jų - anglis, deguonis, vandenilis, azotas. Šie elementai sudaro iki 95 proc. gyvulių

ar augalų svorio.

Kadangi šių elementų organizme yra daugiausiai, jie vadinami makroelementais. Tai kalcis,

fosforas, siera, kalis, magnis, natris, chloras.

24

Kitų elementų augaluose ir gyvulių organizme randama mažai - nuo kelių

mikrogramų iki miligramų 1 kg svorio, tod÷l jie vadinami mikroelementais. Tai aliuminis, baris,

boras, cinkas, chromas, jodas, geležis, kobaltas, manganas, molibdenas, nikelis, sidabras, stroncis,

švinas, varis. Visi min÷ti elementai gyvulio organizme ir audiniuose sudaro organinius ir

neorganinius junginius.

1 lentel÷. Augalų ir gyvulių organizmo pagrindiniai elementai (proc.)

Cheminiai elementai Augaluose Gyvulio organizme

Anglis, C 45,0 63,0

Deguonis, O 42,0 13,8

Vandenilis, H 6,5 9,4

Azotas, N 1,5 5,0

Organinių medžiagų grupę sudaro azotiniai ir neazotiniai junginiai bei biologiškai aktyvios

medžiagos - vitaminai, hormonai. Neorganinių medžiagų grupei priklauso mineralin÷s medžiagos

ir vanduo. Džiovinant pašarus termostate ar specialioje džiovinimo spintoje 60º C temperatūroje,

v÷liau 100 – 105º temperatūroje, išgarinamas visas juose esantis vanduo. Lieka pašaro sausoji

medžiaga. Sausųjų medžiagų kiekiai pašaruose labai nevienodi. (Juraitis, Kulpys, 2003)

2 lentel÷. Sausųjų medžiagų kiekis įvairiuose pašaruose (proc.)

Pašarai Sausųjų medžiagų kiekis 1 kg pašaro

Išspaudos ir rupiniai 90-94

M÷sos - kaulų ir žuvų

miltai

90-97

Grūdai ir miltai 84-86

Šienas ir šiaudai 80-83

Šienainis 45-55

Siekiant užtikrinti gyvulių sveikatą, būtina juos šerti kokybišku pašaru. Jeigu

gyvuliai šeriami Šienainiu, jis turi atitikti kokybiško šienainio normas. Šienainiu vadinamas

pašaras, gautas apvytinus žolę iki 40 - 60% dr÷gnio. Sukrautas į tranš÷jas ar bokštus, jis

konservuojasi esant mas÷ms "fiziologiniam sausumui" bei veikiant iš augalų išsiskyrusiems

anglies dioksidui bei organin÷ms rūgštims. (Kulpys, 2007)

Pieno sintezei galvijai sunaudoja 30 - 60% pašaruose esančių medžiagų, tod÷l

š÷rimas turi būti pilnavertis. Pieno kiekiui, jo sud÷čiai ir savyb÷ms didel÷s reikšm÷s turi karvių

25

racionų maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių

medžiagų kiekis bei jų tarpusavio santykis. Įvairių maisto medžiagų santykis galvijų racione turi

būti optimalus. Esant pilnaverčiam š÷rimui, pieno sud÷tis ir savyb÷s yra optimalios. Jos atitinka jų

veisl÷s genetinį potencialą ir individualias savybes. (Stankūnien÷; Tacas; Mišeikien÷, 2008)

Palyginus su silosu, šienainis 2-3 kartus maistingesnis, organinių rūgščių turi 3-4

kartus mažiau. Geras šienainis gali atstoti šieną ir šakniavaisius. Šienainio maistinę vertę lemia

augalų kokyb÷, jų tręšimas, vegetacijos tarpsnis pjaunant. Gaminant šienainį itin svarbu, kad

žolynas būtų geros botanin÷s sud÷ties: daug svidrių, pašarinių motiejukų, tikrųjų ÷raičių,

raudonųjų ar rausvųjų dobilų, paprastųjų garždenių, s÷jamųjų esparcetų. Labai svarbu, kad žol÷

gaminant šienainį būtų jauna. Gyvuliai šienainį noriai ÷da. Geros kokyb÷s šienainio, turinčio 40 -

60%. SM, rodikliai:

Žaliųjų proteinų (%, pagal SM):

• ankštinių žolių šienainyje 13-15

• ankštinių ir varpinių žolių mišinio šienainyje 11-13

• varpinių žolių šienainyje 10-12

• Žaliosios ląstelienos (%, pagal SM) 29 - 32

• Žaliųjų pelenų (%, pagal SM) 12-14

Labai geras ar geras šienainis paprastai turi aromatingą raugintų vaisių kvapą, spalva

būna pilkšvai žalsva, gelsvai žalia, o pagaminto iš dobilų - šviesiai ruda. (Kulpys 2007)

Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas pasižymi blogesn÷mis

organoleptin÷mis, biochemin÷mis, technologin÷mis ir kitomis savyb÷mis. Iš tokio pieno gaunamas

sūris bei kiti pieno produktai būna blogos kokyb÷s, greičiau genda. Nepilnavertis š÷rimas ūkiui yra

nuostolingas. Karvių produktyvumui ir pieno cheminiai sud÷čiai atstatyti, po nepilnaverčio karvių

š÷rimo, reikia beveik dvigubai daugiau pašarų ir darbo sąnaudų. Ilgai ir vienpusiškai šeriamiems

baltymingais pašarais, gali atsirasti įvairių organizmo sutrikimų. Kaupiantis amoniakui, inkstai

perkraunami baltymų metabolizmo produktais. Sutrikus medžiagų apykaitai, susikaupia rūgščios

reakcijos junginiai, kurie nepakankamai neutralizuojami. Tod÷l organizme sutrinka šarmų –

rūgščių pusiausvyra, išsivysto acidoz÷. Suš÷rus karvei iš karto daug koncentratų, prieskrandžių pH

staiga sumaž÷ja, d÷l to mikrofloros aktyvumas sumaž÷ja ir sutrinka pašarų virškinimas.

Esant nesubalansuotiems racionams pagal angliavandenius ir baltymus, dažnai

išsivysto medžiagų apykaitos sutrikimai, galvijai suserga ketoze.

Sudarant melžiamų karvių racionus, d÷mesį reikia atkreipti ne tik į baltymus, bet ir į

riebalų, angliavandenių, mineralinių ir kitų medžiagų kiekį. Pašaruose esantys riebalai yra itin

svarbūs karvių medžiagų apykaitai, riebalų ir kitų pieno sud÷tinių dalių sintezei. Suš÷rus galvijams

26

daug s÷menų ir saul÷grąžų išspaudų, piene padaug÷ja nesočiųjų riebalų rūgščių (oleino, linoleno,

arachido). Pieno riebalai tampa minkštos, teplios konsistencijos, jų lydymosi temperatūra būna

žemesn÷. Sviestas pagamintas iš tokio pieno yra blogesn÷s kokyb÷s, greičiau genda. (Juraitis.

Kulpys, 2003)

Šeriamų pašarais, turinčiais daug angliavandenių (pašariniai ir cukriniai runkeliai, jų

išspaudos, bulv÷s ir kt.). galvijų piene padaug÷ja sočiųjų riebiųjų rūgščių (sviesto, kaprono,

laurino ir kt.). Iš tokio pieno pagamintas sviestas yra kietos, trupančios konsistencijos. Racione

esant šakniavaisių pertekliui, sumaž÷ja pieno riebumas, blog÷ja jo organoleptin÷s ir technologin÷s

savyb÷s.

Pieno chemin÷ sud÷tis priklauso ir nuo mikroelementų kieko pašaruose. įtraukus į

karvių racioną jodo, vario, kobalto, tose zonose kur jų trūksta, padid÷ja pieno primilžiai, pager÷ja

pieno kokyb÷, technologin÷s savyb÷s. Taip pat įtraukus į karvių racioną mikroelementų mišinio

(premiksų), jie veikia dar efektyviau. Kai kurių Lietuvos Respublikos rajonų dirvose trūksta

kobalto (pasireiškia hipokobaltoz÷), mažoka cinko ir vario. Norint gauti geros kokyb÷s pieną, į

š÷rimo racionus reikia įtraukti pakankamai žaliųjų pašarų, geros kokyb÷s šieno, siloso,

daugiamečių žolių miltų ir kitų vitaminingų pašarų. Geras vitamino D šaltinis yra švitintos

ultravioletiniais spinduliais pašarin÷s miel÷s. Daugelį B grup÷s vitaminų sintetina galvijų

prieskrandžių žarnyno mikroflora. Silosu šeriamų karvių piene, kai jos šio pašaro gauna 35 - 40 kg

per parą, sumaž÷ja kalcio, fosforo, tod÷l veikiamas šliužo fermento l÷čiau koaguliuoja kazeinas, o

šeriant koncentruotais pašarais, kai į racionus įtraukiama daug saul÷grąžų s÷menų, medviln÷s

išspaudų, smarkiai pakinta pieno technologin÷s savyb÷s, pailg÷ja kazeino koaguliavimo trukm÷.

Stambieji pašarai (šienas, šienainis) yra būtinas atrajotojų Š÷rimo racionų

komponentas. D÷l ląstelienos (celiulioz÷s) stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sud÷tis,

sul÷t÷ja acto rūgšties sintez÷, tod÷l sumaž÷ja pieno riebumas. (Whitelok, 2005)

1.17. Pašarų priedai

Pašarų priedus ar papildus karv÷ms reikia duoti atsižvelgiant į jų š÷rimo bei

energijos ir maisto medžiagų racione deficitą. Teisingai parinkti pašarų priedai daro didę įtaką

karvių produktyvumui, jų sveikatai bei pieno ūkio pelningumui. Tuo tarpu naudojant netinkamus

pašarų priedus ar papildus galima patirti didelių nuostolių (Piva et al., 1993). Didžiausią raciono

dalį turi sudaryti žoliniai geros kokyb÷s pašarai. Mūsų šalies sąlygomis karvių racionas turi būti

paruoštas iš pigių vietinių pašarų, tinkamai subalansuotas energijos Ir maisto medžiagų atžvilgiu

naudojant komercinius pašarų priedus bei papildus. Pastaraisiais metais karvių produktyvumui

didinti plačiai naudojami ir gyvų mielių preparatai, vadinantieji pakaitalai.

27

2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI

Tyrimo objektas

Melžiamos karv÷s po dešimt karvių šaltuoju ir šiltuoju metų laikotarpiais.

Aritmetinis vidurkis, aritmetinio vidurkio paklaida, standartinis nuokrypis, nustatytas naudojantis

Microsoft Office Excel programa.

2.1. Melžiamų karvių š÷rimas ganykliniu laikotarpiu

Ganyklinis laikotarpis yra palankiausias metas pieno gamybai. Neperaugusi ganyklų

žol÷ noriai ÷dama, lengvai virškinama, jos maisto medžiagos lengvai pasisavinamos. Žol÷je

reikiamu santykiu yra visų gyvulio organizmui reikalingų medžiagų. Daugiausia karv÷ su÷da

žol÷s, kai jos aukštis 8–15 cm. Tokio aukščio skanios žol÷s karv÷ per parą gali su÷sti 70–80 kg,

arba 14 kg sausųjų medžiagų, o aukštos žoles iki – 25 cm aukščio) – tiktai 40–50 kg, arba 9 kg

sausųjų medžiagų, tod÷l aukštoje žol÷je ganomoms karv÷ms reikia sušerti daugiau koncentratų.

Su÷damos žol÷s kiekis priklauso nuo žol÷s skonio, tankio, vegetacijos faz÷s,

virškinimo greičio, ganymo sistemos ir kitų veiksnių. Tankesn÷s žol÷s karv÷s su÷da daugiau negu

retesn÷s. Laikoma, kad geroje ganykloje karv÷ su÷da tiek žol÷s, kad gali duoti 12–15 kg pieno per

parą, jei nešeriamos papildomai koncentratais. 25 kg pieno duodančiai karvei reik÷tų sušerti 4–5

kg. o duodančiai 30 kg – 6–7 kg koncentratų per parą. Vidutinio produktyvumo karv÷ms, kurios

ganomos geroje ganykloje, kilogramui pieno pakanka po 100–150 g, o produktyvesn÷ms – po 200

g koncentruotų pašarų.

Geriausiai karves ganyti kultūrin÷je ganykloje. Vienai karvei reikia 0,5–1,0 ha

ganyklos. Tai priklauso nuo žolių rūšies, žolyno amžiaus, ganyklos naudojimo būdo.

Racionaliausiai ganykla eksploatuojama, kai ganoma aptvariniu (porcijiniu) būdu, panaudojant

elektrinę tvorą.

Aptvaruose laikomų ir ganomų gyvulių negalima pančioti, viršutin÷ aptvaro viela

turi būti lygi. Galima rišti tik vyresnius kaip 6 m÷n. galvijus. Karvių laikytojai turi iš anksto

numatyti, kaip bus aprūpintos karv÷s papildomais žaliaisiais pašarais per visą ganyklinį laikotarpį,

kuomet ganyklose trūks žol÷s.

Pereiti nuo tvartinio raciono prie ganyklinio reikia palaipsniui. Išginti karves į

ganyklą reikia visiškai paš÷rus tvartinio laikotarpio racionu, gerai į ganyklą įmanoma nuvežti

šieno arba vasarinių šiaudų, kad karv÷s gal÷tų papildyti sausųjų medžiagų ir ląstelienos stygių.

28

Kuomet karv÷s ganomos jaunos žol÷s žolynuose, tikslinga nuolatos laikyti š÷rykloje stambiųjų

pašarų. Stokojant sausųjų medžiagų ir ląstelienos, ganomos žol÷je karv÷s noriai ÷da šiaudus arba

šieną (Jukna, 2004).

Tiriamajame ūkyje, ganykliniu periodu, karv÷s buvo šeriamos pagal žemiau nurodytus

racionus (birželio- liepos ir rugpjūčio-rugs÷jo m÷n.) Šeriant pagal šiuos racionus, karvių

produktyvumas buvo apie 26,5 kg per parą.

3 lentel÷ Ganyklinio periodo racionai

Pašaras Birž./Liepa Rugp./Rugs.

Žol÷ kg 25 kg 27,0 kg Sultingieji pašarai

Silosas (50proc. SM) kg 15 kg 16,0 kg

Sojų išspaudos 1 kg 0,9 kg

Melasa 0,4 g 0,4 g

Kons. kviečiai 6,5 kg 7,0 kg

Sausi cukr. runk. griež. 1,4 kg 1,4 kg

Kon. pašarai

Rapsų išspaudos 0,9 kg 0,9 kg

Komerc. pap. 3230,7 g 3165,0 g

Žalieji balt. 0,25 g 0,25 g Baltymai ir

mineralai

Laižomoji druska Iki soties Iki soties

2.2 Melžiamų karvių š÷rimas tvartiniu laikotarpiu

Ekologiniuose ūkiuose labai tinka geros kokyb÷s šienas. Optimalus šieno kiekis

karvių paros racione – 1,5–2,5 kg /100 kg karv÷s mas÷s. Vertingiausias yra ankštinių žolių (dobilų,

liucernų) arba ankštinių ir varpinių žolių mišinio šienas. Daugiausia maisto medžiagų šiene būna,

kai varpin÷s žol÷s pjaunamos plauk÷jančios, o ankštin÷s – prieš žyd÷jimą. Sausą vasarą šieną

galima džiovinti žaiginiuose. Stokojant šieno, dalį jo galima pakeisti šiaudais (ypač nelabai

pieningoms karv÷ms, penimiems galvijams). Tinkamiausi yra miežių ir avižų šiaudai.

Be stambiųjų pašarų, galvijams reikia duoti ir sultingųjų: šakniavaisių,

šakniagumbių, siloso ir šienainio. Lietuvos sąlygomis reik÷tų daugiau gaminti šienainio. Jo

kokyb÷, maistingumas ir ÷damumas priklauso nuo žolių rūšies, vegetacijos faz÷s, apvytinimo bei

gamybos technologijos. Geras šienainis žemo ir vidutinio produktyvumo karv÷ms gali pakeisti

29

šieną ir silosą. Šienainio, kuriame sausųjų medžiagų yra 38–40 %, karv÷ per parą su÷da

vidutiniškai apie 25 kg. Jei sausųjų medžiagų apie 50 %, su÷da apie 20 kg.

Silosas yra palyginti pigus ir maistingas pašaras karv÷ms ir penimiems gyvuliams.

Geriausias yra daugiamečių žolių ir ankštinių vienmečių augalų silosas. Geros kokyb÷s silosas

melžiamų karvių paros davinyje gali sudaryti 40–50% visų sultingųjų pašarų.

Pašariniai runkeliai būna mažiausiai žem÷ti, lengvai nuvalomi. Jie lengvai

virškinami, gyvuliai juos noriai ÷da. Puscukriniai runkeliai auga giliau dirvoje, būna žem÷tesni ir

kietesni už pašarinius runkelius. Prieš šeriant juos reik÷tų nuplauti ir susmulkinti. Pašariniai

griežčiai turi specifinį kvapą ir skonį, persiduodantį pienui, tod÷l melžiamoms karv÷ms jų galima

duoti po melžimo ir nedaug.

Šeriamos tik netinkamos maistui ir s÷klai bulv÷s. Jas prieš š÷rimą reikia nuplauti ir

susmulkinti, o pavasarį – nulaužyti daigus, nes juose yra nuodingos medžiagos – solanino.

Koncentruoti pašarai yra patys maistingiausi. Tinka miežiai, taip pat žieminiai rugiai,

žieminiai kviečiai, avižos, pašariniai žirniai, pupos ir vikiai. Koncentruotuose pašaruose miežiniai

miltai tur÷tų sudaryti 50–60%. Šviežių grūdų ir miltų gyvuliams negalima duoti, nes sutrinka

virškinimas. Ruginius miltus geriausiai maišyti su kitais koncentratais. Melžiamų karvių

koncentruotų pašarų davinyje rugių gali būti ne daugiau kaip 20%. Žieminiai kviečiai pašarui

neturi būti labai smulkiai susmulkinti. Jų į koncentruotą davinį galima d÷ti tiek pat, kiek ir rugių.

Avižinių miltų melžiamoms karv÷ms galima duoti 20–30% koncentruotų pašarų davinio.

Pašarinių žirnių miltuose gausu virškinamųjų proteinų, tod÷l jie gerai tinka

koncentruotų pašarų mišiniams (galima prid÷ti 20–30%), taip pat ir pašarinių pupų miltai. Į

koncentruotus pašarus karv÷ms pupų galima įmaišyti iki 30%. Pašarinių vikių miltų melžiamoms

karv÷ms galima duoti po 2–3 kg kartu su kitais koncentruotais pašarais.

Negalima karvių šerti apšalusiais, supelijusiais, erk÷tais ir kitaip pakenktais pašarais.

Pel÷sių, grybelių, erkių, nuodingų augalų ir kiti toksinai gali sukelti apvaisintų karvių išsimetimą,

dažniausiai veršingumo pradžioje ir pabaigoje, o patekę į pieną pakenkti žmonių, ypač vaikų

sveikatai.

Labai svarbu, kad karvių pašaruose būtų pakankamai mineralinių medžiagų ir

vitaminų. Natrio ir chloro stygių gyvulio organizme reikia kompensuoti duodant valgomosios arba

laižomosios druskos. Kaip mineralinis pašaras, gali būti naudojami ir lapuočių medžių pelenai.

Beržo pelenuose yra 33,4 % kalcio ir įvairių mikroelementų: geležies, magnio, mangano, cinko,

kobalto, jodo. Gyvuliams duodama po 100–120 g per paprastą sietą persijotų pelenų, juos

sumaišius su koncentruotais pašarais arba silosu. Pašarui skirti pelenai laikomi sausose patalpose,

medin÷se uždarose d÷ž÷se arba statin÷se.

Lietuvoje išaugintuose pašaruose būna nedaug fosforo, tod÷l gyvuliams jo trūksta.

Su pašarais reikia duoti specialų mineralinį mišinį. Jodo ir kobalto ypač trūksta tada, kai galvijai

30

šeriami pašarais, išaugintais lengvose sm÷lio dirvose bei durpynuose. Kobalto druskos karv÷ms

geriausia duoti sumaišius ją su koncentruotais pašarais.

Melžiamų karvių racionuose turi būti pakankamai karotino. Jo dažniausiai būna

žoliniuose pašaruose. Esant būtinybei, ekologiniuose ūkiuose galima naudoti sintetinius vitaminus

ir mikroelementus, tačiau tik tokiais kiekiais, kurie būtini gyvulių organizmui. Pirmenyb÷ turi būti

teikiama natūraliems vitaminams. (http://www.asu.lt/nm/l-projektas/ekologinisukis/94.htm prieiga

per internetą).

Tiriamajame ūkyje pasibaigus ganiavos ir pereinamajam laikotarpiui, karv÷s

šeriamos žiemos pašarais, pagal žemiau nurodytą racioną. Seriant pagal šį sudarytą š÷rimo

racioną, karvių produktyvumas buvo apie 25 kg per parą. Nežymiai skyr÷si nuo ganykliniu

periodu gautos produkcijos.

4 lentel÷ Tvartinio periodo racionas

Pašaras Tvartinis periodas

Stambieji paš. Šienas 28,0 kg

Kukurūzų silosas 5,0 kg Sultingieji paš.

Žol÷s silosas 16,5 kg

Koncentratai Kviečiai 6,1 kg

Sojų išspaudos 0,4 kg

Melasa 0,5 g

Rapsų išspaudos 1,0 kg Kon. pašarai

Sausi cukr. runk. griež. 1,0 kg

Mineralai 0,11 g

Laižomoji druska Iki soties

Komerc. Pap. 0,35 g

Žalieji baltymai 2903,5 g

Fosforas 121,0 g

Baltymai

vitaminai ir

mineralai

Kalcis 89,0 g

31

2.3. Klinikiniai tyrimai

Prieš atliekant karvių kraujo bei šlapimo analizę, buvo įvertinta tiriamųjų karvių

klinikin÷ būkl÷ atliekant žemiau pateiktus ir aprašytus klinikinius tyrimus.

• Apžiūra — paprasčiausias tyrimo metodas. Tyrimas buvo atliekamas dienos šviesoje.

Apžiūrint kaklą, krūtinę, pilvą, kojas, priekinę bei galinę kūno dalis, nustatant elgseną, kūno sud÷tį

bei pad÷tį, įmitimą, judesius, odos būklę, taip pat apžiūrint natūralias kūno angas, išorinius

kv÷pavimo takus ar n÷ra ištakų.

• Apčiuopa (palpacija) — naudojama pulsui tirti, audinių bei organų fizin÷ms

savyb÷ms

(dydžiui, formai, konsistencijai, temperatūrai, jautrumui), topografijai nustatyti.

• Apčiuopa atlikta trimis apčiuopos būdais: paviršine, giliąja ir vidine. Paviršin÷s

apčiuopos pagalba ištirta oda. Šis metodas naudotas širdies trinksnių bei kraujagyslių pulsacijai

tirti.

• Giliosios apčiuopos pagalba, buvo nustatytas didžiojo prieskrandžio prisipildymas ir

turinio konsistencija.

• Vidin÷ apčiuopa panaudota tikrinant dantų būklę ir atliekant ginekologinį tyrimą.

• Stuksenimas (perkusija) tai fizinis tyrimo metodas, kurio pagalba tiriamos organizmo

ertm÷ms ir vidaus organami. Atlikta tiesiogin÷ ir netiesiogin÷ perkusiją.

• Tiesiogin÷ perkusija pasitelkta krūtines ląstos tyrimui, o netiesiogin÷s perkusijos

pagalba

buvo siekiama suvirpinti didesnį audinių plotą ir gauti stipresnį garsą. Netiesiogin÷s perkusijos

metu buvo panaudota metalin÷ plokštel÷ – plesimetras.

• Klausymas (auskultacija) tai funkcionuojančių organų sukeltų garsų suvokimas.

Atliekant

auskultaciją buvo sprendžiama apie tiriamų krūtin÷s ir pilvo srities organų būklę bei veiklą.

Auskultacija atlikta tiesioginiu (priglaudus prie tiriamojo kūno paviršiaus ausį) ir netiesioginiu

(naudojant fonendoskopą) būdais.

• Temperatūros matavimas (termometrija), tai vienas svarbiausių gyvulio sveikatos

tyrimo

būdų. Sutrikus vidinei organizmo terpei visada svarbu matuoti kūno temperatūrą, kadangi pakilusi

kūno temperatūra yra daugelio infekcinių bei sepsinių ligų požymis.

Temperatūra taip pat pakyla ir neužkrečiamųjų ligų atvejais. Temperatūra krinta d÷l šilumos

netekimo, išprakaitavimo ar sušalus. Temperatūra buvo matuojama tiesiojoje žarnoje, naudojant

skaitmeninį termometrą. Kaskart termometrą dezinfekuojant ir sutepant vazelinu, siekiant

apsaugoti išang÷s gleivinę nuo užkr÷timo bei sužalojimų.

32

Kv÷pavimo dažnumas nustatytas stebint karv÷s pilvo ir krūtin÷s sienos judesius

kv÷pavimo metu, bei skaičiuojant iškvepimo ir įkvepimo judesius per minutę.

Arterijų pulsavimas — iš kairiojo skilvelio į aortą išstumto kraujo sukeltas

kraujagyslių bangavimas sistol÷s metu. Pulsas nustatytas prispaudus pirštais uodegos kraujagyslę

(a. coccygea) arčiau uodegos pašaknio. Pulso bangų skaičių skaičiuojant 60 sekundžių.

Didžiojo prieskrandžio veikla nustatyta įr÷mus kumštį į kairiąją alkiaduobę, tokiu

būdu, 2 minutes buvo skaičiuojami rumen judesiai.

2.4. Kraujo pa÷mimas

Karvių kraujas paimtas iš uodegos kraujagyslių naudojant specialiai tam skirtas

adatas sujungtas su vakuminiais m÷gintuv÷liais, kuriuose jau yra antikoaguliantas.

Šiuo metodu imti kraują yra higieniška, kadangi kraujas iš venos patenka tiesiai į

m÷gintuv÷lį, tod÷l veterinarijos gydytojas išvengia tiesioginio kontakto su krauju.

Imant kraują iš uodegos kraujagysl÷s galvijo uodega užvert÷me į viršų ir

dezinfekavus dūrio vieta, adata smeig÷me pašaknio srityje, uodegos viduryje. Prileidus kraujo į

m÷gintuv÷lį, jį dar pavart÷me, kad geriau susimaišytų su antikoaguliantu, kreš÷jimą stabdančiu

komponentu.

2.5. Morfologiniai kraujo tyrimai

Morfologiniai kraujo tyrimai - kraujo ląstelių (eritrocitų, leukocitų,) skaičiavimas ir

hemoglobino koncentracija.

Kraujo tyrimas padeda nustatyti ankstyvas ligos stadijas, atskleisti slaptus

patologinius procesus organizme, steb÷ti ligos eigą, kontroliuoti pasirinkto gydymo efektyvumą,

remiantis klinikiniais požymiais prognozuoti ligos baigtį. Eritrocitų ir leukocitų kiekio nustatymas

kraujyje padeda nustatyti anemijas bei įtarti galimą jų priežastį.

Tyr÷me šviežią stabilizuotą kraują. Eritrocitų ir leukocitų skaičiuoti

konduktometriniu metodu naudojan celoskopą. Konduktometrinio metodo pagalba kraujas

praskiedžiamas 63000 kartų.

2.6. Biocheminiai kraujo tyrimai

Biocheminis kraujo tyrimas (bendrųjų kraujo plazmos baltymų, kraujo šarmų

rezervo) būtinas medžiagų apykaitos sutrikimams nustatyti.

33

Kraujo biocheminiai tyrimai atliekami prieš keičiant karvių racioną, pasikeitus

laikymo sąlygoms, pasteb÷jus mastito protrūkį ar užsitęsus periodui po atsivedimo. Tikslingiausia

kraujo biocheminius tyrimus atlikti prieš numatomą veršiavimosi sezoną. Kraujo biocheminiams

rodikliams turi įtakos laktacijos faz÷, amžius, produktyvumas. Paprastai kraujas imamas iš 7

ankstyvosios laktacijos, 5 viduriniosios ir 5 užtraukintų karvių. Tinkamiausias tyrimo laikas 10-

20-ta para po veršiavimosi. Per šį laikotarpį karv÷s organizmas nesp÷ja adaptuotis prie raciono bei

laikymo sąlygų, ir tokių karvių biocheminiai rodikliai tiksliausiai atspindi mitybos ir medžiagų

apykaitos būklę. V÷lesn÷se laktacijos stadijose organizmas sugeba prisitaikyti prie medžiagų

apykaitos disbalanso, ir tada kraujo biocheminiai pokyčiai bus minimalūs, nors organizme gali

vykti patologiniai pakitimai.

Viduriniosios laktacijos karvių (iki 150 paros) kraują reikia tirti, kad būtų duomenų

palyginimui. Tokių karvių biocheminiai rodikliai yra etalonas, pagal kurį galima spręsti apie kitų

karvių būklę. Užtrūkintų karvių kraują racionalu tirti, likus 10 dienų iki veršiavimosi. Tyrimui

parenkamos tipiškos pagal bandos bendrą būklę karv÷s. Neteisinga nuostata, kad reikia tirti tik

problemiškas karves (pvz., sergančias mastitu ar neapsivaisinusias).

Geriausiu atveju tokių karvių biocheminiai tyrimai tik parodys, kad gyvulys iš tiesų,

turi sveikatos sutrikimų, bet neatspind÷s realios bandos būkl÷s. Prognozuojant karvių sveikatos

būklę, reik÷tų atminti, kad biocheminio tyrimo tikslas sužinoti, ar tinkamai gyvuliai šeriami, ar jie

pasisavina pašarų maisto medžiagas. Koreguojant racioną pagal biocheminius rodiklius, įmanoma

įveikti mastitą ir nevaisingumą. (Žilaitis, 2008)

2.7. Fizinis ir biocheminis šlapimo tyrimas

Atliekant gyvulio tyrimus, visada svarbu paimti ir šlapimo m÷ginį tyrimui, nes

šlapimo sud÷tis kinta gyvuliams susirgus medžiagų apykaitos ligomis. Šlapimo sud÷tis pakinta ne

tik susirgus šlapimo organų ligomis, bet ir kitų organizmo organų patologijos metu.

Šlapimo tyrimas yra svarbus dispanserizuojant gyvulių bandas. Šlapimas tiriamas kuomet reikia

diagnozuoti šlapimo organų, kepenų, kasos, medžiagų apykaitos ligas, taip pat sekti ligos eigą bei

gydymo efektyvumą.

2.8. Šlapimo pa÷mimas tyrimams

Bendram laboratoriniam tyrimui šlapimas buvo renkamas į 200ml tūrio plastikinius

indelius karves pak÷lus, bei pamasažavus žemiau vulvos. Tyrimams šlapimas paimtas ryte, prieš

gyvulius šeriant ar girdant kadangi šiuo paros metu šlapimo koncentracija būna didžiausia.

34

2.9. Fiziniai šlapimo rodikliai

Šlapimo fizines ir chemines savybes įvertinome čekų gamybos indikatoriniais

popier÷liais orgenics.

• Spalva — gydant farmakologin÷mis medžiagomis, šlapimo spalva gali pakisti nuo

šviesiai geltonos iki tamsiai rudos spalvos. Šlapimo spalvą nustat÷me supylus jį į stiklinį indą ir

steb÷dami pakitimą balto popieriaus lapo fone. Nustat÷me, jog šlapimo spalva nuo gelsvos iki

geltonos, be pašalinių šlapimą dažančių medžiagų.

• Kvapas - nustat÷me šlapimą pauosčius. Sveikų galvijų šlapimas aromatingas. Karvių

tyrimo metu šlapimas taip pat buvo aromatingas. Galvijams susirgus ketoze ir kraujyje padaug÷jus

ketoninių kūnų, jaučiamas acetono kvapas. Pasireiškus poliurijai — susikaupus dideliam kiekiui

šlapimo, kvapas būna silpnas.

• Skaidrumas - sveikų galvijų šviežias šlapimas būna skaidrus, be nuos÷dų. D÷l didelio

leukocitų, epitelinių ląstelių, eritrocitų, riebalų kiekio, šlapimas gali padrumzl÷ti. Taip pat šlapimas

padrumzl÷ja ir sergant inkstų, šlapimo bei lytinių organų ligomis. Tirtų karvių šlapimas buvo

• Konsistencija - nustat÷me šlapimą pilstydami iš vieno indo į kitą, silpna srovele.

Nustat÷me, jog karvių šlapimas vandeningas.

2.10. Biocheminiai šlapimo rodikliai

• Santykinis tankis - padid÷jęs santykinis tankis gyvuliams pasireiškia esant oligurijai,

1 kada gyvulys negauna vandens, pasireiškus dehidratacijai, kai gyvulys didelio kiekio skysčių

netenka išskirdamas prakaitą. Sveiko galvijo šlapimo santykinis tankis - 1,020 - 1,045. Poliurijos -

dažno ir gausaus šlapimo išskyrimo atveju santykinis tankis būna mažesnis.

• Baltymai - sveiko galvijo šlapime, skirtingai negu arklių šlapime baltymų p÷dsakų

negali būti. Baltymų šlapime atsiranda d÷l š÷rimo klaidų, kada gyvuliai peršeriami koncentratais,

d÷l anemijos, inkstų ligų, leukoz÷s bei kraujo (invazinių) parazitinių ligų. Baltymų gali patekti ir iš

šalia esančių uždegimo apimtų šlapimtakių, šlapimo pūsl÷s.

• Angliavandeniai - perteklius šalinamas iš organizmo su šlapimu. Sveiko gyvulio

šlapime angliavandenių būna labai mažai.

• pH - Žol÷džių šlapimas būna šarminis. Galvijų šlapimo pH būna 7,2 - 8,2. Sumaž÷jas

šlapimo pH gali rodyti šliužo dislokaciją, Rūgštinio pH reakcija būna gyvuliams karščiuojant,

sergant infekcin÷mis ligomis, badaujant, o padid÷jus šlapimo pH galima įtarti hipokalcemiją ar

35

hipochloremiją. (Thrall, 2006).

• Bilirubinas - padaug÷ja pasireiškus stazinei ar parenchiminei geltai. Sveiko gyvulio

organizme bilirubino būna labai nedaug. Bilirubino koncentraciją nustat÷me tirdami šviežiu

šlapimu indikatoriniais popier÷liais.

• Ketonai — acetonas, acetilacto rūgštis, ir beta oksisviesto rūgštis. Trūkstant

organizmui angliavandenių, jie kepenyse gaminasi iš baltymų ir riebalų prieskrandyje. Sveiko

gyvulio organizme ketonų būna nedaug, jie oksidinami raumenyse, inkstuose, plaučiuose.

(Sutkevičius, 2003)

36

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Atliktų tyrimų rezultatai ganykliniu laikotarpiu

5 lentel÷ Karvių klinikinio tyrimo rezultatai ganykliniu laikotarpiu

Eil.

Nr.

Temperatūr

a

Kv÷pavimas

(k/min) Pulsas (K/min)

Rumen veikl.

(k/2min.) Įmitimas

1 38,3 34 76 5 Geras

2 38,5 37 80 3 Geras

3 38,4 32 67 3 Vidutinis

4 38,5 35 69 4 Geras

5 38,3 36 82 4 Vidutinis

6 38,4 45 71 5 Geras

7 38,3 35 68 3 Vidutinis

8 38,5 37 73 3 Vidutinis

9 38,2 34 70 4 Geras

10 38,6 36 85 3 Vidutinis

Norma 37,5 - 39 10--30 50 – 80 4--5

Xv 38,4 36,1 74,1 4,2

Sx 0,03 1,09 2,0 0,25

S 0,12 3,47 6,33 0,82

37

6 lentel÷ Karvių kraujo morfologinio tyrimo rezultatai ganykliniu laikotarpiu

Neutrofilai

Eil. Nr. Erit.

0*1012/l

Leuk.

0*109/l Hb B E Li Mn

J L S

1 6,6 7,0 103 2 6,5 56 5 0 7 17

2 7,3 6,6 88 1 5,8 52 6 1 5 21

3 6,9 7,3 83 0 6,2 55 1 0 4 20

4 5,8 9,1 96 1 7,9 58 2 0 2 23

5 4,9 9,4 73 1 5,6 60 4 1 5 21

6 5,6 7,15 84 2 7,1 63 3 2 3 17

7 6,2 6,15 98 0 4,0 51 1 0 7 24

8 4,7 7,34 114 1 5,2 56 3 0 5 27

9 5,4 10,2 125 0 4,8 53 4 1 6 19

10 7,1 6,4 76 0 6,8 59 2 0 4 22

Norma 5,0 – 7,0 4,5 - 12 90-122 0 - 2 5,0-8,0 40 - 65 2,0 – 7,0 0 – 1,0 2,0 – 5,0 20 -

35

Xv 6,05 7,56 94 0,8 5,99 56 3,1 0,5 4,8 21,1

Sx 0,28 0,40 5,25 0,24 0,36 1,19 0,52 0,22 0,5 0,98

S 0,91 1,28 16,61 0,78 1,15 3,77 1,66 0,7 1,61 3,1

Hb – hemoglobinas; B – bazofilai; E – eozinofilai; Li – limfocitai; Mn – monocitai

Neutrofilai:

J – jauni neutrofilai granuliociati

L – lazdeliniai neutrofilai granuliocitai

S – segmentuoti neutrofilai granuliocitai

38

7 lentel÷ Karvių kraujo biocheminio tyrimo rezultatai ganykliniu laikotarpiu

Tyrimo duomenys Eil. Nr.

Bendrieji baltymai (g/l) Šarmų rezervas (mmol/l)

1 73,27 97

2 76,15 98

3 67,34 105

4 54,18 100

5 79,29 99

6 49,22 97

7 82,0 102

8 78,52 93

9 55,26 95

10 56,00 104

Norma 72 - 86 115 - 145

Xv 67,12 99

Sx 3,9 1,21

S 12,34 3,83

8 lentel÷ Šlapimo fizinių tyrimų rezultatai ganykliniu laikotarpiu

Eil.Nr Spalva Kvapas Konsistencija Skaidrumas

1 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

2 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

3 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

4 Gelsva Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

5 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

6 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

7 Gelsva Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

39

8 Gelsva Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

9 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

10 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

9 lentel÷ Ganyklinio laikotarpio biocheminių šlapimo tyrimo rezultatai

Eil. Nr. pH Ketonai

(mmol/

l)

Gliuko

z÷

Baltymai

(mg/dl)

Eritr. Leuk. Bilirubi

nas

Urobilin

ogenas

Nitritai Santy

kinis

tankis

1 9,0 0 - 0 - - - - - 1,015

2 8,6 0 - 0 - - - - - 1,025

3 8,0 27,0 - 3,15 - - - - - 1,01

4 8,1 0 - 0 - - - - - 1,03

5 8,5 0 - 2,25 - - - - - 1,021

6 8,9 18,0 - 0 - - - - - 1,02

7 8,4 0 - 0 - - - - - 1,05

8 8,6 0 - 1,45 - - - - - 1,022

9 8,7 0 - 0 - - - - - 1,012

10 8,2 0 - 0 - - - - - 1,029

Xv 8,5 4,5 0,69 1,02

Sx 0,1 3,07 0,36 0,003

S 0,32 9,72 1,17 0,01

40

3.2. Ganykliniu laikotarpiu atliktų tyrimų analiz÷

Karvių klinikinio tyrimo rezultatai nurodyti lentel÷je. Pulsas beveik siekia viršutinę

fiziologinę normą - 74,1 kartai per minutę, o kv÷pavimas viršija normos ribas 36,1 kartai per

minutę (rezultatams gal÷jo tur÷ti įtakos stresas patirtas atliekant tyrimo manipuliacijas)

Temperatūra yra fiziologin÷s normos ribose ir siekia 38.4° C (norma – 37,5-39).

Analizuojant kraujo morfologinio tyrimo rezultatus, matoma, kad eritrocitų kiekis

kraujyje yra fiziologin÷s normos ribose ir siekia 6,05 1012/l, o normos riba yra 5,0 - 7,0 1012/1.

Leukocitų kiekis kraujyje yra vidutiniškas lyginant su norma (4,5 — 12 109/l) ir siekia 7,56 109/1.

Bazofilai ir eozinofilai yra taip pat fiziologin÷s normos ribose ir siekia: bazofilai - 0,8 (norma 0-2),

eozinofilai - 5,99 (norma 5-8). Neutrofilai svyruoja normos ribose, o limfocitų ir monocitų kiekis

kraujyje taip pat fiziologin÷s normos ribose, limfocitų 56, kuomet norma yra 40 - 65, o monocitų -

3,1, kuomet norma yra 2 – 7.

Vertinant melžiamų karvių ganyklinio laikotarpio kraujo biocheminio tyrimo

rezultatus, matoma, kad bendrųjų baltymų kiekis nežymiai sumaž÷jęs, siekia 67,12 g/l.

Fiziologin÷s normos riba yra 72 — 86 g/l. Hemoglobino norma yra 90 — 122 g/l, o tirtų karvių

buvo 94 g/l, tad hemoglobinas yra normos ribose. Šarmų rezervo kiekis kraujyje yra sumaž÷jęs ir

siekia 99 mmol/1, kuomet norma yra 115 - 145.

Visų karvių šlapimo fizinių savybių tyrimo rezultatai yra labai panašūs, tik spalva

skiriasi nežymiai. Analizuojant duomenis, matyti, kad šlapimo spalva svyruoja nuo gelsvos iki

geltonos. Visų karvių šlapimas skaidrus, vandeningas, be nuos÷dų, būdingo rūšiai kvapo.

Analizuojant šlapimo biocheminio tyrimo rezultatus, matoma, kad keletui karvių yra

baltymų ir ketoninių kūnų pagaus÷jimas šlapime, tod÷l būtų galima įtarti nežymią, subklinikinę

ketozę. Ketoninių kūnų koncentracija šlapime sudaro 4,5 mmol/1, o baltymų koncentracija

šlapime sudaro 0,69 mmol/1. Šlapimo pH yra 8,5 ir neviršija fiziologin÷s normos ribų. Santykinis

tankis 1,02 (norma 1020- 1,045).

Apibendrinant ganyklinio laikotarpio tyrimų rezultatus, matoma, kad didel÷ dalis

rodiklių yra fiziologin÷s normos ribose, išskyrus du parametrus iš šlapimo biocheminių savybių.

Nežymiai kraujyje buvo padid÷jęs baltyminių ir ketoninių medžiagų kiekis. Didel÷ dalis tirtų

karvių yra gana aukšto produktyvumo, ir kliniškai sveikos, š÷rimo racionai sudaryti optimaliai,

kad karv÷s su pašaru pasisavintų reikiamą kiekį mikroelementų ir vitaminų sveikatingumui

užtikrinti.

41

3.3. Atliktų tyrimų rezultatai tvartiniu laikotarpiu 10 lentel÷ karvių klinikio tyrimo rezultatai tvartiniu laikotarpiu

Eil.

Nr.

Temperatū

ra

Kv÷pavimas

(k/min)

Pulsas

(K/min)

Rumen veikl.

(k/2min.) Įmitimas

1 38,1 31 74 3 Geras

2 38,5 32 78 4 Geras

3 37,9 25 69 3 Vidutinis

4 38,1 27 67 3 Geras

5 37,8 30 79 3 Vidutinis

6 38,3 29 74 5 Geras

7 37,8 31 65 4 Vidutinis

8 38,1 33 71 4 Vidutinis

9 38,0 27 73 3 Geras

10 37,9 32 82 4 Geras

Norma 37,5 - 39 10--30 50 – 80 4--5

Xv 38,4 29,7 73,2 3,9

Sx 0,03 0,82 1,71 0,21

S 0,12 2,62 5,41 0,69

11 lentel÷ Karvių kraujo morfologinio tyrimo rezultatai tvartiniu laikotarpiu

Neutrofilai

Nr. Erit.

0*1012/l

Leuk.

0*109/l Hb B E Li Mn

J L S

1 5,05 8,6 102 2 3 54 4 1 3 36

2 4,15 9,8 87 1 5 36 1 0 1 34

3 4,18 8,5 115 0 7 42 4 0 2 28

42

4 4,31 8,7 75 0 8 37 2 1 2 26

5 5,23 9,4 79 3 6 58 3 2 4 34

6 5,12 10,3 91 2 4 45 1 3 1 32

7 4,13 8,6 79 0 4 58 3 0 0 32

8 4,36 9,5 81 0 6 60 2 0 0 24

9 5,09 7,4 89 2 5 35 3 1 1 31

10 4,22 10,1 93 1 7 32 5 0 0 38

Norma 5,0 – 7,0 4,5 - 12 90 - 122 0 - 2 5,0-8,0 40 - 65 2,0 – 7,0 0 – 1,0 2,0 – 5,0 20 - 35

Xv 4,58 9,09 89,1 1,1 5,5 45,7 2,8 0,8 2,5 31,5

Sx 0,14 0,27 3,84 0,34 0,49 3,43 0,41 0,32 0,45 1,39

S 0,47 0,88 12,15 1,1 1,58 10,86 1,31 1,03 1,43 4,4

Hb – hemoglobinas; B – bazofilai; E – eozinofilai; Li – limfocitai ; Mn – monocitai

Neutrofilai:

J – jauni neutrofilai granuliociati

L – lazdeliniai neutrofilai granuliocitai

S – segmentuoti neutrofilai granuliocitai

12 lentel÷ Karvių kraujo biocheminio tyrimo rezultatai tvartiniu laikotarpiu

Tyrimo duomenys Nr.

Bendrieji baltymai (g/l) Šarmų rezervas (mmol/l)

1 81,26 128

2 75,81 109

3 67,43 131

4 78,22 103

5 89,35 107

6 93,09 100

7 67,29 102

8 71,28 112

43

9 91,18 105

10 68,34 114

Norma 72 - 86 115 - 145

Xv 78,33 111,1

Sx 3,17 3,36

S 10,05 10,65

13 lentel÷ Šlapimo fizinių tyrimų rezultatai tvartiniu laikotarpiu

Nr. Spalva Kvapas Konsistencija Skaidrumas

1 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

2 Gelsva Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

3 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

4 Gelsva Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

5 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

6 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

7 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

8 Gelsva Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

9 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

10 Geltona Būdingas rūšiai Vandeninga Skaidrus

14 lentel÷ Tvartinio laikotarpio biocheminių šlapimo tyrimo rezultatai

Eil. Nr. pH Ketonai

(mmol/

l)

Gliuko

z÷

Baltyma

i (mg/dl)

Eritr. Leuk. Bilirubi

nas

Urobili

nogenas

Nitritai Santy

kinis

tankis

1 9,0 0 - 0 - - - - - 1,018

2 8,6 0 - 0 - - - - - 1,020

3 8,0 0 - 3,15 - - - - - 1,025

4 8,1 0 - 0 - - - - - 1,22

44

5 8,5 0 - 02,25 - - - - - 1,025

6 8,9 0 - 0 - - - - - 1,017

7 8,4 0 - 0 - - - - - 1,027

8 8,6 0 - 1,45 - - - - - 1,018

9 8,7 0 - 0 - - - - - 1,015

10 8,2 0 - 0 - - - - - 1,020

Xv 8,5 4,5 0,69 1,02

Sx 0,1 3,07 0,36 0,00

S 0,32 9,72 1,17 0,03

3.4. Tvartiniu laikotarpiu atliktų tyrimų analiz÷

Analizuojant melžiamų karvių, tvartinio periodo klinikinį tyrimą, matoma kad pulsas

yra arti viršutin÷s ribos - 73,2 kartai per minutę, o kv÷pavimo dažnis telpa normos ribose (29,7

kartai per minutę). Temperatūra yra fiziologin÷s normos ribose ir siekia 38,5 C ( norma 37,5 —

39).

Vertinant kraujo morfologinio tyrimo rezultatus, matosi, kad eritrocitų kiekis

kraujyje yra žemiau fiziologin÷s normos ribos (4,58 mln/l), norma yra 5,0 - 7,0 mln/l. Leukocitų

kiekis kraujyje yra vidutiniškas lyginant su normos riba (4,5 - 12 tūkst/1) ir siekia 9,09 tūkst/1.

Bazofilai ir eozinofilai yra taip pat fiziologin÷s normos ribose ir siekia, bazofilai 1,1 (norma 0 - 2),

o eozinofilai — 5,5 (norma 5 — 8). Neutrofilai svyruoja normos ribose, o limfocitų ir monocitų

skaičius kraujyje taip pat fiziologin÷s normos ribose, limfocitų 45,7 (norma 40 — 65), o monocitų

—2,8 (norma 2 – 7).

Analizujant tvartinio laikotarpio kraujo biocheminio tyrimo rezultatus, matoma, kad

bendrųjų baltymų kiekis yra normos ribose ir siekia 78,33 g/l, o fiziologin÷s normos riba yra 72 —

86 g/l. Hemoglobino kiekis kraujyje siekia 89,1 g/l, ir šis rodiklis yra žemiau normos ribos, kuri

yra 90 122 g/l. Šarmų rezervo kiekis kraujyje yra sumaž÷jęs ir siekia 111,1 mmol/1, o norma yra

115 — 145 mmol/1.

Šlapimo fizinių savybių rezultatai visų karvių panašūs, ir skiriasi tik kai kurių tirtų

karvių šlapimo spalva. Analizuojant duomenis, matyti, kad šlapimo spalva svyruoja nuo geltonos

iki gelsvos. Visų karvių Šlapimas vandeningas, skaidrus, be nuos÷dų, būdingo rūšiai kvapo.

Vertinant šlapimo biocheminio tyrimo rezultatus, pasteb÷tina, kad visi parametrai yra

45

normos ribose, išskyrus šlapimo santykinį tankį, kuris yra 1,02 ( norma 1,020 - 1,045). Šlapimo

pH yra nežymiai padid÷jęs 8,5, o norma yra 7,2 — 8,2.

Apibendrinant karvių tvartinio laikotarpio tyrimų rezultatus, matome kad tyrimų

rodikliai yra fiziologin÷s normos ribose, o pagal tai galima spręsti, jog tirtos karv÷s yra kliniškai

sveikos, nepaisant jų didelio produktyvumo, š÷rimo racionai sudaryti optimaliai, kad karv÷s su

pašaru pasisavintų reikiamą kiekį mikroelementų ir vitaminų reikalingą sveikatingumui užtikrinti.

46

4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

1. Laikymo sąlygos yra pakankamos karvių sveikatingumui užtikrinti;

2. Atlikus karvių klinikinį tyrimą - sveikatos sutrikimų nenustatyta;

3. Ištyrus paimtus m÷ginius - daugumos karvių kraujyje yra sumaž÷jęs šarmų rezervas bei

bendrųjų baltymų kiekis ganykliniu laikotarpiu;

4. Kraujo ir šlapimo biocheminio tyrimo rezultatai yra fiziologin÷s normos ribose.

Rekomenduotina karvių gul÷jimo vietas nuolat kreikti kraiku, kad butų sumažintas

šilumos atidavimas į aplinką, reguliariai valyti m÷šlo takus, siekiant apsaugoti gyvulius nuo nagų

ligų susirgimų, kurių atsiradimui didel÷s įtakos turi m÷šle esantys mikroorganizmai.

Rekomenduotina du kartus metuose atlikti karvių vitaminizaciją A, D, E grup÷s vitaminais.

47

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bakutis B., „Gyvulininkyst÷s patalpų mikroklimatas"// Kaunas 2006 (35 P.) 2. Bakutis B., „Gyvulių auginimo sąlygų įtaka sveikatingumui" // Kaunas 2007 (127 P.) 3. Bleizgys R., Kavol÷lis B., Jukna Č., Bakutis B., Žakas F., „Galvijų laikymas šaltuose tvartuose" //Kaunas 1999 (32 P.) 4. Burža P., Žentelyt÷ L., „Gyvulių fiziologija" // Vilnius 1983 (350 P.) 5. Collier R. J., Breede D. K., Thatcher W.W., „Influences of environment and its modification on dairy animal health and production" // 1982 6. Donald E. Thrall. Texbook of veterinary diagnostic radiology. Fourth edition. W. B. Saunders company. 2002. Pennsylvania 7. Hartung J. (eds) Wathers C. M. Charles D. R. Environment and Animal Health. Livestock housing . CAB International. 1994 8. Jensen P., Toates F.M., „Stress as a stat÷ of motivational systems“ // 1997 9. Jeroch H., „Žem÷s ūkio gyvulių ir paukščių mitybos fiziologin÷s reikm÷s“// Kaunas 2004 (168 P.) 10. Jukna Č., Jukna V., „M÷sinių galvijų auginimas" // 2004 (134 P.) 11. Juraitis J., Kulpys J., „Pašarų gamyba" // Kaunas 2003 (327 P.) 12. Klimien÷ I.,Špakauskas V., Sakys P., Užtrūkusių, apsiveršiavusių ir pareze po apsiveršiavimo sergančių karvių kraujo serumo biocheminiai rodikliai" // Veterinarija ir zootechnika 2001 13. Kulpys J, „Šienainio gamyba" // Ferma 2007/6 14. Laugalis J.,Karvių didžiojo prieskrandžio anaerobin÷s mikrofloros ir fermentacinių procesų tyrimai“// Kaunas 2004 15. Masiulien÷ R. „Biocheminių ir morfologinių kraujo rodiklių analiz÷ intensyvios pieno galvijininkyst÷s sąlygomi" // Magistrantūros studijų baigiamasis darbas, Kaunas 2001\, 16. Nordhuizen J., P.. „Dairy lard Health and Production Management Practice in Europe"// Ultrech 2001. 17. Stankūnien÷ V., Tacas J., Mišeikien÷ R., „Pieno ūkio savininkui" // Kaunas 2008 (256 P.) 18. Sutkevičius J., „Veterinarin÷ klinikin÷ diagnostika" // Kaunas 2003 (489 P.) 19. Schwarz and Ettle., „ Einsatz von lebenden hefen in der milchviehfutterung“ 2001 20. Žilaitis V., „ Biotechnologijų pritaikymo perspektyva veterinarin÷je medicinoje“// Kaunas 2006 (51 P.) 21. Žilaitis V., „Karvių bandos sveikatingumo vertinimas“// Mano ūkis 2008/10 22. Whitelok L., „Mastito profilaktika – pieno kokyb÷s gerinimo pagrindas“// 2005 23. http://www.donoryste.lt/main.php/id/7/lang/1 (prieiga per interneta 2012-11-15)

24. http://www.valstietis.lt/Pradzia/Naujienos/Zemes-ukis/Galviju-serimo-ypatumai

(prieiga per internetą 2012 12 15)

25. http://www.asu.lt/nm/l-projektas/ekologinisukis/94.htm (prieiga per internetą 2012-

10-23)