96 gamtos paveldas

Pasaulinės gamtos išteklių naudojimo ir gamtosaugos tendencijos XiX a. ir XX a. Pradžioje

gamtos išteklių naudojimas šiuo laikotarpiu senesnių kultūrų, tan-kiau apgyventose ir intensyviau besivystančiose šalyse įgavo nau-jus kiekybinius ir kokybinius bruožus: itin paspartėjo anksčiau bu-vusių natūralių ar pusiau natūralių teritorijų įsisavinimas ir gamtos išteklių – kraštovaizdžio, dirvožemių, laukinės augalijos ir gyvūnijos, naudingųjų iškasenų – naudojimas žmogaus reikmėms. Ypač ak-tyvūs buvo invaziniai kolonizavimo procesai, gerokai pakeitę ne tik planetos gamtą, bet ir jos demografinę struktūrą, skirtingų žmoni-jos kultūrų paplitimo ribas, rasių pasiskirstymą bei patį žmogaus ir gamtos santykių pobūdį. Prisiminkime tik šiaurės ir Pietų amerikos indėnų, australijos aborigenų, daugelio sibiro tautelių fizinį ir kul-tūrinį naikinimą, jų gyvenamosios aplinkos transformacijas. greta paprastai gyvavo plėšikiškas gamtos išteklių naudojimas1.

jau XViii a. atsirado pirmieji atskirų gamtinių išteklių rūšių ra-cionalaus naudojimo principai, kurie XiX a. pirmaisiais dešimtme-čiais išaugo į racionalaus gamtinių išteklių naudojimo teorijas, bandančias sujungti naudojimo ir apsaugos klausimus į vieningą sistemą. Bene anksčiausiai pasirodė ir greitai europoje išplito „normalaus miško“ sąvoka ir normalaus miško naudojimo teorija, neaplenkusi ir mūsų krašto miškų2. jos praktiniam įgyvendinimui prireikė miškų resursų inventorizavimo ir miškotvarkos projekta-vimo darbų. kauno ir Vilniaus gubernijų valstybiniuose miškuose ši sistema buvo diegiama XiX a. antroje pusėje, o užnemunėje ir klaipėdos krašte – netgi nuo XiX a. pradžios3.

Bene sparčiausiai ir moderniausiai tobulėjo medžioklės įstaty-mai. atsirado teisiškai apibrėžti draudžiami medžioklės būdai ir medžioklės terminai atskiriems medžiojamiems gyvūnams, drau-džiamos medžioti gyvūnų bei paukščių rūšys, „naudingų“ ir „žalin-gų“ gyvūnų apibrėžimai, medžioklės plotų savininkų teisė išieškoti medžiojamos gyvūnijos padarytos žalos jų žemės ar miškų ūkiui atlyginimo. daugelio šalių įstatymais įteisinta detalizuota adminis-tracinė ir baudžiamoji atsakomybė už medžiojimo tvarkos pažeidi-mus, priimta daugelis kitų su medžiokle susijusių normatyvų, pvz., leistinas kanopinių žvėrių tankumas miškų ar laukų ploto vienete, minimalus žemės plotas, kuriame galima organizuoti medžioklę, konkretūs leistini atskirų žvėrių ar atskirų vietovių sumedžiojimo normatyvai. Buvo įteisinta ir tobulinama licencinė medžioklės sis-tema, įkurtos specialios valstybinės struktūros medžioklės įsta-tymams įgyvendinti ir jų taikymui kontroliuoti arba šios funkcijos pagal specialius reglamentus pavestos jau esamoms policinėms ar inspekcinėms struktūroms. tokie sprendimai davė teigiamų re-zultatų stabdant laukinės gyvūnijos nykimą.4;5

Pirmuosius tvirtesnius žingsnius žengė ir apl inkos terš imo regul iavimas. mat jau ne tik miestų augimas, anglies naudo-jimas šildymo tikslams, šiukšlių deginimas, dulkėtos, be kieto grunto gatvės, kanalizacijos trūkumas ar visiškas jos nebuvimas,

bet ir pramonės intensyvėjimas, ypač chemijos pramonės atsi-radimas, padidino jau ir anksčiau buvusią gyvenviečių ir fabrikų aplinkos taršą suodžiais, pelenais, sieros anhidridu, angliarūgš-te bei įvairiomis dulkėmis, naujomis labai nuodingomis atlieko-mis: švinu, variu, cinku ir kt. apie XiX a. vidurį kai kur fabrikai jau įpareigojami statyti į atmosferą išmetamų cheminių junginių gaudymo įrenginius, pradėtos nustatinėti kenksmingo jų veikimo zonos, kuriose jie įpareigojami išpirkti žemes ir pan. taip pat atsi-rado aktai, reguliuojantys ir buitinių atliekų tvarkymą 6.

tačiau besivystanti pramonė, vis didėjantys transporto – sau-sumos ir vandens – srautai „užbėgdavo už akių“ priimamoms prie-monėms, ir taršos klausimai ėmė įgauti vis svarbesnę reikšmę, o kartu pasirodė tarptautinis gamtosaugos problemų reguliavimo poreikis ir netgi „sudygo“ pirmieji globalizacijos daigai. tad natū-ralu, kad XiX a. antroje pusėje pasirodė pirmieji tarptautiniai susi-tarimai atskirais gamtosaugos klausimais. artėjant XX a. viduriui, problemos gilėjo ir gausėjo. iškilo geriamojo vandens kokybės bei kiekybės klausimai, atsirado triukšmo tarša, dirvožemio užterštu-mas trąšomis bei įvairiais chemikalais, aplinkos tarša naujomis medžiagomis, įskaitant radioaktyvias atliekas7. kartu atsirado gi-lesnių, platesnių mokslinių tyrimų ir ekologinių procesų bei ryšių analizės poreikis. maždaug nuo 1930 m. pasaulyje prasidėjo in-tensyvus ekologijos mokslo vystymasis, atvedęs prie naujo gam-tosaugos problemų supratimo, naujų teisės aktų priėmimo ir prak-tinės veiklos pokyčių. šie procesai galų gale žmoniją atvedė prie kompleksinio požiūrio į aplinkos apsaugą ir subalansuotos plėtros teorijos atsiradimo, specializuotų mokslo, mokymo ir valdyto struk-tūrų kūrimo, tikslinio ar programinio priemonių finansavimo8.

Verta pažymėti, kad gamtosaugos idėjų stimuliavimas, o ir praktinių priemonių atsiradimas bei vėlesnis jų formalizavimas paprastai kilo iš apačios, rėmėsi atskirų išprususių ir išsimoksli-nusių entuziastų veikla ir su gamta susijusiomis v isuomeninė -mis organizaci jomis. gamtosaugos idėjas pradžioje gal net nesąmoningai kėlė ir vystė žinomų ir senų draugijų – įvairių šalių geografų organizacijos, pradėjusios kurtis dar XVii–XViii amžiais, kiek vėlesnės, bet savo pradžią datuojančios XiX a. gamtos mylė-tojų, gyvūnų globos, miškininkų, ornitologų ir pan. visuomeninės organizacijos, pradžioje veikusios atskirose šalyse, o vėliau sėk­mingai vysčiusios ir tarptautinį bendradarbiavimą9.

Bene pirmasis „gamtos paminklo“ sąvoką 1819 m. apibrėžė įžymusis vokiečių gamtininkas aleksandras Humboltas. Pagal šį apibrėžimą gamtos paminklai reiškė tokias augalų ir gyvūnų rūšis, kurios atitinkamoje vietovėje tampa retomis ir dėl apsau-gos nuo galutinio jų išnykimo reikia taikyti specialias priemones. Vėliau šį pirminį apibrėžimą pats a. Humboltas ir kiti gamtininkai gerokai išplėtė – apėmė daug platesnę gamtinių objektų nomen-klatūrą bei platesnį ir įvairesnį saugojimo priežastingumą10,11. sisteminiu požiūriu išbaigta, formaliai įteisinta ir turinti institucinę

algirdas Brukas

lIetUvos gamtos paveldo apsaUga 1795–1940 m.

97 gamtos paveldas

priežiūrą gamtos paminklų apsaugos sistema Prūsijoje jau funk-cionavo XX a. pirmame dešimtmetyje. jaV, kaip sparčiai besi-vystanti šalis, ne tik greitai pasigavo europoje gimusias idėjas, bet ir iš karto ėmė ieškoti priemonių joms realizuoti. Čia vis pla-čiau rado vietą mintys ne vien apie retų, kuo nors svarbių ar uni-kalių objektų apsaugą, bet ir platesnių teritorijų, sudarančiųjų tų objektų gyvenamąją aplinką, apsaugą. taip palaipsniui vystėsi mintis dėl didelių saugomų teritorijų atsiradimo reikalingumo.

Po nemenkų debatų įvairiose valdžios institucijose pirmosios saugomos teritorijos oficialiai įsteigtos jaV pirmoje XiX a. pusėje. 1832 m. jaV senatas pripažino karštuosius Vidurinio arkanzaso šaltinius valstybės nuosavybe ir juos paskelbė „visuomenės labui ir džiaugsmui“ naudojamu parku. Po to nacionaliniai parkai, apiman-tys kiek didesnes teritorijas bei įvairius landšaftus, florą ir fauną, ėmė plisti visoje šalyje. Buvo įkurti parkai įvairiais tikslais. galiau-siai susiformavo tvirtas mokslinis įsitikinimas, jog saugomų teritorijų vertė nėra matuojama atskirų gyvūnų ar augalų rūšių retumu ar gausumu, o pirmiausia – jose išlikusiais natūraliais pirmykščiais kraštovaizdžiais ir savaime besireguliuojančiomis augalijos ir gyvū-nijos populiacijomis. Pirmasis šiuos kriterijus atitinkantis jeloustou-no (Yellowstone) nacionalinis parkas buvo įkurtas 1872 m. ir užėmė beveik 9 tūkst. km² plotą (mūsų populiariojoje literatūroje dažnai šio parko įkūrimo data nurodoma kaip nacionalinių saugomų teri-torijų gimimo metai). galiausiai atskirose šalyse įsitvirtino skirtingos saugomų teritorijų sampratos, skirtingas atskirųjų jų rūšių teisinis statusas bei apibrėžimai. saugomos teritorijos imtos skirti ir speci-alizuoti pagal jų steigimo tikslus arba pagal taikomų apribojimų bei režimo pobūdį. kūrėsi kiek skirtingos jų klasifikavimo sistemos, ne visai sėkmingai bandytos derinti tarptautiniais susitarimais12.

europoje modernios sampratos saugomos teritorijos imtos steigti XiX a. antroje pusėje. Bene pirmąja tokia teritorija gali-ma laikyti Fontenblo miško parką Prancūzijoje. šis parkas, kaip

saugoma teritorija – rezervatas, valstybės dekretu buvo formali-zuotas 1861 m.13

tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo arba, dar tiksliau – iki XX a. 3­iojo dešimtmečio, saugomų teritorijų kūrimas europoje nebu-vo labai intensyvus, reikalavo daug mokslinių diskusijų ir teisinių klausimų sprendimų. matyt, pagrindinis trikdis kurti saugomas teritorijas europoje buvo valstybinių žemių stoka ar netgi jų ne-buvimas. tuo tarpu pavieniai išsilavinę stambieji žemvaldžiai kūrė privačias saugomas teritorijas. Vis dėlto dažniausiai jos buvo sietinos su medžioklės interesais ir pradėjusiu populiarėti safariu kolonijinėse žemėse.

užbaigti šį skyrelį norėtųsi trumpai apžvelgiant buvusią padėtį etnografinės lietuvos aplinkoje. aptariamuoju laikotarpiu lietuva buvo įjungta į carinės imperijos sudėtį su kiek skirtingais režimais užnemunėje ir likusioje lietuvos dalyje. carinėje imperijoje domė-jimasis gamtosauga ir saugomomis teritorijomis XiX a. antroje pu-sėje šiek tiek atsiliko nuo kitų didžiųjų Vakarų valstybių. Pirmasis privatus rezervatas rusijoje buvo kurtas 1874 m. Falsf­Feino dvare aksanija nova. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau skaičiuojama per dvi dešimtis valstybinių ir privačių saugomų teritorijų nuo kamčiat-kos iki vakarinių imperijos sienų. arčiausiai dabartinės lietuvos respublikos buvo įsteigti 1910 m. ornitologinis draustinis Vaiku sa-lose estijoje ir botaninis draustinis 1912 m. moricsaloje, lat vijoje. taip pat buvo kelios saugomos teritorijos į pietus nuo etnografinės lietuvos: prie Vorkslos upės, Volynės gubernijos Potockių dvare Piliavoje, miškas prie dikankos Poltavos srityje. rezervato režimas nuo seno tebebuvo dalyje Belovežo girios, kaip imperatoriškos medžioklės vietos. Čia buvo saugoma didžiausių europos žvėrių – stumbrų – populiacija. apskritai didesnė pusė carinių saugomų teritorijų dar buvo skirtos carų ir didikų medžioklėms14.

Po Pirmojo pasaulinio karo iš artimiausių kaimynų daugiausia saugomų teritorijų steigė lenkija: nuo 1920 iki 1925 metų joje buvo

nemunas prie Punios piliakalnio. alytaus r. 1998. algimanto kunčiaus nuotrauka. iš „žiemgalos leidyklos“ rinkinių

98 gamtos paveldas

įsteigta 9 nacionaliniai parkai ir per 70 kitokių (dabartine samprata draustinių tipo) saugomų teritorijų. sovietinėje rusijoje nuo trečiojo dešimtmečio pradėta rūpintis gamtos paminklais, kiek vėliau pra-dėtos steigti ir saugomos teritorijos. Vokietijoje, lat vijoje ir estijoje, kaip minėjome, gamtosauginė veikla vienokius ar kitokius mastus jau buvo įgavus prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir buvo tęsiama toliau.

lietuva, deja, šiame fone sugebėjo išlaikyti „paskutinių pago-nių europoje“ įvaizdį ir savo saugomų teritorijų kurti neskubėjo.

sPartaus lietuVos gamtinių išteklių nYkimo laikotarPis

nepaisant skaudaus lietuvos­lenkijos valstybės nepriklausomy-bės praradimo 1795 metais, XiX amžius, palyginti su praėjusiais keturiais šimtmečiais, apėmusiais ir lietuvos valstybės klestėjimo laikus, pasižymėjo daug spartesniais gyventojų augimo tempais. gyventojų tankumas 1 km² išaugo ne mažiau kaip trigubai, netgi priimant domėn du sukilimus ir XiX a. antroje pusėje suintensyvė-jusią emigraciją. mat šiuo laikotarpiu jau nevyko tokie alinantys karai, kaip ankstesniais šimtmečiais, nebuvo negailestingų maro epidemijų bei pandemijų siautėjimų. o baudžiavos panaikinimas skatino ūkio vystymąsi, kūrėsi pramonė, žmonėms atsirado įvairių pasirinkimo galimybių. Bet spartesniam gerovės ir ūkio augimui trukdė labai smarkiai pasijutęs žemės stygius. Bežemių skaičius labai išaugo, ir tai, greta vengimo eiti į caro rekrūtus, tapo svar-biausia emigracijos priežastimi. jos kryptys ėjo į šiaurės vakarinę imperijos pusę ir į Vakarus – tolimąjį amerikos žemyną. iš viso iš lietuvos, pagal s. Vaitekūną, 1795–1914 metais emigravo apie 622 tūkst. gyventojų. iš jų į lietuvą sugrįžo apie 17–18 proc., arba 108–110 tūkst., emigrantų. taigi buvo prarasta ne mažiau nei pusė milijono gyventojų15. socialiniu požiūriu – galbūt neigiamas reiš-kinys, gamtosauginiu požiūriu – teigiamas, nes pristabdė gam-tos išteklių naudojimą ir neprivedė iki labai tankiai apgyventose šalyse pasireiškusių problemų. Vis dėlto gamtinių išteklių būklės rodikliai anuometinėje lietuvoje labai suprastėjo. lietuvos miškin-gumas (dabartinėse šalies ribose) Pirmojo pasaulinio karo metais jau buvo nukritęs žemiau nei 20 proc., o pagal tuometines ribas, t. y. be Vilniaus krašto, net nesiekė 17 proc. Patikimesni duomenys apie lietuviškų carinės rusijos gubernijų miškingumo kaitą statisti-koje aptinkami maždaug nuo XiX a. vidurio. kaip keitėsi lietuviškų gubernijų miškingumas cariniu laikotarpiu, nurodoma 1 lentelėje.

1 lentelė. miškų kiekio kaita lietuviškose carinės rusijos imperijos gubernijose, tūkst. dešimtinių*

gubernija metai1795 1845 1868 1890 1900 1914

kauno 935 858 837 736 708 607Vilniaus 2122 1944 1276 1020 1132 993suvalkų nerasta

duomenųnerasta duomenų

1063 295 300 220

iš viso ≈ 4200** ≈3900** 3176 2051 2140 1820

šaltiniai: 16, 17

* 1 dešimtinė atitinka 1,092 ha.** mūsų ekspertinis vertinimas

Ypač sparčiai mažėjo privatūs (didikų ir dvarininkų) miškai, kurie tuo laikotarpiu buvo tapę dominuojančia nuosavybės for-ma. daugeliui dvarininkų tuomet stigo pinigų. lengviausia buvo juos „paimti“ iš miškų. nukirtus, nebuvo rūpinamasi atkūrimu. Priešingai – derlingesnėse vietose dirbama žemė buvo gerokai

brangesnė nei miškas. laukti užaugant naujo miško daugelis „neturėjo laiko“, jo reikėjo apie 100 metų. tad, siekiant padidinti savo valdų vertę bei pajamas iš jų, daug greičiau atsipirkdavo jas paversti dirbamomis žemėmis.

mažėjant miškų plotams ir gausėjant gyventojams, sparčiai nyko ir medžiojamoji fauna. XiX a. lietuvoje galutinai buvo išnaikinti el-niai, meškos, erniai, bebrai, sunyko briedžių ir šernų populiacijos, gulbės, gervės ir labai sumažėjo kitų stambiųjų paukščių – tiek dėl medžiojimo, tiek dėl visuotinai gyvavusio kiaušinių rinkimo.

antroje XiX a. pusėje – 1888 m. priimtas miškų įstatymas bei medžioklės įstatymai turėjo daug pozityvių elementų, nukreiptų laukinės augalijos ir gyvūnijos apsaugai bei racionaliam naudoji-mui. tačiau jų įgyvendinimas ėjosi sunkiai. sakykime, miškų įstaty-mas numatė visai gerą miškų kirtimo apimčių nustatymo metodą, galėjusį užtikrinti ilgalaikį nealinantį ir tolygų visų miškų naudoji-mą. taip pat pirmą kartą buvo išskirti apsauginiai miškai vėjo ir vandens erozijai jautriose vietose. Čia plynas miškų kirtimas buvo visiškai uždraustas. Įstatymas bandė riboti ir miškų vertimą dirba-momis žemėmis, tačiau praktiškai dauguma jo reikalavimų buvo įgyvendinti tik valstybiniuose miškuose18. tuo tarpu dvarininkai, užėmę vadovaujančius postus miškų tausojimo komisijose, suge-bėjo draudimus apeiti. Privačiuose valstiečių miškeliuose, jei val-dos dydis neviršijo 15 dešimtinių, jokie apribojimai išvis nebuvo taikomi, ir savininkai juose galėjo daryti, ką panorėję. tad naujoji pažangi tvarka praktiškai buvo įgyvendinta tik valstybiniuose ir labai nedidelėje dalyje privačių miškų. todėl regiono lygyje miškų naikinimas ir miškingumo smukimas vyko beveik tokiais pačiais tempais, kaip ir prieš priimant pažangų miškų įstatymą19.

Panaši padėtis buvo ir su gyvūnijos išteklių naudojimu. me-džioklės įstatymai (1871, 1886) įtvirtino visai pažangias, dauge-lyje europos valstybių pasiteisinusias nuostatas. Buvo apribota daugelio sparčiai nykstančių žvėrių ir paukščių medžioklė, nu-statyti trumpi medžiojimo terminai ir kt. tačiau visa tai tapo la-biau teoriniais lozungais, o ne praktiniais rezultatais. griežtiems reikalavimams prižiūrėti tiesiog nebuvo reikiamų pajėgų. juolab kad, prisibijant 1831 ir 1863 metų sukilimų, tie patys medžioklės įstatymai apribojo visuomeninių medžiotojų organizacijų kūrimą-si lietuviškuose ir lenkiškuose regionuose20.

Baudžiavos panaikinimas, spartesnis ūkio vystymasis, pra-monės atsiradimas ir gyventojų gausėjimas nulėmė daug spar-tesnę nei ankstesniais laikais kraštovaizdžio kaitą. Be miškingu-mo mažėjimo, bene svarbiausias veiksnys, padaręs įtaką krašto-vaizdžio kaitai, – žemdirbystės technologijų kaita, prasidėjusi po baudžiavos panaikinimo ir ypač kaimų skirstymas į vienkiemius. sodybų sklaida visoje teritorijoje, įskaitant anksčiau nuošalėje buvusius kampelius, be abejo, stipriai paveikė laukinę augaliją ir gyvūniją. štai kaip apie XiX a. antros pusės ir XX a. pradžios pokyčius žmonių gyvenime ir gamtoje rašo žymus to meto etno-grafas mykolas katkus (1852–1944) savo „Balanos gadynėje“:

„augdami maudėmės ažytėje. Pačioje giliausioje vietoje buvo didelis akmuo, prie kurio galėdavome prieiti tik tada, kai vanduo nusekdavo. šiandien ažytė sausa. <...> kitėjo ir gyvoji gamta. se-niau, eidamas vilnijančiu javų lauku, žmogus nuolat girdėjo griežlių, putpelių ir vyturių giesmes; einant ganyklomis ir pievomis, pempės pradėm apie jį sukindavo, krykštaudamos „gyvi, gyvi“, šlaituose ne-apsieidavo be lakštingalų; gryčios ir klėties pastogėse, ant kiekvie-nos gegnės įlipdyta būdavo po kregždės lizdą. netoli gadynė, kad tie paukšteliai galės visai pranykti iš mūsų krašto. svietui padaugė-

99 gamtos paveldas

jus, kaimams į viensėdijas išsikrausčius, kiekviena lauko kertelė kas dieną yra lankoma žmonių. ne tiek žmonių lankymas, kiek šunų ir kačių bėgiojimas neduoda paukšteliams ant žemės perėtis. lakš-tingalos ir kregždės ėmė vengti mūsų krašto. <...> Pamažu pranyko iš upių vėžiai – ir tiems kas nepatiko. Pamažėjo ir kenksmingų gyvių. <...> štai nuo XiX a. pusės buvo panaikinta baudžiava, svietas ir kaimas ėmė važinėti į miestus ir ameriką uždarbio. <...> sugrįžta gi į kaimą kitokie. jiems ima netikti butas, gyvenimas, aprėdas ir kita. šią jų nuomonę pateisina atsiradusieji dirbtuvių gaminiai, kurie, pa-lengvindami būvį veržte veržiasi žmonėms į rankas, kaip va: degtu-kai, lempos, šakės, plūgai, spyruoklinės akėčios, vinys, medvilniniai audiniai, knygos ir kita. <...> gyvenimas mūsų bočių stovėjo vietoje, kol jiems švietė balanos žiburys; atsiradus kitai šviesai, gyvenimas justelėjo ir po šiai dienai judėti nesustoja...“21

miškingumui sumažėjus, o žemės naudmenų kiekiui išaugus iki anksčiau nebuvusių dydžių, neišvengiamai suintensyvėjo erozijos procesai. lengvose smėlio dirvose, labiausiai paplitusiose pietry-čių lietuvoje, įsigalėjo vėjo erozija (defliacija), o kalvotose vietose – vandens erozija. lietuvoje nupustytų ir toliau žemdirbystei netinka-mų smėlynų jau pradėjo atsirasti XViii a., o XiX a. viduryje jų kiekiai, neskaitant pajūrio, jau siekė tūkstančius hektarų. jie kėlė rūpesčių ne tik žemdirbiams, bet ir miškininkams, kurie smėlynams sutvirtinti buvo priversti naudoti karklus, tai liudija nemaža konkrečių duome-nų Vilniaus–kauno gubernijos žemdirbystės ir valstybės turtų mi-nisterijos valdybos cirkuliaruose22. Vladislovas sirokomlė jau XiX a. viduryje, aprašydamas savo kelionę nemunu, vaizdingai nupiešė geltonuojančius bekraščius smėlynų plotus merkinės apylinkėse ir kitose vietovėse. jų negalėjo nepastebėti ir mūsų dailės klasikas m. k. Čiurlionis savo garsiajame triptike „raigardo slėnis“.

atgavus nepriklausomybę XX a. 3­iojo dešimtmečio pradžio-je, miškų departamentas suskaičiavo, jog vien valstybiniame

miško fonde, be klaipėdos ir Vilniaus krašto, buvo 2,3 tūkst. ha pustomų smėlynų. Privačiose žemėse jų buvo gerokai daugiau – apie 14 tūkst. ha. Į šį plotą neįskaičiuoti Varėnos karinio poligono smėlynai, priklausę krašto apsaugos ministerijai, ir klaipėdos kraštui priklausę kuršių nerijos bei pajūrio nesutvirtinti smėlynai. taigi judančių smėlynų plotas XX a. pradžioje lietuvoje siekė ne mažiau kaip 25 tūkst. ha. absoliuti jų dauguma iki XX a. vidurio jau buvo užsodinti mišku ir tapo pamiršti23.

XiX a. antroje pusėje lietuvoje buvo atlikti bene didžiausi gam-tos pertvarkymo darbai, apėmę beveik visą kuršių neriją. Buvo sutvirtinti pustomi smėlynai keliuose tūkstančiuose hektarų, apso-dinant juos svetimžemėmis medžių rūšimis – kalninėmis pušimis.

XiX a. antroje pusėje, augant bežemių valstiečių skaičiui ir trūkstant ganyklų bei pievų, praktiškai dauguma žemapelkių ir tarpinio tipo pelkių naudota šienauti ar bent galvijams ganyti. artėjant XX a., atskirose lietuvos vietose ėmė trūkti medienos kurui arba ji buvo pernelyg brangi. tad gerokai išaugo durpių naudojimas kurui, jas daugelyje plotelių iškasant rankiniu būdu. galvijų ganymas ir šienavimas padėjo apsaugoti pelkes nuo apaugimo mišku. jau cariniais laikais prasidėjo pelkynų tyrimo ir inventorizavimo darbai. tačiau pelkių plotus dabartinės lietu-vos teritorijoje galima nustatyti tik apytikriai. XiX a. pabaigoje jų bendras plotas galėjo sudaryti 400–450 tūkst. ha. iš šio kiekio beveik 300 tūkst. ha galėjo turėti pramoninę reikšmę. žemapel-kės ir tarpinio tipo pelkės užėmė apie pusę visų pelkynų. nedi-delė jų dalis buvo nusausinta, ir vargu, ar daugiau kaip 20 proc. buvo apaugusios mišku. Po nepriklausomybės atkūrimo valsty-bė perėmė daugumą durpynų24. žemės ūkio ministerijos miškų departamente buvo įkurtas specialus padalinys, kuriam pavesta rūpintis durpynų tyrinėjimais, jų paruošimu nuomai ir eksploata-cijai, nes daugumą produktyvių durpynų valstybė pasiliko savo

minijos slėnis ties kartena. kretingos r. 1991. algimanto kunčiaus nuotrauka. iš „žiemgalos leidyklos“ rinkinių

100 gamtos paveldas

žinioje. 1937 m. iš 65,2 tūkst. ha ištirtų durpynų 45,8 tūkst. ha pri-klausė valstybei, ir tik 16,4 tūkst. ha (23,4 proc.) buvo privatūs25.

XXi a. pradžioje, pagal oficialią žemės fondo apskaitą, pelkės teužėmė 145,4 tūkst. ha. Vadinasi, palyginti su padėtimi, buvusia prieš 100 metų, pelkių mūsų krašte sumažėjo net 3 kartus. tai bene sparčiausiai ir nuosekliai mažėjusių žemių kategorija XX a. antroje pusėje. Per tą laiką pelkės apaugo miškais ir kita sume-dėjusia augalija. gana dideli jų kiekiai buvo nusausinti, sukultū-rinti ir paversti pievomis ar ganyklomis. suprantama, kad jokių panašių radikalių procesų XiX a. negalėjo būti. galbūt keliolika ar keliomis dešimtimis tūkstančių hektarų galėjo sumažėti ban-dant jas nusausinti, kaip darė kai kurie dvarininkai, arba vietomis joms užaugant miškais. tačiau visiškai tikėtina, kad periodo pra-džioje pelkių plotai sudarė 450–500 tūkst. ha.

2 lentelėje pateikiame kai kuriuos svarbesnius žemių katego-rijų rodiklius 1900 m. suprantama, teisingiau būtų 1900­uosius lyginti su 1800­aisiais metais, tačiau to laiko patikimesnių duo-menų apie žemių kategorijas neradome, išskyrus mūsų jau na-grinėtus apytikrius miškų kiekius.

2 lentelė. žemių kategorijų būklė 1900 metaisžemių kategorija, mato vnt. kiekisBendras plotas, mln. ha / proc. 6,52 / 100žemės ūkio naudmenos, tūkst. ha / proc.

4380 / 67,2

Iš jų:ariamos žemės ir sodai, hapievos ir ganyklos, ha

28301550

miškai, proc. 18,8infrastruktūra (užstatytos teritorijos ir keliai), proc. 3,0Vidaus vandenys, proc. 3,4Pelkės, proc. 6,0krūmynai, proc. 1,2Pažeista ir nenaudojama žemė, proc. 0,4kaimo sodybų skaičius, tūkst. vnt. 350

šal t in ia i : Žemės ūkio metraštis 1918–1924, carinių Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijų 1907–1914 m žemdirbystės ir valstybės turtų valdybos cirkuliarai ir statistiniai leidiniai, VMI archyvo medžiaga. Bendras plotas ir žemės ūkio naudmenų dydžiai perskaičiuoti absoliučiais dydžiais, dabartinės Lietuvos ribose, o kitų naudmenų kiekiai surinkti iš įvairų, kartais prieštaringų, statistinių šaltinių, išanalizuoti ir ekspertiniu vertinimu pateikiami tik procentais.

žemės ūkio naudmenos 1900 m. užėmė net 67,2 procento. Pa-lyginti su dabartiniu metu – XXi a. pradžia, jų prieš šimtmetį buvo net 896 tūkst. ha daugiau. toks beveik milijono hektarų skirtumas mūsų mažam kraštui yra labai reikšmingas. jis leidžia manyti, kad tuometiniai žemės ūkio naudmenų kiekiai buvo pasiekią savo mak-simumą, ir greičiausiai jų didėjimas vyko visą XiX a., o ypač spar-tus buvo antroje jo pusėje, panaikinus baudžiavą. sumedėjusia augalija apaugę plotai (miškai ir krūmynai) vos siekė penktadalį teritorijos. Be to, visuose stambiuose miškų masyvuose buvo dau-gybė išsimėčiusių mažyčių kaimelių ir viensėdijų. akivaizdu, kad iki XX a. pradžios žemės ūkio naudmenų rezervai buvo visiškai išsemti, žemės ūkio reikmėms buvo iš dalies (ganiavai bei šienavi-mui) naudojami miškai, krūmynai bei pelkės. nenaudojamos ūkiui buvo tik stipriai pažeistos: nuplautos, nupustytos žemės. tačiau reikia nepamiršti, kad anuomet žemė naudota gerokai ekstensy-viau negu dabar. Pievos ir ganyklos dabar nesiekia ir 0,5 mln. ha, o XiX a. pabaigoje šių naudmenų buvo net 3 kartus daugiau (750

tūkst. ha pievų ir 770 tūkst. ha ganyklų). taigi gamtos atžvilgiu tuometinės naudmenos buvo mažiau agresyvios.

XiX a. pabaigoje apie 87 proc. visų gyventojų gyveno kaime. kaimo sodybų, pagal apskaitą, buvo apie 350 tūkst. jų skaičius labiausia didėjo po baudžiavos panaikinimo, intensyvėjant ūkiui ir didėjant gyventojų kiekiui. galima spėti, kad periodo pradžio-je sodybų galėjo būti apie 250 tūkstančių. Be gyventojų tankumo didėjimo ir šiokio tokio miestų augimo, infrastruktūrai reikalingų žemių didėjimui įtaką darė ir XiX a. antroje pusėje sukurtas gele-žinkelių tinklas. tad galima spėti, kad statiniais, keliais ir geležin-keliais užimtos teritorijos kiekis per XiX a. padidėjo maždaug nuo 2,0–2,5 proc. iki 3,0 proc. tačiau infrastruktūrai reikalingi žemės plotai, nors ir santykinai sparčiai didėjo, bet jos įtaka gamtai ne-buvo tokia drastiška, kaip XX a. infrastruktūros. Pastaroji labiau keičia kraštovaizdį, labiau teršia aplinką ir sudaro nepalankias są-lygas daugumai augalų ir gyvūnų rūšių. o tankus senųjų sodybų, smulkių kelių bei takų tinklas ir netgi geležinkeliai mažiau teršė aplinką ir sudarė mažiau nepalankias ir mažiau pavojingas sąly-gas augalijai bei gyvūnijai nei šiuolaikinė urbanizacija, šiuolaikinės autostrados ir kitos komunikacijos linijos.

Vandenų kiekio pokyčiai negalėjo būti reikšmingi, nes stam-besni sausinimo darbai ir gruntinio vandens lygio svyravimai buvo nedideli. upių natūralumui tuomet neigiamą įtaką darė gau-sios smulkios užtvankos, intensyvus rąstų plukdymas (mažuose upeliuose) ir sielių plukdymas bei laivyba didesnėse upėse. ta-čiau tai nepalyginti su XX a. pokyčiais – mažųjų upelių masiniu kanalizavimu, visuotine vandenų tarša trąšomis ir buitinėmis bei gamybinėmis nuotekomis, nemuno patvenkimu, kauno marių ir kitų didelių vandens telkinių sukūrimu.

iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios lietuvoje praktiškai jau nebuvo išlikusių pirmykščių girių. dauguma miškų buvo ne vieną kartą kirsti ir vėl atsikūrę ar atkurti žmogaus. didžioji jų dalis, ypač esanti lengvose pietryčių dirvose, jau buvo lydiminės žemdirbystės metu naudota ir žemės ūkio kultūroms auginti. iš kitos pusės, miškų eksploatacija lietuvos giriose ilgus metus vyko pasirinktinių kirtimų pagrindu, kai buvo iškertami tam tikriems sortimentams tinkami medžiai. netgi ir įvedus XiX a. plynųjų kirtimų sistemą, lietuvoje niekada nekirsta nei skandinaviško, nei amerikietiško, nei rusiško tipo didžiulių plotų biržėmis. miškus intensyviai formavo gamtiniai stichiniai veiksniai – gaisrai, vėjai, ento­ ir fitokenkėjų invazijos. Pra-dėjus kultūrinį želdinimą, monokultūrų plotai irgi nebuvo dideli, o ir jos daugelyje vietų, išskyrus kai kurias pietryčių vietoves, greitai pasipildydavo savaiminiu žėlimu. tad ūkinėms reikmėms naudoja-mi miškai išsaugojo labai didelę savo natūralumo dalį.

Visai ūkinėms reikmėms buvo nenaudojama tik keletas į parkus pertvarkytų nedidelių miškų plotų pas dvarininkus ir miestų gyven-tojams skirtų miškų ploteliai, iš kurių irgi buvo formuojami parkai. Bene geriausi tokio miško pavyzdžiai – dabartinis Vingio parkas Vilniuje ir dalis Ąžuolyno kaune. Panašių miškų dar buvo prie ty-tuvėnų, šilutės, Pagėgių, Birštono ir kai kuriose kitose vietose. iš kitos pusės, gana daug dvarų parkų, nors jie buvo įkurti dirbtinai formuojant reljefą, vandens telkinius ir želdymui naudojant ne tik vietines, bet ir įvežtines rūšis, ilgainiui įgavo daug natūralumo, ne-atskiriamai susiliejo su vietine gamta ir tapo ne tik kultūros, bet ir gamtos paveldo objektais. Panašiai galima pasakyti ir apie galu-tinius kapitalinio gamtos pertvarkymo rezultatus kuršių nerijoje, tvirtinant slenkantį smėlį ir tūkstančiuose hektarų įveisiant introdu-kuotą kalninės pušies monokultūrą. žmogaus invazija sukūrė nau-

101

ją aplinką ir naujus biotopus (nesikišant žmogui, kuršių nerija būtų buvus visai kitokia), kurie ilgainiui tapo lyg ir visai natūralūs ir rado tarsi savaiminį ryšį su išlikusiais pirmykštės gamtos fragmentais. Be abejo, nerija tapo unikaliu paminkliniu objektu, tarpusavyje be-veik idealiai jungiančiu gamtos ir kultūros vertybes.

Pastarieji mūsų samprotavimai pagrindžia tą nuomonę, kad, nepaisant itin suintensyvėjusio gamtinių išteklių naudojimo po-būdžio aptariamu laikotarpiu, lietuvos gamta nebuvo labai nu-skurdinta, kaip tai atsitiko daugelyje kitų šalių. joje ne tik išliko senų, bet atsirado nemaža naujų paminklinių objektų ir vertingų pusiau natūralių teritorijų tinkamų saugomoms teritorijoms kurti.

mokslinių tYrimų, Visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenYBių Vaidmuo iki Pirmosios saugomos teritorijos atsiradimo

nors, būdama carinės imperijos sudėtyje, lietuva saugomų te-ritorijų kūrimo srityje buvo palikta užribyje, o ir gamtosauginės minties vystymuisi nebuvo didelių galimybių, vis dėlto galime su-rasti ir keletą pozityvių dalykų.

Visų pirma reikia pažymėti mokslinės minties vystymąsi, kuris buvo susijęs su Vilniaus valstybinio universiteto (VVu) funkcio-navimu. gamtosaugos ir ekologijos moksliniai pagrindai atsirado ir išaugo ant geografijos, botanikos, zoologijos mokslų pamatų, kurie VVu buvo pakankamai aukšto lygio. jau XViii a. pasirodė reikšmingų j. sniadeckio ir j. lelevelio darbų.

XiX a. pradžioje prasidėjo lietuvos topografinis kartografavi-mas. topografiniai žemėlapiai buvo reikalingi carinės imperijos karinei mašinai, tačiau be jų nebuvo įmanoma ir daugelio gam-tos mokslų raida. Be Vilniaus valstybinio universiteto, lietuvos gamtines sąlygas ir išteklius dar tyrė karaliaučiaus, rygos, Pe-terburgo, tartu mokslinių centrų tyrinėtojai: a. giedraitis, H. kele-ris, n. zografas, k. Weberis, B. dosas, e. remeris. tačiau šie au-toriai daugiausiai apsiribojo atskirų geografinės aplinkos kompo-nentų tyrimais. tyrimai suintensyvėjo po Pirmojo pasaulinio karo. 1924 m. Vokietijoje H. mortenzenas parašė apžvalginį (sintetinį)geografijos veikalą apie lietuvą. Po karo kauno universitete pra-sidėjo įvairūs geografiniai tyrimai, kuriuos vykdė: s. kolupaila, k. Bieliukas, s. olšauskas, k. sleževičius, Č. Pakuckas, j. da-linkevičius, a. Viliamas. Bene labiausiai su gamta besisiejančio-je augalų geografijos ir zoogeografijos srityse dirbo atitinkamai a. regelis ir t. ivanauskas; regionų geografijoje – k. Pakštas26.

Botaniniai tyrimai, kaip jau minėjome pirmoje rašinio dalyje, lietu-voje pradėti dar XViii a., o XiX a. įgavo reikšmingą tąsą. juos vykdė j. jundzilas, j. Volfgangas, s. gorskis, V. Beseris, g. Vižickis, a. ze-lencovas, a. kašarauskas, l. ivinskis, j. Fedoravičius ir kt. išskirtinį indėlį įnešė j. Pabrėža, 1843 m. išleidęs pirmąjį didelį botanikos veikalą lietuvių kalba „taislius auguminis“. nemažai lietuvos floros tyrimų atliko ir lenkijos, lat vijos, Prūsijos mokslininkai k. drimeris, k. lapčinskis, B. Hrineveckis, e. jančevskis, V. šaferis, k. kupferis, F. Buchholcas. Po Pirmojo pasaulinio karo botanikos darbai buvo tęsiami kauno ir Vilniaus universitetuose. Prie jų 3­ajame dešimtme-tyje buvo įkurti ir botanikos sodai. kaune 1923 m. – net 79 ha plote. kaune tyrimus vykdė P. matulionis, l. Vailionis, k. regelis, k. Brun-za, e. Purvinas, V. Vilkaitis, j. dagys, a. minkevičius; Vilniuje – V. sla-vinskis, j. movšovičius, j. tšebinskis ir kiti27.

zoologiniai tyrimai lietuvoje buvo pradėti XViii a. 1721 m. loty-nų kalba pirmasis lietuvos žinduolius aprašė g. zončinskis. XiX a. apie juos rašė: 3­ajame dešimtmetyje – e. eichvaldas, 5­ajame –

g. Belkė. Varliagyvius ir roplius pirmieji aprašė r. ladovskis (1804), e. eichvaldas (1830), l. tačianovskis (1860). s. B. jundzilas „trum-pajame zoologijos kurse“ (1807, lenkų kalba) pateikė trumpų su-sistemintų žinių apie lietuvos žinduolius, paukščius, roplius, varlia-gyvius, žuvis, vabzdžius. gėlavandenes ir kai kurias Baltijos jūros žuvis 1852 m. aprašė a. Pliateris. k. tyzenhauzas visuotinėje en-ciklopedijoje pateikė išsamius duomenis apie lietuvos paukščius (lenkų kalba). moliuskus pirmieji aprašė: B. dibovskis (1885, 1903), V. godlevskis (1885), o. melendorfas (1898), r. Hilbertas (1912), V. lindholmas (1914). augalines erkes aprašė s. gorskis (1837), s. ostrovskis (1919); šakotaūsius vėžiagyvius – j. Bovkevičius (1925), P. šivickis (1934); vandenines erkes – l. Čereška (1932), j. maniukas (1937) 28. šių mokslininkų darbai ne tik leido pažinti lietuvos gamtą, bet ir skatino gamtosauginės minties vystymąsi, sudarė prielaidas biologinės įvairovės dinamikai sekti.

tik XiX a. šimtmetyje panaikinta baudžiavinė priespauda, ben-dras socialinis ir ekonominis atsilikimas, galų gale aštrios vietinės problemos (nacionalinė priespauda, rusinimas, daugumos dvari-ninkų ir dalies dvasininkų sulenkėjimas, menkas daugumos žmonių išsilavinimas, lietuviškos raštijos draudimas) į pirmąją vietą kėlė ne gamtosaugos, o visai kitus klausimus. gamtosauginės minties žadi-nimas plačioje visuomenėje buvo menkas ir apsiribojo siauru išrink-tųjų ratu. sakykime, palyginti anksti atsiradusi gyvūnų globos drau-gija vienijo daugiausiai rusų tautybės kilmingas damas. kita vertus, toks liaudies švietėjas laurynas ivinskis, kuris irgi buvo aktyvus šios draugijos narys (1810–1881), savo populiariuosiuose kalendoriuo-se (1846–1852, 1855–1864, 1865–1867, 1878) lietuvos ūkininkams pateikė tam laikui visai pažangių ir vertingų gamtosauginių minčių. gamtos klausimus jis nagrinėjo ir 2 tomų knygoje „Prigimtumenė“ ir „Pasauga kiekvieno gyvo sutvėrimo“. tai buvo bene pirmieji po-puliarūs gamtosauginio turinio rašiniai. dalis šios medžiagos buvo atspausdinta minėtuose kalendoriuose, kurių tiražai tiems laikams buvo dideli – nuo 3 400 iki 8 000 egzempliorių29. aukštesnio pro-fesinio lygio vieną kitą informacinį straipsnį galima rasti periodiškai leistuose kauno–Vilniaus gubernijos Valstybės turtų ir žemdirbystės valdybos miškų ūkio cirkuliaruose.

tiriamųjų darbų apžvalgos pabaigai reikia pasakyti keletą žo-džių apie lietuvai, kaip apgyventam kraštui, labai svarbius gam-tinio­etnografinio pobūdžio tyrimus, atliktus ekspedicijų metu. Ypač reikšminga buvo konstantino tiškevičiaus (1806–1868) suorganizuota tiriamoji ekspedicija nerimi nuo ištakų Baltarusijo-je iki kauno, atlikta 1857 m., panaudojant specialiai ekspedicijai pastatytus laivus ir darbą vainikuojant knyga „Vilija ir jos krantai“ („Wilija i jej brzegi“)30. greta mokslinės medžiagos ir žemėlapių, knygoje randame taip svarbų jutiminį savo krašto gamtos ir žmo-nių suvokimą, būdingą vėlesniems mūsų krašto žymiems gamti-ninkams tadui ivanauskui, Česlovai kudabai, Viktorui Bergui.

kiek vėliau nemuną aprašęs Vladislovas sirokomlė atseikėjo gal kiek mažesnę romantikos dozę, bet paliko labai tikslų ne-muno ir jo apylinkės gamtos bei žmonių aprašymą, nupiešė tuo metu klestėjusio vandens transporto ir prekybos spalvingą pa-veikslą, be kurio mūsų praeities supratimas ir jos palikimo sau-gojimas būtų menkesnis31. taip pat reikšmingos buvo kultūros paveldui tirti skirtos ekspedicijos, ypač archeologiniai tyrinėji-mai, kuriuos XiX a. ir XX a. pradžioje vykdė d. Poška, a. kirkoras, k. ir e. tiškevičiai, a. spicynas, j. Basanavičius, t. daugirdas, a. šukevičius, l. kšivickis, tarpukario lietuvoje – V. nagevičius, P. tarasenka, j. Puzinas32. sunku pervertinti (nepaisant carizmo

gamtos paveldas

102 gamtos paveldas

sąlygomis neišvengiamo tendencingumo) ir Vilniaus archeogra-finės komisijos, veikusios 1864–1865 m., atrinkdavusios ir publi-kavusios senovinius teisės ir kitus aktus, tarp kurių pakliuvo labai reikšmingi gamtos bei kultūros paveldo objektų dokumentai bei aprašymai, taip pat 1855–1865 m. veikusios Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir kaune 1919 m. t. daugirdo iniciatyva įsteigtos Valstybinės archeologinės komisijos33.

Pozityvų vaidmenį suvaidino ir visuomeninės organizacijos. Vil-niuje 1867–1914 m. veikė rusijos geografų draugijos šiaurės vaka-rų skyrius, kuris išleido keletą knygų, turėjusių reikšmės ir gamtos pažinimui bei pirminiam gamtosaugos suvokimui, o nuo 1934 m. kaune buvo įsteigta jau pirmoji lietuviška geografinė draugija. 1873 m. rietave įsikūrė rusijos gyvulių globos draugijos skyrius, kiek vėliau atidaręs savo padalinius Vilniuje ir kaune, o nuo 1922 m. kaune veikė lietuvos gyvulių globos draugija. atskirais gamtosau-gos klausimais aktyviai reiškėsi t. ivanausko vadovaujama 1922 m. įsteigta taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugija, 1929 m. – lie-tuvos miškininkų sąjunga, 1931 m. – lietuvos gamtininkų draugija, vienijusi 150 narių ir nuo 1936 m. pradėjusi leisti žurnalą „gamta“.

Vis dėlto labiausiai ne tik prie teorinių gamtosaugos pradmenų atsiradimo, o ir atkaklaus praktinio jų diegimo gyvenime prisidėjo ir, galima sakyti, paskyrė tam savo gyvenimą profesorius tadas ivanauskas. jo mokslinė, visuomeninė, pedagoginė, švietėjiška ir praktinė veikla pradėjo formuotis dar cariniu laikotarpiu ir skrie-jančiu meteoru sužibėjo atkurtoje nepriklausomoje respublikoje. t. ivanausko iniciatyva ir aktyviai padedant miškininkui profesoriui Povilui matulioniui, dargi sunkiausiais 1919 m. priimtas sprendi-mas įkurti pirmąją lietuvoje gamtosauginio pobūdžio instituciją – gamtos tyrimo stotį su jos sudėtyje turinčiu atsirasti zoologijos muziejumi. tarp kitko, zoologijos muziejaus kolekcija buvo pradė-ta rinkti dar t. ivanausko tėvo, t. y. maždaug nuo 1861 m. ir iki 1919 m. jau buvo sukaupta tiek eksponatų, kad jiems atgabenti iš lebiodkos į Vilnių prireikė net 14 vežimų34. t. ivanauskui reda-guojant, nuo 1927 m. pradėtas leisti žurnalas „medžiotojas“, jam inicijuojant, nuo 1929 m. lietuvoje rimtais mastais pradėta žieduo-ti paukščius, kartu su kitais gamtininkais 1931 m. įsteigta lietuvos gamtininkų draugija, 1936 m. pradėtas leisti mokslinis žurnalas „gamta“, 1938 m. kaune įsteigtas zoologijos sodas. suprantama, tadui ivanauskui talkininkavo daug žmonių, atsidavusių gamtos reikalams, tarp jų ir įtakingi visuomenės bei valstybės veikėjai, be kurių palaikymo praktiniai sprendimai nebūtų priimti.

apie saugomų gamtos paveldo objektų išskyrimo reikalingumą lietuviškų gubernijų miškuose pirmą kartą užsimenama 1907 m. Valstybės turtų ir žemdirbystės valdybos cirkuliare35. tačiau, kad praktiškai tai būtų vykdyta, duomenų neteko aptikti. tik lenkijai po Pirmojo pasaulinio karo atitekusioje dalyje miškotvarkos planuo-se jau yra pažymėti gamtos paminklai, kuriems buvo priskiriami ypatingi medžiai, akmenys ir kt.36 jie buvo pažymėti ir klaipėdos krašto miškų planuose. o tarpukario lietuvoje 4­ojo dešimtmečio pradžioje saugomų teritorijų kūrimo klausimais atsirado pirmieji diskusiniai samprotavimai, o antroje dešimtmečio pusėje buvo imtasi ir konkrečių valdžios veiksmų, nors ir ne aukščiausiu, bet pakankamai reikšmingu lygiu. antai ketvirtame dešimtmetyje, švietimo ministerijai renkant medžiagą lietuvos žemės vardynui, dalyvavo ir lietuvos miškininkai. Buvo surinkta daug informacijos ne tik apie atskirų vietovių ir objektų miškuose vardus, bet ir apie buvusias gamtos bei etnokultūros vertybes37. 1936 09 04 miškų de-partamento direktorius a. rukuiža pasirašė aplinkraštį nr. 18424,

draudžiantį kirsti paminklinius medžius (medžius su rūpintojėliais, įvairiomis religinio pobūdžio stovylėlėmis bei koplytėlėmis) 38. tas pat direktorius 1937 04 20 išleido platesnį aplinkraštį, pavadintą „žinių apie gamtos paminklus rinkimo reikalu“, kuriame įpareigojo miškininkus pavasarinių revizijų metu surinkti duomenis apie vals-tybiniuose miškuose esančius išskirtinius medžius, medynus, miš-kus ir juose esančius akmenis, stulpus, piliakalnius, senkapius, šaltinius ir kt. bei užrašyti apie juos žinomus pasakojimus ir pa-davimus. kartu buvo nurodoma sudaryti ir atsiųsti į departamentą projektus gamtos paminklams prižiūrėti ir apsaugoti39.

spaudžiant t. ivanauskui ir kitiems gamtininkams bei prita-riant miškų departamento direktoriui a. rukuižai, žemės ūkio ministras s. Putvinskis­Putvis (kuris, tarp kitko, buvo aistringas medžiotojas, neabejingas gamtai žmogus, įkūręs miškų atkūri-mo fondą, medžioklės fondą, kuris naudotas ir gamtosauginiams tikslams, ir kaip sovietinių represijų auka miręs gorkio kalėjime40), priima sprendimą nutraukti valstybinio žuvinto ežero nuomą pri-vatiems žvejams ir skirti šią teritoriją paukščių apsaugai, uždrau-džiant ežere taip pat ir medžioklę. ežeras paliktas marijampolės urėdijos sudėtyje, jo apsaugai skiriant eigulį. taip nuo 1937 m. lietuvoje pradėjo funkcionuoti pirma oficiali saugoma teritorija su artimu rezervatui režimu. tai skatino ne tik t. ivanauską, bet ir kitus gamtininkus galvoti apie didesnio saugomų teritorijų kiekio įkūrimą. Įdomūs šia tema profesoriaus stepono kolupailos sam-protavimai ir pasiūlymai, išsakyti 1938 07 06 lietuvos miškininkų sąjungos suvažiavime perskaitytame pranešime. jo mintis gali-ma traktuoti kaip pirmąjį pasiūlymą dėl saugomų teritorijų tinklo suformavimo lietuvoje. Profesorius nesiorientavo į daug ir dide-lio ploto teritorijas. jis griežtai pasisakė už tai, kad „krašto ūkio ir gamtos grožio išsaugojimo interesai nebūtų supriešinami, o derinami“. taigi, s. kolupailos nuomone, pirmaeilis saugomų te-ritorijų, jo vadintų rezervatais, tinklas lietuvoje turėjo susidėti iš:

1) kuršių užmario,2) Punios šilo,3) žuvinto palios su ežeru,4) Platelių ežero Pilies salos,5) rubikių ežero Pilies sala,6) rubikių ežero salų ir pusiasalio,7) avilio ežero vienos kitos salos,8) luodžio ežero salos,9) ladakalnio kirdeikių apylinkėje,10) kamužės sąsmaukos molėtų apylinkėje41.deja, įdomias ir kartu diskusines ne tik šio profesoriaus min-

tis, bet visą pradėtą kūrybinį darbą nutraukė artėjantis antrasis pasaulinis karas. Po jo, praėjus sunkiems pokario metams, prasi-dėjo naujas gamtos ir kultūros paveldo apsaugos puslapis, kuris galėtų būti jau kito rašinio tema.

Pagrindiniai aPiBendrinimai

1. lietuvoje nuo nepriklausomybės praradimo 1875 m. iki antro-jo pasaulinio karo pradžios 1939 m. vis intensyviau buvo nau-dojami gamtiniai ištekliai: dirvožemio, vandenų, augalijos (ypač miškų bei pelkių), gyvūnijos; keitėsi žemėnaudos struktūra ir kraštovaizdis, labai pagausėjo sodybų, ūkinės veiklos nepaliestų teritorijų beveik nebeliko.

2. lėtai besivystanti pramonė, nespartūs urbanizacijos tempai, ekstensyvus žemės ūkio pobūdis ir gyventojų emigracija buvo žalingi šaliai socialine ir ekonomine prasme, bet padėjo daugelį

103

gamtinių kompleksų išsaugoti pusiau natūralios būklės ar bent ne-sukelti jų degradacijos, būdingos tankiai apgyventiems kraštams.

3. lietuvoje taikyta carinės rusijos gamtonaudos įstatymų bazė, nors ir turėjo nemažai pozityvių elementų ir nedaug be-siskyrė nuo europinės, bet jos praktinis įgyvendinimas dažnai būdavo probleminis, nemaža gamtonaudos dalis rėmėsi ne įsta-tymais, o papročiais, tradicijomis ir ūkine nuovoka.

4. esama socialinė ekonominė būklė ir ypač specifiški lietuvai dalykai – nepriklausomybės praradimas, ilgalaikis lietuviškos raštijos draudimas, praktinė rusinimo politika, daugumos dvarininkų sulen-kėjimas, nacionalinis atgimimas, vidurinio (daugiausiai – ūkininkų) sluoksnio sutvirtinimo politika dvarų sąskaita po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. – gamtosaugos klausimų nagrinėjimą ir saugomų teritorijų kūrimą neišvengiamai nustūmė į vėlesnius laikus ir nulėmė kai kurių buvusių kultūrinių vertybių, ypač dvarų kultūros, sunykimą.

5. lietuvoje šiuo laikotarpiu atlikti geografiniai, botaniniai, zo-ologiniai bei etnokultūriniai tyrimai ir kai kurių visuomeninių orga-nizacijų ir atskirų asmenybių veikla, nors ir vėlokai, bet sudarė prielaidas ekologijos ir gamtosaugos procesų pirminiam pažini-mui bei gamtosaugos idėjų formavimuisi, kurios pradėtos reali-zuoti 1937 m., įkūrus lietuvoje pirmąją šiuolaikinio tipo saugomą teritoriją žuvinto ežero pagrindu.

6. nors lietuvoje saugomų teritorijų kūrimas prasidėjo gerokai vėliau negu daugumoje europos šalių, ir, galima sakyti, šiuo atžvilgiu išsaugojome „paskutinių pagonių kontinente“ statusą, šalies gam-tovaizdžio ir gamtinių vertybių pažeidimai bei transformacijos buvo santykinai nedideli ir daugeliu atvejų kur kas mažesni negu tose ša-lyse, kurios savo saugojamų teritorijų sistemą sukūrė anksčiau.

N u o r o d o s1 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3, 1977, p. 614.2 antanaitis V., deltuvas r. Miškotvarka, 1988, p. 17–19.3 Lietuvos miškų metraštis XX amžius, 2003, p. 39.4 rachilin V.k. Obščestvo i živaja priroda, 1989, p. 35–53.5 Didžioji Lietuvos medžioklės knyga, 2003, p. 13–25.6 Lietuvos miškų metraštis XX amžius, 2003, p. 39.7 rachilin V.k. Obščestvo i živaja priroda, 1989, p. 149–158.8 ten pat, p. 159–169.9 ten pat, p. 170–175.10 ten pat, p. 189–191.11 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 4, p. 385.12 ten pat, p. 385.13 dasman raymond F. Development of a Classification System for Pro-tected Natural and Cultural Areas. second World conference of national Parks, Yeloweston and grand teton, 1972. morges, 1974, p. 386–398.

14 krasnitskij А. М. Problemy zopovednovo dela, 1983, p. 17–19.15 Vaitekūnas s. Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius, 2006, p. 85–95.16 arnold o. k. Ruskij les, s. Peterburg,1896, p. 40, 41, 45, 59.17 Lietuvos miškų metraštis XX amžius, 2003, p. 35.18 ten pat, p. 35, 36.19 ten pat, p. 29–35.20 Didžioji Lietuvos medžioklės knyga, 2003, p. 13–25.21 katkus m. Raštai, 1965, p. 7–11.22 Кuffеr Ė. Оrаnskоjе lesničestvo, Vilensko–Kovenskoje upravlenije zele-delija i gosudarstvennych imuščestv, cirkuliary, 1914.

23 Žemės ūkio ministerijos metraštis 1918–1924 m., 1927, p. 69.24 taujenis V. Mūsų pelkės – durpynai ir jų sunaudojimas, 1923, p. 5.25 Lietuvos miškų statistika 1937 m., 1939, p. 58, 59, 279–283.26 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 4, p. 60.27 ten pat, t. 3, p. 230.28 ten pat, t. 12, p. 453.29 Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1986, t. 2, p. 85.30 griškaitė r. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, 2009, p. 93, 105.

gamtos paveldas

31 sirokomlė V. Nemunas nuo versmių iki žiočių, 1933, p. 3 – 15.32 kulikauskas P., kulikauskienė r., tautavičius a. Lietuvos archeologijos bruožai, 1961.

33 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 1, p. 317.34 ivanauskas t. Aš apsisprendžiau, Vilnius, 1994, p. 207.35 Vilensko–Kovenskoje upravlenije zeledelija i gosudarstvennych imuš-čestv, cirkuliary, 1910, nr. 48.

36 Valst. miškotvarkos instituto archyvas, Vilniaus krašto miškotvarkos schemos, 1928.

37 ten pat, Žemės vardų anketų kopijos, 1930–1939.38 Mūsų Girios, 1936, nr. 8–9, p. 487.39 Mūsų Girios, 1936, nr. 4, p. 27040 Lietuvos žemės ūkis amžių sandūroje, 2005, p. 48.41 kolupaila s. lietuvos gamtos grožio apsaugos reikalu, Mūsų Girios, 1938, nr. 6–7, p. 329–332.

natural Heritage

algirdas Brukas

Protection oF litHuanian natural Heritage.1795–1940

summarythe article describes the development of usage of natural wealth and the environmental condition in lithuania from the beginning of the 19th century till the World War i and in a general way analyzes the world tendencies, especially the tendencies of the countries that had the greatest influence on our country. the greatest attention is paid to the development of natural resources – flora, fauna, agricultural lands, forests and landscape. there are also generalized the geographical, ethnocultural, botanic and zoological investigations of those times, the rudiments and development of ecology and practical works in this field till the establishment of the first modern protected territory in lithuania.

most important conclusions of the analysis and generalizations:1. From 1795 till the World War i the usage of the soil, fauna

and flora intensified very much in a quantitative sense. the woodedness of the country decreased by 20 per cent. Pasturage and haymaking spread in the whole territory including majority of the forests. However, the economic activities though widespread in the whole territory were not very harmful to nature as in other densely populated or colonial countries. there remained in lithuania many complexes from the natural or ethnocultural point of view.

2. Because of many specific social and economic factors after the restoration of independence in lithuania in 1918 the authorities were also not in a hurry to create protected territories. this situation as also the tsarist oppression of many years predetermined the decay of some cultural values, especially of manor culture including the parks and also the belated and incomplete knowledge of nature and cultural heritage of the country and search for rational management.

3. scientific research, educational and public activities of the naturalists and the establishment of some public organizations created preconditions for the formation of ecological ideas and spread and also for the appearance of first protected territories in lithuania right before the World War ii.

Valstybinis miškotvarkos institutasPramonės pr. 11A, lt­51324, kaunas

gauta 2009 09 10atiduota spausdinti 2010 11 15