ISSN 2029–0101. GImtaSaI kraštaS. 2008 mokslo darbai / etNoloGIja

Romualdas Apanavičius

LIETUVIŲ ETNINĖ MUZIKA: VIENBALSUMAS, DAUGIABALSUMAS IR KILMĖS KLAUSIMAI

AnotAcijA: Straipsnyje gvildenama lietuvių etninės muzikos vienbalsumo ir daugiabalsumo kilmės problema. Remdamasis pastarųjų metų lyginamųjų tyrimų duomenimis, autorius teigia, jog lietuvių etninė muzika papli-tusi dviem pagrindiniais plotais: vienbalsumu ir daugiabalsumu. Vienbalsė etninė muzika giedota pietryčių Lietuvoje, o daugiabalsė – šiaurės ir vakarų šio krašto dalyje. Vienbalsė muzika daug kuo sutampa su kaimy-ninių Šiaurės Europos tautų ir etninių grupių muzika, tuo tarpu daugiabalsei muzikai artimų atitikmenų nėra – jos yra tolimesniuose regionuose ir driekiasi į juodosios didžiosios rasės plotus. Keliama hipotezė, jog lietuvių etninės muzikos kilmė ir raida gali sietis su žmonijos ne tik kultūrine, bet ir biologine raida, todėl ši muzika vertintina kaip rimtas etninės istorijos šaltinis.

AnnotAtion: The article deals with the problem of researching the ethnic music of Lithuanians. Lithuanian ethnic music has spread in two main directions: monody and polyphony. Monody is the most characteristic feature of the ethnic music of southeastern Lithuanians. Polyphony is spread in northwestern Lithuania. The monody ethnic music has many equivalents in the music of all Northern Europides, while the contrapunctual polyphony and parallelism of northwestern Lithuanians has no other equivalents in the music of the Northern Europides and has many equivalents in the music of Negrides and Australoides. The hypothesis is proposed that the formation of two different styles of ethnic music among Lithuanians could have been linked with the process of divergence of the human races in the Late Paleolithic and Mesolithic period.

tikslAs – lietuvių etninės muzikos daugiabalsumo ir vienbalsumo kilmės problema.objektAs – lietuvių etninė muzika kaimyninių tautų, etninių grupių ir žmonijos etninės muzikos kontekste. MetodAi: lyginamasis, tipologinis, sisteminis, geografinio kartografavimo, retrospekcijos. RezultAtAi – iškeliama hipotezė, kad dviejų lietuvių etninės muzikos stilių – vienbalsumo ir daugiabalsumo

– ištakos, galimas daiktas, siejasi su žmonijos rasių išsiskyrimo laikotarpiu vėlyvajame paleolite ir mezolito pradžioje, o vietiniai savitumai – su Šiaurės europidų vietinės rasės mezolito pabaigoje ir neolito pradžioje susidarymu.

Pagrindiniai žodžiai: lietuviai, etninė muzika, daugiabalsumas, vienbalsumas, žmonijos rasės.key woRds: Lithuanians, ethnic music, polyphony, monody, races, human races.

Kražių apylinkės. Kelmės r. 1989. Algimanto Kunčiaus nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos” rinkinių

ĮVAdASLietuvių etninės muzikos vienbalsumo ir daugiabalsumo santykio klausimas dar tebėra neišgvildentas. J. Čiur-lionytė ir jos mokiniai bei pasekėjai mano, kad lietuvių etninei muzikai būdingiausias yra vienbalsumas. dau-giabalsumas laikomas vienbalsumo raidos vėlyviausiuoju laikotarpiu rezultatu. Taip pat manoma, kad šiam procesui padariusi įtaką ir akademinė muzika1.

Šio straipsnio autorius linkęs manyti kiek kitaip, nes dviejų stilių atsiradimą ir jų senumą laiko daug senes-niu, o patį procesą – sudėtingesniu, besisiejančiu su žmonijos biologine ir kultūrine raida. dar 1995 m. auto-rius, išnagrinėjęs geografinį vienbalsumo ir daugiabalsumo išsidėstymą, iškėlė mintį, kad vienbalsumas pietų ir rytų Lietuvoje gali būti rytų, o daugiabalsumas vakarų ir šiaurės Lietuvoje – vakarų baltų kultūros palikimas2. Pagal tai abu stiliai yra savarankiški, vienas nuo kito besiskiriantys ir atspindintys giminiškas, tačiau turinčias ir esminių skirtumų baltų kultūras. Autoriaus nuomonė buvo išplėtota ir vėlesniuose žmonijos rasių etninės muzikos tyrimuose, taip pat glaustai išdėstant ir lietuvių etninės muzikos vienbalsumo bei daugiabalsumo atsiradimo aplinkybes bei laikotarpius3.

Betiriant lietuvių etninę muziką nuodugniau, atsirado naujų duomenų, leidžiančių aiškiau iškelti hipotezę apie šios muzikos abiejų stilių atsiradimą ir jos sąsajas su žmonijos biologine ir kultūrine raida.

LIETuVIų ETNINėS MuzIKoS PLoTAI Išdėsčius visus turimus lietuvių etninės muzikos duomenis geografiškai, akivaizdu, kad mūsų tautos muzika ir šiandien, jau XXI a., dar tebėra išsidėsčiusi dviem pagrindiniais plotais: vienbalsumo ir daugiabalsumo. Šie plotai, įsidėmėtina, nesutampa nei su Lietuvos etnografinėmis sritimis, nei su lietuvių kalbos tarmių išsidėsty-mu, jie dalija visą kraštą į dvi beveik lygias sritis – šiaurės vakarų ir pietryčių.

Lietuvos vakaruose ir šiaurėje, Žemaitijoje, vakarų ir didesnėje rytų Aukštaitijos dalyje, taip pat šiaurės Su-valkijoje vyrauja daugiabalsumas. Čia giedotos ir dar dabar tebegiedamos vadinamosios paralelinės dainos, kai vedantįjį dažniausiai vieno dainininko atliekamą balsą visais melodijos vingiais lydi didesnis pritariančiųjų antruoju balsu būrys. Šitokių paralelinių dainų melodijos dažniausiai mažorinės, skamba aukštaisiais diatoni-nių dermių laipsniais. Reguliari ritmika būdingesnė rytų aukštaičių ir suvalkiečių dainoms, tuo tarpu žemaičių paralelinių dainų ritmika daug laisvesnė, nors pasitaiko ir gana reguliarios ritmikos dainų. Paralelinių dainų esmė ir visas jų grožis slypi antrojo stipresnio už melodiją balso pritarime. Be stipraus pritariančiojo antrojo balso šios dainos praranda visą savo grožį.

Šiaurės rytų Aukštaitijoje buvo itin savitas polifonijos židinys. Čia giedotos giesmės sutartinės ir grota kolek-tyvinio muzikavimo instrumentais: skudučiais (uždarų daugiavamzdžių dūdelių rinkiniu), daudytėmis (dviem trimis ilgais mediniais trimitais), ragais (keturiais penkiais mediniais trimitais). Giedamąsias sutartines skambi-no ir kanklėmis, švilpė dviem trimis lumzdeliais, liurlino dviem birbynėmis, netgi ožragiais. Polifoninės muzikos melodijos daugiausia mažorinės, nors yra ir minorinių, vyrauja diatoninės dermės, yra anhemitonikos (dermių, kuriose vengiami pustoniai, taip pat ir vien iš sveikų tonų – didžiųjų sekundų – susidedančių dermių) požymių. Ritmika itin griežta, reguliari, ji yra vienijantis visą polifoninį muzikos audinį elementas. Atliekama tik kolektyviai – bet koks atlikimas pavieniui neįmanomas.

1 pav. Lietuvių etninės muzikos plotai: 1 – vienbalsumas, 2 – paralelizmas, 3 – polifonija, 4 – heterofonija

1

2

3

4

Lietuvos pietuose ir rytuose, dzūkijoje, pietinėje Suvalkijoje ir rytų Aukštaitijoje – rytų aukštaičių švenčio-niškių plote, vyrauja vienbalsumas. Pietų Suvalkijoje jis gyvuoja kartu su paralelizmu, o rytų Aukštaitijoje – su heterofonija (kai keli atlikėjai gieda iš esmės vienbalsio stiliaus melodijas, protarpiais išsiskirdami į kelis balsus ir vėl į vieną balsą sueidami). Neretai heterofonija laikoma polifonijos atmaina, todėl rytų aukštaičių švenčioniškių dainos dažnai priskiriamos sutartinėms, nurodant bendrą su jomis plotą4. Autoriaus nuomone, heterofonija laikytina arba vienbalsumo atmaina, arba pereinamuoju tarp vienbalsumo ir daugiabalsumo sti-liumi, todėl tikru daugiabalsumu nelaikytina. Vienbalsės muzikos melodika daugiausia minorinė, nors pasi-taiko ir mažoro, vyrauja diatonika, ryškūs anhemitonikos, netgi pentatonikos (dermių iš penkių garsų, griežtai vengiant pustonių) požymiai. Ritmo požiūriu vienbalsė muzika labai laisva, nevaržoma, o reguliari ritmika būdingesnė kalendorinėms ir apeiginėms dainoms. Vienbalsę muziką atlieka ir pavieniui, ir kolektyviai. Kaip ir giedant daugiabalses dainas, didesnis atlikėjų skaičius vienbalsėms dainoms taip pat suteikia didesnio išraiškingumo ir įtaigos, ko mažiau būna, jas giedant vienam atlikėjui ( 1 pav.).

Visi sugretinimai ir apibūdinimai, taip pat autoriaus ankstesnių tyrimų duomenys rodo, kad du pagrindiniai lietuvių, kaip ir žmonijos etninės muzikos, stiliai negalėjo atsirasti vienas iš kito, kaip neretai yra teigiama (esą daugiabalsumas kilęs iš vienbalsumo), o susidarę savarankiškai, nes pagrįsti labai besiskiriančiomis savy-bėmis. Pavyzdžiui, daugiabalsumo pagrindą sudaro mažorinės dermės ir reguliari ritmika, ypač polifoninės muzikos, o vienbalsumas labiausiai siejasi su minoru ir laisvesne ritmika. Šias skirtingas savybes, sudaran-čias dviejų skirtingų etninės muzikos stilių pagrindą, galima paaiškinti fizikos ir muzikinės akustikos dėsniais. Visų pasaulio kultūrų etninės muzikos daugiabalsumas paremtas vadinamosios natūralios akustinės gamos virštoniais, susidarančiais kiekviename garse griežtai mažorine tvarka. Gamtoje minorinių sąskambių nėra5. Todėl daugiabalsės muzikos sąskambiai ir pati melodika visame pasaulyje daugiausia mažorinė. Ir atvirkščiai – vienbalsė muzika pasaulio kultūrose paprastai daugiausia pagrįsta minorinėmis dermėmis ir todėl šitokios minorinės melodijos kitais balsais dažniausiai nepalydimos, nes jas palydėti būna sunku arba ir visiškai neį-manoma. Taip pat reikia pažymėti, kad etninės muzikos dermių garsų santykiai su akademinės muzikos tem-peracija nesutampa. Etninė muzika visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, atliekama pagal akustinės gamos garsų santykių susidarymo dėsningumus, todėl tiksliai nustatyti melodijų dermes dažnai nėra lengva. Kartais netgi neįmanoma atskirti mažoro nuo minoro6.

LIETuVIų ETNINėS MuzIKoS LyGIAGRETėS ŠIAuRėS EuRoPoJEVienbalsė lietuvių etninė muzika formaliai niekuo nuo kaimyninių rytų slavų ir kiek toliau gyvenančių finougrų tautų muzikos nesiskiria. Visur vyrauja minoras, diatonika, akivaizdūs anhemitonikos, netgi pentatonikos po-žymiai, laisva ritmika, kuri kalendorinių ir apeiginių dainų – griežtesnė. Tokie patys kaip ir pietų bei rytų Lie-tuvoje melodikos modeliai, tik, žinoma, giedami kitomis kalbomis, driekiasi per Baltarusiją ir Rusiją, netgi iki Prieuralės. Labai glaudžiai siejasi ir ukrainiečių bei lenkų etninė muzika, ypač rytų lenkų. Pagal būdingiausius formaliuosius požymius lietuvių vienbalsė muzika siejasi ir su Skandinavijos germanų bei su šiaurės vokiečių etnine muzika (2 pav.).

Pietryčių lietuvių vienbalsumas turi labai plačias lygiagretes ir laikytinas Šiaurės europidų vienbalsės mu-

2 pav. Šiaurės Europos etninė muzika: 1 – vienbalsumas, 2 – heterofonija, 3 – polifonija, 4 – paralelizmas, 5 – burdonija, 6 – 7 – apytikrė vakarų, rytų ir šiaurės sričių skiriamoji riba

zikos sudedamąja dalimi. Būtent Šiaurės europidų muzikoje, autoriaus tyrimų duomenimis, kaip tik vienbal-sumas yra pagrindinis ir vyraujantis požymis. Taip pat akivaizdu, kad lietuvių vienbalsumas neatskirtinas nuo rytų ir netgi vakarų slavų (ypač rytų lenkų) vienbalsės muzikos. Skirtumai pastebimi ne pagal melodiką, o tik pagal kalbą. Gretinant melodijas, ribos tarp baltų ir slavų pasaulių išvesti neįmanoma. Būtent šitai kelia mintį, kad pietryčių lietuvių vienbalsumas gali būti kažkada buvusios baltų ir slavų bendrybės liekana. Ši buvusioji bendrybė iki mūsų dienų pastebima ir kalbotyros, etninės kultūros bei antropologijos duomenimis, ji apytikriai datuojama III tūkstantmečiu pr. Kristaus gimimą. Sąsajos su germanų muzikos formaliaisiais požymiais gali rodyti ir buvusios šiaurės indoeuropiečių bendrijos III tūkstantmečio pabaigos – II tūkstantmečio pradžios laikus. Kalbininkų ir archeologų teigimu, toji bendrija vienijo būtent baltus, slavus ir germanus.

Iš šito matyti, kad pietų ir rytų lietuvių vienbalsumas labai glaudžiai siejasi su visos Šiaurės Europos etninės muzikos vyraujančiu vienbalsumu ir gali būti Šiaurės Europos bendrijos, susidariusios vėlyvajame neolite, palikimas.

daugiabalsei lietuvių etninei muzikai, priešingai, artimesnių lygiagrečių Šiaurės Europoje nėra. Žemaičių, aukštaičių ir suvalkiečių giedamas paralelines dainas maždaug atitinka tik pietvakarių latvių iš Kuržemės etnografinės srities dainos. yra panašumo ir su rytų latvių iš Latgalos dainomis, tačiau pastebimi ir akivaizdūs skirtumai, nes latgaliai ir mažorinių, ir minorinių dermių melodijas, pritardami joms antru balsu, dažniausiai gieda ne aukštaisiais, kaip šiaurės ir vakarų lietuviai, bet žemaisiais dermių laipsniais, kaip kad dažniausiai vienbalses melodijas gieda pietų ir rytų lietuviai. Panašumo yra ir su pietryčių estų iš Setu etnografinės srities dainomis, tačiau jų melodijas, priešingai nei lietuvių dainų, dažniausiai veda ne viršutinis, bet apatinis bal-sas, todėl šių estų dainos neretai laikomos netgi burdoninėmis (kai vieno balso vedamai melodijai tęsiamu arba nuolat nedideliu santykiu besikeičiančiu balsu pritaria didesnis būrys). Paralelizmo požymiai, tačiau ne pačios paralelinės dainos dar pastebimi ir Rusijos Briansko bei Kursko srityse, tačiau šios kitų tyrinėtojų daugiabalsėmis laikomos dainos, kaip, beje, ir latgalių, autoriaus nuomone, artimesnės heterofonijai, nes jų melodijos, kaip ir latgalių dainų, dažniausiai irgi atliekamos žemaisiais dermių laipsniais (2 pav.).

daugiau jokių lygiagrečių lietuvių paralelinėms dainoms Šiaurės Europoje nėra. Nėra jokių lygiagrečių ir polifoninėms šiaurės rytų aukštaičių sutartinėms. Pasitaikanti rusų iš Belgorodo srities vokalinė polifonija į sutartines visiškai nepanaši, nes ten balsai, pritardami iš esmės vienbalsio stiliaus melodijoms, pinasi vadina-mąja „linijine“ (melodijų garsai išsidėsto paeiliui) tvarka, o sutartinių balsai – daugiausia natūraliosios akusti-nės gamos santykiais, t. y. „fanfariškai“. Sutampa tik Biržų krašto ir Belgorodo, Kursko sričių rusų bei Permės srities bei Komijos autonominės respublikos komių kaip skudučių polifoninių kūrinėlių atlikimas. Žvelgiant formaliai, skirtumai tarp šių tolimų šiaurės rytų Europos skudučiavimo židinių instrumentinio repertuaro yra labai menki, arba netgi jų iš viso nėra. R. Šimonytės-Žarskienės, ištyrusios instrumentinės polifonijos šiaurės rytų Europoje fenomeną, nuomone, šitokia muzika gali būti Šiaurės Europos etnokultūrinės bendrijos, dar neišsiskyrusios į atskiras etnines grupes, palikimas7.

Akivaizdu, kad lietuvių daugiabalsei paralelinei muzikai atitikmenų randame tik pietvakarių Latvijoje, panašumo – rytų Latvijoje ir pietryčių Estijoje bei Rusijos Briansko ir Kursko srityse. Gretinti lietuvių polifo-ninę vokalinę muziką beveik nėra su kuo: jei dar tam tikros lygiagretės pastebimos Belgorodo srityje, tai daugiau jokio netgi panašumo visoje Šiaurės Europoje nėra. Maždaug sutampa tik polifoninė instrumentinė

3 pav. Centrinės Europos etninė muzika: 1 – vienbalsumas, 2 – paralelizmas, 3 – dermės su padidintomis sekundo-mis, 4 – pentatonikos požymiai, 5 – apytikrė vakarų ir rytų sričių skiriamoji riba

kaip skudučių muzika, išlikusi tik trijose toli viena nuo kitos esančiose vietose. Vadinasi, šiaurės ir vakarų lietuvių daugiabalsumas yra ne Šiaurės Europos etninės muzikos taisyklė, o greičiau – išimtis, patvirtinanti bendrus europidų didžiosios rasės etninės muzikos paplitimo dėsningumus. Kaip rodo autoriaus tyrimai, būtent vienbalsumas yra visų europidų etninės muzikos taisyklė, o daugiabalsumas – akivaizdi išimtis: vienbalsumas paplitęs visur, tuo tarpu daugiabalsė muzika – tik savaimingomis uždaromis, neaprėpiamo vienbalsumo vandenyno apsuptomis salomis8.

LIETuVIų ETNINėS MuzIKoS LyGIAGRETėS CENTRINėJE IR PIETų EuRoPoJE Centrinėje Europoje nuo Britanijos salų ir Prancūzijos iki rytų Karpatų driekiasi didžiulė vienbalsumo su dau-giabalsumo salomis Alpėse ir vakarų Karpatuose erdvė9 (3 pav.). Centrinės Europos europidų vienbalsei etni-nei muzikai, kaip ir Šiaurės europidų, būdingi tie patys požymiai, būtent – minoras, diatonika, anhemitonikos ir netgi pentatonikos bruožai, tačiau melodijų sandara gana skirtinga. ypač smarkiai skiriasi ritmika. Centrinės Europos vakarinėje dalyje ji reguliari, griežta, pagrįsta dviem ritminėmis formulėmis: susidedančia iš triolių (trijų nuolat besikartojančių garsų) ir susidedančia iš duolių (dviejų garsų) su įvairiais šių formulių variantais. Ritmikos vaidmuo čia labai svarbus, ritmas yra bene pagrindinis etninės muzikos bruožas. Rytinėje Centrinės Europos dalyje ritmikos pagrindą sudaro irgi tos pačios dvi ritminės formulės, tačiau jos nėra tokios griežtos ir primena mazurkos, valso, polkos ritmus. yra ir gana nuosaikaus ritmo, panašaus į Šiaurės europidų ir netgi pietryčių lietuvių kalendorinių ir apeiginių dainų ritmiką, muzikos.

Tad, lyginant pietų ir rytų lietuvių vienbalsę muziką su Centrinės Europos muzika, pastebėtina, kad lygiagre-tės maždaug nustatomos tik pagal šios srities rytinės dalies vienbalsumą. Lygiagrečių nėra vakarinėje Centrinės Europos dalyje, kur vienbalsės etninės muzikos pagrindu yra griežta reguliari ritmika.

daugiabalsumas Centinėje Europoje, kaip jau buvo sakyta, paplitęs tik Alpėse ir vakarų Karpatuose – Ta-trų regione. Alpių tautų paralelinės dainos visos beveik vienodos (nors jas gieda pietų vokiečiai, pietryčių prancūzai, austrai, šveicarai), mažorinės, joms būdinga diatonika ir reguliari ritmika. dainas, kaip ir vakarų bei šiaurės Lietuvoje, gieda vedantysis melodinis balsas, kurį būriu lydi stiprus pritariantysis antras, kartais ir trečias balsas. Melodijos dažniausiai pagrįstos natūralios akustinės gamos virštoniais, tačiau, skirtingai nuo sutartinių, jos nėra „fanfarinės“ (kai nuolat kartojami gretimai esantys mažoriniai virštoniai), o surėdytos įvairiai išgiedant ne tik artimus, bet ir tolimesnius virštonius bei jų apvertimus. Šitokia Alpių regiono tautų paralelinių dainų melodika neretai vadinama „tirolietiška“, turint galvoje Tirolio slėnį Austrijoje, tačiau ji būdinga ir viso regiono dainoms.

Žvelgiant formaliai (pasitaiko ir neformalaus sutapimo), Alpių regiono tautų paralelinės dainos daug kuo su-tampa su tokiomis pat rytų ir vakarų aukštaičių bei suvalkiečių dainomis. Žemaičių paralelinės dainos labiau siejasi su Tatrų regiono dainomis. Slovakų ir pietų lenkų kalniečių huralių, kaip ir žemaičių, dainoms būdinga laisvesnė ritmika. Čia daug daugiau ne tik panašumo, bet ir sutapimo, ypač giedant vasaros ciklo šienapjū-tės dainas, nes Tatruose, kaip ir šiaurės vakarų Lietuvoje, paralelinių dainų melodika grįsta ne „fanfarine“ ar „tirolietiška“, bet nuosekliai išsidėstančių mažorinių dermių garsų tvarka. Beje, Alpių ir Tatrų regionų tautų paralelinėse dainose vienbalsei Centrinės Europos muzikai būdingų ritminių formulių nėra. Šių dainų ritmika iš esmės tapati šiaurės ir vakarų lietuvių paralelinių dainų ritmikai, ji sunkiai apibrėžiama įprastomis akademinės

4 pav. Pietų europidų etninė muzika: 1 – vienbalsumas, 2 – burdonija, 3 – polifonija, 4- paralelizmas

muzikos taisyklėmis.Centrinės Europos etninei muzikai visiškai nebūdinga polifonija – niekur nėra netgi šio stiliaus požymių.Belyginant lietuvių ir Centrinės Europos etninę muziką pastebėtina, kad labiausiai siejasi šiaurės vakarų lie-

tuvių ir Alpių bei Tatrų regiono tautų paralelinė muzika. Vienbalsė pietryčių lietuvių ir Centrinės Europos etninė muzika siejasi menkai. Galima teigti, kad ir šiandien pastebimi akivaizdūs ryšiai tarp šiaurės vakarų Lietuvos ir Alpių bei Tatrų regionų etninės muzikos. Šitokių ryšių beveik neįmanoma atsekti, gretinant pietryčių Lietuvos ir Centrinės Europos etninę muziką.

Panašiai atrodo ir lietuvių bei Pietų europidų vietinės rasės tautų ir etninių grupių muzikos lyginimas. Pietų eu-ropidų etninės muzikoje vienbalsumas irgi yra pagrindinis požymis, o daugiabalsumas pastebimas tik uždarose salose. Sąsajų, nors ir labai menkų, galima įžvelgti tik pagal ritmines figūras, kurios vienbalsėje muzikoje tokios pačios, kaip ir Centrinės Europos vakarinėje dalyje10 (kaip jau buvo sakyta, ritminės formulės, nors gana neryš-kios, pastebimos tik Šiaurės europidų kalendorinėse ir apeiginėse dainose), o Balkanuose – ir pagal apeiginių, kalendorinių ir darbo dainų melodijas. Paralelinės šiaurės vakarų lietuvių dainos daugiausia siejasi su šiaurės Pirėnų, kur gyvena gana uždara baskų tauta, pietų Alpių (pietryčių prancūzų, šiaurės italų, slovėnų, kroatų) ir šiaurės vakarų Balkanų (kur driekiasi Serbijos Vojevodinos etnografinė sritis) dainomis. Tačiau daugiausia bendrumo galima atsekti tarp lietuvių ir kroatų bei serbų iš Vojevodinos dainose. Likusių regionų dainos, kaip ir Centrinėje Europoje, su lietuvių dainomis siejasi tik bendriausiais požymiais, tuo tarpu kroatų ir serbų – sutampa netgi melodijų pagrindiniai vingiai ir antrojo balso palydėjimas. Apie šiaurės rytų aukštaičių sutartinių ir abchazų (vakarų Gruzija) polifoninių dainų sąsajas galima pasakyti tą patį, kaip ir jų bei Belgorodo srities rusų polifonijos sąsajas: siejasi tik pats polifonijos principas, bet tiesioginių atitikmenų nėra (4 pav.).

Akivaizdu, kad Pietų europidų, kaip ir Centrinės Europos europidų, etninė muzika su lietuvių muzika la-biausiai siejasi tik pagal paralelines dainas. Sąsajos akivaizdžios tarp šiaurės vakarų lietuvių ir atskirų uždarų vietovių etninės muzikos. Šito neįmanoma pastebėti, gretinant vienbalsę pietryčių lietuvių ir Pietų europidų muziką. Iš to galima daryti išvadą, kad visi sutapimai pastebėtini ne pagal vienbalsumą, kuris laikytinas visų didžiosios baltosios rasės europidų etninės muzikos taisykle, o tik pagal daugiabalsumą, kurį tenka pripažinti esant šios rasės muzikos išimtimi. daugiabalsumas Šiaurės, Centrinėje Europoje ir neaprėpiamuose Pietų europidų vietinės rasės plotuose, besidriekiančiuose dar ir Azijoje bei šiaurės Afrikoje, randamas tik uždarose salose, kurios tarpusavyje tiesiogiai nesisieja.

Šitoks dėsningumas kelia mintį, kad pietryčių lietuvių vienbalsumas, pagal formaliuosius požymius besisie-jantis su likusių europidų vietinių rasių muzika, nors ir neturintis tiesioginių atitikmenų, laikytinas pagrindiniu baltosios didžiosios žmonijos rasės etninės muzikos požymiu. Šiaurės vakarų lietuvių ir kitų vietinių rasių už-darų salų daugiabalsumas gali būti liktinis ir sietis su didžiosios juodosios žmonijos rasės daugiabalsumu.

LIETuVIų VIENBALSuMAS IR dAuGIABALSuMAS dIdŽIoSIoS JuodoSIoS RASėS ETNINėS MuzIKoS KoNTEKSTE Lyginamaisiais žmonijos rasių etninės muzikos tyrimais autorius priėjo prie išvados, kad vienbalsumas yra pa-grindinis ir daugeliu atvejų – vienintelis didžiosios geltonosios rasės mongolidų etninės muzikos požymis. Tačiau jis su baltosios didžiosios rasės vienbalsumu siejasi itin menkai, nes geltonosios rasės etninei muzikai labiausiai būdinga pentatonika, kaip vyraujanti ir beveik vienintelė dermė bei itin monotoniška dviejų arba keturių dalių pulsuojanti ritmika. Pentatonikos yra ir Centrinės Europos europidų vakarinės dalies, netgi Šiaurės europidų (taip pat ir lietuvių) vienbalsėje muzikoje, tačiau ne tiek, kad būtų galima nubrėžti bent kiek aiškesnes sąsajas tarp baltosios ir geltonosios rasės etninės muzikos. Galimas daiktas, tai – žmonijos, dar neišsiskyrusios ne tik į didžiąsias rases, bet netgi ir į vadinamuosius Vakarinį (čia susidarė baltoji ir juodoji) bei Rytinį (susidarė geltono-ji) rasinį kamieną, laikų palikimas. Vienbalsumas vyrauja ir baltosios rasės muzikoje (daugiabalsumas, kaip jau buvo sakyta, išlikęs tik uždaromis, toli viena nuo kitos esančiomis salomis), o kartu su daugiabalsumu sudaro didžiosios juodosios rasės etninės muzikos esmę. Sunku netgi pasakyti, koks stilius – vienbalsumas ar daugia-balsumas – vyrauja negridų ir australoidų muzikoje, tikriausiai lygiavertiški šie abu stiliai11.

Autoriaus tyrimų išvados, beje, patvirtina ankstesnių pasaulio daugiabalsės etninės muzikos tyrinėtojų, at-kreipusių dėmesį į tai, kad baltosios ir juodosios rasės daugiabalsės etninės muzikos bendrumai akivaizdūs, nuomonę. Šie bendrumai gali siekti vadinamojo Vakarinio rasinio kamieno laikus12. Tačiau, autoriaus manymu, tyrinėtojai neatkreipė dėmesio į tai, kad juodosios rasės negridų ir australoidų etninėje muzikoje, be akivaiz-daus daugiabalsumo, ryškus ir greičiausiai lygiavertiškas yra ir vienbalsumas. Jų darbuose šios didžiosios rasės etninė muzika vertinama tik kaip be išimties daugiabalsė.

Lyginant pietryčių lietuvių ir juodosios didžiosios rasės etninės muzikos vienbalsumą, krenta į akis, kad su negridų vienbalsėmis dainomis sąsajos gana menkos, nes pastarųjų dainos dažniausiai grindžiamos šūksnius primenančia gana laužyta ir kapota melodika. Šūksnių intonacijų pakanka ir lietuvių dainose, tačiau jose melo-dijos būna palyginti išraiškingos, išplėtotos. Tuo tarpu šitokio sąlyginio išraiškingumo negridų vienbalsėse dai-nose mažoka. daug labiau siejasi pietryčių lietuvių ir didžiosios juodosios rasės australoidų (jie, kaip ir negridai,

laikomi vietine rase, nors kartais linkstama manyti, kad australoidai yra atskira ketvirtoji didžioji žmonijos rasė) vienbalsės dainos. Papua Naujosios Gvinėjos moterų raudos nuo dzūkių raudų ir netgi rugiapjūtės bei vestu-vinių dainų beveik niekuo nesiskiria: tie patys nuolat besikartojantys mažosios tercijos santykiai, pabrėžiami tie patys pagrindiniai melodijos garsai, ta pati gana laisva ritmika, beveik toks pat išraiškingas atlikimas. Ir, jei ne būgnelio mušimas (irgi gana laisvas, sakytum, nereguliarus), iš pirmo žvilgsnio šių dainų neatskirtum. Tačiau, pasiklausius atidžiau, skirtumai juntami ne tik šių, bet ir kitų dainų melodikoje, jų atlikime, palydint barškučiais, šūksnių įsivyravime, – tampa aišku, kad tai – vadinamosios „egzotiškos“ kultūros muzika.

Jei lietuvių ir didžiosios juodosios rasės vienbalsės etninės muzikos lygiagretės gana menkos, tai daugia-balsumas siejasi gana glaudžiai. Nuostabiausia, kad juodosios rasės muzikoje yra akivaizdžiausios lietuvių polifonijos, neturinčios lygiagrečių Centrinės Europos ir Pietų europidų muzikoje, sąsajos ir netgi atitikmenys. Giesmėms sutartinėms beveik tapačios Centrinės Afrikos polifoninės dainos, tik jos, kaip kad įprasta juo-dosios rasės etninėje muzikoje, atliekamos sinkretiškai: pritariant ritmui barškučiais, judant į šokį panašiais judesiais arba netgi šokant. Šitokio sinkretiškumo šiaurės rytų aukštaičių sutartinių atlikime mažoka - jis la-biau tik numanomas. daugybė tapačių požymių sieja Biržų krašto polifoninę ir Centrinės Afrikos negridų bei Melanezijos australoidų kolektyvinę instrumentinę muziką. Muzikuojama beveik tokiais pačiais, kaip lietuvių skudučių, ragų (keturių penkių medinių trimitų), rinkiniais, dviem trimis švilpynėmis. Kiekviena instrumentinė partija, kaip ir šiaurės rytų Aukštaitijoje, susideda iš nuolat besikartojančių ritminių formulių, melodinė linija, kaip ir lietuvių muzikoje, dažniausiai neryški, svarbiausia yra griežtos ritmikos pagrindu persipinančių instru-mentinių balsų tvarka. Jei ne šitokią kolektyvinę instrumentinę muziką neretai palydintis barškutis, įrašų nuo šiaurės rytų aukštaičių skudučių, ragų ir lumzdelių muzikos neatskirtum.

Akivaizdu, kad Centrinėje Afrikoje, kur gentys dar ir dabar tebegyvena akmens amžiaus sąlygomis, ir Melanezijoje, kurios genčių gyvensena ne ką toliau nuo Centrinės Afrikos pažengusi, kaip ir šiaurės rytų Aukštaitijoje, kur gyvena modernios Europos tautos dalis, polifoninės etninės muzikos pagrindą sudaro griež-ta reguliari ritmika. Vokaliniai ir instrumentiniai balsai dažniausiai persipina sekundų santykiu, jų melodijose akivaizdi „fanfarinė“ garsų išsidėstymo tvarka. Tačiau, skirtingai nuo mūsų sutartinių ir instrumentinių kūrinėlių, negridai ir australoidai vokalinę ir instrumentinę muziką dažniausiai palydi įvairiais barškučiais ir tarškučiais. Taip pat akivaizdus ir jų polifoninės muzikos atlikimo sinkretiškumas, kai tie patys žmonės gieda, groja instru-mentais, šūkauja ir kartu atlieka šokį primenančius judesius arba ir šoka. Labai dažnai negridai ir australoidai dar užsideda kaukes arba veidus išsidažo kaip kaukes. Šito nėra šiaurės rytų aukštaičių muzikavime – pir-mykštį sinkretiškumą galima tik numanyti kai kuriose atlikimo liekanose, būtent, primenančiuose šokį giedoto-jų judesiuose, sutartinių žodžių simbolikoje, instrumentinių kūrinėlių pavadinime paukščių vardais, tikriausiai reiškusiais totemus, ir kt. R. Šimonytės-Žarskienės nuomone, šiaurės rytų aukštaičių skudučiavimas siejasi su pirmykšte kultūra ir iki mūsų dienų išlikęs kaip totemizmo apraiška13.

Panašiai, beje, galima sakyti ir apie aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių bei negridų ir australoidų paraleli-nės etninės muzikos sąsajas. Atlikdami paralelines dainas, kurios taip pat mažorinės, o jų melodijos gieda-mos aukštaisiais dermių laipsniais, negridai ir australoidai, kaip ir šiaurės vakarų lietuviai, gieda lygiai taip pat: melodiją užveda vienas žmogus, jo balsą pagauna didesnis būrys, atlikdamas stiprų antrą arba trečią balsą. Skirtumas tik tas, kad lietuvių paralelinės dainos pagrįstos dažniausiai tercijų (yra ir kvintų bei kvartų) santykiais tarp balsų, o negridų ir australoidų – įprasti ne tik tercijų, bet ir kvartų, kvintų, sekstų ir oktavų santykiai. Pasitaiko netgi didžiųjų septimų, kas lietuvių dainoms visiškai neįprasta. Skiriasi ir pati melodika, ypač negridų dainų, kur akivaizdūs šūksniai kaip melodijų pagrindas. Tačiau šūksnių pagrindo dainų, kaip sakyta, apstu ne tik šiaurės vakarų lietuvių paralelinių, bet ir pietryčių lietuvių vienbalsių dainų melodijose. Šūksnių liekanos byloja apie tų dainų senoviškumą.

Nepaisant šito, pagal formaliuosius požymius esminių lietuvių ir negridų bei australoidų paralelinės etninės muzikos skirtumų tarsi ir nėra: akivaizdus tas pat melodijų pobūdis, jų užvedimo ir pritarimo stipresniu antruoju (arba trečiuoju) balsu būdas. daug daugiau ne tik formalių, bet ir tiesioginių atitikmenų matyti gretinant šiaurės vakarų lietuvių ir australoidų paralelines dainas. Siejasi ne tik pagrindinis atlikimo principas, bet labai dažnai ir melodika, pagrįsta beveik tais pačiais vingiais. Jei ne australoidų dainų pasitaikantys kvintų ir septimų santykiai, iš pirmo karto aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių ir Melanezijos australoidų dainų, kaip ir aptartuoju šiaurės rytų aukštaičių ir Centrinės Afrikos negridų polifonijos atveju, neatskirtum. Galima teigti, kad šiaurės vakarų lietuvių ir australoidų (ypač Melanezijos) paralelizmas siejasi ne tik tipologiškai (t. y. labai panašus iš pirmo žvilgsnio), bet ir genetiškai (gali būti bendros kilmės). Būtent šitai verčia kelti mintį, kad šiaurės vakarų lietuvių paralelizmas, kaip ir šiaurės rytų aukštaičių polifonija, kurie yra baltosios didžiosios rasės europidų etninės muzikos išimtis, gali būti vadinamojo Vakarinio rasinio kamieno laikų liekana. Iš šio kamieno, antropologijos mokslo duomenimis, prieš 28 000–30 000 m. išsiskyrė didžiosios baltoji ir juodoji žmonijos rasės14.

LIETuVIų VIENBALSėS IR dAuGIABALSėS ETNINėS MuzIKoS ATSIRAdIMo IŠTAKoS IR LAIKoTARPIAI Lyginant daugiabalsę šiaurės vakarų lietuvių ir didžiosios juodosios rasės negridų ir australoidų etninę muzi-

ką, aiškėja, kad akivaizdžių bendrumų jokiomis tarpusavio įtakomis arba kitokiais panašiais būdais paaiškinti neįmanoma. Pagal tai galima kelti hipotezę, kad lietuvių daugiabalsumas, kaip Šiaurės europidų ir visos didžiosios baltosios žmonijos rasės etninės muzikos išimtis, dėl mums nesuprantamų priežasčių galėjo išlikti nuo pat Vakarinio rasinio kamieno išsiskyrimo į didžiąsias baltąją ir juodąją rases laikų ir iki pat mūsų dienų būti artimas negridų ir australoidų daugiabalsumui. Vadinasi, galvojant hipotetiškai, lietuvių daugiabalsumui gali būti 28 000–30 000 m., nes ir šiandien akivaizdžios šio stiliaus muzikos lygiagretės juodosios rasės mu-zikoje. Atkreiptinas taip pat dėmesys, kad lietuvių daugiabalsė muzika iki mūsų dienų išlaikė pagrindinius abiejų didžiųjų rasių etninės muzikos požymius, tačiau atlikimo sinkretiškumą, totemistinę ir greičiausiai ma-giškąją paskirtį per šį ilgą laikotarpį prarado. Tuo tarpu visa tai negridų ir australoidų etninėje muzikoje ir jos atlikime visiškai išliko. Lietuvių etninės muzikos pirmykštės savybės greičiausiai išnyko, baltajai didžiajai rasei iš Vakarinio rasinio kamieno išskyrus vėlyvajame paleolite ir iš dalies mezolite, taip pat ir vėliau, kai mezolito pabaigoje ir neolito pradžioje Šiaurės Europoje susidarė šiaurės europidų vietinė rasė.

Pietryčių lietuvių vienbalsumas, kaip jau buvo sakyta, yra baltosios didžiosios europidų rasės etninės muzikos taisyklė ir laikytinas Šiaurės europidų etninės muzikos sudedamąja dalimi. Tačiau sieti lietuvių ir visų Šiaurės eu-ropidų vienbalsumo vien tik su Šiaurės europidų vietinės rasės susidarymo laikotarpiu vargu ar yra pakankamo pagrindo, kadangi lietuvių ir visų kitų Šiaurės Europos tautų bei etninių grupių vienbalsėje muzikoje akivaizdžios formalios sąsajos ne tik su visų didžiosios baltosios rasės europidų, bet netgi ir su geltonosios rasės mongolidų vienbalsumu. Būtent vienbalsumas, kaip ryškiausias stiliaus požymis, vienija visų didžiųjų žmonijos rasių etninę muziką. yra pakankamai sutapimų ir pagal dermes. Pentatonika – pagrindinė geltonosios rasės etninės muzikos dermė – aiškiai gyvuoja baltosios, taip pat ir juodosios rasės etninėje muzikoje. Kaip jau buvo minėta, ši dermė itin akivaizdi Centrinės Europos vakarinėje dalyje – Britanijos salose, vakarų Prancūzijoje (3 pav.: 4), ji pastebima ir Skandinavijos germanų, taip pat ir šiaurės rytų Europos tautų bei lietuvių etninėje muzikoje.

Taigi galima sakyti, kad lietuvių vienbalsumas, nepaisant to, kad jis labai plačiai siejasi su kitų Šiaurės Eu-ropos tautų etninės muzikos vienbalsumu, savo ištakomis gali būti netgi gerokai ankstyvesnis už šitokių lygia-grečių neturintį daugiabalsumą. Hipotetiškai netgi atrodytų, jog vienbalsumas gali siekti netgi abiejų žmonijos rasinių kamienų – Rytinio ir Vakarinio – susidarymo laikus, kurie apytikriai datuojami prieš 28 000–30 000 m. Pagal antropologų teorijas, iš Vakarinio rasinio kamieno išsiskyrė baltoji ir juodoji, o iš Rytinio – geltonoji di-džioji žmonijos rasės, kurios skiriasi ne tik pagal antropologinius požymius, bet, kaip sakyta, ir pagal etninę muziką. Tačiau, nepaisant skirtumų, vienbalsumas, kaip pagrindinis visų trijų didžiųjų žmonijos rasių etninę muziką vienijantis požymis, išliko iki pat mūsų dienų. Būtent ši aplinkybė žmonijos etninę muziką vienijančio vienbalsumo ištakų verčia ieškoti itin ankstyvu laikotarpiu, netgi iki žmonijos rasių išsiskyrimo. o tas laikotar-pis gali būti arba prieš 200 000–228 000 m., kai žmonija apie 200 000 m. gyvavo dar neišsiskyrusi ne tik į didžiąsias rases, bet netgi ir į rasinius kamienus, arba prieš 30 000–28 000 m., kai didžiuliuose Azijos plotuo-se susidarė Vakarinis ir Rytinis rasiniai kamienai15. daugiabalsumą tenka laikyti tik Vakarinio rasinio kamieno savastimi, o jo tradicijų atsiradimą sieti su šio rasinio kamieno susidarymu ir vėlesniu jo išsiskyrimu į didžiąsias baltąją ir juodąją žmonijos rases. Būtent tą pripažįsta ir teigia minėti ankstesni daugiabalsės etninės muzikos tyrinėtojai, tad šio straipsnio autoriaus išvados jų nuomonei apie daugiabalsumo kilmę visiškai pritaria.

Taip pat akivaizdu, kad vienbalsumas, kurį tenka laikyti ankstyviausiuoju žmonijos etninės muzikos stiliumi, lietuvių ir kitų Šiaurės europidų tautų bei etninių grupių etninės muzikos raidoje ilgainiui aiškiai pakito. Šios kaitos itin ryškus požymis – melodijos viršenybė prieš ritmą. Būtent ši savybė likusiųjų europidų etninei muzi-kai visiškai nebūdinga, ten kaip tik akivaizdi ritmo pirmenybė. daugiabalsumą tenka laikyti stadijos požiūriu vėlesniu, tačiau irgi siekiančiu vėlyvąjį paleolitą ir mezolitą – ankstyvosios žmonijos biologinės ir kultūrinės rai-dos laikotarpius. Kadangi daugiabalsumo pagrindą sudaro natūraliosios akustinės gamos santykiais išgau-namas mažoras, šis žmonijos ir lietuvių etninės muzikos stilius negali būti kilęs iš vienbalsumo ir vienbalsės muzikos raidos reiškiniu nelaikytinas, nes, kaip sakyta, vienbalsumas iš esmės grindžiamas minoru.

Lietuvių etninės muzikos vienbalsumas, išlaikęs pagrindinius baltosios rasės etninės muzikos požymius, ilgainiui gana smarkiai pakito, o daugiabalsumas išliko struktūriškai beveik toks pat nuo ankstyviausiųjų laikų, nors pirmykščio sinkretiškumo ir magiškosios atlikimo paskirties ligi mūsų dienų neišlaikė.

IŠVAdoS Lietuvių etninės muzikos vienbalsumas ir daugiabalsumas yra visiškai skirtingi stiliai, atsiradę ir susiklostę greičiausiais drauge su žmonijos rasių išsiskyrimu ir raida.

Ankstyviausiuoju stiliumi laikytinas vienbalsumas, hipotetiškai siekiąs žmonijos, dar neišsiskyrusios į Rytinį ir Vakarinį rasinius kamienus, bendrabūvį, o daugiabalsumas – stadijos požiūriu vėlyvesnis, besisiejąs su Vakarinio rasinio kamieno susidarymo ir rasių išsiskyrimo laikais.

Nėra jokio pagrindo teigti, kad daugiabalsumas kilęs iš vienbalsumo ir gali būti šio stiliaus raidos rezulta-tas, nes abu žmonijos etninės muzikos stiliai greičiausiai atsirado atskirai vienas nuo kito, kadangi pagrįsti skirtingomis savybėmis.

Lietuvių etninės muzikos vienbalsumo ištakos gali siekti netgi 230 000–228 000 m. praeitį, o daugiabalsu-mo – 30 000–28 000 m.

Pietryčių lietuvių vienbalsės etninės muzikos vietinės ypatybės greičiausiai siejasi su Šiaurės europidų vieti-nės rasės raida, nes pasižymi visomis būdingiausiomis Šiaurės Europos tautų ir etninių grupių savybėmis.

Šiaurės vakarų lietuvių daugiabalsumas, galimas daiktas, išliko kaip itin senų laikų, netgi Vakarinio rasinio kamieno skyrimosi į didžiąsias baltąją ir juodąją rases liekana, nes iki mūsų dienų yra akivaizdžios sąsajos tik su juodosios rasės negridų ir australoidų etnine muzika.

nuoRodos:1 Čiurlionytė J. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai, Vilnius, 1969; Aukštaičių melodijos/Parengė Laima Burkštaitienė, danutė Krištopaitė, Vilnius, 1990.

2 Apanavičius R. Tautos kilmę praskleidžia etnomuzika. darbai ir dienos, 995, nr. 1(10), p. 69–84.3 Apanavičius R. Etninė muzika ir žmonijos rasių išsiskyrimo teorija. Liaudies kultūra, 1998, nr. 2, p. 7–11; Apanavičius R. Baltosios rasės etninė muzika. Pietų europidai. Liaudies kultūra, 1998, nr. 3, p. 9–12; Apanavičius R. Baltosios rasės etninė muzika. Centrinės Europos europidai. Liaudies kultūra, 1998, nr. 6, p. 17–20;

Apanavičius R. Baltosios rasės etninė muzika. Šiaurės europidai. Liaudies kultūra, 1999, nr. 4, p. 11–16; Апанавичюс Р. Литовская этническая музыка: проблема одноголосия и многоголосия. Humanitāro zinātņu vēstnesis. Daugavpils, 2003, nr. 3, l. 104 – 109.

4 Slaviūnas z. Sutartinės. daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, Vilnius, t. 1, 1958; t. 2, 1958; t. 3, 1959.5 Bičiūnas V. Muzikinės akustikos pagrindai, Vilnius, 1988.6 Apanavičius R. Etnointonavimas. Mokslinės konferencijos “Tradicija ir novatoriškumas meninėje kūryboje” Jono Švedo 85-mečio medžiaga. Klaipėda, 1994, p. 38–40;

Apanavičius R. Etninė muzika. Teorijos klausimai. – darbai ir dienos, 25, 2001, p. 7–38. 7 Žarskienė R. Skudučiai ir jų giminaičiai. Lyginamieji tyrimai, Vilnius, 1993; Šimonytė-Žarskienė R. Skudučiavimo ištakos. – darbai ir dienos, 25, 2001, p. 38–70.

8 Apanavičius R. Etninė muzika ir žmonijos rasių išsiskyrimo teorija.9 Apanavičius R. Baltosios rasės etninė muzika. Centrinės Europos europidai.10 Apanavičius R. Baltosios rasės etninė muzika. Pietų europidai.11 Apanavičius R. Etninė muzika ir žmonijos rasių išsiskyrimo teorija.12 Schneider M. Geschichte der Mehrstimgeit, I. Berlin, 1934; Lomax A. Cantometric. Washigton, 1983; Жордания Й. М. Грузинское традиционного многоголосие в международном контексте многоголосных культур (к вопросу генезиса многоголосия). Тбилиси, 1989.

13 Žarskienė R. Skudučiavimo istoriškumo problemos. Tautosakos darbai, IX ( XVI ), 1998, p. 177–185; Šimonytė-Žarskienė R. Skudučiavimas šiaurės rytų Europoje. Vilnius, 2003, p. 139, 143–145, 167.14 Алексеев В. П. Человек: эволюция и таксономия (некоторые теоретические проблемы). Москва, 1985, c. 282-283.

15 Apanavičius R. Etninė muzika ir žmonijos rasių išsiskyrimo teorija.

Romualdas Apanavičius

LITHuANIAN ETHNIC MuSIC: oN THE PRoBLEM of THE oRIGIN of MoNody ANd PoLyPHoNy

SummaryAccording to the latest research made by the author, it is evident that Lithuanian ethnic music has spread in two main directions: monody and polyphony. Monody is the most characteristic feature of the ethnic music of southeastern Lithuanians. Polyphony is spread in northwestern Lithuania. The monody ethnic music has many equivalents in the music of all Northern Europides, while the contrapunctual polyphony of northeastern Lithuanians is connected only to the polyphony of Kursk and Bryansk regions of Russia and Komi. We find the nearest equivalents of the contrapunctual polyphony of northeastern Lithuanians in the polyphony of the Negrides and Australoides. The parallelism of northwestern Lithuanians has no other equivalents in the music of the Northern Europides, except the parallels found among the Western Lets in Curonia region. Very close equivalents can be seen in the parallelisms and in the ethnic music of Central Europe’s Europides in the Western Carpathians and Alps and in the music of the Southern Europides northwestern Serbs. The parallelism of the northwestern Lithuanians has many equivalents in the music of Negrides and Australoides.

The most characteristic common feature of the ethnic music of Lithuanians living in the southeastern part of the country and neighboring Slavs is the monody with the minor modes of the tunes. The monody is being spread in the middle part of Latvia. The monody tunes of these Lithuanians and Latvians have the same features as it has the Byelorussian, northern Poles, ukrainian and Russian music. Apart the texts, the clear limit between the monody music of the Balts and the neighboring Slavs cannot be defined. The common features of monody music of these two ethnic groups could be expained by neighboring relations and Slavic influence, if we do not pay attention to the fact, that the area of monody from Slavic and Baltic lands stretched away to the German territories in Northern Germany and Scandinavia. Again, we have no possibility to establish the formal limits between the monody music of the Slavs and Balts from the one side and between the Germans from the other. It shows that monody of the Balts, Slavs and Germans is of the one and the same origin and could have been related with the times of the Northern Indo–European community in the 4th – 3rd mill. B. C.

Having payed the attention to the fact that monody of southeastern Lithuanians is very close or even the same to the monody of the neighboring eastern Slavs, the second approximately date of this former community of the monody of these Lithuanians and neighboring Slavs can be related to the destruction of the Balto–Slavic linguistic community which has taken place in the 3rd – 2nd mill. B. C.

Having payed the attention to the fact that polyphony of northwestern Lithuanians has no nearest equivalents in the music of neighboring nations and even ethnic groups, the earliest date according to which we can determine the approximately date of the beginning of the polyphony of Lithuanians, can be connected to the divergence of the two big human races 37 000 – 28 000 years ago from the Western Stock of the formation of human races. According to it approximately only one period (not dates) can be determined and we can do the conclusion that beginning of the Lithuanian polyphonic music can be related with the times of 37 000 – 28 000 years ago. unfortunately, we have no more arguments for dating later development of the features of the polyphony of ethnic music of Lithuanians, because we can not see more equivalents and local peculiarities in this kind of ethnic music in the ethnic music of the neighboring nations and ethnic groups, as it was in the monody of Lithuanians.

Also it is evident that monody in the ethnic music of southeastern Lithuanians has a lot of formal equivalents in the all world ethnic music of monody style. This fact can be one of the argument for the idea that arising of the monody of southeastern Lithuanians can be connect not only with the formation of the ancient Balts and Slavs, but even with the very early times of the humanity, because monody is a very noticeable common feature of the ethnic music of all human races.

The hypothesis is proposed that the formation of two different styles of ethnic music among Lithuanians could have been linked with the process of divergence of the human races in the Late Paleolithic and Mesolithic period. The polyphony of the northwestern Lithuanians must have been the relic of the Western stock of the human races and could have been formed about 37 000 – 28 000 years ago before the divergence of the Europides and Negrides from the Western stock of the human races. The monody of the southeastern Lithuanians, like the prevailing style of the ethnic music of the Europides and Mongolides, could have been formed about 237 000 – 228 000 years ago before the divergence of the Western and Eastern stocks of the human races, and the local features of the monody of the Lithuanians could have been linked to the origin of the local race of Northern Europides at the end of the Mesolithic and the beginning of the Neolithic period.

LIETuVIEŠu ETNISKā MūzIKA: VIENBALSīBA, dAudzBALSīBA uN IzCELSMES JAuTāJuMI

KopsavilkumsBalstoties uz pēdējā laika salīdzinošo pētījumu datiem, autors apgalvo, ka lietuviešu etniskā mūzika ir izplatījusies divos galvenajos virzienos: vienbalsībā un daudzbalsībā. Vienbalsīgā etniskā mūzika ir dziedāta un vēl aizvien tiek dziedāta dienvidaustrumu Lietuvā – dzūkijā, dienvidu Suvalkijā un austrumaukštaišu švenčoniešu apgabalā (vińi tiek saukti arī par austrumdzūkiem), daudzbalsīgā – šīs zemes ziemeļu un rietumu daļās – Žemaitijā un Aukštaitijā. Vienbalsīgā mūzika daudzējādā zińā līdzinās kaimińu ziemeļeiropas tautu un etnisko grupu mūzikai, savukārt daudzbalsīgajai mūzikai tuvu atbilsmju nav. ziemeļaustrumaukštaišu polifoniskajai mūzikai līdzinās tikai Brjanskas un Kurskas apgabala krievu un komi instrumentālā (kā skudušu) mūzika, bet tālākas paralēles novērojamas tikai lielās melnās rases polifoniskās mūzikas izpildījumā.

ziemeļrietumu Lietuvas daudzbalsīgā paralēlā mūzika saistās ar dienvidrietumu Latvijas šāda veida mūziku no Kurzemes etnogrāfiskā novada, līdzības ir arī austrumlatviešu mūzikā Latgalē, taču šī Latvijas etnogrāfiskā novada dziesmu melodijas vairāk saistās ar lietuviešu vienbalsīgo mūziku. Paralēlā lietuviešu mūzika skaidri saistās ar Rietumkarpatos, Tatros dzīvojošo slovāku un Alpu reģiona tautu mūziku, kā arī ar Alpos un Balkānos dzīvojošo horvātu un ziemeļserbu mūziku no Vojevodinas etnogrāfiskā novada. Tālāk visas paralēles stiepjas tikai uz lielās melnās rases negroīdu un austaloīdu etnisko mūziku.

Pēc autora vēl 1994. un 2001. g. publicētajiem vińa paša veikto akustisko aprēķinu datiem visas pasaules etniskās mūzikas vienbalsība un daudzbalsība ir balstīta uz atšķirīgām dabiskās akustiskās gammas virstońu

sērijas likumsakarībām, tāpēc nevarēja celties viena no otras, kā nereti tiek apgalvots.Tāpēc tiek izvirzīta hipotēze, ka lietuviešu etniskās mūzikas divu atšķirīgu stilu – vienbalsības un daudzbalsības –

veidošanās var sniegties pat līdz lielo cilvēces rasu nošķiršanās laikiem vēlajā paleolītā un mezolītā. ziemeļrietumu lietuviešu daudzbalsība visticamāk ir mantojums no tā sauktā Rietumu rases celma, no kura radusies cilvēces lielā baltā un melnā rase, un var sniegties līdz 37 000–28 000 g. tālā pagātnē. dienvidaustrumu lietuviešu vienbalsība kā valdošā arī visu lielās baltās rases eiropeīdu un dzeltenās rases mongoloīdu etniskās mūzikas iezīme varēja rasties pat pirms 275000–22800 g., vēl pirms Rietumu un Austrumu rasu celma izveidošanās, kad cilvēce ap 200 000 g. dzīvoja kopīgi. Vēlākas lietuviešu, kā arī pārējo ziemeļeiropeīdu, etniskās mūzikas iezīmes varēja izveidoties jau vietējo rasu veidošanās laikos mezolīta beigās un neolītā.

No citu minēto kaimińu un tālāku tautu, etnisko grupu un pat tā saucamo „eksotisko” kultūru mūzikas lietuviešu etniskā vienbalsīgā un daudzbalsīgā mūzika atšķiras tikai ar valodu, bet mūzikas īpatnības ir acīmredzami līdzīgas. Tas var būt ļoti nopietns pierādījums diezgan senai savstarpēji ļoti atšķirīgai vienbalsīgās un daudzbalsīgās lietuviešu etniskās mūzikas izcelsmei.

LITEWSKA MuzyKA ETNICzNA: JEdNoGłoSoWość, WIELoGłoSoWość oRAz KWESTIA PoCHodzENIA

Streszczenie tekstuW oparciu o dane badaņ porównawczych z ostatnich lat autor twierdzi, że litewska muzyka etniczna rozwija się na dwóch podstawowych obszarach: jednogłosowości i wielogłosowości. Jednogłosowa muzyka etniczna była i jest wykonywana w Litwie Południowowschodniej – w dzūkii (dzukija), Południowej Suvalkiji (Suwalszczyzna – południowo zachodnia Litwa), na terenie Švenčionisu (święciany) we Wschodniej Aukštaitiji (Auksztota) zwanej także dzūkiją Wschodnią. Muzyka zaś wielogłosowa – w północnej i zachodniej części kraju – w Žemaitii (Żmudź) oraz Aukštaitiji. Muzyka jednogłosowa pod wieloma względami podobna jest do muzyki narodów i grup etnicznych sąsiednich krajów północnoeuropejskich, natomiast muzyka wielogłosowa zbliżonych odpowiedników nie ma. do muzyki polifonicznej mieszkaņców Aukštaitiji Północnowschodniej zbliżona jest jedynie muzyka instrumentalna z obwodów Briaņskiego oraz Kurskiego w Rosji i ludów Komi. Bardziej odległe paralele można dostrzec tylko w wykonaniu muzyki polifonicznej przez wielką rasę czarną. Wielogłosowa muzyka z Litwy Północnozachodniej kojarzy się z taką samą muzyką regionu etnograficznego Kurzeme (Kurlandia) w łotwie Południowozachodniej. Podobieņstwo można również dostrzec z muzyką łotyszów wschodnich z Latgalii, jednakże pieśni tego obszaru etnograficznego łotwy pod względem melodii bardziej zbliżone są z litewską muzyką wielogłosową. Paralelna muzyka litewska wyraźnie się wiąże z muzyką żyjących w Karpatach zachodnich i Tatrach Słowaków, narodów alpejskich, jak również z muzyką żyjących w Alpach i na Bałkanach Chorwatów oraz Serbów północnych z okolic Wojwodiny. Poza tym wszystkie paralele wiodą do muzyki etnicznej przedstawicieli wielkiej czarnej rasy negroidów i australidów.

W opublikowanych przez autora jeszcze w latach 1994 i 2001 danych opartych na wykonanych przez niegoż obliczeņ akustycznych, jednogłosowość i wielogłosowość światowej muzyki etnicznej opiera się na zróżnicowanych prawidłowościach serii tonów górnych naturalnej gamy akustycznej, dlatego nie mogła pochodzić jedna od drugiej, jak się nierzadko twierdzi.

Na podstawie powyższego wysuwa się hipotezę, że powstanie dwóch różnorodnych stylów w litewskiej muzyce etnicznej – jednogłosowości i wielogłosowości – może sięgać nawet okresu rozdzielenia się wielkich ras ludzkich w późnym paleolicie i mezozolicie.Wielogłosowość Litwinów północnozachodnich najprawdopodobniej jest spuścizną gałęzi zachodniej ras, z której się wywodzą wielkie rasy biała i czarna, a dotyczyć to może czasów 37 000 – 28 000 lat wstecz. Jednogłosowość Litwinów południowowschodnich jako cecha dominująca muzyki etnicznej wielkiej białej rasy europeidów oraz żółtej rasy mongoloidów mogła się pojawić nawet przed

275 000 – 228 000 lat, jeszcze przed utworzeniem się zachodniej i wschodniej gałęzi ras, gdy ludzkość około 200 000 lat żyła wspólnie. Cechy późniejsze muzyki etnicznej Litwinów, podobnie jak i wszystkich północnych europeidów, mogły się wyklarować już w okresie tworzenia się ras miejscowych w koņcu epoki mezolitu i w neolicie.

Spośród innych wymienionych narodów sąsiednich i dalszych, grup etnicznych i nawet tak zwanych kultur „egzotycznych” litewską etniczną muzykę jednogłosową i wielogłosową wyodrębnia tylko język, natomiast właściwości muzyki wyraźnie łączą. Może to być bardzo poważnym dowodem na to, iż pochodzenie wyraźnie różniącej się jednogłosowej i wielogłosowej litewskiej muzyki etnicznej jest bardzo stare.

Литовская этническая музыка: одногоЛосие, многогоЛосие и вопросы происхождения

резюмена основании сравнительных исследований последних лет автор пришел к выводу, что литовская

этническая музыка распространена по двум основным территориям – по одноголосию и многоголосию. одноголосая этническая музыка пелась и поется в юго-восточной Литве – в дзукии, южной сувалькии и на территории восточных аукштайтийцев швянчёнцев (они еще называются и восточными дзуками), а многоголосие – в северной и западной части этого края – в жямайтии и аукштайтии. одноголосная музыка во многом совпадает с музыкой народов и этнических групп северной европы, в то же время многоголосная музыка близких аналогов не имеет. на полифоническую музыку северо-восточных аукштайтийцев похожа только русская инструментальная музыка многоствольных дудочек Брянской и курской областей и такая же музыка коми, а более отдаленные отголоски встречаются только в полифонической музыке большой черной расы. многоголосная параллельная музыка северо-западной Литвы перекликается с такой же музыкой юго-западных латышей этнографической области курземе, сходство наблюдается и с музыкой восточных латышей Латгале, однако песни этой этнографической области Латвии по мелодии более сходны с литовской одноголосной музыкой. параллельная литовская музыка отчетливо соприкасается с музыкой словаков, проживающих в западных карпатах, татрах, и народов альпийского региона, а также с музыкой хорватов, живущих в альпах и на Балканах, и северных сербов из этнографической области воеводина. далее все параллели тянутся только к этнической музыке негроидов и австралоидов большой черной расы.

по данным акустических подсчетов автора, опубликованным еще в 1994 и 2001 гг., одноголосие и многоголосие этнической музыки во всем мире основано на различных закономерностях серии обертонов натуральной акустической гаммы, поэтому произойти одно из другого, как нередко утверждается, просто не могло.

в соответствии с этим выдвигается гипотеза, что возникновение двух различных стилей литовской этнической музыки – одноголосия и многоголосия – может относиться даже к временам разделения двух больших рас человечества в палеолите и мезолите. многоголосие северо-западных литовцев, скорее всего, является наследием так называемого западного расового ствола, из которого сформировались белая и черная расы человечества, и может насчитывать 37 000–28 000 лет. при этом одноголосие юго-восточных литовцев как преобладающая черта этнической музыки всех европеоидов белой расы и монголоидов желтой расы могло возникнуть 275 000–228 000 лет назад, еще до формирования западного и восточного расовых стволов, когда человечество примерно 200 000 лет сосуществовало вместе. Более поздние признаки этнической музыки литовцев, как и всех северных европеоидов, могли закрепиться уже во времена образования местных рас в конце мезолита и в неолите.

от музыки других указанных соседних и более далеких народов, этнографических групп и даже так называемых “экзотических” культур литовскую этническую одноголосную и многоголосную музыку отделяет только язык, а особенности музыки отчетливо связывают. это может быть очень серьезным доказательством особо древнего происхождения явно различающейся одноголосной и многоголосной литовской этнической музыки.

LITAuISCHE ETHNISCHE MuSIK: EINSTIMMIGKEIT, MEHRSTIMMIGKEIT uNd HERKuNfTSfRAGEN

zusammenfassungder Autor beruht auf den vergleichenden forschungen der letzten Jahre und behauptet, dass die ethnische Musik der Litauer sich in zwei wichtigsten flächen verbreitet hatte: Einstimmigkeit und Mehrstimmigkeit. die einstimmige ethnische Musik wurde gesungen und wird auch jetzt gesungen im südöstlichen Teil Litauens – in dzūkija, südlicher Suvalkija und Švenčioniškiai fläche der östlichen Hochlitauer (sie werden noch ostdzūkai genannt). die mehrstimmige Musik wurde im nördlichen und westlichen Teil dieses Landes – Niederlitauen und Hochlitauen gesungen. die einstimmige Musik passt mit der Musik der benachbarten nordeuropäischen Völker und ethnischer Gruppen zusammen. die mehrstimmige Musik hat keine nahen Entsprechungen. Nur Instrumentalmusik und Schalmeimusik der Russen aus Briansk und Kursk Gebiet und der Komi sind der polyphonischen Musik der nordöstlichen Hochlitauer ähnlich. Weitere Parallelen werden nur in der polyphonischen Musik der großen schwarzen Rasse bemerkt. die mehrstimmige Parallelmusik des Nordlitauens hat Beziehungen mit der Musik der südwestlichen Letten aus dem ethnographischen Gebiet Kuršžemėkis, hat Ähnlichkeit mit der Musik der östlichen Letten aus Latgala. Aber die Lieder dieses lettischen ethnographischen Gebiets und ihre Melodien hatten nähere Beziehungen mit der einstimmigen litauischen Musik. die Parallelmusik der Litauer hat klare Beziehungen mit der Musik der Slowaken, die in Westkarpaten und Tatren leben, und der Musik der Völker aus Alpenregion, auch mit der Musik der Kroaten, die in den Alpen und Balkan leben, und nördlichen Serben aus dem ethnographischen Gebiet Wojewodina. Aber alle Parallelen erstrecken sich nur in die ethnische Musik der großen schwarzen Rasse Negriden und Australoiden.

der Autor hatte noch in den Jahren 1994 und 2001 eigene akustische Errechnungen publiziert. Nach diesen untersuchungen sind die Einstimmigkeit und die Mehrstimmigkeit der ethnischen Weltmusik nach

verschiedenen Gesetzmäßigkeiten der obertöneserie der naturalen akustischen Tonleiter begründet, deshalb können sie nicht voneinander abstammen, wie jetzt oft behauptet wird.

danach wird die Hypothese gestellt, dass das Bilden der litauischen ethnischen Musik von zwei verschiedenen Stilen – einstimmige und mehrstimmige – in die Sichabsonderung der großen Menschenrassen im späten Paläolithikum und Mesolithikum zurückgeht. die Mehrstimmigkeit der Musik der nordwestlichen Litauer soll vom westlichen Rassenstamm sein, woher die große weiße und schwarze Menschenrasse stamme, dieses Erbe kann in die zeiten von 37 000 – 28 000 Jahren zurückreichen. die Einstimmigkeit der südöstlichen Litauer, wie auch vorherrschende ethnische Musik der großen weißen Rasse Europiden und der gelben Rasse Mongoliden, könnte sich sogar vor 275 000 – 228 00 Jahren formieren, noch vor dem Bilden des westlichen und östlichen Rassestammes, als die Menschheit etwa 200 000 Jahre gemeinsam lebte. die späteren Merkmale der ethnischen Musik der Litauer und die von nördlichen Europiden konnten sich Ende Mesolithikum und Neolithikum, beim formieren der örtlichen Rassen entwickeln.

Nur Sprache unterscheidet die einstimmige und mehrstimmige ethnische Musik der Litauer von anderen hingewiesenen Nachbarstaaten und weiteren Völkern, ethnischen Gruppen oder sogar den so genannten „exotischen“ Kulturen. die Besonderheiten der Musik verbindet sie eindeutig. das kann ein sehr ernster Beweis dafür sein, dass die einstimmige und die mehrstimmige ethnische Musik der Litauer, die sich untereinander stark unterscheiden, von sehr alter Herkunft sind.

Vytauto didžiojo universitetasK. donelaičio g. 52, LT – 44248 KaunasGauta 2008 10 10Atiduota spausdinti 2008 11 12