Kristaus kančios

apmąstymas

Paruošė Amanda Gelažytė Muliolienė

Verbų sekmadienis"Jie šaukė: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse! " (Lk  19, 38)

Taip Jezus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinmajame Alyvų kalne. Ir nuo ankstyvo ryto visi žmonės rinkdavosi jo pasiklausyti šventykloje. (Lk 21, 37-38)

..atėjo moteris, alebastriniu brangaus aromatinio aliejaus indu nešina, ir, jam sėdint prie stalo, išpylė ant jo galvos. ... “Kam skaudinate moterį? Ji man padarė gerą darbą. Vargšų jūs visada turite savo tarpe, o mane – ne visuomet. Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. (Mt 26, 7-12)

Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: “Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?” Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų. (Mt 26, 14-15)

“Sakyk, kur paruošti Velykų vakarienę?” Jis atsakė: “Eikite į miestą pas tokį pmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais.’” Mokiniai padarė kaip buvo Jėzaus įsakyta.

(Mt 26, 17-19)

Pradėjus valgyti Jis tarė: “Iš tiesų sakau jums, vienas iš jūsų mane išduos.” Jie labai nuliūdo ir pradėjo kits kito klausinėti: “Nejaugi aš, Viešpatie?” Jis atsakė: “Mane išduos dažantis kartu su manimi duoną dubenyje. Žmogaus sūnus tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti.”

(Mt 26, 21-24)

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, laimino ją, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”. (Mt 26, 26)

Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems tardamas: “Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas – naujosios sandaros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui.” (Mt 26, 27-28)

Taip jis priena prie Simono Petro. Šis jam sako: “Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!” Jėzus jam atsakė: “Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi”. Petras atsiliepė: “Tu nemazgosi man kojų per amžius!”

Jėzus jam sako: “Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi.” Tada Simonas Petras sušuko: “Viešpatie, ne tik mano kojas, bet rankas ir galvą!” (Jn 13, 6-9)

Ir pamirkęs kasnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. ... O Jėzus jam pasakė: “Ką darai, daryk greičiau.” ... Tada anas, nurijęs kasnį išėjo. (Jn 13,26-27,30)

Pagiedoję psalmes, jie išėjo į Alyvų kalną. Tada Jėzus jiems kalbėjo: “Šitą naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Užgausiu piemenį, ir avių kaimenė išsiskalidys.” (Mt 26, 30-31)

Petras atsiliepė: ”Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš nepasipiktinsiu!” Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. (Mt 26, 33-34)

Dar truputį toliau paėjęs, Jėzus

parpuolė kniūpščias ir

meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma,

teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet

kaip tu.” (Mt 26, 39)

… štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su

juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir

vėzdais, atsiūstas aukštųjų kunigų ir tautos

seniūnų... Ir tuojau, priėjęs prie Jėzaus, tarė:

“Sveikas, rabi!”, ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: “Bičiuli, ko atėjei?” Tuomet jie pripuolę nitvėrė jį ir

suėmė. (Mt 26, 47-50)

Tą valandą Jėzus tarė būriui: “Atėjote mane suimti su kalavijais ir vėzdais, tarsi plėšiko. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, nes turi išsipildyti pranašų Raštai.” (Mt 26, 55-56)

Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausia kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausio kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis. (Mt 26, 57-58)

Viena tarnaitė, priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu.” Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai.” (Mt 26, 69-70)

Einant link vartų, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”. Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!” (Mt 26, 71-72)

Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda.” Tuomet jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” (Mt 26, 72-74)

Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko. (Mt 26, 74-75)

Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai padarė sprendimą, kad Jėzus turįs būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.

(Mt 27, 1-2)

Kai išdavikas Judas pamatė, kad Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo? Tu žinokis!” (Mt 27, 3-4)

Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė: “Katrą norite, kad jums paleisčiau?” Jie šaukė: “Barabą!” Pilotas klausė: “Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?” Jie visi rėkė: “Ant kryžiaus jį!” (Mt 27, 20-23)

Pilotas, pamatęs, kad nieko nepasiseka ir kad sąmyšis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: “Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės.” ... Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti. (Mt 27, 24-26)

Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė vainiką iš erškėčių, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspaudė nendrę. (Mt 27, 27-29)

Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!” Spiaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą. Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

(Mt 27, 29-31)

Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebraiškai Golgotą. (Jn 19, 16-17)

Eidami jie sutiko vieną žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė panešėti jo kryžių. (Mt 27, 32)

Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: “Káukolės vieta”), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. (Mt 27, 33-34)

Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą; ir ten pat susėdę sergėjo jį. (Mt 27, 35)

Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: “Šitas yra Jėzus, žydų karalius.” (Mt 27, 37)

Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės. (Mt 27, 38)

Šeštai valandai atėjus, visą šalį apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: “Eloji, Eloji, lemá sabachtáni?” Tai reiškia: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” ... Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. (Mt 27, 38)

Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; jų tarpe Marija Magdalietė, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė. Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jaruzalę. (Mk 15, 40-41)

O Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilypas įsakė jį atiduoti. (Mt 26, 57-58)

Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į tyrą drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. (Mt 27, 59-60)

... Susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: “Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar tebegyvendamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’. Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. ... Pilotas jiems atsakė: “Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote.” Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą. (Mt 27, 62-66)

Pirmą savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuristą nuo kapo, o į pirmą savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuristą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. (Lk 24, 1-3)

... keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę. (Mt 28, 11)

Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. (Jn 20, 3-4)

Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. (Jn 20, 6-7)

Jis prisikėlė!! Aleliuja! Aleliuja!