2018 m. .kovas-balandis

1

Visai neseniai gimnazijoje praūžė ketvirtokų šimtadienis. Sakoma, renginio būta įspūdingo!

Skaitykite 2 psl.

maloniai kviečiame Tave ir Tavo tėvelius, senelius bei šeimos narius į Bendruomenės šventę gimnazijoje!

Laukiame Jūsų 2018 m. gegužės 3 d., ketvirtadienį, 1800 val. gimnazijos aktų salėje.

-Gimnazistai-

Jonės Didžgalvytės nuotr.

Mokinių kūrybos skiltis 12 psl.

Jau 7-ąjį kartą gimnazijoje vyko Vaikų ir jaunimo dainavimo konkursas „Nenusigąsk, tai aš“ Vytautui Kernagiui atminti. Koks jis buvo šiemet?

Skaitykite 8 psl.

Koks jausmas valandai tapti Vasario 16-osios signataru? Savo patirtimi dalijasi šventinio spektaklio aktoriai.

Skaitykite 11 psl.

2018 m. kovas-balandis AKCENTAS

2

Kotryna Balutina, Snieguolė Bičkutė

Kovo 2-osios vakaras prasidėjo užburiančiu merginų „Ugnies šokiu“, simbolizuojančiu baltų aukuro, be kurio neapsieidavo ir pagonių maldos, kūrenimą.

Šimtadienio šventės metu į abiturientus kreipėsi penkios baltų dievybės: likimo deivė Laima (Emilija Stankevičiūtė, IIIu), savo, kaip dėkingumo ir globos ženklą, gentims dovanojusi nepamirštamą vaikučių šokį, meilės deivė Milda (Simona Jurkuvėnaitė, IIIe), publiką nudžiuginusi dovana - daina, kurią atliko Rūta Stumbraitė (IIIc) ir Kristijonas Šidlauskas (IIu2).

Renginio metu svečius globojo ne tik gero linkinčios dievybės, bet ir blogio, pagundos pradas Velinas (Alanas Majauskas, IIIb), skyręs žiūrovams linksmą merginų ir vaikinų šokį.

Bičių deivės Austėjos (Gabrielė Skupaitė, IIIa) dovana - moksleivių muzikinės grupės pasirodymas visus užbūrė fleitos ir gitarų garsais. Šventę vainikavo įspūdingas trečiokų vaikinų šokis, skirtas linksmybių dievo Ragučio (Augustas Samaitis, IIId) garbei.

.

Be dainų, šokių ir dievybių palinkėjimų, abiturientams reikėjo ir patiems kitus palinksminti atliekant dievų skirtas užduotis, kuriose jie parodė ir sumanumą, ir kūrybiškumą, ir greitį, ir išmonę. Dvyliktokai žiūrovų nenuvylė, ypač sužavėjo savo mokėjimu dainuoti lietuviškas dainas karaokė.

Didžiausias įvertinimas mums, trečiokams, visiems savaip prisidėjusiems prie šventės rengimo, buvo nuoširdžios mokinių šypsenos, aktyvus dalyvavimas renginyje ir ovacijos, šilti mokytojų žodžiai ir padėkos. Nors įsimintiniausias vakaras ir baigėsi, dar ilgam liko neblėstantys prisiminimai ir puiki nuotaika.

Šimtadienis – tai svarbi šventė ne tik abiturientams prieš didžiuosius išbandymus, artėjant egzaminams, bet ir ją ruošiantiems vienuoliktokams

Renginio planavimas prasidėjo nuo temos rinkimosi. Šiais metais ji pasirinkta neatsitiktinai – atsižvelgdami į valstybės šimtmečio minėjimą, su renginio žiūrovais norėjome kalbėti apie mūsų Tėvynę, tad dvyliktokus kvietėme į Pasaulio genčių sambūrį prisiminti protėvių papročių bei dalyvauti baltiškose apeigose.

Visi likome sužavėti svečių išmone - tiek tautiškai nusiteikusi „Gente patriota“, tiek kitos, tikros ir išgalvotos, atvykusios iš kitų planetų gentys žavėjo savo išradingumu.

Renginys pasižymėjo savitu scenarijumi, puikiais dalyvių pasirodymais, kurių sėkmei didžiulę įtaką turėjo tiek pačių moksleivių entuziazmas, darbas, tiek mokytojų pagalba.

PRIE PUODELIO ARBATOS 2018 m. kovas-balandis

3

N. Juta Nalivaikaitė

darė didelį įspūdį ir padėjo suvokti, kas iš tiesų yra tikrasis istorijos mokymas, koks jo žavesys. Pamilti istoriją padėjo ir nuolatinis istorinių knygų skaitymas, kėlimas sau įvairių klausimų, tarp kurių pirmoje vietoje palaipsniui atsidūrė klausimas: „Kodėl?“

Po mokyklos baigimo įstojęs į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą po pirmo pusmečio suvokiau, kad patekau ten, kur ir noriu būti. Tada pasijutau kaip žuvis vandenyje. Tik reikėjo įdėti daug darbo, kurio vaisiai pasimatė gerokai vėliau. Studijų metais Martyno Mažvydo biblioteka pasidarė lyg antri namai (ten nuolat būdavo sėdima ir sekmadieniais). Magistro studijų metais pradėjau rašyti pirmuosius istorinius straipsnius.

Kas istorijos moksle Jus žavi labiausiai?

Tai galėjimas ne tik daug naujo žinoti, bet ir pačiam prisiliesti prie originalių šaltinių. Tarkim, praėjusią vasarą teko skaityti originalius Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno laiškus. Tai nepaprastas jausmas. Jis dar labiau sustiprėja pradėjus tirti naują temą, konstruoti jos metmenis, archyvuose renkant medžiagą. Prasideda atradimų laikotarpis, ir mintys pamažu sugula į rankraštį. Netrukus pasirodo ir galutinis produktas - knyga. Paprastai tai geroji naujiena, kurią autorius perduoda skaitytojui.

Esate parašęs ne vieną knygą. Kas Jus įkvepia rašyti?

Apima džiugus jausmas, kai gali kažką pats sukurti, pateikti argumentuotą požiūrį į svarbius įvykius. Pats pasijunti istorijos dalimi.

Kuri iš Jūsų knygų Jums pačiam patinka labiausiai? Kiek laiko ją rašėte?

Visos knygos yra savotiškai brangios. Kaip tėvams svarbus ir mylimas yra jų kiekvienas vaikais, taip drįsčiau pasakyti ir apie savo knygas. Tiesa, jų tematika skiriasi, kaip ir parašymo laikas. Tarkim, medžiagą apie politinę Vinco Krėvės-Mickevičiaus veiklą rinkau daugiau kaip dešimt metų. Tuo metu rinkau medžiagą ir kitoms knygoms, kurios susijusios su nepriklausomos Lietuvos 1918-1940 metų politiniu ir literatūriniu gyvenimu.

Kam norėtųsi atrasti daugiau laiko?

Istorinių tekstų rašymui. Tačiau norint pragyventi, išlaikyti šeimą, tenka dirbti ir kitus darbus. Tik papildomas laikas skiriamas rašymui... Lietuvoje dėl mažos rinkos iš rašymo nepragyvensi...

Ar ką nors kolekcionuojate? Ar seniai pradėjote?

Nuo studijų metų esu didelis istorinių literatūros knygų kolekcininkas. Paprastai negaliu ramiai praeiti pro knygų antikvariatą, knygyną, nuolat seku leidyklų tinklalapius, žinau kur, kada pasirodys nauja istorinė knyga, kiek ji kainuos, kur tą knygą galima nupirkti pigiau. To rezultatas – namuose nemaža biblioteka, kuri nuolat papildoma.

Šiemet kiekvienas tapome Lietuvos ypatingos istorijos dalimi – esame žmonės, gyvenantys šimtaisiais atkurtos Lietuvos valstybės metais. Neseniai prabėgusios džiugios sukakties proga kalbinau vieną iš mūsų gimnazijos istorijos mokytojų Mindaugą Tamošaitį, parašiusį knygų apie Lietuvos istorinius įvykius bei asmenybes.

Mindaugas Tamošaitis. egzaminatorius.lt nuotr.

Kas Jūsų gyvenime lėmė, kad pasirinkote istoriko kelią?

Nuo žemesnių klasių labai pradėjau domėtis istorija. Tam didelės įtakos turėjo mano istorijos mokytoja Vida Banaitienė. Ji mokydama pagrindinį dėmesį skirdavo istorinio mąstymo ugdymui. Dažniausiai mokytoja užduodavo tokius klausimus, kurių atsakymų nebūdavo istorijos vadovėlyje. Tekdavo gerokai pasukti galvą. Kartais už vieną teisingą atsakymą galėjai gauti aukščiausią balą. Tai

2018 m. kovas-balandis PRIE PUODELIO ARBATOS

4

Jei dabar pat galėtumėte nusikelti į bet kurį istorijos laikotarpį, koks laikotarpis tai būtų ir kodėl?

Jeigu būtų tokia galimybė, nesikelčiau niekur. Gyvenu kaip toje dainoje „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“.

Daugiausia domiuosi XX a. įvykiais ir praeityje nenorėčiau gyventi. Dabar gyvename laisvoje šalyje, turime puikias sąlygas veikti, rašyti, tyrinėti praeitį. Ankstesnių laikų Lietuvos gyventojų kartos galėtų tik pavydėti...

LDK ir ATR laikais tuo naudojosi tik bajorai, XX a. daug dešimtmečių Lietuva buvo okupuota, o nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1940 m. labai trumpai gyvavo demokratinė santvarka. Turime džiaugtis, ką turime, ir mokėkime tai vertinti. Savo mokiniams sakau: „Įvykus Lietuvos okupacijai (neduok, Dieve!), dabartinius laikus prisimintumėte kaip aukso amžių!“

Ar šimtmetis atkurtai valstybei – daug?

100 metų atkurtai Lietuvos valstybei yra nedaug. Manau, tokios datos iš viso nereikia sureikšminti. Paviršutiniškai žvelgiant gali susidaryti įspūdis, kad Lietuva, kaip valstybė, gyvuoja tik 100 metų. Tai tinka Latvijai ir Estijai, bet ne Lietuvai, kuri savo valstybę Mindaugo dėka sukūrė dar XIII a. Taigi turime matyti visumą.

Kurį žmogų Jūs pavadintumėte Lietuvos šimtmečio žmogumi?

Lietuvių tauta yra Lietuvos šimtmečio žmogus! Mūsų tauta XX a. nemažai kartų klupo, klydo, pagaliau du kartus prisikėlė, atkurdama savo nepriklausomybę. Taigi paminklą statyčiau visiems Lietuvos gyventojams, neišskiriant tautybės, profesijos, lyties, amžiaus...

Kaip kiekvienas lietuvis galėtų prisidėti prie valstybės kūrimo?

Mažiau rietenų, pavydo, daugiau pagarbos, tolerancijos vieni kitiems. Savo konkrečiu pavyzdžiu, kilniais darbais galime pasitarnauti valstybei taip prisidėdami prie jos kūrimo.

Kaip Lietuva, Jūsų nuomone, atrodys dar po šimto metų?

Svarbiausia atsilaikyti ne tik prieš galimus išorės pavojus, bet surasti jėgų išlikti vieningiems šalies viduje. Tik gyvenant vienybėje, santarvėje, turint tarptautinį palaikymą, galima tikėtis išgyventi dar ne vieną šimtmetį kaip nepriklausoma valstybė!

Ačiū Jums už atsakymus.

Milda Butkevičiūtė ir gilesniam domėjimuisi teatru. Baigusi mokyklą studijavau režisūrą, vadovavau įvairioms teatro studijoms ir pradėjusi dirbti pedagoginį darbą nesigailiu.

Rasa Ercmonienė – Varnė. Glorijos Kaminskaitės nuotr.

Koks yra jūsų labiausiai pasisekęs projektas?

Teko atlikti daug projektų. Pats įdomiausias ir, manyčiau, geriausiai pasisekęs buvo 2004 m. JAV išeivijos užsakymu parašyta pjesė „Balsupių sodybos paslaptis” apie knygnešių žygdarbius ir dingusį Nepriklausomybės aktą. Pjesę perskaitė poetas Justinas Marcinkevičius ir rekomendavo išleisti, leidybą finansavo spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo panaikinimo 100-čio komitetas prie LR Seimo.

Buvau pakviesta ją statyti su išeivijos lietuviais ir vykau į tris JAV išeivių stovyklas Vermonto, Kalifornijos ir Ilinojaus valstijose. Keliavau tris mėnesius po visą

Teatro mokytoja – neseniai pradėjusi dirbti mokytoja, daukantiečiams dar mažai pažįstama. Man, net ir neturinčiai teatro pamokų, buvo smagu su mokytoja pasikalbėti apie jos patirtį ir išgirsti jos nuomonę apie režisuotą spektaklį, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Koks jūsų gyvenimo įvykis įkvėpė domėtis teatru?

Vaikystėje nuo 10 metų lankiau teatro būrelį, su spektakliais pasirodėme miesto publikai, tai paliko gilų įspūdį, kuris, manau, buvo tas pradinis taškas vėlesniam

PRIE PUODELIO ARBATOS 2018 m. kovas-balandis

5

Ameriką, realizavau scenoje savo pjesę, skaičiau paskaitas lietuvių kilmės mokytojams JAV apie scenarijaus kūrimą, žaidimų panaudojimą pamokose, teatro edukaciją ir terapiją.

Grįžusi buvau paprašyta sukurti radijo teatrui scenarijų ta pačia tema, mano šeši scenarijai virto radijo teatru LRT, vaidmenis įgarsinau su savo moksleiviais bei keliais profesionaliais aktoriais. Įspūdžiai neišdildomi, manau, šis grandiozinis projektas vienas sėkmingiausių mano gyvenime.

Kas buvo sunkiausia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirto spektaklio statymo metu?

Nepriklausomybės 100-čiui skirto spektaklio statymo metu sudėtingiausia buvo surinkti visus aktorius bendroms repeticijoms, nes kai vaidina 25 asmenys, būtinai kas nors būna susirgęs ar išvykęs, o tai labai trikdo kūrybinį darbą.

Kaip vyko pasiruošimas spektakliui?

Pirmiausia kūriau scenarijų, rinkdama medžiagą iš interneto puslapių, taip pat konsultavausi su istorijos mokytojais Mindaugu Olbutu ir Mindaugu Tamošaičiu. Į repeticijas ateidavo dailės mokytojos Auksė Žukaitė ir Agnė Juršytė, muzikos mokytojas Edvardas Čepanonis parinko spektakliui tinkamą muziką.

Gimnazijos trečiokai sudarė aktorių branduolį, taip pat prisidėjo kelios antrokės ir vienas ketvirtokas, gelbėdamas susirgusį trečioką. Direktorės pavaduotoja Daiva Savčiukienė padėjo organizuoti repeticijas, visi mokytojai tolerantiškai leisdavo išsprukti iš vienos kitos pamokos – visa ši pagalba buvo labai reikalinga statant 40 min. trukmės istorinį spektaklį.

Turėjome ir grimuotoją iš Nacionalinio dramos teatro, kuri papuošė signatarus ūsais ir barzdomis. Premjeros rytą jau prieš septynias šalia salės esantis muzikos kabinetas virto grimerine, kuriame vaikinai buvo pudruojami, grimuojami, mokėsi rištis kaklaraiščius, o merginos pynėsi kasas, rišo jas pagal ano meto šukuosenų madą.

Kokie buvo Lietuvos atkūrimo šimtmečiui skirtame spektaklyje mokinių, vaidinusių signatarus, atsiliepimai? Ar mokiniai lengvai supranta, kas jame vaizduojama?

Iš atsiliepimų susidariau įspūdį, kad spektaklio pastatymo procesas buvo reikšmingas ne tik mokantis vaidybos, bet ir istorinių įvykių pažinimo prasme.

Kaip manote, ar šiuolaikiniai vaikai skiria pakankamai daug dėmesio teatrui?

Lietuva garsėja savo spektakliais visoje Europoje, todėl dauguma

šiuolaikinių vaikų, ypač jei gyvena mieste, spektaklius aplanko ne kartą per metus. Pati stengiuosi sudaryti galimybę savo mokiniams nueiti į spektaklius nemokamai (VOBT ir NDT) ir jie tuo jau yra ne kartą pasinaudoję. Supratimas ateina bežiūrint, besidomint, analizuojant teatrines metaforas, tai gyva praktika.

Kaip manote, ar verta minėti šimtmetį?

Nepriklausomybės šimtmetį minėti ne tik verta, bet būtina, nes istorinis ir kultūrinis paveldas formuoja visų mūsų tautinę tapatybę. Ypač šiais globalizacijos laikais, kai visi esame įbridę į kosmopolitizmo jūras, kalbamės lietuvių-anglų žargonu, mūsų bočių atlikti darbai primena, kas esame, iš kur atėjome, kaip sunkiai skynėsi kelią lietuvybė, nugalėjusi monstrišką okupacijų laikotarpį. Prisiminę tautos žygdarbius, pasiekimus, stiprėjame kaip socialios asmenybės, tuo pačiu stiprindami savo unikalios tautos branduolį. Jei nors vieną šio projekto dalyvį ar žiūrovą nors truputį paveikė tai, ką mes atlikome, tai jau yra pasiekimas, galbūt naiviai tikint, galintis pristabdyti bent vieno jauno žmogaus pasirinkimą emigruoti iš mūsų Tėvynės Lietuvos.

Nori, kad „Aisčių“ redakcija pakalbintų Tavo mėgstamiausią mokytoją? O gal pažįsti gimnazijos mokinį ar darbuotoją, kuris, Tavo nuomone, vertas atsidurti gimnazijos laikraštyje? Rašyk mums

aisciai.vsdg@gmail.com ir siūlyk gimnazijos bendruomenės narį, kurio interviu norėtum skaityti laikraštyje!

2018 m. kovas-balandis ĮVYKIŲ SŪKURYJE

6

neketino nusileisti. Po keleto siautulingų šokių artistų skruostus užliejus raudoniui ir, regis, pasirodžius pirmiesiems nuovargio ženklams, šokėjų veidus tebepuošė plačios šypsenos. Pasipuošę tradiciniais lietuvių kostiumais, apsiavę vyžomis šokėjai toliau sukosi ir trepsėjo, priversdami stebėtis trykštančia energija. Akivaizdu, jog liaudies šokių pasirodymas glaudžiai susijęs su tautiškumo, vadinasi, ir laisvės sąvokomis.

Jokūbo Jankevičiaus nuotr.

Tačiau tikrasis šventės jausmas apėmė suvokus, jog salė pilna daukantiečių, susirinkusių švęsti laisvę, pasiryžusių palaikyti jaunesnius gimnazijos svečius, kuriems griausmingi aplodismentai bei šypsenos reiškia itin daug: „Publikos palaikymas šokėjams labai svarbus. Tada supranti, kad tai, ką darai scenoje, kažkam patinka. Tuomet nejauti nei nuovargio, nei jaudulio, o kojos, regis, pačios juda ir šypsena veide nedingsta“,- pasakoja kolektyvo narė Dorotėja. Bendraamžiai iš tiesų reiškia susižavėjimą liaudies šokiais, lietuvių kultūra, griaudami mitą, jog šiais laikais trepsėti polkos ritmu yra nemadinga. Apskritai, laisvė neapibrėžiama „madingumo“ sąvoka. Tai jaunimui būdingas sąmoningumas, kurį gausiai dalyvaudami renginyje pademonstravo daukantiečiai.

Šventinę pamoką tęsė Lietuvos edukologijos universiteto choro „AVE VITA“ kamerinė grupė. Choro vadovas profesorius Kastytis Barisas - ypač charizmatiškas žmogus, sukūręs pakilią renginio atmosferą,

prikaustęs gimnazistų žvilgsnius, šmaikščiai juokaudamas pristatęs, padrąsinęs choristus.

Jokūbo Jankevičiaus nuotr.

Prieš choro pasirodymą trumpam pravėrus kabineto, tą popietę virtusio artistų pasiruošimo kambariu, duris įsivyravo harmonija ir pagarba. Vyšnios raudonumo skraistėmis pasipuošusiems choristams kalbant su chorvedžiu suvokiau, kad garsų ir spalvų darna - choro sėkmės priežastis. Atlikdami sudėtingus daugiabalsius kūrinius, nė nesižvalgydami choristai jautė kiekvieną kolegą, net menkiausius balso svyravimus.

Įsiklausyti. Išklausyti. Vienytis. Štai koks trumpas vienybės receptas sukirbėjo galvoje, besiklausant choro „AVE VITA“ atliekamos programos. Pasirodymas ypatingas ir tuo, jog jame dalyvavo šeimyninis duetas – gimnazijos muzikos mokytojas Edvardas Čepanonis, jo žmona bei ansamblio talismanu pramintas jųdviejų sūnus. Tvirtai laikydamas jauniausią ansamblio narį ant rankų profesorius K. Barisas juokavo, jog ansamblio talismanas jau svarsto apie galimybę tapti gimnazijos nariu. Galbūt tuomet išgirstume visą šeimyninį trio, o choro pasirodymus paverstume tradicija. Tradicija švęsti laisvę.

Jokūbo Jankevičiaus nuotr.

Gabrielė Brazaitytė

Daugelis, paklausti, kaip švenčia gimtadienius, ilgai nemąstę paminėtų siautulingą draugų būrį ar džiuginančias dovanas. Kalbėdami apie Kalėdų šventimą, tikriausiai prisimintume jaukią vakarienę artimiausių žmonių rate, žaisliukais nukabinėtą mišku kvepiančią eglutę ir kalėdines giesmes. Šventės žmonių gyvenime įgyja didelę reikšmę – tai prasmingi ritualai, ypatingos akimirkos, kurių verta laukti visus metus. Tačiau ar mokame vertinti bei švęsti kasdien vykstančią šventę? Ar žinome, kaip švenčiama laisvė?

Kovo 15–ą dieną gimnazijoje vyko dvi šventinės pamokos „Švęskime laisvę“, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Išskirtine proga mus aplankė svečiai – liaudies šokių kolektyvas „Viltukas“, vadovaujamas šokių mokytojos Jūratės Urbonienės. Jaunieji šokėjai puoselėja lietuviškas tradicijas dalyvaudami konkursuose ne tik Lietuvoje, tačiau ir svečiose šalyse: Estijoje, Latvijoje, Italijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Švedijoje. Verta paminėti, jog kolektyvo pasirodymas pasižymėjo profesionalumu. Pasirodžiusios dvi skirtingo amžiaus jaunučių ir jaunuolių kategorijos atliko po kelis šokius.

Jokūbo Jankevičiaus nuotr.

Mažesniuosius keitė vyresni kolegos, tačiau jaunėliai nė

ĮVYKIŲ SŪKURYJE 2018 m. kovas-balandis

7

Kornelijos Garlaitės nuotr.

Nesutarimai ir keistenybės.

Turbūt kiekviena kelionė turi privalumų ir trūkumų. Dauguma lietuvių pasipiktino ne itin maloniomis prancūzų mokytojomis, tačiau vieni kitiems neleidome nuliūsti nė akimirkai. Drąsiai galima sakyti, kad šie mainai suartino visus ir nė vienas negrįžo namo nesusiradęs bent vieno naujo draugo.

Mainų metu daugeliui daukantiečių teko patirti bent po vieną keistenybę, atsiskleidusią šeimose. Priėjome prie išvados, kad mūsų mylimi prancūzai nėra dideli arbatos mėgėjai! Daugelis jų šeimų namuose neturi arbatos. Tie, kurie jos turėjo, mums ją ruošė keistu būdu - vandenį virė ne arbatinuke, o mikrobangų krosnelėje! Ir mokytojai Danutei Stankaitienei teko gerti tokiu būdu paruoštą kavą! Keistuoliai...

Dėkojame mūsų mylimoms mokytojoms už suteiktą galimybę pažinti Prancūzijos šalį.

Kornelija Garlaitė

Tai ką gi mes veikėme Prancūzijoje?

Mainų metu mes, lietuvaičiai, su mokytojomis (prancūzų kalbos mokytoja Danutė Stankaitienė ir anglų kalbos mokytoja Rasa Jauniškienė) bei prancūzais keliavome po žymiausias Prancūzijos vietas, dalyvavome keletoje pamokų, žaidėme pažintinius žaidimus, domėjomės jų kultūra. Tai buvo puiki proga kai kuriems iš mūsų labiau išmokti prancūzų kalbos, kitiems pagilinti turimas žinias.

Kornelijos Garlaitės nuotr.

Pramogos, pramogos, pramogos!

Kad turime nuostabius mokytojus, ši kelionė tik patvirtino. Mūsų mokytojų dėka mes nesijautėme suvaržyti: visada turėjome daug laisvo laiko, į mus nebuvo žiūrima kaip į neatsakingus vaikus. Prancūzai buvo sugalvoję daug pramogų: žaidėme boulingą, lazeriais, čiuožinėjome ledu. Turėjau galimybę apsilankyti viename iš didžiausių zoologijos sodų. Linksmybių šioje kelionėje netrūko, o šypsenos, nors jutome ir nuovargį, spindėjo mūsų veiduose.

Vasario mėnesį vyko mūsų gimnazijos ir Prancūzijos gimnazijos mokinių mainai. Mes buvome apgyvendinti prancūzų šeimose ir turėjome galimybę pažinti įstabiosios Prancūzijos kultūrą.

Apie ką pirmiausia pagalvoji, kai kažkas užsimena apie Prancūziją? Eifelio bokštą, bagetes, beretes, Paryžių? Greičiausiai. Pati apie tai pagalvodavau. Tiesa ta, kad Prancūzija yra daugiau nei išvardinti dalykai, tai viena didingiausių ir labiausiai išsivysčiusių šalių, turinti didžią istoriją ir daugybę tradicijų.

Aišku, kiekviena šeima šiek tiek skirtingai supranta tradicijas ir renkasi, ar jų laikytis. Šeima, kurioje gyvenau aš, turėjo daug tradicijų - kai neužteko pirštų jų suskaičiuoti, pasidaviau ir nebeskaičiavau! Paklausius, iš kur jie turi tiek tradicijų, atsakymas buvo trumpas ir aiškus - tai ne tradicijos, tai gyvenimo būdas, kuris atskleidžia jų tikrąją kultūrą ir meilę tėvynei.

. Kornelijos Garlaitės nuotr.

2018 m. kovas-balandis ĮVYKIŲ SŪKURYJE

8

Kornelija Garlaitė Renginį pradėjo gitaristas Andrius Juodzevičius su Vilmina Navickaite, atlikę Vytauto Kernagio kūrinį „Nenusigąsk, tai aš“. Žodį tarė ir mūsų gimnazijos direktorė Jolanta Knyvienė, teigdama, kad smagu ir „gera, kad V. Kernagis liks su mumis, kol vaikai jį dainuos“. Vytauto Kernagio sūnui konkurso dalyviams palinkėjus sėkmės skambėjo įvairiai atliekamos dainos.

Jokūbo Jankevičiaus nuotr.

Šių metų konkurse sulaukėme dalyvių ir iš įvairių gimnazijų, ir iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus universiteto, Vilniaus licėjaus ir Vilniaus dizaino kolegijos. Girdėjome daug nuostabių ir giliai atmintyje įstrigusių V. Kernagio ir nemažai savos kūrybos dainų. Konkurso nugalėtoju tapęs Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos mokinys Laurynas Bertulis, (jis taip pat 2017 metų konkurso „Nenusigąsk, tai aš“ laureatas) atliko savos kūrybos dainą „Gyvenk tokia“, savos kūrybos dainas dainavo ir Aušra Leškevičiūtė (Vilniaus dizaino kolegija), Emilija Statinaitė (Vilniaus „Saulės“ privati gimnazija).

Renginio akimirka. Jokūbo Jankevičiaus nuotr.

Buvo skiriamos 3 kategorijos: A (solo atlikėjai), B (duetai) ir C (grupės).

A kategorijos laimėtojai:

1 vieta – Laurynas Bertulis (Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija); Gintarė Bauerytė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

2 vieta - Rūta Stumbraitė (Vilniaus Simono Daukanto gimnazija); Emilija Statinaitė (Vilniaus „Saulės“ privati gimnazija).

B kategorijos laimėtojai:

1 vieta - Viktorija Smolskaitė ir Fausta Pilkaitė (Vilniaus licėjus).

C kategorijos laimėtojai:

1 vieta - Aušra Leškevičiūtė, Mindaugas Aleknavičius, Arnas Ignas Strumila (Vilniaus dizaino kolegija).

2 vieta – Dainos teatras: Meda V., Ugnė L., Domantas G., Skaidrė V., Greta K. (Vilniaus Gabijos gimnazija); Ansamblis „Super aštuoni“ (Vilniaus Šv. Kristoforo progimnazija).

Jokūbo Jankevičiaus nuotr.

Kad V. Kernagis neeilinė asmenybė, rodo jo atsiminimai apie 23-iąją vidurinę (dabartinę mūsų gimnaziją): … Mokiausi „Ž“ lygiu. Taip ir liko atestate: iš geografijos – 3, iš braižybos - 3 – nuo aštuntos klasės taip ir liko troikės... … Ir tada atsirado muzika. Aštuntoj klasėj į mane įsiveržė poezija ir bitlai. Mokykloj - šokiai, gitaros, grupė „Aisčiai“, šalia egzistavo Algis Puipa su savo kino studija „Noriu būti genijum“... … Poezija, muzika – tai svarbiausia... /Užrašė Rūta Oginskaitė, 2007 m. rugsėjo mėn./

Kovo 22 d. mūsų gimnazijoje jau 7 kartą vyko kasmetinis vaikų ir jaunimo dainavimo konkursas „Nenusigąsk, tai aš“, skirtas Vytautui Kernagiui atminti ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

13 valandą šventės svečiai iš kitų mokyklų bei įstaigų ir mūsų mokiniai sugūžėjo į gimnazijos aktų salę stebėti dainų konkurso, skirto V.Kernagiui atminti. Konkurse dalyvavo 16 atlikėjų ir net 3 iš jų buvo mūsų gimnazijos mokiniai: Miglė Žurauskaitė, Kristijonas Šidlauskas ir mokyklos prezidentė Rūta Stumbraitė, kuriai akomponavo Joris Elenbergas.

Šių metų konkurso dalyvius vertino komisija, kurią sudarė Andrius Kulikauskas, muzikantas ir kompozitorius, Vytautas Kernagis jaunesnysis, VšĮ „Vytauto Kernagio fondas“ įkūrėjas, Rolandas Aidukas, LMTA docentas, muzikos mokytojas ekspertas, Raminta Naujanytė - Bjelle, dainų autorė ir atlikėja, Vilmina Navickaitė, buvusi Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos abiturientė, 2010 m. konkurso laureatė, Andrius Juodzevičius, profesionalus gitaristas. Dalyviams reikėjo atlikti dvi lietuvių dainas, viena iš jų būtinai turėjo būti sukurta Vytauto Kernagio.

Konkurso komisija. Jokūbo Jankevičiaus nuotr.

ĮVYKIŲ SŪKURYJE 2018 m. kovas-balandis

9

Milda Butkevičiūtė

kartu su žiūrovais besijuokiančio lektoriaus komentaro. Mano manymu, tai pats akivaizdžiausias galimas patyčių momentas. Taigi, nesėdėjimas pirmose eilėse yra nesąmoningas patyčių vengimas, nes visi daugiau ar mažiau esame matę, kaip tokie dalykai nutinka.

Paskaitoje R. Vilkončius atskleidė kelis savo esminius pastebėjimus. Vienas iš jų - patyčios gimsta šeimose ir prasideda suaugusiųjų pasaulyje.

Tėvų nekalti juokeliai kartais virsta patyčiomis, jiems to nepastebint. Vėliau vaikai taip elgiasi su savo draugais. Tėvai šeimoje turi matyti plačiau, suprasti, kad pirmiausia jie turi stengtis sustabdyti patyčias, kad jos neplistų. Jaunos kartos sąmonė veikia visiškai kitaip, vaikai yra labai kūrybiški ir tą patį dalyką gali interpretuoti visai kitaip nei suaugę. Tad suaugusieji turi būti labai atsargūs kalbėdami, aiškindami tam tikrus dalykus.

Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už patyčių stabdymą, turėtų rodyti pagarbą kitam, kiekvienas vaikas gali pamokyti ir savo tėvus, jog taip daryti yra negerai. Užaugę vaikai, tampa pavyzdžiais savo vaikams.

Renginio akimirka. Mildos Butkevičiūtės nuotr.

Kita renginio svečio atskleista mintis paskaitoje ta, kad mūsų žiniasklaidoje ir visuomenėje irgi pilna nepagarbos vienas kitam, oponentui, pašnekovui, pavyzdžių.

Pati žiniasklaida transliuoja patyčias per žinias, pokalbių laidas. Gaila, bet viešose erdvėse yra kalbama taip, su kuo po to patys stengiamės kovoti. Pašiepiami pašnekovai netgi politikos apžvalgos laidose, taip elgiasi ir tam tikrų laidų vedėjai, net dainų konkursuose nuolatos tai girdėti, o visuomenei tokį bendravimo modelį tiesiogiai perteikia žiniasklaida.

Labai džiugu, kad R.Vilkončius, kaip žiniasklaidos atstovas, tai puikiai supranta, pastebi ir apie tai diskutuoja savo šeimoje.

Renginio akimirka. Mildos Butkevičiūtės nuotr.

Mandagumo ir pagarbos kultūrą kiekvienas turėtume pradėti skleisti nuo savęs ir bent trumpam susimąstyti, ar pats norėčiau eiti dainuoti į dainų konkursus, jei žinočiau, kad dainų konkurso komisija, pagaliau ir Facebook‘o komentatoriai išjuoks, kad galiu tapti viešu pajuokos objektu?

Rolandas Vilkončius yra žinomas žmogus, kuriam gyvenime, atrodo, viskas turėtų sektis jau vien dėl jo žavesio ir komunikacinių gebėjimų. Iš tokių žmonių, kaip jis, atrodo, niekas nesišaipo, bet jei jis sutiko pasidalinti savo pamąstymais tokia opia tema, galbūt ji jaudina ir pašnekovą.

R. Vilkončius ir teksto autorė Milda Butkevičiūtė

Pirmiausia R.Vilkončius paragino mokinius atsisėsti pirmose eilėse, sakydamas, jog kiekviename renginyje pirmos eilės beveik visada būna tuščios. Svečias teigė, jog keistas dalykas, kad žmonės bijo ten atsisėti.

Tada susimąsčiau ir aš. Ar sėsčiausi į pirmą eilę? Manau, kad žmonės bijo ne paties lektoriaus, o galimybės apsijuokti, juk sėdint pirmoj eilėje yra didžiausia tikimybė, kad tau lektorius užduos klausimą. O gavęs klausimą gali iš jaudulio pasakyti nesąmonę, nepataikyti į temą. Kas tada vyksta? Tuo metu visoje salėje nuaidi juoko banga, kartais lydima

2018 m. kovas-balandis ĮVYKIŲ SŪKURYJE

10

N. Juta Nalivaikaitė

Gimnazijos svečiai nevengė ir vienas kito draugiškai pašiepti, taip prajuokindami žiūrovų salę.

Renginio akimirka.

Svarbiausia – nebijoti būti savimi

Renginio pradžioje radistai nusprendė skirti laiką mokinių klausimams, kuriems esą vėliau dažniausiai tiesiog nebelieka laiko. Pasakodami savo istorijas bei dalindamiesi asmenine patirtimi, jie drąsino moksleivius ir davė vertingų patarimų. Atsakymai į klausimus Kaip įveikti auditorijos baimę? Kaip atrasti savo kelią? Kaip keliauti nekeliaujant? buvo pateikiami, tiesa, kartais netiesiogiai, visos diskusijos metu.

Mokytojo vaidmenyje...

Radistų klausiau, kokio dalyko mokytojus jie rinktųsi pavaduoti, jei reikėtų. „Aš... darbų,- net neabejodamas atsakė Jonas, man vos spėjus pabaigti savo klausimą.-Man patinka dirbti su medžiu.“

Rolandas teigė, jog rinktųsi mokyti geografiją, nors mokykloje labiausiai patiko literatūra. „Bent jau apie vėliavas kažką žinau“,- juokavo jis.

Ar radistai turi geležinę taisyklę?

„Ne, dabar turiu tik geležinius breketus burnoje“,- man net nespėjus pabaigti savo klausimo juokavo Jonas. Pasak jo, laikui bėgant taisyklės keičiasi, ir sunku būtų išskirti vieną. „Nemeluok, nevok, nepaleistuvauk“,- juokavo ir Rolandas. Po kelių minučių jo įvardyta taisyklė galėtų būti geru patarimu kiekvienam: „Būk atidesnis, daugiau skaityk ir taupyk.“

Radistai ir teksto autorė N. Juta Nalivaikaitė

Keturiasdešimt penkios minutės su Rolandu ir Jonu gimnazistams prabėgo jaukiai ir linksmai. Džiaugiamės ir tikimės, kad radistai apsilankys Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje ir kitais metais!

Apie ką pagalvotumėte, jei kas nors jums pasakytų „Šiandien susitikau radistus“? Veikiausiai įsivaizduotumėte, jog žmogus lankėsi radijo studijoje ar kokios nors televizijos laidos filmavime. Ką gi, šiuo atveju apsiriktumėte, ir netgi labai! Kovo 30 dieną radistai (jau septintą kartą!) susitiko su mūsų gimnazijos mokiniais.

Radistai Rolandas Mackevičius ir Jonas Nainys.

Renginio akimirka.

Linksmai nuo pradžios iki pabaigos

Diskusiją „Būk savimi“ radistai pradėjo linksmai. Svečiai buvo sutikti audringais plojimais. „Iš tikrųjų, galėtų ir per pamokas taip būti: Kokia čia vėliava? Teisingai! Ir visi ploja“, – reaguodamas į moksleivių ovacijas sakė Rolandas. Sužinojęs, kad publikos dalis jau yra dalyvavę susitikime su radistais, Jonas juokavo: „Okay, Rolai, tai kalbėsim kažką naujo.“

Viso renginio metu netrūko geros nuotaikos ir linksmų istorijų: atsakydamas į klausimą apie radistų skambučius-išdurkes Jonas pasidalijo patirtimi: „...Aš esu buvęs du kartus policijoj, ir vienąkart labai rimtai, nes mes bandėm sustabdyt traukinį...“.

„Mano širdis man sakė, kad norėdamas kažką gyvenime pasiekti, tu turi tiesiog bandyti.“ -Jonas Nainys

„Darykite, kas jums patinka. Tai yra labai labai svarbu, neapleiskite to.“ -Rolandas Mackevičius

VARIA 2018 m. kovas-balandis

11

N. Juta Nalivaikaitė

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį gimnazijoje šiemet minėjome įvairiai ir išradingai. Viena originaliausių idėjų – spektaklis apie Vasario 16-osios akto rengimą ir pasirašymą.

Spektaklis nukėlė publiką į 1918-uosius, aktoriai stebino savo profesionalumu ir stulbinančiu panašumu į tikruosius signatarus.

Kuo gi ypatingi mokinių vaidmenys? Kaip aktoriams pavyko įsikūnyti į savo personažą? Ar tai padaryti sunku? Kaip jie ruošėsi spektakliui? Tokie klausimai sukosi galvoje spektaklio metu. Keli aktoriai sutiko pasidalinti savo mintimis.

„Antano Smetonos specialiai pristatyti nereikia. Prezidentas, diktatorius, rimtas žmogus. Mano manymu, tai viena iš svarbiausių ir labai gerbiama asmenybė per visą Lietuvos istoriją.

Kažkokio išskirtinio pasiruošimo nebuvo, tik prisimintos istorijos pamokos ir diskusijos su žmonėmis, kurie taip pat domisi istorija, kaip ir aš.“

Modestas Baranskas, IVe (įkūnijo Antaną Smetoną)

„Vaidinau Joną Vileišį. Jis buvo žymus teisininkas, Kauno burmistras. Kaip teisininkas gynė lietuvių kalbos teises. Tikras tautos patriotas!

Asmeniškai daug nesiruošiau, mus, aktorius, puikiai paruošė teatro mokytoja Rasa, kuri pasirūpino profesionaliu grimu. Tai padėjo įsijausti į vaidmenį.“

Jonas Pamerneckas, IIIe (įkūnijo Joną Vileišį)

„Jonas Basanavičius, mano manymu, yra pagrindinis signataras, Vasario 16- osios akto siela, be kurios nebūtų dabartinės Lietuvos. J. Basanavičius, daktaras, mokėjo labai protingai ir įtikinamai kalbėti ir įkvėpti savo entuziazmu kitus.

Ruošiausi tiek, kiek buvo repeticijų, nieko daugiau. Man nebuvo sunku vaidinti, bet ne kiekvienas gali įsijausti į svarbios istorinės asmenybės vaidmenį, ne visiems ir įdomu.

Iki spektaklio repeticijų nežinojau daugelio faktų apie Basanavičių, todėl buvo naudinga „pabūti jo kailyje“ ir perteikti jo asmenybės žavesį kitiems.“

Mantas Šalkauskas, IIId (įkūnijo Joną Basanavičių)

„Mano vaidintas signataras buvo ypatingas vien tuo, kad jis buvo signataras. Nors jis (S. Narutavičius) nebuvo toks žymus kaip A. Smetona ar J. Basanavičius, bet jis vienas iš nedaugelio tų, dėl kurių darbų mes dabar esame laisvi. Visi signatarai yra kažkuo išskirtiniai.

Kai pamačiau savo personažo nuotrauką, buvo sunku patikėti, kad būsiu panašus į jį. Labiausiai įsijausti į vaidmenį padėjo repeticijos ir grimerės darbas.“

Linas Šinkūnas, IIIu (įkūnijo Stanislovą Narutavičių)

„Manau, kad mano personažas ypatingas tuo, jog jis yra vienas iš keturių signatarų, rašiusių Vasario 16 d. akto tekstą. Kita priežastis ta, kad šis signataras 1916 m. vasario 16 dieną (t.y. likus dvejiem metams iki akto pasirašymo dienos) prarado savo žmoną.

Ruoštis nebuvo per daug sunku, tik žodžius buvo sunkiausia išmokti, įsijausti į personažo vaidmenį patiko.“

Kajus Steponavičius, IIId (įkūnijo Steponą Kairį)

2018 m. kovas-balandis KŪRYBOS OAZĖ

12

Nori ir Tu pasidalinti savo kūryba? Savo darbą siųsk el. paštu aisciai.vsdg@gmail.com. Nepamiršk nurodyti savo vardo, pavardės, klasės bei darbo pavadinimo!

„Pažinkime“

Unė Šilinytė, IIb

„Gražiausia tai, kas sunkiai atrandama“

Urtė Tatarūnaitė, Ia1

„Sprendimas“

Unė Šilinytė, IIb „Grotuota meilė“

Jonė Didžgalvytė, Ip

„Meniški močiutės sodo laiptai“

Jonė Didžgalvytė, Ip

„Tarp žemės ir dangaus“

Urtė Tatarūnaitė, Ia1

LAIKO DULKES NUŽĖRUS 2018 m. kovas-balandis

13

Kviečiame susipažinti su Lietuvos ir pasaulio istoriniais įvykiais balandžio mėnesį!

Kalendorių sudarė N. Juta Nalivaikaitė

ISTORINIS

KALENDORIUS Balandis Pirmadienis Antradienis Trečiadienis Ketvirtadienis Penktadienis Šeštadienis Sekmadienis

1

1579 m. įsteigtas Vilniaus

universitetas

2 3 4 5 6 7 8

2005 m. mirė Popiežius Jonas Paulius II

1889 m. gimė rašytojas Ignas Šeinius (tikr. Ignas Jurkūnas)

1919 m. išrinktas pirmasis Lietuvos

prezidentas Antanas Smetona

1896 m. Atėnuose atidarytos pirmosios

šiuolaikinės Olimpinės žaidynės

1977 m. gimė

žurnalistas Andrius Tapinas

1882 m. gimė rašytojas

Antanas Vienuolis

1913 m. Pekine darbą

pradėjo pirmasis Kinijos

parlamentas

9 10 11 12 13 14 15

1991 m. Gruzija paskelbė nepriklausomybę

nuo SSRS

1949 m. gimė operos

solistas Vladimiras

Prudnikovas

1879 m. gimė

prozininkas ir publicistas

Jonas Biliūnas

1959 m. gimė aktorė

Nijolė Narmontaitė

1743 m. gimė trečiasis

JAV prezidentas

Tomas Džefersonas

1956 m. pirmą kartą

pademonstruotas vaizdo grotuvas

1912 m. Titaniko

katastrofa (naktį iš 14 d. į 15 d.)

16 17 18 19 20 21 22

1964 m. britų rokenrolo

grupė The Rolling Stones

išleido debiutinį albumą

1892 m. Rietave įžiebta

pirmoji Lietuvoje elektros lemputė

1909 m. Žana d‘Ark paskelbta

palaimintąja

1918 m. Lietuvos Tarybos

nutarimu nustatytos

Lietuvos tautinės vėliavos spalvos

1889 m. gimė

diktatorius Adolfas Hitleris

753 m. pr. Kr. įkurtas romos

miestas

1967 m. gimė Sausio

13-osios įvykiuose žuvusi

Loreta Asanavičiūtė

23 24 25 26 27 28 29

1910 m. gimė poetas

Henrikas Radauskas

Tarptautinė jaunimo

solidarumo diena

1719 m. išleista

Danieliaus Defo knyga

„Robinzonas Kruzas“

1564 m. gimė anglų rašytojas Viljamas Šekspyras

1521 m. Filipinuose nužudytas Fernandas Magelanas

1990 m. įsteigta Vilniaus

policijos akademija

1992 m. Lietuva tapo tarptautinio

valiutos fondo nare

30

1957 m. transliuota

pirmoji Vilniaus televizijos

studijos laida

2018 m. kovas-balandis PROTO GURMANAMS

14

Sveikiname Denizą Alijevą (Iu1), kuri pati pirmoji atsiuntė teisingus praėjusio laikraščio numerio užduoties – laiptažodžio – atsakymus*!

Šio numerio užduotis – kryžiažodis. Žodžių apibūdinimai pateikti žemiau. Jūsų atsakymų laukiame el. paštu aisciai.vsdg@gmail.com (nepamirškite nurodyti savo vardo, pavardės ir klasės!). Užduoties atsakymai ir pirmųjų teisingus atsakymus atsiuntusių mokinių pavardės bus paskelbti kitame

numeryje. Sėkmės!

1

2

3 II

4

5

V

VI

6

7

8

9

VII

10 IV

11

I

12 III

VIII

I II III IV V VI VII VIII

1. Staliaus darbastalio pavadinimas. 2. Didelė baimė, išgąstis. 3. Vieno iš XIX a. lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų, leidusių draudžiamą periodiką spados draudimo laikotarpiu, pavardė. 4. Grožiui jautrūs žmonės. 5. Batsiuvio įrankis. 6. Garsaus ispanų tapytojo pavardė. 7. Pastatas ar aptverta aikštelė, skirta jodinėjimui. 8. Žodžio „puolimas“ sinonimas. 9. Leidinio užsisakymas tam tikram laikotarpiui. 10. Baleto „Jūratė ir Kastytis“ autoriaus pavardė. 11. Geltonas paukštis juodais sparnais. 12. Keli izoliuoti laidai sandariame apvalkale.

Užduotį sudarė N. Juta Nalivaikaitė

*Praėjusio numerio užduoties atsakymas – Justinas Marcinkevičius. (Atsakymai: 1. Strofa 2. Čemerys 3. Dusetos

4. Dialogas 5. Radvilos 6. Žemčiūgai 7. Animacija 8. Sfragistika 9. Islandija 10. Gediminas 11. Banaitis 12. Stelmužė 13. Kernavė 14. Nevėžis 15. Batika)

POST SCRIPTUM 2018 m. kovas-balandis

15

N. Jutos Nalivaikaitės nuotr.

Vilniaus Simono Daukanto gimnazija

Jokūbo Jasinskio g. 11

VYR. REDAKTORĖ:

N. Juta Nalivaikaitė

ŽURNALISTAI:

Kotryna Balutina

Snieguolė Bičkutė

Gabrielė Brazaitytė

Milda Butkevičiūtė

Kornelija Garlaitė

N. Juta Nalivaikaitė

FOTOREPORTERIAI:

Glorija Kaminskaitė

Jokūbas Jankevičius

KALBOS REDAKTORĖ:

Danutė Pilypavičiūtė

LAIKRAŠČIO KONSULTANTAI:

Daiva Savčiukienė

Mindaugas Olbutas

MAKETUOTOJA:

N. Juta Nalivaikaitė