TURINYS

A. Šakočius. Naujos socialinės integracijos problemos teisėtvarkoje...............................

A. Urmonas. Socialiniai pokyčiai ir policijos subjektyvizmas.............................................

D. Žilinskas. Metodologinės ir teorinės policijos teisės prielaidos.....................................

A. Laurinavičius. Statutinių pareigūnų karjeros problemos...............................................

R. Kalesnykas, V. Mečkauskas. Vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimas užtikrinant visuomenės saugumą: teisiniai ir organizaciniai aspektai.................................

K. Vitkauskas, S. Greičius. Pareigūnų vertybinių orientacijų ir motyvacijos ryšys bei jų poveikis studijoms................................................................................................................

V. Gaška, R. Veršinskas. Policijos pareigūnų bendrojo ir specialiojo fizinio rengimo metodikų modeliavimas remiantis eksperimentais..............................................................

A. Janušauskas, V. Čigrinas. Prognostiniai policijos pareigūnų šaudymo įgūdžių formavimo aspektai..............................................................................................................

V. Smalskys. Policijos personalo atrankos ir rengimo politikos lyginamieji aspektai (Lenkijos pavyzdžiu).............................................................................................................

D. Petrošius. Informacinis karas ir jo galimybė operatyvinėje veikloje..............................

5

13

25

44

59

71

82

92

101

113

3

4

CONTENT

A. Šakočius. New Identified Socio-Integrative Problems in Policing.................................

A. Urmonas. Social Changes and Subjectivity of Police....................................................

D. Žilinskas. Methodological and Theoretical Grounds for Police Law.............................

A. Laurinavičius. The Complex of Statutory Officer Career Problems...............................

R. Kalesnykas, V. Mečkauskas. The Use of CCTV for Ensuring Public Security: Legal and Organizational Aspects.................................................................................................

K. Vitkauskas, S. Greičius. Connection between Officer’s Secure Orientation and Motivation and their Impact on Studies...............................................................................

V. Gaška, R. Veršinskas. Experimental Substantiation of Bachelor Student’s General and Special Physical Training Methods...............................................................................

A. Janušauskas, V. Čigrinas. The Prognostics Aspects of Shooters Training.................

V. Smalskys. Personal Select and Training Policy Procedural Aspect in Poland Police...

D. Petrošius. Information War and its Possibility in Criminal Intelligence..........................

5

13

25

44

59

71

82

92

101

113

5

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 5–12

NEW IDENTIFIED SOCIO-INTEGRATIVE PROBLEMS IN POLICING1

Assoc. Prof. Dr. Alvydas ŠakočiusLietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Policijos teisės katedraValakupiu g. 5, VilniusTelefonas 2740632Elektroninis paštas asakoc@ltu.lt

Pateikta 2002 m. gruodžio 23 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 27 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros lektoriusdr. Raimundas Kalesnykas

S u m m a r y

The article deals with the presentation of new identified problems affecting the process of implementation Community Policing in Lithuania. The findings are also useful for the future police activities planning in the European Union.

The main concept of the paper is composed of the statements, which identify the necessity of integration of the different policing practices and experiences of the involving Communities into the security affairs in neighboring European countries. Therefore, some negative processes, which were met in Lithuania, have great possibilities for migration around Europe. In the sphere of policing the phenomenon of the self–regulations within the poor communities was identified. In such communities objectively manifested security needs could be satisfied rather by illegal structures (by providers of substitutive police services) than by public police. In the sphere of Communities’ formation an important conclusion about the specific transitional content of the ownership, which is most important for the integration, is presented. In the society in transition first of all the concept on development of ownership have to be disseminated. In the sphere of future development of Community policing experience of common public officials training is described.

1 The article is prepared on the basis of statements collected for the report „Implementing Community Policing in Practice: New Identified Socio-integrative Problems“, presented to OSCE (Organisation on Security and Co-operation in Europe) Supplementary Human Dimension Meeting „The Role of Community Policing in Building Confidence in Minority Communities“ (Vienna, 28–29 10 2002):

http://www.osce.org/odihr/documents/reports/shdm/finrep_shdm_28-29oct2002.php

6

IntroductionOn the national and international levels implementation of Modern

Community Policing is faced with the rapidly unstable and continuously changed environment. Therefore, experience in general and in particular as well, which is used for the future reforming of the public-police relations’ area, has not been adopted or disseminated among the European countries as the absolute truth. It is because the experience and following recommendations are absolutely right at a given time and in certain circumstances. Moreover, particular experience of the public-law enforcement co-operation, which is recognized in one country as a complete benefit, at the same time, could be discovered as dangerous in different environment of social life, traditions, and laws.

Community Policing is a multilateral social phenomenon. It is the subject of the constant research and surveys in Lithuania. Particular problems of the development of Community Policing and possible solutions are identified and recommended by A. Laurinavicius [1], R. Kalesnykas [2], A. Novikovas [3] and others. All researches are quite useful because examination of the delivered foreign police experiences is required by the intensively developing social changes. European integration has also caused new developments in social structures of society therefore, a new approach to the sampler definitions and recommendations of the Community Policing has to be taken. In general, it requires re-visioning of some well-known truths concerning the role and obligations of police in the creation and development of confidence in the communities. It also applies to the renewing of the officials’ training systems, because an ordinary police officer, even if she/he is well trained in community policing matters, can not act effectively within the organizational structure with limited or stratified responsibility between various actors.

1. Degree of recognition of the Community Policing by Lithuania’s police

The term of „Community Policing“ is well known among the police officials and academics around Lithuania. It is because some ideas for the strengthening of the police-public co-operation started in 1986. In the last years of „Perestrojka“, the police began to incorporate more socially oriented activities. Preventive units had been formed, and the work of county's police inspectors had been mostly oriented towards crime prevention and co-operation with residents. Patrol officers carried out patrols together with civil volunteers. Public participation by special „representatives“ to protect public order was encouraged by additional privileges for the participants in their places of work, such as prolonged vacation, financial premiums, etc. Official statistics of 1987 indicate that there were approximately 200 000 volunteers in Lithuania at that time. [5, p. 167–172; 6, p. 5–13] All of these changes are indicative of the attempts made to implement Western police experience in terms of community policing. The essential difference, however, was that the participation of Lithuanian society in forms of community policing, rather than being really voluntary, was based on the privileges offered by politicians.

Close co-operation among police and public in frame of modern Community Policing establishments was started in 1990, when Police Act was adopted and Municipal Police, responsible for the police preventive actions, was created. The direct channels for the gathering of the information from the West were useful for the development of police sciences directed by new-established Police Academy. Scientific findings accordingly were implemented into the police officers training

7

systems and it was supported to form the new mentality of the police staff. Experience appropriation related connections between Lithuania and West European countries created the basis for preparation and realization of a number of Community Policing programmes. For instance, community oriented experience of Siauliai City Public Police received the highest assessment during the seminar-exhibition on Community Policing implementation in the Baltic countries, which was organized by European Commission (Directorate of Legal Affairs) in 1997.

It could be stated that at the moment Lithuania’s police is disposing in great number of internal and external information. It means then, that implementation of new approach to the providing of police services on the basis of close co-operation with the public has quite a strong informative background. Difficulties for the realization of them, from our viewpoint, could be met in organizational structure of the law enforcement system.

2. Understanding the Community Policing in law enforcement

On the Lithuania’s ground, the term of Community Policing is composed of two sociologically different categories. The difference means the conditional mental connections each of them with the separate branches of authority. On the theoretical level some ties between different issued phenomenon could be identified through complex interdisciplinary research. Impact of the research results to the practice in this case depends from the objectively manifested needs of the practitioners for the theoretical explanations. If these needs are abased, the misunderstanding, disagreement and ineffective activities follow in practice.

Therefore, the phenomenon of policing has to be identified in adequate way both by researchers and by public administrators.

The Policing

Researches of the police activities indicate the changes in the content of policing. The dual function of the police, described by John Alderson [7] and formalized by European Code on Police Ethics [8] is faced with the different interpretations concerning the implementation forms and methods. Theoretically, equal status and importance of the tasks for law enforcement and providing of the social services create the difficulties for the tactical planning of police actions. It is because in the context of the continental legal system law enforcement means the social service provided by the State. Therefore, the „flying sentence“ concerning the best crimes prevention, which could be provided solely through the manifested number of imprisoned criminals, still exists. The market-oriented media also maintains such kind of society-wide opinion. In fact, on the state level police has implemented the activities, which are not recognized, and therefore are not supported, by the local society. In other words, the needs of the society and approach of the police to the society’s needs are different. Why?

For instance, Ronald T. Stansfield described functions of policing on psychological and social levels. On the psychological level function of policing there is the fulfillment of the individual's need to feel safe and secure. On the social level of policing there is an intention to reproduce order. [2] Examination of both applies for revision of existing service systems, because execution of order applies to the various social establishments. It means then, that policing is not, or

8

can't be, implemented exclusively by the public police, because some parts of citizens' need more or less security than State can provide. Therefore, modern police organization is acted in the free market of the services provided the security for individuals and, as an ordinary entity, is faced with the activities of competitors and producers of substitutes. From the criminological viewpoint, most dangerous for the statehood and for communities are producers of substitutes, because the substitute in this case means other kind of protection than the protection given on the legal basis from legally obligated services. For instance, organized criminals provide order within the national-based communities, illegally living abroad, because these communities can’t apply for protection to official authorities. Existence of such sub-cultural communities with the covered security structures within the European countries could be recognized as an important output for the future police co-operation plans.

The stratification of the society into the rich and the poor is also taken into account as an issue for discussion concerning renovated policing strategy. The so-called traditional policing, that the public police provides is oriented to the middle strata of the society. Research of the society's development in Lithuania, indicates formation of the territory – based communities of the elite, which required the additional security guarantees. On the other hand, destruction of the existing communities, which had been formed in so-named factory's towns and big villages, is indicated too [4]. Generally, it caused the inter- and inner- migration, social and demographic, and economical degradation in different areas, and small towns, uncontrolled movement of criminals abroad. It requires the change of traditional methods of policing and expansion of the circle of related organizations.

The Community

Community is the next category, which has been additionally studied in an adequate way. In Central and Eastern European countries the position of the community in the policing is based on the police task enforcement traditions. The status of the community and the police in society, as well as society’s attitude towards them in general, is the culmination of a long process. Western European countries have deeply rooted traditions of municipality and various law enforcement functions have gradually evolved over a long period of time in these societies, based on the needs of a more or less stable environment. In contrast with Western European traditions and evolution of municipality and state government, the policing models applied in the small countries of Central and Eastern Europe have been imported from abroad and are the result and subject of geopolitical processes. For instance, the category of ownership is the main psychological and social reason for the communities' formation. Anyway it has to be newly discussed. It is because the soviet-type common ownership was broken, and new one was not established. This manifested negatively in public social life. Communities in the developed countries meet the psychological difficulties for the realizing of the right to ownership in the public matters, because in the public environment ownership means the common estate, which eliminate the responsibility for its state condition. Therefore, we found the necessity for the additional research of a little bit different phenomenon, which could be named as ownership. The content of ownership, from our point of view, is the understandable and adaptable compromise between the privatized public and the private-issued interests. Why some transitional period has to be discussed?

First of all, Lithuania’s people lost a period of the development of communities in the cities during the Soviet occupation, which historically had been changed into the period for the „formation of the Society“. In theory

9

sociologists divide the communities into two main types [4]. The first one is a Gemeine-type community. It was developed in agricultural area, but such communities were preserved in Lithuanian villages before occupation. The specific impact of the villages into the condition of public security and into the providing of tradition-based justice is well described by historians (for example, by A. Sapoka) [4]. The second one is a Gesselshaft-type community, which was developed in the industrial area on the basis of displaced farmers groups. After World War II Lithuania was faced not only with the destroyed communities but also with the lack about of a million of population. Nationalization and collectivization of the real estate and the tools of production had formed the specific attitude to the community’s affairs, which was based on the permanent assistance of public authority. During one generation the specific collectively-thinking individual was formed and was left in an unknown environment after the privatization. The unknown environment in this context means the broken ties for applying to the authority-ruled responsible agency in daily matters. Finally, it could be stated that different reasons for the changes caused the different ways of the transformation of communities in Western and Eastern European countries.

Accordingly, responsible law enforcement agencies have to solve a number of problems dealing with the correct identification of communities, which are concerned with security matters. Identification in this case means the examining of the common interests and stipulating of the motivations for the organizational structuring within communities. The problems are still alive because the hopes and needs of the community can be fulfilled exceptionally through organizational establishment, which is carried out on behalf and with the representation of residents. Unfortunately, institution-building initiatives still are weak spots within the communities.

3. Institution building for the implementation of Community Policing

In Lithuania police is the firsthand institution, which acts in the public safety area in the environment of close co-operation with other social establishments. Then, it means that police have the most part of interests (both political and managerial) and obligations for the discreet actions, and resources, which are obligated and involved, and responsibilities. It requires the certain level of administrative abilities.

Difficulties, which have been met in the process of the Community Policing philosophy implementation into the practice in Lithuania call for search of the new ways for common countrywide interpretations. In the sphere of community’s problem – solving activity functions of the public administration institutions were strictly separated [5]. How to find the proper institutional model, which could be able to cover community problems solving area, both without function duplication and with real supportive interaction of the institutions?

Consequently it was argued that the creation of such institutional model couldn't be successful without preliminary readiness. Training of the officials, who are responsible for the creation of the model, maybe recognized as a first step towards the general goals. Common training of the officials in the Community Policing matters at the Law University of Lithuania took start at the beginning of 1999 under the TEMPUS Phare Joint European Project [9]. Following the aim of the project senior police officers and civil servants, who were responsible for the policymaking in their home institutions, were invited for the training. A possibility was created for the policy makers to actually get worldwide information and discuss common problems under some kind of „academic supervision“. The

10

project was issued on the statements concerning problems in vocational training within Lithuania’s educational system. The fact that public administration practitioners are „too much busy“ and that they do not received any training after graduation from the Universities was discovered. So called „self-studies“ in most cases are not self-stimulated because strong psychological resistance and unmotivated apprehension keep seniors from the studies as well.

The success of lifelong education of high-level officials (from our point of view) is based on three main pillars. First of all, training needs have to be self-motivated by the lack of knowledge perception. Sometimes high-level officials try to undercover the lack, because officially, specific educational background is required only before the official is appointed to the position. Therefore, it is easier for them to get additional knowledge in the environment of „equal rank officials training“. Secondly, training of the high rank officials has to be implemented by a highly authoritative institution. Institutional independence of the training institution, high qualification of the training staff, supportive equipment, environment of the classes, syllabus, etc. is quite important as well. Thirdly, attractiveness of training depends from the content of training. From our viewpoint, knowledge about aspects of practical activities is very important for the training of high rank officials. Most part of the trainees had great practical experience and knowledge about the real situation in the country. They needed the information about European requirements (standards) and practical possibilities of their implementation. On the other hand, presentation of the practical experiences from the West and their theoretical explanation stimulate active participation in the training and real self-studies.

ConclusionsThe main problems that confront Lithuanian police services in the period of

new-established Independence are dealing with the unclear statement for the police mission. Some diversity of the attitude to the police social service could be met inside social structures, which are forming this order. It negatively affects the common understanding of the different police tasks and contributions for the delivering of the public security and order.

Public administration and society in most cases required the voluntary assistance of the police. It is argued that in the time of transition police activities must be reactive. Such attitude can be named as distinctively pragmatic because it does not search for the problematic ties related with the conditions of public administration system as a whole. The mission of the police exclusively with the criminal law enforcement priorities is formed under this attitude. State and Society can’t concentrate the view towards the solution of the complex problems in the long-time period. It is necessary to change the attitude to the rationally pragmatic, which stimulates the understanding of complex-based police service.

REFERENCES:

1. Laurinavičius A. Policijos ir visuomenės bendradarbiavimas. – Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 2000.

2. Kalesnykas R. Policijos ir kitų socialinių tarnybų, teikiančių socialines paslaugas gyventojams, bendradarbiavimas. – Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 2000.

11

3. Novikovas A. Policijos funkcijų plėtros prielaidos savivaldoje // Jurisprudencija: Mokslo darbai. 2002. T. 25 (16).

4. Šakočius A. Kova su netvarka įgyvendinant bendruomenės teisėtvarką. – Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 2000.

5. Šakočius A. Policija valstybėje ir visuomenėje: nuo distinktyviai iki racionaliai pragmatinio požiūrio į policijos paslaugą // Jurisprudencija: Mokslo darbai, 2000. T. 15 (17).

6. Senovaitis R. A. Policija ir visuomenė // Policija ir visuomenė: Pranešimų tarptautiniuose seminaruose rinkinys. – Vilnius: Polisema, 1997.

7. Alderson. J. Police and Human Rights. – Strasbourg, Council of Europe, 1996.8. Europos policijos etikos kodeksas. – Vilnius, 2002.9. Keras A., Kurapka E., Šakočius A. Let’s Work Together: The Expirience of Common Community

Policing Training ir Lithuania // Policing in Central and Eastern Europe / ed. by Milan Pagon. – Ljubljana: College of Police and Security Studies, 2000.

12

Naujos socialinės integracijos problemos teisėtvarkoje

Doc. Dr. Alvydas ŠakočiusLietuvos teisės universitetas

SANTRAUKA

Straipsnis parengtas detalizuojant teiginius, pateiktus pranešime „Bendruomenės teisėtvarkos įdiegimas į praktiką: naujai identifikuotos socio-integracinės problemos“, autoriaus skaitytame Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos posėdyje 2002 m. spalio 28 d.

Straipsnio įvade formuluojama hipotezė, kad kai kuriose Europos šalyse policijos funkcijos įgyvendinimo praktika negali būti pripažinta universalia ir be išlygų pritaikoma kitose šalyse, nes policijos organizacijos veikia skirtingoje, nestabiliai ir nuolat kintančioje aplinkoje. Policijos organizacijų įvairovė siejama ne tik su pagrindinių teisinių sistemų skirtumais, bet netgi su skirtingomis sau-gumo palaikymo tradicijomis tą pačią teisinę sistemą turinčiose šalyse. Savitais ypatumais pasižymi ir Lietuva, kurios policijos pertvarkai neišvengiamai turi įtakos susiformavusios tradicijos ir stereotipai.

Pirmojoje straipsnio dalyje, pavadintoje „Bendruomenės teisėtvarkos atpažinimas Lietuvos policijoje“, pateikiami duomenys apie policijos (milicijos) bendradarbiavimą su visuomene paskutiniaisiais Sovietinės santvarkos metais. Vadinamosios „perestrojkos“ laikotarpiu milicijos darbas buvo labiau orientuotas į nusikaltimų prevenciją ir darbą su visuomene, tačiau to negalima pripažinti sovietinės milicijos vadovybės savanorišku aktu. Policijos tyrimų ir jos pertvarkymo pasaulyje chronologija rodo, kad sovietinės milicijos pertvarka prasidėjo tuo metu, kai buvo viešai paskelbtos JAV ir Europoje atliktų policijos tyrimų išvados (7–8 praėjusio amžiaus dešimtmečiai). Tai suponuoja teiginį, kad pagrindiniai metodiniai bendruomenės teisėtvarkos principai Lietuvos policijai žinomi gana seniai, tačiau jų įgyvendinimo praktika buvo kitokia. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie visuomenines viešosios tvarkos apsaugos formuotes, kurios, neturint aiškiai apibrėžtų gyventojų bendruomenių, buvo formuojamos įmonių ar organizacijų pagrindu, arba vadinamąsias „liaudies draugoves” ir pan. Sovietinė praktika patvirtino kai kuriais atvejais ir mūsų dienomis mėginamo naudoti partinio ar politinio atspalvio suteikimo saugumo užtikrinimo reikalams negalimumą. Kartais iš esmės sveikintinas visuomenės formuočių iniciatyvas piliečiai ignoruoja vien dėl politinių motyvų.

Antrojoje straipsnio dalyje „Bendruomenės teisėtvarkos supratimas“ analizuojamas kategorijų „teisėtvarka“ (angl. policing) ir „bendruomenė“ junginio turinys. Teigiama, kad bendruomenės teisėtvarkos suvokimą apsunkina šių kategorijų mokslinio pagrindimo šakų skirtingumas, nes teisėtvarkos kategorija priskirtina jurisprudencijai, o bendruomenės – sociologijai. Todėl šis junginys apibrėžtinas tarpšakiniais tyrimais.

Teisėtvarkos kategorijos analizė leidžia teigti, kad jos turinys neatitinka visuomenės poreikių. Nestabili ir greitai kintanti gyvenamoji aplinka suponuoja didelę saugumo poreikių įvairovę. Policija ir kitos teisėtvarkos institucijos saugumo poreikių tenkinimo rinkoje nepajėgia konkuruoti su kitomis analogiškas paslaugas teikiančiomis institucijomis, nes tarptautinė gyventojų integracija vyksta nepaprastai greitai. Kyla grėsmė, jog susidariusį saugumo paslaugų vakuumą gali užpildyti neoficialios kvazipolicinės institucijos, migruojančios kartu su jas išlaikančiomis neturtingomis bendruomenėmis. Todėl įtaka tokioms bendruomenėms turi būti pradėta daryti jų kilmės šalyse. Tai iš esmės suponuoja policijos prevencinio darbo integraciją.

13

Bendruomenės kategorijos analizė duoda pagrindo teigti, kad Lietuvoje bendruomenės kuriamos neturint jokio istorinio ar tradicinio pagrindo. Sociologų tyrinėtos „Gemeinshaft“ ir „Gesselshaft“ tipo bendruomenės Lietuvoje dar sunkiai atpažįstamos. „Gemeinshaft“ tipo bendruomenės, susikūrusios agrokultūrinėje eroje ir egzistavusios tarpukario Lietuvoje, buvo išdraskytos. Tuo tarpu „Gesselshaft“ tipo bendruomenės (industrinės eros dariniai) nebuvo formuojamos, nes tuo metu, kai vyko Lietuvos industrializacija ir urbanizacija, buvo siekiama kurti ne bendruomenes, o „visuomenę“. Kadangi bendruomenių plėtra turi evoliucionuoti, galima teigti, jog jų reikšmė gali pasireikšti vėliau. Kartu siūloma bendruomenių formavimąsi paspartinti pabrėžiant bendruomenines vertybes. Tai pasakytina apie savininkiškumo jausmo skatinimą, kuris gali būti paspartintas keičiant jo suvokimo kontekstą. Paprastai savininkiškumas siejamas su nuosavybe, tačiau šiandieninėje Lietuvoje tai tik pagilina skirtingų visuomenės sluoksnių prieštaravimus. Todėl siūloma deklaruoti ne tik nuosavybės, kuri siejama su teisėmis nevaržomai turėti, naudotis ir disponuoti materialiu objektu, bet ir nuosaviškumo, saviškumo arba savybės, kaip teisės turėti aiškiai apibrėžtą viešai turimo ir naudojamo, bet nedisponuojamo objekto dalį, vertę.

Trečiojoje dalyje „Institucinė bendruomenės teisėtvarkos įgyvendinimo struktūra“ analizuojami kai kurie egzistuojančių institucijų gebėjimų veikti bendruomenės teisėtvarkos sąlygomis sistemos elementai. Keliama hipotezė, kad šios veiklos sėkmė daugiausiai priklauso nuo visų institucijų susitelkimo bendram darbui. Prielaida šiai būklei pasiekti laikytinas bendras pareigūnų mokymas. Tokio mokymo efektyvumas buvo patvirtintas Lietuvos teisės universitete įgyvendinant TEMPUS PHARE projektą „Pareigūnų mokymas teisinės sistemos reformai Lietuvoje“. Analogiškų vadovaujančių darbuotojų mokymų organizavimas leistų pašalinti motyvaciją mažinančias kliūtis: nenorą pasirodyti neišmanančiam tarp pavaldinių, mokymąsi aukštą tarptautinį įvertinimą turinčioje mokslo įstaigoje (universitete), kur naujausią mokslinę informaciją pateikia aukščiausios kvalifika-cijos mokslininkai, susipažinti su šiuolaikinės įstaigos technologine aplinka ir kt.

Išvadose konstatuojama, kad policijos ir kitų teisėtvarkos institucijų veikla objektyviai yra sudėtinga, todėl jos turi keisti organizacinę struktūrą taip, kad galėtų nuolat stebėti veiklos aplinką ir nedelsiant prie jos prisitaikyti. Tačiau tam reikia kaupti ir analizuoti visapusišką informaciją ir išplėsti reguliacinio poveikio ribas formuojant bendrų interesų sritį.

14

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 13–24

SOCIALINIAI POKYČIAI IR POLICIJOS SUBJEKTIŠKUMAS

Doc. dr. Algimantas Urmonas

Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas: 271 45 45Elektroninis paštas umonika@takas.lt

Pateikta 2002 m. gruodžio 23 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 27 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros vedėjas docentas dr. Alvydas Šakočius ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros lektorius dr. Raimondas Kalesnykas

S a n t r a u k aŠiame straipsnyje siekiama atskleisti socialinių pokyčių ir policijos

subjektiškumo1 formavimosi tendencijų sąsajas valstybės, teisinės sistemos ir policijos reformų kontekste. Straipsnis sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje analizuojama socialinių pokyčių, socialinių įtampų laukų įtaka policijos subjektiškumui. Antrojoje dalyje keliama policijos subjektiškumo ir jos realių bei galimų socialinių reakcijų į nusikalstamumo kontrolės ir viešosios tvarkos užtikrinimo aktualijas, santykio problema.

Trečioji straipsnio dalis skiriama policijos strateginių reformų principų tobulinimui kaip intelektualiai investicijai į policijos subjektiškumo ateitį aptarti.

Pagrindinės sąvokos: socialiniai pokyčiai, policijos subjektiškumas, principai.

Įvadas

Kalbant apie administracinius gebėjimus, Lietuva sukūrė pakankamus, tačiau vis dar gana trapius gebėjimus užtikrinti acquis įgyvendinimą ir įgyvendinimo priežiūrą, ypač vidaus rinkos bei įvairių Bendrijų politikų srityse. Lietuva turi garantuoti visišką ir efektyvų administracinių struktūrų veikimą, ypač siekiant užtikrinti vientisą ir prognozuojamą acquis įgyvendinimą. Ypač daug dėmesio reikia skirti struktūroms, kurios būtinos norint įgyvendinti tą acquis dalį, kuri bus taikoma tik tapus Europos Sąjungos nare, ypač racionalaus ir efektyvaus Europos Sąjungos lėšų valdymo srityje2.

1 Straipsnio autorius policijos subjektiškumą šiame straipsnyje traktuoja kaip vertybinę ekonominio, teisinio ir kitokio socialinio policijos statuso charakteristiką jos tikslams siekti. Šie tikslai nustatomi norminiuose teisės ak-tuose arba numatomi strateginiuose dokumentuose, įžvelgiami moksliniuose tyrimuose.

2 2002 m. spalio 9 d. Europos Komisijos reguliaraus pranešimo apie Lietuvos pažangą išvados.

15

Socialiniai pokyčiai ir policijos subjektiškumo tema susijusi su Lietuvos gebėjimais tobulinti policijos subjektiškumo dimensijas – numatyti jos strateginius kontūrus, praktiškai įgyvendinti policijos misiją, atitinkančią žmonių lūkesčius ir Europos Sąjungos standartus.

16

1. Socialiniai pokyčiai, socialinių įtampų laukai ir policijos subjektiškumo formavimosi tendencijos

Socialinių pokyčių ir policijos subjektiškumo tema projektuojasi tarpusavyje susijusių socialinių įtampų laukuose1, kur socialinių santykių erdvėje ir laike išsidėsto faktai, įvykiai, procesai ir jų deriniai, reiškiantys arba išreiškiantys priešingus polius, priešingas socialinio vyksmo tendencijas. Šiuo atveju nagrinėtinos visuomenės vystymosi procesų Lietuvoje, tolimesnės demokratijos plėtros, teisinės valstybės kūrimo tendencijų, kriminogeninės būklės, vis labiau įgaunančios agresyvų pagreitį, ir policijos galių, nulemtų jai suteikto socialinio, ekonominio, teisinio statuso, ribų sąsajos. Socialinių pokyčių ir susiformavusių socialinių įtampų laukuose reikia atskleisti poliarizuotus žmogaus, visuomenės, valstybės objektyviuosius ir kitokius policijos institucijos subjektiškumo poreikius. Šie ne visuomet viešai žinomi skirtingų visuomenės sluoksnių poreikiai, poreikių variantų patenkinimo konkurencija turi įtakos policijos subjektiškumui, lemia jo plėtros apibūdinimų įvairovę nuo pasenusio ekstensyvaus vystymosi kelio kartojimo iki intensyvios plėtros protrūkių. Šioje prieštaringų policijos subjektiškumo poreikių mozaikoje nuo 1990 metų „banguoja“ policijos reformų variantai, atspindintys vieną ar kitą politinės įtakos srovę. Todėl įtampų laukuose susikaupė socialinių pokyčių ir transformacijų griaunamųjų įtampų veiksnių2, disfunkciškai lemiančių įvairias policijos marginalinio3 subjektiškumo socialines dimensijas. Policijos marginalumas rodo, kad ši institucija ir policijos pareigūnai dėl socialinių pokyčių yra išstumti iš objektyvaus norminio statuso į socialinį poreikių tenkinimo pakraštį ir politiniu, socialiniu, ekonominiu, teisiniu bei kultūriniu–psichologiniu požiūriu neprisitaikė prie naujų policijos institucijos veiklos ir pareigūnų saviraiškos darbe ir buityje sąlygų. Marginalizacijos rizikos grupę sudaro pernelyg didelės policijos centralizacijos veikiami teritoriniai žemutinės grandies policijos komisariatai, eiliniai policininkai, kiti nuolat vykstančių reformų „stumdomi“ policijos pareigūnai. Marginalizacijos rizikos veikiamos policijos įstaigos ir pareigūnai dėl skurdaus finansavimo, ekstensyvios policijos plėtros recidyvų ir pan. priversti laikytis išgyvenimo stiliaus. Dėl šių priežasčių policijos subjektiškumas skiriasi nuo kitų teisinių valstybių padėties. Policijos marginalią padėtį, sprendžiant iš apklausų duomenų, didina ir tai, kad ji yra per daug uždara. Jos veikla dar nedažnai skiriama vietos savivaldybių ir gyventojų lūkesčiams bei poreikiams tenkinti. Demokratinės visuomenės sąlygomis policija gali pasiekti savo tikslų tik glaudžiai bendradarbiaudama su bendruomene. Tuo tarpu policiją krečia gilus jos reformų politizavimas, politinių partijų nesutarimas dėl strateginių jos reformos principų. Regis aišku, kad tik ilgalaikės policijos veiklos strategijos principai, priimti bendru politiniu sutarimu, sustabdys besaikes reformas, užkirs kelią jos marginalizacijai, numatys policijos subjektiškumo viziją ir misiją.

1 Terminas „socialinės įtampos laukas“ vartojamas Lietuvos sociologų ir priklauso prof. R. Grigo įžvalgai [1, p. 98; 2, p. 140].

2„Griaunamųjų įtampų“ terminą ekonomikos istorijos požiūriu funkciškai pavartojo amerikietis Karlas Polanyi Antrojo pasaulinio karo metu. K. Polanyi nuomone, „Tas įtampas galima lengvai sugrupuoti pagal pagrindines institucijų sritis. Šalies ekonomikoje daugumą įvairiausių pusiausvyros nebuvimo požymių, tokių kaip gamyba, užimtumas ir darbo užmokesčio mažėjimas, atspindės tipiška nedarbo problema. Vidaus politikoje socialinių jėgų kovą ir prieitą aklavietę apibūdinsime kaip klasinę įtampą. Tarptautinės ekonomikos sunkumų, susitelkiančių ap-link vadinamąjį mokėjimų balansą, eksporto apimties smukimą, nepalankias prekybos sąlygas, įvežamų žaliavų trūkumą bei užsienio investicijų nuostolius, grupę pagal būdingą įtampos formą pavadinsime spaudimu valiutomis [3, p. 219].

3 Marginalumas (marginality) – dalinio buvimo ir nebuvimo socialinėje grupėje padėtis. Pirmasis šį terminą pradėjo dažniau vartoti sociologas R. Parkas, turėdamas galvoje „kultūros hibridą“, skiriantį „dviejų skirtingų gru-pių gyvenimą ir tradicijas“. R. Parkas tirdamas migrantus pabrėžė dezorientuojantį marginalumo poveikį. Margi-nalumo koncepcija gali būti naudojama platesniu kontekstu tiriant daugelį socialinio marginalumo tipų [4, p. 389].

17

Įstatymų ir kitų teisės aktų, reguliuojančių policijos statusą ir veiklą, gausėjimas ir fundamentalių mokslinių tyrimų, skirtų policijos institucijai, stoka įpareigoja tyrinėtojus analitiškai pažvelgti į socialinių pokyčių ir policijos teisės sąsajas, įvertinti šių procesų padarinius, numatyti policijos vizijos kaitą. Susikaupusi faktinė medžiaga: įstatymai, policijos veiklos praktika, poreikių analizės ir pan. rodo, kai policijos teisės mokslui siekiant atskleisti dėsningumus reikia gebėti kritiškai pažvelgti, panagrinėti policijos kaitą lemiančius veiksnius. Juos klasifikuojant tikslinga remtis sisteminiu požiūriu, sąlygiškai išskiriant reikšmingesnes politinių, socialinių, ekonominių, socialinių–psichologinių, teisinių ir kitų integralių veiksnių grupes. Šie naują visumą sudarantys veiksniai tarpusavyje susiję, veikia vienas į kitą, stiprina kiekvieno veiksnio atskirai ir jų visumos įtaką nustatant objektyvius policijos subjektiškumo poreikius.

Bet kokios socialinės, taip pat policijos transformacijos laikotarpiui būdinga daugelio ideologijų ir vertybių konkurencija. Pasirenkamų vertybių ir ideologijų egzistavimas sudaro prielaidas formuotis naujoms policijos padėties ir jos veiksmų strategijoms. Teoriniai mokslai Lietuvoje strateginių tokių veiksmų įžvalgų neparengė. Kompensuojant šią spragą, praktikoje rengiant įvairių policijos reformų ir jai skirtų įstatymų projektus buvo veikiama seniai žinomu bandymų ir klaidų keliu, daugiausiai „diegiant“ ne policijos teisės specialistų nuostatas.

Nustatomi objektyvieji policijos institucijos poreikiai yra pagrindas modeliuoti galimą policijos teisinį, ekonominį, socialinį statusą, jos vietą ir santykius su valdžios institucijomis, vaidmenį sprendžiant žmogaus, visuomenės, valstybės problemas.

2. Policijos subjektiškumas ir realus bei galimas jos socialinių reakcijų į nusikalstamumo kontrolės ir viešosios tvarkos

užtikrinimo aktualijas pobūdis

Didėjant nusikalstamumui ir viešosios tvarkos užtikrinimo problemoms kyla klausimų, ar policijos socialinės reakcijos į minėtus reiškinius adekvačios šiuo požiūriu:

ar įstatymų tinkamai nustatyta policijos ir su ja susijusių Vidaus reikalų ministerijos, savivaldos ir kitų suinteresuotų institucijų teisinė padėtis, veiklos garantijos;

ar numatyti teisingi ir suderinti su kitomis suinteresuotomis institucijomis policijos nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos, viešosios tvarkos užtikrinimo pagrindiniai strateginiai tikslai ir misija;

ar įgyvendindama galiojančius įstatymus policija ir policijos pareigūnai gali savo veikloje pasiekti tinkamiausių nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos tikslų, t. y. kokį socialinį prevencijos ir baudžiamojo persekiojimo veiklos rezultatą realiai gali pasiekti; kokio pobūdžio turi būti policijos nusikaltimų kontrolei ir prevencijai, viešajai tvarkai užtikrinti pritaikytos intervencijos, kurios atkurtų socialinių disfunkcijų paveiktas žmogaus, visuomenės, valstybės socialines sąveikas.

Iki šiol policija nesprendžia savo veiklos problemų sistemiškai, taikydama strateginio valdymo galimybes.

Policija, ne be politikų pagalbos, prioritetus nustato remdamasi subjektyviais pagrindais. Ieškodama naujovių ji pagal konkrečioje erdvėje ir laike kylančias kriminogenines situacijas tradiciškai daugiau orientuojasi į nestrateginę kriminalinio persekiojimo veiklą. Todėl policijos veiklą mažiau lemia ilgalaikės strateginės teisėsaugos stiprinimo ir nusikaltimų kontrolės programos. Kita vertus, policija viena objektyviai nepajėgi stabdyti didėjantį nusikaltimų skaičių, šalinti jo priežastis ir sąlygas. Bendradarbiavimo su kitomis valstybės institu-

18

cijomis, visuomene nuostatos yra deklaratyvios, nes nėra tiksliai apibrėžtas kitų valstybės ir visuomenės institucijų bendro darbo objektas, dalykas, suderintos teisės ir pareigos.

Remiantis sociologinių tyrimų duomenimis ir gyventojų skundais bei atsiliepimais žiniasklaidoje, policija dar netenkina visuomenės poreikių, kylančių dėl didėjančio nusikalstamumo, neefektyvios įtakos nusikalstamam asmenų elgesiui, nusikaltimų atskleidimui ir tyrimui, dėl policijos pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, policijos uždarumo, nepakankamai greito ir mandagaus policijos dėmesio gyventojams bei tinkamos asmens teisių ir laisvių apsaugos. Kita vertus, policijos netenkinta jos padėtis visuomenėje: nepasitikėjimas policija ir nepalanki jos veiklai visuomenės nuomonė, kaltinimai dėl didėjančio nusikalstamumo, policijos reformų neapibrėžtumas, nestabili teisinė, socialinė ir ekonominė policijos ir pareigūnų padėtis, menka visuomenės pagalba. Šie socialinių įtampų laukai pažymėti skirtingų interesų, lūkesčių ir poreikių, todėl turėtų būti nustatomi, mažinami, šalinami ir kompensuojami tokių įtampų veiksniai.

Strategiškai nepertvarkyta Vidaus reikalų ministerija objektyviai nesuvokia būtinybės pertvarkyti savo hierarchinius santykius su policija.

Ilgalaikės policijos veiklos strategijos principai turi būti formuluojami remiantis teisinės valstybės galimybėmis. Teisės mokslas pabrėžia, kad sėkmingai kurti, pertvarkyti teisinės sistemos struktūrines dalis (institucijas, teisės sistemą, infrastruktūrą ir pan.) galima tik turint aiškios ir vientisos teisinės doktrinos pagrindą. Nesilaikant šios nuostatos tenka veikti subjektyviai – atsižvelgti į politikuojančių asmenų arba tam tikriems politikų sluoksniams patai-kaujančių ekspertų nuomones, o toliau, kaip rodo karti reformų praktika, eiti bandymų ir klaidų keliu ir be paliovos susidurti su policijos, kuri yra sudedamoji vidaus reikalų sistemos dalis, disfunkcijų padariniais.

Pasirenkant kryptingą ir tolygią vidaus reikalų sistemos pertvarkymo strategiją turi reikšmės skirtingas, kartais nesuderinamas su Lietuvos tikrove, teise, vadyba piliečių, politikų, mokslininkų, valstybės tarnautojų požiūris į vidaus reikalų ministerijos modelį. Apskritai bet kokios šalies ministerijos modelis (jo sudedamosios dalys) nėra pakankamai apibrėžtas mūsų valstybės strateginiuose dokumentuose: Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatyme, Metmenyse. Metmenų nuoroda „valdymo institucijų – Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų – funkcijos pertvarkomos pagal teisinės valstybės modelį“ yra nepakankamai praktiška, nes tai nuoroda į teisės teorijos principus. Vyriausybės įstatyme suformuluota analogiška tik dar formalesnė nuostata: „ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką“. Pertvarkymo patirtis rodo, kad ministerijos veiklos pagrindų ir strateginės veiklos klausimai nuolatos keliami, sprendžiami ir keičiami nesilaikant arba ignoruojant teisinės valstybės kūrimo, vadybos teorijos ir įgytos praktinės patirties reikalavimus.

Pertvarkant Vidaus reikalų ministeriją, jos doktrinos (kurioje atsispindi ir objektyvizuoti poreikiai, reikalavimai keliami ir šiai ministerijai bei policijos institucijai), teisinio veiklos reguliavimo ir veiklos vadybos pagrindų klausimai iki šiol nėra tinkamai suderinti ir taikomi ministerijos reformai. Politinėje ir teisinėje praktikoje vykdant valstybės reformą dažnai nepaisoma Teisinės sistemos reformos metmenų nuostatų. Vidaus reikalų ministerijos pertvarkymas pagal šį funkcijų modelį politinėje tikrovėje suvokiamas daugiau formaliuoju, deklaraty-viuoju požiūriu, nors teigiama, kad: ministras yra politikas, jam vadovaujant ministerija savo valdymo srityje formuoja valstybės politiką. Pertvarkymo nuostatos visų pirma skirtos funkcijoms, yra subjektyvesnės, neformuluojamos strateginių tikslų ir su jų įgyvendinimu susijusių uždavinių pagrindu. Tuo požiūriu teisės norminiuose šaltiniuose nėra reglamentuotas ministerijos, kaip politikos

19

formavimo subjekto, ir ministro, kaip politiko, teisinis statusas. Todėl ministerija ir ministras policijos veiklos klausimais tradiciškai daug laiko skiria nestrateginiams darbams. Dar didelė ministerijos darbų dalis dažnai neturi nieko bendro su ministerijos strategine vizija ir misija, nors daugelį joje sprendžiamų problemų gebėtų spręsti ne tik Policijos departamentas, bet ir kitos žemesnio lygmens policijos įstaigos. Taip pažeidžiamas Europos teisėje plačiai paplitęs ir šalies administravimo praktikoje diegiamas subsidiarumo principas1. Net Seimas iki šiol laikosi tokios subsidiarumo principo nepaisymo tradicijos Vidaus reikalų ministerijos atžvilgiu. Seimo narius daugiau domina kokio nors kriminalinio įvykio detalė nei Vidaus reikalų ministerijos ilgalaikis strateginės veiklos planas ar nusikaltimų kontrolės programa. Iki šiol nėra aiškios takoskyros tarp ministerijos ir ministro atsakomybės už strateginės veiklos rezultatus ir atskiro sistemos darbuotojo ekscesus. Šie veiksniai dažnai lemia tai, kad ministerija ir ministras turi rinkti, kaupti ir disponuoti informacija, kurios vien cirkuliacija lemia biurokratinius santykius.

Policijos institucija iki šiol yra pernelyg biurokratiškai centralizuota. Centrinės policijos valdymo įstaigos atsako už visų policijos tikslų įgyvendinimą. Policija, pereidama nuo ekstensyvių veiklos būdų į intensyvius ir įgyvendindama naujus nusikaltimų kontrolės tikslus, turi dirbti pagal konkrečias nacionalines ir bendruomenės programas, kuriose reikėtų numatyti, kokių rezultatų policija ir visuomenė turi pasiekti per metus ar per ilgesnį laiką.

Kriminalinė policija turi padėti prokurorams vykdyti baudžiamąjį (kriminalinį) persekiojimą. Joje turi būti laipsniškai telkiama ir sisteminama prokurorų procesiškai kontroliuojama baudžiamojo persekiojimo veikla, ikiteisminis nusikaltimų tyrimas.

Viešoji policija, veikdama universaliuoju principu, turi įgyvendinti valstybės nustatytą viešąją tvarką, užtikrinti saugią aplinką, atlikti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų kontrolę ir prevenciją, teikti visuomenei socialines profesines paslaugas įgyvendindama žmogaus teises ir laisves, kurdama saugią asmens ir turto aplinką bendruomenėje, įtvirtindama teisėtvarką, šalindama netvarką. Veikimo universalumas ir socialinės profesinės paslaugos gali suartinti policiją ir visuomenę. Tuo požiūriu socialinės profesinės paslaugos yra policijos paramos forma visuomenei, skatinanti paties žmogaus, bendruomenės aktyvumą, jų iniciatyvumą užtikrinant visavertį žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą, socialinę tvarką. Svarbiausias socialinių profesinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinį saugumo poreikį ir sudaryti palankesnes, žmogaus orumo nežeidžiančias, socialinės aplinkos sąlygas, kai žmonės patys vieni to pasekti negali. Pagrindinis socialinių profesinių paslaugų tikslas – sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų gebėjimą rūpintis savimi ir aplinka bei integruotis į saugią visuomenę. Kita vertus, policija pati integruojasi į visuomenę, teikdama socialines profesines paslaugas ir telkdama žmones užtikrinti saugią aplinką pagal vietos gyventojų bendruomenės teisėtvarkos užtikrinimo modelį. Viešoji policija padeda kriminalinei policijai nusikaltimo įvykio vietoje iki atvykstant kriminalinės policijos pareigūnams atlikti svarbiausius nusikaltimų tyrimo veiksmus, nusikaltimams atskleisti telkia bendruomenę.

Būtina sukurti naują policijos institucijos, kaip specifinio policinės veiklos subjekto, modelį – sunorminti policijos valdymo funkcijas ir policijos veiklos įgaliojimų kontrolę priskiriant ją vidaus reikalų ministrui (valstybės politika

1 Subsidiarumas – Europos Bendrijos steigimo sutartyje: spredimų priėmimo principas, teigiantis, kad spren-dimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi [5, p. 535]. Prie Amsterdamo sutarties pridėtame Protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo yra įtvirtinta, kad kiekviena institucija, vykdydama jai suteiktus įgaliojimus, privalo garantuoti, kad būtų laikomasi subsidiarumo, taip pat ir proporcingumo principų [6]; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Viešojo administravimo sistema reformuojama vadovaujantis subsidiarumo principu, t. y. reikalavimu, kad aukštesnėms institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos ar kiti asmenys“.

20

policijos atžvilgiu), Policijos departamentui (policijos veiklos strategija), teritoriniams policijos komisariatams ir nuovadoms (policijos funkcinė veikla), savivaldos institucijoms (policijos veiklos auditorius, socialinis užsakovas, socialinė partnerystė), pilietinėms bendruomenėms (socialinė partnerystė).

Policijos centralizuoto valdymo funkcija (aprūpinimas, metodinis darbas, mokymo organizavimas, programų rengimas, atsiskaitomumo ir kontrolės sistemos sukūrimas) turi būti derinama su vietinio valdymo funkcijomis per savivaldybes (darbo planavimu, atsiskaitomumu ir kontrole vietos lygiu). Įgyvendinant bendruomenės teisėtvarkos užtikrinimo modelį turi būti numatomas mišrus finansavimas. Bendruomenės teisėtvarkos užtikrinimo modelio veikla pagal tikslines programas gali būti finansuojama ir iš tarptautinių institucijų įsteigtų tikslinių fondų.

Nacionalinėse nusikaltimų kontrolės programose būtina nustatyti prioritetines policijos veiklos kryptis valstybėje, paliekant teisę teritorinių policijos įstaigų vadovybei ir savivaldybių merams jas papildyti.

Turi būti numatyti konkretūs teritorinių policijos įstaigų uždaviniai – tiek vienerių metų, tiek tolesnių kelerių metų. Tinkamai įvertinant ir kontroliuojant policijos veiklą administraciniuose vienetuose, strateginio valdymo grandyje nustatomi jos veiklos vertinimo kriterijai.

3. Policijos strateginių reformų principų tobulinimas – intelektuali investicija į policijos subjektiškumo ateitį

Pateikti hierarchinę policijos reformų principų struktūrą ir numatyti strateginius reformų etapus bandyta ne kartą, tačiau šie bandymai nesulaukė adekvataus politikų dėmesio gal ir dėl tos priežasties, kad numatomi šių reformų galutiniai rezultatai lenkia vienos Seimo kadencijos ribas.

Straipsnio autoriaus nuomone, visų pirma būtina nustatyti su policijos reformomis susijusius principus, bandant išskirti pagrindines jų grupes. Antra vertus, rengiant pačią policijos reformos doktriną, svarbu remtis hierarchine principų sistema nuo viršaus iki apačios. Trečia vertus, atsižvelgiant į policijos reformų sąryšį su teisinės valstybės vizija, įvairių valstybės vykdomų reformų tarpusavio ryšį ir sąlygiškumą, tikslinga nurodyti tokias principų grupes.

1. Konstitucinės teisės principų grupė. Šie principai yra visos principų visumos pamatas. Autoriaus nuomone, jie atlieka kontrolės funkciją, formuluojant ir taikant kitus, išvestinius, viešosios teisės principus [7]. Todėl neatsitiktinai vertindami principų reikšmę konstitucinėje teisėje pastaruoju metu teisės teoretikai įžvelgia naujas konstitucinių principų taikymo galimybes, apie kurias tik pradedama rašyti. E. Šileikio nuomone, „Konstitucinė teisė – tai prigimtinės teisės, Konstitucijos ir jų nuostatų turinį galutinai ir neskundžiamai plečiančių Konstitucinio Teismo sprendimuose įtvirtintų principų sistema“ [8]. E. Kūris mano, kad „konstitucinių principų sampratos aiškinimosi rezultatas gana nelauktas. Jis skatina permąstyti paplitusią norminę teisės sampratą, kurioje tarp žodžių teisė ir teisės normos dedamas lygybės ženklas: matome, kad teisė (šiuo atveju konstitucinė teisė ir matyt ne tik ji) susideda ne tik iš normų, bet ir iš principų“ [9; 10]. Principai yra konstruktyvi teisės ir teisinės sistemos „statybinė“ medžiaga. Dėl to svarbu, kad konstruktyvi konstitucinių principų potencija būtų tarpusavyje sistemiškai derinama ne tik teoriniu, bet ir taikomuoju lygmeniu. Autoriaus nuo-mone, tikslinga šiuo požiūriu remtis E. Kūrio konstitucinių principų tipologija, pagal kurią jie gali būti skirstomi į koordinacinių ir determinacinių principų pogrupius. Koordinaciniai konstituciniai principai suderina pačios Konstitucijos

21

nuostatas į vientisą sistemą, o determinaciniai principai kreipia teisės sistemą [10], sudaro metodologines teisinės sistemos kūrimo ir funkcionalumo sąlygas.

Svarbią reikšmę policijos reformų atveju turi konstitucinių principų klasifikacijos sisteminis suvokimas, konstrukciją sudarančių principų vertinimas pagal priskyrimo šiai sistemai kriterijus. Kadangi policijos reforma yra teisinės reformos posistemė ir jos sudėtinė dalis, tai šiuo atveju svarbu tai, kaip tam tikri principai skiriami visai teisinei sistemai, ir tai, kokiomis konkretizavimo sąlygomis gali būti priskirti policijos reformų blokui. Autoriaus nuomone, konstitucinius principus pritaikant policijos reformoms sunku išvengti tam tikrų prieštaravimų, nes konstitucinių principų transformacija konkrečiose viešosios teisės apraiškose susiduria ir persipina su specifiniais valdymo srities socialinės praktikos ekscesais, kylančiais iš skirtingų viešųjų interesų konkurencijos ir juos „aptarnaujančios“ teisinės kultūros, valstybinių institucijų subkultūros, priešpriešos [7]. Šiuo atveju kiekviena reforma valstybinio valdymo srityje susiduria su ypatingu socialiniu, socialiniu–psichologiniu, pavadinčiau – „biu-rokratinės paslapties“ fenomenu, kurio slenksčio reformų vykdytojai neįstengia peržengti. Ši „biurokratinė paslaptis“ pasižymi dideliu „adaptaciniu virusu“, sunaikinančiu ar paslenkančiu reformų tikslus ir uždavinius biurokratijai naudinga linkme. Biurokratinis vykdomų reformų aiškinimasis ir aiškinimas sukuria atotrūkį tarp reformų strateginių nuostatų ir jų nuostatų taikymo reformų įgyvendinimo praktikoje. Autoriaus strateginės veiklos organizavimo praktika vidaus reikalų sistemoje leidžia teigti, kad biurokratizmo „adaptacinis virusas“ visais atvejais nukreipiamas į reformos teisinio reguliavimo mechanizmo įgyvendinimą. Turint omenyje, kad teisinio reguliavimo mechanizmas – teisinių priemonių, taip pat procesų ir teisinių būklių visumos funkcionuojanti sistema, kuria teisė (nagrinėjamuoju atveju – įteisinta strategija) veikia visuomeninius valstybinio valdymo santykius. Sugriaunant teisinio reguliavimo mechanizmo įgyvendinimo darną pasiekiamas biurokratinis tikslas – reformos strategija lieka tuščia, dažnai populistinio pobūdžio deklaracija. Biurokratizmo „adaptacinio viruso“ antivirusinė programa turi būti kuriama sistemiškai taikant konstitucinius principus, rengiant adekvačią policijos reformų strategiją ir jos įgyvendinimo programą. Pavyzdžiui, priėmus Policijos įstatymą buvo deklaruojama, kad policija yra depolitizuota bei kad policijos pareigūnams draudžiama dalyvauti politinių partijų ir organizacijų veikloje. Tačiau ši nuostata dar nepatvirtino, jog įtakos šiai institucijai neturėjo politikai. Atkūrus policiją jos generalinis komisaras kartu buvo vidaus reikalų ministro pavaduotojas, o policijos centrinio administravimo įstaiga (Policijos departamentas) buvo sudedamasis Vidaus reikalų ministerijos elementas. Nekyla abejonių, kad tokia situacija, kai vidaus reikalų ministras yra politikas, o jo pavaduotojas kartu yra ir Policijos vadovas, tam tikru mastu politizuoja visą policiją. Siekiant sumažinti politikos įtaką policijai, centrinė policijos administravimo įstaiga buvo reorganizuota ir tapo Policijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o jos vadovas – Generalinis policijos komisaras dabar jau nebuvo ministro pavaduotojas. Tai lyg ir turėjo su-kurti prielaidas policiją depolitizuoti, tačiau, keičiantis kiekvienam vidaus reikalų ministrui besąlygiškai keisdavosi ir Generalinis policijos komisaras. Tokia situacija, viena vertus, darė policijos vadovą politikų įkaitu, o, kita vertus, tiesiog užprogramuodavo, kad Policijos vadovas įgyvendins vienadienius tikslus. Esant tokiai padėčiai negali būti net ir kalbos apie ilgalaikes policijos veiklos strategijas, prioritetus. Priėmus naująjį Policijos veiklos įstatymą keitėsi anksčiau vyravusieji santykiai. Galiojantysis įstatymas numato, kad „policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu penkerių metu kadencijai skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas“ [12]. Tikėtasi, kad pagaliau politikai atribojo policiją nuo savo įtakos ir tai užtikrins tam tikrą visos policijos veiklos stabilumą. Tačiau vidaus reikalų ministerijos santykis su Policijos departamentu ir

22

policija apskritai iki šiol centralizuotas ir dėl to kyla nemažai viešų kolizijų. Kita vertus, policijos reformas dažnai stabdo pačios policijos institucijos biurokratinis aparatas. Dažna tokia „reforma“ Policijos departamente vyksta pagal departamento „kėdžių perstatymo“ scenarijų. Tokio scenarijaus galima išvengti į kontrolės mechanizmą sistemiškai diegiant konstitucinius principus. Koordinacinių principų darną lems kūrybinis teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) principas, kryptingai formavęs bendruosius Europos teisės principus [10].

2. Bendrųjų Europos teisės principų [13] grupė. Šie principai konstruktyvumo požiūriu svarbūs ne tik procesinei, bet ir materialiajai teisei, ypač numatant policijos subjektiškumą ir sudarant sąlygas jį įgyvendinti. Tokie svarbūs konstruktyvieji principai yra:

Proporcingumo principas. Jis reikalauja, kad taikomos priemonės atitiktų tokį tikslą, kurio jomis siekiama. Negalima imtis jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant numatytų tikslų ir kurių naudojimas pažeistų žmogaus teises. Proporcingumo įvertinimą kiekvienu atveju lemia konkrečios aplinkybės. Turi būti tam tikra priemonių ir tikslo pusiausvyra. Priemonės pasirinkimo kriterijai: (1) Ar priemonė tinka tikslams siekti? (2) Ar priemonė yra būtina tikslams pasiekti? (3) Ar yra glaudus ryšys tarp priemonės ir siekiamo tikslo?

Subsidijų principas. Šiuo principu remiamasi įgyvendinant vieną valstybės valdymo tobulinimo krypčių – dekoncentruojant ir decentralizuojant valstybės valdymą. Jis gali būti taikomas tikslinant policijos, kitų valstybės institucijų, vietos savivaldos, piliečių bendruomenės kompetenciją teisėsaugos, viešosios tvarkos užtikrinimo srityje. Remiantis juo, galima konstatuoti, jog už teisėsaugos, viešosios tvarkos apsaugos politikos formavimą turėtų būti atsakinga (dėl jos masto) valstybė. Tuo tarpu šios politikos konkrečios priemonės turėtų būti įgyvendinamos regiono ir dažnai net vietos lygmeniu. Subsidiarumas neleidžia įsitvirtinti visuomenėje kokiai nors asmeninio režimo ar biurokratinės diktatūros formai, atskiria įvairių valdžių lygių kompetenciją ir įgaliojimus. Pavyzdžiui, aukštesniojo lygmens institucijos atlieka tik tas nusikalstamumo kontrolės priemones, kurias vykdyti žemesniojo lygmens institucijos yra nepajėgios, arba jas pavedant žemesnio lygmens institucijoms nesilaikoma efektyvumo, ekonominio ir mokslinio pagrįstumo principų. Aukštesniojo lygmens institucijos teikia būtiną paramą vykdant žemesnio lygmens institucijoms pavestus uždavinius. Nusikalstamumo kontrolė vykdoma derinant visų valstybės bei vietos savivaldos institucijų veiklą šioje srityje.

Subsidiarumo principas gali būti siejamas ir su teisinių priemonių taikymu policijos veikloje. Pavyzdžiui, pirmenybė teikiama auklėjamosioms ir mažiau represinėms priemonėms.

Teisėtų lūkesčių principas. Kai teisinė sistema įtikina asmenį, kad jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti. Šiam principui taikomi tam tikri apribojimai. Pavyzdžiui, pagrįstumo patikrinimas – saugomi tik atsargaus ir supratingo asmens teisėti lūkesčiai. Šiuo principu galima remtis tik esant teisėtiems lūkesčiams. Įstatymų leidybos ir administraciniai įgaliojimai gali būti griežtai suvaržyti situacijose, kai buvo sukelti teisėti lūkesčiai.

Teisinio tikrumo (nuspėjamumo) principas. Tai valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad normas galėtų nustatyti tie, kuriems jos taikomos, ir galimybė pagrįstai numatyti ir teisinių normų buvimą, ir jų aiškinimo bei taikymo būdą. Asmenims turi būti suteikta galimybė nustatyti savo tikrąją teisinę padėtį. Teisinio tikrumo principas apima taip pat ir tokius aspektus, kaip teisės akto negaliojimas atgaline data ir teisėtai suteiktų teisių principai, tai yra, kad

23

vėlesniais teisės aktais negalima panaikinti bei suvaržyti teises, kurias asmeniui suteikia teisės norma.

Gero administravimo principai: administracinis sąžiningumas, nuoseklumas, kruopštumas, informavimas. Kuriant policijos subjektiškumo nuostatas svarbus kiekvienas iš minėtųjų principų. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 6 str. teigiama, kad asmens prašymu Vyriausybės nustatyta tvarka policija privalo pateikti savo informacinėse sistemose turimus neslaptus duomenis apie šį asmenį. Šiame įstatyme taip pat numatyti ir keli šio principo apribojimai. Pavyzdžiui – pirmas, draudžiama asmenims teikti informaciją apie kitus asmenis, jeigu įstatymai bei kiti teisės aktai nenustato kitaip. Antras – policija neteikia informacijos, kuri pažeistų asmens nekaltumo prezumpcijos principą, policijos etikos normas, asmens, visuomenės ar valstybės saugumo interesus.

Administracinio sąžiningumo principas remiasi priimamų sprendimų ar taikomų teisinių priemonių pagrįstumu, motyvų pateikimu. Policijos veikloje šiuo principu turi būti vadovaujamasi stengiantis nepažeisti priimamų sprendimų ar teisinių priemonių taikymo terminų, tvarkos bei sąlygų.

Nuoseklumo principas išvedamas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo, lemiančio reikalavimą, kad Bendrijos institucijos elgtųsi nuosekliai. Nuoseklumo principas reiškia, kad dera laikytis nusistovėjusios praktikos, nuo kurios vadovybė be priežasties negali nukrypti.

Kruopštumo principas [13] – tai pareiga laiku atsakyti į paklausimus bei laiku atlikti veiksmus. Policijos veiklos pobūdis leidžia konstatuoti, jog jos tarnybų pareigūnai tiesiogiai kontaktuos su kitomis institucijomis bei organizacijomis, taip pat vietos gyventojais. Todėl laikantis šio principo, šių subjektų bendravimas ar bendradarbiavimas turėtų būti konstruktyvus.

Informavimo principas. Tam tikra prasme informavimą galima traktuoti kaip kruopštumo aspektą. Su informavimu susijusi pareiga neklaidinti, pareiga paaiškinti (institucija privalo paaiškinti, kaip ir kodėl ji atlieka konkrečius veiksmus) ir pareiga pagrįsti.

Šiuos principus pateikiant schema, jų sistema atrodo taip (1 pav.):

1 pav. Gero administravimo principai

24

Nuoseklumas Kruopštumas

Reikalavimas, kad administracinės teisės subjektai

elgtųsi nuosekliai, nepažeisdami

procedūrinės tvarkos

Pareiga neklaidinti

Institucijos, pateikusios klaidingą

informaciją, turi atlyginti

dėl to atsiradusius nuostolius

Institucija turi paaiškinti,

kaip ir kodėl ji atlieka

konkrečius veiksmus

Pareiga pagrįsti

priimto akto teisinius bei praktinius aspektus (priėmimo pagrindus)

Administracinis sąžiningumas Informavimas

Subjekto elgesys turi būti interpretuojamas

atsižvelgiant į tai, kokia tam tikru metu

jam prieinama informacija, o ne į tai, ko jis nenumatė dėl

neapdairumo

Pareiga pagrįsti

Pareiga paaiškinti

Pareiga laiku atsakyti į paklausimus bei laiku

atlikti veiksmus

Gero administravimo principai

3. Valstybės strategijos principų grupė, lemianti policijos reformų principus. Rytų ir Vidurio Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, politikos, socialinės srities, ekonomikos raida išreiškia kokybiškai naujos visuomenės formavimąsi greitai kintančios aplinkos sąlygomis. Ši raida pasižymi: intensyviu naujų vertybių, gyvenimo būdo modelių bei pažangos idėjų skleidimu; atviros visuomenės formavimusi; viešumo, demokratiškumo, humanizmo, žmogaus teisių prioritetų įtvirtinimu; naujų technologijų ir organizacinių formų įgyvendinimu. Dabartinė politikos, socialinės srities, ekonomikos ir kitokio pobūdžio raida Lietuvai stojant į Europos Sąjungą šalyje reiškiasi ir gali naujai reikštis įvairiomis formomis, turinčiomis poveikį ir policijos reformoms. Viena svarbiausių šiuolaikinės raidos formų užsienio šalyse, tai neišvengiama ir Lietuvoje, – valstybės plėtojimas, iš esmės aprėpiantis visus svarbiausius realius visuomenės pokyčius. Rengiant ir įgyvendinant valstybės plėtojimo strategiją, turi būti įgyven-dinami tam tikri principai, išreiškiantys reikalavimus, kuriuos turėtų tenkinti ir strateginių sprendimų turinys, ir šių sprendimų priėmimo, pagrindimo bei įgyvendinimo metodika. Todėl svarbiausiais tokiais principais laikytini: principai, išreiškiantys valstybės plėtojimą lemiančių strateginių sprendimų turinį, bei principai, išreiškiantys valstybės plėtojimą lemiančių strateginių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesą (2 pav.).

Pirmoji principų grupė labiau atliktų kontrolės funkcijas įgyvendinant socialinės srities ir ekonomikos raidos bei teisinės sistemos raidos strategijas. Antroji principų grupė labiau būtų susijusi su Lietuvos sprendimais dėl globalizacijos, internacionalizacijos ir integracijos į internacionalizuotas struktūras, informacinės visuomenės raidos. Taip rengiamos policijos reformų strategijos turi atitikti valstybės plėtojimo strategiją, kuri iš naujo gali nulemti Lietuvos policijos subjektiškumą.

4. Valstybinio valdymo principų grupė. Šią sisteminę grupę, kaip žinoma, sudaro politiniai, ekonominiai, organizaciniai–teisiniai, techniniai principai. Svarbiausieji pagrindiniai (bendrieji socialiniai) valstybinio valdymo principai kuriant policijos subjektiškumo nuostatas yra: demokratija, teisėtumas, tikslingumas, viešumas, lygiateisiškumas. Atsižvelgiant į valstybinio valdymo principus kuriami policijos subjektiškumo modeliai.

25

Principai, išreiškiantys valstybės plėtojimą lemiančių strateginių

sprendimų turinį

Principai, išreiškiantys valstybės plėtojimą lemiančių strateginių

sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesą

VALSTYBĖS PLĖTOJIMO STRATEGIJA

Globalizacija, internacionalizacija ir integracija į internacionalizuotas struktūras, informacinės visuomenės raida

Socialinės srities ir ekonomikos raidos

strategija

Teisinės sistemos raidos strategija

2 pav. Valstybės plėtojimo strategija

5. Teisinės sistemos, vidaus reikalų sistemos ir policijos reformų, policijos subjektiškumo kaitą, socialinius pokyčius lemiančių principų grupė. Kaip minėta straipsnio pradžioje, policijos reformas ir naująjį policijos subjektiškumą lemia vykstantys socialiniai pokyčiai. Jų adekvačią transformaciją gali lemti tinkamas anksčiau analizuotos hierarchinės principų sistemos suvokimas, vertinimas ir kūrybiškas konkrečių principų taikymas. Autoriaus nuomone, teisinės sistemos, vidaus reikalų sistemos ir policijos reformos bus vykdomos remiantis ne tik anksčiau minėtais tiesioginiais principais, esančiais skirtingose hierarchijos pakopose, bet ir formuluojamais išvestiniais principais, pritaikytais šioms reformoms. Tai reiškia, kad, viena vertus, numatomas policijos subjektiškumas taip pat turi derintis prie teisinės sistemos ir vidaus reikalų sistemos pokyčių. Kita vertus, policijos subjektiškumo objektyvieji poreikiai turi atsižvelgiant į tam tikras ribas lemti teisinės sistemos ir vidaus reikalų sistemos struktūrinius, ypač Vidaus reikalų ministerijos subjektiškumo, pokyčius. Šiame straipsnyje norėčiau pabrėžti vidaus reikalų sistemos reformos vykdymo principus, kurie „susieja“ teisinės sistemos ir policijos reformas bei sudaro sąlygas formuotis adekvačiam policijos subjektiškumui. Vidaus reikalų sistemos reformos vykdymo principus pagal jų vietą reformų įgyvendinimo mechanizme galima grupuoti mažiausiai į keturis atskirus principų pogrupius: (1) vidaus reikalų sistemos organizavimo, (2) vidaus reikalų sistemos reformos strateginių tikslų nustatymo, (3) vidaus reikalų sistemos reformos rengimo, (4) vidaus reikalų sistemos reformos įgyvendinimo.

Vidaus reikalų sistemos organizavimo principų pogrupiui galėtų būti priskirti vidaus reikalų sistemos vizijos, misijos, funkcijų priskyrimo vidaus reikalų sistemai, ministerijos teisinio statuso nustatymo, ministerijos struktūros reglamentavimo ir personalo komplektavimo suderinamumo su ministerijos struktūra (pagal darbuotojų kategorijas: politikų, strategų, vadybininkų, infrastruktūros darbuotojų reikalingumo sistemos uždaviniams įgyvendinti objektyviuosius poreikius), vidaus reikalų sistemos struktūrinio padalinio (įstaigos) tikslų, uždavinių, funkcijų ir teisinio statuso nustatymo bei personalo komplektavimo suderinamumo su jai keliamais tikslais, uždaviniais, atliekamomis funkcijomis, principai.

Vidaus reikalų sistemos reformos strateginių tikslų nustatymo principų pogrupiui galėtų būti priskirti principai, formuojantys orientacijos į JTO standartus, susijusius su nusikalstamumo kontrole, Europos Sąjungos normų bei Lietuvos nacionalinio saugumo funkciniu požiūriu, vidaus reikalų sistemos ir policijos sampratą, šios sistemos paskirtį valstybės valdžios vykdymo struktūroje ir jos tarnavimo žmonėms pagrindines formas bei būdus (įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatas) taip pat pagal Lietuvos Respublikos politinės ir teisinės sistemos nuostatas nustatantys vidaus reikalų sistemos valdymo reformavimą: Vidaus reikalų ministerijos restruktūrizaciją, keičiant jos statusą – etapais keičiant ministerijos centrinio aparato funkcijas, atitinkančias strateginio vadovavimo instituciją, bei naujų policijos funkcijų įgyvendinimo modelių, atsižvelgiant į socialinę-ekonominę visuomenės raidą, rengimą ir t. t.

Vidaus reikalų sistemos reformos rengimo principų pogrupiui galėtų būti priskirti principai, formuojantys sistemišką reformos vykdymą bei evoliucinį jos pobūdį, užtikrinantį vidaus reikalų sistemos, jos įstaigų veiklos stabilumą, funkcijų įgyvendinimo tęstinumą, strateginių ir taktinių reformos klausimų derinimą, sisteminę informacijos analizę, reformos įgyvendinimo derinimą su šalies ekonomikos plėtra, socialinės politikos, politinės sistemos pokyčiais ir t. t.

26

Vidaus reikalų sistemos reformos įgyvendinimo principų pogrupiui galėtų būti priskirti principai, nustatantys ir atskleidžiantys vidaus reikalų sistemos reformos vyksmo stadijų, jos etapų, pakopų pagrindimą:

Išvados

1. Socialiniai pokyčiai ir policijos subjektiškumas projektuojasi tarpusavyje susijusių socialinių įtampų laukuose, kur socialinių santykių erdvėje ir laike išsidėsto faktai, įvykiai, procesai, kuriuose kaupiamos ir energizuojamos priešingos socialinio vyksmo tendencijos. Todėl toliau nagrinėtinos sąsajos tarp visuomenės raidos procesų Lietuvoje, tolimesnės demokratijos plėtros, teisinės valstybės kūrimo tendencijų, vis labiau įgaunančios agresyvų pagreitį kriminogeninės būklės kaitos ir policijos galių, nulemtų jai suteikto socialinio, eko-nominio, teisinio statuso ribų. Socialinių pokyčių ir susiformavusių socialinių įtampų laukuose formuojasi poliarizuoti žmogaus, visuomenės, valstybės objektyvieji ir kitokie policijos institucijos subjektiškumo poreikiai.

2. Socialinių įtampų laukuose vis labiau kaupiasi socialinių pokyčių ir transformacijų griaunamųjų įtampų veiksniai, disfunkciškai lemiantys įvairias policijos marginalinio subjektiškumo socialines dimensijas. Policijos marginalumas rodo, kad ši institucija ir policijos pareigūnai dėl socialinių pokyčių yra išstumti iš objektyvaus norminio statuso į socialinį poreikių tenkinimo pakraštį ir politiniu, socialiniu, ekonominiu, teisiniu bei kultūriniu-psichologiniu požiūriu neprisitaikė prie naujų policijos institucijos veiklos ir pareigūnų veiklos saviraiškos sąlygų.

3. Policijos netenkinta jos padėtis visuomenėje: nepasitikėjimas policija ir nepalanki jos veiklai visuomenės nuomonė, kaltinimai dėl didėjančio nusikalstamumo, policijos reformų tęstinis neapibrėžtumas, nestabili teisinė ir socialinė, ekonominė policijos institucijos ir pareigūnų padėtis, menka visuomenės pagalba. Šie socialinių įtampų laukai pažymėti skirtingų interesų, lūkesčių ir poreikių, todėl turėtų būti nustatomi ir šalinami, mažinami bei kompensuojami tokių įtampų veiksniai.

4. Strategiškai nepertvarkyta Vidaus reikalų ministerija objektyviai nesuvokia būtinybės pertvarkyti savo hierarchinius santykius su policija. Apskritai šalies bet kokios ministerijos modelis (jo sudėtinės dalys) nėra pakankamai apibrėžtas mūsų valstybės strateginiuose dokumentuose: Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatyme, Metmenyse. Teisinės reformos metmenų nuoroda „valdymo institucijų – Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų – funkcijos pertvarkomos pagal teisinės valstybės modelį“ yra nepakankamai materiali, nes tai nuoroda į teisės teorijos principus, apie kurių taikymo mechanizmą galima samprotauti tik nuomonių lygmeniu.

LITERATŪRA

1. Grigas R. Socialinių įtampų Lietuvoje laukai. – Vilnius: VPU, 1998.2. Grigas R. Sociologinė savivoka. Specifika, metodai, lituanizacija. – Vilnius: Rosma, 2001.3. Polanyi K. Didžioji transformacija: politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. – Vilnius: Algarvė,

2002.4. Большой толковый социологический словарь (Collins). Том 1 (A – O): Пер. с англ. – Москва:

Вече, АСТ, 1999.5. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. T – Ž. – Vilnius: Žodynas, 2000.6. Europos valdymas – Baltoji Knyga, COM (2001) 428, 2001.07.25.

27

7. Urmonas A. Konstitucinės teisės principų viešojoje teisėje kontrolės funkcijos // Jurisprudencija. ISSN 1392-6195. – Vilnius: LTU, 2002. Nr. 30(22).

8. Šileikis E. Administracinė teisė kaip konkretizuota Konstitucija // Respublikinės mokslinės konfe-rencijos, vykusios 2002-04-26, pranešimas.

9. Kūris E. Konstituciniai principai ir konstitucijos tekstas (2) // Jurisprudencija. – Vilnius: LTU, 2002. T. 24(16).

10. Kūris E. Koordinaciniai ir determinaciniai konstituciniai principai (1) // Jurisprudencija. – Vilnius: LTU, 2002. T. 26(18).

11. Kūris E. Konstitucija ir jos aiškinimas // Politologija. 1999. Nr. 2.12. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas. 2000-10-17 Nr. VIII-2048.13. Usher J. A. Bendrieji Europos Bendrijos teisės principai. – Vilnius: Naujoji Rosma, 2001.

Social Changes and Subjectivity of Police

Assoc. Prof. Algimantas UrmonasLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article deals with tendency of formation of social changes and subjectivity of police. This tendency depends on reforms of legal system and police. In this article the influence of social changes to subjectivity of police, and principles of reforms of police system are dicussed. The author presents his arguments and his own version concerning the issues discussed in this article.

28

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 25–43

METODOLOGINĖS IR TEORINĖS POLICIJOS TEISĖS PRIELAIDOS

Dainius Žilinskas

Lietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Policijos teisės katedraValakupių g. 5, VilniusTelefonas 274 06 24Elektroninis paštas ptk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. gruodžio 10 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 17 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros vedėjas docentas dr. Alvydas Šakočius ir šios katedros lektorius dr. Raimondas Kalesnykas

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjamos teisės mokslo metodologijos problemos, taikomojo ir fundamentaliojo teisės mokslo aspektų santykis, pabrėžiama teisės taikymo reikšmė gaunant ir sisteminant policijos teisės mokslinių tyrimų rezultatus.

Straipsnyje taip pat nagrinėjamos Lietuvos teisėsaugos institucijų veiklos teisinio reglamentavimo problemos, pabrėžiant teisėtvarkos sąvokos vartojimo problemiškumą. Analizuojama galimybė teisėsaugos institucijas priskirti valstybės institucijų kategorijai pagal jas vienijančius požymius – jų uždavinius ir funkcijas, įtvirtintas teisės taikomąsias galias bei veiklą jas įgyvendinant. Straipsnyje siekiama apibrėžti teisėsaugos institucijų vaidmenį teisės ir teisinėje sistemose, valstybės institucijų sistemoje, taip pat panagrinėti šių institucijų veiklos teisinio reglamentavimo problemas, siekiant nustatyti, kurių teisės šakų normos dažniausiai taikomos teisėsaugos institucijų veikloje. Neperžengiant šios analizės ribų bandoma sistemiškai ir naujai pažvelgti į teisėsaugos institucijų valstybinio administravimo, jų vidaus administravimo, uždavinių ir funkcijų teisinį įtvirtinimą, ieškant galimų policijos teisės ir policijos teisės mokslo sisteminimo pagrindų.

Straipsnyje siekiama nustatyti visuomenines vertybes, kurioms apsaugoti ir šios apsaugos procesui teisiškai reglamentuoti egzistuoja teisės normų grupė, kuri, esant pakankamoms teorinėms prielaidoms, pretenduoja būti įvardyta kaip teisės šaka – policijos teisė.

29

Straipsnyje svarstoma galimybė laikyti policijos teisę administracinės teisės pošakiu, reguliuojančiu visuomeninius santykius, susiklostančius teisėsaugos institucijoms įgyvendinant joms teisės aktuose keliamus uždavinius ir atliekant funkcijas, taip pat vykdant šių institucijų valstybinį administravimą saugant ir ginant asmens, valstybės, visuomenės ir nacio-nalinį saugumą, atliekant vidaus reikalų ir valstybės saugumo sričių valstybinį administravimą bei užtikrinant Lietuvos teisėsaugos institucijų veiklos teisinį reglamentavimą.

30

Įvadas

Švietimo ir mokslo ministerijos 1998 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 30 „Dėl mokslo sričių, krypčių ir šakų klasifikacijos“ patvirtintame „Europos Sąjungos Komisijos mokslų klasifikacijos mokslo šakų priskyrimo mokslo kryptims, nurodomoms suteikiant teisę steigti doktorantūrą ir teikti mokslo laipsnius, įsakyme“policijos teisės mokslo nėra. Tačiau ar mokslas egzistuoja tik tada, kai jį oficialiai įrašo į klasifikatorių ar registrą? Manytina, kad klasifikatoriai, registrai ir duomenų bazės egzistuoja tam, kad būtu galima greičiau surasti ieškomą informaciją. Antra vertus, jeigu minėtame „Mokslų klasifikacijos mokslo šakų priskyrimo mokslo kryptims, nurodomoms suteikiant teisę steigti doktorantūrą ir teikti mokslo laipsnius, įsakyme“ mokslo šakos nėra, tai laikoma, kad ji oficialiai neegzistuoja. Kalbant teisine kalba, jos nėra de jure, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jos nėra de fakto. Kita vertus, mokslinės minties negalima uždrausti. Moksliniai tyrimai prasideda ten ir tada, kur ir kada atsiranda jų vertas objektas. Be to, tam reikalingos ir kai kurios kitos prielaidos. „Naujai mokslo krypčiai išskirti ir jai išplėtoti didelės reikšmės turi palankių organizacinių prielaidų buvimas, naujai tyrimų problematikai palanki visuomenės nuomonė. Negalime atmesti ir vadinamojo subjektyvaus veiksnio – grupės ar būrio mokslininkų, specialiai užsiimančių sistemingu naujojo mokslo problemų tyrimu, jo žinių ir uždavinių platinimu ir propaganda, buvimo“ [1].

Lietuvoje labai intensyviai leidžiami įstatymai, priimami poįstatyminiai teisės aktai. Didelis priimamų teisės aktų kiekis, aktyvus naudojimasis įstatymų leidybos iniciatyvos teise, daugelio institucijų dalyvavimas poįstatyminėje teisėdaroje lemia tam tikrus vidinius priimamų teisės aktų trūkumus ir jų tarpusavio prieštaravimus. Tai savo ruožtu sukelia sunkumų taikant šiuos teisės aktus tiek reguliacinėje, tiek valstybės institucijų teisėsaugos veikloje.

Be kita ko, skiriasi ir tam tikrų teisės šakų normų taikymas, kaip skiriasi ir jomis sureguliuoti teisiniai santykiai. Viešosios teisės šakos, kuriose dominuoja draudžiančios teisės normos (baudžiamoji teisė), taip pat privatinė teisė (civilinė teisė ir civilinis procesas) paprastai kelia palyginti mažiau teisės taikymo problemų, nes čia teisė taikoma teisme (pagal griežtai nustatytas procesines taisykles, formuojama nuosekli ir vientisa teisminė bylų sprendimo praktika ir kt.), o, pavyzdžiui, ikiteisminis baudžiamųjų bylų tyrimas taip pat griežtai procesiškai reglamentuotas. Tuo tarpu tų teisės šakų, kuriose dominuoja įgalinan-čios, leidžiančios ir įpareigojančios teisės normos (teisės šakos, kuriose dominuoja reguliacinė funkcija: konstitucinė teisė, administracinė teisė, darbo teisė), tokių problemų sukelia kur kas daugiau. Kaip vieną iš determinantų šiuo atveju galima įvardyti subjektų, turinčių įgaliojimus taikyti šių teisės šakų normas, gausą ir įvairovę. Ypač akivaizdžiai tai reiškiasi administracinėje teisėje, kurios reguliavimo dalykas kinta greičiau nei ji pati ir jau pats daro tiesioginę įtaką šios teisės šakos sistemos formavimuisi. Be to, administracinėje teisėje tikrai gausu subjektų, turinčių įgaliojimus taikyti administracinės teisės normas. Tokie procesai verčia susimąstyti apie tam tikrų teisinių dogmų trapumą ir pokyčių poreikį. Tačiau čia akivaizdi gana paradoksali situacija, kai pokyčiai objektyvioje teisinėje tikrovėje jau yra įvykę, o teisės moksle dar net neaptariami. Teisės mokslas, atliekantis fundamentaliuosius tyrimus ir varžomas tradicijų, yra konservatyvus ir sunkiai priima naujoves. Todėl dinamiškai besivystanti socialinė aplinka, reikalaujanti naujų teisinių reguliatorių, suponuoja teisės ir teisinės sistemos pokyčius, kurių akademiškasis teisės mokslas nesugeba priimti. Taigi jam belieka laiku persiorientuoti ir nevirsti vien tik pasikeitusios socialinės tikrovės fiksatoriumi. Aptariamajame kontekste mokslinių pagrindų naujoms teisės šakoms kūrimas yra pozityvus reiškinys, leidžiantis manyti, kad teisės mokslas gali žengti teisinių reformų priešakyje. Tai ypač aktualu atitinkamų teisės

31

šakų reguliavimo dalykų paribiams. Kalbama apie tai, kad kiekviena teisės šaka (ypač turinti labai platų ir sudėtingą reguliavimo dalyką) ne visus jos reguliavimo dalyką sudarančius visuomeninius santykius gali reguliuoti vienodai gerai ir išsamiai. Kai teisės šakos reguliavimo dalyką sudaro daug visuomeninių santykių, juos galima grupuoti pagal tam tikrus požymius ir aiškintis, kokios teisės normos yra skirtos reguliuoti šioms visuomeninių santykių grupėms, ir ar šių teisės normų yra tiek, kad teisinis reguliavimas būtų pakankamas. Tokio tyrimo metu gali paaiškėti, kad vienos ar kitos visuomeninių santykių grupės tarpusavio ryšiai yra labai tvirti, o teisinis reglamentavimas yra kelių teisės šakų paribiuose ir dėl to nepakankamas, o kai kuriais atvejais tokio teisinio reglamentavimo (teisės normų priklausomybės kuriai nors konkrečiai teisės šakai) negalima tiksliai nustatyti. Tokiu atveju galima kalbėti apie atskiros, savarankiškos teisės šakos išskyrimo galimybę ir net būtinybę. Būtinybė objektyviai atsiranda tuomet, kai visuomeninių santykių svarba tampa atvirkščiai proporcinga dėmesiui, kuris teisės moksle skiriamas sisteminti juos reglamentuojančias teisės normas.

1. Metodologinės policijos teisės prielaidos

Mokslinių teiginių sistema būtų nepilna, jeigu nebūtų grindžiama tinkamomis metodologinėmis nuostatomis. „Metodologija [metodas + … logija]: 1. mokslas, aiškinantis mokslinio tyrimo metodus, bendrų mokslo metodų teorija; 2. Tikrovės pažinimo teorija, tirianti mokslinio mąstymo būdą bei principus“. [2] Tačiau manytina, kad šiame kontekste reikia padiskutuoti apie paties teisės mokslo pobūdį, jo suvokimo ypatumus ir vietą socialinių mokslų sistemoje. Pagrindinis klausimas, kurį reikėtų sau užduoti šiame kontekste, – kaip suvoktinas teisės mokslas?

Teisės mokslą galima laikyti fundamentaliuoju mokslu, nagrinėjančiu pamatinius teisės, kaip socialinio reiškinio, egzistencijos, taip pat valstybės esmės ir tikslo bei kitus panašius klausimus. Tokio pobūdžio teisės mokslo šaką reikėtų įvardyti kaip teisės filosofiją su jai būdinga metodologija, žinant, kad „metodologija – ne tik pažinimo metodų, bet ir filosofinių, sociologinių, politologinių ir kitų bendrųjų mokslinių principų ir juos pagrindžiančių teorijų vi-suma. Metodologija – tai pažinimo proceso pradžia, taip pat bendrųjų teorinių reikalavimų, įgyvendinamų konkrečių socialinės realybės aiškinimo metodų ir būdų kompleksu, sistema“ [3]. Joje teisės mokslas pasiekia aukščiausią bendrojo teorinio apibendrinimo lygmenį.

Teisės mokslą galima suvokti ir kaip taikomojo pobūdžio mokslo šaką, nes jo specifika, lemiama pačių teisinių reiškinių ypatumų, neleidžia suvokti teisės mokslo atsieto nuo pozityviosios teisės. Drauge pozityvioji teisė neįsivaizduojama atsieta nuo teisinės praktikos. Teisinė praktika iš esmės apima teisės aiškinimą, teisės taikymą abiem jo formomis1, taip pat kitas teisės taikymo formas bei teisėkūrą. Kaip žinoma, teisė yra sudėtinga sistema, kurioje teisėkūra tiesiogiai koreliuoja su teisės taikymu, ir šie procesai vienas kitą lemia ir papildo. Čia praktiškai pasireškia didelė teisės mokslo reikšmė. Teisės mokslas turėtų padėti sukurti teisės normas, parengti tokius teisės aktus, kurių vidinėje struktūroje nebūtų loginių ir prasminių teisės normų tarpusavio prieštaravimų, inkorporuoti šiuos teisės aktus į Lietuvos teisės sistemą, kad būtų galima išvengti teisės aktų tarpusavio kolizijų bei šių teisės aktų taikymo problemų. Tačiau ar fundamentalusis teisės mokslas, teisės filosofija, gali šiuo atveju pagelbėti? Atsakymas teigiamas. Teisės filosofija gali formuoti konkretaus teisės kūrėjo tei-sinę sąmonę, plėsti jo akiratį. Tačiau konkrečiam įstatymui ar kitam teisės aktui

1 Apie teisės taikymo formų išskyrimo galimybę plačiau žr., Žilinskas D. Administracinės teisės taikymas Lietu-vos policijos veikloje: probleminis aspektas // Jurisprudencija. 2001. T. 23(15). P. 148–161.

32

parengti reikalingos specifinės teisės žinios ir įgūdžiai, teisės technika, sugebėjimas laisvai formuluoti mintis tikslia teisine kalba ir teisinėmis kategorijomis. Dar Konfucijus yra pažymėjęs: „Kai vardai neatitinka sąvokų, kalba pasidaro netikusi. Netikusi kalba gimdo netvarką ir nesėkmes. Kai įsivyrauja netvarka ir nesėkmės, nyksta padorumas ir geri papročiai. Kai nelieka padorumo ir gerų papročių, nebeteisingos ir bausmės. Kai bausmės neteisingos, žmonės nebežino, ką galima daryti ir ko ne“ [6]. Visa ši žinių sritis apibendrintai gali būti pavadinta analitine jurisprudencija. Šį terminą galima vartoti apie teisę kalbant kaip apie specialų socialinį mokslą, galintį turėti įtakos ne tik teisėdarai (jos procesui ir rezultatams), bet ir praktinei veiklai teisės srityje bei kitoms mokslo ir kultūros šakoms.

S. Aleksejevas, daug dėmesio skyręs analitinei jurisprudencijai, pabrėžia, kad: „Mokslinį analitinės jurisprudencijos statusą atskleidžia taip pat ir tai, kad juridinės dogmos pagrindu išsivystė teisės teorija, o atskirų teisės šakų (šakų teorijos – civilistikos teorija, sutarčių teisės teorija, deliktinės teisės teorija, procesinės teisės teorija) bei teisės apskritai pagrindu – bendroji teorija, kuri yra analitinės jurisprudencijos dalis“ [4].

Analitinė jurisprudencija buvo ir yra teisės mokslo kryptis, dariusi ir daranti įtaką teisinei ir filosofinei minčiai. „Vakarų teisinėje metodologijoje XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje atsirado judėjimas už senųjų ontologinių ir epistemologinių problemų atgaivinimą. <…> Senųjų teorijų ir atitinkamų metodų atgimimas suteikė galimybę kritiškai pažvelgti į pozityvistinę dogmą ir sudarė sąlygas atsirasti neopozityvizmui. Žymiausi neopozityvizmo atstovai buvo tokie mąstytojai, kaip Hartas, Viljamsas, Dvorkinas. Analitinė jurisprudencija teisinėje sferoje sudarė trečiąją pozityvizmo bangą, dar vadinamą neopozityvizmu. <…> Šiuolaikinė analitinė jurisprudencija filosofijos istorijos požiūriu yra juridinio–metodologinio pozityvizmo, daug kuo artimo H. Kelzeno juridiniam pozityvizmui, turinčio analitinio dogmatizmo, juridinės lingvistikos modifikacijų, porūšis. Tarp tokios krypties pradininkų paprastai minimi romėnų teisininkai, vėliau – viduramžių jurisprudencijos daktarai (Irnerijus, Bartolas, Baldas)“ [5].

Galbūt negalima analitinę jurisprudenciją tapatinti su visu teisės mokslu, kuriame egzistuoja ir daugiau teisės mokslo krypčių. Tačiau tai, mūsų nuomone, leidžia atlikti mokslinius teisės tyrimus, vadovaujantis analitinės jurisprudencijos moksline metodologija ir pažiūromis, bei nepaneigia didelės taikomosios teisės mokslo reikšmės ir jo tiesioginio ryšio su pozityviąja teise. Reiktų pažymėti, kad minėtuoju atveju kalbame ne apie normatyvizmą, kuriame teisės norma suabsoliutinama iki filosofinės kategorijos, o apie abipusį analitinės ju-risprudencijos ryšį su teisine praktika ir visa objektyvia teisine tikrove, kuri gyvuoja teisės normose ir reiškiasi jas taikant.

Kaip minėjome, teisinę praktiką galima sieti su visu teisės įgyvendinimu, taip pat ir su teisėkūra (teisėkūros ir teisėdaros sąvokos teisės aktuose ir mokslinėje teisės literatūroje vartojamos lygiagrečiai, kadangi pastaruoju metu labiau nusistovi teisėkūros sąvoka, ją toliau ir vartosime). Didžiausią teisinės praktikos dalį sudaro teisės taikymas. Būtent taikant teisės normas išaiškėja teisės aktų spragos ir atsiranda poreikis juos tobulinti priimant naujus teisės aktus – pradeda visiškai veikti teisinio reguliavimo mechanizmas. Teisinio regulia-vimo mechanizmas – tai teisės reiškimosi, jos kūrimo būdas ir priemonė. Todėl kelia abejonių bandymai tyrinėti teisės reiškinius (objektyvią teisinę tikrovę) atsietai nuo teisės normų turinio analizės ir jų taikymo praktikos. Tai primena samprotavimus apie muziką jos net negirdėjus (arba girdėjus tik atsiliepimus apie ją). Tokiu atveju teisė tampa mąstymo objektu, kuriam aptarti ir išreikšti naudojama ne teisinė frazeologija, o filosofijos terminija ir metodai. Kitaip tariant, teisė tampa filosofijos mokslo tyrimo objektu. Dėl universalaus filosofijos po-būdžio jos tyrimo objektas gali būti bet kuris daiktas ar reiškinys. Teisė, kaip

33

vienas iš sudėtingiausių socialinių darinių, aišku, yra verta filosofų dėmesio ir šis dėmesys jai nuolat buvo skiriamas. Taigi galima konstatuoti, kad išskirtini tarsi du teisės mokslo aspektai, du jo lygmenys.

Pirmasis – teisės filosofijos (teisės teorijos) lygmuo, kuriame pati teisė neegzistuoja (teisės normų pavidalu), čia operuojama idėjomis apie teisę, mąstoma apie ją (būtent šiame lygmenyje galima grynosios, prigimtinės, teisės idėja).

Antrasis – pozityviosios, gyvosios, teisės mokslo lygmuo, kuriame operuojama objektyvioje tikrovėje egzistuojančiais teisiniais reiškiniais (teisės aktais ir teisės normomis). Taip suprantamas teisės mokslas nenutolsta nuo teisės praktikos. Galima netgi teigti, kad analitinėje jurisprudencijoje teisės mokslas ir teisės praktika kartais gali sutapti. Čia galima susilaukti priekaištų, kad teisės mokslas turėtų žengti teisės praktikos priešakyje ir teikti mokslines išvadas ir rekomendacijas, būtinas optimaliai teisės raidai. Tai nekelia abejonių, anaiptol, tik patvirtina analitinės jurisprudencijos privalumus. Joje operuojama teisės mokslinio tyrimo metodologija, leidžiančia daryti fundamentalias mokslines išvadas ir apibendrinimus nenutolstant nuo pozityviosios teisės (teisinės tikrovės). Kartu analitinė jurisprudencija neleidžia laikyti jos vien taikomuoju mokslu. Tai lemia analitinės jurisprudencijos kompleksiškumas. Jokio teisės akto ar jo projekto sisteminė analizė neįmanoma be kompleksinių tyrimų. Būtina nustatyti tiriamojo teisės akto priklausomybę atitinkamai teisės šakai, patikrinti, ar jame netrūksta kitų teisės šakų normų, nustatyti materialinių ir procesinių teisės normų santykį, ištirti galimybę inkorporuoti teisės aktą į teisės ir teisinę sistemas ir nustatyti jo vietą šiose sistemose bei kokius teisinius ir ekonominius, taip pat socialinius ir administracinius padarinius gali sukelti tokio teisės akto priėmimas arba esančio pakeitimas ar papildymas, ar neprieštaraus toks teisės aktas ratifikuotoms tarptautinėms sutartims ir kita. Pažymėtina, kad nėra baigtinio teisės akto (jo projekto) analizės krypčių sąrašo, nes pati analitinė jurisprudencija grindžiama kompleksiniu, sisteminiu teisiniu pažinimu ir kartu visais žinomais mokslinio tyrimo metodais.

Teisės mokslo – analitinės (dogminės) jurisprudencijos nuostatos nereikalauja labai plataus pagrindimo, todėl kad jos niekada nenutolsta nuo realaus gyvenimo (objektyvios teisinės tikrovės) ir yra tiesiogiai susijusios su teisine praktika. Analitinei jurisprudencijai būdingas teisės, kaip tam tikros normų, įstatymų ir teisės šakų visumos, sistemos supratimas. Teisės mokslo užduotis šiuo atveju yra nustatyti ir ištirti objektyvų šios teisės sistemos sude-damųjų dalių loginį ryšį, rūpintis įstatymų tekstų kokybe, teisinių spragų panaikinimu. Taip suprantamas teisės mokslas negali nutolti nuo teisėkūros, teisės taikymo ir teisinės praktikos, nes jo sukuriama žinių ir mokslinių išvadų visuma nėra savitikslė. Analitinė jurisprudencija nėra ir nebuvo mokslas dėl mokslo, joje nevengiama teorinių apibendrinimų (nes tai neįmanoma) ir kartu yra labai daug galimybių praktiškai pritaikyti mokslinių tyrimų išvadas.

Yra žinoma, kad praktinio pobūdžio problemas dažniausiai lemia atitinkamos teorijos spragos. Tai pasakytina apie globalaus masto teisines problemas, kurios reiškiasi valstybių ar regionų lygmeniu (konstitucinio lygio teisės taikymo problemos, įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų teisinio reguliavimo spragos, jų teorinis pagrindas). Globalios problemos savo ruožtu projektuojasi į vietines atskirų institucijų lygmens teisines ir administravimo problemas, kurias lemia tos pačios priežastys. Kitaip tariant, visi teisės sisteminimo (teisės skirstymo į viešąją ir privatinę, teisės institutų, šakų, jos pošakių skyrimo), teisės aiškinimo ir teisės taikymo klausimai turi tiesioginę praktinę reikšmę. Teisėtvarkos institucijų veikloje susiduriama su keleto teisės šakų aiškinimo ir taikymo problemomis, kurių analizė kelia minčių apie galimybę ar būtinybę peržiūrėti nusistovėjusias teisės šakų sisteminimo dogmas.

34

Dėl jau anksčiau aptartų priežasčių egzistuoja poreikis nustatyti fundamentaliojo ir taikomojo teisės mokslo aspektų santykį. Šis santykis aiškiai atsiskleidžia analizuojant teisėsaugos institucijų steigimą ir veiklą reglamentuojančių teisės normų taikymo teorinius pagrindus, lemiančius šių institucijų teisės taikomąją veiklą. Viena vertus, visos teisės normos, kurias šios institucijos taiko savo veikloje, priklauso atitinkamai teisės šakai ir kartu „pa-klūsta“ jos vidiniams principams. Kita vertus, visos šios teisės normos turi tam tikrų bendrų bruožų, o tai savo ruožtu gali sudaryti prielaidas laikyti jas tam tikros savarankiškos sistemos dalimis. Čia fundamentalieji mokslinio teisės tyrimo aspektai tarsi persipina su taikomaisiais. Tai pasireiškia per minėtųjų mokslinių tyrimų reikšmę, galimą poveikį ir jų pačių metodiką. Negalima visiškai neigti fundamentaliojo teisės mokslo reikšmės ir įtakos teisės, kaip socialinio reiškinio, raidai. Tačiau tenka pripažinti fundamentaliojo teisės mokslo metodologijos (mąstymo apie teisę) trūkumus tyrinėjant konkrečius teisinius reiškinius (pvz., teisės aktų, reglamentuojančių teisėtvarkos institucijų steigimą ir veiklą, tarpusavio sąveiką). Savo ruožtu taikomasis teisės mokslo pradas ima dominuoti nagrinėjant teisės aktus (jų projektus) teisinės technikos aspektu, tačiau turi užleisti vietą fundamentaliajam teisės mokslo pradui, kai tiriama galimybė šiuos aktus sisteminti, siūlant naujas teisės šakas arba pošakius. Teisės taikymas yra gyvas kūrybinis procesas, kurio metu teisės normos virsta teisiniais santykiais. Teisė iš tiesų veikia, kai įgyvendinamas teisės normų turinys. Veikimo analizė gali padėti atskleisti tam tikros visuomeninių santykių grupės teisinio reglamentavimo spragas.

Šiuo metu yra nemažai problemų, su kuriomis susiduriama administruojant teisėtvarką užtikrinančias institucijas (toliau tekste – teisėsaugos institucijos; viešojo ir vidaus administravimo problemos) ir teisėsaugos institucijoms tiesiogiai įgyvendinant joms įstatymų pavestus uždavinius ir vykdant savo funkcijas.

Teisėsaugos institucijų sąvokos vartojimas reikalauja tam tikrų paaiškinimų. Pažymėtina, kad šiuo metu teisinėje literatūroje ir teisės aktuose nėra susiklosčiusi vientisa sąvokų vartojimo praktika. Tos pačios institucijos vienur vadinamos teisėsaugos institucijomis, kitur ir kitame kontekste – teisėtvarkos institucijomis. Sudurtinių žodžių teisėsauga ir teisėtvarka semantinė reikšmė yra artima. Abiem atvejais prie žodžio teisė yra atitinkamai prijungti žodžiai saugoti ir tvarkyti. Sakydami teisėtvarka turime galvoje tam tikrą teisinę tvarką. Tačiau teisinė tvarka nėra statiška. Teisinė tvarka yra teisėkūros tikslas, siektinas, idealus teise sureguliuotų visuomeninių santykių būvis. Dinamine prasme teisėtvarka reiškiasi teisinės tvarkos siekimu, tai yra aktyvia valstybinius valdžios įgaliojimus turinčių valstybės institucijų ir jų valstybės tarnautojų veikla, kuri bet kuriuo atveju yra teisės taikomoji veikla. Kryptingai taikydamos teisę įgaliotosios valstybės institucijos siekia įgyvendinti joms iškeltus uždavinius ir įvykdyti joms steigimo ir veiklos dokumentuose numatytas funkcijas. Todėl teisėtvarką galima suprasti kaip atitinkamą teisinės tvarkos užtikrinimo funkcijų visumą. Tačiau reikia susitarti dėl teisėtvarkos sferos apimties, o tai savo ruožtu lemtų ir valstybės institucijų, kurias butų galima įvardyti kaip teisėtvarkos institucijas, skaičių. Plačiąja prasme teisinę tvarką palaiko (veikia šios teisinės tvarkos sąlygomis, tapdamos sudėtine teisinės tvarkos dalimi) visos valstybės institucijos ir įstaigos, tačiau ne visos šios institucijos turi vienodo pobūdžio įgaliojimus, susijusius su galimybe ir galia šią teisinę tvarką užtikrinti. Naujos redakcijos Lie-tuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos apibrėžtos kaip: „atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms įstatymai suteikia

35

viešojo administravimo įgaliojimus“. Analizuodami šią įstatymų leidėjo įtvirtintą sąvoką galime teigti, kad ji apima visas Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje išvardytas valdžios įstaigas, kurios minėtoje sąvokoje priskirtos valdžios šakoms. Plačiąja prasme visos šios institucijos skirtos valstybėje užtikrinti teisinę tvarką, tačiau kiekviena iš jų savaip. Seimas tai daro priimdamas įstatymus, Vyriausybė ir jai pavaldžios vykdomosios valdžios institucijos – juos įgyvendindamos, o teismai – vykdydami teisingumą. Tačiau reikia pažymėti, kad aptariamojoje sąvokoje teisėsaugos institucijos yra paminėtos atskirai nuo minėtosios valdžios institucijų triados, tarsi pabrėžiant jų nepriklausomumą. Antra vertus, tai neatleidžia šių institucijų nuo prievolės užtikrinti teisinę tvarką joms patikėtose srityse. Todėl galime teigti, kad funkcine prasme terminas teisėtvarka yra platesnis ir apima terminą teisėsauga. Semantine prasme teisėsauga reiškia teisės saugojimą nuo atitinkamo priešingo jai pačiai kėsinimosi. Tad ir valstybės institucijos, skirtos atlikti šią funkciją, turi platesnius įgaliojimus, skirtus teisinei tvarkai valstybėje užtikrinti, jai apsaugoti (todėl daugelis institucijų jų steigimą ir veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įvardijamos kaip teisėsaugos institucijos). Reikia pasakyti, kad priešingos teisei veikos, atsižvelgiant į jų pavojingumo visuomenei laipsnį, viešojoje teisėje skirstomos į nusikaltimus, baudžiamuosius nusižengimus ir administracinius teisės pažeidimus. Žinome, kad teisė tirti administracinių teisės pažeidimų bylas ir net bausti už administracinių teisės pažeidimų padarymą suteikta ne tik toms institucijoms, kurios paprastai įvardijamos kaip teisėsaugos institucijos. Šis faktas dar kartą atskleidžia teisėsaugos sąvokos sąlygiškumą. Juk teisės saugojimas – tai tik viena iš teisės arba teise nustatytos tvarkos užtikrinimo priemonių. Tačiau imsimės teigti, kad nors semantine ir teisine prasme teisėtvarka apima teisėsaugą, teisėsaugos institucijos įgyvendindamos savo paskirtį užtikrina teisėtvarką ir gali būti laikomos teisėtvarką užtikrinančiomis institucijomis, kurių valstybės tarnautojai turi įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Būtent savo įgaliojimų pobūdžiu ir siauresne paskirtimi šios institucijos išsiskiria iš kitų viešojo administravimo institucijų (kurios gali būti įvardijamos kaip teisėtvarkos institucijos plačiausia prasme). Atsižvelgdami į pateiktus argumentus teisėsaugą siūlysime laikyti neginčytina funkcija, o ją užtikrinančias institucijas vadinsime teisėtvarką užtikrinančiomis – teisėsaugos institucijomis.

Šiame straipsnyje plačiau nenagrinėjamos teisminę valdžią įgyvendinančių institucijų: teismų ir prokuratūros priskyrimo ar nepriskyrimo teisėsaugos institucijoms bei jų veiklos teisinio reglamentavimo problemos. Teisingumo vykdymas yra organiška teisėsaugos dalis, o pati teisingumo idėja (principas) – vienas iš teisėsaugos tikslų. Tačiau teisingumo vykdymas – itin specifinė valstybės funkcija, susijusi su Konstitucijoje įtvirtintais teismų veiklos (teisingumo vykdymo) principais: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (30 str. 1d.). Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (31 str. 1 d. ir 2 d.). Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi. Teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo (109 str. 1 d., 2 d. ir 3 d.)“ [7]. Teismo sprendimas – tai teisinių procesų, vykstančių užtikrinant teisėtvarką, loginė baigtis (rezultatas). Teisminė valdžia nėra aktyvi teisėtvarkos palaikytoja, šia prasme ji negali perimti iš kitų valdžios šakų joms priklausančių teisėtvarkos užtikrinimo įgaliojimų ir funkcijų. Šiuo klausimu ne kartą yra pareiškęs nuomonę Konstitucinis Teismas. Pavyzdžiui, 2001 m. balandžio 26 d. nutarime sakoma: „Pažymėtina, kad konstitucinis valdžių padalijimo principas įtvirtintas ne vien Konstitucijos 5 straipsnyje, bet ir kituose Konstitucijos, vientiso akto, straipsniuose. Pagal šį principą įstatymų

36

leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Nustatoma kiekvienos valdžios institucijos paskirtį atitinkanti kompetencija. Konkretus institucijos kompetencijos turinys priklauso nuo šios institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais. Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus nė viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, juos perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. gegužės 29 d., 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. balandžio 21 d., 1999 m. balandžio 20 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 1999 m. lapkričio 23 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai)“ [8].

Apibendrinant galima teigti, kad teisėsaugos institucijų steigimą ir veiklą reglamentuojančių teisės normų sisteminimo prielaidų tyrimas gali remtis analitinės jurisprudencijos metodologinėmis nuostatomis, o tai savo ruožtu reiškia minėtų teisės normų, t. y. pozityviosios teisės, sisteminę analizę kaip mokslinio tyrimo dalyką.

2. Teorinės policijos teisės prielaidos

Prisimindami, kad: „teorija [gr. theōria]: 1. tikrovės reiškinių aiškinimas abstrakčia logine forma; 2. tiriamąjį dalyką aiškinančių mokslinių teiginių sistema“, nagrinėdami šį klausimą turime abstrakčia logine forma pateikti tikrovėje (objektyvioje teisinėje realybėje) egzistuojančius teisinius reiškinius aiškinančią mokslinių teiginių sistemą. Kitaip tariant, būtina moksliškai pagrįsti policijos teisės galimumą, pateikiant mokslinių teiginių sistemą, kurią būtų galima vadinti policijos teisės mokslu. Būtent taip siūlytina suprasti šio straipsnio ir visų policijos teisės srityje atliekamų tyrimų tikslą. Nes būtent toks supratimas gali padėti įveikti objektyvios teisinės tikrovės ir teisės mokslo sąlygišką dualizmą. Kita vertus, galima teigti, kad iš esmės jokio pozityviosios teisės ir teisės mokslo dualizmo nėra. Teisės mokslas, kaip mokslinių teiginių sistema, remiasi (turėtų remtis) realiai egzistuojančiais socialinės tikrovės reiškiniais ir teisės, kaip socialinio visuomenės gyvenimo reguliatoriaus, principais ir dėsniais. Teisės mokslo užduotis yra juos apibendrinti, teikti moksliškai pagrįstus atitinkamų tei-sės aktų pataisų, jų sisteminimo, tobulinimo ir galų gale naujų sukūrimo pasiūlymus (šiuo metu dar vis pasigendama tiesioginio teisės mokslininkų dalyvavimo teisėkūros procese). Globalioji teisės mokslo užduotis – Lietuvos teisės ir teisinės sistemos, teisės doktrinos esmingas mokslinis pagrindimas ir aprobavimas (čia gali pasireikšti fundamentalusis ir taikomasis teisės mokslas). Darytina prielaida, kad teisės mokslas a priori negali būti pats sau pakankamas („mokslas – mokslui“). Jo taikomasis pobūdis glūdi jau pačiame jo tyrimo dalyke. Minėtos teorinės konstantos suponuoja straipsnyje vartojamą terminiją. Straipsnio tikslas – nustatyti policijos teisės mokslo metodologijos problemas ir kartu įrodyti pačios policijos teisės realumą. Policijos teisė reiškiasi ne tik kaip mokslinio tyrimo objektas, ji – objektyvaus teisės normų sisteminimo poreikio rezultatas. Policijos teisės ir policijos teisės mokslo koreliaciniai ryšiai lemia jų bendrą tapsmą ir plėtrą bei realų tarpusavio poveikį.

Policijos teisė nėra kokia nors naujiena. Policijos teisės elementus yra minėjęs jau F. Hėgelis: „Policijos priežiūros ir rūpesčio tikslas – sudaryti individui visuotinę galimybę pasiekti individualius tikslus. Ji turi rūpintis gatvių apšvietimu, tiltų statyba, kasdienių poreikių tenkinimo prekių taksacija, taip pat sveikata. Čia esama dviejų pagrindinių pažiūrų. Viena tvirtina, kad policijai dera kontroliuoti viską, o kita – kad policija čia neturinti nieko apibrėžti, nes kiekvienas orientuosis

37

į kito poreikius. Žinoma, konkretus žmogus turi turėti teisę vienokiu ar kitokiu būdu užsidirbti duoną, bet, kita vertus, ir publika turi teisę reikalauti, kad tai, kas būtina, būtų deramai atliekama. Abi pusės turi būti patenkintos, ir verslo laisvė neturi kelti grėsmės visuotinei gerovei. Nuo sprendimo skiriasi vykdymas ir vadovo sprendimų taikymas, jau priimtų sprendimų įgyvendinimas ir užtikrinimas, egzistuojančių įstatymų priėmimas, institucijų, priemonių bendriems tikslams išsaugojimas. Šį priskyrimą apskritai vykdo vyriausybinė valdžia savyje, kuriai taip pat priklauso teisminė ir policijos valdžios, tiesiogiai susijusios su tuo, kas pilietinėje visuomenėje ypatinga, ir atskleidžiančios šių ypatingų tikslų visuotinį interesą“ [9].

Prūsijos imperijos tradicijoje policijos teisė atspindėjo teisinį valdymo reglamentavimą ir buvo šiuolaikinės administracinės teisės atitikmuo. Policijos teisės transformacijos į administracinę teisę motyvai siejosi su policijos valstybės, egzistavusios Prūsijos ir Rusijos imperijose, laipsniško demokratėjimo tendencijomis ir laisvesnės teisės mokslo minties atsiradimu.

Policijos teisę Lietuvoje dar 1933 metais apibrėžė advokatas, Vidaus reikalų ministerijos juriskonsultas ir aukštesniosios policijos mokyklos policijos teisės lektorius A. Jakobas: „Visos tos teisės normos, kurios liečia valstybės bei visuomenės tvarkos palaikymą ir saugumo užtikrinimą, yra vadinamos policijos teisės normomis, o mokslas, kuris tas teisės normas nagrinėja, vadinamas policijos teisės mokslu. Tuo būdu policijos teisė (kaip mokslas) yra toks mokslas, kuris nagrinėja tokias teisės normas, kurios liečia policinį veikimą“ [10]. Matome, kad, šiuolaikiniais terminais kalbant, policijos teisė buvo suprantama kaip teisės šaka, projektuojama į visą „policinį veikimą“, tai yra į tas valstybės gyvenimo sritis, kuriose teisės normos nustatė atitinkamą ne tik policijos, bet ir kitų teisėtvarkos institucijų kompetenciją. Šios sritys apibrėžiamos kaip „valstybės bei visuomenės tvarkos palaikymas ir saugumo užtikrinimas“ (pastebėtina, kad minimame vadovėlyje pateikiamas žymiai aiškesnis ir konkretesnis pačios policijos apibrėžimas nei esantis dabartiniame Policijos veiklos įstatyme: „policija yra valstybės valdžios vykdomasis organas, skirtas įstatymų nustatytai valstybės bei visuomenės tvarkai palaikyti ir piliečių asmens bei turto saugumui užtikrinti“) [10]. Retrospektyviai vertindami A. Jakobo apibendrinimus policijos teisės srityje matome, kad autorius iš esmės kalba apie policijos teisę, kuri negalėjo būti jo taip pavadinta atsižvelgiant į to meto realijas. Šios teisės šakos ir teisės mokslo šakos pavadinimas aktualus ir šiandien. Akivaizdu, kad tokios plačios norminės apimties, kelių institucijų veiklos ir jų valdymo bei sąveikos teisinį reglamentavimą apimančios teisės šakos pavadinimo negalima sieti su vienos institucijos – policijos pavadinimu ir vadinti policijos teise. Administracinė teisė siejama su viso valstybinio valdymo (administravimo) teisiniu reglamentavimu, savo ruožtu gramatiškai forma jai artimas policijos teisės – sietinos su valstybės policijos funkcijos – teisėtvarkos užtikrinimo teisiniu reglamentavimu, pavadinimas. Policijos funkcija valstybėje atsiranda įgyvendinant vieną valstybės uždavinių – įstatymų vykdymo užtikrinimą. Tai viena svarbiausių valstybės funkcijų, kurią ji atlieka remdamasi savo prievartos aparatu – policija, kitomis teisėsaugos institucijomis. Teisėtvarkos užtikrinimo funkcijos (angl. policing) leidžia vartoti policininkavimo, kaip teisėtvarkos įgyvendinimo proceso, sąvoką, kuri gali tapti viena policijos teisės sąvokos vartojimo prielaidų.

Norisi pabrėžti, kad pasiūlymas Lietuvoje turėti policijos teisę nėra inspiruotas ketinimų restauruoti prūsiškąjį policijos teisės modelį ar siūlyti ką nors panašaus. Tačiau, mūsų manymu, visuomeniniai santykiai asmens, visuomenės, valstybės ir nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje yra verti to, kad juos reglamentuotų tam skirta teisės normų sistema. Tai, vartojant A. Šakočiaus terminiją, būtų „racionaliai pragmatiška“.

38

Iš esmės pritariant daugeliui A. Šakočiaus minčių apie „policiją kaip paslaugą“, išdėstytų mokslinėje teisės literatūroje [11], norėtųsi atkreipti dėmesį į tam tikrą temos neužbaigtumą.

Diskusija dėl policijos teikiamų paslaugų kilo didėjant anglosaksiškosios teisės tradicijų įtakai Lietuvos teisės ir teisinei sistemoms. Vykstant aktyviai teisėkūrai (kas mėnesį dienos šviesą išvysta kelios dešimtys naujų įvairaus lygmens teisės aktų) bei įgyvendinant Lietuvos teisės derinimo su Europos Sąjungos teise (precedento tradicijos šiai teisei nėra svetimos) planus tokie procesai visiškai suprantami. Policija, būdama visuomenės dėmesio centre, tarsi lakmuso popierėlis atspindi gyventojų lūkesčius, kuriuos skatina pastaraisiais metais paplitusios ir iš tos pačios anglosaksiškosios teisės tradicijos kilusios filosofinės ir politinės liberalizmo idėjos, kurių supaprastinta kvintesencija reiškiasi valstybės – paslaugų teikėjos bei jos kaip naktinio sargo vaizdiniais. Kita vertus, tai turi ir teisinį pagrindą. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ [7]. Ši konstitucinė nuostata įpareigoja visas valdžios įstaigas tarnauti žmonėms, neatsižvelgiant į jų vykdomų funkcijų pobūdį. Kita vertus, Konstitucijoje esantis įpareigojimas valdžios įstai-goms tarnauti žmonėms gali ir turi būti suprantamas tik visos Konstitucijos kontekste, atsižvelgiant į Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalį „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ [7]. Sudėtingi valstybės valdžios įgyvendinimo ir jos institucijų tarpusavio sąveikos mechanizmai vargu ar leidžia valdžios įstaigų tarnavimą žmonėms tiesiogiai suprasti kaip atitinkamų paslaugų teikimą. Jeigu Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje atitinkamos valstybės valdžios institucijos tik išvardijamos: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respubli-kos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“ [7], tai kituose Konstitucijos straipsniuose atskleidžiamas šių institucijų vaidmens taikant valstybės valdžią turinys [7, 67 str., 77 str., 84 str., 94 str., 109 str.]. Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės institucijų vykdomų funkcijų santykio su paslaugomis problematika neapsiriboja vien tik policija. Problema yra žymiai platesnė ir susijusi su visomis teisėsaugos institucijomis. Šių institucijų vieta valstybės institucijų sistemoje nėra visiškai aiški. Nagrinėjant Konstitucijos 94 straipsnio 1 punktą, pagal kurį Vyriausybė „tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką“ [7], atrodytų, kad teisėtvarkos institucijos priklauso Vyriausybės reguliavimo sričiai (t. y. ir vykdomajai valdžiai) ir būtent šiomis institucijomis remdamasi Vyriausybė gali įgyvendinti dalį jai Konstitucijoje pavestų uždavinių. Tačiau dalis teisėsaugos institucijų steigimą ir veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų dėl jų vadovų skyrimo ir atskaitingumo kelia tam tikrų abejonių. Analizuojant šiuos teisės aktus ne visada aišku, ar Vyriausybė turi pakankamai teisinių ir organizacinių svertų tam, kad galėtų daryti realią ir veiksmingą įtaką procesams, vykstantiems užtikrinant valstybės saugumą ir viešąją tvarką. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo 1 straipsnio 1 dalį Valstybės saugumo departamentas „yra Lietuvos Respublikos Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga valstybės institucija, kurios paskirtis – saugoti Lietuvos Respublikos suverenitetą ir jos konstitucinę santvarką“ [12]. Pagal to paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalį: „Saugumo departamentui vadovauja generalinis direktorius, kurį Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas“ [12]. Vargu ar galima teigti, kad esant tokiam Valstybės saugumo departamento atskaitingumui yra pažeidžiamas valdžių padalijimo principas. Tačiau tenka konstatuoti, kad būtent Vyriausybė pagal Konstituciją turi pareigą garantuoti valstybės saugumą, tuo tarpu Valstybės saugumo departamentas, institucija, per kurią Vyriausybė tai galėtų daryti, jai net neatskaitingas.

Kita ne mažiau svarbi institucija yra Specialiųjų tyrimų tarnyba. Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 2 str. 1 d. ir 11 str. 1 d.

39

šios institucijos direktoriaus kandidatūrą teikia Seimui ir šiam pritarus skiria bei atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas. Specialiųjų tyrimų tarnyba yra atskaitinga Respublikos Prezidentui ir Seimui [13].

Šie pavyzdžiai dar kartą pabrėžia klausimo sudėtingumą ir tai, kad teisėsaugos užtikrinimo procesas siekiant apsaugoti asmens visuomenės, valstybės ir nacionalinį saugumą negali būti supaprastintai vadinamas paslaugų teikimu. Pažymėtina, kad paslaugų teikimas nėra ir įstatymiškai įtvirtinta teisėsaugos institucijų funkcija. Paslaugos, kurias gali teikti viešojo administravimo institucijos, yra įvardytos kaip viešosios paslaugos, apibrėžtos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 20 d., kur viešoji paslauga įvardijama kaip: „valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys“ [14]. Šis viešųjų paslaugų apibrėžimas, pateikiamas įstatymų leidėjo, nereiškia galimybės laikyti teisėsaugos užtikrinimo funkcijas viešųjų paslaugų atmaina.

Svarbu pabrėžti, kad policijos teisę galima suvokti įvairiai (tačiau šiame tyrime apsiribosime galimybe laikyti policijos teisę administracinės teisės pošakiu, kurio pagrindą sudarytų teisės normos, taikomos teisėtvarkos institucijoms įgyvendinant joms teisės aktuose keliamus uždavinius ir atliekant funkcijas, taip pat vykdant šių institucijų valstybinį administravimą, reguliuojant visuomeninius santykius, susiklostančius saugant ir ginant asmens, valstybės, visuomenės ir nacionalinį saugumą bei užtikrinant Lietuvos teisėtvarkos institucijų veiklos teisinį reglamentavimą. Taigi bandydami atsakyti į klausimą, ar policijos teisė galima kaip administracinės teisės pošakis, turime ieškoti teorinių jos išskyrimo prielaidų.

Bandant nustatyti šiuolaikinės policijos teisės galimumą, laikant ją administracinės teisės pošakiu reikėtų iš naujo pažvelgti į administracinės teisės sistemą, kuri šiuo metu dar yra tradiciškai suskirstyta į bendrąją ir ypatingąją dalis. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę stokojama administracinės teisės mokslo tyrimų. Tai lemia šios teisės mokslo šakos, o kartu ir teisės šakos tam tikrą pastaruoju metu juntamą stagnaciją. Susiklostė padėtis, kai priimami įstatymai, kuriuose esama administracinės teisės normų arba kurie yra visiški administracinės teisės šaltiniai, kuriuose yra daugiau pažangios administracinės teisės minties ir teorinių inovacijų nei pačiame administracinės teisės moksle. Administracinės teisės mokslo stagnaciją galėjo lemti keletas veiksnių, kurių svarbiausi: politinės ir ekonominės santvarkos pasikeitimas Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę ir privatinės teisės principų dominavimas.

Pirmasis iš minėtųjų veiksnių administracinei (valstybinei) teisei yra lemiamas, nes administracinė teisė – tai būdas administracinės teisės normomis valdyti valstybę, o administracinės teisės mokslas – tai šios valdymo teorijos moksliniai teisiniai pagrindai. Kai staiga išnyko administracinė – įsakymais, totalitariniais valdymo metodais pagrįsta valstybės valdymo sistema bei planinė ekonomika ir vietoj jų atsirado demokratinė santvarka ir rinkos ekonomika, administracinė teisė ir jos mokslas tarsi užsikonservavo. Tai buvo visiškai natūrali administracinės teisės mokslininkų reakcija. Norint suspėti su laikmečiu reikėjo staiga pertvarkyti visą administracinės teisės ideologiją, sąvokas ir sistemą. Tačiau teisės mokslas negali plėtotis taip greitai kaip visuomeniniai procesai. Todėl susiformavo paradoksali situacija, kai visuomeniniai santykiai pralenkė juos turinčias reglamentuoti teisės normas. Teisės normos, aišku, pasivijo visuomeninius santykius, tačiau administracinės teisės mokslas atsiliko. Savaime suprantama, tai turi tiesioginės neigiamos įtakos administracinės teisės normų kokybei. Čia pradėjo veikti ir antrasis veiksnys – privataus intereso teisinės apsaugos dominavimas. Ilgą laiką totalitarinio režimo sąlygomis slopintas

40

privatusis interesas užėmė jam priklausančią deramą vietą Lietuvos teisės sistemoje ir, be to, laisvą arba netinkamai užimtą vietą, kurią paliko administracinė teisė ir administracinės teisės mokslas. Ėmus dominuoti privačiųjų interesų apsaugai tapo nepagrįstai užmirštas viešasis interesas, kurį turi detaliau-siai reglamentuoti ir ginti administracinė teisė ir procesas. Tačiau ir šioje vietoje pozicijos buvo užleistos kitai viešosios teisės šakai – baudžiamajai teisei, taip pat baudžiamojo proceso teisei. Tai savo ruožtu lėmė (kartu su kai kuriais objektyviais pereinamojo laikotarpio socialiniais procesais) aukštą visuomenės kriminalizacijos lygį, griežtas bausmes ir neefektyvią baudžiamąją politiką. Esama situacija Lietuvos administracinės teisės moksle skatina imtis ieškoti galimybių naujai pažvelgti į šią teisės mokslo sritį, ieškant galimybių grąžinti administracinei teisei viešojo intereso gynėjos ir viešojo valstybės gyvenimo reguliatorės vaidmenį.

Bandymas pasiūlyti naują administracinės teisės pošakį – policijos teisę – tai būdas netradiciškai pažvelgti į egzistuojančią Lietuvos administracinės teisės sistemą, kartu atkreipti dėmesį į visos Lietuvos administracinės teisės ypatingosios dalies restruktūrizacijos (savarankiškų pošakių joje išskyrimo) galimybę. Administracinės teisės restruktūrizacijos klausimą kelia ir žymus rusų mokslininkas J. Tichomirovas. Jo nuomone, „<…> tikslinga atsisakyti visų pirma nuo administracinės teisės skirstymo į bendrąją ir ypatingąją dalis dėl jų silpno norminio struktūrinimo. Administracinės teisės šaką įmanoma suskirstyti į tokius pošakius: a) norminis–struktūrinis (administracinės teisės dalykas, reguliavimo sferos, principai, normos); b) vykdomosios valdžios organai; c) valstybės tarnyba; d) administraciniai teisiniai režimai; e) administracinis procesas, valdymo teisėtumas; f) valstybinio valdymo atskirose sferose ir šakose organizavimas“ [15]. Administracinės teisės ypatingosios dalies buvimas grindžiamas administracinės teisės reguliavimo objekto ypatumais. Dėl administracinės teisės reguliavimo objekto platumo jį reikia detalizuoti, išskiriant atskiras valstybinio valdymo sferas. Viena tokių sferų tradiciškai priimta laikyti vidaus reikalų valdymą. Pažymėtina, kad vidaus reikalų sfera tradiciškai buvo suprantama kaip policijos ir kitų teisėsaugos institucijų, dar visiškai neseniai sudariusių vidaus reikalų sistemą, valstybinis valdymas. „Vidaus reikalų sistemą (toliau VRS) galima vertinti teisiniu, vadybos, politiniu, socialiniu, psichologiniu ir kitais požiūriais. Vertinant VRS vietą suverenioje valstybėje mažiausiai nagrinėti požiūriai: 1) VRS – teisinės sistemos dalis, 2) VRS – Lietuvos nacionalinio saugumo bei gynybinio potencialo užtikrinimo sistemos dalis“ [16]. Šiuo metu, žvelgiant retrospektyviai (nuo autoriaus pateiktų minčių paskelbimo praėjo jau ketveri metai), galima pateikti kai kuriuos komentarus.

Seimui priėmus Lietuvos Respublikos Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos panaikinimo ir Vidaus reikalų ministerijos reorganizavimo įstatymą buvo atitinkamai panaikinta Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija. Vadovaudamasi šiuo įstatymu 2000 m. lapkričio 8 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1388 „Dėl valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos panaikinimo“. Šiuo nutarimu patvirtintame „Panaikinamos Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos funkcijų, teisių pareigų ir turto perdavimo reorganizuojamai Vidaus reikalų ministerijai ir kitoms valstybės institucijoms plano“ 3 punkte nustatyta, kad: „Panaikinus Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministeriją, Vidaus reikalų ministerija reorganizuojama į valstybės instituciją – ministeriją, vykdančią valstybės valdymo funkcijas šiose srityse: viešojo saugumo užtikrinimo; valstybės sienos apsaugos; valstybės pagalbos esant ekstremaliai situacijai ir civilinės saugos; migracijos procesų kontrolės; viešojo administravimo ir valstybės valdymo sistemos reformos; vietos savivaldos plėtros; regionų plėtros; valstybės tarnybos sistemos kūrimo; informatikos; kitose ministerijos kompetencijai priskirtose srityse“ [17].

41

Remiantis galiojančiais Vidaus reikalų ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291, galima skirti šias Vidaus reikalų ministerijos valdymo sritis: „visuomenės saugumas, valstybės tarnybos valdymas, viešasis administravimas, regioninė plėtra, vietos savivaldos plėtra, informatika“ [18].

Taip Vidaus reikalų ministerijos funkcijų ir uždavinių sąrašas, palyginti su ankstesniuoju, išsiplėtė, kartu turėjo pakisti ir vidaus reikalų sistemos samprata. Teisiniu aspektu, dabar vidaus reikalų sistemos valdymo sritis tokia plati, kad gali būti siejama su visu valstybės gyvenimu. Pakanka paminėti viešojo administravimo sritį ir tampa aišku, kad Vidaus reikalų ministerijos valdymo sritis iš esmės apima visą vykdomosios valdžios, vykdomųjų–tvarkomųjų įgaliojimų taikymo procesą (jo teisine išraiška), viešojo administravimo institucijų sistemą (čia automatiškai patenka visos valstybės institucijos, išskyrus Seimą ir Respublikos Prezidentą). Prie minėtos valdymo srities pridėjus vietos savivaldos ir regionų plėtros klausimus bei valstybės tarnybos sistemos valdymą, galima nustatyti, kokios plačios yra Vidaus reikalų ministerijos valdymo sritys ir, atitinkamai, vidaus reikalų sistema. Atsižvelgiant į šias aplinkybes vidaus reikalų sistemos analizė tampa labai aktuali vadybos, socialiniu ir politiniu aspektais, kurių čia nenagrinėsime. Tačiau tyrinėjant vidaus reikalų sistemą (čia matyt rei-kėtų kalbėti apie vidaus reikalų įstaigų sistemą) teisiniu aspektu, susiduriama su terminijos problemomis, kurios savo ruožtu sietinos su istoriniais Vidaus reiklų ministerijos ir jos įstaigų sistemos plėtros aspektais. Visuomenėje ir kai kurių tyrėjų sąmonėje Vidaus reikalų ministerija asocijavosi su policijos (o kartais ir su kitų teisėsaugos institucijų) vykdomais uždaviniais ir atliekamomis funkcijomis. Dabartinė Vidaus reikalų ministerija atitinka naują požiūrį į vidaus reikalų sąvoką, kurios platumą jau pabrėžėme anksčiau. Kita vertus, sąvoka vidaus reikalų sistema vartojama ir siauresniame kontekste. Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 „Dėl Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto“, reglamentuoja statutinių valstybės tarnautojų (vartojant šiandieninę terminiją) tarnybą. Šiame statute vidaus reikalų sistemos sąvokos nėra, nes tuo metu, kai buvo tvirtinamas Statutas, dar nebuvo įprasta įvairias sąvokas įtvirtinti teisės aktais. Tačiau akivaizdu, kad Statute kalbama apie tuometinės Vidaus reikalų ministerijos valdymo sritį, apėmusią tik „jėgos“ institucijas. Šios institucijos galėjo sudaryti sistemą, nes vykdė panašias funkcijas. Lietuvos administracinės teisės ypatingosios dalies struktūra buvo ir yra grindžiama atitinkamų valstybinio valdymo sričių valdymo teisinio reglamentavimo išskyrimu. K. Lapinskas ir P. Petkevičius taip apibūdino vidaus reikalų valdymą: „Vidaus reikalų valdymas – tai ypatinga vykdomoji bei tvarkomoji veikla, kuria siekiama užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą ir visuomenės saugumą, kovoti su nusikalstamumu ir kitokiais teisėtvarkos pažeidimais, saugoti valstybinių ir visuomeninių organizacijų bei piliečių teises ir jų teisėtus interesus“.

Kalbėdami apie vidaus reikalų valdymo procese atliekamas funkcijas autoriai, be kitų, išskiria: „įstatymų ir kitų normatyvinių aktų, reguliuojančių viešąją tvarką, vykdymą; priemonių, reikalingų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui užtikrinti, organizavimą ir įgyvendinimą; įvairių profilaktinių, administracinių–prevencinių ir kardomųjų priemonių kovai su nusikalstamumu ir kitokiais teisės pažeidimais vykdymą; nusikaltimų ir kitokių teisės pažeidimų išaiškinimą; tardymą baudžiamosiose bylose; kovos su gaisrais organizavimą; transporto priemonių ir pėsčiųjų saugaus eismo užtikrinimą ir kita“. Šiandieninė vidaus reikalų valdymo situacija yra kiek pakitusi. Vidaus reikalų sfera yra išsiplėtusi ir apima vietos savivaldos ir regioninės plėtros, viešojo administravimo, valstybės tarnybos klausimus, o tai savo ruožtu iš esmės keičia ir vidaus reikalų

42

valdymo procese atliekamų funkcijų kiekį ir pobūdį. Taip pat pakito ir vidaus reikalų sferoje veikiančių valstybės institucijų kiekis ir funkcijos. Tačiau dalis funkcijų išliko panašios.

Pažymėtina, kad K. Lapinskas ir P. Petkevičius kalba ir apie kriterijus, įgalinančius atskirti vidaus reikalų valdymą nuo valstybės saugumo, teismo ir prokuratūros veiklos. „Pagal minėtų funkcijų pobūdį, jų įgyvendinimo priemones, formas ir metodus vidaus reikalų valdymo organų veikla atskiriama nuo teisingumo, valstybės saugumo, teismo ir prokuratūros organų, vykdančių kovą su nusikalstamumu ir kitais teisės pažeidimais, veiklos“.

Kaip panaši valdymo sfera administracinėje teisėje buvo išskiriamas, pavyzdžiui: finansų sistemos valdymas, sveikatos apsaugos valdymas, socialinės apsaugos valdymas, aplinkos apsaugos valdymas. Tačiau reikia pažymėti, jog šioms visuomeninių santykių grupėms teisiškai reglamentuoti šiuo metu susiformavo: finansų teisė, socialinė teisė, aplinkosaugos teisė, žmogaus teisių teisė, jaunimo teisė, transporto teisė ir kitos – naujos, labai konkretų ir siaurą reguliavimo objektą turinčios teisės šakos. Kitaip tariant, administracinės teisės ypatingosios dalies reguliavimo srityje yra kelios teisės šakos (pošakiai).

Vien tik vidaus reikalų sferą valdo keletas valstybės institucijų, užtikrinančių teisėtvarką ir įgyvendinančių valstybės politiką visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo srityje jau nekalbant apie anksčiau aptartus visuomeninius santykius. Keista, tačiau tokiai nė kiek ne mažiau svarbiai (palyginti, pavyzdžiui, su socialine apsauga ir sveikatos apsauga) valdymo sferai reguliuoti nėra sukurta atskira, lokali teisė šaka ar bent jau pošakis. Aptariamuoju atveju naujos teisės šakos sukūrimo prielaida galėtų būti laikomas ir objektyviai vykstantis natūralus administracinės teisės ypatingosios dalies restruktūrizacijos procesas. Kiek sustabarėjusi šios teisės šakos ypatingoji dalis natūraliai nebegali atlikti savo reguliacinės funkcijos ir yra kiek chaotiškai užpildoma naujai priimamų teisės normų, iš naujo sisteminamų, kuriant siauresnius objektus turinčias teisės šakas, turiniu. Akivaizdu, jog siauresnį reguliavimo objektą turintis administracinės teisės pošakis galėtų tapti efektyvesniu visuomeninių santykių reguliatoriumi.

Toliau aptarsime galimybę atsižvelgiant į policijos teisės, kurios normomis savo veikloje vadovaujasi bent keletas valstybės institucijų, ribas aptarti šių institucijų sisteminimo galimybę. „Nereikėtų painioti dviejų skirtingų sąvokų – teisėsaugos funkcijų sistemos ir teisėsaugos institucijų sistemos, nes kai kurios teisėsaugos institucijos priklauso skirtingoms valdžioms (pagal valdžių pasiskirstymo principą).

Teisėsaugos funkcijų sistema yra tokia: nusikaltimų prevencija, piliečių, visuomenės, valstybės interesų saugumas, viešosios tvarkos apsauga, operatyvinė veikla, kvota, tardymas, baudžiamasis persekiojimas ir valstybinio kaltinimo palaikymas, gynyba parengtinio tardymo metu ir teisme, teisingumo vykdymas ir nuteistųjų resocializacija. Kiekviena iš šių funkcijų priskiriama atitinkamai valstybinei žinybai (ministerijai), susivienijimams bei teismams. Todėl organizacijos, atliekančios anksčiau nurodytas funkcijas, negali sudaryti vieningos teisėsaugos sistemos. Iš esmės tai labai teisinga, nes vieningos teisėsaugos siste-mos nebuvimas užtikrina teisingumą ir teisėtumą. Kai kurios iš anksčiau nurodytų teisėsaugos funkcijų pavestos vykdomajai valdžiai (piliečių ir visuomenės, valstybės interesų saugumas, viešoji tvarka, kvota, bausmių vykdymas). Kaip žinoma, tas funkcijas neviršydamos savo teisių vykdo VRM, VSD, mokesčių inspekcija, KAM. Teisingumą vykdyti pavesta tik teismui, kuris priskiriamas prie trečiosios valdžios ir negali sudaryti vienos sistemos su vykdomosios valdžios institucijomis. Tą patį su mažomis išimtimis galima pasakyti ir apie prokuratūrą, kuri pagal Lietuvos Konstituciją priskiriama prie teismų valdžios.

Gynybos funkcijas dar atlieka profesionalūs susivienijimai bei privatūs advokatai. Tai taip pat neįeina į vieningą teisėsaugos institucijų sistemą“ [19].

43

Būtent teisėsaugos institucijų koegzistavimo ir jų bendro veikimo faktas leidžia kalbėti apie visuomeninius santykius, kurie sudaro pakankamai didelę grupę, kad būtų galima reikalauti juos reguliuojančių teisės normų sistemos. Tačiau prieš kalbant apie institucijų sistemą reikia išsiaiškinti mažiausiai du svarbiausius dalykus: 1) ar teisėtvarkos institucijos gali sudaryti sistemą; 2) kokių teisės šakų normos reglamentuoja šių institucijų veiklą.

Žodis sistema turi keletą reikšmių: sistema [gr. systema – sandara, junginys]: 1. planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija; 2. sutvarkytas teiginių, pažiūrų rinkinys, sudarantis vientisą teoriją; 3. filosofijoje reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip atskirą vientisą darinį; ir kt.“ [2]. Bet kuriuo atveju sistema, kaip taisyklingas sutvarkymas, reikalauja susieti ją sudarančius elementus pagal kokius nors požymius, kurie leistų išskirti ją kaip atskirą vientisą darinį. Stengiantis nustatyti galimybes susisteminti teisėsaugos institucijas, būtina atrasti galimo sisteminimo pagrindą. Jų gali būti keli, tačiau rinksimės galimybę sisteminti pagal teisėtvarkos institucijų priklausymą atitinkamai valdžios šakai.

Pasirinkus tokį galimo teisėsaugos institucijų sisteminimo pagrindą atkreiptinas dėmesys į labai svarbų bendrą, pirminį šių institucijų požymį – priklausymą valstybės institucijų kategorijai, kuris yra universalus ir taip pat aptinkamas Europos Sąjungos valstybėse. „Daugelyje šiuolaikinių valstybių teisėtvarkos institucijų sistemą sudaro tarpusavyje nepavaldžių institucijų triada: policija (arba kitokios šias funkcijas vykdančios institucijos), prokuratūra (arba kitaip vadinama, bet jos funkcijas vykdanti institucija) ir teismas. Policija prižiūri viešąją tvarką, fiziškai užtikrina piliečių saugumą, išaiškina nusikaltimus padariusius asmenis. Prokuratūra valstybės vardu pateikia įtariamiems padarius nusikaltimą asmenims kaltinimus ir palaikydama šiuos kaltinimus atstovauja valstybei teisme. Teismas vykdo teisingumą, t. y. įvertina visas su nusikaltimu susijusias aplinkybes, pripažįsta nusikaltimą padariusį asmenį kaltu ir paskiria jam teisingą bausmę“ [20].

Dalis teisėsaugos institucijų priklauso vykdomosios valdžios reguliavimo sferai ir yra skirtos padėti Lietuvos Respublikos Vyriausybei įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte numatytą Vyriausybės uždavinį, kurį įgyvendindama Vyriausybė „tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką“ [7]. Aptariamuoju aspektu šis Konstitucijos straipsnis jau yra nagrinėtas mokslinėje literatūroje. „Neaptarinėjant krašto reikalų tvarkymo turinio, atrodo, jog likusioje šio Konstitucijos straipsnio dalyje įtvirtinti siekiai realizuojami įgyvendinant tokias funkcijas: valstybės sienų apsauga, valstybės teritorijos neliečiamybės užtikrinimas, valstybės saugumo užtikrinimas, saugios aplinkos užtikrinimas, turto saugumo užtikrinimas, nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevencija, nusikaltimų ir teisės pažeidimų tyrimas, kitos pagalbos teikimas gyventojams“ [21]. Prie jų galima priskirti didžiąją dalį teisėsaugos institucijų, patenkančių į Vidaus reikalų ministerijos valdymo sritį (Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos). Administracinėje teisėje taip pat yra priimta skirti valstybės saugumo ir gynybos sferos valdymą. Darysime prielaidą, kad šioje srityje taip pat yra atitinkamų teisėtvarkos užtikrinimo funkcijų, kurias atlieka Valstybės saugumo departamentas, Karo policija ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. Remiantis funkciniu požymiu teisėtvarkos institucijoms galima priskirti ir kitas valstybės institucijas, kurios naujos redakcijos Baudžiamojo proceso kodekso 165 straipsnyje įvardytos kaip

44

ikiteisminio tyrimo įstaigos. Tokiu atveju sąrašą praplėstume įtraukdami į jį Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos. Teisėsaugos institucijų sąrašą taip pat galime sieti su Vyriausybės patvirtintu operatyvinės veiklos subjektų sąrašu. Tokiu atveju teisėtvarkos institucijų sąrašą tektų kiek modifikuoti. Apie tam tikrą modifikaciją reikėtų kalbėti todėl, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 3 d. nutarime Nr. 1599 „Dėl operatyvinės veiklos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų operatyvinės veiklos masto nustatymo“ yra išvardytos ne pačios institucijos, o jų struktūrinių padalinių operatyviniai padaliniai (padaliniai, turintys operatyvinės veiklos teisę). Pavyzdžiui, „Muitinės departamento prie Finansų ministerijos Tarnybinių tyrimų tarnybos ir Muitinės kriminalinės tarnybos operatyviniai padaliniai“ [22]. Ankstesniame 2000 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 1205 „Dėl operatyvinės veiklos subjektų padalinių sąrašo patvirtinimo ir jų operatyvinių teisių mąsto nustatymo“ [23] buvo keletas svarbių, konceptualią reikšmę turėjusių netikslumų. Pagrindinis jų, kad įstaigų prie Vidaus reikalų minis-terijos operatyviniai padaliniai buvo įvardyti kaip Vidaus reikalų ministerijos padaliniai, todėl galima suprasti, kad jie buvo šios ministerijos administracijos padaliniai, taigi ir pati ministerija galėjo būti laikoma operatyvinės veiklos subjektu. Tačiau pagal Konstituciją, Vyriausybės įstatymą, ministerija, konkrečiai – Vidaus reikalų ministerija, pagal Vidaus reikalų ministerijos nuostatus nėra ir negali būti operatyvinės veiklos subjektas. Naujos redakcijos Operatyvinės veiklos įstatyme apie tai kalbama aiškiau. Naujos redakcijos Operatyvinės veiklos įstatymo 3 str. 3 d. rašoma: „Operatyvinės veiklos subjektai – specialius valstybės įgaliojimus turintys krašto apsaugos, vidaus reikalų, muitinės sistemų, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos padaliniai, kuriems pavedama operatyvinė veikla ir kurių pareigūnai įgaliojami ją vykdyti. Šių padalinių sąrašą sudaro ir jų operatyvinės veiklos mastą nustato Vyriausybė. Operatyvinės veiklos subjektų pagrindinės institucijos – Antrasis operatyvinių tar-nybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, Valstybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba“ [24]. Tačiau plačiau nagrinėjant šią temą negalima nepastebėti tam tikrų netikslumų. Tai susiję su Operatyvinės veiklos įstatyme vartojama operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų sąvoka. Šios sąvokos tikslas kaip tik ir yra atskirti pačias valstybės institucijas, kurios, kaip viešojo administravimo institucijos, nevykdo operatyvinės veiklos, nuo šių institucijų padalinių, kurie turi operatyvinės veiklos teisę ir todėl įvardijami kaip operatyvinės veiklos subjektai. Tuo tarpu Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2 str. 5 d. [25] ir Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 8 str. 1 p. [13] nuostatos leidžia teigti, kad šios tarnybos pačios yra operatyvinės veiklos subjektai. Pateiktasis pavyzdys dar kartą atskleidžia, kad teisės akto inkorporavimas į teisės ir teisinę sistemas reikalauja sisteminio požiūrio. Tai reiškia, kad, be kita ko, yra būtina nustatyti, ar nagrinėjamame teisės akte nėra prieštaravimų ir neatitikčių kitiems galiojantiems teisės aktams.

Operatyvinės veiklos teisinio reglamentavimo problema priėmus naująjį Operatyvinės veiklos įstatymą bei atsirandant poįstatyminiams teisės aktams yra sprendžiama norminiu lygmeniu. Tačiau minėtų egzistuojančių teisės normų priklausomybė teisės šakai lieka neaiški. Ši tema yra nagrinėjama mokslinėje teisės literatūroje. Žymus rusų mokslininkas D. Bachrachas yra siūlęs laikyti operatyvinę veiklą ypatinga administracinės veiklos rūšimi, taip pat priskirdamas ją administracinės teisės reguliavimo sferai. Jis teigia: „Operatyvinė–paieškomoji veikla – viena iš administracinės veiklos rūšių, kuri gali būti atliekama slaptai, ir

45

galimybė naudotis jos metu gauta informacija yra ribota. Prie tokios veiklos rūšių galima priskirti žvalgybą ir iš dalies – gynybinę, užsienio politikos, mokslinę, susijusią su naujos gynybinės technikos kūrimu, ir kitą veiklą“ [26].

Tai daugiau ar mažiau tiesiogiai patvirtina ir kiti autoriai (K. Gorianovas, V. Ovčinskis, A. Šumilovas, V. Rušailo). Kaip antai: „Pati operatyvinės paieškomosios veiklos normatyvinė–teisinė sistema yra administracinė ir įgyvendinama šią veiklą vykdantiems organams išleidžiant savo kompetencijai priklausančius norminius aktus (nurodymus, instrukcijas, įsakymus ir kt.), reglamentuojančius operatyvinės veiklos priemonių organizavimą ir taktiką. Reikia pažymėti, kad administracinio poveikio ir reguliavimo priemonės plačiai taikomos operatyvinėje paieškomojoje veikloje. Tai visų pirma įrašymas į įskaitas asmenų, patrauktų administracinėn atsakomybėn, kuriems taikoma administracinė priežiūra, ir kt. siekiant padaryti jiems profilaktinį ir administracinį poveikį“ [27]. Arba: „<…> ypač pažymėtina, kad operatyvinis–paieškomasis procesas užtikrina materialinės visų pirma baudžiamosios ir tam tikru lygmeniu – administracinės bausmių vykdymo, muitinės teisės taikymą. Todėl į operatyvinio–paieškomojo proceso dalyką patenka santykiai, susiklostantys minėtų materialinių teisės šakų veikimo srityje, kurių įgyvendinimas lemia operatyvinių paieškomųjų priemonių atlikimą“ [28].

Plėtojant teisėsaugos institucijų – valdžios institucijų temą, svarbu išsiaiškinti kiekvienos iš valdžios šakų teisę ir realią galimybę dalyvauti užtikrinant teisėtvarką valstybėje (turint galvoje valdžių atskyrimo principą). Jau minėjome Vyriausybės (įgyvendinančios vykdomąją valdžią) funkcijas ir kompetenciją teisėtvarkos užtikrinimo srityje. Įstatymų leidžiamoji valdžia, kurią Lietuvos Respublikoje įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimas, valdo valstybę priimdama įstatymus ir taip nustatydama (suformuodama) valstybės politiką visose valdymo srityse. Tarp Konstitucijoje išvardytų 20 Seimo funkcijų galima išskirti tokias, kurios tiesiogiai siejasi su teisėtvarkos užtikrinimo institucijomis (kaip ir su bet kuriomis kitomis valstybės institucijomis). Pavyzdžiui, Konstitucijos 67 str. 5 p. „steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus“; 67 str. 8 p. „Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas“ [7]. Ką jau kalbėti apie tokią funkciją, kuri esant dabartinei sudėtingai ekonominei situacijai šalyje laikytina viena svarbiausių siekiant užtikrinti normalią teisėsaugos institucijų veiką, tai yra Seimo funkcija, numatyta Konstitucijos 67 str. 14 p.: „tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas“ [7]. Tačiau ar tai, kas pasakyta, leidžia manyti, kad teisėsaugos institucijos yra pavaldžios Seimui? Aišku, kad jokio tiesioginio pavaldumo nėra. Galima ir reikia kalbėti apie parlamentinę priežiūrą ir kontrolę. Pagal Konstitucijos 67 str. 9 p. „Seimas prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru“ [7]. Ši nuostata reiškia ne tik pačios Vyriausybės, kaip kolegialios valstybės valdžios institucijos, bet ir ministrų, jų vadovaujamų ministerijų bei įstaigų prie ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir visų kitų vykdomosios valdžios institucijų (išskyrus valstybės vadovą) parlamentinės priežiūros teisę. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 67 straipsnyje išvardyta trylika Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto veiklos krypčių, iš kurių aptariamajame kontekste paminėtinos trys: „<…> rengti įstatymų projektus bei pasiūlymus dėl teisėtumo įgyvendinimo, teisėtvarkos stiprinimo ir nusikalstamumo kontrolės, taip pat koordinuoti tokių projektų rengimą, atlikti teisėsaugos institucijų, išskyrus teismus, veiklos parlamentinę kontrolę, rengti su tuo susijusias išvadas bei pasiūlymus; rengti ir teikti Seimui išvadas bei rekomendacijas dėl Teisingumo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, proku-ratūros ir kitų teisėsaugos institucijų veiklos <…>“ [29]. Nesunkiai įžvelgiamas parlamentinio Teisės ir teisėtvarkos komiteto pavadinimo ir jo veiklos kryptyse vartojamų sąvokų neatitikimas verčia dar kartą sugrįžti prie „teisėtvarkos“ ir

46

„teisėsaugos“ terminų tarpusavio santykio analizės. Tai, kad Seimo statute vieno svarbiausių komitetų pavadinime pavartotas žodis „teisėtvarka“, rodo, kad ši sąvoka yra pripažinta ir vartotina (taip pat yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos struktūrinis padalinys – Teisės ir teisėtvarkos departamentas). Argumentai dėl galimybės laikyti teisėsaugos institucijas teisėtvarką užtikrinančiomis institucijomis yra pateikti anksčiau. Tačiau atsižvelgiant į kai kurių padalinių pavadinimuose įvardijamą „teisėtvarką“ norėtųsi paminėti dar vieną jos aspektą, t. y. galimybę ir būtinumą suprasti ir aiškinti teisėtvarką kaip ją užtikrinančių institucijų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimo procesą. Teisėtvarkos, kaip proceso, supratimas įgalintų paaiškinti, kad ir minėtus Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pavadinimo ir jo veiklos kryptyse vartojamų sąvokų neatitikimus (tuomet neatrodytų keista, kad komiteto pavadinimas siejamas su teisėtvarka, tarp jo veiklos krypčių minimas teisėtvarkos stiprinimas, tuo tarpu atskirai kalbama apie teisėsaugos institucijų parlamentinę kontrolę, nes teisėsaugos institucijų veikla apskritai ir jos parlamentinė kontrolė yra svarbi teisėtvarkos stiprinimo dalis). Kita vertus, tenka atkreipti dėmesį į Seimo statuto 67 str. 10 p. esantį netikslumą, leidžiantį iš teksto suprasti, kad Teisingumo ministerija ir Vidaus reikalų ministerija tarsi galėtų būti suprantamos kaip teisėsaugos institucijos.

Taigi įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija teisėsaugos institucijų atžvilgiu pasireiškia jų parlamentine priežiūra ir kontrole, jų biudžeto patvirtinimu bei dalyvavimu kai kurių teisėsaugos institucijų vadovų skyrimo procedūrose. Atliekant kai kurių teisėsaugos institucijų vadovų skyrimo procedūras dalyvauja ir Respublikos Prezidentas. Tai rodo, kad Respublikos Prezidentas dažnai dalyvauja teisėtvarkos palaikymo procesuose ir apskritai valstybės vidaus politikoje. Antra vertus, šis klausimas vertas atskiro, platesnio nagrinėjimo.

Apibendrinant pažymėtina, kad policijos teisės teorinės prielaidos sietinos su: administracinės teisės restruktūrizacija – naujų pošakių išskyrimu atskirų valstybinio valdymo sferų teisinio reglamentavimo pagrindu; pačių teisėsaugos institucijų, kurių steigimui ir veiklai reglamentuoti yra skirta policijos teisė, sisteminimo prielaidomis.

Išvados

1. Egzistuoja poreikis nustatyti fundamentaliojo ir taikomojo teisės mokslo aspektų santykį, kuris gerai atsiskleidžia analizuojant teisėsaugos institucijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų teorinius pagrindus, lemiančius jų teisės taikomąją veiklą.

2. Nėra dualizmo tarp pozityviosios teisės ir analitinės jurisprudencijos metodologija paremto teisės mokslo. Teisės mokslas, kaip mokslinių teiginių sistema, remiasi (turėtų remtis) realiai egzistuojančiais socialinės tikrovės reiškiniais ir teisės, kaip socialinio visuomenės gyvenimo reguliatoriaus, principais ir dėsniais. Teisės mokslo užduotis yra juos apibendrinti, teikti moksliškai pagrįstus atitinkamų teisės aktų pataisų, jų sisteminimo, tobulinimo ir galų gale naujų teisės aktų sukūrimo pasiūlymus.

3. Semantine ir teisine prasme teisėtvarka apima teisėsaugą, o teisėsaugos institucijos įgyvendindamos savo paskirtį užtikrina teisėtvarką ir gali būti laikomos teisėtvarką užtikrinančiomis institucijomis, kurių valstybės tarnautojai turi įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Būtent savo įgaliojimų pobūdžiu ir siauresne paskirtimi šios institucijos išsiskiria iš kitų viešojo administravimo institucijų (kurios gali būti įvardijamos kaip teisėtvarkos institucijos plačiąja prasme). Teisėtvarką užtikrinančias institucijas vadinsime teisėsaugos institu-cijomis.

47

4. Teisėsaugos institucijų steigimą ir veiklą reglamentuojančių teisės normų sisteminimo prielaidų tyrimas gali remtis analitinės jurisprudencijos metodologinėmis nuostatomis, o tai savo ruožtu reiškia minėtų teisės normų, t. y. pozityviosios teisės sisteminę analizę, kaip mokslinio tyrimo dalyką.

5. Policijos teisės teorinės prielaidos sietinos su: administracinės teisės restruktūrizacija – naujų pošakių išskyrimu remiantis atskirų valstybinio valdymo sferų teisiniu reglamentavimu; pačių teisėsaugos institucijų, kurių steigimui ir veiklai reglamentuoti yra skirta policijos teisė, sisteminimo prielaidomis.

6. Moksliškai pagrįsti policijos teisės egzistavimą galima pateikiant mokslinių teiginių sistemą, kurią būtų galima vadinti policijos teisės mokslu. Policijos teisės mokslas gali padėti „aptikti“ realiai egzistuojančią policijos teisę.

7. Objektyviai vykstantys Lietuvos administracinės teisės ypatingosios dalies kokybinės kaitos procesai leidžia daryti galimybės laikyti policijos teisę administracinės teisės pošakiu prielaidą.

LITERATŪRA

1. Кудрявцев В. Н. Казимурчук В. П. Современная социология права. – Москва: Юристь, 1995.

2. Tarptautinių žodžių žodynas / Sudarytojai A. Bendorienė, V. Bogušienė, E. Dargytė ir kt. – Atsa-komasis redaktorius A. Kinderys. – Vilnius: Alma litera, 2001.

3. Зеркин Д. П., Игнатов В. Г. Основы теории государственного управления: Курс лекций. – Ростов н/Д: Издательский центр «МарТ», 2000.

4. Алексеев С. С. Восхождение к праву. Поиски и решения. – Москва: Норма, 2001.5. Тихонравов Ю. В. Основы философии права. – Москва: Вестник, 1997.6. Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai. – Vilnius: Pradai, 1994.7. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d.

referendume. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002.8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 balandžio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prie -volių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konsti-tucijai ir 1992 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (su 1994 m. gegu-žės 19 d. pakeitimais ir papildymais) 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui“ // Valstybės Žinios. 2001-05-02. Nr. 37. Publikacijos Nr. 1259.

9. Hegel G. W. Teisės filosofijos samprata. – Vilnius: Mintis, 2000.10. Jakobas A. Policijos teisės vadovėlis. – Kaunas, 1933.11. Šakočius A. Policija valstybėje ir visuomenėje: nuo distinktyviai iki racionaliai pragmatinio požiūrio

į policijos paslaugą // Teisinės valstybės link. Jurisprudencija: Mokslo darbai. 2000. T. 15 (7).12. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymas // Valstybės Žinios, 1994-02-

09. Nr. 11. Publikacijos Nr. 163.13. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas // Valstybės Žinios. 2000-05-19. Nr.

41. Publikacijos Nr. 1162.14. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Valstybės Žinios. 1999-07-09. Nr. 60.

Publikacijos Nr. 1945.15. Тихомиров Ю. А. Административное право и процесс: Полный курс. – Москва: 2001.16. Urmonas A. Vidaus reikalų sistema suverenioje valstybėje (Lietuvos Respublikos patirtis): Moks-

linės teorinės konferencijos „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos istorinė raida 1918–1998 m.“, skirtos VRM 80 – mečiui, medžiaga. – Trakai. 1998-11-12.

17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 200 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 1388 „Dėl Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos panaikinimo“ // Valstybės Žinios 2000-11-15. Nr. 98. Publikaci -jos Nr. 3119.

18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vi-daus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ // Valstybės Žinios. 2001-03-21. Nr. 24. Publikaci-jos Nr. 794.

48

19. Lapinskas K., Petkevičius P. Tarybinė administracinė teisė. – Vilnius: Mintis, 1980.20. Kuklianskis S. Nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje mokslinė koncepcija. – Vilnius: Lietuvos poli-

cijos akademija, 1995.21. Šakočius A. ir kt. ES: institucinė sąranga ir politikos aktualijos. – Vilnius: Eugrimas, 2000.22. Pumputis A. Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu // Kriminalinė justicija: Mokslo darbai. 1997.

Nr. 7, 8.23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 3 d. nutarimas Nr. 1599 „Dėl operatyvinės

veiklos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų operatyvinės veiklos masto nustatymo“ // Valstybės Ži-nios. 2002-10-09. Nr. 97. Publikacijos Nr. 4279.

24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 1205 „Dėl operatyvinės veiklos subjektų padalinių sąrašo patvirtinimo ir jų operatyvinių teisių mąsto nustatymo“ // Valsty-bės Žinios. 2000-10-13. Nr. 86. Publikacijos Nr. 2625.

25. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas // Valstybės Žinios. 2000-10-31. Nr. 92. Publikacijos Nr. 2848.

26. Бахрах Д. Н. Административное право России.– Москва: Норма, 2000.27. Горяинов К. К., Овчинский В. С., Шумилов А. Ю. Оперативно–розыскная деятельность. –

Москва: Инфра – М, 2001.28. Рушайло В. Б. Основы оперативно–розыскной деятельности. – Лань, 2001.29. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Valstybės Žinios. 1994-02-25. Nr. 15. Publikacijos Nr.

249; Valstybės Žinios. 1994-03-02. Nr. 16; Valstybės Žinios. 1999-01-13. Nr. 5. Publikacijos Nr. 97.

49

Methodological and Theoretical Grounds for Police Law

Dainius ŽilinskasLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article discusses the methodological problems of the jurisprudence, relationship between the applied and fundamental aspects of the jurisprudence, stresses the importance of the applied activities of law in obtaining and structuring the results of the scientific researches in the area of the police law.

The article also examines problems of legal regulation of the activities of the Lithuanian law enforcement authorities by stressing the issue of using the term „law and order“. The possibility to consider the inclusion of the law enforcement agencies into the category of the state institutions, in their objectives and functions, power of law application and activities to apply it – by their unifying attributes.

The article seeks to define the place of the law enforcement agencies in the law system and in the legal system, as well as in the system of state institutions, and the problems of legal regulation of the activities of said institutions, seeking to define the legal branches application whereof dominates the activities of the law enforcement agencies. Such study requires quite an extensive analysis of the legal basis of law enforcement agencies. Within the framework of such analysis it is attempted to look systematically and freshly to the legal reinforcement of functions and objectives related to the state administration of law enforcement agencies and their internal administration, seeking possible grounds for structuring the police law and the science thereon.

The article aims to identify societal values the protection whereof and the legal regulation of the process of protection itself are attributed with a group of legal norms, that, provided there are sufficient theoretical grounds, may be addressed as a branch of law – police law.

One alternative is being considered to regard the police law as a sub-branch of the administrative law transcending the framework of a special part of this legal branch, regulating public relationships that are established when agencies of law and order are implementing the objectives and functions ascribed in the legislation, as well as performing the state administration of such institutions and protecting the safety of a person, state, society and nation, performing state administration of the spheres of home affairs and state security and ensuring the legal regulation of activities of the Lithuanian agencies of law and order.

50

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 44–58

STATUTINIŲ PAREIGŪNŲ KARJEROS PROBLEMOS

Doc. dr. Alfonsas Laurinavičius

Lietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Muitinės veiklos katedraValakupių g. 5, 2016 VilniusTelefonas 2740 618Elektroninis paštas mvk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. spalio 30 d.Parengta spausdinti 2002 m. lapkričio 16 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros profesorius habil. dr. Česlovas Mančinskas ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Muitų teisės derinimo skyriaus vyr. inspektorius dr. Juozas Radžiukynas

S a n t r a u k a

Spartūs socialiniai procesai tiesiogiai veikia valstybės institucijų veiklą, jų vidaus administravimą. Valstybės tarnybos, palaikančios teisėtvarką, teisėsaugą, atliekančios įstatymų įgyvendinimo kontrolę arba priežiūrą, užkardančios ar atskleidžiančios nusikaltimus, negali spręsti savo vidaus administravimo problemų atsiribodamos nuo šalies viešojo gyvenimo. Taigi institucijų, įstaigų vidaus reglamentavimo koncepcija turi būti kuriama atsižvelgiant į daugelį socialinių veiksnių.

Straipsnyje siekiama daugiau dėmesio skirti šalies statutinių pareigūnų teisinio statuso analizei. Teisė yra pagrindas sprendžiant visas sudėtingas statutinių tarnybų veiklos problemas.

Keičiantis valstybės teisėsaugos funkcijų sampratai, ypač keičiasi specialiųjų tarnybų uždaviniai, pareigūnų funkcijos bendruomenėje. Reikia sutikti su moksle vyraujančia nuostata, kad institucijos, įstaigos, kurios nepuoselėja savo vidaus administravimo, stengiasi nematyti personalo problemų, nekuria teisinėmis priemonėmis valdomos pareigūnų karjeros sąlygų, jų paskatų sistemos, anksčiau ar vėliau tampa nepajėgios tinkamai reaguoti į visuomenės gyvenimo permainas, įgyvendinti joms pavestas funkcijas. Ši hipotezė straipsnyje grindžiama mokslo šaltinių analize bei autoriaus atlikto pirminio sociologinio tyrimo duomenimis. Straipsnis yra tęstinis. Juo siekiama atkreipti mokslininkų, praktikų bei vadovų, formuojančių personalo valdymo strategiją, dėmesį į esmines pareigūnų karjeros procesų valdymo šalyje problemas.

1. Įvadas

Nepriklausomybę atkūrusios šalies statutinės institucijos gyvena nesibaigiančių reformų laikmetį. Jos dažniau negu kitos valstybės institucijos yra

51

kritikuojamos žiniasklaidos, nesulaukia didesnio politikų bei visuomenės palaikymo. Trumpai tariant, nuolat jaučia spaudimą, reikalavimą „dirbti geriau“. Ir tai suprantama, nes nuo policijos, finansinius nusikaltimus tiriančių specialiuosius tyrimus atliekančių pareigūnų darbo didele dalimi priklauso šalies teisinė tvarka, visuomenės saugumas.

Vakarų mokslas bei demokratiškų gretimų šalių panašaus pobūdžio tarnybų bei mūsų įstaigų patirtis byloja, kad ne nuo institucijų fasado, o nuo jose dirbančių asmenų kvalifikacijos, kompetencijos priklauso įstaigoms pavestų funkcijų efektyvus įgyvendinimas [1, 2]. Iš esmės keičiasi požiūris į verslą, ekonominių procesų valdymą, tačiau valstybės tarnautojo, o ypač statutinės įstaigos pareigūno, suinteresuotumo skatinimas vis dar niekam nesvarbus. Matyt, dar gana stipri pas mus totalitarinio valdymo tradicija, ir daugeliui atrodo, kad pareigūnas yra valdininkas, priklauso virš visuomenės sukurtam „antstatui“, ir kiekvieno piliečio rūpestis – nuo jo apsiginti. Ši iššūkį besąlygiškai priima įstaigų vadovybė ir, neieškodama būdų, kaip keisti pareigūnų socialinį statusą, skatinti juos kūrybingai atlikti pavestas pareigas, savu ruožtu palaiko tam tikrą viešojo administravimo stagnaciją. Akivaizdu, kad šių socializacijos procesų varomoji jėga yra kompetentingas, iniciatyvus pareigūnas. Jo pagrindinė paskata tobulėti yra karjera, atverianti galimybes kurti savo gerovę, gauti moralinį pasitenkinimą. Todėl, analizuojant šių dienų tikrovę ir kuriant vidaus administravimo modelį, rei-kia atsižvelgti ne tik į karjeros statutinių pareigūnų keliamus reikalavimus, bet remtis kitų demokratiškų šalių patirtimi, mokslo rekomendacijomis.

2. Šiuolaikinė valstybės tarnybos koncepcija

Reglamentuojant karjeros valstybės tarnybą, vienas iš svarbiausių uždavinių yra stiprinti jos socialinį orientuotumą, sudaryti jos įstaigoms palankias prielaidas aktyviai dalyvauti socializacijos procesuose, prisidėti kuriant brandžią pilietinę visuomenę. Siekiant piliečių gerovės, geriau tenkinti jų augančius poreikius, plėtoti žmogaus teises, nuolat auga viešojo administravimo reikalavimai. Tenkinant visuomenės poreikius, modernizuojamos institucijos, tobulinami viešojo administravimo metodai ir priemonės. Bene ryškiausias laikmečio skiria-masis bruožas tas, kad sparčiai plėtojama valstybės institucijų, tarp jų ir statutinių, funkcija teikti bendruomenei, žmogui socialines paslaugas. Ji dažnai laikoma svarbesne už tradicinį viešąjį administravimą, kontrolę. Statutinių tarnautojų funkcijų įvairovė suponuoja tam tikrą prieštarą: kasdien žmonės reikalauja sau ir kitiems didesnių teisių, tikisi iš valstybės platesnių savo laisvių palaikymo, o joms palaikyti reikalingos vis didesnės, daug kainuojančios pajėgos. Tačiau valstybės biudžeto galimybės tenkinti augančius teisėsauginius poreikius yra gana ribotos. Šiuolaikinės visuomenės raidos tendencijos yra priešingos – skatina mažinti valstybės biudžetą ir iš jo skiriamas lėšas. Vadinasi, reikalaujama kitaip vykdyti viešąjį administravimą. Taigi šiuo metu labiau nei kada nors anksčiau pabrėžiama valstybės karjeros tarnybų ir jų pareigūnų priedermė įsilieti į bendruomenę, aktyviai prisidėti kuriant pilietinę visuomenę, kaip vieną iš didžiausių socialinių vertybių1. Tikimasi, kad pareigūnas, būdamas savo srities socialinio darbo specialistas, turintis diskrecinius įgaliojimus atlikti savo tarnybi-nes pareigas, pasieks didesnės valstybės ir visuomenės interesų dermės, užtikrins visų bendruomenės pajėgų bendradarbiavimą rūpinantis saugiu žmogaus gyvenimu, saugant jo teises ir pagrindines laisves.

1 Valstybės tarnautojų pareigą stiprinti pilietinę visuomenę kėlė dar vokiečių klasikinės filosofijos kūrėjai, kiti to laikmečio mąstytojai (žr. pirmą straipsnį). Suprantama, kad laikas yra kiek pakeitęs šio reikalavimo turinį, tačiau jo esmė – viešo intereso pirmumas – išlieka.

52

Vakarų šalyse laikomasi nuomonės, kad šiuolaikinės valstybės tarnybos – policija, muitinė, mokesčių inspekcija veikia turėdamos ir valstybės, ir aptarnaujamos bendruomenės įgaliojimus. Valstybės įgaliojimais, arba valdžia, priimta laikyti pareigą palaikyti visuomenėje teisėtą elgesį1, arba teisinę tvarką, o bendruomenės įgaliojimai suprantami kaip socialinių normų visumos pripažinimas ir palaikymas tenkinant visuomenės poreikius [3, p. 13]. Įgaliojimų dermė reiškia, kad bendruomenės įgaliojimai turi būti lygiareikšmiai turimiems valstybės įgaliojimams, ir atvirkščiai.

Pripažįstant pakitusį valstybės institucijų ir pareigūnų statusą, būtų klaidinga kelti klausimą, pavyzdžiui, kas yra valstybės specialiosios tarnybos: valdžia ar visuomenės paslauga? Toks klausimas gali kilti, kaip teigia A. Vaišvila, dėl tautos ir valdžios nesusikalbėjimo [4, p. 588]. Demokratiškos valstybės aparatas neturi kitokių interesų kaip tik prisidėti įgyvendinant tautos savitarną. Vientisos valdžios funkciją valstybėje atlieka specialios institucijos. Remiantis valstybinės valdžios funkcijos struktūrine analize nustatomos kiekvienos institucijos funkcijos. Vadinasi, viešąjį administravimą, kontrolę, atliekamą, pavyzdžiui, policijos, finansinių nusikaltimų tyrimo, muitinės ar mokesčių inspekcijos tarnybų, jų funkcijų nustatymą, negalima vertinti kaip savitikslį dalyką. Jis išplaukia iš vientisos tarnybų veiklos administravimo koncepcijos.

Suprantama, kad vientisos valstybinės valdžios koncepcijos pagrindas yra teisė. Tačiau teisė negali būti suprasta vien kaip baigtinė normų visuma. Sprendžiant viešojo administravimo, kontrolės institucijų vidaus administravimo problemas, svarbu vykstančius procesus suvokti plačiau, šią visuomeninių santykių sritį vertinti konceptualiai, susieti su viešosios tvarkos, teisinės tvarkos sąvokomis. Teisės moksle teisėto elgesio kaip viešosios tvarkos samprata konkretizuojama išskiriant

– objektyvųjį ir – subjektyvųjį elgesį [3, p.12].Objektyvusis teisėtas elgesys atitinka teisės normų reikalavimus ir priklauso

teisinio reguliavimo sferai.Subjektyvusis teisėtas elgesys priklauso nuo elgesio pobūdžio suvokimo,

elgesio motyvų ir tikslų, išsiugdytų gebėjimų vertinti socialinę aplinką. Šiuo požiūriu socialiniai santykiai yra suprantami kaip nebaigtinis procesas, determinuotas daugelio veiksnių ir pirmiausia – socialinių normų visumos. Tai lemia teisės atvirumą kaip galimybę adekvačiai reaguoti į tikrovę. Teisės atvirumą lemia subjektinių teisių ir pareigų vienovė, kitaip sakant, adekvatumą nusako proporcingumo principas, reikalaujantis, kad asmuo turėtų tiek teisių, kiek prisiima ir vykdo pareigų arba prisiima įsipareigojimų. Iš to plaukia reikalavimas, kad pareigūnams prisiimant naujas pareigas (pvz., kylant karjeros laiptais, atliekant sudėtingesnes užduotis), kartu turi būti didinamos jų teisės – sukurtos prielaidos jiems reikštis kaip savo „atvirų“ teisių subjektams. Teisės atvirumo reikšmę valstybės tarnyboje taikliai galima apibūdinti A. Vaišvilos argumentais:

„Atskirti subjektinę teisę nuo pareigos – tai paversti ją absoliučia ir dėl to – uždara būtimi. Bet kokia nuo pareigos atsiskyrusi teisė jau nėra teisė, ji virsta savo priešybe – privilegija, t. y. įrankiu ne santarvei su artimu palaikyti, o agresijai prieš tą patį artimą vykdyti“ [4, p. 111].

Pripažinus teisę atvira, valstybinės valdžios koncepcijoje atsiranda „socialinės tvarkos atvirumo“ sąvoka. Praktikos požiūriu ji reiškia, kad, siekiant tenkinti žmogaus poreikius, statutinės įstaigos turi suvokti šalies, kiekvienos bendruomenės santykių ypatumus ir šiuo suvokimu grįsti savo motyvaciją

1 Teisėtas elgesys – tai fizinių asmenų, organizacijų elgesys, kuris neprieštarauja teisės normoms, atitinka vi-suomenės socialinius naudingus tikslus. Žr.: Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. – V.: LTA, 1997, p. 13.

53

tarnauti. Socialinių mokslų teiginys, kad visuomeninių santykių reguliavimas yra autentiškas, nulemtas visuomenės gyvenimo būdo, jos tautinio charakterio ir istorinės patirties, šiandien laikomas neginčijamu. Be to, visuomenė yra sudaryta iš daugybės socialinių darinių, turinčių savų interesų, vertybių. Vertindami tuos pačius dalykus, dažnai susiduriame su skirtingais požiūriais. Iš to kyla visiškai pagrįstas viešojo administravimo institucijoms ir jų pareigūnams reikalavimas (pavyzdžiui, 1999 m. VAĮ 7 str. ) – turint pareigūno statusą, naudojantis diskrecija, privalu tartis su aptarnaujama bendruomene dėl administracinio reglamentavimo. Įvardijant pareigų ir teisių vienovę kaip pagrindinę prielaidą legalizuoti visų socialinių grupių, tarp jų ir valstybės įsteigtų darinių, interesus viešosios tvarkos požiūriu, kartu „aprėžiama“ jų teisėto buvimo tos tvarkos sąlygomis kompetencija – atskleidžiamas teisių ir pareigų taikomasis aspektas.

Iš to, kas pasakyta, peršasi išvada, kad valstybės institucijos kaip socialinio darinio interesas, tiek pavaldžių, tiek tiesiogiai nepavaldžių subjektų atžvilgiu, palaikant socialinę tvarką, yra teisėtas tik tuo atveju, kai nepažeidžiamas teisių ir pareigų vienovės principas. Subjektinė teisė dalyvauti palaikant bendrą visuomenės tvarką legalizuojama, socializuojama per atitinkamų pareigų vykdymą kitų socialinių grupių, dalyvaujančių palaikant tą tvarką, atžvilgiu. Tai šalių abipusis įsipareigojimas siekti kompromiso. Reikia sutikti su prof. S. Katuokos ir kitų mokslininkų, besigilinančių į šį klausimą, nuomone, kad, pavyzdžiui, policijos veiklos funkcija saugoti žmogaus teises šiuo metu tapo aktualesnė negu bet kada anksčiau [5, p. 65]. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitas valstybės specialiąsias tarnybas. Be to, šį teiginį reikėtų papildyti – ši funkcija įgyja naują kontekstą ir jos realizavimas kelia valstybės įstaigoms, jų pareigūnams vis naujų, ypatingų profesinės atsakomybės reikalavimų, kylančių iš turimos ir metodologiškai plėtojamos jų tarnybinės diskrecijos.

Nuolatinis konsultavimasis su gyventojais, kaip kurti saugų gyvenimą (daryti poveikį įvairiems nestabilumą skatinantiems, grėsmę keliantiems veiksniams), yra pagrindinė viešojo administravimo institucijų ir jų pareigūnų prielaida žinoti žmonių poreikius, per bendradarbiavimą įsilieti į aptarnaujamą bendruomenę. O tai galima traktuoti kaip poreikio valdyti informaciją apie tikrąsias bendruomenės problemas realizavimą. Pavyzdžiui, kad policija galėtų burti bendruomenę rūpintis savo saugumo reikalais, ji turi turėti pakankamai informacijos apie nesaugumo priežastis, o bendruomenė ir kiekvienas jos narys turėtų žinoti, kur ir kaip prireikus ieškoti paramos savo saugiam gyvenimui užtikrinti. Vadinasi, policijos ir kitų teisėsaugos bei kontrolės institucijų vaidmuo – tarnauti valstybei ir bendruomenei kuriant demokratinį viešąjį administravimą1 [6, p. 42]. Kitaip sakant, pagal šių dienų statutinių įstaigų valdymo koncepciją, pirmasis uždavinys – kurti tokį tarnybos modelį, kuris:

– būtų orientuotas įgyvendinti demokratinės šalies teisinės tvarkos palaikymo funkciją,

– sudarytų palankias sąlygas pareigūnams spręsti valstybės ir bendruomenės jiems keliamus uždavinius – palaikyti socialinę tvarką.

Galima daryti prielaidą, kad pareigūnas valstybės įgaliojimus gauna per įstatymus, o bendruomenės – per jos poreikių, gaunamos informacijos apie grėsmes, kylančias žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, suvokimą 2. Tai rodo gerokai pakitusį statutinių valstybės tarnybų socialinį vaidmenį, sparčiai

1 Demokratinis viešasis administravimas visuotinės kokybės vadybos kontekste reiškia, kad turėtų būti skati-nama viešojo administravimo institucijų, visuomeninių organizacijų ir piliečių iniciatyva siekti aukštesnės gyvenimo kokybės bei atsakomybės už rezultatus. Žr.: Šakočius A. Kova su netvarka įgyvendinant bendruomenės teisėt-varką. – V.: LTA, 2000, p. 42.

2 Žmogaus teises ir pagrindines laisves įtvirtina Jungtinių Tautų 1966 m.Tarptautinė žmogaus teisių chartija, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei dešimtys iš šių kodeksų plaukian-čių tarptautinių dokumentų – rezoliucijų, deklaracijų, konvencijų, rekomendacijų žmogaus teisių klausimais.

54

plėtojamus karjeros tarnybų pareigūnų–profesionalų diskrecinius, veikti savo nuožiūra (remiantis socialinių normų visuma), tenkinant bręstančios pilietinės visuomenės poreikius, įgaliojimus. Pakitusi viešojo administravimo samprata su-ponuoja būtinybę skirti ypač daug dėmesio pareigūnų motyvacijai, paskatoms atlikti savo funkcijas profesionaliai, kūrybingai, pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis nevengiant asmeninės atsakomybės. Vienas iš tokių veiksnių yra pareigūnų karjera. Racionaliai valdant karjeros procesus siekiama skatinti visavertės asmenybės raidą, sudaryti prielaidas reikštis jo individualybei, savo darbu pelnyti bendruomenės pagarbą, užsitikrinti savo gerovę.

3. Pareigūnų karjeros procesų valdymas

Valstybės institucijų vidaus administravimą reglamentuojantys įstatymai karjeros principą paprastai išskiria kaip vieną iš pagrindinių valstybės tarnybos principų. Remiantis Lietuvos įstatymais institucijoms keliamas reikalavimas asmenis į valstybės tarnybą priimti konkurso tvarka „neterminuotam darbui“. Konkurencijos būdu „pretendentai“ gali siekti aukštesnių ar kitų pareigų, laikantis skaidrumo principo: objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir pranašumus. O tai reiškia, kad turi būti sukurtas valstybės tarnybos karjeros procesų teisinis valdymo mechanizmas. Vadinasi, reikia atsakyti į klausimą, ar toks mechanizmas sukurtas, galioja ir veikia?

Esminį posūkį valstybės tarnybos politikoje žymi Lietuvos Seimo 1999 metais priimtas Valstybės tarnybos įstatymas1 (toliau – VTĮ) bei Viešojo administravimo įstatymas2 (toliau – VAĮ). Juose įtvirtinti pagrindiniai valstybės karjeros tarnybos principai, valstybės karjeros tarnautojo3 statuso samprata ir tokio pobūdžio valstybės institucijos, įstaigos, jos tarnautojų, pareigūnų vidaus administravimo bei jų tarnybinės veiklos teisiniai pagrindai. Įstatyme pateiktas karjeros valstybės tarnautojo apibrėžimas atskleidžia šios sąvokos turinį – tai valstybės tarnautojas, priimtas į tarnybą:

a) konkurso būdu;b) neterminuotam laikui;c) prisiekęs valstybei;d) turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų pareigų

tarnyboje (VTĮ 2.7 str.).Naujos redakcijos VTĮ pateiktas kiek kitoks šios sąvokos apibrėžimas.

Karjeros valstybės tarnautojas – tai:– valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui ir– turintis galimybę šio įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą

valstybės tarnyboje (VTĮ 2.5 str.).Deja, įstatymuose nepateikta valstybė karjeros tarnybos sąvoka. Reikia iš

anksto pasakyti, kad sąvoka karjeros valstybės tarnyba nevartojama ir specialiųjų institucijų – departamentų, tarnybų – teisės aktuose. Kodėl? Tai klausimas, į kurį mokslininkai ir specialistai turėtų atsakyti nedelsdami. Kaip jau rašyta, sąvokos yra pagrindinė priemonė, socialinių reiškinių mokslinės analizės įrankis, o neturint „įrankių“, negalima išsamiai apibrėžti valstybės tarnybos administravimo strategijos, mokslininkai ir praktikai negali susitarti dėl bendrų veiklos tikslų ar

1 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, 1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII-1316. Straipsnyje remiamasi naująja šio įstatymo redakcija: Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-855 // Žin. 2002. Nr. 45–1708.

2 Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, 1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234.3 Karjeros valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, konkurso būdu priimtas į tar-

nybą neterminuotam laikui, prisiekęs valstybei ir turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų pareigų (VTĮ, 2.7 str.).

55

laukiamų tos veiklos rezultatų1. Todėl kategorijų sampratą tenka analizuoti valstybės tarnybos konteksto požiūriu.

Įstatyme pateiktas statutinio valstybės tarnautojo apibrėžimas. Juo laikomas kiekvienas valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymu patvirtintas statutas, nustatantis:

– specialias priėmimo į valstybės tarnybą ir– atsakomybės bei kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas;– viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu (VTĮ

2.6 str.).Statutinę karjeros tarnybos sampratą papildo VTĮ 4 straipsnis, išskiriantis iš

valstybės tarnautojų visumos statutinius pareigūnus ir nustatantis, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką.

Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad tarnybos apibrėžimas, karjeros procesų muitinėje, policijoje ar kitoje statutinėje karjeros tarnyboje, dar vadinamoje valstybės specialiojoje tarnyboje, reglamentavimas priskirtas šių tarnybų specialiesiems teisės aktams. Šis įstatymas įpareigoja nustatytu terminu2, atsižvelgiant į laikmečio poreikius parengti ir pateikti Seimui statutinių valstybės tarnautojų statusą nustatančių įstatymų arba statutų projektus (pirmos red. VTĮ 78.4 str.). Galima daryti prielaidą, kad šiuose dokumentuose turėtų būti pateiktos ir specialiosios sąvokos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. spalio 17 d priėmė Policijos veiklos įstatymą. Šiuo metu, pavyzdžiui, rengiami: Vidaus tarnybos statutas3, skirtas visoms vidaus reikalų sistemos statutinėms įstaigoms (Policijos, Vadovybės apsaugos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, Finansinių nusikaltimų tyrimo, Valstybės sienos apsaugos tarnyboms), Muitinės veiklos įstatymo bei Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, kitų norminių aktų projektai. Pagal valstybės tarnybos reglamentavimo koncepciją reikėtų manyti, kad šie norminiai dokumentai papildys, patikslins VTĮ normas, pateiks išsamią teisinių santykių specialioje valstybės tarnyboje visumą.

Tačiau įstatyme taip pat neapibrėžta statutinė valstybės tarnyba. Galima suprasti, kad statutinės tarnybos yra visos valstybės, savivaldybės viešojo administravimo įstaigos, ir jų pareigūnai naudojasi tomis pačiomis pilietinėmis bei politinėmis teisėmis, kaip ir kiti asmenys.

Be to, nevalia nepaisyti tarptautinių sutarčių, jų pagrindu priimtų rekomendacijų. Tarptautinės teisės požiūriu šių tarnybų (pvz., policijos, muitinės) pareigūnai (išskyrus ypatingus atvejus) turi paklusti bendrajai teisei, baudžiamojo proceso reikalavimams ir paskirtoms bausmėms.

Galimybė kuo plačiau naudotis tomis pačiomis kaip ir kiti piliečiai teisėmis, rašoma Europos policijos etikos kodekse [14, p. 40], yra viena iš teisinės valstybės bei policijos integracijos į visuomenę, kuriai ji tarnauja, bruožų. Vadinasi, valdant karjeros procesus turi būti atsižvelgta į objektyvias ir subjektyvias pareigūno elgesio aplinkybes, kitaip sakant, pareigūnui turi būti

1 Kodėl šalies įstatymai nepateikia sąvokų statutinė arba karjeros institucija, įstaiga? Tai sunkus klausimas, reikalaujantis nuodugnios teorinės ir praktinės analizės. Remiantis šalyje vykstančių procesų stebėjimais, galima daryti tik atsargias prielaidas, kodėl neturime šių institucijų raidos koncepcijos ir dėl nenoro susidurti su stipria opozicija vengiama pateikti kategorijų apibrėžimus. Vertinant problemą kitu aspektu, atkreipia dėmesį, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerijos bandymai visus „aprengti“ karine uniforma, taigi statutinė tarnyba yra tapatinama su karine. Galima įvardyti ir kitas aplinkybes, kurios perša mintį atsisakyti „pareigūno“ sąvokos ir pan., tačiau šie klausimai turėtų būti išanalizuoti ir pateikti moksliškai pagrįsti atsakymai bei rekomendacijos.

2 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas įpareigojo per dvejus metus (iki 2001 m. liepos mėn.) pa-rengti ir pateikti Seimui statutinių karjeros valstybės tarnautojų statusą nustatančių įstatymų ar statutų projektus, tačiau, kaip žinome, terminai vis ilginami.

3 Straipsnyje remiamasi Vidaus tarnybos statuto projektu. LTU jį gavo 2002 m. rugsėjo mėn.

56

pakankamai aišku, kokie teisės aktai, statutai, deontologijos kodeksai regla-mentuoja tarnybinius santykius, apibrėžia pareigūno diskrecines galias. Karjeros procesų valdymą reglamentuoja teisinių dokumentų visuma: atitinkamos tarptautinės sutartys, valstybės tarnybą reglamentuojantys bendrieji bei specialieji teisės aktai, skirti atskiroms statutinėms karjeros valstybės tarnyboms, bei žinybiniai nuostatai, instrukcijos, rekomendacijos, priimtos tenkinti konkrečios institucijos arba įstaigos poreikius. Dėl darbo apimties reikalavimų straipsnyje nėra galimybės teisinių karjeros valdymo prielaidų analizuoti išsamiai. Todėl apsiribojama kritišku vertinimų esminių nuostatų, neatitinkančių šių dienų karjeros procesų valdymo sampratos.

4. Karjeros pagrindinių nuostatų analizė

Karjeros procesų valdymui skirtas ne vienas VTĮ skirsnis, be to, tiesiogiai ar iš dalies įstaigų vidaus administravimą reglamentuoja daugelis kitų įstatymų arba jų straipsnių. Kaip minėjome, karjeros procesų valdymo pradžia yra priėmimo tarnybon faktas. VTĮ 3 skirsnio 11 str. „Priėmimas į karjeros valstybės tarnautojų pareigas“ numato pretendentų priėmimą viešo konkurso būdu ar be konkurso, išlaikius atitinkamą egzaminą ar po „pokalbio“. Statutinės karjeros tarnybos šio įstatymo 1 skirsnio 4 straipsnyje išskirtos, ir priėmimą tarnybon turėtų reglamentuoti specialieji statutinių institucijų teisės aktai.

2000 m. Policijos veiklos įstatymas (toliau – PVĮ) įtvirtina, kad „policijos pareigūnų skyrimo ir atleidimo iš pareigų tvarką ir pagrindus nustato šis įstatymas…“ (PVĮ 14.10 str.), nors iš tikrųjų yra kitaip. PVĮ reglamentacija apsiriboja šiuo teiginiu. Su šio santykio normatyvinio požiūrio neapibrėžtumo padariniais susiduriame praktikoje. Kaip rodo personalo formavimo praktikos analizė, skiriant į pareigas dažnai nėra atsižvelgiama į karjeros principo reikalavi-mus, todėl pagrįstai kyla klausimas, ar policijos pareigūnas apskritai yra priskiriamas prie karjeros valstybės tarnautojų?

Atsakymą į šį klausimą turėtų duoti PVĮ bei kiti policijos įstaigų ir jų pareigūnų administravimą norminantys teisės aktai. Pagal šį įstatymą policijos įstaiga laikoma įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo (PVĮ 2.2 str.). Policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, į policijos įstaigą priimtas statutiniu valstybės tarnautoju (PVĮ 2.4 str.). Statutinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas, ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu (VTĮ 2.6 str.).

Ne mažiau klausimų kyla dėl PVĮ 10.2 straipsnio nuostatos taikymo. Ji nustato, kad „Policijos įstaigų vidaus kontrolės tvarką nustato policijos generalinis komisaras“, o ne įstatymų leidėjas. Vadinasi, karjeros procesų valdymas peržengia įstatymo ribas ir neturi nieko bendro su diskrecijos samprata. Peršasi išvada, kad įstatymas sukuria precedentą, leidžiantį išsaugoti valstybės tarnybos administravime voliuntarizmo principą, išsaugoti autoritariniam režimui būdingus karinės tvarkos palaikymo principus.

Reikia pridurti, kad PVĮ neįtvirtina ir skaidrumo principo, nereikalaujama tarnybon priimti, kaip tai numato, pavyzdžiui, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Rec (2001) 10, objektyviai įvertinus pretendentų „asmeninę patirtį bei kvalifikaciją, atitinkančią policijai keliamus reikalavimus“. Todėl galima teigti, kad išlieka reali grėsmė, apie kurią dar G. Hėgelis įspėjo, formuoti tarnybas „privačių ryšių pagrindu“. Kaip rodo žiniasklaidoje (pvz., dienraščiuose „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir net savaitraštyje „Sargyba“) šiuo klausimu reiškiamos nuomonės, sociologiniai tyrimai, eilinis pilietis tokią personalo atrankos formą traktuoja kaip palankią plisti korupcijai.

57

VTĮ 5 skyrius Valstybės tarnautojų karjera išsamiai reglamentuoja pareigų paaukštinimą, tarnybinį kaitumą, tarnybinės veiklos vertinimą ir kitus klausimus. Įvairių statutinių karjeros valstybės tarnybų tarnautojo veikla, kaip žinome, turi daug ypatumų, ir negalima šių klausimų spręsti bendra, šio įstatymo reglamentuota, tvarka. Vertinant policijos, muitinės ar kitų statutinių organizacijų pareigūnų veiklą paprastai prieš tai atliekama jų atestacija1. Tačiau atestacijos reglamentavimo klausimai taip pat teisės požiūriu nėra pakankamai aiškūs, o svarbiausia – neapibrėžti tarnybinės veiklos vertinimo kriterijai2. Taigi įstatymas neduoda atsakymo į pagrindinį statutinio karjeros tarnautojo klausimą, ar pareigūnas turi galimybę teisiškai reglamentuota tvarka siekti aukštesnių ar kitų pareigų konkurencijos būdu?

Jau daugiau kaip metai rengiamas naujas Vidaus tarnybos statuto projektas. Jame taip pat numatoma įtvirtinti karjeros principą, tačiau autoriaus skaitytuose projektuose neskiriama reikiamo dėmesio jo nuosekliam įgyvendinimui. Pagal šį dokumentą pareigūnų karjera turėtų būti grindžiama vidaus reikalų ministro nustatytais kvalifikaciniais reikalavimais konkrečioms pareigoms eiti3. Išliekantis senasis požiūris į karjeros procesų valdymą išsaugo net tiesioginę politinių partijų įtaką (ministras atstovauja politinei partijai, įgyvendina jos programą) policijai.

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsižvelgdamas į valstybei, stojančiai į Europos Sąjungą, keliamus reikalavimus, rengia visą teisinių aktų projektų paketą: Lietuvos Respublikos mutinies kodeksą, Mutinies veiklos įstatymą, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto pakeitimo įstatymą, kuris iš esmės savo turiniu bei forma skiriasi nuo 2000 m. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto4. Naujasis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas yra derinamas su naujausia Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcija, todėl daug dėmesio skiriama karjeros pro-cesų valdymui. Suprantama, kad projektas neleidžia daryti galutinių išvadų, tačiau, autoriaus manymu, reikėtų diskutuoti dėl esminių nuostatų. Pavyzdžiui, Lietuvos respublikos muitinė įvardijama kaip valstybės institucija, o ne statutinė karjeros valstybės institucija, muitinės pareigūnas – tai statutinis valstybės tarnautojas, o ne statutinis karjeros valstybės tarnautojas, pagaliau nenumatoma Muitinės veiklos įstatyme įtvirtinti karjeros principo. Valdant karjeros procesus, nustatant stažuotės trukmę, suteikiant pareiginius laipsnius, sprendžiant kitus karjeros klausimus, svarbus vaidmuo tenka Departamento, jo tarnybų vadovams. Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad:

a) karjera turi būti analizuojama bendrame valstybės institucijų, įstaigų ir jų pareigūnų administravimo koncepcijos kontekste;

b) pareigūnas gauna valstybės ir bendruomenės įgaliojimus ir pats turi jausti pareigą juos įgyvendinti vienodai atsakingai;

c) karjeros valstybės tarnybos pareigūno teisinis statusas, vykdant savo funkcijas, turi apsaugoti jį nuo politinės įtakos, lobistinių interesų ir pan.;

d) karjeros procesų valdymas turi remtis lygybės prieš įstatymą principu, todėl teisinės, demokratinės valstybės (savivaldybės) karjeros statutinis pareigūnas turi turėti aiškias gaires siekti karjeros.

1 Policijos pareigūnų atestavimas buvo atliekamas remiantis Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1991 m. liepos 29 d. Nr. 304. Atestavimą deklaratyviai nustato 39-42 str. Naujajame Vidaus tarnybos statuto projekte numatoma išlaikyti ankstesnę atesta-vimo tvarką.

2 Personalo vertinimas yra vienas iš svarbiausių karjeros procesų valdymo instrumentų. Literatūroje galima rasti įvairių veiklos vertinimo metodikų. Autoriaus manymu, besidominčius šiais klausimais gali sudominti univer-salaus personalo vertinimo blanko (УБАОП-93-ТАИ), naudojamo Rusijos Federacijoje vertinant karjeros tarnybų pareigūnus, pavyzdys. Žr.: Cлужебная карьера. Под общей редакцией Е. В. Охотского. – Москва: Экономика, 1998, с. 271–280.

3 Tokią nuostatą buvo siūloma įtvirtinti Vidaus tarnybos statuto 2002 m. rugsėjo mėn. parengtame projekte.4 Straipsnyje remiamasi dokumentų projektais, parengtais iki 2002 m. rugsėjo 13 d.

58

Vadinasi, sprendžiant šių tarnybų personalo karjeros valdymo klausimus, viena iš valstybės,visuomenės pareigų – įtvirtinti karjeros bei skaidrumo principus – skatinti visavertės asmenybės raidą, sudaryti sąlygas reikštis jo individualybei, ugdyti profesinius gebėjimus.

5. Šalies policijos ir muitinės pareigūnų karjeros valdymo problemos

Remdamasis istorine šio reiškinio analize, atskleistais dėsningumais, analizuodamas sukauptą Vakarų patirtį, autorius atliko pirminį sociologinį tyrimą, prašė respondentus išsakyti savo nuomonę statutinių karjeros valstybės tarnybų personalo valdymo strategijos klausimais: ar pats pareigūnas turi poreikį siekti karjeros, ar žino mechanizmą, leidžiantį pačiam valdyti savo karjeros procesus, kokias turi galimybes per dvejus artimiausius metus, sistemingai tobulindamas savo kvalifikaciją, būti paskirtas į aukštesnes pareigas ir kt.

Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti statutinių karjeros valstybės tarnautojų karjeros procesų valdymo problemas, atkreipti mokslininkų bei praktikų dėmesį į pareigūnų karjeros poreikius, visuomenės (valdžios) poreikį palaikyti jų teisėtus interesus (teises), atsižvelgiant į visuomeninių santykių raidos tendencijas.

Vienas svarbiausių teisinės visuomenės sukūrimo prielaidų yra pačios visuomenės socialinės kokybės, kuri įvardijama kaip pasiekta pilietiškumo branda, arba socialinis atvirumas, suvokimas. Analizuojant šią problemą sisteminiu požiūriu, statutinės valstybės tarnybos, jos pareigūnų karjeros valdymo problemos turi būti analizuojamos bendrame socialinių procesų kontekste, atsižvelgiant į nuostatą, kad, pilietinėje, arba atviroje, visuomenėje as-mens subjektinės teisė plečiamos dauginant pareigų. Tačiau čia susiduriama su prieštaravimu. Griežtai nustatytos teisės ir pareigos lemia pareigūno teisinio statuso uždarumą, o kartu ir jo egzistencijos nesaugumą [4, p. 109].

Kita vertus, atskiros valstybės tarnybos, jų pareigūnai, kaip ir visi kiti socialiniai dariniai ar individai, nepajėgūs vieni spręsti savo egzistencijos, karjeros, kaip ypač svarbių savo egzistencijai, klausimų. Todėl tarnybiniai santykiai turi būti legalizuoti, įtvirtinti bendromis socialinėmis taisyklėmis. Vadinasi, karjeros procesai turi būti analizuojami vienovės ir įvairovės koegzistencijos požiūriu.

Be to, sprendžiant iš atlikto tyrimo rezultatų, tokio pobūdžio sociologinės apklausos, pokalbiai su pareigūnais skatina gilintis į karjeros sąvokos turinį, padeda suvokti karjerą kaip natūralų valstybės tarnyboje dirbančio asmens poreikį geriau suvokti statutinio karjeros pareigūno statuso visuomenėje ypatumus.

Tyrimas atliktas 2002 m. pirmoje pusėje. Jame dalyvavo įvairaus rango pareigūnai, dirbantys Lietuvos policijos bei muitinės įstaigose. Analizuojant apklausos duomenis išskirtos trys respondentų grupės:

1. 170 policijos pareigūnų, jų atsakymai suskirstyti į mažesnes grupes pagal respondentų turimą tarnybinį stažą:

a) iki 3 m. apklausta 60 asmenų;b) 3–5 m. – 50 asmenų;c) 6–9 m. – 40 asmenų;d) turinčių 10 m. ir didesnį stažą – 20 asmenų.2. 114 muitinės pareigūnų. Lietuvos muitinė, kaip žinome, buvo įsteigta

atkūrus Nepriklausomybę. Joje dirba žmonės, neturintys specialaus aukštojo išsilavinimo. Aukštos kvalifikacijos muitinės pareigūnai pradėti rengti 2001 m. Lietuvos teises universitete. Todėl sociologinei apklausai buvo pasitelkti asmenys, turintys didesnę tarnybinę patirtį:

59

a) 5–9 m. tarnybos stažą – 52 asmenys;b) 10 ir daugiau m. – 62 asmenys.3. Sociologinėje apklausoje dalyvavo 32 policijos pareigūnai, dirbantys

įvairiuose Lietuvos policijos komisariatuose ir neakivaizdiniu būdu studijuojantys Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto magistrantūroje. Jie tyrime sąlygiškai įvardyti kaip „ekspertų grupė“. Ši respondentų grupė, autoriaus nuomone, yra pakankamai kompetentinga analizuoti įstaigų personalo karjeros problemas, atsakyti į pateiktus klausimus istoriniame, demokratinių institucijų sukauptos administravimo patirties kontekste, nes pagal bakalauro studijų programą yra išklausę įvairius su tiriama problema susijusius mokomuosius dalykus.

Pareigūnams buvo pateiktas iš anksto parengtas klausimynas. Prieš rašydami atsakymus, respondentai išklausė kiekvieno klausimo komentarų. Apklausoje dalyvavo ir su kiekvienu respondentu bendravo jos organizatorius. Apklausa anoniminė, nes didžioji dalis kalbintų pareigūnų (apie 80 proc.) nepanoro būti įvardyti1.

Iš atsakymų į pirmą klausimą buvo norima sužinoti respondentų nuomonę apie karjeros svarbą įvairaus rango pareigūnams – kas daugiausiai dėmesio skiria karjerai, o kas iš pareigūnų tiesiog dirba savo darbą, neturėdamas jokių ypatingų karjeros tikslų? Dalis respondentų (apie 10–15 proc.) manė, kad siekimas karjeros ir kruopštus darbas vienas kitą papildo. Jų nuomone, karjeros reikia siekti kruopščiai dirbant, ir apklausos lape pažymėjo abi pozicijas.

Apklausos duomenimis, apie 35 proc. policijos ir 38 proc. muitinės pareigūnų pirmiausia rūpinasi karjera ir atitinkamai apie 57 proc. ir 74 proc. daugiausiai dėmesio skiria tam, kad kuo geriau atliktų savo darbą.

Ekspertų grupės respondentų atsakymai buvo atitinkamai 41 proc. ir 68 proc. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirtingą daro stažą turinčių respondentų požiūris į vadovų ir eilinių elgesį skiriasi. Ypač skiriasi 6–9 m. praktinio darbo stažą turinčių respondentų nuomonė į aukštesnio ir žemesnio rango vadovus. Jų manymu, 66 proc. policijos ir 75 proc. muitinės tarnybų vadovų daugiausia dėmesio skiria savo karjeros reikalams ir atitinkamai 34 proc. ir 50 proc. – pakankamai dėmesio skiria savo tiesioginių pareigų vykdymui (žr. 1, 2 schemas). Tuo tarpu, jų teigimu, tik kas dešimtas (10–15 proc.) žemiausio rango pareigūnas puoselėja savo karjeros planus, o didžioji dauguma – tiesiog dirba savo darbą, atlieka gautas užduotis. Savo nuomonę respondentai grindžia tuo, kad šie asmenys dažnai nesugeba adekvačiai vertinti savo gebėjimų. Eiliniai pareigūnai, ypač dirbantys vos metus kitus, nesugeba savo galimybių vertinti ne tik organizacijos, bet ir savo tarnybos požiūriu.

1 schema

1 Klausimų lapuose yra visa informacija apie respondento lytį, amžių, einamas pareigas, išsilavinimą, specia-lybę (specialybes), keltą kvalifikaciją ir kt. Be to, dalis respondentų užrašė savo pavarde, visi – darbo vietą.

60

Tai viena iš neatidėliotinai spręstinų personalo valdymo problemų, kurią įstaiga pirmiausia turėtų išsamiai ištirti, nustatyti bent svarbiausias aplinkybes (norminė bazė, jos prieinamumas, pareigūnų šiais klausimais informuotumas, kolektyvo psichologinis klimatas, moralinės nuostatos jų atžvilgiu ir kt.), varžančias žemesnio rango pareigūnų karjeros siekių motyvaciją.

Duomenų analizė leidžia tvirtinti, kad pareigūnai nėra abejingi savo ir kitų karjerai, todėl iš atsakymų į kitus klausimus buvo siekiama gauti informacijos, kokios jiems žinomos galimybės valdyti, daryti poveikį savo karjerai, kokias jaučia bei kaip vertina grėsmes kopdami karjeros laiptais.

Valstybės tarnybos valdymo problemas tyrę mokslininkai (J. E. Lane, R. B. Denhardtas, D. Klingneris, J. Nalbandianas, E. Ochotskis ir kt.) [7, 8, 9] pastebi, kad tarnautojams paprastai labiau rūpi turimas darbas, negu perėjimas į naujas aukštesnes pareigybes. Tai gana sudėtingas sociologinių tyrinėjimų klausimas. Todėl, siekiant objektyvesnės informacijos, apie karjeros planus respondentams buvo pateikti du tarpusavyje susiję klausimai. Gauti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad reikia sutikti su mokslininkų pateiktu teiginiu – daugiau negu kas antras apklaustasis patvirtino savo susirūpinimą išsaugoti turimą darbą ir dar didesnė respondentų dalis siekia tobulėti, plėtoti savo galimybes einant pareigas.

2 schema

61

3 schema

Mažesniųjų grupių respondentų atsakymų analizė rodo esant aplinkybių, kurios galėtų būti atskiru personalo administravimo studijų objektu. Savo karjeros procesus bando planuoti:

– apie 28 proc. ekspertų grupės respondentų,– kas ketvirtas (25 proc.) policijos pareigūnas ir– apie 15 proc. apklaustų muitinės pareigūnų.Visai priešingus duomenis respondentai pateikė apie įvairiais, ne visai

legaliais būdais „ieškančius progos“ užimti aukštesnes pareigas. Tokį būdą siekti karjeroje laiko vos ne „tradiciniu“:

– 28 proc. ekspertų grupės,– 17 proc. policijos pareigūnų,– daugiau negu kas trečias (34 proc.) muitinėje dirbantis respondentas.Problemos sudėtingumą padeda suprasti respondentų išsakyta nuomonė

apie karjeros kliuvinius bei grėsmes. Šių duomenų analizė leidžia daryti prielaidą apie skirtingą tarnybų požiūrį į karjerą. Duomenys patvirtina didelę visų pareigūnų karjeros priklausomybę nuo konkretaus asmens ar subjektyvių aplinkybių, susiklosčiusių įstaigoje. Tai kelia įtarimą dėl galimų korupcijos faktų valdant karjeros procesus. Pavyzdžiui, reikia atsakyti į klausimą, kodėl tik apie 40 proc. policijos pareigūnų jaučia pareigą kelti savo kvalifikaciją, tuo tarpu per 85 proc. muitinės tarnybų pareigūnų tam skiria ypač daug dėmesio?

4 schema

62

Apie šių tarnybų pareigūnų jaučiamą nesaugumą byloja duomenys, gauti analizuojant respondentų atsakymus į klausimą, kaip jie vertina savo karjeros galimybes? Policijos pareigūnai, palyginti su respondentais – muitininkais, savo karjeros galimybes vertina geriau. Pirmieji savo atsakymus grindžia gana pažangiomis instrukcijomis, kitais žinybiniais dokumentais ir 34 proc. tvirtina, kad jų netenkina dabartinės galimybės siekti karjeros (žr. 4 schemą). Tuo tarpu muitinės pareigūnai negalėjo nurodyti „patikimo“ karjeros procesų valdymo teisinio mechanizmo. Esama padėtis netenkina beveik kas antro respondento. Reikia manyti, kad dėl šios priežasties didžioji jų dalis (apie 70–75 proc.) yra susitaikę su esama padėtimi, nekelia sau uždavinio siekti karjeros. Vadinasi, iškyla dar vienas klausimas – kas bendra tarp pareigūnų siekio kelti kvalifikaciją ir karjeros?

Respondentų nuomone, svarbi ir ta aplinkybė, kad tarnybose labai „nestabili padėtis“, todėl, norint „nesibaigiančių permainų sąlygomis“ išgyventi, būtina „gerai orientuotis įstaigos aplinkoje, gebėti nuolat prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų“. Kitaip sakant, jaučiama nuolatinė grėsmė prarasti darbą, ir pareigūnai savo „tobulėjimo“ motyvus dažniausiai sieja su savo egzistencijos problema. Toks vidaus administravimo „stilius“ kelia pareigūnų nepasitenkinimą, ir jis gali būti išreikštas įvairiais būdais. Statutinių tarnybų pareigūnai negali streikuoti, jiems neleidžiama atvirai reikšti savo nepasitenkinimo, nepaklusnumo. Tačiau jie randa kitokių priemonių savo interesams ginti. Pavyzdžiui, Kroatijos muitininkų 2002 m. birželio 20 d. streikas, kurį plačiai nušvietė ir mūsų žiniasklaida, pasireiškė nuodugniu keleivių, kertančių sieną, tikrinimu. Taip pareigūnai organizuotai siekė, kad būtų padidinti jų atlyginimai. Ne paslaptis, kad prie mūsų šalies sienos dažnai susidaro kilometrinės eilės. Kyla klausimas, ar Lietuvos–Lenkijos pasienyje susidarančios eilės kartais neturi šį tą bendro su „užslėptu streiku“, kaip savo protesto išraiškos forma? Ar, atliekant tarnybinius tyrimus, kartu nereikėtų analizuoti ir vidaus administravimo problemų?

Negalima pamiršti ir dar vienos aplinkybės. Dalis respondentų (apie 25 proc. dirbančių policijoje ir apie 30 proc. muitinėje), komentuodami savo atsakymus,

63

Muitinės

Policijos Neturiu nuomonės

Tenkina

4353

47

29

10 180

10

20

30

40

50

60

Galimybės būti paaukštintam

Neturiu nuomonės

Netenkina

Tenkina

Netenkina

nurodo priedų bei įvairių išimčių, lemiančių labai skirtingus darbo atlygius, didžiulę reikšmę. Respondentai tvirtina, kad nebūtina eiti aukštas pareigas, kad gautum gerą mėnesio atlygį. Daug svarbiau pelnyti viršininkų palankumą, nes tada galima gauti porą kartų didesnį atlyginimą, negu būnant „nepopuliariam“. Vadinasi, tokios išimtys gali būti traktuojamos kaip didelė galimybė kopti karjeros laiptais einant tas pačias pareigas. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, galima manyti, kad dar G. Hėgelio įvardytas „privačių ryšių“ principas itin gyvybingas muitinės sistemoje. Tačiau tai tik prielaida, kurią reikėtų pagrįsti atlikus išsamią mokslinę problemos analizę.

Nustačius karjeros problemos sudėtingumą bei aktualumą, buvo bandoma analizuoti šio proceso valdymo subjektus: kas turi būti atsakingas už karjeros procesų valdymą? Respondentams buvo pateikti trys atsakymai, leidžiantys nustatyti vyraujančias respondentų nuostatas:

1. tai paties pareigūno reikalas,2. organizacija, jos vadovai bei3. personalo tarnybos rūpestis į laisvas vietas priimti aukštos kvalifikacijos

asmenis.Respondentai šiuo klausimu išsakė dvi nuomones: savo asmeninę nuostatą

ir vyraujančią jo įstaigoje. Daugeliu atvejų duomenys apie asmeninę ir įstaigos nuomonę gana panašūs. Pareigūnai, neseniai priimti į įstaigą, trumpesnį laiką dirbantys šiose tarnybose labiau linkę pasikliauti savo galimybėmis: apie 50 proc. policijos pareigūnų ir apie 75 proc. muitininkų rinkosi pirmąjį atsakymo variantą. Tuo tarpu turintys didelį stažą (10 ir daugiau metų) pareigūnai – atitinkamai 40 ir 60 proc., t. y. šioje srityje mažiau pasikliauja savimi, tikisi, kad juos pastebės ir jų profesionalumą deramai įvertins vadovybė. Šiuo klausimu vėl pasitelksime ekspertų grupę. Jų nuomone, 62 proc. šios problemos sprendimo turi priklausyti pačiam pareigūnui, 17–19 proc. gali priklausyti nuo vadovybės pozicijos ir apie 23 proc. – nuo esamų ir naujai kuriamų „laisvų vietų“ institucijose, įstaigose. Šį santykį būtų galima perteikti formule:

K=3+1+1;čia K–karjera, o 1 reiškia 20 proc.

Ši formulė laikytina gana tinkama. Panašus karjeros valdymo elementų santykis, teikiant akivaizdų pirmumą pačiam šių santykių subjektui, atspindi teisinį, demokratinį karjeros procesų valdymą.

6. Išvados

Šiame straipsnyje analizuojama viena iš valstybės tarnybos personalo administravimo aktualijų – karjeros procesų valdymas. Mokslo šaltinių bei sociologinio tyrimo duomenų analizė leidžia daryti prielaidą, kad šių procesų valdymas yra silpnoji institucijų ir įstaigų vidaus administravimo sritis. Iki šiol statutinės valstybės tarnybos neturi aiškios realių ir idealių vertybių sistemos. Idealios vertybės yra karjeros procesų valdymo strategijos pagrindas. Asmuo, pradėdamas dirbti karjeros statutinėje tarnyboje, prisiekdamas ištikimai tarnauti valstybės ir visuomenės labui, turi suvokti ir savo egzistencijos, profesinio tobulėjimo prasmę. Ne mažiau svarbu pareigūnui turėti tvirtą, motyvuotą realių tarnavimo visuomenei vertybių hierarchiją. Realios vertybės šiuo atveju yra tvirtumo pagrindas. Valstybės tarnybos vidaus bendrabūvio taisyklės, kaip atkreipė dėmesį dar G. Hėgelis, turi būti šios ypatingos bendruomenės tvirtumo pagrindas [10]. Ši trumpa studija leidžia teigti, kad karjeros procesai turėtų būti modeliuojami:

- turint pakankamai žinių apie atitinkamų valstybės tarnautojų interesus, išstudijavus jų profesinių, tarnybinių vertybių hierarchiją;

64

- kuriant teisinę bazę, kuria remiantis būtų galima numatyti strateginius kadrų politikos klausimus;

- išnaudojant karjeros procesų valdymo galimybes, skatinti pareigūnų motyvaciją tobulėti, nuolat kelti kvalifikaciją – gerinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę.

Statutinių valstybės tarnybų pareigūno atsakomybę suponuoja ne tik taisyklių visuma, bet ir socialinis tikslingumas. Jo pripažinimas yra atviros, pilietinės visuomenės bruožas, keliantis reikalavimą žvelgti į pasaulį ne kaip į baigtinę neliečiamą pusiausvyrą, o kaip į nuolat vykstantį procesą. Todėl karjeros procesų valdymas turi būti pagrįstas kintamų pažinimo santykių tarp besikeičiančio žmogaus ir jo keičiamo pasaulio analize.

LITERATŪRA

1. Laurinavičius A. Karjeros procesų statutinėje valstybės tarnyboje valdymas // Viešasis adminis-travimas: mokslo darbai. – Vilnius: LTU, 2002. T. 3.

2. Laurinavičius A. Statutinių valstybės tarnybų pareigūnų karjeros ypatumai // Jurisprudencija: mok-slo darbai. – Vilnius: LTU, 2002. T. 35 (27)

3. Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. – Vilnius: LTA, 1997.4. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. –Vilnius: Litimo, 2000.5. Katuoka S. Policija ir žmogaus teisės. – Vilnius: Europos informacijos ir dokumentacijos centras,

1998.6. Šakočius A. Kova su netvarka įgyvendinant bendruomenės teisėtvarką. – Vilnius: LTA, 2000.7. Lane J. E. Viešasis sektorius. – Vilnius: Margi raštai, 2001.8. Denhardt R. B. Viešųjų organizacijų teorijos. – Vilnius: Algarvė / ALK, 2001.9. Klinger D., Nalbandian J. Public personnel management: Contexts and strategies. Englewood

Cliffs, New Jersey: Prentice Hall, 1985.10. Hegel G. W. F. Teisės filosofijos apmatai. – Vilnius: Mintis, 2000.11. Roberg R. R., Kuykendall J. Police Organization and Behavior. Theory and Processes. Pacific

Grove, Calif.: Brooks/Cole, 1990.12. Scott.S. Managing for Success: The Police Chief’s Survival Guide. – Washington, DC: Police

Executive Research Forum, 1986.13. Cлужебная карьера. Под общей редакцей Е. В. Охотского. – Москва: Экономика, 1998.14. Europos policijos etikos kodeksas. Rekomendacija Rec (2001) 10, priimta Europos Tarybos Mi-

nistrų Komiteto 2001 m. rugsėjo 19 d. / Sudarytojas D. Grebliauskas – Vilnius: Gilija, 2002.15. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. 1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII–1234.16. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas 1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII–1316. (Lietuvos

Respublikos 2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX–855 (nuo 2002 m. liepos 1 d.) // redakcija Žin. 2002. Nr. 45–1708.

17. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas. 2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII–2048.18. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos pareigūnų atestavimo nuostatai. 1997 m. birželio 5

d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 565.

The Complex of Statuory Officer Career Problems

Dr., Assoc. Prof. A. LaurinavičiusLaw University of Lithuania

SUMMARY

65

This article is the third in series and this part to discuss various aspects of governing process of career in statutory institutions. The article presents the analysis of police and customs officer career problems. Classification of career control in our country is presented:

- the contemporary conception of civil service,- administration of the process of career,- the fundamental analysis of career process- the career administration problems in police and customs institutions.Such a multifaceted body clearly warrants the best critical attention in the

form of research and statutory (police, customs) institutions study. The career problems as aspect of research should therefore be complemented with research on the police and customs by organizations independent of statutory institutions. A close link between statutory officers training and universities is an example of measures that could serve such a research purpose.

66

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 59–70

VAIZDO STEBĖJIMO KAMERŲ (CCTV) PANAUDOJIMAS UŽTIKRINANT VISUOMENĖS SAUGUMĄ: TEISINIAI IR

ORGANIZACINIAI ASPEKTAI

Dr. Raimundas Kalesnykas

Vidmantas Mečkauskas

Lietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Policijos teisės katedraValakupių g. 5, 2016 VilniusTelefonas 2740 624Elektroninis paštas ptk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. gruožio 23 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 30 d.Recenzavo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjas docentas dr. Gediminas Dubauskas ir Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto prodekanė docentė dr. Gitana Jurgelaitienė

S a n t r a u k a

Straipsnyje aptariamos vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimo viešosiose vietose galimybės, kurios, autorių manymu, darytų tam tikrą poveikį gerinant visuomenės saugumo situaciją aptarnaujamoje teritorijoje. Saugos priemonių, trukdančių daryti teisės pažeidimus arba slopinančių asmenų interesą vykdyti teisės pažeidimus, įrengimas ir naudojimas viešose vietose yra situacinės teisės pažeidimų prevencijos dalis.

Vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimas užtikrinant visuomenės saugumą – nauja prevencijos priemonė, todėl tikslinga nustatyti teisinius bei organizacinius saugos priemonių taikymo standartus. Priešingu atveju galima susidurti teisės normų pažeidimo, žmogaus teisių ir laisvių suvaržymo problema, taip pat vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) efektyvumo ir ekonominės naudos problema.

Straipsnyje tiriama probleminė situacija – Vilniaus miesto savivaldybės aptarnaujamos teritorijos saugios aplinkos užtikrinimo būklė. Būtent Vilniaus miesto savivaldybė ir Vyriausiasis policijos komisariatas parengė vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) sistemos įdiegimo viešose vietose projektą. Tyrimo rezultatų pagrindu pateikiami šios saugos priemonės naudojimo privalumai ir trūkumai bei efektyvumas mažinant teisės pažeidimų skaičių ir gerinant visuomenės saugumo būklę aptarnaujamoje teritorijoje.

67

Įvadas

Visuomenės saugumo užtikrinimas rinkos ekonomikos ir konkurencijos sąlygomis tampa vienu svarbiausių valstybės uždavinių. Minėtosios problemos sprendimas dažniausiai priskiriamas centrinėms viešojo administravimo institucijoms, atsakingoms už visuomenės saugumo valstybės politikos įgyvendinimo strategijos formavimą ir jos vykdymo organizavimą [1]. Pastaruoju metu šią valstybės funkciją sėkmingai vykdo savivaldos institucijos ir nevalstybiniai subjektai (nevyriausybinės organizacijos, piliečių susivienijimai, privačios saugos struktūros ir pan.), dalyvaujantys palaikant viešąją tvarką ir užtikrinant visuomenės saugumą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog sukurta ir sėkmingai funkcionuoja visuomenės saugumą užtikrinančių institucijų sistema, nustatyti tarpinstituciniai ryšiai ir jų kompetencija šioje srityje, pateikiamos teisinės ir organizacinės priemonės, taikomos palaikant visuomenės saugumą. Kita vertus, didėjanti netvarka gyvenamojoje aplinkoje, teisės pažeidimų skaičiaus didėjimas, gyventojų saugumo pojūčio silpnėjimas ir kitų panašaus pobūdžio rizikos veiksnių dominavimas leidžia kitaip vertinti visuomenės saugumo padėtį valstybėje.

Gyvenimas formuluoja pagrindinę problemą: ar panaudojamos visos galimybės ir priemonės ir ar jos yra efektyvios, kad visuomenės saugumo būklė būtų ne blogesnė, nei yra pastaruoju metu, o gerėtų? Visuomenės saugumo užtikrinimas yra kompleksinė visuomeninio gyvenimo sritis, kurios valdymo efektyvumą lemia valstybės gebėjimas taikyti šiuolaikinius visuomenės poveikio instrumentus. Deja, ne visi visuomenės poveikio instrumentai (pvz., finansiniai, materialiniai, žmogiškieji ištekliai) yra efektyvūs ir gali užtikrinti teigiamą re-zultatą. Ieškoma naujų ir novatoriškų žmonių saugumo užtikrinimo priemonių ir būdų, galinčių sumažinti teisės pažeidimų viešose vietose riziką. Vienas tokių būdų – technologinių priemonių, t. y. vaizdo stebėjimų kamerų (CCTV) ir kitų saugumo „produktų“ panaudojimas užtikrinant visuomenės saugumą. Daugelyje Vakarų Europos valstybių (Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt.) miestuose siekiant sumažinti padaromų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų skaičių viešose vietose jau keleri metai naudojamos centralizuotos vaizdo stebėjimo kamerų sistemos.

Tyrimo objektas – reiškiniai, veikiantys vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) poveikį visuomenės saugumo būklei.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti vaizdo stebėjimų kamerų (CCTV) panaudojimo viešose vietose atvejus siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir įvertinti jų naudojimo privalumus bei trūkumus šioje srityje.

Tyrimo uždaviniai:– atskleisti visuomenės saugumo ir nusikalstamumo prevencijos santykį,

siekiant įvertinti tvarką užtikrinančių institucijų kompetenciją nusikalstamumo kontrolės srityje;

– išanalizuoti teisės normas, reglamentuojančias vaizdo stebėjimų kamerų (CCTV) naudojimą viešose vietose, bei nustatyti jų veiksmingumą;

– pateikti administravimo (organizacinius) saugos priemonių naudojimo standartus visuomenės saugumo užtikrinimo srityje.

Tyrimo metodai: sisteminė analizė, kontentinė (turinio) analizė, statistinė analizė.

I. VISUOMENĖS SAUGUMAS IR NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA

68

Visuomenės saugumo arba saugios visuomenės problema pagal savo priežastingumą ir pasireiškimo sritis yra įvairiapusė, o jos sprendimas reikalauja kompleksiškai naudoti gana plataus spektro priemones. Saugios visuomenės kūrimas glaudžiai siejasi su pilietine visuomene, kurios pagrindinis tikslas – ieškoti, rasti ir aiškiai įvardyti bendras vertybes ir bendrus interesus. Užtikrinant visuomenės saugumą tenkinami atskiro individo saugumo poreikiai. A. Pumputis pripažįsta, kad saugumo poreikio įgyvendinimas „priklauso nuo visuomenės ekonominėssocialinės aplinkos“ [2, p. 62]. Vadinasi, saugumo poreikis atsispindi socialinėje aplinkoje (šeimoje, gyvenamojoje vietovėje, mokykloje ar kitame bendruomenės junginyje), kurioje pasireiškia pagrindiniai žmonių tarpusavio ryšiai ir kurioje individai nori jausti saugumą bei tvarką. Tuo remdamasis A. Šakočius daro metodologinę išlygą, jog „žmogaus poreikiai skatina individą reikalauti tvarkos ir jos laikytis“ [3, p. 14].

Užtikrinant individo saugumo poreikius dalyvauja įvairūs subjektai, kurie keičiasi pagal visuomenės formos kaitą. R. T. Stansfieldas [4, p. 135], tyrinėjęs minėtąją problemą, įrodė, jog socialiniai–ekonominiai veiksniai (privačios nuosavybės mastas, visuomenės struktūros sudėtingumas ir pan.) lemia, koks visuomenės saugumo užtikrinimo modelis vyrauja visuomenėje (viešas, privatus ar visuomeninis). Detalizuojant R. T. Stansfieldo išvadas galima teigti, jog informacinėje visuomenėje saugios visuomenės užtikrinimo procese dažniausiai dalyvauja privatūs subjektai. Tai nereiškia, kad valstybė netenka visuomenės saugumo funkcijos administravimo kontrolės. Iš tikrųjų šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja keli visuomenės saugumo užtikrinimo sistemos modeliai, nes vieno iš jų viešpatavimas nevisiškai užtikrina visuomenės ir jos narių saugumo poreikius [5, p. 190–201].

Nagrinėjant visuomenės saugumo užtikrinimo problemą svarbu nustatyti rizikos veiksnius, darančius įtaką visuomenės saugumo padėčiai. Išskiriami glaudžiai tarpusavyje susiję ekonominiai, politiniai, socialiniai ir teisiniai veiksniai. Kai kuriais teiginiais bandysime argumentuoti, jog visuomenės saugumo padėčiai didelį poveikį turi socialiniai rizikos veiksniai, o ypač nusikalstamumas, darantis įtaką saugumo jausmo silpnėjimui. JAV ir Australijos mokslininkų įrodyta, jog nusikalstamumo didėjimą lemia rinkos ekonomikos ir naujų rinkos santykių raida [6; 7]. Vadinasi, minėtasis veiksnys individus skatina viešose vietose daryti nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į nuosavybę, nes būtent tokiu visuomeninių santykių raidos etapu kėsinimosi objektai tampa vertingesni ir labiau pažeidžiami. Nusikalstamumo didėjimo problema aktuali socialinius–ekonominius pokyčius patiriančioms valstybėms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje nusikalstamumo rodikliai didėjo nuo 1960 iki 1985 metų, kai buvo užregistruojama du kartus daugiau nusikaltimų ir teisės pažeidimų. J. Rose’as [8, p. 8–9] staigų nusikalstamumo šuolį tuo laikotarpiu siejo su didėjančiu tradicinių vertybių nuvertinimu visuomenėje bei netinkamo institucijų, atsakingų už šio fenomeno kontrolę, veiklos objekto pasirinkimu.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos valstybei nepavyko išvengti staigaus nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų skaičiaus didėjimo. Štai, 1990 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 37 056 nusikaltimai (iš jų – 5655 viešose vietose), 1995 m. – 60 819 (9595), 2000 m. – 82 370 (18 900) [9]. Nors per pastaruosius dvejus metus nusikaltimų skaičius pradėjo mažėti (pvz., 2001 m. buvo užregistruota 79 265 (19 355), o 2002 m. – 72 646 (17 849) nusikaltimai), tačiau jų skaičius palyginti didelis. Tačiau užregistruotų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų skaičius ne visada parodo realią visuomenės saugumo situaciją. Mažėjant nusikaltimų skaičiui dar nereiškia, kad žmonės gali saugiai jaustis gyvenamojoje aplinkoje. Vadinasi, saugumo jausmas gyventojams reikšmingesnis nei

69

nusikalstamumas, nes nusikalstamumas yra tik vienas iš rizikos veiksnių, pažeidžiančių visuomenės, kartu ir asmens saugumą, tačiau ne vienintelis.

1. Nusikalstamumo kontrolė

Visuomenės ir valstybės kaitos procese nusikalstamumui lemiamos įtakos turi persitvarkymo procesų kokybė, o ne nusikalstamumo prevencijos pastangos. Jei nusikalstamumą suvokiame kaip objektyvų ir nuolatinį socialinį reiškinį, vadinasi, turi atsirasti objektyviai tinkamos sąlygos, mažinančios jo plitimą visuomenėje. Viena iš jų – nusikalstamumo prevencija, t. y. veikla, kuria siekiama pašalinti nusikalstamumą skatinančius veiksnius, priežastis ir sąlygas. Ilgą laiką daugelyje posovietinių valstybių vidaus reikalų tvarkymo sistemoje vyravo „kovos su nusikalstamumu“ koncepcija, kuri pabrėžė kriminalinius–prievartinius poveikio nusikalstamumui būdus: sulaikymą, kaltinimą, nuosprendžio priėmimą, bausmę ir jos atlikimą. Tačiau tarptautinė patirtis atskleidė, jog tokie kriminalinės justicijos procesai turi ribotą poveikį nusikalstamumui. Pastarąjį dešimtmetį situacija keičiasi, kai „kovos su nusikalstamumu“ koncepcija perorientuojama į „nusikalstamumo kontrolės“ (arba į „socialinės kontrolės“ – šis terminas paplitęs daugelyje demokratinių valstybių) koncepciją, siejamą su šio socialinio reiškinio administravimu (valdymu) ir jį skatinančių veiksnių šalinimu. Nusikalstamumo, kaip socialinio poveikio objekto, galimybės valdyti problema suformuluota „Nu-sikalstamumo, kontrolės Lietuvoje koncepcijoje“ [10], kuriai Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė 1992 metais. Minėtoje koncepcijoje suformuoti esminiai nusikalstamumo administravimo principai: nusikalstamumo kontrolės ir jos subjektų sistema, aktyvios nusikalstamumo kontrolės įgyvendinimo kryptis, jos valstybinis reguliavimas ir panašiai. Atrodytų, kad parengtoji koncepcija lyg ir turėjo sumažinti nusikalstamumo bei kitų antisocialinių reiškinių plitimą visuomenėje, tačiau jos taikymo praktika atspindi visai kitokį rezultatą.

Per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė ir susiformavo nauji socialiniai santykiai, išryškėjo tokios vertybės, kurios anksčiau atrodė nereikšmingos. Integruojančiomis vertybėmis tapo žmogaus teisės ir laisvės, kurios esti svarbus komponentas siekiant saugios visuomenės, kartu ir saugios aplinkos būklės šalyje. Šiandieninė saugios aplinkos būsena rodo, jog socialinės kontrolės priemonės netinkamai administruojamos ir taikomos. Be to, nėra mechanizmo, įgalinančio operatyviai vertinti kintančias sąlygas ir koreguoti problemų sprendimo eigą. Taip lieka neaišku, kas tampa atsakingas už socialinės kontrolės principų įgyvendinimo programos rengimą ir taikymą. Nuo 1992 metų iki šios dienos bendru valstybės lygmeniu nėra parengta naujų, atitinkančių nūdienos nusikalstamumo raidą ir tendencijas, nusikalstamumo kontrolės koncepcijų1. Reikėtų pažymėti, kad kai kurių atskirų nusikalstamumo rūšių prevencinės programos yra parengtos ir šiuo metu įgyvendinamos, pvz., „Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos prevencijos programa“ (priimta 1999 m.), „Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija programa“ (2002), „Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002 – 2004 metų programa“ (2002), „Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą“ (2000). Tačiau pasigendama bendros visuomenės saugumo (saugios aplinkos) užtikrinimo programos, kuri įtvirtintų prevencinio poveikio nusikalstamumui kryptis (tiek teisinio reguliavimo, tiek socialinio administravimo).

2. Teisėtvarkos institucijų politika nusikalstamumo kontrolės ir 1 1999 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė pavedė Teisės institutui kartu su Nusikalstamumo prevencijos

Lietuvoje centru parengti naują nacionalinės nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje koncepciją. Ši koncepcija turėjo būti rengiama įgyvendinant Teisinės sistemos reformos metmenis.

70

visuomenės saugumo srityje

Pastaruoju metu vienas aktualiausių teisėtvarkos institucijų politikos klausimų tapo – kam teikti pirmenybę: nusikalstamumo kontrolei ar visuomenės (bendruomenės) saugumui. Daugelyje pasaulio valstybių (Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje ir t. t.) nusikalstamumo kontrolė laikoma specialia teisėtvarkos institucijų veiklos dalimi, kurios tikslas – užtikrinti saugų žmonių gyvenimą. Išanalizavus užsienio valstybių teisėtvarkos institucijų veiklos praktiką matyti, jog prioritetas skiriamas visuomenės (bendruomenės) saugumui, kuriuo siekiama teisėtvarką užtikrinančias institucijas maksimaliai priartinti prie bendruomenės. Taip susiformavo bendruomenės teisėtvarkos (Community policing) modelis, kurio esmė – stiprinti teisėtvarkos institucijų ir visuomenės tarpusavio santykius. To galima siekti plečiant visuomenės teisinį švietimą ir kartu su bendruomene aptariant jos problemas.

Vienas žymiausių šio modelio tyrinėtojų buvo J. Aldersonas [11], kuris 1979 m. išleido pranešimą apie naujas teisėtvarkos institucijų socialinės veiklos idėjas. Teisėtvarką užtikrinančių institucijų socialinės veiklos tikslas – stiprinti socialinius ryšius su gyventojais ir įsitraukti į gyventojų bendruomenę, tapti integralia bendruomenės dalimi. Vadinasi, teisėtvarką užtikrinančios institucijos savo veiklą skiria ne sunkiems kriminaliniams nusikaltimams atskleisti ir tirti, o teisėtvarkos pažeidimų prevencijai, siekdamos pašalinti individo nesaugumą lemiančius veiksnius. Šios teorijos šalininkai (D. Bayley, S. Mastrofskis, N. Fieldingas, L. Shermanas, R. Trojanowiczius, B. Bucqueroux ir kt.), tyrinėję policiją, kaip socialinės tvarkos garantą, įrodė, jog teisėtvarka rezultatyviau užtikrinama derybomis su piliečiais ir visuomene, o ne taikant administracinius poveikio metodus. Pirmenybė teikiama socialinei kontrolei (social control), kurios efektyvus vykdymas leidžia derinti teisėtvarkos institucijų taikomas priemones ir žmogaus teisių, laisvių ir teisėtų interesų garantijų sistemą. N. Fieldingas ir J. E. Eckas lygindami įvairius teisėtvarkos užtikrinimo modelius nustatė socialinės kontrolės pranašumą, palyginti su nusikalstamumo kontrole (crime control) [12, p. 51; 13, p. 59–79]. Socialinė kontrolė taikoma kaip priemonė siekiant sustiprinti socialinę tvarką ir visuomenės saugumą, nes socialinė netvarka ir viešosios tvarkos pažeidimai daro didesnį poveikį žmogui ir jo visuomeniniam gyvenimui nei nusikaltimai.

Atskiro individo ir visuomenės saugumas (saugios gyvenamosios aplinkos) užtikrinami esant dviem pagrindinėms teisėtvarkos institucijų veiklos sąlygoms:

pirma, prevencijos (socialinės kontrolės) funkcijas vykdant remiantis bendruomenės teisėtvarkos modeliu. Bendruomenės prevencija yra strateginis uždavinys kuriant bendrą valstybės lygmens nusikalstamumo prevencijos koncepciją, todėl teisėtvarkos institucijų veikla turi būti perorientuota ir skiriama bendruomenės interesų apsaugai. Pavyzdžiui, policija galėtų tapti prevencijos priemonių taikymo bendruomenės mastu iniciatore [14; 15];

antra, teisėtvarkos institucijoms ir kitoms socialinėms grupėms bendradarbiaujant pagal bendruomenės teisėtvarkos modelį. Visuomenės saugumo užtikrinimo efektyvumas priklauso nuo subjektų, įtrauktų į šį procesą, bendradarbiavimo krypčių nustatymo. Pabrėžiamas ne tik teisėtvarkos institucijų tarpusavio ryšys. Ypač pabrėžiami teisėtvarkos institucijų santykiai su visuomene, nes tai leidžia veikti atsižvelgiant į gyventojų poreikius. Visuomenės saugumo problemos laikomos ne vien teisėtvarkos institucijų, bet ir visos bendruomenės rūpesčiu. Vadinasi, gyventojai patys yra įtraukiami aktyviai dalyvauti kuriant saugią gyvenamąją aplinką, ugdomas pilietinės atsakomybės už bendruomenės reikalus jausmas.

71

Apibendrinant galima teigti, jog teisėtvarką užtikrinančių ir kitų institucijų, atsakingų už viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo politikos formavimą, veiklos orientyras turėtų būti ne tik nusikaltimų, bet ir visų teisėtvarkos pažeidimų prevencija. Vadinasi, reikia surasti tinkamų priemonių, kurių dėka būtų sėkmingai užtikrinamas kasdieninis žmonių bei visuomenės saugumas. Viena tokių priemonių galėtų tapti vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimas viešosiose ir kitose gyventojų dažniausiai lankomose vietose.

II. VISUOMENĖS SAUGUMO UŽTIKRINIMO PROBLEMŲ SPRENDIMAS PASITELKIANT VAIZDO STEBĖJIMO KAMERAS (CCTV)

Tiek valstybinių, tiek savivaldybių, tiek privačių institucijų ar net pačios bendruomenės esmine problema tampa siekis sumažinti teisės pažeidimo riziką, t. y. stengiamasi ieškoti tokių saugumo užtikrinimo būdų ir priemonių, kad būtų galima saugiai jaustis gyvenamojoje aplinkoje. Daugelis žino, kad blogai apšviestose gatvėse lengviau daryti smurtinius nusikaltimus, nesant policijos pareigūnų viešose vietose apiplėšiami automobiliai, įstaigos arba organizacijos. Neįrengus vaizdo stebėjimų kamerų sunku įvertinti padarytą teisės pažeidimą ir surasti teisės pažeidėjus. Minėtieji rizikos veiksniai skatina individą dalyvauti užtikrinant savo ir kitų asmenų saugumą, o valstybę – sudaryti palankias sąlygas visuomenės saugumui užtikrinti. Vadinasi, valstybė privalo užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją.

Viena dažniausiai naudojamų teisės pažeidimų prevencijos priemonių tampa vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV)1 įrengimas viešose vietose. Reikia pažymėti, kad šios priemonės naudojimas visuomenės saugumo tikslais yra naujas mūsų valstybėje, tačiau gana plačiai taikomas privačioje saugumo užtikrinimo praktikoje. Būtent sparčiausiai saugos paslaugos įsigalėjo privačių asmenų bei jų turto apsaugos techninėmis priemonėmis srityje. Privačios saugos tarnybos, siekdamos kuo efektyviau užtikrinti savo klientų bei jų turto saugumą, kelerius metus naudoja vaizdo stebėjimo kameras ir turi sukaupusios nemažą patirtį šioje srityje. Vaizdo stebėjimo kamerų sistemos yra įrengtos prie didžiausių šalies prekybos ir pramogų centrų, t. y. tose vietose, kur dažniausiai lankosi gyventojai. Pavyzdžiui, šiuo metu viena tobuliausių vaizdo stebėjimo kamerų sistemų, administruojamų privačios saugos tarnybos, yra įrengta prekybos ir pramogų centre „Akropolis“. Ji leidžia gyventojams, atvykusiems į šią vietą, jaustis gana patogiai ir saugiai, nebijoti dėl savo fizinio bei turtinio saugumo. Vaizdo stebėjimo kamerų dėka ne kartą buvo sulaikyti nusikaltėliai ir smulkūs teisės pažeidėjai, kurie tiek įstaigos viduje, tiek automobilių stovėjimo aikštelėse iš transporto priemonių vogdavo įvairius daiktus. Kita vertus, vaizdo stebėjimo kameras naudoja ir valstybinės institucijos svarbių objektų apsaugai. Pavyzdžiui, Vadovybės apsaugos departamentas prie LR VRM vaizdo stebėjimo kameras naudoja saugoti Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės pastatus bei aplink juos esančią teritoriją. Pastebėta, kad šiose vietose žymiai rečiau įvyksta įvairių teisės pažeidimų, o jeigu įvykdomi kokie nors teisės pažeidimai, tai greičiau galima nustatyti teisės pažeidėjo asmenybę. Vadinasi, vaizdo stebėjimo kameros (CCTV) tampa puikia prevencijos priemone, nes žinojimas, kad įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, sudrausmina žmones bei daro įtaką jų elgesiui.

Atrodytų, jog minėtų prevencijos priemonių pakanka užtikrinti saugumą tam tikroje teritorijoje ar jos dalyje. Kita vertus, pastebima pavienė šios priemonės taikymo įtaka bendram visuomenės saugumui. Kai kurių valstybinių institucijų ar

1 Terminą „vaizdo stebėjimo kameros“ reikia suprasti abstrakčiai, nesigilinant į technines jų charakteristikas. Technine prasme CCTV suprantama dvejopai: pirma, kaip kabelinė televizija, antra, kaip skaitmeninė vaizdo ste-bėjimo sistema.

72

privačių saugos struktūrų vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo administravimas yra lokalinio pobūdžio (t. y. skirtas tos organizacijos interesams), nes vaizdo stebėjimo kameros nėra sujungtos į bendrą valdymo sistemą, valdymo pultai yra izoliuoti ir įrengti pačiuose saugomuose objektuose. Jei teigiame, kad vaizdo stebėjimo kameros yra puiki prevencijos priemonė, turėtume nepamiršti, kad prevencija – tai kompleksinis priemonių naudojimas bendroms problemoms spręsti.

Lietuvos [14; 16] ir užsienio valstybių [17; 18] mokslininkų darbuose išskiriamos keturios nusikaltimų prevencijos (t. y. poveikio nusikalstamumui) kryptys: pirma – pirminė prevencija (arba prevencija socialinėmis priemonėmis), jos paskirtis – priežasčių ir sąlygų daryti teisės pažeidimus šalinimas (apima socialines, ekonomines, kultūrines, teisines priemones); antra – antrinė prevencija (arba situacinė prevencija), skirta veiksniams, skatinantiems daryti tam tikrą teisės pažeidimą, t. y. įvairių saugos priemonių, trukdančių daryti teisės pažeidimus arba slopinančių asmenų interesą įvykdyti teisės pažeidimus, įrengimas ir naudojimas; trečia – tretinė prevencija (arba reabilitacinė prevencija), kuri atliekama tada, kai teisės pažeidimas jau padarytas ir siekiama, kad jis daugiau nepasikartotų; ketvirta – nusikalstamumo ir nusikaltimų prevencijos procesas, pagrįstas prevencijos iniciatyvų planavimu, jų įgyvendinimu ir vertinimu.

Išvardytos prevencijos kryptys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, o jų taikymo veiksmingumas tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais susijęs su visuomenės saugumo užtikrinimo politika. Kaip matyti, vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimas turi įtakos situacinei teisės pažeidimų prevencijai, nes jas įrengiant viešose vietose bandoma išvengti teisės pažeidimo situacijos. Vadinasi, reikia ieškoti teisinių standartų, kurie nustatytų saugos priemonių naudojimą viešose vietose.

1. Teisiniai standartai, nustatantys vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimą visuomenės saugumui užtikrinti

Aktyvi saugos paslaugų ir saugos produktų rinkos plėtra reikalauja atitinkamo šios socialiai naudingos žmonių veiklos rūšies teisinio reguliavimo mechanizmo. Efektyvių teisinių standartų paieška leidžia užtikrinti profesionalių ir aukštos kokybės saugos paslaugų teikimą. Vadinasi, pasitelkiant teisinius standartus būtų galima apsisaugoti nuo nepageidaujamų tendencijų arba to, kas nepriimtina naudojant saugos produktus.

Atlikus Lietuvoje galiojančių teisės aktų analizę pastebėta, jog nėra nė vieno dokumento, reglamentuojančio ar net nustatančio įvairių institucijų ir organizacijų teisę naudoti vaizdo stebėjimo kameras (CCTV) visuomenės saugumui užtikrinti. Galima aptikti tik kai kurių viešojo administravimo institucijų visuomenės saugumo užtikrinimo kompetencijos nuorodų. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija [1], būdama atsakinga už visuomenės saugumo valstybės politikos įgyvendinimo strategijos formavimą ir jos vykdymo organizavimą, koordinuoja pavaldžių institucijų veiklą rengiant ir įgyvendinant nusikaltimų kontrolės ir prevencijos programas, skirtas visuomenės saugumui užtikrinti. Policija [19], siekdama užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą, turi teisę bendradarbiauti su kitomis valstybės bei savivaldybių institucijomis, bendruomene ar pavieniais asmenimis, įgyvendinant nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos programas, o jų finansavimas galimas ir iš savivaldybių biudžeto. Savivaldybėms [20] suteikta savarankiška funkcija – dalyvauti užtikrinant visuomenės saugumą, kuri gali būti įgyvendinama kuriant nusikaltimų kontrolės ir prevencijos vietines programas šioje srityje, pasitelkiant savivaldybių teritoriją aptarnaujančias policijos įstaigas bei įtraukiant į šią veiklą bendruomenę.

73

Minėtas teisiškai įtvirtintas bendro pobūdžio nuostatas reikia vertinti paviršutiniškai (nors jos išplečia užtikrinant visuomenės saugumą dalyvaujančių institucijų galimybes), nes jos neatspindi konkrečių jų įgyvendinimo priemonių, o anksčiau minėtų institucijų gebėjimai ir galimas poveikis saugumui didinti mažai žinomi. Pastaruoju metu iniciatyvos spręsti visuomenės saugumo problemas viešose vietose imasi teritorinės policijos įstaigos bei savivaldybės. Tyrinėjant vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimo garantuojant visuomenės saugumą problemas remtasi Vilniaus miesto patirtimi, nes saugumo būklė šiame mieste yra bene sudėtingiausia. Atsižvelgiant į daugiametę nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų bei turistų ir kitų užsienio valstybių piliečių lankomų vietų analizę, vaizdo stebėjimo kameras viešose vietose planuota įrengti trimis etapais, kurie apima laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 20 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. Iniciatyvos administruoti šią paslaugą ėmėsi Vilniaus miesto savivaldybė kartu su Vyriausiuoju policijos komisariatu. Ši idėja kilo įvertinus daugelyje pasaulio valstybių egzistuojančią praktiką. Jų didžiausių miestų ar sostinių gatvėse jau keletą dešimtmečių yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vaizdo stebėjimo kameros (CCTV) imtos plačiai naudoti tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuose 1990 metais [21, p. 99]. Tam įtakos turėjo nusikaltimų bei teisės pažeidimų viešose vietose skaičiaus didėjimas bei suvokimas, kad šiomis sistemomis galima žymiai sumažinti nusikalstamumą. Pastarąjį dešimtmetį šis sektorius tapo vienu dinamiškiausių ir greičiausiai be-siplečiančių Didžiosios Britanijos saugos produktų rinkoje.

Kita vertus, kai kurios Europos valstybės (Didžioji Britanija, Danija, Norvegija ir t. t.) susiduria su teisinių standartų nustatymo problema vaizdo stebėjimo kameras (CCTV) naudojant viešose vietose [22, p. 58]. Išanalizavus šių valstybių vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo praktiką matyti, jog yra nustatyti tik techniniai standartai, už kuriuos atsakingos privačios įmonės arba asociacijos, veikiančios privačių saugos paslaugų rinkoje.

Norėtume paminėti dar vieną problemą, kurios sprendimas reikalauja nustatyti teisinius vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) naudojimo užtikrinant visuomenės saugumą standartus. Kalbama apie žmogaus teisių pažeidžiamumo problemą. Ne paslaptis, jog įrengus šias kameras viešose vietose galėsime ne tik stebėti daromus teisės pažeidimus ar vykdyti jų prevenciją, bet kartu tarsi „sekti“ kiekvieną pilietį, esantį viešoje vietoje, jam nežinant. Taip pat vaizdo stebėjimo kameras būtų galima nukreipti ne tik į gatves ar kitas viešas vietas, bet ir į piliečių gyvenamuosius būstus ar kitas jų valdas, taip pažeidžiant privatumo ribas. Žmogaus teisių problemos naudojant vaizdo stebėjimo kameras ypač aktualios Lenkijos, Vokietijos ir kitose valstybėse, nes riba tarp viešųjų ir privačiųjų interesų šiuo atveju tampa miglota. Galima teigti, jog valstybei nustačius privalomus teisinius standartus būtų išvengta įvairių teisėtumo pažeidimų, taip pat galėtume pagreitinti vaizdo stebėjimo sistemų įdiegimo viešose vietose procesą bei numatyti subjektų, atsakingų už saugos produktų administravimą bei jų naudojimo kontrolę, kompetencija šioje srityje.

2. Vaizdo stebėjimo kamerų sistemų (CCTV) įrengimo etapai: situacijos analizė

Centralizuotą vaizdo stebėjimo kamerų sistemų (CCTV) įdiegimą galima būtų skirstyti į keletą etapų. Visų pirma iniciatyvos ėmėsi tam tikri bendruomeniniai judėjimai, kurie kovojo su netvarka gyvenamosiose vietose, siekdami, kad būtų užtikrintas jų saugumas ir kiekvienas bendruomenės narys bet kuriuo paros metu viešoje vietoje galėtų saugiai jaustis. Centralizuoto vaizdo stebėjimo kamerų sistemų įdiegimo klausimas Vilniaus mieste yra keliamas jau nuo 1998 metų, kai bendradarbiaujant savivaldybei, policijai ir visuomeninėms organizacijoms buvo

74

pradėtos rengti vietinės prevencijos programos „Saugus senamiestis“, „Saugus Užupis“ ir pan. Būtent vykdant šias prevencijos programas pirmą kartą buvo keliams klausimas dėl vaizdo stebėjimo kamerų naudojimo viešose vietose. Visuomeninių organizacijų pasiūlyta idėja dėl vaizdo stebėjimo kamerų įdiegimo tuo metu nebuvo įgyvendinta būtent dėl finansavimo problemų, nes nei valstybė, nei savivaldybė neskyrė tam pakankamai biudžeto lėšų.

Antrojo etapo metu iniciatyvos ėmėsi privačios saugos tarnybos, pasiūliusios keletą viešojo saugumo problemų sprendimo Vilniaus senamiestyje projektų. 1999 metais vykusiame seminare „Asmens ir turto saugumas Vilniaus senamiestyje“ buvo pabrėžiama, jog privačios saugos tarnybos gali pasireikšti ir nekomercinėje srityje palaikydamos tvarką viešose vietose [23, p. 52–54]. Privačios saugos tarnybos siūlė projektą, kurį įgyvendinant į saugos sistemas ir priemones būtų investuojama nemažai lėšų. Deja, įgyvendinti idėją vėl sutrukdė finansavimo problemos, nes privačių saugos tarnybų galimybės be savivaldybės finansinės paramos pasirodė menkos.

Trečiojo etapo metu iniciatyvą parodė Vilniaus miesto savivaldybė ir Vyriausiasis policijos komisariatas. Buvo sudaryta bendra šių dviejų institucijų darbo grupė, kurios tikslas – išsiaiškinti, kokiose vietose Vilniaus mieste yra padaroma daugiausiai teisės pažeidimų bei kurios vietos yra nesaugiausios. 2000 – 2002 m. Vilniaus miesto savivaldybė atliko tyrimą, kurio metu nustatyta, jog nesaugiausiomis laikytinos Senamiesčio, Užupio ir Naujamiesčio (šalia stoties) seniūnijų gyvenamosios teritorijos.

Atsižvelgus į tyrimo rezultatus nesaugiausiuose Vilniaus miesto gyvenamuosiuose rajonuose buvo pradėtos rengti vaizdo stebėjimo kameros. Pirmojo etapo metu, t. y. 2002 m. rugpjūčio mėnesį buvo įrengta 15 stacionarių ir 12 valdomų (viso 27) vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) geležinkelio ir autobusų stoties bei Aušros vartų rajone, Senamiestyje, Rotušės ir Katedros aikštėje, t. y. kriminologiniu požiūriu nesaugiausiose viešose vietose. Antrojo etapo metu, t. y. 2002 m. lapkričio mėnesį Pilies gatvėje buvo įrengtos 8 stacionarios ir 4 valdomos (iš viso 12) vaizdo stebėjimo kameros (CCTV). Trečiojo etapo metu, t. y. iki 2003 m. gegužės mėnesio, planuojama įrengti 8 stacionarias ir 7 valdomas (iš viso 15) vaizdo stebėjimo kameras (CCTV) Vilniaus miesto centre esančiuose skveruose, parkuose bei sankryžose. Kaip matyti, iki 2003 m. vidurio Vilniaus miesto Senamiestyje bei Naujamiestyje turėtų būti įrengtos 54 vaizdo stebėjimo kameros (CCTV), o tai leistų ne tik užfiksuoti viešose vietose daromus teisės pažeidimus, bet ir operatyviai į juos reaguoti.

Vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) naudojimo viešose vietose projektui įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybė surengė atvirą konkursą, nustatė bendrus ir specialius tokių kamerų prijungimo, naudojimo ir eksploatavimo techninius reikalavimus. Pagal vykdomą projektą vaizdas transliuojamas į Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą paslaugos tiekėjo sumontuotos ir eksploatuojamos vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) įranga. Užfiksuotas vaizdas yra saugomas dvi savaites, kad jį būtų galima panaudoti kaip įrodymą nagrinėjant teisės pažeidimų bylas. Analizuojant naujos saugos priemonės naudojimo reikšmingumą matyti, kad per 3 mėnesius (2002 10 01–2003 01 01) vaizdo stebėjimo kamerų dėka buvo atskleisti 235 teisės pažeidimai viešose vietose (per tą patį laikotarpį 2001 metais, kai nebuvo įrengta vaizdo stebėjimo kamerų, buvo atskleisti 143 teisės pažeidimai). Pastaruoju metu nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų skaičius viešose vietose, kur įrengtos vaizdo stebėjimo kameros (CCTV), žymiai sumažėjo ir tie rajonai, kurie buvo laikomi nesaugiais, pamažu tampa saugesni. Galima teigti, jog vertinti ir analizuoti vaizdo stebėjimo kamerų panaudojimo efektyvumą užtikrinant visuomenės saugumą būtų gana sudėtinga, nes jos veikia palyginti trumpą laiką. Norimą rezultatą bus galima pamatyti ne

75

anksčiau kaip po vienerių metų, atlikus saugumo būklės tyrimus vietovėse, kuriose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros.

III. VAIZDO STEBĖJIMO KAMERŲ (CCTV) PANAUDOJIMAS VIEŠOSE VIETOSE: ORGANIZACINIS SPRENDIMAS

Saugumo būklė visuomenei ypač svarbi, todėl objektyviai šioje srityje turėtų veikti savivaldybių institucijos, nevyriausybinės, taip pat ir privataus kapitalo pagrindu funkcionuojančios organizacijos, viešojo administravimo institucijos. Pastaruoju metu matyti, jog visuomenės saugumo užtikrinimo administravimas priklauso valstybės institucijoms, kurioms ši funkcija yra tarsi monopolinė. To priežastis – viešojo administravimo institucijoms, taip pat ir teisėsaugos institucijoms suteikta teisė taikyti represines priemones, leidžiančias įsivaizduoti, jog visuomenės saugumas užtikrinamas efektyviau. Turbūt nesuklysime teigdami, kad policija esti pagrindinė viešojo administravimo institucija, palaikanti viešąją tvarką ir užtikrinanti visuomenės saugumą gyvenamojoje aplinkoje. Anot A. Šakočiaus, netvarkos, kaip visuomenės saugumo grėsmės, atveju visuomenė linkusi kreiptis i policiją [24, p. 21]. Būtent tai ir suponuoja nuomonę, jog visuomenės saugumo užtikrinimas yra valstybinės valdžios monopolija. Vadinasi, taip skatinamas mažesnes galias turinčių savivaldybių institucijų ignoravimas teigiant, jog jų veikla nepakankamai efektyvi. Tokiu atveju turėtų būti keičiama visuomenės saugumą užtikrinančių institucijų valdymo filosofija, skatinanti bendradarbiavimą, o ne konkurenciją.

Vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimas visuomenės saugumui užtikrinti yra priemonė, taikoma atliekant situacinę teisės pažeidimų prevenciją [25], t. y. numatomos ir rengiamos įvairios priemonės, maksimaliai nustatančios sąlygas ir priežastis, kurios daro didžiausią įtaką atitinkamam teisės pažeidimui daryti. Tokia saugos priemonė gana paplitusi Vakarų Europos valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Švedijoje ir pan.), kuriose Vyriausybė nustato tam tikras vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) naudojimo viešose vietose strategines kryptis. Dažniausiai tokią saugumo užtikrinimo paslaugą administruoja vidaus reikalus tvarkančios centrinio valdymo institucijos, nustatančios teisinius ir techninius vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) naudojimo standartus. Nors Vakarų Europos valstybės turi gilesnes viešojo administravimo tradicijas, galima aptikti kai kurių visuomenės saugumo užtikrinimo paslaugų administravimo trūkumų. Daugelis valstybių pradeda suprasti, jog viešųjų reikalų tvarkymas turėtų būti priskirtas vietos bendruomenės institucijoms, kurios geriausiai galėtų tenkinti vietos gyventojų poreikius, taip pat ir saugumo.

Ne išimtis ir Lietuvos valstybė, kurioje vyrauja nuomonė, jog saugios gyvenamosios aplinkos užtikrinimas esti ne savivaldybių, o valstybinio administravimo subjektų funkcija. Logiškai seka, jog vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV), kaip prevencijos priemonės, panaudojimą viešose vietose turėtų inicijuoti valstybės institucijos. Susidarytų paradoksali situacija, nes tokiu atveju savivaldybės užtikrindamos visuomenės saugumą vaizdo stebėjimo kameroms (CCTV) yra tarsi pavaldžios valstybinio administravimo subjektams. Valstybinio administravimo subjektų veikla, kaip sudėtinė visuomenės saugumo užtikrinimo funkcijos dalis, turėtų būti planuojama ir įgyvendinama per įvairius vietos bendruomenių poreikius tenkinančius visuomenės saugumo projektus. Administruoti tokius projektus būtų pavestas savivaldybėms, nustatant atsakomybės už atliktą darbą mechanizmą.

Pastaruoju metu viešosios saugos projektų administravimas geriausiai matyti Vilniaus miesto savivaldybėje. Vienas svarbiausių Vilniaus miesto savivaldybės vykdomų projektų – „Saugus miestas“, kurį įgyvendinant ne tik

76

kovojama su netvarka (miesto šiukšlinimas, netvarkingas automobilių statymas, elgetavimo reprezentacinėse miesto vietose uždraudimas ir pan.), bet ir rūpinamasi kiekvieno gyventojo saugumu, siekiant užtikrinti gyvenimo kokybę. Įvertinus didžiausių pasaulio valstybių sostinių patirtį, Vilniaus miesto savivaldybė, bendradarbiaudama su Vyriausiuoju policijos komisariatu ir kartu siekdama mažinti nusikalstamumą viešose vietose, pradėjo įrengti vaizdo stebėjimo kameras (CCTV). Vadinasi, atsakomybė už visuomenės saugumo užtikrinimą vaizdo stebėjimo kameromis ir pačią saugios aplinkos būklę (t. y. savivaldybės veiklos rezultatus) tenka savivaldybei. Tokiu atveju kompleksinė visuomenės saugumo užtikrinimo ir tvarkos palaikymo funkcija turėtų būti įtei-sinta kaip savarankiška savivaldybių funkcija, nes kiekvienos savivaldybės visuomenės saugumo problemos yra unikalios.

Pateiktoji valdymo strategija geriausiai atsispindi savivaldybių viešųjų paslaugų administravimo praktikoje. Išanalizavus Lietuvos miestų bei rajonų savivaldybių veiklos galimybes užtikrinant visuomenės saugumą matyti, kad tik įvairūs su visuomenės saugumu susiję projektai, tarp jų ir vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) įrengimas viešose vietose, daugiausiai vykdomi Vilniaus mieste. Manytina, kad tam įtakos turi finansinės savivaldybių galimybės. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė 10 metų laikotarpiu planuoja kiekvienais metais laipsniškai plėsti vaizdo stebėjimo kameromis (CCTV) stebimos teritorijos plotą, kuris apimtų ir miegamuosius gyvenamuosius rajonus. Viso projekto suma siekia 7 milijonus litų, kiekvienais metais skiriant mažiausiai pusę milijonų litų. Kaip matyti, tokiu biudžetu gali disponuoti galbūt tik keletas Lietuvos savivaldybių, todėl šią gana brangią visuomenės saugumo užtikrinimo paslaugą turėtų finansuoti valstybė, padedama įvairių organizacijų. Pavyzdžiui, kai kurios privačios įmonės ir organizacijos, esančios Vilniaus miesto Senamiesčio rajone, sutinka teikti finansinę pagalbą diegiant vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) sistemas viešose vietose, nes taip garantuojamas ir šių organizacijų bei jų klientų saugumas.

Apibendrinant galima teigti, kad situacinės teisės pažeidimų prevencijos funkcijos vykdymas, taip pat ir vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimas užtikrinant visuomenės saugumą, turėtų būti decentralizuotas ir paskirstytas tarp valstybinių ir savivaldybių administravimo subjektų, tačiau savivaldybių institucijų vaidmuo ir atsakomybė už šios funkcijos įgyvendinimą turėtų būti prioritetiniai. Nereikėtų ignoruoti nevyriausybinių – privačių ir mokslo institucijų dalyvavimo šiame administravimo procese, nes jų indėlis galėtų būti efektyvus dėl tikslingesnių valdymo išteklių ir siauresnės kompetencijos. Lemiamas vaidmuo šiame procese tektų Nusikalstamumo prevencijos centrui Lietuvoje, kuris būtų visų nevyriausybinių ir privačių institucijų veiklą koordinuojantis subjektas, formuojantis moksliškai pagrįstą nusikalstamumo prevencijos, jo priežasčių bei sąlygų šalinimo politiką šalyje, inicijuojantis ir organizuojantis įvairias teisės pažeidimų prevencijos programas bei projektus.

Išvados

1. Nusikalstamumo paplitimo visuomenėje ir valstybėje rodiklis yra vienas iš saugios aplinkos vertinimo kriterijų. Nusikaltimų ir teisės pažeidimų skaičiaus dinamika lemia tiek saugumo jausmo silpnėjimą vietos bendruomenėje ir valstybėje apskritai, tiek tvarką palaikančių ir saugumą užtikrinančių institucijų veiklos rezultatus.

2. Keistina visuomenės saugumą užtikrinančių subjektų veiklos strategija, kuri skiriama nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijai, t. y. socialinei kontrolei užtikrinti.

77

3. Vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) sistemų panaudojimo užtikrinant visuomenės saugumą teisinių standartų nustatymas leidžia įvertinti teikiamos saugos paslaugos kokybę bei apsisaugoti nuo neigiamų tendencijų. Ypatingas dėmesys skiriamas žmogaus teisių pažeidimo problemai naudojant vaizdo stebėjimo kameras viešose vietose.

4. Pažymima pozityvi vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) sistemų naudojimo įtaka užtikrinant visuomenės saugumą, nes jos gali būti naudingos atskleidžiant ir aiškinant teisės pažeidimus, kaip įrodymas teisme, kaip prevencijos priemonė. Vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) naudojimo efektyvumą ir naudingumą (ekonominiu požiūriu) galima vertinti tik praėjus tam tikram laikotarpiui bei atlikus saugios aplinkos būklės tyrimus.

5. Visuomenės saugumo užtikrinimo problemų sprendimas vietos bendruomenėje turėtų būti priskirtas savarankiškajai savivaldybių institucijų kompetencijai, o nacionaliniu (bendruoju valstybės) lygmeniu – centriniams viešojo administravimo subjektams. Visuomenės saugumo užtikrinimo funkcijos decentralizacija skatintų bendradarbiavimą ir atsakomybę už viešųjų paslaugų administravimą.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291 // Valstybės žinios. 2001. Nr. 24–794.

2. Pumputis A. Poreikių ir žmogaus teisių sistemos klausimu // Jurisprudencija: Mokslo darbai. – Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 2000. T. 15 (7).

3. Šakočius A. Kova su netvarka įgyvendinant bendruomenės teisėtvarką. – Vilnius: LTA Leidybos centras, 2000.

4. Stansfield R. T. Re-visioning Community Policing // Policing in Central and Eastern Europe: Comparing Firsthand Knowledge with Experience from the West. Slovenia: College of Police and Security Studies, 1996.

5. Kalesnykas R. Kai kurios policijos funkcijų privatizavimo problemos Lietuvoje // Jurisprudencija: Mokslo darbai. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas. 2001. T. 19 (11).

6. Clarke R. V. Situational Crime Prevention. – Albany, NY: Harrow and Heston Publishers, 1997.7. Prenzler T. and Sarre R. Regulating Private Security in Australia: Trends and Issues in Crime

and Criminal Justice. – Canberra, Australian Capital Territory: Australian Institute of Criminology, 1998.

8. Rose J. Bendruomenės sutartys plėtojant nusikalstamumo prevenciją: Prancūzijos patirtis. – Vil -nius: LTU Leidybos centras, 2001.

9. VRM ataskaita Duomenys apie nusikalstamumą per 1990, 1995 ir 2000 metų 12 mėnesių Lietu-vos Respublikoje. Forma 1 – Ž. www.vrm.lt

10. Nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje koncepcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 313.

11. Alderson J. C. Policing Freedom: Dilemmas of Policing in Western Democracies. Plymouth: MacDonald and Evans, 1979.

12. Fielding N. Enforcement, Service and Community Models of Policing // Saulsbury W., Mott J., Newburn T. (eds.). Themes in Contemporary of Policing. – London: Routledge, 1996.

13. Eck J. E. Alternative futures of policing // Weisburd D., Uchida C. and Green L. (eds.). Police Innovation and Control of the Police: Problems of Law, Order and Community. New York: Springer – Verlag, 1993. P. 5979.

14. Justickis V. Prevencinė policijos veikla, remiantis bendruomenės teisėtvarkos modeliu. Vilnius: LTA Leidybos centras, 2000;

15. Rose J. Bendruomenės sutartys plėtojant nusikalstamumo prevenciją: Prancūzijos patirtis. Vil-nius: LTU Leidybos centras, 2001.

78

16. Urmonas A. Nusikalstamumo ir nusikaltimų prevencija // Nusikalstamumo prevencija ir baudžia-moji politika pereinant į rinkos ekonomiką: VII Baltijos šalių kriminologų simpoziumo medžiaga. – Vilnius: Teisės institutas, 1995.

17. Clarke R. V. Situational Crime Prevention. – Albany, NY: Harrow and Heston Publishers, 1997.18. Howard G. J. Varieties of Comparative Criminology. Leiden: Brill, 2001. 19. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m.

spalio 17 d. Nr. VIII – 2048 // Valstybės žinios, 2000. Nr. 90–2777.20. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m.

liepos 7 d. Nr. I–533.21. George B., Button M. Private Security. – Leicester: Perpetuity Press, 2000. Vol.1.22. Button M. and George B. Government Regulation in the United Kingdom Private Security

Industry: The Myth of Non-Regulation // Security Journal. 2001. Vol. 14. No. 1.23. Adomaitis J. Saugumo problemos Vilniaus senamiestyje. Galimas saugos tarnybų indėlis // Se-

minaro „Asmens ir turto saugumas Vilniaus senamiestyje“ pranešimai. Vilnius, 1999.24. Šakočius A. Netvarkos įtaka visuomenės saugumui: organizaciniai ir teisiniai aspektai // Semi-

naro „Asmens ir turto saugumas Vilniaus senamiestyje“ pranešimai. Vilnius, 1999.25. Loveday B. Government Strategies for Community Crime Prevention Programmes in England

and Wales // International Journal of the Sociology of Law. 1994. Vol. 22. No. 2.

The Use of CCTV for Ensuring Public Safety: Legal and Organizational Aspects

Dr. Raimundas KalesnykasLaw University of Lithuania

Lecturer Vidmantas MečkauskasLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article analyses the prospects of using CCTV in public places which, authors regard, could have a certain influence on the improvement of public security in the territory of coverage. Installation and usage of security measures which curbs criminal activity or acts as a deterrent, manifests in situational prevention against offences.

CCTV in public security is a new preventive measure, therefore it is worth identifying and determining legal and organisational standards for the usage of cameras. Otherwise legal norms might be violated, human rights and freedoms constrained. The effectiveness and economic efficiency of CCTV usage are also touched upon.

The article analyses the situation on ensuring secure environment in Vilnius municipality. It was Vilnius municipality and Chief Police Commissariat which prepared the Project on the installation of CCTV in public places. On the basis of the Project the authors submit an analysis on pros and cons of CCTV as well as their efficiency in minimising the number of offences and improving the security in the areas of coverage.

79

80

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 71–

PAREIGŪNŲ VERTYBINIŲ ORIENTACIJŲ IR MOTYVACIJOS RYŠYS BEI JŲ POVEIKIS STUDIJOMS

Dr. Kęstutis Vitkauskas, Dr. Saulius Greičius

Lietuvos teisės universitetas, Kauno policijos fakultetasPutvinskio g. 70Telefonas (8-37) 30 36 43Elektroninis paštas kpolf@ltukf.lt

Recenzavo Kauno technikos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros docentė dr. Rasa Šnapštienė ir Kauno technikos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros docentė dr. Jūratė Guščinskienė

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjamas policijos pareigūnų vertybinių orientacijų motyvuojantis vaidmuo jų veiklai ir studijoms. Palyginus pareigūnų veiklos vertybinius prioritetus su Lietuvos gyventojų įvairių socialinių grupių vertybinėmis nuostatomis daroma išvada, kad policininkų vertybių reikšmingumo tendencijos yra identiškos visuomenėje vykstantiems vertybių kaitos procesams. Todėl tikslinga, atsižvelgiant į pareigūnų vertybinių orientacijų ypatumus, atitinkamai organizuoti policijos pareigūnų rengimą ir sudaryti sąlygas įgyti išsilavinimą bei kelti kvalifika-ciją.

Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad šiuo metu vidaus reikalų sistemos vadovų vykdomoje policijos pareigūnų rengimo, motyvavimo politikoje nepakankamai atsispindi policijos pareigūnų veiklos vertybių reikšmingumo tendencijos.

Darbe panaudoti straipsnio autorių bei kitų tyrinėtojų atlikti sociologiniai vertybinių orientacijų bei motyvacijos tyrimai.

Įvadas

Pagal valdžios suskirstymo principą policijos organizacija priskirtina prie vykdomosios valdžios institucijų, tačiau pagal atliekamų funkcijų visapusiškumą – nuo teisėtvarkos ir valstybinės valdžios įgyvendinimo iki humanitarinių ir socialinių paslaugų teikimo – dabartinė policija turėtų tapti ir savarankiška valstybės administravimo institucija, galinčia pagal savo teises priimti savarankiškus sprendimus. „Paslauginė policijos veiklos pakraipa skatina or-ganizaciją būti savarankiška, atvira, lanksčia, turėti funkcijų monitoringo sistemą bei kitus šiuolaikinės organizacijos požymius. Personalas turi būti profesionalus, skatinamas imtis iniciatyvos, jausti atsakomybę ir siekti aukštesnio kokybės lygmens“ [1, p. 171]. Norint realizuoti šiuos tikslus, būtina suvokti visuomenės ir atskirų socialinių grupių veiklos vertybinių prioritetų ypatumus ir, atsižvelgiant į juos, atitinkamai organizuoti pareigūnų rengimą, sudarant palankias sąlygas išsilavinimui įgyti, kvalifikacijai kelti bei profesinei karjerai daryti.

81

Vertybinė orientacija ne tik atspindi individų asmeninę nuostatą, bet ir atitinkamai integruoja esamų socialinių vertybių sistemą. Kiekvienas žmogus šią socialinių vertybių sistemą priima skirtingai, suteikia jai individualią hierarchiją, kuri sudaro jo asmeninių nuostatų, gyvenimo tikslų, idealų, potraukių, motyvų ir kitų paskatų kompleksą. Pareigūno vertybių išaiškinimas leidžia geriau suprasti jo vidinį pasaulį, padėti jam prisitaikyti prie profesinėje veikloje keliamų reikalavimų.

Deja, šiuo metu vyraujantis požiūris susiaurino policijos funkcijų sampratą iki jėgos naudojimo valstybės vardu ir nusikaltimų ištyrimo. Pareigūnams taikomų socialinių garantijų nykimas bei Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) akcentuojamas noras sugrąžinti policijos pareigūnų rengimą į žinybinio pavaldumo sistemą rodo, kad VRM vadovai neįžvelgia visų pareigūnus jaudinančių problemų ir vertybinių konfliktų kilimo pavojaus, nesuvokia investicijų į žmogiškuosius išteklius naudos, nesugeba problemų sprendimo būdus sieti su visuomenėje vykstančiais pokyčiais. Kita vertus, šios aplinkybės rodo visuomenės (kartu ir vidaus reikalų sistemos vadovų) nuostatą policijos pareigūnus matyti kaip kažkokią ypatingą, pasižyminčią išskirtinėmis savybėmis, socialinę grupę, kuriai privalu bet kokia kaina, nepaisant į darbo įvertinimo ir asmeninių interesų, vykdyti paskirtas užduotis. Toks požiūrio ribotumas dažniausiai pasireiškia modeliuojant policijos pareigūno tipinį portretą. Jame norima matyti tokias asmenines ir vertybines savybes (patriotizmą, idėjiškumą pasiaukojimą ir t. t.), kurios kitose socialinėse grupėse smarkiai yra pakitusios. Visais atvejais, kai lieka nepastebėti individų vertybinių orientacijų bei poreikių pokyčiai, sėkmingam visuomenės ar sistemos funkcionavimui iškyla pavojus. Kadangi poreikių neįmanoma akivaizdžiai pastebėti ir pamatuoti, apie jų egzistavimą galima spręsti tik iš žmonių elgesio: vertybinių prioritetų nepaisymas skatina nepasitenkinimą darbu, stiprina nepaklusnumo motyvus, norą palikti sistemą ir t. t.

Darbo tikslas – panagrinėti pareigūnų vertybinių orientacijų pokyčius per pastarąjį dešimtmetį, lyginant juos su kitų socialinių grupių vertybinių prioritetų kaita; atskleisti vertybių motyvuojantį vaidmenį veiklai ir ypač veiklos pasirengimui – studijoms.

Tyrimo objektas: Policijos departamento prie VRM policijos pareigūnai bei Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto studentai.

Tyrimo metodai: Nagrinėdami šią problemą, remsimės 1995 m. tarptautinių tyrimų „Lietuvos šeima ir gimstamumas“ ir „Jaunimas ir istorija“ [2; 3], prof. R. Tidikio ir A. Matkevičiaus 1991–1993 metais atliktų sociologinių tyrimų [4] bei straipsnio autorių 1999–2001 metais atliktų sociologinių apklausų rezultatais [5] tiek, kiek ši problema atsispindi minėtuose tyrimuose. Suprantama, norint visapusiškai aprėpti ir išsamiai išnagrinėti šią gana plačią problemą, reikėtų organizuoti specialų tam tikslui skirtą tyrimą. Mes apsiribosime kuklesniu vaidmeniu ir panagrinėsime tik kai kuriuos aspektus.

1. Vertybinės orientacijos ir jų kaitos prielaidos

Vertybės plačiąja prasme apibrėžiamos kaip realios tikrovės reiškinių ar daiktų reikšmingumas pagal tai, ar jie atitinka visuomenės, socialinių grupių, asmenybės poreikius siauriau – kaip moraliniai ir estetiniai imperatyvai (reikalavimai), sukurti žmogiškosios kultūros ir besireiškiantys kaip visuomeninės sąmonės produktas [6].

Vertybės ir vertybinės savybės nėra kažkokios ypatingos objektyviai egzistuojančios objektų savybės – jos priklauso nuo individų poreikių ir formuojasi kaupiant asmeninę patirtį, suprantant savo poreikius ir lyginant juos su aplinkos objektais. Individo vertybinių savybių formavimuisi didelę įtaką turi socialiniai

82

veiksniai.Tai pirmiausiai socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė. Deja, Lietuvoje priimant pareigūną į tarnybą dažniausiai formaliai domimasi tik jo kriminaline gyvenimo puse, atidžiau neanalizuojant jo ryšiu su šeimos nariais ir bendraamžiais, kultūros vertybių, perimtų mėgdžiojant ir sąmoningai kopijuojant grupės narių elgseną, ir kt. Vertybės, kaip ir kitos nuostatos, formuojasi ne tik pačios asmenybės iniciatyva. Suaugusieji perduoda vertybinius teiginius naujajai kartai ją mokydami, auklėdami ir darydami kitokį poveikį. Taip individai perima tos kultūros visuomenės, kurioje jie auga ir formuojasi, vertybių sistemą. Kiekviena asmenybė susiformuoja savitą sudėtingą vertybių sistemą. Ji gali būti fragmentiška, susidedanti iš įvairiausių atsitiktinių teiginių ir vaizdinių, gali būti junginys kokių nors asmenybės svarbiausių vertybių, nuo kurių priklausys antraeilės reikšmės vertybių turinys ir pokyčiai. Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Vertybės tampa vertybinėmis orientacijomis, kai atsiranda tų vertybių siekimas. Pavyzdžiui, tenka išgirsti nuomonę, kad policijos pareigūno bendravimo kultūros ir tarnybinės etikos stoka – prasto etikos kurso dėstymo pasekmė. Tačiau beveik kiekvienas policijos pareigūnas, paklaustas, kaip jis turi elgtis bendraudamas tipiškose situacijose su piliečiu ar patruliuodamas gatvėje, nedvejodamas išvardys tose situacijose reikalingas vertybines savybes (tai jis išmoko studijuodamas etiką) ir t. t. Kita vertus, pareigūnų elgesys gatvėje akivaizdžiai parodo, kiek šios vertybės yra tapusios policininkų vertybinėmis orientacijomis, t. y. kiek jie vadovaujasi jomis ar siekia jų. Tokį pareigūnų elgesį lemia ir socialinė aplinka, ir ekonominės sąlygos, ir motyvacija dirbti, ir organizacijos elgsenos ypatumai.

Bendrąsias žmonių vertybes ilgus šimtmečius daugiausia lėmė civilizacijų bei religijų ypatumai. Dėl lėtos gamybos priemonių raidos, pakankamų ryšių tarp atskirų kultūrų nebuvimo, valstybių vykdomos uždaros nacionalinės politikos gyventojų vertybinės orientacijos kito labai pamažu. Tik XX amžiaus antroje pusėje Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos valstybėse prasidėję ekonominiai, socialiniai ir politiniai pokyčiai sudarė prielaidas sparčiai perkainoti visuomenėje vyravusias vertybes.

Globalus ir labai spartus technologijų vystymasis bei informacinės visuomenės formavimasis, bendros ekonominės erdvės plitimas, didėjanti vadybos ir administravimo mokslų reikšmė suvienodino nacionalinius ekonomikos, socialinio, gaila, bet ir kultūros raidos ypatumus: viskas tapo prieinama, įsisavinama ir naudojama. Reikėjo tik išmokti tą daryti – todėl visai kitą reikšmę ima įgauti mokslo poreikis, kalbų mokėjimas. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje šių tendencijų plitimas akivaizdžiai parodė, jog bandymas stabdyti jas nesuvokiant objektyvaus jų prigimties pobūdžio yra pasmerktas žlugti. Taip atsitiko mėginant kurti tautinę mokyklą bei tautinę policiją. Kita vertus, profesinių mokyklų siekimas tapti kolegijomis, institutų – universitetais, privačių aukštojo mokslo įstaigų atsiradimas patvirtino mokslo poreikio renesansą.

Europos Sąjungos teisiniai pagrindai, įtvirtinę bendrą rinką bei ekonominę ir pinigų sąjungą, bendrą pilietybę, kapitalo, darbo jėgos kaitą ir t. t., iš esmės pakeitė ir piliečio požiūrį į profesiją, darbo ar nuolatinio gyvenimo vietą. Atsiradus platesnėms galimybėms pelningiau siūlyti savo darbo jėgą, žmogus tampa vis mažiau motyvuotas dirbti ten, kur neatsižvelgiama į jo poreikių patenkinimą (tiksliai turbūt ir nežinome, kiek lietuvių dirba užsienyje arba gal tai yra viena iš kadrų kaitos priežasčių?).

Informacinės visuomenės kūrimasis lėmė žmogiškojo kapitalo svarbos didėjimą. JAV ekonomisto D. Greisono žodžiais, „būtent žmogiškasis kapitalas, o ne fabrikai, įrengimai ir gamybinės atsargos yra konkurencingumo, ekonominio augimo ir efektyvumo kertinis akmuo“ [7, p. 196]. Žmogiškąjį kapitalą sudaro daugiausiai švietimo ir sveikatos apsaugos išlaidos. Gerinant tiek švietimo, tiek

83

sveikatos apsaugos sąlygas, daromas teigiamas poveikis ne vien ekonomikos rodikliams. Dar svarbesnė yra jų socialinė funkcija: mažėja socialinis visuomenės narių susiskaldymas, žmogaus gyvenimas tampa įvairus ir visavertis. Pasaulinis patyrimas ryškiai rodo, kad šalys, kurios neinvestuoja į žmones, neišvengiamai atsilieka nuo kitų šalių, praranda savo piliečius. Žmogiškojo kapitalo pagrindas yra išsimokslinimas. Kiekviena investicija į aukštąjį mokslą, nesvarbu, kokia forma ji įgyta, ateityje duos rezultatų. Nors aukštosiose mokyklose vietų skaičius yra ribotas, aukštojo mokslo paklausa yra didelė ir nuolat didėja, o stojančiųjų į aukštesniąsias mokyklas sakaičius sumažėjo (1, 2 priedai). Ši žmonių vidinė iniciatyva siekti aukštojo mokslo yra sietina su nuolat besikeičiančiomis darbo rinkos tendencijomis, kur nuolat didėja aukštos kvalifikacijos specialistų paklausa ir mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis. Aukštojo mokslo įgijimo poreikį Lietuvoje patvirtina ir tai, kad apie pusė abiturientų pasirenka tolesnį mokymąsi aukštojoje mokykloje. Toks abiturientų suinteresuotumas negali būti aiškinamas vien aukštu jų sąmoningumu, bet greičiau prasidėjusia sparčia visuomenės kokybine raida ir nenoru nuo jos atsilikti.

Atlygis už darbą tampa vis labiau priklausomas nuo išsilavinimo: kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo platesnės galimybės rinktis, tuo geresnės pareigos ir aukštesnis atlyginimas. Netiesiogiai išsilavinimo cenzas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, kuriame teisė eiti pareigas ir gauti atitinkamą kategoriją (kartu ir didesnį atlyginimą) bei daryti profesinę karjerą tiesiogiai priklauso nuo turimo išsilavinimo [8]. Siauro profilio, grynai specialusis profesinis išsilavinimas gali garantuoti darbą, tačiau visuomet kils adaptacijos problemų, jei žmogus sugalvos pakeisti darbo pobūdį, todėl darbuotojas, bijodamas rizikos, dažnai yra priverstas taikytis su jam nepalankiomis darbo sąlygomis.

Šių ekonominių, socialinių bei kultūrinių pokyčių pradžioje atsiradę modernusis ir postmodernusis laikotarpiai neatpažįstamai pakeitė visuomenės narių vertybių prioritetus ir paskatino mokslininkus ieškoti naujų vertybių analizės perspektyvų.

Daugelis Lietuvos bei užsienio sociologų ir filosofų [9;10;], tyrinėjančių vertybes permainų metais, pirmiausia bando atsakyti į klausimą, kokius žmogiškojo žinojimo standartai pripažįstami naujaisiais laikotarpiais? Kaip teigia I. Juozeliūnienė, „Ankstyvoji modernybė suabejoja tradicinėje visuomenėje vyravusiu pasitikėjimu tradicija, religijos ir giminės ar bendruomenės skelbiamų vertybių autoritetu. Nekvestionuojamus autoritetus pakeičia priežastinis aiškinimas. Modernųjį sociologinį žinojimą pradeda legitimuoti standartinė mokslo koncepcija. Ji įteisina racionalumo diskursą kaip privilegijuotą ir atskiria jį nuo to, kas nėra racionalu. Vartojamas racionalumo modelis egzistuoja kaip atmetimo mechanizmas, – jis pašalina iš diskurso tai, kas yra skirtinga proto atžvilgiu.Tuomet vertybės, kurios yra priskiriamos pojūčių kategorijai, yra pateikiamos kaip prieštaraujančios mokslinei priežastinei argumentacijai“ [9, p. 10]. Šio laikotarpio vertybių sistemoje ima dominuoti emotyvizmo nuostata, pagal kurią racionaliąją motyvų argumentaciją pakeičia individualioji vertybinė argu-mentacija: moraliniai sprendimai suvokiami kaip emocinės atsakomosios reakcijos į pasaulį. Jie negali būti vertinami kaip teisingi ar neteisingi, nes nėra pavaldūs pažinimui. Reikšminga tai, kad kai kurie autoriai (Dietrich von Hildebrando ir kt.) pabrėžia vertybių motyvacijos svarbą. Jų nuomone, vertybės tiesiogiai motyvuoja individų veiklą. Gana skirtingai mokslininkų darbuose vertintos dorovinės vertybės. Pavyzdžiui, F. Jamesonas, buvo linkęs matyti dorovės nykimo apraiškas [10]. Thomas Luckmannas oponavo tiems autoriams, kurie šiuolaikinėje postmodernioje visuomenėje įžvelgė dorovingumo destrukciją. Jo nuomone, „decentralizacijos tendencijos dar nereiškia, kad dorovė nyksta, tiesiog keičiasi jos lokalizacija. Dorovės atskaitos taškų reikia ieškoti ne

84

tradiciniuose dorovės nešėjuose, o individualioje sąmonėje, konkrečiau, individų motyvų etikoje bei subjektyvioje asmeninėje dispozicijoje“ [9, p. 15]. Dorovingumas postmodernioje visuomenėje reiškiasi ne tik bendrųjų vertybių, bet ir įvairių individualiųjų tikėjimų arba dvasingumo formomis.

Taigi požiūriuose į vertybes galima būtų išskirti šiuos svarbesnius momentus. Pirma, atsisakoma vertybės sampratos kaip metafizinės duotybės savaime surikiuojančios visas dorovines kokybes. Antra, vertybė nesutapatinama su instinktu, veiksmu ar žmogiškąja galia.Vertybė suprantama kaip dispozicija vienai ar kitai žmogiškajai galiai reikštis. Trečia, vertybės yra suvokiamos intuityviai, jos priimamos arba atmetamos spontaniškai ir rodo individo aktyvumą bei raiškos savitumą. Ketvirta, vertybės motyvuoja individo veiklą.

Šios vertybių kaitos tendencijos, prasidėjusios Vakarų Europoje bei JAV, pasiekė Lietuvą tuo metu, kai visuomenė išgyveno esminius socialinius ekonominius pokyčius. Kelis dešimtmečius dominavusi ideologizuota bei į kolektyvizmą orientuota oficialioji vertybių sistema nebegalėjo tinkamai motyvuoti individo veiklos naujomis sąlygomis, todėl vertybinių prioritetų kaita dažnai buvo susijusi su itin aštriu vertybiniu konfliktu (tai patvirtina gimstamumo mažėjimas, nedarbo ir suicido augimas).

85

2. Lietuvos gyventojų vertybinių prioritetų ypatumai

Prieš porą metų dalyvaujant Kauno miesto policijos veiklos rezultatų aptarime teko girdėti vieno iš vadovų išsakytą rūpestį esą šių dienų jauno policininko patriotiniai, idėjiniai ar kolektyviškumo jausmai nėra tokie tvirti, kaip vyresniosios kartos žmonių. Jaunimas labiau susirūpinęs asmenine karjera, mažiau linkęs paklusti vadovybei, daugiau galvoja apie asmeninius interesus nei apie kolektyvo (pavyzdžiui, sunkiau jį prisiprašyti padirbėti viršvalandžius). Ši išsakyta nuomonė išryškina gana rimtą problemą: kiek mūsų, turint mintyje ne tik vidaus reikalų sistemą (toliau – VRS), bet ir visą visuomenę, lūkesčiai matyti vienokį ar kitokį policijos pareigūną sutampa su paties pareigūno požiūriu į šią sistemą ir visuomenę apskritai. Kitaip tariant, ar nėra prielaidų atsirasti interesų konfliktui pareigūnų vertybinėms orientacijoms nesutampant su VRS vadovų lūkesčiais? Jeigu taip, tai kaip VRS siekianti sėkmingai veikti kaip sistema ir iš dalies prisitaikydama prie vertybių pokyčių turi kokybiškai atlikti valdymo funkcijas, kad galimas konfliktas neišsiplėstų? Atsakyti į pateiktus klausimus bus lengviau trumpai apžvelgus vertybinius prioritetus šiuolaikinėje ekonominėje, so-cialinėje, politinėje bei kultūrinėje situacijoje, kurią įprasta vadinti permainų metais.

Policijos pareigūnų vertybinių orientacijų ypatumai taps labiau suprantami, jeigu juos palyginsime su kitų socialinių grupių vertybinėmis nuostatomis. Todėl, mūsų nuomone, tikslinga susipažinti su tarptautinio tyrimo „Lietuvos šeima ir gimstamumas“ rezultatais [2]. Jo metu buvo apklausta 5000 respondentų (3000 moterų ir 2000 vyrų) nuo 18 iki 49 metų. Pirmiausia apžvelgsime vertybes, kurios atskleidžia respondentų požiūrį į asmeninio pobūdžio vertybes: šeimą, vaikus, profesinę karjerą, pinigus. Tiek vyrų, tiek moterų prioritetinės vertybės yra tos pačios: nebūti vienišam ir apleistam senatvėje (labai svarbu – 93 proc.); turėti pakankamai pinigų (95,8 proc.); skirti pakankamai dėmesio vaikams (93,3 proc.); galimybė duoti vaikams tinkamą išsimokslinimą (95,7 proc.). Vertybes laiko prioritetinėmis įvairaus amžiaus, išsimokslinimo, skirtingų tautybių, skirtingai savo gyvenimo lygį vertinantys respondentai. Jos svarbios arba labai svarbios daugiau nei 90 proc. respondentų.Tai, matyt, lemia dabartinės gyvenimo sąlygos, asmeninė patirtis ir noras, kad bent vaikai gyventų geriau. Abiejų lyčių respondentams profesinė karjera – viena mažiausiai svarbių vertybių.Tai galbūt paaiškinama tuo, kad dabartine turima profesine veikla visiškai patenkintų žmonių yra tik 33,5 proc. Daugiau kaip 60 proc. respondentų darbas negarantuoja pragyvenimo, penktadalis vyrų ir beveik ketvirtadalis moterų dirba nelabai mėgiamą darbą, nes neturi kitos išeities. Taigi darbu nėra visiškai patenkinti 62 proc. vyrų ir beveik 70 proc. moterų, o jį pakeisti, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, yra labai sunku. Įdomu tai, kad labai skiriasi jaunimo ver-tybiniai pasirinkimai nuo kitų grupių. Tai vienintelė grupė respondentų, kuriai turėti pakankamai laisvo laiko sau ir savo interesams – prioritetinė vertybė, svarbi arba labai svarbi daugiau nei 95 proc. šios grupės atstovų. Šiai grupei taip pat gana svarbu yra profesinė karjera, saviraiška gyvenime bei pripažinimas visuomenėje.

Analizuojant „Lietuvos šeimos ir gimstamumo“ duomenis, pastebėta, kad dauguma respondentų (87,4 proc.) manė, jog dabartinėmis gana sudėtingo laikotarpio sąlygomis svarbiausia surasti gyvenimo tikslą ir prasmę. Šiai nuostatai pritarė 86,5 proc. vyrų ir 88,1 proc. moterų. Galima teigti, kad ši nuostata atskleidžia tam tikrą vertybių perkainavimo krizės apraišką: didžioji dalis žmonių (ypač vyresnių) sunkiai prisitaiko prie kintančios aplinkos.

Ūkio restruktūrizacija, privatizacija ir kiti su permainomis susiję procesai sukelia nedarbą, diferencijuoja žmonių pajamas. Atsiranda vargstančių ir sunkiai gyvenančių šeimų. Su tuo, kad reikia padėti vargstantiems ir žmonėms su negalia

86

sutiko 87,9 proc. visų respondentų. Tačiau galimybė tiesiogiai padėti žmonėms, kaip darbinės veiklos motyvas, nebuvo svarbiausia nė vienai respondentų grupei. Šį motyvą kaip svarbų dažniau nurodo moterys negu vyrai. Kelia nerimą tai, kad verslininkų (realiai galinčių padėti skurstantiesiems) bei jaunimo grupės mažiausiai linkusios motyvuoti darbinę veiklą kaip galimybę tiesiogiai padėti kitiems. Visų grupių respondentų pagrindinis darbo motyvas – gerai uždirbti (92,2 proc. vyrų ir 89,8 proc. moterų). Jaunimui šis motyvas dar svarbesnis – 95,7 proc. Karjera ir kvalifikacijos kėlimas svarbu 60,1 proc. vyrų ir 53,7 proc. moterų.

Viena būdingų rinkos nuostatų yra tai, jog „kiekvienas žmogus turi spręsti savo problemas nesitikėdamas pagalbos iš kitur“. Su tuo sutiko 81,2 proc. vyrų ir 75,7 proc. moterų. Didesnė dalis visų grupių respondentų manė, jog „natūralu, kad vieni žmonės gyvena geriau, kiti blogiau, nes nevienodi sugebėjimai, galimybės ir darbas“. Tyrimo duomenimis, daugiau kaip trečdalis respondentų (išskyrus verslininkų grupę) gyveno gana sunkiai – nuo atlyginimo iki atlyginimo, vos ne pusei apklaustųjų pajamų užteko tik kasdieninėmis išlaidoms. Finansinė padėtis, gaunamos pajamos, sukauptas turtas yra pagrindas, sprendžiant įvairias asmenines ar šeimos problemas. Tačiau, nepaisant šeimos pajamų dydžio, daugumos šeimų svarbiausias rūpestis buvo išauginti vaikus, juos aprūpinti, sudaryti geras sąlygas jiems išsimokslinti ir įsitvirtinti gyvenime (69 proc.). Šiam tikslui pasiekti žmonės nevengtų ieškoti papildomų pajamų, dalis jų netgi rizikuotų savo darbo vieta (ypač jeigu ji nėra gerai apmokama).

Didžiausi skirtumai vertinant materialinę padėtį bei ateities perspektyvas išryškėja tarp 18–29 m., 30–44 m. ir 45–49 m. respondentų. Vyresni žmonės gyvena blogiau, jie didesni pesimistai, dėl blogos materialinės padėties labiau linkę kaltinti valdžią, mažiau pasikliauja savo jėgomis. Jaunimas (18–29 m.) tolerantiškiau žiūri į turtinę nelygybę, didesni optimistai, labiau linkę pasikliauti savo jėgomis. Tačiau jie vardan asmeninių siekių realizavimo labiau linkę ir rizikuoti karjera, ir nusižengti priimtom elgesio normom.

Nagrinėjamos temos kontekste (didžioji dalis jaunimo, pasirinkę policijos pareigūnų profesiją, studijuoti ateina tik baigę vidurines mokyklas) mums svarbu žinoti ir moksleivių vertybių kaitos tendencijas, kurios lemia profesijos pasirinkimo motyvą.

Bendros Lietuvos jaunimo (mokyklinio amžiaus) vertybių reikšmingumo tendencijas atspindi ir 1995 metais 24 Europos šalyse atlikto tyrimo „Jaunimas ir istorija“ rezultatai [3]. Lietuvių moksleivių vertybių reikšmingumo tendencija panaši į visų šalių jaunimo ir yra nulemta amžiaus: pirmoje vietoje (78,8 proc.) asmeninio gyvenimo vertybės (šeima, draugai, asmeniniai interesai). Antroje vietoje Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, – universaliojo diskurso vertybės: laisvė, taika, solidarumas, trečioje – sociocentrinių vertybių grupė: šalis, tauta, religija. Daugelio tyrinėtojų nuomone, šios vertybės moksleivių dažniausiai hiperboli-zuojamos (jų politinė socializacija dar tik įpusėjusi) ir labiausiai linkusios metams bėgant keistis.Vartojimo arba praktinių materialinių vertybių svarba Lietuvos jaunimui irgi gana didelė – matyt, kaip neseniai atgautų ir neretai trūkstamų. Šių vertybių vertinimo lygmuo Lietuvoje yra aukščiausias palyginti su kitomis šalimis.

Asmenines vertybes galima laikyti individualizacijos krypties rodikliu, o socio/etnocentrines – kolektyvizmo arba prisirišimo krypties. Jų santykis šalies viduje nulemtas amžiaus, socialinės ar šeimyninės padėties, tačiau jų palyginimas gali atskleisti vyraujančias tos šalies kultūros kryptis.

Dabar belieka palyginti esamas visuomenėje vertybines orientacijas su atskiros socialinės grupės – policijos pareigūnų – vertybiniais prioritetais. Tai atlikus bus galima geriau suprasti pareigūnų, kaip socialinės grupės, vertybes bei jų motyvuojantį vaidmenį profesinei veiklai ir studijoms.

3. Vertybių poveikis pareigūnų studijoms

87

Policijos pareigūnų vertybinėms orientacijoms ir jų poveikiui studijoms atskleisti remsimės pareigūnų profesijos pasirinkimo motyvų, šį pasirinkimą paskatinusių potraukių ir asmeninių vertybinių savybių tyrimais bei stojančiųjų į Lietuvos teisės universiteto Policijos fakultetą pažangumo rodiklių 1991–2000 metų dinamika [4; 5].

Policijos pareigūnų profesijos pasirinkimo motyvų tyrimai parodė, jog tokie dominuojantys motyvai, kaip „įdomus policininko darbas“, „policininko darbo dinamiškumas, rizika, sudėtingos situacijos“ turi tendenciją mažėti (1991 m. – 40 proc., 2000 m. – 20,4 proc.). Pastebima bendra tendencija – dažnėja asmeniniai motyvai, noras tenkinti savo asmeninius interesus, realizuoti save: šie motyvai nuo 63 proc. (1991 m.) išaugo iki 78,9 proc. (2000 m.). Priešingai, socialinių motyvų reikšmingumas gerokai mažėja. „Noras ginti žmones nuo blogio“ sumažėjo nuo 28,5 proc. (1991 m.) iki 11,8 proc. (2000 m.), „noras užtikrinti teisėtvarką ir teisingumą“ – nuo 34 proc. (1991 m.) iki 7,3 proc.(2000 m.), motyvai „vaikystės svajonė, pašaukimas“ – nuo 20,9 proc.(1991 m.) iki 9,8 proc.(2000 m.). Taip pat vis rečiau minimi ir taip nelabai dažni buvę idėjiniai motyvai, tautiniai, patriotiniai jausmai: nuo 8,6 proc. (1991 m.) iki 1.2 proc. 2000 metais.

Apibendrinus pareigūnų profesijos pasirinkimo motyvus, galima sakyti, kad svarbiausia – savirealizacija, saviraiškos motyvai: noras išreikšti save, patenkinti savo asmeninius poreikius, turėti darbą ir gauti už jį gerą atlyginimą. Antroje vietoje atsidūrė išsilavinimo siekimo motyvai, kurie ypač padažnėjo pastaraisiais metais. Trečiąją vieta užima profesiniai motyvai, turintys tendenciją, nors ir neryškiai, mažėti.: 1991 m. – 63,1 proc., 2000 m. – 51,4 proc. Ketvirtoje vietoje liko doroviniai motyvai. Jų procentas taip pat turi tendenciją mažėti: nuo 58,2 proc. 1991 m. iki 35 proc. 2000 m. Paskutinėje vietoje liko idėjiniai motyvai (patriotiniai jausmai). Jų procentas sumažėjo nuo 8.6 proc. iki 1,2 proc. (3 priedas).

Kad geriau suvoktume pareigūnų vertybines orientacijas, trumpai paanalizuokime, kas jaunus žmones traukia dirbti policininkais. Kaip parodė tyrimai, dominuoja transformuotas bendras visuomeninis poreikis, ypač kova su nusikaltimais.Šis rodiklis yra gana stabilus, nors ir linkęs truputėlį mažėti: 1991 m. – 40 proc., 2000 m. – 36,2 proc. Antroje vietoje – ekstremalios situacijos, netikėtumai (nuotykiai). Šis rodiklis taip pat stabilus, apie 33–34 proc. Trečioje vietoje- noras tobulėti. Jis turi ryškią tendenciją stiprėti. Jei 1991 m. jį išskyrė 19,7 proc., 1993 m. – 29,4 proc., tai 2000 m. – 32,9 proc. Ketvirtoje vietoje – noras bendrauti su žmonėmis: 1991m. – 23,1 proc., 2000 m. – 29,6 proc. Penktoje ir šeštoje vietoje – po truputį mažėjantis noras padėti žmonėms ištikus nelaimei ir policijos darbo įvairiapusiškumas. Jis ypač žavi merginas (27–28 proc.). Tik septintoje vietoje atsidūrė potraukis siekti teisybės. Be to, jis turi aiškią tendenciją mažėti: nuo 29, 5 proc. 1991 m., 20,6 proc. 1993 m. iki 15,7 proc. 2000 m. Taip pat gerokai sumažėjo potraukių „naudingas darbas Lietuvai“ (nuo 22,9 proc. 1991 m. iki 3,6 proc. 2000 m.) ir „policijos darbo romantika“ reikšmingumas – atitinkamai nuo 6,2 proc. iki 2,9 proc.

Vertybinių orientacijų kaitą liudija ir policijos pareigūnų vertybinių savybių išskyrimas. Tyrimai parodė, kad dominuojančios išlieka dorovinės policijos pareigūno savybės (vidutiniškai jas kaip svarbiausias išskiria 65–67 proc. respondentų). Tačiau ir tarp jų pastebime pokyčių: pavyzdžiui, sąžiningumą, kaip būtiną policininko savybę, 1991 m. minėjo 50,4 proc., 1993 m. – 42,2 proc., o 2000 m. – 38,7 proc. apklaustųjų. Gerokai mažiau vertinamas pareigūno „nepaperkamumas“: 1991m. – 30,1 proc., 2000 m. – 17,5 proc. Fizinį stiprumą iš-skyrė atitinkamai 32,5 proc. ir 15,1 proc., drąsą – 34,3 proc. ir 19,87 proc. Gana ryškiai pakilo intelektinės savybės: nuo 21 proc. 1991 m. iki 39,8 proc. 2000 m.

88

Trumpai paanalizavę pareigūnų vertybinių orientacijų ypatumus, matome, kad per dešimtmetį daugelis jų pakito. Šiuos pokyčius daugiausiai lėmė bendros visuomenėje permainų metais vykusios vertybių kaitos tendencijos, kurias galime pavadinti objektyviosiomis. Be to, mūsų nuomone, pareigūnų vertybinių prioritetų kaitai (daugiau negu kitoms socialinėms grupėms) reikšmės turi ne tik objektyviosios sąlygos, bet ir valdžios sugebėjimas tinkamai reprezentuoti deklaruojamas vertybes. Kadangi policijos pareigūnai, atstovaudami valstybei ir užtikrindami teisėtvarką, kartu įgyja ir teisę vertinti kaip piliečių elgsena atitinka galiojančius įstatymus, tai ir jiems patiems aktualu laikytis šių normų bei perimti dorovinių vertybių pavyzdžius iš valdžios atstovų. Natūralu, kad oficialiai kai kurioms vertybėms, ypač dorovinio pobūdžio, pretenduoja atstovauti valstybė, tai yra jų valdžia, kuri pasiskelbia kaip dorovės ruporas arba moralinių vertybių tradicijų tęsėja (pareigūnų elgesio vertinimas pagal garbės kodekso normas, įvairūs apdovanojimai bei išoriškai reiškiami ritualai, pavyzdžiui, rikiuotė, pareigūno priesaika ir t. t.). Tačiau šiuolaikinio viešojo gyvenimo stebėjimai rodo, kad skelbiamos iš oficialių tribūnų moralinės apeliacijos dažniausiai nesuranda atgarsio – skelbiančiųjų šias nuostatas valdžios atstovų dorovinis autoritetas dažnai neatlaiko gyvenimo išbandymų. Tai skatina ir eilinius pareigūnus „užmiršti“ dorovines bei moralines vertybes.

Galime teigti, kad aptarti pareigūnų vertybiniai prioritetai iš esmės nesiskiria nuo visuomenėje vyraujančių nuostatų. Todėl ir policijos pareigūnų neturime vertinti išskirtinai ar suteikti jiems kažkokių ypatingų vertybinių savybių, kurių neturi kitos socialinės grupės. Neteisinga būtų manyti, kad tardamas priesaikos žodžius: „Negailėdamas jėgų ir gyvybės…“, policijos pareigūnas yra pasirengęs paneigti savąsias vertybes ar atsisakyti asmeninių interesų. Tokiu atveju belieka pripažinti šiandien esamus vertybinius prioritetus ir, atsižvelgiant į tai, pertvarkyti administravimo bei personalo valdymo politiką.

Kaip jau buvo minėta, viena iš vertybių ypatybių – individo veiklos motyvavimas. Žmogiškojo kapitalo pripažinimas vertingiausiu šiuolaikinės visuomenės išteklius išsilavinimą pavertė viena iš reikšmingiausių vertybinių orientacijų. Tai patvirtina ir bendras norinčiųjų studijuoti žmonių skaičiaus augimas, ir pareigūnų motyvacijos siekti teisinio išsilavinimo didėjimas. Stojančiųjų į Lietuvos teisės universiteto Policijos fakultetą motyvų tyrimai parodė, kad dominuoja siekimas įsigyti teisinį išsilavinimą. Šis motyvas, 1991 m. skatinęs stoti 20,5 proc. jaunuolių, 1993 m. jau skatino 52 proc. (49,3 proc. vaikinų ir 57,6 proc. merginų), o 2000 metais net 71,2 proc. respondentų. Tai pats sparčiausiai didėjantis motyvas. Žinant, kad dėl aktyvios veiklos įgyvendinant teisingumą policija glaudžiai susijusi su teismine valdžia ir įstatymų išmanymu ir kad teisinio išsilavinimo būtinumas pareigūnui numatytas teisės aktų, toks išsilavinimo siekimas atrodo natūralus ir suprantamas: be jo policijos pareigūnas tiesiog negalėtų vykdyti savo pareigų. Tokią nuostatą patvirtina ir VRM 1996 m. liepos 18 d. sprendimas Nr.6 K „Dėl priemonių gerinti policijos darbą bei pareigūnų atranką, profesinį rengimą ir drausmę“, kuriame pažymėta, „kad į tarnybą policijoje valdininko pareigoms nepriimami civiliai asmenys be specialaus policinio ar teisinio išsilavinimo“ [11]. Šiuo atveju mums belieka atsakyti į klausimą, kokio lygio teisinis išsilavinimas optimaliai gali patenkinti policijos pareigūno lūkesčius daryti profesinę karjerą? Arba, kitaip tariant, kiek pareigūno profesinis rengimas atitinka jo vertybines orientacijas, susijusias su aukštojo mokslo įsigijimu. Atsakymai į šiuos klausimus pirmiausia priklauso nuo pareigūno karjeros vidaus reikalų sistemoje sampratos. Jeigu mes ją suvokiame kaip statišką arba sudarytą iš atskirų, vienas į kitą neintegruotų etapų (kaip mozaikos dalis), t. y. be aiškiai apibrėžtos ir be didelių biurokratinių sunkumų realizuojamos galimybės užimti aukštesnes pareigas ir kilti karjeros laiptais, tai pareigūnui gali pakakti ir profesinio išsilavinimo, kurį jam gali garantuoti žinybinio

89

tipo mokykla ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatyta teisė policininko, vyresniojo policininko ir viršilos pareigas užimti asmeniui, turinčiam „C“ išsilavinimo lygį (pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija). Tačiau jei policininkas siekia užimti pareigas, reikalaujančias turėti bent jau jaunesniojo inspektoriaus pareiginį laipsnį, jam pagal įstatymą būtina turėti ne žemesnį kaip aukštąjį neuniversitetinį („B“ išsilavinimo lygis) arba ir aukštąjį universitetinį („A“ lygis), arba jam prilygintą išsilavinimą [8]. Nesunku įsivaizduoti, su kokiomis papildomomis problemomis susidurs pareigūnas, keliaudamas iš vieno lygio mokymo įstaigos į kitą (programų tęstinumo nebuvimas, kreditų neatitikimas, priverstinis studijavimas iš naujo pirmuosiuose kursuose, pavyzdžiui, stojant į aukštąją mokyklą iš aukštesniosios). Ir jeigu mes pareigūno karjerą VRS suvokiame kaip vientisą sistemą, kurioje telpa „mokymosi visą gyvenimą“ bei karjeros planavimo koncepcijos, tai, be abejo, pareigūnui parankesnis universiteto suteikiamas teisinis išsilavinimas.

Pareigūnų motyvacijos didėjimas įgyti išsilavinimą aukštojoje mokykloje paaiškinamas dar ir tuo, kad siauro profilio, specialusis profesinis išsilavinimas gal ir gali garantuoti žmogui darbą, tačiau visuomet kils adaptacijos problemų. Jei asmuo keistų darbo pobūdį ar profesiją, tektų pradėti viską iš pradžių. Todėl, bijodamas rizikos, dažnai yra priverstas taikytis su jam nepalankiomis darbo sąlygomis ar autoritariniu valdymo stiliumi. Siauro žinybinio tipo VRS pareigūnų rengimo sistema buvusioje Sovietų sąjungoje kaip tik tai patvirtina. Negalėdama garantuoti visiems piliečiams oficialiai deklaruojamų socialinių garantijų SSSR valstybė stengėsi jas garantuoti bent atskiroms socialinėms grupėms – vien iš tokių ir buvo VRS pareigūnai. Buvo sukurta uždara pareigūnų rengimo ir skatinimo sistema, kurios vienas iš tikslų: „pririšti“ dirbantį sistemoje asmenį suteikiant jam didesnes nei kitoms socialinėms grupėms garantijas bei tokį specialųjį išsilavinimą, kurį sėkmingai pritaikyti kitose civilinėse sferose būtų ne taip jau lengva. Tokia pareigūnų rengimo politika vertė juos būti paklusnius, taikytis su komandinio valdymo metodais. Keičiantis vertybinėms orientacijoms ir plečiantis darbo jėgos pasiūlos galimybėm platesnėje darbo rinkos erdvėje žmogus tampa vis mažiau motyvuotas dirbti ten, kur neatsižvelgiama į jo poreikių patenkinimą.

Gyvenimo realijos rodo, kad kol vyksta diskusijos dėl pareigūnų rengimo formos (deja, ne turinio), patys policijos pareigūnai jau senokai „pasirinko“ jiems tinkamą išsilavinimo įgijimo būdą. Tokį jų sprendimą nulėmė objektyviosios vertybių kaitos tendencijos. Tai suponavo siekiančiųjų aukštojo išsilavinimo kiekybinį bei kokybinį augimą. Tai akivaizdžiai liudija šie faktai. Pirma, didėja norinčiųjų studijuoti Policijos fakultete skaičius, didėja konkursai, atsiranda galimybių atsirinkti pažangesnius studentus (pavyzdžiui, iki 1997 m. į Kauno aukštesniąją policijos mokyklą konkursų nebuvo, o reorganizavus mokyklą į Kauno policijos fakultetą, konkursai kasmet po truputį didėja). Vyriausybei priėmus nutarimą įteisinti mokamas neakivaizdines studijas, norinčiųjų studijuoti nesumažėjo. Pastebima tendencija, kad aukštojo išsilavinimo poreikis didėja ypač tarp turinčių darbo stažą pareigūnų. Antra, aukštosios mokyklos prestižas „traukia“ gabesnius studentus: didėja stojančiųjų į Policijos fakultetą pažangumo vidurkiai (4 priedas).

Kokybinius studentų pokyčius vaizdžiai atspindi ir bendro pažangumo didėjimas, ir ypač žemiausio balo vidurkio augimas bei studentų, turinčių šį vidurkį, skaičiaus mažėjimas. Pavyzdžiui, 1992–1993 metais Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje vieną akademinę grupę sudarė studentai su žemiausiais vidurkiais. Trečia, policijos pareigūno bazinio parengimo vykdymas aukštojoje mokykloje suteikia besimokančiajam galimybę susipažinti su visomis mokslinės–techninės informacijos priemonėmis, literatūra, pažangiausia dėstymo metodika,

90

formuoti savarankiško studijavimo įgūdžius. Šiandien mokslo institucijoms keliami visai kiti reikalavimai nei prieš kelis dešimtmečius: nuo mokymo pereinama prie studijavimo („klasikinis“ variantas, kai dėstytojas diktuoja, studentas rašo ir stengiasi kuo daugiau atsiminęs teisingai pakartoti dėstytojo mintis, nueina į praeitį). Tai nėra lengvas procesas ir gerų rezultatų jame gali pasiekti tik mokslo įstaiga, turinti didelį mokslinio tiriamojo darbo, pažangiausių inovacijų diegimo, bendradarbiavimo su kitomis mokyklomis potencialą.

Pareigūno, kaip ir kiekvieno individo, socialinių vertybių sistema, profesinės veiklos motyvai reguliuoja jo elgesį ir požiūrį į atliekamą darbą, turi įtakos jo darbo našumui. Padidėjus asmeninių, saviraiškos bei išsilavinimo siekimo motyvų svarbai tampa aktualios šių poreikių tenkinimo galimybės.

Išvados

Visuomenėje vykstantys socialiniai, ekonominiai bei politiniai pokyčiai, informacinės visuomenės kūrimas ir žmogiškojo kapitalo reikšmės išaugimas lėmė ir naujų vertybinių prioritetų atsiradimo tendencijas: asmeninių ir pragmatinių nuostatų stiprėjimą, aukštojo išsilavinimo įgijimo siekį ir t. t. Šios tendencijos pasireiškė ir Lietuvos visuomenėje.

Policijos pareigūnų, kaip atskiros socialinės grupės, vertybinės orientacijos kito taip pat kaip ir visos visuomenės. Sociologiniai tyrimai parodė, kad ypatingai išryškėjo kintančių vertybių motyvuojantis poveikis siekti aukštojo išsilavinimo. Policijos pareigūnų norą įgyti aukštąjį teisinį išsilavinimą patvirtina stojančiųjų į Lietuvos teisės universiteto Policijos fakultetą skaičiaus didėjimas, pažangumo augimas ir t. t.

Gebėjimas patenkinti vyraujančius poreikius didele dalimi prisidėtų ne tik prie pozityvaus vertybinių konfliktų sprendimo, bet ir prie policijos funkcijų vykdymo optimizavimo.

LITERATŪRA

1. Šakočius A. Policija valstybėje ir visuomenėje: nuo distinktyviai iki racionaliai pragmatinio požiūrio į policijos paslaugą // Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. 2000. T.15 (7).

2. Baublytė M., Kličius A. Veiklos vertybių prioritetų ypatumai // Vertybės permainų metais. – Vil-nius, 1999.

3. Šutinienė I. Jaunimo vertybės // Vertybės permainų metais. – Vilnius, 1999.4. Tidikis R., Matkevičius A. Stojančiųjų į LPA vertybinė orientacija // Lietuvos policijos akademijos

mokslo darbai. 1994. T. 2.5. Vitkauskas K. Vidaus reikalų sistemos pareigūnų socialinės garantijos: teisės ir galimybės jomis

pasinaudoti // Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. 2001. T. 23 (15).6. Williams R. J. Social order and social conflict.// Proceeding of the American Philosophical So-

ciety. 1970,V. 114.7. Грейсон ДЖ., O., Делл К. Американский менеджмент на пороге XXI века.– Москва:

Экономика, 1991.8. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 45 – 1708.9. Juozeliūnienė I. Vertybių diskursas permainų metais // Vertybės permainų metais. – Vilnius,

1999.10. Jameson F. Postmodernism or the Cultural Logic of Late Capitalism. – London: Verso, 1996.11. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1996 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 6 K „Dėl

priemonių gerinti policijos darbą bei pareigūnų atranką, profesinį rengimą ir drausmę.“

91

Connection between Officer’s Secure Orientation and Motivation and their Impact on Studies

Dr. Kęstutis Vitkauskas, Dr. Saulius GreičiusLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article discusses the impact of educational preventive work on ensuring safe traffic in two kinds of institutions: primary schools of Kaunas city and the Highway police. It also deals with the view of employees of these institutions towards the preventive work, as well as their motivation for such activity.

The essence of the described problem lies in the fact that secondary education schools, Safe traffic school and Highway police services, which all carry out the preventive work, cannot guarantee impact of the organized preventive actions, competitions and events on ensuring safe traffic. Their work is invisible, as they do not succeed in decreasing cases of accidents and traumatism.

The method of this work is based on questionnaire–type research on different social groups, such as pupils of primary schools, teachers responsible for safe traffic, residents of the city and the police officers. The paper also refers to the analysis of the basic activity plans prepared by the Highway Police of Kaunas City Chief Police Commissariat.

1. priedas Priimta studijuoti į aukštųjų mokyklų I, II bei III studijų pakopas

ir aukštesniąsias mokyklas

2. priedas Priimta studijuoti į valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų pagrindinių studijų pirmąjį kursą

92

3. priedas Profesijos pasirinkimo motyvų grupės

Grupės 1991 1992 1993 20001. Profesiniai 63,1 55,7 55,9 51,42. Savirealizacijos 63 65 68,2 78,93. Doroviniai 58,2 56,6 46,1 354. Išsilavinimo 20,5 37,6 52 71.25. Idėjiniai 8,6 2,4 2 1,2

4. priedas Brandos atestatų metinių pažymių vidurkiai

Metai 1992 1996 1997 1998 1999 2000 2001Vidurkiai:merginų 4,1 7,1 8,2 8,38 8,59 8,6 8,46vaikinų 3,4 6,2 7,13 7,29 8,27 8,31 7,87Bendras 3,5 6,65 7,66 7,83 8,43 8,45 8,16Žemiausias

3 (21)*

5 (19) 5 (1) 5,2 (2) 6,25 (4)

7,1 (6) 7,5 (7)

Skliausteliuose nurodytas studentų skaičius, turintis žemiausią vidurkį.Pastaba: dėl konkursinių balų skaičiavimo metodikos skirtumų lentelėje lyginami

metinių pažymių vidurkiai.

93

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 82–91

POLICIJOS PAREIGŪNŲ BENDROJO IR SPECIALIOJO FIZINIO RENGIMO METODIKŲ MODELIAVIMAS REMIANTIS

EKSPERIMENTAIS

Doc. dr. Vytautas Gaška

Lietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Kovinės savigynos ir kūno kultūros katedraValakupių g. 5, VilniusTelefonas 274 06 25Elektroninis paštas ksk@ltu.lt

Doc. dr. Robertas Veršinskas

Lietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Kovinės savigynos ir kūno kultūros katedraValakupių g. 5, VilniusTelefonas 274 06 25Elektroninis paštas ksk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. gruodžio 6 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.Recenzavo Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslų fakulteto Sporto metodikos katedros profesorius habil. dr. Povilas Karoblis ir šio Universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas doc. dr. Audronius Vilkas

S a n t r a u k a

Šiandien žmogui būdinga fizinė inteligencija, jis pats rūpinasi savo sveikata, fizine galia, dvasinio ir fizinio kūno grožio vienove. Sistemingos kūno kultūros pratybos, žmogaus fizinis pajėgumas tampa ypač svarbūs profesinei veiklai. Geriausiai tam tinka parinkta pagal profesiją kūno kultūra ir sportas. Tokiu atveju visas kūno kultūros priemonių kompleksas peržiūrimas ir vertinamas atsižvelgiant į profesinius reikalavimus, t. y. kūno kultūros priemonės kryptingai parenkamos pagal darbo specifiką, siekiant, kad jos būtų maksimaliai taikomos konkretaus darbuotojų kontingento darbingumui kelti, sveikatai stiprinti.

Keletą metų dirbdami su Lietuvos teisės universiteto studentais mes gilinomės ir tyrėme Teisės universiteto studentų profesinį fizinį pasirengimą, kartu su bendraautoriais išleidome šešis mokomuosius leidinius, parengėme studentų fizinio ugdymo programą, nustatėme ir įvertinome kūno kultūros ir sporto specifiką policininko profesijoje. Šiuo straipsniu tikimasi atskleisti mokslinių darbų esmę ir pateikti kai kuriuos tyrimų rezultatus.

Įvadas

94

Kūno kultūra ir sportas aukštojoje mokykloje yra visuminės kultūros dalis, žmogaus specifinės veiklos rezultatas, fizinės prigimties ugdymo priemonė ir būdas. Kūno kultūros fizinio rengimo teoretikai J. Skernevičius (1969), J. Genevičius (1979), P. Tamašauskas (1980), J. Jankauskas (1993) ir kt. analizuoja ir moksliškai pagrindžia įvairių aukštųjų mokyklų studentų fizinio ugdymo klausimus. Tačiau literatūroje visiškai nėra Teisės universiteto studentų duomenų, kuriuos būtų galima taikyti jų profesiniam parengimui, nėra net užsienio šalyse mokslu pagrįstų fizinio rengimo vertinimo kriterijų, sveikatą atitinkančių fizinių krūvių ir kūno kultūros programų. Praktiškai netirti Teisės universiteto studentų fizinio rengimo pratimų efektyvinimo klausimai, nėra vienodos nuomonės dėl medžiagos planavimo, skirtingi specialiojo fizinio rengimo ir tobulinimo reikalavimai. Skirtingai traktuojamas fizinėms ypatybėms lavinti skirtas procentinis laiko santykis, neanalizuojami organizmo adaptacijos prie fi-zinių krūvių fiziologiniai kriterijai, neskiriama reikiamo dėmesio pratyboms tobulinti, mokomajam procesui individualizuoti ir diferencijuoti.

1. Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto studentų fizinio rengimo metodai

Tikslai. Eksperimentinio tyrimo būdu parengti moksliškai pagrįstą Policijos fakulteto bakalauro studijų studentų fizinio auklėjimo organizavimo ir plėtojimo metodiką, ištirti jų fizinį pasirengimą ir funkcinį pajėgumą, sudaryti studentų kūno kultūros pratybų rengimo programos metodinę struktūrą, atsižvelgiant į studentų būsimosios profesinės veiklos ypatumus.

Pagrindiniai tyrimų uždaviniai:1. Parengti Policijos fakulteto studentų kūno kultūros pratybų profesinę

programą ir metodinę struktūrą.2. Nustatyti Policijos fakulteto studentų fizinio pasirengimo ir funkcinio

darbingumo dinamiką.3. Atliekant eksperimentus išsiaiškinti bendrojo ir specialiojo fizinio rengimo

veiksnius, darančius esminį poveikį būsimai policininko profesijai.Darbo hipotezė. Prielaida, kad racionali bakalauro studijų studentų kūno

kultūros pratybų organizacija, paskirstyti fiziniai krūviai, diferencijuotas ir individualizuotas jų paskirstymas laiko atžvilgiu turėtų iš esmės pagerinti studentų sveikatą, užtikrinti, kad bus išvystytos jų fizinės ypatybės, profesinėje veikloje įgyti ir taikomi mokėjimai ir įgūdžiai. Siekiama eksperimentu patikrinti optimalius treniruojančio poveikio krūvius, parenkant priemones ir formas, garantuojančias kumuliatyvinės adaptacijos efektą.

Organizacija ir tyrimų metodai. 1998–2001 mokslo metais buvo atliekami Policijos fakulteto II-IV kurso studentų tyrimai. Tyrimuose dalyvavo 200 studentų, kasmet buvo sudaromos keturios eksperimentinė grupės, dirbusios pagal specialią bendrojo ir specialiojo fizinio parengimo programą, ir po vieną kontrolinę grupę. Visose grupėse kūno kultūros pratybų krūvis per mokslo metus sudarė 200 val. Mokomoji medžiaga buvo suskirstyta į tris etapus: rudens, žiemos ir pavasario. Kiekvienai fizinei ypatybei ugdyti buvo sudarytos programos, numatytos priemonės ir atlikimo metodai.

Matavome šiuos fizinio išsivystymo (fizinės brandos) rodiklius: ūgį (cm), kūno masę (kg), ūgio–kūno masės indeksą (g/cm), krūtinės ląstos apimtį esant ramybės būsenos, įkvėpus ir iškvėpus (cm), krūtinės ląstos ekskursiją (cm), plaučių gyvybinę talpą (l), spirometrijos indeksą (ml/kg), dešiniosios ir kairiosios rankų raumenų jėgą (kg), stipriosios rankos dinamometrijos indeksą (kg/kg), liemens raumenų jėgą (kg), liemens dinamometrijos indeksą (kg/kg).

95

Fizinį studentų pasirengimą nustatėme kontroliniais pratimais, įvertinančiais ištvermę, greitumą, jėgą, judesių koordinaciją, lankstumą. Greitumą įvertinome pagal 30 ir 100 m bėgimą (s) ir šuolį į aukštį atsispiriant abiem kojomis (cm). Specialųjį greitį ir vikrumą – pagal 10x5 m maksimalų šaudyklinį bėgimą su posūkiais. Jėgą vertinome pagal šių pratimų atlikimą: prisitraukimus prie skersinio (kartai), lipimą virve (5 m, s), atsisėdimus iš gulimos padėties (kartai per 1 min). Ištvermę nustatėme pagal 3000 ir 5000 m bėgimą. Lankstumą matavome pagal skalę. Vikrumą, koordinaciją ir specialųjį profesinį parengimą vertinome pagal kliūčių ruožo įveikimo laiką.

Tyrėme šiuos funkcinio darbingumo rodiklius: PWC170 (kgm/min/kg), MDS (1/min.), pulso dažnį esant ramybės būsenos (tv./min.), kraujospūdį (pagal Korotkovo metodiką), paprastąją ir sudėtingąją psichomotorines reakcijas (ms), judesių dažnį per 1 min. (kartai), ortostatinį mėginį (tv.), sistolinį širdies tūrį (cm3/kg), Rufjė indeksą (vnt.).

Buvo nustatomas šių grupių rodiklių aritmetinis vidurkis (M), vidutinis kvadratinis nukrypimas (S), aritmetinio vidurkio paklaida (Sx), variacijos koeficientas (V), koreliacijos koeficientas (r) ir sudaroma interkoreliacinė matrica. Buvo nustatomas grupių aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas (t), kuris su p±0,05 paklaida leido nustatyti grupių esminių duomenų dinamikos patikimumą per tyrimų laikotarpį. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje buvo vykdoma studentų anketinė apklausa, kurią sudarė klausimai apie gyvenimo sąlygas, domėjimąsi sportu ir kūno kultūra, fizinių pratimų įtaką sveikatos stiprinimui ir profesiniam parengimui.

Atsižvelgiant į Teisės universiteto Policijos fakulteto (LTU PF) studentų kontingentą būtina atlikti specialius mokslinius būsimos profesijos specifikos tyrimus ir sudaryti visapusiškos, profesionalios asmenybės rengimo programą.

2. Mokomosios medžiagos ir fizinės brandos analizė

LTU PF studentų fizinis parengimas yra profesinių judesių, įgūdžių, fizinių ypatybių išvystymo lygis per metus. Siekiant įvykdyti bakalauro studijų studentų bazinio parengimo programą svarbu intensyviai ir kryptingai lavinti mūsų programoje nurodytas fizines ypatybes: greitumą, ištvermę, jėgą, lankstumą, koordinaciją. Aštuoniose eksperimentinėse grupėse per visus metus nuosekliai, pagal sudarytą programą, buvo ugdomos fizinės ypatybės, siekiant optimaliai jas išvystyti. Tuo tikslu buvo atitinkamai parinkti mokymo ir treniruočių metodai bei priemonės.

1 pav. pateikiame 100 ir 3000 m bėgimo eksperimentinių grupių vidurkių dinamikos rezultatus.

Greitumo vystymosi dinamikos per metų ciklą analizė ir gauti eksperimentinių tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad greitumas kito įvairiai. Bendras visų grupių 100 m bėgimo vidurkis – 13,51±0,08. Visų grupių greitumo vidutiniai rezultatai (13,5±0,008 s), palyginti su pirmuoju tyrimu (13,60±0,17 s) ir kontrolinės grupės rezultatas (13,86±0,10), pagerėjo. Tai leido nustatyti kiekvieno studento ir visos grupės poslinkius per mokslo metus. Apskritai nu-statėme, kad greitumą būtina sistemingai lavinti, ypač kovinės savigynos veiksmų mokymą ir fizinių ypatybių ugdymą jungiant į vientisą, darnų procesą, užtikrinantį studento pasiruošimą profesinei veiklai.

Ištvermės tyrimų (3000 m bėgimo) rezultatai rodo, kad ištvermė taip pat tobulėjo. Ypač ryškūs pirmosios, antrosios ir trečiosios grupės rezultatai. Bendras ketvirtojo tyrimo visų grupių vidurkis – 12,33±0,36 min, s. Visų grupių ištvermės vidutiniai rezultatai, palyginti su pirmuoju tyrimu (12,55+0,30 min, s) ir kontroline grupe (13,22+0,6), pagerėjo. Ugdant studentų ištvermę, gerėjo ir jų

96

sveikata, tvirtėjo organizmo funkcinės sistemos, didėjo kovinės savigynos veiksmų atlikimo efektyvumas.

Jėga, kartu su kitomis fizinėmis ypatybėmis, formuoja naujus kovinės savigynos veiksmus, sudaro palankias sąlygas naujiems mokėjimams bei įgūdžiams pasireikšti ir jau esamiems tobulinti. Prisitraukimų prie skersinio, šuolio į aukštį iš vietos atsispiriant abiem kojom visų grupių vidutiniai rezultatai, palyginti su pirmuoju tyrimu ir kontrolinės grupės rezultatais, pagerėjo. Šių kontrolinių pratimų diagnostika padėjo nustatyti grupės ir kiekvieno studento dinaminės ir sprogstamosios jėgos dydžius bei vystymosi raidą per metus. Kovinės savigynos pratybose būtina taikyti įvairias jėgos pasireiškimo formas: pavienius smūgius ir smūgių serijas, dinaminius gynybos ir judėjimo variantus, greitai pereiti nuo gynybos į ataką ir atvirkščiai.

97

100 m bėgimas

3000 m bėgimas

1 pav. LTU PF bakalauro studijų studentų fizinio rengimo grupių vidurkių dinamika

Būsimiesiems policininkams svarbus pilvo preso ir nugaros raumenų susitraukimo greitis ir ištvermė. Visų grupių atsisėdimo iš gulimos padėties per

98

13,5

0

13,5

0

13,5

0

13,5

0

0,002,004,006,008,00

10,0012,0014,00

S

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

13,5

0

13,5

0

13,5

0

13,5

0

0,002,004,006,008,00

10,0012,0014,00

S

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

4 tyrimas ( 00/01 m.)

14,0

0

14,0

0

14,0

0

14,0

0

0,002,004,006,008,00

10,0012,0014,00

S

5 gr. 6 gr. 7 gr. 8 gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

13,0

0

13,5

0

14,0

0

13,5

0

12,4012,6012,8013,0013,2013,4013,6013,8014,00

S

5 gr. 6 gr. 7 gr. 8 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

13,5

0

13,5

0

11,5

0

12,0

0

10,5011,0011,5012,0012,5013,0013,50

min,s

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

12,0

0 13,0

0

11,5

0 12,0

0

10,50

11,00

11,50

12,00

12,50

13,00

min,s

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

13,0

0

12,5

0

13,0

0

12,5

0

12,20

12,40

12,60

12,80

13,00

min,s

5 gr. 6 gr. 7 gr. 8 gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

12,5

0

12,0

0

13,0

0

12,0

0

11,50

12,00

12,50

13,00

min,s

5 gr. 6 gr. 7 gr. 8 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

vieną minutę rezultatas – (53,09±1,15 k.), palyginti su kontrolinės grupės rezultatais (36,95±5,61 k.), pagerėjo. Pratybose pilvo preso ir nugaros raumenų stiprinimo pratimai buvo atliekami dinaminiu ir statiniu būdu, buvo nuolat sunkinami – pradžioje atliekami be svorio, o vėliau su svoriu, buvo sunkinama pradinė padėtis.

Mūsų eksperimentinių tyrimų rezultatuose pateikta fizinio parengimo kontrolinių pratimų dinamika per metus ir vertinimo kriterijai rodo studentų pasirengimo lygį ir sudaro pagrindą per specializuotas kovinės savigynos pratybas išmokti teisingos veiksmų atlikimo technikos. Apskritai rengiant Teisės universiteto studentus būtina visus metus lavinti jėgos, greitumo, ištvermės fizines ypatybes. Kovinės savigynos technikos veiksmai ekstremaliomis sąlygomis, visapusiškas fizinis parengimas ir kontrolės sistema yra LTU PF studentų profesinių gebėjimų ugdymo procesas.

Ūgis

Kūno masė

2 pav. LTU PF bakalauro studijų studentų fizinės brandos grupių vidurkių dinamika

99

180,

00

180,

00

180,

00

178,

00

177,00177,50178,00178,50179,00179,50180,00

cm

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

180,

00

180,

00

180,

00

178,

00

177,00

178,00

179,00

180,00

cm

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

70,0

0

74,0

0

70,0

0

70,0

0

68,0069,0070,0071,0072,0073,0074,00

kg

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

72,0

0

74,0

0

72,0

0

72,0

0

71,00

72,00

73,00

74,00

kg

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

72,0

0

74,0

0

72,0

0

72,0

0

71,00

72,00

73,00

74,00

kg

5 gr. 6 gr. 7 gr. 8 gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

74,0

0

76,0

0

74,0

0

74,0

0

73,00

74,00

75,00

76,00

kg

5 gr. 6 gr. 7 gr. 8 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

Eksperimentiniai tyrimai, įvertinantys fizinės brandos dinamiką, iliustruoja kūno kultūros pratybų efektyvumą ir analizuojamų funkcinių sistemų kaitą. 2 pav. pateikiame ūgio (cm) ir kūno masės (kg) eksperimentinių grupių vidurkių dinamikos rezultatus.

3. Funkcinio darbingumo analizė

Pulso dažnis esant ramybės būsenos

Rufjė indeksas

3 pav. LTU PF bakalauro studijų studentų funkcinio darbingumo grupių vidurkių dinamika

100

65,0

0

65,0

0

65,0

0

60,0

0

56,0058,0060,0062,0064,0066,00

tv/min

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

65,0

0

65,0

0

60,0

0

60,0

0

56,0058,0060,0062,0064,0066,00

tv/min

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

70,0

0 75,0

0

70,0

0

70,0

0

66,0068,0070,0072,0074,0076,00

tv/min

5gr.

6gr.

7gr.

8gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

65,0

0

70,0

0

66,0

0

65,0

0

62,00

64,00

66,00

68,00

70,00

tv/min

5 gr. 6 gr. 7 gr. 8 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

6,00

6,00

2,00

2,00

0,001,002,003,004,005,006,00

vnt.

1gr.

2gr.

3gr.

4gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

4,00

4,00

4,00

4,00

0,00

1,00

2,00

3,00

4,00

vnt.

1 gr. 2 gr. 3 gr. 4 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

6,00

6,00

4,00

6,00

0,001,002,003,004,005,006,00

vnt.

5gr.

6gr.

7gr.

8gr.

1 tyrimas (00/01 m.)

4,00

4,00

4,00

4,00

0,00

1,00

2,00

3,00

4,00

vnt.

5 gr. 6 gr. 7 gr. 8 gr.

4 tyrimas (00/01 m.)

Studentų būsimoji profesinė veikla reikalauja gero funkcinio darbingumo. Įvyko ryškių PWC170 vienam kilogramui svorio pakitimų: per pirmąjį tyrimą visų grupių vidurkis buvo 18,76±2,11 kgm/min/kg, per ketvirtąjį – 20,61±2,50 kgm/min/kg. Taip pat, palyginti su pirmuoju tyrimu ir kontrolinės grupės rezultatais, padidėjo MDS rodikliai.

Norėdami įvertinti širdies ir kraujagyslių sistemos reakciją į kūno kultūros pratybose taikomas priemones, nustatėme pulso dažnį esant ramybės būsenos ir Rufjė indeksą.

3 pav. pateikiame pulso dažnio esant ramybės būsenos (tv./min) ir Rufjė indekso (vnt.) eksperimentinių grupių vidurkių dinamikos rezultatus.

Per pirmąjį tyrimą visų grupių pulso dažnio vidurkis – 67,62±4,85 tv./min, Rufjė indekso – 4,94 vnt. Atliekant ketvirtąjį tyrimą šie rodikliai pagerėjo: visų grupių pulso dažnio vidurkis – 66,07 tv./min, Rufjė indekso – 3,79 vnt.

Policijos pareigūnui labai svarbi psichomotorinė reakcija ir judesių dažnis, priklausantys nuo nervinių procesų paslankumo. Per pirmąjį tyrimą paprastosios ir sudėtingosios visų grupių psichomotorinės reakcijos greičio vidurkis – 206±28,01: ir 236,83±24,64 ms. Ketvirtojo tyrimo šie rodikliai tokie: paprastosios psichomotorinės reakcijos – 203,49±27,70 ms, sudėtingosios – 233,99±24,31 ms. Šie rodikliai per metus kito nežymiai.

Funkcinio darbingumo tyrimų duomenys rodo, kad kiekvieno studento ir visos grupės širdies ir kraujagyslių sistemos darbingumas pagerėjo, šiek tiek pakito ir psichomotorinės reakcijos rodikliai. Vertinimo kriterijai leido įvertinti fizinių pratimų efektyvumą, padėjo nustatyti visos grupės pasirengimo lygį, jo dinamiką ir, bene svarbiausia, kiekvieno studento funkcinių sistemų lygį, atspindintį širdies ir kraujagyslių sistemos reakciją į fizinius krūvius.

Išvados

1. LTU PF bakalauro studijų studentų fizinės brandos tyrimų vidurkiai yra artimi Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų vidurkiams. Eksperimentinių grupių ūgio vidurkis (180,49±1,56 cm) rodo, kad į bakalauro studijas įstoja aukšto ūgio studentai. Studentų kūno masės ir ūgio–kūno masės indekso rodikliai nedideli. Eksperimentinių grupių kūno masės vidurkis – 72,41±1,11 kg, ūgio–kūno masės indeksas – 401,16±5,54g/cm. Studentai nepasižymi krūtinės ląstos ekskursijos duomenimis (visų grupių M – 5,84+0,74 cm), nors jų gyvybinės plaučių talpos rodikliai dideli (M – 4,80±0,15 l). Per pirmąjį tyrimų etapą dešinės (M – 51,05±8,07 kg) ir kairės (47,92±7,74 kg) rankų plaštakos dinamometrijos rodikliai yra dideli. Liemens raumenų jėgos rodikliai (liemens raumenų jėgos M – 143,28±6,88 kg ir liemens dinamometrijos indekso M –197,59±10,43 kg/kg) yra vidutiniai. Tyrimai rodo, kad eksperimentinių grupių atskirų studentų rodikliai yra plataus diapazono ir svyruoja didoka amplitude.

2. LTU PF studentų funkcinio darbingumo tyrimų vidurkiai rodo, kad studentai nepasižymi dideliu funkciniu darbingumu. PWC,7() visų grupių aritmetinis vidurkis M – 1369±141,02 kgm/min ir svyravo nuo 1153,47 iki 1510,19 kgm/min. Maksimalaus deguonies sunaudojimo M – 3,04+0,301/min ir svyravo nuo 2,59 iki 3,39 1/min. Pulso dažnio esant ramybės būsenos M – 67,62+4,85 tv./min ir svyravo nuo 59,79 iki 75,06 tv./min. Rufjė indekso M – 4,94 vnt. ir svyravo nuo 2,15 iki 7,14 vnt. Nervų sistemos paprastosios psichomotorinės reakcijos greitis M – 206,48±28,01 ms, sudėtingosios psichomotorinės reakcijos M – 236,83±24,64 ms. Raumenų susitraukimo greičio (judesių dažnumas per vieną minutę) M – 363,11+19,40 k.

3. Atsižvelgiant į LTU PF studentų mokymo planą, sesijas, praktikų ir atostogų trukmę nustatyta tokia bakalauro studijų mokomosios programos

101

struktūra. Bendrasis fizinis rengimas – 100 proc. (ištvermei lavinti – 32,2 proc. laiko, jėgai lavinti – 22,4 proc., greitumui lavinti – 20,7 proc., vikrumui ir lankstumui lavinti – 20,7 proc.). Specialusis fizinis rengimas – 100 proc. (smūgių, blokų veiksmams – 14,9 proc. laiko, apsigynimo nuo smūgių veiksmams – 42,6 proc., išsilaisvinimo, metimų, pagalbos teikimo veiksmams – 23,3 proc., sulaikymo, patikrinimo veiksmams – 19,2 proc.).

4. Remdamiesi eksperimento rezultatais įsigilinome į normatyvinius kūno kultūros pratybų pagrindus, įvertinome kiekvieno studento ir visos grupės greitumo, jėgos, ištvermės, lankstumo ypatybių raidos poslinkius, ir nustatėme vertinimo kriterijus. 100 m bėgimo vertinimo kriterijai: 12,8 s – aukštas lygis, 13,5 s – vidutinis, 14,2 s – žemas. 3000 m bėgimo vertinimo kriterijai: 11 min. 20 s – aukštas lygis, 12 min. 20 s – vidutinis, 13 min. 20 s – žemas. Prisitraukimų prie skersinio vertinimo kriterijai: 20 k. – aukštas lygis, 16 k. – vidutinis, 10 k. – žemas. Šuolio į aukštį atsispiriant abiem kojomis vertinimo kriterijai: 56 cm – aukštas lygis, 48 cm – vidutinis, 40 cm – žemas. Lankstumo vertinimo kriterijai: 20 cm – aukštas lygis, 16 cm – vidutinis, 6 cm – žemas. Integralines studentų fizines ypatybes įvertinome pagal kliūčių ruožo įveikimą: 75 s – aukštas lygis, 85 s – vidutinis, 95 s – žemas.

5. Studentų fizinės brandos rodiklių dinamika leidžia teigti, kad kūno kultūros pratybos, savarankiški užsiėmimai daro esminę įtaką svarbiausioms organizmo funkcijoms ir didina jų galias. Ūgio vertinimo kriterijai: 186 cm – aukštas lygis, 181 cm – vidutinis, 174 cm – žemas. Kūno masės indekso vertinimo kriterijai: 450 g/cm – aukštas lygis, 400 g/cm – vidutinis, 370 g/cm – žemas. Kvėpavimo sistemos eksperimentinių tyrimų rodikliai yra geri ir turi tendenciją gerėti. Plaučių gyvybinės talpos vertinimo kriterijai: 5500 ml – aukštas lygis, 5000 ml – vidutinis, 4000 ml – žemas. Spirometrijos indekso vertinimo kriterijai: 70 ml/kg – aukštas lygis, 65 ml/kg – vidutinis, 60 ml/kg – žemas. Rankų plaštakų dinamometrijos ir liemens dinamometrijos vertinimo kriterijai: DR – 62 kg, KR – 60 kg, liemens – 170 kg – aukštas lygis, DR – 58 kg,KR – 55 kg, liemens – 155 kg – vidutinis, DR – 48 kg, KR – 45 kg, liemens – 130 kg – žemas.

6. Studentų funkcinio darbingumo rodiklių dinamika rodo, kad pagerėjo širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacija prie fizinių krūvių. PWC170 ir vienam kilogramui kūno masės vertinimo kriterijai: 1600,0 kgm/min ir 23,00 kgm/min/kg – aukštas lygis, 1490 kgm/min ir 20,0 kgm/min/kg – vidutinis, 1200 kgm/min ir 14,0 kgm/min/kg – žemas. Pulso dažnio ir Rufjė indekso vertinimo kriterijai: 56 tv./min, 2,3 vnt.– aukštas lygis, 66 tv./min, 3,3 vnt. – vidutinis, 76 tv./min, 3,8 vnt. – žemas. Paprastosios ir sudėtingosios psichomotorinės reakcijos vertinimo kriterijai: 140 ir 180 ms – aukštas lygis, 180 ir 210 ms – vidutinis, 200 ir 260 ms – žemas. Judesių dažnio vertinimo kriterijai: 400 k./min – aukštas lygis, 350 k./min – vidutinis, 300 k./min – žemas.

7. Atsižvelgdami į policininko profesijos ypatumus nustatėme svarbiausių fizinių ypatybių, formuojančių būtinus judėjimo įgūdžius ir tobulinančių studento psichofiziologines galias, ugdymo metodinius reikalavimus. Studento jėgai ugdyti būtina: 1) padidinti kojų raumenų maksimalią ir dinamines jėgas, kurios ypač reikalingos gynimosi veiksmams; 2) išvystyti sprogstamąją ir ciklinę (dažnumo) jėgas, padedančias greitai atlikti specifinius smūgio veiksmus arba jų serijas; 3) tobulinti dinaminę jėgos ištvermę, susijusią su policininko judėjimu, padėties keitimu; 4) išvystyti statinę raumenų (ypač nugaros) ištvermę, kuri reikalinga per policininko jėgos imtynes priešininkui sutramdyti. Greitumui kovinėje savigynoje ugdyti būtina: 1) adekvačiai įvertinti padėtį; 2) atkreipti dėmesį į veiksmo pobūdį ir optimaliai atlikti veiksmą; 3) kaitalioti greičio pratimus sudėtingesnėmis sąlygomis; 4) ugdyti motorinę reakciją atliekant grupinius veiksmus su varžybų elementais; 5) išmokyti studentą tiksliai diferencijuoti laiko mikrointervalus, ypač greitai reaguojant į smūgius. Psichinių procesų greitumui tobulinti būtina: 1)

102

greitai (po posūkio, atsigręžus) pastebėti vieną arba vienu metu įvairiose vietose netikėtai pasirodančius objektus; 2) greitai ir tiksliai pastebėti parengiamuosius judesius veiksmui atlikti; 3) lavinti gaunamos formacijos apdorojimo tikslumą ir greitumą, siekiant priimti sprendimą apie priešininko ketinamus veiksmus.

8. Pateiktoji LTU PF studentų fizinio ugdymo sistema atskleidžia naujus šios problemos aspektus. Harmoningas fizinis išsivystymas, gera sveikata, fizinis pajėgumas ir profesinis ugdymas, patikrintas eksperimentine medžiaga, leidžia daryti naujas teorines ir dalykines išvadas ir apibendrinimus. Teisės universiteto studentų kūno kultūros teorija ir metodika praturtinama nauja pedagogine strategija ir edukacinėmis nuostatomis. Ji skatina pedagogą atsižvelgti į nenutrūkstamą studijų procesą, tikslingą ir planingą studento profesinį ugdymą, įgyvendinant sveikos, stiprios ir gerai fiziškai išsivysčiusios asmenybės programą.

LITERATŪRA

1. Jasiūnas V. Testavimas sportinėje praktikoje. – Kaunas: LVKKI, 1980.2. Karoblis P., Skernevičius J. Sportinės treniruotės pagrindai. – Vilnius: Mintis, 1978.3. Labanauskas K. Sporto medicina. – Vilnius: Mokslas.4. Skernevičius J. Ištvermės ugdymas. – 1982.5. Astrand P., Rodahl K. Textbook of Work Physiology New York: Me Grow Hill Book Ca., 1977.6. Scholich M. Kreistraining. – Berlin: Sportverlag, 1979.7. Годик М.Ф. Контроль тренировочных и соревновательных нагрузок. – Москва: Фис, 1980.8. Корылкин Б. П. Исследование содержания и экспериментальная проверка эффективности

методов подготовки к самозащите: Автореф. дисс. Канд. пед. наук. – Москва, 1983.9. Слепнев А. Педагогические основы професионально-прикладной физической подготовки

курсантов специальных средних школ милиции МВД СССР: Канд. дисс. – Москва, 1989.10. Чумаков Е. М. Проблемы спортивной борьбы и самозащиты – Москва: Кафедра борьб

ГУОЛИФК, 1978.11. Щепилов А. А. Климин В. П. Выносливость борцов. – Москва: Фис, 1979.

Experimental Substantiation of Bachelor Student’s General and Special Physical Training Methods

Assoc. prof. Dr. Vytautas GaškaLaw University of Lithuania

Assoc. prof. Dr. Robertas VeršinskasLaw University of Lithuania

SUMMARY

On the base of two–year examinations and investigations of students physical culture program for the first–year students of the Police Academy and its' methodical structure had been prepared, approved and put into practice. In

103

the program for the general physical training 58 hours are allotted (for development of tenacity – 32,2 percent, for development of force – 22,4 percent, for development of quickness – 20,7 percent, for development of dexterity and flexibility – 20,7 percent). For special physical training 94 hours are allotted (for punching and blocking acts – 14,9 percent of the total time, for defense against punches – 42,6 percent, for releasing, throwing, helping acts – 23,3 percent, for keeping off and checking – 19,2 percent). The first and the most important task of pedagogues of physical culture in the Police Academy is upbringing the conscious need of the students to have high-level physical readiness, to evaluate changes of physical state and to determine ways of it correction. The second task is to teach them to be in training systematically, to improve their professional and conditional preparation, to develop certain skills, deterring tined movements, improving physiological power taking into account particularities of the profession.

Physical training of students of Police Academy is versatile and complicated process consisting of interdependent components: learning of physical exercises, development of physical particularities, formation of professional skills and creative application of them in professional activities of policeman. The presented methodic, will help the professional apprehension of the essence of physical training of students of the Police Academy, influence of physical exercises upon health and development of students.

104

105

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 92–100

PROGNOSTINIAI POLICIJOS PAREIGŪNŲ ŠAUDYMO ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMO ASPEKTAI

Doc.dr. Antanas JanušauskasLektorius Viačeslavas Čigrinas

Lietuvos teisės universitetas Kauno policijos fakultetasPutvinskio g. 70Telefonas (8 37) 303668; 303642Elektroninis paštas janusauskas@ltukf.lt

Pateikta 2002 m. gruodžio 22 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 27 d.Recenzavo Kauno medicinos universiteto Kardiologijos instituto habil. dr. Abdonas Tamošiūnas ir Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto prodekanas vyresnysis komisaras dr. Kęstutis Vitkauskas

S a n t r a u k a

Tam tikri asmens judesiai, veiksmai, kai kurios organizmo reakcijos yra sėkmingesnės ginklo panaudojimo atžvilgiu (pvz., šaudymas, medžioklė), palyginti su kitokio pobūdžio veiksmais. Suprasdami racionalių veiksmų, galinčių turėti įtakos šaudymo rezultatams, išmokymo svarbą, mes pabandėme nustatyti galimus kuo taiklesnio šaudymo prognostinius veiksnius. Mūsų atlikto tyrimo tikslas – įvertinti studentų psichofiziologinių veiksnių ryšį su šaudymo rezultatais.

Tirta 220 Lietuvos teisės akademijos Kauno policijos fakulteto studentų – 80 merginų ir 140 vaikinų.

Norėdami išsiaiškinti studentų treniruotumo įtaką, t. y. organizmo būklės, rodančios asmens gebėjimą pasiekti tam tikrą rezultatą (šiuo atveju šaudymo), mes atlikome 7 testus: pusiausvyros, plaštakos suspaudimo, tepingo, erdvės ir laiko suvokimo testus, nustatėme psichomotorinės reakcijos greitį bei dėmesio sutelkimą.

Statistiškai patikimai taikliau šaudo tie studentai, kurie geriau sutelkia dėmesį, turi geresnę erdvės nuovoką. Prasčiau šaudžiusiųjų studentų plaštakos suspaudimas yra stipresnis.

Raktažodžiai: studentai, testas, šaudymas.

Įvadas

Šaudymo mokymas yra sudėtinė policijos pareigūno rengimo dalis, nes šiuo metu nusikaltėliai vis įžūlėja, ginkluojasi pačiais moderniausiais ginklais, nepaiso moralinių ir etinių įstatymų normų. Nusikaltėliai visada yra pranašesni, nes jie iš anksto suplanuoja savo veiksmus. Policijos pareigūnui visados tenka

106

besivejančiojo vaidmuo, nes jis ginklą panaudoti gali tik kai įsitikina, kad piliečio arba jo paties sveikatai ir gyvybei gresia realus pavojus. Nusikaltėlis jau yra pasiruošęs panaudoti ginklą, o pareigūnas dar tik išsitraukia savo tarnybinį ginklą. Visa tai reiškia, kad policijos pareigūnas turi būti profesionaliai gerai parengtas [1]. Profesionalaus rengimo pagrindus būsimasis pareigūnas gauna mokymo įstaigose. Gero šaulio rengimas labai priklauso nuo dėstytojų pasirengimo lygio. Pedagogui nepakanka būti tik geru savo dalyko žinovu – jis privalo įgyti gerą, humanistine edukacija pagrįstą pedagoginį parengtumą [2]. Mokymo proceso optimizavimas verčia ieškoti ne tik kuo efektyvesnių būdų taikliam šauliui parengti, bet ir atlikti perspektyvių šaulių atranką. Paieška ne-sudėtingų testų, kurie padėtų atlikti perspektyvių šaulių atranką, paskatino atlikti šį tyrimą. Manome, kad atliekant įvairius testus būtų galima nustatyti prognostikos taiklumo veiksnius. Tai galėtų būti organizmo motorinių ir fiziologinių reakcijų tyrimas ir įvertinimas. Ankstyvas ir motyvuotas tokių veiksmų įvertinimas leistų rengti studentus skirtingais lygiais, atsižvelgiant į jų prognostikos sugebėjimus siekiant kuo aukštesnių šaudymo rezultatų. Pavieniai šios problemos moksliniai tyrimai jau atliekami ir kitose šalyse [3, 4]. Atlikdami įvairius testus ir tyrimus šaudymo specialistai stengiasi numatyti, kokia galima kiekvieno studento reakcija į įvairius dirgiklius bei iškylančius sunkumus ir kaip gali keistis jų elgesys ir motyvacija.

Tyrimo tikslas – įvertinti studentų atliktų standartizuotų treniruotumo testų (fiziologinių funkcijų gebėjimo, psichomotorinės veiklos, fizinio pajėgumo) rezultatų ryšį su šaudymo rezultatais.

Tyrimo objektas ir metodika

Tyrimai buvo atliekami Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakultete 1998–1999 mokslo metais. Juose dalyvavo 220 studentų – 80 merginų ir 140 vaikinų.

Kontingentas tirtas šiais etapais: 1) spalio–lapkričio mėnesiais studentai atliko visus numatytus treniruotumo testus (po vieną testą vieno užsiėmimo metu) ir paskaičiuoti atliktų testų rezultatų vidurkiai; 2) vasario–gegužės mėnesiais atlikta 16 praktinio šaudymo pratybų su koviniais pistoletais „Makarov“ ir „ČZ“. Kiekvienų pratybų šaudymo rezultatai (pataikymo tikslumas) buvo vertinami 10 balų sistema. Mokslo metų gale buvo išvesti aritmetiniai šau-dymo rezultatų įvertinimo vidurkiai, atlikta studentų šaudymo rezultatų ir testų tyrimų duomenų lyginamoji analizė.

Siekdami išsiaiškinti studentų treniruotumo įtaką, t. y. organizmo būklės, rodančios asmens gebėjimą pasiekti tam tikrą rezultatą (šiuo atveju šaudymo), vadovavomės paprastais, lengvai atliekamais ir nereikalaujančiais sudėtingos bei brangios aparatūros testais. Dalį testų atlikome pagal EUROFIT testų reikalavimus [5] (pusiausvyros testas, plaštakos suspaudimo testas, tepingo testas), grindžiamus sporto visiems principais ir skirtus jaunimo fiziniam pajėgumui matuoti ir vertinti. Šį testų rinkinį kūrė žymiausi Europos mokslininkai ir ekspertai. Po 10 metų darbo Europos Tarybos Ministrų komitetas rekomendavo EUROFITO testus atlikti visose Europos valstybėse. 4 testus (erdvės ir laiko suvokimo, psichomotorinės reakcijos greičio matavimo ir dėmesio sutelkimo) atlikome pagal A. Raslano ir J. Skernevičiaus pasiūlytą metodiką [6].

Prieš atliekant testus buvo suformuluotas kiekvieno testo tikslas, numatyta jo atlikimo bei rezultatų vertinimo metodika. Atlikome šiuos testus:

1. Pusiausvyros testas. Jo tikslas: nustatyti statinę pusiausvyrą (gebėjimą išlaikyti stabilią kūno padėtį reikiamose pozose nejudant ir optimaliai balansuoti reikiamoje pozoje). Pagrindimas: pusiausvyra turi įtakos judėjimo gebėjimams.

107

Aprašymas: užsimerkus stovima ant vienos kojos 30 sek. Pusiausvyra vertinama pagal kitos kojos prisilietimų prie grindų skaičių per 30 sekundžių.

2. Plaštakos suspaudimas. Tikslas: išmatuoti statinę suspaudimo jėgą (gebėjimas įveikti išorės pasipriešinimą). Pagrindimas: plaštakos suspaudimo jėga yra susijusi su pistoleto laikymu šūvio metu. Aprašymas: plaštakos jėga yra matuojama rankiniu dinamometru stipresne ranka. Vertinama pagal geresnį dviejų bandymų rezultatą (kilogramais).

3. Tepingas. Tikslas: išmatuoti kartotinių rankos judesių greitį. Pagrindimas: rankų koordinacija ir judesių greitis atspindi rankų miklumą, kuris reikalingas atliekant greito šaudos pratimus. Aprašymas: rankos judesių greitis yra matuojamas ant stalo kiek galima greičiau pakaitomis liečiant du pritvirtintus skritulius. Rezultatas vertinamas pagal laiką (sekundės dalimis), per kurį atlikėjas 25 kartus pakaitomis paliečia skritulius.

4. Erdvės suvokimas. Tikslas: nustatyti, kaip tiksliai testuojamieji gali atkartoti savo padėtį erdvėje. Pagrindimas: erdvės nuovoka turi įtakos gebėjimui pasirinkti taisyklingą stovėseną šaudant. Aprašymas: užsimerkus kiek įmanoma tiksliau atkartoti prieš tai buvusią rankos padėtį erdvėje (45° kampu). Rezultatas – iš trijų bandymų skaičiuojamas aritmetinis vidurkis.

5. Laiko suvokimas. Tikslas: nustatyti, kaip tiksliai tiriamieji gali atkartoti įvairius laiko tarpus. Pagrindimas: nuo laiko trukmės suvokimo priklauso šaudymo tempas į skirtingus taikinius. Aprašymas: atlikėjas, nežiūrėdamas į chronometrą, bando atkartoti įvairius laiko tarpus. Rezultatas – fiksuojamas įsivaizduojamasis laikas ir lyginamas su nurodytuoju.

6. Psichomotorinės reakcijos greičio matavimas. Tikslas: išmatuoti psichomotorinės reakcijos greitį. Pagrindimas: policijos pareigūnai dažniausiai informaciją priima akimis, vėliau, per centrinę nervų sistemą, į dirgiklį sureaguoja raumenys. Aprašymas: naudojama 30–50 cm liniuotė, kurią, tyrėjui paleidus, tiriančiajam reikia kuo greičiau pagauti pirštais. Rezultatai vertinami milisekundėmis pagal kelių bandymų aritmetinį vidurkį.

7. Dėmesio koncentravimas. Tikslas: nustatyti gebėjimą sutelkti dėmesį. Pagrindimas: nuo sugebėjimo sutelkti dėmesį priklauso policininko veiksmų seka. Aprašymas: testo atlikėjas atlieka paprasčiausius aritmetinius veiksmus 30 sekundžių. Rezultatas – aritmetinių veiksmų skaičius, atliktas per 30 sekundžių.

Tyrimo rezultatai analizuoti statistiniais metodais pagal Kauno policijos fakulteto informatikos specialistų parengtas duomenų bazių kaupimo ir apdorojimo programas ir atliktas bazių vadybos sistema Microsoft Access 7,0 for Windows. Stjudento t kriterijus taikytas hipotezei apie vidutinių reikšmių lygybę tikrinti. Kaip statistiškai patikimos buvo vertinamos p<0,05 reikšmės.

Tyrimo rezultatai

Tyrimo duomenimis, studentų šaudymo rezultatų vertinimo vidurkis 7,03 balų (merginų – 6,64 balų, vaikinų – 7,24 balų, p>0,05). Vadinasi, tirtų studentų šūvių pataikymo tikslumas nepriklauso nuo lyties.

Treniruotumui įvertinti atliktų testų rezultatų suvestinė pateikta 1 lentelėje. Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, pusiausvyros, erdvės suvokimo ir dėmesio sutelkimo testus geriau atliko merginos. Laiko suvokimo testo pirmąją dalį geriau atliko merginos, o vėlesnes dalis – vaikinai. Vaikinų greitesnė psichomotorinė reakcija, geresni plaštakos suspaudimo bei tepingo testų rezultatai.

Palyginome, kaip atliktų testų duomenys (aukštesni už vidurkį ir žemesni) atsispindi šaudymo rezultatuose: grupėje, kur šaudymo rezultatai aukštesni už vidurkį (7,03) ir žemesni už šaudymo rezultatų vidurkį.

108

Nenustatytas statistiškai patikimas ryšis tarp studentų pusiausvyros testo vertinimo ir šaudymo rezultatų (1 pav.). Pastebima tendencija, kad studentai, geriau atlikę pusiausvyros testą, taikliau ir šaudė. Paanalizavę šiuos duomenis tarp lyčių, nustatėme, kad ši koreliacija labiau būdinga vaikinams.

Plaštakos suspaudimo jėgos vidurkis mūsų tirtoms merginoms buvo nustatytas 36,5 kg, vaikinams – 54,8 kg, todėl procentiniai šio testo dydžiai buvo skaičiuojami atskirai pagal lyties nustatytą vidurkį ir sumuojami. Pastebima tendencija – kuo plaštakos suspaudimo jėga mažesnė už vidurkį, tuo šaudybos rezultatai geresni (2 pav.). Jokie šio vertinimo skirtumai tarp lyčių nenustatyti.

Nustatytas statistiškai patikimas skirtumas tarp studentų grupių, kurių tepingo testas geresnis už vidurkį, tačiau kurių šaudymo rezultatai vertinami skirtingai (3 pav.). Panagrinėjus šiuos rodiklius tarp lyčių, nustatyta, kad statistiškai skyrėsi (p<0,05) visos analizuojamos vaikinų grupės. Jokių skirtumų tarp analizuojamų merginų grupių nenustatyta.

Iš 4 pav. matyti, kad tie studentai, kurie geriau orientuojasi erdvėje (erdvės suvokimo testo vidurkis 48,1°), taikliau ir šaudo, nepriklausomai nuo lyties.

Laiko suvokimo testas parodė, kad mūsų studentai, nepriklausomai nuo lyties, šį testą stengiasi atlikti greičiau, t. y. jie laiką suvokia greičiau. Atsižvelgiant į tai, manome, kad netikslinga lyginti šio testo rezultatų vidurkius su šaudymo rezultatais. Mes pabandėme išskirti iš bendro studentų skaičiaus tuos, kurių laiko suvokimas buvo tiksliausias (mažiausiai svyravo apie nurodytą išlaukti laiko tarpą). Todėl analizavome tik tų studentų šaudymo rezultatus, kurių laiko suvokimo testo pirmoje dalyje buvo nurodyta 2 s (svyravo nuo 1,8 s iki 2.2 s); antroje dalyje – 6 s (svyravo nuo 6,2 iki 5,8 s); ir trečioje – 15 s (svyravo nuo 16 iki 14 s). Nustatėme, kad tik po kelis studentus patenka į šias grupes, todėl jos nelygintinos. Manome, kad šis testas būtų informatyvus tik atlikus jį su didesniu studentų skaičiumi.

Išryškėjo tendencija (5 pav.), kad studentai, kurių psichomotorinės reakcijos greitis geresnis (psichomotorinės reakcijos greičio vidurkis 210 ms), geriau ir šaudo. Tokie studentai sudarė 30,4 proc. tirto kontingento. Tačiau tai būdinga tik vaikinams. Testuojant merginas, nenustatyta jokia psichomotorinės reakcijos greičio koreliacija su šaudymo rezultatais.

Dėmesio sutelkimo testo vidurkis (6 pav., 15,9 aritmetinių veiksmų per 30 s) yra geresnis tų studentų, kurie taikliau šaudo. Šis tyrimas aktualus tuo, kad rezultatai visai nepriklausė nuo lyties, t. y. visuose stulpeliuose tiek vaikinų, tiek merginų procentas praktiškai identiškas.

Tyrimo rezultatų aptarimas

Nuo pareigūno profesinio parengimo, gerų darbo įgūdžių suformavimo tiesiogiai priklauso ir visuomenės saugumas. Ekstremaliose situacijose laimi tas, kuris sugeba labiau susitelkti, įjungti ir valdyti tiek fizinius, tiek psichinius organizmo rezervus. Tai priklauso ir nuo asmens fizinio išsivystymo bei fizinio pajėgumo, tradiciškai siejamo su sportu [6, 7, 8].

1998–1999 metais sukaupti tyrimo duomenys ir darbo patirtis parodė, kad testų rinkinys EUROFIT, taip pat ir kiti nesudėtingi testai leidžia įvertinti konkretaus tiriamojo pranašumus siekiant geresnių šaudymo rezultatų. Mūsų tyrimų rezultatai, gauti vadovaujantis tiek EUROFIT testų reikalavimais, tiek kitų autorių aprašytomis testų atlikimo metodikomis, sutampa su kitų mokslininkų rezultatais, rodančiais fizinį vaikinų ir merginų pajėgumą [7, 6, 8, 9].

Nustatytas studentų atskirų treniruotumo testų (plaštakos suspaudimo, psichomotorinės reakcijos greičio, erdvės suvokimo) rezultatų ryšis su šaudymo rezultatais neprieštarauja kitų tyrėjų [4,10] pateiktiems rezultatams.

109

Manome, kad tolesniuose tyrimuose nereikėtų apsiriboti vien jau atliekamais testais, siekiant išryškinti prognostikos prasme informatyviausius, o vertėtų ieškoti ir kitų testų, galbūt labiau atskleidžiančių šaudymo rezultatams įtakos turinčius veiksnius.

Išvada

Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad taiklaus šaudymo prognostikos prasme informatyviausi (kadangi jų duomenys nepriklauso nuo lyties) yra šių testų rezultatai: erdvės suvokimo, dėmesio sutelkimo ir plaštakos suspaudimo. Mažesnė merginų priklausomybė nuo atliktų testų vidurkių ir šaudymo rezultatų paaiškinama tuo, kad merginų buvo tirta mažiau, palyginti su vaikinais.

110

LITERATŪRA

1. Булкин В., Попов Е., Сабурова E.. Тест для оценки балистической корреляции двигатель-ной деятельности // Теория и практика физической культуры. 1997. No. 3.

2. Miškinis K. Kūno kultūros ir sporto specialistų kompetencijos charakteristikų tyrimai // Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 1999. Nr. 2(31).

3. Коваленко В. В зоне огня – мишени. – Минск: Полымя, 1989. 4. Староста В. Новый способ измерения и оценки двигательной координации // Теория и

практика физической культуры. 1998. No. 6.5. Volbekienė V. EUROFITO testai suaugusiems: metodinė priemonė. – Vilnius, LKKI. 1997.6. Raslanas A., Skernevičius J. Sportininkų testavimas. – Vilnius: LTOK leidykla, 1998.7. Volbekienė V., Puišienė E. Lietuvos gyventojų sveikumo kriterijų vertinimas. Sveikata – darnos

mitas: tarptautinės mokslinės. konferencijos medžiaga. – Kaunas: LKKI, 1996.8. Stonkus S. Vis tobulėti. – Vilnius, Respublikinis sporto informacijos ir specialistų tobulinimo cen-

tras, 1997.9. Karoblis P. Fizinių pratimų kompleksai. – Vilnius: Respublikinis sporto informacijos ir specialistų

tobulinimo centras, 1996.10. Раевский Р. Професионально-прикладная физическая подготовка следователей органов

внутренних дел // Теория и практика физической культуры. 1994. No 3,4.

The Prognostics Aspects of Shooters Training

Assoc. Prof. Antanas JanušauskasLecturer Viačeslavas Čigrinas

Law University of Lithuania

SUMMARY

It is noticed that persons certain motions, actions and reactions of the organism are more successful in respect of the use of the weapons (shooting, hunting) comparing with the actions of a different kind. Bearing in mind the importance of learning of rational actions that might have influence to the results of shooting, we tried to define possible prognostic factors of aimed shooting. The goal of the test is to determine the influence of students physiological factors to shooting results.

220 students of Kaunas Police faculty participated in this reseach – 80 girls and 140 boys. We did 7 tests: balance, hand's grasp, teping tests, space and time understanding, speed of psychomotoric reaction, concentration of attention tests.

Statistics show that students who can concentrate their attention better, have better understanding of space, shoot better. Those who shoot worse have stronger hand's grasp.

Keywords: students, test, shooting.

111

1 l e n t e l ė . Studentų atliktų testų rezultatų suvestinė

Testo pavadinimas Testo vidurkis

Merginų

vidurkiai

Vaikinų

vidurkiai

Pusiausvyros testas (mėginimų skaičius per 30 s.) 2,23 2,0 2,4Plaštakos suspaudimo testas (kg) 48,6 36,5 54,8Tepingo testas (25 judesių atlikimo greitis s.) 5,3 5,5 5,2Erdvės suvokimo testas (45° plaštakos padėties atkartojimas) 48,1° 46,9° 48,8°

Laiko suvokimo testas (2, 6 ir 15 s. Laiko suvokimas):

a) 2 sekundėsb) 6 sekundėsc) 15 sekundžių

1,65,2

12,8

1,85,1

11,5

1,55,3

13,6Psichomotorinės reakcijos greičio testas (krintanti liniuotė, ms) 210 220 205Dėmesio sutelkimo testas (aritmetinių veiksmų skaičius per 30 s)

15,9 16,3 15,7

1 pav. Studentų pusiausvyros testo ir šaudybos rezultatai

112

2 pav. Studentų plaštakos suspaudimo ir šaudybos rezultatai

3. pav. Studentų Tempingo testo ir šaudybos rezultatai

X – p<0,05, lyginant vaikinų I stulpelio rezultatus su kitais

113

4 pav. Studentų erdvės nuovokos ir šaudybos rezultatai

p<0,01, lyginant I stulpelio grafos „bendras“ duomenys su II ir IV stulpelių rezultatais

5 pav. Studentų psichomotorinės reakcijos greičio ir šaudybos rezultatai

114

6 pav. Studentų dėmesio sutelkimo testo ir šaudybos rezultatai

115

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 101–112

POLICIJOS PERSONALO ATRANKOS IR RENGIMO POLITIKOS LYGINAMIEJI ASPEKTAI (LENKIJOS

PAVYZDŽIU)

Doktorantas Vainius Smalskys

Kauno technologijos universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, Viešojo administravimo katedraDonelaičio g. 20, 3000 KaunasTelefonas (8 37) 30 01 45Elektroninis paštas www.vak@smf.ktu.lt

Pateikta 2002 m. balandžio 9 d.Parengta spausdinti 2002 m. lapkričio 4 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjas profesorius habil. dr. Edvardas Jančiauskas ir Kauno technologijos universiteto Viešojo administravimo katedros docentas dr. Alvydas Raipa

S a n t r a u k a

Policijos veikla ir profesionalumas yra neatsiejami nuo personalo valdymo ir rengimo politikos. Ypač tai aktualu Vidurio Europos šalių policijoms, kurios savo veikloje nuo baudžiamojo persekiojimo prioriteto pereina prie paslaugos piliečiams organizacinio modelio. Keičiant policijos organizacijos strategiją, keičiasi ir personalo atrankos kriterijai, darbuotojų motyvacija bei karjeros galimybių sistema, policininkų ir jų vadovų santykiai, socialinių garantijų sistema, t. y. žmogiškųjų išteklių planavimas. Lenkijos policijos įdirbis šioje srityje didesnis negu Lietuvos. Lenkijos policijos personalo politika jau nuo 1992 metų planuojama atsižvelgiant į naujosios viešosios policijos vadybos reikalavimus. Policija, bendraudama su piliečiais, vadovaujasi „piliečių dalyvavimo“ principu. Šios šalies policijos personalo mokymo ir rengimo strateginės kryptys susietos su bendra Lenkijos policijos veiklos strategija.

Įvadas

Abi pokomunistinės šalys (Lenkija ir Lietuva) įžengė į globalios visuomenės permainų laikotarpį, kai spartūs pokyčiai suponuoja būtinumą keisti organizacines veiklos formas ir metodus, tobulinti personalo profesionalumą, įvaldant vadybinius veiklos modelius, administravimo naujoves ir kt. Todėl valstybių vyriausybės turi sudaryti palankias sąlygas priimti naujus demokratiškesnius sprendimus, skatinti valdymo funkcijų (tarp jų ir policijos) demokratizavimo tendencijas, demokratizacijos procesų plėtra, išlaisvinantį tiek organizacijas, tiek asmenybę nuo pernelyg griežtų veiklos suvaržymų, regulaminų, taisyklių ir rutinos – tai leistų teikti visuomenei kokybiškesnes viešąsias paslaugas.

116

Straipsnio problema. Posovietinių šalių policijose (pavyzdžiui, Lenkijoje) tokie personalo valdymo kriterijai kaip atranka ir rengimas dar tik pradedami taikyti, todėl policija, atsižvelgdama į naujosios viešosios vadybos principus, irgi turi pradėti taikyti naujus atrankos modelius, paremtus kompetencija ir išsilavinimu.

Straipsnio objektas – Lenkijos policijos personalas, jo atranka, kvalifikacijos, lavinimas ir socialinės garantijos.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti Lenkijos policijos personalo atrankos ir rengimo strategines kryptis ir palyginti su kai kuriais Lietuvos policijos personalo valdymo procedūriniais aspektais. Metodas – policijos personalo valdymo principų, institucinė ir sisteminė analizė.

Policijos personalo atranka

Šiuolaikinėje modernioje organizacijoje, vykdančioje personalo atranką, vis labiau įsivyrauja darbiniai vadybiniai santykiai, pagrįsti organizacijos solidarumu. Biurokratinį nuopelnų (skyrimas į pareigas pagal nuopelnus, o ne pagal kompetenciją) modelį keičia atrankos pagal išsilavinimą ir kompetenciją modelis. Šios tendencijos įsivyrauja pliuralistinės demokratijos šalių viešojo sektoriaus (taip pat ir policijos) organizacijose. Naujųjų Vidurio ir Rytų Europos demokratijų policija sunkiai vaduojasi iš prievartinių ir baudžiamojo persekiojimo veiklos metodų, todėl turi įsivyrauti personalo atrankos kriterijai, leidžiantys nustatyti tiek fizines, tiek intelektines kandidato tinkamumo tarnybai charakteristikas. Tai vėliau, kvalifikacijos kėlimo ir policijos studijų procese, leistų modernios rengimo ir kvalifikacijos kėlimo organizacijos sąlygomis išugdyti kritiškai mąstančią asmenybę, kuri galėtų prisidėti prie tokių senųjų administravimo vertybių kaip pataikavimas, perdėtas normatyvizmas, žinybiškumas, hierarchinė priklausomybė apribojimo.

Lenkijos policijos personalo atranka buvo tobulinama nuo 1990 metų. 1996 m. rugsėjo 2 d. Vidaus reikalų ministro potvarkiu nustatytos priėmimo į policiją taisyklės. Šis potvarkis pakeistas 1999 m. gegužės 24 d. nauju Vidaus reikalų ir administracijos ministro potvarkiu, kuriame apibrėžtos naujausios priėmimo į Lenkijos policiją sąlygos [1, p. 2792]. Pilietis, norintis tarnauti Lenkijos policijoje, turi parašyti raštišką prašymą teritorinės policijos komendanto vardu. Priima teritorinės policijos komendantūros kadrų skyrius (Lenkijoje ir toliau vadinami „kadrų skyriais“, o ne „personalo skyriais“). Lenkijoje priėmimo į policiją taisyklės skirtos „naudoti tarnyboje“, todėl be jokių paaiškinimų kandidatui galima pasakyti, kad jis netinkamas policijos darbui. Norint įsidarbinti Lenkijos policijoje teritorinės policijos komendantūros kadrų skyriui reikia pateikti: gyvenimo aprašymą ir tris fotonuotraukas, raštus, patvirtinančius, kad kandidatas dirbo kitose darbovietėse, dokumentus, patvirtinančius išsilavinimo cenzą, dokumentus apie įgytą civilinę profesiją, kitus dokumentus, kurių reikalauja policijos komendantūros kadrų skyrius. Taip pat asmuo, kandidatuojantis į tarnybą polici-joje, gali pats savo iniciatyva pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius jo profesinius sugebėjimus [1, p. 2792]. Policijos personalo atrankos procesą Lenkijoje sudaro šie etapai:

1.Policijos komendantūros personalo atsakingo darbuotojo pokalbis su kandidatu asmeniniais klausimais. Šio pokalbio tikslas – nustatyti, koks yra kandidato išsilavinimo lygis, profesinė kvalifikacija, kokie noro tarnauti policijoje motyvai.

2.Fizinio pasirengimo egzaminas; jo tikslas – nustatyti asmens, norinčio tapti policininku, fizines galimybes. Fizinio pasirengimo egzamino kriterijų nustato Lenkijos vyriausiasis policijos komendantas.

117

3.Psichologiniais testais nustatomas asmenybės intelektualumas. Vienas iš psichologinio testo tikslų yra palyginti visų asmenų, norinčių patekti į kurį nors policijos padalinį, rezultatus. Jeigu būtina, papildomai panaudojamas pedagoginis testas. Jo kriterijus irgi nustato Lenkijos vyriausiasis policijos komendantas (tuo atveju, jei psichologinio testo rezultatai kandidatuojančiųjų į tą patį policijos padalinį yra daugmaž vienodi).

4.Kandidatuojančio asmens duomenų patvirtinimas, kad jo(s) žmona (sugyventinė) ar vyras (sugyventinis) turi bendrą namų ūkį, gyvena kartu, augina vaikus ar gyvena kartu su tėvais ir yra nevedęs (netekėjusi).

5.Medicininis patikrinimas komisijos, kuri pavaldi vidaus reikalų ir administracijos ministrui, kad dar kartą būtų galima įsitikinti, ar kandidatas į policijos tarnybą yra šiai tarnybai tinkamos fizinės ir psichinės būklės.

Jei testų rezultatai ar medicininės komisijos išvados neigiamos, kandidatui į policijos tarnybą nebeleidžiama dalyvauti tolesnėje atrankoje. Tie, kurie pereina šiuos penkis atrankos etapus, gali tikėtis tarnauti viešojoje (prevencinėje) policijos tarnyboje. Lenkijos policijos atrankos sistemoje taip pat labai svarbūs tokie dalykai:

baigti šaudymo kursai. Tai padeda prevencinės policijos darbe; baigti sporto šakų specialūs kursai, būtini dirbant prevencinėje (viešojoje)

policijoje, (dziudo, automobilių ir motociklų sportas); C klasės automobilio vauruotojo pažymėjimas; ne mažesnis kaip 175 cm ūgis (pranašumas); amžiaus cenzas: iki 35 metų; baigta profesinė mokykla arba baigtos trys licėjaus klasės.Galutinį sprendimą dėl kiekvieno kandidato priima policijos komendantūros

kadrų tarnybos atsakingas asmuo, jo pavaduotojas ir psichologas [1, p. 2792], aptarę pokalbio, fizinio, psichologinio, jeigu reikia, ir pedagoginio testo rezultatus, gyvenimo aprašymą [1, p. 2792].

Priimant į Lenkijos policiją netaikomi diferencijuoti medicininiai reikalavimai: operatyviniam, kabinetiniam ir inžineriniam techniniam darbui [1, p. 2792], nes priimant į tarnybą visi Lenkijos policininkai turi mokytis bazinio apmokymo kursuose, skirtuose viešajai policijai, ir pirmame rengimo etape nėra nustatomas tinkamumas operatyviniam darbui. Pirmos pakopos (viešosios policijos patrulio) praktiką (bent vienerius metus) privalo atlikti visi be išimties policininkai [5].

Lenkijoje vidaus reikalų ministro potvarkyje nurodoma, kad būtų pageidautinas ne mažesnis kaip 175 cm ūgis. Taip pat Lenkijoje priimant į policiją pranašumas yra turėti C klasės vairuotojo pažymėjimą. Šiame potvarkyje nėra labai pabrėžiama teistumo svarba atrenkant policijos personalą. Tik prašoma nurodyti, ar kandidatas buvo teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Lenkijos policininkų rengimo praktikoje nėra tokios nuostatos, kad Aukštosios Ščytnos policijos mokyklos komendantas galėtų savo nuožiūra išimties tvarka priimti į tar-nybą asmenis. Priimamiems į tarnybą asmenims Lenkijoje nustatytas amžiaus cenzas iki 35 metų.

Priimtas į Lenkijos policijos tarnybą asmuo pradeda karjerą nuo viešosios policijos patrulio ir iškart, po 10 dienų, yra siunčiamas mokytis į mokymo centrą prie vaivadijos policijos komendantūros. Mokoma pagal bazinę policijos rengimo programą, skirtą viešajai policijai. Ar asmuo tinka operatyviniam darbui arba kitoms veiklos sritims, pirmajame rengimo etape dar sunku spręsti. Tai parodo tik tolesnė tarnyba [5]. Taigi griežtas ūgio reikalavimas (172–175 cm) priimant į policijos tarnybą neatitinka šiuolaikinės policijos personalo atrankos principų. Tai pasenęs dalykas, nes šiuolaikinių technologijų pasaulyje, modernios policijos veiklos teritorijoje, kur prioritetas teikiamas žmogaus teisėms ir gebėjimams, neturėtų būti griežto ūgio cenzo reikalavimo [2, p.13]. Ypač dabar, kai Vakarų pasaulyje modernizuojant visą viešojo administravimo sistemą, policija iš

118

baudžiamojo persekiojimo organizacijos tampa viešąsias paslaugas piliečiams teikiančia organizacija. Lenkijos vidaus reikalų administravimo potvarkyje nurodyta, kad 175 cm ūgis yra pranašumas priimant į tarnybą, t. y. potvarkyje pasirinkta lanksti formuluotė, neužkertanti kelio į policiją ir žemesnio ūgio pilie-čiams.

Priimant į Lenkijos policiją amžiaus cenzo ribos yra diskutuotinas dalykas. Didesnis priėmimo į policiją Lenkijoje amžiaus cenzas yra susijęs ir su tuo, kad lenkų jaunuoliai prieš pradėdami dirbti policijoje privalo atlikti karinę prievolę. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministro 1999 metų potvarkis dėl policijos personalo atrankos sistemos daugmaž atitinka europinius policijos personalo atrankos reikalavimus.

Lyginant Lenkijos ir Lietuvos policijos personalo atrankos sistemas ryškėja tam tikrų skirtumų ir panašumų. Lietuvoje priimamiems į darbą policijoje asmenims taikomi diferencijuoti reikalavimai: operatyviniam, kabinetiniam ir inžineriniam darbui. Jau minėtame Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministro įsakyme (1999 m. gegužės 24 d.) tokių reikalavimų nėra, nes pati šios šalies pirmos ir antros pakopos policijos atranka ir rengimas yra paremtas kvalifikacijos kursų sistema. Nebaigus kvalifikacijos kursų ir neatitarnavus viešojoje policijoje (bent vienerius metus tai privalo atlikti, taikant nedideles išimtis, visi pareigūnai) negalima tikėtis tolesnės karjeros. Rengiant policininkus Lietuvoje taip pat laipsniškai pereinama prie panašios sistemos. Tik Lietuvoje tai nesivadina kvalifikacijos kursais, nes pati policijos rengimo sistema jau nuo pirmos pakopos paremta ne kvalifikacijos kursais, bet policijos studijomis. Dėl šios priežasties skiriasi priimamų į policiją asmenų išsilavinimo cenzas. Lietuvoje priimant į policijos studijas reikalingas vidurinis išsilavinimas, o Lenkijoje – užtenka baigti profesinę mokyklą arba tris licėjaus klases. Taigi Lietuvoje į policiją ateina dirbti labiau išsilavinę jaunuoliai ir pati atrankos sistema labiau atitinka naujas viešosios vadybos tendencijas. Lietuvoje atrenkant į LTU policijos fakultetus vyrauja intelekto ir gero vidurinio arba pakopinio išsilavinimo kriterijai, o Lenkijoje dar išlieka prioritetas ir fiziniams gebėjimams. Lietuvoje naujoje vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kvalifikacijos reikalavimų, atrankos į tarnybą, profesinio rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo koncepcijoje vėl bandoma grįžti prie profesinio policijos atrankos modelio. Tai ne visai suderinama su šiuo-laikinėmis viešojo administravimo tendencijomis [16, p. 122–124].

Profesinių kvalifikacijų sistema

Rytų ir Vidurio Europos šalyse beveik dešimtmetį vykstanti viešojo administravimo reforma lemia kvalifikacijos tobulinimo sistemos pokyčius. Permainos administravimo technologijų, įstatymų leidybos ir kitose srityse reikalauja iš valstybės tarnautojų naujų kompetencijų, leidžiančių aktyviai dalyvauti naujos kokybės valdymo procesuose. Naujos kokybės viešasis valdymas reikalauja atitinkamų kvalifikacijų, gebėjimų, plataus profilio žinių, supaprastinančių valdymo koordinavimo uždavinius. Profesinę valdininkų kvalifikacijos kėlimo ir ugdymo sistemą (taip pat ir policijos) būtina susieti su karjeros galimybėmis, parengti valdininkus eiti aukštesnes pareigas valstybės tarnyboje ir taip sukurti demokratinius, partneryste grįstus valdymo principus.

Policijos institucijose naujus viešojo valdymo reikalavimus atitinkanti kvalifikacijų ugdymo sistema būtina tam, kad pats policijos administravimas būtų paremtas pareigūnų partnerystės principais ir autoritarinis lyderiavimas būtų paverčiamas darbu komandoje, pasitelkiant socialinius partnerius (gyventojus ir t. t.).

Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministro potvarkyje „Dėl išsimokslinimo cenzo reikalavimų užimant policijos komendantų ir kitas

119

pareigybes” nurodyta, kad skiriant policijos pareigūną į policijos komendanto arba į komendanto pavaduotojo, taip pat į padalinio vadovo ar jo pavaduotojo pareigas būtinas magistro aukštasis išsilavinimas [3, p. 6454]. Tiktai išskirtiniais atvejais Lenkijos policijos vyriausiasis komendantas gali paskirti į minėtas pareigas pareigūną, turintį aukštąjį profesinį išsilavinimą. Profesinės kvalifikacijos pagrindas Lenkijos policijoje yra Ščytnos aukštosios policijos mokyklos diplomas. Jam prilygti gali magistro laipsnis ir karininkų kursai aukštųjų mokyklų absolventams bei kariuomenės laipsnis, atitinkantis Lenkijos policijos laipsnį [3, p. 6454].

Lenkijoje norint gauti profesinę policijos kvalifikaciją (specializuotos krypties), vidurinės grandies valdininkui būtina baigti profesinio persikvalifikavimo kursus (policijos mokyklose), išlaikyti aspiranto egzaminą arba skiriant į vidurinės grandies pareigas turėti karinį laipsnį atitinkantį analogišką policijos laipsnį. Norint eiti eilinių policininkų pareigas, būtina turėti bazinio parengimo profesinę kvalifikaciją, būti išlaikius puskarininkio egzaminą arba skiriant į atitinkamas pareigas būtina turėti policijos puskarininkio laipsnį atitinkantį karinį laipsnį. Išskirtiniais atvejais Lenkijos policijos vyriausiasis komendantas gali duoti sutikimą užimti vidurinės arba bazinės policijos pareigūnų grandies pareigas asmenims, neturintiems reikiamų profesinių kvalifikacijų, tačiau per trejus metus, jau eidami atitinkamas pareigas, tie asmenys privalo tas kvalifikacijas įgyti. Į tarnybos stažą Lenkijos policijoje neįskaitoma policijos kandidato tarnyba, 18 mėnesių studijos Ščytnos aukštojoje policijos mokykloje, jeigu asmuo įstojo į ją dar prieš pradėdamas dirbti policijoje (tai reti atvejai, apie juos bus kalbama atskirai), motinystės atostogos, nemokamos atostogos arba laikas, kai vykdomos ne policijos užduotys.

Lenkijos policijoje Vyriausiojo Lenkijos policijos komendanto, jo pavaduotojo, vaivadijos policijos komendanto pareigas galima eiti 5 metus;

Vaivadijos komendanto pavaduotojo – 3 metus; Pavieto komendanto – 2 metus; Pavieto komendanto pavaduotojo – 1 metus [3, p. 6454].Vyriausiosios policijos komendantūros padalinio vadovo pareigas galima eiti

trejus metus. Tie patys reikalavimai yra skiriant į policijos mokymo įstaigų dėstytojus, skyrių viršininkus. Pasibaigus šiam laikotarpiui asmuo gali dalyvauti konkurse renkant į tas pačias pareigas ir gali laimėti, jeigu buvo geras vadovas, nes konkursas yra skelbiamas organizacijos (Lenkijos policijos) viduje [11, p. 3].

Prie Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministro 2000 m. gruodžio 6 d. potvarkio dėl kvalifikacijų, tarnybos stažo, išsilavinimo užimant atitinkamas pareigas Lenkijos policijoje pridėta lentelė, kur detaliai surašyta (72 pareigybės), koks turi būti išsilavinimas, profesinė kvalifikacija ir ištarnautų metų skaičius užimant tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, norint užimti Lenkijos vyriausiojo policijos komendanto pareigas reikia aukštojo išsilavinimo, profesinė kvalifikacija turi būti aukštoji profesinė, o tarnybos stažas policijoje – septyneri metai, o norint eiti policininko pareigas būtinas vidurinis arba nebaigtas vidurinis išsilavinimas, profesinė kvalifikacija – bazinis parengimas ir dveji tarnybos metai policijoje (tie metai ir yra mokslas pagal bazinę policijos rengimo programą, 10 mėnesių mokymasis mokymo centre ir vieneri metai praktikos) [3, p. 6454].

Apžvelgiant pareigybių sąrašą Lenkijos policijoje, krinta į akis Lenkijos policijos kandidato pareigybė [4]. Lenkijoje anksčiau tai buvo tarsi kariuomenės pakaitalas, nes vietoj karinės tarnybos buvo galima atlikti kandidato į policijos tarnybą (tik turint mažesnius negu policininkų įgaliojimus). Tačiau dabar Lenkijoje karinės tarnybos laikas yra vieneri metai. Todėl tokį kandidatą mokyti 6 mėnesius, kad po to jis 6 mėnesius tarnautų, Lenkijos valstybės iždui yra per didelė prabanga [4]. Tos tarnybos atsisakoma ir tai yra viena iš priežasčių, kad ji neįtraukiama į policijos tarnybos stažą [5].

120

Minėtame 2000 m. gruodžio 6 d. potvarkyje „Dėl išsimokslinimo cenzo reikalavimo užimant policijos kandidatų ir kitas pareigas“ detaliai nurodyta, kokias galima eiti pareigas turint vienas ar kitas profesines kvalifikacijas, išsimokslinimą ir kiek laiko reikia tarnauti, norint eiti vienas ar kitas pareigas.

1996 m. liepos 18 d. Lietuvos vidaus reikalų ministerijos sprendime (Nr. 6K) dėl priemonių gerinti policijos darbą bei pareigūnų atranką išsimokslinimo cenzui skiriant į atitinkamas pareigas skirti tik du punktai (8 ir 9). Čia nurodyta, kad eiti valdininko pareigas negali būti priimami asmenys, neturintys specialaus policinio ir teisinio išsilavinimo. Civiliai gali būti priimami tik į Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybą arba tuo atveju, kai mokslo baigimo diplome nurodyta specialybė atitinka konkrečius darbo kvalifikacinius reikalavimus, apibrėžtus pareigybinėse instrukcijose, bei gautas ministro leidimas. Kol bus patvirtintas išsilavinimo ir specialybės cenzo atitinkamoms vidaus reikalų sistemos pareigūno pareigoms užimti klasifikatorius, baigusiems policijos mokymo įstaigas buvo nustatytas minimalus cenzas policijos pareigūno pareigoms užimti:

1. Policininkų, vyr. policininkų, viršilų – bazinis policinis išsilavinimas.

2. Policijos jaunesniųjų inspektorių – aukštesniųjų policijos mokyklų išsilavinimas.

3. Policijos vyresniųjų inspektorių, komisarų – aukštasis išsilavinimas [13].

Tokio klasifikatoriaus ir dabar dar nėra, nors per šešerius metus labai pasikeitė Lietuvos policijos rengimo sistema. Tiek žemiausios, tiek aukštesniųjų grandžių pareigūnai rengiami Lietuvos teisės universiteto policijos fakultetuose. Pats vidaus reikalų ministro sprendimas (Nr. 6K) jau neatitinka dabarties reikalavimų.

Taigi palyginus mūsų vidaus reikalų ministro 1996 m. sprendimą Nr. 6K ir Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministro potvarkį „Dėl išsimokslinimo cenzo reikalavimo užimant policijos kandidatų ir kitas pareigas“ reikia pripažinti, kad: vidaus reikalų ministro sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kiek reikia ištarnauti einant tam tikras pareigas, kad galėtum tikėtis būti paaukštintas. Naujoje vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijoje kvalifikaciniai reikalavimai, galima sakyti, nesikeičia, tik aukštesniųjų ir aukščiausiųjų pareigūnų pareigoms užimti įvedamas magistro kvalifikacinis laipsnis [16, p. 122–124].

Tokia nekonkreti pareigų užėmimo tvarka Lietuvoje neskatina pareigūnų siekti aukštesnio išsilavinimo cenzo ir tobulinti kvalifikaciją. Taigi šiuo aspektu Lenkijos policijos personalo administravimo sistema atrodo šiek tiek efektyvesnė negu Lietuvos. Ji leidžia sukurti kvalifikacijos ir personalo karjeros sistemą, paremtą profesiniais poreikiais, rotacija (tai būtina, kad pareigūnai „neužsisėdėtų“ vienoje vietoje) bei įstatymais, kuriais remiantis jau kuriama Lenkijos policijos pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo strategija, ateityje sudarysianti sąlygas dar efektyvesniam personalo valdymui. Pačią kvalifikacijos tobulinimo sistemą irgi būtų galima vadinti motyvacine, nes ji suteikia galimybę policijos pareigūnui siekti karjeros. Lietuvos teisės universitetas turi stiprią materialinę ir pakankamai aukštų technologijų bazę, subūręs stiprias intelektines pajėgas ir galėtų daug veiksmingiau ir geriau negu Lenkijoje išspręsti tiek kvalifikacijos kėlimo, tiek policijos rengimo problemas, kad pareigūnai baigę aukštuosius policijos mokslus, patobulinę kvalifikaciją tęstinėse studijose galėtų iškart užimti vadovaujančias pareigas ir padėti kurti pažangesnį inovacinį klimatą Lietuvos policijos organizacijoje, prisidėti prie šiuolaikiško administravimo, paremto partneryste, plėtros Lietuvos policijos organizacijoje.

121

Lavinimo funkcija

Daugelyje viešųjų organizacijų lavinimas tapo strategine veikla. Viešojo sektoriaus modernizavimas reikalauja kompetentingų valdininkų. Darbuotojai turi nuolat atnaujinti savo žinias ir praktinius gebėjimus ilgalaikėse ir trumpalaikėse studijose. Neprisitaikę prie naujų sąlygų privalo keisti profesiją ir gyvenimo būdą. Lavinimas – sudėtingas procesas, jis turi atitikti bendrus organizacijos tikslus, organizacijos padalinių poreikius ir kiekvieno valdininko aspiracijas. Lavinimo tikslas – tobulinti kiekvieno valdininko kvalifikaciją, kad pareigūnų kompetencija atitiktų organizacijos poreikius, kartu stengiantis skatinti ir inicijuoti permainas pačioje organizacijoje, lavinimo proceso netraktuojant kaip kvalifikacijos kursų, bet papildant kiek galima išsamesniais naujosios viešosios vadybos elementais.

Labai svarbi atrenkant policijos personalą yra lavinimo (apmokymo ir mokymo) funkcija. Priėmus į Lenkijos policiją, po dešimties dienų, kaip jau minėjome, vaivadijų policijos komendantūrų mokymo centruose pradedamas bazinis policininko rengimas (1 pakopa). Jis trunka vienerius metus (anksčiau buvo 6 mėnesiai) [11, p. 3]. Čia mokoma pagrindinių dalykų, reikalingų viešosios policijos patrulinei tarnybai: policijos taktikos, VRI veiklos, administracinės teisės pagrindų, kaip naudotis ryšio priemonėmis. Jeigu nėra vietų vaivadijų policijos mokymo centruose, susitarus bazinį rengimą galima organizuoti policijos mokyklose. Taigi Lenkijoje pirmos pakopos policininkų rengimas tiesiogiai integruotas į praktinį darbą, nes mokymo centruose dėsto vien praktikai, turintys pedagoginės veiklos licenciją, dirbantys vaivadijų policijų komendantūrose.

Pirmos pakopos pareigūnai nuolat panaudojami praktiniame vaivadijos policijos komendantūros darbe [5]. Po metų bazinio rengimo policininkai laiko puskarininkio egzaminą ir pradeda tarnybą Lenkijos viešosios policijos patrulių rinktinėse. Policijos bazinio rengimo programos Lenkijoje priklauso nuo to, kokio išsilavinimo žmonės dirba policijoje. Vienos programos yra baigusiesiems aukštąjį, kitos – vidurinį mokslą. Prieš kelerius metus išimtys buvo daromos teisininkams ir psichologams, jie studijavo pagal kitokią (sutrumpintą) programą. Tačiau dabar tokių išimčių niekas nedaro – visi norintieji tarnauti Lenkijos policijoje privalo baigti bazinio rengimo kursą (1 pakopą).

Teisininkams Lenkijos policijos tarnyboje neteikiama išskirtinė reikšmė, nes pusę dalykų, kurių mokosi policininkai, teisininkai civilinėse aukštosiose mokyklose nesimoko. Lenkijos policijos pareigūnai, net ir baigę Ščytnos aukštąją policijos mokyklą, negali vadintis teisininkais, nes jie nesimokė dalies teisės šakų ir dalies pagalbinių teisės mokslų, kurių mokomasi universitetų fakultetuose. Netgi vyrauja toks posakis „baigė policijos mokslus“ [4]. Šioje šalyje į pirmą bazinio rengimo pakopą priimama tiek norinčiųjų, kiek yra laisvų etatų policijos komendantūrose. Dar keletas būdingų Lenkijos bazinio profesinio policijos rengimo (mokymo) bruožų: rengiant policininkus laipsniškai pereinama prie tarpdisciplininio mokymo – žinių taikymo praktinėse situacijose; kursuose dalyvauja taktikos, teisės, psichologijos ir savigynos dėstytojai, jie padeda klausytojams nagrinėti praktines situacijas. Kuo žemesnė rengimo pakopa, tuo mažiau teorinių kursų. Rengiant Lenkijoje policininkus taikomas Anglijos mokymo modelis, kai kiekviename modulyje suformuluojami labai skirtingų policininko veiklos sferų tikslai [6, p. 23–27].

Antrosios pakopos pareigūnai Lenkijoje rengiami specializuotuose kursuose. Į juos galima stoti praėjus metams, kai išlaikomas puskarininkio egzaminas. Antra Lenkijos policijos rengimo pakopa vadinasi aspirantų (kitaip puskarininkio, karininko) kursais, ir juose studijuoja norintieji tapti žemesnės grandies valdininkais. Mokoma specializuotuose kursuose, kurie organizuojami penkiose Lenkijos policijos mokyklose: Katovicuose ir Slupske – viešosios policijos, Piloje – kriminalinės policijos, o Legionove – specialūs logistinės ir techninės policijos

122

tarnybų mokymai [11, p. 3]. Baigus šiuos specialiuosius kursus, kurie trunka devynis mėnesius, po dvejų trejų metų vėl grįžtama į mokyklą, kur patikrinamos praktiniame darbe įgytos žinios ir tada laikomas aspirantų egzaminas. Į specializuotus kursus policijos mokyklose siunčiami puskarininkiai, kurie gerai užsirekomendavo praktiniame viešosios policijos darbe. Šie žmonės gali siekti karjeros tiek kriminalinėje tarnyboje, tiek viešojoje policijoje.

Lenkijos policijos aspiranto kvalifikaciją galima įgyti ir neakivaizdžiai. Policijos mokyklose neakivaizdininkams organizuojami savaitės kursai, nurodoma pagrindinė literatūra ir neakivaizdininkas grįžta trim mėnesiams į savo praktinį policijos darbą. Per tuos tris mėnesius jis privalo parašyti darbą iš baudžiamosios teisės, kriminalistikos ir t. t. (situacijos analizė, formaliosios ir materialiosios klaidos. Šis darbas siunčiamas į vieną iš Lenkijos mokyklų – priklauso nuo to, kokią specializaciją pasirinko policininkas). Policijos mokykloje darbas įvertinamas. Tada neakivaizdininkas atvažiuoja laikyti egzaminų (pirmą dieną – konsultacija, antrą – egzaminas (laikomas teorinis testas)). Jei testas išlaikomas, laikomas praktinis egzaminas. Jeigu už praktinę užduotį ir du egzaminus gaunami teigiami pažymiai, neakivaizdininkas tampa aspirantu ir gali būti savo komendantūroje paskirtas į atitinkamas pareigas [4].

2000 m. birželio 21 d. išleistas naujas Lenkijos Vyriausiojo policijos komendanto įsakymas [7] „Profesionalių policijos mokytojų klausimu“. Remiantis šiuo įsakymu kas treji darbo metai Lenkijos policijos mokyklų pedagoginis personalas privalo atlikti dviejų mėnesių praktinę stažuotę. Taip palaikomas teorijos ir praktikos ryšys.

Lenkijoje aspirantų tarnybos pareigūnai yra įgiję specialųjį vidurinį išsilavinimą. Šios šalies policijos aspirantai yra vidurinės ir žemesnės (daugiausia) grandies pareigūnai.

Antros pakopos aspirantų studijos Lenkijoje paremtos kvalifikaciniais kursais (ilgiausi kursai 9–10 mėn.). Taigi Lenkijoje išlaikius aspiranto egzaminą didesnės galimybės užimti atitinkamai aukštesnes pareigas ir gauti didesnį atlyginimą.

Todėl galime tvirtinti, kad Lenkijoje vyrauja motyvacinė policijos personalo rengimo sistema.

Lenkijos Ščytnos aukštoji policijos mokykla suteikia policijos licenciatą (bakalauro atitikmuo Lenkijoje). Tačiau policijos pareigūnas, baigęs Ščytnos aukštąją policijos mokyklą, įgyja aukščiausią profesinę kvalifikaciją ir gauna teisę užimti vadovaujančius postus Lenkijos policijos komendantūrose [4], nes tik ėję aspiranto pareigas ir gerai užsirekomendavę pareigūnai (gavę gerą policijos komendanto rekomendaciją), t. y. tik patys geriausieji patenka į Ščytnos aukštąją policijos mokyklą. Policijos aspirantui, turinčiam specialųjį vidurinį išsilavinimą, Ščytnoje yra organizuojamos trejų metų policijos studijos. Taip pat į šią mokyklą į licenciato studijas priimama ir nedidelė grupė asmenų, turinčių aukštesnįjį ir nepolicinį išsilavinimą, įgijusių paklausias policijos darbe profesijas (ryšininkai ir t. t.). Tačiau prieš tai jie turi baigti šešių mėnesių profesines studijas Ščytnos aukštesniojoje policijos mokykloje, tada atlikti 4 mėnesių praktiką policijoje ir pradėti 3 metų studijas Ščytnos aukštojoje policijos mokykloje (iš viso 4 metai). Ščytnoje taip pat organizuojamos ir papildomos studijos baigusiems aukštąsias nepolicijos mokyklas. Aišku, jie irgi turi baigti 6 mėnesių bazinio policijos mokymo kursus, tačiau jiems yra sutrumpintos studijų programos: baigusiesiems nepolici-jos teisės studijas – 5 mėnesiai studijų aukštojoje policijos mokykloje, kitiems – 10 mėnesių studijų, kurie ruošiasi tapti kriminalistikos ekspertais – 4 mėnesių studijos. Baigusiems aukštąsias nepolicijos mokyklas organizuojamos neakivaizdinės studijos. Be to, šioje aukštojoje policijos mokykloje nuolat vyksta 1–6 savaičių kursai pagal viešojo policijos administravimo programą daugiausiai vadovaujančiam Lenkijos policijos personalui [8, p. 18, 19]. Tuo rūpinasi Valdymo teorijos ir ryšių katedra.

123

Lenkijos policijoje lanksti magistro laipsnių suteikimo sistema. Čia vyrauja požiūris, kad aukštas policijos valdininkas nebūtinai turi rinktis teisės magistro studijas. Lenkijoje, kaip jau minėjome, policijos mokslai siejami tik su keliomis teisės šakomis. O praktiniame, ypač kriminalinės policijos, darbe labai vertinama psichologija, taip pat pedagoginės ir viešojo administravimo magistro studijos [4].

Lavinimo, kursų ir kvalifikacijos tobulinimo sistema irgi yra viena iš policijos personalo administravimo sistemos elementų. Šiuolaikinis pasaulis labai permainingas, labai greitai keičiasi, profesinio rengimo sistema dažnai nespėja reaguoti į pokyčius, todėl padidėja ne tik kursų ir kvalifikacijos kėlimo, bet ir sistemingo tobulinimo reikšmė. Ne veltui Europos Sąjunga priėmė rezoliuciją „Mokymasis visą gyvenimą“ (Liuksemburgo proceso skirsnis 8A) [9, p. 121].

Analizuojant Lenkijos policijos kursų ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą matyti, kad Lenkijos policijos personalo rengimo proceso pagrindas yra kursai, ypač I ir II policijos rengimo pakopose. Taip pat nuolat organizuojami trumpalaikiai kursai komendantūrose (supažindinti su pakeitimais, naujovėmis) ir mokyklose (supažindinti su naujomis viešojo administravimo tendencijomis ir t. t.). Taigi Lenkijos policijos personalą galima pavadinti „visą laiką besimokančia organizacija“, ir tai atitinka ES Liuksemburgo proceso principus.

Dar vienas aspektas. Lenkijos policijos mokomųjų programų rengėjai instituciškai nesusiję su Lenkijos švietimo ministerija. Ji netvirtina šių programų. Šalyje prie Vyriausiosios policijos komendantūros Kadrų biuro veikia Ketvirtas skyrius COMS (Centrinis mokymo ir metodikos centras). Jis teikia paklausimus praktikams į Policijos komendantūras, ką reikėtų pakeisti mokomosiose programose. Tiek viešosios policijos, tiek kriminalinės policijos padaliniuose yra koordinatoriai, palaikantys tiesioginius ryšius tarp policijos komendantūrų ir COMS tam, kad policijos rengimo įstaigos laiku gautų informaciją apie visas naujoves bei vykstančius praktinio policijos darbo pokyčius ir atitinkamai keistų savo mokomąsias programas [4].

Kaip jau minėjome, karjeros galimybę einant aukštesnes pareigas lemia vis dėlto išsimokslinimo cenzas pakopiniame policijos mokyme, ypač licenciato studijose [3, p. 6545]. Aišku, Lenkijoje egzistuoja ir atestavimo sistema, tačiau jos įtaka policininko karjerai ir atlyginimui yra rekomendacinė. Kasmet gegužės–birželio mėnesiais atestuojami policininkai iki 50 metų amžiaus. Būtina išlaikyti teorinį ir fizinį testus atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius. Jei testo rezultatai įvertinami „labai gerai“, policijos padalinio komendantas gali apdovanoti premija nuo 50 iki 100 zlotų [4].

Lenkijoje jau 1992 metais susirūpinta policijos mokymo efektyvumu ir su Anglijos policijos pagalba sukurta tokia personalo rengimo sistema, kai „eilinis policininkas mokomas kaip veikti praktinėje situacijoje, o Ščytnos aukštosios policijos mokyklos studentas – kaip organizuoti, planuoti ir prižiūrėti policijos pareigūnų darbą“ [11, p. 103–108]. Tai yra aukščiausiu Lenkijos policijos rengimo lygiu pabrėžiama, kad policijos vadovui labai svarbūs administravimo gebėjimai. Tuo tikslu 1997 metais Ščytnos aukštojoje policijos mokykloje įkurtas Lenkijos vadovaujančių kadrų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo institutas, kuriame dėstomi tokie dalykai kaip organizacijų bei žmogiškųjų išteklių valdymas, valdymo psichologija, įvaizdis policijoje, strateginiai policijos veiksmai, krizių valdymas, planavimas ir t. t. [8, p. 18–19]. Prie šio instituto sukūrimo daug prisidėjo aukštas anglų policijos valdininkas W. Fentonas. Jo dėka Lenkijos policijos mokymo įstaigos nuo 1992 metų pradėtos pertvarkyti pagal vakarietiškus reikalavimus.

Perimti Lenkijos policijos rengimo patirtį itin nelengva, nes LTU policijos fakultetai (Vilniuje ir Kaune), rengiantys policininkus Lietuvoje, savo veikloje vadovaujasi vakarietiškomis policijos kaip paslaugos arba policijos tarnavimo bendruomenei nuostatomis.

124

Tuo tarpu policijos praktikai vis dar suvokia policiją kaip baudžiamojo persekiojimo instituciją ir reikalauja LTU policijos programas labiau susieti su šiandienine praktika. Aišku, jei Lietuvos policija būtų moderni šiuolaikiška viešojo sektoriaus organizacija, toks pasiūlymas gal ir būtų naudingas. Tačiau pats rengimo proceso susiejimas su šiandienine praktika dar negarantuoja rengimo kokybės, priešingai, padėtį gali net pabloginti, jeigu policijoje dirba ne itin naujoviškai, gerai parengti ir organizuoti pareigūnai. Per daug dėmesio praktikos dalykams gali privesti prie to, kad policijos rengimas taps praktikos imitacija. Tuo tarpu policijos mokymo procese reiktų parodyti ir stengtis pašalinti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus policijos praktikos aspektus.

Karjeros galimybės (pirmiausia siekiant vadovaujamų pareigų) turi būti susijusios su kvalifikacijos tobulinimu ir lavinimusi. Jo siekiama plečiant policijos studijas ir policijos administratorių mokymą. LTU, formuodamas policijos rengimo politiką, eina šia linkme.

Aukštosios policijos mokyklos tikslas turi būti parengti absolventus savarankiškai mokytis ir tobulinti savo kvalifikaciją. Tarp edukacinės veiklos metodų turi vyrauti probleminės užduotys, kurios skatintų besimokančiųjų aktyvumą, iniciatyvumą ir savarankiškumą. Lenkijoje tik Ščytnos aukštoji policijos mokykla taiko tokią policijos studijų sistemą, o kitos šios šalies policijos mokyklos daugiau organizuoja kursų, kuriuose vyrauja policijos praktikos elementai. Lietuvos teisės universitete policijos studijos pradedamos nuo bazinio rengimo ir tęsiamos bakalauro ir magistro studijose. Todėl Lietuvos policijos rengimo sistema novatoriškesnė ir šiek tiek veiksmingesnė negu Lenkijos, nes pati policijos studijų tvarka yra sistemingesnė, suteikianti daugiau platesnio profilio žinių, o tai labai svarbu policijos administravime ir personalo valdyme taikant viešojo administravimo naujoves. Lietuvoje naujoje vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kvalifikacijos reikalavimų, atrankos į tarnybą, profesinio rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo koncepcijoje vėl bandoma grįžti prie pagrindinio mokymo profesinėje mokykloje. Tai prieštarautų naujosioms viešojo sektoriaus personalo administravimo tendencijoms lavinti ir parengti plataus profilio kūrybiškai mąstančią asmenybę ir neapsiriboti siaura specializacija net ir pagrindinėje rengimo sistemoje. Lietuvos policijos organizacija nėra pakankamai moderni, todėl siekiant aukštesnio išsilavinimo standarto tokios siauros kvalifikacijos policininkui kiltų adaptacijos problemų, nes aukštesnio lygio studijos labiau priderintos prie šiuolaikinės administracinės praktikos iššūkių [16, p. 123–124].

Kitas dalykas, kurį reikėtų priskirti prie lavinimo funkcijos, yra kalbų mokymas. Tiek Lenkijai, tiek Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, tai yra labai svarbu. Lietuvos policijoje egzistuoja motyvacinė kalbų mokymo sistema. Pareigūnui, išlaikiusiam užsienio (anglų, vokiečių arba prancūzų) kalbos egzaminą, mokamas 10 proc. priedas prie atlyginimo. Kalbų mokymui daug dėmesio skiriama ir Lietuvos teisės universitete. Lenkijoje policijos pareigūnai nėra skatinami mokytis kalbų, todėl jiems gali kilti tam tikrų problemų integraciniame į ES procese, nepaisant to įdirbio, kuris padarytas, ypač Ščytnos aukštojoje policijos mokykloje, pertvarkant policijos rengimo programas pagal vakarietiškus pavyzdžius.

Kokios yra darbo sąlygos, atlyginimų ir socialinės garantijos Lenkijos policijoje?

Atlygio ir socialinių garantijų sistema

Personalo valdymas naujų viešojo administravimo pokyčių eroje tampa kompleksiškesnis, nes darbuotojai geriau žino savo teises ir galimybes, reikalauja, kad atliekamas jų darbas tenkintų juos ir visuomenę. Jie siekia įvairesnių, palankesnių darbo sąlygų, prireikus pasitelkia įstatymus ir teismus.

125

Profesinės sąjungos, inicijuodamos kolektyvines sutartis, ir toliau išlieka socialinio stabilumo garantas. Dėl šiandieninių pokyčių viešųjų organizacijų darbuotojai geriau suvokia savo tikslus ir galimybes bei dažnai remia pastangas demokrati-zuoti organizacijas bei perimti naujoves. Šie procesai ryškūs ir Rytų bei Vidurio Europos šalių (tarp jų Lenkijos bei Lietuvos) policijos institucijose.

Lenkijoje pagal Vidaus reikalų ir administracijos ministro 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkį „Dėl policininkų atlyginimo ir priedų sureguliavimo“ [10] buvo numatyta priedų prie policininkų atlyginimų sistema. Lenkijos policijoje nuo 1998 metų įvesta tokia policininkų atlyginimų sistema: po dvejų metų tarnybos atlyginimas pakyla 2 proc. ir didinamas po 1 proc. kasmet iki 20 proc. po 20 metų tarnybos, taip pat po 0,5 proc. kasmet atitarnavus 20 metų. Po 30 metų tarnybos atlyginimas jau būna padidėjęs 25 proc. ir daugiau nedidinamas [10]. Be atlyginimo, policininkai gauna priedą už pareigybinį laipsnį ir tarnybinį priedą, kuris gali siekti iki 50 proc. atlyginimo. Šis priedas negali būti atimtas, nes skiriamas neapibrėžtam laikui. Varšuvos policininkai gauna papildomą 8 proc. priedą prie atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad Varšuvoje atlyginimai yra gerokai didesni negu kitose Lenkijos vietose. Taip pat skiriami priedai už papildomas pareigas: priedas už tarnybinio žirgo ar šuns globą, instruktorių priedas skiriamas antiteroristinių padalinių policininkams, turintiems parašiutizmo, nardymo, gelbėjimo, pirotechnikos instruktoriaus licenciją, priedas policijos aviacijos eskadrilės darbuotojams, kontrolierių priedas Vyriausiosios Lenkijos policijos komendantūros finansų kontrolės nariams, taip pat veikimo vietovėje (terenowy) priedas policininkams, dalyvaujantiems įvairiose operacijose: likviduojant stichinių nelaimių padarinius, apsaugant transporto priemones, kontroliuojant gyventojų neramumus ir t. t. [10]. Taigi matome, kad Lenkijos policijos piniginių atlygių sistema gana sudėtinga.

Policijos sistemos darbuotojams Lenkijoje palikta teisė nemokamai važinėti traukiniais. Taip pat komendantūros apmoka kelionės išlaidas pareigūnams, važiuojantiems mokytis į policijos mokyklas (kartu su komandiruotpinigiais) [4]. Lengvatos būstui įsigyti Lenkijos policijoje yra minimalios (sąlygos tokios pat, kaip ir eiliniam piliečiui).

Lenkijos policijoje taip pat išsaugotas vadinamasis 13 atlyginimas.Pagal Lenkijos įstatymus VRM poilsio namai turėjo būti perimti iš policijos

įstaigų. Visi jie perduoti Nepriklausomai Lenkijos policininkų profsąjungai. Visi policininkai yra profsąjungos nariai ir moka nario mokestį, todėl 50 proc. kelialapio kainos dengia policininkų profsąjunga. Pavyzdžiui, Pilos policijos mokykla turėjo savo poilsio bazę netoli Košalino miesto prie Baltijos jūros ir ją perdavė policijos profsąjungai [4].

Nepriklausoma Lenkijos policininkų profsąjunga yra labai įtakinga jėga. Jos atstovai dalyvauja ir padeda rengti kolektyvines darbo sutartis, derasi dėl policijos personalo darbo sąlygų, į jų nuomonę atsižvelgiama skirstant policijos biudžeto lėšas.

Taigi ir socialinių garantijų srityje Lenkijos policininkai yra gan gerai apsaugoti.

Lietuvoje, priešingai negu Lenkijoje, labai drastiškai buvo sumažintos policijos pareigūnų socialinės garantijos. 1991 m. balandžio 12 d. priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 127 „Dėl socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams“ iki 2001 m. pabaigos buvo keičiamas ir papildomas 20 kartų [14]. Buvo apkarpytos policijos pareigūnų judėjimo Lietuvos teritorijoje lengvatos. Panaikinta kompensacija už asmeninio automobilio naudojimą tarnyboje, išliko tik persikėlimo iš vienos tarnybos vietos į kitą kompensuojamos išlaidos.

Nuo 1997 metų Lietuvos policijoje atsisakyta kelialapių lengvatų į sanatorijas, nes buvo pereita prie draudimų medicinos. 2000 m. kovo mėn.

126

Vidaus reikalų ministras patvirtino kelialapių įkainius į ministerijos poilsio namus ir sanatorijas, buvo atsisakyta 50 proc. kelialapių kompensacijos [15, p. 90–104]. Taigi į VRM poilsio namus važiuojantys policijos pareigūnai dabar turi mokėti beveik rinkos kainą. Dėl šios priežasties 2000 m. lapkričio mėn. buvo likviduoti VRM poilsio namai „Preila“, nes tapo nuostolingi. VRM pavaldūs liko poilsio namai „Pušynas“ Palangoje ir reabilitacinė sanatorija Trakuose.

Remiantis Lenkijos patirtimi reikėtų siekti platesnių socialinių garantijų, tačiau tam Lietuvoje reikia stiprinti policijos profsąjungas. Jos dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Išvados

Išanalizavus Lenkijos policijos personalo atrankos ir rengimo principus ir procedūras bei palyginus juos su taikomais Lietuvos policijoje, būtų galima teigti, kad:

1.Lenkija kuria gana veiksmingą personalo atrankos sistemą, paremtą funkcionalia strategija – visada numatomas policijos etatų skaičius: kiek apytikriai yra laisvų etatų, tiek rengiama naujų policijos pareigūnų ir valdininkų. Vadovaujantis šiuo principu galima sukurti gerą policijos personalo valdymo sistemą.

2.Lenkijos policijoje suderintos paskirstymo ir plėtojimo funkcijos, t. y. policijos darbuotojų apmokymo, įvertinimo ir motyvavimo uždaviniai tiesiogiai susiję su atlyginimų, personalo paaukštinimo ir darbo paskirstymo policijos įstaigose sistema.

3.Socialinių garantijų ir darbo sąlygų sistema Lenkijoje paremta stiprių policijos profsąjungų, skatinančių spręsti aktualias problemas, veikla.

4.Lenkijos policijos rengimo sistemoje išlaikoma pusiausvyra tarp praktinio mokymo ir šiuolaikinių policijos veiklos tendencijų analizės remiantis kitų šalių edukacinėmis technologijomis ir modeliais.

5.Lietuva iš Lenkijos policijos galėtų perimti pakankamai šiuolaikiškus personalo profesinių kvalifikacijų ir pareigūnų komplektavimo sistemos elementus.

6.Lietuvos policijos rengimo modelis novatoriškesnis negu lenkiškasis, nes jis labiau orientuotas į policijos studijas, skatinančias iniciatyvą, kritinį mąstymą, būtinus siekiant pašalinti neigiamus policijos praktikos aspektus.

LITERATŪRA1. Rozporządzenie ministra spraw wewnętrznych I administracji (z dnia 24 maja 1999 r.) w sprawie

przyjęcia do sluźby w Policji // Dziennik Ustaw Nr. 50. 1999.2. Wilson O. W. Police Administration – New York; San Francisco; Toronto; London, 1978.3. Rozporządzenie ministra spraw wewnętrznych i administracji z dnia 6 grudnia 2000 r. w sprawie

wymagań w zakreśie wyksztalcenia, kwalifikacji zawodowych I staźu sluźby, jakim powinni odpowiedzeć policjanći na stanowiskach komendantòw Policji: innych Stanowiskach Sluźbowych // Dziennik Ustaw Nr. 115. 2000.

4. Interviu su Pilos policijos mokyklos visuomeninės komunikacijos ir intervencinės technikos sky-riaus viršininku B. Bazarniku (interviu darytas 2001 m. sausio 25-27 d.).

5. Zarządzenie Nr. 16. Komendanta Glównego Policji z dnia 23 września 1999 r.6. Korus A. Prawo – jako jeden z elementów szkolenia zawodowego policijanta. Sympozium nau-

kowe „Nauczanie prawa funkcionariuszy policji w świetle teorji i praktyki. Szkola Policji w Pilie, 1997.

7. Decyzja komendanta Glównego Policji Nr. 207/00 w sprawie praktyk zawodowych nauczycieli policyjnych (21 września 2000 r.).

127

8. Misiuk A. Dwa lata dzialalnośći Instytutu Ksztalcenia i Doskonalenia Kadr Kierowniczych Policji WSPol (1997–1999). // Policyjny Biuletyn Szkoleniowy. Kwartalnik Wyzszej Szkoly Policji. Nr.3-4.Szczytno, 1999.

9. Golinowska S. Polityka spoleczna. – Warszawa, 2000. 10. Rozporządzenie ministra spraw wewnetrznych i administracj Z dnia 31 grudnia 1998 r. W sprawie

uposaźenia zasadniczego policjantów I wysokości dodatków do uposaźenia.11. Bartuszek G. Zmiany w szkolnictwie policyjnym // Wiadomośći policyjne. Styczień, 2001. 12. Fiebig J., Grodzki B. Raport W Fentona. Analiza Strategii inowacyjnej // Przegląd Policyjny

Nr.4(28), Rok II, Szczytno, 1992.13. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas 1996 m. liepos 8 d. Nr. 6K.14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vi-

daus reikalų įstaigų pareigūnams“ (1991 m. balandžio 12 d.).15. Vitkauskas K. Vidaus reikalų sistemos pareigūnų socialinės garantijos // Pilietinė visuomenė ir

viešoji valdžia. – Kaunas: Technologija, 2001. 16. Vidaus reikalų ministro įsakymas dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų kvalifikacijos reikala-

vimų, atrankos į tarnybą, profesinio rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos patvirtinimo. 2002 m. gruodžio 12 d. Nr. 5770 // Valstybės žinios. Nr. 124.

Personal Select and Training Policy Procedural Aspect in Poland Police

Doctoral Candidate Vainius SmalskysKaunas Technology University

SUMMARY

The police activities and professionalism are closely related to the staff administration and development policy. This is especially relevant for the police institutions in Central Europe, which are in the process of changing their activities to becoming service for the citizens instead of prosecution set as a priority. The conversion of police organization strategy also influences the criteria of staff selection process, motivation of employees and career possibilities, social security as well as on relationship between policemen and managers. So in general it would be about human resources planning in the police structures.

After having compared the staff selection and training processes in the police structures of Lithuania and Poland it could be stated that:

1.Poland has an effective staff selection system based on functional strategy, where number of police staff can be predicted (there are trained as many policeman and police officers as there are vacancies).

2.In the police system of Poland the distribution and development functions are well coordinated, i.e. training constitutes career opportunities.

3.The system of social security and working conditions is based on strong trade union in the police organization, which makes great impact on the instantaneous requirements.

128

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 113–121

INFORMACINIS KARAS IR JO GALIMYBĖ OPERATYVINĖJE VEIKLOJE

Lektorius Darius Petrošius

Lietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Operatyvinės veiklos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 276 29 47Elektroninis paštas ovk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. gruodžio 5 d.Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 12 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Operatyvinės veiklos katedros vedėjas docentas dr. Kęstutis Šimkus ir šio fakulteto Policijos teisės katedros vedėjas docentas dr. Alvydas Šakočius

S a n t r a u k a

Straipsnyje apžvelgiama Lietuvos moksle dar netirta tema. Pasaulyje informacinio karo koncepcijos dažniausiai siejamos tik su kariniais konfliktais. Šio straipsnio tikslas atskleisti informacinio karo operatyvinėje veikloje galimybę. Kartu siekiama paskatinti mokslininkus ir praktikus išsamesnėms informacinio karo studijoms.

Naujas nusikalstamumo pobūdis ir jo gebėjimas pasipriešinti skatina ieškoti naujų kovos būdų ir metodų. Tokia kova skatina teisėsaugos institucijų pažangą, pasireiškiančią mokslo, technikos ir įstatymų kūrybos laimėjimais. Šio laikmečio ypatumas suteikia naujas galimybes – informaciją kaip poveikio priemonę naudoti kovojant su nusikalstamumu.

XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiuje formuojasi globali informacinė erdvė, informacija tapo ypatinga vertybe, nes būtent ji yra priimamų politinių, ekonominių, socialinių, karinių ir visų kitų sprendimų pagrindas, ir jos turinys, trūkumas ar perteklius lemia šių sprendimų pobūdį, jų efektyvumą. Kaip pabrėžia virtualizmo koncepcijos atstovai „informacija tampa pačiu svarbiausiu visuomenę konstruojančiu reiškiniu, ir būtent dėl informacijos yra paskirstoma galia visuomenėje“ [7, p. 72]. Būtent su konfliktu informacinėje erdvėje siejama ir informacinio karo samprata.

Viename iš anksčiausiai pateiktų JAV gynybos departamento apibrėžimų informacinis karas suprantamas kaip „informacinės operacijos, vykdomos krizės ar konflikto metu, siekiant konkrečių tikslų iš priešininko ar priešininkų“ [10]. Tarptautinis saugumo analizės centras (Kings koledžas) informacinio karo sąvoką apibrėžia taip: „Tai – kova dėl informacinių veiksmų kontrolės“ [13]. G. Počepcovas, pristatydamas Rusijos požiūrį į informacinio karo sąvoką, teigia: „Informacinis karas – tai komunikacinė technologija, skirta daryti poveikį masinei sąmonei siekiant trumpalaikių bei ilgalaikių tikslų“ [17, p. 20]. J. Steinas teigia, kad „strateginiu lygiu informacinis karas yra mūšis už mūšio lauko ribų siekiant suformuoti atitinkamą politinį konflikto kontekstą; (bei) galima įsivaizduoti, kad

129

informacinis karas yra karas informacinėje erdvėje, kaip oro karas oro erdvėje“ [12]. Atsižvelgdamas į minėtų apibrėžimų trūkumus ir jų teigiamybes JAV gynybos departamentas suformulavo naują informacinio karo sąvoką (ja oficialiai remiasi ir NATO, ji šiuo metu plačiausiai vartojama). Sąvoka apibrėžta taip: „Informacinis karas – tai veiksmai, kuriais siekiama paveikti priešo informaciją ir jo informacines sistemas, taip vykstančiame konflikte įtvirtinant informacinį dominavimą ir užsitikrinant savo informacijos ir informacinių sistemų saugumą“ [13]. Šį apibrėžimą G. Steinas, R. Szafranskis bei O. Jansenas išplėtoja per „informacinio dominavimo“, kurio reikia siekti, sampratą: „Informacinėmis technologijomis pasiekus informacinį dominavimą priešo atžvilgiu, strategija konflikto metu remtųsi visišku informacijos kontroliavimu, t. y. sugebėjimu sukurti ir pateikti priešui tokį informacijos turinį, kuris atitiktų tavo interesus ir priverstų priešą atitinkamai elgtis“ [10]. Kaip matome, teorinis ir taikomasis informacinio karo analizės lygis labai tobulėja. Mokslininkai jau skiria ir atskiras informacinio karo tyrimų kryptis: JAV mokslininkai skiria kognityviąją, struktūrinę, strateginę, aliarmistinę informacinio karo studijų kryptis, Rusijos mokslininkai – techninę, psichologinę ir psichotropinę kryptis [17, p. 400–403].

Informacinio karo koncepcijos dažniausiai siejamos su kariniais konfliktais. Tai suprantama, nes:

1) būtent karinių konfliktų metu valstybės aiškiausiai atskleidžia informacinio karo koncepcijas – tai geriausia proga analizuoti vienos ar kitos valstybės požiūrį į šį reiškinį;

2) karinių konfliktų metu ne tik patikrinamos suformuluotos hipotezės, bet ir atsisakoma to, kas neturi didesnės taikomosios vertės, o tai reiškia, kad karinis konfliktas yra pagrindinis informacinio karo koncepcijos evoliucijos variklis;

3) tik nedaugelis strategijų, koncepcijų ar programų, susijusių su puolamuoju arba gynybiniu informaciniu karu, yra atskleidžiamos, todėl tik karinių konfliktų metu valstybės atskleidžia savo požiūrį [5, p. 12].

Tačiau informaciniai karai vyksta ne tik karinių konfliktų metu – jie yra kiekvienos konkurencijos įrankis. Vis dažniau pabrėžiama jo būtinybė ir versle. Todėl jo galimybės gali būti puikiausiai pritaikomos ir kovoje su nusikalstamumu, ypač su atskiromis jo formomis.

Pažymėtina, jog informacinio poveikio galimybėmis jau naudojasi ir nusikalstamas pasaulis, taikydamas anoniminės iniciatyvos metodą. Aukščiausioms teisėsaugos instancijoms ir žiniasklaidai siunčiami anoniminiai melagingi pranešimai su informacija, kompromituojančia „nepageidaujamus“ pareigūnus. Nors atlikus patikrinimą tokia informacija ir nepasitvirtina, lieka nepasitikėjimo šešėlis, „nepageidaujamas“ pareigūnas atribojamas nuo aktyvios profesinės veiklos.

Informacinis karas, kaip ir jo pirmtakai „aktyvūs veiksmai“, propaganda, psichologinės operacijos, dažniausiai pasireiškia apgaulės ir dezinformacijos panaudojimu. Todėl kyla tokių veiksmų panaudojimo etiškumo problema. Jau gana seniai mokslinėje literatūroje diskutuojama dėl dezinformacijos leistinumo. Daugelis autorių mano, kad dezinformacijos, apgaulės panaudojimas apskritai negalimas teisėsaugos įstaigų veikloje [18, p. 13–14; 20, p. 28]. Kai kurie autoriai teigia, kad nusikaltėlių pasipriešinimas nėra pagrindas taikyti baudžiamojo proceso principus neatitinkančius metodus, kuriais siekiama dezinformuoti, su-klaidinti, staiga užklupti, sukelti nepasitikėjimą ir pan. [22, p. 225].

Vieni pirmųjų dezinformacijos panaudojimą teisėsaugos institucijų veikloje pradėjo tyrinėti A. I. Aleksejevas ir G. K. Sinilovas, lygindami dezinformacijos panaudojimą medicinoje ir operatyvinėje veikloje [20, p. 71]. Manytume, kad reikia pritarti prof. R. Belkinui, teigiančiam, jog „nekonfliktinio tardymo koncepcijos rožiniai akiniai tiktai iškraipo tikrovę. Ši priemonė nėra įstatymo ir

130

moralės apsauga, o yra jų pažeidimas [14, p. 85]. Vėlesniuose savo darbuose minėtas autorius teigia: „laikas atvirai pripažinti, kad valstybė pripažįsta apgaulės panaudojimą teisėsaugos sferoje: valstybė įteisino operatyvinę veiklą, kuri dažniausiai remiasi dezinformacija ir apgaule aiškinantis ir atskleidžiant nusikaltimus. Operatyvinių darbuotojų naudojama apgaulė nėra amorali....“ [15, p. 104]. Todėl informacinio karo galimybes savo veikloje pirmiausia gali panaudoti operatyvinės veiklos subjektai.

Šiuo metu informacinio karo galimybės teisėsaugos įstaigų veikloje paprastai siejamos tik su įvaizdžio formavimu [17, p. 222]. Dar 1932 metais tarpukario Lietuvos kriminalinės policijos valdyboje sukurtam Spaudos skyriui nurodyta stengtis „pakeisti neteisingą visuomenės nuomonę apie policijos tariamai neleistinus ir neteisėtus metodus tardant nusikaltėlius“ [3, p. 203]. Šiuo metu išanalizavus visuomenės nuomonę galima tvirtinti, jog šį informacinį karą teisėsaugos institucijos pralaimi.

Tačiau atsižvelgiant į operatyvinės veiklos subjektų informacines galimybes galima išskirti ir kitas informacinio karo kryptis:

informacinis karas kaip operatyvinio poveikio priemonė; informacinis karas kaip operatyvinės informacijos apsaugos priemonė.Šiuo metu Lietuvoje operatyvinio poveikio priemonės praktiškai nėra

taikomos, nors užsienio šalių specialiosios tarnybos jas taiko jau seniai. Informacinis operatyvinis poveikis – tai dezinformacijos arba „nepageidaujamos tiesos“ kryptingas panaudojimas.

Informacinis karas apsaugant informaciją – tai pateikimas klaidingos arba nereikšmingos informacijos vietoj faktinės. Šiuo atveju operatyvinė informacija apsaugoma interesantui, siekiančiam reikiamos informacijos, pateikiant dezinformaciją arba nereikšmingą informaciją.

Dažnai gana sunku atskirti tokios kovos tikslus, nes informacinio karo objektas yra žmogaus protas, o tiksliau – sprendimų priėmimo mechanizmas, kurio funkcionavimo pagrindas yra informacija. Žmogaus ar grupės žmonių turima informacija tiesiogiai daro įtaką jų elgesiui. Informacinio karo tikslas yra sužlugdyti sprendimų priėmimo mechanizmą, kaip pažymi E. Mannas „apribojus stebėjimo funkciją iki minimumo“ [10], t. y. sukurti ir pateikti oponentui tokią informaciją arba taip apriboti jam prieinamą informaciją, kad jis būtų priverstas priimti manipuliuotojo interesus atitinkančius sprendimus:

Darydami informacinį poveikį objektui, jo sprendimų priėmimo mechanizmą nukreipiam pageidaujama kryptimi, t. y. manipuliuodami priverčiam atitinkamai elgtis. Stengiantis apsaugoti informaciją, objektui pateikiama sąmoningai iškraipyta informacija.

Informacinis karas operatyvinėje veikloje gali būti suprantamas kaip neprocesinis operatyvinės informacijos panaudojimas, suteikiantis galimybę nesankcionuotai naudotis operatyvinės veiklos objektų informacine erdve.

131

Planavimas

Įgyvendinimas Sprendimas

Informacija

Šiuo metu teisėsaugos institucijos ypač daug dėmesio skiria kovai su organizuotu nusikalstamumu. Naudojamomis šabloniškas, stereotipinėmis operatyvinės veiklos pajėgomis, priemonėmis bei metodais dažniausiai neutralizuojami eiliniai nusikalstamos organizacijos nariai, o tai organizuotam nusikalstamumui neturi didesnio poveikio. Todėl nauju ginklu gali tapti informacinio karo galimybės. Kovos būdą, panaudojant informaciją, galima taikyti atsižvelgiant į pačio organizuoto nusikalstamumo ypatumus.

Pagrindinis organizuoto nusikalstamumo elementas yra nusikalstama organizacija. Šiai organizacijai būdinga itin sudėtinga organizuotų nusikalstamų grupuočių vidinė struktūra. Kaip teigia mokslininkai, organizuotu nusikalstamumu laikytina visuma nusikaltimų, padaromų tik tokių asmenų grupių, kuriuose egzistuoja ne mažiau kaip trijų pakopų hierarchiniai ryšiai [4, p. 248]. Todėl, kaip ir kiekvienai organizacijai, organizuotam nusikalstamumui būtinas norminis reguliavimas, kuris garantuotų atskirų narių interesų bendrumą. Tokia socialinių ryšių ir santykių sistema egzistuoja „savų įstatymų“ pavidalu siekiant užtikrinti normalią organizacijos veiklą ir apsisaugoti nuo galimų pažeidimų. Tai pasiekiama vadovaujantis šešėlinėmis teisinėmis ir etninėmis normomis, t. y. nusikalstamos organizacijos narių elgesio normomis grupės viduje ir su aplinkiniu pasauliu. Tokių normų saugotojai yra asmenys, priskiriami nusikalstamam elitui. Jie sprendžia nusikalstamoje aplinkoje kylančius konfliktus.

Elgesio normos, taip pat ir neformalios, suprantamos kaip stereotipai, elgesio modeliai. Jie ne tik paskirstomi nusikalstamos organizacijos nariams, bet ir suprantami kaip visiškai teisingi. Nusikalstamas pasaulis neturi institucijos, galinčios nurodyti, jog tam tikros normos buvo pažeistos. Todėl vienintelis „teisingumo garantas“ yra lyderis. Tačiau ir lyderis, siekdamas išlaikyti savo dominavimą, privalo griežtai laikytis neformalių elgesio modelių.

Nusikalstamose organizacijose vidinis mechanizmas griežtai centralizuotas, kiekvienam nariui aiškiai nurodoma jo vieta, teisės ir pareigos, ir asmenybės vertė priklauso nuo vietos, kuri jam skirta. Kuo aukštesnė hierarchijos pakopa, tuo griežtesnės elgesio normos. Todėl tokioje aplinkoje yra tik vienas kelias – į hierarchinės piramidės viršų.

Panašios neformalios normos egzistuoja ir tarp skirtingų nusikalstamų grupuočių.

Taigi nusikalstama organizacija iš socialinės psichologijos pozicijų gali būti vertinama kaip socialinė formuotė su visomis būdingomis grupiniam elgesiui normomis, kurios lemia kiekvieno grupės nario elgesį. Individualios elgesio normos yra tik grupinės sąmonės atspindys. Grupines elgesio normas atskiri nariai ne visuomet aiškiai suvokia, ir jų gyvybiškumas bei pastovumas priklauso nuo to, kiek jos atitinka individualius asmeninius interesus. Kai yra ryškus individualių ir grupinių elgesio normų neatitikimas, susiklosto konfliktinė situacija ir susidaro sąlygos grupei iširti.

Pasinaudojus tam tikro pobūdžio informacija galima destabilizuoti organizuoto nusikalstamumo aplinką. Sudaromos įvairios kliūtys, žlugdančios planuojamus nusikaltimus bei įžiebiančios konfliktus nusikalstamoje aplinkoje. Destabilizuojančios priemonės labai įvairios: kryptingas tam tikro pobūdžio informacijos perdavimas slaptųjų bendradarbių pagalba, anoniminiai telefoniniai pranešimai, visuomenės informavimo priemonėse pasirodžiusi informacija, grupės narių, vykdančių kontržvalgybinę funkciją, verbavimo imitacija siekiant sukurti naują informacijos arba dezinformacijos perdavimo kanalą.

Informacinis poveikis nukreipiamas į atskirus grupės narius, siekiant sukelti artėjančio pavojaus įspūdį, nepasitenkinimą lyderiais ar savo padėtimi. Padidėjęs nerimas ir nepasitikėjimas (ypatinga psichologinė būsena – frustracija) dažniausiai kyla dėl baimės būti sulaikytam, galimo bendrų susidorojimo, nerimo dėl atliekamų operatyvinių veiksmų jų atžvilgiu. Tokia frustracija paskatina keisti

132

nusikalstamus planus, atsiranda nepasitikėjimas bendrais. Gauta informacija apie šešėlinių vidinių normų nesilaikymą sudarytų sąlygas nusikalstamai grupei iširti. Tokiu metu galima pasinaudoti ir atskirų narių pagalba.

Kitaip tariant, informacinio karo scenarijus yra toks: atsižvelgiant į nusikalstamos grupės vertybinius orientyrus sukuriamas emocinis baimės, nepasitikėjimo ir neigiamų vertinimų fonas.

Vertinant iš taktikos pozicijų, destabilizacinis informacinis poveikis gali būti daromas pasinaudojant informacijos šaltiniu, informacijos turiniu ir susiklosčiusia informacine situacija.

Poveikis grupėje priklauso nuo informacijos šaltinio. Poveikis bus efektyvus, kai šaltinis, perduodantis informaciją, yra autoritetingas. Grupėje, kuriai siekiama daryti poveikį, turi būti „nuomonių lyderis“, kuris palaikytų informacijos šaltinį, jo autoritetas skatintų pasitikėjimą. Toks poveikis remiasi nekritišku informacijos priėmimu. Poveikio efektas tokiu atveju priklauso nuo tam tikrų veiksnių: informacijos deficito, psichologinės įtampos ir kitų.

Tačiau dažniausiai nusikaltėlių grupėje egzistuoja gaunamos informacijos „filtrai“. Todėl vargu ar toks poveikis gali duoti rezultatų. Informacinio karo metu dažniausiai naudojami vidiniai grupės šaltiniai. Tarp jų ir kitų grupės narių informacijos „filtrai“ labai silpni. Specialiųjų tarnybų terminologija juos galima pavadinti įtakos agentais (vidinis šaltinis). Informacinio karo pranašumas yra tas, kad dažniausiai net pats vidinis šaltinis nežino, kad juo yra manipuliuojama. Todėl juo gali tapti bet kuris iš grupės narių:

Gana paprasta informacinio šaltinio poveikio forma – tai kriminalinės policijos darbuotojas – „išdavikas“, kuris galėtų ne tik teikti kryptingą informaciją, bet ir palaikyti pakankamai glaudžius santykius su nusikalstamų grupuočių atstovais. Panašias rekomendacijas siūlo ir prof. B. Šabanovas: „Nustačius grupę, siekiančią užmegzti ryšius su milicija, būtina pasinaudoti šia aplinkybe ir infiltruoti į grupę operatyvinį darbuotoją“ [19, p. 19]. Tokio šaltinio pagalba gali būti kontroliuojamas operatyvinės informacijos nutekėjimas.

Kaip operatyvinio poveikio priemonė gali būti panaudotas ir informacinis manipuliavimas. Kartais manipuliavimas dar vadinamas „informaciniu baltuoju ūžesiu“. Manipuliavimas – tai sąmoningas sąmonės nukreipimas nuo realybės, jos pakeitimas dirbtinai sukurtomis, įteigtomis situacijomis, vertinimais, įvaizdžiais. Manipuliavimu daromas poveikis objektui, žaidžiant informacijos turiniu. Manipuliuojant taikomi įvairūs taktiniai būdai:

1.Informacijos perdozavimas. Pateikiamas gigantiškas kiekis informacijos, pagrindinę jos dalį sudaro abstraktūs posakiai, nereikalingos smulkmenos ir kitos panašios „šiukšlės“. Dėl informacijos gausos asmuo nebegali atsirinkti jam reikiamos informacijos.

133

Išorinis šaltinis Vidinis šaltinis

Informacijos gavėjas

Filtrai

2.Informacijos dozavimas. Paskelbiama tik dalis duomenų, o kita dalis kruopščiai slepiama. Tikroji informacija iškraipoma arba iš viso tampa nesuprantama.

3.Didelis melas. Pateikiama tik klaidinga informacija. Svarbu šią informaciją pateikti labai rimtai.

4.Tikrų faktų sumaišymais su gandais, hipotezėmis, pasvarstymais, kad galiausiai nebeįmanoma atskirti teisybės nuo prasimanymų.

Kai trūksta informacijos, susiklosto ekstremali situacija arba grupėje tvyro psichologinė įtampa, t. y. susiklosčius tam tikrai informacinei situacijai – informaciniam vakuumui, gali būti panaudojami gandai. Gandai – ypatinga informacijos rūšis, kuriai būdingas savaiminis plitimas. Teigiama, kad gandus sudaro du elementai – informacijos pobūdis ir psichologinis mechanizmas [23].

Pagal informacijos pobūdį gandai skirstomi į:- absoliučiai nepagrįstus;- nepagrįstus su kai kuriais realumo elementais;- pagrįstus;- pagrįstus faktais.Pagal psichologinį mechanizmą gandai skirstomi į:- gandus norus;- gąsdinančius;- agresyvius.Gandai norai – informacija, kurios teisingumu norėtų tikėti adresatas.

Gąsdinantys gandai susiję su informacija apie adresatui kylančią grėsmę. Būtina pažymėti, kad absoliučiai nepagrįsti gandai dažniausiai nepasiekia adresato, nes eidami per kelias grandis nustelbia tą informaciją, kurią buvo norima perduoti. Perduodant gandus būtina sudaryti natūralumo įvaizdį, kitaip jais nepatikės. Šiam tikslui galima panaudoti žvalgus, sukūrus išdavikų legendą, agentus, slaptuosius bendradarbius, žiniasklaidą arba per kelias grandis perduoti artimiems grupės aplinkos asmenims.

Rekomenduojama gandus, kad jie būtų veiksmingesni, paskleisti kas 10–12 dienų. Kiekvienas naujas pateikiamas gandas turi atskleisti vis naujas aplinkybes. Lietuvoje nematomas gandų ginklas jau buvo panaudotas konkurencinėje kovoje. Galima tik pažymėti, kad gandai panaudoti labai profesionaliai, pagal tokiam ginklui taikomas metodikas: jie buvo skleidžiami labiausiai pažeidžiamose srityse, išlaikant tam tikrus laiko tarpus tarp „informacinių atakų“.

Atsižvelgiant į organizuoto nusikalstamumo organizuotumo ir vidinę struktūrą, informacinio karo galimybės neapsiriboja vien tik destabilizacinio pobūdžio veiksmais. Atsižvelgiant į operatyvinės veiklos subjektų poreikius, naudojant informaciją galima „iškelti“ į hierarchinę piramidės viršūnę reikalingus nusikalstamo pasaulio atstovus, infiltruotus slaptuosius dalyvius, taip praplečiant jų žvalgybines galimybes.

Su organizuotu nusikalstamumu glaudžiai susijusi korupcija. Korupciniai ryšiai – vienas ryškiausių organizuoto nusikalstamumo gyvybingumo bruožų. Santykinai juos galima suskirstyti į tris rūšis:

– Politinė korupcija pasireiškia rinkiminėje kovoje, priimant kriminalinėms struktūroms palankius teisės aktus, nustatant biurokratinius reikalavimus bei teisines kliūtis tam tikrose srityse ir pan. [6, p. 355].

– Korupcija, gelbstinti nusikalstamas organizacijas nuo galimo baudžiamojo persekiojimo grėsmes. Tokio pobūdžio korupcija susijusi su organizuoto nusikalstamumo savisaugos užtikrinimu. Jos dėka organizuotas nusikalstamumas susikuria „patikimą pastogę“, todėl nevykdomas nusikalstamų grupuočių baudžiamasis persekiojimas arba vykdomas netinkamai;

134

– Korupcija, padedanti nusikalstamoms organizacijoms plėsti nusikalstamą veiklą – didinti kapitalą. Pagrindinis organizuoto nusikalstamumo tikslas – pelno siekimas. Naudojantis korupciniais ryšiais finansinės grupuotės ir organizuotas nusikalstamumas valdo atskiras strategines bendroves, verslo šakas, užsiima kontrabanda, naudojasi programomis, finansuojamomis iš valstybės biudžeto, kontroliuoja privatizaciją ir investicijas, kreditinę-finansinę veiklą, užsienio prekybą, žaliavų perdirbimo įmones, pramogų verslą ir sportą, labdaros ir paramos fondus, licencijų išdavimą ir pan.

Korupcija taip pat egzistuoja ir nepriklausomai nuo organizuoto nusikalstamumo.

Praktika rodo, kad korupcija – vienas iš sunkiausiai tiriamų reiškinių. Korupciniais ryšiais susiję asmenys daro viską, kad tie ryšiai neišaiškėtų. Tam tikslui imamasi įvairiausių slaptumo ir saugumo priemonių. Kuo ilgiau trunka santykiai, tuo daugiau sukaupiama patirties juos slepiant. Tuo tikslu užmezgami ryšiai, galintys padėti apsaugoti korupcinius santykius, imamasi atsargumo priemonių.

Šiuo metu teisėsaugos institucijos kovodamos su korupcija apsiriboja tik procesiniu operatyvinės informacijos panaudojimu. Į kriminalinės justicijos akiratį patenka tik lengviausiai išaiškinami korupcijos faktai, dažniausiai susiję su konkrečiu pareiškimu. Tokių korupcijos faktų išaiškinimas ir korumpuotų pareigūnų demaskavimas neturi įtakos nei plačiam korupcijos mastui, nei organizuoto nusikalstamumo gyvybingumui.

Operatyvinės veiklos subjektai disponuoja gausia informacija apie korupcinius ryšius, tačiau dėl teisinių kliūčių ir korupcinių ryšių pobūdžio realizuoti tokią informaciją problemiška arba net neįmanoma. Todėl būtina aktyviai taikyti neprocesinį operatyvinės informacijos panaudojimą pasinaudojant žiniasklaida.

Tokia kovos forma galima pateikiant žiniasklaidai informaciją, kurią galima apibūdinti kaip „nepageidaujamą tiesą“. Informuodama visuomenę, žiniasklaida kartu kontroliuoja ir jos nuomonę. Tai, kad visuomenė labiau pasitiki žiniasklaida, o ne teisėsaugos institucijomis, galima paaiškinti tuo, kad: 1) teisėsaugos institucijų darbo tikslas yra faktinių duomenų, turinčių įrodomąją galią, kuriais remiantis galima įrodyti nusikalstamą asmens veiką, surinkimas, tuo tarpu žiniasklaidai užtenka tikėtinų faktų arba prielaidų ir todėl ji nėra tokia skrupulinga skelbdama bei interpretuodama įvykius, faktus, reiškinius; 2) Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas [1; 2 str. 8] suteikia teisę žiniasklaidos priemonėms ir atskiriems žurnalistams neatskleisti informacijos šaltinio1, todėl žiniasklaida įgyja papildomų galimybių naudotis konfidencialiais arba kitokiais šaltiniais; 3) tarp atskirų žiniasklaidos priemonių egzistuojanti konkurencija taip pat skatina skaitytoją, žiūrovą, klausytoją dominančių temų paiešką, originalius žurnalistinius tyrimus [8].

1 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarime (Žin. 2002, Nr. 104–4675) pripa-žinta, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir tais atvejais, kai demokrati-nėje valstybėje informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir lais-vės ir kad būtų vykdomas teisingumas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat pripažinta, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios infor-macijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neat-skleisti informacijos šaltinio net ir teismui, nors informacijos šaltinį atskleisti būtina tam, kad būtų vykdomas teisin-gumas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

135

Šiuolaikinė žiniasklaida sukūrė savąjį realybės kūrybos modelį, savus realybės verifikavino instrumentus, jos falsifikavimo priemones ir savus tikroviškumo kriterijus. Europos žmogaus tesių teismas byloje De Haes ir Gijsels v. Belgija [9] pabrėžė, kad žurnalistinė laisvė taip pat apima ir galimą tam tikro laipsnio faktų iškreipimą ar netgi provokaciją. Todėl žiniasklaida dažnai pagal analogus modeliuoja ne tik versijas, bet ir įvykius, t. y., remiantis keliomis tikroviškomis detalėmis, sukuriamas (ne atkuriamas) naujas įvykis. Kartais taikomi labai paprasti metodai – tiesiog palyginamos valstybės tarnautojų gaunamos pajamos ir jų gyvenimo būdas, automobiliai, atostogų maršrutais ir pan.

Taip žiniasklaidos pagalba korupcijos skandalai iškelia slepiamus faktus, santykius ir aplikybes. Tokių skandalų rezultatas aiškus – korupciniai ryšiai dažniausiai nutraukiami arba bent kuriam laikui sustabdomi.

Tokiu neprocesiniu operatyvinės informacijos panaudojimu pažeidžiami aukščiausio lygio korupciniai ryšiai ir net tiesiogiai daromas poveikis organizuoto nusikalstamumo gyvybingumo bruožams – savisaugai ir disponavimui milžinišku kapitalu.

Tačiau informacinio karo galimybės neapsiriboja tik organizuotu nusikalstamumu ar korupcija. Kryptingos informacinės atakos skatina aktyvius nusikaltėlių veiksmus. Tai sudaro palankias sąlygas taikyti operatyvinės veiklos metodus ir priemones nusikalstamai veiklai fiksuoti.

Išvados

Apibendrinant galima teigti, jog informacinio karo, arba neprocesinio operatyvinės informacijos panaudojimo, pranašumai yra akivaizdūs dėl daugelio priežasčių:

1.Pirma – naujumas. Tradiciniai kovos su nusikalstamumu būdai yra tiksliai apibrėžti galimų veiksmų visuma. Informacinio karo galimybės labai lanksčios ir nenuspėjamos.

2.Antra – universalumas. Informacinio karo metu daromas operatyvinis poveikis ir kartu apsaugoma informacija.

3.Trečia – mažos išlaidos. Informacinio karo metu naudojamasi komunikaciniais procesais, todėl nereikalingos specializuotos pajėgos, ilgalaikės operacijos ir pan.

4.Ketvirta – slaptumas. Informacinio karo metu ypač sunku nustatyti informacinės atakos šaltinį.

5.Penkta – nėra galimybės apsiginti. Informacinio karo objektas nepajėgus apsiginti nuo nematomo poveikio, kuris gali būti prilyginamas radiacijai.

6.Šešta – žaibiškas greitis. Informaciniam karui nereikalingas ilgas pasiruošimas, jos gali būti vykdomos momentaliai ir dėl savo greičio sunkiai nuspėjamos.

7.Septinta – globalus mastas. Informacinis karas nesiejamas su konkrečia teritorija, todėl nekyla žvalgybinių galimybių ir operatyvinės veiklos subjektų jurisdikcijos problema.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 71–1706.

136

2. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 75–2272.

3. Anušauskas A. Lietuvos slaptosios tarnybos, 1918-1940. – Vilnius: Mintis, 1998.4. Bluvšteinas J., Bieliūnas E., Justickis V. ir kt.Kriminologija – Vilnius: Pradai, 1994.5. Maliukevičius N. Informacinio karo koncepcija: JAV ir Rusijos požiūriu. – Vilnius: Eugrimas, 2002.6. Jakniūnaitė D. Naujausios tendencijos tarptautinių santykių teorijoje: konstruktyvizmas, postmo-

dernizmas ir virtualizmas // Politologija. 2000/4 (20).7. Justickis V. Kriminologija: vadovėlis. 1 dalis. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos cen-

tras, 2001.8. Panomariovas A., Čepas A., Gaidys V. ir kt. Korupcinės situacijos Lietuvoje preliminarinis įverti-

nimas bei kovos su korupcija strategijos metmenų parengimas. Naudotis tarnyboje. – Vilnius, 1999.

9. Case Of De Haes and Gijsels v. Belgium (the case is numbered 7/1996/626/809) // http://www.echr.oe.int.

10. Henry R., Peartrec C. E. Military Theory and Information Warfare // http://carlisle-www.army.mil/ usawc/parameters/98autumn/henry.htm

11. Mann E. Desert Storm – the first Information War? // http://www.airpower.maxwell.af.mil/ airchronicles/apj94/man1.html

12. Stein G. J. Information Warfare // http://www.airpower.maxwell.af.mil/airchronicles/apj/stein.html13. Vernon J. E. Information Warfare and International Security. – Report for NATO Parliamentary

Assembly Science and Technology Committee. – 1999. // http://www.naa.be/publications/comreb/ 1999/as285stc-e.html

14. Белкин Р. С. Курс советской криминалистики. – Москва, 1979.15. Белкин Р. С. Криминалистика: проблемы сегодняшнего дня. Злободневные вопросы рос-

сийской криминалистики. – Москва: НОРМА, 2001.16. Ларин А. М. Криминалистика и паракриминалистика. – Москва, 1996.17. Почепцов Г. Г. Информационные войны. – Москва: Рефл-бук, 2001.18. Строгович М. С. Право обвиняемого на защиту и презумпция невиновности // Виктимология

и профилактика правонарушений. – Иркутск, 1979.19. Шабанов Б. С. Организация работы по выявлению и разработке организованных преступ-

ных групп. – Ташкент, 1990.20. Оперативно-розыскная деятельность: учебник / Под ред. К. К.Горяинова, В. С.Овчинского,

А. Ю. Шумилова. – Москва: ИНФРА-М, 2001.С.71-73.21. Пантилеев И. Ф. Некоторые вопросы психологии расследования преступлений // Труды

ВЮЗИ.Вып. ХХIХ. – Москва: 1973.22. Пантилеев И. Ф. Тактика допроса // Основы криминалистики. – Москва, 1984.23. Наше оружие – слухи // Солдат удачи – Москва, 1995 No 4.

Information War and its Possibility in Criminal Intelligence

Lector Darius PetrošiusLaw University of Lithuania

SUMMARY

In the article „Information war and it’s possibility in criminal intelligence“ unexamined theme is being investigated. In the world the concept of information war is usually connected with military conflicts. The aim of this article is to reveal the possibility of information war in criminal intelligence.

In the article analyse not only theory questions but in practical activity realistically applicable thoughts and some tactical aspects are given. That is done in the context of fight against organized crime.

At the same time it is tried to encourage scientific and practical workers to comprehensive information war studies.

137

138

Jurisprudencija, 2002, t. 36(28)

I N F O R M A C I J AMOKSLO DARBŲ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui „Jurisprudencija“, būtina laikytis šių reikalavimų.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta literatūra.

Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai, institucija(-

os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), recenzentai (institucija, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).

2. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados.5. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami

santrauka anglų kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų).

6. Cituojamų šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turėtų būti pateikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės. Recenzentai turi būti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

139