CIVILINĖ TEISĖ.I BENDRIEJI NUOSTATAI1. Civilinė teisė kaip teisės šaka.

T1.1. Civilinės teisės sąvoka.

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai.Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė.Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie

žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją

teisę ir privatinę teisę.Viešoji teisė: - nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su

valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;- gina valstybės interesus;

- jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas. Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės

šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.Privatinė teisė: - reglamentuoja privačių asmenų santykius;

- jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų

visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

T1.2. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė.LR CK 1 str. Sakoma, kad šis K reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius

neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais K taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai – tai visuomeniniai – ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo

bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų tiekimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja CT, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Su prekine pinigine forma yra susiję ir daugelis neatlygintinų turtinių piniginių santykių: pvz., pasaugos, panaudos, paveldėjimo, ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, - tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių slaptumas ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių vertybių, reguliuoja CT normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucinės normos, kurių CT nekonkretizuoja. CT normos gina garbę ir orumą, užgarantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą ir kt. Naujuosiuose civiliniuose įstatymuose reikėtų išplėsti bei padidinti piliečių neturtinių teisių apsaugą.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, - tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo bei naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines

1

neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pvz., asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises: 1) autorystės teisę; 2) teisę į autorinį vardą; 3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą; 4) teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę versti kūrinį į kitas kalbas. Taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskiras nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmės yra paties asmens savybės.

T1.3. Visuomeninių santykių civilinio teisinio reguliavimo metodas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas, - kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.

Teisinio reguliavimo metodo svarbiausi elementai (teisinio poveikio būdai): leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo.

Administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo. Tokiu būdu susidaro savarankiški administracinio , baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius, kurie šiuos metodus ir skiria vienus nuo kitų.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai: 1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė; 2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius; 3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises; 4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises; 5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

Teisinė CT santykių dalyvių lygybė: CT reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, CT normos jiems nustato lygias teises ir pareigas (neprikl. nuo to, kas šių santykių subjektas – fizinis asmuo, juridinis asmuo, valstybė…, kokia subjektų turtinė padėtis ir t. t.). Pavyzdžiui, teisinė lygybė pirkimo – pardavimo santykyje reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nusipirktų daiktą už tam tikrą kainą. Bet CT santykio dalyviai patys savo susitarimu gali pakeisti lygią pradinę teisinę padėtį (pvz., skolintojas, pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos sumos reikalauti, o skolininkas – tik pareigą skolą grąžinti), ir vėl ją atstatyti (skola grąžinama), t.y. pavaldūs vienas kitam netampa.

CT santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius: CT subjektai, norėdami įgyti civilines teises ar susikurti civilines pareigas, turi išreikšti savo valią: sudarydami įvairius sandorius (pirkimo - pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t.); sukurdami mokslo, meno, literatūros kūrinius; priimdami ar atsisakydami priimti palikimą (fiziniai asmenys) ir pan. CT yra vienintelė teisės šaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.

Dispozityviškumas CT santykiuose, - tai CT normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą – pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti, pasirinkti konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytuose rėmuose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis.

Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė. Pagrindinis CT reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtinių santykių objektas – turtas – CT pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi nuostoliai ar neįvykdoma pareiga, tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir CT santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Todėl turtinių teisių pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį: atlyginti žalą natūra arba pinigais (nuostolius), o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) ir kt.

Neturtinių, susijusių su turtinėmis, teisių pažeidėjas įstatymų numatytais atvejais taip pat įpareigojamas atlyginti žalą. Ji atlyginama, pvz., už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių, už juridinių asmenų neturtinių teisių pažeidimus, jeigu jie padarė žalą.

LR CK numato tik vienintelį neturtinių, nesusijusių su turtinėmis, teisių pažeidimo atvejį, kai žala atlyginama. Tai vadinamasis moralinės žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimą, paskelbus tikrovės neatitinkančias žinias, taip pat paskleidus informaciją apie fizinio asmens asmeninį gyvenimą. Žalos atlyginimo dydį – nuo 500 iki 10.000 Lt – nustato teismas. Šiuo atveju žala padaroma asmeninėms neturtinėms vertybėms ir nėra susijusi su turtiniais praradimais, o pasireiškia dvasinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš dalies gali kompensuoti piniginės sumos. Reikėtų atsižvelgti į užsienio valstybių patirtį ir nustatyti daugiau neturtinės žalos atlyginimo atvejų.

2

CT normose numatyti ir tokie atvejai, kai už padarytą žalą atsako ne patys pažeidėjai, o kiti asmenys: pvz., už nepilnamečių iki 15 metų padarytą žalą atsako tėvai, įtėviai, globėjai arba mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaiga (CK 498 str.).

Turtinės atsakomybės tikslas – pašalinti civilinių teisinių subjektinių teisių pažeidimo pasekmes ir garantuoti šių teisių įgyvendinimą.

Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka. CT santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie specialūs jurisdikciniai organai yra teismas bei arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.

Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridine lygybe pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.

T1.4. Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai.

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.

Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas – nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus CT normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan.

Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad CT atlieka ir auklėjimo funkciją.

Pagrindinis CT uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrėžimą:Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų

turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

T1.5. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų.

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybinės ar BT nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracinės, Darbo ir Šeimos teisės, nes jos turi daug bendro su CT.

3

Civilinės teisės atribojimas nuo administracinės. Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą (valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracinė teisė , būdinga tai, kad viena iš šių santykių šalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestų vykdomųjų – tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai santykiai yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba) lygybės pagrindu sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės , bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.

Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.

Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir skiriasi nuo civilinės (pvz., CT normomis reguliuojami rangos santykiai – rangovas nepriklauso užsakovo darbuotojų kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką).

Šeimos teisės reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

Atriboti CT nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma.Todėl kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos teisė yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena šaka. Daugelis autorių CT laiko bendrąja privatine teise, o prekybinę – specialiąja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, kitos privačios teisės šakos, tame tarpe ir prekybos teisė, - siaurus, specifinius privačios teisės santykius. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilinės ir Prekybos teisės kodeksų projektai.

T1.6. Civilinės teisės sistema.

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. T.y. sistema tai ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės šakos, pošakiai, net atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas.

CT, kaip teisės sistema, yra visuma CT normų tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.

Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.

CT institutas – tai tam tikra CT normų grupė, reguliuojanti santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistemą, - dalį CT reguliuojamų santykių (CT subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kt. institutai).

CT pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję CT institutai, sudarantys santykinai savarankišką CT sistemos dalį. Tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos teisė (pvz., prievolinės teisės pošakis susideda iš pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų).

Be minėtų CT sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į: bendrąją ir ypatingąją CT sistemos dalis.

Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems CT normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų uždavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį.

Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras visuomeninių santykių grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius ir institutus:

1) nuosavybės teisės pošakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatinės, kooperatyvų, visuomeninių organizacijų, valstybės, savivaldybių nuosavybės santykius.

2) Prievolinės teisės pošakis. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių prievoliniams santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams santykiams reguliuoti.

4

3) CT pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų sukūrimo ir panaudojimo, susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į pramoninį pavyzdį institutų. Šio pošakio normos reguliuoja santykius, atsirandančius dėl literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų padarymo ir t.t.

T1.7. Privatinė ir civilinė teisė.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė: - nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

- gina valstybės interesus;- jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė: - reglamentuoja privačių asmenų santykius;- jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo,

nepavaldumo principais.Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė

(ekologinė) ir tarptautinė teisė.Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų

visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

2. Civiliniai įstatymai. Civilinės teisės šaltiniai. Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio norminio akto

teisės normos. Šiuo požiūriu valstybiniai norminiai aktai įgyja CT šaltinio reikšmę.Pagrindinis CT šaltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė,

pagrindiniai principai. Bet kokie CT įstatymai negali prieštarauti K-jai. Pvz., K 23 str. “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.” Joks CT įstatymas negali pažeisti šio principo.

LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. Susideda iš 2 dalių: bendroji dalis, prievoliniai santykiai.

Sekantis šaltinis – Civiliniai įstatymai. Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius – poįstatyminiai. Juos leidžia institucijos,

kurios neturi įstatymo leidybos teisės. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios. Poįstatyminių aktų paskirtis – konkretizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobūdžio normų.

Papročiai gali būti CT šaltiniai, jei jie yra įstatymų numatytais atvejais visuotinai pripažinti (sankcionuoti valstybės).

Konstitucinio teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai – taip pat CT šaltiniai (dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).

Teismų praktikos reikšmė taikant ir tobulinant CT įstatymus.Svarbiausi – AT sprendimai. AT teisėjų senatas nagrinėja įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus,

aprobuoja teismų sprendimus. Tiek aprobuojant, tiek nagrinėjant įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus, pasiekiama vieninga įstatymų taikymo praktika.

Civilinių įstatymų galiojimas laiko, erdvės, asmenų atžvilgiu.1993.04.06. išleistas įstatymas “Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”

nurodo nuo kada TA laikomi galiojančiais. Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir "Valstybės žiniose" oficialiai

paskelbia Respublikos Prezidentas , jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.Kiti Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu

pačiuose aktuose nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.Respublikos Prezidento dekretai taip pat įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose",

jeigu pačiuose dekretuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo diena.Esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai,

taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba

5

respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Tokiu atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir "Valstybės žiniose".

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami "Valstybės žiniose".

Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas įsigalioja tą dieną, kurią jis pirmiausiai buvo paskelbtas "Valstybės žiniose" arba specialiame Seimo leidinyje, arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

Nustoja galios: 1) jei tas įstatymas ar kt. norminis aktas buvo išleistas apibrėžtam terminui, - pasibaigus jo galiojimo laikui: 2) pripažinus netekusiu galios (priėmus naują norminį aktą nurodoma nuo kada ir kokie norminiai aktai netenka galios, nors dažnai valstybinio valdymo organai (VVO) išleidžia norminį aktą, nenurodydami, kad tokiu pačiu pavadinimu anksčiau išleistas norminis aktas nustojo galios).

Bendra taisyklė – teisės norminiai aktai (TNA) atgal negalioja. TNA taikomi tik tiems santykiams, kurie atsirado jau įsigaliojus TNA-ui. Bet pačiame TNA-e gali būti nurodyta, kad šis aktas reguliuoja ir santykius buvusius iki TNA-o įsigaliojimo.

Galiojimas erdvėje. Visi LR įstatymai ar kt. TNA-ai galioja visoje šalies teritorijoje. Tam tikrais atvejais Vyriausybės nutarimai, ministerijų, departamentų ar kt. VVO teisės aktai gali būti apibrėžto teritorinio galiojimo, pvz., administracinio vieneto teritorijoje. Tai turi būti numatyta pačiame teisės akte. Administracinio vieneto TNA galioja toje teritorijoje.

Galiojimas visuomeninių santykių subjektams (galiojimas asmenims). Bendra nuostata – įstatymai, kiti TNA-ai galiojantys t.t. teritorijoje, taikomi visiems, toje teritorijoje esantiems asmenims. Toks aktų galiojimas vadinamas bendruoju.

Galimas ir specialusis CTNA galiojimas asmenims. Tai tokie atvejai, kai CTNA taikomas ne visiems CT santykių subjektams t.t. teritorijoje. Tokiu atvejų subjektų, kuriems taikomas CTNA ratas turi būti nurodomas pačiame CTNA-e. Jei kyla neaiškumų, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad CTNA galioja visiems asmenims.

5, Užsienio valstybių civilinės ir prekybinės teisės bendra charakteristika. Monistinė ir dualistinė civilinės teisės sistemos. Raidos tendencijos.Dualistinė CT teisės sistema – civilinė ir prekybos teisės laikomos savarankiškomis privatinės teisės

šakomis. Valstybės, turinčios dualistinę privatinės teisės sistemą: Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir kt. Prekybos teisė iš pradžių susiklostė kaip pirklių luomo teisė. Pirkliams nebuvo naudinga laikytis visų civilinės teisės normų, kai kurios jų varžė prekybą. Palaipsniui formavosi prekybos papročiai, savitos prekybos sandorių sudarymo taisyklės, kurios vėliau buvo įtvirtintos teisės normomis, o pastarosios savo ruožtu buvo kodifikuotos atskiruose Prekybos kodeksuose.

Monistinė CT sistema. Prekybos teisė nėra savarankiška teisės šaka, nes vadinamoji prekybos teisė yra ne kas kita, kaip specialios civilinės teisės normos, taikomos komersantų (verslininkų) tarpusavio santykiams.

Raidos tendencijos. Olandija, Italija ir Kanados Kvebeko provincija, kuriose egzistavo dualistinė privatinės teisės sistema, ilgainiui jos atsisakė. Vieningų (unitarinių) civilinių kodeksų egzistavimas ir skirtumų tarp civilinės bei prekybos teisės išnykimas buvo pavadintas civilinės teisės “komercializacija”. Civilinės ir prekybos teisės santykio problema tebėra aktuali Lietuvoje). Pastaraisiais dešimtmečiais šalia sąvokų civilinė teisė, prekybos teisė pradėtos vartoti kitos sąvokos: biznio, arba verslo, teisė, ekonomikos teisė, ūkinė teisė ir pan. Vargu ar jos laikytinos savarankiškomis teisės šakomis. Minėtos sąvokos iš esmės reiškia ne ką kitą, o tam tikrą teisinę discipliną, kursą, kurį dėstant yra analizuojama visa, kas yra susiję su verslu (analizuojami ne tik civilinės teisės institutai – sutarčių teisė, įmonių teisė, bet ir darbo teisė, kainų ir konkurencijos teisinis reguliavimas, vartotojų teisių gynimas, bankininkystė ir kt.).

Pagrindinės užsienio šalių teisinės sistemos. Pasaulyje egzistuoja daugybė nacionalinių teisinių sistemų. Panašumai, kuriuos nulemia istorinės,

ekonominės, kultūrinės, politinės ar kitokios priežastys, leidžia išskirti kelias giminingas teisės šeimas. Literatūroje pateikiamas skirtingas pagrindinių pasaulio sistemų grupių skaičius Pvz., R. David pasaulio teisines sistemas skirsto į romanų – germanų (kontinentinę) teisės šeimą, anglų – amerikiečių (bendrąją) teisės šeimą, socialistinę teisės šeimą ir teisės šeimas, grindžiamas religijos ar tradicijų panašumu. Pagrindinės yra bendroji ir kontinentinė teisės šeimos.

Valstybėse, atstovaujančiose kontinentinės teisės teisinei sistemai, civilinė teisė suprantama kaip vieninga teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius ar nesusijusius neturtinius santykius.

Bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse civilinės teisės , kaip vieningos teisės šakos, apskritai nėra. JAV, Anglijoje ir kt. bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse egzistuoja institucinė privatinės teisės sistema, sudaryta iš šeimos teisės, nuosavybės teisės, sutarčių teisės, deliktų teisės, įmonių teisės, paveldėjimo teisės, intelektinės nuosavybės teisės ir kt. teisės institutų.

6

II. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS.6. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir ypatumai. T6.1. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai.Norėdami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Jeigu

šiuos santykius reguliuoja TN os, visuomeniniai santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais, o santykių subjektai įgyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai, tai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neišnyksta, faktiniai visuomeniniai santykiai įgyja tam tikrą teisinį apibrėžtumą. T.y. faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyvių subjektinėmis teisėmis ir teisinėmis pareigomis. Taigi, į tuos pačius santykius galime žvelgti dvejopai: kaip į faktinius visuomeninius santykius ir teisinius santykius.

CT santykis tai CTN-ų pagrindu dėl materialinių ar nematerialinių gėrybių atsirandantis teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisinį savarankiškumą bei turtinį atskirumą ir dalyvauja tame santykyje kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.

CT santykių ypatumai. Specifinius CT santykių bruožus, pagal kuriuos CT santykius galima atriboti nuo kitų teisinių santykių nulemia teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis teisinis santykis nuo kitų teisinių santykių skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacinį ir turtinį atskirumą, yra teisiškai nepavaldūs vieni kitiems.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai.

Civilinės subjektinės teisės sąvoka. Civilinė subjektinė teisė apibūdinama, apibrėžiama kaip galimas elgesys skirtas tenkinti savo ar kitų santykio dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės teisės turinys –tai civilinės teisės normomis leidžiamas (nedraudžiamas) elgesys, susidedantis iš trijų rūšių galimybių:

1) galimybės turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą,2) galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio,3) galimybės imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti. Civilinė subjektinė pareiga – suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas elgesys,

skirtas tenkinti teisinių santykių dalyvių interesus. Civilinės subjektinės pareigos turinys –tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių,

kurios atitinka teisę turinčio asmens galimybes:1) galimybę pačiam teisę turinčiam asmeniui tam tikru būdu elgtis atitinka įpareigoto asmens teisinė

būtinybė netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turtą valdyti, naudotis juo bei disponuoti),

2) galimybę reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito ar kitų asmenų atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė tuos aktyvius veiksmus įvykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo išsinuomotą daiktą),

3) galimybę imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė ne tik kad netrukdyti imtis tokių priemonių, bet atitinka jo pareiga padėti atstatyti tą pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Jeigu vieno asmens teisės negarantuotos kitų asmenų privalomas elgesys, tai bus tik jo noras. Todėl civilinis teisinis santykis ir reiškiasi kelių asmenų galimo bei privalomo elgesio aktais, kurie numato jų teises ir pareigas.

CT santykių subjektai. – tai asmenys, tarp kurių susiklosto arba atsiranda CT santykis. Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nuosavybės teisiniai santykiai). Tačiau toks teiginys iš esmės neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenų (subjektų) dėl to daikto (objekto). CT santykių subjektu gali būti kiekvienas asmuo, kuris pagal atitinkamus galiojančius CT NA gali būti tų civilinių santykių subjektu. T.y. tas asmuo turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą. Įgyvendindamas šį subjektiškumą, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo gali įgyti įvairias subjektines civilines teises. CT santykiu subjektu gali būti valstybė, savivaldybė, fizinis ar juridinis asmuo.

Fiziniai asmenys kaip civilinių santykių subjektai skirstomi: 1) LR piliečiai,4) užsieniečiai,5) apatridai (asmenys be pilietybės).

Užsienio piliečiai ir apatridai naudojasi Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip ir Lietuvos piliečiai.

7

Juridinis asmuo, kaip CT santykių subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija, turinti savo atskirą turtą ir galinti savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovu bei atsakovu teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).

CT santykiuose įstatymų numatytais atvejais dalyvauja valstybė bei savivaldybės.CT subjektiškumas – tai CTN-omis nustatyta fizinių, juridinių, asmenų bei valstybės ar savivaldybių

galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais. CT santykių subjektų teisinis subjektiškumas nėra vienodas. Jis priklauso nuo Ctsantykių subjektų

paskirties, jų poreikių. Laikoma, kad fizinių asmenų TC subjektiškumas yra bendro pobūdžio- jie gali turėti įvairias CT-es ir

pareigas, kurios reikalingos žmogui apskritai. Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektų konkretų, specialų tikslą. Todėl jų CT subjektiškumas –

specialus. Tam tikrų ypatumų turi ir Valstybės bei Savivaldybių CT subjektiškumas, nes jų paskirtis specifinė ir

skiriasi nuo fizinių bei juridinių asmenų subjektiškumo. Vyrauja nuomonė, kad CT subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo. Teisnumas – tai bendra subjektinė teisė įgyti, turėti konkrečias civiliniais įstatymais numatytas ar jais

nedraudžiamas teises bei susikurti sau pareigas.Veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti šias civilines teises bei susikurti pareigas.Pvz., Konstitucijos 47 str. Yra nuostata, kad “žemė (…) nuosavybės teise gali priklausyti tik LR

piliečiams ir valstybei”. Ši K nuostata nurodo kas gali tapti žemės nuosavybės subjektais – apibrėžtas LR piliečių ir valstybės teisnumas. Norėdamas tapti konkrečios žemės nuosavybės subjektu, asmuo turi atlikti (galėti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi būti veiksnus.

Teisnumas –tai subjektui suteikta galimybė įgyti konkrečias subjektines teises, o jų realizavimui reikia, kad subjektas būtų veiksnus.

CT santykių rūšys.Dažniausiai CT santykiai klasifikuojami atsižvelgiant į jų objektus:1) turtiniai CT santykiai – atsirandantys tarp subjektų dėl turto,2) neturtiniai CT santykiai – atsirandantys dėl žmogaus kūrybos rezultatų ar asmeninių neturtinių

gėrybių, neatskiriamų nuo asmensPagal savo turinį CT santykiai skirstomi:1) absoliutiniai CT santykiai- kuriuose gali dalyvauti kiekvienas asmuo,2) santykiniai – kuriuose gali dalyvauti tik tam tikras asmenų ratas.Turtiniai CT santykiai skirstomi į:1) nuosavybės CT santykius – tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo,

nuosavybės teisės subjektas, turi teisę turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pareigą netrukdyti jam įgyvendinti šias teises.

2) prievolinius CT santykius – tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kurių vienas subjektas – kreditorius, turi teisę reikalauti iš kito subjekto – skolininko, kad šis perduotų jam turtą, atliktų darbus, teiktų paslaugas, sumokėtų pinigus arba susilaikytų nuo kokių nors veiksmų, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą.

Nuosavybės teisiniai santykiai skirstomi į:1) privačios nuosavybės teisinius santykius (subjektai – fiziniai ar juridiniai asmenys),2) viešosios nuosavybės teisinius santykius ( subjektai – valstybė ar savivaldybės).Neturtiniai CT santykiai yra trijų rūšių:1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl neturtinių gėrybių, kurios neatskiriamos nuo

žmogaus ar žmonių kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusiję su turtiniais), - tai santykiai dėl garbės, orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), šių santykių objektai negali būti perleidžiami kitiems asmenims,

2) neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl intelektualinės veiklos produktų (neturtiniai santykiai susiję su turtiniais), – atsiranda dėl mokslo, meno, literatūros kūrinių, išradimų ir pramoninių pavyzdžių sukūrimo bei panaudojimo, intelektualinės veiklos objektą, neturtines bei turtines teises, išskyrus autorinę teisę, autoriai gali perleisti kitiems asmenims,

3) organizaciniai teisiniai santykiai, jie susiję tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir padeda tiems santykiams atsirasti, formuotis ar juos įgyvendinti, - tai santykiai, atsirandantys sudarant pervežimo ir kitas panašias ūkines sutartis, atstovavimo santykiai ir kt.

T6.10. Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktuJuridinis faktas (JF) – tai toks realios tikrovės reiškinys, su kuriuo CT normos sieja CT-io santykio

atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.JF būdingi požymiai:

8

1) tai tam tikros realios tikrovės reiškinys,2) tai toks reiškinys, kurį numato CT normos,3) tai turi būti toks reiškinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes). JF sukelia pasekmes:1) CT santykių atsiradimą,2) CT sant. Pasikeitimą,3) CT sant. Pasibaigimą.Pagal jas JF klasifikuojami į:1) teisę sukuriančius,2) teisę pakeičiančius,3) teisę panaikinančius.JF pagal savo turinį skirstomi:1) veiksmus, t.y. faktus priklausančius nuo žmogaus valios,2) įvykius, t.y. faktus nepriklausančius nuo žmogaus valios.Nors CT nevartojama sąvoka “veika”, bet CT įstatymais numatytais atvejais kaip veiksmas gali būti

suprantamas ir neveikimas (pvz., prievolės nevykdymas, skolos negrąžinimas, užtraukia skolininkui atsakomybę).Veiksmai gali būti teisėti (neprieštarauja CT normų reikalavimams) arba neteisėti (neatitinka,

prieštarauja konkrečioms teisės normoms). Pagal tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius.Teisiniai aktai – tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti CT santykius. Poelgiai – tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau subjektinių teisių ar

įgyti teisinių pareigų, bet dėl tokių veiksmų atsiranda teisinės pasekmės, nes tai numato C įstatymai.Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į administracinius aktus ir sandorius. Administraciniai aktai – tai valstybinio valdymo organų, visuomeninių valdymo organų aktai, turintys

CT reikšmę. Sandoriai – asmenų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Labiausiai

paplitę sandoriai – CT sutartys.Teisiniai įvykiai skirstomi į:1) absoliučius – atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios (natūrali žmogaus mirtis,

sutartyse – nenugalima jėga ir t.t.).2) santykinius – atsiradimas susijęs su žmogaus valios išreiškimu, bet toliau vystosi nepriklausomai

nuo žmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali būti net priešingas žmogaus valiai (trobesių padegimas, vaiko gimimas irt.t.)

Viskas, kas aukščiau išdėstyta, pavaizduota piešinyje:

9

CIVILINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO, PASIKEITIMO BEI PASIBAIGIMO PAGRINDAI

JURIDINIAI FAKTAI

Teisę sukuriantys Teisę pakeičiantys Teisę panaikinantys

VEIKSMAI ĮVYKIAI

Teisėti Neteisėti Absoliutūs Santykiniai

Teisiniai aktai Teisiniai poelgiai

Administraciniai aktai

Sandoriai

CT santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti kartais neužtenka vieno juridinio fakto, reikalingi keli. Tokia JF sistema, susidedanti iš dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių veiksmų ar įvykių, dažniausiai vadinama faktine sudėtimi, arba juridinių faktų sudėtimi.

Juridinių faktų sudėtį reikia skirti nuo sudėtingo juridinio fakto. JF sudėtis yra kelių savarankiškų faktų sistema, o sudėtingas JF – vieno fakto požymių sistema (CT pažeidimas kai juo padaroma žala – tai vienas sudėtingas JF, tačiau norint nustatyti CT pažeidimą, įrodyti, kad buvo įvykdytas priešingas teises veiksmas, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veiksmo ir žalos, turi būti nustatyta asmens, padariusio žalą, kaltė, pagaliau turi būti padaroma žala, - visų šių veiksmų sistema sudaro juridinio fakto sudėtį).

T7. FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI

T7.1. Fizinių asmenų teisnumas – Civilinės teisės subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis.CK 8 str.civilinį teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti civilines teises pareigas.Civilinio teisnumo,kaip ir bet kurios kitos teisinės sąvokos,pobūdį ir turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai.Valstybė fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas,atsižvelgdama į atitinkamo laikotarpio materialines gyvenimo sąlygas.

Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė.Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė,kurią asmeniui,kaip teisės subjektui,savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė.Teisnumas – tai antstatinis reiškinys,teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį,paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomenėje formacijoje santykių ir bazės.Todėl teisės ir pareigos ,kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai,yra nevienodos.Pvz.vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės subjektai,todėl jie neturėjo teisnumo.

Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises,bet ir civilines pareigas.Teisė be pareigos neegzistuoja.Todėl teisių ir pareigų tarpusavio ryšys yra neatskiriamas civilinio teisnumo bruožas.Galimybė turėti civilines teises visada adekvati galimybė įgyti ir civilines pareigas.

Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise.Subjektinė teisė – tai valstybės saugomo leistino asmens(teisės subjekto) elgesio rūšis ir apimantis,taip pat galimybė reikalauti tokio elgesio iš įpareigoto asmens.Subjektinė teisė- tai konkreti teisė,priklausanti konkrečiam teisinio santykio subjektui.

T7.2. Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas. CK 9 str.numato piliečių civilinio teisnumo atsiradimo ir jo išnykimo momentus.Jame nurodyta.kad piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.

10

Tačiau daugeliu atvejų įstatymas gina ir pradėto,bet dar negimusio vaiko interesus.Pvz. CK 499 str.nurodo,kad nekentėjusiojo mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys,kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą,taip pat mirusiojo vaikas,gimęs po mirties.Šios normos rodo,kad galiojantys civiliniai įstatymai gina pradėtų,bet dar negimusių vaikų teises ir interesus.Tačiau mūsų civiliniai įstatymai negimusių vaikų nelaiko teisės subjektais.

Civilinis piliečių teisnumas pasibaigia jiems mirus.Tai reiškia,kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus,sveikatos ir mirties priežasties.

T7.3 Fizinių asmenų teisnumo lygybė. Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada turi būti jo realumas.Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija.Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas,kurio esmė ta,kad visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir pareigas,tačiau negali turėti jokių privilegijų.

T7.4. LR Konstitucija apie fizinių asmenų asmenų lygiateisiškumą. Galiojanti Konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises,o kartu ir tokį pat teisnumą,nepaisant rasės ,lyties,tautybės,priklausymo vienai ar kitai politinei partijai..

T7.5 Fizinių asmenų teisnumo turinys,teisnumo realumas ir garantijos.Kiekvienoje ekonominėje formacijoje civilinio teisnumo turinys yra skirtingas.Fizinių asmenų civilinio

teisnumo turinį ir pobūdį sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai santykiai.Mūsų respublikoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems turėti lygias civilines teises ir pareigas ,nepriklausomai nuo lyties ir ,rasės,politinių ir religinių įsitikinimų.Galimybė turėti civilines teises ir pareigas yra neatskiriama žmogaus savybė,tenkinant savo materialinius ir kultūrinius poreikius.Turėdami civilinį teisnumą žmonės gali dalyvauti įvairiuose teisniuose santykiuose.Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius įstatymus mūsų respublikoje civilinį teisnumą turi visi Lietuvos piliečiai,taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Civilinių teisių ir pareigų visuma, kurias mūsų respublikoje gali turėti teisės subjektai, pagal galiojančius įstatymus sudaro teisnumo turinį. Kaip jau akcentuota ,civilinio teisnumo turinį sąlygoje egzistuojantys gamybiniai santykiai,ūkio sistema ir nuosavybės formos.Tai nulemia tą kompleksą civilinių teisių ir pareigų,kurias gali turėti respublikos piliečiai (gyventojai), civilines teisės subjektai. 1990 02 12, priėmus Nuosavybės pagrindų įstatymą,civilinio teisnumo turinys buvo išplėstas. Šio įstatymo 2 str.numato,kad Lietuvos piliečiai gali būti privatinės nuosavybės subjektais.Kartu išplečiamos galimybės įgyti subjektinę nuosavybės teisę į daugelį objektų.LR Konst. Nurodoma,kad turto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos- priklauso turto savininkui.Taigi šio įstatymo 12 str.numato numato piliečių galimybę įgyti civilinę subjektinę teisę į turto ūkinio naudojimo rezultatus – produkciją ir pajamas. Civilinio teisnumo turinį mūsų respublikoje šiuo metu nustato Konstitucija,Civilinis kodeksas,Nuosavybės pagrindų įstatymas,taip pat ir kiti paskutiniuoju metu priimti aktai.

Kalbant apie piliečių civilinio teisnumo turinį,reikia nurodyti ,kad piliečiai pagal įstatymus gali turėti turtą privatinę nuosavybę,teisę naudotis gyvenamomis patalpomis ir kartu turtu,paveldėti turtą ir palikti jį testamentu,pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą,turėti mokslo,literatūros ir meno kūrinio,atradimo,išradimo,racionalizacinio pasiūlymo bei kitas intelektualinės veiklos produktų autorines teises,taip pat turėti kitokias turtines ir asmenines neturtines teises.Išvardytos teisės,kurios įeina į civilinio teisnumo turinį,yra pagrindinės civilinio teisnumo dalys.Kiekviena iš šių teisių – tai įstatymais garantuota galimybė įgyti konkrečią civilinę subjektinę teisę.

T7. 7. Fizinių asmenų veiksnumas. Be civilinio teisnumo ,civilinės teisės subjektams yra būdinga kita savybė- civilinis veiksnumas.CK 11 str.civilinį veiksnumą apibrėžia galėjimą savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas.Civilinis veiksnumas yra bendra teisinė prielaida savo veiksmais įsigyti civilines teises ir susikurti pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus.Kaip civilinį teisnumą,civilinį veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai,ir jis remiasi teisinėmis normomis.

Civilinio teisnumo ir veiksnumo kategorijos turi daug bendrų bruožų,tačiau tai yra dvi skirtingos teisinės kategorijos.Žinome jog teisnumo sąvoka apibrėžia tai,ką gali turėti teisės subjektas.O veiksnumas apibrėžia visų pirma tai,ką gali susikurti teisės subjektas savo veiksmais.Tokiais veiksmais gal būti įstatyme tiesiogiai numatyti(arba nenumatyti) veiksmai.Civilinio veiksnumo,kaip aktyviosios subjekto veiklos,kategorija nepaprastai glaudžiai siejasi su civiliniu teisnumu.Galima sakyti,kad civilinio veiksnumo pagrindas yra civilinis teisnumas.Jeigu į civilinio teisnumo turinį neįeina galimybė įgyti vieną ar kitą subjektinę teisę,tai nepaisant jokių asmens pastangų ,jis netaps tos subjektinės teisės turėtoju.Kita vertus veiksnumas neturi tiesioginės įtakos teisnumui.

Skirtingai nuo civilinio teisnumo,kurį turi visi,ir nepriklausomai nuo sąlygų,civilinį veiksnumą gali turėti ne visi asmenys.Asmuo gali būti visiškai veiksnus tik tada ,kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti

11

savo poelgius bei jų pasekmes.Todėl veiksnumas tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo,intelekto ir valios brandos laipsnio,gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.Be,to įstatymas veiksnumą sieja ir su tam tikru amžiumi.Jeigu asmuo veiksnus,tai reiškia,kad jis fiziškai ir protiškai yra subrendęs,gali savarankiškai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime,savarankiškai atlikti įvairiausius juridinius veiksmus ir ,be abejo,atsakyti už savo poelgius.Jeigu amžius ir psichinė būklė teisnumui neturi jokios įtakos,tai veiksnumui šie faktoriai turi lemiamą įtaką.Būtent laikantis amžiaus ir medicininio kriterijaus,įstatymų leidėjas ir diferencijuoja fizinių asmenų civilinio veiksnumo apimtį.Teisnus asmuo gali būti ir neveiksnus,o veiksnus asmuo visada yra teisnus.

T7.8. Visiškas veiksnumas.Įstatymas numato,kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės,tai yra suėjus 18 metų.Toks asmuo visiškai supranta savo poelgių reikšmę.Jis yra visiškai veiksnus.Tačiau kartais visiškas veiksnumas gali atsirasti ir nesulaukus 18 metų.tais atvejais ,kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui,neturinčiam 18 metų,toks asmuo nuo santuokos sudarymo momento įgyja visišką veiksnumą.Šis veiksnumas neišnyksta ir tada ,kai santuoka vėliau nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių ,nesusijusių su santuokiniu amžiumi. T7.8. Santykinis veiksnumas – kurį turi nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų.Pagal CK 14 str.nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų gali sudarinėti sandorius tik turėdami tėvų,įtėvių arba rūpintojų sutikimą.Tačiau jie turi teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija ,įgyvendinti autorines teises į savo kūrinius,atradimus,išradimus ir racionalizacijas,taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius.Iškilus būtinybei šią nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų teisę gali apriboti globos ir rūpybos organai.taigi,kaip galime pastebėti iš CK 14 str.2d.numatytų atvejų,turi apriboti jų tėvai ,įtėviai arba rūpintojai.Nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų veiksnumui būdinga tai kad jie gali savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija,savo indėliais bankuose,sudarinėti smulkius buitinius sandorius,savarankiškai įstoti į kooperatines ir kitas visuomenines organizacijas,įgyvendinti savo autorines ir išradėjų teises ir pagaliau savarankiškai atsakyti už žalą,padarytą kitiems asmenims.

Asmenų ,piktnaudžiaujančių alkoh.gėrimais ,narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis ,veiksnumas gali būti apribojamas teismine tvarka.(CK 16 str.)Apribojus veiksnumą,sandorius jie gali sudarinėti tik turėdami savo rūpintojo sutikimą,išskyrus smulkius buitinius sandorius.Piliečiui nustojus piktnaudžiauti alkoh.ir kitais “gardumynais” jo veiksnumo apribojimas gali būti panaikinamas taip pat teismine tvarka.

Dalinis veiksnumas – kalbant apie mažamečių iki 15 metų civilinį subjektiškumą ,lit.ilgą laiką buvo teigiama,kad jie yra visiškai neveiksnūs,o įstatymas tik leidžia kai kurias išimtis iš šios taisyklės,suteikdamas jiems ribotas teisines galimybes dalyvaujant civilinėje apyvartoje.Tačiau būtų neteisinga nepilnamečius iki 15 metų civilinio veiksnumo požiūriu prilyginti asmenims,teismine tvarka pripažintiems neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės.Nepilnamečiai iki 15 metų turi ,nors ir labai mažos apimties,civilinį veiksnumą,kurį galima būtų vadinti daliniu.CK 13 str.nors ir pabrėžiama,kad už nepilnamečius iki 15 metų sandorius jų vardu sudarinėja tėvai,įtėviai arba globėjai,čia pat nurodomos dvi išimtys.2 dalyje kalbama apie jų teisę savarankiškai sudarinėti smulkius buitinius sandorius,o trečioje dalyje jų teisė įdėti į kredito įstaigas ir jais disponuoti pagal kitus įstatymus.

Veiksnumas ,kaip ir teisnumas pasibaigia asmeniui mirus.Tačiau daugeliu atvejų žmogus gali netekti veiksnumo ir būdamas gyvas.Paaiškėjus,kad asmuo negali protingai tvarkyti savo reikalų dėl psichinės būklės sutrikimo,įstatymo numatyta tvarka jis gali būti teismo pripažįstamas neveiksniu.Asmuo gali būti pripažįstamas neveiksniu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės,trukdančių jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.Pilietį pripažinus neveiksniu,jam steigiam globa.Jo vardu sandorius sudarinėja globėjas.Tokiam asmeniui pasveikus arba labai pagerėjus jo sveikatos būklei,jis gali būti teismo pripažintas veiksniu.Kol asmuo atitinkama tvarka nėra pripažintas neveiksniu,laikoma,kad jis veiksnus.

T7.12. Gyvenamoji vieta,jos juridinė reikšmė.Civiliniams teisminiams santykiams svarbią reikšmę turi tikslus jų subjektų gyvenamosios vietos nustatymas.Kiekvieno asmens gyvenimas,jo darbinė,politinė ir visuomeninė veikla yra susiję su tam tikra gyvenamąja vieta.Gyvenamoji vieta svarbią reikšmę turi įgyvendinant vienas ar kitas teises ir pareiga,atsirandančias iš konkrečių teisnių santykių.

Gyvenamoji vieta (CK 17 str.)laikoma ta vieta,kurioje asmuo nuolat arba daugiausia gyvena.Taigi gyvenamoji vieta nustatoma ne pagal darbo ar turo buvimą,o pagal tai,kur jis nuolat arba daugiausia gyvena,t.y.daugiau negu kitose vietose.Kiekvienas fizinis asmuo turi tik vieną gyvenamąją vietą,kurią pats laisvai pasirenka,laisvai gali pakeisti,realizuodamas savo teisę pasirinkti gyvenamąją vietą(CK 10 str.)Ją pasirenkant pasireiškia veiksnaus asmens valia.Numatydamas bendrą gyvenamosios vietos nustatymo taisyklę,įstatymų leidėjas įtvirtina ir specialiąją mažamečių ir visiškai neveiksnių asmenų gyvenamosios vietos nustatymo taisyklę.Pagal CK 17 str.2d.nepilnamečių iki 15 metų ir globojamų asmenų gyvenamoji vieta laikoma atitinkamai jų tėvų,įtėvių arba globėjų gyvenamoji vieta.Taigi šių asmenų gyvenamąją vieta laikoma jų įstatyminių atstovų gyvenamoji vieta.

T7.13. Pripažinimas nežinia kur esančiu ir paskelbimas mirusiu.

12

Kartais ilgą laiką dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybės nustatyti asmens gyvenamosios vietos ir sužinoti ar jis gyvas ar ne.Tokiu atveju atsiranda tam tikras teisnių santykių,kurių subjektas yra šis asmuo,neapbrėžtumas.Šis neapbrėžtumas ilgai tęstis negali.Tokio asmens interesai,jo kreditorių interesai,valstybės interesai reikalauja ,kad šis neapibrėžtumas būtų pašalintas.Todėl civilinės teisės normos leidžia tokius piliečius pripažinti nežinia kur esančiais ir paskelbti mirusiais.Pilietis gali būti pripažintas nežinia kur esančiu ir paskelbtas mirusiu tik teismine tvarka,esant įstatyme numatytoms sąlygoms.Pagal CK 18 str.pilietis gali būti pripažintas nežinia kur esančiu,jei nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra žinių,kur jis yra.Pripažinus pilietį nežinia kur esančiu ,atsiranda tam tikros teisinės pasekmės.Jo turtui steigiama globa.Iš šio turto duodamas išlaikymas piliečiams,kuriuos nežinia kur esantis pagal įstatymą turi išlaikyti,ir padengiamas įsiskolinimas,kilęs iš kitų nežinia kur esančio prievolių.Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu pilietis atsiranda arba paaiškėja jo buvimo vieta,šis teismo sprendimas turi būti panaikintas.Po to globos ir rūpybos organai panaikina ir jo turto globą.

Pagal CK 21 str.pilietis gali būti paskelbiamas mirusiu ,jeigu nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje nėra žinių apie jo buvimo vietą trejus metus.Tai bendra piliečių paskelbimo mirusiais taisyklė,kuri turi nemažai išimčių:

1.Jeigu pilietis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis,kurios sukėlė mirties grėsmę,arba yra pagrindas spėti,jog jis žuvo per nelaimingą atsitikimą,toks asmuo gali būti paskelbiamas mirusiu praėjus 6 mėnesiams nuo paskutiniųjų žinių gavimo apie jį dienos.Šiuo atveju paskelbiant pilietį mirusiu toje pačioje byloje būtina nustatyti nelaimingo atsitikimo faktą;

2.karys ar kitas pilietis,dingęs be žinios dėl karo veiksmų,gali būti paskelbiamas mirusiu ne anksčiau kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų pasibaigimo dienos.

Paskelbtojo mirusiu piliečio mirties diena laikoma ta diena,kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti mirusiu.Jeigu paskelbiamas mirusiu pilietis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis,kurios sukėlė mirties grėsmę,arba jei yra pagrindas spėti jį žuvus per nelaimingą atsitikimą,teismas tokio piliečio mirties diena gali pripažinti spėjamo jo žuvimo dieną(CK 21 str.)

Paskelbiant mirusiu ,teisiškai įtvirtinama tik jo mirties prezumpcija,bet nesančiojo piliečio mirties faktas.Piliečio paskelbimas mirusiuoju jo civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilyginamas mirčiai,ir dėl to atsirandančios teisinės pasekmės yra analogiškos teisinėms pasekmėms,atsirandančioms piliečiams mirus.Paaiškėjus paskelbto mirusio piliečio buvimo vietai arba jam sugrįžus,teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu turi būti panaikintas.CK 22 str.numato,kokia tvarka grąžinamas turtas piliečiui,parklebtam mirusiu,jeigu jis sugrįžta. Jeigu paskelbtas mirusiu fizinis asmuo atvyksta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą paskelbti šį fizinį asmenį mirusiu. Atvykusysis fizinis asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti savo turtą, kuris, paskelbus jį mirusiu, yra paveldėtas. Tačiau tais atvejais, kai jis nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių,jis turi teisę, nepriklausomai nuo savo atvykimo laiko,reikalauti grąžinti savo turtą, išlikusį pas įpėdinius, taip pat turtą, perėjusį tretiesiems asmenims, jeigu šie, įgydami tą turtą, žinojo, kad jo savininkas yra gyvas. Jeigu tais pačiais atvejais turtas paveldėjimo teise atiteko valstybei ir buvo realizuotas, tai, panaikinus sprendimą paskelbti pilietį mirusiu, jam grąžinama suma, gauta, realizuojant turtą.

T8: VALSTYBĖ, KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAS

Valstybė, kaip civ. teisės subjektas (o taip pat, kaip nuosavybės teisės subjektas) suvokiama pakankamai sudėtingai.Nuosavybės teisiniuose santykiuose valstybė savo teisės turi įgyvendinti per savo organus. Valstybė civ. santykiuose dalyvauja dviem prasmėmis:1. Valstybė dalyvauja civ. santykiuose, perduodama savo turtą valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms

turto patikėjimo teise. Turto patikėjimo turinys nėra apibrėžtas įstatymuose, ir todėl nėra numatyta, kokias teises į turtą, perduotą patikėjimo teisę, turi patikėtinis. Tai nustatoma kiekvienu atveju, t.y. įmonės, įstaigos, organizacijos įstatuose (arba nuostatuose). Šios teisės gali įeiti tiek į valdymo turinį, tiek į naudojimo (disponavimo). Turto patikėjimo teisės turinys gali būti nustatytas kituose norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose tam tikrų grupių veiklą.

2. Teisė į turtą įgyvendinama tiesiogiai per savo institutus, pvz., ministrą, inspekcijas.

Visame šiame mechanizme dalyvauja ir kontroliuojanti institucija Valstybės kontrolė.

Pagal LR įstatymą dėl valstybės turto dalies perdavimo savivaldybėms, didžioji valstybės turto dalis buvo joms perduota. tiek valstybė, tiek savivaldybė gali dalyvauti prievolinėse teisiniuose santykiuose. Jos taip pat gali būti pardavėju (pirkėju), t.y. dalyvauti sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Valstybė aktyviai dalyvauja paskoliniuose santykiuose, išleisdama vidaus obligacijas, kurias įgyja asmuo ir tokiu būdu tampa valstybės kreditoriumi. Valstybė tampa skolininku (debitoriumi). Taip atsiranda civ. teisinis santykis.

Šalies viduje valstybė civ. teisniuose santykiuose gali dalyvauti ir dar vienu specifiniu atveju. Kai, sudarydami sandorius, asmenys pažeidžia vienų ar kitų norminių aktų reikalavimus, teismas gali taikyti sankciją “restitucija

13

negalima”. Tokiu atveju turtas pereina valstybei. Valstybė čia dalyvauja civ. teisiniame santykyje, tačiau ji netampa civ. teisės subjektu.

Kaip civ. teisinių santykių subjektas valstybė gali dalyvauti ir užsienio apyvartoje, pvz., imdama paskolas užsienyje. Tokiu atveju ji yra civ. teisinių santykių subjektas. T.p. pagal įstatymus ir teisės norminius aktus kiekviena valstybė turi galimybę įsigyti žemės sklypą savo atstovybei. Tokiu atveju ji t.p. yra civ. teisės subjektas.

Be to civilinėje apyvartoje valstybė gali dalyvaut užtikrindama savo nuosavybės apsaugą, parduodama savo turtą.Naujame CK valstybė bus įtvirtinta, kaip civ. teisės subjektas.

T.9. JURIDINIAI ASMENYS

Civilinių teisinių santykių dalyviais g.b. ne tik fiziniai bet ir juridiniai asmenys.Juridinis asmuo – tai fizinių asmenų grupių (kartais ir vieno asmens) turtinių interesu personifikacijos priemonė.Pagal CK 23 str. 1 d. juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir turėti pareigas. Jie g.b. ieškovais ir atsakovais teisme bei arbitraže. CK 23 str. 2 d. nurodo, kad juridiniais asmenimis g.b. įmonės, įstaigos, organizacijos, asociacijos, visuom. org., polit. part., kt. organizacijos LR įstatymų ir šių org. įstatų numatytais atvejais.Taigi jur. asmenys yra: AB, žemės ūkio bendrovės (ŽŪB), kooperatyvinės bendrovės, valst. įmonės, įstaigos, organizacijos ir t.t.

Pagal CK 23 str. skiriami tokie jur. asmenų požymiai:1) organizacinis vieningumas;2) atskiras turtas;3) galėjimas savo vardu įsigyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas;4) savarankiška atsakomybė.

Organiz. vieningumas. Jis būdingas jur. asmeniui, kaip organizacijai, ir pasireiškia tuo, kad atskiri jur. asmens organai ir jų padaliniai skiriasi vienas nuo kito bet sąveikauja tarpusavyje, yra susiję. Vieni organai yra pavaldūs kitiems bei pagr. organui, kuris realizuoja jur. asmens teisnumą ir veiksnumą. Pvz., akcinę bendrovę sudaro akcininkai (visuot. akcininkų susirinkimas – aukšč. AB organas), stebėtojų taryba, AB valdyba, AB revizorius, AB administracija. Visų jų teises ir pareigas nustato LR AB įstat. ir AB įstatai. Tai užtikrina jos org. vieningumą.Valstybinių įstaigų org. struktūra tokia: jai vadovauja vadovas, jam talkina pavaduotojai. Skyriams vadovauja skyrių viršininkai.Jur. asmenys įstat. numatyta tvarka gali steigti filialus, kurie yra jur. asmens struktūriniai padaliniai, atliekantys jo funkcijas kitoje vietoje. Filialo teisinius įgalinimus nulemia jur. asmens vadovo išduotas įgaliojimas, kur nurodomą kokia veikla filialas užsiima, kokius sandorius gali sudaryti filialo vadovas. Už filialo prievoles atsako jur. asmuo bet ieškiniai, susiję su filialo veikla g.b. pareiškiami ir pagal filialo buvimo vietą (CK 138 str. 3 d.).Atstovybės t.p steigiamos ne jur. asmens būvimo vietoje. Jos skirtos tam tikrai funkcijai (atskiriems teisiniams veiksmams), pvz., atsiskaityti su kontrahentais, arba sudaro sutartis.Ir filialai ir atstovybės yra jur. asmens padaliniai.

Atskiras turtas. Kad jur. asmuo galėtų veikti jis turi turėti materialinę bazę: pinigus, pastatus, patalpas, įrenginius, įrankius ir t.t. Šis turtas jur. asmeniui gali priklausyti nuosavybės arba patikėjimo teise. Patikėjimo teise turtą valdo ir naudoja valst. įstaigos. Jur. asmeniui priklausantis turtas yra atribotas nuo jį įteisinusių asmenų turto (dažniausiai savininkų). Pvz., AB yra jai priklausančio turto savininkė, akcininkams nuosav. teise priklauso tik akcijos. Valst. įmonių mater. veiklos bazę sudaro joms patikėjimo teise perduotas valstybės turtas.

Turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įsigijimas savo vardu. Jur. asmuo visus sandorius sudaro savo vardu, logiška, kad kiekvienas jur. asmuo turi savo vardą. Šį vardą jis naudoja komercinėje veikloje, reklamuodamas gaminius, pasirašydamas sutartis.Be žodžių, nusakančių jur. asmens rūšį (pvz., akcinė bendrovė), privalo turėti bent vieną skiriamosios reikšmės žodį arba vardą. Pvz., AB “Švyturys”, AB Normantukas, UAB Perekin’noguczerezpleten’. Firmų vardai registruojami Valst. patentų biure. Firmų vardų apsauga įtvirtinta ir tarptautinės teisės dokumentuose.Jur. asmenys neturi teisės naudotis kitų firmų vardu. Ginčus dėl vardo sprendžia teismas. Teisę į vardą turi tas, kuris pirmas pradėjo jį naudoti. Galima reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jur. asmuo patyrė dėl neteisėto jo vardo naudojimo.Jur. asmuo gali turėti prekių ir paslaugų ženklą, kuris turi būti įregistruotas. Prek. ženklas būtinai turi turėti skiriamuosius požymius, kitaip jis nebus pripažintas prek. ženklu. Prekių ir paslaugų ženklais negali būti valstybių

14

vėliavos ar herbai, oficialūs valst. pavadinimai bei emblemos. Prekių paslaugų apsaugą garantuoja LR prekių ir paslaugų ženklų įstat (PPŽĮ).Ženklai registruojami Valst. patentų biure, registracija galioja 10 metų, g.b. pratęsiamas ne ilgiau kaip po 10 metų.Be registruoto ženklo savininko niekas negali naudoti šio ženklo savo komercinėje veikloje. (Prisimenat visokius: “Panasonix”, “Pionier”?) Savininkas gali ženklą perduoti arba leisti juo naudotis kitam asmeniui, sudarydamas licencinę sutartį. Tokios sutartys t.b. registruojamos, kitaip negalioja.Kaip visada, jeigu pažeidžiamos tavo teises gali kreiptis į teismą ir reikalauti: atlyginti pažeidimu padarytą žalą, nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus, atstatyti padėtį (PPŽĮ 28 str.).

Savarankiška atsakomybė už savo prievoles. Jur. asmuo turi turtą ir savo vardu įgyja teises ir pareigas, todėl jis savo turtu ir atsako už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, padarytą žalą. T.y. už jur. asmens skolas neatsako asmenys, jį įsteigę. Jur. asmuo neatsako už šių asmenų skolas. Pvz., AB pagal savo prievoles atsako tik savo turtu, akcininkai atsakomybė apsiribuoja ta suma, kurią sumokėjo už akcija (jeigu bankrotas, tai atgal negaus), ŽŪB neatsako už narių, o nariai už ŽŪB skolas. Kadangi jur. asmens atsakomybė atribota nuo steigėjų turtinės atsakomybės, tai tokia atsakomybė teisės aktuose vadinama ribota atsakomybė. Ji yra skiriamasis jur. asmenų požymis.

Pagrindinis civ. teisės subjektų, neturinčių jur. asmens statuso skirtumas nuo jur. asmenų yra tame, kad jie (pirmieji) atsako už savo prievoles neribotai. T.y. jeigu turi perdaug skolų, tai savininkui kelnes numaus ir atims.

T9.6. JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS

Laisvosios rinkos valstybių teisės doktrinoje skiriami viešosios teisės jur. asmenys ir privatinės teisės jur. asmenys, t.y. viešieji ir privatūs jur. asmenys.Viešieji jur. asmenys steigiami kompetentingos valstybės institucijos akto pagrindu. Šie aktai gali būti: įstatymas, Vyriausybės, ministro, savivaldybės aktas įsteigti atitinkamą jur. asmenį. Steigimo aktas ir atitinkami įstatymai nulemia įsteigto jur. asmens teisnumą ir veiksnumą ir organizacinę struktūrą. Vieš. jur. asmenys civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip lygiateisiai civ. teisės subjektai. Jie negali priversti kitų asmenų sudaryti su jais sandorių. Jų materialinę bazę sudaro patikėjimo teise jiems perduotas valstybės ar savivaldybės turtas. Civilinėje teisinėje apyvartoje vieš. jur. asmenys yra prilyginami privatiems jur. asmenims.Priv. jur. asmenys steigiami privačių asmenų iniciatyva. Steigėjai tokiam asmeniui perduoda turtą, nustato veiklos sritį, valdymo organus, tikslus, valdymo organų kompetenciją. Tokių jur. asmenų steigėjais g.b. fiziniai asmenys, privatūs jur. asmenys ir vieš. jur. asmenys. Priv. jur. asmuo veikia nepriklausomai nuo jį sudarančių asmenų ir steigėjų pasikeitimo. Steigėjai gali keistis, tačiau tai neturi įtakos jur. asmenų veiklai ir jo teisėms.

Įstatymuose ir kt. aktuose naudojama sąvoka ūkio subjektas. Jais g.b. jur. asmenys, įmonės, neturinčios jur. asmenų teisių, ir fiziniai asmenys užsiimantys komercine veikla pagal įstatymus. Jie gamina, parduoda, teikia paslaugas. Pagrindinis šių asmenų veiklos tikslas – pelnas.Yra jur. asmenys nesiekiantys pelno. Jų veiklos tikslai – patenkinti juos sukūrusių asmenų materialinius ir kultūrinius interesus. Tai visuomen. organizacijos, kūrybinių profesijų asmenų sąjungos (pvz., Lietuvos rašytojų sąjunga) ir t.t.Politinės partijos t.p. turi jur. asmens statusą, bet ų pagrindinis tikslas – kova už politinę valdžią valstybėje.Jur. asmenys gali sudaryti tokius junginius:Kartelis – monopolinis įmonių susivienijimas, kurio dalyviai išsaugo finansinį, ekonominį ir teisinį savarankiškumą. Steigiami sutartimi. Paprastai kartelio dalyviai susitaria dėl prekių ir paslaugų kainų, pasidalija rinkas ir pan. JAV ir Europoje kartelius draudžia antimonopoliniai įstatymai, bet kartais, jeigu jų gamyba sudaro ne daugiau kaip 5 proc. rinkos, kai įsisavinamos naujos rinkos ar gaminiai, karteliai g.b. steigiami ir ten. Karteliai nevaržomai g.b. steigiami ž. ūkyje.Koncernas – įmonių susivienijimas, kuris įgyja jur. asmens teises. Jį sudarančios įmonės išsaugo savo teisinį subjektiškumą. Steigimo tikslai – bendra gamyba, investicijos, savo interesų gynimas ir t.t. Dažnai koncerno brandulį sudaro bankas.Konsorciumas – laikinas įmonių susivienijimas koordinuotai komercinei veiklai (pvz., nupirkti Lietuvos Telekomą). Pvz., norint gauti užsakymus arba juos pasiskirstyti, atlikti fin. operacijas, užtikrinti bendrą gamybą ir t.t. Dažniausiai vadovauja bankas. Konsorciumas steigiamas dalyvių sutartimi. Joje numatoma firma, kuri koordinuos konsorciumo veiklą (dažniausiai tai bankas). Konsorciumo dalyvių atsakomybė užsakovams solidarinė.Trestas – įmonių susivienijimo forma, kurios dalyviai praranda gamybinį, komercinį, dažnai teisinį subjektiškumą. Trestui vadovauja valdyba arba pagrindinį įmonė. Įmonių dalyvių akcininkai perduoda savo akcijas patikėtiniams, jiems išlieka teisė tik į dividendus, jie netenka teisės dalyvauti tresto valdyme. Trestą valdo patikėtiniai.Asociacija – savanoriškas jur. asmenų susivienijimas (jas gali sudaryti ir fiz. asmenys), kuris siekia gamybinių – komercinių, mokslinių, kultūrinių ar kt. tikslų. Asociacijos nariai gali dalyvauti kt. susivienijimuose, asociacijose.

15

Lietuvoje įmonės, norinčios sudaryti susivienijimą pagal LR konkurencijos įstatymo 10 str., turi gauti Valstybinės konkurencijos tarnybos leidimą. Atsisakymas suteikti leidimą g.b. apskųstas teismui (14 str.). Tai reikalinga, kad susivienijimas neužimtų vyraujančios padėties rinkoje ir nepiktnaudžiautų. Vyraujanti padėtis rinkoje, jeigu jo gaminamos produkcijos rinkos dalis >40 proc. Vyraujanti padėtis nustatinėjama atsižvelgus į Europos Sąjungos rinką, tik jeigu užsienio įmonės negali realiai dalyvauti konkurencijoje Lietuvoje, padėtis apskaičiuojama pagal Lietuvos rinką.

T.9.4. JURIDINIŲ ASMENŲ ATSIRADIMAS IR PASIBAIGIMAS

Jur. asmenys atsiranda juos įsteigus. Jie steigiami šia tvarka:1) potvarkine;2) leidimine;3) pareikštine normatyvine;4) pareikštine.Potvarkinė tvarka. Taip steigiami vieš. jur. asmenys. Kompetentinga valdžios ar valdymo institucija priima sprendimą dėl jur. asmens įsteigimo. Pvz., LR Vyriausybės įstatymas numato, kad Vyriausybė prireikus steigia ir naikina Vyriausybės įstaigas. Savivaldybės t.p. gali steigti įmones ar įstaigas.Leidimine tvarka steigiant jur. asmenį, reikalingas kompetentingos valstybės institucijos leidimas. Taip steigiami bankai, draudimo organizacijos.Pareikštine normatyvine tvarka jur. asmenys teigiami, kai įstatymas yra numatęs tokių jur. asmenų steigimo tvarką, tikslus, organiz. struktūrą, asmenų dalyvavimo juose sąlygas. Tokie jur. asmenys atsiranda steigėjų iniciatyva. Kompetentinga institucija patikrina ar registruojamo jur. asmens įstatai atitinka įstatymo reikalavimus. Taip steigiamos AB, USB, ŽŪB, daugiabučių namų savininkų bendrijos ir t.t., taip pat polit. partijos, visuom. organizacijos.Pareikštine tvarka steigiamos profsąjungos. LR profesinių sąjungų įstatymo 6 str. sako, kad profsąjunga laikoma įsteigta, kai minimalus steigėjų skaičius (30 arba 1/5 visų darbuotojų), patvirtina įstatus ir išrenka vadovaujančius organus. Jur. asmeniu profsąjunga tampa įregistravus jos įstatus.

Jur. asmenys yra registruojami. CK 26 str. numato, kad jur. asmens teisnumas atsiranda nuo jų įstatų (nuostatų) patvirtinimo momento, o jeigu įstatai turi būti registruojami – tai nuo jų įregistravimo momento. Tai reiškia, kad nuo to momento jur. asmuo tampa teisės subjektu.

Jur. asmens reorganizavimas ir likvidavimas priklauso nuo jų steigimo tvarkos ir rūšies. Vieš. jur. asmenis reorganizuoja ir likviduoja juos įsteigusios institucijos savo potvarkiais, tai gal padaryti ir aukštesnė pagal pavaldumą institucija, kai jur. asmuo atliko savo paskirtį ir jo tolesnė veikla nereikalinga. Tai gali būti padaryta ir vykdant valstybės valdymą.Įmonių reorganizavimą ir likvidavimą reguliuoja LR įmonių įstatymas ir atskirų įmonių rūšių įstatymai (LR AB įstatymas, LR ūkinių bendrijų įstatymas ir kt.).Reorganizavimas – įmonės, kaip jur. asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Reorganizuojant įmones, visos reorganizuojamų įmonių teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo įsteigtoms arba išlikusioms įmonėms.Reorganizavimo būdai:1) jungiant įmones;2) skaidant įmones;3) keičiant įmonės rūšį ir statusą.Valstybės ir savivaldybių įmonės g.b. reorganizuojamos keičiant jų priklausomybę.Reorganizuojant įmones jungimu, prie įmones, kuri tęsia veiklą, prijungiama viena ar kelios įmonės, kurios baigia savo veiklą kaip jur. asmenys, arba įmonės, kurios kaip jur. asmenys baigia savo veiklą, steigia naują įmonę.Keičiant įm. rūšį, valstybės ir savivaldybės įmonės g.b. reorganizuojamos į AB ir UAB. Taip pat AB g.b. reorganizuojamos į UAB ir atvirkščiai.Keičiant įm. priklausomybę valstybės įmonė reorganizuojama į savivaldybės įmonę, perduodant reorganizuojamos įmonės turtą savivaldybės nuosavybėn, arba savivaldybės įmonė reorganizuojama į valstybės įmonę. Vyriausybė gli reorganizuoti tik valstybės įmones, savivaldybės taryba tik saviv. įmones. AB reorganizavimą sprendžia visuotinis akcininkų susirinkimas.

Likvidavimas. Visų rūšių įmonės g.b. likviduojamos:1) kai pasibaigia įmonės įstatuose nurodytas įmonės veiklos terminas;2) kai teismas ar kreditorių susirinkimas priima sprendimą likviduoti bankrutavusią įmonę (likviduojama pagal

LR įmonių bankroto įstatymą);3) kai teismas priima sprendimą likviduoti įmonę už LR įstatymų nustatys pažeidimus.

16

Be to, AB gali būti likviduojamos visuot. akcininkų susirinkimo nutarimu, jeigu bendrovei nekeliama bankroto byla. Valstybinės įmonės g.b. likviduojamos Vyriausybės nutarimu, o savivaldybės įmonės – savivald. tarybos nutarimu, jeigu nekeliama bankroto byla.Institucija, priėmusi sprendimą likviduoti įmonę, skiria likviduojamos įmonės likvidatorių arba administratorių. Nuo likvidatoriaus paskyrimo dienos įmonės administracija netenka įgaliojimų valdyti įmonę, jos funkcijas atlieka likvidatorius, kuris įstatymų nustatyta tvarka praneša įmonę įregistravusio rejestro tvarkytojui apie įmonės statuso pasikeitimą. Įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą. Likviduojama įmonė gali sudaryti tik u jos likvidavimu susijusius sandorius, taip pat tuos sandorius, kuriuos leidžia sudaryti likvidavimo sprendimas.Likvidatorius turi įm. administracijos vadovo teises ir pareigas. Jis atstovauja įmonei santykiuose su valst. įstaigomis, su kt. jur. asmenimis. Likvidatorius sudaro likvidavimo laikotarpio pradžios balansą, baigia valdyti prievoles, sudaro naujus sandorius pagal savo kompetenciją, Atsiskaito su įmonės debitoriais ir kreditoriais, paskirsto likusį po likvidavimo turtą akcininkams arba perduoda steigėjui (valst. įmonės), įformina likvidavimo aktą ir išregistruoja likviduota įmonę.Apie įmonės likvidavimą viešai skelbiama tris kartus ne dažniau kaip kas du mėnesiai arba kiekvienam akcininkui ir kreditoriui (jei yra), raštu pranešama apie įmonės likvidavimą, kad jie galėtų pareikšti savo pretenzijas likviduojamai įmonei.

SPECIALUS JURIDINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS

Juridinio asmens teisnumą sąlygoja jo įsteigimo tikslai ir paskirtis. Kai kas mano, kad jur. asmuo turi tik teisnumą (specialųjį), o kiti mano, kad yra ir veiksnumas ir teisnumas. CK 26 str. kalba tik apie teisnumą. Pagal jį, jur. asmenys turi teisnumą sutinkamai su nustatytais jų veiklos tikslais. 2 d.: Teisnumas atsiranda įstatų patvirtinimo momentu, o kai jur. asmuo turi remtis bendrais nuostatais, tai teisnumas atsiranda, kai kompetentingas organas išleidžia nutarimą dėl steigimo. Jeigu įstatai turi būti įregistruojami teisnumas atsiranda įregistravimo momentu.Jur. asmenų teisnumas nėra vienodas. Jį nulemia to asmens veiklą reglamentuojantys įstatymai ir įstatai. Privačių jur. asmenų teisnumas yra platesnis, nes vieši jur. asmenys steigiami siauresnei funkcijai įgyvendinti. “Neturėdami veiksnumo jur. asmenys negalėtų įgyvendinti įstatuose keliamų uždavinių, negalėtų įgyti civ. teisių ir pareigų” – taip teigia manantys, kad jur. asmenys ir teisnumą ir veiksnumą. Jų nuomone jur. asmenys savo veiksnumą realizuoja per konkrečius jur. asmenų organus, kurie ir formuoja jur. asmenų valią., nors jų formavimo tvarką nustato įstatai. Dažniausiai jur. asmenys turi individualius įstatus, nors yra ir bendrieji. Pirmiausia įstatai sąlygoja jur. asmenų teisnumą.CK 49 str. numato, kad negalioja joks sandorius, kuris prieštarauja jur.asmens tikslams, nurodytiems jo steigimo dokumentuose. Sprendžiant jur. asmens sudarytų sandorių galiojimo klausimą, reikia atsižvelgti į: jur. asmens rūšį ir į tai, ar kontrahentas, sudarydamas sutartį žinojo, kad jur. asmuo neturi teisės sudaryti tokį sandorį.Vieš. jur. asmenų teisnumas yra siauresnis nei privačiųjų. Jie gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie reikalingi jų funkcijoms bei uždaviniams įgyvendinti. Be to, jų kontrahentas, sudarydamas sandorį, žino arba privalo žinoti jur. asmens teisnumo ribas nes paprastai žinoma tokio jur. asmens paskirtis. Priv. jur asmenų teisnumas nėra griežtai apibrėžtas, todėl jo kontrahentas ne visada gali žinoti priv. jur. asmens teisnumo ribas. Į visa šias aplinkybes turi atsižvelgti teismai, spręsdami jur. asmens sudarytų sandorių galiojimo klausimus.Jur. asmens sudarytas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ti, jeigu jur. asmens kontrahentas, sudarydamas sandorį, žinojo arba turėjo žinoti, kad jur. asmuo neturi teisės jo sudaryti.

Jur. asmens organai g.b. vienasmeniai (direktorius, pirmininkas, viršininkas ir pan.), ir kolegialūs ( akcininkų susirinkimas, taryba ir t.t.). Organai išreiškia jur. asmens valią. Organų sudarymo tvarką, ų teises nustato įstatymai ir įstatai (nuostatai).Organo veiksmai, atlikti pagal įstatus, laikomi jur. asmens veiksmais.Jur. asmens buveinė pagal CK 30 str. yra nuolat veikiantis jo organas.Jur. asmuo gali steigti filialus ir atstovybes. Jų vadovas veikia pagal įgaliojimą, duotą jam atitinkamo jur. asmens. (CK 31 str.)

Apie juridinius asmenis skaityti CK 22-1 – 40 str. (tai yra 2 psl.).

17

T10. CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI, NETURINTYS JURIDINIO ASMENS TEISIŲ

Tokie subjektai – tai individualios (personalinės) įmonės (IĮ), tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB) ir komanditinės ūkinės bendrijos (KŪB). Pagal LR įmonių įstatymą įmonė yra firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai. Šis apibrėžimas yra bendras tiek jur. asmenims, tiek įmonėms, neturinčioms jur. asmens. teisių.IĮ nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise – keliems fiz. asmenims. Jas gali steigti ir negamybinės organizacijos, turinčios jur. asmens teises. Ūkinė bendrija bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems fiz. ar jur. asmenims.Įmonių įstatymas aiškiai nustato, kad nei IĮ nei ŪB neturi jur. asmens teisių ir jų turtas neatskirtas nuo savininkų turto, tačiau šių įmonių negalima sutapatinti su savininkais. Turto bendrumas tik reiškia, kad savininkas už įmonės prievoles atsako neribotai, t.y. visu savo turtu (po įmonės turto).IĮ ir ŪB turi firmos vardą, savo vardu įgyja teises bei pareigas, pareiškia ieškinius, dalyvauja bylose kaip atsakovai. Įmonių turtas fiksuojamas atskirame balanse.Taigi civ. teisės subjektai, neturintys jur. asmens teisių – neribotos atsakomybės įmonės, kurios nuosavybės teise priklauso vienam ar keliems asmenims ir savo vardu dalyvauja civ. teisniuose santykiuose.

T.10.1. INDIVIDUALI ĮMONĖ

Asmenis gali turėti įmones. Tokios įmonės yra IĮ. Jos neturi jur. asmens teisių.IĮ turtas yra apskaitomas atskirai, vedant buhalteriją ir sudarant balansus, t.y. nesutapatinamas su savininko turtu. Įmonės vardu yra mokomi pelno ir kt. mokesčiai.Civ. turtinės atsakomybės požiūriu IĮ turtas nėra atskirtas nuo savininko turto. Savininkas už įmonės skolas atsako visu turtu (kelnes oi kaip numaus).IĮ steigimą ir likvidavimą reguliuoja LR įmonių įstatymas. Prieš pradedama savo veiklą IĮ turi būti užregistruota įmonių rejestre. Neregistruotos įmonės veikla draudžiama. Įmonė laikoma įsteigta nuo registravimo dienos. Registravimui pateikiami pareiškimas, kuriame apibūdinamas įmonės veiklos pobūdis, jei reikia pateikiami leidimai užsiimti komercine – ūkine veikla, ekologinis pasas, žemės sklypo suteikimo aktas.IĮ gali valdyti pats savininkas arba samdyti valdytoją. IĮ pelnas ir nuostoliai priklauso savininkui, IĮ veiklos tikslas – pelnas.Civ. teisiniuose santykiuose dalyvauja ne savininkas, o IĮ. IĮ savarankiškumą sąlygoja: atskira IĮ buhalterija, atskiras apmokestinimas, galimybė įmonę parduoti, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti kitiems asmenims, kaip vieningą turtinį kompleksą su teisėmis ir pareigomis, IĮ gali būti paveldima.

T10.5. ŪKINĖS BENDRIJOS

ŪB būna 2 rūšių: 1) TŪB; 2) KŪB.

TŪB yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė įsteigta pagal bendrosios ūkinės veiklos sutartį komercinei – ūkinei veiklai vykdyti, sujungus kelių fiz. ar jur. asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę ir turinti bendrą firmos vardą.TŪB, kaip ir IĮ, turtas neatskirtas nuo savininkų turto atsakomybės prasme. Bet TŪB yra savarankiškas ūkinis darinys, turintis jam skirtą turtą. TŪB sudaro galimybę sujungti keleto asmenų turtą bendrai ūkinei – komercinei veiklai. Leidžia paskirstyti galimus nuostolius tarp narių bei leidžia nariams bendrai spręsti bendrus klausimus. Kreditorių atžvilgiu TŪB yra pakankamai palanki, nes jų sujungtas kapitalas ir solidari atsakomybė leidžia geriau užtikrinti kreditinių reikalavimų patenkinimą. Steigimo sutartis turi būti patvirtinta notariškai ir TŪB laikoma įsteigta nuo įregistravimo dienos. Kiekvienas bendrijos narys privalo vykdyti sutartyje numatytas prievoles, o pažeidus pareigą, privalo atlyginti ŪB padarytus nuostolius ir gali būti pašalintas iš bendrijos. Kiekvieno nario įnašai gali būti piniginiai ir nepiniginiai. Yra nuostata, kad TŪB perduodamas visų narių nuosavybei (bendrai) bet gali būti perduodamas tik naudotis. Skirtumas tame, kad atsitiktinio turto žuvimo atveju atsakomybė tenka tik savininkui. Spręsdami klausimus visi TŪB nariai turi po 1 balsą, nepriklausomai nuo savo dalies.Steigimo sutartis nustato pelno, pajamų, nuostolių paskirstymo tvarką. Bet jeigu tvarka nenustatyta, tai pagal įstatymus pelnas ir nuostoliai atitenka proporcingai įneštam turtui. Sudaryti sandorių TŪB vardu gali kiekvienas narys, tai gali būti pavesta vienam nariui arba samdomajam asmeniui. Sandoriai sudaromi TŪB vardu, nurodant TŪB pavadinimą. Bet, pagal įstatymą net nenurodžius, kad sandoris sudarytas TŪB vardu, bet iš jo turinio galima spręsti, kad sandoris sudarytas TŪB interesais, tai TŪB atsako pagal jį. Jeigu narys sudarė sandorį TŪB vardu, bet asmeniniais interesais, tai TŪB atleidžiama nuo atsakomybės tik, jei kontrahentas žinojo, kad sandoris nėra susijęs su TŪB veikla. Pagal kreditorių ieškinius TŪB yra 2 atsakovai: pati TŪB ir jos nariai. Pirmiausia kreditorių reikalavimai dengiami iš TŪB turto, o jeigu neužtenka – iš narių turto. Laikoma, kad atsakomybė prieš kreditorius yra subsidiarinė (papildoma), t.y. nariai atsako tik jeigu TŪB turto nėra ar jo neužtenka. TŪB nariai tarpusavyje

18

atsako solidariai, t.y. kreditorius gali nukreipti ieškinį į vieno nario turtą, o šis vėliau gali ieškoti iš kitų narių atgręžtine tvarka. Narystė TŪB gali baigtis:1) mirus nariui;2) pripažinus jį neveiksniu;3) jam išstojus;4) jį pašalinus.TŪB veikla gali pasibaigti:1) pasibaigus sutarties terminui (jei terminuota);2) atšaukus registraciją už įstatymų pažeidimus;3) vienbalsiu TŪB narių nutarimu4) TŪB bankrutavus;5) kt. įstatymo numatytais atvejais.Likvidavimą atlieka TŪB likvidatoriai, kuriuos skiria patys TŪB nariai arba teismas.

KOMANDITINĖ ŪKINĖ BENDRIJA (KŪB) – bendrai ūkinei veiklai sutarties pagrindu susijungę keli asmenys, iš kurių vieni pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o kiti, komanditoriai – tik savo indeliu. KŪB turtas priklauso nariams pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę.Iš KŪB išstojus komanditoriui ji tampa TŪB.Komanditoriaus tikslas: savo kapitalu dalyvauti ūkinėje komercinėje veikloje ir gauti pajamas. KŪB turi būti mažiausiai 1 komanditorius ir 1 tikrasis narys. Komanditoriaus turtas atskirtas nuo KŪB turto ir skirtingai nuo tikrųjų narių jie pagal prievoles atsako ribotai, t.y. kiek įnešė (kelnių nenumaus). Pajamas iš KŪB veiklos komanditorius gauna proporcingai indėlio dalies dydžiui KŪB turte. Komanditorius neturi teisės atstovauti bendrijai, nedalyvauja sprendžiant KŪB veiklos klausimus bet gali kontroliuoti.KŪB steigimo, veiklos ir likvidavimo klausimai sprendžiami taip pat, kaip ir TŪB. Tik nedalyvauja komanditoriai.

T11. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

Daiktai – dažniausias civ. teisės objektas. Daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai. Daiktas yra civ. teisės objektu nepriklausomai nuo to ar turi savininką ar jo neturi.Nuosavybė – t.p. gali būti civ. teisės objektu. Nuosavybė – tai daiktai arba turtas, kurie kam nors priklauso.Daiktai skirstomi į: kilnojamus ir nekilnojamus; pakeičiamus ir nepakeičiamus (t.y. pagal rūšinius požymius apibrėžtus ir individualius); išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir ribotai esančius apyvartoje; suvartojamus ir nesuvartojamus; daliuosius ir nedaliuosius. Be to, būtų tikslinga skirtyti daiktus į pagrindinius ir antraeilius.Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai.Nekiln. daiktai – žemė ir kt. su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.Kiln. daiktai – atvirkščiai.Numatyta, kad daiktai g.b. nekiln. ir kiln. pagal prigimtį. Prie neklin. daiktų priskiriami kai kurie pagal prigimtį kiln. daiktai, bet juo prie nekiln. priskiria įstatymas (pvz. lėktuvas, laivai, traukiniai, nes į juos nuosavybės teisė atsiranda juos įregistravus).Kiln. daiktas inkorporuojamas į nekiln. ir praradęs savo individualumą, yra nekiln. daikto dalis, o nepraradęs savo individualumo gali būti laikomas nekiln. daikto dalimi.Neatskiriamos nekiln. daikto dalys. laikinai atskirtos, išsaugo savo kaip nekiln. daikto, savybes, jei jas numatoma grąžinti atgal.Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai. Pakeič. daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Jiems būdinga tai, kad jie apibūdinami bendrais visai tai daiktų rūšiai požymiais ir, būdami vienarūšiai negali būti vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors požymius.Nepakeič. daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Savo požymiais jie skiriasi nuo kitų panašių daiktų.Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktaiSuvart. daiktai yra tokie, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami arba iš esmės pasikeičia (pvz., obuolys, degtinė ir t.t.)Nesuvart. daiktai – kurie naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties (pvz., butelis (tuščias), batai ir pan.).Dalieji ir nedalieji daiktaiNedal. daiktais laikomi daiktai, kurių tikslinė paskirtis fiziškai juos padalijus pasikeičia ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedal. pripažįsta įstatymai, o kartais ir šalys abipusiu susitarimu (pvz., automobilis ir pan.)Dal. daiktais laikomi tokie, kurie, padalijus juos fiziškai, nepakeičia savo tikslinies paskirties ir kiekviena dalis gali egzistuoti kaip savarankiškas daiktas (pvz., nafta).Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai

19

Išimti iš apyvartos – tai išskirtinėje valst. nuosavybėje esantys daiktai. Tai žemės gelmės, valst. reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai ir t.t. Jie negali būti perduoti kitų asmenų nuosavybėn.Ribotai esantys apyvartoje – tai daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tam tikrų jų savybių, pvz., nuodai, ginklai ir pan. Tokių daiktų apyvartą riboja specialios taisyklės, jiems reikia leidimų.Neišimti iš apyvartos daiktai. Pagal CK 95 str. 2 d. Lietuvos Respublikoje priv. nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia Konstitucija ir įstatymai. Pagal tai neišimtais iš apyvartos daiktais laikomi visi daiktai, išskyrus pirmąsias 2 grupes (pvz., drabužiai, baldai ir t.t.)Pagrindiniai ir antraeiliai daiktaiPagr. laikomi daiktai, galintys būti atskirais teisinių santykių objektais, pvz., namai, automobiliai ir t.t.Antr. turėtų būti laikomi daiktai, egzistuojantys su pagrindiniais jiems priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.Įprastinę vertę, išskirtinę vertę ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktaiDaiktai, kurių vertė nepriklauso nuo to, kas yra juos valdo, naudoja ar jais disponuoja, nes bet kuriam kitam juos panaudojus gaunama tokia pati nauda (pvz., televizorius, dviratis ir t.t.) Jų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto.Daiktai, kuriuos valdyti, naudoti pagal paskirtį ar jais disponuoti reikia specialių žinių arba įgūdžių laikomi išskirtinę vertę turinčiais daiktais (pvz., stomatologinė įranga).Asmeniniais tikslais pagrįsti daiktai – tokie daiktai, kuriems savininkas dėl tam tikrų priežasčių priskiria išskirtinę vertę (pvz., senelio laikrodis, gautas I pasauliniame kare; sutuoktuvių su pirma žmona žiedas ir t.t.)

Pinigai ir vertybiniai popieriaiJie dažnai yra išskiriami iš daiktų, nes pagal savo materialinę vertę labai skiriasi nuo daiktų.Vert. popieriai turi turėti: 1) tam tikrą formą; 2) jame turi būti išreikšta turtinė subjektinė teisė; 3) išreikšta teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus vert. popierių.Vert. popieriai skirstomi į 3 rūšis, pagal tai, kokiu būdu galima perleisti šiame vert. popieriuje išreikštas reikalavimo teises:1) vardiniai vert. popieriai (juose nurodomas asmuo, kuriam priklauso juose išreikšta teisė);2) orderiniuose vert. popieriuose nurodomas tik 1 įgijėjas ir kartu suteikiama jam teisė, nurodyti kitą asmenį,

galintį įgyvendinti dokumente išreikštą teisę (pvz., čekiai, vekseliai);3) pareikštiniai vert. popieriai. Juose nėra nurodomas asmuo, kuriam priklauso popieriuje išreikšta turtinė teisė ir

todėl ją gali pasinaudoti bet kuris asmuo, nustatyta tvarka, pateikęs tą vert. popierių (pvz., loterijos bilietai, obligacijos).

Turtas – kur kas platesnė sąvoka už daiktą. Į turtą įeina ir pinigai, kt. vert. popieriai, turtinė reikalavimo teisė (aktyvas) bei turtinė pareiga (pasyvas).

CK IV skirsnis apibrėžia autorines teises į kūrinius ir jų gynimą.515 str. sako, kad kūriniais laikomi asmens intelektualinės veiklos rezultatas.Kūrinius ir ištraukas iš jų galima naudoti tik autoriui sutikus, o autoriui mirus, sutikus testamento vykdytojui. CK t.p. numato, kada galima naudoti kūrinius ir ištraukas iš jų (532 str.) nemokant autorinių honorarų už juos.

T12. ASMENINĖS NETURTINĖS TEISĖS, NESUSIJUSIOS SU TURTINėMIS, IR JŲ GINYMAS

Šie klausimai yra aptariami CK 7 ir 7 – 1 str.Dažniausiai ginami garbė ir orumas. Pagal Aukšč. teismo senatą:Garbė – teigiamas visuomeninis asmens ar organizacijos vertinimas (išorinis vertinimas).Orumas – visuomeninio įvertinimo atsispindėjimas asmens sąmonėje (subjektyvus savęs vertinimas). Orumo pažeidimą lengviau įrodyti negu garbės.Pagal CK 7 str. 1, 2 dalys:Asmuo arba organizacija turi teisę reikalauti per teismą paneigti jų garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias.Jeigu tokios žinios buvo paskelbtos per masinės informacijos priemones, teismas priima nagrinėti bylą tik po to, kai asmuo ar organizacija, apie kuriuos tokios žinios buvo paskleistos, pateikė atitinkamai masinės informacijos priemonei raštišką paneigimą, nurodydami jame, kokios žinios neatitinka tikrovės ir kada jos buvo paskleistos, tačiau ta masinės informacijos priemonė atsisakė paskelbti paneigimą arba paskelbė jį tokios formos, kad žinių nepaneigė, arba jo nepaskelbė per mėnesį nuo paneigimo padavimo dienos tame pačiame leidinyje, analogiškoje radijo ar televizijos laidoje arba kitokiu adekvačiu paskelbimui informacijos būdu.Žinios laikomos paskelbtomis, jeigu jos yra praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbių, per atvirus laiškus, laiškus, telegramas, pareiškimus, straipsnius ir t.t., t.p. laikoma, kad tokios žinios, paskleistos viešuose pasisakymuose ar per visuom. informavimo priemones, publikacijose, parengtose pagal civ. ar baudž. bylų

20

duomenis. Nelaikoma paskleidimu, jeigu tos žinios pranešamos tam pačiam asmeniui, kurį jos liečia (Aukšč. teismo senato nutarimas).CK 7 str. 3, 4, 5 dalys:Jei asmuo ar organizacija, paskleidę ginčijamas žinias, neįrodo teisme, kad jos atitinka tikrovę, teismas įpareigoja juos paneigti ginčijamas žinias ir nustato tokių žinių paneigimo būdą.Jeigu tikrovės neatitinkančios žinios paskleistos per masinės informacijos priemones, teismas įpareigoja šias priemones ne vėliau kaip per 15 dienų paskelbti paneigimą tame pačiame leidinyje, analogiškoje radijo ar televizijos laidoje arba kitokiu adekvačiu paskelbimui informacijos būdu.Jei tikrovės neatitinkančios žinios yra dokumente, teismas įpareigoja dokumentą išleidusią organizaciją jį pakeisti.Žinios laikomos žeminančiomis, jeigu įstatymų, bendrųjų gyvenimo taisyklių ir pan. pažeidžia asmens (organizacijos) garbę, orumą visuomenėje (ar asmenų grupėje) arba atskirų žmonių akyse.Nepriklausomai nuo to, ar žinios, neatitinkančios tikrovės ir žeminančios asmens garbę ir orumą, vertintinos kaip žinomai melagingos, ar buvo paskleistos sąžiningai suklydus dėl jų tikrumo, jos gali būti paneigiamos, ginant garbę ir orumą pagal CK 7 str.Žinios – faktų, duomenų paskleidimas, kurie grindžiami tiesa ir kuriuos galima patikrinti įvairiais būdais.Nuomonė – kitų asmenų skelbiamos mintys, vertinimai, pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei neturėtų būti taikomi tiesos kriterijai, bet ji turi remtis tikrais faktais. Pagal CK 7 str. atsakomybė atsiranda už žinių, o ne nuomonių paskleidimą.CK 7-1 str.Masinės informacijos priemonės, organizacijos ar asmenys, paskelbę tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą, taip pat be asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, atlygina moralinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nuo penkių šimtų iki dešimties tūkstančių litų nustato teismas.Nustatant atlyginimą atsižvelgiamą į asmens turtinę padėtį, paskleidimo mastus, neigiamą žinių įtaką ieškovo profesinei ir t.t. veiklai.

T13. Sandoriai

T13.1. Sandorių sąvoka ir rūšys civilinėje teisėje

Sandoriais vadinami fizinių asmenų ir juridinių asmenų veiksmai (juridiniai faktai), kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandoriai yra teisėti teisiniai veiksmai, kurie atliekami laikantis įstatymo numatytų reikalavimų ir neprieštarauja įstatymams. Šiuo požymiu sandoriai skiriasi nuo neteisėtų teisinių veiksmų, dėl kurių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai.

Sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam aktui pasiekti. Žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas vidine valia (valia). Jai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai.

Kiekvienas įstatyme numatytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Teisinę reikšmę turi tiktai tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį, vadinamas sandorio pagrindu. Nuo šio teisinio tikslo priklauso sandorio teisinė prigimtis.

Motyvai, kaip psichologinis momentas, turi įtakos susiformuoti žmogaus vidinei valiai. Tačiau jie neturi jokios teisinės reikšmės sudarius sandorį. Motyvai teisinę reikšmę gali įgyti tuo atveju, jeigu jie įtraukiami į sandorio sąlygas.

Sandorių dalyviai yra visi civilinės teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o atskirais atvejais – valstybė ir savivaldybė.

Sandoryje dalyvaujantys asmenys privalo turėti subjektyviškumą (t.y. teisnumą ir veiksnumą), kuriam atitinkamus reikalavimus nustato įstatymas. Šie reikalavimai fiziniams ir juridiniams asmenims skirtingi.

Sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyvis išreikštų savo valią: vienašaliame sandoryje – vienas asmuo, dvišališkame sandoryje – abi šio sandorio šalys, o daugiašaliame sandoryje – du ar keli asmenys, įsipareigojantys užsiimti bendra veikla arba bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukuriant naujo juridinio asmens.

Tačiau sandoriui sudaryti nepakanka vien tik asmens vidinės valios. Būtina, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Todėl reikalinga kokiu nors būdu viešai ją pareikšti. Toks valios išreiškimas vidinei valiai suteikia įstatymu numatytas teisines pasekmes.

21

Valia turi būti išreiškiama įstatyme numatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Būtina vidinės valios – subjektyvinio elemento – ir valios išreiškimo – objektyviojo elemento – vienybė.

Valios išreiškimas yra svarbiausias kiekvieno sandorio elementas.Kai kuriems sandoriams sudaryti, be valios išreiškimo, reikia perduoti daiktus arba pinigus. Valios

išreiškimas ir kiti sandorį sudarantys veiksmai vadinami sandorio juridine sudėtimi.Sandoriai klasifikuojami į rūšis pagal sandorio dalyvių valios išreiškimo pobūdį, pagrindo specifiką ir

sandorio sudarymo būdus.Atlygintini ir neatlygintini sandoriai. Šių sandorių skirstymo į rūšis pagrindas yra atlygintinumas.Atlygintini yra tie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus

(perduoda daiktą, atlieka darbus ir t.t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą).Neatlygintinais vadiname sandorius, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai tam tikrą turtą ir atliekanti

jos naudai tam tikrą veiksmą, iš jos ekvivalento negauna.Dauguma sandorių pagal savo objektyvią teisinę prigimtį yra atlygintini. Neatlygintinų sandorių yra

gerokai mažiau. Paprastai juos sudaro fiziniai asmenys.Labai svarbu, nuo kurio momento sandoris, t.y. teisinis veiksmas, įgyja teisinę galią. Civiliniai įstatymai

vadovaujasi dviem kriterijais: a) šalių susitarimu, b) daikto perdavimo momentu.Konsensualiniai ir realiniai sandoriai. Sandoriai į šias rūšis skirstomi atsižvelgiant į jų sudarymo būdą.

Šis skirstymo kriterijus nulemia momentą, nuo korio sandoris laikomas sudarytu.Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė

dėl visų esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti pakanka tiktai šalių suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos formos. Tokių sandorių yra dauguma.

Realiniu vadiname sandorį, kuris sudaromas, kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ir įstatymo nustatyta forma patvirtinta šalims savo suderintą valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios išreiškimo, o reikalinga perduoti daiktą.

Kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai. Taip sandoriai klasifikuojami pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo pagrindas, t.y.teisinis tikslas.

Kauzaliniu vadiname sandorį, kuriame nurodytas jo pagrindas. Šiame sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą. Dauguma sandorių civilinėje apyvartoje yra kauzaliniai, nes juridiniai asmenys dalyvauja turtiniuose teisiniuose santykiuose, o fiziniai asmenys sudaro sandorius vien vartojimo tikslais.

Abstrakčiu laikome tokį sandorį, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš tokio sandorio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Tai nuo savo pagrindo abstrahuotas (atitrauktas atskiras) sandoris.

Paprastai įstatymas sandorį pripažįsta galiojančiu, jeigu sandoryje nurodytas jo pagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Tiktai atskirais atvejais galiojančiais pripažįstami tie sandoriai, kuriuose jų pagrindas nenurodytas. Toks abstraktus sandoris yra vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant jo išdavimo priežasties.

Fiduciariniai sandoriai. Šiai grupei priskiriami sandoriai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio pasitikėjimo reikšmę, kai sandoris sudaromas.

Fiduciariniu (pasitikėjimo) vadiname sandorį, kurio dalyvių vidiniai ir išoriniai santykiai turi sutapti. Šių sandorių esmė remiasi jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp dviejų šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis (pavedimo sutartis). Šiais atvejais tretieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o įgaliotojo vardu, todėl, prieš sudarydami sandorį, patikrina įgaliotinio įgaliojimus.

Sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius. Į rūšis skirstoma atsižvelgiant į tai, ar sandoryje išreiškiama vienos, ar daugiau šalių valia. Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka, todėl jų negalima painioti.

T13.2. Vienašaliai sandoriai

Vienašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti tereikia vienos šalies valios išreiškimo. Šiuo atveju nėra kitos šalies priešpriešinės valios išreiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakanka vienos šalies valios. Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo. Tačiau kai kuriuos vienašalius sandorius gali sudaryti ir daugiau asmenų, kurie dalyvauja sandoryje kaip viena šalis.

Vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp dviejų asmenų. Dažniausiai jie sudaro teisinius santykius nepriklausomai nuo to, ar šį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam jie skirti. Tačiau atskirais įstatyme numatytais atvejais vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tiktai tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam jis skirtas, žino šį valios pareiškimą. Savarankiškai naudojamų vienašalių sandorių yra nedaug (testamentas,

22

konkurso paskelbimas). Dauguma vienašalių sandorių yra pagalbinio pobūdžio sutartyse. Pavyzdžiui, vykdant pavedimo sutartį, duodamas įgaliojimas, vykdant pervežimo sutartį, pakeičiamas gavėjas ir t.t.

T13.3. Dvišaliai ir daugiašaliai sandoriai

Dvišaliu vadinamas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų šalių tarpusavyje suderintos priešpriešinės valios išreiškimo. Pavyzdžiui,pirkimo – pardavimo sutartyje išreiškiama tarpusavyje suderinta tiekėjo valia perduoti produkciją (prekes) ir priešpriešinė pirkėjo valia tą produkciją (prekes) priimti ir už ją sumokėti. Šalimi gali būti vienas ar daugiau asmenų, pavyzdžiui, keli asmenys pardavėju ar pirkėju. Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra dvi šalys, turinčios priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama.

Paprastai dvišaliame sandoryje dvi šalys išreiškia priešpriešinę valią. Ši taisyklė turi vieną išimtį, kai dvi šalys sudaro jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, dvi žemės ūkio bendrovės sudaro sutartį statyti kultūros namus. Šioje sutartyje šalių veikla nukreipta vieningam tikslui, ir nėra priešpriešinės valios.

Daugiašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų ar daugiau šalių valios pareiškimų ir jais siekiama tam tikro vieningo rezultato. Šie valios pareiškimai nėra priešpriešiniai. Kiekvieno daugiašalio sandorio šalis, turinti teises ir pareigas visiems kitiems sandorio dalyviams. Galiojantys įstatymai numato tik vieną daugiašalį sandorį – jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, daugiašalis sandoris yra penkių žemės ūkio bendrovių sutartis bendromis jėgomis pastatyti poilsio namus.

Sutarties sąvoka (žiūr. 29 temą)

T13.5. Sąlyginiai sandoriai

Įprastiniai ir sąlyginiai sandoriai.Įprastiniais vadiname tokius sandorius, kuriuose paprastai teisės ir pareigos atsiranda sandorio sudarymo

momentu arba per numatytą laikotarpį.Sąlyginiais sandoriais vadiname tokius sandorius, kuriuose numatytos teisės ir pareigos atsiranda,

pasikeičia ar pasibaigia priklausomai nuo sandoryje numatytų aplinkybių, sąlygų ateityje įvykimo ar neįvykimo. Aplinkybė, kuri numatoma kaip sandorio sąlyga, gali būti įvykis (mirtis) ir veiksmas (pirkimo – pardavimo sutartis). Jis gali būti nevalingas – nepriklausantis nuo sandorio dalyvių valios (įvykis, trečiojo asmens veiksmai), ir valingas – priklausantis nuo sandorio dalyvių valios. Sąlygos yra juridiniai faktai, kurie gali būti išreikšti teigiama forma ( jeigu gausiu kelialapį į sanatoriją) arba neigiama forma (jeigu sūnus nevažiuos atostogų).

Sąlyginio sandorio sąlygomis gali būti aplinkybė, kuri turi šiuos požymius:1) aplinkybė turi atsirasti ateityje. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, sandorio momentu jau yra

įvykusi arba apskritai negali įvykti, ši sąlyga neturi teisinės reikšmės ir sąlyginis sandoris negalioja;2) sudarant sandorį, šalims ir kitiems asmenims turi būti nežinoma, ar ši sąlyga įvyks ar ne. Jeigu

aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, neišvengiamai turi įvykti, sandoris iš sąlyginio tampa terminuotu. Sąlyga nuo termino skiriasi tuo, kad gali įvykti ir gali neįvykti. Tuo tarpu terminas, nežiūrint kaip jis apibrėžtas (kalendorine data, įvykiu),visada sueina.

Kiekvienam sandoriui terminas yra būtinas jo turinio elementas. Jis gali būti šalių numatytas sandoryje arba nustatomas pagal įstatymo taisykles. Tuo tarpu sąlyga nėra bet kurio sandorio būtinas elementas, nes gali būti sąlyginiai ir nesąlyginiai sandoriai. Dauguma sandorių yra nesąlyginiai.

Jeigu sudaromas toks sandoris, kuriam sąlyga yra būtinas elementas ir jo sudaryti be sąlygos neįmanoma (gyvybės draudimo sutartis), toks sandoris nelaikomas sąlyginiu. Tai nesąlyginis sandoris, nes nesant šios sąlygos, sandorio apskritai neįmanoma sudaryti;

3) sandorio sąlygos turi būti teisėtos, nes neatitinkančios įstatymų reikalavimų sąlygos negalioja.Sandoris gali būti sudarytas su atidedamąja ir naikinamąja sąlyga. Su atidedamąja sąlyga sandoris

laikomas sudarytas tada, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, apie kurią nežinoma, įvyks ji ar ne. Tai reiškia, kad sudarant sandorį jokių teisių ir pareigų neatsiranda. Jos atsiranda tada, kai įvyksta sandoryje numatytos sąlygos. Tačiau tarp sandorio šalių atsiranda teisinis ryšys, kurio nei viena iš šio sandorio šalių neturi vienašališkai atsisakyti ar pakeisti. Jeigu sąlygai įvykus sandorio šalis

23

neatlieka savo įsipareigojimo, ji laikoma pažeidusia prievolę ir jai atsiranda visos įstatymo numatytos teisinės pasekmės. Atidedamajai sąlygai neįvykus, teisiniai santykiai tarp sandorio šalių nutrūksta.

Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks ar ne. Esant naikinamajai sąlygai, šalims teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio sudarymo pradžios. Įvykus sandoryje numatytai naikinamajai sąlygai, sandoris nustoja galioti. Tačiau iš šio sandorio atsiradusios teisės ir pareigos nutrūksta tiktai dėl prievolės ateities. Net atsiradus naikinamosioms sąlygoms, iš buvusio sandorio kilusios teisinės pasekmės lieka (asmuo privalo sumokėti nuompinigius už kambario nuomą). Atskirais atvejais, atsiradus naikinamajai sąlygai, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta su naikinamąja sąlyga, pirkėjas privalo grąžinti daiktą pardavėjui, o pardavėjas-pinigus pirkėjui.

T13.6. Sandorių galiojimo sąlygos

Kiekvieno sandorio būtini elementai yra: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys, kurį sudaro išreiškianti valią suformuluotos sąlygos, ir forma .Šie sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus. Jeigu bent vienas sandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu. Kad sandoris galiotų, reikalingos šios sąlygos:

1) sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą;2) sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus;3) sandorio dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią;4) sandoris turi būti išreikštas įstatyme numatyta forma.

T13.7. Sandorio dalyvių veiksnumas

Fizinių asmenų galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas priklauso nuo jų veiksnumo.Veiksnus fizinis asmuo gali sudaryti sandorius sau, taip pat ir kitiems – veiksniems ir neveiksniems asmenims. Nuo pat sudarymo momento negalioja sandoriai, sudaryti neveiksnių asmenų- nepilnamečio iki penkiolikos metų ir fizinio asmens, pripažinto neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Išimtis yra nepilnamečių iki penkiolikos metų sudaryti smulkūs sandoriai, kurie galioja.

Kitokia padėtis, kai sandorius sudaro ribotai veiksnūs asmenys (nepilnamečiai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų) ir asmenys, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis. Ribotai veiksnūs asmenys gali sudaryti sandorius tik su tėvais įtėviais arba rūpintojais, o asmenys, kurių veiksnumas apribotas,- sutikus rūpintojui. Be rūpintojų sutikimo šie asmenys gali sudaryti tiktai smulkius sandorius. Be to, nepilnamečiai turi teisę savarankiškai sudaryti sandorius, susijusius su disponavimu savo uždarbiu ar stipendija, jeigu ši teisė nėra jiems apribota. Visais atvejais ribotai veiksnūs asmenys ir asmenys, kuriems veiksnumas apribotas dėl jų veiksmų, sudaro sandorius. Tačiau kai šiems sandoriams reikia rūpintojo (tėvų,įtėvių) sutikimo ir jie sudaromi be tokio sutikimo, sandoriai gali būti pripažinti teismine tvarka negaliojančiais pagal rūpintojo ieškinį. Toliau žiūrėti 7 ir 9 temas.

T13.8. Sandorio formos laikymasis

Sandorių forma vadinamas sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo būdas. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma, ir netiesiogine – konkliudentinių veiksmų forma.

Tiesiogiai išreiškiant valią, susiformavusi vidinė valia atsispindi žodžiuose (žodine arba rašytine forma). Kitaip valia pareiškiama netiesiogiai – konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo ketinimus. Pavyzdžiui, parduotuvėje išdėstytos prekės išreiškia pardavėjo pasiūlymą sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Konkliudentiniais veiksmais gali būti išreikšta asmens valia sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenumato tam tikros formos, nei žodinės,nei rašytinės.

Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Tylėjimas laikomas valios išreiškimu sudaryti sandorį tik įstatymų numatytais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.

Dažniausiai sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Žodine forma asmenys sudaro sandorius betarpiškai tardamiesi žodžiu, neišreikšdami valios raštu – dokumentuose. Sudarant rašytinius sandorius, jų dalyviai valią išreiškia raštu – dokumentuose.

Žodžiu gali būti sudaromi tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos. Paprastai žodžiu gali būti sudaryti sandoriai: 1) tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma ne didesnė kaip penki šimtai litų; 2) nepriklausomai nuo jų sumos, jei jie įvykdomi sudarymo metu, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.

Sandorių rašytinė forma būna paprasta ir notarinė. Paprasta rašytine forma vadinamas dokumentas, kuriame yra sandorio dalyvių (dalyvio) pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) parašas.

24

Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:1) įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus

sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato ko kito, ir atskiras sandorių rūšis, kurioms ką kitą numato įstatymai;

2) fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kito nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose;

3) kiti sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas reikalauja rašytinės formos.Nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, gali atsirasti dvejopos teisinės pasekmės.

Pirma, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo arba jo sąlygų, suinteresuotas sandorio dalyvis neturi teisės remtis liudytojų parodymais. Jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesilaikė reikalaujamos paprastos rašytinės formos, bet neginčija jo sudarymo, sandoris bus laikomas galiojančiu ir jokių neigiamų teisinių pasekmių neatsiras. Antra, sandoris negalioja, kai įstatymas tvirtai nustato, kad nesilaikius reikalaujamos paprastos rašytinės formos, jis negalios.

Įstatyme nustatyta bendra taisyklė, kad sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas sudarytas tik nuo to momento, kai notaras patvirtina sandorį. Iš šios bendros taisyklės įstatymas numato vieną išimtį, kai viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti.

T13.9. Sandorio šalių tikrosios valios išreiškimas

Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią arba jos išreiškimą. Paprastai laikoma, kad sandoryje išreikšta valia neprieštarauja tikrajai jo dalyvių valiai. Jeigu sandoris turi valios trūkumų, jis gali būti teismine tvarka nuginčytas – pripažintas negaliojančiu.

Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar grasinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ir t.t.

T13.10. Sandorio turinio atitikimas įstatymo reikalavimams

Sandorio turinys turi atitikti įstatymų reikalavimams, jeigu to reikalauja įstatymai. Negali sutarties turinys prieštarauti valstybės ir visuomenės interesams, pažeisti svarbiausias įstatymo nuostatas, priešingu atveju jis bus laikomas negaliojančiu nuo sudarymo momento.

T13.11. Sandorių negaliojimas

Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Negaliojančiu laikome tokį sandorį, kuris, pažeidus įstatymo reikalavimus, nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį. Negaliojantis sandoris iš esmės nėra sandoris. Kiekvienas negaliojantis sandoris sukelia tam tikras teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė asmenys, sudarydami šį sandorį. Jei sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai nuo pat jo sudarymo momento, nors teismas savo sprendimu šį faktą nustato vėliau. Tačiau pats sandorio pripažinimas negaliojančiu nereiškia, kad pagal šį sandorį atsiradę santykiai visada netenka teisinės reikšmės.

.Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės.

T13.12. Negaliojančių sandorių rūšys

Priklausomai nuo to ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį reikia pripažinti negaliojančiu, sandoriai skirstomi į niekinius (absoliučiai negaliojančius) ir nuginčijamus.

Niekiniai sandoriai. Yra savaime negaliojantys sandoriai, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų. Sandorio dalyviai tokį sandorį gali laikyti nesudarytu ir gali jo nevykdyti. Tais atvejais, kai sandorio neatitikimas įstatymui nėra akivaizdus ir tai reikia įrodyti, išsiaiškinti, jo negaliojimas nustatomas teismo sprendimu.

Niekiniais sandoriais yra laikomi šie sandoriai:sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, juridinio asmens sandoriai, prieštaraujantys jo tikslams, neveiksnaus fizinio asmens sudaryti sandoriai, tariamieji sandoriai, sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos.

Nuginčijami sandoriai yra tokie, kurie sudarant sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas bet įstatyme numatytų asmenų iniciatyva gali būti teismo pripažįstami negaliojančiais. Jų ypatumas tas,

25

kad tokie nuginčijami sandoriai turi teisinę galią nuo jų sudarymo momento iki teismo sprendimo, pripažįstančio juos negaliojančiais. Iki šių sandorių pripažinimo negaliojančiais atrodo, jog jie atitinka įstatymo reikalavimus. Jų trūkumai yra neakivaizdūs ir juos reikia įrodyti. Tokie nuginčijami sandoriai yra šie: nepilnamečių nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų, fizinių asmenų, negalinčių suprasti savo veiksmų reikšmės, fizinių asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, apgaulės, smurto ir grasinimo būdu, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.

Pripažinimas negaliojančiu pagal kitus požymius.Sandoriai, turintys subjektų sudėties trūkumų. Šių sandorių trūkumai susiję su fizinių asmenų veiksnumo ir

juridinių asmenų specialaus teisnumo reikalavimais.Sandoriai su valios trūkumais. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją

(vidinę) valią.Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių.

Sandoriai sudaryti: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar gąsdinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja puse, dėl sunkių aplinkybių, fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tariamieji ir apsimestiniai.

Sandoriai su turinio trūkumais. Prieštaraujantys valstybės ir visuomenės interesams.Sandoriai, turintys formos trūkumus. Sandoriai sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės

formos.

T13.13. Sandorio, turint tikslą, žinomai priešingą valstybės ir visuomenės interesams, negaliojimas.

Ši negaliojančių sandorių grupė skiriama pagal du bendrus požymius – objektyvinį ir subjektyvinį. Objektyvinis požymis tas, kad šie sandoriai prieštarauja valstybės ir visuomenės interesams. Šiai grupei priklauso tie sandoriai, kurie pažeidžia svarbiausias, pagrindines įstatymų nuostatas. Tai, sandoriai, pažeidžiantys valstybės išimtinę žemės, gelmių, valstybinės reikšmės vandenų, miškų nuosavybę.

Šalia objektyvinio, šiems sandoriams būdingas ir subjektyvinis požymis, t.y. sandoris sudaromas turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams. Tokį tikslą gali turėti vienas arba abu sandorio dalyviai. Pagal tai skirsis šio sandorio negaliojimo teisinės pasekmės.

Tokius pačius pavojingus sandorius gali sudaryti juridiniai ir fiziniai asmenys Sandoriai, sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, negalioja nuo pat šių sandorių sudarymo momento. Atsižvelgiant į abiejų ar vienos šalies tyčinę kaltę, taip pat į tai, ar sandorį vykdė abi šalys, ar viena, numato trejopas teisines pasekmes: 1) konfiskuojama viskas, ką abi šalys pagal šį sandorį gavo; 2) konfiskuojama tai, ką viena šalis gavo iš kitos ir ką, atsilygindama už tai, pati turėjo perduoti; 3) konfiskuojama tai, ką kaltoji šalis pagal sandorį yra perdavusi ar turėjo perduoti atlygindama už tai, ką gavo iš kitos šalies.

T13.14. Sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės

.Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės. Jas galima suskirstyti į tris grupes:

1)Abišalė restitucija - abiejų sandorio šalių turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį; kai sandoris negalioja, kiekviena iš jo šalių privalanti grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį .Jeigu to, ką yra gavusi, negalima grąžinti natūra, sandorio šalis privalo kitai šaliai atlyginti vertę pinigais. Šiuo atveju atlyginama tikroji daikto vertė, o ne piniginė suma, kuri numatyta atlyginti už šį daiktą.

Ji taikoma visais sandorių negaliojimo atvejais, išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme yra numatytos kitokios – sunkesnės sandorio negaliojimo pasekmės (vienašalė restitucija, abiejų šalių turto paėmimas į valstybės pajamas).

2) Vienašalė restitucija - vienos sandorio šalies turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį, o antrosios šalies gauto turto ar priklausančio gauti turto paėmimas į valstybines pajamas. Ji pasireiškia tuo, kad vienai sandorio šaliai grąžinama, ką ji yra įvykdžiusi, o iš kitos sandorio šalies visa , ką ji įvykdžiusi pagal sandorį arba kas jai priklausė įvykdyti, išieškoma į valstybės pajamas. Jeigu negalima perduoti turto į valstybės pajamas natūra, jo vertė išieškoma pinigais. Vienašalė restitucija atstato turtinę padėtį tiktai vienai sandorio šaliai. Kitai sandorio šaliai, kurios neteisėti veiksmai (pavyzdžiui, apgaulė, smurtas, grasinimas ir t.t.) turėjo įtakos sudaryti sandorį, pradinė padėtis neatstatoma.

3) Restitucija neleidžiama - abiejų sandorio šalių turtinė padėtis neatstatoma, o ką jos yra gavusios pagal sandorį arba kas priklausė gauti, išieškoma į valstybines pajamas. (kai jie kenkia visuomenės interesams ir t.t.)

Dėl negaliojančio sandorio padaryti nuostoliai gali būti išieškomi tik įstatymo numatytais atvejais.Jie išieškomi tik esant objektyvioms ir subjektyvioms sąlygoms.

26

T13.15. Sandorio dalies negaliojimas

Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima tarti, kad sandoris būtų buvęs sudarytas, ir neįtraukiant negaliojančios jo dalies.

T14. Atstovavimas

T14.1. Atstovavimo sąvoka

Atstovavimo esmę sudaro tai, kad jo atveju už civilinės teisės subjektus sandorius sudarinėja ir kitus juridinius veiksmus atlieka kiti asmenys. Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią, jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.

Atstovavimui būdingi trys požymiai.1) atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo. Teisinio santykio tarp atstovo ir

atstovaujamojo pagrindu atstovas turi teisę veikti atstovaujamojo vardu ir sąskaita, o pastarasis turi pareigą priimti šio veiksmo rezultatus.

2) atstovas veikia ne savo, bet atstovaujamojo vardu ir interesais. Todėl dėl jo veiklos atsirandančios teisės ir pareigos nuo pat atsiradimo momento priklauso ne atstovui, bet atstovaujamajam.

3) atstovui yra suteikiami tam tikri įgalinimai. Įgyvendindamas atstovaujamojo teises bei vykdydamas pareigas, atstovas privalo veikti neviršydamas šių įgalinimų. Atstovo veiklos rezultatai privalomi atstovaujamajam tik tuo atveju, jeigu jis veikia jam suteiktų įgalinimų ribose.

Tiesioginis atstovavimo efektas pasireiškia tuo, kad sandoris, atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu, yra pastarajam privalomas nuo jo sudarymo momento, t.y. teisės ir pareigos, kylančios iš sudaryto sandorio, tiesiogiai liečia atstovaujamąjį, nes jis, o ne atstovas, yra šio sandorio šalis.

Atstovavime dalyvauja trys subjektų grupės. Kiekviena iš šių subjektų atstovavimo santykio atsiradimo ir realizavimo procese atlieka apibrėžtas, tik jam būdingas funkcijas.

Atstovaujamasis – tai asmuo, kurio vardu ir interesais atliekami tam tikri teisiniai veiksmai, remiantis jo paties, įstatymo ar administracinio akto duotais įgalinimais. Atstovaujamuoju gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, nepriklausomai nuo to, veiksnus jis ar neveiksnus, pilietis ar juridinis asmuo.

Atstovas – tai atstovaujamojo, įstatymo ar administracinio akto įgalintas asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais ir sąskaita. Skirtingai nuo atstovaujamojo, atstovu gali būti ne kiekvienas civilinės teisės subjektas. Visų pirma atstovas turi būti veiksnus. Kai kuriems asmenims įstatymas tiesiog draudžia būti atstovais tam tikruose civiliniuose santykiuose. Asmuo, jau esantis atstovu, negali atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorių nei su savimi, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis tuo pačiu metu yra. Neleidžiama būti atstovais sudarinėjant sandorius, kurie turi grynai asmeninį pobūdį. Teisme negali būti atstovais teisėjai, tardytojai ir prokurorai, išskyrus tuos atvejus, kada jie dalyvauja byloje kaip atitinkamo teismo, prokuratūros įgaliotiniai arba įstatyminiai savo

27

vaikų atstovai. Juridiniai asmenys gali būti piliečių ir kitų juridinių asmenų atstovais tik tada, kada leidžia jų įstatai (nuostatai).

Trečia asmenų grupė – tai asmenys, su kuriais atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais sudarinėja sandorius arba atlieka kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Jais gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, turintis civilinį teisnumą ir veiksnumą.

T14.2. Atstovavimo taikymo sritys

Atstovavimo taikymo sfera yra gana plati. Ji aprėpia daug civilinių teisinių santykių. Būtinumas pasinaudoti atstovo paslaugomis gali būti sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių. Atstovavimas plačiai taikomas, siekiant apsaugoti neveiksnių asmenų (nepilnamečių iki penkiolikos metų, psichinių ligonių ir silpnapročių) interesus. Tokių neveiksnių asmenų vardu visus reikiamus juridinius veiksmus atlieka jų atstovai. Tačiau atstovavimu gana dažnai naudojasi ir veiksnūs fiziniai, taip pat ir juridiniai asmenys, siekdami geriau įgyvendinti savo civilines teises ir įvykdyti civilines pareigas, išplėsti savo veikimo sferą ir pan.

T14.3. Atstovavimo rūšys

Esant atstovavimui, atstovas visuomet veikia pagal atstovaujamojo įgalinimus. Atstovas savo valia ir veiksmais išreiškia atstovaujamojo valią. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines pasekmes. Todėl įgalinimai apibrėžia tą veiksmą arba veiksmų visumą, kuriuos turi atlikti atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais. Tačiau atstovas ne tik turi teisę (įgalinimą) veikti atstovaujamojo vardu ir interesais – pastarojo atžvilgiu jis turi ir tam tikras pareigas.

Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda atstovo įgalinimai, yra skiriamos dvi atstovavimo rūšys – savanoriškas ir būtinasis. Savanoriškas atstovavimas atsiranda veiksniam asmeniui, galinčiam savarankiškai ginti savo interesus, susitarus su kitu asmeniu, kad pastarasis jo vardu ir interesais sudarytų sandorius arba atliktų kitus juridinius veiksmus. Vidinė savanoriško atstovavimo pusė dažniausiai grindžiama sutartimi. Todėl ši atstovavimo rūšis dar vadinama sutartiniu atstovavimu.

Tuo atveju, kada atstovavimo teisinis santykis ir atstovo įgalinimai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo valios, t.y. kada įgalinimai apibrėžiami ne įgaliojimu, bet įstatymu ar administraciniu aktu, turime būtinąjį atstovavimą. Tai pirmiausia yra atstovavimas už neveiksnius asmenis. Šis atstovavimas gali būti grindžiamas giminystės ryšiu (tėvai yra nepilnamečių savo vaikų atstovai) arba administraciniu aktu (įtėviai yra savo įvaikių atstovai, o globėjai – savo globotinių atstovai). Šių atstovų įgalinimų apimtį ir turinį apibrėžia įstatymas ir iš dalies administracinis aktas globėjams. Būtinajam atstovavimui tenka priskirti ir tokius atstovavimo atvejus, kai aukštesnioji organizacija žemesniosios ar į jos sistemą įeinančios organizacijos vardu sudarinėja sandorius ar atlieka kitus juridinius veiksmus, kai tai numato įstatymas ar tos organizacijos įstatai (nuostatai). Tiek savanoriškas, tiek ir būtinasis atstovavimas yra pagrįsti įstatymu. Įstatymu remiasi taip pat ir įgaliojimo davimas bei įgalinimų apimtis.

T14.4. Įgaliojimo forma ir galiojimo terminai

Kadangi tretieji asmenys dalyvauja teisiniuose santykiuose su atstovaujamuoju per atstovą, jie turi žinoti pastarojo įgalinimus. Todėl būtina šiuos įgalinimus išreikšti ir įtvirtinti atitinkama forma, kad su jais susipažinti ir juos patikrinti galėtų trečiasis asmuo. Tais atvejais, kada atstovavimas vykdomas įstatymo ar administracinio akto pagrindu, įgalinimus apibrėžia pats įstatymas ar administracinis aktas. Esant sutartiniam atstovavimui, atstovo įgalinimai išreiškiami jam duotame įgaliojime. Įgaliojimu laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas-tai atstovo įgalinimų išreiškimo būdas, tai dokumentas, kuriame išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys. Įgaliojimo davimas yra vienašalis sandoris. Kadangi įgaliojimas duodamas įgalinimams patvirtinti ir neliečia įgaliotinio interesų, jo davimas nereikalauja pastarojo pritarimo. Įgaliojimas paprastai duodamas pavedimo, darbo ar kitos sutarties pagrindu. Tačiau kartais įgaliojimas gali būti duodamas ir nesant susitarimo atstovauti, bet tikintis, kad asmuo, nurodytas įgaliojime kaip atstovas, atliks jame nurodytus veiksmus. Įgaliojimas gali būti duodamas vieno arba kelių asmenų vardu. Įgaliojimą taip pat gali duoti vienas arba keli asmenys drauge.

Įgaliojimas gali būti duodamas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje tai, kad juridiniai asmenys turi civilinį teisnumą, atsižvelgiant į nustatytus jų veiklos tikslus. Todėl juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas sudaryti tiems sandoriams, kurie neprieštarauja jo įstatams (nuostatams) arba bendriems tos rūšies organizacijų nuostatams.

Priklausomai nuo įgaliojime išdėstytų įgalinimų apimties ir turinio, skiriamos šios įgaliojimų rūšys: vienkartinis, specialusis ir bendrasis, arba generalinis.

Vienkartinis įgaliojimas duodamas atlikti vienam konkrečiam veiksmui.Specialusis įgaliojimas duodamas atlikti vienarūšiams veiksmams per tam tikrą laiko tarpą.

28

Bendrasis arba generalinis įgaliojimas duodamas sudarinėti įvairiems sandoriams ir atlikinėti įvairiems teisiniams veiksmams, susijusiems su davusios įgaliojimą organizacijos veikla arba su piliečio turto valdymu apskritai.

Įgaliojimas visada turi būti išreikštas rašytine forma, kitaip tariant, įgaliojimo išdavimas – tai sandoris, visais atvejais reikalaujantis rašytinės formos. Kitokia forma įgaliojimas negali būti duodamas.

Piliečio duodamas įgaliojimas būtinai turi būti pasirašytas įgaliotojo ir patvirtintas kompetentingo organo. Kai kuriems įgaliojimams įstatymas numato būtiną notaro patvirtinimą. Nesilaikant šio reikalavimo, įgaliojimas tampa negaliojantis. Notariškai patvirtintiems įgaliojimams prilygsta: karių ir kitų asmenų, besigydančių karo ligoninėse, sanatorijose bei kitose karinėse gydymo įstaigose, įgaliojimai, patvirtinti tų ligoninių, sanatorijų ir kitų karinių gydymo įstaigų viršininkų, jų pavaduotojų medicinos reikalams, vyresniųjų ir budinčiųjų gydytojų; karių įgaliojimai, o karinių dalinių, įstaigų ir karo mokyklų dislokavimo punktuose, kur nėra notarų biurų ir kitų organų, atliekančių notarinius veiksmus, taip pat darbininkų ir tarnautojų, jų šeimos narių ir karių šeimos narių įgaliojimai, patvirtinti tų dalinių, junginių, įstaigų ir mokyklų vadovų (viršininkų); ir asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietos viršininkų. Kitiems fizinių asmenų duodamiems įgaliojimams, kaip antai, įgaliojimui gauti korespondenciją, konkrečiai – gauti siunčiamus pinigus ir siuntinius, taip pat darbo užmokestį bei kitokius mokėjimus, susijusius su darbo santykiais, įgaliojimui gauti autorinį atlyginimą už savo kūrinius, išradimus, gauti pensijas, pašalpas, stipendijas, sumas iš bankų ir atsiimti įkeistus ar duotus pasaugoti daiktus notarinio patvirtinimo nereikia. Šiuos įgaliojimus gali patvirtinti: organizacija, kurioje asmuo dirba ar mokosi, butų eksploatavimo organizacija, užtikrinanti namo, kuriame jis gyvena, eksploatavimą, stacionarinė gydymo įstaiga, kurioje jis gydosi, esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas.

Notarinės formos reikalavimas, netaikomas įgaliojimams, kuriuos išduoda juridinis asmuo. Šiuos įgaliojimus pasirašo juridinio asmens – įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas (savininkas), jame uždedamas tos įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudas. Valstybinės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos duodamą įgaliojimą pinigams ar kitokioms turtinėms vertybėms gauti ar išduoti turi pasirašyti taip pat ir šios organizacijos vyriausiasis (vyresnysis) buhalteris.

Kiekvieno įgaliojimo galiojimą riboja laikas. Įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Kadangi įstatymų leidėjas įgaliojimo galiojimą sieja su terminu, todėl kiekviename įgaliojime būtinai turi būti nurodyta jo sudarymo data. Tai padeda nustatyti įgaliojimo pradinį, o kartais ir pabaigos momentą, jeigu įgaliojime nenurodytas jo galiojimo terminas.

Kadangi įgaliojimo terminą visada apibrėžia laikas, tai praėjus tam tikram laiko tarpui, kuriam buvo duotas įgaliojimas, jis pasibaigia. Tačiau įgaliojimas gali pasibaigti ir nepraėjus jame numatytam terminui. Pirmiausia įgaliojimas, jeigu jis buvo duotas vienkartiniam veiksmui atlikti, pasibaigia šį veiksmą atlikus. Kadangi įgaliojimas išduodamas susitarimo atstovauti pagrindu, jis gali pasibaigti ir įgaliotojui ar įgaliotiniams atsisakius įgaliojimo. Tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis gali atsisakyti įgaliojimo nepriklausomai nuo motyvų. Taip pat negalioja jokie susitarimai tarp įgaliotinio ir įgaliotojo dėl teisės atsisakyti įgaliojimo apribojimo. Įgaliojimas baigiasi pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą arba kuriam buvo duotas įgaliojimas, taip pat mirus įgaliojimą davusiam asmeniui, pripažinus tą asmenį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Taip pat įgaliojimas panaikinamas mirus asmeniui, kuriam įgaliojimas duotas, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu.

T14.5. Perįgaliojimas

Įgaliotojo duotus įgalinimus turi įgyvendinti tas asmuo, kuriam jie duoti. Tačiau galimi atvejai, kada juos gali įgyvendinti ne pats įgaliojimą turintis asmuo, bet kitas, t.y. įgaliotinis savo įgalinimus gali perduoti kitam asmeniui. Tuo atveju, kada atstovas savo įgalinimus perduoda kitam asmeniu, turime perįgaliojimą. Perįgaliojimo atvejai griežtai apibrėžti įstatyme.

Perįgaliojimas galimas šiais dviem atvejais:1)jeigu atstovui tokią teisę suteikia atstovaujamojo duotasis įgaliojimas,

2) jeigu atstovas dėl susidariusių aplinkybių priverstas perduoti savo įgalinimus kitam asmeniui, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.

Perįgaliojimo atveju asmuo, kuriam atstovas perduoda savo įgalinimus, tampa davusio įgaliojimą asmens atstovu. Tačiau tai nereiškia, kad tarp atstovaujamojo ir atstovo pasibaigia atstovavimo teisinis santykis. Būtent todėl asmuo, perduodantis įgalinimus (perįgaliotojas) privalo informuoti apie tai įgaliotoją ir pranešti jam reikiamas žinias apie asmenį kuriam perduoti įgalinimai. Įgaliotojas gali nušalinti įgaliotinio parinktą asmenį ir drauge panaikinti perįgaliojimą. Jeigu įgaliotinis nepraneša įgaliotojui apie perįgaliojimą ir neinformuoja pastarojo apie pasirinktą asmenį, jis atsako už pasirinkto asmens veiksmus kaip už savo. Įvykdęs šią pareigą įgaliotojas atsako tik už savo asmens parinkimą, ir jeigu parenkant šį asmenį nebuvo apsirikta, įgaliotinis neatsako už jo veiksmus. Perįgaliojimo turinį apibrėžia pagrindinio įgaliojimo turinys. Įgaliotinis perįgaliojimo būdu negali suteikti perįgaliojamajam asmeniui tokio įgalinimo, kurio jis pats neturi. Galima perįgalioti visus įgaliojime numatytus

29

įgalinimus arba tik kai kuriuos iš jų. Perįgaliojant tik kai kuriuos įgaliojime numatytus įgalinimus, turime dalinį perįgaliojimą.

Skirtingai nuo įgaliojimo, perįgaliojimas visais atvejais turi būti notariškai patvirtintas.Kadangi perįgaliojimas iš esmės priklauso nuo pagrindinio įgaliojimo, tai jo terminas negali būti ilgesnis

už pagrindinio įgaliojimo terminą. Tačiau perįgaliojimo terminas gali būti kur kas trumpesnis arba net ribojamas vienkartinio juridinio veiksmo atlikimo momentu. Pasibaigus pagrindiniam įgaliojimui, perįgaliojimas taip pat netenka galios.

Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, gavęs įgaliojimą perįgaliojimo būdu, gali nuo jo atsisakyti. Kaip pagrindinio įgaliojimo davimo atveju, taip ir perįgaliojimo atveju, susitarimas apriboti teisę atsisakyti nuo įgaliojimo negalioja.

T14.6. Įgaliojimo pasibaigimas

Pasibaigus įgaliojimui atsiranda tam tikros teisinės pasekmės. Apie įgaliojimo panaikinimą įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat jam žinomiems tretiesiems asmenims, santykiuose su kuriais dalyvauti duotas įgaliojimas. Tokią pačią pareigą turi įgaliotojo teisių perėmėjas, kai įgaliojimas baigiasi pasibaigus įgaliojimą davusiam juridiniam asmeniui, taip pat asmeniui mirus, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Tokia taisyklė nustatyta todėl, kad pasibaigus įgaliojimui ir nepranešus apie tai įgaliotiniui, jis gali ir toliau atlikinėti tuos veiksmus, kurie numatyti įgaliojime, nors to jau ir nereikia davusiam įgaliojimą asmeniui.

Sandoriai ir kiti juridiniai veiksmai, atlikti įgaliotinio iki to momento, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, yra privalomi įgaliotojui ir jo teisių perėmėjams. Išimtį sudaro tie atvejai, kada apie įgaliojimo panaikinimą žinojo ar privalėjo žinoti tretieji asmenys, su kuriais įgaliotinis sudarė atitinkamas sutartis. Šiuo atveju iš sudarytų su jais sutarčių atsirandančios teisės ir pareigos jokios teisinės reikšmės įgaliotojui neturi. Siekiant apsaugoti tiek įgaliotojo, tiek ir jo teisių perėmėjo, o taip pat trečiųjų asmenų teises ir interesus, įstatymų leidėjas įpareigoja įgaliotinį ir jo teisių perėmėjus įgaliojimui pasibaigus tuojau grąžinti jį įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams. Juridinių veiksmų, įvykdytų asmens, neturinčio įgalinimų arba viršijant įgalinimus, pasekmės (atstovavimas be įgalinimų)

Kadangi be įgalinimo negali būti atstovavimo, bet kokių sandorių sudarymas kito asmens vardu ir interesais, neturint tam įgalinimo ar jį viršijant, laikomas negaliojančiu. Šių sandorių negaliojimą sąlygoja tai, kad asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris neturint ar viršijant įgalinimus, privalo tai žinoti, nes įgaliojimas skiriamas tretiesiems asmenims, kurie iš jo turinio gali spręsti, kokie įgalinimai duoti įgaliotiniui. Todėl jis negali reikalauti, kad asmuo, kurio vardu sudarytas šis sandoris, vykdytų atsirandančias iš jo pareigas. Tačiau sandoris, sudarytas neturint įgalinimų ar juos viršijant, gali sukurti, pakeisti ir panaikinti atstovaujamojo teises ir pareigas, jeigu pastarasis po to pritaria visam šiam sandoriui ar viršijančiai įgalinimus sandorio daliai.

Atstovaujamojo pritarimas sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų arba juos viršijant, yra vienašalis jo valios išreiškimas. Toks pritarimas gali būti padarytas žodžiu ir raštu. Žodinis pritarimas leidžiamas tik tuo atveju, jeigu paties sandorio sudarymas nereikalauja rašytinės formos. Kartais pritarimas gali ryškėti ir iš atstovaujamojo veiksmų turinio.

Vėlesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį daro galiojantį nuo jo sudarymo momento. Asmuo, su kuriuo sudarytas sandoris neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamajam pritarus tampa įpareigotu ir negali atsisakyti sandorio, motyvuodamas tuo, kad atstovas neturėjo įgalinimų.

Sandoris, sudarytas neturint įgalinimų, atstovaujamajam vėliau jam nepritarus, nesukuria jam teisių ir pareigų, o sandorio, sudaryto viršijant turimus įgalinimus, toji dalis, kurioje įgalinimai neviršyti, yra privaloma atstovaujamajam ir trečiajam asmeniui.

Tais atvejais, kada sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamasis nepritarė ir dėl to trečiasis asmuo turėjo nuostolių, pagal bendrą taisyklę jis negali reikalauti jų atlyginimo, kadangi jis žinojo arba privalėjo žinoti, ar turi ir kokius įgalinimus turi asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu. Tačiau tuo atveju, jeigu asmuo, veikęs be įgalinimų ar viršydamas juos, suklaidino trečiąjį asmenį dėl turimų įgalinimų, pastarasis gali reikalauti susidariusių nuostolių atlyginimo, remdamasis bendrais žalos atlyginimo pagrindais.

T15. Terminai civilinėje teisėje. Ieškininė senatis

T15.1,2.Terminų reikšmė civilinėje teisėje.Terminų vieta civilinės teisės juridinių faktų sistemoje

30

Neretai civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar nutrūkimas yra siejamas su terminu. Laiko tėkmė yra objektyvus procesas. Todėl teisė gali nustatyti tik konkretų laiko tarpą, jo pradžią bei pabaigą. Tad terminas yra laikytinas juridiniu faktu, kuris atsiranda arba išnyksta be žmogaus valios, t.y. įvykiu.

Terminu civilinėje teisėje laikomas laiko momentas (kalendorinė data, valanda ir t.t.) arba laiko tarpas (metai, mėnuo,diena ir t.t.), kuriam suėjus ar pasibaigus, įstatymas ar šalių susitarimas numato tam tikrų civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Terminai pagal įvairius kriterijus gali būti klasifikuojami į rūšis. Pagal tai, kas nustato konkretų terminą, jie yra skirstomi į įstatymo nustatytus, šalių susitarimu nustatytus ir teismo (arbitražo) nustatytus terminus.

Įstatymo nustatyti terminai paprastai yra imperatyvinio pobūdžio, t.y. jų negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei teismas (arbitražas), ir jų laikymasis yra visiems privalomas.

Jeigu įstatymas termino nenustato, šalys konkretų terminą gali numatyti sutartyje. Sutartyje nustatytus terminus šalys savo susitarimu gali keisti, atitinkamai pakeisdamos sutartį (sutrumpinti arba prailginti).

Terminus dar gali nustatyti teismas arba arbitražas, nagrinėdami civilinę bylą. Teismas taip pat gali nustatyti, nuo kurio momento sandoris yra laikomas negaliojančiu.

T15.3-10. Terminų rūšys. Civilinių teisių įgyvendinimo terminai. Naikinamieji terminai. Garantiniai terimai. Pretenziniai terminai. Civilinių teisinių pareigų įvykdymo terminai. Bendrieji ir daliniai terminai

Pagal teisines pasekmes terminai skirstomi į įgyjamuosius, naikinamuosius ir terminius, kuriems suėjus, pasikeičia civiliniai teisiniai santykiai.

Įgyjamieji yra tokie terminai, kuriems suėjus, atsiranda tam tikrų civilinių teisių ar pareigų. Tokie terminai yra įgyjamosios senaties terminai.

Naikinamaisiais vadinami terminai, kuriems suėjus pasibaigia tam tikros civilinės teisės ar pareigos. Įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas įgaliojime nėra nurodytas, toks įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Suėjus šiam terminui, įgaliojimas pasibaigia. Savo ruožtu naikinamieji terminai gali būti absoliutūs arba santykiniai. Suėjus absoliučiam naikinamajam terminui, civilinės teisės ar pareigos pasibaigia negrįžtamai, nes to termino atstatyti ar prailginti negalima.

Dėl svarbių priežasčių praleistas santykinis naikinamasis terminas gali būti teismo atstatytas arba prailgintas, todėl civilinės teisės ir pareigos šiam terminui suėjus negrįžtamai nepasibaigia.

Terminai, nustatyti reikalavimams, kylantiems iš civilinių teisinių santykių, pareikšti, sudaro atskirą grupę.Tai – garantiniai, pretenziniai ir ieškininės senaties terminai.

Garantiniai terminai – tai įstatymo ar šalių susitarimu nustatyti terminai, per kuriuos viena iš sutarties šalių atsako už daikto trūkumus.

Pretenziniais laikomi įstatymo ar sutarties nustatyti terminai, per kuriuos šalis gali pareikšti reikalavimus kitai šaliai neteismine tvarka dėl jos teisių ar interesų pažeidimo.

Ieškininės senaties terminai yra įstatymo nustatyti terminai, per kuriuos asmuo gali pareikšti ieškinį teisme ar arbitraže dėl pažeistos teisės ar intereso gynimo.

Pagal termino nustatymo principą, terminai gali būti apibrėžti ir neapibrėžti.Terminai gali būti apibrėžti keliais būdais: 1) nurodant kalendorinę datą; 2) nustatant laiko tarpą,

skaičiuojamą metais, savaitėmis, dienomis arba valandomis; 3) nurodant įvykį, kurį neišvengiamai turi įvykdyti. Terminai gali būti apibrėžiami ir kitais būdais (normaliai reikalingu laiku, pareikalavimo momentu). Kai terminui apibrėžti vartojami vertinamieji požymiai, (“protingas” terminas, “normalus” terminas) – teismas privalo išsiaiškinti, ar konkretus terminas šiuos kriterijus atitiko.

Kalendorine data terminas dažniausiai apibrėžiamas šalių susitarimu. Atskirais atvejais terminą kalendorine data gali apibrėžti įstatymas.

Dažniausiai įstatymas ir šalys terminą apibrėžia nustatant laiko tarpą, skaičiuojamą metais, mėnesiais ar dienomis.

Tais atvejais, kai sunku nustatyti konkrečią kalendorinę datą, nuo kurios terminas bus pradedamas skaičiuoti ar kuriai suėjus jis pasibaigs, terminas apibrėžiamas nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turės įvykti. Terminas gali būti apibrėžiamas ir kitais įvykiais, pavyzdžiui:fizinio asmens mirtimi, kitos prievolės pasibaigimu ir pan. Jeigu įvykis neįvyksta, tai sutartis gali tapti neterminuota. Kai įvykis neįvyksta šalių planuotu metu, šalys gali susitarti dėl termino pratęsimo iki kol jis įvyks, arba dėl kito termino nustatymo. Jeigu nėra aišku, ar įvykis įvyks, pripažintina, jog kalbama ne apie terminą, o apie sutarties sąlygą.

Terminai gali būti skirstomi į bendruosius ir dalinius, tais atvejais, kurių vykdymas išdėstytas keliais etapais.Bendrieji visiems sutartiniams įsipareigojimams vykdyti. Daliniai, tik tam tikriems veiksmams, sutarties įsipareigojimų daliai įvykdyti.

T15.12-16. Terminų pasibaigimas. Bendros terminų pasibaigimo taisyklės. Termino eigos pradžia ir pabaiga. Veiksmų įvykdymo tvarka paskutinę termino dieną. Specialios terminų skaičiavimo taisyklės.

31

Terminas prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kurie apibrėžia jo pradžią. Pavyzdžiui, jeigu pirkėjas šaldytuvą pirko sausio 10 dieną, tai garantinis terminas pradeda galioti sausio 11 dieną. Ši nuostata yra bendra termino eigos pradžios nustatymo taisyklė. Tačiau termino pradžia gali būti nustatoma ir pagal kitokias taisykles. Pavyzdžiui, nesant galimybės nustatyti dieną, kurią buvo gautos paskutinės žinios apie dingusįjį, dingimo pradžia laikoma pirmoji diena mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį buvo gautos paskutinės žinios apie nesantįjį, o jeigu to mėnesio negalima nustatyti – ateinančiųjų metų sausio pirmoji diena. Svarbu tiksliai nustatyti ne tik termino pradžią, bet ir jo pasibaigimo momentą. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinį termino metų mėnesį ir dieną. .Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas, pasibaigia tokį mėnesį, kuriame nėra reikiamos dienos, terminas pasibaigia paskutiniąją to mėnesio dieną. Jeigu terminas apibrėžtas puse mėnesio, jis pasibaigia penkioliktąją dieną, nesvarbu, kiek dienų turi mėnuo.

Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną.Jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pasibaigimo diena laikoma po jos einanti darbo

diena. Ne darbo dienomis laikomos poilsio (šeštadienis ir sekmadienis) bei švenčių dienos: sausio pirmoji, krikščionių Velykos (sekmadienis ir pirmadienis), liepos šeštoji, lapkričio pirmoji, Kalėdos – gruodžio dvidešimt penktoji ir dvidešimt šeštoj.

Jeigu Vyriausybės nutarimu poilsio diena perkeliama į kitą dieną, ši diena taip pat yra laikoma ne darbo diena. Jei vieni ar kiti veiksmai turi būti atlikti tam tikroje įstaigoje, tačiau ta įstaiga dėl tam tikrų objektyvių priežasčių nedirba, pavyzdžiui, dėl avarijos, gaisro ir pan., minėta taisyklė turėtų būti taikoma taip pat.

Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos.Jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra skirtingose laiko juostose, dvidešimt ketvirta valanda turi būti nustatoma pagal vietinį laiką. Todėl jeigu dokumentai ar pranešimai yra įtekti pašto ar telegrafo įstaigai iki dvidešimt ketvirtos valandos ir tai yra patvirtinta antspaudu, laikoma, jog terminas nėra praleistas.

Jeigu veiksmai turi būti atlikti organizacijoje, terminas pasibaigia tą valandą, kurią šioje organizacijoje, pagal nustatytas taisykles, pasibaigia atitinkamos operacijos. Pavyzdžiui: bankas pinigines operacijas atlieka iki 16 valandos, transporto organizacija krovinius pervežimui priima iki 19 valandos ir pan. Jeigu organizacijoje nebuvo laikomasi nustatytos darbo laiko tvarkos ir ji apskritai nedirbo, terminas negali būti laikomas praleistu. Tokiu atveju paskutine termino diena reikėtų laikyti ateinančią dieną.

Terminų skaičiavimo taisyklės turi svarbią reikšmę tarptautinėje prekyboje. Todėl valstybės siekia unifikuoti savo įstatymus, reguliuojančius terminų nustatymą ir skaičiavimą. Pavyzdžiui, 1973 m. gegužės 16d. buvo pasirašyta Europos Konvencija dėl terminų skaičiavimo.

Subjektinis egzistavimo terminas. T15.11. Termino praleidimas. T15.17. Civilinių teisių gynimo terminai.T15.18. Ieškininė senatis. T15.19. Ieškininės senaties sąvoka ir reikšmė.

Ieškininė senatis – tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ir interesus, pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitomis įstatymo nustatytomis gynimo formomis. Taigi ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį galima priverstinai, t.y.valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises. Ieškininė senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių. Pirma, būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą bei aiškumą. Toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais. Antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareiškiamas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo. Trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviai ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą.

Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Tačiau pati pažeista subjektinė teisė, taip pat teisė kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos neišnyksta. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas ar arbitražas priima nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo. Tai paaiškinama dviem aplinkybėmis: pirma, teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausančios teisės. Teisę kreiptis į teismą galima įgyvendinti nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą. Antra, ieškininės senaties terminas gali būti praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl teismas ar arbitražas, nustatęs šį faktą, turi teisę pralaistą ieškininės senaties terminą atstatyti. Be to, nustatyti, ar ieškininės senaties terminas yra praleistas, paprastai įmanoma tik išaiškinus visas bylos aplinkybes ir tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Pagaliau teismas ar arbitražas ieškininę senatį taiko tik esant skolininko reikalavimui. Jeigu skolininkas nereikalauja, teismas ar arbitražas turi ginti pažeistą teisę ir pasibaigus ieškininės senaties terminui.

Teisės normos, nustatančios ieškininės senaties terminus, jų skaičiavimą, yra imperatyvinio pobūdžio. Todėl šalių susitarimu pakeisti ieškininės senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką neleidžiama.

Ieškininės senaties terminus būtina skirti nuo naikinamųjų terminų (prekliuzyvinių). Naikinamajam terminui pasibaigus, išnyksta pati subjektinė teisė, tuo tarpu pasibaigus ieškininės senaties terminui, subjektinė teisė neišnyksta, o išnyksta tik teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą. Naikinamiesiems terminams nėra

32

taikomos taisyklės, nustatytos ieškininės senaties terminų skaičiavimui, atstatymui, nutraukimui ir sustabdymui. Ieškininės senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o naikinamųjų terminų pradžia paprastai nėra siejama su subjektinės teisės pažeidimu.

T15.20. Ieškininės senaties terminų rūšys

Ieškininės senaties terminai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, arba sutrumpintus. Bendrasis ieškininės senaties terminas yra treji metai. Šis terminas taikomas visiems civiliniams teisiniams santykiams, jeigu įstatymas nenustato kitokių, t.y. specialiųjų ieškininės senaties terminų.

Specialieji, arba sutrumpinti, ieškininės senaties terminai nustatomi atskiromis reikalavimų, kylančių iš įvairių civilinių teisinių santykių, rūšims. Nustato sutrumpintą šešių mėnesių ieškininės senaties terminą šiems reikalavimams: 1) ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo; 2) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų; 3) ieškiniams, pareiškiamiems dėl netinkamos kokybės produkcijos, taip pat dėl nekomplektinės produkcijos patiekimo; 4) ieškiniams dėl rangovo atlikto darbo trūkumų. Ieškiniams dėl pastatų ir įrengimų trūkumų taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškininės senaties terminas.

Ieškiniams, pareiškiamiems dėl krovinių, keleivių ir bagažo pervežimo, taikomas sutrumpintas dviejų mėnesių terminas, jeigu jį pareiškia siuntėjas, gavėjas arba keleivis, arba šešių mėnesių terminas, jeigu ieškinį pareiškia transporto organizacija.

Ieškiniams, kylantiems iš santykių tarp ryšių organizacijų ir klientų, yra nustatytas sutrumpintas 2 mėnesių ieškininės senaties terminas. Reikalavimams, kylantiems iš tarptautinėmis sutartimis reguliuojamų santykių, taikomi tarptautinėse sutartyse nustatyti ieškininės senaties terminai. Ieškininės senaties terminų nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva. .Ieškininė senatis nėra taikoma absoliučiai visiems santykiams.

T15.21. Reikalavimai, kuriems ieškininė senatis netaikoma

Ieškininė senatis netaikoma šiems reikalavimams: 1) reikalavimams, atsirandantiems dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, išskyrus moralinės žalos atlyginimą ir kitus įstatymų nustatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, įdėtus į taupomąjį ar kitą banką (šiuolaikinėmis sąlygomis teismai turėtų šią normą taikyti ir tais atvejais, kai indėlis buvo patikėtas įmonei ar organizacijai, neturinčiai banko statuso), taip pat ieškininė senatis neturėtų būti taikoma ir reikalavimams dėl palūkanų už indėlius išieškojimo; 3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatomais atvejais ir kitiems reikalavimams.

Ieškininė senatis neturėtų būti taikoma reikalavimams pripažinti negaliojančiu sandorį.Kai ieškininės senaties terminas pasibaigia iki ieškinio pareiškimo, o skolininkas reikalauja taikyti

ieškininę senatį, teismas ar arbitražas ieškinį turi atmesti, jeigu nenustato, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Pasibaigus pagrindinio reikalavimo ieškininės senaties terminui, negali būti ginami ir papildomi reikalavimai, nors jiems nustatyti ieškininės senaties terminai dar nėra pasibaigę. Tačiau ieškininės senaties termino, nustatyto papildomam reikalavimui, pasibaigimas nekliudo ginti pagrindinį reikalavimą, jeigu jam nustatytas ieškininės senaties terminas nėra pasibaigęs.

T15.22. Ieškininės senaties termino eigos pradžia

Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. O teisė į ieškinį atsiranda tą dieną, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tokiu būdu teisės į ieškinį atsiradimo momentą, o drauge ir ieškininės senaties termino eigos pradžią, įstatymas sieja su subjektyviu kriterijumi – subjektinės teisės turėtojo suvokimu, jog jo teisė yra pažeista.

Dažniausiai asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kurią ji yra pažeidžiama. Nors galimi atvejai, kai nuo teisės pažeidimo momento iki sužinojimo apie teisės pažeidimą praeina tam tikras laiko tarpas. Tais atvejais, kai asmuo dėl savo nerūpestingo ar aplaidaus elgesio laiku nesužinojo apie savo teisės pažeidimą, teismas turi nustatyti momentą, kada rūpestingas, apdairus žmogus tokioje pat situacijoje turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Aplinkybė, jog nėra žinomas konkretus asmuo, pažeidęs teisę, neturi reikšmės ieškininės senaties termino eigos pradžiai. Tačiau tokiu atveju negalima pareikšti ieškinio, nes nėra žinomas atsakovas. Dėl aptariamosios priežasties praleidus ieškininės senaties terminą, teismas turėtų jį pripažinti praleistu dėl svarbios priežasties, ir ieškininės senaties terminas turėtų būti atstatytas.

Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai jos neįvykdymas pagal tą terminą reiškia kreditoriaus interesų pažeidimą. Vadinasi, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prasideda ir ieškininės senaties terminas, nes kreditoriui yra žinomi prievolės įvykdymo terminai.

Jeigu dėl atitinkamų santykių skolininkas privalo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, ieškininės senaties terminas prasideda nuo to momento, kada kreditorius sužino apie skolininko atliktą uždraustą veiksmą.

33

Jeigu prievolė turi būti vykdoma dalimis, pavyzdžiui, kas mėnesį suderėta patiekti nustatytą prekių kiekį, tai kiekvienam tokiam reikalavimui ieškininės senaties terminas skaičiuojamas atskirai, t.y. nuo to momento, kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti, jog skolininkas nevykdė prievolės dalies.

Ginant nuosavybės teisę, ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada savininkas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo nuosavybės pažeidimą, pavyzdžiui, nuo tos dienos, kai savininkas sužinojo apie savo turto areštą.

Jeigu iš asmens buvo išieškotos sumos ne ginčo tvarka, tai ieškininės senaties terminas dėl nepagrįstai ne ginčo tvarka išieškotų sumų grąžinimo turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo gavo banko pranešimą apie tų sumų nurašymą ne ginčo tvarka.

Ieškininės senaties terminas regresiniam ieškiniui pareikšti turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie išieškojimą iš jo turto trečiojo asmens naudai.

Ieškininės senaties terminas dėl žalos, padarytos laikinai netekus darbingumo, išieškojimo skaičiuojamas nuo darbingumo netekimo dienos, o dėl pastovaus netekimo – nuo tos dienos, kurią nukentėjusysis neteko ankstesnio uždarbio arba nuo sveikatos praradimo dienos, jeigu nukentėjusysis negaudavo jokio uždarbio. Ieškininės senaties terminas dėl žalos, padarytos netekus maitintojo, išieškojimo skaičiuojamas nuo nukentėjusiojo mirties dienos.

Jeigu yra nustatytos sankcijos už periodinius pažeidimus, pavyzdžiui, delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, tai kiekvienai dienai ieškininės senaties termino eiga pradedama skaičiuoti iš naujo.

Įstatymai gali daryti išimtį iš bendros taisyklės, ieškininės senaties termino eigos pradžią nustatydami nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Asmenų pasikeitimas prievolėje įtakos ieškininės senaties eigai neturi.

T15.23-25. Ieškininės senaties termino sustabdymas ir nutraukimas. Pažeistos teisės gynimo atvejai, ieškininei senačiai pasibaigus. Ieškininės senaties pasibaigimo pasekmės.

Dėl įvairių priežasčių asmuo gali neturėti galimybės pareikšti ieškinį, nors apie savo teisės pažeidimą jis žinojo. Tokiais atvejais, matyt, nebūtų pagrindo ieškininės senaties terminui priskirti ir tą laiko tarpą, per kurį objektyviai nebuvo įmanoma ginti savo teisių. Tad laikas, kuris praėjo iki ieškininės senaties termino sustabdymo, turėtų būti įskaitoma į ieškininės senaties terminą, o laikas, kurį šis terminas buvo sustabdytas, į jį neturėtų įeiti. Išnykus aplinkybei, dėl kurios buvo sustabdyta ieškininė senatis, senaties terminas tęsiasi toliau.

Vadinasi, ieškininės senaties termino sustabdymas turi būti suprantamas ne kaip laiko sustabdymas (nes to padaryti neįmanoma), o tik laiko tarpo, per kurį objektyviai nebuvo galima pareikšti ieškinio, neįskaitymas į ieškininės senaties terminą.

Ieškininės senaties termino eiga sustabdoma šiais atvejais:1) jeigu pareikšti ieškinį trukdė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio

(nenugalima jėga - potvynis, žemės drebėjimas, kitokios stichinės nelaimės). Būtina sąlyga, kad asmuo apie šias aplinkybes nežinotų iš anksto ir neturėtų galimybės jų išvengti, t.y. būtini du kriterijai – aplinkybių neišvengiamumas ir nenugalimumas;

2) jeigu Lietuvos Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas - karo, stichinių nelaimių atveju);

3) jeigu ieškovas arba atsakovas veikiančiame Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, t.y. dalinyje, kuriame yra paskelbta karinė padėtis. Tokia situacija galima paskelbus šalyje karo padėtį arba atliekant faktinius karinius veiksmus, dalyvaujant JTO kariniuose daliniuose, kurie, palaikydami taiką, turi teisę atlikti karinius veiksmus;

4) jeigu neveiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas. Kadangi pats neveiksnus asmuo negali ginti savo pažeistų teisių, o tą už jį daro globėjas, tai laikas, kol globėjas nėra paskirtas, į ieškininės senaties terminą neįskaitomas.

Tačiau vien šių aplinkybių ieškininės senaties terminui sustabdyti nepakanka. Būtina, kad jos atsirastų arba egzistuotų paskutiniuosius šešis ieškininės senaties termino mėnesius, o kai ieškininės senaties terminas trumpesnis negu šeši mėnesiai – per visą ieškininės senaties termino eigą.

Nuo tos dienos, kai išnyko aplinkybė, kuri buvo pagrindas sustabdyti ieškininę senatį, senaties terminas tęsiasi toliau, likusią termino dalį prailginant iki šešių mėnesių, o jeigu ieškininės senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai – iki viso ieškininės senaties termino.

Ieškininės senaties termino nutraukimas – tai termino, suėjusio iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, eigos nutraukimas ir jo neįskaitymas į ieškininės senaties terminą. Išskyrus aplinkybes, dėl kurių terminas nutrūko, ieškininės senaties termino eiga prasideda iš naujo.

Šiuo aspektu (elementu) termino nutraukimas ir skiriasi nuo jo sustabdymo, nes nėra įskaitomas jau suėjęs terminas. Be to, nutraukus terminą, jo eiga prasideda iš naujo, o sustabdžius terminą, jis pasibaigus sustabdymui, tęsiasi toliau.

Ieškininės senaties terminą nutraukia šios aplinkybės:

34

1. Ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka. Ieškininės senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas, kai buvo laikytasi žinybingumo, įstatymo nustatytos išankstinės ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos bei kitų ieškinio pareiškimo taisyklių. Tačiau teismingumo taisyklių pažeidimas negali būti laikomas ieškinio pareiškimo nustatytos tvarkos pažeidimu. Jeigu ieškininis pareiškimas buvo grąžintas ieškovui, tai tokie veiksmai ieškininės senaties termino eigos nenutraukia. Jos nenutraukia taip pat ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtu, pareiškimas. Jeigu teismas nenagrinėja baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškininės senaties terminas tęsiasi toliau nuo nuosprendžio, kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.

Pareiškus ieškinį, ieškininė senatis nutraukiama tiktai tų asmenų atžvilgiu, kurie nurodyti ieškininiame pareiškime kaip atsakovai. Kitų asmenų atžvilgiu ieškininė senatis laikoma nutraukta tą dieną, kada buvo pateiktas atitinkamas pareiškimas ir jeigu jis buvo priimtas. Jeigu byla sustabdoma, ieškininės senaties eiga prasideda iš naujo nuo jos sustabdymo dienos;

2. Jeigu įpareigotas asmuo atlieka veiksmus, liudijančius šį asmenį pripažįstant skolą.Galimybė atnaujinti ieškininės senaties terminą yra, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties.

Įstatymas nepateikia svarbių priežasčių sąrašo. Ar priežastis svarbi, savo nuožiūra turi spręsti teismas ir arbitražas. Šis klausimas turi būti sprendžiamas kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tokiomis priežastimis gali būti pripažinta ieškovo ilgalaikė komandiruotė, stažuotė, liga, nežinojimas, kas yra atsakovas.

T.16. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

T.16.1 Teisės įgyvendinimo sąvoka.Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek,kiek ją galima įgyvendinti,T.y.pasinaudoti subjektinės teisės galimybėmis tenkinti šios teisės subjekto materialinius ir dvasinius poreikius.Subjektinės teisės turinį gali sudaryti trijų rūšių galimybės:

1.galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą;2.galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens ar asmenų;3.imtis teisėsaugos priemonių savo subjektinei teisei įgyvendinti bei ginti.

T.16.3 Civilinių teisių įgyvendinimo būdai.Civilinės teisės subjektas gali įgyvendinti savo teises bet kokiais įstatymu neuždraustais būdais.Yra skiriami faktiniai ir juridiniai teisės įgyvendinimo būdai.Faktinis – pvz.yra toks būdas kai savininkas pats valdo savo turtą,naudojasi juo bei disponuoja,nesudarydamas dėl šio turto sandorių,kai įpėdinis faktiškai pradeda valdyti paveldimą turtą.Juridiniai teisės įgyvendinimo būdai- tai įvairūs sandoriai(pirkimas- pardavimas,dovanojimas,turto nuomojimas,įpėdinio pareiškimo notarinei kontorai padavimas,kuriame jis praneša,kad priima palikimą ir pan.).Tiek faktiniai ,tiek ir juridiniai subjektinės teisės įgyvendinimo būdai sukelia atitinkamas teisines pasekmes.Pvz.kai įpėdiniai pradeda paveldimą turtą valdyti ,reiškia,kad jie perima visas palikėjo teises ir pareigas.Tiek fiziniai tiek ir juridiniai asmenys gali savo teises įgyvendinti per trečiuosius atstovus.Toks atstovavimas gali būti pagrįstas įstatymu(tėvų atstovavimas vaikams iki 15 metų),administracinių aktu(globėjų atstovavimas globotiniams),pavedimo sutartimi,kai vienas asmuo paveda kitam jo vardu ir interesais atlikti tam tikrus veiksmus.Atstovavimas visada veikia atstovaujamojo vardu,įgyvendina atstovaujamojo teises,remdamasis atitinkamais įgalinimais,dažniausiai nustatytais įgaliojimu,o neveiksnių asmenų atžvilgiu – įstatymu ar administraciniu aktu.Kai kurie užsienio šalių teisininkai mano,kad teisių įgyvendinimas - faktinis naudojimasis,vartojimas ir disponavimo vykdymas trečiųjų asmenų atžvilgiu.

CK 5 str.yra nuostata,kad “civilines teises saugo įstatymai, išskyrus tuos atvejus,kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, geriems papročiams.Įgyvendindami teises ir atlikdami pareigas, fiziniai ir juridiniai asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės moralės principus”.Šis straipsnis iš esmės nustato subjektinių teisių įgyvendinimo ribas.

Piktnaudžiavimo teise problema.Teisę turinčio civilinių subjektinių teisių bei jų įgyvendinimo ribų pažeidimas yra vadinamas piktnaudžiavimu teise.Piktnaudžiavimas teise yra ypatingos rūšies civilinės teisės pažeidimas,kai,įgyvendindamas savo teisę,teisės subjektas paprastai neperžengia bendrojo elgesio normų,kurias nustato šios teisės turinys,bet panaudoja neleistinas tos teisės realizavimo formas,būdus.

Piktnaudžiavimas civilinėmis teisėmis dažniausiai reiškiasi šiais trimis atvejais:1)kai teisę turintis asmuo panaudoja jam subjektine teise suteiktas galimybes neleistinam

tikslui,arba,kitaip pasakius,realizuoja teisę prieštaraujant jos paskirčiai mūsų visuomenėje;2)kai subjektinės teisės suteiktos galimybės įgyvendinamos neliestinomis normomis;3)kai teisę turintis subjektas savo teisei ginti panaudoja įstatymu neleidžiamas gynimo

priemones.Piktnaudžiavimą teise reikia laikyti tokį neleistinų gynybos priemonių panaudojimą,kada tai gali

padaryti žalą kitam asmeniui,pvz.savininkas spygliuota tvora viela apsitveria savo sodą ir paleidžia elektros srovę,kada peržengiamos būtinosios ginties ribos ir pan.

35

Piktnaudžiavimas teise sukelia tam tikrų sankcijų taikymą:atsisakoma ginti subjektinę teisę,atimama teisė į objektą,gautą neleistinu būdu,atsisakoma taikyti vienas ar kitas konkrečias gynimo priemones.

T.16.8. CIVILINIŲ TEISIŲ GYNIMAS.Fiziniams asmenims bei organizacijoms pripažįstant tam tikras subjektines teises ,jų subjektams būtinos ir teisių gynimo nuo pažeidimų galimybės.Subjektinių teisių,kurių negarantuoja būtinos gynybos priemonės,įgyvendinimas visiškai priklausytų nuo kitų asmenų valios bei valstybinės valdžios autoriteto.Todėl būtina garantuoti civilinių subjektinių teisių gynybą.

Teisių gynimas- tai pačios subjektinės teisės turinio elementas,galimybė panaudoti teisės subjektui suteiktas teisėsaugos priemones savo teisei apsaugoti bei ginti.

Tas faktas ,kad teisė į gynybą yra viena iš subjektinės civilinės teisės galimybių,sąlygoja jos pobūdį ir turinį.Pirmiausia tai reiškia,kad teisė į gynybą,sąlygoja jos turinį.Pirmiausia tai reiškia,kad teisė į gynybą,kaip ir pati subjektinė teisė,yra teisės subjekto galimo elgesio matas,galimybė,susijusi su teisėsaugos priemonių panaudojimu.Antra ,teisėsaugos pobūdžio galimybės turi atitikti pačios subjektinės teisės pobūdį.Todėl subjektinėms turtinėms teisėms būdingos turtinės gynybos priemonės.Trečia teisė į gynybą pagal savo turinį,kaip ir subjektinė teisė apskritai,numato teisėsaugos priemones,garantuojančias subjektinę teisę visais jos įgyvendinimo etapais.

Civilinių teisių gynimo būdai.Pagrindinės teisėsaugos rūšys- yra teisių savigyna ir kreipimasis į kompetentingas valstybės ar visuomenės institucijas dėl prievartos priemonių taikymo pažeidėjui.

Savigyna reikia suprasti visu tuos atvejus,kai asmuo ginasi savo jėgomis ir priemonėmis,nesikreipdamas į teisėsaugos institucijas.O tai yra būdinga tik būtinajai ginčiai,tiek savo teisės priverstiniam įgyvendinimui jėga.Būtinoji gintis kai kuriais požymiais skiriasi nuo savigynos,bet bendra tarp jų yra tai, kad ir vienu ir kitu atveju asmuo ginasi pats,pats priima vienokias ar kitokias priemones sau ,savo ar kitų asmenų teisėmis ginti ar įgyvendinti.Todėl savigyna yra platesnė sąvoka, į kurią,kaip viena iš rūšių,įeina ir būtinoji gintis, taip pat būtinasis reikalingumas, vadinamosios operatyvaus poveikio priemonės ir panašiai.

Svarbi savigynos rūšis yra būtinoji gintis.Daugelyje užsienio valstybių civiliniai įstatymai numato normas,nustatančias atleidimą nuo atsakomybės būtinosios ginties atveju.(plačiau vad.68-69 psl.) Nuo būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo reikia skirti operatyvaus poveikio priemones pažeidėjui,kurių imasi teisę turintis asmuo savo subjektinei teisei ginti.Operatyvaus poveikio priemones laikomos tokios teisėsaugos priemonės ,kurias civilinių teisių pažeidėjui taiko pats teisę turintis asmuo,kaip civilinio teisinio santykio šalis,nesikreipdamas dėl teisės gynimo į kompetentingus valstybės ar visuomenės organus.Jeigu būtinoji gintis dažniausiai taikoma ginant daiktinės teises ir patį asmenį,tai operatyvaus poveikio priemonės neatskiriamai susijusios su prievoliniais teisiniais santykiais.Šios priemonės – tai viena iš kreditoriaus teisinių garantijų,kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo pareigas. Kitais atvejais,teisę turintis asmuo gali kreiptis į kompetentingus organus,kad šios apgintų jo pažeistą ar ginčijamą teisę.Tai ,kad civiliniai įstatymai įtvirtina civilinės apyvartos dalyvių lygybę,lemia ir civilinių subjektinių teisių gynimo pobūdį.Civilinės teisės subjektų ginčus paprastai sprendžia institucijos,kurios nė su vienu iš tų subjektų nėra susijusios pavaldumo santykiais.Civiliniai ir civilinio proceso įstatymai numato,kad civilines teises nustatyta tvarka gina teismas, o kartais ir trečiųjų teismas(arbitražas)

Specialiai įstatymu nustatytais atvejais civilinės teisės ginamos administracine tvarka. Teisę turinčio asmens kreipimasis į kompetentingas valstybės institucijas dėl teisės apgynimo faktiškai,reiškia reikalavimą,kad pažeidėjui būtų pritaikytos prievartos priemonės. Civilinių teisių būdai turi ir įvairius tikslus.Pagal tikslus šie būdai skirstomi sekančiai:

1.prevencinio pobūdžio priemonės,kurių pagrindinė paskirtis yra įspėti civilinės teisės pažeidimus ateityje.

2.tai civilinių teisių gynimo būdai,betarpiškai nukreipti į teisę turinčio asmens turtinės sferos apsauga,pažeistą teisių atstatymą.

3.ši civilinių teisių gynimo būdų grupė turi paskirtį ne tik tai apsaugoti nukentėjusios šalies turtinę sferą,bet ir padaryti atitinkamą poveikį teisės pažeidėjui.pvz.išieškoti iš skolininko ne tik nuostolius,bet taip pat ir netesybas.T29. Bendrieji sutarties nuostatai

T28.PRIEVOLINĖ TEISĖ IR PRIEVOLĖ

T28.1. Prievolinės teisės sąvoka.Civilinėje apyvartoje dalyvauja teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys,o kartais ir valstybė,kurie atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise,patikėjimo teise,teisę laikinai naudotis tam tikru turtu,sumoka pinigus už paslaugas,teikia paskolą,atlygina nuostolius,atlygina padarytą žalą,atlieka įvairaus pobūdžio paslaugas,perduoda vieni kitiems tam tikras savo teises ir pareigas,vykdant ūkinę veiklą,komercinę ar kitokią veiklą.Taigi tarp teisės subjektų susidaro laibai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių,kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų teisinį

36

reguliavimą.Visi šie santykiai,sureguliuoti teisės normomis,apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai.

Prievolinės teisės reguliavimo dalyką taip pat sudaro turtiniai ir neturtiniai santykiai.Tačiau jų apimtis mažesnė,palyginus su civilinės teisės dalyku,nes prievolinė teisė nereguliuoja nuosavybės santykių,santykių kylančių iš autorys-tės.Kalbant apie prievolinės teisės reguliavimo dalyką,pažymėtina išskirtinė jos savy-bė,kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir asmeninius santykius,kurie pasižymi savo dinamiškumu.,t.y.dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems nuosavybės teise,patikėjimo teise,laikinai naudotis,įvairių paslaugų suteikimo,nepriklausomai nuo juridinio pagrindo.

Prievolinės teisės normos ,reguliuodamos šiuos santykius,suteikia jiems prievolinių teisinių santykių formą t.y.jų dalyviai įgyja atitinkamas subjektines teises ir pareigas,už kurių netinkamą įvykdymą arba neįvykdymą yra nustatyta šių santykių šalims turtinė atsakomybė.Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas pagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais,kaip antai:subjektų prievolės lygiateisiškumas,nuosavybės neliečiamumas,sutarties laisvė ir nesikišimas į privačius santykius,neleistinumas piktnaudžiauti teise,visokeriopa civilinių teisių teisminė gynyba,šalių ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

Apibendrinant.Prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis,kurį sudaro civilinės teisės normų sistema,kurios,remiantis civilinių santykių teisinio reguliavimo principais,reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius,susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn,patikėjimo teise arba laikinam naudojimui,dėl įvairių darbų atlikimo ar paslaugų teikimo,žalos padarymo asmeniui ar turtui ir pan.

T28.4. Prievolės sąvoka ir sudedamieji elementai.Prievolės sąvoka buvo žinoma jau senovės romėnų teisės doktrinoje ir teisėje.Joje buvo skiriama;asmens teisė – teisė daiktui,asmens asmeninė teisė – teisė asmeniui.

Teisė asmeniui – yra asmens laisvės suvaržymas,kuris verčia asmenį ką nors daryti arba ko nors nedaryti.Tokio asmens suvaržymo nebūtų,jeigu jo nevaržytų prievolės santykiai.Taigi pagal romėnų teisės doktriną ir teisę - prievolė yra teisė reikalauti bet kurio veiksmo,tenkinančio turto interesą arba nuo to veiksmo susilaikyti.

Lietuvos teisės doktrinoje,įstatymuose ir poįstatyminiuose norminiuose aktuose sąvoka’prievolė” vartojama įvairiomis prasmėmis:

Prievolė- kaip teisinis santykis;Prievolė – kaip skolininko pareiga atlikti tam tikrus arba susilaikyti nuo jų kreditoriaus naudai;Prievolė – kaip dokumentas,kuriame išreikšta skolininko pareiga.

Prievolė pagal savo juridinę prigimtį yra civilinių teisinių santykių rūšis,todėl ji gali atsirasti tiktai tarp tokių asmenų,kurie pagal įstatymą yra pripažįstami teisės subjektais.CK 165 str.Prievolę apibrėžia taip:”Pagal prievolę vienas asmuo(skolininkas)privalo atlikti kito asmens(kreditoriaus)naudai tam tikrą veiksmą,kaip antai:perduoti turtą,atlikti darbą,sumokėti pinigus ir pan.,arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo,o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko,kad jis įvykdytų savo pareigas”

Prievolinius teisinius santykius charakterizuoja šie bruožia:1)prievolės subjektų apibrėžtumas;2)prievolės dinamiškumas;3)prievolės turinio apibrėžtumas(privalomumas)4)prievolės šalių subjektinių teisių gynimas;5)prievolės tikslingumas.

1)Prievolės subjektų apibrėžtumas – yra konkretūs teisės subjektai,kurie turi griežtai apibrėžtas subjektines teises ir pareigas.

2)Prievolės dinamiškumas – prievolė ekonominės apyvartos teisinė forma,o ekonominė apyvarta yra labai dinamiška,nes materialinių vertybių perėjimas iš vienų subjektų kitiems susijęs su nuosavybės arba patikėjimo teisės perėjimu kitiems asmenims,arba įvairių paslaugų tiekimu.

3)Prievolės turinio apibrėžtumas – prievolinė teisė nesuteikia kreditoriui teisės veikti kaip jis nori,o suteikia tik teisę reikalauti,kad skolininkas atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo tokių veiksmų,kurie sudaro prievolės turinį.

4)Prievolės šalių subjektinių teisių gynimas.Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas turi subjektines teisies ir pareigas prievolėje.Kreditorius savo pažeistą reikalavimą turi teisę ginti teisme.

5)Prievolės tikslingumas – prievoliniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda dėl to,kad kreditorius ar skolininkas vienokiu ar kitokiu būdu nori patenkinti savo poreikius bei interesus. Prievolės elementai yra šie:1)prievolės šalys;2)objektas;3)turinys;4)forma.

Prievolių šalys – prievolinių teisinių santykių šalimis yra teisės subjektai,kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių šalių.Prievolines subjektines teises ir pareigas gali turėti piliečiai,fiziniai asmenys,valstybė,juridiniai asmenys,t.y.ūkinės veiklos subjektai,ūkinės bendrijos,įvairios visuomeninės ,politinės,labdaros organizacijos ir kt.Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais

37

su kitais šių santykių dalyviais. Priklausomai nuo to,kas subjektines teises ir pareigas prievolėje įgyvendina,galima prievoles suskirstyti į dvi rūšis:šalys ir prievolės;b)tretieji asmenys ir prievolė. Objektas – sudaro tai ,dėl ko tarp teisės subjektų susidaro teisiniai santykiai.Pagal CK 165 str.,prievolės objektu gali būti daiktai,veiksmai,kūrybinė veikla,kūrybinės veiklos rezultatas.Priklausomai nuo prievolės objekto apibrėžtumo,kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu prievolės skirstomos į šias rūšis:individuali prievolė;alternatyvinė prievolė;fakultatyvinė prievolė;dalomos prievolės;nedalomos prie-volės.

Turinys – sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai,kuriais šalys,atlikdamos arba susilaikydamos nuo jų atlikimo,įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas,atsirandančias iš prievolės.Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimą t.y.tam tikrų veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo jų atlikimo,prievolės gali teigiamo turinio it neigiamo turinio.

Prievolės forma – kreditoriaus subjektinė teisė reikalauti,kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų,o subjektinė skolininko pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo turi būti išreikšta tam tikra forma.CK 41-44 str.nurodo,kokie sandoriai turi sudaryti žodine,rašytine forma(paprasta ar notarine).Reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas - prievolę daro negaliojančia.Dėl prievolės reikalaujamos formos nesilaikymo kreditoriui arba skolininkui susidaro sunkumų tiksliai apibrėžti savo subjektinių teisių ir pareigų turinį,jų įvykdymo būdus bei terminus arba pati prievolė gali būti pripažinta negaliojančia.

T28.5. Prievolinių teisinių skirtumas nuo daiktinių teisinių santykių. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės kaip civilinės teisės institutas turtinius santykius reguliuoja statikos būsenoje,o prievoliniams santykiams yra būtinas dinamiškumas.

T28.6. Prievolių sistema civilinėje teisėje. Prievolinės teisės kaip civilinės teisės pošakio sistema analogiška civilinės teisės sistemai.Civilinės teisės normų sistemą,kuri sudaro prievolinės teisės pošakį,pagal reguliuojamų turtinių ir asmeninių santykių esmę galima skirti:

a) bendrąją b) ypatingąją.

Bendroje dalyje išdėstytos principinės prievolių nuostatos,kaip antai:prievolių atsiradimo pagrindai,prievolių įvykdymo principai,prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai,atsakomybė už prievolių pažeidimą bei prievolių pasibaigimo pagrindai.Bendroje dalyje išdėstytos bendrosios prievolinės teisės nuostatos taikomos visoms prievolių rūšims,jeigu įstatymas arba prievolės šalys tarpusavio susitarimu nesutarė kitaip.Ypatingoje prievolinės teisės sistemos dalyje suformuluotos teisės normos,kurios reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius,atsižvelgiant į atskirų prievolių rūšių ekonominę ir juridinę prigimtį,jų atsiradimo pagrindus bei prievolinių santykių dalyvių teisinį statusą.Prievolinių santykių įvairovė pagal savo prigimtį,atsiradimo pagrindus ir kt.sąlygoja normų gausumą šioje prievolinės sistemos dalyje.Jeigu sistematizuoti prievoles pagal jų atsiradimo pagrindus,galima būtų išskirti dvi dideles grupes:1)prievolės atsirandančios iš sutarčių – sutartys dėl turto perdavimo(pirkimo-pardavimo),dėl darbų atlikimo(rangos,kapitalinės statybos ir kt.),dėl patarnavimų(keleivių,krovinių pervežimo,ekspedicijos,pasaugos,komiso,pavedimo ir kt.),dėl pinigų sumokėjimo(piniginės prievolės – paskolos,banko paskolos ir kt.)2)prievolės atsirandančios iš nesutartinių santykių:

a)vienašalių sandorių;b)administracinių aktų;c)išradimų,mokslo,literatūros ir meno kūrinių susikūrimo;d)žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui;e)turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo;f)iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų.

a)vienašaliai sandoriai – turi tą ypatumą,kad tiesiogiai iš jų prievoliniai santykiai su asmeniu,kuriam jei adresuoti neatsiranda,nes reikia ir kito asmens valios išreiškimo,t.y. atlikti veiksmus,kurie būtini prievolei atsirasti.Kaip pavyzdį ,galima nurodyti testamentą,įgaliojimą,konkurso paskelbimą.b)Prievolės atsirandančios iš administracinių-teisinių aktų - CK 4str.2d.2p.nurodo,kad civilinės teisės ir pareigos,t.y.subjektinės prievolinės teisės ir pareigos atsiranda iš administracinių aktų.Administracinis aktas – tai dažniausiai kompetentingo valstybinio valdymo organo individualus aktas,kuriuo siekiam nustatyti,pakeisti arba nutraukti civilines teises ir pareigas. Administracinis aktas,kaip tiesioginis prievolių teisinių santykių atsiradimo pagrindas,juridiniams asmenims(planavimo aktas)buvo plačiai taikomas sovietiniais laikais tvarkant ekonomiką administraciniu-komanditiniu metodu.Dabar LR ūkio subjektai(juridiniai ir fiziniai asmenys)sau subjektines prievolines teise ir

38

pareigas sukuria sudarydami įvairias sutartis tiek su vidaus ūkio subjektais,tiek su užsienio ūkio subjektais.Jų prekių eksportą ir importą reguliuoja LR Vyriausybė.Tačiau pažymėtina,kad tvarkant tautos ūkį privačios nuosavybės,ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principais,administracinis prievolės atsiradimo pagrindas nėra plačiai taikomas.c)išradimų,mokslo,literatūros ir meno kūrinių susikūrimo – aplinkybės,išvardintos CK 4str.3p.kaip juridiniai faktai,dėl kurių atsiranda civilinės teisės ir pareigos,nėra prievolinių santykių atsiradimo pagrindas.Kūrybinės veiklos rezultatas gali būti prievolės atsiradimo pagrindas tiktai tada,kada jis išreikštas objektyvia forma ir sudaro galimybę juo pasinaudoti kitiems asmenims.Toks pasinaudojimas autoriaus kūrinių ir sudaro prievolinių santykių atsiradimo pagrindą t.y.autoriui ir asmeniui,kuris pasinaudojo kūriniu,atsiranda subjektyvinės teisės ir pareigos įstatymu nustatytomis sąlygomis ir tvarka.d)žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui – veiksmai,kuriais padaroma žala,kaip juridinis faktas prievolei atsirasti,išsiskiria iš kitų prievolių atsiradimo pagrindų tuo,kad čia nėra išreikšta prievolinio santykio šalių laisvanoriška valia kaip sutartyje arba sandoryje.Dažniausiai prievoliniai teisiniai santykiai dėl žalos padarymo atsiranda prieš šalių valią,dažniausiai dėl neatsargumo.Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu.e)turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo – CK 512 str.nustatė du savarankiškus pagrindus prievolei atsirasti:1)turto įgijimas be pagrindo;2)turto sutaupymas be pagrindo.Šių prievolių atsiradimo pagrindą juridiniu pagrindu juridiniu požiūriu galima vertinti kaip kvazisutartį – šiuo atveju teisės subjektai nėra prievoliniuose santykiuose,bet tarp jų susidaro tokie teisiniai santykiai,kurie pagal savo turinį analogiški prievoliniams santykiams.Šių prievolės šalys,įgyvendindamos savo subjektines teises ir pareigas privalo laikytis šių reikalavimų:a)skolininkas,grąžindamas turtą įgytą ar sutaupytą be pagrindo,privalo atlyginti pajamas,kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto;b)skolininkas turi teisę reikalauti iš kreditoriaus,kad jam būtų atlygintas jo padarytos būtinos išlaidos be pagrindo įgytam turtui per tą patį laikotarpį.f)iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų – pagal CK 4 1d.prievoliniai teisniai santykiai gali atsirasti dėl tokių fizinių ar juridinių asmenų veiksmų,kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti,bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.

T28.11. Daugetas asmenų prievolėje – kai kuriais atvejais prievolėje gali būti keli kreditoriai ar keli skolininkai,arba kiekvienoje iš prievolės šalių kreditoriai,bet vienas skolininkas,arba vienas kreditorius,bet keli skolininkai.Jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli kreditoriai -–vadinama aktyviu daugetu prievolėje,o jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli skolininkai – vadinama pasyviu daugetu prievolėje.Jeigu asmenų daugetą sudaro keli kreditoriai ar keli skolininkai,vadinama mišriu daugetu prievolėje.

Regresinė prievolė – pagal šią prievolę trečiasis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti tam tikrą pinigų sumą(arba perduoti kitokią turtinę vertybę),kurią jis sumokėjo už skolininką kreditoriui.Regresinės prievolės atsiradimą visada sąlygoja vienos buvusios prievolės šalies dalyvavimą prievoliniuose teisiniuose santykiuose su trečiuoju asmeniu.Regresinė prievolė pagal įstatymą atsiranda tada,kai įstatymas įpareigoja asmenį,nesantį prievoliniuose santykiuose su kreditoriumi,įvykdyti tai,ką privalo įvykdyti skolininkas.Regresinės prievolės plačiai taikomos prievoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų ,ir tarp fizinių ir juridinių asmenų bei tarp juridinių asmenų.Dalinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kurioje dalyvauja keli kreditoriai arba keli skolininkai,ir kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti lygią su kitais kreditoriais prievolės dalį,o kiekvienas iš skolininkų privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį,išskyrus tuos atvejus,kada įstatymas ar sutartis nurodo kitaip.Solidarinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kurioje kreditorių reikalavimai yra solidarūs skolininkams,o skolininkų pareigos yra solidarios kreditoriams.Solidarinė skolininkų pareiga preziumuoja,kad kreditorius,kuriam vienas ar keli iš skolininkų iki galo neįvykdė prievolės,turi teisę reikalauti,kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš solidarinių skolininkų arba visi bendrai.Subsidiarinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kuri įpareigoja papildomą skolininką kartu su pagrindinių įvykdyti prievolę,bet dažniausiai tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pagrindinio skolininko.Subsidiarinės prievolės atsiradimo pagrindas yra įsakymas arba sutartis.Subsidiarinės ir solidarinės prievolių skirtumai;1)subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas dažniausiai atsako tiktai pagrindinio skolininko neįvykdytos prievolės dalies ribose,o solidarinėje prievolėje,bet kuris iš skolininkų kreditoriaus reikalavimu privalo įvykdyti visą prievolę.2)subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas,įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką,turi teisę išieškoti tai,ką įvykdė už skolininką.Alternatyvi prievolė – tai tokia prievolė,kurios skolininkui suteikia teisę pasirinkti kokius veiksmus ar kokį daiktą privalo perduoti kreditoriui.t.y.pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau prievolės objektų.

39

Fakultatyvinė prievolė – tai tokia prievolė,kurios skolininkas privalo perduoti apibrėžtą, konkretų daiktą, tačiau jis turi teisę pakeisti šį daiktą kitu,kurio perdavimas ,laikantis sutarties sąlygų,vertinamas kaip tinkamas prievolės įvykdymas.Asmenų pasikeitimas prievolėje.Asmenų pasikeitimas – tai naujo asmens stojimas vietoj buvusio kreditoriaus ar skolininko prievolėje.Prievoliniai santykiai yra labai dinamiški ir dažnai keičiasi jų šalys dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių.Civilinis kodeksas nustatė asmenų pasikeitimą prievolėje du būdus:1)reikalavimo perleidimą;2)skolos perkėlimas.Reikalavimo perleidimas – kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui,jeigu tai neprieštarauja įstatymui ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmenybe.Reikalavimo perleidimo atveju skolininko teisinė padėtis nesikeičia.Skolos perkėlimas – tai pirmojo skolininko pakeitimas nauju skolininku.Skolos perkėlimui nustatytos kitokios taisyklės negu kreditoriaus reikalavimo perleidimui.CK 242 str.1 d.nustatė,kad perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tiktai sutinkant kreditoriui.

T29.1. Sutarties sąvoka ir reikšmė.Sutartis - daugiausiai paplitusi sandorių rūšis.Sutartis - tai dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl

civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo. Pagrindinis sutarties požymis yra šalių susitarimas. Reikia, kad sutartį sudarančių asmenų išreikšta valia būtų suderinta tarpusavyje, siekiant bendrų tikslų.

Sutarties sąvoka daugiareikšmė. Ji įstatymuose, mokslinėje ir mokymo literatūroje suprantama kaip:1) rašytinis dokumentas, kuris nustato šalių teises ir pareigas;2) teisinis santykis, kuris atsiranda iš šalių susitarimo;3) juridinis faktas, kuris yra šalių susitarimas.Sutartis yra juridinis faktas, kuris sukuria, keičia arba nutraukia civilinius teisinius santykius. Sukūrusi

civilinį teisinį santykį sutartis, teisės normų nustatytose ribose, reguliuoja jos sukurto teisinio santykio dalyvių elgesį iki to laiko, kol bus pasiektas sutartimi numatytas rezultatas.

Sutartis yra viena iš sandorių rūšių. Kiekviena sutartis yra sandoris, tačiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Kadangi sutartis yra sandorių rūšis, jai taikomi visi bendri sandorių reikalavimai (CK - 40-62 str.).

T29.3 Pagrindinės civilinės sutarties funkcijos.Pirmiausia tikslinga išskirti sutarties iniciatyvos funkciją. Ji pasireiškia sutarties dalyvių dispozityviškumu,

t.y. galėjimu spręsti tam tikros sutarties sudarymo klausimą, pasirinkti kontrahentą, nustatyti sutarties turinį. Neperžengdamos įstatymo nustatytų ribų, sutarties šalys gali keisti arba nutraukti sudarytus sutartinius santykius.

Tai pat svarbi sutarties koordinacijos funkcija. Civiliniai įstatymai numato tik abstraktų sutarčių sudarymo ir tam tikros sutarties turinio modelį. Konkrečiai sutarčiai sudaryti numatomi konkretūs veiksmai ir terminai akceptui pareikšti. Būdamos lygios, šalys savo iniciatyva suderintos valios išreiškimu nustato konkretų savo elgesį, t.y. teises ir pareigas. Tuo pasireiškia šalių veiksmų koordinacija.

Trečia yra sutarties gynimo funkcija. Jos paskirtis - paveikti sutarties šalis, kad jos tinkamai, nenukrypdamos vykdytų sutarties sąlygas. Tai priemonės sutarčių drausmei įgyvendinti. Ši funkcija realizuojama priverstiniu prievolės įvykdymu, panaudojant gynimo ir atsakomybės priemones.

T29.6. Sutarčių rūšys.T29.7. Vienašalės ir dvišalės sutartysVienašalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose viena šalis turi tiktai reikalavimo teisę, o kita - tik tą teisę

atitinkančią pareigą. Pagal tokią sutartį viena šalis tampa kreditoriumi, o kita skolininku.Dvišalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas.

Šitokioje sutartyje kiekviena iš šalių yra kartu ir kreditorius, ir skolininkas. Tipiškas dvišalės sutarties pavyzdys yra pirkimo-pardavimo sutartis. Pardavėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti už parduotą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo perduoti pirkėjui parduotą daiktą. Savo ruožtu pirkėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti perduoti jam nupirktą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo sumokėti pardavėjui už tą daiktą.

T29.8. Galutinės ir parengtinės sutartys (atlygintinės ir neatlygintinės)Į šias rūšis sutartys skirstomos pagal sutarčių įvykdymo rezultatą.Galutinėmis vadinamos sutartys, kurios tiesiogiai sukuria šalims teises ir pareigas. Pavyzdžiui, perduoti-

priimti daiktus, atliktus darbus, suteikti patarnavimus ir pan.

40

Parengtinėmis vadinamos sutartys, kurios sukuria šalių teises ir pareigas ateityje sudaryti tam tikrą sutartį numatytomis sąlygomis. Tai sutartis dėl sudarymo ateityje kitos sutarties, kuri tiesiogiai įpareigotų šalis atlikti tam tikrus veiksmus.

T29.9. Sutartys trečiojo asmens naudaiTai tarp dviejų šalių sudaroma sutartis, pagal kurią įvykdyti prievolę turi teisę reikalauti tiek kreditorius,

tiek ir sutartyje nurodytas trečiasis asmuo, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme arba sutartyje (CK-175 str.). Šioje sutartyje viena sutarties šalis išlygsta iš kitos šalies, kad iš sutarties atsiradusi prievolė būtų įvykdyta trečiajam asmeniui. Sutarties sudaryme trečiasis asmuo arba jo atstovas nedalyvauja, todėl trečiasis asmuo nėra sutarties šalimi. Tačiau jis ir nedalyvaudamas sudarant sutartis įgyja savarankišką teisę. Paprastai trečiasis asmuo jau nuo to momento, kai šalys sudaro sutartį, tiesiogiai įgyja iš sutarties teisę reikalauti jos vykdymo. Kartu trečiasis asmuo nėra įpareigotas priimti jam išlygtą teisę. Jis gali šia teise pasinaudoti, taip pat ir nuo jos atsisakyti.

CK 175 str. Nustato, kad reikalauti trečiojo asmens naudai sutartį vykdyti turi teisę kreditorius ir trečiasis asmuo. Jeigu trečiasis asmuo atsisako nuo sutartimi jam suteiktos teisės, tai sudaręs sutartį asmuo gali pasinaudoti šia teise, išskyrus atvejus, kada tai prieštarauja įstatymui, sutarčiai ir prievolės esmei.

Dauguma sutarčių sudaroma pačių sutarčių dalyvių naudai. Trečiojo asmens naudai sutartis nėra plačiai naudojama. Pavyzdžiui, ji sudaroma įnešant į taupomąją kasą indėlį sūnaus arba dukters vardu, sudarant gyvybės draudimo sutartį sutuoktinio naudai ir pan.

T29.14. Sutarties turinysSutarties svarbiausi elementai: 1) subjektas; 2) turinys; 3) forma.Sutarties turinys yra sudarytos sutarties sąlygų sistema. Sutarties sąlygos nustato šalių teises ir pareigas, t.y.

tam tikrą jų elgesį.

Sutarties turinio sąlygosSutarties turinio sąlygas galima skirstyti į tris rūšis:1) esmines arba būtinąsias;2) įprastines;3) atsitiktines.

T29.17. Esminės arba būtinosios yra tos sutarties turinio sąlygos, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta. Taigi sutartis laikoma sudaryta tiktai šalims susitarus dėl visų esminių sąlygų. Jeigu šalys nesusitaria dėl bent vienos esminės sutarties sąlygos, sutartinė prievolė neatsiranda.

CK 168 str. nustato, kad esminės sutarties sąlygos gali būti nustatomos vienu iš trijų būdų.Pirma - kai įstatymas pripažįsta esmines sąlygas.Antra - būtinos sąlygos tam tikros rūšies susitarimams.Trečia - visos sutarties sąlygos, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi būti susitarta.

Įprastinėmis vadinamos įstatymu nustatytos sąlygos, kurios dėl sutarties sudarymo fakto tampa privalomos šalims. Nuo esminių sąlygų jos skiriasi tuo, kad dėl jų sutarties šalims susitarti nereikia. Sutarties galiojimas taip pat nepriklauso nuo to, ar šios įprastinės sąlygos nurodytos sutarties tekste. Laikoma, kad šalys, susitarusios dėl visų esminių sąlygų ir sudariusios sutartį, kartu susitarė dėl įprastinių sutarties sąlygų. Sudariusios sutartį, jos automatiškai tampa sudarytos sutarties turinio dalimi.

Atsitiktinėmis vadinamos šalių susitarimu nustatomos sąlygos, kurių įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine (kai sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti sąlygas) forma. Jos nėra sutarčiai būtinos kaip esminės sutarties sąlygos. Be to, jos automatiškai neįtraukiamos į sutartį kaip įprastinės sąlygos. Šių sąlygų nebuvimas nedaro įtakos sutarties galiojimui. Kadangi šios sąlygos nustatomos šalių susitarimu, jos gali vienos šalies reikalavimu tapti ir esmine sutarties sąlyga.

T29. 20-22. Sutarties sudarymas, jo stadijos, oferta, akceptasSutartis laikoma sudaryta tada, kai šalys (tam tikrais atvejais - reikalaujama forma) tarpusavyje susitaria dėl

visų esminių punktų (CK - 168 str.). Sutartyje dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Sutarties sudarymo procese yra dvi stadijos: vienos šalies pasiūlymas antrajai šaliai sudaryti sutartį (oferta) ir antrosios šalies pasiūlymo priėmimas (akceptas).Asmuo, kuris pateikia pasiūlymą vadinamas oferentu, o asmuo, kuris priima pasiūlymą - akceptantu.

Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) privalo turėti du būtinus požymius. Pirma, pasiūlyme turi būti nurodytos esminės sąlygos, reikalingos sutarčiai. Antra, pasiūlymas turi būti nukreiptas apibrėžtam asmeniui. Pareiškimas dėl sutarties sudarymo, kuriame nėra nurodytų požymių, nelaikomas oferta.

41

Pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas pripažįstamas akceptu tiktai tada, jeigu sutinkama su visomis pasiūlyme nurodytomis sąlygomis. Akceptanto sutikimas sudaryti sutartį kitokiomis, negu buvo pasiūlyta sąlygomis, pavyzdžiui, keičiant kainą, terminą ir pan., laikomas atsisakymu nuo pasiūlymo ir kartu nauju pasiūlymu sudaryti sutartį (CK - 173 str.).

T29.23. Sutarties sudarymas pagal pasiūlymą, kuriame nurodytas arba ne terminas atsakyti Įstatymas skiria sudarymo tvarką pagal pasiūlymą, kuriame nurodytas terminas atsakyti ir kuriame

nenurodytas terminas atsakyti.Kai pasiūloma sudaryti sutartį, nurodant terminą atsakyti, sutartis laikoma sudaryta, kai pasiūlęs asmuo

antrosios šalies atsakymą apie tai, kad ji pasiūlymą priėmė, gauna per šį terminą (CK – 170 str.). Šiais atvejais oferentas įpareigotas laukti atsakymo iki to laiko, kol pasibaigs nustatytas terminas.

Pavėluotas atsakymas į ofertą jokių teisinių padarinių nesukuria. Jį galima laikyti nauju pasiūlymu sudaryti sutartį, į kurį pradinis oferentas gali atsakyti arba neatsakyti. Jeigu akceptantas neatsako, tylėjimas laikomas atsisakymu sudaryti sutartį. Tačiau kitokie teisiniai padariniai atsiranda tada, jeigu iš pavėluotai gauto atsakymo, kuriuo sutinkama sudaryti sutartį, matyti, kad jis yra išsiųstas laiku. Šiuo atveju atsakymas laikomas pavėluotu tik tuo atveju, kada pasiūlęs asmuo tuojau praneša antrajai šaliai, kad atsakymas gautas pavėluotai. Toks pavėluotai gautas atsakymas yra naujas pasiūlymas sudaryti sutartį (CK – 172 str.)

Kada pasiūloma sudaryti sutartį nenurodant termino atsakyti, įstatymas skiria du sutarties sudarymo atvejus. Pirma, kai pasiūloma sutartį sudaryti žodžiu. Žodžiu gali būti pasiūlyta akivaizdoje esančiam asmeniui, taip pat telefonu arba kontrahento atstovui. Pasiūlius žodžiu, sutartis laikoma sudaryta tada, jeigu antroji šalis tuojau pareiškia pasiūliusiam asmeniui, kad ji tą pasiūlymą priima (CK – 171 str. 1 d.). Antra, kai pasiūloma sudaryti sutartį raštu. Pasiūlius raštu, sutartis laikoma sudaryta tada, jeigu atsakymas apie tai, kad pasiūlymas yra priimtas, gaunamas per numatytą laiką (CK – 171 str. 2 d.). Atsakymo laikas nustatomas atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, pavyzdžiui, šalis skiriantį atstumą, persiuntimo paštu laiką ir pan.

Oferta visada tam tikrą laikotarpį įpareigoja oferentą nesudaryti su trečiaisiais asmenimis sutarties. Kai pasiūloma sudaryti sutartį žodžiu, numatytas laikotarpis yra trumpas ir tęsiasi iki to laiko, kol pašnekovas atsakys į pasiūlymą. Kai pasiūloma sudaryti sutartį raštu, nenurodant termino, oferentas privalo nesudaryti sutarties su kitu asmeniu iki to laiko, kol raštas pateks pas akceptantą ir bus gautas atsakymas. Kai pasiūlyme nenurodytas terminas, per visą šį laikotarpį oferentas yra susijęs su savo pasiūlymu. Jeigu oferentas, nesulaukęs to laiko, kol pasibaigs nustatytas terminas atsakyti į pasiūlymą, sudaro sutartį su trečiuoju asmeniu, jis netenka galimybės įvykdyti sutartį pagal pradinę ofertą. Tada oferentas privalo atlyginti pagal pradinę ofertą akceptantui padarytus nuostolius.

Sutartis yra šalių susitarimas. Todėl sutartis laikoma sudaryta tada, kai oferentas gauna atsakymą, jog pasiūlymas priimtas. Sutarties sudarymo vieta laikoma toji vieta, kurioje oferentas gavo akceptą.

T30. Prievolių įvykdymas

T30.1. Prievolių įvykdymo sąvoka ir reikšmėPrievolės įvykdymas – tai skolininko veiksmai, kuriuos atlikti arba susilaikyti nuo jų įpareigoja numatyta

prievolėje subjektinė pareiga.Pagal Lietuvos teisės doktriną ir Civilinį kodeksą, prievolės įvykdymo sąvoką galima apibūdinti šiais

bruožais:1) skolininkas subjektinės pareigos prievolėje įvykdymu patenkina kreditoriaus poreikius bei interesus. Tai

sąlygoja prievolės įvykdymo principų esmę ir pobūdį;2) prievolės įvykdymas yra juridinis faktas, kuris nutraukia subjektines kreditoriaus teises prievolėje ir

sudaro pagrindą prievoliniams santykiams tarp šalių pasibaigti;3) prievolės įvykdymas juridine prigimtimi yra teisėtas juridinis veiksmas, kurio teisiniai padariniai

atsiranda priklausomai nuo to, kokių tikslų buvo siekiama, prievolės šalims sukuriant sau subjektines teises ir pareigas;

4) prievolės įvykdymas yra ne tik skolininko subjektinės pareigos įvykdymas, bet ir kreditoriaus subjektinės teisės įgyvendinimas, o prievolės įvykdymo priėmimas yra ne tik kreditoriaus teisė, bet ir pareiga;

5) prievolės įvykdymas yra tam tikra nuosekliai atliekamų skolininko ir kreditoriaus veiksmų sistema, t.y. tam tikra tvarka prievolės šalių savo subjektinių teisių ir subjektinių pareigų įgyvendinimas.

T30.3 Prievolės įvykdymo principai 1. Tinkamo prievolės įvykdymo principas

Tinkamas prievolės įvykdymas – tai tokie skolininko veiksmai vykdant subjektinė savo pareigą prievolėje, kurie tiksliai atitinka prievolės sąlygas, t.y. pagal objektą, įvykdymo laiką, būdą, vietą bei kitus reikalavimus , kuriuos nustato įstatymas arba sutartis. Prievolės įvykdymas yra tinkamas, jeigu prievolė įvykdoma kreditoriui arba jo nurodytam asmeniui. Tinkamo prievolės įvykdymo reikalavimai išdėstyti CK-176 str. 1 d., kurioje nurodoma,

42

kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatyme ar sutartyje nurodytus reikalavimus, o jei tokių nėra – pagal įprastus reikalavimus.

Prievolės tinkamo įvykdymo principo esminius reikalavimus sudaro: a) prievolių įvykdymo kokybė, b) prievolės įvykdymo kiekis, c) prievolės įvykdymo terminai, d) prievolės įvykdymo vieta, e) prievolės įvykdymo būdas.

Prievolių įvykdymo kokybė. Kreditoriaus reikalavimai tinkamo įvykdymo kokybei – tai reikalavimai skolininkui dėl perduodamų daiktų kokybės, dėl kūrybinės veiklos rezultatų kokybės, dėl atliktų darbų kokybės ir pan.

Prievolės įvykdymo kiekis. Kreditoriaus reikalavimai dėl kiekio – tai reikalavimai skolininkui, kad įvykdydamas subjektinė pareigą, pateiktų, perduotų ir parduotų tokį kiekį atitinkamų daiktų, produkcijos, turto naudotis, kuris numatytas sutartyje.

Prievolės įvykdymo terminai. Kreditoriaus reikalavimai prievolės įvykdymo terminui – tai reikalavimas, kad prievolė būtų įvykdyta įstatyme arba sutartyje nustatytu terminu. CK 180 str. Nustato: jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, tai kreditorius turi teisę, bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nustatytas pareikalavimo momentu, tai skolininkas privalo ją įvykdyti per septynias dienas nuo kreditoriaus reikalavimo įvykdyti prievolę.

Kalbant apie prievolės įvykdymo terminus, atkreiptinas dėmesys į CK 181 str. Reikalavimą, jog skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę prieš terminą, jeigu kitaip nenustatyta įstatymu, sutartimi ar pagal prievolės esmę.

Prievolės įvykdymo vieta. Prievolės įvykdymo vieta laikoma ta vieta, kuri nustatyta įstatyme, sutartyje ar pagal prievolės esmę. CK 183 str. 2 dalis nustato, kad jeigu prievolės vieta nenustatyta anksčiau minėtais būdais, tai prievolė turi būti įvykdyta :

1) prievolė perduoti nekilnojamąjį turtą, pvz., pastatą, butą, žemę ir kt. – jo buvimo vietoje;2) fizinių asmenų piniginė prievolė – kreditoriaus gyvenamojoje vietoje jos atsiradimo momentu, o jeigu

kreditorius prievolės įvykdymo metu ją pakeitė ir pranešė skolininkui – naujoje jo gyvenamojoje vietoje; visos išlaidos, susijusios su vietos įvykdymo pakeitimu, tenka kreditoriui;

3) visos kitos prievolės – skolininko gyvenamojoje vietoje, o jeigu skolininkas yra juridinis asmuo – jo buveinėje.

Prievolės įvykdymo būdas. Prievolės įvykdymo būdo sąvoka apima ne tik visos prievolės įvykdymą iš karto arba dalimis, bet ir produkcijos įpakavimą, taros pobūdžio nustatymą, kokia transporto rūšimi bus prievolės objektas pristatomas: su skolininko ar kreditoriaus palydovu ar be jo ir pan.

T30.6. Realus prievolių įvykdymo principasRealaus prievolės įvykdymo principas reikalauja, kad skolininkas savo subjektinę pareigą prievolėje

įvykdytų natūra, t.y. atliktų tokius veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo, kurie sudaro prievolės objektą, pavyzdžiui perduotų turtą, kuris sudaro prievolės objektą arba atliktų kitus veiksmus, kurių reikalauti turi teisę kreditorius.

Tai reiškia, kad kiekvienas tinkamas prievolės įvykdymas yra realus jos įvykdymas, bet ne kiekvienas realus įvykdymas yra tinkamas įvykdymas.

T30.8. . Prievolės įvykdymo ekonomiškumo principasPrievolių įvykdymo ekonomiškumo principas – tai įstatymo ar sutarties reikalavimas, kad šalys savo

subjektines teises ir pareigas prievolėje įvykdytų kuo ekonomiškiau kiekvienai jos šaliai (CK 176 str. 2 dalis). Pavyzdžiui CK 376 str. 2 dalyje nustatyta: jeigu rangovas apie sąmatos perviršijimą užsakovo neįspėja, tai jis privalo atlikti darbą, nereikalaudamas atlyginti viršijančių sąmatą išlaidų.

4. Prievolės šalių bendradarbiavimo principasPrievolės šalių bendradarbiavimas – tai kreditoriaus ir skolininko pareiga padėti vienas kitam tinkamai

įvykdyti prievolę.

Prievolės įvykdymo subjektaiPrievolės įvykdymo subjektai paprastai yra jos šalys – kreditorius ir skolininkas. Tačiau priklausomai nuo

to, dėl kokio juridinio fakto prievolė atsirado, prievolės subjektas, kuriam turi būti įvykdyta prievolė, gali būti nustatytas sutartimi arba prievolė gali būti įvykdyta kreditoriaus nurodymu trečiajam asmeniui.

Prievolės įvykdymas trečiojo asmens naudaiSutartis trečiojo asmens naudai – tai susitarimas, pagal kurį jo šalys suteikia trečiajam asmeniui teisę

reikalauti iš skolininko subjektinės pareigos įvykdymo jo naudai.

43

Trečiojo asmens prievolės įvykdymasPrievoliniuose santykiuose subjektinę skolininko pareigą paprastai įvykdo pats skolininkas, bet šią pareigą

gali atlikti ir trečiasis asmuo. Pagrindai yra šie: 1) jei tai numato įstatymas; 2) jeigu trečiąjį asmenį sieja su viena iš šalių administracinis pavaldumas; 3) jeigu trečiąjį asmenį sieja su viena iš šalių atitinkama sutartis. Šių sutartinių prievolinių teisinių santykių ypatumas yra tas, kad trečiasis asmuo, įpareigotas įvykdyti prievolę, nėra prievolės šalis – skolininkas. Remiantis CK 232 str., jeigu prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai tretieji asmenys, kurie buvo įpareigoti ją vykdyti – atsako skolininkas, jeigu LR įstatymai nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas.

Abišalių prievolinių pareigų įvykdymasAbišalė – tokia prievolė, kurios kiekviena iš šalių kartu yra ir skolininkas, ir kreditorius viena kitos

atžvilgiu. CK 182 str. nustatytas reikalavimas, kad abišalės prievolinės pareigos, atsiradusios iš sutarties, turi būti įvykdytos kartu, jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės neišplaukia kitaip.

Piniginės prievolės įvykdymas, sumokant skolą į depozitąCK 184 str. reikalauja, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos LR valiuta.Piniginė prievolė – tai prievolė, pagal kurią skolininkas privalo perduoti kreditoriui nuosavybėn tam tikrą

piniginių ženklų ar vertybinių popierių sumą.Įstatymas, siekdamas apsaugoti skolininko teises ir teisėtus interesus vykdant subjektinę pareigą piniginėje

prievolėje, nustatė, kad jis šią prievolę gali įvykdyti nustatytu terminu įnešdamas pinigus arba vertybinius popierius į notarinės kontoros depozitą. Notarinė kontora privalo pranešti apie tai kreditoriui. Tokie skolininko veiksmai laikomi tinkamu prievolės įvykdymu (CK 193 str.). Tokiu būdu įvykdžius piniginė prievolę, kreditorius netenka teisės reikalauti iš skolininko netesybų (baudų, delspinigių) bei atlyginti nuostolius dėl nesavalaikio prievolės įvykdymo.

T31. Prievolių įvykdymo užtikrinimas

T31.1. Prievolės įvykdymo užtikrinimo sąvoka ir rūšysPrievolių įvykdymo užtikrinimas – tai įstatymu ar sutartimi nustatyta papildoma prievolė prie

pagrindinės prievolės, kaip skolininko civilinė turtinė atsakomybė už pagrindinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą.

CK 194 str. nustatė kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas šiais būdais: a) netesybos (bauda, delspinigiai);b) įkeitimas;c) ipoteka;d) laidavimas;e) rankpinigiai;f) garantija.

T31.2. NetesybosCK 195 str. 1 dalis netesybų sąvoką apibrėžia kaip įstatyme ar sutartyje nustatytą pinigų sumą, kurią

skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, jeigu, konkrečiai imant, praleistas prievolei įvykdyti terminas.

Netesybos (bauda, delspinigiai) skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę, nes skolininkas, sumokėjęs netesybas, neatleidžiamas nuo prievolės įvykdymo natūra, išskyrus įstatymu arba sutartimi numatytus atvejus.

Netesybos (bauda) – tai iš anksto įstatymu arba sutartimi nustatyta tvirta pinigų suma arba procentinis dydis nuo pažeistos prievolės sumos, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui.

Netesybos (delspinigiai) – tai įstatymu arba sutartimi nustatyta pinigų suma, kuri nustatoma procentiniu dydžiu nuo laiku neįvykdytos prievolės sumos ir mokama už kiekvieną praleistą dieną ar kitą nustatytą laiko tarpą, pvz., dieną, dekadą, savaitę, mėnesį.

Pagal atsiradimo teisinį pagrindą :1) netesybos (bauda, delspinigiai) pagal įstatymą;2) netesybos (bauda, delspinigiai) pagal sutartį.

CK 196 str. reikalauja, kad susitarimas dėl netesybų (baudos, delspinigių) turi būti sudaromas rašytine forma. Rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl netesybų (baudos, delspinigių) daro negaliojantį.

CK 197 str. numato, kad netesybos (bauda, delspinigiai) teismo gali būti sumažinti. Teismas, spręsdamas ginčą tarp prievolės šalių dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo, atsižvelgdamas į netesybų dydį palyginus su nuostoliais, kiek skolininkas įvykdė prievoles, dalyvaujančių prievolėje fizinių asmenų turtinę padėtį, taip pat kitokį dėmesio vertą kreditoriaus interesą, gali sumažinti išieškomų netesybų (baudų, delspinigių) dydį, bet negali skolininko visiškai atleisti nuo jų sumokėjimo. Įstatymas tokios teisės teismui nesuteikia.

44

T31.3. Netesybų (baudų, delspinigių) rūšysGaliojantys civiliniai įstatymai nustatė keturias netesybų rūšis (CK 228str.):1) įskaitinės netesybos (baudos delspinigiai) yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą

įvykdymą yra nustatytos netesybos (bauda, delspinigiai). Dėl to susidarę kreditoriui nuostoliai atlyginami tik tiek, kiek jų nepadengia išieškotos netesybos (bauda, delspinigiai) (CK 228 str. 1 dalis).

2) išimtinės netesybos (baudos, delspinigiai) yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą leidžiama iš skolininko išieškoti netesybas (baudą, delspinigius), bet negalima išieškoti nuostolių (CK 228 str. 2 dalis).

3) baudinės netesybos (baudos, delspinigiai) yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą leidžiama iš išieškoti iš skolininko ne tik netesybas (baudą, delspinigius), bet ir nuostolius, kurie susidarė kreditoriui dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

4) alternatyvinės netesybos (bauda, delspinigiai) yra tokios, kai kreditoriaus pasirinkimu gali būti išieškomos arba netesybos (bauda, delspinigiai), arba nuostoliai. Šios netesybos kartais juridinėje literatūroje vadinamos įkainuojamosiomis netesybomis (bauda, delspinigiais).

T31.4. Įkeitimas, jo rūšysĮkeitimas – tai kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisė, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės,

gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius, išskyrus išimtis, nurodomas LR įstatymuose (CK 198 str.). Įkeitimas atsiranda pagal įstatymą arba sutartį (CK 198 str. 2 dalis). Įkeitimo teisė paprastai atsiranda iš įkeitimo sutarties sudarymo.

CK 205 str. nustatė, kad įkeitimo teisė įkaito turėtojui atsiranda, priklausomai nuo turto pobūdžio, nuo šio momento:

1) nekilnojamo turto atžvilgiu – kai notariškai sudaryta sutartis įregistruojama;2) kitam turtui – kai pastarasis perduodamas įkaito turėtojui;3) turtui, kuris pagal įstatymą ar sutartį neturi būti perduodamas – nuo įkeitimo sutarties sudarymo.Įkeitimo sutartis – tai susitarimas kreditoriaus su skolininku arba trečiuoju asmeniu, kuris įkeičia turtą

kreditoriaus reikalavimams užtikrinti už skolininką.Įkeitimo sutarties šalys: kreditorius (įkaito turėtojas) – asmuo, kuris savo reikalavimus skolininkui užtikrina

pastarojo įkeistu turtu; skolininkas (įkaito davėjas) – asmuo, kuris įkeičia savo turtą, kad užtikrintų būsimus kreditoriaus reikalavimus. Įkaito davėju gali būti tik įkeičiamo turto savininkas arba valdantis įkeičiamą turtą patikėjimo teise. Šis reikalavimas taikytinas įkaito davėjui ir tada, kai juo yra trečiasis asmuo.

CK 201 str. nustatė, kad įkeitimo dalyku gali būti bet koks turtas, išskyrus tokį, į kurį pagal LR įstatymus negalima nukreipti išieškojimo.

Įkeičiamas turtas gali būti klasifikuojamas taip:1) nekilnojamasis turtas – juo paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurie negali būti

perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės;2) kilnojamasis turtas – turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės

nesumažinus jo vertės ar be didelės žalos jo paskirčiai.Įkeičiamo turto klasifikacija į nekilnojamą ir kilnojamą turtą įkeitimo teisėje reikšmė ta, kad paprastai

įkeitimo teisė į nekilnojamą turtą atsiranda nuo sutarties dėl nekilnojamo turto perleidimo įregistravimo valstybinės registracijos institucijose (CK 205 ir 255 str.), o kilnojamam turtui ši teisė atsiranda nuo turto perdavimo arba įkeitimo sutarties sudarymo momento.

Įkeitimo sutarties turinys – tai veiksmai, kuriuos šalys privalo atlikti, vykdydamos subjektines teises ir pareigas prievolėje. CK 202 str. nurodo, kad šioje sutartyje turi būti nurodyta: įkaito davėjo ir įkaito turėtojo pavadinimas ir gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamojo turto aprašymas, įkainavimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrintos prievolės esmė, dydis ir įvykdymo terminas.

CK 206 str. numato šias įkaito turėtojo pareigas:1) privalo turtą tinkamai saugoti;2) atsakyti už turto išsaugojimą, jeigu neįrodo, jog turtas prarastas arba sugedo ne dėl jo kaltės;3) įkaito turėtojas neturi teisės naudotis įkeistu turtu, jeigu kitaip nenumato įstatymas, sutartis.Įkaito turėtojas yra teisėtas turto valdytojas.Skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius įkeitimu užtikrintą prievolę, kreditorius savo

reikalavimus pirmumo teise patenkina iš įkeistojo turto.Prievolės atsiranda iš įkeitimo sutarties ir bendrų prievolių pasibaigimo pagrindų. CK 210 str. numatyti

papildomi jos pasibaigimo pagrindai:1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;2) žuvus įkeistam turtui;3) įkaito turėtojui įgijus į įkeistą turtą nuosavybės teisę arba patikėjimo teisę;4) įkeistąjį turtą pardavus priverstine tvarka;

45

5) jeigu įkeistojo turto numatyta valstybinė registracija, įkeitimo teisės pasibaigimas suinteresuoto asmens reikalavimu turi būti atžymėtas valstybinės institucijos registre, kuriame buvo įregistruota to turto įkeitimo sutartis.

T31.6. LaidavimasLaidavimas – tai sutartis, pagal kurią laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas

asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies (CK 212 str.).Laidavimo atsiradimo juridinį pagrindą sudaro sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo sutinka būti kreditoriui

laiduotoju už skolininką. Laiduotoju gali būti vienas asmuo ar keli, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Juridiniai asmenys gali būti laiduotojais, jeigu jų įstatai (nuostatai) tai nedraudžia.

Sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, o jeigu šis reikalavimas pažeidžiamas, ji negalioja (CK 213 str.).Laidavimo sutarties turinį sudaro jos šalių teisės ir pareigos.Kreditorius pagal laidavimo sutartį turi šias pagrindines teises:1) kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko arba laiduotojo prievolės įvykdymo;2) kreditoriaus atžvilgiu skolininkas ir laiduotojas yra solidarūs skolininkai;3) kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą skolininkui, laiduotojui arba abiem kartu;4) laiduotojui patenkinus kreditoriaus reikalavimą, pastarasis privalo perduoti laiduotojui visus

dokumentus, patvirtinančius reikalavimus skolininkui (CK 216 str.).Laiduotojo teisės ir pareigos yra šios:1) jeigu skolininkas neįvykdo prievolės, kreditorius pareiškia ieškinį laiduotojui, kuris privalo į bylą

įtraukti skolininką, kad pastarasis galėtų pateikti atsikirtimus kreditoriaus reikalavimams;2) laiduotojas turi teisę pareikšti prieš kreditoriaus reikalavimus visus atsikirtimus, kuriuos galėtų

pareikšti skolininkas net ir prieš jo valią;3) jeigu laiduotojas neįvykdo šios pareigos, skolininkas turi teisę pareikšti prieš atgręžtinį laiduotojo

reikalavimą visus atsikirtimus, kuriuos turėjo prieš kreditorių;4) jeigu skolininkas įvykdė prievolę kreditoriui, nežinodamas, kad ją įvykdė laiduotojas, jis gali prieš

laiduotoją pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo prieš kreditorių (CK215 str.).CK 218 str. numatė šiuos laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės kreditoriui pagrindus:1) kreditoriui atsisakius nuo priklausančios jam pirmenybės teisės patenkinti jo reikalavimą;2) kreditoriui atsisakius nuo kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo.Laidavimas paprastai pasibaigia skolininkui įvykdžius laidavimu užtikrintą prievolę. Laiduotojui įvykdžius

prievolė už skolininką, jo prievoliniai santykiai su kreditoriumi pasibaigia, t.y. pasibaigia laidavimas. Tačiau laiduotojas tada tampa kreditoriumi skolininko atžvilgiu.

Laiduotojo atsakomybė kreditoriui pasibaigia šiais atvejais:1) pasibaigus laidavimu užtikrintai prievolei, t.y. ją įvykdžius skolininkui arba laiduotojui;2) kreditoriui per tris mėnesius nepareiškus laiduotojui ieškinio nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo

dienos;3) kai prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, suėjus

vieneriems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos (CK 219 str.).

T31.10. GarantijosCK 220 str. “garantija laikoma įstatymuose ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies

atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo-skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Garanto atsakomybė yra subsidiarinė.”

Išvados:1) garantu gali būti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo pagal įstatymą ar sutartį;2) garantas, įvykdęs asmens skolininko prievolę kreditoriui, atitinkamai turi atgręžtinio reikalavimo teisę

skolininkui;3) garanto atsakomybė kreditoriui yra subsidiarinė, t.y. jis privalo dažniausiai įvykdyti prievolę iki galo

arba tik tą dalį, kurios neįvykdė skolininkas;4) garantijos atsiradimo teisinis pagrindas yra įstatymas arba sutartis.CK 221 str. reikalauja, kad garantijos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, o rašytinės formos

nesilaikymas sutartį daro negaliojančia.

T.31.11. RankpinigiaiRankpinigiai – tai pinigų suma, kurią viena iš susitariančių šalių duoda pagal sutartį priklausančių iš jos

mokėjimų sąskaita antrajai šaliai sutarties sudarymui įrodyti ir jos vykdymui užtikrinti (CK 222 str.).Prievoliniuose santykiuose, kurie atsiranda dėl rankpinigių sutarties sudarymo, dalyvauja dvi šalys:1) rankpinigių davėjas – kreditorius;2) rankpinigių gavėjas – skolininkas.

46

Pagal CK 222 str. rankpinigių davėju ir gavėju gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, nes įstatymas šios sutarties šalių pagal subjektus neriboja. CK 223 str. reikalauja, kad sutartis dėl rankpinigių, nepriklausomai nuo perduodamos pinigų sumos, turi būti sudaroma rašytine forma. Tokioje sutartyje turi būti būtinai įrašyta, kad perduodama pinigų suma yra rankpinigiai. Nesant tokio įrašo sutartyje, ši pinigų suma yra vertinama kaip avansas.

Rankpinigiai pagal savo juridinę reikšmę atlieka šias juridines funkcijas:1) įrodomąją – rankpinigių sumokėjimas įrodo, kad tarp jų davėjo ir gavėjo yra sudaryta arba bus ateityje

sudaryta sutartis;2) mokamąją – perduota rankpinigių suma įskaitoma pagal sutartį priklausančių mokėjimų sumai;3) užtikrinamąją – kai davusi rankpinigius sutarties šalis neįvykdo prievolės, užtikrintos rankpinigiais, ji

netenka teisės juos išieškoti iš rankpinigių gavėjo, o kai gavusi rankpinigius šalis neįvykdo prievolės, jai atsiranda pareiga sumokėti davusiai juos šaliai dvigubą sumą (CK 224 str.).

T32. Atsakomybė už civilinių teisių ir pareigų pažeidimą

T32.1. Civilinės teisinės atsakomybės sąvokaAtsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinei teisinei atsakomybei

būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis (neigiamomis) turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu; ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.

Civilinės atsakomybės sąlygosCivilinė atsakomybė atsiranda dėl civilinės subjektinės teisės pažeidimo, tačiau tik esant tam tikroms

sąlygoms. Teisės teorijoje keturios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos:1) teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai;2) priešingas teisei skolininko elgesys;3) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko (teisės pažeidėjo) veiksmų ir žalos arba nuostolių;4) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė.

Žalos ir nuostolių padarymasTai reiškia, kad atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai teisės pažeidėjas, neįvykdydamas arba

netinkamai įvykdydamas prievolę, padaro turtinę žalą. Kreditorius privalo įrodyti, kad skolininkas neįvykdė arba netinkamai įvykdė prievolę, tuo padarydamas žalą arba nuostolius.

Priešingas teisei skolininko elgesysTai toks asmenų elgesys, kuris pažeidžia civilinės teisės normas, o kai įstatyme nėra numatyti veiksmai –

pažeidžia bendrus civilinių įstatymų pradmenis.

Priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos arba nuostoliųAtsakomybė atsiranda tik tada, kai yra priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos

arba nuostolių. Tai tiesiogiai išplaukia iš įstatymo, kuris nustato, kad prievolės neįvykdęs skolininkas privalo atlyginti nuostolius (CK 227 str. 1 dalis). Asmuo, padaręs žalą privalo ją atlyginti (CK 483 str. 1 dalis). Todėl teismas, kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra priežastinis ryšys tarp skolininko neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kreditoriaus nuostolių (žalos).

KaltėKaltė yra asmens psichinis santykis su jo priešingu teisei veiksmu arba neveikimu ir dėl to atsiradusiu

rezultatu. CK 231 str. numatytos dvi kaltės formos: tyčia ir neatsargumas.Tyčia yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo elgesys priešingas teisei ir dėl to gali atsirasti

neigiamos pasekmės ir jų siekia arba sąmoningai leidžia šioms pasekmėms atsirasti.Neatsargumas yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo veikimas ar neveikimas gali sukelti neigiamas

pasekmes, bet lengvabūdiškai tikisi jų išvengti arba nenumato savo elgesio pasekmių, nors turi ir gali jas numatyti.

T32.16-17. Skolininko atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Atsitiktinumas. Nenugalima jėga.Paprastai skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma

dėl atsitiktinumo, nenugalimos jėgos arba kreditoriaus kaltės. Šie juridiniai faktai kliudo skolininkui įvykdyti prievolę, todėl jie vadinami negalimumu įvykdyti prievolę. Civilinė teisė skiria paprastą atsitiktinumą ir kvalifikuotą atsitiktinumą (nenugalimą jėgą).

Atsitiktinumas – tai nekaltas kito asmens teisių ir įstatymo saugomų interesų pažeidimas. Skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, nes jo veiksmuose nėra kaltės.

47

Nenugalima jėga (kvalifikuotas atsitiktinumas) – tai nepaprastas įvykis, kuriam esamomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (CK 88 str.). Tai ypatingos, nepaprastos aplinkybės.

T31.18. Civilinės atsakomybės pagrindinės rūšysT31.19. Sutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė, atsirandanti pažeidus jau esamos prievolės subjektinę teisę (pvz. iš įvairių sandorių),

sąlyginai vadinama sutartine atsakomybe. Pažeidus jau susidariusius prievolinius santykius, t.y. sutartinės atsakomybės atveju, taikomi bendri civilinės atsakomybės nuostatai (CK 225-237 str.).

T31.19. Nesutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė gali atsirasti ir nesant prievolinių teisinių santykių (prievolės). Tokiais atvejais

atsiradusi civilinė atsakomybė sąlyginai vadinama nesutartine atsakomybe. Nesutartinės atsakomybės taikymo sąlygas ir jos dydį nustato tiktai įstatymai. Prievolinės subjektinės teisės pažeidžiamos, kai neįvykdytos pareigos. Neįvykdyta prievolė yra tada, kai skolininkas visiškai neįvykdė tų veiksmų, kurie sudaro prievolės turinį. Netinkamai įvykdyta prievolė yra tada, kai jos įvykdymas neatitinka tam tikrų sutarties sąlygų.

T31.20. Dalinė atsakomybėCivilinėje teisėje daline vadinama atsakomybė, taikoma dviem arba daugiau asmenų, kurių kiekvienas

atsako kreditoriui lygiomis dalimis. Esant dalinei prievolei, kiekvienam iš skolininkų taikoma dalinė atsakomybė. Kadangi kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tiktai savo prievolės dalį, jis privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jam tenkančios prievolės dalies neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta, kad atskirų bendraskolių dalys yra nelygios, tai laikoma, kad visų jų dalys lygios (CK 187 str.).

Solidarinė atsakomybėSolidarine vadinama atsakomybė dviejų ir daugiau asmenų, iš kurių kiekvienas atsako kreditoriui visa

prievole. Esant solidarinei atsakomybei, kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį. Taip pat kreditorius savo nuožiūra gali prievolės neįvykdymu arba netinkamu įvykdymu padarytus nuostolius reikalauti iš visų bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai, tiek visus jo nuostolius, tiek ir jų dalį. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolininkų lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 190 str.).

Subsidiarinė atsakomybėCivilinėje teisėje pagrindine vadinama atsakomybė asmens (skolininko, žalą padariusio asmens), kuri

atsiranda pagal įstatymą. Greta pagrindinės atsakomybės, įstatymo arba sutartyje numatytais atvejais gali būti subsidiarinė (papildoma) atsakomybė. Jai būdingi šie požymiai:

1) subsidiarinė atsakomybė atsiranda tiktai tiesiogiai įstatymu arba sutartimi numatytais atvejais;2) papildoma atsakomybė taikoma tiktai esant pagrindinei atsakomybei;3) papildoma atsakomybė taikoma asmenims, kurie neatsako pagal pagrindinę prievolę;4) papildomos atsakomybė dydis negali viršyti pagrindinės atsakomybės dydžio;5) papildomos atsakomybės taikymas gali būti ribojamas įstatymu, sutartimi.

Atsakomybė ir sankcijaCivilinės teisės moksle pabrėžiama, kad ne bet kuri teisės normoje nustatyta sankcija (prievarta) yra

civilinė teisinė atsakomybė. Atsakomybė yra sankcija už teisės pažeidimą, bet sankcija ne visada yra atsakomybė. Civilinė atsakomybė yra tokia sankcija, kuri sukelia teisės pažeidėjui tam tikrą turto netekimą arba sumažėjimą. Tai rodo, kad civilinė atsakomybė yra tiktai viena sankcijos rūšių.

T33. Prievolių pasibaigimas

T33.1. Prievolių pasibaigimo pagrindaiVisi prievolių pasibaigimo pagrindai skirstomi į dvi grupes:1) prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie priklauso nuo šalių valios;2) prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie nepriklauso nuo šalių valios.

Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie priklauso nuo šalių valiosPrievolės pasibaigimas įvykdymu – tai prievolės šalių – skolininko ir kreditoriaus – veiksmai arba

susilaikymas nuo tokių veiksmų, kurie turi būti atlikti pagal įstatymo, poįstatyminio teisės akto, sutarties reikalavimus, o jeigu tokių nėra, pagal paprastai reiškiamus reikalavimus tokios rūšies prievolei įvykdyti (CK 244 str.). Paprastai prievolė pasibaigia tinkamai ją įvykdžius. Netinkamas prievolės įvykdymas taip pat gali būti jos pasibaigimo pagrindas. Bet tada gali atsirasti papildoma prievolė, kurios esmę sudaro tai, kad kreditorius įgyja teisę

48

reikalauti netesybų, nuostolių atlyginimo ir reikalauti tinkamo įvykdymo. CK 244 str. 2 ir 3 dalyse nustatytas reikalavimas, kad kreditorius, priėmęs įvykdymą, privalo skolininkui išduoti dokumentą, patvirtinantį viso ar dalies prievolės įvykdymą.

Prievolės pasibaigimas įskaitymu. CK 245 str. nustato prievolės pasibaigimo įskaitymu sąlygas.1) Kreditoriaus ir skolininko reikalavimai vienas kitam turi būti priešpriešiniai. Tokių prievolinių teisinių

santykių esmė ta, kad pagal vieną reikalavimą šalis yra kreditorius skolininkui, o pagal kitą – ji yra skolininkas kreditoriui.

2) Priešpriešiniai reikalavimai kreditoriaus skolininkui ir skolininko kreditoriui turi būti vienarūšiai, t.y. abiejų priešpriešinių reikalavimų objektai apibrėžti tais pačiais rūšiniais požymiais.

3) Pagal kiekvieną priešpriešinį vienarūšį reikalavimą turi būti suėjęs vykdymo terminas, kuris gali būti apibrėžtas konkrečia data, įvykiu, pareikalavimo momentu, arba kurio terminas nenurodytas.

Jeigu prievolės šalių priešpriešiniai reikalavimai atitinka nurodytas sąlygas, įskaitymui užtenka vienos šalies pareiškimo (CK 245 str. 2 dalis).

Pagal CK 246 str. neleidžiama įskaityti:1) reikalavimų, kurių ieškininės senaties terminas yra pasibaigęs;2) reikalavimų atlyginti žalą, kilusią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo;3) reikalavimų, kilusių iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos;4) kitokių reikalavimų – įstatymo numatytais atvejais.Prievolės pasibaigimas šalių susitarimu. CK 249 str. nustatė, kad prievolė pasibaigia šalių susitarimu,

konkrečiai, susitarimu pakeisti vieną prievolė kita tarp tų pačių asmenų. Tai šalių atleidimas viena kitos nuo subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo. Kad prievolės šalys galėtų pakeisti vieną prievolę kita, reikalingos šios sąlygos:

1) susitarimas dėl vienos prievolės pakeitimo kita turi būti sudarytas tarp tų pačių prievolės šalių;2) esama prievolė galiotų ir būtų neįvykdyta;3) nauja prievolė galiotų ir skirtųsi nuo pirminės prievolės.

Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų, nepriklausančių nuo šalių valiosPrievolės pasibaigimas dėl tokių juridinių faktų, juridinių sudėčių, kurios nepriklauso nuo šalių valios,

įstatyme ir juridinėje literatūroje vadinamas negalimumu ją įvykdyti (CK251 str.). Kad prievolė pasibaigtų negalėjimu ją įvykdyti, reikia dviejų sąlygų:

1) kad juridinis faktas arba jų sudėtis atsirastų po prievolinių santykių, susidariusių tarp šalių;2) kad juridiniai faktai arba jų sudėtis, už kuriuos skolininkas neatsako, sukeltų įvykdymo negalimumą

(CK 231 str.).Prievolės pasibaigimas šalių sutapimu viename asmenyje. CK 248 str. numato, kad prievolė pasibaigia

skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje. Prievolės šalių sutapimas viename asmenyje galimas tada, kai abi prievolės šalys yra juridiniai asmenys.

Prievolės pasibaigimas mirus fiziniam asmeniui. CK 252 str. 1 ir 2 dalys nustato, kad prievolė pasibaigia mirus skolininkui arba kreditoriui, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui, arba jeigu įvykdymas buvo skiriamas asmeniškai kreditoriui.

Prievolės pasibaigimas likvidavus juridinį asmenį. CK 252 str. 3 dalis nustato, kad prievolė pasibaigia likvidavus juridinį asmenį (skolininką ar kreditorių).

49