ĮVADAS 21.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS TEORINIAI PAGRINDAI 31.1.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA 31.2.SUTARTINĖS IR DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI 51.3.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS TAIKYMO SĄLYGOS 61.3.1.Neteisėti veiksmai 61.3.2.Priežastinis ryšys 91.3.3.Kaltė 122.ŽALA IR NUOSTOLIAI 153.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDINĖS RŪŠYS 173.1.DALINĖ IR SOLIDARINĖ ATSAKOMYBĖ 193.2.PAGRINDINĖ IR SUBSIDIARINĖ ATSAKOMYBĖ 193.3.PILNUTINĖ (VISIŠKA) IR RIBOTA ATSAKOMYBĖ 204. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FORMOS 21IŠVADOS 24LITERATŪRA 26 

Įvadas

Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų. Specifinis jos bruožas - turtinis pobūdis. Pažymėtina, kad būtina atskirti civilinės atsakomybės priemones nuo kitų įstatyme numatytų civilinių teisių gynimo būdų, tokių kaip teisių pripažinimas, įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra, ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu ir kt., kurie nėra laikomi civiline atsakomybė ir gali būti taikomi drauge su civiline atsakomybe, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Darbo objektas – civilinės atsakomybės rūšys, sąlygos ir taikymo ypatumai.Darbo tikslas – ištirti civilinės atsakomybės rūšys, jos taikymo sąlygas ir taikymo ypatumus LR civilinėje teisėje.Atsižvelgiant į atsakomybės atsiradimo pagrindus, CK išskiriama sutartinė ir nesutartinė atsakomybė (CK 6.245 str. 2 d.). Be to, civilinės atsakomybė gali būti skirstoma pagal kitokius kriterijus. Pavyzdžiui, jei kalbame apie kelių asmenų atsakomybę (skolininkų daugėtas), išskiriame dalinę, solidariąją ir subsidiariąją atsakomybę.Darbo metodai – teorinės literatūros sisteminės ir loginė analizė, teisės aktų sisteminė analizė, lyginamasis tyrimo metodas. 1.Civilinės atsakomybės teoriniai pagrindai1.1.Civilinės atsakomybės samprataTeisinė atsakomybė gali būti apibūdinama kaip prievolė, atsiradusi asmeniui, pažeidusiam viešą arba privatų interesą. Viena tokios prievolės šalis (pažeidėjas) už pažeidimą patiria įstatymuose numatytas sankcijas, kita šalis (nukentėjusysis) gali taikyti šias sankcijas arba reikalauti, kad jas taikytų atitinkama valstybinė arba visuomeninė institucija (teismas, arbitražas ir kt.). Civilinė atsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių, ji taikoma tada, kai prievolė neįvykdoma arba vykdoma netinkamai, prievolės pažeidimas daro žalą ne tik kreditoriui, bet dažnai ir platesniam asmenų ratui, nes pareigų neįvykdymas vienoje civilinės apyvartos grandyje gali sukelti nesklandumų didesnėje prekinės ir piniginės apyvartos grandyje. baudžiamosios atsakomybės

skirtumus: 1) skirtingi tikslai: civilinės atsakomybės tikslai yra kompensaciniai (kompensuoti nuostolius), o baudžiamosios atsakomybės tikslai - nubausti pažeidėją, jį perauklėti bei prevenciniai; 2) skirtingi atsiradimo pagrindai: civilinė atsakomybė paprastai atsiranda pažeidus privatų interesą (esant sutarties pažeidimui arba deliktui), o baudžiamoji - už įstatyme numatytas pavojingas visuomenei veikas; 3) skirtinga kaltės samprata ir skirtinga jos įrodinėjimo tvarka: civilinėje atsakomybėje skolininko kaltė preziumuojama, o baudžiamojoje egzistuoja nekaltumo prezumpcija; 4) skirtinga taikymo tvarka: civilinė atsakomybė taikoma civilinio proceso normų pagrindu ir tvarka, baudžiamoji - baudžiamojo proceso tvarka; 5) skirtingi ieškinio senaties terminai taikant atsakomybę. CK 6.245 straipsnyje yra pateikta civilinės atsakomybės samprata, pagal kurią civilinė atsakomybė suprantama kaipPaprastai civilinė atsakomybė nagrinėjama parodant civilinės ir turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų. Specifinis jos bruožas - turtinis pobūdis. Pažymėtina, kad būtina atskirti civilinės atsakomybės priemones nuo kitų įstatyme numatytų civilinių teisių gynimo būdų, tokių kaip teisių pripažinimas, įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra, ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu ir kt., kurie nėra laikomi civiline atsakomybė ir gali būti taikomi drauge su civiline atsakomybe, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Atsižvelgiant į atsakomybės atsiradimo pagrindus, CK išskiriama sutartinė ir nesutartinė atsakomybė (CK 6.245 str. 2 d.). Be to, civilinės atsakomybė gali būti skirstoma pagal kitokius kriterijus. Pavyzdžiui, jei kalbame apie kelių asmenų atsakomybę (skolininkų daugėtas), išskiriame dalinę, solidariąją ir subsidiariąją atsakomybę.Dalinė - kai kiekvienas iš skolininkų atsako kreditoriui ta dalimi, kurią jam numato įstatymas arba sutartis. Apskritai dalinė atsakomybė yra bendro pobūdžio taisyklė, taikoma tuo atveju, kai įstatymas arba sutartis nenustato solidariosios arba subsidiariosios atsakomybės. Atsakomybės dalys pripaaįstamos lygiomis, jei įstatymas arba sutartis nenumato kitokių dalių (CK 6.5 str.), pavyzdžiui, namo bendraturčiai proporcingai savo daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje atsako už parduoto namo trūkumus. Solidarioji atsakomybė taikoma, jei numatyta sutartyje arba įstatyme. Tuomet kreditorius gali pareikšti ieškinį bet kuriam iš bendraskolių visos dalies (CK 6.6 str.).Subsidiaroji atsakomybė atsiranda įstatymo numatytais atvejais (pvz., garanto atsakomybė yra subsidiarioji) arba sutarties pagrindu. Būtinas šios rūšies atsakomybės bruožas, kad pirmiausia turi būti reikalaujama iš pagrindinio skolininko, pažeidusio prievolę, tik tada reikalavimas nukreipiamas į subsidiariai atsakingą skolininką (CK 6.245 str. 5d.).Be to, subsidiariosios ir solidariosios atsakomybės atvejai numatyti atskiroms sutarčių rūšims, pavyzdžiui, CK 6.773 straipsnio l dalyje -teisės turėtojo subsidiarioji atsakomybė pagal naudotojui pareikštus reikalavimus dėl prekių, naudotojo parduotų pagal franšizės sutartį, kokybės, CK 6.773 straipsnio 2 dalyje - solidarioji teisių turėtojo bei naudotojo atsakomybė pagal reikalavimus, pareikštus naudotojui, kaip teisės turėtojo prekių gamintojui ir kt.Nuo subsidiariosios atsakomybės reikia skirti skolininko atsakomybę už trečiųjų asmenų veiksmus (CK 6.50 ir 6.51 str.). Jei iš įstatymo, sutarties arba prievolės neišplaukia, kad skolininkas privalo

įvykdyti prievolę pats, kreditorius privalo priimti įvykdymą iš trečiojo asmens. Bet negali priimti įvykdymo, jei skolininkas tam prieštarauja. Pavyzdžiui, pristatyti pirkėjui produkciją tiekėjas gali įpareigoti gamintoją. Savo ruožtu sumokėti už pristatytas prekes pirkėjas gali įpareigoti prekių gavėją. Bet atsakomybė už pavėluotą pristatymą arba trūkumus tenka ne gamintojui, o tiekėjui; atsakomybė už sumokėjimą ne laiku tenka ne gavėjui, o pirkėjui. Rangos atveju už subrangovo veiksmus atsako rangovas.Skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl trečiųjų asmenų kaltės, jeigu įstatymai arba sutartis nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas (CK 6.257 str.).1.2.Sutartinės ir deliktinės atsakomybės panašumai ir skirtumaiSutartinės ir deliktinės atsakomybės rūšys turi bendrų bruožų ir esminių skirtumų.Bendri bruožai: 1) abi rūšys yra turtinės prievolės; 2) abi atsakomybės rūšys atlieka tokią pačią kompensacinę funkciją; 3) bet kurios iš šių civilinės atsakomybės rūšių taikymas nepašalina galimybės taikyti ir kitus civilinių teisių gynimo būdus bei kitas teisinės atsakomybės rūšis; 4) ir sutartinė, ir deliktinė atsakomybė atsiranda kaip naujos prievolės jau egzistuojančios sutartinės prievolės arba delikto atžvilgiu; 5) taikant abi atsakomybės rūšis skolininkas patiria turtinių nuostolių. Pagrindiniai skirtumai: 1) skirtingas atsiradimo pagrindas: sutartinės atsakomybės atveju - pažeista sutartis, deliktinės - padaryta žala; 2) skirtingi ieškinio senaties - CK 1.125 straipsnis numato taikyti bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą, o reikalavimams dėl pa darytos žalos - sutrumpintą 3 metų terminą; 3) nevienodas atsakomybės dydis bei jos nustatymo principai: sutartinės atsakomybės atveju atsakomybės dydį gali nustatyti šalys arba susitarti dėl atsakomybės netaikymo, o deliktinės atsakomybės atveju tokie susitarimai negalimi. 1.3.Civilinės atsakomybės taikymo sąlygosKaip ir bet kuri prievolė, civilinė atsakomybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams, jų visetui. Tai vadinama civilinės atsakomybės sąlygomis (bendrosios teisės sistemos valstybėse vartojama šiek tiek kitokia sąvoka - ieškinio pagrindas (cause ofaction). Beje, bendroji teisė pabrėžia objektyviąją civilinės atsakomybės pusę - žalą, priežastinį ryšį ir pareigos nevykdymą. Nors kaltė ir pripažįstama, bet ji nurodoma tik kalbant apie deliktinę atsakomybę.Teisinėje literatūroje dažnai civilinės atsakomybės pagrindu nurodomas civilinės teisės pažeidimas. Bet, kaip pagrįstai teigia V. Mikelėnas, tokia samprata nėra visiškai tiksli, nes civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik pažeidus civilinės teisės normas (pvz., civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje). Be to, teisės pažeidimo, jo sudėties sąvoka paprastai vartojama baudžiamojoje teisėje. CK reglamentuojamos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Tai - neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.248 str.), žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.).Žala yra būtinasis civilinės atsakomybės pagrindas, nes nesant žalos arba nuostolių civilinės atsakomybės teisinis santykis neįmanomas. Neteisėti veiksmai ne visada yra būtinas civilinės atsakomybės pagrindas. Įstatymai gali numatyti, kad žala yra atlyginama, jei ji padaryta teisėtais veiksmais. Atsakomybė dėl kaltės yra bendroji civilinės atsakomybės taisyklė, tačiau numatyta ir

atsakomybė be kaltės. Priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų ne visada yra būtinas. Netiesioginės civilinės atsakomybės atveju žalą atlygina asmuo, kuris yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus. Kiekvienas iš nurodytų civilinės atsakomybės pagrindų pasižymi savitu turiniu ir požymiais. 

1.3.1.Neteisėti veiksmai

Neteisėtumas civilinėje teisėje iš esmės skiriasi nuo neteisėtumo sampratos kitose teisės šakose - baudžiamojoje, administracinėje. Civilinės teisės dispozityvumas leidžia teisinio santykio subjektams patiems nustatyti savo privalomo arba galimo elgesio ribas. Ir pagrindinis teisinių santykių subjektų tarpusavio teisių ir pareigų nustatymo būdas yra sutartis. Todėl neteisėtais civilinėje teisėje laikomi šalių veiksmai, pažeidžiantys ne tik įstatymo nuostatas, bet ir sutarties sąlygas. Beje, jei šalių elgesio nenustato nei įstatymas, nei sutartis, jų elgesys turi atitikti žmogiškuosius kriterijus - sąžiningumo, teisingumo, protingumo, gerų papročių, geros moralės. Taigi žmogiškųjų principų nesilaikymas taip pat yra neteisėtas ir padarius žalą sukelia civilinę atsakomybę. Baudžiamojoje teisėje neteisėtumo ribos daug siauresnės. Čia numatytas baigtinis veikų sąrašas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Ir veikos, kurių neapima šis sąrašas, nėra neteisėtos baudžiamosios teisės požiūriu, tačiau bet kuris nusikaltimas yra neteisėtas ir civilinės teisės požiūriu, t.y. jei asmuo nuteistas už nusikaltimą, tai jo veiksmų neteisėtumo faktas negali būti kvestionuojamas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Be to, baudžiamojoje teisėje neteisėtumas glaudžiai susijęs su kalte, kitaip tariant, jei nėra kaltės, nėra ir nusikaltimo. O civilinėje teisėje neteisėtumas gali būti siejamas vien su žalos padarymo faktu, pavyzdžiui, CK 6.270 straipsnyje - atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, atsirandanti ir nesant kaltės. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose arba sutartyje nustatytos pareigos, atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas arba sutartis draudžia, arba pažeidus bendro pobūdžio taisyklę elgtis atidžiai ir rūpestingai. Žalos padarymo požiūriu veiksmų neteisėtumas yra svetimos Subjektinės teisės pažeidimas nesant tam svaraus teisinio pagrindo. Tai vadinamasis generalinio delikto principas. Pavyzdžiui, asmens laisvės atėmimas objektyviai yra žalingas. Vykdomas savavališkai, jis yra neteisėtas, darantis žalą ir draudžiamas veiksmas. Tuo tarpu laisvės atėmimas įstatymo numatytais atvejais ir tvarka yra teisėtas, leidžiamas ir nesukelia civilinės atsakomybės už asmens laisvės atėmimą. Veiksmų neteisėtumas reiškia asmeniui nustatytos teisinės pareigos pažeidimą. Ji gali būti nustatyta kaip draudimas, nurodymas, leidimas, suvaržymo ribų nustatymas ar dar kitaip. Teisinė pareiga gali būti pažeidžiama suteikta teise naudojantis ne pagal paskirtį arba peržengiant leistinas teisės ribas, t. y. piktnaudžiaujant teise.Teisinė pareiga gali būti konkreti arba bendro pobūdžio, pavyzdžiui, kiekvienas asmuo turi elgtis sąžiningai. Tai bendro pobūdžio pareiga, ji reikalauja elgtis atidžiai ir rūpestingai, nedaryti žalos. Savininkas privalo turtą naudoti, valdyti ir juo disponuoti taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Tai bendroji kiekvieno savininko pareiga. Civilinės atsakomybės nuostatų požiūriu ji įgyvendinant savininko teises neturi būti daroma žalos kitam asmeniui. Kiekvienas asmuo turi vykdyti įstatymuose arba sutartyje nustatytas konkrečias pareigas. Pavyzdžiui, kiekvienam asmeniui privaloma tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines

prievoles, draudžiama atlikti veiksmus, kuriuos įstatymai arba sutartis draudžia. Įstatymas nurodo kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitam asmeniui. Neteisėti veiksmai pasireiškia neteisėtu veikimu, kai asmuo veikia aktyviai, arba neveikimu, kai asmuo veikia pasyviai. Deliktinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai įpareigotas asmuo jos nevykdo arba vykdo netinkamai ir taip padaro žalą kitam asmeniui. Deliktinę civilinę atsakomybę sukeliantys neteisėti veiksmai arba neveikimas yra asmens elgesys tiek pažeidžiant bendruosius teisės principus, draudžiančius daryti žalą kitiems, tiek ir neatitinkantys specialių įstatymo reikalavimų ir todėl lemiantys žalą.Beliktai gali būti skirstomi pagal įvairius kriterijus: pagal tai, kam žala padaryta - į deliktus asmeniui arba deliktus turtui (kilnojamam ir nekilnojamam); pagal kaltės formą: tyčiniai, neatsargūs arba nerūpestingi deliktai ir kt.Sutartinei atsakomybei atsirasti veiksmų neteisėtumo sąlyga nėra taip svarbi. Užtenka pasakyti, kad bet koks sutarties nevykdymas ar netinkamas vykdymas yra a priori teisės normų pažeidimas. Be to, nustatant veiksmų priešingumą teisei sutartiniuose santykiuose gali būti situacijų, kai skolininkas pažeidžia sutarties sąlygą, niekaip nesureguliuotą nei dispozityvia norma bei komerciniu papročiu, nei įprastai reiškiamais reikalavimais, nes šalys gali reguliuoti savo tarpusavio santykius išimtinai sutarties nuostatomis, sudaryti įstatymuose neapartas sutartis. Tokiu atveju sunku būtų nustatyti, ką gi skolininkas konkrečiai pažeidė. Todėl veiksmų neteisėtumą čia reikėtų vertinti kaip sutarties sąlygos pažeidimą apskritai. Juk nagrinėjant ginčą teisme kreditoriui visiškai nesvarbu, kokius teisei priešingus veiksmus skolininkas atliko. Jam svarbu, kad sutartis pažeista. Daugeliu atvejų sutartinės atsakomybės veiksmų priešingumas teisei preziumuojamas. Ir tik jei skolininkas įrodo, kad negalėjo įvykdyti sutartinio įsipareigojimo arba nėra kaltas dėl pažeidimo, priešingumas teisei įgyja juridinę reikšme. Neteisėtumas civilinėje teisėje daugeliu atvejų yra reliatyvi sąvoka, priklausanti nuo konkrečių aplinkybių. Tas pats veiksmais tam tikrais atvejais gali būti pripažintas teisėtu, kitais - neteisėtu, pavyzdžiui, gydytojo įprasti arba nerūpestingi veiksniai gali būti ir teisėti, ir neteisėti, t.y. gali būti pagrindas atsakomybei atsirasti arba ne.Būtina fakultatyvinė civilinės atsakomybės sąlyga - neigiamų pasekmių atsiradimas asmens, kurio turtinės teisės pažeistos, atžvilgiu. Tai faktiškai sutampa su nuostolių sąvoka teisine prasme.Sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindas - prievolės neįvykdymas arba jos netinkamas vykdymas (CK 6.256 str. 2 p.) ir sutarties įvykdymo termino praleidimas (CK 6.260 str.). Esant konkrečioms sutarčių rūšims šie pažeidimai pasireiškia nevienodai: vienokie jie yra, tarkime, nuomos sutarties, kitokie pirkimo-pardavimo sutarčių atvejais. Visišku sutarties neįvykdymu reikėtų laikyti jos esminių sąlygų nesilaikymą, pavyzdžiui, nuompinigių nemokėjimą pagal nuomos sutartį; pardavėjo atsisakymą perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir pan., t. y. šalis visiškai negauna to, ką ji tikėjosi gauti pagal sutartį.Netinkamas sutarties įvykdymas iš esmės apima ir termino praleidimą, taip pat kitokius sutarties pažeidimus, pavyzdžiui, perduodamo daikto kokybės trūkumus ir pan. CK 6.256 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių yra kartu ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Taigi jei tokių reikalavimų nesilaikoma, sutartis gali būti pripažinta vykdoma netinkamai. 1.3.2.Priežastinis ryšysPriežastinis ryšys atspindi dviejų objektyvios tikrovės reiškinių -priežasties ir pasekmės - sąsają.

Reiškinys arba jų grupė, sukelianti naujus reiškinius, yra priežastis. Reiškinys, atsirandantis veikiant priežasčiai, yra pasekmė. Tas pats reiškinys vienu atveju gali būti priežastis, kitu atveju - pasekmė. Civilinėje atsakomybėje tai ryšys tarp neteisėtų veiksmų, kaip priežasties, ir žalos arba nuostolių, kurie turi būti šios priežasties pasekmė.Civilinės atsakomybės tvarka atlyginami nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę. Taigi nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu (CK 6.247 str.).Civilinės atsakomybės sąlyga yra būtinas priežasties ir pasekmių ryšys. Jis yra konkretus, egzistuoja objektyviai ir taikant atsakomybę turi būti įrodytas. Teisinei atsakomybei taikyti nustatytas konkretus ryšys yra vadinamas teisiškai reikšmingu. Priežastinis ryšys yra teisiškai reikšmingas, jeigu dėl asmens veiksmų žalos atsiradimo galimybė virsta tikrove arba neigiamų pasekmių abstrakti galimybė - konkrečia galimybe. Teisiškai nereikšmingas priežastinis ryšys yra atsitiktinis. Teisiškai reikšmingu pripažįstamas ir tiesioginis, ir netiesioginis priežastinis ryšys. Tiesioginė priežastis yra tada, kai žala (nuostoliai) atsiranda iš neteisėtų veiksmų kaip tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė. Kai dėl neteisėtų veiksmų susidaro palankios sąlygos žalai (nuostoliams) atsirasti, tai laikoma netiesioginiu priežastiniu rysiu. Tiesioginis priežastinis ryšys visada reikšmingas taikant civilinę atsakomybę. Tai nereiškia, kad civilinė atsakomybė taikoma tam asmeniui, kurio neteisėti veiksmai ir žala susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu, įstatymų numatytais atvejais atsakomybė nustatyta ne patiems žalą padariusiems asmenims, o kitiems, pavyzdžiui, privalantiems juos prižiūrėti subjektams. Dėl to priežastinio ryšio pobūdis ir jo reikšmė taikant netiesioginę atsakomybę smarkiai pakinta. Šiuo atveju tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra tam tikras ryšys. Pažeidėją privalantys prižiūrėti, bet neprižiūrintys arba netinkamai jį auklėjantys asmenys sudaro konkretesnę galimybę žalą padaryti (pvz., kad vaikas arba paauglys padarys žalos). Pastarieji savo neteisėtu elgesiu tik išnaudoja netinkamai besielgiančių tėvų arba globėjų sudarytas galimybes.Egzistuoja įvairios priežastinio ryšio teorijos. Kiekviena iš jų turi teigiamų ir neigiamų ypatumų. Nė viena iš teorijų visapusiškai nepaaiškina visų teisei reikšmingų priežastinio ryšio aspektų. Vienos teorijos susiaurina teisinės atsakomybės taikymą, kitos - atvirkščiai, jį išplečia.Tiesioginės pasekmės teorija teigia, kad žalą padaręs asmuo atsako tik už žalą, kuri yra tiesioginė jo veiksnių pasekmė, priežastinis ryšys egzistuoja tik tuomet, kai tarp veiksmų ir žalos yra tiesioginis ryšys. Atsakingas asmuo negali būti atsakingas už žalą, jeigu ryšys yra netiesioginis. Pagal šią teoriją civilinės atsakomybės taikymas yra apribojamas tik tiesioginiais žalą padariusio asmens veiksmais. Kitokio pobūdžio ryšiu su pasekmėmis susiję asmens veiksmai teisiškai yra nereikšmingi. Tiesioginės pasekmės teorija skelbia, kad tarp veiksmų ir atsiradusios žalos turi būti trumpas laiko tarpas arba žalingos pasekmės turi atsirasti iš karto. Ji nėra veiksminga, kai neteisėtos veiklos pasekmės atsiranda ne iš karto. Pavyzdžiui, jei asmuo dėl sužalojimo taptų nedarbingas, tai šios teorijos požiūriu priežastinis ryšys negalėtų būti pripažintas.Pagal artimiausios priežasties teoriją teisinis ryšys egzistuoja tik tarp žalos ir artimiausios priežasties (laiko, tarpinių grandžių prasme), sukėlusios konkrečias pasekmes. Visi kiti nuo žalingų pasekmių nutolę veiksmai ir įvykiai negali būti laikomi jų priežastimi. Teorija vertinga atribojant vieno asmens veiksmų sukeltas pasekmes nuo kito asmens veiksmais sukeltų pasekmių.Paminėtos teorijos susiaurina civilinės atsakomybės taikymą. Jos nepaaiškina netiesioginės civilinės atsakomybės taikymo. Prie tokių galima priskirti ir būtinos pasekmės, ir ekvivalentinio priežastinio ryšio teorijas.

Kitos teorijos leidžia išplėsti civilinės atsakomybės taikymą. Jos taip pat gali būti iš dalies taikomos, kai reikia išskirti vieną iš kelių priežasčių arba nustatyti priežasčių įtaką pasekmių atsiradimui.Pavyzdžiui, adekvataus priežastinio ryšio teorija pripažįsta priežastinį ryšį esant tada, kai asmens veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Jeigu asmens neteisėti veiksmai kartu su kitomis priežastimis žalos atsiradimo tikimybę paverčia tikrove, laikoma, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja adekvatus ryšys, nes jie žalos atsiradimo riziką padidina. Žala turi būti pripažįstama natūralia veiksmų pasekme. Si teorija leidžia iš daugelio priežasčių išskirti vieną pagrindinę, nulėmusią žalos atsiradimą. Nebūtinai tai yra artimiausia arba tiesioginė priežastis. Pakankamos priežasties teorija skelbia, kad priežastinis ryšys egzistuoja tarp pasekmės ir tos jos priežasties, kuri stipriausiai veikė, turėjo sukaupusi daugiausia energijos, sukėlusios pasekmę. Šioje teorijoje pernelyg daug vartojama vertinamųjų terminų, todėl sunku visuotinai ją pritaikyti praktikoje. Ji leidžia įvertinti daug priežasčių, išplėsti civilinės atsakomybės ribas. Šios teorijos postulatai vertingi, kai reikia individualizuoti keleto žalą padariusių asmenų indėlį į žalos atsiradimą. Teisės teorijoje žinomos pasekmių numatymo, teisės veikimo srities, lygybės teorijos. Jos yra teisės doktrinos rezultatas, taip pat teismų praktikos analizės išdavos.Tačiau teismų praktikoje tiesiogiai nesivadovaujama nė viena priežastinio ryšio teorija. Pagal atsakomybės prigimtį ir bylos aplinkybes nustatomas konkretus priežastinis ryšys, būtinas civilinei atsakomybei, atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo reikalavimus. Priežastinis ryšys leidžia išplėsti arba susiaurinti civilinės atsakomybės ribas. Neteisinga būtų jas pernelyg susiaurinti, nes tik tiesioginio priežastinio ryšio pripažinimas ne visada užtikrins tinkamą atsakomybės taikymą, pernelyg platus priežastinio ryšio traktavimas nebūtų sąžiningas, nes už padarytą žalą gali būti verčiamas atsakyti asmuo, kurio neteisėti veiksmai būtų „pernelyg nutolę" nuo neigiamų pasekmių .Priežastinį ryšį būtina nustatyti tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atvejais. Bet priežastinio ryšio nustatymas ir vertinimas sutartinės ir deliktinės atsakomybės atvejais skiriasi.Nustatyti priežastinį ryšį būtina pažeidus sutartinius kai sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas. Jei yra kitos atsakomybės formos - bauda, delspinigiai, atsakomybė už piniginės prievolės nevykdymą - priežastinis ryšys yra antraeilis dalykas ir teisinę reikšmę įgyja tik tada, kai teismas sprendžia klausimą dėl šių rūšių atsakomybės sumažinimo. Todėl išieškančiam netesybas kreditoriui užtenka įrodyti tik patį sutartinio įsipareigojimo neįvykdymo arba netinkamo vykdymo faktą. Jei skolininkas pateikia abejonių dėl pernelyg didelių, palyginti su nuostoliais, netesybų, pateikia tokių įrodymų, teismas gali (bet neprivalo) atsižvelgti ir į priežastinio ryšio aplinkybes. 

1.3.3.Kaltė

Civilinė atsakomybė atsiranda tik esant skolininko kaltei, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės.Civilinėje teisėje kaltė suprantama kaip asmens veiksmų išorinis vertinimas pagal objektyvius elgesio standartus. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.249 str. 3 d.). Kalte pripažįstama tai, kad asmuo nesugebėjo elgtis taip, kaip būtų galima protingai iš jo tikėtis. Iš asmens tikimasi elgesio, kaip atitinkamomis aplinkybėmis elgtųsi rūpestinga šeimos galva (bonus paterfamilias). 

Asmens elgesys konkrečioje situacijoje turi atitikti įstatymuose, kituose teisės aktuose arba teisės šaltiniuose esančius nurodymus ir protingumo reikalavimus. Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl padarytos žalos, jeigu nesugebėjo elgtis taip, kaip jo vietoje turėjo elgtis arba būtų pasielgęs protingas žmogus. Kalto asmens elgesys suprantamas kaip nemokėjimas užtikrinti reikiamo atidumo, rūpestingumo ir apdairumo, kuris buvo būtinas konkrečiomis sąlygomis. Turi būti atsižvelgiama į asmeniui tenkančios prievolės pobūdį, reikalaujamo iš jo rūpestingumo laipsnį ir kitas aplinkybes.Prievolės pagal skolininko pareigos pobūdį skirstomos į prievoles pasiekti tam tikrą rezultatą, prievoles užtikrinti tam tikrą apdairumo, uolumo, atidumo ir rūpestingumo laipsnį ir prievoles ką nors garantuoti, pavyzdžiui, bet kuriam asmeniui nurodyta elgtis taip, kad kitam asmeniui nepadarytų žalos (CK 6.246 str. l d. ir 6.263 str. l d.).

Pavyzdžiui, vežėjo prievolė pagal vežimo sutartį yra nugabenti krovinius arba keleivius į paskirties vietą. Tai prievolė pasiekti tam tikrą rezultatą.Prievolė užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį reikalauja, kad skolininkas vykdytų prievolę jam priimtiniausiomis priemonėmis, užtikrindamas maksimalų rūpestingumo ir atidumo laipsnį, tačiau jis neprivalo garantuoti rezultato. Pavyzdžiui, gydytojas, teikdamas medicinos paslaugas, turi elgtis rūpestingai, kvalifikuotai, stengtis padaryti visa, ko iš jo reikalauja teisės aktai ir profesinė etika. Tačiau iš gydytojo nereikalaujama, kad jis užtikrintų arba garantuotų tam tikrą rezultatą. Prievolė ką nors garantuoti vykdoma intensyviai. Skolininkas pagal sutartį arba įstatymą turi garantuoti arba užtikrinti prievolės įvykdymą. Pavyzdžiui, daikto pardavėjas pagal įstatymą garantuoja daikto kokybę ir nuosavybės teisę, draudėjo pareiga - išmokėti draudimo išmoką esant draudiminiam įvykiui ir kt.Kaltės formos yra tyčia arba neatsargumas. Pastarasis skirstomas į paprastą ir didelį neatsargumą. Tyčia pasireiškia kaip siekimas padaryti žalą. Neatsargumas pasireiškia kaip atsargumo, atidumo, uolumo ir rūpestingumo stoka. Dideliu neatsargumu laikytinas paprastų, visiems suprantamų elgesio taisyklių nesilaikymas arba asmeniui neabejotinai žinomų saugaus elgesio reikalavimų ignoravimas numatant žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei atsirasti kaltės forma paprastai neturi reikšmės. Bet kaltės forma reikšminga sprendžiant atleidimo nuo civilinės atsakomybės, jos ribojimo ir kitus klausimus. Teisiškai reikšmingos kaltės formos civilinėje atsakomybėje yra tyčia ir didelis neatsargumas (CK 6.252 str. l d., 6.270 str. l d. ir kt.). Kai kurių asmenų, kuriems yra taikomi ypatingi profesinio atidumo reikalavimai, atsakomybę lemia mažiausias neatidumas, neapsižiūrėjimas arba net klaida.Civilinėje atsakomybėje skolininko kaltė yra preziumuojama. Tai priešinga nei baudžiamojoje teisėje prezumpcija. Apskritai civilinėje teisėje galioja bet kurio asmens sąžiningumo prezumpcija (CK 4.26 str.). Civilinėje atsakomybėje yra įtvirtinta šios prezumpcijos išimtis (CK 6.248 str. l d. nurodoma, kad skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus). Taigi ši išimtis yra taikoma ne bet kuriam asmeniui, o skolininkui. Tai asmuo, kuris kreditoriaus nurodytas atsakingu už žalą. Be to, kreditoriaus įrodyta, kad šis asmuo yra atlikęs neteisėtus veiksmus, susijusius su žala arba nuostoliais teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu. Skolininkas privalo įrodyti, kad jis nekaltas dėl padarytos žalos arba neįvykdytos prievolės.Žala arba nuostoliai gali atsirasti ne tik kaip skolininko veiksmų rezultatas, tačiau ir dėl kreditoriaus ar nukentėjusiojo kaltės arba dėl šių asmenų bendros su skolininku kaltės. Kreditoriaus arba nukentėjusiojo asmens kaltė yra pagrindas sumažinti civilinę atsakomybę arba nuo

jos visiškai atleisti (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str., 6.282 str. l d.). Jeigu prievolė neįvykdoma arba žala atsiranda vien dėl kreditoriaus ar asmens kaltės, tai žalos atlyginimas gali būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą arba nuostolius gali būti atmetamas. Jeigu žala arba nuostoliai atsirado dėl kreditoriaus kaltės, o skolininko kaltės nėra, tai pastarojo atsakomybė negalima, jei jis neatsako be kaltės. Pavyzdžiui, jeigu sutartis neįvykdyta dėl kreditoriaus kaltės, o skolininko kaltės nėra, tai skolininkas neatsako. Jei žala yra padaryta didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdytojas atsako be kaltės, tai jam gali būti taikoma civilinė atsakomybė atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės formą. Jeigu nukentėjusiojo kaltė pasireiškė tyčia arba dėl didelio neatsargumo, tai yra pagrindas didesnio pavojaus šaltinio valdytoją atleisti nuo civilinės atsakomybės. Jeigu nukentėjusiojo kaltė pasireiškia kaip paprastas neatsargumas, tai didesnio pavojaus šaltinio valdytojui turi būti taikoma civilinė atsakomybė. Didelis nukentėjusiojo neatsargumas gali padėti žalai atsirasti arba jai padidėti. Tai pagrindas žalos atlyginimo dydį sumažinti arba reikalavimą atlyginti žalą atmesti.Į nukentėjusio asmens kaltę neatsižvelgiama, jei išieškoma dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusi žala arba atlyginamos laidojimo išlaidos. Esant mišriai kaltei palyginamos ir įvertinamos kiekvienos šalies kaltės formos, konkretūs kalti veiksmai ir kiti faktai. Atsižvelgiant į šalių kaltės santykį nustatomas atsakomybės dydis.Teismų praktikoje suformuluotos kelios svarbios taisyklės, susijusios su kreditoriaus ir nukentėjusio asmens kalte. Nukentėjusiojo kaltė nėra preziumuojama. Ją turi įrodyti asmuo, kuris šią aplinkybę nurodo kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindą. Kreditoriaus kaltę sudarančios aplinkybės turi būti nustatytos ir ištirtos, nes tai gali turėti reikšmės skolininko atsakomybės dydžiui.Įstatymas arba sutartis gali numatyti atvejus, kai skolininkas atsako nesant jo veiksniuose kaltės (CK 6.248 str. l d.). Tai griežta atsakomybė. Ją taikant nesvarbu, ar atsakingas už žalą be kaltės asmuo elgėsi rūpestingai, apdairiai ir atidžiai. Netgi nustačius, kad jis laikėsi visų įmanomų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, nebūtų pagrindo atleisti jį nuo civilinės atsakomybės, nes su skolininko kalte susijusios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos. Civilinė atsakomybė skolininkui, atsakančiam be kaltės, gali būti netaikoma tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas arba sutartis. Pavyzdžiui, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas be kaltės atsako už dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, statinio savininkas (valdytojas) atsako už žalą, kurią padarė griūvantis statinys. Jų atsakomybę panaikina tik nenugalima jėga, nukentėjusiojo arba didelis neatsargumas. Civilinei atsakomybei atsirasti reikia nustatyti atitinkamos prievolės arba delikto atveju būtinus atsakomybės pagrindus. Be bendrųjų apžvelgtų pagrindų yra specialūs pagrindai, numatyti konkrečiose prievolėse arba deliktuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma, jei nėra aplinkybių, kurios visiškai panaikina civilinę atsakomybę arba nuo jos atleidžia. Šie juridiniai faktai gali turėti reikšmės civilinės atsakomybės dydžiui. 2.Žala ir nuostoliai

Žala civilinės teisės moksle apibūdinama kaip teisės saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. Žala nesiejama su ekonomine objekto verte, ji padaroma teisės ginamoms vertybėms. Žalos darymas reiškia konkrečios Subjektinės teisės pažeidimą, o taikant civilinę atsakomybę žalos atlyginimas visada yra turtinis. Jeigu asmens subjektinių teisių pažeidimas pažeidžia asmens turtinius

arba neturtinius interesus, tai reikia nustatyti, ar yra žala kaip civilinės atsakomybės pagrindas. Žalos (nuostolių) požymiai civilinės atsakomybės prasme yra šie:1) tai poveikis asmeninėms ar/ir turtinėms vertybėms;2) šis poveikis padaromas neteisėtais veiksmais;3) poveikio rezultatas nukentėjusiajam yra neigiamas;4) jį galima įvertinti turtine išraiška;5) su šiais juridiniais faktais įstatymas sieja prievolę atlyginti žalą. Žala arba nuostoliai pasireiškia kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismas gali pripažinti nuostoliais atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gautą naudą. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Šiuos žalos padarymo atvejus numato įstatymas (CK 6.249 ir 6.250 str.).Žala ir nuostoliai yra skirstomi įvairiais pagrindais.Pagal vertybių pobūdį žala skirstoma į žalą turtui, asmeniui ir neturtinę žalą. Žala turtui padaroma jį sunaikinant, sugadinant, kitaip sumažinant jo vertę. Žala asmeniui padaroma atimant jam gyvybę, sužalojant jo psichinę arba fizinę sveikatą, žeminant jo garbę arba orumą, pažeidžiant žmogaus darbo, ekonomines, socialines ir kitas teises. Neturtinė žala padaroma asmeninėms arba neturtinėms vertybėms ir pasireiškia kaip dvasinio pobūdžio netektys arba nuostoliai, kurie gali būti įvertinami pinigais ir kompensuojami. Juridinio asmens gali būti pažeidžiama dalykinė reputacija.Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Tiesioginė žala dar vadinama realiąja. Realioji žala atsiranda dėl tiesioginio poveikio ir pasireiškia turto sugadinimu arba sunaikinimu. Tiesioginiai nuotoliai yra žalingų pasekmių tiesiogiai nulemtos ir dėl to būtinos išlaidos nuostoliui pašalinti (pvz., turtiniai praradimai, gydymo, priežiūros, reabilitacijos išlaidos ir kt.). Netiesioginė žala (nuotoliai) yra dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Ji atsiranda kaip padarytos žalos papildomas rezultatas arba yra būtina siekiant žalos atlyginimo. Tai negautos pajamos (CK 6.249 str. l d.), žalos prevencijos arba sumažinimo, nuostolių įvertinimo ir civilinės atsakomybės taikymo, nuostolių išieškojimo ne teismo tvarka protingos išlaidos (CK 6.249 str. 4 d.).Negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti skolininko veiksmai. Jie atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba dėl pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, turi būti sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Pavyzdžiui, dėl fizinio asmens sužalojimo gali būti netenkama pajamų pagal darbo sutartį arba verslo sandorius, o dėl jo žūties gali būti netenkama išlaikymo. Bet negautos pajamos negali būti tapatinamos su įmonės pelnu.Nuostoliai pagal galimybę tiksliai juos apskaičiuoti skirstomi į bendruosius ir specialiuosius.Bendrieji nuostoliai yra tie, kurie priteisiami už žalą, kai jos dydžio neįmanoma tiksliai apskaičiuoti pinigais (CK 6.249 str. l d.). Jeigu neigiamas poveikis padaromas asmeninėms neturtinėms vertybėms, už kurias įstatymas numato civilinę atsakomybę, tai nuostolių dydis objektyviai negali

būti patvirtintas įrodinėjimo priemonėmis. Bendrųjų nuostolių dydis neįrodinėjamas. Ieškovas turi įrodyti žalos požymius ir bendriesiems nuostoliams nustatyti reikalingus kriterijus, jų kiekį, pobūdį ir svarbą. Jei įrodomi žalos požymiai, preziumuojama, jog padaryti bendrieji nuostoliai. Jų dydį nustato teismas pagal įstatyme esančius kriterijus vadovaudamasis tuo, kiek jie konkrečioje byloje įrodyti (CK 6.250 str. 2 d.). Specialiaisiais nuostoliais laikomi tokie nuostoliai, kai žalos dydį galima tiksliai apskaičiuoti pinigais ir įrodyti. Ieškovas turi įrodyti specialiųjų nuotolių dydį, pavyzdžiui, sunaikinto turėto vertę, turtui pataisyti reikiamą sumą, gydymo, slaugymo išlaidas ir kt. Atlyginus nuostolius atkuriama iki pažeidimo buvusi nukentėjusiojo turtinė padėtis, o ne atlyginami prarasto įsigijimo kaštai.

3.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDINĖS RŪŠYS

Civiliniai įstatymai, atsižvelgdami į aplinkybes, numato įvairią atsakomybe, kurią pagal atskirus kriterijus galima skirstyti į civilinės atsakomybės 'rūšis. Ji skiriama į sutartinę ir nesutartinę, dalinę, solidarinę ir subsidiarinę.Sutartinė ir nesutartinę atsakomybė. Ji šitaip skirstoma pagal tai, ar santykiai (pvz., pirkimo-pardavimo, tiekimo ir pan. sutartis) ar tokių santykių. Civilinė atsakomybė, atsirandanti pažeidus jau esamos prievolės subjektinę teisę (pavyzdžiui, iš įvairių sandorių), sąlyginai vadinama sutartine atsakomybe.Tačiau civilinė atsakomybė gali atsirasti ir nesant prievolinių teisinių santykių (prievolės). Pavyzdžiui, pažeidus įvairias absoliutines teises, nuosavybės teisę arba teises, atsiradusias dėl išradimų, literatūros k meno kūrinių sukūrimo, taip pat dėl žalos padarymo kitam asmeniui arba dėl turto įgijimo ar taupymo kito asmens lėšų sąskaita be pakankamo pagrindo. Tokiais atvejais atsiradusi civilinė atsakomybė sąlyginai vadinama nesutartinę atsakomybe. Pažeidus jau susidariusius prievolinius santykius, t. y. sutartinės atsakomybės atveju, taikomi bendri civilinės atsakomybės nuostatai (Civilinio kodekso 225-237 straipsniai). Šalys sutartyje atsakomybės sąlygas gali nustatyti, į teisės normos to nereglamentuoja k nedraudžia, arba kai atsakomybę reguliuojančios normos yra dispozityvinės. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso l straipsnis nustato, kad asmuo, neįvykdęs prievolės arba ją netinkamai įvykdęs, atsako turtu tik esant kaltei, išskyrus įstatyme arba sutartyje numatytus atvejus. Nesutartinės atsakomybės taikymo sąlygas ir jos dydį nustato tiktai įstatymai. Pavyzdžiui, padarius turtinę žalą, atsakomybė nustatoma pagal Civilinio kodekso 483-510 straipsnių taisykles. Prievolinės subjektines teisės pažeidimas, kai neįvykdomos pareigos. Neįvykdyta prievolė yra tada, kai skolininkas visiškai neįvykdė tų veiksmų, kurie sudaro prievolės turinį, pavyzdžiui, (pateikė prekių, neperdavė daikto, negrąžino pinigų ir pan., arba atliko veiksmus, nuo kurių jis privalėjo susilaikyti, pavyzdžiui, sugadino gyvenamąją talpą ir pan.Netinkamai įvykdyta prievolė yra tada, kai jos įvykdymas neatitinka tam, tikrų sutarties sąlygų. Pavyzdžiui, patiekta nekokybiška, nekomplektuota produkcija, ne visai apmokėtos gautos prekės, pavėluotai perduotas daiktas - ir pan. Jeigu nenustatoma, kad prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, atsakomybė negali atsirasti.V. Mikelėnas pabrėžia, kad civilinė atsakomybė gali būti skiriama į viešąją ir privačiąją. Asmuo, padaręs žalą kitam asmeniui, privalo ją atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 483 straipsnio 1-oji dalis). Kai žala padaro privatus asmuo (fizinis ar juridinis), belieka nustatyti, ar yra visos" civilinės atsakomybės sąlygos, o jas nustačius, taikyti civilinę atsakomybę. Tačiau žalą gali

padaryti ir padaro ne tik privatūs asmenys. Teisės subjektai; šalia privačių asmenų (angl. private persons) yra viešieji asmenys (angl. pi persons) - valstybė, savivaldybė, jų institucijos bei tarnautojai.Santykius tarp privačių asmenų ir santykius, susijusius su civilinės atsakomybės taikymu, reguliuoja privatinė teisė. Santykius tarp privačių asmenų bei viešųjų asmenų, taip pat pastarųjų tarpusavio santykius reguliuoja vieši teisė.

3.1.Dalinė ir solidarinė atsakomybė

Paprastai nuostolius atlyginti privalo prievolę pažeidusi šalis. Kai prievolę pažeidusi šalis yra keli skolininkai, t jų atsakomybės dydis priklauso nuo to, ar pažeista prievolė yra dalinė ir solidarinė.Civilinėje teisėje daline vadinama atsakomybė, taikoma dviems arba; daugiau asmenų, kurių kiekvienas atsako kreditoriui lygiomis dalimis". J dalinei prievolei, kiekvienam iš skolininkų taikoma dalinė atsakomybė. Kadangi kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tiktai savo prievolės dalyj| privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jam tenkančios prievolės dalį neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta, kad atskirų bendraskolių dalys yra nelygios, tai laikoma, kad visų jų dalys lygios (Civilinio kodekso 187 straipsnis). Solidarinė vadinama atsakomybė dviejų ir daugiau asmenų, iš kur kiekviena atsako kreditoriui visa prievole. Esant solidarinei atsakomybei kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolių ar iš bet kurio jų atskirti ir įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį. Taip pat kreditorius savo nuožiūra gali prievolės neįvykdymu arba netinkamu įvykdymu pagal nuostolių reikalauti iš visų bendraskolių ar iš bet kurio jų atskirai visus jų nuostolius arba bet kurią jų dalį. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jie įvykdė, atskaičiavus jam pačiam tenkančią dalį (Civilinio kodekso 190 straipsnis).

3.2.Pagrindinė ir subsidiarinė atsakomybė

Civilinėje teisėje pagrindine vadinama asmens (skolininko, žalą padariusio asmens) atsakomybė, kuri atsiranda pagal įstatymą. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 483 straipsnyje numatyta atsakomybė, pagal kurią žalą padaręs asmuo privalo ją atlyginti nukentėjusiam.Greta pagrindinės atsakomybės įstatymo arba sutartyje numatytais atvejais gali būti subsidiarinė (papildoma) būdingi šie požymiai: 1) subsidiarinė atsakomybė atsiranda tiktai tiesiogiai įstatymu arba sutartimi numatytais atvejais; 2) papildoma atsakomybė taikoma tiktai esant pagrindinei atsakomybei; 3) papildoma atsakomybė taikoma asmenims, kurie neatsako pagal pagrindinę prievolę;4) papildomos atsakomybės dydis negali viršyti 'pagrindinės atsakomybės dydžio;5) papildomos atsakomybės taikymas gali būti apribotas įstatymu, sutartimi. Subsidiarinės atsakomybės pavyzdys yra Civilinio kodekso 490 straipsnis, kuriame nustatyta atsakomybė už nepilnamečio (nuo 15 iki 18 metų) padarytą žalą. 3.3.Pilnutinė (visiška) ir ribota atsakomybė

Civilinėje teisėje numatoma, kad nuostoliai turi būti visiškai atlyginti (Civilinio kodekso 227 straipsnis), turto nustatomas visiškas neteisėto veiksmo nuostolių atlyginimo principas, pagal šį

principą, skolininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs prievolę, ji atlyginti nuostolius, kurie pasireiškia turėtomis išlaidomis, turto netekimo arba sužalojimu, ir atlyginti negautas pajamas.Tačiau įrodyti faktą, kad susidarė nuostoliai ir kokio jie dydžio, privalo nukentėjusysis. Įstatymas taip pat numato galimybę nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo. Atskirų rūšių prievolėms Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatytiną atsakomybę už prievolių neįvykdymą arba netinkamą jų įvykdymą Civilinio kodekso 229 straipsnio 1-oji dalis). Atsakomybė taip pat gali būti vartojama šalių susitarimu. Atsakomybė gali būti ribojama įvairiais būdais. Pirmas - nustatant, kad kreditorius turi teisę išieškoti tik teigiamus nuostolius. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 395 straipsnis apriboja kapitalinės statybos rangos sutarties šalių atsakomybę - atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pasireiškia išlaidomis, turto netekimu arba sužalojimu. Tai reiškia, kad kreditoriui atimama teisė reikalauti atlyginti nuostolius, kurie išreiškiami negautomis pajamomis. Antras - nustatant kreditoriaus teisę išieškoti iš teisės pažeidėjo įstatyme numatę : to dydžio nuostolius. Trečias - atsižvelgiant į kreditoriaus kaltę (Civilinio kodekso 233 straipsnis).

Regresinė atsakomybė ir atsakomybė už trečiųjų asmenų veiksmus

Be tiesioginės atsakomybės, gali būti atsakomybė - į atgręžtinius (regresinius) reikalavimus. Atgręžtinė atsakomybė atsiranda tada, kai pagal tiesioginį reikalavimą skolininkas atsako ne tiktai už savo, veiksmus, bet ir už kitų asmenų teisės pažeidimus (Civilinio kodekso 495, 502 straipsniai). Ji būna, kai, esant keleto asmenų solidarinei atsakomybei kreditorius išieško visus nuostolius iš vieno skolininko. Atlyginęs nuostolius, skolininkas turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš kitų solidarių atsakovui, kad šie kompensuotų išieškotus nuostolius. Kartais tas pats asmuo atšakiapagal tiesioginius ir regresinius reikalavimus.Civilinė atsakomybė atsiranda tiktai esant skolininko kaltei. Tačiau įstatymo numatytais atvejais atsiradusia prievolę gali visiškai arba iš dalies įvykdyti įpareigotas asmuo. Civilinio kodekso 232 straipsnyje numatoma, kad tokiais atvejais, kada prievolės neįvykdo arba netinkamai įvykdo tretieji asmenys, kurie buvo įpareigoti ją įvyk atsako skolininkas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato vykdytojo atsakomybės. Civilinės teisės literatūroje šitokia atsako tvarka vadinama atsakomybe "už svetimą kaltę". 4. Civilinės atsakomybės formosPagrindinės civilinės atsakomybės formos yra: pareiga atlyginti nuo liūs ar žalą ir sumokėti netesybas.Pareiga atlyginti žalą. Sąvoka "žala" yra susijusi su nesutartinėmis teisėmis, kurios atsiranda pažeidus asmens absoliutines subjektines teises. Gali būti padaroma juridinio ar fizinio asmens turtui ar asmenybei. Ji atsiranda sugadinus svetimą turtą, suluošinus fizinį asmenį arba atėmus gyvybę. Suluošinus fizinį asmenį, sumažėja jo darbingumas arba jis l nedarbingas ir netenka darbo pajamų. Atėmus fiziniam asmeniui į jo išlaikytiniai netenka tų lėšų, kurias gaudavo iš mirusiojo darbo pajamų. Įstatymai nustato, kad padaryta žala turi būti visiškai atlyginta (Civilinio kodekso 496 straipsnis).Pareiga atlyginti nuostolius. Nuostoliais laikomos kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas ar sugadinimas, taip pat kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu skolininkas būtų įvykdęs prievolę. Paprastai nuostolių sąvoka yra susijusi su prievolės neįvykdymu arba netinkamu

įvykdymu. Pavyzdžiui, transporto organizacija, perveždama krovinius, juos sugadino, saugotojas prarado priimtą pasaugoti turtą ir pan. Nuostoliais laikomas bet kuris kreditoriaus turtinių gėrybių sumažėjimas, kurio negalima atstatyti natūra. Kai pradinės padėties natūra atstatyti negalima, atsiranda pareiga atlyginti nuostolius, t.y. kompensuoti turtinių gėrybių sumažėjimą pinigais. Tačiau nuostoliai atsiranda ne tiktai sumažėjus kreditoriaus turtinėms gėrybėms natūra. Būna atvejų, kai pažeidus prievolę sumažėja kreditoriaus piniginės lėšos. Pavyzdžiui, tiekėjas pagal tiekimo sutartį nepatiekė pirkėjui žaliavos, o šis negalėjo pagaminti produkcijos ir patiekti jos pagal tiekimo sutartį. Dėl šių priežasčių jis turėjo mokėti netesybas, kurios nurodytuoju atveju yra nuostoliai.Civilinio kodekso 227 straipsnyje skiriamos dvi nuostolių rūšys: 1) kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas arba sužalojimas; kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis būtų galėjęs gauti, jeigu skolininkas būtų įvykdęs prievolę.Kreditoriaus išlaidos, kurias privalo atlyginti skolininkas, yra kreditoriaus panaudotos piniginės lėšos ar kitokios vertybės dėl to, kad prievolė buvo neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Pavyzdžiui, pirkėjui pašalinus nežymius produkcijos defektus, tiekėjas privalo atlyginti pataisymo išlaidas; dėl tiekėjo kaltės nustatytu terminu neišsiuntus prekių geležinkeliu, ir pirkėjui išvežus autotransportu šias prekes iš tiekėjo sandėlio, tiekėjas privalo iri pervežimo išlaidas ir kt. Išlaidų esminis požymis tas, kad kreditorius dėl susidariusių aplinkybių yra priverstas jas padaryti. Neįvykdžius prievolės ar netinkamai ją įvykdžius, reikia atlyginti tiktai tas išlaidas, kurios tam tikromis sąlygomis buvo būtinos. Atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, tai nustato teismas arba arbitražas. Pareiga sumokėti netesybas. Kita civilinės atsakomybės forma - pareiga lokėti netesybas - taikoma siauriau negu nuostolių atlyginimas. Netesybos turi būti išieškomos tik tais atvejais, kai jos specialiai numatytos įstatyme galus arba sutartyje už tam tikrus teisės pažeidimu. Daugiausia jos išplitusios prievoliniuose santykiuose tarp ūkio subjektų. Netesybos glaudžiai susijusios su nuostolių atlyginimu. Atsižvelgiant į netesybų ir nuostolį atlyginimo santykį, numatomos keturių rūšių netesybos. Netesybos nuo nuostolių skiriasi:1) netesybos (bauda, delspinigiai) yra iš anksto įstatymu arba su nustatytos, o nuostoliai paaiškėja, tik neįvykdžius arba netinkamai įvykdyta prievole, be to, jie turi būti įrodyti;2) netesyboms išieškoti nustatytas sutrumpintas ieškininės senaties terminas, o nuostoliams išieškoti taikomi bendri ieškininės senaties terminai.3) netesybos gali būti diferencijuojamos pagal teisės pažeidimo pavojingumo visuomenei laipsnį;4) nuostoliams išieškoti turi būti visos sąlygos atsakomybei atskiroms netesyboms išieškoti nereikia, kad būtų nuostoliai ir priežastinis ryšys tarp priešingų teisei veiksmų ir atsiradusių nuostolių.Netesybomis vadinama įstatyme arba sutartyje nustatyta pinigų suma kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdė arba netinkamai įvykdyta. Dažniausiai netesybos numatomos už terminų pažeidimą vykdant prievole. Grėsmė mokėti netesybas skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. 

Išvados1. Teisinė atsakomybė gali būti apibūdinama kaip prievolė, atsiradusi asmeniui, pažeidusiam viešą arba privatų interesą. Viena tokios prievolės šalis (pažeidėjas) už pažeidimą patiria įstatymuose

numatytas sankcijas, kita šalis (nukentėjusysis) gali taikyti šias sankcijas arba reikalauti, kad jas taikytų atitinkama valstybinė arba visuomeninė institucija (teismas, arbitražas ir kt.).2. Atsižvelgiant į atsakomybės atsiradimo pagrindus, CK išskiriama sutartinė ir nesutartinė atsakomybė (CK 6.245 str. 2 d.). Be to, civilinės atsakomybė gali būti skirstoma pagal kitokius kriterijus. Pavyzdžiui, jei kalbame apie kelių asmenų atsakomybę (skolininkų daugėtas), išskiriame dalinę, solidariąją ir subsidiariąją atsakomybę. Sutartinės ir deliktinės atsakomybės rūšys turi bendrų bruožų ir esminių skirtumų.3. Bendri bruožai: • abi rūšys yra turtinės prievolės; • abi atsakomybės rūšys atlieka tokią pačią kompensacinę funkciją; • bet kurios iš šių civilinės atsakomybės rūšių taikymas nepašalina galimybės taikyti ir kitus civilinių teisių gynimo būdus bei kitas teisinės atsakomybės rūšis; • ir sutartinė, ir deliktinė atsakomybė atsiranda kaip naujos prievolės jau egzistuojančios sutartinės prievolės arba delikto atžvilgiu; • taikant abi atsakomybės rūšis skolininkas patiria turtinių nuostolių.

4. Pagrindiniai skirtumai: • skirtingas atsiradimo pagrindas: sutartinės atsakomybės atveju - pažeista sutartis, deliktinės - padaryta žala; • skirtingi ieškinio senaties terminai - CK 1.125 straipsnis numato taikyti bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą, o reikalavimams dėl pa darytos žalos - sutrumpintą 3 metų terminą; • nevienodas atsakomybės dydis bei jos nustatymo principai: sutartinės atsakomybės atveju atsakomybės dydį gali nustatyti šalys arba susitarti dėl atsakomybės netaikymo, o deliktinės atsakomybės atveju tokie susitarimai negalimi. 5. Sutartinei atsakomybei atsirasti veiksmų neteisėtumo sąlyga nėra taip svarbi. Užtenka pasakyti, kad bet koks sutarties nevykdymas ar netinkamas vykdymas yra a priori teisės normų pažeidimas. Be to, nustatant veiksmų priešingumą teisei sutartiniuose santykiuose gali būti situacijų, kai skolininkas pažeidžia sutarties sąlygą, niekaip nesureguliuotą nei dispozityvia norma bei komerciniu papročiu, nei įprastai reiškiamais reikalavimais, nes šalys gali reguliuoti savo tarpusavio santykius išimtinai sutarties nuostatomis, sudaryti įstatymuose neapartas sutartis.

Literatūra1. Kiršienė J., Pakalniškis, V. Ruškytė R., Vitkevičius P. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas. -Vadovėlis: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, Vilnius, 2004.2. Ambrasienė D., Baranauskas E. ir kiti Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vadovėlis: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, Vilnius, 2004.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Pirmasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2002.4. Mikelėnas V. Sutarčių teisė. Bendrieji sutarčių teisės klausimai: lyginamoji studija. Vilnius: Justitia, 1996.5. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. Vilnius, 1999.6. Vėgėlė I. Įmonėms taikytina teisė ir pirminis steigimasis Europos Bendrijos teisėje. Vilnius: Eugrimas, 2002.

7. Zweigert K., Kötz H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001.8. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia,