„Gintarinė viltis 2011“REDAKCIJA:

vyr. redaktorius Kazys Jonušas tel. (8 5) 261 3410

korespondentai: Lijana Cibulskienë tel. (8 5) 210 3896

Juozas Pocius tel. (8 5) 210 3895

Ilona Skujaitë tel. (8 5) 210 3896

dizaineriai: Aida Janonytė, Gediminas Pranckūnas tel. (8 5) 273 5739

stilistë Erda Valeikienė tel. (8 5) 273 5690

I viršelyje – K. DIJOKO, IV viršelyje ir vidiniame atvarte – A. PLIADŽIO nuotr.

REDAKCIJOS ADRESAS: Pamėnkalnio g. 13, LT-01114 Vilnius faksas (8 5) 262 3658 el. paštas Kazys.Jonusas@kam.lt

OUR ADRESS: „Karys“ („The Warrior“) Pamėnkalnio str. 13, LT-01114 Vilnius e. mail Kazys.Jonusas@kam.lt

Norintiems įsigyti „Kario“ žurnalą kreiptis tel. (8 5) 273 5551

Leidėjas – Krašto apsaugos ministerija

Redakcinė kolegija: Pirmininkė Indrė Pociūtė, pirmininko pavaduotojas gen. mjr. Arvydas Pocius. Nariai: kpt. Tomas Balkus, Danguolė Bičkauskienė, Aida Janonytė, brg. gen. Edvardas Mažeikis, Rūta Putnikienė, dr. Valdas Rakutis.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Tiražas 2 100 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. Formatas 60x90/8 Užs. Nr. GL-206 ISSN 2029-5669

ŽURNALAS „KARYS“ ĮSTEIGTAS LIETUVOJE

1919 M. – NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ METAIS.

ATGAIVINTAS JAV 1950 M.

ATKURTAS LIETUVOJE 1991 M.

NR. 6 (1987) 2011 M.

2

6

10

15

18

22

24

32

36

42

44

46

53

55

56

50

2

6

Alio Čagčaranas? Žmona jau pagimdė!

Kas čia šeimininkas?

Masinės žudynės karo pradžioje

Karo veiksmų teatras Santakoje

Lietuvos partizanų taktikos ypatumai

Estijos kariuomenės planuose – tankų įsigijimas

Brangi dovana, kuri nieko nekainuoja

Jei duria širdį

Pavasario linksmybės sporto čempionatuose

Karinėje penkiakovėje – rekordinis dalyvių skaičius

Vilniaus arsenalas 1931 m. sukilimoišvakarėse

Skaitytojo laiškas

Knygos

Sunku pratybose –lengva misijoje

Kario motyvacija istorijos ir dabarties kryžkelėje (II)

15

24

32

36

53

„Gintarinė viltis 2011“:

Birželio 12–23 d. Klaipėdoje ir Pabradėje vyksta tarptautinės pratybos „Gintarinė viltis 2011“, kuriose dalyvauja apie 2 200 karių iš Lietuvos ir užsienio. Šiemet scenarijuje numatyta, kad kariai kovos ne tik su religi-nės-politinės grupuotės ekstremistais sausumoje, bet ir su jūrų piratais.

Tradicijos ir naujovės Šiemet pratybose tęsiamos geriausios „Gintarinės

vilties“ tradicijos, bet atsižvelgta ir į patirtį, kurią Lie-tuva ir kitos šalys paskutiniuoju metu sukaupė daly-vaudamos kariniuose konfliktuose kituose regionuo-se. Šiais metais pratybose vėl akcentuojamas atsako į krizes operacijų vykdymas, o kuriant pratybų scenarijų buvo atsižvelgta į naujausius įvykius Afganistane, Irake ir Somalyje.

Pagal pratybų scenarijų Tarptautinių saugumo para-mos pajėgų kariai, įgalioti Jungtinių Tautų organizaci-jos, atvyksta į „Amberlad“ šalį, kurios vadžia paprašė padėti užtikrinti saugumą šalyje ir paruošti saugumo pajėgas. „Amberlad“ šalyje veikiančio politinio-reli-ginio judėjimo „Sula“ nariai įvairiais būdais stengiasi destabilizuoti padėtį šalyje ir nuversti oficialią šalies vy-riausybę. Šie kovotojai vykdo išpuolius prieš šalies insti-tucijas, tarptautines pajėgas, Jungtinių Tautų atstovus ir nevyriausybines organizacijas, o savo teritorijoje jūrų piratams leidžia steigti treniruočių stovyklas. Tarptauti-nės pajėgos „Amberland“ šalyje turės atskirti sukilėlius nuo civilių gyventojų, sumažinti jų kovinius pajėgumus ir galimybes apsiginkluoti, taip pat atliks įvairias civilių ir karių bendradarbiavimo operacijas.

Atsižvelgiant į scenarijų šių metų pratybos vyksta dviejose vietose vienu metu – Pabradės poligone ir Lietuvos teritoriniuose vandenyse Baltijos jūroje.

žemėje – ekstremistai, jūroje – piratai

iš arti2

„Gintarinė viltis 2011“:

Dalyviai: gausiausios – suomių ir estų delegacijos Pratybose „Gintarinė viltis 2011“ dalyvauja 9 šalys,

priklausančios ne tik NATO, bet ir dalyvaujančios „Par-tnerystės taikos labui“ programoje: tai Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Kanada, JAV, Gruzija, Suomija ir Norve-gija. Iš viso – apie 2 200 karių, ir tai ne tik pratybų daly-viai, bet ir organizatoriai, vadovai, vertintojai, aprūpi-nimo padalinių personalas, stebėtojai ir kitų institucijų atstovai.

Į Lietuvą atvyko apie 500 užsieniečių. Suomija į Lie-tuvą atsiuntė daugiausiai karių – beveik 260, didelė ir Estijos delegacija – apie 130 karių. Pratybų metu bus su-formuoti du tarptautiniai bataliono dydžio padaliniai, iš kurių vienam vadovaus Suomijos karininkas, o kitam – Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pės-tininkų bataliono vadas. Užsieniečiai atliks nemažai pareigų: dirbs pratybų vadavietėje, dalyvaus žvalgy-bos, operacijų planavimo, logistinio aprūpinimo, aps-kaitos, viešinimo srityse. Taip pat atvyko instruktorių, kurie pirmą savaitę dalinsis savo patirtimi ir žiniomis.

Pratybose dalyvauja visų Lietuvos kariuomenės rūšių atstovai: Sausumos pajėgų, Karinių oro pajėgų, Karinių jūrų pajėgų ir Specialiųjų operacijų pajėgų kariai. Sąvei-kaudami tarpusavyje ir su užsienio partneriais jie daly-vaus visose svarbiausiose užduotyse.

Dauguma pratybose naudojamos technikos bus iš Lietuvos kariuomenės resursų, nors dalis užsieniečių į Lietuvą atvyko su savomis transporto priemonėmis. Pratybų technikos parką sudaro apie 190 vienetų įvai-rios paskirties technikos: tai kovinės, kovinės paramos,

kovinio aprūpinimo mašinos, pvz., šarvuoti transporte-riai „Patria“, M113, sunkvežimiai SISU, UNIMOG, VOLVO, visureigiai HMMWV ir kt.

Iššūkiai ir 2 milijonai Lietuvos kariuomenės logistikos specialistams ir pa-

daliniams, ypač Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionui, didžiausios metų pratybos yra nemenkas iš-šūkis, nes bataliono Lauko paslaugų kuopos pajėgumai yra mažesni nei kitų pratybose dalyvaujančių karių. Dėl šios priežasties buvo pasitelktos ir kitos pajėgos. Taigi

Užsienio kariai dirbs pratybų vadavietėje, dalyvaus žvalgybos, operacijų planavimo, logistinio aprūpinimo, apskaitos, viešinimo srityse. R. DUchesne nuotr.

Pratybose dalyvauja 130 estijos karių.

iš arti 3

iš arti4

logistika rūpinasi Lauko paslaugų kuopa, kurią suda-ro 90 karių, taip pat Ryšių kuopa – 48 kariai, trans-porto vienetas – 50 karių ir judėjimo kontrolės vie-netas – šeši kariai. Be to, nemažai karių užtikrins, kad pratybų dalyviai atitinkamu metu susidurtų su jiems netikėtais, bet jau suplanuotais incidentais, kuriuos vertins pratybų vertintojai.

Pabradės poligone įrengtos dvi logistiniu požiū-riu nepriklausomos karinės stovyklos ir kiekvienoje iš jų įsikurs po vieną tarptautinį batalioną. Lietuvos kariuomenės logistikos specialistai apskaičiavo, kad vien tik šioms stovykloms įrengti prireikė apie 280 palapinių. Kiekvienoje stovykloje atskirtos tokios pagrindinės zonos: gyvenamoji, maitinimo, higie-nos, sandėlių transporto ir degalų. Kadangi praty-bose naudojama nemažai karinių transporto prie-monių, planuojama, kad vien tik kuro prireiks apie 100 tonų.

„Gintarinė viltis 2011“ yra didžiausios karinės pra-tybos šiemet, jų biudžetą sudaro 2 milijonai litų. Nemažą įtaką biudžeto dydžiui padarė kuro ir kitų priemonių kainos. Dalis šių pinigų sugrįš, nes šalys apmokės sąskaitas už savų karių dalyvavimą praty-bose.

Iš viso į pratybas „Gintarinė viltis 2011“ atvyko apie 500 karių iš užsienio, nuotraukoje viršuje – latviai, apačio-je – kanadiečiai.

iš arti 5

Svarbiausias tikslas Pagrindinis pratybų „Gintarinė viltis 2011“ tikslas yra

koordinuoti bendrus NATO ir kitų šalių veiksmus vyk-dant tarptautines atsako į krizines situacijas operacijas, kai naudojama skirtinga technika ir ekipuotė, o operaci-jas vykdo skirtingų struktūrų ir ne vienodas procedūras taikantys padaliniai. Per pratybas taip pat bus siekiama patikrinti ir tobulinti priimančiosios šalies paramą pri-imant atvykstančių sąjungininkų pajėgas. Atliekant operacijas tarptautinėje aplinkoje bus stiprinami pada-linių, vadų ir karių įgūdžiai, kurie praverčia tarnaujant savo šalyje ir dalyvaujant tarptautinėse operacijose.

Svarbu, kad šiemet į tarptautines pratybas Lietuva pakvietė dalyvius ne tik iš NATO, bet ir „Partnerystės tai-kos labui“ programos šalių – kariai turi puikią galimybę pasitreniruoti kartu. Ne mažiau aktualus yra ir Lietuvos, kaip priimančiosios šalies, sugebėjimų patikrinimas – kaip Lietuvos kariuomenė planuoja ir organizuoja pa-jėgų priėmimą, aprūpinimą, sąveiką su jomis ir kitomis organizacijomis.

Be to, organizuodama tokio mąsto tarptautines pra-tybas Lietuvos kariuomenė užtikrina šalies matomumą regione, įgyja galimybę visuomenei pateikti daugiau in-formacijos apie tai, kas yra NATO ir „Partnerystės taikos labui“ programoje dalyvaujančios šalys, stiprina ryšius su mūsų šalies partneriais ir dalijasi naudinga patirtimi.

I LO N A S K U J A I T ė , k p t . M A R I U S VA R N A

KAM archyvo nuotr.

Šiemet pratybose dalyvaus ir „Partne-rystės taikos labui“ programos šalys, nuotraukoje – Gruzi-jos kariai.

Lenkų karys.

Pagrindinis „Gintarinė viltis 2011“ tikslas yra koordinuoti bendrus nATO ir kitų šalių veiks-mus vykdant tarptau-tines atsako į krizines situacijas operacijas.

taikos partneriai6

išvykdamas į savo pirmąją misiją afganistane gr. tautvydas kučinskas iš kunigaikščio vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono žinojo, kad po kelių mėnesių gims pirmas jo vaikas. priešakyje laukė pusė metų neramios tarnybos.

alio, ČaGČaranas? žmona jau paGimdė!

Pirmą kartą gyvenime Pirmoji Tautvydo pažintis su kariuomene įvyko dar

tuomet, kai jis buvo pašauktas atlikti privalomąją tar-nybą. Paskirtas į Gedimino štabo bataliono kovinę kuo-pą, vėliau perkeltas į logistinę. „Po metų man pasiūlė tęsti profesinę karo tarnybą Karinėse jūrų pajėgose. Ka-dangi esu baigęs namų ūkio ekonomo specialybę ir tu-riu virėjo įgūdžių, atsidūriau fregatoje „Žemaitis“. Laive gaminau maistą kariams. Jūros liga nesirgau, bet mane vis dėlto labiau traukė žemė, todėl po pusės metų tar-nybos karo laivyne perėjau į Sausumos pajėgas“, – pa-sakojo gr. T. Kučinskas.

Tuo metu kariuomenėje prasidėjo permainų metas, kariui teko keisti kvalifikaciją. Tautvydas baigė sandėli-ninko kursus Divizijos generolo Stasio Raštinio puskari-ninkių mokykloje ir perėjo tarnauti į Vaidoto batalioną sandėlininku. Artėjant devintiesiems profesinės tarny-bos metams, Tautvydui atsirado galimybė, kaip dabar madinga sakyti, – išbandyti save misijoje.

2010 m. pradžioje Tautvydas pradėjo ruoštis pirma-

jai savo gyvenime tarptautinei operacijai Afganistane (PAG-11), ketvirtojoje Nacionalinės paramos elemento karių (NPE-4) pamainoje. Tačiau šis svarbus laikotarpis sutapo su dar vienu neeiliniu įvykiu – žmona Andra pradėjo lauktis pirmojo judviejų vaiko. Nors per kele-tą mėnesių šeima apsiprato su būsima situacija, tačiau į misiją vyras išvyko neramia širdimi – ne dėl būsimų profesinių iššūkių, o dėl Lietuvoje likusios žmonos.

Kaip filme! Čagčarane Tautvydui teko imtis užduočių, su kurio-

mis Lietuvoje susidurti neteko. „Misijoje buvau atsa-kingas už degalus ir transporto detalių tiekimą. Mano pagrindinis darbas buvo pripilti kuro į sraigtasparnius ir lėktuvus. Kai atskridome, pataikėme į vietos rinki-mus, todėl čia dažnai atskrisdavo amerikiečiai, per die-ną tekdavo pasirūpinti net keletu sraigtasparnių. Šalia buvo patyręs kolega, todėl nebuvo sunku, – pirmuosius įspūdžius prisiminė Tautvydas. – Pirmasis kuro pylimas įsiminė labiausiai. Tai buvo amerikiečių sraigtasparnis „Apache“. Tokius buvau matęs tik filmuose: sraigtaspar-nis atrodė didžiulis, turintis daug galingos ginkluotės ir modernios technikos. Kai lakūnai leido įlipti į vidų ir pasėdėti kabinoje, jaučiausi kaip mažas vaikas, gavęs žaisliuką.“

Per pusę metų karys iš arti regėjo įvairių orlaivių, pvz., užsieniečių sraigtasparnių „Black Hawk“, „Puma“, „Chinook“, Afganistano nacionalinės armijos sraigtas-parnių Mi-17, Mi-24, atskrisdavo ir civilinių orlaivių, o bene labiausiai laukiamas svečias Čagčarane buvo mū-

7taikos partneriai

siškis „Spartanas“, nes pargabendavo naujienų iš gimtinės. „Kuro pylimo procedūra nėra labai sudė-tinga. Iš pradžių gaudavome pranešimą, kas ir kokiu laiku atskris, pasiruošdavome, artėjant tūpimui su sraigtasparnių lakūnais suderindavome, kur jie leisis – pačioje bazėje ar ant Čagčarano oro uosto tako. Su kurovežiu atveždavome kurą ir įpildavome su-tartą kiekį degalų, užpildydavome reikiamus doku-mentus. Skrydžių buvo nemažai, veikti tikrai buvo ką. Tiesa, teko prisiminti anglų kalbą, nes iš pradžių

buvo gana sunku susikalbėti, mat Lietuvoje jos mažai prireikdavo“, – pasakojo gr. T. Kučinskas.

Afganistanas pirmą kartą į šią šalį atvykusiam kariui paliko viduramžių įspūdį. „Kelius asfaltuoja kone ran-kiniu būdu, laksto pusnuogiai vaikai, o elektrą turi tik išrinktieji. Sunku suvokti, kad yra žmonių, kurie taip skurdžiai gyvena“, – pasakojo Tautvydas.

Praėjus pirmiesiems misijos mėnesiams kasdieninė tarnyba nusistovėjo, o būsimo tėvelio mintys vis daž-niau nuklysdavo į Lietuvą. Artėjo lemtingas momentas.

Labiausiai Tautvydui įsiminė pirmasis kuro pylimas į amerikiečių sraigtasparnį „Apache“, nes iki tol šiuos ga-lingus karo paukščius jis buvo matęs tik filmuose.

Laimingiausias žmogus „ėjo jau ketvirtas misijos mėnuo, kai turėjo gimti du-

kra. Nerimavau, norėjosi būti šalia žmonos, be to, juk tai pirmas mūsų vaikas. Gerai, kad interneto ryšis buvo neblogas, daugiausiai juo ir bendravome, buvo galima paskambinti ir telefonu. Gydytojai prognozavo, kad du-kra gims mano jubiliejinio gimtadienio dieną, t. y. spalio 23 d., bet taip nenutiko. Visa savaitė nerami buvo, turi gimti – ir negimsta, o manęs šalia nėra...“, – nelengvą laukimą prisiminė Tautvydas.

Dukra Eivilė gimė spalio 29 d. – Lietuvoje naktį, o Čag-čarane jau buvo paryčiai. „Aš pats skambinau žmonai, bet kadangi ji buvo tik ką pagimdžiusi, didžiulę naujie-ną pranešė uošvė Loreta. Buvau laimingiausias žmogus visame NPE-4. Visą dieną negalėjau dirbti. Savo dukrą pirmą kartą pamačiau kalbantis per skaipą, net sunku

Buvę Tautvydo „kli-entai“ misijoje: Afga-nistano nacionalinių pajėgų sraigtaspar-nis Mi-17 (viršuje) ir amerikiečių krovi-ninis sraigtasparnis „chinook“.

taikos partneriai8

pasakyti, į ką ji buvo panašesnė, į mamą ar į tėtį“, – apie misijoje patirtą tėvystės džiaugsmą pasakojo karys.

Tuomet laikas misijoje beveik sustojo, o taip norėjosi kuo greičiau grįžti namo, pamatyti pagausėjusią šeimy-ną... Tautvydas pasakojo, kad sunkiausiais momentais labai palaikė tarnybos draugai, padėjo nuolatinis ben-dravimas internetu su šeima. Reikėjo išlaukti dar kelis mėnesius.

Apie grįžimą į Lietuvą ir susitikimą su šeima Tautvy-das dabar jau pasakoja juokdamasis, o tuo metu jo laukė įvairių emocijų pliūpsnis. „Pirmiausiai žmona at-važiavo manęs pasiimti. Buvo netgi šokas po tiek laiko pasimatyti. O grįžus į namus laukė dukrytė – Eivilei jau buvo 3 mėnesiai. Iš pradžių manęs nepažino, pažiūrė-jo – kažkoks svetimas žmogus, lūpą atvėpė, pradėjo verkti, nesuprato, kas čia per dėdė“, – pasakojo jaunas vyras, po misijos pasinėręs į tėvystės džiaugsmus.

Paklaustas, ką patartų vyrams, kurių žmonos gim-dys jiems esant misijoje, Tautvydas sako, kad svarbiau-sia – nepanikuoti: „Nervindamasis nieko nepakeisi. Kai su žmona viską aptari ir suderini prieš išvykdamas, tuomet problemų nekyla. Be to, ryšys misijoje yra geras, galima ir telefonu paskambinti, ir internetu pa-bendrauti.“

Po atostogų, praleistų su šeima, artimiausi Tautvy-do planai – baigti transporto vadybos studijas Vilniaus verslo ir teisės aukštojoje mokykloje ir tęsti tarnybą Vai-doto batalione.

I LO N A S K U J A I T ėPašnekovo archyvo nuotr.

Tautvydas su pagau-sėjusia šeima: žmona Andra ir dukra eivile.

9taikos partneriai

kario interviu10

KarIo moTyvacIja ISTorIjoSIr DaBarTIeS KryžKeLėje (II)

Tęsiame pokalbį su Lietuvos karo akademi-jos prorektoriumi doc. dr. valdu raKučIu apie žmogaus, pasirinkusio kario kelią, motyvus per istorinę ir nūdienos prizmę.

Geriausi – valstiečiai

– kodėl žmonės pasirenka tarnybą kariuomenėje? – Geriausia motyvacija – valstietiška. Žmogus, išlikęs

po mūšių, gaudavo žemės – prisiminkime, kad XX a. pra-džioje kovose dėl nepriklausomybės dalyvavę savanoriai gaudavo sklypus. Taip būdavo ir Romos kariuomenėje. Sulaukęs trisdešimt kelerių ar keturiasdešimties metų karys gauna žemės naujai užkariautose teritorijose, turi galimybę susilaukti vaikų, kurie, kaip ir jis, eis į kariuo-menę – toks modelis užtikrino Romos dominavimą ir leido valstybei plėstis. Vyresnysis sūnus paveldėdavo

žemę, kiti tarnaudavo kariuomenėje, ir valstiečiai buvo tuo patenkinti, nes žinojo – kuo geriau atliks tarnybą, tuo daugiau sulauks pagarbos ir pinigų.

Iš tiesų geriausi kariai yra kaimiečiai – tai rodo ir rašy-tiniai šaltiniai. Paprastam žmogui kyla mažai klausimų, jis sugeba prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, įpratęs sun-kiai dirbti, yra klusnus.

Su miestiečiais situacija kitokia – jie linkę pasimuliuo-ti, tačiau yra labiau mokyti ir, nors ne tokie paklusnūs, puikiai tinka techninėms kariuomenės rūšims. Tais lai-kais tarnauti inžinieriniuose daliniuose, vėliau – arti-lerijoje reikėjo šiokių tokių žinių, todėl čia pagrindą ir sudarė labiau išsilavinę miesto gyventojai.

– kaip kariuomenė galėtų tapti patrauklesnė ga-biems ir išsilavinusiems jaunuoliams?

– Valdančiojo elito atstovai – tai ta visuomenės dalis, kuri privalo tarnauti valstybės kariuomenėje. Romos laikais į senatą patekti galėjo tik valdančiojo sluoksnio atstovai, patricijai, kurie dalyvavo dešimtyje karinių kampanijų arba dešimt metų tarnavo kariuomenėje. Įsi-vaizduokite, kokios kiltų diskusijos, jei, norint patekti į Seimą, galiotų reikalavimas būti tarnavusiam kariuome-nėje, ar kiltų tuomet ginčai dėl vargano vieno procento finansavimo? Taigi, jei nėra valdančiųjų ir kariuomenės ryšio, kariuomenė – sau, valdantysis elitas – sau, neiš-vengiamai vyksta kariuomenės devalvacija. Panašiai ir žmogus, uoliai tarnaujantis kariuomenėje, neturėtų ga-limybės patekti į elitą. Jei mūsų generolai netaptų tam tikros vadovavimo valstybei grandies dalimi, gabūs žmonės neitų į kariuomenę, nes neturėtų motyvacijos.

Todėl demokratinėse valstybėse kuriami studentų batalionai – žmonės, kurie taps elitu, turi būti susidūrę su kariuomene. Tai tiesiog priekaištas mums, nes nieko nedarome, kad elito žmonės būtų įtraukti į kariuome-nę. Iš Karo akademijos, dalyvaujančios studentų mainų programoje, patirties matyti, kad civiliams studentams tarnyba kariuomenėje gali būti patraukli – patikėkite, jiems net blizga akys, kai „paragauja“ karinio gyveni-mo! Taigi Krašto apsaugos savanorių pajėgos turėtų pritraukti kuo daugiau studentų ir tai svarbu ne vien kariuomenei, bet ir pačiai valstybei.

Karys su alebarda ir lankininkas, užtai-santis arbaletą. XV a. miniatiūra.

11kario interviu

Pilietinei visuomenei būtina aiški valstybės idėja– koks ryšys tarp kariuomenės ir visuomenės

klostėsi istoriniais laikais?– Senaisiais klasikiniais laikais, akivaizdu, dominavo mi-

litarizuotos visuomenės. Ryškiausias pavyzdys – Roma. Visas gyvenimas nukreiptas į kariuomenės poreikių ten-kinimą, o tarnyba kariuomenėje buvo kiekvieno gerbia-ma. Moterys partnerio pirmiausia ieškojo tarp karių.

Tarpukario Japonijos valstybėje buvo dvi valdančio-sios partijos: viena – laivynas, kita – kariuomenė. Tai vi-siškai militarizuotos visuomenės pavyzdys. Viskas buvo skiriama valstybei ir karui.

Taip pat žinome ir demilitarizuotos kariuomenės pavyzdžių – tai, pavyzdžiui, garsioji Rytų Romos im-perija – Bizantija. Bizantiečiams tarnyba samdomoje kariuomenėje – tai užsiėmimas, derėjęs tik žemajam luomui. Tokia visuomenė taip pat gali gyvuoti, tačiau didžiausia problema yra ta, kad valstybė turi būti fi-nansiškai pajėgi išlaikyti karius. Tačiau, kaip parodė ke-tvirtasis Kryžiaus žygis, tai ne visada padeda. Jei viskas pagrįsta pinigais, gali atsirasti ir turtingesnis priešas,

kuris nupirks karius, kaip yra buvę kai kuriais atvejais. Vis dėlto demilitarizuota visuomenė gali egzistuoti tik esant labai pažangiai ir veiksmingai ekonomikai.

– tai kokios visuomenės pavyzdys geriausiai ati-tinka mūsų interesus?

– Pilietinė, arba graikiškojo tipo, visuomenė yra la-bai siektinas idealas ir lietuvių tautai, kuri jau Vasario 16-osios akte užkodavo demokratinę santvarką. Dabar-tinės apklausos rodo, kad šį modelį palaiko ir dauguma piliečių. Vadinasi, pilietinė visuomenė yra siektinas da-lykas. Bet pilietinei visuomenei reikalinga labai aiškiai suformuluota valstybės idėja. Pavyzdžiui, respublika yra idėja, ne materialus dalykas, ir jei demokratinėje santvarkoje gyvenantys žmonės nesuvokia respubli-kos kaip idealo, nesiekia jo, nesiaukoja – tokia valstybė anksčiau ar vėliau taps karalyste (beje, tai nėra blogai) ar despotija, jei ne sava, tai svetima, nes visuomenė ne-turi centrinės ašies. Todėl kariuomenė atlieka labai di-delį vaidmenį, nes žmogus, tarnaujantis kariuomenėje, iš tikrųjų tarnauja idėjai. Kitaip sakant, tarp demokrati-

Ryškiausias pavyz-dys – Roma. Visas gyvenimas nukreiptas į kariuomenės poreikių tenkinimą, o tarnyba kariuomenėje buvo kiekvieno gerbiama. nuotraukoje – šiuolai-kinė mūšio imitacija.

12 kario interviu

nės santvarkos ir visuotinės karo prievolės yra tiesiogi-nis ryšys. Panaikinę visuotinę karo prievolę, anksčiau ar vėliau turėsime vienokią ar kitokią despotiją.

Norėčiau, kad suprastumėme skirtumą tarp monar-chijos ir despotijos: monarchija nėra despotija, nes ka-ralius yra sukūręs tam tikrus valstybės elementus – tai parlamentas, senatas, konstitucija. Monarchija labai „iš-tverminga“ santvarka, kariams nekyla klausimų, už ką kariaujama. Jie kariauja už valdovą, realų ir apčiuopia-mą, – karalių ar karalienę. Atkreipkite dėmesį – kara-liaus simbolika monarchinėse visuomenėse yra visur – ant sagų, kokardų, ginklų... Ir tai nėra blogai. Tarkime, mūsų visuomenėje kariai kariauja už prezidentą – o šis turi jais rūpintis, domėtis, būti lyg šeimininkas – tai būtų monarchinės santvarkos pavyzdys. Tokia yra britų monarchija.

viduramžiai – nuolatinė kova

– Gal atsitraukime nuo klasikinio pasaulio ir paž-velkime į tamsiuosius viduramžius?

– Iš tiesų būtent viduramžiai yra artimesni mums nei klasikinė valstybė, kurios idealus kelis šimtus metų ban-dome pasiekti. Kas yra valstybė, kai jos iš tikrųjų nėra? Tai gentys. Gentis – atitinkamo kraujo ryšio tam tikra or-ganizacija, tai giminės su tam tikrais papročiais, tradici-jomis. Tokioje organizacijoje taisyklės aiškios – žmonės gyvena kaime, kuris sudaro karinį padalinį, todėl ir puo-

limo, ir gynybos atvejais puikiausiai susitvarkoma su užduotimis. Tie, kurie tarnavo Afganistane, gerai žino, kokią jėgą turi gentinė kariuomenė: tai natūralus dari-nys, nėra specialiai sukurtas, čia net propagandos ne-reikia, nes einama už brolį, tėvą, seserį... Šitokiai kariuo-menei būdinga nepaprasta motyvacija, o tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, dezertyravimas apskritai nepasitaiko. Nedaug modernių kariuomenių gali kautis su gentine kariuomene. Tiesa, yra vienas neigiamas dalykas – jei gentainiai nustoja klajoti ir nusėda vietoje, kurioje gy-vena ilgą laiką, jie tampa teritorine bendruomene, ki-taip sakant, žmones pradeda jungti ne giminystė per kraujo ryšį, o kaimynystė. Transformacija nuo gentinės bendruomenės į teritorinę keičia tam tikrus dalykus – esant teritorinei bendruomei didelę reikšmę įgauna ir vadovas, ir propaganda. Vadovas – ne tik šeimos ar gen-ties vyresnysis, bet ir teritorinis vadas. Iškyla ir konku-rencija – bandoma kovoje išsiaiškinti, kuris yra viršesnis arba kas kam pavaldus. Taip prasideda genčių konsolida-vimosi laikotarpis, arba valstybės tvėrimosi pradžia, kol teritorinė bendruomenė galutinai nenusistovi. Šie eta-pai labai gerai atsispindi viduramžiuose. Gentys, kurios užplūdo Romos imperiją, nusėdo, atsirado teritorinės institucijos, karalius, kuris stengėsi visas institucijas pa-jungti sau. Valdovas buvo priverstas kariauti. Tam, kad įveiktų nepaklusnų vasalą, jis turi suburti kariuomenę, kitus feodalus ir jiems prižadėti gėrybių. Tačiau pasie-kus tikslą kariai nustoja būti pavaldūs. Todėl visas vidu-ramžių laikotarpis – tai nuolatinė kova.

Monkontūro (Mon-contour) mūšis. XVIa. graviūra.

13kario interviu

– tačiau būtent viduramžiais atsiranda pirmieji profesionalūs kariai...

– Pradeda formuotis tam tikra viduramžių kariuo-menė, kuri galėtų būti pavadinta profesionalia. Tačiau iš tiesų nepainiokime. Šioje luominėje visuomenėje karys kariauja ne dėl turto, nes yra vargšas, nieko netu-ri, – jis kariauja dėl žemės. Atsiranda tam tikra luominė kategorija – karo tarnai, kuriuos maitina žygiai, tai rite-rių tarnai, kurie paprastai vykdo plėšimus. Apginkluoti prasčiokai taip pat atliko savo prievoles – jie gindavo savo pilį ar kaimą ir kaip kariuomenė viduramžiais ne-buvo vertinami, tačiau buvo reikalingi, kad galėtų ap-ginti patys save. Susiformavus miestams, miestiečiai taip pat turėdavo ginti savo miestą, netgi turėjo nusta-tytas vietas prie miesto sienos, už kurias buvo atsakingi. Taigi tai militarizuota visuomenė, kuri nebuvo efektyvi, tačiau natūrali ir egzistavo kelis šimtus metų. Iš tiesų bandymas pritaikyti viduramžių modelį Lietuvoje būtų juokingas – tarkime, kiekvienas miestietis turėtų ateiti su savo kastuvu, kasti griovius, ginti tam tikrą gatvę... Bet jei mūsų valstybė netektų pinigų, ko gero, grįžtu-me prie viduramžių tipo kariuomenės. Kito sprendimo nėra – valstybė, neturinti pinigų, neišvengiamai priva-lo turėti funkcionuojančią prievolių sistemą. Apskritai gentinės ar viduramžių motyvacijos gali būti efektyvios tik susiklosčius tam tikrai padėčiai. Taigi organizuojant ir vykdant karo prievolę derėtų išmanyti ir atsižvelgti į bendrą ekonominę, politinę situaciją.

riterijos saulėlydis

– o ką galėtumėte pasakyti apie šlovinguosius ri-terius – juk tai buvo garbės verti kariai?

– Riterija – tai iš tiesų atsidavę, garbingi kariai, tačiau kartu ir labai nemodernūs. Iš tiesų riteriai ilgai siekė išsaugoti vyraujantį vaidmenį ir priešinosi karinėms naujovėms, sakydami, kad paraku šaunamas ginklas – iš velnio, kad patrankomis šaudo silpnieji. Jei arkebū-zomis apginkluosi prasčiokus, tuomet riterio vaidmuo lieka antraplanis. Net XIV amžiuje dar buvo išlikę riterių, kurie nenorėjo atsisakyti špagų, nors jau vyravo šauna-mieji ginklai. Kario garbės kodeksą, kokį turėjo riteriai, paveldėjo ir karininkai.

Įsivyravus ankstyvajam kapitalizmui, kuris pagrįstas principu „perku-parduodu“, kuriasi nauja kariuomenė ir iškyla naujas karys – ne tas, kuris garbingai kovoja, išlaikydamas šlovės spindesį, bet tas, kuris uždirba pi-nigą, nelenkdamas nugaros laukuose. Tai samdinys, kuris nerizikuoja kautis su špaga, apsišarvavęs ir su šau-namuoju ginklu jis turi daugiau galimybių išlikti. Šitaip palaipsniui smuko riterių reikšmė bei privalumai ir iškilo pėstininkija.

Šveicarų fenomenas

– savo paskaitose dažnai minite šveicarus kaip puikius karius. kur jų stiprybė?

– Iš esmės šveicarai – tai tauta, gyvenanti prastose žemėse – kalnuose, kurios netinka žemdirbystei, todėl išvengė puldinėjimų. Kartkartėmis jie nusileisdavo nuo kalnų ir imdavosi kokių smurtinių veiksmų. Gajus Julijus Cezaris savo žygio metu tuo ir pasinaudojo – šveicarai buvo pajungti Šventajai Romos imperijai, tuometinei Vokietijai. Per Šveicariją ėjo prekybos keliai, todėl atsi-rado pinigų, susiformavo kantonai, panašiai kaip grai-kų poliai, su panašiomis gamtinėmis sąlygomis, vienas nuo kito atskirti tam tikromis gamtinėmis kliūtimis. Šveicarai, turėdami šiek tiek pinigų ir apsiginklavę, su-darė labai stiprias bendruomenes, kurios sugebėjo pa-sipriešinti Romos imperijos, Burgundijos bandymams juos užimti, tapo stipriais kariais ir juos ėmė samdyti kiti valdovai. Ši tradicija tęsiasi iki šiol – jie samdomi ir Ro-mos popiežiaus.

Kaip tai atsitiko? Žmonės buvo iš vieno kantono, tu-rėjo vieną religiją ir buvo vienos tautos – tai buvo sti-prios bendruomenės, galinčios kautis, ypač puolant. Per du šimtus metų jų niekas neįveikė, išskyrus pačius

14 kario interviu

šveicarus iš kitų kantonų. Ir jie taip įtikėjo savo ginklo jėga, kad šis pasitikėjimas darė juos stiprius. Tik XVI a. ispanai, nors ir ne iš karto, rado būdų juos įveikti, panaudoję šaunamąjį ginklą. Šveicarai buvo šar-vuoti, ginkluoti alebardomis, ietimis vyrai, kurie gynybos metu sudarydavo kvadratą, bataliją, kurios šaltaisiais gin-klais neįveiksi – stovėjo kaip mūras, vienas kitą gindami, o puolami savo ietimis visus subadydavo, nes būdavo fi-ziškai gerai pasirengę.

Tokią kariuomenę galėtu-me pavadinti nacionaliniu šveicarų verslu: žiemą kariai nusisamdydavo, o pavasarį grįždavo namo. Prancūzų kariuomenėje jie išliko iki pat Prancūzijos revoliucijos.

Buvo bandančių tokią sistemą imituoti, deja, ne-sėkmingai. Tam tikra geografinė vietovė – kalnai, nedideli kaimai, leido formuotis pilietinei ir gentinei visuomenei. Galima sakyti, kad aplinka ir situacija šiek tiek panaši ir Gruzijoje.

Samdinių kariuomenės – pliusai ir minusai

– o kaip susiformavo samdinių kariuomenė?– XV–XVI a. sandūroje pradeda formuotis naujo tipo

kariuomenės. Kavalerija tampa nebe tokia svarbi, įsivy-

rauja šaunamieji ginklai – pistoletai, arkebūzos, patrankos. Didelę reikšmę įgauna religija – vieno tikėjimo kariuo-menė yra labai stipri, vieninga. Kariuo-menę suburia ir bendros pamaldos – daro ją bendruomene. Pavyzdžiui, dabartinėje Lietuvos kariuomenėje yra svarbus kapeliono vaidmuo, o Va-karuose – jau nebe taip.

Kita kryptis – didvyrių kultas. Žmo-nės didvyrius, nebūtinai karalius, su-reikšmina, vyrauja tikėjimas, kad žmo-gus yra labai stiprus. Pavyzdžiui, karo teoretikas, skulptorius Mikelandželas Buonarotis įtikėjo, kad jis vienas proto galia gali įveikti priešus. Ir išbandė tai kare prieš Romos imperiją, Vokietiją. Ir nors vis dėlto priešų neįveikė, o jo miestą paėmė vokiečiai, tačiau jam iš karto buvo pasiūlyta tarnyba – kaip puikiam vadovui, išradėjui, be to, la-bai protingam. Taigi proto sureikšmi-nimas lyg ir išstūmė riterių tradicijas.

Renesanso laikai buvo didžiausia kolizija tarp dviejų istorijų, atsiranda

naujos kariuomenės. Italijos regione miestai buvo tur-tingi, vyko prekyba, todėl galima buvo samdyti kariuo-menes. Iškilo ir naujo tipo samdinių kariuomenė – kon-dotjerai (condotto – sutartis). Pirmiausia šie kariai siekė sudaryti sandėrį. O tam, kad jį sudarytų, kariuomenė turėjo būti puošni, išsiskirianti – kitaip tariant, būti pa-traukli samdyti. Tokie kariai lengvai atlikdavo pareigą stovėti sargyboje – juk vis dėlto gauna atlygį, bet kovo-je, kai susidurdavo dvi kondotjerų kariuomenės, galima sakyti, karas buvo imituojamas. Trata būgnai, visi grės-mingai žygiuoja, puola, atsitraukia, bet niekas nežūsta. Kareiviai supranta – kuo ilgiau truks karas, tuo daugiau bus mokama. Ateina laikas, kai miestas nebegali mokėti, todėl kariuomenę gali perpirkti kiti. Kita vertus, negalima sakyti, kad tokia kariuomenė buvo nieko verta – istorija rodo, kad kadaise Makiavelis bandė įveikti kondotjerų kariuomenę su nacionaline, bet jam nepavyko.

Samdiniai buvo nepamainomi, jei reikėdavo profe-sionaliai šturmuoti, įrengti karo stovyklas. Pavyzdžiui, Steponas Batoras, iš Vilniaus puldamas Polocką, taip pat panaudojo samdytą kariuomenę – pasitelkė ven-grus ir vokiečius.

Taigi nuo XVIII a. samdomosios kariuomenės įsigali visoje Europoje, taip pat ir Lietuvos Didžiojoje Kuni-gaikštystėje.

Pa re n g ė L I J A N A C I B U L S K I E N ė

steponas Batoras, iš Vilniaus puldamas Polocką, taip pat panaudojo samdytą kariuomenę – pasitel-kė vengrus ir vokie-čius. Jano Mateikos paveikslas.

Šveicarų gvardietis, saugantis Vatikaną.

15gyveni – mokaisi

kas Čia šeimininkas?Iš pradžių vyksta kova, kas yra šeimininkas – raitelis žirgo ar žirgas raitelio. Būtent tokiomis dvikovomis, kuriose teko gerokai paprakaituoti, prasidėjo trečiojo kurso kariūnų jojimo pamokos vilniaus universiteto Botanikos sode.

Kodėl XXI a. kariūnai sėdo ant žirgų Vaizdas gana neįprastas: kariūnai su šiuolaikinėmis

kamufliažinėmis uniformomis ir šalmais joja ant žirgų. Nepanašu, kad tai būtų istorines tradicijas gaivinančio būrelio treniruotės, nes kostiumai neatitinka nei vienos epochos, kuomet Lietuvos kariuomenė turėjo žirgų,

dvasios. Taip pat neįtikėtina, kad mūsų karininkai kada nors vėl sės ant žirgų, net jei automobilių degalai pa-brangtų ir iki 10 litų už litrą.

Kokiu tikslu XXI a. kariūnai mokomi jodinėti, paaiški-no Lietuvos karo akademijos Lyderio ugdymo grupės viršininkas mjr. Rimantas Jarmalavičius: „Visų pirma tai

16 gyveni – mokaisi

yra karininkų rengimo tradicija, nes visais laikais karinin-kas ir žirgas buvo neatsiejami, ir tai viena iš priežasčių, kodėl buvo įvesta ši disciplina. Be to, jojimas žirgu yra žmogaus valios ir charakterio ugdymas, nes žirgui ne-svarbu, koks raitelio laipsnis, išsilavinimas ar socialinė padėtis, svarbu, kaip raitelis valios pastangomis priver-čia jį paklusti. Jojimas žirgu padeda kariūnams mokytis siekti tikslo, nes jie turi būti užsispyrę ir atkaklūs, kad priverstų žirgą joti ten, kur reikia, taigi jojimas padeda ugdyti lyderio savybes.“

Šiemet jojimo pamokos Karo akademijoje vyko pirmą kartą, jose dalyvavo visi trečiojo kurso kariūnai. Progra-mos trukmė – 6 valandos, pirmoji – įvadinė, o likusios skirtos jojimo pagrindams: išmokti taisyklingos laikyse-nos balne, pagrindinių žirgo valdymo elementų, jojimo žingsniais, risčia ir šuoliais, žirgo priežiūros. Kariūnų jojimo pamokos vyksta Vilniaus universiteto Botanikos sode, su kuriuo Lietuvos karo akademiją sieja ilgametė draugystė.

Dvikovos prasideda: nerimas, pasivoliojimai, perga-lės

Botanikos sodo žirgynas. Nuvalyti ir pabalnoti žirgai (beje, šią „techninę priežiūrą“ atliko kariūnai) laukia savo raitelių. Palšos spalvos Žaibas yra kietas riešutėlis, nes yra labai gudrus – staigiai „užuodžia“ raitelio baimę ir perpranta charakterį, be to, ambicingas ir mėgstantis pasirodyti – vos pajunta, kad yra pranašesnis už žmo-gų, pradeda tai demonstruoti, pvz., voliojasi ant žemės,

joja, kur jam patinka ar net pabando nusipurtyti nuo sa-vęs nepatikusį raitelį... Kumelaitė Brisa kiek ramesnė, ta-čiau norint ją suvaldyti taip pat reikia visų gero raitelio sugebėjimų: fizinės jėgos, valios pastangų ir mokėjimo bendrauti su žirgu.

Nors pradedantys jojikai to dažniausiai nežino, bet patyrusi jojimo instruktorė Marina Temnolonskaja sako, kad vos tik raitelis įsėda į balną – iš karto galima suprasti, kokio charakterio žmogus: „Žirgas labai jaučia žmogų, iš karto matai, ar žmogus valdingas. Draugės juokauja, kad pagal tokį testą net vyrą galiu išsirinkti... Iš pradžių vyksta kova, kas ką nugalės – žirgas tave ar tu žirgą. Buvo ne tiek daug kariūnų, kurie iš pirmo karto sugebėjo suvaldyti žirgą, buvo net ir tokių, kurie ne-norėdavo joti ar nerimaudavo, kad nesugebės, bet kai pavykdavo, atrodydavo, kad nulipę nuo žirgo jie turi daugiau pasitikėjimo savimi. Pirmasis įspūdis dirbant su kariūnais buvo geras, o vėliau šiek tiek nusivyliau, nes

Žaibas – žirgas su charakteriu ir paklūsta ne kiekvienam raiteliui, tačiau kariūnas Ugnius Ragauskas sugebėjo jį suvaldyti jau per pirmąjį jojimą.

17gyveni – mokaisi

maniau, kad kariūnai yra patys vyriškiausi, o pasirodė, kad yra ir tinginių, kurie nesistengia, bet paskui nuo-monė vėl pagerėjo, nes atsirado labai šaunių jojikų. Ir nemažai merginų nustebino, nors ir trūko fizinės jėgos, bet jos stengėsi, ir žirgai jų klausė.“

Pirmiausia kariūnai mokėsi išsilaikyti ant žirgų – ins-truktorė laikė žirgą už pavadžio, o jis ėjo ratu. Po dviejų pamokų laukė savarankiškas jojimas.

Kariūnų įspūdžiai: nėra patogu, bet smaguKariūnė Jolita Andrijauskaitė sako, kad iki šiol jai buvo

tekę žirgą tik paglostyti, bet ne daugiau, todėl viskas buvo nauja: „Išmokau, kaip paruošti žirgą joti, o prieš pirmąją treniruotę buvo nedrąsu, nes nežinojau, kaip žirgas reaguos. Iš pradžių jaučiau, kad jis mane valdo, bet po truputį supratau, ką reikia daryti, kad įrodytum, jog esi šeimininkas – turi būti susikaupęs, pasitempęs, valdingas. Nors sėdėti ant žirgo nėra labai patogu, bet tai užsimiršta, lieka tik jojimo pojūtis. Sudėtingiausia buvo, kai reikėjo joti ištiesus rankas į šonus, kad suge-bėtum žirgą pajusti, tuo metu pradėjo slysti balnas, bet sugebėjau išsilaikyti. Nelengva bus joti ir savarankiškai, nes man sunku užlipti ant žirgo, kadangi esu gana žemo ūgio, reiks priversti žirgą nesivolioti.“

„Keistas jausmas: nei patogu, nei ant kėdės, nei fote-lyje, krato, purto, – jojimo įspūdžiais dalijosi kariūnas Darius Šaduikis, kuris tik akademijoje primą kartą sėdo ant žirgo, – Nors iš šono žiūrint atrodo, kad yra paprasta, bet kai pats joji – viskas daug sudėtingiau. Kai nebuvo galima laikytis už balno, o žirgas bėgo ristele, šokinėjau į visus šonus, buvo sunku pusiausvyrą išlaikyti.“

Iš jodinėjančių kariūnų savo laikysena balne išsiskyrė Ugnius Ragauskas, kuris sugebėjo suvaldyti žirgą jau pirmąjį kartą ir spinduliuote spinduliavo pasitikėjimu savimi. „Esu kilęs iš Šiaulėnų miestelio Radviliškio ra-jone, kaimynai turėjo arklį, taigi tėvas užkeldavo vai-kystėje ant jo, smagu buvo lėtai joti į ganyklą, taigi jau turėjau šiek tiek patirties. Nors čia ir ne darbiniai arkliai, bet vis tiek panašu. Pirmas jojimas praėjo labai gerai, tik gaila, kad buvo skirta viena valanda – norėjosi daugiau. Nėra labai patogu sėdėti, bet balne jaučiuosi gerai. Joti savarankiškai, kai niekas nelaiko žirgo už pavadžio, dar smagiau, pasakai, ko nori – ir klauso tavęs“, – pasakojo kariūnas, studijuojantis orlaivių pilotavimą.

Birželio pabaigoje kariūnų jojimo pratybos baigsis varžybomis, kuriose bus išrinkti geriausi jojikai.

I LO N A S K U J A I T ėK. DIJOKO nuotr.

Trečiojo kurso kariūnams Dariui Šadui-kiui ir Ugniui Ragauskui jojimas žirgais paliko daug gerų įspūdžių.

Jojimo instruktorė Marina Temnolons-kaja sako, kad vos tik raitelis įsėda į balną – iš karto galima suprasti, kokio charakterio žmogus.

18 atmintis

masinės žudynės karo pradžioje1941 m. birželio 22–27 d. sovietiniai okupantai, jausdami greitą pabaigą, pradėjo masines Lietuvos gyventojų, pirmiausia politinių kalinių, žudynes, kurių metu sunaikinta daugiau nei 31 tūkstantis žmonių. Šiemet minėsime šių skaudžių netekčių 70-metį.

Žudynės prasidėjo birželio 22 d. ir tęsėsi beveik sa-vaitę. Vien Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procen-tai – lietuviai. Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. O iš viso pirmosios sovietų okupacijos lai-kotarpiu per vienerius metus bolševikų aukomis tapo daugiau nei 31 tūkstantis mūsų tautiečių.

Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausios Tarybos Pre-zidiumas paskelbė specialų įsaką pafrontės vietovėse, kur įsigaliojo karo padėtis. Netrukus kitu įsaku paskelb-ta, kad nuo šiol valstybės saugumu ir gynyba rūpinsis karinių apygardų, frontų ir armijų karo tarybos.

Politinių kalinių bylos perduotos kariniams tribuno-lams, kurie, ilgai nelaukdami, pradėjo masiškai taikyti aukščiausią bausmę – sušaudymą. Vietinėms NKVD ir NKGB kontoroms buvo suteikta absoliuti laisvė ir jie darė, ką norėjo. Buvo net oficialus terminas, užfiksuo-tas čekistų dokumentuose, – evakuacija pagal pirmą kategoriją. Kitaip sakant – sušaudymas. Sušaudymas ir reiškė tokią evakuaciją. Kitaip sakant, vietiniai čekistai, net nelaukdami nurodymų iš Maskvos, žudė Lietuvos politinius kalinius ir pernelyg nesuko galvos dėl galimų pasekmių.

Štai Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas į NKGB liaudies komisaro pavaduo-toją Davidą Bykovą kreipėsi tokiais žodžiais: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, iš-skirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudy-ti“. Tuo metu buvo atrinkta 400 kalinių, tačiau daugeliui jų pavyko pabėgti tik sparčiai artėjant frontui.

Birželio 22 d. „evakuoti“ kalinius patikėta LSSR NKVD Kalėjimų skyriaus viršininko pavaduotojui A. Čečevui, bet šis vis negavo nurodymų iš Maskvos. O Maskvoje

tuo metu SSSR NKVD Kalėjimų valdyboje, vadovaujant NKVD kapitonui M. Nikolskiui ir prižiūrint SSSR NKVD komisaro pavaduotojui S. Kruglovui, buvo karštligiš-kai sudarinėjami kalinių „evakavimo“ planai. Lietuvoje enkavedistai tokių kalinių atrinko beveik 6 tūkstančius, tačiau realiai įgyvendinti visų sumanymų nespėta.

Pirmiausia buvo numatyta sušaudyti visus „kontrre-voliucionierius“. Tam jokios reikšmės neturėjo netgi ka-linio statusas – ar jis nuteistas, ar tik tardomas...

Istorikų surinktais duomenimis, iki liepos 20 d. į Rusi-jos gilumą sovietai išvežė 1 363 kalinius, t. y. maždaug 25 procentus visų Lietuvoje kalintų žmonių. Pavyzdžiui, 1941 m. birželio 26 d. į Leningrado (dabar – Sankt Pe-terburgo) srities „Stara Rusos“ kalėjimą Nr. 6 atvežta 315 Šiaulių kalėjimo kalinių, liepos 3 d. 606 Vilniaus kalėji-mo kaliniai atvežti į Gorkio kalėjimą, liepos 6 d. dar 311 kalinių iš Panevėžio kalėjimo atvežti į Čkalovo srities Sol Ilecko kalėjimą ir t. t. Visi jie buvo pasmerkti lėtai mirčiai sovietiniuose lageriuose. O kitus arba sušaudė vietoje, arba jiems pavyko vienaip ar kitaip išsivaduoti.

Prasidėjus karui, priimant mirties nuosprendžius ne-buvo paisoma netgi labai formalaus sovietinio „teisėtu-mo“ principų ir jokių įstatymuose numatytų procesinių normų.

rainių žudynėsBene garsiausios to meto politinių kalinių žudynės

įvyko Rainių miškelyje. Telšių kalėjime iš 162 tuo metu kalintų žmonių 76 buvo tardomi NKGB. Birželio 23 d. juos visus norėta išvežti, tačiau tam nebuvo skirta jokių transporto priemonių, o NKVD ir NKGB vadovai iš mies-to pabėgo. Birželio 24 d., vokiečių kariuomenei vis dar neužimant Telšių, enkavedistai grįžo į miestą ir pradėjo rengtis žudynėms.

19atmintis

A. P

LIA

DŽ

IO n

uo

tr.

Jiems vadovavo NKGB Kretingos apskrities viršininko pavaduotojas leitenantas Jermolajevas, NKGB Telšių apskrities viršininkas P. Raslanas, 8-osios armijos politi-nio skyriaus darbuotojas Kompanecas, Telšių vykdomo-jo komiteto pirmininkas D. Rocius.

Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę, vėliau juos vieną ant kito suguldė sunkveži-miuose. Auštant birželio 25-osios rytui mašinos su ka-liniais nuvažiavo Luokės link į Rainių miškelį.

Rainiuose iš viso buvo rasti 73 kalinių palaikai, dar trys buvo nušauti, kai bandė pabėgti, ir buvo užkasti kitoje vietoje – ties Džiuginėnais. 1941 m. birželio 28 d., atka-sus duobes Rainiuose, paaiškėjo, kad visi kaliniai buvo itin žiauriai nukankinti – nupjaustytos ausys, išbadytos akys, sužaloti lyties organai ir t. t. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti, o net 46 žmonių palaikai dėl gausių sužaloji-mų taip ir nebuvo atpažinti. Dauguma žmonių nužudyti subadžius juos durtuvais arba sutraiškius galvas. Vienas pagrindinių šių žudynių organizatorių – Petras Rasla-nas, radęs prieglobstį Rusijoje.

Dėl šių žudynių yra išlikę nemažai dokumentų, kurie buvo panaudoti Rainių žudynių byloje jau šiais laikais. P. Raslanas Šiaulių apygardos teismo buvo nuteistas už akių iki gyvos galvos. Čia trumpai pacituosiu pora įdomesnių dokumentų. Jie tiesiog puikiai atskleidžia

žudikų motyvaciją. 1942 m. spalio 7 d. P. Raslanas rašo paaiškinimąjį raštą LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto“. Kitas žudikas Domas Rocius tos pačios dienos rašte A. Snieč-kui teigia: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB skyriaus viršininkas Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius.“ Iš tikrųjų po Rainių žudynių neliko nė vieno gyvo liudininko – visi buvo sunaikinti, išskyrus, žinoma, budelius.

Byla P. Raslanui buvo iškelta dar 1988 m. Tyrimas tę-sėsi daugiau nei dešimt metų. Bylą sudaro daugiau kaip dešimt tomų.

červenės žudynės 1941 m. birželio 23 d. naktį iš Kauno kalėjimo į Mins-

ką išvežta 90 politinių kalinių, nors liudininkai mini, kad vien tik iš 4-ojo skyriaus išvežta 118 įkalintų asmenų. Atvežus kalinius į Minską iškart buvo atskirta ir sušau-dyta 15 mirtininkų. Tarp jų buvo ats. plk. S. Rusteika, kpt. Švarplaitis, V. Pranckonienė, B. Kantauskas ir kt.

Birželio 25 d. visi kaliniai išvaromi iš Minsko kalėji-mo – čia lietuviai susimaišė su kitais kaliniais. Susida-rė apie 2 tūkstančius. NKVD visus pėsčiomis nuvarė į Červenę, kur 500 kalinių buvo pavadinti kontrrevoliu-

Rainiuose iš viso buvo rasti 73 kalinių palaikai.

20 atmintis

cionieriais ir „evakuoti pagal 1-ąją kategoriją“, išver-tus iš čekistų žargono reiškia, kad buvo sušaudyti. Tai atliko NKVD 42-osios brigados 226-ojo pulko kareiviai.

Iš liudininkų atsiminimų: „Dėl kaitros ir nuovargio sil-pnesni pradėjo atsilikti, kiti visai negalėjo eiti, komisarai juos dviem šūviais į pakaušį nušaudavo...“

Birželio 26–27 d. naktį visi kaliniai padalinti į atski-ras grupes, o 57 lietuviai pateko į likviduojamųjų ka-linių grupę (dar 26 lietuviai liko kalėjime). Taip nutarė SSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininkas M. Nikolskis ir Baltarusijos SSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininkas Stepanovas. Visi „evakuojamieji“ kaliniai išvaryti į Bo-bruisko pusę ir pakeliui sušaudyti. Vėliau enkavedistai savo raštuose aukštesniems viršininkams teisinosi, esą kalinių koloną nuolat puolė vokiečių kariniai lėktuvai, tad kalinius teko... likviduoti.

Iš visų lietuvių, išvežtų į Červenę, gyvų liko apie ke-turiasdešimt.

Kariškių žudynėsSovietai pirmosiomis karo dienomis ypač nepasitikėjo

buvusios Nepriklausomos Lietuvos karininkais ir kariš-kiais, nepaisant to, kad visus juos dar prieš karo pradžią „integravo“ į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. 1941 m. bir-želio 22 d. korpuse buvo 7–8 tūkstančiai lietuvių karių.

Vos prasidėjus karui gausūs NKVD daliniai apsu-po 29-ojo teritorinio šaulių korpuso stovyklavietes. Buvo paskelbtas įsakymas, kad visi už stovyklų teri-torijų pagauti kariai bus laikomi dezertyrais, todėl jie bus perduoti kariniam tribunolui, kuris karo sąly-gomis bausdavo tik viena bausme – mirties.

Tačiau lietuvių karių žudynių priežastys daugiau-sia susijusios su prasidėjusiu sukilimu ir sovietų vadų įsakymų nevykdymu.

Karo pradžioje 5 500 lietuvių karių vienaip ar kitaip dalyvavo sukilime, o daugelis tiesiogiai ginklu pasi-priešino bolševikams ir išsilaisvino. Tuo metu žuvo arba dingo be žinios apie 120 lietuvių karių: vienas pulkininkas, 3 majorai, 8 kapitonai, 8 leitenantai, 3 jaunesnieji leitenantai, 6 kariūnai, 8 viršilos, 9 puska-rininkiai, 10 jaunesniųjų puskarininkių, 3 grandiniai, 59 eiliniai ir 2 civiliai tarnautojai. Tačiau dar 1 931 ka-rys pateko į dingusiųjų be žinios sąrašus – dalis jų, matyt, buvo nužudyta Lietuvoje, kita dalis nespėjo pasitraukti ir su komisarų priežiūra buvo evakuoti į Rusijos gilumą, vėliau jie žuvo sovietų kariuomenė-je. Tik labai nedidelė šių karių dalis po karo sugrįžo į Lietuvą.

Pravieniškių žudynėsPravieniškėse vykdytos žudynės gerokai skyrėsi nuo

žudynių, vykdytų kitose Lietuvos vietose. Pirmiausia skyrėsi tuo, kad čia buvo žudomi visi be išimties kali-niai, nebūtinai vien politiniai, ir netgi kalėjimo prižiū-rėtojai su šeimomis. Karo pradžioje Pravieniškėse buvo kalinama apie 450 žmonių. Tačiau jie nebuvo laikomi itin pavojingais. Jų bausmės laikas svyravo nuo 2 iki 4 metų. Taip pat čia buvo apie 80 internuotų lenkų ir net apie 30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmie-čių.

Be to, yra dar vienas skirtumas – visi sargybiniai ir prižiūrėtojai čia buvo lietuviai, likę dirbti dar nuo nepri-klausomybės laikų. Vos prasidėjus karui čia kalinti rau-donarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti, o birželio 26 d. į lagerio teritoriją atvyko sovietų šarvuotis ir nemenkas kitų raudonarmiečių būrys. Tuojau pat pradėta šaudyti, kilo chaosas... Iš barakų išvaryti kaliniai buvo nušauti iš kulkosvaidžių ir automatinių šautuvų. Tuos, kurie liko gyvi, pribaigė durtuvais ir rankinėmis granatomis, nu-mestomis į lavonų ir sužeistųjų krūvą.

Iš Kauno miesto komendantūros karininko Mato Va-leiko birželio 28 d. raporto matyti, kad iš viso čia išžu-dyta 230 kalinių ir 21 lagerio tarnautojas lietuvis. 214 pabėgo, tarp jų buvo apie 50 sužeistųjų. Dalis jų nuo žaizdų taip pat mirė. Taigi žuvo apie 260 žmonių.

Pravieniškėse buvo nužudyta apie 260 žmonių – ne tik kaliniai, bet ir kalėjimo prižiūrėtojai su šeimomis.

21atmintis

„Birželio 26-osios popietė buvo karšta, – lig šiol pri-simena Pravieniškėse gyvenanti įvykių liudytoja D. Kepežinskienė. – Man tuomet buvo vienuolika. Pravie-niškių geležinkelio stoties perone mes, vaikai, matėme vaikštinėjančius į Lietuvą prieš keletą dienų įžengusios vokiečių armijos kareivius.“

Kalėjimas buvo maždaug už pusantro kilometro nuo geležinkelio, miške. Kaip vėliau D. Kepežinskienei pasa-kojo šalia kalėjimo gyvenęs Jonas Vilčinskas, iš miško staiga išniro sunkvežimis su rusų kareiviais.

Sovietų kariuomenė tuo metu traukėsi iš Lietuvos ir darė, ką norėjo. Rusai greitai apsupo kalėjimą. Turėjo ne tik šautuvus, bet ir nedidelę patranką. Tuojau pradėjo šaudyti. Šaudė visus: kalinius, prižiūrėtojus, tarnauto-jus, jų šeimų narius. Sušaudytieji krūvomis gulėjo ka-lėjimo kieme. Smėlis tiesiog žlegsėjo nuo kraujo. Likę gyvi liudininkai pasakojo, kad raudonarmiečiai tikrino lavonų krūvas ir durtuvais persmeigdavo kiekvieną dar judantį žmogų. Po to į lavonų krūvas buvo svaidomos granatos.

Panevėžio žudynėsPo Panevėžio žudynių liko gyvų liudytojų. Šios žudy-

nės vyko netoli Panevėžio cukraus fabriko birželio 25 d. Tą dieną raudonarmiečiai sušaudė 19 asmenų, poros iš jų nepavyko atpažinti. Noriu pacituoti vieno liudininko pasakojimą: „Atvažiavo kalėjimo mašina ir sunkvežimis, pilnas ginkluotų kareivių. Jie sustojo prie iškastos duo-bės. Paskui du čekistai atidarė mašiną, į ją įšoko ir mėtė į duobę žmones. Į metamuosius iš pistoletų šaudė čekis-tai ir vyresnieji politrukai. Tą darbą atliko labai greitai, maždaug per 10–15 minučių...“

Tą dieną Panevėžyje, Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje, buvo itin žiauriai nukankinti dar trys Pane-vėžio apskrities gydytojai: J. Žemgulys, A. Gudonis ir S. Mačiulis. Tame pačiame rūsyje nukankinta ir ligoninės gailestingoji sesuo Z. Kanevičienė ir dar trys panevėžie-čiai. Be to, kaip tik tuo metu prasidėjo kalinių evakuacija iš Kauno į Rusijos gilumą. Iš Lietuvos atvežtus kalinius iš pradžių uždarė Minsko kalėjime, o po to kolonomis varė drauge su kitais Červenės link. Lietuvių ten buvo daugiau nei 100, tačiau tik keliems pavyko išsigelbėti. Iš viso ten buvo varoma apie 5 000 kalinių, gyvų liko vos 200.

Kitos žudynės Istorikas Arvydas Anušauskas rašo, jog ir kitose Lietu-

vos vietovėse buvo žudomos nedidelės kalinių grupės kartu su civiliais gyventojais: „Juos savo iniciatyva žudė

ne tik NKVD ir NKGB darbuotojai ar raudonarmiečiai, bet ir vietos sovietiniai bei partiniai aktyvistai. Po keliolika žmonių buvo nužudyta kiekvienoje Lietuvos apskrityje vien įtarus, kad rėmė sukilėlius, arba remiantis komu-nistų skundais. Iš 672 nužudytų žmonių net 518 nužudė raudonarmiečiai. Rastas šaulio ženklas, iškabinta tauti-nė ar balta vėliava arba radijo klausymasis tapdavo pa-grindu paskelbti mirties nuosprendį. Pagaliau bėgantys raudonarmiečiai daug gyventojų nužudė mėgindami pagrobti dviračius, arklius, drabužius. Bet dauguma šių žmonių buvo nužudyti kolaborantų (sovietinių ir parti-nių aktyvistų) tiesioginiu nurodymu kaip nelojalūs arba priešiški sovietų valdžiai asmenys.“

Daugiausia žmonių nužudyta Šiaulių apskrityje – 109 žmonės, Telšių apskr. – 79, Kauno apskr. – 72, Ukmergės apskr. – 49, Rokiškio apskr. – 47, Mažeikių apskr. – 45, Tauragės apskr. – 38, Panevėžio apskr. – 33 ir t. t.

Kruvini raudonųjų okupantų nusikaltimai lietuvių tautai šiandien vis dar lieka be rimtesnio tarptautinio teisinio ir politinio įvertinimo, jie dangstomi pateisinant „pragmatiniu bendradarbiavimu“, meiliai šypsantis žu-dikų globėjams.

R I Č A R D A S Č E K U T I SGenocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Jono Žitkaus (Žitkevičiaus) 1941-ųjų birželį darytos fotografijos, kuriose jis užfiksavo raudonojo teroro aukas, buvo spausdintos karo metų ir Atgimimo laikotarpio spaudoje, eksponuotos 1942 metais surengtoje ir visus didžiuosius Lietuvos miestus apkeliavusioje parodoje „Bolševizmo žvėriškumas“. Šios fotografijos J. Žitkui buvo lemtingos – už jas gavo 10 metų nelaisvės, pusę šio laiko praleido sibiro lageriuose. (Zita Pikelytė. „Panevėžio fotografija 1918–1940 metais“).

22 savam būry

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų mokomajame batalione nuo gegužės 2 d. tris savaites vyko PAG-14 karių rengimasis. PAG-14 kariai šį rudenį Afganistane pakeis PAG-13 pamainos karius.

PAG-14 Štabo kuopa į Klaipėdą rengtis misijai atvyko iš Panevėžio. KASP Vyčio apygardos 5-oji rinktinė yra pagrindinė karių rengimosi misijai vieta. Pirmuosius pa-sirengimo tarptautinei operacijai etapus PAG-14 kariai baigė Karaliaus Mindaugo motorizuotame pėstininkų batalione.

Į Dragūnų mokomąjį batalioną kariai atvyko pasisem-ti taikos rėmimo operacijų patirties. Šiemet batalionas misijai rengia paskutinį PAG padalinį. Pagrindinis taikos rėmimo operacijų (TRO) kurso tikslas – mokyti ir suteikti praktinių žinių vykdyti tarptautines operacijas, kad pa-

dalinys sėkmingai atliktų numatytas užduotis. Dabar ti-krinamas karių pasirengimo lygis. Praėjus visus pasiren-gimo misijai etapus atrenkamas optimalus padalinys, vyksiantis į numatytą regioną.

Batalione buvo rengiami du PAG-14 Štabo kuopos karių būriai ir vienas Paramos kuopos transporto ir re-monto skyrius.

„Savanoriai – vieni iš geriausių“Kursams prasidėjus, paklausėme PAG-14 Štabo kuo-

pos vado kpt. Gintaro Berdešiaus, kaip sekasi rengtis misijai, kas sunkiausia? Kapitonas atsakė: „Gal būsiu ne-savikritiškas, bet man, kaip kuopos vadui, mūsų kariai savanoriai – patys geriausi. Žinoma, yra ir tam tikrų sun-kumų, pavyzdžiui, valdymo problemos... O sunkiausia buvo iš pradžių, nes į PAG-14 kariai susirinko iš įvairių Lietuvos miestų, todėl reikėjo išmokti bendrai dirbti ko-mandoje“.

Kaip teigė Vyčio apygardos 5-osios rinktinės eil. Ingri-da Noreikytė, šie TRO kursai galėtų vykti ilgiau, nes sky-rių vadai tik pradeda geriau pažinti savo žmones, būrio vadai gali daugiau padirbėti su savo kariais.

Reikia paminėti, kad per kursus kariai išmoksta ir įgyja patirties naudoti jiems priskirtus automatinius ginklus, taip pat lengvąjį ir sunkųjį kulkosvaidžius, prieštanki-nius ginklus. Be to, pasirengimo metu kariai supažin-dinami su galimomis užduotimis būsimame operacijų rajone.

PAG-14 Štabo kuopos vado kpt. Gintaras Berdešius, paklaustas, kam rengiantis PAG reikalingi TRO kursai, sakė: „TRO – vieni iš pagrindinių kursų, kur pakartoja-mos turimos žinios, patobulinami įgūdžiai. Dragūnų instruktoriai labai gerai pasiruošę, batalione yra labai gera materialinė bazė. Šie kursai naudingi ir tuo, kad po pratybų instruktoriai išsako pastabas, kritiką, nurodo, kaip geriau ką atlikti“.

Kariai ne tik įgyja dalykinių karinių žinių, bet ir nema-žai sužino apie religinius ir kultūrinius skirtumus būsi-mos misijos regione, mokosi suprasti savitą tenykščių žmonių gyvenseną, bendravimo būdą – toks pažinimas leidžia gerokai lengviau užmegzti ryšį su vietiniais gy-ventojais.

sunku pratybose – lenGva misijoje

23savam būry

PAG-14 Štabo kuopos vadas į klausimą, ką naujo suži-nojo kariai, baigę TRO kursus, atsakė: „Kaskart atsiranda tam tikrų naujovių, nes instruktoriai reaguoja į situaciją, remiasi išmoktomis pamokomis, viską pateikia realiais pavyzdžiais, kas įvyko, kaip reikėjo daryti“.

Misijai besirengiantiems kariams per kursus prirei-kė nemažai fizinių jėgų, teko atlikti įvairius veiksmus mokantis patruliuoti, operatyviai atlikti pastatų kratą, apieškoti transportą, žmones ir t. t. Dvi dienas iš eilės buvo atliekamos treniruotės su sraigtasparniu.

Taikos rėmimo operacijų kurso vadovas B kuopos III grupės vyresnysis instruktorius kpt. Vidas Stūronas sako: „Šiuose kursuose labiausiai rūpinamasi karių prak-tinių įgūdžių formavimu, todėl tam skiriama maždaug 90 procentų kursų laiko“.

Kapitonui pritarė ir PAG-14 Štabo kuopos II būrio va-das vyr. ltn. Donatas Bačiulis: „Teorija jau išmokta, viskas kartojasi, nes dauguma karių jau ne pirmą kartą vyksta į misiją. O praktinių dalykų mokomės daug kartų“.

Šį PAG-14 karių pasirengimą batalione gegužės 12–13 d. stebėjo Krašto apsaugos savanorių vadas pulki-ninkas leitenantas Romualdas Moldaris.

DrąsaTai, kad kariai, vykstantys į „karštuosius“ pasaulio

kraštus, yra drąsūs – niekam nekelia abejonių, bet kad kariai pasiryžta dalyvauti ir kraujo donorystės akcijoje – išties šaunu. Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vyr. eil. Svajūnas Užkuras kartu su bataliono kariais ir darbuo-tojais sutiko dalyvauti neatlygintinos kraujo donorystės akcijoje ir gegužės 6 d. Nacionalinio kraujo centro Klai-pėdos filiale neatlygintinai davė kraujo.

Žinoma, kursams pasibaigus, karių laukia naujos už-duotys. PAG-14 Štabo kuopos vadas kpt. Gintaras Ber-dešius, paklaustas, kaip reikia išlaikyti aukštą karių mo-tyvaciją, atsakė: „Kuopos motyvacija aiški. Kariai žino, kad jeigu jie nenorės, neatliks užduočių – juos pakeis kiti. Kol kas kariai tik ruošiasi, asmenybės dar neatsi-skleidžia, bet kai baigsis vertinamosios pratybos, kai išvažiuosime į misiją, tuomet ir išryškės jų individualio-sios savybės“.

Priminus posakį „Sunku pratybose – lengva mūšy-je“, PAG-14 Štabo kuopos vadas šypsosi: „Dabar jau-čiama tam tikra fizinė įtampa, o kai išvyksime, manau, aktualesni bus psichologiniai dalykai, namų, gimtinės ilgesys“.

G R A Ž I N A LU K AU S K I E N ė , J U R G A VA Š K E V I Č I E N ėKASP Butigeidžio dragūnų mokomojo bataliono

vyriausiosios specialistės

J. VAŠKeVIčIenės nuotr.

24 šventės

karo veiksmų teatras santakojevieną gražų šeštadienio rytą Kauno Santaka pavirto istoriniu kovų poligonu – čia atgijo iškilūs Lietuvos žmonės, demonstruoti prieš amžius vykę mūšiai, kartkartėmis nustelbiami šiuolaikinių naikintuvų garso. jau tapo tradicija, kad, minint Kariuomenės ir visuomenės dieną, šventėje pasirodo keturių Lietuvos kariuomenės pajėgų – Sausumos, jūrų, oro ir Specialiųjų operacijų – atstovai.

25šventės

Košės recepto neišdavė„Mama, pažiūrėk, koks baseinas“, – žavėjosi mažoji

Ieva, žvelgdama į rezervuarą, pilną nešvaraus vandens, kurio visiems paragauti siūlė kariai. Tiesa, prieš tai savo va-lymo įrengimais jį išvalę ir paruošę.

Ne tik vaikams lūpos atvipo iš susidomėjimo – neliko abejingi ir suaugusieji. Mat šitiek istorinių asmenybių – Vytautas Didysis, grafaitė Emilija Pliaterytė, viena iš 1831 m. sukilimo vadų, daugybė pokario partizanų, pasibalnojusių žirgus, traukiančių dainas, kviečiančių į šventę. Žiūrovų akivaizdoje jie sunaikino NKVD dalinį, taip primindami skaudžią mūsų šalies praeitį. Santakos parke įsikūrė partizanų bunkeriai, kuriuose buvo galima susipažinti su to meto partizanų ginklais, uniformomis, kitais partizanų ekipuotės elementais, gyvenimo sąly-gomis.

Čia pat ir šių laikų kariai, mikliai pademonstravę įkai-tų vadavimo operaciją. Pasirodė ir visureigiai, kariškos automašinos – smalsuoliams pademonstruota šiuolai-kinių operacijų dalis „žemė-vanduo-oras“. Kaip šių laikų aidas gaudė mūsų partnerių NATO oro policijos misiją vykdančių karių naikintuvai. Kaip visuomet, dauguma berniukų žavėjosi ginklais – visi norintieji galėjo susipa-žinti su M14, AKMS automatiniais šautuvais ir įvairaus kalibro pistoletais. Kariai siūlė išbandyti rankų taiklumą šaudant oriniais šautuvais. Šventės dalyviai bendravo su kariais, smalsiai apžiūrinėjo karinę techniką ir gin-kluotę: šarvuočius, visureigius, lengvuosius šaulio gin-klus, sunkiuosius kulkosvaidžius, artilerinius pabūklus, prieštankines ir priešlėktuvines sistemas, povandeninių veiksmų komandos įrangą, dykumos visureigį. Lietuvos kariuomenės medikai pakvietė susipažinti su karo lau-ko ligonine.

Išalkusiems pasiūlyta dviejų rūšių košės – grikių su spirgučiais ir ryžių su morkomis. „Skani ta kareiviška košė“, – gyrė valgiusieji ir džiaugėsi atžalų apetitu, teira-vosi recepto, tačiau kariai jo vis dėlto neišdavė. „Karinė paslaptis“, – šypsojosi.

Šventės kulminacija ir pabaiga – rekordinio dydžio trispalvė, kurią iš padangių nuleido parašiutininkas.

Ginklų fondo akcijaTrečiąjį gegužės sekmadienį Visuomenės ir kariuo-

menės suartėjimo diena būdavo švenčiama ir tarpu-kario Lietuvoje. Dabar šią dieną taip pat prisimenami ir pagerbiami partizanai, Lietuvos laisvės gynėjai. Jie pagerbti visoje Lietuvoje – Kaune, Šv. Arkangelo My-kolo (įgulos) bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvos partizanus ir laisvės gynėjus. Mišiose giedo-jo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos

Kaip šių laikų aidas gaudė partnerių iš nATO naikintuvai.

Kai kam rūpėjo išsimaudyti nešvaraus vandens rezervuare.

Šių laikų kariai taip pat turėjo ką parodyti žiūrovams. santakoje atgijo ir pokario istorija.

26 šventės

choras „Kariūnas“. Vytauto Didžiojo karo muziejaus so-delyje vyko iškilminga Lietuvos partizanų pagerbimo ceremonija, šventinis koncertas ir priėmimas partiza-nams Vytauto Didžiojo karo muziejuje krašto apsaugos ministrės ir Lietuvos kariuomenės vado kvietimu.

Pirmą kartą Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventę nuspręsta surengti 1935 metais. Šventė buvo organizuojama iki 1938 metų, vėliau ją pakeitė ištisus metus visoje Lietuvoje vykstanti Ginklų fondo akcija – lėšų rinkimas kariuomenei paremti. Tarpukariu pagrin-dinės šventės iškilmės vyko laikinojoje sostinėje Kaune: bažnyčiose būdavo aukojamos šv. Mišios su šiai dienai skirtais pamokslais, pagrindinėmis Kauno gatvėmis nu-sidriekdavo šventinės kariuomenės ir visuomenės eise-nos, pasirodydavo kariai, buvo demonstruojama tech-

nika, norintieji galėjo išbandyti ginklus, žmonės buvo vaišinami kareiviška koše.

Nepriklausomoje Lietuvoje ši tradicija atgaivinta 1993 metais. Vėliau šventė buvo pervardyta į Partiza-nų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.

Istorijos personažaiNe vien reginiais ir vaizdais džiaugėsi žiūrovai. Šven-

tėje ne vienas turėjo galimybę išbandyti savo jėgas viktorinoje „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“. Akty-viausieji buvo apdovanoti prizais ir mažomis Lietuvos Konstitucijos knygelėmis. „Džiaugiuosi, kad ši šventė kiekvienais metais gražėja, – sakė Pilietinio pasiprieši-nimo centro direktorė Danguolė Bičkauskienė. – No-rėčiau, kad ateityje mums visiems tai taptų vienu iš labiausiai laukiamų renginių, kuriuose žmonės linksmai praleidžia laiką ir sužino apie kariuomenę naujų dalykų. Svarbiausia, kad šios šventės pagrindinis herojus – Lie-tuvos karys.“

Pasak D. Bičkauskienės, įdomi renginio režisūra ir pui-kus pasirengimas nepaliko abejingų stebėtojų: „Džiugu, kad kiekvienais metais šventė papildoma naujais ele-mentais, labai svarbu, kad kelio į žmonių širdis ieškome per įdomias istorines temas, o tai yra geriausias būdas supažindinti žmones su Lietuvos praeitimi.“ Pilietinio pasipriešinimo centro direktorę labiausiai pradžiugino drąsūs ir viskuo besidomintys Lietuvos vaikai, kurie la-bai noriai atsakinėjo į klausimus ir dalyvavo diskusijose apie šalies gynybą, svarstė – tai teisė ar pareiga.

Šventėje pasirodė ir pats Vytautas Didysis (mjr. D. Mazurkevi-čius).

čia pat šypsojosi napoleono I laikų kareivis.

27šventės

Kauno karininkų ramovės viršininkas mjr. Donatas Mazurkevičius, kuriam Lietuvos istorijos klubai patikėjo Vytauto Didžiojo vaidmenį, pripažino: „Kaip senas S5 vil-kas galiu konstatuoti – visuomenės susidomėjimas šiuo renginiu kiekvienais metais auga.“ „Daugeliui įsiminė istorinė eisena miesto gatvėmis, šventėje dalyvavo la-bai daug istorinių personažų. Šiek tiek pasigedau šiuo-laikinės kariuomenės atstovų – jų galėtų būti daugiau, nes šių dienų kariai taip pat visus domina“, – įspūdžiais dalijosi mjr. D. Mazurkevičius. Pasak jo, puiki šventė yra kariuomenės bendravimo su visuomene pagrindas.

L I J A N A C I B U L S K I E N ė

Rimtas pokario rezistento veidas primena – ši istorijos dalis labai skaudi.

nuvargsta ir istoriniai personažai – poilsis po pasirodymo.

Labiausiai švente džiaugėsi vaikai – juk čia galima ir išsiteplioti.

Šimtai išlankstytų gervių – tarsi šviesos ir taikos simbolis.A. PLIADŽIO nuotr.

nuotrauka – konkurso

„Lietuvos spaudos fotograf ija 2011“

„Auksinio kadro“ nugalėtoja.

A . PLIADŽIO nuotr.

30 laikas

lietuvos partiZanųtaktikos ypatumai (2)

žygio ir kovos rikiuotės. Nors apie tai prieš kele-tą metų ,,Karyje“ jau buvo rašyta (2003 m. kovo mėn.), tačiau šį kartą noriu labiau atkreipti dėmesį į tarpuka-rio Lietuvos kariuomenės patirties taikymą partizanų kovose. Partizanų prisiminimuose minima „saujos“ ri-kiuotė (žr. 1 nuotrauką), aprašyta 1934 m. „Pėstininkų rikiuotės statute“ (žr. 2 iliustraciją). Perėjimas iš „virti-nės“ į „vilnį“ (žr. 3 iliustraciją), aprašytas 1943 m. ,,Pės-tininkų statute. Šaulių kuopa“, taip pat partizanų prisi-minimuose: „Pamiškėj išsipylėm į vilnį, kad galėtume tinkamai atsakyti pasaloje esantiems rusams. Priartėję prie miško per 200 m, pasileidome bėgti, kad iš pasalos pirma laiko nepradėtų ugnies, manydami, kad mes jau

juos pastebėjome“. Beje, norisi pabrėžti faktą, kad par-tizanai labai vertino karinę patirtį, sukauptą dar prieš karą, ir tuo metu išleistus statutus, pritaikytus naudoti lauko sąlygomis – kišenės dydžio formato. Liūdna, kad per dvidešimt paskutiniųjų metų, kai egzistuoja atkurta Lietuvos kariuomenė, taip ir nesugebėjome išleisti ko-vos sąlygoms pritaikyto formato statutų ir juo labiau – juose aprašyti partizanų išbandytų taktinių elementų. Pavieniai bandymai tą patirtį taikyti – Vilniaus pedago-ginio universiteto studentų savanorių kuopoje ir ren-giant Specialiųjų operacijų pajėgų karius – taip ir liko tik pavieniais (žr. 4 nuotrauką). Panašu, kad „proveržio“ kol kas nesukėlė ir naujoji Lietuvos karinė doktrina...

1.

31laikas

Dar keletą žodžių norėtųsi pasakyti apie postovio-slėptuvių ypatumus. Dabar yra nemažai teigiančiųjų, kad partizanai, ypač per trečiąjį kovų etapą, bunkerius naudojo tik tam, kad bet kokia kaina išliktų, ir apie jokią kovą jau kalbos nebuvo. Be abejonės, išlikti buvo sie-kiama, bet tam, kad būtų galima tęsti pasipriešinimą. Tuo tikslu buvo stengiamasi bunkerius įrengti taip, kad iš jų būtų galima gintis. 2010 m. vasario mėnesio „Ka-rio“ numeryje aprašiau vieną iš tokių situacijų, kai par-tizanai naudojo improvizuotus sprogstamuosius užtai-sus. Pavyko aptikti ir sovietų darytą bunkerio gynybos 2.

3.

studentai savanoriai išsiskleidžia į „vilnį“ pa-gal partizanų taktiką. 1992 m.

32 laikas

schemą (žr. 5 iliustraciją), kuri pati atspindi partizanų nusiteikimą nepakliūti į pelėkautus. Kituose sovietų do-kumentuose minimas atvejis, kad partizanai, apsupus bunkerį, išsprogdino keliasdešimties metrų požeminę susisiekimo eigą, kuri akimirksniu tapo gynybiniu ap-kasu. Sovietų pieštose bunkerių schemose matyti, kad partizanai stengdavosi įrengti ir atsargines požemines eigas, kuriomis būdavo naudojamasi slapta pasitraukti iš bunkerio apsupimo atveju (žr. 6 iliustraciją).

Patys partizanai mini, kad tai ne kartą pasiteisino. Pasirengimą lengvai nepasiduoti rodo ir tai, kad virš kai kurių bunkerių būdavo sukraunamas storas akme-nų sluoksnis, kad atakuojantieji negalėtų išsprogdinti angos, pro kurią jau būdavo mėtomos granatos, pilami degalai (žr. 7 iliustraciją).

Dar gyvi partizanai yra minėję, kad kai kurie bunke-riai turėdavo net antrą požeminį aukštą, kuriame buvo slepiamasi šturmo atveju. Taip pat yra minimos ir dvi-gubos bunkerių grindys, po kuriomis buvo laikomi do-kumentai, amunicijos ir ginklų atsargos. Tad netgi po

to, kai atrasti bunkeriai būdavo susprogdinami, partiza-nai grįždavo ir pasinaudodavo slėptuvėse paliktu geru. Vis dėlto kyla pagrįstas klausimas, kodėl jokia krašto apsaugos institucija kryptingai netyrinėja šios patirties. Dažnai girdimi pasisakymai, kad šiuolaikiniuose kari-niuose konfliktuose partizanų įgūdžiai yra beverčiai, mažų mažiausiai – per daug kategoriški. Tiek Balkanų, tiek Irako ir Afganistano karai įrodo, kad partizaninė taktika, tarp kita ko, pagrįsta ir puikiai užmaskuotomis slėptuvėmis-bunkeriais, yra didžiulė problema net mo-derniausias technologijas turinčioms kariuomenėms.

Tad kodėl, net turėdami Lietuvos karo akademijos Karo mokslų institutą, nebandome apsisaugoti nuo naujų-jų technologijų? O kad jų gali būti, įrodo net Lietuvos kontrabandininkai, kurie yra sunkiai įkandamas riešutė-lis sraigtasparniais, naktinio matymo įranga ir termovi-zoriais „apsiginklavusiems“ pasieniečiams.

Ir dar keletas pastabų dėl logistikos. Per visą pasi-priešinimo laikotarpį viena didžiausių problemų buvo amunicija. Tuojau po vokiečių kariuomenės atsitrauki-mo jos netrūko, nes šie buvo tikslingai palikę daug slap-tų sandėlių, be to, ir praėjusio fronto laukuose galima buvo jos nemažai prisirinkti. Vėliau šovinių prasimanyti buvo galima tik mūšių su sovietais ir stribais metu. Yra žinių, kad jau apie 1950 m. kai kurie šaudmenys dėl senumo apvildavo kautynių dalyvius (beje, su šia pro-blema buvo susidurta ir per 1991 m. sausio įvykius, ir praėjus keleriems metams po jų). Taigi teko nepamiršti ir tokios problemos. Kita bėda buvo tai, kad partizanai negalėjo su savimi nešiotis daug amunicijos – nebu-vo tam pritaikytos ekipuotės, žinoma, ir atsitraukti be

5. 6.

33laikas

didelio papildomo svorio buvo lengviau. Tačiau parti-zanai ir čia buvo radę šiokią tokią išeitį – savo veiksmų rajone po kelmais, drevėse išslapstydavo butelius su šo-viniais. Per mūšį reikėdavo tik sudaužyti jį ir pasipildyti atsargas (žr. 8 nuotrauką).

Kita problema – maistas. Štai per Žuvinto–Palių kau-tynes ežero saloje veikę partizanai net šešias paras iš-buvo apsiaustyje, kol pirmą kartą gavo pavalgyti. Taigi buvo stengiamasi stovyklos vietoje įrengti ir užmas-kuoti maisto sandėlius, kuriais būtų galima pasinaudoti net ir po to, kai mišką iššukuodavo sovietai. Maža to, dar reikėjo išmanyti, kaip paruoštą maistą ilgiau išsaugoti. Ar sugebėtume tai padaryti dabar? Su maisto ruošimu susijęs ir dar vienas klausimas. Kaip jį pasigaminti, kai negali sukurti laužo? Pasirodo, net tuo metu buvo nau-dojami žibaliniai „primusai“. Deja, dabartinė Lietuvos kariuomenė, išskyrus misijų rajonuose, tokio logistinio niuanso, panašu, kad nenumato... Galiausiai negalima nekreipti dėmesio ir į higienos, konkrečiau – drabužių skalbimo, taip pat medikamentų problemas. Kol buvo pakankamai partizanų rėmėjų, tai drabužiai buvo kei-čiami arba atiduodami išskalbti. Tačiau pasipriešinimo pabaigoje higiena tapo skausmingu klausimu – nuo ilgo dėvėjimo rūbai persismelkdavo prakaito ir kitokiais kvapais, pradėdavo veistis parazitai, drabužiai tiesiog imdavo trūnyti. Apsiaustame miške mediko taip pat ne-prisišauksi, tad kiekvienas partizanas stengdavosi turėti asmeninę vaistinėlę ir tvarsliavos. Tuo tarpu šiuo metu kariai per pirmosios medicinos pagalbos (PMP) kursus

vis dar mokomi, kad reikia vengti sintetinės aprangos, nors bet koks žygeivis pasakytų, kad terminiai drabu-žiai su sidabro gijomis leidžia juos neskalbtus dėvėti daugiau kaip mėnesį. PMP programoje nebeliko ir krau-jo stabdymo timpos (tik supažindinama, kuo karys ap-rūpinamas misijų rajone), o apie asmeninės vaistinėlės turėjimą net neužsimenama.

Pastaraisiais metais po truputį grįžtama prie terito-rinės gynybos klausimų, organizuojamos NATO pajė-gas priimančios valstybės pratybos, žengiami pirmieji žingsniai stiprinant taktinės žvalgybos pajėgumus. Tai džiugina ir nuteikia viltingai. Vis dėlto norėtųsi paragin-ti nebelaikyti gerų idėjų dar dvidešimt metų – pereiki-me pagaliau nuo popierių ir gražių kalbų prie konkrečių darbų. Ir ne rytoj, o jau šiandien...

M j r. A L B E R TA S D AU G I R D A SLietuvos karo akademijos

Vado ugdymo sekcijos viršininkas

7.

8.

34 kario akiratyje

estijos kariuomenės planuose – tankų įsiGijimas (1)estijos kariuomenės sudėtyje yra Sausumos, oro, jūrų ir Savanorių pajėgos, taip pat Specialiųjų operacijų pajėgų komponentas. estai vieninteliai iš Baltijos šalių neatsi-sakė šauktinių. estijos kariuomenė santykinai geriausiai finansuojama (estija gynybai skiria 1,9 proc. BvP, Latvija – 1,2 proc., o Lietuva – vos 0,9 proc. (2010 m. duomenys).

Keturios karinės apygardosEstijos ginkluotosios pajėgos nėra didelės: jose tar-

nauja 5,6 tūkst. karių (be Savanorių pajėgų, kurios yra išties gausios – jose tarnauja 11,6 tūkst. savanorių ir apie 1 tūkst. profesinės tarnybos karių). Jos yra pakankamai gerai aprūpintos ginkluote ir technika (ypač kalbant apie šarvuotąją techniką, artileriją), ir tuo estų pajėgos tikrai nenusileidžia Lietuvos kariuomenei ir aiškiai len-kia Latvijos kariuomenę.

Estijos kariuomenės Sausumos pajėgose tarnauja

5,5 tūkst. karių, iš kurių 2,7 tūkst. yra šauktiniai. Visa šalis suskirstyta į keturias karines apygardas (Šiaurės apygarda su štabu Taline, Šiaurės Rytų apygarda su štabu Tapoje, Pietų apygarda su štabu Tartu ir Vakarų apygarda su štabu Pernu).

Karinės apygardos nėra vienodos: daugiausia Sausu-mos pajėgų dalinių sutelkta Šiaurės Vakarų apygardoje, tuo tarpu Vakarų apygardoje, kuri apima saugiausią po-tencialios agresijos atžvilgiu pietvakarinę Estijos dalį, tėra dislokuoti tik Savanorių pajėgų daliniai.

1-osios pėstininkų bri-gados karių pratybos poligone Tapoje.

kario akiratyje 35

Pėstininkų brigadaAtskiras Sausumos pajėgų junginys yra 1-oji pėstinin-

kų brigada, dislokuota Paldiskyje (netoli Talino). Paldiskyje sovietmečiu buvo dislokuota didžiulė

SSRS karo laivyno bazė ir atominių povandeninių laivų įgulų mokymo centras. Čia tarnavo apie 16 tūkst. karių. Po Rusijos kariuomenės išvedimo dalis buvusios karinio miestelio infrastruktūros perduota Estijos kariuomenei, o likusioje dalyje plečiamas civilinis jūrų uostas.

1-oji pėstininkų brigada sudaryta iš Valdymo grupės, Štabo, Štabo kuopos, Ryšių kuopos ir trijų batalionų. Brigados branduolys – Žvalgų batalionas (est. Scoutspa-taljon). Anksčiau tai buvo standartinis žvalgybos batali-onas, o dabar – pėstininkų batalionas, aprūpintas ratine šarvuotąja technika. Šiame batalione tarnauja tik profe-sinės tarnybos kariai.

Antrasis brigados batalionas – Kalevo pėstininkų ba-talionas, kuris formuojamas mišriuoju principu (iš pro-fesinės tarnybos karių ir šauktinių). Taip pat brigadai priklauso Logistikos batalionas. Ateityje brigadoje keti-nama suformuoti Žvalgybos kuopą, Prieštankinę kuopą ir kitus padalinius.

Tapa – estiška ruklaDar vienas miestas, kuriame sukoncentruota daug Es-

tijos kariuomenės padalinių, – Tapa (tarp Talino ir Nar-vos). Tapoje yra Šiaurės Rytų karinės apygardos štabas.

Sovietmečiu Tapoje buvo dislokuota didžiulė ser-žantų mokykla, poligonas, kiti sovietų kariuomenės daliniai. Dabar Tapoje dislokuoti Estijos kariuomenės Sausumos pajėgų daliniai – 1-asis artilerijos batalionas, Oro gynybos batalionas, Inžinerijos batalionas ir Centri-nis poligonas.

Inžinerijos batalionas atlieka visas tokio tipo dali-niams būdingas užduotis – minavimo ir išminavimo darbus, lauko fortifikacijų, perkėlų įrengimą. Ypač dide-lis dėmesys batalione skiriamas karių mokymui įrengti prieštankines kliūtis.

1-asis artilerijos batalionas komplektuojamas iš pro-fesinės tarnybos karių ir šauktinių. Batalione yra dvi baterijos ir artileristų mokymo centras. Artilerinės gin-kluotės batalione sukaupta dar dviem analogiškiems daliniams, kurie būtų komplektuojami paskelbus visuo-tinę mobilizaciją.

Batalionas buvo pradėtas formuoti 1997 m. Jau po metų iš Suomijos buvo gauti 38 105 mm kalibro artileri-jos pabūklai H61-37.

Estai vieninteliai Baltijos šalyse turi stambesnio nei 105 mm kalibro artilerijos pabūklus. 2003–2004 m. iš Vokietijos buvo įsigyti 24 155 mm artilerijos pabūklai

FH-70 ir visa jiems prižiūrėti reikalinga įranga bei au-totransportas (pvz., didelio pravažumo sunkvežimiai MAN 451). 2008 m. Suomija už simbolinę kainą Estijai pardavė 42 sovietinius 122 mm pabūklus D-30.

Įvairiuose Estijos kariuomenės daliniuose yra 308 mi-nosvaidžiai, iš kurių 177 yra 120 mm kalibro. Tai 12 ru-siškų 120 mm minosvaidžių „2B11 Sani“ ir 165 švediški 120 mm minosvaidžiai m/41D. Dar 131 minosvaidis yra 81 mm kalibro. Tarp jų daugiausia (80 vnt.) yra amerkie-tiškų minosvaidžių M252.

oro gynybaOro gynybos pajėgumus estai pradėjo plėtoti pirmieji

Baltijos šalyse. Dar 1992 m. Karinių oro pajėgų sudėtyje buvo suformuotas Atskirasis radiotechninis oro gyny-bos divizionas, kuriame ir buvo kuriami radiolokaciniai

estijos kariuomenės sausumos pajėgose tarnauja 5,5 tūkst. karių, iš kurių 2,7 tūkst. yra šauktiniai.

36 kario akiratyje36 kario akiratyje

postai, ir iš besitraukiančios sovietinės kariuomenės įsi-gytais sudvejintais 23 mm zenitiniais pabūklais ZU-23-2 ginkluota priešlėktuvinės gynybos kuopa.

1997 m. oro gynybos ginkluotė ir visa bataliono priešlėktuvinė kuopa buvo perduota Sausumos pajė-goms, o radiolokacinės funkcijos ir atitinkama įranga liko KOP žinioje. Buvo suformuotas Oro gynybos batali-onas. Jis iki šiol naudoja 98 minėtus zenitinius pabūklus ZU-23-2, kurie yra sumontuoti ant sunkvežimių. Pernai

Šiaurės karinei apygardai pavaldūs Gvardijos bei Šta-bo ir ryšių batalionai. Štabo ir ryšių bataliono funkcijos yra būdingos tokio pobūdžio daliniams: išskleisti mo-biliąsias vadavietes, teikti joms ryšį, užtikrinti apsaugą, ryšį su kariuomenės padaliniais.

Gvardijos batalionas, ko gero, yra išskirtinis dalinys. Būtent jis, o ne Štabo ir ryšių batalionas, privalo repre-zentuoti Estijos valstybę ir kariuomenę renginiuose ir užtikrinti protokolo reikalavimų vykdymą. Šio bataliono

sudėtyje yra Garbės sargybos kuopa ir Garbės sargybos orkestras. Taip pat batalione yra Karo policijos kuopa. Atvirai teigiama, kad vienas iš pagrindinių Gvardijos ba-taliono uždavinių karo atveju – Talino miesto gynyba, todėl bataliono kariai (dalis jų yra šauktiniai) sustiprin-tai mokomi kovos mieste taktikos.

Šaulių ginklaiEstijos karinių pajėgų ginkluotė pakankamai gausi ir

įvairi. Pradėkime nuo lengvųjų šaulių ginklų. Čia yra ne-mažai Izraelio ginklininkų produkcijos – tai pistoletai-kulkosvaidžiai „Mini-Uzi“ (9 mm), automatiniai šautuvai „Galil AR“, „Galil SAR“, lengvieji kulkosvaidžiai „Galil ARM“, „Negev“, snaiperiniai šautuvai „Galil Snaiper“. Di-delį kiekį šių ginklų Estijos kariuomenė įsigijo dar apie 1995 metus, vėliau Estiją pasiekė papildomos Izraelyje pagamintų ginklų siuntos.

Taip pat estų karių arsenale – lietuvių kariams gerai pažįstami pistoletai „Heckler&Koch USP“, automatiniai

iš Prancūzijos buvo nupirkti 25 priešlėktuvinių raketų „Mistral 2“ paleidimo įrenginiai ir neskelbiamas kiekis raketų, o Švedijoje įsigyti penki ugnies valdymo radarai „Giraffe AMB“.

Estijos karinės vadovybės teigimu, oro gynybos pa-jėgumų vystymas yra vienas iš kariuomenės prioritetų, todėl ateityje ketinama įsigyti ir vidutinio nuotolio zeni-tinių raketų kompleksų.

Batalionas rengiamas Talino gynybaiEstijos sausumos pajėgose yra ir du pėstininkų batali-

onai, neįeinantys į 1-osios pėstininkų brigados sudėtį ir pavaldūs karinių apygardų vadovybėms. Abu jie dislo-kuoti netoli Rusijos sienos. Tai Šiaurės Rytų karinei apy-gardai pavaldus Viru pėstininkų batalionas, kurio bazė yra Johvi mieste (netoli Kohtla Jarvės), ir Kuperjanovo pėstininkų batalionas, dislokuotas Vioru mieste ir pa-valdus Pietryčių karinei apygardai.

estijos kariuomenės daliniuose yra 308 mi-nosvaidžiai, iš kurių 177 yra 120 mm kalibro.

Zenitinius pabūklus ZU-23-2 estų kariai montuoja ant sunkve-žimių, taip didindami priešlėktuvinės gyny-bos mobilumą.

37kario akiratyje 37kario akiratyje

šautuvai M-14, AK-4, M16 A1. Dalis iš JAV gautų automa-tinių šautuvų M-14 buvo perdaryti į snaiperių šautuvus „Täpsuspüss M14-TP“. Taip pat estų kariai turi tam tikrą kieki pompinių šautuvų „Benelli M3T“.

Kovai prieš tankusPrieštankinės ginkluotės įsigijimas keliolika metų

buvo ir išlieka vienu iš svarbiausių Estijos ginkluotųjų pajėgų prioritetų. Šiuo metu Estijos kariuomenė jau turi nemažą prieštankinės ginkluotės arsenalą. Visų pirma tai beatošliaužiai prieštankiniai pabūklai: 30 amerikie-tiškų 106 mm pabūklų M40A1 ir 130 švediškų pabūklų „Pvpj 1110“ (identiški naudojami ir Latvijos bei Lietuvos kariuomenėse). Tačiau pagrindinis estų kariuomenės prieštankinis ginklas yra įvairių modifikacijų švediški prieštankiniai granatsvaidžiai „Carl Gustaf“.

Taip pat Estijos kariuomenėje (daugiausia – Savanorių pajėgose) tebenaudojami RPG-7 tipo granatsvaidžiai (kiniška versija M-69). Pernai Estijos gynybos ministeri-ja pasirašė kontraktą su viena ispanų firma dėl neskel-biamo kiekio vienkartinių prieštankinių granatsvaidžių C90-CR įsigijimo.

Estijos karinės pajėgos pastaruoju metu įsigijo ir prieštankinių raketų sistemų. Tai Izraelyje pagamintos sistemos MAPATS ir kelių Europos šalių konsorciumo MBDA gaminamos prieštankinės sistemos „Milan-2“.

Gausus šarvuočių parkasNuo pat Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo

ir ginkluotųjų pajėgų formavimo pradžios Estijos ka-riuomenė daugiau dėmesio skyrė šarvuotajai technikai įsigyti. Iš pasitraukiančios sovietinės kariuomenės estai įsigijo ne tik senstelėjusių šarvuočių BTR-60PB, bet ir naujesnės modifikacijos šarvuočių BTR-70 bei BTR-80, taip pat žvalgybos šarvuočių BRDM-2. Dabar BRDM-2, BTR-60 ir BTR-70 faktiškai nurašyti, vos keli tokios tech-nikos vienetai tebenaudojami mokymo tikslais.

Tačiau viename iš Sausumos pajėgų batalionų ir to-liau eksploatuojama 20 naujesnių šarvuočių BTR-80. Be to, pastaruoju metu Estijos kariuomenės šarvuotų-jų transporterių parkas buvo labai smarkiai atnaujin-tas. 2008 m. suomiai perdavė estams 60 ratinių įvairių modifikacijų šarvuočių XA-180 „Pasi“ (šiuo metu nau-dojami 58 vnt., vadinami XA-180EST). Taip pat Estijos gynybos ministerija pasirašė susitarimą su Olandijos gynybos ministerija dėl dar 81 šarvuočio XA-188 įsigiji-mo. Olandai keičia savo pajėgose naudotus suomiškus „Pasi“ modernesniais olandų ir vokiečių bendros gamy-bos šarvuotaisiais transporteriais „Boxer“. Dalis iš olan-dų perimtų šarvuotųjų transporterių jau pasiekė Estiją,

o 12 vnt. buvo perduoti tiesiogiai misiją Afganistano pietuose atliekantiems estų kariams. Visus suderėtus šarvuočius iš olandų estai perims iki 2015 metų.

Naujausias Estijos kariuomenės pirkinys – septyni nauji šarvuotieji transporteriai „Mamba Alvis-4“, įsigyti iš Pietų Afrikos Respublikos. Dalį šių šarvuočių, kaip ir šarvuočių XA-180, estų kariai naudoja misijoje Afganis-tane.

Kariams vežti Estijos kariuomenė turi ir kitų transpor-to priemonių, iš kurių daugiausiai naudojami sunkveži-miai MERCEDES-BENZ UNIMOG 416, MERCEDES-BENZ UNIMOG 435, VOLVO TGB 111A MT, MAN 4520, visurei-giai MERCEDES-BENZ 250 GD, taip pat taip pat švediški vikšriniai transporteriai BV 206 AMT.

Straipsnio pabaiga – kitame „Kario“ numeryje. Skaity-kite apie Estijos kariuomenės savanorius, karo aviaciją ir laivyną bei ambicingus estų planus įsigyti keliasdešimt tankų. Taip pat sužinosite, kodėl estai savo kariuomenė-je neatsisakė šauktinių.

D r. M A N V Y D A S V I T K ū N A S

Šarvuotuosius trans-porterius „XA-180 Pasi“ estų kariai naudoja ir misijoje Afganistane.

naujausias estijos kariuomenės pirkinys – šarvuotieji transporteriai „Mamba Alvis-4“.

38 kario akiratyje38 atjauta

branGi dovana, kuri nieko nekainuojaaktyviai į neatlygintinos donorystės akciją vieni iš pirmųjų įsitraukė kariai.

Pertrauka – tik misijojeVrš. Andrejus Kolmykovas tarnybą pradėjo 1996 m.

pavasarį Puskarininkių mokykloje. Po dešimties metų perėjo į tuometinę Mokymo ir doktrinų valdybą, da-bar yra Lietuvos kariuomenės Personalo administravi-mo skyriaus vyriausiasis personalo specialistas. Andre-jus apie kario gyvenimą svajojo nuo mažų dienų, kai būdamas šešerių metų, išvydo alavinius kareivėlius. Vyresni kiemo draugai jam paaiškino, kad juos gamina saulės vaikai, todėl jie tokie blizgantys ir gražūs. Tuo-met mažasis Andrejus, patikėjęs šia gražia pasaka, pats pradėjo juos rinkti. Atostogaudamas vaikų stovyklose,

dalyvavo įvairiuose žygiuose, susitiko su kareiviais, ku-rie jam paliko neišdildomą įspūdį. Jo artimieji taip pat yra ragavę kariškos duonos. „Pagaliau gyvenimo sąly-gos susiklostė taip, kad jaučiau galįs save realizuoti ka-riuomenėje, todėl ir atėjau čia“, – pasakoja Andrejus.

Donoru Andrejus tapo 2005-aisiais, kai po dešimties tarnybos metų perėjo į Mokymo ir doktrinų tarnybą. Tuomet vienas draugas paklausė, ar nenorėtų dovanoti kraujo. Andrejus nedvejojo – apsilankė Žolyno gatvėje, Nacionaliniame kraujo centre, pradėjo domėtis, kaip jis gali tapti nuolatiniu donoru. Išsiaiškinęs jis penkis kar-tus per metus reguliariai duoda po 450 g kraujo, o vie-

Vrš. A. Kolmykovo tikslas – padovanoti 50 litrų kraujo.

393939atjauta

nais metais taip įsismagino, kad netgi ir šeštą kartą atli-ko šią procedūrą. Tiesa, greitai atsitokėjo, nes leidžiama norma yra tik penki kartai.

Teko padaryti ir pertrauką – misijoje Irake duoti krau-jo galimybių nebuvo, tačiau grįžęs Andrejus savo veiklą pratęsė ir pradėjo agituoti savo tarnybos draugus taip pat į ją įsijungti. Studijuodamas neakivaizdiniu būdu Vilniaus pedagoginiame universitete geografiją, pri-šnekino ir studentus: „Darome tokias akcijas ir iš tiesų mūsų ratas išsiplėtė. Daugelis klausia – kodėl tai darau. Bet juk tai nieko nekainuoja, o naudos atneša labai daug. Duodami kraujo galime išgelbėti tris gyvybes. Pagalvoji, kad tai labai svarbu – iš tų dvidešimt pen-kių ar šešių kartų keletą kartų kraujo daviau tikslingai, pažinodamas žmogų, kuriam jo reikia. Pavyzdžiui, pa-skambino iš kito dalinio karys ir paprašė padėti dvejų metukų dukrytei, kuriai planavo atlikti širdies operaciją. Mes su grupe iš karto atvykome.“

Tikslas – padovanoti 50 litrųAndrejus pradėjo individualų kraujo dotacijų planą,

pagal kurį sistemingai duoda kraujo. Jei paprašytas ne-turi galimybių, kreipiasi į draugus, kurie nelieka abejingi ir visuomet padeda. „Kai manęs paklausia, kodėl duodu kraujo, atsakau – turbūt tai vienas iš nedaugelio tikrų darbų, kuriuos karys gali padaryti taikos metu, – sako Andrejus. – Jei mes, kariai, karo metu gelbstime žmo-nes, kodėl to negalime padaryti taikos metu – gelbėti žmones duodami kraujo?“

Žmona Deimantė – muzikė, vertina vyro veiklą. O sū-nelis Kostas, kuriam neseniai suėjo dveji metukai, jau lydėjo tėvelį į Nacionalinį kraujo centrą – jautėsi drą-siai ir visai neišsigando baltų chalatų ir to, kad jo tėvelį „skriaudžia“: „Tikiu, kad prie donorystės kaip ir kitų ver-tingų dalykų – skaitymo, darbo, geriausia pratinti nuo vaikystės, asmeniniu pavyzdžiu“, – mano Andrejus.

Aktyviausi nemoka-mos kraujo donorys-tės dalyviai – kariai.

4040 atjauta

Po procedūros Andrejus jaučiasi lengviau – galbūt daugiau tai psichologinis jausmas, nes yra laimingas, atlikęs kilnų darbą, pagaliau kiek yra tokių, kurie dėl sveikatos to padaryti negali: „Džiaugiuos, kad mano kraujas tinka – turiu populiarią II (+) kraujo grupę .“

Andrejus išsikėlė tikslą – per visą gyvenimą žmonėms padovanoti 50 litrų kraujo. „Tikiu, kad galiu – manau, kad spėsiu, nes amžiaus cenzas – iki 65-erių, manau, jei kiti prisidėtų, mes būtume turtingi bent tuo.“

Šiandien jis aktyviai propaguoja ir organų donorystę, kviečia draugus užsiregistruoti duomenų bazėje. Jau prikalbino ir keletą artimų žmonių. „Pagal rodiklius Lie-tuva turi labai mažai tokių donorų, todėl norėčiau para-ginti nelikti abejingus“, – sako jis.

Donoru tapo atsitiktinaiKpt. Jaroslavas Dubako prisipažįsta – donoru tapo at-

sitiktinai, tiesiog priverstas aplinkybių. Pirmą kartą tai įvyko 2003-aisiais, kai į Gedimino štabo batalioną, kur jis tarnavo, atvyko Nacionalinio kraujo centro darbuo-tojai: „Buvau kuopos vadas, todėl privalėjau parodyti pavyzdį. Taip tapau kraujo donoru visam gyvenimui.“

Jarosalvas neslepia – nors karys neturėtų nieko bijo-ti, vis dėlto šiokį tokį nerimą pirmą kartą jautęs. Tačiau pavyzdį kariams teko rodyti ir vėliau, nors ir pats jau suprato, kokia svarbi ši dovana ligoniams. „Esame pa-

vyzdys ir civiliams – juk mes, kaip kariuomenė, remiame juos“, – tvirtina Jaroslavas.

Tarnybą Jaroslavas pradėjo 1991 m. Mokomajame junginyje, vėliau baigė Karo akademiją. Paskirtas į Ge-dimino štabo batalioną, tarnavo ir būrio vadu, ir kuopos vadu, ir štabo karininku. „Kodėl pasirinkau kario profe-siją? Neslėpsiu, apie tai vaikystėje negalvojau, tiesiog 1991 m. susiklostė tokia situacija, kad atėjau į kariuo-menę. O paskui patiko – pasilikau“, – sako jis.

Tarnyba iš tiesų užbūrė jauną vaikiną – juk tuo metu tarp krašto gynėjų vyravusi be galo draugiška atmos-fera, pagaliau visi matė svarbiausią tikslą, kurio reikia siekti. Tai lėmė ir Jaroslavo apsisprendimą.

Šiandien jis su žmona Božena augina penkerių metų Eveliną ir aštuonerių Kamilę. Abi mergaitės puikiai žino, kad tėvelis yra kraujo donoras, ir labiausiai joms patinka tos mažos dovanėlės, kurias joms parneša tėtis iš Kraujo centro: „Jos dar nesupranta šios akcijos reikalingumo, todėl laukiu, kol paaugs ir nebebijos tokios procedūros. Tuomet, tikiuosi, supras, kaip svarbu padėti savo arti-mui“, – patikino Jaroslavas.

O apie ateitį jis kalba trumpai – kraujo duos, kiek ga-lės. Juokaudamas savo kraują vadina pačiu priimtiniau-siu ir reikalingiausiu – I (+) grupės: „Pagaliau truputį nu-leisti kraują sveika ir pačiam, galiu prisipažinti, kad po procedūros jaučiuosi labai pakiliai.“

Pati procedūra nerimą kelia tik tiems, kurie dar jos nėra išbandę. KAM archyvo nuotr.

41atjauta

vienas gali išgelbėti trisPasak VŠį Nacionalinio kraujo centro ryšių su visuo-

mene specialistės Jūratės Vaidelienės, kasdien Lietuvo-je perpilti kraują reikia 100–120 žmonių. Norint išgelbėti žmogaus gyvybę, dažnai vieno kraujo (eritrocitų) mai-šelio neužtenka, todėl vieną akimirką kraujo saugyklos gali būti pilnos, kitą – staiga ištuštėja. Vienai iš Lazdijų kilusiai moteriai po gimdymo išgyventi padėjo 60 do-norų paaukotas kraujas. Štai kodėl kiekvieną akimirką žmogaus gyvybei išgelbėti reikalingas donorų kraujas.

Lietuvoje ligoniams gydyti taikoma kraujo kompo-nentų terapija – perpilamas ne visas iš donoro paim-tas kraujas, o tie jo komponentai ir preparatai, kurių tuo metu reikia ligoniui. Komponentai – tai eritrocitai, trombocitai ir šviežiai užšaldyta plazma, preparatai – albuminas, krešėjimo faktoriai (VIII krešėjimo faktorius, IX krešėjimo faktorius, protrombino kompleksas ir kt.), imunoglobulinas. Todėl vienas kraujo donoras gali iš-gelbėti net 3 žmonių gyvybes.

Donorystė naudingaTačiau ir pačiam kraujo donorui donorystė yra labai

naudinga. Prieš kurį laiką medikų bendruomenei buvo pristatytas mokslinis tyrimas, kuris atskleidė įdomų fak-tą. Reguliariai kraujo duodantys žmonės, kurie avarijos ar sudėtingos operacijos metu stipriai nukraujuoja, iš-gyvena gerokai dažniau nei žmonės, kurie nėra kraujo donorai.

Duodamas kraujo gali išgelbėti pats save. Kraujo ty-rimas ir jo perdirbimas į kraujo sudėtines dalis užtrunka iki paros ir tik tada kraujas atiduodamas į ligonines. Va-dinasi, patekęs į avariją, gali gauti ir savo paties dova-noto kraujo.

Kiekvieną kartą duodamas kraujo, žmogus užpildo donoro apklausos anketą. Pokalbio su gydytoju metu gali išaiškėti sveikatos sutrikimai, kurie svarbūs ir dono-rui, ir ligoniui, kuriam bus perpilamas kraujas.

Gydytojas patikrina bendrą donoro sveikatos būklę. Kartais paaiškėja, kad nors žmogus ir nesiskundė, tačiau jo sveikatos būklė nėra gera ir jam būtina kuo skubiau gydytis. Tuomet žmogui patariama kreiptis į medikus. Taigi kiekvieną kartą duodamas kraujo žmogus pasiti-krina savo sveikatą.

Nemokami tyrimai Donorų kraujas ištiriamas keliose laboratorijose, kur

atliekami sudėtingi ir brangūs tyrimai. Vieno donoro kraujo ištyrimas kainuoja apie 200 litų.

Galbūt verta išskirti tyrimus dėl infekcinių ligų: he-

patitų B ir C, ŽIV ir sifilio. Kartais tik po tyrimo paaiškėja, kad žmogus jau daugelį metų serga virusiniu hepatitu B ar C, tačiau pats to nežinojo, nes liga nepasireiškė jokiais būdingais simptomais. Jei paaiškėja, kad žmogus serga, jis siunčiamas pas infekcinių ligų specialistus gydytis.

Pagrindinis kraujo donorystės principas – jokios ža-los donorui ir didžiausia nauda ligonio sveikatai. Šis kraujo donorystės principas yra pagrindinis jau daugelį dešimtmečių, nes vienas iš svarbių tikslų – remti kilnią kraujo donorystės misiją ir skatinti žmones duoti kraujo keletą kartų per metus.

VšĮ Nacionaliniame kraujo centre donorų sveikata nuolat tikrinama ir vertinama. Lietuvos ir kitų šalių il-gametė patirtis rodo, kad nuolatinė kraujo donorystė neturi neigiamos įtakos donorų sveikatai.

Žmogus, duodamas kraujo, negali užsikrėsti, nes vi-sos medicinos priemonės – nuo adatėlės, kuria duriama į pirštą, iki kraujo surinkimo sistemos – yra sterilios ir naudojamos tik vieną kartą. Dūrio vieta taip pat labai kruopščiai dezinfekuojama.

Kraują duoti saugu ir pačiame kraujo centre, ir miestų aikštėse įrengtose specialiose palapinėse.

Gražiausi žodžiai – Karo akademijaiDiskusija kraujo donorytės tema visada būna dve-

jopa: vieni žmonės pasisako tik už savanorišką neatly-gintiną kraujo donorystę, kiti – kad valstybė už kraujo davimą privalo mokėti, dar kiti pasakoja prieš keliolika metų girdėtas istorijas ar mitus, kurie atbaido žmonės nuo kraujo donorystės.

Tačiau augantys skaičiai rodo, kad kasmet vis daugiau jaunų ir socialiai aktyvių žmonių tampa neatlygintinais kraujo donorais. 2010 metais VšĮ Nacionaliniame kraujo centre beveik 50 procentų surinkto kraujo sudarė neat-lygintinai paaukotas kraujas, kurio daugiausia padova-nojo jauni nuo 18 iki 25 metų amžiaus žmonės.

„Neatlygintinos kraujo donorystės idėjos pradėjo populiarėti, kai buvo pradėtos aktyviai rengti neatly-gintinos kraujo donorystės akcijos universitetuose ir kolegijose, – pasakojo J. Vaidelienė. – Dažnai patys stu-dentai yra bendrų akcijų iniciatoriai ir aktyvūs rėmėjai. Paprastai vienas ar keli aktyvūs žmonės fakultete savo pavyzdžiu „užkrečia“ bendramokslius ir kraujo dono-rystės idėjos nesunkiai plinta toliau. Gražiausių žodžių nusipelnė Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademi-jos kariūnai ir darbuotojai – jie neatlygintinos donorys-tės akcijose savo aktyvumu pasiekia rekordus.“

L I J A N A C I B U L S K I E N ė

42 antistresas

Skaitytojo klausimas

Kodėl susinervinus ar pervargus duria širdį? Ką daryti?

Konsultuoja sveikatos psichologė

dr. kpt. RAMUTė VAIČAITIENė

7 pagrindinės priežastys Širdies skausmo priežasčių gali būti labai daug ir ne tik patiriant

įtampą, bet ir ramybės būsenoje, be to, dėl kitų rimtų priežasčių, pavyzdžiui:

1. stubure susikaupė druskų nuosėdų, dėl pablogėjusio stu-buro slankstelių judrumo ir kremzlių nusidėvėjimo menkiausio judesio metu užspaudžiami išeinantys iš stuburo kanalo nervai, susiformuoja mikroišvaržos, todėl kyla nemalonus jausmas visame širdies plote. Reikėtų daugiau sportuoti, kyboti, masažuoti nugarą, gerti daugiau skysčių, vartoti kremzles atkuriančius produktus (šal-tieną, ryklio kremzlių preparatus ir t. t.) ir nervinį laidumą gerinan-čius preparatus (pvz., B grupės vitaminus, alijošiaus preparatus).

2. jei širdies vožtuvai nesandarūs, jie nevisiškai užsidaro ir dėl padidėjusio krūvio sunkiau dirba širdies raumuo – reikalingas poilsis, relaksacinis sportas, vaikščiojimas (kojų raumenys labai pa-deda širdies raumeniui), multimineralai, bičių duonelės ar žieda-dulkių preparatai, jogos pratimai.

3. tarpšonkaulinių nervų uždegimas (neuralgija), galintis kilti, jei peršalote, prisilietėte prie šaltos sienos, maudėtės šaltame vandeny ir pan. Reikėtų pavartoti šiltų skysčių, nuskausminamųjų vaistų, B grupės vitaminų (pvz., alaus mielių tablečių), kraujagys-les plečiančių medikamentų, tinka tam tikros procedūros (sauna, šilti ir sausi kompresai, akupunktūra ir kt.).

4. jei yra infekcinės kilmės ligų krūtinės ląstos srityje – šir-dies raumens uždegimas (miokarditas), plaučių uždegimas, pleu-ritas, lėtinis širdies vožtuvų uždegimas – reumatas ir kt., tuomet reikalingi kraujo tyrimai, kurie parodytų infekcinio uždegimo sti-prumą, be to, būtina specialisto konsultacija dėl tolesnio gydymo (būtinas priežastinis gydymas, organizmo imunitetą stiprinantys vitaminai, bakterijų ar virusų aktyvumą mažinantys preparatai, va-lomosios arbatos ir kt.).

5. elektrolitų disbalansas išprakaitavus, viduriavus, po sunkaus fizinio krūvio, kai organizme trūksta kalio – jums, be kalio, reikalingi medžiagų apykaitą gerinantys preparatai ir produktai (pvz., mildro-natas, riboksinas, daug kalio turinčios daržovės ar vaisiai – pomidorai, bananai, vynuogės, razinos, abrikosai, bulvės su lupenomis ir kt.).

jei duria širdį

6. traumos krūtinės srityje – šonkaulių lūžiai, sumušimai, patempimai, mechaniniai dūriai adata (siuvėjų traumos), erkių įkandimai ir kt. Reikalinga traumatologo konsultacija, ramybė, nu-skausminamieji, audinių atsikūrimą greitinantys preparatai, sve-timkūnių pašalinimas ir kt.

7. Hipochondrinė būsena – kai iš tikrųjų nėra rimtos organinės patologijos krūtinės ląstoje, bet jūsų nervų sistema išsiderinusi, jaučiate nerimą, baimę ar įtampą kasdienėje veikloje, išgyvena-te dėl savo sveikatos, neišsimiegate dėl nuolatinio nerimo ir naktį po visą organizmą „besimėtančių“ skausmų. Čia jau kaltas stresas ir netinkamas jo įveikimo būdas. Širdis, anot sveikatos psichologų, – tai „meilės talpykla“, kurioje glūdi visos mūsų emocijos, ypač neigiamos, kurios blokuoja medžiagų apykaitą širdies plote. Nervų skaidulos, išsidėsčiusios širdies raumenyje, reaguoja tiek į neigiamas, tiek į teigiamas emocijas (todėl pasitaiko infarktų ir didelio džiaugsmo metu).

Kaip padėti sau: • Išmokti pasižiūrėti į problemą iš šalies, tarsi būtume kino tea-

tre ir žiūrėtume filmą apie savo gyvenimą, keiskite mąstymo stilių iš pesimistinio į optimistinį („o stiklinė vis dėlto pusiau pilna“), ras-ti laiko džiaugsmingai veiklai (įdomi knyga, malonus užsiėmimas, pomėgiai, draugai, graži aplinka, muzika, relaksaciniai užsiėmimai ir t. t.).

• Jei stresas ir įtampa kyla dėl darbo problemų, būtina mažinti reikalavimus sau, ieškoti pagalbininkų, racionaliau planuoti laiką (vienai dienai užsibrėžti mažiau darbų), spręsti įsisenėjusius konf-liktus, gerinti vadovavimo stilių, nebijoti išsakyti savo lūkesčius organizacijai (išsiaiškinti abipusius interesus).

• Jei problemos kyla dėl asmeninių nesėkmių – tobulinti save, o ne bandyti pakeisti kitus, imtis tokios veiklos, kuri kažkada buvo sėkminga, ir tik tada pereiti prie naujų iššūkių. Jei įtampą „nešio-jatės“ dėl šeimyninio gyvenimo nesklandumų – įvertinkite pir-miausia partnerio gerąsias savybes, juk žmogų pasirinkote neat-sitiktinai, o į visa kita žiūrėkite iš abiejų pusių – niekada dėl ginčų nebūna kalta viena pusė.

• Būtina turėti meilės objektą – mielą gyvūnėlį, medį ar gatvės kampelį, kuriame jaučiatės saugūs. Jausmai negali tvenktis vidu-je, juos būtina „išleisti“, parodyti – paglostyti vaiko galvelę, katei nugarėlę, pasisemti energijos iš gamtos, pasigėrėti gražiomis gė-lėmis, nupiešti jas...

43ne kasdien

pamoka Genocido aukų muZiejuje vilniuje

Šie metai paskelbti lietuvių tautos didžiųjų netekčių metais. Per istorijos pamokas ir iš senelių bei tėvų pa-sakojimų žinojome, kad po II pasaulinio karo Lietuvoje vyko partizaninis karas – rezistencijos kovos. Jų metu Lietuvoje žuvo apie 20 tūkstančių žmonių. Žuvusių parti-zanų artimieji ir giminės buvo tremiami į Sibirą.

Kulautuvos vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Mykolas Fedaravičius ir rusų kalbos mokytoja Renata Baršukaitienė pasiūlė mums, 11 klasės moksleiviams, netradicinę pamoką – išvyką į Lietuvių tautos genoci-do aukų muziejų Vilniuje. Nuvykti į Vilnių sugalvojome greituoju traukiniu, nes dar ne visi klasės moksleiviai juo buvo važiavę. Traukinyje mokytojai pateikė mums už-duotis, kurias turėjome atlikti per pamoką-ekskursiją. To-kia kelionė buvo surengta pamokų metu, todėl turėjome atlikti ir tos dienos užduotis. Jos buvo susijusios su daile, rusų, anglų kalbomis, matematika, tikyba ir istorija.

Nuo Vilniaus geležinkelio stoties pėsčiomis patraukė-me į miesto centrą. Priėjome Aušros vartus, klausėmės pasakojimų apie Rotušės aikštę. Atsakėme į klausimus apie prezidentūrą. Buvome Katedros aikštėje, apžiūrė-jome Valdovų rūmus, sustojome prie V. Kudirkos pamin-klo. Kartu prisiminėme „Tautišką giesmę“, kuri užrašyta ant paminklo. Gedimino prospektu nuėjome prie mūsų pamokos tikslo – Genocido aukų muziejaus. Ten vyko edukacinė programa, muziejaus gidė mus supažindino su pastato istorija, jo pritaikymu kalėjimui. Ypač akcen-tavo pokario laikotarpį, nes šiose kalėjimo – tardymo

izoliatoriaus – kamerose buvo laikomi, tardomi, kankina-mi ir šaudomi Lietuvos partizanai. Šiurpas ėmė, kai gidė rodė ir pasakojo, kokias kančias patirdavo žmonės, laiko-mi „minkštojoje kameroje“, karceryje su vandeniu. Gidė pasiūlė vienam mūsų mokiniui savanoriškai įeiti į vieną iš karcerių ir pasakyti, ką jis mato jame. Klasės draugas Algirdas pastebėjo duobę karcerio grindyse, prirakintą gultą. Gidė paaiškino, kad šiame karceryje kalinys galėjo miegoti tik 5 valandas, todėl gultas buvo rakinamas prie sienos. Jaudino nuotraukos, įamžinusios žuvusiųjų parti-zanų kūnus. Ant nuotraukų užrašyti numeriukai. Tai reiš-kė, kad kagėbistai nustatė žuvusiųjų tapatybes. Dėl to kentė žuvusiojo partizano artimieji ir giminės. Jų likimas buvo aiškus – Sibiras. Ekskursiją po muziejų gidė baigė patalpoje, kur buvo šaudomi kalėjusieji. Trumpa kino filmo „Katynė“ ištrauka, parodyta monitoriuje, sukrėtė visus. Kino kadrai priminė, kaip šaltakraujiškai sovietiniai saugumiečiai šaudė lenkų karius. Gidė sakė, kad lygiai taip buvo šaudoma ir čia. Tuos kraupius įvykius liudija ir patalpos sienoje likusios kulkų žymės. Nušautųjų kūnai per specialią angą buvo kraunami į sunkvežimius ir ve-žami į Tuskulėnus. Ten užkasami. Per dieną saugumiečiai sušaudydavo iki 45 žmonių. Tose egzekucijose dalyvau-davo ir pats kalėjimo viršininkas.

Apžiūrėjome muziejaus ekspoziciją apie partizanų kovas, tremtį. Kino salėje žiūrėjome dokumentinį filmą „Partizaninės kovos Lietuvoje“. Po tokios pamokos dar il-gai mąstėme apie tai, kokias kančias patyrė lietuviai, gin-dami savo tėvynę. Ar kartais ne per dažnai imame piktai ir ne visai gražiai kalbėti apie savo tautą, kuri tiek išken-tėjo? Juk ne veltui šie metai paskelbti didžiųjų netekčių metais. Mes prisilietėme tik prie vienos iš jų – partizanų ir tremties netekčių. Tada ir supranti, kad negali mums būti bloga mūsų tėvynė. Nejaugi tie, kurie taip koneveikia Lietuvą, nežino jos praeities, išgyvenimų ir kančių? Tegul atvažiuoja į šį muziejų, tada tikrai supras tautos kančios prasmę ir pajus pasididžiavimą savo Tėvyne.

Grįždami traukiniu namo aptarėme, ką pamatėme ir patyrėme per netradicinę pamoką. Lydintys rusų kalbos ir istorijos mokytojai „patikrino“, kaip atlikome kitų daly-kų užduotis. Sakė, kad gerai. Džiugu, kad pamokos gali vykti ir tokia forma. Nekantriai lauksime ir kitų panašių pamokų.

TA R V I L ė N E M E R AV I Č I ū T ėKulautuvos vidurinės mokyklos

11 klasės moksleivė

44 būk pirmas

pavasario linksmybės sporto Čempionatuoseatšilus orams pasipylė sportinių renginių. Šių metų čempionatų privalumas – gausus dalyvių skaičius.

orientacininkų rezultataiĮ kariuomenės orientavimosi čempionatą Pūstalau-

kio kaime, Vilniaus rajone, komandų susirinko kaip nie-kada gausiai. Galbūt tokį dalyvių skaičių lėmė tai, kad orientavimasis įtrauktas į taikomųjų sporto šakų čem-

ją įveikė, taigi ši patirtis padės jiems ateityje lavinant orientacininko įgūdžius.“

Asmeninėje įskaitoje nugalėjo eil. Simonas Kruopšta, KASP 2-osios rinktinės savanoris, nuo jo vos minute ir 21 sekunde atsiliko vyr. eil. Darius Sadeckas, KASP 8-osios rinktinės karys, trečiąją vietą užėmė taip pat savanoris KASP 1-osios rinktinės vyr. ltn Donatas Stulgys. Koman-dinėje įskaitoje pirmi buvo KASP 2-osios rinktinės na-riai, antri – KASP Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės savanoriai, treti – Lietuvos šaulių sąjungos atstovai.

pionatų sąrašą, o kai kuriems padaliniams dalyvavimas privalomas. Pasak varžybų teisėjo ir organizatoriaus, Kariuomenės sporto klubo specialisto vyr. srž. Nerijaus Šulčio, į akis krito labai skirtingas čempionato dalyvių meistriškumas – čia pasirodė ir nacionalinės rinktinės kariai, ir tie, kurie tik susipažino su topografija. „Tačiau tai nėra blogai, manau, naujokams tai buvo iššūkis bandant įveikti gana sudėtingą trasą, – sakė jis. – Ir visi

čempionatą lydėjo didžiulė reklamaTradicinis Lietuvos kariuomenės sportinės žūklės

čempionatas, kaip įprasta, vyko Rusnės saloje, ant Skir-vytės upės kranto. Šį kartą jau daugiau kaip dešimtme-tį organizuojamas renginys susilaukė didžiulio dėme-sio – jį aktyviai „reklamavo“ didžiausi šalies dienraščiai ir internetiniai portalai.

Garbinga nugalėtojų pakyla – geriausi kariuomenės orien-tacininkai.

45būk pirmas

Penkiolika metų Lietuvos kariuomenėje vyksta spor-tinės žūklės čempionatai, kurie yra labai populiarūs. Prieš dešimt metų pasirinkta Rusnės sala ir Skirvytės upė – tai unikalūs gamtos kampeliai, kur visi varžybų dalyviai gali būti vienoje vietoje. Iš tiesų tik vieną sa-vaitgalį per metus kariai gali išmėginti jėgas tokiose varžybose, tačiau ir tąkart netyčia užkliuvo ramybės ištroškusiems poilsiautojams. Vis dėlto vietos po saule pakanka visiems, todėl ir čempionato vieta ateityje ne-turėtų keistis.

žvejybos vietą lemia burtaiAtmosfera paprastai tokiose varžybose labai gera –

nėra entuziastingai šūkčiojančių sirgalių, čia susiliejama su gamta ir vyrauja daugiau ramybė nei sportinis azar-tas. Tiesa, jis atsiranda sveriant ir skaičiuojant laimikį – tačiau be jo tai nebūtų sportinis čempionatas.

Kuojas, raudes, plakius ir karšius Skirvytės upėje kariai gaudė plūdinėmis meškerėmis nuo kranto. Paprastai meškerėmis, pašaru žuvims, žuvų masalu ir komandine licencija rūpinasi patys dalyviai. Žvejybos vietą koman-dai lemia burtai. Čempionato dalyviai varžosi komandi-

nėje ir asmeninėje įskaitose. Nugalėtojai apdovanojami taurėmis, diplomais, medaliais, netgi paguodos prizais. Čempionatą organizuoja kariuomenės sporto klubas ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė (Klaipėda).

Gausus laimikisSusumavus dviejų dienų varžybų rezultatus paaiškė-

jo, kad asmeninių varžybų nugalėtojais ir prizininkais tapo Sausumos pajėgų vadovybės Sausumos pajėgų mokymo centro vyr. srž. Nerijus Budrys (2 baudos taš-kai), sugavęs 20 kg 920 g įvairios žuvies. Antrąją vietą užėmė Kunigaikščio Vaidoto TPLB gr. Albertas Rutkaus-kas (3 baudos taškai) sugavęs net 23 kg 760 g žuvies. Trečioje vietoje liko Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono srž. Marius Jančiauskas (3 baudos taškai). Jis sugavo 21 kg 260 g baltašonių.

Komandinėse varžybose I vietą iškovojo KASP Da-riaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė (15 baudos taškų). Antroji vieta atiteko Karinės jūrų pajėgų sporti-ninkams (16 baudos taškų) ir trečioje vietoje liko Kuni-gaikščio Vaidoto TPLB (19 baudos taškų).

sportinės žūklės čempionatai Rusnėje – vieni iš mėgstamiausių renginių kariuomenėje.Kariuomenės sporto klubo archyvo nuotr.

46 būk pirmas

karinėje penkiakovėje– rekordinis dalyvių skaiČius

Divizijos generolo Stasio raštikio puskarininkių mokykloje įvyko kasmetinis Lietu-vos kariuomenės karinės penkiakovės čempionatas, kuris truko tris dienas. čempi-onatas išsiskyrė dalyvių skaičiumi ir komandų gausa.

Dalyvavo estų kariaiPirmąją dieną kariai varžėsi šaudymo ir kliūčių ruožo

rungtyse, antrąją – išbandė jėgas baseine ir mėtydami granatas, o trečiąją varžybų dieną čempionatą užbaigė krosas – kariai bėgo 8 kilometrus. Karinė penkiakovė – tai viena iš sporto šakų, kuri yra privaloma 15 padalinių, kiti padaliniai galėjo dalyvauti savanoriškai. „Ne visos komandos, kurios privalėjo, dalyvavo, – pasakojo pen-kiakovės čempionato organizatorius ir teisėjas, Ruklos mokomojo pulko Mokymo skyriaus Fizinio rengimo poskyrio viršininkas kpt. Darius Ruzgas. – Iš viso dalyva-vo 13 komandų – iš jų po dvi iš Lietuvos karo akademi-jos ir Puskarininkių mokyklos. O dalyvių skaičius siekė 80.“

Kadangi čempionatas buvo atviras, į jį atvyko ir estų kariai – jie suformavo komandą. Beje, karinės penkiako-vės čempionate dalyvavo ir moterys – lietuvė Aleksan-dra Ramanauskaitė ir dvi estės – Aili Sempelson ir Aune Surva. Penkiakovės čempionate dalyvavo ir veteranų komanda, kuriai vadovavo KASP 1-osios rinktinės vadas plk. ltn. Artūras Jasinskas.

Sunkiausi – kliūčių ruožas ir bėgimasČempionatas vyko Divizijos generolo Stasio Raštinio

puskarininkių mokykloje, kurioje yra tinkamiausia bazė šiai sporto šakai. Šaudymo rungtys vyko Kazlų Rūdos poligone, krosą kariai bėgo Panemunės šile. Organiza-toriams teko pakeisti trasą, nes po pernai metų šėlusių audrų ne viskas išvalyta. „Nudžiugino gausus dalyvių skaičius“, – tvirtino kpt. D. Ruzgas, nors pripažino, kad organizatoriams tai buvo iššūkis – juk paprastai daly-vaudavo dvigubai mažiau žmonių.

Varžybos vyko sklandžiai, tik vienam kariui nepasise-kė – jis patyrė gan rimtą kojos traumą.

Iš tiesų penkiakovę pasirinkęs sportininkas turi būti universalus – reikia neblogai pasirodyti visose rung-tyse. „Sunkiausia, manau, yra įveikti kliūčių ruožą ir nubėgti 8 kilometrus, – sakė kpt. D. Ruzgas. – Tačiau ir plaukimui reikia daug pastangų – čia gali gauti daug taškų.“

Nugalėtojai – iš Karo akademijosĮtempta kova tarp karių užvirė jau pirmąją minutę.

Juk stipriausieji vyks į Pasaulio kariškių čempionatą Bra-zilijoje, Rio de Žaneire.

Asmeninėje rungtyje tarp Lietuvos komandų nuga-lėjo Mokomojo pulko vyr. srž. Vytautas Kamarūnas, an-troje vietoje liko vyr. ltn. Algirdas Revaitis iš Inžinerijos bataliono, trečiasis – vyr. ltn. Povilas Paulavičius iš Pus-

čempionato organi-zatorius ir teisėjas kpt. D. Ruzgas išbandė jėgas ir penkiakovės rungtyse.

47būk pirmas

– ši komanda po šaudymo ir kliūčių ruožo rungčių pir-mąsias tris prizines vietas dalijosi su Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko ir Puskari-ninkių mokyklos atstovais. Antrąją varžybų dieną sė-kmė nusisuko nuo kariūnų – po visų rungčių jie tebuvo treti. Tačiau, puikiai pasirodę kroso distancijoje, Karo akademijos atstovai Paulius Kančys, Donatas Milinskas, Mantas Blėda, Vytenis Miliukas, Arnas Želnys ir jiems va-dovaujantis Fizinio parengimo katedros viršininkas mjr. Rytis Vasiliauskas aplenkė varžovus ir iškovojo pergalę.

sunkiausia čempionato dalyviams – kliūčių ruožas.

Įveikti kliūtis baseine nebuvo lengva.

Inžinerijos bataliono karė A. Ramanauskaitė – vienintelė iš Lietu-vos kariuomenės moterų dalyvavusi čempionate.

Granatą meta Pus-karininkių mokyklos atstovas kpt. edgaras Puškevičius.

Vrš.

L. V

IZBA

RO n

uotr

.

karininkių mokyklos. Vis dėlto tarptautiniu lygmeniu už pirmos vietos laimėtoją vyr. srž. V. Kamarūną stipresni buvo estai Romans Hvalonski (1-oji vieta) ir Risto Ran-dma (2-oji vieta).

Komandinėje įskaitoje nugalėtojo Karo akademijos komanda, kuri pergalei atidavė visas jėgas. Iki paskuti-nės akimirkos nugalėtojai neturėjo galimybių atsipūsti

48 Žvilgsnis48 sukaktys

vytauto Didžiojo karo muziejaus karybos istorijos skyrius gegužės 12 d. surengė tarptautinę konferen-ciją „Lietuva 1830–1831 m. sukilimo įvykiuose“. Konferencijos metu veikė paroda „1831 m. sukilimui – 80“. Konferencijoje perskaityta keletas įdomių pranešimų: Lenkijos valstybinio archeologijos muziejaus (varšuva) istorikas m. mechlinskis gvildeno temą „Lenkijos Karalystė ir 1831 m. sukilimas Lietuvoje“, žurnalo „militaria“ (varšuva) vyriausiasis redaktorius j. javorskis – „Lietuvių ir žemaičių dalyvavimas 1831 m. karo veiksmuose Lenkijos Karalystės teritorijoje“, Penzos v. Bielinsko valstybinio pedagoginio universiteto dėstytojas Tomas jančiauskas – „rusijos kavalerija Lietuvoje 1831 m.“, Baltarusijos valstybi-nio universiteto (minskas) docentė, istorijos mokslų kandidatė o. Gorbačiova – „rašytiniai šaltiniai apie 1830–1831 m. sukilimą Lietuvoje lenkiškuose archyvuose“ ir kt. žurnalo skaitytojams siūlome vytauto Didžiojo karo muziejaus istoriko arvydo Pociūno pranešimo „vilniaus arsenalas 1830–1831 m. sukilimo išvakarėse“ pagrindu parengtą publikaciją.

vILNIauS arSeNaLaS 1830–1831 meTŲ SuKILImo IŠvaKarėSe

49Žvilgsnis 49sukaktys

Lietuviams Vilniaus arsenalas neatliko tokio vai-dmens kaip lenkams – Varšuvos arsenalas. Ši tema, Lie-tuvoje praūžus 1831 m. sukilimui, nebebuvo gvildena-ma, nes nebuvo aktuali. Tačiau karo istorijos tyrinėtojui ji gana įdomi, ypač kalbant apie Vilniaus arsenalą. Kur tuo metu buvo Vilniaus arsenalas? Ar jame buvo laiko-ma ginklų ir amunicijos? Ar Varšuvos arsenalo įvykiai turėjo kokios nors įtakos Vilniaus arsenalui? Ar Lietuvos sukilėlių vadovybė ketino arsenalą užimti, kad galėtų pasinaudoti jame saugoma ginkluote? Ką darė Rusijos valdžia, kad arsenalo ginkluotė nepatektų į sukilėlių rankas? Klausimų daug, o istorinės medžiagos mažo-ka. Į visus juos norėjosi atsakyti kuo išsamiau, kad būtų galima pateikti bent šiek tiek informacijos apie Vilniaus arsenalą 1830–1831 m. sukilimo išvakarėse.

1830 metų įvykius Varšuvoje matė rusų karininkas Opočikinas. Jis juos aprašė savo dienoraštyje: „Varšuva. Pirmadienis, lapkričio 29-oji (data naujuoju stiliumi – aut. past.). Prie arsenalo įsiplieskė gaisras. Jis sutraukė minias žmonių. Studentai ir civiliai sąmokslo dalyviai šūkiais: „Lenkai, prie ginklų! Maskoliai žudo lenkus!“, stengėsi tuos žmones patraukti į savo pusę. Tuo metu šalia buvęs 4-ojo (lenkų – aut. past.) pėstininkų pulko vienas batalionas ir kelios grenadierių kuopos įsiveržė į arsenalą, pro langus mėtė ginklus ir ragino susirinkusią minią juos panaudoti… Ten buvo apie 80 tūkst. gin-klų.“

Lenkų generolo žmona Natalija Bisping-Kicka (Bispingų ir Kickių šeimos susijusios ir su Lietuva – aut. past.) savo atsiminimuose rašo: „1830 m. lapkričio 29 d., pirmadienis, 19 val. Varšuvoje pasigirdo pirmieji šūviai ir šauksmai: „Broliai, prie ginklų! Lenkai, prie ginklų!“ Susirinkusi žmonių minia susitelkė ir išlaužusi vartus puolė į arsenalą. Kiekvienas ėmė tą ginklą, kuris jam patiko. Vieni – palašus, kiti – pistoletus, kas špagą, kiti – tai, kas liko arsenale. 20 val. prasidėjo sukilimas.“

Yra žinoma, jog prieš sukilimą Varšuvos arsenale buvo 35 tūkst. šautuvų ir karabinų, 35,5 tūkst. pistoletų. Amu-nicijos atsargų buvo tiek, kad maždaug 40 tūkst. karių armiją buvo galima aprūpinti keturioms dienoms. Varšu-vos įvykiai parodė, kad laikyti tiek ginklų ir amunicijos vienoje vietoje mieste, turinčiame per 100 tūkst. gyven-tojų, buvo labai pavojinga. Žinia apie Lenkijoje prasidė-jusį sukilimą Vilnių pasiekė gruodžio 5 d. Okupacinė rusų valdžia ėmėsi skubių atsargumo priemonių, kad sukili-mas nepersimestų į Lietuvos teritoriją. Lietuvos general-gubernatorius įsakė išgabenti arsenale laikomus ginklus į Daugpilio tvirtovę. Tačiau daugeliui neaišku, kurioje Vilniaus vietoje šis arsenalas buvo.

Vilniuje buvo du arsenalai: senasis ir naujasis. Abu jie buvo Žemutinės pilies teritorijoje. Senasis arsenalas (iki XVIII a. antrosios pusės vadintas ceihausu) žinomas jau XVI a. viduryje. Jį sudarė keturių pastatų kompleksas. XVI–XVII amžiuje šie pastatai buvo rekonstruoti. Gra-žiausias senojo arsenalo pastatas buvo apgriuvęs, nors jame buvo galima laikyti apie 40 vnt. artilerijos pabū-klų. 1780 metais LDK artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega savo lėšomis jį atstatė. Manau, tei-singiau būtų šį arsenalą vadinti Lietuvos arsenalu, nes į jį buvo vežamos visos Lietuvos kariuomenės ginklų ir amunicijos atsargos. Pavyzdžiui, 1791 m. rugpjūčio 1 d. į Lietuvos arsenalą buvo atvežta apie 30 tonų (41 410 svarų) juodojo parako, o Minsko manevrams iš arsenalo buvo pristatyta 300 tūkst. pėstininkų ir 60 tūkst. kava-lerijos mokomųjų užtaisų.

1794 metais Lietuvoje prasidėjusiame sukilime daly-vauti ruošėsi ir Vilniuje buvę Lietuvos kariuomenės da-liniai. Tų dalinių kuopos aplinkinėmis gatvėmis negin-kluotos atžygiavo į Žemutinės pilies teritoriją, kur buvo įsikūręs Lietuvos arsenalas. Čia kariai gaudavo atlygini-mą, maistpinigius ir, žinoma, ginklus pratyboms. Taigi paskutinėmis dienomis niekieno nepastebėti kariai susirinko arsenale. Čia jie priėmė priesaiką, jiems buvo išduota po šautuvą ir kelis pistoletus. Tada kariai buvo suskirstyti į kovines grupes. Šios grupės puolė svarbiau-sius miesto objektus ir įžiebė sukilimą Vilniuje. Lietuvos arsenalo vaidmuo 1794 metų sukilime buvo labai svar-bus, nes iš čia pajudėję kariai su miestelėnais nuo oku-pantų išvadavo Lietuvos sostinę Vilnių.

XVIII a. antroje pusėje Vilniaus vaivados LDK didžio-jo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio potvarkiu buvo rekonstruotas prastos būklės pastatas, esantis Žemuti-nės pilies šiaurės vakaruose. Šiame pastate turėjo būti įrengti invalidų namai, nors visi jį vadino Oginskio ka-reivinėmis. Po 1795 metais įvykusio trečiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo XIX a. pradžioje rusai prie šio pastato pristatė masyvų portiką, o jo atiką papuošė valstybiniu herbu – dvigalviu ereliu tarp vėliavų.

1805 metais Oginskio kareivinės jau vadinamos caro Aleksandro I kareivinėmis. Vilniuje, Lietuvos general-gubernatorijos centre, ir jo apylinkėse didėjant rusų ka-riuomenės skaičiui, didėjo ir ginkluotės bei amunicijos poreikiai. Kareivinės buvo pertvarkytos ir pradėtos va-dinti Naujuoju arsenalu (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus – aut. past.).

Manau, tiek buvęs Senasis, tiek Naujasis arsenalai prieš 1831 metų sukilimą sudarė vieną didelį Rusijos ka-riuomenės Vilniaus arsenalą.

1830 m. gruodžio 14 d. žiniaraščio „apie vilniaus arsenale esantį valstybinį turtą“ duomenimis, jame buvo saugoma:

artilerijos pabūklų su lafetais

baterinių (sunkiųjų pabūklų)

½ pūdo vienaragių – 12 vnt.

12 svarų patrankų – 20 vnt.

Patrankų be lafetų – 2 vnt.

Iš viso – 34 vnt.

lengvųjų pabūklų

¼ pūdo vienaragių – 13 vnt.

Vienaragių be lafetų – 2 vnt.

6 svarų patrankų – 27 vnt.

Patrankų be lafetų – 49 vnt.

Iš viso – 91 vnt.

Iš viso sunkiųjų ir lengvųjų artilerijos pabūklų – 125 vnt.

Užtaisų vežimų su lizdeliais – 380 vnt.

Užtaisų vežimų be lizdelių – 70 vnt.

parako

Pabūklinio – 2 022 pūdai 38 svarai (32 t 352 kg)

Muškietinio – 186 pūdai 18 svarų (2 t 980 kg)

Šautuvinio – 203 pūdai 38 svarai (3 t 253 kg)

Švino – 1 318 pūdų 7 svarai (21 t 100 kg)

(60 252 kulkos (17,78 mm kalibro))

pėstininkų ginklų

Šautuvų (17,78 mm), veikiančių, bet be spynų ir durtuvų, – 3 872 vnt.

Neveikiančių spynų ir sugadintų durtuvų – 6 455 vnt.

kavalerijos ginklų

Dragūnų šautuvų, karabinų, veikiančių, bet be spynų ir durtuvų, – 5 353 vnt.

Neveikiančių ir be spynų bei durtuvų – 186 vnt.

Pistoletų, veikiančių, bet be spynų, – 1563 vnt.

Neveikiančių ir be spynų – 607 vnt.

rusijos štandarčių (kavalerijos vėliavų)

Šv. Jurgio naujų – 3 vnt.

Paprasto pavyzdžio – 46 vnt.

Pėstininkų vėliavų:

Šv. Jurgio – 3 vnt.

Paprasto pavyzdžio – 76 vnt.

Įdomu tai, jog šaunamųjų ginklų spynos ir durtuvai jau buvo išgabenti į Daugpilio tvirtovę. Be to, prie at-vežto turto buvo 50 vienetų medinių dėžių, skirtų gin-klams sudėti.

Susipažinus su žiniaraštyje išvardintais ginklais, gali-ma daryti išvadą, kad didelė dalis pėstininkų ir kavale-ristų ginklų būta sugadintų ir netinkamų naudoti. Tuo tarpu artilerijos pabūklai, užtaisų vežimai buvo geros būklės.

1831 m. sausio 21 d. Vilniaus tvirtovės ir arsenalo viršininkas generolas majoras Butajevas rašte Vilniaus generalgubernatoriui Matvejui Chrapovickiui rašė: „Į Arsenalą buvo pristatyti (1-ojo pėstininkų korpuso, 1-osios husarų divizijos, 2-osios brigados – aut. pas-taba) Lubensko husarų pulko 5-ojo eskadrono 113 vnt. naujo pavyzdžio karabinų (husarų karabinas – 1828 m. pavyzdžio, 17,78 mm kalibro – aut. pastaba). Visi jie buvo pagaminti Sestrorecko ginklų fabrike. 22 karabi-nams reikėjo remonto, o 91 buvo netinkamas naudoti.“ Nėra pateikta paaiškinimų, kodėl jie buvo sugadinti. Es-kadrono vadui buvo išduotas dokumentas, patvirtinan-tis ginklų pristatymą į Arsenalą. Prieš sukilimą vieną šio pulko eskadroną su karininkais sudarė 144 raiteliai.

Į Vilniaus arsenalą ginklai skubiai buvo vežami iš visų vietovių, kur galėjo prasidėti arba jau buvo prasidėjęs sukilimas, ypač Lenkijos Karalystėje. 1831 m. vasarį iš Balstogės (Belostoko) vienuolyno, kur buvo laikomi ginklai ir įvairus karinis turtas, ginkluotė skubiai buvo vežama į Vilnių. Neišpakuotas karinis turtas buvo gabe-namas tiesiai į Daugpilio tvirtovę. Vilniuje ginklai buvo išpakuoti ir aprašyti. Pvz., buvo 2 697 vnt. šautuvų, pa-gamintų įvairiuose ginklų fabrikuose. Dauguma jų su senomis buožėmis, kai kurie be šampolų, sugadintais

50 Žvilgsnis50 sukaktys

gaiduko mechanizmais, be varinių žiedų, penalo. Pas-tarųjų neturėjo net 369 šautuvai. Buvo 269 durtuvai, iš kurių du sulaužyti, 45 spynos, iš kurių 39 veikiančios, 2 245 vnt. naujo pavyzdžio tesakų ir 2 674 vnt. durtu-vų makščių. Žinoma, daugelis tų ginklų iki sausio 21 d. dar nebuvo panaudota mūšiuose. Vienas eskadronas pristatė 113 vnt. karabinų, o tai tikrai nemažas skaičius. Tad kiek jų likdavo po mūšio?

Miesto gyventojams buvo įsakyta atiduoti turimus ginklus. Vien tik per 1831 m. vasario ir kovo mėnesius žmonės sunešė arba iš jų buvo atimta apie 10 tūkst. šautuvų, pistoletų, kardų ir kitų ginklų. Praėjus šimtui metų, sovietų žurnalistas Aleksandras Isbachas daly-vavo Raudonosios armijos žygyje naujai okupuojant Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą. Šio žurnalisto atsi-minimai padeda suprasti, kaip gyventojai, vengdami represijų, nešė ginklus, nežiūrėdami, nei kokia jų vertė, nei kokio jie laikotarpio. A. Isbachas rašė: „Gyventojams įgulos (Vilniaus – aut. pastaba) viršininkas išleido įsaky-mą: visus turimus ginklus sunešti į aikštę. Įsakymas buvo įvykdytas neprieštaraujant. Priešais vaivadijos pastatą išaugo didžiausias kalnas ginklų. Ir ko tik čia nebuvo... Karaliaus Augusto laikų ilgi kardai, muškietos ilgais vamzdžiais, pistoletai su parakinėmis, šlėktų špagos su auksinėmis rankenomis, jūros kortikai, dvikovų rapyros, įspūdingi damų durklai. Atminimui komendantas mums leido paimti po ginklą.“ Sovietinio žurnalisto aprašyti ginklai jau buvo muziejinės vertybės. Tas pats procesas vyko ir 1831 m., kai žmonės nešė glėbius ginklų. Didelę šių ginklų dalį sudarė rūmų kolekcijų eksponatai.

Daug sugadintų, netinkamų naudoti ginklų buvo iš-vežta į Daugpilio tvirtovę, bet dar daug liko ir Vilniaus ar-senale. Ar galėjo sukilėliai pasinaudoti minėtais ginklais? Taip, galėjo, nes buvo nemažai gerų meistrų, išmanančių ginklakalystę, mokančių remontuoti ginklus. Sukilėlių amunicijos fabrikuose buvo ir ginklų taisymo dirbtuvės. (Rietave, Ukmergėje joms vadovavo poručikas Žaba.) Ginklų dirbtuvių buvo apskričių miestuose, miesteliuose, juos remontavo ir stambiuose daliniuose

O kaip buvo su naujais ginklais? Ar buvo jų arsenale? Taip, žinoma, jų ne tik buvo, bet ir daugėjo. Ypač ginklų padaugėjo balandžio mėnesį, kai rusai pradėjo formuoti rezervinę armiją, kurios koncentravimo centru tapo Vil-nius ir jo apylinkės. Arsenalas buvo intensyviai papildo-mas ir tada, kai rusai ruošėsi gintis prie Vilniaus. Ar suki-lėliams reikėjo ginklų? Be abejonės. 1831 m. birželio 19 d. mūšyje prie Panerių puolantys sukilėliai turėjo tik 28 vnt. artilerijos pabūklų, o besiginantys rusai – 58 vnt. artile-rijos pabūklų. Sukilėliams labai trūko šautuvų ir karabi-nų. Jie bandė gabentis ginklus dviem laivais iš Anglijos, kuriuose turėjo tilpti apie 20 tūkst. šaunamųjų ir šaltųjų

ginklų bei 5 patrankos. Tačiau ši sunkiai organizuota eks-pedicija žlugo prie Lietuvos krantų. Ar sukilėlių vadovy-bė turėjo minčių užimti Vilniaus arsenalą? Be abejonės, turėjo, bet Vilniuje neatsirado tokios varomosios jėgos, kaip tai įvyko Varšuvoje. Galimybės atsirado tik tada, kai sukilėlių kariuomenė priartėjo prie Vilniaus. Sukilėlių ka-riuomenės vadas, generolas Antanas Gelgaudas įsakė generolui Henrikui Dembinskiui birželio 19 d. su savo daliniais priartėti prie Vilniaus, o birželio 20 d. pradėti rusų dalinių, išsidėsčiusių dešiniajame Neries krante ties Žaliuoju tiltu, puolimą. Manau, šio puolimo tikslas buvo atitraukti dalį rusų kariuomenės nuo Panerių pozicijų, o sėkmės atveju – nublokšti rusų karius nuo Žaliojo til-to ir persikelti per Nerį. Tąsyk atsirastų galimybė užimti arsenalą su sandėliais, kurie buvo šalia Žaliojo tilto. Tuo metu arsenale jie būtų radę vien tik 200 vnt. artilerijos pabūklų, parako, sviedinių, lengvųjų ginklų. Sandėliai buvo pilni karinio turto, kurio taip trūko sukilėliams. Ar-

senalo užėmimas jiems būtų buvęs milžiniškas paskati-nimas pradėti naują sukilimo etapą.

Tačiau sukilėliams reikėjo laimėti Panerių kautynes, užimti Vilnių, jo arsenalą, pasipildyti naujomis formuo-tėmis, persigrupuoti ir tada iš Vilniaus pulti išblaškytus rusų korpusus ir neleisti jiems susijungti. Tačiau istoriš-kai įvykiai susiklostė kitaip. Vilniaus arsenalo užimti ne-pavyko, Panerių kautynės nelaimėtos, o sukilimas buvo pralaimėtas. Tačiau sukilimas nepamirštas ir šūkis: „Už mūsų ir Jūsų laisvę“, tegyvuoja ir šiandien.

A R V Y D A S P O C I ū N A Sstraipsnyje panaudotos iliustracijos perspausdintos iš Vlado Drė-

mos, Olego Parchajevo ir Marijano Macijevskio knygų „Dingęs Vilnius“, „Russkaja armija. 1812 goda“,

„Bron strzelecka wojsk Polskich w latach 1717–1945“.

51Žvilgsnis 51sukaktys

52 knygos

partiZano dZūko dienoraštis

Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko die-noraštis: 1948 m. birželio 23 d.–1949 m. birželio 6 d. Parengė Algis Kašėta; ketvirtoji laida. – Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011. – 221 p.Knygos viršelis – dailininko Romo Dubonio

Knygoje publikuojamas žuvusio Dainavos apygardos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis pusę amžiaus išgulėjo buvusiame KGB archyve Vilniuje.

Dienoraštyje iškyla tragiška idealisto asmenybė, žmogaus, drįstančio tiesiai pažvelgti į pasaulį ir save.

Autoriaus pasaulėžiūra, troškimai ir siekiai atsiskleidžia negailestingos partizanų kovos fone. Iš kasdienybės konteksto išsirutulioja ir nuodugnesni apibendrinimai esminiais tautos ir valstybės išlikimo klausimais.

Partizano dienoraštyje atsispindi ir aktualiausios Dai-navos apygardos partizanų problemos ir kasdieniai rū-pesčiai.

Tai jau ketvirtoji šios knygos laida. Tokį dienoraščio populiarumą lėmė keletas aplinkybių: viena iš jų – ne-blėstantis skaitytojų susidomėjimas ir pripažinimas.

Dienoraščio autoriaus mintys cituojamos ne tik par-tizaninį karą tiriančių istorikų darbuose, jos suteikia kū-rybinio polėkio literatūros ir muzikos žmonėms. Rem-damasis dienoraščiu rašytojas Vytautas V. Landsbergis sukūrė ir režisavo pjesę „Bunkeris“, sulaukusią žiūrovų pripažinimo. Populiarios jaunimo muzikos grupės „Sky-lė“ nariai, įkvėpti dienoraščio, išleido muzikinį albumą „Broliai“, kuriame klausytojui naujai, bet raiškiai ir suvo-kiamai, perteikė miško brolių kovos dvasią ir prasmę.

Knyga tapo chrestomatine ir tiems, kurie mažiau do-mėjosi šiuo išskirtiniu Lietuvos istorijos periodu. Gau-sūs atsiliepimai liudija, kad daugeliui šis dienoraštis buvo pirmas emocionaliai veiksmingas prisilietimas prie skaudžios „karo po karo“ temos. Ir tai nestebina – šis vienas iš nedaugelio išlikusių asmeninių laisvės ko-votojų dokumentų, parodo kodėl partizanai tęsė kovą, kai „jau nėra laimėjimo vilties, tiktai geismas kautis lig mirties (Broniaus Krivicko eil.)“.

Grumdamasis su nevilties ir apatijos demonais au-torius nepalūžta, nes pasiryžimas tęsti kovą iki mirties remiasi tvirtais moraliniais principais ir tikėjimu kovos prasme. Dienoraštyje atsiskleidžia jauno žmogaus ir jo bendražygių, gyvenusių tarp vilties ir nežinomybės, dramatiškas idealizmas, dvasinė jėga ir sąmoningumas, nustelbęs kančios ir net mirties baimę.

Šis brutalaus sovietinio teroro ir herojiško ginkluoto-jo pasipriešinimo laikais rašytas dokumentas aktualus ir

53knygos

šiandien, nes kelia esminius egzistencinius klausimus: ar žmogus privalo turėti moralinių įsipareigojimų savo valstybei ir prisiimti dalį atsakomybės už tautos likimą? Apdovanotas literatūriniu talentu išreikšti jausmus ir idealus dienoraščio lapuose Dzūkas formuluoja parti-zano ideologiją, kuria jis ir jo kovos draugai vadovau-jasi.

Partizanų krauju rašyti žodžiai – Tėvynė, Laisvė, Tie-sa, Lietuva – neturi tapti tik abstrakčiomis sąvokomis, todėl pravartu visiems pasitikrinti, kokiomis vertybė-mis vadovaujamės…

Ši knygos laida, kaip ir trečioji, papildyta trimis do-

kumentais: Dainavos apygardos vado L. Baliukevičiaus-Dzūko ir apygardos štabo pareigūno Miko Babrausko-Audrūno, Vaišvilko (jis dažnai minimas dienoraštyje) 1950 m. pradžioje rašytais pranešimais aukštesniajai partizanų vadovybei apie partizanų nuotaikas, miesto ir kaimo gyventojų nusiteikimą, jų santykius su partiza-nais ir požiūrį į partizaninę kovą. Tekstai yra įdomūs tuo, kad šie dienoraščio autoriaus ir jo bendražygio rengti dokumentai padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie partizaninį karą Lietuvoje.

A LG I S K A Š ė TA

kur žetonas su prakeiksmo raktu?

Naujoji knyga – 2009 m. autoriaus išleisto fantastinio romano apie bebaimio kario Barto nuotykius „Perkūno karys“ tęsinys.

Pirmojoje knygoje Lietuvos kariuomenės kapitonas Bartas Valeikis, klaidžiodamas po Babilono griuvėsius, prakeikiamas karo dievo ir per kautynes su Irako sukilė-liais, sprogus granatai po kojomis, ima gyventi XIII am-žiaus Lietuvos kario – kunigaikščio Daugiručio gyveni-mą. Po daugybės patirtų nuotykių, karys atgauna savo tapatybę ir grįžta namo, tačiau netikėtai išsiunčiamas į naują misiją, šįkart – į Afganistaną.

Antrojoje knygoje tęsiamas pasakojimas apie kario Barto nuotykius – per misiją Afganistane, Goro provin-cijoje, patekęs į pasalą, Bartas vėl nubloškiamas į kitų karių, gyvenusių antikinėje Makedonijoje ir senovės Lietuvoje, gyvenimus.

Albertas Dusevičius. Perkūno karys. Afganistanas. – Vilnius, leidykla „eugrimas“, 2011. – 160 p. Knygos viršelis – dailininko Vyganto Vėjo.

54 knygos

Knygos herojus, atsidūręs Afganistane, patiria, kad karo dievo prakeiksmas yra amžinas ir nesunaikinamas. Panašiomis aplinkybėmis, kai Goro provincijos karo vadas Habitas atakuoja lietuvių koloną netoli Džiam minareto, kapitonas vėl nubloškiamas į kitų karių, gyvenusių antikinėje Makedonijoje ir senovės Lietu-voje, gyvenimus. Kaip ir pirmoje knygoje, Bartas kie-kviename žingsnyje turi rinktis – Moters Idėja ar Karo Idėja, ir stengtis įminti prakeiksmą. Šį kartą tai yra dar sunkesnė užduotis, nes jo žetonas su prakeiksmo rak-tu liko požemyje po Džiam minaretu ir eina iš rankų į rankas. Sugundyti arabų profesoriaus Nasir Al Sala-dino pažadėto didelio atlygio, į Barto ir jo atpažini-mo žetono medžioklę įsitraukia keli Goro provincijos karo vadai. Grėsmė iškilo ir pačiai lietuvių stovyklai Čagčarane, kurią šturmuoti, ieškodami kapitono že-tono, rengiasi vietos genčių vyrai. Ne mažiau svarbūs ir amerikiečių slaptosios tarnybos atstovo bandymai „apsaugoti“ lietuvių kapitoną bei gauti jo atpažinimo žetoną...

Pasakojimas paremtas tikrais įvykiais. Romano siu-žeto veiksmas vyksta 1385 m. pagal musulmonų Sau-lės kalendorių. Pagal krikščioniškąjį – tai 2006-ieji.

Norėtųsi pacituoti knygos XXXI epizodą „Termina-torius“ (146 p.): „...Jis čia jau buvo. Ir vos nepavirto kauku! Jis turi stotis! Turi kovoti! Juk jis – PERKūNO KARYS!!! Turi kovoti dėl teisės išlikti savimi, kad ir

kieno gyvenimą gyventų... Kartą Irake, Babilono griuvėsiuose, karo dievo Marduko PRAKEIKSMAS jau suteikė man PAŽINIMĄ už žmogaus pažinimo ribų ir RAKTĄ dievų vartams BAB-ILANI atrakinti. Aš juos atrakinau... Atrakinau juos karo dievo raktu ir... prara-dau sielą. Dabar šis prakeiksmas atėmė ir kūną...“

Mjr. A. Dusevičius tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1991 m. Savanoriškosios krašto apsaugos tar-nybos Kauno rinktinės studentų kuopos eiliniu sava-noriu. Pirmasis karininko – leitenanto – laipsnis jam su-teiktas 1995 m. Karininkas yra tarnavęs misijose Irake ir Afganistane. Šiuo metu tarnauja Lietuvos kariuomenės Jungtiniame štabe. Yra baigęs studijas Lietuvos karo akademijoje, Baltijos gynybos koledže.

Pristatydamas savo knygą autorius sakė: „...Aš norė-jau pateikti kario įvaizdį jaunimui. Karys – ne robotas, o žmogus su savo jausmais, patirtimis, kurios kartais jam net neduoda ramiai gyventi. Grįžęs iš misijų, jis negali ramiai žiūrėti į neteisybę ar į verkšlenimus, kad čia gy-venimas labai blogas. Aš norėjau, kad vaikinai užsideg-tų nuotykių troškimo dvasia ir panorėtų tapti tokiais Perkūno kariais – kilniais, tauriais, dorais, paprastais, ištvermingais, sportiškais vaikinais, kurie kovotų už tei-sybę ir už Lietuvą.“

Džiugu, kad Lietuvos kariuomenėje tarnauja talentin-gi karininkai, kurie pradžiugina mus savo kūryba.

J U O Z A S P O C I U S

Knygos autorius

mjr. A. Dusevičius misijoje.

55

2010 m. gruodžio 14 dieną veiklą pradėjo naujas vie-netas – Sausumos pajėgų vadovybės Sausumos pajėgų Mokymo centras. Į šį centrą įsiliejo daug mažesnių iki tol veikusių mokymo vienetų, tarp jų ir Žvalgų mokykla. Kariuomenėje, kaip ir gyvenime, nestinga pokyčių, bet norisi prisiminti tą nueitą kelią, atsisukti atgal ir trumpai apžvelgti nuveiktus darbus, įvykius, žmones.

1999 m. į Danijos kariuomenės Jėgerių korpuso or-ganizuojamą patrulio kursą nuvyko pirmieji Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono kariai. Tuo metu „A“ kuopa dar buvo misijoje Kosove. Debiutas nebuvo sėkmingas, nes trūko informacijos apie kursą, kariai nebuvo tinka-mai pasiruošę ir fiziškai neatlaikė žiaurių krūvių. Tačiau nauda buvo didžiulė – jie dalyvavo kaip stebėtojai iki

pat kursų pabaigos ir parsivežė būsimo lietuviškojo pa-trulio kurso gaires. Vienas jų buvo kpt. A. Marcinkevi-čius. Po debiuto Danijoje jis buvo paskirtas patrulio kur-sų viršininku ir pradėjo instruktorių atranką. Pasiūlymą prisijungti prie instruktorių kolektyvo gavau ir aš. Ilgai svarsčiau, nes buvo gaila palikti kovinę „A“ kuopą. Vis dėlto apsisprendžiau eiti mokyti jaunesnius. Suvokiau atsakomybę ir supratau, kad niekas kitas, tik mes patys, jėgeriai, galime vadovauti tokiems kursams ir pasiekti gerų rezultatų, taip pat atrinkti tinkamus karius į batali-oną. Vėliau rengėme pirmąją programą, reikėjo surinkti mokymo medžiagą, pasiruošti paskaitoms. Labai padė-jo Danijos jėgeriai. Jie suorganizavo instruktoriaus kur-są, patys egzaminavo ir atrinko kandidatus šiam darbui.

nesvarbu, kur esi, svarbu, ką darai

skaitytojo laiškas

Patrulio kurso dalyviai.

56 skaitytojo laiškas

Kurso pabaigoje įteikė Jėgerių mokyklos instruktoriaus sertifikatus ir palinkėjo sėkmės. Danijos jėgeriai mūsų nepamiršo dar kelerius metus, kuravo pirmąjį ir antrąjį patrulio kursus, paliko mums daug vertingos patirties.

Pradžia buvo šiek tiek sunki, nes dar buvo ir audi-torijos baimė ir bendravimo su patirties trūkumas. Ilgainiui įgijome daugiau įgūdžių. Per keletą metų tapome pakankamai kvalifikuotais instruktoriais, o svarbiausia – beveik visi buvome jėgeriai ir turėjome daug praktinės patirties.

2001 m. rugsėjo 11 dieną vyko patrulio kurso baigia-mosios pratybos, tad kurso dalyviai jau kurį laiką gyve-no miške neturėdami jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Nusprendėme jiems nieko nesakyti apie pasaulį sukrė-tusius įvykius, tačiau viduje jautėme, kad kažkas keičiasi ir kad neliksime viso to, kas vyksta, nuošalyje. Nuojauta neapgavo. 2002 m. vasarą buvau iškviestas iš atostogų ir informuotas apie būsimą misiją Afganistane. Buvau priskirtas prie eskadrono „Erelis 02“ „R“ komandos. Pir-masis eskadronas buvo suformuotas jėgerių pagrindu. Paminėtina, kad tai buvo pirmoji misija, kurioje po ka-riuomenės atkūrimo lietuviai vykdė ne taikos palaiky-mo ar įvedimo, bet kovines užduotis (operacija „Endu-ring Freedom“). Daug pamatėme – kaip dirba koalicijos

partneriai, kaip šis darbas organizuojamas, kaip pla-nuojamos operacijos, kokia patruliavimo ir žvalgybos kalnuose specifika, pirmasis tikras kovinis kontaktas. Ši misija suteikė neįkainojamos patirties, kuri vėliau labai pravertė Jėgerių mokykloje.

2004 m. buvo emocionaliai sunkūs. Jėgerių batalione įvyko daug pasikeitimų, kurie padarė įtaką ir mokyklai. Bataliono personalas pasikeitė iš esmės, tačiau Jėgerių mokykloje – ne, nes ji buvo pavaldi jau ne batalionui, o Mokymo ir doktrinų valdybai. Mokykla išliko kokia buvusi iki 2005 m. pabaigos. 2006 m. sausio mėnesį pradėjome veiklą Mokomajame pulke, o pavadinimas buvo pakeistas į Žvalgų mokyklą. Specialiosios pajė-gos nuo mokyklos galutinai atsiribojo, tad ir patrulio kursas buvo iš dalies pakeistas. Jis tapo fiziškai šiek tiek lengvesnis, pradėta daugiau laiko skirti mokymui, ypač taktikos įgūdžių ugdymui. Toks netikėtas sutapimas – dislokacijos vietos keitimas ir tuo pat metu pavadinimo pakeitimas – turėjo ir pasekmių. 2006 m. buvo stebė-tinai mažai kandidatų į patrulio kursą. Kodėl taip nuti-ko, paaiškinti logiškai nesunku – Jėgerių mokykla staiga dingo iš bataliono teritorijos ir tuo pat metu atsirado kažkokia nauja, niekam dar nežinoma Žvalgų mokykla visai kitoje vietoje.

Vėl keitėsi beretės ženklas, kuriame liko ir keletas „jė-geriškų“ simbolių – spalvos ir medžiotojo ragas. Atimta teisė suteikti „Jėgerio“ vardą ir antsiuvą, tačiau šiandien visi žino, kad geriausi nešioja antsiuvą PATRULIS. Vie-nas televizijos laidų personažas yra pasakęs: „Istorijos nesuklastosi!“ Taip ir iš mūsų neatėmė to, ką visada tu-rėjome su savimi, – jėgerio dvasios. Paminėtina, kad ne vienas Estijos kariuomenės žvalgybos bataliono karys sėkmingai baigė patrulio kursą, kurį pripažino Estijos kariuomenės žvalgybos bataliono vadovybė kaip pir-mąjį atrankos į žvalgybos batalioną žingsnį. Buvęs JAV karo atašė, specialiųjų pajėgų (žaliųjų berečių) pulki-ninkas Dž. Kingas taip pat pripažino, kad mokykloje organizuojami kursai yra ypatingi ir atitinka specialiųjų pajėgų rengimo poreikius.

Per dešimtmetį mokykla išleido ne vieną įvairių kur-sų laidą: patrulio, išgyvenimo, snaiperio, S2 specialisto, taiklaus šaulio, plaukimo. Mokyklos instruktoriai daly-vavo tarptautinėse ir Lietuvos kariuomenės pratybo-se, rengė PAG karius, taip pat dalyvavo tarptautinėse misijose – Afganistane, Irake, Kosove. Visą šią vertingą patirtį ir mokymo tradicijas perkėlėme į naująjį Sausu-mos pajėgų Mokymo centrą ir, kaip anksčiau, darysime viską, kad jis būtų geriausias.

PA L E M O N A S S V E I K AU S K A S

snaiperių operacijos planavimas per praty-bas „Pėdsekys“.