EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETO 2007 METŲmtr.asu.lt/2007/Moksliniu_tyrimu_rezultatai_2007.pdf7 Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931

Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Ekonomikos ir vadybos fakultetas

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETO 2007 METŲ

MOKSLINIŲ TYRIMŲ REZULTATAI

Mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys

Nr. 1 (4)

Akademija, 2008

2Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931

ORGANIZACINIS KOMITETAS:

Pirmininkė – doc. dr. Neringa Stončiuvienė

Nariai: doc. dr. Vilma Atkočiūnienė doc. dr. Dalia Jatkūnaitė doc. dr. Audrius Gargasas doc. dr. Astrida Slavickienė doc. dr. Vlada Vitunskienė doc. dr. Danutė Zinkevičienė Leidinio sudarytoja - doc. dr. Dalia Jatkūnaitė

Spausdinama iš autorių originalų.


TURINYS

Jonas Andriuščenka Strateginės vadybos metodologijos plėtotė: dabarties vertinimas ir

tendencijos………………………………………………………………..

5

Vilma Atkočiūnienė, Daiva Albrektaitė, Alvydas Aleksandravičius Kaimo bendruomeninių organizacijų narių konsultavimo ir mokymo

kokybė ir mokymų poreikis 2007– 2013 metais.........................................

14

Julius Ramanauskas, Jadvyga Ramanauskienė, Jolanta Rauluškevičienė, Vytautas Vaznonis

Vaisių ir daržovių rinkos sisteminio organizavimo prielaidų formavimas..................................................................................................

19

Audrius Gargasas, Jadvyga Ramanauskienė, Rasa Rukuižienė Ekologiškų produktų realizavimo galimybių tyrimas.................................

25

Mečislovas Treinys Kooperatinės „Pienocentro“ sistemos degradacija Lietuvos

priklausomybių metais……………………………………………………

30

Rasa Rukuižienė Lietuvos kaimo turizmo sektoriaus plėtros galimybių tyrimas...................

36

Julius Ramanauskas, Audrius Gargasas, Juozas Kirstukas, Pranas Markevičius, Rolandas Rakštys, Evaldas Serva, Danielius Skarbalius, Dainius Steponavičius, Egidijus Šarauskis

Inovacijų plėtra modernizuojant ūkininkų ūkius, dalyvaujančius BPD priemonėse...................................................................................................

43

Vytautas Pilipavičius Bendruomenė ir organizacinės bendruomeninės veiklos formos................

48

Povilas Domeika Apskaitos informacinės sistemos formavimas ir naudojimas…….............

55

Jadvyga Ramanauskienė, Rasa Rukuižienė, Regina Sirusienė, Audrius Gargasas, Renata Petrauskienė

Kaimo turizmo ir amatų plėtros galimybių Lietuvoje tyrimas....................

58

Janas Žukovskis Lietuvos žemės ūkio ministerijos nuostatų tyrimai: kas toliau?..................

64

Julius Ramanauskas, Audrius Gargasas, Jolanta Rauluškevičienė, Vytautas Vaznonis

Moksliniai pagrindai Lietuvos šiltnamių ūkio tarptautinės logistikos sistemos modeliui sukurti............................................................................

68


Jolanta Vilkevičiūtė Investavimas į dailės kūrinius - pasaulinės tendencijos ir Lietuva............

73

Vilma Atkočiūnienė, Alvydas Aleksandravičius, Daiva Albrektaitė, Olga Ridzevičienė

ES paramos Lietuvos žemdirbių ir kitų kaimo gyventojų mokymui 2004 - 2006 metų laikotarpiu vertinimas.............................................................

79


STRATEGINĖS VADYBOS METODOLOGIJOS PLĖTOTĖ: DABARTIES VERTINIMAS IR TENDENCIJOS

Jonas Andriuščenka

Lietuvos žemės ūkio universitetas

Įvadas Užsienio šalyse ir Lietuvoje sukaupta patirtis rodo, kad žinių visuomenės amžiuje rinkos

konkurencijos sąlygomis daug didesnę reikšmę įgyja numatymas ilgalaikės organizacijos plėtotės, kurios pagrindiniai komponentai yra strateginė vadyba, verslo procesų efektyvumas, intelektinis kapitalas, bendradarbių žinios ir profesinė kvalifikacija, jų gebėjimai pritraukti ir išlaikyti klientus. Tai reiškia, kad vienu iš svarbiausių organizacijos valdymo priemonių tapo tinkamai apibrėžta strategija, sudaryta vadovaujantis strateginio planavimo ir kitų šiuo metu žinomų koncepcijų metodologijomis. Vadinasi, nė viena organizacija šiandien negali funkcionuoti be aiškiai suformuluotos verslo plėtotės strategijos. Manoma, jog dabar netgi mažas verslas rizikuoja būti sunaikintas konkurentų, jei nesuvokia savo padėties verslo aplinkoje ir nenustato ilgalaikių perspektyvų, neįvertina varžovų veiksmų. Todėl galima tvirtinti, jog pagrindinių vadybos mokslo plėtotės tendencijų išryškinimas artimiausioje ateityje tampa aiškiu strateginės vadybos plėtotės tyrimo poreikiu.

Šiuolaikinė ekonominė veikla amžių sandūroje atsidūrė didelių pokyčių lauke. Susiklosčiusios verslo situacijos erdvėje įgavo ypatingą prasmę ir reikšmę mažoji verslininkystė, arba smulkaus ir vidutinio verslo subjektai. Pasaulinė patirtis liudija, kad mažoji verslininkystė tapo pagrindine daugelio šalių ekonomikos varomąja jėga. Mažosios įmonės pajėgios suaktyvinti bet kurios šalies ekonomikos struktūros pertvarką, suteikti papildomas darbo vietas, operatyviai reaguoti į vartotojų paklausos pokyčius, išplėsti konkurencijos lauką. Lietuvoje tokių įmonių dalis bendrame verslo vienetų skaičiuje užima reikšmingą vietą ir sėkmingai stiprina savo veiklos pozicijas. Tačiau strateginės vadybos koncepcijos panaudojimo mažajame versle problema nėra tinkamai išnagrinėta.

Tyrimo objektas – strateginės vadybos metodologijos plėtotės procesas. Tyrimų tikslas. Išnagrinėti ir įvertinti strateginės vadybos esminių požiūrių plėtotės

metodologines problemas ir pateikti siūlymus joms spręsti verslo kontekste. Tyrimo uždaviniai. Numatytam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: 1) išnagrinėti

strateginio planavimo koncepciją; 2) išanalizuoti emergentinės strategijos požiūrį; 3) aptarti konkurencinio pozicionavimo strategijos metodiką; 4) išanalizuoti esminėmis kompetencijomis grįstos strategijos požiūrį; 5) pateikti ateities strategijos plėtotės kryptis.

Tyrimo metodai – mokslinės literatūros šaltinių ir autoriaus darbų sisteminės apžvalgos, lyginamosios analizės ir sintezės, interpretavimo, monografinis, praktinės patirties apibendrinimo metodai.

Strateginio planavimo koncepcija Šiandieną yra neginčytina, jog strateginis planavimas, kaip viena iš reikšmingiausių

klasikinės vadybos teorijų, per savo apytikriai skaičiuojamą trisdešimties metų gyvavimo laikotarpį nenutrūkstamai ir laipsniškai plėtojosi, darydama didelį poveikį verslo pasauliui (Andriuščenka, 2003). Vėlesnė strateginio planavimo patirtis parodė skirtingus rezultatus. Tiktai ribotam skaičiui verslo organizacijų ši metodologija garantavo rentabilumą ir tapo esmine vadybos proceso dalimi. Kita verslo struktūrų dalis dėl strateginio planavimo susidūrė su sunkumais. Dėl tokios situacijos pirmaujančios išsivysčiusių pasaulio šalių ūkinės organizacijos tai įtraukdavo šią teoriją į savo valdymo arsenalą, tai kuriam laikui jos atsisakydavo.

Įvairiais praėjusio amžiaus laikotarpiais įžymūs vadybos mokslininkai ir valdymo konsultavimo struktūrų atstovai siūlė ūkinių organizacijų vadovams naudoti įvairias strategines koncepcijas ar procesus, nuosekliai skelbiamus kaip vienintelę sėkmės garantiją. Per minėtus laikotarpius kai kurios lanksčiausios verslo organizacijos entuziastingai stengėsi adaptuoti daugelį

6Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 tokių valdymo koncepcijų. Tai klientų segmentacija, akcinio kapitalo vertės analizė, scenarinis planavimas, renovacija (angl. reengineering), visuotinės kokybės valdymas ir kitos. Pastarąsias panaudojus, buvo siekiama rasti sprendimus problemų, su kuriomis verslo organizacijos nuolat susidurdavo.

Daugelis nurodytų naujų valdymo koncepcijų gerai veikė tam tikrą laikotarpį ir tam tikromis ūkinės veiklos sąlygomis, tačiau pradėjus pastarąsias naudoti kaip universalias vadybos priemones, jos dažniausiai sukeldavo veiklos sutrikimus ir neigiamas pasekmes. Todėl kiekvienas naujas valdymo požiūris vienaip ar kitaip buvo keičiamas kita metodologija, žadėjusia geresnius rezultatus.

Darbo autorius, siekdamas išsiaiškinti strateginio planavimo teorijos svarbą ir reikšmę dabarties ūkinių organizacijų valdymui, apžvelgė šios teorijos naudojimo raidą per pastaruosius trisdešimt metų ir išskyrė penkis jos tapsmo etapus.

Aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje susiklostė trečiasis etapas, kai vėl prasidėjo ryžtingas posūkis strateginio planavimo teorijos link, suteikus jai naują kokybę ir įgavus strateginės vadybos pavadinimą. Šios teorijos šalininkai bandė ištaisyti pirminius strateginio planavimo trūkumus, supaprastindami analitinius procesus, apriboję dokumentų gausą ir perdavus pagrindinę atsakomybę už strategijos rengimą ir, svarbiausia, jos įgyvendinimą organizacijos administracijos valdymo komandoms ir strateginių verslo vienetų lygmeniui. Šis etapas užsienyje dar yra žinomas kaip korporacijų susiliejimo ir absorbavimo, taip pat rizikingų finansinių sandorių laikotarpis. Todėl tokioje ekonominės veiklos aplinkoje strateginio planavimo teorija be savo tiesioginės paskirties atliko ir verslo finansinių poreikių aptarnavimo vaidmenį.

Strateginio planavimo metodologijos sugrįžimas į praktinės veiklos lauką siejamas su 1996 metais, kai amerikiečių spauda paskelbė šio etapo pradžią, pateikusi anonsą – „Strateginis planavimas sugrįžta!“ (žr. Busines Week, 1996). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog pateiktas argumentas nėra pakankamas tokiems apibendrinimams daryti, tačiau galima nurodyti daugelį kitų faktų, rodančių aktyvų strateginio planavimo teorijos naudojimą sprendžiant verslo problemas. Kaip vieną strateginio planavimo metodologijos sugrįžimo į ūkinės veiklos erdvę argumentuotų įrodymų galima pateikti duomenis tyrimų (Siddle, Rigby, 2002), kurie buvo atlikti 2001 m. pradžioje, apklausus 451 pasaulio šalių verslo organizacijų aukščiausiuosius vadovus. Remiantis minėtais tyrimais buvo nustatyta, kad pirmoje vietoje pagal naudojimo dažnumą yra strateginio planavimo metodika (76 proc.). Verta pažymėti, jog, apskritai imant, Europoje naudojamų valdymo metodikų rinkinys, yra identiškas Šiaurės Amerikoje taikomoms metodikoms.

Kartu galima tvirtinti, jog, analizuojant strateginio planavimo teorijos plėtotės tendencijas, šiuo metu pastebima požiūrių kryptis – pripažinti du svarbius strateginės vadybos principų taikymo sėkmės faktus. Pirmiausia pripažįstama, kad strategija yra labai sudėtingas reiškinys, kurio negalima valdyti pagal vieningą paprastą taisyklę, taikoma bet kokiam ūkiniam dariniui. Antra, aplinkoje vykstančių permainų, su kuriomis susiduria verslo organizacija, sparta ir sudėtingumas reikalauja, kad strateginis planavimas nebūtų aiškinamas kaip periodinio naudojimo priemonė, kuri visuomet gali išlikti efektyvi.

Strateginio planavimo efektyvaus panaudojimo nuorodos. Nagrinėjamos teorijos nestabilios praeities istorijos analizė autoriui leido suformuluoti keletą apibendrinančių strateginio planavimo metodologijos atžvilgiu teiginių (Andriuščenka, 2003).

Visų pirma, verslo organizacijos strateginio plano rengimas nėra vienkartinis veiksmas, kurį atlikus galima laukti efektyvių veiklos išdavų. Sudaryta strategija visais atvejais reikalauja ilgalaikio nenutrūkstamo įsitraukimo į kūrybinį jos rengimo procesą. Todėl pastaruosius dvidešimt metų dominavęs konjunktūrinis požiūris į strateginį planavimą, jog šią svarbią ūkinių problemų valdymo metodologiją lengva ranka galima įtraukti į ūkinės veiklos dienotvarkę arba išbraukti iš jos, šiandieną paprasčiausiai yra nepriimtinas ir tokios elgsenos būtina atsisakyti. Aptariamas teiginys nereiškia, kad strateginio planavimo sistema yra neliečiama ir negali būti metodologiškai gerinama ar tobulinama. Kita vertus, šiuo metu strateginio planavimo teorija disponuoja visomis reikalingomis metodikomis ir belieka tiktai išmokti efektyviai jomis naudotis, skirti nuolatinį dėmesį ir stabilizuoti organizacijos ūkinę situaciją ilgalaikiam periodui.

Antra, bet kokia organizacijos strategija, skirta išsaugoti ekonominės veiklos stabilumą ilgalaikėje perspektyvoje, reikalauja priešingų strateginių jėgų suvienijimo. Trečia, būtina mažiau

7Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 dėmesio skirti strateginio planavimo procesui ir daugiau – kūrybiniam mąstymui, strateginių galimybių paieškai. Kita vertus, būtina vengti eilinės „didelės“ idėjos, siekiančios tapti strateginio planavimo teorijos substratu. Galima numatyti, jog neišvengiamai atsiras naujos strateginės metodikos, tačiau vienokios ar kitokios metodikos nėra strateginio planavimo teorijos substratai, o tėra tik jos dalis.

Verta pažymėti, kad pastaraisiais metais strateginio planavimo metodikos rado tinkamą panaudojimą ne tik Lietuvos ūkio gamybinių struktūrų valdymo procesuose, bet ir viešojo administravimo institucijų veikloje. Kartu yra pastebėta, jog strateginio planavimo procesas, ypač sėkmingai veikiančiose organizacijose, smarkiai paspartėjo ir laiko požiūriu tapo labiau trumpalaikis. Be to, kai kurios verslo organizacijos strateginį planavimą aiškina kaip nesibaigiantį evoliucinį procesą, kurio pagrindiniai komponentai yra planavimas, eksperimentavimas, modifikavimas ir įgyvendinimas. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje į strateginį planavimą, kaip į valdymo metodologiją, vis dar buvo žiūrima nepatikliai. Tuo metu M. Porteris (1987) suformulavo teiginį, jog substitutų strateginiam planavimui nėra.

Darbo autoriaus nuomone yra pagrindo tvirtinti, jog minėtas M. Porterio teiginys išlieka teisingas ne tik šiandieną, bet, visai tikėtina, išliks toks ir ateityje.

Bendrai veikiančios globalizacijos, naujų technologijų, ekonominio pertvarkymo jėgos paverčia strategiją ir strateginį mąstymą pagrindine ūkinių struktūrų valdymo priemone. Šiuo metu vykstančios esminės aplinkos permainos reikalauja griežto strateginio kryptingumo, aukščiausiųjų vadovų kompetencijos, gamybos, valdymo struktūros ir santykių supratimo kaitos. Kiekviena bet kokios ekonominės pakraipos organizacija susiduria su daugeliu krizinių situacijų, ardančių verslo pamatus ir reikalaujančių strateginio mąstymo. Tai ypač svarbu, kai formuojasi naujos, netradicinės verslo sritys.

Kiekvienos verslo organizacijos parengta strategija turi kelti du uždavinius: rengti pagrindą būsimai veiklos sėkmei ir padėti jai funkcionuoti geriau už kitas konkurencinėje aplinkoje (Fahey, Randall, 2001). Tuo remiantis galima teigti, kad reikšmingiausia strateginio planavimo teorijos nauda yra tai, kad ji skatina vadovus svarstyti verslo situacijas ir imtis veiksmų įvairiose ūkinės veiklos srityse, pereinant nuo vienos strateginės problemos prie kitos, kurios neretai būna diametraliai priešingos krypties. Todėl strategijos veiksmingumą galima greičiau pasiekti naudojantis gebėjimu sujungti stipriąsias priešingų strateginių reiškinių potencialo savybes.

Akivaizdu, jog sudaroma organizacijos strategija turi išplaukti ne iš poreikio spręsti vienintelę iškilusią problemą, o ieškoti atsakymų į keletą jų. Todėl gali susiklostyti tipiška situacija, kai organizacijai tenka iškart ieškoti atsakymų į keliolika gyvybiškai svarbių strateginių klausimų, reikalaujančių veiksmų skirtingose veiklos srityse, tokiose kaip rinkodara, gamyba, technologija, viešieji ryšiai ir panašiai. Vadinasi, strategijos rengimas ir įgyvendinimas yra labai sudėtingas procesas, kurio valdymui reikalinga gausi ir įvairiapusė informacija apie visą išorinę aplinką.

Planavimo koncepcijos vertinimas. Žiūrint iš planavimo pozicijų planinė strategija vertintina kaip loginis ir sisteminis požiūris, leidžiantis sudaryti verslo organizacijoms strateginius planus ir formuoti racionaliai organizuotą jos ateitį. H. I. Ansoff’o strategijos metodologija – tai analitinis požiūris, kuris pateikė tikslią planų sudarymo metodiką, pasiūlė analitinę kiekvieno etapo rengimo priemonių seką, taip pat ryšių tarp atskirų etapų sistemą.

Nagrinėjama koncepcija pateikia vienareikšmį atsakymą, leidžiantį suformuluoti kitą labai svarbią strateginio planavimo prielaidą: strategijos kūrimas apima įmonės veiklos perspektyvos vizija, kurią mato aukščiausieji vadovai.

Strateginio mąstymo pradininkai pateikia svarbius argumentus, liudijančius, jog aukščiausieji vadovai yra ta asmenų grupė, kuri atsakinga už verslo subjekto daugiamečių planų sudarymą. Pirmiausia tai paaiškinama tuo, jog tiktai aukščiausieji vadovai disponuoja informacija apie verslo organizaciją, leidžiančia priimti visiškai pagrįstus sprendimus. Planinės strategijos klasikai sukūrė sudėtingas daugelio elementų formalaus planavimo proceso schemas. Tai buvo atskirų etapų schemos, pradedant strateginių tikslų, konkurencinės aplinkos analize, įmonės produktų portfelio analize ir baigiant sudarymu planų, programų ir biudžetų rinkiniu. Daugeliui jų yra tipinė SSGG (SWOT) analizė, tapusi planavimo koncepcijos būtina noram, kuri vėliau perėjo į valdymo ir konsultavimo verslo klasiką. Minėtą analizę galima pavadinti strateginiu auditu.

8Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 Aptariamo metodo esmė neįtikėtinai paprasta, todėl jis toks populiarus. SSGG modelis tapo strateginių planų sudarymo išeities tašku ir analitiniu pagrindu. Be to, jis leido ganėtinai aiškiai apibrėžti strategijos ir jos įvertinimo sampratas. Paskutinis esminis planinio požiūrio akcentas – planavimo proceso išdava turi būti diegimui parengta strategija – dokumentas, nurodantis, kas, ką ir kaip privalo daryti.

Pagrindinės strateginio planavimo koncepcijos kritikos kryptys, kurias suformulavo A. Mintzberg, buvo vykdomos dviem aspektais: kritikuojamos planavimo proceso savybės, silpninančios jo efektyvumą, ir pabrėžiami planavimo kaip įmonės strategijos sukūrimo proceso apribojimai. Pirma, dalyvavimas ir įsitikinimas planavimo proceso teisingumu labai ribotas, kadangi toks procesas dažniausiai centralizuotas ir izoliuotas nuo vykdytojų. Todėl sunku tikėtis, kad jie neabejodami ir suinteresuotai įgyvendins planą, kurį sudarant nedalyvavo, o bandymas decentralizuoti tą procesą – tiktai regimybė. Antra, planavimas iš esmės apriboja įmonės veiklos lankstumą, kadangi siūlo parengtą elgsenos schemą. Trečia, argumentuojamas, kad planavimas apskritai yra neobjektyvus techninis procesas ir įmonėje suteikia laisvę daugeliui politinių manevrų ir konfliktų, mažinančiu jo efektyvumą. Be to, kritikuojama su strategijos planavimu susijusių rezultatų griežtos kontrolės procedūra, kuri slopina iniciatyvą ir norą rizikuoti, taip pat silpnina reakciją į nenumatytus pokyčius aplinkoje.

Emergentinės strategijos požiūris

Tuo pat metu, kai buvo kritikuojama planinės strategijos koncepcija strateginės vadybos teorijoje iškilo antra mąstysenos apie strategiją būdas kaip visuminis sprendimų ir veiksmų požiūris, susidarantis evoliuciškai, arba spontaniškai, įmonės funkcionavimo procese. Tokio požiūrio užuomazgas galima rasti daugelyje akademinės literatūros šaltinių, išleistų šešiasdešimtaisiais – septyniasdešimtaisiais metais (Wrapp, 1967).

Kita vertus, vadovai supranta, kad nė viena verslo organizacija diena iš dienos nesikeičia, todėl vietoj to, kad užsiimti detalios strategijos sudarymu ir jos įgyvendinimu, geri vadovai dėlioja ją iš organizacinės tikrovės gabaliukų. Organizacija aukščiausiajam vadovui siūlo tų problemų sprendimo srautą: vienos jų įformintos argumentuotomis ataskaitomis, kitos – greitai praeinančios. Vadovas palaiko ir įgyvendina tokius siūlymus, kurie atitinka tam tikrus pragmatinius kriterijus. Aptariamas įmonės aukščiausios vadovybės funkcionavimo modelis skiriasi nuo bendrai priimto etalono, tačiau kai kuriuose darbuose jis sulaukė empirinio pritarimo.

Emergentinio požiūrio kritika. Taigi esminis emergentinės strategijos trūkumas yra aiškaus strateginio tikslo nebuvimas, o tai gali neigiamai atsiliepti įmonės veiklos rezultatams. Kadangi įmonė neturi aiškiai suformuluoto strateginio tikslo, negalima nustatyti, ar jis pasiektas. Todėl atskiri nagrinėjamo požiūrio mokslininkai (Quinn, Voyer, 1994) emergentinės strategijos kontekste numato planavimo elementus, vadindami tai tiksliniu emergentiškumu.

Konkurencinio pozicionavimo strategijos metodika Pozicionavimo strategijos požiūris strateginėje vadyboje ėmė dominuoti 1980-siais metais,

H. Porteriui paskelbus leidinį minėta tema (Porter, 1980, 1985). Jo pasiūlytos analitinės schemos buvo plačiai naudojamos ir devyniasdešimtajame dešimtmetyje, taikomos ir iki pastarojo laiko ir vadovų, ir mokslininkų, nors jas imta ir rimtai kritikuoti.

Konkurencinio pozicionavimo metodikos pagrindinė nuostata – konkurencinio pranašumo siekimas. H. Porteris sukūrė ekonominės veiklos šakos ir bazinių strategijų koncepciją, kuri remiasi trimis svarbiausiomis prielaidomis. Strategijos sukūrimo ir analizės išeities taškas yra įmonės veiklos aplinka. Plačiausiai žinomu analitiniu metodu tampa Porterio modelis, analizuojantis aplinką per penkių svarbiausiųjų jėgų prizmę – tiekėjų ir pirkėjų jėgos, grėsmė iš naujos verslo aplinkos pusės, substitutų grėsmės ir konkurencinio lenktyniavimo aplinka. Pateiktas modelis tuo pat metu yra ir tikslus, ir apibendrinantis. Jo pobūdis išplaukia nustatant svarbiausių poveikio jėgų šaltinius, įmonės galimybes ir pavojus. Vietoje bendros aplinkos koncepcijos atsiranda penkios konkurencinės jėgos, jungiančios visą tiesioginių išorinių poveikių įmonei visumą.

Antra pozicionavimo požiūrio prielaida yra reikalavimas visuomet formuoti strategiją konkurencijos pagrindu. Tai reiškia, kad analizės pastangos nukreipiamos į vieną „priešą“ –

9Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 konkurentą. Tvirtai laikomasi pozicijos – kai nėra konkurencijos, nėra prasmės kalbėti apie strategiją, o strateginė esmė – garantuoti įmonei sėkmę rinkoje. Tai pasiekiama pergalės prieš konkurentus kaina.

Trečia nagrinėjamo požiūrio prielaida – tai dviejų pamatinių rinkos užkariavimo strategijų, vedančių įmonę į sėkmę, egzistavimas. Veiklos sėkmė pasiekiama minimizuojant sąnaudas ir diferencijuojant siūlomus produktus ar paslaugas.

Konkurencinio pozicionavimo požiūris susiduria su sena metodologine priežasties - pasekmės grandinės problema. Su minėtu faktu yra tampriai susijusi kita problema, kurios konkurencinio pozicionavimo metodika iki galo neišsprendė. Tai liko neapibrėžtas įmonės sėkmės rodiklis ir neišspręstas strategijos laiko horizonto klausimas. Nepaisant visų priekaištų bendras konkurencinio pozicionavimo metodikos vertinimas gali būti tiktai teigiamas. Galiausiai konkurencinė aplinka įgavo atitinkamą vardą, o parengti aplinkos analizės metodai ir būdai tyrėjams, konsultantams ir vadovams tapo efektyvia mąstymo ir veiksmų sistema.

Esminėmis kompetencijomis grįsta strategija Kompetencijomis grįstos strategijos modelis, dar kitaip vadinamas išteklių, gebėjimų ir

mokymosi, arba trumpai – išteklių modeliu, tapo dominuojančiu devyniasdešimtųjų metų pradžioje (Hamel, Prahalad, 1990). Dabartiniu laiku nusistovėjo praktika, jog verslo organizacijos išteklius galima skirstyti į materialiuosius ir nematerialiuosius. Nematerialieji ištekliai, arba aktyvai, šiuo metu vienareikšmiškai sutapatinami su intelektualiuoju kapitalu. Tokio kapitalo esmė ir struktūra detaliai aptariama autoriaus darbuose (Andriuščenka, 2005; Andriuščenka, Adamonienė, 2006).

Efektyviai dirbančiose įmonėse esminių kompetencijų ištakos yra žinios, sukauptos atskirų gebėjimų forma. Tokias žinias galima kūrybingai panaudoti visos įmonės veiklos labui. Esminės kompetencijos tiesiogiai nesusijusios su galutiniais įmonės produktais ir rinkomis. Tačiau jos leidžia sukurti technologijas, kurios gali būti panaudotos daugelio naujų produktų išleidimui ar išėjimui į naujas rinkas.

Antra modelio prielaida – siekiama atsakyti į klausimą: kokia įmonės disponuojamų išteklių ir gebėjimų ypatingos vertės priežastis? Manoma, kad ištekliai tampa strategiškai svarbūs tada, kai jie yra reti, vertingi, juos sunku suklastoti ir jie yra efektyviai panaudojami. Antroji grupė analizuoja platesniame ekonominio ir socialinio konkurencinio pranašumo sukūrimo kontekste. Pavyzdžiui, tokie ištekliai kaip kvalifikuoti darbuotojai, duomenys apie tiekėjus, įrenginių sudėtį tampa vertingi, jei jie leidžia efektyviai funkcionuoti ir prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau jeigu turimi ištekliai nėra priskirti prie retų, tai reiškia, kad jais disponuoja beveik visos įmonės ir nesuteikia jokio pranašumo.

Pirmiausia, įmonė gali sukaupti ir panaudoti išteklius greičiau už kitas verslo organizacijas. Antra, turi būti numatyta racionali išteklių koncentracija. Verslo praktikoje žinomi dažni atvejai, kai įmonės pasiekia veiklos kokybės, sutelkdamos pastangas į siaurą specializaciją ir koncentruodamos dėmesį nedaugeliui produktų ir rinkų. Pažymėtinas dar vienas būdas – išteklių mobilizavimas, t.y. sumanus jų apjungimas ir koordinavimas, taip pat visapusiškas jų panaudojimas.

Išteklių strategijos modelio vertinimas. Strategijos požiūris kaip verslo organizacijos išteklių įgijimo ir telkimo procesas yra labai patrauklus, kadangi tikrovėje jis atspindi materialiųjų ir nematerialiųjų išteklių visumos valdymą. O strategija yra tokio jų išdėstymo proceso sukūrimas, kuris garantuoja organizacijai pranašumą rinkoje. Reiškia, išteklių požiūris grįžta prie efektyvaus valdymo koncepcijos ištakų.

Nepaisant visų nagrinėjamo modelio privalumų, jis išlieka ganėtinai abstraktus. Pagrindinė problema yra svarbiausių definityvių kategorijų nebuvimas. Apibendrinus analizės duomenis galima teigti, kad nagrinėjamas išteklių strategijos požiūris patiria didelius sunkumus, kai reikia atsakyti į anksčiau pateiktus panašius klausimus ir paaiškinti konkrečius nesėkmių ir klaidų atvejus, susiklosčiusius įgyvendinant esminėmis kompetencijomis grįstą strategiją.

Ateities strategijos plėtotės kryptys Siekiant numatyti galimas strateginės vadybos teorijos tolesnės plėtotės kryptis buvo

remiamasi mokslinės literatūros šaltiniais bei autoriaus atliktais tyrimais (Andriuščenka, 2004; 2005). Analizės išdavoje susiklostė prielaida, jog strateginė vadyba, tikėtina, plėtosis dviem

10Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 kryptimis: verslo organizacijų ekonominio bendradarbiavimo, arba kooperacijos, ir žinių vadybos linkme (Pav.) Viena jų formuojasi jau nagrinėtų planinės strategijos ir konkurencinio pozicionavimo strategijos koncepcijų įtakoje ir vadinama bendradarbiavimo ir kooperacijos strategija. Antra – emergentinės strategijos ir strategijos, grįstos esminėmis kompetencijomis teorinių nuostatų poveikio išdavoje ir įvardinama kaip žiniomis grįsta strategija.

Esminėmis kompetencijomis grįsta strategija

Emergentinė (spontaniška) strategija

Žiniomis grįsta strategija

Kooperacijos strategija

Planinė (įpareigojanti) strategija

Konkurencinio pozicionavimo strategija

Strateginė vadyba

1 pav. Strateginės vadybos plėtotės kryptys

Bendradarbiavimas ir kooperacija. Šiuolaikinės verslo organizacijos funkcionuoja labai

permainingoje, aštrios konkurencijos aplinkoje, kuri verčia jas numatyti valdymo strategiją, nukreiptą į konkurencinių pranašumų paiešką. Viena iš tokių galimų strategijų formavimo krypčių laikomas įmonių bendradarbiavimas nepagrindinėse verslo srityse. Per pastaruosius keliolika metų dėl globalizacijos procesų verslo erdvėje susiklostė ganėtinai ryški ir kokybiškai nauja verslo organizacijų valdymo kryptis – tai išorinių išteklių panaudojimo koncepcija, atitinkanti nūdienos verslininkystės poreikius. Tyrimai parodė, jog verslo organizacijos konkurencingumą determinuoja atsisakymas tokių veiklos rūšių, kurios tiesiogiai nesusijusios su esminėmis kompetencijomis, neduoda esminio indėlio į pridėtinės vertės sukūrimui ir gali būti perduotos išoriniams verslo subjektams bendradarbiavimo ir kooperavimo pagrindu.

Tokia verslininkystės kryptis įgavo stabilų ilgalaikį pobūdį, įtraukia į savo sritį vis didesnį įmonių skaičių nepriklausomai nuo jų dydžio, verslo rūšies ar teritorinio išsidėstymo. Kitas būdas – kai atskiros įmonės veiklos rūšys tiesiogiai nėra susijusios su pastarosios esmine kompetencija, tačiau yra gyvybiškai būtinos jos funkcionavimo sėkmei garantuoti ir savo funkciją gali vykdyti sutarčių pagrindu išorinių išteklių pritraukimo politikos rėmuose. Tokia ekonominė veikla angliškai kalbančiose šalyse ir daugelyje kitų pasaulio kraštų vadinama užsakomosiomis paslaugomis (autsorsingu).

Užsakomosios paslaugos, arba kooperacija yra šiuolaikinės verslininkystės modelis, garantuojantis papildomus konkurencinius pranašumus. Pagrindinis tų pranašumų šaltinis – kitų, išorinėje aplinkoje esančių verslo organizacijų materialiųjų ir nematerialiųjų išteklių panaudojimas siekiant sėkmės rinkoje. Kartais vietoje nepagrindinių darbų perdavimo išoriniams vykdytojams tikslinga sudaryti su jais aljansą arba tinklą. Tokie aljansai arba tinklai turi esminius bendradarbiavimo pranašumus, sudarančius sąlygas įmonėms: sutelkti pastangas esminių kompetencijų ir pagrindinių veiklos rūšių plėtotei; sumažinti biurokratiją ir supaprastinti organizacinę valdymo struktūrą; padidinti veiklos efektyvumą ir sumažinti sąnaudas; tapti lankstesne ir į aplinkos pokyčius sparčiai reaguojančia įmone.

Virtualios organizacijos. Pastaruoju metu dėl informacinių ir komunikavimo technologijų tobulėjimo gerokai padaugėjo bendradarbiavimo tarp ūkinės veiklos subjektų galimybių, leidžiančios aljanso tipo įmonėms lengviau integruoti ir koordinuoti. Naujosios informacinės technologijos paskatino virtualių organizacijų plėtrą. Virtuali įmonė suprantama kaip susivienijimas ekonominės veiklos vienetų, kurie taip efektyviai integruoja ir koordinuoja savo veiklą, jog susidaro

11Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 įspūdis apie vieningos verslo organizacijos egzistavimą. Minėtos organizacijos turi žymų potencialą savo konkurencinėms galimybėms stiprinti, o informacinės technologijos gerokai padidina įmonių aljanso veiklos lankstumą bei efektyvumą ir nepalieka konkurentams šansų dubliuoti jų veiklą.

Kooperacijos strategijos įvertinimas. Kooperacija ir užsakomosios paslaugos dažniausiai suprantamos kaip organizacijos vidinių padalinių ir visų su jais susijusių aktyvų pervedimas išorinei organizacijai, siūlančiai per apibrėžtą laiką teikti kokias nors paslaugas pagal sutartą kainą. Akivaizdu, jog pervedamo padalinio veiklos kontrolė taip pat pavedama paslaugų tiekėjui. Pakviesta iš pašalės organizacija ar specialistas konkrečioje veiklos srityje, dažniausia pajėgia padidinti įmonės vertę, tai paprastai yra nepasiekiama užsakovui, atliekančiam antraeiles funkcijas savo jėgomis.

Koncepcija turi daug patrauklių savybių, tačiau platus jos idėjų panaudojimas kompanijų valdymo praktikoje yra ribojamas. Verslo subjektų kreipimasis į išorinius išteklius gali atvesti prie pamatinių aktyvų ir kompetencijų susilpninimo, todėl žinomos kompanijos neretai vengia kooperacijos paslaugų. Todėl, visa tai, kas verslo požiūriu yra gyvybiškai svarbu konkrečiai verslo organizacijai, būtina saugoti ir ginti, t.y. nepatikėti pašalinėms organizacijoms.

Parenkant kooperacijos paslaugų vykdytojus būtina vadovautis ne tik ekonominiais kriterijais, bet kartu įvertinti ir pavojus, kurie gali iškilti dėl partnerio parinkimo klaidų. Realūs kooperacijos dalyvių konkurenciniai pranašumai atsiranda tiktai tuo atveju, kai abi bendradarbiaujančios pusės yra aktyviai įsitraukusios į pridėtinės vertės sukūrimo procesą. Sukaupta pasaulinė kooperacijos koncepcijos taikymo patirtis leidžia teigti, kad yra pavojinga perduoti svarbiausius valdymo įgaliojimus vienam paslaugų tiekėjui. Todėl įsitvirtino nuomonė, jog tikslinga reikšmingesnių darbų ar paslaugų apimtis perduoti ne vienam, o keliems kooperacijos paslaugų vykdytojams.

Užsakomųjų paslaugų rinka įgalina verslo organizaciją sutelkti dėmesį į pagrindinę savo veiklą, pavedus išoriniam vykdytojui atlikti neprofilines darbų rūšis. Todėl natūralu, kad pravedant kooperacijos derybas paslaugų užsakovas turi labai rimtai apmąstyti būtinybę perduoti vienokias ar kitokias funkcijas trečiajai šaliai. Tokios abejonės tikrovėje yra pagrįstos, nes jas sukeliančios priežastys kada nors gali tapti grėsmingomis problemomis. Naudojantis užsakomosiomis paslaugomis iškyla grėsmė tapti priklausomiems nuo teikėjų – užsakymų vykdytojų savalaikiško įsipareigojimų vykdymo spartos. Todėl kooperavimosi procesų darnos užtikrinimui reikalingos juridiškai pagrįstos sutartys, numatančios griežtas baudų sankcijas už sutartų įsipareigojimų nevykdymą.

Bendradarbiavimo sutarčių naudojimo atvejais iškyla rimtas pavojus, jog kliento vadovaujančios grandies personalas atitrūks nuo verslo praktikos, kadangi deleguoto verslo veiklos klausimus sprendžia paslaugų teikėjo vadovai. Taip pat atsiranda svarbios verslo informacijos nutekėjimo grėsmė, todėl būtina numatyti tokios grėsmės mažinimo ar eliminavimo priemones. Taigi kooperavimosi paslaugų rinkoje greta teigiamų veiksnių gyvuoja ir neigiami. Vieni iš jų pasireiškia stipriau, kiti – silpniau. Todėl naudojantis išorinių organizacijų paslaugomis, jų panaudojimo tikslingumas turi būti pagrįstas ekonominiais skaičiavimais ir užsakovo strateginėmis verslo valdymo prielaidomis.

Žiniomis grįstos strategijos kryptis. Tyrimai rodo, kad intelektiniai ištekliai XXI amžiaus pradžioje tampa svarbiausiu verslo subjektu stabilių konkurencinių pranašumų formavimo, jų potencialios rinkos vertės didinimo ir dinamiškai besiplėtojančių vartotojų poreikių tenkinimo šaltiniu (Andriuščenka, 2005). Vadinasi, žinios tampa bet kurios rūšies verslo subjekto intelektiniu ištekliumi, arba aktyvu, reikalaujančiu jų funkcionavimo dėsningumų išryškinimo, sąveikos su kitais ekonomikos veiksniais sistemingo įvertinimo, taupaus požiūrio, paskleidimo ir efektyvaus panaudojimo. Akademinės literatūros šaltinių analizė rodo, jog intelektinių išteklių valdymo problema yra viena naujausių vadybos teorijos sričių ir jai pasaulio mastu, pirmiausia Vakarų šalyse, skiriamas nemažas dėmesys. Ekonominė veikla visada buvo grindžiama žiniomis. Žinios, energetiniai ištekliai ir organizacija – tai pirminiai veiksniai, kuriais žmonės disponavo praeityje ir rūpinasi jais dabar. Gamybos technologija – tai ne kas kita, kaip žinių pagrindu sutvarkyta žmonių grupių ir individų veikla. Kita vertus, pačios gamtos duoti ištekliai visiškai priklauso nuo žinių. Taigi žinių kaupimas, perdavimas ir turtinimas tampa visuomenės progreso židiniu.


Aukščiau analizuoti racionalieji arba loginiai požiūriai į strategijos sudarymo procesus, tokie kaip planinė ir konkurencinio pozicionavimo metodika, yra grindžiami prielaida, kad verslo organizacija privalo nuolatos mokytis, įgyti naujų žinių apie save pačią, lygiai kaip ir apie savąją aplinką. Tuo pat metu pamatinėmis kompetencijomis grindžiamos strategijos požiūris pripažįsta, kad organizacinės žinios sustiprina daugelį esminių kompetencijų. Todėl organizacinis mokymasis ir organizacijos žinių vadyba pastaruoju metu tapo daugelio tyrimų objektu. Tokių tyrimų metu buvo pripažinta, jog organizacinės žinios ir organizacinis mokymasis susilieja į vieną integruotą visumą, iš kurios išplaukia verslo organizacijos žiniomis grįstos strategijos sudarymo kryptis.

Išvados Strateginė vadyba pagrindinai yra susijusi su konkurencinio pranašumo ir priemonių jiems

pasiekti bei palaikyti kilmės supratimu. Darbe apsvarstyti svarbiausieji šiandieną žinomi strategijos sudarymo požiūriai, kuriais vadovaujasi analitikai, kad geriau supratus veiksnius, skatinančius konkurencinį pranašumą ir leidžiančius atskiroms verslo organizacijoms aplenkti savo konkurentus. Galima teigti, kad įvairūs požiūriai neturi būti gvildenami kaip vienas kitą atmetantys. Jie greičiau siūlo alternatyvius metodus geresniam supratimui analitinių priemonių ir veiksmų, kurių panaudojimo dėka formuluojama ir diegiama verslo organizacijos strategija.

Atlikta strateginės vadybos studija rodo, kad ilgalaikis ir strateginis planavimas, dominavęs vadyboje daugiau kaip dvidešimt metų ir suteikęs verslo organizacijų plėtrai pozityvų postūmį, perėjo į naują kokybę – strateginės vadybos etapą. Strateginės vadybos pagrindą sudaro strateginio planavimo metodologija, pakoreguota organizacijų gebėjimu prisitaikyti prie išorinės aplinkos, nuolat mokytis ir nukreipti vadybinį potencialą į konkurencinio pranašumo paiešką.

Būtina pažymėti, kad planavimo procesas tam tikrame laipsnyje reikalingas daugumoje nagrinėtų požiūrių, tačiau strategijos gali atsirasti ir spontaniškai. Naujų strategijų formulavimui reikalingas ne tik strateginis mąstymas, kuris yra ir konkretus, ir kūrybingas, bet ir strateginis planavimas, kuris yra analitinis ir sąlygojamas aplinkos veiksnių kaitos.

Būsimos strateginės vadybos metodologijos plėtotės tendencijos, greičiausiai bus sukoncentruotos bendrų aljansų (tinklų) ir žinių vadybos kryptimi. Nagrinėjama vadybos teorijos dalis yra dar labai jauna. Todėl yra pakankamai sudėtinga nuspėti, kaip ji plėtosis ateityje.

Strateginės vadybos metodologijos taikymas smulkių, mažų ir vidutinių įmonių veikloje skatina tokias svarbiausias valdymo veiksmų kryptis: verslo ateities numatymą, žinant, kokiose rinkose funkcionuojama ir kokiose ketinama veikti ateityje; nesilpstančio dėmesio skyrimą išoriniams, pirmiausia, technologiniams, ekonominiams, politiniams ir socialiniams veiksniams; pusiausvyros palaikymą tarp išorinių veiksnių ir vidaus veiklos rodiklių.

Strategijos mažajame versle valdymas nėra vienetinis įvykis, o nuolatinis kūrybinis procesas, nukreiptas į tinkamą rinkos arba produkto pasirinkimą, padedantis vadovams suprasti bėgamąją veiklos situaciją ir numatyti svarbiausius įmonės tikslus bei uždavinius.

Atskiri tyrėjai prieina išvados, kad mažosios įmonės paprastai nesinaudoja strateginės vadybos metodikomis, tačiau kituose darbuose fiksuojamas pozityvus ryšys tarp strateginės vadybos ir tokių įmonių veiklos efektyvumo. Be to, toks ryšys pastebimas ir tarp įvairių rodiklių, atspindinčių mažų įmonių strategijos esmę ir jų veiklos efektyvumo lygmenį.

Pažymėtina, jog mažų ir vidutinių įmonių savininkai ar vadovai nepakankamai supranta strateginės vadybos svarbą savajam verslui dėl galimo žinių ir informacijos apie strateginius procesus neturėjimo ir jo pranašumo, palyginus su kitais valdymo metodais. Kiti – gali būti paprasčiausiai nesusipažinę su strateginio planavimo metodikomis, manant, kad jos naudingos tik stambiems ūkiniams dariniams. Treti – gali neturėti būtinos strateginio proceso inicijavimui ir palaikymui valdymo patirties. Be to, pakankamai svarbu, jog daugelis MVĮ vadovų gali būti kraštutinai apsikrovę kasdieniais reikalais. Literatūra

1. Andriuščenka, J. (2003). Strategic Entrepreneurship: Conceptual Actitude in Management Paradigm// Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai: mokslo darbai. – Kaunas: VDU, Nr.26. – P.7-25. ISSN 1392-1142.

2. Business Week (1996). August, 26.

13Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 3. Siddle, R., Rigby, D. (2002). Which Management Tools are Most Popular // Экономические стратегии, Т.4, 3,

лето. 4. Andriuščenka, J. (2003). Strategic Planning: problems and Perspectives // Organizacijų vadyba: sisteminiai

tyrimai: mokslo darbai. – Kaunas: VDU, Nr.28. –P. 7-19. ISSN 1392-1142. 5. Porter, M. (1987). Corporate Strategy: the State of Strategių Thinking. The Economist: 23 May. 6. Fahey, I., Randal, R. M. (2001) The Portale MBA in Strategy. Second Editon. John Wiley &Sons, Inc., New york

et al. 7. Wrapp, E. (1967). Good Managers Do Not Make Policy Decisions // Harvard Business Review, September –

October. 8. Quinn, J. B., Voyer, J. (1994). The Strategy Process. Englewood Cliffs: Prentice Hall. 9. Porter, M. E. (1985). Competetive Advantage. New York: The Free Press. 10. Hamel, G., Prahalad, C. K. (1990). The Core Competence of the Corporation // Harvard Business Review. 11. Andriuščenka, J. (2005). Verslo subjekto intelektiniai ištekliai: identifikavimas, įvertinimas, valdymas //

Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai: mokslo darbai / Kaunas: VDU, Nr. 35 – P. 7,7-24. ISSN 1392-1142. (CEEOL, VINITI, ProQuest).

12. Adamonienė, R., Andriuščenka, J. (2006). The Study of the Mthodology of Strategic Management Methodology Appliance for the Small-scale Entrepreneurship // Business and management 2006: Enterprise Management diagnosis, Strategy, Efficiency: The 14 the International Scientific Conference Selected Papers (tarptautinės mokslinės konferencijos darbai) / Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir kt. – Vilnius: Technika, - P.223-230. ISBN 978-9955-28-114-6 (ISI).

13. Andriuščenka, J. (2005). Improvement of enterprises competitiveness: the external resources usage context // Economic science for rural development 2005: International scientific conference „Economic science for rural development – 2005“. Regional development of European countres and increase of their Competitiveness / Academy of agricultural and forestry sciences of Latvia, Latvia, Estonia, Lithuania, Warsaw and Szcesin Universities of agriculture. – Jelgava (Latvija). Nr.9. – P. 120-129. ISBN 9984-576-221. (AGRIS).

DEVELOPMENT OF STRATEGIC MANAGEMENT METHODOLOGY: ESTIMATION OF NOWADAYS AND TENDENCIES

Jonas Andriuščenka

Lithuanian University of Agriculture

Summary

Here today the economical organizations are functioning under circumstances of global competition, uncertain external environment, limited resources and marked changes in political and social area. There is necessity to be correctly oriented in turbulent environment and to get acquaintance with ordered situational diversity. The significant factor in such environment could be determined as the organizational competence to concentrate and to implement available non-material resources.

Empirical knowledge about the prognostication of long-term organizational development in Lithuania and foreign countries covers the main components such as strategic management, efficiency of business operations, intellectual capital under the knowledge, professional background of contributors, and their competence to engage and to maintain the clients under the circumstances of competitive market. By this implication the current managerial mean of organization could be raised as well-defined strategy, based by strategic planning and other methodologies of established concepts. Consequently, no one organization can be operated without fluently displayed business development strategy. Supposedly, that in nowadays also small business can become as risky under competitors destructive actions, without perception about the position of business in the market, defined long-lasting perspectives and actions of competitors. Contemporary economical situation and the importance of entrepreneurship forces to search for new its growth, support of vitality and methods of competitiveness outgrowth.

The problem of implementation of strategic management concepts is not considered in all its aspects. Accordingly, the research is focused on the analysis and evaluation of development factors and problems oriented as strategic entrepreneurship, and their impact upon the economical activity of entities of agriculture.

The paper presents the main results of scientific researches, which reflect the tendencies of strategic management development: here are presented centralized, emergence, competitive positioning and other current competences grounded by strategic attitudes and evaluations, - and presented summarized data of intelligence researches about the tendencies of future strategic methodologies. Jonas ANDRIUŠČENKA. Socialinių mokslų daktaras (HP), Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros profesorius. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752328. El. paštas [email protected]

mailto:[email protected]


KAIMO BENDRUOMENINIŲ ORGANIZACIJŲ NARIŲ KONSULTAVIMO IR MOKYMO KOKYBĖ IR MOKYMŲ POREIKIS 2007– 2013 METAIS

Vilma Atkočiūnienė, Daiva Albrektaitė, Alvydas Aleksandravičius


Įvadas Per keturis pastaruosius metus, 2002 – 2006 m. kaimo vietovėse institucionalizacijos

procesas buvo labai dinamiškas. Kaimiškųjų bendruomeninių ir partnerystės organizacijų skaičius Lietuvoje padidėjo dagiau negu du kartus. Aktyvi Lietuvos kaimo bendruomenių plėtra, ypač motyvuoti kaimo bendruomenių lyderiai buvo vieni iš svarbiausių iniciatorių, skatinę vietos veiklos grupių (toliau VVG) susikūrimą. Ypač didelis susikūrusių VVG skaičius leidžia daryti prielaidą, kad šios organizacijos yra sukurtos paskubomis. Remiantis 2005 m. atliktais „VVG veiklos analizė“ mokslinių tyrimų duomenimis, pagrindiniai VVG veiklos tikslai buvo pritraukti įvairių fondų lėšas kaimo bendruomenių, verslininkų, kitų NVO projektams finansuoti, sutelkti kaimiškąsias bendruomenes bendriems tikslams siekti. Pagrindinė VVG funkcija, aiškiausiai VVG narių suvokiama, buvo remiantis kaimo gyventojų poreikiais parengti vietos plėtros strategiją. Rengiant ir įgyvendinant kaimo vietovių integruotas plėtros strategijas atskleidžiami nauji kaimo plėtros keliai: gamtinio ir kultūrinio paveldo plėtra; ekonominės ir socialinės situacijos gerinimas, sukuriant naujas darbo vietas; vietos plėtros veikėjų vadybinių ir komunikacinių gebėjimų tobulinimas. Tačiau, kad vietos plėtros strategija būtų profesionaliai parengta išlaikyti kaimo plėtros, partnerystės principai reikalingos specifinės žinios ir gebėjimai, kurie gali būti įgyti mokymų ir konsultavimo pagalba. Kaip viena iš pagrindinių nacionalinių pagalbos priemonių KBO ir VVG bei kitiems kaimo gyventojams yra mokymas ir konsultavimas.

Tyrimo tikslas – įvertinti kaimo bendruomeninių organizacijų narių ir kitų kaimo gyventojų konsultavimo ir naujų mokymų poreikį, siekiant užtikrinti regioninį tolygumą ir efektyviai įgyvendinti kaimo plėtros 2007– 2013 m. strateginius tikslus ir uždavinius.

Tyrimo uždaviniai: 1. Atlikti kaimo bendruomeninių organizacijų narių ir kitų kaimo gyventojų 2002 – 2006

m. laikotarpio mokymų ir konsultavimo regioninio tolygumo, integruotumo ir struktūros analizę; 2. Įvertinti kaimo bendruomeninių organizacijų narių ir kitų kaimo gyventojų konsultavimo

ir naujų mokymų poreikį, atsižvelgiant į kaimo plėtros 2007 – 2013 m. strateginius tikslus ir uždavinius;

3. Pateikti rekomendacijas efektyvesniam kaimo bendruomeninių organizacijų narių ir kitų kaimo gyventojų konsultavimui ir mokymui, jo integruotumui ir regioniniam tolygumui užtikrinti.

Tyrimo objektas – kaimo bendruomeninių organizacijų ir vietos veiklos grupių narių mokymas ir konsultavimas.

Tyrimo laikotarpis – 2002 – 2007 m. Tyrimo metodai: tyrimų tikslui pasiekti naudoti specialiosios literatūros bendrieji moksliniai

tyrimo metodai – sociologinė anketinė apklausa, Kontent analizė, loginė analizė ir sintezė, indukcija ir dedukcija, palyginamoji ir SSGG analizė, abstrahavimas, grafinis vaizdavimas.

Raktiniai žodžiai: vietos veiklos grupė (VVG), kaimo bendruomeninė organizacija (KBO), mokymas, konsultavimas.

Rezultatai Švietimo, mokymų ir žinių įgijimo procesas yra vienas svarbiausių žmogaus socialinės

raidos aspektų ir kaimo plėtros pagrindas. Naudojamos įvairios mokymo formos – vietovėje turimų žinių panaudojimas ir perdavimas, eksperimentai ir tyrimai, išorėje esančių žinių perdavimas ir pritaikymas. Ši įvairovė yra tarpusavyje glaudžiai susijusi, sunku atskirti arba išskirti jas iš plėtros proceso.


Kad kaimo žmogus būtų pasiruošęs konkrečiai veiklai vienoje ar kitoje žemės ūkio srityje, neįmanoma apsieiti be nuolatinio suaugusiųjų mokymo, taip vadinamo tęstinio mokymo. Norint išlaikyti kaimo gyventojus, būtina jiems suteikti galimybę kelti savo profesinį lygį ir ūkininkauti pagal naujausias technologijas, ar suteikti galimybę imtis pagalbinių verslų ir taip išlikti savo gimtosiose vietose. Svarbu analizuoti mokymo sistemą, konsultavimo paslaugas, jas teikiančių žmonių kvalifikacijos kėlimą, permąstyti besimokančiųjų poreikius, jų galimą sudėtį perspektyvoje. Labai svarbu aktyvinti pačias bendruomenes, turint mintyse naujas kaimo žmonių iniciatyvas, VVG parinkimą, kitoms, jau konkrečioms strategijoms ir veiksmams, priemonėms įsisavinti. Pačios bendruomenės turi sustiprėti taip, kad galėtų, pavyzdžiui, steigti kooperatyvus ar prisidėti prie jų veiklos, inicijuoti daugelį infrastruktūros bei labai konkrečių žemdirbiškų ar kitų alternatyvių verslų projektų. Taigi, nuolatinis mokymas yra laikomas reikalingu procesu.

Dažnai pirmuosiuose bendruomenių plėtros etapuose bendruomenės dalyvavimą lemia išoriniai veiksniai, skatinantys vietos gyventojus įsitraukti į veiklą. Čia reikia aptarti tokius išorinius veiksnius kaip bendruomenių iniciatoriai, konsultantai. Siekiant, kad bendruomenė vietos plėtros strategiją laikytų „sava“, reikia organizuoti plačią konsultacijų su bendruomenėmis veiklą ir pasirūpinti, kad bendruomenės nariai į ją įsitrauktų labiau. Konsultavimas ir įtraukimas gali būti organizuojamas naudojantis esamais atitinkamų vietos organizacijų tinklais, kurių pagalba susisiekiama su žmonėmis, jie įtraukiami, paraginami prisidėti prie strategijos kūrimo ir įgyvendinimo. Konsultantams tenka svarbus vaidmuo – jie padeda telkti kaimo žmones, aktyviai imtis vietos poreikių tyrimo ir analizavimo. Dėl kasdienio bendruomenių iniciatorių – konsultantų darbo su kaimo bendruomenėmis, jų pastangomis į strateginio planavimo procesą yra įtraukiami kaimo žmonės, tikroviškiau pradedami suvokti poreikiai, pasiekiamas bendras sutarimas dėl prioritetini veiklos sričių.

Vietos plėtros strategijų, stiprinančių kaimo vietovių konkurencingumą, rengimas ir įgyvendinimas atveria naujas kaimo vietovių plėtros galimybes, nes formuoja kokybiškai naujus vietovių plėtros veikėjus, jų gebėjimus bei skatina jų novatoriškumą.

Kaimo bendruomenių nariai mokosi iš savo patirties, stebėdami kitų veiksmus ir aptarinėdami ryšį tarp priežasties ir pasekmės. Šie mokymo procesai priklauso nuo aktyvaus gyventojų dalyvavimo. Konsultantai gali sukurti situaciją, kuri palengvina mokymąsi. Jie gali padėti kaimo gyventojams suprasti, ko šie turi išmokti, kad išspręstų savo problemas, ir susisteminti turimą informacija taip, kad KBO nariai lengviau įgytų naują supratimą.

Konsultavimas atlieka esminį vaidmenį: • randant išeitį iš aklavietės – įvykiai apie „kuriuos niekas nekalba“, istoriniai skirtumai tarp

šeimų ar socialinių klasių, gali nuslopinti bet kokias pokyčių užuomazgas; • užimant „teisingą” socialinę padėtį, sukuriant ryšius ir bendradarbiavimo tinklus rizikai valdyti,

parenkant veiklai tinkamiausią socialinę formą [LEADER, 2003]. Svarbu nepamiršti, kad konsultavimasis nereiškia, kad visi veikėjai turi būti tokios pat

nuomonės. Konsultavimo tikslas – sukurti arba sustiprinti „vietos gyventojų pasitikėjimo kultūrą“ kuri leidžia:

• išnaudoti individų kūrybines galias, kuriant bendrus projektus; • suteikti galimybes labiausiai novatoriškiems veikėjams, neatskiriant kitų nuo esamų išteklių; • operatyviai pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis ir bendrai užtikrinti, kad jos yra

naudojamos; • apjungti interesus ir žinias alternatyviems veiksmams; • valdyti įtampą tarp bendradarbiavimo ir konkurencijos, viešumo ir privatumo, individualumo ir

bendrumo, privačios ir socialinės ekonomikos, sektorinio ir tarpsektorinio požiūrių bei tarp kaimo ir miesto [LEADER, 2003].

Mokymų ir konsultavimo kokybės tyrimas buvo atliktas naudojantis 1 pav. pateikta schema. Sociologinė KBO ir VVG narių ir kitų gyventojų bei lektorių ir konsultantų apklausa buvo

vykdoma naudojant 2 anketas: „Kaimo bendruomeninių organizacijų ir vietos veiklos grupių narių požiūris į mokymus ir konsultavimą“; „Konsultantų ir lektorių požiūris į mokymus ir konsultavimą“.


1 pav. Kaimo bendruomeninių organizacijų bei vietos veiklos grupių narių ir kitų kaimo

gyventojų mokymų ir konsultavimo kokybės tyrimo schema

Buvo išplatinta 275 anketų, siekiant apklausti kuo daugiau KBO ir VVG narių, tačiau anketos sugrįžo iš 62 (KBO, VVG ir kt.) organizacijų iš visų 10 Lietuvos apskričių ir 26 rajonų. Apklausta 10 lektorių – konsultantų, kurie dalyvavo 2002 – 2006 metų KBO, VVG narių ir kitų kaimo gyventojų mokymuose. Anketinės apklausos metodu siekta sužinoti, kaip dažnai naudojasi konsultantų ir lektorių paslaugomis, kokia tematika vyko mokymai, kokius metodus konsultantai dažniausiai naudojo bei atskleisti, kiek šios paslaugos atitinka KBO ir VVG poreikius. Taip pat siekta sužinoti kokių žinių ir gebėjimų reikės 2007 – 2013 metais.

Naudojantis Kontent – analizės metodu išskirti periodinėje spaudoje ir internetinėse svetainėse negatyvų, neutralų ir pozityvų kaimo bendruomeninių organizacijų narių komentarus dėl konsultavimo ir mokymo kokybės kaimo plėtros klausimais. Buvo surinkti ir susisteminti laikraščių ,,Valstiečių laikraštis“, ,,Ūkininko patarėjas“, žurnalų ,,Žemės ūkis“ ir ,,Mano ūkis“ komentarai dėl konsultavimo ir mokymo kaimo plėtros klausimais; surinkti ir susisteminti internetinių svetainių www.bendruomenės.lt, www.vvg.lt ir www.leaderplius.lt forumuose, Informacija buvo susisteminta pagal tris informacijos turinio vertinimo kriterijus: negatyvūs (neigiami) požiūriai; neutralūs požiūriai; pozityvūs (teigiami) požiūriai.

Atlikta VVG, kaimo bendruomenių narių ir kitų kaimo gyventojų mokymų pagal SAPARD programą 2002 – 2004 m. ir BPD 4.6 Leader + pobūdžio priemonės sritį „Įgūdžių įgijimas“ 2004 – 2006 m. laikotarpiu analizė rodo didelius skirtumus tarp tirtų 51 savivaldybės.

Tyrimu nustatyta, kad KBO ir VVG narių mokymų intensyvumas pagal savivaldybes 2002 – 2006 m. pasiskirsto taip:

• 4 savivaldybėse 2002 – 2006 m. mokymo kursai buvo vedami labai intensyviai (16–20 mokymo kursų);

• 5 savivaldybėse 2002 – 2006 m. mokymo kursai buvo vedami intensyviai (11–15 mokymo kursų);

• 10 savivaldybių 2002 – 2006 m. mokymo kursų buvo pakankamai (6–10 mokymo kursų); • 26 savivaldybėse mokymo kursai vyko nepakankamai (1–5 mokymai); • Druskininkų, Elektrėnų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Kupiškio bei Šilalės savivaldybių kaimo

gyventojai nei pagal 2002 – 2004 m. SAPARD programą, nei pagal BPD 4.6 Leader+ pobūdžio priemonę mokymo kursų savo savivaldybių teritorijoje visiškai neturėjo

Analizuojant 2004 – 2006 m. laikotarpio mokymų struktūrą ir integruotumą pagal mokymo programų temas bei faktinio mokymų skaičiaus atitikimą jų poreikiui, taip pat yra matyti dideli

http://www.bendruomen%C4%97s.lt/

http://www.vvg.lt/

http://www.leaderplius.lt/

17Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 skirtumai. Pačios populiariausios mokymo temos tarp VVG ir kaimo bendruomenių narių buvo „Projektų rengimas ir finansų valdymas, paraiškos paramai gauti pildymas“ (41 mokymo kursai) ir „Bendruomenės samprata. Iniciatyvos skatinimas ir lyderių ugdymas“ (37 mokymo kursai). Beje , reikia pažymėti, kad faktinis mokymų kursų skaičius šiomis temomis praktiškai atitiko maksimalų mokymo kursų skaičius pagal jų poreikį 2005 m.

Apibendrinant Kaimo plėtros konsultavimo institucijas galima teigti, kad kaimo plėtros konsultavimo ir mokymo sistemos institucijas Lietuvoje vienija tik veiklos tikslų bendrumas, tačiau trūksta tikros partnerystės ir gilesnio bendradarbiavimo, viso Lietuvoje turimo kaimo plėtros mokymo ir konsultavimo potencialo apjungimo ir efektyvesnio jo panaudojimo.

Per 2002 – 2006 m. daugiausiai buvo suteikta mokymų ir konsultavimo paslaugų KBO kūrimo, veiklos organizavimo ir planavimo, vietos plėtros strateginio planavimo, vadybos, kooperacijos ir partnerystės srityse; mažiau – kaimo verslų ir ūkininkavimo, ekonomikos ir projektų rengimo bei įgyvendinimo; mažiausiai – augalininkystės, gyvulininkystės, informacinių technologijų, bendruomenės sampratos diegimo, lyderystės skatinimo. Konsultavimo teikimo forma: informacijos perteikimas, mokymas, patarimų ir instrukcijų suteikimas. Dažnai konsultantai padeda KBO ir VVG nariams įgyvendinti vietos plėtros strategijas ir projektus, net ir pasibaigus konsultavimo ir mokymo paslaugų teikimo sutarčiai.

2007 – 2013 m. rekomenduojami organizuoti KBO/VVG narių mokymai šiomis temomis: a) susiję su kaimo bendruomenės ar vietos veiklos grupės veiklos organizavimu, papildomų finansavimo šaltinių pritraukimu; b) susiję su naujų paslaugų ir verslų kaimo vietovėse organizavimu, mikroįmonių steigimu; c) susiję su kaimo kraštovaizdžio formavimu, paveldo apsauga.

Net ir suteikus nemažai mokymų ir konsultacijų, akivaizdu, kad KBO ir VVG nariams vis dar trūksta tam tikrų žinių ir gebėjimų, kurias suskirstėme į tris grupes: a) strateginio planavimo ir projektų inicijavimo bei lėšų pritraukimo, b) bendravimo ir bendradarbiavimo, c) kaimo interesų atstovavimo ir veiklos viešinimo žinių ir gebėjimų.

Efektyviausi KBO ir VVG narių mokymo metodai yra šie: mokymai grupėse, drauge su VVG nariais sprendžiant bendras užduotis, 1–2 dienų trukmės intensyvūs kursai, laikinai atsitraukiant nuo pagrindinio darbo, vienos dienos seminarai. Mažiau naudingi yra mokymai išvykose, stovyklose, „vasaros mokyklose”, diskusijų grupės/ forumai internetu, ilgalaikiai kursai. Mažiausiai naudingi dieninės studijos ir mokymasis švietimo įstaigoje, TV laidos, konsultacijos su specialistais ir ekspertais telefonu/internetu; prasčiausiai vertinamos nuotolinės studijos. Priimtiniausia mokymų trukmė viena diena arba dvi dienos.

Svarbiausi veiksniai, lemiantys konsultantų pasirinkimą yra jų mokėjimas bendrauti, sąžiningumas bei mokėjimas pateikti reikiamą informaciją. Taip pat reikšmingi profesionalios žinios ir konsultanto kvalifikacija, konsultanto objektyvumas, nepriklausomumas, mokėjimas išklausyti ir įsijausti į KBO/ VVG problemas, teikiamų paslaugų kaina bei kokybė. Mažiausiai reikšmingos – konsultanto įvaizdis ir paslaugų atlikimo laikas. Rengiant ir įgyvendinant vietos veiklos grupių programas, didžiausią dėmesį reiktų sutelkti socialiniam dialogui tarp bendruomenių konsultantų ir vietos veiklos grupių kaimo gyventojų mokymą, siekiant paskatinti kaimo gyventojų įgyvendinti veiksmus, galinčius pakeisti jų gyvenimo kokybę.

KBO ir VVG nariai prasčiausiai vertino nuotolines studijas kaip mokymo(si)/ konsultavimo(si) metodas – tačiau tai vienas iš naujausių ir efektyvesnių (taupo laiko ir finansinius išteklius) metodų. Reikalinga sudaryti galimybę, ypač tarptautinių konsultantų lektorių, KBO, VVG nariams organizuojamus mokymus stebėti nuotoliniu būdu bei konsultantų/ lektorių ir KBO, VVG bendravimui virtualioje erdvėje. KBO, VVG nariai jaučia, kad kaimo gyventojai pozityviai vertina KBO, VVG veiklą, pritaria jai.

KBO, VVG nariai vertina mokymų ir konsultavimo metu gaunamas žinias, tačiau poreikis mokytis nėra visiškai išugdytas. Šios organizacijos nuolat jaučia finansinių išteklių stoką mokymams, konsultavimui ir kitoms paslaugoms pirkti. Grėsmė gali padidėti, kada pačios KBO, VVG rengs paraiškas mokymams ir konsultacijoms gauti.


Išvados 1. Bendruomenių konsultantų ir vietos veiklos grupių ilgalaikiams ryšiams užmegzti

rekomenduojama formalizuoti susitarimus, įsipareigojimus pagrįsti sutartimis, apibrėžiant abiejų pusių atsakomybę.

2. Tik nedidelė KBO ir VVG narių dalis jau yra įgiję specialių žinių ir įgūdžių, reikalingų VVG ir bendruomeninei veiklai organizuoti ir palaikyti, turi tokios veiklos patyrimą ir tarnauja pavyzdžiais kitoms bendruomenėms ir VVG, dalinasi su jomis žiniomis ir patyrimu.

3. Didesnė dalis KBO, VVG organizaciniu požiūriu yra silpnos, jų nariams trūksta žinių, patirties ir įgūdžių, reikalingų dalyvavimui KBO ir VVG veikloje. Patys VVG nariai, valstybės ir vyriausybės institucijų specialistai, lektoriai ir konsultantai nevisiškai suvokia VVG vaidmenį ir misiją plėtojant kaimo vietoves, kol kas orientuojasi tik į LEADER programą.

4. KBO ir VVG nariai pažymi, kaip neišnaudotą galimybę organizuoti mokymus ir konsultacijas kelioms institucijoms (pvz., NMA ir LŽŪU). Trūksta KBO, VVG konsultantų, silpna kaimo plėtros konsultantų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo sistema.

5. Lėtai augantys KBO, VVG narių savanoriškos veiklos organizavimo, komandinio darbo, bendruomenių konsultavimo ir konsultavimosi, strateginio planavimo ir bendradarbiavimo gebėjimai gali sumažinti LEADER pobūdžio priemonės Lietuvoje įgyvendinimo pridėtinę vertę. Literatūra

1. LEADER+ programos įgyvendinimo palyginamoji analizė: Palankesnių prielaidų ūkininkavimo modernizavimui ir

pertvarkymui regionuose sukūrimas. Tiriamojo darbo 2003 metų ataskaita // Parengė: Atkočiūnienė V., Aleksandravičius A., R. Čiūtas ir kt. – Kaunas, LŽŪU, 2003. – 129 p.

2. Kaimo bendruomeninių organizacijų narių konsultavimo ir mokymo kokybė ir mokymų poreikis 2007– 2013 metais. Tiriamojo darbo 2007 metų ataskaita // Parengė: Atkočiūnienė V., Aleksandravičius A., Mičiulienė R. ir kt. Kaunas, LŽŪU, 2007. – 110 p.

DEMAND OF CONSULTING AND TRAINING QUALITY OF RURAL COMMUNAL ORGANIZATIONS MEMBERS IN 2007 – 2013

Vilma Atkočiūnienė, Daiva Albrektaitė, Alvydas Aleksandravičius


Summary

Rural communal organizations members and others rural residents in 2002 – 2006 period training and consulting even distribution of regions, integrated and structure analysis are important for training and consulting briefs in new 2007 – 2013 period. Facts about rural communal organizations members and others rural residents training and consulting, its extent, courses, participants number by municipals is undeclared in official statistics and others secondary information sources. Sociological empirical research was made to collect the facts. Because for training and consulting quality is depend of service suppliers and owns people opinions, objective and how they can trade on new knowledge.

Vilma ATKOČIŪNIENĖ. Socialinių mokslų (vadyba) daktarė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros vedėja, docentė. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752214, el. paštas [email protected], [email protected] ALBREKTAITĖ. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros asistentė. Domėjimosi sritys: karjeros projektavimas ir valdymas, personalo valdymas, kaimo plėtra. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752214, el. paštas [email protected] Alvydas ALEKSANDRAVIČIUS. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros lektorius. Domėjimosi sritys: kaimo plėtra ir politika, ES politika, vadyba, projektų valdymas. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752236, 8 (614) 34220 , el. paštas [email protected]






VAISIŲ IR DARŽOVIŲ RINKOS SISTEMINIO ORGANIZAVIMO PRIELAIDŲ FORMAVIMAS



Įvadas Šiuo metu vykdomos ES vaisių ir daržovių rinkos organizavimo reformos tikslai yra

pagerinti sektoriaus konkurencingumą ir orientaciją į rinką, siekiant, kad produkcija būtų konkurencinga ir vidaus, ir užsienio rinkose, sumažinti gamintojų pajamų dėl krizių rinkoje svyravimą, padidinti vaisių ir daržovių suvartojimą Bendrijoje ir įgyvendinti veiksmus, kuriais siekiama tausoti ir saugoti aplinką.

ES vykdoma vaisių ir daržovių sektoriaus reforma paveiks ir Lietuvos augintojus. Artimiausiu metu numatomas spartesnis vaisių ir daržovių kooperatyvų kūrimasis, jų siekimas gauti gamintojų organizacijos statusą. To jau siekia Lietuvos šiltnamių įmonės, grupė pajėgių atviro grunto daržovių augintojų. Norint gauti finansinę paramą ir vykdyti rinkos reguliavimo priemones, gamintojų organizacija privalo parengti veiksmų programą. Veiksmų programa – gamintojų organizacijos pateiktas 3–5 metų verslo planas, kuriuo siekiama pagerinti gamintojų organizacijos ar jos narių veiklą produkcijos kokybės, rinkodaros ir aplinkosaugos srityse.

Gamintojų organizacijų kūrimąsi gali paskatinti vaisių ir daržovių gamintojų organizacijų veiksmų programų rengimo, vykdymo kontrolės ir vertinimo metodikos sukūrimas (Ramanauskienė, 2007). Tokia metodika taip pat gali padėti besikuriančioms gamintojų organizacijoms naudotis finansine parama ir apsisaugoti nuo galimų finansinių sankcijų, reglamentuoti Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) veiksmus. Gamintojų organizacijų veiksmų programų rengimo, vertinimo ir vykdymo kontrolės metodikų principų parengimas sukuria metodologinį pagrindą tobulinti vaisių ir daržovių augintojų pasirengimą taikyti ES rinkos organizavimo priemones, skatinti vaisių ir daržovių augintojų jungimąsi į gamintojų organizacijas.

Tyrimo objektas – vaisių ir daržovių rinkos organizavimas. Tyrimo tikslas – suformuoti vaisių ir daržovių gamintojų organizacijų veiksmų programų

rengimo, vertinimo ir vykdymo kontrolės metodologinius principus bei konkrečias metodikas. Tyrimo uždaviniai: • išanalizuoti bendruosius reikalavimus gamintojų organizacijų veiksmų programoms ir

numatomus jų pokyčius, įgyvendinant vaisių ir daržovių rinkos organizavimo reformą; • išanalizuoti vaisių ir daržovių gamintojų organizacijų veiksmų programų rengimo ir

vykdymo ES šalyse tendencijas, moksliškai pagrįsti veiksmų programų rengimo metodiką; • parengti vaisių ir daržovių gamintojų organizacijų veiksmų programų vertinimo ir

vykdymo kontrolės metodiką.

Tyrimo metodai – ekonominės literatūros ir teisinės dokumentacijos bendrojo vaisių ir daržovių rinkos reguliavimo klausimais analizė, analogijų taikymas, duomenų statistinės analizės metodai.

Reikšminiai žodžiai: gamintojų organizacijos, veiksmų programa, veiklos fondas, finansinė parama.

Tyrimo rezultatai Globalizacijos procesai stipriai keičia pusiausvyrą žemės ūkio produktų paskirstymo

grandinėje, susilpnindami gamintojų padėtį. Šią disproporciją gali pakeisti tik sisteminis rinkų organizavimas, besiremiantis nuoseklia valstybės ekonomine politika ir žemdirbių ekonominių organizacijų kūrimu (Klaasen, 2007; Vorley, 2001).

Įgyvendinant ES vaisių ir daržovių rinkos organizavimo reformą, 2007 m. rugsėjo 26 d. buvo priimtas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1182/2007, nustatantis konkrečias taisykles vaisių ir

20Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 daržovių sektoriui (Tarybos ..., 2007). Gamintojų organizacijos yra pagrindiniai vaisių ir daržovių sektoriaus organizavimo dalyviai. Nuolat didėjant paklausos koncentracijai, pasiūlos sutelkimas per šias organizacijas vis labiau tampa ekonomine būtinybe, siekiant stiprinti gamintojų padėtį rinkoje.

Vaisių ir daržovių augintojų apsijungimo į gamintojų organizacijas lygis daugelyje ES šalių (ypač naujosiose narėse) nėra patenkinamas. Reikalavimai gamintojų organizacijų veiksmų programoms yra gana sudėtingi, dažnai ne visai aiškūs, įveda gamintojų veiklos apribojimus, o finansinė parama nėra didelė. Prancūzijoje buvo atvejų, kai veiklos programos vykdymo reikalavimai paskatino atskirus narius išstoti iš gamintojų organizacijų, kad susigrąžintų veiklos laisvę (Chazoule, 2005).

Vaisių ir daržovių rinkos organizavimo reforma siekiama padidinti apsijungimo į gamintojų organizacijas patrauklumą (1 pav.).

Supaprastinimas

Lankstumas

Krizių valdymas

Didesnė parama

Didesnis vaisių ir daržovių

augintojų jungimosi į gamintojų organizacijas patrauklumas

Tikslai

Rinkos orientacijos ir konkurencingumo didinimas

Sisteminis vaisių ir daržovių balanso ir paskirstymo grandinės reguliavimas

1 pav. ES vaisių ir daržovių rinkos organizavimo reformos esmė ir tikslai

ES parama gamintojų organizacijų vykdomoms veiksmų programoms yra 50%. Ši parama atskirais atvejais gali būti padidinta iki 60%. Didesnė parama taikoma veiksmų programai, kai ją pateikia vienos iš valstybių narių, įstojusių į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d. arba vėliau, gamintojų organizacija ir pagal ją įgyvendinamos priemonės bus vykdomos ne ilgiau kaip iki 2013 m. pabaigos, taip pat kai ją pateikia valstybių narių, kuriose gamintojų organizacijos parduoda mažiau nei 20% vaisių ir daržovių produkcijos, gamintojų organizacijos. Tai reiškia, kad artimiausiais metais Lietuvoje pripažintų vaisių ir daržovių gamintojų organizacijos savo veiklos fondų lėšas galėtų 40% formuoti narių įnašais, o likusią dalį sudarytų paramos lėšos.

Paramos suma negali viršyti 4,1 proc. gamintojų organizacijos metinės apyvartos. Tačiau ta procentinė dalis gali būti padidinta iki 4,6% parduodamos produkcijos vertės, jei suma, viršijanti 4,1% parduodamos produkcijos vertės, naudojama tik krizių prevencijos ir valdymo priemonėms.

Be to, valstybių narių regionuose, kuriuose gamintojų organizavimo lygis yra ypač žemas, Komisija gali leisti valstybėms narėms pateikus deramai pagrįstą prašymą, gamintojų organizacijoms suteikti nacionalinę finansinę pagalbą. Tai taikytina ir Lietuvai.


Pagal naująją tvarką daug dėmesio skiriama gamintojų organizacijų vaidmeniui krizių valdyme. Krizių prevencijos ir valdymo priemonėms, įskaitant pagrindinės sumos grąžinimą ir palūkanas, gali būti skiriama iki 33% išlaidų pagal veiksmų programą.

Atskirose šalyse gamintojų organizacijų veiksmų programos priklauso nuo vaisių ir daržovių sektoriaus išvystymo lygio ir sprendžia konkrečioje šalyje kylančias problemas ir aktualiausius klausimus. Jeigu Nyderlanduose ar Belgijoje gamybos procesai yra labiausiai išvystyti, tai veiksmų programų priemonės yra daugiau skiriamos energijos taupymui, gruntinių vandenų panaudojimui šildymui, produktų rinkodarai. Italijoje didesnis dėmesys skiriamas vaisių ir daržovių produktų inovacijoms (pjaustyti vaisiai, daržovių salotų pusfabrikačiai ir t. t.). Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje veiksmų programos orientuotos į kokybės gerinimą ir ekologinę gamybą. Austrijoje diegiamos kokybės sistemos. Mažiau vaisių ir daržovių sektoriuje pažengusios ir dar nesukūrusios tinkamos infrastruktūros šalys veiksmų programas nukreipia šaldymo įrangai, rūšiavimo linijoms, tarai ar sodų veisimui.

Galimos veiksmų programų prioritetinės kryptys Lietuvoje (remiantis vaisių ir daržovių rinkos kritinių taškų analize) yra:

Produkcijos kokybės gerinimas: kokybės kontrolė, kokybės sistemų diegimas (Eurepgap, HACCP, BRC, IFS, ISO, QS), šaldymo įrenginiai, likučių tyrimai, dirvos analizė;

Prekybos tobulinimas: produktų inovacijos, ryšiai su augintojais, ryšiai su pirkėjais, rinkos tyrimai, nauji pardavimo metodai (žalieji stendai, degustacijos ir t. t.);

Kitos galimos kryptys: daugiamečių augalų sodinimas, ekologinė produkcija, biologinės apsaugos priemonės, gamtai saugių pakavimo medžiagų naudojimas, gamintojų organizacijos vardo reklama.

Vaisių ir daržovių gamintojų organizacijų veiksmų programų rengimo metodika (Vaisių..., 2007) parengta, remiantis ES reglamentų reikalavimais ir kitų ES šalių patirtimi (Fresh..., 2007; Pomoc..., 2007). Būtina pabrėžti, kad ES reglamentai nenustato vieningos veiksmų programos formos, yra tik bendrieji reikalavimai joms, pateikiami atskiruose ES reglamentuose. Siekiant veiksmų programų rengimo metodiką pritaikyti gamintojų organizacijų, rengsiančių šias programas, poreikiams, parengta pavyzdinės veiksmų programos struktūros forma (1 lentelė).

1 lentelė. Vaisių ir daržovių gamintojų organizacijų pavyzdinė veiksmų programos struktūra

Programos struktūra

• pagrindinė informacija apie gamintojų organizaciją;

• gamintojų organizacijos pradinės situacijos apibūdinimas;

• vaisių ir/ar daržovių gamybos ir pardavimo planas;

• programos bendrieji tikslai;

• atskirų veiklų aprašas;

• planuojamų veiklų išlaidos kiekvienais metais;

• veiklos fondo finansavimas

• finansinis planas.

Pagrindiniai ES reglamentų gamintojų organizacijoms keliami reikalavimai yra planuoti

gamybą ir pritaikyti ją prie paklausos, ypač pagal kiekį ir kokybę, realizuoti organizacijos narių produktus ir koncentruoti pasiūlą, mažinti gamybos kaštus ir stabilizuoti produkcijos kainas, racionaliai naudoti gamtinius išteklius (Ramanauskas, 2007). Remiantis atlikta Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės būklės bei situacijos vaisių ir daržovių rinkoje iškirtos veiksmų programos veiklos, atitinkančios ES reglamentų gamintojų organizacijoms keliamus tikslus, kurias galėtų pasirinkti Lietuvos vaisių ir daržovių gamintojų organizacijos. Tarp veiksmų programos tikslų turi būti bent vienas aplinkos apsaugos tikslas (2 lentelė).


2 lentelė. Siūlomi vaisių ir daržovių gamintojų organizacijos veiksmų programos tikslų pavyzdžiai

Programos tikslų pavyzdžiai

• gamybos priderinimas prie poreikių; • gamybos planavimas; • pasiūlos koncentracija ir narių produkcijos realizavimas; • vaisių ir daržovių kokybės gerinimas; • produktų prekinės vertės didinimas; • gamintojų kainų stabilizacija; • išlaidų mažinimas ir stabilizacija, gamybos efektyvumo didinimas; • vaisių ir daržovių, neskirtų pardavimui, kiekio mažinimas; • palankių ir saugių aplinkai žemės dirbimo ir gamybos technologijų metodų taikymas; • palankių aplinkai nuotekų ir atliekų tvarkymo metodų, siekiant išsaugoti vandens, dirvos ir kraštovaizdžio kokybę, taikymas; • biologinės įvairovės sauga ir skatinimas; • integruotos ir ekologinės gamybos metodų taikymo plėtra; • saugių aplinkai žemdirbystės praktikos technologijų narių ūkiuose diegimas; • saugių aplinkai atliekų tvarkymo technologijų narių ūkiuose diegimas; • priemonių fitosanitariniams reikalavimams ir leistinam likučių lygiui diegimas; • krizių valdymas; • vaisių ir daržovių vartojimo skatinimas.

Kadangi ES reglamentai nusako tik bendrus reikalavimus veiksmų programoms, pateikiama

pavyzdinė veiksmų programos struktūra negali būti laikoma privaloma. Jos tikslas – padėti potencialioms gamintojų organizacijoms parengti bendrus reikalavimus atitinkančias veiksmų programas.

Veiksmų programos projektas pateikiamas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, kurios jį patvirtina arba atmeta, arba prašo pakeisti. Parengtos veiksmų programos vertinimas, siekiant nustatyti, ar ji gali būti patvirtinta, yra gana sudėtingas, nes reikalavimai veiksmų programai yra pateikiami keliuose ES reglamentuose (Tarybos..., 2007). Vertinimo metodikos parengimą sunkina tai, kad vaisų ir daržovių sektoriaus reforma nėra baigta, laukiama, kad bus priimti papildomi reglamentai ir direktyvos, aiškinančios esamus reikalavimus, be to, gali atsirasti pakeitimų, naujų reikalavimų. Taigi vertinant reikia atsižvelgti į konkrečiu metu galiojančius reikalavimus.

NMA visomis tinkamomis priemonėmis, įskaitant patikrinimus vietoje, privalo tikrinti veiksmų programų ekonominį nuoseklumą ir techninę kokybę, apskaičiavimų ir pagalbos plano pagrįstumą, įgyvendinimo planavimą.

Vaisių ir daržovių gamintojų organizacija privalo kasmet pateikti metinę veiksmų programos vykdymo ataskaitą, o už paskutiniuosius programos vykdymo metus pateikti galutinę ataskaitą. Gamintojų organizacija, vykdanti veiksmų programą, gali kreiptis į NMA dėl jos pakeitimo einamiesiems ir vėlesniems metams, taip pat kreiptis dėl veiklos fondo dydžio pakeitimo. Gamintojų organizacijos praneša valstybei narei kiekvieniems metams apskaičiuotą veiklos fondo dydį ir nurodo atitinkamus motyvus, pagrįstus veiksmų programos sąmata, einamųjų ir ankstesnių metų išlaidomis ir, prireikus, numatomais kitų metų produkcijos kiekiais. Valstybė narė gamintojų organizacijai arba gamintojų organizacijų asociacijai praneša Bendrijos finansinės pagalbos numatomą dydį.

Gamintojų organizacijos, prieš išmokant finansinę paramą, taip pat turi būti kontroliuojamos vietose, ypatingą dėmesį kreipiant į tai, ar faktinės išlaidos atitinka deklaruojamas išlaidas ir ar gamintojų organizacija vykdo aplinkosaugos veiksmus.

Gamintojų organizacijų veiksmų programose iškeltų tikslų įgyvendinimą objektyviai įvertinti galima, remiantis išmatuojamais ir apibrėžtais laike rodikliais. Siekiant palengvinti veiksmų programų įgyvendinimo kontrolę, parengti veiksmų programos vertinimo ir įgyvendinimo monitoringo rodikliai. Jie gali būti naudojami ir vertinant parengtų veiksmų programų kokybę.


Parengtos metodikas galės naudoti susikursiančios vaisių ir daržovių gamintojų organizacijos rengdamos veiksmų programas ir NMA, vertindama parengtas veiksmų programas, kontroliuodama jų vykdymą.

Išvados

Kad Lietuvos sodininkystė ir daržininkystė būtų tvari ir konkurencinga vidaus ir išorės rinkose, gamintojų pajamos būtų pastovios (t. y. nepriklausytų nuo krizinių veiksnių) ir būtų išsaugota aplinka, turi būti skatinamas vaisių ir daržovių augintojų jungimasis į gamintojų organizacijas.

Atskirose šalyse gamintojų organizacijų veiksmų programos priklauso nuo vaisių ir daržovių sektoriaus išvystymo lygio ir sprendžia konkrečioje šalyje kylančias problemas ir aktualiausius klausimus. Prioritetinės Lietuvos vaisių ir daržovių gamintojų organizacijų veiklos programų kryptys turėtų būti produkcijos kokybės gerinimas, prekybos tobulinimas, ekologinė produkcija, biologinės apsaugos priemonės, gamtai saugių pakavimo medžiagų naudojimas, gamintojų organizacijos vardo reklama.

Viena iš gamintojų organizacijų nebuvimo Lietuvoje priežasčių yra menkas vaisių ir daržovių augintojų nusimanymas apie finansinės paramos gamintojų organizacijoms teikimo sąlygas. Gamintojų organizacijų veiksmų programų rengimo, vertinimo ir vykdymo kontrolės metodika padės geriau suprasti reikalavimus veiksmų programoms. Literatūra

1. Chazoule, C., Domagalska-Grędys, M., Pluvinage, J. (2005). Share of producer organizations and groups in the

fruit market. French and polish specificity // Stowarzyszenie ekonomistów rolnictwa i agrobiznesu. Roczniki Naukowe. Tom VII, zeszyt 6, s. 17-22.

2. Fresh Fruit and Vegetables Aid Scheme. Explanatory Booklet. – http://www.rpa.gov.uk/rpa/index.nsf/ 15f3e119d8abcb5480256ef20049b53a/a5af483d2243b3fa80256f820032717e/$FILE/FVR1Booklet.pdf [2007].

3. Klaassen, Ad. (2007). Implementation of CMO-regulations in the Netherlands // Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai: tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys (Management theory and studies for rural business and infrastructure development: proceedings of international scientific conference). 2 (9). – Kherson: Ailant.

4. Pomoc na rynku owoców i warzyw. – http://www.arimr.gov.pl/index.php?id= 8&id1=1&idpage=1 [2007]. 5. Ramanauskas, J. Ramanauskienė, J. Vaznonis, V. (2007). New possibilities of establishment of organizations of

producer in Lithuania. Roczniki naukowe Stowarzyszenia Ekonomistow Rolnictwa i Agrobiznesu. T. IX. Zeszyt 2., Warszawa–Poznań–Kraków: WIES JUTRA. P. 327–334. ISSN 1508-3535.

6. Ramanauskienė, J., Vaznonis, V. (2007). Aspekty poprawy sytuacji konkurencyjnej na rynku owoców i warzyw (Konkurencinės situacijos vaisių ir daržovių rinkoje tobulinimo aspektai) // Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Nr. 11 (4). Akademija. P. 87–93.

7. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1182/2007, nustatantis konkrečias taisykles vaisių ir daržovių sektoriui, iš dalies keičiantis direktyvas 2001/112/EB bei 2001/113/EB ir reglamentus (EEB) Nr. 827/68, (EB) Nr. 2200/96, (EB) Nr. 2201/96, (EB) Nr. 2826/2000, (EB) Nr. 1782/2003 bei (EB) Nr. 318/2006 ir panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 2202/96 // Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 273, 50 tomas, 2007 m. spalio 17 d.

8. Vaisių ir daržovių gamintojų organizacijų veiksmų programų rengimo, vertinimo ir vykdymo kontrolės metodologija. Baigiamoji ataskaita. LR ŽŪM Nr. 8p-694, 2007.

9. Vorley, B. (2001). The chains of agriculture: sustainability and the restructuring of agri-food markets. World summit on sustainable development. – http://www.agribusinessaccountability.org/pdfs/110_Chains%20of% 20Agriculture.pdf [2007].

FORMATION OF PRECONDITIONS FOR MARKET SYSTEM ORGANISATION FOR FRUITS AND VEGETABLES



Summary

One of the major distinctions of Lithuanian horticulture in comparison with Western Europe countries is lack of integration of producers, not allowing to concentrate the supply of production and to use intended EU financial support for the sector development. In the long term it can become the essential factor limiting competitiveness not only in external but also in internal market. The principles of development techniques, assessment and implementation

http://www.rpa.gov.uk/rpa/index.nsf/%2015f3e119d8abcb5480256ef20049b53a/a5af483d2243b3fa80256f820032717e/$FILE/FVR1Booklet.pdf

http://www.rpa.gov.uk/rpa/index.nsf/%2015f3e119d8abcb5480256ef20049b53a/a5af483d2243b3fa80256f820032717e/$FILE/FVR1Booklet.pdf

http://www.arimr.gov.pl/index.php?id

http://www.agribusinessaccountability.org/pdfs/110_Chains%20of%25%2020Agriculture.pdf

http://www.agribusinessaccountability.org/pdfs/110_Chains%20of%25%2020Agriculture.pdf

24Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 control of producer organisations operational programs are given in this article. They make the methodological basis for preparation by fruit and vegetables growers to use measures of EU market organisation, to stimulate association of fruit and vegetables growers in the producer organisations.

Key words: producer organisations, operational program, operational fund, financial support.

Julius RAMANAUSKAS. Socialinių mokslų (ekonomika) habilituotas daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros profesorius. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361 Kauno r., el. paštas [email protected] RAMANAUSKIENĖ. Socialinių mokslų (ekonomika) daktarė (HP), Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros profesorė. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361 Kauno r., el. paštas Jadvyga.Ramanauskienė@lzuu.ltJolanta RAULUŠKEVIČIENĖ. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros lektorė. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361 Kauno r., el. paštas [email protected] VAZNONIS. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros lektorius. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361 Kauno r., el. paštas [email protected]






EKOLOGIŠKŲ PRODUKTŲ REALIZAVIMO GALIMYBIŲ TYRIMAS

Audrius Gargasas, Jadvyga Ramanauskienė, Rasa Rukuižienė


Temos aktualumas ir problema. Kiekvienais metais ekologiškas maistas darosi vis

populiaresnis Europoje ir visame pasaulyje. Ekologiškų produktų pasiūla rinkoje per pastaruosius 10 metų padidėjo apie 10 proc. Tokia sparti plėtra – galimybės daug pasiekti ne tik ūkininkams, maisto perdirbėjams, prekybininkams, bet ir vartotojams. Apytiksliais skaičiavimais, bendra ekologiškų produktų paklausa viršys pasiūlą dar mažiausiai 5–10 metų.

Ekologiškų maisto produktų rinkos susidarymas yra problemiškas dėl šių produktų vartotojų elgsenos tyrimų stokos. Užsienio mokslininkų atliktus tyrimus ekologinio ūkininkavimo srityje galima suskirstyti į kelias grupes: ekologinės gamybos ūkių ekonominių rodiklių analizė (Lampkin et al., 1994), ekologiškų produktų pasiūla ir paklausa (Hamm et al., 2002; Zanoli et al., 2000), ekologiškų produktų pardavimo būdai ir formos (Barnios at al., 2004), ekologiškų produktų pirkimo intensyvumas, pirkimo veiksniai ir motyvai (Rutkovienė ir kt., 2007; Barnios et al., 2004; Seyfang, 2006), ekologiškų produktų kainų tyrimai (Development..., 2004) ir kiti. Šiuose tyrimuose yra apžvelgiamos ekologiškų produktų rinkos specifika ir plėtros tendencijos. Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo tikslų, būklės, ekologiškų žemės ūkio produktų rinkos moksliniai tyrimai pradėti 1996–1997 m. Bendrąsias ekologiškų produktų rinkos plėtros Lietuvoje problemas nagrinėjo A. Aleksandravičius (1999), V. Rutkovienė ir R. Zemeckis (2001, 2007), E. Ribašauskienė (2003, 2004, 2007), M Eidukevičienė, A. Bučienė (2005) ir kiti, tačiau šių produktų prekybos būdai, jų privalumai ir trūkumai bei efektyvios prekybos grandinės sukūrimo galimybės nėra tyrinėtos. Tai ir yra pagrindinė priežastis, nusakanti temos aktualumą. Tyrimo objektas – ekologiškų produktų prekyba. Tyrimo tikslas – išanalizuoti pagrindines ekologinių ūkių prekybos būdus ir problemas bei parengti konceptualų šių produktų prekybos modelį.

Tyrimo tikslui pasiekti numatyti tokie uždaviniai: 1) išanalizuoti ekologiškų produktų tiekimo rinkai galimybes, produktų pasiūlą ir

paklausą; 2) išanalizuoti ekologiškų produktų pardavimo būdus bei nustatyti jų privalumus ir

trūkumus; 3) išanalizuoti ekologiškų produktų rinkos formavimo veiksnius, parengti konceptualų

šių produktų prekybos modelį, rekomendacijas prekybai tobulinti. Tyrimo metodai – Lietuvos ir kitų šalių autorių mokslinės literatūros analizė, sisteminimas ir apibendrinimas, naudojant bendramokslinį abstrahavimą ir specialiosios literatūros bendruosius mokslinius tyrimo metodus – loginę analizę, mokslinės literatūros sintezę, grafinį vaizdavimą. Duomenys rinkti interviu, anketinės apklausos, ekspertinės nuomonės tyrimo metodu. Šių metodų taikymo tikslas – įvertinti ekologiškų produktų paklausos aspektus, rinkos būklę ir perspektyvas. Respondentai apklausti prekybos centruose, mokslo, studijų ir kitose institucijose, parodų ir seminarų metu, internetu. Iš viso respondentams buvo pateikta 540 anketų. Į klausimus atsakė 365 respondentai, 174 anketos negrąžintos. Tyrimas (interviu, anketinė apklausa, ekspertų nuomonė) atliktas 2006–2007 m.

Rezultatai Ekologiškų produktų pasiūlą formuoja perdirbėjai ir prekybininkai, orientuoti į vartotojus. Sparčiai augant ekologinių ūkių skaičiui, daugėja norinčių perdirbti ir paruošti rinkai ekologiškus produktus. 2006 metais Lietuvoje veikė 20 sertifikuotų perdirbimo įmonių ir 11 produkcijos paruošimo bei prekybos įmonių ir ūkių, iš jų: 7 grūdų perdirbimo ir 2 grūdų daiginimo, 5 duonos kepimo, 4 pieno perdirbimo įmonės, 3 vaisių-daržovių, 7 vaistažolių tvarkymo įmonės ir ūkiai, po 1 mėsos perdirbimo bei šokolado gamybos įmonę.


Ekologinė gamyba šalyje didėja greitai, o ekologiškų produktų rinkos plėtra nėra tokia sparti, tačiau geros kokybės sveikatą tausojančių ekologiškų produktų paklausa rinkoje auga.

Ekologiškų grūdų daugiausia perka sertifikuotos grūdų perdirbimo įmonės, duonos gamybos įmonės ir žuvininkystės ūkiai, auginantys ekologiškas žuvis. 2006 metais šios įmonės supirko 2007 t ekologiškų grūdų, arba 66 proc. daugiau nei 2005 m. Kita dalis ekologiškų grūdų buvo parduota kaip įprastinė produkcija arba sunaudota pašarams.

Labai išsiplėtė ekologiškų pieno produktų asortimentas. Siūlomi sertifikuoti produktai: pienas, kefyras, grietinė, sūris, tepamieji pieno riebalai, įvairių skonių jogurtas, ožkų pienas ir sūriai iš jo. Sertifikuoti kelių rūšių saldainiai bei mėsos gaminiai.

Padidėjus gaminamų ekologiškų produktų kiekiams, pradėjo formuotis prekybos struktūros, o ekologinės gamybos ūkiai jungiasi į kooperatyvus. Šiaurės Lietuvoje veikia ekologinės gamybos ūkių funkcinė savivalda – VšĮ „Tatulos programa”, Molėtų r. įsikūrė ekologinių ūkių bendruomenė „Gojelis“ ir kooperatyvas „Padegsnys“, Raseinių r. veikia kooperatyvas „Ekokraštas” ir kt. Taip pat daugėja ir ekologiškų žemės ūkio produktų perdirbimo įmonių, dalis ekologiškų produktų tvarkoma ūkiuose, o 2006 m. į ekologiškų produktų perdirbimo rinką įsiliejo stambiosios pieno perdirbimo įmonės – AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Pieno žvaigždės“.

Formuojasi ir prekybos ekologiškais produktais struktūros. Lietuvos miestuose (Biržuose, Vilniuje ir Kaune) veikia specializuotos parduotuvės, nuo 2001 m. sudaromos sutartys ir su stambiaisiais prekybos centrais, kuriuose įsteigti ekologiškų produktų skyriai.

Ekologiniai ūkiai pirmiausia palaiko tiesioginį produktų pardavimą. Didelis šio pardavimo būdo privalumas – gamintojo galimybės kontroliuoti kainas ir pardavimą, greitas grįžtamosios informacijos srautas, tad ir galimybės derinti pasiūlą prie paklausos, trumpas pristatymo laikas ir jokių sutrikimų atsiskaitant. Tačiau gamintojas turi prisiimti visas pardavimo išlaidas ir riziką.

Pastaruoju metu prasidėjusi ekologiškų produktų realizacija prekybos centruose turėtų pagreitinti šių produktų rinkos augimą. Sertifikuotais ekologiškais žemės ūkio ir maisto produktais prekiauja VP MARKET prekybos centrai. Stambesni prekybos tinklai turi galimybes realizuoti nemažas ekologiškų maisto produktų partijas užsienio rinkose. VP MARKET turi rinkas Latvijoje, Lenkijoje.

Ekologiškų produktų perdirbama nedaug, nors jų paklausa didėja, ypač duonos ir pyrago gaminių, pieno produktų, šaldytų vaisių bei daržovių. Asortimente labai mažai yra produktų, skirtų vaikų mitybai: vaisių ir daržovių tyrelių, sulčių. Šiuo metu labai trūksta sertifikuotos ekologiškos mėsos, nors besiverčiančių ekologine gyvulininkyste ūkininkų yra.

Ekologiniuose ūkiuose išauginti vaisiai, daržovės, grybai, pienas dažniausiai realizuojami švieži. Iš perdirbimo procesų šiuo metu plačiausiai taikomas džiovinimas. Tai vienas iš paprasčiausių perdirbimo būdų. Džiovinami vaistiniai ir prieskoniniai augalai, grybai ir vaisiai. Labai trūksta pieno produktų – varškės, grietinės, sūrių, jogurto.

Ūkininkų produktai parduodami ir perdirbėjams, užtikrinantiems nuolatinį kontaktą. Ši susitarimo rūšis naudinga abiems šalims, nes ūkininkas turi galimybę iš anksto nustatyti, kokie produktų kiekiai ir kokiomis kainomis bus parduoti perdirbėjams. Perdirbėjas taip pat turi užtikrintą produktų tiekimo ritmingumą ir geresnę žaliavos kokybę, todėl gali planuoti gamybos organizaciją ir mastus. Tai padeda redukuoti ir tiekėjo, ir gavėjo riziką.

Tyrimų duomenimis, dažniausias augalininkystė produktų pardavimo būdas yra pardavimas individualiems klientams. Šis pardavimo būdas populiarus parduodant daržovių (72,6 proc.) ir vaisių (59,3 proc.) produktus. Gana dažnai ūkininkai parduoda savo produktus aplinkinėse turgavietėse, kur turi gera kontaktą su vartotojais, bet negauna jiems priimtinų kainų už savo produktus. Svarbūs vaisių pirkėjai yra įvairūs perdirbėjai (23 proc.), tarpininkai (19 proc.) ir specializuotos parduotuvės (12,0 proc.). Tačiau grūdai, greta tiesioginio pardavimo (28,3 proc.), realizuojami pirmiausia ekologinėms perdirbimo įmonėms (53,6 proc.).

Tarp gyvulininkystės ekologinių produktų pardavimo formų dominuoja tiesioginis pardavimas individualiems klientams, pvz., paukštienos ir kiaušinių – atitinkamai 63,4 ir 75,2 proc. Šis būdas sudaro palyginti mažą dalį jautienos (36,2 proc.) ir kiaulienos (46,2 proc.) pardavimo. Tiesioginis pardavimas, kai trūksta ekologinių perdirbimo įmonių, sudaro vienintelę galimybę gauti didesnę kainą. Didelę reikšmę ekologiškų gyvulininkystės produktų pardavimo srityje turi

27Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 perdirbėjai, kurių neabejotina dauguma – konvencionalūs perdirbėjai, sudarantys palyginti geras pardavimo sąlygas. Reliatyviai svarbų vaidmenį parduodant ekologinių ūkių mėsą turi tarpininkai, superkantys mėsą iš pavienių ūkininkų ir pristatantys ją į paklausos vietas. Nedidelis ūkininkų skaičius gyvulininkystės produktus parduoda didmenininkams, tradicinių maisto produktų parduotuvėms ar restoranams.

Lietuvoje ekologiniam žemės ūkiui 2006 metais buvo skiriamas didelis dėmesys. Tai viena iš Lietuvos žemės ūkio stiprybių bendrojoje ES rinkoje. Tokio dėmesio išraiška tapo šalies dalyvavimas tradicinėje tarptautinėje maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodoje –mugėje „Žalioji savaitė 2007“ („Grüne Woche 2007“). Lietuvoje taip pat populiarios ekologiškų produktų mugės, rengiamos Vilniuje, Kaune.

Lietuvoje pradėjo veikti elektroninė prekyba ekologiškais produktais, ją pradėjo IĮ „Ekologijos pasaulis“. Galima įsigyti ekologiškų grūdų, pieno, bičių produktų, arbatų, eterinių aliejų, augalinių ekstraktų, gėrimų ir kitų ekologiškų produktų. Ekologiškų produktų elektroninę prekybą galima rasti adresu: www.ekologiskiproduktai.lt

Apibendrinus tyrimo rezultatus, parengtas konceptualus ekologiškų produktų prekybos sistemos modelis. Siekiant sukurti palankią ekologiškos produkcijos gamybos ir prekybos sistema rekomenduojama steigti specializuotus prekybos kooperatyvus (gamintojų grupes), naudotis veikiančių logistikos centrų paslaugomis bei taikyti tradicinę prekybą – ir didmeninę, ir mažmeninę.

Pagrindinis ekologiškų produktų gamintojų vienijimosi (specializuotų prekybos kooperatyvų/gamintojų grupių kūrimas) tikslas – produkcijos priderinimas prie rinkos sąlygų, gamybos apimties planavimas ir koncentravimas pagal paklausą, ūkininkavimo efektyvumo gerinimas, taip pat pardavimo organizavimas ir aplinkosauga. Specializuotų prekybos kooperatyvų (gamintojų grupių) įkūrimas sudarytų galimybes pasiūlos ir paklausos pusiausvyrai išlaikyti, kainoms stabilizuoti, produktų kokybės normoms diegti, prekybos tarpininkų skaičiui sumažinti. Nutolę nuo prekybos vietų ekologiniai ūkiai savo produkciją gali tiekti kaimo turizmo sodyboms, viešojo maitinimo įstaigoms, darželiams, mokykloms ir sanatorijoms.

Specializuoto prekybos kooperatyvo (gamintojų grupės) funkcijos būtų: garantuoti ekologinių ūkių produkcijos supirkimą; teikti logistikos paslaugas; formuoti produktų asortimentą ir atsargas nenutrūkstamai prekybai užtikrinti; pirminis produkcijos dorojimas (pvz., plovimas, rūšiavimas, svėrimas, fasavimas ir pan.); rinkos tyrimai; eksporto partnerių paieška.

Ekologiniai ūkiai teritoriniu požiūriu yra išsidėstę netolygiai, todėl specializuotų prekybos kooperatyvų (gamintojų grupių) tinklo efektyviam funkcionavimui užtikrinti reikėtų pasinaudoti veikiančių logistikos centrų paslaugomis arba įkurti naują, kurio pagrindinė funkcija būtų ekologiškų produktų srautų sudarymas ir valdymas, transportavimas šalies viduje, pirkėjų paieška.

Specializuotų prekybos kooperatyvų (gamintojų grupių) tinklo ir logistikos centro funkcionavimas užtikrintų ekologinių ūkių gamybos plėtrą, investicijas ir šiuolaikines žemės ūkio technologijas, garantuotų ūkių specializaciją ir stambėjimą, konkurencingas kainas rinkoje, garantuotų atsiskaitymus laiku.

Apibendrinant galima teigti, kad ekologinių ūkių integracija leistų konsoliduoti gamintojų galias ir įgyti konkurencinį pranašumą, be to, tokiu būdu galima vietinės gamybos produkcijai sukurti didesnę rinką.

Išvados 1. Ekologiškų maisto produktų pirkėjai pirmenybę teikia plataus asortimento

prekyvietėms. Dažniausiai ekologiškus maisto produktus vartotojai perka prekybos centruose, rečiau – žemės ūkio mugėse, parodose. Pirkti prekybos centruose vartotojus skatina didesnis produktų asortimentas, pasirinkimo galimybė, patogi geografinė vieta. Labiausiai perkamų ekologiškų produktų grupės yra šios: daržovės, uogos ir vaisiai, pieno produktai, grūdų produktai ir medus.

2. Ekologiškų maisto produktų paklausą lemiantys veiksniai yra pirkimo motyvacija, prekybos vieta, produktų ženklinimas, ekologiškų ir įprastinių produktų kainų skirtumas. Svarbiausi ekologiškų maisto produktų pasirinkimo motyvai, vartotojų nuomone, yra produktų saugumas, kokybė, geresnis skonis, aplinkosauga.

http://www.ekologiskiproduktai.lt/


3. Remiantis tyrimų duomenimis galima teigti, kad pastaruoju metu pastebimi žymus pokyčiai ekologiškų produktų pardavimo organizavime. Padidėjo perdirbėjų, didmenininkų ir specializuotų parduotuvių skaičius, tačiau jų dar nepakanka, kad užtikrintų ekologiškų produktų pardavimą, garantuojantį gamybos pelningumą. Pagrindinis pardavimo kanalas – tiesioginis pardavimas, kuris leidžia gauti palyginti nemažas pardavimo pajamas, ypač kai trūksta kitų pardavimo galimybių ir ūkiai yra išsisklaidę.

4. Tyrimai atskleidė, kad prekybos sistemos trūkumai trukdo ekologiškų produktų gamintojams pigiau parduoti produktus, palyginti su importuojamais produktais. Todėl poreikis ieškoti naujų pardavimo būdų atsirado dėl didelių susikaupusių neišvaizdžiai paruoštų pardavimui produktų. Ekologišką produkciją būtina tinkamai perdirbti, taip atsirastų nauji produktai.

5. Taikant parengtą ekologiškų produktų prekybos sistemos modelį būtina įvertinti šios produkcijos gamintojų technologinį ir investicinį pajėgumą, jų gebėjimą taikyti rinkodaros priemones, skatinančias vartotojų paklausą. Šiam siūlymui realizuoti tinkamiausios sąlygos būtų vietovė (regionas), kurioje yra didžiausia ekologinių ūkių dislokacija.

6. Specializuotų kooperatyvų (gamintojų grupių) steigimas labai palengvintų ekologiškų produktų prekybos organizavimo problemų sprendimą. Jie leistų konsoliduoti gamintojų galias ir įgyti konkurencinį pranašumą, be to, tokiu būdu galima vietinės gamybos daržovėms sukurti didesnę rinkos dalį. Literatūra

1. Aleksandravičius, A. Ekologiškai švarių žemės ūkio produktų rinkos plėtros perspektyvos // Lietuvos integracija į

Europos Sąjungą: žemės ūkio uždaviniai ir mokslo vaidmuo. Vilnius, 1999. P. 96–97. 2. Barnios, E. X., Costell, E. Review: Use of methods of research into consumers‘ opinions and attitudes in food

research // Food Science and Technology InternationalVol. 10. No 6. 2004. P. 359–371. 3. Development of a European Information System for Organic Markets – Improving the Scope and Quality of

Statistical Data // Proceedings of the 1st EISfOM European Seminar. Berlin. 2004, 258 p. 4. Ekologiškai švarių produktų rinka // Rinkotyra. Nr. 3 (5). 1999, P. 20 – 24. 5. Eidukevičienė M., Bučienė A. Ekologiškų maisto produktų rinkos susidarymas Vakarų Lietuvoje. Iš: Tiltai. Nr.

2(31). 2005. P. 45–54. 6. Hamm, U., Gronefeld, F., Halpin, D. Analysis of the European Market for Organic Food. Berystwyth. 2002, 157 p. 7. Kouba, M. Quality of organic animal products // Livestock Production Science. Vol. 80. 2003. P. 33–40. 8. Mroczek, R. Rozwój procesów integracyjnych žywca wieprzowego z zakładami przetworczymi. Warszawa,

IERiGŽ. 2000, P. 19. 9. Ribašauskienė, E. Ekologiškų produktų rinkos plėtros tendencijos // Rinkotyra. 2003. Nr. 2(20). P. 17–23. 10. Rosati, A., Aumaitre, A. Organic dairy farming in Europe // Livestock Production Science. Vol. 90. Issue 1. 2004.

P. 41–51. 11. Rutkovienė, V., Garliauskienė, G. Ekologiškų maisto produktų paklausą lemiantys veiksniai / Žemės ūkio mokslai,

T. 14, Nr. 2. Vilnius, 2007. P. 66–71. 12. Rutkovienė, V., Zemeckis, R. Ekologinis žemės ūkis. Iš: Lietuvos žemės ūkis 2000. Raida ir perspektyvos. Vilnius,

2001. P. 144–146. 13. Rutkovienė, V., Abraitytė, G., Zakowska-Biemans, S. Attitudes of Lithuanian Consumers to Organic Food //

Konsument zywnośći i jego zachowania w warunkach polskiego czlonkostwa w Unii Europejskiej. Warszawa. 2005. P. 349–356.

14. Seyfang, G. Ecological Citizenship and sustainable consumption: examining local organic food networks //Journal of Rural Studies. 2006 (in press).

15. Zanoli, R., Gambelli, D., Vairo, D. Organic Farming in Europe by 2010: Scenarios for the Future. Hohenheim. 2000, 87 p.

16. Zemeckis, R., Ribašauskienė, E. Ekologinis žemės ūkis – ateities ūkio modelis. Iš: Ūkininko patarėjas, 2004. Nr.47. 17. Zemeckis, R., Ribašauskienė, E. Ekologinis žemės ūkis – ateities modelis [žiūrėta 2008-01-15. Prieiga per internetą

http://eko.laei.lt/eko_fls/ms/ekoluk.pdf.

http://eko.laei.lt/eko_fls/ms/ekoluk.pdf


INVAESTIGATION ON REALIZATION POSSIBILITIES OF ECOLOGICAL PRODUCTION

Audrius Gargasas, Jadvyga Ramanauskienė, Rasa Rukuižienė

Lithuannian University of Agriculture

Summary

An article deals with investigation on realization possibilities of ecological products. There are reviewed modus of selling, they advantages and disadvantages, other factors, influencing development of ecological products market. The aim of the article is to analyze main trends, means and problems of ecological farms trade and to prepare conceptual trading and distribution model of ecological products. According to research data, there are significant changes in organization of ecological products trade. The number of wholesales, processors and specialized shops increase, but still, it is not enough to ensure trade of ecological products and incomes and profitability for ecological farms. It is recommended to implement offered conceptual model for trade of ecological products and to evaluate possibilities and efficiency of this model in particular conditions. The most favorable place to realize this recommendation is the region with highest concentration of ecological farms.

Audrius GARGASAS. Socialinių mokslų (ekonomika) daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros docentas. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752278, el. paštas [email protected] Jadvyga RAMANAUSKIENĖ. Socialinių mokslų (ekonomika) daktarė (HP), Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros profesorė. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752278, el. paštas [email protected] RUKUIŽIENĖ. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros lektorė. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752383, el. paštas [email protected]





KOOPERATINĖS „PIENOCENTRO“ SISTEMOS DEGRADACIJA LIETUVOS PRIKLAUSOMYBIŲ METAIS

Mečislovas Treinys Lietuvos žemės ūkio universitetas

Įvadas Tyrimo aktualumas. Lėtai ir nerezultatyviai sprendžiant kooperacijos plėtros uždavinius

Antrojoje Lietuvos Respublikoje, iškyla būtinybė analizuoti sėkmingus Lietuvos kooperacijos plėtros pavyzdžius iš Pirmosios Lietuvos Respublikos praktikos, išryškinti šios sistemos žlugimo priežastis ir pasėkmes priklausomybių metais. Svarbu iškelti iš užmaršties klasikinės kooperacijos organizatorius Lietuvoje, kurių patirties analizė turi praktinės reikšmės ir dabartinėmis sąlygomis. Darbas skirtas vienam iš Lietuvos pienininkystės kooperacijos organizatorių ir šios sistemos tyrėjų – K. Jasiūno gimimo (1908-1987) veiklai paminėti.

Tyrimo objektas - Lietuvos pienininkystės kooperatyvų sistema. Tikslas – Nustatyti pienininkystės kooperatyvų sistemos - Centralinės pienininkystės

kooperatyvų sąjungos „Pienocentras“ degradacijos priežastis ir pasekmes priklausomybių (nacių ir sovietinės okupacijos) metais (1940-1948 m.).

Uždaviniai: 1). Išryškinti „Pienocentro“ sistemos vietą ūkio sistemoje Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. 2). Nustatyti „Pienocentro“ sistemos sovietizavimo 1940-1941 m. laikotarpiu raiškas; 3). Nustatyti „“Pienocentro“ funkcionavimo sąlygas nacių Vokietijos okupacijos metais (1941-1944 m. ). 4). Įvertinti „Pienocentro“ sistemos žlugdymo antrojoje sovietų okupacijoje (1944-1948 m.) aplinkybes ir pasėkmes. 5). Išanalizuoti „Pienocentro“ sistemos patirties realizavimo galimybės dabarties sąlygomis.

Tyrimo metodika. Naudotas istoriografinis, palyginimo, logines, sisteminės analizės ir kt. būdai. Remiamasi archyvinių šaltinių, nepublikuotų ir publikuotų tyrimų medžiaga.

Rezultatai Problemos ištirtumas ir tyrėjai. Vienos iš pačių reikšmingiausių, ilgiausiai funkcionavusių

Lietuvos ūkinių sistemų – „Pienocentro“ raida mažai tyrinėta. 1937 m. buvo išleistas faktografinis leidinys apie šios organizacijos nueitą kelią (Centralinė...,1937), tačiau visuomenei labai mažai žinoma „Pienocentro“ veikla Lietuvos okupacijų metais.Šiek tiek apie „Pienocentro“ veiklą sovietmečiu aprašė M. Gregorauskas (Gregorauskas, 1960), o apie veiklą Pirmosios Lietuvos Respublikos metais - Vakarų tremtyje gyvenusi lietuvių kooperatininkų grupė (J. Glemža, V. Bublys ir kt.) (Žemės ūkio gamybinė...,1972), bei B. Povilaitis (Povilaitis, 1988). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę apie „Pienocentrą“ rašė M. Treinys (Treinys, 1990). Pirmasis sisteminis „Pienocentro“ veiklos okupacijų metais tyrėjas buvo jo ilgametis darbuotojas, kurį laiką – vienas vadovų – K. Jasiūnas, šiais klausimais parašęs du diplominius darbus (Jasiūnas, 1942; 1949), tačiau pastarieji nepateko į mokslinę apyvartą, liko visuomenei beveik nežinomi.

„Pienocentro“ sistema - modernios Lietuvos kooperacijos etalonas. Po Pirmojo pasaulinio karo, apsispręsta, kad ateitis priklauso gyvulininkystės šakoms, ypač pieno ūkiui. Atsižvelgiant į Europos patirtį, jį numatyta plėtoti kooperacijos būdu.

Pradžioje pienininkystės kooperatyvai jungėsi į dvi paralelines organizacijas: neutralieji – prie „Lietūkio“, „krikščioniškieji“ – į „Pienosąjungą“. Politinių srovių įtakos pavyko išvengti tik 1927 m., visus kooperatyvus suvienijus į Centralinę pieno perdirbimo bendrovių sąjungą - „Pienocentrą“. Jo svarbiausi tikslai buvo: 1) skatinti Lietuvoje pieno gamybą, plėsti ir tobulinti jo perdirbimą; 2) vienyti ir remti savo narių – pieno perdirbimo bendrovių – veiklą; 3) organizuoti pieno produktų pardavimą vidaus ir užsienio rinkoje Nuo 1929 m. „Pienocentras“ veiklą ėmė plėsti supirkdamas ir eksportuodamas kiaušinius, o nuo 1935 m. – imdamasis ir vaisių prekybos.


1927–1931 m. laikotarpiu vyko kiekybinė plėtra: visoje šalyje buvo steigiamos smulkios pieninės. Vėliau dalis silpnesnių buvo jungiamos su stipresnėmis. Pieninių restruktūrizaciją spartino prasidėjusi ekonominė krizė ir pasaulinėje rinkoje krintančios sviesto kainos. Išsilaikė tik gamybos kaštus sumažinusios įmonės. Ši priemonė davė gerų rezultatų. 1927 m. 1 t pieno perdirbti atsiėjo 81,2 Lt, 1933 m. – 36,5 Lt, o 1936 m. – 29,6 Lt (Centralinė…. 1937).

Nuo 1927 m. ŽŪM, o nuo 1928 m. – ŽŪR rėmė pieno ūkį mokėdami pašalpas pienininkystės mašinoms pirkti, pastatams statyti, vandens kokybei gerinti, pieno tiekėjams materialiai skatinti. „Pienocentras“ savo bendroves skatino už sviesto kokybės gerinimą. Tai davė gerų rezultatų. 1928 m. pirmarūšis sviestas sudarė 16,9 %, 1933 m. – 74,1 %, o 1938 m. – net 88,7 % (Povilaitis, 1988). 1930 m. vyriausybė siekdama stabilizuoti kainas, ėmė mokėti subsidijas (1930–1940 m. buvo išmokėta 84,4 mln. Lt (Jasiūnas, 1942).

Žemutinė sistemos grandis buvo bendrovė, kurią tvarkė visuotinis narių susirinkimas, valdyba bei revizijos komisija. Nepriklausomai nuo pajų skaičiaus kiekvienas narys susirinkime tu-rėjo vieną balsą. Tačiau narių skaičius bendrovėse buvo nedidelis, nes įstatai leido supirkti pieną ir iš ne narių. 1939 m. bendrovių nariai sudarė tik 20,4 % pieno pardavėjų (Jasiūnas, 1942).

Kooperatinės pieno perdirbimo bendrovės sudarė sąjungą – „Pienocentrą“. Jo valdymo institucijos – pieno perdirbimo bendrovių narių įgaliotinių susirinkimas, valdyba, revizijos komisija. Struktūriniai padaliniai buvo sekretoriatas, instruktorių, mašinų, eksporto, krautuvių skyriai ir buhalterija (Centralinė...,1937; Žemės ūkio gamybinė..., 1972). „Pienocentro“ sistemos bendrovių plėtra buvo išties dinamiška (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Pienocentro sistemos gamybinės veiklos rodikliai 1927–1939 m.

Metai Pieno bendrovių

narių skaičius

Pieno tiekėjų skaičius

Supirkta pieno t

Iš vieno tiekėjo,

kg

Iš vienos karvės,

kg

100 ha naudoja-

mos žemės

Pagaminta sviesto t

1927 5 325 8 162 20 218,1 2 172 92 536 801,6 1929 8 022 30 338 74 722,3 2 460 772 1 979 3 055,2 1931 9 733 71 485 196 924,2 2 722 908 5 217 8 141,4 1933 10 151 69 496 239 304,4 3 444 1 028 6 340 9 853,6 1935 10 017 76 394 315 126,2 4 125 1147 8 349 13 189,7 1937 14 836 91 491 420 771,5 4 599 1 350 11 148 16 994,0 1939 21 701 106 605 499 297,2 4 671 1 354 13 737 19 936,2

Šaltinis – „Pienocentro“ informacija

Lietuvos pienininkystėje įsivyravo ryški eksportinio sviesto gamybos specializacija. 1939 m. Lietuva eksportavo 19 tūkst. t sviesto, kurio 99 proc. – buvo „Pienocentro“ produkcija. Tais metais pasaulio šalių – sviesto eksportininkių tarpe Lietuva užėmė 7 vietą.. Pradžioje daugiausia sviesto eksportuota į Vokietiją, vėliau - į D. Britanija, Belgiją, Palestiną ir kitur.

„Pienocentro“ sistema Lietuvos pienininkystėje tapo monopolinė. Tai skatino pasaulyje vis labiau stiprėjančios autarkijos tendencijos, lėmusios daugelyje Europos šalių valstybės diriguojamos rinkos ekonomikos modelį. Šitokia valstybės politika padėjo sukoncentruoti lietuviškos kilmės kapitalą, davė neabejotiną teigiamą impulsą Lietuvos pieno ūkiui, padėjo šiai šakai tapti pagrindine, išugdė nemažą pieno ūkio ir pieno pramonės organizatorių būrį.

„Pienocentro“ sistemos pertvarkymas pirmuoju sovietmečiu. Didžiausias smūgis Lietuvos pieno ūkiui ir „Pienocentrui“ buvo suduotas sovietų ir nacių okupacijos metais.

Nors pirmuoju sovietmečiu „Pienocentras“ ir jo bendrovės formaliai nebuvo nacionalizuotos, tačiau pradėtos visapusiškai kontroliuoti. Nuo realios veiklos buvo nušalinta Taryba. Valdyba, savo veiklą tęsė, tik kai kurie jos nariai buvo sovietų valdžios įkalinti. Kurį laiką valdybos pirmininku buvo paliktas J. Glemža, tačiau ligtolinis direktorius K. Jacevičius buvo atleistas. Juo paskirtas nuo 1931 m. šioje sistemoje dirbęs K. Jasiūnas. Tačiau masinės sovietinių kadrų infiltracijos į vadovybę kol kas buvo išvengta. 1940-07-16 „Pienocentro“ veiklai prižiūrėti paskirtas komisaras, turintis neribotus įgaliojimus.


Nors ir naujoji „Pienocentro“ vadovybė bandė tvarkytis klasikinės kooperacijos principais, tačiau situacija blogėjo. Buvo nutrauktas mašinų, būtinų prietaisų ir kt. priemonių importas, trūko statybinių medžiagų, koncentruotų pašarų, išaugo komandinės ekonomikos sąlygotas biurokratizmas. Įvesti sovietiniai standartai (neretai neracionalūs), nauja apskaitos sistema. Į „Pienocentro“ ir jo įmonių veiklą vis labiau kišosi kompartijos ir vietos valdžios institucijos. 1941-03-14 buvo įvesti privalomieji pristatymai, diferencijuoti klasiniu požiūriu

Pirmuoju sovietmečiu pieno perdirbimo įmonių ir bendrovės narių skaičius skaičius šiek tiek padidėjo, tačiau pristatomo pieno kiekis sumažėjo. Tai lėmė skubotos žemės reformos padariniai, dalies karvių konfiskavimas iš stambiųjų ūkininkų, ūkio „natūralizavimasis“. Dėl to sviesto gamyba, pablogėjo jo kokybė. Ši tendencija išliko ir vokiečių okupacijos metais (2 lentelė).

2 lentelė. „Pienocentro“ sistemos gamybinės veiklos rodikliai 1939–1941 m.

Metai Pieno bendrovių

narių skaičius

Supirkta pieno iš viso t

Supirkta pieno iš vieno

tiekėjo, kg

Supirkta pieno iš vienos

karvės, kg

Teko supirkto pieno 100 ha naudojamos žemės, kg

Pagaminta sviesto t

1939 21 701 499 297,2 4 671 1 354 13 737 19 936,2 1940 23 208 382 317,3 4 246 1 230 10 545 14 883,4 1941 25 047 273 803,3 1 940 773 6 835 10 468,0

Šaltinis – „Pienocentro“ informacija.

Sovietų įvestoji ūkininkavimo tvarka ir didelės dalies sviesto bei sūrių išvežimas į SSRS gilumą, netrukus miestuose sukėlė pieno produktų deficitą (kaimas apsirūpino pats). Nei perdirbėjai – „Pienocentro“ bendrovės už darbą, nei žaliavos tiekėjai – ūkininkai už pieną nebuvo adekvačiai atlyginami, nes kainos sparčiai augo, o apsirūpinti ištekliais darėsi vis sunkiau.

Prasidėjus karui, beveik visi „Pienocentro“ sistemos darbuotojai pasiliko darbo vietose. Tačiau sovietizacija ir karo pradžia neapsiėjo be aukų. Iš „Pienocentro“ sistemos 1940–1941 m. stalinistai 358 asmenis ištrėmė 12 asmenų negrįžo iš įkalinimo vietų (buvo nužudyti ar išgabenti į SSRS gilumą, o 48 darbuotojai žuvo prasidėjus karui1).

“Pienocentro“ funkcionavimo sąlygos nacių Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m.).1941 m. SSRS – Vokietijos karo banga „Pienocentrui“ padarė 11,7 mln. lt nuostolių. Buvo sudegintos 3 bendrovių pieninės, o kitų trijų bendrovių - buvo stipriai apgadintos. Nors daugumoje kitų pieninių dėl karo veiksmų gamybos procesas sutriko tik trumpam, tačiau traukiantis Raudonajai armijai buvo išgrobstyta ar rekvizuota daug produkcijos, ypač sviesto, dalis į SSRS išgabentų prekių liko neapmokėtos (Jasiūnas, 1942).

Vokiečių okupacijos metais „Pienocentre“ buvo bandyta grįžti prie tvarkos, o vadovybėje – prie darbuotojų personalinės sudėties, kokia buvo prieš bolševikams okupuojant Lietuvą. Tačiau pradėta vadovus keisti, nors ir ne iš karto. Tol, kol funkcionavo J. Ambrazevičiaus laikinoji vyriausybė, dirbo pirmuoju sovietmečiu susiformavusi vadovybė (tik be komisarų), tik vyr. direktorių K. Jasiūną pakeitė P. Kubiliūnas. 1941 m. rugpjūčio pradžioje pradėjus funkcionuoti vokiečių civilinei okupacinei valdžiai, prasidėjo nauja „Pienocentro“ vadovybės kaita. 1941-07-18 „Pienocentro“ valdybos pirmininku – vyr. direktoriumi buvo paskirtas K. Jacevičius. Direktoriais (paskiriant vieną papildomą) tapo V. Bublys ir S. Baltramijūnas, o buvęs vyr. direktorius K. Jasiūnas paskirtas Instruktorių skyriaus viršininku. Tačiau pokyčiai „Pienocentro“ sistemos vadovybėje priminė pareigų rotaciją, bet ne „valymą“.

„Pienocentro“ įmonės laikytos kaip Vokietijos karo grobis. Kaip ir sovietmečiu, jų priežiūrai paskirti dideles teises turintys „komisariškieji administratoriai“.

Naciai nustatė pieno prievoles ir labai mažą pieno supirkimo kainą. todėl ūkininkams parduoti pieną pieninėms nebuvo jokio ekonominio intereso. Prievolės – pyliavos buvo išreikalaujamos vien prievarta. Ūkininkai, lengvindami pyliavas, ėmė naikinti pačią pyliavų bazę –

1 LCVA. F. 1675. Ap. 2. B. 13. L. 206a.


karves. Jeigu 1941-08-01 jų būta 765,5 tūkst., tai 1943-12-15 – 490,9 tūkst., o po karo – 1945-01 01 liko tik 428,2 tūkst. (Jasiūnas, 1949).

Mažėjant karvių skaičiui, neišvengiamai mažėjo ir pieno supirkimas, taip pat ir sviesto gamyba. Tai iliustruoja sviesto gamybos rodikliai (tūkst. t): 1940 m. – 14,8; 1941 m. – 10,3; 1942 m. – 9,1; 1943 m. – 6,6; 1944 m. (per I pusmetį) – 1,8 (Jasiūnas, 1949).

Vis labiau stiprėjo sovietmečiu prasidėjusi „Pienocentro“ sistemos techninė, technologinė ir moralinė degradacija.

Apie 60 proc. vokiečių okupacijos metais pagaminto sviesto bei beveik visi pagaminti fermentiniai sūriai atitekdavo vokiečių kariuomenei. Miestų gyventojai pieno produktų gaudavo tik pagal korteles ir tai tik vasaros mėnesiais Jiems apsirūpinti iki būtino minimumo tekdavo juodojoje rinkoje, natūriniais mainais, gelbstint kaime gyvenantiems giminėms.

Gresiant antrajai sovietų okupacijai, daugelis mokslo, kultūros, ūkio darbuotojų traukėsi iš Lietuvos į Vakarus. Vokietijos pabėgėlių stovyklose atsidūrė ir visi „Pienocentro“ vadovai (išskyrus K. Jasiūną).

„Pienocentro“ sistemos žlugdymas antrojoje sovietų okupacijoje (1944-1948 m.). Praėjus karo veiksmams ir 1944-11-20 padarius 186 pieninių inventorizaciją buvo nustatyta, kad 25 pieninės visiškai sunaikintos, 18 smarkiai apgadintos, 44 mažai apgadintos, 96 mažai nukentėjusios. Padarius nedidelį remontą ir aprūpinus būtiniausiais reikmenimis, 1944 m. pabaigoje galėjo veikti 136 pieninės, tačiau dar negalėjo veikti 50 pieninių (Jasiūnas, 1949).

„Pienocentro“ teisinė padėtis de facto buvo atstatyta 1944 m. antroje pusėje, laikantis karo pradžioje nutrūkusios sovietinės tvarkos tęstinumo. „De jure“ „Pienocentro“ statusas buvo suformuluotas LSSR LKT 1945-02-10 nutarimu Nr. 60, pažymint, kad jis tvarkosi „kooperatiniais pagrindais pagal jų veikiančius įstatus“. Pirmoji vadovybė: K. Binkis, K. Jasiūnas , A. Daukša buvo dar seni kooperatininkai. Problemos – pieninių atkūrimas ir darbuotojų komplektavimas – vyko lėtai ir sunkiai. Prasidėjo vis didėjantis kompartijos ir valdžios spaudimas, pakeista vadovybės struktūra. 1946 m. pradžioje suformuotas „Pienocentro“ Organizacinis biuras (K. Banys, K. Jasiūnas, M. Styra). Nebeliko nei Tarybos, nei valdybos.

Svarbiausias „Pienocentro“ sistemos veiklos antruoju sovietmečiu tikslas – surinkti pieno pyliavas, diferencijuotas „klasiniu požiūriu“ (Žemės ūkio ..., 1945 ) ir šią produkciją perdirbti sistemos įmonėse, surinkti kiaušinių pyliavas. Didžioji pieno pyliavų dalis buvo surenkama pieno pakaitalais (naminiu ar lydytu sviestu, kiaulių ir avių taukais, lašiniais). Pieno pyliavų surinkimo lygis buvo labai žemas (1944 m. Ii pusmečio – 76 proc., 1945 m. – 73 proc.) Dėl to valdžia kaltino „Pienocentro“ vadovus, pradžioje viešuose pasitarimuose (1946-02-25-26, 1946-04-15-16), po to spaudoje. 1946-07-12 pertvarkytas „Pienocentro“ Orgbiuras (pirmininku paskirtas K. Kairys; K. Jasiūnas postą išsaugojo).

Tačiau „Pienocentro“ degradacija tęsėsi. Jo veikla buvo orientuota ne į pieno perdirbimą, bet į pyliavų administravimą. Ypač nedaug perdirbta žaliavinio pieno į sviestą bei sūrius (fermentinių sūrių gamyba pokaryje ilgą laiką netgi mažėjo, be to nepaliaujamai skųstąsi jų bloga kokybe), užtat „suklestėjo“ iš ūkininkų surinkto sviesto perlydymas (3 lentelė).

3 lentelė. Pieno supirkimai 1944–1949 m.2

Metai Supirkta pieno ir pakaitalų

(perskaičiuotų į pieną) t. Supirkta pieno

t. Pieno dalis

supirkimuose, proc. 1944 (II pusmetis) 9 551 ... ...

1945 54 009 ... ... 1946 131 974 39 592 30 1947 124 071 37 842 30,5, 1948 157 921 49 903 31,6 1949 177 656 61 114 34,4

2 LCVA. F. R-774. Ap. 4. B. 11. L. 1– 2


Pieno, jo pakaitalų (bei kitų žemės ūkio žaliavinių produktų) pardavimas pagal prievoles savo esme buvo produkcijos nusavinimas. 1948 m. už pieno pakaitalus, pristatomus pyliavoms, buvo mokama 9,4–14,5 proc. jų realios kainos, mokamos turguje (Apskaičiuota pagal LCVA. F. R-322. Ap. 3. B. 21. L. 197).

Pristatant pyliavas pakaitalais, iš dalies pasikeitė ir pieninių darbo technologija. Tai buvo pieno pramonės technologijų profanacija. Be to, vykdant bolševikinę politika, visas dar likusias kooperatyvų formas buvo ruošiamasi pakeisti vienintele – gamybine artele – kolūkiais, kas ir buvo padaryta 1948 m. pabaigoje (Коллективизация крестьянских...,1977), kada „Pienocentro“ kooperacijos sistema, tuo pačiu ir laisvos klasikinės kooperacijos idėja buvo likviduota.

Pokarinis kooperacijos raidos laikotarpis sovietinėje literatūroje tradiciškai buvo vertinamas kaip paruošiamasis darbas kolektyvizacijai (Gregorauskas, 1960). Tačiau ekonomistas prof. J. Tamošiūnas pokarinę kooperaciją Lietuvoje pažymėjo, kad ji „neatliko tokio socialinio vaidmens, kokį ji atliko kitose TSRS respublikose“ (Tamošiūnas, 1974).

Išvados 1. Pienininkystės kooperacijos sistema „Pienocentras“ buvo kaip vienas veiksmingų

„diriguojamosios ekonomikos“ įgyvendinimo elementų, kuris per trumpą laiką įgalino pakeisti Lietuvos žemės ūkio specializaciją – pereiti iš dominavusios augalininkystės į gyvulininkystės ūkį, sukurti žemės ūkio produktų perdirbamąją pramonę, išplėtoti eksportą.

2. Ūkininkų likvidavimas 1948 m. ir jų ūkių prievartinė kolektyvizacija sugriovė maisto ūkio potencialą Lietuvoje, kuris atsigavo labai lėtai ir prieškarinį lygį pasiekė tik apie 1960 metus, o ūkininkiškosios savimonės sunaikinimas paliko ilgalaikių negavyvių pasekmių.

3. „Pienocentrą“ reikėtų vertinti ir kaip pavyzdingą kooperatinę agropramoninę sistemą, kurios sėkmės Lietuvoje dar nepavyko pakartoti. Literatūra 1. Centralinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras“ 1927–1936. Kaunas, 1938, 180 p. 2. Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkio 1940–1960. Vilnius: VPMLL, 1960, 464 p. 3. Jasiūnas K. Lietuvos pieno ūkio kooperatinis sektorius. 1942 (rankraštis). 4. Jasiūnas K. Vokiečių okupacijos padariniai Lietuvos TSR kooperatinei pieno pramonei, 1949 (rankraštis). 5. Povilaitis Br. Lietuvos žemės ūkis 1918–1940: jo raida ir pažanga. Torontas, 1988, 367 p. 6. Tamošiūnas J. Lietuvos žemės ūkio raida ir jos problemos: kapitalizmo ir socializmo epocha. Vilnius: Mintis, 1974,

240 p. 7. Treinys M. Talkos galia: žemės ūkio kooperacija vakar ir šiandien. Vilnius: Mintis, 1990, 126 p. 8. Žemės ūkio gamybinė kooperacija nepriklausomoje Lietuvoje 1920–1940. Londonas: Nida, 1972, 257 p. 9. Žemės ūkio produktų paruošų ir supirkimų klausimais nutarimų rinkinys / TSRS paruošų liaudies komisariato

įgaliotinio Lietuvos TSR leidinys. Vilnius, 1945. 10. Коллективизация крестьянских хозяйств Литовской ССР: Документы и материалы, Вильнюс: Мокслас,

1977.

DEGRADATION OF COOPERATIVE SYSTEM „PIENOCENTRAS“ IN LITHUANIA AT THE TIME OF

DEPENDENCE

Mečislovas Treinys


Summary

This paper presents a review of the activity of dairying cooperative’s union of ‘Pienocentras‘, as one of the most successful cooperative systems in Lithuania, as well as the methods and principles of its formation and functioning. It also describes the impact of vertical co-operation on making dairying to become one of the most growth industries of Lithuanian agriculture.

In June 1940, after the Soviet government was established in Lithuania, Sovietisation of agriculture, he was forced to work on deteriorating political and economical conditions. Degradation of “Pienocentras” continued during occupation of Lithuania by Nazy Germany in 1941-1944 years.

The war destroyed the majority of ‘Pienocentras’ companies and dissipated the employees. The destructions of the war and the politics frustrating agriculture influenced a sharp fall of the quantitative and qualitative rates of the

35Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 production of ‘Pienocentras’ companies. ‘Pienocentras’ became an instrument of political repression and also aimed at preparing a basis for the transition of farmers to the Stalinist model of agricultural co-operation, i.e. general collectivisation of farms. Mečislovas TREINYS. Socialinių mokslų (ekonomika) daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros profesorius. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752259, el. paštas [email protected]



LIETUVOS KAIMO TURIZMO SEKTORIAUS PLĖTROS GALIMYBIŲ TYRIMAS

Rasa Rukuižienė


Įvadas Didėjant regioninio turizmo svarbai, atsiranda būtinybė tinkamai pasirinkti turizmo sektorių

plėtros priemones, t.y. skatinti tas turizmo rūšis, kurios geriausiai atskleistų regiono patrauklumą. Lietuvos kultūrinio, gamtinio ir kulinarinio paveldo demonstravimo erdvių, maršrutų, ir specializuotų sodybų steigimas padėtų padidinti keliautojų skaičių į atskirus šalies regionus, jeigu bus suvienodinta turizmo informacijos pateikimo apie regioną sistema, ir pateikiama tarptautiniuose informacijos portaluose panaudojant specialias nuorodas. Kaimo turizmas – tai viena iš turizmo rūšių, kurios plėtojimas Lietuvoje siejamas su socialinės infrastruktūros kaime gerinimu. Šis verslas apimas kaimo turizmo sodybose ir kitų regione teikiančių turizmo subjektų paslaugas bei socialines reikmes tenkinančių verslų veiklas, kurios kartu suformuoja turizmui patrauklaus regiono įvaizdį ir sudaro regioninio turizmo rinką.

Įgyvendinant taikomojo tyrimo etapus buvo analizuojama kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo svarba jų komplekso transformacijoms, atskleidžiamos kaimo turizmo plėtros problemos bei perspektyvos, sietinos su kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo sistemos sukūrimu ir būtinybe ateityje diferencijuoti paslaugas. Tyrimo rezultatai skirti suformuluoti prielaidas efektyvaus valdymo uždaviniams spręsti kaimo turizmo sektoriuje. Tyrimo rezultatus galima panaudoti kaimo turizmo paslaugų kokybės gerinimui ir numatytų kaimo turizmo rinkos plėtotės krypčių įgyvendinimui.

Tyrimo tikslas – nustatyti kaimo turizmo plėtojimo kryptis, išvadas grindžiant paslaugų kokybės parametrų tyrimo rezultatais.

Numatytam tikslui pasiekti buvo išspręsti šie uždaviniai: 1) ištirtas kaimo turizmo paslaugų teikimo procesas; 2) ištirtas kaimo turizmo paslaugų paklausą ir pasiūlą sąlygojantys veiksniai; 3) numatytos kaimo turizmo sektoriaus plėtros kryptys.

Tyrimo objektas - kaimo turizmo paslaugų teikėjai (sodybos) ir vartotojai. Rengiant šį straipsnį atlikta mokslinės literatūros studija, apjungianti kaimo turizmo rinkos

parametrų ir pokyčių požymių analizę; kaimo turizmo paslaugų pasiūlą ir paklausą sąlygojančių veiksnių identifikaciją; kokybės vadybos taikymo principus kaimo turizmo paslaugų teikimo procese; kaimo turizmo paslaugų plėtros krypčių ir galimybių apibrėžimą.

Tyrime buvo naudojami monografinis, grafinis, loginės analizės ir sintezės metodai. Atsakymų į iškeltus uždavinius buvo ieškoma visapusiškai analizuojant susiklosčiusią situaciją kaimo turizmo paslaugų rinkoje.

Prasminiai žodžiai: kaimo turizmo rinka, kaimo turizmo paslaugų kompleksas, paslaugų teikimo procesas, paslaugų kokybės valdymas, paslaugų kokybės standartai.

Kaimo turizmo paslaugų rinkos parametrų analizės rezultatai Kaimo turizmo rinkos valdymo priemonės leidžia numatyti ir taikyti šio verslo plėtros

kryptis. Yra skiriami keli šio verslo rinkos stimuliavimui svarbūs elementai , t.y.: • paslauga arba paslaugų kompleksas, formuojamas ir keičiamas siekiant konkurencinio

pranašumo; • aplinka, kurioje kaimo turizmo verslo paslaugos egzistuoja; • paskirstymo sistema, kurios dėka kaimo turizmo paslaugos teikiamos; • valdymo sprendimai, kurie orientuoti į vartotojų reakcijos formavimą ir stimuliavimą,

siekiant veiklos pelningumo augimo; • kaimo turizmo paslaugos teikėjai ir vartotojai, kurie pasiekia individualius tikslus.


• Pastebimi nauji kaimo turizmo paslaugų paklausos kitimą sąlygojantys rinkos požymiai: • keičiasi kaimo turizmo paslaugų vartotojų įpročiai dėl pakitusios vartotojų demografinės ir

psichografinės struktūros, jų finansinių materialinių galimybių ir požiūrio į laiko planavimą; • keičiasi vartotojų amžius ir preferenciniai motyvai, formuojasi lojalumas dėl neįprastų

vietovės kultūrinių ar gamtinių išteklių, arba svetingumo; • didėja kaimo turizmo paslaugų paklausos elastingumas kainai, pajamoms, investicijoms; • didėja kaimo turizmo paslaugų (paketo) įvairovė (paslaugų diferenciacija); • didėja kaimo turizmo ir turizmo sektoriaus sąveika.

Tyrime kaimo turizmo rinkos plėtros galimybės nustatytos pagal egzistuojančią kaimo turizmo paslaugų komplekso struktūrą.

Lietuvos kaimo turizmo rinka, kol kas, nėra struktūriškai sudėtinga. Tyrimais nustatyta, kad kaimo turizmo sektoriaus plėtrą sąlygojantys veiksniai yra šalies turizmo rinkos tipai, ir atskirų turizmo sektorių rinkos charakteristikos (1 lentelė).

1 lentelė. Kaimo turizmo sektoriaus plėtrą sąlygojantys veiksniai (sudaryta autorės)

Turizmo rinkos tipas Kaimo turizmo rinkos charakteristikos Priemiestinis turizmas Kontaktinė

rinka Regioninis turizmas Auganti rinka Šalies turizmas Tarptautinis turizmas

Tikslinė rinka

Papildoma rinka

Kaimo turizmo patrauklumo prielaidos yra siejamos su intensyviai plėtojama kaimo vietovių ekonomine ir socialine infrastruktūra, kur šis procesas yra itin intensyvus, ir iš esmės pakeičiantis kultūrinių ir kitų paveldo formų vertybių eksponavimo galimybes. Lietuvoje 2007 m. atskiriems kultūrinio, gamtos ir kulinarinio paveldo atkūrimo projektams įgyventini buvo panaudota apie 250 mld Lt (Lietuvos statistikos ..., 2007).

Lietuvos kaimo turizmo sodybose siūlomų paslaugų komplekso vyraujantys tipai pateikiami 1 paveiksle.

Kaimo turizmo paslaugas teikiančių sodybų dydis ir specializacija lemia paslaugų struktūrą ir jų įvairovę. Kaimo turizmo sodybų specializacijos kryptys pateiktos 1 paveiksle.

Kaimo turizmo paslaugų kompleksas

Poilsio veikla

Sveikatos reabilitacijos

paslaugos

Pažinimą skatinanti veikla

Sporto veikla

Etninis kultūrinis turizmas

Religinis turizmas

Nuotykių turizmas

Dalykinis turizmas Proginis turizmas

Pažintiniai maršrutai

1 pav. Kaimo turizmo paslaugų (komplekso) struktūra (sudaryta autorės)


Svarbu pabrėžti, kad sėkmingai veikiančios kaimo turizmo sodybos yra tos, kurios įrengtos pagal specializuotų statinių keliautojams reikalavimus ir turi regiono kultūrinio paveldo architektūros atributų.

Stebėjimais nustatyta, kad konkurencinius pranašumus formuojančios sąlygos gali būti apibrėžiamos kaip vidaus ir išorės verslo sąlygos, susijusios su kaimo turizmo sodybų veikla ir jos valdymo ypatumais.

Kaimo turizmo sodyba

Kultūros paveldo ir paminklosaugos saugomi architektūros statiniai

Etnografinės sodybos

Dvarai

Etnografinio kaimo sodybos

Specializuoti statiniai keliautojams

Svečių namai

Palapinių miestelis

Sodyba gyvenvietėje

Statinių kompleksas turistams

Viešbutis, motelis

Poilsio namai

Specializuota kaimo turizmo sodyba

2 pav. Specializuotų kaimo turizmo sodybų tipai Lietuvoje (sudaryta autorės)

Kaimo turizmo sodybų skaičius lemia egzistuojantį jų veiklos diferenciacijos laipsnį ir apimtį, paslaugų struktūrą ir kokybę. Konkurencinius pranašumus formuojančios išorinės sąlygos apjungia tas kaimo turizmo verslo plėtros sąlygas, kurias šio verslo subjektai (sodybos) privalo įvertinti, kadangi jos daro tam tikrą įtaką jų veiklos ekonominiams rodikliams.

Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo formalizavimo reikšmės įvertinimas Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo tikslo pasiekimui gali būti pasitelkta paslaugų

procesų srauto standartizacija, t.y. RVAST (angl. HACCP) sistemos principų pritaikymas. Dėl kaimo turizmo paslaugų teikimo procesų srauto ir ryšių jame, formuojamas pozityvus

požiūris vartotojams ir teikėjams į kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymą: 1. Kaimo turizmo paslaugų kokybę lemia paslaugos turinys (struktūra), todėl kiekvienam

vartotojui ta pati paslauga yra teikiama vienodai. 2. Kaimo turizmo paslaugų kokybę lemia įvaizdžio formavimo technologija. Dažnai

netinkamai sutikti klientai reklamos ar komunikacijos informaciją traktuoja kaip klaidinančią, o kitų vartotojų atsiliepimus – tendencingais. Kaimo turizmo paslaugų teikimo procesų srauto diagrama neleidžia iškreipti realios suteiktų paslaugų kokybės sampratos.

3. Kaimo turizmo paslaugų kokybę lemia vartotojo patirtis naudojantis konkrečios kaimo turizmo sodybos paslaugomis.

Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo tikslas – sukurti konkurencingą kaimo turizmo sektorių, kurio dėka būtų įmanoma gerinti kaimo vietovių ekonominį konkurencingumą,

Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo uždaviniai:


• gerinti kaimo turizmo paslaugų kokybės dimensijas; • pritaikyti kaimo verslų ir amatų gamintojų produktus pozicionuoti kaimo turizmo

sodybų interjere/eksterjere; • sukurti pridėtinę vertę gyvenantiems kaime; • ugdyti vartotojų lojalumą. Siekiant patenkinti greitai besikeičiančius vartotojų poreikius, prisitaikyti prie

daugiadimensinės paklausos, praktikoje taikomos visuotinės kokybės valdymo (angl. TQM) sistemos priemonės:

• Bendrieji standartai, taikomi bendrai paslaugų teikimo sistemai kaimo turizmo sodyboje ir personalui - raportavimas ir instruktavimas.

• Kokybės standartai, orientuoti į paslaugų teikimo kokybę – reaguoti į vartotojo prašymus.

• Vadybos standartai, skirti iniciatyvai ir atsakomybei plėtoti sistemiškai plėtojant kokybės tobulinimą – valdymo atsakomybė.

VKV sistemoje numatyta dar vienas kokybės valdymo objektas – procesų orientacija. Kokybės standartas

Kokybės keitimas

KOREGAVIMAS PLANAVIMAS

ANALIZĖ ĮGYVENDINIMAS

Laikas

Kokybės garantija

3 pav. Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo ciklas (sudaryta autorės) Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymui svarbus paslaugos teikimo proceso rezultatas,

kuris priklauso nuo technologinės ir individualios (personalo) teikimo veiksmų sekos. Šiuo atveju, kaimo turizmo paslaugų kokybės vertinimui svarbu kelios kokybės dimensijos – laikas, technologinė atitiktis (inžinerinė aplinka), panaudotos (personalo) kompetencijos. Kad išvengti neatitikties tarp paslaugos teikimo technologinės ir įgyvendinamos veiksmų sekos, gali būti taikomas kaimo turizmo paslaugų kokybės formalizavimas (VKV standartas) panaudojant „beatsikuriantį valdymo ciklą“ (3 pav.).

Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo procese svarbūs 3 aspektai: 1) Kokybės „taikinys“ – tai individualus standarto taikymas siekiant patenkinti

vartotojo įnorius arba paslaugos teikėjo (personalo) poreikius. 2) Kokybės valdymas ir gerinimas (plėtojimas) – tai nenutrūkstamas procesas, kai

paslaugos teikimo kokybė kontroliuojama raportavimo ir instruktažo pagalba ir pastoviai pritaikomi paslaugos teikimo pokyčio ypatumai sekančiam paslaugos vartotojui.

3) Kokybės garantavimas (įsitikinimas dėl kokybės atitikties) – sąžininga paslaugos standarto priežiūra laiku reaguojant į paslaugos teikimo technologines ar individualias veiksmų sekos anomalijas.


2 lentelė. Kaimo turizmo paslaugų komplekso sudarymo technologija (sudaryta autorės)

Turizmo „paslaugų formavimo kelias“ Kaimo turizmo „paslaugų formavimo kelias“ Atvykus į regioną pirminė informacija gaunama iš TIC

Informacija renkama prieš atvykstant į KT sodybą, susipažįstama su e-katalogo paslaugų galimybėmis

Nustatomas kelionės tikslas ir kryptys Kelionės tikslas žinomas Pasirenkama apgyvendinimo vieta Pasirenkama laisvalaikio organizavimo forma Nusprendžiama dėl maitinimo būdo ir vietos

Nusprendžiama dėl maitinimo būdo, pasirenkamas meniu

Poilsio ir pramogų derinimas be išankstinio tvarkaraščio planavimo

Numatomos pramogos, poilsio formos ar užsiėmimai

Užsakomi turizmo maršrutai pagal rekomendacijas Analizuojamos pramogų alternatyvos

Nustatoma kelionės namo data ir laikas Kelionės namo data ir laikas lengvai koreguojamas Pasirenkamas kelionės namo maršrutas -

Vartotojai, besinaudojantys kaimo turizmo sodybų paslaugomis, jas traktuoja kaip

asmeniškai jiems orientuotas ir kuria kaip tam tikrą „paslaugos formavimo kelią“. Lietuvos kaimo turizmo paslaugų komplekso formavimo etapai pateikti 2 lentelėje.

Dėl išankstinio vartotojų nusistatymo, poreikių, lūkesčių ir susidariusios nuomonės, pasitaikantys „paslaugos formavimo kelyje“ defektai gali įtakoti neigiamus aspektus ateityje pasirenkant jau žinomos kaimo turizmo sodybos paslaugas (4 paveikslas).

Paslaugų sektoriuje paprastai naudojamos 4 sertifikavimo schemos: 1) sertifikavimo sistema; 2) paslaugų sertifikavimas; 3) produkto sertifikavimas; ir 4) personalo sertifikavimas, - tai svarbu pasirinkti tokią sertifikavimo sistemą, kurios pagalba būtų galima užtikrinti kaimo turizmo paslaugų kokybę.

4 pav. Kaimo turizmo paslaugų „formavimo kelio“ modelis (sudaryta autorės)

Sertifikavimo sistemos pagrįstumui reikia taikyti integruotą kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo sistemą, kuri būtų sudaryta iš šių elementų:

• reikšmingų kokybės valdymui kokybės dimensijų, kadangi jos rodo realius kokybės pokyčius;

• kokybės valdymo (techninių, intelektualinių, vadybos) priemonių, kadangi tai būdas kokybės dimensijoms pagerinti;

• kokybės valdymo reikšmingumo (lygio) arba poreikio dėl ryškių kokybės dimensijų nuokrypių ir jų eliminavimo.

Iki paslaugos naudojimo

Informacija Rezervacija

Kelionė į KT sodybą

Vietos informacija

Maitinimas

Apgyvendinimas

Transportas Veiklos Pramogos

Paslaugos naudojimo laikotarpis

Laikotarpis po paslaugos naudojimo

Nusiteikimas ir veikla po laisvalaikio

Kelionė namo


Paslaugų serifikavimo sistema (ISO 9000, ISO 14000, SA 8000, HACCP ar Green Globe), kurios pagalba gaunamas rezultatas, yra traktuojama kaip „organizacijos kokybė pagal specifinius kriterijus“, ir reiškia, kad ją taikant galima rasti ir taisyti negeroves, susijusias su „paslaugų formavimo kelio“ kokybės pokyčiais. Serifikavimo sistemos diegimas siejamas su dokumentuotų instrukcijų parengimu, kaip teikti konkrečią paslaugą, numatant principinius pavojus ir kokybės nuokrypių variantus, kokią dokumentaciją reikia pildyti ir kaupti norint priimti savalaikius kokybės valdymo sprendimus. Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo procesus „dokumentuojant“, naudojamos savitas paslaugos aprašymo formos, teksto stilistika, informacijos išdėstymo būdas ir prekinis kaimo turizmo sodybos ženklas. „Dokumentavimas“ padeda išvengti kaimo turizmo veikloje rizikos dėl didėjančios konkurencijos, negebėjimo vienodai gerai suteikti tą pačią paslaugą skirtingus poreikius deklaruojantiems vartotojams, dėl standartizuotų produktų integravimo į kaimo turizmo paslaugų kompleksą prarandamas individualumas, kainos neadekvatumas suteiktai paslaugai (pastangoms).

Išvados Kaimo turizmo sektoriaus plėtros galimybių tyrimo rezultatais grindžiama paslaugų

komplekso ir jo kokybės valdymo reikšmingumas. Paslaugų komplekso kokybės vertinimo būtinybė siejama su didėjančia kaimo turizmo sodybų specializacija ir jų siekiu konkurencinio pranašumo įgyjimu rinkoje. Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo problemos siejamos su kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo tikslu – didinti esamų ir potencialių vartotojų skaičių, stiprinti kaimo turizmo sodybų konkurencingumą bei gerinti jų veiklos efektyvumą. Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymas apjungia kaimo turizmo sodybose vykdomą paslaugų teikimo procesą.

Vertėtų taikyti naują kaimo turizmo sodybų sertifikavimo sistemą naudojant sodybų skiriamuosius ženklus, kurie padėtų suprasti apie paslaugų kokybės vertinimo kriterijus ir vartotojams teikiamas garantijas.

Kaimo turizmo paslaugų kokybės valdymo strateginiai sprendimai siūlomi įgyvendinti keliomis kryptimis, t.y. formuluoti:

1) vartotojų poreikių orientacijos į pasiūlą strateginius sprendimus: • paslaugų įvairinimas sodybose, siekiant tinkamai išnaudoti svečių laisvalaikį ir

suformuoti teigąmą įvaizdį; • netradicinių paslaugų teikimas svečių pageidavimu (pvz., ekskursijos organizavimas,

autiobuso užsakymas, žaidimas su gyvūnėliais); • regioninių tradicijų ir kultūrinių vertybių panaudojimas svetingumui išreikšti;

2) paslaugų komplekso kainų orientacijos strateginius sprendimus: • kaimo turizmo paslaugų k9omplekso diferenciavimas, siekiant užtikrinti poreikių

patenkinimą; • didelė kaimo turizmo paslaugų nomenklatūros formavimas, siekiant gerinti vartotojų

įspūdį apie sodybos šeimininkų patirtį ir pastangas bei didesnes kainas; • išankstinis arba turizmo informacijos kataloguose paslaugų kainos skelbimas siekint

diferencijuoti turistų srautus, jų tipą, paslaugų kompleksiškumą ir pasirinkimo variantus;

3) rėmimo (orientacijos į vartotoją) strateginius sprendimus: • asmeninio aptarnavimo ir reklamos taikymas; • siūlomų paslaugų atraktyvumo kėlimas (turiningas, nebūtinai pigus poilsis),

paslaugų įvairovė, patogumas (pvz., šeimoms saugumas, maisto ir nakvynės kokybė);

• išorinės informacijos parengimas, pvz., kelių nuorodos į kaimo turizmo sodybą; pageidautinios komunikacijos priemonės (telefonas/internetas);

• sodybos pasiekiamumo ir artumo nuorodų taikymas svarbių socialinės infrastruktūros objektų atžvilgiu (pvz., iki vaistinės, parduotuvės, restorano, banko, degalinės, muziejaus ir pan.);

• atsiskaitymo už paslaugas įvairinimas, pvz., grynais/kortele; išankstinio užsakymo mokesčio taikymas;


• inventoriaus pasirinkimo pasiūlymas; • papildomų paslaugų užsakymo galimybė (pvz., kelionių organizavimas, nuoma

(dviračių, valčių, automobilio); • turizmo maršrutų sudarymo galimybė; • užsakymų/rezervacijos sistemos taikymas;

4) kaimo turizmo paslaugų teikimo ir kokybės valdymo strateginius sprendimus: • kokybės standarto diegimas pagal paslaugų diferenciaciją; • personalo kompetencijų diferenciacija; • veiklos rodiklių vertinimo sistemos sukūrimas ir diegimas.

Literatūra 1. Armaitienė, A. (1999). Kaimo turizmas: mokymo priemonė. Vilnius: UAB “Valstiečių laikraštis”. - P. 176. 2. Kaimo turizmo ir amatų plėtros galimybių tyrimas (2007) / 2007 m. galutinė atsakaita, parengta pagal LR ŽŪM

užsakomąjį taikomąjį tyrimą Nr, 02-06/07-1.1.1. Tyrimo koordinatorė J. Ramanauskienė. – Kaunas: Akademija. – 68 p.

3. Lydeka, Z., Drilingas, B. (2001). Firmos ekonomikos pagrindai. Vilnius: Pačiolis. - P. 312. 4. Service management effectiveness: balancing strategy, organization and human resources, operations and

marketing / David E. Bowen, Richard B. Case, Thomas G. Cummings, and associations. – The Jossey-Bass management series, 1990. – P. 235-263.

5. Vainienė, I. Kaimo turizmo organizavimas (2001). Vilnius: Eugrimas. – P. 400. 6. http://www.tourism.lt 7. http://www.countruside.lt 8. http://www.std.lt

THE RESEARCH OF DEVELOPMENT OPPORTUNITIES OF RURAL TOURISM SECTOR IN LITHUANIA

Rasa Rukuižienė


Summary

The link of research comprises the description of development problems and perspectives of rural tourism sector. The results of research cover the opportunities to develop rural tourism under service quality management impact to service mix transformations, creation of service quality management system for implementation differentiated service. The results of research are focused to determine the preconditions for dealing effectively managerial problems in rural tourism sector. The results of research are available to apply for improvement rural tourism service quality and realization of rural tourism market development problem.

The task of research is focused to identification of rural tourism development shifts, when the consequences are based by the analysis of results of service quality parameters.

The task composes the objectives for further derivations: 1) analyse the rural tourism service delivery process; 2) investigate the factors influencing rural tourism service demand and supply; 3) determine the aspects of rural tourism development.

The object of research: service delivery entities of rural tourism sector. management process in rural tourism. Methodology of the research is based by the studies of scientific references about rural tourism market parameters and analysis of their attributies of changes; identification of factors of rural tourism service supply and deman; quality management principles in rural tourism service delivery; determination of tendenciens and opportunities to improve service.

The research is grounded by monograph and graph metods, logical analysis and synthesis. The consequences are based by comprehensive analysis of factual situation in the sector of rural tourism service.

Key words: rural tourism market, rural touyrism service mix, service delivery process, service quality management, service quality standards. Rasa RUKUIŽIENĖ. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros lektorė. Tyrimų sritys: socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas. Mokslinių interesų sritys: strateginė verslo vadyba, verslo rizikos vertinimas, rinkotyra, strateginė rinkotyra, kaimo turizmo rinkotyra. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752383, el. paštas [email protected]

http://www.tourism.lt/

http://www.countruside.lt/

http://www.std.lt/



INOVACIJŲ PLĖTRA MODERNIZUOJANT ŪKININKŲ ŪKIUS, DALYVAUJANČIUS BPD PRIEMONĖSE

Julius Ramanauskas, Audrius Gargasas, Juozas Kirstukas, Pranas Markevičius, Rolandas Rakštys, Evaldas Serva, Danielius Skarbalius, Dainius Steponavičius, Egidijus Šarauskis


Įvadas Vienas pagrindinių žemės ūkio konkurencingumo didinimo faktorių yra inovacijos.

Paramos mokslui ir inovacijų diegimui stygius gali nulemti ilgalaikį technologinį žemės ir maisto ūkio atsilikimą, o tuo pačiu ir šalies bendrą technologinį atsilikimą. Šiuo metu žemės ir maisto ūkio, taip pat kaimo plėtros srities inovacijas būtina integruoti į bendrąją ES inovacijų strategiją. Komentuodama 2006 m. gegužės 28–30 d. Kremso mieste, Austrijoje, įvykusį ES šalių Žemės ūkio ministrų susitikimą „Kaimas. Gyvenimas. Ateitis“, kurio pagrindinė tema – inovacijos ir diversifikacija: pagrindiniai Europos žemės ūkio konkurencingumo faktoriai,– LR žemės ūkio ministrė (Prunskienė, 2006) pažymėjo, kad rengiamos ES inovacijų strategijos turi būti orientuotos ne tiek į atskirų sektorių pažangą, bet nukreiptos į visus žemės, maisto ūkio ir kaimo daugiafunkcinės plėtros procesus, užtikrinančius gyvenimo lygio kėlimą.

Penktojoje Europos inovacijų rezultatų suvestinėje pateikiami inovacijų rodikliai ir tendencijų analizė, atlikta visose 25-iose Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse, taip pat Bulgarijoje, Rumunijoje, Turkijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, JAV ir Japonijoje. Joje vertinami penki pagrindiniai inovacijų aspektai: inovacijas skatinantys veiksniai, žinių kūrimas, inovacijos ir verslumas, taikomosios inovacijos bei intelektinė nuosavybė. Be to, joje siūlomas naujas būdas inovacijų veiksmingumui vertinti ir išplėtojami šiam sektoriui pritaikyti metodai. Šioje suvestinėje pažymima, kad dauguma naujųjų ES valstybių narių šiuo metu stengiasi pasivyti pirmaujančias šalis, tačiau palyginti lėtas šio proceso tempas vargu ar leis joms greitu metu prilygti Europos lyderėms.

Siekiant skatinti inovacinius procesus ES, jau 1996 m. lapkričio 20 d. Europos Komisija patvirtino Pirmąjį Europos inovacinių veiksmų planą (The First Action Plan for Innovation in Europe). Šiame strateginiame dokumente buvo pateikta bendroji inovacinių procesų Europoje skatinimo schema, daug dėmesio teikiant prioritetinėms priemonėms, kurių turi imtis Europos Komisija kaip vykdomasis Europos Sąjungos organas. Jame buvo numatytos trys svarbiausios veiksmų kryptys:

1. Inovacijų kultūros skatinimas: a) švietimo ir mokymo metodų tobulinimas; b) lengvesnis mokslininkų ir inžinierių įsitraukimas į firmas; c) efektyvus inovacijų diegimo ekonomikoje ir visuomenės gyvenime demonstravimas; d) pažangių verslo vadybos ir organizavimo metodų propagavimas; e) inovacijų skatinimas valstybiniame sektoriuje.

2. Inovacijoms palankios aplinkos sukūrimas: a) teisinės ir administracinės aplinkos adaptavimas ir supaprastinimas; b) paramos verslo pradžiai ir inovacijoms supaprastinimas; c) inovacijų finansavimo lengvinimas.

3. Mokslo orientavimas į inovacijas: a) mokslinių tyrimų ir jų taikymo strategijų plėtojimas; b) pramoninių mokslinių tyrimų intensyvinimas; c) įmonių, naudojančių naujas technologijas, steigimo skatinimas; d) visuomeninių organizacijų, aukštųjų mokyklų ir pramoninio mokslo bendradarbiavimo intensyvinimas; e) smulkaus ir vidutinio verslo galimybių perimti naujas technologijas ir gamybines paslaptis stiprinimas.

44Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 Šio plano svarbiausios nuostatos ir teiginiai ypač aktualūs visoms Rytų Europos šalims – ES kandidatėms, nes šių šalims integruojantis į Europos Sąjungos struktūras itin išryškėja inovacinės veiklos svarba. O inovacinių procesų įgyvendinimo problemos Rytų Europos šalyse, iš jų ir Lietuvoje, yra adekvačios ES valstybių problemoms ir net turi didesnį mastą. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu (Europos..., 2006) įsteigta Bendrijos veiklos konkurencingumo ir inovacijų bendroji programa (toliau – Bendroji programa), pagal kurią ypatingas dėmesys skiriamas mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) ir jų poreikiams inovacijų srityje remti. Programa numatyta laikotarpiui nuo 2007-01-01 iki 2013-12-31. Šia Bendrąja programa siekiama ženkliai prisidėti prie Bendrijos kaip pažangios žinių visuomenės su tvaria plėtra, grindžiama stabiliu ekonomikos augimu ir labai konkurencinga socialine rinkos ekonomika, kurioje ypač saugoma ir gerinama aplinkos kokybė, konkurencingumo ir inovacinio pajėgumo didinimo. Bendrieji programos tikslai:

a) skatinti įmonių, ypač MVĮ, konkurencingumą; b) skatinti visas inovacijų formas, įskaitant ekologines inovacijas; c) paspartinti tvarios, konkurencingos, inovacinės ir visa apimančios informacinės visuomenės kūrimą; d) skatinti energijos efektyvumą ir naujų bei atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą visuose sektoriuose, įskaitant transporto sektorių.

Ūkio subjektai, pageidaujantis pasinaudoti ES parama, turi įgyvendinti projektus, kurių pagrindiniai tikslai būtų nukreipti visoms ES šalims būdingų problemų sprendimui: maisto saugos ir jo kokybės gerinimui, aplinkosaugos plėtrai, resursų (energijos) racionalesniam naudojimui, konsolidacijos ir integracijos su maisto ir chemijos pramone šalies bei tarptautiniu mastu didinimui (aktyvinant klasterių, technologinių platformų ir kitų institucijų veiklą).

Žemės ir maisto ūkis bei kaimo verslai turi užimti rinkose kiek galima konkurencingesnę poziciją, todėl vis didesnės reikšmės turi kokybinis ir kiekybinis inovacijų gerinimas.

Kartu reikia pažymėti, kad ligi šiol nėra parengtos vieningos inovacijų vertinimo metodikos ir kriterijų bei kokybinių ir kiekybinių rodiklių, skirtų analizuoti inovacijų veiksmingumą. Nesant kiekybinių ir kokybinių inovacijų kriterijų, finansinio poveikio rezultatai šiuo metu lieka vieninteliai realūs rodikliai. Todėl būtina apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos būtų atskiriamos ūkio subjektų įprastinės kasdieninės operacijos nuo jų veiklos, susijusios su naujovėmis.

Tai leistų kokybiškiau vertinti daugialypius inovacijų poveikio aspektus, nustatyti prioritetines inovacijų diegimo kryptis, padėtų padidinti ES ir valstybės paramos skirstymo skaidrumą ir finansavimo efektyvumą. Įvedus aiškius kriterijus, vieni projektai argumentuotai galėtų būti lyginami su kitais, o projektų rengėjai būtų skatinami siekti bendrų, aiškiai apibrėžtų rezultatų.

Tyrimo tikslai ir uždaviniai. Darbo tikslas – išanalizuoti inovacijų plėtros procesus pagal atskiras BPD 4 prioriteto priemonių veiklos sritis, pateikti inovatyvumo kriterijus ir jų vertinimo metodiką 2007–2013 metų KPP priemonėms.

Šis tikslas suponavo tokius uždavinius: 1) nustatyti inovatyvumo žemės ūkio sektoriuje sampratą ir parengti siūlymus inovatyvumo

kriterijams apibrėžti 2007–2013 metų KPP priemonėms: žemės ūkio valdų modernizavimas, žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas, miškų ekonominės vertės didinimas, dalyvavimas maisto kokybės schemose, kaimo turizmo veiklos skatinimas;

2) nustatyti inovacijų diegimo efektyvumą ir jų vertinimo metodiką; 3) parengti siūlymus inovacijas diegti pagal atskiras KPP 2007–2013 m. priemonių veiklos

sritis. Tyrimo metodai – ekonominės literatūros ir teisinės dokumentacijos analizė, išanalizuoti

planuojamieji ir faktiniai visų nuosavybės formų šalies įmonių inovacijų plėtros dokumentai pagal 2001–2006 m. atskiras BPD 4 prioriteto priemonių veiklos sritis, analogijų taikymas, duomenų statistinės analizės metodai.


Mokslinio darbo rezultatus panaudos šalies ūkio subjektai, rengiant savo veiklos modernizavimo projektus, taip pat valstybės institucijos (pirmiausia NMA prie LR ŽŪM), vertinant pateiktus projektus pagal atskiras KPP 2007–2013 m. priemonių veiklos sritis.

Reikšminiai žodžiai: inovacijos, kriterijai, balai, produktai, prekės, paslaugos, kokybė, rinka, technologija, darbo našumas, energija, aplinkosauga, gamybos apimtis, darbo vietos, ūkio subjektas, verslo projektas.

Rezultatai Atlikus inovacijų plėtros procesų pagal atskiras BPD 4 prioriteto priemonių veiklos sritis

analizę, paaiškėjo, kad dauguma ūkio subjektų, dalyvavusių BPD 4 prioriteto priemonėse, inovuojasi pagal minimalią inovacijoms keliamą sąlygą, pagal kurią technologijos arba proceso organizacinis metodas turi būti naujas ūkininkui arba kitam ūkio subjektui. Dauguma jų tik įsigyja ir pritaiko savo veikloje kitų įmonių sukurtą inovaciją (pvz., technines priemones), bet nekuria naujų produktų (ir nemodernizuoja jų), nedalyvauja technologinėse platformose (klasteriuose), beveik netaiko iš kitų įmonių, valstybės ar privačių mokslinių tyrimų organizacijų įsigytais ir pritaikytais moksliniais tyrimais, nenaudoja lėšų personalo mokymams, susietais su naujų ar reikšmingai patobulintų produktų ar technologinių procesų plėtote ir / ar įgyvendinimu, neįdarbina aukštos kvalifikacijos darbuotojų, nedalyvauja kooperacijos (mašinų rateliai, kooperatyvai) dariniuose.

Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad didžioji dalis tyrime dalyvavusių ūkio subjektų yra priskiriamos technologijų perėmėjų kategorijai. Tačiau projektuose nebuvo alternatyvių atsinaujinančių energijos šaltinių gamybos arba naudojimo, tiksliosios (precizinio) ūkininkavimo sistemos naudojimo.

Tyrimo metu taip pat buvo išsiaiškinta, su kokiomis problemomis ūkio subjektai dažniausiai susiduria vykdydami inovacinę veiklą. Kaip didžiausias kliūtis kurti naują produktą ir technologijas, respondentai minėjo nepakankamą MTEP veiklos finansavimą ir tai, jog mokslas nepakankamai orientuotas į konkretų vartotoją.

Atlikus atskirų SAPARD ir BPD priemonių projektų analizę jų inovatyvumo vertinimo požiūriu, išryškėjo tokios tendencijos:

1) pagal inovatyvumo lygiui nustatyti parengtą kompleksinio vertinimo metodiką visų priemonių išnagrinėti projektai įvertinti iki 20 balų – silpnai inovatyvūs;

2) inovatyvumą požymius galima įžvelgti projektuose, kurie naudojo priemones, mažinančias žalingą poveikį žmogui ir aplinkai aplinkosaugos reikalavimai) ir projektuose, kurie naudojo modernias ekonomiškesnes technines priemones (traktorius, kombainus ir kt.) ir todėl susidarė galimybė racionaliau naudoti energijos išteklius;

3) priemonių lygyje išsamiausiai inovatyvumo diegimo sampratą atitiko žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros tobulinimo projektai; žemės ūkio gamybos modernizavimo projektuose inovatyvumo buvo galima stebėti tik stambesnių ūkių (tiek žemės ūkio bendrovių, tiek ir ūkininkų ūkių) projektuose. Hipotezė, kad stambūs ūkininkai ir įmonės, o ypač jaunieji ūkininkai, kurie kartu dalyvavo ir investicijų į žemės ūkio valdas priemonėje, turi didesnį inovatyvumo potencialą, iš dalies pasitvirtino. Analizės metu išryškėjo tendencija, kad stambesnių ūkių projektai yra labiau kompleksiškesni (o tuo pačiu ir inovatyvesni): įsigyjama ne viena atskira nauja mašina, o keletas jų, suderintų tarpusavyje ir apimančių esminius produkto gamybos technologinius procesus;

4) konstatuota, kad pasirenkant veiklos kryptį, dauguma stambių projektų pareiškėjai konsultavosi su mokslo įstaigomis (augalininkystės projektuose – su Lietuvos žemdirbystės instituto bei Žemės ūkio universiteto mokslininkais naujų lauko kultūrų veislių parinkimo klausimais, beariminės technologijos diegimo klausimais, skystų trąšų naudojimo klausimais; gyvulininkystės projektuose – su Lietuvos Gyvulininkystės, Veterinarijos institutų bei Veterinarijos akademijos mokslininkais pašarų ruošimo naujų pažangių technologijų klausimais, aukštos kokybės mėsinių galvijų auginimo klausimais, pieno kokybės gerinimo klausimais. Mokslo darbuotojų konsultacijos iš esmės apėmė minėtų institucijų mokslinių tyrimų rezultatus. Paminėtos rekomendacijos ir mokslinių tyrimų rezultatų diegimas reikalauja ir atitinkamos pažangios techninės įrangos, tad jaunųjų ūkininkų projektuose iš karto buvo numatyta įsigyti aukštos kokybės

46Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 ir visus technologinius bei aplinkosauginius reikalavimus atitinkančią techniką. Tad laikytina, kad jaunųjų ūkininkų projektai visiškai atitinka numatytus inovatyvumo kriterijus ir turi būti skatinami;

5) kitų (smulkesnių) investicinių (bet mažesne apimtimi, susijusių su konkrečiais specifiniais tikslais) priemonių projektų grupėse inovatyvumo kriterijaus atstovavimas buvo epizodinis, bet teikiantis vilčių ateityje.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje ir praktikoje nėra vieningo „inovacijos“ sąvokos apibūdinimo, įvairūs autoriai pateikia išsamesnius ir apibendrinančius arba kartais gana trumpus apibrėžimus. Todėl labai svarbu yra nustatyti šiuo termino žemės ūkio sektoriuje sampratą. Lietuvių kalbos žodynuose yra vienas terminas „naujovė“. Visgi būtų tikslinga išskirti atskirus terminus, turinčius skirtingas prasmes, nes inovaciją reikia suprasti kaip procesą, o naujovė kaip to proceso rezultatą (naujas produktas, nauja technologija, gamybos ar vadybos organizavimo metodas). Išnagrinėjus įvairių autorių Knašas, 2002; Pass, 1997; Schumpeter, 1998; Staniškis, 2006; Друкер, 2000; Фатхудинов, 2000 ir kt.) pateikiamus apibrėžimus, pasiūlytas toks inovacijų apibūdinimas: inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau esamus produktus ir procesus.

Vertinant ūkio subjektų pateiktus ES paramai gauti projektus, buvo pasirinkti kriterijai, kurių pagalba galima nustatyti pateikto vertinti investicinio projekto inovatyvumo lygį. Inovatyvumo lygis vertinamas pagal tokias 4 pagrindines kriterijų grupes:

– inovacijų įtaką produktams – prekių/paslaugų įvairovės padidėjimui, jų kokybės pagerėjimui ir įsitraukimui į naujas rinkas ar užimamos rinkoje pozicijos sustiprėjimui;

– inovacijų įtaką technologiniams procesams gamyboje – produktų auginimo/gamybos ar paslaugų apimties padidėjimui, lankstumo pagerėjimui, darbo našumo padidėjimui, medžiagų ir energijos sąnaudų produktų vienetui išauginti/pagaminti sumažėjimui; poveikio aplinkai (aplinkos užterštumo) sumažėjimui ar sveikatos ir saugumo padidėjimui, atitikčiai keliamiems reikalavimams (standartų, normų laikymuisi) ir prekyboje – pardavimo internetu įdiegimas (el. prekyba), elektroninė atsiskaitymo sistema ir pan.;

– inovacijų įtaką ūkio subjekto organizacinei pertvarkai – dalyvavimui technologinėse platformose (klasteriuose), ūkio subjekto veiklos organizavimui kooperacijos (mašinų rateliai, gamintojų organizacijos ir grupės) pagrindu;

– mokslinių tyrimų inovacijų diegimas – ūkio subjekto veikla mokslinių inovacijų srityje (dalyvavimas klasteriuose, įsigyti ir pritaikyti moksliniai tyrimai, išradimai, licencijos, prekės ženklai ir kitos žinios (informacija) bei su tuo susiję personalo mokymai, mokslininkų bei aukštos kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimas).

Visoms kriterijų grupėms pateikti jų aprašymai, nustatymo būdai ir informacijos šaltiniai. Šie duomenys gali būti panaudoti projektų ar ūkio subjektų inovatyvumui faktui konstatuoti.

Projektų inovatyvumo lygiui nustatyti parengta kompleksinio vertinimo metodika, kurios pagrindas yra integruoto inovatyvumo lygio rodiklio apskaičiavimas. Inovatyvumo lygiui skaičiuoti pagal atskiras KPP 2007–2013 m. priemonių veiklos sritis parengta skaičiuoklė MS Excel aplinkoje.

Išvados

Inovacija nėra vien mokslininkų, gamybininkų ar verslininkų interesų objektas, tai įvairialypis procesas, kuriame dirba skirtingos įmonės (valstybės/valdžios institucijos, verslo partneriai, tiekėjai, klientai, konsultacinės kompanijos, inovacijų įgyvendinimo paslaugų organizacijos/agentūros, ekonominės plėtros agentūros, verslo asociacijos, mokslo institucijos, finansinės institucijos ir kt.). Todėl būtina, visų pirma, inovacijas įvardinti įsisavinimo kontekste, kaip pažangos procesą, kuriame tikslingai bendradarbiauja įmonės ir jų partneriai.

Apibendrinant išdėstytą medžiagą, galima teigti, kad inovacijų efektas yra: − ekonominis – didėjantis darbo našumas ir pelnas, mažėjančios sąnaudos, didėjantis

eksportas; − socialinis – mažėjanti bedarbystė, socialinių paslaugų plėtra, visuomenės sluoksnių

diferenciacijos mažėjimas; − ekologinis – aplinkos taršos mažėjimas, ekologinių problemų sprendimas; − kompleksinis – ekonominio, socialinio ir ekologinio poveikio sintezuotas kompleksas.


Projektus, pretenduojančius į ES paramą, siūloma vertinti ne tik pagal finansinius rodiklius, bet ir pagal jų inovatyvumą. Jei per prognozuojamąjį laikotarpį ūkio subjektas sukurs produktą, paslaugą arba valdymo procesą, kurie technologiniu požiūriu yra nauji arba iš esmės pagerinti, lyginant su naujausiais tos srities produktais, tuomet galima teigti, kad projektas ir ūkio subjektas yra inovatyvus. Atskirų projektų ar ūkio subjektų inovatyvumo lygiui nustatyti siūloma naudotis integruoto inovatyvumo lygio rodiklio skaičiavimo metodika. Literatūra

1. Knašas, A. B. (2002). Disertacija: Inovacijų strategijos rinkų internacionalizavimo sąlygomis. – Vilnius VGTU. 2. Pass, Christopher, Lowes, Bryan , Davies, Leslie. (1997). Ekonomikos terminų žodynas. Vilnius: UAB „Baltijos biznis“. 3. Schumpeter, J. A. (1998). Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. – Vilnius: Mintis. 4. Staniškis, J. K., Staniškienė, Ž. (2006). Mokslinių inovacinių projektų vadyba. – Šiauliai. 5. Балабанов, И. Т. (2001). Инновационный менеджмент. – Санкт-Петербург: Питер. 6. Друкер, П. Ф. (2000). Практика менеджмента. – Москва, Санкт–Петербург, Киев: Вильямс. 7. Фатхудинов, P. A. (2000). Инновационный менеджмент. – Москва: ЗАО Бизнес–школа, Интел Синтез.

DEVELOPMENT OF INNOVATIONS WITHIN THE MODERNIZATION FRAMEWORK OF THE FARMS PARTICIPATING IN SPD MEASURES

Julius Ramanauskas, Audrius Gargasas, Juozas Kirstukas, Pranas Markevičius, Rolandas Rakštys, Evaldas Serva, Danielius Skarbalius, Dainius Steponavičius,

Egidijus Šarauskis


Summary

Insufficient funding of science, and lack of innovation instilment might result in a long term technological log of agriculture and food industry. The paper reviews the processes of innovation development according to, different action fields of SPD and presents innovation criteria and their evaluation methods for the 2007–2013 RDP (Rural Development Plan) measures.

Analyses of the economic sources and juridical documents, analogies, statistical data analyses and other methods offered a possibility to evaluate innovation level according to four key criteria groups: the influence of innovations on (1) products, (2) technological processes in production and trade, (3) reorganization of the respective subject, and (4) instilment of research. The paper presents the description of all criteria groups, methods of their establishment, and sources of information. The data might be used to state the innovation fact of the projects or economy subjects.

Special computer program was developed to compute the innovation level.

Juozas KIRSTUKAS. Socialinių mokslų daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros docentas. Mokslinių tyrimų kryptis: agrarinė ir regioninė ekonomika bei politika. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752388, el. paštas [email protected] Julius RAMANAUSKAS. Socialinių mokslų (ekonomika) habilituotas daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros profesorius. Mokslinių tyrimų kryptis: kaimo verslų ir jų infrastruktūros organizacijų vadybos tyrimai. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361 Kauno r., el. paštas [email protected] SKARBALIUS. Socialinių mokslų daktaras, Lietuvos žemės ūkio universitetas Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros docentas. Mokslinių tyrimų kryptis: aplinkosaugos ir inovacijų ekonomika, adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752259 Evaldas SERVA. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros lektorius. Mokslinių tyrimų kryptis: prekybos ekonomika ir politika. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752388, el. paštas [email protected] Dainius STEPONAVIČIUS. Lietuvos žemės ūkio universiteto Inžinerijos fakulteto Žemės ūkio mašinų katedros docentas. Mokslinių tyrimų kryptis: žemės ūkio technika ir technologijos. Adresas: Studentų 15A, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8-674-27721, el. paštas [email protected] Egidijus ŠARAUSKIS. Lietuvos žemės ūkio universiteto Inžinerijos fakulteto Žemės ūkio mašinų katedros docentas. Mokslinių tyrimų kryptis: žemės ūkio technika ir technologijos. Adresas: Studentų 15A, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8-37) 752377, el. paštas [email protected] Rolandas RAKŠTYS. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros lektorius. Adresas: Universiteto g. 10, 518 kab. LT-53361 Akademija, Kauno r. Audrius GARGASAS. Socialinių mokslų (ekonomika) daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros docentas. Mokslinių tyrimų kryptis: kaimo verslų ir jų infrastruktūros organizacijų vadybos tyrimai. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752278, el. paštas [email protected] Pranas MARKEVIČIUS. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros docentas. Mokslinių tyrimų kryptis: kaimo verslų ir jų infrastruktūros organizacijų vadybos tyrimai. Adresas: Universiteto g. 10, 518 kab. LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752278; el. paštas [email protected]









BENDRUOMENĖ IR ORGANIZACINĖS BENDRUOMENINĖS VEIKLOS FORMOS

Vytautas Pilipavičius


Straipsnyje aptariama bendruomenių formavimo bei bendruomeninės veiklos organizavimo

problematika. Atsižvelgiant į šiuolaikinius visuomenės raidos procesus bei istorines kultūrines bendruomenės ir bendruomeniškumo formavimo prielaidas, pateikiama bendruomeninės veiklos tipologija ir organizacinės bendruomeninės veiklos formos. Pateikti vieni ar kiti požiūriai neturi griežtos konstatacijos, tai daugiau įžvalginio pobūdžio akcentai, kviečiantys diskusijai.

Bendruomenė, bendruomeninė veikla, savivalda, kaimo plėtra.

Įvadas Šiuolaikinė visuomenė reiškiasi kaip demokratinė pilietinė bendrija, užtikrinanti politinių

teisių, žmogaus laisvių, socialinės savitarpio pagalbos ir garantijų visumą. Sociokultūrinė erdvė aktualizuoja ne tik pilietinės demokratijos brandos laipsnį, bet ir vienijimosi, bendrinimosi svarbą tautos ir nacijos išlikimo vardan.

Būtent dialogo pagrindu susiklostė Europos kultūra (Библер,1991). Politine prasme tai reiškia, jog egzistuoja apsisprendimo ir atsakomybės gija: šeima — vietos bendruomenė — visuomenė — valstybė. Todėl partnerystė ir bendruomeniškumas kaip dialogo išraiška – tai europinės civilizacijos koegzistencijos pagrindas, apsprendžiantis gyvensenos sąlygų tęstinumą.

Anot P. Drucker‘io (Drucker, 1993), nacionalinė valstybė bus ne vienintelė, o viena iš keleto politinės integracijos formų, kurioje tranasnacionalinė, nacionalinė, regioninė ir vietinė (faktiškai bendruomeninė) struktūros konkuruos ir koegzistuos (egzistuos kartu).

Šiandien Lietuvos kaime problemiška išlieka kooperacija ir partnerystė, gebėjimas savarankiškai ir savivaldžiai verstis. Todėl vis aktualesnė tampa bendruomeninė veikla, formuojanti bendruomeninę gyvenseną bei ateities kaimo plėtros perspektyvas.

Tyrimo objektas – bendruomeninė veikla. Tyrimo tikslas – parengti bendruomeninės veiklos tipologiją bei pateikti organizacines

bendruomeninės veiklos formas. Tyrimo uždaviniai: • mokslinės literatūros ir mokslinių darbų analizės pagrindu, suformuluoti bendruomenių formavimosi prielaidas ir parengti bendruomeninės veiklos tipologiją; • teorinių tyrimų ir taikomųjų tyrimų gretinimo pagrindu, pateikti organizacines bendruomeninės veiklos formas. Tyrimo metodai - mokslinės literatūros ir mokslinių darbų analizė, sisteminimo metodas

(Grigaliūnienė, 2000), kompleksinis taikomasis tyrimas dalyvaujant (nuo 1992 m., respublikinis projektas „Socialinis dialogas: partnerystė gyvensenos kokybei“).

Metodologinės nuostatos. Šiandieninis mūsų kartos laikotarpis anot B. Melniko (Melnikas, 2002), pasižymi radikalių pokyčių raiškomis ir įpareigoja suvokti kaitą, kaitos strategiją kaip esminį procesą, gamtos ir žmogaus veikos pasaulių vienybę bei visuomenės raidos ir pažangos kompleksiškumo būtinumą. Kaita gali būti suvokiama dvejopai: pokyčiai vertintini kaip viena iš bendrųjų žmonijos raidą ir pažangą lemiančių priežasčių; pokyčiai traktuotini kaip esminis visuotinės raidos ir pažangos rezultatas. Kitaip tariant, galima teigti, kad pokytį sąlygoja žmonijos gyvenimo raidoje susiformavusi esatis, vykstantys procesai – natūrali projekcija ir kaitą inicijuoja žmogiškoji veika, formuojanti žmonijos gyvensenos pažangą, organizuota veikla – dirbtina projekcija. Tuomet į bendruomeninę veiklą galima pažvelgti dvejopai: kaip į socialinį reiškinį ir kaip į žmogiškąją veiklą (Grigaliūnienė, 2000). Toks išskyrimas leidžia formuoti sisteminį požiūrį, bendruomeninę veiklą vertinant, vieną kartą kaip esančią, antrą kartą – kaip daromą. Tuomet bendruomeninę veiklą, kaip esančią, galima vertinti per bendruomeninės veiklos tipologiją, o daromą – per bendruomeninės veiklos organizacines formas.


Bendruomenė ir bendruomeniškumo samprata Bendruomenės sąvokos ištakos labai įvairios. Lietuvišką terminą bendruomenė sudaro du

žodžiai – bendrija ir menė, kurie turi skirtingas prasmes ir reikšmes. Kultūriniame kontekste terminas bendrija kildinamas iš lotyniško termino generalis – tai giminė, giminingumas. Metafizine prasme – tai bendros būties arba bendro veikimo kategorija (lot. commercium), kurią naudojo Leibnicas ir Kantas (Краткая..., 1994). Sociologine prasme – natūralus (savaiminis) žmonių grupės bendras gyvenimas, susijęs vienoda kiltimi, panašiais požiūriais, bendru likimu ir siekiais. Tipiniam bendrumui galima priskirti šeimą, kaip meilės, likimo ir daiktų bendrumą, ir tautą, kaip bendros dvasios nešėją, kalbos, kultūros ir likimo bendrumą. Bendrija – tai žmonių grupė, susidariusi tikslingos ir racionaliai vykdomos veiklos dėka. Dažniausiai bendrija vadinama sritis, esanti tarp individo ir valstybės. Po bandymo antikos (Aristotelis) ir viduramžių laikotarpiuose (Augustinas ir F.Akvinietis) apibrėžti termino bendrija prasmę, aštuonioliktame amžiuje šis klausimas tapo politine-filosofine problema, kur bendrija laikoma teritorija su joje gyvenančiais žmonėmis ir jų tarpusavio ryšiais (Parsons, 2001).

Žodis menė turi vietos, srities ar krypties priskyrimą, kuris įprasminamas žmogiškosios, bendruomeninės veikos kontekste. Todėl pirmą kartą, bendruomenę galime apibrėžti kaip bendrinančių reikalų menę, steigos vietą, kurioje pasireiškia viešųjų ir privačiųjų interesų derinimas.

Bendruomeninio judėjimu šalininku laikomas A. Etzionis (Etzioni, 1993) bendruomenę suvokė kaip būdą vienybei ir sintezei sugrąžinti, bendruomeniškumą apibūdindamas pagal tris požymius:

• emocinių ryšių, susikertančių ir vienas kitą sustiprinančių, tinklas; • ištikimybė bendroms vertybėms, normoms ir prasmei; • gana aukštas atsakomybės lygis. Idėją, kad bendruomenė telkia alternatyvią visuomenės valdymo formą, nuosekliai plėtojo

M. Tayloras (Taylor, 1992), kuris savo bendruomenės filosofijoje iš dalies remiasi antropologijos duomenimis. Apeliavimas į bendruomenės idėją, kaip reakcija į valstybės centralizmą ir į rinkos individualizmą, nėra kažkas naujo. R. Nisbet‘as (Nisbet, 1974) visą politinės ir socialinės minties raidą nuo graikų ir romėnų laikų traktuoja kaip bendruomenės siekį ir ilgesį.

Sociologija (Leonavičius, 1993) bendruomenę apibūdina kaip kolektyvinio bendravimo formą, siekiant bendro tikslo, psichologija – kaip tarpusavio sudėtingų, įvairialypių žmonių kontaktų, atsirandančių iš bendros veiklos poreikių sąveiką.

Bendruomenės sampratą, interpretuojant V. Baršauskienės ir I. Leliūgienės (Baršauskienė ir kt., 2001) bendruomenės apibrėžčių prielaidas, galima formuoti šiais požiūriais:

• politiniu-teisiniu, kaip struktūrinę bendruomenę; • socialiniu-psichologiniu, kaip žmonių, turinčių bendrus interesus, sąjungą; • demografiniu, arba ekologiniu, kaip bendruomenės sąveiką su aplinka; • procesiniu-funkciniu, kaip bendruomeninių problemų sprendimą; • socialiniu-sisteminiu, kaip bendruomeninę savivaldą, vykdančią socialinius užsakymus. R. Grigas (Grigas, 2001) bendruomenę vertina per etnokultūrinį etoso savitumą, tautiškumą,

kaip į dvasiniais ir moraliniais saitais suburtą žmonių bendriją, esančią tarp valstybės ir individo bei užtikrinančią nacijos išlikimą. V. Kavolis (Kavolis, 2000) bendruomenę tapatina su tauta, kuri atsakinga už savosios moralinės kultūros raidą ir moralinius defektus, kuriems ji leido savo istorijoje įsitvirtinti.

Į bendruomenę nuolat apeliuoja visi tie, kurie kelia naują iniciatyvą arba skelbia kokią nors idėją (Willmott, 1989). Šiandien greta rinkos ir valstybės, svarbią vietą viešojoje politikoje įgauna bendruomenė, bendruomenine veikla formuojanti bendruomeninę politiką.

Bendruomeninė politika gali būti suvokiama teritorine ir neteritorine prasme. A. Glen‘as (Butcher et al., 1993) bendruomenės politikos formas skirsto į tris kategorijas:

• bendruomeninę plėtrą – tai tikslas padėti bendruomenei tapti savarankiškesne, apibrėžiant ir tenkinant savo tikslus bei poreikius;


• bendruomenines paslaugas – paslaugą artinant prie bendruomenės ir pačią bendruomenę įtraukiant į paslaugos teikimo procesą;

• bendruomeninis veiksmas – tai interesų gynimo ir mobilizavimo forma, siekiant atstovauti interesams tų, kurie jaučiasi išstumti iš politinio proceso.

• Pagal tai kaip bendruomeninė politika traktuoja pilietiškumą, H. Butcher‘is (Butcher et al., 1993) skiria tris interpretacijas:

• visuomeniško piliečio modelis – tai dalyvavimas politiniame procese, siekiant sąlygoti ar priimti sprendimus, tiesiogiai skirtus gyventojams jų gyvenamojoje vietovėje;

• įgalioto piliečio modelis – tai dalyvavimas atstovavimo, skirstymo, informavimo procesuose, ginant individų ir grupių interesus bei teises;

• pareigingo piliečio modelis – tai savarankiškumo ir tarpusavio pagalbos ugdymas, stiprinant bendruomenines ir visuomenes organizacijas, kaip alternatyvą valstybinei biurokratinei intervencijai.

Bendruomeninio požiūrio į viešąja politiką ištakos siekia kolonijinį Britanijos, Prancūzijos ir Belgijos administravimą, kai administratoriai vietos bendruomenes mėgino padaryti savarankiškesnes – joms pačioms suteikdavo teisę spręsti vietos problemas. Su tuo šiandien galima sieti savivaldos kiltį ir siekį. Šia idėja, siekdamos padidinti bendruomenės vaidmenį sprendžiant savo socialines ir ekonomines problemas, septyniasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais pasinaudojo JAV, priimdamos „Ekonominių galimybių plėtros“ įstatymą ir „Pavyzdinio miesto“ programą. Jau tada JAV buvo suvokta, kad tik bendruomenės yra tas socialinis garantas, kuris gali užtikrinti apribotos teritorijos plėtrą. Atgaivinti bendruomenes tuomet ėmėsi Didžioji Britanija ir kitos Europos šalys, tačiau bendruomenėms globalios pramonės vystymas jau buvo padaręs ženklų poveikį.

Dabar, kai pramoninės valstybės sprendžia naujų valdymo formų paieškos problemą besikeičiančioje visuomenėje, nėra netikėta, kad vėl grįžtama prie bendruomenę aukštinančios retorikos. Taigi galima teigti, kad valstybės, valstybingumo branduoliu turi tapti bendruomeniškumas, kaip sąlyga nacijai išlikti ir atsvara monokultūrai, globalizacijai.

Bendruomenių raidos analizė, remiantis tiek užsienio autorių (Stone, 2004; Kuhn, 2003; Parsons, 2001; Chaskin et al., 2001; Andersen, 1999; Berman, 1999; Berger, 1999; Zeigler, 1996; Buzan, 1997; Butcher et al., 1993; Drucker, 1993; Etzioni, 1993; Библер, 1991; Cobb et al., 1972; Зильберт, 2000 ir kt.), tiek Lietuvos autorių (Poviliūnas, 2003; Baršauskienė ir kt., 2001; Grigas, 2001; Karalius, 2000; Kavolis, 2000; Treinys ir kt., 1999 bei kt.) moksliniais darbais, leido išskirti šias istorines-kultūrines bendrinimosi prielaidas:

• mąstymo būdas, bendrinimosi pagrindas – kultūra ir istorija, nulemtas žmogaus išsilavinimo ir intelekto, formuojantis tautinį mentalitetą bei vertybines nuostatas;

• gyvenimo būdas, bendrinimosi pagrindas – tradicija ir valstybingumas, nulemtas šeima, vietos bendruomenės, visuomenės, formuojantis bendruomeninės gyvensenos požiūrį bei piliečio statusą;

• veikimo ir pažinimo būdas, bendrinimosi pagrindas – profesija bei individuali ir kolektyvinė nuosavybė, sąlygotas įstaigos, įmonės ar organizacijos, formuojantis organizacinę kultūrą bei profesionalaus darbuotojo statusą;

• valdymo būdas (savivalda), bendrinimosi pagrindas gyvenamoji vietovė, sąlygotas vietos reikalų tvarkymo ir prievolės valstybei, formuojantis vietos gyventojo statusą.

Todėl bendriausia prasme bendruomenė – tai žmonių, gyvenančių apibrėžtoje teritorijoje ir turinčių bendrų interesų, bruožų ar ypatybių, sutarimas bendrai veiklai, kuri grindžiama savivaldos, savarankiškumo ir savitarpio pagalbos principais.

Tačiau bendruomenė įteisinama viešu veikimu – bendruomenine veikla, kuriai teisinį statusą suteikia bendruomeninė organizacija.

Užsienio autorių (Thom ir kt., 2004; Kuhn, 2003; Robbins et al., 2003; Denhardt, 2001; Parsons, 2001; Whiltey, 2000; Kanter, 1995; Drucker, 1993 ir kt.) ir Lietuvos autorių (Poviliūnas, 2003; Zakarevičius, 2003; Grigaliūnienė, 2000; Jucevičius, 1998 ir kt.) mokslinių leidinių apžvalga leido išryškinti organizacinį bendruomenių veiklos pobūdį ir išskirti šiuos bendruomeninių organizacijų tipus:


• konfesinė bendruomenė; • profesinė bendruomenė; • mokslinė bendruomenė; • politinė bendruomenė; • teritorinė, vietos bendruomenė.

Šiandien žmogiškosios veiklos mastelis tiek išsiplėtė, kad veiklos organizavimą, vykdymą ir pasekmes privalome vertinti sistemiškai (kaip organizacijos tipo ir institucinės formos bei jos realybę išryškinančių objektų ir funkcijų priklausomybę), istoriškumo kontekste.

Todėl bendruomeninę veiklą privalome vertinti tipologiškai per bendruomeninių organizacijų tipus, nurodančius bendruomeninės veiklos kryptį; bendruomeniškumo branduolį, fiksuojantį bendrinimą organizuojančią realybę; bendruomeniškumą organizuojančią funkciją, apibrėžiančią veiklos sferą; institucines formas, nurodančias viešo veikimo sritis. Bendruomeninės veiklos tipologija pateikiama pirmoje lentelėje.

1 lentelė. Bendruomeninės veiklos tipologija

Bendruomeninės organizacijos tipas

Bendruomeniškumo branduolys

Bendruomeniškumą organizuojanti funkcija

Institucinė forma

Konfesinė bendruomenė

Tikėjimas Religija Bažnyčia

Politinė bendruomenė Ideologija Partija Valstybė

Mokslinė bendruomenė Pažinimas Švietimas „Mokykla“

Profesinė bendruomenė Amatas Verslas Profesinė gildija

Teritorinė, vietos bendruomenė

Tradicijos Savivalda Gyvenamoji vietovė

Tokia bendruomeninės veiklos tipologija sudaro galimybę formuluoti bendruomeniškumo

apibrėžtis. Bendruomeninių organizacijų tipai šiandien nėra nei pirmesni, nei svarbesni ar hierarchiškai viršesni vienas kito atžvilgiu. Jie susiklostė istoriškai ir šiandien visi realiai egzistuoja.

Bendruomeninės gyvensenos aktualumas, istorinės-kultūrinės bendruomeniškumo formavimo prielaidos ir bendruomeninės veiklos tipologija leidžia išskirti šiuos bendruomeniškumą formuojančius veiksnius:

• gyventojų bendruomeninio sambūrio inicijavimas; • bendruomeninės organizacijos steigimas; • bendruomeninės veiklos projektavimas; • bendruomeninės gyvensenos organizavimas.

Apibendrinant teigtina, kad bendruomeniškumas – tai kokybinė bendruomeninės gyvensenos išraiška, kaip bendras sutarimas, realizuotas bendruomenine veikla, kuri viešo veikimo aplinkoje institualizuojasi organizacija, kurios turinį lemia bendrinančios veiklos orientyrai (veiklos sfera, kryptis, sritis, funkcija, vertybinės nuostatos ir pan.).

Organizacinės bendruomeninės veiklos formos

Šiandien akcentuojamas tas faktą, kad viešasis veikimas vyksta institucijų kontekste. W. Parsons (Parsons, 2001) išskiria tris institucines tarpusavyje susijusias viešo veikimo kategorijas:

• ekonominis institucionalizmas; • sociologinis institucionalizmas; • politinis institucionalizmas.

Tai reiškia, kad bendruomeninė veikla pasireiškia socialinių, ekonominių ir politinių problemų įtraukimu į darbotvarkę ir galia jas šalinti. Darbotvarkės formavimas vyksta tarp atskirų

52Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 grupių, pateikiant problemas platesniam bendruomenės ratui, kol problema sulaukia bendro visuomenės dėmesio. Problemos formulavimą, kad problema taptų aktualiu darbotvarkės klausimu, lemia nepasitenkinimas vyksmais, vykstančiais socialinėje sistemoje (savivaldybės, regiono, valstybės ar tarptautinio lygmenys).

Problemos egzistuoja ne griežtai apibrėžtoje bendruomenėje, bet veikiau sąveikauja su priimtais sprendimais, kurie vienaip ar kitaip veikia aplinką. Todėl aktualių, bendruomeninių darbotvarkių formulavimas neatsiejamas nuo valstybės problematikos, kur Valstybė – tai viešpatavimo struktūra, kuri nuolatos atsinaujina žmones vienijančių veiksmų dėka, veiksmų, vykstančių atstovavimo dėka ir kuri nustato bendrų veiksmų taisykles (nuostatomis ir procedūromis) bei apibrėžia bendruomeninius veiksmus vienoje ar kitoje srityje (Краткая ..., 1994). Toks valstybės apibūdinimas leidžia išskirti tris funkcinius laukus: veiksmų, atstovavimo, įteisinimo. Veiksmų laukui priskirtina bendruomeninė veikla, atstovavimo laukui – savivaldybės institucijų veikla, įteisinimo laukui – valstybinių institucijų veikla. Galima teigti, kad valstybingumo kultūrinę sanklodą, savastį ir gyvenimo būdo tęstinumą užtikrina tos nacijos žmonių bendrinanti veikla, kuri per atstovavimą teikiama įteisinimui, o įteisinimu nustatoma kaip bendruomeninės gyvensenos norma.

Bendruomeninė veikla siejama su idealių, minties lygmenyje realizuotų ir įformintų teorijų, koncepcijų ir dokumentų realizacija, t.y. pritaikymu ir adaptavimu socialinėje aplinkoje ir viso to refleksija, suderinimu su realia gyvenimiška situacija ir įgyvendinimu.

Savivaldybės institucijų veiklos paskirtį ir funkcijas pagal valstybės apibrėžtį nustato jų priskyrimas atstovavimui. Todėl savivaldybės institucijų veikla įgauna tarpininko pobūdį tarp gyventojų bendruomenės ir valstybinių institucijų. Savivaldybinių institucijų veiklą lemia valstybinių institucijų įgaliotų funkcijų vykdymas ir administravimas apibrėžtoje teritorijoje bei gyventojų bendruomenės reikalų atstovavimas valstybinėse institucijose įstatymų, nutarimų ir priimtų sprendimų koregavimas ir derinimas su realia situacija.

Valstybinių institucijų veiklą lemia šalies bendruomeninės gyvensenos įteisinimo bei norminimo pobūdis ir funkcijos: politikos formavimo, veiklos sričių konceptualizavimo, teisinių nuostatų formulavimo bei viso to derinimas su vidaus ir išorės aktualijomis, normomis ir tendencijomis. Kitaip tariant, valstybinių institucijų funkcija – užtikrinti subalansuotą plėtrą, kaip bendruomeninės gyvensenos norminimą, vertikalėje, o horizontalėje – formuoti nacionalinės politikos sklaidą. Tuomet teigtina, kad bendruomeninė veikla yra plėtros vykdytojas, įgyvendinantis subalansuotą plėtros politiką, o plėtros ir sklaidos organizatoriumi bei garantu tampa nacionalinė politika, realizuojama per valstybines ir savivaldybines institucijas.

Aukščiau įvardintos bendruomeninės veiklos, valstybinių ir savivaldybinių institucijų pateiktos funkcijos yra principinio pobūdžio. Tam tikrais atvejais priklausomai nuo specifikos, paskirties, valdymo bei administravimo metodų bei būdų jos įgauna išvestinio pobūdžio funkcijas.

Todėl darytina prielaida, kad valstybingumo „branduolį” sudaro gyventojų bendruomenė, bendrinančia veikla politinėje, socialinėje, ekonominėje ir kt. srityse formuodama nacionalinės kultūros sanklodą.

Bendruomenės formavimo išeities taškas – gyventojų bendruomenės steigiamasis sambūris, kaip privačių, asmeninių pažiūrų, požiūrių ar reikalų viešas pateikimas ir derinimas. Jei šie asmeniniai siekiai orientuoti į ateities įžvalgą, kartų kaitą ir būsimybės formavimą, o ne „blogumų“ ir „gerumų“ fiksavimą, priežasčių ir pasekmių aiškinimą, kaltųjų ir teisiųjų ieškojimą, tai toks bendruomeninis sambūris turi galimybes tapti bendruomenine organizacija.

Bendruomeninės organizacinės veiklos efektyvumą lemia priklausomybės įvaldymo laipsnis, gebėjimas savarankiškai verstis ir išgyventi bet kokiomis sąlygomis, bendruomeniniai sutarimai dėl gyvensenos kokybės gerinimo ir ateities, geros kaimynystės sąlygos ir pan. Kitaip tariant, bendruomeninė organizacija savo veiklą privalo orientuoti bendruomeninės savivaldos formavimo linkme.

Bendruomeninės savivaldos formavimas pasireiškia organizacinėje kaitoje, apimant bendruomenės, kaip steigiamojo sambūrio, bendruomenės kaip organizacijos ir savivaldos sistemos, formavimą. Bendruomeninės savivaldos formavimo principas pavaizduotas pirmame paveiksle.


1 pav. Bendruomeninės savivaldos formavimo principas

Bendruomenė kaip steigiamasis sambūris

Bendruomenė kaip organizacija

Bendruomenė kaip savivaldos sistema

Organizacinė kaita Organizacinė kaita

Bendruomeninė veikla Bendruomeninė veikla

Bendruomeninės savivaldos formavimas

Šiuo pagrindu galima išskirti tokias organizacines bendruomeninės veiklos formas:

• bendruomenės steigiamasis sambūris; • bendruomeninė organizacija; • bendruomeninė savivalda.

Todėl galima teigti, kad bendruomeninė veikla, pasireiškia organizacinėje kaitoje, pereinant nuo bendruomenės, kaip steigiamojo sambūrio link bendruomenės, kaip savivaldos sistemos.

Išvados 1. Istorines - kultūrines bendruomenių formavimosi prielaidas sąlygoja bendrinimosi

veiksniai, kuriuos sudaro mąstymo, gyvenimo, veikimo ir pažinimo bei valdymo būdai, formuojantys bendruomeninę gyvenseną. Formuojant bendruomeninę gyvenseną konkrečioje gyvenamojoje vietovėje, bendruomenėms būtina formuluoti bendrinimo veiksnius, vietovės gyventojų siekių ir bendruomeninės organizacijos veiklos perspektyvų požiūriais.

2. Bendruomeninės gyvensenos kokybę lemia bendruomeniškumas, kaip gyventojų vertybinių nuostatų kokybinė išraiška, realizuojama per bendruomeninę veiklą, kuri turi derinti visas veiklos sritis gyvenamojoje vietovėje. Todėl bendruomeninė veikla subalansuotos kaimo plėtros kontekste, turi būti vertinama tipologiškai: bendruomeninės veiklos krypties, bendrinimą organizuojančios realybės, bendruomeniškumą organizuojančių funkcijų bei realaus viešo veikimo požiūriais.

3. Bendruomeninės gyvensenos pagrindas – bendruomeninė veikla, pasireiškianti organizacinėje kaitoje, pereinant nuo bendruomenės kaip steigiamojo sambūrio, link bendruomenė kaip organizacijos ir bendruomenės kaip savivaldos sistemos. Todėl bendruomeninė veikla turi būti orientuota ne tik į gyventojų sambūrio organizavimą ir bendruomeninės organizacijos steigimą (tai dominuoja šiandien), bet ir į bendruomeninės savivaldos formavimą gyvenamojoje vietovėje.

4. Dabartis pasižymi kaitos pobūdžiu, tad bendruomeninė veikla turi atitikti šiuolaikines tendencijas. Organizuojant bendruomeninę veiklą, bendruomenės turi vadovautis viešumo ir privatumo derinimo, partnerystės ir bendruomeniškumo ugdymo, savivaldos ir savavaldumo formavimo, ūkiškumo ir šeimininkiškumo skatinimo principais. Tai sudarys prielaidas kaimo gyventojams patiems lemti savo ateitį ir išvengti tik vartotojiškos bendruomenės ar visuomenės likimo. Literatūra

1. ANDESREN, B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Vilnius: Baltos lankos, 1999.

2. BERMAN, H. J. Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis. Vilnius: Pradai, 1999. 3. BARŠAUSKIENĖ, V., LELIŪGIENĖ I. Sociokultūrinis darbas bendruomenėje. Kaunas: Technologija, 2001. 4. BUTCHER, H., GLEN, A., HENDERSON, P., SMITH, J. Community and Public Policy. London: Pluto Press,

1993. 5. BERGER, P.L., LUCKMANN, T. Socialinės tikrovės konstravimas. Vilnius: Pradai, 1999. 6. BUZAN, B. Žmonės, valstybės ir baimė. Vilnius: Eugrimas, 1997. 7. CHASKIN, R.J., BROWN, P., VENKATESH, S., VIDAL, A. Building Community Capacity. New York, 2001. 8. COBB, R.W., ELDER, C.D. Participation in American Politics: The Dynamics of Agenda-building. Baltimore:

J.Hopkins University Press, 1972. 9. DENHARDT, R.B. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius: Algarvė, 2001.

54Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 10. DRUCKER, P.F. Post – capitalist Society. New York: Harper Business, 1993. 11. ETZIONI, A. The Actine Society: A Theory of Societal and Poltical Procsses. New York: Free Press, 1993. 12. GRIGALIŪNIENĖ, S. Profesiologinė vadyba. VDU. Kaunas. 2000. 13. GRIGAS, R. Tautinė savivoka. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2001. 14. JUCEVIČIUS, R. Strateginis organizacijų vystymas. KTU. Kaunas. 1998. 15. KANTER, R.M. World Class. Thiving Locally in the Global Economy. New York: Siman and Schuster, 1995. 16. KAVOLIS, V. Asmuo ir idėjos. Vilnius: Baltos lankos, 2000. 17. KUHN, T.S. Mokslo revoliucijų struktūra. Vilnius: Pradai, 2003. 18. LEONAVIČIUS, J. Sociologijos žodynas. Vilnius: Academia, 1993. 19. MELNIKAS, B. Transformacijos. Vilnius: Vaga, 2002. 20. NISBET, R. The Social Philosophers: Community and Conflict in Western Thought. London: Heineman, 1974. 21. PARSONS, W. Viešoji politika. Vilnius: Eugrimas, 2001. 22. POVILIŪNAS, A. Kaimo atskirties profiliai. Vilnius: Kronta, 2003. 23. ROBBINS, S., STEPHEN, P. Organizacinės elgsenos pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003. 24. STONE, D. Viešosios politikos paradoksai. Sprendimų priėmimo menas politikoje. Vilnius: Eugrimas, 2004. 25. TAYLOR, M. Signposts to Community Development, Community Development Foundation. London, 1992. 26. THOM, N., RITZ, A. Viešoji vadyba. Lietuvos teisės universitetas. Vilnius, 2004. 27. TREINYS, M., BALAŽENTIS, A. Kai kurie teoriniai ir metodologiniai kaimo plėtros strategijos klausimai:

Lietuvos kaimo plėtros politika ir mokslo uždaviniai. Vilnius, 1999. 28. ZAKAREVIČIUS, P. Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės. KTU. Kaunas. 2003.

29. ZEIGLER, H. Politinė bendruomenė. VDU. Kaunas: Litera, 1996. 30. WHITLEY, R. Divergent Capitalism: The Social Structuring and Change of Business Systems. New York: Oxford

University Press Inc, 2000. 31. WILLMOTT, P. Community Initiatives: Patterns and Prospects. Policy Studies Institute. London, 1989. 32. БИБЛЕР, В.С. От наукоучения – к логике культуры. Москва: Политиздат, 1991. 33. Краткая философская энциклопедия. Москва: Прогрес, 1994.

COMMUNITY AND PRESUMPTIONS OF COMMUNITIES ACTIVITIES

Vytautas Pilipavičius


Summary

There are a lot of definitions about a term of community. However, the common meaning of “community” is the common agreement between citizens, living in the definite territory and having the common interest or traits, for a common action, which is based on self-government, independence and principles of mutual relations. Partnership defines the content of community. Partnership – a qualitative term of community’s living style as the common agreement implemented from the social activities, which have the attributions characterizing the guides of common activities such as: fields of activity, trends, directions, functions, attitudes of value and so on.

Today extent of social activities are so enlarged, that we should systematically and in historical contexts look at the organisation, implementation of activities and results. Therefore, we should look at the social activities through: types of communities’ organizations - signification of the direction of social activities; nucleus of partnership – fixation of the generality of organization; function of organisation the partnership – definition of the fields of activity; forms of institutions – indication of the fields of public actions.

This period is distinguished of a vicissitude nature, therefore social activities should pay an influence in the organisation turnover. Therefore, the social activities should be orientated not only to the organization of the citizens’ collection, establishment of the community organizations, but to formation the communities’ self-government in local area as well. That will make the precondition for rural citizens to solve the future themselves and avoid a destiny of consumer community and society.

Today, a guarantee of implementation of rural development should be ar individual, which knows the strategical tendencies in Lithuania, Europe and the World; undertakes and charges oneself with social, ethno-cultural, ecological, economical, political and others affairs at own living territory. Community, community activities, partnership, self-government, rural development.

Vytautas PILIPAVIČIUS. Doktorantas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros asistentas. Mokslo sritis: vadyba ir administravimas, kryptis – bendruomeninės gyvensenos formavimas kaime. Adresas: Universiteto g. 10, LT–53361, Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752214, el. paštas: [email protected], [email protected]




APSKAITOS INFORMACINĖS SISTEMOS FORMAVIMAS IR NAUDOJIMAS∗

Povilas Domeika


Įvadas

Apskaitos informacijos sistema – istorijoje yra viena iš pirmųjų informacijos gavimo sistemų, geriausiai organizuotų, turinti ne tik savas tradicijas, bet ir susiformuotas apskaitos teorijos nuostatas bei ūkinėje praktikoje patikrintus informacijos tvarkymo metodus. Konkurencingos rinkos sąlygomis bet kurios įmonės ūkinės ir finansinės veiklos apskaita tapo neatskiriamu ūkio valdymo įrankiu, padedančiu kuo racionaliau naudoti turimus išteklius, ieškoti jų taupymo galimybių, priimti pagal galimybes optimalius ekonominius valdymo sprendimus. Kartu su apskaita atsirado ir įmonių veiklos analizė, besiremianti apskaitos sukaupta informacija, įvairiausiais metodais ją toliau apdorodama, teikia įmonių vadovams ir specialistams reikalingų žinių apie verslo plėtros tendencijas ir kt. Ekonominio darbo praktikoje pasitaikantys mėginimai išskirti apskaitos ir analizės dalykus nedavė pozityvių rezultatų, o tik dar kartą patvirtino jų neatskiriamą vienybę. Teorijoje ir praktikoje vartojama sąvoka „apskaitos informacinė sistema“ (AIS) savo turiniu ir prasme išreiškia kompiuterizuotą apskaitos informacijos tvarkymo technologiją, kai naudojami ne tik kompiuteriai, jų programinė įranga, bet ir komunikacijos bei orgtechnikos priemonės, leidžiančios automatizuoti informacijos tvarkymo ir naudojimo procesus. AIS kūrėjų uždavinys – parengti (suprojektuoti) ir įdiegti tokias apskaitos informacijos tvarkymo technologijas, kurios būtų efektyvios ir teiktų operatyvią informaciją visiems vartotojams – įmonės vidaus ir išoriniams.

Tyrimo objektas – įmonės apskaitos kompiuterizuotos informacinės sistemos (KIS) organizavimo teoriniai aspektai ir praktinės šios sistemos diegimo bei naudojimo problemos.

Tyrimo tikslas – ištirti įmonės apskaitos informacijos kompiuterizuoto tvarkymo dėsningumus, parodyti informatikos priemonių praktinio taikymo galimybes ir tą naudą, kurią galėtų patirti įmonių vadovai bei specialistai, savo veikloje naudodamiesi apskaitos kompiuteri-zuotomis duomenų bazėmis (KDB).

Tyrimo uždaviniai: • išnagrinėti bendrosios ir ekonominės informatikos turinį, jų savybes; • nustatyti informacinės sistemos (IS) turinį, jos gyvavimo ciklą ir funkcijas, KIS rūšis,

jų savybes; • atskleisti žemės ūkio įmonės AIS kūrimo technologiją, jos projektavimo principus,

praktinį formavimą ir naudojimo efektyvumo vertinimo metodus. Tyrimo metodai:

• mokslinių publikacijų analizė ir apibendrinimas (sintezė); • žemės ūkio įmonių apskaitos informacijos sistemos tyrimas betarpiško (ištisinio ir

atrankinio) stebėjimo būdais; • istorinis palyginamasis metodas; • IS projektavimo (metodų grupė); • grafinio vaizdavimo; • įmonės veiklos ekonominės analizės metodai; • monografinis.

Tyrimams panaudoti medžiagos šaltiniai: žemės ūkio įmonėse atliktų stebėjimų (tyrimų) rezultatai; Lietuvos ir užsienio šalių autorių mokslinės publikacijos – 252 šaltiniai, iš jų – 47 autoriaus; sukaupta įmonės AIS projektavimo patirtis; Lietuvos žemės ūkio statistikos ataskaitos; Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos ataskaitos; N žemės ūkio įmonės ekonominė informacija.

∗ Pagal P. Domeikos parengtą monografiją „Apskaitos informacinė sistema“, 2007. - 281 p.


Rezultatai Monografijoje susisteminta jos autoriaus per daugelį metų vykdant mokslinius tyrimus

sukaupta medžiaga ir praktinė patirtis projektuojant įmonės apskaitos informacines sistemas, o taip pat Lietuvos ir užsienio autorių paskelbtų tyrimų analizės rezultatai. Šiame straipsnelyje pateikta tik nedidelė dalis publikacijų (darbe panaudoti 252 šaltiniai), glaudžiai susijusių su tyrimo objektu.

Monografijos struktūra: įvadas, trys dalys, jungiančios 14 skyrių, išvados, naudotos literatūros sąrašas ir santrauka anglų kalba.

Pirmojoje dalyje – „Informacinės sistemos organizavimo teoriniai pagrindai“ – išanalizuoti dalykai, nusakantys informacinių sistemų turinį ir veiksniai, įtakojantys jų projektavimą bei formavimą. Informacinių sistemų kūrimas tiesiogiai siejasi su informatikos priemonių taikymu. Todėl buvo atskleistas informatikos – mokslo apie informacijos kompiuterizuotą dorojimą – turinys, išanalizuota specialiosios ekonominės informatikos struktūra, daugiau dėmesio skiriant ekonominei informacijai, jos savybėms ir klasifikacijai. Apskaitos informacija – svarbiausioji ekonominės informacijos rūšis, teikianti 70-80 proc. ekonominių rodiklių.

Ištirtas informacinės sistemos turinys, sistemos gyvavimo ciklas, duomenų bazės savybės, pagrindinės KIS rūšys. Nustatytas apskaitos informacinės sistemos (AIS) turinys ir pradinės bei rezultatinės informacijos tvarkymo technologija, galimi būdai jai tobulinti.

Išanalizuotas AIS projektavimo ir diegimo klausimų kompleksas: pirminių dokumentų turinio ir formos projektavimas; magnetinių informacijos laikmenų paruošimas; mašinogramų (videokadrų) turinio projektavimas; algoritmų ir programinės įrangos rengimo principai; AIS projekto diegimas įmonėje.

Antrojoje dalyje – „Apskaitos informacinės sistemos formavimas ir naudojimas“ – parodyti svarbiausi tyrimo rezultatai. Išanalizuoti visų AIS posistemių formavimo ir apskaitos rezultatinės informacijos naudojimo ypatumai: informacijos klasifikatoriai, jų paruošimas; pastoviųjų žinynų formavimas ir naudojimas; kintamosios informacijos nešiklių (laikmenų) paruošimas; rezultatinės informacijos formavimas ir naudojimas; apskaitos informacijos ekonominė analizė. Išskirtinė šios dalies savybė – apskaitos informacijos naudojimas susietas su įmonės veiklos ekonomine analize.

Trečioji dalis – „Apskaitos informacinės sistemos efektyvinimas“ – skirta kompiuterizuotos apskaitos efektyvumo rodiklių analizei, AIS tiesioginės naudos skaičiavimo metodams, AIS formavimo ir naudojimo perspektyvų analizei. Nustatytos AIS plėtros galimybės, ekonominės informacijos KIS integracijos formos, tobulesnės pradinės informacijos rengimo priemonės, informacinių technologijų plėtros kryptys.

Išvados Tyrimus apibendrinančių išvadų sudėtyje yra rekomendacijos įmonių AIS formavimo ir

naudojimo efektyvumui didinti. Siūloma įgyvendinti tokias priemones: 1. įdiegti techninių priemonių sistemą pradiniams duomenims išmatuoti, registruoti

laikmenose ir perduoti; 2. parinkti ir įdiegti kompiuterius, aprūpintus šiuolaikine sistemine ir taikomąja programine

įranga; 3. suprojektuoti unifikuotas pirminių dokumentų formas, mažinant jų skaičių ir surašymo

darbo sąnaudas; 4. gerinti informacijos klasifikatorių sudėtį ir struktūrą, kad būtų galima gauti analitiškesnę

informaciją; 5. gerinti programinės įrangos funkcionalumą, atsisakant tranzitinių įrašų sąskaitose,

mažinant KDB pertekliškumą; 6. diegti tobulesnes mašinogramų (videokadrų) formas; 7. siekti ekonominės informacijos rūšių integracijos, ypač apskaitos, ekonominės analizės ir

planavimo; 8. svarbiomis informacinių technologijų plėtros kryptimis laikyti – suderinamumą, tarpinių

grandžių likvidavimą, globalizaciją ir konvergenciją.

57Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 Literatūra

1. Barčkutė O., Mikalauskienė A., Skyrius R. Ekonominė informatika. – Vilnius: Adorija, 1999. 2. Bružauskas V. Buhalterinės apskaitos pagrindai: vadovėlis. – Akademija: LŽŪU leidybos centras, 2001. 3. Bružauskas V. ir kt. Žemės ūkio įmonių pavyzdinis sąskaitų planas, jo paaiškinimai ir pagrindinės sąskaitų

korespondencijos. – Akademija: LŽŪU Apskaitos ir finansų katedra, 2005. 4. Domeika P. Žemės ūkio ekonominės informacijos kompiuterizuota sistema: tyrimai, projektavimas ir

funkcionavimo koncepcija // „Inžinerinė ekonomika“: mokslo darbai. ISSN 1392-2785. – Kaunas: Technologija, 1999, Nr. 4(15), p. 9-15.

5. Domeika P., Jucevičienė V. Kompiuterizuotos apskaitos vertinimo metodai // „Inžinerinė ekonomika“: mokslo darbai. ISSN 1392-2785. – Kaunas: Technologija, 2000, Nr. 4(19), p. 9-14.

6. Domeika P., Jucevičienė V. Integruotos žemės ūkio įmonių apskaitos kompiuterizavimo efektyvumas // „Vagos“: mokslo darbai. ISSN 1648-116X. – Akademija: LŽŪU leidybos centras, 2002, t. 54(7), p. 21-27.

7. Domeika P. Kompiuterizuota ekonominės informacijos technologija, jos tobulinimo kryptys // „Vagos“: mokslo darbai. ISSN 1648-116X. – Akademija: LŽŪU leidybos centras, 2002, t. 56(9), p.55-61.

8. Domeika P. Įmonės pradinės ekonominės informacijos tvarkymo kompiuterizavimas // „Vagos“: mokslo darbai. ISSN 1648-116X. – Akademija: LŽŪU leidybos centras, 2003, t. 60(13), p. 46-51.

9. Domeika P., Jucevičienė V. Įmonės ekonominės informacijos kompiuterizuotos sistemos: rūšys, integracija ir plėtros galimybės // „Vagos“: mokslo darbai. ISSN 1648-116X. – Akademija: LŽŪU leidybos centras, 2004, t. 62(15), p. 79-84.

10. Domeika P. Įmonės apskaitos rezultatinės informacijos kompiuterizuotas tvarkymas // „Vagos“: mokslo darbai. ISSN 1648-116X. – Akademija: LŽŪU leidybos centras, 2006, t. 73(26), p. 45-50.

11. Domeika P. Įmonės piniginių lėšų ir atsiskaitymų apskaitos informacinės sistemos formavimas // „Vagos“: mokslo darbai. ISSN 1648-116X. – Akademija: LŽŪU leidybos centras, 2007, t. 76(29), p. 32-41.

12. George H. Bodnar, William S. Hopwood, Accounting Information Systems. 5th ed. – New Jersy: Prentice Hall, Inc., 1993.

13. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. 6-ji laida. – Vilnius: Pačiolis, 2007. 14. Kurlavičius A. Sprendimų paramos informacijos sistemos žemės ūkiui. Monografija. – Akademija: LŽŪU leidybos

centras, 2005. 15. Levišauskaitė K., Rakevičienė J. Elektroninės bankininkystės Lietuvoje paslaugų vystymo problemos ir jų

sprendimai // „Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai“: mokslo darbai. ISSN 1392-1142. – Kaunas: VDU, 2005, t. 36, p. 103-118.

16. Mackevičius J. Valdymo apskaita: koncepcija, metodika, politika. – Vilnius: TEV, 2003. 17. Mackevičius J. Įmonių veiklos analizė. Informacijos rinkimas, sisteminimas ir vertinimas. Monografija. – Vilnius:

TEV, 2005. 18. Simanauskas L. Informacinės sistemos. – Vilnius: VU leidykla, 2000. 19. Simanauskas L. Vadybos informacinės sistemos. – Šiauliai: ŠU leidykla, 2007. 20. Stabingis L.Kompiuterizuota apskaita: mokymo priemonė. – Vilnius, 2000. 21. Valužis K. Apskaitos problemos. – Vilnius: UAB „Viltis“, 2001. 22. Valužis K. Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymas ir ekonominis vertinimas. – Vinius: UAB

„Viltis“, 2003. 23. Zinkevičius R., Domeika P., Zinkevičienė D. Tiksliojo ūkininkavimo sistemos ir jų plėtros galimybės Lietuvos

ūkiuose // „Vagos“: mokslo darbai. ISSN 1648-116X. – Akademija: LŽŪU leidybos centras, 2004, t. 63(16), p. 112-117.

24. Zinkevičienė D. Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos apskaita pagal Verslo apskaitos standartus // „Apskaitos ir mokesčių apžvalga“, 2006, Nr. 5, p. 40-45.

ACCOUNTING INFORMATION SYSTEM, IT‘S FORMATION AND USAGE

Povilas Domeika


Summary

This monograph consists from the following parts: introduction, 14 chapters, conclusions, list of literature resources and summary. All text is divided into the three connected parts: 1) theoretical grounds of information system organization; 2) formation of accounting information system and it‘s usage in an enterprise; 3) effectiveness of accounting information system and the possibilities of it‘s farther improvement.

Monograph is dedicated for the economists, students (bachelors, masters of science, PhD students) of universities, researchers of AIS and accounting database users in the enterprises.

Povilas DOMEIKA. Socialinių mokslų (ekonomikos) habilituotas daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Apskaitos ir finansų katedros profesorius. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752249, el. paštas [email protected]



KAIMO TURIZMO IR AMATŲ PLĖTROS GALIMYBIŲ LIETUVOJE TYRIMAS


Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

Įvadas Temos aktualumas ir problema. Lietuvoje kaimo turizmas laikomas sparčiausiai

augančiu turizmo paslaugų sektoriumi. Jis tampa rimtu konkurentu kurortams bei viešbučiams ir palyginti nebrangia alternatyva poilsiautojams. Šios paslaugos sulaukia vis didesnio susidomėjimo, poilsiautojų skaičius kiekvienais metais didėja. Žinoma, kad vartotojų poreikiai visais atvejai yra patikimas ir stiprus motyvas plėtotis verslui, tačiau be pakankamo dėmesio vartotojui, aplinkai, klientų skaičius gali mažėti, o kartu sumažėtų ir sodybų pajamos.

Kaimo turizmo būklė, reikšmė kaimo plėtrai, kaimo turizmo sodybos veiklos organizavimas vadybos ir teisiniais aspektais mokslo darbuose išnagrinėti gana plačiai. Paminėtini Lietuvos mokslininkų A Astromskienės, R. Sirusienės A. Armaitienės (1999, 2002), P. Grecevičiaus, O. Junevičienės (2000, 2002), R. Hopenienės, R. Ligeikienės, V. Vengrausko (2001, 2002), A. Mikalauskienės, R. Tijūnaitės, M. Vekterytės (2001), J. Matekonienės, L. Navackaitės, J. Dumbauskaitės (2001), R. Rukuižienės, J. Ramanauskienės, A. Gargaso, J. Ramanausko (2003, 2004, 2005, 2007), E. Vitkienės (1998, 2002) ir kt. darbai. Paminėtini ir užsienio šalių autoriai K. Kaplan (2003), K. Koch (2004), P. Shrestha (2002), Strzembicki, L. (2003), Swarbrooke J.(1999), J. Tribe, X. Font, N. Griffiths, R. Vickery, K. Yale (2000). Tačiau kaimo turizmo plėtros struktūra, kaimo turizmo ir amatų sąveika, paklausos formavimosi tendencijos, kaimo turizmo konkurencingumo didinimo galimybės nėra tirtos. Tai ir yra pagrindinė priežastis, nusakanti temos aktualumą.

Tyrimo problema formuluojama taip: kokias kaimo turizmo plėtros priemones galėtų taikyti verslininkai, siekdami didinti verslo konkurencingumą ir tenkinti vartotojų poreikius paslaugų asortimento ir jų kokybės požiūriu.

Tyrimo objektas – kaimo turizmo ir amatų plėtra. Tyrimo tikslas – parengti kaimo turizmo paslaugų konkurencingumo didinimo priemones.

Iškeltiems tikslams pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: 1) išanalizuoti kaimo turizmo paslaugų pasiūlos ir įvairovės pokyčių tendencijas; 2) nustatyti kaimo turizmo ir kaimo amatų sąveiką; 3) identifikuoti kaimo turizmo paslaugų konkurencingumą lemiančius veiksnius; 4) parengti kaimo turizmo paslaugų konkurencingumo didinimo priemones.

Tyrimo metodai. Tiriant ir analizuojant kaimo turizmo paslaugų pasiūlos, kokybės, įvairovės pokyčių tendencijas bei kaimo turizmo ir amatų sąveika, veiksnius lemiančius paslaugų konkurencingumą naudoti šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltiniuose paskelbtų koncepcijų ir išvadų sisteminė, statistinė, lyginamoji analizė. Empirinis kaimo turizmo plėtros tendencijų ir jas sąlygojančių veiksnių nustatymo tyrimas atliktas anketinės apklausos metodu. Tyrime dalyvavo 141 kaimo turizmo sodybų ir 370 paslaugų vartotojų, iš jų 20 sodybų ir 100 paslaugų vartotojų Ignalinos raj.; 9 sodybos ir 70 paslaugų vartotojų Jurbarko raj.; 30 sodybų ir 200 paslaugų vartotojų Kauno apskrities; 72 sodybos iš įvairių šalies rajonų. Duomenų rinkimo laikotarpis 2006-2007 m.

Rezultatai Kaimo turizmo paslaugų paklausa yra vienas varomųjų veiksnių, lemiančių šio verslo plėtrą

ir sėkmę. Kaimo turizmo verslininkai turi nuolat ieškoti naujų turizmo paslaugų rūšių, nes tai didina jų konkurencingumą, populiarumą.


Kaimo turizmo sodybų teikiamos paslaugos skirstomos į tris grupes: 1) pagrindinės (privalomosios) paslaugos – apgyvendinimas, maitinimas; 2) papildomosios paslaugos – turistų aptarnavimas; 3) pagalbinės (specialiosios aktyvaus ir pasyvaus laisvalaikio ir poilsio organizavimo paslaugos) – siūlomos kaimo turizmo sodybų naudojant jų specialųjį inventorių, ir individualaus pasirinkimo užsiėmimai, kuriuos gali įtakoti regione vykstantys renginiai, atvykimo priežastis, hobi, susidomėjimas kultūrine regiono sankloda.

Lietuvos ir atskirų jos regionų gamtinė aplinka bei kraštovaizdžių kompleksai yra labai palankūs rekreacijai ir turizmui organizuoti. Lietuva savo ištekliais yra turtingesnė už kai kurias Europos šalis, pvz., Daniją, Olandiją, Vidurio Lenkiją, Baltarusiją. Sąlyginai vėsų klimatą ir kalnų nebuvimą kompensuoja ežerų, miškų, upių gausa. Svarbi pažintinio kaimo turizmo Lietuvoje plėtros prielaida yra nedidelė šalies teritorija, suteikianti galimybę aplankyti daug įdomių ir gražių krašto vietovių.

Kaimo turizmo sodybos, teikiančios poilsiautojams paslaugas, šalyje išsidėsčiusios yra netolygiai (žr. 1 pav.).

020406080

100120

Aly

taus

Kau

no

Kla

ipėd

os

Mar

ijam

polė

s

Pane

vėži

o

Šiau

lių

Taur

agės

Telš

ių

Ute

nos

Viln

iaus

2002 m.

2004 m.

2006 m.

Šaltinis: ,,Poilsis Lietuvos kaime 2002“, ,,Atostogos Lietuvos kaime 2004“, „LIETUVA atostogos kaime 2006“

1 pav. Kaimo turizmo sodybų skaičiaus kitimas apskrityse 2002 – 2006 metais

Daugiausia kaimo turizmo paslaugas teikiančių yra Utenos, Vilniaus ir Alytaus apskrityse, o mažiausiai – Marijampolės apskrityje. Ši situacija pastaruosius penkerius metus nesikeitė. Tokį rezultatą lemia kraštovaizdžio vaizdingumas, natūralių vandens telkinių gausa ir žemės derlingumas.

Lietuvos kaimo turizmo paslaugų teikėjai siūlo panašaus pobūdžio ir lygio nakvynės, maitinimo ir poilsio paslaugas, tačiau tuo pat metu, kiekviena sodybų yra išskirtinė atskiromis aplinkos detalėmis, bendravimo subtilumu ir pan. Pagal Lietuvos kaimo turizmo asociacijos keliamus kvalifikacinius reikalavimus asociacijai priklausančioms sodyboms suteikiama 1 - 4 gandrų kategorija. Kaimo turizmo sodybų pasiskirstymas pagal komfortiškumo kategorijas (žymimas gandrų skaičiumi), kurias suteikiant įvertinamos ne tik apgyvendinimo sąlygos, bet ir paslaugų, pramogų pasiūla, pateiktas 2 pav.

53 28 28 (10 %) 99 (36 %) 79

83

67

27

108 (39 %)21

23 40 (14 %)9

84

2 (1 %)

2002 2004 2006

Be kategorijos

4 gandrai

3 gandrai

2 gandrai

1 gandras

Šaltinis: ,,Poilsis Lietuvos kaime 2002“, ,,Atostogos Lietuvos kaime 2004“, „LIETUVA atostogos kaime 2006“

2 pav. Kaimo turizmo sodybų pasiskirstymas pagal komfortiškumo kategorijas 2002 – 2006 metais


Kaip matyti iš 2 pav., ryškėja sodybų komfortiškumo didėjimo tendencija, t.y. mažėja be kategorijos ir 1 gandro bei didėja 3 – 4 gandrų sodybų skaičius.

Vienas reikšmingiausių paklausos veiksnių yra paslaugos kaina. Tai priemonė, apibrėžianti tam tikrus santykius tarp paslaugos teikėjų ir vartotojų, bei padedanti formuoti atitinkamą įvaizdį. Nustatyta, kad kaimo turizmo paslaugų kaina praktiškai nesusieta su sodybos komfortiškumo kategorija, o priklauso nuo teikiamų paslaugų įvairovės.

Pagal apklausos duomenimis, net 55 proc. paslaugų vartotojų nėra patenkinti paslaugų kokybe kaimo turizmo sodybose (vertina 5-6 balais), 15 proc. – vertina sodybas bei jose teikiamas paslaugas 3-4 balais. Taip pat respondentai pažymi, kad labiausiai paslaugų kokybę lemia darbuotojų profesionalumas (37 proc.) bei paslaugų įvairovė (32 proc.).

Visi išvardintieji veiksniai tiesiogiai priklauso nuo sodybos šeimininko ir veikia kaimo turizmo paslaugų įvaizdį. Tad kaimo turizmo sodybų įvaizdžio formavimas turi būti nenutrūkstamas procesas, užtikrinantis didesnį pelną sodybų šeimininkams, o vartotojams malonesnį laiko praleidimą ilsintis kaimo turizmo sodyboje.

Tyrinėjant kaimo turizmo ir kaimo amatų plėtrą, nustatyta, kad jų sąveika yra labai silpna (žr. 3 pav.).

84

24 15

2 1

19 21

1

18

3

24

36 6 5

1 2

613

15

3 241 2

17

11

4 2 3 2 15

2

11

2 3 1 3

10

16

3

10

1 30

5

10

15

20

25

Any

kščių

rajo

nas

Dru

skin

inkų

sav

ival

dybė

Igna

linos

rajo

nas

Kau

no ra

jona

s

Kaz

lų Rūd

os s

aviv

aldy

bė

Kel

mės

rajo

nas

Kla

ipėd

os ra

jona

s

Lazd

ijų ra

jona

s

Mar

ijam

polė

s sa

viva

ldyb

ė

Molėtų

rajo

nas

Pane

vėži

o ra

jona

s

Plun

gės

rajo

nas

Prie

nų ra

jona

s

Ras

einių

rajo

nas

Rok

iški

o ra

jona

s

Šakių

rajo

nas

Šalč

inin

kų ra

jona

s

Šiau

lių ra

jona

s

Ukm

ergė

s ra

jona

s

Ute

nos

rajo

nas

Varėn

os ra

jona

s

Vilk

aviš

kio

rajo

nas

Viln

iaus

rajo

nas

Amatininkų skaičiusKaimo turizmo sodybų skaičius

3 pav. Kaimo turizmo sodybų ir amatininkų skaičius rajonuose ir savivaldybėse

Paveiksle matyti, kad Lietuvoje daugeliu atvejų egzistuoja didžiulė kaimo turizmo sodybų ir

kaimo amatų išsidėstymo disproporcija. Daugelyje rajonų (išskyrus Kauno), kur išplėtotas kaimo turizmas, kaimo amatininkų yra tik vienetai. Ignalinos, Klaipėdos, Lazdijų, Molėtų, Plungės rajonuose, kur kaimo turizmo sodybų skaičius yra 18–24, kaimo amatais užsiimančių žmonių skaičius tiktai 2–3. Tuo tarpu tokiuose rajonuose kaip Ukmergės, Prienų, Šiaulių, kur yra gausesnis kaimo amatininkų skaičius (11–16), yra labai mažas kaimo turizmo sodybų skaičius.

Tokia didelė kaimo turizmo ir kaimo amatų dislokacijos disproporcija nesudaro tinkamų sąlygų glaudesniam šių verslų bendradarbiavimui ir plėtrai.

Apibendrinus tyrimo duomenis, nustatytos šios kaimo turizmo ir amatų plėtros problemos: nepakankami vadybiniai į šią veiklą įsitraukusių gyventojų gebėjimai; nepakankama kaimo infrastruktūra (privažiavimai, vandens tiekimas, interneto prieiga, kt.); nepakankama kaimo turizmo paslaugų kokybė ir struktūra, kainos ir siūlomų paslaugų kiekio, kokybės neatitikimas, nesuformuota paslaugų kokybės vertinimo sistema; nepakankamas kaimo turizmo paslaugų

61Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 diferencijuotumas, atsižvelgiant į regionų (apskričių) specifiką, turistų individualius interesus; nepakankamas dėmesys kaimo turizmo paslaugų įvaizdžio, užtikrinančio Lietuvos išskirtinumą, kūrimui; nevykdoma kaimo turizmo paslaugų rinkos būklės ir kitimo tendencijų stebėsena; naujų amatininkų stygiaus, amatininkų stažavimosi problemos, remiami amatų mokymai nevisai atitinka amatininkų poreikius.

Verslo konkurencingumo didinimas yra vienas iš atsakymų į klausimą, ką daryti, norint pasiekti geresnių veiklos rezultatų. Tačiau nėra universalių būdų bei punktais išdėstytų nuostatų, kuriomis vadovaujantis būtų galima padidinti verslo konkurencingumą. Kiekviena situacija yra unikali, todėl visada gali egzistuoti tam tikri pokyčiai verslo subjekto veiksmuose. Tad svarbu žinoti, kad formuojant konkurencinius pranašumus negali būti šabloniškų sprendimų, nes kitaip nei vienas verslo subjektas negalėtų pasiekti konkurencinio pranašumo prieš kitą.

Apibendrinus mokslinės literatūros šaltiniuose paskelbtų koncepcijų studijos bei empirinio tyrimo rezultatus, parengtas kaimo turizmo konkurencingumo didinimo šaltinių modelis. Pagrindiniai konkurencingumo didinimo šaltiniai: kaimo turizmo konkurencijos strategija, veiklos veiksniai ir sąlygos, paslaugų paklausą formuojantys veiksniai, giminingų verslų ir palaikančių organizacijų sąsaja.

Veiklos veiksnius sudaro ištekliai, fizinė infrastruktūra, informacija, mokslinių tyrimų pajėgumai, kuriais remiasi verslininkai konkuruodami. Kaimo turizmo konkurencijos strategijos kontekstą galima skirti į dvi sritis. Investicijų didinimas reikalingas sudėtingesnėms konkurencijos formoms bei aukštesniam efektyvumo lygiui palaikyti. Makroekonominis ir politinis stabilumas formuoja kontekstą investicijoms, taip pat labai svarbi mikroekonominė politika: mokesčių sistema, organizacinio valdymo sistema, rinkos politika, veikianti verslo plėtrą, teisėtvarkos stiprinimas ir kt. Konkurencijos konteksto parametras yra vietos ekonominė politika, lemianti konkurencijos intensyvumą. Paslaugų paklausos sąlygas lemia šių paslaugų teikėjų gebėjimai gerinti jų kokybę, konkuruoti diferenciacijos pagrindu. Giminingų verslų, jų plėtrą palaikančių organizacijų, konkurencijos strategijos, veiklos ir paslaugų paklausos formavimo sąlygų sąsaja (klasteris) pozityviai veiktų kaimo turizmo ir amatų plėtrą, nes didintų jų inovacinius gebėjimus ir skatintų naujų kaimo turizmo ir amatų produktų kūrimą, didintų veiklos efektyvumą. Tad kaimo turizmo klasterį galima apibūdinti, kaip visų palaikančių kaimo turizmo plėtrą ir jo konkurencingumą parametrų sąsajos sistema, kurios bendra reikšmė viršija atskirų jos dedamųjų sumos reikšmę.

Išvados 1. Siektina parengti kaimo turizmo paslaugų kokybės kriterijus, būtinus kaimo turizmo

paslaugų teikimo procesų procedūroms rengti, paslaugų teikimo organizavimo struktūrai adaptuoti prie kokybės reikalavimų bei numatyti išteklius procesų efektyviam vyksmui užtikrinti.

2. Rekomenduotina sukurti kaimo turizmo klasterį, formuojantį konkurencinius pranašumus. Ištirti kaimo turizmo klasterio sukūrimo prielaidas ir lemiančius veiksnius. Parengti kaimo turizmo ir giminingų verslų (kaimo amatų ir kt.) bei palaikančių valstybės institucijų racionalių tarpusavyje ryšių sistemą, skatinančią kaimo turizmo klasterio dalyvių bendradarbiavimo kokybę.

3. Gerinti verslo subjektų konsultavimo kokybę. Pagrindinės priemonės konsultavimo efektyvumui didinti: darbuotojų profesionalumo ir gebėjimų teikti reikiamą informaciją tobulinimas; informacijos apie klientų poreikius kaupimas ir platinimas; konsultavimo paslaugų kokybės gerinimas ir įkainių susiejimas su paslaugų kokybe.

4. Tobulinti įvairių turizmo institucijų veiklos tarpusavio koordinavimą; siekiant geriau tenkinti kaimo turizmo vartotojų poreikius, periodiškai atlikti turistų sociologines apklausas, analizuoti respondentų kritinės pastabas, pageidavimus, nusiskundimus, pasiūlymus ir šiuo pagrindu imtis atitinkamų priemonių trūkumams šalinti.

5. Parengti rekomendacijas dėl kaimo turizmo paslaugų rinkos segmentacijos: paslaugų rinkos segmentacija pagal specifinius vartotojų poreikius leistų maksimaliai patenkinti jų norus. Siūlytina didinti pramogų įvairovę: teikti daugiau tokių pramogų, kurios labiau atspindėtų lietuviškas kaimo tradicijas (lietuviškų ekologiškų maisto produktų pristatymas ir degustacija, lietuviškų regioninių produktų pristatymas, dailės amatų produktų gamybos demonstracija ir pan.), pritrauktų vartotojus savo išskirtinumu.

62Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 Literatūra

1. Astromskienė, A., Sirusienė, R. (2002). Poilsis kaime. Knyga sodybų šeimininkams. Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Kaunas. 2. Armaitienė, A., Grecevičius, P., Urbis, A., Vainienė, I. (1999). Kaimo turizmas. – Vilnius: UAB “Valstiečių laikraštis”. 3. Brazaitytė, V., Ramanauskienė, J. (2006). Kaimo turizmo paslaugų įvaizdžio formavimas/ Šiaulių universiteto mokslo žurnalas “Jaunųjų mokslininkų darbai 2006”, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, Nr.1 (8). - P. 104-109 4. Caplan, K. How the marketplace is defining the future of Ontorio’s tourism // The economic and technology development journal of Canada. 2003, p. 15-17. 5. Grecevičius, P. Rekreacijos ir turizmo plėtra Klaipėdos regione // Mokslas ir gyvenimas. - 2000, Nr. 1, p. 9, 15. Grecevičius, P., Junevičienė, O. Turizmas. - Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2002. 6. Hopenienė, R., Ligeikienė, R. A. (2002). Turizmo paslaugų kokybės vertinimo metodologiniai ir praktiniai aspektai. – Socialiniai mokslai. – Nr. 2(34). ISSN 1392-0758 7. Hopenienė, R., Vengrauskas, V. (2001). Kaimo turistinio regiono sistemos formavimo teoriniai aspektai//ISSN 1648 – 116X LŽŪU Mokslo darbai. Nr. 51 (4). – P. 59-64. 8. Koch K. (2004). Quality offensive in Swiss tourism. – World Tourism Organization, Intenational Conference in Vilnius, 4-5 th November. 9. Lietuvos kaimo turizmo svetainė, 2004 - <http://www.atostogoskaime.lt/> (2005 04 16). 10. Lietuvos kaimo turizmo sodybų pasiskirstymas pagal tipus, rūšis, 2005 - <http://www.atostogoskaime.lt/lt/sodybos/> (2005 12 02). 11. Matekonienė J., Navackaitė L., Dumbauskaitė J. Kaimo turizmo vieta tolydžioje kaimo plėtroje. - http://lrti.lt/veikla/RP_KaiTur.d... (2007.03.16) 12. Mikalauskienė, A., Tijūnaitienė, R., Vekterytė, M. (2001). Paslaugų kokybės valdymo ypatumai// Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai.Nr. 20. P. 169-178. ISSN 1392-1142 13. Ramanauskienė, J., Skujaitė, R. (2003). The perspective of Lithuanian rural tourism service market // Turizmas ir rekreacija kaip kaimo plėtros veiksniai. – Wydawnicstwo Akademii Podlaskiej (Lenkija). – P. 205-211. ISBN 83-70551-262-3. 14. Ramanauskienė, J., Ramanauskas, J., Gargasas, A. (2006). Marketing solution in rural tourism development in Lithuania (Rinkodaros sprendimai plėtojant kaimo turizmo verslą Lietuvoje) // Ekonomika: VU mokslo darbai. T. 74. – Vilnius. – P. 38–51. ISSN 1392-1258. 15. Ramanauskienė, J., Gargasas, A., Ramanauskas, J., Development of rural tourism in Lithuania// Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai tarptautinės mokslinės konferencijos strapsnių rinkinys (Management theory and studies for rural business and infrastructure development: proceedings of international scientific conference) 1 (8). – Zhytomyr, 2007. P.137-148. ISBN 9955-448-48-2. 16. Ramanauskienė, J., Ramanauskas, J., Gargasas, A. (2007). Развитие сельского туризма в Литве (Development od Rural Tourism in Lithuania) // The role of social capital and grass-roots initiatives in rural development: proceedings of international symposium. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (8). – Kaunas, Zhytomyr: University of Agriculture and Ecology. – P. 307–318. 17. Ramanauskienė, J., Gargasas, A. (2007). Kokybės aktualumas kaimo turizmo verslo vadyboje (Relevance of quality in the management of rural tourism) // Vadybos mokslas ir studijos–kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai (Management theory and studies for rural business and infrastructure development). Nr. 10 (3). – Akademija: LŽŪU Leidybos centras. – P. 93–100. 18. Ramanauskienė, J., Gargasas, A., Rukuižienė, R. (2007). The possibilities for development of rural tourism and the means to enhance competitive rural tourism in Lithuania // Rural Development 2007: proceedings. Volume 3, Book 1. – Akademija: LŽŪU Leidybos centras. – P. 266–274. ISSN 1822-3230. 19. Rukuižienė, R. (2006). Evaluation of the structural possibilities of farms in Lithuania by linear programming // Management theory and studies for rural business and infrastructure development: proceedings of international scientific conference / Estonian agricultural university (Institute of economics and social sciences), Tartu. – Transactions No. 223. – Talling: Oū Infotrūkk. – P. 300-310. ISSN 1406-4049. 20. Rukuižienė, R. (2006). Possibilities for cooperation to upgrade tourism and regional products in Lithuania // Management theory and studies for rural business and infrastructure development: international proceedings of scientific conference / Estonian agricultural university (Institute of economics and social sciences), Tartu. – Transactions No. 223. – Talling: Oū Infotrūkk. – P. 311-323. ISSN 1406-4049. 21. Shrestha, P. M. (2002). Some suggestions on how Nepal can reestablish its image as a prime tourism destination // New Business Age. Gegužis. 22. Strzembicki, L. (2003). Marketing usług turystycznych. Turystyka rekreacyjna oraz turystyka specjalistyczna, Eurecna srl – CAN Veneto International Services, Biuro Ekspertyz Finansowych, Marketingu i Consultingu Uniconsult s.c., Olimpijskie Biuro Podróžy Sp. Z.O.O. Warszawa, 199 p. 23. Swarbrooke, J. (1999). Sustainable tourism management. – London: CABI-publishing. 24. Tribe, J., Font, X., Griffiths, N., Vickery, R. Yale, K. (2000). Environmental management for rural tourism and recreation. – London: Cassell. 25. Vitkienė, E. (1998). Paslaugų rinkodaros organizacinė sistema ir jos valdymas. Ekonomika ir vadyba-98. – Kaunas: Technologija. – P. 454-458.

http://www.atostogoskaime.lt/lt/sodybos/

http://lrti.lt/veikla/RP_KaiTur.d...

63Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 26. Vitkienė, E. (2002). Rekreacija (Rekreacijos marketingo tyrimai). Monografija. – Klaipėda: KU.

INVESTIGATION OF POSSIBILITIES TO DEVELOP RURAL TOURISM AND HANDICRAFTS IN

LITHUANIA


Lithuanian University of Agriculture, Lithuanian Association of Rural Tourism

Summary

The link of research comprises the analysis of changes tendencies of rural tourism service supply, quality and diversity, interaction between rural tourism and handicrafts, and rural tourism competitiveness increasing factors. The aim of research is focused to frame the means for rural tourism service competitiveness enhance. The presumptive research description covers the view about the increase of rural tourism development. The higher accommodation of rural tourism homesteads become the tendency in Lithuania, when the yield of 1 stork homesteads is becoming less popular than 3-4 storks. In fact, the tendency of such quantity of homesteads growth is not connected with the price and comfort level, but it depends upon the variety of delivered services. The interaction between rural tourism and handicrafts is too low. The presented consequences are framed after the analysis of scientific concepts and empirical research results. The competitiveness increase derivation model is presented as the results to develop rural tourism in Lithuania.

Jadvyga RAMANAUSKIENĖ. Socialinių mokslų (ekonomika) daktarė (HP), Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros profesorė. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752278, el. paštas [email protected] RUKUIŽIENĖ. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros lektorė. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752383, el. paštas [email protected] SIRUSIENĖ. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė. Adresas: K.Donelaičio g. 2 - 201, Kaunas. Tel.: 8 687 76117, el. paštas [email protected] Audrius GARGASAS. Socialinių mokslų (ekonomika) daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros docentas. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752278, el. paštas [email protected] Renata PETRAUSKIENE. Socialinių mokslų magistrė. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros asistentė. Adresas: Universiteto g. 10, LT – 53361 Akademija, Kaunas r. El. paštas [email protected]







LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJOS NUOSTATŲ TYRIMAI: KAS TOLIAU?

Janas Žukovskis


Straipsnyje aptariamas Lietuvos žemės ūkio ministerijos (LŽŪM) nuostatų tyrimas. Atlikus

pagrindinio šios institucijos reglamento tikslų, uždavinių ir funkcijų analizę bei sintezę, teikiama išvada, kad LŽŪM veikla ,,betikslė”, nes jos nuostatuose neįvardijami veiklos tikslai. Siūloma kuo skubiau tobulinti LŽŪM nuostatus: būtina aiškiai suformuluoti šios valstybės institucijos veiklos tikslus, uždavinius ir funkcijas. To reikalauja progresyviosios vadybos ir sistemų valdymo teorijos bei racionali valstybės administravimo praktika.

Raktiniai žodžiai: Lietuvos žemės ūkio ministerija, nuostatai, tikslai, uždaviniai

Įvadas Valstybės institucijų nuostatų tyrimai reikšmingi mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Visų

pirma remiantis ne tik moksliniu, bet šiuo atveju dar svarbesniu ekonominiu aspektu būtina vertinti valstybės institucijų, finansuojamų iš valstybės iždo, veiklos efektyvumą. Antra, toks tyrimas padeda atskleisti ne tik vienos ministerijos, bet ir visos Lietuvos žemės ūkio valstybinio administravimo organizacinės sistemos racionalumą ir jos veiklos rezultatyvumą.

LŽŪM veiklą, kaip ir kiekvienos mūsų valstybės valdymo institucijos veiklą, reglamentuoja nuostatai. Dabartiniai LŽŪM nuostatai patvirtinti 1998 metų rugsėjo 15 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nr. 1120. Iki 2008 metų keisti ir papildyti penkis kartus, paskutinį kartą - 2003 metais.

Tyrimo tikslas – pateikti siūlymus tobulinti Lietuvos žemės ūkio ministerijos nuostatus. Tyrimo objektas – Lietuvos žemės ūkio ministerijos nuostatai (1998), pagrindinis šios

institucijos veiklą reglamentuojantis dokumentas.

Metodai

Tyrimo metu atlikta sisteminė Lietuvos žemės ūkio ministerijos nuostatų 5 straipsnio ,,Uždaviniai” ir 6 straipsnio ,,Funkcijos” teksto analizė ir sintezė. Remtasi Bergmano M.M., Coxono A.P. (2005) darbuose aprašytais panašiais metodais. Originalus nuostatų tekstas sugretinamas su siūlytinu logišku teksto variantu, parodoma, kad tuos pačius uždavinius ar funkcijas galima sujungti. Vėliau pertvarkytas nuostatų tekstas dar lyginamas su klasikinės vadybos funkcijomis, siekiant atkreipti dėmesį į panašumus ir skirtumus.

Tyrimo rezultatai Bendroji sistemų teorija teigia, kad jokia ,,sistema negali būti apibūdinta neįvardinus

sistemą sudarančių elementų ir sistemos tikslų.“ (Bertalanffy, 1968). Organizacijos – tai socialinės sistemos, kurios privalo visuomenei deklaruoti savo tikslus ir jų siekti. Valstybės organizacijos, dažniausiai vadinamos institucijos, privalo siekti visuotinai pripažintų ir visuomenei naudingų tikslų.

Tikslas – tai galutinis veiklos rezultatas, kurio siekia organizacija. ,,Tikslo neturinti sistema yra tiesiog aibė susietų elementų. Aibė nesusietų elementų negali atlikti jokio veiksmo“ (Shulyak, 1996). Vertinant teoriškai, bet kokios organizacijos tikslai turėtų būti įvardinti pagrindiniame dokumente, kuris reglamentuoja tos organizacijos veiklą. Toks pagrindinis dokumentas, yra Lietuvos žemės ūkio ministerijos, kaip organizacinės sistemos, nuostatai.

Vadybos teorija akcentuoja, kad siekiant tikslo keliami uždaviniai. Tikslas skaidomas į uždavinius. Uždavinius vykdo žmonės (taip pat gali būti naudojamasi mechanizmais ar kitomis sistemomis), kurie atlieka tam tikras funkcijas. Išsprendus ar įvykdžius atitinkamus uždavinius pasiekiamas galutinis tikslas. „Koordinuotam funkcijų vykdymui kuriama organizacinė struktūra“ (Journal…, 2007). Todėl loginę grandinę, kuri apibūdina bet kokios organizacijos (institucijos) sisteminę pagrindinio reglamento sandarą, galima pavaizduoti sutartinėje schemoje (žr. 1 pav.)


1 pav. Pagrindinio reglamento sandara

LŽŪM nuostatų uždavinių ir funkcijų analizė bei sintezė pateikiama 1 lentelėje. Kituose

tyrimuose sugretintos LŽŪM nuostatų funkcijos su klasikinės vadybos funkcijomis.

1 lentelė. Lietuvos žemės ūkio ministerijos nuostatų pertvarkymas naudojant sisteminimo metodą

Originalus nuostatų variantas Pertvarkytas variantas

5. Svarbiausieji Žemės ūkio ministerijos uždaviniai yra: 5.1. formuoti racionalią žemės, maisto, žuvininkystės ūkio, kaimo plėtros politiką, kuri rinkos ekonomikos sąlygomis skatintų konkurencingos produkcijos gamybą, šalies ūkio modernizavimą, gyventojų užimtumą, užtikrintų pakankamas šių ūkio šakų darbuotojų pajamas; 5.2. formuoti valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo bei žemės reformos, nekilnojamojo turto kadastro, apskaitos, geodezijos, kartografijos ir georeferencinių duomenų bazių kūrimo srityje, nustatyti valstybinio geodezinio pagrindo, krašto kartografavimo ir georeferencinių duomenų bazių strategiją; 5.3. formuoti žemės ūkio inžinerinės plėtros ir techninės pažangos politiką; 5.4. sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas sparčiai restruktūrizuoti žemės, maisto, žuvininkystės ūkį, nuosekliai ir planingai jį plėtoti integruojantis į Europos Sąjungą; 5.5. sukurti teisines ir ekonomines sąlygas, kad racionaliai funkcionuotų žemės, kapitalo, žaliavų ir produkcijos rinka; 5.6. sukurti efektyviai funkcionuojančią žemės ir maisto ūkio valdymo sistemą, kurioje veikiančios institucijos užtikrintų žemės ir maisto ūkio bei žuvininkystės sektorių acquis normų įgyvendinimą; 5.7. pagal savo kompetenciją užtikrinti sklandų atstovavimą Lietuvos Respublikai

Svarbiausieji Žemės ūkio ministerijos uždaviniai yra: Skatinti konkurencingą žemės ūkio produkcijos gamybą, šalies ūkio modernizavimą, gyventojų užimtumą (5.1); Formuoti racionalią valstybės žemės ūkio politiką šiose srityse:

– žemės, maisto, žuvininkystės ūkio, kaimo plėtros (5.1);

– žemės tvarkymo ir administravimo bei žemės reformos, nekilnojamojo turto kadastro, apskaitos, geodezijos, kartografijos ir kuriant georeferencinės duomenų bazės (5.2);

– inžinerinės plėtros ir techninės pažangos (5.3); – investicijų į šias sritis politiką (5.10); – melioracijos ir melioracijos investicijų (5.13); – augalų apsaugos ir karantino priemonių įgyvendinimo (5.14);

Formuoti ir įgyvendinti: – integruotą kaimo plėtros, regioninę ir struktūrinę politiką žemės, maisto, žuvininkystės ūkio srityse (5.8); –valstybinę sėklininkystės, veislininkystės ir pagal kompetenciją – žuvivaisos politiką (5.12); Dalyvauti formuojant ir įgyvendinant mokslo, švietimo, tobulesnių technologijų taikymo žemės ūkyje, maisto pramonėje ir žuvininkystės ūkyje politiką (5.11); Nustatyti strategiją: – valstybinio geodezinio pagrindo, krašto kartografavimo ir georeferencinių duomenų bazių (5.2); Nustatyti žemės, maisto, žuvininkystės ūkio, kaimo

TIKSLAS TIKSLAS

UŽDAVINIAI

FUNKCIJOS

STRUKTŪRA

66Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 Europos Sąjungos institucijose ir jų darbo organų veikloje; 5.8. kartu su kitomis valstybės institucijomis ir įstaigomis formuoti ir įgyvendinti integruotą kaimo plėtros, regioninę ir struktūrinę politiką žemės, maisto, žuvininkystės ūkio srityse; 5.9. išsaugoti žemės ūkio gyvulių, paukščių, žuvų ir kultūrinių augalų genofondus, rengti ir tvirtinti valstybinės reikšmės vandens telkinių žuvivaisos programas, suderintas su Aplinkos ministerija, nustatyti žuvų gaudymo žuvivaisai ir žuvų įveisimo tvarką; 5.10. nustatyti žemės, maisto, žuvininkystės ūkio, kaimo plėtros prioritetus, formuoti racionalią investicijų į šias sritis politiką; 5.11. dalyvauti formuojant ir įgyvendinant mokslo, švietimo, tobulesnių technologijų taikymo žemės ūkyje, maisto pramonėje ir žuvininkystės ūkyje politiką; 5.12. formuoti ir įgyvendinti valstybinę sėklininkystės, veislininkystės ir pagal kompetenciją – žuvivaisos politiką; 5.13. formuoti melioracijos ir melioracijos investicijų politiką; 5.14. formuoti valstybinę augalų apsaugos ir karantino priemonių įgyvendinimo politiką; 5.15. užtikrinti efektyvų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, Europos Sąjungos ir kitų užsienio šalių paramos programų lėšų, skirtų žemės ūkiui, kaimo ir žuvininkystės plėtrai, naudojimą; 5.16. užtikrinti efektyvų Lietuvos Respublikos žemės, maisto ir žuvininkystės ūkio integracijos į Europos Sąjungą procesą ir funkcionavimą Europos Sąjungos vidaus rinkoje.

plėtros prioritetus (5.10); Sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas: – sparčiai restruktūrizuoti žemės, maisto, žuvininkystės ūkį, nuosekliai ir planingai jį plėtoti integruojantis į Europos Sąjungą (5.4); – kad racionaliai funkcionuotų žemės, kapitalo, žaliavų ir produkcijos rinka (5.5); Sukurti efektyviai funkcionuojančią žemės ir maisto ūkio valdymo sistemą: – kurioje veikiančios institucijos užtikrintų žemės ir maisto ūkio bei žuvininkystės sektorių acquis normų įgyvendinimą (5.6); Užtikrinti: –pakankamas šių ūkio šakų darbuotojų pajamas (5.1); – sklandų atstovavimą Lietuvos Respublikai Europos Sąjungos institucijose ir jų darbo organų veikloje (5.7); – efektyvų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, Europos Sąjungos ir kitų užsienio šalių paramos programų lėšų, skirtų žemės ūkiui, kaimo ir žuvininkystės plėtrai, naudojimą (5.15); – efektyvų Lietuvos Respublikos žemės, maisto ir žuvininkystės ūkio integracijos į Europos Sąjungą procesą ir funkcionavimą Europos Sąjungos vidaus rinkoje (5.16); Išsaugoti žemės ūkio gyvulių, paukščių, žuvų ir kultūrinių augalų genofondus (5.9), Rengti ir tvirtinti valstybinės reikšmės vandens telkinių žuvivaisos programas, suderintas su Aplinkos ministerija, nustatyti žuvų gaudymo žuvivaisai ir žuvų įveisimo tvarką;

6. Žemės ūkio ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius: 6.1. formuoja žemės ir maisto ūkio bei žuvininkystės regioninę ir struktūrinę plėtojimo strategiją; 6.2. rengia įstatymų ir kitų teisės aktų ministerijos kompetencijos klausimais projektus; 6.3. rengia žemės ir maisto ūkio bei žuvininkystės plėtojimo programų projektus, koordinuoja ir kontroliuoja jų įgyvendinimą; 6.4. formuoja žemės ir maisto ūkio bei žuvininkystės integravimosi į Europos Sąjungą strategiją ir programą, pagal savo kompetenciją dalyvauja derinant įstatymus,

Žemės ūkio ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius atlieka šias funkcijas: Formuoja: –žemės ir maisto ūkio bei žuvininkystės regioninę ir struktūrinę plėtojimo strategiją (6.1); – žemės ir maisto ūkio bei žuvininkystės integravimosi į Europos Sąjungą strategiją ir programą (6.4), – investicijų į žemės ūkį politiką pagal šakos prioritetus (6.10); – derybų dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą, Pasaulinę prekybos organizaciją bei kitas tarptautines organizacijas poziciją (6.5); – specialistų rengimo, konsultavimo bei tobulinimosi kryptis ir prioritetus (6.19);

67Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 standartus, kokybės normas ir kitus teisės aktus su atitinkamais Europos Sąjungos teisės aktais; 6.5. pagal savo kompetenciją formuoja derybų dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą, Pasaulinę prekybos organizaciją bei kitas tarptautines organizacijas poziciją; ... (pateiktas ne visas tekstas)

– integruotos kaimo plėtros strategiją (6.22); – žemės ir maisto ūkio bei pagal savo kompetenciją žuvininkystės informacinę sistemą (6.40); Rengia: –įstatymų ir kitų teisės aktų ministerijos kompetencijos klausimais projektus (6.2); – žemės ir maisto ūkio bei žuvininkystės plėtojimo programų projektus (6.3); ... (pateiktas ne visas tekstas)

Išvados

LŽŪM nuostatuose nėra įvardintų šios institucijos veiklos tikslų, todėl sudėtinga vertinti nuostatuose pateiktus uždavinius ir funkcijas. LŽŪM veikla yra „betikslė“. Uždaviniai nėra kaip nors sugrupuoti, jie pateikti atsitiktine, be jokios logikos, tvarka. Uždavinių veiksmažodžiai yra bendraties formos, tai rodo niekada nesibaigiantį procesą (pvz., formuoti politiką, skatinti gamybą), kurio rezultato neįmanoma įvertinti. Funkcijos taip pat nėra sugrupuotos ar kaip nors sujungtos. Jos neatitinka klasikinės vadybos funkcijų sampratos.

Lietuvos žemės ūkio ministerija vykdomosios valdžios institucija. Todėl esminė jos funkcija turėtų būti: organizuoti reikiamus procesus ir siekti tikslų, kuriuos formuluoja politikai Seime ir Vyriausybėje. Tokiu atveju nuostatų uždaviniuose ir funkcijose negali būti pasakymo ,,formuoti politiką”.

Atlikus LŽŪM nuostatų analizę ir sintezę siūlome kuo skubiau juos tobulinti: aiškiau formuluoti LŽŪM veiklos tikslus, uždavinius ir funkcijas. To reikalauja progresyviosios vadybos ir sistemų valdymo teorijos bei racionali valstybės administravimo praktika.

Literatūra 1. Bergman, M., Coxon, A. (2005). The Quality in Qualitative Methods // Forum: Qualitative Social Research,

Volume 6, No. 2. 2. Bertalanffy, K. (1968). An outline of general system theory. – New York: Harper. 3. Journal of world system research (2007). – < http://jwsr.ucr.edu/index.php> (2007.08.20). 4. Lietuvos žemės ūkio ministerijos nuostatai (1998) // Valstybės žinios, 1998–09–23, Nr. 83–2327. 5. Shulyak, L., (1996). Something about the systems. – Maskva: Nauka.

REASEARCH OF THE STATUTE OF THE AGRICULTURE MINISTRY OF THE LITHUANIA REPUBLIC: WHAT NEXT?

Janas Žukovskis


Summary

A need for the analysis of goals, objectives and functions in the executable institutions, occurred together with the assessment problem of the rationality and effectiveness of the public control in the agricultural organizational system. In order to solve this issue there was performed the analysis and synthesis of legal documents that regulate the activities of agricultural institutions. Currently, the activities of the Ministry of Agriculture of Lithuania is “purposeless” as there is not identified the activity goal in its regulation. This article provides a suggestion to edify the activity goals, objectives and functions, because modern theory of management request for this.

Janas ŽUKOVSKIS. Socialinių mokslų (ekonomika) daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Administravimo ir kaimo plėtros katedra. Tyrimo sritys: Socialinių sistemų (organizacijų) veiklos reguliavimas ir reglamentavimas. Adresas: Universiteto g. 10, LT– 53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 33 81 90, el. paštas [email protected]

http://jwsr.ucr.edu/index.php



MOKSLINIAI PAGRINDAI LIETUVOS ŠILTNAMIŲ ŪKIO TARPTAUTINĖS LOGISTIKOS SISTEMOS MODELIUI SUKURTI



Įvadas

Lietuvos šiltnamių produkcijos asortimentas yra gana siauras, per maža ankstyvųjų daržovių pasiūla. Šiltnamių ūkiui sėkmingai plėtotis trukdo modernių daržovių saugyklų, jų rūšiavimo ir pakavimo įrangos stoka, didelės vis brangstančių energetinių išteklių sąnaudos produkcijai gaminti, nepakankamos investavimo ir gamybos modernizavimo galimybės, tačiau svarbiausia gamintojų sėkmės kliūtis – menkas ir ribotas kooperacijos lygis, mažinantis konkurencingumą tiek vidaus, tiek ir tarptautinėse rinkose (Čaplikas, 2001; Golter, 1984; Haines, 1987; Karin, 1999; Kozuch, 2006; LeVay, 1983; Ollila, 1989; Ramanauskas, 2006; Sapiro, 1993; Sexton, 1986; Šalčius, 1992).

Šiltnamių ūkio konkurencingumą ir sektoriaus plėtotę ženkliai riboja tiek nepakankami kooperatiniai ryšiai tarp daržovių augintojų, tiek menkai išplėtota vertikalioji integracija (ryšiai tarp produktų gamintojų, supirkėjų, perdirbėjų), taip pat sisteminių ryšių su mokslo, švietimo, finansinėmis institucijomis ir politinėmis struktūromis trūkumas. Stokojant šių jungčių šiltnamių ūkiai neįstengia sukaupti pakankamai lėšų ūkių restruktūrizavimui ir modernizavimui. Tarptautinės šiltnamių ūkio logistikos sistemos su Vakarų Europos (Danijos) partneriais įgalintų Lietuvos augintojams perimti technologinę patirtį, formuoti platų produktų asortimentą, įsijungti į pardavimų kanalus Vakarų Europoje, formuoti naujus pardavimų kanalus.

Tyrimo objektas – šiltnamių ūkis. Tyrimo tikslai ir uždaviniai. Tyrimo tikslas – parengti tarptautinės šiltnamių įmonių

logistikos sistemos kūrimo principus. Tikslas suponavo tokius uždavinius: 1) identifikuoti Lietuvos šiltnamių ūkio konkurencingumo ES rinkoje trikdžius; 2) parengti tarptautinės logistikos sistemos kūrimo principinę schemą. Tyrimo metodai – ekonominės literatūros studija, teisinės dokumentacijos kooperatyvų

veiklos, bendrojo vaisių ir daržovių rinkos reguliavimo ir logistikos klausimais analizė, analogijų taikymas, duomenų statistinės analizės metodai. Atliekant tyrimus išnagrinėta Danijos, Olandijos, Lenkijos ir Latvijos daržovių kooperatyvų veiklos patirtis.

Reikšminiai žodžiai: šiltnamių ūkiai, daržovių rinka, kooperatyvas, logistika.

Rezultatai

Dabartiniu metu Lietuvos stikliniai šiltnamiai užima apie 165 ha plotą, iš kurio 114 ha priklauso specializuotoms šiltnamių įmonėms ir žemės ūkio bendrovėms, 10 ha – pramonės įmonėms ir savivaldybėms, apie 40 ha – gyventojams, turintiems kolektyvinius sodus ar dirbamos žemės prie sodybų. 36 ha specializuotų įmonių stiklinių šiltnamių yra modernizuoti. Polietileniniai šiltnamiai šalyje užima apie 550 ha.

Lietuvos šiltnamiuose yra auginamos daržovės (80 proc. šiltnamių ploto), gėlės ir dekoratyviniai augalai (20 proc.). Pagrindinės šiltnamių daržovės yra agurkai ir pomidorai. Kita produkcija – gėlės (rožės, gvazdikai, gerberos ir šiek tiek vazoninių augalų).

Statistikos departamento duomenimis 2006 m. Lietuvoje šiltnamių daržovių derlius sudarė apie 47 tūkst. tonų, arba beveik dvigubai daugiau negu 2000 m. Daugiausia šiltnamių daržovių išauginama Kauno, Vilniaus ir Panevėžio priemiesčiuose veikiančiose stambiausiose Lietuvos šiltnamių įmonėse. Šalies šiltnamių daržovių derliaus dinamiką labiausiai lemia Kauno apskrities šiltnamiuose auginamų daržovių derliaus augimo tendencija (1 pav.).


0

10000

20000

30000

40000

50000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006

tono

s

Vilniaus Kauno Panevėžio Šalyje

1 pav. Šiltnamių daržovių derliaus dinamika Vilniaus, Kauno, Panevėžio apskrityse ir šalyje

Apie 60 proc. visų šalies šiltnamių daržovių derliaus sudaro pomidorai ir agurkai, išauginti Lietuvos šiltnamių asociacijos įmonėse. Daugiausiai šių daržovių produkcijos pagamina uždarosios akcinės bendrovės „Pagirių šiltnamiai“ ir „Kietaviškių gausa“ (2 pav.).

0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500 4000 4500

UAB "AGRO NEVERONYS"

UAB "KAUNO ŠILTADARŽIAI"

UAB "KIETAVIŠKIŲ GAUSA"

UAB "PAGIRIŲ ŠILTNAMIAI"

UAB "KĖDAINIŲ ŠILTNAMIAI"

ŽŪB "DEMBAVOS ŠILTNAMIAI"

Pomidorų derlius, t

2005 2006

0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500

UAB "AGRO NEVERONYS"

UAB "KAUNO ŠILTADARŽIAI"

UAB "KIETAVIŠKIŲ GAUSA"

UAB "PAGIRIŲ ŠILTNAMIAI"

UAB "KĖDAINIŲ ŠILTNAMIAI"

ŽŪB "DEMBAVOS ŠILTNAMIAI"

Agurkų derlius, t

2005 2006

2 pav. Pomidorų ir agurkų derlius Lietuvos šiltnamių asociacijos įmonėse

Šiltnamių daržovių derlingumas palyginti nedidelis. Vidutinis pomidorų derlingumas

Lietuvoje pastaraisiais metais buvo apie 20 kg/m2, o Olandijoje – per 45 kg/m2, vidutinis agurkų derlingumas šalyje siekė 25 kg/m2, o Olandijoje – 60 kg/m2. Lietuvos šiltnamių asociacijos įmonių modernizuotuose šiltnamiuose derlingumas yra aukštesnis, asociacijos duomenimis 2006 m. buvo gauta 33–40 kg/m2 pomidorų bei 35–45 kg/m2 agurkų.

Šiltnamių ūkio būklės negatyvius pokyčius nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų lėmė daugelis veiksnių. Jei sovietmečio tarpsniui besibaigiant Lietuvoje vyko nenutrūkstama planinga šiltnamių statyba, gamyba juose buvo grindžiama pigia energija ir stikliniai šiltnamiai

70Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 buvo pritaikyti netrūkstamam gamybos ciklui, tai prasidėjus esminėms permainoms šalies žemės ūkyje, šiltnamių ūkyje įvyko dideli pokyčiai, apsunkinę daugelio įmonių veiklą ir padarę dalį šiltnamių negyvybingais, sugriuvusiais, o įmones – nerentabiliomis arba subankrutavusiomis. Daugumoje šiltnamių šiandien esanti įranga yra susidėvėjusi ir morališkai pasenusi, stokojama modernių daržovių saugyklų, rūšiavimo ir pakavimo įrangos (tik 2 šiltnamių įmonės turi modernias rūšiavimo ir pakavimo linijas).

Susidarius naujoms ekonominėms sąlygoms, norint išspręsti bendras šiltnamių daržovių augintojų problemas, geriau tvarkytis ūkyje ir konkuruoti daržovių rinkose, atsirado būtinybė tarpusavyje jungtis ir kooperuotis. Šios būtinybės suvokimo rezultatas buvo šiltnamių įmonių sąjungos – Lietuvos šiltnamių asociacijos sukūrimas, tačiau jos pagrindinė funkcija yra narių interesų gynimas, o ne bendra rinkodaros veikla.

Tolesnis šiltnamių įmonių jungimasis į kooperatines struktūras ir jų narių bendradarbiavimas su švietimo, mokslo, finansų bei politikos institucijomis neabejotinai sudarytų galimybes formuoti efektyvią šiltnamių ūkio plėtros strategiją, užtikrinti sėkmingą ES žemės ūkio plėtros politikos priemonių įgyvendinimą šiltnamių sektoriuje, įdiegti efektyvią viešųjų institucijų ir šiltnamių įmonių partnerystę įgyvendinant regionines strategijas, tenkinti pačių šiltnamių įmonių interesus ir sustiprinti pozicijas derybose su užsienio partneriais dėl tarptautinės logistikos sistemos sukūrimo. Toks šiltnamių įmonių junginys, įgysiantis gamintojų organizacijos statusą būtų naudingas ne tik įmonėms, bet ir valstybei, nes leistų teisingiau įvertinti gamybines galimybes ir tuo remiantis efektyviau taikyti šalyje importo ir eksporto politiką.

Pirmosios nutarusios apsijungti į kooperatyvą įmonės yra Lietuvos šiltnamių asociacijos stambiausios narės, turinčios didelę ūkinio bendradarbiavimo patirtį, suvokiančios kooperacijos būtinybę ir gerai susipažinusios su užsienio daržovių augintojų kooperatyvų veikla – tai UAB "Kietaviškių gausa", UAB „Agro Neveronys“, UAB "Kėdainių šiltnamiai" ir UAB "Kauno šiltadaržiai". Minėtasis gamintojų kooperatyvas, būsiantis šio sektoriaus vertikaliosios integracijos pagrindu, suprantama, tapsiąs ir šiltnamių produktų paskirstymo grandinės integratoriumi.

Stambių Lietuvos šiltnamių įmonių apsijungimas į kooperatyvą sudaro sąlygas lygiais pagrindais dalyvauti inicijuojamame Lietuvos ir Danijos įmonių bendradarbiavimo procese, kuriant tarptautinės logistikos sistemą. Danija yra šiltnamių ūkio lyderė Europoje – šios verslo apyvarta sudaro 0,5 mlrd. €, kurio daugiau nei puse gaunama iš vazoninių gėlių auginimo (Danija yra antroji didžiausia šios produkcijos eksportuotoja Europoje). Danijos augintojai užtikrins žinių apie naujų kultūrų įsavinimą, produktų pardavimus į Vakarus. Lietuvos partneriai užtikrintų stiprių gamybos specialistų komandų darbą ir pardavimus į Rytus. Įgyvendinant idėją sukurti logistikos centrą, didelę reikšmę turi jo kūrimo galimybių ir naudos analizė, funkcijų, potencialių jos savininkų ir dalyvių išaiškinimas bei jo kūrimo problemų atskleidimas.

Įgyvendinus siūlymą įkurti logistikos centrą, potencialiais savininkais ir dalyviais galėsią būti Lietuvos šiltnamių kooperatyvas, Danijos ir Lietuvos pavienės šiltnamių įmonės bei ūkininkai, investuotojai, besidominantys investicijomis į energetikos sektorių ir energetikos ekspertai; giminingos asociacijos ir prekybos/logistikos įmonės, kitos kompanijos, susijusios su daržovių sektoriumi, mokslininkai ir politikai.

Logistikos struktūros funkcijos turės būti orientuotos į asortimento formavimą ir plėtojimą, pasiūlos/paklausos, t.y. gamybos/vartojimo netolygumų išlyginimą, naujų rinkų paiešką, gamintojų finansinės rizikos mažinimą, produktų prekinį paruošimą ir jų kokybės priežiūrą, nepriekaištingą pirkėjų aptarnavimą, produktų paskirstymo organizavimą bei koordinavimą, kainodaros organizavimą ir pan.

Reikia pažymėti, kad šios daugiagrandės struktūros sukūrimą neišvengiamai lydės eilė problemų – vadybininkų, rinkodaros specialistų ir kitų kvalifikuotų darbuotojų parinkimas, centro dislokacijos vietos suradimas, investicijų poreikio nustatymas ir jų šaltinių paieška, asortimento koordinavimas, produktų judėjimo kompiuterizavimu ir kt.

Logistikos centro veikla būsianti sėkminga tuo atveju, jei ji teiks naudą visiems minėtosios logistinės sistemos dalyviams. Ši gautina pagrindinių logistikos centro dalyvių nauda apibendrinta 3 paveiksle.


Garantuota rinka Sumažėsianti konkurencija tarp narių Sumažėsiantys produktų nuostoliai Sumažėsiantis kontaktų skaičius Nebereiksią rūpintis marketingu ir realizacija

N A U D A

Prekybos partneriams Kooperatyvo nariams

Nebereiksią įšaldyti apyvartinių lėšų ir prekių Atsilaisvinsiantys sandėliai kitoms prekėms Nebebūsią produktų nuostolių dėl jų sugedimo Sumažėsiantis kontaktų skaičius Supaprastėsiantys atsiskaitymai

3 pav. Daržovių augintojų ir prekybos partnerių nauda, gautina įsteigus logistikos centrą

Kuriant tarptautinę logistikos sistemą, Danijos pusė pasinaudos puikia Lietuvos geografine vieta, vykdant pardavimus į Rusiją, ir šios šalies mentaliteto supratimu, pigesniais darbo ištekliais. Lietuvos įmonės pasinaudos danų žiniomis apie auginimo technologijas, energijos taupymo sprendimus, galimybe aptarnauti pardavimų kanalus Vakarų Europoje.

Išvados

1. Remiantis atlikta šiltnamių ūkio būklės ir konkurencingumo analize, siūloma steigti šiltnamių produktų gamintojų kooperatyvą, kuris siektų pripažinimo gamintojų organizacija. Steigiamo kooperatyvo esminis tikslas yra per horizontaliąją integraciją koncentruoti pasiūlą, todėl jis turi apjungti pagrindinius šiltnamių produkcijos gamintojus.

2. Šiltnamių įmonių jungimasis į kooperatines struktūras ir jų narių bendradarbiavimas su švietimo, mokslo, finansų bei politikos institucijomis neabejotinai sudarysią galimybes formuoti efektyvią šiltnamių ūkio plėtros strategiją, užtikrinti sėkmingą ES žemės ūkio plėtros politikos priemonių įgyvendinimą šiltnamių sektoriuje, įdiegti efektyvią viešųjų institucijų ir šiltnamių įmonių partnerystę įgyvendinant regionines strategijas, tenkinti pačių šiltnamių įmonių interesus ir sustiprinti pozicijas derybose su užsienio partneriais dėl tarptautinės logistikos sistemos sukūrimo.

3. Tarptautinės šiltnamių ūkio logistikos sistemos sukūrimas būtų naudingas Lietuvos ir Danijos daržovių augintojams bei prekybos partneriams.

4. Tyrimo rezultatai galės būti naudingi šalies šiltnamių įmonėms, siekiančios sukurti kooperatyvą, atitinkantį ES pripažintų gamintojų organizacijų reikalavimus ir kuriant tarptautinės logistikos sistemą kartu su Vakarų Europos (Danijos) gamintojų organizacijomis. Lietuvos šiltnamių kooperatyvo, įsiliesiančio į tarptautinę logistikos sistemą, veikla gali būti pavyzdys kitoms vaisių ir daržovių augintojų įmonėms, siekiančioms išlikti gyvybingomis ir globalizacijos sąlygomis didinti konkurencingumą ES rinkoje.

Literatūra

1. Ball, M. (1997). Logistics: past and the future//The Economist. Nr. 1. 2. Berman, B. (1996). Marketing Channels. – New York: Irwin Inc. 3. Čaplikas, J., Ramanauskas, J. (2001). Kooperacijos raida ir perspektyvos Lietuvos žemės ūkyje. LŽŪŪ mokslo darbai Vagos. Nr. 49 (2). 4. Coughlan, A.T., Anderson, E., Stern, L.W., Al-Ansary, A. I. (2001). Marketing channels. 6-th ed. Upper Saddle River. – New Jersey; Prentice Hall. 5. Doyle, P. (1999). Marketing management and strategy. 2nd ed. – Pretice Hall, Europe. 6. Golter F. (1984). Uberbetriebliche Zusammenarbeit nutzen//Auszug aus DLB. 7. Gudonavičienė, R., Bučiūnienė, I. (2003). Prekių paskirstymas. – Kaunas: Technologija. 8. Haines M., Davies R. (1987). Diversifying the Farm Business. Oxford; London; Edinburgh; Boston; Palo; Alto. – Melbourne. 9. Karin H. (1999). Farmer cooperatives in the 21 st Century/Rural cooperation, vol. 27. Swedish University of Agricultural Sciences. – Uppsala. 10. Kirpalani, V. H. (1985). International marketing. – New York: Random House. 11. Kotler, Ph., Armstrong, G., Saunders, J., Wong, V. (2003). Rinkodaros principai. – Kaunas: Poligrafija ir

informatika.

72Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 12. Kozuch A., Koloszko-Chomentowska Z. (2006). A new look at the agricultural and rural co-operative movement. //

Management theory and studies for rural business and infrastructure development: proceedings of international scientific conference. 1 (7). – Akademija.– P. 111–120.

13. LeVay Clare. (1983). Agricultural co-operative theory: a review/Agricultural economics. Vol. XXXIV, Nr. 1. – The University College of Wales, Aberystwyth.

14. Ollila P. (1989). Coordination of supply and demand in the dairy marketing system. – Suomen Maataloustieteellinen Seura, Helsinki.

15. Pranulis, V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R. (2000). Marketingas. 2-as leidimas. – Vilnius: The Baltic Press.

16. Ramanauskas J. (2006). Kooperacijos pagrindai. – Kaunas: Spalvų kraitė. 17. Rosenbloom, B. (1990). Marketing channels: a management view. 4-th ed. – Orlando, Fl.: The Dryden Press. 18. Šalčius P. (1992). Kooperatinė ekonomika. – Vilnius. 19. Sapiro A. (1993). True Farmer Cooperation // American Cooperation: Journal Of Agricultural Cooperation. Vol. 8. 20. Sexton Richard J. (1986). The Formation of Cooperatives: A Game-Theoretic Approach with Implications for

Cooperative Finance, Decision Making, and Stability. American Journal of Agricultural Economics. Vol. 68, Nr. 2. 21. Skills, T. (1997). Future of distribution // Marketing Week. Nr. 5. 22. Stern, L.W., El-Ansary, A. I. (1992). Marketing Channels. 4-th ed. – Englewood Cliffs: Prentice Hall. 23. Terpstra, V. (1983). International marketing. 3rd. ed. – Hinsdale, Ill.: Dryden Press.

SCIENTIFIC BASEMENT OF FORMATION OF THE INTERNATIONAL LOGISTIC MODEL IN LITHUANIAN GREENHOUSE SECTOR


LithuanianUniversity of Agriculture

Summary

In article the preclusions of Lithuanian greenhouse sector competitiveness are analysed. Weak cooperation between greenhouse production producers and poorly developed vertical integration (relations between producers, wholesales and processing industry) significantly restrain competitiveness of this sector in Lithuania. The article reveals possibilities for producers to collaborate in distribution of the production. The principles of international logistics model formation for greenhouse production in cooperation with Danish partners are submitted and proved. Advantage of this system for producers and trade enterprises is opened.

Key words: greenhouse farms, vegetables market, co-operative, logistic.

Julius RAMANAUSKAS. Socialinių mokslų (ekonomika) habilituotas daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros profesorius. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361 Kauno r., el. paštas [email protected] GARGASAS. Socialinių mokslų (ekonomika) daktaras, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo vadybos katedros docentas. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752278, el. paštas [email protected] Jolanta RAULUŠKEVIČIENĖ. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros lektorė. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361 Kauno r., el. paštas [email protected] VAZNONIS. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos katedros lektorė. Adresas: Universiteto g. 10, Akademija, LT-53361 Kauno r., el. paštas [email protected]






INVESTAVIMAS Į DAILĖS KŪRINIUS - PASAULINĖS TENDENCIJOS IR LIETUVA

Jolanta Vilkevičiūtė


Lietuvoje vis daugiau asmenų pasirenka investavimą į meno kūrinius. Tai gali būti tapybos, grafikos, skulptūros kūriniai, instaliacijos, video darbai ir kt.. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines investavimo į tapybos kūrinius tendencijas pasaulyje bei ekonominius ir teisinius investavimo į dailės kūrinius aspektus Lietuvoje.

Investavimas, dailės kūrinys, aukcionas.

Įvadas Dažnai meno kūrinius esame įpratę vertinti kaip interjero detales, tačiau vis dažniau

įsigyjamas dailės kūrinys yra suvokiamas kaip finansinė investicija. Užsienyje populiarus investavimo būdas į dailės kūrinius populiarėja ir Lietuvoje. Spaudoje vis daugiau pasirodo straipsnių apie rengiamus aukcionus, galimybes investuoti į meno kūrinius. Tačiau ši investavimo sritis moksliniu požiūriu Lietuvoje dar nepakankamai ištirta.

Darbo tikslas – išanalizuoti ir atskleisti investavimo į tapybos kūrinius tendencijas pasaulyje bei ekonominius ir teisinius investavimo į dailės kūrinius aspektus Lietuvoje.

Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, teisės aktų analizė, sisteminė ir lyginamoji analizė, detalizavimas ir apibendrinimas bei loginis abstrahavimas.

Tyrimo rezultatai

Investavimo į meno kūrinius ekonominius aspektus nagrinėjo J. E. Pesando ( Pesando J.E., 1993), Jianping Mei ir Michael Moses (Jianping Mei ir Michael Moses, 2002),Villiam Baumol (Palmeri Ch., 2007) bei kiti mokslininkai, Lietuvoje galima išskirti dr. S. Makselienę (Makselienė S., 2007) .

Tradiciškai meno rinką sudaro šie pagrindiniai rinkos dalyviai: muziejai, galerijos, aukcionai, kolekcininkai ir, žinoma, patys menininkai. Investicijų objektas šioje rinkoje yra meno kūriniai, o jo kainą lemia įvairių rinkos dalyvių interesų susikirtimas. (Makselienė S., 2007).

Šiandieninės akcijų rinkos korekcijos ir ryškūs svyravimai taip pat verčia susimąstyti kiek saugu yra investuoti į meno kūrinius ir kokios grąžos galima tikėtis. Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą negalima.

Investavimą į dailės kūrinius kartais lyginama su loterija - dailininkų darbų kainoms nebaisus nei politinis , nei ekonominis nestabilumas, o meno kūrinio vertė gali išaugti iki 400 procentų (Remeika A., 2007). Pagal kitų specialistų nuomonę metinė dailės kūrinių grąža sudaro 20-30 procentų per metus (Zavjalova V., 2007). Tačiau tokia grąža garantuojama jei investuojama į tinkamai pasirinktą meno kūrinį. Paveikslas pelningai parduodamas tada, kai auga atitinkamo dailininko ar krypties darbų paklausa. Meno rinka pasaulyje egzistuoja perpardavimų dėka.

2004 metais Pablo Pikaso (1881-1973) parduotų paveikslų kaina sudarė daugiau kaip 200 milijonų dolerių. Taigi diskutuoti ar verta investuoti ar neinvestuoti į Pablo Pikaso paveikslus net neverta. Tačiau, pavyzdžiui Vasilijaus Kandinskio (1886-1944) paveikslas „Eskizas etiudui 2“ išstatytas pardavimui už 20-30 milijonų dolerių 2004 metų lapkričio 4 d. Sotheb‘ys aukcione , pirkėjų nesulaukė. Pirkėjai mano, kad kol kas tokių pinigų investuoti neverta. Tačiau jei kalbėti apie investavimą į V. Kandinskio paveikslų pelningumą, reikia pažymėti, kad per 2005 metų pirmą pusmetį jo darbų vertė išaugo 15-20 procentų. Makso Bekmeno (1884-1950) kūriniai yra pasiekiami tik labai stambiems investuotojams - vidutinės kokybės kūrinių kaina yra nuo 600000 dolerių. Pagal artprice.com duomenis, 100 sąlyginių investuotų eurų į Bekmeno darbus 1997 metais, 2005 metų birželio mėnesį sudarė 413 eurų. Norvegų dailininko Edvardo Munko (1863-1944) kūrinius rekomenduojama įsigyti iš meninės pozicijos- kiekvienoje avangardo kolekcijoje turi

74Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 būti bent vienas Munko darbas, tačiau jei kalbėti apie investicijas, geriau pasirinkti kitų dailininkų darbus. (Molčanovas J., 2006).

2006 metais už 135 milijonus dolerių kosmetikos pramonės magnatas Ronald S. Lauder įsigijo Gustavo Klimto tapytą „Adelės Broch- Bauer “ portretą.

2004 metų gegužį Sotheby’s aukcione už 104 milijonus dolerių (įskaitant mokesčius) buvo parduotas Pablo Pikaso paveikslas ,,Berniukas su pypke”.

Prieš 16 metų Van Gogo paveikslas ,, Daktaro Gacheta portretas” kainavo 82,5 milijonus dolerių. Dabar manoma, kad paveikslas vertas aštuonis kartus mažiau.

2 milijonus dolerių sumokėta už italų meistro Mauricio Katelano darbą ,,La Ballata di Trotsky” (1996 metų originalus kūrinys - arklio iškamša, pakabinta ant lubų), kuris 2003 metais buvo įsigytas už 876 839 dolerius. (Art investing…, 2006).

Pateikėme garsių ir populiarių dailininkų darbų pirkimo tendencijas ir kainas pasaulinėje rinkoje. Šiuo atveju meno rinką galima vadinti “Meno rykliai - verslo rykliams”.

Skirtingai nei Lietuvos investuotojui, užsienio investuotojui, yra žymiai paprasčiau orientuotis šioje srityje. Jam padeda jau susikūrusi infrastruktūra – ekspertizių institutai, draudimo, konsultavimo ir analitinės bendrovės, bankai, aukcionai bei indeksai, padedantys nustatyti pelningumą.

2002 metais Niujorko universiteto Šterno Verslo mokyklos (New York University’s Stern School of Business) mokslininkai ekonomistai Jianping Mei ir Michael Moses remdamiesi savo ilgalaikiai tyrimais (tyrė paveikslų pardavimų tendencijas, kainų pokyčius Christie’s ir Sotheby’s aukcionuose) sukūrė Mei Moses Fine Art Index. (Jianping Mei ir Michael Moses, 2002).

Be šių indeksų egzistuoja ir daugiau, tai - Milano Gabrius Art Index, Liono Artprice, anglų - šveicarų Zurich Art and Antigues Index ir kiti. (Byčkovas V., 2008).

Taip pat galima naudotis ir šiomis duomenų bazėmis: ArtNet, Art Sales Index, Artprice. Naudojamasis šiomis duomenų bazėmis yra mokamas – metinis mokestis svyruoja nuo 200 - iki 250 dolerių. Tai suteikia galimybę pamatyti patį kūrinio atvaizdą, sužinoti visą informaciją apie pardavimus, kilmę ir kainą. Svarbiausia šių indeksų ir duomenų bazių vertybė yra ta, kad pateikiamą informaciją pačiam susirinkti yra labai sunku.

„Meno rinkos“ agentūros direktorė Simona Makselienė pataria meno investuotojams atsižvelgti į kai kurias Artprice Global Index sudarytojų prognozes, investuojant į šiuolaikinį meną.

Pelningiausios meno kryptys 1996-2006 m.:+695,54 % - Cologne Group - Kiolno grupė – tarp 1980 ir 1990 susiformavę ir iškilę

menininkai, visų pirma Christopher Wool, Mike Kelley ir Martin Kippenberger.

+527,59 % - Arte Povera – Italijoje apie 1970-uosius užgimęs judėjimas dėl meno kūriniams naudojamų medžiagų trumpalaikiškumo ilgą laiką buvo marginalinis meno rinkoje, tačiau pastaruoju metu tapo itin madingas.

+495,79 % - britų Pop Art’as (David Hockney, Allen Jones, Peter Blake ir kt.). +482,72 % - šiuolaikinis Indijos menas. +474,83 % - Minimalizmas (Sol Lewitt, Donald Judd, Frank Stella ir kt.). +409,12 % - Londono mokykla (Lucian Freud, Francis Bacon). +405,25 % - Septyneto grupė (dominuoja Kanados rinkoje). +385,73 % – kiniečių avangardas (užtenka paminėti, kad į Artprice Global Index sudaromą

menininkų TOP 100 (pagal pardavimų apimtis) įeina net 25 Kinijos menininkai). +370,25 % - Posterizmas (Mimo Rotella, Raymond Hains ir kt.). +330,57 – Purizmas (1918-1927 m. Le Corbusier ir kt.), (Makselienė S., 2007).

Pasaulio menininkų TOP 10 (2006 m. įėjimo į TOP 10 kaina – nemažiau 59 mln. dolerių už darbą, 2005 m. – 33 mln. dolerių už darbą):

1. Pablo Picasso – 339,245,929. 2. Andy Warhol – 199,392,442. 3. Gustav Klimt – 175,143,589. 4. Willem de Kooning – 107,373,446.


5. Amedeo Modigliani – 90,713,845. 6. Marc Chagall – 89,038,897. 7. Egon Schiele – 79,081,455. 8. Paul Gauguin – 62,312,914. 9. Henri Matisse – 59,723,249. 10. Roy Lichtenstein – 59,670,946 (Makselienė S., 2007).

Brangiausių rusų menininkų TOP 10 (maksimali kaina milijonais dolerių už vieną paveikslą):

1. Vasilijus Kandinskis – 20,9. 2. Kazimiras Malevičius - 17,1. 3.Markas Šagalas – 14,9. 4. Karlas Faberžė (meno dirbiniai) – 9,6. 5. Ilja Maškovas- 3,4. 6. Borisas Kustodijevas- 2,9. 7. Ivanas Aivazovskis – 2,3. 8. Konstantinas Somovas – 2,2. 9. Ilja Repinas – 2,1. 10. Konstantinas Makovskis 2,1. (Byčkovas V., 2008).Investuotojui į pagalbą taip pat ateina ir bankai, kurie siūlo paslaugas investavimo į meną

srityje. Šveicarijos UBS bankas siūlo - investavimo strategijos kūrimą, patarimus įsigyjant meno kūrinį ar formuojant kolekciją, informacijos apie parodas ir aukcionus pateikimus ir t.t. Šis bankas šias paslaugas teikia ir Lenkijos rinkoje.

Lenkijoje pirmasis tokios veiklos ėmėsi privatus vietiniam verslininkui priklausantis ,,Noble Bank“. Teikiant patarimus, kaip elgtis meno rinkoje, bankui talkina antikvarinių salonų tinklas ,,Dessa“, gyvavęs dar socialistiniais laikais, ir dvi kitos dailės kūrinių prekyba užsiimančios firmos.

Analizuojant investavimą į meno rinką pastebima, kad kaimyninės Lenkijos verslininkai jau dabar apie 20-30 proc. savo pinigų investuoja būtent į meno kūrinius. (Degutienė E., 2002).

Pasaulyje panašias paslaugas siūlo Citibank, Deutsche Bank, ABN Amro. Ši bankų paslauga yra skirta turtingiems klientams ir yra vadinama art banking . Dažniausiai bendradarbiaujama su klientais paskiriant jiems art advisor.

Lietuvoje panašias paslaugas teikia Ūkio banko Privačios bankininkystės departamentas. Kalbant apie Lietuvos meno rinką lietuvių dailininkų darbų kainos gali svyruoti nuo

tūkstančio iki beveik šimto tūkstančių litų. Lietuvių dailininkų, kurių darbai yra priskiriami prie sėkmingų investicijų yra kelios dešimtys. Kai kurių menininkų darbai kainuoja ir kelias dešimtis tūkstančių litų kaip pvz. Sigito Staniūno, kuris už darbą prašo 15000- 50000 litų. (Remeika A., 2007).

2007 metų gruodyje agentūra „Meno rinka“ surengė antrą oficialų komercinį meno aukcioną Lietuvoje. Aukcionui buvo pateikti dvidešimt šešių lietuvių dailininkų, iš kurių dalis jau mirę, kūriniai. Tarp penkių lyderių, susilaukusių didesnio aukciono dalyvių dėmesio, buvo kauniečiai tapytojai velionis Rimvidas Jankauskas – Kampas ir Pranas Griušys, taip pat dailės klasikos atstovai Adomas Galdikas ir Kazys Šimonis. Už gerokai didesnę nei pradinė kainą (8200 ir 10100 litų) šiame aukcione buvo parduoti du Kampo darbai - abstraktus paveikslas ir A. Samuolio ,,Geltonos moters“ kopija. Beje Kampas buvo ir pirmojo Meno rinkos aukciono lyderis: - pirkėjas sumokėjo 17,5 tūkstančio litų. Pastebima tendencija, kad brangiau yra vertinami mirusiųjų dailininkų kūriniai. (Kanopkaitė R., 2008).

Dėl paklausiausių Lietuvos dailės autorių ir stiliųvieningos nuomonės nėra. Verslininko ir galerininko Donato Juškaus teigimu labiausiai apsimoka investuoti į Lietuvos modernizmo klasikų kūrinius. P. Griušo nuomone, dabar dėmesys abstrakcijai yra sumažėjęs. Dailininku, kurio paveikslai geriausia investicija, jis įvardija Šarūną Sauką. Tarp autorių, kurių kūrinius verta įsigyti, yra minimos Antano Martinaičio, Vilmanto Marcinkevičiaus, Eimučio Markūno, Antano Obcarsko,

76Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 Aušros Bardzdukaitės-Vaitkūnienės, Eugenijaus Cukermano, Valentino Antanavičiaus pavardės. (Kanopkaitė R., 2008).

Labiausiai brangsta muziejinės vertės darbai, sukurti jau pripažintų dailininkų. Varšuvoje gyvenantis lietuvis dailininkas Stasys Eidrigevičius laikomas prestižiškiausių tarptautinių prizų bei personalinių parodų Lenkijoje ir užsienyje rekordininku. Jo pastelių, aliejinės tapybos, plakatų, grafikos, kaukių galima rasti ir valstybiniuose muziejuose, ir privačiose galerijose. (Degutienė E., 2002).

Taigi, išanalizavus vykusius Lietuvoje profesionalius aukcionus, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje formuojasi antrinė meno rinka. Tačiau skirtingai nei užsienio investuotojai, Lietuvoje neturime rodiklio, nustatančio meno kūrinio pelningumą.

Investuojant į šiuolaikinio meno kūrinius būtina atkreipti dėmesį į autorių teisių apsaugą Lietuvoje ir su tuo susijusias problemas.

Autorių teisių apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (2003), (toliau - ATGTĮ), kuriame nustatytos autorių teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius. Autorių teisės yra priskiriamos prie civilinės teisės instituto, nes Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.111 str. numatyta, kad prie civilinių teisių objektų priskiriami ir mokslo, literatūros bei meno kūriniai. Todėl autorių santykiams reglamentuoti taikomos ir Civilinio kodekso nuostatos. 1996 metais Lietuva ratifikavo Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (Vileita A., Lietuvos autorių ….,2000).

Pagal ATGT įstatymą autorių teisių objektai - originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Tai: skulptūros, tapybos bei grafikos kūriniai, monumentalioji dekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai. (ATGTĮ 4 str.).

Viena iš problemų yra ta, kad autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato, kad autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas (50str.).

Taigi asmuo, kuris įsigijo dailės kūrinį (pvz., pirko dailės galerijoje, aukcione, paveldėjo ar kitu būdu įgijo daiktinę nuosavybės teisę į kūrinį, turi suprasti, kad jis neturi autorių turtinių teisių į kūrinį, t.y. teisės atgaminti ir platinti kūrinį, teisės eksponuoti kūrinį, viešai skelbti jį kompiuteriu tinklais ir t.t.). (Matulevičienė N. J., 2007).

Kita problema - ATGTĮ 17 str. yra numatyta meno kūrinio ir rankraščio originalo perpardavimo teisė, pagal kurią autorius turi neatšaukiamą teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną meno kūrinio originalo ir literatūros ar muzikos kūrinio rankraščio originalo perpardavimą (perpardavimo teisė), kai jie parduodami po pirmojo nuosavybės teisių į juos perleidimo, atlikto paties autoriaus. Kitiems asmenims ši teisė pereina tik po autoriaus mirties paveldėjimo tvarka. Meno kūrinio originalas reiškia paties autoriaus sukurtus vaizduojamosios dailės, taikomosios dailės ir fotografijos kūrinius. Reikia atkreipti dėmesį, kad meno kūrinio originalais taip pat laikomi paties autoriaus arba jo leidimu padarytos, sunumeruotos ir pasirašytos arba kitais būdais autoriaus patvirtintos meno kūrinio kopijos. Numatyta perpardavimo teisė ATGT įstatyme taikoma visiems perpardavimo veiksmams, kuriuos atliekant kaip pirkėjai, pardavėjai arba tarpininkai dalyvauja dailės salonai, meno galerijos, muziejai, antikvariatai, meno kūrinių aukcionų rengėjai, kiti asmenys, prekiaujantys meno kūriniais, tarpininkaujantys juos parduodant ar vertinant. Tarpininkas kartu su pardavėju yra solidariai atsakingi už autorinio atlyginimo sumokėjimą. Tačiau kiek ši įstatymo nuostata yra taikoma praktikoje, jei antrinė meno rinka pas mus tik formuojasi? Duomenų apie tai nepavyko rasti.

To paties įstatymo 18 str. yra numatyta dailės kūrinio prieinamumo teisė, t.y. dailės kūrinio originalo savininkas turi leisti kūrinio autoriui atgaminti kūrinį ar panaudoti jį savo parodai, jeigu autoriaus teisės atgaminti kūrinį ar jį viešai rodyti (eksponuoti) nėra perduotos kūrinio originalo savininkui, su sąlyga, kad nebus pažeisti kūrinio savininko teisėti interesai ir bus užtikrintas kūrinio saugumas. Taip pat įstatyme numatyta, kad dailės kūrinio originalo savininkas negali sunaikinti kūrinio, prieš tai nepasiūlęs grąžinti jį autoriui. Kai kūrinio originalo grąžinti autoriui nėra galimybių, jam turi būti sudarytos sąlygos tam tikru būdu padaryti kūrinio kopiją.


Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei dailės kūrinys yra įsigyjamas užsienio šalyse reikia žinoti meno vertybių išvežimo tvarką iš atitinkamos šalies.

Jei kūrinys yra įgytas Lietuvoje ir mes jį norime išvežti į užsienio valstybę, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų (išskyrus archyvinius dokumentus) išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 1424 patvirtintos Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos taisyklės, Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų, kuriuos išvežant iš Lietuvos Respublikos būtina turėti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimą, sąrašas bei 1992 m. gruodžio 9 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3911/92 dėl kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo ir 1993 m. kovo 30 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 752/93, išdėstantis nuostatas dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3911/92 dėl kilnojamųjų kultūros vertybių išvežimo įgyvendinimo.

Išvados Lyginant Lietuvos meno rinką su pasauline - Lietuvos meno rinka silpnai išvystyta. Žinoma

tam yra objektyvių istorinių ir ekonominių priežasčių.

Lietuvoje nėra vieningos sistemos ar indekso pagal kurį būtų galima įvertinti menininko kūrinių investicinį svorį ir pelningumą.

Reikalinga toliau vystyti Lietuvoje infrastruktūrą (konsultavimas, draudimas, bankų paslaugos ir t.t.), padedančią investuoti į dailės kūrinius. Literatūra: 1. Palmeri Ch. The Artful Investor. Business Week; 3/12/2007Issue 4025, p.94-95, 2p, 1 c.

http://web.ebscohost.com/bsi/detail?vid=4&hid=2&sid=9a0a65aa-28bb-4a5f-8cca-f84b3d4256eb%40sessionmgr108[2008 01 15]

2. Mei J., Moses. M. Art as an Investment and the Underperfomance of Masterpieces. The American Economic Review. Vol 92 No 5, December 2002 http://web.ebscohost.com/bsi/pdf?vid=6&hid=105&sid=9a0a65aa-28bb-4a5f-8cca f84b3d4256eb%40sessionmgr108 [2008 01 25] 3. Makselienė S. Investavimas į meną: ar jau laikas? http://www.menorinka.lt/index.php?cid=40 [2007 12 15] 4. Remeika A. Pirkti meną – investavimas. Dienraštis “Klaipėda“

http://www.info.lt/index.php?page=naujienos&view=naujiena_arch&id=100940 [2008 01 30] 5. Завьялова В. Инвестиции в искуство- прибыль для терпеливых. http://www.colorit.by.ru/page76html [2008 01 30] 6. Moлчанов Е.Впечатляющие торги в Sotheby’s . http://www.directorinfo.ru/Article.aspx?id=14323&iid=674

[2008 01 18] 7. Art investing- bezcenny czy zbyt ryzykowny?

http://manager.money.pl/portfel/inwestycje/artykul/art;investing;;bezcenny;czy;zbyt;ryzykowny,9,0,180233.html [2008 01 18]

8. Бычков B.Картина вместо депозита, или как инвестировать в искусство. http://www.berator.ru/consultant/article/492 [2008 01 18]

9. Degutienė E. Investicijos į meną - patikimos. http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/3db7aa996b6d1 [2008 01 25] 10. Degutienė E. Lenkijoje populiarėja meno bankininkystė.

http://www.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/45cadcdd41f83 [2008 01 25] 11. Kanopkaitė R. Dailė – ilgaamžė, bet įnoringa prekė. Kauno diena . 2008 01 11 Nr. 8 (18368) 12. Matulevičienė N. J. Autorių teisių apsauga išsiplėtusioje Europos Sąjungoje. http://www.culture.lt/daile/04(1)/ata.htm [2008 01 18] 13. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (2003-03-05 įstatymo Nr. DC-1355 red, Žin, 2003, 28-1125, 2006 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. X-855 (nuo 2006 m. spalio 31 d.), Žin., 2006, Nr. 116-4400) 14. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74-2262). 15. Vileita A. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras, V., 2000.

http://web.ebscohost.com/bsi/detail?vid=4&hid=2&sid=9a0a65aa-28bb-4a5f-8cca-f84b3d4256eb%40sessionmgr108

http://web.ebscohost.com/bsi/pdf?vid=6&hid=105&sid=9a0a65aa-28bb-4a5f-8cca%20%20%20%20f84b3d4256eb%40sessionmgr108

http://web.ebscohost.com/bsi/pdf?vid=6&hid=105&sid=9a0a65aa-28bb-4a5f-8cca%20%20%20%20f84b3d4256eb%40sessionmgr108

http://www.menorinka.lt/index.php?cid=40

http://www.info.lt/index.php?page=naujienos&view=naujiena_arch&id=100940

http://www.colorit.by.ru/page76html%20%5B2008

http://www.directorinfo.ru/Article.aspx?id=14323&iid=674

http://manager.money.pl/portfel/inwestycje/artykul/art;investing;;bezcenny;czy;zbyt;ryzykowny,9,0,180233.html

http://www.berator.ru/consultant/article/492

http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/3db7aa996b6d1

http://www.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/45cadcdd41f83

http://www.culture.lt/daile/04(1)/ata.htm

http://193.219.64.220/Litlex/ll.dll?Tekstas=1&Id=98560&BF=1

http://193.219.64.220/Litlex/ll.dll?Tekstas=1&Id=98560&BF=1


THE INVESTMENT TO THE ART : THE WORLD TENDENCIES AND LITHUANIA

Jolanta Vilkevičiūtė


Summary

Increasingly people choose the new investment sector – investment to the art in Lithuania. It can be painting, graphics, sculpture, installation, video works and other. The main World tendencies of the investment to the paintings works and its’ economics and legal aspects in Lithuania is reviewed in the article.

The research aim is to analyse and present the World tendencies of the investment to the paintings works and its’ economics and legal aspects in Lithuania.

The research methods - analysis of scientific literature and law regulations, systematic and comparison analysis, summarising and logical abstraction.

Key words: investment, art, auction.

Jolanta VILKEVIČIŪTĖ. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros lektorė. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. faksas (8-37) 752 214, el.paštas [email protected]



ES PARAMOS LIETUVOS ŽEMDIRBIŲ IR KITŲ KAIMO GYVENTOJŲ MOKYMUI 2004 - 2006 METŲ LAIKOTARPIU VERTINIMAS



Įvadas Žmogiškųjų išteklių plėtra – viena iš prioritetinių Europos Sąjungos (ES) politikos sričių,

nes išsilavinę žmonės, naujovės ir socialinė žmonių gerovė lemia ES sanglaudos sėkmę (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001). Todėl ES šalyse pasiekimai matuojami ne tik ekonominiais ar socialinės gerovės rodikliais, bet investicijomis ir žmonių dalyvavimu mokymosi visą gyvenimą sistemoje (Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija, 2005).

ES siekia paramą ES šalių žemės ūkiui ir kaimo, orientuoti į subalansuotą kaimo vietovių plėtrą, todėl be investicijų į kaimo vietovių infrastruktūrą ir ūkių modernizavimą numatytos investicijos į žmogiškojo potencialo vystymą. Ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų tęstinio mokymosi galimybių sudarymas neabejotinai yra svarbi tolydžios kaimo plėtros sąlyga (Malinskienė, 2007).

Lietuvai įstojus į ES kaime žymiai sparčiau vyksta kokybiškai nauji struktūriniai pokyčiai, tačiau kaimo gyventojai stokoja žinių ir gebėjimų kaip adekvačiai prisitaikyti prie šių pokyčių (Slavickienė, Stončiūvienė, 2007). Todėl turi būti skiriama daugiau dėmesio kaimo gyventojų mokymuisi. Žemdirbių tęstinis mokymasis Lietuvoje intensyviau plėtoti pradėtas neseniai. Pastaraisiais metais šalies kaime pastebimos šios tendencijos: nemažos dalies kaimo gyventojų turima kvalifikacija neatitinka darbo rinkos reikalavimų arba stokojama formalios kvalifikacijos (Ribašauskienė, 2005).

Tyrimo metodika Tyrimo tikslas - išanalizuoti 2004-2006 metais ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų mokymą

pagal BPD 4.7 priemonę „Mokymas“ ir įvertinti jų pasiskirstymą regioniniu bei tematiniu aspektu.

Tyrimo objektas - ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų vykdyti mokymai 2004 – 2006 m. Tyrimo metodai. Tyrime buvo naudoti bendrieji moksliniai tyrimo metodai – loginė analizė

ir sintezė, indukcija ir dedukcija, palyginamoji analizė, grafinis vaizdavimas ir kiti. Statistiniai duomenys buvo gauti iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM pateiktų ataskaitų. Duomenims sisteminti ir vaizduoti naudotos ArcView ir SPSS programos.

Tyrimo rezultatai

Bendrojo programavimo dokumento (toliau - BPD) 4.7 priemonės „Mokymas“ pagrindinis tikslas - kelti žemės, miškų ūkiu ir alternatyvia žemės ūkio veikla užsiimančių kaimo gyventojų profesinę kvalifikaciją. Rengiant mokymus buvo siekiama stiprinti ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų profesinius įgūdžius ir gebėjimus prisitaikyti prie pokyčių, vykstančių kaime; taip pat ugdyti įgūdžius, reikalingus aplinkos apsaugos, higienos, gyvūnų apsaugos, kraštovaizdžio išsaugojimo ir produktų kokybės reikalavimams įgyvendinti.

EUROSTAT duomenimis (2006), Lietuva yra tarp trijų labiausiai atsiliekančių ES šalių pagal savo darbo jėgos dalyvavimą formaliajame ir neformaliajame mokyme. Šalies profesinio rengimo sektorius nespėja reaguoti į šalies ūkio poreikius. Sparčiai besivystančiam šalies ūkiui, tame tarpe ir žemės ūkio sektoriui, trūksta kvalifikuotų darbininkų, aukštos kvalifikacijos specialistų, todėl žemės ūkio specialistų ir kvalifikuotų darbuotojų rengimo sistemos tobulinimo problema yra labai aktuali.

Nors regioniniai žemdirbių tęstinio profesinio mokymo centrai Lietuvos teritorijoje išsidėstę gana tolygiai, tačiau jų teikiamos paslaugos bei paslaugų kokybė, intensyvumas priklauso nuo mokymo centro aktyvumo.

Pagal Nacionalinės mokėjimų agentūros duomenis paraiškas mokymams pagal BPD 4.7. priemonę 2004-2006 m. pateikė 36 institucijos. Daugiausiai paraiškų įgyvendinimui pateikė Žemės

80Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 ūkio rūmai – 16 ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba – 12. Po šešias paraiškas pateikė Lietuvos veterinarijos akademija ir Žemės ūkio kooperacijos ir verslo mokymo centras, po penkias paraiškas pateikė Lietuvos žemės ūkio universitetas ir Šiaulių regiono plėtros agentūra. Dar šešios įstaigos pateikė po tris paraiškas ir septynios – po dvi paraiškas. Kitos 17 įstaigų pateikė po vieną paraišką ES paramai.

Išanalizavus institucijų, teikusių 2004 – 2006 m. paraiškas pagal BPD 4.7 priemonę teritorinį pasiskirstymą nustatyta, kad daugiausiai pareiškėjų buvo iš Kauno apskrities - 8; Panevėžio apskrities – 6, po 4 pareiškėjus iš Vilniaus, Šiaulių ir Telšių apskričių, 3 pareiškėjai iš Alytaus, 2 pareiškėjai iš Utenos ir Klaipėdos apskričių ir tik po vieną pareiškėją iš Marijampolės ir Tauragės apskričių. Iš viso 2004-2006 metais Lietuvos savivaldybėse buvo vykdyti 388 ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų mokymo kursai, kuriuose buvo apmokyti 12098 žmonės. Vidutinis vykdytų mokymo kursų skaičius tenkantis vienai savivaldybei – 7,6 mokymo kurso. Vertinant šį absoliutinį rodiklį, tai faktinis apmokytų 2004-2006 metais ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų skaičius daugiau kaip du kartus viršija planuotą rodiklį (6000 žmonių) pagal BPD 4.7. priemonės „Mokymas“ aprašą. Tačiau analizuojant mokymo kursų ir apmokytų kaimo žmonių skaičių pagal savivaldybes matyti dideli regioniniai skirtumai.

Didžiausias bendras mokymo kursų skaičius vienos savivaldybės ribose – Šilalės (20 mokymų), Utenos (16). Rokiškio, Joniškio, Alytaus savivaldybėse po 15 mokymo kursų. Galima teigti, kad tokį mokymo poreikį patenkinti pavyko todėl, kad minėtuose savivaldybėse žemdirbių ir kitų kaimo gyventojų mokymus organizavimo ir institucijos iš kitų Lietuvos regionų. Mažiausiai (tik po 2) mokymo kursų vykdyta Marijampolės ir Jonavos savivaldybėse. Reikia pažymėti, kad iš minėtų savivaldybių nebuvo pateikta nė vienos mokymo projekto paraiškos, nors pvz., Marijampolės savivaldybėje yra net dvi II ir III lygio žemdirbių tęstinio mokymo įstaigos.

Vertinant regioninio tolygumo požiūriu, galima teigti, kad silpniausiai žemdirbių tęstinis mokymas buvo vykdomas Marijampolės bei Vilniaus apskrityse, netolygiai mokymai pasiskirstė Kauno ir Utenos apskrityse (žiūr.1 ir 2 pav.).

Išanalizavus žemdirbių tęstinio mokymų temų įvairovę, nustatyta, kad daugiausiai mokymų kursų organizuota ir didžiausia dalis apmokytų ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų buvo pagal įvairias temas susijusias su gyvulininkyste (organizuoti 200 mokymo kursų ir apmokyti 3902 dalyviai), augalininkyste (170 mokymo kursų ir 2589 dalyviai) bei aplinkosauga (143 mokymo kursai ir 2588 dalyviai).

Vertinant mokymo temų struktūrą galima teigti, kad beveik visose Lietuvos savivaldybėse 2004-2006 metais buvo vykdomi mokymai ūkininkams ir kitiems kaimo gyventojams aplinkosaugos ir ekonomikos, apskaitos bei kooperacijos temomis. Vienuolikoje savivaldybių vykdyti mokymai apie žemės ūkio mechanizavimą ir statybą, energetiką. Dešimtyje savivaldybių – apie vadybą ir kitas socialines temas. Devyniose savivaldybėse buvo vykdyti mokymai apie informacines technologijas. Trečdalio Lietuvos savivaldybių kaimo gyventojai turėjo galimybę tobulinti žinias miškininkystė srityje. Mažiausio susidomėjimo sulaukė mokymai vykdyti kaimo verslų organizavimo tematika (organizuoti 8 mokymo kursai ir apmokyti 62 žmonės) bei vadybos ir kitomis socialinėmis temomis (organizuoti 8 mokymo kursai ir apmokyti 188 žmonės). Apie kaimo verslų organizavimą bei alternatyvią veiklą žemės ūkiui buvo mokomi tik Širvintų bei Trakų savivaldybių kaimo gyventojai. Tuo tarpu Zarasų, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Švenčionių, Šalčininkų, Lazdijų ir kitų savivaldybių, kurios patenka į mažiau ir labai nepalankių ūkininkauti žemių teritoriją, gyventojai jiems svarbių mokymų, siekiant smulkių ūkių restruktūrizavimo, neturėjo. Tai iš dalies gali paaiškinti ir menką šių savivaldybių ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų aktyvumą siekiant gauti ES investicinę paramą pagal kitas ES struktūrinės paramos žemės ūkio ir kaimo plėtrai priemones.

Iš viso Lietuvoje pagal VĮ ,,Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras” duomenis (2007 07 01) buvo registruoti 98426 ūkininkai. Apmokytų 2004-2006 metais ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų pagal BPD 4.7 priemonę „Mokymas“ dalis sudaro 12,29 proc. nuo bendro registruotų ūkininkų skaičiaus. Tačiau analizuojant šį santykinį žemdirbių mokymo efektyvumą rodiklį pagal apskritis ir savivaldybes matyti dideli regioniniai skirtumai.


1 pav. Bendras mokymo kursų, vykdytų Lietuvos savivaldybėse pagal BPD 4.7 priemonę „Mokymas“, skaičius 2004-2006 m.

2 pav. Bendras apmokytų žmonių Lietuvos savivaldybėse pagal BPD 4.7 priemonę „Mokymas“, skaičius 2004-2006 m.

Didžiausia procentinė ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų dalis nuo visų registruotų ūkininkų

skaičiaus apmokyta Akmenės (44,68 proc.) ir Trakų (38,88 proc.) savivaldybėse. Mažiausia santykinė dalis - Vilkaviškio (1,67 proc.), Vilniaus (2,12 proc.), Jonavos (3,68 proc.) savivaldybėse. Dar penkiose savivaldybėse (Pasvalio, Pakruojio, Kelmės, Zarasų, Prienų) apmokytų dalis nesiekia 5 proc. nuo registruotų ūkininkių skaičiaus. Išlikus tokiai nepalankiai mokymų tendencijai ir 2007 –

82Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 2013 m. laikotarpiu mažiau verslūs ūkininkai gali susidurti su ūkių restruktūrizavimo ir konkurencingumo didinimo problemomis po ES BŽŪP politikos reformos 2013 metais.

Be to atliktas tyrimas parodė, ne visos mokymo programos atitinka žemdirbių tęstinio mokymo poreikius, kai kurių programų per didelė apimtis, dalis programų orientuota viena kryptimi. Trūksta mokymo programų žemdirbiams ypač aktualiomis temomis – verslo planų rengimo, kaimo verslų organizavimo, netradicinių verslo šakų plėtros klausimais.

Siekiant sėkmingai įgyvendinti Kaimo plėtros strategijos 2007-2013 m. tikslus ir uždavinius reikalingas kompleksiškas kaimo gyventojų mokymas, kuris turėtų apimti: reikalingų žemdirbiams asmeninių savybių ir verslumo ugdymą, bendrų žinių suteikimą ir gebėjimų verslui kaime organizuoti ir plėtoti ugdymą, specialių žinių suteikimą ir gebėjimų ugdymą (Cross-complance reikalavimai) ir Lisabonos Europos tarybos susitikimo išvadose rekomenduojamų 5 bazinių gebėjimų (kompiuterinis raštingumas, socialiniai ir komunikaciniai gebėjimai, technologinė kultūra, verslo pagrindai) ES šalių piliečiams ugdymą. Atsižvelgiant į naujo 2007- 2013 metų kaimo plėtros politikos laikotarpio privalomus reikalavimus būtina parengti ir įgyvendinti naujas kompleksines mokymo programas skirtas ūkininko ūkio valdymui diegiant Cross-complance reikalavimus. Tokios mokymo programos turėtų būti numatytos atskirai tiek augalininkystės, tiek gyvulininkystės krypties ūkininkams ir apimti klausimus apie visuomenės sveikatą, aplinkosaugą, augalų sveikatą, gyvūnų gerovę, saugą darbe, kokybę (augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijai bei neperdirbtiems maisto produktams).

Išvados ir pasiūlymai 1. Nors faktiškai apmokytų 2004-2006 metais ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų skaičius

(12098) daugiau kaip du kartus viršija planuotą rodiklį (6000 žmonių) pagal BPD 4.7 priemonės „Mokymas“ aprašą, tačiau analizuojant santykinius rodiklius pagal savivaldybes, matyti dideli regioniniai skirtumai. Didžiausia procentinė ūkininkų dalis nuo registruotų ūkininkių skaičiaus apmokyta Akmenės (44,68 proc.) ir Trakų (38,88 proc.) savivaldybėse. Mažiausia santykinė dalis - Vilkaviškio (1,67 proc.), Vilniaus (2,12 proc.), Jonavos (3,68 proc.) savivaldybėse.

2. Didžiausias bendras mokymų kursų skaičius 2004-2006 metais buvo Šilalės (20 mokymų), Utenos (16) savivaldybėse, o mažiausiai mokymų kursų vyko Marijampolės ir Jonavos savivaldybėse- tik po 2 mokymų kursus.

3. Pagal mokymo temų struktūros analizę galima teigti, kad beveik visose Lietuvos savivaldybėse 2004-2006 metais buvo organizuoti mokymai aplinkosaugos ir ekonomikos, apskaitos bei kooperacijos temomis.

4. Didžiausia dalis apmokytų 2004 - 2006 metais ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų buvo pagal įvairias temas susijusias su gyvulininkyste, augalininkyste bei aplinkosauga, o mažiausio susidomėjimo sulaukė mokymai pagal kaimo verslų organizavimo bei pagal vadybos ir kitas socialines temas.

5. Kaimo verslų organizavimo bei alternatyvios veiklos žemės ūkiui tematika buvo mokomi tik Širvintų bei Trakų savivaldybių kaimo gyventojai. Kitų savivaldybių, kurios patenka į mažiau ir labai nepalankių ūkininkauti žemių teritoriją, gyventojai jiems svarbių, sudarančių didesnes galimybes plėtoti prie vietos ištekliams pritaikytas veiklas mokymų neturėjo. Todėl patvirtinant paraiškas ir inicijuojant mokymų programas būtina atsižvelgti į ūkinės veiklos plėtros kaimo vietovėje specializaciją.

6. Esant nepalankiai mokymų tendencijai ir 2007 – 2013 m. laikotarpiu kai kurių savivaldybių (Vilkaviškio, Zarasų, Prienų ir t.t.) mažiau verslūs ūkininkai gali susidurti su ūkių restruktūrizavimo ir konkurencingumo didinimo problemomis po ES BŽŪP politikos reformos 2013 metais.

7. Kompleksiškas kaimo gyventojų mokymas siekiant sėkmingai įgyvendinti Kaimo plėtros strategijos 2007-2013 m. tikslus ir uždavinius turėtų apimti: reikalingų ūkininkams asmeninių savybių ir verslumo ugdymą, bendrų žinių suteikimą ir gebėjimų verslui kaime organizuoti ir plėtoti ugdymą, specialių žinių suteikimą ir gebėjimų ugdymą (Cross-complance reikalavimai) ir Lisabonos ET išvadose rekomenduojamų penkių bazinių gebėjimų ES šalių piliečiams ugdymą.

83Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931 Literatūra 1. Ribašauksienė E. (2005 sausis) „Kaimo plėtros tendencijos Lietuvoje ir kitose ES šalyse“// Mano ūkis. 2. Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento priedas. –

<http://www.finmin.lt/finmin/selectpage.do?doclocator=%2Fweb%2Fstotis_inf.nsf%2F0%2FE1A665AB47AAF272C2256F3A004D536C%3FopenDocument> (2007 06 15).

3. Malinskienė E. (2007). Ūkininkų požiūrio į žemdirbiškų profesijų rengimą tyrimas. Magistro darbas. Kaunas. 4. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. -

<http://www.lssa.smm.lt/docs/Mokymosi_visa_%20gyvenima_%20memorandumas.doc> (2006 10 24). 5. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija. –

<http://www.smm.lt/veiklos_planai_ir_programos/docs/GALUTINE%20LLL%20strategija.doc> (2005 01 16). 6. Pilvelienė A. Didžiausios investicijos kaimui - kaimo žmonių švietimas. -

<www.zum.lt/mmc/dok/2005%2009%2028-29%20konferencija/tarptautine%20konferencija.htm > (2007 06 28). 7. Slavickienė A., Stončiūvienė N. Žemdirbių tęstinio profesinio mokymo patirtis. –

< www.zum.lt/Lietuviu/Leidinys%20konferencijai%20skaidres%20Slavickienes.ppt > (2007 06 28)

EVALUATION OF EU STRUCTURAL MEASURES FOR TRAINING OF FARMERS AND OTHER RESIDENTS OF LITHUANIA IN THE PERIOD 2004-2006



Summary

Structural changes take place in the Lithuanian rural areas after Lithuania’s accession to the European Union. However, the farmers and rural people lack knowledge and ability for adequate adjustment to these changes. Therefore, learning and training of rural people should receive more attention. The research made on training of farmers and rural people made 2004-2006 according to single programming document for Community structural measures under objective 4.7 „Training“ showed that there are large territorial and training topics differences in the Lithuanian rural areas. Also, not sufficient attention is paid to the specialisation of activity in rural areas.

In order to achieve the goals and tasks of Rural Development Strategy 2007-2013, an integrated training of Lithuanian rural people is necessary, which covers: providing common and specific knowledge to farmers, training the abilities to organise and develop business in rural areas, as well as training of the basic EU citizens abilities recommended by the conclusions of the Lisbon European Council.

Lifelong learning, learning of farmers

Vilma ATKOČIŪNIENĖ. Socialinių mokslų (vadyba) daktarė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros vedėja, docentė. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752214, el. paštas [email protected], [email protected] ALEKSANDRAVIČIUS. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros lektorius. Domėjimosi sritys: kaimo plėtra ir politika, ES politika, vadyba, projektų valdymas. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752236, 8 (614) 34220 , el. paštas [email protected] ALBREKTAITĖ. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros asistentė. Domėjimosi sritys: karjeros projektavimas ir valdymas, personalo valdymas, kaimo plėtra. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. (8 37) 752214, el. paštas [email protected] Olga RIDZEVIČIENĖ. Vadybos ir verslo administravimo magistrė. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros asistentė. Adresas: Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r. Tel. 8 (37) 752214, el. paštas [email protected]






Documents

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETO 2007 METŲmtr.asu.lt/2007/Moksliniu_tyrimu_rezultatai_2007.pdf7 Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2007 metų mokslinių tyrimų rezultatai ISSN 1822-3931