VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS

APLINKOTYROS KATEDRA

Žydrūnė Bartkutė

DARNUS TURIZMAS LIETUVOJE: SITUACIJOS IR NUOSTAT Ų

TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Aplinkosaugos organizavimo studijų programa, valstybinis kodas 621F70002

Aplinkotyros studijų kryptis

Vadovė: dr. Renata Dagiliūtė _____________ ___________ (Parašas) (Data)

Apginta: prof. habil. dr. Algimantas Paulauskas _____________ __________ (Parašas) (Data)

KAUNAS, 2013

2

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………...............5

1. LITERATŪROS ANALIZĖ……………………………………………………........................…6

1.1. Darnus turizmas....................................................................................….........................6

1.2. Alternatyvus turizmas………………..............................................................................10

1.2.1. Ekoturizmas........................................................................……...........................11

1.2.2. Kaimo turizmas...................................................................……...........................13

1.3. Darnaus turizmo plėtra.....................................................................................................16

1.4. Darnaus turizmo rodikliai ir kriterijai...............................................................................20

2. DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, OBJEKTAS IR METODIKA….....…………......................23

2.1. Darbo tikslas ir uždaviniai........................................................................…....................23

2.2. Darbo objektas ir metodika……………….......................................................................23

3. DARBO REZULTATAI IR JŲ ANALIZ Ė.....................................................................................28

3.1. Lietuvos turizmo rodikliai................................................................................................28

3.2. Respondentų žinios apie darnų turizmą ir jas lemiantys veiksniai...................................35

3.2. Respondentų kelionių įpročiai ir juos lemiantys veiksniai...............................................44

IŠVADOS...........................................................................................................................................54

LITERATŪRA....................................................................................................................................55

PRIEDAI.............................................................................................................................................59

3

SANTRAUKA

Darnus turizmas Lietuvoje: situacijos ir nuostatų tyrimas Daugelis šalių darnų vystymąsi laiko prioritetiniu tikslu. Ekonomika neturi vystytis

pamirštant visuomenės poreikius ar aplinkos išteklių saugojimą. Tarp šių trijų skirtingų dimensijų

turi būti pasiektas harmoningas tarpusavio ryšys. Darnumo sąvoka turizmo sektoriui yra ypač

aktuali, kadangi turizmas sukelia nemažus pokyčius socialinei ir gamtinei aplinkoms, veikia jas

destruktyviai. Norint išvengti tokių turizmo sąlygotų neigiamų padarinių, reikia daugiau dėmesio

skirti šio sektoriaus permainoms, siekti ilgalaikių darnumo tikslų ir principų įgyvendinimo. Turizmo

sektorius turi keisti savo vystymosi kryptį: ne tik sparčiai vystytis ir kurti pridėtinę vertę, bet kartu

tapti atsakingu visuomenei ir gamtinei aplinkai.

Šio darbo tikslas – įvertinti Lietuvos turizmo rodiklius ir ištirti gyventojų bei užsienio

turistų požiūrį į darnų turizmą bei jų kelionių įpročius. Darbe analizuoti 2005–2012 m. Lietuvos

Statistikos departamento, Eurostat’o (Europos Sąjungos statistikos tarnybos), Pasaulio kelionių ir

turizmo tarybos (World Travel & Tourism Council) duomenys. Vykdytoje apklausoje dalyvavo 422

respondentai (212 lietuvių ir 210 užsieniečių).

Rezultatai parodė, kad ekonominė krizė 2009–2010 m. stipriai paveikė Lietuvos turizmą,

tačiau suteiktų nakvynių skaičius apgyvendinimo įstaigose nuo 2010 m. augo. Apklausos rezultatai

parodė, kad 80 % lietuvių ir 94 % užsienio piliečių buvo girdėję apie darnųjį turizmą. Užsienio

turistai, palyginti su lietuviais, kelionių metu buvo labiau linkę atsižvelgti į darnaus turizmo

kriterijus. Atsižvelgimą į darnumo kriterijus ir aplinkai palankesnę elgseną kelionių metu

reikšmingai sąlygojo didesnės pajamos, aukštesnis išsilavinimas, vyresnis amžius, didesnės žinios

apie darnų turizmą. Darnaus turizmo žinomumo didinimas visuomenėje, didesnis tokių kelionių

pasiūlos formavimas ir finansavimas yra svarbiausi kriterijai šio turizmo skatinimui ir plėtrai.

4

SUMMARY

Sustainable tourism in Lithuania: situation and attitudes’ survey

Many countries consider sustainable development a key priority. However, economy

cannot evolve by neglecting the needs of the society or environmental resources conservation.

There should be a balanced interrelationship among these three different dimensions. The concept

of sustainability is particularly important to tourism sector, as it causes significant changes in the

social and natural environments and usually affects them destructively. To prevent such induced

negative consequences by tourism sector, it is necessary to pay more attention to changes, pursue

the implementation of long–term sustainability goals and principles. Tourism sector has to change

the direction of development: not only develop rapidly and create the value added, but also become

responsible for the society and natural environment.

The aim of this study is to analyse the Lithuanian tourism indicators, to examine local

residents’ and foreign tourists’ attitude to sustainable tourism and their travelling habits. Data from

Lithuanian Department of Statistics, Eurostat (the Statistical Office of the European Union), The

World Travel and Tourism Council was used and the main tourism’s indicators were analyzed in

this paper over 2005–2012 period. 422 respondents have participated in the survey (212 Lithuanians

and 210 foreigners).

The results showed that the economic crisis severely affected tourism in Lithuania over

2009–2010 period, but the number of nights spent in accommodation establishments grew since

2010. The survey results showed that 80 % of the Lithuanian and 94 % of foreign respondents have

heard the term “sustainable tourism”. The foreign tourists, in comparison to the Lithuanians, were

more likely to consider the criteria of sustainable tourism while travelling. The higher income,

higher education, elder age, greater knowledge of sustainable tourism determined significantly

higher respondents’ consideration of sustainability criteria and more environmental–friendly

behavior while travelling. Raising awareness of sustainable tourism in the society, greater supply

and financial funding of such travel forms are the most important criteria for sustainable tourism

promotion and development.

5

ĮVADAS

Visame pasaulyje turizmas yra laikomas viena pelningiausių verslo rūšių. Todėl visos šalys

skatina turizmo plėtojimą, formuoja ir įgyvendina šalies turizmo politiką, skiria lėšas šio proceso

finansavimui. Remiantis Jungtinių Tautų Pasaulio Turizmo Organizacijos (toliau – JTPTO)

pateikiamais duomenimis, 2012 m. tarptautinio turizmo pajamos pasaulyje išaugo 4 % ir siekė 1075

mlrd. JAV dolerių, o atvykstančiųjų turistų skaičius viršijo 1 mlrd. (JTPTO, 2013). Tačiau yra ir

kita medalio pusė: regionams ir šalims vystant savo turizmą, atsiranda ryškus poveikis natūraliems

ištekliams, vartojimo nuostatoms, socialinėms sistemoms, didėja tarša. Teisingo ir subalansuoto augimo būtinybė, taip pat padidėjęs vartotojų sąmoningumas

prisideda prie aplinkai palankaus turizmo plėtojimo. Daugiau lankytojų reiškia didesnį užimtumą ir

pajamas, taip pat daugiau skiriamų lėšų saugojamoms vertybėms. Pritariant darnios turizmo sistemos vystymo nuostatoms, tenka pripažinti ir spręsti dilemą

tarp siekių pritraukti kuo didesnius turistų srautus į šalį, t. y. poreikio fizinei – erdvinei turizmo

plėtrai ir poreikio išvengti masinio turizmo sąlygojamų poveikių sociokultūrinei bei fizinei aplinkai,

t. y. siekio kuo mažiau paveikti ir transformuoti susiklosčiusią socialinę, kultūrinę, aplinkos

struktūrą (Ligeikienė, 2003). Čia svarbus vaidmuo tenka darniam turizmui, kuris, siekdamas mažiausių pokyčių vietinei

aplinkai ir kultūrai, kartu teikia darbo galimybes vietiniams gyventojams. Darnaus turizmo tikslas

yra apjungti jame dalyvaujančių svarbiausių subjektų – vietinių gyventojų, turizmo verslu

užsiimančių kompanijų, vertingų turizmo išteklių valdytojų ir turistų – teigiamų patyrimų vystymą

ir bendradarbiavimą. Turizmas, kaip pramonės šaka, niekada nebus visiškai darnus, bet jis gali

įgyvendinti siekimą būti darnesniu. Laikui bėgant darnaus turizmo planavimas ir valdymas taps

būtinybe siekiant jam išlikti.

Darbo tikslas – įvertinti pagrindinius Lietuvos turizmo rodiklius, taip pat ištirti vietinių

gyventojų ir užsienio turistų, lankančių Kauno miestą, požiūrį į darnų turizmą, jų keliavimo įpročius

ir nuostatas.

Darbo uždaviniai apima Darnaus vystymosi strategijoje numatytų ir kitų svarbių Lietuvos

turizmo rodiklių įvertinimą, vietinių gyventojų ir atvykstančių turistų anketinės apklausos atlikimą

siekiant nustatyti ir palyginti darnaus turizmo suvokimą, rinkimąsi, keliavimo įpročius ir socio–

ekonominius veiksnius, kurie veikia keliautojų nuostatas.

Darbo naujumas. Vertinamas ne tik Lietuvos (daugiausia Kauno apskrities) gyventojų,

bet ir atvykstančiųjų turistų požiūris į darnų turizmą. Apibūdinamas darnaus turizmo paslaugų

vartotojas; tiriamas klausimas – kokie kriterijai yra svarbiausi ir lemiami, poilsiautojui renkantis

darnųjį turizmą.

6

1. LITERAT ŪROS ANALIZ Ė

1.1. DARNUS TURIZMAS

Turizmas yra viena iš didžiausių pasaulio pramonės šakų ir gali atlikti labai svarbų

vaidmenį skatinant vartotojišką gyvenimo būdą. Pasaulinio kapitalizmo kryptis linkusi plėsti, o ne

saikingai riboti turistų vartojimą. Prabangių atostogų nuotraukos dažnai parodo, kad gausumas,

materialus troškimų įgyvendinimas, netgi perteklius yra pagrindiniai turistų motyvai (Patterson et

al., 2007).

P. Hughes yra pasakęs: „Neigiamas požiūris apie turizmą yra gerai žinomas – jis teršia ir

gadina, iškraipo tradicines kultūras, taip pat per daug apsunkina vietos išteklius. Tačiau toks

požiūris pernelyg dažnai yra emocionalus, sukurtas mūsų pačių prietarais ir išankstinėmis

nuostatomis. Jis gali būti pagrįstas labai menkais mokslo įrodymais, dėl to, kad tokio mokslo

įrodymai yra menkai prieinami“ (1994, 3 p.). Tačiau dažniausiai darnus turizmas yra aiškinamas

kaip tinkamos pusiausvyros suradimas tarp turizmo sąlygoto ekonomikos augimo, aplinkos

apsaugos ir turistų, kartu su vietiniais lankomos vietovės gyventojais, poreikių (troškimų)

patenkinimo (Hunter, 2002).

Dabar visuotinai pripažįstama, kad turizmo plėtra gali žymiai paveikti vietos aplinką –

turizmas gali sukelti tiesioginius pokyčius žemės dangoje, žemės, vandens ir energijos naudojime;

didina biotinius mainus (įskaitant ligas), laukinių rūšių trikdymą ir pokyčius priimančiosios

bendruomenės aplinkos suvokime (Carlsson-Kanyama, Linden, 1999; Becken, Simmons, 2002).

Sparčiai vystantis turizmo sektoriui, turizmo sąlygotos aplinkosaugos problemos tampa

pagrindiniais turizmo tyrimų klausimais (Huiqin, Linchun, 2011).

Pasaulio turizmo organizacija (toliau – PTO), specializuota Jungtinių Tautų (toliau – JT)

agentūra, yra pirmaujanti tarptautinė organizacija turizmo srityje. Pagal JTPTO, darnus turizmas

gali būti apibrėžiamas kaip „turizmas, kuris visapusiškai atsižvelgia į dabartinius ir būsimus

poveikius ekonomikai, socialinei šalies būklei ir aplinkai; skiria dėmesį lankytojų, pramonės,

aplinkos ir priimančiosios bendruomenės poreikiams“ (UNWTO Annual Report, 2010, 5 p.).

Turizmas yra žmonių veikla, kurios darnumui įvertinti reikėtų naudoti kriterijus pradedant

atostogomis (kelione ir apgyvendinimo vieta) ir baigiant turistus priimančiosios pusės sukūrimu ir

išlaikymu (Castellani, Sala, 2012).

Darnaus turizmo vystymo gairės ir valdymo metodai yra taikomi visoms turizmo formoms

skirtingose turizmo aplinkose, apimant masinio turizmo ir kitas skirtingas turizmo segmentų nišas.

Darnumo principai apima aplinkos, ekonominius ir socialinius – kultūrinius turizmo plėtojimo

7

aspektus. Siekiant užtikrinti ilgalaikį darnumą, tinkama pusiausvyra turi būti pasiekta tarp šių trijų

dimensijų (1.1 pav.).

1.1 pav. Darnaus turizmo modelis (Hall, 1998)

Darnus turizmas turėtų (UNWTO Annual Report, 2010):

1) Optimaliai naudoti aplinkos išteklius, kurie yra svarbiausi vystant turizmą, išlaikant

esminius ekologinius procesus ir saugant gamtos paveldą ir biologinę įvairovę.

2) Gerbti priimančiųjų bendruomenių socialinį – kultūrinį autentiškumą, saugoti jų

kultūrinį paveldą ir tradicines vertybes, prisidėti prie kultūrų tarpusavio supratimo ir

tolerancijos.

3) Užtikrinti veiksmingas, ilgalaikes ekonomines veiklas, teikiančias socialinę –

ekonominę naudą visoms suinteresuotoms šalims, apimant pastovų užimtumą ir

galimybes užsidirbti, socialines paslaugas priimančiosioms bendruomenėms, taip pat

prisidėjimą prie skurdo mažinimo.

Darnaus turizmo vystymas, apimant šio sektoriaus galimybes palengvinant kultūrinį

tarpusavio supratimą ir toleranciją, reikalauja visų susijusių suinteresuotųjų pusių sąmoningo

dalyvavimo, kurį kartu su sutarimu užtikrina stiprus politinis vadovavimas. Darnaus turizmo

siekimas yra nenutrūkstamas procesas, reikalaujantis nuolatinio poveikių stebėjimo, įdiegiant

privalomas prevencines ir (ar) pataisomąsias priemones, kai tai būtina (Richards, Wilson, 2008).

Darnus turizmas taip pat turėtų išlaikyti aukštą turistų pasitenkinimo lygį ir užtikrinti prasmingą jų

8

patirtį, kartu didindamas darnaus vystymosi problemų suvokimą ir skatindamas darnaus turizmo

praktiką.

Pateikiamos keturios papildomos priežastys darnaus turizmo vystymo politikos pritaikymui

(Lane, 1994):

1) poreikis įgyvendinti darnias valdymo sistemas siekiant apsaugoti rizikos zonoje

esančias ir jautrias teritorijas;

2) poreikis tarpininkauti tarp priešingų išsaugojimo ir vystymo tikslų;

3) poreikis skatinti subalansuotą, plataus masto, tačiau ties bendruomene sutelktą

ekonomikos augimą;

4) poreikis išsaugoti lankomų vietovių „kokybę“.

Hunter (2002) suklasifikavo kitų akademikų mintis apie darnųjį turizmą kaip „šviesiai

žalią“ (silpnesnį) – „light green“ ir „tamsiai žalią“ (stipresnį) – „dark green“ (1.1 lentelė).

1.1 lentelė. Supaprastinti „šviesiai žalio“ („light green“) ir „tamsiai žalio“ („dark green“) darnaus turizmo variantai (Hunter, 2002)

„Šviesiai žalias“ („light green“) variantas „Tamsiai žalias“ („dark green“) variantas

1. Propagavimas ir stiprus palaikymas. 1. Atsargumas ir žiniomis grįstas naujų

produktų kūrimas. 2. Turizmo nauda kaip prielaida. 2. Turizmo nauda turi būti įrodyta.

3. Dominuoja savanaudiški interesai. 3. Turizmas nebūtinai turi būti darnaus

vystymosi komponentas vietovėje; būtina sektorių integracija.

4. Turistinės veiklos palaikymas ir plėtra lankomose vietovėse.

4. Ekonominės bazės plėtimas esant didelei priklausomybei nuo turizmo; visapusiškas ir aktyvus naujos turizmo veiklos vertinimas.

5. Turizmo produktai turi būti palaikomi ir vystytis pagal rinkos poreikius; gamta yra laikoma preke (produktu).

5. Gamtos ištekliai turi būti išsaugomi ir poveikis jiems sumažintas (pageidautina iki minimumo); kur įmanoma su atitinkamai pritaikytais produktais (gamta turi egzistencinę vertę).

6. Aplinkosaugos veiksmų imamasi tik tada, kai tai būtina ar naudinga (t. y. teisinė pareiga, konkrečios problemos išsprendimas, nauda rinkodarai ir sąnaudų taupymas).

6. Poveikis aplinkai įprastine darbo tvarka visada vertinamas.

7. Veiklos (plėtros) išsklaidymas ir susilpninimas.

7. Dėmesys ir susitelkimas veiklai (apsiribojimas).

8. Dominuojantis valdymo būdas – sektoriaus savikontrolė.

8. Platus valdymo metodų ir reikalingų priemonių spektras.

9. Labiausiai tikėtinas tiesiogiai dalyvauti sektoriuje.

9. Labiausiai tikėtina, kad bus ugdomas su aplinka susijusiose akademinėse disciplinose.

Poreikis išsaugoti turistų lankomų vietovių gamtos išteklius, kultūros paveldą ir socialinę

pusiausvyrą yra suprantamas kiekvieno – tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu. Prie šio proceso

9

prisideda visuomenės parama, kurią sustiprina kiekvieno turisto veiksmai. Darnaus turizmo

vystymosi dedamosios (Lukoševičius, 2007):

• ekosistemos stabilumo išsaugojimas:

� turizmo infrastruktūros planavimas ir diegimas saugomose ir rekreacinėse teritorijose,

� ekoturizmo skatinimas ir propagavimas.

• kultūrinio paveldo išsaugojimas ir pritaikymas turizmui:

� dvarų paveldo ir kitų architektūros objektų ar etnografinės aplinkos naudojimas.

JT pripažino turizmo vaidmenį darniame vystymesi ir skurdo mažinime priimdamos tris

rezoliucijas dėl darnaus turizmo bendru sutarimu 65 Generalinėje Asamblėjoje 2010 m. Rasti

būdų, padedančių įvertinti ir išmatuoti turizmo ir su juo susijusio vystymosi poveikį darnumui yra

kritiškai svarbus žingsnis vystant ilgalaikius darnumo planus regionuose (Cole, Sinclair, 2002).

Sukurta kaip JTPTO iniciatyvos dalis 2008 m., JT Aplinkos Programa (JTAP), JT Fondas

ir Atogrąžų miškų susivienijimas apima 4 konkrečius tikslus (UNWTO Annual Report, 2010) :

1) turizmo teikiamos naudos vietinėms bendruomenėms didinimas;

2) neigiamo poveikio kultūros paveldui mažinimas;

3) žalos vietos aplinkai mažinimas;

4) planavimas, siekiant įgyvendinti darnaus turizmo tikslus.

Aspektai, susiję su darnaus turizmo vystymu Lietuvoje (Lukoševičius, 2007):

• nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas,

• švietimo ir mokslo plėtra,

• kultūros paveldo ir tapatumo išsaugojimas,

• klausimai, susiję su kraštovaizdžiu ir biologine įvairove,

• rekreacinių išteklių naudojimas, planavimas ir apsauga,

• regionų vystymosi netolygumo problemos.

Darnaus vystymosi strategijoje minimos turizmo sektoriaus stiprybės yra mažesnis nei kitų

ūkio šakų neigiamas poveikis aplinkai didėjant turizmo sukurtam BVP, taip pat didelis gamtos

potencialas ir mažai urbanizuotas kaimo kraštovaizdis (Nacionalinė darnaus vystymosi strategija,

2009). Joje minimi vieni svarbiausių tikslų apima darnaus vystymosi principų įgyvendinimą

planuojant ir vykdant teritorinę turizmo plėtrą, pirmenybės teikimą kultūrinio, ekologinio, aktyvaus

poilsio ir sveikatingumo turizmui, aplinkos kokybės išsaugojimą ir racionalų rekreacinių išteklių

naudojimą užtikrinančių projektų rėmimą.

JT darnaus vystymosi konferencijos „RIO+20“, vykusios Rio de Žaneire, Brazilijoje, 2012

m. birželio 20–22 dienomis, išvadose teigiama, kad gerai sukurtas ir valdomas turizmas gali

reikšmingai prisidėti prie trijų darnaus vystymosi lygmenų, turi glaudžių sąsajų su kitais sektoriais,

gali sukurti deramų darbo vietų ir prekybos galimybių. Pripažįstama, kad reikia remti darnaus

10

turizmo veiklą ir stiprinti atitinkamus gebėjimus, kuriais skatinamas informuotumas apie aplinką,

skatinama aplinkos apsauga ir saugojimas, pagarba laukinei gamtai, florai, biologinei įvairovei,

ekosistemoms ir kultūrinei įvairovei, taip pat gerinama vietos bendruomenių gerovė ir

pragyvenimas, remiant vietos ekonomiką, bendrąją žmonių ir gamtos aplinką. Raginama didinti

paramą darniai turizmo veiklai ir atitinkamai stiprinti gebėjimus besivystančiose šalyse, siekiant

prisidėti prie darnaus vystymosi.

Skatinama investuoti į darnų turizmą, įskaitant ekoturizmą ir kultūrinį turizmą, steigiant

mažas ir vidutines įmones, lengviau suteikiant teisę gauti finansinių išteklių, įskaitant mažų kreditų

iniciatyvas neturtingiesiems, vietos gyventojams ir bendruomenėms teritorijoms, kuriose didelis

ekoturizmo potencialas. Pabrėžtina, kad svarbu aktualiose srityse parengti gaires ir nuostatas,

vadovautis nacionaliniais prioritetais ir darnaus turizmo skatinimo ir paramos teisės aktais (The

Future We Want, 2012).

Galimi nedarnaus planavimo rezultatai (Lukoševičius, 2007):

• vertingų gamtinių teritorijų nuskurdinimas ir degradacija,

• nepagrįsti draudimai ir apribojimai,

• per didelis reguliavimas turizmui,

• neproporcinga parama turizmui iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Vis dar nėra iki galo atsakytas pagrindinis darnaus turizmo tikslas: ar darnus turizmas kuria

sąlygas, kuriomis turizmo veikla gali išgyventi ilgą laikotarpį savo pačios vardan, ar darnus

turizmas yra kaip turizmo vystymo kryptis, geriausiai prisidedanti prie bendrųjų darnaus vystymosi

tikslų? (Hunter, Green, 1995). Vis tik idealiausias variantas gaunamas sujungus šiuos du: ateityje

išliks ir gyvuos tik darniai vystomos turizmo formos, tačiau kartu jos prisidės ir stiprins bendruosius

darnaus vystymosi tikslus ir idėjas.

Bramwell ir Lane „Darnaus turizmo žurnalo“ įvade yra pasakę, kad „Diskutuoti apie

darnumą yra lengva. Problema yra įgyvendinimas... Atėjo laikas įgyvendinti kalbas“ (1993, 4 p.).

1.2. ALTERNATYVUS TURIZMAS

Mokslinėje literatūroje ir kelionių agentūrų pateikiamoje informacijoje pasitaiko darniojo

turizmo ir alternatyvaus turizmo ar jo formų (ekoturizmo, kultūrinio, socialinio, kaimo, sveikatos,

urbanistinio turizmo) sąvokų painiojimo. Tačiau tai nėra lygiaverčiai terminai (1.2 pav.).

Ekoturizmas ar kaimo turizmas – alternatyvaus turizmo formos – gali vadintis darniuoju arba

darniai vystomu turizmu, tačiau ne visada. Taip pat negalima teigti, kad masinis turizmas visada

yra nedarnus (Jampolskienė, 2008).

11

1.2 pav. Sąveika tarp vystomų turizmo formų (Jampolskienė, 2008)

1.2.1. Ekoturizmas

Augant darnumo problemų supratimui, ekoturizmo, kaip atsakingo turizmo į natūralias

vietoves, tausojančio ir gerinančio vietinių gyventojų gerovę, vystymasis buvo ypač svarbus.

Tarptautinė ekoturizmo draugija (The International Ecotourism Society) 1990 m.

ekoturizmą apibrėžė kaip atsakingą keliavimą į natūralias vietoves, kuris saugo aplinką ir gerina

vietinių žmonių gerovę.

JTPTO (2002) ekoturizmo apibrėžimas apima tas turizmo formas, kurios turi šiuos

požymius:

1. Visos gamtos turizmo formos, kurių metu pagrindinė turistų motyvacija yra gamtos

stebėjimas ir vertinimas; taip pat tradicinių kultūrų dominavimas gamtos vietovėse.

2. Jos turi švietimo ir aiškinimo bruožų.

3. Dažniausiai, bet ne išskirtinai organizuojamos specializuotų kelionių organizatorių

mažoms grupėms. Paslaugos teikėjo partneriai lankomose vietovėse dažniausiai yra

nedidelės, vietiniams priklausančios įmonės.

4. Mažina neigiamą poveikį gamtos ir socialinei – kultūrinei aplinkai.

5. Remia gamtinių vietovių, naudojamų kaip ekoturizmo lankytinos vietos, išlaikymą:

• valdydamos gamtines vietoves išsaugojimo tikslais, sukuria ekonominę naudą

priimančiosioms bendruomenėms, organizacijoms ir institucijoms;

• sukuria alternatyvias darbo vietas ir pajamų galimybes vietos bendruomenėms;

• didina vietinių gyventojų ir turistų supratimą apie gamtos ir kultūros vertybių

saugojimą.

12

Ekoturizmas yra pripažįstamas kaip darnaus turizmo forma, prisidedanti prie saugojimo ir

vystymo (Tsaur, 2006). Nors ekoturizmas yra laikomas daugiau, nei tik gamta paremtas turizmas,

tai yra gamtos „produktas“, kuris pagrindinį dėmesį skiria gamtos vertinimui jos pačios labui, o ne

kaip kitų veiklų (deginimosi, plaukiojimo ar žvejybos) vietai. Idealus ekoturizmo produktas yra

turistų ir kitų dalyvių teigiama, švelni veikla, kartu atsižvelgiant į jų poveikį fizinei ir kultūrinei

aplinkai lankomoje vietovėje (Weaver, 1999).

Pasaulio gamtos išsaugojimo sąjungos komisija (The World Conservation Union

Commission) apibūdino jį kaip aplinkai atsakingą keliavimą ir lankymąsi santykinai nesutrikdytose

gamtinėse teritorijose norint mėgautis ir įvertinti gamtą (ir bet kurį papildomą kultūrinį tiek

praeities, tiek dabarties objektą), kuris skatina saugojimą, turi menką lankytojų neigiamą poveikį ir

teikia naudingai aktyvų socialinį–ekonominį vietinių gyventojų įsitraukimą (Ceballos–Lascurain,

1993). Šis apibrėžimas parodo, kad ekoturizmo vystymas apima daugybės veiksnių integraciją:

įskaitant turistus, gyventojus ir vadovus. Tarp gamtinės vietovės ir vietinių gyventojų turizmo

veikloje formuojasi tarpusavio ryšys.

Ištekliai, bendruomenė ir turistai atlieka labai svarbius vaidmenis turizmo vystyme.

Teoriškai sėkminga ekoturizmo paradigma yra dinamikos tarp šių trijų suinteresuotųjų šalių esmė,

pasiekiama tada, kai kiekviena jų duoda teigiamą indėlį kitoms (Ross, Wall, 1999 a).

Pokyčiai ekonominėje, socialinėje ir aplinkos dimensijose yra pagrindiniai veiksniai,

veikiantys darnumą, kartu veikdami ir vienas kaitą. Išteklių valdymas, vietos gyventojai ir turistai

yra suinteresuotųjų šalių atstovai, atstovaujantys atitinkamai išteklius, bendruomenę ir turizmą.

Vystant ekoturizmo vietovę, tarp šių interesantų vystosi simbiozės santykiai (1.3 pav.). Be abejo,

darnaus turizmo vystymo rodikliai turi atspindėti konkrečius vietovės erdvės ir laiko ypatumus.

1.3 pav. Darnaus ekoturizmo vetinimo sistema (Ross, Wall, 1999 a, b)

TURIZMAS

(turistai)

VIETOS BENDRUOMENĖ

(gyventojai)

IŠTEKLIAI

(išteklių valdymas)

DARNUS EKOTURIZMAS

EKONOMINIS SOCIALINIS APLINKOS

EKONOMINIS SOCIALINIS APLINKOS

EKONOMINIS

SOCIALINIS

13

Dauguma ekoturizmo gairių ir projektų yra sutelkiami vietiniam, o ne pasaulinio masto

poveikiui. Tačiau net ir ekoturizmo projektai dažnai yra linkę ignoruoti globalinius kelionių

aplinkosaugos aspektus. Ekoturizmas yra darnus vietiniu lygiu (todėl, kad jis kelia mažiausią

grėsmę žemių konversijai, trypimui, rūšių kolekcijai vietinėse ekosistemose), tačiau daugeliu atvejų

jis nebūtinai yra darnus globaliu požiūriu.

Šiuolaikinėms kelionėms yra būdinga globalizacija – pagrindinės oro linijų kompanijos

aptarnauja vis didesnį kelionių į atokesnes, labiau izoliuotas šalis (Libija, Saudo Arabija) skaičių.

Prie to prisidėjo ir vizų taisyklių liberalizavimas daugelyje šalių. Patys turistai turi daugiau

keliavimo patirties ir gali palyginti lankytinas vietas (Gossling ir kt., 2002). Tolimųjų kelionių

augimas pralenkė tradicines keliones daugelyje išsivysčiusių šalių, kur didžiąją dalį tarptautinių

atvykstančių turistų renkasi oro transportą (WTO, 2000).

Deja, tačiau dėl nepakankamo poveikio aplinkai vertinimo ir tikrinimo, dauguma

ekoturizmo vietovių turi tendenciją tapti pavojingomis ir naikinančiomis pačios save. Ekoturizmo

vertinimą konkrečiose vietovėse apsunkina ir neišvystyti standartizuoti vertinimo kriterijai.

Nuodugnus visų ekoturizmo aspektų ir pasekmių matavimas yra beveik neįmanomas, atsižvelgiant į

daugybę tarpusavyje susijusių kintamųjų (Wall, 1996).

Ekoturizmo galimybės Lietuvoje nėra išnaudojamos, taip prarandamas didelis ekoturistų

segmentas.

1.2.2. Kaimo turizmas

Lietuvos kaimo vietovių poilsiavietės tradiciškai yra priimtinos daugumai šalies gyventojų,

rekreacinį potencialą, tinkamą kaimo turizmo plėtrai, sudaro gausūs miškai (33 % šalies teritorijos),

tankus vidaus vandenų tinklas (2 850 ežerų ir 758 upių), kultūros paveldo objektai ir tradiciniai

amatai, svarbūs kaimo turizmo plėtojimui (Lietuvos kaimo plėtros programa 2007–2013 metai,

2007). Pažymėtina, kad dauguma rekreaciniais ištekliais pasižyminčių vietovių yra mažiau

palankiose ūkininkauti vietovėse, todėl čia patraukli žemės ūkiui alternatyviosios veiklos plėtra.

Šiandien kaimo turizmas – reikšminga Lietuvos turizmo sektoriaus dalis, išsiskirianti

savitumu, konkurencingumu, galinti veikti valstybės ar savivaldybės įvaizdžio formavimą,

skatinti atvykstamojo turizmo augimą, gerinti kaimo gyventojų gyvenimo lygį.

Kaimo vietovės pasižymi gausia ekologine įvairove. Ilgą savo egzistavimo laikotarpį

kaimo bendruomenės rėmėsi natūralių išteklių gausa. Kaimo turizmas kilo iš idėjos surinkti kartu

tradicines veiklas, susijusias su svetingumu ir poilsiavimu ir pagrindinės prielaidos, kad žemės ūkis

vyksta natūralioje, neužterštoje aplinkoje, kurioje išauginami natūralių išteklių ekologiški produktai.

Tai yra aplinka, turtinga tradicijomis ir protėvių papročiais, kurie, bent jau užsienio turistams,

14

sukelia nežinomybės ir egzotikos jausmus, pritraukia ir įtikina rinktis tam tikras laisvalaikio rūšis ar

formas.

Kaimo turizmas gali būti apibrėžtas kaip turizmas, kuris vyksta kaimo vietovėse, nors šis

apibrėžimas kelia klausimų dėl pastarosios sąvokos. „Kaimo“ sąvokos gali būti socialiai sugalvotos

ir skirtis priklausomai nuo šalies ir kultūros. Tačiau tam tikri bendri požymiai gali būti išskirti

pažymint mažą gyventojų tankumą ir tik mažą dalį žemės, skirtą užstatytai aplinkai, tokiu būdu

sukuriant erdvės įspūdį. Vyrauja nuomonė, kad socialinės struktūros bus labiau tradicinės, natūralus

kraštovaizdis bus ryškus, prieiga gali būti sunki (OECD, 1994).

Žemės ūkis gali būti vystomas, tačiau nebūtinai; kaimo turizmas ir ūkio turizmas ne visada

yra sinonimai (Ghaderi, Henderson, 2012). Jansen-Verbeke (1990) kaimo turizmą apibūdino kaip

visas turizmo formas, sutinkamas kaimo vietovėse, kurios apima kelionę kaimo vietovėse

(automobiliu, dviračiu, valtimi, žirgu) ir nakvynę (kaimo viešbučiuose, kempinguose, atostogų

kaimeliuose, atostogų namuose ir privačiuose namuose). Kaimo turizmas yra turizmo forma, kuri

vyksta kaimo vietovėse ir apima natūralių ir antropogeninių kaimo vietovės išteklių naudojimą, taip

pat socialinę ir ekonominę veiklą, kuri teikia naudą vietos bendruomenėms (Dorobantu, Nistoreanu,

2012).

Kitų autorių nuomone, kaimo turizmas yra viena iš alternatyvaus turizmo formų, kuri

nepriskiriama prie plačiausiai paplitusio masinio turizmo, kadangi tai yra specifinė, savitus

poreikius tenkinanti turizmo paslauga (Wearing, Neil, 2009).

Lietuvos turizmo specialistai pateikia tokį kaimo turizmo apibrėžimą: „Kaimo turizmas –

tai tikslinga rekreacinė atvykusių žmonių veikla kaimo vietovėse bei laikinas gyvenimas kaimo

sodybose“ (Armaitienė ir kt., 1999, 29 p.). Dėmesys turizmo plėtrai kaimo vietovėse turėtų remtis

darniu vystymųsi, kuris saugo ir išlaiko būdingas kaimo vietovės savybes (Sharpley, Roberts,

2004).

Poilsiautojui kaimo turizmas yra (Damulienė, 2012):

• gamta: gaivus oras, gražus kraštovaizdis, švarūs vandens telkiniai, augalijos bei

gyvūnijos pasaulis;

• kaimo ramybė: jokio triukšmo, skubėjimo, psichologinės įtampos;

• švara ir tvarka;

• bendravimas su vietiniais žmonėmis.

Klasikinis/standartinis turizmas ir kaimo turizmas skiriasi visais palyginimo kriterijais (1.2

lentelė). Kaimo turizmas, kitaip nei klasikinis turizmas, yra vietinių šeimų išvystyta veikla,

pasižymi mažesniu vietinių gyventojų skaičiumi, turistų judėjimas yra mažas, yra veikiamas

sezoniškumo ir išvykstančiųjų skaičiaus, vyrauja asmeniniai santykiai tarp šeimininko ir turistų.

Gerai integruotas kaimo turizmas gali tapti svarbiu papildiniu ir atsvara masiniam pakrantės

15

turizmui, apibūdinančiam daugelį šilto klimato šalių Pietų ir Pietryčių Europoje (Roberts, Hall,

2001 a). Kaimo lankytinos vietos yra pagrindinė turizmo, sukurto ir išlaikyto vietinių įmonių,

priemonė integruotai kaimo plėtrai, didinančiai pajamas, stabilizuojančiai gyventojų skaičių,

išlaikančiai kultūrą ir perskirstančiai ekonominius vaidmenis kaimo namų ūkyje.

1.2 lentelė. Klasikinio/standartinio ir kaimo turizmo požymiai (Nistoreanu, 2010)

Klasifikavimo kriterijai Klasikinis/standartinis turizmas Kaimo turizmas Pagrindinių veiklų

apibūdinimas Nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu išvystyta veikla

Vietinių šeimų išvystyta veikla

Erdvės vietų apstatymas Didelio tankumo komerciniai pastatai, ryškus erdvės trūkumas

Mažo tankumo komerciniai pastatai, esantys atviroje erdvėje

Gyventojų skaičius

Miesto gyvenvietės, dalyvaujančios turizmo veikloje, turi > 10 000 gyventojų

Kaimo turizmo gyvenvietės turi < 10 000 gyventojų

Infrastruktūra Infrastruktūra gerai išvystyta Infrastruktūra išvystyta mažiausiai

Architektūra Dauguma naujų modernios architektūros pastatų

Ganėtinai seni vietinės architektūros statiniai

Gyventojų veiklos struktūra Miesto žmonių veikla reguliuojama jų pačių (darbas visu etatu)

Papildoma žemės ūkio veikla (darbas dažniausiai ne visu etatu)

Atstumas iki darbo vietos Dideli atstumai tarp gyvenamosios ir darbo vietos

Gyvenamoji vietovė ir pragyvenimo veiklos vieta artimos viena kitos atžvilgiu

Turistų judėjimas Intensyvus, pritraukiant skirtingus turistus

Mažas, pritraukiant tam tikros srities turistus

Sezoniškumas Klasikinis turizmas yra mažai veikiamas

Kaimo turizmas yra veikiamas išvykstančiųjų skaičiaus ir žemės ūkio darbų

Santykiai tarp šeimininko ir turistų

Formalūs, nuasmeninti Individualizuoti, asmeniniai santykiai

Turistų veiklos vadyba Profesionali Pagrindinių aspektų

Užimtumas gali būti kuriamas apgyvendinimo, maitinimo, vietos amatų, kituose

aptarnavimo, gamybos ir statybos sektoriuose, tokiu būdu skatinant gyventojų populiacijos

sulaikymą ar jos atkūrimą. Kaimo gyventojai gali ne tik pardavinėti savo ūkio produktus, bet ir

papildyti pajamas, kartu sėkmingai integruotis į dabartinę konkurencinę visuomenę. Norint išvengti

gyventojų skaičiaus praradimo ir apleistų pastatų skaičiaus didėjimo gali būti viliojama atnaujinti

tradicinius namus smulkaus turizmo tikslams, kaip tai buvo įgyvendinta Pietų Albanijoje (Hall,

1998).

Kaimo turizmas turi didelį plėtros potencialą, nes auga poreikis poilsiauti kaimo turizmo

sodybose ir didėja kaimo gyventojų, ketinančių imtis šio ne žemės ūkio verslo, dalis. Nors kaimo

16

turizmas pastaraisiais metais tapo vienu iš populiariausių ne žemės ūkio verslų kaime, šių paslaugų

pasiūla, kokybė ir įvairovė nėra pakankama. Sodybų turėtojai turi ne tik teikti maitinimo ir

apgyvendinimo paslaugas poilsiautojams, bet ir teikti ekoturizmo paslaugas – floros ir faunos

stebėjimą, išvykas pėsčiomis (žygius), vaikščiojimą aukštumomis (Zografos, 2007).

Teikiančiųjų kaimo turizmo paslaugas pajamos priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau

dažniausiai kaimo turizmas sudaro tik dalį ūkininko pajamų. Kaimo turizmas Lietuvoje yra tik

papildoma veiklos sritis, leidžianti padidinti ūkininkų pajamas 30–40 %, sukurti papildomų darbo

vietų (Žalienė, Žalys, 2002).

Verstis vien tik kaimo turizmu gali tik sodybų šeimininkai, gyvenantys turtingose

rekreacinėse zonose. Nors kaimo turizmo vartojimo išlaidos vienam žmogui yra žemesnės nei kitų

turizmo šakų, jos sudaro didesnę pridėtinę vertę vietovėje (Kizos, 2007).

1.3 DARNAUS TURIZMO PL ĖTRA

Darnaus turizmo poreikiams tenkinti ir jo idėjoms populiarinti yra sukurta nemažai

specialių programų, jų išskirtinio ženklinimo formų, leidžiančių vartotojams suprasti, kad šios

turizmo formos yra palankesnės aplinkai nei kitos. Būtų galima paminėti dvi populiariausias –

„M ėlynoji vėliava“ ir „Žaliasis raktas“. Abi šios programos priklauso Aplinkosauginio švietimo

fondui. „Mėlynoji vėliava“ siekia darnaus paplūdimių ir prieplaukų vystymo įgyvendindama

griežtus vandens kokybės, aplinkosauginio švietimo ir vadybos, saugumo ir kitų paslaugų kriterijus.

„M ėlynąja vėliava“ visame pasaulyje yra sertifikuoti 3 850 paplūdimių ir 46 prieplaukos. Į juos

patenka 3 paplūdimiai Lietuvoje, Klaipėdos apskrityje – Birutės parko, Juodkrantės ir Nidos

centriniai paplūdimiai. „Žaliojo rakto“ sertifikatas yra skirtas viešbučiams, svečių namams,

konferencijų ir poilsio centrams, kempingams, vasarnamiams, restoranams, kaimo turizmo

sodyboms. Jis skatina didinti poilsio įstaigų ir poilsiautojų sąmoningumą, padidinti darnių metodų

naudojimą veiklos procesuose ir technologijoje, vystyti ekologiškai teisingą ir atsakingą verslą tokiu

būdu mažinant išteklių ir energijos vartojimą. „Žaliasis raktas“ yra suteiktas daugiau nei 2 100

įstaigų 41 pasaulio šalyje. Iš jų – 7 viešbučiams Lietuvoje: 4 Vilniaus mieste, 2 – Klaipėdoje ir 1 –

Marijampolėje (Aplinkosauginio švietimo fondas, 2013).

Aplinką tausojantis viešbutis, ekotel ar ekoviešbutis, norėdamas sumažinti savo spaudimą

aplinkai, pakeičia savo įrangą, veiklą ir praktiką visų pirma energijos, atliekų tvarkymo, vandens

taupymo ir pirkimo srityse. Augantis susidomėjimas ekoturizmu paskatino šių apgyvendinimo

įstaigų plėtrą, kartu augant eko–apgyvendinimo paslaugoms ir didėjant bendram aplinkosaugos

problemų suvokimui viešbučių versle.

17

Kaip neatskiriama turizmo dalis, viešbučiai ir apgyvendinimo įstaigos vaidina svarbų

vaidmenį savo svečių naudojamų išteklių valdyme. Darnūs viešbučiai veda į darnias turistines

vietoves, kurios, savo ruožtu, veda į sėkmingą viešbučių verslą. Tai reiškia, kad smulkesnių dalių

sujungimas didesnėje turizmo sistemoje paverčia jas funkciškai palaikomosiomis ir kartu

išbaigtomis, todėl stipresnėmis (Marin, Jafari, 2002).

Buvo pasiūlytos trys pagrindinės sritys, kurios gali būti panaudotos siekiant apsistojimo

įstaigą priartinti prie darnumo įgyvendinimo (Ayala, 1995):

1) Eko–technologijų įtraukimas. Apima technologijų, gerinančių veiksmingumą,

mažinančių atliekų kiekį ir išlaidas, kuriančių „žaliąjį“ įvaizdį, naudojimą. Svarbus

pokytis yra ir pirkimas iš aplinkai palankių tiekėjų. Kiti pavyzdžiai gali būti nauja

eko–apgyvendinimo įstaiga, pastatyta iš vietinių prieinamų medžiagų arba didžiulis

viešbučių tinklas, įdiegęs sumažintos vandens tėkmės dušus, tualetus.

2) Aplinkosaugos rėmimas. Tai gali būti įsipareigojimas bendruomenių, kuriose

viešbučiai veikia, aplinkai. Tokiu būdu viešbučio buvimas sukuria tiesioginį ir

teigiamą indėlį vietos žmonėms ir aplinkai. Tai gali būti įvairios programos,

skatinančios viešbučio svečius paaukoti ar paremti, tokiu būdu prisidedant prie turistų

švietimo ir didinant vietos aplinkosauginių problemų supratimą.

3) Eko–pakuotė. Šis procesas apima šiuo metu esančio turizmo produkto pakeitimą į tokį,

kuris yra ypatingai patrauklus ekoturistams ar ekologiškai sąmoningesniems

keliautojams. Susiedamas save su gretimomis ekoturizmo vietovėmis, po to

atnaujindamas patirtį, viešbutis gali sutvirtinti savo, kaip ekoturizmo objekto, poziciją.

Taip yra įgyvendinamas darnus viešbučio – lankomos vietovės santykis, paremtas

simbioze.

Idėja kurti ekologiškesnius ar labiau aplinką tausojančius viešbučius surado plataus masto

priėmimą turizmo apgyvendinimo pramonėje. Didėjantis efektyvumas neatsiejamas nuo mažėjančių

veiklos išlaidų – tikslo, kuris ne tik atspindi protingo verslo pasirinkimą, bet taip pat parodo dėmesį

ekologinei atsakomybei (Johnson, 2003).

JAV mokslininkas Peter’ is Allan’as Johnson’as Ontarijyje, Kanadoje, 2002 m. atliko

skirtingų turistų apsistojimo vietų ekologinio pėdsako vertinimus, kurių dėka galima įvertinti, kiek

žemės ir vandens išteklių reikia turistų poreikiams tenkinti ir jų paliekamoms atliekoms absorbuoti.

Gautos tyrimo išvados parodė, kad palyginti didelį ekologinį pėdsaką sudarė turistai, kurie apsistojo

nebrangiuose viešbučiuose, kurortiniuose viešbučiuose, priekabų parkuose ir stovyklavietėse. Kiek

mažesnį ekologinį pėdsaką sudarė turistų apsistojimas nameliuose ir vasarnamiuose. Turistai,

pasirinkę pagrindinius viešbučius („the mainstream hotel“) ar „nakvynės ir pusryčių“ tipo

viešbučius („bed and breakfast“) sudarė dar mažesnį ekologinį pėdsaką. Mažiausias jis buvo

18

apskaičiuotas apsistojusiųjų ekologiniuose nameliuose („eco–lodge“) ir atokesnėse stovyklavietėse.

Derėtų paminėti, kad ekologinis pėdsakas buvo apskaičiuotas vienam turistui viešnagės metu

sudėjus maisto suvartojimo, apgyvendinimo įstaigos, transporto ir vykdytos veiklos dedamąsias

(Johnson, 2003).

Lietuva turizmo rinkoje yra pateikiama kaip siūlanti unikalios, civilizacijos nesuniokotos,

švarios gamtos prieglobstį, kokybiškas ir įvairialypes sveikatinimo paslaugas; turtinga istorija,

architektūra ir atsipalaidavimo galimybėmis; pagrindiniai akcentai: pažinimas, atgaiva, aktyvumas

ir energija (t. y. sukurti visas sąlygas atsigaivinti, atsigauti nuo vis greitėjančio gyvenimo tempo,

suteikti atgaivos oazę). Ir nors Lietuvos gyventojai ir pati šalis laikoma šiltesne, labiau

atsipalaidavusia, lyginant su kitomis Baltijos šalimis, sukurta „drąsios šalies“ idėja, kuria remiamasi

komunikacijoje, tačiau nėra vieningos šalies populiarinimo strategijos bei prekinio ženklo,

nesukurtas šalies išskirtinumas. Tuo tarpu pačių Lietuvos gyventojų nuomone, nepaisant mūsų

šalies žemesnės nei Latvijos ar Estijos reputacijos, atskiromis savybėmis esame geresni negu

kaimynai: Latviją lenkiame savita tradicine virtuve, etnografinių tradicijų puoselėjimu, o Estiją –

šiltais, draugiškais žmonėmis, mūsų vietos gyventojai yra labiau linkę bendrauti nei estai, svetingi

(Lietuvos turizmo komunikacijos ir rinkodaros strategija 2009–2013, 2008).

Nacionalinėje turizmo plėtros 2010–2013 m. programoje (2010) nurodyta, kad Lietuvoje

yra palankiausios sąlygos kultūrinio, sveikatos, aktyvaus poilsio ir dalykinio (konferencijų)

turizmui vystyti. Ekologinis (pažintinis) turizmas yra priskiriamas prie aktyvaus poilsio turizmo

(kartu su dviračių, vandens, žygių, žvejybos ir medžioklės turizmo rūšimis). Esminė šių turizmo

produktų paklausos sąlyga – patrauklus viešosios turizmo infrastruktūros (turizmo trasos, takai) ir

aptarnavimo paslaugų kompleksas, kuris sudaro sąlygas turistui užsiimti pageidaujama veikla tam

tikroje teritorijoje. Ekologinis (pažintinis) turizmas apima keliavimą saugomose gamtinėse

teritorijose, augalų, gyvūnų stebėjimą, vietinės kultūros ir tradicijų pažinimą bei aplinkos

puoselėjimą. Gamtos išteklių pritaikymas turizmo poreikiams leistų sukurti naujus ir plėtoti esamus

turizmo traukos centrus, kurie pritrauktų daugiau vietos ir užsienio turistų.

Lietuva pasauliui savo darnųjį turizmą pristato šūkiu „Keliaukime lėtai“ ir, primindama,

kad yra ilgiausiai pagonybę išlaikęs Europos kraštas, žada kelionės įspūdžius lyg „pasivaikščiojimą

basomis rasotoje ryto žolėje...“. (Lietuva. Keliaukime lėtai! 2013, 2 p.).

Lietuvos kaimo turizmo ir ekoturizmo svarbiausi konkurentai Baltijos jūros rytiniame

regione bei Vidurio ir Rytų Europoje yra Lenkija, Latvija ir Estija, tuo tarpu šių turizmo rūšių

prioritetinėmis rinkomis laikomos Vokietija, Lenkija, Latvija, Rusija ir Baltarusija.

Turizmo trasų infrastruktūros trūkumas ir nepakankama paslaugų pasiūla regionuose –

svarbiausias kliuvinys aktyvaus poilsio produktams konkuruoti užsienio turizmo rinkose. Kad būtų

plėtojami aktyvaus poilsio produktai ir stiprinamas konkurencingumas, būtinos investicijos sukurti

19

ir gerinti viešąją infrastruktūrą, skatinti verslininkus plėtoti reikalingas paslaugas (apgyvendinimo,

maitinimo, inventoriaus nuomos, aptarnavimo ir kitas) ir užtikrinti informacijos sklaidą. Didesniam

turistų pritraukimui, bendram vietovės patrauklumui didinti ir palankesniam aplinkai transporto

skatinimui yra svarbu suvokti dviračių takų ir vandens turizmo plėtros reikšmę. Vandens turizmas

Lietuvoje yra nepakankamai išplėtotas, tačiau sparčiai besivystantis sektorius.

Lietuvoje jūriniam turizmui aptarnauti naudojami Smiltynės, Klaipėdos pilies, Nidos, iš

dalies Mingės jachtų uostai. Esama jūrinių jachtų turizmo infrastruktūra yra itin prastos būklės:

nepakanka saugių, patogių prieplaukų, nėra kokybiškų nakvynės ir poilsio paslaugų pasiūlos, kuro

papildymo galimybių, remonto paslaugų, pramogų ir kitų paslaugų, būtinų jachtų turistų

pritraukimui. Kruizinių laivų turizmas turi didžiulį plėtros potencialą pajūrio zonoje. Nors šio

jūrinio turizmo segmento rinka nuolat auga, potencialas išnaudojamas tik maža dalimi (Lietuvos

turizmo komunikacijos ir rinkodaros strategija 2009–2013, 2008). Prie vandens turizmo plėtros

turėtų prisidėti 2009 m. Ūkio ministro įsakymu patvirtinto Nacionalinių vandens turizmo trasų

specialiojo plano įgyvendinimas, kuris yra skirtas skatinti aktyvųjį vandens turizmą Lietuvoje,

suformuojant vientisą vandens turizmo trasų tinklą. Šis tinklas apjungs pavienes savarankiškai

nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose susiformavusias turistines trasas tokiu būdu skatindamas

atskirų regionų ekonominę ir socialinę raidą (Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos

įgyvendinimo 2008–2010 m. ataskaita, 2012).

Esama aviacinio turizmo infrastruktūra šalyje išplėtota minimaliai, didžioji šalį

aplankančių aviaturistų dalis yra tranzitiniai turistai. Gera geografinė padėtis, techninės galimybės

aviaciniam turizmui vystyti, aviacijos tradicijos šalyje ir pakankamas kvalifikuotų instruktorių

skaičius sudaro prielaidas ateityje ne tik priimti nedideliais lėktuvais atvykstančius turistus, bet ir

juos mokyti skraidyti, sklandyti, šokti parašiutais, teikti kitas paslaugas, taip didinant į Lietuvą

atvykstančių užsienio turistų srautus.

Planinga ir darnaus vystymosi principus atitinkanti turizmo infrastruktūros sistema leistų

užtikrinti ilgalaikį nacionalinių ir regioninių parkų gamtos vertybių išsaugojimą, subalansuotą

naudojimą, kartu įgyvendintų gamtosaugos sąlygas ir skatintų darnaus turizmo plėtrą.

JTPTO duomenimis, ekologinis (pažintinis) turizmas per ateinančius 10 metų turėtų būti

viena sparčiausiai augančių ir perspektyviausių turizmo rūšių, o Europos Sąjungoje (toliau – ES) jau

šiuo metu labai trūksta natūralių arba mažai pakeistų gamtinių teritorijų. Todėl tikslinga plėtoti

turizmą gamtoje, pritaikant esamą Lietuvos saugomų teritorijų sistemą ir kaimo regionų gyvenimo

būdą (su autentišku kultūros paveldu ir tradicijomis) patraukliems ekologinio (pažintinio) turizmo

produktams kurti.

20

1.4. DARNAUS TURIZMO RODIKLIAI IR KRITERIJAI

Tradiciškai matuojami rodikliai galėtų būti suskirstyti į „objektyvius“ ir subjektyvius“.

Objektyvūs rodikliai dažniausiai susiję su kiekybiniais duomenimis ir dauguma jų gali būti

apibūdinami įvairiomis lygtimis. Subjektyvūs rodikliai remiasi asmens jausmais ir požiūriu,

dažniausiai būna kokybinio pobūdžio. Objektyvūs indikatoriai dėl savo griežtesnio vertinimo yra

plačiau naudojami, tačiau manoma, kad vien tik jų naudojimas kokybei apibūdinti yra labai

abejotinas. PTO 1995 m. teigė, kad darnumo rodikliai ne visada yra vertinami kiekybiškai ir gali

neišvengiamai būti subjektyvūs. Šis apribojimas jokiu būdu nesumažina jų naudingumo valdant

informaciją darnaus turizmo skatinime. 1991 m. PTO pradėjo vystyti darnaus turizmo pasaulinius

rodiklius. Buvo nustatyti 11 pagrindinių rodiklių siekiant palyginti turizmo darnumą tarp skirtingų

vietovių (1.3 lentelė):

1.3 lentelė. PTO pagrindiniai darnaus turizmo rodikliai (Manning et al., 1996)

1) Vietovės apsauga Vietovės apsaugos klasė pagal Pasaulinę Gamtos Apsaugos Sąjungą (angl. IUCN)

2) Stresas Turistų skaičius, lankantis vietovę (per metus ar piko mėnesiu 3) Naudojimo intensyvumas Naudojimo intensyvumas piko laikotarpiais (asmenys hektarui) 4) Socialinis poveikis Turistų ir vietinių santykis (piko periodu ir per visą laiką 5) Vystymo kontrolė Aplinkos apžvalgos procedūros ar oficialios vietovės kontrolės priemonė 6) Atliekų vadyba % valomų vietovės nuotekų 7) Planavimo procesas Parengtas regioninio turizmo planas 8) Svarbios ekosistemos Retų/nykstančių rūšių skaičius 9) Vartotojo patenkinimas Lankytojų patenkinimo lygis 10) Vietinių patenkinimas Vietinių patenkinimo lygis 11) Turizmo indėlis vietos ekonomikai Turizmo dalis bendroje ekonominėje veikloje

Išnagrinėjus darnaus vystymosi literatūrą, galima atrinkti skirtingus rodiklius darnumui

įvertinti. PTO suburta Tarptautinė darbo grupė parengė rekomenduojamą rodiklių sąrašą naudoti

nacionaliniu lygiu ir sąrašą konkrečioms turistinėms vietovėms ir „karštiesiems taškams“. Geri

rodikliai turi būti susiję, įgyvendinami, patikimi, aiškūs ir palyginami. Toliau aprašomi tokių

rodiklių variantai (Indicators of Sustainable Development for Tourism Destinations, 2004):

• Galimi tipiniai kultūros rodikliai: vietinių pasitenkinimo išlaikymas (% sutinkančiųjų, kad

turizmas yra teigiamas bendruomenei), kultūrinio turto išlaikymas (% turistų pajamų, kurios

naudojamos išlaikyti ar išsaugoti pagrindines vietas ir statinius), saugumo išlaikymas

(nusikaltimų skaičius, paveikęs ar susijęs su turistais ir vietiniais), turistų gerovė (% turistų,

kurie jaučiasi saugūs turistinėje vietovėje), sveikata ir saugumas (% per vandenį plintančios

ligos; % užpultų).

• Galimi tipiniai ekonominiai rodikliai: sezoniškumo mažinimas (piko mėnesiais atvykstančių

turistų ir vidutinio metinio atvykstančiųjų turistų skaičiaus santykis), su turizmu susijusių darbo

21

vietų išlaikymas (darbo vietos turizmo sektoriuje, % vietinių, % visu etatu), valiutos nutekėjimo

mažinimas (grynasis vieno turisto pelnas, liekantis vietovėje), plėtros tempo valdymas (%

užimtumas, kasmetinis statybų rodiklis), kainos ir kokybės santykis (turistų suvokimas).

• Galimi tipiniai aplinkos rodikliai: klimato kaita (pažeidžiamumo laipsnis ir atsakas), kelionės

vietovių valdymas jų atsinaujinimo ribose (turistų skaičius m2 piko dienos ar sezono metu, %

degradavusio ploto), energijos valdymas (vieno turisto vartojimas per dieną, vietinio ir turisto

vartojimo santykis), vandens pasiekiamumas (% metinio vartojimo tiekime, % trūkumas

dienomis per metus, vandens kaina), nuotekos (% nuotekų, apdorotų iki standarto, užteršimo

įvykių skaičius), vizualinė tarša (% liaudiškos architektūros pastatų, % prastos būklės

viešbučių).

• Galimi tipiniai turizmo vadybos rodikliai: plėtros kontrolė (% naujų turizmo įmonių, teikiančių

vystymosi ataskaitas), transportas (% viešbučių, aptarnaujamų viešuoju transportu, %), žaliosios

kelionės ir produktai (% turinčiųjų sertifikatus, % viešbučių, įdiegusių aplinkos monitoringo

sistemas), naudojimo intensyvumo kontrolė (asmenų skaičius 1 ha piko laikotarpiu, asmenų

skaičius 1 tualetui), įvaizdžio išlaikymas (% turistų, kurie išvykdami vertina aplankytą vietovę

aukštais balais).

Europos Komisijos ir Eurostatʼo sudaryti pagrindiniai darnaus vystymosi turizmo

rodikliai (Methodological work on measuring the sustainable development of tourism, 2006)

skirstomi į:

1. Varomosios jėgos (lovų skaičius viešbučiuose ir panašiose apgyvendinimo įstaigose; kelionių

skaičius pagal transporto priemonę; turizmo sukurtas užimtumas (% viso užimtumo); namų ūkių

vartojimo išlaidos turizmui; turizmo sukurta BVP dalis).

2. Spaudimo (turistų nakvynių skaičius skirtingose apgyvendinimo įstaigose; CO2 emisijos iš

energijos vartojimo turizmo infrastruktūroje; turistų vandens suvartojimas (vienam asmeniui per

dieną) atsižvelgiant į gyventojų vandens suvartojimą; turistų komunalinės atliekos.

3. Būklės (plotai, naudojami specialiai laisvalaikio veiklai, pvz., prieplaukos, golfo aikštynai,

slidinėjimo vietos; plotai, kuriuos apima miškai ir kitos miškingos vietovės (%); saugomų žemių

ir vandens plotai (% žemės ploto turizmo regionuose).

4. Poveikio (turistai, patiriantys triukšmo taršą viešbučiuose ir panašiose apgyvendinimo įstaigose;

maudyklų vandens kokybė).

5. Atsako (nuotekų valymo įrenginiai (apdoroto vandens tūris); % turizmo verslo įmonių,

dalyvaujančių pripažintose aplinkosaugos programose; išlaidos kultūrinio ir istorinio paveldo

išlaikymui (atstatymui); ekologinį ženklinimą turinčios turizmo infrastruktūros objektai (%

visų); žemės naudojimo ar vystymo planavimo procesų, ypač susijusių su turizmo veikla,

buvimas.

22

Lietuvos nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje turizmo sektoriaus tikslų

įgyvendinimui naudojami rodikliai (Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, 2009):

1. bendrosios pridėtinės vertės dalis, sukurta turizmo sektoriuje;

2. suteiktų nakvynių viešbučiuose, sveikatingumo ir poilsio, kaimo turizmo ir kitose

apgyvendinimo įmonėse skaičius;

3. pagal nustatytuosius reikalavimus įrengtų dviračių turizmo trasų ilgis (km).

Darnus vystymasis yra priemonė siekti socialinio teisingumo ir pusiausvyros tarp išteklių

saugojimo ir plėtojimo. Kiekvienai turistinei vietovei pusiausvyros laipsnis skiriasi priklausomai

nuo turizmo plėtros etapo. Turistinių vietovių gyvenimo ciklo modelį sudaro tam tikri turizmo

plėtros etapai: (iš)žvalgymas, į(si)traukimas, vystymasis, įsitvirtinimas (konsolidacija), stagnacija ir

tada seka eilė pasirinkimų nuo atgaivinimo iki nykimo (Johnson, Snepenger, 1993). Todėl vienas

pastovių kriterijų rinkinys negali būti taikomas vertinant darnumą kiekvienoje vietovėje;

konkrečioje turistinėje vietovėje naudojami rodikliai turėtų atspindėti pagrindinius tos vietovės

(vietos, kurorto) poreikius. Kita vertus, kai kurios vietovės gali nepajėgti pasiūlyti išsamaus rodiklių

duomenų rinkinio. Esant vietiniams skirtumams, gyventojų požiūrio tyrimai gali palengvinti

rodiklių suradimą ir įnešti vietinių indėlį į standartizuoto indikatorių rinkinio kūrimą (Miller, 2001).

JTPTO 2010 m. įsteigė ir tapo Pasaulinės Darnaus Turizmo Tarybos (toliau – PDTT),

nuolatine tarybos nare, kuri veikia kaip Pasaulinių Darnaus Vystymosi Kriterijų (toliau – PDVK)

sklaidos ir taikymo įstaiga.

Kriterijai yra sudaryti iš 37 savanoriškų standartų, reprezentuojančių minimalius

reikalavimus, kuriuos turėtų pasiekti turizmo veikla užsiimančios įmonės, norėdamos išsaugoti ir

išlaikyti gamtinius ir kultūros išteklius, kartu užtikrinant turizmo, kaip skurdą mažinančios

priemonės, galimybes.

Šie kriterijai yra sukurti viešbučiams ir kelionių organizatoriams arba lankomoms

vietovėms. Kriterijai skirstomi pagal temas: A – „Efektyvios ir darnios vadybos įrodymas“ (8

kriterijai), B – „Socialinės ir ekonominės naudos maksimalus padidinimas vietos bendruomenei ir

neigiamų poveikių mažinimas iki minimumo“ (10 kriterijų), C – „Kuo didesnė nauda kultūros

palikimui ir neigiamų poveikių sumažinimas“ (4 kriterijai), D – „Kuo didesnė nauda aplinkai ir

neigiamų poveikių mažinimas“ (15 kriterijų). D tema „Kuo didesnė nauda aplinkai ir neigiamų

poveikių mažinimas“ apima rizikos aplinkai nustatymą ir jos kontrolę (D1), jautrių teritorijų (D2) ir

gamtos (D3) apsaugą, šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų emisijų monitoringą (D4), energijos (D5)

ir vandens išteklių (D6) taupymą, saugojimą (D7) ir jo kokybės užtikrinimą (D8), nuotekų

tvarkymą (D9), kietųjų atliekų mažinimą (D10), triukšmo, šviesų ir vizualinio triukšmo mažinimą

(D11), mažesnį poveikį turinčio transporto naudojimą (D12) (PDTT, 2012).

23

2. DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, OBJEKTAS IR METODIKA

2.1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – įvertinti pagrindinius Lietuvos turizmo rodiklius ir ištirti gyventojų bei

lankančių Kauno miestą užsienio turistų požiūrį į darnų turizmą ir jų kelionių įpročius.

Darbo uždaviniai:

1) Įvertinti pagrindinius Lietuvos turizmo rodiklius 2005–2012 m.

2) Ištirti vietinių gyventojų ir atvykstančiųjų turistų žinias apie darnų turizmą ir jų

kelionių įpročius.

3) Nustatyti veiksnius, kurie sąlygoja darnaus turizmo pasirinkimą ir palankius aplinkai

kelionių įpročius.

2.2. DARBO OBJEKTAS IR METODIKA

Darbo objektas – darnus turizmas Lietuvoje, vietinių ir atvykstančiųjų žinios apie jį, jų

keliavimo įpročiai.

Šiame darbe laikomasi nuostatos, kad būtent darnus turizmas yra palankiausia turizmo

forma visais atžvilgiais – aplinkosauginiu, ekonominiu ir socialiniu. Jis padeda racionaliai naudoti ir

saugoti gamtinius išteklius, didina vietinių gyventojų užimtumą, palaiko ekonominį gyvybingumą

lankomoje vietovėje. Todėl svarbu toliau vystant darnų turizmą atsižvelgti į šiuos aspektus ir siekti

jų integravimo visose turizmo formose. Ne ką mažiau svarbu yra išsiaiškinti, kokia yra

atvykstančiųjų turistų ir vietinių gyventojų nuomonė apie šią turizmo formą ir jos poreikis. Tai

padėtų tiksliau apibrėžti darnaus turizmo vartotoją ir praverstų ateityje formuojant darnaus turizmo

politiką.

Darbe naudojamos sąvokos:

Darnus turizmas – turizmas, kuris visapusiškai atsižvelgia į dabartinius ir būsimus

poveikius ekonomikai, socialinei šalies būklei ir aplinkai; skiria dėmesį lankytojų, pramonės,

aplinkos ir priimančiosios bendruomenės poreikiams (JTPTO, 2010).

Ekoturizmas – turizmo forma, kurios metu turistai stebi ir vertina aplinką, mažina

neigiamą poveikį aplinkai, remia lankytinų vietų išlaikymą; turi švietimo bruožų, dominuoja

tradicinės kultūros (JTPTO, 2010).

Kaimo turizmas – tikslinga rekreacinė atvykusių žmonių veikla kaimo vietovėse bei

laikinas gyvenimas kaimo sodybose (Armaitienė ir kt., 1999).

24

Apgyvendinimo įstaiga – vietinis veiklos rūšies vienetas, teikiantis trumpalaikio

apgyvendinimo paslaugas už mokestį ir sudarantis sąlygas tenkinti nakvynės ir higienos poreikius.

Apgyvendintų turistų skaičius apima Lietuvos gyventojus ir atvykusius užsieniečius,

kurie bent vienai nakvynei apsistoja apgyvendinimo įstaigoje.

Atvykstamasis turizmas – veikla, apimanti nerezidentų keliones Lietuvoje.

Išvykstamasis turizmas – veikla, apimanti rezidentų, keliaujančių į vietoves, esančias

už Lietuvos ribų ir laikinai ten apsistojančių, keliones.

Kelionės tikslas – vienas pagrindinis tikslas, be kurio kelionė nebūtų įvykusi.

Kelionių ir turizmo bendras indėlis į užimtumą – jį sudaro tiesioginio indėlio,

netiesioginio indėlio ir indukuotojo indėlio suma. Tiesioginis indėlis – jį sudaro vartojimo ir

turizmo pajamos. Netiesioginis indėlis – apima darbo vietas, kurias sukuria kelionių ir turizmo

investicinės išlaidos (naujų orlaivių įsigijimas ir viešbučių statyba), vyriausybines išlaidas turizmo

rinkodarai ir populiarinimui, aviacijai, administravimui, saugumo tarnyboms, kurorto sanitarinėms

paslaugoms, prekių ir paslaugų, tiesiogiai susijusių su turistais, pirkimą (viešbučiai perka maistą ir

valymo paslaugas, oro linijos kurą ir maitinimo paslaugas, kelionių agentūros informacinių

technologijų paslaugas). Indukuotas indėlis (sukeltas) – apima darbo vietas, kurias palaiko

tiesiogiai ar netiesiogiai dirbantys kelionių ir turizmo sektoriuje (PKTT (World Travel & Tourism

Council), 2012).

Nakvynė – kiekviena naktis, kurią svečias faktiškai praleidžia (miega ar būna) ar yra

įregistruotas (jo fizinis buvimas nebūtinas) kolektyvinio apgyvendinimo įstaigoje ar privataus

turistų apgyvendinimo patalpose.

Turistas – fizinis asmuo, keliaujantis į vietovę, esančią už jo įprastinės aplinkos ribų,

apsistojantis joje bent vienai nakvynei, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėn., neturintis tikslo joje mokytis

ar dirbti apmokamo darbo.

Turizmas – veikla, susijusi su ne ilgiau kaip vienus metus trunkančia asmens kelione

už įprastinės aplinkos ribų įvairioms reikmėms tenkinti – atostogų, verslo ir kitais tikslais.

Neįskaitomas buvimas ligoninėje ir kitose medicinos įstaigose, karo tarnyba, bausmės atlikimas

kalėjime ir veikla, susijusi su samdomuoju darbu.

Turizmo prid ėtinė vertė – turizmo sektoriuje sukurta produkcija atėmus tarpinį vartojimą.

Turizmo intensyvumas – nakvynių skaičius, tenkantis 1 000 gyventojų.

Vidaus turizmas – vietinis ir atvykstamasis turizmas.

Darbo metodika. Gauti rezultatai yra aptariami trijuose skyriuose. Pirmajame skyriuje

analizuojami Darnaus vystymosi strategijoje nurodyti ir kiti svarbūs Lietuvos turizmo rodikliai.

Duomenys apie aptariamus turizmo rodiklius buvo paimti iš Lietuvos statistikos departamento,

25

Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostat), taip pat Pasaulio kelionių ir turizmo tarybos

(World Travel & Tourism Council). Tiriamasis laikotarpis: 2005–2012 m.

Siekiant platesnio darnaus turizmo sąvokos suvokimo, taikymo praktikoje ir visapusiško

įgyvendinimo yra labai svarbu ištirti potencialių šio turizmo produkto vartotojų – turistų – nuostatas

ir poelgius. Tai padėtų lengviau suprasti vartotojų lūkesčius, renkantis atsakingą turizmą, o kartu ir

suprasti, kokie veiksniai jiems yra aktualūs.

Vietinių gyventojų ir užsienio turistų apklausa buvo vykdoma 2013 m. sausio – balandžio

mėnesiais. Parengtas klausimynas buvo platinamas spausdintine forma ir elektroniniu būdu:

lietuviams – apklausa.lt internetinės paskyros puslapyje, užsieniečių prašoma užpildyti elektroninį

anketos variantą pollmill.com puslapyje (apklausa.lt angliškas analogas).

Anketos spausdintine forma vietiniams ir atvykusiems turistams buvo pateikiamos trijose

skirtingose vietose: Kauno turizmo informaciniame centre (Laisvės al. 36, Kaunas), Kauno

tarptautiniame oro uoste (Karmėlava, Lt-54460, Kauno r.), viešbutyje „Park Inn Kaunas“ (K.

Donelaičio g. 27, Kaunas). Tiek vietiniai, tiek atvykę turistai gaudavo tokius pačius klausimus, tik

užsieniečiams jie būdavo pateikiami anglų kalba ir papildomai prašoma nurodyti išvykimo

(gimtąją) šalį ir kelionės (atvykimo) tikslą.

Anketą sudarė 29 klausimai (užsienio turistams buvo pateikti 28 klausimai), kuriuos sudarė

3 klausimų blokai:

1) Klausimai apie darnaus turizmo žinias, tikslus ir rinkimąsi.

2) Klausimai apie kelionių įpročius ir elgesį.

3) Klausimai, skirti informacijai apie respondentus surinkti.

Anketos forma vietiniams gyventojams pateikta 1 priede, užsienio turistams – 2 priede.

Parengtą apklausos klausimyną užpildė 212 lietuvių, iš kurių 94,3 % buvo Kauno

apskrities gyventojai. Tarp apklaustųjų 51,9 % buvo vyrų, 48,1 % – moterų. 29 % apklaustųjų

sudarė 31–40 metų amžiaus grupė, 25 % – 51–65 metų amžiaus grupė, 24 % – 41–50 metų amžiaus

grupė.

Klausimyną užpildė 210 užsienio turistų: 70 iš Vokietijos (33,3 %), 44 iš Rusijos (21 %),

35 iš Suomijos (16,7 %), 23 iš Baltarusijos (11 %), 11 iš Italijos (5,2 %), 8 iš Ispanijos (3,8 %), 7 iš

Lenkijos (3,3 %), 6 iš Latvijos (2,9 %), 5 iš Didžiosios Britanijos (2,4 %) 1 iš JAV (0,5 %). Tarp

apklaustųjų užsieniečių 54,3 % buvo moterų, 45,7 % – vyrų. 36,7 % buvo 51–65 metų amžiaus

grupės, 28,1 % – 31–40 metų amžiaus grupės, 27,1 % – 41–50 metų amžiaus grupės.

Taigi iš viso tyrime dalyvavo 422 respondentai. Reikalingą respondentų imtį

apskaičiuojame pagal formulę (Kardelis, 2002):

26

čia: z – Stjudento pasiskirstymo koeficientas (kadangi skaičiuosime su

95% patikimumu, z = 1,96);

s – imties vidutinis kvadratinis nuokrypis (mūsų atveju jis yra 0,5);

∆ – leistinas netikslumas (renkamės 5 %)

Taigi n = (1,96)2 * (0,5)2 / (0,05)2

n = 384,16

Gauname, kad mūsų imtis yra pakankama rezultatų patikimumui 5 % tikslumu užtikrinti,

esant 95 % pasikliautinajam intervalui.

Antrajame skyriuje , išanalizavus apklausos rezultatus, aptariamos vietinių gyventojų ir

užsienio turistų žinios apie darnų turizmą, nustatomas Chi–kvadrato (χ2) kriterijus.

Chi–kvadrato (Χ2) testas – tikrina, kiek gauti tyrimo duomenys sutampa su planuotais

prieš tyrimą. Testas taikomas skaitmeniniams kategoriniams (nominaliesiems arba ranginiams)

kintamiesiems: lyginami kiekvienos kintamojo kategorijos eksperimentiniu būdu gauti dažniai

(observed frequency) su teoriškai numatytais (tikėtinais) dažniais (expected frequency).

Pirsono formulė Chi–kvadrato kriterijaus reikšmei apskaičiuoti:

čia: Oi – nustatyti dažniai, Ei – tikėtini dažniai, k – kintamųjų

kategorijų, grupių skaičius (dažnių lentelės ląstelių skaičius).

Požymio skirstiniai skirtingose populiacijose skiriasi reikšmingai, kai p < α; požymio

skirstiniai skirtingose populiacijose skiriasi nereikšmingai, kai p >= α (Pukėnas, 2004).

Analizuojant socio–ekonominius veiksnius, kurie sąlygoja respondentų žinias, darnaus

turizmo rinkimąsi, keliavimo įpročius ir elgseną, skaičiuojami Kendall̓o tau-b ir Kontingencijos

koeficientai.

Kendallʼo tau-b (Kendall τb) koeficientas – ranginės koreliacijos koeficientas,

skaičiuojamas pagal formulę:

čia: X0 – nesutampančių porų skaičius atžvilgiu

kintamojo x ir Y0 – nesutampančių porų skaičius atžvilgiu kintamojo y. Kintamieji koreliuoja, kai

p < α, kintamieji nekoreliuoja, kai p ≥ α (Pukėnas, 2009).

Kontingencijos koeficientas (c) – naudojamas ryšiui tarp vardinių kintamųjų apibūdinti;

kontingencijos koeficientas yra φ modifikacija, pritaikyta didesnėms kontingencijos lentelėms. Šis

koeficientas skaičiuojamas pagal formulę:

27

Kriterijaus reikšmė, lygi nuliui, atitinka visišką kintamųjų nepriklausomumą, o reikšmė,

lygi vienetui – didžiausią priklausomumą. Šis tarpusavio ryšio matas negali turėti neigiamų

reikšmių, kadangi nesant galimybės išrikiuoti kintamuosius, negalima nustatyti ir priklausomybės

krypties. Kintamieji tarpusavyje priklausomi, kai p < α, kintamieji tarpusavyje nepriklausomi, kai p

≥ α (Pukėnas, 2009).

Trečiajame skyriuje analizuojami kelionių įpročiai ir elgesys, nustatoma, kaip juos veikia

socio–ekonominiai veiksniai ir žinios apie darnų turizmą.

Duomenų apdorojimui ir vaizdavimui naudotas IBM SPSS Statistics 17.0 programinis

paketas.

28

3. DARBO REZULTATAI IR J Ų ANALIZ Ė 3.1. LIETUVOS TURIZMO RODIKLIAI

Turizmo sektoriaus pokyčiai vertinami remiantis Darnaus vystymosi strategijoje

numatytais rodikliais:

• bendrosios pridėtinės vertės dalis, sukurta turizmo sektoriuje (%);

• suteiktų nakvynių viešbučiuose, sveikatingumo ir poilsio, kaimo turizmo ir kitose

apgyvendinimo įmonėse skaičius;

• pagal nustatytuosius reikalavimus įrengtų dviračių turizmo trasų ilgis (km).

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, turizmo veikloje sukurta pridėtinė vertė

nedaug keitėsi – 2005–2008 m. padidėjo 0,2 % ir pasiekė 2,8 % (3.1 pav.). 2009 m. dėl ekonominio

nuosmukio ši vertė sumažėjo 0,1 %. Tačiau tai yra neryškus sumažėjimas – traukiantis kriziniam

laikotarpiui tikėtinas turizmo sektoriaus didėjantis gyvybingumas, laukiami teigiami pokyčiai ir

perspektyvos. Naujesnių duomenų (po 2009 m.) Statistikos departamentas nepateikia, o esančiuose

duomenyse atskiros su turizmu susijusios veiklos priskiriamos skirtingoms veiklų kategorijoms.

3.1 pav. Turizmo veikloje sukurta pridėtinė vertė (%), palyginti su visa pridėtine verte 2005–2009 m. (šaltinis: Statistikos departamento skelbiami darnaus vystymosi rodikliai, 2011)

Kelionių ir turizmo bendras indėlis į BVP (realiomis 2011 m. kainomis) 2006 m. Lietuvoje

išaugo virš 6,6 mlrd. litų (3.2 pav.) 2007 m. jis padidėjo beveik 3 % ir buvo didžiausias per visą

nagrinėjamą laikotarpį. 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės paveiktas, sumažėjo 21 %. Po 4 %

augimo 2009 m., 2011 m. jis sumažėjo 21 % (palyginti su 2009 m.). Pagal 2011 m. kelionių ir

turizmo bendrą indėlį į BVP, Lietuva užėmė 111 – tą vietą tarp 181 pasaulio valstybių. 2012 m. šis

indėlis mažėjo 3 %. Remiantis Pasaulio kelionių ir turizmo taryba (World Travel & Tourism

Council) (toliau – PKTT), šis rodiklis 2022 m. turėtų išaugti 57 % (4,6 % kasmet atsižvelgiant į

29

infliaciją) ir pasiekti 6,8 mlrd. Lt ribą. Po tokio ilgalaikio augimo Lietuva atsidurtų 66 vietoje

(Travel & Tourism Economic Impact. Lithuania, 2012).

3.2 pav. Kelionių ir turizmo bendras indėlis į BVP, mlrd. Lt (realiomis 2011 m. kainomis) 2006–2012 m. Lietuvoje (šaltinis: Travel & Tourism Economic Impact. Lithuania, 2012)

2005–2007 m. nakvynių skaičius apgyvendinimo įstaigose padidėjo 21 %, tačiau

užsieniečių dalis jose 2007 m. sumažėjo 2 % (3.3 pav.). 2009 m. ekonominė krizė nakvynių skaičių

sumažino 22 %. 2010–2012 m. šis skaičius išaugo 23 % ir 2012 m. viršijo 2007 m. skaičių. Iš to

galime daryti išvadą, kad turizmo sektorius ėmė vaduotis iš buvusios krizinės situacijos.

Užsieniečiams suteiktų nakvynių dalis 2007–2012 išaugo 10 % ir 2012 m. užsieniečiams buvo

suteikta beveik 50 % visų nakvynių. Tai yra labai laukiami ir džiuginantys rodikliai, nešantys

nemažą ekonominę naudą mūsų šaliai. 2011 m. daugiausia nakvynių suteikė Vilniaus apskritis – 31

% bendro suteiktų nakvynių skaičiaus, Klaipėdos apskritis – 27 % bendro suteiktų nakvynių

skaičiaus ir Alytaus apskritis – 21 % bendro suteiktų nakvynių skaičiaus.

3.3 pav. Suteiktų nakvynių skaičius ir jų dalis (%), suteikta užsieniečiams, 2005–2012 m. (šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2013)

30

Suteiktų nakvynių skaičius kaimo turizmo sodybose 2005–2008 m. išaugo 40 % (3.4 pav.).

2010 m. dėl ekonominio nuosmukio šis rodiklis sumažėjo 37 % (palyginti su 2008 m.). 2010–2012

m. suteiktų nakvynių skaičius išaugo 25 %. Užsieniečiams suteiktų nakvynių dalis kaimo turizmo

sodybose 2005–2010 m. sumažėjo 4,3 % ir 2010 m. sudarė tik 7,2 %. Teigiama tendencija yra ta,

kad 2011–2012 m. šis rodiklis augo ir viršijo 12 %. Tai reiškia, kad vis daugiau užsieniečių

pasirinko kaimo turizmo siūlomą alternatyvą masiniam turizmui. 2012 m. daugiausia nakvynių

užsieniečiams kaimo turizmo sodybose suteikė Vilniaus apskritis – 35 % bendro užsieniečių

nakvynių skaičiaus kaimo turizmo sodybose, Klaipėdos apskritis – 15 %, Utenos apskritis – 13 % ir

Kauno apskritis – 11 % bendro užsieniečių nakvynių skaičiaus kaimo turizmo sodybose. Mažiausiai

– Tauragės apskritis – 1,4 % bendro užsieniečių nakvynių skaičiaus kaimo turizmo sodybose ir

Marijampolės apskritis – 2,6 % bendro užsieniečių nakvynių skaičiaus kaimo turizmo sodybose.

Vienos svarbiausių kaimo turizmo sektoriaus problemų yra paslaugų sezoniškumas, trumpa

apsistojimo trukmė ir vienpusis orientavimas į vidaus rinką.

3.4 pav. Kaimo turizmo sodybose suteiktų nakvynių skaičius ir jų dalis (%), suteikta užsieniečiams 2005–2012 m. (šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2013)

Pagal nustatytuosius reikalavimus įrengtų dviračių turizmo trasų ilgis yra vienas

svarbiausių Darnaus vystymosi strategijoje pažymėtų turizmo sektoriaus rodiklių. Dviračių takų

ilgis 2009–2011 m. Panevėžio mieste nepakito ir liko toks pat – 91 km (3.5 pav.) Klaipėdoje

situacija analogiška – dviračių takai neilgėjo ir sudarė 81,5 km. Šiauliuose dviračių takų plėtimas

buvo labai menkas – vos 1,6 km per trijų metų laikotarpį, Kaune jis prasiplėtė 5 km. Vilniaus

miestas 2010–2011 m. dviračių takus praplėtė beveik 31 km, o Vilniaus savivaldybės skelbiamais

duomenimis, 2012 m. – 44 km (arba 53 %) iki 126 km.

31

3.5 pav. Dviračių takų ilgis (km) penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose 2009–2011 m. (šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2013)

2013 m. kovo mėnesį buvo pradėtas rengti Vilniaus miesto dviračių takų specialusis

planas, kurio tikslai apima dviračių takų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje plėtojimą,

prioritetinių dviračių takų trasų išskyrimą ir dviračių aptarnavimo infrastruktūros prioritetinėse

trasose numatymą. Vilnius, naudodamas kompleksines aplinką tausojančias transporto priemones,

siekia sukurti modernią susisiekimo sistemą, paremtą darnios plėtros principais. Iki 2020 m.

sostinės dviračių tinklą planuojama išplėsti beveik dvigubai – nuo 126 km iki 238 km (Vilniaus

miesto savivaldybė, 2013).

2012 m. Kauno mieste buvo suremontuoti pagrindiniai Kauno miesto dviračių takai,

atnaujintas dviračių takų žymėjimas, beveik prie visų dviračių takų pastatyti nauji kelio ženklai,

atlikti želdinių kirtimo ir genėjimo darbai (Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrius,

2012). Planuojama parengti kitus techninius dviračių takų projektus ir juos įgyvendinti (Kauno

miesto dviračių takų įrengimo, remonto ir priežiūros darbų 2012–2013 metų programa, 2012).

Šiaulių savivaldybės Taryba yra patvirtinusi dviračių transporto vystymo Šiaulių mieste

schemą, pagal ją ateityje turės būti nutiesta bei pažymėta dar apie 60 km naujų dviračių takų su

dviračių saugojimo aikštelėmis bei laikymo vietomis (Šiaulių miesto savivaldybės Aplinkos

skyrius, 2012).

Lietuva dalyvauja EuroVelo – Europos dviračių takų tinklų plėtros programoje, kurios

tikslas yra sukurti penkiolika dviračių trasų, kertančių visą Europą. Šis projektas yra finansuojamas

bendrai pagal ES parengiamąją priemonę „Darnus turizmas“. Per Lietuvą turėtų eiti trys EuroVelo

tinklo dviračių trasos: EV 10 – „Baltijos jūros dviračių takas“, EV 11 – „Rytų Europos trasa“ ir EV

32

13 –„Geležinės uždangos trasa“. Galutinai užbaigus šias trasas, Lietuvą aplankys nemažai užsienio

dviratininkų iš kitų šalių (EuroVelo, 2013).

2007–2009 m. į Lietuvą atvykusių užsieniečių buvo daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu

išvykusiųjų Lietuvos gyventojų į užsienį: 2007–2008 m. 12 % daugiau, o 2009 – 5 % daugiau (3.6

pav.). 2007–2008 m. atvykusių užsieniečių ir išvykusių lietuvių kelionės augo tokiu pačiu – 6 % –

tempu. 2009 m. abiejų tipų kelionių dėl ekonomikos nuosmukio sumažėjo: atvykusių užsieniečių –

10 %, išvykusių lietuvių – 4 % (palyginti su 2008 m.) Tačiau užsieniečių kelionės į Lietuvą 2011 m.

išaugo beveik 13 % palyginti su 2009 m. Šiek tiek kitokia yra išvykstančiųjų iš Lietuvos situacija:

2010 m. jų skaičius padidėjo 18 %, tačiau 2011 m. sumažėjo 5 %. Viena iš priežasčių galėjo būti ta,

kad vietiniai gyventojai negalėjo sau leisti kelionės išlaidų. Taip pat tam įtakos galėjo turėti

sumažėjęs bendras gyventojų (potencialių poilsiautojų) skaičius – remiantis Statistikos

departamentu, gyventojų skaičius nuo 2010 m. pradžios iki 2012 m. pradžios sumažėjo 4 %

(maždaug 130 000 gyventojų).

3.6 pav. Kelionių srautai (tūkst.) 2007–2011 m. (šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2013)

2012 metais Lietuva jau antrus metus iš eilės sugebėjo išlaikyti lyderio poziciją Europoje

vertinant užsienio turistų srautų ir jų nakvynių augimą. Pagal Valstybinio turizmo departamento

prie Ūkio ministerijos apibendrintą Europos kelionių komisijos 2012 m. ataskaitą, turistų srautai į

Lietuvą didėjo net 12,4 %. Pagal šį rodiklį Lietuvą lenkia tik Islandija, kuri 2012 m. užfiksavo 19,6

% atvykstamojo turizmo srautų augimą. Kitose Baltijos šalyse užsienio turistų srautai augo ne taip

sparčiai: Estijoje – 3,6 %, Latvijoje – 2,8 % (Lietuvos Respublikos Ūkio Ministerija, 2013).

Lietuvos atvykstamojo turizmo rinka yra suskirstyta į tris lygmenis: I lygmuo – Baltarusija,

Vokietija, Lenkija, Rusija, Latvija ir Jungtinė Karalystė (toliau – JK); II lygmuo – Švedija, Estija,

Danija, Suomija, Norvegija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Nyderlandai; III lygmuo – Ukraina,

Jungtinės Amerikos Valstijos (toliau – JAV), Izraelis, Japonija, Kinija, Indija (Lietuvos turizmo

komunikacijos ir rinkodaros strategija 2009–2013, 2008).

33

2011 m. daugiausia kelionių į Lietuvą surengė Baltarusija – 19 %, po jos seka Rusija –

14,5 %, Lenkija – 12 %, Latvija – 10 % ir Vokietija – 8,5 % (3.7 pav.). Lietuvos turizmo

komunikacijos ir rinkodaros strategijoje 2009–2013 m. (2008), siekiant išlaikyti turistų srautų

didėjimą, daugiausia rinkodaros lėšų ir laiko rekomenduojama skirti artimosioms rinkoms ir

tarptautinių projektų komunikacijai. Taip pat svarbu gerinti Lietuvos pasiekiamumą: didinti

tiesioginių skrydžių skaičių, plėsti pigių skrydžių geografiją ir bendrovių pasirinkimą, ypač į

sostinę, vystyti susisiekimą geležinkeliu, gerinti kelių būklę.

3.7 pav. Užsienio turistų kelionių skaičius į Lietuvą (%) 2011 m. pagal nuolatinę gyvenamąją šalį (šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2013)

2011 m. Lietuvos turistai daugiausia kelionių surengė į Latviją (12,5 %), Baltarusiją (11

%) ir JK (9,8 %). Mažiausiai – į Ispaniją, Tunisą ir Šveicariją (nesiekė 0,5 %).

2007–2011 m. atvykusių turistų svarbiausias kelionės tikslas buvo laisvalaikis, poilsis ir

atostogos (3.8 pav.). Antroje vietoje pagal kelionės tikslų populiarumą buvo verslas ir profesiniai

interesai: 2007–2009 m. dėl šio tikslu atvyko 8 % daugiau užsieniečių. Deja, tačiau ekonominė

krizė turėjo svarų indėlį ir 2009–2011 m. verslo ir profesinių kelionių sumažėjo iš viso 6,5 %.

Giminių ir draugų lankymo kelionės pagal populiarumą sudaro trečiąją vietą ir per visą tiriamąjį

laikotarpį nedaug keitėsi – svyravo tarp 26–27 %. Apsipirkti atvykusių užsieniečių 2007 m. buvo

apie 12 %, tačiau 2007–2009 m. minėta ekonominė krizė sumažino jų gretas net 8 %. 2009–2011 m.

po truputį atsigaunant pasaulio ekonomikai, atvykstančiųjų apsipirkti į mūsų šalį skaičius išaugo 2

kartus. Svarbu paminėti yra tai, kad sveikatingumo tikslais atvykstančių turistų dalis yra mažiausia.

2007–2009 m. ji, nors ir nežymiai, tačiau sumažėjo, o 2010–2011 m. stebimas nedidelis

pagyvėjimas. 2011 m. atvykusių sveikatingumo tikslais buvo viso labo 1,5 % – šį skaičių reikėtų

gerokai padidinti pritraukiant užsienio turistus ypatingai į Lietuvos kurortus. Statistikos

departamento duomenimis, užsieniečiams suteiktų nakvynių skaičius sveikatinimo įstaigose 2009–

34

2012 m. išaugo daugiau nei 34 %. 2012 m. sveikatinimo įstaigose užsieniečiams suteiktos nakvynės

sudarė 34 % bendro sveikatinimo įstaigose suteiktų nakvynių skaičiaus.

3.8 pav. Atvykusių į Lietuvą turistų kelionės tikslai (%) 2007–2011 m. (šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2013)

Vertinant naujųjų ES narių (įstojusių į ES nuo 2004 m., išskyrus Estiją, Kiprą ir Maltą)

vidaus turizmo intensyvumo tendencijas 2000 m. ir 2011 m. galime suskirstyti šalis į tas, kurių

vidaus turizmo intensyvumas išaugo – Lietuvos (2,5 karto), Latvijos (2,4 karto), Lenkijos (17 %) ir

Slovėnijos (32 %) (3.9 pav.).

3.9 pav. Vidaus turizmo intensyvumas (nakynių skaičius 1 000 gyv.) naujosiose ES šalyse 2000 m. ir 2011 m. (šaltinis: Eurostat, 2013)

Šalys, kuriose vidaus turizmo intensyvumas 2011 m. buvo mažesnis nei 2000 m.: Čekija

(15 %), Vengrija (3 %) ir Slovakija (1,14 %). Nelabai palankus rodiklis yra tas, kad nors Lietuvos

vidaus turizmo intensyvumas ir išaugo labiausiai, tiek 2000 m., tiek 2011 m. ji užėmė paskutinę

vietą tarp šių šalių. Arčiausiai ES šalių vidaus turizmo intensyvumo vidurkio (ES–27) buvo

35

Slovėnija ir Čekija, po jų sekė Vengrija, Slovakija, Lenkija, Latvija ir Lietuva. Lietuvos vidaus

turizmo intensyvumas 2011 m. buvo 32 % mažesnis palyginti su Latvija, o su ES–27 – mažesnis net

4,8 karto. Šis rodiklis rodo, kad Lietuvoje turizmo potencialas dar nėra išnaudotas iki galo, kad jis

turėtų būti gerokai didesnis ir bent jau artimas naujosioms ES šalims narėms. Svarbu, kad šiam

potencialui didėjant, būtų įgyvendinami aplinkosauginiai, ekonominiai ir socialiniai darnumo

kriterijai ir palaikomas jų lygiavertis tarpusavio ryšys.

3.2. RESPONDENTŲ ŽINIOS APIE DARN Ų TURIZM Ą IR JAS LEMIANTYS VEIKSNIAI

Skatinant darnaus turizmo plėtrą, labai svarbus vaidmuo tenka kiekvienam turizmo

vartotojui (potencialiam turistui), kuris renkasi vienokią ar kitokią turizmo formą ir tokiu būdu

formuoja šio sektoriaus pasiūlą. Svarbu, kaip kiekvienas turizmo vartotojas suvokia ir praktiškai

išreiškia savo pasirinkimus ir poelgius, kurie turi įtakos darnaus turizmo įgyvendinimui. Norint tai

suprasti, reikia atlikti jų turimų žinių, elgsenos analizę, taip pat išsiaiškinti, kokie socio–

ekonominiai veiksniai (pajamos, amžius, išsilavinimas, vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje,

šeimyninė padėtis ir lytis), turimos žinios ir kaip nulemia aplinkai palankesnio, atsakingesnio,

darnesnio turizmo pasirinkimą ir tokias nuostatas.

Apklausoje dalyvavo 210 į Kauno miestą atvykusių užsienio turistų ir 212 Kauno

apskrityje gyvenančių gyventojų. 94 % užsieniečių ir 80 % lietuvių teigė girdėję apie darnų turizmą,

o 87 % užsienio turistų ir 77 % lietuvių ekoturizmą priskyrė darniam turizmui.

Atvykę užsienio turistai du kartus dažniau nei lietuviai atsakė, jog žino, kas yra darnusis

turizmas (3.10 pav.). Tokia užsieniečių nuomonė sudarė didžiausią jų atsakymų dalį. Beveik 36 %

lietuvių teigė, jog yra šiek tiek girdėję apie darnų turizmą – toks atsakymo variantas sudarė

didžiausią apklaustųjų vietinių gyventojų grupę. Kad yra šiek tiek girdėję apie darnų turizmą

pažymėjo 38 % užsienio piliečių. Girdėjusių, bet nevisai suprantančių, kas tai yra, lietuvių, palyginti

su užsienio piliečiais, buvo 1,5 karto daugiau, o negirdėjusių, nežinančių, kas tai yra darnusis

turizmas, lietuvių, palyginti su užsieniečiais, buvo net 3 kartus daugiau, jie sudarė apie 19 % visų

vietinių gyventojų atsakymų. Sveikintinas rodiklis yra tai, kad 80 % lietuvių yra girdėję apie darnųjį

turizmą, tokių užsienio piliečių yra beveik 94 %.

36

3.10 pav. Respondentų atsakymai apie darnaus turizmo žinias (χ2=30,930, p<0,001) Buvo nustatytas ryšys tarp lietuvių ir užsienio respondentų žinių apie darnų turizmą ir

socio–ekonominių veiksnių (3.1 lentelė). Statistiškai patikimas ryšys nustatytas tarp lietuvių

respondentų žinių apie darnų turizmą ir išsilavinimo (τb=0,459, p<0,001), pajamų (τb=0,307,

p<0,001), vaikų iki 16 m. skaičiaus namų ūkyje (τb=0,196, p=0,002). Tai reiškia, kad didesnes

žinias apie darnųjį turizmą sąlygojo vietinių respondentų didesnės pajamos, aukštesnis išsilavinimas

ir santykinai didesnis vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje. Lietuvių respondentų lytis, šeimyninė

padėtis ir amžius neturėjo reikšmingos įtakos jų žinioms apie darnų turizmą.

3.1 lentelė. Žinių apie darnų turizmą ryšys su atskirais socio–ekonominiais veiksniais

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,105 0,501 0,013 0,998 Šeimyninė padėtis c 0,192 0,522 0,128 0,320 Pajamos b 0,307 <0,001 0,240 <0,001 Amžius b 0,103 0,075 0,309 <0,001 Išsilavinimas b 0,459 <0,001 0,185 0,009 Vaikai iki 16 m. b 0,196 0,002 –0,341 <0,001

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

Kalbant apie užsienio respondentų atsakymus, statistiškai reikšmingas ryšys nustatytas tarp

žinių apie darnų turizmą ir turinčių santykinai mažiau vaikų namų ūkyje iki 16 m. amžiaus (τb=–

0,341, p<0,001), vyresnio amžiaus respondentų (τb=0,309, p<0,001), aukštesnio išsilavinimo

(τb=0,185, p=0,009) ir santykinai didesnių pajamų (τb=0,240, p<0,001). Užsienio respondentų lytis

ir šeimyninė padėtis taip pat neturėjo reikšmingos įtakos žinioms apie darnų turizmą.

37

Apibūdinant darniojo turizmo sąvoką, aplinkos išsaugojimą pažymėjo daugiausia abiejų

grupių respondentų – 81 % užsieniečių ir 78 % lietuvių (3.11 pav.). Ekonominę naudą darniam

turizmui priskyrė 71 % užsieniečių ir 53 % lietuvių. 68 % užsieniečių ir 42 % lietuvių darniam

turizmui priskyrė alternatyvų turizmą. Mažiausią dalį respondentų atsakymuose sudarė masinis

turizmas – darniam turizmui jį priskyrė 28 % užsieniečių ir 24 % lietuvių. Įdomu tai, kad

užsieniečiai, kitaip nei lietuviai, buvo kur kas labiau linkę pažymėti ir priskirti darniajam turizmui

ekonominę naudą (χ2=14,683, p<0,001), alternatyvų turizmą (χ2=29,065, p<0,001), kultūros

paveldo saugojimą, pagarbą, supratimą (χ2=20,972, p<0,001).

3.11 pav. Respondentų pasirinkimas (%) apibūdinant darniojo turizmo sąvoką Respondentų buvo paprašyta pažymėti, kurios iš pateiktų septynių skirtingų turizmo formų

gali būti priskirtos darniajam turizmui (3.12 pav.). 87 % užsieniečių ir 77 % lietuvių darniam

turizmui priskyrė ekoturizmą. 75 % užsieniečių ir 61 % lietuvių darniam turizmui priskyrė pažintinį

turizmą. Kaimo turizmą darniajam priskyrė 65% užsieniečių ir 55 % lietuvių. Tik trečdalis lietuvių

darniam turizmui priskyrė aktyvų turizmą, sveikatos turizmą ir miestų turizmą, mažiau nei pusė

užsieniečių jam priskyrė sveikatos ir miestų turizmą.

Matome, kad užsieniečiai, skirtingai nei lietuviai, kiekvieną turizmo formą buvo labiau

linkę pažymėti ir priskirti darniajam turizmui, o aktyvų turizmą (χ2=38,916, p<0,001), kurortų ir

kurortinių teritorijų lankymą (χ2=30,847, p<0,001) darniam turizmui priskyrė beveik du kartus

dažniau nei lietuviai.

38

3.12 pav. Respondentų pasirinkimas (%) priskiriant skirtingas turizmo formas darniajam turizmui

Respondentai surangavo keturis pateiktus turizmo tikslus pagal jų svarbumą (3.13 pav.).

Svarbiausią turizmo tikslą tiek lietuviai, tiek užsieniečiai įvardijo kaip keliautojų domėjimosi,

švietimo apie lankomos vietovės kultūrą, istoriją skatinimą; užsieniečiai šį tikslą pažymėjo kaip

svarbesnį nei lietuviai (atitinkamai 4,5 ir 4,1) (χ2=22,059, p<0,001). Antroje vietoje pagal svarbumą

abiejų respondentų grupių atsakymuose buvo aplinkos, jos išteklių saugojimas, palaikymas

(lietuviai – 4,0, užsieniečiai – 4,1). Lietuviai pelno sukūrimą (χ2=18,345, p=0,001) ir darbo vietų,

užimtumo didėjimą (χ2=13,307, p=0,010) laikė svarbesniais turizmo tikslais nei užsieniečiai

(atitinkamai 3,2 ir 3,0; 3,3 ir 3,0).

3.13 pav. Respondentų pažymėtų turizmo tikslų rangavimas (1 – „Nesvarbu“, 5 – „Labai svarbu“)

39

Iš keturių nurodytų turizmo tikslų buvo pasirinktas ir detaliau ištirtas tikslas „saugoti,

palaikyti švarią aplinką, jos išteklius“. Nustatytas ryšys tarp šį tikslą labiau išskyrusių respondentų

ir atskirų socio–ekonominių veiksnių (3.2 lentelė).

3.2 lentelė. Respondentų išskirto turizmo tikslo „saugoti, palaikyti švarią aplinką, jos išteklius“ ryšys su atskirais socio–ekonominiais veiksniais

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,199 0,067 0,184 0,119 Šeimyninė padėtis c 0,229 0,019 0,204 0,059 Pajamos b 0,395 <0,001 0,202 0,002 Amžius b 0,120 0,053 0,404 <0,001 Išsilavinimas b 0,382 <0,001 0,327 <0,001 Vaikai iki 16 m. b 0,029 0,650 –0,362 <0,001

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

Lietuvių respondentų išskirto turizmo tikslo saugoti, palaikyti švarią aplinką, jos išteklius

pasirinkimui reikšmingos įtakos turėjo šeimyninė padėtis (c=0,229, p=0,019), pajamos (τb=0,395,

p<0,001) ir išsilavinimas (τb=0,382, p<0,001). Tai reiškia, kad tie lietuviai respondentai, kurie

gyveno ne vieni (vedę, ištekėjusios ar gyvenantys su partneriu (-e)), gavo didesnes pajamas ir turėjo

aukštesnį išsilavinimą, buvo labiau linkę pritarti saugojimo ir švarios aplinkos palaikymo tikslui.

Lytis, amžius ir vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje neturėjo reikšmingos įtakos lietuvių

respondentų pasirinkimui.

Užsienio respondentų išskirto turizmo tikslo saugoti, palaikyti švarią aplinką, jos išteklius

pasirinkimui reikšmingos įtakos turėjo vyresnis amžius (τb=0,404, p<0,001), didesnės pajamos

(τb=0,202, p=0,002), aukštesnis išsilavinimas (τb=0,327, p<0,001), mažesnis vaikų iki 16 m.

skaičius namų ūkyje (τb= –0,362, p<0,001). Užsienio turistų pažymėtam turizmo tikslui saugoti ir

palaikyti švarią aplinką reikšmingos įtakos neturėjo lytis ir šeimyninė padėtis.

Apibūdindami ekoturizmą, daugiausia užsienio respondentai rinkosi vietinę gamtą ir

kultūrą kaip pagrindinius lankymo objektus (80 %) , keliones natūralioje gamtoje (78 %), gamtos ir

gyvūnijos tausojimą (70 %) (3.14 pav.). Lietuviams labiausiai tikę teiginiai ekoturizmui apibūdinti

buvo kelionės natūralioje, mažai paliestoje gamtoje (73 %), gamtos ir gyvūnijos tausojimas (70 %)

ir nakvojimas gamtoje ar pas vietinius gyventojus (55 %). Užsieniečiai, kitaip nei lietuviai,

ekoturizmui dažniau priskyrė vietinius gamtos, kultūros, augalijos ir gyvūnijos lankymo objektus

(χ2=17,568, p<0,001), domėjimąsi lankomos šalies kultūra ir istorija (χ2=11,640, p=0,001) ir

pagarbą vietiniams papročiams ir kultūrai (χ2=8,592, p=0,003). Mažiausiai lietuvių ir užsieniečių

40

ekoturizmui apibūdinti rinkosi savarankišką keliavimo būdą (atitinkamai 34 % ir 37 %) ir paramą

vietinei ekonomikai (atitinkamai 31 % ir 37 %).

3.14 pav. Respondentų pasirinkimas (%) apibūdinant ekoturizmą

Atlikus respondentų nuostatų tyrimą dėl darnaus turizmo pasirinkimo paaiškėjo, kad net 82

% užsieniečių ir 73 % lietuvių rinktųsi tokią turizmo formą, kurios pelno siekimas yra derinamas su

aplinkos saugojimu ir socialinės gerovės didinimu (3.15 pav.). Tai parodo, kad šio turizmo

perspektyvos ateityje gali būti puikiausiai įgyvendinamos ir vartotojai yra pasiryžę prie to prisidėti.

15 % lietuvių ir 9 % užsieniečių nežino, ar rinktųsi tokią turizmo formą. Nežinantys, ar rinktųsi

darnųjį turizmą respondentai dažniausiai neturi ar turi mažai žinių apie darnųjį turizmą. Todėl yra

labai svarbu tokiems potencialiems darnaus turizmo vartotojams įvairiomis priemonėmis ir

metodais suteikti žinių apie darnaus turizmo naudą ir galimybes, šviesti juos. Mažiausiai

respondentų – 12 % lietuvių ir 9 % užsieniečių – teigė, kad nesirinktų darniojo turizmo.

41

3.15 pav. Respondentų nuostata (%) darnaus turizmo pasirinkimo atžvilgiu (χ2=4,843, p=0,089)

Siekiant suprasti, kas nulemia tokį vartotojų pasirinkimą, buvo nustatytas ryšys tarp

darnaus turizmo rinkimosi ir socio–ekonominių veiksnių (3.3 lentelė).

3.3 lentelė. Darnaus turizmo rinkimosi ryšys su atskirais socio–ekonominiais veiksniais

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,049 0,776 0,089 0,431 Šeimyninė padėtis c 0,194 0,016 0,081 0,504 Pajamos b 0,439 <0,001 0,181 0,021 Amžius b 0,190 0,004 0,204 0,001 Išsilavinimas b 0,453 <0,001 0,294 <0,001 Vaikai iki 16 m. b 0,154 0,016 –0,149 0,039

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

Lietuviai respondentai, kurie rinkosi darnųjį turizmą, buvo santykinai aukštesnio

išsilavinimo (τb=0,453, p<0,001), gaunantys didesnes pajamas (τb=0,439, p<0,001), gyvenantys ne

vieni (τb=0,194, p=0,016), vyresnio amžiaus (τb=0,190, p=0,004), turintys daugiau vaikų iki 16 m.

namų ūkyje (τb=0,154, p=0,016). Lietuvių respondentų lytis darnaus turizmo rinkimuisi

reikšmingos įtakos neturėjo.

Užsienio turistų darnaus turizmo rinkimąsi lėmė santykinai aukštesnis išsilavinimas

(τb=0,294, p<0,001), vyresnis amžius (τb=0,204, p=0,001), didesnės pajamos (τb=0,181, p=0,021) ir,

priešingai nei lietuvių atveju, mažesnis vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje (τb= –0,149, p=0,039).

Užsieniečių lytis ir šeimyninė padėtis neturėjo reikšmingos įtakos darnaus turizmo pasirinkimui.

43 % lietuvių ir 34 % užsieniečių sutiktų mokėti už darnųjį turizmą iki 5 % daugiau

esamos kainos (3.16 pav.). Po 30 % lietuvių ir užsieniečių mokėtų už tokį turizmą 5–10 % daugiau.

42

5 % lietuvių ir daugiau kaip 3 kartus – 16 % – užsieniečių sutiktų mokėti 11–20 % daugiau.

Daugiau kaip 20 % sutiktų mokėti vos 1,5 % lietuvių ir penkis kartus daugiau –7 % – užsienio

respondentų. Daugiau nemokėti už darnaus turizmo formą (arba mokėti 0 %) pasisakė 21 % lietuvių

ir 1,5 karto mažiau – 14 % – užsieniečių.

Apibendrintai galima pažymėti, kad daugiausia lietuvių yra pasiryžę mokėti iki 10 %

daugiau už darnųjį turizmą, tuo tarpu užsieniečiai sutiktų mokėti iki ir virš 20 % daugiau už darnųjį

turizmą (χ2=26,027, p<0,001).

3.16 pav. Respondentų pasiryžimas (%) mokėti už darnų turizmą (χ2=26,027, p<0,001)

Buvo nustatytas ryšys tarp respondentų pasiryžimo mokėti daugiau už darnųjį turizmą ir

atskirų socio–ekonominių veiksnių (3.4 lentelė).

3.4 lentelė. Pasiryžimo mokėti daugiau už darnųjį turizmą ryšys su atskirais socio–ekonominiais veiksniais

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,192 0,086 0,103 0,691 Šeimyninė padėtis c 0,227 0,021 0,199 0,071 Pajamos b 0,350 <0,001 0,296 <0,001 Amžius b 0,214 <0,001 0,439 <0,001 Išsilavinimas b 0,431 <0,001 0,264 <0,001 Vaikai iki 16 m. b 0,064 0,313 –0,454 <0,001

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

Tie lietuviai respondentai, kurie pažymėjo, kad sutiktų mokėti daugiau už darnųjį turizmą,

buvo santykinai aukštesnio išsilavinimo (τb=0,431, p<0,001), gaunantys didesnes pajamas

(τb=0,350, p<0,001), gyveno ne vieni (c=0,227, p=0,021), buvo vyresnio amžiaus (τb=0,214,

43

p<0,001). Lietuvių respondentų lytis ir vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje neturėjo reikšmingos

įtakos pasiryžimui mokėti daugiau už darnųjį turizmą.

Užsieniečiai, kurie teigė, kad sutiktų mokėti daugiau už darnųjį turizmą, dažniau buvo

vyresnio amžiaus (τb=0,439, p<0,001), gaunantys didesnes pajamas (τb=0,296, p<0,001), aukštesnio

išsilavinimo (Kendall τb=0,264, p<0,001) ir, priešingai nei lietuviai, turėjo mažiau vaikų iki 16 m.

(τb= –0,454, p<0,001). Užsieniečių respondentų lytis ir šeimyninė padėtis neturėjo reikšmingos

įtakos pasirenkant mokėti daugiau už darnųjį turizmą.

Respondentų žinios apie „Žaliajį raktą“ ir „M ėlynąją vėliavą“ skyrėsi statistiškai

reikšmingai (χ2=43,616, p<0,001) (3.17 pav.) 60 % užsieniečių ir du kartus mažiau – 33 % lietuvių

– tvirtino galintys apibūdinti bent vieną iš šių sąvokų. Trečdalis užsieniečių ir lietuvių teigė, kad yra

tekę girdėti šias sąvokas, bet negalėtų apibūdinti bent vienos iš jų. Nežinantys, ką reiškia šios

sąvokos, teigė 12 % užsieniečių ir net tris kartus daugiau lietuvių – 37 %.

Matome, kad lietuviai, palyginti su užsieniečiais, turi kur kas mažiau žinių apie minėtus

aplinkosauginius sertifikatus, vadinasi, rečiau į juos atsižvelgia keliaudami arba iš viso jų nepaiso.

Čia svarbus vaidmuo tenka reklamai, šviečiamosios informacijos sklaidai, minėtų programų

platesniam aptarimui žiniasklaidoje. Gyventojus plačiau supažindinus su tokiais standartais, jie bus

labiau suinteresuoti patyrinėti, išmėginti, palyginti šiuos standartus gavusias lankytinas, taip pat

apsistojimo vietas su įprastinėmis apsistojimo vietomis ir (ar) paplūdimiais.

3.17 pav. Respondentų žinios apie „Žaliajį raktą“ („Green key“) ir „Mėlynąją vėliavą“ („Blue flag“) (χ2=43,616, p<0,001)

44

Buvo nustatytas ryšys tarp respondentų žinių apie „Žaliajį raktą“ ir „M ėlynąją vėliavą“ ir

socio–ekonominių veiksnių (3.5 lentelė).

3.5 lentelė. Respondentų žinių apie „Žaliajį raktą“ ir „M ėlynąją vėliavą“ ryšys su atskirais socio–ekonominiais veiksniais

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,092 0,403 0,157 0,072 Šeimyninė padėtis c 0,119 0,220 0,209 0,008 Pajamos b 0,321 <0,001 0,239 0,001 Amžius b 0,093 0,116 0,334 <0,001 Išsilavinimas b 0,401 <0,001 0,309 <0,001 Vaikai iki 16 m. b 0,106 0,097 –0,265 <0,001

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

Lietuvių didesnes žinias, žinojimą apie „Žaliajį raktą“ ir „M ėlynąją vėliavą“ statistiškai

reikšmingai veikė tik du socio–ekonominiai veiksniai iš šešių galimų – išsilavinimas ir pajamos. Tai

reiškia, kad tie lietuviai, kurie žinojo daugiau apie minėtus aplinkosauginius standartus, dažniau

buvo aukštesnio išsilavinimo (τb=0,401, p<0,001) ir gaunantys didesnes pajamas (τb=0,321,

p<0,001). Reikšmingos įtakos lietuvių žinioms apie „Žaliajį raktą“ ir „M ėlynąją vėliavą“ neturėjo

amžius, vaikų iki 16 m. skaičius, lytis ir šeimyninė padėtis

Tuo tarpu užsienio respondentų žinioms apie „Žaliajį raktą“ ir „M ėlynąją vėliavą“ įtakos

turėjo net penki veiksniai. Užsieniečių žinias apie „Žaliajį raktą“ ir „M ėlynąją vėliavą“ reikšmingai

veikė santykinai vyresnis amžius (τb=0,334, p<0,001), aukštesnis išsilavinimas (τb=0,309, p<0,001),

mažesnis vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje (τb= –0,265, p<0,001), didesnės pajamos (τb=0,239,

p=0,001), šeimyninė padėtis (gyveno ne vieni) (c=0,209, p=0,008). Užsienio turistų lytis neturėjo

statistiškai reikšmingos įtakos žinioms apie minėtus aplinkosauginius standartus.

3.3. RESPONDENTŲ KELIONI Ų ĮPROČIAI IR JUOS LEMIANTYS VEIKSNIAI

Siekiant nustatyti apklaustųjų kelionės įpročius, jiems buvo užduoti klausimai apie jų

kelionių skaičių, trukmę, tipą, dažniausiai pasirenkamą turizmo formą ir kelionės išlaidas. Į keliones

1–2 kartus per metus vyksta beveik ketvirtadalis apklaustų lietuvių ir 10 % užsienio piliečių (3.18

pav.). 3–4 kartus per metus į keliones išsiruošia taip pat ketvirtadalis lietuvių ir beveik pusė

apklaustų užsieniečių. Kad keliauja 5 ir daugiau kartų per metus, pažymėjo mažiausiai – 23 %

45

lietuvių ir beveik 2 kartus daugiau – 43 % užsieniečių. Taigi pagal tokį pasiskirstymą matome, kad

užsieniečiai keliauja žymiai dažniau nei lietuviai (χ2=52,577, p<0,001).

3.18 pav. Respondentų kelionių skaičius (%) per vienerius metus (χ2=52,577, p<0,001)

Kalbant apie kelionių trukmę, reikėtų pažymėti, kad tiek lietuvių, tiek užsieniečių kelionės

dažniausiai trunka 3–7 dienas (3.19 pav.) Tokį atsakymą pažymėjo daugiau nei pusė apklaustųjų

lietuvių ir užsieniečių. 3 dienas ir mažiau keliauja trečdalis lietuvių ir 2 kartus mažiau – 12 %

užsieniečių. 7 ir daugiau dienų keliauja apie 20 % lietuvių ir beveik 2 kartus daugiau – 36 %

užsieniečių. Pastebime tendenciją, kad užsieniečių kelionių trukmė dažniausiai yra ilgesnė, nei

lietuvių (χ2=24,446, p<0,001).

3.19 pav. Respondentų kelionių trukmė (%) (χ2=24,446, p<0,001)

Respondentai turėjo pažymėti, kokio tipo keliones renkasi dažniausiai: vietines, vietines ir

užsienio ar užsienio (3.20 pav.) Pusė apklaustų lietuvių pažymėjo, kad dažniausiai renkasi vietines

keliones, tuo tarpu tokių užsieniečių buvo mažiausiai – tik 6 %. Ketvirtadalis lietuvių rinkosi tiek

46

vietines, tiek užsienio keliones, tokių užsieniečių buvo daugiausiai – virš 60 %. Kad keliauja į

užsienį pažymėjo tik 4 % lietuvių ir daugiau nei trečdalis užsieniečių. Matome, kad lietuviai, kitaip

nei užsieniečiai, yra labiau linkę rinktis vietines keliones ir mažiau vyksta į užsienio šalis

(χ2=129,526, p<0,001).

3.20 pav. Respondentų kelionės tipų pasirinkimas (%) (χ2=129,526, p<0,001) Virš 70 % lietuvių ir užsieniečių pažymėjo, kad dažniausiai renkasi mažesnio masto

turizmą (3.21 pav.). Taip jie ieško glaudesnio santykio su vietine bendruomene, gamta, kultūra;

savarankiškai suplanuoja kelionės maršrutą, nakvynės vietą. Tradicinį atostogų paketą, į kurį įeina

transporto paslaugos, apgyvendinimas ir kelios komercinės vietinės pramogos, dažniausiai renkasi

42 % lietuvių ir 46 % užsieniečių. Industrinį, modernų turizmą, kurio metu dideli turistų srautai yra

apgyvendinami ir linksminami stambių turizmo verslu užsiimančių organizatorių, renkasi 17 %

lietuvių ir 2 kartus daugiau – 38 % užsieniečių (χ2=23,844, p<0,001). Matome, kad užsieniečiai

renkasi ne tik mažesnio masto turizmą, bet, priešingai nei lietuviai, renkasi taip pat ir industrinį

turizmą. Tai parodo, kad tas pats vartotojas, kuris renkasi modernųjį turizmą, ieškodamas įvairovės

renkasi ir mažesnio masto turizmą. Svarbu, kad vartotojai turėtų galimybę rinktis atsakingesnį,

palankesnį aplinkai turizmą, kad tokio turizmo pasiūla atitiktų jų lūkesčius. Tokiu būdu galėtumėm

sumažinti masinio turizmo paliekamus neigiamus poveikius ne tik aplinkai, bet ir vietos

gyventojams.

47

3.21 pav. Respondentų turizmo formų pasirinkimas (%)

65 % lietuvių ir 55 % užsieniečių kelionių metu išleidžia daugiau, nei būdami namie (3.22

pav.). Tai reiškia, kad dauguma apklaustųjų daugiau perka, vartoja, o kartu ir palieką didesnį

pėdsaką vietinei aplinkai. Ekonominiu aspektu tai yra labai teigiamas rodiklis, kadangi didėja

gaunamas pelnas, tačiau pamirštamas darnumas ir aplinkos dedamoji. Todėl labai svarbu augantį

vartojimą atsieti nuo neigiamo poveikio aplinkai ir vietiniams gyventojams. Trečdalis lietuvių ir

ketvirtadalis užsieniečių teigė, kad kelionių metu išleidžia tiek pat, kiek ir būdami namie. 6 %

apklaustų lietuvių ir 3 % užsieniečių teigė, kad išleidžia mažiau, nei būdami namie.

Siekiant plėtoti konkurencingą, tačiau aplinkai pavojaus nekeliantį turizmą, yra svarbus

nuosaikus, atsižvelgiantis į tris darnaus vystymosi komponentus ir jų sąveiką, augimas. Aplinkos ir

socialiniai interesai šiame procese užima labai svarbią vietą.

3.22 pav. Respondentų išlaidos kelionių metu (%) (χ2=9,368, p=0,009)

48

Lietuvių ir užsienio respondentų atsižvelgimas į tam tikrus kriterijus planuojant turistinę

kelionę ar jos metu skyrėsi statistiškai reikšmingai (3.23 pav.). 77 % užsieniečių ir 56 % lietuvių

pažymėjo, kad atsižvelgia, ar poilsis tokioje vietovėje leis pažinti nematytą fauną, florą, atokesnę

gamtą Antroje vietoje pagal pažymėtų atsakymų populiarumą buvo atsižvelgimas į apsistojimo

vietą: ar ji įkurta tipiškoje tai vietovei aplinkoje, atspindi vietos papročius ir tradicijas. Šį kriterijų

pažymėjo 71 % užsieniečių ir 49 % lietuvių. Į paplūdimį, kuris turi „Mėlynąją vėliavą“, atsižvelgė

49 % užsieniečių ir du kartus mažiau – 24 % lietuvių. Ar vieta, kurioje ketinama apsistoti, yra

palanki aplinkai ir ekologiška, yra linkę atsižvelgti 44 % užsieniečių ir du kartus mažiau – 21 %

lietuvių. Į aukščiau išvardintus kriterijus visiškai neatsižvelgtų ar atsižvelgtų nežymiai trečdalis

lietuvių, tokių užsieniečių būtų tik virš 4 %. Toks didelis atotrūkis tarp lietuvių ir užsieniečių rodo,

kad lietuviai per mažai dėmesio skiria palankiam aplinkai ir atsakingam keliavimui, taip pat

darniam turizmui, o kartu ir nevertina jo teikiamos naudos ir privalumų.

Apibendrintai galima pasakyti, kad užsienio turistai pateiktiems šešiems kriterijams skyrė

didesnį dėmesį nei lietuviai ir atsižvelgdavo į juos žymiai dažniau planuodami keliones ar jų metu.

3.23 pav. Respondentų atsižvelgimas į kriterijus (%) planuojant turistinę kelionę ar jos metu

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad net 86 % užsieniečių ir 77 % lietuvių norėtų sužinoti

daugiau apie darnų turizmą. Tai reiškia, kad esamos informacijos apie darnų turizmą kiekis ar

kokybė neatitinka jų lūkesčių. Turistus reikėtų labiau šviesti populiarinant darnumo idėjas,

supažindinti su jų teikiama nauda, galimybėmis, daugiau dėmesio skirti socialinei reklamai per

įvairias žiniasklaidos priemones. Svarbiausia yra suteikti, pasiūlyti vartotojui galimybę rinktis.

Atsiradus didesnei galimybei rinktis aplinkai palankesnio, darnesnio turizmo formas, pats vartotojas

nuspręstų, ar tai jam aktualu. Čia svarbų vaidmenį atliktų kelionių organizatoriai ir agentūros, kurie

galėtų pateikti daugiau vietinio ar išvykstamojo darnaus, aplinkai palankaus turizmo idėjų ir formų,

49

patrauklių vartotojams, tokiu būdu leistų jiems patiems prisidėti prie atsakingo keliavimo ir

darnumo įgyvendinimo.

Tiriant respondentų įpročius turistinių kelionių metu paaiškėjo, kad užsieniečių elgsena,

palyginti su lietuvių, yra palankesnė aplinkai: užsieniečiai dažniau rūšiuoja atliekas (χ2=93,254,

p<0,001), taupo elektros energiją, vandenį, dujas (χ2=38,851, p<0,001), tuo tarpu lietuviai taip

elgiasi tik kartais (3.24 pav.). Abi respondentų grupės mažiausiai iš visų tirtų įpročių yra linkusios

naudoti vienkartinius produktus, tačiau lietuviai kelionių metu juos naudoja dažniau nei užsieniečiai

(χ2=47,317, p<0,001). Gamta labiau domisi užsieniečiai nei lietuviai: dažniau stebi laukinę gamtą ir

paukščius (χ2=21,486, p<0,001), rengia žygius ar iškylas gamtoje (χ2=15,416, p=0,004).

Pažinti geriau vietos kultūrą užsieniečiams yra svarbiau, nei lietuviams: jie linkę samdytis

gidą (–us) ar vykti į ekskursijas (χ2=38,851, p<0,001), patys domisi vietos kultūra ir lanko muziejus

(χ2=24,979, p<0,001), perka vietinius suvenyrus (χ2=29,741, p<0,001), tačiau rečiau nei lietuviai

dalyvauja vietiniuose renginiuose ir užsiėmimuose (χ2=32,376, p<0,001). Abi respondentų grupės

retai įsigyja suvenyrų neatsižvelgdami į jų kilmės šalį (χ2=7,860, p=0,099).

3.24 pav. Respondentų kelionių įpročiai (1 – „Niekada“, 5 – „Visada“)

Apibendrintai galima pasakyti, kad užsieniečiai kur kas labiau nei lietuviai linkę formuoti

ir įgyvendinti aplinkai, vietinei ekonomikai ir gyventojams palankius sprendimus, elgseną, išskyrus

didesnį lietuvių dalyvavimą vietiniuose renginiuose ir vienkartinių produktų naudojimą kelionių

metu, kuris aplinkos aspektu yra vertinamas neigiamai.

Buvo pasirinkti skirtingi respondentų kelionių įpročiai ir nustatyti veiksniai, kurie turėjo

jiems įtakos. Kadangi atliekų rūšiavimas yra vienas svarbiausių aplinkai aspektų ir ypač aktualus

kelionių metu, buvo nustatyta, kas veikia tokią keliautojų elgseną (3.6 lentelė).

50

3.6 lentelė. Ryšys tarp respondentų, turistinių kelionių metu rūšiuojančių atliekas ir atskirų veiksnių

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,108 0,648 0,126 0,492 Šeimyninė padėtis c 0,172 0,166 0,273 0,002 Pajamos b 0,435 <0,001 0,379 <0,001 Amžius b 0,143 0,007 0,460 <0,001 Išsilavinimas b 0,403 <0,001 0,309 <0,001 Vaikai iki 16 m. b 0,055 0,061 –0,371 <0,001 Žinios apie darnų turizmą b 0,399 <0,001 0,380 <0,001

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

Lietuviai respondentai, kurie kelionių metu dažniau rūšiuodavo atliekas, dažniau gaudavo

didesnes pajamas (τb=0,435, p<0,001), buvo sąlyginai aukštesnio išsilavinimo (τb=0,403, p<0,001),

žinojo sąlyginai daugiau apie darnų turizmą (τb=0,399, p<0,001) ir buvo vyresni (τb=0,143,

p=0,007). Lytis, šeimyninė padėtis ir vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje neturėjo reikšmingos

įtakos tokiam lietuvių elgesiui.

Užsienio respondentai, kurie buvo linkę kelionių metu rūšiuoti atliekas, gaudavo sąlyginai

didesnes pajamas (τb=0,379, p<0,001), buvo vyresnio amžiaus (τb=0,460, p<0,001), labiau

išsilavinę (τb=0,309, p<0,001), žinojo daugiau apie darnų turizmą (τb=0,380, p<0,001). Šeimyninė

padėtis (vedę, ištekėjusios ar gyvenantys su partneriu (-e)) (c=0,273, p=0,002) ir vaikų iki 16 m.

skaičius namų ūkyje (jų turėjo mažiau) (τb= –0,371, p<0,001), priešingai nei lietuviams, turėjo

reikšmingos įtakos pasirinkimui kelionių metu rūšiuoti atliekas. Lytis tam reikšmingos įtakos

neturėjo.

Buvo nustatyta, kokie veiksniai lėmė respondentų elektros energijos, vandens, dujų

taupymą kelionių metu (3.7 lentelė).

3.7 lentelė. Ryšys tarp respondentų, turistinių kelionių metu taupančių elektros energiją, vandenį, dujas ir atskirų veiksnių

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,064 0,930 0,157 0,257 Šeimyninė padėtis c 0,087 0,808 0,207 0,051 Pajamos b 0,374 <0,001 0,381 <0,001 Amžius b 0,156 0,007 0,466 <0,001 Išsilavinimas b 0,318 <0,001 0,267 <0,001 Vaikai iki 16 m. b 0,018 0,768 –0,290 <0,001 Žinios apie darnų turizmą b 0,338 <0,001 0,161 0,006

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

51

Lietuviai respondentai, kurie kelionių metu buvo linkę taupyti minėtus išteklius, gaudavo

santykinai didesnes pajamas (τb=0,374, p<0,001), buvo vyresni (τb=0,156, p=0,007), aukštesnio

išsilavinimo (τb=0,318, p<0,001) ir santykinai žinojo daugiau apie darnų turizmą (τb=0,338,

p<0,001). Lytis, šeimyninė padėtis ir vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje tokiam lietuvių

respondentų elgesiui reikšmingos įtakos neturėjo.

Užsieniečių pasirinkimą kelionių metu taupyti išteklius reikšmingai sąlygojo santykinai

vyresnis amžius (τb=0,466, p<0,001), didesnės pajamos (τb=0,381, p<0,001), aukštesnis

išsilavinimas (τb=0,267, p<0,001), didesnės žinios apie darnų turizmą (τb=0,161, p=0,006) ir

mažesnis vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje (τb= –0,290, p<0,001). Tokiam užsieniečių elgesiui

įtakos neturėjo lytis ir šeimyninė padėtis.

Vienas svarbiausių darnaus turizmo uždavinių yra palaikyti gyvybingą lankomos vietovės

ekonomiką ir skatinti vietinių gyventojų užimtumą, taip pat domėtis tenykšte kultūra, tradicijomis,

amatais, prisidėti prie jų išlikimo. Svarbu išsiaiškinti, kas lemia turistų norą įsigyti vietinių

gyventojų pagamintų suvenyrų, dirbinių ir tokiu būdu prisidėti prie jų kultūrinio gyvybingumo.

Šiuo tikslu buvo nustatyti veiksniai, kurie reikšmingai veikė respondentų elgesį kelionių metu

įsigyti vietinių gyventojų pagamintų suvenyrų ir dirbinių (3.8 lentelė).

3.8 lentelė. Ryšys tarp respondentų, turistinių kelionių metu perkančių vietinių gyventojų pagamintų suvenyrų, dirbinių ir atskirų veiksnių

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,069 0,907 0,051 0,969 Šeimyninė padėtis c 0,187 0,105 0,143 0,356 Pajamos b 0,298 <0,001 0,225 0,024 Amžius b 0,140 0,013 –0,049 0,394 Išsilavinimas b 0,377 <0,001 0,050 0,443 Vaikai iki 16 m. b 0,020 0,745 –0,048 0,474 Žinios apie darnų turizmą b 0,330 <0,001 0,017 0,783

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

Lietuvių respondentų elgesį kelionių metu įsigyti vietinių pagamintų suvenyrų reikšmingai

veikė santykinai didesnės pajamos (τb=0,298, p<0,001), vyresnis amžius (τb=0,140, p=0,013),

aukštesnis išsilavinimas (τb=0,377, p<0,001) ir didesnės žinios apie darnų turizmą (τb=0,330,

p<0,001). Jų lytis, šeimyninė padėtis ir vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje neturėjo reikšmingos

įtakos.

Užsienio respondentų elgesį kelionių metu įsigyti vietinių dirbinių reikšmingai sąlygojo tik

vienas veiksnys – santykinai didesnės pajamos (τb=0,225, p=0,024). Tokiam užsienio respondentų

52

elgesiui įtakos neturėjo lytis, šeimyninė padėtis, amžius, išsilavinimas, vaikų iki 16 m. skaičius

namų ūkyje ir žinios apie darnų turizmą.

Vienkartinių produktų naudojimas dažniausiai yra susijęs su išvykomis, keliavimu.

Kadangi tokie produktai ilgam užteršia aplinką ir didina bendrą atliekų kiekį, jų naudojimas yra

vertinamas neigiamai ir darnaus turizmo kontekste nėra priimtinas. Juos patariama keisti

daugkartinio naudojimo produktais, kurie gali būti pakartotinai naudojami ilgą laiką. Siekiant

nustatyti, kokie turistai renkasi vienkartinius produktus ir mažiau susimąsto apie neigiamas tokio

vartojimo pasekmes, buvo nustatytas ryšys tarp tokio respondentų elgesio ir atskirų veiksnių (3.9

lentelė).

3.9 lentelė. Ryšys tarp respondentų, turistinių kelionių metu naudojančių vienkartinius produktus ir atskirų veiksnių

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,145 0,338 0,110 0,629 Šeimyninė padėtis c 0,102 0,690 0,170 0,181 Pajamos b –0,278 <0,001 –0,122 0,051 Amžius b –0,110 0,046 –0,235 <0,001 Išsilavinimas b –0,270 <0,001 –0,006 0,929 Vaikai iki 16 m. b –0,215 <0,001 0,208 0,001 Žinios apie darnų turizmą b –0,180 0,001 –0,096 0,137

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

Lietuviai respondentai, kurie teigė, kad kelionių metu naudoja vienkartinius produktus,

dažniau gaudavo mažesnes pajamas (τb= –0,278, p<0,001), buvo jaunesni (τb= –0,110, p=0,046),

žemesnio išsilavinimo (τb= –0,270, p<0,001), turėjo mažiau vaikų iki 16 m. namų ūkyje (τb = –

0,215, p < 0,001), mažiau žinojo apie darnų turizmą (τb=–0,180, p=0,001). Lytis ir šeimyninė

padėtis neturėjo reikšmingos įtakos lietuvių pasirinkimui kelionių metu naudoti vienkartinius

produktus.

Užsienio respondentų vienkartinių produktų naudojimą kelionių metu reikšmingai sąlygojo

tik du veiksniai: jaunesnis amžius (τb= –0,235, p<0,001) ir, priešingai nei lietuvių, didesnis vaikų

iki 16 m. skaičius namų ūkyje (τb=0,208, p=0,001). Užsieniečių lytis, šeimyninė padėtis, pajamos,

išsilavinimas ir žinios apie darnų turizmą tokiam elgesiui neturėjo reikšmingos įtakos.

Siekiant nustatyti, kas turi įtakos vartotojams renkantis aplinkai palankų, atsakingą

keliavimą, buvo ištirtas ryšys tarp respondentų, teigiančių, kad jie rimtai vertina aplinkai palankų,

atsakingą keliavimą ir socio–ekonominių veiksnių, taip pat jų žinių apie darnų turizmą (3.10

lentelė).

53

3.10 lentelė. Ryšys tarp respondentų, rimtai vertinančių aplinkai palankų, atsakingą keliavimą ir atskirų veiksnių

Lietuvis Užsienietis

Veiksnys Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p

Ryšio stiprumo

koeficientas

Reikšmingumo lygmuo

p Lytis c 0,111 0,618 0,159 0,245 Šeimyninė padėtis c 0,239 0,012 0,329 <0,001 Pajamos b 0,454 <0,001 0,116 0,069 Amžius b 0,174 0,002 0,303 <0,001 Išsilavinimas b 0,428 <0,001 0,115 0,097 Vaikai iki 16 m. b 0,044 0,479 –0,213 0,001 Žinios apie darnų turizmą b 0,341 <0,001 0,042 0,531

Skaičiuojami koeficientai: c – Kontingencijos (c); b – Kendall̓o tau-b (τb)

Lietuviai, kurie pažymėjo, kad jiems yra svarbus aplinkai palankus, atsakingas keliavimas,

dažniau gaudavo didesnes pajamas (τb=0,454, p<0,001), buvo labiau išsilavinę (τb=0,428, p<0,001),

vyresnio amžiaus (τb=0,174, p=0,002), gyvenantys ne vieni (τb=0,239, p=0,012), žinojo santykinai

daugiau apie darnų turizmą (τb=0,341, p<0,001). Lietuvių respondentų lytis ir vaikų iki 16 m.

skaičius namų ūkyje neturėjo reikšmingos įtakos rimtai vertinant atsakingą keliavimą.

Užsienio respondentai, kurie atsakė, kad rimtai vertina aplinkai palankų, atsakingą

keliavimą, dažniau pažymėjo, kad gyvena ne vieni (su partneriu (-e), vedę ar ištekėjusios)

(τb=0,329, p<0,001), buvo vyresni (τb=0,303, p<0,001), turėjo mažiau vaikų iki 16 m. (τb= –0,213,

p=0,001). Priešingai nei lietuvių, užsienio respondentų žinios apie darnų turizmą neturėjo

reikšmingos įtakos rimtai vertinant aplinkai palankų keliavimą. Lytis, pajamos ir išsilavinimas taip

pat neturėjo įtakos tokiai užsienio respondentų nuomonei.

Apibendrintai galima pasakyti, kad aplinkai palankų ir darnų turizmą palaikantį

respondentų elgesį kelionių metu lėmė ne tik didesnės pajamos, vyresnis amžius, aukštesnis

išsilavinimas, bet ir didesnės žinios apie darnų turizmą. Nepalankų aplinkai vienkartinių produktų

naudojimą kelionių metu reikšmingai sąlygojo ne tik žemesni lietuvių respondentų socio–

ekonominiai rodikliai, bet ir mažesnės žinios, žinojimas apie darnų turizmą. Tuo tarpu tokį

užsieniečių elgesį reikšmingai sąlygojo tik jaunesnis amžius ir didesnis vaikų iki 16 m. skaičius

namų ūkyje.

86 % užsieniečių ir 77 % lietuvių teigė, kad norėtų sužinoti daugiau apie darnų turizmą,

todėl yra galimybė įtvirtinti šį, kaip atliktas tyrimas parodė, statistiškai reikšmingą ryšį tarp didesnių

vartotojų žinių ir darnaus turizmo įgyvendinimo, prie kurio kiekvienas galėtų prisidėti asmeniškai.

Taigi darnaus turizmo populiarinimas ir informacijos sklaida, ypatingai lietuvių respondentų atveju,

gali duoti labai svarų indėlį darnaus turizmo vystymo praktikoje.

54

IŠVADOS

1. Ekonominė krizė 2009–2010 m. stipriai paveikė Lietuvos turizmą, tačiau bendras suteiktų nakvynių

skaičius Letuvos apgyvendinimo įstaigose nuo 2010 m. augo, didėjo ir užsieniečių nakvynių

skaičius jose. Nakvynių skaičius kaimo turizmo sodybose didėjo nuo 2011 m.

2. Nustatyta, kad užsienio turistai du kartus dažniau nei lietuviai žinojo, kas yra darnusis turizmas

(atitinkamai 39 % ir 19 %). 80 % lietuvių ir 94 % užsienio piliečių buvo girdėję apie darnųjį

turizmą. Didesnes respondentų žinias apie darnų turizmą reikšmingai sąlygojo didesnės pajamos ir

aukštesnis išsilavinimas. Užsieniečių didesnes žinias veikė ir vyresnis amžius (τb=0,309, p<0,001)

ir, priešingai nei lietuvių atveju, mažesnis vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje (τb= –0,341,

p<0,001).

3. 73 % lietuvių ir 82 % užsieniečių teigė, kad rinktųsi darnųjį turizmą. Dauguma lietuvių sutiktų

mokėti už darnųjį turizmą iki 10 % daugiau, apie 20 % užsieniečių teigė, kad sutiktų mokėti iki ir

virš 20 % daugiau. Tie respondentai, kurie buvo pasiryžę mokėti daugiau už darnųjį turizmą,

dažniau gaudavo didesnes pajamas, buvo vyresni ir aukštesnio išsilavinimo. Lietuvių pasiryžimą

mokėti daugiau taip pat veikė ir šeimyninė padėtis (gyveno ne vieni) (c=0,227, p=0,021), o

užsieniečių – mažesnis vaikų iki 16 m. skaičius namų ūkyje (τb= –0,454, p<0,001).

4. 56 % lietuvių ir 77 % užsieniečių keliaudami atsižvelgia, ar lankoma vietovė leis geriau pažinti

fauną, florą, gamtą. Į darnumo kriterijus kelionių metu užsieniečiai atsižvelgia žymiai dažniau nei

lietuviai. 33 % lietuvių į tokius kriterijus visiškai neatsižvelgia ar atsižvelgia labai nežymiai, tokių

užsieniečių yra tik 4 %.

5. Aplinkai palankų ir darnų turizmą palaikantį respondentų elgesį (atliekų rūšiavimą, išteklių

taupymą, vietinių suvenyrų, dirbinių įsigijimą) kelionių metu reikšmingai veikė didesnės pajamos,

vyresnis amžius, aukštesnis išsilavinimas ir didesnės žinios apie darnų turizmą. Tuo tarpu tie

lietuviai respondentai, kurie kelionių metu naudojo vienkartinius produktus, atvirkščiai – žinojo

mažiau apie darnųjį turizmą (τb= –0,180, p=0,001), gavo mažesnes pajamas (τb= –0,278, p<0,001),

buvo jaunesni (τb= –0,110, p=0,046), žemesnio išsilavinimo (τb= –0,270, p<0,001), turėjo mažiau

vaikų iki 16 m. namų ūkyje (τb = –0,215, p<0,001). Užsieniečių vienkartinių produktų naudojimą

reikšmingai sąlygojo jaunesnis amžius (τb= –0,235, p<0,001) ir didesnis vaikų iki 16 m. skaičius

namų ūkyje (τb=0,208, p=0,001).

6. Žinios apie darnų turizmą reikšmingai veikė aplinkai palankų respondentų elgesį kelionių metu ir

kartu skatino darnaus turizmo praktiką. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad net 86 % užsieniečių ir 77 %

lietuvių norėtų sužinoti daugiau apie darnų turizmą. Todėl yra labai svarbu ne tik skirti pakankamai

finansinių išteklių darnaus turizmo vystymui ir jo prioritetų įgyvendinimui, bet ir suteikti žinių apie

tokio turizmo naudą ir galimybes, šviesti visuomenę, populiarinti darnumo idėjas.

55

LITERAT ŪRA

1. Ayala H. 1995. Ecoresort: a „green“ masterplan for the international resort industry. International Journal of Hospitality Management, 14 (3/4), p. 351–374.

2. Armaitienė A., Grecevičius P., Urbis A., Vainienė I. 1999. Kaimo turizmas. Mokymo priemonė. Vilnius: UAB „Valstiečių laikraštis“. 173 p.

3. Becken S., Simmons D. G. 2002. Understanding energy consumption patterns of tourist attractions and activities in New Zealand. Tourism Management, 23 (4), p. 343–354.

4. Bramwell B., Lane B. 1993. Sustainable tourism: an evolving global approach. Journal of Sustainable Tourism, 1(1), p. 1–5.

5. Carlsson - Kanyama A., Linden A. L. 1999. Travel patterns and environmental effects now and in the future: implications of differences in energy consumption among socio-economic groups. Ecological Economics, 30, p. 405–417.

6. Castellani V., Sala S. 2012. Ecological Footprint and Life Cycle Assessment in the sustainability assessment of tourism activities. Ecological Indicators, 16, p. 135–147.

7. Ceballos-Lascurain H. 1993. Ecotourism as a worldwide phenomenon. In: K. Lindberg, & D. Hawkins (Eds.) Ecotourism: A guide for planners and managers, p. 12–14. North Bennington: The Ecotourism Society.

8. Cole V., Sinclair J. A. 2002. Measuring the Ecological Footprint of a Himalayan Tourist Center. Mountain Research and Development, 22 (2), p. 132–141.

9. Damulienė A. 2012. Europos Sąjungos finansinė parama kaimo turizmui: teorinis ir praktinis aspektai. Socialinių mokslų studijos. Mykolo Riomerio universitetas. 4 (1), p. 125–138.

10. Dorobantu R. M., Nistoreanu P. 2012. Rural Tourism and Ecotourism – the Main Priorities in Sustainable Development Orientations of Rural Local Communities in Romania. Economy Transdisciplinarity Cognition. Vol. XV, Issue 1/2012. p. 259–266.

11. Ghaderi Z., Henderson C. J. 2012. Sustainable rural tourism in Iran: A perspective from Hawraman village. Tourism Management Perspectives. Volumes 2–3, April–July 2012. p 47–54.

12. Gössling S., Hansson Borgström C., Hörstmeier O., Saggel S. 2002. Ecological footprint anglysis as a tool to assess tourism sustainability. Ecological Economics, 43, p. 199–211.

13. Hall C. M. 1998. Historical antecedents of sustainable development and ecotourism: new labels on old bottles. Sustainable tourism a geographical perspective. Longman London. p. 13–24.

14. Hall R. D. 1998. Tourism development and sustainability issues in Central and South–eastern Europe. Tourism Management. Vol. 19, No. 5. p. 423–431.

15. Hughes, P. 1994. Planning for Sustainable Tourism: The ECOMOST Project. International Federation of Tour Operators: Lewes, East Sussex.

16. Huiqin L., Linchun H. 2011. Evaluation on Sustainable Development of Scenic Zone Base don Tourism Ecological Footprint: Case Study of Yellow Crane Tower in Hubei Province, China. Energy Procedia, 5, p. 145–151.

17. Hunter, C., Green, H. 1995. Tourism and the Environment: A Sustainable Relationship? London & New York, Routledge.

18. Hunter C. 2002. Sustainable Tourism and the Touristic Ecological Footprint. Environment, Development and Sustainability, 4, p. 7–20.

56

19. Indicators of Sustainable Development for Tourism Destinations. 2004. A Guidebook. World Tourism Organization. 28020 Madrid, Spain. 503 p.

20. Jampolskienė A. 2008. Alternatyvaus turizmo vystymo kryptys Lietuvoje. Magistro baigiamasis darbas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Viešojo administravimo fakultetas. Personalo vadybos ir organizacijų plėtros katedra. 98 p.

21. Jansen–Verbeke M. C. 1990. The potentials of rural tourism and agritourism. Problemy Turystyki. Vol. 13, No.1/2. p. 35–47.

22. Johnson J. D., Snepenger D. J. 1993. Application of the tourism life cycle concept in the greater Yellowstone Region. Society and Natural Resources, 6 (2), p. 127–148.

23. Johnson A. P. 2003. Exploring the ecological footprint of tourism in Ontario. A tiesis presented to the University of Waterloo in fulfilment of the thesis requirement for the degree of Master of Arts in Geography. Waterloo, Ontario, Canada. 127 p.

24. Kardelis K. 2002. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: JUDEX. 142 p.

25. Kauno miesto dviračių takų įrengimo, remonto ir priežiūros darbų 2012–2013 metų programa. 2012. Patvirtinta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T–47.

26. Kizos T., Iosifides T. 2007. The Contradictions of Agrotourism Development in Greece: Evidence from Three Case Studies. South European Society and Politics, Vol. 12, Issue 1, p. 59–77.

27. Lane B. 1994. What is rural tourism? Journal of Sustainable Tourism. Vol. 2. p. 7–21.

28. Lietuva. Keliaukime lėtai! 2013. Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos. 20 p.

29. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa. Konsoliduota 2012–06–18 versija. 2007 m. rugsėjo 19 d. 439 p.

30. Lietuvos turizmo komunikacijos ir rinkodaros strategija 2009–2013 m. 2008 gruodis. Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos. 155 p.

31. Lietuvos turizmo potencialo įvertinimo, nustatant didžiausias turistinės traukos vietoves ir jų panaudojimo prioritetus, studija. 2011. VšĮ „Turizmo plėtros institutas“. Vilnius. 165 p.

32. Ligeikienė R. A. 2003. Turizmo plėtra ir valdymas. Daktaro disertacijos (socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas) santrauka. Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras. 85 p.

33. Lukoševičius A. 2007. Sustainable tourism development in Lithuania. International Seminar SUSTAINABLE DEVELOPMENT OF TOURISM IN EASTERN AND CENTRAL EUROPE. February 28 – 1 March 2007, Vilnius, Lithuania.

34. Manning E.W., Clifford G., Dougherty D., Ernst M. 1996. What Managers Need to Know – A Practical Guide to the Development and Use of Indicators of Sustainable Tourism. Madrid: World Tourism Organisation (WTO). 73 p.

35. Marin, C., Jafari J. 2002. Sustainable Hotels for Sustainable Destinations. Annals of Tourism Research, 29 (1), p. 266–268.

36. Methodological work on measuring the sustainable development. Part 2: Manual on sustainable development indicators of tourism. 2006. Luxemburg: Office for Official Publications of the European Communities. 26 p.

37. Miller G. 2001. The development of indicators for sustainable tourism: results of a Delphi survey of tourism researchers. Tourism Management, 22 (4), p. 351–362.

57

38. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. 2009 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1247 redakcija. 83 p.

39. Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo 2008–2010 m. ataskaita. 2012 balandis. Aplinkos ministerijos užsakymu ataskaitą parengė Vytauto Didžiojo universitetas. Vadovas prof. Romualdas Juknys.

40. Nacionalinės turizmo plėtros 2010–2013 metų programa. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 944. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1051 redakcija. 26 p.

41. Nistoreanu P. 2010. Managementul durabil al comunităţilor rurale şi turismul .ASE Publishing House. Bucharest. 150 p..

42. OECD – Organisation for economic co-operation and development. 1994. Tourism strategies and rural development. Paris. 108 p.

43. Patterson M. T., Niccolucci V., Bastianoni S. 2007. Beyond „more isbetter“: Ecological footprint accounting for tourism and consumptio in Val di Merse, Italy. Ecological Economics, 62, p. 747–756.

44. Pukėnas K. 2004. Sportinių tyrimų duomenų analizė SPSS programa. Mokomoji knyga. Lietuvos kūno kultūros akademija. Kaunas. 290 p.

45. Pukėnas K. 2009. Kokybinių duomenų analizė SPSS programa. Mokomoji knyga. Lietuvos kūno kultūros akademija. Kaunas. 94 p.

46. Richards G., Wilson J. 2008. From cultural tourism to creative tourism. Part 3: Changing places, the spatial challenge of creativity. 58 p.

47. Roberts L., Hall D. 2001 a. Rural Tourism and Recreation: Principles to Practice. CABI Publishing: Wallingford. 42 p.

48. Ross S., Wall G. 1999 a. Evaluating ecotourism: The case of North Sulawasi, Indonesia. Tourism Management, 20 (6), p. 673–682.

49. Ross, S., Wall, G. 1999 b. Ecotourism: Towards congruence between theory and practice. Tourism Management, 20 (1), p. 123–132.

50. Sharpley R., Roberts L. 2004. Rural Tourism – 10 Years On. International Journal Of Tourism Research. Vol. 6. p. 119–124.

51. The Future We Want. 11 September 2012. United Nations. General Assembly. Resolution adopted by the General Assembly. 66/288. 53 p.

52. Travel & Tourism Economic Impact 2012. Lithuania. World Travel & Tourism Council. London, United Kingdom. 24 p.

53. Tsaur H. S., Lin C. Y., Lin H. J. 2006. Evaluating ecotourism sustainability from the integrated perspective of resource, community and tourism. Tourism Management, 27, p. 640–653.

54. UNWTO Annual Report. A year of recovery. 2010. 82 p.

55. Wall G. 1996. Ecotourism: Change, impacts and opportunities. In E. Malek-Zadeh (Ed.). The ecotourism equation: Measuring the impact, p. 206–216. Bulletin Series 99, New Haven: Yale School of Forestry and Environmental Studies.

56. Wearing S., Neil J. 2009. Ecotourism. Impacts, Potentials and Possibilities. Oxford: Butterworth – Heinemann. p. 286.

57. Weaver D. 1999. Magnitude of ecotourism in Costa Rica and Kenya. Annals of Tourism Research, 26 (4), p. 792–816.

58

58. WTO. 1995. What tourism managers need to know. A practical guide to the development and use of indicators of sustainable tourism. WTO, Madrid, Spain.

59. WTO (World Tourism Organisation). 2000. Statistical Yearbook of Tourism. Madrid.

60. Zografos C., Allcroft D. 2007. The Environmental Values of Potential Ecotourists: A Segmentation Study. Journal of Sustainable Tourism. Vol. 15, Issue 1. p. 44–66.

61. Žalienė I., Žalys L. 2002. Kaimo turizmo plėtros prielaidos Dzūkijos regione. Tiltai: Mokslo darbai. Klaipėda: KU, Nr. 1 (18), p. 37–45.

INTERNETO PUSLAPIAI 1. Aplinkosauginio švietimo fondas, 2013: http://www.blueflag.org/ [prieiga 2013-01-10]; http://www.green-key.org/ [prieiga 2013-01-12] 2. EuroVelo, 2013: http://www.eurovelo.org/routes/ [prieiga 2013–04–08]

3. JTPTO ekoturizmo apibrėžimas, 2002: http://sdt.unwto.org/en/content/ecotourism-and-protected-areas [prieiga 2013-03-28]

4. JTPTO, 2013: http://media.unwto.org/en/press-release/2013-05-15/international-tourism-receipts-grew-4-2012 [prieiga 2013–05–16]

5. Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrius, 2012: http://aplinka.kaunas.lt/?pg=183&lang=1 [prieiga 2013–03–20]

6. Lietuvos Respublikos Ūkio Ministerija, 2013: http://www.ukmin.lt/web/lt/naujienos/naujienos/lietuva_antra_karta_lyderiauja_europoje_pagal_uzsienio_turistu_srautu_augima [prieiga 2013–04–10]

7. Pasaulinės darnaus turizmo tarybos (PDTT) kriterijai, 2012: http://www.gstcouncil.org/sustainable-tourism-gstc-criteria/criteria-for-hotels-and-tour-operators.html [prieiga 2013-03-23]

8. Šiaulių miesto savivaldybės Aplinkos skyrius, 2012: http://www.siauliai.lt/aplinkos_apsauga/index.php [prieiga 2013–04–05]

9. Tarptautinė ekoturizmo draugija, 1990: http://www.ecotourism.org/what-is-ecotourism [prieiga 2013-03-25]

10. Viniaus miesto savivaldybė, 2013: http://www.vilnius.lt/index.php?3041960459 [prieiga 2013–04–03]

59

PRIEDAI

60

1 priedas. Anketos forma vietiniams gyventojams

Sveiki, esu Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkosaugos organizavimo II kurso magistrantė. Rašau savo baigiamąjį darbą apie darnųjį turizmą. Būčiau dėkinga, jei atsakytumėte į anketos klausimus. Konfidencialumas ir anonimiškumas garantuojamas. Atsakydami pažymėkite vieną atsakymą (arba daugiau nei vieną ten, kur nurodyta).

I. TURIZMAS

1. Ar esate girdėjęs (-usi) sąvoką „darnus turizmas“? (dar kitaip tvarus, subalansuotas) □ Taip, žinau, kas tai yra. □ Taip, esu šiek tiek girdėjęs (-usi). □ Girdėjau, bet nevisai suprantu, kas tai yra. □ Ne, negirdėjau, nežinau, kas tai yra. 2. Jūsų manymu, darnaus turizmo sąvoka apima (pažymėkite Jums tinkančius variantus): □ Aplinkos išsaugojimą. □ Ekonominę naudą. □ Socialinę gerovę, teisingumą. □ Kultūros paveldo saugojimą, pagarbą, supratimą. □ Masinį turizmą. □ Alternatyvų turizmą. □ Kita (įrašykite)_____________________________________________ 3. Jūsų manymu, darniam turizmui gali būti priskirtas (-i) (pažymėkite Jums tinkančius variantus): □ Pažintinis turizmas (kultūros ir gamtos). □ Miestų turizmas (lankymas). □ Ekoturizmas. □ Kaimo turizmas. □ Sveikatos turizmas (SPA, gydomosios, grožio procedūros). □ Aktyvus turizmas (slidinėjimas, plaukiojimas baidarėmis, nardymas,

laipiojimas uolomis, nuotykių parkai). □ Kurortų ir kurortinių teritorijų lankymas. □ Kita (įrašykite)____________________________________________

4. Įvertinkite kiekvieną teiginį, remiantis pateikta skale, vienu iš punktų:

Nesutinku Iš dalies nesutinku

Neturiu nuomonės

Iš dalies sutinku

Sutinku

1. Man svarbi aplinkos apsauga. 2. Rimtai vertinu aplinkai palankų, atsakingą keliavimą.

3. Vertinu turistinės vietovės siūlomą galimybę pailsėti ramioje, netriukšmingoje aplinkoje, leidžiančia geriau pažinti lankomą vietovę.

4. Turistinės kelionės turėtų pasižymėti patogumais ar prabanga, o ne patirtais įspūdžiais.

5. Turizmo sektorius turi būti orientuotas pelno gavimui.

6. Aplinkos saugojimas, ekonomikos augimas ir socialinė gerovė nėra vienodai svarbūs.

7. Turizmas svarbus lankomos vietovės kultūros, tradicijų pažinimui.

8. Turizmas mažina skurdą, teikia ekonominę naudą lankomos vietovės bendruomenei.

9. Darnus turizmas turėtų būti labiau skatinamas.

10. Lietuvai darnus turizmas nėra svarbus.

11. Darnus turizmas turi minimalų poveikį lankomos šalies aplinkai ir kultūrai.

12. Darnus turizmas apima aplinkos, ekonominius ir sociokultūrinius aspektus.

61

5. Turizmo tikslai (pažymėkite pagal svarbumą): Labai

svarbu Svarbu Iš dalies

svarbu Iš dalies nesvarbu

Nesvarbu

1. Saugoti, palaikyti švarią aplinką, jos išteklius.

2. Duoti, nešti pelną. 3. Didinti vietos gyventojų užimtumą, kurti naujas darbo vietas.

4. Skatinti keliautojų domėjimąsi, švietimą apie lankomos vietovės kultūrą, istoriją.

6. Ekoturizmą apibūdinantys teiginiai (pažymėkite Jums tinkančius variantus): □ Kelionės natūralioje, mažai paliestoje gamtoje. □ Alternatyvi veikla žemės ūkiui netinkamose teritorijose. □ Savarankiškas keliavimo būdas. □ Kelionės nedidelėmis grupėmis. □ Aktyvus keliavimas. □ Nakvojimas gamtoje/pas vietinius gyventojus. □ Gamtos ir gyvūnijos/augalijos tausojimas. □ Pagarba vietiniams papročiams ir kultūrai, tolerancija. □ Domėjimasis lankomos šalies kultūra ir istorija. □ Parama vietinei ekonomikai. □ Vietinė gamta, kultūra, augalija ir gyvūnija yra pagrindiniai lankymo objektai.

□ Kita(įrašykite)__________________________________________________

7. Ar rinktumėtės tokią turizmo formą, kurios pelno siekimas yra derinamas su aplinkos saugojimu ir socialinės gerovės didinimu? □ Taip. □ Ne. □ Nežinau. 8. Kiek (%) sutiktumėte mokėti daugiau už tokią turizmo formą, kurios pelno siekimas yra derinamas su aplinkos saugojimu ir socialinės gerovės didinimu? □ iki 5 % už esamą kainą.

□ 5–10 %.

□ 11–20 %. □ Daugiau nei 20 %. □ 0 %.

9. Ar yra tekę girdėti sąvokas „Žaliasis raktas“ („Green key“) ir „Mėlynoji vėliava“ („Blue flag“)?: □ Taip, galėčiau apibūdinti bent vieną iš šių sąvokų. □ Taip, teko girdėti, bet negalėčiau apibūdinti bent vienos iš šių sąvokų. □ Ne, nežinau, kas tai yra. 10. Ar norėtumėte sužinoti daugiau apie darnų turizmą?: □ Taip, norėčiau. □ Ne, man tai neįdomu.

II. KELIAVIMO ĮPROČIAI 11. Kiek kartų per vienerius metus vykstate į keliones verslo ar darbo, atostogų, rekreacijos ar laisvalaikio tikslu (-ais)?: □ 1–2. □ 3–4. □ 5 ir daugiau kartų. 12. Kiek laiko dažniausiai trunka Jūsų vidutinė kelionė: □ iki 3 dienų. □ 3–7 dienas. □ 7 ir daugiau dienų. 13. Dažniausiai keliaujate (pažymėkite Jums tinkančius variantus): □ Individualiai, vienas (-a). □ Su šeima/draugais. □ Su organizuota grupe. 14. Dažniausiai renkatės keliones: □ Vietines (savo gimtojoje šalyje). □ Užsienio (vykstate į kitas šalis). □ Tiek vietines, tiek užsienio.

15. Dažniausiai keliaujate (pažymėkite Jums tinkančius variantus): □ Lengvuoju automobiliu. □ Autobusu. □ Traukiniu. □ Dviračiu.

62

□ Autostopu. □ Lėktuvu. □ Laivu, keltu. □ Pėsčiomis. 16. Kelionių metu dažniausiai apsistojate (pažymėkite Jums tinkančius variantus): □ Viešbutyje, motelyje. □ Poilsio namuose, vasaros poilsio nameliuose, nakvynės namuose. □ Kempinge. □ Sveikatinimo įstaigoje. □ Nuomojatės nakvynę privačiai. □ Pas gimines, draugus. 17. Dažniausiai renkatės (pažymėkite Jums tinkančius variantus): □ Tradicinį atostogų paketą (į kurį įeina transporto paslaugos, apgyvendinimas ir kelios komercinės vietinės pramogos). □ Industrinį, modernų turizmą (dideli turistų srautai, apgyvendinami ir linksminami stambių turizmo verslu užsiimančių organizatorių). □ Mažesnio masto turizmą – ieškote glaudesnio santykio su vietine bendruomene, gamta, kultūra: savarankiškai suplanuojate kelionės maršrutą, nakvynės vietą. 18. Įvertinkite savo naudojimąsi šiomis turizmo paslaugomis: Dažniausiai Kartais Retai Niekada 1. Pažintinis turizmas (kultūros ir gamtos)

2. Miestų turizmas (lankymas)

3. Ekoturizmas 4. Kaimo turizmas 5. Sveikatos turizmas (SPA, gydomosios, grožio procedūros)

6. Aktyvus turizmas (slidinėjimas, plaukiojimas baidarėmis, nardymas, laipiojimas uolomis, nuotykių parkai)

7. Kurortų ir kurortinių teritorijų lankymas

19. Turistinių kelionių metu užsienyje ar gimtojoje šalyje Jūs:

20. Turistinių kelionių metu užsienyje ar gimtojoje šalyje Jūs: □ Leidžiate sau išlaidauti, išleidžiate daugiau, nei būdami namie. □ Išleidžiate tiek pat, kiek ir būdami namie. □ Išleidžiate mažiau, nei būdami namie.

Visada Dažniausiai Kartais Retai Niekada 1. Taupote elektros energiją, vandenį, dujas.

2. Naudojate vienkartinio naudojimo produktus (indus, servetėles, šluostes ir pan.)

3. Rūšiuojate atliekas 4. Atvykęs (-usi) į kelionės vietą daugiausia joje naudojatės bemotorėmis transporto priemonėmis (pvz., dviračiais) ar vaikštote pėsčiomis

5. Patys domitės vietos bendruomenės kultūros savitumu, lankote muziejus

6. Samdotės gidą (-us) ar vykstate į ekskursijas tam, kad pažintumėte vietos gyvenimą, istoriją

7. Perkate vietinių gyventojų pagamintų suvenyrų, dirbinių

8. Įsigyjate suvenyrų nepriklausomai nuo jų kilmės šalies

9. Dalyvaujate vietiniuose renginiuose, atrakcijose, užsiėmimuose

10. Stebite laukinę gamtą, paukščius

11. Rengiate žygius ar iškylas gamtoje

63

21. Planuojant turistinę kelionę ar jos metu renkantis apsistojimo vietą, Jūs atsižvelgiate (pažymėkite Jums tinkančius variantus): a) □ Ar vieta, kurioje apsistosite, yra palanki aplinkai, ekologiška (turi įdiegusi ISO, EMAS standartus, gavusi sertifikatus). b) □ Ar paplūdimys, kuriame lankysitės, turi „Mėlynąją vėliavą“ („M ėlynoji vėliava“ – tai sertifikatas paplūdimiams ir prieplaukoms, įgyvendinančioms aplinkos kokybės reikalavimus). c) □ Ar viešbutis, kuriame ketinate apsistoti, turi „Žaliąjį raktą“ („Žali ąsis raktas“ – tai yra programa apgyvendinimo įstaigoms, įgyvendinančioms aplinkosauginius reikalavimus). d) □ Ar ji skatina vietos bendruomenės įsitraukimą, užimtumą e) □ Ar ji įkurta/pastatyta tipiškoje tai vietovei aplinkoje, atspindi vietos papročius ir tradicijas. d) □ Ar poilsis tokioje vietovėje leis geriau pažinti nematytą fauną, florą, taip pat atokesnę, nepažeistą gamtą. □ Į aukščiau išvardintus kriterijus atsižvelgiu nežymiai. □ Į aukščiau išvardintus kriterijus visiškai neatsižvelgiu.

III. INFORMACIJA APIE JUS 22. Jūsų lytis: □ Moteris □ Vyras 23. Jūsų amžius (metais): ____________________ 24. Jūsų išsilavinimas: □ Pradinis □ Pagrindinis □ Nebaigtas vidurinis □ Vidurinis arba spec. vidurinis (profesinis) □ Nebaigtas aukštasis □ Aukštasis universitetinis □ Aukštasis neuniversitetinis

25. Jūsų šeimyninė padėtis: □ Nevedęs (netekėjusi) □ Vedęs (ištekėjusi)/gyvenu su partneriu (-e) □ Išsiskyręs (-usi) □ Našlys (-ė) 26. Pajamos, tenkančios vienam Jūsų šeimos nariui per mėnesį (atskaičius mokesčius): □ iki 399 Lt □ 400–799 Lt □ 800–1299 Lt □ 1300–1499 Lt □ 1500 Lt ir daugiau 27. Kiek vaikų iki 16 metų yra Jūsų šeimoje?(įrašykite)________________ 28. Jūsų dabartinė gyvenamoji vieta: □ Kaunas □ Vilnius □ Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys □ Kitas miestas □ Miestelis □ Gyvenvietė □ Kaimas 29. Jūsų dabartinė gyvenamoji vieta priklauso šiai apskričiai: □ Kauno □ Vilniaus □ Alytaus □ Klaipėdos □ Marijampolės □ Panevėžio □ Šiaulių □ Tauragės □ Telšių □ Utenos

Dėkoju už dalyvavimą apklausoje!

64

2 priedas. Anketos forma užsienio turistams

Hello, I am a postgraduate student from Vytautas Magnus University, Faculty of Nature Sciences. I am writing the final thesis on sustainable tourism. I would be grateful if you’d answer the questionnaire. The questionnaire is anonymous; the data will be used only for my thesis. Confidentiality and anonymity is guaranteed. In response, please select one answer (or more than one, where indicated).

I. TOURISM

1. Have you ever heard the term "sustainable tourism"? □ Yes, I know what it is. □ Yes, I have heard a little. □ I've heard, but do not quite understand, what it is. □ No, I have not heard, I do not know what it is.

2. The concept of sustainable tourism, in Your opinion, includes (check the suitable answers): □ Environmental preservation. □ Economic benefit. □ Social welfare, justice. □ Cultural heritage, respect and (or) understanding. □ Mass tourism □ Alternative tourism. □ Other (please specify)________________________________

3. Sustainable tourism can be (check the suitable answers): □ Cognitive tourism (cultural and (or) natural). □ Urban tourism (visiting). □ Ecotourism. □ Rural tourism. □ Health tourism (SPA, therapeutic and (or) beauty treatments). □ Active tourism (skiing, kayaking, scuba–diving, mountain climbing, adventure parks). □ Resorts’ and (or) resort areas’ tourism. □ Other (please specify)________________________________

4. Please rate each one of the following statements, by one of the points, based on the scale:

Disagree Somewhat disagree

No opinion

Somewhat agree

Agree

1. Environmental protection is important to me.

2. I take environmentally-friendly and (or) responsible travel seriously.

3. I appreciate the opportunity to relax in a quiet, calm environment, which allows a better understanding of the area I am visiting.

4. Tourism trips should have comfort and (or) luxury, not the experienced impressions or emotions.

5. The tourism sector must be directed for profit earning.

6. Environment conservation, economic growth and social welfare are not equally important.

7. Tourism is important for understanding the traditions and (or) culture of the area visited.

8. Tourism reduces poverty, provides economic benefit to the local community.

9. Sustainable tourism should be more promoted.

10. Sustainable tourism is not important for Lithuania.

11. Sustainable tourism has a minimal impact on the visited country environment and culture.

12. Sustainable tourism includes environmental, economic and socio-cultural aspects.

65

5. Tourism purposes (select in order of importance):

Very important

Important Somewhat important

Somewhat unimportant

Unimportant

1. To protect, maintain clean environment, it’s resources.

2. To give (bring) economic profit.

3. To increase local employment, create new jobs.

4. Encourage travelers’ interests and education about culture and (or) history of the location visited.

6. Statements, describing Ecotourism (check the suitable answers): □ Travels in wild, little changed nature. □ Alternative activity in areas, unsuitable for agriculture. □ Independent way of travelling. □ Travelling in small groups. □ Active travelling. □ Staying overnight in the wild/at the locals. □ Nature and animals/plants preservation. □ Respect for the local customs and culture, tolerance. □ Interest in culture and history of the country visited. □ Support for the local economy. □ Local nature, culture, flora and fauna are the main objects of visiting. □ Other (please specify)____________________________________________

7. Would You choose a form of tourism, whose goal is to achieve economic profit, combined with environmental preservation and social welfare improvement?: □ Yes, I would. □ No, I would not.

□ I don̓ t know. 8. How much more (%) would you pay for a form of tourism, whose goal is to achieve economic profit, combined with environmental preservation and social welfare improvement?: □ up to 5% of the current price. □ 5–10 %. □ 11–20 %. □ more than 20 %. □ 0 %. 9. Have You ever heard the terms „Green key“ and the „Blue flag“?: □ Yes, I can describe at least one of these terms. □ Yes, I have heard, but I could not describe at least one of these terms. □ No, I do not know what it is. 10. Would you like to learn more about sustainable tourism?: □ Yes, I would like. □ No, I am not interested.

II. TRAVELLING BEHAVIOR 11. How many times a year You usually travel for business or work, holidays, recreation or leisure purpose (-s): □ 1–2. □ 3–4. □ 5 or more times. 12. How long is Your average travel/trip?: □ up to 3 days. □ 3–7 days. □ 7 and more days. 13. Usually You are travelling (check the suitable answers): □ Individually/alone. □ With family/friends. □ With organized group. 14. Usually You choose travels: □ Local (in Your home country). □ Foreign (travelling to other countries). □ Both local and foreign.

66

15. Usually You are travelling (check the suitable answers): □ By car. □ By bus. □ By train. □ By bicycle. □ By hitchhiking. □ By plane. □ By ship or ferry. □ On foot. 16. During the travels You usually (check the suitable answers): □ Stay in a hotel, motel. □ Stay in the rest-houses, summer cottages, hostels. □ Stay on a campsite. □ Stay in a health facility. □ Stay at relatives, friends. □ Rent an accommodation privately. 17. Usually You choose (check the suitable answers): □ The traditional holiday package (which includes transport services, accommodation and several local attractions). □ Industrial, modern tourism (when large flows of tourists are accommodated and entertained by major tourism business operators). □ A smaller-scale tourism – You look for closer relationship with the local community, nature, culture: self-plan travel route, accommodation place, etc. 18. Evaluate Your use of these tourism services (by one of the points, based on the scale):

Mostly Sometimes Rarely Never 1. Cognitive tourism (cultural and (or) natural).

2. Urban tourism (visiting). 3. Ecotourism. 4. Rural tourism. 5. Health tourism (SPA, therapeutic and (or) beauty treatments).

6. Active tourism (skiing, kayaking, scuba–diving, mountain climbing, adventure parks).

7. Resorts’ and (or) resort areas’ tourism.

19. While travelling abroad or at your home country, You usually: Always Mostly Sometimes Rarely Never 1. Save electricity, water, gas.

2. Use disposable products (containers, wipes, cloths, etc.).

3. Sort the waste. 4. After arriving to your destination, you mostly use motorless vehicles (eg, bicycles) or walk on foot.

5. Take interest in the local community and cultural identity, visit museums by yourself.

6. Hire a guide (-s) or go on the excursions to learn about the local life, history.

7. Buy souvenirs, handicraft goods, made by local residents.

8. Buy souvenirs, regardless of their country of origin.

9. Participate in local events, attractions, workshops.

10. Observe wildlife, birds.

11. Organize hiking or picnics.

20. While travelling abroad or at your home country, You usually: □ Allow yourself to spend money, spend more than being at home. □ Spend as much as being at home. □ Spend less, than being at home.

67

21. When You have to choose the type of accommodation before or during travel, you pay attention to (check the suitable answers): a) □ If the place where you are going to stay, is environmentally/eco-friendly (has implemented ISO, EMAS standards, received certificates). b) □ If the beach you are going to visit, has a "Blue Flag" ("Blue Flag" is a certificate for beaches and marinas for implementing environmental quality requirements). c) □ If the hotel where you are going to stay, has a "Green Key" ("Green Key" is a program for accommodation establishments for implementing environmental requirements). d) □ If it encourages local community involvement, employment. e) □ If it is founded/built in typical environment of the area, reflects local customs and traditions. f) □ If the vacation in such place will lead to better understanding of unseen animals, plants, untouched and more remote nature. □ I pay little attention to the criteria listed above. □ I don’t pay any attention to the criteria listed above.

III. INFORMATION ABOUT YOU

22. Your gender: □ Female □ Male 23. Your age (in years):____________________ 24. Your education: □ Primary. □ Basic. □ Unfinished secondary. □ Secondary or special secondary (vocational). □ Unfinished higher education. □ Higher university education. □ Higher non-university education. 25. Your marital status: □ Unmarried. □ Married/live with a partner. □ Divorced/separated. □ Widower/widow.

26. Income per member of your family per month (after taxes): □ up to 120 EUR □ 121–240 EUR □ 241–380 EUR □ 381–440 EUR □ 441 EUR and more 27. How many children under 16 live in your family? (please specify)______ 28. Your native country is (please specify)__________________________

Thank You for participating in this survey!