Bendrieji lietuvių terminijos kūrimo ir norminimo principai

Albina AuksoriūtėLietuvių kalbos institutoTerminologijos centras

J. A. Pabrėža (1771–1849)

Uwagi tyczące się ułożenia doskonałey Flory Żmudzkiey (1834) (Pastabos, liečiančios tobulos Žemaičių floros sudarymą)

J. A. Pabrėža (1771–1849)

1) vardas turėtų nurodyti

būdingas genties rūšių savybes,

2) gali būti vartojamas ir

vertinys iš lotynų kalbos ar

3) vardas gali būti sudarytas

iš būdingo žodžio šaknies,

pridedant priesagą -iškės.

K. Grinius (1866–1950)

„Apie botanikos organografijos lietuviškąją terminologiją“(1913)

K. Grinius (1866–1950)

1) Kad kiekvienam supratimui būtų vienas vardas, vienas žodis, nes mokslo terminas tai yra tikras nomen proprium ir privalo būti tik vienas.

K. Grinius (1866–1950)

2) Kad mokslo terminas nebūtų nusikaltęs prieš kalbos dvasią.

3) Kad vardas būtų trumpas, nes ilgi dauglypiniai vardai didžiai apsunkina jų vartojimą.

S. Šalkauskis (1886–1941)

„Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija“

S. Šalkauskis (1886–1941)

Skyrė tradicinius pagrindinius terminijos šaltinius:1) gyvąją

žmonių kalbą, 2) žodžių darybos išgales ir 3) kitas kalbas.

S. Šalkauskis (1886–1941)

Paprastosios kalbos žodžiai terminologizuojami 4 būdais:

žodžio reikšmės tikslinimu, žodžio reikšmės praplėtimu, žodžio reikšmės siaurinimu ir žodžio reikšmės perkėlimu.

1945 m. prie Mokslų akademijos prezidiumo buvo sudaryta

Terminologijos komisija, kuri 1951 m. perkelta į Lietuvių kalbos institutą.

Komisijai vadovavo docentasJonas Kruopas (1908–1975).

Kazimieras Gaivenis (1934–2003)

Bendrieji lietuvių terminijos kūrimo ir norminimo principai

// Lietuvos TSR MA darbai. Serija A. – 1979, t. 3(68), p. 77–86.

1. Būdama pagrindinis mokslo kalbos elementas,

terminija negali būti visiškai atribota nuo bendrinės kalbos leksikos.

Dėl to ir terminologijos normos išvedamos iš bendrinės kalbos normų.

2. Bet kurios atskiros srities terminija nėra visiškai izoliuota nuo gretimų sričių terminijų, todėl, kuriant ir norminant terminus, būtina jas derinti.

3. Terminologinio įvardijimo reikmę iškelia ir nustato atitinkamos

srities specialistai. Kalbininkai pataria, kaip geriau

tą sąvoką pavadinti.

4. Pagrindinis lietuvių terminijos šaltinis yra bendrinės kalbos ir tarmių leksika; svarbesni šalutiniai šaltiniai: a) tarptautinė ir b) kitų kalbų leksika.

5. Kiekvienai terminologinei sąvokai pavadinti reikalingas tik 1 terminas.

6. Kuriant kurį nors naujos sąvokos pavadinimą,

pirmiausia atsižvelgiama į tai, kaip kalboje įvardijamos jai giminiškos sąvokos.

7. Kiekvienas terminologijos naujažodis turi būti taisyklingas ir darybiškai parankus naujiems vediniams.

8. Be svarbių priežasčių negali būti keičiamas nė vienas mokslinėje apyvartoje įsigalėjęs

ir prigijęs terminas.

9. Įtvirtinant 1 terminą iš kelių pagrečiui vartojamų terminų, pirmenybė teiktina tam, kuris:

a) tiksliau atspindi įvardijamos sąvokos esmines ir skiriamąsias ypatybes,

b) sistemiškesnis, c) darybiškai parankesnis.

10. Kiekvienas terminas turi turėti apibrėžtį. Terminų apibrėžtys gali skirtis nuo įprastų leksikografinių apibrėžčių.

a) apibrėžtis turi būti adekvati, t.y. apibrėžiamosios sąvokos apimtis

turi būti lygi apibrėžiančiosios sąvokos apimčiai;

b) joje neturi būti ydingojo rato; c) turi būti tiksli, aiški, nedviprasmiška;

d) neturi būti neigiama.