1

Baudžiamoji teisė (I)

Turinys Baudžiamoji politika ........................................................................................................................................................... 2 Baudžiamosios teisės pagrindai .......................................................................................................................................... 3

Baudžiamosios teisės dalykas ......................................................................................................................................... 3 Baudžiamosios teisės metodas (arba reguliavimo būdas) ............................................................................................. 4 Baudžiamosios teisės samprata ..................................................................................................................................... 4 Baudžiamosios teisės paskirtis ....................................................................................................................................... 5 Baudžiamosios teisės funkcijos ...................................................................................................................................... 5 Baudžiamosios teisės sistema ........................................................................................................................................ 5

Baudžiamoji atsakomybė ir jos pagrindai ........................................................................................................................... 6 Baudžiamosios teisės šaltiniai, jų rūšys .............................................................................................................................. 6 Baudžiamosios teisės istorija .............................................................................................................................................. 8 Baudžiamosios teisės normos struktūra ............................................................................................................................. 8

Hipotezė ......................................................................................................................................................................... 8 Dispozicija ....................................................................................................................................................................... 8 Sankcija ........................................................................................................................................................................... 9

Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike ............................................................................................................................. 10 Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje ........................................................................................................................ 11 Baudžiamųjų įstatymų galiojimas asmenų atžvilgiu ......................................................................................................... 12 Ekstradicija ir Europos arešto orderis ............................................................................................................................... 12 Teisinis prieglobstis ........................................................................................................................................................... 12 Baudžiamojo įstatymo aiškinimas ..................................................................................................................................... 12 Nusikalstamos veikos samprata ........................................................................................................................................ 13 Nusikalstamų veikų rūšys .................................................................................................................................................. 13 Nusikalstamumas .............................................................................................................................................................. 14 Nusikalstamos veikos sudėtis ........................................................................................................................................... 14 Nusikalstamų veikų sudėčių klasifikavimas ...................................................................................................................... 14 Sudėties objektas .............................................................................................................................................................. 16 Objektyvioji pusė .............................................................................................................................................................. 17

Veika ............................................................................................................................................................................. 17 Priežastinis ryšys ........................................................................................................................................................... 18 Padariniai ...................................................................................................................................................................... 18

Subjektas........................................................................................................................................................................... 18 Fizinis asmuo ................................................................................................................................................................ 18

Amžius ...................................................................................................................................................................... 19 Pakaltinamumas ....................................................................................................................................................... 19 Asmenų, apsvaigusių nuo įvairiausių toksinių ir narkotinių medžiagų atsakomybė ................................................ 20 Specialus subjektas .................................................................................................................................................. 21 Fizinis asmuo, kaip nusikalstamos veikos subjektas ................................................................................................ 21

Juridinis asmuo, kaip nusikaltimo subjektas ................................................................................................................ 21 Subjektyvioji pusė ............................................................................................................................................................. 22

Kaltė ............................................................................................................................................................................. 23 Tyčia ......................................................................................................................................................................... 23 Tyčios rūšys, nenumatytos baudžiamajame įstatyme ............................................................................................. 23 Neatsargumas .......................................................................................................................................................... 24 Mišri kaltė ................................................................................................................................................................ 26 Klaida ........................................................................................................................................................................ 27 Bendroji tyčia ........................................................................................................................................................... 27

Motyvas ........................................................................................................................................................................ 27 Tikslas ........................................................................................................................................................................... 27

Tyčinio nusikaltimo padarymo stadijos ............................................................................................................................ 28

2

Atsiskaitymas: įskaitą sudarys du teoriniai klausimai, į kuriuos reikės atsakyti per 30 min. Egzaminas (įeis ir

pirmosios dalies klausimai): 3 klausimai, kuriems skirta 45 minutės.

Įskaitai reikia pasiruošti iki 14 temos imtinai.

Literatūra:

Baudžiamasis kodeksas;

„Baudžiamoji teisė: bendroji dalis“, 2001/2003 m. (žalios spalvos – pasenęs);

Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies komentaras;

MRU Pesleko dvitomis „Lietuvos baudžiamoji teisė“;

Aukščiausiojo teismo senato nutarimai.

Baudžiamoji politika Baudžiamoji politika – tai valstybės reakcija į nusikalstamumą. Apie ją galima kalbėti tik tada, kai valstybės

reakcija yra sąmoninga ir tikslinga. Valstybė gali reaguoti dviem būdais:

1. Tam tikrų įstatymų ir teisės aktų priėmimas;

2. Šių teisės aktų realus taikymas.

Vakaruose teigiama, kad baudžiamąją politiką sudaro tik TNA priėmimas (pagal juos teismai negali vykdyti

jokios politikos taikydami įstatymus). Lietuvoje su tuo nesutinkama. Pavyzdys: atsakomybė už vagystę ski-

riasi priklausomai nuo to, koks turtas yra pavagiamas (TSRS Lietuvoje); socialistinio turto vogimas užtrauk-

davo didesnę atsakomybę nei privataus, tačiau teismai, taikydami šias nuostatas, elgėsi visiškai priešingai:

už valstybės turto vagystę buvo baudžiama mažesnėmis bausmėmis nei už asmeninio. Taigi, teismai turėjo

savo „politiką“.

Dabar sunku yra nustatyti, kas įeina į baudžiamąją politiką. Visi sutinka, kad reaguodama į nusikalstamumą,

valstybė priima tokius įstatymus, kurie patenka į šią sferą: baudžiamasis įst., baudžiamojo proceso įst.,

bausmių vykdymo įst., prokuratūros įst., policijos įst. Dar kiti autoriai teigia, kad valstybė reaguoja ne tik

tokiais įstatymais.

Nusikalstamumas – reiškinys, kurį sudaro nusikalstamų veikų visuma. Kas yra „nusikalstama“ – nustato pati

valstybė.

Baudžiamosios politikos turinį sudaro šie esminiai elementai:

1. Tam tikrų veikų uždraudimas (kriminalizavimas). Šio elemento turinį sudaro ne vienpusis judėjimas,

tai yra, kai kurios veikos gali būti dekriminalizuojamos.

2. Uždraustų veikų baudimo aspektai (penalizacijos procesas). Nustatomos bausmės už tam tikros vei-

kos padarymą.

3. Atsakomybės sąlygų ir ribų nustatymas (pavyzdys: kad asmuo galėtų atsakyti už tam tikrą veiką, turi

būti sulaukęs nustatyto amžiaus, bendruoju atveju, 16 metų). Valstybė, atsižvelgdama į tai, kas da-

rosi su nusikalstamumu, ribas gali stumtelti į vieną ar į kitą pusę.

Kriminalizacija – kokie aspektai apsprendžia, nuo kada veika turi būti uždraudžiama, o kada reikia nustoti

bausti už kažkokia veiką:

Veikos pavojingumas. Jis matuojamas pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Pobūdį parodo, į kokią

vertybę yra kėsinamasi (pvz., žmogaus gyvybė didesnė vertybė nei žmogaus turtas), o laipsnis – skir-

3

tumus tarp kėsinimosi į tą pačią vertybę (pvz., sveikatos sutrikdymas – sunkus sveikatos sutrikdy-

mas yra žymiai pavojingesnis negu nesunkus sutrikdymas). Teorijoje visos veikos skirstomos į dvi

dideles grupes: pirmai grupei priskiriamos pavojingos savaime veikos (veikos mala per se, lot. blo-

gos savaime) ir veikos, blogos dėl draudimo (lot. mala prohibitia). Veikos mala per se retai sukelia

diskusijas, ar jos pavojingos (nužudymas, išžaginimas, sveikatos sutrikdymas), o veikos mala prohi-

bitia – nes jos blogos tampa tik todėl, nes yra uždraustos. Norint įtraukti tam tikrą veiką į baudžia-

mų veikų sąrašą reikia konstatuoti, kad ta veika yra pavojinga, nustatyti, koks jos laipsnis ir kokia ža-

lą ji daro.

Šalia pavojingumo, dar reikia atsakyti į klausimą, ar baudžiamoji teisė gali daryti poveikį tokio tipo

žmonių elgesiui (pvz., ar gali priversti žmones draugauti? Ar gali žmones priversti neturėti homosek-

sualių lytinių santykių?) ir ar tas draudimas gali būti realiai įgyvendinamas.

Veikų paplitimas. Reikia turėti galvoje dvi situacijas: gyvenime gali būti taip, kad veikos labai plačiai

paplitusios, pvz., ėjimas per gatvę nenustatytoje vietoje. Kai veika yra labai plačiai paplitusi, bau-

džiamasis įst. negali ne tik būti taikomas, bet ir negali būti priimamas; arba gali būti taip, kad veikos

praktiškai nesutinkamos gyvenime, tada irgi nėra prasmės priimti draudimą. Bet tai nereiškia, kad

jeigu visuomenėje nepadaromos tam tikros veikos, jų nereikia drausti (pvz., genocido draudimas).

Baudžiamoji teisė į tam tikrus gyvenimo reiškinius turi kištis, kiek galima rečiau ir mažiau. Į bau-

džiamąją sferą reikia įtraukti tik tiek veikų, kiek yra neišvengiamai būtina.

Penalizacija – uždraudus tam tikrą veiką, reikia nustatyti, kokios priemonės turi būti taikomos už jos pada-

rymą. Kartais yra lengviau apibrėžti veiką nei nustatyti bausmes už ją (pavyzdys, kas yra lengviau – nusikals-

tamas susivienijimas, ar teroristų grupė?). Čia įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į labai daug praktinių ir pan.

aspektų:

1. Įst. leidėjas turi įvertinti veikos pavojingumą lyginant su kitomis įst. numatytomis veikomis;

2. Įst. leidėjas turi parinkti tik tokias bausmes, kurios yra numatytos bausmių sąraše;

3. Parinkdamas bausmių rūšis ir jų dydžius, įstatymų leidėjas turi turėti galvoje ir bausmių skyrimo tai-

sykles;

4. Kuo griežtesnė bausmė, tuo rečiau ji turi būti numatyta sankcijose. Kuo didesnės bausmės ribos,

tuo rečiau jos yra nustatomos.

Atsakomybės ribos ir sąlygos – vien per amžiaus ribų pakeitimą labai stipriai galima pakeisti baudžiamosios

politikos taikymą.

Baudžiamosios teisės pagrindai

Baudžiamosios teisės dalykas Baudžiamosios teisės dalykas – tie teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja baudžiamosios teisės įstatymai.

Baudžiamosios teisės dalyko ypatumai:

1. Šių teisinių santykių turinys – nusako baudžiamosios teisės ribas. Turinį sudaro 3 elementai:

a. nusikalstama veika ir visa, kas su ja susiję;

b. baudžiamosios priemonės, baudžiamojo poveikio priemones, medicininės priemonės, auk-

lėjamojo pobūdžio priemonės;

c. baudžiamosios atsakomybės ribos ir sąlygos (galiojimas laike, erdvėje, amžiaus reikalavi-

mai).

2. Subjektai – tarp ko susiklosto šie baudžiamieji teisiniai santykiai. Bendriausia prasme, šių subjektų

yra du: iš vienos pusės – valstybė (ją atstovauja teismas), iš kitos – asmuo, padaręs nusikalstamą

4

veiką (tai gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo). Kartais santykiai gali susiklostyti su platesniu

subjektų ratu, tai yra, gali atsirasti trečiasis subjektas – nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos asmuo

(pavyzdys: BK numato atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšį – kaltininko ir nukentėjusiojo

susitaikymas, tai yra, atlyginama žala ir nukentėjusysis atleidžia).

3. Teisinių santykių atsiradimo momentas ir pabaigos momentas. Dėl atsiradimo momento – diskusijų

nekyla, nes Konstitucijoje įrašyta taisyklė „Asmenį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką gali

tik įsigalėjęs teismo sprendimas“ (tai ir yra atsiradimo momentas). Pabaigos momentu nuomonės

išsiskiria, vieni teigia, kad jie pasibaigia atlikus teismo paskirtą prievartos priemonę (nuo tada nei

valstybė, nei kaltininkas neturi vienas kito atžvilgiu nei teisių, nei pareigų), antri sako, kad šis teisi-

nių santykių pasibaigimas turi būti siejamas ne su prievartos priemonės pasibaigimu, o su teistumu

(tam tikras laiko tarpas po bausmės atlikimo, kurio metu asmuo laikomas teistu). Pats teistumas

baudžiamosios teisės atžvilgiu jokių pareigų ar teisių nesukuria, reikšmę įgauna tik tada, kai pada-

romas nusikaltimas teistumo laikotarpiu, o kitos teisės šakos numato teistiems asmenims tam tikras

specialias pareigas ar draudimus (pvz., teistas asmuo negali užimti tam tikrų pareigų). Taigi antru

požiūriu, baudžiamieji teisiniai santykiai tęsiasi iki teistumo išnykimo arba panaikinimo. Pirmoji

nuomonė tikslesnė, nes teisiniai santykiai turi sukurti tam tikras teises ar pareigas, o teistumas pats

savaime jokių pareigų ar teisių nesukuria, o padarius naują nusikaltimą – sukuriamas naujas teisinis

santykis.

Šie baudžiamųjų teisinių santykių dalyko ypatumai apsprendžia baudžiamosios teisės, kaip teisės šakos,

savarankiškumą.

Baudžiamosios teisės metodas (arba reguliavimo būdas) Teisėje yra 2 reguliavimo būdai: civilinis metodas ir administracinis metodas. Civiliniame metode – santykio

dalyviai yra lygūs ir išsprendimą nulemia subjektų sutarimas. Administracinis (pavaldumo) metodas – vienas

santykio metodas yra pavaldus kitam ir privalo paklusti tam sprendimui, kurį priima tokias teises turintis

subjektas. Nė vienoje teisės šakoje šie metodai kaip gryni neegzistuoja, tačiau jos skiriasi savo proporcijo-

mis. Baudžiamojoje teisėje vyrauja administracinis metodas (pavyzdyje apie susitaikymą – civilinio metodo

bruožai). Pavyzdys, kai santykiai susiklosto tik tarp valstybės ir kaltininko: viešieji darbai gali būti atliekami

tik tada, kai su tuo sutinka pats kaltininkas, o jei tokio sutarimo nėra, valstybė turi taikyti kitas prievartos

priemones, leistinas įstatymo.

Baudžiamosios teisės samprata Baudžiamoji teisė – teisės normomis reguliuojami teisiniai santykiai, kurių turinį sudaro nusikaltimai, baus-

mės ir atsakomybė.

Kai kuriose valstybėse baudžiamoji teisė yra žymiai platesnė nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje bau-

džiamasis kodeksas apima ir bausmių vykdymą, o Lietuvoje vykdymą nustato bausmių vykdymo kodeksas.

Dar kitose valstybėse nėra kodifikuota baudžiamoji teisė, jie reguliuoja baudžiamuosius santykius įstaty-

mais, tačiau tada sunku nustatyti, kokiai teisės šakai priskirtinas vienas ar kitas įst. (pvz., Anglija).

Baudžiamosios teisės ryšys su kitomis teisės šakomis. Neabejotina, kad glaudžiausias jis yra su kitomis bau-

džiamosios justicijos šakomis: baudžiamasis procesas, bausmių vykdymas. Baudžiamoji teisė reguliuoja už

ką asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kokiomis sąlygomis ir kokiomis priemonėmis jis yra

baudžiamas už tai. Procesas – nustato taisykles, kaip asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, ko-

kiomis priemonėmis yra baudžiamas. Vykdymas – nustato taisykles, kaip turi būti vykdoma paskirtoji baus-

mė. Bet kartais yra sunku jas atskirti, pavyzdžiui, baudžiamosios teisės dalykas – bausmė, todėl baudžiama-

sis įstatymas turėtų apibrėžti, kas yra bausmė. Baudos atveju asmuo turi tik vieną pareigą – sumokėti sumą į

5

valstybės biudžetą. Baudžiamasis kodeksas kai kurių bausmių neapibrėžia, kad ir laisvės atėmimą (nepasa-

kyta BK, kas konkrečiai tai yra). Bausmių vykdymo kodekse tai yra apibrėžta (kokios laisvės yra ribojamos

asmeniui vykdant tą bausmę). Teoriniu atžvilgiu, apibūdinimas turėtų būti baudžiamajame kodekse. Dar

keblesnis klausimas yra bausmių vykdymo aspektu.

Greta minėtųjų teisės šakų, baudžiamoji teisė turi ryšį ir su kitomis teisės šakomis, artimi ryšiai su administ-

racine teise (ypač su administracinės atsakomybės institutu), su kitomis teisės šakomis – tie ryšiai yra, ta-

čiau jei labai situaciniai, specifiniai (tiek teisės kūrimo metu, tiek jos taikymo metu vadovaujamasi principu,

kad tam tikra samprata turi būti vienoda visose teisės šakose ir jos turinį turi apspręsti motininė teisės šaka,

pvz., įmonė – ją apibrėžia civilinė teisė, o kitose teisės šakose ji turi būti taip pat apibrėžta). Specifiškumas

pasireiškia tuo, kad baudžiamoji teisė arba praplečia, arba susiaurina tam tikrą motininės teisės šakos peri-

mamą sampratą.

Baudžiamosios teisės paskirtis Baudžiamosios teisės paskirtis ir funkcijos – nėra tapatūs dalykai. Baudžiamosios teisės paskirtis – tai, kam

reikalinga baudžiamoji teisė.

1 BK str. apibūdina baudžiamosios teisės paskirtį:

Baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogų ir visuomenę nuo nusikalstamų veikų:

1. baudžiamoji teisė turi apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, ir jas uždrausti;

2. baudžiamoji teisė turi nustatyti baudžiamąsias priemones už tų veikų padarymą;

3. baudžiamoji teisė turi nustatyti ir sąlygas, ir ribas, kada ir kaip asmuo atsakys už padarytą nusikals-

tamą veiką.

Baudžiamosios teisės funkcijos Funkcijos, lyginant su paskirtimi – platesnė sąvoka. Jos pasako, ką baudžiamoji teisė realiai daro:

1. Informacinė funkcija – informuoja visuomenę apie tai, kas yra uždrausta, kas už tai gresia ir kokio-

mis sąlygomis. Tai išplaukia ir iš Konstitucijos reikalavimų, kuri teigia, kad teisė turi būti vieša (visi

žmonės turi teisę žinoti, ką valstybė draudžia ir kokios pasekmės už tai laukia). Kai kuriais atvejais,

įstatymo nežinojimas baudžiamojoje teisėje atleidžia nuo atsakomybės. Pavyzdys: Lietuvoje įstaty-

mas įsigalioja jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną, taikymo prasme baudžiamojoje teisėje tai

suprantama kiek kitaip: jei įstatymas plečia atsakomybę, jis gali būti taikomas tik kitą dieną po pa-

skelbimo.

2. Prevencinė funkcija. Teorijoje skiriamos dvi šios funkcijos rūšys: bendroji ir individualioji. Bendroji –

kalbama apie tai, kad visi žmonės, perskaitę tai, kas yra parašyta baudžiamajame įstatyme sąmo-

ningai arba iš baimės nesielgs taip, kaip draudžia baudžiamasis įstatymas. Individualioji yra siejama

su konkrečiu nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu – asmuo, patyręs baudžiamąją prievartą, atei-

tyje nebedarys tokių veikų.

3. Represinė funkcija. Baudžiamoji teisė nubaudžia kaltininką.

4. Pataisymo funkcija. Baudžiamoji prievarta turi būti nukreipta taip, kad baudžiamosios priemonės

darytų pozityvų poveikį kaltininkui.

Baudžiamosios teisės sistema Sistema – tam tikra loginė vidinė struktūra. Baudžiamosios teisės sistemą galima apibrėžti kaip tam tikrą

vidinę šios šakos loginę vidinę struktūrą. Elementai: šaka, dalis, institutai, normos ir normos struktūriniai

elementai.

6

Baudžiamosios teisės sistemos negalima tapatinti su baudžiamojo kodekso struktūra. Tarp jų sutampa tik

vienas struktūrinis elementas, tai yra, dalis. Sistemoj – dalis, kodekse – skyrius; sistemoj – norma, kodekse –

straipsnis.

Baudžiamoji atsakomybė ir jos pagrindai Skaityti savarankiškai. Reikia žinoti baudžiamosios atsakomybės sampratą (3 temos 3 punktas nereikalingas)

ir kitus dalykus.

Baudžiamosios teisės šaltiniai, jų rūšys Baudžiamosios teisės šaltiniai grupuojami į tris grupes:

1. Nacionaliniai. Vardijami pagal teisinę galią:

a. Pačią svarbiausią reikšmę čia užima Konstitucija (pavyzdžiai: Niekas negali būti baudžiamas

už tą patį nusikaltimą du kartus. Niekas negali būti verčiamas dirbti per prievartą.);

b. Baudžiamasis įstatymas. 99% atvejų baudžiamoji teisė kodifikuota, todėl tas šaltinis ir yra

baudžiamasis kodeksas – vientisas įstatymas. Jį sudaro dvi dalys – bendroji ir specialioji, tos

dalys yra skaidomos į skyrius, kurie daugeliu atvejų išskiriami pagal institutus, skyriai skai-

domi į straipsnius, kurie dalijami į dalis, o pastarieji į punktus;

c. Baudžiamieji įstatymai, kurie egzistuoja greta kodekso (BK pakeitimai iš principo yra BK

elementai, tai ne baudžiamieji įstatymai), jie nėra inkorporuojami į kodeksą. Pavyzdys: Įsta-

tymas dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą (kartu su įstatymu reikėjo taikyti at-

skiras baudžiamojo kodekso nuostatas, šis įstatymas buvo neterminuotas ir galiojo apie 8

metus, kol baudžiamajame kodekse atsirado skyrius, numatantis baudžiamąją atsakomybę

už nusikaltimus žmonijai ir karo nusikaltimus), kiti tokios rūšies įstatymai – terminuoti, pvz.:

dėl atleidimo nuo atsakomybės už neteisėtų šaunamųjų ginklų laikymą;

d. Seimo priimami amnestijos aktai. Tokie aktai, pagal kuriuos asmuo gali būti atleidžiamas

nuo bausmės, bet ne baudžiamosios atsakomybės. Iki šiol visi amnestijos aktai buvo prii-

mami įstatymų forma, nors gali būti priimami ir amnestijos aktai. Amnestijos aktuose įvardi-

jama, grupės, kurioms amnestija taikoma ir kurioms netaikoma. Be to, turi būti nurodoma

nusikalstamų veikų padarymo data. Taip pat turi būti pasakyta ir tai, ar ji taikoma tik Lietu-

voje nuteistiems asmenims ar ir tiems, kurie Lietuvoje tik atlieka bausmę. Amnestijos akte

privaloma nurodyti institucijas, kurios taiko amnestija, jų sprendimų apskundimo mecha-

nizmas ir terminas, iki kada amnestija turi būti vykdoma. Naujasis baudžiamasis kodeksas

negali spręsti teistumo klausimo;

e. Vyriausybės priimti teisės aktai, kurie svarbūs teisingam baudžiamojo įstatymo supratimui

ir jo taikymui. Pavyzdys: kelių eismo taisyklės;

f. Ministrų teisės aktai. Privalomojo pobūdžio pavyzdys: sveikatos sutrikdymo masto taisyklės.

Rekomendacinio pobūdžio: narkotinių ir psichotropinių medžiagų didelio, labai didelio ir

mažo kiekio rekomendacinės lentelės. Teorijoje diskutuojama, ar tai šaltinis, ar tik taikymui

skirtas aktas. Teorine nuostata šie aktai negali būti šaltiniai, bet praktiškai kai kurios šių ak-

tų dalis iš principo gali būti pripažįstami kaip šaltiniai;

g. Teisminės valdžios priimami sprendimai:

i. Konstitucinio teismo priimami nutarimai. Baudžiamosios teisės sferoje šaltiniu gali

būti tik toks nutarimas, kuri ne tik pagal turinį sprendžia baudžiamosios teisės klau-

simus, bet ir tam tikra savo dalimi pripažįsta arba nustato, kad kažkuri baudžiamojo

7

kodekso dalis prieštarauja Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą nestabdo

baudžiamosios teisės įstatymų galiojimo;

ii. Bendrosios praktikos teismų sprendimai:

1) Sprendimai konkrečioje byloje. Teismų įstatymas įtvirtina ribotą preceden-

tą, taigi ne visi priimti sprendimai yra šaltiniai. Precedentais pripažįstami tik

Aukščiausio teismo aprobuotos nutartys (ne tik AT priimtos nutartys, bet tik

AT aprobuotos);

2) Aukščiausio teismo senato priimami nutarimai. Senato nutarimai pagal

Konstitucinį Teismą – nėra baudžiamosios teisės šaltiniai. Bet jie yra svar-

būs ta prasme, kad juose atsispindi daugumos Aukščiausiojo teismo teisėjų

pozicija. Šie nutarimai išlieka netiesioginiu šaltiniu.

h. Generalinis prokuroras yra priėmęs keletą nutarimų, kurie sprendžia baudžiamosios teisės

reikalus, bet neaišku, ar tai yra teisės šaltiniai, be to, neaišku, kiek jie yra privalomi kitoms

institucijoms (teismams – neprivaloma, prokurorams – privaloma, o kiek tai privaloma iki-

teisminio tyrimo institucijoms – neaišku);

2. Tarptautiniai. Visi tarptautiniai baudžiamosios teisės aktai gali būti grupuojami į:

a. Privalomi. Tai dvišalės ir daugiašalės Lietuvos sutartys, sudarytos įvairiuose rėmuose. Bau-

džiamajame kodekse neparašyta, kad tarptautinė teisė turi prioritetą prieš kodekso nor-

mas. Tai reiškia, kad tarptautinė teisė su baudžiamąja teise sugyvena kitaip nei kitos teisės

šakos. Sutartys gali būti:

i. Perkeltos į nacionalinę teisę (absoliuti dauguma). Baudžiamasis kodeksas turi būti

keičiamas, jei įstatymas neatitinka sutarties reikalavimų, tai sprendžia pati Lietuva.

Pavyzdžiai: JOT konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (+2 papil-

domi protokolai), JTO konvencija dėl neteisėtos narkotinių ir psichotropinių me-

džiagų apyvartos, JTO konvencija prieš korupciją, konvencija prieš terorizmo finan-

savimą. Šių sutarčių taikyti negalima tiesiogiai dėl kelių priežasčių. Formali - Konsti-

tucinio Teismo nutarimas, kuris sako, kad baudžiamojoje teisėje tiesioginis taikymas

tarptautinių sutarčių negalimas, materiali – sutartyse nenurodomos bausmės ir jų

taikymo sąlygos;

ii. Sutartys, kurios gali būti tiesiogiai taikomos. Tokių sutarčių nėra daug. Šiuo atveju

atskiri baudžiamojo kodekso straipsniai sako, kad gali būti taikomos tarptautinės

sutartys. Pavyzdžiui, tarptautinių organizacijų pareigūnai ar diplomatai, taikant

tarptautinę sutartį, nebus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

b. Rekomendacinio pobūdžio. Tarptautinių organizacijų priimami neprivalomo pobūdžio aktai.

3. Europos sąjungos. ES teisinė sistema Lietuvoje dabar neturi aiškios vietos. Vyrauja trys požiūriai.

Pirmas sako, kad ES teisė – tokia pati, kaip ir visa tarptautinė teisė. Antras požiūris sako, kad ES tei-

sė valstybėse narėse yra nacionalinė teisė. Trečias požiūris, prie kurio labiausiai linkstama – ES teisė

yra specifinė ir savarankiška teisės sistema, kurioje galima rasti ir nacionalinės, ir tarptautinės teisės

požymių. ES teisė turi labai nedaug, ką pasakyti baudžiamosios teisės klausimas (tik apie 20 teisės

aktų). Pavyzdžiui: dėl vaikų seksualinio išnaudojimo ir pornografijos. Galima išskirti 3 ES teisės aktų

rūšis:

a. ES tarptautinės sutartys – nieko nesiskiria iš esmės nuo kitų tarptautinių sutarčių.

b. (antrinė teisė) Pamatinis (pagrindų) sprendimas

c. (antrinė teisė) Direktyva. Skiriasi nuo pamatinio sprendimo priėmimo procedūra. Pagrindus

priima ministrų taryba – turi balsuoti pačios valstybės-narės, direktyvos priėmime dalyvauja

ir gali dalyvauti visos ES institucijos. Teisine prasme pagrindų sprendimo priėmimas gali būti

tiktai vienbalsis (neturi būti nė vienos valstybės prieš). Direktyva gali būti priimta balsų dau-

8

guma. Jų įgyvendinimas taip pat skiriasi. Pagrindų sprendimo neįgyvendinimas ar netinka-

mas įgyvendinimas perkeliant į baudžiamąją teisę užtraukia tik politinę atsakomybę. Direk-

tyvos atveju – Europos komisija gali reikalauti valstybės pasiaiškinimo (priežastys ir motyvai,

kodėl neįgyvendinta direktyva ir ką valstybė ketina daryti ateityje), jei pasiaiškinimas neten-

kina komisijos, tai kreipiamasi į Europos teismą, kuris nubaudžia eurais. Jei valstybė neįgy-

vendino direktyvos, tai valstybės nacionalinis teismas turi tiesiogiai taikyti direktyvą (bau-

džiamajai teisei tai negalioja). Nereikalaujama, kad pažodžiui būtų direktyvos ar pagrindų

sprendimai perkelti į valstybės nacionalinę sistemą. Tiek direktyvose, tiek pamatiniuose

sprendimuose, pirma, yra nurodomas tikslas, kam skirtas šis teisės aktas, antra, apibrėžiami

nusikaltimai (nusikalstamos veikos požymiai, išskyrus bausmės reikalus), trečia, nurodoma,

kad bendrininkavimas ar pasikėsinimas tokių veikų turi būti baudžiamas, ketvirta, atskirais

atvejais, numatomos bausmių rūšys (pvz., turto konfiskavimas sukčiavimo atveju), penkta,

nurodomos privalomos jurisdikcijos taisyklės, nuostatos dėl juridinių asmenų atsakomybės

už tokias veikas, galiausiai, terminas, iki kurio valstybė-narė turi įgyvendinti tą direktyvą ar

pagrindų sprendimą.

Europos teisingumo teismo sprendimai:

a. Apie ES teisės aktus;

b. Apie konkrečias valstybes. Preliminarūs nutarimai – pasako, kaip reikėtų vertinti tam tikros

ES teisės aktą.

Baudžiamosios teisės istorija Savarankiškai.

Baudžiamosios teisės normos struktūra Baudžiamosios teisės normos struktūra yra identiška normos struktūrai, apie kurią kalba teisės teorija. Eg-

zistuoja trys struktūriniai elementai: hipotezė, dispozicija ir sankcija. Kiekvieno elemento samprata taip pat

identiška teisės teorijai.

Hipotezė Kai kurie autoriai teigia, kad baudžiamosios teisės norma neturi hipotezės. Tačiau tai nėra vyraujantis mąs-

tymas. Pagrindinis tokių autorių teiginys: BK straipsniuose nerasime tokios dalies, tačiau nesutinkantys su

tuo teigia, kad tie, kurie taip mano, painioja straipsnio struktūrą su viso kodekso struktūra. Viena norma

nebūtinai turi atitikti vieną straipsnį.

Hipotezė – sąlygos, kurioms esant pradeda veikti dispozicija. Nurodomos erdvės, laiko ir pan. sąlygos.

Dispozicija Dispozicija – poelgis, kuris yra uždraustas. Visos dispozicijos pagal aprašymą yra skirstomos į rūšis:

Paprasta dispozicija – tokia elgesio aprašymo forma, kai yra tik nurodomas pats uždrausto elgesio

pavadinimas ir daugiau dispozicijos tekste nerandama platesnių tokios veikos požymių. Ši rūšis nau-

dojama tais atvejais, kai veikos pavadinimas nekelia jokių diskusijų, yra visiškai aiškus. Pavyzdys: nu-

žudymas;

9

Aprašomoji dispozicija – šiuo atveju įst. leidėjas pateikia išsamų nusikalstamos veikos požymių įvar-

dijimą, visi įst. numatyti požymiai turi būti nustatyti konkrečioje veikoje tam, kad turėtume būtent

tą veiką. Pavyzdys: vagystė;

Alternatyvi dispozicija – tokia rūšis, kai įst. leidėjas numato keletą galimų nusikalstamos veikos va-

riantų, tokios dispozicijos esmę sudaro tai, kad tiek vieno numatyto varianto, tiek ir visų variantų

padarymas sudaro vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką. Pavyzdys: baudžiamoji atsakomybė už ne-

teisėtą šaunamojo ginklo įgijimą, laikymą, realizavimą ar kt. perleidimą. Tradiciškai ši dispozicijos

rūšis atskiriama pagal žodį „arba, turime būti tikri, kad tas žodelis atskiria pačioje taisyklėje numaty-

tas veikos rūšis;

Nukreipiančioji dispozicija – tokia rūšis, kada įstatymų leidėjas aprašydamas tam tikrą nusikalstamą

veiką ir siekdamas išvengti bereikalingų teksto kartojimų baudžiamajame įstatyme pateikia nuorodą

į tam tikrą tik baudžiamojo įstatymo straipsnį arba jo dalį ir daugiau nebepateikia tos veikos požy-

miu;

Blanketinė dispozicija – ji labai panaši į nukreipiančiąją, tačiau nuo jos skiriasi tuo, kad ji nukreipia į

bet kokį kitą įstatymą, išskyrus baudžiamąjį kodeksą. Pavyzdys: neteisingas balsų suskaičiavimas

rinkimuose (reikia studijuoti seimo rinkimų įstatymą, kaip skaičiuoti balsus);

Dispozicija su vertinamaisiais požymiais – baudžiamajame įstatyme neretai pateikiami tam tikri api-

būdinimai, kuriems nėra tikslaus apibrėžimo, dažniausiai taip apibūdinama arba veikia (pvz., „pikty-

biškai“, „versliškai“, „šiurkščiai“), arba veikos padariniai (pvz., „sunkios pasekmės“). Šie vertinamieji

požymiai įstatyme naudojami sąmoningai, nes leidžia įvertinti kiekvieną konkrečią situaciją bei įvyk-

dyti tikrąjį teisingumą. Požymių turinio nustatymas – teisminės valdžios kompetencija. Tikrąjį turinį

dažniausiai galima atskleisti tik analizuojant konkrečias bylas. Kai kuriais atvejais, nors ir panaudotas

vertinamasis požymis (pvz., „sunkiais padariniais“), įstatyme pateikiama ir tokių požymių formali iš-

raiška (pvz., vagystė stambiu mastu yra tada, kai pagrobto turto vertė viršija 32000 litų) – tada tokia

dispozicija nėra su vertinamaisiais požymiais;

Kompleksinė dispozicija – tokia rūšis, kai nusikalstama veika aprašoma panaudojant bent 2 dispozi-

cijų aprašymo būdus.

Baudžiamosios teisės teorijoje labai kritikuojamos blanketinės ir su vertinamaisiais požymiais dispozicijos

dėl to, kad šios dvi rūšys nevisiškai atitinka baudžiamosios teisės principą, kuris reikalauja, jog nusikalstama

veika baudžiamajame įstatyme turi būti aprašyta aiškiai ir tiksliai. Pagal ES žmogaus teisių teismą, vertina-

mieji požymiai negali būti vieninteliai apibrėžiantys veiką, be to, turi būti galima išankstinė jų prognozė.

Sankcija Sankcija – ta dalis, kurioje įvardijamos teisinės pasekmės už tai, kad asmuo padaro veiką, numatytą dispozi-

cijoje. Negalima tapatinti su bausmėmis. Skiriamos kelios sankcijų rūšys:

Paprasta – sankcijoje numatyta tik viena bausmė, teismas neturi pasirinkimo ir gali tik ją vieną pa-

skirti;

Alternatyvi – sankcijoje numatyta dvi ar daugiau bausmių, teismas atsižvelgia į bausmių skyrimo tai-

sykles ir išrenka vieną bausmę.

Dar viena sankcijų klasifikacija yra pagal bausmės dydį. Pagal baudžiamąjį kodeksą apibrėžiamos tik laisvės

atėmimo bausmių ribos, kitų bausmių ribos išdėstomos ne sankcijoje, o bendrojoje dalyje (pvz., baudų

straipsnis). Tokių sankcijų rūšys:

Nurodoma tik maksimali laisvės atėmimo riba;

10

Nurodoma ir minimali, ir maksimali laisvės atėmimo riba. Tarp šių rūšių yra tik vienas skirtumas –

abiem atvejais egzistuoja minimali riba, tiesiog nustatydamas sankcijoje minimalią ribą įstatymų

leidėjas ją nustato didesnę, nei numatyta minimali baudžiamajame kodekse laisvės atėmimo baus-

mė. Kai minimali riba nenustatyta, galioja laisvės atėmimo rūšies minimali riba, kuri yra 3 mėnesiai.

Pasaulyje egzistuoja ir griežtai apibrėžtų bausmių, kai įstatyme nurodoma tiksli bausmė (pvz., Singapūre).

Dar viena sankcija – neapibrėžta – egzistuoja tik kai kurios JAV valstijose, kuri gali būti su minimaliu dydžiu

arba be jo (pavyzdys: „baudžiama laisvės atėmimu ne mažiau kaip 10 metų“ arba „baudžiama laisvės atė-

mimu“).

Dabartiniame BK vyrauja alternatyvios sankcijos (apie 2/3). Sankcijoje dažniausiai nurodomos 3-4 bausmės.

Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike 1. Baudžiamojo įstatymo įsigaliojimas ir galios netekimas;

2. Bendrosios įstatymo galiojimo taisyklės;

3. Švelnesnio ir griežtesnio baudžiamojo įstatymo galiojimo principai;

4. Tarpinio baudžiamojo įstatymo galiojimo principai;

5. Konkretaus nusikaltimo padarymo laikas.

Labai svarbus Aukščiausiojo teismo nutarimas dėl baudžiamojo įstatymo galiojimo laike. Reikia turėti galvo-

je baudžiamojo įstatymo galiojimo laike taisykles ir taikymo taisykles (nemaišyti). Taikyti galima tik galiojantį

įstatymą.

Baudžiamasis įstatymas įsigalioja ir baigia galioti tikslią datą, kurią reikia nustatyti. Įsigaliojimo kontekste

baudžiamieji įstatymai neturi skirtumų nuo bendros įstatymų įsigaliojimo tvarkos. Yra keli galimi variantai:

1. Įstatymas įsigalioja paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną (be paskelbimo „Valstybės žiniose“ ir kiti

variantai neveikia);

2. Įstatymas įsigalioja tą dieną, kuri numatyta įstatyme (vėliau nei paskelbiama „Valstybės žiniose“);

3. Įsigaliojimo datą nustato specialus įstatymas.

Baudžiamasis įstatymas gali būti taikomas tik galiojantis ir tik kitą dieną po jo paskelbimo „Valstybės žinio-

se“.

Galios netekimas – tos pat taisyklės, kaip ir įsigaliojimo atveju.

Taikomas tas baudžiamasis įstatymas, kuris galiojo veikos padarymo metu. Pastaroji taisyklė turi 2 išimtines

situacijas:

1. Švelnesnio baudžiamojo įstatymo galiojimo principai. Švelnesnis įstatymas (susiaurina nusikalsta-

mos veikos ribas) yra taikomas atgal. Švelnesniu įstatymu pripažinti tokie baudžiamieji įstatymai,

kurie:

a. Naikina baudžiamąją atsakomybę už tam tikrą anksčiau buvusią nusikalstamą veiką (siauri-

na tam tikros nusikalstamos veikos ribas);

b. Naujasis įstatymas švelnina bausmę: alternatyvių (švelnesnių) bausmių įrašymas į sankciją,

griežtesnių bausmių išbraukimas, minimalios laisvės atėmimo bausmės sumažinimas, mak-

simalios bausmės sumažinimas;

c. Naujasis įstatymas kitaip lengvina kaltinamojo teisinę padėtį (teistumo klausimai, bausmės

atlikimo sąlygos, bausmės vykdymo sąlygos).

11

2. Švelnesnis įstatymas atgal gali būti taikomas iki to momento, kol jis turi teisinę prasmę.

Svarbu nustatyti konkrečios nusikalstamos veikos padarymo laiką. Veikos padarymo momentas priklauso

nuo to, kaip įstatymas apibrėžia konkrečios veikos baigtinumo momentą. Pagal teisinio baigtinumo momen-

tą nusikalstamos veikos skirstomos:

1. Materialioji sudėtis – tokia sudėtis, kuri laikoma baigta, kai asmuo padaro pačią veiką ir atsiranda

baudžiamajame įstatyme nurodyti tos veikos padariniai (pvz., smūgis į galvą ir mirtis, tai baigtinis

momentas bus mirtis);

2. Formali sudėtis – veikos baigtinumas siejamas su pačios veikos padarymu. Paskutinis veikos mo-

mentas ir yra tokios veikos padarymo momentas. Padariniai šiuo atveju nėra svarbūs (pvz., smūgis į

galvą ir mirtis, tai baigtinis momentas bus smūgis);

3. Nukirstinė sudėtis – pirmo veiksmo, kuris sudaro veikos požymius pradžia jau yra baigta nusikals-

tama veika (pvz., tik pradėjus daryti kažkokią veikia, ta pradžia ir bus veikos baigtinis momentas;

pavyzdys: nusikalstamas susivienijamas, tik prasideda jo organizavimas, jau veika laikoma baigta).

Nusikalstamos veikos baigtinumo momentą apsprendžia išorinis veikos pasireiškimas. Reikia žiūrėti, ką įsta-

tymas akcentuoja: padarinius, veiką ar veikos pradžią (pvz., nužudymas ir žudymas).

Griežtesnis įstatymas – toks, kuris blogina kaltinamojo gyvenimą (atvirkščiai kaip lengvinantis). Griežtesnis

baudžiamasis įstatymas atgal negalioja. Išskyrus vieną išimtį: pačios pavojingiausios nusikalstamos veikos

žmonijai ir žmogiškumui (pvz., genocidas, kai kurie karo nusikaltimai ir pan.). Tokios išimtys išplaukia iš tarp-

tautinių konvencijų. Taikoma tik tiems asmenims, kurių atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Tarpinis baudžiamasis įstatymas – tokia situacija, kai nuo veikos padarymo momento, iki pirmojo nuospren-

džio priėmimo momento baudžiamasis įstatymas pasikeičia du arba daugiau kaip du kartus. Aukščiausio

teismo senatas teigia, kad taikoma švelnesnė taisyklė lyginant iš veikos padarymo momento ir taikymo

momento, bet teismas turi atsižvelgti ir į tarpinį įstatymą.

Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje Kad įstatymas galioja kažkurioje teritorijoje, dar nereiškia, kad jis bus taikomas. Šiuo atveju kalbama tik apie

galiojimo teritoriją, kurią apibrėžia valstybės siena. Tačiau išimtys yra tokios:

Skraidantys ir plaukiojantys objektai:

o Kariniai – kur bebūtų, taikoma tos valstybės teisė, kurios vėliavą jie turi;

o Civiliniai – neutraliose teritorijose taikomas vėliavos principas, tačiau kitos valstybės terito-

rijoje toks principas netaikomas. Dabar bręsta uosto principas, tai yra, žiūrima, kiek realiai

vėliava atitinka įgulą, jei ryšio nėra, tai laikoma, kad tas laivas priklauso tai jurisdikcijai, ku-

rios valstybės uoste daugiausiai būna.

Diplomatinės atstovybės tiek šalyje, tiek užsienyje (priklauso ir ambasadoriaus mašinos);

Kontinentiniai šelfai, ekonominės zonos ir pan. Tai tokios teritorijos, kurių valstybės sienos neapi-

brėžia, jos išsitęsia ir už valstybių sienų. Kiekviena valstybė taiko savo jurisdikciją ekonominėje zo-

noje.

Veikos padarymo vieta. Priklauso pagal baigtinumo momento vietą:

Materiali sudėtis – kur atsirado pasekmės;

Formali sudėtis – kur padaryta veika (baigta daryti);

Nukirstinė sudėtis – kur pradėta veika.

12

Tam, kad kaltininkas neišvengtų baudžiamosios atsakomybės darydamas veiką keliose valstybėse, visų vals-

tybių baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintos kolizinės normos, kurios teigia, pvz., kad nusikalstama veika

laikoma padaryta Lietuvoje, jeigu ji buvo pradėta, tęsiama arba baigta. Kitas reikalavimas: asmuo turi būti

persekiojamas už tokią nusikalstamą veiką, kuri yra nusikalstama ir Lietuvoje.

Baudžiamųjų įstatymų galiojimas asmenų atžvilgiu Visiems Lietuvoje esantiems asmenims nepriklausomai nuo jų buvimo Lietuvoje teisėtumo, legalumo, laiko

ir pan. galioja Lietuvos baudžiamasis įstatymas. Išimtis: nurodyta sutartyje ar kur nors, kad baudžiamosios

jurisdikcijos atveju, sprendžiama viskas pagal pilietybę. Užsieniečių teisinį statusą būtina vertinti, ar turi jis

kokius nors imunitetus ir pan.

Specifiniai jurisdikcijos klausimai: nepriklausomai nuo veikos padarymo vietos taikomi LR baudžiamasis įsta-

tymas:

1. Pilietybės principas. LR pilietis arba nuolat LR gyvenantis asmuo atsako pagal Lietuvos baudžiamąjį

įst. nepriklausomai nuo to, kur jis padarė nusikaltimą. Ši taisyklė taikoma tik Lietuvos piliečio ar

nuolatinio gyventojo atžvilgiu. Ji taikoma tada, kai nusikalstama veika padaroma kitoje valstybėje ir

nusikaltėlis grįžta į Lietuvą (Lietuvos piliečiai užsienio valstybėms neišduodami). Principas kalba tik

tai apie nusikaltimo padarymą (ne apie baudžiamuosius nusižengimus). Išimtys: užsienio valstybė

įvykdo pati teisingumą, ekstradicijos sutartis su ES ir su JAV;

2. Valstybės interesų apsaugos principas. Pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą gali atsakyti užsienie-

čiai, kurie padaro nusikaltimą užsienyje, tačiau tuo nusikaltimu yra pažeidžiami Lietuvos valstybės

interesai (pavyzdys: Vokietijoje Vokietijos pilietis gauna Lietuvos valstybės paslaptį ir ją parduoda,

tai atsidūręs Lietuvoje būtų teisiamas);

3. Universalios jurisdikcijos principas. Ši nuostata Lietuvos BK yra atsiradusi iš tarptautinių sutarčių.

Principas teigia: nesvarbu kur ir nesvarbu kas padarė nusikaltimą, numatytą baudžiamajame kodek-

se ir atsiradusį dėl tarptautinės sutarties reikalavimų, tai asmuo atsakys Lietuvoje net ir už tokį nu-

sikaltimą, kuris nelaikomas nusikaltimu toje valstybėje, kurioje jis buvo padarytas. Šis principas Lie-

tuvoje apribotas tik tarptautinių sutarčių reikalavimais. Yra valstybių, kur šis principas galioja vi-

siems nusikaltimams (pvz., Belgija).

Ekstradicija ir Europos arešto orderis Savarankiškai: kas tai per dalykas, kada taikomas, kokios sąlygos ir reikalavimai.

Teisinis prieglobstis Savarankiškai

Baudžiamojo įstatymo aiškinimas Aiškinimo rūšys pagal turinio plėtimą arba siaurinimą. Išskiriamos trys rūšys:

1. Adekvatus baudžiamojo įstatymo aiškinimas. Įstatymas aiškinamas taip, kaip jis parašytas;

2. Plečiamasis aiškinimas. Tai toks aiškinimas, kada įstatymas aiškinamas plačiau negu parašyta. Pa-

vyzdys: baudžiamoji atsakomybė už plėšimą („naudojamas žmogui specialiai žaloti sukurtas įran-

kis“) – be plečiamojo aiškinimo būtų absurdiška situacija;

13

3. Siaurinantis aiškinimas. Parašytas turinys aiškinamas siauriau. Pavyzdys: būtinoji gintis („braunantis

į būstą besiginantysis turi praktiškai neribotas gynybos ribas ir net nebus vertinama, ar buvo būtino-

ji gintis“) – būsto samprata aiškinama siaurinamai, kad tai yra patalpa, kuri skirta laikinai arba nuo-

lat gyventi žmogui.

Baudžiamojoje teisėje negalimas teisės ir įstatymo analogijos taikymas.

Nusikalstamos veikos samprata Nusikaltimas ir nusikalstama veika nėra tapatu. Nusikalstama veika apima ir nusikaltimą, ir baudžiamąjį nu-

sižengimą.

Nusikalstamos veikos požymiai ir samprata: baudžiamasis kodeksas sampratą apibrėžia tai – tai pavojinga,

priešinga teisei veika, kuri yra padaroma kaltai ir už kurią įstatymas numato tam tikras baudžiamąsias prie-

mones. Už nusikaltimą visada numatomas laisvės atėmimas, o už nusižengimą – laisvės atėmimas negali-

mas.

Nusikalstamos veikos požymiai:

1. Pavojingumas. Tai yra materialusis nusikalstamos veikos požymis, kuris parodo, kokią žalą daro arba

gali padaryti tam tikra veika asmeniu, valstybei arba visuomenei. Pavojingumą apsprendžia objekto

vertingumas, daromos realios arba galimos žalos dydis bei pobūdis. Šis požymis matuojamas kieky-

biniu (kėsinimosi kiekis) ir kokybiniu (pobūdis – į kokį teisinį gėrį kėsinamasi tam tikra veika, šitie gė-

riai išgraduoti, tai yra, kuo gėris arčiau bendrosios dalies, tuo objekto vertė didžiausia) matu. Nė

vienoje Vakarų Europos valstybėje vien tik pavojingumas nėra nurodytas kaip nusikalstamas požy-

mis;

2. Priešingumas teisei. Teisėtumo realizacija baudžiamojoje teisėje, jo esmę sudaro tai, kad nusikals-

tama galima laikyti tik tokią nusikalstamąją veiką, kuri jos padarymo metu jau buvo uždrausta galio-

jančiame baudžiamajame kodekse. Ši taisyklė apima ir draudimą taikyti teisės ir įstatymo analogiją;

3. Kaltumas. Baudžiamoji teisė dar vadinama kaltės teise, nes visi aspektai susiję su nusikalstama veika

yra siejami su tą veiką padariusio asmens kalte. Tik kaltai padaryta veika yra nusikalstama. Iš bau-

džiamosios teisės turi būti eliminuojamas objektyvus pakaltinimas (atsakomybė be kaltės);

4. Baudžiamumas. Jo esmę sudaro: už nusikalstamą veiką įstatymas turi numatyti baudžiamąsias

priemones. Už nusikaltimą privalomas laisvės atėmimas, o baudžiamojo nusižengimo atveju laisvės

atėmimo būti negali.

Nusikalstamų veikų rūšys Rūšys:

1. Nusikaltimas. Klasifikavimo kriterijus – laisvės atėmimo dydis sankcijoje. Nesunkūs nusikaltimai yra

tie, už kuriuos numatyta maksimali laisvės atėmimo riba neviršija 3 metų. Apysunkiai nusikaltimai

yra tie, už kuriuos numatoma laisvės atėmimo bausmę virš trijų metų, tačiau maksimali riba nevirši-

ja 6, o sunkūs – virš 6, bet ne daugiau 10. Labai sunkūs – viršija 10 metų laisvės atėmimo bausmę

arba alternatyviai yra numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė (Pavyzdžiui: 2-12 bausmė

yra už labai sunkų nusikaltimą):

a. Tyčiniai nusikaltimai:

i. Nesunkūs nusikaltimai;

ii. Apysunkiai nusikaltimai;

14

iii. Sunkūs nusikaltimai;

iv. Labai sunkūs nusikaltimai.

b. Neatsargūs nusikaltimai

2. Baudžiamasis nusižengimas. Tokios veikos toliau neklasifikuojamos.

Visas veikas galima grupuoti dar į dvi didžiules neįstatymines grupes:

1. Sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai;

2. Visos likusios grupės.

Nusikalstamumas Savarankiškai.

Nusikalstamos veikos sudėtis Nusikalstama veika, galima sakyti, ir yra nusikalstamos veikos sudėtis. Tradiciškai, nusikalstamos veikos su-

dėtis apibrėžiama kaip objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, kuri yra būtina ir tuo pačiu pakankama

konstatuoti tai, kad yra padaryta nusikalstama veika.

Nusikalstamos veikos struktūrą sudaro 4 elementai. Du iš jų yra objektyvūs, du – subjektyvūs:

1. Objektyvūs:

a. Objektas. Objektas visada prie savęs dar gali turėti dalyką;

b. Objektyvioji pusė. Objektyvioji pusė jungia savyje bene daugiausiai struktūrinių dalių: veika,

padariniai (pasekmės), priežastinis ryšys tarp padarinių ir veikos, veikos padarymo laikas,

vieta, priemonės, įrankiai, būdas ir aplinkybės.

2. Subjektyvūs:

a. Subjektas. Jį sudaro du aspektai – amžius ir pakaltinamumas;

b. Subjektyvioji pusė. Sudaro trys elementai: kaltė, motyvas, tikslas.

Nors vieno požymio trūkumas neleidžia daryti išvados, jog yra padarytas nusikaltimas arba baudžiamasis

nusižengimas. Teorijoje elementų požymiai klasifikuojami į 2 grupes:

1. Privalomi. Objekte – dalykas. Objektyviojoj pusėj – veika, padariniai ir ryšys. Subjektyviojoj pusėj –

kaltėj.

2. Fakultatyviniai. Subjektas. Šie požymiai neturi įtakos veikos vertinimui. Jie leidžia tik individualizuot

konkrečią nusikalstamą veiką.

Nusikalstamų veikų sudėčių klasifikavimas Rūšiavimas gali būti vertikalus ir horizontalus. Sudėtys:

1. Bendroji

2. Rūšinė nusikalstamų veikų sudėtis. Jos esmę sudaro tam tikros rūšies nusikalstamų veikų sudėčių

grupė (BK specialiosios dalies skyriai išskirti rūšiniu pagrindu). Atsižvelgdami į požymius , galime ras-

ti, kur įrašyti tą veiką BK. Ši klasifikacija parodo tam tikrų veikų rūšinius požymius, kurie būdingi ne

tik vienai nusikalstamai veikai, bet ir visoms tos rūšies veikoms;

3. Konkreti nusikalstamos veikos sudėtis. Kalbama apie konkrečią nusikalstamą veiką, kuri klasifikuo-

jama horizontaliai. Skiriami trys kriterijai, pagal kuriuos klasifikuojama konkreti sudėtis:

15

a. Pavojingumas. Dažniausiai pagrindinė sudėtis išdėstoma pirmojoje straipsnio dalyje, o privi-

legijuota arba kvalifikuota sudėtis dėstoma kitose dalyse. Pagrindinis kriterijus yra sankcijo-

je numatytos bausmės ir jų dydžiai (privilegijuotos sudėties atveju – švelnesnė bausmė, kva-

lifikuotoje – griežtesnė). Deja, ne visada laikomasi šio principo: įstatymų leidėjas kartais pri-

vilegijuotas sudėtis numato keliuose savarankiškuose straipsniuose, pvz., nužudymo atveju

panaudojami abudu metodai. Trečias būdas – įstatymų leidėjas viename straipsnyje išdėsto

ne vieną, o kelias pagrindines nusikalstamos veikos sudėtis, tokiuose straipsniuose būtina

tiksliai nustatyti, kurios dalys bus pagrindinėmis dalimis, o likusias tikrinti, su kuria pagrindi-

ne sudėtimi jos yra siejamos. Kartais panaudojama nukreipiančioji dispozicija, tada tą ryši

nėra taip sunku nustatyti:

i. Pagrindinė. Ši sudėtis nustato tokius nusikalstamos veikos požymius, kuriais įstaty-

mų leidėjas nenumato nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių;

ii. Sudėtis su lengvinančiomis aplinkybėmis (privilegijuota sudėtis). Tai tokia sudėtis,

kurioje yra pagrindinės sudėties požymiai, tačiau šalia jų išskiriami papildomi požy-

miai, kurie mažina veikos pavojingumą;

iii. Sudėtis su sunkinančiomis aplinkybėmis (kvalifikuota sudėtis). Joje yra pagrindiniai

veikos požymiai, greta jų – papildomi požymiai, kurie didina veikos pavojingumą.

b. Sudėties aprašymas, čia skirstoma į:

i. Paprastas (sutampa su dispozicijų turiniu):

1) Aprašomosios;

2) Nukreipiančios;

3) Blanketinės.

ii. Sudėtines:

1) Alternatyvinė (sutampa su dispozicijos turiniu);

2) Sudėtis su dviem objektais. Tai tokia nusikalstamos veikos sudėtis, kuri nu-

mato, jog norint padaryti kažkurią vieną nusikalstamą veiką, būtina pažeisti

2 baudžiamojo įstatymo saugomus objektus. Pavyzdys: plėšimas, šio nusi-

kaltimo metu kaltininkas kėsinasi į du gėrius: nuosavybę ir žmogaus sveika-

tą. Tokių sudėčių esmė – nors įstatymas ir numato atskiras sudėtis už kėsi-

nimąsi į nuosavybę ir asmenis sveikatą, tikrąją tokios veikos esmę atsklei-

džia būtent abiejų objektų pažeidimas vienu metu (kėsinimasis į sveikatą

šiuo atveju yra būdas paimti kito asmens nuosavybę);

3) Sudėtis su dviem veiksmais. Šios sudėties esmė – nusikalstamą veiką suda-

ro bent dviejų skirtingų (kartasi ir tapačių) veiksmų atlikimas. Tik atlikus

antrą veiksmą bus viena nusikalstamos veikos sudėtis. Ši rūšis turi keletą

porūšių:

a) Sudėtys su administracine prejudicija. Asmuo turi atlikti bent du

veiksmus. Už pirmąjį atvejį asmuo turi būti baustas administracine

tvarka;

b) Sudėtys, kai reikalaujama nebe dviejų, bet nemažiau kaip 3 veiks-

mų. Šiai rūšiai apibūdinti naudojami 2 terminai: sistemiškumas (rei-

kalavimas tam tikro veiksmo atlikimo nemažiau 3 kartus) ir versliš-

kumas (tas pats sistemiškumas, be to, papildomas reikalavimas,

kad kaltininkas iš tokių veiksmų gautų pagrindines arba papildomas

pajamas). Pavyzdys: sistemingas smūgių sudavimas (ne mažiau kaip

tris kartus sudavus); „versliškai“ naudojamas kai kuriuose nusikal-

timų finansams ar ekonomikai sudėtyse;

16

4) Sudėtys su keliomis pasekmėmis. Pagal savo esmę šios sudėtys yra labai

panašios į sudėtis su dviem objektais. Reikalaujama, kad iš vienos veikos kil-

tų bent dvi pasekmės (padariniai). Kiekvieni iš kilusių padarinių yra uždraus-

ti baudžiamajame įstatyme, tačiau atskyrus juos nevisiškai atspindėtume

tam tikros sudėties esmę. Pavyzdys: neteisėtas aborto padarymas, sukėlęs

sunkius padarinius.

iii. Sudėčių klasifikacija pagal konstrukciją. Klasifikacija atsiremia į teisinį baigtinumo

momentą:

1) Materialiosios. Turi būti ne tik veika, bet ir padariniai;

2) Formalios – tai tokios sudėtys, kuriose minima tik pati veika. Teisiškai lai-

koma, kad veika padaryta tik ją padarius;

3) Nukirstinės – pirmo veiksmo pradžia jau yra baigta visa nusikalstama veika.

Sudėties objektas Nusikalstamos veikos objektu tradiciškai laikomas pažeistas teisinis gėris, kurį saugo baudžiamasis įstatymas

(būtent pažeistas teisinis gėris).

Klasifikuojama vertikaliai:

1. Bendras objektas;

2. Rūšinis (specialioji BK dalis skiriama pagal jį);

3. Konkrečios veikos objektas.

Objektas turi savo vertingumą. Kuo vertingesnis objektas, tuo didesnė turi būti jo apsauga (sankcijoje nu-

matytų bausmių griežtumas). Vertingumo gradavimas priklauso nuo įstatymų leidėjo, jis negali būti savava-

liškas, turi remtis teisiniais aspektais , tradicijomis ir tarptautinės teisės paskirtį.

BK specialioji dalis remiasi įstatymų leidėjo požiūriu į objektų vertingumą. Pirmasis kodekso skyrius pripažįs-

tamas kaip labiausiai vertingas objektas, o kiekvienas toliau einantis skyrius – su mažiau vertingu objektu.

Tačiau yra 1 išimtis – paskutinysis specialiosios dalies skyrius: išskyrimo kriterijus yra ne objektas, o subjek-

tas.

Horizontaliai objektai klasifikuojami į pagrindinį ir papildomą. Teorijoje pagrindiniu laikomas labiau vertin-

gas objektas, o papildomu – mažiau vertingas. Tačiau yra tokių atvejų, kai įstatymuose ši taisyklė neatitinka,

pavyzdžiui: plėšimo sudėtis (žmogaus sveikata vertinama labiau nei nuosavybė, tačiau čia pagrindiniu objek-

tu laikoma nuosavybė). O normaliais atvejais veikos su dviem objektais įrašomos į tą skyrių, į kurį įrašomas

pagrindinis, tai yra, vertingesnis objektas.

Greta objekto išskiriamas nusikalstamos veikos dalykas. Į jį yra 2 požiūriai. Vienas teigia, kad tai materiali

objekto išraiška, kitas – dalyku gali būti ir nematerialūs aspektai (pvz., tvarka, garbė, orumas). Šiuo metu

linkstama prie to, kad pirmoji pozicija tikslesnė, nes antrosios pozicijos atveju dažniausiai sunku atskirti ob-

jektą nuo dalyko. Taigi: objektu laikomi tam tikri teisiniai santykiai, kurių neįmanoma pačiupinėti, o dalykas

– materialią išraišką turintis daiktas, kurio pagrindu susiklosto objektą sudarantys teisiniai santykiai. Pavyz-

dys: automobilio vagystės atveju objektu yra nuosavybės teisiniai santykiai, kurie yra pažeidžiami (savinin-

kas nebegali faktiškai valdyti ir disponuoti pavogtu automobiliu), o dalykas yra pats automobilis. Objektas

visuomet turi būti pažeidžiami, o dalykas gali būti ne tik nepažeidžiamas, bet netgi pagerinamas (pvz., pa-

vogtas automobilis – suremontuojamas). Dalyku gali būti ir žmogus, bet jis yra įvardijamas nukentėjusiuoju.

17

Objekto ir dalyko reikšmė:

1. Objektas leidžia priskirti konkrečią nusikalstamą veiką tam tikrai veikų rūšiai;

2. Objektas leidžia atriboti vienas veikas nuo kitų;

3. Dalykas neretai leidžia rasti tinkamą vietą baudžiamajame įstatyme (pvz., narkotinių priemonių va-

gystės atveju – visos nusikalstamos veikos susijusios su neteisėta narkotinių medžiagų apyvarta yra

nusikaltimų susijusių su narkotinių medžiagų apyvarta skyriuje);

4. Dalykas leidžia atskirti vieną nuo kitos vienarūšes veikas. Pavyzdžiui, nužudymo atveju kvalifikuotą

nužudymą galima atskirti taip: nėščios moters nužudymas yra pavojingesnis už paprastą nužudymą;

5. Kartais dalykas leidžia atskirti nusikalstamų veikų rūšis (nusikaltimą ir nusižengimą). Pavyzdžiui: va-

gystės atveju nuo 1 iki 3 MGL vagystė – tik nusižengimas;

6. Dalykas leidžia atskirti nusikalstamą veiką nuo nenusikalstamos veikos. Pavyzdžiui: vagystė dalyko,

neviršijančio 1 MGL, sudaro tik administracinio teisė pažeidimo sudėtį.

Objektyvioji pusė Teorijoje objektyvioji pusė – objektyvių požymių visuma. Tai tokie požymiai, kurie pasireiškia išoriškai, ku-

riuos galima pamatyti, pačiupinėti. Šią pusę sudaro:

1. Veika;

2. Priežastinis ryšys;

3. Padariniai;

4. Laikas;

5. Vieta;

6. Aplinkybės;

7. Būdas;

8. Priemonės;

9. Įrankiai.

Pirmieji trys – pagrindiniai. Kad turėtume nusikalstamos veikos sudėtį privalo būti objektyviosios pusės po-

žymiai.

Veika Veika – pavojinga, sąmoninga ir valinga žmogaus elgesio variacija, kurios metu yra pažeidžiamas objektas.

Sąmoningumas ir valingumas nusako, kad ne bet koks žmogaus elgesys bus pripažįstamas veika, bet tik

tuomet, kai elgesį žmogus suvokia ir gali jį kontroliuoti. Veika pasireiškia dviem būdais: veikimu ir neveiki-

mu. Veikimas – aktyvūs asmens veiksmai. Neveikimas – pasyvus žmogaus elgesys, tačiau kaip objektyviosios

pusės požymis, neveikimas gali būti tik tada, kai žmogaus pareiga veikti tam tikru būdu kyla iš teisės.

Teisinės pareigos veikti šaltiniai:

1. Įstatymai (pvz., policijos veiklos įstatymas);

2. Įsiteisėję teismo sprendimai (pvz., alimentų nemokėjimas);

3. Priesaika (pvz., medikų priesaika suteikti būtiną pagalbą). Kai kurie autoriai čia priskiria ir policijos

priesaiką (mano, kad jų pareiga kyla ne iš įstatymo, o iš priesaikos);

4. Ankstesni kaltininko veiksmai, kurie sukuria pareigą asmeniui veikti tam tikru būdu. Pvz., autoįvykio

kaltininkui kyla pareiga pasirūpinti nukentėjusiais tame autoįvykyje. Analogiška pareiga kyla ir laivo

kapitonui laivų susidūrimo metu (nebūtinai kaltininkas).

18

Priežastinis ryšys Priežastinis ryšys – reiškinių vystymosi dėsningumas, nulemiantis, jog nusikalstami padariniai atsiranda dėl

kaltininko padarytos veikos. Priežastinis ryšys gali būti būtinasis ir atsitiktinis. Būtinuoju laikomas toks ryšys,

kai padariniai tiesiogiai išplaukia iš kaltininko veikos. Atsitiktiniu laikomas toks ryšys, kai padarinius nulemia

ne vien tik kaltininko veika, bet ir kai kurie kiti šalutiniai, nuo kaltininko valios nepriklausantys, veiksniai.

Baudžiamoji atsakomybės teoriškai galima tik tada, kai nustatomas būtinasis priežastinis ryšys. Realybėje

būna kartais ir kitaip.

Priežastinis ryšys nustatinėjamas iš atsiradusių padarinių į vieką, o ne iš veikos į padarinius. Tik tokiu būdu

galima nustatyti, ar būtent kaltininko veika sukėlė tuos padarinius ir ar tarp padarinių ir kaltininko veikos

yra būtinasis priežastinis ryšys.

Priežastinio ryšio esmė – kaltininkas jo negali kontroliuoti, tai yra dėsningas reiškinių vystymosi procesas.

Priežastinio ryšio grandinė gali būti labai sudėtinga, todėl būtina nustatyti, ar į ją nebuvo įsiterpęs šalutinis

veiksnys, kuris galėjo padaryti lemiamą įtaką tam tikrų padarinių atsiradimui.

Padariniai Padariniais baudžiamojoj teisėje laikomi pasikeitimai objektyvioje tikrovėje, kuriuos nulemia kaltininko vei-

ka. Jais pripažįstami tik tokie pasikeitimai, kuriuos galima pamatyti, pačiupinėti. Visi padariniai klasifikuoja-

mi pagal kelis kriterijus į kelias grupes:

1. Padarinių pobūdis:

a. Fiziniai padariniai (pvz., sveikatos sutrikdymai, gyvybės atėmimas);

b. Materialūs padariniai, dar skirstomi:

i. Gali būti įvertinti pinigais (pvz., pavogus automobilį);

ii. Neįkainuojami pinigine išraiška:

1. Siejami su gamta (žala gamtai);

2. Įvairios kultūros, mokslo ar pan. vertybės.

2. Padarinių realumas:

a. Realiai atsiradę;

b. Tikėtini padariniai. Pagal LRBK kai kurių nusikalstamų veikų atveju nustatyta atsakomybė,

kai tam tikrai veikai būdinga ne tik realiai atsiradę padariniai, bet ir tuo atveju, kai veika su-

kelia realią grėsmę tam tikrų padarinių atsiradimui. Turi būti nustatyta, kad konkreti veika

realiai galėjo sukelti tam tikrus padarinius. Pavyzdys: geležinkelio transporto taisyklių pa-

žeidimas, galėjęs sukelti avariją ar pan. pasekmes.

3. Dar viena klasifikacija:

a. Formalūs padariniai;

b. Padariniai, apibrėžti vertinamuoju požymiu.

Subjektas Nusikalstamos veikos subjektu gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš šių

subjektų sąlygos yra skirtingos.

Fizinis asmuo Baudžiamasis kodeksas numato 2 požymius:

1. Formalus – subjekto amžius;

2. Materialus – subjekto pakaltinamumas.

19

Praktiškai visų valstybių baudžiamieji įstatymai numato tam tikrą amžiaus ribą, nuo kurios asmuo gali atsa-

kyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Ši amžiaus riba yra siejama su žmogaus fiziniu ir psichiniu išsivystymu,

nulemiančiu jo sugebėjimą vertinti savo elgesį.

Amžius

Lietuvos BK nustatyta bendroji amžiaus riba yra 16 metų. Asmuo, kuris veikos padarymo metu yra sulaukęs

16 metų, gali atsakyti už daugumą nusikalstamų veikų, numatytų baudžiamajame įstatyme, padarymą. Gre-

ta bendrosios ribos baudžiamasis kodeksas numato dar dvi amžiaus ribas:

1. Žemutinė – 14 metų (bet dar nesukakę 16). Atsako tik už įstatyme apibrėžtų nusikaltimų ratą. Visų

šių nusikaltimų bruožas – tai tyčiniai ir pakankamai pavojingi nusikaltimai, pvz., nužudymas.

2. Viršutinė – 18 metų. Tai ta riba, kurios sulaukęs asmuo gali atsakyti praktiškai už visas baudžiama-

jame įstatyme numatytas veikas.

Žmogaus amžius nustatomas pagal jo dokumentus, o jei tokių asmuo neturi, atliekama medicinos eksperti-

zė. Kai iš vis nėra žinoma gimimo data (net ir metai), tokiais atvejais ekspertizė pateikia galimus gimimo

metus, tokiose išvadose vadovaujamasi nuostatomis, kad asmuo yra tokio amžiaus, kuris pagal išvadą yra

pats jauniausias ir jo gimimo data laikoma sausio 1 diena. Kai žinomi gimimo metai, bet nežinomas mėnuo ir

data, tada ekspertizė gali padėti, tada laikoma, kad tiksli gimimo data yra nustatyto mėnesio paskutinioji

diena, o jei negalima nustatyti mėnesio, laikoma, kad tai yra paskutinioji tų metų diena.

Amžiaus ir nusikalstamos veikos santykis. Tam, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn,

tiksli gimimo valanda neturi reikšmės. Savo gimimo dieną asmuo dar laikomas netenkinančiu amžiaus ribos

sąlygos.

Amžiaus ribos nustatymas yra ir tam tikras baudžiamosios politikos aspektas. Kuo riba žemesnė, tuo dau-

giau žmonių įtraukiami į baudžiamosios teisės veikimo sferą.

Dabartinis BK nustatė labai svarbią taisyklę, kurios anksčiau nebuvo: asmenų, padariusių baudžiamajame

įstatyme numatytą veiką iki 14 metų amžiaus galimą atsakomybę už tokios veikos padarymą. Tokiu atveju,

gali būti taikomos auklėjamojo ir kitokio poveikio priemonės, kurias nustato specialūs įstatymai, bet tai ne-

laikoma baudžiamuoju nusikaltimu.

Pakaltinamumas

Kiekvienu atveju būtina konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra pakaltinamas. Pakaltina-

mumo baudžiamasis įstatymas neapibrėžia. Jo sampratą pateikia, plačiąja prasme, mokslas (apima medici-

ną, teisę ir psichologiją). Pakaltinamumas – asmens gebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir tuo pačiu juos

valdyti.

LR baudžiamoji teisė reglamentuoja nepakaltinamumą. Tai ne pakaltinamumo priešingybė. Mūsų baudžia-

masis kodeksas sako, kad pagal baudžiamąjį kodeksą neatsako asmuo, kuris veiką padarė būdamas nepakal-

tinamu. Nepakaltinamumas yra tam tikra asmens būsena, kurią nulemia 2 kriterijai: medicininis ir teisinis.

Abu kriterijai yra privalomi vienu metu.

Medicininis. Jį BK įvardina kaip psichikos sutrikimą. Baudžiamojoje teisėje išskiriamos šių sutrikimų rūšys,

bet praktinės reikšmės tai neturi:

1. Psichinė liga;

2. Laikinas psichikos sutrikimas;

3. Silpnaprotystė.

20

Ar asmuo, veikos padarymo metu turėjo psichikos sutrikimą, sprendžia medikai. Daugiau nieko jie nenusta-

tinėja.

Teisinis. Jį sudaro 2 momentai: intelektualusis ir valinis. Intelektualusis apibūdina žmogaus intelekto suge-

bėjimus veikos darymo momentu (sugebėjimas suvokti savo veiksmus). Valinis atspindi, kiek veikos darymo

metu žmogus galėjo kontroliuoti savo veiksmus (sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus). Pakanka bet ku-

rio medicininio ir bent vieno teisinio kriterijaus. Teisinį kriterijų konstatuoja teisininkai, o pripažinimas ne-

pakaltinamu yra tiesioginė teisininkų pareiga.

Nepakaltinamumas nustatinėjamas tiktai veikos darymo momentui ir toks sprendimas pripažinti asmenį

nepakaltinamu turi reikšmės tik toks konkrečios veikos vertinimui. Esminis neveiksnumo skirtumas nuo ne-

pakaltinamumo: neveiksnumo teisinės pasekmės – ateityje, nepakaltinamumo – praeityje.

Jei asmuo gauna psichikos sutrikimą po veikos padarymo, baudžiamosios teisės prasme tai turi reikšmės ne

baudžiamajai atsakomybei, bet bausmės klausimams. Tokiu atveju kalbama tik apie asmenį turintį psichikos

sutrikimų, o ne nepakaltinamą asmenį.

Pakaltinamumas siejamas tik su teisiniu kriterijumi. Tai ne tas pats, kas nepakaltinamumas su minuso ženk-

lu. Pakaltinamu gali būti pripažįstamas tiek asmuo turintis psichikos sutrikimų, tiek neturintis psichikos su-

trikimų. Pripažinus asmenį nepakaltinamu, jam gali būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.

Dažniausiai tai priklauso nuo asmens pavojingumo aplinkiniams.

Greta pakaltinamumo ir nepakaltinamumo BK įteisintas dar vienas žmogaus psichikos įvertinimo variantas –

ribotas pakaltinamumas. Tai yra pakaltinamumo porūšis (sudedamoji dalis), turi būti konstatuojama, kad

asmuo iš esmės yra pakaltinamas, tik tada sprendžiama, ar asmuo turėtų būti ribotai pakaltinamas. Medici-

ninė riboto pakaltinamumo dalis: psichikos sutrikimas yra riboto pakaltinamumo kriterijus, bet Lietuvos

teismai riboto pakaltinamumo atveju medicininį kriterijų aiškina plečiamai ir, be psichikos sutrikimų, kriteri-

jumi gali būti pripažįstami ir psichologiniai sutrikimai, ir tam tikros psichologinės būsenos. Teisinį kriterijų,

kaip ir nepakaltinamumo atveju sudaro valinis ir intelektualinis momentai. Jų skirtumas nuo nepakaltina-

mumo slypi čia: riboto nepakaltinamumo atveju asmuo negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmės arba

visiškai jų valdyti (dalinis sugebėjimas suvokti ir valdyti savo veiksmus).

Jeigu asmuo yra pripažįstamas ribotai pakaltinamu ir patenka į pirmąją nusikaltimų grupę, tai teismas gali

atleisti nusikaltusįjį nuo bausmės, ją švelninti ir abejais atvejais taikyti medicinos priemones. Antrosios nusi-

kaltimų grupės atveju – tik švelninti bausmę ir taikyti medicinines priemones.

Asmenų, apsvaigusių nuo įvairiausių toksinių ir narkotinių medžiagų atsakomybė

Asmuo, kuris padaro nusikalstamą veiką apsvaigęs, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas:

1. Apsvaigimo šaltinis: nepateikiamas išsamiai, tik pavyzdinis sąrašas (alkoholis, narkotikai ir pan.). Tai

gali būti bet kokios medžiagos (net ir teisėtai vartojami vaistai) naudojamos tiek pagal paskirtį, tiek

ne pagal paskirtį, kurių pasekmės žmogui – apsvaigimo sukėlimas;

2. Baudžiamasis įstatymas skiria 2 apsvaigimų grupes, kurios yra reikšmingos atsakomybės aspektu:

a. 1 grupė:

i. Savanoriškas apsvaigimas;

ii. Nesavanoriškas apsvaigimas. Tik šiuo atveju baudžiamasis įstatymas numato keletą

specialių taisyklių. Tai toks apsvaigimas, kuomet tai yra pasiekiama priverstinai arba

apgaulės būdu. Tokio apsvaigimo atveju numatomos 2 situacijos:

1) Jeigu asmuo padaro 1-ai grupei priskirtą nusikalstamą veiką, tada jis atlei-

džiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.

21

2) Jei padaroma 2-ai grupei priskirta veika, tada teismas turi teisę švelninti ski-

riamą bausmę.

b. 2 grupė:

i. Patologinis apsvaigimas. Tik jis turi teisinę reikšmę, nes jis priskiriamas laikiniems

psichikos sutrikimams. Tai jau yra medicininis nepakaltinamumo kriterijus. Tokiu

atveju, nesuvokęs ar negalėjęs valdyti savo veiksmų asmuo pripažįstamas nepakal-

tinamu arba ribotai pakaltinamu. O jei pripažįstamas pakaltinamu, taikomos pri-

verstinio apsvaigimo taisyklės;

ii. Fiziologinis apsvaigimas.

(lot.) Actio libero in causa – asmuo atsako už veiką, padarytą tam tikroje būsenoje, kurioje jis atsidūrė savo

noru. Baudžiamojoje teisėje tai nėra priimtina, nes apsvaigimas tada išskiriamas iš kitų psichikos sutrikimų

rūšių ir jie tampa vertinami nevienodai. Antra, atsakomybė kyla ne už patį apsvaigimo faktą, o už veiką.

Specialus subjektas

Kartais prie amžiaus ir pakaltinamumo požymių numatomi keli ar vienas papildomi požymiai, kurie yra ke-

liami būtent nusikalstamos veikos subjektui. Galima išskirti požymius, kuriais išskiriami subjektai:

1. Pilietybė (kai kurias veikas gali padaryti tik Lietuvos pilietis);

2. Amžius. Numatoma, kad kai kurias veikas gali padaryti tik pilnametis asmuo (pvz., nepilnamečio

įtraukimas į nusikalstamą veiklą);

3. Tam tikras asmens pareiginis statusas (pvz., nusikaltimai krašto apsaugos sistemai – kariškis arba

nusikaltimai viešiesiems interesams – valstybės tarnautojas);

4. Subjekto profesija. Pvz., viena neteisėto aborto rūšis, kai abortą padaro gydytojas, bet antisanitari-

nėmis sąlygomis (gydytojas turi turėti teisę daryti abortus);

5. Lytis (pvz., motinos atsakomybė už naujagimio nužudymą).

Kriterijų gali būti ir daugiau, tai priklauso nuo įstatymų leidėjo. Jei pradedama dispozicija „tas, kas“, tai nėra

specialus subjektas, o jei kalbama „valstybės tarnautojas“, „karys“, „darbdavys“ ir pan., tai matyti, kad išski-

riamas papildomas reikalavimas subjektui.

Specialaus subjekto reikalavimai keliami veikos padarymo momentui. Nesvarbu, koks asmens teisinis statu-

sas yra nuosprendžio priėmimo metu. Be to, specialaus subjekto reikalavimai keliami tiktai vykdytojui, ben-

drininkai gali tokio požymio ir neturėti.

Fizinis asmuo, kaip nusikalstamos veikos subjektas

Dabartinis BK neturi bendresnių taisyklių susijusių su socialine asmens branda (raštingumu ir pan.). Kitose

valstybėse socialinė branda priskiriama riboto pakaltinamumo medicininiams kriterijams.

Juridinis asmuo, kaip nusikaltimo subjektas JA baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje įtvirtina atsižvelgiant į tarptautines sutartis ir ES reikalavimus. Pasta-

rieji aktai nereikalauja baudžiamosios atsakomybės, reikalaujama tik atsakomybės už nusikalstamų veikų

padarymą.

Europoje yra 3 grupės pagal JA atsakomybės sprendimą:

1. Sprendžia JA atsakomybės klausimą baudžiamąja teise;

2. JA už nusikalstamą veiką taikoma administracinė atsakomybė;

3. (Vokietija) JA atsakomybė įvardijama kaip „kvazibaudžiamoji“. Iš esmės tai yra baudžiamoji atsako-

mybė. Skiriasi nuo baudžiamosios atsakomybės poveikio priemonėmis ir rūšimis. Administracinėj

22

atsakomybėj priemonės yra švelnesnės, o baudžiamojoj atsakomybėj numatomas net ir likvidavi-

mas.

Juridinis asmuo, kaip nusikalstamos veikos subjektas, gali atsakyti tik už tokias veikias, kurios yra tiesiogiai

įvardyto baudžiamajame įstatyme. JA už nusikalstamą veiką atsako tik tada, kai baudžiamojo įstatymo

straipsnyje nurodoma, jog turi atsakyti ir juridinis asmuo. Juridinio asmens atsakomybė palaipsniui yra ple-

čiama. Juridinis asmuo gali būti ir kurstytoju, ir organizatoriumi, ir padėjėju – ne visada reikalaujama būti

vykdytoju.

Reikalavimai, kad juridinis asmuo atsakytų už nusikalstamą veiką:

1. Nusikalstamą veiką turi padaryti fizinis asmuo. Tai reiškia, kad juridinio asmens atsakomybė yra iš-

vestinė;

2. Tokia nusikalstama veika turi būti padaryta juridinio asmens naudai arba interesais. Tai, ką daro fi-

zinis asmuo, ir koks bus rezultatas, turi būti naudingas juridiniam asmeniui. Nauda – tai, ką juridinis

asmuo iš karto gauna materialiai (pvz., išvengia mokesčių), interesai – nemateriali gėrybėm tačiau

tas interesas turi būti surištas su kažkokia materiale perspektyva (pvz., juridinio asmens darbuoto-

jas duoda kyšį viešųjų pirkimų tarnybai, kad juridinis asmuo taptų galimu laimėtoju);

3. Negatyvus požymis. Fizinis asmuo gali veikti tiek individualiai, tiek juridinio asmens vardu;

4. Fizinis asmuo, darantis nusikalstamą veiką, turi eiti vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje.

Įvardijamos 3 alternatyvos:

a. Asmuo turi teisę atstovauti juridinį asmenį (pvz., valdymo organas);

b. Toks asmuo turi teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu (pvz., įgaliotasis asmuo);

c. Įgaliojimai kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

Visos sąlygos turi būti nustatytos vienu metu, jei bent vienos nėra – juridinis asmuo negali būti patrauktas

baudžiamojon atsakomybėn. Juridinis asmuo privalo būti persekiojamas baudžiamąja tvarka.

Nustačius šias sąlygas, prokuroras sprendžia, ar reikia persekioti juridinį asmenį:

1. Juridinio asmens naudai nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens darbuotojas arba įgaliotas at-

stovas dėl vadovaujančio asmens netinkamos priežiūros ar kontrolės;

2. Tokia veikia turi būti padaroma juridinio asmens naudai;

3. Veikos priežastis yra vadovaujančias pareigas užimančio asmens netinkama priežiūra arba kontrolė.

Nei fizinio asmens atsakomybė už veiką, nei juridinio asmens atsakomybė nepašalina kito asmens atsako-

mybės (nei kurstytojo, nei padėjėjo, nei organizatoriaus atsakomybė).

Baudžiamasis kodeksas juridiniu asmeniu baudžiamosios teisės prasme nelaiko valstybės, valstybės institu-

cijos (viešosios įstaigos, be to, ir valstybės įmonės – yra subjektai) ir tarptautinės viešosios organizacijos.

Subjektyvioji pusė Subjektyvioji pusė – subjektyvių požymių visuma:

1. Kaltė;

2. Motyvas;

3. Tikslas.

23

Kaltė Pagrindinis požymis – kaltė, motyvas ir tikslas – papildomi. Kaltė – tai asmens psichinis santykis su veika ir

padariniais. Kaltę sudaro sąmonės ir valios mišinys, priklausomai nuo proporcijų, skiriamos kaltės formos.

Savarankiškai: apie kaltės filosofinius dalykus. Kaltės formos:

1. Tyčia:

a. Tiesioginė;

b. Netiesioginė.

2.

Tyčia

Tyčia. Tai pagrindinė kaltės forma. Visos kaltės formos laikomos tyčinėmis, tik neatsargumo atveju įstatymų

leidėjas tai išskiria. Tyčia išskiriama į dvi rūšis:

1. Tiesioginė (kaltininkas siekia padarinių);

2. Netiesioginė (kaltininko padariniai nedomina).

Jų turinys atskleidžiamas pagal intelektualiuosius ir valios kriterijus. Išskiriami 2 intelektualūs kriterijai ir 1

valinis:

1. Asmuo privalo suvokti veikos pavojingumą (intelektualinis);

2. Asmuo privalo suvokti veikos padarinių pavojingumą (intelektualinis);

3. Tiesioginėje tyčioje asmuo turi siekti tų padarinių, netiesioginėje tyčioje asmuo yra abejingas gali-

miems padariniams (valinis).

Viršui apibūdinta tyčia tinka materialios sudėties atveju.

Formaliojoj sudėtyje tiesioginėje tyčioje nereikšmingas 2-as kriterijus, o netiesioginė tyčia negalima, nes

padarinių šioje sudėtyje nereikia, teturi asmuo siekti padaryti veiką ir suvokti jos pavojingumą. Suvokti vei-

kos pavojingumą reiškia: nereikia, kad asmuo tiksliai žinotų, kaip baudžiamasis įstatymas apibrėžia veiką,

tiesiog asmuo turi iš principo suvokti, kas yra gerai, o kas yra blogai. Be to, kai kurie baudžiamojo kodekso

straipsniai taip suformuluoti, kad būtina įrodinėjant nustatyti, jog asmuo suvokė veikos draudžiamumą. Tai

tokie atvejai, kai numatoma baudžiamoji atsakomybė specialiam subjektui, preziumuojant, kad subjektas,

darydamas tam tikrą veiką, turi žinoti įstatymo reikalavimus (pvz., atsakomybė už darbo taisyklių pažeidi-

mą).

Pavojingų padarinių suvokimas: nereikalaujama, kad asmuo labai tiksliai suvoktų visą priežastinių ryšių

grandinę. Asmuo turi suvokti apskritai, kad tokios veikos padariniai yra pavojingi.

Tyčios rūšys, nenumatytos baudžiamajame įstatyme

Susiduria dar 2 rūšys:

1. Iš anksto apgalvota tyčia. Tarp sumanymo padaryti veiką ir jos padarymo praeina tam tikras laiko

tarpas, kuris paprastai skiriamas nusikalstamos veikos padarymo pasirengimui (gali tai būti ir mintys

galvoje). Teisiškai iš anksto apgalvota tyčia, jei visos kitos aplinkybės yra vienodos, laikoma pavojin-

gesnė;

2. Staigioji tyčia. Tai tokia tyčios rūšys, kuomet tarp sumanymo padaryti nusikalstamą veiką ir šio su-

manymo realizavimo laiko tarpo nėra arba jis labai trumpas. Sumanymas iš karto realizuojamas be

jokio pasirengimo, apgalvojimo ar plano:

24

a. Afektinė tyčia. Įstatymų leidėjas numato keletą papildomų reikalavimų pagal tai, kas iššau-

kia afekto būseną: tai gali būti tik nukentėjusiojo elgesys, kuris apima tik smurtą kaltininko

atžvilgiu arba įžeidimą. Jokios kitos aplinkybės baudžiamosios teisės prasme afekto sukelti

negali. Afektas – laikinas sąmonės susiaurėjimas, kuomet kaltininkas tik iš dalies suvokia sa-

vo veiksmų esmę. Iš principo, tai yra ribotas pakaltinamumas. Tyčinis nužudymas didžiai su-

sijaudinus ir tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas didžiai susijaudinus yra privilegijuotos su-

dėtys dėl afekto būsenos.

Tyčią klasifikuojant pagal konkretumą (apibrėžtumą) turime 2 rūšis:

1. Apibrėžta tyčia:

a. Griežtai apibrėžta. Tai tokia tyčia, kai kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką tiksliai žino,

kokių rezultatų iš tos veikos siekia (suvokia padarinius labai konkrečiai);

b. Alternatyviai apibrėžta. Tai tokia apibrėžtos tyčios rūšis, kai kaltininkas numato kelis gali-

mus veikos padarinius, kurie taip pat yra labai konkrečiai apibrėžti ir bet kurie iš jų kaltinin-

ką tenkins. Pavyzdys: eina žmogus vogti automobilio, tačiau mąsto taip – „Jei nepavyks už-

vesti automobilio, tai magę nuknisiu“.

2. Neapibrėžta tyčia. Tai tokia tyčia, kai kaltininkas numato rezultatus labai abstrakčiai ir jų nekonkre-

tizuoja. Pavyzdys: kaltininkas žino, kad kažkur yra seifas, bet nežino, kiek ten yra pinigų ir ar iš vis

ten jų yra, jį tenkins bet kas, ką jis ten ras.

Ši klasifikacija itin reikšminga įvertinant veiką. Apibrėžtos tyčios atveju net ir nepasiektas tikslas reiškia pasi-

kėsinimą į tą tikslą, kurį kaltininkas turėjo. Apibrėžta tyčia gali peraugti į neapibrėžtą tyčią ir gali būti verti-

nama pagal neapibrėžtos tyčios vertinimo taisykles: laikoma padaryta veika pagal faktiškai atsiradusius pa-

darinius.

Iš šių taisyklių turime keblią situaciją. Kai pvz., vagis būna pagaunamas nežinant, kiek jis tikėjosi pavogti (dar

pats nežinojo), tai yra nebaigtoje veikoje, tai teis jį už mažiausią įstatyme numatytą veiką. Tačiau nusikalti-

muose žmogaus gyvybei ir sveikatai kvalifikuojama atvirkščiai – į pačią svarbiausią saugomą vertybę.

Neatsargumas

Neatsargumo nuostatos:

1. Atsakomybė už neatsargiai padarytą nusikalstamą veiką įstatymų leidėjas sieja tik su materialia su-

dėtimi. Jei padarinių nėra – atsakomybė daugeliu atveju neatsiranda;

2. Nevisos BK numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kai

kurios veikos užtraukia atsakomybę, kai jos padarytos tiesiog dėl neatsargumo (jų labai nedaug).

Išskiriamos 2 neatsargumo rūšys:

1. Nusikalstamas pasitikėjimas;

2. Nusikalstamas nerūpestingumas.

Nusikalstamas pasitikėjimas – tai situacija, kai kaltininkas numatė, jog dėl jo veikos gali atsirasti pavojingi

padariniai, bet lengvabūdiškai tikėjosi tų padarinių išvengti. Nusikalstamo pasitikėjimo, kaip ir netiesioginės

tyčios, turinys yra atskleidžiamas per intelektualinį ir valinį momentą.

Yra skiriami du intelektualiniai aspektai ir vienas valinis. Intelektualiniai aspektai nusikalstamame pasitikė-

jime, kaip ir netiesioginės tyčios atveju, yra tokie:

1. Kaltininkas privalo suvokti veikos pavojingumą;

25

2. Kaltininkas privalo suvokti galimus tokios veikos padarinius.

Esminis skirtumas tarp šių dviejų kaltės rūšių yra suvokimo abstraktumas. Jei netiesioginės tyčios atveju

kaltininkas suvokia, kad būtent jo veika sukelia tam tikrus padarinius, tai nusikalstamo pasitikėjimo atveju

toks suvokimas yra abstraktus, nesisijęs su konkrečia kaltininko veika. Pvz.: kaltininkas suvokia, kad vairavi-

mas ne pagal KET yra blogas elgesys, bet su savo veika jis to nesieja, tarsi atsiriboja.

Analogiškai vertinama ir padarinių suvokimo situacija – nusikalstamo pasitikėjimo atveju padarinius suvokia

kaip pavojingus apskritai, nesiedamas jų su savo konkrečia veikia ir tos veikos konkrečiais padariniais.

Jeigu netiesioginėje tyčioje valinį aspektą apibrėžiame kaip kaltininko abejingumą padariniams, tai nusikals-

tamo pasitikėjimo atveju kaltininko valia nukreipta išvengti galimų padarinių, t.y. jis nesiekia ir nenori tokių

padarinių, tačiau toks jo nenoras yra siejamas su lengvabūdišku požiūriu, kuomet kaltininkas per daug pasi-

tiki įvairiomis aplinkybėmis ir todėl jam tų padarinių nepavyksta išvengti. Abstraktus veikos ir padarinių su-

vokimas nesiejamas su konkrečia veika, nes kaltininkas padarinių išvengimą pagrindžia tam tikromis iš tikrų-

jų egzistuojančiomis aplinkybėmis, tačiau dėl tam tikro požiūrio, lengvabūdiško pasitikėjimo tam tikromis

aplinkybėmis, tų padarinių nepavyksta išvengti. Pvz.: kaltininkas viršija KET nustatytą greitį, vairuoja pavo-

jingai ir tikisi išvengti autoįvykio. Toks jo tikėjimasis turi būti grindžiamas egzistuojančiomis objektyviomis

aplinkybėmis, pvz.: turi didelį vairavimo stažą, važiuoja naktį, kai mažai automobilių ir pėsčiųjų, todėl ma-

žesnė tikimybė padaryti avariją. Nors šios aplinkybės ir realiai egzistuoja, bet kaltininkas jomis per daug pa-

sitiki ir tokiu būdu padaro avariją. Kaltininkas suvokia, kad toks vairavimas yra pavojingas, bet grindžia situ-

aciją tam tikromis aplinkybėmis.

Teorinis skirtumas tarp nusikalstamos tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo praktikoje sunkiai aptinkamas, nes

abiem atvejais atsakomybė atsiranda jau atsiradus padariniams, todėl tiriant ir skiriant bausmę sunku at-

skirti, ar buvo padaryta netiesioginė tyčia, ar nusikalstamas pasitikėjimas. Kai kuriose valstybėse netiesiogi-

nė tyčia ir nusikalstamas pasitikėjimas sujungiami į tam tikrą specifinę atsakomybės rūšį, kad nebeliktų pa-

vojaus tiriant bylą šiuos du nusikaltimus supainioti.

Kaltininko lengvabūdiškas tikėjimas turi būti grindžiamas iš tikrųjų objektyviomis aplinkybėmis. Jei kaltinin-

kas pasitiki nerealiais dalykais (pvz.: burtais, magija), tai bus ne nusikalstamo pasitikėjimo, o netiesioginės

tyčios atvejis, parodantis kaltininko abejingumą galimiems padariniams. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia

tikrinti, ar aplinkybės, kuriomis remiasi kaltininkas, iš tikrųjų egzistuoja, ir ar jos gali padėti išvengti veikos

padarinių.

Nusikalstamas nerūpestingumas (tikroji, švarioji pasitikėjimo rūšis) – situacija, kai kaltininkas nenumatė, kad

jo veika galėjo sukelti neigimus padarinius, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti. Įstatymų leidėjas šiuo atveju

iš viso nekalba apie intelektualinį momentą, o akcentuoja valinį. Vis dėlto, sakyti kad nusikalstamo nerūpes-

tingumo atveju iš viso nėra intelektualaus momento taip pat negalima. Skirtingai nuo kitų kaltės rūšių, nusi-

kalstamo nerūpestingumo atveju nereikalaujama, kad kaltininkas suvoktų, kad jo veika yra pavojinga. Tai

yra daroma sąmoningai, nes pati veika gali būti ir visiškai teisėta. įstatymas šiuo atveju akcentuoja tokios

veikos padarinius ir tai, kad kaltininkas tų padarinių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti. Vienas

intelektualas momento aspektas, kad kaltininkas nenumato padarinių. Valinis momentas apibrėžiamas

dviem žodžiais: galėjimas ir privalėjimas numatyti padarinius.

Privalėjimo turinys: pareiga numatyti galimus veikos padarinius. Tai yra objektyvus kriterijus. Tą kriterijų gali

nustatyti tiek teisės aktai, tiek ir bendrosios saugaus elgesio taisyklės. Jeigu veika liečia tam tikrus technolo-

ginius, darbinius procesus, visais be išimties atvejais iškosime vieno labai formalaus pareigos numatyti gali-

mus padarinius požymio - asmens parašo žurnale, kuriame patvirtinama, kad asmuo susipažino su tam

26

tikro proceso ar darbo saugos taisyklėmis. Parašas liudija, kad asmuo turėjo pareigą žinoti tam tikras elgesio

taisykles ir pareigą numatyti galimus padarinius, jei tų taisyklių nėra laikomasi. Pareiga gali išplaukti ir iš

bendrų saugaus elgesio reikalavimų.

Galėjimas numatyti tam tikrus veikos padarinius - subjektyvus požymis. Jis yra siejamas su konkrečiu asme-

niu ir jo savybėmis: amžius, gyvenimo patirtis, sveikatos būklė, išsilavinimas. Šios aplinkybės yra siejamos

būtent su konkrečiu asmeniu. Jų visuma turi leisti padaryti išvadą, jog konkrečioje situacijoje, konkretus

asmuo, atsižvelgiant į subjektyvias aplinkybes, galėjo numatyti savo veikos padarinius.

Nusikalstamo nerūpestingumo atveju būtinas ir subjektyvus, ir objektyvus veiksnys, t.y. būtina konstatuoti,

kad asmuo ir privalėjo, ir galėjo numatyti tam tikros veikos padarinius. Jei nėra bent vieno iš šių elementų,

neturėsime kaltės ir nebegalėsime kalbėti apie nusikalstamą veiką.

Pvz.: vyksta statybos, mūrininkas mūrija iš plytų sieną. Statybos taisyklėse nustatyti tam tikri saugumo stan-

dartai, pvz.: kur ir kaip turi būti sudėtos plytos. Vis dėlto, mūrininkas, nepaisydamas saugumo reikalavimų,

plytas pasideda ant krašto, jas užkabina, ir viena plyta nukrenta ant kito žmogaus, jį sužalodama. Pati veika,

t.y. mūrijimas yra visiškai teisėta. Kokia veika sukelia padarinius? Reikia nustatyti, ar statybininkas privalėjo

ir galėjo numatyti savo elgesio padarinius. Žiūrėti, ar supažindintas su saugaus darbo reikalavimais, ar yra

parašas – privalėjimo požiūris. Subjektyviu požiūriu turėsime vertinti konkrečias subjektyvias aplinkybes – ar

jis pavargę, kokia jo sveikata, kiek laiko be poilsio jis jau dirba. Pagal šias aplinkybes turime nuspręsti, ar

mūrininkas galėjo numatyti tokių savo veiksmų padarinius.

Mišri kaltė

BT teorijoje ir šiandien diskutuojama, ar egzistuoja toks reiškinys kaip mišri kaltė ir kaip jį teisiškai reikėtų

vertinti. Bendriausia prasme mišria kalte laikoma situacija, kai kaltininko psichinis santykis su veika ir pada-

riniais yra skirtingas. Mišrios kaltės atvejis gali būti tiktai tuomet, kai kaltininko veika yra daroma tiktai tyčia,

o padariniai atsiranda dėl neatsargumo. Iš bendrosios taisyklės žinome, kad jei pati veika neatsargi, padari-

niai tyčia atsirasti negali. Tokia situacija yra mišri kaltę plačiąja prasme. Nusikaltimų kvalifikavimo taisyklės

sako, kad tokias atvejais visa nusikalstama veika vertinama kaip padaryta dėl neatsargumo. Čia padarinių

kaltės forma apsprendžia veikos kaltės forma.

Didesnė problema dėl mišrios kaltės iškyla, kai turime mišriąją kaltę siaurąja prasme. Tam, kad turėtume

mišriąją kaltę siaurąją prasme, būtinos tokios sąlygos:

1. Turi būti padaroma viena veikia (veika gali būti tiktai tyčinė);

2. Viena veika turi sukelti du padarinius, iš kurių vieni yra tyčiniai, antri – neatsargūs;

3. Tarp veikos ir abiejų padarinių turi būti savarankiški priežastiniai ryšiai.

Šiuo atveju turėsime mišriąją kaltę siaurąja prasme. Šiuo atveju svarbiausia nustatyti, ar yra du savarankiški

priežastiniai ryšiai. Pvz.: tyčinė veika – dūris peiliu kitam žmogui į kūną - sveikatos sutrikdymas, žmogus

vėliau miršta dėl nukraujavimo. Šiuo atveju tai vieninga priežastinio ryšio vystymosi grandinė. Apie du atsi-

rus priežastinius ryšius kalbėti negalime. Pvz.: dūris peiliu į akį – akies netekimas (sunkus sveikatos sutrik-

dymas), kitas padarinys – nukentėjusiojo mirtis, sukelta kraujo užkrėtimo, nes peilis buvo nešvarus. Čia yra

du savarankiški padariniai ir savarankiški priežastiniai ryšiai.

Kyla klausimas, kaip visa tai vertinti. Autoriai, kurie sako, kad gali egzistuoti mišri kaltė, situaciją siūlo vertin-

ti kaip vieną nusikalstamą veiką. Kiti autoriai, nepripažįstantys mišriosios kaltės, sako, kad BĮ nustato tiktai

tyčią arba tiktai neatsargumą. Tokiu atveju turime tai vadinamą idealiąją sutaptį, kai viena veika pažeidžiami

du kodekso straipsniai. Šie autoriai teigia, kad tai yra du savarankiški nusikaltimai. Dabar galiojantis BK la-

biau linksta prie antro vertinimo, pagal jį tokia situacija būtų vertinama, kaip du savarankiški nusikaltimai.

27

Sename BK turėjome netiesiogiai įteisintą mišriąją kaltę: pvz.: tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris

sukelia neatsargią mirtį.

Klaida

BĮ nerasime jokių nuostatų, reglamentuojančių klaidą ir jos įtaką baudžiamajai atsakomybei. Tiek BT teorija,

tiek ir teismų praktika susiduria su šiais klausimais. Yra konstruojamos tam tikros taisyklės, kaip spręsti vie-

ną ar kitą situaciją. Klaida BT laikoma situacija, kai asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, neteisingai verti-

na teisės reikalavimus arba faktines aplinkybes. Iš šio bendro klaidos apibūdinimo išskiriamos dvi klaidų

rūšys:

1. Teisinė (draudimo) klaida – kai asmuo, darantis tam tikrą veiką, neteisingai įvertina šios veikos tei-

sinius reikalavimus. Teorijoje išskiriama šios klaidos rūšių:

a. Kai kaltininkas daro jo nuomone nusikalstamą veiką, nors iš tikrųjų ta veika nėra uždrausta.

Šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės nėra.

b. Kada kaltininkas daro jo nuomone leidžiamą veiką, tačiau iš tikrųjų ta veika yra uždrausta.

Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl toks asmuo bus traukiamas bau-

džiamojon atsakomybėn. Iš visų teisinių klaidų šios dvi rūšys turi didžiausią įtaką atsakomy-

bei. Kitos teisinių klaidų rūšys beveik neįtakoja baudžiamosios atsakomybės:

c. Kaltininkas neteisingai įsivaizduoja savo veikos teisinį vertinimą;

d. Kaltininkas įsivaizduoja už tam tikrą veiką kitokią bausmę.

2. Faktinė klaida – tai yra tokia klaidos rūšis, kai kaltininkas neteisingai vertina tam tikras nusikalsta-

mos veikos aplinkybes ir šios aplinkybės gali būti siejamos su objektu, dalyku, padariniais, priežasti-

niu ryšiu. Čia klaidos rūšių gali būti be galo daug. Pasiskaityti ir išmokti. Įsiminti bent po vieną du

pavyzdžius iš kiekvienos faktinės klaidos.

Bendroji tyčia

Tai vienas iš klausimų, kuris yra susijęs su klaida. Bendroji tyčia – tai situacija, kai asmuo, darydamas tam

tikrą veiką tiesiogine tyčia, norimą rezultatą pasiekia ne ta veika, kurią jis daro. Pvz.: kaltininkas siekia kito

žmogaus mirties, duoda kirviu per galvą, įsivaizduodamas, kad nukentėjusysis jau mirė, tuomet slepia savo

nusikaltimo pėdsakus ir nukentėjusįjį numeta į vandenį. Tyrimas parodo, kad nukentėjusysis mirė ne nuo

smūgio kirviu, o nuo to, kad buvo įmestas į vandenį. Vieni autoriai sako, kad tai yra bendroji tyčia – kad kal-

tininkas siekia nukentėjusiojo mirties ir visiškai neturi reikšmės, kokiais veiksmais jis pasiekia tą rezultatą –

tai nužudymas tiesiogine tyčia. Kiti mokslininkai sako, kad bendrosios tyčios nėra, reikia vertinti kiekvieną

kaltininko veiką kaip savarankišką, šiuo atveju – smūgis kirviu – pasikėsinimas nužudyti, uždusimas vandeny-

je – antra nusikalstama veika, kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Turime du bendrosios tyčios modelius. Kol kas praktikoje nėra atskleista, kokios pozicijos laikosi mūsų teis-

mai.

Motyvas Savarankiškai.

Tikslas Savarankiškai.

28

Tyčinio nusikaltimo padarymo stadijos Dažnai realiame gyvenime nusikalstama veika dėl vienokių ir kitokių priežasčių nėra pabaigiama, todėl BĮ

numato baudžiamosios atsakomybės sąlygas ir ribas, kai nusikalstama veika nėra pabaigiama. BT terminais

kalbant, šiuo atveju turime reikalą su nusikalstamos veikos stadijomis.

Nusikalstamos veikos stadija – tam tikras nusikalstamos veikos etapas. Šie etapai yra išskiriami pagal kelis

kriterijus. Kiekviena nusikalstama veika turi savo objektyvią ir subjektyvią pradžią, tačiau BT nuskalstama

veika pradedama domėtis nuo „tyčios iškėlimo aikštėn“ momento. Tai yra toks momentas, kai asmens są-

monėje susiformuoja sumanymas padaryti tam tikrą nusikalstamą veiką ir kaltininkas nuo šio momento jau

pradeda imtis tam tikrų veiksmų savo sumanymo realizavimui. Kadangi tyčios iškėlimas aikštėn yra ne kas

kita, o tik vidinis psichinis žmogaus „darbas“, tai šis etapas nėra nei numatytas BĮ, nei baudžiamas. Negalima

bausti žmogaus už jo mintis, už jas jokia atsakomybė yra negalima. Šis etapas jau yra reikšmingas BT, nes

bausmės skyrimo etape pirmasis etapas atskleidžia motyvą, siekiamus tikslus. Veikos tyrimo kontekste šio

momento nustatymas svarbus tau, kad jau susiformavus tyčiai padaryti nusikalstamą veiką galime ieškoti

pirmojo BT reikšmingo rengimosi etapo.

Rengimasis – pirmais etapas, numatytas BĮ. Tai reiškia, kad už šiame etape padarytus veiksmus kaltininkas

jau gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Išskyrimo kriterijus – tam tikro pobūdžio veiksmų,

kuriuos numato BĮ, padarymas. Tai yra:

1. Nusikalstamos veikos priemonių ar įrankių suieškojimas, pritaikymas,

2. Veikimo plano sudarymas,

3. Bendrininkų telkimas,

4. Arba bet koks kitas tyčinis veikimas, kuriuo būtų palengvinamas nusikalstamos veikos padary-

mas.

Tiktai toks kaltininko elgesys, kuris atitinka išvardintus kriterijus, yra pripažįstamas rengimusi. Reikia pažy-

mėti, kad paskutinis kriterijų variantas išsamiai neapibrėžia galimo asmens elgesio, kuris būtų laikomas ren-

gimusi. Kai kurios galimos rengimosi formos gali sutapti su visiškai teisėta veikla, todėl realiame gyvenime

įrodyti, kad kaltininkas rengėsi įgyvendinti tam tikrą nusikalstamą veiką, praktiškai neįmanoma. Pvz.: ruošia-

si sužaloti kaimyną ir nusiperka peilį – peilio nusipirkimas yra teisėta veika. Atsižvelgiant į tai, kai kurios vals-

tybės atsisako baudžiamosios atsakomybės už šią rengimosi stadiją. Lietuvoje taip pat buvo siūloma tai pa-

daryti, tačiau po ilgų diskusijų buvo nuspręsta tik susiaurinti atsakomybės ribas (BĮ: rengimasis užtraukia

atsakomybę tiktai sunkių ar labai sunkių nusikaltimų atveju).

ES teisės aktų įgyvendinimo metu susiduriama su skirtingų valstybių skirtingo teisinio reglamentavimo pro-

blema. Kitose šalyse kai kurie rengimosi veiksmai sudaro atskiros nusikalstamos veikos sudėtį.

Šiandien vyrauja požiūris, kad laikas atsisakyti rengimosi baudžiamumo, o kai tokie veiksmai iš tikrųjų kelia

pavojų, juos kriminalizuoti kaip atskiras nusikalstamas veikas. BĮ nenustato konkrečių taisyklių, kaip teismas

turi atsižvelgti į tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasirengimo stadijoje. Dažniausiai ta bausmė pas mus

per griežta. Rusijoje nustatyta, kad rengimosi atveju bausmė negali viršyti trečdalio numatytos bausmės

maksimalios ribos.

Antroji stadija – pasikėsinimas. Išskyrimo kriterijus – objektyviosios pusės realizavimas, t.y. pirmas veiks-

mas, kuris įeina į veiką, jau yra skiriamoji riba tarp rengimosi ir pasikėsinimo stadijos – tai laikysime pasikė-

sinimo pradžia. Pasikėsinimas pagal BĮ yra tada, kai kaltininkas jau pradėjo realizuoti nusikalstamos veikos

objektyviąją pusę, bet ji buvo užbaigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

29

Lentelė. Materialiose sudėtyse pasikėsinimas gali būti iki padarinių ir jis gali apimti priežastinį ryši. Forma-

liojoje sudėtyje pasikėsinimas galimas iki veikos pabaigos. Nukirstinėse sudėtyse pasikėsinimo kaip savaran-

kiškos stadijos būti negali, jis sutampa su teisiniu veikos pabaigimu.

BĮ neišskiria, bet teorijoje numatomos dvi pasikėsinimo rūšys priklausomai nuo to, kiek veikos yra realizavęs

kaltininkas:

1. Baigtas pasikėsinimas – kai kaltininkas atlieka visus jo nuomone būtinus veiksmus, tačiau pada-

riniai neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, pvz.: iššovė, bet nepataikė;

2. Nebaigtas pasikėsinimas – kai kaltininkas neatlieka visų juo nuomone būtinų veiksmų ir padari-

niai neatsiranda dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, pvz.: nusitaikė, bet iššaut nespėja, nes ki-

ta žmogus išmušė iš rankų šaunamąjį ginklą.

Šis pasikėsinimo klasifikavimas reikšmę turi tik baudžiamosios atsakomybės realizavimo aspektu, veikos

vertinimo kontekste abi pasikėsinimo rūšys vertinamos tiesiog kaip pasikėsinimas. Esant visoms lygioms

aplinkybėms, nebaigtas pasikėsinimas vertinamas kaip mažiau pavojingas, nei baigtas.

Naujasis kodeksas išskyrė dar kelias pasikėsinimų rūšis:

1. Tinkamas pasikėsinimas – laikomas tokiu, kai dėl nusikalstamos veikos objekto ar dalyko arba

kėsinimosi priemonių ir įrankių savybių galima objektyviai pasiekti norimą rezultatą;

2. Netinkamas pasikėsinimas – kai būtent dėl objekto ir dalyko arba priemonių ir įrankių neįma-

noma objektyviai pasiekti norimo rezultato.

BK numato, kad pasikėsinimu, kaip nusikalstamos veikos stadija, laikomi ir tie atvejai, kai kėsinamasi į netin-

kamą objektą arba kėsinamasi netinkamomis priemonėmis arba įrankiais.

Pvz.: bandoma atimti gyvybę jau iš mirusio asmens. Tai netinkamas pasikėsinimo objektas.

Netinkamų priemonių ir įrankių aspektu:

1. Kai jie yra absoliučiai netinkami – pripažįstami tokios priemonės ar būdai, kurie jokiomis sąly-

gomis negali sukelti siekiamų padarinių, pvz.: vyras perka žmonai kelialapį į kurortą lėktuvu, ti-

kėdamasis, kad lėktuvas nukris. Šiuo atveju atsakomybė nekyla;

2. Kai jie yra santykinai netinkami – tokios priemonės, įrankiai, kai aplamai ta priemonė gali sukelti

siekiamus padarinius, tačiau dėl kažkokių specifinių aplinkybių ji to negali padaryti, pvz.: kalti-

ninkas bando atimti gyvybę šaudamas iš ginklo, kuris yra sugedęs. Tokias atvejais atsakomybė

iškyla.

Viename AT sprendime: plėšimo atveju vienas asmuo kaip būdą panaudojo žaislinį ginklą psichinei prievar-

tai. AT nepripažino šio atvejo kaip plėšimo panaudojant šaunamąjį ginklą. Kyla klausimas kaip vertinti daik-

tą, kuris absoliučiai negali sukelti jokių padarinių, tačiau konkrečiomis aplinkybėmis gali būti naudojamas

kaip nusikaltimo įrankis. Teoretikai sako, kad vertinti ar ginklas yra tinkamas, objektyviai negalima, nes jis

yra skirtas pagąsdinti, o reikia vertinti subjektyviai kaip jautėsi nukentėjusysis.

Atsakomybės prasme BĮ nepasako, kiek teismas privalo švelninti skiriamą bausmę. Ne tokios demokratinės

valstybės sako, kad pasikėsinimo atveju maksimaliai skiriama bausmė negali būti didesnė nei du trečdaliai

tikrosios bausmės.

30

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką – tuo atveju kai asmuo nutraukia jau pradėtą nusi-

kalstamą veiką ir esant situacijai jog tą veiką jis gali pabaigti, tokiu atveju asmuo yra netraukiamas baudžia-

mojon atsakomybėn. BT teorija nustato kai kuriuos reikalavimus, kuriems esant laikoma kad turime savano-

rišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką:

BĮ sako, kad galima nutrukti pradėtą veiką; kuriuo momentu dar galimas veikos nutraukimas: nukirstinėje

sudėtyje galima nutraukti tik rengimosi stadijoje, formaliojoje sudėtyje – atsisakymas galimas tik nebaigto

pasikėsinimo atveju, kai kaltininkas dar neatliko visų juo nuomone būtinų veiksmų. Materialioje sudėtyje –

bendra taisyklė – kol nėra pilnai padaryta veika, kol kaltininkas gali kontroliuoti savo veiksmus. Yra viena

išimtis: tuo atveju, jei tarp veikos ir padarinių atsiradimo momento yra laiko tarpas, tai tokių veikų atveju

savanoriškas atsisakymas galimas ir po visiško veikos padarymo, tačiau keliamas papildomas reikalavimas:

pats kaltininkas savo aktyviais veiksmais turi užkirsti kelią padarinių atsiradimui. Pvz.: nori nunuodyti, į stik-

linę su vandeniu įpila nuodų. Jau veika baigta. Jei imsis visų priemonių, kad nukentėjusysis negers tuo nuo-

dų, bus laikoma, kad yra savanoriškas atsisakymas. Jeigu nukentėjusysis vis tiek išgers, toki atveju jau turi-

me teisiškai baigtą veiką ir tai, kad kaltininkas jau po to imasi veiksmų, jau turime aktyviąją atgailą, kurios

atveju baudžiamoji atsakomybė kyla, bet tai yra vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Antroji sąlyga – toks kaltininko atsisakymas turi būti galutinis. Tai nėra veikos sustabdymas, pertrauka.

Trečia sąlyga – išplaukia iš įstatymo. Kaltininkas turi turėti objektyvią galimybę tą veiką pabaigti. Jei jis nega-

li tos veikos pabaigti dėl objektyvių priežasčių – nebus vertinama kaip savanoriškas atsisakymas.

Praktikoje keblus klausimas – kai apie planuojamą nusikalstamą veiką žino teisėsaugos institucijos. Tuo at-

veju, kai kaltininkas nutraukia veiką, apie kurią žino institucijos, ir jis apie tai žino, tai nėra savanoriškas atsi-

sakymas. Jei kaltininkas nežino apie institucijas, laikoma savanorišku.

BT teorijoje gali sutikti dar vieną reikalavimą – toks savanoriškas veikos nutraukimas turi būti grindžiamas

pozityviais motyvais. Tesimų praktika laiko, kad tai yra savanoriškas atsisakymas, nepriklausom ai nuo to,

kokie motyvai paskatino kaltininką.

Šie reikalavimai yra skirti tam asmeniui, kuris padaro veiką. Savanoriškai atsisakyti nuo nusikalstamos veikos

taip pat gali ir bendrininkai: organizatorius, kurstytojas, ar padėjėjai. Šiems asmenims, kadangi jie patys

nedaro veikos, keliami kai kurie specifiniai reikalavimai tam ,kad jų atsisakymas būtų pripažįstamas savano-

rišku. Organizatoriui ir kurstytojui įstatymas kelia reikalavimą – jei jie imsis visų įmanomų priemonių tam,

kad būtų užkirstas kelias nusikalstamos veikos padarymui. Padėjėjo atveju galimos dvi situacijos atsižvel-

giant į tai kad yra dvi padėjėjų rūšys:

1. Intelektualus – padeda patarimais. Šis taip pat turi imtis priemonių, kad būtų užkirstas

kelias.

2. Fizinis – šis asmuo iki veikos pabaigos turi pranešti kitiems bendrininkams apie tai, kad

jis atsisako padaryti tai, ką jis buvo pažadėjęs.

Savanoriškas atsisakymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės už tai, kas jau buvo pradėta daryti, iš-

skyrus tą atvejį, kai jau padarytoje veikos dalyje yra baigta kitos nusikalstamos veikos sudėtis. Asmuo už tą

kitą padarytą nusikalstamą veiką atsakys kaip už baigtą nusikalstamą veiką (pvz.: neteisėtai įsigyja šaunamą-

jį ginklą, tam kad nužudytų).

Jei savanoriškas atsisakymas nepavyksta, perauga į aktyvią atgailą, asmuo atsako, bet tai yra švelninanti

aplinkybė.