Apokalipsės dienų Slaptoji Doktrina 1

© Aleksandras ir Tamara Baltieji 2004 – 2006http://www.om3.org/

© Vertimas: Oleg Bogdašič, [email protected] Augulis, [email protected]

2010

mailto:[email protected]


http://www.om3.org/

Autorių pratarmė knygai

Knyga, kurią Jūs, gerbiamasis skaitytojau, laikote savo rankose, nėra įprasta, mums yra sunku apibrėžti jos žanrą. Jos nepanašumas į viską, ką Jūs skaitėte iki šiol, prasideda nuo pavadinimo. Doktrina, be to dar Slaptoji. Jūs pagalvosite tikriausiai autoriai pasikarščiavo. Kur šiais, informacinių technologijų bei globalinių komunikacijų laikais, įmanoma imti paslapčių, kad užtektų ištisai Doktrinai?

Autoriai – vyras ir žmona: Aleksandras ir Tamara. Tamara yra kontaktininkė, dabar niekas dėl to nenustebs, tačiau su vienu savitumu – mūsų kontaktas yra galvojantis bei praktinis. Praktikoje visa tai atrodo kaip gyvas, sąmoningas bendravimas, dialogo režime, su gyvais Žmonėmis iš Dievo Pasaulio, Visatos valdymo administracijos. Būtent Jie ir davė tokį apibrėžimą mūsų kontaktui. Praktinis yra todėl, kad mes gavome ne abstraktų įvairiarūšių, nesusistemintų žinių rinkinį (kurių ir taip yra gyvas galas), o paruoštą vartosenai produktą – „Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemą“.

Knygoje yra išdėstytos pažiūros kaip į patį žmogų, taip ir į visą mus supantį Pasaulį, kurios kartais žymiai skiriasi nuo įprastinių ir visuotinai pripažintų. Iš pradžių jos gali šokiruoti. Turbūt Jums kilo klausimas dėl pavadinimo, be to – ar iš tikrųjų yra poreikis trikdyti, „Slaptosios Doktrinos“ autorės Elenos Blavatskajos Dvasią? Galime atsakyti teigiamai: „Taip, yra!“ Dalykas tame, kad mes pas Blavatskąją paėmėme ne tik pavadinimą. Mes pasiskolinome ir pačią knygos idėją: lygiai tiek – atskleisti Gyvybės bei visos Visatos Šaltinio paslaptį! Tai taip vadinami prakeikti klausimai, kurie jaudina Žmoniją per visą jos istoriją. Sutuoktiniai Jelena ir Nikolajus Rerichai ėmėsi panašaus mėginimo praeitame amžiuje, jie atliko kelionę į Himalajus, ieškodami paslaptingos Šambalos. Deja, numatytas tikslas nebuvo pasiektas.

Tikiname, kad iš mūsų pusės nėra mėginimo nuversti autoritetus. Paprastai bet kurios informacijos tikrumas yra ne temoje, patraukiančiame siužete arba žiniose, su kuriomis dar niekas nėra susipažinęs. Tikrumas išmatuojamas tik informacijos praktine nauda, juo labiau, jeigu ji pretenduoja vadintis Doktrina: „Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių“1. Deja, nei Blavatskajai, nei Rerichams to padaryti nepavyko. Tai atsitiko dėl visiško taip vadinamos ezoterikos atitrūkimo nuo realaus gyvenimo.

Norime pabrėžti, kad mūsų knygos ir Sistema neturi nieko bendro su ezoterika!Daugumai iš tų, kas ėmėsi studijuoti Rerichų bei Blavatskajos darbus, neužteko

jėgų perskaityti juos net iki pusės. Gerbiamieji autoriai laikėsi taisyklės, kad viskas kas nesuprantama turi būti paaiškinta sudėtinga kalba ir beprasmiška terminologija. Tokio nepasisekimo priežastis ne tame, kad jie nepasiekė Tikros informacijos (Rerichai Himalajuose, o Blavatrskaja per kontaktą). Mūsų tvirtu įsitikinimu, jie dasikasė iki Tiesos, tačiau išreikšti jos nespėjo arba nesugebėjo.

Blezas Paskalis2 savo laiku prisipažino: „Tik užbaigdami kūrinį mes suprantame – nuo ko turėjome jį pradėti“. Jis norėjo išreikšti(pranešti), bet taip pat nesugebėjo iki galo išsakyti minties, kad bet kokį procesą galima aprašyti tik tada, kai tu jau esi jį praėjęs ir baigęs, kai esi pakilęs į sekančią Evoliucijos pakopą ir aprašinėji praėjusį etapą žvelgdamas iš viršaus, apimdamas jį pilnutinai. Ne be reikalo memuarai rašomi praėjus daugeliui metų, kai aistros aprimsta ir įvykiai atrodo žymiai kitaip, negu juos suvokdavo žmogus, būdamas jų tirštynėje(sūkuryje).

Būtent taip mes ir padarėme. Pats sunkiausias dalykas buvo praktinis žinių bei informacijos įkūnijimas, o taip pat pranešti šios informacijos naudingumą ir būtinumą žmonėms, tai yra surasti tarpusavio supratimą su aplinkiniais žmonėmis. Juk neveltui egzistuoja paprastas, bet labai tikslus laimės apibrėžimas: „Laimė – tai, kada tave

1 Matas, 7 : 20 (visi sunešimai – vertėjo).2 Blaise Pascal (Blezas Paskalis; 1623 – 1662) – prancūzų filosofas, matematikas, fizikas.

© Aleksandras ir Tamara Baltieji 2004 - 20061

supranta“. Mes suradome laimę (taip -suprantamą) ir norime ja pasidalinti su jumis!Dabar, kai knygos jau yra išleistos, Internete jas „parsisiunčia“ skaitymui tūkstančiai

žmonių, ir mums, kaip autoriams, gaunantiems šimtus atsiliepimų, tapo akivaizdu, kad pavadinimas parinktas labai tiksliai. 99 procentams žmonių, perskaitytos knygos, taip ir lieka Slaptąja (paslėpta) Doktrina, nežiūrint į tai, kad jų kalba yra supaprastinta maksimaliai. Visa tai patvirtina tą liūdną faktą, kad 99 procentai Žemės gyventojų randasi būsenoje, kai žmogus, perskaitęs net tokią sukramtytą informaciją, nesugeba sukurti loginę grandinėlę, kad suformuotų tikrą įvykių, vykstančių aplink, vaizdą. Jis nuostabiai ilgai nesuvokia, kad viskas, kas yra parašyta Slaptojoje Doktrinoje, visų pirma liečia jį, ir ne tik liečia, bet triuškina vietoje jį patį, jo vaikus, vaikaičius, artimuosius.

Taip pat apgailėtina ir tai, jog žmonės, turintys išsilavinimą bei erudiciją, knygų prasmę supranta su labai dideliu vargu, gydytojų ir valdžios vyrų jų prasmė nepasiekia visiškai, o iš mokslo bei žiniasklaidos pusės mes matome nepramušamą sieną. Galina Šatalova, gydomosios mitybos ir natūralaus sanavimo sistemos autorė, labai tiksliai pastebėjo būdingą žmogaus psichikos ypatumą: „Kuo mažiau žmogus žino apie ką nors, tuo lengviau jis pasiduoda paprastų paaiškinimų hipnozei“. Dalykas toli gražu ne supratimo stokoje, čia pas juos problemų nebūna. Tiesiog ryšium su naujai atsiradusiomis aplinkybėmis iškilo klausimas: ką daryti su tuo, ką jie prirašė? Ir kadangi informacija apie šias aplinkybes eina iš apačios ir yra įgarsinta menkos mažumos, ją paprasčiau yra ignoruoti.

Remiantis tuo, yra beprasmiškas dalykas laukti, kad valdžią turintys ir žiniasklaida pripažins tokios informacijos tikrumą, jiems tai yra „Slaptoji Doktrina“ kubu. Štai kodėl jūs patys turėsite įsisavinti ir įprasminti informaciją, kuri padės jums išsiaiškinti įvykių prasmę, o taip pat nustatyti jos tikrumo bei naudos laipsnį. Iš tikrųjų „Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas!“

Keliai arba akmenys (šiuolaikinė alegorija)

Kartą laivu plaukęs keleivis jūroje pamatė begalę didelių ir mažų povandeninių uolų, kuriomis buvo nusėta jūra. Kreipdamasis į vairininką jis paklausė:

– Ponas vairininke, kaip jums pavyksta išlaviruoti tarp tokios daugybės uolų? Jums tikriausiai čia pažįstamas kiekvienas akmenukas ir tai padeda išvairuoti.

– Ne, – atsakė vairininkas. – Kiekvienas akmuo man yra paslaptis, bet aš žinau pačias

giliausias vietas, kurios man ir padeda saugiai parplukdyti laivą.

Tai liečia ir sakralinę, ezoterinę informaciją, dėl kurios pagal tradiciją važiuoja į Himalajus arba gauna per kontaktą. Tačiau nepavyksta gauti nieko vertingo, kas galėtų kardinaliai turėti įtakos situacijai kiekvieno žmogaus gyvenime ir visos Žmonijos apskritai. Reiškia, priežastis tame, kad ieško ne ten ir visai ne to ko reikia. Žmonės bijo gelmės, teikdami pirmenybę seklumai, nusėtai, padrikų mokslinių ir ezoterinių žinių, rifais ir uolomis. Bet dideliam laivui – dydis plaukiojimas. Evoliucijos laivas plaukioja Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos gelmėse, ką kiekvienas privalo išmokti!

Raktą šiam Visatos Gyvybės Šaltiniui Žmonija prarado maždaug prieš penkis tūkstančius metų. Taip seniai, kad jau ir pamiršo, kas tai per raktas ir ką juo galima atrakinti. Žmogus galvoja, kad jisai turi atrasti kažkokias brangias ir įslaptintas žinias bei technologijas, turinčias poveikį aplinkiniam Pasauliui, kad taptu laimingu, arba gauti raktą


iš šalies – ar tai būtų ufonautai, kurie mums padovanos „kažką“ (o ką būtent – mes ir patys dar nežinome), ar tai būtų, kraštutiniu atveju, Antrasis Kristaus , kuris imsis mus gelbėti, Atėjimas. Tačiau gelbėti tik nuo mūsų pačių, kadangi kitokios, nors kiek žymesnės, grėsmės iš šalies iki šiol neaptikta!

Situacijos tragikomiškumas yra tas, kad visa reikiama informacija – sakralinių, ezoterinių, giliai paslėptų žinių formoje – nuo pradžių pradžios randasi kiekviename iš mūsų, bet ne dulkėtuose ritiniuose. Atrodo ištiesk ranką – ir ji(informacija) tavo! Tačiau- deja: tam reikia pažadinti savo Sąmonę, atvėrus ją nors iki pusės. Ir dėl to reikės padirbėti su savimi, lavintis, atsisakant įprastų dogmų bei stereotipų. Tik tokiu būdu galima išlaisvinti Sąmonę ir pradėti skaityti tikrąją informaciją net neišėjus iš namų! Bet tam reikalingas raktas.

Mes nuėjome šiuo keliu, kuris pasirodė erškėčiuotas, neištirtas ir sunkus. Ko gero, iš tikrųjų būtų lengviau nueiti pėsčiomis į Himalajus arba prie Egipto sfinkso, jeigu ten nors ,kas nors gulėtų! Kaip atlyginimą už kantrybę ir darbą mes gavome puoselėtą Raktą Visatai, su smulkia instrukcija – kaip juo naudotis.

Visgi reikia deramai įvertinti: Rerichų, Blavatskajos darbų, Rytų išminčių bei filosofų knygų skaitymas, o taip pat tokių ezoterinių vietovių, kaip Himalajai arba Piramidžių Slėnis, lankymas padeda praplėsti Sąmonę 1,5 – 2 procentais. Žmonės tai vadina nušvitimu, pajungimu arba dedikacija. Jeigu imame domėn, kad mūsų Sąmonė yra atverta tik tai iki 2-5 %, šimtaprocentinis pridėjimas prie jų iš tikrųjų suvokiamas kaip netikėtas Sąmonės nušvytimas! Tačiau šitie 100 % yra tik tai nežymus padidėjimas bendros dviejų procentų normos; be to toks Sąmonės praplėtimas vyksta spontaniškai, žmogaus nevaldomas, o tai reiškia, kad žmogus negali tapti savo gyvenimo ir likimo pilnavertišku šeimininku.

Mūsų Sistemos pagalba, esant rimtam požiūriui į reikalą, galima kryptingai atverti savo Sąmonę iki 50 % (paimant šimtaprocentinę Sąmonę kaip atskaitos tašką) arba 2.400 % (jeigu imame už pagrindą šiuos „standartinius“ 2 procentus) per pusmetį. Kaip matote, skaičiai nepalyginami, skirtumas 24 kartai. Jūs rasite patvirtinimą šiems apskaičiavimams trečiojoje knygoje.

Žmonių, neįsisavinusių Sistemos praktikoje, nors jie ir būtų labai protingi arba turėtų aukštas pareigas ar rangą, bandymas recenzuoti knygą – reikalas be perspektyvos. Jie vienareikšmiškai pareiškia, kad to negali būti, nes negali būti aplamai, o raktas yra netikras. Ir jie yra visiškai teisūs: raktas, priklausantis kitam, jiems yra netikras, kadangi tikras (nuosavas) kabo ant kaklo kiekvienam nuo gimimo momento. Klausimas tik tame, kad kažkas turi išmokyti suaugusį žmogų juo naudotis. Kiek ašarų, nuoskaudų ir priekaištų tokiam mokytojui teks iškęsti. „Galima daug ką padaryti iš škoto, jeigu jį sugauti kol jis dar jauniklis“ (S. Džonsonas3). Problema tik viename: kas , mūsų dar mažiems „škotams“, užaugins mokytojus, kurie ateityje taps „de fakto“ jų Gelbėtojais?

Beveik visų, knygose aprašytų, reiškinių suvokimo sunkumo problema yra tame, kad jie visiškai nėra ištirti mokslo, o jeigu ir bandoma paliesti, tai kol kas tik spėliojamų bei prielaidų lygmenyje. Ir nors šių reiškinių atžvilgiu neįmanoma pareikšti, kad „to negali būti, nes negali būti aplamai“, jums kils pagunda pareikalauti iš mūsų mokslininkų arba kitų instancijų teigiamos išvados. Prašome tokių pasiūlymų autorius tęsti Tiesos (įvairių rūšių viršininkų išvadų bei nuomonių formoje) paiešką savarankiškai, be mūsų dalyvavimo!

Visa tai reiškia, kad šitie žmonės visiškai nežino nei savęs, nei Pasaulio, kuriame gyvena, nei situacijos, kurią jie, dėl savo neišmanymo, išprovokavo! Mes bandysime pagal galimybę nešališkai ir argumentuotai padėti jums, gerbiamas skaitytojau, susivokti įvykiuose ir surasti problemos sprendimo būdus.

Dar vienas mūsų knygų skirtumas yra tame, kad jas perskaičius, jums neliks jokių paslapčių arba nutylėjimų, kas liečia žmogaus kilmę ir jo perspektyvas! Būtent tai, visų

3 Dr. Samuelis Džonsonas (1709 – 1784), Švietimo amžiaus anglų kritikas, leksikografas ir poetas.


autorių, kurie išdrįso įsiveržti į šią sferą, kūriniuose sudaro intrigą ir patrauklumą. Skaitytojus tie nutylėjimai , duodantys jam vilties išganingą šiaudą – kad dar ne viskas yra prarasta, kad stebuklinga technologija dar neaptikta, neišleista, laukia savo valandos, ir dar galima palaukti..., užburia labiausiai.

Iš anksto atsiprašome už pernelyg dažną Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemos paminėjimą. Mes nežinome kito būdo, kaip pateikti informaciją apie ją maksimaliai didesniam žmonių ratui. Pirmoji knyga yra skirta būtent Sistemai.

Visi atsakymai į aktualius klausimus, kurių svarstymas, be ypatingos sėkmės, vyksta knygų, laikraščių ir žurnalų puslapiuose, bus duoti mūsų knygose. Iš jų sužinosite apie Gyvybės kilmę Visatoje ir kas konkrečiai yra jos Protėvis. Mes papasakosime apie Išryškinto Pasaulio (kuris susideda ne tik iš vienos mūsų Visatos) sandarą, apie Visatos struktūrą apskritai, papasakosime apie žmogaus atsiradimą. Papasakosime apie Žmogų, kurį mes vadiname Dievu, ir apie Subtilų Pasaulį, kur Jisai gyvena kartu su šio Pasaulio gyventojais. O taip pat supažindinsime su gyvūno virtimo žmogumi technologija prieš jam ateinant į Žemę ir su daug kuo kitu.


Knygos apžvalga

Nemuškite man per ranką, geriau

pažiūrėkite – į ką jinai rodo!

Gerbiamieji skaitytojai, siūlome jums susipažinti su tuo Pasauliu, kuriame mes su jumis gyvename, ne išgalvotu, o realiu! Iš anksto atsiprašome, kad informacija jums pateikta štai tokioje formoje ir teikiame ją mes, paprasti žmones. Visa Žmonija trokšta ir pasiruošusi išgirsti kažką panašaus iš Popiežiaus, valstybių prezidentų, sveikatos apsaugos ministrų lūpų, iš mokslo akademijų spaudos centrų, tik ne iš tokių pat eilinių, paprastų, gyvų žmonių! Daugumai tai yra pats skausmingiausias smūgis savimeilei, bet čia nėra jokios mūsų kaltės! Ką padarysi, jeigu mokslui ir valdžios vyrams TAI neįdomu?! Bet: „Kiekviena civilizacija tam tikrame amžiuje turi galimybę išaukštinti arba sugriauti save. Jeigu daromas pasirinkimas pakilimo naudai, atsiranda impulsas, kuris leidžia pasirodyti teorijoms apie prarastus Esamybės Įstatymus“.

Kad turėti konkretesnį supratimą apie išeities kelius, kaip išvengti Karmos smūgius, išmokti lavinti savyje Kristaus Sąmonę (Išplėstinę Sąmonę), nukreipti proto veiklą Evoliucijai (Gyvenimui), iš pradžių išanalizuosime visą tą informaciją, kuri yra žinoma Žmonijai.

Subtilaus Pasaulio iliuzijos ir realybė

Žmonės, gavusieji ateistinį auklėjimą, dažnai užduoda klausimą: „Jeigu Dievas egzistuoja, tai kodėl Jis nematomas?“ Nematomas mums yra ne tik Dievas, bet ir visas tas Subtilus Pasaulis, kur gyvena tokie pat Žmonės, kaip ir mes, bet turintys kitokias galimybes. Jų nematomumo priežastis glūdi ne tik ribotuose penkių mūsų jutimo organų ir Sąmonės galimybėse. Tikra priežastis yra šių žmonių egzistavimas visiškai kitame erdvės ir laiko kontinuume, kurio pagrindinė dalis – Sąmonės lygmens vektorius.

Mes, Žemės žmonės, gyvename erdvės ir laiko kontinuume, kuris grindžiamas skaičiumi „pi“ = 3, užtikrinančiu Sąmonės atsiradimą, formavimą ir vystymą. Mūsų Visatos Dievas ir Subtilaus Pasaulio žmonės gyvena erdvės ir laiko kontinuume, kuris grindžiamas skaičiumi „pi“ = 4, jau turinčio būtinybę pasiekti tam tikrą Sąmonės lygmens lygį.

Subtilaus Pasaulio žmonės sugeba mus matyti, būti šalia, mums padėdami, bet mes, su savo neišvystyta Sąmone, jų matyti negalime. Mūsų, Dievo bei Subtilaus Pasaulio, suvokimas, našus bendradarbiavimas su Jais galimi tik išplėtus Sąmonės galimybes. Ryšio kanalą su Dievu bei Subtiliu Pasauliu turime kiekvienas iš mūsų, jis vadinasi „Aukščiausiasis Aš“. Tiktai dėl mūsų neišprusimo Pasaulio pažinime niekas iš


žmonių nemoka naudotis šiuo Kanalu, nors žinias apie jį ir suradimo būdus savo laiku atnešė Jėzus Kristus. Būtent Jo garbei šis Kanalas pavadintas Išganymo Kanalu, Jėzaus Kristaus Kanalu.

Smulkiau apie jį jūs sužinosite iš mūsų knygų.

Pasaulio Sukurimo Istorija

Neatmenamais laikais buvo situacija, kai Išryškinto Pasaulio kaip tokio dar nebuvo, egzistavo absoliuti Nebūtis, pagal mūsų terminologiją – Antipasaulis. Pasaulio nebuvo dėl tos priežasties, kad dar nebuvo Kūrėjo, kuris turėjo iš pradžių sukurti save, suformuoti Sąmonę bei Protą.

Antipasaulyje, nors tai ir yra Nebūtis, visada egzistavo judėjimas energijos srautų pavidalu. Taigi, visada egzistavo elementarios antidalelės, kaip tam tikro potencialo, krūvio nešėjos. Jos, būdamos nepertraukiamame judėjime, nuolat susiduria tarpusavyje. Kažkokiu tai momentu šiame pirmapradžiame chaose atsirado dalelė, kuri pradėjo traukti susiduriančias su ja kitas daleles, apjungdama jas į beformę energijų sankaupą. Ši dalelė, kuri prisiėmė kuriamąją funkciją, neišvengiamai turėjo evoliucionuoti, aktyvuodama proto elementus, pirmapradžiai įdėtus kiekvienoje Antipasaulio dalelėje. Tai yra proto atsiradimo prielaidos, o tai reiškia ir gyvenimo, egzistavo visada. Visa kita – jau detalės ir laiko klausimas.

Pirmagimė promaterijos sankaupa augo, formavosi į tam tikrą bazę, „kertinį akmenį“, „plytą“, ant kurios pradėjo formuotis, nuo sankaupos pumpuravimo būdu atsiskyrusios esybės, kol kas niekuo nepriminančios gyvas būtybes, juo labiau protingas. Visgi tai jau buvo sutvarkytas iki tam tikro laipsnio protingas gyvenimas, lyginant jį su aplinkiniu chaosu.

Taigi, palaipsniui transformuodamasis ir evoliucionuodamas, per laikotarpį, kurį galima pavadinti laiko begale, mūsų Kūrėjas – Dievas Tėvas Savaofas formavo save ir panašius į save – bendraminčių kolektyvą – iš pradžių Antipasaulyje, o po to jau išryškintame, materialiame pasaulyje, kur palaipsniui transformavo save į šiuolaikinio pavidalo Žmogų. Gerbiamieji skaitytojai, tie iš jūsų, kas evoliucionuos, pasiekę Dievų Lygį, kur moko kurti Visatas, studijuos discipliną vardu „Pasaulio Sukūrimas“ daug detaliau ir išsamiau, išlaikydami egzaminus, o kol kas mes jums duodame tik Sukūrimo idėją, kurią žmogaus protas talpina su dideliu vargu.

Palaipsniui Kūrėjas ir jo draugai išmoko formuoti ir vystyti Išryškintą materialią Visatą su Jos (tegul pradžiai primityviomis) spinduline ir baltymine gyvenimo egzistavimo formomis. Problemų buvo daugybė. Pavyzdžiui, reikėjo izoliuoti Visatos materiją nuo priešiškos antimaterijos, tuo pačiu išsaugant jų vienumą - materialaus pasaulio aprūpinimo Antipasaulio energijomis pavidalu, kurių dėka jis egzistuoja. Išaiškėjo dar viena problema – kaip materialiame pasaulyje išvengti antimedžiagos kritinės masės atsiradimą, po kurio seka anihiliacija – momentalus sprogimas, naikinantis visą Visatą. Be to, mūsų Išryškintas Pasaulis yra miražas, suformuotas nuolatiniu abipusišku antidalelės perėjimu į dalelę, ir atvirkščiai. Šiam laikui šios problemos yra sėkmingai išspręstos ir veikia automatiškai.

Pasaulis šiuolaikinėje formoje yra lyg grandinėlė iš septynių Visatų, sutalpintų Gyvenimo Spindulyje, kurio šaltinis yra mūsų gerbiamas Kūrėjas, Dievas Tėvas Savaofas, vienintelis Žmogus visame Pasaulyje, kuriam nėra žinomos reinkarnacijos, o tai reiškia, nėra žinoma mirtis. Visą, galvoje netelpančią, transformacijų grandinę, nuo elementarios antidalelės iki Žmogaus Kūrėjo pavidalu, Jis praėjo ne per reinkarnacijas, ne per milžinišką mirčių grandinę su sekančiais persikūnijimais, o paties savęs transformacijos būdu. Jūs pasakysite, kad tai neįmanoma! Taip, neįmanoma visų Visatų žmonių guotui, bet pasirodė įmanoma Kūrėjui, Dievui Tėvui Savaofui. Tokiam Žmogui, iš didžiosios raidės, ne


nuodėmė pasimelsti, tuo išreiškiant padėką, už visą tai, ką Jis sukūrė. Ką būtent mes ir darome, kalbėdami maldą „Tėve mūsų“. Mes joje kreipiamės būtent į Kūrėją.

Bet septynios visatos atsirado ne iš karto. Viskas, žinoma, prasidėjo nuo pirmos mažučiukės Visatos, su vienintele Saulės sistema, nuo pirmo uždegto šviesulio. Šio proceso aprašymo atgarsiai sutinkami Biblijoje, kur Dievas sukūrė Pasaulį per septynias dienas. Tik Biblijos autoriai nesiteikė iššifruoti – ką reiškia žodis „Pasaulis“. Pasaulį galima suprasti kaip Žemę, Visatą, o galima ir kaip visą apgyvendintą Kūriniją, kuri kol kas susideda iš septynių Visatų. Be to, nebuvo patikslinta pačios „dienos“ trukmė, o jinai, kaip paaiškėjo, turi įvairias reikšmes. Mūsų supratimu – tai laikotarpis nuo aušros iki saulėlydžio, vidutiniškai lygus 12 valandų. Dievų supratimu diena– tai Visatos gyvenimo trukmė, nuo jos užgimimo iki suskleidimo. Bet jeigu yra diena, tada turi būti ir naktis? Taip ir yra. Naktis, vienai pamainai arba Visatų septynetui su jų Dievais, yra poilsio bei patirties įprasminimo laikas, atlikto darbo apibendrinimas. Kitai Dievų septyneto pamainai – tai darbo pradžios laikas, savo Visatų išskleidimas.

Tokiu būdu, jeigu suskaičiuotumėme laiką nuo pirmosios Visatos sukūrimo iki mūsų, septintosios, pagal Dievų matus iš tikrųjų gaunasi septynios dienos (pamainos, ciklai), tai yra Biblija iš dalies teisi.

Taigi, kas toks yra šis Pasaulis? Mūsų Visata – didžiulis gyvas organizmas, tankiai apgyvendintas žmonių. Visatoje apie milijoną Galaktikų, kiekvienoje iš jų apie milijardą saulės sistemų. Vien tik Galaktikoje, kuri vadinasi Paukščių Takas, yra apie 200 milijardų saulės sistemų.

Viso Visatoje yra gyventojų, kurių skaičius skaičiuojamas vienetu su devyniais milijardais nulių. Pagal formą Visata panašį į rutulį, o pagal struktūrą pateikiama, kaip apversta piramydė (žr. schemą Nr. 2). Dievo Pasaulis – Jo administracija, valdymo aparatas, arba, pagal mūsų įsivaizdavimą, Rojus, schemoje – piramidės pagrindas. Dievo Pasaulis yra neribotų galimybių Pasaulis, kur egzistuoja tik viena gyvenimo forma – nebaltyminė, spindulinė, nemirtinga, mums nematoma. Šis Pasaulis sudaro vieną dešimtąją dalį procento nuo visų Visatos gyventojų.

Visi Visatos žmonės, kaip ir pats Dievas, – tokie pat , kaip mes su jumis, gyvi ir įsikūniję, gyvenantys tokioje pat žemėje. Randasi jie septyniuose Visatos energetiniuose lygiuose, mums nematomi, bet vienas kitam pasirodo materialiuose kūnuose. Mes, Žemės gyventojai, atvirkščiai, išstatyti prieš juos visuotinei apžiūrai ir esame ypatingo dėmesio objektai, jų pastangų bei darbų įgyvendinimo ir realizacijos sfera.

Tiems iš jūsų, kas neturėjo laimės matyti mūsų Visatos Dievą Jehovą, siūlome Jo portretą.

Žemė yra Visatos lopšys ir Dievo vaikų darželis, vienintelė apgyvendinta planeta Visatoje, kuri randasi mūsų materialiajame pasaulyje, Trečiajame Matmenyje. Schemoje ji randasi piramidės smaigalyje. Erdvėje žemiau mūsų sąmoningo gyvenimo negali būti iš principo – nei baltyminėje, nei spindulinėje formoje. Tai ir yra absoliuti Nebūtis, nors ten gali išgyventi virusai ir bakterijos. Iš vienos pusės, gyvenimas Žemėje nuolat yra pasienio būklėje, tai yra permanentinio sugriovimo būklėje. Bet iš kitos – tik mūsų materialiajame pasaulyje gali užsimegzti, gimti nauja gyvybė – vaikai, kačiukai, šuniukai, varlytės ir kita gyvūnija.

Visa Visata yra suaugusių žmonių, gyvulių ir paukščių, išeivių iš Žemės ir tų planetų, kurios vykdė jos funkcijas anksčiau, Pasaulis. Gyvena jie ne šiaip sau kituose Išmatavimuose, tas pasaulis skiriasi tik Sąmonės atvirumo (praregėjimo), lygmens laipsniu.


Bet kad mūsų besugriūnančiame, neamžiname pasaulyje galėtų užsimegzti gyvenimas, visa didžiulė Visata ir pats Dievas priversti nukreipti į Žemę, jos palaikymui, visą laisvą energiją. Štai kodėl mūsų Žemė yra vienintelė tokia planeta Visatoje! Antrajai, panašiai, neužteks Visatos resursų, o tai reiškia, kad žmogaus idėja materialiame pasaulyje sutikti proto brolius, visiems laikams liks tiktai svajone...

Mūsų pasaulis , nuo septynių Lygių Subtilaus Pasaulio, skiriasi tik gyvenančių Žemėje žmonių Sąmonės lygmeniu. Jų 2 – 5 procentų Sąmonės atvirumo ir įsisąmoninimo diapazonas leidžia suvokti ir matyti aplinką labai siaurame , mums matomo materialaus pasaulio spektre. Neturėdamas galimybės pamatyti ir įvertinti neapimamą Tikrąjį Pasaulį, žmogus negali (o ir nenori) naudotis visais Jo pranašumais, gėrybėmis ir Jo pagalbos bei apsaugos galimybėmis.

Nors saugoti mus reikia tik nuo mūsų pačių, kadangi pavojaus iš svetur nėra! Bet tam, kad gauti impulsą savo Evoliucijai, Subtilaus Pasaulio žmonės (Visatos gyventojai) priversti ateiti eiliniam atgimimui pas mus, į Žemę. Mes su jumis – vieni iš jų, tie patys kitų planetų gyventojai!

Kadangi Dievo Pasaulyje gyvena Žmonės, turintys beribes galimybes (tame tarpe materializaciją minties pagalba), jie be jokio vargo galėtų materializuoti tokius pat kaip mes, užbaigtame pavidale, be gimimo Žemėje. Bet tai būtų ne žmonės – partneriai, pasekėjai ir įpėdiniai, o biorobotai – nemenantys savo šaknų, netekę pačio svarbiausio kas


yra žmoguje – Sielos. Visi bus paklusnūs, geri ir laimingi daunai, nuo kurių teks bėgti pačiam Dievui.

Siela - tai programinis produktas, žmogaus vystymo ir Evoliucijos programų nešėjas, jo šventovė. Gimsta ji Dievo Pasaulyje. Be to, Sielos negalima perrašyti ir dauginti(tiražuoti), ji turi gauti subjekto (į kurį įsikūnija) bei aplinkinio pasaulio valdymo patirtį – pati, be „išankstinio leidimo“, mokydamasi visko „nuo paprasto iki sudėtingo“.

Paimkime, pavyzdžiui, du specialistus kurioje nors srityje. Vienas jų įgijo savo diplomą darbu, liedamas prakaitą, įgydamas profesiją nuo pat pradžių, o kitas jį nusipirko. Skirtumas tarp jų, kaip suprantate, bus labai esminis.

Taip pat ir su Siela: surūdijusio skatiko neverta, jeigu jinai nepraėjo evoliucinio vystymosi kelio nuo elementarios dalelės iki žmogaus ir kiekviename Lygyje neišlaikė atitinkamo egzamino. Kodėl žmogus nenori suprasti tokių paprastų dalykų – didžiulė paslaptis. Skaitoma, kaip savaime suprantamas dalykas, kad Siela mums duota iš Aukštai, kad mes ja pasinaudotume vieną kartą, o kas su mumis ir su Siela bus vėliau – tai Dievo problemos. Tai yra visiškai vartotojiškas ir utilitarinis požiūris, kaip į tualetinį popierių ir sauskelnes.

Pirmapradžiai Siela gimsta korpuskulėje, elementarioje dalelėje, susidedančioje, kaip ir visa Visata, iš Dievo energijos. Jos gimimo prasmė yra būtinumas nueiti kelią nuo korpuskulės iki žmogaus (žr. schemą Nr. 1), pereinant milijonus įsikūnijimų ir persikūnijimų. Kaip jūs jau supratote, šis kelias prasideda pačiame viršuje, Dievo Pasaulyje. Palaipsniui leisdamasi žemyn, Siela paeiliui įsitvirtina, įsikuria visuose septyniuose Subtilaus Pasaulio Lygiuose, įgydama juose gyvenimo įgūdžių. Tokiu būdu, ji palaipsniui gilinasi į materialųjį pasaulį, įgaudama įgūdžius valdyti vis tankesnius materialius kūnus.

Po visiškai nematomos mūsų akims ir žemės prietaisams korpuskulės eina įsikūnijimas į fotoną, elektroną, po to seka atomas. O tai jau sistema. Palaipsniui Siela mokosi valdyti molekulę, kristalą, akmenį, po to eina žolės, augalai, medžiai. Vėliau vyksta laipsniškas gyvų organizmų valdymo įgūdžių įgijimas: Siela mokosi valdyti virusus, mikrobus, bakterijas, vabzdžius, paukščius, roplius, žuvis ir, pagaliau – žinduolius.

Vabzdžiai, žuvys ir dalis smulkiųjų paukščių valdomi kolektyviniu protu, egregorais, kadangi jų smegenys randasi pradinėje, embrioninėje būklėje. Būdama ropliuose, paukščiuose ir žinduoliuose, Siela jau įgyja savo individualių galvos smegenų valdymą.

Elektronas Atomas Sacharozės molekulės modelis


Krikštolas Mineralas Žolė

Liepos Herpio virusas Infuzorija

Voras Šimtakojis Omaras

Strazdas Aligatorius Liūtas


Susipažinęs su tuo, mūsų protas pradeda protestuoti. Šiuo metu yra sukurta daug filmų apie gyvąją gamtą. Žmogui, juos peržiūrėjus, susidaro nemalonus jausmas dėl to, kad, nežiūrint visų grožybių ir puikybių, gyvenimas gamtoje – vien tik medžioklė, lydima nužudymų ir vienas kito suėdimu. Nejaugi tai Evoliucija?

Siela evoliucionuoja konkurencijos bei kovos už išgyvenimą procese, o ne nuo jausmų pertekliaus, uostant gėlytes. Puikų paveikslą gadinantys žiaurūs medžioklės vaizdai, iš tikrųjų atlieka daug funkcijų. Organizmo gyvenimas fiziniame pasaulyje reikalauja maitinimo ir utilizacijos. Jeigu visi gyvi organizmai maitintųsi žole, augalija Žemėje seniai būtų sunaikinta, o planeta pavirstų dvokiančių lavonų sąvartynu. Kad to išvengti, Sielos Evoliucija ir yra lydima utilizacijos.

Ir, pagaliau, keletą įsikūnijimų gyvendama naminiuose gyvuliuose šalia žmogaus, Siela perima gyvenimo žmoguje patirtį, mokosi, taip sakant, žiūrėdama, įrašo į pasąmonę jo gyvenimo būdą, nieko nepraleidžiant ir neišmetant. Todėl, katino tingėjime ir dykinėjime esantis gyvenimas – iš tikrųjų yra labai atsakingas momentas.

Visą šį begalinį, erškėčiuotą kelią, kartais užimantį keletą milijonų metų, Siela nueina valdoma Dievo Sąmonės, perduodama iš rankų į rankas Žmonių – Jo bendradarbių. Ją augina su begaline meile ir rūpesčiu. Jai atėjus į žmogų, iš šalies valdoma jos Evoliucija baigiasi. Bet prieš tai iš jos išvalo visas kraugeriškas gyvuliško pasaulio programas.

Siela tampa žmogaus Sąmonės valdoma, nors tik 2 – 5 procentų apimties, bet nuo to prasideda Sąmonės ir Žmogaus Evoliucija. Žmogaus užduotis šiame Evoliucijos etape yra pabudinti savo Sąmonę, išplėsti ir sujungti ją su Siela, kad sąmoningai , kartu su jomis, pasiekti Dievo Sąmonę. Toliau prasideda Sielos sugrįžimo kelias pas save namo, į tėviškę, į Dievo Pasaulį, bet jau kartu su Sąmone ir pačiu žmogumi fiziniame kūne, kuris tam tikrame etape transformuojasi į spindulinį, arba energetinį kūną.

Tai yra pirmame etape Siela mokosi valdyti visus materialiojo pasaulio objektus (nuo korpuskulės iki žmogaus) iš vidaus, sudarydama su jais visumą. Antrame etape žmogus mokosi sąmoningai , iš išorės, valdyti tiek materialiojo pasaulio, tiek ir Subtilaus Pasaulio objektus, faktiškai mokosi valdyti Visatą.

Grįžtant prie Žemės nepaprasto vaidmens klausimo, reikėtų pridurti, kad tik Žemėje Siela gali kartu su organizmu sukurti tarakono, šuniuko, kačiuko, paršiuko ir, pagaliau, žmogaus gyvą kūną. Po vaiko gimimo jo Siela, kartu su tėvais, formuoja, iš pradžių, Sąmonę, po to pasaulėžiūra. Paskui, pradedant nuo 12 metų, tėvai turi bendromis pastangomis padėti vaikui sujungti Sielą su Sąmone. O tai, kaip jūs suprantate, turi būti padaryta išmaningai ir palaipsniui.

Apie kokį tokių technologijų žinojimą galima kalbėti, jeigu mokslas ir dauguma žmonių, vien tik paminėjus apie jų egzistavimą , išpučia akis.

Jeigu ilgame Sielų Evoliucijos kelyje jų atsijojimas buvo nulinis, tai Sąmonės ir žmogaus Evoliucijos etape šis atsijojimas yra 99,9 %, tai yra, kad realiai labai mažas Žemės gyventojų procentas galės eiti Evoliucijos keliu. Ir tai (Dievo pasaulio supratimu) yra norma, eilinė situacija, maksimumas, kurio Jie tikisi! Be to, daugumai žmonių tai nėra apibrėžtumas, kada sakoma, kad „tai žmogui lemta“. Kiekvienas iš mūsų ateina į Žemę tik su viena misija – eiti Evoliucijos keliu. O tai yra darbas su savimi, nesigailint pastangų, ir visų pirma – Pasirinkimas, kas pradiniame etape sudaro patį didžiausią sunkumą.

Perskaitę iki šios vietos, žmonės paprastai užduoda mums klausimą apie žmogaus gyvenimo tikslą, apie tai, kam Dievui visas tas kuitimasis su mumis reikalingas: nes Jis nemirtingas, pas Jį, iki pilnos laimės, visko yra. Ir kodėl Subtilus Pasaulis ir Dievas, atvedę žmogų į Žemę, pamiršo duoti jam žemėlapius, schemas bei instrukcijas tam, kad sugrįžti namo?

Dievo atžvilgiu viskas be galo paprasta. Žmogus (o Dievas – ne tik Absoliutas, bet ir gyvas Žmogus su savo kūnu), stojęs į Evoliucijos kelią ir gavęs nemirtingumą fiziniame


kūne, tampa grandimi begalinėje grandinėje, faktiškai tapęs jos įkaitu. Jis jau nebegali išeiti iš Evoliucijos, pareiškęs, kad pavargo ir kad jam tai atsibodo arba nebepatinka. Tokiu atveju nutrūksta evoliucinė grandinė. Maža to, kad žmogus dėl to iškrenta iš jos, jis dar tampa atstumtuoju, nepritapusiu ( netgi, jeigu tai yra pats Dievas).

Viskas yra todėl, kad Gyvenimas Kūrinijoje egzistuoja tarp dviejų Polių – energetinės, arba spindulinės, egzistavimo formos (Subtiliajame, nematomame mums Pasaulyje) ir materialios, fizinės gyvenimo formos, pavaizduotos Žemėje. Jeigu Subtilus Pasaulis atsisakys nešti ant savo sprando fizinį materialų pasaulį, palaikęs save nepriklausomu, Jis akimirksniu pavirs pelke, sustabdęs Evoliuciją. Analogiškai, jeigu žmonės Žemėje išpuiks, kad nėra jokio Subtilaus Pasaulio su Jo Dievu, kadangi žmogus ir taip yra pakankamai savarankiškas, pelke pavirs visa Žemė kartu su Žmonija (šiurpus scenarijus, kurį šiuo momentu žmogus sėkmingai realizavo!).

Tokiu būdu, Subtilus Pasaulis ir Dievas yra sujungti su mūsų materialiuoju pasauliu neišardomu ryšiu, nes šie du Gyvenimo Poliai gali egzistuoti tik veikdami kartu. Maža to, Jie abu egzistuoja pačioje glaudžiausioje, nepertraukiamoje sąveikoje ir veikia kondensatoriaus principu: nenutrūkstamu krūvio – išlydžio režimu.

Kas liečia Dievą, viskas šiame Pasaulyje yra santykinis dalykas. Pats Dievas be mūsų, žmonių, kurie vadina Jį Dievu ir kuriems reikia Jo pagalbos, užstojimo ir Lyderio rolės, nebebus Dievu. Argi mažai yra Žemėje asmenybių, kurios laikomos durnynuose (ir tos, kurios dar kol kas ten nepateko), vadinančių save Kristaus įsikūnijimu, Dievo atstovais Žemėje, napoleonais ir t. t. Tačiau aplinkiniai žmonės jų tokiais nelaiko, todėl elgiasi su jais kaip su dvasiniais ligoniais.

Apie tai, kas tu toks esi ir kiek dydis bei reikšmingas šiame pasaulyje, tau būtinai turi pasakyti žmonės. Dėl to žmogus save realizuoti gali tik į save panašių, bendraminčių aplinkoje. Dievas Dievu tampa žmonių dėka, Jis taip pat realizuojasi tik Jam panašių žmonių aplinkoje (panašus pritraukia panašų).

Būtent tokiai abipusiškai realizacijai ir reikalinga Evoliucija. Iš to, kas pasakyta, išeina, kad Žmonijai (tarp kitko, ir kiekvienam žmogui atskirai) apie mūsų brandumą ir nepakartojimą taip pat turi pranešti iš Viršaus. O kol kas žmogus, su jo didybės manija, primena subjektą su trikampe skrybėle, kuris teigia esąs Napoleonas.

Žmogui judant į viršų evoliucine vertikale, palaipsniui atsiveria Sąmonė, bet ne kaip faktas, o kaip procesas. Žmogus tuo pačiu lieka gyventi Žemėje, negalvodamas apie jokią mirtį, bet priešingai – pasukdamas savo organizmo senėjimo procesą atgal, siekiantį 25-30 metų amžiaus. Iki šiol Žemėje tai pasiekdavo vienetai, keletas žmonių per vieną šimtmetį, iš jogų tarpo. Per paskutinius šimtmečius jie ateidavo į Dievo Pasaulį, turėdami fizinį kūną, gaudami nemirtingumą Žemėje. Savo naują kokybę jie įgaudavo, išėjimo iš šeimos bei sociumo į miškus ir urvus, kaina.

Šis variantas pasirodė visiškai nepriimtinas Vakarų žmonėms. Bet šiuo metu, atėjus į Žemę Apokalipsei ir gavus Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistemą, mums atsirado galimybė įgyti nemirtingumą būnant sociume, neišeinant į atsiskyrėlių buveines.

Apokalipsė nėra Pasaulio Pabaiga, tai – perėjimas iš Žuvų Epochos į Vandenio Epochą. Ji pasireikš tuo kad iš žmogaus bus „išimta iš apyvartos“ mirtis, kaip atgyvenusi kupiūra. Visoje neaprėpiamoje Visatoje mirtis egzistuoja tik Žemėje, kadangi visa Visata ir pats Dievas – nemirtingi. Žmogui įgyti nemirtingumą esant fiziniame kūne – pagrindinis jo Evoliucijos kriterijus.

Kalbant apie nemirtingumą, negalvokite, kad ši dovana bus išduodama nemokomai, be darbo. Nemokomai niekur, niekada ir nieko neduoda, už viską reikia mokėti. Už nemirtingumą jūs privalote sumokėti savęs tobulinimo darbu, judėdami pažinimo keliu, kurį davė mums Jėzus Kristus. Viltis į tai, kad nemirtingumo auksinis amžius automatiškai perves visus žmones į tobulą būseną, be pastangų iš jų pusės, yra klaidinga ir pražūtinga. Ne be priežasties Biblijoje, Apokalipsės dienų aprašyme, kalbama, kad vyks skirstymas į


teisuolius ir nusidėjėlius. Tiems, kas daužosi į krūtinę, įsirašę į teisuolius tuo pagrindu, kad sako: „Tikiu, Dieve, tikiu“, savęs laikyti tokiais nevertėtų. Teisuoliai yra tie, kas išplėtė savo Sąmonę ne mažiau kaip iki 60 procentų, kas pasiekė gerų rezultatų tobulindamas kūną ir protą, kas eina evoliucinio vystymo keliu, išmoko gyventi harmonijoje su pasauliu ir žmonėmis. Apokalipsės užduotis yra tame, kad „paskiepyti“ žmogų nuo mirties. Mūsų užduotis – ateiti į Dievo pasaulį ne Sielai pakilus į dangų, dėka to, kad sugebėjai išsaugoti ją švarią ir nekaltą (beje, jos ten tokiame pavidale, kokiame jinai išėjo į Evoliuciją, niekas nelaukia ir nepriims!). Siela, kaip oro balionėlis ant siūlelio, ten visiškai nereikalinga! Jos laukia kartu su žmogumi, su jo Sąmone, galva, rankomis bei kojomis, kaip darbininką ir padėjėją Dievui, bet ne kaip ekskursantą. Be kita ko galimybė žmonėms masiškai pereiti į Dievo Pasaulį atsirado tik su tokio reiškinio, kaip Apokalipsė, atėjimu į mūsų gyvenimą

O dabar klausimas apie tai, kas iš tikrųjų yra žmogus mūsų fiziniame pasaulyje? Jis, fiziniame kūne turi tik 2 – 5 procentus savojo “Aš”. Kiti 95 – 98 % priklauso septyniems jo energetinio kūno sluoksniams, kiekvienas iš kurių yra sujungtas su savo Tikrąja Esybe. Visos septynios Tikrosios Esybės randasi septyniuose Subtilaus Pasaulio Lygiuose – kiekviena savajame. Kadangi joms priklauso 95 – 98 % mūsų „Aš“, būtent jos valdo žmogų, o ne atvirkščiai.

Tikrosios žmogaus Esybės – tai jo Jėzus Išganytojas, kadangi tiesiogiai sujungia kiekvieną žmogų su Dievu. Tai reiškia, kad Dievas priklauso kiekvienam iš mūsų, bet ne skirtingoms religijoms ir ne Popiežiui! Į klausimą apie juos Dievas paprastai atsako klausimu: „O kas jie tokie yra?“

Miršta Popiežius.Prie Rojaus vartų jį sutinka Petras.

– Kuo tu vardu?– Aš Popiežius!– Popiežius, popiežius, – po nosim šnibžda Petras, – labai apgailestauju, bet

popiežiaus sąraše nėra. – Bet, bet aš gi buvau Dievo pavaduotojas žemėje!!! – Dievas turi pavaduotoją žemėje?! – paklausė Petras nustebintas, – Keista, aš

nieko apie tai nežinau...– Aš Katalikų Bažnyčios galva!!! – Katalikų Bažnyčia? Niekada negirdėjau apie tokią... Palaukite, paklausiu Šefo. – Šefe, – Petras klausia Dievo, – čia vienas keistuolis tvirtina esąs Jūsų

pavaduotojas žemėje, vardu Popiežius, ar Jums tai ką nors sako? – Ne, – atsako Dievas, – bet palauk, paklauskime Jėzaus.Dievas ir Petras paaiškina Jėzui situaciją.– Palaukite, – sako Jėzus, – aš pats su juo pakalbėsiu.Po 10 minučių Jėzus, juokdamas iki ašarų, grįžta atgal.– Atsimenate žvejų būrelį, kurį aš buvau sukūręs prieš 2.000 metų? Jis IKI ŠIOL

EGZISTUOJA!

Aukščiau jau buvo pažymėta. Kad Subtilus Pasaulis ir fizinis pasaulis yra du Gyvenimo Ašigaliai. Pagrindiniai veikėjai šiame spektaklyje – tik Dievas ir Žmogus. Schemoje Nr. 1 būtent jie yra dvi aktyvios Gyvenimo fazės. Jungia juos , kaip Gyvenimo aukščiausio apsireiškimo nešėjus, vienas rodiklis – psichinės energijos turėjimas.

Trivienė Esybė, arba Švenčiausioji Trejybė, Dievo Lygyje atrodo šitaip: Dievas Tėvas – tai yra Antipasaulis, nes Gyvenimas iš tikrųjų kilo Antipasaulyje iš

absoliučios Nebūties. Mūsų Visata taip pat nėra išimtis: Dievas Sūnus – tai mūsų Išryškintas Pasaulis, Visata. Šventoji Dvasia – Dievo psichinė energija, Jo minties


energija, kurios dėka šis Išryškintas Pasaulis materializavosi ir egzistuoja tik antidalelės į dalelę abipusiško, nenutrūkstamo perėjimo dėka, kontroliuojamo Dievo minties.

Maža to, žmogus nuo gimimo taip pat gauna tam tikrą Dievo energijos limitą, kurį išnaudojęs – miršta. Nuo Visatos gimimo momento nė vienas žmogus nežuvo ir nemirė atsitiktinai. Visi ,šimtas procentų žmonių, miršta, kai tik išsenka Dievo energija, duota žmogui gimstant.

Trivienė Esybė žmogaus Lygyje išsišifruoja šitaip:Dievas Tėvas – tai vieninga schema vertikalės formoje, kur žmogus ir Dievas yra

sujungti Tikrųjų Esybių grandinėle. Dievas Sūnus – tai žmogus fiziniame kūne. Šventoji Dvasia – žmogaus psichinė energija, pagal savo galingumą ir efektyvumą ne mažiau visagalė, kaip Dievo psichinė energija.

Pagal savo struktūrą ir funkcionalumą ši schema panaši į kompiuterio schemą, Dievas joje vaidina procesoriaus vaidmenį. Vertikalė, susidedanti iš septynių Tikrųjų Esybių, – tai septynios, kompiuterio sisteminio bloko, plokštės. Žmogui lieka monitoriaus ir klaviatūros vaidmuo. Mūsų galvos smegenys – tai organas, kurio pagalba žmogus galvoja, kad jis apie kažką galvoja. O dabar įsigilinkite, kokį pavojų Visatai ir visai Kūrinijai kelia toks Homo sapiens – žmogus, turintis visagalę jėgą, bet vietoj galvos turintis organą, kurio pagalba galvoja, kad jis galvoja!

Kaip matote, teisę tarpininkauti tarp Dievo ir žmogaus turi tiktai kiekvieno mūsų Tikrosios Esybės (Aukščiausiasis „Aš“). Visų kitų struktūrų, asmenybių ir būtybių, ketinimai vykdyti tokias funkcijas bei tarpininkavimą, bus nenatūralūs, melagingi – jie faktiškai yra apsišaukėliai. Kad būtų įtikinamiau, pabandykite, pavyzdžiui, į savo kompiuterį arba televizorių įdėti dar keletą plokščių (patikimumui). Ką jūs į šį pasiūlymą atsakysite, galima suprasti. Ir būsite teisūs, toks įsikišimas įmanomas tik aparatų kūrėjams, bet ne vartotojams, o mes Žemėje, visi be išimties, esame vartotojai!

Istorija su žmogaus atjungimu nuo Subtilaus Pasaulio prasidėjo maždaug prieš 5.000 metų, kada jis ant tiek įsigilino į materialųjį pasaulį, kad atsijungė nuo savo procesoriaus. Atotrūkis įvyko Lygyje tarp antrosios ir trečiosios Tikrųjų Esybių. Tai įvyko ne kaip pirmapradė nuodėmė arba gundymas, o kaip natūralus evoliucinis procesas, ir jokiu būdu niekas mūsų nekaltina.

Atjungimo schema labai paprasta. Galvos smegenys susideda iš dviejų pusrutulių, kurių kiekvienas specializuojasi savo, būdingai tik jam, funkcijoje. Dešinysis pusrutulis pasąmonės, arba intuicijos pagalba nuolat jungia žmogų (per jo Tikrąsias Esybes) su Visatos Energoinformaciniu Lauku ir pačiu Dievu. Bet informaciją šis pusrutulis gauna ne kaip trokštamus formalizuotus tekstus, formules ar schemas, o neapibrėžtų jausmų, įvaizdžių, asociacijų pavidalu.

Tokiame užšifruotame (elektroniniame) variante žmogus šios informacijos perskaityti negali, ją reikia iššifruoti, iškoduoti į mums įprastą formą, į dvejetainį kodą, kuris susideda iš dviejų funkcijų – „1“ ir „0“, tai yra žmogui, kad išspręsti bet kokią savo problemą, užtenka pasufleruoti – „Taip“ arba „Ne“.

Dešifratoriaus, arba dekoderio, vaidmuo yra paskirtas kairiajam pusrutuliui. Jis iššifruoja gautą informaciją ir tuoj pat perduoda atgal, dešiniajam – realizacijai. Šis procesas vyksta be paliovos, ir ne kaip skystutė vienetukų ir nulių srovelė, o kaip informacijos lavina, nuo kurios užspringtų visi bendrai paimti Žemės kompiuteriai.

Šis procesas yra nenutrūkstamas dar ir todėl, kad tereikia tik bendrame paveiksle pasirodyti papildomam vienetui arba nuliui, kai jis įgauna visiškai kitokį, nepanašų vaizdą, o procesas gali pasibaigti nenuspėjamu rezultatu. Viską reikia perskaičiuoti iš naujo, maža to, šis procesas vyksta be paliovos 24 valandas per parą, kaip du, lavina einantys, priešpriešiniai srautai.

Kaip čia galima kategoriškai teigti, kad „Aš viską žinau“ arba „Tik šioje knygoje yra Tiesa“? Žmogui ištarus šią frazę – kiek vienetukų ir nulių savo galvoje ir Visatos


Energoinformaciniame Lauke, jis spėjo ištrinti ir pridėti?! Vienu savo žodžiu mes keičiame Lauko vaizdą neatpažįstamai – „Mes to negalime nuspėt, kaip mūsų žodis atsilieps“4! Jeigu atsižvelgti, kad mūsų tik vienoje Žemėje yra 6 milijardai, apie Lauko stabilumą net kalbos negali būti.

Štai kodėl mes neturime daryti jokių kategoriškų tvirtinimų apie teisumą, apie Tiesą ir jos absoliutų išsamumą! Tokie tvirtinimai korektiški tik jų skambėjimo momentu, sekančią sekundę jie yra apgaulė ir akiplėšiškas melas! Tuo pačiu mes iškart iškrentame iš Lauko, o faktiškai – iš Gyvenimo proceso! Žmogaus viltis, kad egzistuoja 180 Kosmoso Įstatymų arba dar kažkokie mums nežinomi įsakymai, kurių laikymasis garantuoja mums gerovę, yra mitas. Visatoje egzistuoja vienintelis Įstatymas – Vienybės Įstatymas su amžinai judančia, evoliucionuojančia Visata. Pageidaujamo stabilumo Visatoje neegzistuoja, jai tai būtų pražūtis!

Toks yra idealus galvos smegenų darbo variantas, kai yra įjungti du pusrutuliai, dirbantys skaitmeninio kompiuterio principu, sukurto supernanotechnologijų pagrindu. Kas atsitiko žmogui, atsijungus nuo savo „procesoriaus“ ir „imtuvo“ ir likus tik su dešifratoriumi? Kadangi mūsų civilizacija Žemėje ir Visatoje yra išvadinė, galutinė, „baigiamoji klasė“, Dievo Pasaulis negalėjo leisti jos degradavimo, kas atvestų žmogų į urvus.

Šioje situacijoje buvo nuspręsta pakeisti žmogaus skaitmeninį kompiuterį, kuris sutelpa galvoje, senovišku analoginiu, lempiniu, kuris pilnai užėmė visą Žemės Noosferos tūrį, o faktiškai – visos Saulės sistemos tūrį.

Pats pavadinimas „analoginis“ jau kalba pats už save. Kad žmogui vienoje ar kitoje situacijoje patarti, duodant atsakymą „Taip“ arba „Ne“ pavidale, kompiuteris turi perrinkti masę analogiškų situacijų, vykstančių su kitais žmonėmis, kitu laiku ir kituose amžiuose. Kadangi parinkti visiškai identišką situaciją neįmanoma, žmogui pakišamas bet koks panašus patarimas, kad tik jis atsikabintų. Tokiu atveju patarimas turbūt bus nekorektiškas, su klaidos tikimybe 99,9 procentų. Atsakymas, vietoj konkretaus „Taip“ arba „Ne“, bus panašus kaip toje humoristinėje pratarmėje: „Be abejo, žinoma, jeigu kas nors, bet, na, vis dėlto...“

Viskas yra todėl, kad „Procesorius“ – tai dinamika, procesas, gyvenimas, o „Analogas“ – precedentas, faktas, pamėgdžiojimas, ydingos praktikos dubliavimas ir statika, o tai reiškia – mirtis. Žmogus, nei kiek neabejodamas, nusprendė atsisakyti brangių kompiuterinių paslaugų „iš Dievo pusės“, rado būtinumą „užtrumpinti“ evoliucinę vertikalę į Žemę, esą, apseis ir su skaitytuvais. O pauzes ir tuštumus užpildysime anekdotais, detektyvais, serialais ir moterų romanais.

Noosferos minčių formos yra kaip antstatas, pakeitęs žmogui Dievą. Tai ir yra visiems žinomas gundytojas - Velnias (Piktoji Dvasia). Tik jame nėra nieko demoniško, atneštinio iš išorės: Noosfera pilnutinai sudaryta iš Žmonijos idėjų, godų, minčių, lūkesčių ir emocijų, sukurtų per savo Evoliucijos laikotarpį, ir ypač – per paskutiniuosius 5.000 metų. Iš tikrųjų tai yra vienas iš Visatos Lygių, kuris atlieka savo labai svarbią, skirtą tik jam, funkciją.

Kas liečia taip vadinamas tamsias jėgas, kurios trukdo mūsų klestėjimui ir gerovei Žemėje, tai jas galima padalyti į tris grupes. Pagrindinė iš jų – mūsų nežinojimo tamsumas. Po to eina Žemės Noosferos minčių formos, kadangi jos yra Velnias. Ir trečias tamsiųjų jėgų ešelonas – nerimstančios Sielos.

Kadangi Visatoje viskas turi savo funkcinę paskirtį ir gilią prasmę, tamsios jėgos – tai jokiu būdu ne rudimentas, ne praeities atgyvena, kliūtis žmogaus klestėjimui Žemėje. Joms Žmonijos Evoliucijoje skirtas labai svarbus skiepų nuo žvaigždžių ligos vaidmuo. „Tam ir lydeka, kad karosas nesnaustų“.

Apie Evoliuciją, Žmonijai tai pat susidarė gana miglotas vaizdas. Dauguma žmonių

4 eilutė iš rusų poeto Fiodoro Tiutčevo (1803 – 1873) eilėraščio.


Evoliuciją supranta taip: „Pamatysite, mes vis tiek kuo nors tapsime“. Kad mes taptumėme ne kuo nors, o padėjėjais Dievui, ir egzistuoja visos šios tamsios jėgos. Jų paskirtis tik viename: priversti žmogų evoliucionuoti.

Reikalas tame, kad niekas iš žmonių, gyvenančių Žemėje, neeikvos nei savo brangaus laiko, nei sveikatos tam, kad ropštis evoliucine vertikale – „protingas į kalną neis, protingas kalną apeis“. Tai yra ,evoliucionuoti (dirbti su savimi, liejant prakaitą) niekas iš žmonių, turinčių sveiką protą ir tvirtą atmintį, savanoriškai nesugeba!

O Dievui tokie nereikalingi! Iš meilės Dievui, artimajam ir visai Žmonijai Evoliucijos nepadarysi. Priversti žmogų evoliucionuoti galima tik vienu būdu – sukurti Žemėje nepakeliamas jam egzistavimo sąlygas. Jeigu įvertinti, kad mūsų civilizacija Visatoje yra išvadinė (labiausiai išsivystyta ir lanksti), įvaryti vieną žmogų į evoliucinę vertikalę trise ar keturiese nepavyks – būtinai išsisuks! Padaryti tai gali tik 99 žmonės, su Karma priekyje ir tamsiųjų jėgų parama – „geriausi mokytojai – negailestingi mokytojai“.

Reikėtų paaiškinti, kas yra evoliucinė vertikalė. Ją vadina: kelias link Dievo, kelias link šventyklos, begalinis Dao kelias, evoliucinio vystymosi kelias, Dievo ieškojimas savo Sieloje ir taip toliau. Ši vertikalė yra kaip vamzdis, kuriuo žmogaus Siela ateina į mūsų pasaulį. Tuo pačiu vamzdžiu jinai grįžta į Subtilų Pasaulį po eilinio nesėkmingo įsikūnijimo Žemėje. Tai tas pats vamzdis su šviesa tunelio gale, kurį mato žmonės klinikinės mirties būklėje.

Evoliucinė vertikalė – tai visiškai realus dalykas, toks pat kaip ir eglė miške. Nė vienas sveiko proto grybautojas arba uogų rinkėjas nelips į eglę, jis į mišką atėjo gamtos dovanų. Jį ten gali įvaryti vilkai, lokys arba šernai. Tik tada jisai užlips į eglę, pamiršęs apie viską pasaulyje. Evoliucijos idėja tame ir yra, kad priversti žmogų kai kuriam laikui pamiršti apie materialiojo pasaulio „dovanas ir vertybes“. Žmogui pradėjus savo Evoliuciją, jis vėliau prisimena apie jas su šypsena.

Apie tai, kad mintis yra materiali, dabar kalba ir rašo daugelis, bet kas tai yra iš tikrųjų – negali aiškiai pasakyti. O iš tikrųjų mintis ir yra ne kas kita, kaip psichinė, arba dvasinė, energija. Dvasiškumą žmonės supranta kaip tikėjimą Dievu, bažnyčios lankymą, žvakių prie ikonų ir per maldas statymą. Išsilavinimas, intelektas ir knygų skaitymas – tai irgi dvasiškumas. Dvasiškumas – taip pat ir geri poelgiai (darbai), teatro, paveikslų galerijos lankymas, dvasiškai aukštinantys pokalbiai ir pozityvus mąstymas. Taip, tai bus dvasiškumas, jeigu tuo pačiu sukurtas minties potencialas ir sunaudotas Dievo energijos limito potencialas, duotas gimimo metu, bus susietas darbu.

Bet kadangi iki Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistemos atsiradimo, psichinės energijos realizacijos technologija buvo nežinoma, liaudyje toks dvasiškumas vadinamas paprasčiau ir tiksliau: „Kvailys minčių turtingas“. Ir liaudis, kaip visada, teisi. Kodėl kvailys? O todėl, kad išlaisvinta (atpalaiduota), nerealizuota psichinė žmogaus energija yra mirtį nešantys nuodai, kaip sau pačiam, taip ir visoms gyvosioms būtybėms aplinkui, tame tarpe Subtiliam Pasauliui, Visatos gyventojams.

Štai kodėl viena iš Noosferos minčių formų funkcijų – apsauginis ekranas, kurio pagalba Visata apsigina nuo savo pavojingo vaikų darželio minčių. Tik dėl šios priežasties niekas iš Žemės gyventojų, turėdamas neharmonizuotą, netramdomą psichinę energiją, pavojingą Kūrinijai, už Žemės Noosferos ribų, kad ir koks būtų pretekstas, nebus išleistas, nei taip vadinamų išėjimų į australą būdu, nei skrydžių į kitus pasaulius kosminiuose laivuose būdu.

Sekantis klausimas apie tai, kaip Tikrosios Esybės valdo žmogų ir vardan ko tai daroma? Valdymas vyksta Karmos pagalba. Karma yra žmogaus Tikrųjų Esybių nesutikimo su jo elgesiu indikatorius. Žmogus jų atžvilgiu neteisus tik viename: jis nenori maitinti jas psichine energija, įsijungdamas į darbą su jomis, kondensatoriaus principu, krūvis – išlydis.

Jeigu Noosferos minčių formos yra visiškos visaėdės ir maitinasi visų Žemės


žmonių „atpalaiduota“ psichine energija, tai Tikrosios Esybės maitinasi tik savojo „Aš“ psichine energija. Be šios energijos jos atrofuojasi ir miršta, o tai juk šaknys, kurios maitina žmogų, jo Išganytojas. Jeigu žmogus, iš savo pusės, ne maitina šaknų, jomis nesirūpina, Tikrosios Esybės, Karmos pagalba, pradeda jį protinti, klupdyti ant kelių. Kodėl ant kelių? Nuo kelių žmogų dar galima pakelti, iš dėžės – niekada.

Karma įrašoma energetinio kūno trečiajame karminiame, arba eteriniame, sluoksnyje, o taip pat trečiojoje Tikrojoje Esybėje. Be to, įrašoma ji ne kaip kažkokia dosjė, su gerų ir blogių poelgių sąrašu, kuriame yra atitinkamos tarnybinės pastabos.

Pasirodo, kad Karma visų mūsų gerų ir blogių poelgių neįskaito visiškai. Ji įrašoma trupmenos pavidale, daleiskime, 60/40, – santykį teigiamų ir neigiamų minčių formų . Į skaitiklį įrašomos teigiamos minčių formos, į vardiklį – neigiamos. Į teigiamų minčių formų kategoriją Siela įrašo žmogaus mintis apie gyvenimo prasmę, apie jo misiją Žemėje, apie Visatos amžinybę, apie Dievą, kreipimąsi į Jį, maldas. Tai yra viską, kas padės žmogui sekančiame įsikūnijime pasiekti Evoliucijos būtinumo supratimą. Vardiklyje randasi tik neigiamos minčių formos. Čia, kaip nekeista, įeina: išsilavinimas, erudicija, intelektas, moralė, dorovė, visi geri ir blogi poelgiai, tame tarpe ir meilė. Dažnai Siela nepasiima iš gyvenimo Žemėje net savo buvusio savininko vardo ir atminties apie jo lytį!

Tokiu atveju peršasi klausimas: kam mes, atėję į Žemę, taip dirbame, mokomės, pagimdome ir auklėjame vaikus, kažko siekiame, ir kur po mirties išeina visas šis sukurtas potencialas? – Į smėlį! Žmogui mirus, jis kartu su fiziniu kūnu nuneša į kapą tris vidinius energetinio kūno apvalkalus: emocinį, mentalinį ir karminį. Bet nemirtingumo Žemėje įsigijimo atveju, visa jo patirtis bus išreikalauta, tame tarpe ir neigiama.

Jeigu žmogus nesugebėjo per tris-keturis įsikūnijimus Žemėje realizuoti savęs, sujungdamas Siela su Sąmone, nesugebėjo pasiekti Dievo Sąmonės, jo Siela krenta į suktuką, po mirties išeina kartu su juo į kapines, lieka be atgailos, pasidaro nerandanti sau vietos, nerimstanti. Per maždaug šimtą metų ji išsisklaido ir dematerializuojasi, grįždama į pirmapradę būseną, į korpuskulę.

Tokiu būdu, viskas kas pasakyta neatmeta religijos idėjos apie Sielos amžinybę. Ji lieka amžina, bet su pasirinkimo teise: ar gyventi amžinai žmoguje arba likti amžina klajūnė korpuskulėje, ir teisė šiam Pasirinkimui priklauso kiekvienam iš mūsų!

Sutinkamai su karminiu santykiu (60/40), žmogui sekančiame jo gyvenime parenkami tinkama giminė, šeima, tėvai. Ką tokiu atveju kaltinti, kad gavai menką, nežymią giminę, neraštingus, neturtingus tėvus? Bet tai ne nuosprendis žmogui, o jo startinis kapitalas! Ir neįmanoma atidirbti Karmą kantrybe, kančiomis, gerais poelgiais ir ligomis. Nuo jos galima pabėgti tik užlipus į evoliucine vertikalę! Žmogus, lipdamas į ją, kaip darbo kūną, panaudoja savo psichinę energiją. Tam tikros technologijos pagalba jis tuo pačiu metu šia energija maitina Tikrąsias Esybes ir pakeičia savo karminį rodiklį – aišku, savo naudai. Tokiu būdu, paeiliui pakraunant energija savo Tikrąsias Esybes, galima per metus atsikratyti priklausomybės – kaip nuo savo Karmos, taip ir nuo Noosferos minčių formų.

Ir vis vien, perskaitę tai, dauguma žmonių nemato skirtumo tarp žmogaus, kuris atėjo į Subtilų Pasaulį po fizinio kūno mirties, ir to, kas atėjo ten, uždirbęs fizinį nemirtingumą Žemėje. Juk vis vien jie abudu ten atsiranda, būdami energetiniuose kūnuose. Žmonės, ilgai negalvojant, nusprendė, kad pirmumą gaus tas, kas daugiau padarė „gerų darbų“.

Skirtumas tarp jų yra tik tame, kad žmogus, palikęs savo fizinį kūną Žemėje, atsiranda tame Lygyje (ne aukščiau antro), kurio nusipelnė. Nori pakilti aukščiau – eik iš naujo į Žemę, gimk, tapk protingesniu ir bandyk „pašokti“ aukščiau, kad gauti fizinį nemirtingumą. Štai tada prieš tave bus atidarytos visos durys (visi Lygiai). Atėjus į Subtilų Pasaulį nemirtingu, gali augti nors iki Dievo Lygio, tik netingėk mokytis ir dirbti.

Požiūrį į mūsų „gerus“ ir „blogus“ poelgius Subtilus Pasaulis ir Dievas visiškai aiškiai


parodė Naujajame Testamente. Žmonės aktyviai studijuoja Biblijos tekstus, ieško juose kažkokių raktų. Apie tai yra parašyti kalnai knygų, straipsnių ir monografijų. O tuo tarpu Tiesa, kaip visada, guli visiems matant! Kartu su Kristumi buvo nukryžiuoti du nusikaltėliai, žudikai. Vienas jų dievažodžiavo ir nukryžiuotas, antras, atvirkščiai, priešmirtinių kančių metu praregėjo, ir Jėzaus Kristaus buvo paimtas į Dievo Pasaulį. Atkreipkite dėmesį, buvo paimtas ne teisuolis arba kulto tarnas, o nusikaltėlis! Tokiu būdu Subtilus Pasaulis parodė, kad mūsų supratimas apie „gėrį“ ir „blogį“, jam neturi jokios vertės.

Žmogus, stojęs į Evoliucijos kelią, evoliucionuoja ne aklai, jo Tikrosios Esybės (Jėzus) arba Aukščiausiasis „Aš“, atskleidžia jam žemėlapius ir schemas. Tiksliau pasakius, Aukščiausiasis „Aš“ yra Sielos savirealizacijos patirtis, įrašyta Evoliucijos eigoje, jai leidžiantis septyniais Subtilaus Pasaulio Lygiais į mūsų materialųjį pasaulį. Tai lyg nuorodų, žemėlapių arba schemų pavidalo hologramos, kurias Siela paliko sau , sugrįžimui atgal, bet jau su nešuliu – žmogumi fiziniame kūne, kartu su jo Sąmone.

Reikalas tame, kad iš tikrųjų žmogus savo Sąmone grįžta į Dievo Pasaulį tais pačiais septyniais Lygiais, pėda pėdon, kuriais jo Siela buvo atėjusi į Žemę. Ir nėra svarbu, kad atgal jis grįžta fiziniame kūne ir su Sąmone – egzistavimo taisyklės ir įstatymai ten vienodi visiems! Bet pradiniame žmogaus Evoliucijos etape, Pasirinkimo stadijoje, lemiamą reikšmę turi jo Sielos jautrumas – fenomenas, panašus į tą, kurį turi balandžiai ir katės. Ne paslaptis, kad jie atranda savo namus arba net šeimininką, kuris pakeitė gyvenamąją vietą ir randasi nežinia kur. Jiems padeda jų dvasinis potencialas, įkūnytas per ryšį su Visatos Energoinformaciniu Kanalu, arba Lauku.

Tokį pat kompasą turi ir žmogus. Tačiau energoinformacinio potencialo, kurį Siela sukaupė jos Evoliucijos procese, per milijonus įsikūnijimų, užtenka tik 3-4 žmogaus įsikūnijimams Žemėje. Priešingai žmonių nuomonei, manančių, kad kuo daugiau įsikūnijimų jie praeina, tuo daugiau gauna taškų. Iš tikrųjų viskas vyksta atvirkščiai: kuo daugiau išnaudojamas Sielos potencialas, tuo stipriau išsimagnetina jos kompasas.

Jeigu pratęsiame analogiją su kompiuteriu, tai tik pakankamas programinis ir energetinis potencialas leidžia jam diagnozuoti, patikrinti save, parodant monitoriuje visas savo klaidas ir sutrikimus. Kompiuterio naudotojui tai yra norma. Bet, kartojame, kad dėl to kompiuteryje turi būti pilnas programinės įrangos paketas, ir jis turi būti įjungtas į tinklą, duodantį pilnavertę įtampą, maitinimą.

Žmogus, sunaudojęs savo Sielos programinį, energetinį resursą materialiojo pasaulio miražams (video žaidimams), jau nebe turi pilno programinės įrangos paketo, iškrovė autonominio maitinimo (Sielos) akumuliatorius, be to atsijungė nuo tinklo (Dievo Kanalo)! Natūralu, kad tokioje būklėje jis nebegali savęs identifikuoti, nepajėgus pripažinti savyje sutrikimus ir gedimus.

Tai ne žmogaus nuodėmė, o jo bėda. Jokie ritualai arba užkeikimai, kaip jūs suprantate, nepadės. Išvesti jį iš tokios būsenos gali tik raštingas, supratingas meistras, kuris gali nežinoti Biblijos, bet privalo išsamiai nusimanyti apie konkretaus žmogaus (kompiuterio) principines schemas bei problemas. Paskutinis toks specialistas Žemėje buvo Jėzus Kristus.

Šiuo metu, kai yra gauta Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistema, ja remiantis, Žmonija turi išugdyti panašios kvalifikacijos specialistus savo kolektyve. Jokių kliūčių tam nėra, išskyrus tik žmogaus nenorą. Išsamią technologiją ir mokomąsias programas mes turime.

O dabar reikia atsakyti į klausimą, kuris daugumai skaitytojų jau subrendo: kuo mes save laikome, ką vaizduojame, gal kartais nešiojome tas pačias napoleoniškas trikampes? Dievas pasigailėjo, mes ir kai kurie mūsų pasekėjai išvengėme šio liūdno likimo! Mes atsisakėme perspektyvos atlikti misiją – tapti Žmonijos Mokytojais, arba Guru. Kaip mus pavadinsite jūs – tai jūsų problemos! Mes save, dalyvavusius kuriant Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistemą, vadiname palydovais. Palydovais, kurie sugeba gauti


ir apdoroti informaciją, davesti ją iki logiško užbaigtumo – kaip praktinę realizaciją, kurią kiekvienas žmogus Žemėje atliks savarankiškai, esant minimaliai metodinei bei informacinei pagalbai iš mūsų pusės.

O dar mes esame palydovai – keliautojų prasme, judančių erdvėje ir laike, iš punkto „A“ į punktą „B“, tai yra skirtingai nuo daugumos, mes žinome ir pradinį, ir galutinį maršruto taškus, juo einame, turėdami žemėlapius ir schemas. Natūralu, kad kviečiame su savimi visus norinčius: kartu keliauti yra linksmiau. Čia reikia patikslinti, kad palydovas neprivalo suvilioti ir masinti, eina tik tie, kam ši kelionė iš tikrųjų yra būtina. Palydovas netrauks už kaklaraiščio ir nestums į nugarą, jo funkcija - nepaklydus atvesti liaudį.

Bet žmonių, atėjusių pas mus, Tikrosioms Esybėms mes esame gelbėtojai, todėl, kad tik mes galime supažindinti žmogų su jo Tikrosiomis Esybėmis, išmokę juos vaisingo, abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo įgūdžių, kadangi pakol-kas niekas Žemėje, išskyrus mus, to padaryti negali!

Kas liečia garantijas, kurių žmonės reikalauja iš palydovo, čia taip pat viskas yra paprasta: palydovas neturi gyventi praeitimi, jis turi gyventi dabartyje ir būti nusitaikęs tik į ateitį, eiti ten. „Neįmanoma grožėtis vakarykščiu dangumi“. Antraip jis gali visiškai sustabdyti judėjimą, užliūliavęs pakeleivius prisiminimais apie savo praeities žygius ir nuotykius.

Visada galima surasti sustojimo kaltininkus. Paimkime, pavyzdžiui, prakeiktus rusiškus klausimus: „Kas kaltas?“ ir „Ką daryti?“ arba mūsų standartinį atsikalbinėjimą: „Rusijoje yra dvi bėdos: keliai ir kvailiai“, o mes, žinoma, nei prie ko! Bet kalti, suprantama, keleiviai, tai yra mes patys. Metas baigti parūkymą, reikia keltis ir judėti toliau į priekį, nes tik „Judėjimas yra Gyvenimas!“ Visa kita - Mirtis!

Smulkiau apie visą tai jūs sužinosite, perskaitę mūsų knygas.Taigi – Kelionėn!

Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistema padės jums išsiugdyti savyje sugebėjimą valdyti įvairius gyvenimo įvykius, sveikatą, sėkmę, gerovę ir t.t. Tačiau, jeigu jūs tikitės, kad visa tai atsitiks kaip pasakoje, lyg pamojus burtų lazdele arba „lydekai paliepus, man panorėjus“, tai jūs klystate. Šiame gyvenime visas gėrybes žmogus gauna tik dirbdamas. Jeigu jūs norite viską turėti, bet tuo pačiu nenorite dirbti, tada tolesnė informacija skirta ne jums. Harmonizacijos Sistema, kaip ir Subtilus Pasaulis su Dievu, tinginių nemėgsta. Tinginiai Jiems nereikalingi.

Jeigu jūs esate galvojantis, ieškantis žmogus ir nebijote darbo, mūsų Sistema jus sveikina! Tai pat būtina perspėti: jeigu jūsų Sąmonė kupina iliuzijų, jūs trokštate panacėjos, stebuklo, mes turime jus nuvilti – panacėjos tokiame pavidale nebuvo, nėra ir nebus. Todėl, kad panacėja randasi viduje, pas kiekvieną iš mūsų. Kelias jos link eina per darbą ir sveiką protą. Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistema nurodo šį kelią, be to ji yra švyturys ne tik šiuo momentu, ji yra jūsų švyturys visam gyvenimui, koks ilgas jisai bebūtų. Jeigu jūs esate pasiruošę stoti į šį erškėčiuotą, bet džiaugsmingą ir sėkmingą kelią, sveiki atvykę į Asmenybės ir Sveikatos Harmonizacijos Sistemą!


Pirmasis skirsnis

Įžanga

Prasmė ne Tiesoje, o Kelyje jos link.

Įtikinamumas – tik subjektyvume,ieškoti objektyvumo – reiškia klysti.Tiesa yra subjektyvumas.

Siorenas Kirkegoras5

Mieli draugai, siūlome jums atverti Pasaulį, kuriame mes gyvename, ir susipažinti su sudėtingiausia bioenergetine, biochemine sistema vardu „Žmogus“.

Mes pavadinome mūsų Sistemą kompleksine, nes bet kuri sudėtinga sistema reikalauja kompleksinio požiūrio. Jos pagalba galima harmonizuoti savo gyvenimą visomis kryptimis: sveikata, sėkmė reikaluose, kūrybinė savirealizacija, pinigų pelnymas, asmeniniai ir tarpusavio santykiai. Harmonizavimas suprantamas kaip sugebėjimas suderinti tam tikrus gyvybinius procesus su savo poreikiais, sąmoningai ir išmaningai juos valdyti. Žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai visi jo poreikiai ir norai bus patenkinami, realizuojami tarsi savaime, nesiplėšant. Panaudodamas tam tikrus įgūdžius, žmogus turi sąmoningai išeiti iš Pasekmių Pasaulio ir patekti į Priežasčių Pasaulį, kas leis jam valdyti savo tiek vidinius, tiek ir išorinius procesus.

Iš karto pažymėsime, kad pasiekti tokias galimybes galima tik esant ypatingoje Sąmonės būsenoje. Mes ją pavadinome „išvystyta Sąmone“. Būtent išvystyta Sąmonė yra Gyvenimo, sėkmės, sveikatos ir gerovės Šaltinis, nes tik turint tokią Sąmonę, galima aprėpti visą procesą pilnutinai, išstudijuoti jį ,nustačius savo vietą ir vaidmenį šiame procese (praktiškai – bet kuriame), sugebėti išvengti vergiškos priklausomybės nuo jo, o tai reiškia – valdyti jį, orientuojant į savo poreikių patenkinimą.

Veržimasis pasiekti išvystytą Sąmonę yra kiekviename iš mūsų, įdėtas pačios Gamtos, šią būseną vadina tobulinimusi arba Asmenybės evoliuciniu išvystymu. Būtent jis lydi žmogų visą jo gyvenimą, būdamas kiekvieno mūsų varomąja jėga, prasme, pagrindu. Sustabdęs Evoliuciją, žmogus momentaliai praranda gyvenimo prasmę ir degraduoja, kas aktyviai pasireiškia fiziologijoje, atsiliepia organizmo hormoniniam statusui.

Tikimės, kad jums jau yra aišku, jog pagrindinis Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemos tikslas yra Asmenybės evoliucinio išvystymo proceso įjungimas – suteikiant galimybę kiekvienam, kas siekia tobulinimosi, susirasti savo kelią išvystytos Sąmonės link.

Sistema yra gauta Žemėje per kontaktą su Dievu ir skirta visiems Žemės žmonėms, kaip praktinis vadovėlis savo Asmenybės evoliucinio išvystymo procese. Ši Sistema – švyturys kiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje! Tai yra begalinis Nemirtingumo Epochos naujo tūkstantmečio „Dao Kelias“, kelias link realaus biologinio nemirtingumo,

5 Siorenas Kirkegoras (1813 – 1855), danų filosofas ir teologas, egzistencializmo pradininkas.


pilnavertiškos sveikatos, kelias į laimingą, džiaugsmingą ir begalinį gyvenimą jauname, žydinčiame amžiuje. Pas žmogų, kuris pradeda įsisavinti Sistemą, nuostabiu būdu keičiasi pasaulėžiūra, Pasaulio ir Gyvenimo pojūtis, tobulėja mąstymas ir plečiasi Sąmonė.

Taidzitu – tradicinis In ir Jang simbolis

Bendrai paėmus, kontaktų su Subtiliu Pasauliu žmonės turi daug, bet gauta iš Viršaus informacija lieka išsklaidyta, pagal atskiras temas ir skirtingus žmonių, kurie ją gauna, interesus. Taip yra todėl, kad Gyvenimo Raktas yra išsklaidytas Informaciniame Lauke ir neprieinamas Sąmonei, gyvenančiai instinktais. O kadangi bet kuriame procese, tame tarpe ir gyvybės procese, veikia Dvilypumo dėsniai (In ir Jang kaita), tai žmogus, kurio Sąmonė yra pernelyg „materializuota“ (In), yra viliojamas dvasiniu nušvitimu arba kontaktu su Subtiliu Pasauliu (Jang), kad jame galėtų dalyvauti gyvenimas (In‘e visada yra Jang, o Jang‘e yra In, jų abipusiškas perėjimas užtikrina gyvybės ištvermę). Šią pagundą žmonės priima kaip savo išskirtinumą. Iš tikrųjų tai yra eilinė gaudyklė silpnai išsivysčiusiai Sąmonei. Mūsų Sistema – tai pirmoji doktrina šiuolaikinėje civilizacijoje, duodanti kompleksines, apibendrintas žinias apie žmogaus Evoliuciją ir apie Tikrąją Gyvenimo prasmę. Tai yra ilgai laukiamas Žmonijos su Dievu Kontaktas!

Tiesa, daugelis jo laukia kaip Antrojo Kristaus Atėjimo, kuris turi suteikti mums kažkokią pagalbą arba, kraštutiniu atveju, ruošiasi atnešti naujus Priesakus, kadangi Priesakai iš Kalnų pamokslo pasirodė negalintys apsaugoti žmogaus nuo susinaikinimo mechanizmo įjungimo. Bet antro toks Kontakto artimaisiais šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais, nelaukiama.

Visa, kas buvo Žmonijai reikalinga, iš Viršaus perdavė, o toliau patys aiškinkitės! O kad atėjo tai ne iš tų rankų, ne iš tos konfesijos, ne iš Jeruzalės arba Vatikano, ne per Mokslų akademiją – tai jau mūsų žemiški sunkumai ir problemos. Jų reikalas – perduoti ir įspėti! Faktiškai mūsų Sistema – socialinis visos Žmonijos užsakymas, kurį Subtilus Pasaulis įvykdė nedelsiant, tiksliai ir laiku. O kad tokio pavidalo ir tokiu būdu – tai užsakyme nebuvo patikslinta. Jie padarė taip, kaip manė reikalinga!

Žmogus sužino tikrąją gyvenimo prasmę, kuri jam atsiskleidžia tik Išvystytos Sąmonės ritmuose. Kito nėra duota. Tai Gyvenimo Įstatymas, Kūrinijos įstatymas. Tik Išvystyta Sąmonė yra Gyvenimo Šaltinis, Pasaulio Tikrojo pažinimo Šaltinis. Tokią būseną galima pasiekti Dievo ir Bendradarbių iš Subtilaus Pasaulio pagalba. Be Jų aktyvios pagalbos neapseisime. Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema duota žmonėms, ir kiekvienas žmogus, kuris ją praktikuoja, gauna realią Subtilaus Pasaulio Žmonių pagalbą, yra Jų kuruojamas. Jie padeda kiekvienam Sistemos dalyviui įjungti Sąmonės evoliucinį procesą, palaipsniui platindami jo diapazoną. Pradiniame Sistemos studijavimo etape Dievo Pasaulio bendradarbiai (Visatos valdymo aparato) aktyviai padeda naujokui kompensuoti jo energetines sąnaudas. Ši pagalba viršija paties žmogaus sąnaudas. Dangaus atstovai jį kuruoja iki to laiko, kol jis pradės savarankiškai naudotis Gyvenimo dovanomis. Ir tik tada Žmogus-vartotojas tampa padėjėju, kuris perduoda Gyvenimo Prasmę kitiems.

Kuo pagrįstas toks Dievo Pasaulio kardinalaus kišimosi, kuris dabar vyksta, į mūsų gyvenimą būtinumas? Mes jau pabrėžėme, kad Tikrąją Gyvenimo prasmę žmogus sužino tik pasiekęs išvystytos Sąmonės būseną. Be tokios būsenos jis negirdi savo vidinio balso, duoto Gamtos, kuris pastumia jį Evoliucijos link! Tobulinimosi proceso atžvilgiu Sąmonė


randasi pasyvioje fazėje. Tokią būseną vadina „miegančia Sąmone“. Joje būdamas, žmogus praranda gyvenimo prasmę. Gyvenimo bei Evoliucijos požiūriu – jis miega.

Gyvenimas yra sapnas; senis – žmogus, kuris miegojo daugiau už kitus: jis atsibunda tik tada, kai ateina laikas mirti.

Žanas de La Briujer6

Mieganti Sąmonė formuoja galvos smegenyse nuostabius paveikslėlius (įvaizdžius), kurie daro poveikį jo jausmams, jaudindami juos. Jis įtraukiamas į jutiminį pasaulį, kurio įvaizdžiai atvaizduoja šiuos jausmus. Tai taip vadinamas sensorinis Pasaulio suvokimas (regėjimas, klausa, uoslė, lytėjimas, skonis, racionalus protas, kuris leidžia išanalizuoti ir pažinti situaciją, procesą, padarydamas juos diskretiniais).

Tokiu būdų, žmogus gyvena išgalvotame virtualiame, holografiniame pasaulyje. Sąmonė įpratinta viską dėlioti į lentynėles, be jokios sistemos ir naudos, su viltimi, kad kada nors jai pasiseks sudaryti tikrąjį paveikslą, Pasaulio mozaiką. Bet Pasaulio paveikslas, sukurtas sensorinio suvokimo pagrindu, nėra tiesa, nes iš prigimties turi subjektyvaus suvokimo charakterį! Tai tas pats iliuzinis, menamas, hologramos pavidalo pasaulis, kuriame nėra vietos realiam Pasauliui su gyvu Dievu. Dievas žmogui, besirandančiam miegančios Sąmonės būsenoje, – nukryžiuotas stabas, kuriam užtenka mūsų tikėjimo, meilės ir kai kurių ritualų laikymosi.

Baisu, kad žmogui patinka ši sentimentalios idilijos būsena, jis apkvaišintas sapno iliuzijomis. Gyvenimas praeina pro šalį ir labai greitai pasibaigia, taip ir nespėjęs pasirodyti visu savo pilnumu. Faktiškai žmogus pragyvena savo gyvenimą perniek, iššvaisto savo potencialą, jo sensoriais pagimdytų iliuzijų tenkinimui. Dar baisesnis yra tas faktas, kad tokių žmonių pasaulyje – didžioji dauguma.

Nemokėdamas valdyti įvairiapusius savo gyvenimo procesus, žmogus neišvengiamai įtraukiamas į juos, jo psichika permalama jais tarsi girnomis. Jis visiškai priklausomas nuo materialaus pasaulio, patenka į jo iliuzijų sūkurį. Šio pasaulio pančiai tempia jo Sielą į dugną, į Nebūtį, ji praranda savo gamtinį impulsą, galintį žadinti Sąmonę, inicijuoti ją vystymuisi ir savirealizacijai. Vyksta žmogaus, kaip asmenybės, degradacija.

Todėl nuostata „mieganti Sąmonė“ toli gražu ne epitetas arba metafora. Žmogus su panašia Sąmonės būsena, skaitydamas mūsų knygas, tiesiog užmiega. Šis fenomenas yra susijęs su tuo, kad žinduolio smegenys, kurių paslaugomis naudojasi toks žmogus, negali įsisavinti informacijos apie objektyvią realybę, kuri yra įkrauta dideliu psichinės energijos potencialu. Jos paprasčiausiai tam nepritaikytos.

Mieganti Sąmonė nuveda žmogų į saldžių svajonių pasaulį tiek, kad pripažinti save, jog jis kapanojasi iliuzijų sūkuryje nelengva, tai įmanoma tik drąsiai, savikritiškai Asmenybei. Bet ir šiuo atveju žmogus pats, be pašalinės pagalbos, negali išsikrapštyti iš šio sūkurio. Tokia pagalba ateina iš Dievo Pasaulio. Būtent ji yra ta reikiama išorinė jėga, kuri sugeba išvesti žmogų iš sapnų ir svajonių pasaulio. Mūsų Sistema yra pirmasis tokios pagalbos etapas.

Ateistų nelaimė yra ta, kad išbraukę Dievą iš savo gyvenimo, jie įtraukė į Sąmonės amžino sapno tamsybę ne tik save! Jie įvertė į šią tamsybę pagrindinę Žemės gyventojų masę, nes tik pripažinus Dievą gyvu, aktyviu ir veiksniu, priėmus iš Jo pagalbą, žmogus gali pažadinti savo miegančią Sąmonę.

Ateistinis požiūris į gyvenimą atvedė prie to, kad siekiant pažinti energijas, apeinant Dievą ir Jo bendradarbius, žmogus, be Jų leidimo, savavališkai stengiasi prisijungti prie Dievo energijų ir dirbti su jomis. Tokių „Gyvenimo šeimininkų“ ir jų pasekėjų mėginimai negailestingai užkardomi Subtilaus Pasaulio ir Dievo. Šiuos savivaliautojus Jie vertina,

6 Žanas de La Briujer (Jean de La Bruyère,1645 – 1696) – žymus prancūzų moralistas.


kaip vagis ir grobstytojus, kurie kėsinasi į svetimą nuosavybę. Teisė dirbti su energijomis duodama tik žmonėms, prisijungusiems prie Dievo

Kanalo sąmoningai, pagal konkrečią technologiją, aiškiai suprantantiems šio žingsnio rimtumą. Mėginimai spontaniškai, nesąmoningai, „bedžiojimo metodu“ prisijungti prie bet kurių energijų, jokių būdu prisijungimu nelaikoma!

Tačiau Gamta turi mechanizmą, kuris stumia žmogų nubudimui. Jį vadina Likimu, Karma, kartais Fortūna. Karminio mechanizmo užduotis yra tame, kad išjudinti miegančią Sąmonę, kad ji nubustų. Tai pasiekiama nemalonių įvykių formavimo keliu: iš žmogaus atimami sveikata, ilgas gyvenimas, gerovė.

Būdamas miegančios Sąmonės būsenoje, žmogus nesupranta Gamtos užuominų ir miega toliau. Bet tik jam supratus, kad jis miega, ir kreipiantis pagalbos į Dievą, jam pagalba tuoj pat yra suteikiama – Sąmonė atsibunda. Jis pradeda pažinti, suvokti ir jausti Tikrąjį Gyvenimą ir savo atsakomybę prieš jį. Būtent šiame yra paslaptis, kad miegančios Sąmonės prašymai į Dievą, negauna atsakymo ir supratimo iš Jo pusės: maža kas gali ateiti į galvą arba pasivaidenti žmogui sapne.

Ne paslaptis, kad per visą Žmonijos egzistavimą Dievo Pasaulis nuolat perduodavo žmonėms žinias, padedančias Sąmonei nubusti. Šios žinios praveria kai kurias Tiesos dalis, bet kol Sąmonė visiškai neatsibus iš miego, žmogus nesugebės pamatyti visą paveikslą (bet kuriame procese) pilnumoje.

Būtent dėl šios priežasties tapo beveik pamirštos ir išmestos daugelis senovės žinių, kaip nebereikalingos: Dao, Cigun, Shiatsu, Joga ir kt. Todėl, kad jų įgijimui ir garantuotam rezultatų gavimui reikalinga Išvystyta Sąmonė, duodanti teisę ir galimybę valdyti vidinius bei išorinius procesus.

Tai panašu į tai, kai žmogus, turintis automobilį, bet neturintis vairuotojo pažymėjimo, negali pasinaudoti pranašumais, kuriuos jam suteikia automobilis. Neįjungus Evoliucijos proceso, esant miegančios Sąmonės būsenoje, visos išvardintos praktikos pavirsta įprastų fizinių pratimų rinkiniu, masažu ir filosofija, atsijusiais nuo gyvenimo.

Būtent dėl miegančios Sąmonės priežasties liko nereikalingos tokios unikalios praktikos, kaip „Atgimimo akis“ ir „Mer-Ka-Ba“. Žmonės nemato naudos ir darbe su energetiniais procesais, kadangi valdyti energetiką, kaip viduje organizmo, taip ir už jo ribų, galima tik atbudusios Sąmonės pagalba. Išvadoje visos senovės praktikos, jų įgijimui reikalaujančios iš žmogaus sugebėjimo sukurti vientisą Pasaulio, Kūrinijos kaip milžiniško gyvo organizmo paveikslą ir kompleksinio požiūrio į save (kaip į Kūrinijos dalelę), tapo nesuprantamos palikuonims ir buvo priskirtos egzotikai, necivilizuotų protėvių mistinių žinių kategorijai.

Ilgai laiką buvo skaitoma, kad sakralinės ezoterinės žinios, o paprasčiau misterijos yra senolių neišsivystytos Sąmonės vaisius. Dabartiniu laiku šios žinios kenčia audringą atgimimą, renesansą. Jos aktualios, paklausios ir būtinos, nes padeda šiuolaikiniam žmogui susirasti savo vietą šiame Pasaulyje, kaip vieningame gyvame organizme, besiplečiančiame žymiai toliau už mūsų materialųjį pasaulį. Žmogaus (kaip šio organizmo ląstelės) užduotis – išmokti suderinti visus savo žingsnius su Juo. „Naudinga viskas, kas laiku. O jei gerovei ne proga – pavirsta nedorybe ir yda“ 7. Šiame ir tik šiame yra tikrasis Išganymas!

Galima gyventi pagal Dievo įstatymus, sėti išmintį, gėrį, amžinybę, laikyti save šventume ir daryti tik gerus poelgius. Bet nematuojant kiekvieno savo žingsnio su Visatos judėjimo ritmais, nesuderinus su Ja grįžtamojo ryšio, žmogus bus priešingoje fazėje, opozicijoje Kūrinijai, neišvengiamai įjungdamas susinaikinimo mechanizmą. Jis, kaip ląstelė, susižavėjusi savo nepakartojamumu, reikšmingumu, savęs dievinimu, pavirsta metastaze ir yra pavojingas Organizmui. Ir tai jau ne

7 V.Šekspyras, „Romeo ir Džiuljeta“.


spėliojimas arba prognozė, o kasdieninė realybė!Pats didžiausias susidomėjimas ezoterinėmis žiniomis kilo paskutinių mokslo

laimėjimų ir atradimų šviesoje. Išaiškėjo, jog tos žinios, kurias gauna mokslas, senų seniausiai buvo žinomos senovės kartoms ir aktyviai eksploatuojamos kasdieniame gyvenime. Šiuolaikiniame Kūrinijos supratime misterijos jau nesirodo kaip kažkas bauginantis, nerealus, o, kaip paaiškėjo, duoda žmogui galimybę suformuoti vientisą Pasaulio paveikslą! Interesas ezoterikai įgavo visuotinio susižavėjimo pobūdį. Kad gauti sakralinių žinių, žmonės keliauja į šventąsias vietas – į Indiją, Tibetą, ieško mistinės Šambalos. Deja, Žmonija yra įtraukta į eilinį miegančios Sąmonės miražą.

Nei Šambaloje, nei Tibete, nei po Sfinksu arba Egipto piramidėse, nei kur nors kitur Žemėje arba kitoje Visatos planetoje nėra nieko tokio, ko jūs neturėtumėte šią minutę ir ko nežinotumėte šiuo savo gyvenimo momentu! Visos žinios apie Tiesą randasi mumyse pirmapradžiai, tik mes jų nepamename, ir jeigu prisimename – negalime jų panaudoti, kadangi mieganti Sąmonė nesugeba duoti praktinių patarimų jų panaudojimui. Ji miega!

Žmonės pamiršo, kad nei vienas guru (mokytojas), nei vienas Tibeto vienuolis arba lama negali išvesti mūsų iš miego būsenos. Tai įmanoma padaryti tik Dievui. Guru gali nurodyti kelią išvystytos Sąmonės link, savo subjektyvios nuomonės ir matymo pavyzdžiu, bet kad pasiekti savo tikslo, reikia praeiti šį kelią kartu su mokytoju – ką ir darydavo visi „nušvitę“.

Dauguma šiuolaikinių žmonių nenori keisti gyvenimą visuomenėje į atsiskyrėlių būstą, atsisakyti civilizacijos gerovių, nori įgyti žinias neaukodami civilizuoto pasaulio komforto, savo norų ir įpročių. Kaip yra žinoma, paklausa (socialinis užsakymas) lemia pasiūlą. Tai čia, tai ten atsiranda įvairios mokyklos, propaguojančios pačias įvairiausias sakralinių žinių kryptis, kurios pateikiamos kaip panacėja ir žada žmogui išspręsti visas jo problemas. Tai darbas su universaliomis arba kosminėmis energijomis, ritmodinamika, neurolingvistinis programavimas, Šiatsu (taškinis masažas), fito- bei adatų terapija, įvairios kvėpavimo metodikos, jogoterapija, psichotreningai, įvairios dietos ir daug kitko. Tokių mokyklų ir doktrinų nesuskaičiuoti. Bet mes ir toliau matome, kaip žmonės miršta pačiame jėgų žydėjime dėl to, kad prarado gyvenimo prasmę, katastrofiškai puola alkoholizmas ir narkomanija. Sveikatos apsauga nepajėgi apginti žmogų nuo lėtinių ligų.

Visuomenė neturi struktūrų, kurios tiktų žmogui kompleksiškai (perdaug įsitraukė į biblinį akmenų mėtymą). Medicina gydo kūną, ekstrasensas – aurą, magija veikia per astralą, kunigas gydo Sielą, bet faktiškai visi užsiiminėja skylių lopymu! Tai lyg skylėti drabužiai: vienoje vietoje skylę užlopė – kitoje atsiranda.

Žmogus, kaip ir anksčiau, nukreipiamas nuo Tiesos, nuo būtinybės pažadinti savo Sąmonę. Tai daroma kur nesąmoningai, o kur ir sąmoningai, kryptingai. Visos mistinės praktikos orientuoja jį į tam tikrų technologijų pritaikymą. Negavęs rezultatų, jis perbėga nuo vienos technologijos prie kitos. Žmonės prikrauti įvairių žinių, kaip „asilas knygų“, o naudos iš tų žinių – jokios! Priežastis – tik jų neatsibudusi Sąmonė ir Evoliucijos sustabdymas savyje.

Daug šiuolaikinių misterijų kalba apie Sąmonės prabudimą, bet neduoda konkrečių metodikų, vildamosi, kad Sąmonė prabus pati savaime. Bet savaime gali atsirasti tik noras atsibusti iš miego. Žmogus siekia gauti kuo daugiau žinių, klaidingai manydamas, kad erudicija yra kelias pasiekti Išsivystytą Sąmonę.

Tai savęs apgaudinėjimas ir eilinė materialiojo pasaulio chimera! Jeigu žinios nepritaikomos, jos neduoda konkrečių, akivaizdžių rezultatų, jų nešiotojas vis dar randasi Morfėjaus glėbyje – miega. Sąmonė gi, atsibunda tik Dievo ir Jo padėjėjų pagalba, ir tik tuo atveju, jeigu žmogus nuoširdžiai nori evoliucionuoti, nori eiti Sąmonės Išvystymo keliu. Jeigu prabudimas iš miego jam reikalingas tik tam, kad sprendžiant kokią nors siaurą,


privačią problemą jam padėtų vienos ar kitos technologijos, tai tokį gudruolį „Viršuje“ mato kiaurai ir, suprantama, niekas nesiruošia dėl jo eikvoti savo jėgų.

Kompleksinė Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema neturi visų išvardintų trūkumų. Kiekvienas norintis savyje atkurti Evoliucijos procesą gauna betarpišką pagalbą ir palaikymą iš Dievo Pasaulio Žmonių (Šventųjų) pusės, kurie palaipsniui įveda jį į nuostabų Gyvenimo Harmonijos Pasaulį, į išvystytos Sąmonės Pasaulį, į Priežasčių Pasaulį, kur Žmogus valdo visus gyvenimo procesus ir pilnai realizuoja save, tapdamas Kūrėju.

Sistema jokiu būdu neprieštarauja religijoms ir tikėjimams, nes Visata yra vieninga visiems. Jos Įstatymai privalomi mums visiems nepriklausomai nuo turtinio, socialinio statuso arba priklausomybės vienai ar kitai konfesijai. Visatai visi mes, Žemės žmonės, esame mažamečiai vaikai, patekę į bėdą. Ir kas jūs bebūtumėte: krikščionis, budistas, musulmonas, judaistas, jūs galite sėkmingai panaudoti Sistemą, kaip instrukciją veikimui!

Visas nuostabias paranormalias žmogaus ne eilines galimybes ir ne eilinius sugebėjimus (kurie yra svarstomi moksliniuose simpoziumuose, apie kuriuos įvairūs autoriai rašo laikraščiuose, žurnaluose, knygose – kaip versijas, spėliojimus, pranašystes ir prielaidas) kiekvienas žmogus gali pakankamai lengvai atskleisti savyje, prisijungęs prie mūsų Sistemos.

Problema tik viename: kiekvieną norintį, prijungti ir apmokyti, pakol kas, galime tik mes! Suprantama, kad labai sunku patikėti, kad viskas, apie ką tūkstantmečiais svajojo Žmonija (kompleksinis požiūris gyvenimo problemų sprendimui), jau randasi Žemėje ir sukaupta vienose privačiose rankose, be konsultacijų su kuo nors būtent. Nesitiki, kad taip lengvai ir greitai buvo galima „surinkti akmenis“ – žinias, žmogaus išmėtytas po įvairius mokslus ir doktrinas. Atsiprašome už padarytą, bet tai yra taip!

Mūsų sveikata – objektyvi realybė

Pasaulyje egzistuoja neginčijama tiesa: „Įdomu ne tai, kas yra įdomu, o tai, be ko neįdomu“. Neįdomu be sveikatos ir pinigų. Pradėsime nuo sveikatos.

Pastaraisiais metais pastebimas smarkus žmonių sveikatos pablogėjimas. Mokslas ir visuomenės nuomonė suvokia šią aplinkybę kaip apmaudų nesusipratimą visuotinos gerovės fone: gyvenimas pas mus – puikus ir nuostabus! Su sveikata taip pat viskas paprasta – tai mokslo ir technikos pažangos pasekmės! Tai yra viskas mūsų rankose – „dar ne vakaras“, štai tik ekologiją atstatysime – ir pagyvensime...

Bet dabartinė sveikatos griūties priežastis slypi ne tik ir ne tiek mokslo ir technikos pažangos pasekmėje ir neteisingame sveikatos būde. Viskas surišta su procesais, vykstančiais Kosmose, su jų įtaka mūsų motinėlei Žemei. Nuo mūsų priklauso tik viena: ar sutiksime mes su naujomis žaidimo taisyklėmis ir jų laikysimės, arba jos pradės mus „derinti“. Kaip išsireiškė Ogas Mandino8: „Veik, kitaip tapsi veiksmo objektu“. Ir panašu, kad alternatyvos pas mus jau nebebus.

Pastaraisiais metais mokslininkai aptiko iki šiol nematytus keistumus mūsų motinėlės Žemės elgesyje. Ji rodo neregėtą veržlumą, ir tuo privertė žemišką mokslą giliai susimąstyti. 1999 metais prancūzų astronomai paskelbė, kad Žemė nuimta nuo orbitos ir artėja prie Saulės. Šis artėjimas 2005 metais pasiekė anomalinių, rekordinių reikšmių!

Reikia pažymėti, kad visi duomenys, pateikti šiame straipsnyje, paimti iš žiniasklaidos. Taip pat būtina pabrėžti, kad perspėjimai dėl būsimų gamtinių permainų pastoviai pateikiami Žmonijai. Tiktai šis „Balsas iš Viršaus“ lieka vienišas balsas dykumoje. Niekas jo negirdi, laikydami panašius pareiškimus eiline nenormalių anomalininkų-

8 Ogas Mandino (1923 – 1996), knygos „Didžiausias pasaulio prekiautojas“ autorius.


kontaktorių užgaida. Ir dar todėl negirdi, kad šitie perspėjimai patenka mums ne iš žiniasklaidos, ne iš valdžią turinčių arba Popiežiaus lūpų (iš kur mes pripratome gauti dėmesio vertą informaciją), o iš eilinių, paprastų žmonių. Su vienu tokiu Kreipimusi į Žmoniją jūs susipažinsite žemiau.

2000 metais rusų mokslininkai paskelbė faktus: 1998–2000 metais Žemė gavo energetinius smūgius iš nežinomo energijos šaltinio. Aptiko tai vandens pagalba, kuris tuo metu taip pakeitė savo energetinę struktūrą, kad jeigu ne jo savybė atiduoti gautą energiją palaipsniui, trijų savaičių bėgyje, vanduo ir kiti skysčiai Žemėje galėjo užvirti. Nereikia užmiršti, kad žmogus susideda, daugiau kaip 90 proc., iš skysčių. Natūralu, kad tokie pakitimai stipriai atsiliepė ir žmonių savijautai.

Tais pačiais 2000 metais paskelbti Europos mokslininkų duomenys apie tai, kad Saulės ir Žemės magnetinių laukų įtampa išaugo du kartus, tai yra 100 procentų. Visa tai lyg ir neturi didelės reikšmės mums, bet Žmonija išaugo ir sisuformavo esant pastoviai magnetinio lauko vertei. Iš istorijos yra žinoma, kad žymiai mažesni jo įtampos skirtumai į mažesnę arba didesnę pusę sukeldavo karus, sukilimus, revoliucijas, epidemijas.

Žemės magnetinis polius (planetos magnetinės ašies susikirtimo taškas su jos paviršiumi) pasislinko 200 km, ir šis faktas yra užfiksuotas Rusijos Centrinio karinio-techninio instituto prietaisais. Kaip pranešė instituto vadovaujantis bendradarbis, toks magnetinių laukų poslinkis įvyko ir kitose Saulės sistemos planetose. Mokslininkų nuomone, tai įvyko dėl to, kad Saulės sistemos planetos praeina naują galaktinės erdvės zoną ir patiria kitų galaktinių sistemų poveikį. Mokslininkas taip pat pažymėjo, kad šis reiškinys gali atsiliepti orams ir žmonių savijautai.

2000 metų rudenį žiniasklaidoje buvo paskelbti čiliečių astronomų duomenys, kurie aptiko mūsų planetos anomalaus elgesio ir pakitimų aplinkiniame pasaulyje priežastį. Visų šitų pakitimų kaltininkė pasirodė planeta vardu „Bernaras-1“. Ji savo dydžiu žymiai lenkia Žemę. Mūsų planeta palyginus su ja – smiltelė. Ši keliautoja artėja prie Salės sistemos. Kaip nustatė mokslininkai, planeta atėjo pas mus iš tolimojo Kosmoso gelmių. Mokslui nėra žinoma nė viena žvaigždžių sistema arba Galaktika, kurioms jinai priklausytų.

Šios keliautojos pasirodymas iššaukė globalinius pakitimus Žemėje ir Saulės sistemoje. Energetinis smūgis, kurį Žemė priima į save, sukelia globalinius pakitimus geofiziniuose, cheminiuose, biologiniuose procesuose, didėja potvynių, žemės drebėjimų, pasiutvėjų skaičius. Ši energetika, viršijanti visas įmanomas ribas, daro poveikį ir technikai – Žmonijos rankomis sukurtam kūdikiui: žymiai daugėja technogeninio pobūdžio avarijų bei katastrofų skaičius. Daugelis technologinių procesų vyksta nukrypdami nuo nustatytų parametrų ir dažnai pasibaigia nenuspėjamu rezultatu – katastrofomis.

Energetinis smūgis muša ir žmones, sukeldamas katastrofinį sveikatos žlugimą. Nesaikingos mitybos užterštus ir šlakų pilnus organizmus sudegina. Daro poveikį psichikai, sukeldamas neadekvatų žmonių elgesį: nepagrįstą agresiją, nenuspėjamus poelgius, nemotyvuotus nužudymus, karus. Tuo ir pasireiškia energetinio ciklono, atnešto planetos „Bernaras-1“, poveikis.

Mūsų laikmetį vadina „Apokalipsė“, taip buvo pavadinta paskutinė Naujojo Testamento knyga. Žmonės virš 1,5 tūkstančių metų spėlioja, prie ko prisieti grėsmingus pranašavimus, aprašytus šioje knygoje: ar prie šimtmečių kaitos, ar prie kosminio pobūdžio reiškinių, ar prie antrojo Kristaus atėjimo? Visi įvykiai ir pakitimai Žemėje šiuo metu sudėti į 25-ių metų laikotarpį, skirtą Apokalipsei. Jos pradžia – 1997 metų rugsėjis. Būtent tada Žemė įėjo į energetinį gravitacinį cikloną ir pradėjo artintis prie Saulės (o 1998 metais JAV mokslininkai aptiko jos suplojimą poliuose ir greitą išplėtimą ekvatoriuje).

Šis artėjimas nėra atsitiktinis, jo pagalba Žemė minimizuoja nuostolius nuo praskrendančios planetos. Pavojaus atveju ji atiduoda save, kartu su mumis, į saulės gravitacijos glėbį. Ir vis vien mokslininkų prognozės artėjantiems 25 metams visiškai nedžiuginančios: jie skaito, kad busimame kataklizme išgyvens maža Žemės gyventojų


dalis. Daugumos žmonių organizmai negali ir jau nebespės prisitaikyti prie greitai besikeičiančių išorinės aplinkos procesų. Tokių žmonių sistemos patenka į kolapsą – žmogus žūsta (jeigu nenorėjo arba nespėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų).

Perskaičius tai, lengvai galima įsivaizduoti, kad Kosmosas grasina Žmonijai. Tačiau nereikia pamiršti, kad visos straipsnyje išvardintos baimės – tik pasekmės. Jų priežasčių ieškoti Kosmose yra beprasmiška, jų ten nėra, kadangi Visata – amžinos ir nemirtingos, Gyvybės Šaltinis. Gyvybė Žemėje yra nemirtinga ir amžina, kaip yra amžina pati planeta. Vis dėlto tiesiog per 50 mokslinės-techninės revoliucijos metų žmogus, ilgai negalvodamas, įsikišo į planetarinius procesus. Kalba eina ne apie neužgaulų smūgį geležgaliu per asteroidą, ką žiniasklaida pateikia, kaip visuotinių procesų valdymo epochos pradžią. Žmogus, išpumpuodamas iš Žemės gelmių jos energetinį komponentą – naftą ir dujas, o taip pat iškeldamas masę naudingųjų iškasenų, pažeidė visos Saulės sistemos planetų pusiausvyrą. Būtent dėl šios priežasties Žemė artėja prie Saulės, ir nieko čia nepadarysi, už viską reikia mokėti.

Kalbant apie planetą Bernaras-1, ji spektaklyje atlieka revolverio vaidmenį, jo pagalba herojus-nevykėlis (Žmonija) spektaklio pabaigoje deda tašką, šaudamas sau į smilkinį. Taip jau buvo prieš 150 milijonų metų, kai Bernaras-1 padėjo Atlantams išeiti iš Žemės be ypatingų kančių. Kaip matote, Kūrinija rodo gailestingumą, kad mums nedaryti kontrolinio šūvio į galvą. Bet kadangi Žemėje aktyvizavosi suprasminimo procesas, kosminis keliautojas yra sustabdytas pagarbiu atstumu nuo Žemės…

Dar viena „naujiena“ iš tos pačios serijos, atspausdinta laikraštyje „Megapolis Ekspress“, 2002 metų spalio numeryje. Straipsnis vadinasi „Žmonės trumpiau gyvens“. Štai jo turinys:

„Panašu, kad viso pasaulio genetikai susitarė tylėti dėl siaubingos sensacijos, atskleistos japonų mokslininkų ir patvirtintos JAV tyrinėtojų. Pirmą kartą per pastaruosius metus mokslo tyrimai atnešė blogą naujieną. Vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė labai greitai pradės mažėti. Kiekvieno atskiro individo gyvenimo trukmė, pagal paskutinių atradimų duomenis, gali sutrumpėti 15-20 metų!

Ir tai palies visus iš eilės, o ne tik silpnai išsivysčiusių šalių gyventojus. Nei medicinos išsivystymo lygis , nei gyvenimo kokybė, nei geri produktai nieko neišgelbės! Ypatingas genas, kuris atsako už gyvenimo trukmę, kaip paaiškėjo, sugeba mutuoti maždaug kartą per tūkstantmetį. Šiame genetiniame lūžyje, su žmogaus gyvenimo trukme vyksta smarkūs pakitimai: iš pradžių šis rodiklis auga nematytais tempais, o vėliau – tokiu pat būdu smarkiai mažėja.

Gyvenimo trukmės genas buvo aptiktas JAV mokslininkų iš Džono Hopkinso Universiteto neseniai – tik 2002 metų vasarį, jis buvo pavadintas graikų likimo deivės Kloto vardu. Tai viena tų deivių, kurios verpia žmogaus gyvenimo siūlą, o Kloto tvarkingai jį nukerpa, atmatuodama žmogaus amžių. Pavadinimas genui buvo išrinktas poetiškas, tačiau jau po mėnesio tyrinėjimų genas ėmė pateikinėti mokslininkams staigmenas. DNR mėginiuose, paimtuose iš įvairių žmonių, buvo aptiktos pakitusios šio geno versijos – genai-mutantai. Sprendžiant iš analizių, gavosi, kad žmonės, turintys organizme šio geno kopijas, pragyvens 20 metų mažiau negu tie, kas turi švarų Kloto geną. Be to žmonėms virš 50 metų tokių genų neaptinkama, bet pas vaikus, kurie gimė po 1990 metų, yra pastebimas mutacijų žybsnis!

Tai reiškia, kad vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė greitai sudarys apie 57 metus moterims ir 54 metus vyrams. Ir viskas! Ir visoje Žemėje taip – japonai gavo tokius pat rezultatus dėl genų-mutantų pasiskirstymo pagal amžius! Dabartiniai japonų pensininkai pragyvens daugiau už visus Žemėje – vidutiniškai iki 82 metų. O jų vaikų ir vaikaičių gyvenimas bus žymiai trumpesnis!

Nuostabu, kad ir Rusijoje demografai be jokių genetinių tyrimų gavo tuos pačius, vidutinės gyvenimo trukmės, skaičius! Valstybinio statistikos komiteto duomenimis,


„vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės sumažėjimo procesas Rusijoje neturi analogų pasaulyje: šis rodiklis (apskritai šalyje) sumažėjo šešeriais metais, palyginus su 1960-siais metais. Mūsų statistikai galvojo, kad mes blogai ir mažai gyvename todėl, kad geriame neribotais kiekiais nekokybišką degtinę. Dabar, po sensacingų amerikiečių ir japonų mokslininkų atradimų, aišku, kad šis procesas palietė visą pasaulį, paprasčiausiai mes jį pastebėjome, kaip visada, kiek anksčiau.

Smalsu, kad genetikų rastas gyvenimo trukmės „kritimas“ pasitvirtina istoriniais duomenimis. Taigi, viduramžių kronikose paminėtas keistas amžius, kai žmonės staiga „nustojo mirti“ ir gyvendavo net iki 70 metų, kas buvo gryna fantastika tais laikais! O vėliau (kaip liudija metraštininkai) atėjo „atpildas“ – mažai kas iš ilgaamžių vaikų išgyvendavo iki 30-35 metų. Tai yra maždaug dešimtame amžiuje po Kr., Kloto geno mutacijos mechanizmas jau suveikdavo – iš pradžių gyvenimo trukmės augimas, vėliau staigus trumpėjimas.

Įvairių šalių mokslininkų prognozių bei atradimų teisingumą patvirtina oficialus Rusijos ministro-pirmininko Kasjanovo pareiškimas, padarytas 2002 metų kovo pabaigoje. Jis pripažino Rusijos gyventojų mažėjimo faktą tokiu mastu, kad be darbingų gyventojų pritekėjimo iš užsienio Rusija, kaip valstybė, nesugebės vykdyti savo funkcijų! Ir tai, atkreipkite dėmesį, penktais Apokalipsės metais, be didelių karų ir globalinių kataklizmų! Vokietijoje, pavyzdžiui, darbingų gyventojų stoka jau sudaro 1,5 mln. žmonių...“

Tai yra Apokalipsė – ne gamtinio kataklizmo arba asteroido smūgio pavidalo faktas, o rutiniškas procesas, iš pirmo žvilgsnio niekuo neįsidėmėtinas, tik katastrofiniu gyventojų mažėjimu ir gamtinių kataklizmų srautu. Tiktai panašu, kad viso pasaulio mokslininkai iš tikrųjų susitarė tylėti apie siaubingus atradimus, dėl visiško negalėjimo ir nesugebėjimo ne tik kažką paaiškinti, bet ir suprantamai komentuoti įvykius. Žmonės nori gauti šių įvykių paaiškinimus ir pamatyti savo problemų sprendimo būdus, natūralu, valstybių ir vyriausybių lygmenyje. Prašome, imkite, sprendimai yra, bet vaistai ne visada būna saldūs!

Mūsų knyga – tai kreipimasis į vieną procentą žmonių, kurie sugeba suprasti, apie ką eina kalba, kurių Sąmonę dar neįveikė miegas. Tarp kitko, pasirinkimas duotas kiekvienam, bet vienas procentas startuos nedelsiant. Kiti ilgai galvos, ieškos klastos (savo inertiškumo, neveiklumo pasiteisinimui), ieškos savo teisumo patvirtinimo kanonizuotuose šaltiniuose ir moksliniuose sluoksniuose. Nes „kiekvienas nori, kad jį informuotų garbingai, bešališkai, teisingai – ir sutinkamai su jo pažiūromis“ (Gilbert Chesterton9). Tačiau Evoliucija nepermaldaujama ir nieko nelauks.

„Pati klaikiausia jėga prasimuša sau kelią, iš pradžių sugriaudama; bet, nežiūrint į tai, jos veikla yra reikalinga... Siaubingos energijos – tai, ką vadina blogiu – tai ciklopiniai Žmonijos kelių architektai ir statytojai“ (Fridrichas Nyčė10). Tai yra pats tiksliausias apibrėžimas, kada nors duotas Apokalipsei!

Pačioje 2002 metų pradžioje buvo publikuotas mokslininkų atradimas, kuris liko be dėmesio: „Pas vieną Žemės gyventojų procentą DNR molekulė stiprėja“. Nežiūrint į viską kas vyksta! Kaip matote – visi galai suėjo, kaip faktų atžvilgiu, taip ir procentais!

Šiuo metu mes gyvename nebaugintų visažinių pasaulyje. Daugiausiai jų yra tarp žmonių su išsilavinimu ir erudicija. Artimiausių metų bėgyje jie (dauguma jų) arba išnyks – išvardintų procesų pasekmėje, arba išnyks jų aplombas. Štai tada žmonės pradės suprasti „Doktrinos“ ir Sistemos prasmę. O kol kas mes dirbame su pačiu laimingiausiu kontingentu, kuriam iš vis neegzistuoja skirtumo tarp teorijos ir praktikos. Tai žmonės, kurie atėjo pas mus kaip į paskutinę instanciją, „be penkių minučių dvylika“, kai jų tikėjimas religija, mokslu su jo medicina ir vaistine jau sugriautas iš pamatų, gal net ne grįžtamai. 9 Gilbert Keith Chesterton (1874 – 1936), anglų krikščioniškas mąstytojas, žurnalistas ir rašytojas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios.10 Frydrichas Nyčė (1844 – 1900) vokiečių filosofas ir rašytojas.


Pas juos teorija nesiskiria nuo praktikos, tai yra jie turi laimingą galimybę matyti absoliučią teorijos ir praktikos vienybę. Todėl jie ir nelenkia pirštų- iš viso. Pradžioje jie tam neturi nei jėgų, nei noro, nei laiko, nes „siela su kūnu atsisveikina“. O po to jau nebelieka priežasčių abejonėms. Kaip ne keista, bet daugiausia išgyvens būtent jie, o ne pasitikintys savimi, savo absoliučia apsauga ir žiniomis jauni žmonės. „Už vieną muštą duoda du nemuštus“. Subtilus Pasaulis su tokiu savo požiūriu į problemą – ne išimtis!

Reali įvykių padėtis

Jūs pasakysite: „Žmonės sugebėjo išgyventi Pasaulinio Tvano metu, išgyvensime ir dabar“. Taip ir bus, gyvenimas, nuo jo atsiradimo momento, Kūrinijoje nenutrūksta nei sekundei. Toks požiūris buvo pateisinamas iki tol, kol buvo nežinomi žmonių atrankos kriterijai – į atėjusį auksinį amžių planetoje Žemė. Iki šiol skaitėsi, kad išgyvens tie, kam pasiseks, ką globoja žvaigždės, kam palankus likimas, ką išgelbės angelai-sargai ir Dievas. O paprasčiausiai visos viltys grindėsi mūsų įprastu „galbūt, kaip nebūt“ . Visos viltys į tai, kam ir kokia korta ir kaip kauliukai iškris. Pralaimėjimas čia – aklas atsitiktinumas, nėra ko įsižeisti.

Bet dabar tapo aišku, kad Gyvenimas – tai ne lošimas kauliukais, o sąmoningas Pasirinkimas. Žmogus, teigiantis, kad neužsiiminės „tuo“, savavališkai atsisako teisės į Gyvenimą, atima tokią teisę iš visos savo giminės, įskaitant dar negimusius vaikus ir vaikaičius. Tuo pačiu jis faktiškai atsisako savo teisės į gyvenimą kito naudai – kito, kuris, gal būt, žymiai mažiau yra nusipelnęs! Bet jis savavališkai pasirenka sau mirtį!

Gamta visada turi rezervinius kelius išgelbėjimui ir atveria juos tiems, kas nori išgyventi, kas pasirenka Gyvenimą. Tai tas pats, kaip esant sunkiai ligai: organizmas išgelbėjimui mobilizuoja visus savo rezervus, kova už Gyvenimą remiasi visų sveikų, pilnavertiškų ląstelių ir jėgų, galinčių ir norinčių kovoti su liga, darbo aktyvavimu. Jeigu tokių ląstelių dauguma, prie jų prisideda tos, kurios atsirado tarp abejojančių, – ir organizmas išgyvens, nugalėjęs mirtį!

Nostradamus išvertė žodį „Apokalipsė“ kaip „pasaulio pabaiga“ (Armagedonas). Bet tikslus vertimas – „skraistės nuėmimas“! Tai reiškia, kad Gamtoje vyksta tokie įvykiai, kurie nuima uždangą nuo mūsų akių ir aplinkinio pasaulio. Kad išgyventi, mes turime pamatyti aplinkinį pasaulį ir mūsų vietą jame tikrojoje šviesoje, nuėmę rožinius akinius. Reikės iš naujo sudėlioti prioritetus: kiekvienas iš mūsų turi nuspręsti, ko jam reikia pirmiausia, kas reikalinga vėliau, o su kuo galima ir atsisveikinti (daug ko reikės atsisakyti visiškai). Be tokio vidinio darbo, be visų vertybių perkainavimo žmogus pasmerkia save ir savo jaunesnes kartas tikrai pražūčiai – ir palyginti gana greitai!

Pagrindinis klausimas, kuris jaudina visus: „Kaip žmonės pasidalins į dvi nelygias grupes: 99 % ir 1 %? Kas taps „atpirkimo ožiu“, patekęs į 99 procentų skaičių, ir kaip patekti į tą slaptingą procentą?“ Su pirma kategorija viskas yra gana paprasta – juos pražudys šventas tikėjimas, kad vienintelė teisinga išeitis kiekvienoje situacijoje – daryti viską kaip visi, o tiksliau – palikti viską taip, kaip yra. Principai paprasti: „Jeigu nori padirbėti – gulk, numik, ir viskas praeis“, „Rytas protingesnis už vakarą, rasi išsisklaidys“.

Mokslininkai rašo, kad Žmonija įjungė susinaikinimo mechanizmą. Žmonės priėjo prie bedugnės krašto, daug kas jau krenta į ją. Bet yra ir tokių (jų, deja, mažai), kurie pažvelgę į bedugnę, pasibaisėjo ir suka atgal, eina nuo jos, braudamiesi pro minią. Aplinkiniams šie žmonės – „baltos varnos“: jie gyvena ne taip, kaip visi, daro ne tą, ką daro visi, ir kalba visiškai ne tą, kas priklauso. Šitie žmonės ir sudarys vieną procentą. Jie mokosi išgyventi ne mokslo ir technikos pažangos laimėjimų, sociumo, religijos įdirbio dėka, ne nuolatinio valstybės rūpesčio ir medicinos pasiekimų dėka, o priešingai visam tai!


Žmogus gali būti sveikas, jeigu studijuoja objektyvius Gamtos Dėsnius, laikydamasis jų. Tik kompleksinis požiūris į sveikatą, sąmoningas šių Dėsnių panaudojimas praktikoje – jo sveikatos bei išlikimo laidas. Gamtos Dėsnių apie dešimt ir sekti jais paprasta. Reikia tik panorėti pažinti ir tobulinti ne aplinkinį pasaulį, o save patį, kadangi „žmogus neturi laisvės išorėje daugiau tos, kurią turi viduje“. Esant absoliučiai aiškiam, sąžiningam požiūriui į save ir savo vietą Gamtoje, o taip pat kasdieniniam paprastų, bet tikslių ir griežtų metodikų panaudojimui, žmogus padarys savo gyvenimą laimingu, linksmu, sveiku.

Žmonės, kenčiantys nuo ligų, prieš laiką griaunantys save neteisingu gyvenimo būdu, stresais ir chronišku persivalgymu, svajoja apie greitą ir lengvą kelią sveikatos link, nori iškart viską ir gausiai, kaip prie stalo. Taip nebūna! Sveikatą reikia užsidirbti , jos negalima nusipirkti. Niekas jos jums neparduos.

Kelias sveikatos link – ne faktas, tai procesas, ir visų pirma procesas pažintinis. Bet koks procesas turi savo ypatybes, savybes ir dėsnius. Kelias sveikatos link eina per šio proceso studijavimą. Būtent tas, kas nepatingės studijuoti jį metų-metus, kasdien laikytis jo dėsnių, įeis į laimingųjų, kurie išliks mūsų nepaprastais laikais, procentą.

Miegančios Sąmonės kriterijai

Perskaitęs viską, kas yra pasakyta aukščiau, jūs, gerbiamas skaitytojau, turbūt, užduodat sau klausimą: „Būtų įdomu pažiūrėti į žmogų su miegančia Sąmone ir palyginti, kiek aš jį aplenkiu pagal įvairius rodiklius?“

Nustatysime miegančios Sąmonės kriterijus. Nereikia galvoti, kad tai yra labai sudėtinga procedūra, panaši į intelekto indekso nustatymą. Viskas, kas genialu, yra paprasta! Kaip, pavyzdžiui, gydytojas neuropatologas nustato nervų sistemos būklę? Pasirodo, kad paprasčiau ir būti negali: paimti plaktuką ir suduoti per kelį! Iš to, kaip sureagavo koja, gydytojas sprendžia apie nervų sistemos jaudrumą. Taip pat paprastai galima nustatyti ir Sąmonės būklę.

Jos kriterijus yra jūsų požiūris į gyvenimą, kaip jūs jį vertinate ir jame realizuojate save. Gyvenimas – neįkainojama dovana, duota gamtos. Šios dovanos lengvabūdis, nerūpestingas švaistymas baudžiamas. Toks gyvenimo deginimas, vedantis į iškritimą iš proceso, neišvengiamai atsilieps Sąmonės būklei ir Sielos gyvybingumui. Neišmintingas ir abejingas požiūris į gyvenimą mažina Sielos potencialą (blokuodamas programas, užtikrinančias išlikimą), kas sukelia smegenų pasyvumą, o reiškia abejingą, miegančią Sąmonės būklę.

Sąmonės būklės kriterijus yra paprastas: jeigu jūs esate įvykių sūkuryje, ieškote kelių sveikatos, sėkmės link, nuolat apmąstote įvykius, tobulinatės gyvenimo pažinime, nejausdami baimės prieš jo kasdieninį naujoviškumą, tai jūsų sąmonė nemiega. Bet jeigu jūsų protas ir kūnas tingūs, gyvenime jūs viskam abejingas, kad tik netrukdytų, jeigu laukiate, kad viską reikalingą jums turi atnešti ant lėkštelės, reiškia – jūsų mintis yra paralyžuota abejingumu, o Sąmonė miega!

Jūs ką tik perskaitėte tokias baisybes apie reikalų padėtį Žemėje, apie Apokalipsę ir apie tai, kad išliks mažiau negu vienas procentas Žemės gyventojų. Jūs šokiruoti, jūsų pirmoji reakcija: greitai kažkur kreiptis, kažką daryti, imtis praktinių priemonių savo ir savo artimųjų, vaikų, anūkų gyvybių išgelbėjimui? Tokiu atveju jus galima pasveikinti: jūsų Sąmonė nemiega, reaguoja į išorinius dirgiklius.

Ir atvirkščiai, jūs perskaitėte visas šias aistras, tingiai pasirąžėte ir pareiškėte: „Na ir kas, daug ką rašo!“ – Palaukite, kaip kas? Juk degame, gaisras namie, gelbėkis kas tik gali! Juk būtent taip reaguoja į gaisrą sveiko proto ir blaivaus mąstymo žmogus. Jis imasi priemonių gelbėti savo būstą, o jeigu jau per vėlu – tai nors gelbėja savo ir savo artimųjų


gyvybes!Ką daro gaisro atveju miegantis žmogus? Teisingai, nieko! Jis miega toliau. Jūs,

tikriausiai, turite paruoštą svarų argumentą: „Bet juk yra atitinkamos instancijos, institutai, mokslininkai, valdžios vyrai, kurie turi kelti aliarmą?“ Taip, yra, bet jie taip pat, kaip ir jūs saldžiai miega, mato sapnuose dar puikesnius vaizdus, o tai reiškia, kad pažadinti juos bus dar sunkiau, kadangi virš galvūgalio pas kiekvieną kabo transparantas: „Aliarmo atveju nevartyti, gaisro atveju išnešti pirmiausiai!“ Gavęs išsamią informaciją apie mūsų Sistemą, toks žmogus, geriausiu atveju, sąžiningai išstudijavęs įžanginę dalį, pateiks reziumę: „Jeigu Dievui tiks, aš tuo užsiimsiu“. Blogiausiu – muistosi panašios informacijos, kaip velnias griaudžiant.

Atskirti žmogų su nejautria Siela ir miegančia Sąmonę labai paprasta: jis bijo bet kokių pasikeitimų, bet kokio naujoviškumo visuose gyvenimo aspektuose. Taigi vietoj to, kad padaryti žingsnį link naujo arba žmogaus, kuris neša naują, jis visų pirmą mato jame grėsmę savo „gerovei ir stabilumui“. Naujovių skleidėjas jam – priešas numeris vienas.

Būna, kad tokiam žmogui pasiseka ateiti pas mus, ir jis išdrįsta prisijungti prie Sistemos, bet mieganti Sąmonė lengvai jį nuveda: jis gali mestis į gydytojavimą, neišsprendęs nei vienos iš savo problemų. Gali, išsigandęs dėl vaikų ir vaikaičių likimo, įsikurti su jais užkrėstoje Černobylio zonos teritorijoje, kad išmokti išgyventi ekstremaliose sąlygose. Bet ir vienu, ir kitu atveju jis paverčia savo ir savo vaikų bei anūkų gyvenimą į ekstremalų sportą, į adrenalino šaltinį. Kitaip tariant, skuba daryti „gerus poelgius“, faktiškai tęsdamas viską savo gyvenime statyti aukštyn kojomis. Panašios „kūrybos“ variantų gali būti nesuskaitoma daugybė!

Ligų priežastis

Mokslas nustatė, kad bet kuri liga sukelia ląstelių genetinio aparato gedimą. Šios problemos tyrimu užsiima rusų mokslininkas, medicinos habilituotas daktaras Piotras Gariajevas. Savo tyrimų bazėje jis sukūrė mokslą „Banginė genetika“.

Mokslininkas nusprendė išsiaiškinti, kur randasi ląstelių genetinio aparato atkūrimo problemos sprendimo raktas. Raktas atsirado DNR (dezoksiribonukleino rūgšties) molekulėje – informacijos nešėjoje. Buvo nustatyta, kad nepažeistos, sveikos chromosomos (kuriose yra DNR molekulė) – žmogaus sveikatos rodiklis. Jeigu jų struktūra pažeidžiama, DNR molekulėje iškrenta genai, žmogus pradeda sirgti. Ir kuo daugiau iškritusių genų kiekvienos ląstelės chromosomoje, tuo blogesnė žmogaus sveikatos būklė.

DNR molekulė turi dvi spirales: pavyzdinę ir darbinę. Jeigu genai iškrenta tik darbinėje, tam tikrų korekcijos metodų pagalba pats žmogus juos lengvai gali įstatyti atgaI. Sunkiau , kai genai pradeda kristi iš pavyzdinės spiralės, čia paprastais korekcijos metodais neapsieisi, reikalingos ypatingos priemonės. Šioje DNR molekulių griūties stadijoje pastebimi rimti sveikatos nukrypimai, nepagydomos ligos. Vyksta lavininis organizmo griūties ir žūties procesas.

Rusijos Mokslo Akademijos Kvantinės genetikos Institute, kuriam dar neseniai vadovavo P. Gariajevas, keletą metų buvo tiriamos DNR savybės. Buvo nustatyta, kad DNR jautriai reaguoja į kalbą. Taip, keiksmažodžių poveikis yra lygiavertis radiaciniam apšvitinimui nuo 10 tūkst. iki 40 tūkst. rentgenų per valandą – susiskaldo chromosomos, DNR molekulė suplėšoma į skutus. Tokį efektą sukelia visos žmogaus negatyvios


emocijos: įtūžis, susierzinimas, prakeiksmas, agresija ir, be abejo, mūsų „klasikinis‘ rusiškas matas!

Negatyvi mintis tampa organizmui sviediniu, galinčiu pramušti bet kokią dangą, apsaugą iš bet kurio atstumo. Jam nėra jokių kliūčių. Šis emocinis sviedinys tiesiog sprogdina organizmą iš vidaus.

Visą tai patvirtina įvairių šalių mokslininkų tyrimai.

Vandens kristalai – raktas geresniam bangų ir dalelių sąveikos supratimui

Paskutinių šimto metų laikotarpyje mokslas ignoravo materijos banginį aspektą, dėl dogmatinės ir vienpusiškos nuostatos. Ir tik dabar kai kurie mokslininkai prisiminė apie jį, ir tai padeda jiems pasiekti vis didesnių rezultatų tyrimuose. Vienas tokių pionierių yra japonų tyrinėtojas Emoto Masaru, kuriam pirmajam pavyko padaryti mikroskopines vandens kristalų fotonuotraukas. Detalūs Emoto ir jo grupės tyrimai ryškiai demonstruoja aplinkos, muzikos, iki pačių subtiliausių svyravimų ir vibracijų, pavyzdžiui, minties (banginis aspektas), poveikį materijai, užšaldyto vandens pavyzdžiu. Sveikas ir švarus šaltinio vanduo sukuria estetiškai puikius, spindinčius, simetriškus kristalus, o tuo tarpu miesto užteršto vandens, arba kokio nors kito, fiziškai ar chemiškai apnuodyto, kristalai turi blankią išvaizdą, labai primityvią formą arba iš vis neturi struktūros. Tokiu būdu, vandens sugebėjimo įsiminti dėka, galima daryti išvadas apie aplinkos kokybės poveikį geriamajam vandeniui. Gilūs moksliniai tyrimai liudija taip pat apie tai, kad priklausomai nuo muzikos pobūdžio, pavyzdžiui, klasikinės arba „Heavy Metal“, kuri yra visiška priešybė klasikiniam žanrui, atsiranda kraštutinai skirtingos kristalų formos. Tokie metodai padeda objektyviai apmastyti meno poveikį aplinkiniam pasauliui.

Tokiu būdu, grožis mene, sukeliantis dvasinį džiaugsmą, yra ne tik subjektyvus atskiro žmogaus jausmas formuojant materiją, kuri nuostabiu būdu visada siekia estetiškai puikių bei harmoningų formų. Tai, turbūt, vienas svarbiausių gyvenimo būdingų požymių, taip pat matomo augalų ir gyvūnų pasaulio formų grožyje. Čia pasireiškia gyvenimo kosminių dėsnių vektorių poveikis, kuriems žmogus, būdamas gamtos dalis, taip pat paklūsta ir kuriais, žinoma, turi vadovautis savo veikloje.

Tas faktas, kad vanduo turi savotišką atmintį ir labai stipriai reaguoja į subtiliausias vibracijas, pavyzdžiui, klasikinės muzikos, patvirtintas daugelio tyrinėtojų. Ir kiekvienais metais jų kiekis didėja. Kaip pavyzdį čia galima paminėti profesoriaus Berndo Kreplino mokslinių tyrimų rezultatus Štutgarto universitete. Atlikdamas detalius mikroskopinius skysčių tyrimus, jis padarė nuostabią mokslinę išvadą apie informacinius srautus gamtoje, kurie iki šiol nėra mokslininkų akiratyje. Materija sugeba formuotis ir keistis net kai ją veikia pačios silpniausios, matavimo prietaisais neregistruojamos vibracijos, jų tarpe mintis ir žmogaus elektromagnetiniai spinduliavimai. Šie eksperimentiniai duomenys, iki šiol atmetami į metafizikos sritį, randa vis platesnį pripažinimą ir pasitvirtina faktais (žr. nuotraukas).


Fontanas Lurde Antarktida

Užrašas „Ačiū“ Kuko kalno ledynas, Naujoji Zelandija

Užrašas „Adolfas Hitleris“ Užrašas „Aš tave nužudysiu“


Bacho muzikos „Arija stygoje sol“ Bacho muzikos „Variacijos GolbergoPoveikis tema“ poveikis

muzikos „Hado“ poveikis liaudies šokio muzikos „Kawachi“ poveikis

muzikos Heavy Metal poveikis Šopeno muzikos poveikis, „Atsisveikinimo daina“


Žodžiai „Meilė ir dėkingumas“ Žodžiai „Meilė ir dėkingumas“ anglų kalba vokiečių kalba

Žodžiai „Meilė ir dėkingumas“ Distiliuoto vandens kristalas, kuriam japonų kalba jokio poveikio nebuvo

Šaltinio vanduo

Mūsų Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemoje jūs rasite konkrečius kelius, leidžiančius valdyti organizmą ląstelių lygmenyje, DNR molekulių lygmenyje. Iš karto reikia pažymėti, kad pasaulyje panašių technologijų, kurios dirbtų ląstelių lygmenyje, neegzistuoja dėl vienos priežasties – žmogus neišmoko valdyti savo psichinės energijos, savo minties. Nepanorėjo išmokti, suprasti ir jausti savo organizmą. Nenori „laužyti“ savęs, savo stereotipų.


Mūsų Sąmonė nukreipta į neatidėliotinų buities problemų sprendimą. Šis pasaulietiškas šurmulys taip pakeri, kad mes atiduodame jam visą savo energiją, rūpesčius ir dėmesį nieko nepalikdami. Mūsų ląstelių sveikata, su jų gyvybinės veiklos procesais – visiškai iškrito iš Sąmonės akiračio ir atsakomybės zonos. Šitie procesai atliekami automatiškai, instinktyviame lygmenyje, somatinės nervų sistemos11 dėka (bet ne nepriekaištingai!), faktiškai žmogaus palikti savieigai.

Informaciniai srautai, cirkuliuojantys kūne, turi dvi kryptis: iš galvos smegenų link ląstelių ir iš ląstelių link galvos smegenų. Šių srautų vientisame ir nepriekaištingame funkcionavime paslėptas visų žmogaus problemų sprendimo raktas. Mūsų organizme yra tik du lygiai („subjektai“, turintys atmintį), pajungti prie Visatos Energoinformacinio Lauko ir privalantys dirbti glaudžiame kontakte, tarpusavio supratime ir pasitikėjime vienas kitu. Šie „subjektai“ – galvos smegenys ir ląstelė.

Žmogaus organizmo hierarchiją galima įsivaizduoti kaip piramidę. Viršūnė – tai galvos smegenys. Piramidės kūnas ir pagrindas – ląstelės. Piramidė tampa amžina, jeigu ją palaikys visas kūnas – milijardai jo ląstelių. Galų gale visus galvos smegenų planus ir žygdarbius realizuoja ne abstraktus, spekuliatyvus organizmas arba atskiras organas – viską vykdo Jos Didenybė Ląstelė! Neišardomame ryšyje ir šių dviejų organizmo „subjektų“ sąveikoje randasi Žmogaus Paslaptis.

Bet čia ir yra pažaidos akmuo: Sąmonė visiškai išleido iš akių šį procesą, išmetė jį iš savo suvokimo diapazono ir atsakomybės zonos. Sutramdyti šį betvarkį ląstelės valdymo procesą, padarius jį valdomu – štai kelias tikros sveikatos link! Žmogus sugeba išmokti klausyti ir jausti savo organizmą, savo ląsteles, įsisąmoninti jas. Tik tada mintis taps joms programa – instrukcija veikimui, o organizmo ląstelės dirbs sutinkamai su mūsų minties užduota programa. Mūsų mintys turi nešti ląstelėms kuriamuosius impulsus ir būti pilnutinai kontroliuojamos Sąmonės.

Minties jėgos panaudojimas – sveikatos laidas

Gera mintis daro stebuklus. Ji sugeba neutralizuoti negatyvių emocijų padarinius, veikia kaip vaistai, išgydo ir duoda naujas jėgas, atstatinėja ląstelės struktūrą, atkurdama jos DNR. Mokslininkai veikė kviečių bei miežių sėklas 2.000 – 10.000 R spinduliavimu. Po to žodžio pagalba pasisekė atstatyti sėklų genetinį aparatą: suplėšytos chromosomos susijungė, sėklos išdygo ir vėliau vystėsi normaliai. Apšvitintos sėklos išgijo!

Amerikiečių botanikas Luther Burbank praktikoje įrodė minties jėgą. Paveikdamas augalus tik minties įtaiga, nuostatomis, jis dar XIX amžiuje sugebėjo be kryžminimo ir skiepijimų išvesti naujas bulvių, slyvų, įvairių gėlių, vaisinių augalų veisles. Be to naujos augalų savybės persiduoda paveldėjimo keliu. Daugelis iš tų veislių žinomos iki šiol.

Be to buvo įrodyta, kad mintis gali užduoti naują programą DNR molekulei. Šis efektas veiksmingas visoms biologinėms ląstelėms, tame tarpe ir žmogaus. Taip pat žmogus gali paveikti ne tik savo organizmo DNR! Minties pagalba jis gali pakeisti kito žmogaus ląstelių genotipo būklę (gali, bet neturi teisės!). Tokį sugebėjimą mums įdėjo Gamta.

Psichologai seniai sudarė efektyvias autotreningo formas, padedančias įveikti savo problemas. Savitaigos metu žmogus paveikia savo genus mintimis. Kai mes, pavyzdžiui, kalbame su kepenimis, kiekviena jų ląstelė, tai yra – kiekvienos ląstelės DNR, pradeda

11 somatinė nervų sistema – periferinės nervų sistemos dalis. Ją sudaro visi nervai, inervuojantys judamąjį aparatą (griaučius ir raumenis), išorinius jutimų organus ir odoje esančius receptorius, kurie priima aplinkos dirginimus. Receptoriuose sukuriamas nervinis impulsas. Raumenų skaidulos ir liaukos yra efektoriai, kurie reaguoja į dirgiklį. Somatinės nervų sistemos veiklą žmogus gali sąmoningai reguliuoti – pvz., judinti kojų raumenis vaikštant.


dirbti pagal naują programą. Pagal kokią – priklauso nuo mūsų minties. Optimisto , tikinčio savo jėgomis, gydymo sėkme, mintis - gydo. Pesimisto, kuris niekuo netiki, mintis – pribaigia. Lutherio Burbanko ir Piotro Gariajevo bandymai leidžia mokslininkams daryti išvadą, kad, veikdami mūsų genus savo mintimis ir emocijomis, mes galime pakeisti savo paveldėjimo kodą. Suprantama, tai padaroma ne iškart ir ne staiga. Kaip ir kiekviename rimtame reikale, reikalingas laikas ir nuolatinės pastangos.

Viskas yra labai paprasta. Kelias sveikatos link eina per šio proceso supratimą ir įsisąmoninimą, per sugebėjimą valdyti savo mintį, gaunant neabejotiną milžinišką naudą. Čia reikia pažymėti, kad jūsų organizmas gali išgirsti ir suprasti tik jūsų mintį. Informaciniai srautai, kurie eina iš galvos smegenų jūsų ląstelių link, turi prioritetinę reikšmę. Minties jėga gali blokuoti kitus, nepageidaujamus svetimus poveikio srautus.

2004 metų pabaigoje žiniasklaidoje pasirodė pranešimas apie tai, kad pas visus tikinčiuosius aptiktas bendras genas. Iš to buvo padaryta išvada, kad tokiu būdu Dievas pažymi išrinktuosius. Iš tikrųjų buvo identifikuotas taip vadinamas fanatizmo genas, kurį turi ir visi musulmonų teroristai. Kaip jums tokia giminystė, netrikdo?

Daugelis žmonių bijo nužiūrėjimo, gadinimo, prakeikimo, zombiavimo. Pasąmonės sritis (kadangi jinai žmogaus nekontroliuojama) yra pati silpniausia, neapsaugota vieta – jos Achilo kuInas. Čia kiekvienas iš mūsų yra visiškai bejėgis ir atviras įsikišimui iš išorės. Ir visi kas netingi kišasi į mūsų pasąmonės procesus. Pavyzdžiui, blogai galvodami apie mus, bardami, keikdami ir taip toliau. Bet šie įsikišimai į jūsų organizmą bus negalimi, jeigu jūs išmoksite sąmoningai valdyti savo mintį, tapdamas nepažeidžiamu jų poveikiui.

Kova su stresais – išlikimo laidas

Tiktai čia yra vienas subtilumas: mintis tapdavo gydanti, jeigu mokslininkai įeidavo į tam tikrą iškilesnę minčių ir jausmų būseną, panašią į maldą. Ši būsena buvo pavadinta „ketvirtąja Sąmonės būsena“. Ją aptiko mokslininkai iš Peterburgo, Bechterevo Psichoneurologinio instituto bendradarbiai, profesorius V. B. Slezinas ir medicinos daktarė I. J. Rybina. Jie užrašinėjo žmogaus elektroencefalogramą maldos metu, prietaisas rodė visišką galvos smegenų žievės atjungimą, esant aiškiai žmogaus Sąmonei! Iki šio atradimo mokslas žinojo tris žmogaus Sąmonės būsenas: budėjimas, lėtas ir greitas miegas. Šios būsenos galvos smegenų žievėje skiriasi viena nuo kitos elektros impulsų charakteristikomis.

Mokslininkai padarė išvada, kad maldos būsena taip pat yra būdinga ir reikalinga žmogui, kaip ir trys anksčiau žinomos: būtent įėjimas į šią būseną leidžia mums valdyti savo vidinius procesus, kurie randasi už Sąmonės valdymo sferos ribų. Turima omenyje, kad veikia ne būsena pati savaime, o darbo su savimi technologija būnant maldos būsenoje. Jogai tokią būseną vadina „nirvana“, Chosė Silva, amerikiečių mokslininkas, turintis pasaulinį vardą, kuris minėtą technologiją iškėlė į mokslinį rangą – NLP (neurolingvistinis programavimas), davė šiai Sąmonės būsenai apibrėžimą „alfa lygmuo“.

Tam, kad išmokti pasiekti šį lygį ir gydyti save, paprastam žmogui reikalinga nedidelė treniruotė ir kai kurie įgūdžiai, kurių išmokyti gali tik nusimanantis ir kompetentingas žmogus. Būtent alfa lygmenyje galima suvaldyti savo psichinę energiją, nunešti sveikatos idėją iki kiekvienos savo organizmo ląstelės, užmezgus su ja grįžtamąjį ryšį.

Kairysis ir dešinysis pusrutuliai


Mūsų galvos smegenys susideda iš dviejų puselių – kairiojo ir dešiniojo pusrutulių. Kaip nustatė mokslas, šie pusrutuliai specializuojasi visiškai skirtingų uždavinių sprendime ir vykdo vienas kitą papildančias funkcijas. Kairysis pusrutulis orientuotas ir specializuojasi į trimatės erdvės suvokimą, suvokia tą pasaulį, kuriame mes gyvename. Susijusi su juo Sąmonė padeda mums suvokti, suprasti šį pasaulį ir kurti jame. Jis suvokia kalbą, žodžius.

Tačiau vykstančių pasaulyje procesų kairysis pusrutulis nesugeba suvokti visa apimtimi, todėl jis diferencijuoja juos, dalina į sudėtines dalis. Savo resursą šiuo atžvilgiu kairysis pusrutulis visiškai išsėmė: viskas, ką buvo galima padalinti – jau yra padalinta. Visas mūsų suvokimas ir gyvenimas yra nukreipti į kairiojo pusrutulio vystymą, todėl mes puikiai mokome viską skaidyti, preparuoti ir dalinti.

Bet šiuos diskretinius dydžius mes nemokame apjungti. Todėl kad kairysis pusrutulis tokia funkcija „iš prigimties“ Gamtos neapdovanotas , ir neįmanoma jį to išmokyti! O tai reiškia, kad mes negalime numatyti ir suprasti, prie kokių pasekmių mus prives vieni ar kiti mūsų veiksmai (tame tarpe – ir atsainus požiūris į šią informaciją).

Prisiminkite, kam Biblijoje priklauso diferenciatoriaus vaidmuo, kieno šūkis: „Skaldyk ir valdyk!“ O dabar atsakykite patys sau, kieno įrankiu mes esame, ugdydami savyje tik kairįjį pusrutulį? Suprantama, kad ne Dievo! Diskretinis mąstymas yra būdingas mums, ir tai mumyse – iš nelabojo.

Bet visiškai neužtenka tik konstatuoti faktą ir sutikti su šiuo požiūriu. Tai reikia priimti kaip instrukciją veikimui ir pakeisti savo orientyrus, pasisukus 180 laipsnių. Kaip parodė praktika, tai padaryti nelengva, nes kelias į pergalę eina per kovą su savimi, su nesugebėjimu atjungti savo kairįjį pusrutulį, tuo pat metu įjungiant dešinįjį.

Tuo reikia užsiimti rimtai ir reguliariai. Žmonės ant tiek yra įtraukti į diskretinio pasaulio miražus, kad neturi nei laiko, nei noro, kokiems nors užsiėmimams su savimi. Graudu? Taip, nes niekas, išskyrus jus pačius, neišgelbės nei jūsų, nei jūsų vaikų! Ir ne todėl, kad niekas nenori padėti dėl bjauraus charakterio, o todėl, kad negali: niekas neturi teisės kištis į jūsų Pasirinkimą!

Dešiniojo pusrutulio funkcija

Dešinysis pusrutulis yra orientuotas į daugiamatės erdvės suvokimą, į vientiso, abstraktaus Pasaulio paveikslo formavimą. Būtent jis duoda galimybę suvienyti išskaidytas, diskretines sąvokas ir vaizdinius, sudėti bendrą, vieningą Pasaulio paveikslą. Jis leidžia numatyti ir nuspėti vienų ar kitų veiksmų pasekmes; pamatyti vientisą visų pasaulinių procesų paveikslą jų organiškame sąryšyje; duoda galimybę kūrybiškai realizuoti save, nuspėti ir formuoti ateitį, su norimu rezultatu; plėsti įsisąmoninimo diapazoną, atvėrus savyje dieviškas galimybes ir gabumus. Tik per dešiniojo pusrutulio vystymą žmogus gali pasiekti tobulą sveikatą, ne mirtingumą ir daryti visus tuos stebuklus, kuriuos sugeba daryti jogai, magai ir burtininkai.

Dešiniojo pusrutulio aktyvumas yra būdingas visiems žmonėms iš prigimties. Tačiau, pradedant nuo ankstyvos vaikystės, jo aktyvumas blokuojamas auklėjimo proceso, nes vaikų dešiniojo pusrutulio poveikio charakteris nesuvokiamas žmonėmis su aktyviu kairiuoju pusrutuliu. Tokį vaiką yra sunku valdyti, vadinasi jį reikia lenkti, laužiant „įrėmus kelį“, kad būtų kaip visi! Materialaus pasaulio superužduotis – užgniaužti dešiniojo pusrutulio aktyvumą, kartu su jo savininku, nežiūrint į tai, kas jis mums yra ir kuo tai, galu gale, žmogui baigsis. Nėra žmogaus – nėra problemos!

Mokslas priėjo išvados, kad žmogus gali kūrybiškai realizuoti save, atlikęs savo misiją tik esant lygiaverčiam ir papildančiam vienas kitą abiejų pusrutulių darbui. Bet mūsų civilizacija visiškai prarado šiuos įgūdžius! Reikės iš naujo juos įsisavinti. Šis procesas


atrodo šitaip: dešinysis pusrutulis suvokia informaciją iš išorės, atspindi ją kaip atvaizdą ir perduoda jį kairiajam (realizacijai). Kairysis pusrutulis nesugeba pilnutinai suvokti procesus, vykstančius Pasaulyje, todėl yra priverstas diferencijuoti, dalinti atvaizdą į dalis. Žmogaus sugebėjimas pilnai įtraukti į darbą savo galvos smegenis, esant lygiaverčiam abiejų pusrutulių dalyvavimui – sėkmės ir gerovės visuose Būties aspektuose, nepriekaištingos sveikatos ir be galo ilgo gyvenimo laidas! Toks žmogus savo vienybėje su aplinkine Gamta, su Pasauliu ir Gyvenimu yra harmoningas kaip iš vidaus, taip ir iš išorės.

Sutramdyti psichinę energiją – tai reiškia išmokti valdyti savo mintis, emocijas, jausmus. Galvos smegenų psichinė veikla realizuojasi per mintį. Mintis – tai informacija, o tai reiškia – signalas organizmui, visoms jo ląstelėms pradėti veikti. Minčių kokybė priklauso nuo mūsų emocijų. Veikiamas baimių, ligų, stresų, žmogus nenoromis tampa negatyvių minčių šaltiniu! Įsibraudamos į kūno vidų, jos dezorientuoja mūsų ląsteles, laužydamos DNR genetinę informaciją, o tai sukelia ląstelių, organų ir viso organizmo ligas.

Sutramdyti savo psichinę energiją – tai reiškia išmokti atjungti kairiajį pusrutulį, kuris yra diskretinio mąstymo šaltinis ir atjunginėja mus nuo išorinio pasaulio poveikio. Pasiekus alfa lygmenį galima tai padaryti. Ši būsena duoda galimybę įjungti darbui dešinįjį pusrutulį, kurio vadovavimo dėka vyksta visi nesąmoningi procesai. Dešiniojo pusrutulio įjungimo ir vystymo keliai ir metodai yra nurodyti mūsų Sistemoje. Žmogus serga, nors apsuptas jūra žinių apie sveikatą

Viskas, ką atranda ir įrodinėja mokslas – nėra kažkas nauja, tai seniai pamirštas senas. „Būties išmintingumas yra labai taupus, iš seno rūbo naujas vėl pasiūtas bus“ 12. Tai, prie ko dabar atėjo mokslininkai, buvo žinoma senų seniausiai, visos šios žinios buvo įkūnytos darnioje, viską apimančioje sistemoje – senoviniame moksle „Ajurveda“. Jame atspindimas vientisas požiūris į žmogų, jo gyvenimo būdas vienybėje su Gamta, su Gyvenimu.

Savo vystyme ir tobulėjime žmogui neverta iš naujo išradinėti dviratį: visa reikiama informacija apie tai, kaip tai padaryti, senų seniausiai egzistuoja. Ji atspindėta mituose, legendose, pasakose, įvairiuose ezoteriniuose moksluose (priminsime, kad ši informacija yra išsisklaidyta Energoinformaciniame Lauke, surinkti ją draugėn ir panaudoti praktikoje gali tik Išvystyta Sąmonė). Šiuolaikiniam žmogui bereikia tik ištiesti ranką ir priimti savo protėvių pagalbą. Pasiimti tai, kas jam priklauso pagal paveldėjimą, guli visų akivaizdoje – bet jis to nemato ir negirdi! Viskas todėl, kad liaudies folkloras neduoda gatavų receptų, o tik nurodo kelią savęs link, tobulinimosi link.

Žmogus Gamtos sukurtas savimi apsirūpinantis ir absoliučiai nepažeidžiamas, nepriklausomas nuo kurių nors išorinių sąlygų bei faktorių. Tai uždara nuo materialiojo pasaulio ir žmonių įsikišimo, savimi apsirūpinanti sistema! Mums betrūksta tik vieno – kompleksinio požiūrio į save, savo sveikatą ir Pasaulio suvokimą. Trūksta paties svarbiausio – kritiško įvykių įsisąmoninimo. Už šias funkcijas atsako ir sugeba jas vykdyti tik mūsų dešinysis pusrutulis.

Bet „tikras mokslas – tai nepažintų dalykų tyrinėjimas, visa kita – mokslo ir technikos pažanga“. Mokslas, pašauktas tarnauti Žmonijai, pašventė save tik materialiojo pasaulio tyrimams ir savo galimybes išsėmė. Tolimesniam jo vystymui, gyvenimas kelia mokslininkams užduotį: pradėti tirti tai, kas randasi už matomo pasaulio, apčiuopiamo ir suvokiamo ribų, kas randasi žmogaus viduj. Ir mokslas nuo to niekur nedings: materialusis pasaulis, komfortinių sąlygų aprūpinimo žmogui plane, savo galimybes taip pat išsėmė.

Protas (Ošo alegorija)

12 V. Šekspyras.


Naudokitės savo protu apžiūrėti daiktus kur jie randasi, o ne ten, kur jų nėra, netgi, jeigu jie tamsoje. Eikite į vidų.

Vienąsyk vakare žmonės pamatė, kaip Rabija kažkodėl tai išlėkė į gatvę iš savo trobelės. Jie susirinko aplink ją – vargšė sena moteris – jie paklausė:

– Kas atsitiko? Ko tu ieškai?Nepakeldama galvos ji atsakė:– Aš pamečiau adatą. Visi metėsi ieškoti jos. Neužilgo kažkas susiprato paklausti: – Rabija, gatvė plati, temsta, greitai visiškai taps tamsu, adata tokia maža. Tu gali

tiksliai nurodyti kur ji nukrito? Rabija pasakė:– Adatą pamečiau trobelėje. – Tu tikriausiai išprotėjai? Jeigu adata nukrito trobelėje, ką tu veiki čia?– Todėl, kad čia šviesiau, o trobelėje visiškai tamsu. – Net jeigu šviesa čia, kaip tu surasi adatą, jeigu tu ją pametei ne čia? Teisingiau

būtų atsinešti šviesą į trobelę, ir tu ten galėsi surasti adatą!Rabija nusijuokė ir pasakė:Jūs taip atidūs smulkmenoms. Kada gi jūs pradėsit naudotis jūsų protu savo

asmeniniame gyvenime? Aš matau, kad visi jūsų siekiai nukreipti į išorę, aš tiksliai žinau, dabar aš įsitikinau, kad tai, ko jūs siekiate, pamesta viduj. Pasinaudokite savo protu! Kodėl jūs siekiate laimės išoriniame pasaulyje? Jūs praradote ją ten?

Jie stovėjo priblokšti, o Rabija dingo savo trobelėje.

Nesąmoningo valdymas – vienas iš punktų sveikatos kelyje

Žmogaus įsigilinimas į materialųjį pasaulį atvedė jį prie bedugnės krašto. Toliau – kiekvieno žmogaus ir visos Žmonijos žūtis. Laikas prisiminti gerai pamirštą seną ir nukreipti žvilgsnį į dvasinio, psichinio tobulėjimo pusę! Šiuo metu daugelis mokslininkų suvokia tokio Sąmonės persitvarkymo būtinumą. Sėkmingos Evoliucijos laidas – tai Sąmonės ir Pasąmonės suvienijimas (sujungimas), tai yra žmogus savo išgelbėjimui turi išmokti sąmoningai valdyti visus nesąmoningus organizmo procesus. O šiems procesams priklauso apie 95 procentų žmogaus būties.

Medicinos habilituotas daktaras Henry Walmer pasakė: „Žmogaus organizmas sukurtas ir funkcionuoja pagal fizikos ir chemijos dėsnius. Jie niekada nesikeičia. Šitie dėsniai užrašyti kiekviename nerve, kiekviename raumenyje, kiekvienoje mūsų kūno dalelėje. Šitie dėsniai valdo kūno ląsteles, audinius ir organus, pavesdami jiems tam tikras funkcijas. Dėsnių veikimas vykdomas per centrinę nervų sistemą, kuri mūsų Sąmonės nekontroliuojama“. Štai ir gaunasi, kad žmogus – mąstanti būtybė, Kūrinio Karūna – yra valdomas dėsnių, kurių 95 % nekontroliuojami jo Sąmonės! Sąmonė valdo tik darbo veiklą ir gyvenimą materialiajame pasaulyje, duoda galimybę suprasti save šiame pasaulyje – ir ne daugiau!

Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas ir veikla valdomi ir kontroliuojami kairiojo pusrutulio, jo Sąmonės. Visi kiti gyvybinės veiklos procesai yra valdomi sutinkamai informacijos, įdėtos žmogaus genuose, tai yra jo Sąmonės ir kairiojo pusrutulio nekontroliuojami.

Reikia pažymėti, kad šią geninę informaciją žmogus gauna gimdamas, auga ir vystosi sutinkamai jos. Jos pagrindu jis stato savo likimą, savo pasaulėžiūrą – gyvenimo credo. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, jis pastoviai įneša savo korektyvas. Žmogus turi žinoti apie tokius keitimus, kad sugebėtų ir suspėtų pateikti juos kiekvienai savo organizmo ląstelei. Mūsų pirmojo skirsnio tikslas – pateikti sveikatos ir tobulinimosi idėją žmogui,


turinčiam aktyvų kairįjį pusrutulį (kai dešinysis atsijungęs). Ir ne tik pateikti, bet ir parodyti, kad visa, ko jis siekia – jo viduje ir yra tik jo

valdžioje! O to po, Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemos pagalba, išmokyti žmogų įjungti darbui savo dešinįjį pusrutulį, išmokyti jį pilnai valdyti savo nesąmoningus procesus, kontroliuoti ir koreguoti juos.

Žmogaus vystymosi kodas randasi Visatos Energoinformaciniame Lauke

Dar visiškai neseniai skaitėsi savaime suprantama, kad visa informacija, reikalinga žmogaus organizmo formavimui ir vystymuisi, yra užkoduota DNR molekulėje. Buvo net paskaičiuota jos atminties apimtis – apie 10 milijardų informacijos vienetų. Tiek duomenų randasi bet kurios organizmo ląstelės branduolyje, o atitinkamai, ir visame organizme, nes visos ląstelės turi vienodas DNR. Skaičius milžiniškas. Palyginimui: tiek duomenų telpa, pavyzdžiui, viename enciklopedijos tome.

Atrodytų, kad viskas aišku, belieka tik išsiaiškinti tai, kuris genas už ką atsako. Bet beširdė ir tiksli matematika parodė, jog DNR atminties apimties organizmo gyvybinei veiklai užtikrinti katastrofiškai neužtenka! Net pagal apytikslius sumažintus įvertinimus, kad organizmas galėtų sėkmingai vystytis, augti, judėti, kovoti su infekcijomis, jausti, įsiminti, kurti – DNR molekulė turi turėti atmintį kvadrilijoną kartų didesnę, negu gali sutalpinti! Palyginimui: kad įrašytumėme tokią duomenų masę, būtų reikalinga enciklopedija 170 kartų storesnė, negu atstumas nuo Žemės iki Saulės.

Kurgi randasi ši neįsivaizduojama duomenų apimtis, jeigu į DNR telpa tik vienas tomas iš šios kolosalios enciklopedijos? Atsakymas, kurį gavo mokslininkai, sukrečia visas materialistines mokslo nuostatas: pagrindinė vystymosi programa saugoma visai ne DNR, o subtilesnėse energijose! DNR molekulė – tiktai šių subtiliųjų energijų imtuvas, sukurtas iš tankios materijos ir leidžiantis organizmui gauti reikiamą informaciją Iš Viršaus.

Kurį laiką šis atradimas liko, kaip sakoma, „ant popieriaus“, kol nebuvo patvirtintas praktikoje: prieš keletą metų, nepriklausomai vienas nuo kito, Roberto Pekoros vadovaujami amerikiečių fizikai (tyrinėję DNR šviesos išsisklaidymą) ir rusų mokslininkai iš Kvantinės genetikos instituto (parengę lazerinį informacijos nuskaitymo iš DNR būdą) gavo sensacingus rezultatus! Beardant, tyrimo tikslais, DNR molekules, jie aptiko nuostabų faktą: „tuščios“ vietos, skylės, nužudytų molekulių vietose, tęsdavo informacijos spinduliavimą!

Tiesa, šio spinduliavimo charakteris stipriai pasikeisdavo: tai jau nebebuvo ramus sveikos molekulės „balsas“, o mirštančios DNR skausmo bei siaubo klyksmas. Šis klyksmas prietaisais buvo fiksuojamas lygiai 40 dienų (sutinkamai su religija, būtent tiek laiko tęsiasi Sielos apsivalymas po mirties).

Žmogus yra imtuvas

Piotras Gariajevas padarė išvada: „Eksperimentai parodė, kad genetinis aparatas nėra uždara savaiminga sistema. Egzistuoja išorinė genetinė informacija, kuri eina iš Aukščiausiojo Proto. Tokiu būdu, paveldėjimo informacija persiduoda ne tik per biologinės ląstelės materiją, bet ir per kažkokius subtiliuosius energetinius laukus, kurie neša vieno ar kito žmogaus informaciją“. Ratas užsidarė – juk būtent apie tai nuo seno kalbėjo ezoterikai!

Prieš keletą metų 53 mokslininkai iš įvairių šalių – fizikai, chemikai, biologai (tarp jų buvo ir Nobelio premijos laureatai) viešai paskelbė apie Dievo egzistavimą. Jų nuomone, gyvenimo atsiradimą ir vystymąsi Žemėje neįmanoma paaiškinti niekuo kitu , kaip


Pagrindinio Veikiančio Asmens dalyvavimu. Darvino teorija paskutinių duomenų šviesoje turi daugybę „properšų“, ir mokslas neturi kuo jas uždengti!

Kiekvienas mokslininkas Dievo pripažinimą pasiekė savarankiškai, įsitikinęs, kad neįmanoma klasifikuoti daugelį paradoksalių savo srities reiškinių. Patį patikimiausią Aukštosios Valios egzistavimo įrodymą gavo rusų tyrinėtojas Piotras Gariajevas.

Šis įsitikinusių materialistų atsigręžimas į Kūrėją, nieko nuostabaus, kaip gali pasirodyti. Ir iki jų pasaulinio lygio tyrinėtojai puikiai suderindavo Dievo Apvaizdą su Gamtos paslapčių atskleidimu. Pakanka prisiminti didįjį fiziologą Pavlovą, Einšteiną, Pitagorą, Aristotelį, Aviceną, Omarą Chajamą ir kitus mokslininkus bei mąstytojus.

Žmogaus likimas – jo rankose

Bet jeigu visą Esamybę organizavo ir kreipia Dievas (arba Aukščiausiasis Protas, kaip Jį dabar vis dažniau vadina mokslas), tai reiškia, kad viskas kas vyksta, yra nulemta iš anksto, kiekvieno likimas yra užrašytas dangaus knygose? Tą patvirtina neseniai suformuluotas informacijos išsaugojimo dėsnis: „Kiekvienam reiškiniui pirma būna informacija apie jį!“ Kitaip tariant, viskas kas vyksta, jau iš anksto yra lemta, užprogramuota. Tačiau ateitis, lemta kiekvienam iš mūsų ir visai Žmonijai, nėra vienareikšmė, visada yra „atsarginis variantas“! Ir tik nuo žmogaus priklauso, kokį variantą jis pasirinks, kadangi „dabartis – tai bevariantinės praeities realizavimo procesas į variantinę ateitį“!

Tai, kad, galų gale, sveikata, likimas (o reiškia ir pats gyvenimas) priklauso nuo pasirinkimo, kurį mes darome kas minutę, patvirtino profesorius, medicinos habilituotas daktaras Borisas Nikitiukas. Žmogus gali padaryti esminių pataisų likimo „knygose“, dešimtims metų sulaikyti ligos vystymąsi, prailginti gyvenimo metus, jeigu laikysis tinkamo, sveiko gyvenimo būdo. Žmogus gali išmokti daryti teisingą pasirinkimą ir jo laikytis. Šiuolaikinis mokslas patvirtina šį faktą!

Taip, pasakysite jūs, bet visa tai yra samprotavimai bei faktų konstatacija, nieko tuo nenustebinsi! Ypatingą vertybę, išdėstytų įvykių ir faktų šviesoje, turi atsakymas į klausimą: „Kur išeitis ir ką reikią padaryti?“ Laukti, kol mokslas įsisiūbuos ir išduos kažkokias praktines rekomendacijas? Tam reikalui prireiks ne mažiau kaip 25 metų, o Žemė jau yra gravitacinio ciklono valdžioje. Dabar iš kiekvieno reikalaujama vieno: eiti kur šaukia, būti atviru informacijai gauti. Ir pagrindinis dalykas kiekvienam – apsispręsti su pasirinkimu, suprasti, kas jūs esate ir ko norite.

Apie praktinius žingsnius sveikatos, gerovės kelyje ir jų pasiekimo metodus bus kalbama mūsų Sistemos praktinėse dalyse, jeigu jūs panorėsite su jomis susipažinti. Gauti jas galima tik pas mus.

Bet jūs turite aiškiai įsisavinti, kad žmogaus gyvenimas savo esme yra vieningas: tai šeima, sveikata, darbas, mokymasis, pinigai, poilsis ir t. t. Atskirti vieną sudedamąją nuo kitos neįmanoma, todėl spręsti jas reikia kompleksiškai. Šiuo metu vyksta audringa, dinamiška vienų procesų kaita kitais . Būtent šis faktorius neleidžia žmonėms užsiciklinti kokioje nors vienoje problemoje ir bandyti spręsti jas atskirai. Visa tai verčia mus mokytis harmonizuoti save su Pasauliu, su Gyvenimu. „Dauguma žmonių nesugeba atpažinti palankią galimybę dėl tos priežasties, kad ji pasirodo jiems su darbiniais drabužiais ir yra labai panaši į darbą.“ (Tomas A. Edisonas13). Evoliucija ir žmogus

13 Thomas Alva Edisonas (1847 – 1931), amerikiečių išradėjas ir verslininkas, vienas produktyviausių išradėjų, savo vardu užpatentavęs net 1093 išradimus, nors kai kurie šių išradimų buvo tik senų patentų patobulinimai, o dalį išradimų padarė jo samdiniai.


Šiandien mes turime reikalą ne su staiga atsivėrusia bedugne, o su natūralia vieningo proceso pasekme.

Perskaičius ankstesnį skyrių, gal būt, daugeliui iš jūsų Sąmonėje susiformavo niūrus, visiškai be išeities vaizdas. Taip, savo nežinojimu, Gamtos dėsnių nepaisymu žmogus įvarė save į aklavietę, glaudžiai priartėjęs prie neišvengiamos pražūties. Savo neprotingu elgesiu savo rankomis įjungė liūdnai pagarsėjusią Apokalipsę (ta prasme, kaip ją daugelis ir supranta – Pasaulio Pabaiga, susinaikinimo mechanizmas).

Bet šie straipsniai ne tam, kad ką nors įbauginti ir neturi tikslo šokiruoti garbingą publiką. Juose, iš mokslo pozicijų, nupieštas įvykių vaizdas! Jų tikslas – padėti žmonėms susigaudyti tarp kitko nepaprastoje ir prieštaringoje situacijoje, kurioje mes visi atsidūrėme.

Skyriuje „Evoliucija ir žmogus“ parodytas tas pats vaizdas, bet jau Žmonių iš Subtilaus Pasaulio požiūriu. Pasaulio, kuris peržengia mūsų Sąmonės ir jutimo organų suvokimo ribas, kuris randasi už mums pasiekiamų ribų ir mūsų nekontroliuojamas. Jam mūsų fizinis pasaulis yra viena iš jo sudėtinių dalių. Mūsų užduotis – pateikti jums šiuos du požiūrius nešališkai ir maksimaliai objektyviai, parodyti ryškius, išėjimo iš aklavietės orientyrus ir jų pasiekimo būdus.

Mes norime tiesiogine prasme nurodyti jums išsigelbėjimo kelią, o visa kita visiškai priklauso nuo jūsų pasirinkimo. Viskas, ko reikia, kad išmoktumėte būti sveiki, yra mūsų Sistemoje. Būtent ji padės jums išmokti valdyti savo mintį, kontroliuoti psichinės ir gyvybinės energijos sunaudojimą, valdyti ląstelių lygmenyje nesąmoningus procesus , lavinant neokorteksą, įjungiant dešinįjį pusrutulį.

Evoliucija – Amžinas Gyvenimo Variklis

Gyvenimas yra nenutrūkstama Evoliucija. Gamta (platesne prasme) nuolat vystosi, evoliucionuoja, nes tame ir yra jos egzistavimo prasmė, Gyvenimo prasmė. Viskas randasi nenutrūkstamame judėjime.

Mokslas pavadino žmogų Homo sapiens – „protingas Žmogus“, ir nusiplovė rankas. Jis konstatavo šią aplinkybę kaip įvykusį faktą, aukščiausią pasiekimą, kurį žmogus tik ir gali pasiekti. Mokslas tarsi padėjo riebų tašką jo vystymuisi. Jeigu akimirkai įsivaizduoti, kad taip galėtų atsitikti, pats Gyvenimas staiga nutrauktų savo egzistavimą, nusprendęs, kad jo užduotis yra įvykdyta! Laimei, viskas vyksta visiškai atvirkščiai: gyvenimas nesustoja pats ir neleidžia sustoti žmogui, pasitraukti iš evoliucinio kelio vystymosi distancijos. Imkime ir pamąstysime apie tai.

Nuo gyvybės atsiradimo Žemėje praėjo daug milijonų metų. Šis etapas baigėsi formavimu žmogaus – būtybės, kuri yra universali pagal savo anatominę sandarą, fiziologinius bei psichinius procesus. To dėka žmogus užėmė ypatingą vietą Gamtoje:

tik jis apdovanotas artikuliuotos kalbos gebėjimu; tik žmogus gali kurti, mąstyti, kelti idėjas bei jas realizuoti; tik jis gali įsisąmoninti save, savo vietą šiame pasaulyje ir pertvarkyti jį.

Taip, čia lyg ir baigiasi jo formavimosi ir tapsmo etapas. Toliau prasideda tikroji Žmogaus Evoliucija, jo, savęs pažinimo, vystymosi etapas. Šiame Kelyje žmogus gali įgauti, o tiksliau - susigrąžinti fizinį nemirtingumą, supergalimybes – tokias, kaip teleportacija (kilnojimasis į bet kurį erdvės tašką kaip Žemėje, taip ir Visatoje, kartu su savo fiziniu kūnu). Jis galės vien tik minties pagalba materializuoti daiktus, iš pradžių bedvasius, o vėliau gyvosios Gamtos objektus, tapdamas Jos Kūrėju, o ne karaliumi!


Apie tokias perspektyvas Žmonija galėjo tik svajoti. Daugelių tūkstantmečių bėgyje žmogus prisimena „prarastą rojų“. Tai ir yra atmintis apie buvusią galybę, kurią jis, iki jam ateinant į Žemę, kažkada turėjo. Atsiminimai apie tuos legendinius laikus atsispindėjo visų pasaulio tautų pasakose, legendose, mituose. Čia ir kilimas-lėktuvas, nematoma kepurė, stebuklingoji staltiesė, rusų liaudies herojus Jemielia su jo „lydekai paliepus – man panorėjus“. Būtent siekimas grąžinti prarastas galimybes, tų laikų ilgesys paskatino Žmoniją mokslo ir technikos pažangai. Tai buvo savita surogatinė Evoliucija- žmogaus traktavime.

Vakarų žmogus nuėjo sudėtingu keliu. Lengvesnį kelią pasirinko Rytų žmonės ir gerokai pažengė šioje srityje. Pakanka prisiminti legendas apie Tibetą, Šambalą, apie Amžinos Jaunystės Šaltinį. Daugelis žinių išnyko amžinai, daugelis atgimsta dabar. Naujų Žinių (Priesakų) įsisavinimo sunkumas ne tame, kad jos slepiamos nuo mūsų. Problema tame, kad žmonės nėra pasiruošę jas priimti, o juo labiau – pasinaudoti jomis. Jos, mūsų šviesuoliams, pasirodė naivios ir primityvios. Kad gautos Žinios, sveikatos atžvilgiu, duotų apčiuopiamus rezultatus, jas reikia priimti ir suprasti iki DNR molekulės lygmens – kiekvienoje organizmo ląstelėje, susiliejus su jomis!

Kad to pasiekti, daugeliui tenka „laužyti“ save, atsisakant brangių ir įprastų gyvenimo kredo (dogmų, stereotipų). Tenka mokytis daryti teisingą Pasirinkimą, o tai didelis darbas, reikalaujantis sąžiningo požiūrio į save, kritiško savo asmenybės įvertinimo.

Sutikite, kad toks darbas su savimi, ne kiekvienam pagal jėgą. Tačiau kitų, lengvesnių kelių, kad atskleisti savyje supergalimybes ir supergebėjimus, neegzistuoja. Jų nėra! Tai Gamtos savisaugos mechanizmas: tobulu gali tapti tik visiškai, visais atžvilgiais harmoningas Žmogus.

Gamta yra priversta įjungti savisaugos mechanizmą ir naikinti savo kūdikį – žmogų, dėl tos priežasties, kad baisus ne jis pats, su savo mokslo ir technikos pažanga. Jai baisus neharmonizuotas žmogus, veikiantis ją savo galingu, nesuvaldomu minties potencialu, savo psichine energija. Žmogus, nemokantis kontroliuoti savo psichinio potencialo, gali padaryti ir jau daro anomalines korektyvas Gamtos procesuose, pasmerkdamas žūčiai ne tik save, bet ir Būtį, pilna šio žodžio prasme, tai yra Gyvenimą kituose Subtilaus Pasaulio Lygmenyse!

Mokslininkai nustatė, kad Žemė yra gyva būtybė, viena kategorija aukščiau organizuota ir žymiai intelektualiau išvystyta, nei žmogus. Ji turi savo mąstantį potencialą. Žmogus – Žemės kūdikis, ir kiekvienas iš mūsų – jos Šeimos narys. Įsivaizduokite, kad šeimoje atsirado agresyviai nusiteikęs žmogus. Aišku, viską galima nurašyti ligai ir tuo pagrįsti jo nesuvaldomą agresiją, isteriją, kuri provokuoja nuodingos psichinės energijos išmetimą. Galima! Bet nuo to kitiems šeimos nariams ne lengviau. Tokiu atveju išeitis viena – kokiu nors būdu izoliuoti arba neutralizuoti agresorių! Sekantys įvykiai ir veiksmai – jau šeimos narių pasirinkimo pasekmės.

Panašiu būdu reaguoja mūsų motinėlė Žemė. Jai, kaip labiau išsivysčiusiai būtybei, pernelyg sunku kentėti žmogaus agresyvios psichinės energijos išmetimą. Ji imasi adekvačių žingsnių, kad atvesti į protą savo neišmintingą kūdikį! Žmonija rimtai serga. Šios ligos rezultatas – niekuo nepagrįsta agresija, pasireiškianti galingu nuodingos, viską griaunančios psichinės energijos išmetimu į aplinkinę erdvę. Tokį elgesį pateisinti neįmanoma.

Štai kodėl klausimas apie sveikatą ir išlikimą apskritai išsikeliamas į pirmą vietą. Visų kitų problemų sprendimas ateis savaime, kai kiekvienas žmogus (nesižvalgydamas į aplinkinius) išmoks būti sveikas ir nustos nuodyti gyvenimą ne tik sau, aplinkiniams, bet ir pačiai Gamtai. Kadangi giminė sukoreguoti žmogaus negali, tai daryti priversta Gamta. Negalima išgydyti ligonį, jeigu jis pats to nenori. Kad būti sveiku, reikia to panorėti! „Žmogus viską gali, bet neįmanoma jį priversti PANORĖTI!“

Daugelis žmonių viską kas pasakytą priims kaip kažkieno fantazijas ir pasakas:


„Šito negali būti, todėl, kad negali būti niekada!“ Ir kiekvienas savotiškai teisus. Lygiai taip pat atsakytų, daugelio nemylima, šlykšti būtybė – vikšras, ropojantis šakomis ir ėdantis lapiją, jeigu jam papasakoti, kokia nuostabia peteliške jis taps netolimoje ateityje! Kaip visi grožėsis ir žavėsis ja. Praėjęs Evoliucijos etapą – lėliukės stadiją, vikšras aptiks, kad jis iš tikrųjų įgavo sparnus ir skraido, kad tapo pačia nekenksmingiausia ir puikia būtybe pasaulyje.

Pagalvok apie vikšrą (Paolo Coelho alegorija)

Vikšras didžiąją gyvenimo dalį praleidžia ant žemės, pavydėdamas paukščiams ir piktindamasis dėl savo likimo ir formos. „Aš pati nelaimingiausia būtybė pasaulyje, – galvoja jis. – Bjauruolis, atstumiantis ir pasmerktas tik šliaužioti žeme“. Visgi vienąsyk motina Gamta paprašė jį padaryti kokoną. Vikšras nustebo (jis niekada iki šiol nedarė kokonų), pagalvojo, kad padarys

sau kapą ir pasiruoš numirti. Nors ir nelaimingas gyvenime, jis pasiskundė Dievui: „Tik pripratau prie esamos padėties, Viešpatie, tu atimi tą nedaugelį, ką aš turiu“. Nusivylęs jis susisuko į kokoną ir ėmė laukti pabaigos. Po keleto dienų vikšras pamatė, kad virto gražiu drugeliu. Jis sugebėjo skraidyti danguje ir neapsakomai žavėjosi tuo! Ir buvo labai nustebintas gyvenimu ir Dievo sumanymais. Mūsų laužymas – tai ir yra lėliukės stadija. Čia egzistuoja vienas „bet“! Vikšro Evoliucijos procesas Gamtos yra pastatytas „automatiniam veikimui“, niekas neklausia vikšro ar jis nori tapti drugeliu, ar ne. Dar kaip panorės ir skris, kaip gerutis! Bet žmogus šiame Pasaulyje – ypatingas straipsnis: jo Pasirinkimas yra Įstatymas visai Kūrinijai ir Dievui tame tarpe! Kūrinijai reikalingas Mąstantis Žmogus, o ne biorobotas.

Todėl žmogaus pasirinkimą ne valia, kam nors, kritikuoti arba aptarinėti, bet jokiu būdu nenuima nuo jo atsakomybės už pridarytą. Ką jis gaus savo neteisingo Pasirinkimo dėka – tai jo asmeninės problemos, ir už jas taip pat niekas neatsako. Šiuo Dėsniu Subtilus Pasaulis atsiribojo nuo mūsų gudrybių.

Kiekvienas pats atsako už savo Pasirinkimą. Savo Evoliucijos kryptį, kiekvienas iš mūsų, taip pat turi pasirinkti pats, įvykdyti ją savo noru, be kažkieno komandos ir savo rankomis. Bet jis gaus pagalbą Iš Viršaus, jeigu tai tikra Evoliucija. Šiuo atveju Žmogaus Pasirinkimas Subtiliam Pasauliui – iš tikrųjų Įstatymas, įpareigojantis Jį suteikti Žmogui visokią pagalbą, apsaugą ir palaikymą.

Šiuolaikiniai galvos smegenų tyrimai parodė, kad žmogus, šio nuostabaus organo panaudojime, praktiškai nesiskiria nuo „savo jaunesniųjų brolių“ – primatų. Padidinti arba išplėsti šias galimybes, intelekto vystymosi dėka, neįmanoma.

Iš to seka, kad žmogus, koks yra dabar, nėra toksai jau universali ir tobula būtybė. Savo tobulumą jis labiau linkęs deklaruoti, paversdamas jį kultu. Apie tai mus perspėjo dar prieš du tūkstančius metų: „Jums lemta atgimti iš aukštybės“14. Drugelio išsiritimas iš kokono – tai ir yra jo tikrasis gimimas.

Tuo mus norėjo įspėti nuo mėginimų slopinti Evoliuciją, nuo pačios minties ilsėtis ant laurų. „Gimti iš aukštybės“ – tai ir yra tikrasis žmogaus gimimas, jo Evoliucijos išeities taškas! Procesas, kaip jūs suprantate, sunkus ir skausmingas, kadangi įgyvendinamas sąmoningai, savo rankomis ir savo gera valia, niekam neniukinant.

14 Jonas, 3 : 7.


Evoliucijos idėja slypi tame, kad pirmapradžiai, įkuriant Visatą, Subtilus Pasaulis visoms gyvosioms būtybėms sukuria sąlygas, artimas idealioms. Šiame etape vyksta prisitaikymas prie pasiūlytų sąlygų, lydimas gamtos sunaikinimu. Pirmojo etapo užduotis yra privesti žmogų prie neišvengiamo būtinumo suprasti , kas yra pridaryta – su be alternatyviu išėjimu į Evoliuciją.

Šis žingsnis ženklina antrojo etapo pradžią, kai evoliucionuojantis Žmogus (bet toli gražu ne Žmonija) užduoda Gamtai (Gyvenimui) savo programas.

Tai reiškia, kad Evoliucijos procesas nebaigtas, jis tik prasideda. Kokia jo prasmė? Sutinkamai su pranašų ir aiškiaregių prognozėmis, ateina auksinis amžius – Harmoningo Gyvenimo suklestėjimo amžius, kai nebebus ryškiai išreikštos priešybių kovos, kuri dabar stebima visuose mūsų Būties aspektuose. Visi bus laimingi, sėkmingi ir gyvens be galo ilgai. Gims dieviški vaikai su unikaliais gebėjimais. Tai iš tikrųjų taip. Gyvenimas turi pasirodyti visame savo puikume.

Tačiau stebuklų nebūna. Į šviesią ateitį iš pradžių turi ateiti tėvai, galintys užauginti tokius vaikus, kurie atves juos į tą pasaulį.

Jūs paklausite: „Kokios valstybinės struktūros bei institucijos turi pasirūpinti tokių dieviškų tėvų paruošimu ir auklėjimu?“ Niekas niekam pas mus neskolingas, ir rūpintis kažkokiais nenormaliais („normalaus“ žmogaus požiūriu), anomalininkais bei fantazuotojais niekas nesiruošia! Valstybinės struktūros liks ištikimos 99 % savo elektorato ir nueis su jais iki galo – į Nebūtį.

Todėl auklėti ir mokyti tokie tėvai pradžioje turės patys save – vardan savęs ir savo busimų vaikų! Vienas procentas išlikusių žmonių turės pasikliauti tik savo jėgomis ir resursais, įveikdami nesupratimą, o kartais ir įnirtingą pasipriešinimą iš žūstančio pasaulio pusės, pasaulio, kuris turi savo rūpesčius ir žaislus! Vienu žodžiu, kare kaip kare!

Žmogaus Evoliuciją lydį jo galvos smegenų Evoliucija

Sutinkamai su moksliniais duomenimis, žmogaus galvos smegenys susideda iš trijų pagrindinių dalių:

„Reptilijų smegenys“, „Žinduolio smegenys“ (limbinė sistema), „Mąstantys smegenys“ (neokorteksas).

Žmogus savo kasdieninėje ir kūrybinėje veikloje panaudoja tik 2 – 5 procentus neokortekso. Lavindamas būtent šią galvos smegenų dalį, žmogus geba evoliucionuoti iki begalybės, tapdamas panašus į Dievą, atskleisdamas savyje vis naujas galimybes ir naujus gebėjimus.

Biblija šiuo atžvilgiu sako: „Dievo dalelė yra kiekviename iš mūsų“. Reiškia, kiekvienas potenciale turi visą tai, kas būdinga Dievui, panašiai į tai, kaip vikšras nešioja savyje drugelį. Kiekvieno, kas nori gyventi, užduotis yra atskleisti savyje šias potencialias galimybes ir jas realizuoti. Žmonės nuo seno svajoja apie jaunystės ir ne mirtingumo šaltinį, bet pagrindinė jų klaida ta, kad tokio šaltinio, ne žmoguje, nebuvo, nėra ir negali būti! Šis šaltinis randasi kiekvieno iš mūsų viduje! Kad juo pasinaudoti, reikia išlavinti neokortekso gebėjimus ir galimybes. Tai padaryti gali kiekvienas, svarbu pačiam to panorėti. Kaip jūs turbūt jau supratote iš aukščiau išdėstyto, „žmogus gali viską, bet neįmanoma jį priversti panorėti!“

Apie praktinius žingsnius šių galimybių atskleidimui – visa mūsų Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema. Kiekvienas žodis arba samprotavimas, skambantys joje, nesibaigia vien tik faktų konstatavimu ir oro drebinimu. Absoliučiai visi teoriniai išdėliojimai turi praktinį konkrečių žingsnių įkūnijimą bei metodikas, duodančias galimybę


valdyti savo organizmą ląstelių lygmenyje, minties pagalba15. Nežiūrint į tai, kad šioje Sistemoje daugelis metodų bei pažiūrų atrodo labai neįprastai, tai nėra eilinė ekstravagantiška teorija arba filosofija. Teorijos joje ne daugiau, kaip vienas procentas, visa kita – praktika. Todėl vertinti ją iš teorijos pozicijų, nevarginant savęs praktika – reiškia nesuprasti, apie ką apskritai eina kalba.

Visi praktiniai žingsniai ir metodikos pačiu kruopščiausiu būdu parinkti ir praktikuoti žmonių, gyvenančių Žemėje ir dirbančių glaudžiame kontakte su Subtilaus Pasaulio Žmonėmis. Tuo mūsų Sistema yra unikali ir nepakartojima, tame jos išskirtinumas! Panašios praktikos bei bendradarbiavimo patirties žmonija neturėjo apie 5.000 metų. Etapas, kurį mes praeiname, yra įsidėmėtinas ir ženklus: žmogus, kontaktuodamas su Aukščiausiuoju Protu, pasiryžo pagaliau peržengti nematomą ribą, atskiriančią pliką retoriką nuo tikros praktikos, pagaliau pasiryžo paprašyti pagalbos savo gyvybinių reikalų sprendimui.

Esamos ir paslėptos galvos smegenų galimybės

Peržiūrėsime jas detaliau.

1. Reptilijų smegenys Žmogaus Evoliucijos eigoje pirmasis pradėjo vystytis smegenų kamblys,

vadinamas reptilijų smegenimis. Pas žmogų tai pats silpniausias intelekto komponentas. Ši galvos smegenų sritis atsako už sensorines-motorines reakcijas (penkių jutimo organų darbas, kurių pagalba mes suvokiame materialųjį pasaulį).

Žmogaus gyvenimas vyksta trimatėje erdvėje. Į šios erdvės diapazono suvokimą yra orientuoti mūsų jutimo organai, o tuo pačiu ir susijusi su jais Sąmonė. Kaip matote, šis diapazonas yra nedidelis, turint galvoje, kad erdvė yra daugiamatė ir toli gražu nėra tiesinė, kaip ją suvokiame mes. Pavyzdžiui, senosios graikų architektūros šedevrai, kurie išliko iki mūsų laikų, neturi savyje nei vienos tiesės, nei nors dviejų lygiagrečių linijų. Visos yra pakrypusios, perkreiptos, šleivos-kreivos, bet reptilijų smegenų akys suvokia tai, kaip absoliučią harmoniją. Reiškia, realus pasaulis, kuriame mes gyvename ir į kurį yra orientuota mūsų Sąmonė – visai ne toks, kokį mes jį pažystame ir įsivaizduojame (idealizuojame). Šį nepažįstamą Pasaulį mums tik dabar dar teks išstudijuoti, pažinti ir apgyvendinti.

Elgesio stereotipai, įdėti reptilijų smegenyse, yra susiję su išlikimo instinktu, su giminės pratęsimo siekiu. Ši smegenų dalis vadovauja tokioms funkcijoms, kaip maisto apsirūpinimas, prieglobsčio ieškojimas, savo teritorijos gynimas. Kai mes jaučiame pavojų, šios smegenys duoda komandą: „ginkis“ arba „bėk“.

Kai reptilijų smegenys išreiškia dominuojantį aktyvumą, žmogus praranda sugebėjimą mąstyti visuose likusiuose, neišmatuojamai aukštesniuose lygiuose. Smegenų ir mąstymo vystymasis galimas tik mokinantis, kito neduota: arba jūs jį įtempiate, arba prarandate! „Praradęs“ savo smegenis žmogus degraduoja.

Kad to išvengti, pradžiai užtektų sutikti su ribotumo faktu, mūsų, nepilnu Pasaulio suvokimu, mūsų, „laiko atskaitos“ ir „matų sistemos“ archajiškumu. Išmintis sako: „Kas bus išmatuota, tas ir bus padaryta“. Gyvename atominiame amžiuje, o matuojame „ketvirčiais“, iš akies. Jeigu susimąstyti, tai Pasaulio suvokimą reptilijos požiūriu (jos akimis) žmogus priima kaip Tiesą paskutinėje instancijoje, pastatęs ant šio siūbuojančio ir labai netvirto pamato savo pasaulėžiūrą, moralę, dorovę...

15 tai tiesa, vertėjas gali patvirtinti. Ir tas liečia ne tik sveikatą, bet ir gyvenimo įvykių kūrimą bei reguliavimą.


2. Žinduolių smegenys Reptilijų smegenys yra apgaubtos labai sudėtinga limbine sistema, gavusia

pavadinta „žinduolių smegenys“. Ši smegenų sritis ant evoliucijos laiptų stovi žymiai aukščiau už reptilijų smegenis ir yra pas visus žinduolius. Jos funkcijos emocionalios ir pažintinės. Ši smegenų dalis atsako už jutimus, pergyvenimus, atmintį ir mokymąsi; valdo bioritmus, alkio jausmą, kontroliuoja kraujo spaudimą, miegą, medžiagų apykaitą, širdies ritmą, imuninės sistemos būklę. Reptilijų smegenys vaidina svarbų vaidmenį organizmo gyvybinės veiklos palaikyme: būtent su šiomis smegenimis surištas emocijų poveikis sveikatai. Limbinė sistema priima signalus, einančius iš jutimo organų (klausa, rega, lytėjimas), ir gautą informaciją perduoda į mąstančiąją smegenų dalį – neokorteksą.

Žmonės, pas kuriuos dominuoja limbinė smegenų dalis, yra emocionalūs ir įžeidūs. Arba nukrypsta į kitą kraštutinumą: iki kaklo pasineria darbe, moksle, reikaluose, užsikrauna sau masę svetimų rūpesčių ir pareigų, apsunkinančių ir dažnai neduodančių niekam jokios naudos.

Kadangi limbinė sistema tiesiogiai yra susijusi su neokorteksu, jos dominavimas išeikvoja neokortekso psichinę energiją limbinės sistemos problemų ir užduočių sprendimui, tiesiog sudegina ją emocijomis, vietoj to, kad panaudoti konkrečių praktinių reikalų sprendimui, su apčiuopiamais rezultatais! Nerealizuotos psichinės energijos didelės porcijos išmetimas į organizmą, kuris lydi šių problemų bei užduočių „sprendimą“, paralyžiuoja nervų sistemą, pažeidžia medžiagų apykaitą ir galų gale sukelia ligas bei sutrumpina gyvenimą.

Psichinė Energija – neokortekso veiklos produktas, o tai reiškia, ir jo nuosavybė. Tik jis moka naudotis šia energija. Tereikia Psichinei Energijai patekti į žinduolių arba reptilijų smegenų „rankas“, kai iš didžiagalės gydančios, kuriančios jėgos, virsta mirtį nešančiais nuodais bet kokiai gyvybei, ir visų pirma – žmogui. Vadinasi, kad būtumėme sveiku, reikia išmokti kontroliuoti savo emocijas, tai yra valdyti limbines smegenis, visų pirma saugoti jas, kad nepasiektų Psichinės Energijos.

Kaip tą padaryti, jūs surasite mūsų Sistemoje!

3. Mąstančios smegenys (neokorteksas)Neokorteksas išsidėstęs virš limbinės sistemos ir iš jos šonų. Jo masė sudaro 80 %

visos smegenų medžiagos masės, ir jis yra būdingas tik žmogui. Tai aukščiausias protinės veiklos centras – Tikrojo Intelekto centras. Neokorteksas priima, analizuoja, rūšiuoja pranešimus, gautus iš jutimo organų. Jam yra būdingos tokios funkcijos, kaip samprotavimas, mąstymas, sprendimų priėmimas, žmogaus kūrybinių gabumų realizavimas, judėjimo reakcijų tikslingo valdymo vykdymas, kalba, Žmogaus realizavimas bendrai. Neokorteksas yra šeštasis (psichinis, intuityvus) jutimo organas. Jo vystymasis suaktyvina taip vadinamą mentalinį jutimą, kuris leidžia justi subtiliausias Kūrinijos vibracijas, DNR molekules, kitų žmonių mintis – suvokti visus nesąmoningus procesus, suprasti, o atitinkamai ir valdyti juos.

Neokortekso veiklos ekvivalentas yra Psichinė Energija, būtent ji yra Žmogaus švenčiausia šventybė. Visos mūsų bėdos – dėl nemokėjimo raštingai valdyti ir tvarkyti jos potencialą, leidžiantį minties pagalba valdyti procesus vykstančius organizme, o taip pat aktyviai sąveikauti su Gamtos procesais, gaunant iš tokios sąveikos naudą sau.

Būtent neokortekse yra įdėtos neribotos pažinimo proceso galimybės, jų realizavimas gyvenime. Ši smegenų sritis valdo telepatinius, lingvistinius, ekstrasensorinius gebėjimus. Tik neokorteso išsivystymo dėka žmogus gali kūrybiškai save realizuoti ir prasiveržti Evoliucijon. Apie tai, kas tai yra, mokslas dar nenuvokia.

Aukščiausia minties pasireiškimo forma yra intuicija. Būtent intuicija – žmogaus


gebėjimas nuskaityti informaciją iš išorinio Pasaulio (ne tik trimačio, bet ir daugiamačio) – leidžia praplėsti Jo pažinimo diapazoną. Šis pažinimas randasi už penkių jutimo organų suvokimo galimybių ribų. Neokortekso galimybių lavinimas – tai tas, ką Rytuose vadina Dao – Begalinis Kelias, Kelias Dievo link, Dvasinis augimas, Amžina palaima, Evoliucija ir taip toliau. Tik šis Kelias duoda žmogui konkretų visų jo problemų sprendimą ir žada apčiuopiamų naudų ir dividendų gavimą.

Būtent šiame Kelyje žmogus atranda savyje savybes panašias į dieviškas. Jis veda sveikatos ir tikrojo ne mirtingumo link. Darbas su savimi, su savo sveikata, žmogui bus sėkmingas tik einant įsisąmoninimo ir tobulėjimo keliu. Priešingu atveju, artėjančių įvykių šviesoje, jam niekas jau nebepadės!

Šis darbas susideda iš nuolatinio mokymosi, pažinimo vystymo, kritiško sąmoningumo ir kūrybiško žinių panaudojimo praktikoje. Mokymasis suprantamas tik kaip vienas dalykas: kiekvienas žmogus privalo žinoti ir suprasti save ir savo organizmą. Nepamirškite: „Kas bus išmatuota, tas ir bus padaryta“.

Harmoningi žmonės – ateities žmonės!

Apokalipsė – tai ne Pasaulio Pabaiga, tai Gyvenimo naujo evoliucinio laikotarpio pradžia. Išlikti jame galės tik tie, kas panorės tapti Harmoninga Asmenybe, kas panorės evoliucionuoti kartu su Gyvenimu. Evoliucija suprantama, kaip savo paslėptų, nerealizuotų galimybių panaudojimas kritinėje situacijoje. Kiekvienas žmogus turi savyje šią neliečiamą atsargą 95 – 98 procentų ribose. Išlikimo paslaptis susiklosčiusioje situacijoje, priklauso nuo noro ir gebėjimo iškonservuoti savo neliečiamąją atsargą. Išmokti tai nesudėtinga.

Pasiekti tobulumo ir viso to, apie ką pasakyta aukščiau, galima tik vystant neokorteksą, atskleidžiant jo beribes potencialias galimybes. Mirtį ir ligas žmogus užsidirba realizuodamas savo aukščiausią protinę veiklą, 2 – 5 procentų apimtyje, nuo realiai esančios. Šiuo atveju neokorteksas pakankamai greitai, garantuotai degraduoja ir blokuoja, išjungia visus pagrindinius organizmo gyvybinės veiklos procesus. Evoliucija – griežta dama, Jai pacientai nereikalingi, rūpintis jais Ji neturi laiko!

Procesai, dabar vykstantys Gamtoje, reikalauja Žmogaus Evoliucijos, vystant neokorteksą!

Pagrindinis galvos smegenų veiklos pasiekimas yra mintis ir susijusi su ja psichinė energija – mūsų neįkainojamas lobis. Ją saugoja Karma. Be to, psichinės energijos kiekis yra proporcingas žmogaus gyvybinės energijos kiekiui.

Gyvybinė energija – Fundamentali Substancija, sudaranti Būties materializavimo pagrindą, Visatos pastatymo pagrindą. Šios Substancijos judėjimo ir keitimosi dėka egzistuoja Kūrinija. Niekam neleista stabdyti arba pažeisti Gyvybinės Substancijos judėjimo dėsnių, nes priešingu atveju užpuola liga ir neišvengiama pažeidėjo mirtis. Žmogus išdrįso padaryti tokį žingsnį...

Sąveika su Gyvybine Substancija vykdoma betarpiškai mintimis. Sutelkęs savo mintį į kokį nors organą, žmogus iššaukia Gyvybinės Substancijos antplūdį į jį. Jos sukaupimas organe susijęs su fizinės būklės pagerėjimu ir minties psichinio potencialo kiekiniu rodikliu. Kuo daugiau žmogus turi psichinės energijos, tuo daugiau psichinės energijos jis gali nukreipti į vieną ar kitą organą. Iš čia seka: kad valdytumėme savo sveikatą, reikia išmokti valdyti savo psichinę energiją, ją dauginti ir taupiai eikvoti!

Sąmonė išmoko fiksuoti konkrečius įvykius, kuriuos žmogus suvokia reptilijos akimis, reaguodamas į juos žinduolio smegenimis. Įvykius valdo Neokorteksas,


panaudodamas tam 2 – 5 procentus savo, Sąmonės limituotų, galimybių, gyvendamas pagal principą: „Akis už akį, dantis už dantį“. Egzistuoja gyvenimiška išmintis: „Jei jau patekai į gaują, kaukti negali – vizgink uodega“. Štai neokortekas ir stengiasi, „vizgina“, kadangi mes jam nepalikome kitokio pasirinkimo. Bet palaipsniui jis taip įsijaučia į vaidmenį, kad pats pradeda tapatinti save su gyvulio smegenimis. Rezultatas žinomas: visa gyvybinė ir psichinė energija eikvojama tuščiai, kovai su stresais bei baimėmis. Jie, savo ruožtu, kilę dėl nežinojimo nei savęs, nei Gamtos, kurioje gyvename. Tai rezultatas nemokėjimo kontroliuoti ir valdyti savo galvos smegenų veiklą, tai yra Psichinę Energiją!

Žmogaus užduotis savo naujoje evoliucinio vystymosi vijoje – išmokti valdyti nesąmoningus organizmo procesus, pajungti šiuos procesus ir visą galvos smegenų veiklą savo Sąmonei. Išspręsti šią užduotį galima tik išplėtus Pasaulio suvokimo diapazoną, mes turime išmokti žiūrėti į Pasaulį neokortekso akimis, o ne reptilijos akimis.

Mes gi panaudojame neokortekso galimybes tik 2 – 5 procentų ribose. Reiškia, ir Pasaulį, ir save jame suvokiame savo Sąmone tik šiais 2 – 5 procentais! Apytikriai tiek mes pažįstame save, savo galimybes, turime intelektą jo nupjautame variante. Išmokę praplėsti šias ribas, Pasaulio ir savęs Jame, pažinimo keliu, pažindami sveikatos procesus, mes laviname neokorteksą, pajungdami nesąmoningus procesus savo valiai. Rezultate visos mūsų baimės, bėdos stresų, ligų ir mirties pavidale atsitraukia!

Dievo psichinės energijos ištekliai yra riboti

Visata egzistuoja Dievo psichinės energijos dėka ir, nežiūrint į tai, kad ji yra pakankamai galinga ir viską apimanti, jos resursas yra išsemiamas, turi savo ribą! Tai reiškia, kad kiekvienam žmogui Gyvenime yra skirtas tam tikras šios energijos limitas, kurį išsėmus, žmogus miršta. Ir ne tik šiame įkūnijime – žmogus miršta Evoliucijai apskritai!

Mes gyvename mokslo ir technikos pažangos suklestėjimo laikotarpyje, privertusio mus lavinti savo intelektą kairiojo pusrutulio mąstymo vystymo ir aktyvinimo dėka. Pagamintą šio pusrutulio psichinę energiją žmogus negabiai sudegina materialinių poreikių, inicijuojamų emocijomis, tenkinimui.

Intelekto vystymas, intelekto psichinės energijos eksploatacija didina Dievo psichinės energijos (Jo Šventosios Dvasios) vartojimą, o reiškia ir sunaudojimą, nes būtent jos dėka žmogus mąsto ir apskritai gyvena. Pagreitintais tempais išnaudojęs skirtą jam energijos resursą, žmogus miršta. Žinoma, tai įvyksta ne tuoj ir ne iš karto. Iš pradžių apie padidintą psichinės energijos sunaudojimą jis gauna signalą ligos formoje. Jeigu žmogus neapsigalvojo, liga progresuoja toliau, į griaunamąjį procesą įtraukiamos visos organizmo sistemos. Galu gale, užsidirbęs chroniškų ligų puokštę, jis miršta.

Mūsų gyvenimo ir mąstymo būdas sukelia intensyvų Dievo energijos sunaudojimą, pradedant nuo ankstyvo amžiaus. Jaunuolis, baigęs mokyklą ir, rodos, stovintis ant Gyvenimo slenksčio, kartais jau išnaudojęs didžiąją dalį savo limito, kuo skiriasi nuo savo senelių – kurie pasirodė gudresni, ištempė savo energijos limitą 60 – 80 metų, o anūkų panašaus taupumo išmokyti nesugebėjo...

Nežinodami ir nesuprasdami šio proceso, žmonės patenka į įvairių struktūrų spąstus, kurios žada išmokinti dirbti su vienų ar kitų energijų tipais, net su universaliais. Tačiau panacėja visai ne darbe su energijomis, nors tai taip pat svarbi savęs ir aplinkinio Pasaulio pažinimo pusė.

Jeigu žmogus neišmoko saugoti pirmapradžią Dievo psichinę energiją, skirtą jam gyvenimui, jokie jaunystės bei nemirtingumo eleksyrai, tobuli vaistai, visagaliai žiniuoniai jam jau nebepadės! Net jeigu naudojant nurodytas technologijas, žmogui pavyks išvengti ligų, jo vis vien lauks mirtis nuo nelaimingo atvejo. Nuo plytos ant galvos panacėjos nėra...

O visa kaltė tenka Pasirinkimui, kurį žmogus padarė. Gyvenimo Vibracija ląstelių


lygmenyje yra nesibaigiantis adenozin 5' trifosfato (ATR) virtimo į adenozindifosfatą (ADP) procesas. Nesibaigiantis energijos In virtimas į energiją Jang – svyruoklės svyravimas nuo pliuso link minuso – ir yra Amžinas Gyvenimo Variklis, jeigu savo neprotingais veiksmais į jį nesikiša pats žmogus. Todėl, kad sustabdžius šią reakciją, paleisti ją jau nebe įmanoma.

Gyvenimo vibracija Dievo Lygmenyje yra ta pati svyruoklė, svyruojanti tarp Pasaulio ir Antipasaulio, tarp Būties ir Nebūties, tarp Gyvenimo ir mirties. Viskas priklauso nuo to, kokį kelią pasirinks pats žmogus. Atrodytų, Gyvenimas ir mirtis – neigiančios viena kitą sąvokos, absoliučiai nepalyginamos. Bet tai tik Vieningos Visumos – Būties – komponentai (iš to paties metalo lieja medalį už kovą, medalį už darbą). Jie susideda iš tų pačių plytelių, viskas priklauso nuo kryptingumo.

Ta dingstimi yra anekdotas apie tai, kad šaltkalvis, dirbantis prie konvejerio gamykloje, kurioje gamina siuvamąsias mašinas, nusprendė savo žmonai padovanoti dovaną – jo paties rankomis surinktą siuvamą mašiną. Parsinešė į namus visas detales, tačiau, kiek bevargo, gaudavosi lengvasis kulkosvaidis!

Kiekvieną minutę gyvenimas stato prieš žmogų pasirinkimo problemą, kuomet išspręsti vienokią ar kitokią situaciją reikia žengti tą ar kitą žingsnį. Kokį – paties žmogaus pasirinkimo teisė. Pasirinkimo spektras trimatėje erdvėje gana ribotas. Žmogus šioje erdvėje randasi nepasitenkinimo būsenoje, ieško amžinų Tiesų bei atramos taško – ramumo, stabilumo, tvarkos visame, bando padalinti Gyvenimą (Vieningą Visumą) į fragmentus – sudedamąsias dalis, komponentes, kad tvarkingai išrūšiuoti juos „lentynėlėse“. Bet tuo pačiu jis neišvengiamai stabdo savyje Gyvenimo Vibracijas (Gyvybės švytuoklę Dievo Lygmenyje), darydamas neapgalvotą žingsnį, kurį daryti neturi teisės pats Dievas!

Gyvenimas, tuo pačiu, iš gyvo, dinamiško proceso, pavirsta statika – mirtimi (žmogus preparuoja Gyvenimą kaip varlę – turėdamas pačius geriausius norus, norėdamas išmokti prailginti Gyvenimą). Štai kodėl Visata, Kūrinija, Subtilus Pasaulis ir Dievas yra Gyvybės Šaltinis ir pati Gyvybė, o mirtis – tai žmogaus išradimas, savotiškas žalingas įprotis, stereotipas.

Apokalipsė duota tam, kad atpratinti mus nuo šių stereotipų, grąžinant mums nemirtingumą. Galų gale, žmogus ateina į Žemę mokytis, kaip į universitetą. Prieš tai jis praeina visus galimus pokalbius, išlaiko egzaminus, stulbinantį konkursą. O po to, kaip pakvaišęs nuo gyvenimo įspūdžių pilnybės studentas, pasileidžia lėbauti – restoranai, merginos ir t. t., švaistydamas tėvų pinigus. Kas su juo atsitinka toliau? Atleidimas iš universiteto už nepažangumą!

Lygiai taip pat ir žmogus. Savo nenorėjimu pažinti Gyvenimą visame Jo pilnume, nenorėjimu rūpintis Jo vibracijų palaikymu savyje, jis vienareikšmiškai pareiškia apie savo nesutikimą mokytis, pasirinkdamas orientyru svyruoklės judėjimą į Nebūties pusę, kas Subtiliam Pasauliui reiškia prašymą pasiimti jį iš Žemės. O tai, kad po šio pasirinkimo automatiškai seka mažai patraukli ir nusikaltusiam visiškai nepriimtina atleidimo procedūra – jau nieko nebejaudina!

Tam, kad kokybiškai ir kiekybiškai pakeisti savo Gyvenimą, gauti patikimą sveikatą ir prailginti gyvenimo metus (labai norint – iki begalybės), žmogus turi nustoti būti vartotoju, beprasmiškai švaistančiu, sklaidančiu Dievo Energiją. Reikia išmokti daryti savo kūrybinę psichinę energiją, rinkti ją, kaupti, kad jos pagalba prailginti Gyvenimo metus. Sumanus, racionalus savo psichinės energijos panaudojimas yra raktas atverti unikalias potencialias Žmogaus galimybes, jo Neliečiamoji Atsarga.

Mūsų Sistemos skirtumas viskam, kas yra žinoma Žmonijai iki šiol, yra tame, kad žmogui pirmą kartą per 5.000 metų duota galimybė pažinti Gyvenimą dinamikoje. Visi žemiški mokslai ir doktrinos yra statika. Valdyti dinamiką statikos pagalba – toks pat neįmanomas dalykas, kaip numirėliui valdyti gyvą žmogų!

Įsisavinę pirmąsias keturias Sistemos dalis, jūs prieisite prie galimybės valdyti savo


psichinę energiją (savo Šventąją Dvasią), o tai jau pirmasis žingsnis į ne mirtingumą. Šis mokėjimas ir yra praktinė Dvasingumo prasmė. Būtent šių įgūdžių moko visa Mūsų Sistema.

Būtina atminti, kad noras gauti sveikatą ir ne mirtingumą turi būti pateisintas, ir jeigu Sąmonė apribota ir orientuota tenkinti savo emocijas, jausmus, norus, egoistinius poreikius, tai toks žmogus, gavęs ne mirtingumą, nežinos ką su juo daryti. Prisiminkite pasaką apie Kaščejų Nemirtingąjį: jis, neįjungęs savo dešiniojo pusrutulio, neišvystęs neokortekso, panaudojo savo dovaną visokioms kvailystėms, daryti blogį kitiems. Natūralu, jeigu žmogus savo pasirinkimą orientuoja savo egoistinių tikslų tenkinimui, tai nemirtingumo negaus jokiu būdu!

Plėsdamas savo, Pasaulio suvokimo galimybes, nuolat mokindamasis, dirbdamas su savimi, žmogus mokosi orientuoti Sąmonę į visą Visatą, į Dievo Užduotis, tampa Jo padėjėju ir kaip apdovanojimą gauna teisę ne mirtingumui. Tai yra ne mirtingumą galima gauti tik per nuolatini mokymąsi bei kasdieninį darbą. Mokymasis padeda didint savo intelektą, gauti ir plėsti žinias apie Tikrąjį Pasaulį, tapti Gyvenimo Kūrėju. Toks darbas padeda žmogui pakeisti Karmą ir atjungti jos veikimą. Jeigu pavyksta tai padaryti, nauja būsena patvirtina, kad jis visiškai nebepriklauso Karmos jurisdikcijai ir prisijungė prie kūrybiškų Būties programų.

Tačiau negalvokite, kad visą tai galima gauti kartą ir visam laikui! Jeigu žmogus nutraukia mokslą ir darbą, stabdydamas savo evoliucinį vystymą, jis pradeda pagreitintais tempais eikvoti psichinę energiją – savo uždirbtą ir Dievo. Natūralu, vėl įsijungia Karma, jis yra griaunamas toliau...

Jūs turite suprasti, kad pasirinkę Kūrybos bei Ne mirtingumo Kelią, jūs pasmerkiate save nuolatiniam darbui ir mokymuisi. Bet tai nėra keblu: toks darbas duoda nė su kuo nepalyginamą kūrybos bei kūrimo džiaugsmą – savęs kaip Asmenybės formavimą. Būtent to dėka žmogus patiria Tikrojo Gyvenimo malonumus. Tai ir yra ta būsena, kurią žmonės vadina Amžina Palaima ir rojaus malonumu. Tiktai tada Gyvenimas dovanoja žmogui, esančiam tokioje būsenoje, viską, ko jam reikia, ir tokiame kiekyje, koks jam reikalingas. Jis gauna viską pirmu pareikalavimu, kaip iš gausybės rago!

O dabar susipažinkite su anksčiau žadėtu Trečiuoju Kreipimosi į Žmoniją.

PROTINGIEMS ŽEMĖS GYVENTOJAMS, KURIE SAVE VADINA ŽMONIJA

Šis dokumentas buvo perduotas iš Magnitigorsko. Žmogus, kuris jį perdavė, pergyveno eilę mistinių įvykių, pakitimų savo likime, net ir jo vizitas į redakciją buvo netikėtas jam pačiam. Sprendžiant pagal anotaciją, šio dokumento tekstas pateko į mokslininkų akiratį 1976 metais. Jame nurodyta, kad yra identiški tekstai rusų, kinų, anglų ir ispanų kalba.

Pagal legendą, paslaptingo „Trečiojo kreipimosi į Žmoniją“ tekstą Žemės gyventojams perdavė Kosminių civilizacijų Sąjunga per mirštantį ligonį gydytojui-turistui Valaame. Vieno ir kito vardai nežinomi. Mokslininkų, kurie patvirtina dokumento patikimumą anotacijoje, yra autoritetingi biofizikoje, kosmologijoje, istorijoje, kosmonautikoje ir kitose šiuolaikinio mokslo šakose. Anotacijoje taip pat pasakyta, kad 1982 metais tyrinėtojai rado galimybę pranešti jo turinį tarybinei vyriausybei.

Vienaip ar kitaip, redakcija mano, kad yra įdomus pats kreipimosi tekstas, kas apskritai ir buvo dingstimi jo publikavimui laikraštyje „Neįtikėtinas Pasaulis“.

TREČIASIS KREIPIMASIS Į ŽMONIJĄ,priimtas 1929 metais po Kristaus gimimo (rusų tekstas)


Į protingus Žemės gyventojus, kurie save vadina Žmonija, kreipiasi Koalicinis Stebėtojų Būrys, kuris toliau vadinamas KSB. Šis KSB kreipimasis į Žemės gyventojus yra trečiasis – kontrolinis. Pirmasis buvo perduotas 576 metais iki Kristaus gimimo didžiausio tais laikais Žemėje Anuradchapuro miesto gyventojams.

Antrąjį kreipimąsi KSB perdavė 711 metais po Kristaus gimimo didžiausio tais laikais Amerikos kontinente Tkaacetkoatlio miesto gyventojams. Šis (trečiasis) KSB kreipimasis į Žemės gyventojus pagal savo turinį yra identiškas dviem pirmiesiems. Jis sukurtas pagrindinėmis, šiai dienai Žemėje, kalbomis: kinų, rusų ir ispanų. Kreipimosi tekstas sukoreguotas atsižvelgiant į šiuolaikinį Žemės gyventojų žinių ir klydimų lygį.

Kreipimosi tikslas yra pasiūlymas ateityje pravesti derybas tarp Žmonijos atstovų ir Koalicijos atstovų dėl Žmonijos įstojimo į Koaliciją. Kadangi derybos bus galimos tik po to kai Žmonija įvykdys, kai kurias parengiamąsias sąlygas, žemiau šios sąlygos nurodomos, su trumpais paaiškinimais, kad teisingai suprasti kosmogoninio pobūdžio duomenis ir su palyginamąja Žmonijos mąstysenos apibūdinimo charakteristika.

Dabartiniu metu, Žmonija sudarė teisingesnį vaizdinį apie Visatą, negu pirmojo ir antrojo kreipimųsi laikais. Iš tikrųjų protinga žemės gyventojų rasė nėra vienintelė Visatoje. Pagrindinė gi dauguma jūsų kosmogoninių vaizdinių ir suvokimų yra klaidingos. Yra klaidingas jūsų mokslininkų tikėjimas, kad egzistuoja kažkokie-tai, dar jų neatrasti, nepajudinami Visatos dėsniai ir pasaulinių konstantų pastovumas.

Taigi, gravitacinė konstanta žymiai keičiasi ir jūsų Saulės sistemos ribose, nekalbant jau apie didesnius mastus. Šios taisyklės nežinojimas davė esmines klaidas, nustatant Galaktikos didumą ir atstumą iki kitų Galaktikų, sukėlė klaidingą uždaros Visatos teoriją, o taip pat , išsibėgiojančių Galaktikų, raudonosios slinkties teoriją.

Klaidingi yra ir požiūriai dėl trimatės erdvės, kuriais grindžiasi visi jūsų kosmogoniniai požiūriai. Pasaulis yra chaotiškas. Jame nėra nieko nepajudinamo ir tvirto, tame tarpe ir matmuo. Erdvės matmuo Visatoje svyruoja, tolygiai keičiasi labai plačiose ribose. Geriausia sąlyga organinės gyvybės atsiradimui yra erdvės matmuo lygus skaičių „pi“. Žymus nukrypimas nuo šio skaičiaus pražūtingai paveikia gyvąją gamtą.

Šiuo metu Saulės sistemos ribose yra matmuo „+ 3,00017“, ir šio skaičiaus artumas sveikajam skaičiui „3“ suklaidino jus. Jūsų Galaktikų susibūrimo apylinkėje dreifuoja gravitacinis ciklonas (turintis savo centre matmenį lygų „– 3,15“), kuris gali kraštu užkliudyti jūsų Galaktiką, sunaikinti organinę gyvybę visose planetose, kuriose nebus imtasi saugos priemonių.

Būtent, ši aplinkybė kelia jums būtinybę įstoti į Koaliciją per kiek įmanoma trumpesnį laiką, vėliausiai po 65 metų nuo šio kreipimosi perdavimo, kad Koalicija spėtų suteikti Žmonijai pagalbą, pasiruošiant ciklonui.

Šiuo metu mūsų galaktikoje yra per 220 tūkst. protingų rasių, jau įstojusių į Koaliciją, ir per 1 tūkstantį rasių, nagrinėjančių klausimą dėl įstojimo. Tame tarpe ir jūs. KSB prašo nepriimti pranešimą apie cikloną, kaip mėginimą paveikti jūsų atsakymą.

Jūs klystate dėl klausimo apie Saulės sistemos bei gyvybės Žemėje atsiradimą. Saulės sistema atsirado iš dulkių debesio, kurį pasėjo Koalicijos statybiniai būriai Visatos srityje, atitinkančioje pagrindinius organinės gyvybės atsiradimo reikalavimus. Srityje, pakankamai tolimoje nuo kitų žvaigždžių ir turinčioje erdvės matmenį artimą vertei „+ pi “ .

Jūs klystate prilygindami rasę gyvajam individui, įsivaizduodami tam tikroje ateityje neišvengiamą Žmonijos senėjimą ir mirtį. Evoliuciniame procese naujos gyvų būtybių rūšys kyla iš kai kurių senų rūšių. Jums reikia pasirūpinti, kad naujos Žemės rasės kiltų iš jūsų rasės. Būtent tai turi nulemti protingos rasės strategiją. Tuo tarpu, kaip pastebėjo KSB, Žmonija visiškai nesivadovauja tokia ar panašia strategija, paleisdama savo vystymąsį likimo valiai ir nukreipdama visas pastangas trumpalaikių poreikių tenkinimui.

Ne reikia galvoti, kad jūsų klydimai yra atsitiktiniai, praeinantys. Jie yra neišvengiami


ir stabilūs dėl jūsų mąstysenos specifikos, kurios analizei skirtas sekantis skirsnis.

Žmogaus mąstysena

Gyvos materijos mąstymas, pats jos egzistavimas turi bendrą pagrindą. Ir vienas, ir kitas yra entropijos prieštaravimas. Mąstyme šis prieštaravimas pasireiškia kaip logiškumo paieška. Jūsų logikos bazę sudaro sąvokos „Taip“ – „Ne“, kaip neva realiai egzistuojančios ir daug kartų pasireiškiančios bet kurio sudėtingo klausimo pakopinės analizės metu. Tuo pačiu pakopų skaičius analizėje yra baigtinis ir dažnai ribotas, net jeigu jūs tyrėte pačias sudėtingiausias problemas. Paieška apsiriboja vieno iš dviejų pasirinktų, kur du – galimų pakopų skaičius, o tuo tarpu pats teisingiausias sprendimas dažniausiai randasi tarp jų. Tariant jūsų matematikos kalba, galima pasakyti, kad jūsų logika remiasi diskretiniu pagrindu, vietoj ištęstinio. Ir kaip pagrindas yra paimta pati primityviausia funkcija, turinti tik dvi reikšmes. Čia peršasi neišvengiama išvada, kad jeigu jūsų Būties vertinimo metodas gali būti pavadintas mąstymu, tai ši mąstysenos sistema yra pati primityviausia iš visų galimų!

Logikos diskretumas ir skaičiavimo principas priverčia skaityti dalyko požymių skaičių baigtinį ir duoti pavadinimus kiekvienam iš jų. Iš čia atsiranda labai abejotina galimybė atskirti vienus požymius nuo kitų – metodas, kurį jūs vadinate „abstrahavimas“. Judėjimas abstrahavimo laipteliais bendrų požymių link skaitosi kaip vienintelis teisingas tiesos pažinimo kelias. Bet faktiškai tai yra judėjimas, kuris nuveda į priešingą pusę, į tamsybę.

Jūsų filosofinės sistemos, praranda orientavimą realiame pasaulyje, atsiranda aklavietėje, o į beprasmišką klausimą dėl pirmapradės substancijos – materijos ar dvasios – duoda diametraliai priešingą atsakymą.

Jau keletą tūkstančio metų, KSB stebi praktiškai nepertraukiamus tarpusavio karus , ir esant natūraliai istorinių procesų eigai karų galėtų sumažėti, ne anksčiau kaip po 12 metų. Bet KSB negali net tvirtinti, kad šie karai pasibaigs artimiausių100 metų bėgyje. Mums yra labai sunku duoti prognozes dėl smarkaus diskretumo ir jūsų socialinių institucijų bei užsienio politikos būklės momentalumo.

Tik paskutinis supratimas leidžia mums šį Kreipimąsi laikyti nebeviltišku, nes natūralu, kad Žmonijos ir Koalicijos Susitarimas gali būti pasiektas tik likvidavus jūsų karingus įpročius. Technikos vystymasis, pats vienas, neabejotinai yra teigiamas ir įpareigoja KSB palankiai žiūrėti į Žmoniją kaip į protingą rasę. Tačiau technikos fetišizavimas ir juo labiau skyrimas jai tokio vaidmens, kad ji tampa pagrindiniu jūsų civilizacijos apibūdinimu, kelia nerimą. Bet ir šiuo atveju, KSB nenusišalina nuo kontaktų su Žmonija ir jos atstovais.

Koalicijos Statutas, jos struktūros ir veiklos aprašymas, gali būti perduoti Žmonijai susipažinimui be kokių nors išankstinių sąlygų, pirmu pareikalavimu, paskelbtu vienos iš keturių valstybių vyriausybės ir Tautų Sąjungos (JTO) sekretoriato. Be jūsų mąstysenos loginio pamato persitvarkymo Žmonija Koalicijai būtų nereikalinga, kaip ir Koalicija Žmonijai. Tokiu atveju mes esame bejėgiai, net suteikti jums paramą apsiginimui nuo ciklono.

Kaip mums atrodo, tam, kad pertvarkyti loginį pamatą Žmonijai prireiks 60 – 70 metų, kas atsižvelgiant į gresiantį jums pavojų yra paskutinis terminas! Reikia baigti beprasmiškus kivirčus, sutikti su pastangų koncentravimu šiame ilgame mąstysenos persitvarkymo procese, nes supažindinti vieną iš kariaujančių tautų su Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos principais būtų analogiškai kaip įteikti jai absoliutų ginklą ir, galų gale, privestų prie Žmonijos pražūties.


Pirmojo skirsnio išvada

Kaip matote, Subtilaus Pasaulio atstovai nuolat primena apie save: globoja, saugoja, įspėja, bet į mūsų reikalus nesikiša. Mums duoda galimybę suaugti patiems. Tačiau Žmonija, su savo kairiojo pusrutulio mąstysena, labiau vertina likti akla bei kurčia! Ji pastoviai izoliuojasi ir laikosi toliau nuo Tikrojo, Vieningo Pasaulio. Žmogus sukūrė Sąmonėje savo individualią Visatą ir aršiai gina savo neliečiamybę, nors niekas, nė truputėlio, į ją nesikėsina.

Daugelis pasakys: „To negali būti!“ Vienu šiuo pasisakymu žmogus jau atsiribojo nuo Gyvenimo. Pilnos vienybės, o taigi ir dialogo su Subtiliu Pasauliu, negali būti vien tik dėl žmogaus Sąmonės ribotumo! Daugelis apriboja Sąmonę savimi, savo jausmais, emocijomis ir problemomis. Išanalizuokite savo mintis – būtent jos sudaro jūsų Sąmonės diapazoną. Galvojate tik apie virtuvę, baldus, darbą – jūsų Sąmonė bus apribota tik šiais rūpesčiais, šiomis mintimis ir jausmais. Tokios Sąmonės diapazone nėra vietos nei sveikatai, nei laimei, nei Gyvenimui (Dievui)!

Kad Sąmonė būtų orientuota į sveikatą, reikia ją studijuoti, jos norėti, mąstyti apie ją. Nori turėti pinigus – orientuok savo mintis į juos. Nori turėti laimingą gyvenimą – orientuok savo dėmesį į Gyvenimą visuose jos pasireiškimuose ir įvairovėse. „Tik tas gabumą turi Dovaną priimti, kas pasiruošęs Dovanos Prasmę suprasti“16

Gyvenimas pasireiškia ne tik konkrečiame žmoguje, juo yra apimta visa Visata. Todėl, orientuojant savo Sąmonę į Gyvenimą (kaip į harmoningą vientisą procesą), žmogus praplečia savo Sąmonės diapazoną (praplečia dėmesį) į visą Visatą. Tuo pačiu jis duoda suprasti Visatos Organizmui, kad jis – šio organizmo ląstelė – atėjo prie savęs pažinimo ir savo vietos bei vaidmens šiame milžiniškame Organizme įprasminimo, yra nusiteikęs vesti su Juo dialogą ir yra pasiruošęs gauti iš šio Organizmo, jau savo, tikro, – dėmesį ir pagalbą (atlikdamas Jame savo, labai svarbią funkciją, skirtą tik jam).

Tada Žmogus – taip, jau Žmogus iš didžiosios raidės, pamatys Gyvenimą visuose Jo pasireiškimuose ir „stebukluose“. Žmogus su išplėstu Sąmonės diapazonu sugeba pats kurti panašius stebuklus, nes Gyvenimas jame iš tikrųjų pradeda pasireikšti visoje savo įvairovėje. Tai reiškia, kad įvyko jo gimimas „iš aukštybės“. Turėdamas ribotą Sąmonę, žmogus yra pasmerktas ginti savo nepriklausomybę iki amžiaus pabaigos – net iki savo bet ir savo vaikų žūties.

Reikia suprasti, kad Subtilus Pasaulis nekelia žmogui jokių pretenzijų ir nebando mus valdyti. Pretenzijas mums kelia tik Evoliucija, bet tai jau atskira kalba. Dalykas tame, kad Evoliucija stovi atskirai virš viso Pasaulio. Net pas Dievas nedrįsta priešgyniauti šiai griežtai Damai. Tik žmogus išdrįso prieštarauti, vien tik dėl savo nežinojimo.

Daugelis žmonių, perskaitę šią knygą, nustebs ir pasipiktins, kad panašūs Kreipimaisi lieka be kokios nors reakcijos iš vyriausybių bei mokslo pusės. Bet nepamirškime, kad ten dirba žmonės su tokia pat kairiojo pusrutulio mąstysena ir su ta pačia Sąmone, kaip ir pas kitus žmones. Todėl bereikalingas laiko gaišinimas tikėtis, kad jie pateiks direktyvas ir praktines rekomendacijas šiam reikalui. Remiantis išdėstytu, galima konstatuoti, kad visi šiuolaikinės Žmonijos apibūdinimai ir apibrėžimai, duoti Kreipimesi, deja yra tikra tiesa. Tokia ji yra pasmerkta iki pat savo beveik pilnos žūties, kol kiekvienas iš mūsų savarankiškai neįjungs dešiniojo pusrutulio ir nepradės lavinti neokorteksą! Tik vystydamas savo dešinįjį pusrutulį, žmogus gali suprasti savo vienybę su Tikruoju Pasauliu, išeidamas už savo virtualios Visatos ribų, galės priimti pagalbos ranką, ištiestą mums. Be šito jis ne tik nesugeba pasinaudoti pagalba, bet net ir negali suprasti – apie ką eina kalba ir kas su mumis vyksta apskritai!

16 Rabindranatas Tagorė.


Subtilus Pasaulis savo Kreipimesi duoda mums rekomendacijas išėjimui iš krizės. Rekomendacijos tos pačios: mąstysenos pertvarkymas. Kitaip tariant, žmogus turi lavinti ne tik kairįjį pusrutulį, bet pasirūpinti dešiniojo vystymusi. Tolyginis abiejų pusrutulių darbas formuoja harmoningą žmogų, su Tikruoju Intelektu, lavina jo neokorteksą. Visa tai komplekse leis kiekvienam atskiram žmogui įveikti krizę.

Atkreipkite dėmesį, kad Subtilus Pasaulis kreipiasi – „Į protingus Žemės gyventojus!“ Šiai kategorijai priklauso tik tie, kas išgirdo šį Kreipimąsi, suvokė viską kaip neatidėliotiną instrukciją veiksmui, kaip komandą „Stoti į rikiuotę!“ Tie, kas savarankiškai įrašė save į Protingų Žemės gyventojų Sąrašą, padarė savo Pasirinkimą. Visi, kas niekaip nereagavo, savo Pasirinkimą taip pat padarė, reiškia – į Sąrašą nepateko. Jų prašo nesijaudinti!

Egzistuoja, kaip jūs galėjote įsitikinti, konkreti Sąmonės persitvarkymo technologija. Tai taip vadinama Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos sistema. Mes ją gavome, atidirbome ir pavadinome Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema. Sistemos vertybė ta, kad ji yra vientisa, užbaigta, plataus masto doktrina, neturinti analogų. Sistemoje nėra kokių nors apribojimų, ji suprantama visiems ir kiekvienam, koreguojasi individualiai, yra dinamiška panaudojime! Tai yra visi aplinkos pakitimai, apie kuriuos buvo kalbama aukščiau, ir naujos, kiekvieno žmogaus gyvybinių procesų charakteristikos, asmeniškai jo įvedamos į Sistemą, akimirksniu virsta, iš negatyvių, bloginančių faktorių – į privalumus!

Mūsų Sistema – tai kelias Išsivystytos Sąmonės link, harmonijos su visais Būties procesais link. Kombinacijoje su tokiomis garsiomis praktikomis kaip Joga, Cigun, Atgimimo akis, Sistema atveria begalines galimybes atstatyti ir išsaugoti sveikatą ilgus metus. Maža to, jinai duoda žmogui galimybę prailginti gyvenimo metus (susigrąžinus sveikatą ir jaunystę) iki begalybės! Kitaip tariant, Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema yra Universalus Raktas, kurio pagalba žmogus gali išspręsti visas savo problemas. Be šio rakto visos išvardintos praktikos, tradicinė medicina, netradicinis gydymas lieka burtažodžiai, šamanų užkalbėjimai ir gudravimas. Arba, geriausiu atveju – fizinių pratimų ir rekomendacijų apie „sveiką gyvenimo būdą“ rinkinys.

Tokių nesėkmių priežastis paslėpta tik praktikuojančiojo Sąmonės išsivystymo laipsnyje!

Yra žinoma, kad jogai Išvystytos Sąmonės pasiekimui tapdavo atsiskyrėliais. Mums, Vakarų gyventojams, gyvenantiems sociume, toks problemos sprendimo būdas yra absoliučiai nepriimtinas, ir tam nėra jokio būtinumo. Mūsų Sistema duoda galimybę pasiekti rezultatus, panašius į tuos, kuriuos pasiekė jogai, neišeinant iš šeimos ir visuomenės, neužsiiminėjant savęs sekinimu ir neeikvojant psichoenergetinėms praktikoms neįtikėtino jėgų bei laiko kiekio!

Mes ir mūsų pasekėjai sėkmingai naudojame Sistemą praktikoje, jinai veikia nepriekaištingai . Pasijungę prie jos, jūs išmoksite būti sveiki, laisvi nuo stresų, valdyti sėkme gyvenime. Jūs atskleisite savo paslėptą kūrybinį potencialą, susijungęs su savo Tikruoju „Aš“, tapsite labiau kryptingas ir atkaklus, jums atsivers gyvenimo prailginimo perspektyva jauname žydinčiame amžiuje labai ilgiems metams (ir nesvarbu, kiek jums metų yra dabar). Sąmonei atsiveriant, jaunystės sugrąžinimo, savo išorės, figūros ir ūgio formavimo procesas tampa valdomas ir kontroliuojamas.

Vėliau, trečioje knygoje, kaip pavyzdžiai bus pateiktos konkrečių žmonių situacijos, kaip jie mūsų Sistemos pagalba sugebėjo išspręsti savo gyvenimiškas problemas. Mūsų vyrai pasižymėjo šioje sferoje kaip labai nenuoseklūs ir nevyriški. Nors gulti ant ambrazūros yra pasirengęs kas antras. Pasiaukojimas tam tikrame Evoliucijos etape buvo priimamas kaip Poelgis, bet naujoje Evoliucijos vijoje – tai tik farsas. Paaiškėjo, kad tam, kad išgyventi pačiam ir su savimi į nemirtingumą nuvesti žmoną, vaikus, vaikaičius, reikalingas ypatingas vyriškumas. Jį mūsų vyruose, didžiąja dalimi, išrovė Tarybinė


valdžia. Turbūt todėl ir sako, kad rusų vyrams reikia kabinti iš karto tris medalius: „Už Dalyvavimą“, „Už Bendrininkavimą“ ir „Už Nesikišimą“.

Pasiekti pusiausvyrą situacijoje ir kompensuoti vyriškumo deficitą tenka mūsų moterims, kurios jau pagal tradiciją „ir šuoliuojantį žirgą sustabdys ir į degančią trobą įeis“17. Darbas - traukti iš „degančios trobos – Civilizacija“ savo vaikus, anūkus ir nevykėlius-vyrus vėl gulė ant trapių moteriškų pečių. Drąsiai jos eina į patį pragarą ir traukia! Be jų – daugiau nėra kam, nes ši situacija išprovokuota moters, tos pačios biblinės Ievos. Ratas užsidarė!

„Brangūs draugai! Perskaitėme su žmona pirmąjį Jūsų puikios knygos skirsnį. Atsirado jausmas, kad mirtis iš kuklumo Jums negresia. Taip pat savaime kilo pasiūlymas papildyti jūsų pavardę, pridėjus per brūkšnelį Baltieji-Pūkuotieji. Visa kita – nepriekaištingai. Knyga žavinga, gyvenimiška, neginčijama. Pažiūrėsime, kas bus toliau. Dėkoju už dėmesį. Aleksas“.

Štai laiškas-recenzija – vieno iš mūsų skaitytojų, iš Odesos, kuris sugebėjo konkretizuoti ir įgarsinti žmonių nuomonę apie mūsų knygą. Jo neokorteksas kažkokiu būdu liko atviras. Patikėkite, mūsų kvalifikacija leidžia tai padaryti 100-procentiniu tikslumu.

Kiti skaitytojai, kurių neokorteksas yra uždaras, bando mus apkaltinti kuklumo nebuvimu. Ką gi, galime jus užtikrinti, jog tai jokių būdu ne žvaigždžių liga, reiškia – reikalui nepakenks.

Mūsų „nekuklumas“ yra susijęs su tuo, kad mes esame palydovai, o jie vienprasmiškai visi - išsišokėliai, todėl kad eina priekyje, kitaip nebūtų pirmieji. Dar mes nesame kuklūs dėl to, kad sintezavome žinias, kurias gavome ne šiaip paruoštame pavidale, o iš jų sudarėme, atidirbome patys ir sukūrėme savo Asmenybės Harmonizavimo Sistemą! Ir mūsų Sistema – tik pirmoji kregždė, kuri, kaip sakoma, pavasario nedaro, bet ir pavasario be jos nebūna! Pavasarį padarys kregždžių būriai, kurie skrenda sekdami savus kelio rodytojus. O kitaip, ką gali žinoti, kiti lyderiai nuvestų jas į kitas šalis... Iš idėjos, žmonės visada džiaugiasi pirmosiomis kregždėmis, jeigu jie dar neprarado sugebėjimo džiaugtis pavasariu ir apskritai pajėgūs jį pamatyti.

Taip ir su mumis eina pasekėjai, kiekvienas iš kurių padarys savo žingsnius (savo indelį) į harmonizavimą, į Gyvenimo pavasario įtvirtinimą. Kiekvienas žmogus, įsisavinęs Sistemą, neišvengiamai padaro savo asmeninių žinių ir žinių, gautų iš mūsų, sintezę, tuo pačiu kurdamas savo asmeninę Harmonizavimo Sistemą, kuri yra mūsų Sistemos tęsinys. Jo nauja Sistema bus jo tolesnių žingsnių į Evoliuciją pagrindu, išeities tašku – kaip jo paties, taip ir jo pasekėjų. Ir kiekvienas iš jų ,tam tikrame lygyje, savo aplinkoje bus kelio ruošėjas , taigi – išsišokėlis!

Kiekvienas iš jūsų, Evoliucijai sukūręs tokį pagrindą , neišvengiamai pajus jo reikšmingumą gyvenimui, o taip pat savo atsakomybę, ir lygiai taip pat daugelio akyse, kas neturi tokio pagrindo, pasirodys nekuklus. Tai dalia ir neišvengiamas kryžius, kai einančiam žmogui nebeįdomios paviršutiniškos kvailystės. Palydovui ne tiek svarbu, kaip jį suvokia iš šalies, svarbiausia – ar supras jį tie, kas eina iš paskos, ar nenuveda jis jų nuo evoliucinio tako į šoną, į pelkę!

Paprastiems žmonėms, neturintiems panašios naštos, asmeninis savęs įvertinimas būna padidintas (visiškai nėra bendro paveikslo matymo, ir, reiškia – atsakomybės naštos). Žmogus pradeda sirgti didybės manija, galų gale nusileisdamas į netikrų pranašų kategoriją, tampa Ivanu Susaninu. Teatleidžia mums didis protėvis, kieno vardas virto bendriniu daiktavardžiu. Jis, gelbėdamas Tėvynę, žuvo pats. Tai buvo tragedija. Jo

17 N. A. Nekrasovas.


lengvabūdiški pasekėjai Dvasios žygdarbį pavertė paviršutinišku farsu. Norėjo pranokti, bet gavosi kaip visada...

Mums panaši situacija negresia, vien tik dėl tos priežasties, kad mes šį „fokusą“ žinome. Mes žinome Sistemos kainą ir pilnu mastu jaučiame jos sunkumą ant savo pečių: patikėkite – su tokia našta oželiu nepašokinėsi: tik pirmyn, kad nesuklupti ir nepargriūti, nes kitaip ji sutraiškys! Tuo tarpu mes esame tokie pat keliautojai, kaip ir kiti, prijungti prie Sistemos. Einančiam nėra kada užsiminėti savęs aukštinimu ir gėrėjimusi savimi, nes jo kelias – darbas su gautomis žiniomis ir jų sinteze, darbas su savimi. Visą tai, kas pasakyta, pilnu mastu supras tik einantis ir praeinantis žinių sintezės kelią, neišvengiamai vedantį į Asmenybės Harmonizavimą!

Kuo skiriasi mūsų Sistema nuo žinomų metodikų bei praktikų?

Klausimas nėra bevaisis, kadangi domina kiekvieną skaitytoją, kuris paėmė į rankas šią knygą. Juo labiau, kad parduotuvių prekystaliai yra užversti panašia literatūra! Nuo tokios gausybės žmogui galva svaigsta. Žmonės, užsidirbę galvos svaigimą, mūsų klausia: „Ir kitose knygose rašo praktiškai apie tą patį, apie ką ir jūs. Kiti autoriai taip pat daug ką žada, bet mes bandėme ir negavome jokio efekto“.

Atsakome papunkčiui:

1. Pasaulyje nėra technologijos, leidžiančios žmogui savarankiškai, be baimės padaryti sau žalą, minties pagalba dirbti su savo organizmu – organų, ląstelių, DNR molekulių ir net korpuskulų lygmenyje. Mūsų Sistema leidžia kiekvienam norinčiam išmokti tai daryti, sutvarkius grįžtamąjį ryšį su organizmu. Pas žmogų, užsiiminėjantį Sistema, DNR molekulės (genomo) atkūrimas vyksta natūraliai ir savaime, kaip šalutinis rezultatas, o ne savitikslis. Mokslas apie šį mechanizmą neturi jokio supratimo, jam dar nežinoma!

Kas liečia daugelį, kurie propaguoja savo metodus ir technologijas, tai jie, garbės žodis, nėra apgavikai! Tokį pokštą jiems krečia Gamta. Dalykas tame, kad mūsų, žmonių, Visatoje yra protą temdantis kiekis , ir surasti tarp jų du vienodus žmones – beviltiškas reikalas. Visi mes nepanašūs vienas į kitą pagal nesuskaitomą daugybę parametrų. Todėl kas padėjo Chosė Silvai, Drunvalo Melchisedėkui arba Polui Bregui – ne būtinai padės man arba jums! Tam yra daug svarių priežasčių ir motyvų.

Istoriją reikia pradėti nuo Sielos, kuri prieš ateidama į žmogų, praėjo evoliucinį kelią nuo keleto tūkstantmečių iki milijonų metų! Todėl mes visi skirtingi, pagrindinai – pagal savo Sąmonės atbudimo ir atsidarymo laipsnį. Daleiskime, Brego metodika padeda tik žmonėms, kurie pakėlė Sąmonės lygmenį iki jo lygio. Kitiems nepadeda, bet tai nereiškia, kad jis (arba kiti autoriai) yra apgavikai. Greičiau, patys autoriai pasirodė apgauti, vien tik dėl savo nežinojimo! Jie atidarė Sąmonę spontaniškai, intuityviai, „bedžiojimo metodu“, neturėdami šiame plane tam tikro tikslo, ketinimų, neįtardami, kad tai apskritai reikalinga ir įmanoma daryti!

Žemėje iki mūsų Sistemos atsiradimo nebuvo nei Sąmonės atsidarymo kriterijų, nei darbo su ja technologijų. Mums visą laiką tenka teisintis, kad mes - pirmieji.

Tai prilygstama atvejui kai pinigai atsitiktinai patenka į čiabuvių, gyvenančių laukinėje gamtoje, rankas. Mūsų civilizuotame pasaulyje jų vertybė neabejotina, bet čiabūviams tai tik blizgantys ovalai, kuriuos pergręžus, galima padaryti gražų vėrinį, sugundyti juo bendragentę, užkurti laužą tūkstančio dolerių banknoto pagalba, maža ką dar galima... Dešimties centų moneta (pagal savo funkcionalumą) ten būtų žymiai vertingesnė negu tūkstančio dolerių banknotas. Tai yra pinigai pateko ne tik į kitą civilizaciją, jie atsirado kitoje koordinačių sistemoje, kur jų vertybė pasidarė visiškai kita!

Taip pat ir ezoterinės doktrinos, kurių pagrindu yra sukurtos visos šiuolaikinės


autotreningo ir savo sveikatingumo technologijos. Jas mums perdavė žmonės iš ankstesnių civilizacijų, kurių Sąmonės diapazonas ne mažesnis kaip 65 procentai, kas, sutikite, niekaip nepalyginama su mūsų 2 – 5 procentais. Mes nežinome nei tų mokymų ir technologijų tikros vertės, nei praktinio jų panaudojimo būdo! Kol kas šios žinios mūsų civilizacijai – kaip banknotai čiabuviams!

Kai žmogus žadina Sąmonę ir ją atveria, bet kurio autoriaus bet kuri metodika veiks! Todėl mes akcentuojame dėmesį visiems – veikia ne technologijos, veikia jūsų Sąmonė!

Jeigu paimsite mūsų Sistemą, nepulkite tiktai technologijas, perskaitykite iš pradžių keletą kartų knygas, nuo pradžios iki galo, supraskite viską. Štai kodėl laimi tas, kas neverkšlena: „Štai patikrinsiu pagal pirmąją dalį, kokie jūs esate sąžiningi, gausiu rezultatą, tada ir pasiimsiu kitas“. Bet kiekvienas sąvoką „rezultatas“ supranta savaip. Vienas skaito, kad yra didelis laimėjimas atsikratyti slogos, kitam išsigydymas nuo vėžio nėra pasiekimas. Žmogus apvagia pats save. Nesuformavęs Pasaulio, kuriame gyvename, tikro paveikslo, neatidaręs savo Sąmonės, jis negalės pasiekti laimėjimų, nei sveikatos srityje, nei visuose kituose Būties aspektuose, o tai, ką gauna – teisingai nevertina.

Sibylų knygos (Paulo Coelho alegorija)

Senovės Romoje grupė pranašautojų, žinomų kaip Sibylos, parašė devynias knygas, kuriose pranašavo Romos imperijos ateitį. Jos atnešė knygas Tiberijui.

– Kiek jos kainuoja? – paklausė Romos imperatorius.– Šimtą aukso gabalų, – atsakė Sibylos.Tiberijus piktai jas išvarė. Sibylos sudegino tris knygas ir

grįžo pas jį. – Jos tebekainuoja šimtą aukso gabalų, – pranešė jos Tiberijui.Jis nusijuokė ir atsisakė: kodėl jis mokės už šešias knygas

devynerių vertę? Sibylos sudegino dar tris knygas ir grįžo su likusiomis trejomis.

– Kaina – vis dar šimtas aukso gabalų, – pasakė jos.Apimtas smalsumo Tiberijus nusprendė užmokėti. Bet jis

galėjo perskaityti tik dalį savo imperijos ateities.Mokytojas pasakė: „Labai svarbu gyvenime nesiderėti, kai yra galimybė“.

Tik pažadinę savo Sąmonę, jūs suprasite – kas jūs, kur esate ir kam čia atėjote, sužinosite savo tikrą vertybę. O kitaip – iki amžiaus pabaigos ieškosite: „Kas kaltas?“ ir „Ką daryti?“. Kadangi „kalti‘ bus visi, niekaip neišspręsite, „ką daryti ir kaip gyventi“ su tokiais niekšiškais apgavikais! Paprasčiau pasakyti: „Man tai nepatinka!“ ir po to išeiti, garsiai trenkus durimis (ką daugelis ir daro)...

2. Bet net ir išmokęs, Sąmonės lygmenyje, daryti tai, teigiamo efekto gavimui, žmogus turėtų skirti užsiėmimams didžiąją gyvenimo dalį, gyventi vienišas, spėdamas tik pavalgyti ir pamiegoti, tapęs visišku atsiskyrėliu. Tam kad išeiti iš šios keblios situacijos, yra genialiai paprastas sprendimas – įtraukti į darbą savo pasąmonę.

Sąmonė – jaunas, lengvabūdiškas padaras, penkiametė mergaitė su kaspinėliais kasose, užsiimanti labai svarbiu reikalu: žaidžia su kamuoliu ir gaudo žiogelius. Pasąmonė – patyrimo bei amžiaus paprotinta senelė, prižiūrinti anūkę. Senelė užsiima savo reikalais, nesikiša į delikatų augimo procesą. Bet kai tik anūkė kreipiasi į senelę, paskaityti pasakėlę arba pažaisti su ja, senelė meta visus savo reikalus ir užsiima vaiku. O jei anūkė paprašys numegzti jai kepuraitę arba kojines, senelė naktį nemiegos, bet numegs.

Taip pat veikia ir mūsų pasąmonė: kol Sąmonė nesikreipia pagalbos, ji neturi teisės


kištis į pačio jauniausio komponento, žmogiškojo aš, brendimo procesą. Bet kai žmogus kreipiasi pagalbos (o juo labiau kai duoda pasąmonei konkrečią užduotį!), pasąmonė, kaip ir senelė, 24 valandas per parą vykdys jo įsakymus, kiek jų bebūtų! Žmogui niekada nepavyks perkrauti savo pasąmonę, nes ji pagal savo pajėgumą, patikimumą ir greitąeigiškumą lenkia visus pasaulio kompiuterius, kartu paimtus! Bet dirbti šiuo kompiuteriu žmogus nemoka (nebuvo kam pamokyti): viskas sustojo tuščių plepalų ir spėliojimų lygyje.

Mūsų Sistema, pirmą kartą Civilizacijos istorijoje, duoda galimybę užduoti pasąmonei programas, apkraunant ją iki viršaus. Tai daroma visų tekstų, mintinių formuluočių, pratimų ir apskritai bet kurių veiksmų pastatymu „automatiniam veikimui“. Pirmąkart pasaulinėje praktikoje!

3. Tik mūsų knygoje ir Sistemoje pirmąkart pasaulyje yra duoti apibrėžimai – kas yra Sąmonė, Pasąmonė, Karma, Siela, energetinis kūnas, Aukščiausiasis Aš, minties forma, stereotipas. Ir pats svarbiausias – paaiškinama, kaip ši sudėtingiausia biocheminė, bioenergetinė sistema, vardu „Žmogus“, veikia kompleksiškai! Maža to, duodamos detalios, praktinės instrukcijos – technologijos, išmokančios žmogų, kaip surinkti šį savo kompleksą draugėn ir įjungti jį darbui (tikslu gauti užduotą, programuotą ir prognozuojamą rezultatą).

Iki mūsų šios paslapties nežinojo nei mokslas, nei ezoterinės doktrinos, nei jogai su Tibeto vienuoliais – kartu visus paėmus! Tai reiškia, kad visas šis kompleksas pas žmogų taip ir likdavo pusiau surinkto “konstruktorius” pavidale. Jeigu būtų kitaip, Žmonija nebūtų įjungusi susinaikinimo mechanizmo, ir mums dabar netektų svarstyti išlikimo problemų.

Mes pirmąsyk žmogui duodame technologiją, kaip atsijungti nuo asmeninės, gimininės ir kitokio pavidalo Karmos poveikio. Duodame Sąmonės pabudimo ir jos diapazono (matmens) išplėtimo technologiją. Žmogus, išvesdamas savo Sąmonę iš Karmos poveikio, apima, ja, visą Visatą kartu su jos procesais. Jis mokosi aktyviai dalyvauti juose, sąmoningai formuoja situaciją savo likime ir Žemėje, padėdamas praregėti visai Žmonijai.

Aukščiausiais mokslo bei medicinos pasiekimo kriterijais skaitosi panacėjos nuo radiacijos, vėžio, AIDS, nepagydomos tuberkuliozės bei daugelio kitų ligų išradimas. Mes savo Sistemos, kaip panacėja, neteikiame, bet žmogui prisijungus prie jos ir atstačius kankorėžinę liauką18 gaminančia melatoniną19, organizmas pats, tarp kitko, atsikratydavo

18 kankorėžinė liauka (lot. corpus pineale) – liauka, esanti galvos smegenyse. Tai nedidelis, ovalios formos, neporinis organas, 0,2 g masės. Geriausiai išsivysčiusi yra vaiko kankorėžinė liauka. Ją gaubia plonas jungiamojo audinio apvalkalas, iš kurio į liauką eina ataugos, dalijančios parenchimą į atskiras skiltis arba folikulus. Pastarieji susideda iš glijinio audinio, kuriame yra daug kraujagyslių. Parenchimos ląstelių citoplazma yra grūdėta. Septintaisiais gyvenimo metais organas pradeda nykti, išauga jungiamasis audinys, daugelis parenchiminių ląstelių žūva, vietoj jų atsiranda kalkinių kūnelių – smegenų smėlio, acervalus cerebri. Kankorėžinė liauka atrofuojasi dar prieš lytinį brendimą. Ji gamina melatoniną, kurio gamyba priklauso nuo šviesos kiekio. Žinduolių kankorėžinės liaukos šviesa negali pasiekti, todėl ji gauna informaciją per regos nervą. Melatoninas reguliuoja paros ciklus, vadinamus cirkadiniu ritmu. Naktį, kai tamsu, melatonino koncentracija padidėja, ir žmonės apsnūsta, o atėjus dienai ir melatonino koncentracijai sumažėjus, atsibundame. Daugeliui gyvūnų būdingas ir metinis ciklas (gyvūnai dauginasi ar migruoja tik tam tikru metų laiku). Tai siejama su melatonino koncentracijos sumažėjimu vasarą ir padidėjimu žiemą dėl dienos ilgio pokyčių.19 melatoninas (N-acetil-5-metoksitriptaminas) – hormonas, kurį gamina kankorėžinė liauka, daugiausia nakties miego metu. Jis lėtina medžiagų apykaitą, slopina skydliaukė funkciją. Jis taip pat yra antioksidantas – medžiaga, surišanti laisvuosius radikalus organizme. Melatonino gamybą skatina šviesa ir lėtina tamsa. Melatonino prekursorius (pirmtakas) yra serotoninas, neuromediatorius, sintetinamas iš aminorūgšties triptofano. Daugiausia melatonino receptorių yra


bet kurios nepagydomos ligos! Esant aktyviam darbui progresuojantis pagerėjimas prasideda jau po savaitės. O su radiacija net nereikia kovoti, mes jai nepasiekiami! Bet kad gauti tokius rezultatus, žmogus turi gerokai padirbėti su savimi!

4. Pirmąsyk Žemėje mes duodame sąvoką apie turimas žmogaus kūne gyvulinę bei augalinę sistemas, o taip pat yra paaiškintas sintezės bei fotosintezės mechanizmas, gamtos įdėtas į augalinę sistemą. Žmogui, prisijungusiam prie Sistemos, duodamas paprastas naudojime, veikiantis sintezės bei fotosintezės procesų pajungim organizme mechanizmas. Kad organizme šie procesai yra, pasaulyje egzistuoja tik spėliojimai ir prielaidos.

5. Sistemoje, taip pat pirmąkart, duodami aiškūs ir suprantami paaiškinimai, kas yra Dievas, Subtilus Pasaulis, Visata kaip vieningas, gyvas organizmas. Pirmąsyk yra paaiškinti Žemės, Žmonijos ir atskiro žmogaus, jų glaudžiame ryšyje, funkcija, vaidmuo ir vieta šiame organizme.

6. Primą kartą pasaulyje yra paaiškinti Sielos ir žmogaus Evoliucija, mūsų atėjimo į Žemę, ir Gyvenimo apskritai, prasmė. Evoliucijos įsivaizdavimas, kuris buvo eigoje iki šiol , nesiekė toliau pažado: „Pamatysite, mes vis vien kuo nors tapsime!“ Asmenybės ir

randama hipotolame ir akies tinklainėje. Senstant organizmui, melatonino koncentracija jame mažėja. Tai priklauso nuo kankorėžinės liaukos veiklos sumažėjimo ir degeneracijos ir siejama su dažnesniais miego sutrikimais.


Sveikatos Harmonizavimo Sistema duoda žmogui galimybę sąmoningai įjungti savo Evoliuciją, kryptingai valdant šį procesą.

7. Ir pagaliau, pirmąsyk per paskutiniuosius 5.000 metų yra gautas taip vadinamas Pasaulio Raktas, paaiškinantis visą tai, apie ką buvo kalbama aukščiau. Kiekvienas iš išvardintų septynių punktų – tai pasaulinio lygio atradimas, patvirtintas praktika. Visi jie pretenduoja gauti Nobelio premiją, ir nė vieną! Kas netiki - suraskite paneigimą, analogiškų tyrimų pavidale arba nors paminėjimą apie juos. Nerasite, nes jų nėra!

Antrasis skirsnis


Lygmens sąvoka

Dievas – tai trivienė(trilypė) pradžia, visų vibracijų, savitarpio sąlygotumų(sąveikų) dvilypumo šaltinis.

Dievo Trivienė(Trilypė) pradžia pasireiškia tokių universalių dedamųjų, kaip Būtis, Nebūtis ir viską apimanti Dievo Sąmonė, suvienijime. Tai reiškia, kad Dievo Sąmonė apima procesus, kaip išryškintame Pasaulyje (Būtyje), taip ir neišryškintame Pasaulyje (Nebūtyje), tai yra visi procesai, vykstantys ir viename, ir kitame Pasauliuose yra Dievo kontroliuojami, Jo valdomi. Šis įprasmintas (etaloninis), viso Gyvenimo proceso visumoje, Dievo matymas ir yra būtent tai, kas vadinasi objektyvi Būties realybė.

Buvimas tokių prieštaringų savo kilme dedamųjų, kaip Būtis ir Nebūtis, priveda prie Pasaulio dedamųjų Dvilypumo. Visada yra kažkas su tam tikrais apibūdinimais ir yra kažkas su apibūdinimais priešingais, skirtingais: dalelė – antidalelė, elektronas – protonas, tvarka – chaosas, priežastis – pasekmė, kūrimas – sunaikinimas, judėjimas – ramybė ir t. t.

Jeigu Būtis yra materijos, kaip tam tikros statybinės medžiagos pasireiškimas Visatoje, Nebūtis yra Esamybės nepasireiškimas. Būties pagrindinės charakteristikos yra būtinas dalelių, kūnų ir visos Esamybės materializavimas, o taip pat judėjimas, tvarka, kūrimas, harmonija. Būtis pasireiškia, kaip gyvą (organinė) ir negyva (neorganinė) Gyvybė.

Natūralu, kad Nebūtis turi priešingas pagal savo kilmę savybes. Jeigu Būtis susideda iš dalelių, Nebūtis – iš antidalelių. Jai būdingi: chaosas, griovimas, disharmonija ir ramybė (kapų). Būties ir Nebūties sąveika pagimdo Gyvybę. Šio proceso Varomoji Jėga yra viską apimanti Dievo Sąmonė, Jo Mintis, pagimdyta Sąmonės.

Gyvybės Erdvė gali būti tik trimatė. Dievo trijų dedamųjų sąveika (Būtis, Nebūtis, Sąmonė) apima absoliučiai visus Gamtos procesus! Sąmonės sugebėjimas apimti Būties ir Nebūtis procesus nulemia Sąmonės Lygmenį (diapazoną) ir Lygmenį to pasaulio, kuriame žmogus gyvena ir kokį jis jį mato.

Gyvenimo procesų valdymo plane Sąmonės Lygmuo nustato žmogaus parodytų gabumų realizavimo galimybę.

Organinės Gyvybės užuomazga ir jos egzistavimas galimi tik Lygmenyje, kuris yra lygus skaičiui „+ pi“, tai yra trimatėje erdvėje. Tai reiškia, kad erdvė, kurioje materializuojasi Esamybė ir egzistuoja organinė Gyvybė, gali būti tik trimatė. Septynių Būties lygmenų skirtumas apsprendžiamas tik Sąmonės diapazonu (Lygmeniu) ir su ja susijusių žmonių, gyvenančių viename ar kitame Lygmenyje, mąstymo (psichiniais) procesais. Ir kiekviename Sąmonės Lygmenyje) savotiškas tiesos ir teisumo supratimas, kaip objektyvios realybės apžvalgos kampo atspindžio laipsnis. Sąmonės diapazono atskleidimas 2 – 5 procentais nėra nenaudingumo arba ribotumo liudijimas, tai mūsų materialiojo pasaulio standartas, mūsų startinis kapitalas!

Evoliucijos prasmė (mūsų Lygyje, kaip ir bet kuriame kitame) – žmogaus sugebėjimas išeiti už savo Pasaulio (komfortinės zonos, Lygmens) standarto ribų. Jis turi surasti savyje jėgų ir drąsos, kad išeiti už „bendrai priimtų normų“ ribų, kurias nustatė visuomenės nuomonė, į save panašių aplinkos nerašyti įstatymai , nepabijoti tapti nepanašiu į juos arba juokingu paieškose tiesos, atspindinčios objektyvią realybe. Susirasti jėgų bei drąsos, kad išsiskirti iš šios aplinkos (nueiti


ten- nežinau kur, surasti tai-nežinau ką). Kadangi Evoliucija - nenykstanti naujovė, šis išbandymas ne silpnus nervus

turintiems! Ir taip kiekvienoje pakopoje, kiekviename begalinio Kelio Lygyje, Dievo etalono pėdomis.

Skaičius „pi“ nėra universali konstanta. Jis artimas skaičiui „3“, bet nėra lygus trims. Šio artėjimo (nukrypimo, nesutapimo) dėka ir yra kuriami Pasaulio Lygmenys.

Jeigu organinė gyvybė užsimezga esant „pi“ vertei, kuri apytiksliai lygi 3, tai Sąmonės atsiradimo Lygmuo mūsų pasaulyje, Žemėje, nustatomas „pi“ + 0,1 (esant „pi“ vertei = 3,1). Žemės Lygmuo 3,00017 ribose pasako apie tai, kad Žmonija įgauti Sąmonę, švelniai tariant, neįgali. Reikia atminti, kad Būties pasireiškimas neapsiriboja šiuo diapazonu. Jis yra startinis, išeities taškas nepertraukiamam Sąmonės išplėtimui, dėl įvairių organinės Gyvybės egzistavimo Lygių Visatoje sukūrimui (kiekvieną Kūrinijos Lygį atitinka savas Sąmonės diapazonas ir savos, dažnai subjektyvios, nešančios nesuderinamumą, kaip stimulą Sąmonės Evoliucijai, normos-tiesos). Iš čia keičiasi, auga erdvės Lygmuo.

Pavyzdžiui, Dievo Pasaulyje erdvės ir Sąmonės Lygmuo sudaro nuo 4 iki 4,5. Paties Dievo Sąmonės Lygmuo sudaro apie 5,5 vienetų, ir jis nestovi vietoje, kadangi Evoliucija neleidžia užsisėdėti, ir Jam. Auga Jo Lygmuo, didėja visos Jo (ir mūsų taip pat) Visatos Lygmuo, o tai reiškia, kad ir visi jos gyventojai privalo didinti savo Lygmenį, kad žengtų koja į koją su Dievu! Dievo Pasaulyje yra tik viena objektyvi Tiesa, apjungianti visus – Vienybės Dėsnis. Visa intriga tame, kad Žemėje, kaip Sąmonės ir erdvės Lygmens pradiniame taške, šis Dėsnis nematomas, neskaitomas ir negarbinamas. Informacijai. Aukščiau esančios Visatos, Dievo Sąmonės Lygmuo viršija 10 vienetų, Kūrėjo – Dievo Tėvo Savaofo, Sąmonės Lygmuo sudaro 100 vienetų.

Mes taip pat stengiamės neatsilikti. Per dešimt darbo metų mes pakėlėme Sąmonės Lygmenį iki 3,98 vienetų (90%). Einantys mūsų pėdomis žmonės, mus vejasi. Kaip matote, viskas mūsų jėgoms! Kieno nors principingas nesutikimas su Vienybės Dėsniu automatiškai įjungia jame sunaikinimo programas (nepriklausomai nuo to, kokiame Lygmenyje jis randasi!), su perspektyva atsidurti po to Nebūtyje.

Mokslas tvirtina, jog erdvė yra daugiamatė. Iš tikrųjų kiekviename Subtilaus Pasaulio Lygmenyje erdvė yra, kaip ir Žemėje, trimatė: ilgis, plotis, aukštis. Tačiau kiekvieną Lygį atitinka savo diapazonas arba Sąmonės Lygmuo, išsiplečiantis nuo Lygio iki kito Lygio. Distancija, gradacija arba žingsnis tarp Lygių turi vertę 0,2. Jeigu mūsų Lygyje Sąmonės diapazonas sudaro nuo 0,1 iki 0,3 (3,1–3,3), sekantis Lygis turės diapazoną iki 0,5 (visi apskaičiavimai daromi išeinant iš skaičiaus „pi“ = 3, kuris yra konstanta). Tuo stabilumas Visatoje išsemtas. Visi kiti Įstatymai ir Procesai yra reliatyvūs ir randasi nenutrūkstame abipusiškame judėjime. Tik tai nėra chaosas, o judėjimas, kontroliuojamas ir valdomas Dievo Sąmone, su programuojamu bei nuspėjamu rezultatu.

Skaičius „pi“ parodo erdvės, kurioje mes gyvename, Matmenį, o skaičiai po kablelio nulemia mūsų Sąmonės Lygmenį. Išvystytos Sąmonės Lygmuo mūsų pasaulyje svyruoja nuo 3,1 iki 3,3. Sekantis protingų būtybių Gyvybės Lygis (arba, kaip jį dar vadina, „matmuo“) sudarys 3,3 – 3,5.

Viso Visata turi septynis protingų būtybių egzistavimo Lygius. Pats aukščiausias organinės gyvybės pasireiškimo Lygis (žmonėms, gimusiems ir gyvenantiems Žemėje) apibūdinamas skaičiaus „pi“ verte = 3,9. Tai ketvirtasis Kūrinijos Lygis, tačiau jokių būdu ne Ketvirtasis Matmuo!

Sekantys trys Lygmenys prasideda arba apibūdinami skaičiaus „pi“ verte = 4. Sąmonės Lygmuo juose sudaro 4,0 – 4,5. Tai Tobulųjų Žmonių Pasaulis – Visatos, Būties administracija. Žmonių egzistavimo forma tame Pasaulyje mums yra nematoma – bekūnė,


energetinė arba, kaip ją pavadino Ciolkovskis20, spindulinė. Bet vienas kitam tai tokie pat žmonės kaip ir mes su jumis, tankiuose materialiuose kūnuose, gyvenantys tokioje pat žemėje.

Dar šį Pasaulį vadina Dievo Pasauliu, arba Rojumi. Štai tai ir yra taip vadinamas Ketvirtasis Matmuo. Žmonės šiame Lygyje atlieka Būties korekcijos, palaikymo darbą. Ketvirtasis Matmuo nebus nuleistas, kaip kažkoks kvantinis šuolis arba Antrasis Kristaus Atėjimas. Jis Žemėje buvo visada ir yra apgyvendintas Dievo Pasaulio bendradarbiais. Kiekvienam iš mūsų yra suteikta galimybė įeiti į Jį, bet ne rikiuotėje ir ne minia, o bendraminčių grupėje savo Evoliucijos pagalba. Tokio požiūrio griežtumas nulemtas principingu negalimumu iš mūsų fizinio pasaulio į šį trokštamą Rojų pernešti destruktyvius procesus (mirtį) .

Dalykas tame, kad Būtis Visatoje palaikoma Dievo Sąmone, Jo mąstymo procesais, psichine energija (arba Šventąja Dvasia). Žmonės, gyvenantys pačiame žemiausiame Sąmonės Lygyje (visi mes), egzistuoja tiktai šios energijos vartojimo sąskaita, nedovanotinai, savo emocijoms, ambicijoms ir „problemoms“, ją išsklaidydami.

Kitas reikalas, kai žmogus mokosi ne tik racionaliai naudoti Dievo psichinę energiją, bet ir didina ją, palaikydamas savo asmeninį egzistavimą. Toks žmogaus sugebėjimas žymiai išplečia jo galimybes. Jis tampa savo likimo, savo Gyvenimo šeimininku. Būtent šiame yra žmogaus Evoliucija mūsų etape – sugebėjimas paversti save, iš gyvenimą niekais leidžiančio ir prašeivos, Kūrėju. Būtent to ir mokina mūsų Sistema!

Ką reiškia Sąmonės orientacija 2 – 5 procentai?

Paprasto žmogaus Sąmonė orientuota į jo rūpesčius ir problemas: namai, šeima, darbas ir t.t. Į jo Sąmonės diapazoną įeina viskas, apie ką jis galvoja, kas jį jaudina. Viskas, kas yra už šio diapazono ribų, žmogaus nedomina.

Čia reikia pažymėti, kad pas naujagimius Sąmonė yra daugiamatė. Tai švarus popieriaus lapas, kuriame galima įrašyti bet ką! Priklausomai nuo to, kaip Ji pradeda įsisavinti šeimyninio bei visuomeninio auklėjimo dogmas, koncentruodama save į savęs realizavimą, savo galimybių panaudojimą žmogaus emociniame plane, jo pergyvenimuose ir problemose, vaikų Sąmonės diapazonas smarkiai susiaurėja. Kartu su juo siaurėja mąstymo procesų efektyvumas.

Ryšium su tuo, kad Sąmonė orientuota į gyvenimą materialiame (fiziniame) pasaulyje, jo pamatas, statybinė medžiaga yra įsitikinimai, nuostatos, dogmos, kurias žmogus įgavo nuo jo vystymosi pradžios. Sąmonė sąžiningai saugo šias žmogaus Virtualios Visatos ribas ir visas šias išvardintas „vertybes“, nesugebėdama padaryti jų bešališką analizę.

Sąmonė formuoja pasaulėžiūrą, vidinę Virtualią Visatą tik savo tiesų, stereotipų, vaizdinių ir nuostatų sąvado bazėje. Žmogus suvokia aplinkinį pasaulį ir žmones tik per savo labai ribotą diapazoną – per individualų ir visiškai nepakartojamą Sąmonės Lygmenį. Iš esmės, Virtuali Visata materialiajame pasaulyje atlieka apsauginio kokono funkciją. Žmogus įvertina visus, žiūrėdamas į tai, kaip sąžiningai jie sugebės spręsti jo problemas. Viso, kas randasi už šio diapazono ribų, Sąmonė nesuvokia! Ji yra sukoncentruota tik į savo problemas bei mintis. Todėl ne be pagrindo skaitoma, kad „galvos smegenys – tai organas, kurio pagalba žmogus galvoja, kad jis galvoja“.

Mazgeliai Kada aš sakau, kad visi mes, sveiki žmonės, gyvename už mūsų proto ribų, aš ne

20 Konstantinas Ciolkovskis (1857 – 1935) – Rusijos mokslininkas, kosmonautikos pradininkas.


šiaip sau veriu beprasmiškų paradoksų karolius.Protas mums reiškia tą patį, ką nesąmoningam reiškia ego. Mes ir esame mūsų

proto nesąmoningoji dalis. Tik iš stebėtinos susvetimėjimo pozicijos mes suvokiame Gyvybės Šaltinį kaip

kažką Tokio.Protas, kurio mes nesuvokiame, suvokia mus. Tai mes gyvename už mūsų proto

ribų. Mūsų nė kiek nejaudina, kad mes visiškai nežinome savo asmeninio vidinio

pasaulio.

Natūralu, kad virtualios Visatos centras yra jos kūrėjas – žmogus. Viskas, kas randasi jos ribose, turi tarnauti žmogui, spręsti jo problemas. Jam, gyvenančiam savo gyvenimą, aplinkinis pasaulis neegzistuoja. Visa Visata, jo giliu įsitikinimu, sukasi aplink jį ir jo problemas, jis nieko kito aplinkui nemato ir nepastebi. Aplinkiniai žmonės, jo manymu, pašaukti jį maloninti, tenkinti tik jo poreikius. Jie neturi savo problemų ir iš principo jų negali būti. Žmogus suvokia tik tuos žmones, kurie įeina į jo Sąmonės diapazoną. Kitų jis „nemato“ ir rimtai nesuvokia.

Jeigu žmonės, gyvenantys jo Visatoje, pareiškia, kad jie turi teisę į savo gyvenimą, į savo problemų sprendimą – žmogus nustebintas. Jis sukrėstas ir pritrenktas. Jam tai stresas, jis bet kokiu būdu stengiasi pakeisti susidariusią situaciją: juk tas, juk nepaklusnusis, turi tarnauti jam, o nenori. Kyla vienas kito nesupratimas ir konfliktai, stresas vienam ir kitam. Nes ir „nepaklusnus“ mato situaciją lygiai taip pat, tik iš savo pusės!

Kas liečia informaciją, žmogus suvokia tik tą, kurią pasiekia jo Sąmonė ir atitinka jo tiesas. Kitos, priklausančios aukštesniam Lygmeniui, jis nemato ir nesuvokia (kategoriškai paneigdamas), net daug kartų perskaitęs arba susitikęs kaktomuša!

AlegorijaKartą vienas jaunuolis iškeliavo ieškoti Mokytojo. Išėjęs iš savo kaimo, pamatė senį,

besiilsinti po medžiu.– Kur tu eini? – šūktelėjo jam senis.– Aš ieškau mokytojo, – atsakė jaunuolis, – nors dar ir nenusprendžiau, kur man

eiti. Tu senas žmogus, daug ką matei – gal tu, galėsi man padėti?– Aš tau padėsiu, jeigu tu prašai, – pasakė senis, – jeigu vieną kartą tu pamatysi

žmogų, kuris atrodo taip ir taip (ir senis smulkiai nusakė veido bruožus ir drabužius), kuris sėdi po medžiu štai tokiu būdu (ir senis parietė kojas po savimi ir parodė, kaip būtent turi sėdėti Mokytojas) – nė vienos minutės neabejok, tai jis ir yra.

Jaunuolis padėkojo seniui ir leidosi į kelionę. Jis perėjo šalį nuo kalnų iki jūros ir nuo džiunglių iki dykumos, pamatė ir sužinojo daug įdomaus bei naudingo, bet niekur negalėjo rasti nieko panašaus į tą, ką nupiešė senis. Bekeliaujant jis praleido daug metų, ir vieną kartą kelias vėl jį atvedė į kaimą, kur jis gimė ir užaugo. Jis buvo jau nebejaunas žmogus, ir labai nustebo, pamatęs, jog senis, su kuriuo jis kažkada seniai kalbėjosi, vis dar sėdi po medžiu. Senis buvo dar senesnis, ir dabar atrodė būtent taip, kaip pats prieš daug metų nusakė.

– О! – sušuko jau nebe jaunuolis, – Tai tu visada buvai čia. Kodėl tu nepasakei man iškart, kad esi Mokytojas?

– Taip, – nusišypsojo senis, – aš buvau čia jau tada. O štai tavęs, – tavęs dar nebuvo.

Nors alegorija skamba optimistiškai (erškėčiuotu keliu – žvaigždžių link), jos prasmė


yra gana liūdna. Žmogus, neradęs savęs namie, leidžiasi į tolimą kelionę ieškoti to, ko ten nepametė. Tai ir yra tas, ką mes vadiname „vaikščiojimu didžiuoju ratu“ ir „pseudodvasiškumu“. Alegorijos liūdesys yra tame, kad pasiryžta leistis į tokias keliones daugelis tūkstančių, o sugrįžta vienetai.

Jeigu Sąmonė nėra orientuota į sveikatą, bet kuri informacija apie sveikatą atmetama! Jeigu Sąmonė yra orientuota į tai, kad sveikatą gali duoti tik gydytojas, tuomet žmogui tampa nepasiekiama bet kuri informacija apie tai, kad visa, kas būtina gyvybei ir sveikatai, randasi jo viduje! Jo Sąmonės Lygmuo ir informacijos Lygmuo turi skirtingas vertes, ir randasi visiškai skirtinguose, lygiagrečiuose erdvės ir laiko kontinuumuose, todėl nesutampa ir nesikerta. Yra tik vienas būdas sujungti juos – pakelti savo Sąmonės Lygmenį! „Jeigu organinė gyvybė užsimezga esant „pi“ vertei, apytiksliai atitinkančiai skaičiui 3, tai Sąmonės atsiradimo Lygis, mūsų pasaulyje, Žemėje, nustatomas „pi“ + 0,1 (esant reikšmei „pi“ = 3,1). Žemės Lygmuo 3,00017 ribose sako apie tai, kad Žmonijai, įgyti Sąmonę, švelniai tariant, sunkoka“. Kaip jus suprantate, tai objektyvi realybė, kuri nereikalauja įrodymų.

Tas liečia visus Būties aspektus. Jeigu, pavyzdžiui, Sąmonė yra orientuota į tai, kad pinigus galima užsidirbti tik fiziniu, „garbingu“ darbu arba prekyba – žmogus nemato kito pelnymo būdo ir su pasipiktinimu atmeta bet kokią informaciją apie tai, kad pinigus galima užsidirbti kažkokiu kitu būdu.

Šiuo atveju yra beprasmiškas dalykas kreiptis į žmogišką sveiką protą. Šis protas apsiriboja, 2 – 5 procentais, savanoriškai įkalintos, jo Sąmonės. Būdamas tokioje būsenoje žmogus negali adekvačiai reaguoti į situaciją ir neklystamai išsirinkti – kas jam yra naudinga, o kas ne. Visose savo nelaimėse ir bėdose jis kaltina visą pasaulį. Visi aplinkui blogi, kadangi turi tarnauti žmogui, daryti jam „gerą“, bet nedaro! Tačiau kaip daryti gėrį, jeigu jis randasi padėtyje, kai bet kokia gėrybė paverčiama blogiu? Taip tęsis lygiai iki to laiko, kol žmogus neišsiris iš materialiojo pasaulio kiaušinio arba neišsilaisvins iš savo kokono. Paaiškinti šį dalyką galima įvairiai, bet padaryti galima tik vienu keliu – tapus nepriklausoma nuo materialiojo pasaulio Asmenybe. Neįgavus realios nepriklausomybės, viskas baigiasi šnekomis, o ir kur galima eiti, esant suvystytu kokone?

Ką reiškia – išplėsti Sąmonę?

Žmogus turi suprasti ir savo viduje įsisąmoninti, kad jam reikia išplėsti savo Sąmonę. Pavyzdžiui, pasirūpinti sveikata. Jeigu gydytojai jam negali padėti – reiškia, jis turi įžengti į savo savimonės diapazoną (į savo Virtualią Visatą) informaciją apie sveikatą, pradėti studijuoti šį klausimą! Reikia apmąstyti, suprasti, kas jam reikalinga ir kaip galima pasiekti sveikatą. Tai yra Sąmonės išplėtimas vyksta per pažinimą, mokymąsi, supratimą ir naujos informacijos panaudojimą praktikoje.

Reikalingi pinigai? Teks pripažinti, jog jūsų nuostatos ir vaizdiniai apie pinigų uždirbimo būdus, seniai paseno, reikia ieškoti naujų šios problemos sprendimo būdų sutinkamai su laiko reikalavimais! Tam reikia išstudijuoti darbo rinkos konjunktūrą, įvertinti savo žinias ir sugebėjimus. Jeigu jie neatitinka laiko dvasios – tai reikia mokytis ir prisitaikyti prie konjunktūros, o nebandyti laužyti arba ignoruoti ją! Juk šiuo atveju labai nelygios svorio kategorijos. Žmogus turi savo pasiruošimu, darbu pakelti savo vertybę ir pasidaryti vertas gerų pinigų! Priešingu atveju jo svajonė taip ir liks „idėja fiks“.

Analogiškai, jeigu žmogus nori gyventi, jo Sąmonė turi būti orientuota į gyvenimą. Gyvenimas yra Visatos pasireiškimo ir egzistavimo būdas. Tai procesas, reiškia, ir žmogaus Sąmonė turi būti orientuota į visą procesą ir įtraukti į savo gyvenimo diapazoną visą Visatą. Tik šiuo atveju jis pradeda jaustis Jos dalele, ląstele, pavaldžia vieningam Procesui - Gyvenimui!


Tada ir Visatos bioritmai palaikys gyvybinės veiklos procesus žmoguje be galo ilgai. Štai kur paslėpta fizinio nemirtingumo paslaptis! Paslaptis tame, kad jokios paslapties nėra. Jeigu Sąmonė orientuota į visą Visatą, žmogus suvokia save Jos dalele. Jis žino ir supranta, kad ir kiti žmonės yra tokios pat lygiavertės dalelės, pašauktos tarnauti vieningam Gyvenimo Procesui! Visą, kas yra reikalinga Gyvenimui, jam duoda Visata, todėl nėra būtinumo paveikti aplink esančius ir pajungti juos savo valiai, savo stereotipams, laužant juos per kelį.

Įvairiose pasaulio religijose ir žmonių galvose atkakliai cirkuliuoja dogma, kad Dievas kariauja su tamsiomis jėgomis, su Velniu, ir dar nežinia, kas kurį nugalės. Nebūtis – tai ir yra Velnias, kartu su jo tamsiomis jėgomis. Dievas duoda Gyvybę visai Esamybei, tame tarpe ir žmogui. Kaip jis(žmogus) pasinaudos šia dovana – tai jo asmeninis reikalas ir pasirinkimo teisė! Žmogaus pasirinkimas, kaip jau buvo anksčiau pasakyta – Įstatymas visam Pasauliui, tame tarpe ir Dievui!

Nenorėjimas imtis atsakomybės už viską, kas vyksta su juo, su visa Žmonija ir su Žeme, jo kategoriškas nenorėjimas augti, pereiti į kitą evoliucinę klasę – reiškia Pasirinkimą į pusę, priešingą Gyvenimui, į Nebūties pusę. Šiuo atveju nei paprieštarauti, nei uždrausti niekas jam negali ir neturi teisės, nes jis yra vienvaldis savo dovanos – Gyvenimo – šeimininkas.

Gražiai gyventi neuždrausi. Neteisingo Pasirinkimo patvirtinimas yra Žmonijos įjungtas susinaikinimo mechanizmas, esanti mūsų gyvenime apokalipsė ir mirtis apskritai. Visi šitie nenormalūs procesai ir reiškiniai neturi nieko bendro su Gyvenimu Visatoje ir egzistuoja tik Žemėje!

Gyvenimas vibruoja siaurame diapazone tarp Būties ir Nebūties. Tai nuolatinė sąveika, jų abipusis perėjimas vieno į kitą. Šis savitarpiškas perėjimas ir yra tai, ką žmogus vadina gyvybinėmis vibracijomis, gyvenimo erdve ir Gyvybe apskritai. Šių dviejų, priešingų pagal savo savybes, Pasaulių sąveika vykdoma įvairių kitimo procesų dėka: antidalelės pereina į daleles (fotono pavyzdys), chaosas virsta tvarka (ir atvirkščiai), veiksmas – atoveiksmiu ir t. t.

Kitimo procesai yra universalūs. Jie būdingi viskam, tai yra faktiškai - visur esantys. Kitimo procesų universalumas pasireiškia masių bei energijų tvermės Dėsniuose, kurie teigia: „Jeigu kūnas kažką prarado, jis turi kažko įsigyti lygiai tiek, kiek prarado“. Gamtoje egzistuoja trys pagrindinai kitimo procesai: medžiagų apykaita, energijų apykaita ir apsikeitimas informacija (žmogui – apsikeitimas mintimis).

Iš šių trijų pagrindinių procesų išplaukia visi kiti Tvermės Dėsniai. Negyvajai materijai tai masių tvermės dėsnis, dinamikos dėsnis (veiksmas lygus atoveiksmiui), šiluminės apykaitos dėsnis ir t. t. Visa tai medžiagų apykaitos pasireiškimas.

Visoje Visatoje kitimo procesų varomoji jėga yra Sąmonė, Dievo mąstymo procesas. Daug kas, visos Esamybės kitimo procesuose, Jo yra pastatyta „automatiškam veikimui“ ir nereikalauja Jo nuolatinio kišimosi. Šie procesai yra palaikomi Dievo psichinės energijos potencialu, reiškia, viskas, kas vyksta Pasaulyje, yra iš anksto užprogramuota.

Iš čia išplaukia pagrindinis informacijos tvermės Dėsnis: „Prieš kiekvieną reiškinį pirma būna informacija apie jį“. Todėl visa Esamybė, bet kuris Gamtos kūnas yra programinis ir programuojamas produktas. Bet kuris kūnas – yra imtuvas, nuskaitantis iš Visatos Energoinformacinio Lauko informaciją apie savo egzistavimo būdą! Tik toks egzistavimo būdas, kai viską valdo Laukas, turi teisę vadintis procesu. Visi kiti būdai, kai Lauko vaidmuo yra nutylimas arba visiškai ignoruojamas, kaip nutiko su Žmonija, – tai nieko ir niekam neįpareigojantys, tarpusavyje nesusiję faktai.

Kadangi žmogus – netvarkingas imtuvas, su išjungtu neokorteksu, tai iki gyvenimo suvokimo būdo, egzistavimo proceso lygmenyje, jam, švelniai tariant, yra toli. Štai kodėl visa Žmonijos istorija jam rodosi, kaip pavieniai, atskiri diskretiniai faktai, kuomet Asmenybė pakyla iki Dvasios viršūnių arba krenta į dvasinio nuopuolio gelmę. Tai ir yra


diskretinis mąstymas, kuris nesugeba matyti bendrą paveikslą ir žinoti skatinančius motyvus, valdančius žmones ir įvykius.

Ir tai ne eilinis kaltinimas Homo sapiens atžvilgiu, o fakto konstatavimas – kad žmogus, nepajungęs savo neokortekso, gali naudotis tik diskretiniais, statiškais Būties elementais bei supratimu, neduodančiais bendro paveikslo matymo. Paprasčiausiai žinduolio smegenys nemoka naudotis informacija energijų lygmenyje. Jam nepasiekiama Nenutrūkstama Loginė Mąstysena. Tai reiškia, kad tokios elementarios neokorteksui sąvokos, kaip psichinė energija (mintis), erdvė, laikas, o taigi – ir Dievas, iš esmės suvokiamos tik dinamikoje, energijų lygmenyje, žinduolio smegenims lieka paslėptos, nepasiekiamos ir iškritusios iš realybės.

Nuostabu yra tas, kad žmonės, perskaitę mūsų knygas ir aktyviai užsiiminėjantys Sistema, rašo mums: „Savo knygose kai kurie autoriai išsako mintis ir idėjas, analogiškas jūsų, tiktai šiek tiek kitokiu kampu. Bet jų tikslas yra toks pat – Sąmonės ir Evoliucijos išplėtimas. Toks įspūdis, kad informacija eina iš vieno šaltinio. Tiesa, Sąmonės ir Evoliucijos išplėtimo link jie eina per aktyvią meditaciją. Ką jūs galvojate apie tokį kelią?“

O dalykas iš tikrųjų yra „šiek tiek kitokiu kampu“. Tiktai, kad ir kokiu kampu žmogus su žinduolio smegenimis, būdamas miegančios Sąmonės būsenoje, bežiūrėtų į gyvenimą, apžvalgos (realybės supratimo) sektorius lieka nepakeičiamas – vis tie patys 2 – 5 procentai. Turime omenyje procentus žinių apie pasaulį, įsisavintų panaudojant praktikoje, savo labui ir nekenkiant Evoliucijai. Žinių šaltinis yra vienas – Visatos Energoinformacinis Laukas. Tik žinduolio smegenys iš bet kokių žinių ištrauks netinkamą daiktą, panašų į lengvąjį kulkosvaidį arba atominę bombą, kurių, sutikite, kitaip, kaip susinaikinimo mechanizmu, nepavadinsi. Priežastis – prigimtinis žinduolio smegenų agresyvumas, be kurio žmogus su miegančia Sąmone neišgyventų. Prijaukinti, sutramdyti arba išdresiruoti – visiškai neįmanomas sumanymas. Dar daugiau neįmanomas yra tokio žmogaus siekimas įgyti Subtilaus Pasaulio ir Dievo meilę bei supratimą!

Kaip galima siekti Sąmonės ir Evoliucijos išplėtimo per aktyvią meditaciją – taip pat didžiulė paslaptis. Juk, jeigu tokiu būdu pavyks išeiti į alfa lygmenį, tai be sugebėjimo įjungti darbui neokorteksą meditacija pavirsta saldžiu snauduliu.

Žmonių nelaimė yra tame, kad jie visur ieško analogiškos informacijos, atitinkančios Doktriną ir Sistemą, kur nėra būtinumo daryti kažkokius praktinius žingsnius. Suprantama, tuo jie panaikina visas mūsų rekomendacijas, sudarydami programas, einančias į konfliktą su Sistemos Egregoru. „Bet kas, ką aš mokinau šaudymo nors vieną dieną, paskui ėmė lanką ir – paversdavo mane taikiniu.“ (Saadi21, iš knygos „Sėklos“). Po to seka karminė bausmė. Žinoma, tokia Kūrinijos reakcijos priežastis jiems nesuprantama. Ir jie klausia: „Už ką?“ Kad nesunkinti sau gyvenimo, jiems teks pakeisti panašaus „pažinimo“ vektorių. Bet kurią informaciją reikės suvokti būtent kaip papildymą, priedą prie Doktrinos ir Sistemos, ir niekaip kitaip! Mokymosi klausimas yra labai svarbus, nes žmonės, kurie laiko save pasiekusiais, stengiasi mokyti kitus, manydami, kad būtent tuo reikia save keisti. Dėl šios priežasties jie stengiasi savo žinias, sumaišę su informacija iš Doktrinos ir Sistemos, diegti žmonėms, turėdami omenyje, kad „įsiūlyta“ tokiu būdu informacija padės jiems pasitaisyti. Šiuo atveju jie, kaip „teisėjai“, sprendžia už kitą – ką ir kaip jam reikia savyje ištaisyti, o tai yra proto absorbavimas( vieno žmogaus iš kito), kas niekaip nesiderina su Kūrinijos Dėsniais.

Čia teks nuvilti mūsų gerbiamus mokslininkus, studijuojančius procesus elementarių dalelių lygmenyje. Tokio reiškinio, kaip anihiliacija Visatos ribose negali būti net teorijoje. Viskas yra todėl, kad dalelės perėjimo į antidalelę procesas valdomas Dievo Sąmonės ir taip pat Jo nustatytas „automatiniam veikimui“. Pati savaime ši Jo programa pašalina

21 Saadi (Muslih-ud-Din Mushrif ibn Abdullah, 1181 – 1291), didžiausias persų poetas-moralistas, praktinio, gyvenimiško sufizmo atstovas.


antimedžiagos kokio-nors kiekio kaupimą materialiojoje Visatoje, kitaip Jai tai būtų savilikvidatorius!

Mokslininkai nustatė, kad ne tik žmogus, bet ir visa Esamybė pasaulyje, Visatoje, yra valdoma Universalaus Lauko. Kaip jūs pastebėsite, mes savo praktikoje (Sistemos septyniuose dalyse) taip pat viską nustatome „automatiškam veikimui“. Be šito mums reikėtų užsiiminėti savimi nuo ryto iki pat vakaro. Vien šį know-how („žinoti kaip“) drąsiai galima pastatyti į vieną eilę su didžiausiais pasauliniais atradimais!

Žmogui kaip ir Dievui, yra suteiktas sugebėjimas savo psichinės energijos pagalba valdyti ne tik savo organizmo procesus, bet ir supančios erdvės, visos Visatos. Štai kodėl neharmonizuotas žmogus yra Kūrinijai didžiulis pavojus ir nebus išleistas už Žemės Noosferos(Saulės sistemos) ribų, nei „išėjimo į astralą“ formoje, nei kosminiuose laivuose, nors ir kaip labai jam to norėtųsi, nors ir ką jis dėl to bedarytų!

Anksčiau buvo pažymėta, kad „prieš kiekvieną reiškinį pirma būna informacija apie jį“. Informacijos nešėjas yra Laukas. Jį pavadino Morfogeniniu, bet tai ir yra Visatos Energoinformacinis Laukas. Jo šaltinis yra Aukščiausiasis Protas – Dievas. Gyvenimo pasireiškimas, Jo egzistavimas galimas tik esant pastoviai ir nenutrūkstamai visos Esamybės su Lauku sąveikai. Šiame Lauke saugoma visa informacija apie Visatą, Ji kontroliuojama, koreguojama Dievo Sąmonės (Jo Mintimis) ir evoliucionuoja kartu su Juo.

Morfogeninio Lauko teorijos kūrėjas yra biologas Rupertas Šeldreikas. Jis pavadino Lauką Morfogeniniu todėl, kad jis betarpiškai paveikia daiktų struktūrą bei formą. Tai Įvaizdžių Laukas, ko pagrindinė savybė – materializuoti mintį. Yra tam tikras Įvaizdžių laukas, bendras visiems žmonėms. Panašūs laukai yra pas gyvūnus, paukščius, vabzdžius, augalus ir net pas metalus bei kristalus.

Vieno ar kito kristalo sugebėjimas priimti savo, griežtai nustatytą formą (o ne bet kokią!), perduodamas būtent per Morfogeninį Lauką.

Tai ir yra visuotinis Informacinis Laukas. Visa Esamybė randasi betarpiškame sąryšyje su Juo. Kiekvieną įvaizdį (vienarūšių minčių visumą) atitinka savas Informacinio Lauko ruožas – egregoras.

Laukas pagal savo struktūra yra nevienarūšis. Jo sluoksniai, atitinkantys subtilius dažnumus, sąveikauja su žmogaus galvos smegenų neokorteksu ir paskatina jį lavinti šeštąjį (psichinį) jausmą. Šiuo atveju Sąmonė suvokia aukščiausių, subtilių Informacinio Lauko sluoksnių informaciją.

Lauko sluoksniai, atitinkantys grubius(žemus) dažnumus, sąveikauja su žemiausiomis galvos smegenų dalimis ir su įprastais penkiais jutimo organais. Sąmonė nuskaito informaciją nuo šių Informacinio Lauko sluoksnių. Šiuo atveju aukščiausi Lauko sluoksniai jai yra neprieinami.

Žmogaus Matricos (programinės Esybės) gimimas vyksta Dievo Pasaulyje, kur gimsta visa Esamybė. Šioje Matricoje vyksta energoinformaciniai procesai, kurie realizuojasi Dievo psichinės energijos dėka. Štai kodėl į kiekvieną žmogų yra įdėti pradmenys, kaip milžiniški potencialūs, viską apimantys gabumai.

Ryšium su tuo, kad organinės Gyvybės gimimas galimas tik trimatėje erdvėje, tai tik joje atsiranda, jau kaip fizinio objekto, žmogaus Sąmonė. Tai – pats žemiausias Sąmonės lygmuo, visiškai ir pilnutinai orientuotos į trimatę erdvę. Nors žmogus šventai tiki, jog būtent šiame, geriausiame iš Pasaulių, paslėpta Tiesa, ir jis atėjo čia būtent tam, kad užvaldyti ją, bet deja, „puikybė yra proporcinga nežinojimui“, ji korektiška tiktai šiame Lygmenyje.

Kad žmoguje realizuotųsi Dievo duoti pradmenys, jis turi vystyti savo Sąmonę. Tik tokiu atveju jo energetinė Matrica įgauna turinį bei prasmę (Sąmonę), ir ji pradeda sąmoningai valdyti savo vystymosi programas – Evoliuciją. Būtent mokintis ir sugebėti valdyti save yra Žmogaus evoliucinio vystymosi užduotis! „Liūtas yra pats stipriausias grobuonis, dramblys gali suvalgyti daugiau už visus kitus, o žmogus atėjo mokytis“


(sufizmo išmintis). Pirmapradžiai žmogus yra prijungtas prie kūrybinių procesų, tačiau savo vystymosi

eigoje, orientuodamas Sąmonę į materialaus pasaulio griaunamuosius procesus, jis prisijungė prie jų, pateko jų priklausomybėn ir tapo visiškai jų valdomas.

Mūsų Sistemoje žmogus Subtilaus Pasaulio pagalba vėl persijungia prie kūrybinių Gyvenimo procesų. Kad išsilaikyti šioje būklėje, mes turime uždirbti savo tolimesnio Gyvenimo kūrybines programas. Kadangi šis procesas palaikomas tik Sąmone (mąstymo procesais), reiškia, ji turi apimti šį procesą, o mintis – pastoviai palaikyti kūrybinių programų išvystymo potencialą.

Šias programas Sistemoje užduoda pats žmogus – kaip visam organizmui, visiems jo organams, audiniams, sistemoms, taip ir kiekvienai ląstelei.

Gyvenimas yra judėjimas, kuris pasireiškia ir realizuojasi per įvairius apykaitų procesus: medžiagų apykaita, energijų apykaita, apykaita informacija ir mintimis. Šie procesai pavaldūs tam tikram dėsningumui ir turi veikti kompleksiškai. Vienas pagrindinių dėsnių yra masių ir energijų tvermės dėsnis. Dalelių pasireiškimui, o taip pat Būties procesų palaikymui materijoje, labiau svarbus yra energijų apykaitos procesas.

Viskas Kūrinijoje, pradedant nuo elementarių dalelių ir baigiant planetomis bei Galaktikomis (aišku, įskaitant žmogų ir viską kas gyvą), egzistuoja vien tik energijų apykaitos dėka! Ne būtų jos, judėjimas ir Evoliucija sustotų akimirksniu. Energijų apykaita palaiko judėjimą. Šis procesas turi savo, tam tikrus dėsningumus, kuriuos esant norui, žmogus gali pažinti ir išmokti juos valdyti.

Visi materialūs objektai, pradedant nuo elementarių dalelių ir baigiant pakankamai masyviais kūnais (planetomis ir t. t.), randasi tam tikru atstumu vienas nuo kito, egzistuoja erdvėje. Ši erdvė nėra tuščia, Pasaulio materializacija nepakenčia tuštumos! Erdvė tarp kūnų (netgi tarp elementarių dalelių) nėra neužimta, ji sudaryta iš dar smulkesnių dalelių. Šių smulkesnių dalelių, apsupančių materialiuosius kūnus, visuma vadinasi Lauku. Bet kuris judantis daiktas sukuria sūkurinius Lauko srautus, priversdamas jo daleles judėti.

Reikia pabrėžti, kad šis judėjimas visada yra tvarkingas ir kryptingas – neigiamos dalelės juda pliuso link, teigiamos – minuso link. Taip kyla įvairūs energetiniai srautai.

Jeigu atkreipti dėmesį į faktą, kad kūnų materializacija prasideda nuo lauko dalelių judėjimo, tai galima suprasti, jog materializacijos laipsnis ir materialaus objekto egzistavimo būdas priklauso būtent nuo lauko dalelių judėjimo ir nuo tam tikros jų susijungimo į Sistemą tvarkos (programos, Dėsnio), nuo bendro potencialo, kuris tuo pačiu susikuria. Materijos egzistavimą užtikrina būtent programiniai bei energetiniai procesai.

Gamtoje egzistuoja dvi rūšys to, iš ko susideda materija - tai dalelė ir antidalelė. Dalelė – tai materializuotas antidalelės pasireiškimas. Iš materialių dalelių susideda visas fizinis pasaulis, kurį studijuoja įvairūs, žmogaus sukurti, mokslai.

Antidalelės – tai kito Pasaulio, kuriame nėra Būties, atstovai. Gyvybė – tai visada kažkokia tvarka. Mokslininkai dar neseniai manė, kad Antipasaulyje viešpatauja chaosas. Tačiau ir jis yra pavaldus savo dėsningumams, vienas kurių yra antidalelės perėjimas į dalelę ir jos egzistavimas, bet jau materialaus objekto formoje. Šio proceso dėka egzistuoja atomai – elementarios materialios sistemos, iš kurių susideda bet kuris fizinis objektas. Būtent antidalelių judėjimas užtikrina materialių objektų judėjimą ir yra energetinių procesų atsiradimo priežastis.

Šių Dėsnių žinojimas mums reikalingas tam, kad suprasti, jog Pasaulį valdo energijų apykaita. Būtent ji yra visų kitų išryškintos materijos procesų bei apykaitų šaltinis. Ir žmogus nėra išimtis! Žmogaus kūnas taip pat egzistuoja energijų apykaitos dėka. Ji yra būdinga organizmo ląstelėms taip pat, kaip ir visam organizmui. Mūsų Gyvenimas ir sveikata pilnutinai priklauso nuo energijų apykaitos.

Prieš žmogui ateinant į Žemę atsiranda jo energetinis kūnas, suderintas su tam tikram, individualiam dalelių judėjimo ritmui, tam tikram energetiniam potencialui ir


galimybėms. Energetinio kūno užgimimas vyksta kitame, nepažystamame mūsų Sąmonei Pasaulyje. Ką tik sukurta energetinė substancija praeina ilgą Evoliucijos kelią, pradedant nuo elementarių dalelių ir baigiant žmogumi.

Savo Evoliucijos eigoje ši substancija formuoja jau savo energetinį (programinį) lauką, su kuriuo palaiko nuolatinę informacinę apykaitą. Keisdama savo evoliucinį egzistavimo būdą (įsikūnydama mineraluose, augaluose, gyvūnuose, žmoguje), ši energetinė substancija, būdama nuolat susijusi su savo programiniu lauku, tęsia jo formavimą bei tobulinimą.

Pavyzdžiui, materializuota dalelė egzistavo kaip fotonas. Ji buvo pajungta prie fotono informacinio lauko ir buvo valdoma šio lauko programomis. Bet kurie pakitimai, vykstantys su dalele šiame Evoliucijos etape, tuoj pat buvo fiksuojami jos programiniame lauke. Po to dalelė evoliucionavo ir įėjo į sistemą, susidedančią jau iš dalelių grupės (pavyzdžiui, atomas). Dabar ji jau yra pavaldi programoms, užfiksuotoms atomo informaciniame lauke, ir įsirašo jas į savo programinį lauką.

Tolimesnė dalelės Evoliucija privedė prie to, kad ji tapo kristalu ir tapo valdoma jau programomis, būdingomis kristalams, eilinį kartą pakeitusi savo informacinį lauką. Ir taip toliau, iki to momento, kol ši substancija išaugs iki žmogaus. Visi jos gyvybinės veiklos procesai bus valdomi savo programomis, būdingomis tik žmogui.

Materializuodamasi, įgytų programų pagrindu, substancija stato savo fizinį kūną (paprastai šią substanciją vadina Siela). Kaip jūs jau supratote iš visko, kas pasakyta aukščiau, Siela – tai ne tik kažkokia energetinė substancija, jinai taip pat yra programinis ir programuojamas produktas, turi savyje giminės, savo ankstesnės Evoliucijos arba savo ankstesnių įsikūnijimų programas.

Naujas Sielos įsikūnijimo tikslas – jos Evoliucija, kurios metu tobulinamos tos programos, kuriomis ji yra valdoma! Kaip matote, Siela neturi savo veido, ji tiktai realizatorė, kažkokių programų, kurias suformavo jos ankstesnių kartų realizatoriai. Iš čia seka, kad Sielos turėtojas – žmogus – suvokia save kaip asmenybę ir jos savininku iki tol, kol turi Sąmonę!

Sąmonė yra materialus produktas, susijęs su fiziniu kūnu ir dabartiniu Gyvenimo (Sielos egzistavimo) tarpu. Taigi, praradęs Sąmonę (peržengęs mirties slenkstį), žmogus nebesuvokia savęs ir jo Siela nieko apie jį nepamena!

Toliau ši Siela sutinkamai su programomis, kurias ji jau sukaupė, vėl įsikūnija į žmogaus kūną ir gimsta Žemėje. Šis procesas tęsis iki tol, kol energetiniai Sielos resursai neišsisems ir ji nesubyrės į antidaleles, arba iki tol, kol nepereis į naują begalinės Evoliucijos pakopą – į sąmonės procesą.

Tai yra iki tol, kol neįsikūnys į Žmogų, kuris sujungs Sielą su savo Sąmone ir padarys šią vienybę tvirta. Savanoriškai, sąmoningai ir savo rankomis. Nuo šio momento Siela, pagaliau, įgyja ramybę ir prieglobstį visam savo begaliniam Gyvenimui. O žmogus gauna nemirtingumą fiziniame kūne, gyvendamas Žemėje. Įvyko jo Tikrasis Gimimas, apie kurį mus seniai perspėjo: „Jums lemta atgimti iš aukštybės“.

Šį procesą kiekvienas gali įveikti, jis yra visiškai valdomas. Kaip tą padaryti – jūs sužinosite, pasijungę prie mūsų Sistemos.

O dabar pratęsime energetinių procesų aktualumo ir svarbos svarstymą. Jūs jau supratote, kad visą Būtį valdo energoinformaciniai procesai. Jie yra pirminiai. Procesai, vystantys fiziniame kūne – antriniai. Mūsų užduotis – pažinti šiuos procesus ir juos valdyti. Bet kurio materialinio objekto egzistavimas (tame tarpe ir žmogaus fizinio kūno) galimas iki tol, kol jis turi tam tikrą energetinį potencialą.

Energijų apykaitos pasekoje ir sutinkamai su įdėtomis programomis visi materialūs objektai, Žemės materialiajame pasaulyje (tame tarpe ir žmogus), užprogramuoti sunaikinimui! Fizinio gyvenimo procese vyksta nuolatinis energijos išsklaidymas, kuris


nualina bendrą objekto energetinį potencialą. Išdavoje, visi kūnai materialiajame pasaulyje turi palinkį sunaikinimui, o biologinės būtybės miršta: „Nieko nėra amžino po šia saule“.

Kad pakeistumėme šį egzistavimo būdą, reikia išmokti pastoviai palaikyti ir didinti savo energetinį potencialą reikiamam lygyje, pakeičiant savo kūno valdymo programas. Todėl kiekvienas iš mūsų Evoliucijos eigoje turi pakeisti „gyvenamąją vietą“, pertvarkęs savo virtualią Visatą, kad pereiti iš Pasekmių pasaulio į Priežasčių pasaulį.

Saviraidos pagrindai

Tobulėjimo ir Asmenybės Harmonizavimo kelias yra ilgas, visam gyvenimui. Daugelis jo parametrų reikalauja iš keliautojo gero psichologinio ir dvasinio pasiruošimo, žinių. Be žinių neįmanoma padaryti pažangą bet kur, tame tarpe ir savo tobulinime. Reikia paaiškinti, kad pasaulyje yra daug įvairių tobulinimosi bei paranormalių gabumų atskleidimo technologijų, kurias gavome, kaip palikimą, iš seniausių laikų. Žmonės jomis aktyviai naudojasi. Kažkam šios technologijos padeda, kažkam ne. Šiuolaikiniai žmonės bando spręsti savo problemas, remdamiesi savo jėgomis ir žiniomis arba pagalba „mokytojų“, kurie propaguoja kažkokį sveikatingumo būdą.

Dalykas yra tame, kad tais laikais, kai šios technologijos buvo kuriamos ir tobulinamos, žmonės turėjo glaudesnius kontaktus ir savitarpio supratimą su Subtiliu Pasauliu, su Lauku. Šitie kontaktai ir interesai buvo abiem pusėms naudingi ir abipusiškai sąlygoti. Daugelis dabar net neįsivaizduoja, apie ką eina kalba. Šiuo metu žmonės praktiškai visiškai atsijungė nuo Subtilaus Pasaulio, bet savo problemas (tame tarpe ir su sveikata) bando spręsti sakralinių, ezoterinių technologijų pagalba! Tuo pačiu neišmanėliškai, konspiratyvia tvarka, įsiveržia į slaptus mokymus, pasitikėdami tiktai savo jėgomis. Todėl tokio įsiveržimo pasekmės gali būti nenuspėjamos. Tokių manierų žmonės Subtiliam Pasauliui nekelia susidomėjimo ir neranda Jo supratimo.

Sumanymų (minčių) tyrumas

Žmogaus mintis – pagrindinė informacijos laikmena, ji turi savyje tam tikrą energetinį potencialą, tuo darydama Įtaką(pakitimus) aplinkai. Vieną kartą atsiradus, mintis niekur nedingsta, o fiksuojasi kaip žmogaus energetiniame kūne, taip ir aplinkos energetinėse struktūrose.

Susikuria žmogaus minties forma (egregoras). Viena ir ta pati, besikartojanti mintis, kuri sukūrė minties formą, didina jos potencialą. Minties formos galingumas didėja, ji sugeba sąveikauti su kitų žmonių minties formomis, jungtis su jomis. Be to tokiu būdu susiformavusi energijos sankaupa tampa kaip savarankiška energetinė struktūra, kurią maitina analogiškos žmonių mintys. Jeigu žmogaus energetiniame kūne susikūrė negatyvios minties formos ir jis jų neatsikrato, šios laisvos energetinės struktūros prisitvirtina prie jo ir pradeda valdyti psichiką, emocijas, sukelia negatyvą, gaudamos iš jo maitinimą sau.

Maža to, šitos neprižiūrimos, nerimstančios energetinės struktūros sugeba gimdyti į save panašias – „palaikymo grupę“, maitinančias pastotes. Jų pagalba energetinės būtybės sugeba prisijungti prie bet kokio žmogaus, provokuodamos depresiją, vegetacinę distoniją, neurozes. Štai kontingentas ir paruoštas – panašių būtybių maitinamoji terpė. O mes sakome, jog žmogus yra Gamtos karalius. Čiuptuvų (negatyvių minčių energetinių srautų, nukreiptų į ką nors) pagalba energetinės būtybės prisisiurbia prie to, kam ši mintis skirta. Ir jeigu šis žmogus pradeda pergyventi dėl kaltinimų neteisybės arba dėl kažkokių kitų priežasčių, tai energetinės būtybės maitinasi jo negatyviomis emocijomis.


O kadangi energetinės būtybės gimdytojas yra žmogus, pagimdęs negatyvią mintį, jis yra ir jos pagrindinis donoras. Gydytojas panašų procesą pavadins vėžinio auglio vystymusi. Tai negatyvių minčių, charakterizuojamų grubesnėmis energijomis, transformavimo schema, kurios labai artimos žmonėms, gyvena ir dauginasi tik esant betarpiškam artumui ir kontaktui su žmogumi.

Žmonės su žemu sąmonėjimo lygiu, paveikti materialinių saitų, idealizacijų, dogmų, yra pagrindinis šių struktūrų mitybos šaltinis. Todėl visos dogmos, tokios kaip „gerai – blogai“, „gėris – blogis“, „tiesa – melas“ ir t. t., visa, kas veikia iliuzoriniame materialiajame pasaulyje, maitina šiuos energoinformacinius monstrus. Mūsų dogmos – tai statiškos mintys, jų principas: skaldyk ir valdyk.

Tik teigiamos, dvasiškai kilnios mintys, nukreiptos į Dievą ir Subtilų Pasaulį, iškyla virš šių esybių! Sukaupę reikiamą potencialą, jos gauna maitinimą ne tik iš žmonių, kurie pagimdė šias teigiamas mintis, bet ir iš Subtilaus Pasaulio. Tokios teigiamos minties formos, Subtilaus pasaulio palaikomos , sugeba valdyti energetines būtybes ( energoinformacinius monstrus), neutralizuodamos jų neigiamą poveikį. Tai – dinamiškų kūrybinių struktūrų darbo pavyzdys, o taip pat akivaizdus žmogaus, gyvenančio Priežasčių Pasaulyje, funkcijų pavyzdys. Žmogus šią technologiją įvaldo, pradedant nuo penktosios Sistemos dalies.

Reikia pabrėžti, kad minčių poveikio žmogui būdai – tai labai subtili ir plati tema. Svarbu neužmiršti, kad žmogus miegodamas (užmarštyje arba be sąmonės) lengvai priima svetimą mintį ir yra ja programuojamas, būdamas tokiose būsenose visiškai neapsaugotas! Šalia jo negalima įjungti televizorių, radijo imtuvą, kelti skandalų, įgarsinti agresyvias mintis, kitaip jis pradeda dėl nesuprantamų priežasčių sirgti, su nenustatoma diagnoze! O priežastis, galimai buvo kažkieno išsakyta agresyvi mintis, būnant šalia žmogaus su atjungta Sąmone. Ši mintis įneša pakitimus į galvos smegenų procesus, o jos (sutinkamai su „nauja“ programa) klusniai pakeičia nesąmoningus savo organizmo procesus.

Pradžioje panašūs pakitimai pasireiškia kaip vegetacinės kraujotakos distonija, slegianti savijauta, po to išsivysto organinės ligos. Galų gale, žmogus įsitaiso įvairius kompleksus, klaidingus įsitikinimus, stereotipus, kurie trukdo pasiekti sėkmę bet kurioje srityje. Ir tai tik vienas epizodas iš žmogaus, gyvenančio Pasekmių pasaulyje, gyvenimo.

Svarbu pažymėti, kad visos mintys, išreikštos arba neišreikštos, vis vien padaro pakitimus supančioje aplinkoje! Tačiau bet kokia mintis turi būti užgesinta! Užgesinti mintį (jeigu ji yra neigiama) galima, nukreipus ją atgal šaltinio link. Bet yra ir kiti savigynos būdai, ne tokie barbariški.

Teigiamą kūrybinę mintį galima prijungti prie Subtilaus Pasaulio, ir Jie padės jums ją realizuoti, materializuoti fiziniame, materialiajame pasaulyje. Teigiamą mintį galima vorele, iš rankų į rankas perduoti kitam žmogui, stiprinant ir maitinant ją. Tačiau šis gebėjimas tapo pažaidos akmeniu, neišsprendžiama užduotimi. Bet spręsti ją vis tiek teks, ir mes mokome tai daryti Sistemos pagalba.

Bet kuri mintis arba apgaubia žmogų, arba laisvai pro jį praeina, nepakenkdama jam (jei nesudaryti jai pasipriešinimo). Bet tokias savybes gali turėti tik žmogus su lanksčia psichika, su išplėstiniu įsisąmoninimo bei pasaulio suvokimo diapazonu, neturintis polinkio į stereotipus. Tam tikros technikos pagalba jis lengvai valdo minčių srautus, gali valdyti savo vidinius procesus, o taip pat formuoti įvykius, valdyti situacijas supančiame pasaulyje.

Iš viso, kas pasakyta, seka: žmogus privalo kontroliuoti savo mintis, ir vidinis turinys turi atitikti išorinius pasireiškimus. Jis neturi užsiimti savęs apgaudinėjimu . Jeigu jo Sieloje „veržiasi liepsna“, o lūpose šypsena, jis lieka priklausomas nuo negatyvių minties formų, ir yra beviltiškas dalykas šauktis Dievo pagalbos: žmogus jau padarė pasirinkimą, kurio esmė yra jo jungimasis su Noosferos minties formomis!

Galima likti prijungtam prie Noosferos griaunančių programų ir būti savo Ego vergu,


būnant Didžiojo Išminčiaus vyresniuoju mokiniu, savo gyvenimą pašventus dvasinėms praktikoms ir kūno sutramdymui, atsiskyrus nuo pasaulietinio gyvenimo tuštybės, gyvenant atsiskyrėlių būste, vienuolyne arba ašrame. Bet galima gyventi sociume, turėti nesuskaičiuojamas brangenybes, likti laisvam nuo Ego, neprisirišant prie materialių dalykų ir daiktų. Šiuo atveju žmogus turi atvirą Sąmonę, jo Pasirinkimas suvoktas ir todėl patikimas.

Jeigu dvasiškumas skiepijamas ir kultivuojamas atitrūkstant nuo realaus gyvenimo, nuo sociumo, tai jis skatiko nevertas. Viskas yra todėl, kad jis grindžiamas ne tvirtu gyvenimo pamatu, kad būti patikima atrama, o kaip Damoklo kardas kabo virš žmogaus ant efemeriško siūlo, bet kuriuo momentu galinčio nutrūkti.

Ant plono siūlo (Ošo alegorija)

Didysis Išminčius pasiuntė savo vyresnįjį mokinį pas karalių Džanaką išmokti kažko, ko jaunajam žmogui trūko. Mokinys atsakė:

– Jeigu tu negali manęs išmokinti, tai ko gali išmokinti šis Džanaka? Tu esi didysis išminčius, o jis tiktai karalius. Ką jis žino apie meditaciją ir įsisąmoninimą?

Didysis Išminčius pasakė: – Paprasačiausiai laikykis mano instrukcijų. Nueik pas jį ir

nusilenk. Nebūk egoistiškas, galvodamas, kad esi sanjasinas, o jis paprastas namų savininkas, kad jis gyvena pasaulyje, kad jis yra pasaulietiškas, o tu dvasiškas. Aš siunčiu tave pas jį, kad tu kažko

išmoktum, todėl šiam momentui jis tavo meistras. Ir aš žinau, aš bandžiau tai padaryti čia, bet tu negali to suprasti, nes tau, kad suprastum, reikalingas kitoks kontekstas. Džanakos dvaras ir jo rūmai jį tau duos. Paprastai nueik ir nusilenk jam. Tas keletą dienų jis atstovaus mane.

Labai nenoromis jaunasis žmogus leidosi į kelionę. Jis buvo braminas, aukščiausiosios kastos žmogus! O kas toksai yra tas Džanaka? Taip, jis turtingas, turi karalystę, bet ko jis gali išmokinti braminą? Braminai visada galvoja, kad gali mokinti žmones. O Džanaka nebuvo braminas, jis buvo kšatrijus, priklausė Indijos karių kastai. Jie skaitosi antrieji po braminų. Nusilenkti šiam žmogui? Tai negirdėta! Braminas nusilenkia kšatrijui – tai prieštarauja indiškam protui. Bet meistras taip pasakė, ir tai reikia padaryti. Nenoromis jis leidosi į kelionę, nenoromis nusilenkė. Ir kai nusilenkė, iš tikrųjų buvo piktas ant meistro, kadangi situacija, kurioje jis turėjo lenktis Džanakai, buvo kelianti pasipiktinimą.

Kieme šoko graži moteris, žmonės gėrė vyną, Džanaka sėdėjo šioje kompanijoje. Jaunasis žmogus smerkė visą tai, bet vis vien nusilenkė. Džanaka nusijuokė ir pasakė:

– Tau neverta lenktis man, jeigu tu taip smerki. Ir nebūk iš anksto nusistatęs, kol neišbandei manęs praktikoje. Tavo meistras gerai mane pažįsta, būtent todėl jis atsiuntė tave pas mane. Jis atsiuntė tave kažko išmokti, bet tai ne būdas mokytis.

Jaunasis žmogus pasakė:– Man vis viena. Jis mane atsiuntė, aš atėjau, bet ryte aš grįšiu namo, nes aš

nematau, ko aš čia galiu išmokti. Faktiškai, jeigu aš ir galėsiu pas tave kažko išmokti, visas mano gyvenimas praeis veltui! Aš atėjau ne tam, kad gerti vyną, žiūrėti, kaip šoka graži moteris, ir į visą šįtą pataikavimą...

Džanaka nusišypsojo ir atsakė:– Ryte tu gali išeiti. Bet jeigu jau tu atėjai ir esi toks pavargęs, kraštutiniu atveju

pailsėk vieną naktį, o ryte gali išeiti. Ir kas žino, galbūt naktį ateis tas kontekstas, dėl kurio meistras tave atsiuntė pas mane.

Tai buvo labai paslaptinga. Kaip naktis gali jį kažko išmokinti? Bet tiek to, jis turi


praleisti naktį rūmuose. Ar reikia kelti triukšmą dėl viso šito? Jis pasiliko. Karalius liepė, kad jis gautų patį gražiausią kambarį, patį prabangiausią. Jis palydėjo jaunąjį žmogų, pasirūpino dėl jo valgio bei miego, ir kai anas atsigulė miegoti, Džanaka išėjo. Bet jaunasis žmogus negalėjo užmigti visą naktį, nes žiūrėjo į viršų ir matė ištrauktą iš makšties kalaviją, kabantį ant plono siūlo virš jo galvos. Tai buvo taip pavojinga, kalavijas, bet kuriuo metu, galėjo nukristi ir užmušti jaunąjį žmogų. Ir visą naktį jis prabuvo būdraujantis, pastabus, kad išvengti katastrofos, jeigu ji atsitiktų.

Ryte karalius paklausė:– Ar patogi buvo lova, ar geras kambarys? Jaunasis žmogus pasipiktino:– Ar patogi?! Viskas buvo gerai, bet kas tai per kalavijas? Kodėl tu iškrėtei man šį

pokštą? Tai buvo taip brutalu! Aš buvau taip pavargęs, aš atėjau pėsčiomis iš toli, iš mano meistro ašramo miške, o tu iškrėtei man tokį žiaurų pokštą. Kas tai per juokas: pakabinti ištrauktą iš makšties kalaviją ant tokio plono siūlo, kad aš drebėčiau iš baimės, nes mažiausio vėjelio būtų užtekę, kad manęs neliktų ir su manim būtų viskas baigta. Aš čia atėjau ne tam, kad įvykdyti savižudybę.

Karalius pasakė:– Aš noriu paklausti tik vieno dalyko. Tu buvai toks pavargęs ir galėjai užmigti labai

lengvai, bet neužmigai. Kas atsitiko? Pavojus buvo toks didelis, tai buvo tavo gyvybės ar mirties reikalas. Todėl tu buvai sąmoningas, budrus. Tas pat ir mano mokymas. Tu gali eiti. Arba, jeigu nori, gali pasilikti dar keletui dienų ir stebėti mane. Nors aš sėdžiu rūmuose, kur šoka gražios moterys, aš suvokiu ištrauktą iš makšties kalaviją, kabantį virš mano galvos. Jis yra nematomas, vardu „mirtis“. Aš nežiūriu į tą jauną moterį. Lygiai taip pat, kaip ir tu negalėjai mėgautis kambario prabanga, aš negeriu vyno. Aš nepertraukiamai suvokiu mirtį, kuri gali ateiti bet kuriuo momentu. Aš nepertraukiamai suvokiu mirtį, todėl gyvenu rūmuose, bet tuo pačiu aš esu atsiskyrėlis. Tavo meistras žino ir supranta mane. Jis supranta ir mano supratimą. Būtent todėl jis atsiuntė tave čia. Jeigu tu pagyvensi čia keletą dienų, tu galėsi pats tai stebėti.

Perskaičius alegoriją, jūs turite nuspręsti sau, kuo jūs norite būti: pasipūtusiu sanjasinu, kurio likimas kabo ant plono siūlo, arba romiu karaliumi, patiriančiu visas gyvenimo duotas gėrybes. Viskas priklauso nuo jūsų Pasirinkimo!

Pasiruošimas darbui su energijomis

Pagrindinis instrumentas, darbo įrankis mūsų Sistemoje yra aplinkinio pasaulio energijos. Darbo su jomis tikslas: išvalyti ir sustiprinti nuosavą energetinį kūną, nes nuo jo būklės priklauso fizinio kūno būklė. Visi procesai, vykstantys fiziniame kūne, nukreipti ne tik į jo gyvybinės veiklos palaikymą, didelė jų dalis yra nukreipta į savitarpišką energijų apykaitą su aplinka. Taigi, kvėpavimo organai įkvėpimo metu priima subtilias oro energijas, pertvarko jas, pamaitindami visą fizinį kūną reikiamu energijos kiekiu.

Didelio energijų kiekio koncentracijos vieta yra pilvo ertmė (pilvas). Čia gi koncentruojasi energija, kurią organizmas gauna iš maisto. Todėl jam visai ne tas pats, kaip mes kvėpuojame, ką įkvėpiame ir ką valgome. Natūralių kvėpavimo ir virškinimo procesų pažeidimas priveda prie ligų. Pagrindinė priežastis, pažeidžianti natūralų kvėpavimo procesą, yra rūkymas. Rūkantis žmogus apnuodija ne tik savo organizmą, bet ir jam artimų žmonių organizmus, taip pat ir pašalinių, kurie randasi šalia, jam rūkant.

Mūsų metodikos pagalba galima lengvai atsikratyti šio pragaištingo įpročio, svarbu tik turėti norą (visos rekomendacijos išduodamos individualiai, pagal paklausimus). Mūsų praktikoje yra atveju, kai žmonės visiškai atsikratė rūkymo bei priklausomybės nuo


alkoholio! Šiuo atveju pragaištingi įpročiai nespėjo susilieti su žmogumi, netapo jo psichika bei genetinėmis programomis. Jeigu tai atsitiko, galbūt prireiks keleto darbo metų, kad pakeisti savo esmę (pasaulėžiūrą) ir genetines programas. Čia kovoti tik su pragaištingais įpročiais jau yra beviltiška ir beprasmiška.

Visi mūsų pragaištingi įpročiai ir stereotipai, pateikti psichikai ir genetiniam aparatui, yra ne kas kita, kaip dažnai religijoje bei gyvenime minimos nuodėmės. O dabar pasakykite, kaip galima šiuos stereotipus-nuodėmes pašalinti, perkentėti, atpirkti, atidirbti ligomis ir nesėkmėmis arba nuplauti pasimaudžius eketėje Trijų Karalių išvakarėse, nedirbant su savo sąmone ir pasaulėžiūra?

Kas liečia virškinimo sistemą, ji taip pat yra apskaičiuota maisto subtilių energijų priėmimui. Šiuolaikinė mityba organizmui pagrindinai duoda grubias energijas, kurios įneša išderinimą ne tik energetinių procesų funkcionavime, bet ir žymiai pažeidžia psichinius procesus – mąstymo veiklą. Mintis, prikalta prie materialaus, negali pakilti, sklandyti. Todėl turime tai, ką turime...

Mityba – tai atskiro ir ilgo pokalbio tema. Jeigu Gamta davė galimybę gauti džiaugsmą nuo natūralių maitinimo produktų (ir tik nedideliais kiekiais), šiuolaikinis žmogus pavertė šiuos natūralius procesus pilvapenyste, visiškai iškraipė juos, ir dabar reikia laiko ir žinių, kad grąžinti šiuos procesus į jų pirmapradę būklę!

Daugeliui žmonių knygose egzistuojančios rekomendacijos, kaip pereiti į natūralią mitybą (badavimas, žalias maistas, išskirta mityba(kuomet valgomas per kartą tik vienas produktas)), netinka. Netinka todėl, kad visos šios teorijos buvo sukurtos prieš daug metų, kai žemė, oras, vanduo ir augalai nebuvo apnuodyti žmogaus ūkine veikla! Šiuolaikinėse sąlygose virškinimo sistemos atsistatymui reikalingos naujos žinios ir ypatingos technologijos, visiškai nepanašios į tas, kurios buvo žinomos Žmonijai iki šiol.

Visos jos randasi mūsų Sistemoje. Primename, kad dominuojantis momentas darbe su energijomis yra jūsų dėmesys, mintis. Energija visada teka ten, kur nukreiptas dėmesys, ir atlieka darbą, kurį jai nurodo mintis. Reikia pridurti dar vieną svarbų momentą: kad jūsų kūnas galėtų priimti ir suvokti Gamtos vibracijas, būtina atlaisvinti jį nuo atidirbtos energijos. Tvermės Dėsnis galioja visiems procesams, tame tarpe ir jūsų kūno procesams. Kiek „nešvarios“ energijos išeis, tiek „švarios“ ateis!

Yra dar vienas Dėsnis, kuriam yra pavaldūs visi materialūs kūnai, – tai Inercijos Dėsnis: visi pakitimai vyksta palaipsniui ir stiprėja taip pat palaipsniui. Todėl, naudojant Sistemos technologiją, reikia įsisavinti ją palaipsniui, nešokinėjant nuo pakopos ant pakopą, racionaliai apskaičiuojant savo jėgas. Beje, nesėkmės, naudojant kitas darbo su energijomis technologijas, atsiranda būtent dėlto, kad žmogui duoda daugiau, negu jisai gali įtalpinti, o tai sukelia negatyvias pasekmes.

Iš pasakyto išplaukia, kad dėmesys, mintis ir jos poveikio laipsnis energetiniam bei fiziniam kūnui išsivysto palaipsniui. Todėl darbo su Sistema pradžioje, kad gauti žymų efektą, reikia naudoti jos metodus gana dažnai, ekstremaliais atvejais – iki galvos skausmo! Tai yra susijęs su tuo, kad grįžtamasis ryšys tarp minties ir kūno organų prarastas. Kad jį atstatyti, reikia daryti poveikį organams kiek įmanoma dažniau, kiekvieną minutę ir sekundę, iš tikrųjų iki galvos skausmo. Kuo dažniau jūs dirbsite, tuo geriau! Su laiku pastebėsite, kad tik pagalvojus apie tai, kad reikia padaryti tą ir tą, kai tas „kažkas“ savaime realizuojasi! Tai reiškia, kad jūsų organai išmoko girdėti jus ir atsakyti jums tuo pačiu jausmu!

„Blogos“ energijos išvalymas iš kūno

Aplinkinis pasaulis daro poveikį mums, kaip ir „gera“, teigiama energija, taip ir „bloga“, neigiama. Teigiama mums ateina iš Žemės, Kosmoso, Gamtos. Neigiama – iš aplinkinių žmonių, žiniasklaidos ir net iš visų daiktų bei maisto produktų, pagamintų žmonių


rankomis! Neigiamą energiją sukuria ir mūsų organizmai ligų, blogių minčių ir neigiamų emocijų pasekmėje. Visa jinai kūnui yra „nešvara“, todėl toliau mes naudosime terminą „nešvari energija“. Išorinė ir vidinė nešvarios energijos gali būti išsidėstę, kaip iš kūno išorės, taip ir jo viduj (vidiniuose organuose). Iš čia galima padaryti išvadą, kad kūno apvalymas nuo nešvarios energijos iš vidaus ir iš išorės taip pat būtinas, kaip kasdieninė kūno bei burnos ertmės higiena!

Kaip matote, Gamtoje nėra nė mažiausios užuominos, kad žmogui kas nors grėstų iš išorės, iš Kosmoso, iš Subtilaus Pasaulio pusės. Už Žemės Noosferos ribų neegzistuoja kokių nors tamsių jėgų su neigiamomis programomis, nešvariomis energijomis, kurios galėtų kėsintis į mūsų Sielą, suterštų ją ir nuo kurių reikia gelbėtis. Visa tai yra, bet ne kaip pavojus iš išorės, o kaip mūsų asmeniniai įdirbiai, netobulumo produktas, išaugintas Žemės Noosferoje!

Saugos taisyklės dirbant su informacija

Bet kuri informacija turi savyje tam tikrą energetinį potencialą, ir todėl sąlytis su informacija ir juo labiau darbas su ja, įtakoja psichinės energijos sunaudojimą. Tam, kad šis sunaudojimas nesibaigtų žmogaus sunaikinimu, gaunama informacija turi padengti, kompensuoti energijos nuostolius. Tai galima padaryti tik vienu būdu – nuteikti savo Sąmonę ir veiksmus į praktinį šios informacijos įkūnijimą, realizavimą.

Informacija, gauta tikslu kelti informatyvumą, tik dėl erudicijos, – išnaudoja, sudegina psichinę energiją. Jeigu gauta informacija įgauna praktinį realizavimą (atranda savo kūrybinį įkūnijimą), žmogaus Sąmonė priima ir suvokia ją kaip kažką labai svarbų ir reikalingą, jo psichinė energija neeikvojama. „Palaiminti tikrinantys kelius savo!“

Tačiau reikia įtikinti savo Sąmonę, kad ši informacija jums reikalinga. Tai daroma suvokiant tai, kam jinai jums reikalinga, ką jūs su ja darysite ir kaip galėsite ją realizuoti, gavę praktinę naudą, pelną. Tai suvokę, jūs turite supažindinti savo Sąmonę, perskaitę arba išklausę informaciją vieną kartą. Sąmonė suvokia tai, ką jūs norėjote iš jos gauti. Jeigu tai yra tik susipažinimas su informacija, o toliau jūs nusprendėte, kad viską supratote ir daugiau nebenorite grįžti prie jos, Sąmonė iš karto įjungia galvos smegenų atminties failų su įsigyta bet nereikalinga informacija išvalymo procesą. Šis išvalymas, kaip ir susipažinimas, vėlgi vyksta psichinės energijos, žmogaus šventenybės, eikvojimo dėka.

O jeigu jūs statote Sąmonei užduotį, kad informacija jums yra reikalinga, ir jūs jaučiate būtinumą ją panaudoti, įsisąmoninti ir realizuoti praktiškai, Sąmonė įjungia atminties mechanizmą. Šio proceso metu galvos smegenų ląstelės sukuria medžiagą, vadinama mielinu, kuris plonu sluoksniu padengia šias ląsteles. Žinoma, ir šis procesas sukelia psichinės energijos eikvojimą, bet skirtingai nuo ankstesnio atvejo, ši energija neišsisklaido, o koncentruojasi mieline, atlikdama kūrimo funkciją, o ne naikinimo!

Kuo jūs dažniau skaitysite informaciją, tuo daugiau išlaisvintos energijos susikaups mieline, tuo kokybiškesnis taps jūsų mąstymo procesas. Įsisąmonindami gautą informaciją, galvodami apie ją, suvokdami, atskleisdami jos potencialo galimybes ir reikšmingumą jums, jūs tuo pačiu užtikrinate energijų apykaitą tarp informacijos ir psichinės energijos.

Šiame procese yra keletas svarbių momentų:1. Psichinė energija, orientuota į tam tikrą informaciją, iš pradžių yra ribota. Jos

kiekis ir potencialas auga palaipsniui, kol auga mielino sluoksnis, tai yra kol jūs įsimenate informaciją ir susigyvenate su ja. Kai mielino sluoksnis priaugo, pasiekęs maksimalų didį, informacijos įsiminimo procesas baigiasi. Jūsų atmintis bet kuriuo momentu gali atkurti ją. Informacijos apykaita baigiasi.


Sąmonė, orientuota į šią informaciją, susigiminiavusi su ja, tuoj pat paverčia ją statika, kažkuo nepajudinamu, tiesa paskutinėje instancijoje, dogma, nuostata! Bet kuri statika apriboja psichikos lankstumą, o tuo pačiu pažeidžia jūsų prisitaikomumą informaciniams Visatos srautams, kas, galų gale, apriboja ir netgi sustabdo jūsų Evoliuciją, ir neleidžia įsiterpti į Visatos ir Dievo Evoliucijos ritmą.

mielinas – lipidinė medžiaga, kuri apsaugo nervą ir sudaro sąlygas plisti nerviniam impulsui. Tik esant sveikam mielinui mūsų judesiai yra sklandus, greiti ir koordinuoti. Sunykusio mielino vietose atsiranda sukietėjimai, randai – sklerozinės plokštelės. Šios plokštelės dažniausia apima baltąją smegenų medžiagą. Ypač jų daug būna nugaros smegenų šoniniuose, užpakaliniuose, priekiniuose šuluose. Pagrindinė mielino dangos funkcija yra izoliacija – ji fiziškai apsaugo aksoną,

tačiau taip pat labai svarbi jo funkcija – nervinio impulso sklidimo greičio reguliacija išilgai nervinės skaidulos.

Sąmonė, vedama pačių geriausių paskatų ir gindama savo, per prakaitą bei kraują gautą informaciją, suteikia jums meškos paslaugą – bando perjungti jus iš kuriamųjų Gyvenimo dinamikos programų – į statikos, sunaikinimo, Nebūties programas, stengdamasi užliūliuoti. „Jeigu nori padirbėti – gulk, pamiegok, ir viskas praeis“.

Kad šito neatsitiktų, jūs turite vykdyti savyje nuolatinę informacijos apykaitą tikslu apgauti savo Sąmonę ir nepaversti įgytą informaciją dogma – „tam, kad vandenį rėčiu nesemti, Siela dirbt privalo dieną, naktį, dieną, naktį!“22 Tam reikia perjungti savo Sąmonę naujos informacijos gavimui. Perjungti – reiškia vėl ir vėl kartoti jau naujos informacijos įsiminimo procesą, augti pačiam, evoliucionuoti.

Atminkite, kad Sąmonė saugoja įgytą informaciją. Jeigu jums beskaitant šmėstelėjo mintis, kad jums to nereikia, nes apie tai jau seniai ir taip viską žinote, kad jūs tik susipažinsite, ir toliau niekada tuo nepasinaudosite – neabejokite: įsiminimo procesas neįsijungė! Jūs be reikalo išnaudojate psichinę energiją – savo Auksinę Atsargą!

Bet jeigu jūs nuteiksite savo mintis į tai, kad informacija jums reikalinga dabar, bus reikalinga vėliau, ji tiesiog gyvybiškai būtina – įsijungia įsiminimo procesas, vyksta psichinės energijos kaupimas ir konservavimas, jos realizavimas. Todėl, ruošdamiesi informacijos įsiminimui, nusiteikite šiam procesui ir mintimis, ir emocionaliai. Pajuskite jo reikšmingumą jums. Jeigu jūs išanalizuosite įsiminimo mechanizmą, tai ir čia raktas viskam, Įstatymas galvos smegenims yra jūsų Pasirinkimas!

2. Jūs įsiminėte reikiamą informaciją, padarėte maksimalų mielino sluoksnį. Dabar būtina ją(informaciją) įgyvendinti! Įgyvendinimas yra ne tame, kad jūs turite ją materializuoti, sukurdami kokį nors techninį prietaisą arba veikdami tik save. Įgyvendinimas suprantamas tame, kad jūs vėl ir vėl grįžtate prie šios informacijos, įsisąmoninate ją.

22 Nikolajus Zabolockis (1903 – 1958), rusų poetas.


Pats paprasčiausias informacijos įgyvendinimo būdas – tai realizavimas per bendravimą su kitais žmonėmis: jums pakanka atkurti šią informaciją, papasakojus tiems žmonėms, kuriems ji reikalinga taip pat, kaip ir jums. Kol vyksta įsiminimo procesas, pas jus nėra žmonių, kuriems jūs galite perduoti savo informaciją. Bet kai šis procesas baigėsi, anksčiau ar vėliau atsiras bent vienas žmogus, kuriam jūsų informacija reikalinga, o po jo dar vienas, ir dar... Reiškia, įsimindami, jūs turite kiekvieną minutę būti pasiruošęs perduoti savo informaciją kitam žmogui.

Čia reikia aiškumo: žmogus yra sociali būtybė, be sociumo jis gyventi ir egzistuoti negali. Ir nors kiekvienas iš mūsų miega ir mato save savo individualios Visatos šeimininku, Viršuje Žmogaus Evoliuciją mato tik sociumo mastu, individo sąveikoje su į save panašiais, jų savitarpio pagalboje.

Kitos Evoliucijos Gamtoje nėra, žmogus gali įvertinti save tik pasižiūrėjęs į savo personą kito žmogaus akimis. Gali įvertinti visų savo žinių ir mokėjimų tikrumą tik tada, kai juos priima bei įvertina kitas žmogus.

Tam yra objektyvių priežasčių. Žmonija, tam, kad išlikti, turi būti mobili įsisavinant ir perduodant informaciją. Iš čia kiekvieno iš mūsų reikšmingumas įvertinamas vienu matu: kiek tu su tavo žiniomis ir mokėjimais reikalingas aplinkiniams žmonėms. Informacija priklauso visai Žmonijai. Jeigu žmogus mano, kad „tai yra reikalinga man, o jam gi kam?“ – neabejokite, Viršuje lygiai taip pat atsižvelgs ir į jį asmeniškai. Jeigu niekas jam nereikalingas, vadinasi – jis taip pat niekam nereikalingas, nors ir būtų triskart šventasis, teisuolis, pats teisingiausias ir geriausias!

Tik todėl, įsimenant informaciją, jūs turite laikyti ją aktyviojoje formoje ir kartas nuo karto kartoti, išlaikydami paruoštoje būsenoje. Kad treniruoti savo minties bei kalbos aparato darbą, pasakokite gautą informaciją garsiai. Iš pradžių patys sau, po to savo giminėms ir artimiesiems. Būtinai mokykitės dėstyti savo mintis popieriuje. Visa tai sudaro palankias sąlygas ne tik lavinti iškalbingumą, bet išgelbės jus nuo daugelio kompleksų. Prasideda jūsų asmeninio augimo, jūsų Evoliucijos realybės procesas o ne deklaracijų bei burtažodžių lygyje.

Kas vyksta tuo atveju, jeigu jūs šias rekomendacijas ignoruosite? Vieną kartą įsisavinta ir nė karto neatgaminta informacija duoda Sąmonei signalą, kad ji neraikalinga, todėl ją reikia ištrinti! Įsijungia mielino sluoksnio naikinimo mechanizmas. Psichinė energija, užkonservuota mieline, atsilaisvina ir nedovanotinai išsisklaido , naikindama ir žalodama viską, kas gyvą, aplinkui. Nykstantis mielinas virsta mirtinais nuodais, pažeidžiančiais nervų sistemą, vidinės sekrecijos organus ir visą organizmą. Žmogus serga...

Kad šio neatsitiktų, reikia įsisavinti ir įsiminti tik labai svarbią jums informaciją, ir kartas nuo karto pasakoti ją kitiems žmonėms. Tai ir bus pats pagrindinis visų vertybių perkainavimas ir prioritetų išdėliojimas. Viskas, kas su jumis įvyks vėliau – tai tokio perkainavimo pasekmė.

Šiuo atveju vyksta kaip ir mielino sluoksnio ventiliavimas šviežios psichinės energijos srautu. Kreipdamasis į savo atmintį, jūs išlaisvinate užsistovėjusią psichinę energiją, tuo pačiu išvalydami iš mielino puvimo produktus, kurie per kraują ir limfą pašalinami iš organizmo! Mielinas pasipildo švaria, jauna psichine energija. Būdama išlaisvinta, ji dalyvauja informacinėje energijų apykaitoje su kitu žmogumi.

Kuo daugiau jūs išlaisvinate energijos, tuo daugiau gaunate švarios, šviežios. Tai energijų tvermės Dėsnis informacinėje apykaitoje ir neišsenkamas, limituotos baigtinės žmogaus psichinės energijos atsargos, papildymo šaltinis. Visas šis procesas kompleksiškai yra ne kas kita, kaip jūsų dvasiškumo vystymasis (darbas su Šventąja Dvasia). Visa kita – atotrūkis nuo dvasiškumo, nepriklausomai nuo to, kaip tai vadinasi ir su kokiu padažu paduodama! Be to, perduodami informaciją vienas kitam, jūs padedate


spręsti pasaulinę užduotį – Žmonijos švietimą, o tai reiškia, kad Visatos Jėgos padės jums jūsų gyvenime!

Šiais savo veiksmais jūs parodote Visatai, kad orentuojaties į Ją, o ne į savo asmeninius interesus. Aišku, kad neverta prisiimti Išganytojo funkcijos, traukti žmones „už ausų“, kad suvoktų šią informaciją. Jūsų reikalas papasakoti – ir ne daugiau. Savo užduotį dėl mielino „aruodų“ ventiliavimo jūs tuo pačiu įvykdėte. Ar suvoks jūsų informaciją kitas žmogus ar ne – tai jo problemos!

Pasąmoniniame lygmenyje visi žmonės žino, kur jie gali gauti reikiamą informaciją. Tai yra pasąmonėje jie žino, kad jūs turite kažką tokį, ko trūksta jiems! Pasąmonė atves juos pas jus! Kaip suvoks šią informaciją jų Sąmonė ir kaip jie elgsis šioje situacijoje – tai ne jūsų rūpesčiai. Nėra jokio būtinumo kam nors piršti informaciją ir karštai ginti savo požiūrį – žmonės patys ateis pas jus! Jūs privalote tik padaryti Pasirinkimą ir išlaikyti savo pasiryžimą informacijos perdavimui. Tam pasakokite patys sau tai, ką įsiminėte, savo žodžiais, taip, kaip jūs suprantate. Kai yra įsisąmonintas pasirinkimas, įsiminimo procesas išsivysto gana greitai.

Visa kita jūsų gyvenime ir likime ims spręstis savaime! Kokiu būdų? Aišku, kad ne lyg pamojus burtų lazdele, ne už gražias akis, o už darbą! Kadangi mes gyvename tarp žmonių, o mūsų gerovė visiškai priklauso nuo to, kiek mes esame svarbūs jiems. Kai mūsų Pasirinkimas, pasiekimai, dvasinis augimas ir patirtis pradeda atitikti žmonių interesus, lūkesčius (o taip pat visiškai atitinka Visatos ir Dievo užduotis, algoritmus), jie bus pareikalauti. Tada mes atsiduriame visos Kūrinijos interesų smaigalyje, tampame Asmenybėmis ir Lyderiais iš didžiosios raidės. Kiekvienas atskiras žmogus, visa Žmonija ir Kūrinija tokiems žmonėms bus pasiruošę sudaryti maksimaliai komfortines gyvenimo sąlygas Žemėje, mainais gaudami iš jų apčiuopiamą naudą sau.

Trečiasis skirsnis


Mūsų laikais Pasaulis juda taip greitai,kad žmogų, kuris pasakė, kad šito negali būti niekada, aplenks tas, kuris tai padarys.

Harry Emerson Fosdick23

Viena žmogaus Evoliucijos užduočių yra įjungti organizme maistingųjų medžiagų fotosintezės mechanizmą, energijos gavimo iš išorės dėka. Fotosintezės prasmė yra tame, kad mūsų organizmo ląstelės priima išorinės aplinkos gyvybišką energiją ir jai veikiant įjungia sintezės bei maistingųjų medžiagų įsisavinimo procesą.

Prieš nagrinėjant fotosintezės problemas, išsiaiškinsime priežastį, kuri pažeidžia visus gyvybinės veiklos procesus, tame tarpe ir mitybos. Ši priežastis randasi mūsų Sąmonėje, dėl jos orientavimo į statiką, į diskretiškumą. Nesugebėjime suvokti Gyvenimą kaip vieningą, ištisą, dinamišką procesą.

Statika ir dinamika žmogaus Sąmonėje

Fizikoje yra dvi sąvokos, du skirsniai: statika ir dinamika. Pirmasis tyrinėja kūnus bei objektus ramybės būsenoje, antrasis – judėjime. Supainioti juos, o juo labiau suvienyti – neįmanoma iš principo! Jie egzistuoja kaip atskiros disciplinos. Sulieti juos į vieną tiek pat neįmanoma, kaip neįmanoma sujungti erdvę ir laiką.

Tiesa, pikti liežuviai teigia, kad tai pavyko padaryti viršilai Ivanovui, kuris įsakė: „Kasti tranšėją nuo manęs ir iki pietų“. Kaip matote, smalsiam protui, neapsunkintam Tikrosiomis Žiniomis bei intelektu, nėra nieko neįmanomo. Kas neįmanoma teorijoje – jie su nepaprastu lengvumu įgyvendina praktikoje. Žmogus nuo neatmenamų laikų, dėl dvasinio paprastumo, įsigudrino suvienyti statiką ir dinamiką, tuoj pat savo know-how, pavertęs gyvenimu. Ir jeigu teorijoje šiai disciplinai neatsirastų net pavadinimo, praktikoje jis lengvai sugebėjo ją realizuoti (kadangi žmogaus Pasirinkimas yra Įstatymas) ir pavadino „mirtimi“.

Viskas prasidėjo nuo biblinio „akmenų mėtymo“. Žmogus padalino gyvą, vieningą ir nedalijamą Būties ir savo Gyvenimo Procesą į atskirus mokslus, filosofines sroves bei mokslus. Visi jie, kartu paimti, lyg tai ir aprašo Gyvenimą ir teikia žinias apie jį, bet kadangi tuo pačiu dalina jį į atskiras dalis ir komponentus, neišvengiamai paverčia Gyvenimą statika, žudydami jį. Žudo nepriklausomai nuo to, ko jie mokina – ar kasdieniškų dalykų, grandininės reakcijos įjungimo arba paliečia amžinus Būties aspektus, kalbėdami tuo pačiu apie Kūriniją, Dievą, Amžiną Gyvenimą ir taip toliau. Tai vyksta automatiškai ir prasideda nuo Būties suvokimo kairiuoju smegenų pusrutuliu, kuris nesugeba suprasti

23 Harry Emerson Fosdick (1878 – 1969), amerikiečių kunigas, garsus savo aforizmais.


Gyvenimą pilnumoje, kompleksiškai.Padalinęs Gyvenimą į dedamąsias, žmogus, kaip mažas vaikas, sulaužęs žaisliuką,

atskirų detalių gedime bando surasti priežastį, dėl kurios anas nebejuda. Mes skiriame visą savo gyvenimą Panacėjos (Tiesos) paieškai viskame: sveikatoje, reikaluose, likime, tarpusavio santykiuose ir taip toliau, bet surasti negalime. Reikia pažymėti, kad Tiesa pasiekiama ir prieinama tik ten, kur viskame yra Harmonija (tarpusavio supratimas kaip daugybinis grįžtamasis ryšys) . O ji, savo ruožtu, duodasi į rankas tik tiems, pas ką yra įprasmintas vieningo Proceso suvokimas!

Visos istorijos eigoje žmogus ieško ne mirtingumo rakto ten, kur jo niekada nebuvo! Jis niekaip negali suprasti: jeigu Gyvybė Kūrinijos, Visatos ir Dievo lygmenyje – nemirtinga ir amžina, kodėl gi miršta jis pats? Tai jam prieštaravimas, nelogiška ir žiauru! Jis pats savo kaltės nejaučia, juk Gyvybės Švytuoklės Kūrinijos lygmenyje jis nestabdo, tai kodėl gi Gyvybė sustoja jame pačiame? Priežastis randasi tik žmoguje, jo Sąmonėje, orientuotoje į kairiojo pusrutulio vystymą!

Kūrinijos lygmenyje Gyvybės Švytuoklė turi dvi kryptis: viena į išryškinto Pasaulio, Būties, Gyvybės, visų procesų suvienijimo pusę, kas daro Gyvenimą amžinu. Priešinga Švytuoklės judėjimo kryptis yra Antipasaulio, dematerializacijos, panaudotų medžiagų dalijimo į sudarančias dedamąsias, su jų tolimesniu utilizavimu, pusėn. Iš čia seka, kad jeigu kas nors Kūrinijoje ką nors padalija, tai tas „kas nors“ automatiškai turi būti utilizuota ir dematerializuota. Būtent taip veikia Gyvybės Apsaugos Dėsnis, priešingu atveju Ji nustoja būti Gyvybe. Štai kodėl vieningo Proceso padalijimas į sudarančias dedamąsias prieštarauja jos pasireiškimo pradinėms sąlygoms.

Analogiški procesai vyksta visose save organizuojančiose sistemose, pavyzdžiui, žmogaus organizme. Visas organizmas nutaikytas išgyvenimui(išlikimui),į kiek įmanoma ilgesnį gyvenimą. Į Gyvenimą yra orientuotos visos jo sistemos ir ląstelės. Daleiskime, atskiros ląstelės nusprendė eiti „savo keliu“, išsimušė iš vieningo ritmo, Gyvenimo Proceso, kuo išjungė savyje Gyvybės Švytuoklę (medikai vadina tokias ląsteles navikinėmis, vėžinėmis). Jų atsiradimas iš karto įjungia ir aktyvuoja organizmo apsaugos mechanizmą. Šios ląstelės-opozicionieriai turi būti sunaikintos. Organizmas tam turi pilną teisę: dėl savo išlikimo jis atsikrato navikinių ląstelių, nei kiek nesudrebėjęs ir negalvodamas apie tai, kiek šios ląstelės buvo „protingos ir civilizuotos“! Jokie organizmo altruistiniai polinkiai, jokie prisakai ir doros dėsniai, pokalbiai apie gėrį ir blogį čia nepriderami. Organizmas dėl savo išlikimo, dėl Gyvybės pasireiškimo savyje, kad netaptų dideliu vėžiniu augliu, privalo atsikratyti navikinių ląstelių! Ir atsikrato, kiekvieną minutę ir kiekvieną sekundę kovodamas su jomis mirtinoje kovoje. Žmogus, paskelbęs save Homo sapiens, iškrito iš vieningo Visatos Gyvybės Srauto, atsiribodamas nuo jo, kuo įjungė susinaikinimo mechanizmą. Taip, taip, vien tuo, kad prisistatė „ne pagal laipsnį“, jis nemažai padidino, užtraukė , ant savo galvos masę problemų. Pasivadinęs „Žmogumi mąstančiu, protingu“, Homo sapiens turėjo nors savo saugumo tikslais įjungti darbui neokorteksą. Bet šiuolaikinis žmogus teikia pirmenybę tik deklaravimui – kad jame viskas turi būti puiku: ir veidas, ir rūbas, ir Siela, ir mintys. Tačiau paties pagrindinio nepastebime – kad vadindamiesi žmogumi, esame gyvūno smegenų valdžioje. Mes eilinį kartą pabrėžiame, kad visų žmogaus nelaimių priežastis randasi jo Sąmonėje!

Daugelis užduoda klausimą: „Kas yra Sąmonė?“ Sąmonė – tai galvos smegenų operatyvi atmintis, kuria mes naudojamės šią minutę ir esamoje situacijoje: šiandien įsiminei – rytoj, jei to nereikia, pamiršai. Sąmonė – ypatinga psichikos būklė, leidžianti realiai jaustis šiame pasaulyje.

Visos pagrindinės Konstantos ( bendrų egzistavimo bei funkcionavimo Dėsnių pavidale) yra įrašyti Visatos Energoinformaciniame Lauke ir žmogus privalo jas vykdyti, jeigu jis nori gyventi taikoje bei santaikoje su Visatos Organizmu, turėti amžiną Gyvenimą.


Su juo(Energoinformaciniu Lauku), per pasąmonę, sujungtas mūsų dešinysis smegenų pusrutulis, turintis prieigą prie šių nenykstamų Konstantų.

Savo gyvenimo procese, kad kaip nors kompensuoti didelį Konstantų (Tiesų) stygių, žmogus savo Sąmonę užpildo įvairiais stereotipais ir dogmomis, paprasčiausiai – kompleksais. Tokiu būdu jis bando pakeisti ir papildyti Konstantų stygių ir pasąmonės funkciją. Pats didžiausias ir žalingiausias stereotipas, kuris įteigiamas mums nuo pat vaikystės, – tai savęs išaukštinimo stereotipas, žmogaus ypatingos reikšmės Gamtai, Visatai, Dievui; jo išskirtinė vieta Gamtos evoliuciniame vystymesi (žmogus – Gamtos karalius, jos Dievas ir t.t.).

Šis stereotipas orientuoja žmogaus Sąmonę į savo Ego ir išvysto jį iki hipertrofuotų dydžių. Jis iškreipia savo reikšmingumą, pastatė savo vaizduotėje Virtualią asmeninę Visatą, apsiribodamas jos menkais dydžiais, ir tuo liko visiškai patenkintas. Dažniausiai ji nedidesnė trikampio gabaritų: šaldytuvas – televizorius – unitazas24. Atkreipsim dėmesį, kad tokio dydžio Virtualią Visatą turi dviejų metų vaikas. Jam augant turi plėstis ir jo Virtuali Visata. 30 – 35 metų amžiaus ji turi išsiplėsti iki Tikrosios Visatos didžio!

Psichologai šią asmeninę Visatą vadina žmogaus komfortine zona. Tačiau, kaip ją bepavadink, prasmė yra viena: žmogus susiformavo kaip gana egoistinė asmenybė, Sąmonėje gyvybinius srautus perorientavęs į asmeninių problemų sprendimą bei savo reikšmingumo poreikio tenkinimą. „Ak, kokia puikybė, žinot, kad esu tobulybė!“ Kas vis dėlto netrukdo jam vadintis „Dievo vergu“.

Ant „Ego“ stereotipo pagrindo statomi visi pagrindiniai kompleksai ir principai. Ant šio gana nepatikimo pamato pastatyti visi mūsų mokslai, visos religijos ir mokymai. Šiame pasaulyje visi ir visa pašaukti tarnauti žmogaus poreikiams, priešingu atveju jis siekia nubausti pažeidėją, nors tai būtų net Jėzus Kristus. Tokia yra objektyvi realybė.

Panagrinėsime poelgio stereotipus pavyzdyje, kaip tėvai suvokia savo vaiką. Pavyzdžiui motina žino, kad jau laikas valgydinti užsižaidusį vaiką. Jo Sąmonė dar neseka šio pasaulio laiko ir vertybių. Motina šaukia savo vaiką valgyti, bet jam svarbiau yra tai, kuo jis užsiėmęs dabar, o ne valgymas! Jo Sąmonė dar neišmoko daryti iš valgio kulto – gyvybės pagrindo. Motinos gi Sąmonė yra orientuota į valgio svarbumą: ji mano, kad jeigu vaikas nepavalgys, tai atsilieps jo medžiagų apykaitai, sveikatai ir vystymuisi. Vaiko nepaklusnumas motinai yra iššūkis! Ji, gindama savo požiūrį, per prievartą verčia vaiką valgyti. Čia prasideda ašaros, užsispyrimas, susierzinimas... Tai tik nekaltas dviejų stereotipų konflikto pavyzdys.

Stereotipų karas mūsų gyvenime įgauna vis agresyvesnį charakterį: žmogus suvokia pasaulį per stereotipus, jais reaguoja į gyvenimą. Visas jo gyvenimas yra orientuotas tam, kad apginti savo asmeninius stereotipus – nuomonių, teiginių ir požiūrių pavidale! Iš čia visi stresai, ligos, konfliktai, nesėkmės. Smulkiau apie stereotipus pakalbėsime kituose skirsniuose, o kol kas tęsiame statikos bei dinamikos svarstymą.

Būtent Sąmonės stereotipai, mūsų gyvenimo patirtis, grindžiama asmeniniais kompleksais, stabdo mumyse Gyvybės Švytuoklę, trumpina mūsų Gyvenimą ir priveda jo suvokimą prie statikos. Orientuodamas save į kompleksus bei dogmas (faktiškai nukryžiuodamas save), žmogus daro pražūtingą pasirinkimą mirties pusėn ir aistringai gina jį visą savo gyvenimą, paversdamas statika viską prie ko beprisiliestų.

Statika – tai bala, kuri įsiurbia žmogų vis daugiau ir daugiau. Iš ten jis šaukiasi Dievo pagalbos. Kokios pagalbos? Dievas yra Gyvybė, Dinamika, absoliuti ir pilna Harmonija, pavaldi Bendriems Dėsniams. Štai kur Absoliuto šaknys – Absoliuto, kurio žmogus privalo siekti ir su kuriuo, pagal rytų filosofijos supratimą, turi susijungti. Apie šią Harmoniją visi kažkodėl pamiršo...

Gyvenime nėra vietos jokioms dogmoms! Kaip gali žmogus jų pagalba realizuoti

24 dabartinis jaunimas gali prie šio pridėti dar kompiuterį...


save, net jeigu besąlygiškai laikosi visų dešimties Įsakymų, bet tuo pačiu turi Sąmonę, prifarširuotą kokiomis tik įmanoma dogmomis, visokiais kompleksais? Niekaip, jis sugeba tik padaryti žalą sau ir aplinkiniams!

Sėdint tokioje baloje, beprasmiška šauktis Dievo pagalbos, nors Jis padeda ir pasiruošęs padėti visiems ir kiekvienam. Bet kad gauti ir pajusti realią ir žymią pagalbą sau, reikia būti vertu jos: atsikratyti stereotipų, orientavus savo Sąmonę į Gyvenimą dinamikoje ir Harmonijoje. Kiekvienam iš mūsų tai labai sudėtingas procesas, paties savęs laužymas. Ne kiekvienas ryžis tokiam žingsniui, o juo labiau – ištvers. Štai kodėl išliks ne daugiau kaip vienas procentas, ir duok Dieve, kad tokių būtų daugiau, nei spėjamas procentas.

Mūsų Sistema duoda šansą kiekvienam, bet kaip jūs pasinaudosite tuo šansu – tai jus jūsų valia ir jūsų problemos. Kokia turi būti Sąmonės orientacija, jeigu mes norime išlikti? Žmogaus psichikos lygmenyje Švytuoklė atlieka svyravimus tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulių. Todėl yra labai svarbu išmokti vienu metu naudotis abiem pusrutuliais. Tiktai tokiu atveju mums taps pavaldūs visi mūsų „Aš“ procesai, – „Aš“, kuris yra sudėtingiausias biocheminis, bioenergetinis kompleksas ir kuris, skirtingai nei Sąmonė, visada pasiruošęs vykdyti Vieningus Įstatymus.

Kaip Dievui yra pavaldžios Būtis ir Nebūtis, taip ir mums, mūsų Lygmenyje, taps pavaldžios Gyvenimo statika ir dinamika, jeigu mes Sąmonės pagalba išmoksime kontroliuoti ir valdyti kairiojo ir dešiniojo pusrutulių veiklą. Būtent tada gausime prieigą prie savo neokortekso, prie savo nerealizuotų galimybių, išlavinsime ir realizuosime jas savyje, tuo pačiu susijungdami su savo Aukščiausiuoju „Aš“. Mūsų Sąmonė šiuo atveju pasiekia ypatingą, Ketvirtąją būseną (alfa lygmenį, maldos, meditacinę būseną, nirvanos, Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos būseną).

Dešinysis pusrutulis – tai Būties, Gyvenimo, Gyvybės dinamikos ir Harmonijos suvokimas, jis yra Evoliucijos laidas. Kairysis pusrutulis, atitrūkęs nuo dešiniojo, tai Nebūtis, statika, degradavimas ir mirtis. Visas mūsų gyvenimo būdas, Sąmonės lavinimas ir formavimas orientuoti į kairiojo pusrutulio vystymą. Mūsų mąstymo būdas yra stereotipinis. Mes gyvename pasekmių pasaulyje, sudeginame, kovai su jais, visą savo gyvenimą nieko nepalikdami, bandydami tuo pačiu suprasti Gyvenimo prasmę ir Būties paslaptį, suprasti Tiesas, išsiaiškinti savo lemtį ir net atėjimo į Žemę misiją. Mes suvokiame pasekmes savo dogmomis ir kapanojamės mūsų išgalvotame iliuziniame pasaulyje, verdame savose sultyse.

Orientuodamas Sąmonę į kairiojo pusrutulio vystymą, žmogus automatiškai sustabdo savyje Gyvybės Švytuoklę. Kadangi kairiojo pusrutulio užduotis – suskaldyti vieningą, padarius diskretišku ir statišku, žmogus tuo pačiu, orientuodamas gyvenimą į sunaikinimo programas, savarankiškai nurašo save į utilį!

Tokia orientacija sukelia milžinišką, šventų švenčiausio-psichinės energijos (kaip savo, taip ir Dievo), išmetimą ir bereikalingą eikvojimą, tuo pačiu išlaisvintos psichinės energijos nuodingu spinduliavimu naikindama žmogų ir viską kas gyvą aplinkui. Žmogus, kaip mirties ir naikinimo nešėjas, automatiškai atsijungia iš vieningo Gyvybės Srauto, Visatos ir Dievo. Visi jo vengia ir ginasi, kaip nuo raupsuotojo.

Nereikia pamiršti, kad Dievo psichinės energijos limitas duodamas kiekvienam gimstant, vieną kartą ir visam gyvenimui. Kaip mes juo pasinaudosime – priklauso nuo mūsų. Siejant su tuo Biblijoje yra alegorija , bet žmonės ją supranta visiškai ne taip, kaip reikėtų. „Ir kvailys supras genialų kūrinį, bet juk visiškai kitaip“ (Stanislaw Jerzy Lec25). Štai ši alegorija: Tėvas sukvietė tris savo sūnus ir kiekvienam įteikė po talantą (piniginis vienetas) ir davė užduotį: lygiai po metų grąžinti jam tą sumą, pabandžius panaudoti ją savo nuožiura.

25 Stanislaw Jerzy Lec (1909 – 1966), žymus lenkų satyrikas, poetas, aforistas.


Vienas iš sūnų, kad nesupykdyti gimdytojo, užkasė talantą į žemę, suma tai nemaža ir po metų grąžino jį tėvui. Antras išleido pinigus savo poreikiams ir nesugebėjo nieko grąžinti. Ir tik trečias investavo talantą į verslą, sukaupė turtą, ir grąžino tėvui, tai ką buvo paėmęs.

Taip ir su Dievo psichinės energijos, duotos kiekvienam iš mūsų gimstant, limitu. Didžioji dauguma Jo sūnų bei dukterų nedovanotinai sudegina šią dovaną, tiesa, kai kurie įsigudrina užkasti ją į žemę, atsinešdami atgal po mirties nors kažką, atminties pavidale apie savo praeitą gyvenimą. Per pastaruosius tūkstantmečius tik vienetams (iš jogų) pavyko ateiti iš Žemės į Subtilų Pasaulį su pelnu (fiziniame kūne). Būtent tokiais mūsų ten ir laukia – su rankomis, su kojomis, su Sąmone, kuri savanoriškai susijungė su Siela ir Aukščiausiuoju „Aš“ materialiame pasaulyje, Žemėje! Dabar, kai tokio „pelno“ gavimo technologija – mokant valdyti psichinę energiją – gauta ir atidirbta, atjaunėjimas ir realus nemirtingumas greitai taps visiems norintiems įprastas dalykas !

Bet tai bus įmanoma tik po žmogaus susijungimo su Visatos Gyvybės Srautu – būtent savo Aukščiausiojo „Aš“ ir Dievo. Koks tikslas, būnant atjungtoje būklėje, pumpuoti į save įvairaus lygio energijas, netgi jeigu jos universalios? Kam reikia atidarinėti savyje aiškiaregystę, aiškiaklausystę ir kitus paranormalius sugebėjimus? Argi yra prasmė šiuo atveju užsiiminėti ezoterika ir vaikytis visokiausios rūšies žinių? Ne, viskas tai saviapgaulė!

Kol Sąmonė prikimšta įvairių dogmų ir orientuota į statiką, į mirtį, į Ego – iki tol visi sugebėjimai liks nerealizuoti, o įgytos žinios – nepareikalautos. Žmogus „kinko arklį vežimo gale“, egzistuoja didžiulės jėgų įtampos dėka, būtent egzistuoja, o negyvena! Visi supergabumai, panaudojami statikoje, tik naikina jį, darydami žalą aplinkiniams.

Daugelis stengiasi atskleisti savyje supergabumus, kad valdyti kitus žmones. Štai kodėl statikos bei stereotipų pasaulyje geriausiai už visus gyvena magai ir kerėtojai – žmonės, orientuoti į blogį! Būtent šiame pasaulyje jiems be didelio vargo pavyksta valdyti įvykius bei žmones. Bet laisva Sąmonė jiems kelia didelį pavojų ir grėsmę. Jų polinkiai ir sugebėjimai Dinamikos Pasaulyje neutralizuojasi ir susinaikina. Jiems toks Pasaulis – pražūtis.

Jeigu žmogus nori padaryti savo Sąmonę laisvą, jis turi orientuoti ją į dešiniojo pusrutulio lavinimą. Ji suvokia Gyvenimą dinamikoje ir orientuojasi į visą gyvybinį procesą, taigi – į Būtį ir į Dievą. Dešinysis pusrutulis leidžia mums persijungti iš pasekmių pasaulio į Priežasčių Pasaulį, suprasti Jį ir Jį valdyti, gavus „prisiregistruoti“ Jame.

Sąmonės stereotipai visada trukdys tai padaryti, nes jų pagalba žmogus pritaiko Pasaulį ir Gyvenimą savo poreikiams. Tik laisva, be kompleksų ir dogmų Sąmonė pritaiko žmogų Pagrindiniams Gyvybės Srautams, padeda jam teisingai įvertinti situaciją, formuodama jam palankius įvykius. Ir tik šiuo atveju bet kuris kreipimasis į Dievą duos jums realią pagalbą – jūs tampate savo likimo šeimininku!

Susumuosime

Statika – tai mirtis, ligos, nesėkmės, stresai. Dinamika – tai Gyvenimas harmonijoje su Pasauliu, tai gerovė ir sveikata. Su statika yra susiję visi mūsų stereotipai ir gyvenimo patirtis, orientacija į Ego. Jų atsikratę, perorientavę Sąmonę į Aukščiausiąjį „Aš“, mes atsiveriame Gyvenimui, persijungiame iš statikos į dinamiką. Šis procesas kiekvienam iš mūsų yra labai nepaprastas ir skausmingas. Kad būti sveiku, reikia pašalinti visus ligų stereotipus. Kad nebūti nuolat alkanu ir įjungti energetinio maitinimo mechanizmą, reikia pašalinti visus stereotipus, susiujusius su mityba. Kad būti laimingu ir sėkmingu, reikia pašalinti trukdančius tam stereotipus. Visą, kas yra pasakyta šiame straipsnyje, galima įvertinti kaip kaltinamąją išvadą Žmonijai. Bet tai nėra taip! Visi žmogaus stereotipai ir dogmos – tai ne jo kaltė, tai jo bėda! Ir jokių būdu


ne nuodėmė prieš Subtilų Pasaulį ir Dievą! Tai etatinė situacija, natūralus evoliucinis procesas. Žvaigždžių link prasiveržti iš tikrųjų galima tik erškėčiuotu keliu.Eilėraščiuose ir dainose tai atrodo labai gražiai ir viliojančiai. Gyvenime viskas yra žymiai proziškiau.

Žmonija jau 150 milijonų metų, po Atlantų, mūsų protėvių, „žūties“ užsiiminėja evoliucinių aklaviečių studijavimu. Teisinga kryptis yra viena, o pražūtingų – dauguma. Evoliucinės aklavietės turi vieną nemalonią savybę: tam, kad įsitikinti, jog išrinktas kelias yra eilinė aklavietė ir ne daugiau, Žmonija turi palikti joje apie 99 % savo skaičiaus (žmonių, kurie apsiprato šioje aklavietėje ir jau nebenori iš jos išeiti).

Stereotipai – tai atskaitos taškai, kurių dėka žmogus supranta, kad randasi aklavietėje. Bet stereotipai taip pat ir atramos taškai, nuo kurių atsispyrus, galima iš aklavietės išeiti. Pripažinimas pačiam sau apie turimas savo Sąmonėje dogmas bei stereotipus yra kriterijus to, kad žmogus suvokė šią aklavietę ir ketina iš jos išeiti, nusprendė veikti, o ne reaguoti. „Kiekvienos išminties pradžia – fakto pripažinimas!“

Viskas tai komplekse ir yra „tamsiųjų jėgų“ kova su „šviesiomis“, vertybių perkainavimas! Kas liečia 99 % žmonių, iš visų civilizacijų skaičiaus, likimą, žmonių panorėjusių likti pelėkautuose, tai Evoliucijai yra norma. Žmogaus evoliucija Jai nėra tarpiniai etapai (panašiai, ką vaizduoja šiuolaikinė Žmonija – abstrakti funkcija 6 milijardų Sielų pavidale), o galutinis produktas – Harmoningas, nemirtingas Žmogus-Kūrėjas, pats save sukūręs. Tai mylimas bei pageidaujamas Evoliucijos kūdikis. Visiems kitiems Evoliucija abejinga. „Viščiukus rudenį skaičiuoja“.

Vidinė kova su savimi, kova su savo stereotipais laukia kiekvieno, kas pasirinko šį Kelią. Kova žūtbūtinė, mirtina. Išlaikysi? Nugalėsi! Ne? – Dėl ne, ir teismo nėra, sėdėk aklavietėje, brangiuose tavo širdžiai pelėkautuose. Gražiai gyventi neuždrausi! Pasirinkimas jūsų. Detaliai išsiaiškinti visas šias problemas ir jų sprendimo būdus, savo Likimo bei Karmos valdymo būdus jūs galėsite pasijungę prie mūsų Sistemos ir įsisavinę ją visoje apimtyje!

Perskaičius knygos trečdalį, skeptikams gali kilti įtarimas, kad tai atvira reklama. Tokiu atveju leiskite pacituoti laikraščio „Prie neįmanomo ribos“ skaitytojo laišką. Šis žmogus kreipiasi į mus pirmą kartą, bet geresnės reklamos mūsų pasirinktam metodui, mūsų Sistemai nesugalvotų net geriausi imidžmeikeriai. Cituojame laišką nieko nekeisdami.

„Aleksandrai ir Tamara, sveiki! 2001 metais nutariau, kad užbaigiau savo savišvietą, ir man jau nieko nebereikia,

nes dėka geros pažinties su Budizmu, Vedomis, Biblija, o taip pat dėka 30 metų Chatcha-Joga studijų ir praktikos, aš išgydžiau visas savo senas ligas, o jų buvo net 13. Dabar, būdamas 71 metų, esu sveikas, tai yra nelankau gydytojų (išskyrus dantistą) ir laikiau visą tai savo galimybių viršūne, nes viską galiu daryti savo rankomis.

Bet štai viename laikraščio „Prie neįmanomo ribos“ numeryje pasirodė straipsnis „Saulės ėdikai“, kuris mane labai suintrigavo. Chatcha-Joga duoda receptą kaip ištaisyti regėjimą šiuo metodu, ir žiūrėdamas į Saulę 15 minučių aš pajutau, kad sumažėjo poreikis valgyti. Kai buvo perženkta 30 minučių ribą, nusprendžiau padaryti rimtą žingsnį – 21 badavimo dieną, bet sugebėjau išsilaikyti tik 3 dienas.

1981 metais man papuolė biologo Sureno Arakeliano straipsnis, kuriame jis davė organizmo ląstelių atjauninimo technologiją badavimo būdu kas mėnesį, po tris dienas iš eilės. Tada aš buvau bandęs šią technologiją, bet sugebėjau išsilaikyti tik dvi dienas. Mano gydytojas man pasakė, jog esant žemam arteriniam spaudimui, neverta tuo užsiiminėti. Chatcha-Jogos pagalba aš buvau normalizavęs spaudimą, ir kadangi ji taip pat rekomenduoja kas pusmetį daryti badavimą vienai savaitei, aš nutariau praeiti šį išbandymą dar kartą. Bet neišdegė! Staiga nukrito svoris, didelis silpnumas visame kūne,


pulsas nuo 60 tviksnių pakilo iki 100, ir man teko imtis skubių priemonių tam, kad normalizuoti padėtį.

Neseniai, peržiūrėdamas praeitų metų laikraščius, radau jūsų straipsnį, kuriame jūs rašote, kad paslaptis tame, kaip paleisti organizme sintezės mechanizmą. Bet moteris iš Australijos, propaguojanti šią metodiką, rašo, jog viskas turi įvykti natūraliai, per 21 badavimo dieną. Po ilgų apmastymų, aš visgi nutariau kreiptis į jus. Aš turiu žinoti nors priežastį, dėl kurios negaliu įveikti net trijų dienų badavimą, juk tai aiškiai nenormalu. Jeigu jūs nepaaiškinsite šios situacijos, viską nuspręs laikas ir Viešpats Dievas!

Pagarbiai, Michailas Aleksandrovičius. Jeisko miestas“.

Štai jums pati geriausia reklama mūsų Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemai. Reklama Kompleksinio metodo pirmenybei sprendžiant bet kurias savo problemas. Laiškas akivaizdžiai atspindi Žmonijos žinių apie patį žmogų lygį. Kiekvienas iš prijungtų prie Sistemos, prėjęs nors 2 – 3 jos dalis, savo organizmo žiniomis yra akademikas! Lyginant su juo visi specialistai, įvaldę žemiškas žinias medicinoje, įsisavinę savęs gydymo praktikas, yra parengiamosios klasės mokinukai. Patikėkite, tai ne perdėjimas! Spręskite patys: žmogus 50 metų užsiiminėjo sveikata, savišvieta, padėjo ant technologijų altoriaus visą savo gyvenimą, pragyveno jį atsiskyrėliu. Jo darbų ir paieškų rezultatas akivaizdus: žmogus, neįjungęs organizme sintezės ir fotosintezės mechanizmo, nedirbantis su savo Sąmone, nepažadinęs jos – be reikalo iššvaisto savo psichinę energiją ir negali sustabdyti senėjimo mechanizmo! Visi jo laimėjimai – savęs nugalėjimo jausmas ir neilgas senatvės pradžios nukėlimas, toliau – kaip pas visus! O tikras badavimas (be niekur nieko, neįjungus sintezės bei fotosintezės mechanizmo organizme) iš tikrųjų yra labai pavojingas, juo labiau – trijų savaičių. Yra sparnuota frazė: „Visi keliai veda į Romą!“, kuri visiškai nereiškia, kad užtenka bet kam sėsti už automobilio vairo, ir jis būtinai atsirasi Romoje. Bet su sveikata reikalai vyksta būtent taip! Žmogaus veržimasis „užsiimti“ sveikata, savo Sąmone nesuvokus ir neapėmus visų, vykstančių organizme, procesų (jų sąryšyje ir abipusėje priklausomybėje nuo aplinkinio Pasaulio, Visatos) – dar negarantuoja sveikatos ir nemirtingumo. Kad jį gauti, visiškai nepakanka „išmokti vairuoti“ savo organizmą kokių nors technologijų įsisavinimo būdu. Perskaičius mūsų knygas, jums taps aišku, kad žmogaus organizmas turi „apsaugą nuo kvailių“ – blokuočių sistemą nuo neraštingo, nesankcionuoto priėjimo paties žmogaus (arba nuo ko nors iš šalies, iš trokštančių „daryti gera“), prie organizmo sisteminio bloko – keturių išorinių energetinio kūno apvalkalų pavidale. Kitaip jie vadinasi Dangaus, Spindulinis kūnas, arba Šviesos kūnas. Nepažadinęs savo Sąmonės, neišplėtęs jos diapazono iki 65 %, žmogus neturi jokio šanso gauti priėjimą prie savo sisteminio bloko, kad valdyti save, tapant savo likimo šeimininku. Maža to, jis gali padaryti nepataisomą žalą sau ir visiems aplinkiniams! Šis laiškas taip pat yra antireklama rafinuotoms, ištrauktoms iš Gyvenimo konteksto technologijoms ir įspėjimas tiems valingiems ir ryžtingiems žmonėms , kurie galvoja, kad turi rezerve visą gyvenimą ir kad jie iki visko turi daeiti patys! Ryšium su tuo mes per kontaktą paklausėme: „Kiek metų Žmonijai prireiktų, kad kryptingai, suvienijus jėgas, Ajurvedos, Jogos, Cigun ir kitų sveikatingumo sistemų bei praktikų pagrindu, sukurti kažką panašų į mūsų Sistemą?“ Atsakymas buvo trumpas – 1000 metų. Kas netiki, gali paeksperimentuoti.

Fotosintezės mechanizmas


O dabar peržiūrėsim fotosintezės mechanizmą, kuris tiesiogiai susiejęs su mitybos stiliumi. Mitybos prasmė – duoti organizmui išorinės aplinkos energiją. Išorinės energijos patekimas į organizmą vyksta per keletą kanalų: per odą, kvėpavimo organus, akis ir su maistu. Be kita-ko energijos patekimo su maistu kanalas visiškai nėra pagrindinis.

Oda ir kraujas

Odoje yra daug aktyvių taškų, vadinamų „akupunktūros taškais“, kurie reaguoja į išorinę energiją, aktyvizuojasi, kai ši energija daro jiems poveikį, ir įveda ją į kūną. Šis procesas vyksta, tiesiogiai vadovaujant somatinei nervų sistemai26, glaudžiai susijusiai su mūsų psichika. Taigi, bet kuris stresas veikia išorinės energijos įsisavinimą. Teisingam šio proceso vykdymui didelę reikšmę turi pačios odos, kuriai mes skiriame labai mažai dėmesio, būklė! Kūno viduje energijos judėjimas sutampa su kraujo srovės tekėjimo kryptim. Būtent kraujas yra energijos nešėjas. Remiantis tuo kraujo ir kraujagyslių būklė turi labai didelę svarbą organizmo gyvybinei veiklai. Mokslininkai seniai aptiko daug unikalių kraujo savybių, kurių kol kas negali paaiškinti. Kad turėti sveikatą, reikia turėti gerą kraują, sveikas, elastines kraujagysles. Kraujas turi turėti idealią šarminę reakciją. Paprasta tradiciška mityba pažeidžia rūgščių – šarmų pusiausvyrą rūgžtėjimo pusėn. Tuo pačiu atsiranda žymus pažeidimai energetiniuose kūno procesuose, atsiranda energetiniai sąstingio reiškiniai organuose bei audiniuose – energetinių nuodų, šlakų, virusų fpavidale. Organizme susikaupia laisvi radikalai, kurie paraližuoja normalią gyvybinę veiklą. Prasideda jo katastrofinis senėjimas bei karšatis.

Kraujo ir organizmo visumoje rūgštėjimas sukelia vidinės organų, audinių bei sistemų temperatūros didėjima, o tai sukelia kiekvienos ląstelės DNR molekulių irimą, kas pastūmėja organizmą dar didesnio senėjimo ir irimo link. Sutikite, kad šiuo atveju nėra jokios prasmės kalbėti apie kažkokią efektyvią pagalbą iš išorės (ir kad tokia pagalba apskritai yra įmanoma)! Nepadės nei patys moderniausi vaistai, nei gydytojai, nei ekstrasensai, nei pats Dievas. Pumpuoti į tokį organizmą kokias nors energijas– lygiai tas pat, kaip didinti elektros tinklų įtampą subombarduotame mieste. Ten, kur įvyko nutrūkimai, energija nepateks jokių būdu! Bet trumpi jungimai ir nauji gaisrai mieste garantuoti (turima omenyje – ląstelių sistemos su suardyta DNR ).

Padėti sau galite tik jūs patys, išvalę kraują ir atstatę jo energetines savybes. Kiekvienas turi tapti gydytoju sau, išstudijavęs ir supratęs visus procesus, vykstančius organizme! Deja, žemiškasis mokslas ir medicina mums tame mažai kuo gali padėti. Jie dar „neinformuoti“, kad kraujas, energetika ir sveikata – vieninga neišardoma visuma, kurį tirti ir naudoti (gydyti, koreguoti) dalimis – žymiai didesnis blogis, negu visiškai į jį nesibrauti! Svarbią reikšmę sveikatai ir geram energijos cirkuliavimui organizme turi kraujagyslių būklė. Kraujagyslių sienelės susideda iš lygiųjų raumenų audinio, kurio būklė yra glaudžiai susijusi su psichika. Stresai pražūtingai veikia jo būklę, sukeldami kraujagyslių spazmus.

Iš čia kraujo spaudimo šuoliai ir polinkis į hipertoniją ir distoniją. Kraujagyslių

26 somatinė nervų sistema – periferinės nervų sistemos dalis. Ją sudaro visi nervai, įnervuojantys judamąjį aparatą (griaučius ir raumenis), išorinius jutimų organus ir odoje esančius receptorius, kurie priima aplinkos dirginimus. Receptoriuose sukuriamas nervinis impulsas. Raumenų skaidulos ir liaukos yra efektoriai, kurie reaguoja į dirgiklį. Somatinės nervų sistemos veiklą žmogus gali sąmoningai reguliuoti – pvz., judinti kojų raumenis vaikštant.


raumenų audinio būklė visiškai priklauso nuo žmogaus fizinio aktyvumo. Hipodinamija mažina raumenų audinio tonusą, kas taip pat turi įtakos spaudimui, pas žmogų išsivysto polinkis į hipotoniją.

Reikia pabrėžti, kad kraujagyslių būklei daro poveikį peršalimo susirgimai. Pilnavertei kraujagyslių sveikatai reikalingas vitaminas C. Mūsų organizmas, esant įprastai „pilnavertei“ mitybai, jaučia jo katastrofišką deficitą. Vitaminas C lengvai suyra esant peršalimui, fiziniam bei protiniam krūviui, neteisingai mitybai. Bet koks virusas, patekęs į organizmą, kaip partizanas, stengiasi visų pirmą pažeisti jo transporto komunikacijas, kad mizerinėmis pastangomis padaryti priešui juntamą, kartais neatstatomą žalą! Virusas, „sprogdindamas magistralę“, išrauna iš kraujagyslių kelio dalį, padaro jas skylėtas. Štai kodėl peršalus naudinga gerti arbatą su citrina. Bet čia yra vienas „bet“... Uogos ir vaisiai, turintys vitaminą C, gana rūgštūs. Jeigu juos valgyti dideliais kiekiais, net su cukrumi, jie blogai paveikia virškinimo traktą, apdegina ir ardo skrandžio gleivinę. Tai dar viena iš priežasčių dėl vitamino C trūkumo organizme . Odos , kraujagyslių, kraujo jautrumo gyvybinei energijai pagerinimui naudinga: organizmo grūdinimo procedūros, savimasažas, adatinių aplikatorių panaudojimas ir t.t. Būtinai užsiiminėkite gimnastika. Čia būtų ne prošalį pabrėžti, kad oda – tai universalus

organas. Ji gali maitintis autonomiškai ir perduoti joje sintezuojamas maistingąsias medžiagas visam organizmui. Štai kodėl yra taip svarbu ja rūpintis! Nuo senų laikų žmonės maitino odą įvairiais aromatiniais aliejais. Svarbu, kad šie aliejai būtų natūralūs. Kremai, kuriais jūs naudojatės, taip pat turi būti natūralūs. Cheminiai preparatai sutrikdo odos funkciją, užkemša ją. Tam tikros odos vietos yra susijusios su konkrečiais vidiniais organais. Duodant odai natūralų maitinimą, jūs duodate maistingąsias medžiagas savo kūno organams, tuo pačiu gerindami kraujo būklę.

lygiojo raumens audinys

Kvėpavimo organai

Sekanti sistema, dalyvaujanti išorinės energijos įsisavinime, yra kvėpavimo organai. Tai: nosis, bronchai, plaučiai. Jų tikslas – iš įkvėpto oro perimti gyvybinę energiją, išskirti ir perduoti ją į kraują. Per šiuos organus perduodamas didelis energijos kiekis. Štai kodėl esant kvėpavimo organų ligoms, mes jaučiame silpnumą. Šie organai pristato organizmui deguonį, išveda iš jo nuodingas medžiagas. Bet pagrindinė jų paskirtis – pristatyti į organizmą švarią gyvybinę energiją ir išvesti iš jo perdirbtą, griaunančią energiją. O kas liečia teikiamą deguonį, tai esant teisingam kvėpavimo organų darbui, organizmas gali pakankamai turėti šio elemento, suskaidęs angliarūgštę į anglį ir deguonį, kuriuos organizmas po to panaudoja. Ypač aktyviai šis procesas vyksta juoko arba raudojimo metu. Atkreipkite dėmesį į savo kvėpavimą, kai jūs džiaugiatės arba liūdite.

Akys

Trečiajame skirsnyje mes nagrinėjame ne organų anatominę struktūrą, o iš


pozicijos – kaip jie priima energiją iš išorinės aplinkos. Akys duoda žmogui praktiškai 100 % informacijos apie aplinkinį pasaulį. Jos

glaudžiai susijusios su mūsų Sąmone. Jų pagalba mūsų Sąmonė atspindi tikrovę. Daugelį stereotipų, susijusių su informacija, pavyzdžiui, su mityba, Sąmonė suformavo ne be akių pagalbos. Vos tik pamatome kokį nors paveikslą, mūsų Sąmonė momentaliai reaguoja į jį tam tikru būdu. Užtenka pažiūrėti į valgį, kuris mums patinka, kai tuoj pat atsiranda noras tai suvalgyti. Mūsų užduotis – išmokti valdyti informaciją, gaunamą per akis, kad kontroliuoti savo Sąmonės stereotipus. Be to, akys taip pat yra susijusios su psichika. Stresai sukelia akių funkcijos sutrikimus. Akių fiziologijos požiūriu – tai galvos smegenų dalis, kuri randasi iš išorės.

Akys, kaip ir išvardinti aukščiau organai, priima išorinės aplinkos energiją iš Saulės, Žemės, vandens, Gamtos stebint augalus, įvairią gyvastį ir t. t. Gautą tokiu būdu energiją akys perduoda į visus organizmo organus, audinius bei sistemas. Būtent dėl šios priežasties akyse gausu kraujagyslių ir kapiliarų. Pagal akių būklę galima spręsti apie bet kurio organo būklę.

Akims yra labai naudinga apie 20 – 30 minučių per dieną žiūrėti į Saulę, vandenį, dangų, medžius, gėles ir t. t. Daugelis akių ligų yra susijusios su nepakankamu būvimu Saulėje. Būtent Saulė aktyvuoja akių informacinį jautrumą.

Kad pagerintumėme akių būklę, yra naudinga keletą kartų per dieną daryti pratimus akims. Skalauti akis arbata, daryti poveikį akupunktūriniams taškams aplink akis. Grūdinti akis kaitaliojant šiltą ir šaltą vandenį (pliuškenti iš delnų užsimerkus).

Maitinimosi kanalas

Jis dalyvauja įsisavinant maiste esančią energiją. Kadangi šis straipsnis yra skirtas mitybai, peržiūrėsim smulkiau viską, kas su šiuo procesu susieta.

Spindulinė maisto produktų energija – pagrindinė mūsų maisto vertybė. Spindulinė energija – tai biologiškai aktyvi bet kurio augalo dalis, sintezuojama veikiant Saulei, Žemei, orui ir vandeniui . Šią augalų dalį vadina enzimais. Pirmą kart jie buvo atrasti amerikiečių gydytojo, natūropato Walker’io. Būtent jis atrado enzimų reikšmę organizmui ir išrado sulčių terapiją. Jo supratimu, žmogus turi kasdien gerti ne mažiau kaip 6 litrus šviežių daržovių, augalų, vaisių sulčių. Jeigu neišgeria, jis neduoda organizmui pačio vertingiausio mitybos komponento – enzimų, ir todėl negauna reikiamu statybinių medžiagų. Organizmas serga.

Mitochondrijos

Enzimai, patekę į organizmą, reguliuoja virškinimo procesą ir užtikrina idealią sveikatą. Būtent jie garantuoja, kad organizmas įsisavintų įvairias maistingąsias medžiagas: aminorūgštis, polinesočiasias riebalų rūgštis, vitaminus, mikro- bei makroelementus, lengvai įsisavinamus angliavandenius. Enzimai įsiskverbia

tiesiogiai į ląstelių mitochondrijas27, kuo ir apibrėžiamas jų dalyvavymas ląstelių procesuose. Enzimai reguliuoja energetinius procesus pačioje ląstelėje, kadangi neša į ją Gamtos programas (kurios, deja, negali pakeisti galvos smegenų programų).

27 mitochondrija – dvimembranis organoidas, randamas ląstelėse. Būna apvalios arba lazdeliškos, kartais siūliškos formos. Ląstelei degeneruojant, mitochondrijos sulipma, trūkstant deguonies didėja, badaujant mažėja.


Enzimų kiekis, kurį žmogus vartoja per dieną, turi būti toks, kad sukoreguoti energijos stoką organizmo ląstelėse. Enzimai įjungia vidinį fotosintezės procesą, tai yra ląstelių sugebėjimą įsisavinti Gamtos, Dievo energiją ir jos pagrindu sintezuoti visas maistingąsias medžiagas, reikalingas organizmui. Esant žmogaus energetiniame kūne kuriančioms programoms, visos struktūros regeneruojasi, atsistato sutinkamai su jomis ir artėja prie Dievo Etalono. Todėl neužtenka gerti 6 litrus sulčių per dieną, neužtenka valgyti žalius produktus, reikia dar pasirūpinti, kad energetiniame kūne būtų suformuotos atitinkamos kuriančiosios programos, o tai jau darbas ir jūsų asmeninė kova su Sąmonės stereotipais. Tęsiant kalbą apie enzimus, reikia pabrėžti, kad jeigu jūs norite sumažinti enzimų deficitą organizme, reikia vartoti tik šviežius produktus, kuriuose jie randasi. Ir jeigu reikia gerti 6 litrus sulčių ir daugiau, tai kieto maisto, daržovių ir vaisių pavidale, reikia suvalgyti 2 – 3 kart daugiau. Niekas negali tai padaryti. Orientuodami savo Sąmonę tik į organizmo aprūpinimą enzimais, mes išmetame iš Sąmonės supratimo sferos kitas, nemažiau reikšmingas, maisto savybes. Juk bet kuris produktas – tai biologinis kompleksas, turintis ir enzimus, ir kitas maistingąsias medžiagas: rūgštis, vitaminus, angliavandenius ir t. t. Daugelis daržovių turi ląstelieną. Visos šios medžiagos gali ne tik papildyti ląstelių statybines medžiagas, bet jos taip pat gali grubiai paveikti organizmą. Pavyzdžiui, vaisinės rūgštys gali dirginti skrandžio gleivinę, ląsteliena – žarnyno gleivinę. Todėl šią problemą reikia spresti išmaningai ir kompleksiškai.

Virtas maistas – gyvybinės veiklos statika

Kaip buvo nustatyta, termiškai apdorojant maistą, enzimai suyra. Kai enzimų nebėra, bet kuris maistas virsta moliu. Žmogus – vienintelė būtybė Gamtoje, kuris pastoviai valgo molį. Visas maistingasis maisto produktų komponentas virimo metu suyra į sudėtines dalis. Anksčiau mes nustatėme – kur nėra vietos vieningam procesui – ten mirtis. Atskirų sudėtinių maistingojo komplekso dalių organizmas neįsisavina, o identifikuoja jas kaip nuodus, nes jos jau yra ne dinamika, o statika. Jos priverčia organizmą įjungti savo apsaugos ir valymo mechanizmą. Tai, ką fiziologai supranta kaip virškinimo bei medžiagų apykaitos procesą, iš tikrųjų yra organizmo valymo ir apsaugos nuo nuodų procesas – organizmo funkcionavimas avraliniu režimu. Jo buvimas, maitinimosi negyvu, statišku maistu režime, išsekina vidines jėgas ir sumažina imunitetą. Organizmas tampa bejėgis prieš įvairius virusus bei mikrobus. Jis serga, įgauna chroniškas ligas ir miršta. Kad, bendrai priimtu supratimu, atlikti virškinimo procesą organizmas turi atlikti tam tikrą darbą:

nustatyti maisto sudėtį ir duoti organizmui signalą iš savo atsargų (depo) reikiamų medžiagų išskyrimui ir sintezei. Visiems žinoma, kad maistingosios medžiagos deponuojasi įvairiuose organuose. Pavyzdžiui, jodas – skydliaukėje, mikroelementai – kauluose, energija – raumenyse, vitaminai – odoje ir kepenyse, ir taip toliau;

parinkęs reikiamus komponentus, organizmas sintezuoja iš jų fermentus, kurie reaguodami su maisto elementais, daveda juos iki stovio, tinkamo saugiam transportavimui. Fermentas – tai įvairių maistingųjų medžiagų kompleksas (aminorūgščių, vitaminų, jeigu reikia – mikroelementų ir polinesočiųjų riebalinių rūgščių), organizmo enzimais sujungtų į sistemą, į kurią įeina gyvybinė energija. Iš čia


fermentų sintezė yra susijusi su energijos sunaudojimu organizme, tai reiškia – su jo susilpnėjimu;

transportavimas iki paskirties vietos, kurią pasiekęs, šis junginys vėl suskyla iki pradinio elemento ir po to sekančiu utilizavimu.

Pažvelgsime į tai baltymo įsisavinimo pavyzdyje. Kiekvienas baltyminis produktas turi savyje tik vieną tam tikrą baltymą. Kad padaryti baltymą tinkamu vartojimui, organizmas turi išskirti eilę aminorūgščių, žinomų kaip nepakeičiami – histidinas, izoleucinas, leucinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Organizmas paima šias rūgštis iš savo depo. Jeigu šiame procese trūksta nors vienos rūgšties, baltymo perdirbimo procesas sustoja, jis neįsisavinamas ir pūva žarnyne.

Iš kur atsiranda aminorūgštys? Kas minutę organizme miršta milijardai ląstelių, kurios utilizuojamos. Valymo sistemos išardo ląsteles į sudėtinius elementus ir deponuoja juos iki paskirties vietos. Svarbi kiekvienos ląstelės dalis yra aminorūgštys. Būtent jas organizmas ir pasiima iš depo ir nukreipia į virškinimo traktą baltymo įsisavinimui. Analogiškas procesas lydi ir kitų taip vadinamų maistingųjų medžiagų perdirbimą. Taip, karotino arba vitamino A įsisavinimui organizmas turi sintezuoti vitaminą C, kurio jame katastrofiškai trūksta. Kalcio įsisavinimui iš maisto produktų turi būti išskirtas lytinių organų hormonas ir tam tikras ftoro kiekis. Ką tik aprašytas organizmo darbas yra žinomas kaip vidinės sintezės bei maistingųjų medžiagų įsisavinimo procesas. Tai organizmo valymo sistemos idealaus darbo pavyzdys. Realiai gi mes turime visiškai kitą paveikslą:

Organizmo ląstelės iš prigimties sugeba priimti tik natūralias medžiagas, turinčias biologinį aktyvumą. Kitokios patekti į jas negali. Yra žinoma, kad virtas maistas praranda savo enzimus, taigi, visi jos sudėtiniai komponentai praranda biologinį aktyvumą. Reiškia, šių komponentų ląstelės nepriima ir jie lieka tarpląstelinėje medžiagoje. Laikui bėgant panašių neįsisavintų medžiagų susikaupia tiek, kad jos pilnutinai užteršta tarpląstelinę erdvę, o ląstelė lieka alkana. Tokiu būdų blokuotos ląstelės nesugeba dalyvauti vidinėje maistingųjų medžiagų sintezėje. Taigi, organizmas negali pristatyti virškinimo traktui reikiamo fermentų kiekio, kas sukelia nepilną maisto įsisavinimą. Neįsisavintas maistas pūva žarnyne. Puvimo bakterijos patenka į kraują ir jo srove išsinešiojamos po visą organizmą. Nusėsdamos tarpląstelinėje medžiagoje, jos sąveikauja su virusais ir sukelia organizme uždegimo procesus.

Neteisingos, neapgalvotos mitybos pasekmėje, organizmui žalingos medžiagos sukūrimos tiesiog virškinimo trakte. Šios nuodingosios medžiagos užnuodija kraują, padaro jo reakciją rūgštine. Kraujas tampa agresyvus organizmo ląstelių atžvilgiu, nes jų natūrali aplinka yra šarminė. Jis perneša nuodingąsias medžiagas į visus organizmo kampelius, sandėliuoja jas tarpląstelinėje erdvėje, bet atgal neatsiima, kas sukelia bendrą organizmo apsinuodijimą (intoksikaciją). Šioje kūno dalyje pasikeičia visi gyvybiški procesai, atsiranda sąstingio reiškiniai, vyksta uždegimai. To pasekoje pasikeičia audinių struktūra bei funkcija, atsiranda chroniškos ligos.

Įprastos mitybos trūkumas yra tik vienas – vis ta pati statika, įdiegta Būties maitinimosi dedamojoje. Mūsų mitybos prasmė – perdirbti ir skaniai paruošti produktus, faktiškai suskaidyti maistą į dedamąsias, pervedant jį į neaktyvią formą, kas, galų gale, sukelia liūdnas pasekmes. Ląstelės, viena po kitos, milijardais iškrenta iš vieningo Gyvenimo Proceso. Šį susinaikinimo procesą palaiko Sąmonė, jos stereotipai, bado baimėmis dogmų pavidale, kad be maisto mes neišgyvensime.


riebaliniai audiniai

Nuo pat vaikystės mus įtikino, jog tam, kad pasisotinti, reikia suvalgyti tam tikrą kalorijų kiekį, priešingu atveju mes susirgsime. Iki šiol kūno fizinių kondicijų įvertinimas daromas ne pagal sveikų raumenų, kurie užtikrina mums visus gyvybinės veiklos procesus, masę, o pagal svorį, įgautą riebalinių audinių išsivystymo dėka.

Visos nepareikalautos medžiagos, gautos organizme virškinimo metu, kaupiasi riebalais, dėl ko jos ir sulaikomos tam tikroje vietoje. Mūsų supratimu nutukimas yra susijęs su poodinės ląstelienos ląstelių tūrio padidėjimu. Iš tikrųjų visi raumenų audiniai gali būti apimti nutukimu, kas sukelia vidinių organų tonuso praradimą. Visi jie apauga riebalais. Jie susidaro tarp mūsų organų raumenų skaidulų. Kaip jūs suprantate, esant tokiai padėčiai, nepakeitus mitybos, pataisyti sveikatą kitais būdais praktiškai neįmanoma. Vieninteliai teisinga mityba

Ji yra įmanoma tik fotosintezės dėka. Jos prasmė yra tame, kad organizmas sugeba pats sintezuoti visas maistingąsias medžiagas, paimdamas jų pradinius komponentus iš oro, vandens, Saulės, Žemės, Gamtos. Jeigu žmogus netgi vartoja tam tikrą šviežių produktų kiekį: daržovių, žalumynų, vaisių, riešutų, jie naudojami ne tam, kad užkimšti skrandį, o mikropažeidimų korekcijai bendrame fotosintezės procese. Žinoma, suvalgytų paminėtų produktų kiekis skaičiuojamas gramais, o ne kilogramais.Fotosintezės prasmė tame, kad mūsų ląstelės priima gyvybišką energiją iš išorinės aplinkos ir jos pagalba įjungia sintezės bei maistingųjų medžiagų įsisavinimo procesą. Patvirtinimas to, kad žmogus gali maitintis tik medžiagomis, gautomis fotosintezės metu, yra iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai atrodančios jo anatominės sandaros savybės. Gydytojai, ypač chirurgai, žino, kad pats žemiausias žarnyno taškas, iš kurio paimamos maistingosios medžiagos, randasi tiesioje žarnoje. O šis taškas tiesiogiai surištas su širdies arterija.

Taigi, Kūrėjo sumanymu, būtent į tiesiąją žarną turi nuriedėti pats vertingiausias maitinimo produktas – fotosintezės rezultatas, reikalingas širdžiai ir toliau visam organizmui. Ką mes gauname iš tiesiosios žarnos, esant mūsų mitybai ir nuolat perkrautam žarnynui, aišku be žodžių. Ir jeigu šioje srityje nieko nežinoti ir nekeisti, visas kalbas apie sveikatą galima nutraukti.

Pas šiuolaikinį žmogų fotosintezės procesas išjungtas visiškai, nes, iš vienos pusės, jis gali būti vykdomas esant visiškai tuščiam virškinimo traktui, o iš kitos – esant visiškai švariems gyvybiškos energijos tiekimo į organizmą kanalams. Tai yra turi būti švarūs kvėpavimo organai, oda, kraujagyslės, akys ir kraujas.

Organizmo mikroflora

Prieš pradedant nagrinėti sekančią temą prisiminsime, kad mūsų organizmas – ne tik įvairių ląstelių, organų bei audinių visuma. Į jo sudėtį įeina daugybė įvairių mikroorganizmų, vykdančių svarbų darbą. Gyvenantis įvairiuose organizmo organuose mikroorganizmai vadinasi mikroflora.

Mūsų Sąmonė suskirstė mikroflorą į „gerą“ ir „blogą“. Aišku, kad šis skirstymas yra santykinis ir sąlyginas – ir viena, ir kita mikroorganizmų grupė reikalinga ir brangi organizmui. Jeigu „gera“ mikroflora dalyvauja maistingųjų medžiagų sintezėje, jų


įsisavinime, tai „blogi“ mikroorganizmai valo organizmą. Kai organizmas sveikas – kiekinis santykis „blogų“ ir „gerų“ mikroorganizmų randasi pusiausvyroje. Šią pusiausvyrą palaiko ir koreguoja imuninė sistema. Sveikatos atveju pasvirimas būna „geros“ mikrofloros pusėn, o ligos atveju – „blogos“ pusėn, kadangi atsiranda būtinybė valyti organizmą arba atskirą organą. Esant įprastai, šlakus sudarančiai mitybai kraujas nuodingąsias medžiagas išsinešioja po visus organus bei audinius, jos juose sandėliuojamos, o tai iš organizmo reikalauja valymo pastangų. Nuodingųjų medžiagų kaupimosi vietose vystosi „blogi“ mikroorganizmai.

Gerų“ ir „blogų“ mikroorganizmų kvėpavimo procesas skiriasi iš esmės. „Geri“ mikroorganizmai kvėpuoja deguonimi, „blogi“ –anglies dioksidu. Natūralu, kad šlakų kaupimosi vietose pastebimas didelis angliarūgštės kiekis, kas pritraukia „blogus“ mikroorganizmus bei įvairius virusus. Jeigu į šias vietas patenka virusai, atsiranda uždegimo procesai. Reikia pabrėžti, kad įvairūs virusai susigyvena su tam tikrais „blogais“ mikroorganizmais, todėl esant uždegimo procesams raumenų audiniuose pastebimos didelės stafilokokų sankaupos, esant skrandžio gleivinės uždegimui išsivysto helikobakteriai ir t. t.

Toku būdu, medikamentų pagalba naikindami virusus, mes nužudome dalį „blogos“ mikrofloros , bet nepašaliname šlakų, taigi – nepašaliname ir ligų priežasties. Po kai kurio laiko jos sugrįžta vėl. Suprantama, esant teisingai mitybai, įjungtam ir suderintam fotosintezės procesui, organizme išsivysto „gera“ mikroflora, dalyvaujanti fotosintezės procese. „Bloga“ mikroflora yra išlaikoma reikiamame lygyje, kad, ląstelėms įrant, vykdyti valomuosius procesus.

Augalinės ir gyvulinės ląstelės

Žmogaus Evoliucijos eigoje jo organizme susiformavo dvi savarankiškos sistemos. Viena turi augalų savybes, pavadinsime ją „augaline“, kitai suteiktos gyvulių savybės, pavadinsime ją „gyvuline“.

„Augalinei“ sistemai priklauso: jungiamasis audinys (kraujas, limfa, kaulai, kremzlės, sausgyslės, įvairios organų plėvelės, kraujagyslės, žarnos) ir „gera“ mikroflora. Ši sistema sintezuoja maistingąsias medžiagas.

„Gyvulinei“ sistemai priskiriami: raumenų bei nervų audiniai, o taip pat „bloga“ mikroflora. Ši sistema vartoja tai, ką gamina „augalinė“ sistema, o sintezuoja atliekas (nuodus ir šlakus). Šios atliekos netinka antriniam panaudojimui, skirtingai nuo medžiagų, kurias pagamina „augalinė“ sistema. Tam, kad išvesti iš organizmo atliekas ir perdirbti jas, panaudojama valymo sistema. Panagrinėsime augalinių ląstelių darbą. Kaip jos veikia?

Pažvelkite į augalus: jie ima iš Žemės mikroelementus ir veikiami vandens, oro, Saulės energijų sintezuoja sudėtingesnius aktyvius elementus, turinčius savo sudėtyje vitaminus, mikroelementus, enzimus.

Maisto virimo metu enzimai suyra į vitaminus ir mikroelementus, bet šie sudėtiniai elementai netenka pagrindinės, aktyvios dalies, ir patys jokios vertės jau nebeturi. Iš pasakyto seka, kad augalų fotosintezę (maistingųjų medžiagų formavimas bei gaminimas) stimuliuoja informacinė energija iš išorės, kuri patenka į augalus kartu su vandeniu, iš oro ir iš Saulės.

Analogiškas procesas vyksta ir žmogaus organizme. Augalinės sistemos ląstelės pagauna informacinę energiją iš išorės ir jos veikiamos sintezuoja maistingąsias


medžiagas, kurias po to panaudos gyvulinė sistema.Atkreipkite dėmesį, gyvulinė sistema organizme vartoja medžiagų sintezės

produktą, o pagamina atliekas (nuodus). Žinoma, įsiurbdama augalinės sistemos pagamintas maistingąsias medžiagas, gyvulinė sistema atlieka tam tikrą darbą, nustatytą organizmo fiziologine funkcija, kurio pasekoje ir susidaro atliekos (kaip šio darbo produktas). Atliekas utilizuoja „blogi“ mikroorganizmai ir organizmo valymo sistema.

Pas paprastą žmogų energijos patekimo iš išorės procesas yra atjungtas. Reiškia, augalinės ląstelės nemaitinamos ir sintezuoti maistingųjų medžiagų negali. Jos badauja ir miršta. Tokiu būdu, maistingųjų medžiagų sintezė organizme nutrūksta, vadinasi nutrūksta ir daugelis kitų funkcijų, kurias turi atlikti augalinė sistema.Gyvulinės sistemos ląstelės, negaudamos maitinimo iš augalinės sistemos, negali įsisavinti viso to maisto, kurį mes joms duodame (nes šią funkciją atlieka augalinės ląstelės), o tai reiškia, kad negali teisingai panaudoti gautas maistingąsias medžiagas. Jos pastoviai jaučia aIkį, reikalaudamos savo, Gamtos skirto, maitinimo. Esant perteklinei mitybai, nuo kurios taip kenčia šiuolaikinis žmogus, didėja atliekų (nuodų) kiekis. Gyvulinės ląstelės dusta jose (o tai galvos smegenų, nervų sistemos ir raumenų audinių ląstelės). Šiuo atveju organizmas, kaip suderintas bioenergetinis ir biocheminis kompleksas, nepasiduodantis senėjimui bei sunaikinimui (koks jis turi būti pagal Kūrėjo sumanymą!) – nefunkcionuoja. Būtent su tokiu paveldu gimsta vaikai, bet tėvai savo beribe „meile“ laužo visas šias savo vaikų gamtines savybes ir mechanizmus. Iš čia – visos ligos. Nugalėti jas, neatstačius organizmo augalinės sistemos, yra utopija. Tam, kad atstatyti sveikatą, reikia atkurti augalinės sistemos ląsteles. Atkurti jas galima tik aprūpinus organizmą natūraliu, šviežiu augaliniu maistu ir Gamtos energija. Visa Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema yra apskaičiuota palaipsniam, etapiniam šių pirmykščių procesų atkūrimui, „status quo“ atstatymui. Todėl prieiti prie jos reikia ne kaip prie fakto (viskas iškart ir dabar), o kaip prie proceso (viską gausite, bet palaipsniui).

Ką būtiną padaryti, kad įjungti fotosintezę?

1. Panaudoti savo asmeninės minties jėgą, psichinės energijos jėgą. Įjungdami savo neišsiekiamą vidinį resursą, mes įjungiame organizme fotosintezės procesą, sudarome energetiniame kūne reikiamą programinį potencialą, kas padeda žymiai sumažinti panaudojamo maisto kiekį, duoda galimybę apriboti jo įvairumą.

Reikia pažymėti, kad mūsų Sistemos antrojoje dalyje žmogus mokosi įjungti savo organizme fotosintezės procesą. Galutinis perėjimas į energetinę mitybą bus galimas tik po to, kai jis išmoks pilnutinai valdyti savo emocijas, išlaisvins Sąmonę nuo įprastų dogmų ir stereotipų, išmokęs atrasti ir kontroliuoti juos. Tik tada atsidarys galimybė žymiai sumažinti panaudojamo maisto kiekį. Galutinis perėjimas į energetinę mitybą bus galimas tik po to, kai jūs visiškai pašalinsite iš jūsų gyvenimo hipodinamiją – mažai judrų gyvenimo būdą.

Čia reikia padaryti nedidelį, bet labai svarbų paaiškinimą ir papildymą: daugeliui iš jūsų, susipažinus su šia informacija, kyla vidinis prieštaravimas, ir net protestas. Jus ragina pereiti į augalinę, o vėliau – į energetinę mitybą, atsisakyti viso to, prie ko jus pripratino tėvai. Tai visiškai nelogiškai ir neracionalu, kadangi paprasčiau būtų to išmokyti jus nuo pirmų gyvenimo dienų Žemėje! Taip, viskas būtų žymiai paprasčiau, jeigu to būtų išmokyti mūsų tėvai: „Jeigu jaunystė žinotų, jeigu senatvė galėtų!“ (Jeigu senatvė galėtų atsisakyti savo stereotipų). Ir tai dar ne viskas.

2. Jūsų Sąmonė turi būti atjungta nuo valgymo problemų. Valgymas šiuolaikiniam žmogui – tai būdas neutralizuoti stresus, sumažinti ir pasistengti kaip nors


kompensuoti psichinės energijos suvartojimą. Skrandžio srityje yra gana galinga nervinių galūnių pynė (saulės rezginys). Kad užkirsti kelią griaunamam streso ir tuo pačiu į organizmą mestos mirtį nešančios, nerealizuotos psichinės energijos poveikiui, jos poveikiui galvos smegenims bei gyvybiškai svarbiems organams, Sąmonė (pašaukta apsaugoti galvos smegenis ir patį žmogų) perjungia šį poveikį į saulės rezginį, tou pačiu – ir į skrandį (kaip į autonominę apsaugos sistemą), ir iššaukia norą kramtyti.

Kadangi šiuolaikinis žmogus nuolat eikvoja psichinę energiją tuščiai, būdamas nuolatinėje streso būsenoje, jis visą laiką kramto! Šis įprotis tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Tam, kad būtų sumažintas maisto vartojimas iki minimumo, reikia išmokti taupiai vartoti psichinę energiją ir perjungti Sąmonę nuo valgio į bet kurią kitą problemą, pavyzdžiui, į raumenų veiklą.

Prisiminkite, kaip jūs elgėtės vaikystėje. Vaikai taip įsijaučia į žaidimą, kad visiškai pamiršta apie valgymą! Tėvams tenka per prievartą atitraukti vaiką nuo jo užsiėmimų, kad jį pamaitinti! Ir reikia pažymėti, kad padaro jam nemažą žalą, palaipsniui perjungdami jo Sąmonę į valgymo svarbą. Jis tampa jam gyvybiškai svarbi problema!

Pasąmoniniame lygmenyje, iš prigimties, gyvybiškai svarbi užduotis vaikui yra žaidimas.Jis mano, kad jeigu kažko neišmoks šiame žaidime, nepadarys sau kažko svarbaus, tai ši diena praėjo veltui! Valgymas neįeina į jo Sąmonę, kaip kažkas vertas dėmesio, vaikas visiškai yra save aprūpinantis maistu, maistingųjų medžiagų vidinės sintezės dėka! Išsprendęs savo problemas, vaikas pavalgys, bet suvalgys lygiai tiek, kiek jam reikia, ir tik tai, kas jam iš tikrųjų yra reikalinga. Juk jis, kaip gyvūnų jaunikliai, pilnutinai pajungtas prie motinėlės Gamtos kanalo ir įdėmiai klauso Jos!

Pasąmoninis tėvų pavyduliavimas Gamtai ir jų baimė, kad vaikas alkanas, palaipsniui persiduoda vaikui, ir jam augant, kai žaidimas pasitraukia į antrą planą, o į pirmą iškyla ne tokios svarbios užduotys, jo Sąmonė persijungia į valgymą. Todėl, kad išmokti mažiau valgyti, reikia surasti sau bet kokią svarbią gyvybišką užduotį ir perjungti savo Sąmonę nuo valgymo problemų į ją. Tokia užduotis gali tapti, pavyzdžiui, raumenų veikla. Hipodinamija – Žmonijos rykštė, vadinasi, žmonės atima iš savo organizmo galimybę generuoti gyvybiškai svarbią energiją, tuo pačiu pažeisdami energijų apykaitą. Dalykas yra tame, kad šią energiją generuoją raumenų audiniai. Jeigu jūs duosite Sąmonei užduotį: „Kai ti aš panorėsiu valgyti, tai yra ženklas, kad man būtina mankštos pagalba organizme padidinti Gyvybiškos Energijos lygį. Om, om, om“, tai raumenų apkrova taps gyvybiškai svarbia problema, Sąmonė persijungs į jos sprendimą ir apie valgymą pamirš. Ir kuo dažniau perjunginėsite savo Sąmonę mankštai, tuo mažiau kramtysite! Nepamirškite visas mintis nustatyti „automatiškam veikimui“.

Žinoma, viskas darosi ne iš karto ir ne staiga, o palaipsniui. Svarbiausia – išmokti pradžioje kontroliuoti savo Sąmonę: jeigu tik jaučiate poreikį pavalgyti – užsiimkite mankšta. Jeigu randatės tokioje situacijoje, kad neįmanoma padaryti mankšta, pasinaudokite statine gimnastika arba atlikite pratimus mentaliniame lygmenyje. Jeigu ir tai neįmanoma – perjunkite Sąmonę į bet ką, tik kad ši problema būtų jums gyvybiškai svarbi. Ir nepamirškite bet kurioje situacijoje kreiptis į Dievą, prašydami patarimo, pagalbos ir palaikymo.

3. Kai pradedate valgyti, orientuokite savo Sąmonę į mažą maisto kiekį. Prieš valgant išgerkite šilto vandens, įtikinkite save, kad jūs jau gavote reikiamą maisto kiekį. Apgauti Sąmonę galima ir menamu kramtymu, imituokite kramtymą pakaitomis paspaudami žandikaulį krūminiais dantimis. Galite įsivaizduoti, kad jūs kažką kramtote. Tik nebandykite apgauti skrandį kramtomąja guma: išskyrus gastrito ar skrandžio opos – nieko negausite!


4. Pamirškite apie savo skrandį. Perneškite jį į burną, juo labiau, kad virškinimo procesas iš tikrųjų prasideda burnoje! Paimkite į burną, pavyzdžiui, datulę arba ką nors saldų (natūralų) ir čiulpkite tiek ilgai, kol neatjungsite savo Sąmonės nuo valgymo. Galite taip kramtyti morkos arba kopūsto gabaliuką. Orientuokite savo Sąmonę į tai, kad jums yra svarbu gauti maistingąsias medžiagas ne iš skrandžio, o iš burnos!

5. Žmonės, kurie greitai liesėja, neturi staiga apriboti save valgyme kol atstatys reikiamą svorį raumenų išvystymo dėka. Nors reikia atminti, jog organizmas praranda svorį iki tam tikro momento. Tai yra, jūs suliesėsite iki savo ribos, ir toliau nebeliesėsite!

Pas daugelį žmonių atsiranda nukarusios odos, silpnai išsivystytų raumenų problema, atsiranda raukšlės ir taip toliau.

Visos šios problemos bus pašalintos, jeigu jūs atitrauksite nuo jų savo Sąmonę, „neužsiciklinsite“ ties jomis, o nukreipsite Sąmonę į jų profilaktiką bei sprendimą. Tiks bet kuri technologija, svarbiausiai – kad jūs priimtumėte ją. Užsiciklindami ties kokia nors problema, jūs fiksuojate Sąmonėje šią būsena kaip galutinę, kaip aklavietę, išeiti iš kurios bus labai ir labai sunku!

Sąmoningas pasirinkimas (Paulo Coelho alegorija)32-jų metų pacientas atėjo pas terapeutą Richardą Crowley. – Aš negaliu nustoti čiulpęs savo nykštį, pasiskundė jis. – Nebūkite pernelyg suinteresuotas tuo, – pasakė jam Crowley. – Bet čiulpkite

skirtingus pirštus kiekvieną dieną. Pacientas bandė padaryti, kaip buvo nurodyta. Bet kiekvieną kartą, kai jis pakeldavo

savo ranką prie burnos, jis turėjo padaryti sąmoningą pasirinkimą: kurį pirštą padaryti savo dėmesio objektu šią dieną. Dar nepasibaigus savaitei, įprotis buvo išgydytas.

– Kai yda tampa įpročiu, sunku turėti su ja reikalų, – pasakė Richardas Crowley. – Bet, kai tai mums reikalinga formuojant naujus santykius, priimant naujus sprendimus ir pasirinkimą, mes suprantame, kad tai nereikšminga pastanga.

6. Jeigu jūs apribojote maisto kiekį ir pradėjo skaudėti skrandį ir žarnyną – reiškia, jūs dar neįjungėte fotosintezės mechanizmo, ir jūsų Sąmonė vis dar yra orientuota į valgymą. Pakeiskite savo darbo orientaciją šioje kryptyje, keiskite mitybos stilių palaipsniui, neskubant.

7. Jeigu jūs sumažinote vartojamo maisto kiekį bet neliesėjate, čia, su savimi, turi būti atliktas žymiai rimtesnis darbas . Šią problemą galima išspręsti, tik atstačius hormoninį organizmo statusą ir normalizavus vidinės sekrecijos organų veiklą. Tai reiškia, kad šių organų darbo ritmas yra žymiai sulėtėjęs. Be didelio fizinio krūvio čia neapseisi! Svarbiausiai – nenusiminti, o orientuoti Sąmonę į tikslo pasiekimą ir siekti jo. Pasiekti svorio normalizavimą galima tik raumenų veiklos, keliančios energetinį organizmo potencialą, dėka. Turėkite omenyje: esant labai žemam jo potencialui Sąmonė neleis organizmui liesėti! Savo mintimi aktyvizuokite „geros“ mikrofloros veiklą. Darykite gana dažnai „natūralų valantį kvėpavimą“, aprašytą Sistemoje. Apgauti Sąmonę (atjungti ją nuo valgymo problemų) įmanoma įvairių kvėpavimo pratimų pagalba, pavyzdžiui, kvėpavimo pilvu pagalba. Reikia jį daryti tiek, kiek reikalinga, bus tik nauda. Kvėpavimas pilvu tiesiog būtinas kiekvienam. Ši kvėpavimo rūšis aktyvina diafragmos veiklą, kuri, savo ruožtu, masažuoja visus pilvo ertmės organus bei plaučius, tuo pačiu gerindama jų veiklą. Skrandžio masažas pašalina spazmus saulės rezginyje, tuo pašalindamas netikrą alkį. Atliekant šį pratimą, jūs perjungiate į jį Sąmonę ir tuo pačiu


nukreipiate jos dėmesį nuo valgymo problemų!Ar verta pereiti į energetinę mitybą visiems ir iškart

Šiuo metu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo pranešimai apie žmones, gyvenančius skirtingose pasaulio šalyse ir perėjusius į energetinę mitybą. Štai vienas iš jų: „76-metis indas Prahadas Džanis pastatė gydytojus bei mokslininkus į keblią padėtį. Jis tvirtina, kad jau 68metus nevalgo, negeria ir neišsituština. Aplink Džanį jau susikūrė nedidelė fanatiškų gerbėjų grupė. Prahadas Džanis sutiko su gydytojų prašymais atlikti pilną medicininį tyrimą Achmedabado ligoninėje, rašo „The Sydney Morning Herald“.

400 gydytojų iš ligoninės Sterling Hospital taip ir nesugebėjo įrodyti, kad Džanis meluoja. Atrodo, kad šis žmogus, apsirengęs raudonu sari ir apsikabinėjęs apyrankėmis, iš tikrųjų nevalgė ir negėrė daugelį metų. 10 dienų Džanis buvo nuolat stebimas. Visi jo veiksmai buvo užrašomi stebėjimo kamera. Neurologas Sadhiras Šachas tvirtina, jog Džanis iš tikrųjų nevalgė, negerė ir nesituštino 10 dienų. Tiesa, pažymėjo gydytojas, dėl 68 metų jis dar ne visai įsitikinęs.

Gydytojai pabrėžia, kad jokio mokslinio paaiškinimo šiam fenomenui jie duoti negal

Pats Džanis tvirtina, kad būdamas 8 metų, išgirdo balsą iš dangaus ir buvo „išrinktas“. „Mano gomuryje atsidarė skylė, per kurią aš gaunu gyvybės eliksyrą“, – sako Džanis.

Daktaras Dinešas Desai pareiškė, jog kitą kartą gydytojai kruopščiai patikrins paciento burną, kad išsiaiškinti, apie kokią skylę eina kalba. „Gal būt, tada mums pavyks gauti atsakymą“, – pareiškė Desai. Gydytojams prireikė virš metų, kad priversti Džanį atlikti tyrimą. Dabar apžiūrėti atsiskyrėlį nori specialistai iš NASA . Jo patirtis gali būti naudinga kosmonautams“.

Laba dieną, Saša ir Tamara. Sistemos patvirtinimui nereikia laukti 10 metų!!! Žiūrėkite, ką aš atkasiau:“Susitikimas su Aleksandru Kliujevu ir moterimi, Zinaida G., kuri nevalgo ir negeria 2 metus, šių metų balandžio 19 d. įvyko mūsų kelionių ir ezoterikos Centre. Aleksandras Kliujevas – gydytojas-psichofiziologas, medicinos daktaras ir knygos “Laisvė nuo mirties”, neseniai išleistos leidykloje „AiF-print,“ autorius. Jau spausdinama antra knyga ir baigiama trečia. Daug metų jis eina „sąmoningos evoliucijos“ keliu, derindamas Šri Aurobindo integralinės jogos praktiką su Džido Krišnamurčio aktyvia meditacija.

Savo knygose Aleksandras Kliujevas bando atsakyti į klausimus: „Kas yra Žmogus“, „Dvasinis gimimas“, „Žmogaus sąmonės Evoliucija“, „Kaip nugalėti nežinojimą ir mirtį“ bei į daugelį kitų, apibendrindamas savo patirtį, o taip pat Mokytojų, Meistrų ir Indijos Šventųjų gyvenimą.

Knygose jis taip pat pasakoja apie žmogaus begalinę potenciją ir unikalias savybes. Tarp jų ir mūsų amžininkės istoriją , kuri daugiau, kaip 2 metai nevalgo ir negeria, maitindamasi Kosmoso energija.

Vakar ši nuostabi moteris ir mūsų tautietė Zinaida G., ką tik grįžusi iš kelionės po Indiją, dalyvavo šiame susitikime. Ji pasakojo apie savo unikalią patirtį. Daugiau, kaip 2-ji metai nevalgo ir negeria. NEVALGO IR NEGERIA. NIEKO! JAU 2 METAI!

Prieš 9 metus ji atsisakė mėsos ir ėmė vegetariškai maitintis, po 4 metų pradėjo maitintis sultinio mišiniais, o nuo 2000 metų kovo 27 dienos nustojo valgyti ir gerti. Gydytojų nuomone, jos biologinis amžius dabar yra apie 35 metus (fizinis – 66). Maža to – atsistatė reproduktyvinės funkcijos. Ji pasakoja, kad nebadauja, o tiesiog gauna energiją ne iš maisto, o iš Kosmoso.


Visuose jos kelio etapuose ją lydėdavo kažkokia Žvaigždė Keliarodė – Dieviškas balsas, kuris pasakinėdavo, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Pilnas pasitikėjimas šiuo balsu – Dievo balsu (taip pat, kaip ir pas Neal‘ą D. Walsh‘ą, žr. „Dialogai su Dievu“), leido įvykti šiam unikaliam atsisakymui valgyti bei gerti“.

Viso gero. Romanas“.

Tokiu būdu, gyvenimas eilinį kartą pastatė Žmoniją prieš faktą. Patys fenomenai, kaip nors paaiškinti, kas su jais vyksta, negali - reiškia, nesugeba perduoti savo patirtį kam nors kitam. Tiesa, kai kurie iš jų daro daugiažodžius pareiškimus, kad jų Žemėje jau yra apie 8 tūkstančius žmonių. Matyt, tokias kalbas reikia priskirti mitų kurybai, negu realybei. Tokio didelio neįprastų žmonių skaičiaus būvimas būtinai parodo, kad egzistuoja Doktrina ir praktinė Sistema žinių bei įgūdžių perdavimui. Paslaptyje jie galėtų likti daugiausiai mėnesį. Visos labiausiai saugomos paslaptys – tokių valstybių, kaip JAV, Kinija, Rusija, išsilaiko paslaptyje daugiausiai pusmetį. Reiškia, panašius pareiškimus reikia priskirti pasakų ir mitų sryčiai. Mokslas, kaip visada, pasirodė nepasiruošęs aiškiai paaiškinti tai, kas vyksta. Miesčionis, į fenomenalius sugebėjimus turinčių atsiradimą, sureagavo fanatiškų gerbėjų grupių bei judėjimų sukūrimu. O ypač aršūs priėmė kaip signalą veikti. Štai vieno jų laiškas:

„Sveiki!Mano vardas Sergejus.

Aš dabar užsiiminėju tuo, kad pereinu į taip vadinamą fotosintezę. Bendrai kalbant, aš rašau tuo tikslu, kad jūs padėtumėte man optimizuoti perėjimą į šią, nepriklausomą nuo „valgymo“, mitybą! Aš kol kas darau šį perėjimą su kai kuriais svyravimais ir norėčiau su jumis pasikonsultuoti – kaip geriausiai reikėtų visiškai atsisakyti maisto!

Jeigu jums nesunku, aš prašyčiau atsakyti man ko greičiau, nes aš jau praktiškai savaitę nesilaikau „stereotipinės pilnavertiškos mitybos“, tai yra valgau ne dažniau kaip vieną kartą per tris paras!“

Štai pasirodo, kaip viskas yra paprasta, pasakyta – padaryta, be jokių teorijų ir postrigavimu! Lygiai taip pat sėkmingai žmogus galėjo pareikšti, kad sukniedijo savo darže raketą ir šiomis dienomis skris į Mėnulį. Beje, tai irgi faktas iš gyvenimo. Rostovo prie Dono gyventojai beveik 20 metų turėjo galimybę regėti raketą vieno iš „Jasnaya Poliana“ gatvės gyventojo darže. Startas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui dėl „greitosios psichiatrinės pagalbos“ atvykimo pas astronautą. Jeigu viskas būtų taip lengva ir paprasta. Dabar jau yra žinoma, kad susižavėjimas tokiais, atrodytų, nekaltais užsiėmimais, kaip eksperimentai su įvairiomis dietomis ir greitu perėjimu prie maitinimosi žaliais produktais, daugeliui eksperimentatorių baigėsi verksmingai. Žmonės tiesiog iš nieko įgijo problemas, tokias, kaip virškinimo sutrikimai, skrandžio opos, cukraligė, nutukimas ir daug kitų. Nors, atrodo, koks skirtumas, juo labiau daugelis rašo apie tai, kad valgyti kotletus iš mūsų jaunesniųjų brolių – yra nuodėminga ir amoralu. Tai yra badavimas – lyg tai dalykas geras ir Dievui įtinkantis.

Žmogus nemato jokio skirtumo tarp savęs ir tų, kurie rašo knygeles apie naudą ir būtinumą valgyti žalius produktus. Tos pačios dvi rankos, dvi kojos ir galva savo vietoje! Čia pagrindinis argumentas: „Kuo jis geresnis už mane (Kuo aš blogesnis už jį)?“ Šiame ir randasi pagrindinė klaida – ne tik atskiro individo, bet ir visos Žmonijos.

Žmonės tarp savęs lyginami, kaip pirmapradės , pagal nutylėjimą visiškai vienodos pagal eksterjerą ir taktines bei technines charakteristikas, butybės. Lyginamoji analizė daroma iš akies, vien tik subjektyviame lygmenyje „gerai – blogai“.


O skirtumas tarp kiekvieno iš mūsų labai ir labai juntamas. Būtent jis yra ta nesugaunama, iki šiol neatspėta žmogaus Dvasios kilimų bei kritimų varomosios jėgos paslaptis: nuo pasiaukojimo iki išdavystės, nuo meilės iki neapykantos. Visos meno rūšys semia iš šio šaltinio įkvėpimą, taip ir nesugebėję pakilti akščiau faktų konstatavimo ir išorinės, natūralistinės pusės aprašymo. Tačiau skirtumas tarp žmonių yra tik jų įdare, Aukščiausiojo „Aš“ ir Sielos programų pavidale.

Jeigu, pavyzdžiui, žmogus lengvai ir paprastai valios sprendimu nusprendė nuo pirmadienio valgyti žalius produktus, ir taip pat lengvai tai padarė, šis faktas nesako, kad jis turi ypatingas valios savybes. Taip pat tai nereiškia, kad jo poelgį taip lengvai ir paprastai pavyks pakartoti kitiems. Kuo jis skiriasi nuo kitų? Programinės įrangos lygiu ir, konkrečiai, jo giminėje turimomis, natūralios mitybos, programomis. Kitaip sakant, jam tėvai, giminė, Evoliucija nepagailėjo ir įjungė procesorių „Pentium-4“ su jam priklausomų programų paketu. O kitiems teko kalkuliatoriaus čipas arba apskritai aritmometro krumpliaračių rinkinys. Kaip matote, sąlygos varžyboms aiškiai nelygiareikšmės. Bet tegul tai nieko neliūdina: „Viščiukus rudenį skaičiuoja.“.

Kiekvienas „iki rudens“ turi laiko tam, kad padirbėti, tobulinant savo procesorių (neokorteksą), ir sukurti galingą programinę įrangą – savo asmeninės minties formos pavidale. Atkreipkite dėmesį, kad apie skrandžio dresavimą, kol kas kalba nevedama.

Apskritai tai, visą šį kompiuterinį ūkį, pilname komplekte, turi kiekvienas, bet ne kiekvienas iš mūsų turi tradicijas, įprotį, patirtį ir skonį dirbti su juo. Daugumoje tai priklauso nuo giminės jėgos ir nuo jūsų „įdirbio“ ankstesniuose isikūnijimuose – „kompiuterinio raštingumo“ plane. Jeigu, pavyzdžiui, jūsų giminėje yra tradicija duoti vaikams, kaip minimumas, universitetinį išsilavinimą ir laikytis teisingos, natūralios mitybos, tai jau pusė problemos yra išspręsta. O jeigu giminėje pagrindą sudaro kalėjimo, pataisos namų universitetai, tai čia jau kitokio pobūdžio problema. Bet, jeigu pasakyti atvirai, dar neaišku, kam bus lengviau – ar tam, kas turės keisti mokymosi kryptį, ar tam, kam teks pradėti mokytis nuo balto lapo, praktiškai nuo nulio?

Kai jūs įveiksite šį darbą, galėsite drąsiai dėti kryželį kalendoriuje, bet kuriame pirmadienyje arba antradienyje, nuo kurio palaipsniui galėsite pradėti valgyti žalius produktus, vėliau taip pat palaipsniui pereiti į energetinę, saulės mitybą. O iki tol – jokių eksperimentų su savo sveikata!

Daugelis tuoj pat paprieštaraus, kad jie nieko nežino nei apie savo „procesoriaus“ markę, nei apie programinio paketo komplektaciją. Tokiu atveju juo labiau neverta skubėti, nes be įsisąmoninimo žmogus bet kuriame reikale lengvai priskaldys malkų. Gerai, jeigu tai beržinės, pušinės malkos. O jeigu tai jūsų sveikata? Žodis „įsisąmoninimas“ nekenčia jokių traktavimų arba dviprasmybių. Jis reikalauja būtent SĄMONĖS!

Pabrėžiame, kad čia nekalbama apie emocijas – aš noriu pabandyti, aš nusprendžiau, man tai patinka.

Perskaitę „Apokalipsės dienų Slaptosios Doktrinos“ knygas jūs suprasite, kad kiekvieną dalyką galimą pradėti tik tada, kai jūs padarėte sąmoningą pasirinkimą ir davėte savo Sąmonei nepalaužiamo įsitikinimo tvirtą garantiją, kad tai jums yra reikalinga. Kitaip, nei Sąmonė, nei organizmas nepalaikys bet kurio jūsų pačio geriausio ir dievui įtinkančio sumanymo! Jiems tokių „ryžtingų“ veiksmų pradžia – signalas, kad jus, nuo tokių sumanymų, reikia gelbėti ir bet kokia kaina atitraukti, ar tai būtų smūgis sveikatai, ar likimui. Ir atitraukia - gerai pataršę.

Tada kyla klausimas: kam Gamta, Evoliucija ir Dievas leidžia, kad pas žmones atsirastų fenomenalūs sugebėjimai, jeigu mėginimai pakartoti juos yra susiję su tokia rizika? Todėl ir leidžia, kad žmogus patikėtų savo jėgomis ir galimybėmis. Žmonių-fenomenų superužduotis – demonstravimas ir ne daugiau. O bausmė už neapgalvotą kopijavimą duota tik tam, kad suprasti, jog toliau laukiamo, nemokamo fenomenalių


sugebėjimų dalinimo nebus, jų įsigyjimui – reikės paprakaituoti! Nepamirškime, kad žmonių iš Subtilaus Pasaulio bazinės profesijos – Mokytojai ir Auklėtojai, o Burtininkais ir Magais jie „papildomai uždarbiauja“, pagal nuotaiką, pakelti mūsų žvalumą .

Perėjimas į energetinę mitybą turi vykti labai ir labai laipsniškai. Jis prasideda nuo organizmo energetinio ir fizinio išvalymo, tai yra iš pradžių reikia išvalyti savo Sąmonę nuo stereotipų, kompleksų, po to suderinti psichines jėgas organizme, suderinti In ir Jang energijas, pasirūpinti chroniškų ligų pašalinimu.Ir tik po to pagalvoti apie perėjimą maitintis mažu maisto kiekiu (apie 200 g per dieną), teikiant pirmenybę augaliniam maistui. Lygiagrečiai jūs galite kūrti naują maitinimosi programinę įrangą savo Aukščiausiajame „Aš“, jeigu jums pavyko sudaryti su juo tvirtą kontaktą. Kai tik Aukščiausiasis „Aš“ bus pasiruošęs realizuoti jūsų programą, organizmas pats atsisakys valgymo, be jokių pasekmių. Skubėjimas šiame reikale yra pavojingas. Orientyru tokiam perėjimui turi būti tik organizmo pasiruošmas ir sutikimas, o ne emocijos – „Aš taip nusprendžiau, Aš taip noriu“. Be organizmo programinio pasirengimo pereiti į energetinę mitybą, jums reikės apsispręsti dėl savo tikslo, atsakius į klausimą: „Kodėl man reikalingas perėjimas į energetinę mitybą?“ Jeigu jūsų atsakymas yra susijęs su būtinumu pertvarkyti kūną tolimesniam tobulėjimui bei Evoliucijai, tai jūsų perėjimas įvyks tada, kai iškils toks būtinumas. Šį būtinumą nustato Aukščiausiasis „Aš“. Jeigu jūsų tikslas yra susijęs su noru kažką nustebinti arba su kokiomis nors kitomis emocijomis, tai be problemų susijusių su sveikatos sutrikimu ir praradimu, jūs nieko daugiau negausite. Visą tai, kas pasakyta, patvirtina žinomų žmonių likimai: „Amerikiečių Iliuzionistas Davidas Blaine'as 44 dienas be maisto praleidęs permatomoje plastikinėje dėžėje, pakabintoje šalia Londono Tauerio tilto, yra paguldytas į ligoninę. Per badavimo laiką jis suliesėjo 16 kg. Keletas tūkstančių žmonių susirinko Londone prie Tauerio tilto pasveikinti Iliuzionistą. 30- metis D. Blaine'as išėjo iš savanoriško įkalinimo su ašaromis akyse.

Tai pati svarbiausia diena mano gyvenime, – pasakė jis interviu televizijos kompanijai Sky One ir apsiverkė. – Per laiką, praleistą dėžėje, aš sužinojau apie gyvenimą žymiai daugiau, negu per visus ankstesnius metus. Aš išmokau vertinti tokius paprastus dalykus, kaip nepažįstamojo šypsena arba saulėlydis“, – pranešė jis susirinkusiems Londono centre žiūrovams...

Tarp kitko ne visi žiūrovai vertina D. Blaine‘ą geranoriškai.Kaip praneša bukmekerių kontora Williams Hill, didžioji dalis statymų buvo už tai, kad amerikiečiui nepavyks sėkmingai išsėdėti iki , paties nustatyto, laiko pabaigos. Daugelis žioplių, atėję pažiūrėti į savanorį kalinį, bandė dėžę, kurioje jis buvo, apmėtyti golfo kamuoliukais, kiaušiniais ir kitais daiktais. Kai kurie demonstratyviai jo akivaizdoje žiaumojo hamburgerius. Kiti vėlai naktį mušė būgnus, kad neleistų jam užmigti. Aišku, kad tai buvo kaip tik tie, kurie statė už projekto nesėkmę.

Priminsime, kad eksperimentas prasidėjo rugsėjo 5. Visas 44 dienas 30 metų D. Blaine'as jėgas palaikė tik gerdamas vandenį. Pabaigoje nutrūktgalvio amerikiečio būklė staigiai pablogėjo, pasak gydytojų, tam tikrą laiką jam statys stiprinančias injekcijas, ir tik po keleto dienų jis galės valgyti įprastą maistą.

Dar prieš pradedant eksperimentą mitybos problemų specialistai perspėjo Iliuzionistą, kad toks badavimas gali sukelti negrįžtamus procesus galvos smegenyse. Be to, gydytojų teigimu, neteisingas valgymo atnaujinimas gresia mirtimi. Šiuo metu specialistai atsargiai išsako spėjimus, kad D. Blaine'o atsistatymas užims, mažiausiai, pusę metų“. Antras pavyzdys, kaip nereikia daryti, yra žinomo tarybinio kino aktoriaus Savelijaus Kramarovo likimas. Pasiekęs šlovės viršūnę, jis emigravo į Ameriką. Patyręs civilizacijos gėrybes, kino žvaigždė nusprendė, jog jos to vertos, kad ištesti malonumą ir pagyventi


ilgiau. Šio reikalo įgyvendinimui buvo nuspręsta, įsakymo tvarka, pradėti valgyti žalius produktus, dėl ko Savelijus Kramarovas greitai ir numirė.

Taip pat jūs turite žinoti, kad perėjimas į energetinę mitybą reikalauja visiško organizmo persitvarkymo. Jeigu jūs pasirinkote šį kelią, turite būti tikri dėl savo pasirinkimo, savo valios, priešingu atveju pastatysite savo organizmą į aklavietę. Prieš pradėdamas visiškai atsisakyti maisto, jūs turite žinoti – kas vyksta su žmonėmis tokioje situacijoje, tai įsisąmoninti ir įvertinti savo pasiryžimą. Negalima dezorientuoti organizmą. Negalima pradėti spręsti problemą principu „pamėginsiu“. Čia arba sąmoningai ir tvirtai stoji į šį kelią, arba nebandyk visai. Priminsime, kad perėjimo į energetinę mitybą momentu eina pilnas viso organizmo persitvarkymas. Jūs įdėjote į jį naują programinę įrangą, pagal kurią jis pradeda veikti, seną nuėmėte, jos nebėra, ir staiga, išsigandęs savo žingsnio, grįžtate prie ankstesnės mitybos. Kuo turi vadovautis jūsų organizmas, kokia programine įranga? Galų gale jūs gaunate visišką visų apykaitos procesų organizme sutrikimą, ir po to – daugelį ligų, koreguoti kurias neįmanoma.

sumažintas turgoras ir normalus

Žinoma, reikia pertvarkyti mitybą. Daugumai visiškai pakanka pradėti valgyti žalius

produktus. Neverta skubėti visiškai atsisakyti maisto, geriau palaukti, kada organizmas pats tai padarys. Kas gali jus išgąsdinti šiame kelyje? Tik pakitimai, kurie įvyks su jumis. Paprastai žmonės galvoja, kad jeigu energetinė mityba mums būdinga ir randasi mumyse, perėjimas į ją bus neskausmingas.

Nieko panašaus. Organizmo persitvarkymas yra susijęs su visų organų bei audinių, ir net ląstelių, persitvarkymu. Todėl, jeigu pas jus yra chroniškų procesų ,o ypač yra pavojingi tie, apie kuriuos jūs net neįtariate, įvyksta jų paūmėjimas. Vienam prasideda plaukų slinkimas, kitam paūmėja problemos su kaulais, virškinimo traktu, nukara oda, dingsta jos turgoras28, pagreitėja organizmo senėjimo procesas. Žmogus praranda energiją, tampa silpnas, bejėgiškas, gali atsirasti dusulys. Matydamas panašius reiškinius, bet nežinodamas, kad tai yra natūralus procesas ir laikinas reiškinys, žmogus išsigąsta ir grįžta prie ankstesnio mitybos būdo. Kokios pasekmės po to atsiranda – mes jau svarstėme.

Pereinant į energetinę mitybą, jūs turite tikėti savo valia. Jos turi būti pakankamai, kad įveikti visus išbandymus ir pašėlišką artimųjų bei giminės spaudimą. Ir todėl turi būti pakankamas tokio perėjimo būtinumas, patvirtintas teorine argumentacija, be mažiausių spragų. Jei tik suabejosite kažkuo, apie perėjimą į energetinę mitybą galite pamiršti. Pavyzdžiui, jūs keletą mėnesių nieko nevalgote, ir štai per radiją arba televiziją kalba, kad žmogus būtinai turi valgyti gyvulinius baltymus, ir pateikia argumentus šios teorijos naudai. Jeigu jūs, dėl teorijos spragos, leidote kilti minčiai „o gal tai iš tikrųjų taip, o aš eksperimentuoju su savimi“, tai įvyksta, perėjimo į energetinį maitinimą, proceso sutrikimas. Jūsų Sąmonė gražina jus atgal. Ypač užsispyrusiems, kas nenori priimti jokių argumentų ir yra nepalaužiamas savo

28 audinių turgoras – vidinis hidrostatinis spaudimas ląstelėje, sukeliantis jos plėvelės įtempimas. Turgoro sumažėjimu yra lydimami ląstelių autolizės (autotirpinimo) suvytimo ir senėjimo procesai.


sprendime pereiti nuo kito pirmadienio į energetinę mitybą, paaiškinsime situaciją pirštų pagelba. Pastarųjų 50 metų bėgyje buvo pranešta apie 6-7 atvejus, žmonių spontaniško perėjimo į energetinę mitybą. Jei turime omenyje, kad Žemėje mūsų - 6 milijardai, tai šansas ieškantiems gauti teisę turėti tokį fenomeną – 1 prie 1 000 000 000. Bet jeigu kam nors pavyktų, į ką jis gali pretenduoti pasaulinės Evoliucijos mastu? Tiktai į laurus sociumo rėmuose. O Evoliucija šį veiksmą jam iškels, kaip priekaištą. Dalykas tame, kad Žmogaus Evoliucijos programoje fotosintezės mechanizmo įjungimas stovi sekančiu punktu po neokortekso įjungimo. Jeigu turėti galvoje, kad viskas, kas prieštarauja dalykų kilmei (Evoliucijai) – yra blogis, visuotinas maisto atsisakymo propagavimas ir idėjos išvystymas sukels daugelių tūkstančių gamtos tyrinėtojų pražūtį. O tai, kaip jūs suprantate, gėriu nepavadinsi, maža to – įgaus visuomeninį rezonansą ir duos papildomą kozirį Asmenybės Harmonizavimo Sistemos priešininkams. Štai tokia neguodžianti žinduolio galvos smegenų „Gerų žinių“ reziumė!

Vandens vaidmuo žmogaus gyvenime

Visi mes nuo vystyklų žinome, kad Saulė, oras ir vanduo yra mūsų geriausi draugai. Tačiau mažai kas žino šios draugystės kainą ir moka ta draugyste naudotis. Būtent Saulė, oras ir vanduo duoda Gyvybę ir maitina visą Esamybę Žemėje. Žmogus šiame procese nėra išimtis. Daugelis tautų nuo seno lenkiasi prieš vandenį. Apie jį kurdavo pasakas, legendas, sagas, jam buvo skirta daug apeigų. Vanduo nenustoja stebinti ir šiuolaikinius mokslininkus. Jeigu iki XIX amžiaus jį suprasdavo kaip įprastą cheminį elementą, po to kaip junginį, susidedantį iš dviejų vandenilio atomų ir vieno deguonies atomo, tai mūsų laikais mokslas žino apie135 izotopinius vandens porūšius. Bet tai dar ne visos vandens paslaptys. Mokslininkai nustatė, kad vanduo yra programuojamas produktas. Jis gali kaupinti ir perduoti informaciją. Bandymais buvo nustatyta, kad vanduo aktyviai reaguoja į mūsų minčių pobūdį. Savo mintimis mes galime padaryti vandenį gydomu, o galime padaryti jį tikrais nuodais. Čia tinka priminti, kad mes visi susidedame iš skysčio beveik iki 90 %, ir jis taip pat duodasi programuojamas kaip ir bet kuris kitas. Taigi žmogus yra programinis bei programuojamas produktas. Programavimas vyksta ląstelių lygmenyje, programuojama ne tik citoplazma, bet ir DNR molekulė, net iki visiško jos sugriovimo (prisiminkite keiksmažodžių bei rusiško mato poveikį organizmui). Ir tokių „programuotojų“ aplinkui – nors vežimu vežk. Mus programuoja visi, kas tik netingi, savo mintimis, kalbomis apie mus, nepriklausomai nuo to, kuriame Žemės taške mus prisimena. Programuoja, atkreipkite dėmesį, tik griovimui, kadangi programuoti kūrimui žmogus neišmokytas. Tik dėl šios priežasties iš žmogaus pradėto bet kurio dalyko arba reikalo būtinai gaunasi „lengvasis kulkosvaidis“, šaudantis daugiausia į patį kūrėją. Visus šiuos argumentus mes adresuojame tiems, kas vis dar įsivaizduoja mūsų Sistemą kaip egzotiką. Ji – gyvenimo proza ir aštriausia būtinybė visiems ir kiekvienam.

Reikia pridurti, kad negatyvaus pobūdžio programas gauna absoliučiai visi daiktai, produktai, prie kurių prisiliečia žmogus, net jeigu jie turi menką vandens kiekį. Yra žinoma, kad visi maisto produktai, ypač natūralūs, švieži, turi dideli vandens procentą. Perduodami vandeniui savo mintis (programuodami jį), mes galime pagerinti vieno ar kito produkto įsisavinimą. Būtent šiuo efektu grindžiasi tikinčių žmonių paprotys šventinti savo valgius. Jeigu jūs ruošiatės suvalgyti obuolį, tai jį šventinant, programuojant, galima užduoti tokią programą:


„Viešpatie, pašventink mano maistą, išblokuok jame visas maistingąsias medžiagas ir pavalgydink mane jomis. Šias maistingasias medžiagas pilnutinai įsisavina mano organizmasa, jos aktyviai dalyvauja apykaitos procesuose. Duoda man sveikatą, jėgą, grožį. Pripildo visus organus bei audinius, kiekvieną organizmo ląstelę reikiamu drėgmės kiekiu. Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios . Amen. Om, om, om“. Skaitydami nustatymą, mintyse žegnokite produktą, kurį ruošiatės suvalgyti (mūsų atveju obuolį). Galite po nustatymo perskaityti bet kokią maldą (viskas, apie ką čia yra kalbama, aktualu ir veikia tik prisijungus prie savo Aukščiausiojo „Aš“ Kanalo, arba, kaip jį dar vadina, prie Dievo Kanalo). Po tokios nesudėtingos procedūros galite būti įsitikinę, kad šis maisto produktas jūsų organizmui taps vaistu. Be pašventinimo jis lieka, kaip minimumas neutralus, kaip maksimumas – agresyvus jūsų atžvilgiu, nes prieš patekdamas jums į burną, pabuvojo daugelių žmonių rankose. Vien tik vandeniu, tegul net ir su muilu, tokių kontaktų nenuplauti. Be to, gyvybiška Gamtos energija šviežiuose produktuose yra surištame, užblokuotame pavidale. Produkto pašventinimu prieš valgį, jūs išblokuojate(išlaisvinate) šią energiją ir suderinate produkto dažnumines charakteristikas. Sinchronizuojate jas su savo organizmo charakteristikomis. Analogiškai galima programuoti arbatą, švarų vandenį ir t. t. Užduokite vandeniui bet kokią programą, kurią skaitote sau labiau svarbesne. Galite prašyti vandenį išgydyti jus nuo kurios nors ligos, išvalyti iš jūsų organizmo šlakus, iš kaulų – druskų nusėdas, pripildyti organus bei audinius reikiamu drėgmės kiekiu ir t. t. Žinoma, kad žinoti, ką užduoti vandeniui, reikia žinoti tuos procesus, kurie vyksta jūsų organizme, ir procesus, kurie turi vykti jame esant idealiai sveikatai. Programavimo paslaptis yra tame, kad užduodama ne kažkokia tarpinė būsena, o galutinis tikslas, rezultatas. Todėl, kad tapti sveiku, reikia studijuoti anatomiją ir fiziologiją. Be tikslių žinių fiziologijos, dietologijos srityse ir nežinant to, ką jūs norite gauti iš tikrųjų, visa ši Sistema, kaip ir bet kuris kitas mokslas, pavirsta informacijos rinkiniu ir ne daugiau. Vandenį galima programuoti odos atjauninimui. Vanduo būtinai turi būti stovintis (įpiltas į kokią nors talpą). Įpilkite vandenį į samtį arba dubenėlį ir užduokite jam programą: „Vandenėli, vandenėli, tu duodi gyvybę visai Esamybei, užpildai visą Esamybę savo drėgme. Pripildyk savo drėgme kiekvieną mano odos ląstelę, atstatyk jos turgorą. Veikiama vandens energijos mano oda tampa elastinga, švelni, lygi, tampri, kaip ankstyvoje jaunystėje“. Arba užduokite tokią programą: „Pilkis, pilkis, vandenėli, šventas, lietaus, šaltinio, atjaunėkit mano veidas ir kūnas, iš seno į jauną. Įtrauk į save visus aktyvius, jauninančius švento vandens elementus – nuo Šventos Dievo Motinos ir mūsų Dangaus Tėvo, visos Esamybės Kūrėjo. Amen. Om, om, om“. Programuojant vandenį yra labai svarbu žiūrėti į jį ir žegnoti vandenį žvilgsniu. Dalykas tame, kad mūsų akys gauna virš 90 % informacijos apie aplinkinį pasaulį ir perduoda visas mūsų mintis tam daiktui, į kurį mes žiūrime. Kokiu režimu dirba akys – informacijos perdavimo arba jos suvokimo, priklauso nuo minties, kurią mes atgaminame. Programuojant vandenį akys perduoda jam informaciją. Vandeniui galima užduoti bet kurias programas. Jeigu jums tai nelabai pavyksta, mes padėsime jums sudaryti individualias programas jums prašant.

Fotosintezės įjungimo technologija


Maitinimas Saulės ir vandens energija. Pasąmonė turi nuostabias savybes suvokti giminės patirties ir įpročių informaciją iš Energoinformacinio Lauko, tame tarpe ir mitybos įpročių, pamėgių. Pasąmonė gerai žino, kas organizmui reikalinga ir kiek. Tai pat jinai žino, iš kokių produktų galima visą tai pasiimti. Idealiai mūsų organizmas visiškai sugeba apseiti be maisto produktų, tai yra maitintis Gamtos bei Dievo energija, ir už šiuos procesus yra atsakingos augalinės ląstelės. Tiems iš jūsų, kas pakankamai greitai, kompleksiškai įsisavins mūsų Sistemą ir pakankamai pasieks savo vystymesi, su Subtilaus Pasaulio sankcija tokia technologija bus duota. O tai jau ne kas kita, kaip perėjimas į mitybą „Šventąja Dvasia“ ir žingsnis į nemirtingumą. Viskas pasirodo žymiai paprasčiau, negu mes manėme. Bet ir būdami šiame savo išsivystymo etape, jūs galite aktyvizuoti savo augalines ląsteles ir priversti smegenis valdyti maistingųjų medžiagų sintezės procesą organizme įvairių procedūrų pagalba. Šiuolaikinis žmogus, kasdien su maistu, suvalgo neįtikimą kiekį to, ką sunku net pavadinti maistu, vildamasis bei ramindamas save tuo, kad jame nors ir nedaug, bet randasi naudingų organizmui komponentų. Gali būti, kad taip yra, bet jie nesubalansuoti nei pagal sudėtį, nei pagal kiekinį santykį, ir todėl arba neutralizuoja vienas kitą, arba atidedami atsargai. Čia reikėtų paaiškinti: visa, kas nedalyvauja metabolizmo procese, ko organizmas nepanaudoja – nusėda jame šlakų pavidale, dar daugiau dezorganizuodami jį. Išeitis viena – sumažinti vartojamo maisto kiekį ir kompensuoti trūkstamas medžiagas teisingu santikiu Biologiškai Aktyvių Priedų (BAP) pagalba. Jų pagalba mes prisotiname organizmą reikiamu enzimų kiekiu ir atstatome vidinį maistingųjų medžiagų sintezės procesą. Atkreipkite dėmesį, kompensuojame ir keičiame, bet nepapildome! „Anksčiau aš galvojau: „Tikiuosi, kad viskas pasikeis“, vėliau aš supratau: „Vienintelis būdas viską pakeisti – pasikeisti pačiam!“ (Jim Rohn).Jūs galite paprieštarauti, kad galima panaudoti žoles ir tai bus pigiau. Bet čia vėlgi kyla klausimas apie jūsų kompetenciją. BAP turi tokį enzimų kiekį, kuris atitinka organizmo poreikį parai. Kad gauti lygiavertį enzimų kiekį iš žolių, reikalinga speciali technologija, kuri reikalauja didelės apimties žaliavų, kas netelpa į standartinės virtuvės bei standartinio biudžeto parametrus, kadangi reikalauja didelių laiko ir darbo sąnaudų. Todėl belieka pasakyti – mūsų reikalas pasiūlyti jums racionalią išeitį iš šios situacijos, o pasirinkimas jūsų. Per kontaktavimo su Žmonėmis iš Subtilaus Pasaulio laikotarpį mes pripratome tikėti Jų rekomendacijomis ir galime jus užtikrinti, kad Jie neleidžia žodžių vėjais, pasiūlo pačius optimaliausius ir racionaliausius kelius vienos ar kitos problemos sprendimui. Jeigu Jie ką nors rekomenduoja, geriau paklausyti, pagal mus nebūna niekada, vėliau tik gailimės. Būtina pažymėti, kad įjungus organizme fotosintezės mechanizmą, poreikis vartoti BAP atkrenta, o iki tol, kad išvalyti organizmą ir duoti jam papildomą maitinimą, be jų negalima. Kitais žodžiais tariant, kaip besuktum, o mūsų Sistema ir visos tos rekomendacijos, kurios duodamos joje ne egzotika ir ne desertas, be kurio galima ir apseiti. Visa tai – aštriausia gyvybiška būtinybė visiems ir kiekvienam, bet žmogus turi ją pajusti, įsijausti ir įsisąmoninti pats. Tai skausmingas procesas, reikalaujantis daug laiko, o 99 % Žemės gyventojų jau nebeturi laiko! Dalykas yra tame, kad pats vertingiausias komponentas BAP‘uose yra enzimai.

Kad jais užpildyti tik vieną kapsulę, reikalinga įpatinga su didelėmis energijos sąnaudomis, brangi technologija ir ne mažiau kaip 10 kg specialiai išaugintų, teisingai surinktų, ekologiškai švarių žolių arba uogų, daržovių bei vaisių. Kaip jūs suprantate, BAP‘o gaminimas – malonumas brangus, juk, be to, kad brangi yra pati gamyba, dar brangesnės yra formulės, šių BAP‘ų receptai, kuriais niekas šiaip sau, už ačiū, nepasidalins.


Stereotipai – dalykas ne tik pavojingas, bet ir užkrečiamas. Suinteresuotos valstybinės bei komercinės struktūros per žiniasklaidą rūpestingai augina mūsų Sąmonėje šiuos stereotipus, puoselėja juos. Po to, kai reikiamas stereotipas tautiečių Sąmonėje susiformuotas ir užaugintas, žmogaus nuo bet kurio gromulo už ausų neatitrauksi. O žmonės bijo kažkokio zombiavimo. Taigi mus ir taip zombiuoja nuo ryto iki vakaro visi, kas netingi.

Mūsų Sistemos pagalba mes siūlome likviduoti savo neišmanymą , kaip BAP‘ų atžvilgiu, taip ir daugelyje kitų savo gyvenimo klausimų. Būtent neišmanymas, esant visiškam įsitikinimui, kad mes viską jau žinom, yra visų bėdų priežastis!

Dar kartą pabrėžiame, kad BAP, turintys terapeutinį efektą, kainuoja nepigiai. Daugelis kompanijų, kad užsidirbti, įpakuoja į kapsules ne enzimus, o paprastas žoles. Aišku, iš tokių BAP‘ų nauda maža. Tai dar viena tema, kurią jums teks išsiaiškinti.

Apie garsą „Om“

Jus, turbūt, sudomino žodis „Om“, kuriuo baigiasi visi nustatymai ir programos mūsų Sistemoje. Tai ne duoklė madai, ne beždžioniavimas norint įtikti miesčionio susidomėjimui Rytais, o praktinis būtinumas. Žymėjime Om „O“ yra evoliucinės spiralės simbolis. Gamtoje visi procesai evoliucionuoja, vystosi. Vystosi ir pati Visata. Vienas evoliucinis ciklas atitinka vieną spiralės (Archimedo spiralė) vijos grafinį pavaizdavimą . Besikartojantys evoliuciniai ciklai – tai keletos spiralės vijų visuma; m – Būties Trivienės Esybės simbolis: kairė linija – praeities (tam tikro proceso) simbolis; dešinė linija – proceso būsimo išsivystymo simbolis; vidurinėnė tiesė – dabarties simbolis, jungiantis abi Dvejybės pradžias. Simbolis „Om“ nurodo į tai, kad visi Būties procesai yra trilypiai, tai yra randasi vystimosi eigoje ir dinamikoje, dėka aktyvios dinamiškos dedamosios, jungiančios praeitį ir ateitį. Tai šios minutės, nenutrūkstamo, betarpiškai mus paveikiančios, Būties pasireiškimo procesai. Be to šie procesai, vieną kartą prasidėję, jau nebedingsta. Jie daug kartų kartojasi, kas ir užtikrina jų amžiną buvimą Pasaulyje; jie vystosi ir evoliucionuoja. „Om“ suvieniją kaip einamąją procesų dinamiką (jų transformaciją horizontalioje plokštumoje), taip ir dinamiką perspektyvoje (transformaciją, procesų Evoliuciją vertikalioje plokštumoje). „Om“ yra šių procesų pagrindas. Vien tik daugkartinis garso „Om“ kartojimas padeda sutvarkyti visų procesų vienybę organizme. Rusų kalboje lotynišką „Om“ atitinka Оm (От). Rusiška т (m) – žemės, Būties materializavimo, simbolis. Ši aplinkybė taip pat rodo į tai, kad visas fizinis Būties pasireiškimas, nuo elementarių dalelių iki žmogaus, yra pavaldus žemės dėsniams – trijų dedamųjų (dviejų statiškų ir vienos dinamiškos) nesugriaunamumui ir vienybei. Rusiškas Om simbolizuoja kai-ką kitą. M – vyriškos spiralės, sėklos simbolis, vyriškos, ugninės, aktyvios pradžios simbolis, turintis padidintą energetinį potencialą. M – Gyvybės, egzistavimo ir vystimosi vienybėje su garsu [O], šaltinis. Faktiškai Garsą „Om“ galima išversti kaip „Duodantis ir išlaikantis Gyvybę“. „Om“ taip pat yra būdingas absoliučiai visiems Procesams, jis visų procesų šaltinis ir jų evoliucinio vystymosi garantas. Beje, rumunų ir moldavų kalbose „om“ reiškia „žmogus“29.

29 be to: lotinų „homo“, ispanų „hombre“ (tariasi „ombre“), prancūzų „homme“ (tariasi „om“)... Ir žodyje „žmogus“ – tie patys garsai, o ir m, tik apsikeitė vietomis.


Jūsų negalėjo nesudominti hieroglifai, patalpinti kiekvieno skirsnio pradžioje. Jie yra gauti per kontaktą, kaip Kosminės abėcėlės dalis. Turi gilią prasmę ir praktinę paskirtį. Sutikite, kad jie pritraukia ir užburia žvilgsnį. Ženklas patalpintas straipsnio „Knygos apžvalga“ pradžioje simbolizuoja Pasirinkimą. Apatinė dalis reiškia, žmogaus padarytą, Evoliucijos sustabdymą. Skaičius „pi“, pereinantis į Taidzitu, – Evoliucijos begalybė. Hieroglifas, atspausdintas pirmajame ir antrajame skirsniuose (Raktas), simbolizuoja prisijungimą prie Dievo Kanalo, prie savo Aukščiausiojo „Aš“. Hieroglifas iš 4 ir 5 skirsnių (Kelias) panašus į laivelį ir reiškia, kad žmogus (figūra laivagalyje, vairuojanti laivelį) pradeda valdyti savo likimą. Mokosi surasti teisingą ir saugų kelią gyvenimo sūkuryje, palaipsniui atitolsta nuo Karmos, kadangi yra pavaldus Būties Trejybei (ženkliukas virš laivelio, kaip žvaigždė keliarodė, veda narsų jūrų keliautoją). Trečias hieroglifas (Darbas su žmonėmis) – Karmos atidirbimas savo Sąmonės atskleidimo keliu, per darbą su žmonėmis, perduodant jiems savo informaciją. Ženkliukas hieroglifo apačioje, vaizduojantis gerklę su rodykle, nurodo į tai. Ir, pagaliau, ketvirtas hieroglifas (Neokortekso skrydis) – tai paukštis, skrendantis virš materialiojo pasaulio bangų, Kūrinijos ir Dievo prieglobstyje ir apsaugoje. Paukštis – Evoliucionuojanti Siela, susijungusi su Sąmone. Dar yra Doktrinos, Asmenybės Harmonizavimo, ženklas, akies pavidalo. Pačią akį galima iššifruoti įvairiais būdais. Tai Būties, visur esančio Visatos Energoinformacinio Lauko simbolis. Taip pat tai – skaidri užuomina, kad jau laikas atsibusti, praverti akis (nuimti miglą nuo jų ir aplinkinio Pasaulio) ir blaiviai įvertinti situaciją. Taidzitu ženklas akies centre reiškia Pasirinkimo, prieš kurį Būtis stato kiekvieną žmogų, kategoriškumą. Šis ženklas – Būties Dvilypumo simbolis, Gyvybės Švytuoklės, kurios niekam neleidžiama stabdyti, pavidale. Skaičius „pi“ – pagrindinė Sąmonės Evoliucijos konstanta. Visas Doktrinos ženklas įrėmintas žiede, simbolizuojančiame Evoliucijos begalybę. Visa tai suvokiama mūsų pasąmone, kuomet mes žiūrime į ženklus, ir įsirašoma programų, orientyrų pavidale. Šio proceso aktyvizavimui reikia nukopijuoti ženklus mūsų svetainėje, atspausdinti ir pakabinti matomoje vietoje. Pradžioje, studijuodami Harmonizavimo Sistemą, jūs susipažinsite tik su 5 hieroglifais, Doktrinos ženklu ir 7 magiškais garsais – 6 gydomaisiais garsais bei garsu „Om“- raidėmis didžiulės, nežinomos žmonijai kosminės abėcėlės. Ši abėcėlė susideda iš 400 raidžių, simbolių, garsų, kiekvienas iš jų neša milžinišką prasminį krūvį ir turi praktinį įsikūnijimą, realizavimą. Pavyzdžiui, tik šeši ženklai iš pirmosios knygos turi informaciją, kurią mes sugebėjome išdėstyti keturiose Slaptosios Doktrinos knygose. Apie kosminę abėcėlę žmonės girdėjo, bet apie jos praktinį panaudojimą egzistuoja tik spėliojimai. Jeigu įvertinti, kad daugelis kirilicos bei lotyniškos abėcėlės raidžių buvo pasiskolinta iš kosminės abėcėlės, tai galima pasakyti, jog apskritai mes ją pažįstame. Kame jos paslaptis ir naujoviškumas? Tiesą sakant, nei paslapties, nei naujoviškumo ji mums nesudaro. Tada, jeigu mes beveik viską žinome, kodėl nemokame naudotis Žiniomis praktiškai, kame intriga? O intriga , gerbiamas skaitytojau, labai paprastas. Subtiliame Pasaulyje abėcėlė reikalinga ne tam, kad iš raidžių ir simbolių sudėlioti žodžius bei sakinius, ką mes čia, Žemėje, labai gerai mokame, manydami, kad tai yra tobulybės viršūnė. Ten kiekviena raidė, kiekvienas simbolis, hieroglifas turi prasminį krūvį, kurį labai nelengva išdėstyti žodžiais. Kiekvienas jų reiškia: sąvoką, procesą, algoritmą,, idėją, kategoriją, objektyvų dėsnį, įvaizdį, asociaciją, Būties aspektą. Daugelyje žemiškų kalbų raidė reiškia tik vieną simbolį ir garsą. Išimtį sudaro japonų ir kinų hieroglifinis raštas, kur kiekvienas hieroglifas turi prasminį krūvį žymiai didesnį, negu viena raidė. Kiekvienas hieroglifas turi sąvoką, įvaizdį. Kame problema, paklausite jūs? Išleisti kosminę abėcėlę su detaliais paaiškinimas, ką reiškia kiekvienas jos elementas, ir pradėti šį mokslą krimsti. Tiktai gausis taip, kaip su


studentu, kurį norėjo išgasdinti pranešimu, jog į mokslo programa įvedama kinų kalba. Jis sureagavo klausimu: „Kada egzaminas?“ Lygiai taip pat bus ir su kosmine abėcėle – paskaitysime ją, pastudijuosime ir su ramia sąžine atidėsime į šoną, paversdami ją statika. Kiek įskaitų ir egzaminų kiekvienas iš mūsų per savo gyvenimą išlaikė? Ir leiskite paklausti – padarė jiemus protingais ir laimingais?

Jokiu būdu! O viskas todėl, kad mus mokino dirbti su informacija kaip tokia, įsprausta į formalios logikos, statikos rėmus, kas prieštarauja gyvenimui, atitrūkę nuo jo! Iš to galima padaryti išvadą, kad informuotumas, mokslingumas ir erudicija nėra Žinių, Evoliucijos bei gyvenimo sinonomai, greičiausiai – tai jų sustabdymas. Paradoksas, ar ne tiesa? Iš čia išplaukia, kad žemiška abėcėlė visai ne išminties šviesulys. Nuo kada tai? O nuo tada, kai žmogus atjungė savo neokorteksą su jam būdinga nenutrūkstama logine mąstysena, likdamas „Žmogumi mąstančiu“ pagal formą, bet ne iš esmės. Nuo šio momento jo gimtąja stichija tapo formali, diskretinė logika, iš kurios seka: viena raidė – vienas simbolis, vienas garsas, ir niekaip kitaip! Perskaičius tai, įsivaizduokite, kokia bedugnė randasi tarp žemiškos abėcėlės raidės ir tokios pat raidės iš kosminės abėcėlės. Štai kur šaknys teigimo-aksiomos : „Dievas ir Tiesa nesuvokiami!“ Tik prie aksiomos visada reikia pridurti: nesuvokiami esant miegančiai Sąmonei ir atjungtam neokorteksui. Bet tereikia žmogui įjungti savo neokorteksą, kai pasaulis keičiasi tiesiog akyse. Kiekviena raidė, simbolis, garsas, įvykis įgauna visai kitą prasminį krūvį. Dažnai jų prasmė įgauna visiškai priešingą reikšmę. Ir pasirodo, kad neverta keliauti į Šambalą arba skristi į kosmosą tam, kad įgyti Žinių. Žinios tiesiog dengia visą Žemę metro storio sluoksniu, tik jos yra pasiekiamos neokorteksui ir nepasiekiamos žinduolio smegenims. Reiškia, Tiesa ir Dievas iš tikrųjų randasi žmoguje pirmapradžiai! O mums pilnai laimei belieka tik išsiaiškinti su sąvokomis „formali“ ir „neformali logika“.

Formali, paviršutiniška logika būna be žinių, be kritiško suvokimo ir kūrybos. Pavyzdžiui, žmogui, kurio žinios apie šachmatus nesiekia toliau to, kad ten yra „ėjimas žirgu“ , formulė E2 – E4 nesukelia jokių asociacijų ir vaizdinių. Bet kiek jų atsiranda didmeistrio galvoje? Štai šis kūrybos pasaulis, kuris pilnai grindžiamas asociatyvia, vaizdinga mąstysena, ir yra neformali logika. Čia nėra jokių nepajudinamų dogmų bei nuostatų, išskyrus objektyvius dėsnius, o jų neįmanoma įsprausti į jokius rėmus. Kad nekiltų pagunda versti viską į krūvą, pridursime, kad neformali logika neneigia formaliosios ir jai neprieštarauja, jinai iš jos išplaukia. Jausmų, įvaizdžių ir asociacijų pasaulis grindžiamas erudicija, tiksliau pasakius – prieštaravimais, kuriuos ji sukelia. Tik ar daug žmonių pakyla iki jų buvimo pripažinimo?

Kreipimosi į Dievą būdai

Žmonės sukūrė daug kreipimosi į Dievą būdų. Pats lengviausias ir prieinamas – malda (meditacija). Dėl maldos labai tiksliai pasisakė vienoje iš savo knygų įžymus autorius Ogas Mandino: „Ar yra mūsų tarpę nors vienas žmogus, kuris ištikus didelei bėdai arba nelaimei nebūtų šaukęsis Dievo pagalbos? Kas nesikreips į Aukščiausiąjį, kada susitiksime su vargu, mirtimi, nelaime arba kitokia, mums nepavaldžia ir mūsų supratimui nepasiekiama, jėgos apraiška? Šaukimas ir malda – seni, gylūs instinktai ir niekas nežino iš kur jie atėjo. Bet dar nebuvo tokio žmogaus, kuris susidūręs su baisia nelaime, nesikreipė į Dievą.

Jeigu imsi mojuoti rankomis žmogui prieš veidą, jis ims mirksėti. Trinktelėk per kelio girnelę, ir koja trūktelės. Pasakyk kam nors baisią naujieną ir jis sušuks: „O, Dieve!“. Kodėl? Tas pats senas instinktas varo jo kalbą ir jausmus.


Netgi nelabai religingas žmogus pripažįsta, kad sunkią minutę mes visi nevalingai šaukiame Dievo pagalbos. Ir tai – viena iš mūsų gyvenimo paslapčių. Visa kas gyva, įskaitant ir žmogų, sunkią valandą šaukia pagalbos. Tai – instinktas. Bet negi Gamta tokia kvaila, kad davusi šį instinktą ir žvėriui, ir paukščiui, ir žmogui, nepasirūpino tuo, kad pagalbos šauksmas nukreiptas Kūrėjui, būtų neišgirstas?“. Visa tai taip, bet būtina patikslinti, kad mums reikalinga įvairiaplanė pagalba, visuose Būties aspektuose, įvairiose situacijose. Todėl ir pagalbos prašymas turi būti konkretus, o ne paprastas: „Viešpatie, padėk“. Duotos jums maldos atidirbtos ir laiko patikrintos. Jose atsispindi visas jūsų norų ir prašymų spektras, visuose Būties aspektuose. Viešpatie, Šviesa akių mano! Įeik į namo kūną savo Auksine Energija, išgydyk ir atjaunink jį. Apšviesk mano protą, Viešpatie, ir duok jungimąsi su Tavimi. Om, om, om. Viešpatie! Išgelbėk mūsų Sielas. Palaimink(Pašventik) ir uždek jas Dangaus Ugnimi. Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Atnešk, Viešpatie, malonę į mūsų širdis ir pagirdyk jas Dangaus Ugnies Šviesa.Vardan Dievo. Amen. Viešpatie, mokytojas ir užtarėjas mano! Tavo valia bausti ir maloninti mane. Padėk man būti nusižeminusiam iri matyti savo nuodėmes. Padėk mano Sielai išsivalyti nuo šių nuodėmių ir nuo mano protėvių – piktų ir šelmiškų žmonių – nuodėmių.

Nuvyk velnius ir demonus, stovinčius mano kelyje ir trukdančius man darbuose bei reikaluose koviniuose, daromuose kasdien ir kas valandą vardan Tavęs, Viešpatie. Amen. Om, om, om.

Viešpatie, Jėzau Kristau, Šventasis Mikalojau, Šventasis Panteleimone, Švenčiausia Motina Dievo gimdytoja, ateikite man į pagalbą. Vardan mūsų Dangaus Tėvo, išvalykite visą mano pasąmonę nuo mano bei svetimų programų, trukdančių man gyventi ir dirbti Vardan Dievo. Amen. Om, om, om.

Viešpatie! Būk mano mokytojas ir padėjėjas mano darbuose, atliekamuose ne sau, o Vardan Dievo. Amen. Om, om, om. Motinėle Švenčiausia Dievo gimdytoja , padėk man šios dienos reikaluose bei darbuose. Šventasis Mikalojau ir visi Šventieji, padėkite man savo patarimais, pagalba, protų nušvitimu tų, su kuriais aš kalbu. Padėkite man visame, kas yra reikalinga mano gerovės pakėlimui. Pašalinkite visas kliūtis, stovinčias mano kelyje. Padėkite man padidinti savo pajamas, kurios man reikalingos Vardan Dievo ir yra gaunamos dėl Šviesios Jo Karalystės, o ne dėl savanaudiškumo ir savimylos. Padėkite man prekyboje, padėkite reikaluose koviniuose, kuriuos aš vykdau Vardan Dievo. Amen. Om, om, om“. Skaityti 3 kartus. Nereikia suprasti „prekybą“ kaip kokios nors prekės pardavimą nuo prekystalio arba iš rankų.

Kasdieniniame gyvenime mes nuo ryto iki vakaro sąmoningame ir pasąmoniname lygmenyse apsikeičiame informacija vienas su kitu. Eina nuolatinis abipusiškas įvertinimas (gyva prekyba) su galimu „pirkimu“ arba „kategorišku atsisakymu“. Reikalai koviniai – tai kasdieninė, kartais išvarginanti kova, įgaunant nepriklausomybę nuo savo Sąmonės, pagimdytos ir valdomos žinduolio smegenimis.

Bet šiuolaikiniam, intelektualiai išsilavinusiam žmogui šio paaiškinimo neužtenka. Kas yra malda? Kaip ji veikia praktikoje, kur faktai? Malda – tai specialūs kreipimasys-nustatymai, su prašymu suteikti vieną ar kitą pagalbą. Nuoširdžiai perskaitytų maldų pagalba, psichinė energija, minties energija prasiskverbia per Žemės Noosferą, išeina už jos ribų į švarius Kosmoso sluoksnius, prisijungdama prie gyvybiškos energijos srauto, einančio iš Tikrosios žmogaus Esybės. Pagalba prašančiam bus tuo labiau juntama, kuo didesnį galingumą turi Esybė. Kad pastiprinti savo Esybę, žmogus privalo tobulintis. Visos pasaulio religijos yra kupinos tikėjimo maldos galia, bet tik nedaugelis supranta šio proceso mechaniką, kodėl vieniems


maldos padeda, o kitiems, atrodo, visai ne. Daugelis Vakarų gyventojų mano, kad Rytuose žmonės arba meldžiasi, arba visai nesimeldžia. Abu šie teiginiai yra klaidingi, paprasčiausiai maldą reikia išvesti iš misticizmo sferos ir naudoti ją savo labui, nes malda – tai iš tikrųjų reali jėga. Tai viena iš didžiausių jėgų Žemėje, jeigu naudoti ją taip, kaip jai yra skirta. Viskas todėl, kad žmogus maldos metu kreipiasi į save, į savo Aukščiausiąjį „Aš“ (į savo 95-98 % nerealizuotų galimybių), kuris tiesiogiai yra sujungtas su Dievu. Meditacija – tai sudėtingesnis, negu malda, būdas prisijungti prie žmogaus gyvybiškos energijos ir Esybės, bet tobulesnis. Prisijungimo prie gyvybiškos energijos laipsnis šiuo atveju priklauso nuo žmogaus tobulumo.

Tai reiškia, kad malda ir meditacija (darbas alfa lygmenyje, bet ne pats buvimas meditacijos, maldos būsenoje) leidžia žmogaus psichinei energijai įveikti Žemės Noosferą ir maitintis švariomis dieviškomis energijomis. Kuo tobulesnis žmogus, jo mintys, tuo daugiau energijos jis gauna. Įsisavindamas tuo pačiu atitinkamus mūsų Sistemos metodus bei praktikas, įpatingai grandiozinį ir milžinišką darbą jis gali atlikti savo psichinės energijos dėka. Stebuklingo išgydymo faktus žmones priima atsargiai ir patikės tik tada, kai patys gaus analogišką rezultatą. Todėl kaip pavyzdį pateiksime faktą, irgi susijusį su mūsų sveikata, bet iš kitos srities.2002 metų pavasarį Baltarusijos televizija parodė laidą iš Černobylio zonos. Atliekant užkrėstose vietose dozimetrinius matavimus, specialistai aptiko netikėtiną fenomeną. Viename apleistame kaimelyje, kur radiacija viršija visas įmanomas normas, smalsumo dėlei, nusprendė išmatuoti radiacinį foną cerkvėje. Prietaisai tylėjo, rodė nulį. Buvo nuspręsta tą seną cerkvelę išardyti ir perstatyti Minske, kaip senovės paminklą. Sutikite,kad stebūklų nebūna, radioaktyvus debesis uždengė visą kaimo teritoriją, bet kažkodėl radiacija cerkvės nepalietė. Paaiškinimas šiam stebuklui labai paprastas. Žmogaus mintis materiali. Mintis nukreipta į Dievą, keliomis pakopomis labiau materiali. Gerą šimtą metų žmonės meldėsi toje cerkvėje ir įkrovė ją tokiu savo psichinės energijos potencialu, prieš kurį radiacija bejėgė. Na ,viskas gerai, atsakysite jūs, bet mus radiacija muša dabar, šimto metų atsargos pas mus nebus. Ką daryti šiuo atveju? Pateiksime pavyzdį iš mūsų gyvenimo. Į Minską mes atvažiavome apie dešimt metų atgal. Butas, kuriame apsigyvenome, iš pagrindų buvo apleistas, apie teigiamą energetiką kalbėti nevertėjo. Tačiau, gerindami savo sveikatą, reguliariai valydami „juodumą“ iš saves ir buto, nuolatos statydami apsaugą sau ir butui, kiekvieną laisvą minutę kalbėdami maldas arba bent jau mantrą „Om, om, om“, mes netik išvalėme mūsų būstą nuo energetinio purvo, bet ir per pusantrų-dviejų metų laikotarpį pakėlėme jo energetinį potencialą. Aptikome mes šį faktą su skutimosi peiliukais. Pradžioje peiliuko užtekdavo, kaip visada, 2-3 dienoms. Vėliau aš pastebėjau, kad peiliukai nebunka po keletą savaičių, po to ilgiau, iki 4-5 mėnesių. Kai paklausėme per kontaktą, su kuo tai yra susijęs, mums atsakė, kad mes „išmeldėme“ ir įkrovėme savo gyvenimo erdvę. Šiuo metu energetika bute pasiekė potencialą, analogišką tam, kuris turimas senovinėse šventyklose ir Egipto piramidėse. Kaip Jie mums paaiškino, šioje biologiškai aktyvioje energetikoje plieno atomai ir molekulės elgiasi kaip gyvojo audinio atomai, atstatantys savo prarastas dalis. Vadinasi jokių stebuklų, viskas visiškai kasdieniška, įsijungė savęs išaštrinimo mechanizmas. Šiuo metu, prisijungus prie mūsų Sistemos ir aktyviai ją įsisavinant, žmogus gali pakelti savo būsto potencialą per 6 - 12 mėnesių laikotarpį. Šventindami vandenį ir maistą, mes neutralizuojame nitratus, nuodus ir radiaciją, užtverdami jiems kelią į organizmą. Aktyviai užsiimdami profilaktika, nepamiršdami statyti sau apsaugą, neutralizuojame visą radiaciją pačiame organizme. Gyvendami savo name arba bute, mes vien tik savo buvimu, reguliariai valydami būstą, paverčiame jį neprieinama tvirtove,


materialiojo pasaulio poveikiui, tame tarpe ir radiacijos poveikiui. Štai jums akivaizdus pavyzdys – kaip efektyviai veikia mūsų Sistema palyginus su paprasta malda. Sistema komplekse, maldą viršija apie šimta kartų, ne mažiau, kadangi bažnyčias šimto metų bėgyje aplanko dešimtys ir šimtai tūkstančių žmonių, o mes, pavieniui arba dviese, lengvai susidorojame su šia užduotimi per kažkokius tai vienus metus . Atkreipkite dėmesį, prabėgomis, tarp kitų reikalų, neišeidami į atsiskyrėlių būveinę arba vienuolyną. Viskas yra paprasta, žmogus maldą priima, kaip faktą, kaip Tiesą, savyje užbaigtą, ir nemanydamas, kad galima prašyti ko nors sau pačiam. Religija jam nuolat kartoja: „Neminėk Dievo vardo be reikalo“. O mūsų Sistema – tai procesas, kuriam pagreitį suteikia pats žmogus, dėka prisijungdamo prie Dievo Kanalo ir paties Dievo pagalbos dėka. Ir todėl jau su pirmais žingsniais žmogus tampa erdvės bei laiko valdovu.

Ketvirtasis skirsnis


Būties Trilypumas

Dalykas ne tame, kad jie nesugeba pamatyti sprendimo. Dalykas yra tame, kad jie negali pamatyti problemos.

Gilbertas Chestertonas30

Pasaulis, Visata, kaip vieningas organizmas egzistuoja tiktai savo harmoniškumo

dėka, tai yra pilno visų procesų tarpusavio suderinimo dėka, grįžtamojo ryšio buvimo juose dėka. Harmonija yra pavaldi bendriems fizikos ir matematikos dėsniams, aprašoma matematinėmis lygtimis bei formulėmis. Harmonijos dėsniai veikia absoliučiai visas Gamtos savybes ir visus reiškiniams, visus žmogaus gyvenimo ir veiklos procesus, jo mąstymą, santykius tarp žmonių ir taip toliau. Harmonija – Būties ir Gyvybės pagrindas.

Gyvybė egzistuoja ten, kur yra judėjimas, tam tikras ritmas, būdingas visoms jos formoms bei reiškiniams. Yra žinoma, kad bet kuris judėjimas – tai kam tikras procesas, apibrėžtas tarp pradinio ir galutinio taškų (arba tarp pradinių, išeities ir baigtinių duomenų).

Yra juoda ir balta – išeities duomenys, du Pradai.Jų abipusis perėjimas vienas į kitą pagimdo tarpinę būseną – pilką. Naktis ir diena –

išeities pradai; jų abipusis perėjimas – aušra, rytas, sutema, vakaras. Analogiškai, žiema ir vasara – išeities pradai; jų tarpinės būsenos – pavasaris ir ruduo.

Praeitis ir ateitis – taip pat išeities pradai; jų tarpinė būsena – dabartis. Jeigu tęsime daugelio kitų gyvenimo reiškinių peržiūrą, tai ir juose visada pastebėsime tam tikras pradines būsenas ir būsenas baigtines. Visada yra Išeities Pradai – sudarantys Kūrinijos Dvilypumo esmę.

Čia reikia pabrėžti pagrindines Kūrinijos energetines savybes. Viskas, kas egzistuoja Pasaulyje, stengiasi užimti padėtį, kuriai būdingas kuo mažesnis energijos sunaudojimas. Todėl Išeities Pradams yra būdinga būtent ši savybė.

Žinoma, Pradų išeities būsena tam tikro proceso pradžioje, išlaiko energetinės pusiausvyros būseną. Baigtinė Pradų būsena įgauna panašią savybę procesui pasibaigus, o tai vėl paverčia šį Pradą į kažką suformuotą, vientisą ir stabilų.

Tokiu būdu, Dvilypumo sudedamosios – tai pastovūs, nekintantys statiniai duomenys (negyvi švytuoklės taškai). Jeigu įsigilinti į kiekvieną iš jų atskirai, tai mes rasime ten ramybę, nebūtį, tamsą ir pirmapradę tuštumą. Be to šioje tuštumoje dingsta bet kokia Dvilypumo prasmė. Joje nėra jokių orientyrų, kurių pagalba būtų galima nustatyti, kuri iš šių dedamųjų yra pradinė, o kuri – galinė.

Realus dviejų Būties dedamųjų pasireiškimas, jų egzistavimo prasmė, pasireiškia tik jų tarpusavio perėjime iš vienos į kitą.

Tiksliau sakant – jų nuolatiniame judėjime, kas yra trečioji Būties dedamoji. Iš

30 Gilbertas Chestertonas (Gilbert Keith Chesterton, 1874 – 1936), anglų krikščioniškas mąstytojas, žurnalistas ir rašytojas.


tikrųjų, jeigu mes turime kaikurį Pradą, atsiradus trečiai dedamajai – Judėjimui, kuris stumia Pradą pakitimams, mes gausime kažkokią tarpinę, o vėliau ir Baigtinę būklę, su augančiu savo potencialu, augančia savo jėga.

Susiformavusi į tam tikrą visumą, Baigtinė tampa sekančio proceso Išeities Pradu. Tokiu būdu, aktyviai veikiant Būties dedamajai , vienas Kažkas sklandžiai pereina į kitą. Mes gavome Išeities Pradą, bet jis dabar – jau visiškai naujas, pakeistas!

Pavyzdžiui: atėjusi po Nakties Diena bus nauja, pakeista. Vakarykštės Naktis ir Diena – tai praeitis, jos dingo į Nebūtį. Mes, kaip ir anksčiau, turime pradinius stabilius duomenis – Naktį ir Dieną, bet jos yra visiškai paveiktos dinaminių pakitimų! Jos nepanašios į visas tas, kurios buvo iki jų, ir į tas, kurios bus po jų!

Dėka trečios – aktyvios dinaminės Būties dedamosios - atsiranda tokios sąvokos, kaip Erdvė ir Laikas. Ši dedamoji pilnai nustato Erdvės ir Laiko charakteristikas bei savybes . Atkreipkite į tai dėmesį: Judėjimas yra vienos būklės perėjimas į kitą, naują. Šis perėjimas yra laipsniškas, sklandus – ne kaip faktas, o kaip procesas.

Viskas labai paprasta. Išeities Pradai – du kraštiniai negyvi Švytuoklės amplitudės taškai. Todėl juose nėra nei Erdvės, nei Laiko! Kraštiniai taškai – tai Faktas. Procesas – tai trečioji Būties Dedamoji, tik jai yra būdingi Erdvė ir Laikas, padedantys Gyvybės Proceso realizavimui.

Dvilypumas – struktūrinė Pasaulio, Visatos savybė. Visada yra kažkas su tam tikromis ypatybėmis ir visada yra kažkas su analogiškomis, bet jau priešingomis ypatybėmis. Judėjimo, jungiančio šias priešingas būkles, dėka egzistuoja Visata. Štai kur posakio „Judėjimas – tai gyvenimas“ prasmė. Judėjimas – trečioji Būties dedamoji. Pavadinsime ją -Gyvybės Švytuokle. Tokiu būdu, Išryškintas Pasaulis – tai dinamikos, judėjimo pasaulis! Jam yra būdingas Trilypumas(Trejybė). Iš čia seka, kad jeigu kuriame nors procese kokiu nors būdu pašalinti Trilypumą, mes sustabdysime Gyvybės Švytuoklę (judėjimą) ir gausime Dvilypumo statiką, kapinių ramybę.Iš bendrųjų mokslų yra žinoma, kad fundamentalūs (pagrindiniai) Būties Dėsniai yra Vienybės Dėsnis ir Priešybių Kovos Dėsnis. Analizuojant aukščiau išdėstytą, galima padaryti išvadą: kur yra Trilypumas, ten neribotai viešpatauja Priešybių Vienybės Dėsnis! Iš tikrųjų, du struktūriniai tam tikro proceso vienetai yra antagonistai, bet kai jie yra suvienyti Gyvybės Švytuoklės, kuri užtikrina jų abipusišką perėjimą iš vieno į kitą, – atsiranda nepagaunama akimirka vardu Gyvenimas. Vienybės Dėsnio dėka pasireiškia visas Kūrinijos įvairumas.

Ten, kur Gyvybės Švytuoklė atjungta ir judėjimas nutrūksta, pradeda veikti Priešingybių Kovos Dėsnis. Dvilypumo Išeities Pradai pradeda nesutaikomą kovą. Iš tikrųjų, neverta laukti taikios dviejų Pradų sąveikos, turinčių absoliučiai nesuderinamas charakteristikas! Tai amžina dviejų antagonistų, nesutaikomų oponentų-ginčininkų, kova, kurioje laimėtoju amžiams liks tik vienas – tas, kuris savo egzistavimui reikalauja mažiausio energijos sunaudojimo. Tai yra esant atjungtai Gyvybės Švytuoklei visada laimi statika, mirtis ir Nebūtis.

Šiuolaikinis mokslas, filosofija, religija stato savo pasaulėžiūrą ir koncepcijas, orientuotas į pradinius, negyvus Būties taškus – į Dvilypumą. Nei kiek neabejodami, daug negudraudami, jie pririša prie jų Erdvę ir Laiką, manydami, jog trečioji dedamoji – Gyvybės Švytuoklė – prisideda prie dviejų pirmųjų, kaip savaime suprantamas dalykas!

Taigi (jų supratimu), Pagrindinio Veikėjo – Dievo – dalyvavimas yra numanomas, kaip privalomas, bet jau kaip įvykęs, niekam mus neįpareigojantis faktas! Turima galvoje, kad po Pasaulio Sukūrimo Dievas išėjo poilsiui, nustatęs visus procesus Visatoje „automatiškam veikimui“. Viskas, kas iš Jo liko, tai tik Energoinformacinis Laukas ir kažkokia energetinė substancija – Absoliutas – visų energijų šaltinis. Ir todėl dabar tik žmogus belieka padėties šeimininkas (vienas namuose – ką noriu, tą ir darau!). Dievo atžvilgiu pakanka giedoti lopšines mantrų bei maldų pavidale. Taip gyventi yra daug


patogiau ir ramiau! Daugeliui bus tikras šokas naujiena, kad Dievas – gyvas, stiprus ir į atsiskyrėlio būveinę nebuvo išėjęs. Vieną kartą „įsukęs“, kartu su savo personalu, Visatą, Jis Ją valdo ir mesti likimo valiai (kiek mums yra žinoma) neturi teisės nei vienai akimirkai! Mes, Žemės žmonės, esame Dievo pakviesti į šią Gyvenimo Šventę, ir ne šeimininkai mes čia – o svečiai, todėl ir elgtis reikia padoriai ir deramai!

Dievo nuolatinio aktyvumo dėka mes, Visatos ir Žemės žmonės, turime būti Jam dėkingi už trečiosios dedamosios būvimą visuose Būties procesuose. Gyvybės Švytuoklė Dievo ir Visatos Lygmenyje palaikoma aktyvioje būklėje Dievo Psichinės Energijos, Jo Minties dėka. Tai ir yra Šventoji Dvasia! Be jos Gyvybė Žemėje ir Visatoje būtų neįmanoma iš principo.

Dievas negali išeiti poilsio dėl jokių priežasčių, nes Jis yra Gyvybės Šaltinis! Pirma Jo poilsio sekundė bus paskutinė visai Esamybei Visatoje, todėl apie tai geriau ir negalvoti.

Gyvenimas praeina tarp dviejų Būties Polių: spindulinės gyvybės formos, iš vienos pusės, ir baltyminės – iš kitos. Spindulinė ir baltyminė Gyvybės formos – dvi Būties priešybės, du Poliai. Gyvenimas – tai dinamika, užtikrinanti dviejų priešybių abipusišką perėjimą iš vienos į kitą. Būtent šiame, nesustojančiame nei akimirkai abipusiame perėjime, randasi Gyvybės Švytuoklė, Gyvenimo, Būties, Dievo ir Žmogaus Evoliucija. Vienybė(jungimasis) su Gyvybės Švytuokle – teisės Gyvybei gavimo laidas. Be šios vienybės žmogus Kūrinijai – tuščia vieta!

Ir labai keista, kad šiuolaikinis žmogus šią aplinkybę atkakliai ignoruoja! Reikia suprasti ir priimti, kaip tikrovę, kad Trilypumo gyvo, nepertraukiamo pasireiškimo ir Kūrinijos Pagrindinio Dėsnio egzistavimo šaltinis yra Dievo Minties jėga, Jo Šventoji Dvasia (arba, kaip mes vadiname – Psichinė Dievo Energija). Nepriėmus ir nesupratus viso šito negalima pažinti Tiesą, Gyvenimo Prasmę ir neįmanoma deramai gyventi. Nes Dievo Mintis ne tik įjungia ir pastoviai laiko aktyviojoje būklėje visos Visatos dinamiką, ji įjungia Gyvybės Švytuoklę kiekviename iš mūsų, mąstymo bei Pasaulio suvokimo lygmenyje. Tik aktyvios sąveikos su Psichine Dievo Energija dėka mes galime įjungti evoliucinį neokortekso vystymasį ir panaudoti savo 95 – 98 % nerealizuotų galimybių, patvirtindami tuo teisę vadintis „Žmogumi Mąstančiu“. Kūrinijos lygmenyje Gyvybės Švytuoklė (Psichinė Dievo Energija) suvienija du Pradus – Būtį ir Nebūtį. Nenutrūkstamas abipusiškas Būties į Nebūtį ir atgal perėjimas daro Gyvybę, Visatos ir Dievo Lygmenyje, nemirštančia, amžina. Psichinė Dievo Energija įjungia į darbą Vienybės ir Priešybių Kovos Dėsnius, dėka ko visi Pradai su priešingomis savybėmis ne tik taikiai susigyvena vienas su kitu, bet ir neša gyvybę visai Esamybei Kūrinijoje!

Žmogaus lygmenyje Dvilypumas yra pavaizduotas, kaip energetinis ir fizinis kūnai, kurių sąsaja vykdoma Mintimi, žmogaus Psichine Energija. Taip pasireiškia mūsų Trivienė Esybė.Čia reikia pabrėžti, kad Kūrinijoje tik du – Dievas ir Žmogus – turi gebėjimą valdyti Psichinę Energiją (mintį) ir ją kontroliuoti!

Kiti gyvi padarai tokio gebėjimo neturi. Žmogus, nemokantis savo Psichinę Energiją valdyti ir nuolat ją kontroliuoti, automatiškai sustabdo savyje Gyvybės Švytuoklę, savarankiškai išjungia Priešybių vienybę. Pradeda veikti nepermaldaujama Priešybių Kova, kai antagonistinės energetinio ir fizinio kūnų savybės tampa ypač išreikštos, viena kitą naikinančios. Išvadoje žmogus, patekęs tarp tokių girnų, serga ir neišvengiamai miršta.

Ši baigtis persekios mus tol, kol išmoksime Sąmonės dėka valdyti savo Šventąją Dvasią (Minties potencialą) ir kontroliuoti ją. Mūsų užduotis – išmokti surasti Gyvybės Švytuoklę visuose Būties aspektuose ir nuolat palaikyti jos judėjimą, darant jį amžinu, negęstančiu. Sėkmingas šios užduoties sprendimas pilnutinai gula ant Sąmonės pečių,


kurią mes savarankiškai ir savanoriškai turime paversti iš konservatyvios (ribotos) į laisva (išvystyta). Tik tada ji galės sutramdyti mūsų nesuvaldomą, siautulingą psichinę energiją!

Sielos kilmėŠi laiminga kritimo šventė Jai galvą apsuko.Bet tam, kad sugrįžtų į dangų,Jėgų visiškai pritrūko.

Siela turi energoinformacinį pagrindą. Ji gimsta tam tikros Dievo energijos pumpuravimo dėka, Jo mąstymo proceso metu. Taigi, ji savo potenciale turi visas savybes, būdingas Dievui: gyvybišką, mąstymo (psichinę) potenciją!

Jos potencialios galimybės realizuojasi palaipsniui, energetinės sankaupos pavidale, kiekviename Kūrinijos Lygmenyje. Tokių Lygmenų Visatoje yra septyni. Pabuvodama kiekviename iš jų, Siela evoliucionuoja nuo paprasčiausios energetinės sankaupos iki energopsichinės žmogaus Matricos. Siela besivystydama palaipsniui formuoja savo apvalkalą – kūną (nuo elementarios dalelės iki žmogaus). Kaip matote, ir čia dalyvauja Gyvybės Švytuoklė, turinti sąryšį tarp Sielos energetinės Esybės ir jos fizinio (materialiojo) pasireiškimo. Sustabdyk ją ir Siela subyrės, kartu su kūnu virsdama niekuo, tuštuma. Praeidama septinius Kūrinijos Lygmenis, įgaudama kiekviename Jų tam tikrą savo vystymosi patirtį, Siela fiksuoja ją ne tik savo energoinformacinėje Esybėje, bet ir Visatos Energoinformaciniame Lauke, palikdama juose tarsi savo pėdsaką. Šis pėdsakas yra ne kas kita, kaip holograma – Sielos egzaminų įskaitų knygelė. Tokiu būdu, Siela turi prototipą, savo asmeninę atmintį kiekviename Lygmenyje, ji glaudžiai susijusi su kiekvienu iš Jų. Be to, Siela nėra pamesta likimo valiai, o nuo pirmos savo egzistavimo akimirkos yra įdėmiai stebima Dievo ir Jo Žmonių (Dievo Pasaulio atitinkamų Lygmenų tarnybų bendradarbių). Siela visada yra jungtyje su Gyvybės srautais ir yra pavaldi jos ritmams, tai yra įdėta pačioje jos prigimtyje. Priklausomai nuo išsivystymo lygio, Siela iš Dievo Pasaulio (Subtiliųjų Vibracijų Pasaulio, arba Subtilaus Pasaulio) persikelia į grubių vibracijų pasaulį – į Žemę. Šis perėjimas būtinas, nes tik mūsų pasaulyje Siela užbaigia vystymąsi, įgaudama materialų apvalkalą! Ją tarsi persodina iš šiltnamio sąlygų į atvirą gruntą.

Siela Žemėje užbaigia savo vystymąsi, formuoja sau žmogaus kūną ir įgauna savo nuosavą pasaulio, kuriame ji gyvena, įsisąmoninimą ir suvokimą. Sąmonė – neatskiriama materijos dalis. Skirtingai visų kitų Kūrinijos Lygmenų, tik pačiame žemiausiame Lygmenyje, grubių vibracijų pasaulyje vyksta Sąmonės jungimasis su žmogaus protu. Taip gimsta aukščiausioji Sąmonės forma, bet tai dar ne pati išvystyta Sąmonė! Išvystyta ji dar turi tapti .

Įgyjant aukščiausią Sąmonės formą, Siela gali pretenduoti į savęs realizavimą, į Gyvenimą. Gavusi išvystytą Sąmonę, Siela kartu su fiziniu kūnu tampa nemirtinga. Tokiu būdu, Siela ateina į Žemę tik tam, kad gautų Sąmonę! Tai yra susiję su tuom, kad Sąmonę, visoje neaprėpiamoje Visatoje, turi tik Dievas ir Žmogus. Kol Siela keliavo Kūrinijos Lygiais, ji naudojosi Dievo Sąmone. Po to, kai įsikūrė žmoguje, ji privalo gyventi „savo protu“, suformuoti asmeninę Sąmonę – pasigavus Dievo Sąmonę, nešti ją kaip šviesos šaltinį, ir grįžti su ja atgal pas Dievą, kad toliau eiti su Juo šalia, bet jau sąmoningai!

Siela praeina kelią, kurį praeina vaikas, gimdamas Žemėje. Po pastojimo tėvai savo vaikui duoda gyvybę. Motina jį išnešioja, po ko seka gimimas. Iki metų jį prižiūri – ir tik tada jis stoja ant kojų, suvokia save ir tikrovę, vadina tėvus „Tėtė“ ir „Mama“, tiesia į juos rankutes, padaro pirmus sąmoningus žingsnius jų link. Nuo šio momento jie eina šalia per gyvenimą.Sielos formavimosi etapai iki jos įsikūnijimo į žmogų – tai ir yra išnešiojimo


stadija. Šioje stadijoje jai (kaip kūdikiui ysčiose) yra patogu ir niekas negresia. Kritinė fazė

vaikui – kūdikystė, kol jis ne įgyja Sąmonę ir išmokta bendrauti su tėvais dialogo režime. Šis pavojingas laikotarpis pasibaigia, kai vaikas padaro pirmus žingsnius savo tėvų link. Jis juos suvokia pirmų savo gyvenimo metų pabaigoje (pirmą kartą po gimimo), nors jie visi sudaro vieną visumą nuo pirmos nėštumo prasidėjimo minutės. Tėvams visiškai neįdomu, kaip vaikas jais tiki, ką jis žino bei moka. Jie-gi žino, kad jį reikės visko mokyti iš naujo, žingsnis po žingsnio. Svarbiausia, kad jis ištiestų rankas ir padarytų pirmus žingsnius jų link. Visą tolimesnį kelią jie praeis kartu. Taip ir žmogus, atėjęs į šį pasaulį, randasi kritinėje egzistavimo fazėje, kol ne įsisąmonins save ir savo Tėvus (padarys pirmus žingsnius jų link). Niekas už jį šios fazės neįveiks, kiekvienas praeina ją individualiai. Bet ne pavieniui, o kartu su savo Tėvais – su Subtiliu Pasauliu ir Dievu, kurie mumis rūpinasi, neišleisdami iš akiračio nuo mūsų Sielos pradėjimo momento. Kliūtis čia tik viena – paties žmogaus Sąmonė užverta įvairiais salygotumais, dogmomis ir stereotipais, kuriuos mūsų fizinis pasaulis pavertė neginčijamomis Tiesomis.

Subrendusi siela (indų alegorija)

Vieną kartą mokiniai paklausė Farido:– Kalba, kad Jėzus nejautė fizinio skausmo ant kryžiaus, kai

jį nukryžiavo. Kaip tai gali būti? Kalba, kada Mansūrui nukirto rankas ir kojas, jis šypsojosi. Kai jam išbadė akis, jo veide neatsispindėjo jokio skausmo, kančių. Kaip tai yra įmanoma?

Faridas nuraškė nesubrendusį riešutą nuo medžio, padavė mokiniui ir pasakė:

– Perskelkite riešutą taip, kad nepažeisti branduolio. Mokinys atsakė, kad tai neįmanoma. Faridas paklausė:

– Ar galima atskirti subrendusio riešuto kevalą, nepažeidus branduolio?– Su subrendusiu riešutu nėra jokių problemų, – atsakė mokinys.– Viskas yra teisingai, – pasakė Faridas. – Bet juk tu pats davei atsakymą į savo

klausimą. Pas daugelį žmonių siela visiškai suaugo su kūnu. Jeigu sužaloja kūną, tada sužaloja ir sielą. Bet yra ir kitokių žmonių; jų siela ant tiek yra laisva, kad turi kūną tik kaip apvalkalą, „kevalą“. Pažeidžiant jų kūną, neįmanoma pažeisti jų sielas. Jėzus ir Mansūras buvo žmonės, panašūs į subrendusį riešutą.

Gavusi Sąmonę, Siela privalo išsaugoti ir kūną kaip neatskyriamą formą Sąmonės realizavimui, juk praradusi kūną, ji praranda Sąmonę! O tam Siela turi ne tik įgyti Sąmonę, bet ir susijungti su ja. Tik tada jos gali padaryti savo kūną tobulu ir amžinu, įgauna sugebėjimą transformuoti jį sutinkamai savo tikslų ir užduočių.

Sielos evoliucinio vystymosi etapas baigiasi tuo, kad į Dievo Pasaulį(į savo namus) Siela grįžta kartu su fiziniu kūnu ir išvystyta Sąmone, kitokių mūsų ten nelaukia ir nepriims. Tai ir yra Harmonizuotas Žmogus – Asmenybė, galinti tapti tikruoju padėjėju Dievui. Sielai įgavus kūną, jos evoliucinio vystymosi ciklas baigiasi. Sekantis etapas – Žmogaus ir jo Sąmonės Evoliucija. Žmogaus atėjimą į Dievo Pasaulį jokiu būdu negalima suprasti, kaip jo išėjimą iš Žemės (Sielos „Pakilimo į dangų“ arba kažkokio mistinio jos „išganymo“ būdu).

Apokalipsės laikas duoda žmogui galimybę (ir net įpareigoja jį!) praeiti visą šį Kelią, gyvenant Žemėje. Žmogaus Harmonizavimas įvyks mūsų asmeninės Visatos susiliejimo su Tikrąja Visata keliu, ir vėliau – Žemės perėjimu į taip vadinamą Ketvirtąjį Išmatavimą (arba, kitaip sakant, Subtilaus Pasaulio atėjimu į Žemę).

Ne be reikalo religija su baime laukia šio momento, pavadinusi jį „Paskutiniu


teismu“! Tada viskas šiame pasaulyje bus pavadinta savo vardais. Šis atradimas daugeliui bus nusivylimas ir didžiulis sukrėtimas, dėl dvasios jautrumo ir intuicijos iki to nebuvimo. O svarbiausia, nebus galimybės ką nors pakeisti!

Jūs tikriausiai jau supratote, kad mūsų gimimas Žemėje – tai didelė asmeninė atsakomybė, kaip prieš Dievą, taip ir prieš visus ankstesnius mūsų Sielos įsikūnijimus! Todėl kad Žmogaus stadija – baigiamasis etapas jos evoliuciniame vystymesi. Ji iki šio momento praėjo milijonus įsikūnijimų ir persikūnijimų, bet įsikūnijimo žmoguje stadijoje gali sustabdyti savo Evoliuciją (arba, dar blogiau – nueiti į Nebūtį).

Kaltas bus pats žmogus, kuris iš savo Sąmonės ir fizinio kūno padarė stabą, o apie Sielą nieko nežino ir net žinoti nenori! Nors žodžiais kovoja už jos tyrumą ir uždega žvakutes už jos išganymą (suprantama, nuo mistinių tamsių jėgų pinklių, bet tik ne nuo savęs). Žmogui net į galvą ne ateina, kad jis pats gali taip nemokšiškai pražudyti savo Sielą. Jis galvoja, kad atėjęs į Žemę, pagaliau gavo visišką laisvę, kadangi tuo viskas jau yra nulemta, jo rankos atrištos.

Bet iš tikrųjų jis gavo tik Pasirinkimo laisvę: stoti į Žmogaus Evoliucijos kelią, padaręs pirmus žingsnius savo Tėvų link – arba iš tikrųjų nueiti į Nebūtį, subyrėjęs į smulkiausias dedamąsias – humusą, iš kurio išaugs Gyvybė sekančioje Visatoje. Ir tai ne eilinė baisi pasakėlė! Sielų išbrokavimo, nubyrėjimo procentas iki jų įsikūnijimo į žmogų (kol jos valdomos Dievo Sąmonės) yra nulinis. Procentas Sielų, įsisąmoninusių save, susivienijusių su Sąmone, grįžūsių namo (į Dievo Pasaulį kartu su fiziniu kūnu), yra be galo mažas – procento dalys. Kaip matote, brokavimas negailestingas!

Žinant tik vieną šį faktą, visas kalbas apie žmogaus didybę ir vertybę galima nutraukti: 6 milijardai Sielų Žemėje Subtiliam Pasauliui ir Dievui yra nuoga abstrakcija, beveidžiai statistai, dar negimę vaikai, kurie dar tik galvoja – ar jiems gimti ar ne! Mes, pasijungę prie Dievo Kanalo, šį žingsnį jau padarėme, todėl kiekvienu mumis taip rūpinasi.

Pasaulio Evoliucija

Mes jau kalbėjome, kad Pasaulio struktūrinis vienetas yra Dvilypumas. Be kitko jis yra būdingas absoliučiai visiems Kūrinijos procesams, pradedant elementariomis dalelėmis, vakuumu ir baigiant žmogaus fiziniu kūnu, jo psichika.Mes ne visada savo Sąmone aprėpiame šį Dvilypumą, bet jis yra visur! Jis yra būdingas darbo veiklai, tarpusavio santykiams, valstybinių institucijų veiklai, fiziologiniams procesams ir t. t.

Bet kuriame procese visada yra trečia dedamoji, susiejanti du kraštutinius Dvilypumo taškus į vieną nenutrūkstamą procesą – tai Gyvybės Švytuoklė, kuri užtikrina bet kurio proceso realizavimą. Pavyzdžiui, mes norime pataisyti sveikatą, reiškia, reikia išstudijuoti ir suprasti procesus, vykstančius dviejose jos dedamosiose – energetiniame ir fiziniame kūnuose. Tam mes mokamės valdyti savo energetinius procesus: papildyti kūną energija; nuimti užkimšimus; pašalinti sukauptą nesveiką energiją; stiprinti kūno energetiką specialių pratimų pagalba (pavyzdžiui, „Atgimimo akis“, Cigun ir kt.). Nepaliktas be dėmesio ir fizinis kūnas: mes studijuojame jo struktūrą ir fiziologiją, normalizuojame jo būklę teisingos mitybos, grūdinimo pagalba, fizinių sveikatingumo pratimų – jogos, gimnastikos, bėgimo ir t. t. – pagalba.

Trečioji dedamoji, suvienijanti du Pradus – energetinį ir fizinį kūnus – yra įsisąmoninta Mintis, užduodanti tam tikrą programą mūsų dviem Pradams ir įforminta žodžių (mintinių formuluočių, nustatymų) pavidale.

Kalba – reiškinys jokiu būdu ne atsitiktinis! Be komunikavimo funkcijos ji leidžia mums koncentruoti savo mintis bei įforminti jas žodinių nuostatų (mintinių formuluočių, nustatymų) pavidale. Mes sugebame visapusiškai apgalvoti ir planuoti savo veiksmus, kryptingai valdyti juos. Kalba leidžia valdyti psichikos ritmų sąsają su išorinės aplinkos


ritmais, vidinių organų ritmus – su atitinkamų energetinio kūno zonų ritmais. Kalbos pagalba mes perduodame savo patirtį kitiems žmonėms, įpatingai vaikams. Kalba – tai įgarsinta ir koncentruota mintis, kuri (kaip jūs jau žinote) yra Gyvybės Švytuoklė, užtikrinanti energetinio ir fizinio kūnų sąsają, leidžia mums sąmoningai valdyti save, savo gyvenimą ir sveikatą.

Dvilypumo ir aktyvios (dinamiškos) dedamosios pasireiškimas bet kuriame procese – tai ritmiški pakitimai horizontalioje Kūrinijos plokštumoje. Tokie ritmai, nubraižyti grafiškai, atrodo kaip sinusoidė, pavaizduota plokštumoje, statikos būklėje.

Tačiau Kūrinijai yra būdingas tūris, erdvinė orientacija ir trimatiškumas, todėl Ji turi, be horizontalios dedamosios, dar ir vertikalią. Dinamiškas bet kurio proceso vystymasis šios dedamosios keliu yra ne kas kita, kaip Evoliucija, šio proceso tobulinimas. Nepertraukiamos Evoliucijos(tobulėjimo) būklė yra būdinga absoliučiai visiems procesams, priešingu atveju bet kuris iš jų (tame tarpe Gyvybė ir Kūrinija) baigtų savo egzistenciją. Savo ruožtu, bet kuris evoliucinis vystymasis jau yra susijęs su spirale. Seniai žinoma, kad viskas Pasaulyje juda spirale. Taip juda planetos, žvaigždės, taip vystosi mūsų mąstymo ir psichikos gebėjimai. Šios dedamosios dėka Sieloje gimsta pažinimo, kūrybos, savęs realizavimo siekimas. Kaip sprendžiant sveikatos problemas pasireiškia vertikalioji dedamoji? Pasirodo, palaikydami Gyvybės Švytuoklę tik horizontalioje plokštumoje, mes negalime užtikrinti sau pilnavertės sveikatos. Ligos tęsiasi toliau. Kad visiškai jų atsikratyti, mes turime priversti Gyvybės Švytuoklę judėti dar ir vertikaliai (tai yra dviejose plokštumose vienu metu), panaudojant visas tris trimatės erdvės dedamasias. O kadangi Gyvybės Švytuoklė – tai Mintis, reiškia, mes turime padaryti ją aktyvia, besiveržiančia aukštyn!

Aktyvuoti mintį, įdavus jai sparnus, galima tik lavinant mąstymą ir visų begalinių, matuojant pagal žmogaus gyvenimą, Būties procesų suvokimą. Evoliucijos spiralė Sieloje yra įdėta Gamtos. Beje, visi sparnuočiai kyla akštyn tik spirale.

Štai mes ir priėjome tai, apie ką nuolat kalbėjome – būtinumą lavinti Sąmonę, jos diapazono išplėtimą. Tik tokiu atveju, įjungdami evoliucinį tobulėjimą, mes turėsime idealią sveikatą, išmoksime visapusiškai ir pilnateisiai valdyti ją. Kadangi judėjimas ir Evoliucija yra Kūrinijos pagrindas, tai laikydamiesi jų Dėsnių, pažindami ir suvokdami juos, mes galėsime valdyti save visuose gyvenimo procesuose: mokymesi, reikaluose, sveikatoje, santykiuose su žmonėmis ir t. t. Tampame savo Gyvenimo šeimininkais!

Kaip viskas, kas pasakyta, atrodo praktikoje?

1. Pavyzdžiui, jūs sergate. Noras pasveikti – tai subjektyvus pageidavimas. Jūsų mintis yra apribota pageidavimu ir fizinio kūno galimybėmis. Jeigu pasveikimui jūs panaudojate kokias noras sveikatingumo praktikas, darbą su energetika, tai tuo pačiu aktyvizuojate rezervines organizmo jėgas. Bet tuo pačiu siIpninate imuninę sistemą, nes neatstatote i6naudojate rezervą!

Taip atsitinka todėl, kad jūsų mintis apribota tik subjektyviais (vidiniais) organizmo procesais, o tai reiškia, kad ji negali užtikrinti gyvybiškos jėgos pritekėjimą iš išorės. Maža to, ji negali jos priimti!

Jei jūs esate susirūpinę atsakomybe už kitų žmonių, kurių gyvenimas žymiai priklauso nuo jūsų, gerove, arba jums jūsų sveikata reikalinga kūrybiniam realizavimui, tai mintis nukreipta į perspektyvą, į Evoliuciją! Tada jūsų mintis pritraukia į organizmą gyvybišką energiją – ir jūs pasveikstate.

Seniai yra pastebėta, kad jeigu žmonėms nėra kada sirgti, jie greitai atsistato. Kaip, pavyzdžiui, karo metu: žmonės, dalyvaujantys karo veiksmuose, įkvėpti pergalės polėkio, neserga peršalimo ir kitomis, „taikmečio“, ligomis, kokiose sunkiose sąlygos jie bebūtų.


2. Arba, daleiskime, jūs pradėjote kokią nors veiklą. Sprendimas užsiimti viena ar kita reikala, darbu visada siekia tam tikro tikslo, pavyzdžiui, automobilio pirkimo. Šis tikslas nukreiptas į subjektyvaus pageidavimo pasiekimą ir ne daugiau, tai yra jūsų mintis yra apribota pageidavimu. Nėra vystymosi perspektyvos dėl jūsų pretenzijų sumažinto lygio. Yra garantija, kad veikla sužlugs arba, geriausiu atveju, egzistuos kol jūs nusipirksite automobilį. Kai veikla sužlugdyta, neverta raudoti: juk jūs nedavėte jai evoliucinio vystymosi perspektyvos!Kad veikla duotų jums pelną ilgam, begaliniam laikui, jūs turite savo minties pagalba duoti jam be galo ilgo evoliucinio vystymosi perspektyvą. Ir perspektyva turi remtis ne tik asmenine gerove, bet ir privalo turėti mastą – didelę reikšmę visuotiniam labui!

Turėdamas tokią ilgalaikę perspektyvą, jūs savo mintimis sudarote grandinėlę pirmaeilių užduočių, kurios palaipsniui priartins jus prie jūsų veiklos sėkmės.

Išvada: bet kurio užsiėmimo orientacija(įžeminimas) į savo subjektyvizmą, į Ego- tai pats geriausias būdas sužlugdyti veiklą! Be evoliucinės perspektyvos ji su laiku slopsta. Bet kai tik jūs atskiriate sumanymą nuo savo asmeninių problemų, užtikrinę jam pastovų, ilgalaikį realizavimą, duodantį naudą visiems, jūsų veikla iš karto gauna jam trūkstančią evoliucinę perspektyvą, o jūs – šansą sėkmei!

Apie Sąmonę

Siela suvokia save kaip objektyvią realybę (sugebančią save realizuoti) ten, kur ji save įsisąmonina! Kiekviename Kūrinijos Lygmenyje ji turi tam tikrą įsisąmoninimo laipsnį, bet tik Žemėje gali maksimaliai save įsisąmoninti bei realizuoti, nes tik čia jinai gauna fizinį žmogaus kūną ir susijusią su juo Sąmonę.

Sąmonei besivystant, Siela keičia fizinį kūną ir realizuoja joje įdėtą gabėjimą fiziškai realizuoti save viename ar kitame Kūrinijos Lygmenyje. Tuo pačiu jinai pradeda grįžtamą kopimo procesą. Atėjusi į Žemę fizinio kūno bei Sąmonės, susigyvenusi, susijungusi su fiziniu kūnu, tapusi jo šeimininke, Siela kartu su juo persikelia iš fizinio pasaulio į Dievo Pasaulį.

Ten ji atsineša tobulą fizinį kūną ir išsivysčiusią, laisvą Sąmonę Be to mes šiame kelyje toli gražu ne pirmieji, kiekvienas Žmogus iš Dievo Pasaulio, kaip ir pats Dievas, šį kelią praėjo, o dabar padeda jį įveikti mums. Kaip matote, tam, kad Siela gyventų ir vykdytų savo paskirtį, jai yra labai svarbu įsigyti Sąmonę, ir susijungti su ja. Tokio susijungimo technologija duota šeštojoje Sistemos dalyje, o kol kas būtina praeiti tam tikrą paruošiamąjį etapą. Laisvos Sąmonės formavimo savyje etapą, nes tik tokia Sąmonė duoda Sielai galimybę įgyti sparnus, su tolimesniu jos realizavimu visuose Kūrinijos Lygmenyse. Sąmonė – objektyvi realybė, leidžianti įsisąmoninti save realiame pasaulyje, susipažystant su juo pojūčių, gaunamų iš jutimo organų (analizatorių), pagalba. Ji visada yra susijusi su konkrečia asmenybe, vadinasi, visada egzistuoja tik vienybėje su materija (su fiziniu kūnu), būdama materijos sukurtu produktu. Be materijos, be fizinio kūno nėra Sąmonės, todėl kai po mirties Siela praranda fizinį kūną, ji savęs nebesuvokia. Tai reiškia, kad kartu su kūnu ir Sąmone žmogus nuneša su savimi į kapą visą savo gyvenimo patirtį ir žinias. Mes suvokiame gyvenimą per Sąmonę. Jos užduotis – duoti žmogui galimybę įsisąmoninti save čia ir dabar. Sąmonė yra glaudžiai susijusi su akimirka vardu Gyvenimas, su Gyvenimo Švytuokle. Gyvenimo akimirka (Švytuoklė) nepriklauso nei kokio nors proceso Pradžiai, nei jo Pabaigai (kraštutiniams Dvilypumo taškams). Taip ir Sąmonė (esant jos teisingai orientacijai) negali būti susieta su šiais kraštutiniais mirusiais taškais, ji


pirmapradžiai yra nemirtinga. Pavyzdžiui, gyvenimas pastoviai randasi tarp Dvilypumo taškų – tarp praeities ir ateities. Bet mes save įsisąmoniname tik dabartyje. Sąmonė nepriklauso praeičiai, kuri jau praėjo, bet nepriklauso ir ateičiai, kuri dar neįvyko! Ji priklauso tik dabarčiai! Orientuodami Sąmonę į dabartį, mes darome ją laisva. Bet jeigu susiesime Sąmonę su praeitimi, tai surišime ją ir apribosime, nugrimzdami prisiminimuose. Jeigu susiesime su ateitimi, nugrimsime svajonėse. Reali tik dabartis, o susijusi su ja Sąmonė reali ir nemirtinga – tik dabartyje! Ar ne čia glūdi priežastis, kad žmogus Sielos gelmėse iki paskutinės minutės netiki, kad mirs?! Tikroji priežastis šito randasi energetiniame Sielos potenciale. Kai tik Sąmonė persijungia iš realaus „čia ir dabar“ į iliuzinę praeitį arba ateitį, ji pati tuoj pat virsta iliuzija, miražu! Ir vietoj to, kad palaikyti energetinį Sielos potencialą, Sąmonė pradeda jį eikvoti. Sąmonė yra susijusi tik su aktyvumu, su būdravimu. Kai tik ji atsijungia (pavyzdžiui,miegant), mes nebeįsisąmoniname savęs, realybės ir paties gyvenimo. Reiškia, Sąmonė – tai ne visa mūsų dedamoji! Egzistuoja kita, kuri užtikrina gyvybę tam laikotarpiui, kai Sąmonė yra atsijungusi. Ši dedamoji susijusi su Siela, programuojančia visus procesus mūsų fiziniame kūne. Iš šio galima padaryti išvada, kad Sąmonę, kaip ir visus kitus procesus kūne, gimdo Siela – mūsų energoinformacinė Matrica. Suprantama, kuo aukštesnis yra energoinformacinis Sielos potencialas, tuo aukštesnis yra Sąmonės išvystymo laipsnis. Jeigu Evoliucijos metu Siela nepagausino savo potencialo, o išbarstė jį, tuomet Sąmonės išvystymo galimybės yra silpnos.Tokiam žmogui bus problematiška išsaugoti savo Sąmonę laisva. Prireiks daug pastangų gyvenimo supratimui. Prisitaikymas prie įvairių gyvenimo pakitimų vyksta refleksų pagalba, kaip besąlyginių, taip ir sąlyginių. Besąlyginiai refleksai – tai ta evoliucinė Sielos patirtis, kurią jinai atsinešė su savimi į dabartinį įsikūnijimą. Jų pasireiškimas susijęs su instinktais. Pavyzdžiui, mes instinktyviai atitraukiame ranką jausdami karštį arba bėgame nuo pavojaus, jeigu toks atsitinka. Instinktai padeda mums orientuotis visose gyvenimo negandose. Instinktai – tai praėjusi Sielos patirtis! Sielos įsikūnijimas dabartiniame gyvenime priverčia tobulinti instinktus, transformuoti juos, keičiant elgesį naujosiose sąlygose. Mes bandome įsidėmėti naujas elgesio taisykles, kartodami jas daug kartu. Taip mes įsisaviname naują patirtį – įgūdžius. Pavyzdžiui, kad išmokti rašyti, daug kartų kartojame raidžių bei žodžių rašymą ir t.t.. Tam, kad sėkmingai spręsti matematikos užduotis, įsidėmime taisykles ir daug kartų kartojame vienatipių užduočių sprendimą. Kitaip sakant, tam, kad įsisavinti ir įtvirtinti kokį nors įgūdį, mes mokomės. Natūralu, kad kuo daugiau turime įgūdžių, tuo geresnis prisitaikomumas prie gyvenimo sąlygų, tuo užtikrinčiau save jaučiame! Įsisąmonindami įgytus įgūdžius bei sumaniai naudodami juos praktikoje, mes tuo pačiu prisitaikome prie naujų gyvenimo sąlygų. Įgūdžių įgijimas ir panaudojimas įvairiuose gyvenimo situacijose vadinasi sąlyginiais (įgytais) refleksais. Tokiu būdu, mūsų gyvenimas randasi tarp sąlyginių ir nesąlyginių refleksų, tarp įgūdžių ir instinktų. Tai vis ta pati Gyvenimo Švytuoklė!

Visų šių procesų įsisąmoninimas užtikrina nepalaužiamą įsitikinimą gyvenimu, formuoja apsaugos, nuo nepalankių aplinkos faktorių, jausmą.

Tokiu būdu, instinktai, įgūdžiai, pažinimo bei įsisąmoninimo siekimas – tai natūralūs Esybės atributai, kuriais remdamasi Sąmonė leidžia mums pažinti pasaulį ir prisitaikyti prie jo. Anksčiau mes pažymėjome, kad yra labai svarbu išsaugoti Sąmonę laisva. Ji yra tokia, jeigu nesusiejama su negyvais Dvilypumo taškais (nei horizontaliojoje, nei vertikaliojoje plotmėse). Priminsime, kad horizontaliojoje plotmėje vyksta visi Gyvybės


procesai, paveikiantys mus konkrečia situacija. Vertikaliojoje vyksta procesų, paveikiančių mus, Evoliucija. Procesų Evoliucija apsprendžiama jų amžinybėje: jie buvo praeityje, jie veikia mus ir dabartyje. Po realizavimo Dabartyje jie nedingsta, o patenka į Ateitį. Kai Ateitis taps mums Dabartimi, tie patys procesai gali vėl daryti mums poveikį, bet jau pasireiškiantys sutinkamai su naujos Dabarties reikalavimais. Taip šie dinamiški procesai keičiasi ir evoliucionuoja. Vieno ar kito proceso poveikio cikliškumas pritraukiamas mintimis, tai yra priklauso nuo Sąmonės laisvės laipsnio. Tereikia jai prisirišti prie vieno iš Dvilypumo Pradų, ir mes prarandame viso proceso kontrolę! Mes į jį netelpame, prarandame orientyrus. Pavyzdžiui, paversdami kultu fizinio kūno būklę, lavindami jį, darydami jam poveikį įvairiomis sveikatingumo technikomis, mes sąmoningai darome nukrypimą fizinio kūno pusėn. Tuo pačiu pažeidžiame fizinio bei energetinio kūnų vientysumą, ir kuo didesnis yra šis skyrtumas, tuo mažesnė sėkmė dirbant su fiziniu kūnu! Mes sergame. Daleiskime, mes pradėjome rūpintis ir fiziniu, ir energetiniu kūnais, bet... vis vien sergame. Kodėl? Pasirodo, kad mums sureguliavus vientysumą tarp kūnų, mes sureguliavome priešybių vienybę horizontalioje plokštumoje (sukoregavome tik procesus, betarpiškai veikiančius mus, palikdami be dėmesio pagrindinius šių procesų vystymosi dėsnius), o jie susiję su vertikalia evoliucine plokštuma. Šioje plokštumoje vyksta paties žmogaus, jo Sąmonės evoliucinis vystymasis. Dėsniai, pagal kuriuos jis vyksta, pirmapradžiai įdėti Sieloje, paties Dievo, jai gimstant. Ir kol mes nesuorientuosime Sąmonės į šią dedamąją, kol nesujungsime Sąmonės su Siela – iki tol mes sirgsime! Šiuos Dėsnius galima pavadinti „Sielos įskaitų knygele“. Taip pat juos galima pavadinti „savilikvidatoriumi“: kai tik Siela nukrypsta nuo evoliucinės vertikalės, nuo teisingo kelio Namo (į Dievo Pasaulį), iškart naikina save Korekcijos Dėsnio, tai yra Karmos , pagalba. Šis mechanizmas įdėtas Sieloje jos gimimo momentu paties Dievo, Evoliucijos reikalavimu (o ji labai griežta dama, ir niekuo jos nepalenksi). Analogiškai yra su visais kitais procesais. Jeigu norime kokioje nors veikloje, sulaukti sėkmės, mes turime ne tik suvienyti intuityvius patarimus, liečiančius šį reikalą (juos įsisąmoninant, įgyjant naujų įgūdžių arba panaudojant jau turimus). Mums reikia sukurti pastangų perspektyvą (evoliucinį proceso vystymasį). Tik šiuo atveju mus lydės sėkmė. Nors vieno iš šių etapų pažeidimas prives prie nesėkmės. Tokiu būdu, bet kuriame savo Būties aspekte, kuriame jūs norėtumėte pasiekti sėkmės – sveikatoje, darbe, kūryboje ir t. t. – būtina spręsti ne tik artimiausias, einamąsias užduotis, bet ir nubrėžti tolimesnes savo pastangų perspektyvas (aukštuosius tikslus). Tik tokiu atveju jūs gausite sėkmę. Sąmonės nesugebėjimas arba tingėjimas nustatyti Asmenybės realizacijos dabartines ir būsimas perspektyvas, veda prie nesėkmės. Taip, užsiiminėdami sveikata, atstaydami fizinio bei energetinio kūnų jungimasį, jūs sprendžiate einamąją užduotį. Tuo pačiu lavindami Sąmonę, savo mąstyseną, jūs nubrėžiate perspektyvą ateičiai!

Sąmonės ribotuvai – stabdis evoliucinio vystymosi kelyje

Tokie ribotuvai yra stereotipai – Sąmonės susiejimas su įgytais įgūdžiais, mintimis, elgesio taisyklėmis, žmonių, pasaulio supratimu ir t. t., o taip pat jų kultivavimas Sąmonėje kaip tiesą – vienintelį galimą būdą prisitaikyti prie kintančio gyvenimo. Visi mes turime įgimtas paveldėtas programas (gimininius protėvių bei visos giminės „įdirbius“), prie kurių prisijungiame gimimo momentu. Jos pasireiškia kaip besąlyginiai refleksai ir nesąmoningi siekiai, tokie kaip: „Noriu padaryti taip, o kodėl – ir


pats nežinau“. Šios programos turi savybę pasireikšti ankstyvoje vaikystėje, kad suaugusieji galėtų laiku jas atpažinti ir padėti vaikui sukoreguoti jas. Kartu vaikai patyria patirtį, įgaudami naujas ąsmenines ir giminines programas, reikalingas einamajame gyvenime. Jų pagalba mokosi išgyventi šiame pasaulyje. Sąmonės formavimosi bei vystymosi laikotarpiu, kai žmogus pradeda įprasminti įgūdžių reikšmę, jo Sąmonėje gali kilti (ir kyla!) pririšimas prie jau įgytų įgūdžių, noras paversti juos neginčijamomis tiesomis. Pavyzdžiui, vaikas nusprendė tapti matematiku, nors matematika mokykloje jam sunkiai sekėsi. Jis deda daug pastangų tam, kad išmokti jos technologijas. Įgyta patirtis padaryta didžiulių fizinių bei psichinių pastangų kaina. Žinoma, gauta tokiu būdu patirtis bus labai svarbi žmogui. Bet pati viena ji neranda Sąmonėje atspindžio ir reikšmingumo, jeigu neturi gyvybiškai svarbios perspektyvos ateičiai! Tik jai esant Sąmonė paverčia įgytą patirtį kultu, saugodama ją. Mūsų pavyzdyje, jeigu žmogus nusprendė, kad matematika jam yra vienintelis būdas patenkinti gyvybinius poreikius ir kad be savęs realizavimo joje jis tikrai pražus, – Sąmonė prisiriša prie įgytos patirties ir paverčia ją kultu.

Ir taip yra bet kurioje gyvenimo situacijoje. Tik žmogus prieina išvados, kad tam tikras „kažkas“ jam yra gyvybiškai svarbu, kai Sąmonė, kuri privalo saugoti jį nuo gyvybinių nelaimių, iš karto paverčia tą „kažką“ kultu! Atsiranda sąsaja, arba stereotipas, o Sąmonė patenka į psichologinę gaudyklę, pastatytą paties žmogaus. Analizuojant įgytos patirties (įgūdžio) svarbą, žmogus apribojo evoliucinį patirties vystymąsi, nusprendęs, kad ji tarnaus jam visą likusį gyvenimą.

Gyvenimas (jo nuomone) nusistovėjo, įgavo stabilumą, o jis su savo įgyta patirtimi įsišaknijo ir tapo užbaigtu. Štai tokiu neįmantriu būdu žmogus savarankiškai savo Gyvenimą pavertė statika, sustabdęs jį savo Sąmone. Bet Gyvenimas – tai judėjimas, taigi – ateina laikas, kai jame, paversti kultu, patirtis ir gyvybinis būtinumas, pradeda irti! Visi kortų nameliai, dedamų pastangų, stabilumui savo Sąmonėje išsaugoti ir jos Patirties vertės pavidale, griūna . Žmogus gauna stresą. Per visą savo gyvenimą (esant neteisingai Sąmonės orientacijai) žmogus stato didžiulę gausybę kortų namelių-stereotipų. Tai profesijos, pinigų uždirbimo būdų, elgesio su vaikais ir su tėvais, požiūrio į karjerą, į gėrį ir blogį, į darbą ir poilsį ir t. t. , stereotipai. Mes turime savo stereotipus – subjektyvias tiesas – tiesiog kiekvienam gyvenimo atvejui! Stereotipai pagal savo kilmę yra konservatyvūs. Ir jeigu, nežiūrint į gyvenimo pakitimus, žmogus nekeičia savo požiūrio į juos, jie virsta dogmomis. Jo mąstysena visiškai remiasi jo užaugintomis bei kultivuojamomis dogmomis ir stereotipais. Mes pradedame įsisąmoninti save ir aplinkinius žmones tik per savo stereotipų, kurie riboja mūsų Sąmonę ir neduoda jai evoliucionuoti, prizmę. Tuo pačiu mes esame aklai įsitikinę, kad būtent stereotipinė mąstysena – mūsų sėkmės gyvenime garantija. Šių stereotipų visuma sudaro mūsų vidinį, dvasinį pasaulį, taip vadinamą Sielos platumą. Psichikos lygmenyje stereotipinė Sąmonė formuoja subjektyvią (Virtualią) Visatą, kurią psichologai vadina „komfortine zona“.

Būtent ji duoda žmogui tikėjimo iliuziją savo saugumu, pasitikėjimą savo galimybėmis ir teisumu. Teisumo laipsnis nustatomas komfortinės zonos dydžiu.

Dėl ko atsiranda problemos tarp tėvų ir vaikų? Tik todėl, kad (tėvų nuomone) vaikai turi mažesnę Virtualią Visatą, su mažesniu stereotipų kiekiu. Reiškia, jie mažiau patyrę ir mažiau apsaugoti nuo gyvenimo negandų. Tėvai bando perduoti vaikams savo „vertingą“ patirtį stereotipų pavidale, o kai sutinka pasipriešinimą, pradeda konfliktuoti su jais, per prievartą diegdami jų Sąmonėje savo stereotipus. Konfliktas tęsis tol, kol vaikai nepriims brukamos „dovanos“. Priešingu atveju konfliktas išauga net iki santykių nutraukimo. Stereotipinė mąstysena – visų konfliktų, stresų, nesėkmių pagrindas: mums gera tik tada, kai įvykiai įtelpa į mūsų Virtualią Visatą, susiderindami su jos stereotipais. Jeigu to neįvyks – mums tai tragedija ir stresas. Ribota Sąmonė yra pašaukta ginti nuo nežinomybės, nuo


viso to, ką mes nepripažįstame, kaip gyvybiškai svarbų būtinumą. Todėl, gaudama neįprastą jai dirgiklį, kuris nesiderina su Subjektyvios Visatos elementais, Sąmonė pasimeta! Ji neranda atramos taško, o tai sukelia baimę, suerzinimą, paniką ir nervingumą.

Žmogus lieka šioje būsenoje tol, kol Sąmonė nesukurs stereotipo, atitinkančio šį dirgiklį. Jeigu to neįvyksta, mes negalime adaptuotis prie naujos situacijos, nuolat jausdami stresą, nejaukumo jausmą, diskomfortą. Viskas bus ne taip ir ne mūsiškai. Stereotipinė mąstysena pavojinga tuo, kad žmogus, iškėlęs į kultą savo įsigytą patirtį, mano, kad tik ji yra jo viltis ir atrama gyvenime. Tuo pačiu jis automatiškai atskiria Sąmonę nuo Sielos, tartum manydamas, kad ji bus reikalinga tik aname pasaulyje, o čia (Žemėje) reikalingos tik Sąmonė ir Patirtis! Tokiu būdu, žmogus pastato neįveikiamą sieną tarp Sąmonės ir Sielos, o faktiškai – tarp savęs ir Dievo! Šiuo atveju betiksliai yra ritualai, kurių pagalba jis tikina Dievą savo tikėjimu Juo, beprasmiškos yra maldos Jam, o taip pat įvairių dvasinių metodikų ir praktikų studijos! Kartojame, su Evoliucija tokie numeriai nepraeina.

Išeitis tik viena – pakeisti mąstyseną, atlaisvinti Sąmonę nuo stereotipų, nuo Patirties kulto. Reikia sugriauti sieną tarp Sąmonės ir Dievo. Negalima pririšti Sąmonę prie savo įgūdžių, prie savo Patirties. Atminkite, kas jūsų patirtis yra reikšminga tik jums, konkrečioje situacijoje, nes padeda adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Įgijote Patirties – gerai! Žinokite, kad ji jums kada nors pravers, jeigu iškils toks būtinumas. Bet jokių būdu nepagalvokite, kad Patirtis – tai gyvybiškas būtinumas! Jeigu jūs vėl ir vėl galvosite, kad tai yra būtent taip, jūs sukursite savo Patirties kultą, sunaudodami visą savo psichinę energiją tam, kad apginti Patirties gyvybišką svarbą, nepaliekdami psichinės energijos pačiam Gyvenimui!

Stereotipų lygiai

Bet kuri tikrovės analizė, atrodanti žmogui objektyvi ir bešališka, siekimas užimti tam tikrą vietą šioje „tikrovėje“, sekant Sąmonės „rodykles“ – ir yra ne kas kita, kaip stereotipas. Jeigu jūs sakote apie ką nors: „Man tai patinka, o tai – nepatinka“, „mėgstu – nemėgstu“ – jūs turite, didžiaja dalimi visiškai jau nereikalingos, kieno nors iš protėvių patirties pavidalo, stereotipą! Jeigu jūs sakote pats sau: „Aš tą galiu padaryti, o to – negaliu“ – jūs turite dar vieną stereotipą. Bet kuri jūsų nuomonė apie vieną ar kitą, o juo labiau – kategoriška, yra stereotipas. Jeigu jūs nustatote sau: „Tai galima, o tai negalima“, – jūs taip pat turite stereotipus. Žinoma, galima paprieštarauti: „Kaip gi kitaip gyventi, juk tai yra ciniška ir beprincipiškumas?“ Pagalvokite patys, apie kokius principus galima kalbėti, remiantis 2 – 5 procentais savo tikrovės įsisąmoninimu bei kontrole? Visas Tikrasis Pasaulis lieka už mūsų principų ribų, bet būtent jis valdo mus! Kalbėti apie principus galima tik tada, kai savo Sąmone žmogus galės apimti visą Būties Procesą, visus likusius 95 – 98 procentus jo pasireiškimo. Kitą vertus, tokiu atveju atkrenta būtinumas turėti kokius nors principus, nes paprasčiausiai gyveni! Principai, įstatymai ir įsakymai reikalingi tik tam, kad valdyti bei manipuliuoti kitais, manant, kad pats gyveni teisingai, o jie – ne! Žmogaus Sąmonėje nuo gimimo iki gilios senatvės gimsta, formuojasi didžiulis kiekis stereotipų. Yra keletas jų klasių:

1. Asmeniniai. Šiuos stereotipus formuoja pats žmogus. Jiems priskiriamos įvairūs įsitikinimai, pomėgimai – viskas tas, kas (žmonių nuomone) sudaro


asmenybę, žmogaus individualumą, jo interesus bei charakterio platumą. 2. Šeimyniniai. Šeimyniniai stereotipai formuojasi veikiant šeimyninėms

tradicijoms, nuostatoms, taisyklėms.3. Visuomeniniai. Formuojasi veikiant visuomenei bei sociumui. Valstybės politika formuoja valstybinius stereotipus, religija – religinius,

reklama – vartojimo stereotipus. Kalbant apie stereotipus, reikia pasakyti, kad mūsų požiūris į mitybą – irgi

stereotipas! Mus ankstyvoje vaikystėje įtikino, kad kasdien turime valgyti, kitaip mirsime. Daugelis žmonių turi maisto, virtuvės stereotipą. Žmogui tik užėjus į virtuvę, jam iš karto kyla noras ką nors suvalgyti. Žmogui tik pažvelgus į mėgstamą patiekalą, pajusti valgio kvapą, aromatą, kai jam tuoj pat kyla poreikis kramtyti.

Visiems žinoma situacija, kai jūs visą dieną dirbate, esate įsitraukę į kokį nors reikalą, pamiršę apie valgymą. Bet kai tik prisimenate, kad dar nieko nevalgėte, kai tik atsipalaiduojate, iš karto kyla poreikis valgyti. Visa tai – alkio, valgymo svarbumo, nepasitikėjimo savo organizmu stereotipas.

Jeigu jūs iš tikrųjų norite sumažinti vartojamo valgio kiekį iki minimumo, suvalgydamas per dieną, pavyzdžiui: 5-6 datules, tiek pat figų, 3-5 graikinius riešutus, 1-3 šaukštai varškės, tai dėl to reikia kovoti su savo stereotipais. Priverskite savo Sąmonę patikėti tuo, kad jūs gaunate visas reikiamas medžiagas iš Dievo energijos, patikėkite į fotosintezės galimybe organizme! Kai tik Sąmonė visą tai priims, ji nuims savo apsaugą, blokuotę, ir jūs galėsite valdyti savo mitybos režimą, be jokios žalos sau. Tai reiškia, kad jeigu jums reikės sėsti prie šventinio stalo, jūs pakviesite draugus, tai jums ne būtinai būti „balta varna“. Jūs ramiai galite gerti bei valgyti viską, ko panorėsite, tik nuosaikiais kiekiais. Organizmui šis nukrypimas nesukels streso. Svarbiausia yra atsiminti: jokios prievartos prieš savo Sąmonę, savo organizmą! Žmogui norisi visko ir tuoj pat. Bet Sąmonė skubėjimo nemėgsta, ji keičiasi palaipsniui, todėl mitybos stiliaus pakeitimas taip pat turi būti laipsniškas! Mažinkite maisto kiekį ir įvairumą palaipsniui, priklausomai nuo Sąmonei pasiruošimo. Kai ji bus paruošusi pakitimams, organizmas jums apie tai patars pats, atsisakydamas vieno ar kito produkto. Jeigu jūs paskubėsite, rizikuojate patirtį nesėkmę, kuo tik sustiprinsite alkio baimės stereotipus savo Sąmonėje. Tada su jais bus žymiai sunkiau kovoti. Žmonės, prijungti prie Sistemos, jau išmoko valdyti energijų srautus, bet gerai, jeigu kūne bus pakankamai energijos, ir raumenys pakankamai jos pagamins. O jeigu jos nepakanka, ką mes galėsime judinti, ką valdyti? Tai, kad mes mintimis prisijungiame prie išorinės Visatos energijos ir įvedame ją į savo kūną – tai gerai, bet ši energija, prieš būdama panaudota, turi susijungti su vidine energija. Mūsų raumenimis sukurta energija, transformuoja Dievo energiją į energiją, atitinkančią kūno parametrus. Jeigu Dievo energija – Jang, tokiu atveju raumenų energija – In, ir vėlgi – tas pats Dvilypumas! Trečioji komponentė, duodanti gyvybę šioms energijoms, yra mūsų mintis, tai yra mūsų užduota programa, Visus gyvenimo aspektus ir procesus žmogus suvokia ir reaguoja į juos per savo stereotipus; sąveikauja su žmonėmis stereotipų pagrindu; daro visus savo samprotavimus bei išvadas tik jų pagrindų. Faktiškai nesuvokia realiojo pasaulio tokiu, koksai jis yra, o tuoj pat pritaiko jį savo stereotipams vietoj to, kad pertvarkyti save (savo stereotipus) sutinkamai su tikrove! Remiantis viskuo išdėstytu, galima padaryti išvadą: tam, kad valdyti žmogų, žmonių kolektyvą arba valstybę, nebūtina juos zombiuoti psichotropinio ginklo pagalba arba panaudojant jėgą. Tam (kadangi mes visi galvojame Dvilypumo režime) visiškai pakanka


per masinės informacijos priemones žmonių Sąmonėje suformuoti, kam nors naudingą, viliojantį, patrauklų stereotipą-tiesą! Žmonės tampa paklusnūs kaip avelės, tik duok jiems pažadėtą žaislą paslaugos, produkto, informacijos, kramtomosios gumos ir t. t. pavidalu. Taip, įgytos Patirties vaidmuo žmogaus Evoliucijoje yra neabejotinas, bet pavertusi stereotipais, ji iš vaisto (buvusio nedidelėmis dozėmis) tapo mirtinais nuodais ir veda žmogų į evoliucinę aklavietę, į pelėkautus. Tam, kad išvengti šios lemties, reikia išvalyti iš savo Sąmonės stereotipus. Šiame, kaip ir žmogaus savitarpio santykiuose su pinigais, yra tikroji asketizmo reikšmė: „Asketizmas ne tame, kad nevaldote jūs, o tame, kad niekas nevaldytų jūsų“. Kaip matote, vien savo jėgomis susitvarkyti čia neįmanoma. Žmogui reikalinga pagalba. Ji gali būti įvairaus pavidalo: • informacinė – kai žmogus žinių, įvairios rūšies literatūros, psichologijos pagalba atskleidžia savyje vieną ar kitą stereotipą ir jo atsikrato; • kreipimosi į mus būdu, kaip į pirmuosius, praėjusius šį kelią, bei mokytojus šioje Sistemoje. Šiuo atveju, dirbdami su kiekvienu individualiai, analizuodami konkrečius jūsų gyvenimo įvykius, mes padedame atskleisti stereotipus, jų atsikratyti. Iš jūsų laukiama tik vieno – pasitikėjimas mumis. Supraskite, kad pavieniui šio Sąmonės išplėtimo kelio neįveikti: vienas ar kitas stereotipas vis vien pagaus jus į gaudyklę ir nuves į šalį! Nereikia pamiršti, kad tai yra tas pats Nelabasis, sugebantis vedžioti už nosies 6 milijardus gudruolių, kiekvienas kurių ne kvailesnis už jus! Viskas bus aišku tik tada, kai žmogus išeis iš gaudyklių labirinto – Sąmonės stereotipų. Tik tada jis galės padėti įveikti šį kelią savo artimiesiems, giminei, draugams, o iki šiol bet kurie mėginimai pasidalinti su jais šia informacija bus betiksliai. Maža to, kad jūsų niekas neišgirs, tai dar ir paklaidins! Dar kartą pabrėžiame: pasaulyje tam, kad gauti sveikatą, sėkmę ir Gyvenimą, nėra kitos panacėjos, kaip išvesti savo Sąmonę į Išvystytos Sąmonės Pasaulį.

Pasąmonė

Kaip mes jau nustatėme anksčiau, mūsų Sąmonė kontroliuoja sąmoningus procesus, valdo darbo veiklą (kai ką nors gaminame materialiame plane savo rankomis). Visas mūsų aktyvus ir neramus gyvenimas valdomas Sąmonės. Tačiau, jeigu mes norime ką nors išmokti, įsiminti, tada atminties kokybė priklauso nuo pasąmonės. Visos tos informacijos, kuri randasi atmintyje, atgaminimas taip pat priklauso nuo pasąmonės. Mūsų iškalbingumas, gracija ir judesių plastika, jausmų giluma, susižavėjimas, grožio supratimas ir galų gale kūrybiška realizacija – irgi priklauso nuo pasąmonės. Kas gi yra pasąmonė? Fiziologiškai ji yra susijusi su galvos smegenų dešiniuoju pusrutuliu. Tačiau kategoriškai to tvirtinti negalima. Taip, iš tikrųjų, už mūsų emocijas, jausmus, kūrybišką Asmenybės pasireiškimą (už viską, kas lavina dvasinį pasaulį) atsako dešinysis pusrutulis. Bet organizme vyksta fiziologiniai procesai: biocheminės reakcijos, medžiagų apykaita, vidinių organų veikla, ląstelių funkcionavimas ir daugelis kitų, ko Sąmonė nekontroliuoja ir kas priklauso pasąmoninėms procesams. Jie yra kontroliuojami kaip dešiniuoju, taip ir kairiuoju galvos smegenų pusrutuliais. Be to, kairysis pusrutulis valdo dešinę kūno dalį, o dešinysis – kairę. Tokiu būdu, net fizinio kūno lygmenyje sąmoningiems procesams tenka tik 2 – 5 procentai, o likusieji 95 – 98 procentai – nesąmoningiems. Todėl mums ne pro šalį būtų išstudijuoti nesąmoningus procesus, pripildžius Sąmonės elementais, kad efektyviai juos valdyti. Būtent tą mes ir darome, pradedant nuo pirmosios mūsų Sistemos dalies! Energoinfomaciniame plane pasąmonė – tai programų kompleksas (patirtis, įgūdžiai), saugomas kaip ir mūsų energetiniame kūne, taip ir Visatos


Energoinformaciniame Lauke. Gyvybės Srautai pastoviai Lauke generuoja pakitimus , kurie paveikia mūsų energetinį kūną, o po to suvokiami mūsų dešiniuoju pusrutuliu. Mūsų adaptacija su šiais ritmais visiškai susijusi ir priklauso nuo šios galvos smegenų dalies.Tokiu būdu, pasąmonė – tai mūsų psichinė būklė, gyvybinės veiklos procesai, lydintys gyvenimą nepriklausomai nuo to, ar mes žinome apie juos, ar ne.

Pasąmonės kontrolė – ne mitas

Yra pasakymas: „Perspėtas – vadinasi ginkluotas“. Ir iš tikrųjų, žmogus, apsiginklavęs žiniomis, ne tik nepažeidžiamas, bet ir nenugalimas! O jeigu tai žinios apie patį save – jis nepavaldus mėginimams panaudoti save savanaudiškais tikslais! Žmogus nepavaldus įvairioms struktūroms, čigonėms, būrėjoms, šarlatanams iš gatvės, pseudohipnotizuotojams ir t. t. Jis - savo likimo ir gyvenimo šeimininkas. Kad tapti tokiu Šeimininku, reikia išmokti kontroliuoti tiek savo sąmoningus, tiek ir nesąmoningus procesus, o taip pat adekvačiai reaguoti į visus galimus Gyvybiškų Srautų poveikio į mus variantus (valdyti Priežasčių Pasaulį).

O kol jūs kapanojatės pasekmių pasaulyje, valdote save, kontroliuodami visus savo 2 – 5 procentus, jūsų likusius bešeimininkius 95 – 98 procentus kažkas netik gali, bet ir privalo valdyti, nes tam jį įpareigoja fizikos bei Kūrinijos dėsniai! Gamta nepakenčia tuštumos. Todėl krimstis, kad kažkoks žioplys įsikišo į jūsų procesus (į jūsų gyvenimą) ir viską padarė visiškai ne taip, kaip jums norėjosi – tai jau jūsų problemos: nereikia švaistyti savo „Aš“ kur papuolė! „Su žmogumi galima padaryti tik tai, ką jis leidžia su savimi padaryti“. Valdykite save ir savo procesus patys, ir nieko nereikės kaltinti. Pasekmių Pasaulis todėl taip ir vadinasi, kad žmogus, nemokantis numatyti, nuspėti, suprogramuoti ateinančius įvykius, nesugeba į juos atitinkamai reguoti. Viskas todėl, kad nors įvykiai ir formuojasi jam matant, jis jų visiškai stačiai nemato, kadangi tai vyksta kitame, jam nepasiekiamame Sąmonės Lygmenyje, lyg Marse. Jis suspėja reaguoti tik į šių procesų pasekmes, taip sakant – post factum, kai jie, prinokę, nukrenta į jo Lygmenį, tiesiai ant galvos. Šiuos procesus galima pailiustruoti tūkstančiais pavyzdžių iš gyvenimo. Akivaizdžiausias – tai Žmonijos likimas dabartinėje situacijoje. Perspėjimai apie Apokalipsę eina iš visų pusių, tačiau juos girdi ir suvokia ne daugiau kaip vienas procentas žmonių. Žmogus elgiasi kaip pėsčiasis, einantis pasitikti atlekiantį į jį dešimties tonų sunkvežimį ir esantis tvirtai įsitikinęs, kad sunkvežimis paprastai privalo sustoti ar apvažiuoti jį arba jį sustabdys Dievas. Mes jau žinome: tam, kad sujungti Sąmonę su pasąmone, reikia Gyvybės Švytuoklę nuolat palaikyti aktyviojoje būsenoje, mąstymo lygmenyje, kuris suvienija, sinchronizuoja abejų pusrutulių veiklą. Mūsų užduotis – valdyti šią Švytuoklę ir ją kontroliuoti. Valdyti Sąmonę – vadinasi nuraminti savo emocijas, o tai reiškia,- visus įpročius, kompleksus, stereotipus.

Valdyti Pasąmonę – vadinasi padaryti pavaldžiu sau viso organizmo , kiekvienos jo ląstelės darbą, išmokti valdyti vykstančius aplink mus įvykius (tačiau dažniausiai darančius mums nepageidaujamą poveikį). Padarę pavaldžiais įvykius, mes galėsime valdyti mūsų gyvenimą, formuoti jį mūsų nuožiūra ir nepriklausyti nuo atsitiktinumų. Visą tai mes mokomės daryti palaipsniui, po truputį, nuo, prisijungimo prie Sistemos, momento. Koncentruodami dėmesį į vieną ar kitą organą, dirbdami su juo, mes ne tik atstatome jo sugebėjimą priimti gyvybišką energiją, bet ir priverčiame atlikti tam tikrą darbą, užduotą mintimi. Pastatę savo veiksmus „automatiniam veikimui“, mes tuo pačiu padarome visus procesus (vykstančius organe) pavaldžiais sau, galvos smegenims,


kurios pradeda valdyti šį organą pagal mūsų jau užduotą programą. Po kurio laiko pradedame girdėti savo organus ir juos jausti. Tai reiškia, kad pirmą kartą gyvenime nusistatė tiesioginis bei grįžtamasis ryšys tarp organų ir mūsų. Čia reikia atminti, kad laikas nuo laiko jį reikia palaikyti savyje, atstatyti, stiprinti savyje visus sąlyginius bei besąlyginis refleksus, kontroliuoti, nes nepanaudoti procesai suyra. Tokia Gamtos savybė: viskas, kas nereikalinga, kas nepareikalauta(nepanaudota) – turi atlaisvinti vietą reikiamiems procesams, kad nešvaistyt,i dėl jų, vertingos gyvybiškos energijos – Dievo ir žmogaus psichinės energijos.

Todėl laikas nuo laiko reikia palaikyti ryšį su savo organais. Tegul jis būna, kaip akimirksnis, užduotas viena mintimi, bet jis turi būti.

Nustatę ryšį su vidiniais organais, mes tuo pačiu imame kontroliuoti Gyvybės Švytuoklę organizmo lygmenyje, sujungdami energetinį kūną su fiziniu. Dabar pats laikas pradėti formuoti savo kūną tokiu, kokiu mes norėtumėme jį matyti: sveiku, gražiu, stipriu. Tam tinka visos seniai kiekvienam iš mūsų žinomos sveikatingumo sistemos: ušu, joga, cigun, organizmo grūdinimas ir t. t. Šiame lygyje bet kuris užsiėmimas atneš sėkmę. Tačiau tam, kad būtų galima pasiekti idealią sveikatą, reikia išmokti valdyti Gyvybės Švytuoklę mąstymo lygmenyje taip, kad jos judėjimas būtų pastovus ir nenusilptų laikui bėgant. Dėl to reikia padaryti Sąmonę laisva, gebėti valdyti kairįjį pusrutulį ir lavinti intuiciją – imlumą išorinei informacijai (išmokti valdyti dešinįjį pusrutulį). Iš karto pasakysime, kad tai nepaprastas darbas, tai kova su pačiu savimi. Jūs pradedate sąmoningai formuoti save kaip Asmenybę, auklėdami savyje Žmogų sutinkamai su įsigytomis žiniomis. Dešinysis pusrutulis turi vieną savybę: jis aktyviai vystosi tada, kai žmogus lavina savyje gebėjimą jausti grožį, suprasti gyvūnų bei paukščių kalbą, laviną Gamtos bei visos gyvasties suvokimo jautrumą ir, svarbiausia – jis vystosi, kuomet išlaisvina Sąmonę nuo stereotipų, pasitiki gyvenimu ir savo intuicija. Plečiant Sąmonės diapazoną, dešinysis pusrutulis atskleidžia savo gabumus automatiškai ir nenutrūkstamai. Tuo momentu, kai jūs pajusite, kad išsilaisvinote iš stereotipų, pajausite gerą, visiškai naują požiūrį į gyvenimą bei žmones.

Galite būti tikri, kad jūsų dešinysis pusrutulis tapo aktyvus!

Yra rytietiška alegorija:

Ėjo keliu mokytojas ir mokinys. Mokinys prašė mokytojo išmokyti gydyti žmones. Mokytojas atsakė: „Su šiuo prašymu kreipkis į Dievą, tik Jis gali tai“. Kai jie priėjo prie ūksmingos giraitės, mokytojas prigulė pailsėti. Mokinys, leisdamas laiką, vaikštinėjo po medžiais. Čia jis sutiko Dievą, kuris pokalbio metu pažadėjo išpildyti jo norą. Jaunuolis paprašė duoti jam gabėjimą gydyti žmones. Jo

prašymas tuoj pat buvo patenkintas. Kai tik mokytojas atsibudo, mokinys papasakojo jam, ką įgijo. Į tai mokytojas atsakė: „Geriau būtum paprašęs gebėjimo matyti savo nuodėmes!“

Nuodėmės – tai ir yra mūsų stereotipai iliuzorinių subjektyvių tiesų pavidalu. Kad

išmokti matyti juos savyje ir išsilaisvinti iš jų – kreipkitės pagalbos į Dievą, nepamiršdami, žinoma, ir apie savo praktinius žingsnius Jo link.

Išsivadavimas iš stereotipų


Ši procedūra panaši į atgailą, tik ne į tą, apsimestinę, kurią sveikina bažnyčia, o Tikrąją. Kokia jos prasmė? Fakto pripažinimas ir Pasirinkimas. Fakto pripažinimas: jūs savo Sieloje sąžiningai pats sau prisipažįstate , kad turite tokį ir tokį stereotipą. Jį nustatyti lengva: jeigu kokie nors įvykiai (namie, darbe, gatvėje, transporte, skaitant knygą, žiūrint filmą, televizijos programą) sukelia jums negatyvią, o tai ir stresinę reakciją – reiškia, stereotipas egzistuoja, atsiminkite tai! Negatyvi reakcija parodo, kad reali tikrovė nesutampa su jūsų įsivaizdavimais, požiūriais, supratimais, norais. Ir jeigu jūs norite be kenkimo sau ir aplinkiniams išspręsti šią situaciją, tai išmokite kontroliuoti savo emocijas bei jausmus. Neišliekite jų ant įžeidėjo, visų pirma išsiaiškinkite su savimi. Nustatykite, su kuriuo stereotipu yra susijęs jūsų pyktis arba kažkuri-tai neigiama emocija, atstumianti viena ar kita situacija. Pavyzdžiui: begalinės meilės, pasiaukojimo, kaltės, gailesčio, užuojautos jausmai, žmonijos priskirti prie besąlygiško šaunumo – yra stereotipų esmė! Kad būtų dar aiškiau, kas būtent priskiriama prie stereotipų, pateiksime pavyzdžius. Daleiskime, kad jūs pakankamai patiklus. Kaip sąžiningas ir padorus žmogus, jūs esate tvirtai įsitikinęs: „Elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad jie su tavimi elgtųsi!“ Galų gale patikite visais, pavyzdžiui, savo drauge, o jinai vienu gražiu momentu jus „pakiša“, ir taip ,kad tai, skaudžiai smogia jums ir stačiai pakeičia visą jūsų gyvenimą bei likimą. Jūs žiauriai nusivylėte ir nusprendėte: „Daugiau niekuo nebetikėsiu!“ Užsidarėte. Visus laikote per atstumą ir be galo grįžtate prie šios istorijos, prisimindami savo nuoskaudą. Išvada: „gero“, patiklaus elgesio su žmonėmis stereotipas suformavo jūsų Sąmonėje įsitikinimą: „Jeigu aš elgiuosi su tavimi gerai, patikimai, sąžiningai, padoriai, tada ir tu privalai taip pat elgtis su manimi“. Bet tai tik jūsų pozicija, o ne to, kito žmogaus! Juk jis mano, kad ne reikia žiopsoti, jeigu sėkmė pati eina tau į rankas! Imk ją, juo labiau kad nuo jos priklauso tavo tolimesnis likimas. Visa literatūra, filmai, dainos, lyrika aprašo ir apdainuoja būtent stereotipus! Jums būtina išmokti matyti ir šalinti juos. Jūs turite pasiekti tokią būseną, kad pas jus ne būtų, nei teisimo, nei nuomonių, nei kokių nors kitų Sielos būsenų. „Neteiskite, tad neteisiami būsite“ 31. Siela turi ramiai priimti visą tai, kas vyksta jūsų gyvenime. Priimkite tai kaip mokymąsi. Įvykiai, kurie aplink jus realizuojasi, yra jūsų mokytojai. Jie jums parodo, kad ne viskas sėkminga su jūsų Sąmone: yra stereotipai, kurie trukdo susivienyti su Gyvybės Srautais. Rezultatas - vietoj teigiamo savo problemų sprendimo visuose Būties, Gyvenimo aspektuose bei pasireiškimuose gaunate iš Gyvenimo „spyrius ir niuksus“. „Palaiminti tikrinantys kelius savo“ 32. Žmonėse, kurie jums sako nemalonius dalykus, neieškokite įžeidėjų ar priešų! Priimkite juos kaip savo mokytojus. Visi jie įgarsina jūsų nepasitikėjimą savimi bei abejones. Nebandykite įtikinti pažįstamus, kad esate teisus – tai betikslis jėgų ir laiko švaistymas! Atsiminkite, kad visi šiame pasaulyje yra teisūs. Pasistenkite susivokti tai, apie ką su jumis kalba jūsų pažįstami. Suraskite įtikinamus argumentus, jūsų teisumo įrodymus (faktiškai jūs turite iš pradžių įtikinti save). Jeigu jūs pašalinsite nepasitikėjimą savimi, abejones savyje, tai jų neiškils ir kitiems žmonėms. Atminkite, kad tik 20 % informacijos perduodama žmogus žmogui žodžio pagalba ir 80 % – pasąmoniniame lygmenyje. Kito žmogaus pasąmonė ,jau po minutės pokalbio su jumis, tvirtai žino apie visas jūsų abejones ir nepasitikėjimą.Todėl visi žmonės ateina pas jus su vienu tikslu: pakoreguoti jus, perskaitę, įgarsinę tai, kas yra pas jus „ant kaktos parašyta“, kad jūs, pakoregavę savo elgesį, padarytumėte vieną ar kitą pasirinkimą.

31 Matas, 7 – 1.32 Matas, 5 – 7.


Daleiskime kaip jūs manote), jūs įsitikinę savo teisumu, neturite jokių abejonių dėl svarstomos temos, o pažįstami ir toliau gina savo požiūrį! Šiuo atveju arba jie nekompetentingi šiuo klausimu (neturi šiuo klausimu žinių paketo), ir jų Sąmonė dar yra uždaryta informacijos iš jūsų gavimui (jūsų Lygmenys nesiderina) , arba jūs turite padirbėti su savimi (kažką išmokti, pakoreguoti, ištobulinti savo kalbą ir t. t.), kad mokamai pateikti savo argumentus pašnekovui. „Meistriškumu reikia dalintis meistriškai“. Tam, kad greičiau išryškinti savo stereotipus, prisiminkite visas savo baimes, liūdesius ir nuoskaudas. Nepamirškite taip pat laimingų ir linksmų įvykių, nes tokia reakcija į juos taip pat susijusi su tam tikrais stereotipais. Palaipsniui, žingsnis po žingsnio, ištirkite kiekvieną savo būseną, nustatykite stereotipą ir pašalinkite jį atgailavimu – jo buvimo pas jus pripažinimu.

Penktasis skirsnis


Įvykių valdymas

Kai kurių principų žinojimas lengvai kompensuoja daugelio faktų nežinojimą.

K. A. Helvecijus33

Ankstesniame skirsnyje mes peržiūrėjome psichikos savybę kurti stereotipus – minčių gaudykles, kurios perorientuoja Sąmonę griovimo procesams. Mes nustatėme, kad Kūrinijos pagrindas - dvi prieštaringos pagal prasmę, savybes ir kokybę dedamosios. Vienai jų būdingas kūrimas (Būtis), kitai – griovimas (Nebūtis). Gyvybė – tai judėjimas, kuris realizuojasi nenutrūkstamame abipusiškame dviejų Kūrinijos dedamųjų perėjime vienos į kitą. Be kita ko ši dinamika yra būdinga visiems gyvybiškiems procesams: fiziniams, cheminiams, psichiniams, socialiniams, dvasiniams ir kitiems. „Procesą“ reikia suprasti tik kaip „nenutrūkstamą tarpusavio perėjimą“. Šiam procesui neprieštaraujamai pavaldūs mūsų sveikata, Sąmonė ir likimas. Būtent dėl šios priežasties visas gyvenimas susideda iš juodų ir baltų (juostų)ruožų. Mes pastoviai balansuojame tarp kilimo ir kritimo, tarp sėkmės ir nesėkmės, tarp sveikatos ir ligų. Reikia pabrėžti, kad mūsų gyvenimo kokybė visiškai priklauso nuo mūsų gi minčių. Būtent mintys orientuoja Sąmonę į kūrybiškus arba griaunamus procesus, iš čia mes turime tai, ką turime. Jeigu mintys yra orientuotos griovimui (o tai įvairios baimės, abejonės, nepasitikėjimas bei kitos juodos mintys), tada su laiku gyvenimas virsta ištisiniu juodu ruožu(juosta).

Sąmonę visiškai blokuoja stereotipai. Sielai neužtenka impulso, kad persijungti kūrybiškiems procesams ir ištraukti mus iš nesėkmių ruožo. Šioje situacijoje, kaip jūs matote, beprasmiška ieškoti pagalbos iš išorės: beprasmiškas bažnyčios lankymas, maldos Dievui, kreipimasis pagalbos į ekstrasensus, būrėjus, gydytojus. Kelias link pasveikimo randasi tik Sąmonės orientacijoje ir mūsų minčių kokybėje. Pamėginkite kontroliuoti savo mintis ir nustatykite – kokią orientaciją jos turi: ar yra pripildytos gyvenimo džiaugsmu, pasitikėjimu savimi, ar gaunate malonumą iš gyvenimo, savo darbo, kūrybiškos savirealizacijos. Arba, galbūt, jus apėmė depresija, kamuoja kasdieniniai rūpesčiai, dažnai audrina susierzinimas, nepasitenkinimas, pyktis? Bet kuri negatyvi mintis pažeidžia harmoniją viename ar kitame gyvenimo aspekte, o jeigu mąstymas visiškai nugrimzta į negatyvą, tada gyvenimas virsta košmaru! Šiame skirsnyje mes bandysime išsiaiškinti – kokiu būdu reikia valdyti savo mintis, kad gyvenimas būtų tarsi viena šviesi juosta, o Sąmonė persijungtų į kūrybiškus procesus. Kūrybiški evoliuciniai procesai – tai vidinis darbas tobulinant save. Kažkas pasenęs, atgyvenęs (fragmentiškas, diskretinis, nepritampantis prie gyvenimo logikos) atmiršta, jo vietoje sukuriamas naujas, tobulesnis.

33 Klodas Adrienas Helvecijus (Claude Adrien Helvétius, 1715 – 1771), prancūzų literatorius ir filosofas-materialistas.


Jeigu mintys yra orientuotos griovimui (o tai įvairios baimės, abejonės, nepasitikėjimas bei kitos juodos mintys), tada su laiku gyvenimas virsta ištisiniu juodu ruožu(juosta).

Griaunami procesai dematerializuoja tą, kas naujojoje vystymosi pakopoje atgyveno. Be jų gyvybė būtų neįmanoma iš principo.

Įvairūs negalavimai – tai irgi griaunami procesai, jie signalizuoja Sąmonei, kad jai laikas įjungti savirealizacijos procesus, kad atlikti tam tikrą valymo darbą. O kadangi mes gavome kūną kaip asmeninę nuosavybę, niekas kitas nepadarys šio darbo. Mes esame savo kūno šeimininkai ir pasąmoniniame lygmenyje viską apie tai žinome, o taip pat žinome, kaip jį normalizuoti( atstatyti).

Bet visos šios giliai paslėptos žinios atsiskleidžia tik tuo atveju, kai Sąmonė yra orientuota į Dievą, į Gyvenimą kaip nenutrūkstamą loginį procesą, kai yra pasiruošusi priimti bei suprasti viską, kas vyksta, su mumis, kaip procesą. Būtent susieti su savimi, prisipažinus sau, kad visų problemų priežastis randasi mumyse. Tik tokiu atveju mes sustabdysime savo pikiruojantį skrydį. Ir jeigu Sąmonė to nežino ir net nenori nieko girdėti apie tai – mes liksime gyvenimo bangų sūkuryje (kilimas – kritimas), kad galų gale, netekę jėgų, nugarmėtume į dugną, be reikalo iššvaistę savo jėgas bei gyvenimą.

Mūsų sąsajos su Dievu

Jau žinoma, kad visa Išryškinta Būtis egzistuoja Energoinformaciniame Lauke, yra pavaldi bendroms Kūrinijos programoms, kurias Jame įdėjo Dievo savo mintimis. Bendrasis Visatos Energoinformacinis Laukas – tai duomenų bankas, kurio dėka visa Esamybė Visatoje (pradedant nuo atomo, elementarių dalelių ir baigiant gyv1ja Gamta ir žmogumi) materializuojasi, egzistuoja ir gyvena.

Be to kiekviena Esamybės rūšis turi savo sąveikos su Lauku dažnį. Gyvosios gamtos objektams būdingi savo, sąveikos su Visatos Lauku, dažniai, negyvosios gamtos objektams – savo. Be to, kiekvienai grupei arba rūšiai taip pat skirtas savo dažnių diapazonas. Elementarios dalelės sąveikauja su Energoinformaciniu Lauku savo dažnyje, atomai – savo, molekulės – savo. Tą patį galima pasakyti ir apie įvairias gyvūnų rūšis. Vėžliai sąveikauja su Lauku savo dažniuose, banginiai – savo ir t. t. Žinoma, nenuskriaustas dėmesiu ir žmogus! Jam taip pat skirtas savo sąveikos su Visatos Lauku dažnių spektras. Savo dažnių diapazoną turi kiekviena giminė ir kiekvienas iš mūsų. Galvos smegenys nepertraukiamai sąveikauja su Bendru Lauku, ko pagrindu užtikrinamas ne tik viso organizmo, kiekvienos jo ląstelės darbas, bet ir psichikos , dvasinės būklės formavimas, intuityvaus jautrumo lavinimas ir potraukis į kūrybišką realizaciją, į Evoliuciją. Kūrybiška realizacija suprantama ne tik (ir ne tiek) kokių nors įgimtų sugebėjimų ir gabumų atradimas ar realizacija. Ji, pirmiausia, suprantama,kaip žmogaus Sąmonės evoliucinis vystymasis, aktyvi asmeninės išraiškos programų realizacija, kas yra, savo misijos, paskirties realizacija. Informacinio Lauko pagrindą sudaro Dievo mintys – nenutrūkstamas Jo psichinės energijos srautas! Kito ir būti, negali nes tik Dievo psichinė energija, Jo Mintis (Visatos atsiradimo, egzistavimo ir vystymosi vieningos programos pavidale) užtikrina Gyvybės pasireiškimą dėka nuolatinio abipusiško dviejų Kūrinijos dedamųjų perėjimo : Nebūties ir Būties. Šis abipusiškas, nesustojantis net akimirkai perėjimas vyksta elementarių dalelių lygmenyje. Kaip matote, visas Išryškintas Pasaulis, visa Esamybė Visatoje randasi betarpiškoje sąsajoje su Dievu, su asmeninėmis vystymosi programomis ir su Visatos evoliucinio vystymosi programomis.


Bendrame Lauke Dievui taip pat priklauso savas dažnis. Būtent jame vyksta kiekvieno iš mūsų tiesioginis ryšis su Juo.

Galvos smegenyse yra nedidelė liauka vadinama „epiphysis“ (kankorėžinė liauka, Dvasios centras), kuri atlieka antenos funkciją, gaudančios informacinius Lauko srautus, tame tarpe srautus, einančius iš Dievo. Epifizė atpažįsta, analizuoja gautą informaciją ir per hipofizę perduoda endokrininės sistemos liaukoms, su sekančiu perdavimu į organizmo ląstelių genomą – jos įgyvendinimui.

Dievo dažnio dinamika bendrame Lauke yra identiška bangų dažniui, kurias generuoja žmonių, esančių taip vadinamojoje maldos būsenoje (8 Hz), smegenys. Tokia būsena pasiekiama tik turint laisvą, Išvystytą Sąmonę, be stereotipų, dogmų, prieraišumo ir orientuotą į objektyvius, kuriamuosius procesus (į Dievą). Tik po to, kai žmogus pasiekia tokią būseną, jo epifizė gali visiškai prisijungti prie Dievo bangos ir gauti tikrai švarią kuriamąją informaciją. Būtent šiuo atveju jis gali atskleisti savyje ir realizuoti savo dieviškąsias savybes, kontroliuoti bei valdyti savo mintis, sveikatą, sėkmę. Kitko neduota. Galima kiek nori sakyti: „Tikiu, Viešpatie!“, laikytis visų Įsakymų bei moralės įstatymų, keliauti į Indiją, Tibetą, užsiiminėti įvairiomis psichofizinėmis ir sveikatingumo praktikomis. Tačiau efektas bus nulinis, todėl kad Sąmonė, orientuotą į mąstymo stereotipus, pastoviai atjunginės žmogų nuo Dievo Kanalo. Žmogus šiuo atveju atjungiamas nuo Kurinijos kuriamųjų programų ir yra pajungiamas prie griaunamųjų programų, o tai reiškia – gauna nesėkmes, stresus, ligas ir neišvengiamą mirtį!

Vienybės Dėsnis – pagrindinis Kūrinijos Dėsnis

Sutinkamai su šiuo Dėsniu viskas, kas egzistuoja Visatoje, visa šio Pasaulio apraiškų įvairovė, jo energijos, judėjimo rūšys, gyvybės rūšių (formų) įvairovė yra vienybėje su Dievu, pavaldūs Jo mintims, Visatos egzistavimo ir raidos programoms. Visa tai yra Jo išraiška, pasireiškimas ir testinumas. Niekas visoje neaprėpiamoje Visatoje, be Vienybės ir pavaldumo Dievo mintims negali egzistuoti apsoliučiai, nes visi Visatos objektai bei elementai yra Jo paties dalys ir elementai, Jo psichinės energijos materializavimas ir išraiška.

Iš pradžių Dievas egzistuoja dviejuose Praduose: materialiajame ir dvasiniame. Materialiosios dedamosios dėka susiformuoja materialusis išryškintas pasaulis bet kuriame Būties Lygyje (primename, kad jų yra septyni). Materialusis išryškintas pasaulis – tai tankių fizinių kūnų visuma, sąlyginai dalijamų į gyvąją ir negyvąją gamtą. Šį pasaulį formuoja grubios(žemos) Dievo vibracijos ir yra Jo Sielos, sudarytos iš Dievo psichinės energijos elementų, realizacijos vieta bei būdas. Dvasinė dedamoji – tai Dievo subtilių vibracijų visuma. Tai nematomų , neapčiuopiamų mūsų fiziniais organais procesų pasaulis. Apie jų pasireiškimą ir egzistavimą mes galime spręsti tik pagal emocines ir psichines būkles ir apraiškas. Tai yra mūsų minčių, jausmų, emocijų, psichikos, Sąmonės, intuicijos pasaulis. Būtent ši dedamoji nuolat stumia žmogų tobulinti savo Dvasią, išmokti valdyti savo psichinę energiją, savo gyvenimą ir Evoliuciją. „Šventa vieta tuščia, bet skauda, skauda ...“ Abu šie Pradai yra nedalijami ir tarpusavyje susiję, vienas be kito negali egzistuoti. Todėl ir žmogaus gyvenimas negali būti savaime pasitūrintis, jei jame dominuoja ir persveria viena iš šių dedamųjų. Neįmanoma padaryti gyvenimą pilnaverčiu, pašvenčiant jį tik dvasingumo vystymui arba naudojantis tik materialiomis gerovėmis. Iš tiesų, siekdami


materialios gerovės, mes realizuojame, arba, kraštutiniu atveju, mėginame su jos pagalba įgyvendinti evoliucinius Sielos poreikius. Tuo pačiu metu, tobulindami evoliucinį Sielos vystymą per pažinimą ir suvokimą, mes siekiame sukurti sau palankesnes, komfortines sąlygas materialiajame pasaulyje, sudarančias Sielai sąlygas, kuriose ji galėtų visiškai save realizuoti. Ir šis begalinis procesas vyksta tik per evoliucinio vystymosi pažinimą ir supratimą. Sustabdę jį, įsigilindami į materialųjį pasaulį, mes užgriozdiname savo gyvenimą nereikalingu šlamštu. Taip darydami, be tikslo švaistome psichinę energiją, pažeisdami Pagrindinį Kūrinijos Dėsnį, atimame Sielai galimybę realizuotis. Supraskite: Materija egzistuoja tik kaip psichinių programų, įdėtų į sielą, nešėja, jų egzistavimo pagrindas ir realizacija. Kaip ir kompiuteris be valdančių programų yra vielų ir geležiukų rinkinys, taip ir viskas kas materialu be Sielos realizavimo yra niekas. Ir priešingai, stengdamiesi lavinti Siela, stengdamiesi visomis priemonėmis tobulinti įdėtas į ją programas, bet atitrūkę nuo lygiaverčio materialios gerovės ir fizinio kūno tobulinimo, mes atimame iš Sielos pamatą, ant kurio ji gali realizuotis. Siela blaškosi, jaučia diskomfortą. Psichinės energijos perteklius išsilieja neurozės, psichikos sutrikimų, depresijos pavidale. Žmogaus psichika atsiduria pageidaujamo ir realybės prieštaravimų varžtuose. Gyvenimo idealas – auksinis vidurkis, kai žmogus vienodai lygiai naudojasi tiek materialiąja, tiek ir dvasine dedamosiomis. Tačiau pirmoje vietoje turi būti Sielos vystymas per pažinimą ir kritinį (loginį) suvokimą, o po to materialinių poreikių tenkinimas, kuris įgyvendinamas ekvivalentišku santikiu su dvasinėmis programomis. Mūsų uždavinys –išmokti kurti atitikimą tarp pageidaujamo ir esamo(realaus), palaikant ir valdant jį. Siekdami materialios ir dvasinės dedamųjų evoliucinio vystymo, mes automatiškai laikomės Vienijimosi su Dievu Dėsnio. Šio Dėsnio realizacijos procesas neturi nei sekundei nutrūkti visą gyvenimą. Tai pažinimo ir vystymo savyje Aukščiausiąjį Protą , aukščiausiąjį Pasaulio sąmoningumą Kelias, ir eina jis tik per gebėjimo, suprasti visus procesus su kuriais mes susiduriame gyvenime, vystymą, nė vieno neatmetant. Ne veltui visos pasaulio dvasinės praktikos visuomet į pirmąją vietą iškeldavo technologijas, skatinančias Sąmonės prabudimą, jos išlaisvinimą nuo „nešvarių“ minčių (stereotipų). Ir tik po to rekomenduodavo naudotis technologijomis, gerinančiomis fizinį kūną, be kurio Sąmonė negali visiškai save realizuoti ir egzistuoti fiziniame pasaulyje. Tokios „gudrybės“ priežastis – visų procesų neatidėliotinas harmonizavimas, tiek savęs viduje, tiek ir išorėje. Tik tokiu atveju žmogus yra tikrai sujungtas su Dievo Kanalu ir yra vienybėje su Juo. Skirtingai nuo mūsų sistemos, visos paminėtos dvasinės praktikos siūlo žmogui atjungti Sąmonę nuo minčių sąmyšio (nuo nešvarių minčių) slopinimo keliu, atjungiant kairįjį pusrutulį aromaterapijos, mantrų pagalba, arba nirvanos – meditacijos – būsenoje. Tai yra – jos mokina atjungti kairįjį pusrutulį valios sprendimu. Jei tuo metu ir įvyksta dešiniojo pusrutulio įjungimas, tai tik nesąmoningai, spontaniškai ir sporadiškai! Sistema taip pat padeda atjungti kairįjį pusrutulį ir įjungti dešinįjį, bet ne tiek naudojant technologijas, kiek per visų procesų supratimą, per jų suvokimą. Pagrindinis skirtumas yra tame, kad šis procesas yra suprantamas ir valdomas žmogaus, ir tou pačiu kontroliuojamas (apdraudžiamas) Subtilaus Pasaulio, kas pašalina jame bet kokius netikėtumus.

Stiprus vėjas (Paulo Coelho alegorija)

Keliautojas kreipėsi į kunigą, Sceto vienuolyno


vyresnįjį: – Aš noriu padaryti savo gyvenimą geresniu, – pasakė jis. – Bet aš negaliu

apsisaugoti nuo nuodėmingų minčių. Vienuolyno vyresnysis atkreipė dėmesį į pučiantį lauke stiprų vėją ir pasakė keliautojui:- Čia šiek tiek karšta,. Aš būsiu dėkingas, jeigu tu nutversi gabaliuką vėjo ir atneši jį čia, kad atvėsinti kambarį.

- Tai neimanoma, - pasakė keliautojas.- Taip pat neįmanoma apsaugoti save nuo minčių, kurios šlykščios Dievui, - atsakė

vienuolis. – Bet jeigu tu žinai, kaip pasakyti „ne“ gundymui, jos nepadarys tau jokios žalos.

Minties formos

Minties formos – tai vienas iš būdų sąveikauti su Energoinformaciniu Lauku. Minties formas sukuria žmogaus mintis, jo psichine energija. Jų paskirtis – materializuoti, įdiegti į gyvenimą visas jo viltis ir lūkesčius. Materializavimas įgyvendinamas kitų žmonių ir įvykių, užtikrinančių tų pageidavimų įvykdymą, pagalba. Minties formos gali egzistuoti tik minčių, sukūrusių jas, sąskaita. Kuo dažniau generuojama viena ir ta pati mintis, tuo didesnį potencialą įgauna minties forma, tuo labiau gyvybiška ir labiau aktyvi ji tampa. Tačiau išsakyta mintis turi aiškiai atitikti žmogaus gyvenimišką poreikį, objektyvią realybę. Jeigu jūs generuojate vieną ir tą pačią mintį, bet tuo pačiu suprantate, kad šio pageidavimo(minties) realizacija jums reikalinga tik tarp kitko – tai mintis nebus realizuota, jūs gausite kažką nesuprantamą – „nei šį ir nei tą“. Žmogaus sukurta mintis – tai banga, daranti poveikį tiek žmogui, tiek išorinei aplinkai. Tokia banga, nenutrūkstama pagal savo kilmę ir yra begalinė. Jeigu ji pastoviai palaikoma viena ir ta pačia mintimi, tai gali išplisti visoje Visatoje. Minties formos būna dviejų rūšių: kuriančios ir griaunančios. Viskas priklauso nuo Sąmonės orientacijos. Jeigu ji orientuota į kuriančias jėgas, į Dievą, tai generuojamos mintys turi teigiamą, kuriančią kryptį. Tokių minčių pagalba sukurtos minties formos įkuriamos Dievo dažniuose bendravisatiniame Lauke, ko sekoje, aktyviai realizuoja žmonių poreikius materialiame pasaulyje. Savaime suprantama, kuo labiau išvystyta Sąmonė, tuo aktyviau ji sąveikauja su Dievo minties srautais kitokiuose Kūrinijos Lygiuose. Sąveika su subtilesniais Būties Lygiais užtikrina pilnesnį ir visą apimantį žmogaus poreikių patenkinimą. Žmogus pilnai save realizuoja. Kuriančios minties formos (kaip ir visos pagal savo prigimti šviesios, kuriančios jėgos) negali valdyti žmogaus Sąmonės. Jos pačios yra Sąmonės valdomos, bet iki to reikia užaugti. Priežastis to tai, kad prabudusi Sąmonė atitrūksta nuo subjektyvių pojūčių ir persijungia į objektyvų Pasaulį, pažndama Jį. Žmogus jaučiasi neaprėpiamo Pasaulio dalele, sąveikauja su Juo. Jo Sąmonė visiškai orientuota į Pasaulį, į Jo Dėsnius, harmoniją, bet ne į save. Žmogus tampa laisvas, Sąmonės pagalba judėdamas po visą bekraštį Pasaulį (Visatą), susiliedamas su juo vienybėje. Čia reikia pateikti labai svarbų patikslinimą: per paskutinius 5000 metų žmogus apsiprato su vergo dalia ant tiek, kad su nuolankumu kiša savo sprandą į neigiamų minties formų kilpą, savo rankomis nuleisdamas ant akių užuolaidas. Tuo pačiu visas savo viltis išsilaisvinti iš vergijos deda į Dievą, į „šviesias jėgas“ ir antrąjį Kristaus Atėjimą: „Štai atvyks ponas, ponas mus išteisins“. Šis postulatas virto kertiniu akmeniu, kurio pagrindu sukurtos visos religijos ir šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūra. Tame gi pagrindinė klaida,


paslėpta lūkesčiuose iš kontaktų su Aukščiausiuoju Protu kažkokių komandų arba vadovaujančių nurodymų. Ištiktųjų tai – pažaidos akmuo. Žmogaus klaida yra tame, kad jis neigiamų minties formų(tamsiųjų jėgų), dirbančių pagal principą „Skaldyk ir valdyk“ sąveikos su juo metodą perkialia į teigiamų minties formų(šviesiųjų jėgų) bendravimo stiliu. Jų pažiūris į mus diametraliai priešingas. Neigiamų minties formų atveju tai „akmenų mėtymas“, teigiamų minties formų atveju – „rinkimas“. Neigiamos minties formos moka tik griauti, klupdyti žmogų ant kelių ir pliekti, tikslu sukurti jam stimulus Evoliucijai. Paradoksas gaunasi tame, kad jeigu neigiamoms mintims pavyko parklupdyti žmogų, ir priversti jį evoliucionuoti, jų neigiamas poleringumas akimirksniu keičiasi į teigiamą(pagal faktą), todėl kad jos įjungė evoliucinius, kuriančius procesus! Teigiamos minties formos (kaip ir visas Subtilus pasaulis, su Dievu priešakyje) moka tik paklusti, vykdyti mūsų prašymus, pasikliaudamos mūsų Pasirinkimu, o plečiantis Sąmonei – atlikti mūsų komandas. Tai yra jie pasiruošę paremti ir palaikyti žmogų, gavusį tuos stimulus, padėti jam evoliucionuoti. Kaip matote, tai pati dižiausia „šunybė“, kokią jie mums pakišo: žmogus klaupiasi, save vadindamas Dievo tarnu, ir nusižemines laukia komandos iš viršaus. O tuo pačiu metu Ten, viršuje, laukia komandos iš apačios – iš mūsų. Maksimum, kam Jie turi teisę, įsikišdami į mūsų procesus,- tai informacinė sponsorystė ( privalomai dialogo režime, su grįžtamo ryšio įvedimu)! Mūsų Sistema – akivaizdus tam pavizdys. Jeigu gi Sąmonė orientuota į griaunančius procesus, prijungta prie grubių Energoinformacinio Lauko vibracijų ir savame Pasaulio pažinime remiasi įvairiais stereotipais, dogmomis, taisyklėmis(įvairių rūšių saugikliai), tai mintys šiuo atveju turi pasivynį, galutinį kryptngumą. Jos nusėda žemuosiuose Lauko dažniuose. Tokiomis mintimis sukuriamos minties formos įsikuria dažniuose, atitinkančiuose giminės programas, atspindinčiuose jos praeities patirtį. Mintys prisiriša prie tos patirties, kas galu gale, Sąmonėje ir mastyme, pagimdo stereotipus. Natūralu praeitis yra praeitis. Ji negali saves realizuoti dabartyje ( o tuo labjau – ateityje), tadėl minties formos negali realizuotis pagal paskirtį, jos negali materialiame pasaulyje užtikrinti žmonių poreikių.

Tarp pageidaujamo ir tikrovės egzistuoja atotrūkis, kas sukelia stresus. Sąmonė bando pašalinti tą atotrūkį, sukurdama naujus stereotipus, minties formas, bet kadangi visi jie nutaikyti griovimui, tai griauna viską ko siekia žmogus, tame tarpe ir giminės patirtį, kuria žmogus riamiasi. Netekusi pagrindo minties forma juda Lauko srautuose, susijungia su identiškomis kitų žmonių minties formomis, stengdamasi sukurti materialias gėrybes ne savo „ gimdytojui ir rūpintojui“, o tam, kas turi didelį psichinės energijos potencialą, maitinančios ją. Kai tik to maitinimo potencialas krenta, minties forma stengiasi padidinti savo gyvybiškumo resursą tų, prie kurių ji yra prijungta, neigimų minčių generavimo dėka. Be to žmonių poveikio būdų(pradėti skandalą) atsiranda visada. Minties formos generuoja žmoguje neigiamas mintis, sukurdamos aplink jį situacijas, kurios padeda generuoti panašias mintis (ne dėl savo kenkėjiško pavidalo, o tik todėl, kad jos patalpintos grubių vibracijų diapazone). Ir kuo į grubesnius dažnius leidžiasi minties forma, tuo ryškiau išreikštas neigiamas mintis ir emocijas generuoja žmonėse, su kuriais ji yra sąsajoje.Griaunamosios minties formos pakeičia žmogui Dievą ir Jo energijas, orientuodamos į egoistinių jausmų bei emocijų tenkinimą.

Visas jo dėmėsys yra orientuotas į save, į savo subjektyvų pasaulį, todėl visas Pasaulis jam yra vien tik iliuzija, holograma. Tai lygia tas pats, kaip su naujagimiais: pirmus gyvenimo mėnesius jie visiškai koncentruoti į save, į savo vidinius procesus, nieko nežino apie išorinį pasaulį, vidinė būklė jiems yra pati svarbiausia. Augant, pradėdamas žadinti savo Sąmonę, orientuodamas ją į didelį išorinį pasaulį, vaikas įsisavina jo


objektyvius procesus. Šiuo periodu yra labai svarbu, kad jo tėvai būtų geri mokytojai ir padėtų jam teisingai susiorientuoti šiame pasaulyje, pažadinti Sąmonę, o ne užmigdyti (kas dabar vyksta labai tiesiog pasibaisėtinai).

Deja, daugelio žmonių, gyvenančių Žemėje, Sąmonė miega ir orientuota į subjektyvius pojūčius. Tokią būklę žmonės išsaugo visą savo gyvenimą, taip nei karto ir neatsibudę iš miego. Gamta gudri ir išmintinga: ji parodė per vaikus, kad reikia bijoti miegančios Sąmonės. Juk jeigu vaikas, augdamas, išsaugotų savo vidinį susikaupimą, tai išskyrus savo vidinių pojūčių pažinimo, jis nesugebėtų nieko suprasti. Didysis pasaulis, į kurį jis atėjo, taip ir liktų jam uždara knyga. Mes gi įsigudriname miegoti visą gyvenimą, supanašėję į mažametį vaiką. Minties formoms mieganti Sąmonė yra naudinga. Žmonių nežinojimo dėka jos gyvena, kaupia jėgas ir klesti. Jų tikslas – nuvesti žmogų į jo jausmų, emocijų, pomėgių pasaulį, sukeliant saldžias svajones apie „sapnų karalystę“, paduodant ją kaip vienintelį galimą gyvenimo realizavimo būdą. Tokiu būdu, minties formos virsta visišku žmogaus bei visos Žmonijos valdovu. Orientuodamos žmogų į emocijų bei norų (kurie remiasi šiomis minties formomis) tenkinimą, jos nuveda jį į iliuzijų, nesibaigiančių vilčių bei lūkesčių labirintą. Vietoj to duoda gyvenimo iliuziją, pasireiškiančią gyvuliškų instinktų tenkinimu. Meilė kaip harmoninga vyro ir moters sąjunga virsta seksualinių poreikių tenkinimu. Kūrybinė realizacija išsilieja į mokslo ir technikos progresą, su jos technologišku proveržiu. Tvarkydamas savo gyvenimą, žmogus siekia savo rankose dauginti techninius civilizacijos laimėjimus, ir šiame šurmulyje ir pseudokūryboje praeina visas jo gyvenimas. Jis miršta, taip ir nepažinęs savęs ir to Gyvenimo, kuris egzistuoja už jo subjektyvių pojūčių ribų. Filosofai seniai ir be jokio rezultato ginčijasi dėl objektyvaus derinimo su subjektyviu. O tarp kitko tai yra tos pačios Būties Dvilypumo pasireiškimas. Gimdamas Žemėje, žmogus pradeda suvokti save, koncentruodamasis į savo fiziologinius procesus, nagrinėdamas save, savo kūną ir tas savirealizacijos galimybes, kurias šis kūnas jam duoda. Žmogus lavina savo subjektyvius pojūčius. Toliau jis susipažįsta su materialiuoju pasauliu ir per sąveiką su juo sužino jo objektyvius procesus.

Švytuoklė persikėlė į priešingą kraštutinį tašką. Kaip matote, vėl nieko naujo: tas pats Dvilypumas. Žmogaus suvokimo save( subjektą) ir išorinį pasaulį ( objektą) lygmenyje – jo gyvenimas praeina nuolat šioms priešybėms pereinant vienai į kitą. Mūsų užduotis (jeigu norime sėkmingai pragyventi gyvenimą) yra tame, kad neduoti Gyvenimo Švytuoklei (judėjimui) pakibti viename iš kraštutinių negyvų taškų (subjektyvaus arba objektyvaus gyvenimo vertinimo). Svyruoklės judėjimas tarp šių gyvenimo suvokimo vertinimų turi vykti nuolat ir nesustojant. Tam, kad tai pasiekti, žmogus turi, iš vienos pusės, pažinti dabar subjektyvius psichinius (mentalinius) procesus ir tas galimybes savirealizacijai, kurias jie jam duoda. Iš kitos pusės, pažindamas objektyvų Pasaulį per sąveiką su juo, per visos Kūrinijos pažinimą, jau naujame įsisąmoninimo lygmenyje, gali realizuoti jame savo subjektyvias savybes ir galimybes, tai yra kūrybiškai realizuoti save. Užtenka Gyvybės Švytuoklei eilinį kartą daeiti iki vieno iš kraštutinių savo judėjimo taškų (subjektyvus – objektyvus), kai jų suvokimas ir paties gyvenimo suvokimas įgyvendinams kokybiškai naujoje, evoliucijos požiūriu tobuloje įsisąmoninimo vystymosi vijoje. Šis procesas tęsiasi be galo. Taigi, palaikydami Gyvybės Švytuoklę dinamikoje, mes užpildome kraštinius priešingus jos judėjimo taškus nauju Gyvybės impulsu, visada vietoj to gaudami visiškai naują, pačios Gyvybės Švituoklės evoliucinį judėjimą.

Su kiekvienu mostu didėja jos amplitudė, o mes išplečiame savo Sąmonę, praplečiame rėmelius, savo komfortinės zonos (arba Virtualios Visatos) mastus, palaipsniui išplėsdami ją iki Tikrosios Visatos didžio.


Ir tai viskas, ko iš mūsų reikalauja. Viską kitą, jauną žydintį nemirtingą gyvenimą ir t. t., mes gausime kaip nemokomą priedą. Griaunančios minties formos valdo Sąmonę, sukurdamos joje laisvės iliuziją, kad tik nuo paties žmogaus priklauso gyvenimas ir sėkmė jame. Iliuzijomis ir subjektyviais pojūčiais grindžiami žmonių tarpusavio santykiai, o taip pat šeimyniniai, visuomeniniai, valstybiniai tarpusavio santykiai bei savitarpio įsipareigojimai. Visoms šioms nuostatoms bei dogmoms yra baimę kelia žmonės su Išvystyta Sąmone, todėl ir mokslas, ir valstybė, ir medicina, o taip pat ir religija nutyli bei nuslepia informaciją, sugebančią pažadinti žmones, kadangi šis praregėjimas (prabudimas) gresia jų geram gyvenimui bei egzistavimui apskritai! Energoinformaciniame Lauke (Visatos duomenų bazėje) randasi visa informacija apie kiekvieną iš mūsų, apie Visatą, apie procesus (Priežastis), su kuriais mums teks sąveikauti, ir apie tai, kaip juos valdyti. Pasąmoniniame lygmenyje kiekvienas turi šią informaciją pilnoje apimtyje. Pasaulyje ir mumyse pačiuose nėra nieko tokio, ko mes nežinotumėme. Tačiau mieganti Sąmonė, orientuota tik į subjektyvius pojūčius, nesugeba nuskaityti šią informaciją, nes tai – objektyvių pojūčių realybė, realus Tikrasis Pasaulis, kuris randasi už miegančios Sąmonės ribų. Šio Pasaulio pažinimo kelius užtveria visų rūšių Noosferos minties formos. Joms tarnauja mokslas, religija, valstybė. Minties forma visada yra susijusi su galvos smegenų veikla. Epifizė(kankorėžinė liauka), negaudama švarios energijos, keičia savo struktūrą, funkciją ir galu gale, degraduoja. Iš paskos degraduoja galvos smegenys, nervų sistema ir visas organizmas apskritai, pasikeičia (išsigimsta) žmogaus Sąmonė! Ji tampa vis statiškesne, remiasi dar didesniu stereotipų kiekiu, žmogus puola į senatvinę psichozę – pats negyvena ir kitiems neleidžia. Jo gyvenimas pavirsta vientisu ribojimu (galima – negalima, teisingai – neteisingai). Mes kasdien gauname masę, skaitytojų-gerbėjų laiškų, kuriuose, kaip prieštarą viskam nemoloniam, kas yra parašyta apie žmogų „Slaptojoje Doktrinoje“, vienas per kitą rašo, kokie jie yra dorovingi, dvasingi ir kultūringi (turbūt, skirtingai nei mes). Prisiskaitę tokių dalykų ir pakilia dvasia, dėl savo naivumo manėme, kad viskas, kas yra išdėstyta knygose, šviesuolių protuose sukels kaip minimum sąmyšį ir klausimų škvalą – kaip visą tai ištaisyti. Tačiau visa mūsų gražbylystė pakibo ore, išskyrus porą-trejetą vangių klausimų. O jug rimtai pagalvojant, sveikai protaujantys žmonės, dešimtys tūkstančių, kurie skaito mūsų knygas, turėjo kaip minimumas pastatyti ant ausų visą postsovietinę erdvę. Liūdna tai, kad žmonės nesuvokia „Doktrinos“ ir Sistemos kaip konkretaus dalyko ir kvietimo veiksmui, nepasiekę jų Lygmens. Visa tai yra priimama kaip viena iš versijų, traktavimų kas vyksta, vienas iš dvasingumo kėlimo variantų. Bet realybė bekompromisė, viskas, ką mes duodame yra testai Žmonijai. Kadangi neatlikti testai, atnešti dar Jėzaus Kristaus , tai toksai ignoravimas absoliutaus „neveikimo“ pagrindu, sukelia didžiules įtampas Sistemoje Dievas (Kūrinija) – Žmogus, kurios, nepriėmus neatidėliotinų priemonių, neišvengiamai turi smogti Žmonijai.

Tiktai smūgis bus padarytas ne kažkur iš išorės, iš tolimojo kosmoso, lyg planeta Bernaras-1. Subtilus Pasaulis, po to, kai Žmonija gavo „Slaptąją Doktriną“ bei Harmonizavimo Sistemą, atidėjo tokį proto įkrėtimo scenarijų. Bet jeigu nesiimti praktinių priemonių, bus realizuotas Noosferos scenarijus, kurios galimybės negatyvaus krūvio sutramdymui nėra bekraštės.

Sprendžiant iš to, kas vyksta Žemėje, nors ir esant visiems didžiųjų šalių prezidentų patikinimams apie santarvę, visokiausių nepuolimo sutarčių ir paktų pasirašymą, nuo jų jau niekas nebepriklauso.Šautuvas užtaisytas ir turi iššauti. Apie tai pasirūpins Karma. Išvairuoti šią situaciją gali tik žmonės (nors 2-3 dešimtys žmonių), prijungti prie Sistemos ir įsisavinę visas septynias jos dalis. Jie turi sukurti savo asmeninę minties formą, užauginti ją iki žmogaus ir išvesti už Noosferos ribų, o taip pat išvesti savo Sąmonę į aukštesnį


Aukščiausiojo „Aš“ bei Kūrinijos lygį. Po to gaus teisę valdyti Noosferą, nuimdami nuo jos perteklinę įtampą. Esant norui to išmokti, vidutinių gabumų žmogus gali tai padaryti per pusmetį, todėl problema visiškai ne supergabumų turėjime, o elementariame padorume savęs, Žmonijos ir Dievo atžvilgiu. Žmogus turi išeiti už savo asmeninių interesų, kuriuos visi prijungti prie Sistemos sprendžia pirmiausiai, ribų ir pradėti galvoti apie Sistemą kaip apie žmonių, turinčių norą gyventi taikoje ir sutarime, grupę. Ir šiuo darbu turi užsisimti savanoriškai, be mūsų raginimų. Jeigu tokie žmonės Žemėje atsiras, jie išgelbės Žmoniją, jeigu ne – reiškia, Žmonija to neverta. Belieka pridurti, kad norintys ir pasiruošę tam darbui gali kreiptis į mus, bet tam reikia ne „dirbti pagal Sistemą“, ginant jos idėjas iki mirties, o gyventi joje, kovojant už jos idėjų realizavimą iki pergalės. Su tais, kas pasiruošęs tokiam darbui, mes savo ruožtu visada pasiruošę pasidalinti žiniomis:

Gaidžių pardavėjas (Dzeno34 alegorija)

Kovinių gaidžių pardavėjas gyrė turgavietėje savo prekę, tikindamas, kad jo gaidžiai kaunasi žūtbūtinai, iki mirties. – Tu man geriau parduok tokius, – kreipėsi į jį pirkėjas, – kurie kaunasi iki pergalės!

Sistema nieko ir niekam neįpareigoja. Tas, kas nusprendė, kad jam tai ne pagal jėgas, gali nutraukti užsiėmimus bet kuriuo momentu, kad tęsti žūtbūtinai kautis iki mirties. Būtent to taip rūpestingai moko sociumas, per žiniasklaidą, mokslą, įvairius mokymus ir Šventus Raštus, parduodamas jums „gaidžius“, kurie moka kautis tiktai iki mirties! Jūsų pasirinkimas nulemia jūsų gyvybiško proceso kryptį ir negali būti kritikuojamas arba svarstomas. Bet kapituliacijos atveju jūs jau nebegalėsite nei pareikalauti ataskaitos iš ko nors dėl tų ar kitų rezultatų, nei paprašyti pagalbos! Kuo yra sukeltas toks mūsų išpuolis? Jūs, perskaitę „Apokalipsės dienų Slaptąją Doktriną“, žinote, kad viskas šiame pasaulyje yra pavaldu tam tikroms programoms,kurias sukuria – ir kuriamosios, ir negatyvios mintys. Viską valdo mintis.Mintis susijusi su tais ar kitais žmogaus ir visos Žmonijos veiksmais. Tik vienintėlis žmogus atsako už savo asmeninius poelgius bei veiksmus pats prieš save – savo gyvybe, o Žmonija atsako už žmonių (šalių) grupės veiksmus, taip pat savo gyvybe. Priklausomai nuo diapazono mintis gali būti žmogaus sąmonės apribota arba išplėsta iki pasąmonės lygio, bekraščio pagal savo ribas, bet prasidedančio ir egzistuojančio tiktai kuriamųjų minčių diapazone. Būtent per pasąmonę realizuojasi sąsaja su Subtiliu Pasauliu ir Dievu. Gyvendamas Žemėje, žmogus nenoromis savo mintimi prisiriša prie materialiojo pasaulio, kurį suvokia jo Sąmonė, o tai reiškia, kad masto ir veikia sutinkamai su programomis, kurios užpildo jį. Pačios šios programos – tai savotiška energetinė sankaupa, kuri atranda sau vietą Visatos Lauke – sukuria savo Egregorą. Vienatipės žmonių mintys susivienija į vieną bendrą egregorą. Iš čia žmonės jau pasąmoniniame 34 Dzenas, Zen, dzenbudizmas – yra budistinė meditavimo ir dvasinio pažinimo sistema, išsiskirianti visiškai budriu šio mirksnio suvokimu, savaimingu veikimu, grįstu tikrosios prigimties pažinimu, ir atsisakymu nuo egocentriško, vertinančio mąstymo.


lygmenyje gauna psichologinį suderinamumą – realizuoja vienodas Sąmonės programas. Jeigu programos skiriasi, tai žmonės savo Sąmone yra pajungti prie skirtingų egregorų, o todėl nėra bendro pagrindo minties darbui. Jie negali surasti bendros kalbos. Per savo ilgą istoriją žmonės įsigudrino sukurti Noosferoje galingą agresyvų egregorą, kurio dėka kyla kivirčai, karai, revoliucijos ir t. t. Mintimis sukurtų programų savybė yra tokia: jas sunaikinti gali tik priešingos kripties mintis, su lygiareikšmiu potencialu. Tai reiškia, kad jeigu mes norime sunaikinti Noosferoje programas, pavyzdžiui, karo, tai kartu bendrai turime sukurti atitinkamą egregorą, kuris bus priešprieša karo egregorui. Visa Žmonija tik ir kalba apie taiką, bet nieko nepadarė tam, kad įtvirtinti šią idėją Energoinformaciniame Lauke. Šūkiai už taiką, neišeinant už Noosferos ribų, panašūs į uodo cypimą, kurio niekas negirdi. Todėl, jeigu jūs iš tikrųjų norite turėti šviesų gyvenimą ir be problemų, laikas pereiti nuo žodžių prie veiksmų, apie ką mes pastoviai kalbome. Laikas pamiršti savo asmenines ambicijas, priekaištus ir ateiti į pagalbą Kūrinijai, tiksliau laikas patiems statyti Kūriniją atitinkančią kuriančias mintis. Problema tame, kad šią programinę įrangą gali sukurti tik žmonės, kurių Siela neturi ydų. Jeigu kuriančias mintis turi žmogus, kurio Siela yra kupina ydų, visi jo ketinimai turi žemą potencialą ir lieka žemame lygmenyje, Noosferoje, kurioje joms neužtenka potencialo net jų asmeninei realizacijai. Programos su agresyviu potencialu jas tiesiog sunaikina. Todėl jau laikas baigti žaisti dvasiškumą, reikia patvirtinti jį savo darbais, susivienijus į harmonizuotų žmonių Sistemą ir patiems statyti linksmą, šviesų gyvenimą. Dievas duos jums tai, ką jūs patys sukursite, atminkite tai. Iš nieko niekas negali gimti. Kodėl mes taip ramiai rašome apie visą tai? Todėl, kad esame perspėti ir apsaugoti. Pavojaus atvejų bus nurodytas taškas žemėlapyje, kur mes turime atvykti dar prieš kilus termobranduoliniam kataklizmui. Natūralu, kad grandies tvarka, mes turime perspėti visus kitus. Ką būtent? Tik tuos, kurie patikrinti bendrame reikale ir būtinai pinigais, ir, suprantama, kas užsidirbo pinigų kelionei. O taip pat tuos, kurie pasirūpino bendruoju Sistemos egregoru – žvaigžde keliarode šiame pasaulyje. Jeigu to neatsitiks, pasauliniame kataklizme žus visi, nepriklausomai nuo to, ar jie yra pajungti prie Sistemos, ar ne! Kol kas gaunasi, kad Sistema – tik mūsų kūdikis, o visi, kas prie jos prijungti, ir toliau išsisukinėja nuo bendro reikalo ir gyvena „teisuolio“ gyvenimą pagal Noosferos programas, ti ne Sistemos Kaip perspėja Subtilus Pasaulis, įsisiūbavimui beliko 10 – 15 metų , po to prasidės negrįžtami procesai, ir jokios programos Žmonijos nebeišgelbės !

Sąsajos su Kūrinijos Lygiais

Mes jau kalbėjome, kad Kūrinijoje yra septyni Lygiai (Pasaulis pagal savo struktūrą yra septinių lygių), vibracijų dažnis mažėja nuo viršaus į apačią, nuo Lygio prie Lygio. Lygiui, kuriame mes gyvename, tenka patys žemiausi dažniai. Tai grubių(žemų) vibracijų pasaulis, kuriam būdinga ribota, statiška Sąmonė. Čia ji gimsta. Žemė – jos lopšys. Mūsų energetinis kūnas sukurtas taip, kad septyni jo sluoksniai yra sujungti su septyniais Subtilaus Pasaulio Lygiais – kiekvienas su savu.

Pats žemiausias Kūrinijos Lygis – Emocionalus. Jį aptarnauja galvos smegenų reptilijos ir limbinė dalys. Šis Lygis yra betarpiškai susijęs su mūsų fiziniu kūnu, jautriai reaguojančiu į energetinio kūno būklę. Sąmonės praktiškai nėra, veikia emocijos, instinktai ir refleksai.


Antrasis Lygis yra susijęs su mentaliniu energetinio kūno sluoksniu. Šis Lygis sąveikauja su pačiais žemiausiais neokortekso sluoksniais. Sąmonė, susijusi su juo, yra statiška, diskretinė, remiasi stereotipais. Loginė mąstysena bando iš išskaidyto, subjektyvaus realybės suvokimo sukomponuoti ir sukurti vientisą Pasaulio paveikslą. Minties judėjimo nėra, taigi atkurtas Pasaulio paveikslas – iliuzijos, tai yra subjektyvių pojūčių bei vaizdinių pasaulis, susietas su fiziniu, materialiu pasauliu. Šiame Lygyje sukuriamos minties formos, kurios negali pasikelti į subtilių energijų Pasaulį dėl tos priežasties, kad žmogaus Sąmonė nesugeba pasiekti šio Lygio ir įsitvirtinti Jame. Todėl jos nusėda tuose sluoksniuose, kur gyvena žmogus (materialiame pasaulyje).

Trečiasis Lygis – Karminis. Jame, jeigu žmogus siekia Evoliucijos per Pasaulio pažinimą ir įsisąmoninimą, jo Sąmonė šiek tiek išsiplečia. Šis Lygis – pirmas žingsnis tam, kad įsisąmoninti save Visatos dalele, savo Vienybę su Dievu, suprasti Tikruosius Kūrinijos Dėsnius. Trečiasis Lygis atitinka trečią energetinio kūno sluoksnį. Šiame Lygyje žmogus tampa įdomus Dievo Pasauliui, Gamtai, jį pastebi ir jam padeda. Jis palaipsniui, žingsnis po žingsnio, atsikrato baimių, stereotipų ir susijusių su jomis minties formų, tampa joms nepavaldus. Jo nebeįtakoja griaunamosios jėgos, jis prisijungia prie Pasaulio švarių energijų, prie kuriamųjų jėgų, pradeda gyventi harmonijoje ir Vienybėje su Dievu. Tik trečiajame Lygyje Siela pradeda įsisąmoninti save!

Ketvirtasis, penktasis, šeštasis ir septintasis Kūrinijos Lygiai – tai tobulų žinių ir galimybių Pasaulis, švarių energijų Pasaulis, Dievo Pasaulis. Visi šitie Lygiai yra susiję su energetinio kūno sluoksniais, kurie vadinasi „Dangaus kūnai“. Šio Lygio žmonės turi išvystyta Sąmone, tobulą kūną ir savo galimybių pilną realizaciją. Tuo pačiu išsivysto aukščiausios neokortekso dalys, žmogus turi išvystytą mąstyseną.

Minties formų lygiai

Kuriančios minties formos randasi Dievo Pasaulyje, švarių energijų Pasaulyje, keturių aukštesnių Lygių. Sąmonės išsivystymo laipsnis plečiasi nuo Lygio prie Lygio (nuo ketvirtojo iki septintojo), o tai reiškia, kad didėja žmogaus žinios, jo, Pasaulio ir savęs, pažinimas. Sukurdamas savo minties formas šiuose Lygiuose, jis gauna pilną savo minčių ir norų realizaciją, pilnai patenkina materialinius poreikius, nieko nestumdydamas, nelaužydamas, be jokio valdymo.

Griaunamosios minties formos. Jos randasi grubių(žemų) vibracijų pasaulyje – Lygyje, kur tik-tik pradeda skleistis Sąmonė, ko pasekoje – žmogus dar negali valdyti savo emocijų, norų. Reiškia, kuo daugiau jis turi norų ir kuo daugiau Sąmonė yra susieta su jų tenkinimu, tuo didesnį minties formų kiekį sukuria žmogus. Stereotipai – tai kanonizuotos savo norų tenkinimo taisyklės, iškeltos į dogmos, absoliuto lygį. Minties formos yra susijusios su stereotipais, todėl yra tiek minties formų lygių, kiek yra stereotipų lygių. Kaip matote, Evoliucijos procesas nėra toks greitas. Visi nori kuo greičiau gauti daug ir viską iš karto, tačiau Evoliucija prasideda nuo savo iliuzinių jausmų ir norų sutramdymo. Išlaisvinę iš jų savo Sąmonę, mes padėsime pagrindą išsilaisvinimui iš visų minties formų lygių. Norų sutramdymas leidžia nusikratyti asmeninių minties formų. Sunkiau yra su šeimyninėmis minties formomis. Jos yra susijusios su šeimyninėmis tradicijomis, savitarpio santykiais su tėvais, gimine ir taip toliau. Sąmonės išsivadavimas iš šios rūšies stereotipų dažnai sukelia konfliktus šeimoje, ypač jeigu egzistuoja


neviešinamas žmonių vienas kito slopinimas. Taip pat sunkiai vyksta išsivadavimo iš visuomeninių stereotipų bei minčių formų procesas. Mes visi gyvename visuomenėje, dažnai įvertindami save pagal tų visuomenės ląstelių, kuriose mes esame, vertybių skalę. Mums ne vis tiek – kas ir kaip į mus žiūri, kadangi tik visuomenėje mes galime save realizuoti.Savitarpio santykiai su žmonėmis kuriami sutinkamai su mūsų stereotipais, kurių laužymas gali sugriauti draugiškus bei kitus ryšius su daugeliu žmonių. Kiekvienas turi padaryti pasirinkimą: ar jam verta eiti toliau arba reikėtų sustoti, išsaugant nusistovėjusią buitį ir ankstesnius tarpusavio santykius. Daugeliui žmonių gali būti problematiškas valstybinių ir religinių minties formų bei stereotipų atsisakymas. Tačiau tik išvadavę savo Sąmonę nuo visų rūšių stereotipų bei minties formų, mes įgauname tikrąją dvasinę laisvę, galimybę valdyti save ir savo gyvenimą savo nuožiūra, o ne pagal tas taisykles, kurias mums įperša iš šalies. Kai mes pilnutinai išlaisvinsime Sąmonę nuo egocentrizmo (nuo Ego), įsisąmonine save kaip mažą smiltelę bekraštėje Visatoje, mes pajausime savo dalyvavimą vieningame Procese vardu „Gyvenimas“. O tai taps įmanoma, kai mintys bus orientuotos į Dievą.Tai yra kiekviename veiksme mintis turi būti nukreipta į patį veiksmą, ir tuo pačiu mes kaip ir turime adresuoti ją Dievui, manydami, kad kas padaryta, reikalinga greičiau Jam, negu mums! Tada savo Sąmone paliksime Karminį Lygį ir pradėsime nuskaitynėti informaciją iš Dievo Kanalo, vadovaudamiesi ja. Atsiminkite! Pasaulis yra sukurtas taip, kad su egocentrine Sąmone, orientuota tik į savo asmeninių norų ir ambicijų tenkinimą, į Dievo Pasaulį neįeisi. Gudruolius ten mato kiaurai ir grąžina į tą Lygį, kurio jie nusipelnė.

Žinoma, tai nereiškia, kad žmogus neturi turėti norų ir kad jis negali jų tenkinti. Paprastai Sąmonei poreikių tenkinimas neturi būti savitikslis, nors net jeigu norai ir būtų susiję su sveikata, darbu, pinigais, šeima ir taip toliau.

Žmogus turi atsiminti, kad visą tai jis gaus, kai užsidirbs. Ir visai galimas dalykas, kad visų norų patenkinimo teks palaukti. Tikslas turi būti Sąmonės orientacija į tobulėjimą, į Sąmonės palaikymą laisvame pavidale, į žinių įsisavinimą savęs realizavimo tikslu vardan Dievo, į siekimą tapti Jo padėjėju šio pasaulio valdyme. Tai yra visada ir visur jūs turite būti apimtas minties, kad Dievui yra labai svarbu, kad jūs būtumėte toks, kokį save kuriate, realizuojate! Visi jūsų norai, susiję su buvimu fiziniame pasaulyje, su materialinių gerovių įgijimu, bus įgyvendinti žmonių iš Dievo Pasaulio pagalba, sutinkamai su tomis programomis, kurios randasi minties formose.Bet bus patenkinti tik tie, kurie iš tikrųjų bus jums reikalingi gyvenimui materialiajame pasaulyje, o ne šiaip sau, iš įdomumo arba dėl kaprizo.

Jeigu jūs pasitikite tik savo jėgomis bei savo galimybėmis, Subtilaus Pasaulio atstovai jūsų norų netenkins! Jeigu manote, kad patys kažkokiu nors būdu sutvarkysite – tvarkykitės. Kaip sako: „Vaikas neverkia – motina nesupranta!“ Bet reikia jums tik duoti ženklą, kad patys nesusitvarkysite, kai pagalba iš karto ateis, bet vėl gi – jūs gausite lygiai tiek, kiek jums iš tikrųjų reikalinga. „Atsiminkite, kad negauti pageėidaujamo – tai kartais ir yra sėkmė“.

Tiems, kas nusprendė atkakliai judėti į priekį, pabrėšime, kad laikotarpiu, kai jūsų Sąmonė išsivaduoja iš stereotipų ir minties formų, jums gali pasirodyti, kad jūs patekote į nesėkmių juostą. Visi jūsų ankstesni santykiai griūva, reikalai patiria krachą, viskas griūna. Jus gali apimti abejonės: „Ar teisingame kelyje aš randuos ir ar reikalinga man tai apskritai, juo labiau tokia kaina?“

Bet jūs turite tiksliai žinoti, kad nebūna dienos be nakties, o naktis prieš aušrą - ypač tamsi. Patikėkite, viską jūs gausite su kaupu, tiesa, kartais reikia viską statyti iš naujo. Bet ir jūs faktiškai gimstate iš naujo! Nuo jūsų atsitraukia senos griaunančios minties formos, kurios jeigu ir davė „džiaugsmą“, sėkmę, laimę – tai tik iki tol, kol jūs


buvote joms reikalingas, kol, turėdami aukštą energijos potencialą, galėjote jas maitinti! Kai tik šį potencialą prarasite, jos nustos jums davę sėkmę, jūs tapsite joms neigiamų emocijų donoru, kad joms užtektų jėgų duoti sėkmę kitiems žmonėms. Pasitraukę nuo tokios „meškos paslaugos“, išėję į švarios Sąmonės Pasaulį, jūs patys sau sukursite sėkmę – ir ne vienai dienai, o visam likusiam gyvenimui, kuris gali tapti begaliniu! Viskas priklauso nuo jūsų. Kiekvienas turi savo nesėkmių juostą, pas kai-ką jinai baigiasi greitai, pas kitą lėčiau – viskas priklauso nuo stereotipų kiekio ir jūsų priklausomybės nuo griaunamų minties formų laipsnio. Tam, kad švarių energijų Pasaulyje sukurti įdirbį savo ateičiai, tebesant nesėkmių juostoje, nesiblaškykite, neverkite ir nekaltinkite viso Pasaulio neteisybe jūsų atžvilgiu. Dirbkite, jau dabar kurkite ateities minties formas, kad jos paruoštų jums dirvą jūsų tikslams bei norams pasiekti.Kaip tai padaryti, jūs susipažinsite praktinėje Sistemos dalyje.

Truputį apie Karmą

Apie šį reiškinį kalba ir rašo daug, bet daugiausia visos žinios apie Karmą yra suvedamos į draudimus – to daryti negalima, galvoti taip negalima ir panašiai. Karmos mechanizmas taip ir lieka Žmonijai paslaptis už septynių užraktų ir pretekstas tuštiems plepalams. Niekas šio mechanizmo aiškiai, bendro paveikslo rėmuose, paaiškinti negali. Kas gi ištiesų yra Karma ? Anksčiau buvo pažymėta, kad Siela – tai psichoenergetinių programų, užtikrinančių mūsų vystymąsi, kompleksas. Savo evoliucinį vystymąsi – nuo Dievo iki žmogaus – Siela praeina be nuostolių, valdoma Dievo Sąmonės. Įsikūnijus į žmogų, joje realizuojasi savęs įsisąmoninimo (Sąmonės vystymosi) programos. Atgalinis Sielos kelias – nuo žmogaus iki Dievo – priklauso jau nuo to, keik išsivystė Sąmonė. Būtent žmogaus Sąmonė turi priversti jį padaryti pirmuosius žingsnius, kad vėl, bet jau sąmoningai, prisijungti prie Dievo Sąmonės. Vystymosi programų persijungimo laikotarpyje – iš Dievo valdomų į nuosavas(individualias) – evoliucinis Sielų vystymasis patiria milžiniškų, triuškinančių nuostolių. Nubyrėjimas sudaro virš 99 procentų, štai iš kur atsirado vienas procentas žmonių, kurie galės išgyventi Žemėje. Tai yra susiję su žinių stoka. Siela gali įsisąmoninti, pažinti save ir aplinkinį pasaulį, tik būdama žmogaus kūne. Programos, kurios randasi Sieloje, verčia ją pastoviai ieškoti kelio Dievo Kanalo link tam, kad gauti Tikrąsias Žinias. Tačiau daugeliui žmonių Sąmonė apie šį kelią nieko nenori žinoti. Šiuo atveju įsijungia koreguojančios programos, vadinamos Karma. Jos užduotis – kontroliuoti mūsų Sąmonės būklę bei užtikrinti jos teisingą orientaciją, nes nuo jos (Sąmonės) priklauso Sielos ir paties žmogaus Evoliucija. Karmos pasireiškimas – tai evoliucinio vystymosi rodiklis, tiksliau , nukrypimo nuo jos kriterijus, atsijungimo nuo Dievo Kanalo laipsnis. Kuo tas nukripimas didesnis, tuo stipresni Karmos smūgiai, ir atvirkščiai. Karmos koreguojantis poveikis vykdomas griaunančiųjų minties formų pagalba.

Jūs žinote, kad minties formos susijusios su stereotipais. Būtent stereotipai atjungia žmogų nuo Dievo Kanalo, priversdami jį gilintis į Būties materialiąją dedamąją. Rezultate Siela nutraukia savo evoliucinį vystymąsi. Tam, kad ištraukti Sąmonę iš spąstų, į darbą įsijungia Karma, kuri iš pradžių padaro patikrinimo „triuką“. Ji pritraukia prie žmogaus minties formą, susijusią su stereotipais norų pavidalu, ir priverčia ją realizuoti juos. Žmogus gauna ko jis nori. Tai daroma tikslu patikrinti, kiek jis užsiciklino savo stereotipe. Paprastai žmogaus Sąmonė mėgaujasi savo teisumu. Jis dar daugiau prisiriša prie stereotipo, nesuprasdamas, kad daro klaidą. Toliau Karma pradeda savo korekciją.Ji pritraukia prie jo minties formas, kurios formuoja aplink jį tokius įvykius, kad jis suprastų, jog reikia laužyti savo sąsajas ir įsitikinimus. Karmos smūgiai iš pradžių nežymūs, perspėjantys, tačiau, jeigu žmogus ir


toliau nieko nesupranta, jie pasidaro stipresni. Pagrindinis Karminis Dėsnis sako: „Viskas, prie ko mes prisirišame, ties kuo užsicikliname – atimama“. Kaip matote, teisingai pasakyta:

„Asketizmas iš tikrųjų ne tame, kad jūs nevaldytumėte, asketizmas tame, kad niekas nevaldytų jūsų“.

Griaunamosios minties formos, kurių pagalba vykdomas koreguojantis mūsų Sąmonės valdymas, ir yra vienas iš Kūrinijos Lygių, atlieka iš karto keletą funkcijų, apie kurias mes pakalbėsime sekančiame skirsnyje. O kol kas pasistenkite suprasti, kol mes esame griaunamųjų minties formų valdžioje (esant stereotipams, nesubrendusiai Sąmonei tai neišvengiama), visos žinios ezoterikos, mokslo srityje, sėkmė intelektualiame vystymesi, „geri ir blogi“ darbai, religingumas ir maldos Dievui lieka už Dievo Kanalo ribų. Mes, būdami atjungti nuo Jo kuriamųjų energijų, randamės griaunamųjų minties formų veikimo lauke. Stereotipų pagimdytas žmogaus mintis (geros jos ar blogos), pritraukia minties formos, didinančios jų gyvybišką potencialą. Ir kuo didesnį potencialą sukaupė griaunančioji minties forma, tuo didesnį koreguojantį poveikį iš Karmos pusės gauna žmogus! Mūsų bėda tame, kad mieganti Sąmonė nesugeba kontroliuoti Priežasčių Pasaulio. Minties formos išeina už mūsų Pasaulio supratimo ribų (jos nematomos, neapčiuopiamos, nesuprantamos – kaip radiacija), ir mes esame visiškai neapsaugoti nuo jų! Nors iš seno mus perspėjo apie Velnią su jo klastingumu, apsukrumu, apie tai, kad kiekvieną žmogų jis gaudo į savo tinklus. Kuo daugiau nuodėmių (stereotipų) turi žmogus, tuo daugiau Velnias jį užvaldo. Rezultate, tokio tikrosios priežasties nežinojimo, žmonių protuose susikūrė kažkoks mistinis, ugnimi spjaudančio monstro vaizdinys, kuris randasi opozicijoje Dievui ir nori pražudyti žmogų ir visą Žmoniją bendrai! Iš tikrųjų paveikslas yra kur kas prozaiškesnis. Minties formos – tai mūsų veidrodis, atspindintis tai, kas mes esame. Tai ar verta jį kaltinti? Atsikratyti šio energoinformacinio monstro globos ir šimtaprocentinės priklausomybės, atjungus Karmos poveikį, galima tik tuo atveju, jeigu išvalysime savo Sąmonę nuo stereotipų! Stereotipų skirtumas nuo minties formų sekantis: stereotipas – tai sustabdyta mintis, jos statika. Minties sustabdymas įvyksta, kai ji susiejama su tam tikru noru, veiksmu, kurių tenkinimas yra paties žmogaus išlikimo esm, būdas. Stereotipas neformuoja įvykių. Vieną kartą sukurtas stereotipas nėra sunaikinamas, jis paprasčiausiai egzistuoja, apribodamas žmogaus mąstymo akiratį, pasaulėžiūrą – ir ne daugiau. Vieną kartą sukurtas stereotipas nėra susinaikinamas! Minties forma gimsta kaip aktyvi ir dinamiška mintis, kuri remiasi norų tenkinimu. Ji sugeba formuoti aplink žmogų įvairius įvykius, rengti kontaktus tarp žmonių ir trenkti juos kaktomis, tai yra valdyti juos kaip marionetes. Minties forma, neturinti jūsų maitinimo, gali atrofuotis ir išnykti!Pašalinus savyje stereotipus, žmogus automatiškai atsijungia nuo minties formos. Pats stereotipas neišsitrina ir nepasišalina, paprasčiausiai Sąmonė nuo jo atsijungia!

Tam užtenka turėti sąžinės ir drąsos, kad suprasti ir pripažinti stereotipo egzistavimą savyje. Kiekvienas žmogus laiko save idealiu, visada teisiu ir pakankamai savikritišku, tačiau matuoklis šiuo atveju yra karminė korekcija. Jeigu jinai baudžia, reiškia – jūs turite stereotipą, ir nė vieną! Tuo atveju, jeigu aplink jus sukuriami jus erzinantys įvykiai, jūs jaučiatės nejaukiai – jūs turite stereotipą ir jus koreguoja Karma! Neieškokite kaltų aplink save – visų pirma išsiaiškinkite savyje, nustatykite, nuo kurio stereotipo Karma nori jus atitraukti, suvokite tai ir priimkite situaciją tokią, kokia ji yra. Jūs nusipelnėte jos! Atleiskite sau, kad dėl savo neišmanymo patekote į Karmos poveikį, padėkokite sau (savo Sielai) už eilinę pamoką. Priimkite tvirtą sprendimą, kad daugiau tokios klaidos nebepakartosite.


Amžiaus Karma

Įvairiais gyvenimo laikotarpiais Karma veikia mus skirtingai. Tai yra susijęs su Sąmonės Evoliucija. Per savo gyvenimą žmogus jo evoliuciniame vystymesi turi praeiti tris stadijas: Mieganti Sąmonė. Ši stadija atitinka žmogaus kūdikystę ir vaikystę. Charakterizuojama infantilizmu ir mąstysenos inertiškumu. Sąmonės vystymasis. Šis laikotarpis susideda iš dviejų etapų:

Besivystanti Sąmonė – jos formavimosi laikotarpis. Jis apima paauglystę (nuo 12 iki 18 metų). išvystyta Sąmonė – suformuotos Sąmonės laikotarpis. Jį atitinka žmogaus gyvenimo laikotarpis nuo 18-20 metų iki 30-35 metų. Visas šis laikotarpis charakterizuojasi tuo, kad žmogus turi aktyvią, dinamišką mintį, siekia ją kūrybiškai realizuoti. Aukščiausioji Sąmonė. Šis laikotarpis charakterizuojasiTikrojo Išmintingumo, Tikrųjų Žinių įgijimu bei jų realizavimu. Žmogui tampa pavaldūs Pasekmių ir Priežasčių Pasaulis, Gyvenimas jam – atversta knyga. Jis tobulai moka valdyti savo mintį, įvykius, save. Tai Šviesos stadija, kai įgytas išmintingumas perduodamas jaunesnėms kartoms. Ją atitinka amžius nuo 35 metų ir vėliau. Peržiūrėsime visas išvardintas Sąmonės stadijas smulkiau.

Pirmoji stadija – Mieganti Sąmonė

Gimus vaikui, visos jo Sielos programos yra orientuotos į fizinio kūno formavimą ir į prisiderinimą prie to pasaulio, kuriame jis ruošiasi gyventi, todėl Sąmonė šiame periode nelenda į pirmą planą, jos vaidmuo antraeilis. Ji yra užsiėmusi pasaulio pažinimu jutimo organų, kuriuos formuoja žemiausios galvos smegenų dalys (reptilijų ir žinduolių), pagalba. Nemokėdama analizuoti bei kontroliuoti Priežasčių Pasaulį, mažo žmogaus Sąmonė stengiasi įsiminti tam tikrą bendravimo su Pasauliu patirtį – Įgūdžių pavidalu. Jo Sąmonėje visiems gyvenimo atvejams yra savas Įgūdis – receptas, konkrečios užduoties arba problemos sprendimo taisyklė. Naujo Įgūdžio įgijimas žmogeliui yra didžiulis įvykis, lydimas audringo džiaugsmo ir susižavėjimų. Stengdamasi užtikrinti išlikimą šiame pasaulyje, įsitvirtinti jame, mažylio Sąmonė remiasi jo įsigytų Įgūdžių visuma. Miegančiai Sąmonei tai – pats paprasčiausias ir optimaliausias savo funkcijos realizavimo būdas, nes ji dar nesugeba atlikti situacijos įsisąmoninimo bei analizės funkcijos. Vaikas mokosi žiūrėdamas į kitus, kopijuoja savo tėvų ir artimųjų reakciją į vieną ar kitą situaciją, įvykį. Šiuo laikotarpiu Sąmonė prisitaiko prie gyvenimo fiziniame pasaulyje, Įgūdžių pavidale, įsigydama gyvenimo jame patirtį. Mieganti Sąmonė sugeba realizuotis tik įgytos patirties sąskaita (pasaulio suvokimas neokortekso įjungimo dėka dar nedalyvauja). Kol kas ji moka tik kultu paversti įgudžius, užsiciklindama juose. Taip gimsta stereotipai. Pas vaikus dažnai atsiranda įvairios baimės. Tai atsitinka todėl, kad mieganti Sąmonė, susidūrusi su kažkuo nesuprantamu, nerado patirties, Įgūdžio, kurio pagalba galėtų reaguoti į šį įvykį. Kuo mažiau vaikai turi Įgūdžių, stereotipų, tuo daugiau jie yra užsiciklinę, tuo daugiau visko bijo!Mieganti Sąmonė – tai natūralus procesas, stadija kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai tarsi vaikų ligos, kuriomis reikia persirgti, kad gauti atsparumą, imunitetą. Dėl nuolatinio neužtikrintos saugos jausmo vaikai ieško apsaugos pas suaugusius, pas savo tėvus. Laikotarpiu, kai vaikas darosi suaugęs, pas jį aktyviai vytosi mąstymo procesai.Tuo momentu yra labai svarbu nukreipti jį tokiu būdu, kad jis ugdytų pastabumą, sugebėjimą analizuoti įvykius, niekuo netikėtų be įrodymų, nukreiptų savo mintis į Dievą,


neužsiciklindamas savo noruose ir stereotipuose, jausmuose ir pojučiuose. Kad jis kuo dažniau užduotų sau klausimą: ar jis teisus Pasaulio savo matyme ir suvokime, ar ne? Tik šiuo atveju jis teisingai lavins savo Sąmonę, neužliūliuodamas jos savo reikšmingumo bei neklaidingumo iškėlimu.

Nuo pat pradžios visi vaikai yra pajungti prie Dievo Kanalo, bet jų Sąmonei užsidengiant stereotipais, jie nuo šio Kanalo atsijungia, patekdami minties formomų įtakon, ir nuo šio momento prasideda visos žmogaus problemos! Kaip matote, tam, kad užtikrinti savo vaikui šviesią ateitį, mes, suaugusieji, iš pradžių turime patys subręsti, atsibusti, suformuoti teisingą Pasaulio suvokimą ir įsisąmoninimą. Ir tik po to galima pradėti savo vaikų auklėjimą, kad padėti jiems tiesti savo kelią šiame gyvenime.

Būtų labai puiku, jeigu tėvai formuotų save iki vaikų atsiradimo. Bet iš tikrųjų gaunasi, kad vaikai gimdo savo tėvus, bet mes, tėvai, skęstame nemokšiškumo baloje patys ir traukiame ten (faktiškai skandiname joje!) savo vaikus. Vaikystės laikotarpiu Karma vaiko neįtakoja, nes jo Evoliucija nukreipta materialios dedamosios pusėn ir savo tikslu numato adaptaciją fiziniame, materialiame pasaulyje. Kadangi nėra Sąmonės Evoliucijos programų, todėl nėra ir karminės korekcijos priežasčių – nes visa tai dar negresia neigiamų minties formų egzistavimui.

Antroji Sąmonės evoliucijos stadija – Sąmonės vystymasis

12 metų amžiuje baigiasi fizinio kūno formavimosi periodas. Siela įjungia Sąmonės vystymosi mechanizmą. Nuo 12 metų prasideda jos formavimosi laikotarpis. Tai atbundančios Sąmonės periodas. Sielos impulsai stumia žmogų į savęs pažinimo ir tobulėjimo kelią. Psichikos lygmenyje formuojasi tokios savybės, kaip kryptingumas, įsisąmoninimas, atkaklumas ir aktyvi kūrybinė veikla. Vyksta aktyvus ankstesnės patirties peržiūrėjimas, sąmoningai formuojasi Įgūdžiai, leidžiantys prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Šis laikotarpis charakterizuojasi Kūrinijos dvasinės dedamosios pažinimu. Yra labai svarbu, kad šiuo momentu šalia būtų prityrę dvasiniai mokytojai. Idealus variantas, kai patys tėvai yra supratingi ir prityrę. Šiame etape paauglys formuoja save kaip asmenybę, numato tolimesnio augimo bei lavinimo kelius visuose Būties aspektuose. Įsisamonindamas savo požiūrį į realybę, jis mokosi sąmoningo elgtesio joje, formuoja savitarpio santykius su bendraamžiais ir jį supančiais žmonėmis. Būtent šiame laikotarpyje prasideda Karmos korekcija tikslu atitraukti besivystančią Sąmonę nuo stereotipų. Paauglio gyvenime vyksta jam gana nemalonūs įvykiai, kurie jam nurodo stereotipus, kurių jis turi atsikratyti. Jo Sąmonė dar negali suprasti viską, kas vyksta, ji neturi patirties. Todėl labai svarbus labiau patyrusių tėvų patarimas. Deja, visi tėvai yra pasiruošę atkišti petį savo vaikui, duoti jam kirk nori patarimų, bet tik tokių, kurie remiasi jų asmeniniais stereotipais! Vaiko pasąmonė visą tai žino ir todėl nepatiki tėvais, vaikas pradeda ieškoti savo kelio, pasitikėdamas „autoritetais“ iš šalies. Iš čia kyla amžina tėvų ir vaikų problema. Besivystančiai Sąmonei trūksta sugebėjimo analizuoti ir kontroliuoti Priežasčių Pasaulį, trūksta patirties, kad suprasti visame, kas vyksta.

Ir dažniausiai, visiškai susipainiojusi, ji vėl ieško apsaugos ankstesniuose bei naujuose stereotipuose, formuodama savo asmeninę Virtualią Visatą, kas nuveda Sąmonę į aklavietę, į labirintą, iš kurio be pašalinės pagalbos jinai nebeišeis! Idealiai paauglystės laikotarpis turi baigtis Sąmonės, orientuotos į Dievą, į tikrąjį Pasaulio pažinimą, į teisingą savo gyvenimo kredo formavimu. Nuo 20 iki 35 metų padedami kūrybinės realizacijos bei sąveikos su Dievo Kanalu pagrindai. Dievo Kanalo Informaciniame Lauke žmogus praveda savo asmeninės dažnių


linijos prieigą į Dievo energiją. Ir kuo daugiau Kūrinijos Lygių (tokių Lygių 7) šie dažniai apima, tuo tobulesnis darosi žmogaus gyvenimas, tuo tobulesnis darosi jis pats. Tuo atveju, kai dėl kokių nors priežasčių žmogus paauglystėje ir juo labiau subrendęs nepakeitė savęs, neatsisakė savo stereotipų, jį koreguoja Karma. Iki 12 metų Karma tiesiogiai vaikų neveikia , bet pagal energetiką vaikai su tėvais sudaro visumą, todėl labai dažnai tėvų koregavimas muša ir vaikus. Ir jie, kaip pati silpniausia grandis, priima karminį smūgį į save, apsaugodami tuo pačiu savo tėvus.

Trečioji stadija – Aukščiausioji Sąmonė

Šis laikotarpis prasideda nuo 35-jų metų ir gali tęstis iki begalybės. Šiuo vystymosi laikotarpiu žmonės pažįsta Tiesą, nuodugniai įsitvirtina Dievo Kanale, suvokia Pasaulį intuicijos pagalba, per pasąmonę, be jutimo organų kišimosi. Jiems tampa pilnai pavaldus Priežasčių Pasaulis, taigi jie sugeba sąmoningai valdyti Pasekmių Pasaulį. Žmonės, turintys Aukščiausiąją Sąmonę, sugeba valdyti absoliučiai visus išryškinto Pasaulio procesus ir juos koreguoti. Jie demonstruoja savybes, būdingas Dievui. Būtent šios būsenos pasiekimas – žmogaus Evoliucijos idealas ir superužduotis. Nuo šio Lygmens žmonių Karma atsitraukia visiems laikams! Jie yra vieningi su Kosmoso Dėsniais, su Dievu, gyvena harmonijoje su Gamta ir patys yra harmoningi! Šiuo momentu Gamtoje veikia vibracijos ir vyksta pokyčiai, leidžiantys žmogui per kuo trumpiausią laiką pasiekti Aukščiausiojo Proto būsenos. Dvi ankstesnės stadijos (inercija, vystymasis) – praeitas etapas, grįžimo prie jų jau nebebus. Evoliucija nelauks pavėlavusių ir nieko neagituos. Tas, kas suspės užkopti ant Evoliucijos naujos pakopos, galės valdyti savo sveikatą, amžių, kūno transformaciją, sėkmę ir be galo ilgą gyvenimą. Pasiekusieji Šviesos būseną, pažįstą Tiesą ir yra aktyvūs mokytojai bei palydovai žmonėms, kurie randasi dviejose ankstesnėse Sąmonės vystymosi stadijose. Deja, iš tikrųjų matosi nelinksmas paveikslas: daugelis „pakimba“ inercijos etape, iki paskutinių savo dienų būdami miegančioje stadijoje, ir taip tvirtai užpildo šią nišą, kad yra agresyvūs tiems, kas išdrįsta palikti šiuos pelėkautus! Šiuo pagrindu šeimose įsiliepsnoja konfliktai. Tie, kas siekia evoliucinio vystymosi, nepritampa prie savo artimųjų, susiklosčiusių „padoraus elgesio“ stereotipų, kurie nenori atsisveikinti su savo įprastu, jaukiu gyvenimu. Jie nenori keisti ir plėsti savo komforto zoną, pradeda visais padoriais ir nepadoriais būdais spausti tuos, kurie išdrįso tai padaryti. Kyla nesupratimas, konfliktai.Vyksta būtent tai, apie ką mus perspėjo Jėzus Kristus: „Nemanykite, jog aš atėjau nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“, tai yra šis procesas yra labai skausmingas, bet natūralus ir neišvengiamas. Kad išvengti panašių konfliktų šeimose, yra labai svarbu eiti visiems vienu keliu. Bet jeigu šiuo klausimu pas jus nėra sutarimo su savo artimaisiais – nenusiminkite, bet ir neleiskite jiems traukti jus su savimi į nevilties dugną! Šiame gyvenime kiekvienas padaro savo Pasirinkimą ir kiekvienas savo Pasirinkime yra teisus. Todėl neteiskite jų per griežtai. Savo artimųjų meilės stereotipas – vienas stipriausių, bet atsiminkite, kad prieš Dievą ir Evoliuciją kiekvienas atsako tik pats už save! Atsikalbinėjimai ir pasiteisinimai, kad kažkas paaukojo savo gyvenimą ir Evoliuciją dėl savo tėvo, motinos, žmonos, vyro, vaiko ir t. t., neturi prasmės. Prieš Dievą visada teisus tas, kas evoliucionuoja, o ne tas, kas „sėdi baloje“ ir traukia ten kitus! Biblijoje yra alegorija, kurioje Dievas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų Izaoką. Jos pamoka tame, kad reikia atsikratyti pasiaukojančios meilės stereotipų vardan asmeninės Evoliucijos. Jeigu jūsų artimieji nenori evoliucionuoti – neeikvokite savo gyvenimo dėl jų, evoliucionuokite patys! Prašykite Dievo, kad Jis paprotintų juos, duotų pažinti Tiesą. Tai, galbūt, vienintelis dalykas, kuo jūs galite jiems padėti. Tačiau dėl jų stereotipų ir nenorėjimo pažinti Tiesą nestabdykite Gyvybės savyje, evoliucionuokite patys.


Kad būtų lengviau ir kad išmokti kentėti artimųjų spaudimą, įsivaizduokite save atsiskyrėliu. Atsiskyrėliai neturi nieko vertingo iš šio pasaulio vertybių ir neturi prieraišumo prie savo artimųjų, gyvendami pagal principą: „Viskas, kas mano, nešioju su savimi“. Turima omenyje: visa, ko žmogus negali pastoviai turėti su savimi – yra ne jo, o svetimas turtas! Todėl žiūrėkite į savo artimuosius kaip į pašalinius žmones, su kuriais jus sieja kai kurie tarpusavio įsipareigojimai. Juos jūs turite atlikti, pavyzdžiui, prižiūrėti anūką, paruošti pietus, sutvarkyti butą. Priklausomai nuo darbo rūšies, įsivaizduokite, kad jus pasamdė atlikti tam tikrą darbą. Jokių būdu neužsigaukite dėl to, kad jūsų artimieji jūsų nesupranta! Atsiminkite, kad paprastas žmogus pažįsta pasaulį jutimo organų pagalba, tai taip vadinamas sensorinis suvokimas (rega, klausa, lytėjimas, skonis, uoslė, racionalus protas, kuris leidžia pažinti ir išanalizuoti situaciją, privedęs ją prie diskretinės formos). Tokių žmonių sąmonė įpratinta viską dėlioti į lentynėles, tikint, kad kada nors jam pasiseks sudėlioti Tikrąjį paveikslą, Pasaulio mozaiką. Bet Pasaulio paveikslas, sukurtas jo sensorinio suvokimo pagrindu, nėra Tikrasis ir niekada toks nebus. Vienu tik savo egzistavimo tokioje formoje faktu (visi procesai suskaidyti į diskretinius didžius – Dvilypumo dedamasias) šis paveikslas pažeidžia Vienybės Dėsnį, kadangi turi subjektyvaus suvokimo charakterį. Galiausiai Pasaulis tokioje Sąmonėje atsispindi atskirų paveiksliukų-stereotipų pavidalu, o susiję su jais samprotavimai pilnai koncentruojasi juose ir atskirai nuo stereotipų egzistuoti nebegali! Bandydamas tokiu būdu apibendrinti įgytas žinias, žmogus gauna realybės vaizdą iškraipytoje, susmulkintoje formoje, nes kiekvienas stereotipas – tai praeita patirtis. Tikrieji gyvybiški procesai ir pats Gyvenimas nuėjo į priekį, o Sąmonė vis dar remiasi į tai, kas kažkada buvo, į tuštumą! „Galima atsiremti tik į tai, kas priešinasi!“ Natūralu, kad procesų, kurie liko už Sąmonės suvokimo ribų (jie kartu su Gyvenimu nuėjo į priekį), Sąmonė nesuvokia ir jie lieka už pažinimo ribų. Pakeisti tokią padėti galima tik blokuojant sensorinį Pasaulio suvokimą. Atitraukęs savo Sąmonę nuo jutimo organų, žmogus tuoj pat prisijungia prie pagrindinioTiesos pažinimo Kanalo – prie intuicijos Kanalo arba prie pasąmonės, kuri be iškraipymų nuskaito Dievo informaciją iš Visatos Energoinformacinio Lauko. Ir kuo Sąmonė yra laisvesnė nuo stereotipų, tuo švaresnė(tikslesnė) yra nuskaitoma informacija. Tokią galimybę Gamta įdėjo kiekviename žmoguje. Tam, kad pajungti šiuos procesus, reikia pripažinti savo ribotumą pasaulio suvokime , panorėti „atsibusti“ ir pažinti Tiesą, pripažinus vystymosi būtinumą. Jeigu žmogus užsispyręs siekia tikslo, ieško ir priima informaciją pagal šią tematiką, įprasmina ją, Subtilus Pasaulis padeda jam atskleisti Sąmonę.

Subtilaus Pasaulio kišimasis į kiekvieno iš mūsų evoliucinį procesą – būtinumas

Dalykas tame, kad Sielos Evoliucija praeina kelią nuo Dievo iki Žmogaus , o po to nuo Žmogaus iki Dievo , įsigydama šiame Kelyje Sąmonę, ir tuo pačiu gabėjimą materializacijai. Anksčiau buvo pažymėta, kad Sielos Evoliucija nuo Dievo iki Žmogaus vykdoma Dievo energijos dėka, reiškia, šį procesą valdo ir kontroliuoja Dievo Sąmonė ir turi visiškai konkrečius tikslus bei užduotis. Todėl kiekviename Kūrinijos Lygyje Siela įgyja tam tikrą savo vystymosi patirtį ir sukaupia energetinį potencialą, reikalingą jos realizacijai žmogaus pavidale.

Gavusi Žemėje fizinį kūną ir Sąmonę, Siela startuoja į priešingą pusę – nuo Žmogaus link Dievo . Tam, kad pasiekti savo vystymosi aukščiausio taško, ji turi įgyti aukštai išvystytą loginę Sąmonę. Pagal Sąmonės vystymosį lygį Siela kyla Kūrinijos Lygiais, nuo pirmojo iki septintojo, įsitvirtindama kiekviename jų. Tuo pačiu žmogus lieka gyventi Žemėje, net negalvodamas apie senatvę, ligas ir juo labiau apie mirtį. Jos nuo jo


palaipsniui ir negrįžtamai atsitraukia irišnyksta.Bet pats sudėtingiausias, delikatus ir atsakingas Sielai momentas – tai išėjimas iš

miegančios Sąmonės. Siela pastoviai stumia žmogų evoliucinio vystymosi link, bet dėl savo minčių inertiškumo, dėl koncentravimosi į save, mieliausiajį, jis tų signalų negirdi. Net jeigu Sąmonė ir girdi šiuos impulsus – tai jau nebepadės pakeisti situacijos.

Miegančios Sąmonės buvimas pas žmogų liudija, kad Siela prarado gyvybišką potencialą, sukauptą milijonuose ankstesnių transformacijų. Pati Sąmonė jau nebeturi jėgos tam, kad savarankiškai pradėti evoliucionuoti ir kilti į aukštesnius Kūrinijos Lygius. Todėl reikalingas atitinkamas impulsas iš išorės, paties Dievo pagalbos pavidalu. Jūsų pasirinkimas, atkaklumas, pasiryžimas – jūsų pagalbos prašymas – tai garantija, kad pagalba ateis. Kiekvienam duodama tai, ko jis prašo ir ko yra nusipelnęs.

Sąmonė gavusi iš Dievo impulsą vystymuisi, aktyviai plečiasi ir kartu su ja Siela, įgavusi, pagaliau, sparnus (impulso pavidalu), kyla į viršų pas Dievą, įsitvirtindama tuo pačiu (paeiliui fiksuojadamasi) kiekviename Kūrinijos Lygyje. Sukaupia jame patirtį – ir juda toliau, paskui besivystančią Sąmonę, vesdama fizinį kūną.

Iš pasakyto išeina, kad jeigu jūs, savo Sąmonės vystymesi jaučiate sunkumų, kuo dažniau kreipkitės į Dievą: „Viešpatie, įeik į mano Sielą, nukreipk mane į Tiesos kelią, išplėsk mano Sąmonę. Padėk man pažinti bei suprasti Tiesą, padėk man išmokti doriai gyventi ir tapti vertu tavęs. Padaryk mane, Viešpatie, tokiu, kokiu Tu norėtum mane matyti. Taip liepė Dievas. Vardan Dievo. Amen. Om, om, om“.

Evoliucinis Sąmonė vystymasis vyksta palaipsniui

Taigi, jungimosi su Dievu, su Jo Kanalu Visatos Energoinformaciniame Lauke procesas taip pat vyksta palaipsniui. Kelias link Sąmonės evoliucinio vystymosi įjungimo eina per supratimą, kad informuotumas ir išsilavinimas nepadarė mūsų protingesniais ir nedavė Žinių. Ir net atvirkščiai – padėjo įjungti susinaikinimo mechanizmą. Vadinasi, neišvengiamai reikia pripažinti tai, kad mes nieko nežinome, ir mums reikia mokintis. Ir reikia pripažinti mokytoju kiekvieną, kas pravėrė nežinomybės uždangą, net jeigu jis nepriklauso diplomuotiems autoritetams bei kumirams. Beje, lenkimasis autoritetams – irgi stereotipas. Kaip žinoma, išmintis dažniausiai randasi liaudies rankose, nes išlikimo praktika priverčia ją pažinti Tiesą ne žodžiais, ne iš knygų, bet darbais. Ne be pagrindo į šį neišsenkamą šaltinį krypo, išgarsinę amžiams save, šio pasaulio Didieji – Puškinas ir Gogolis, Šolochovas ir Šukšinas, Čaikovskis, Glinka ir daugelis kitų. Būtent iš paprastos liaudies gimsta Leonardo da Vinčiai ir Stradivarijai, Lomonosovai ir Kulybinai. Japonų mokslininkai po rimtų tyrimų nustatė, kad 9 iš 10 didžiųjų atradimų padarė prastuoliai, o ne aristokratai bei mokslininkai. Tokiame pažintinių jėgų išdėstyme paslėpta didžiulė pačios Gamtos išmintis, tiksliau sakant, paslėptas jos pagrindinis Dėsnis: „Viskas, kame užsiciklina žmogus, prie ko prisiriša, iš jo turi būti atimta“, kitaip nebus jo Sąmonės vystymosi.Mokslo vyrai, kaip žinoma, yra užsiciklinę savo idėjose, ir todėl jų realizavimui praeina daug metų. Jie sukuria atitinkamas minties formas, bet idėjos realizaciją gauna ne tas, kas mąsto, o tas, kas praktikuoja.

Einantis evoliuciniu Sąmonės (o ne idėjos) vystymo keliu turi būti panašus į folkloristą, kuris ieško liaudyje išminties ir surenka ją po trupinėlį, perduodamas tolesnėms kartoms. Kaip pasakė įžymus kompozitorius Michailas Glinka: „Muziką sukuria liaudis, o mes, kompozitoriai, ją aranžuojame“.

Mūsų laikais, pavadintais Apokalipse, liaudies kūryba nepastebimai iš dvasinių


ieškojimų srities, muzikos, tapybos, Dievo ieškojimo, poezijos, amatų srities pasislinko ir susikoncentravo į ekstrasensorikos, anomalių reiškinių, gydytojavimo ir kontaktų su Aukščiausiuoju Protu problemas (išlikimo problemas, kurios iškilo prieš Žmoniją visu ūgiu).

Todėl susidomėjimas, viskuo kas anomalu, neatsitiktinis: „Liaudis ne viską žino, bet viską jaučia“. Valstybę ir visas struktūras, „aptarnaujančias“ jos interesus, liaudies išlikimo problema domina lygiai tiek, kiek ji liečia pačios valstybės interesus. Prie tokių struktūrų priskiriami mokslas, religija, ir žiniasklaida. Reikalas tame, kad visi liaudies pasiekimai, jos kūrybos bei Sielos skrydis buvo iš tikrųjų liaudiški iki tol, kol jie likdavo neišardomai ir tiesiogiai susieti su realiu liaudies gyvenimu bei buitimi. Po Antrojo pasaulinio karo, su mokslo ir technikos pažangos atėjimu, viskas, kas buvo liaudies sukurta, nepastebimai persikėlė į valstybinių institucijų valdas, išsigimė į „liaudies kūrybą“, menus, amatus ir į 10.000 legalizuotų, kanonizuotų sektų, konfesijų bei religijų. Patekusi į masinės kultūros kategoriją, atplėšta nuo savo gimdytojos – liaudies, jos kūriba naujoviškų technologijų pagalba pavirto gromulu, o kartais – ir narkotiku, kuriuo atsidėjusi vaišinasi ta pati liaudis. Tam tikroms struktūroms – tai geros „ėdžios“, pasakiško pasipelnymo šaltinis! Bet per anksti laidoti liaudies Sielą. Jos vienybė su Gamta, su Subtiliu Pasauliu genetiškai yra įdėta kiekviename iš mūsų. Todėl liaudyje išliko sveikos jėgos, kurios sugebėjo ištverti pašėlišką masinės kultūros spaudimą. Liaudies Siela eilinį kartą, būdama laisva nuo kokių nors struktūrų kišimosi, kas vadinasi tylomis, kuria savo išgelbėjimą. Ji atranda savo vietą situacijoje, kuri susiklostė paskutiniais dešimtmečiais, naujojoje Koordinačių Sistemoje, kurios supratimas ateina tik dabar. Bet šį kartą – su galimybe kreiptis pagalbos į Instanciją, kurios siekė daugelį tūkstančių metų – į Subtilų Pasaulį, Dievo Pasaulį ir į patį Dievą! Iš to išeinant, laukti proveržio šlikimo srityje reikėtų ne iš valstybinių institucijų pusės (religijos, mokslo, meno arba žiniasklaidos), o liaudies tarpe. Kadangi tik joje gali gimti ir subręsti kas nors gyva, iš tikrųjų reikalinga. Mūsų Sistema – tai ir yra toks prasiveržimas išlikimo srityje.Ji kūrėsi ir brendo, būdama nepasiekiama kokių nors institucijų kišimuisi.Mūsų užduotis – nesimėtyti, neskubėti perduodant šią išmintį. Iš pradžių turime patys įprasminti ir įsisąmoninti ją, įsisavinus gautą potencialą, ištobulinti save, panaudojant savo gyvenime, kad gauti teigiamą rezultatą – ir tik po to perduoti kitiems žmonėms. Būtinai be skubos, be dirbtinai sukelto nereikalingo ažiotažo ir labai atsargiai. Visais laikais liaudies išmintis brendo ir kristalizavosi liaudyje štai taip, po truputį, iš apačios, nebūdama iš pradžių pripažinta, paglostyta valdžią turinčių.Būtent šiame, o ne partijų bei prezidentų vaidmenyje randasi liaudies neįveikiamumo ir ištvermingumo paslaptis, nes pasakyta: „Valdovai ateina ir išeina, o liaudis lieka!“ Mes – žmonės Žemėje, prisidėję prie Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemos sukurimo, nepasisaviname visų laurų sau! Šios Sistemos minties formą sukūrė Liaudis, amžinų ieškojimų keliu, didžiulių praradimų bei kančių kaina! Mums teko šio nepastebimo titaniško darbo praktinio realizavimo vaidmuo – jau per savo įsisąmoninimą, nors daugelis tokių mėginimų buvo ir iki mūsų.

Aišku, naudinga tai, kas laiku. Gali būti, kad anksčiau Harmonizavimo Sistemos Minties forma dar nebuvo paruošta arba pretendentai į jos praktinį realizavimą buvo nepakankamai atkaklūs. Visai gali būti, kad ir pats žmogus dar nebuvo pasiruošęs ją suvokti, neturėdamas tam stimulo Apokalipsės pavidalu!

Elektros lemputės išradėjas (šiuolaikinė alegorija)

Elektros lemputės išradėjas, jos išradimui, paukojo didžiulį laiko kiekį. Kalbėjo, kad jis atliko 2 tūkstančius eksperimentų, kol jam pavyko


ją sukurti. Press-konferencijos, skirtos naujam išradimui, metu vienas labai atkaklus žurnalistas paklausė:

– Sakykite, misteri Edisonai, kaip jautėtės kentėdamas nesėkmes du tūkstančius kartų, bandydamas sukurti vieną lemputę?– Jaunuoli, – atsakė Edisonas, – aš visiškai nesuklydau du tūkstančius kartų,

kurdamas šią lemputę. Aš atradau 1999-is būdus, kaip Nereikia daryti lemputės.

Tik nuolat pažindami Pasaulį, nuolat orientuodami savo mintis į Dievą, mes galime pajungti Sąmonės Evoliucijos procesą. Giliausia religijos klaida yra tame, kad ragina žmogų eiti pas Dievą, tikėti Juo, ir iš kart atkerta jam bet kokią galimybę įleisti Dievą į savo gyvenimą, į kasdieninius reikalus, vienu tik šūktelėjimu: „Nenaudok Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo !“35 Tuo diskredituojasi pati žmogaus sujungimo su Dievu per religiją idėja! Pastovi minčių orientacija į Dievą reiškia: ką mes bepradėtume daryti arba pažinti, kiekvieną minutę turime užsiimti veikla su mintimi, jog darome tai ne dėl savęs, ne dėl asmeninių interesų, o tik tam, kad mūsų sąjunga (Vienybė) su Dievu taptų tobulesnė ir vaisingesnė! Kad ir mums, ir Dievui šioje sąjungoje būtų jauku, savitarpio santykiai formuojami kaip ir šeimoje: viskas daroma bendram labui. Šis procesas, vieną kartą prisijungus, neturi nutrukti niekada.Būtent tame yra sėkmingos Žmogaus evoliucijos garantija! Tai – Aukščiausiojo Proto, Aukščiausiojo Pasaulio Įsisąmoninimo lavinimo savyje Kelias!

Darbas su kankorėžine liauka, Sąmonės išplėtimo procedūra

Epifizė – kankorėžinė liauka randasi galvos smegenų centre, taške, kur susikerta dvi tiesės, pravestos per trečiosios akies tašką (horizontali tiesė) ir per viršugalvį (vertikali tiesė). Kankorėžinė liauka laikoma pagrindiniu reguliatoriumi, ji produkuoja hormoną melatoniną, kuris užtikrina organizmo apsaugą nuo laisvųjų radikalų, o tuo pačiu – apsaugo jį nuo vėžio, AIDS ir kitų bėdų. Melatoninas ramina nervų sistemą ir padeda išlaikyti Sąmonę „alfa lygmenyje“, o taip pat sulėtina senėjimą! Su amžiumi melatonino lygis organizme mažėja, iš čia – imuniteto mažėjimas, senatvinių pakitimų atsiradimas organizme, senėjimas.

Kankorėžinės liaukos būklė yra tiesiogiai susijusi su dvasinio vystymosi lygiu,

35 Išėjimo knyga 20 : 7; Pakartoto įstatymo knyga 5 ; 11.


Sąmonės Evoliucija, su tuo – kiek mes savo mintimis esame susiję su Dievu. Jeigu to nėra, kankorėžinė liauka, negaudama Dievo švarių energijų, pakeičia savo funkciją ir atrofuojasi, o melatonino lygis organizme mažėja.

Tuoj pat vyksta hipofizės, skydinės liaukos ir užkrūčio liaukos36 atjungimas iš medžiagų apykaitos procesų organizme. Kaip lavina išsivysto patologiniai procesai – organizmas įjungia susinaikinimo mechanizmą!

Jūs, gerbiamas skaitytojau turbūt pastebėjote, kad knygoje nėra ligų, kurias galima gydyti mūsų Sistemos pagalba, sąrašo, nors į šį sąrašą galima drąsiai įtraukti absoliučiai visas kūno bei dvasios ligas! Mes neliečiame Žmonijos rykštės – tokių rimtų ligų, kaip vėžys, AIDS ir daugelių kitų, patekusių į neišgydomų kategoriją37. Dalykas tame, kad sveikata ir fizinio kūno būklė pilnutinai priklauso nuo mūsų minčių bei Sąmonės, kurios fiziniame plane realizuojasi per kankorėžinę liauką. Darbas su kankorėžine liauka padeda užtikrinti pakankamą melatonino patekimą į organizmą, kas stiprina ir atstato visus apykaitos procesus bei imunitetą. Tokiu būdu, ir vėžys, ir AIDS išnyksta savaime.

Amerikiečių mokslininkai, atlikdami AIDS tyrimus, pastebėjo, kad pakanka žmogui pakeisti savo dvasinę orientaciją, mintimis kreiptis į Dievą, AIDS iškart praranda savo aktyvumą. Atkreipkite dėmesį, net esant tokiam nedideliam darbui su savimi!O jeigu žmogus aktyviai dirba lavindamas savo Sąmonę, atsijungia nuo karminio poveikio, tada nuo jo atsitraukia bet kuri liga, tame tarpe tokios „nepagydomos“, kaip vėžys ir AIDS. Vaistai nuo šių ligų niekada nebus išrasti, kadangi visus išvardintus procesus organizme gali įjungti ir sureguliuoti tik pats žmogus! Visą tai patvirtina praktika. Nepagydomos ligos, o ypač AIDS, – ne paprastos Dvasios ligos, jos liudija apie kraštutinį žmogaus dvasinio degradavimo ir skurdo laipsnį. Net jeigu jis ir akademikas. Šį sunykusį kontingentą išskiria tvirtas tikėjimas tuo, kad jie yra atsitiktinai, nekaItai nukentėję, ir dabar kiti juos turi gelbėti. Bet nuo Karmos išgelbėti neįmanoma, nuo jos galima išsigelbėti tik pačiam!!

Visų naujamadiškų srovių ir senovinių mokymų paslaptis yra tame, kad, užsiimdamas jomis, žmogus neišvengiamai „atsisuka veidu“ į savo organizmą, tam tikra dalim nustato „grįžtamąjį ryšį“ su juo! Todėl dėkoti reikia ne Guru arba Tibeto vienuoliui, o savo organizmui už tai, kad nepaisant nieko jis dar yra gyvas ir sugebėjo išsaugoti savo jautrumą. Mūsų vienyjimasis su Dievu (praktinis, o ne teorinis, ritualinis), su savo Aukščiausiuoju „Aš“, teisinga minčių orientacija, Sąmonės buvimas „alfa lygmenyje“ ir nuolatinis evoliucinis vystymasis geba apsaugoti nuo bet kurios bėdos, net radiacinės. Kas tokiai apsaugai yra radiacija arba vėžys su AIDS? Niekis!

Nustatyta, kad kai žmogus pasiekia lytinės brandos, užkrūčio liauka (timusas) deleguoja eilę savo funkcijų lytiniams organams. Tarp jų – organizmo palaikymas jaunoje būsenoje. Pati liauka išlaiko imuniteto palaikymo funkciją. Imunitetas – tai ne kas kita, kaip reikiamo kiekio energijos palaikymas visame organizme, jo organuose, audiniuose bei pačiose ląstelėse. Tai ląstelių sugebėjimas išdirbti pakankamą energijos kiekį. Užkrūčio liaukos būklė pilnutinai priklauso nuo kankorėžinės liaukos(epifizė) būklės, o jos būklė visiškai priklauso nuo mūsų Sąmonės išsivystymo!Jeigu lytinio brendimo laikotarpyje vaikas nesuformavo teisingos pasaulėžiūros, neišmoko orientuoti savo mintis į Dievą, nepasirinko tolimesnės Evoliucijos kelio ir nebando atlaisvinti savo Sąmonę nuo stereotipų (Įgūdžių, paverstų dogma), jo kankorėžinė liauka pradeda degraduoti, tarsi

36 užkrūčio liauka, arba čiobrialiaukė (lot. thymus) — belatakė liauka, esanti krūtinės ląstoje, už krūtinkaulio. Ją sudaro dvi skiltys, kurios asimetriškos, pilkai rožinės spalvos. Naujagimių užkrūčio liauka sveria 13 g, o suaugusio žmogaus – tik 5 g. Užkrūčio liauka gamina biologiškai aktyvią medžiagą timoziną, kuris svarbus T limfocitų gamybai kaulų čiulpuose. Nesubrendę T limfocitai iš kaulų čiulpų migruoja į užkrūčio liauką, ten baigia vystytis ir kraujotakos bei limfine sistema pasklinda po visą kūną.37 Vienas iš vertėjų išgydė vieną tokią „neišgydomą“ ligą – psoriazę – per 4 mėnesius.


džiūti. Po to mažėja ir džiūna užkrūčio liauka, kas sukelia imuniteto mažėjimą! Prasideda senėjimo procesas, išsivysto chroniškos ligos.

Būtent dėl šios priežasties visi suaugę ir visai dar jauni žmonės turi išdžiūvusią užkrūčio liauką, kas medicinos požiūriu laikoma sveiko organizmo standartu. Iš tikrųjų – dvasiškai neišvystyto žmogaus organizmas Subtiliam Pasauliui paskelbia apie savo negalią ir įjungia savilikvidatorių, todėl, kad jis, kaip Visatos Organizmo ląstelė, išsigimsta į vėžinę ir kelia jam grėsmę!

Bet, laimei, šis procesas turi atgalinį veikimą. Jeigu žmogus pradeda augti dvasiškai, evoliucionuoti – tai ir kankorėžinė liauka, ir užkrūčio liauka pradeda regeneruotis. Tam tikrame etape užkrūčio liauka vėl prisiima organizmo palaikymo jaunoje, sveikoje būklėje funkciją. Žmogus jaunėja, jo metai pasuka atgal! Tam, kad pasiekti tokią būklę, kai jūsų mintys pastoviai yra nukreiptos į Dievą, reikia išmokti paskirstyti jų koncentravimą tarp to reikalo, kuriuo jūs užsiiminėjate (ar tai būtų mankšta, kūrybinis darbas, mokymasis arba kas nors kita), ir Dievo. Daleiskime, jūs ką nors mokotės. Mokymasis gali būti svarbus jums kaip galimybė gauti didesnį uždarbį, pasiekti tam tikros padėties visuomenėje (arba dar ko nors), tai yra dabar jūsų mintis, Sąmonė nukreiptos į asmeninių poreikių tenkinimą.

Pakeiskite savo požiūrį! Mintyse pasakykite sau: „Aš studijuoju šį dalyką tam, kad tapti raštingesniu žmogumi, kad pasiekti tam tikros padėties visuomenėje. Tai padės man geriau realizuoti savo vystymosi evoliucinius procesus – siekiant vienybės su Dievu!“ Nukreipkite savo mintį į Dievą, pajuskite džiaugsmą ir norą tarnauti Jam, gyventi harmonijoje su Juo!

Jeigu jūs užsiiminėjate sveikata, tai užsibrėžkite tikslą, kad, pasiekę jaunystę, sveikatą, tobulą fizinį kūną, jūs tapsite labiau sugebantis vykdyti savo Evoliuciją, siekiant vienybės su Dievu! Nukreipkite savo mintį į Dievą! Šią procedūrą atlikite kuo dažniau. Skaitydami nustatymus iš Sistemos, užpildykite juos savo mintimi! Nustatymai – tai jūsų minties įrankis, tam tikrų žodžių, garsų rinkinys!Tarti žodžius galima „automatiškai“, taip sakant, „šlepsit lūpomis“. Bet nustatymai, maldos, gydomieji garsai turi būti „pripildyti“ prasmės, tai yra, skaitydami nustatymą, jūs turite sukoncentruoti dėmesį į organą, su kuriuo dirbate, o mintis – sukoncentruoti į jūsų ištariamus žodžius ir garsus. Priešingu atveju nustatymai praranda savo terapeutinį efektą! Veikia ne technologijos, veikia jūsų mintis! Todėl visus savo veiksmus pripildykite minties, atidumo, darykite viską sąmoningai. Pagal Gamtos Dėsnius gyvybiška energija persiduoda į tą organą, į kurį yra sukoncentruotas jūsų dėmesys. Viskas, kuo mes užsiimame Sistemoje, turi aiškų tikslą – atstatyti grįžtamąjį ryšį tarp Sąmonės ir pasąmonės, tarp galvos smegenų pusrutulių, tarp galvos smegenų ir organų, audinių, sistemų, kiekvienos organizmo ląstelės! Mes mokomės atstatyti grįžtamąjį ryšį su savo Aukščiausiuoju „Aš“, su visais Kūrinijos Lygiais, ir, žinoma, su Dievu. Tik atstačius šį daugybinį grįžtamąjį ryšį, žmogus gali save laikyti užbaigta – harmonizuota Asmenybe, sugebančia laikytis pagrindinio Kūrinijos Dėsnio – Vienybės Dėsnio. Tik tada jis tampa visiškai nepavojingas Kūrinijai, ir, reiškia – gali būti Jai naudingas! Būtent ši būsena vadinasi Amžina Palaima, rojaus malonumas ir, jeigu norite – tikraja meile ir laime! Nes laimė – kai tave supranta, o tikroji laimė – kai tave supranta visi ir tu supranti visus! O dabar pagalvokite, apie kokią laimę galima kalbėti, „suprantant“ visus ir viską 2 – 5 procentų apimtyje ir atitinkamai, gaunant atgal supratimą tokioje pat, daugiau nei menkoje apimtyje! Apie meilę net ir kalbėti neverta.

Tokiu atveju, kaip jūs suprantate, tenka atsisveikinti su pačia žmogaus Sielos prioriteto, hegemonijos arba pranašumo prieš kitų būtybių Sielas idėja.

Šuo, pagalys ir sufijus (sufijų alegorija)


Vienas žmogus susijaus rūbais kartą ėjo keliu ir pamatęs ant kelio šunį , stipriai sudavė jam savo lazda. Suinkštęs iš skausmo šuo nubėgo pas didį išminčių Abu Saidą. Jis krito jam į kojas ir pademonstravęs sužeistą leteną, viską jam papasakojo ir paprašė būti teisėju jam ir sufijui, kuris pasielgė su juo taip negailestingai.

Išminčius pakvietė juos abu pas save ir tarė sufijui:– O tuščiagalvi! Kaip tu išdrysai taip pasielgti su nekalbančiu sutvėrimu?! Pažiūrėk, ką

tu pridarei! – Aš čia niekuo dėtas,- paprieštaravo sufijus. – Šuo pats kaltas. Aš sudaviau jam

visai ne dėl užgaidos, o todėl, kad jis išvėlė mano drabužius.Tačiau šuo vis tiek laikė save neteisingai įžeistu; ir tuomet nepalyginamasis

išminčius pasakė jam:– Kad tu savyje nelaikytum skriaudos iki Didžiojo Teismo, leisk man už tavo kančias

duoti tau kompensaciją.Šuo atsakė:– O išmintingasis ir dydis! Pamatęs šį žmogų susijaus rūbais, aš pagalvojau, kad jis

man nepakenks. Jeigu aš būčiau jį pamatęs paprastais rūbais, suprantama, aš būčiau pasistengęs laikytis nuo jo kuo tuoliau. Vienintelė mano kaltė yra tame, kad maniau jog išoriniai tarnautojo atributai tikra saugumo garantija. Jeigu tu nori nubausti jį, atimk iš jo išriktųjų drabužius. Atimk iš jo teisę nešioti teisingumo žmogaus kostiumą.

Pats šuo buvo ant tam tikro laiptelio savo Kelyje. Klaidinga būtų galvoti, kad žmogus privalo butinai būti geresnis už šunį.

Apie Tiesą

Visa Visata egzistuoja Dievo Energoinformaciniame Lauke, kurio bangos perduoda Kūrėjo mintis (psichinę energiją) visam išryškintam Pasauliui. Visatoje, iš visos Esamybės, tik Dievas ir Žmogus turi gebėjimą aukščiausiajai mąstymo veiklai ir gebėjimą kūrybiniam psichinės energijos realizavimui! Todėl žmogus sugeba savo mintimi paveikti aplinkinį pasaulį, žmones ir daiktus. Ir jeigu visa Esamybė yra tiesiogiai valdoma Dievo minties, tai ir žmogus gali vienašališkai žymiai pakeisti sąveikos su bendromis valdymo programomis charakterį. Be to kuriamasis kryptingumas bei sąveika su Dievu yra galimi tik esant laisvai (atsibudusiai) Sąmonei, kuri nuolat randasi maldos būsenoje (alfa lygmenyje). Tokią Sąmonės būseną galima pasiekti tik save tobulinant pagal konkrečią technologiją, kuri iki mūsų Sistemos atsiradimo Žmonijai visiškai nebuvo žinoma.

Paprastiems žmonėms ši Sąmonės būsena tolima, todėl, nebūdami prijungti prie Dievo Kanalo, yra priversti pakeisti jį surogatinėmis valdymo programomis, pačios Žmonijos sukurtomis. Šios programos ir yra ne kas kitas, kaip visiems žinomas Nelabasis. Natūraliai, jos randasi opozicijoje prieš Dievą, nes Žmonija, turėdama nelaisvą nuo stereotipų Sąmonę, negali kurti (Skrydžių į Kosmosą ir mokslo pasiekimų klonavimo srityje, kaip kuriamųjų procesų, Evoliucija nepripažįsta). Šios programos nukreiptos tik griovimui. Kodėl taip? Atsakymą į šį klausimą jūs galėsite gauti, perskaitę ir įsisąmoninę mūsų knygas.Tie kuriuos domina klausimas – kas gi tuomet yra praktinė Evoliucija, paskaitykite Ričardo Bacho knygą „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Visa ji skirta būtent Evoliucijai. Pas Igorį Gubermaną yra toks įdomus eilėraštis:

Mes verdame keistam kompote,Kur melas bet kur, bet kada.„Prieš!” – sako kiekvienas iš mūsų, Kartu sakom „Už!“- visada.


Autorius tokiu štai būdu apibūdino visuomeninę sociumo santvarką, tiksliau, jis genialiai aprašė minios algoritmą! Nemažiau genialiai šie žodžiai apibūdina ir žmogaus požiūrį į Evoliuciją. Prieš Evoliuciją niekas nieko neturi, bet tuo pačiu kiekvienas sutinka evoliucionuoti tik kartu su kitais, su minia! Tačiau minioje gali subręsti tik nesąmonė, panašiai į maištą arba revoliuciją. Evoliucijos minioje negali būti iš principo, kadangi žmogus joje praranda savo „Aš“, nustoja būti Asmenybe! Evoliucija gi pastebi tik Asmenybes, kito kontingento jinai nepripažįsta.

Kas liečia melą „bet kur, bet kada“, tai žmogus laiko save apgautu, jeigu jam nedavė grąžos iš rublio. O apgauti save (ir Evoliuciją taip pat) – juk tai šventas reikalas, kadangi visi taip daro, reiškia – tai ne apgaulė... Argumentas geležinis.Tokiu būdu, atsijungęs nuo Dievo kanalo, žmogus negali kurti. Ir todėl, net ir siekdamas sveikatos, jos negauna; norėdamas sėkmės – negali jos pasiekti; siekia Dievo – ir amžinai lieka tolimas nuo Jo... Žmogus visą gyvenimą kažko siekia, kažko ieško, bet pasiekti norimo negali. Išeitis yra viena – prisijungti prie Dievo Kanalo! Būtent tokiu prijungimu prasideda žmogaus, atėjusio į mūsų Sistemą, iniciacija. Parijungimą vykdo Subtilus Pasaulis, o jeigu būti visiškai tiksliu – Dievo Pasaulis, betarpiškai per mus. Mums yra duota ši teisė. Visą reikiamą energetikos, žmogaus Sąmonės korekciją vykdo Jie, mūsų Tėvai. Mes esame Jų palydovai. Prijungęs žmogų prie šio Kanalo, Subtilus Pasaulis užtikrina jam nuolatinį ryšį su informaciniu Dievo Kanalu, ko pasekoje žmogus įgauna galimybę daryti pataisas (korektyvus) sveikatai, likimui ir reikalams! Tik kiekvienas iš mūsų turi pastoviai atsiminti, kad nelaisva nuo stereotipų Sąmonė gali vėl nuvesti jį atgal, atjungusi nuo Dievo Kanalo. Todėl jūs patys taip pat turite padėti Subtiliam Pasauliui palaikyti ryšį. Ši pagalba vykdoma nuolatiniu mūsų knygų skaitymu. Praktinę dalį (jeigu panorėsite), galite įsisavinti palaipsniui, bet kuo greičiau apimsite teoriją, tuo bus geriau! Kuo greičiau jūs nupiešite Sąmonėje Pasaulio paveikslą, pažindami jį, tuo geriau išlavinsite savo Sąmonę ir tuo stipresnė bus jūsų sąsaja su Dievu. Kada tai atsitiks, jūs automatiškai praeisite antrąjį pajungimo etapą.Apie jį kiekvienam pranešama individualiai (tai jau praktikinėje Sistemos dalyje).Tuo tikslu čia neprošal reikėtų paaiškinti . Daugelis žmonių ateina pas mus kaip į paskutinę instanciją – su palaužta sveikata ir tvirtu tikėjimu, kad jiems ni šiame geriausiame iš pasaulių niekas nebepadės! Natūralu, kad pradžioje jie žiūri į mūsų Sistemą atsargiai. Kai kurie iš jų, paėmę pirmąją dalį, laukia rezultatų: atseit, kai pamatysiu stebuklą, iš karto pasiimsiu kitas. Bet viltys į stebuklą ne visada pasitvirtina – viena septintoji dalis niekaip negali pakeisti, pagal savo efektyvumą, visumos, nors ir kaip to norėtųsi! Tam ir Sistema, kad visos dalys joje veikia kompleksiškai. Pats žmogus – sudėtingiausias biocheminis, bioenergetinis kompleksas, todėl ir požiūrio į save reikalauja tokio pat kompleksinio. Pirmoji dalis priveda žmogų prie tokio realybės suvokimo ir kompleksinio visų savo problemų tvarkymo požiūrio. Pati svarbiausia problema – Sąmonės atbudimas ir išplėtimas. Padaryti tai, neatsisakius mėsos bei virto maisto, praktiškai neįmanoma: Siela ir mintys nepakyla, negali atitrūkti nuo Žemės. Šiai problemai skirta visa antroji dalis. Trečioji dalis skirta darbui su vidiniais organais ir sistemomis, kas padeda lavinti šeštąjį intuityvų (mentalinį) jutimą. Neturint jo negalima pajusti pačių subtiliausių savo energetinio kūno, tai yra „Dangaus, arba Spindulinio, Kūno“, sluoksnių. Dirbdamas pagal trečiąją dalį ir lavindamas Sąmonę, žmogus mokosi jausti ir valdyti ne tik savo organizmo ląsteles, bet ir jausti ląstelių bei visos Kūrinijos molekules, atomus. Toliau vidinio suvokimo gebėjimas vystosi iki tokio laipsnio, kad jis pradeda suprasti ir jausti kitų žmonių (jeigu yra būtinumas), gyvūnų, augalų mintis. Pavyzdys. Priminsime, kad visi vaikai su neužtemdinta Sąmone sugeba suprasti ir jausti Gamtą. Mūsų dukra sugeba kalbėtis su gyvūnais, augalais, su Žeme, su jūra. Jinai,


kaip ir jos mama, turi kontaktą. Vieną kartą mums dingo kačiukas, mes nežinojome, kur jo ieškoti. Dukra kreipėsi pagalbos į berželį, kuris augo po langu, ir paklausė , kur nuėjo mūsų kačiukas. Berželis nurodė jai ne tik kryptį, bet ir namą. Po kurio laiko pradingėlis buvo rastas būtent ten. Reiškia, pasakos nemeluoja: žmogus gali gauti patarimus bet kuriuo klausimu iš visko kas gyva, kas jį supa. Ir ne Gamtos kaltė, kad jis prarado šį sąryšį! Dar kartą priminsime, kad bet kuris darbas su savo organizmu galimas ir duoda rezultatus tik esant Išvystytai Sąmonei. Išvystyti ją, nenugalėjus stereotipų, neįmanoma. Kaip tai padaryti, jeigu niekur literatūroje net nėra aiškaus stereotipų apibrėžimo, nekalbant jau apie jų pražūtingo poveikio žmogui mechanizmo atskleidimą? Šio mechanizmo išaiškinimai, kartu saugos bei išsilaisvinimo iš jų technologija, yra duoti ketvirtojoje ir penktojoje dalyse.Ten gi pat yra duota konkreti sintezės bei fotosintezės mechanizmo įjungimo organizme technologija, beje – pirmą kartą pasaulinėje praktikoje per pastaruosius 5.000 metų. Šeštoji dalis – dominuojanti, lemiama, joje duodamas Kūrinijos Raktas, prarastas Žmonijos prieš 5.000 metų. Septintoji dalis skirta darbui su energetiniu kūnu, su apvalkalais, sluoksniais, su kuriais iki mūsų beveik nedirbo, bet jie valdo visus procesus fiziniame kūne. Kiekvienas žmogus nori, kad jį informuotų sąžiningai, bešališkai, teisingai ir visiškai sutinkamai su jo požiūriais. Tai yra kyla pagrįstas klausimas apie Tiesą, apie vienos ar kitos informacijos tikrumą, ir reiškia, apie pasitikėjimą ja. Šio klausimo išsiaiškinimui sukurti humanitariniai mokslai, filosofija, dailė, religija. Kovoje už savo pačių teisingiausių Tiesų gynima buvo pražudyti milijardai žmonių gyvybių, bet Tiesa taip ir nerasta – nėra paprasto ir prieinamo jos apibrėžimo supratimo ir kriterijų.

Mes išdrįsome užpildyti šią tuštumą. Tiesa kiekvienam žmogui – yra tai, kas padeda jam išspręsti visas savo problemas, bet individuali Tiesa neturi prieštarauti kiekvieno šeimos, visuomenės, valstybės, žemės rutulio, Visatos ir paties Dievo Tiesoms!

Iš čia iškyla, kad Tiesa (metodikos, religijos arba sistemos, pretenduojančios vadintis „Mokymu“, pavidalu) gali būti tik ta informacija, kuri parodo bendrą Pasaulio paveikslą, leidžia žmogui išsiaiškinti Tiesą visų suinteresuotų šalių – Lygių – kaip Žemėje, taip ir Visatoje, interesų pavidalu, padedama suderinti savo interesus su bendraisiais.

Teisinga gali būti tik ta informacija arba metodika, kuri duoda žmogui galimybę išspręsti absoliučiai visas savo problemas pačiam, neperkeliant jų kitiems arba vėlesniam laikui, kaip antai į „dangaus karalystę“ po mirties arba „šviesiąją ateitį“ po 20 metų. Tiesa negali būti viena ir visam laikui, kaip sustingusi, kanonizuota dogma, kadangi Tiesa – tai Gyvybė ir Gyvenimas!

Kanonizuotuose šaltiniuose, pavyzdžiui, aprašomas vandens tvanas, o mus dabar užplūdo energetinis tvanas. Ir, ko gero, pats svarbiausias Tiesos kriterijus – tai galimybė Tikrųjų žinių pagalba išgelbėti savo jaunesniąsias kartas. Kokia nauda iš tų amžinų Tiesų, kurios yra atskleidžiamos žilabarzdžiams aksakalams, jeigu vaikai ir anūkai žūva jų akivaizdoje? Jeigu vyresniosios kartos nesugeba danešti jiems šias Tiesas, nespėja išmokinti juos išlikti? Apokalipsės priežastis yra tame, kad Žmonijos Tiesos pradėjo prieštarauti Visatos bei Dievo Tiesoms (randasi antifazėje). Žmogus atėjęs į Žemę, savo vertės kriterijumi pasirinko tikėjimą į Dievą, Jo Įsakymų vykdymą ir kažkokią visiškai ypatingą bei nepaprastą meilę savo artimiesiems, supantiems žmonėms ir pačiam Dievui. Ir tuo pačiu Dievas laikomas religijos atributu, Subtilus Pasaulis – ezoterikos atributas, o meilė – tai seksas. Skaitoma, kad savaime aišku, jog, gyvendamas Žemėje, žmogus turi rūpintis materialias dalykais, nepamiršdamas retkarčiais (priklausant nuo nuotaikos) prisiminti apie dvasinius. Tam užtenka nueiti į bažnyčią, pasimelsti ir uždegti žvakutes.Su dvasiškumu išsiaiškinsime Subtiliajame, aname, Pasaulyje, kai ateisime ten po mirties.


Štai ir visas neįmantrus Žmonijos kredo! Bet Subtilus Pasaulis ir Dievas matuoja kiekvieno iš mūsų vertingumą visiškai kitais kriterijais. Žmogų pamato tik pagal tai, ką jis, gyvendamas Žemėje, sąmoningai sugebėjo pastatyti Subtiliame Pasaulyje (asmeninių minties formų pavidale). Tokiai statybai Subtiliuose planuose mes turime patikimą pamatą – mūsų Aukščiausiąjį „Aš“. Pastato tinkamumas ir kokybė priklauso nuo keleto faktorių,

Pirmasis faktorius yra apibūdinamas jūsų dvasinio švarumo laipsniu bei kokybe, Sąmonės išsivystymu ir minčių švarumu.Šito pasiekti, be glaudaus bendradarbiavimo su Subtiliu Pasauliu ir Dievu, be Jų pagalbos – praktiškai neįmanoma. Tam reikia būtinai prisijungti prie Jų ir kiekvienam iš mūsų dirbti su Jais betarpiškai, dialogo režime, be kokių nors tarpininkų. Tokio pasijungimo technologijos ir bendradarbiavimo su Subtiliu Pasauliu Žemėje buvo galutinai prarastos prieš 5.000 metų. Mūsų Sistema – mokymas, vėl atskleidžiantsi tokias galimybes. Minties formų formavimo kokybė priklauso nuo technologijos – mūsų Sistemos – žinojimo. Bet kurios technologijos (taip pat ir Asmenybės bei Sveikatos Harmonizavimo Sistemos) vertingumas nustatomas tik Kanalo, jungiančio žmogų su Visatos Energoinformaciniu Lauku ir su pačiu Dievu, patikimumu.Kitaip šį Kanalą vadina „intuicija“ arba „pasąmone“.Čia reikalingas kasdieninis darbas su savimi, labai sąžiningai, pasivaikščiojimais į bažnyčią ir žvakėmis neatsipirksi! Ne pats maloniausias ir džiugiausias atradimas yra tas faktas, kad Dievas – tai ne religijos atributas, stabo pavidalu– nukryžiavimu, kuris kai kam patinka, o kai kam – ne; kurį galima tikėti visa širdimi, o galima ir taip, „dėl viso pikto“, ir su kuriuo galima nesiskaityti. Dievas – tai ne tik Gyvybės Šaltinis, neatmenamais laikais, tapęs jos iniciatoriumi. Jis kiekvienam mūsų – tai pati Gyvybė, pats Gyvenimas! Maža to, visa Esamybė Visatoje egzistuoja išskirtinai dėka, nei akimirkai nenutrūkstančios, sąsajos su savo Šaltiniu. Kai kam tokia sąsaja gali pasirodyti kaip varginanti priklausomybė. Bet ši sąsaja - vienintelė visoje Kūrinijoje natūrali sąsaja ir priklausomybė, Gyvybės prasmė, kaip jo Šaltiniui – Dievui, taip ir vartotojui – Žmogui. Todėl Dievo minėjimas mūsų Sistemoje ir Jo betarpiškas dalyvavimas sprendžiant net atrodo, pačias nereikšmingiausias Visatos mastu, kiekvieno iš mūsų problemas – tai na duoklė religijai, o natūralus žmogaus poreikis, toks, kaip pavyzdžiui, valgyti, gerti ir kvėpuoti. Ir Dievui yra toks pat natūralus poreikis rūpintis ir dalyvauti kiekvieno iš savo vaikų reikaluose (jeigu vaikai to nori ir nusipelnę)!Subtilus Pasaulis – tai mūsų Visata, milžiniškas gyvas organizmas, kurio ląstelė yra kiekvienas žmogus, gyvenantis Žemėje. Natūralu, kad organizmo neįmanoma įtarti kokiu nors piktu noru savo ląstelių atžvilgiu.Todėl mes prašome Subtilaus Pasaulio ir Dievo minėjimą mūsų Sistemoje priimti būtent tokiame kontekste.

Aštrumo prideda ta aplinkybė, kad žmogų pasiuntė į Žemę, bet nedavė jam nei schemų, nei instrukcijų, paaiškinančių , kaip sugrįžti namo į Subtilų Pasaulį. Paliko tik kompasą – Sielos jautrumą, fenomeną, panašų į tą, kurį turi balandžiai ir katės, kurie atranda namus bei šeimininką už tūkstančių mylių. Problema tik viename: ant kiek žmogus suspėjo išmagnetinti savo kompasą. Ir kaip galima sugrįžti ten, jeigu mes purtomės vien paminėjus apie Subtilų Pasaulį ir Dievą, kaip apie gyvus žmones, pagal kurių atvaizdą esame sukurti? Mes Juos įsivaizdavome ir sulipdėme savo vaizduotėje visai kitais, bet tik Jie – realūs, veiksnūs ir gyvi, o ne išgalvoti – gali mums padėti! Jūsų minties forma Subtiliam Pasauliui – tai jūsų išmokta pamoka, orientyras, liūdijantis jūsų paklausimo svarbą bei aktualumą jums. Tik įsitikinęs jūsų darbų, įdėtų į pamoką, rimtumu (o tai reiškia – ir prašymo rimtumu), Subtilus Pasaulis įjungia įvykių grandinę, kurie būtinai padės jums pasiekti tikslo. Jų pagalba keičiasi gyvybiški srautai, kurie atitiks jūsų poreikius, padės aktyvuoti jūsų minties formas užduota kryptimi.Tiesą gali pažinti kiekvienas ir be tarpininkų, jeigu prisijungs prie Dievo Kanalo. Tik šiuo atveju jūs galėsite gauti Tikrąją, švarią, be iškraipymų informaciją. Bet tam Sąmonė turi būti laisva nuo stereotipų!


Mėginimas nuskaityto informaciją iš bet kurių kitų Visatos Lauko šaltinių priveda prie Tiesos iškraipymo. Todėl mūsų Sistemoje į pirmą vietą išvestos ne technologijos, o darbas su Sąmone! Sėkmę šiame darbe galima pasiekti, jeigu žmogus viduje yra nusiteikęs pažinti Tiesą ir gauti žinias.

Dar vienas labai svarbus papildymas dėl noro gauti pasakinėjimus svarelio ir rėmelio pagalba. Atėjusių į mūsų Sistemą žmonių kontingentas yra ieškantis. Ne visi jų kontaktininkai, bet daugelis šventai tiki, kad informacija iš Ten lemia viską! Tam, kad gauti pasakinėjimus iš Viršaus, jie griebiasi bet kurios panašios galimybės, juo labiau, kad dabar pagal šią tematiką vargas- specialistai išleido pakankamai daug knygų. Kas liečia kontaktus -egzistuoja daug spėliojimų dėl informacijos iš „tamsių jėgų“. Galime jus su visa atsakomybe užtikrinti, kad visa informacija yra neutrali! Visada galima to žmogaus, su kuriuo kontaktuoji, paklausti apie jo statusą, Lygį, pareigas, galima su juo nesutikti, pareikalauti paaiškinimų ir taip toliau. Be to bet kurį kontaktą galima bet kada nutraukti. Kontaktuojantis žalą padaro sau pats, savo neteisingu pasirinkimu. Savo klausimu, su kokiomis jėgomis tu turi kontaktą, šviesiomis ar tamsiomis, žmogus išduoda save visa galva. Jis atviru tekstu pareiškia, kad pats jisai švarus ir vos ne Šventasis, o tu, su savo informacija – nežinia kas, gali jį ištepti. Su informacija, gauta kontakto metu, žmogus gali elgtis savo nuožiūra: gali ją priimti, o gali ir atmesti. Su svareliu viskas kitaip, kadangi per jį prie jūsų (beveik tikrai!) pasijungia nerimstančios mirusiųjų Sielos, kurios po mirties liko žūti ant kapo kryžių. Priglaudus vieną kartą tokį „našlaitį“ yra labai nelengva jo atsikratyti. Pasireiškia jos įvairiai – kaip besikeikiantys balsai, košmarai, poltergeistai, naminukai, savaiminiai užsidegimai ir taip toliau. Todėl, jeigu jūs su svareliu dar neišdykavote, geriau ir nebandykite!

Tuo atveju, kai jau pamėginote ir užtektinai prisigaudėte „visokių dalykų“, statykite kiekvieną dieną apsaugą sau ir butui, valykite nuo juodumo patį save ir savo būstą, prašykite Dievo pagalbos! Visa tai jau yra pirmojoje mūsų Sistemos dalyje. Prašyti reikia kuo dažniau, savo žodžiais, konkrečios pagalbos dėl vieno ar kito, po ko perskaityti maldą „Tėve mūsų“. Iš karto gali ir nepadėti, viskas priklauso nuo to, kokio didžio šutvę jūs prisijaukinote. Todėl atkakliai vykdyti šias rekomendacijas, juo labiau, kad kito pasirinkimo jūs neturite, o kitų panašios problemos sprendimo variantų tiesiog nėra!

Neplūskite knygų, kurios jus išmokino dirbti su svareliu, autorių: jie yra jūsų mokytojai! „Geriausi mokytojai – žiaurūs mokytojai“. Tegul jie sau vienu balsu tvirtina, kad jų kontaktas yra pats švariausias, pati tikriausia informacija, ir pagal jų metodą jūs per svarelį gausite pasakinėjimus mažiausiai iš paties Dievo (be jokio pasijungimo prie Jo). Geras mokslas kainuoja brangiai. Jūs tik sumokėjote už mokslą, įsisavindami dar vieną pamoką. Ir taip bus visą gyvenimą, kol neprisijungsite prie Dievo Kanalo, kol neišskleisite savo Sąmonės ir neišmoksite savo intuicijos pagalba daryti teisingą pasirinkimą kiekvienoje smulkmenoje! O šios smulkmenos, kaip rodo pavyzdys su svareliu, gali brangiai jums kainuoti! Už nemokėjimą jas išmanyti žmogus dažniausiai užmoka savo gyvybe, nes kitos monetos jis neturi!Į mus pagalbos bei konsultacijos kreipiasi giminės žmonių, kurie sudaro dar vieną kontingentą. Šie žmonės ant susidomėjimo ekstrasensorika bei gydytojavimu bangos užsirašo į visokias mokyklas, kursus, kur iš jų ruošia ekstrasensus ir žiniuonius. Reikalas, iš pirmo žvilgsnio, šventas, geras ir dieviškas: juos moko specialistai, turintys atitinkamus sertifikatus ir diplomus, o kas antras po dešimt metų gyveno Tibeto vienuolynuose. Bet rezultatas dažniausiai būna verksmingas. Žmogų moko atverti čakras, nuima nuo jo nužiūrėjimą ir kenkimą. Bet moko vien tik technologijų, be žinių ir procesų įsisąmoninimo, neturėdami nei mažiausio supratimo – kur jie braunasi. Po tokių „valymų“ per atvertus, bet neapsaugotus kanalus pas žmogų „prisėda“ nerimstančios sielos. Jam prasideda tai, ką vadina „asmenybės skilimu“: jis negali gyventi šeimoje,


nepripažįsta giminės, vengia jų! Be Dievo ir Subtilaus Pasaulio pagalbos išvaryti „įnamių“ jis jau nebegali. „Naujakūriai“ neleidžia jam net prasižioti, kad jam reikalinga pagalba. Išeitis viena: jo giminaičiai turi nueiti į bažnyčią ir, uždegti žvakutes nukryžiuotajam, paprašyti Dievo uždaryti jam kanalus bei išvyti biesus (nerimstančias sielas). Po to, kai žmogus atsigaus, nuvesti jį į bažnyčią, kad jisai pats paprašytų pagalbos. Ir, savaime, duoti jam paskaityti mūsų knygas. Mus kiekviename žingsnyje perspėja: rūkymas pavojingas gyvybei, AIDS neša mirtį, narkotikai yra nuodai. Bet visi šitie protinimai – balsas šaukiančio tyruose, niekas jų neklauso! Žmonės yra linkę laikytis sero Čestertono nuomonės ir nori, kad juos informuotų sąžiningai, bešališkai, teisingai ir visiškai sutinkamai su jų požiūriais. Požiūriai, kai nėra intuicijos, – tai stereotipai ir paviršutiniškas matymas.Tokiu būdu, žinios, nuogas informuotumas be aiškaus supratimo, kaip jais pasinaudoti, tai ir yra informacija iš „tamsių jėgų“, abstrakti, benaudė ir labai pavojinga! Faktiškai visi pokalbiai apie „tamsias jėgas“ – ne kas kita, kaip užmaskuotas žmogaus prisipažinimas, kad jis randasi visiškoje nežinioje, neturi intuicijos, o tai reiškia - „tamsus“, neharmonizuotas, nes jo Sąmonė miega.

Evoliucijos prasmė

Apie Evoliuciją knygoje jau buvo pasakyta pakankamai daug, bet vis gi skaitytojui dėl Jos liko klausimų. Pamėginsime nušviesti šią problemą iš tokio taško, iš kurio nei mokslas, nei ezoterika neliečia apskritai. O be šito „Slaptoji Doktrina“ gali visam laikui likti slapta. Šis straipsnis rašomas, kai pirmoji knyga jau yra pilnutinai paruošta. Jo atsiradimo pagrindas buvo mano ir dukros kelionė prie Juodosios jūros, pas jos močiutę. Anksčiau jau pasakojome, kad jai, kaip ir jos mamai, 12 su puse metų amžiuje atsivėrė kontaktas. Ji pradėjo versti, įgarsinti katino bei žiurkėno mintis, kas leido mums bendrauti su jais dialogo režimu (o dabar ir aš pradedu suprasti apie ką jie mums kalba). Iš pradžių mes tai priėmėme kaip egzotiką, be to dukra mokosi choreografinėje mokykloje, krūviai ten kaip kosmonautų būryje, todėl mes stengiamės per daug jos neapkrauti. Po savaitės poilsio prie jūros pilnai pasireiškė kontaktininko, moksliškai – mediumo, talentas. Name, kur gyvena mūsų senelė, buvo daug tarakonų, reikėjo rimtai užsiimti jų auklėjimu, pakalbėti su jais „iš širdies“. Aišku, kad dukra buvo vertėja. Išaiškėjo, jog jie visiškai nebijo mirties, maža to, žiūri į ją filosofiškai, kiekvienas jų sako: „Mūsų yra daug, taigi aš esu nemirtingas!“ Viskas yra paprasta: tarakonų Evoliucijos prasmė yra tame, kad išmokti gyventi bendrijoje, subordinuoti savo interesus sociumo užduotims. Kitaip net negali būti, kadangi pats vienas tarakonas neturi asmeninių smegenų, reiškia – ir savo asmenybės įsisąmoninimo. Todėl visą tarakonų bendriją valdo jų Kanalas (arba egregoras, kolektyvinės smegenys). Vėliau pasirodė, kad bute įsikūrė nelegalas, jos buvęs savininkas – Ivanas Stakanyčius, kaip jį vadindavo vietiniai „aborigenai“. Jis po mirties liko užbaiginėti savo didvyrišką kelią ant kapo kryžiaus, perėjęs į nerimstančių Sielų kategoriją.Kaip buvęs frontininkas, jis buvo ne iš sarmatlyviųjų dešimtuko ir, kaip matosi, nusprendė, kad Subtilaus Pasaulio įstatymai parašyti ne jam. Dalykas tame, kad susidurti su šiuo didvyrišku dieduku, pirmam teko man. Prieš pustrečio mėnesio šiame bute gyvenau aš, dariau remontą. Jis apsireiškė pačią pirmą naktį, garsiais beldimais į sieną, nusprendęs įveikti mane įkyrumu, neleisdamas užmigti. Bet kadangi tokioje situacijoje aš pasirodžiau pasikaustes ir ne mažiau didvyriškas vaikinas, per pusvalandį išprašiau Ivaną Stakanyčių savo keliu, į kapines. Man išvykus jis nutarė pakartoti puolimą, vėl įsikūrė savo buvusiame bute, kad įvairiais būdais trukdyti naujai šeimininkei įsikurti naujojoje vietoje. Apie neprašyto svečio buvimą dukra mums pasakė trečioj dienoj, pabudusi viduryje nakties nuo to, kad kambario duryse stovi kažkoks senis ir varsto ją akimis. Jo buvimą patvirtino ir mūsų bildukas (naminukas) Kūzia, kaip


mes jį pavadinome. Kūzia prisipažino, jog jis šio senio labai bijo. Antrą kartą aš su šia nerimstančia, dykinėjančia Siela pasielgiau be jokių ceremonijų, išmečiau ją iš namų vienu akimoju. Su bilduku situacija tokia: mūsų senelei jį davė iš karto po įsikūrimo bute. Atėjo jis į Žemę būdamas visai dar mažylis, neturėdamas jėgų, kad apginti butą nuo neprašyto nerimstančių sielų, tarakonų ir pan. įsibrovimo. Bildukas tampa stiprus po pusės savo gyvenimo metų, bet daro viską, kas jam priklauso tik buto ar namo šeimininko prašymu ir tik esant dėmesingam, savo atžvilgiu, elgesiui! Kadangi mūsų dukra girdi visų gyvų būtybių balsus, tai įdomūs nutikimai jai pasitaiko kiekviename žingsnyje. Tik pažiūrėjo pro langą, kai pamatė jauną balandį, atliekantį savo pirmus žingsnius skraidyti. Skrenda jis nuo gretimo namo stogo ir visa gerkle rėkia: „Žiūrėkite, aš skrenduuu!!!“ Arba sėdime mes su ja lodžijoje ir matome, kaip ant laidų nutupė maža paukštelė ir, pakėlusi galvą į Saulę, atsidavusiai gieda. Pasirodė, kad jinai kreipiasi į Saulę su prašymu: „Saulele, tu esi didelė ir apvali, tu duodi visiems gyvybę, duok mums daugiau mašalų, kad būtų kuo maitinti paukščiukus“. Argi ne mąstančios būtybės malda? Bet toumet – kas yra žmogus su savo maldomis? Paukščių, kaip ir žinduolių, Evoliucijos prasmė – asmenybės formavimas ir tapimas, sugebėjimas daryti pasirinkimą ir atsakyti už savo poelgius.Tą pačią dieną mes plaukiojome katamaranu – vandens dviračiu. Iš neturėjimo ką veikti aš nutariau palabinti jūrą ir pakalbėti su ja. Kadangi mes pripratome, kad jūra yra bevardės giminės38, aš į ją taip ir kreipiausi, bet jūra mane pataisė, kad jinai yra moteriškos giminės. Taip žodis po žodžio įsikalbėjome ir pasirodė, kad mes kalbame ne su abstrakčia substancija milžiniškos vandens masės pavidalu, o su konkrečiu žmogumi, moterimi vardu Silfida. Būtent jinai šiuo metu valdo Juodąją jūrą ir pilnai atsako už tai, kas su ja vyksta. Atėjo ji iš Subtilaus Pasaulio, ją atsiuntė pats Dievas, gyvena pačioje Juodojoje jūroje, būdama energetiniame kūne.Gyvena kažkur jūros viduryje ir valdo visus jos procesus.

Mes paklausėme – kaip jinai gyvena? Sako, visai blogai. Delfinai, žuvys, moliuskai – jos globojami vaikai, žūva jos akivaizdoje, ir viskas dėl to, kad žmogus pavertė jūrą nutekamuoju grioviu. Sako, kad prašo aukštesnių instancijų leidimo devynių balų štormui, kuris padės išvalyti vandenį, bet kol kas jo neduoda. 2001 metų vasarą leido padaryti vieną tokį štormą, ir pasidarė šiek tiek lengviau...

Kaip pasirodė, visa gyvybė aplinkui vadinama gyvu ne tik dėl to, kad priklauso Gamtai, bet ir todėl, kad visus Gamtos objektus sukurė ir juos valdo ne kažkokios abstrakčios jėgos, o konkrečios Asmenybėmis, Sielos. Nuo korpuskulės iki naminių gyvūnų imtinai Sielos yra orientuotos į Evoliuciją žmoguje. Po to, kai žmoguje įsijungė Sąmonės bei Žmogaus Evoliucija, jam atėjus po mirties į Dievo Pasaulį, jis netampa Gamtos ir Visatos karalius ir „pavairuoti“ dar negali. Žmogus – tik pameistrio mokinys. Po atitinkamo apmokymo, jam patiki tiktai bilduko vaidmenį. Evoliucijos prasmė esant bilduku yra tame, kad žmogus, Žemėje turėdamas tam tikrą kelių įsikūnijimų žmogaus pavidale patirtį, turi galimybę (gyvendamas tiesiogiai šeimoje) stebėti žmonių gyvenimą bei savitarpio santykius tarsi iš šalies, įgydamas tuo pačiu neįkainojamą patirtį. Bildukas – tarnybinė būtybė ir bešališkas stebėtojas, neturintis teisės kištis į mūsų reikalus, nebent kartais gali paišdykauti. Jo užduotis – saugoti žmogaus būstą, jo tarnybos terminas 60-70 metų. Bildukai būna kaip berniukai, taip ir mergaitės, bet neturi galimybių daugintis. Žmogaus virtimas bilduku ir atvirkščiai vyksta tik Dievo Pasaulyje.Bet kai žmogus, gyvendamas Žemėje, įgauna nemirtingumą jo statusas išauga vienu punktu, tuomet jam patiki rimtesnius reikalus.Šioje Visatoje jam gali patikėti valdyti sekančią civilizaciją, jeigu tokia civilizacija bus, kažkur po 12 milijonų metų. Ir,

38 rusų kalboje.


žinoma, ne vienam!Tokių klaidų, kaip žmogiškasis faktorius, subjektyvizmas, čia negali būti visiškai.

Dalykas yra tame, kad Žemė ir visos kitos Visatos planetos, šviesuliai ir Galaktikos yra žmogaus rankų darbas, ir kiekvienas toks objektas suprojektuotas ir sukurtas žmonių protu. Po sukūrimo visą savo egzistavimo laikotarpį jį valdo konkretūs žmonės, kurie yra asmeniškai atsakingi už jį. Tarnavimo laikas tokiame poste sudaro 60-70 žemiškų metų. Šitie žmonės ne šiap sau sargai, bet turi konkrečius pavedimus tam tikrų procesų įjungimui, kokių nors nesklandumų pašalinimui, neatsižvelgiant į jokius sunkinančius faktorius (besiblaškančių padarų , kokiais mes esame, ir mūsų lengvabūdžio blaškimosi pasekmių pavidale). Nuo tokio darbo rezultatų priklauso jų tolimesnė karjera bei Evoliucija. Viskas, ką mes matome aplinkui – oro srautų, miškų, kraštovaizdžių, kontinentų, šaltinėlių, upelių, upių, ežerų, jūrų, vandenynų su jų gyvūnija bei augalija pavidale, sukūrė šie mums nematomų tarnautojų nesuskaičiuojamos kartos savo darbu bei meile, o neatsirado savaime! Visi jie – konkretūs gyvi žmonės, atėję kartu su Dievu iš ankstesnės Visatos. Tai reiškia, kad žmogus, svajodamas apie neribotą galybę ir viešpatavimą Gamtoje ir visoje Visatoje, nėra taip jau toli nuo tiesos! Gamtos Kūrėju, jis žinoma taps, bet tik sekančioje Visatoje (su sąlyga, kad įgaus nemirtingumą šioje!). Iš čia galima drąsiai teigti, kad Gamtos Evoliucija – ne abstrakti sąvoka. Ją plėtoja gyvi konkretūs Žmonės, kurie, valdydami atskirus Gamtos elementus ir objektus, evoliucionuoja patys, tuo pačiu stumdami visos Gamtos Evoliuciją.

Išeinant iš to, žmogaus Evoliucijos prasmė yra tame, kad įsisąmoninti ir pajusti savo vaidmenį, reikšmingumą ir atsakomybę už savo grandies, begalinėje evoliucinėje grandinėje, stiprumą. Mes neturime daryti kliūčių toms Sieloms, kurios stengiasi evoliucionuoti į žmogų. Tam pakanka nustoti nuodyti Gamtą ir žudyti visą kas gyvą Žemėje. Mes taip pat neturime teisės trukdyti Žmonėms, kurie valdo įvairius gamtos objektus Žemėje, vykdyti profesines pareigas.

Priešingu atveju mes skelbiame karą ne bežodei Gamtai, kurią pakanka mylėti žodžiais, o konkretiems, gana galingiems Žmonėms, kuriems neharmonizuota Žmonija – tik abstrakti funkcija. Tai, kad viskas kas pasakyta yra ne tušti žodžiai, patvirtina padažnėję gamtos kataklizmai. Mes su jumis patekome į Žemę didelio persitvarkymo laiku, kai viskas aplinkui ima judėti. Mūsų užduotis yra tame, kad šiam judėjimui ne tik netrukdyti, bet pasistengti įsijungti į jį. Mokslas vykstamo išaiškinime atsidūrė visiškoje nežinioje, tuo pasirašydamas savo bejėgiškumą. Subtilaus Pasaulio požiūriu globalinių gamtos kataklizmų priežastis yra Dievo, Visatos o reiškiair Saulės sistemos – Evoliucijos įjungimą. Žemėje tai pasireiškė, kaip globalūs pakitimai energetiniuose procesuose, kas negalėjo neatsiliepti atmosferiniams bei tektoniniams procesams. Viena pagrindinių anomalių reiškinių bei kataklizmų priežasčių, pradedant nuo 2002 metų, yra tas faktas, kad Žmonija gavo mūsų informacija. Visą tai galima pavadinti Subtilaus Pasaulio reklamine akcija, turinčia tikslą patvirtinti tai, kas yra pasakyta „Apokalipsės dienų Slaptojoje Doktrinoje“. Ir nors nuo tokios akcijos galva sukasi, jos tikslas yra sudaryti prielaidas dar kelioms procento dalims Žemės gyventojų siekti Evoliucijos. Apsiginti nuo kataklizmų Žmonija gali tik vienu būdu: pradėti skaitytis su visomis Sielomis ir Žmonėmis iš Dievo Pasaulio, gyvenančiais aplink mus, derinant su Jais dialogą. Tam užtenka išsiaiškinti, kokias pretenzijas Jie mums kelia ir ko mes neturime daryti. Jeigu dialogas tarp Žmonijos ir Dievo Pasaulio bus užmegztas, Jie pasiruošę iš anksto perspėti ir pranešti Žmonijai apie bet kuriuos kataklizmus. Problema tik viena: su Jais kol kas gali kalbėti Tamara ir dukra-paauglė, ir dar keletas žmonių, mūsų pasekėjų. Bet tai vėl gi Žmonijos problemos, kiek jinai yra pasiruošusi vesti su mumis dialogą. Tam, kad ko greičiau atsirastų toks pasiruošimas, Dievo Pasaulis turi masę svertų. Prognozuoti, numatyti arba pranašauti Jų žingsnius, pasireškiančius vienų ar kitų anomalijų arba kataklizmų pavidalu, yra nenaudingas darbas. Jiems nurodymas veikti yra realus gyvenimas su apsukria Žmonija,


kuri apsimeta nieko nesuprantanti, akla ir kurčnebylė, o ne žvaigždžių išsidėstymas arba įstatymų suvestinės ir priesakai. Mes iš savo pusės esame pasiruošę padaryti ir padarome viską, kas yra reikalinga tam, kad jūsų supratingumas kuo greičiau prasikaltų. Mus, žmones, prijungtus prie Sistemos, visi šitie kataklizmai mažai liečia. Visur, kur mes gyvename bei randamės, jokių panašių anomalijų nebūna! Mūsų šeima, o taip pat dar apie šimtą žmonių, kurie užsiiminėja Sistema, gyvena Baltarusijoje. Jokių globalinių pakitimų mūsų regione nevyksta (kol kas), gyvename kaip draustinyje. 2002 metų vasarą mes su dukra ilsėjomės netoli Soči. Viesulai ir potvyniai buvo Lazarevo rajone, taip pat prie Novorosijsko, bet ne pas mus! Ir tai toli gražu ne atsitiktinumas, kadangi visus šiuos procesus įjungia ir valdo Žmonės iš Dievo Pasaulio. Kadangi mes savo prijungimu tarsi esame įtraukti į Jų etatus, tad mūsų interesai turimi omenyje, kad nesudaryti papildomų problemų. Visi mūsų persikėlimai yra sekami... Kaip jūs jau supratote, begalinė Sielų Evoliucijos grandinė nuo korpuskulos iki žmogaus ir evoliucionuojančių Žmonių, po žmogaus stadijos Žemėje, besąlygiškai yra pavaldi Dievo Sąmonei ir užduotims. Ir tik žmogus, gyvendamas Žemėje, yra pavaldus savo emocijoms bei „bzikams“ Tai yra būtent žmogus – pati silpniausia ir pažeidžiama grandis šitoj grandinėj( žmogus – tai tiltas, o ne išdava). Visko kaltė – rudimentinės tarakoniškos programos, išreikštos ligybės siekio, noro daryti „kaip visi“, visus milėti ir neatsakyti už savo poelgius pavidale. Taip parasčiau gyventi. Socialistinė visuomenė, su jos socialiniu aprūpinimu – akivaizdus tokių programų nostalgijos pavizdys, bandymas reanimuoti jas ir primesti žmonijos bendruomenei. Sutvėręs tai, žmogus neokortekso funkcijas perdavė reptilijos smegenims, ko pasekoje sėkmingai degradavo. Pakalbėjome mes ir su motinėle Žeme. Moters, valdančios mūsų planetą, vardas – Magdalena.Ji sako taip pat žmogų kenčia iš paskutinių jėgų.Labai blogai atsiliepia apie amerikiečius, laiko ant jų „didelį dantį“, matyt užsisdirbo.Savo branduolinių bandymų poligoną Nevadoje jie įrengė vietoje, kur prateka visai planetai gyvibiškai svarbūs energijos srautrai. Vienas iš paskutinių termobranduolinio ginklo bandymų vos netapo paskutine diena Žemei.Teko Magdelenai kreiptis pagalbos pas Dievą, ko pasekoje sprogimas buvo kažkoks nevykęs, už tat gyvybė Žermėje nenutrūko. Pokalbyje su Saule paaiškėjo, kad šiuo metu valdo Selena. Šiose pareigose ji neseniai. Iki to Saulę šimtą metų be pertraukos valdė vyriškis – Soliaras. Atvejas nestandartinis, bet jam laikinai neatsirado pamainos, todėl buvo atlikta rokiruotė. Selena iš Mėnulio pervesta į Saulę, o Soliaras perėjo į Mėnulį. Ten vis gi lengviau, bus galima atsikvėpti. Matyt, nors ir turėdami supergalimybes, supergabumus, ir šitie žmonės ne geležiniai. Be kita ko, štai tokiu būdu įvyko In ir Jang energijų polių pakeitimas Saulės sistemoje. Kas liečia kitas jūras, tai Azovo jūrą valdo vyras, visą Pasaulinį Vandenyną (ir atskirus vandenynus) valdo Atlantai. Taip-taip, tie patys, kurių pėdsakų taip atsidėjusiai ir nevaisingai ieško! Tiktai žmogus ieško 99,9 % žuvusios civilizacijos gyventojų pėdsakų, o mes kalbome apie 0,1 % išlikusių Atlantų, davusių gyvybę visoms tolimesnėms civilizacijoms, tame tarpe ir mūsų. Maža to, jie gyvena ir gyvuoja iki šiol, net negalvodami apie kažkokią pražūtį, išneša mūsų „puodukus“, kartu su Šambala vykdo, antiasteroidinę Žemės gynybą! O dabar iškelsime aikštėn dar vieną problemą, kuri neduoda ramybės žmogui, – tai taip vadinamų tamsių jėgų poveikio mums problema. Šią idėją sustiprintai eksploatuoja Žmonija, ypač paskutinių 2.000 metų bėgyje. Kad ir paėmus, pavyzdžiui, revoliucinę dainą „Varšavietė“, kur tiesiogiai taip ir dainuojama, jog „tamsios jėgos tužmingai mus slegia“. Apie religijas ir kalbėti neverta, ten visur kalti gundytojai, šaitanai, velniai bei demonai. Žmogus gi yra vaizduojamas kaip nekalta būtybė, kenčiantis. Tačiau už Žemės Noosferos


ribų nėra jokių tamsių jėgų ir negali būti iš principo! Visos jos egzistuoja tik šalia žmogaus, kaip mūsų netobulumo produktas. Todėl pati svarbiausia „tamsa“ – tai nežinojimo tamsa!

Antras tamsiųjų jėgų ešelonas – tai Noosferos minties formos. Kol žmogus randasi jų valdžioje, jos jį moko – pliekdamos ir uodegon, ir sprandan. Bet užtenka žmogui pažadinti savo Sąmonę ir išvesti ją už Noosferos ribų, kai šis Kūrinijos Lygis tampa jo paklusnus instrumentas, situacijos Žemėje ištaisymui, visos Žmonijos pagalbai. Šiame Pasaulyje nėra nieko nenaudingo.

Ir trečias tamsių jėgų ešelonas – tai nerimstančios sielos. Sielos žmonių, neprotingai iššvaisčiusių savo potencialą Žemėje ir nesugebėjusių užsidirbti leidimą į Tikrąjį Gyvenimą. Bet, išeidami iš gyvenimo, jie turi duoti pamoką gyviesiems. Nereikia pamiršti, kad nors tai ir negyvi, bet visgi „medžiotojai“, likę jais ir po mirties. Jeigu turėti omenyje, kad pastaruoju metu tarp mirusiųjų tokių sielų, patekusių į nerimstančių kategoriją (kaip Ivanas Stakanyčius), randasi 75-80 % ir jos dematerializuojasi maždaug per šimtą metų, tai tokių „dėstytojų“ trūkumo pas mus nebus! Šitie našlaitėliai toli gražu nėra visiškai nekalti: tam, kad pasimaitinti iš žmogaus gyvybiškos energijos, jie gali provokuoti žmones agresijai, daveda juos iki streso arba depresijos. Gali visa jų gauja įsikurti žmoguje, turinčiame miegančią Sąmonę ir bevalę Sielą, tokiu būdu padarydami nerimstančiu jau gyvą žmogų. Atimdami energiją, jie griauna jo sveikatą.

Tam, kad sudaryti tokias situacijas, jie kiršina žmones vieną su kitu, sudaro daugybę buitinių problemų, ir yra dar viena ankstyvos mirties priežastis ir t. t. Bet žmogui, prisijungusiam prie mūsų Sistemos ir sugebėjusiam išvesti Sąmonę už Noosferos ribų, susitikimai su visais šiais „Stakanyčiais“ – tik dar viena galimybė pašiepti jų tuščias pastangas ir pasitreniruoti atidirbant neprašyto svečio išvarymo normatyvą. Kas liečia kontaktus, kaip pasirodė, ši žmogaus veiklos sfera taip pat pilnutinai yra Būties Trilypumo Dėsnių valdžioje. Tikrasis kontaktas – tai kontaktas, kuris nėra informacijos gavimo faktas, o procesas, pavaldus Būties Trilypumui. Kontaktuotojas įjungia savo Evoliuciją, evoliucionuoja pats ir perduoda savo dovaną vaikams bei anūkams. Dabar, turėdami, už pečių, nemažą patirtį, mes galime drąsiai konstatuoti, kad kontaktuotojai, kurie nemoka perduoti savo dovaną paveldimumo grandine, kontaktuoja su Noosferos minties formomis. Minties formoms paveldimumas ir atsisakymas egoizmo, savasties ( viena iš svarbiausių Evoliucijos sąvybių ir kriterijų) – kiankiantis žmogaus įprotis, kuris kelia tiesioginę grėsmę šiam energoinformaciniam monstrui. Mokslas prieš 35 metus pripažino, jog Žemė yra gyva būtybė, turinti aukštesnį išsivystymo potencialą, nei žmogus. Tačiau sąvoką „gyva būtybė“ mokslas pripažista kaip abstrakcija: Gamta – gyva abstrakcija, gyvas Dievas – irgi abstrakcija, paversta Absoliutu.

Mes gi, jeigu jūs pastebėjote, kalbėdami apie Gyvą (apskritai), turime omenyje ne nuogą abstrakciją, o konkrečią Asmenybę! Be to, abiem atvejais klaidos nėra. Reikalas tame, kad mokslas, pripažindamas, kad visa Esamybė yra energija, vienareikšmiškai pripažįsta tai, kas gyva, kaip absoliutą, abstrakciją. Jis yra teisus, nes spindulinės gyvybės formai yra būdinga savybė egzistuoti ir taške, ir tūryje vienu laiku.

Iš čia, jeigu mokslas pripažįsta Dievą Absoliuto pavidalu, jis yra teisus, nes Dievas, kaip spindulinės gyvybės formos atstovas, pasireiškia hologramos pavidale ir egzistuoja visur, visoje Visatoje. Bet Jis taip pat egzistuoja ir taške, Žmogaus kūne, ir gyvena ne abstrakčiame Danguje, o ant tvirto pagrindo – Sirijaus planetų žvaigždyne. Analogiškai galima pasakyti ir apie Gamtą. Iš vienos pusės, tai abstrakcija, bet iš kitos – konkreti Asmenybė kiekviename nors kiek reikšmingame Gamtos objekte. Nagrinėdami visą Esamybę, visus Gamtos objektus, kaip konkrečias Asmenybes, mes nė kiek nenusižengiame Tiesai, nes taip ir yra. Juk, jeigu pažiūrėti į Žmoniją, tai yra abstrakcija, o iš kitos pusės , tai – konkrečių asmenybių visuma. Ir, pagaliau, išsiaiškinsime dvi sąvokas, susijusias su Evoliucija. Savo susidomėjimu Tiesa, gyvenimo prasme, Kūrinijos paslaptimi


žmogus, pats to nenorėdamas, įjungia Evoliuciją. Bet įjungimas dar nereiškia, kad jis pradeda evoliucionuoti, kadangi tai dvi visiškai skirtingos sąvokos.Iš tikrųjų, įjungti Evoliuciją savyje galima dėl juoko, iš paprasto smalsumo. Tuo pačiu žmogus savo Aukščiausiajam „Aš“ duoda signalą dvasiniam augimui, Evoliucijai. Bet tai tik snapo kalenimas išperėtame kiaušinyje. Ar užteks žmogui jėgų ir drąsos pažadinti savo miegančią Sąmonę, kad „išsilaisvinti iš lukšto“, – visa tai priklauso tik nuo jo paties. Todėl kad evoliucionuoti galima tik kitų žmonių pagalba, kurie jau yra prijungti prie Dievo Kanalo ir išvedė savo Sąmonę už Noosferos ribų, pakėlę jos lygmenį. Ir čia jau visu savo grožiu pasireiškia žmogaus egoizmas, išdidumas bei ambicijos, ir visa tai, atkreipkite dėmesį, esant miegančiai Sąmonei. Džentelmeniškas prieštaravimų rinkinys toks: „Ir aš daug ką skaičiau, daug ką žinau, o toks-tai autorius mano kitaip! Mokslas taip neskaito, Šventuose Raštuose pasakyta štai taip!“Ir taip be galo... Žmogaus Aukščiausiasis „Aš“ palaukęs kurį laiką ir nesulaukęs iš jo konkrečių įsisąmonintų žingsnių į praktinę Evoliuciją, įjungia jam greitintuvą Karmos pavidalu.

Visa tai buvo aktualu iki mūsų Sistemos atsiradimo, bet su jos pasirengimu, visišku prieinamumu, žmogaus tingėjimas ko nors imtis, „pirštų lenkimas“, sukelia jo Aukščiausiojo „Aš“ pasipiktinimų audrą. Tame, Kad viskas yra būtent taip, kiekvienas iš jūsų gali įsitikinti pats, išanalizavęs tuos įvykius, kurie įvyks perskaičius mūsų knygas.

Bet dar kartą pabrėžiame: jūsų bėdose nei mes, nei mūsų knygos, nei kokia nors kita literatūra nekalti! Kaltas tik jūsų nenoras evoliucionuoti, nenoras ir tingėjimas padaryti savo Sąmonę pavaldžią Aukščiausiajam „Aš“.Galų gale, žmogui teks pripažinti, kad jam nėra kur trauktis. Tereikia padarysi vieną žingsnį atgal – ir tu bedugnėje, Nebūtyje. Be to mums raitytis ir keltis nėra jokio pagrindo : 99,9 % Žemės gyventojų turi tik nominalią (t.y. – nulinę) vertybę, tuo pačiu turėdami (potenciale)visas Dievo duotas užuomazgas..

Pakelti savo kokybę bei reikšmingumą Kūrinijai ir Dievui galima tik vienu būdu – pradėti savo Evoliuciją. Tai tapo galima ir prieinama tik pasirodžius mūsų Sistemai. Kas būtų, jeigu ši Sistema nebūtų gauta ir Žmonijos priimta? Subtilus Pasaulis ir Dievas numatė ir tokį variantą. Žmonių ,fiziniuose kūnuose gavusių nemirtingumą Žemėje, atėjimas į Dievo Pasaulį, nors ir vienetų, įvyktų vistiek. Bet, kaip jūs suprantate, tokiu būdu nepavyks įjungti šiame procese grandininę reakciją. Vienintelis planinis skaičius, nuo kurio priklauso Visatos likimas, – apibrėžtas sakičiumi žmonių kontingentas, kuris turi ateiti į Dievo Pasaulį iš mūsų civilizacijos! „Nesukomplektavimo“ atveju Subtilus Pasaulis turi dar vieną atsarginį mėginimą išauginti tokią pat civilizaciją, kaip mūsų. Bet tam Jis turės pasiimti 12 milijonų metų „taim autą“. Per tą laiką Žemė pavirs planeta su pirmykšte Gamta, be jokių žmogaus buvimo pėdsakų. Žmones, kurie turės po 12 milijonų metų pradėti naują civilizaciją ir apgyvendinti Žemę, išsaugos Šambaloje, bet ne anabiozėje, o gyvus! Tai bus žmonės, užsidirbę nemirtingumą. Visą tą laiką jie mokysis ir dirbs – darbo ir ten per akis. Taigi, sprendžiant iš visko, religiją, su jos rojaus sodais, sugalvojo dykūnai.Todėl Žemės gyventojų „sėdimas streikas“ prieš Evoliuciją nieko nenuliūdins! Ir išeis šitie streikininkai iš Žemės ir iš Gyvenimo termobranduolinės katastrofos pagalba, garsiai trenkę durimis – beje, irgi etatinė situacija! Taip užbaigė savo kelią absoliučiai visos civilizacijos, kaip Žemėje, taip ir kitose planetose, kurios vykdydė jos funkcijas. Taip buvo ir visose ankstesnėse Visatose. Tam, kad patvirtinti atominę versiją, galima duoti tokius pavyzdžius: Babelio bokšto griuvėsiai aplydyti atominio sprogimo, šventyklų griuvėsiai Indijoje bei Kambodžoje – taip pat padengti sustiklėjusia mase. Todėl Pasaulį iš tikrųjų valdo Evoliucija – dama, kaip matote, griežta ir bekompromisė.

Kame Evoliucijos skirtumas tarp Vakarų ir Rytų žmonių?


Mūsų mintis būdravimo būsenoje kontroliuoja Sąmonė, todėl jų kokybė pilnutinai priklauso nuo tų įsitikinimų, dogmų, stereotipų, kurie saugomi mūsų Sąmonėje. Vadinasi, tam, kad gauti kokybiškas mintis, mes turime iš savo Sąmonės išvalyti stereotipus. Būtent apie tai pasakoja mūsų Sistema.Tačiau stereotipai – tai mūsų patirtis, kuria mes vadovaujamės savo praktinėje veikloje, kaipgi apseiti be jos? Mes energetiniame Pasaulyje išauginame mobiliuosius padėjėjus, kurie padeda spręsti mūsų problemas, palikdami mūsų Sąmonę švarią ir laisvą. Ši technologija taip pat yra Sistemoje (penktojoje dalyje) – tai mūsų ekskliuzyvas.Išauginus sau padėjėjus Subtiliame Pasaulyje, mes taupome savo psichinės energijos sunaudojimą, gauname papildomą gyvybinės energijos ekonomiją, tuo pačiu išsaugodami nepriklausomybę, ramybę, racionalų protą, pasitikėjimą savimi ir, svarbiausia – pradedame valdyti priežasčių-pasekmių sąsajas. Tik tokiu štai būdu žmogus atskleidžia savo Sąmonę ir išveda ją iš priklausomybės Noosferai. Tuo pačiu žmogus išeina iš Pasekmių pasaulio į Priežasčių Pasaulį. Rytų žmogui yra lengviau tai padaryti, kadangi jis nedaug atsiskyrė nuo motinos Gamtos. Jam šūkis: „Mums nereikia laukti gamtos malonės, mūsų užduotis – pasiimti ją!“ negali prisisapnuoti net pačiame baisiausiame sapne. Jis liko Gamtos vaikas, bendravimui su ja jam nereikia daryti „išvykų į gamtą“ su būtinu laužu bei šašlyku. Ne supras jisai vakarų žmogaus su jo siekiu susivienyti su Gamta namo užmiestyje arba atsisikyrėlio gyvenimo pavidale. Žmogus gali būti vienišas minioje ir likti atitrūkęs nuo Gamtos, pragyvenęs visą gyvenimą kaime! Mes, Vakarų žmonės, suvokiame vienybę su Gamta, kaip faktą, o Rytų žmonės suvokia, kaip procesą. Jiems, skirtingai nei mums, užteko išmintingumo neiškristi iš jo. Be to iškristi pasirodė daug lengviau, negu grįžti atgal. Procesas – tai srovė, plaukti kuria lengviau be bagažo. Mūsų dogmų bei stereotipų krovinys – tai ne kas kita, kaip „girnų akmuo po kaklu“, kuris ne kartą minimas Biblijoje. Beveik 2.000 metų žmonės spėliojo – kas tai yra, o tapo aišku tik dabar. Ir įsivaizduokite laukinį paveikslą, kai žmonės, pakabinę ant kaklo girnų akmenį, vienas po kito, su pavydėtinu atkaklumu puola į audringą upę ir, aišku, skęsta. Pasirodo, kad jie tokiu būdu mokosi plaukti, praeina „gyvenimo mokyklą“, pavertę rutininį užsiėmimą ekstremalia sporto šaka!Rytų žmonės su jų betarpiškumu, mūsų požiūriu – tai maži vaikai. Bet tai išmintingi „vaikai“, kurie žiūri į viską, kas vyksta iš apačios į viršų, iš mokinio pozicijos. Jų nejaudina jų statusas, imidžas ir tai, kaip jie atrodo žiūrint iš šalies. Jie net nežino, kas tai yra „pozityvus mąstymas“, kadangi nepažįsta negatyvaus mąstymo! Mus gi jaudina būtent šios problemos. Mūsų visuomeninė ir socialinė santvarka, rodydama „rūpestį“ mumis, įvedė nustatytas normas, taisykles, visokiausius įstatymus, priesakus, kurie yra mūsų „teisingumo“ bei „teisuoliškumo“ matai. Tai yra tos pačios užuolaidos, kurias vieną kart uždėjęs ant akių, žmogus jų ir nebepastebi. Bet į komplektą su užuolaidomis būtinai įeina kamanos ir botagas. Evoliucija automatiškai apdalina šiais ne labai maloniais atributais žmogų, užsidėjusį užuolaidas. Dalykas yra tame, kad visos išvardintos normos, taisyklės, įstatymai ir priesakai reiškia tik vieną: žmogui įbruka rudimentines, atgyvenusias, tarakonų evoliucijos, programas, netgi jei jas vadina „demokratija“. Šios programos ( įpratimo būti bandoje pavidale) niekaip nesijungia, nesiderina su „Žmogaus Protingo“, Kūrinio Karūnos statusu. Tokie drabužiai mums „ne pagal rangą“, todėl, kad esant tokiai išreikštai žmogaus svarbai jie atrodo, kaip raištis ant civilizuotos valstybės prezidento klubų. Reiškia, kabindamasi į juos, Žmonija vienareikšmiškai stabdo Evoliuciją, pradėdama su šia bekompromise dama polemiką ir debatus. „Kaip mes tokiu atveju turime gyventi visuomenėje?“ – paklausite jūs. Remiantis apsisprendimo ir savivaldos principais! Bet tam, kiekvienam iš mūsų, dar teks tapti nepriklausoma Ąsmenybe, kuriai niekas nieko nėra skolingas. Mus gi užaugino lygiai taip, kaip skruzdėlės užaugina amarą, kad jį paskui suvalgyti. Ir mus „ryja“ ne mitiniai


ufonautai, o mūsų gimtasis sociumas. Principas „Augimas dėl augimo“, kuris tuo pačiu išpažįstamas, – tai vėžio ląstelės ideologija.

O dabar įsivaizduokite, kokį evoliucinį kelią teks nueiti žmogui, kuris nusprendė išvengti amaro dalios. Mūsų nepaprastais laikais, ceitnoto bei Apokalipsės sąlygose, įveikiant drastišką pasipriešinimą iš aplinkinių žmonių ir sociumo pusės, mums teks nueiti evoliucinį kelią nuo tarakono iki Žmogaus. Čia, kaip jūs suprantate, be visų atgyvenusių mechanizmų, elgesio taisyklių, normų, įstatymų ir priesakų demontavimo neapseisi. Bet jeigu juos mums įstatė, laipsniškai augant, automatiškai, tai demontavimą reikės atlikti savarankiškai, savanoriškai ir „rankiniu būdu“! Procedūra nelengva ir skausminga, kadangi visi išvardinti rudimentiniai mechanizmai (atgyvenusių dogmų bei stereotipų pavidalu) jau tapo mūsų esme. Todėl visos rytų technologijos – tai mechanizmai, kurie visiškai nesiderina su vakarietiškais mechanizmais! Jie prieštarauja vienas kitam, kaip, pavyzdžiui, kompiuterinės nanotechnologijos – su akmens kirviu. Ir, kaip nanotechnologijas mes suprantame būtent rytietiškas technologijas, leidžiančias žmogui realizuoti save nepasiekiamame Vakarams lygmenyje. Visos „vakarietiškos „vertybės“ (demokratijos ir laimėjimų technologijose pavidalu) – ne kas kita, kaip žmogaus grįžimas prie akmens kirvio...

Šeštasis skirsnis


Kūrinijos Raktas

Tas žino pakankamai, kas žino, kaip išmokti.

H. B. Adams39

Ankstesniame skirsnyje buvo kalbama, kad Evoliucija, Gyvybės Švytuoklės pavidalu, dalyvauja kiekvieno proceso vystymesi. Ją galima pavadinti darbo kūnu, arba visų Lygių procesų amžinu varikliu, pradedant nuo elementariosios dalelės iki Kūrinijos, kurioje mūsų Visata – mikroskopinė dulkelė. Tik Evoliucija užtikrina amžiną įvairiausių procesų egzistavimą. Būtent Jos dėka yra begalinė pati Gyvybė. Žmogus tapo mirtingas dėl tos priežasties, kad sustabdė Evoliuciją savyje, savo Sąmonėje, įžeminęs ją į savo subjektyvius pojūčius.Subjektyvizmas tapo jo gyvenimo pagrindu. Šiuolaikinė medicina, duodanti anatominį žmogaus aprašymą, egzistuoja dėka to, kad irgi grindžiama šiais dėsniais. Žmogus yra paverstas kaulų, raumenų bei sausgyslių krūva. Akademikas Kapica40 savo laiku apie mokslą pasakė: „Mokslininkas, padaręs nors kiek reikšmingą atradimą, gali naudotis jo vaisiais visą likusį gyvenimą“.

Adata šieno kupetoje

Vienąsyk vieno išmintingo ir mokyto žmogaus paklausė, kame jo išmintingumo paslaptis, kame jis mato pagrindinį skirtumą tarp savo proto ir kitų žmonių proto. Jis susimąstė neilgam ir atsakė:

– Jeigu žmonės šieno kupetoje ieško adatos, daugelis jų nutraukia paieškas, kai tik ją atranda. O aš tęsiu paiešką, atrandu antrą, trečią ir galbūt, jeigu man labai pavyks, netgi ketvirtą ir penktą adatą.

Šiame ir yra Evoliucijos sustabdymo prasmė, visuomenės bei Žmonijos stereotipinio mąstymo pagalba.Didieji atradimai momentaliai paverčiami į neginčijamą kultą (pavirsta statika, dogma) ir yra negailestingai eksploatuojami. Mažiau talentingi kolegos jų pagrindu stato visus tolimesnius gyvybiškų procesų tyrimus. Niutonas atrado gravitacijos dėsnį, išvedė pagrindinius judančių kūnų dėsnius (dinamikos dėsniai), po ko visi gyvybiškų procesų tyrimai buvo siejami būtent su jais (netgi ten, kur jie neveikia). Niutono dėsniai puikūs, bet jie aprašo dinamiką esant nežymiems greičiams.O ten , kur greičiai artėja prie šviesos greičio, o juo labiau viršiją jį – Niutono dėsniai neveikia! Jų lengvabūdiškas panaudojimas tam, kad pagrįsti visų savo uždavinių sprendimą, priveda prie jo iškraipyto aprašymo, ir atitinkamai, prie dirbtinio proceso sustabdymo. Didelių greičių lygmenyje turi veikti Einšteino dėsniai, jo reliatyvumo teorija (laukų sąveikos teorija). Turi būti ištirta spindulinė gyvybės forma, pagrysta greičiais, viršijančiais šviesos greitį. Žmogus iš prigimties priklauso būtent šiai gyvybės formai, nes jo organizmo ląstelės

39 Henry Brooks Adams (1838 – 1918) – amerikiečių istorikas.40 Piotr Leonidovič Kapica (1894 – 1984) – rusų fizikas, Nobelio premijos laureatas (1978).


susideda iš molekulių ir atomų, o juose vyksta procesai, kur greitaeigiai greičiai lyginami su šviesos greičiu. Todėl medicina turi tirti ir atstatyti žmoguje procesus, susijusius su elementarių organizmo struktūrų judėjimu, – tai taip vadinami energetiniai procesai. Būtent jie sudaro žmogaus gyvybės pagrindą. Jų pažeidimas sukelia ląstelinių struktūrų gedimą, o tai sukelia ligą. Energetiniai procesai sudaro žmogaus psichinės veiklos pagrindą, o jų dėsniai nustato jo mastymo bei Sąmonės mechanizmus.

Būtent toks neteisingas, nekorektiškas mokslo požiūris į gyvybės bei paties žmogaus tyrimą suformavo visuomenėje nenormalų požiūrį į sveikatą, į žmogaus vietą visuomenėje ir Gyvenime. Žmogus mano, kad yra Gamtos karalius, vadina ją laukine, tuo pačiu suvokdamas save jos vergu, matydamas joje savo oponentę ir net priešą! Visos pretenzijos į karalystę suvedamos į teisę triuškinti bei gniuždyti ją, savo Gimdytoją. Gamta gi, atvirkščiai, sukūrė žmogų universalų, įdėdama į jį viską, ką turi pati. Žmogaus ir jo Sielos formavimas vyko su begaliniu rūpinimusi ir meile, konkrečių Žmonių rankomis. Tik pažindamas Gamtą ir elgdamasis su ja švelniai, rūpestingai ir su meile, žmogus gali pažinti save. Ir šis pažinimas eina per naują Pasaulio matymą, per savo mąstysenos pakeitimą. Tie žmonės, kuriems pavyko ištrūkti iš stereotipinio, subjektyvaus mastymo varžtų, pažino Tiesą ir bandė danešti ją Žmonijai. Bet Tiesos prasmė paslėpta pačiame žmoguje. „Ieškantysis – yra tai , ko ieško“. Kol kas mokslas miega ir neduoda žmogui tikslių ir konkrečių rekomendacijų, kaip atskleisti savyje Gyvybės Šaltinį ir kaip juo pasinaudoti. Štai kodėl kiekvienam iš mūsų reikės vadovautis vidiniu kompasu – Intuicija, kuri atskleidžia savo begalines galimybes tik Sąmonei išsilaisvinus iš stereotipų.

Būtent Intuicija lavina visų procesų, vykstančius kaip organizmo viduje, taip ir už jo ribų, vidinius pojūčius. Tik Intuicija lavina Gamtos Dėsnių pojūčius ir padeda žmogui suderinti savo vidinius procesus unisonu su išoriniais. Nuolat pažindamas save ir Pasaulį, remdamasis Išvystyta Sąmone bei išvystyta intuicija, žmogus stoja į begalinį evoliucinį vystymosi kelią, ir tuo, pastoviai palaiko savyje Gyvybės Švytuoklę, darydamas save nemirtingu ir amžinu. Einšteino lygtis (Е = mc2) nurodo, kad bet kuri medžiaga vienu metu yra energija, kuri savo ruožtu yra tam tikros universalios substancijos, esančios pirmine energija(vibracija), dalis. Iš šios universalios energijos susideda visa Esamybė Visatoje. Jos dėka egzistuoja Gyvybė. Nuolatinis evoliucinis universalios energijos virsmas užtikrina Gyvybės amžinybę. Universali energija pagal savo natūrą yra dvilypė.

Dvilypumo dedamosios – medžiaga ir energija. Abipusiškas šių substancijų perėjimas iš vienos į kitą yra dinaminė Būties charakteristika. Sutinkamai su Einšteino teorija, žmogus yra tarpusavyje vienas kitą papildančių energetinių laukų sankaupa, kurie sąveikauja su fizinių kūnu ląstelių lygmenyje. Gyvybė ir sveikata priklauso nuo nepagaunamos gyvybiškos substancijos, kuri sugeba regeneruoti bei atstatyti visus kūno elementus ir struktūras. Todėl kad jo ląstelės savyje yra įvairių molekulių, sudėtingiausiais ryšiais sujungtų, sąveikaujančių vienas su kitu energetinių laukų, visuma. Šią energetinę sistemą valdo ir palaiko gyvybiškos jėgos srautai, specialiais keliais (meridianais), patenkantys į organizmą iš išorės. Energetiniai žmogaus kūno srautai specializuojasi pagal savo funkcijas. Vieni iš jų valdo bendrąją organizmo fiziologiją, veikia betarpiškai vidinės sekrecijos organus bei valdo hormoninės sistemos būklę. Kiti užtikrina organizmo energetinį prisotinimą, valdo imunitetą. Tretieji užtikrina ląstelių gyvybinę veiklą ir taip toliau. Būtent šių laukų būsena sąlygoja kaip sveikatą, taip ir ligų atsiradimą. Didžiulį poveikį šiems universaliems srautams daro mūsų psichinė būklė ir mūsų minčių pobūdis.

Energetinių procesų ir kūno fiziologijos sąveikos suvokimo bei įsisąmoninimo laipsnis, o išvadoje – medžiagos ir energijos sąveikos supratimas, yra raktas suprasti tarpusavio sąsają tarp žmogaus ir Dievo, tarp Nebūties ir Būties . Arba, kaip dažnai kalba – suprasti žmogaus misiją Žemėje. Būtent pažinimo siekis šioje srityje nuostabiu būdu keičia mūsų pasaulėžiūrą, išplečia Sąmonę. Reikia pabrėžti, kad Sąmonė taip pat yra


energija, kaip ir visa kita, ir tiesiogiai susijusi ne tik su fiziniu kūnu (būdama jo produktas) ir jo organais, bet ir betarpiškai su organizmo ląstelėmis, su DNR molekulėmis. Vystydamas savo energetinių procesų organizme pojūčius, žmogus gali įsisąmoninti ne tik ląsteles ir jų struktūras (suderinus grįžtamąjį ryšį su jomis). Jis gali įsisąmoninti, pajusti ląstelių molekules, ir net jų atomus, koreguojant jų judėjimą ir struktūrą.Tokiu būdu, Sąmonė tiesiogiai valdo sveikatą, stimuliuodama ją arba, atvirkščiai, sukeldama vienas ar kitas ligas. Bet kuri liga – tai savęs ir pagrindinių energetinių procesų organizmo viduje nežinojimo rezultatas. Mūsų Sistema duoda žmogui pačius paprasčiausius šių procesų valdymo įgūdžius, lavina sugebėjimą juos jausti ir koreguoti, bet ne kažkokiu supergabumų atskleidimo pavidalu, o kaip mokomąjį procesą, pagal principą: „Nuo paprasto link sudėtingo“. O supergabumai atsiskleis patys, pas kiekvieną savo laiku.

Nuolat besivystanti Sąmonė yra Gyvybės Šaltinis. Tik tokia Sąmonė padeda pažinti Kūrinijos Pagrindus, žingsnis po žingsnio, kruopelė po kruopelės. Būtent Išvystyta Sąmonė yra Gyvybės prasmė, Jos Tiesa!

Pažinti Tiesą sugebėjo nedaugelis žmonių giminės atstovų, bet būtent ji jaudina ir kelia nerimą kiekvienam iš mūsų. Žmonijos ir jos mokslo klaida slepiasi tame, kad Tiesos ieško Kosmose, senovinių civilizacijų sakralinėse žiniose, mikropasaulyje. Bet gamta nėra ant tiek kvaila, kad, davusi žmogui gyvybės dovaną, paslėpti jos prasmę už devinių jūrų marių, ar karalysčių! Gyvybės prasmė – kiekviename iš mūsų. Išsamias žinias apie šį procesą mes gauname gimdami. Kūrinijoje nieko nėra tokio, ko mes nežinotumėme iš anksto. Gamtos gudrybė yra tame, kad šias žinias jinai išduoda palaipsniui. Daugelio žmonių apgailestavimui, šios žinios žemėje išbarstytos fragmentiškai. Taip darome tyčia, kad priversti mus evoliucionuoti nuolatinės paieškos procese. Bendraudami ir dirbdami su prijungtais prie Sistemos žmonėmis, mes nenustojame stebėtis tuo, kiek susižavėjimo išreiškia žmogus, kai po ilgų metų Tiesos paieškų (žinių, mokymų ir viso to, kas randasi išoriniame pasaulyje, pavidale), išvažinėjęs visą pasaulį, jis pagaliau atranda save, neišeidamas iš namų! Ir tai, kad Tiesa vis dar lieka paslėpta, nesurasta, priklauso tik nuo jūsų pačių. Tam, kad susigaudyti šiame procese išnagrinėsime schemas. Jūsų dėmesiui siūlomos trys schemos:

Schema Nr. 1 – Sielos Evoliucinis vystymasis; Schema Nr. 2 – Sąlyginis, schematinis Gyvybės ir Evoliucijos vibracijų

ženklinimas Sąmonės vystyme; Schema Nr. 3 – Žmonių priklausomybė nuo Noosferos minties formų ir būtinybė

išvesti Sąmonę už jos ribų, į Švarios Sąmonės Pasaulį.


Schema Nr. 1


Schema Nr. 2

Schema Nr. 3


Sielos Evoliucija

Reali Visata turi rutulio formą, Dievo štabo būstinė ir Jo Pasaulis – dvinarė žvaigždė Sirijus. Šis pasaulis skiriasi nuo mūsų gyvybės bei mąstysenos forma. Gyvybės forma Dievo Pasaulyje – spindulinė. Dievo mąstysena apima praktiškai visus procesus. Kaip Nebūtyje, taip ir Būtyje. Būtent šiame Pasaulyje gimsta mūsų Siela, gimsta Gyvybė.

Dvinarė žvaigždė Sirijus

Mūsų pradžios pagrindas – spindulinis, išreikštas, realizuotas, kiekvieno Sieloje. Siela sudaro žmogaus pagrindą. Ji yra Tikrojo Vystymosi programų kompleksas, valdyti kurias siekia kiekvienas. Siela visais laikais buvo ir lieka žmonėms paslaptimi. Apie ją parašyta daug, bet, išskyrus teiginį, kad jinai turi Dievišką kibirkštį, visi kiti yra tik spėliojimai ir versijos! O iš tikrųjų už jos atsiradimą mes turime būti dėkingi Dievui. Dabar apie tai, kad mintis yra materiali, nekalba tik tinginys. Taip ir yra. Bet jeigu ji yra materiali pas mus, Žemėje, tai Dievo Lygmenyje ji keletą kartų dar labiau materialesnė!

Dievo rūpesčio ir įdėmaus dėmesio objektas yra Gyvybės Švytuoklės tvarkingame stovyje išlaikymas, tai yra abipusio dviejų Kūrinijos dedamųjų (antimaterija – materija) perėjimo užtikrinimas ir šio proceso evoliucinis vystymasis. Šio, nenutrūkstančio nė minutei, darbo dėka egzistuoja visa išryškinta Visata, egzistuoja Gyvybė. Pas Dievą įrankis tik vienas – minties energija (psichinė energija, Jo Šventa Dvasia). Esant sustiprintam Dievo intelektualiam darbui atsiranda Jo psichinės energijos perteklius.

Bet skirtingai nuo žmogaus Žemėje, šis perteklius niekur nedingsta, o pumpuruojasi. Atsipumpuravusi energija yra ruošinys Sielos formavimui. Nuo šio momento prasideda jos evoliucinis vystymasis, kurio tikslas – gauti teisę Gyvybei. Gyvybė visada yra susijusi su kokiu nors jos nešėju, materialiu objektu. Todėl, realizuodama save gyvybei, Siela stengiasi materializuotis, tai yra įsigyti fizinį kūną. Kadangi Dievo Pasaulyje gyvybės nešėjas yra spindulinė forma, tai gyvybė Ten pagal savo pasireiškimo diapazoną yra begalinė. Tai reiškia, kad spindulinės formos nešėjas yra sukoncentruotas tam tikrame tūryje, bet tuo pačiu – randasi visoje erdvėje. Todėl gyvybė Dievo Pasaulyje turi pačią didžiausią savo ritmo amplitudę. Siela šiame Lygyje – tik energijos sankaupa. Jos materializavimas prasideda Lygiu žemiau. Ji priima (apsivelka) korpuskulinės dalelės formą, ant tiek smulkios, kad jos neįmanoma matyti pačio galingiausio mikroskopo pagalba. Jos negalima atrasti ir užfiksuoti jokiais tyrimais, bandymais arba prietaisais. Leisdamasi septyniais Kūrinijos Lygiais, Siela įgauna vis tankesnį fizinį apvalkalą, formą. Ir ne šiaip sau įgauna, bet ir mokosi jį formuoti ir palaikyti, valdyti jį. Jinai praeina fotonų, elektronų, protonų ir t. t. stadijas.Po to Siela mokosi egzistuoti sistemose – atomas, molekulė... Tęsdama savo formos ir turinio tobulinimą, Siela materializuojasi kristaluose, mineraluose, vėliau augaluose, medžiuose. Ir tik po to ji pradeda įsisavinti gyvybę baltyminėje egzistavimo formoje: virusuose, mikrobuose, vienaląsčiuose (amebos , infuzorijos). Toliau eina vabzdžiai, žuvys, paukščiai, ropliai, žinduoliai. Pagyvenusi keletą gyvenimų naminiuose gyvuliuose, Siela apsirūpina žmogaus programomis, sudaro „duomenų bazę“, kopijuodama visų žmonių, su kuriais jai teko susidurti, programas. Tik nusileidusi į grubių energijų pasaulį, Siela gauna tam tikrą savarankiškumą, gaudama Žmogaus (kaip biologinės gyvybės universalios formos) Sąmonę.


Evoliucinį savo vystymosi Kelią materialiojoje Kūrinijos dedamojoje (nuo elementarių dalelių iki žmogaus) Siela praeina, būdama visiškai valdoma Dievo Sąmonės, Valios ir Minties.

Tuo Sielos Evoliucija materialiajame pasaulyje baigiasi. Atkrenta būtinybė dažnai keisti Sielos apvalkalą, reiškia, atkrenta jos turėtojo – žmogaus – mirties būtinumas!

Fiziniam kūnui tankėjant, gyvybės ritmų amplitudė mažėja. Sielos gyvybiškos energijos dalį slopina fizinis kūnas. Pereinant nuo vieno Kūrinijos Lygio į kitą, gyvybės ritmai vis labiau ir labiau slopsta. Jos dažniai darosi vis grūbesni. Schemoje Nr. 2 slopstančios gyvybės vibracijos (Sielos įsigilinimas į materialųjį pasaulį) parodytos raudona sinusoide. Subtilių vibracijų, didžiausių gyvybės dažnių diapazone, randasi Dievo Pasaulis (geltona plokštuma) – piramidės pagrindas, Sielos gimimo vieta. Piramidė simbolizuoja Vystymasį Sąmonės , kuri gimsta grubių vibracijų pasaulyje ir pasiekia savo maksimalų išsivystymą Dievo Pasaulyje (Subtilių Vibracijų Pasaulyje) . Todėl piramidė yra pavaizduota pagrindu į viršų. Gęstančių gyvybės vibracijų pasaulyje (schemoje tai piramidės smaigalys) randasi Žemė, duodanti Sielai unikalią fizinę formą – žmogaus kūną. Būtent šiame diapazone gimsta Sąmonė, sugebanti evoliucionuoti, didinti savo lygmenį, tuo pačiu pagimdydama žmoguje gęstančias gyvybės vibracijas. Kaip matosi schemoje, Dievo Pasaulis – tai tik viena dešimtoji procento iš visų gyventojų skaičiaus Visatoje, bendras kiekis kurių – vienetas su 10 milijardų nulių (standartinis santykis mūsų Visatai – 0,1 : 99,9). Žemė šiame milžiniškame mechanizme atrodo labai kukliai, įsitaisius piramidės apačioje – jos smaigalyje, grubių, gęstančių gyvybinių procesų pasaulyje. Žemė nepakartojama tame, kad ji yra Visatoje vienintelė planeta, kuri duoda Sielai tobuliausią žmogaus kūną. Žemėje gimsta Sąmonė ir prasideda jos evoliucinis procesas. Būtent čia žmogus bando gauti teisę į gyvybę spindulinėje formoje, mokosi įgauti Gyvenimą Amžiną. Mūsų Žemė – vienintelė Visatoje planeta, kur startuoja Gyvybė. Vienintelė – todėl, kad Dievo bei visos Visatos energetikos užtenka išlaikyti tik ją vieną! Juk jinai randasi gęstančių gyvybinių dažnių diapazone (lygmenyje), ir gyvybės išlaikymui šioje Visatos dalyje, reikalingos didelės Dievo energijos sąnaudos!

Galima pasakyti, kad mes, žmonės, gyvenantys Žemėje, esame Dievo ir visos Visatos vaikų darželis! Kitose Visatos planetose gyvena žmonės – išeiviai iš Žemės arba planetų, kurios kažkada vykdė jos funkciją. Visatos planetos, neįeinančios į mūsų Saulės Sistemą, priklauso kitiems Kūrinijos Lygiams. Gyvenantys jose žmonės taip pat evoliucionuoja, bet jų Evoliucija eina labai ir labai lėtai. Be to, perėjimas į aukštesnį Lygį įmanomas tik esant pakankamam Sąmonės evoliuciniam impulsui, kuris turi savybę su laiku palaipsniui išsisklaidyti. Todėl kitų Visatos planetų gyventojai, stengdamiesi evoliucionuoti, yra priversti ateiti atgimimui į Žemę, kad čia gautų impulsą savo startui arba tolimesnei Evoliucijai. Visa ši neįsivaizduojama žmonių masė (vienetas su 10 milijardų nulių), išskyrus Dievo Pasaulį, išsirikiavo į eilę tam, kad vėl ateiti į Žemę ir įjungti savo evoliucinio vystymosi procesą.

Ir tik kai žmogus pasiekia spindulinę gyvybės formą, o tai septintasis (paskutinis) Kūrinijos Lygis, jo Siela gauna teisę Gyvenimui, tartum įgauna, gyvenimo vietą Kūrinijoje. Tik nuo šio momento Dievo Pasaulyje su ja pradeda elgtis kaip lygus su lygiu. Ją pastebi. Kaip matote, Dievo Pasaulyje niekas su mumis nesivargins (tie, kas negavo teisės Gyvenimui, jiems yra tik abstrakcija, niekas). Todėl viską, kas mums yra reikalinga gyvybei ir sveikatai, mes turime išmokti, mokindamiesi gauti patys. Tam ir buvo per mus visiems Žemės gyventojams duota Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema. Jos tikslas – išvystyti žmoguje Sąmonės savarankiškumą, lankstumą, sugebėjimą tapti gydytoju sau ir išvystyti atsakomybės jausmą už savo asmeninę gyvybę.


Dabar pakalbėsime konkrečiai apie Sielos Evoliuciją (schema Nr.1). Šis procesas susideda iš 2-jų etapų.

Pirmasis etapas yra susijęs su gyvenimo materialiajame pasaulyje patirties įsisavinimu. Siela įgauna materialiojo įsikūnijimo patirtį, kaip jau kalbėjome, pradedant nuo korpuskulinių Kūrinijos dalelių. Schemoje šiam etapui atitinka, einanti žemyn, parabolės „Sielos Evoliucija“ kreivė. Sielos ir Sąmonės evoliucinis kelias praeina Vertikale , kurioje randasi žmogaus Tikrosios Esybės. Pradžioje – Sielos kelionė žemyn, o po to – atgal, jau kartu su Sąmone, aukštyn, pėda pėdon! Parabolė duota, kad būtų akivaizdžiau. Sutinkamai su Einšteino teorija, korpuskulinės dalelės yra energetinės sankaupos ir egzistuoja visuose Kūrinijos Lygiuose, užpildamos visus materialius objektus ir tuštumus. Jos sudaro vieningą Energoinformacinį Lauką, nustatantį sąsają tarp spindulinės gyvybės formos ir materialios (fizinės). Kaip matote – vėl tas pats Dvilypumas. Spindulinių formų Pasaulis – viena dedamoji, baltyminių kūnų Pasaulis – kita. Abipusis šių dedamųjų perėjimas iš vienos į kitą - ir yra Gyvybės Šaltinis, Jos Evoliucija. Spindulinės formos būklė priklauso nuo baltyminės formos būklės, ir atvirkščiai. Žinoma, ši priklausomybė šiek tiek keičiasi. Labai akivaizdus bustų šeimos pavyzdys. Vaikų pasaulis priklauso nuo jų tėvų. Tėvai – vaikų išlikimo, jų formavimosi ir auklėjimo pagrindas. Tam tikrame etape tėvų ir vaikų teisės yra susilyginę. Vaikai tampa aktyvūs padėjėjai savo tėvams ir, savo ruožtu, perduoda savo patirtį jaunesnei kartai – jau savo vaikams. Po to tėvai išeina į poilsį, o jaunesnė karta prisiima estafetę – įsipareigojimą valdyti visus gyvybiškus procesus. Tokia yra tarpusavio sąsaja paveldimumo grandinės pavidalu. Tuo pačiu kiekviena karta gyvena savo pasaulyje. Analogiškai vykdomas gyvenimo estafetės perdavimo procesas tarp dviejų Gyvybės formų Kūrinijoje. Jeigu atverti akis, paveldimumo grandinė tęsiasi nuo žmogaus Žemėje aukštyn vertikale, per visus Kūrinijos sluoksnius bei struktūras. Žmonija šioje grandinėje – ne pasimetusi ir ne atsijungusi grandis, o lygi tarp lygių! Tobulindama toliau savo formą ir tūrinį, Siela, pagaliau, įgauna universalų, pagal savo biologinius bei fizinius parametrus, žmogaus kūną. Su jo įsisavinimu pasibaigia Sielos materialiojo įsikūnijimo evoliucinis periodas.

Žmogaus kūnas – vienintelis Gamtoje, kryptingai sukurtas ir skirtas Sąmonės Evoliucijai. Gamtoje visi objektai, dalyvaujantys Sielos Evoliucijoje, pradedant korpuskulinėmis dalelėmis ir baigiant gyvomis būtybėmis, turi Sąmonę. Bet skirtingai nei žmogaus, jie valdomi Dievo Sąmonės ir savo asmeninių gyvybės programų pagalba. Žmogus gi – vienintelis padaras Gamtoje, galintis turėti autonominę, nepriklausomą Sąmonę! Būtent šiame ypatume yra visos žmogaus bėdos ir didingumas. Daugelis žmonių, visiškai pasitikėdami savo Sąmone, „buksuoja“ savo evoliucinio vystymosi starte (schemoje Nr. 1 šį periodą atitinka žalia punktyrinė linija). Užtrukdami pradinėje Sąmonės vystymosi stadijoje, jie eikvoja jau įgytą, Sielos uždirbtą neįkainuojamą gyvybės potencialą. Išdavoje žmogus degraduoja į žemesnes gyvybės formas arba net gi grįžta prie savo Evoliucijos ištakų, atmesdamas savo Sielą atgal, į korpuskulės lygį, iš naujo duoda jai vaiduoklišką perspektyvą evoliucionuoti iki žmogaus.Savo šansą Siela išnaudojo, kaip ir anksčiau liko nemirštanti ir amžina – elementariojoje dalelėje, bet ne žmoguje! Evoliucinio ciklo laiko tarpas (žmogaus pavidale), kai Siela yra atiduota jos Sąmonės atpirkimui, daugeliui Sielų virsta spastais. Jos, turėdamos Sąmonę užuomazgos būsenoje, gavo reliatyvų savarankiškumą ir ėmė juo piknaudžiauti. Suvokė šią tarpinę fazę, savo Evoliucijos laikotarpį kaip išdavą, o ne kaip tiltą, kurį reikia nestojant įveikti, forsuoti.

Šio periodo tikslas (schemoje – apatinė parabolės dalis) tame, kad Siela, įgavusi Sąmonę, turi su ja susilieti, prisipildžiusi minties, savęs ir Pasaulio supratimo. Panaudodama jau įdėtas į ją programas, jinai turi teisingai suformuoti savo individualų


vystymosi kelią, kurio galutinis tikslas yra gauti teisę Gyvybei. Tas savarankiškumas, kurį Siela gauna Žemėje, sudaro tiktai 2 – 5 procentus, o 95 – 98 % apimtyje mus, kaip ir anksčiau, valdo Dievo Sąmonė, tik valdymo koncepcija šiek tiek keičiasi. Valdymas vykdomas koregavimo bei pasakinėjimų pavidalu, kas padeda Sielai nustatyti orientyrus, įgalinančius išvesti Sąmonę į evoliucinę vertikalę, į distanciją nuo žmogaus iki Dievo (schemoje – dešinė kylanti parabolės šaka).

Praeidama pirmąjį savo evoliucinio vystymosi etapą, betarpiškai kontroliuojamą Dievo Sąmonės, Siela padarė milijoninių įsikūnijimų ir persikūnijimų kelią, sukaupdama tam tikrą programinį ir energetinį potencialą.Šį neįkainojamą lobį Siela, kartu su Sąmone, pasidavusi jos pagundoms, mėgaudamasi 2 – 5 procentų laisvės iliuzija, žmogaus kūne Žemėje įsigudrina prašvilpinti per tris – keturis įsikūnijimus. Jeigu Sielų, evoliucionuojančių nuo Dievo iki žmogaus, nubyrėjimas yra nulinis, tai žmogaus stadijoje – jo Evoliucijai paruošimo etape – nubyrėjimas sudaro apie 99 %. Žmogaus kūne Sielą valdo Sąmonė, duota mums, kaip 2 – 5 procentai asmeninio suvokimo pavidalu, o 95 – 98 % lieka jai nepasiekiama. Dėl tokio disbalanso priežasties mumyse sporadiškai atsiskleidžia kai kurie gabumai, spontaniškai, savaime prasideda ligos, keičiasi psichika ir t. t. Tai mūsų Sąmonės nesubalansuotų energijų Pasaulis, kurio mes nesuvokiame. Tuo pačiu tai Pasaulis, kuris dažiaja dalimi valdo mus, stumdamas Sielą tolimesnei Evoliucijai. Tai kol kas nerealizuotas mūsų evoliucinio vystymosi Pasaulis. Bet būtent jis atidaro mūsų gamtinių savybių pilno realizavimo galimybę!

Antrasis Sielos evoliucinio vystymosi etapas yra susijęs su Sąmonės Evoliucija, o tai reiškia ir paties žmogaus. Sąmonė –materialusis produktas, jo turėtojas visada yra koks nors materialus, fizinis kūnas. Tik biologinės Gyvybės rūšys sugeba suvokti save (įsisąmoninti). Tobula Sąmonės forma priklauso tobulam kūnui – žmogaus kūnui.Tik Sąmonė duoda žmogui galimybę suvokti save, savo veiksmus ir tą Pasaulį, kuriame jis gyvena. Tik Sąmonė leidžia jam surasti gyvenime kūrybinį realizavimą, daryti poveikį aplinkiniam pasauliui ir per jį – keisti save. Kad šie keitimai būtų tobuli, tobula turi būti žmogaus Sąmonė, o šito pasiekti galima tik Evoliucijos keliu.

Žmogus jaučia evoliucinio Sąmonės vystymosi poreikį – jeigu Sieloje neužgesintas impulsas kūrybiškam Pasaulio pažinimui, kūrybinei savirealizacijai. Jeigu Siela tokį impulsą prarado, žmogaus Sąmonė lieka inertiška ir, deja, peržengus tam tikrą amžiaus ribą (apie 30–35 metus), neradus gyvenime teisingų orientyrų, kūrybinės realizacijos impulsas gęsta, o kartu gęsta Sąmonės gebėjimas Evoliucijai. Šį procesą lydi daugelis degradacinių fiziologinių pakitimų organizme. Visų pirma tai kankorėžinės liaukos funkcijos pažeidimas, to pasekoje organizme savo potencialą didina kiti griaunantys procesai, atsiranda „domino efektas“.Bet tai dar ne nuosprendis: šis efektas turi grįžtamąjį veikimą, jį galima pasukti atgal, jeigu dirbtinai kurstyti savyje kūrybiškumo kibirkštį, pradėti savęs ir Pasaulio pažinimą. Tuo pačiu labai svarbu išmokti apgaudinėti savo Sąmonę, nes ji sugeba blokuoti priėjimą prie informacijos atminties, jeigu mes nesuvokiame jos svarbumo bei reikšmingumo sau. Šis melas - išganymui!

Evoliucinio proceso užduotis: per tris – keturis įsikūnijimus Žemėje Sielą, pripildytą savimonės ir turinčią universalų fizinį kūną, vėl atvesti prie Dievo Sąmonės. Tik tokiu atveju Siela bus galutinai suformuota ir paruošta Tikrajam Gyvenimui. Orientavimasis į Dievo Sąmonę – tai kiekvieno žmogaus būtinybė, nes Evoliucijos procesas nuo elementarios dalelės iki žmogaus ir nuo žmogaus iki Dievo galimas tik valdant Jo Sąmonei. Ir šį neginčijamą faktą žmogus turi suprasti sąmoningai. Taip pat sąmoningai ir savanoriškai jis turi priimti Evoliuciją kaip savo ąsmeninio gyvenimo pagrindą.

Evoliucinis procesas apima visą Visatą, Dievo Pasaulį ir patį Dievą. Evoliucija – pagrindinis gyvenimo dinamikos dėsnis, be jos Gyvybė visuose Kūrinijos Lygiuose nutrūktų per minutę. O kadangi visus evoliucinius procesus Visatoje valdo Dievas, tai sinchronizuoti savo asmeninį procesą su Kūrinijos procesais galima tik


per jungimąsį su Juo. Nyčė sakė: „Žmogus yra tai, kas turi būti nugalėta. Žmogus – tai tiltas, o ne Išdava“ – ir buvo visiškai teisus. Evoliuciniame kelyje mums tenka pastoviai įveiktinėti save, savo stereotipus, mąstymo būdą. Žmogų Gamtos sukūrė tiekiu universaliu, kad tik jam yra būdinga ypatinga mąstymo rūšis, ypatingas požiūris į gyvenimą ir ypatinga pasaulėjauta. Tik žmogus turi sugebėjimą kūrybinei savirealizacijai. Jis turi ypatingą psichiką, kuri, jeigu žmogus evoliucionuoja ir užsiiminėja saves tobulinimu, lavina jo sugebėjimą suvokti gyvybišką procesą pilna apimtimi. Tik šiuo atveju žmoguje išsivysto dieviškos savybės. Tam, kad Evoliucijos Procesas įsijungtų ir įeitų į aktyvią fazę, būtina, kad Siela įsisąmonintų save. Būtent todėl, įsikūnijusi į žmogų, ji atsijungia nuo Dievo Sąmonės valdymo, įgaudama nuosavą sąmoningumą, kol kas tik 2 – 5 procentų apimtyje, ir 95 – 98 % vis dar lieka sujungta su Dievu. Sielos prašymu, Dievas bet kuriuo momentu yra pasiruošęs ateiti mums į pagalbą, tai yra įdėta mumyse iš prigimties(Gamtos). Jo pagalbą mes jaučiame tik tuo atveju, jei, nukrypę nuo Evoliucijos kurso, šį nukrypimą suvokiame! Dievas padeda mums švelniai sukoreguoti savo kursą. Jeigu mes negirdime ir neklausome savo Sielos, šią funkciją atlieka Karma! Mūsų norus Dievas išpildo tik tuo atveju, jeigu tai, ko mes norime, iš tikrųjų yra mums reikalinga ir neprieštarauja tos pačios Evoliucijos užduotims. Bet kuriose kitose mūsų būklėse Dievas lieka pašaliniu stebėtoju, nesikišdamas į mūsų reikalus, duodamas galimybę „evoliucionuoti“ savarankiškai. Sielos bei Sąmonės evoliucinis vystymasis nuo žmogaus iki Dievo (schemoje Nr. 1 – kylanti parabolės, „Sielos ir žmogaus Evoliucija“ linija) paeiliui praeina visus Kūrinijos Lygius. Varomoji jėga šiame etape yra žmogaus Sąmonė, kuri perveda Sielą į kitus Kūrinijos dažnių diapazonus (be žmogaus išėjimo iš Žemės). Tam Sąmonė turi suvokti etaloninius Sielos parametrus, kurie yra kiekviename Lygyje, ir stengtis atitikti juos. Ji įsisavina, įsisąmonina ankstesnę Sielos patirtį ir keičia ją sutinkamai su einamosiomis Kūrinijos užduotimis. Padaryti tai pajėgi Tik Sąmonė, išsilaisvinusi iš stereotipų. Tai reiškia, kad vykdydama savo evoliucinį kopimą nuo žmogaus iki Dievo, Siela turi įsitvirtinti kiekviename Kūrinijos Lygyje kartu su Sąmone, kurią jinai atsiveda su savimi. Ir kiekviename iš septynių Lygių evoliucionuojanti Siela susijungia su atitinkama mūsų Aukščiausiojo „Aš“ dalimi. Šiuos būsimosios Sąmonės ir žmogaus Evoliucijos parametrus žmogaus Siela įdėjo savo Evoliucijos proceso metu, judėdama per septynis Kūrinijos Lygius nuo Dievo link žmogaus, iš viršaus į apačią. Sielos evoliucinio kopimo procese jinai vis daugiau pažįsta save, mes vis plačiau įsisąmoniname savo vietą bei užduotis Kūrinijoje. Faktiškai mūsų evoliucinis vystymasis ir jungimasis su Dievu – yra Sielos kiekviename Lygyje jau įgautos patirties įsisąmoninimas. Šią patirtį mes sąmoningai, išmintingai panaudojame praktikoje, sąmoningai duodame gyvybę Sielai ir sau patiems. Tik besivystanti, laisva Sąmonė gali apimti konkretaus Lygio dažnių diapazono informaciją, kas duoda mums Tikrąsias Žinias apie visus gyvybės procesus. Aukščiausiasis „Aš“ – štai tikrasis evoliucinio vystymosi farvateris.

Kai tik Sąmonė nebeatitinka Aukščiausiojo „Aš“ gamtinių parametrų, Siela degraduoja ir susižavi gęstančiomis gyvybės vibracijomis žemesniame Lygyje, su Jo grubiomis vibracijomis. Kaip jau buvo pasakyta, Evoliucijos nuo Dievo link žmogaus eigoje mūsų Siela paeiliui įsikurdavo visuose Kūrinijos Lygiuose, kiekviename jų palikdama savo pėdsaką (hologramą). Visi Sielos prototipai septyniuose Lygiuose visumoje sudaro Aukščiausiąjį „Aš“, kuris yra mūsų Tikroji Esybė.

Būtent joje yra įdėtos visos žinios apie Gyvybės Šaltinį, apie Tiesą ir apie mus pačius. Jeigu pasiseka sujungti Sąmonę su savo Aukščiausiuoju „Aš“, mes pradedame gauti informaciją iš savo Šaltinio, įgauname teisę atidaryti nuosavu raktu savo asmeninę „elektroninę pašto dėžę“. Štai ir yra tas, kas Biblijoje vadinasi „Gerti iš savo šaltinio!“

Tik žmonės, neteisingai tai suprasdami, pradėjo gerti savo šlapimą, pavadinę šį procesą urinoterapija...Tai, kiek mes valdome savo gyvenimą, kokį rezultatą jame


pasiekiame, visiškai priklauso nuo jungimosi su savo Aukščiausiuoju „Aš“. Aukščiausiasis „Aš“ – mūsų vystymosi etalonas. Būtent jis stumia Sielą tolimesnei Evoliucijai, nuo žmogaus link Dievo. Susijungusi su Sąmone, Siela stengiasi vystyti ją, užpildžiusi įsisąmoninimu visas savo Aukščiausiąsias Esybes transformuoti, tuo pačiu nutiesusi kelią atgal, į pradinį išvykimo tašką, į savo namus,į Subtilų Pasaulį, gavusi teisę į Gyvybę ir nemirtingumą. Aukščiausiasis „Aš“ ir yra tie 95 – 98 %, kurie mus valdo.Tik jis tiesiogiai susijęs su Dievo Sąmone!Kitokių variantų, šaltinių ar ryšio linijų su Dievu tiesiog neegzistuoja. Jeigu mes girdime savo Aukščiausiąjį „Aš“, tai mes girdime Dievą.

Sistemoje Žmogus – Aukščiausiasis „Aš“ – Dievas negali būti jokių tarpininkų. Trečiojo asmens įsikišimas į ją neįmanomas iš principo. Kiekvienas iš mūsų ęsame tiesiogiai sujungtas su Dievu, ir tam, kad ši jungtis efektyviai dirbtų, reikia, kad Dievas mus girdėtų, o mes turime girdėti Jį, o tai yra įmanoma tik esant išvystytai Sąmonei!

Visi kiti bandymai susijungti su Dievu per įvairias tradicijas, apeigas, meditacijas, ritualus, religijas, religines ir ezoterines sektas arba ieškant „savo kelio“ , nėra sąsajos su Dievu šaltiniai!

Tokie bandymai sąmonėje gimdo stereotipus, kuriuos pritraukia atitinkamos Noosferos minties formos ir manipuliuoja mumis. Ši sąsaja pasidaro daug tvirtesnė, kai stereotipai perauga į fanatizmą (Dievo garbinimą, grindžiamą tik tikėjimu, be mažiausio bandymo įsisąmoninti)!Schemoje sąsaja su Dievu religijų, sektų arba asmeninio tikėjimo, noro eiti savo keliu pagalba – parodyta raudona linija, simbolizuojančia mūsų siekimą prisijungti prie Dievo tiesiogiai, apenkiant Sielos darbą (raudona punktyrinė linija). Iš tikrųjų gi vyksta tiesioginis prisijungimas prie Noosferos minties formų, prie Piktojo.

Jungimasis su Dievu yra mumyse, ir kelias link Jo eina tik per Aukščiausiąjį „Aš“, per darbą su savimi. Kito nėra, nežiūrint į tai, kad kas nors tai sakytų arba rašytų!

Tik Aukščiausias „Aš“ – mūsų kompasas iliuzijų pasaulyje. „Ar aš tikiu į Dievą, kažkodė visada klausia žmonės, o Jis - niekada!“ (Jerzy Lec41). Dirbdami su savimi, padedant Sistemai, jūs pastebėsite, kad jūsų abipusis ryšis su Aukščiausiuoju „Aš“ galimas tik laisvos, besivystančios Sąmonės, orientuotos į Dievą, atveju. Pas eilinį žmogų šis ryšys pažeistas. Jo Sąmonė pripildyta stereotipų, ir kadangi ji yra susijusi su Noosferos minties formomis, automatiškai praranda savo ryšį su savo Aukštuoju „Aš“ ir su Dievu. Nes „Negalite vienu metu tarnauti ir Dievui, ir Mamonai“42 Čia egzistuoja vienas nedidelis niuansas. Dievas nebando sureguliuoti ryšį su žmogumi. Pas JĮ tokių, kaip mes 1 su 10 milijardų nulių. Ir kiekvieno Siela yra sušildyta Jo ranku šiluma.

Sielų Evoliucijos gyvūnuose metu, Jis kiekvieną iš mūsų būtinai arba laikė pas save, kaip naminį gyvūną, paeiliui puoselėdamas visus, arba bendravo, laukymėse prie namo pasivaikščiojimų metu. Niekas neliko be dėmesio, todėl sąsajos su Dievu iniciatyva būtinai turi išeiti iš žmogaus, kaip jo Sielos atminties liudijimas! Kol Žmonijai buvo patogu ir užteko turėti Dievą tikėjimo į Jį, nukryžiavimo ir ikonos pavidalu, Jį tai tenkino. O kas, Jam nedega, Jis nuo mūsų nepriklauso, ir Jo laikas neribotas. Pas juos, Ten, laiko nėra. Kas liečia mus, 6 milijardus žmonių Žemėje, pas Dievą tai pat jokių paskirstų nėra. Ateis pas Juos iš Žemės tik 10 žmonių – priims už gerą; išaugins Žemėje, iš šios „galingos krūvelės“ dar vieną civilizaciją, bet užtat kokią! Kaip matote, žmogaus viltys, kad mūsų atėjimas į Žemę yra faktas, o šio atėjimo prasmė – įdomiai praleisti laiką ir padūkti – nyksta akivaizdoje. Tokia pat neįgali pasirodė idėja, kad žmogaus Sielą Dievas išduoda jam bendrais pagrindais, iš bendrų saugyklų ir yra vienkartinis produktas, tarsi sauskelnės.

41 Stanisław Jerzy Lec (1909 – 1966), žymus lenkų satyrikas, poetas, aforistas. 42 Matas, 6 : 24.


Žmogaus manymu, Siela yra klonuojama, tiražuojama konvejeriniu būdu ir mūsų užduotis – saugoti ją ir palaikyti jos švarumą. Nei už Sielos praeitį, nei už jos ateitį mes neatsakome. Kur ją deda vėliau, po mirties, – ne mūsų problema. Akivaizdus žmogaus siekimas sugudrauti, pateikus viską, kaip faktą. Šiuo atveju nereikia imtis atsakomybės už visą begalinį procesą ir galima nestoti į rikiuotę, nepertraukiamos evoliucinės paveldimumo grandies pavidale, nereikia statyti kažkokių piramidžių. O tai, kad tokiu atveju žmogus automatiškai iškrenta į nuosėdas – jug „visi ten busime!“ Jeigu paaiškinti schemą kitais žodžiais, tai gyvybės prasmė Kūrinijos mastu yra paprasta. Dievo Pasaulis, sukurdamas gyvąją Visatą, su žmogumi Žemėje, faktiškai sukuria Gyvybės Idėją, kurią žmogus, kaip antrasis Gyvybės Polius, turi paversti į ideologija teorinio pagrindimo, patvirtinto praktikoje, pavidale. Būtent dėl to, aukodami nemirtingumą, o kartais ir pačią gyvybę, Žmonės iš Dievo Pasaulio gilinasi į materialųjį pasaulį. Ir tai apsimoka. Sekančios civilizacijos ir Visatos, remdamosis ne tik Idėja, bet jau praktine ideologija (jos sukūrimo atveju), leis žmogui kiekvieną kartą gilintis į mažesnę gilumą. Ir taip, palaipsniui, atsiras galimybė apsaugoti materialiame pasaulyje gimusį žmogų, , nuo mirties (atpratinus mirti). Kaip matote, Gyvybės perspektyva apskritai yra labiau džiaugsminga ir giedra, skirtingai nei mūsų civilizacijos perspektyvos. Dalykas yra tame, kad ji, sukūrusi minėtą ideologiją teorinio argumentavimo, patvirtinto praktikoje („Apokalipsės dienų Slaptoji Doktrina“ ir Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema) pavidalu, pademonstravo aukščiausią dvasios polėkį. Liūdesį kelia ta aplinkybė, kad šis medalis turi antrąją pusę, vardu „civilizacijos gulbės giesmė“. Tai reiškia jos greitą degradavimą, greičiau primenantį Trečiojo Lygmens, atlikusio savo misiją (kas, iš tikrųjų, ir vyksta), evakuaciją. Liūdna, bet tai ir yra Evoliucija. Išvengti patekimo į nuosėdas galima vieninteliu būdu – laiku pereiti į Ketvirtąjį Lygmenį, pradžioje prisijungus prie savo Aukščiausiojo „Aš“, be sąveikos su kuriuo jums padėti nepajėgus net pats Kūrėjas .

Prisijungimo prie savo Aukščiausiojo „Aš“ reikšmingumas

Mes jau ne kartą kartojome, kad mūsų Harmonizavimo Sistemą kuruoja Subtilus Pasaulis, o konkrečiau, Dievo Pasaulis ir pats Dievas (nes ji Jo „kūdikis“), todėl kiekvienas, kas nori dirbti su savimi ja vadovaudamasis, praeina „prijungimo procedūrą“. Prijungimą vykdo Dievo atstovai, jie praveda nematomą mūsų Sąmonės koregavimą, suderindami ją su Aukščiausiojo „Aš“ ir Dievu. Koregavimas pasireiškia tuo, kad Sąmonės 2 – 5 procentų sektorius ( schemoje nukreiptas į kairę, materialiojo pasaulio pusėn) Jie pasuka 90 laipsnių kampu (į dešinę – į viršų, Aukščiausiojo „Aš“ ir Dievo pusėn). Ir tai bus tol, kol mes vystydami save neišeisime už Noosferos ribų, neatsilaisvinsime iš Karmos, (kol nestosime į vienybės su Dievu kelią). Jie prilaiko mus šioje vertikalėje, galima pasakyti – Gyvybės Kanale. Iš mūsų reikalaujama tik vieno – darbas su savimi, su savo Sąmone. Jeigu Jie mato, kad žmogus dirba, bet jam ne viskas pavyksta, sunkiai ena įsisąmoninimas bet jis stengiasi ir prašo pagalbos – jam padeda, neleisdami atsijungti nuo Gyvybės Kanalo. Bet jeigu jis net nepasistengė suprasti ir priimti Sistemos esmę (darbą su Sąmone), o griebėsi technologijų (kaip panacėjos), jis šios pagalbos negauna, ir jo sąsaja su Aukščiausiuoju „Aš“ ir Dievu nutrūksta. Jis praranda kompasą savo gyvenime ir patenka į Karmos sūkurį, nes „Dangus niekada nepadeda tam, kas neveikia pats“ (Sofoklis). Darbo rezultatas turi būti pilnas jungimasisi su savo Aukščiausiu „Aš“ ir Dievu, gebėjimas girdėti savo Aukščiausią, Tikrąją Esybę(Jėzų Gelbėtoją) ir paklusti jos reikalavimams. Tik tada žmogus gaus sveikatą, sėkmę ir jam bus duotos technikos, įgalinančios fizinio kūno transformaciją į spindulinę formą, aplenkiant mirtį. Kaip jūs pamenate, kiekviename


Kūrinijos Lygyje Visatos evoliucinio vystymosi parametrai fiksuojami mūsų Aukščiausiame „Aš“, kur Dievo Sąmonė juos pastoviai koreguoja ir kontroliuoja. Iš to seka , kad mūsų besivystanti Sąmonė turi būti atitinkamai su Juo suderinta, kas įmanoma tik per Dievo pažinimą, Jo Įstatymų žinojimą ir Jų laikymasį. Tai reiškia, kad mes privalome save ir tas žinias, kurias gauname, pastoviai kontroliuoti. Kriterijus vienas: jeigu gautos žinios ir patirtis mums duoda sveikatą, pasiekiame pageidaujamą, atveda į sėkmę, o svarbiausia, padeda išsilaisvinti iš karminės korekcijos gniaužtų, vadinasi mes randamės vienybėje su Dievo ir Gamtos Įstatymais. Sielos evoliucijos ciklas baigiasi, savo evoliuciniame vystymesi, jai pasiekus Dievo Pasaulį. Ji gauna teisę Gyventi. Gyvenimas – tai Evoliucija, todėl Siela iš kart įsijungia į Aukštesnių Lygių Evoliuciją. Žmogus visą tą laiką gyvena Žemėje. Sielos užduotis Aukščiausiame Evoliuciniame Procese yra užtikrinti dviejų jos dedamųjų vienybę – moterialios ir dvasinės, tai yra fizinio kūno, energetinio kūno ir Sąmonės. Tai reiškia, kad Siela mokinasi gyventi ir valdyti naujoje jai(ji kokybiškai kita) gyvenimo formoje – spindulinėje. Bet visą tai pakol kas priekyje ir laukia tų, kas tai pasieks

Mūsų Aukščiausiasis Aš

Kalbant apie Tikrąsias Esybes, suvienitas į Aukščiausiąjį „Aš“, reikia konkrečiau įsivaizduoti, ką tai reiškia. Apie jį, tarp kitko ir apie daugelį mūsų supratimui nepasiekiamų dalykų literatūroje pasakyta daug, bet tuo pačiu – nieko konkretaus. Aukščiausias „Aš“ taip pat individualus, kaip ir Siela, nes visą evoliucinį kelią, milijonai įsikūnijimų ir persikūnijimų, jie nukeliauja ne grupėje ar minioje, o ypatingai individualiai! Esant tokioms sąlygoms kopijuoti galima tik savo Etaloną – Dievą. Aukščiausiasis „AŠ“ tiesiogiai susietas su mūsų Evoliucija ir dalyvauja Joje labai aktyviai. Siela, praeidama Evoliucijos kelią nuo Dievo link žmogaus, nuosekliai tyrė išpradžių spindulinę gyvybės formą ir įamžino šią Būties dalį pačiame aukščiausiame Aukščiausiojo „Aš“ Lygyje. Po to, įgaudama vis didesnio tankio kūnus, ji savo patirtį įamžino vis žemesniuose Kūrinijos Lygiuose. Plėsdamas Sąmonę, judėdamas link Dievo , evoliucine spirale į viršų, žmogus nuosekliai aprėpia visą Sielos patirtį, iki pat spindulinės formos. To pasekoje, Aukščiausiasis „Aš“ sukaupia savyje kompleksą Visatos vystymosi programų – bendrą kompleksą, privalomą visiems, ir šalia įrašomos individualios programos, sukurtos Sielos Evoliucijos eigoje. Aukščiausiasis „Aš“ stebi Sielos vytymąsį ir ar vystymasis atitinka Visatos Evoliucijos programas. Žinoma, visą tai daroma ne spekuliatyviai. Kiekviena Siela turi savo įskaitų knygelę, kur įrašomi kiekvienos disciplinos, kiekvieno jos Evoliucijos žingsnio įverinimai. Tuo atveju jeigu tuose procesuose aptinkami neatitikimai, Aukščiausiasis „Aš“ išdirba koreguojančius impulsus, duodančius Sielai suprasti, kad ji nukrypo nuo nustatyto kurso, farvaterio. Kaip jūs , tikriausiai, supratote, tą kursą nustato Dievo Sąmonė! Sprendžiant iš schemos, kitaip ir būti negali, nes kiekvienas iš mūsų per Aukščiausiojo „Aš“ vertikalę tiesiogiai sujungtas su Dievu ir giminystės ryšys su Juo keliais punktais glaudesnis, nei su žemiškaisiais gimdytojais. Taigi, sferose už debesų išdirbami koreguojantys impulsai. Pradžioje ( esant išvystytam Sielos jautrumui) mes priimame juos intuicijos pagalba. Piktybiško ir grubaus nukrypimo nuo Dievo ir Gamtos įstatymų atveju, jaučiame daug galingesnį Aukščiausiųjų Esybių koreguojantį poveikį. Jį žmones vadina Likimu arba Karma. Bet mums supratūs savo klaidas, pakeitūs savo požiūrį į gyvenimą, Aukščiausiojo „Aš“ korekcija atsitraukia. Aukščiausiasis „Aš“ save išreiškia ne tik tais atvejais, kada mus reikia koreguoti: jis yra mūsų angelas-sargas, angelas-mokytojas ir rūpestinga auklė. Būtent Aukščiausias „Aš“ duoda mums orientyrus gyvenime (kur tinka eiti, kur –ne) intuityvių patarimų pavidale. Mes tuos pasakinėjimus galime jausti kievieną minutę. Tik Aukščiausias „Aš“ perduoda mums


Tikrasias žinias ir apie save, ir apie Visatą, jeigu mes šito norime. Būtent Aukščiausias „Aš“ jungia mus su Dievo Sąmone ir mes galime su juo bendrauti, plėsdami pasaulio pažinimą, koreguodami jį priklausomai nuo einamojo momento ir mūsų užduočių. Sielos gimimo momentu jai iškart dudamas Aukščias „Aš“ – individualaus vystymosi programų kompleksas. Visatos Energoinformaciniame Lauke, kiekviename Jo Lygyje, Aukščiausiam „Aš“ skiriami individualūs dažniai, lyg tai individualios pašto dėžutės, kaip internete. Tų programų pasiekiamumas atvertas tik betarpiškam naudotojui – žmogui ir tik jeigu jis atvėrė savo Sąmonę. Subtiliam Pasauliui tai garantija, kad visos manipuliacijos su nurodytomis programomis bus atliktos korektiškai ir su išmanymu. Pašaliniai žmonės, nors ir kokiais magiškais būdais bandytų paveikti žmogų, įeiti į jo „elektroninio pašto dėžutę“ negali! Magijos pagalba galima paveikti žmogaus Sąmonę, tuo pačiu suardant kontaktą su Aukščiausiu „Aš“. Bet , be žmogaus, priėjimą prie jo Akščiausio „Aš“ turi tik Dievas ir Jo atstovai! Tačiau į šias programas Jie įsiterpia ti esant kraštutiniam būtinumui ir pačiam žmogui prašant. Be žmogaus žinios į jo Aukščiausio „Aš“ reikalus nesikiša net pats Dievas! Kaip matote, visos Žinios, visos Tiesos, mūmyse randasi nuo pradžių pradžios, ir priėjimą prie jų mes galime rasti tik patys, individualiai, be jokių tarpininkų. „Viską savo nešioju su savimi“. Būtent šitame įdėta svarbiausia Kūrinijos paslaptis, kurią, sprendžiant iš daugelio pasisakymų, seniai žmonės žino, bet taip ir neįsisąmonino. Taip rytų išmintis tvirtina: „Tiesa randasi ne kalbančio lūpose, o girdinčio ausyse“. Būtent girdinčio, o ne klausančio! “Girdėti ir “Klausyti” - ne vienas ir tas pats! Girdintis žmogus Tiesą priima iš savo Aukščiausio „Aš“, net jeigu ji išsakoma kito žmogaus lūpomis. Klausantis žmogus kalbantį priima savo jutimo organais(emocijomis). Ką jis išgirs – priklauso nuo jo Sąmonės stereotipų, nuo to, ką jie leis jam išgirsti. Daugelis šiuolaikinių žmonių, tame tarpe ir mokslininkai, bando surasti Tiesą paslaptingo programų paketo pavidale, kurio pagalba yra valdomas kiekvienas iš mūsų ir visa Žmonija visumoje. Jie klaidingai mano, kad šios programos saugomos Visatos Informaciniame Lauke ir pasiekiamos visiems. Bet Informasiniame Lauke jų nėra! Priėjimas prie jų griežtai individualus ir galimas vystant Sąmonę. Kolektyvinis priėjimas valdyti tas programas(tai, ko taip užsispirūsį siekia Žmonija) paprasčiausiai neįmanomas! Bendrame Informaciniame Lauke randasi einamoji, darbinė informacija apie Visatos būklę, kai kurios koreguojančios technologinės programos, visiškai neturinčios naudos mums, - ir nieko daugiau! Būtent šią informaciją nuskaito daugelis kontaktininkų ir aiškiaregių – tai žmones, besidomintys rėmeliais ir švytuoklėmis, o taip pat, kai kas iš paprasčiausio smalsumo bando ikišti savo nosį į Dievo „ūkį“. Programinio aprūpinimo paketas įdėtas kiekvienam iš mūsų į Sielą ir į Aukščiausiąjį „Aš“, ir patikimai apsaugotas nuo pašalinio įsikišimo. Net pats žmogus, nepasiekęs tam tikro išsivystymo lygio, negali kištis į savo programinį aprūpinimą. Mums prašant reikalingą korekciją atlieka Dievo atstovai. Žmonėms, turintiems Sąmonės diapazoną 2 -5 %, jų Aukščiausio „Aš“ programos nepasiekiamos. Priėjimas prie jų užblokuotas, nes dėl bendrų Kūrinijos procesų nežinojimo ir nesupratimo žmogus gali sau padaryti nepataisomą žalą. Ir ne tik sau, bet ir Evoliuciniam Procesui, kurios dalele jis randasi. Tik atvėręs Sąmonę 45% (minimumas), atsikratęs Noosferos ir Karmos minties formų kontrolės ir tapęs pagaliau Ąsmenybe, žmogus gauna leidimą valdyti savo individualias programas. Pilnas leidimas galimas tik atvėrus Sąmonę 100%.

Sąsaja su Aukščiausiu „Aš“ ir Dievu

Iš ankstesnių skyrsnių jūs jau žinote, kad žmogaus energetinis kūnas sudarytas iš septynių sluoksnių-lygių, kievienas iš kurių susietas su vienu iš septynių Kūrinijos lygių. Ta sąsaja atliekama per Aukščiausiąjį „Aš“. Kiekvienas energetinio kūno sluoksnis, kaip ir


kiekvienas Kūrinijos Lygis, turi savo nuosavus dažnius. Be to tarpusavyje, vienas su kitu, susieti energetinio kūno ir Kūrinijos Lygio sluoksniai turi vienodus dažnius. Schemoje Nr.1 energetinio kūno kiekvieno sluoksnio spalva indentiška trikampio spalvai, esančio viduje žmogaus, besirandančio atitinkamame Kūrinijos Lygyje, - tai Tiesos Esybė. Jų sąsaja parodyta tos pačios spalvos linija, kaip ir Lygiai. Kiekvieno trikampio viduje geltonos spalvos sektorius parodo Sąmonės atsivėrimo laipsnį ir atitinkamai mūsų nuskaitomos Tiesos informacijos apimtį. Kaip matyti iš shemos, patus žemiausi Lygiai (emocinis ir mentalinis) turi silpną pasaulio suvokimo laipsnį – tai mieganti Sąmonė. Pradedant nuo trečio, Karminio lygio, Sąmonė pastebimai išsiplečia, žymiai padidėja nuskaitomos informacijos apimtis, kas padeda žmogui evoliucionuoti. Šiame savo vystymosi Lygyje Sąmonė išsiplečia iki 30 -35 % (kaip kam iki 40%). Būtent šiame Lygyje žmonės aktyviai dirba su Aukščiausiu „Aš“, nustatydami patvarią Sąsają Sąmonės išlaisvinimo iš stereotipų, dogmų ir jungčių sąskaita. Žmogus persitvarko ir ima atitikti savo Aukščiausio „Aš“ reikalavimus. Atsakydamas jis duoda jam savo sveikatos, gerovės ir Gyvenimo aplamai valdymo dovaną. Karminiame Lygyje žmogus randasi tol, kol neišsilaisvins iš savo stereotipų. Šiame Lygyje pašalinama Noosferos (Velnio) minties formų sąsaja su žmogumi ir jų įtaka jam. Ketvirtas, penktas, šeštas, septintas Lygiai – tai aktyviai besivystančios Sąmonės Lygiai. Pakildamas jais, žmogus visiškai atsikrato minties formų ir Karmos įtakos, tiesiogiai saveikauja su savo Aukščiausiu „Aš“ ir Dievu, gaudamas praktinius rezultatus. Jis tampa visavaldžiu savo Gyvenimo šeimininku. Kad kame nors pasiekti sėkmės, aktyviai tiesiogiai saveikauja su atitinkamais Dievo egregorais (tarnybomis).

Biblijoje yra užsiminta apie kažkokią knygą. Apie tai kalbama „Apreiškimo Jonui“ knygoje (Apokalipsė): „Ir pamačiau aš Sėdinčiojo soste dešinėje rankoje knygą, parašytą viduje ir iš išorės, užanspauduotą septyniais antspaudais. Ir mačiau galingą Angelą, skelbiantį skardžiu balsu: „Kas vertas atverti šią knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!“ Ir niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti šios knygos nei pažiūrėti į ją“.43

Čia kalbama apie eilišką žmogaus septynių pakopų, sluoksnių-Lygių savo Tiesos Esybės atskleidimą, įveikimą. Galima pasakyti apie Sąmonės atskleidimo septynis etapus. Būtent tai turima omenyje, dėl antspaudų nuplėšimą nuo Gyvybės Knygos. Mūsų civilizacijoje iki šiol niekas negalėjo suprantamai paaiškinti tai, kas parašyta Biblijoje. Pasirodo, viskas yra labai paprasta, jeigu nekomplikuoti: bet tam, kad tai pasiekti, mums teko nuplėšti visus septynis antspaudus nuo savo Knygos! Bloga naujiena jums, gerbiamas skaitytojau, yra ta, kad kiekvienas turi savą Gyvybės Knygą, reiškia – antspaudai tai pat savi. Tam, kad juos nuplėšti, niekas nė piršto nepajudins.

43 Apreiškimo Jonui knyga, 5 : 2-3.


Todėl paskutinės Biblijos knygos traktavimas, prie kurio visi priprato, kad kažkas už visus mus šiuos antspaudus nuplėš, švelniai tariant, klaidina.

Kalbant apie tarpusavio sąsają su Aukščiausiuoju „Aš“, reikia pabrėžti, kad joje dalyvauja ne tik energetinis kūnas. Visi energetiniai procesai tiesiogiai susiję su fiziniu kūnu. Energetinis fizinio kūno dublikatas yra taip vadinamas eterinis kūnas, turintis savyje visų kūno organų ir sistemų blokus energetines matricas, blokus. Kiekvieną organą ir sistemą atitinka savo ritmas, gyvybės dažnis. Energetinio kūno būklė momentaliai atsiliepia fizinio kūno būklei, ir atvirkščiai. Energetinio ir fizinio kūnų sąsaja su kitais energetinio kūno sluoksniais vykdomas specialių sukūrių (kanalų, energetinių talpyklų) pagalba. Jų išdėstymas aprašytas Sistemos pirmojoje praktinėje dalyje (pagrindinių kanalų yra 7, bet iš viso jų yra apie 360). Šių kanalų pagalba fizinis kūnas per energetinį kūną yra susijęs su Aukščiausiuoju „Aš“. Bet energetinis kūnas nėra statiškas, nejudantis apvalkalas – kokonas, tai vienas daugiasluoksnis sūkurys. Sukasi jis, kaip ir visi energetiniai kanalai, srautai, sūkuriai Visatoje pagal laikrodžio rodyklę. Būtent su šiuo yra susijęs rėmelio sukimasis mūsų praktikose prieš laikrodžio rodyklę. Rėmelio sukimosi „prieš srovę“ dėka susidaro energetiniai trikdymai, kurie ir atlieka reikiamą mums darbą. Apatiniai kūno kanalai (vedinis ir pilvo) yra susiję su emocionaliuoju bei mentaliniu energetinio kūno sluoksniais ir atitinkamais Kūrinijos Lygiais. Šie Lygiai randasi grubių vibracijų Pasaulyje, todėl organai, kuriuos kuruoja vediškas ir pilvo kanalai, generuoja grubias, neigiamas emocijas ir jausmus.Yra žinoma, kad visi kūno energetiniai kanalai susiję tarpusavyje. Juos jungia bendras kanalas. Visų kanalų dažniai sinchronizuojasi su atitinkamais galvos smegenų dažniais. Pačių žemiausių energetinių sūkurių dažniai sąveikauja su reptilijų smegenimis ir žinduolių smegenimis. Neokorteksas lieka beveik atjungtas.

Būtent todėl ten, kur yra emocijos ir jausmai, nėra sveiko proto! Štai kodėl besaikis sekso pamėgimas ir pilvapenystė visais laikais ir visose doktrinose, Šventuose Raštuose priskirti prie žemų, gyvuliškų instinktų! Žmonės, linkę į šias aistras, priklauso emocionaliajam ir mentaliniam Lygiams – žemiausiems vystymosi lygiams, ir nesvarbu – ką jie besakytų, kuo bebūtų ir ko tik nežinotų! Neokorteksas darbui įsijungia minimalia 2 -5 procentų apimtimi tik tais atvejais, kai žmogus bando kūrybiškai realizuoti save, intelektualiai vystosi. Jeigu pasidairyti į aplinkinius, galima pastebėti, kad žmones, dėl vienų ar kitų priežačių savyje išjungę kūrybišką realizavimą ir nustoję lavinti savo intelektą, labai greitai degraduoja, grimzdami į „senatvinį marazmą“, kuris, deja, pažeidžia vis jaunesnį amžių. Faktiškai žmonės gyvena vadovaudamiesi gyvūnų instinktais...Aukštesni žmogaus kūno energetiniai kanalai yra susiję su subtilesniais energetinio kūno sluoksniais, taigi – ir su subtilesniais Kūrinijos Lygiais. Organai, išdėstyti širdies, balso, akių, galvos kanaluose, generuoja subtilių dažnių vibracijas. Su jais yra susiję teigiamos emocijos ir jausmai. Energetinė talpykla (bendrojo energetinio sūkurio segmentas) nuo saulės rezginio (bendrasis kanalas) iki balso kanalo (skydliaukė) yra susijusi su Kūrinijos Karminiu Lygiu. Į šią talpyklą sugeba patekti, kaip subtilios, taip ir grubios vibracijos.Širdis ir skydinė liauka pagal savo prigimti yra numatytos subtiliems dažniams. O jeigu jas paveikia grubių dažnių emocijos, tai natūralu, kad šie organai neišlaiko potencialų skirtumo ir jų darbo ritmas išsiderina. Būtent dėl šios priežasties ir skydliaukė, ir širdis labai stipriai reaguoja į stresus, net iki visiško jų darbo atsijungimo! Mąstanti galvos smegenų dalis (neokorteksas) yra susijęs su pačiomis subtiliausiomis vibracijomis. Ji yra susijusi su dangaus energetinio kūno sluoksniais (kūnais) ir išvystyta Sąmone. Neokortekso pagelba vykdomas tiesioginis ryšys su Dievu. Bet kol žmogų valdo žemosios galvos smegenų dalys, jo Sąmonė miega. Laikui bėgant, jeigu jis neįjungs savo Sąmonės evoliucinio vystymosi proceso, jo neokorteksas „išdžiūsta“ (viskas, kas nereikalinga, atrofuojasi, tai Gamtos Dėsnis).Todėl, kuo daugiau neokortekso funkcijų yra atrofuota, tuo žmogui sunkiau pažadinti savo


Sąmonę. Tokiu atveju jos pažadinimui reikalingos neįtikimos, titaniškos paties žmogaus pastangos. Atgaivinti išdžiuvusį medį yra labai ir labai sunku – taip ir su miegančia Sąmone ir su neokorteksu. Būtent dėl neokortekso „išdžiūvimo“ žmonėms taip sunku eiti Sąmonės evoliucijos keliu.

Jiems lengviau patikėti Antruoju Kristaus atėjimu ir tuo, kad egzistuoja panacėja nuo visų nelaimių, apsiginklavus įvairiomis technologijomis. Pasąmoniniame lygmenyje jie atmetė net pačią mintį apie savo neokortekso reanimaciją. Negaudami ieškomojo, jie viskuo nusivilia ir sudeda rankas. Tuo pačiu jie dar labiau pagreitina savo degradavimo

Sąmonės išvystymo laipsnis veikia neokotreksą, o per jį – visą žmogaus įvaizdį

Kelias sveikatos, sėkmės, Evoliucijos link eina per neokortekso lavinimo ir atgimimo reikšmės supratimą. Ir šis Kelias eina per atkaklų, ir varginantį darbą. Dalykas yra tame, kad neokorteksui „išdžiūstant“ taip pat išdžiūsta labai svarbi galvos smegenų liauka – epifizė(kankorėžinė liauka). Jos disfunkcija momentaliai atsiliepia visam hormoniniam organizmo statusui! Taigi, sveikata blogėja, ir čia tuoj pat reikalauja mūsų dėmesio. Neokortekso vystymas galimas tik vystant Sąmonę, savęs, Pasaulio ir Dievo pažinimą. Sveikata pasiekiama tik dirbant su kankorėžine liauka, teisingai mitinantis ir panaudojant įvairias sveikatingumo praktikas. Kaip jūs jau žinote, tokių praktikų – didžiulė daugybė. Išrinkti reikia tą, kuri tinka jūsų organizmui. Klausykitės jo. Jūsų organizmas papasakos apie save viską, bet tik jums! Todėl neverta pasikliauti svetimais autoritetais. Autoritetais jums turi būti tik jūsų organizmas ir Aukščiausiasis „Aš“.Neokortekso vystymas galimas tik siekiant Tiesos pažinimo, jungimosi su Aukščiausiuoju „Aš“, teisingo Dievo suvokimo. Paprastai žmonės pripažįsta, kad Dievas turi Sąmonę, Protą, Intelektą, bet įvelka jį, vietoj fizinio kūno, į bekūnio debesio – Absoliuto, Aukščiausiojo Proto – formą. Taip žmogus įvaro save į aklavietę! „Drąsiųjų beprotybė“ - nesutikimas su pagrindine Pasauline Konstanta, apseina mums pernelyg brangiai.

Anksčiau jau buvo pažymėta, kad spindulinės formos turėtojas yra sukoncentruotas tam tikrame tūryje ir tuo pačiu laiku randasi visoje erdvėje. Pilnu mastu ir pirmiausia tai liečia Dievą. Žemo savimonės lygio žmogus, turėdamas diskretinę logiką, nesugebantis sudėti bendrą bet kurio proceso paveikslą, turi pradėti pažinimą koncentruodamas dėmesį į jo dedamąsias, jų personifikaciją. Kitaip, nesudėjęs iš išsklaidytų dalelių bendro proceso paveikslo (nesurinkus akmenų), jis, bandydamas apimti neapimamą, išplauna savo Sąmonę! Nemokėdamas įžiūrėti paveikslo – išgalvoja, išmąsto jį pats.Pavyzdžiui, mokslininkai, nesugebėdami paaiškinti Visatos bei Gyvybės joje atsiradimą, sukūrė „Didžiojo sprogimo“ teoriją, nors blaiviai mąstantys žmonės prieštarauja, kad sprogimo pagalba dar nepavyko pastatyti nei vienos gamyklos, nekalbant jau apie gyvą organizmą, kokia yra Visata!

Šiuolaikinis amerikiečių astrofizikas Č. Vikramansingchė taip vaizdingai išreiškė šio proceso absurdiškumą: „Greičiau vėtra, pralėkdama virš senų lėktuvų kapinių, surinks naują superlainerį iš gabalų visokio lėktuvų šlamšto, nei atsitiktino proceso išdavoje iš atsitiktinių komponentų atsiras gyva Gyvybė!“ Šiai teorijai prieštarauja ir geologiniai duomenys: kiek toli mes beprasiskverbtume į geologinės istorijos gelmes, niekur nerandame „azoinės eros“ pėdsakų, tai yra periodo, kai Žemėje APSKRITAI neegzistavo Gyvybė – Ji buvo visada!

Čia negalima ne įvertinti šiuolaikinio žmogaus „vaikiško proto“ gudrumo bei apsukrumo. Kai vaikas nenori ką nors daryti arba jam nepatinka mokyklinis dalykas ar mokytojas – kokie apsukrumo ir fantazijos stebuklai pas jį išryškėja! Kiek atsiranda neatidėliotinų reikalų, kiek priežasčių, kad neiti į pamoką arba nedaryti namų užduočių! Net iki migdolų ar apendicito pašalinimo. Kaip jis moka sugraudinti savo gimdytojus, kiek dėl jo


problemų kaltų žmonių jis suras ir išvardins... Taip ir Žmonija – bendrai-tai, suaugę žmonės – tam, kad išvengtų Evoliucijos, mūsų „klasės auklėtojos“, prisigalvojo Dievas žino ką! Ir tiek nusimelavo, kad jau ir pamiršo, kur tiesa, o kur melas!Visų savo bėdų kaltininku, nei kiek neabejodamas, pasirinko, kaip firmos „Ragai ir kanopos“ zicdirektorių, Piktąjį. Taip buvo pavadintos ir personifikuotos Noosferos minties formos. Kaip matote, kur mums yra naudinga, personifikuojame tą, kas ir Gamtoje neegzistuoja, kadangi Noosferos minties formos – tai tik bekūnės energetinės būtybės, tam tikrų programų, kurias sukūrė pats žmogus, nešėjos. Tai viso labo Žmonijos veidrodis, ir nereikia veidrodžio kaltinti. Tuo žmogus išdavė save su visa galva, netiesiogiai patvirtinęs savo priklausomybę „žvėriui“ iš Biblijos. Ten gi, kur mums personifikacija yra nenaudinga (kaip atvejas su Dievu), mes mandagiai vadiname jį Aukščiausiuoju Protu, Absoliutu ir t. t. Kaip gyvą žmogų taip pat pripažįstame, bet tik seniai murusį, nukryžiuotą – mums taip yra patogiau. Pasimeldėme ikonai, krucifiksui (dievybei, bet ne Žmogui!), pagailėjome, užjautėme, paleidome ašarą, atlikome kai kuriuos ritualus – ir tiek užtenks iš Jo!

Bet nesusimąstome, kad visos vaikiškos gudrybės anksčiau ar vėliau pasibaigia, geriausiu atveju – laikant pakartotinį egzaminą, blogiausiu – pašalinimas iš mokyklos (šiuo atveju – iš Gyvenimo)! Žmoniją apie 2.000 metų kamuoja mislinga frazė iš Biblijos: „Kas sugeba, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši“44. Paslaptis – pamestame kablelyje ir tame, kad skaičiuoti reikia procentais. Žmogus, pas kurį visškai išjungtas neokorteksas ir kurį valdo žemosios galvos smegenų dalys, yra „žvėris“, gyvenantis vien instinktais! Jo Sąmonės diapazonas susiaurėja iki 33,4% (100% – 33,4% = 66,6%). Jo Sąmonė negali pakilti iki Subtilesnių Kūrinijos Lygių (nuplėšti tris antspaudus), kad nuskaityti iš Jos tokią reikalingą jam informaciją. Sąmonė sąveikauja su grubių vibracijų Lygiais – o tai emocijų, jausmų ir neigiamų minčių pasaulis. Iš ankstesnio skirsnio žinoma, kad žmogaus mintys sukuria ir maitina minties formas. Kadangi savo Sąmone žmogus sąveikauja su žemais Kūrinijos Lygiais, tai jo minties formos sukuriamos būtent Juose. Statybine medžiaga tarnauja grubios vibracijos, pagimdytos neigiamų emocijų, jausmų ir egoistinių paties žmogaus minčių.Jūs jau žinote, kad minties formos turi gyvybišką potenciją ir gebėjimą mąstyti! Jų pagrindinė funkcija – padėti žmogui jo kūrybinėje realizacijoje, siekti norimo . Jeigu minties formos, žmogaus sukurtos subtiliausiuose Kūrinijos Lygiuose, panaudoja Jų energijas, gauna papildomą maitinimą iš Dievo – sąveikauja su dar subtilesnių dažnumų energijomis, tai žemo lygio minties formos, pagal savo pobūdį, negali priimti subtilių vibracijų ir švarių minčių, nepriklausomų nuo Ego.

Tam, kad užtikrinti savo gyvybinę veiklą, jos turi tik vieną išeitį: maitintis paties žmogaus minties energija. Kol žmogus yra jaunas, kupinas jėgų ir energijos , Noosferos minties formos padeda jam realizuoti norus. Palaipsniui užkraudamas savo Sąmonę įvairiais sociumo ir Noosferos stereotipais, žmogus vis daugiau ir daugiau patenka svetimų minties formų priklausomybėn. Jos valdo žmogų jau 66,6 % apimtyje. Jo Sąmonė apsnūsta, susitraukdama iki 33,4 %. Biblijoje tokias minties formas pavadino Piktuoju, „žvėrimi“.Iš tikrųjų tai ne žvėris, tai veidrodis, atspindintis žmogaus esmę. Su laiku, kai neokorteksas visiškai atsijungia, nebeveikia, žmogus patenka griaunamųjų, destruktyvių programų priklausomybėn 95-98 % apimtyje. Žmogaus turinčio jausminį Gyvenimo suvokimą ypatumas yra tas, kad jis įsisąmonina Gyvenimą, jo įvykius, bei reiškinius specializuotai, siauru profiliu, sutinkamai su savo interesais – 2-5 % apimtyje. Todėl dviejų procentų Sąmonė skiriasi nuo šimtaprocentinės tuo, kad suvokia naują informaciją emocionaliai ir abstrakčiai (teoriškai). Tai yra susiję su tuo, kad jos pagrindinė savybė – logika vystosi tik kūrybinėje praktinėje

44 Apreiškimo Jonui knyga, 13 : 18.


veikloje, reikalaujančioje gilaus įprasminimo. Jeigu žmogus įsisavina praktinius įgūdžius, bet naudojasi jais mechaniškai (užsiima tik jam įprastu reikalu), jo logika neįjungia įprasminimo proceso, tai reiškia, kad Gyvenimo suvokimas jam taip ir lieka emocionalus, o jos pažinimo procesą sudaro teorija (informacinis sandėliavimas). Aišku, žmogus su tokia ribota Sąmone net neketina ką nors realizuoti praktikoje, kūrybiškai, kad suabejoti savo žiniomis ir sutikrinti su praktiniu jų realizavimo rezultatu. Bendrauti su tokiu žmogumi galima tik keitimosi teoriškomis žiniomis lygmenyje (informacijos perdavimas ir būtinai emocionaliame lygmenyje). Bendravimas praktinės logikos lygmenyje (bendras reikalas) – užsiėmimas beprasmiškas ir nenaudingas. Jam šis lygmuo – akloji zona. Vienintelis dalykas, kurį galima pasiekti, tai iššaukti negatyvių emocijų ir įžeistos savimeilės sprogimą. Bendravimas turės emocionalų pobūdį iki tol, kol žmogus pats supras praktinių rezultatų gavimo būtinumą, po ko įsirems į neatidėliotiną savo veiksmų suvokimą ir įprasmintų praktinių įgūdžių gavimą. Tokiu atveju jam iškils konkretūs klausimai dėl praktikos. Kadangi Sąmonė yra naudingų, praktiškai panaudotų žmogaus gyvenime programų rinkinys, tai jų apimtis dviprocentinėje Sąmonėje bus lygiai tokia pati – 2-5 %. Esant tokiam stoviui visi elektroniniai įrenginiai ir prietaisai, kurių analogijas su žmogumi mes dažnai pateikiame, daugiausia sugeba tik įjungti akutes-diodus, signalizuojančius apie tai, kad prietaisas yra įjungtas, bet pas jį baigiasi baterijos užkrova, arba nėra programinės įrangos. Bet žmogaus atsparumo atsarga yra tokia, kad jis, turėdamas dviprocentinę programinę įrangą, įsigudrina nors kaip-tai gyventi, vargais negalais vykdydamas savo gamtos įdėtas funkcijas. Būtent šiuo paaiškinamas faktas, kad pagal savo „vystymosi“ lygį žmogaus elgesys vis mažiau atitinka užduotą vaizdą. Jeigu palyginame pačių klastingiausių grobuonių elgesį su žmogaus elgesiu, tai jie atrodo kaip garbės ir žodžio taikdariai – riteriai. Žmogus gi, tarpusavio ir tarpvalstybiniuose santykiuose kultivuodamas dviveidiškumą, klastingumą ir žodžio laužymą, vis labiau tampa panašus į Dievo oponento sūnų, negu į Kūrėjo palikuonį! Natūralu, kad visos jo galimybės yra be galo sumažintos ir apsiriboja tik teoriniu savo žmoniškų funkcijų pažinimu, o taip pat menka, paviršutiniška pažintimi su aplinkiniu pasauliu. Tam, kad pilnu mastu identifikuoti save ir pažinti savo būtį visuose jos aspektuose, žmogui reikės atverti savo Sąmonę mažiausiai iki 33,4 %. Ši procentinė proporcija ir yra ta pati riba, kuri atskiria velnią (biblinį Piktąjį) nuo Žmogaus Protingo.Be to akcentuoti būtina ne pačius procentus, ant kurių užsiciklinę daugelis besikankinančiųjų tikriausiai sustuos, vos tik peržengę išsvajotą ribą, kadangi patys procentai – tai tam tikras tarpinis etapas, ir ne daugiau. Svarbiausia čia – Evoliucija nesustojamo judėjimo į priekį pavidale, pasiekiant ribas ir 33,4 %, ir 100 %, ir toliau iki begalybės, kadangi šiuo atveju Evoliucija jau nebeapsiriboja jokiais skaičiais ir procentinėmis proporcijomis, kurios užburia emocionalią žmogaus-bioroboto Sąmonę ir nesukelia jokio įspūdžio Protingo Žmogaus Sąmonei. Nepamirškite, kad peržengti ribą, kuri skiria Gyvybę nuo mirties, galima tik logikos vystymo keliu bendroje su žmonėmis praktinėje veikloje, kuomet vyksta nuolatinė informacijos (teorijos) patikra su kūrybine darbine veikla. Tam, kad suprastumėme viską, kas pasakyta, išanalizuokime žmonių požiūrį į Gyvenimą. Yra žinoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybė nustatoma sėkmingu užbaigimu reikalo, kurio jis imasi. Bet, kaip rodo statistika, bet kuriame reikale yra tik 1 % sėkmingų žmonių, o 99 % – nesėkmingų. Priežastis yra ta, kad šitie 99 % priklauso Gyvenimo suvokimui jausmais (emocijomis), ir tik 1 % sugeba suvokti jį logiškai, realistiškai. Gyvenimo suvokimas jausmais, kaip aukščiau buvo pasakyta, neturi tokios savybės kaip ištikimybė, o tai reiškia, kad žmogus pradėjęs bet kokį reikalą, niekada nedaveda jo iki loginės pabaigos, iki galo, atsisakydamas sėkmės už poros žingsnių iki jos.Tiesa, žmonės turi polinkį stebėti


aplinkinių elgesį, bet pasidavę emocijoms, nemokėdami logiškai panaudoti, gautas tokio stebėjimo išdavoje, žinias, jie tik beždžioniauja, iškraipydami autoriteto veiklos procesą pritaikant sau, kas ir priveda juos prie nesėkmės, panikos ir baimės dėl savo gyvybės. Aišku, kad panašios emocijos tik apsunkina žmogaus padėtį, sukeldamos papildomą nesuderinimą tarp jo norų ir realybės. Jūs galite paprieštarauti, sakydami, kad ne iš geros valios savo gyvenime žmogus kuria tokį nesuderinimą tarp jausmų ir logikos , tam yra visiškai objektyvios priežastys, iš dalies tai, kad jo niekas ir niekada to nemokė. Teisingai, bet protas yra duotas kiekvienam, lygiai taip pat kaip vidinis jo pasireiškimo sugebėjimas (intuicija), svarbu tik mokytis imtis atsakomybės už savo gyvenimą ir ne labai dėti viltis į šeimynines, socialines bei kitas tradicijas. Reikia mokytis pačiam kloti gyvenimo kelią ir siekti jo realizavimo. Neįkainojamą paslaugą tame jums suteiks žinios apie jausmų ir logikos, teorijos ir praktikos sąveiką. Jūs žinote, kad gyvenime žmogus yra pavaizduotas jausmais (emocijomis) ir logika (mąstymu). Niekam ne paslaptis, kad jausmai ir emocijos – galvos smegenų būsenos pasireiškimas nesant Sąmonei, tai yra visi jausmai priklauso nesąmoningam arba pasąmonei ir pagal savo esmę sudaro mūsų pasaulėžiūrą (programinis požiūris į Gyvenimą arba Gyvenimo Įvaizdžių visuma sutinkamai su jos suvokimu). Atsiminkite, ką apie tai sakė marksizmo-leninizmo klasikai. Jie rodė, kad pasaulį, jo įvykius, reiškinius, ypatumus mes suvokiame jutimų (jausmų) pavidalu, jų pagrindu galvoje sukuriame vieno ar kito reiškinio arba įvykio Įvaizdį ir tik po to, jeigu pradedame ką nors daryti, suvokiame šį Įvaizdį, kadangi Sąmonė gali pažinti pasaulį tik tiesiogiai per veiklą.Taigi jausmai mums yra duoti, kad suvoktumėme aplinkinį pasaulį ir jo įvykius, žmones ir jų veiksmus, lygiai taip, kaip save ir savo veiksmus. Parodydami jausmus, mes palyginame save su aplinkiniais žmonėmis, nustatome – ką mokome mes, o ką kiti žmonės. Lygindami save su kitais, mes nieko nedarome, neveikiame, mes tik samprotaujame, užsiimame teoriniu išvedžiojimu. Šiuo atveju praktinis mąstymas tyli, tyli ir logika, sustatanti reiškinių bei įvykių sąryšio grandinę, taigi tyli didesnė Sąmonės dalis, sugebanti apimti visus gyvenimo įvykius ir reiškinius, vykstančius aplink mus. Mes atsiduriame jausmais apribotoje erdvėje, sudarančioje 2 % iš visos gyvenimo pasireiškimų apimties. Maža to, ši dviprocentinė mąstysenos ir gyvenimo suvokimo erdvė yra užpildyta emocijomis, jutiminiais norų bei samprotavimų vaizdais, pakrikai ir chaotiškai klaidžiojančiais mūsų minčių pasaulyje (pasaulėžiūroje).

Atkreipkite dėmesį į savo mintis. Šiuo momentu jūs galvojate, pavyzdžiui, apie tai, kokius pirkimus reikia padaryti, iki galo neapgalvoję savo veiksmų plano, prisimenate, kad kažkas kažką jums pasakė, jūsų mintis persijungia į naują minties analizės tarpsnį. Iš principo ir analizės jokios nėra, paprastai eina palyginimas, kas jums ką pasakė ir ką jūs atsakėte. Pravedę vidinį dialogą su savo įžeidėju, jūs persijungiate į naujus samprotavimus ir t. t.

Sakykite, kaip esant tokiai netvarkingai, chaotiškai mąstysenai, galima susikoncentruoti į konkrečią veiklą, atskirti ją, įforminti kaip Veiklos Vaizdą ir suvokti jo realizavimo planą? Jūsų galvos smegenims, besirandančiomis jutiminės palyginamosios analizės valdžioje, tai ne pagal jėgas. Kokią išvadą reikia padaryti? Išvada paprasta, reikia išmokti valdyti emocijas ir išeiti į loginės mąstysenos pasaulį. Gyvenimo suvokimas iš jutiminės bei loginės pozicijų – tai jau ne gudragalviavimas, o filosofija, kurios išvados turi sudaryti jūsų pasaulėžiūrą. Suprantama , kad ji skirsis savo realistiškumu ir Gyvenimo suvokimo ribų nebuvimu. Deja, 99 % žmonių nemoka to daryti. Gyvenimo prasme tampa ne reikalas ir ne savęs realizavimas joje. Jų gyvenimo prasmė – išreikšti savo jausmus ir emocijas, surasti jų panaudojimo būdą, įrodyti sau ir visiems, koksai jis geras, vertas dėmesio ir mėgdžiojimo. Kaip toks gyvenimo suvokimas gali atspindėti jo kokybei? Labai paprastai.Sąmonei reikalas pasitraukia į antrąjį planą, jis


antraeilis ir atitinkamai antraeilės yra ir gerovės, kurias gali duoti gyvenimas, nereikšminga tampa ir sėkmė. Esant tokiam gyvenimo suvokimui ( pasaulėžiūrai), galima pridėti daug pastangų, kad pagerinti gyvenimo kokybę, bet visos jos bus tuščios. Nepamirškite, kad Gyvenimas atspindi jums jūsų supratimą apie jį. Kai žmogus visiškai nusikamuos, kovai su stresais iššvaistęs savo psichinę energiją , jis tampa minties formoms nebeįdomus! Jos jį numeta, kaip sunaudotą medžiagą, žmogus praranda gyvybinius orientyrus. Seni orientyrai griūva, o naujų formavimui jau nebėra nei jėgų, nei sveikatos, nei patarimų! Natūralu, kad jis praranda gyvenimo prasmę, nusivilia viskuo, užsidirbdamas depresiją, kuo dar labiau žudo save. Žinoma, „žvėris“ žmogaus pavidalu Gamtai nereikalingas, jis yra jai pavojingas ir stabdo Evoliuciją. Todėl žmogus, sugebantis įsisąmoninti Pasaulį mažiau negu 33,4 % (priklausantis nuo svetimų minties formų 66,6 %), per Apokalipsės metus bus Gamtos iš Žemės pašalintas. Jeigu apverstumėme skaičių 66,6, gausime 99,9. Tai reiškia, kad išliks tik tie žmonės, kurie išplės savo Sąmonę, ir tokių atsiras 0,1 %. Tinka pasakyti, „rankdarbystė“ mokslo ir technikos pažangos pavidalu į Evoliucijos įskaita neįeina ir laikoma greičiau ne kaip vertybė, o kaip požymis, kad žmogus įjungė susinaikinimo mechanizmą. Tai užuomina, kad mus būtina prižiūrėti, kaip mažus vaikus, pradėjusius žaisti su ugnimi! Kas dabar ir vyksta...

Proto miegas

Seniai žinoma, kad proto miegas gimdo pabaisas. Šio teiginio patvirtinimui susipažinkite su įdomiu pasisakymu: „Žmogaus formos, tai yra gyvi, substanciniai gyvybės vienetai Žemėje, būdami pavergti minties formos, pastoviai klaidžioja beieškodamos savo kilmės bei kosminės erdvės kilmės paslapčių. Jos nesuvokia to, kad Tiesa jau yra įdėta jų struktūroje: žmoguje pirmapradžiai randasi išsami informacija apie Visatą.“ Tai visiškai objektyvus ir pats tikslingiausias apibrėžimas, duotas žmogui per pastaruosius 5.000 metų. Reikia tik patikslinti, kad mūsų , žmonių, prijungtų prie Dievo Kanalo, šis apibūdinimas jau nebeliečia! Toks apibrėžimas duotas žmonėms, kurie randasi Miegančios Sąmonės būsenoje, kurie nė apie jokį Asmenybės Harmonizavimą nežino ir nenori žinoti, žmonėms su diskretine logika. Jie net negali įsižeisti, prisimtii tai savo sąskaiton. Perskaičius tai, jiems net į galvą neateis, kad tai parašyta apie juos! Sau ir

Evoliucijai, tie žmones Žemėje, turi savo atskirą, visiškai tikrą, kategorišką nuomonę. Šis apibrėžimas buvo publikuotas laikraštyje „Ant neįmanomo ribos“, straipsnyje apie kontaktininkę Mają Badalbeili. Pabaigoje autorius, vyriausiasis redaktorius J. Golomolzinas, su rimta išraiška išspaudė: „Maja mano, kad šio kontakto vienas iš tikslų – parodyti, kad mes esame ne vieni, ir žmogus turi kolosalias galimybes“.

Lieka ti skėstelėti rankomis.Štai tokia žmogaus proto – turima omenyje miegančio – apoteozė! Ir jokio bandymo ne tik kad įsižeisti, bet nors paprieštarauti, kaip iš kontaktininkės bei žurnalisto pusės, taip ir iš laikraščio skaitytojų pusės, sprendžiant iš sekančių numerių, nebuvo. O juk žmogų atviru tekstu pavadino puspročiu...


Tokiu sukrečiančiu išrankumu apdovanotas miegantis žmogaus protas, sugebantis suvokti bei įsisavinti tik vienašališką informaciją. Jis pasiruošęs priimti tik tai, kas patvirtina jo teisumą, jo požiūrį, jo „tiesą paskutinėje instancijoje“. O iš tikrųjų – jis visame aplink ieško savo „didybės“ patvirtinimo ir nieko nedarymo pasiteisinimo Sąmonės prabudimo, Evoliucijos, tobulinimosi ir išlikimo plane. Kurgi ten dar tobuliau.Be to, mokytą mokyti – tik gadinti. Tame pačiame laikraštyje № 22 (2001 m.) išspausdintas dar vienas įdomus Iljos Savino straipsnis, į kurį mažai kas, deja, atkreipė dėmesį: straipsnis reikšmingas. Vadinasi jis „Tyrinėtojo Jekimovo banginis ginklas“. Pacituosime jį beveik visą: „Praktiškai kiekvieną mūsų erzina supanti realybė.Dėl jos egzistavimo kaltinami politikai, ekonomistai, turtuoliai mafija...

Ir visiškai nepagrįstai.Apie tikruosius kaltininkus to, kas vyksta Žemėje, niekas iš žmonių neįtaria, kadangi Žmonija – pusiau marionečių civilizacija, kurios apie tai nežino ir nejaučia dvasių-parazitų poveikio. Jos apgaubia mūsų planetą plonais siūlais, nematomais žmogaus akims, ir parazituoja visų stambių būtybių galvos smegenyse, prote ir emocioniuose centruose. Žmonės galėtų gyventi amžinai ir grįžti kūdikiais po atsiskirimo nuo seno žmogaus kūno, išsaugodami praeitą atmintį pilnutinai. Tačiau dabar visos sielos susinaikina iš karto po taip vadinamos mirties ir motinos įsčiose. Mes to nežinome, kadangi beveik visos mūsų žinios yra falsifikuotos pabaisomis. Aptikti jų buvimą žmogui yra įpatingai sudėtinga dėl to, kad jos naudojasi jo paties galvos smegenimis, protu ir jutimo organais. Parazitai egzistuoja kitų būtybių neigiamų emocijų dėka. Todėl žmogaus gyvenimas ne tik trumpas, bet ir bedžiaugsmis. Mes dažnai konfliktuojame, kariaujame, sergame... Ir viskas dėl jų kaltės. Jų atsikratyti galima paprastais veiksmais, kurie būtinai turi būti išskirtinai vienu laiku ir tęstis 10-12 dienų, taip teigia tyrinėtojas Viktoras Jekimovas, be to visi jo teiginiai įrodomi fiziniais, cheminiais ir biologiniais eksperimentais. Ypač pabrėžiu, kad juos galima atkurti bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje. Šiuo momentu jo darbas randasi baigimo stadijoje ir reikalauja tik keleto mėnesių tam, kad pilnai jį užbaigti. Paruošiamajame veiklos procese V. Jekimovas išleido 120 tūkstančių JAV dolerių.Bet dabar darbas pristabdytas dėl piniginių lėšų stokos“.

Štai taip, nei daugiau, nei mažiau! Šis straipsnis liudija, kad savo ieškojimuose esame ne vieni. Žmogus priėjo visai arti ne tik prie Noosferos minties formų (arba dvasių-parazitų, kaip juos pavadino tyrinėtojas) identifikavimo, bet ir prie jų sunaikinimo idėjos. Kaip matote, be tikslaus bendrojo Kūrinijos paveikslo žinojimo, be savo vietos ir vaidmens Joje supratimo, lengva g pridaryti bėdų, kurios iškarš mums kailį skaudžiau, nei proto įkrečia Noosferos minties formos. Nereikia pamiršti, kad išvardintos minties formos – vienas Kūrinijos Lygių. Jų dėka žmogus egzistuoja, ir be jų „pamokų“ bei pedagoginio poveikio jis negalės evoliucionuoti. Taip, nepatinka, kad jos mus pliekia, bet tam, kad ne gauti rykščių porcijos, argi būtina žudyti mokytoją? Viskas yra žymiai paprasčiau, negu atrodo šiam „vargšui tyrinėtojui“: užtenka žmogui numesti nuo akių užuolaidas, , pabudinti savo Sąmonę ir išvesti ją už Noosferos ribų, kai jos minties formos iš karto iš žiauraus mokytojo virsta klusniu tarnu. O žmogus vienu akimirksniu iš pusiau marionetės virsta „laisvu dailininku“.Reikia tiktai padidinti savo kokybę ir tada atkris būtinumas griauti jau ne tik Žemės Gamtą, bet ir Kūrinijos Lygius.

Trečiojo Kreipimosi į Žmoniją komentaras

Pirmame skirsnyje jūs susipažinote su Trečiuoju Kreipimusi į Žmoniją, su siužeto užuomazga. Dabar susipažinkite su jo priešistore bei atomazga. Mums Trečiasis Kreipimasis buvo pateiktas 1929 metais, prieš 65 metus iki to momento, kada Koalicija, sprendžiant iš jų žodžių, buvo jau nebepajėgi mums kuo nors padėti. 1929 + 65 = 1994 m., Apokalipsės pradžia buvo 1997 metų rugsėjį, tai yra mus perspėjo laiku! Antrasis


Kreipimasis buvo pateiktas indėnų gentims, kurios dar nežinojo rato, 711 metais. Nuo 782 metų dviejų indėnų genčių Maja ir Olmekų pėdsakų, šiuolaikiniai tyrinėtojai neranda, jos dingo nuo Žemės paviršiaus. Istorikai nusišnekėjo iki to, kad spėja, jog šių dviejų genčių buvimo vieta - viena iš kaimyninių Galaktikų. Ir nenuostabu: gentis Maja paliko savo miestus-piramides nepaliestus. Jų pasišalinimo priežastis buvo ne karai ir ne epidemijos. Olmekai pastatė istorikus į keblią padėtį, nes išrausę 4-5 metrų gylio tranšėjas, palaidojo jose visus savo buvimo Žemėje pėdsakus. Sutikite, kad tokio elgesio precedentų Žmonijos istorijoje dar nebuvo!Jeigu iš 782 atimti 711, tai gausis 71 metai, kas nėra labai toli nuo 75. Išaiškinimo raktas būtent šiuose skaičiuose: viena žmonių karta skaitoma, sukakusiems 25 metų amžiaus. Gaunasi, kad Majai ir Olmekai dingo, prieš tai Nenutrūkstamos Loginės Mąstymo Sistemos pagrindu, kurią jiems 711 metais davė Subtilus Pasaulis , užauginę tris savo žmonių kartas (sugaišę tam 71 metus). Ratas (evoliucinės spiralės vija) užsidarė. Būtent apie tai kalba ir Biblija: „Eik ten, kur šaukia. Praeik su pakvietusiu tave dvi stadijas ir tik tada spręsk, ar eiti su juo toliau ar grįžti atgal“. Būties Trilypumas – tai visas procesas, jau susiformavęs, pilnutinai įvykęs, kada sustabdyti arba išeiti iš jo jau nebeįmanoma! Dvi stadijos (turima omenyje 2/3 vieningo proceso) – tai, kuomet dar ne vėlu jį savyje sustabdyt, sugrįžus į pradinį tašką. Dviejų indėnų genčių dingimo nuo Žemės paviršiaus paslaptis yra tame, kad jie, įsisavinę Nenutrūkstamą Loginę Mąstymo Sistemą, įjungė Būties Trilypumą, jau nepalikdami sau kelio atsitraukimui! Tuo pačiu jie pažadino savo Sąmonę, įveikė nemirtingumo slenkstį, išmokdami kontroliuoti bei valdyti absoliučiai visus Būties procesus. Jie išmoko materializuoti ir dematerializuoti viską, kas buvo reikalinga žmogaus gyvenimui materialiajame pasaulyje, o po to pasitraukė į akliną gynybą, tapę nematomi aplinkinėms gentims! Jie liko gyventi Žemėje, toje pačioje vietovėje. Tuo pačiu nusinešė praktinę Nenutrūkstamo Loginio Mąstymo Sistemos dedamąją.

Priežastis paprasta: tik šios dvi gentys pasirodė gebančios pakeisti save, gavus tuo pačiu viską, apie ką Žmonija tik svajoja! Jie neapsunkino savęs mokslo ir technikos pažanga (dar nežinojo rato) ir lagaminais. Viską savo – sugebėjimą valdyti materialiojo pasaulio procesus – jie nusinešė su savimi!Tik tai atsitiko ne iš karto, kadangi gyveno jie ne vakume. Aplinkinės gentys, aptikę pas kaimynus tokią gausą (esant dykam gyvenimui, kaip tai atrodė iš šalies žiūrint), žinoma, nepaliko jų be dėmesio, bandydami užvaldyti šiuos lturtus. Bet Majams ir Olmekams, jų naujame Sąmonės lygmenyje, toks „įdėmaus dėmesio“ objektų statusas ne tenkino, nors pagal savo galimybes jie galėjo bet kokį agresorių sutrinti į dulkes! Jie priėmė sprendimą pasitraukti į akliną gynybą, tapti nematomais aplinkiniams, kaip tapo žmonėms nematoma paslaptingoji Šambala!

Nereikia pamiršti, kad Antrasis Kreipimasis į Žmoniją buvo duotas visoms indėnų gentims, bet praktikais tapo tik dvi iš jų, sugebėjusios įžvelgti naudą paveikiant save, Sąmonės išplėtimo pagalba, transformuojant pačius save. Kiti suteikė pirmenybę likti teoretikais ir gauti naudą, gautų žinių pagalba paveikiant aplinkinius. „Jeigu aš negaliu tai materializuoti ,tuomet priversiu kitą žmogų atnešti arba padaryti tai, kas man reikalinga“. Naudos pagal baigtinį rezultatą gavimo požiūriu – tai tas pats. Bet tai jau vadinsis Magija. Tai yra visi indėnai „teoretikai“ virto magais. Kastaneda savo Juodosios Magijos pasisėmė Tolmekų gentyje, Majos kaimynus. Absoliučiai visi mokymai, religijos, filosofinės tėkmės Žemėje, ištariantys teisingus žodžius, vedantys, pasak jų, Dievo link, nuolat minintys Jį, teoriškai žinantys Tiesas, bet nesiekiantys praktikos, – lieka „teoretikų“ dalioje, iš esmės tapdami Juodąja Magija. Nepriklausomai nuo to, kokiais drabužiais jie rėdosi! Atskirti juos yra labai paprasta: jeigu į pasiūlymą uždirbti viską, ko reikia, darbu su savimi, mylimuoju, jūs išgirsite atsakymą, kad jam to „negalima“ arba tai yra neįmanoma, – tai prieš jus akivaizdus tinginys arba „teoretikas“. Negaišinkite savo jėgų bei laiko, jie jau padarė savo pasirinkimą. O teoretikas, įtikinėdamas, kad to, apie ką jūs sakote, negali būti iš principo, –


dar ir pripažįsta savo neįgalumą! Tuo pačiu jis pareiškia apie negalėjimą išspręsti savo problemas tokiu štai būdu, kadangi jis jau bandė pagal savo metodą. Tai yra jis pripažįsta, kad mūsų Sistema nepasiekiama „teoretikams“, pripažįsta nepasiekiamą jam lygmenį, de- facto sutinka su jos pranašumu.

Priešybių Kovos Dėsnio veikimas praktikoje

Jeigu įdėmiai pažiūrėti į schemą № 1, galima pastebėti, kad piešinis randasi pilko kryžiaus fone. Tai nėra atsitiktinai. Nes ant šio kryžiaus yra nukryžiuota mūsų Sąmonė. Kryžių galima pavadinti mūsų mąstymo koordinačių sistema. Vertikali ašis – tai kelias Aukščiausiojo „Aš“ link, psichinės energijos saugojimo ir kaupimo šaltinis. Horizontali ašis – tuščiai išnaudota psichinė energija – kelias į niekur. Beje, kryžius simbolizuoja žmogaus padarytą Dievo nukryžiavimą ir kaip pasekmė – jo atjungiamą nuo Dievo Kanalo, Dievo atsisakymą bendradarbiauti su juo, bet jokių būdu ne kelią Dievo link!Reikia priminti, kad šioje schemoje tik du Kūrinijos atstovai pasirodo aktyvios fazės vaidmenyje – tai Žmogus ir Dievas.Jie yra aktyvūs todėl, kad apdovanoti aktyvią psichine energija, kurią sugeba valdyti, padarydami ją aktyviu pradu.

Grįžtant prie Būties Trilypumo, reikia pažymėti, kad Žmogus ir Dievas – du kraštutiniai taškai, tarp kurių realizuojasi Gyvybė (Gyvenimas). Jeigu sustabdyti Gyvybės (Gyvenimo) Proceso Evoliuciją, tai šie kraštutiniai taškai tuoj pat ims prieštarauti vienas kitam, kas sukels priešybių kovą. Religijoje šią kovą vadina Piktojo gundymu, angelo kritimu. Iš tikrųjų žmogus gamtos apdovanotas visuo tuo, kas yra būdinga Dievui. Bet, sustabdęs savyje Evoliuciją ir uždaręs Gyvybės Šaltinį, jis praranda visus savo gebėjimus ir virsta krentančiu angelu. Neverta nieko ieškoti ne savyje: nei aukščiausio gėrio, nei visokio negatyvo. Mes viską tai turime pirmapradžiai: mumyse vienu metu apsigyvena ir Dievas, ir Velnias. Psichinė energija, sukurta žmogaus, įtraukto į priešybių kovą, išnaudojama tuščiai, iššvaistoma minties formos sukūrimui. Minties forma – tai anstatas Žemės Noosferos ribose, sukurtas iš žmogaus bei visos Žmonijos minčių, godų, lūkesčių, emocijų. Tai vienos iš kraštutinių, negyvų Gyvybės taškų būveinė. Galvos smegenys sutvarkytos taip, kad įsisavina gyvybišką energiją iš išorės ir jos pagrindu generuoja savo psichinę energiją. Be šios apykaitos galvos smegenys – niekas. Praradusios sąsają su gamtiniu tėvu – Dievu, jos pasijungia prie surogatinio tėvo – Noosferos minties formų (prie Piktojo).

Porfirijus Ivanovas

Po ko savo veikloje vadovaujasi tik psichine energija, sukaupta minties formose. Kas iš to gaunasi, jūs jau žinote. Tokiai žmogaus būsenai atitinka horizontali ašis, kurios ribos išplitusios per du žemesnius Kūrinijos Lygius, tiesiogiai liečiasi su trečiuoju (Karminiu). Apokalipsės užduotis – pažadinti, išjudinti žmonių Sąmonę, išvedant juos iš nerūpestingos būsenos , kad pašalinti iš tolimesnio gyvenimo „surogatinį tėvą“, panaikinus šį Kūrinijos Lygį. Ir tai padaryti turi pats žmogus! Jis, suprasdamas savo netobulumą, įsijungia į evoliucinį procesą, likviduoja(atjungdamas Karmą) savo nesiderinimą, neatitikimą su Aukščiausiuoju „Aš“. Ir taip palaipsniui, žingsnis po žingsnio, atjungia savo Sąmonę nuo minties formų (kovos su stereotipais pagalba) ir pajungia ją prie Dievo programų, prie Aukščiausiojo Aš. Biblijoje yra


alegorija, kurią mes citavome ankstesniuose knygos skirsniuose. Joje tėvas, kad patikrinti savo sūnų brandą , nepagailėjo surizikuoti trimis aukso talantais. Gyvybiškos energijos potencialas, duotas mums Dievo, ir yra talantas, duotas Dangaus Tėvo žmogui skolon. Žmogus miršta, išsėmęs jam skirtą Dievo energijos limitą. Gyvybiškos energijos praradimas vyksta tuščiai švaistant psichinę energiją . Nuo šios dalios neatleistas niekas – nei genijus, nei piktadarys, nei teisuolis, užsiimantis savo sveikata, sveikatingumo praktikomis, energijų pumpavimu...Gyvenimo trukmė priklauso tik nuo to, kaip žmogus panaudoja psichinę energiją, kurią išdirba jo galvos smegenys. Pagreitintas ir tuščias jos naudojimas sukelia sustiprintą gyvybiškos energijos sunaudojimą. Būtent todėl protinio darbo žmonės gyvena trumpiau tų, kurie dirba fizinį darbą. Žmonės, eikvojantys psichinę energiją tuščiai, yra panašūs į tuos du sūnus, kurie nesugebėjo panaudoti tėvo duotus talantus. Jie užkasa savo gyvybiškos energijos talantus savo stereotipuose, minties formose.

Pavyzdžiui, gyveno Rusijoje daugeliui žinomas Porfirijus Ivanovas, grūdinimo bei sveiko gyvenimo būdo sistemos kūrėjas. Beveik visą gyvenimą žiemą maudėsi eketėje. Nepripažino nei drabužių, nei avalynės. 50-siais metais atliko eksperimentą, vilkėdamas tik trumpikes trisdešimties laipsnių šaltyje pravažiavo tarpstotę , stovėdamas priekinėje garvežio aikštelėje.Išmoko levitacijos. Egzistuoja legenda, kad amerikiečių astronautai matė jį Mėnulyje, apsirengusį „šeimyninėmis“ trumpikėmis ir su barzda. Tačiau, turėdamas tokią puikią sveikatą, jis mirė nuo peršalimo, kai išsėmė gyvybiškos energijos limitą. Ilgo gyvenimo paslaptis gali būti tik viena: žmogus turi dauginti gautą gyvybiškos energijos talantą, kaip trečias sūnus iš alegorijos. Belieka tik išmokti šios technologijos.

Harmonizavimo Sistema yra pirmoji pakopa šiame moksle. Svarbiausio žmogui duoto mokslo pagrindą, sudaro gebėjimas saugoti savo psichinę energiją, nešvaistant jos tuščiai.Tai padaryti galima Evoliucijos įjungimo būdu: nuėmus nuo savęs blokadą (Dvilypumo savi izoliacijos pavidale), aktyviai įtraukus save į gyvybės proceso Trilypumo procesą. Tada tarp aktyvių fazių, taškų, Polių (tarp Dievo ir Žmogaus) turi vykti aktyvus gyvybiškas procesas, apykaita energijomis, tame tarpe ir psichinėmis. Tai galima įsivaizduoti, kaip Gyvybės Švytuoklės aktivizaciją savyje arba kaip Priešybių Vienybės Dėsnio įjungimą.Evoliucionuodamas, žmogus nukelia save nuo kryžiaus, ant kurio yra nukryžiuotas dėl savo kaltės. Padaryti tai už jį niekas neturi teisės, net Dievas!

Šeštasis psichinis jutimas

Psichinė ir gyvybės energijos yra tarpusavyje susijusios. Tokią abipusę priklausomybę jose iš pat pradžios įdėjo Gamta . Kuo daugiau susikaupia psichinės energijos, tuo daugiau gaunama gyvybiškos energijos. Kur nukreipta mūsų mintis – ten teka gyvybiška energija. Psichinė energija – bendras, galutinis mūsų galvos smegenų darbo rezultatas. Sąmonė – viena iš jo darbo pusių.Psichinė energija pagal savo sudėtį nevienarūšė. Bangos, kurias generuoja galvos smegenyss, skirstomos į dvi grupes: alfa bangos ir beta bangos. Alfa bangas generuoja Energoinformacinio Lauko subtilios vibracijos. Šiame lygmenyje dirba visos mūsų organizmo ląstelės. Šios bangos valdo daugelio organų ir sistemų darbą. Būtent jos sieja mus su mūsų Aukščiausiuoju „Aš“. Beta bangas generuoja grubiosios Energoinformacinio Lauko vibracijos. Jos užtikrina mūsų aktyvią veiklą, yra tiesiogiai susijusios su būdravimu ir Sąmone. Šiame lygmenyje , galvos smegenų generuojamos komandos, vaizduojamos minčių pavidale. Mintys tiesiogiai susijusios su Sąmone ir jas kontroliuoja. Mes galime jose susikauptą energijos jėgą panaudoti ir ją valdyti. Jeigu nesimokome savo minčių valdyti, energija, kurią jos turi, be jokio tikslo išsisklaido. Psichinė galvos smegenų energija gimdo šeštąjį (pavadinsime jį psichiniu) jutimą, kurio pagalba mes galime prisitaikyti prie gyvenimo.


Būtent jis daro mus asmenybėmis, kokiomis mes esame. Jo dėka mes mylime, kenčiame, pergyvename, užjaučiame, džiaugėmės arba liūdime, rūstaujame, įsižeidžiame. Mūsų gyvenimo būdas bei stilius, mąstysenos būdas yra susiję būtent su šiuo šeštuoju jutimu. Psichinis jutimas užsimezga kaip galvos smegenų alfa ir beta bangos, todėl jis pasireiškia arba kaip intuicijos pavidale, arba kaip tam tikro savo įgūdžio suvokimo ir jo pasireiškimo būtinumo pavidale . Pirmu atveju šeštasis jutimas yra susijęs su informacija, gaunama iš pasąmonės, mūsų Aukščiausiojo „Aš“. Antru atveju jis yra susijęs su materialiąja, fizine mūsų gyvenimo puse, su Sąmone, mintimis. Nepamirškite, kad Sąmonę formuoja penki jutimo organai, pagal savo kilmę, numatyti suvokti grubias vibracijas. Todėl šiuo atveju formuojamas psichinis jutimas, turi grubias charakteristikas. Iš čia visi mūsų stresai, nepasitenkinimas nesutvarkytu gyvenimu ir taip toliau. Beta bangas generuoja žemiausios galvos smegenų dalys, kurios atsako už išlikimą fiziniame pasaulyje, už prisitaikomumą jame. Todėl ir Sąmonė, ir šeštasis jutimas yra tiesiogiai susiję su šiomis galvos smegenų dalimis. Štai kodėl mes lengvai, kvalifikuotai panaudojame įgūdžius, susijusius su neigiamosiomis emocijomis bei jausmais. Kaip mes benorėtumėme, būdami šiame lygyje, išmokti valdyti savo rūstybę, susierzinimą, stresus – mums tai per sunku! Pradžioje, emocijų įkarštyje, kažką darome, o po to galvojame, apgailestaujame, kaip sakoma „po muštynių kumščiais mojuojame“. Mumyse pasireiškia ne labai geri charakterio bruožai. Tam, kad pasireikštų asmenybės gerosios savybės, reikia išmokti generuoti šeštąjį psichinį jutimą aukščiausiomis galvos smegenų dalimis – neokorteksu. Ir ne tik generuoti, bet ir gebėti valdyti šį procesą! Neokorteksas betarpiškai susijęs su tuo, kad naudoja mūsų Sąmonės evoliuciniu įgūdžius, kuriuos mes įgijome judėdami nuo Dievo link Žmogaus. Šiuos įgūdžius mes turime, bet kol kas jie lieka nepanaudoti, kadangi juos įsisąvindama, Siela to nesuvokė, nes neturėjo Sąmonės. Šiuo momentu mes neįsisąmoniname jų tik todėl, kad dar nesusidūrėme nesusipažinome su jais praktikoje, o tai reiškia, kad neįsiminėme, „neatspausdinome“ Sąmonėje. Reikia pasakyti, kad daugelis žmonių neįsisąmonina net tų įgūdžių, kuriuos įgijo gyvendami Žemėje, todėl nemoka jų panaudoti, nemoka prisitaikyti prie gyvenimo naujose sąlygose. Kodėl bet kurioje visuomenėje visuomet atsiranda žmonių,nepatenkintų gyvenimu, įpatingai šiais laikais. Todėl, kad jų Sąmonė neapima ir nekontroliuoja visų įgytų įgūdžių. Būtent ji duoda žemesnį savęs vertinimą, sumažindama galimybę prisitaikyti gyvenime. Ir susieta tai su tuo, kad žmogus negirdi savo šešto jutimo – mūsų niekas to nemokino! Išdavoje daugeliui žmonių jis atrofavosi. Sąmonė liko be palaikymo, todėl, kad išgyventi stengiasi užsikabinti už tų įgūdžių, kuriais ji naudojasi šiuo momentu.Taip sukuriamas baimės stereotipas bet kuriai naujovei. Mes visą laik kalbame apie Išvystytą Sąmonę, o faktiškai reikia vystyti savo šeštąjį jutimą! Analogiškai, nesiremdamas alfa-lygio dažniais, šeštasis jutimas negeba susieti Sąmonės su įgytos evoliucinės patirties įsisąmoninimu. Mes negalime ta patirtimi pasinaudoti. Ištaisyti padėti galima tik vystant psichinį jutimą, ir kartu su juo mokinant savo Sąmonę, iš savos atminties išgauti egzistuojančius paruoštus įgūdžius, kad išmintingai juos panaudoti. Šito mes mokinamės, pradedant nuo pirmos Sistemos dalies. Šiuolaikiniai autoriai kviečia žmones keisti pasaulėžiūrą, klaidingai galvodami, kad šis vienas žingsnis, įtakos Sąmonės vystymą. Beje pasaulėžiūra pasikeisti gali, bet Sąmonė liks mieganti, kadangi energoinformacinės Esybės programos, jai liks nepasiekiamos. Ir priklauso tai ne nuo Sąmonės – ji tik priklausoma smegenų savybė. Priežastis slepiasi šeštojo, psichinio jutimo, kurį formuoja galvos smegenys, neišsivystyme. Būtent todėl daugelis praktikų neduoda tokio efekto, kokiam yra numatytos. Pasaulėžiūros kitimas suvedamas į didelės apimties informacijos kaupimą. Žmogus daug skaito studijuoja, įsisąmonina tas sukauptas žinias, o pasinaudoti jomis negali. Nėra lankstumo, prisitaikymo įgūdžių. Štai jums ir „vargas dėl proto“ arba „iš didelio rašto-išėjo iš krašto“


Pasaulyje viskas turi tiesioginį ir gryžtamą ryšį (Kondansatoriaus darbo principas: Užkrovimas-iškrovimas).Šią savybę turi ir Sąmonė. Kada galvos smegenyse kuriasi ir įsisąmoninami tie ir kiti išorinio pasaulio vaizdai – tai tiesioginis ryšys. Gryžtamas ryšys apibūdinamas tame, kad Sąmonė, o tiksliau tam tikri galvos smegenų centrai negali užgesinti vaizdų aktyvumo (tokiu atveju mes sakome, kad esame jų įspudžio paveikti). Su jais susiejamas mūsų psichinis jutimas, generuojamas tuo momentu, o kartu stimuliuojami tie jutimų organai, kurių pagalba jie buvo sukurti. Šie organai palaikomi aktyviame režime ir generuoja tam tikrus dažnius. Mes atsiduriam jausmų ir emocijų valdžioje, o Sąmonė susisieja su tais vaizdais.Tokia sąsaja vadinama stereotipu. Sąmonė geba sukurti stereotipus visiems gyvenimo atvejams. Žmogus patenka į įliuzijų pasaulį, jis negali realiai įvertinti situacijos ir pačio gyvenimo. Tam, kad išeiti iš tokios pasalos, būtinos tam tikros valios pastangos. Tokios situacijos atsiradimo priežastis yra neišvystytas šeštas jutimas, nemokėjimas perjungti jį darbui su subtiliomis vibracijomis į galvos smegenų alfa-lygį. Tik būdamas jame, žmogus geba būti blaivios atminties ir sveiko proto.

Palyginus su juo, buvimas beta lygyje – ne kas kita, kaip žaidimas ant folo ribos ir savanoriškas išprotėjimas! Bet už tat, kiek adrenalino kraujyje, koks blizgesys akyse, kokios emocijos! Pradedant pirmąja Sistemos dalimi, mes planingai išplečiame savo Sąmonę, palaipsniui lavindami savo šeštąjį psichinį jutimą. Priklausomai nuo galvos smegenų darbo režimo jis yra susijęs arba su kairiuoju galvos smegenų pusrutuliu, arba su dešiniuoju. Kairysis pusrutulis pagrindinai yra susijęs su Sąmonę, su būdravimo būsena, su beta bangomis. Mūsų sąsaja su Aukščiausiuoju „Aš“, su Energoinformaciniu Lauku atlieka dešinysis pusrutulis – vadinasi, psichinis jutimas susijęs su alfa- bangomis, kuomet mes operuojame šio Lygio informacija. Lavindami psichinį jutimą, mes užtikriname galvos smegenų funkcionavimą kondensatoriaus darbo principu: krūvis – iškrova, vykdome perjungimą: alfa-bangos – beta- bangos. Šis procesas tampa pavaldus Sąmonei. Kai reikia – išeiname į alfa lygį, reikia – persijungiame į beta lygį. Tai ir yra protingas savęs , savo būsenos valdymas. Tai Aukščiausias prisitaikomumas prie Gyvenimo (Gyvybės)! Būtent šis sugebėjimas, o ne mokslo ir technikos pažanga, erudicija ir intelektas, miegančios Sąmonės požiūriu, padės išgyventi kiekvienam iš mūsų. Sąmoningai valdydant galvos smegenų režimą, vyksta gyvybės procesų, veikiančiu mus, pažinimas. Lengvai, nevaržomai, kaip žuvis vandenyje, nustatome savo vietą juose ir lygiai taip pat lengvai prisitaikome prie jų, tampame savo likimo šeimininkais, valdome save. Žymus teatro veikėjas Meiercholdas apie meistriškumą (tikrąjį, o ne spekuliatyvinį) pasisakė taip: „Tikrasis meistriškumas, tai kada „kas“ ir „kaip“ ateina į galvą vienu metu“. Gyvenimas, dinamika žmogui pataria, kartu išaiškina bendrąjį įvykių paveikslą ir duoda rekomendacijas, kaip išeitį iš susiklosčiusios situacijos. Kaip jūs jau supratote, tai ir yra taip vadinami prakeikti Žmonijos klausimai: „Kas kaltas ir ką daryti? (Kas? Ir Kaip?)“. Prakeikti jie tapo nuo to momento, kai Žmonija atsijungė nuo savo Aukščiausiojo „Aš“ ir Dievo, kai žmogus tapo visiškai priklausomas nuo Noosferos minties formų. Rezultate nei išminčiai, nei tėvai, nei visuomenė su jos valstybinėmis institucijomis, mokslu ir religija, nei kontaktininkų minios – negali duoti žmogui suprantamų atsakymų į šiuos du klausimus. Ir niekada negalės, kadangi juos valdo statika (Šėtonas), esanti Dvilypiame režime. Ji gali duoti atsakymą į klausimą „Kas“, net ir su daugeliu variacijų ir perdainavimų - žemiškų žinių, mokslų, religijų, kontaktininkų atviravimų ir aiškiariagių pavidalu. Bet tai ne kas kita, kaip biblinis „akmenų mėtymas“, nes visi jie neduoda atsakymo į klausimą „Ką daryti? (Kaip?)“. Skaitoma savaime suprantama, kad kai tik mes išsiaiškinsime, kas yra kaltas dėl mūsų nelaimių – iš karto bus aišku, ką reikia daryti. Tačiau atsakymą į klausimą „Kas kaltas?“ žmogui duoda pagrindinis kaltininkas – Noosferos minties formos, arba


Šėtonas. Į save jis pirštu niekada neparodys, todėl gaunasi uždaras ratas. Pertraukti šį ydingąjį ratą (transformavus jį į evoliucinę spiralę) teks kiekvienam žmogui savarankiškai. Tai įmanoma padaryti tik vienu būdu: išmokti gauti vieninteliai teisingą, tikrąją informaciją iš savo Aukščiausiojo „Aš“. Tam taip pat yra tik vienas kelias – lavinti savyje šeštąjį psichinį jutimą, intuiciją. Išmokti gauti per savo Tikrąsias Esybes patarimus iš paties Dievo. Tai ir bus taip vadinamas Antrasis Atėjimas! Kitaip su Dievu susitikti nelemta niekada, patinka tai mums ar ne. Kitos galimybės ateiti pas kiekvieną iš mūsų neturi ir Jis ! Kaip tai padaryti? Į klausimą „Kas kaltas?“ atsakymą duoda ši knyga. O ką daryti – smulkiai, detaliai ir žingsnis po žingsnio, duota Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemoje.

Apie žmogaus lemtį (paskirtį)

Įsijungus Žemėje mokslo ir technikos pažangai, vystantis intelektui, pas žmogų aktyvizavosi susidomėjimas savo misija Žemėje ir apskritai gyvenimo prasme. Ne paslaptis, kad vieniems lemtis yra palanki, duodama sveikatą, laimę ir sėkmę visuose reikaluose bei sumanymuose. Kitiems tam, kad gauti nors šimtąją dalį šio pyrago, tenka įdėti pastangų tūkstantį kartų daugiau. Iš kart kyla klausimas apie Kūrėjo teisingumą, ir ar yra jisai, šis teisingumas. Juk žmogus – Kūrinijos Karūna, sukurtas pagal Dievo pavidalą, ir, iš įdėjos, yra vertas laimingo gyvenimo. Dėl to abejonių nėra, tik apdovanojimą jis gaus pasiekęs finišą, o ne starto metu! O tuo tarpu daugelis žmonių dar ir neketina startuoti.

Žmonės, apsvarstę šią problemą iš visų pusių, pagaliau priėjo išvados, kad kiekvieno mūsų likimas daug kuo priklauso nuo gyvenimo kelio, kuris yra lemtas nuo pat gimimo, teisingo pasirinkimo. Atspėjai – pataikei į patį vidurį, neatspėjai iš karto – ieškok teisingos išeities visą gyvenimą! Daugelis tuo tiki ir ieško. Ant šios bangos atsirado „specialistų“, kurie, kaip jie teigia, atspėjo Biblijos šifrą ir padeda žmogui susitvarkyti su savo misija. Už apvalią sumą praneša, kokią profesiją turėdamas jis yra „pasmerktas“ sėkmei ir klestėjimui, maža to, eksperimento švarumo dėlei nerekomenduoja imtis kokių nors žingsnių ta kryptimi. Ir iš tikrųjų, jeigu tai lemta, viskas turi įvykti savaime. Žmonės, kurie ąsmeniškai gavo tokį orientavimą, vėliau pasakoja, kad akiplėšiškesnės apgaulės jie nėra sutikę! Sutikite, kad mes tai jau praėjome: TSRS pažadėtas po 20 metų komunizmas taip ir nepasirodė, nors jo atėjimui buvo dedamos neįtikėtinos pastangos. Kas liečia misiją, tai viskas priklauso nuo to, ką žmogus turi omenyje. O jis turi omenyje patį lengviausią kelią tam, kad pasiekti gerą gyvenimą Žemėje. Kad jį gauti, reikia padaryti pažangą kokiame nors konkrečiame, juntamame dalyke. Žmogus ieško patinkančio darbo, stengiasi dirbti iš pašaukimo, tai kas geriausiai sekasi ir labiausiai patinka. O iš esmės – eina lengviausiu keliu, imasi tik to, kas jam geriausiais sekasi ( dėka jo pirmtakų – buvusių Sielos realizatorių). Tokiu būdu, kalbos apie pašaukimą, apie misiją Žemėje – tai žodinis savo tingėjimo dangstymas. Ištikrųjų žmogus yra didžiulė vertybė, tai briliantas, numestas į mėšlo krūvą. Kažkuri, iš daugelio tūkstančio briaunų, liko nesutepta, vat ir blizga! Bet kad sublizgėtų kitos – reikia padirbėti, nuvalyti jas. Tuomet ir misijos nebereiks ieškoti, o išsirinksi sau būtent tą užsiėmimą, kurio realizavimui Evoliucija ir Dievas tavyje dabar matys interesą ir vertę. Yra visiems žinoma nuostata to, ką žmogus, atėjęs į šį pasaulį, turi nuveikti. Tam, kad galėtum save laikyti atlikusiu pareigą, užtenka pasodinti medį, pastatyti namą ir išauginti sūnų. Faktiškai visos mūsų knygos kalba apie tai, bet traktavimas šiektiek kitoks, be sutrumpinimų ir nukirtimų. Kaip, pavyzdžiui, savo laiku buvo populiarus lozungas: „Sveikame kūne – sveika dvasia!“ Skamba galingai ir gyvenimiškai. Bet tai sutrumpintas variantas, traktavimas, kažkam naudingas. Pilnam pavidale ši mintis skamba taip: „ Sveikame kūne sveika dvasia – reta sėkmė“. Šia linkme yra dar vienas vertingas išsireiškimas: „Dvasiškai silpnas tas, kam


turtai persunkūs“ Turtus čia suprasti reikia, kaip sėkmę, sveikatą, Evoliuciją, amžiną gyvenimą. Kad visą tai gauti būtina „pasodinti“ savo Sąmonėje medį (evoliucinę vertikalę schemoje Nr.1), Sąmone pakilti už Noosferos minties formų ribų, atsikračius jų įtakos. Paskui „pastatyti namą“, Dievo Pasaulyje (Priežasčių Pasaulyje) Dangiškų Esybių Lygyje gavus leidimą registruotis. Ir pagaliau „išauginti sūnų“ – išaugti iš 2-5%, bent jau iki 60-65%, pakeliui įgavus realų fizinį nemirtingumą! Be to, padėti augti kitiems žmonėms ir Sieloms, gyvenančioms naminiuose gyvūnuose. Apie tai pakalbėsime antroje knygoje.

Truputį istorijos

Apsoliučiai visų didelių ir mažų karų, gamtinių ir socialinių kataklyzmų priežastis ta, kad Žemėje susikaupia kritinė masė žmonių, išsėmusių savo psichinės o reiškia ir gyvybinės energijos limitą. Tokiu momentu režisieriaus rolėje į sceną išeina Karma. Ji rašo scenarijų ir suriangia spektaklį, į kurį kai kada įtraukiama didžioji dalis Žemės gyventojų. Parenkami kandidatai, kurie suvaidins „gerų“ ir „blogų“ herojų vaidmenis. Tam Karma sukuria atitinkamą anturažą ir butaforiją su atributiką, partijų ir valstybių pavidale, kurias valdo diktatoriai ir tironai. Žinoma, atsvarai jiems formuojamos jėgos, vadovaujamos „didvyrių“, kurie žutbūtinėje kovoje nugali „blogį“. Formuojama situacija, kada kovojančios jėgos susimuša kaktomis. Prisidengus triukšmu, lyg tarp kitko, paimamos Sielos žmonių, išsėmusių energijos limitą. Spektaklyje jos vaidina nekaltų aukų vaidmenis.

Dimitrijus Donskojus mūšio sūkuryje, Adolphe Ivon paveikslas (1850). Tačiau bet kuriame kare, bet kurio kataklyzmo metu žūna tik žmonės iš tikrųjų išsėmę savo limitą. Atsitiktinė, priešlaikinė bet kieno mirtis arba žūtis negalima iš esmės! Nors žodis „didvyris“ paimtas kabutėse, žmones gėrio ir blogio kovoje rodo ne butaforinį divyriškumą. Dydviriškumas, pasireiškiantis kovoje su blogiu – Sielos iškėlimas iki žygdarbio ir pasiaukojimo, kad apginti savo šeimą, giminę ir šalį. Dažniausiai tai – paskutinis jos reabilitavimo šansas už savo pasivumą per visą savo gyvenimą. Po to žmonės teisia „karo

nusikaltėlius“ ir tuos, kurie „sukėlė“ karą, tai yra vykdo teisingumą, daro gera. Piktadariai, savo ruožtu, dažnai post factum nesugeba aiškiai paaiškinti savo „nusikaltimų“ motyvų. Istorikai po to šimtmečiais negali suvesti galų, išsiaiškindamiesi įvykių pretekstą. Kaip, pavyzdžiui, atsitiko su Kulikovo mūšiu: „istorinėse“ chronikose bei romanuose spalvingai aprašytas rusų karių mūšys su Mamajaus kariuomene. Pagal faktą taip ir turėjo būti, nes šiuo mūšiu pasibaigė mongolų-totorių jungas, o tai reiškia, kad mūšis turėjo būti nemažas! Bet sumišę archeologai skečioja rankomis. Archeologinių kasinėjimų metu Kulikovo lauke nerasta jokių mūšio pėdsakų arba karių palaidojimų. Istorikai savo spėliojimuose apie tariamą mūšio vietą daėjo iki Raudonosios aikštės Maskvoje. Šio kazuso (vieno iš daugelio) paslaptis yra tame, kad mūšio iš esmės nebuvo – iš tikrųjų buvo žudynės! Paprasčiausiai Karma Rusijoje per Aukso Ordos jungą, kuris truko 200 metų, spėjo surinkti savo derlių. Tame mūšyje neturėjo žūti nė vienas rusų karys. Bet ką reikėjo daryti su inercija, kaip atšaldyti įsismaginusius aktorius? Mongolų-totoriai tais


laikais buvo galinga jėga, turėjo stipriausią Europoje profesionalią kariuomenę, o Rusija iš vergovės išeidinėjo nusilpusi. Į situaciją teko įsikišti Dievo Pasauliui. Rusia kosmine kalba reiškia „Pasaulio Siela“, bausti ją ir klupdyti bet kurioje situacijoje – neleidžiama pagal scenarijų! Todėl prieš mūšį totorių kariuomenei Dievo Pasaulis parodė tokį siaubingą paveikslą, kad šie bebaimiai kariai spruko tolyn ir buvo mušami pasivejant. Nė vienas rusų karys tame mūšyje iš tikrųjų nežuvo! Ir tokių pavyzdžių iš istorijos galima pateikti nemažai. Paslaptis čia paprasta: istorija piešia spektaklį, žiūrint iš salės – tai vaizdingas ir patrauklus reginys, būtent toks, kokiu mes norime jį matyti! Spektaklis juk organizuotas mums ir turi būti įdomus bei pamokantis (nors mes vienu metu esame ir jo dalyviai). Bet iš už kulisų, kaip teigia aktoriai, spektaklis atrodo visiškai kitaip – be paauksavimo ir blizgančių siūlių! Tai yra istorija, kaip mokslas, nėra Tiesa paskutinėje instancijoje. Kaip, tarpkitko, ir bet kuris iš mokslų. Tai tik subjektyvus požiūris į įvykį arba dalyką.

Žaidimas (Ošo alegorija)

Atminkitekite, kad viskas, ką jūs bedarytumėte – tai Žaidimas. Vaidinkite savo vaidmenį. Jeigu tai kova, tegul būna kova. Likite susikoncentravęs. Nereikia būti rimtu. Paprasčiausiai žaiskite. Karas turėjo būti pradėtas. Abidvi kariuomenės stovėjo viena prieš kitą, laukdamos signalo, kada pradėti žudyti viena kitą. Arjuna45, matydamas milijonus žmonių, truputį sudrebėjo. Jis pagalvojo: „Tai kvailystė. Vien tik dėl karalystės, vien tik tam, kad tapti karaliumi, žudyti milijonus žmonių – neverta to“. Ši mintis buvo tokia verianti, kad jis numetė savo garsų lanką ir pasakė Krišnai (Dievui), kuris vairavo jo vežimą: „Pasuk vežimą atgal, nuvežk mane į džiungles, palik mane ten. Aš noriu išsižadėti pasaulio. Man nereikalingi nei ši karalystė, nei kas kitas, aš nenoriu kariauti“. Krišna su juo ginčijosi, įrodinėdamas jam, kad tai bėgimas. Ir pasiekė savo tikslą. Jis pasakė Arjunai:

– Tai nulemta Dievo, karas turi būti pradėtas, tai neišvengiama. Net jeigu tu pabėgsi, kažkas kitas užims tavo vietą, bet karas įvyks. Todėl nesijaudink, tau jau atleista. Ne tu žudai šiuos žmones; Dievas jau nusprendė, kad šie žmonės turi būti nužudyti, ir šie žmonės turi būti nužudyti taikos labui. Tu turi tai padaryti – tai tavo pareiga!

Ir jis pridūrė lemiamą argumentą:– Atsimink, kai tu žudai žmogų (ir tai yra labai pavojingas

argumentas), tu žudai tik jo kūną. Siela nėra nužudyta – ji amžina. Taigi dėl ko nerimauti? Jis gims iš naujo. Jis įgaus kitą kūną, faktiškai – naują kūną. Tu numeti seną modelį, o jis gauna naują, kadangi siela amžina. Štai kodėl Krišna bandė pasakyti Arjunai: „Nesijaudink dėl Žaidimo. Žaisk! Jeigu tai turėjo atsitikti su tavimi, tai dalyvavimas žaidime, kario vaidmenyje, ir mūšis šiame kare – kaukis. Bet visada lik centre ir stebėk, kadangi tai Žaidimas. Ir jame nėra nieko rimto“.

Krišnai tai Žaidimas. Jis žada vieną dieną, pamiršdamas apie kitą. Jis iš tikrųjų laisvas, jo laisvė tobula, be nuodėmės... kadangi jis žino – viskas yra Žaidimas. Jeigu viskas yra Žaidimas ir viskas yra sapnas, tai dėl ko nerimauti? Jis nesijaudina. Jis žaidžia,

45 taip pat „Ardžuna“.


likdamas neįtrauktas. Subtilaus Pasaulio požiūris į karą kaip į neišvengiamą blogybę yra toks: žmonės, sugebėję pakilti iki pasiaukojimo mūšio lauke, verti pačios aukščiausios pagarbos. Maža to, Visatoje yra ištisos karių civilizacijos. Yra, pavyzdžiui, Riterių Civilizacija. Gyvenantis joje žmonės nešioja šarvus bei ginklus, nors niekas jiems negrasina, ir jie visiškai neturi su kuo Visatoje kariauti – bet tokia jų tradicija! Karų visoje neaprėpiamoje Visatoje, kur yra apie milijoną galaktikų, niekada nebuvo ir nebus. Karai – tai mūsų, Žemės gyventojų, kryžius ir privilegija. Vieną kartą per metus, gegužės 9, visa mūsų Visata švenčia Pergalės Dieną, Kario Dieną, Tėvynės gynėjo Dieną, vadina ją įvairiai. Kodėl būtent gegužės 9? Anksčiau jau buvo minėta, kad mūsų civilizacija Visatoje – baigiamoji ir labiausiai išsivysčiusi. Mes esame išsivystę visapusiškai, taip pat ir karyboje. Didysis Tėvinės karas iš tikrųjų buvo Pasaulinis, tokio Žemėje dar nebuvo. Įžymus jis dar ir tuo, kad agresijos objektu tapo Rusija - Pasaulio Siela, ir ji toje kovoje nugalėjo. Gegužės 9 Visata švenčia savo Sielos pergalę materialiajame plotmėje! Nors ten nevyksta jokios konfrontacijos, nėra skirstymo į teisius ir neteisius, žmonės puikiai supranta įvykių, į kuriuos jie buvo įtraukti Žemėje, pretekstą. Švenčia ir nugalėtojai, ir pralaimėjusieji! Paprastai puolančioji pusė – Karmos įrankis – dažniausiai žymiai žemesnio išsivystymo, ir Subtiliame Pasaulyje šie žmonės atsiranda žemesniuose energetiniuose Lygiuose.

Bet žmogaus, dalyvaujančio kare, Sielai be pasekmių nepraeina. Ir reikalas visai ne Biblijos įsakymo „Nežudyk“ pažeidime. Žmogui , tegul ir nenoromis, bet tenka pažeisti tabu – nematomą ribą, kurią peržengti nėra taip lengva. Turimos omenyje įrašytos kiekvieno žmogaus Sieloje programos, kategoriškai draudžiančios žudyti panašius į save. Problema randasi tame, kaip jam, grįžusiam prie taikaus gyvenimo, šias programas atstatyti. Žemėje jos atsistato per 10-20 metų. Tiems kareiviams, kam teko pasitraukti į kitą Pasaulį tiesiog iš mūšio lauko, Sielos traumą tenka gydyti keletą šimtų metų.Dievas užjaučia juos ir supranta, o kai bendražygiai kartais susirenka paūžti ir atsipalaiduoti, žiūri į ta,i kaip į objektyvią realybę.

Jeigu šią realybę praignoruoti ir neduoti žmogui atstatyti savo Sielos programas palaipsniui, natūraliu keliu, – bėdos neišvengsi. Programos, nuimančios besąlygiškos gyvybės vertybės, įvarytos giliai į vidų, blokavimą, gali labai klastingai parodyti save tik esant žmogaus įsikūnijimui Žemėje. Dalis patologinių žudikų ir maniakų – ankstesniuose įsikūnijimuose buvę frontininkai. Žudyti priešą mūšyje priverčia įsisąmoninta būtinybė apsaugoti save ir tėvynę. Šiuo atveju siekimas nužudyti kuo daugiau yra pagirtinas, vadinamas karine narsa. Jis stimuliuojamas apdovanojimais ir pagarba. Paprastai frontininkai, sugrįžę prie taikaus gyvenimo, vengia ginklo, nes karas neduoda jiems ramybės ir sapnuose. Be to jie yra užsigrūdinę žmonės, pripratę atsakyti už kiekvieną savo žingsnį.

Yra tikimybė, kad atsinešdama į naują įsikūnijimą šią kažkokiu būdu pasislėpusią programą, leidžiančią žudyti panašų į save, jauna Sąmonė – jau naujo žmogaus – supras ją kaip instrukciją veikimui. Kam prakaitą lieti, jeigu gauti norimą, galima nužudžius kitą . Iš tikrųjų:

„Žmogaus sluoksnelis mumyse Plonytis, virpantis, trapus.

Paverst galvijais lengva mus, Atgal pakelt labai sunku“.

I. Gubermanas 46

Be to tikėtina, kad jo žygdarbiai ankstesniame gyvenime įvertinti aukščiausiais

46 Igoris Gubermanas (g. 1936), rusų poetas, gyvenantis Izraelyje.


apdovanojimais ir įamžinti marmure ir bronzoje, tarnaudami palikuoniams begalinio drąsumo pavyzdžiu. Kaip jūs suprantate, kaltų čia nerasi. Aišku, kaltos yra žinduolių smegenys. Bet joms „, Plonytis, trapus žmogaus sluoksnelis“ – jau didžiausias pasiekimas, beveik žygdarbis. Paradoksalu, kad neokorteksas, kuris sugeba kartą ir visam laikui nutraukti šį pasityčiojimą iš žmogaus, lieka nenaudojamas ir užmirštas. Maža to, visas Žmonijos moralinis, ideologinis, mokslinis ir religinis potencialas yra orientuotas į tai, kad jis liktų neveikiantis kuo ilgiau.

Kas liečia taikingosios Žmonijos dalies siekio, kovojančios už visuotinį ir visišką nusiginklavimą, tai šiems planams lemta likti iliuzijomis ir gerais ketinimais. Kodėl, paklausite jūs, juk dalykas geras ir Dievui įtinkantis? Teoriškai – taip, bet nepraktiškai. Vėlgi kalta Evoliucija. Sutinkamai su Jos reikalavimais kiekviena civilizacija pasitraukia iš Žemės, po savęs susitvarkius. Kaip sakoma, „Išeidamas – išeik!“ Kad nei Žmonėms iš Subtilaus Pasaulio, nei pačiam Dievui nebūtų būtinybės gaudyti išėjusios civilizacijos „paskutinius mohikanus“ tikslu užsukti jiems deguonies čiaupą ir padaryti kontrolinį šūvį. Evoliucija į kiekvienos civilizacijos programą įdeda, kaip vieną iš pagrindinių, pirmaklasių kariuomenių sukūrimo ir vystymo programą. Tuo remiantis, vienas iš civilizacijos brandumo kriterijų yra šluotos, termobranduolinio ginklo pavidalu, sukūrimas. Štai jums išsamus atsakymas į klausimą apie civilizacijos pasiekusios mokslo ir technikos pažangos klestėjimo laikotarpį, vystymosi perspektyvas. O kaipgi su kilniais totalinio ginklavimosi motyvais, kaip Tėvynės gynyba ir termobranduolinio skydo, tramdančio faktorius prieš agresiją? Motyvai šie, aišku yra, bet jie paaiškina (greičiau, kamufliuoja) realybę tik 2-5 procentų lygyje. Likusi šešėlyje didžioji to, kas vyksta, motyvų dalis ne kas kita, kaip istorijos uždangos pravėrimas perspektyvai. Priimti tokią perspektyvą, aišku, mažai kas sutiks, bet į istorijos eigą tai visiškai neturės įtakos. Pagal idėją, atsivėręs toks kraupus scenarijus turėtų stimuliuoti mąstančios Žmonijos dalyje Nenutrūkstamą Loginio Mąstymo proceso įjungimą, pastumėti realiems žingsniams, galintiems išvesti iš po smūgio. Laisva nuo Loginio Mąstymo elektorato dalis palaidos save, visų pirma versijų, debatų ir svarstymų krūvoje. Su kuo eisite asmeniškai jūs – spręskite patys, kaip tai padarė žvirbliukas iš alegorijos.

Lapas ir žvirblis (Sergejaus Šepelio alegorija)

Kartą gyveno lapelis. Vienąsyk stiprus vėjas nuplėšė jį nuo medžio, ir jis nuskrido, tai aukštyn, tai žemyn. Mažas žvirbliukas, kuris tik šiais metais išsilupo, paklausė jo: – Kodėl tu nukritai nuo medžio? – Aš ne nukritau, paprasčiausiai man nusibodo kaboti jame, –

atsakė lapelis. – O kur tu skrendi? – vėl paklausė smalsus žvirblis.

– Kur noriu, ten ir skrendu. Panorėsiu, skrisiu aukštyn, panorėsiu – žemyn. Aš esu laisvas lapas, – pasakė lapelis.

Reikia pasakyti, kad jis buvo perdaug išdidus ir riestanosis, kad pripažintų, jog jis nemoka skraidyti ir kad jis visiškai pavaldus išoriniams poveikiams, pavyzdžiui, vėjui.O gal jis iš tikrųjų taip galvojo.Kai vėjas truputį nurimo ir lapelis nukrito į upelį, žvirbliukas vėl paklausė jo:

– O kodėl tu nebeskrendi ir nukritai į vandenį, ir kur dabar vyksi?– Aš nenukritau, – įsižeidęs atsakė lapelis, – man tiesiog nusibodo skraidyti ir

užsinorėjo paplaukioti, o plaukiu aš ten, kur panorėsiu, juk aš esu laisvas lapas ir pats sprendžiu, ką man veikti.

– O kodėl tu neplauki į kitą pusę? – pasidomėjo žvirbliukas. – Kiek kartų tau galima aiškinti, jeigu aš neplaukiu ten, reiškia, nenoriu, juk aš darau


tik tai, ko noriu pats, – apmaudžiai atsakė lapelis ir nuplaukė toliau pasroviui.Po keleto dienų žvirbliukas jau išmoko skraidyti ir darydamas savo trečią skrydį,

pamatė savo seną pažystamą lapelį, bet tasai tiek pasikeitė, kad paukščiukas ne iš karto jį ir atpažino.

– Sveikas, lapelį, – sucypsėjo jis, – kaip reikalai? Kodėl tu pageltonavai, kas su tavimi tai padarė?

– Niekas nieko man nedarė, man paprasčiausiai užsinorėjo pakeisti savo spalvą, štai aš ir pasidariau geltonas, – atsakė lapelis.

Žvirbliukas patikėjo lapeliui ir po šio atvejo pradėjo laikyti lapus aukščiausiomis būtybėmis, nes negalėjo suprasti, kaip galima skraidyti be sparnų ir plaukioti be kojų ir rankų, o juo labiau savo noru keisti spalvą.

Bet štai atėjo ruduo, ir vis dažniau ir dažniau pradėjo kristi lapai nuo medžių, bet žvirbliukas niekada nematė, kad jie skristų prieš vėją, o kai nukrisdavo į upelį, niekas iš jų neplaukė prieš srovę, nebent labai stiprus vėjas stumdavo juos. Ir niekada nematė, kad koks nors lapas liktų žalias ir „panorėtų“ nekeisti savo spalvos. Jis suaugo ir įgijo gyvenimo patirties, o kartu su tuo pakeitė savo požiūrį į lapus, gyvenančius savęs nuraminimo iliuzijoje, kad jie valdo savo gyvenimą. O dar jis sužinojo, kad yra kitos būtybės, kurios laiko save nuo nieko nepriklausomomis – tai žmonės. Jų elgesys ir gyvenimas visiškai priklauso nuo emocijų, jausmų ir norų, netikėtų prasiveržių, einančių nežinia iš kur ir nešančių nežinia kur. Kas įdomiausia, niekas, išskyrus nedaugelį, nebando su jais kovoti. Ir nugalėję juos - vienetai. Besirandantys emocijų valdžioje, laiko žmones, kurių norų ir jausmų vėjas pučia į kitą pusę, keistais tik todėl, kad juos neša ne ta kryptimi, kaip juos. Jis taip ir nesugebėjo suprasti, kodėl jie taip elgiasi. Kodėl jiems, tokiems silpniems, bet potencialiai visagaliams, taip patinka guosti save pasaka apie savo visagalystę vietoj to, kad bandyti priešintis „vėjų“ šuorams arba net išmokti juos valdyti? Juk žmonės – būtybės, kurioms tai pavaldu, kurios pačios gali spręsti kuria kryptimi jiems keliauti bekraščiais gyvenimo vandenynais. Ir jis nusprendė, kad geriau pripažinti, kad vėjas gali nunešti jį ir pakeisti numatytą kelią, bet turėti galimybę priešintis jam, negu sakyti, kad vėjas nevaldo tavęs ir kad tu skrendi būtent ten, kur nori, kai jis neša tave priešinga kryptimi!

Gegužės 9, Pergalės 60-mečio dieną, mes pasveikinome per kontaktą visus frontininkus, kas žuvo mūšio lauke arba išėjo į „aną pasaulį“ po karo. Jeigu prisiminti, kad jų Subtiliame Pasaulyje daugiau negu šimtas milijonų, linksminasi jie kaip reikia, (su būtina Pergalės Parado Raudonojoje aikštėje peržiūra). Pasveikinome su Pergale ir Dievą – kaip Aukščiausiąjį Visatos Vyriausiąjį vadą. Jis pažymėjo, kad Apokalipsė – dar didesnio masto ir kruvinesnis karas; apmaudžiai pridūrdamas, kad jame žymiai daugiau išdavikų palyginus su ankstesniais karais. Tiesa, kare išnyko frontalinė konfrontacija, be to savęs ir aplinkinių naikinimo būdai tapo ne tokie atviri. Bet, perėjus į psichinio poveikio sritį, atakų rezultatyvumas išaugo daugkart. Kaip jūs suprantate, radikaliai pasikeitė drąsos panaudojimo būdas ir sfera. Ir tik išdavystė įpatingai nepasikeitė.

Išduoda lygiai taip pat, senoviškai, be ypatingų įmantrybių, bet jau Aukščiausiojo „Aš“, Dievo ir Evoliucijos interesus.


Pergalės kariai Nauja visada gimsta iš seno – Būties Nenutrūkstamumo Dėsnis

Kalbant apie Evoliuciją, reikia pažymėti, kad viskas nauja gimsta sename, išeinant iš jo. Sena ir nauja – dvi bet kurio proceso evoliucinio vystymosi priešybės. Maja ir Olmekų pavyzdyje, kaip vandens laše, atsispindi visas naujos civilizacijos brendimo, senosios gilumėje, mechanizmas. Iki ydilijos čia toli, kadangi pradeda veikti Priešybių Kovos Dėsnis. Ir ne abstrakčių, menamų priešybių, o išryškintų - konkrečių gyvų žmonių pavidale, stovinčių priešinguose seno ir naujo poliuose . Žmonių, kurie dalinasi bendrą pastogę ir sutuoktinių guolį. Priešybių Kova liečia vaikus ir tėvus, vyrus ir žmonas, piliečius ir jų valstybes. Žinoma, ypač aštriai šis Dėsnis pasireiškia šeimose. Būtent šeimoje pasireiškia daigai naujo seno fone. Šeimoje ypač ryškiai matosi naujos rasės užgimimas ir kitos, pasenusios, žūtis. Viskas vyksta tiksliai taip, kaip sakė Jėzus Kristus: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ 47. „Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas“ 48. „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą“ 49. Ir dar: „Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ 50.

Įveikti evoliucinę aklavietę kitaip neįmanoma. Tol, kol žmogus bus pavaldus Priešybių Kovos Dėsniui, nei šeimoje, nei visuomenėje neišvengti kataklizmų. Be to konfliktams galo nebus. Bet pakanka žmogui įjungti savyje ir savo Sąmonėje Priešybių Vienybės Dėsnį (Evoliuciją), ir taps įmanoma galimybė pašalinti konfliktus, pasiekti tikrojo atleidimo ir supratimo vienas kito atžvilgiu. Mieganti Sąmonė įjungia Priešybių Kovos Dėsnį, kuris paliečia visas žmogaus gyvenimo puses, priešprieša vyksta ir ideologiniame fronte. Juk negali būti, kad sena ir nauja, žūstantis ir gimstantis išpažintų vieną moralę, vieną ideologiją. Šis nesutapimas palaipsniui didės iki bedugnės dydžio. Kas vienam – išganymas, kitam – pražūtis. Kaip, pavyzdžiui, lietus jaunam ąžuoliukui – gaivinanati drėgmė, o džiūstančiam ąžuolui patriarchui, iš kurio gilės išaugo jo jaunesnis draugas, tai puvėsis ir pelėsis, artinantys jo mirtį...

Taip ir su mūsų rasėmis. Nenykstančios, pagrindinės vertybės senos, atgyvenančios, tampa girnapuse ant jaunos, gimstančios rasės kaklo. Savo ruožtu, jaunos rasės idėjos ir principai – tai ne kas kita, kaip epitafija senajai. Todėl žūstančio pasaulio atstovams Naujo Pasaulio idėjose pasąmoniniame lygmenyje girdisi pavojus, primenantis tolymus plaktuko dūžius per savo karsto dangtį...

Būtent taip mūsų knygas ir Sistemą – naujos rasės Naujausiąjį testamentą – priima senosios rasės valdymo vertikalė! Mėginimai ką nors publikuoti, kas atspindi naujus požiūrius, turinčius nenykstančią vertę Naujajam Pasauliui, iš žiniasklaidos sutinka susvetimėjimą ir nesupratimą. Priimama tai, kaip svetimkūnis, nors daugeliui žmonių mūsų Sistema būtų tikras išganymas. Stebėtina, kad daugelis laikraščių ir žurnalų vadina save

47 Matas, 10 : 34.48 Matas, 24 : 40.49 Matas, 10 : 35.50 Matas, 10 : 36.


nepriklausomais. Žmones šokiruoja ne informacijos naujoviškumas, o pasirinkimo, prieš kurį ji stato žmogų, kategoriškumas. Viską, ką jinai siūlo, neįmanoma suderinti su senu. Tai ne senų idėjų, metodikų, priesakų ir principų papildymas, o jų pilnas demontavimas ir pakeitimas, bet ne kaip lengvabūdiškas ardimas revoliucijos pavidalu, o kaip evoliucijos procesas! Ir vėlgi, esant tokiam požiūriui, nėra jokio prieštaravimo Biblijos kanonams: „Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno), ir skylė tik padidėtų. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“ 51 O ten dar pasakyta, kad vaikai už tėvus neatsako. Tai reiškia, kad nereikia reikalauti iš naujo ataskaitos už seno, paversto absoliutu, nuodėmes ir netobulumą.Taip pat ne tinka reikalauti , kad naujas būtų panašus ir indentiškas atgyvenusiam senam

Naujas todėl ir yra naujas, kad prieštarautu senam. Kitaip įvyks Evoliucijos sustojimas ir momentali žūtis , kaip seno, taip ir naujo! Pats įdomiausias dalykas yra tas, kad mūsų knygos ir Asmenybės Harmonizavimo Sistema neprieštarauja nei naujausiems mokslo atradimams, nei Šventraščiams, o išeina, kristalizuojasi iš jų! Žmonių nepritarimas yra susijęs tik su tuo, kad vaikas pasirodė visiškai nepanašus į savo tėvus. O gyvenime argi ne taip? Nereikia pamiršti, kad, be visa ko, tai Evoliucijos vaikas. O su šia griežta dama geriau neprasidėti: sumals į dulkes bet ką (iš naujo grąžinant į korpuskulą). Vienintelis protingas žingsnis iš mūsų pusės būtų besąlygiškas paklusnumas Jai! Kiekvienam iš mūsų teks daryti savo asmeninį Pasirinkimą, sprendžiant patiems – su kuria rase, civilizacija jam pakeliui. Tuo pačiu atsiminkite, kad nauja visada yra susiję su Evoliucija ir turi apsaugą, pagalbą ir palaikymą iš Jos pusės! Sutikite, kad būtų ganėtinai nelengva užprotestuoti pasakytą kokiais nors aiškiais kontrargumentais. Vienintelis dalykas, kurį skaitytojai bando švelniai mums prikišti, tai būtent pirmosios knygos turinio kategoriškumas. Ir tuo pačiu jie nepraleidžia galimybės išvardinti visą buketą nelaimių, atkakliai persekiojančių, kaip pačius oponentus, taip ir jų gimines. Tenka be apylankų jiems aiškinti painiavos apibrėžimuose priežastį. Tai, kas, emocionaliai skaitant mūsų knygas, yra suvokiama kaip kategoriškumas, iš tikrųjų yra konkretika, kuri švariame, reklamos ir emocijų neatskiestame pavidale, miegančiai Sąmonei yra stipriausias dirgiklis. O kas liečia kategoriškumą, tai nesame labiau kategoriški negu maldaujančiųjų gyvenimo statika ir karminis kirvis virš jų giminės!

Aleksandrai, Tamara, sveiki! Aš klausiau jūsų patarimo, kaip padėti pusbroliui (52 metų, miršta nuo vėžio). Didelis ačiu už jūsų atsakymą. Aš viską jam papasakojau, jis klausė dėmesingai, iš jo akių galėjau išskaityti, kaip jis įsiurbia kiekvieną žodį, su viskuo sutinka, jau tada sakė, kad daug ką pergalvojo iš naujo, patikėjo Dievu, kurį anksčiau atmesdavo... Palikau jam literatūrą, Jūsų rekvizitus, knygą, papasakojau apie Sistemą. Daigiau jo nebemačiau, dabar jį veža į kaimą – mirti, jis visai blogai jaučiasi, net nenori telefonu kalbėti. Aš nebandžiau per prievartą versti jį prisijungti – palikau jam pasirinkimo teisę. Bet jis nepasinaudojo, net nieko neskaitė.Aš žinau, jūs rašote, kad žmonėms reikia daug laiko, kad suprasti Doktrinos bei Sistemos svarbą ir būtinumą, ir tai turi būti jų Pasirinkimas. Bet aš vis vien pergyvenu, kad nebuvau užsisipyrusi... Tai man kelia nerimą; kaip elgtis, iš vienos pusės – aš turiu informaciją, iš kitos – šios informacijos nenori išgirsti. Ar tai mano kaltė, kad manęs negirdi – neišauklėjau savyje lyderio? Arba galbūt jis jau tada buvo ant tiek silpnas, kad negalėjo skaityti ir analizuoti? Arba jo Siela prarado impulsą ir tik sekančiuose įsikūnijimuose atgaus jį iš naujo?

Labai gaila jo mamos, jinai jau palaidojo sūnų ir vyrą, dabar ant jos rankų miršta

51 Morkus, 2 : 21, 22.


antrasis sūnus. Kas tai, pamokymas arba giminės išmirimas? Juk aš taip pat netiesiogiai esu šios giminės atstovė, ar galiu kažkaip, savo evoliucija, įtakoti jos stiprinimą ir vytymasį? Labai norisi matyti savo tėvus, seserį ir visus sveikus, stiprius, drąsius, turtingus ir sėkmingai besiverčiančius..Bet jų aplinkoje net neprasižioju , kada kalbama rimtomis temomis – egzistuoja jaunylės stereotipas( dukrelės, anukėlės). Tai pasireiškia ir darbe. Vakar man bendraujant su tėčiu išlindo dar vienas stereotipas – nereikšti savo nuomonės, ji esą vis vien neteisinga, neprotinga, sėdėk ir nelysk, vis tiek nieko protingo nepasakysi ir t. t. – brrr, nemalonu...

Pagarbiai, Nataša.Sistemos tikslas yra sujungti visus žmones Žemėje į vieną bendriją, kuriai bus

atviros visos perspektyvos į ateitį savo neikainuojamo vidinio resurso protingo naudojimo keliu. Tik ką daryti, jeigu ekskliuziviniais šio resurso nešėjais, šeimos ir giminės ribose, yra visiškai beteisiai nariai („bjaurieji ančiukai“), o visuomenėje – tai neturintys autoriteto ir valdžios žmonės? Savo laiku prasidėjo integracijos visuomenėje procesas visos Žmonijos mastu. Susijungia miestai, šalys, kontinentai. Susivienijimas vyksta politikos bei ekonomikos srityje. Bet žmonių pasaulėžiūros integraciniai procesai nepalietė, ji nei kiek nepasikeitė, liko diferencijuota, orientuota į asmenybės, tam tikro klano, žmonių saujelės interesus!

Būtent dėl šios priežasties vis dar kariaujama, auga agresija, klesti terorizmas ir t. t. Ir vienu tik valios sprendimu bei jėga šių problemų neišspręsti! Klanų interesų prioritetas pastatė Žmoniją ant susinaikinimo ribos.

Tam, kad išlikti, visa tai, savo supratime apie pasaulį ir gyvybę, turi susivienyti, išdirbant vieningą pasaulėžiūrą. Tik visos Žmonijos, visų mūsų planetos žmonių Sąmonės integracijoje slepiasi raktas gyvybei ir klestėjimui. Žmonės su nauja mąstysena sukurs naują tobulų žmonių , įvaldžiusių įgūdžius bei gebėjimą gyventi sąveikoje su gyvenimu, visuomenę.Tas, kas bando izoliuotis, atsiskirti nuo vieningos užduoties, iškeltos visiems Sistemos dalyviams, atlikimo, automatiškai praranda teisę gauti gyvybę ateityje! Gyvenimas paprastai „nepratęsia bendradarbiavimo kontrakto“. Tai ne bauginimas.

Dalykas tame, kad žmogus, priėmęs tokią poziciją, vysto savyje izoliavimasį, individualizmą ir išdidumą. Kuo jis ne tik prieštarauja gyvybės įvertinimo Dėsniui, bet ir stato save virš jos! Šitie pokštai „praeidavo“ ir buvo pakenčiami buvusiais 2.000 metų, bet dabar, Apokalipsės laikotarpiu, viskas tai įvertinama kaip neslepiamas bendrų interesų nepaisymas, ko pasekmėje žmogus iškrenta iš bendros Sistemos!


Septintasis skirsnis

Kūrinijos Raktas

Varžybų sąlygos yra nuostabiai paprastos. Mes turime ne kurį laiką atkakliai dirbti, ne kurį laiką kentėti, nuolat tikėti ir niekada ne žiūrėti atgal.

David J. Simms

Taigi, mes priėjome prie pirmosios knygos baigiamojo skirsnio. Iš skirsnio į skirsnį jūs bandėte perprasti Sąmonės išplėtimo prasmę, ir tam tikras skaitytojų procentas jau suprato, kad būtina panaudoti technologijas, padedančias pasveikti ir pasiekti sėkmės gyvenime. Pabandysime išsiaiškinti visame, būdami naujame savo gyvenimo įsisąmoninimo etape. Mes žinome, kad mūsų Esybė (biologinis kompleksas vardu „Žmogus“) susideda iš fizinio ir energetinio kūnų.

Mokslas išsamiai ištyrė fizinį kūną, ir nėra jokio būtinumo ties juo apsistoti. Su energetiniu viskas kitaip. Jis patenka į neįsisąmonintų, o kartais ir anomalinių, reiškinių kategoriją ir yra okultinių mokslų, mistinių žinių, ne visada pateisintų prietarų ir melagingų žmogaus vaizdinių apie save įdėmaus dėmesio objektas . Šiuo laikotarpiu atsirado daug praktikų, veikiančių energetinį kūną, dirbančių su juo. Ąsmeniškai ekstrasensai, magai, žyniai bando paveikti būtent energetinį kūną – tikslu valdyti fizinį (svetimą, bet ne savo). Tačiau toks kišimasis ne visada yra pateisinamas. Dalykas yra tame, kad išvardinti meistrai, turėdami kiekvienas savo unikalius sugebėjimus, visiškai nežino jų prigimties ir paskirties! Reklamuodami save, jie įpiršo nieko neišmanančiam miesčioniui poveikio jo energetiniam kūnui svarbą ir vaizduoja, kad tai yra panacėja nuo visų bėdų ir ligų!

Taip, iš tikrųjų, energetinis kūnas yra pirminis, o fizinis – antrinis, bet tam, kad panaudoti kokį nors poveikio energetikai metodą, reikia žinoti ir suprasti procesus arba dėsnius, valdančius šį kūną. Pažinti juos galima tik esant Išvystytai Sąmonei. Bet bėda yra tame, kad visi šitie specialistai – paprasti žmonės. Jų Sąmonės išvystymosi lygis – toks pat, kaip ir pas visus, na, gal, vienu – dviem procentais aukštesnis. Reiškia, turėdami žemą įsisąmoninimo lygį, jie kišasi į sritį, visiškai jų neištirtą, o tai reiškia – jiems


neprieinamą! Kas gi tai per sritis?Pamėginsime išsiaiškinti. Mes žinome, kad energetinis kūnas (jo pradinė substancija) turi sudėtingą struktūrą ir konfigūraciją. Bendrais bruožais jis yra kiaušinio pavidalo ir priklausomai nuo savo tankio ir aktyvumo jo diametras gali būti iki 18-20 metrų. Jo pagrindą sudaro smulkiausios Kūrinijos dalelės, vadinamos korpuskulomis. Pats energetinis kūnas yra nevienarūšis pagal savo sudėtį ir tankį. Arčiau prie fizinio kūno jo tankis didėja, įgaudamas daug tankesnę konsistenciją pačiame fiziniame kūne. Energetinis susideda iš septynių sluoksnių, kiekvienas iš kurių yra sujungtas su savo Kūrinijos Lygiu, o tai reiškia, kad yra pavaldus Jos dėsniams.

Visos egzistuojančios pasaulyje praktikos, veikiančios energetinį kūną, dirba tik su 2 – 3 energetinio kūno lygiais, pačiais tankiausiais jo sluoksniais – tai eterinis (karminis), emocionalus ir mentalinis lygiai. Kiti keturi – penki lygiai lieka joms neprieinamos.Būtent ekstrasensams neprieinami lygiai sudaro „valdymo aparatą“, arba žmogaus „sisteminį bloką“.

Tai taip vadinami „Dangaus Kūnai“, kuriuos galima apjungti bendru pavadinimu „Spindulinis Kūnas“ arba „Šviesos Kūnas“. Bet pačiam žmogaui jis yra suvokiamas ir prieinamas Išvystytos Sąmonės pagalba. Atvėrus savo Sąmonę iki 60 – 65 %, mes priartėjame prie galimybės gauti informaciją iš Aukščiausiųjų Kūrinijos sluoksnių ir valdyti savo Dangaus Kūnus (Dangaus Esybes, prisiminkite schemą Nr. 1). Įsisavindami pirmųjų Sistemos dalių technologijas, mes, kaip ir dauguma praktikuojančių pagal kitas metodikas, dirbame tik su tankiaisiais savo kūno sluoksniais (su 2 – 3 lygiais). Tie, pas kuriuos fizinio kūno funkcijų sultrikimas buvo susijęs su energijos cirkuliavimo, būtent tų lygių, sutrikimu, įgauna galimybę stabiliai valdyti savo sveikatą.

Žmonės, turintys nesklandumų su energijos cirkuliavimo sutrikimais Dangaus Kūnuose, nesugebėjo pilnutinai atsikratyti savo problemų. Tarp kitko technologijas, aprašytas pirmose Sistemos dalyse, galima vertinti, kaip neatidėliotinos greitos pagalbos, sau pačiam, metodus. Šias technologijas galima laikyti, kaip skylių lopymą, kuomet žmogus atsikrato vienos problemos, o pas jį tuoj pat atsiranda nauja arba po kiek laiko grįžta sena. Vieninteliu pasiekimu pradiniame etape tapo galimybė spręsti savo problemas su sveikata nesikreipiant į gydytoją, nenaudojant vaistinių preparatų. Bet vis vien, problemos pilnutinai nėra pašalintos! Tačiau visgi naudą iš šių technologijų mes gavome: pažadinome šeštąjį jutimą, o tai reiškia, kad išvytėme savo vidinį jutimą, kaip organų, taip ir energijos srautų energetiniame kūne. Nepraėję šio etapo, be vidinio dėmesio išvystymo, mes, savęs valdyme, negalėsime žengti toliau.

Pasidarė žymiai lengviau, kai išmokome kontroliuoti savo stereotipus ir kovoti su jais. Išlaisvindami Sąmonę nuo jų, mes įveikiame Karmos poveikį, tarp kitko visų jos lygių! Karma turi žmogui tiek pat poveikio lygių, kiek lygių turi stereotipai kartu su griaunančiomis Noosferos minties formomis (viso jų yra penki, prisiminkite schemą Nr. 3).

Šiame vystymosi lygyje Sąmonė turi būti visiškai laisva nuo stereotipų. O jų atskleidimas bei įsisąmoninimas vyksta palaipsniui. Jums nėra prasmės ieškoti jų savyje – pats gyvenimas aplink mus sukuria įvykius, kurie padeda atskleisti vienus ar kitus stereotipus! Žmogui belieka laiku atskleisti juos savyje ir pašalinti. Pasiekus laisvę, Sąmonė turi nuolat būti pusiausviros(susivaldymo) būklėje, tai yra alfa lygmenyje.

Tai reiškia, kad jokios materialiojo pasaulio problemos negali ir neturi mus jaudinti, įtraukdamos mus į savo sūkurį. Savo Sąmone mes visada randamės virš proceso (bet kurio), pilnutinai apimdami jį savo pojūčiais, vadinasi valdydami jį. Emocijos liko užnugaryje. Visi procesai yra pavaldūs Protui, kuris remiasi sveiku protu ir Tiesa.Nuolat besivystanti Sąmonė sugeba apimti savimi procesus, susijusius su Dangaus Kūnais (su Spinduliniu kūnu). Šis kūnas yra ypatingas, nuo jo būklės priklauso visas mūsų gyvenimas, sveikata ir gerovė. Dangaus Kūnų tankis nuo lygio link lygio mažėja, palaipsniui pereidamas į spindulinę formą. Jų dalelės tampa dar mažesnės negu korpuskulos, tai taip vadinamos kvazidalelės. Spindulinis kūnas betarpiškai susijęs su aukščiausiais Kūrinijos


sluoksniais, valdomas jų Dėsnių ir tiesiogiai Dievo mintimi, Jo psichine energija. Mūsų Sąmonė, pasiekusi sąveiką su Spinduliniu Kūnu, sugeba sugauti Dievo psichinę energiją, pasijungti prie gaivinančio gyvybiškos energijos šaltinio ir išlyginti procesus visuose savo kūno struktūrose. Sąmonė, sąveikaujanti tik su grubiais energetinio kūno sluoksniais, šios savybės yra netekusi. Valdymo instrumentu, kaip ir anksčiau, lieka mintis ir pakankamai išsivystę vidiniai pojūčiai.

Taigi, Dangaus Kūnai tampa prienami ir pavaldūs tik Išvystytai Sąmonei. Ji, kaip jau ne kartą buvo pabrėžta, yra būdinga tik žmonėms, išsilaisvinusiems iš stereotipų, nustačiusiems pilną vienybę ir supratimą su savo Aukščiausiuoju „Aš“. Šiuolaikiniai ekstrasensai, magai, žyniai ir liaudies gydytojai neturi tokios Sąmonės, o tai reiškia, kad gali padėti žmogui išspręsti tik nedidelę jų problemų dalį, prikabindami jam tuo pačiu (dėl savo nežinojimo!) masę naujų!

Visas savo ąsmenines problemas išspręsti gali tik tas, pas ką jos yra, įsisąmoninant ir kompleksiškai („Padėk sau PATS!“)! Viskas todėl, kad vienas iš pagrindinių naujosios Epochos postulatų ir Dėsniu sako: „Gydytojavimas baudžiamas. Gydytoju sau pačiam turi tapti kiekvienas!“ Energetinis kūnas yra nuolatiniame judėjime, dėka ko vyksta kraujo bei limfos judėjimas fiziniame kūne, vyksta jo organų ir sistemų darbas. Energetinio kūno sluoksniai turi įvairius savo judėjimo greičius. Kuo lygis yra toliau nuo fizinio kūno, tuo didesnis jo greitis. Spindulinio Kūno judėjimo greitis turi viršyti šviesios greitį, būtent todėl jis turi savybę švytėti, priimdamas tuo pat laiku dalelės ir bangos savybę. Gebėjimas valdyti šį procesą duoda žmogui neribotas galimybes.

Spindulinio Kūno judėjimo (sukimosi) greitis yra tiesiogiai susijęs su Sąmone. Lygiai taip pat, kaip elektros srovė gali tekėti tik tarp dviejų skirtingų polių, taip ir Spindulinio Kūno judėjimas galimas tik tarp dviejų minties Polių: Dievo Minties (Jo psichinės energijos), iš vienos pusės, ir Žmogaus Minties (jo psichinės energijos) – iš kitos pusės. Kaip jūs galite numanyti, mažai kas Žemėje turi išvystytą Spindulinį Kūną. Nemokėdamas palaikyti procesų šiame Kūne, žmogus tampa mirtingas. Atkurti Spindulinio Kūno sukimosi greitį – štai sveikatos ir nemirtingumo laidas!

Kaip išsireiškė A. Karras52: „Tam, kad užsidirbtume pragyvenimui, reikia dirbti. Bet tam, kad praturtėtumėme, reikia sugalvoti kažką kitą“. Taip ir su mūsų sveikata.

Tam, kad išliktų praeityje dešimtmečius ir šimtmečius, žmogui užteko mokėti, žinomų sistemų ir metodikų pagalba, dirbti su savo fiziniu kūnu, apsiribojant nedidele energetinių procesų korekcija. Dabar situacija verčia mus prisiminti tą „kažką kitą”!Mūsų Sistema ir yra tas – „kažkas kitas”, ir, kaip jūs suprantate, Žmonija ją gauti turėjo, ne anksčiau, ir ne vėliau, o būtent dabar. „Naudinga viskas, kas laiku. Jei nelaiku, tuomet bėda – gerovs virsta tik yda!“

Sutinkamai su rytų medicina, žmogus iš prigimties turi dvi energijos rūšis: Tėvų ir Darbinę. Tėvų yra ta, kuri yra sukaupta energetiniame kūne. Žmogaus ekstrasensoriniai ir paranormalūs gebėjimai yra susiję su energija, sukaupta Spinduliniame Kūne.

Ekstrasensai turi Spindulinį Kūną, nors ir silpnai išvystytą. Jį turi žmonės, kurie bando pažinti Tiesą ir nuolat ieško jos. Jie taip pat gali atstatyti savyje ekstrasencorinius sugebėjimus, jeigu panorės! Būtent Spindulinis Kūnas stumia žmogų tobulintis, savirealizacijai ir Evoliucijai. Daugiau ar mažiau išvystytą Spindulinį Kūną turi ne daugiau kaip vienas procentas Žemės gyventojų. Štai kodėl Subtilus Pasaulis mano, kad šiuolaikiniuose kataklizmuose visų pirma išgyvens būtent jie. Jie iš prigimties turi Sielos jautrumą ir sugeba laiku ateiti ten, kur reikia, ir padaryti tai, ką pasakys, ko išmokys. Kitiems, dėl visuotinio raštingumo bei erudicijos, šie pirmieji žingsniai virsta neįveikiama problema,. Iš tikrųjų „vargas dėl proto“ ir „daug

52 Alphonse Jean-Baptiste Karr (1808-1890), prancūzų rašytojas.


rūpesčių iš didelio žinojimo ”.Penkerius metus vaikščios aplinkui, reikalaus paaiškinimų, atitikimo sertifikatų, Mokslo akademijos bei Sinodo išvados, o po to – ir Dievo paso... Kol patys neišnyks... Laiko liežuviu malti jau nebėra! Situacija tokia, kad „ne stiprieji nugali silpnuosius, o greiti – lėtus“.

Spindulinis Kūnas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus psichine energija, su jo mintimis. Todėl nepateisinamas šios energijos naudojimas sukelia padidintą Spindulinio Kūno energijos sunaudojimą. Po mirties, turėdamas silpnai išvystytą Spindulinį Kūną, žmogus negali susijungti su aukštesniais Kūrinijos Lygiais, todėl leidžiasi žemiau. Dalykas yra tame, kad iš karto po mirties žmogus pakyla į pačius aukščiausius Lygius, kur, pagal idėją, galėtų ir pasilikti... Bet, turėdamas žemą potencialą, jis negali išlaikyti šių Lygių energetikos, jinai jį degina! Žmogus, kaip sakoma, byra žemyn, nusileisdamas ten, kur jam yra komfortiškiau (štai jums ir puolęs angelas!).

Reinkarnacijos metu jis įgauna tą Spindulinį Kūną, kurį turėjo prieš mirtį. Todėl reinkarnacijų skaičius nepadidina žmogaus šanso, o tik sumažina jį! Nuo gyvenimo link gyvenimo Tėviškos energijos atsargos mažėja, reiškia – mažėja gyvenimo trukmė. Tam, kad atgimtų savyje gyvybė, reikia atkurti Spindulinį Kūną. Natūralu, kad kuo jis pas jus silpnesnis, tuo didesnes pastangas jo atkūrimui reikės įdėti.Darbinė energija yra energija, kurią sukuria fizinis kūnas ir kuri užtikrina mūsų kasdieninį darbingumą. Žinoma, Darbinės energijos kiekis, net ir labai norint, gali būti tik lygiavertis energetiniame kūne sukauptai energijai. Pagal tai, kaip senka Tėvų energija, mažėja ir fizinio kūno gebėjimas ją generuoti. Čia reikia pabrėžti, kad jeigu žmogus nenaudoja savo Prigimtinės energijos stresams, užsiiminėja įvairiomis sveikatingumo praktikomis, tai jis sugeba išlaikyti savo sveikatą reikiamame lygmenyje ir prailginti gyvenimo metus. Jeigu jis išnaudoja energiją emocijoms ir stresams, ir niekuo neužsiima, pageidaujamo efekto iš kokių nors energetinių technologijų jis negaus. Jūs turbūt jau supratote: tam, kad padidinti Darbinės energijos lygį, reikia padidinti raumenų darbingumą, jų galėjimą generuoti Darbinę energiją. Spręsti šią problemą Mes suteikiame skaitytojui. Šiuo metu yra pakankamai praktikų, padedančių lavinti raumenų sistemą (bėgimas, mankšta, bodibildingas ir kt.).

Sustokime tik prie Spindulinio Kūno lavinimo klausimo. Dar kartą pabrėžime: visos egzistuojančios pasaulyje psichoenergetinės praktikos leidžia paveikti du – tris energetinio kūno lygius, t. y. pačius grubiausius, kurie randasi arčiau fizinio kūno. Spindulinio Kūno jos neliečia. Priėjimas prie jo, esant neišvystytai Sąmonei, yra Gamtos užblokuotas, kadangi jo energijos gali sudeginti žmogaus, nepasiruošusio jų įsisavinimui, kūną! Daugeliui yra žinomos Drunvalo Melchisedeko knygos „Gyvybės Žiedas“.Jose kaip tik kalbama apie Šviesos Kūno, tai yra Dangaus Kūnų (Spindulinio Kūno) vystymą.

Knygose duodama Šviesos Kūno vystymo technologija.Ir kas gi? Ši praktika, galbūt, kam nors ir buvo naudinga, bet, kaip sako pats Melchisedekas: „Tiktai viena dešimtoji procento Žemės gyventojų turi gyvą Šviesos Kūną. Ką įsakysite daryti kitiems?“Jo knyga yra skirta būtent vienai dešimtajai procento gyventojų, žmonėms, turintiems išvystytą Sąmonę iš prigimties. Bet žmonėms, turintiems uždarą, miegančią Sąmonę, ši metodika dėl nurodytos priežasties netinka! Ir jeigu šitie žmonės pradeda užsiiminėti „Mer-ka-ba“, tai ji juos paprasčiausiai sudegins. Mes savo darbe su tokiais žmonėmis susiduriame.Jiems reikalingas parengtinis paruošimas, pirmiausia – teorinis. Ne paslaptis, kad kiekvienas žmogus galvoja, jog mieganti Sąmonė gali būti pas ką nori, tik ne pas jį, stereotipai – irgi ne jo problema ir t. t. Apgailėtina tai, kad visos mums žinomos sistemos ir praktikos tik siūlo „išplėsti Sąmonę“. Apie tai, kas tai yra ir kaip tai padaryti – niekur nė žodžio!

Be to, „Mer-ka-ba“ tinka tik žmonėms, turintiems sąlyginai sveiką fizinį kūną. Kitaip ši galinga praktika gali sustiprinti organizmo sutrikimus! Ši aplinkybė vėl parodo, kad bet kokiio daliko , bet kokios technologijos reikia imtis išmaningai ir suprantant bendrąjį procesą! Iš pradžių reikia kritiškai įvertinti savo žinias, galimybes – ir tik po to mėginti


įsisavinti daug vilčių teikiančias technologijas. Žymiai paprastesnis ir patikimesnis Spindulinio Kūno vystymo būdas yra „Atgimimo akis“ su mūsų papildymais, lygiagrečiai naudojant Sąmonės lavinimo praktiką. Jeigu „Atgimimo akį“ praktikuoja žmogus, net gi su miegančia Sąmone, ši praktika nebus jam kenksminga, atvirkščiai – tam tikru mastu sustiprins jo fizinį kūną, ir jau vien tuo bus naudinga. Kaip matote, vaizdas slegiantis... Žmonės ant tiek stipriai įtraukti į materialiojo pasaulio iliuzijas ir malonumus, kad praktiškai mažai kas išsaugojo nors kiek gyvybingą Spindulinį Kūną! Laimei visa kas gyva geba atgimti. Šio atgimimo raktas ir mechanizmas – tai mintis, be to mintis įsisąmoninta. Šitame mūsų Jėga!Būtinumas valdyti laisvą kūno energiją

Organizmo ląstelės generuoja tam tikrą energijos kiekį, šią energiją jos sunaudoja savo gyvybinei veiklai užtikrinti. Tačiau organizme yra sistemos, kurios generuoja energiją ne tik sau, bet aprūpina ja visą organizmą. Pagal galėjimą generuoti energiją tokios sistemos skiriasi į aktyvias bei pasyvias.

Prie aktyvių, visų pirma, priskiriama raumenų sistema. Fizinis gyvybiškumas priklauso nuo raumeninių audinių vystymosi bei išsimankštinimo laipsnio. Ne be reikalo, kai į organizmą patenka virusas, mes jaučiame silpnumą, negalavimą ir jėgų susilpnėjimą. Žmonės, turintys netreniruotą raumenų sistemą, taip pat jaučia pastovų negalavimą ir bejėgiškumą.

Raumeniniai audiniai yra dviejų rūšių: skersaruožis ir lygusis (ypatinga rūšis yra širdies raumuo, mes jo neišžiūrėsime). Skersaruožis raumeninis audinys, griaučių raumeninis audinys sudaro ir formuoja visą kūną (kaip sako – „mėsa“). Būtent nuo jo priklauso fizinė jėga ir patvarumas. Jį valdo nervų sistema.

Skersaruožio raumeninio audinio nuotrauka (matyti kelios skaidulos)

L yg

iojo raumens audinys

Visiškai kita situacija yra lygiųjų raumenų atžvilgiu. Jie iškloja visas sistemas, susijusias su vienų ar kitų medžiagų perkėlimu bei transportavimu, užtikrindami šių sistemų lygumą, elastingumą, sparumą. Lygioji raumenų sistema yra valdoma vegetatyvinės nervų sistemos ir mūsų minčių pagalba.

Jeigu skersaruožis audinys pagauna rupias galvos smegenų vibracijas, lygusis, pagaudamas jas, skausmingai reaguoja, pakeisdamas savo funkcijas, įkrenta į kolapsą! Būtent dėl šios priežasties pas žmones, turinčius palinkimą į stresus, išsivysto kraujagyslių distonija, žarnyno atonija, vyksta slankstelių paslinkimas, išsivysto nutukimas (oda ir jos poodinis ląstelienas pakeičia savo funkciją)...

Pagrindinė gamtinė raumeninių audinių funkcija – pagauti gyvybišką energiją ir nukreipti ją saugojimui į rezervuarus, su tolimesniu transportavimu iki paskyrimo vietos. Vienas energetinių rezervuarų yra pilvo ertmė.

Pilvo ertmę, nuo viršaus (iš širdies bei plaučių pusės) ir nuo apačios (iš lytinių organų pusės), išklosto dideli raumenys, sudarantys konstrukciją vardu „diafragma“. Diafragma turi daug kraujagyslių ir nervų galūnių. Visoje medicinos literatūroje diafragmai skirta mažai dėmesio, tačiau, jeigu Gamta aprūpino ją tokiu galingu kraujo tiekimu –


reiškia, jos funkcionavimas yra gana didelis. Iš tikrųjų, diafragma pagauna visą laisvą energiją organizme ir nukreipia ją į

rezervuarą – į pilvo ertmę (į pilvinį kanalą). Pats aktyviausias diafragmos darbas yra kvėpavimo metu. Mūsų organizme egzistuoja milžiniškas kiekis energetinių srovių (srautų). Daugelis jų pilnutinai paslėpti nuo mūsų dėmesio, bet egzistuoja trys pagrindiniai energijos įplaukimo į organizmą srautai (kanalai), apie kuriuos mes žinome ir kurie užtikrina mūsų gyvybinę veiklą. Du iš jų yra susiję su maisto ir vandens įplaukimu į organizmą, trečias užtikrina energijos įplaukimą kvėpavimo metu.

Išsiaiškinsime kai kurias šio reiškinio ypatybes. Žmogus be valgio gali apseiti gana ilgai. Be vandens – taip pat, kažkiek laiko galima gyventi, o štai be kvėpavimo mes negalime apseiti visiškai. Reiškia, maistas – nėra pagrindinis energijos įplaukimo kanalas! Svarbesnis energijos tiekėjas yra vanduo, o pats svarbiausias jo šaltinis yra kvėpavimas.

Būtent todėl jogai skiria didelį dėmesį kvėpavimo gimnastikai. Kvėpavimo organai iš iškvėpto oro pagauna gyvybiškos energijos subtilias vibracijas. Jos dalis persiduoda kraujui, o dalis – į pilvo rezervuarą. Nuo diafragmos būklės priklauso visų vidinių organų veikla: kepenų, inkstų, kasos, žarnyno, blužnies, plaučių, širdies ir kitų. Jie ribojasi su diafragma, kuri juos masažuoja, ko dėka didėja jų tonusas ir energijų apykaita.

Taigi, visa laisva energija, sukurta organizme, „nuteka“ į pilvinį kanalą ir koncentruojasi ten. Čia yra dar vienas momentas. Jeigu organizme dėl kokių nors priežasčių trūksta energijos (pavyzdžiui, silpnai išvystyto raumeninio audinio), jos trūkstama dalis išsiimama iš pilvo ertmės organų (aišku, kad ne be nuostolio jiems). Ar ne dėl šios priežasties dabartiniu laiku nėra žmonių, kurie neturėtų problemų su skrandžiu, žarnynu, kepenimis...

Seniai pastebėta, kad nuo pilvo būklės visiškai priklauso mūsų sveikata. Todėl yra labai svarbu skirti reikiamą dėmesį šiai organizmo daliai kvėpavimo gimnastikos ir fizinių pratimų pagalba. Juk taip pasirūpino Gamta: pilvui skyrė labai svarbias funkcijas, o jo raumenis padarė pasyvius, jų aktyvavimui reikalingi kvėpavimo gimnastika ir kvėpavimo pratimai.

Laisva psichinė energija

Gyvenime tenka spręsti daugelį problemų, apgalvoti jas, planuoti, apmastyti situaciją. Bet kuri galvos smegenų veikla yra susijusi su psichinės energijos gamyba, ypač dabar, kai iš kiekvieno reikalaujama sustiprintai darbti mentaliniame lygmenyje. Tam, kad psichinės energijos tuščiai neikvoti, galvos smegenys, daug negudraudamos, paprasčiausiai atsijungia nuo bet kokios informacijos suvokimo!

Panašų reiškinį galima stebėti pas vaikus. Pradedant mokyklos suolu, juos užgriūva toks galingas, dažnai visiškai nereikalingos informacijos, škvalas, kad pasąmonėje jie jos paprasčiausiai nebepriima, atsijungia. Pas juos apskritai dingsta susidomėjimas pažinimo procesu. Mūsų vaikai mažai skaito, mažai ką stengiasi įsiminti. Jiems yra paprasčiau sėdėti prie televizoriaus, prie kompiuterinių žaidimų, tai yra užsiiminėti ta veikla, kur galvos smegenys ne užkraunamos...

Tuo pačiu metu gyvenimas reikalauja iš jų daugybės žinių, be to intelektualių žinių, kurių įsisavinimas reikalauja didelių psichinės energijos sąnaudų! Mes jau žinome, kad reikšmingas jos išeikvojimas, nemokant atkurti, ženkliai sutrumpina žmogaus gyvenimą. Liaudies išmintis yra teisi: „Daug žinosi – greitai pasensi“. Gaunasi užburtas ratas: iš vienos pusės, gyvenimas reikalauja žinių, o iš kitos – galvos smegenys (žinduolio smegenys) atsisako dalyvauti jų įsisavinime. Joms neįdomi ir neverta dėmesio mūsų mokslo ir technikos pažanga! Jos turi tik viena tikslą – išsaugoti mūsų gyvybę, jų žinyba yra Ypatingų situacijų ministerija. Jeigu mes stengiamės eiti prieš


galvos smegenis, susiduriame su sveikatos problemomis, kurios dažnai pasireiškia akivaizdaus nutukimo požymiais, nuo jo neišgelbėja nei dieta, nei aktyvūs fiziniai krūviai. Tokių problemų priežastis yra ta pati psichinė energija. Bereikalingas jos eikvojimas iš organizmo reikalauja gebėjimo apsisaugoti nuo irimo, o padaryti tai galima tik audinių sutankinimo dėka. O kadangi dauguma žmonių kenčia nuo hipodinamijos, reiškia, kūno stiprinimu jie neužsiiminėja. Tokiu atveju organizmas pats save gina riebalų kaupimo pagalba!

Kuo daugiau žmogus sunaudoja psichinės energijos, tuo daugiau, sveikatos išsaugojimui, jis turi išdirbti raumenų jėgos. Tai iš vienos pusės. Iš kitos – žinodami ir suprasdami šį procesą, mes turime kažkokiu tai būdu padėti organizmui nekentėti dėl psichinės energijos praradimo. Tam reikia pasistengti, kad ji neišsisklaidytų išorinėje erdvėje, o būtų sukoncentruota organizme, būtų jam prieinama bet kuriuo momentu.

Seksualinė energija

Tai dar viena laisvos ir ko gero pačios galingiausios mūsų organizme energijos rūšis, kurią gamina lytiniai organai. Seksualinė energija būtina tam, kad duoti galingą postūmį giminės pratęsimui. Nuo jos potencialo priklauso Tėvų energijos potencialas perduotas palikuonims.Žinodami tokią seksualinės energijos svarbą, daugelis tautų, rūpindamasios dėl sveikų palikuonių, kultivavo ir diegė tarp savo piliečių skaistybę ir sutuoktinių ištikimybę. Kai kurios krikščioniškos tradicijos apskritai draudė seksą „dėl malonumo“. Jis buvo leidžiamas tik tuo atveju, kai sutuoktiniai norėdavo turėti vaiką. Daugelis iš jūsų pažįstate Piterio Kelderio knygą „Atgimimo akis“. Prisiminkite, ką rašo autorius apie šeštąjį šios praktikos pratimą. Jis sako, kad šis pratimas yra skirtas seksualinės energijos išsaugojimui organizme, ir jeigu jūs pradėjote jį atlikinėti –tai sekso reikės atsisakyti visai! Bandykime išsiaiškinti šį dalyką. Iš tikrųjų, lytinio akto metu vyksta galingas seksualinės energijos išmetimas. Tačiau ši energijos rūšis yra nuolat gaminama organizme, tai lytinių organų gamtinė funkcija. Vieni žmonės iš prigimties gali lengvai ją valdyti, gesinti valios pagalba. Kiti to daryti nemoka, todėl stengiasi realizuoti save sekse. Ir vienas, ir kitas seksualinės energijos gesinimo būdas nepageidaujamas: jos gesinimas valios pastangomis reikalauja psichinės energijos sunaudų. Seksualinės energijos gesinimas sekso pagalba – irgi ne išeitis, nes būna aplinkybių, kai gyvenimo situacijos neleidžia sekso. Todėl mes turime išmokti valdyti šią energijos rūšį. Pirmiausia reikia atjungti Sąmonę nuo stereotipo, susijusio su seksu.

Vienu metu gydytojai aktyviai propagavo intymių santykių svarbą. To išdavoje pas daugelį susidarė stereotipas: „Jeigu nebus sekso – aš sirgsiu“. Ir iš tikrųjų, žmonės su silpna psichika, neturėdami sekso, sirgdavo! Visas problemas su sveikata jie siedavo būtent su šia priežastimi. Reikia pasakyti, kad sekso buvimas arba jo nebuvimas su sveikata niekaip nesusieti. Seksuali energija muša per sveikatą tik tuo atveju, jeigu mes nemokame jos valdyti. Todėl išmeskite iš galvos visas problemas, susijusias su seksu. Gyvenkite ir džiaukitės gyvenimu!

Pastaba. Užsiimant seksualinės energijos valdymo praktika, visai nebūtina atsisakyti sekso. Seksas žmonėms būtinas. Dalykas yra tame, kad mūsų giminystės ryšius kontroliuoja hormonų sistema. Kada moteris nešioja kūdikį, jos organizme ir kūdikio organizme išdirbami hormonai, skatinantys motiną mylėti savo vaiką, o vaiką – mylėti savo motiną. Pas tėvą panašūs hormonai išdirbami, kai jis žiūri į savo palikuonis, paima kūdikį ant rankų, jaučia jo kūno šilumą bei kvapą, tai yra per jutimo organus ir per jo Sąmonę.


Vyro ir moters suvienijimo hormonai išdirbami tik lytinio akto metu. Šiuo atveju seksualinė energija, paveikdama visus energetinius sutuoktinių kanalus, sukelia jų mentalinę, dvasinę, dangaus vienybę. Per santuokinio gyvenimo metus ši vienybė įgauna tokią jėgą, kad jie išsaugoja savo vienybę ir visiškai nesant sekso.Tam, kad galutinai išsiaiškinti po šio skirsnio perskaitymo iškilusius klausimus, susietus su seksualiniais žmonių santykiais, pažymėsime sekančius dalykus.

Vyro ir moters potraukio vienas kitam atsiradime svarbų vaidmenį atlieka jutimo organai ir mentaliniai sumetimai. Kai tik Sąmonė pripažysta, kad šis žmogus reikalingas jos gyvenimui, galvos smegenys pradeda gaminti potraukio hormonus. Tarp vyro ir moters atsiranda tai, ką mes vadiname meile, kuri vėliau įstvirtina seksualiniuose santykiuose. Toliau tarp jų atsiranda vienybė. Giminystės saitai tampa dar glaudesni, kai vienijimasis vyksta dangaus Kanalo lygmenyje. Liaudyje šiuo atveju sakoma apie santuokos ryšių dievišką pašventinimą. Štai kur pasakymo „Jungtuvės įvyksta danguje“ paslaptis. Kad padėti žmonėms, neturintiems dangaus Kanalo, bažnyčia sugalvojo jungtuvių ritualą – jis padeda jaunavedžiams susivienyti. Kad užtikrinti pastovią vyro ir moters vienybę, reikalingas ne tik seksas – reikalingas pastovus jutimo organų, Sąmonės ir Sielos patenkinimas. Užtenka atsirasti nepatenkinimui, pavyzdžiui, dvasiniame plane, kai iš karto prasideda santuokos vienybės pažeidimas. Vienas iš sutuoktinių (o galbūt ir abu) pradeda ieškoti trukstančios grandies kitur. Tai ne būtinai iš karto bus neištikimybė.

Kuo šiuo atveju padeda vienybė dangaus Kanalo Lygmenyje? Dalykas tame, kad, kaip anksčiau buvo pažymėta, dangaus Kanalas yra išvystyto Spindulinio Kūno produktas. Šio Kūno egzistavimas gimdo žmoguje šeštojo psichinio jutimo vystymą. Būtent jis padeda sutuoktiniams jausti nuolatinį vienas kito poreikį o tai reiškia, kad esant vienybei, išsivysto poreikis keistis sutinkamai su vieno iš sutuoktinių reikalavimais (norais). Tai ir yra harmoninga santuoka. Šiuo atveju sutuoktiniai vienas kitame atranda pastovų visų savo poreikių patenkinimą. Jiems nėra reikalo kaž-ko ieškoti iš šalies.

Darbas Spindulinio Kūno lavinimui

Spindulinio Kūno lavinimas bei stiprinimas reikalauja ilgo laiko, kadangi tai ne faktas, o procesas. Išplėtę savo Sąmonę iki 60 – 65 procentų, jūs tik priartėsite prie savo Spindulinio Kūno pajučio. Šiame vystymosi etape jums yra prieinamas pats žemiausias jo lygis, atitinkantis ketvirtajam energetinio kūno sluoksniui ir, atitinkamai, ketvirtajam Kūrinijos Lygiui. Kad apimti Sąmone visą Spindulinį Kūną ir pasiekti juo septintą Kūrinijos Lygį, reikia tęsti Sąmonės išplėtimo darbą. Kas tai per darbas?Jūs priėję prie septintosios dalies, turite pakankamai gerai išvystyti savo vidinius psichinius pojūčius – jūs jau turite mokėti, susikoncentravus į bet kurį organą ir praėję per jį vidiniu žvilgsniu, pajusti visų struktūrų būklę ir reikalui esant – mokėti atstatyti jas. Tam reikia gerai žinoti organo anatominę sandarą ir jo fiziologinę funkciją. Bet jūs taip pat jau turite būti pakankamai gerai išvystę savyje fizinio bei energetinio kūnų vienybę. Jeigu jūs jaučiate spragą savo pasiruošime, reikia rimčiau išmokti tris pirmąsias mūsų Sistemos dalis. Būtent tiesioginis, rutiniškas mentalinis darbas su vidiniais organais, su energetiniais procesais vysto šeštąjį psichinį jutimą, kurio dėka išsivysto visi vidiniai pojūčiai. Mes kalbame apie vidinių pojūčių svarbą, nes jie yra būdingi visiems žmonėms, būtent jie yra susieti su šeštuoju psichiniu jutimu.

Vidinių pojūčių išvystymas yra labai svarbus tolimesniam darbui su energetiniu kūnu. Daugelis stengiasi išvystyti savyje aiškiažinystę, aiškiagirdėjimą, ekstrasensorinius gabumus. Šitie gabumai yra susiję su grįžtamojo ryšio, einančio iš galvos smegenų į jutimo organus, suaktyvinimu. Priėję prie septintosios dalies, kai kas iš jūsų šiuos


gabėjimus jau atskleidė, o kai kas ne. Neverta ties jais užsiciklinti – tai ne kriterijus ir ne rodiklis! Mokėjimui valdyti vieną ar kitą procesą įpatingai svarbu yra išsiugdyti būtent vidinius pojūčius, o galvos smegenų ir jutimo organų grįžtamasis ryšys išsiskleis savaime arba nežymiai pasistengus iš jūsų pusės.

Esant aktyviam vidinių pojūčių išvystymui jūs turite gebėti: 1. Tiksliai jausti kito žmogaus fizinę bei psichinę būseną. Prisijungus savo

Sąmone prie tokio žmogaus, suderinus į jį savo vidinius pojūčius, jūs turite jausti jo vidinių organų būklę ir galimus užakimus jo energetiniuose srautuose. Taip pat jūs turite nustatyti žmogaus psichinę nuotaiką, pajusti stereotipus, skatinančius jį šiai būklei, ir padėti surasti teisingą jo problemų sprendimą.Jeigu jūs nepasiekėte tokio vidinių pojūčių išvystymo, reiškia – šeštasis psichinis jutimas išvystytas silpnai. Nedidelė mentalinė treniruotė padės jums pašalinti šį trūkumą.

2. Toliau vystant vidinius pojūčius, jūs turite jausti savo organizmo ląsteles, jų organoidus (ląstelių struktūras). Jeigu prisiminsime, kad vienas iš Kūrinijos Idėjos komponentų yra privalomas nemirtingumas, tai reikės paaiškinti jo įsisavinimo mechanizmą. Bendrai sakant, mechanizmas yra seniai žinomas – tai DNR molekulė. Kai kas teigia, kad lyg tai žino ir šio etaloninio genofondo vietovę – Šambalos urvus, kur guli anabiozės būklėje mūsų potencialūs, perdėm teigiami, genetiniai donorai. Beliko tik išsiaiškinti, kaip šią etaloninę DNR molekulę reikia padauginti ir kokios technologijos pagalba pakeisti sugadintą molekulę – trilijonuose ląstelių – į nepriekaištingai veikiančią. Žmonės deda viltis į ateities mokslą, tačiau panašu, kad jisai randasi didelėje aklavietėje, iš kurios nesimato išėjimo.

žmogaus embrioninės kamieninės ląstelės

Etaloninių DNR molekulių paslaptis yra tame, kad kiekvienas mūsų nuo gimimo iki mirties nešioja jas kamieninių arba lyderiaujančių ląstelių pavidalu.Kamieninės ląstelės – tai pasyvios lideriaujančios ląstelės. Jos atsibunda tik poveikus galvos smegenims, kai jų aktyvios kolegės (lideriaujančios ląstelės) patyrė gedimą ir nebegali toliau valdyti kitų organų arba audinių darbinių ląstelių veiklos. Kamieninės ląstelės organizme turi keletą lygių. Jų hierarchija pastatyti septyneto principo pagrindu, kuriuo grindžiama Kūrinija. Yra ląstelės, kurios sąveikauja su grubių materialiųjų energijų lygmeniu. Jos valdo fizinio organo būklę. Yra kamieninės ląstelės, kurios randasi subtilesniame lygyje. Joms yra pavaldus didžiulis žemesnio lygio ląstelių masyvas. Kamieninių ląstelių lygių yra tiek, kiek Lygių turi Kūrinija. Pagal savo savybes kamieninės ląstelės sąveikauja su Gamtos psichine energija, o todėl pilnutinai

priklauso nuo žmogaus minties kokybės bei aktyvumo. Be to nėra jokio būtinumo užsiiminėti visų organizmo ląstelių genetinio aparato

regeneravimu, ką siūlo daryti mokslas, nežinantis apie Hierarchijos Dėsnio egzistavimą. Užteks surasti tarpusavio supratimą su dviem dešimtimis aukščiausiojo rango lideriaujančių ląstelių, kad padėti joms atstatyti DNR molekulę. Toliau, sutvarkę save, jos duoda komandą žemesnių lygių ląstelėms jau tiesioginio pavaldumo tvarka. Čia mūsų įgaliojimai genetikos srityje sėkmingai baigiasi. Tokiu būdu, problemos dėl DNR etalono buvimo neegzistuoja, o yra žmogaus, savo kamieninių ląstelių valdymo priėjimo problema, sankciją kuriam duoda Visatos Energoinformacinis Laukas. Tam, kad ją gauti, maža užsiiminėti dvasingumu ir saves tobulinimu, reikia išmokti suprasti Dievą (Žemės ir Kūrinijos programas) pojūčių lygmenyje). Bet tam, kad tai pasiekti, reikia išmokti suprasti kito žmogaus programas, ir


taip pat pojūčių lygmenyje. Tai yra viskas remiasi į Kristaus misijos įvykdymo būtinumą, kurią Jis delegavo savo mokiniams, o faktiškai, visiems žmonėms viena fraze: „Eikite pas žmones!“ Pati darbo su savo lyderiaujančiomis ir kamieninėmis ląstelėmis technologija nėra slapta ir yra duota visose Sistemos dalyse, paslaptis yra Kelias, kurį žmogus turi nueiti bendraminčių Sistemoje, įdėmiai prižiūrimas Lauko. Jis gi, kaip jūs žinote, priima tik darbus ir poelgius, o ne emocijas ir subjektyvias sąvokas, panašias į „geras žmogus“. Laukui neegzistuoja individualus kelias ir nepriklausoma Evoliucija, net jeigu tu – pats Dievas. Tam, kad valdyti ląstelę, reikia ne tik pajusti save Kūrinijos ląstele, bet ir būti ja, susijungus su visais Jos Lygiais.

Lyderiaujanti ląstelė palaiko tiesioginį ryšį su mintimi, su energetiniais ir hormoniniais procesais. Būtent ji duoda organizmui signalą sveikatingumo, apsaugos ir daugelių kitų procesų įjungimui. Kai mes dirbame su organizmu mentaliniame plane, mes dirbame su lideriaujančiomis ląstelėmis. Jų užduotis – užduoti darbo režimą visoms darbinėms ląstelėms. Organo griūtis prasideda, kai ši lideriaujančios ląstelės funkcija sutrinka. Šio proceso komplikacija ir jos pagylėjimas yra auglio atsiradimas organe (o dar blogiau – vėžio), kuomet darbinės ląstelės nebeklauso lideriaujančių ir sukuria savo koalicinį valdymą (faktiškai patampa opozicijoje prieš jas). Bet, nevaldydama (iš prigimties) funkcijų ir ryšio įgūdžių su natūraliais organizmo procesais, neturėdama priėjimo prie ryšio linijų su energetiniu kūnu ir mintimi, patologinė koalicija iš pradžių bando valdyti savo organo procesus, o vėliau – metastazių pagalba (užgrobiant teritorijas) – kitų organų ir viso organizmo procesus. Ir argi galima paispriešinti šiam procesui , padėti žmogui švitinimo, chemoterapijos, skalpelio arba liaudiško gydytojavimo dovanos pagalba?

Viskas, ką jūs darysite, pradedant pirmąja Sistemos dalimi, nukreipta į lideriaujančių ląstelių atkūrimą. Kelias tikrosios sveikatos link eina tik per mokėjimą jas valdyti. Treniruotės keliu jūs turite išvystyti savo vidinį jutimą ant tiek, kad jausti ląstelės organoidus ir minties pagalba valdyti jų būklę. Technologija ta pati: sukoncentruoti dėmesį į ląstelę, Sąmone įeiti į jos vidų ir, mintimis, pernešant dėmesį nuo vieno struktūrinio ląstelės vieneto į kita, pasistengti pajusti jų būklę Lyderiaujančios ląstelės turi subtilesnę energetinę prigimtį, negu organai, todėl visi stresai ir negatyvios mintys pražūtingai atsiliepia jų būklei. Šiurkštus laisvos psichinės energijos poveikis taip pat pražūtingai atsiliepia joms. Laisvos energijos judėjimas organizme turi aiškią orientaciją. Jeigu šios energijos Sąmonė nevaldo, tai esant pernelyg dideliam jos padidėjimui, ji gali išeiti už gamtinės ribos ir vykdyti judėjimą kituose energetiniuose kanaluose. Kiekvienas organas ir jo ląstelės turi savo energetinį potencialą, kurio pagalba vykdomas jų optimalus darbas. Natūralu, kad, jeigu leistino potencialo riba kyla laisvos energijos didėjimo jame (jose) dėka, tai sudegina organą ir jo ląsteles! Tam ,kad geriau jausti lideriaujančią ląstelę, reikia susipažinti su jos anatomine struktūra ir fiziologinėmis funkcijomis. Ir toliau vystydami savo vidinius pojūčius, jūs turite jausti ląstelių branduolių chromosomas, DNR molekules, koreguoti jų būklę. Technologija vis ta pati. Geresniam ląstelių molekulių ir atomų suvokimui bus reikalingos elementarios žinios iš chemijos (organinės ir neorganinės), įvairių medžiagų formulių žinojimas: mikroelementų, vitaminų, angliavandenių, baltymų ir kitų.

Savo mintimi jūs galite koreguoti atomų bei elementarių dalelių sukimo spiną. Tik nedarykite sau nuostatos: „Tai ne mano jėgoms“. Kiekvienas sugebės, ypač žmonės su Sąmonės išplėtimu iki 60 – 65 procentų. Tam, kad išplėtoti savo vidinius pojūčius iki tokio lygio bei stovio, jums reikalingas laikas ir pastovios treniruotės dėmesio koncentravimui. Treniruokitės, ir viskas jums gausis. Sukoncentravus dėmesį į ląstelės molekules ir atomus, užpildykite juos savo mintimi, pavyzdžiui, padėkokite atomams už tai, kad jie įeina į jūsų kūną ir užtikrina jo vientisumą. Jeigu pajusite trūkimą holografiniame atomo ir jo dalelių judėjime – mintimis atkurkite jo vientisumą minties ir Dievo energijos pagalba.


Išmokus valdyti savo kūno atomus, jūs galite valdyti išorinės aplinkos atomus, surenkant juos į įvairias sistemas. Žinoma, toks gebėjimas atsiranda ne iš karto. Vėl bus reikalinga treniruotė, bet, kaip sakoma, „atkaklumas ir darbas į pergalę atves“.

Treniruodamiesi šia kryptimi, jūs išmoksite momentaliai savo Sąmone prisijungti prie bet kurio atomo, vienu akimirksniu sujungdamas juos į molekules, o molekules – į medžiagą. Arba atvirkščiai – viską jūsų sukurtą išsklaidyti išorinėje aplinkoje. Faktiškai jūs išmoksite materializuoti ir dematerializuoti bet kurį kūną! Tokia praktika bus lengvai įvykdoma, kuomet jūs išmoksite jausti materijos korpuskuliarines daleles ir kvazidaleles. Bet kurio kūno holograma susideda būtent iš šių Kūrinijos elementarių dalelių. Savo Sąmone prisijungdamas prie jų, jūs galėsite materializuoti bet kurią medžiagą, o tai jau pirmoji pakopa į tai, kad Žmogus taptų Kūrėju.

Primename, kad panašūs stebuklai įmanomi tik esant švariai, Išvystytai Sąmonei ir išvystytam Spinduliniam Kūnui. Šioje praktikoje labai reikšmingas yra pasitikėjimas savimi, savo Sąmone.Jeigu jūs pasakysite: „Tai neįmanoma, kadangi tai pasakos“, – ir šio gebėjimo išvytymas jums iš tikrųjų taps neįmanomas!Kas iš jūsų tą pasieks – prašome kreiptis tolimesnių instrukcijų. Kad negundyti nekantruolių, ypač jaunų-karštų, jokių užuominų dėl šių technologijų mes neduodame sąmoningai.

Žmogus evoliucionuoja vien savo jėgomis, bet Evoliucijos keliu eina tik bendraminčių kolektyve

Besivystančios Sąmonės vienas iš reikalavimų yra egocentriškos krypties atsisakymas.

Paprastai žmonės egoizmo atsisakymą supranta kaip gebėjimą „daryti gerus dalykus“, pataikauti kitiems žmonėms, atsisakyti sau visko, paskirti gyvenimą kitam žmogui arba geram dalykui ir taip toliau... Bet toks požiūris yra klaidingas! Evoliucija abejinga žmonių emocijoms ir nuomonėms! Jai yra svarbu, kad žmogus vystytusi pagal Gamtos ir Dievo Dėsnius, o visos „geros“ savybės išsivystys automatiškai. Egocentriškas Sąmonės kryptingumas momentaliai išgaruoja, kai tik žmogus pradeda suprasti klaidingus savo prisirišimą, dogmas ir stereotipus. Būdamas jų valdžioje, kiek jis besistengtų užsiiminėti „labdara“ ir „daryti gerus dalykus“, jo Sąmonės egocentriškumas niekur nedings, bet atvirkščiai – papildomai išsivystys veidmainystė.Todėl nebijokite galvoti apie savo gerovę, neiššvaistykite į kairę ir į dešinę savo psichinių bei materialinių resursų, atsiminkite: „Asketizmas ne tame, kad jums nieko nevaldyti. Asketizmas – tame, kad niekas jūsų nevaldytų!“ Masių ir energijų Tvermės Dėsnio niekas nepanaikino. Visas gyvenimas yra pavaldus energijų apykaitai. Visi jūsų darbai ir poelgiai turi būti apgalvoti, suderinti su Aukščiausiojo „Aš“ ir Evoliucijos reikalavimais, bet jokių būdu – ne su jūsų emocijomis. Daugelyje dvasinių šaltinių galima sutikti šūkius dėl visuotinės meilės, dėl būtinumo padėti nelaimingiems, pastoviai „daryti gerus darbus“ ir dalinti išmaldą. Visa tai – šūkiai, kurių pagalba stengiasi Tikrąjį Asmenybės vystymąsi pakeisti ritualais, taisyklėmis, tradicijomis. Aukščiausiasis „Aš“ aiškiai reaguoja į Sielos būseną. Jūs galite apgauti savo Sąmonę, kitus žmones, bet ne savąjį „Aš“! Tam, kad iš tikrųjų būti geru ir dovanoti aplinkiniams meilę, reikia turėti švarią Sąmonę, sujungtą su Dievu, su Aukščiausiuoju „

Visos šios teigiamos savybės bus tikros tik esant evoliucionuojančiai Sąmonei. Tik tada jos taps jūsų esme, poreikiu, tikruoju noru ir būtinybe. Aukščiausiasis „Aš“ dirba vienybėje su Sąmone tik esant alfa lygmenyje (maldos būsenoje). Šie ritmai neprieinami Sąmonei, orientuotai į grubių emocijų suvokimą. O todėl visas mūsų slaptas mintis Sąmonė tuoj pat perveda į kitą, grubesnį diapazoną ir ritmą, to išdavoje Aukščiausiasis


„Aš“ tampa atjungtas nuo mūsų! Nežiūrint į tai, kad kiekvienas žmogus turi savo individualų Aukščiausiąjį „Aš“, nuosavą „elektroninę pašto dėžę“, visi maitinasi iš vieno šaltinio ir kartu (savo bendroje sumoje) sudaro vieningą visumą, vieningą Aukščiausiosios Sąmonės Gyvenimo erdvę. Kaip yra žinoma, gyvenimas Sistemose yra pavaldus pagrindiniam Kūrinijos Dėsniui – Vienybės Dėsniui (jį dar vadina Pusiausvyros ir Harmonijos Dėsniu). Harmonijos pažeidimas viename gyvybės erdvės taške tuoj pat sukelia veikiančių jėgų persikreipimą, priveda prie disbalanso visoje Sistemoje. Jeigu Sistemoje evoliucionuoja vienas taškas ir jo Evoliucija atitinka visos Sistemos interesus – visi kiti turi būti apimti to paties proceso.Todėl tik vieno taško Evoliucija Sistemoje taip pat sukelia jėgų persikreipimą, o tai reiškia, kad visi kiti Sistemos taškai turi suteikti vienas kitam palaikymą ir savitarpio pagalbą, visokeriopai palaikyti evoliucionuojantį tašką. Išlikti galima tik drauge. Išeinant iš bendrų Sistemos interesų: jeigu vienas jos taškas evoliucionuoja, jis turi perduoti savo žinias – impulsą kitiems ir visai Sistemai bendrai. Šis taškas tampa Sistemos lyderiu, nepriklausomai nuo jo ankstesnio statuso. Situacija yra kaip mūšyje: kas pirmas pakilo į ataką, vesdamas su savimi kuopą arba pulką – tas ir Lyderis, nepriklausomai nuo karinio laipsnio ir ankstesnių nuopelnų! Evoliucijai egoizmas yra tame, kad žmogus visas įsisavintas žinias koncentruoja savyje, nenorėdamas dalintis su kitais. Žinoma, nusivesti ką nors su savimi per prievartą neįmanoma. Laužti „per kelį“ negalima nei savęs, nei ką nors kitą. Tačiau duoti žmogui informaciją apie Evoliucijos siekimo būtinumą privalo kiekvienas, kas ją valdo. Iš savo patirties galime pasakyti, kad tie, kas priėmė mums duotos Sistemos idėją tik dėl savo sėkmės pasiekimo, ir pasiekę tam tikrą išvystymo lygį, neskaitė, kad būtina šias neįkainojamas žinias perduoti savo artimiesiems, visi jie sustabdė savo evoliucinį vystymąsi!

Sveikatingumo ir sėkmės pasiekimo technologijos, duotos Sistemoje, pas juos nustojo veikti.

Gautomis žiniomis reikia dalintis. Bet tam visai nebūtina specialiai plačiai skelbtis, kad jūs turite informaciją apie Sąmonės evoliucinį vystymąsi. Jūsų Aukščiausiasis „Aš“ pats atves pas jus žmogų, kuriam reikalingos jūsų žinios. Iki tol galite pasakoti žmonėms Sistemos teoriją, duoti jiems skaitymui „Slaptąją Doktriną“, neliesdami praktikos.

Aukščiausiojo „Aš“ lygyje jūs jau esate informacijos apie Sąmonės evoliucinį vystymąsi nešėjas. Kitų žmonių Aukščiausiasis „Aš“ žino, pas ką yra ši informacija, ir atves savo „globotinius“ pas jus, norite jūs to ar ne. Todėl iš anksto ruoškite save darbui su žmonėmis, kurio tikslas ne tame, kad išmokyti technologijų – žmonės jas įsisavins ir be jūsų! Jūs turite išmokinti pačio sunkiausio – pamatyti savo stereotipus, daugelis iš kurių taip stipriai susigyveno su jais, kad žmonės net nepastebi jų pas save. Karma – dama negailestinga ir koreguos tuo labiau, kuo aukštesnius reikalavimus pateikia Gamta tiems, kas evoliucionuoja ir stengiasi pasiekti subtilesnius Kūrinijos sluoksnius. O ten stereotipams vietos nėra. Štai čia ir prireiks pagalbos tiems, kas bus atvestas pas jus,. Tiems, kas stengiasi išvengti darbo su žmonėmis, bandydami „įžeminti“ gyvybiškai svarbią informaciją savyje, papildomai pranešame: žinoma, evoliucinio vystymosi kelias turi individualią orientaciją. Bet sėkmės pasiekimo orientyrai – vienodi visiems. Žmogus, pažines šiuos orientyrus, apribojęs juos savo persona, automatiškai atsiriboja savo Sąmone, sudarydamas joje eilinį pririšimą, eilinį stereotipą. Tai akimirksniu atjungia jį nuo Gyvybės Kanalo (nuo Aukščiausiojo „Aš“), žmogus praranda ryšį su savo Tikrąja informacija.

Viskas labai paprasta: objektyvios žinios tampa subjektyviomis. Eilinė Gamtos gudrybė yra tame, kad žmogus gauna Tikrąsias žinias tol, kol perduoda jas kitiems žmonėms! Perduodamas tą, ką jūs jau žinote, kitiems, jūs nenoromis geriau įsisąmoninate žinias patys ir dar giliau pažystate Tiesą, tapdami labiau reikšmingais Kūrinijai!

Būtent tam jums reikalingi kiti žmonės. Jie yra jūsų mokytojai! Tik jų pagalba jūs


galite savo Sąmonėje išsiaiškinti iki galo nesuprantamus jums dalykus. Mūsų Sistema – pirmoji pakopa Sąmonės ir žmogaus evoliucinio vystymosi kelyje. Visiškai įmanoma, kad kažkam iš jūsų bus duota antroji pakopa ir taip toliau... Pažinimui nėra pabaigos, nėra pabaigos Tiesai ir Evoliucijai! Kažkam visa tai, kas pasakyta, pasirodys kaip absurdas. Ką gi, turite teisę abejoti, bet laikas parodys ir išspręs! Visuomenėje mus daug ko išmokė– tik ne darbui su žmonėmis dialogo režimu. Būtent todėl taip baugina „išėjimas į žmones“. Tai – eilinis Sąmonės stereotipas, kuris turi būti įveiktas. Kai jūs turite pakankamai žinių, pakankamą patirtį, patikėkite, perduoti savo žinias ir mokytis iš kitų yra net įdomu ir nevargina! Ir gyvenimas tampa pripildytas šviesos, nes: „Visi, kas žiūri, bet nemato – akli. Visi, kas mato ir tyli – dvigubai akli. Ir tik Šviesos nešėjai kitiems - matantys“. Tai yra, tik atnešdamas savo Tiesą žmonėms, padėdamas jiems praregėti, žmogus pats praregi! Kiekvieno iš mūsų vertė nustatoma ne pagal mūsų vertybes šventumo, teisuoliškumo, tikėjimo, dorybių, erudicijos, Sąmonės atskleidimo laipsnio pavidale arba Tiesos į valdymo pavidale. Mūsų svoris nustatomas pagal žmonių grupės, kuriuos mes vedame Evoliucijos keliu į Tiesą, svorį. Kitokio mato mums pas Dievą neegzistuoja! Tam, kad tapti pastebimu dydžiu, žmogus turi pastatyti save ant savo interesų, o taip pat ir aplinkinių žmonių, Žmonijos, Visatos, Dievo ir visos Kūrinijos interesų, ašmenų. Žinoma, kalba eina ne apie tai, kad jūs tuoj pat turite išbėgti į gatvę ir šaukti žmones į seminarą studijuoti Doktriną. Ne! Jūs paprastai neturite atmesti sau perspektyvos ir galimybės propaguoti jos idėjas. Darbas pats pas jus ateis, jeigu tame bus būtinybė. Daugelis, studijuojančių Doktriną, labiausiai susižavėje ja, visiškai atmeta bet kokią galimybę ją propaguoti, darbą su žmonėmis, kuo apriboja savo tolimesnį vystymąsį. Bet tik per bendravimą su žmonėmis pas žmogų (tame tarpe ir pas jus) ateina kai kurių, paslėptų, iki tam tikro laiko, gyvenimo pusių įsisąmoninimas. Paprastose sąlygose šias Būties briaunas jūsų Sąmonė, nebuvo apėmusi, nebuvo įsisąmoninusi. Bet štai atėjo žmogus, uždavė jums „užverčiantį“ klausimą, kuo išryškino jūsų darbo stoką, jūsų nežinojimą. Tam, kad atsakyti jam, jūs turite išsiaiškinti situaciją, iš naujo apmastyti ją. Tai padarę, jūs pažinsite Tiesą! Būtent dėl šios priežasties žmonės reikalingi jums, o ne jūs žmonėms! Todėl bukite dėkingi kiekvienam, kas užduoda jums „nepatogius“ klausimus. Jie jus moko. Džiaukitės, kad pas jus ateina žmonės, maloningai suteikdami jums galimybę dirbti su jais. Kaip jie suvoks jūsų pasakytus žodžius – tai jų problema! Jūs apie tai neturite galvoti, kadangi įveikti kelią per tankų minties formų sluoksnį (schema Nr. 3) galima tik drauge, padedant vienas kitam.

Dao Kelias Apokalipsės laikotarpiu

Jūs paklausite: o prie ko čia Dao? Dalykas yra tame, kad mūsų Sistema pagal savo dvasią, panaudojimo lankstumą, ritualų ir dogmų joje nebuvimą, artimiausia yra Dao. Taigi, kas yra Dao? Dao, verčiant iš kinų kalbos, reiškia „Begalinis kelias“ (Evoliucija). Kokią prasmę į Dao įdeda patys kinai – Dao kūrėjai, pabandysime suprasti iš alegorijos.

Kas yra kelias (Dao alegorija)Didysis Švarumas paklausė Begalybės:

– Ar tu žinai, kas yra kelias?– Aš nežinau, – atsakė Begalybė.Didysis Švarumas paklausė apie tai Neveikimo:– Aš žinau, – atsakė Neveikimas.


– Jeigu tu žinai kelią, pasakyk, ar jis valdo likimus? – Valdo.– Kokie gi likimai pas jį? – Iš tų, kuriuos aš žinau, gali būti kilnūs, gali būti niekingi, gali būti sujungti, gali būti

suskirstyti. Štai likimai, kuriuos aš žinau. Apie šiuos žodžius Didysis Švarumas paklausė Bepradžio:– Kas gi iš jų yra teisus, o kas ne? Begalybė, su savo nežinojimu arba Neveikimas –

su savo žinojimu?– Nežinojimas yra gilesnis, o žinojimas seklesnis, – atsakė Bepradis. – Nežinojimas

yra vidinis, o žinojimas – išorinis. Ir čiai Didysis Švarumas atsikvėpdamas pasakė: – Tada nežinojimas yra žinojimas? O žinojimas – nežinojimas? Bet kas gi pažins

nežinojimo žinojimą? – Kelias yra negirdimas, – atsakė Bepradis, – o jeigu girdimas, reiškia, ne kelias. Kelias nematomas: jeigu matomas, reiškia, ne kelias. Neįmanoma išreikšti kelią žodžiais; jeigu išreikštas, reiškia, ne kelias. Kas pažino beformį, formuojantį formas, supranta, kad neįmanoma pavadinti kelią... Tie, kas klausia apie kelią ir atsako apie jį, nežino kelio, – tęsė Bepradis.

–Tegul net klausantis apie kelią dar negirdėjo apie jį. Apie kelią negalima klausti, į klausimus apie jį nėra atsakymo. Klausiantis apie tai, apie ką neįmanoma paklausti, patenka į aklavietę. Atsakantis į tai, į ką neįmanoma atsakyti, neturi vidinio žinojimo.Tas, kas neturi vidinio žinojimo, laukia klausimų, vedančių į aklavietę, išorėje nepastebi visatos, viduje nežino pirminio prado. Štai kodėl tokie neįkops į Vyresniųjų Brolių Sąjungos kalną, nekeliaus didžiojoje tuštumoje.

Kaip matote, Dao teorinio argumentavimo, kaip ir Tiesos, nėra, viskas grindžiama jausmais, įvaizdžiais, asociacijomis. Tokio būtinumo ir nebuvo. Išminčiai, pasiekę proto nušvitimo, pažinę Tikrąją Gyvenimo Prasmę, nesistengė perduoti savo patirtį žmonėms, nes visi žmonės negalėjo tapti atsiskyrėliais, o Sąmonės išlaisvinimo nuo materialių sąsajų kelias reikalavo būtent atsiskyrėliškai gyvenimo. Gyvenant toli nuo visuomenės, bendraujant su gamta yra žymiai lengviau pakeisti save. Pojūčiai, kuriuos sukelia gamta, veikdami žmogų, ramina jo psichiką, vysto Sielos jautrumą ir išmintį dėka dešiniojo pusrutulio vystymosi ir neokortekso įjungimo.

Gautas per intuiciją žinias atsiskyrėliai, jogai, vienuoliai iš karto įdiegdavo praktikoje, iškristalizuodami jas įvaizdžių ir pojūčių lygmenyje, be žodinės formos, kas duodavo galimybę kilti aukštyn evoliuciniais laiptais. Tos žinios buvo neprieinamos paprastiems žmonėms (gyvenantiems visuomenėje) dėl jų atitolimo nuo kasdieniškų(trumpalaikių) sociumo poreikių (dėl iškritimo iš realybės), dėl to, kad nebuvo pareikalautos. Faktiškai atsiskyrėliai iškrisdavo iš Evoliucijos. Išvgadoje išminčiai gyveno savo gyvenimą, o prastuoliai – savo. Tuos, kurie norėjo pažinti Tiesą, priimdavo mokiniais iš kurių buvo reikalaujama tiksliai dubliuoti ir vykdyti viską, ką darė mokytojas. Ar pasieks mokinys nušvitimą ar ne – tai jau jo reikalas, jo problema. Jeigu Siela pasiruošusi pažinti Tiesą, mokinys ją pažindavo; jeigu ne, reiškia, Tiesa visam laikui likdavo jam uždara. Nebuvo tikslaus Tiesos apibrėžimo. Niekas negalėjo jos suprantamai paaiškinti. Tam, kad nors kažkaip perduoti savo žinias, buvo sugalvotos alegorijos. Taip ir pradėjo manyti, jog Tiesa žodžių pagalba neišreiškiama, ją galima perduoti tik per alegorijas. Mūsų aforizmai ir anekdotai taip pat atspindi objektyvius gyvenimo dėsnius, bet iš jų mažai kas mokosi. Taip ir alegorija, ją išklausydavo ir tuoj pat pamiršdavo. Todėl alegorija egzistavo savaime, atskirai, o realus žmonių gyvenimas – taip pat savaime, atskirai.


Apmokymo esmėMokinys kreipėsi į mokytoją:– Tu pasakoji mums istorijas, bet nepaaiškini, ką jos reiškia. Kodėl?Mokytojas atsakė:– O kai tu eini į turgų nusipirkti apelsinų, ar prašai pardavėjo, kad jis paragautų juos

vietoj tavęs, palikdamas sau tik luoba?

Būtent dėl šių priežasčių Jėzaus Kristaus mėginimas apšviesti žmones, duoti jiems tikslius orientyrus Tiesai turėjo tokią liūdną pabaigą. Žmonių Sąmonė nebuvo pasiruošusi pažinti Tiesą ir negalėjo priimti alegorijų, kaip gyvenime orientyrus. Matyt, tame slepiasi minios, nukryžiavusios Kristų, nesupratimo ir susierzinimo priežastis. „Kas yra protas? Visų žmonių beprotybė. Kas yra beprotybė? Vieno žmogaus protas“ (L. Biornė53).

Deja, visas išminčių švietėjiškas darbas baigėsi šviesios ateities apdainavimu, ditirambų išliejimu jos atžvilgiu. Jie bandė žmonėms duoti ateitį, apeidami dabartį, juo labiau, kad žmonėms tai labai patiko ir jie labai to aistringai troško, norėjo tuo tikėti.

„Viltis yra meistrė falsifikuoti Tiesą“ (Baltazaras Grasianas54).Toliau tokių neįmantrių tezių pagrindu buvo organizuotas visas darbas su

elektoratu, parapijiečiais, pavaldiniais. Šviesuolių nelaimė buvo tame, kad jie mėgino pateikti žmonėms žinias, suprantamas tik jiems patiems. Išminčiai jas jausdavo, bet perduoti, įgarsinus suprantama žmonėms kalba, nemokėjo. Nesupratimo problema buvo išminčių atotrūkis nuo žmonių poreikių ir lūkesčių. Gyvenimas atsiskyrėliškai formuoja interesus ir požiūrius, tolimus nuo visuomenės požiūrių. Atskleidę savo Sąmonę, išminčiai pakilo į aukštesnius Evoliucijos Lygius ir negalėjo, nemokėjo nusileisti iki parasto žmogaus išmanymo lygmens. Jie kalbėdavo skirtingomis kalbomis. Tam, kad įsitikinti, kad taip yra, perskaitykite Jelenos Blavatskajos „Slaptąją doktriną“. Parašyta joje praktiškas tas pats, kas ir mūsų knygose, tik ką jūs ten suprasite – atskiras klausimas. Savo evoliucinį kelią išminčiai praėjo už sociumo ribų. Kitaip ir būti negalėjo. Jei jie būtų išdrysę tai padaryti, neišeidami iš visuomenės, ji juos būtų sunaikinusi. Šios aplinkybės negalima priimti, kaip eilinį žmogaus sulaukėjimo pabrėžimą. Žmogus aklai kopijuoja gyvosios gamtos išlikimo programas.Joje visi jauni palikuonys, pagal kokius nors parametrus besiskiriantys nuo savo tėvų, turintys kokį nors išsigimimą, turi būti negailestingai sunaikinti. Ir jeigu gamtoje tai viena iš rūšies patvarumo, išlikimo sąlygų, žmogaus lygmenyje tai jau konservatizmas ir Evoliucijos sustabdymas. Faktiškai žmonės, pažadinę savo Sąmonę, lavinantys neokotreksą, jau priklauso kitai koordinačių sistemai, gyvena kitame Matmenyje, naujoje civilizacijoje. Jiems atėjus iš kito pasaulio, juos ir priima kaip ateivius iš kitos planetos, paprasti žmonės jų beveik nesupranta. Taip ir gavosi. Žmonės, gavę šias žinias, pavertė jas Šventraščiais ir nesugebėjo panaudoti savo gyvenime. „Mums patinka žvilgtelėti už ribos, kurios neketiname pažeidinėti“ (Samuelis Džonsonas55). Genialų kūrinį žmonės suprato, bet visiškai kitaip, taip, kaip jiems užsinorėjo ir kaip buvo prieinama. Atsirado ritualai, apeigos, tradicijos. Jų lygmeniui – tai norma, toks jų, nesuprastų Tiesų ,traktavimas. Mūsų Sistema duoda kelią nušvitimui, ir ją gali panaudoti kiekvienas, netapdamas atsisikyrėliu. Kad ją gauti, mums reikėjo, gyvenant sociume, neatsiskiriant iš civilizuotos visuomenės gyvenimo, praeiti atsiskyrėlių kelią. Ant keik tai yra sunku – neįmanoma nusakyti. Bet tik tokiu keliu buvo galima žodžiais įgarsinti

53 Ludwig Biornė (Börne, 1786 – 1837), vokiečių rašytojas.54 Baltasaras Grasianas (Gracián y Morales,1601 – 1658), ispanų rašytojas, filosofas ir literatūros teoretikas, jėzuitas. 55 Samuelis Džonsonas (Samuel Johnson, 1709 – 1784), Švietimo amžiaus anglų kritikas ir poetas.


iki šiol neišreiškiamą Tiesą. Viskas yra todėl, kad mes, žmonės, praėję šį kelią, ėjome ne pavieniui.Mūsų sekėjai ir bendraminčiai, kurie pasijungia prie Sistemos, yra, iš vienos pusės, stimulas, uždegėjas neleidžiantis mums sustoti, o iš kitos pusės – lygiagrečiai su mūsų Sąmonės plėtimusi jie nedavė mums atitrūkti nuo Tiesos supratimo iš paprasto, nežinančio žmogaus pozicijų. Patikėkite, tai vienintelis būdas Žmonijai gauti Tikrąsias Žinias! Sistemoje pirmą kartą per daugelį tūkstančių metų duotas paprastas Tiesos apibrėžimas ir jos pažinimo būtinumas. Technologijos, duotos joje, palaipsniui perveda žmogaus pasaulėjautą iš jo praeities į dabartį, o per ją – į ateitį. Idėja yra labai paprasta: nepastačius savo dabarties, neturėsi geros ateities. Žmogus, apsiginklavęs mūsų Sistemos žiniomis, panaudodamas jas, sąmoningai valdys savo gyvenimą visuose Būties aspektuose bei pasireiškimuose. Sistemoje nėra vietos ritualams, apeigoms, tradicijoms, dogmoms. Ji lenkiasi tik prieš sveiką protą, prieš žmonių, einančių Tiesos link, darbą ir gyvenimo būdą. Sistemos atsiradimo priežastis – jos aštri būtinybė, poreikis ir savalaikiškumas. Ji negalėjo neatsirasti. Tokiu būdu sveikos jėgos sergančiame organizme kovoja už jo išlikimą.

Kaip elgiasi mokslas ir religija Asmenybės Harmonizavimo Sistemos atžvilgiu?

Kol kas niekaip, kadangi nė nenujaučia, nes mes jiems dar nepranešėme. Be to jiems ne iki mūsų: jie yra susirūpinę tuo, kaip išgelbėti Žmoniją ir padaryti ją laiminga. Pratarmėje buvo pasakyta, kad duoti Sistemą kam nors recenzuoti, pačiam recenzentui praktiškai jos neįsisavinus, ne patikrinus pačiam – yra tuščias reikalas! Nė vienas normalus mokslininkas (o juo labiau – kulto tarnas) nepatikės, kad žmogus gali tapti savęs šeimininku ir įgauti nemirtingumą Žemėje – štai taip paprastai, be niekur nieko, be kieno nors sankcijos!

Ir jie bus savotiškai teisūs – nei mokslas, nei religija, savo resurso pagalba, to žmogui duoti nesugebėjo! Reiškia, patvirtinę mūsų teisumą, jie savarankiškai pasirašys savo neteisumą! Kaip jūs suprantate, jiems toks žingsnis prilygs nuosprendžio sau pasirašymui. Reiškia, to niekada neįvyks!

Bet tai požiūris į situaciją žmogaus, kurio Sąmonė atverta dviem – penkiais procentais, todėl iš mokslo, ir religijos matymo taško – požiūris yra absoliučiai teisingas ir sąžiningas!Tai yra kalba čia nevedama apie kažkokį išankstinį nusistatymą, apgaulę arba nešvarius reikalus mūsų atžvilgiu iš minėtų institucijų pusės. Koks yra mūsų požiūris? Mes manome, kad mūsų Sistema jokių būdu nežemina ir neužbraukia nei mokslo, nei religijos reikšmingumo Žmonijai, todėl, kad ji (Sistema) natūraliai išteka iš jų! Iš to seka, kad Asmenybės Harmonizavimo Sistema yra ne tik mūsų ir Dievo Pasaulio kūdikis, bet ir mokslo su religija. Ar šie tėvai panorės pripažinti pernelyg savarankišką vaikelį savu arba pavadins jį pavainikiu – nežinia. Su tėvais visko būna.

Kaip mes patys žiūrime į mokslą ir religiją? Su pagarba! O kaipgi dar galima žiūrėti į savo vaikystę ir jaunystę?Kažkas prisimenama su šypsena, kažkas – su liūdesiu, negrįžtamai nuėjusios praeities, o apie kažką net nesinori prisiminti... Žiūrėti į praeiti galima bet kaip, bet neįmanoma jos nei perbraukti, nei išmesti iš savo atminties! Vienas protingas žmogus šiuo atžvilgiu pasakė: „Kas iššaus į praeitį iš pistoleto, į tą ateitis iššaus iš patrankos!“ Mes, kaip jūs jau supratote, dedame daug vilčių į ateitį, todėl ir su praeitimi nesipykstame! Vienoje dainoje yra geri žodžiai: „Nepasakysi sūnui: lik mažas, sūnus nepaklausys – ir bus teisus“.

Bet gi sūnus nepaklausys tėvų ir daugelyje kitų dalykų, pragyvens gyvenimą savaip, ir bus visiškai teisus. Kas liečia tėvų ir vaiko savitarpio santykius, Būties Trilypumo


požiūriu motina ir tėvas yra kraštutiniai Dvilypumo taškai, o vaikas yra jų trečioji, juos jungianti, dinamiška dedamoji. Taip ir mūsų Sistema faktiškai jungia kraštutinius Dvilypumo taškus – mokslą ir religiją (Materiją ir Dvasią), jokių būdu neatmesdama jų. O tai, kad žmonės, pašventę save mokslui ir religijai, turi savo Sąmonės diapazoną tik 2 – 5 procentų apimtyje (nors ir visokeriopai atsiriboja nuo paprastų mirtingųjų), patvirtina visos mūsų knygos savo egzistavimo faktu! To, kas vyksta su Pasauliu ir Žmonija, analizė, kurią atlikome mes su Dievo Pasauliu, pilnutinai grindžiama duomenimis, gautais iš žiniasklaidos ir Biblijos. Pagal idėją, panašią analizę, su išvadomis ir praktinėmis rekomendacijomis, mokslas ir religija turėjo atlikti dar prieš šimtą metų.

Tačiau šį darbą teko atlikti mums, paprastiems mirtingiesiems, nepriklausantiems minėtam luomui! Sunku patikėti, bet tai yra taip. Mes susidorojome su darbu, nepakeliamu milijonams specialistų, pašventusių tam savo gyvenimus. Kame tokio triuškinančio jų pralaimėjimo priežastis? Tik tame, kad mes išdrįsome išeiti už mokslo bei religijos suprantamų ir leistinų ribų (už Žmonijos komfortinės zonos ribų). Nusivylę jais, mes kreipėmės į aukštesnę instanciją – į Dievo Pasaulį, niekuo nepažiesdami juridinių kanonų! Europos piliečiai, neradę gynybos iš savo šalių teisėtvarkos organų ir teisėsaugos organizacijų pusės, kreipiasi pagalbos į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, kaip į paskutinę instanciją. Mes gi su savo „prašymu“ nuėjome dar aukščiau, kur ir radome pagalbą, palaikymą ir supratimą! Mūsų bėda tik tame, kad pirmieji išdrįsome padaryti tokį žingsnį, išdrįsome atsistoti iš apkaso visu ūgiu, kai visi aplinkiniai pasimetę „suglaudė ausis“.Viskuo kaltas – žmogiškasisi faktorius. Nurodytų institutų ryšys su Dvejybės mirties taškais negali žmogui, pašventusiam save mokslui arba religijai, duoti nei mažiausios galimybės pažadinti savyje Sąmonę ir išplėsti jos diapazoną plačiau standartinių 2-5 procentų, nors ir skatina erudicijos ir intelekto vystymasi. Tai nėra žmogaus kaltė, tai jo bėda! Dar kartą pabrėšime, kad išsilavinimas, erudicija, religiškumas, dalyvavimas ir priklausymas bet kokioms mokykloms arba mokymams, bet kokių žinių turėjimas, be savo Sąmonės pažadinimo – tai tik ritualai( piligrimystė šventose vietose, chadžas)! Žmogus, taip sakant, „atsižymėjo“, „pavaizdavo pamaldas“ materialiame pasaulyje, praignoravęs vertikalės, Tikrųjų Esybių(savojo Jėzaus), Dievo ir Evoliucijos, interesus. Tai , kad jam visą tai brangiai atseina, nieko jau nebe domina ir nebe jaudina! Kadangi padaryti skambūs pareiškimai, priekabus skaitytojas pareikalaus satisfakcijos – paaiškinimų. Ir bus teisus, prispaudęs prie sienos žmogų, darantį tokias išvadas, paprastu klausimu: „O kur faktai?“. O faktus gerbiamas skaitytojas atras išnaujo perskaitęs pirmajį šios knygos skirsnį! Praktiškai visa mųsų Sistemos teorijos ir praktikos argumentacija paremta pasaulinio lygio moksliniais atradimais, o taip pat Biblija. Bet pasirodė, kad be mūsų, iki šiol daugiau niekam į galvą neatėjo paprasta mintis – sujungti tas diskretines, išdraikytas žinias į vientisą paveikslą ir pabandyti gauti iš jų praktinę naudą! Tai liečia ir „Banginę genetiką“, ir „Ketvirtąją Sąmonės Būseną“, ir daugelį kitką. Prie to pluša armijos mokslininkų ir tyrėjų, o jų išradimų praktinę realizaciją padarė žmones, visiškai tolimi mokslui! Mes, su mūsų knygų skaitytojais ir žmonėmis prisijungusiais prie Sistemos, vedame platų susirašinėjimą. Įpatingai jiems neduoda ramybės mūsų pirmenybės laurai , daugelyje krypčių, apie kurias mes be apsimestinio kuklumo pareiškėme. Kai kada laiškuose sutinkami tiesiog genialūs išsakymai. Vienas iš mūsų skaitovų pareiškė tiesiog sekantį: „Jūs rašote apie tai, apie ką rašo kiti autoriai, skyrtumas tik tas, kad jūs duodate praktinę dalį. Kame randasi jūsų pirmenybė?“. Mums lieka tik pakelti rankas ir iš graudulio apsiašaroti! Žmones gerieji, būtent apie tai mes paskutinius aštuonis metus ir tarškame. Visi autoriai Žemėje, nepriklausomai nuo žanro, rašo apie vieną ir tą patį – apie gyvenimą.Mes ne išimtis. Tačiau žmones parašytame mato tik informaciją, kaip tiesos pateikimo priemonę. „Žinojimą dažniausiai


painioja su informacija. Kadangi žmonės ieško žinių arba pergyvenimų o ne žinojimo, jie jo neranda. Tas kas pasiruošęs Žinojimui, negali išvengti jo priėmimo. Žinojimo perdavimas nepasiruošusiam jo įsisąmoninti – neįmanomas. (Saidas Nadžm ad-Dinas). Erudicija ir informuotumas duoda žmogui atsakymą į klausimą „Kas?“.Žinojimas nuo informuotumo skiriasi tik tuo, kad duoda atsakymą į klausimą „Kaip?“, tai yra moko žmogų spręsti savo problemas praktinėje plotmėje. Pasistengsime nuraminti gerbiamus oponentus, pasiruošusius užversti mus mase tokių prieštaravimų: „Bet religija mokina mus gelbėti Sielą, o mokslas padeda spręsti gyvenimo klausimus materialiame pasaulyje“. Taip, bet, spręsdamas nurodytų institutų pagalba vieną problemą, žmogus atsiduria prieš šimtą naujų, dar labiau neišsprendžiamų – vadinasi, tai ne sprendimas, o nukripimas nuo sprendimo?! Žmones nuramina ir suteikia viltį tik tai, kad tokioje situacijojeatsidūrė visa Žmonija. Ir jie pagristai mano, kad Teisinga, gelbstinti informacija bus ta, kurią priims ir įvertins dižioji dauguma ir kurią butinai palaikys mokslas ir religija. Būtent su tokiu matavimo principu jie žiūri į mūsų sistemą. Geriau pažiūrėjus, tokia taktika, nekas kitas, kaip saviapgaulė ir veidmainiavimas. O veidmainis tuo ir skiriasi, kad sako tik teisingus žodžius, kartodamas, kaip priedainį apie žmogaus didybę ir apie jo misijos svarbą Žemėje. Ir kur mes su šitomis dainomis atsidūrėme? Teisingai, baloje! Kad nuvesti jus atgal, mokslas ir religija liaudies akyse turi atgailauti ir pasibarstyti galvas pelenais. Kaip jūs manote pasiryž jie tam? Vat taip! Vadinasi , tikrasis mokslas bus tas, kuris pripažins Žmonijos buvimo baloje faktą ir pasiūlys iš jos krapštytis pavieniui, nelaukiant, kol kipšas – minios kumiras – staigiai susivoks ir nuves jus į šoną. Drįstame jus užtikrinti, bet vargu ar atsiras prieštaraujančių, - mūsų informacija neturi tikslo padidinti jūsų informuotumą ir erudiciją, mes duodam praktiką, verčiame dirbti su savimi. Toks požiūris daugeliui nepatinka, kipšas visgi meilesnis, todėl žmonės lieka jam ištikimi, bevelidami slėptis už betikslių kalbų širmos. Su mūsų žiaurumu ir kategoriškumu ir viskas pappasta. Mes jau randamės Gyenimo(Gyvybės) Sraute, todėl pasirodome jo vardu. Srautas tas ne visuomet būna ramus, dabartiniu momentu tai – srauni kalnų upė. Sportininkai – ekstrimo mėgėjai, patyrę nesėkmę, plaukiant tokia upe, niekuomet nekaltina žiaurumu upės ir nekiaikia slenksčių ir riedulių, apvertusių jų valtį. Jie pripažįsta nesėkmės priežastimi savo nepasiruošimą ir sulėtintą reakciją. Mūsų Sistema leidžia praeiti šį audringą etapą vienoje valtyje – komandoje su mumis. Tempsite gumą dar bent kiek – teks praeiti jį patiems, vejantis mus vienumoje!

Kad patvirtinti pasakytą, siūlome susipažinti su vieno iš skaitytoju laišku: „...Ir dar porą pastabų bei pageidavimų. Septintame skirsnyje į klausimą „Kaip elgiasi mokslas ir religija Asmenybės Harmonizavimo Sistemos atžvilgiu?“ jūs atsakėte: „Kol kas niekaip, kadangi randasi nežinioje, nes mes jiems dar neprisistatėme. Be to, jiems ne iki mūsų: jie yra susirūpinę tuo, kaip išgelbėti ir pradžiuginti Žmoniją“. Noriu pažymėti, kad čia jūs klystate. Vaikštant Internete, aš ne kartą susidūriau su bjauriausia bažnyčios veikėjų neapykanta jums, jūsų knygai ir Sistemai. Aišku, jus ten vadino velnio išperomis, Šėtono įsikūnijimu ir kvietė sudeginti ne tik jūsų knygas, bet ir jus pačius gyvus, viešai, kad kitiems baugu būtų. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Perskaites šį bejėgiško pykčio pašėlišką klyksmą, aš susidomėjau: ką ir už ką ruošiasi sudeginti šiuolaikiniai inkvizitoriai? Taip aš susipažinau su jūsų knyga. Taip pat manau, kad toliau dirbant prie knygos, jūs, atsakydami į kaltinimus dėl nekuklumo, galėtumėte pasiremti D. I. Mendelejevo pavyzdžiu, kai jis, atradęs savo Periodinę cheminių elementų lentelę, be apgaulingo kuklumo supažindino su tuo visą mokslo pasaulį. Mokslininkas išsiuntinėjo savo straipsnį į visus mokslinius žurnalus ir pasaulio vedančias mokslo akademijas. Jis paaiškino savo veiksmus ne tiek savo


asmeniniais interesais, kiek susirūpinimu užtikrinti Rusijos prioritetą pasaulinės reikšmės atradime .

Jūsų atradimai, mano požiūriu, ne mažiau reikšmingi. Ir atsižvelgiant , kad Rusija – tai dvasingumo centras arba dvasingumo motina (nepamenu tiksliai, kaip yra parašyta jūsų knygoje), tai „nekuklumas“ pateisintas jau tuo, kad užtvirtinti Rusijos prioritetą dėl jūsų atradimų“. Kaip matote, laiškas patvirtiną viską, kas yra išdėstyta knygoje. Iš tikrųjų Apokalipsė – tai skraistės nuėmimas, tame tarpe nuo žmogaus ir jo sukurtų struktūrų. Mes, savo apmąstymais apie Dievą, kaip apie gyvą, konkretų Žmogų, nuėmėme nuo žmonių ploną dorovingumo apnašą, avies kailį arnoto, sutanos arba profesoriaus mantijos pavidale, kuris laikėsi ant segtukų-priesakų. Tereikėjo apnašai išgaruoti, kai visu savo grožiu pasirodė žinduolio smegenų žvėriškas šypsnis.

Tokiu atveju visai ne keistai atrodo reakcija žmonių, kurie ne iš baimės, o kaip sąžinė liepia „tarnauja Dievui“ ir moko parapijiečius gyventi pagal Jo priesakus. Maža to, buityje jie – gerbiami ganytojai, pavyzdingi šeimos žmonės ir mylintys tėvai. Prieš mus ne kas kitas, kaip vilkas avies kailyje, o pagal religinę terminologiją – pats Gundytojas. Dievas jam yra žaisliukas nukryžiuotojo pavidale ir savęs išreiškimo būdas. Gyvas Dievas jam ne tik nereikalingas, bet ir kelia didelį pavojų. Antrojo Atėjimo atveju Dievas iš karto uždarys visas religijas, kadangi Dievas, kurio valdžia laikosi ant žmogaus, esančio Gundytojo valdžioje, subjektyvaus suvokimo, bet ne objektyviais dėsniais, – tai ne Dievas, o dievybė!

Sielos ir Sąmonės susijungimas (žmogaus formavimas)

Paprasto žmogaus Sąmonė nukryžiuota ant materialiojo pasaulio skersinio (kryžius schemoje Nr. 1). Būdamas tokioje padėtyje, žmogus randasi neribotoje, įvairių minties formų sukuriamų įvykių, valdžioje. Yra įtraukiamas į šiuos įvykius (procesus) per emocijas, tapdamas jų įkaitu. Tokiu būdu, jis patenka į materialiojo pasaulio girnas.Ogas Mandino yra visiškai teisus: „Veik, o nereaguok – ir tu nugalėsi!“ Veikti – reiškia valdyti įvykius, procesus, būnant virš jų, gaunant iš kiekvieno įvykio arba proceso besąlygišką naudą sau.

Reaguoti – reiškia leisti įtraukti save į materialiojo pasaulio girnas, tapus jų įkaitu ir auka! Viskas todėl, kad šie procesai, turintys labai galingą programinę įrangą, užburia, žmogų, valdo jo Sąmonę, įtraukdami į įvykių bei atsitiktinumų sūkurį. Žmogus elgiasi, kaip triušis, paralyžuotas smauglio žvilgsnio: jaučia, kad tai daryti netinka, spiriasi, šnypščia, bet suvaldyti savęs negali, kadangi nebepriklauso sau! Jis švaisto savo energiją ir jėgas minties formų maitinimui, įvairiems smulkiems įvykiams, materialiojo pasaulio iliuzijoms, jo sensorinio, emocionalaus suvokimo pavidale.

Gyvybės Šaltinis – Siela, esanti kiekviename iš mūsų, tiesiogiai sujungta su Dievu, būdama nepastebėta žmogaus ir jo Sąmonės, lieka be palaikymo. Neturėdama įsisąmoninimo, ji silpnėja ir negali padėti jam atsikratyti materialiojo pasaulio iliuzijų. Ji atitrūksta nuo Dievo, žmogus degraduoja, tampdamas kurčias ir neimlus visiems informaciniams srautams, einantiems jam iš Dievo.Sąmonę, kol žmogus neišmoko jos valdyti, būtinai ko nors kontroliuoja. Jeigu Dievas, tai jis sugeba pagauti Dievo vibracijas, jeigu kontroliuoja Piktasis – gaudo jo vibracijas.

Ateisto, netikinčio nei Dievu, nei velniu, niekas nekontroliuoja. Jo gyvenimas – visiška prostracija, jis tampa vienų ar kitų minties formų donoru. Keliautojas be kelio, nerimstanti Siela dar esant gyvam. Apie tokius sako: „Be valdovo galvoje“. Žmogus plaukia be vairo ir be burių, jo gyvenimas – vientisa migla.

Galu gale pas jį atsiranda vieni ar kiti psichiniai nukrypimai, kadangi Sąmonė nesugeba priimti nei vidinio, nei išorinio Pasaulio impulsų! Ji atsijungia, ko pasekoje


išsijungia psichinė veikla. Psichinės atminties užtemimo laipsnis yra tuo gilesnis, kuo ilgiau žmogus randasi, atjungtos Sąmonės, prostracijoje. Laikui bėgant, Sąmonė (kaip ir visa kita) visiškai atrofuojasi, kaip nereikalinga...Taigi, pas eilinį žmogų Sąmonė, fizinis, energetinis kūnai ir Siela yra atskiri, nesujungti į vieningą visumą. Jis negali pretenduoti į „protingo Žmogaus“ vaidmenį, tai – pusfabrikatis, biorobotas, automatas, bet kol kas ne žmogus! Užpildęs savo Sielą Išvystyta Sąmone, palaipsniui lipdamas aukštyn energetinių Lygių laipteliais, jis tampa panašus į Dievą ir įgauna teisę vadintis Harmoningu. Tokį žmogų pripažįsta Gamta ir Visata, pripažįsta Dievas, su juos skaitosi. Šis Žmogus – Milžinas! Sielos ir Sąmonės susijungimas – tai ir yra Kelias Dievo link savyje, savęs įsisąmoninimas (tikrasis, pilnas, o ne 2 – 5 procentai). Tik toks žmogus gali susijungti su Būties Srautais, pastoviai likdamas paviršiuje ir valdydamas visus savo sąmoningus ir nesąmoningus procesus, sveikatą, sėkmę, gyvenimą ir likimą! Tada jis turi teisę pravesti tarpinį rezultatų sumavimą, pareikšdamas:

Aš išmokau to, kad... ... kai tik mes tampame atviri ir sąmoningi, mūsų problemų stebuklingi sprendimai

ateina į galvą tiesiog iš niekur. ... organizuoti gyvenimą yra paprasčiau, negu tvarką ant mano stalo. ... palankių santykių su kitais žmonėmis vystymui, visų pirma reikia pilnai

išsiaiškinti santykius su savimi. ... pinigai – tai galutinio tikslo pasiekimo priemonė, o pats galutinis tikslas toli

gražu ne visada susietas su jų pertekliumi. ... tam, kad pažinti visas gyvenimo spektro briaunas, reikia kartas nuo karto keisti

savo gyvenimo stilių. ... grožis slepiasi ne formose, plaukuose arba drabužiuose, o sąmonės atvirume ir

sugebėjime linksmai juoktis. ... žmonės pasiruošę „mylėti“ mus daugiau, negu mes jiems tai leidžiame. ... meilė ir laisvė savitarpio santykiuose atsiranda tada, kai mes tiems, kuriuos

mylime, leidžiame atsitraukti, o nebandome jų sustabdyti. ... pagal savo plitimo mastą, gandai susilpnina bet kokį pradėtą dalyką. ... kelias namo – tai toli gražu ne visada fizinė patirtis. ... žymiai paprasčiau yra priimti jausmus, negu mėginti racionalizuoti juos. ... toli gražu ne visada tai, ko mes nesulaikomai siekiame, yra tas, ko mums reikia. ... pamoka tik tada yra tikra pamoka, kai ji pastumėja mus eiti teisinga kryptimi. ... galingiausia jėga – tai pasirinkimo jėga. ... nusivylimas yra tiesiogiai proporcingas mūsų lūkesčiams santikinai

kontroliuojamų aplinkybių atžvilgiu. ... mano geriausias mokytojas yra mano „antroji puselė“. ... veiksmo nebuvimas jau yra veiksmas. ... daugelę laiko mes pernelyg lengvai švaistomės žodžiais. ... klausimas jau pats savime turi atsakymą. ... jeigu jūs nedarote visko, ką galite tiesiog dabar, tad jums vis vien teks tai daryti

vėliau. ... savo svajonės realizacijos kelyje yra svarbu sustoti ir dar kartą patikslinti

maršruto žemėlapį tam, kad įsitikinti, kad mes nepasiklydome. ... mes nepajėgūs pakeisti mūsų tikrovę tol, kol nepradėsime uždavinėti labiau

tinkamus klausimus. ... mokimasis – tai gyvenimo stilius. ... ant sienos kabančių išsilavinimo diplomų skaičius dar nedaro žmogaus

išsilavinusiu.


... aš labiausiai esu pasiruošęs asmeniniam augimui tada, kai randuosi savo lengviausiai pažeidžiamame taške.

... geriau priimti sprendimą ir įsitikinti tuo, kad jis nebuvo teisingas, negu vengti priimti bet kokį sprendimą!!!

Taigi, kelias į harmonizavimą eina per Sąmonės susijungimą su energetiniu kūnu, energetinio kūno – su fiziniu ir Sąmonės – su Siela. Tam naudojamos tam tikros technologijos. Tik nereikia mosikuoti rankomis ir sakyti, kad jūs nieko neišmanote, juk jūs ne kažkokie jogai! Iš tikrųjų su energijomis ir čakromis mes dirbame kiekvieną dieną. Pilvinis kanalas – tai galingiausias energetinis kūno rezervuaras. Į jį suteka visa laisva kūno energija ir saugoma tol kol jos pareikalaus kokia nors kūno dalis. Apie laisvos energijos poreikį organizmas signalizuoja spazmo, dilgčiojimo, nedidelio skausmo, niežtėjimo (staiga „suniežėjo“) būdu, tai yra per kokius nors jutimus, kad pritraukti į tą vietą mūsų dėmesį, reiškia – Sąmonės dėmesį. Sutelkę dėmesį į „skausmingą“ vietą, lengvai pamasažavę ją, pakasę, paglostę, mes tuo pačiu atidarome priėjimą , patekimą papildomai energijai į ją! Atstačius šios vietos energetinį balansą, Sąmonė nuo jos atsijungia. Šie žmogaus veiksmai– tai ir yra spontaniškas energetinio ir fizinio kūnų sujungimas. Mūsų užduotis – padaryti šį procesą sąmoningu ir valdomu.

Naujosios epochos supratimas

Amžių ir tūkstantmečių sandūroje Žmonija su pompa pažymėjo taip vadinamą mileniumą, Naująją Erą. Ir nors šiam renginiui buvo išleisti milijardai dolerių, aiškiai apibūdinti, kas tai yra išeinanti epocha, kokia bus nauja, ir, svarbiausia, koks yra jų esminis skirtumas – niekam nepavyko!Senąją epochą galima pavadinti „miegančios Sąmonės periodu“. Jai buvo būdinga, kad žmogus visuose Būties aspektuose dėjo viltis į technologijas. Taikliausiai ir trumpiausiai išeinančią epochą viena fraze aprašė V. Visockis: „Ir savo galvai, kiek galėjo, rankomis padėjo!“ Galva – tai Sąmonė, rankos – technologijos, o technologijos - faktas! Iš čia ir suvokimas, žmogaus pasaulėžiūra buvo suvedami į faktą, bet kurio proceso suvokimą atskirų, diskretinių sąvokų, skaidrių, gabaliukų, akmenukų pavidale, bet tik ne vieningo paveikslo! Pas kai kuriuos žmones Sąmonė atsibusdavo, tai būdavo sporadiniai, spontaniški blyksniai, bet nei kiek nevaldomas, neįsisąmonintas procesas (kaip švyturys: tai užsidegs – tai užges). Tame jokių būdu tuo negalima kaltinti Žmoniją: ji išgyveno savo paauglystės laikotarpį. Kaip jūs žinote, jaunam žmogui reikia duoti, taip sakant, „išsišėlti“ , kaip jaunam vynui – perrūgti. Tėvų užduotis – švelniai ir nepastebimai koreguoti šį „rūgimą“, padarant jį valdomu. Tiesa, ne visiems tai pasiseka, kartais nuo tokio rūgimo, virstančio pakrikimu ir šlaistymusi, būna šlykštu visiems! Bet tai – neišvengiamas blogis, su kurio reikia susitaikyti. Tas pats vyksta ir su Žmonija, bet visas šis procesas vyko ir vyksta Subtilam Pasauliui ir Dievui akilai stebint, kitaip statinei gali „išmušti dugną“, tuomet bus bėda. Tai yra žaidimas pastoviiai vyksta „ant folo ribos“. Žmogus, esantis miegančios Sąmonės būsenoje, bet kuriuos procesus suvokia kaip faktą. Jeigu Visatos atsiradimas – tai būtinai „Didysis sprogimas“, jeigu Šventieji raštai – tai būtinai Priesakai, kuriuos pakanka mechaniškai, negalvojant vykdyti, o viskas kita atsiras savaime... Jeigu prie to vietoj pažadėtų laimės ir gerovės gauna antausį – reiškia, Priesakai paseno ir kaltos „tamsios jėgos su Biesu “, įsilinksmino visokie nelabieji! Nusiraminimą žmonės randa tikėjime Dievu, ikonos ir nukryžiuotojo pavidalu (faktiškai melsdamiesi ne Dievui, o statikai), dėdami viltį į tai, kad atėjome mes į Žemę dėl kančios, ir tik per kančias galime užsidirbti Dangaus Karalystę ir Amžiną Palaimą.


Bet visa išvardinta – tai nueinančios epochos atributai, nors technologijų, instrukcijų laikymosi pagalba (mechaniškai jas vykdant) jogams pavykdavo, keletui žmonių per tūkstantmetį, ateiti į Subtilų Pasaulį esant fiziniame kūne! Maja ir olmekams pavyko, taip pat atliekant tam tikrus ritualus (kurių formoje buvo duotos technologijos), pereiti į taip vadinamą Ketvirtąjį Matmenį. Bet vis vien tai buvo pavieniai ankstyvo, neįsisąmoninto brendimo atvejai, žmogui nesupratant ir neįprasminant šių procesų iki jų pradžios ir jų atlikimo metu. Jį stumė aklas tikėjimas! Dabar, kai Sąmonei atėjo laikas atsibusti, vien tikėjimu niekas nieko nepriima, o tai reiškia, kad jokios technologijos jau nebeveikia.Iškilo poreikis pamatyti bendrą paveikslą, įprasminti tai kas vyksta – štai iš kur žmonėms prabudęs potraukis į sakralines, ezoterines žinias, okultizmą, į gydytojavimą, magiją, satanistų sektų ir kitokios velniavos atsiradimas.

Tame taip pat yra ir mokslo suaktyvėjimo šia kryptimi priežastis. Žmonijai atėjo laikas subresti ir pereiti į sekančią klasę, bet jau ne pavienių atvejų pavidale, o masine tvarka, ir svarbiausia – sąmoningai. Esant miegančiai Sąmonei visi mėginimai realizuoti save vien tik intelektualaus vystymosi dėka, panaudojant įvairias technologijas arba mokslo ir technikos pažangos pagalba baigiasi verksmingai, nes žmogus, turėdamas miegančią Sąmonę, negali adekvačiai reaguoti į įvykius, teisingai įvertintindamas jų ryšį su procesais!

Įvykis ištrauktas iš konteksto. Jo pagrindu sudaromas mokslo ir technikos išradimas, kuris įgyvendinamas praktikoje. Bet mieganti Sąmonė negali pamatyti kokiu būdu šis įgyvendinimas paveiks kitus procesus, visų pirma gamtinius procesus. Iš čia ekologinės nelaimės, demografinės katastrofos... Apie sunkią padėtį ekologijoje galima kalbėti kiek nori, bet jos problemos bus sprendžiamos labai lėtai, nes kertiniu akmeniu laikomi egoistiniai siauri žinybiniai bei valstybiniai interesai.

Tuo remiantis, mūsų Sistema – tai mūsų, kartu su Subtiliu Pasauliu, socialinio užsakymo atlikimas: tiksliai ir laiku! Ji negalėjo atsirasti nei anksčiau, nei vėliau. Šis savalaikiškumas ir sudaro jos didžiausią vertybę.

Dievo Evoliucijos prasmė

Jums turbūt iškilo klausimas dėl Dievo Evoliucijos prasmės, kurgi Jo interesas, nauda ir savanaudiškumas? Ąsmeninį interesą Dievas žinoma turi – apie jį jūs perskaitysite sekančiame straipsnyje. O dėl naudos ypatingos paslapties nėra! Žmonės iš Dievo Pasaulio ir pats Dievas gavo nemirtingumą praeitose Visatose (irgi iš žmonių, kurie juos vedė su savimi, rankų), jie gyvena patys ir privalo perduoti estafetę toliau, nė minutei nesustapdydmi Evoliucijos. Šio mechanizmo išaiškinimui vėl reikės kreiptis į piramidę. Ne be reikalo Žmoniją visais amžiais jaudino ir jaudina, traukia kaip magnetas, Egipto piramidžių paslaptys. Didžiausią reikšmę mums, pretenduojantiems į nemirtingumą, turi ilgaamžiškumas, patikimumas ir pagrįstumas. Todėl tokiam renginiui, labiau patikimo pagrindo, nei piramidė sunku, surasti. Seniai žinoma, kad piramidė – pati pastoviausia iš geometrinių figūrų. Žmogaus Evoliucijos prasmė yra tame, kad surinkti draugėn milijonus ankstesnių jo Sielos įsikūnijimų-plytelių, kurie jame parodyti, kaip išsibarsčiusios konstruktoriaus detalės, ir sustatyti iš jų kažką, kas turi praktinę prasmę ir naudą. Tokiu atveju harmonizavęs save žmogus, sujungęs Sielą su Sąmone ir daugelį kitų komponentų draugėn, atsiranda savo savarankiškai surinktos piramidės viršūnėje. Ir iš tikrųjų, piramidės kūną sudaro visi tie milijonai žmogaus Sielos realizatorių – nuo korpuskulos iki naminio gyvūno – kurių milžiniško darbo dėka jis ir gavo teisę tapti Žmogumi. Tapti Kūrinijos Karūna galima tik tokiu būdu, priėmus jų darbą kaip pačią brangiausią dovaną. Tik tada jie pakels tave į pačią piramidės viršūnę.


Siela pabuvojo elementariose dalelėse, molekulėse, akmenyje, virusuose, kurie epidemijose žudė po pusę Europos vienu veiksmu. Buvo Siela mėšlavabaliuose, musėse, kandančioje iš už kampo gyvatėje, ryjančioje maitą hienoje, žiurkėje ir taip toliau... Užtenka Sąmonei, pasipiktinus atmesti nors vieną iš savo Sielos augimo etapų, ir mūsų piramidei pritrūks plytų ir blokų, o gal net ir ištisų eilių, Evoliucijos vijų. To išdavoje ji leisis vis žemiau ir taps mažiau patikima, su pavojingomis tuštumomis ir įskilimais savo kūne – pamate. Žmogaus užduotis – ne tik nepaisyti, bet ir panaudoti visą, jo Sielos atneštą, turtingiausią patirtį, kad pakelti savo piramidę į rybinę aukštumą! Ir tai ne retorinis teiginys, sugalvotas gražiažodžiavimo labui. Šiuo atveju jis papildomai prie giminės ir Energoinformacinio Lauko programų gauna priėjimą prie milžiniškos savo Sielos ankstesnių realizatorių gyvenimo patirties. Dėl to neverta raustis tame, kuo buvo tavo Siela ankstesniuose įsikūnijimuose, panašiai tam, kai žmonės domisi: „Kuo aš buvau praeituose gyvenimuose?“ Kai reikės, šie realizatoriai patys ateis tau į pagalbą, pasufleruodami mintį ar tai išeities iš krizinės situacijos pavidalu, ar tai nenutrūkstamo minčių srauto, informacijos formoje, rašant straipsnį arba knygą ir t. t. Kaip, pavyzdžiui, rašosi šis straipsnis? Aš neturiu jokių kontaktų, dėl ko, beje, nė trupučio nesu nusiminęs, kadangi nesu pririštas prie jokio informacijos šaltinio, – viską savo, nešioju su savimi! Tik ateina į galvą mintis kokiu nors klausimu, kai iš karto atsiranda noras sėsti prie kompiuterio ir išlieti visą tai ant popieriaus! Viskas be galo paprasta: įsijungia intuityvus pasakinėjimas minčių srauto, šeštojo psichinio jutimo pavidale! Kas man jas pasakinėja, kieno patirtį arba įdirbius panaudojau – man visiškai neįdomu, bet aš jiems esu dėkingas! Ir jie yra dėkingi, kadangi per mane gavo galimybę savirealizacijai, jų darbas nenuėjo niekais.Tuo pačiu aš patvirtinu Kūrinijai savo Sielos ankstesnių realizatorių, savo motinos ir tėvo giminių gyvenimų, bendrai Visatos ir Kūrinijos patirties svarbą ir prasmę. Patvirtinu ne padėkos formoje, išsakytoje dėl mandagumo ir etiketo, o kaip praktinį panaudojimą, kaip šios patirties poreikį ir įdirbį savo reikaluose. Kūrinija nustato mano vertę sugebėjimą įvertinti visų išvardintų kartų bei subjektų darbą ir svarbą man mano praktiniuose reikaluose – o tai ir yra daugybinio grįžtamojo ryšio nustatymas, Vienybės Dėsnio laikymasis praktikoje (režimo „įkrova – iškrova“ įjungimas). Dėl to aš džiaugiuosi ir neapsakomai laimingas, kadangi suprantu visus, ir visi mane supranta! O su medaliais, apdovanojimais ir pagarba, kaip nors vėliau išsiaiškinsime.

„Priežastis, dėl ko upės ir jūros gauna duoklę iš šimtų kalnų srautų, yra ta, kad jos randasi žemiau, negu pastarieji. Dėka to jos gali dominuoti virš visų kalnų srautų. Lygiai taip pat ir išminčius, norintis būti akščiau žmonių, pastato save žemiau jų“ (Laodzi56).

Štai tokiu būdu žmogus gali ir privalo išplėsti savo komfortinę zoną. Tai daryti reikia nuosekliai, koncentriškais ratais. Pradžioje reikės pažadinti Sąmonę, įsisąmoninti (identifikuoti) save, savo Sielą, sujungti jas, padarius save valdomu. Po to išplėsti savo įtaką būstui, išvalyti jį, apsaugoti, sukūrus tuo pačiu komfortišką ir saugią visais atžvilgiais

56 Laodzi kitomis romanizacijos sistemomis: Lao tzu, Lao Tse, Laotze, Laozi; kartais Lao Dzė) – senovės Kinijos filosofas, tradiciškai laikomas vienu daoizmo pradininkų. Gyvenimo data nežinoma: tradiciškai – VI a.pr. m. e., yra manančių, kad IV a.pr. m. e. Laodzi priskiriama vieno svarbiausių daoistinių veikalų, vadinamo „Laodzi“ arba „Daodedzingu“ – „Knyga apie Dao ir De“), autorystė.


aplinką sau ir savo šeimai. Toliau nuvesti su savimi šeimą, vaikus, vaikaičius, kitus žmones, palaipsniui plečiant savo įtakos zoną.

Kai visa ši sfera išsiplės iki Visatos didžio, jus galima pasveikinti. Jūs sujungėte savo „Aš“ su Visata, ko išdavoje įgavote realų fizinį nemirtingumą! Negali būti mirtinga ląstelė nemirtingame organizme, jis to neleis. Ateiti prie šio tikslo kitais keliais, kuriuos siūlo žmogui mokslas ir religija, - neįmanoma. Jūs, gerbiamas skaitytojau, antrajame skirsnyje perskaitėte straipsnį „Saugumo technikos taisyklės dirbant su informacija“, bet jį buvo galima pavadinti „Saugumo technikos taisyklės susipažįstant su Evoliucija“. Dievo Evoliucijos prasmę taip pat sudaro, savo evoliucinės piramidės statyba. Jo skirtumas nuo mūsų tame, kad Jis stato savo piramidę iš žmonių piramidžių, kurios joje atrodo kaip smiltelės. Dievas turi teisę išsirinkti pačias kokybiškiausias ir patikimiausias smilteles, ir ne tik išsirinkti – bet ir auginti jas su Jam reikalingais parametrais ir charakteristikomis! Mūsų užduotis – atitikti šiuos parametrus, kad mums tektų garbė sudaryti Dievo piramidės kūną, juk nuo kiekvienos smiltelės atsparumo priklauso visos piramidės atsparumas. Žmogus, atsikratęs stereotipų, savo piramidės statyboje taip pat turi tokį įsisąmonintą pasirinkimą. Jis turi teisę piramidės pamatui pasiimti tik tą ankstesnių savo Sielos realizatorių patirtį ir savo giminės patirtį, kurią skaito sau reikalingą (teigiamą, kuriamąją patirtį, esančią harmonijoje su Dievo patirtimi). Tik tada, pastačius savo monolitinę piramidę, žmogus įgauna galimybę ir teisę patekti į Dievo evoliucinę piramidę. Paprastas žmogus, su miegančią Sąmone, neturi tokio pasirinkimo, nes užkrauna sau tiek teigiamų, tiek ir neigiamų programų svorį. Jo piramidė korėta, faktiškai tai ne piramidė, o šiukšlių krūva. Tokiu atveju, kaip išsiaiškinti, ką tu ant pečių tempi. Paslaptis yra tame, kad prieš pasiimant ką nors – reikia pažiūrėti, ką neši. Ir tik taip! Tik tokiu būdu galima tapti amžino ir nenykstamo organizmo dalele, įgaunant fizinį nemirtingumą. Kontingento atranką į savo piramidę Dievas atlieka pats, nubyrėjimas dar griežtesnis ir žiauresnis, nei pas mus Apokalipsėje. Iš visos Visatos bus išrinkta procento dalis. O tiksliau – rikiuotėje liks tie, kas eis į koją su Dievu, neatsiliks nuo Jo. Kadangi daugelis vyrų tarnavo kariuomenėje, ši tema yra artima ir suprantama, tame tarpe jų žmonoms ir vaikams. Yra juokelis: „Visa kuopa žygiuoja ne į koją, tik viršila eina į koją“. Tuo tarpu šiame juokelyje įdėta didelė išmintis: tam, kas veda žmones (o juo labiau – karinį padalinį arba tokį milžinišką kolektyvą, kaip Visata), geriau matosi – kaip jam žygiuoti, kokius nurodymus ir kada savo padaliniui duoti. Daugelis mano, kad tai nereikalingas žmonių tampimas, noras pasimėgauti savo neribota valdžia virš jų, o kartais ir neslepiamas pasityčiojimas! Bet nereikia pamiršti, kad tas žmogus gavo ne tik valdžią, bet ir atsakomybę už savo pavaldinių likimą bei gyvybę, patikėjo jiems ir savo likimą, iš esmės tapęs jų įkaitu! Todėl jis turi teisę įsitikinti kiekvieno savo kolektyvo nario patikimumu, iki kokio laipsnio galima juo pasikliauti ekstremaliojoje situacijoje. Juo labiau, jis vienas iš viso kolektyvo žino užduotį, kaip šiam momentui, taip ir ilgalaikei perspektyvai.Štai kame tiesa, aukščiausia karinės drausmės ir karinės rikiuotės esmė. . „Karinė drausmė sunki, bet tai skydo sunkumas, o ne jungo“ (Antuanas Rivarolis57). Galima pridurti – ir ne kapo kauburio sunkumas. Todėl kietas karinis muštras – tai ne žmogaus teisių pažeidimas (ką žmonės linkę matyti), o valios išreiškimo laisvė. Beje, pasirinkimas nedidelis: arba skydo sunkumas (ir tada – pergalė!), arba jungo sunkumas (ir gal būt negarbinga žūtis). Ir iš tikrųjų, kareiviui dezertyravus, jis rizikuoja karinio tribunolo nuosprendžiu būti sušaudytas arba būti priešų nužudytas. Tereikia vienam žmogui parodyti nepaklusnumą ir monolitiška viso kolektyvo darna tampa abejotina, tuo pačiu abejotinas ir viso kolektyvo išlikimas, kartu su jo vadovu, įskaitant ir patį save . Žmogaus, sąmoningai apjungiančio savo pastangas su didelio

57 Antuanas Rivarolis (Antoine Rivarol, 1753 – 1801), prancūzų rašytojas.


organizmo (ar tai būtų bataliono „dėžė“ arba Dievo piramidė) pastangomis, Evoliucija, skiriasi nuo tarakono Evoliucijos tuo, kad žmogus padaro savo valią pavaldžią įsisąmonintam būtinumui, bet tuo pačiu turi teisę savo savirealizacijai! To dėka jis savo Sąmonę pakelia į savo vietos, vaidmens ir atsakomybės už save ir tą organizmą ( žmonių kolektyvą, kurio ląstelė jis yra) naują supratimo aukštumą, tapdamas Asmenybe. Tarakonas žūsta, nežinodamas baimės, kadangi jis dar nesuvokė savęskaip Asmenybė, jis – klusnus didelio organizmo sraigtelis. Jo pavaldumas pagrįstas negalėjimu egzistuoti už vieningo tarakonų organizmo-sociumo ribų. Jam tokia mintis net nekila, kadangi jis neturi savo smegenų, o tai reiškia, kad neturi pasirinkimo.

Žmogaus ir tarakono tikslai bei uždaviniai (iš pirmo žvilgsnio) panašūs: abudu mokosi paklusti Vienybės Dėsniui, bet kadangi jie randasi skirtingose Evoliucijos vijose, reiškia, ir Dėsnio supratimas pas juos skirtingas. Tarakonas jaučia save nemirtingu todėl, kad iš principo yra neįmanoma sunaikinti tarakonų bandą Žemėje.

Sakydamas „Aš“, jis turi omenyje „Mes“, todėl, žygiuodamas su visais į koją, tarakonas niekada neklysta. Visi žmogaus mėginimai sukurti kokius nors susivienijimus-kolektyvus tarakonų rudimentinių programų pagrindu neatitinka Evoliucijos tikslų bei užduočių, todėl jie gyvybiškai nepatvarūs, nepriklausomai nuo to, kokios idėjos vardan sukuriami! Žmonės juose, kaip ir anksčiau, kaip skruzdėlyne arba tarakonų rikiuotėse, vadinami visuomene, parapijiečiais, elektoratu, taikydami savo žingsnį su dauguma. Principas paprastas: „Daryk, kaip visi“. Žmogui susiliejęs su organizmu-Visata, stojęs į rikiuotę ir sutikęs paklusti Dievo (Viršilos) įsakymams, taikyti savo žingsnį su Juo, nuolankiai vykdant Statutą – Vienybės Dėsnį, kaip apdovanojimą gauna, tikrąjį fizinį individo, Asmenybės nemirtingumą, likdamas vieningo nemirtingo organizmo ląstele! Dėka to jis įgauna naują kokybę, savo tikrąją paskirtį – tampa kūrėju milžiniškame kolektyve, kuriame žmonės nemoka (ir nenori!) nieko kito daryti, išskyrus kūrimą! O nenori todėl, kad bet kuris kitoks užsiėmimas neturi prasmės. Problema čia tik viename: rikiuotė yra abstrakti, virtuali, bet reali, o Dievas tik iki tam tikro laiko yra mums nematomas ir negirdimas. Jeigu to nebūtų, į rikiuotę pultų tie, kurie nepadarė įsisąmoninto pasirinkimo ir tai tarnybai netinkami. Reiškia, rikiuotė negalės eiti į koją, jau nekalbant apie ilgalaikio maršo – Evoliucijos, vykdymą, kuriam rikiuotė ir kuriama! Ne be reikalo kariniuose statutuose sudėtingi padalinio perrikiavimai vadinasi evoliucijomis. Galutinis šio maršo tikslas – kartu su jau nauju, jaunu Dievu priešakyje mokytis statyti sekančią Visatą, puoselėti sekančias civilizacijų kartas. Kitos paskirties žmonėms, gavusiems nemirtingumą mūsų civilizacijoje, nėra ir nebus! Štai iš kur toks pritrenkiantis konkursas – 999 žmonės į vieną vietą ir dar viena skaičiaus 666 vertė.

Ar egzistuoja Pragaras ir Rojus?

Apskritai sakant, šis klausimas įeina į religijos jurisdikciją, bet jį mums pastoviai užduoda, reiškia, turime atsakyti. Rojus kaip buveinės teritorija, taškas žemėlapyje – tai Dievo Pasaulis, aukščiausiasis Visatos Lygis, jos valdymo aparatas, nemirtingų žmonių ir neribotų Žmogaus galimybių Pasaulis. Jis randasi, kaip jau buvo sakyta, dvinarės žvaigždės Sirijaus žvaigždyne. Visatos valdymo aparato personalas šimtaprocentaliai susideda iš žmonių, atėjusių kartu su Dievu iš praeitos Visatos. Dabar mūsų Dievas formuoja dar vieną tokį personalą sekančiai Visatai, paraleliai su, Jos Dievo vardui bei pareigoms gauti, kandidatų parinkimu ir paruošimu. Kiekvienas Žemės gyventojas turi realią galimybę patekti į šį personalą. Tame ir yra Visatos egzistavimo idėja, prasmė, superužduotis ir mūsų Dievo Evoliucijos kriterijus. Jeigu, Būties Trejybės požiūriu, pažiūrėti žmogaus ir Dievo tarpusavio santykius, tai


kiekvienas atskirai mes su Juo sudarome du priešingus Kūrinijos Polius-Lygius. Esant aktyviai tarpusavio sąveikai – du aktyvūs Pradai arba Evoliucijos fazės! Statikoje, nesant sąveikos – du negyvi, nevaisingi Dvejybės taškai! Šiuo atveju žmogus negali gimti iš Aukštybių ir įgauti nemirtingumą, o Dievas neįvykdys savo užduoties formuojant sekančios Visatos valdymo aparatą, reiškia – sustabdys Evoliuciją. Taip, klausimas statomas būtent šitaip, kadangi mūsų civilizacija yra baigiamoji Žemėje ir Visatoje – labiausiai išsivysčiusi, ir išeiviams iš jos skirtas svarbus vaidmuo šio aparato funkcionavime.

Štai kodėl pats Dievas asmeniškai ėmėsi betarpiško ir aktyvaus dalyvavimo kontaktuose su Žmonija, pateikdamas informaciją apie reikalų Visatoje padėtį šiam momentui, darbe su Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema bei Slaptąja Doktrina. Kaip jūs suprantate, Jis turi tam stimulą ir asmeninį interesą. Be to šis Žmogaus ir Dievo kontaktas bei bendradarbiavimas įvyko pačiu reikalingiausiu Žmonijai ir Visatai momentu – „Iks“ valandą, pirmą kartą per visą jos egzistavimo istoriją. Būtent Dievo dalyvavimo dėka „Slaptąją Doktriną“ galima drąsiai pavadinti „Naujausiuoju Testamentu“, o Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemą – „Evoliucijos Vadovėliu“. Nieko panašaus Žmonija iki šiol neturėjo, ir jeigu ji šias žinias atmes, nebeturės jų jau niekada! Kieno nors bandymai sukurti ką nors panašaus nedalyvaujant Dievui – bus bevaisiai! Jis mano, kad jau sudalyvavo, ir daugiau prie šio darbo sugrįžti nebeketina. Jeigu tą patį pakartoti dar kartą, tuomet tai bus jau farsas, kadangi „Iks“ valanda bus praėjusi. Reiškia, nebus ir jokios tokio darbo prasmės (naudinga viskas, kas laiku).

Du riteriai (Paulo Coelho alegorija)– Einam į kalną, kur gyvena Dievas, – pasiūlė riteris savo draugui. – Aš noriu įrodyti,

kad viską ką Jis žino yra tik uždavinėti mums klausimus, tuo tarpu kai nieko nedaro, kad palengvintų mūsų dalią. – Gerai, o aš nueisiu ten, kad pademonstruoti savo tikėjimą, – pasakė kitas.

Jie pasikėlė į kalną vakare – ir išgirdo balsą tamsoje: „Pripildykite savo nešulius akmenimis“. – Matai?! – pasakė pirmas riteris. – Po tokio pakilimo, Jis dar nori priversti mus nešti sunkų krovinį. Aš nepaklusiu!

Antrasis padarė taip, kaip liepė balsas. Jie pasiekė kalno papėdę auštant ir pirmieji saulės spinduliai švytėjo akmenyse, kuriuos atnešė tikintis riteris – jie buvo gryniausi deimantai. Mokytojas pasakė: „Dievo sprendimai paslaptingi! Bet jie visada tavo naudai!“

Rojus, kaip apdovanojimas už žemiškas kančias ir geradarystes, laukiama emocionali būsena amžinos palaimos arba rojiško pasitenkinimo pavidalu, „durniaus voliojimas“, nepasiekiamas.Viskas todėl, kad žmogus nuo nebeatmenamų laikų atsimena, kad tai vadinasi Rojumi, bet visiškai pamiršo, kas tai yra iš tikrųjų. Tai yra nežino, kas tai yra ir kur jo reikia ieškoti.

Faktiškai Rojų žmogus supranta kaip dykinėjimą ir malonų laiko leidimą Subtiliame Pasaulyje (po mirties), jo užtarnautą Žemėje per tikėjimą, kančias ir gerus darbus. Ne be pagrindo mirusiajam žmogui pagal krikščioniškas apeigas, kad parodyti, jog jo darbas baigtas, sujungia rankas ant krūtinės. Išlydint į paskutinę kelionę, sako: „Atkentėjo, nuėjo poilsio“. Na ką gi, netoli nuo tiesos. Jeigu atsižvelgti į tai, kad 75 – 80 procentų mirusiųjų patenka į nerimstančių Sielų kategoriją, Nebūtis – kaip sielos buvimas korpuskuloje – iš tikrųjų yra amžinas poilsis!

Subtilaus Pasaulio požiūriu amžinos palaimos, harmonijos ir tikrosios meilės būseną galima pasiekti tik vienu keliu – per tobulinimąsį ir kopimą evoliucine vertikale. Amžina palaima – per amžiną darbą, kaip jums tai patinka? Pragaro kaip tokio, su velniais ir keptuvėmis, kaip jį įsivaizduoja žmogus, nėra!


Kiekvienas gali jį surengti sau pats, būdamas bet kuriame Kūrinijos Lygyje, išskyrus Žemę! Pragaras – tai savanoriška saviizoliacija, subjektyvių samprotavimų, labai nutolusių nuo Tiesos, labirinto pavidale. Žmogus patenka į tokį labirintą, sukurdamas savo vidinę Virtualią Visatą, visiškai besiskiriančia nuo Tikrosios ir nutolusią nuo jos, kaip dangus nuo Žemės. Išeiti iš šio labirinto jis turi taip pat savanoriškai, pripažinęs savo neteisumą ir klydimus, sujungęs savo Virtualią Visata su Tikrąja. Šiuo metu Žmonija įrengė sau panašią aklavietę. Čia yra viena subtilybė: iš Pragaro žmogus turi išsikapanoti pats, bet iš žemiškos aklavietės be pašalinės pagalbos neišsikapstys niekada – jį turi išvesti kitas žmogus, žinantis, kas tai yra ir kaip iš šios aklavietės išeiti! O čia jau yra kur įsisiautėti išdidumui: „Kas tu toks , aš ir be tavęs viską žinau!“, – ir taip toliau, iki begalybės...Tokią reakciją mes stebime ištysai. Kol kas, pirmos knygos užbaigimo momentui, Žemėje yra ne daugiau dešimties žmonių, kurie bent įsivaizduoja kas per aklavietės. Štai dar viena priežastis, kodėl iš dabartinės aklavietės spės išsikapanoti mažiau negu vienas procentas Žemės gyventojų. Paaiškinimas labai paprastas: nėra palydovų! O į tuos, kurie yra, žmonės žiūri atsargiai: „Ar jie kartais ne iš tamsiųjų jėgų?“, ar neužves jie mūsų į aklavietę? Bet palaukite, juk mes jau aklavietėje! Ir bet koks judėjimas bus tik iš aklavietės, į Dievo šviesą! Jeigu tai iš tikrųjų bus judėjimas, o ne eilinis stovėjimas vietoje, su deklaracijomis valdyti Pasaulį! Dirbdami su žmonėmis, mes glaudžiai susidūrėme su šia problema. Žmogus atėjo pas mus pagalbos, būdamas miegančioje Sąmonėje. Susipažinimas su informacija geriausiu atveju jam baigiasi nesupratimu, blogiausiu – įnirtingu protestu ir noru atmesti visus mūsų argumentus ir pagrindimus, kad tik niekada to negirdėti!

Jis pradeda „lenkti pirštus“, kad kiti autoriai kalba apie tą patį, jis pats daug ką apie tai skaitė ir žino, daug mėgino pritaikyti praktikoje ir taip toliau. Nesupratimo priežastis slepiasi tame, kad labai didelis skirtumas tarp mūsų informacijos ir bendrai priimto, kanonizuoto požiūrio.Per pastaruosius 2.000 metų susikaupė tam tikras žmogaus atsilikimas nuo Evoliucijos. Šis skirtumas miegančiai Sąmonei ir yra pagrindinis dirgiklis. Žmogų mažiausiai jaudina visiškas atitikimas to, kas parašyta knygoje ir mūsų Sistemoje, su tuo, kas vyksta aplinkui! Jam tik rūpi kiek realių įvykių, tiek ir to, kas yra parašyta, neatitikimas, nesiderinamumas su jo stereotipais. Būtent stereotipai yra Tikrumo suvokimo kriterijus, tai yra Gyvenimo objektyvių procesų, žmogaus suvokimo laipsnis. Stereotipai riboja Sąmonę, orientuodami ją į savo jutiminius instinktus, į Ego, į subjektyvų objektyvių Gyvenimo procesų suvokimą, kas ir sudaro pagrindinį prieštaravimą tarp žmogaus ir tikrovės. Egocentriškam žmogui yra absoliučiai vis viena, kas bus su juo ir Žmonija, kadangi tokiu asocialiniu elgesiu tik pasitvirtina liūdnas faktas, kad jis priklauso ne sau, o visu šimtu procentu pavaldus Noosferos minties formoms – šėtonui! Galite įsivaizduoti, kiek darbo, jėgų ir laiko kainuos tam, kad danešti Tiesą tokiam „kankiniui“. Kiekvienam prireiks savo Gelbėtojo, kurį jis būtinai pamėgins nukryžiuoti! Problema tik viename: jį būtina išgelbėti nuo paties saves, nuo tamsuoliškumo ir nežinojimo. Štai kodėl Antrasis Kristaus Atėjimas neįvyks – vienas Jis nesusitvarkys! Žmonijai savo išgelbėjimui teks Gelbėtoją užauginti savo kolektyve. Būtent tuo mes ir užsiimame.

Prisiminkite, kaip vaikystėje jus žadindavo mama vien tik švelniu prisilietimu, apie kurį žmogus gali atsiminti visą gyvenimą. Tai – vienas žadinimo būdų. Žadintuvas su garsiu skambučiu, skambinančiu kol pasibaigs užvedimas – pabudimas, kuris gali sugadinti nuotaiką visai dienai. Ir, pagaliau, kraštutinis atvejis: jauni kareiviai-naujokai miega kareivinėse pirmą naktį, sapnuoja „namų“ sapnus. Ir staiga pačioje įdomiausioje vietoje, 6.00 pasigirsta bjaurus budinčiojo tvarkdario klyksmas: „Kuopa, ke-e-elt!“ Įspūdis nepamirštamas, visam likusiam gyvenimui! Iš pradžių – tai susierzinimas, bet su laiku jis pereina į ramų liūdesį apie nuėjusią jaunystę... Žmoniją, jos „vaikystėje“ Tėvai bandė pažadinti švelniais neįkyriais kvietimais ir įkalbinėjimais.


Prisiminkite Jėzų Kristų, Budą ir kitus Subtilaus Pasaulio pasiuntinius! Po to du tūkstančius metų mus bakštė, mėgino atgaivinti įvairių negatyvių gamtinių ir socialinio charakterio reiškinių pagalba. O Žmonija neklauso! Galų gale įjungė garsų varpą – Apokalipsės pavidalu, kuris, pagal idėją, ir negyvėlį pažadintų! Be to „Apokalipsės dienų Slaptoji Doktrina“ ir kitų budinčių žmonių balsai šaukia: „Visiems keltis! Rikiuokis!“ Ne paslaptis, kad į vargšą budintįjį tvarkdarį, kaip ramybės pažeidėją, kartais skrenda batas, o Subtilaus Pasaulio pasiuntinys dažnai atsiranda ant kryžiaus! Tai – gyvenimas, ir iš dainos žodžio neišmesi. Tačiau kaltinti nėra ko, atsibusti mums vis vien reikės, toliau miegoti – pavojinga! Daugeliui žmonių, kurie perskaitė mūsų knygas, nuostabiai ilgai kol daeina, ką visgi reikia padaryti, kad patektum į Pragarą? Konkretų ir nedviprasmišką atsakymą į šį klausimą duoda alegorija.

Du kaimynai Buvo beribis dangus, o po juo – bekraštė stepė. Stepėje gyveno du žmonės, ir jų

namai stovėjo šalia. Abu kaimynai mėgo vaikščioti tankia žole, panardinti rankas į lėtos upės sroves, o naktį žiūrėti į aukštybę, į Žvaigždes. Gyveno jie, bendrai paėmus, draugiškai, nors Pirmasis kaimynas neretai bambėdavo ant Antrojo.Tas nesilaikė senoviškų apeigų, įrašytų storoje senoje knygoje, ir jeigu perskaitydavo ką nors apie didžiųjų protėvių gyvenimą, tai iš karto užduodavo daug visokiausių klausimų, ir protingų, ir neprotingų. Šimtus kartų Pirmasis kaimynas grasino jam Dangaus bausmėmis, bet tas nesuprasdavo, už ką jį galima bausti. Tūkstančius kartų Pirmasis kaimynas kalbėjo apie baisią Blogio jėgą, kuris gali viską sugriauti ir kaitrų virdudienį ir šaltą vidurnaktį, – bet Antrasis kaimynas tik juokėsi ir modavo ranka. Ir štai vieną kartą į stepę atėjo Būtybė iš Pragaro, padengta gleivėmis ir tokia šlykšti, kad apsakyti neįmanoma. Ji priėjo prie Pirmojo kaimyno durų ir paprašė įleisti ją, nes ji, Būtybė iš Pragaro, nebegali tverti Pragare. Pirmasis uždėjo ranką ant Šventosios Knygos ir išvarė Būtybę. Ir ji lėtai patraukė per stepę. Antrasis kaimynas pamatė ją ir panoro sužinoti, kas ten eina per žoles, ir žolės juo nesidžiaugia. Priėjo jis prie Būtybės ir užkalbino ją. O po to pakvietė į savo namus. Kitą dieną kaimynai susitiko prie šaltinio, kur abu atėjo vandens. Ir Antrasis klausė kaimyno barimo ir atsakė jam vieną:

– Man gaila Būtybės iš Pragaro, ji nelaiminga.Nuo to laiko Pirmasis kaimynas nustojo vaikščioti į namą stovintį šalia. Ir varė šalin

kaimyną, ir šnibždėjo Apsaugos Užkeikimus. O Antrasis vaikščiojo kartu su Būtybe iš Pragaro, ir pasakojo jai, kokie yra akmenų žemėje bei žuvų upeliuose pavadinimai. O naktį rodydavo Būtybei Žvaigždes. Būtybė iš pradžių jų bijojo ir drebėjo žiūrėdama į jas, bet Antrasis kaimynas sakė, kad jos yra geros. Ir Būtybė liovėsi jų bijoti.Bet vienąsyk Pragaro Valdovas surado jo prarastą Būtybę.

Jis įėjo į Antrojo kaimyno namą ir įsakė Būtybei eiti su juo. Būtybė sudrebėjo, atsigręžė į Antrąjį ir žingtelėjo prie Pragaro Valdovo. Ir tada žmogus pasakė Valdovui:

– Išeik! Ir tas negalėjo neišeiti. Bet Būtybė negalėjo priešintis savo šeimininko šaukimui. Ir sulaikė Antrasis Būtybę prie durų, ir žvilgtelėjo į akis, ir pamatė jose mirtiną liūdesį. Ir paklausė, kaip jis, Antrasis, gali sulaikyti Būtybę. Ji atsiduso ir pasakė, kad yra būdas, ir tik vienas. Bet ji apie tai nepasakys: “Antrasis numirs, jeigu taip padarys”.

Bet Antrasis reikalavo, laikė Būtybę iš paskutinių jėgų, ir jam buvo skaudu, labai skaudu, kadangi Pragaro Valdovas, sutelkęs visas Pragaro jėgas, kovojo su žmogumi. O kovoti su visomis Pragaro jėgomis yra labai sunku. Ir pagalvojo Būtybė: „Jam skaudu. Jis padarė man daug gero ir nieko neprašė vietoj to. Kad paleistų mane ir nesikankintų, pasakysiu: vis vien jis neišbandys šio būdo“.


Ir pasakė:– Reikia pabučiuoti į lūpas, tuo tu mane priimsi į Žemės pasaulį. Ir tuoj pat žmogus pabučiavo Būtybę iš Pragaro į šlykščias, gleivėtas lūpas. Ir abu

krito negyvi. Tada nuėjo Pragaro Valdovas pas Pirmąjį kaimyną – o tas kaip tik baigė mūryti

sieną tarp savo sodo ir kaimyno sodo, išrašydamas sieną šimtu užkeikimų. Pamatė Pirmasis Pragaro Valdovą, pradėjo šnibždėti Apsaugos Žodžius. O Pragaro Valdovas tik nusišypsojo, visas savo siaubingas iltis parodė. Pačią stipriausią maldą prisiminė Pirmasis kaimynas, perskaitė ją iki galo, o Pragaro Valdovas nei per žingsnį neatsitraukė. Ir pasakė:

– Neturi to, kas duotų tavo žodžiams jėgą.Pirmasis paprieštaravo: – Aš niekada nežuiau, nevogiau ir nemelavau, bijojau padaryti ką nors neteisingą.

Aš gerbiau senoviškas knygas ir atlikinėjau senoviškas apeigas. Negali būti, kad aš neturiu jėgos. Nusišypsojo Pragaro Valdovas dar plačiau, dar baisiau parodė siaubingas iltis:

– Maža nežudyti ir nemeluoti. O tai, kad tu senoviškiems žodžiams lenkiesi, pamiršdamas, kad perrašinėtojai juos iškraipė šimtus kartų, be to nuo pat Pradžios nė viena knyga negali įtalpinti visą Tiesą, – tai netrukdo tau būti mano teisėtu laimikiu.

Ir šūktelėjo Pirmasis kaimynas: – Mano kaimynas abejoja daugeliu dalykų, jo nuodėmė stipresnė! Pasiimk jį!!!

Ir trečia Pragaro Valdovo šypsena buvo dar baisesnė: – Nenuodėmingas ieškantis Tiesos. Tavo gi nuodėmė yra pati baisiausia iš visų įsivaizduojamų Visatoje: tu negyvenai, nors tau buvo duota Gyvybė!

Ir nusinešė Pirmąjį kaimyną tiesiai į Pragarą. O praėjus metams baltajame mieste ant didžiulės jūros kranto, į kurią, kaip į veidrodį, žiūri Saulė ir Žvaigždės, gyveno lieknas jaunuolis. Jis mėgo vaikščioti žole, liesti šaltas bangomušio bangas, žiūrėti naktimis į Žvaigždes. Ir vakarais, kai miestas jau miegojo, pas jaunuolį , nusiledęs iš Žvaigždžių, dažnai ateidavo žmogus su kardu ir balta šarvuote. Ir buvo tas žmogus buvęs Antrasis kaimynas, o jaunuolis – buvusi Būtybė iš Pragaro. Mums belieka pateikti kai kuriuos paaiškinimus. Bjaurios Būtybės iš Pragaro pavidalu prieš žmones pasirodė negatyvi gyvenimo pusė, kurią Antrasis kaimynas priėmė negalvodamas. O Pirmasis priėmė tik gerą, šviesią pusę. Išvadoje šis šventumo bei rafinuoto dvasingumo gynėjas pateko tiesiai į Pragarą. Jeigu atsižvelgti į tai, kad gera Žemės gyventojų pusė yra susirūpinusi taip vadinamu dvasingumu būtent tokiu, atitrūkusiu nuo gyvenimo, pavidalu, tuo pačiu stropiai gelbėdama antrąją pusę, tad būtent tokiu būdu didžioji dauguma atsiras visai ne ten, kur stropiai veržiasi. Taip, Dievas yra Gyvybė, visame Jos įvairume, kartu su niekšybe ir purvu. Priimant tik Gėrį, žmogus bando perskirti Dievą pusiau. Bet Dievas, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, su tokia perspektyva kategoriškai nesutinka, todėl visus, kas bando padaryti iš savo Kūrėjo išpjovą, Jis siunčia įkrovai, kaip gamybinį broką. O ką įsakysite Jam daryti? Žmogus, būdamas Tvėrimo Karūna, apsikvailino tuo, kad atėjo į Žemę tik gauti, būdamas visiškai įsitikinęs, kad vertas tik pačio geriausio.Bet kriminalas ne tame. Dievas davė Esamybei viską, ką galėjo duoti nuo pat pradžios, kai įkvėpė Visatai Gyvybę, reikia tik pasiimti ko tau reikia. Natūralu, atlikus tam tikrą, tik tau skirtą funkciją, kurios šerdis yra nepertraukiamas įsisąmonintas Pasirinkimas! Bėda yra tame, kad žmogus nori gauti jau gatavą, ignoruodamas savo funkcijos atlikimą. Kaip užmokestį, ekvivalentą, jis siūlo savo tikėjimą Dievu, mokslo ir technikos pažangą ir chimerą – socialinį teisingumą.


Bet tikėjimas, nepatvirtintas įsisąmonintu Pasirinkimu ir jo Kūrybine realizacija praktikoje – tai statika. Tam, kad išmokti daryti įsisąmonintą Pasirinkimą, pasiliekant dinamikoje, reikia įjungti neokorteksą ir pasijungti prie Dievo Kanalo. Tik šiuo atveju galima pradėti gauti vienintelį, ką turi Dievas kiekvienam iš mūsų ir ką Jis išduoda be limitų ir neribotai – nemokamus pasakinėjimus. Yra alegorijoje dar vienas Būties aspektas, kurį Pirmasis apsunkino; tai požiūris į visas gyvas būtybes, kurias poetas pavadino „jaunesnieji mūsų broliai“. Problema net ne tame, kad žmogus negailestingai išstumia (išgyvendina) juos nuo Žemės veido. Tai tik maža nuodėmė, neišvengiamas blogis. Jo nuodėmė yra tame, kad jis kategoriškai nenori pripažinti jaunesniųjų brolių Sielas lygias savai. Ir tai ne tik nuodėmė, o visiškas Sielų Evoliucijos, kuri yra visos Kūrinijos pamatinis akmuo, Idėja ir šerdis, atstūmimas. Tuo pačiu žmogus sustabdo savo Sielos Evoliuciją. Gyvenimas duotas, bet jis jo negyveno!

Savaime peršasi dar viena alegorija, kurioje žmogus pareikalavo iš auksinės žuvelės padaryti jį laimingu vienintelio noro išpildymo pagalba: „Padaryk taip, – pasakė jis, – kad pas mane visko būtų“. Auksinė žuvelė kaip aidas atsakė: „Jau išpildyta, pas tave visko buvo!“ Gaila tik, kad žmogus sužino apie tai atgaline data, post factum...

Kas liečia Antrojo kaimyno ir Būtybės iš Pragaro žūtį, ji greičiausiai simbolizuoja Mirties žūtį Žemėje, kaip reiškinio, priešingo daiktų prigimčiai. Bet tai įvyks po to, kai žmogus į savo Sąmonę įsileis Gyvybę pilnaja prasme, be jokių nukapojimo ir apipjaustymo bandymų.

Religijos istorija su jos tamsiomis jėgomis, arba Žmonijos paklydimų rinkinys Atėjo laikas nuimti paslaptingumo aureolę nuo taip vadinamų tamsiųjų jėgų ir išsiaiškinti, kokio masto pavojų žmogui jos kelia. O galbūt, tai ne kas kita, kaip meniškai užaugintas ir kruopščiai saugomas mitas – pati didžiausia žemiškos civilizacijos paslaptis? Ar toks jau velnias baisus, kaip jį paišo? Ir dar, perfrazuojant Mažojo princo klausimą, iš Antuano de Sent Egziuperi58 knygos, galima paklausti: „Jeigu tamsios jėgos egzistuoja, reiškia, tai kažkam reikalinga?“ Apie pavojaus žmogui iš išorės, iš Visatos pusės, nebuvimą, knygoje jau ne kartą buvo pasakyta. Pavojų Visatai Žemėje greičiau kelia pats žmogus, esantis miegančioje Sąmonėje ir neharmonizuotame pavidale. Ir tai – ne teorija, ne tuščiažodžiai teiginiai, o paprasta, neįmantri tiesa, objektyvi realybė! Baisus yra pats žmogus su jo idėjomis, teorijomis, mokslo ir technikos pažanga, valstybine santvarka ir armijomis! Apskritai sakant, nugalėti visą šią armadą, kartu su jos termobranduoliniu ginklu, gali vienas, net ne pats kiečiausias Dievo Pasaulio darbuotojas. Paims ir pavers dėl juoko paraką, trotilą bei plutonijų mūsų griežtai saugomose kovinėse galvutėse, bombose, minose, granatose, sviediniuose ir šoviniuose – manu koše arba pjuvenomis, o cheminio arba bakteriologinio ginklo įdarą pavers pomidorų sultimis! Su jų galybe tai padaryti nekelia jokio vargo. Bet jie nieko panašaus nedaro, o netgi atvirkščiai – padeda žmogui sukurti dar labiau tobulesnę techniką. Jie mus puoselėja ir kenčia visas mūsų smulkias šunybes ne tam, kad staiga nugalėti, surietus į ožio ragą, atimant mėgstamus žaislus. Jų užduotis tik viena: užauginti mus ir išvesti į žmones, išugdžius savo įpėdinius ir pasekėjus. O argi mes, žemiški tėvai, auklėjame savo vaikus kitiems tikslams ir sumanymams ir mažiau nuo jų kenčiame? Protingas tėvas, pastebėjęs augančio sūnaus potraukį ginklams, koviniams menams, savarankiškai padarys jam svaidyklę ir išmokys šaudyti iš jos. Bet tuo pačiu

58 Antuanas de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry, 1900 – 1944), prancūzų pilotas ir rašytojas, labiausiai žinomas dėl savo novelės „Mažasis princas“.


neįkyriai įdės į jo Sąmonę pagarbų požiūrį į ginklą: paaiškins, kad šaudyti reikia į taikinius tuščių konservų dėžučių pavidalu, o ne į gatvės žibintus, kaimynų langus, kates bei žvirblius, tuo duodamas dorovės pamoką praktikoje. Tėvas būtinai, atidėjęs savo reikalus, nuves sūnų į treniruotes į kautynių rankomis sekciją, įsisavindamas su juo kovinių menų abėcėlę, net jeigu pats niekada niekuo panašiu neužsiiminėjo.

Savo pavyzdžiu jis išmokys sūnų kantrybės, atkaklumo, ištvermės siekiant tikslo, neįkyriai užaugindamas iš jo vyrą!

Toks tėvas bus įsitikinęs, kad sūnaus rankos niekada nesieks ginklo dėl pramogos arba dar kokios nors kvailystės. Ir neisivels, kaip gaidys, į peštynes, kadangi žino – kas yra skausmas, taip pat žino, kad koviniuose filmuose po serijos padarytų smūgių tik Briusas Li arba Žanas Klodas van Damas pašoka lyg niekur nieko! O realiame gyvenime žmogus po vienintelio smūgio gali jau niekada nebeatsikelti.

Sūnų, kuris negavo iš tėvo tokio skiepijimo, visko moko gatvė ir „geri žmonės“. Po tokiu ‚universitetų“, sugadinęs gyvenimą ir likimą sau, tėvams ir artimiesiems, jis atsiranda kalėjime arba kolonijoje. Nuo ko reikia ginti tokį sūnų ir jo tėvus? Viskas teisingai, nuo jų pačių, nuo jų nežinojimo tamsumo ir tingėjimo pagalvoti, kuo šis tamsumas tau ir tavo vaikui atsigręž! Subtilus Pasaulis ir Dievas – išmintingi Žmonijos Tėvai – duoda jam sočiai prisikariauti, kol karas ne stos skersai gerklės. Tai ir yra skiepas nuo pasiutligės! Bet tai nereiškia, kad Jie stengiasi padaryti visas pasaulio armijas taikdariais.Atvirkščiai, kuo daugiau skausmo, kančių ir ašarų pamatys Žemėje žmonės, stoję į evoliucinį kelią, tuo daugiau bus garantijų, kad jie savo begalinės Evoliucijos eigoje niekada, kokios bebūtų aplinkybės, neparodys agresijos, net būdami galingi, sugebantys bet kurį agresorių tiesiog sumalti į dulkes!

Čia nereikia užmiršti, kad 99 procentai žmonių Žemėje – tai medžiotojai, kuriems noras medžioti už prievartą stipresnis. Atimti iš jų medžioklę (karą) – reiškia atimti gyvenimo prasmę! Todėl gyvenimas Žemėje praras savo prasmę ir „medžiotojams“, ir „baltoms gulbėms“: medžiotojai aptings, o „gulbės“ nutuks tiek, kad pavirs kalakutais ir jau niekada nebepakils į dangų (į Evoliuciją)!

Dievo Pasaulis ir pats Dievas – visiškai taikūs žmonės, gavę panašų skiepijimą dar praeitose Visatose, kur jie gimė, kaip ir mes su jumis. Savo žemišką kelią, per skausmą, kančias ir netektis, jie praėjo patys, o dabar padeda praeiti jį mums. Beje, mūsų Visatos Dievas – Jehova – savo laiku buvo kariškis, praėjo kelią nuo kursanto iki maršalo. Galima įsivaizduoti, kiek Jisai prisikariavo, todėl vertę skausmui, kančioms bei žmogaus kraujui žino ne iš nuogirdų. Bet taip pat žino ir tai, kad žmogus, negavęs panašaus skiepo prieš agresiją, atėjęs į Dievo Pasaulį – tai „katinas maiše“ ir „tamsusis arkliukas“, statyti už kurį yra labai pavojinga.

Visa tai reiškia, kad Žmonijai laukti pavojaus iš Visatos pusės netinka, kadangi tai yra kliedesys ir nonsensas! Apsiginti mes turime tik patys nuo savęs, visoje Visatoje nėra ne tik kad nė vieno pistoleto arba patrankos, joje nėra nė vienos timpos.

„Pasaulių karai“ – tai žmogaus liguistos vaizduotės vaisius!“ „Dievas sukūrė žmogų pagal savo pavidalą. Žmogus atsimokėjo jam tuo

pačiu...“O dabar reikės atsakyti į kausimą: kas yra tamsios jėgos iš tikrųjų ir kam naudinga

laikyti jas tamsoje, kaip tūzą rankovėje? Reikia iš karto padaryti išlygą: minėdami religiją arba valstybines struktūras, mes jokių būdų nenorime apjuodinti visos Rusijos patriarchą arba vienos ar kitos valstybės vadovą. Didžioji jų dauguma – sąžiningi ir padorūs žmonės, o jų „kaltė“ tik tame, kad jie yra savo pirmtakų įpėdiniai!Taigi, kas yra kas?


Pradžiai suabejosime tuo, kad būtent religijai priklauso tamsiųjų jėgų atradėjos garbė, ir kad ji kovoja su jomis vaisas 24 valandas per parą. Kad ne tuščiažodžiauti, teks pasinerti į amžių glūdumą, iš karto 150 milijonų metų atgal, į Atlantidos žūties laikus. Atlantai – ateiviai iš Marso, Žemės pirmtako, atlikusio Visatos lopšio funkciją iki mūsų.

Marso paviršius Marsiečiai išsėmė planetos resursą ir savo civilizacijos potencialą. Natūralu,

marsietiška civilizacija žlugo, kadangi Visatos ir Dievo energetika buvo permesta į Žemę. Sakydami žodį „žlugimas“ iš įpratimo turime omenyje, k pagrindinės jos žmonių daugumos žūtį.

Bet viena dešimtoji procento – marsietiškos „baltos gulbės“, jų civilizacijos pažiba – išskrido į Žemę ir tapo Atlantais. Tarp jų buvo mūsų protėviai – Adomas ir Ieva, kurie iki šiol gyvena ir puikiai jaučiasi Mergelės žvaigždyne. Žemė buvo bedvasė plyta, kurią dar reikėjo paversti jaukiu vaikų darželiu. Būtent šiuo klausimu rimtai ir užsiėmė busimieji Atlantai. Smulkiau apie visą tai jūs sužinosite, perskaitę mūsų knygas. Aišku, dabar visa tai skamba kaip pasaka.

Atlantai nuo mūsų skyrėsi tuo, kad visus Dievo įgimtus gabumus jie įgaudavo gimdami, buvo tikrąja prasme Dievo vaikai Žemėje. Jų civilizacija klestėjo apie 100.000 metų, o po to pradėjo blėsti... Šis blėsimas pasireiškė tuo, kad Atlantai susireikšmino esą Dievai Žemėje ir pradėjo kariauti su aplinkinėmis tautomis, naikindami ištisus miestus savo psichinės energijos galia net per Žemės storymę, kitoje Žemės rutulio pusėje. Visa tai, galų gale, tapo pavojaus priežastimi gyvybės egzistavimui Žemėje apskritai. Baigėsi epopėja tuo, kad pero šalį Saulės sistemai skrido jau žinoma planeta Bernaras-1, pradefiliuodama du kartus.

Pangėjos žemėlapis

Prakrisdamas pirmą kartą, Bernaras-1 sukėlė Žemėje ugnikalnių išsiveržimus ir žemės drebėjimus. Subkontinentas Panagėja, arba Pacifida, suskilo į Euraziją, Ameriką, Afriką, Australiją ir Antarktidą. Po to, padaręs kilpą, kosminis klajoklis po 15 metų praskrido šalia Saulės sistemos priešinga kryptimi, sukeldamas Pasaulinį tvaną. Žemė buvo patraukta iš orbitos, pasikeitė jos ašies pakrypimas.

Atlantai susiskyrstė į keturias dalis. Pirmoji – pati skaitlingiausia – nuėjo gyventi po vandeniu, kadangi turėjo akvagyvenviečių sukūrimo patirtį, jie mokėjo gyventi po vandeniu. Jie iki šiol gyvena ir gyvuoja ten (kam yra nemažai įrodymų), vykdydami labai svarbų Žemės vandens ir oro valymo darbų dalį, atlieka, kartu su Šambala, antiasteroidinę apsaugą. Visus mūsų vandenynus taip pat valdo Atlantai.

Antroji, pati samoningiausia, dalis migravo į Šambalą, dalinai sausumos keliu, dalinai – laivais-arkomis. Nojaus Arka – tai ne mitas, o realybė! Tarp kitko, Senasis Testamentas – tai ne kas kita, kaip sakmė apie Atlantus! Šambaloje jie buvo apsaugoti nuo mutacijų, sukeltų dvigubu Bernaro praskriejimu. Šią Atlantų dalį degradaciniai procesai palietė mažiausiai, bet prie jų, „uodegėle“, prisikabino tie iš tautiečių, kurių ir gelbėti visai nebuvo reikalo. Jie po Šambalos apsauginiu gaubtu nepateko, ko išdavoje buvo paveikti mutacijų.Būtent iš jų kilo beždžionės – tai ir buvo trečioji Atlantų dalis!

Reikia paaiškinti, kad išgelbėta buvo ta Atlantų dalis, kuri aktyviai dalyvavo ne tik


laivų-arkų statyboje, jie sukūrė išgelbėjimo ideologiją, Asmenybės Harmonizavimo Sistemą tuomečiame jos pavidale. Visi turistai ir keleiviai, labiau vertinę nevarginantį gyvenimą, įgavo nerūpestingą egzistavimą beždžionių karalystėje. Visą tai mes sakome pamokyti tiems, kas ketina į Ketvirtąjį Išmatavimą šmukštelėti turistų ir keleivių minioje, išvengę dalyvavimo Asmenybės Harmonizavimo Sistemos sukūrime. Turime iš karto perspėti, kad iš to nieko neišeis, pas žmones iš Subtilaus Pasaulio su monitoringu ir su galva yra viskas tvarkoje. Mutavimas į beždžionę tokiems bus svajonių riba. Tokiu būdų, į Ketvirtąjį Išmatavimą neįmanoma ateiti arba būti nugabentam, kaip į kažkokį tašką žemėlapyje. Į jį reikia patekti dabar ir tuojau, Pasirinkimo kaina, įtraukus save į bendraminčių Sistemos kūrėjus. Kaip rimtai jūs priimsite mūsų įspėjimus – spręsti jums. Mūsų reikalas perspėti, o jums įgyvendinti savo programa. Kai Žemė atstatė savo potencialą, Žmonija atgimė , išeidama iš Šambalos. Taip, mūsų protėviai – Atlantai, bet iš mūsų išimta pirmoji etaloninė DNR spiralė, iš trigubos tapo dviguba. Žmogus tapo mirtingas, bet nemirtingumą mums paliko potenciale, duodami galimybę užsidirbti jį savo darbu! Ir, pagaliau, ketvirtoji, pati galingiausia dalis – Atlantų elitas ir žyniai – sugebėjo išlikti per šį globalų kataklizmą.Dalis jų skraidomaisiais aparatais išskrido į tolimąjį Kosmosą, ieškoti Žemei analogiškos planetos, bet nesuradę nieko tinkamo, grįžo atgal. Išlikę Atlantai dalinai išsaugojo savo supergalimybes ir supergabumus, ir visus 150 milijonų metų po Atlantidos žūties drumsčia vandenį Žemėje. Atlieka savo mažai garbingą, bet labai svarbią tamsiųjų jėgų misiją. Jų skaičius labai nežymus, bet jie visokiais būdais bando pajungti sau jeigu ne visą Žmoniją, tai nors jos dalį! Jie sukūrė taip vadinamą Žemės Slaptąją vyriausybę. Jokios paslapties čia nėra! Dabar daug rašo apie Slaptąją vyriausybę, apie žmones juodais drabužiais, apie pyktybinius priešiškų kosminių civilizacijų veiksmus, kurios paima žmones savo eksperimentams ir čipų įsodinimui, apie žmonių zombiavimą... Rašo spėliojimų formoje, nežinodami tikrosios priežasties, bet tiesos dalis visame šitame yra! Tiesa, minėtų jėgų kosminė kilmė neišlaiko jokios kritikos, visos jos yra mūsų, Žemiškos. Kaip matote, kompanija šioje vyriausybėje – įvairialypė, amžius nuo 40 iki 150 milijonų metų. Per tokį laiką, sutikite, galima daug ko išmokti. Kuo gi pasireiškia jų „gabumai“? Žinoma nevien tiktai čipuose, nors tai irgi yra. Jie įvaldė manipuliavimo Žmagaus Sąmone gebėjimus. Būtent šios tamsios jėgos į žmonių gyvenimą įdiegė tikėjimus ir religijas, įsitikinimus, principus, norą turėti stabilumo garantu carą-tėvelį arba prezidentą. Jie gi davė žmonėms „bendražmogiškas vertybes“ bei Šventuosius raštus, kur, atrodytų, kalbama apie Dievą, apie tikėjimą Dievu, o iš tikrųjų – žmogų moko trypčioti aplink ritualinius stabus krucifiksus, iš esmės liekant pagoniu, negalvojančiu apie Evoliuciją! Visa tai kompleksiškai padėjo žmogui įsigilinti į materialųjį pasaulį ant tiek, kad jis atsijungė nuo Dievo Kanalo! Tokių nesudėtingų metodų pagalba žmogus išplešiamas iš Gyvybės Srauto ir nukrenta į nuosėdas, eina į dugną, apaugdamas kriauklėmis dogmų ir stereotipų pavidale! Štai kur meistriškumas, tiesiog aukštasis pilotažas! Mums iki jų toli, bet mes ir nepavydime, kadangi visa tai, galu gale - kvailystės. Žmonių valdymas ir manipuliavimas jais – labai nuobodus ir neįdomus užsiėmimas, rutina ir statika. Viskas daroma slaptai, patyliukais, kad žmonės ir Dievas nežinotų, visiems reikia meluoti, gudrauti, išsisukinėti... Ne gyvenimas, o nuobodybė baisiausia... Mes, Dievo ir Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemos (kuri yra laivas-arkas šiuolaikiniame pavidale) pagalba, mokomės vesti žmones. Šis dalykas nepaprastas ir nelengvas, tačiau be melo ir apgaulės! Sutikus žmogų, tau nereikia prisiminti, ką tu jam melavai praeitą kartą. Dabar jums, gerbiamas skaitytojau, kyla klausimas: „O kurgi žiūri Dievas, kodėl jis visą tai toleruoja?“ Kadangi visas šis procesas nėra dirbtinis, nėra atneštas kažkur iš išorės, o sukurtas Žemėje, Evoliucijos eigoje, Subtilus Pasaulis ir Dievas į jį nesikiša!


Jų pozicijos teisumas, kalbant šachmatų kalba, yra tame, kad „baltieji pradeda ir laimi“. Turima omenyje, kad „baltieji“ yra Dievo Pasaulis ir pats Dievas. Jie laimi todėl, kad Gyvybė ir Gyvenimas – tai dinamika, judėjimas. Jeigu jo nestabdyti, Gyvenimas yra begalinis ir amžinas.

Ir dar: Evoliucija skyrė tarakonui (bet ne žmogui!), tas rudimentines tarakonų programas, kurias bando įpiršti Žmonijai iš išorės, todėl visi mėginimai įdiegti jas žmonių bendrijjoje pasmerkti visiškam žlugimui! Jeigu visų paminėtų „tamsiųjų jėgų“ Žemėje nebūtų, jas reikėtų išgalvoti. Ir tada šiuo „nešvariu reikalu“ tuktų užsiimti pačiam Dievui...Visi Žmonijos vaizdiniai apie gėrį ir blogį vaizduotėje matosi, teoriškai ir spekuliatyviai, bet, kaip sako, teorija yra negyva be praktikos. Žmogus išsimiklino daryti „gerus darbus“, bet evoliucionuoti su vienu teoriniu pasiruošimu nė vienam žmogui Visatoje nepavyko: viskas patyriama palyginant ir praktikoje. Štai tokiam palyginimui ir tam, kad žmogus Žemėje užsigrūdintų, gautų imunitetą prieš agresiją, kad evoliucionuotų gėrio su blogiu mūšyje, ir egzistuoja visos paminėtos „tamsios jėgos“.Todėl demonizuoti ir juo labiau išpūsti jų vaidmenį mūsų gyvenime, duoti joms galimybę mus valdyti neverta! Žmogus turi Pasirinkimo teisę, ir jo Pasirinkimo niekas negali valdyti, netgi Dievas, o paminėtos jėgos tuo labiau! Tuo labiau, kuomet paslaptingumo uždangalas (nežinojimo tamsumo pavidalu) nuo jų bus nuimtas, tamsiųjų jėgų drumzlinas vandenėlis palaipsniui išgaruos.

O dabar – pats delikačiausias ir nemaloniausias klausimas mums: kas slepia nuo žmonių tiesą apie Slaptąją vyriausybę ir tamsiąsias jėgas, kas atlieka jų „pridengimo funkciją“ Žemėje?

Visos tos pačios struktūros, jų sukurtos, kurių pagalba jos bando manipuliuoti Žmonija ir stabdyti Evoliuciją: valstybinės, religinės ir mafiozinės struktūros! Žmonės iš Slaptosios vyriausybės neskrajoja padebesiais, o sėdi kabinetuose, spręsdami kažkieno likimus! Išrenka juos ne kas kitas, kaip parapijiečiai, elektoratas, liaudis! Vadinasi, nuo ko mus reikia mokinti gintis? Teisingai – nuo mūsų pačių!

Prisiminkime žinomas asmenybes, apie kurias daug ginčijasi. Apie Leniną galima pasakyti vienareikšmiškai: jis nebuvo Slaptosios vyriausybės iškeltas, tokiais buvo Hitleris ir Stalinas. Jų „kaltė“ yra tame, kad jie padarė savo pasirinkimą ir atliko savo vaidmenį. Nebūtų jų, būtų atsiradę kiti! Nereikia pamiršti, kad spektaklio scenarijų rašo Karma, Evoliucijos tarnaitė, jinai gi parenka aktorius, tame tarpe ir iš Slaptosios vyriausybės.

Todėl būtų neapdairu manyti, jog Slaptoji vyriausybė yra tokia kieta, kad niekam nepavaldi. Visi pavaldūs Evoliucijai. Beje, nuosprendį Jėzui Kristui pasirašė ne Poncijus Pilotas, o minia, kuri pakluso šiai vyriausybei, pasidavusi jos įtakai. Knygoje buvo paminėta, kad Žmonija gyvena Pasekmių pasaulyje.Galima pridurti - dviejų priežaščių Pasekmių pasaulyje, šiame yra situacijos paradoksas ir žmogaus klydimų šaltinis!

Žmogus, gyvendamas Žemėje, šventai tiki, jog yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą, reiškia, jis ir yra Dievo sūnus! Visi procesai Gamtoje, mūsų planetos kūne, Saulėje ir Galaktikoje yra pavaldūs Dievo valiai, kuris yra visko Priežastis. Tai reiškia, kad visi mes priklausome nuo Jo, esame Jo saugomi, gyvename Jo Priežasčių pasaulyje. Kai prisilakstysime nuodėmingoje Žemėje, pavargsime – tada surasime laiko sekmadieniais lankyti bažnyčią, patikėsime į Dievą ir pradėsime Jam tarnauti! Teorija labai patogi, bet tai – tik teorija, kadangi egzistuoja dar viena priežastis, apie kurią kalbama šiame skirsnyje.

Pasekmių pasaulis, dėl to kad yra dvi priežastys, reiškia, mūsų pasaulyje yra ir dvi Pasekmės, visiškai priešingos. Žmogus, gyvendamas Žemėje, turi padaryti įsisąmonintą Pasirinkimą, kurią iš Priežasčių jis pasirinks, kuriai tarnaus. Ir Pasirinkimą turime padaryti kiekvienas iš mūsų.

Neverta dėti viltis į Dievo valią, perkelti atsakomybę Jam. Nuo Dievo Kanalo mes esame atjungti automatiškai, vien savo gimimo Žemėje faktu, o prisijungti turime „rankiniu


būdu“, individualiai, ir šio prisijungimo iniciatyva turi eiti iš žmogaus! Tarnauti Dievui Žemėje, tikint į Jį, tai dar visiškai nereiškia būti Jam reikalingu ir naudingu! Apokalipsei prasidėjus visa Visata (ir pirmiausia – Dievas) pradėjo aktyviai evoliucionuoti pati, o tai reiškia, tam, kad neatsilikti, privalo evoliucionuoti gyvenantys Joje žmonės, ir visų pirma mes, Žemės gyventojai. Evoliucijos prasmė mums – pažadinti savo Sąmonę ir išvesti ją už Noosferos ribų, padarius ją visiškai nepasiekiama visoms toms tamsioms jėgoms ir vyriausybėms, visas kartu paėmus. Tik tada žmogus, likdamas gyventi Žemėje, pasitraukia iš Pasekmių Pasaulio į Priežasčių Pasaulį ir pradeda tarnauti Dievui! Kol Sąmonė randasi Noosferos ribose, visa jo tarnyba neišeina už deklaracijų ir gerų norų, kuriais jau be mūsų daugybe sluoksnių grįstas kelias į pragarą, rėmų. O dabar nuraminsime miesčionį, iš ryto prisiskačiusį laikraščiuose apie šias baisybes. Bijoti tamsiųjų jėgų su visomis vyriausybėmis, slaptomis ir ne labai, neverta! Juk visuomenėje egzistuoja masė šešėlinių, mafiozinių bei kriminalinių struktūrų. Ir kas, mes nuo slepemės po šluota? Ne, mes jų net nežinome, bet pusė Žemės gyventojų dirba joms ir tuo pačiu jas maitina! Kas kaltas? Nežinojimo tamsumas. Nuo ko mus reikia gelbėti? Nuo mūsų!

Arba situacija su mirtį nešančiais virusais. Jų aplink mūsų – ore, vandenyje, maiste, taip pat ir kiekviename iš mūsų – galybių galybės, ir ką, jūs apalpote? Ne, jūsų imunitetas jus saugo todėl, kad organizmas pažista priešą iš veido ir moka su juo kovoti! Nauji virusai pavojingi iki tol kol organizmas jų neatpažino. Išeitis kiekvienam iš mūsų yra tik viena – tapti harmonizuota Asmenybe, gaunant Tiesas pasakinėjimų iš savo Aukščiausiojo „Aš“ pavidalu, o ne naudotis visuotinai paplitusia – tokia skania ir įprasta kramtomąja, pagaminta gerų meistrų iš slaptųjų vyriausybių. Tik nereikia sakyti, kad tai ne apie jus, jau jūsų tai neišdursi. Tokių „gudragalvių“ Žemėje šeši milijardai, ir beveik visus „vedžioja už nosies“...

Žmonių, tapusių Asmenybėmis, visos kartu paimtos tamsios jėgos su jų slaptosiomis vyriausybėmis bei 150 milijonų metų amžiaus seniais, kuriuos Žmonija pažįsta Kaščėjaus Nemirtingojo pavidale, bijo kaip ugnies! Jie visiems šitiems Slibinams Gorynyčiams, monstrams ir pabaisoms – mirtis!

Dar vienas momentas, kurį tarytum paaiškina mūsų knyga, bet ne visi sugeba šį klausimą suprasti, gavę atsakymus į jį: ir knygoje, ir Sistemoje mes pastoviai pareiškiame apie savo pirmenybę ir prioritetus įvairiomis kryptimis. Kai kurie mato tame nekuklumo pasireiškimą iš mūsų pusės ir net pagyrūniškumą. Galime jus užtikrinti, kad tai visiškai ne taip. Toks taškų sudėjimas ant „i“ turi priversti žmogų mąstyti, žadinti savo Sąmonę, ieškoti tokių pareiškimų paaiškinimų knygoje ir Sistemoje, nieko neimant gryną pinigą. Tiems iš jūsų, kas nesugebėjo surasti atsakymų patys, pasakome, mūsų viešų ir nekuklių pareiškimų paaiškinimą. Mums priekaištauja, kad esame pernelyg kategoriški, aiškindami, kad nesame pirmieji, ir iki mūsų į Žemę ateidavo žmonės, kurie nešė Žmonijai Tiesos Šviesą, atverdavo žmonėms akis.Paimti, pavyzdžiui, tuos pačius Šventuosius, kurie, dažnaiausiai aukodamiesi, švietė visuomenę, nešė žmonėms raštiją, raštą. Ir iš tikrųjų, verta prisiminti Šventuosius Kirilą ir Mefodijų, slavų raštijos kūrėjus. Arba toks faktas, kad totorių-mongolų jungo laikais rusų raštiją, kultūrą ir literatūrą išsaugojo bažnyčia, vienuolynai. Mes nemenkiname Šventųjų ir nemažiname religijos vaidmens Žmonijos istorijoje, bet ir čia ne viskas yra taip jau vienareikšmiška

Kaip jūs jau žinote, žmogus – tai bioenergetinis, bioinformacinis kompleksas, susidedantis iš trijų tarpusavyje susijusių ir sąlygotų sistemų:

Psichikos (Sielos) Energetinio kūno Fizinio kūnoEnergetika ir fizika – du kraštutiniai dualybės, žmogaus Dvilypumo taškai. Psichika


– rišanti tų kraštinių taškų grandis.Psichika – tai gyvybės švytuoklė, užtikrinanti fizinio ir energetinio kūnų sąsają ir vienybę.

Jeigu Sąmonė tvirtai susijusi su stereotipais ir prisirišusi prie materialiojo pasaulio problemų, tai psichika yra aktyvi tik viename dualybės taške – fiziniame kūne. Neįsisąmonintas energetinis kūnas lieka už psichikos aktyvumo ribų.

Per intuiciją į psichiką iš energetinio kūno eina impulsai, kuriuos Sąmonė suvokia kaip kažką mistinį, reikalingą tik už materialiojo gyvenimo ribų, ir todėl visus šiuos duomenis priskiria prie to, kas bus reikalinga po mirties, jau rojaus soduose. Dvasinis vystymasis šiuo atveju apsiriboja ritualais, neva sukuriančiais žmogui gerovę kitame Pasaulyje. Taip gimsta fanatizmas! Toks tikėjimas, atsijęs nuo gyvenimo - statika, reiškia ir krikščioniška religija yra statika. Šiuo atveju statika yra ezoterinės literatūros skaitymas, o taip pat prisijungimas prie kokių nors energijų ir darbas su jomis apskritai.

Žmogus pilnai save realizuoja tik dinamikoje, kai jo psichika apima ir fizinio, ir energetinio kūnų procesus. Šiuo atveju ritualai nereikalingi, nes jo Sąmonė įsisąmonina visus energetinio kūno procesus ir juos valdo!

Jam nereikalingas stabas, kuriam reikia melstis, – jis suvokia savo tikrąją vertybę ir tikrąjį ryšį su Dievu per ryšio Kanalą su Juo, savo Tikrųjų Esybių pagalba. Toks ryšys pasireiškia šeštojo psichinio jutimo pavidalu, intuityvių atsakymų į bet kurį žmogaus klausimą, visame Būties spektre. Šiuo atveju jam nereikalingi ramentai religijos su jos priesakais pavidale arba bendražmogiškųjų „vertybių“ – moralė ir dorovė, pavidale. Žmogus, gavęs Tikrąjį susijungimą su Dievu, laikosi vienintelio Jo Įstatymo – Vienybės Dėsnio. Jokie kiti įstatymai ir normos – valstybiniai, religiniai, dorovės, rašyti ir nerašyti - jam negalioja! Bet tuo pačiu jis, laikydamasis Vienybės Dėsnio, puikiai įsiterps į visų šių įstatymų rėmus, nepažeidęs nė vieno iš jų, net jeigu jų ir nežino! Prisidėjimas prie Dievo per religiją, Sąmonės, pririštos prie materialaus, pasaulyje – tai kažkas, kas duoda jam nors kažkokius orientyrus ir užuominas į tai, kad žmogus – tai ne tik fizinis kūnas. Duoda galimybę nors kiek susitvarkyti su savo žvėriškais instinktais, likti žmogaus pavidale. Tokiems religija – absoliutus gėris, sulaikantis faktorius, savotiškas „brizgilas su botagu“. Nereikia pamiršti, kad kalba eina apie apsiginklavusius iki dantų „medžiotojus“, esančius statikos būsenoje, kuriuos valdo žinduolio smegenys. Be griežto reglamentavimo jų medžiotojų instinktai taps nevaldomi.

Žmones, siekiančius išsiveržti iš ankštų ir tvankių statikos spaustuvų, religija tuoj pat pradeda persekioti ir naikinti! Jėzus Kristus, Džordanas Bruno, „raganų medžioklės“ šimtmečiai kitamanių totalinio naikinimo pavidalu – štai tik nedidelis aukų sąrašas. Nereikia pamiršti, kad religija – tai ir viduramžių inkvizicijos laužai, kuriuose sudegintas Civilizacijos žiedas! Būtent tokios „švietėjiškos veiklos“ dėka Žmonija užsidirbo Apokalipsę. Maža to, 99 procentai Visatos gyventojų – kontingentas, susirinktas per pastaruosius 2.000 metų, – tai žmonės, kurie nesugebėjo įjungti savo Evoliuciją Žemėje, iššvaistę savo psichinį potencialą kulto tarnautojų pastangų dėka!

Kas liečia pačią religija, yra dvi jos atsiradimo priežastys. Nepamirškime, kad Sielą turi ne tik visa kas gyva aplink, ją turi kiekvienas žmogus, Sielą turi ir visa Žmonija.Ir ji – Žmonijos Siela – supranta, ką jinai padarė prieš 2.000 metų, nukryžiavus Jėzų Kristų. „Siela, įvykdžiusi išdavystę, kiekvieną staigmeną suvokia kaip atpildo pradžią“ (Fazilis Iskanderas59).

Iš esmės, visa krikščioniška religija – tai minėtuvės, kurios tęsiasi ištisus metus, ir atgaila dėl įvykdyto, laukiant Paskutinio teismo! O kadangi kulto tarnautojai vieni vykti į teismą nenori, tai susirūpinę savo „palaikymo grupės“ parengimu. Žinoma, kad „drauge galima ir tėvą prilupti galima“. Tik nereikia pamiršti, kad ši „išmintis“ gimė Žemėje ir

59 Fazilis Iskanderas (gim. 1929 m.), žymus abchazų kilmės rusų prozaikas ir poetas.


Subtiliame Pasaulyje neveiksminga. Antra religijos atsiradimo priežastis yra ta, kad, Žmonijos Sielai jos glėbys taip pat atrodo pernelyg ankštas ir tvankus. Jai taip pat statika kelia pasibjaurėjimą. Priežastis to, kad Jėzaus Kristaus vardas neišeina iš galvos ne tik religijai, bet ir paprastiems žmonėms (nesvarbu, ar jie tikintys arba ateistai), yra ta, kad Jis davė Žmonijos Sielai dinamikos impulsą – tą švaraus oro gurkšnį, kurio ji negali užmiršti jau 2.000 metų! Taip, Jis išgydydavo žmogų vieną kartą, bet po to sakydavo: „Eik ir daugiau nenusidėk!“ „Eik“ – ta prasme, „judėk“, „evoliucionuok“, „išmok nesirgti“! Kadangi liga – gryniausia statika, tai žmogus išgyja tik pats judėdamas, būdamas dinamikoje. Todėl Žmonijos Siela veržiasi į dinamiką, bet jos ten neleidžia kulto kliūtys, religijos dogmos ir stereotipai, jos tų senų įvykių traktavimas. Faktiškai religija, diegdama tikėjimą Dievu, neleidžia žmonėms eiti link Jo, gyvojo, egzistuojančio dabar, bet verčia juos eiti link medinio krucifikso – savo būtojo nusikaltimo simbolio! Taigi visi Šventieji gyveno ir dirbo tik bažnyčios aplinkoje, religijos rėmuose. Aišku, jie nešė žmonėms gėrį, gelbėjo juos nuo netikėjimo ir nežinojimo tamsos, bet tuo pačiu, pasakę „a“, nuslėpdavo nuo jų visas kitas abėcėlės raides! Jie nutupdydavo žmones, priversdami pasilikti statikoje, palikdami dinamiką „ateičiai“ – vaiduokliškos vilties į pomirtinį gyvenimą ir Dangaus Karalystę pavidalu. Religijos apgaulė yra draudimas žmogui galvoti apie Dievą be jos rėmų ir dogmų. Kulto tarnautojai patys nepasistengė užsiimti Kūrinijos bendro paveikslo įsisąmoninimu – ir neleidžia žmonėms jį įsisąmoninti, palikdami juos statikoje, visokeriopai tikindami, kad šis gyvenimas, kartu su jo nesklandumais, absurdu, kančiomis, – ir yra aukščiausias gėris žmogui. „Tas gyvenimas, kuriuo jūs gyvenate, nuo jūsų slepia jūsų gi šviesą...“ (Šri Aurobindo60). Mes – pirmieji žmonės, kurie, kaip tas berniukas iš pasakos, išdrįso viešai sušukti: „O juk karalius nuogas!“Bet mes nesustojome, kad imtis visų ir visko koneveikti, nors ir tokios pramogos mums būtų užtekę šimtui metų. Mes pirmąsyk įprasminome patys ir davėme žmonėms Kūrinijos bendrą paveikslą! Maža to, duodame galimybę kiekvienam norinčiam įjungti savo Evoliuciją, pradėjus gyventi dinamikoje, kvėpuoti šviežiu oru, atneštu Jėzaus Kristaus.

Apie kontaktus su Subtiliu Pasauliu

Anksčiau jau buvo pažymėta, kad didžioji kontaktų dauguma vyksta su esybėmis, Noosferos minties formomis. Priežastis glūdi tame, kad turint 2 – 5 procentus savęs ir savo energetikos kontrolės, žmogui ypatingai sunku, be savo Tikrųjų Esybių pagalbos, pramušti Žemės Noosferą ir išeiti į švarius Energoinformacinio Lauko sluoksnius. Noosfera – tai vienas Kūrinijos Lygių (Žmonijos egregorai), bet jokių būdu ne „Žemės smegenys“! Čia nėra nieko blogo, jeigu neatsižvelgti į tai, kad būtent Noosferos minties formos – ir yra daug kalbų sukėlęs Velnias (taip jas pavadino religija). Iš tikrųjų – tai mūsų patėvis, kadangi prieš 5.000 metų Žmonija įsigilino į materialųjį pasaulį tiek, kad prarado ryšį su tikru Tėvu – Dievu, kas jokiu būdu mums nėra taikoma kaip kaltinimas. Tai ne nuodėmė mūsų, o bėda, ir šį išnarinimą teks ištaisyti dabartinėms kartoms! Tai teks padaryti kiekvienam, savarankiškai ir praktiškai. Tik su praktika – bėda. Žmonės galvoja, kad viską galima ištaisyti tikėjimu į Dievą, meile, atgaila, gerais darbais bei darbu su energijomis. Viskas tai yra puiku, bet žmogus, nepažadinęs savo Sąmonės, neišplėtęs jos diapazono, lieka Noosferos minties formų valdžioje! Jos yra Žmonijos mokytojai, o patys geriausi mokytojai yra žiaurūs mokytojai!

60 Šri Aurobindo (1872 – 1950), Indijos filosofas, revoliucionierius ir Indijos nacionalinio išsivaduojamosi organizatorius, integralinės jogos sukūrėjas.


Visuotinis paklydimas yra nuomonė, kad, dirbant su informacija, žmogus evoliucionuoja.Gryna, švari informacija, nepatvirtinta praktikoje, – tai emocijos, dalyvavimo kažkame jausmas ir intelektualaus darbo, be neokortekso pratbudimo, įvaizdis. Šiuo atveju turininga dalis – tuščias garsas, nes „visas garas išėjo į švilpuką!“

Noosferos minties formos nuveda kontaktininkus į praeitį, pasakoja žmonėms, kuo jie buvo ankstesniuose gyvenimuose, bet mums tai ten ieškoti nėra ko! Juk ne be reikalo mes ateiname į Žemę, neturėdami atminties apie savo ankstesnius įsikūnijimus (visa ši atmintis – neigiamų minties formų pavidalu – po mirties žmogus nusinešaį kapus, kartu su fiziniu kūnu ir trimis energetinio kūno apvalkalais)! Neigiamos minties formos į Sielos ir Aukščiausiojo „Aš“ atmintį neįsirašo, nes sekančioje reinkarnacijoje jos žmogui yra nereikalingos ir netgi pavojingos jo Evoliucijai! Prie neigiamų minties formų priskiriami: išsilavinimas, intelektas, erudicija, moralė, dorovė, meilė ir visi jo darbai (tiek geri, tiek ir blogi).

Į teigiamų minties formų kategoriją patenka visos žmogaus mintys ir viltys apie gyvenimo prasmę, apie jos amžinybę, apie bekraštę Visatą, apie savo paskirtį, apie Dievą, kreipimasis į Jį ir, aišku, maldos. Tik šios minties formos galės padėti Sielai evoliucionuoti sekančioje reinkarnacijoje. Evoliucija, suprantama, kaip fizinio nemirtingumo pasiekimas Žemėje. Štai tada visa žmogaus patirtis, visi jo įdirbiai taps reikalingi, ypač neigiama patirtis! Prisiminkite, kas kartu su Kristumi po nukryžiavimo nuėjo į Dievo Pasaulį? Tai gi – ne teisuolis arba šventikas, o nusikaltėlis! Žmogus, kuriam Žemėje buvo sukurtos prielaidos Evoliucijai. Japonai visiškai teisūs, sakydami: „Jeigu tu nebuvai sutikęs savo kelyje kliūčių – nusipirk jas už didelius pinigus!“ Tiesos momentas bus savo vietos šiame Pasaulyje apibrėžimo kriterijaus įsisavinimas. Žmogus nuo pradžių pradžios veržiasi į šviesą, į laimę Žemėje. Ir jeigu mes jums palietėme skaudamą vietą, tikriausiai jums kilo noras sužinoti, kokiame pasaulyje gyvenate jūs: Priežasčių Pasaulyje ar Pasekmių Pasaulyje? Jums reikalingas suprantamas jūsų pasirinkto kelio teisingumo paaiškinimas. Kriterijus labai paprastas! Priežasčių Pasaulis – tai Subtilus Pasaulis, Dievo Pasaulis, tas Pasaulis, kur nėra mirties. Į Priežasčių Pasaulį nėra kito kelio, kaip evoliucinis keliais, prisijungiant prie Dievo Kanalo, susijungiant su savo Aukščiausiuoju „Aš“ ir įgaunant nemirtingumą! Tame Pasaulyje žmogus yra užsiėmęs savirealizacija, jame nėra nei vietos, nei laiko bet kurioms emocijoms - savęs išaukštinimo ir gėrėjimosi pavidalu. Jis pastoviai randasi alfa lygmenyje, kur nėra stresų ir emocijų, kur nėra net mažiausio noro pastatyti arba susirasti pjedestalą savo personai. Kai tik kažkas panašaus įvyks, žmogui tai bus pragaras! Pasekmių Pasaulis – tai jutiminis pasaulis, esantis Žemės Noosferos ribose. Jame žmogus juda visiškai priešinga kryptimi, jis yra užimtas saviraiška, savo reikšmingumo ir didybės patvirtinimo paieška. Noosferos (Velnio) minties formos , kaip botagą ir meduolį, naudoja emocijas. Tam, kad inicijuoti žmogų psichinės energijos išskirimui į aplinką (kad pamaitinti Noosferos minties formas) jaunystėje, kai jis kupinas jėgų, energijos bei ambicingų planų, – pakanka jį pavilioti karjeros kilimo laiptai, gero materialinio gyvenimo miražais ir meile!

Botagas reikalingas žmogui subrendus, kai ugnis jo akyse jau truputį prigęso, energijos fontanas išseko, bet apie Evoliuciją jis taip pat nenori girdėti. Tada iš jo psichinės energijos liekučius ištraukia per prievartą – jį „atidaro“ kaip konservų dėžutę, neigiamų emocijų, stresų arba depresijos pagalba.

Ši operacija nei kiek neprieštarauja tam, apie ką buvo kalbama anksčiau. Žmogus sustabdė savyje Gyvybės Švytuoklę – nepanorėjo dirbti kondensatoriaus režimu (krūvis – iškrova). Savo gautą gimimo metu krūvį, Dievo energijos limitą (talentą) padidinti nepageidauja, bet ir atgal grąžinti nenori! Rezultate visos nepriemokos iš jo išieškomos


kartu su gyvenimu. Nesvarbu, kad nepriemokas išieško Noosferos minties formos – tai vienas iš Kūrinijos Lygiu, Dievo tarnyba. Siela grąžinama Tikrosioms Esybėms. Jeigu įsikūnijimas Žemėje buvo paskutinis, ji pereina į nerimstančių Sielų kategoriją. Taip, tuo pačiu Siela lieka amžina, nemirštanti, bet jau ne žmoguje, o korpuskuloje!

Pats, savo noru, žmogus evoliucionuoti nepradės niekada – tokių „nenormalių“, sugebančių laužyti save, Žemėje yra vienetai, ir tik su sąlyga, kad jiems bus duota atitinkama technologija! Žmogui, šiam ryžtingam žingsniui žengti, prielaidas privalo sukurti Karma, aplinkinių žmonių „pagalbos“ pavidalu, ir taip vadinamos tamsios jėgos. Joms, kaip jūs jau žinote, priskiriama: nežinojimo tamsumas, Noosferos minties formos (kol žmogus neatsikratė jų priklausomybės) ir, pagaliau, nerimstančios sielos. Visi šie mokytojai ir turi sudaryti jam Evoliucijos sąlygas (nepakeliamas gyvenimui Žemėje).

Kaip matote, daugelis nesiderina su visuotinai priimtomis nuostatomis, bet tai objektyvi realybė! Todėl, Subtilaus Pasaulio ir Dievo požiūriu, žmogaus svajonė apie laimę ir klestėjimą Žemėje atitrūkus nuo Evoliucijos – tai tylus dauno džiaugsmas arba „gerovė“ durnyno pacientų supratimu...Bet tai dar nereiškia, kad žmogus Žemėje pasmerktas, būti nemirtingas skurde ir vegetuoti, todėl, kad nelaimės ir pinigų stygius nuo jo palaipsniui atsitraukia, sutinkamai su jo pavaldumo Evoliucijai ir Vienybės Dėsniui, lygiu. Mūsų kontaktas su gyvais Žmonėmis – praktinis, mąstantis, kaip Jie jį vadina. Tai yra su Žmonėmis, praėjusiais kelią į realų nemirtingumą ir pasiruošusiais ten mus su jumis nuvesti. Veslavas Brudzinskis61 genialiai sudėjo visus taškus ant „i“ viena tik fraze: „Tiek daug sugebančių numatyti ir tiek mažai mokančiu perspėti“. Žmonėms su miegančia Sąmone ypač vertinga yra informacija apie tai, „kas bus ir kuo širdis nusiramins“ Bet žmonėms galvojantiems, įjungusiems darbui savo neokorteksą, visi šitie „atviravimai“ – pati neatsakingiausia pliurpalynė ir isterija. Jiems reikalingi praktiniai žingsniai. Štai kodėl mes ne tik perspėjame, bet ir duodame praktinius įdirbius kaip išeiti iš susiklosčiusios aklavietės, maža to, išeiname iš jos patys ir vedame su savimi kitus žmones! Tik dėl šios priežasties mes randamės didžiojoje mažumoje ir sakome, kad esame pirmieji.

Daugelis iš jūsų, tikriausiai, mano, kad ko gero tai, kuo mes užsiiminėjame yra labai iškilu, nepasiekiama, ir apskritai užsiėmimas išrinktiesiems. Teks nuvilti: jokio iškilumo nėra, todėl kad niekas mums žalios gatvės neatidarė, gyvename kaip ir visi, sociume, po Noosferos gaubtu. Todėl viską darome nedėkodami, o priešingai. Ir į ataką einame (aišku, ne dėl šlovės), ir atsimušinėjame. Trumpai sakant, kare kaip kare, vientysa rutina, viskas yra kasdieniška ir žemiška. O tai, kad mes esame pirmieji, paaiškinama paprastai. Prijungimas prie Visatos Lauko , tai jau ne tik informacijos gavimas ir darbas su ja. Informaciją, kaip tokią, turi ir Noosfera, bet tai padrika, diskretinė informacija. Reikalas visai ne tame, kad ji yra nuslėpta arba nepakankamos apimties. Papračiausiai tokiu pavidalu ir mastu realybę sugeba suvokti žinduolio galvos smegenys. Juk ne atsitiktinai šiuolaikinis mokslas išvedė aksiomą: „Protas – tai simbolinis realybės apdorojimas“, netyčia pripažindamas diskretinę mąstysenos formą, kaip aukščiausiąjį šiuolaikinio žmogaus pasiekimą. Bet tereikia žmogui įjungti savo neokorteksą ir pasijungti prie Visatos Energoinformacinio Lauko, kai informacijos paieškos problema visiškai atkrenta. Laukas užverčia tave tokią informacijos laviną, kad žvejoti iš jos atskirus faktelius tampa visiškai nebeįdomu. Juo labiau, kad ji ten yra vaizduojama, kaip epiško, esančio nuolatinėje dinamikoje Kūrinijos paveikslo, pavidale. Ir visai ne atsitiktinai neokortekso funkcija yra būtent vaizdinių ir procesų analizė, o ne informacijos rinkimas, formulių simbolių pavidale.

Bet negalvokite, kad viskas yra taip paprasta, paspaudei reikiamą mygtuką ir tu jau prisijungęs prie Lauko. Tai nepaprastas ir skausmingas procesas. Normalaus, neparuošto žmogaus smegenys tokios apkrovos neišlaikys ir penkerių minučių. Prijungmo kriterijus

61 Veslavas Brudzinskis (Wieslaw Brudzinski, gim. 1920 m.), lenkų satyrikas.


paprastas. Žmogus, prijungtas prie Lauko, jaučia begalinį poreikį išdėstyti gautą vaizdą popieriuje.

Ir gautis turi būtinai epiška, panoraminė drobė, pagal apimtį ir reikšmingumą nei kiek ne mažesnė už mūsų Doktriną. Ir jeigu matomoje praeityje tokios drobės pastebėta nebuvo, reiškia, mūsų prioritetui niekas negresia. Jo paslaptis yra gera atmintis.

Apie pieštuką

Pieš įdėdamas pieštuką į dėžutę,pieštukų meistras padėjo jį šalį:

– Prieš išleidžiant tave į platųjį pasaulį yra penki dalykai, kuriuos tu privalai žinoti, – pasakė jis pieštukui.Visada prisimink juos ir niekada neužmiršk, ir tuomet

tu tapsi geriausiu pieštuku, kokiu tik gali būti.Pirma: tu galėsi padaryti daug didelių darbų, bet tik

tuo atveju jei leisi Kaž-kam laikyti tave Savo rankoje.Antra: laikas nuo laiko tau teks patirti skausmingą drožimą, bet tai bus būtina, kad

tapti geriausiu pieštuku.Trečia: tu gebėsi taisyti klaidas , kurias darai.Ketvirta: svarbiausia tavo dalis visada bus tavo viduje.Penkta: ant bet kokio paviršiaus,kur tu būsi naudojamas, tu privalai palikti savo

pėdsaką. Pieštukas suprato ir pažadėjo visada atsiminti tai.Jį patalpino į dėžutę su pašaukimu širdyje.

Mes savo pasižadėjimą įsiminėme ir įvykdėme! Noosferos minties formas domina tik jų asmeninis išlikimas, kadangi maitinasi jos žmogaus psichine energija („žmogiena“), jų šūkis – „Skaldyk ir valdyk“ (kad išieškoti nedamokėjimus). Apie jokią žmogaus Evoliuciją jos ir negalvoja, joms mūsų Evoliucija reikš mirtį. Tuo Noosferos minties formų, kaip Kūrinijos Lygio misija pasibaigs, ir poreikis jų paslaugoms atkris. Bet tuo pačiu atkris ir žmogaus, pasitenkinusio tik žinduolio smegenų paslaugomis, gyvenimo Žemėje galimybė. Kas liečia kontaktus apskritai, tai pats savaime prisijungimas prie Dievo Kanalo metų bėgyje pereina į žmogaus kontaktą su savo Tikrosiomis Esybėmis (sudėtine Lauko dalimi) – o tai aukščiausioji kontakto bei savirealizacijos forma. Pas Tamarą, pavyzdžiui, kontaktas su pačiu Dievu, aš jo neturiu, bet manes tai neliūdina. Kaž-kuriuo tai momentu pas mane atsidarė intuityvus kanalas su mano Tikrosiomis Esybėmis. Jokių balsų aš negirdžiu, bet užtenka apie ką nors giliai susimąstyti, iš karto ima eiti išplėstinė informacija. Tada sėdu prie kompiuterio ir rašau ištisus straipsnius ir traktatus.

Skirtumas tame, kad informaciją, gautą bet kurio kontakto pagalba, žmogus turi suvirškinti, praleisti per save, adaptuoti savo Virtualioje Visatoje pasaulėžiūros, erudicijos, dorovės, dorumo, intelekto pavidale. Ir viskas tai su 2 – 5 procentais Sąmonės! Dažniausiai, esant tokiam „vertimui“ iš vienos kalbos į kitą, gaunasi „sugadintas telefonas“, nepriklausomai nuo to, su kuo turi kontaktą.

Prie to reikia pridėti dar tą aplinkybę, kad žmonės iš Subtilaus Pasaulio, kontaktuojantys su žmogumi, yra jo pastatyti į labai griežtus miegančios dviejų procentų Sąmonės rėmus. Žmogus Žemėje trokšta Tiesos, bet supranta ją kaip informuotumą bei informacijos rinkinį. Todėl viską, kas nesiderina su jo pasaulėžiūra (vientysai susidedančia iš stereotipų), atmes ir priims kaip asmeninį įžeidimą ir net nutrauks kontaktą.

Subtilaus Pasaulio atstovams – mūsų išmintingiems Tėvams – Tiesa yra tame, kaip vesti žmogų, bandžius pamažu pažadinti jo Sąmonę. Informaciją jam duoda dozėmis, ir tik


tą, kurios suvokimui Sąmonė yra pasiruošusi. Tik šiame jos vertybė jiems. Kol kas tai dar ne kontaktas Tiesos pateikimo žmogui pavidale, o tik pašnekesys! Jeigu žmogus nori pavadinti save gyvu Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, jie pasiruošę jam pritarinėti, dainuoja dainas apie jo didybę, tik vienu tikslu: jis gali vieną puikią dieną atsibusti ir tapti gudresnis, kad pasijuoktų iš savo buvusios „didybės“! Per visą tai, išskyrus didybės maniją, mes savo kontakte su Dievu sėkmingai praėjome. Išlaikėme pašnekesį, pasiekėme supratimą, kad mes nieko nežinome, radome savyje drąsos prisipažinti tame ir paprašėme mus išmokyti. Tik po to prasidėjo mokslas „nuo paprastesnio iki sunkesnio“. Mokymasis praktinis, o ne, kaip kažkokio, duomenų rinkinio pateikimas. Jo eigoje patys elementariausi dalykai, apie kuriuos žmogus Žemėje neturi supratimo, buvo mums atradimas ir Tiesa. Iš šių mažų Tiesų ir susideda visos mūsų knygos. Kiti kontaktininkai, turėję ir turintys kontaktą, „atsisijojo“ pašnekesyje.

Aš taip pat gaunu informaciją iš Dievo, kadangi kiekvienas žmogus yra sujungtas su Juo per savo Tikrąsias Esybes, bet vertėjai man nereikalingi. Šį darbą atlieka Tikrosios Esybės, kurioms priklauso didžioji mano „Aš“ dalis. Kvalifikacijos skirtumas nepalyginamas, jos viršija Sąmonės(iki jos pabudimo) galimybes 33 kartus. Jeigu prie to pridurti, kad mano Sąmonės potencialas per 12 metų padidėjo nuo 2 – 5 procentų iki 100, tai mūsų bendros galimybės išaugo dar apie 30 kartų! Taigi, net pačiais kukliausiais apskaičiavimais, pranašumas prieš savo pradinį intelektualinį potencialą gaunasi 100 kartų.Skaičiuojama būtent kartais, o ne procentais, skaičius, kaip matote, fantastinis. Ką daryti, „su kuo sutapsi, tuo pats patapsi“!

Čia yra vienas „bet“: tam, kad gauti tikrąją informaciją, reikia nuodugniai išmanyti dalyką iš žemiškų šaltinių, turėti supratimą apie bendrą paveikslą ir apie tai, kam visa tai tau reikalinga.

Be to, Tikrosios Esybės, kaip niekas kitas, gyvybiškai suinteresuotos, kad aš gaučiau iš jų tikrąją informaciją (reikiamą ir savalaikę man) ir jos pagrindu daryčiau vieninteliai teisingą pasirinkimą bet kuriame reikale. O tai ir yra nesugaunamas Tiesos Momentas, kuomet „Kas“ ir „Kaip“ į galvą ateina vienu metu. Ateina jie ne intuityviai arba kaip retas nušvitimas, kaip atsitiktiniai reti svečiai, o man pareikalavus, tiesiog, kaip į darbą!

Tokiu būdu, Tikrosios Esybės kartu su manimi yra orientuotos į mūsų bendrą teigiamą rezultatą, į mūsų bendrą nemirtingumą. Tai ir yra mūsų bendro meistriškumo kriterijus. Būtent – bendro! Todėl ištikimesnių ir patikimesnių padėjėjų visoje Visatoje man nesurasti! Aš nekalbu apie Dievą, be Jo nė žingsnio. Štai kodėl Tiesa kiekvienam žmogui – tai informacija iš savo Aukščiausiojo „Aš“, šeštojo psichinio jutimo pavidalu. Ją gauti teks išmokti kiekvienam, kas norės išgyventi. Kol kas tam yra tik vienas būdas – įsisavinti Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistemą. Bet kokią kitą informaciją iš tikrųjų reikia iššifruoti – ji kiekvienam atskirai paimtam žmogui yra tolima nuo Tiesos, kadangi eina statikos režime, duoda jam tik „Kas“, nepaaiškindama „Kaip“. Tas liečia kontaktus su Žmonėmis iš Subtilaus Pasaulio. Psichinių procesų švytuoklė, pradėjusi savo judėjimą nuo mano vaikiško subjektyvaus fiziologinių procesų jutimo, per 50 gyvenimo metų padarė judesį į priešingą negyvą tašką – link objektyvaus įprasminimo, link realaus Pasaulio, Visatos tyrimo. Per pastaruosius du metus ji grįžo į pradinį tašką, prie to paties , mano subjektyvaus, įprasminimo, bet jau ne fiziologinių procesų įprasminimo, fizinio kūno jutimų pavidalu, o kaip savo pilno „Aš“ jutimo, komplekse su Tikrosiomis Esybėmis, esančiomis visuose septyniuose Visatos Lygiuose.

Tai ir yra Virtualios Visatos išplėtimas iki Tikrosios mąsto, jų susijungimas. Tai pasireiškia šeštojo psichinio jutimo atsiradimu pas žmogų. Toliau Švytuoklė svyruos su amplitude, skaičiuojama dienomis ir valandomis: įsijungė Nenutrūkstamo Loginio Mąstymo mechanizmas!


Jeigu paimti kontaktus su Noosfera, tai ten apskritai sunku sužvejoti ką noros praktinio.

Žmogų nuveda į emocijų pasaulį, parodo jam praėjusius gyvenimus, vedžioja po ekskursijas į kitus pasaulius, neva pašvęsdami į uždraustas paslaptis. Tačiau jį vedžioja tik Noosferos ribose, kaip buliuką už virvutės, kol taps protingesnis – juk tam jie ir mokytojai! Prašymas kontaktininkams, nepriimti mūsų žodžių, kaip įžeidimą, kadangi tai irgi objektyvi realybė.Metų metus plūksitės – ir negausite net vienos tūkstantosios dalies to, ką per pusę metų gauna žmonės, prisijungę per mūsų Sistemą prie Dievo Kanalo!

Paslaptis labai paprasta: žmogus prisijungia prie Gyvenimo Dinamikos, prie Tikrojo Gyvenimo, atsijungdamas nuo Statikos. Priedo tėvai, senelės ir seneliai vienu tik savo prisijungimo faktu inicijuoja savo vaikų ir vaikaičių supergalimybių ir supergabumų atsiradimą! Tokiu būdu, tikru kontaktu galima pavadinti tik tą, kuris perduodamas paveldint! Kaip, tame tarpe, ir visas kitas vertybes – žinias, titulus, nekilnojamąjį turtą, nuosavybę ir t. t. Mes priėjome prie dar vienos Tiesos pusės įprasminimo ir supratimo. Sekančioms kartoms Tikras bus tik tas turtas, kurį mes sugebėsime iki jų danešti ir perduoti. O istorijos apie tai, ką mes turėjome, bet nesugebėjome danešti iki mūsų palikuonių, sukels, geriausiu atveju, nesupratimą ir nepasitenkinimą iš jų pusės. Štai kur tėvų ir vaikų problemos šaknys pasąmoniniame lygmenyje!Nuo nebeatmenamų laikų visos ankstesnės kartos, gauvusios dovaną talento pavidalu, su pavydėtinu užsisipyrimu, verto geresniam panaudojimui, užkasinėjo jį į žemę arba sklaidė pavėjui. To išdavoje mūsų karta paveldėjo ne pilnasvorį kepalą, o apipelyjusias nuograužas, prisiminimų, apie Žmonijos auksinį amžių, pavidalu, apie buvusią Žmogaus galybę ir nemirtingumą! Mūsų užduotis – nutraukti šią ydingą praktiką, užsidirbti talentą vėl, perduoti jį vaikams bei vaikaičiams, grąžinus sau ir jiems auksinį amžių ir nemirtingumą!Ir tuo pačiu būtinai pasirūpinti , kad jie lygiai taip pat pradubliuotų mus, daugindami dovaną. Gal būt jūs jau turite kaž-kokių gabumų – tokiu atveju nesusiviliokite gydytojavimu: nemokėdami apsaugoti ir valyti save, prisigaudysite visokių nereikalingų dalykų! Vienas iš Apokalipsės postulatų: „Gydytojavimas baudžiamas. Kiekvienas sau pačiam turi tapti gydytoju!“ Ko gero, jūs prieštarausite, jog apsisaugote ir valotės, ir apskritai daug ką žinote bei mokate! Patikiname jus, kad pradžioje daugelis iš atėjusių pas mus taip mano ir sako – žodis žodin! O vėliau prisipažįsta, kad viskas, ko jie išmoko per visą savo gyvenimą, buvo tik pasiruošimas Sistemai įsisavinti. Toks pasisakymas vėl gali jums pasirodyti nekuklus, bet tai yra taip.

Tiems iš jūsų, gerbiami skaitytojai, kas panorės sužinoti apie visą tai smulkiau ir susipažinti su Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema praktikoje, duodame mūsų rekvizitus:

Elektroninis paštas: [email protected] [email protected] sys [email protected]

Svetainė Internete: www.om3.org

Primygtinas prašymas – praneškite šalį, kurioje gyvenate.


http://www.om3.org/

mailto:sys%[email protected]




Documents

Apokalipsės dienų Slaptoji Doktrina 1