1 tema. Konstitucinės teisės samprata. 1. Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Sąvoka konstitucinė teisė vartojama konstitucijoje – pagrindiniame šalies įstatyme – įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimas (leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis. Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę. (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą). Sąvoka konstitucinė teisė vartojama ir objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suprantama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Konstitucinė teisė – tai sistema konkrečios šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį visuomenėje ir valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios organų sistemos organizacijos ir veiklos pagrindus. Konstitucinės teisės dalykas – valstybės valdžia, jos įgyvendinimo santykiai, valdžios santykiai su piliečiais . Konstitucinė teisė turi reguliuoti valstybės valdymą, piliečių ir svarbiausių valstybės institucijų santykius, šių institucijų svarbiausias funkcijas. Konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių sritis: pirma sritis – valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo santykiai; antra sritis – asmens ir valstybės santykiai. Teisinio reguliavimo metodą atskleidžia toje srityje naudojami reguliavimo būdai. Konstitucinės teisės reguliavimo objektas lemia ir šios teisės srities reguliavimo būdus. Tai teisinio poveikio priemonės, kuriomis konstitucinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius. Šie būdai parodo šios teisės srities reguliavimo metodą. Konstitucinės teisės normos nustato teises ir pareigas, atsakomybę, leidimą ir draudimą. Konstitucinės teisės normose įtvirtinami įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai. Konstitucinėje teisėje taip pat taikomas ir įpareigojimas. Pvz: referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Prezidentas. Konstitucinėje teisėje neretai taikomas ir draudimas. Pvz: Konstitucijos 21 str. Numato, draudžiama žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konstitucinėje teisėje taip pat neapsieinama ir be leidimo. LR Konstitucijoje išdėstytos normos, kurios nei įpareigoja, nei draudžia, bet leidžia teisinių santykių dalyviams atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti. Yra išskiriami du teisinio reguliavimo metodai: imperatyvinis ir dispozityvinis . Imperatyviniam metodui būdinga griežtas privalomumas, teisinio santykio dalyviai neturi pasirinkimo laisvės, jie privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų. Dispozityviniam metodui būdinga teisinių santykių dalyvių lygybės pripažinimas, teisinių santykių dalyvių savarankiškumas ir galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį. KT vyrauja imperatyvinio pobūdžio reguliavimas. Konstitucinės teisės normos nustato tam tikrus įpareigojimus, draudimus ar suteikia tam tikrus įgaliojimus, kuriuos reikia įgyvendinti. Tuo tarpu dispozityvinių normų (leidžiančių teisės subjektams jomis pasinaudoti ar nepasinaudoti) konstitucinėje teisėje yra nepalyginamai mažiau. 2. Konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normų funkcijos. Konstitucinės teisės normų klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai. Konstitucinės teisės normų įgyvendinimas. Norma – visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų. Konstitucinės teisės normų funkcijos: 1. jos reguliuoja valstybės organizacijas, valstybės valdžios organizacijas ir funkcionavimo pagrindus, valstybės ir asmens svarbiausius santykius. nustato ir kitų sričių teisinių santykių reguliavimo pradus. Konstitucinės teisės normos išdėstytos Konstitucijoje, yra aukščiausios teisinės galios. Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdingas imperatyvumas. Konstitucinės teisės normų reguliuojami teisinių santykių subjektai ypatingi. Tai ir valstybė apskritai, ir tauta, ir valstybės valdžios institucijos, ir piliečių susivienijimai. Daugelis Konstitucinės teisės normų yra priimamos, keičiamos ir naikinamos sudėtingesne bei daugelis kitų normų tvarka. Teisės normą sudaro – hipotezė – teisės normos dalis, nurodanti aplinkybes . Joms atsiradus taikoma teisės normų – dispozicija – teisės normos dalis, formuojanti pačią elgesio taisyklę. Sankcija – teisės normos dalis, nurodanti poveikio priemones, taikomas tuo atveju, kai nesilaikoma teisės normos reikalavimų . Tačiau būna sunku rasti tokia teisės normą atitinkančią šiuos tris kriterijus, todėl tenka teigti, kad teisės normą sudaro arba hipotezė ir dispozicija, arba dispozicija ir sankcija. Konstitucinės teisės normos sankcijos samprata retai yra tiesiogiai išdėstomos; jos paprastai yra nustatytos kitų teisės sričių normų, įgyvendinamos administracinės, baudžiamosios ir pan. Teisinėje literatūroje rašoma, kad konstitucinės teisės normų sankcijos yra politinio pobūdžio. Pvz. Vyriausybė privalo atsistatydinti, kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai. Teisės normos klasifikuojamos: 1. konstitucinės teisės siaurąja prasme normos; 2. kitos konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normas galima skirti ir pagal teisės šaltinius, kuriuose jos išdėstytos: 1. konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje; 2. konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais; 3. konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais; 4. konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniais . Pagal galiojimo trukmę jos skirstomos į pastovias, laikinas, išskirtines. Pastovi norma galioja iki jos oficialaus panaikinimo, o laikinų konstitucinės teisės normų galiojimo trukmė nustatyta. Išskirtinės normos galioja tik nepaprastosios ar karo padėties metu. Dar konstitucinės teisės normos skirstomos į imperatyvias ir dispozityvias. Dar skirstomos į materialiąsias ir proceso normas. Materialiosios reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas, o proceso normas įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendinimo ir gynybos tvarka. Pvz: Seimas leidžia įstatymus – materialioji norma, Seimo statuto normos – procesinės normos. Yra reguliacinės (nustatančios visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas) ir apsauginės (saugančios reguliacinės normos). Dauguma Konstitucinės teisės normų yra reguliacinės. KT norma gali būti įpareigojanti, draudžianti ar įgalinanti. Yra dar bendrosios ir konkrečiosios teisės normos. Bendrosios – tiesiogiai neformuluoja teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų, o formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius. Konkrečios normos tiesiogiai numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas. Kitos klasifikacijos:Konstitucijos normos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendros siejamos su kitomis normomis-tai yra bendri konstitucijos principai, nubrėžiantys reguliavimo ribas; o specialiosios (konkrečiosios) normos-nusakančios teises ir pareigas.Normos, kurios nustato teises ir pareigas visiems asmenims, ir normos, nustatančios konkretiems asmenims-pvz. prezidentui (bet sąlyginai).

1

3. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Normos į teisės institutus jungiamos atsižvelgiant į jų reguliuojamus tam tikrus, tarpusavyje tiesiogiai susijusius santykius. Konstitucinėje teisėje galima skirti žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės, savivaldos, rinkimų teisės ir kitus institutus. Antai pilietybės institutas apima konstitucinės teisės normas, reglamentuojančias pilietybės įgijimą, išsaugojimą, pasibaigimą ir kitus santykius. Teisės institutai kartais skirstomi į paprastus ir sudėtingus. Paprasti institutai nėra skirstomi į atskirus junginius. Sudėtingus institutus sudaro poinstitučiai. Sudėtingo instituto pavyzdžiu konstitucinėje teisėje galima laikyti žmogaus teisių ir laisvių institutą, kurį sudaro pilietinių (asmeninių), politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių poinstitučiai. 4. Konstitucinės teisės principai. Konstituciją sudaro ir normos ir principai. Kartais vienas nuostatas galima laikyti ir normomis ir principais. Konstitucijoje įtvirtinti principai pvz: Valstybinė kalba – lietuvių kalba, arba įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šie principai suformuluoti pakankamai plačiai. Teisės pirminiais elementais turėtume laikyti ir normas, ir principus. Pripažinus konstitucinių principų normiškumą, pripažįstama, kad subjektai savo pažeistas teises gali ginti remdamiesi konstituciniais principais. Principas reiškia – pradžia, pagrindą. Principas – įsitikinimas, lemiantis žmogaus santykius su tikrovę, jo elgesio ir veiklos normas. Jei teisės norma neatitinka kurio nors konstitucinio principo, sakoma ne tik kad ji prieštarauja šiam principui (nuo jo nukrypsta), bet ir kad ji yra antikonstitucinė. Konstituciniai principai yra ypatingi tuo, kad dėl jų aukštesnės, lyginant su kitais teisės principais, teisinės galios konkurencija tarp konstitucinių ir kitų teisės principų logikos požiūriu yra negalimas Kai kurie principai persipina-valdžių galios ribojimas yra vienas iš konstitucijos viršenybės aspektų. Konstituciniai principai yra vieno lygmens, negalima jų hierarchija. Principai nubrėžia vienas kito ribas. Galima principus klasifikuoti pagal tai, kaip jie kreipia teisės sistemą-į koordinacinius ir determinacinius principus. Kai kurie konstitucijoje įtvirtinti principai lemia, koks yra įvairių teisės šakų turinys.5. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka. Konstitucinių teisinių santykių struktūra. Konstitucinės teisės subjektai. Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai. Konstitucinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Konstituciniai teisiniai santykiai tai konstitucinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai. Vieni teisininkai teigia, kad teisiniai santykiai yra teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, t.y. visuomeninio santykio teisinė forma. Teisinis santykis – tai tam tikrų subjektų teisinis ryšys. Konstituciniams santykiams būdingi ir bendri visiems santykiams požymiai: šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai, pagaliau, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta. Konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda įgyvendinant konstitucinės teisės normas, nustatančias valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir įgyvendinimą, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Teisinių santykių subjektai yra šių santykių dalyviai . Jiems teisės normomis nustatomos subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Teisinių santykių subjektai yra asmenys, kurie pagal įstatymą yra veiksnūs ir teisnūs. Teisnumas – asmens gebėjimas turėti teises ir pareigas, o veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyvendinti jam priklausančias teises ir pareigas. Veiksnūs asmenys ne tik įgyja teises ar sukuria pareigas, bet ir atsako už padarytus teisės pažeidimus. Teisinių santykių subjektai gali būti ir fiziniai ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens teisnumas atsiranda daugeliu atveju žmogui gimus, o veiksnumo atsiradimo momentas siejamas su tam tikrų reikalavimų atitukimu. Juridinis asmuo tampa veiksnus nuo jo įstatų patvirtinimo ar tam tikrai valstybės institucijai priėmus nutarimą įsteigti. Konstitucinių teisinių santykių struktūra: 1. fiziniai asmenys. (LR piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, asmenys su dviguba pilietybe. 2. Socialinės bendrijos. Tai Tauta, kuriai priklauso suverenitetas, kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat vykdo administracinių teritorinių vienetų gyventojai – LR piliečiai, dalyvaujantys renkant savivaldos institucijas. 3. Lietuvos valstybė. 4. Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, teismai bei kitos valdžios institucijos. 5. Vietos savivaldos institucijos. 6. VO ir susivienijimai (politinės partijos ir politinės organizacijos, profesinės sąjungos, religinės bendrijos). 7. atstovaujamųjų institucijų deputatai. Konstitucinių santykių objektas – socialinės vertybės. Tai tokios vertybės, kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, suverenitetas, demokratija. Subjektinė teisė – tai galimybė atlikti tam tikrus veiksmus ar reikalauti, kad kiti juos atliktu ar neatliktu, o teisinė pareiga – tai teisinio santykio dalyvio privalomas elgesys, kuriuo užtikrinama subjektinė teisė. Teisiniai (juridiniai) faktai – tai tam tikri konkretaus gyvenimo faktai (aplinkybės), su kurių buvimu teisės normos sieja konkrečių teisinių santykių sukūrimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Neretai konstitucinės teisės normos numato, jog sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinį santykį galima tik remiantis keliais teisiniais faktais. Pvz: teisiniams santykiams, kuriais įgyvendinama asmens teisė rinkti, atsirasti asmuo turi būti Lietuvos valstybės pilietis. Jis turi būti sulaikęs tam tikro amžiaus. Remiantis materialiosios teisės normomis, atsiranda materialieji, o pagal proceso normas – procesiniai teisiniai santykiai. Atsižvelgus į teisinių santykių reguliacines ir apsaugines normas, logiška šiuos santykius suskirstyti į reguliacinius ir apsauginius. Jei pripažįstama konstitucinės teisės normas skirstyti į bendrąsias ir konkrečiąsias, tai konstitucinius teisinius santykius galima skirstyti į bendruosius ir konkrečiuosius .Konkrečiosios teisės normos pagrindu atsiranda konkretieji santykiai. Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą konstituciniai teisiniai santykiai gali būti paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas pareigą) bei sudėtingieji (kai abu santykių subjektai turi teises ir pareigas). Pagal teisinių santykių subjektų pareigas galima skirti aktyviuosius (kurių dalyviai turi atlikti tam tikrus veiksmus) ir pasyviuosius (kurių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų) teisinius santykius. 6. Konstitucinės teisės vieta nacionalinėje teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų šakų sąveika. Konstitucinė teisė - nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis. Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sritis paprastai suprantama kaip sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizaciją, viešosios valdžios (iš esmės valstybės valdžios) organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Konstitucinė teisė - centrinė nacionalinės teisės sritis, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius, įtvirtina visos teisės sistemos kūrimosi principus. Taigi konstitucinė teisė nustato ir kitų teisės sistemos sričių teisinio reguliavimo pradus . KT svarbiausias šaltinis yra Konstitucija – pagrindinis ir aukščiausios galios šalies įstatymas. Jis yra taikomas tiesiogiai ir jam

2

negali prieštarauti joks kitas teisės aktas, nesvarbu, kokius klausimus reguliuotu . KT normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą ir kt. Šalies konstitucinėje teisėje įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. Konstitucinė teisė iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad konstitucinė teisė yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Konstitucinė teisė nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų teisės sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius pradus. Juo labiau tų sičių teisinis reguliavimas atitinka konstitucinės teisės reikalavimus. KT yra svarbiausia viešosios teisės sritis. 7. Europos Sąjungos konstitucinės teisės samprata. 1986m. suvestinis Europos aktas, 1997m. Amsterdamo sutartis, 2001m. Nicos sutartis. Konstitucija – supaprastinimo ir aiškumo tikslais visas esančias sutartis pakeičia vientisu tekstu. Konstituciją sudaro 4 dalys. Konstitucijoje yra išvardintos vertybės, kuriomis yra grindžiama Sąjunga: tai pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms. Jos yra bendros visoms valstybės narėms visuomenėje, kuri pasižymi pliuralizmu, tolerancija, teisingumu, solidarumu, lygiomis vyrų ir moterų galimybėmis ir nediskriminavimu. Trumpiau Konstitucija įtvirtina pagrindines laisves ir nediskriminavimą. Konstitucija įtvirtina, kad Sąjungos teisė yra viršesnė už valstybių narių nacionalinę teisę. Sąjungos pilietybė papildo šalies pilietybę. Viena Konstitucijos dalis yra skirta demokratiniams principams. Pagrindinių teisių chartija yra neatskiriama Europos Konstitucijos dalis. Sąjungos tikslai yra skatinti taiką, skleisti savo vertybes ir kelti savo piliečių gerovę. Savo tikslų Sąjunga siekia naudodamasi kompetencijomis, kurias jai Konstitucijoje suteikė valstybės narės. ES turi gerbti valstybių narių lygybę Konstitucijai. 2 tema. Lietuvos Konstitucinės teisės mokslas. 1. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas. Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai. Konstitucinės teisės mokslą galima apibūdinti kaip įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę, visuma. Konstitucinės teisės mokslas tiria konstitucinės teisės institutus, jų raidą, taip pat šių institutų funkcionavimo ypatumus. Konstitucinės teisės mokslas vertina konstitucinės teisės aktuose įtvirtintus asmens teisinio statuso pagrindus, valstybės organizacijos ir funkcionavimo pagrindines problemas, asmens santykių su valstybe pagrindus. Taip pat analizuoja ir konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktiką, vertina konstitucinius teisinius santykius. Konstitucinės teisės mokslas vertina ir esamą konstitucinę tikrovę, ir jos formavimąsi praeityje, taip pat ir jos ateities perspektyvas. Konstitucinių teisinių tyrinėjimų tikslas – atskleisti konstitucinių teisinių idėjų, teisės normų bei konstitucinės teisinės praktikos esmę, vystymosi dėsningumus ir ypatumus . Konstitucinės teisinės tikrovės tyrimo pagrindas – įvairūs tyrimo šaltiniai. Tai teisės mokslininkų darbai, tai LR Konstitucijos tekstai - svarbiausias konstitucinės teisės šaltinis, kuriame išdėstyti valstybės organizacijos ir funkcionavimo pagrindai, konstitucinį asmens statusą apibrėžiančios normos. Tai ir Lietuvos įstatymai, ir poįstatyminiai aktai, taip pat ir užsienio šalių konstitucinės teisės šaltiniai, kuriais įtvirtintos konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės norminiai aktai – taip pat svarbus konstitucinės teisės mokslo tyrimo šaltinis. Kitas svarbus konstitucinės teisės mokslo tyrimo šaltinis – teisės įgyvendinimo praktika. Tik praktikoje paaiškėja teisės normų efektyvumas, įvairių teisinių koncepcijų ir modelių paristumas. 2. Konstitucinės teisės kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos. Konstitucinės teisės mokslo, kaip savarankiško teisės mokslo, raida sietina su moderniosios rašytinės konstitucijos įtvirtinimu, valstybės organizacijos, valstybės valdžios institucijų sistemos. Jau nuo antikos laikų galime rasti graikų mąstytojų mokslo apie valstybę užuomazgas. 16a. Fortescue ir Thomas Smithas lotynų kalba parašytuose darbuose aiškino Anglijos Konstitucijos dėsnius ir valstybės sutvarkymą. J.Locke‘as (1632-1704) dėstė sutartinę valstybės kilmės sampratą, bandė formuoti valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją, esant pirmosios prioritetui, teoriją. E. Vattelis rašė, kad svarbiausi šalies įstatymai sudaro konstituciją. 1776m. liepos 4d. JAV nepriklausomybės deklaracija yra dokumentas, kuriuo įtvirtintos reikšmingos konstitucinės idėjos, kad visi žmonės yra sutverti lygūs ir turi neatimamas teises, kad šiomis įgimtomis ir neatimamoms teisėms įgyvendinti žmonės sukūrė vyriausybes, kurių valdžia remiasi valdomųjų sutikimu, o jei ta vyriausybė nevykdo susitarimo ir ignoruoja įgimtas žmonių teises, tai tauta turi teisę ją paleisti arba panaikinti. Pasaulinės reikšmės yra ir tokie Europoje 18a. pabaigoje priimti dokumentai, kaip Prancūzijos Steigiamojo susirinkimo 1798m. priimta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“, skelbusi, kad žmogaus teisės yra įgimtos, šventos ir neatimamos. 19a. antroje pusėje bei 20a. pradžioje suklesti juridinė (klasikinė) konstitucinės teisės mokykla. Teisinio pozityvumo laikais valstybė, jos institutai, valstybės ir asmens santykiai buvo tiriami iš teisės pozicijų. Konstitucinės teisės mokslo kryptis – sociologinė mokykla. Šios mokyklos pasiekimais reikėtų laikyti socialinės teisės sampratos ir socialinio solidarumo idėjas, teisės viršenybės, teisės prioriteto įstatymų leidėjo atžvilgiu idėjas. Politologinė – sociologinė kryptis, suklestėjusi po Antrojo pasaulinio karo – tai tarsi sociologinės mokyklos tąsa. Šios pakraipos mokslininkai savo konstitucinius teisinius tyrimus siejo su politikos mokslų tyrimais. Buvo studijuojamos ne tiek konstitucinės teisės normos, kiek tam tikro valstybės ar visuomenės instituto realus vaidmuo, reikšmė visuomenės gyvenime. 3. Mykolo Riomerio konstitucinės pažiūros. Nuo 1930m. Vytauto Didžiojo universitete veikė Valstybinės teisės katedra, jos vedėjas buvo teisės mokslų daktaras profesorius Mykolas Riomeris (1880-1945). Jis buvo plataus akiračio specialistas, domėjosi ir tyrė įvairias administracines, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šalių, taip pat istorijos mokslų problemas. Tačiau pagrindinė jo mokslinio ir pedagoginio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje buvo laikomas visuotinai pripažintu autoritetu. M.Riomerio mokslinės pažiūras paveikė Rusijoje vyravusios koncepcijos. Tačiau jam didelę įtaką padarė studijos Paryžiuje, ten jis gerai susipažino su 19 a. pabaigos 20a. pradžios teoretikų darbais. Tačiau ir naudodamasis savo pirmtakų moksliniais darbais, moksle M.Riomeris nėjo išmintais takais, o atmetė tai, kas jo nuomone, buvo perdėta ar klaidinga. Jo pažiūrų originalumą sudarė liberalios doktrinos ir socialinio solidarumo idėjų sintezė. Viena iš M.Riomerio tyrinėtų konstitucinės teisės problemų yra bendrasis mokslas apie valstybę. Pirma šia tema M.Riomerio darbas buvo “Reprezentacija ir mandatas”. Turėdamas galvoje literatūros lietuvių kalba stygių, autorius šioje monografijoje išėjo už užsibrėžtų tyrinėjimo rėmų ir palietė platų konstitucinės teisės teorinių klausimų apsektą. Vėliau dar M.Riomeris parašė ir išvertė daug veikalų. Būdinga, kad M.Riomeris savo tyrinėjimų srityje buvo savotiškas monopolistas: kitų autorių darbų panašia tematika to meto lietuvių teisinėje literatūroje faktiškai beveik nėra. Pagal Riomerį, konstitucinės teisės sąvoka nėra nei modernesnė, nes priimtinesnė už valstybinės. Pagal jį teisė nėra vien valstybės teisėkūros padarinys. Riomeriui valstybinė teisė lygi valstybės teisei. Pagal jį įvairūs socialiniai junginiai turi savo teisę.

3

Jis valstybinei teisei priskiria visas teisės šakas. Konstitucinė yra tik valstybinės teisės dalis. , nustatanti valstybės organų kompetenciją ir pan. Tiksliausiais terminas-valstybinė konstitucinė teisė. (kaip ir bažnytinė konstitucinė teisė ir pan.)Jo naujadaras-valstybinė teisė-ne valstybės sukurta teisė.

4. Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos Lietuvoje.

5.Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina. Konstitucinės teisės studijų kursas negali aprėpti visų konstitucinės teisės mokslo žinių, visų konstitucinių teorijų, doktrinų, įvairių konstitucinės tikrovės vertinimų. Konstitucinės teisės kursas plečia teisininko akiratį, moko suprasti valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemos organizavimo ir veiklos prasmę, konstitucinių teisių ir laisvių reikšmingumą, savarankiškai vertinti teisinius reiškinius. Išmokstama analizuoti ir vertinti svarbias teisines problemas, suprasti konstitucijos reikšmę teisinio reguliavimo sistemoje. Konstitucinės teisės studijos padeda išsiaiškinti, kas yra konstitucija, kokį vaidmenį ji atlieka šalies gyvenime, ką reiškia pagrindinių teisių ir laisvių konstitucinis įtvirtinimas, valdžių padalijimas, teisinės valstybės principas, kaip formuojamos ir kokius įgaliojimus turi valstybės valdžios institucijos. Konstitucija yra teisiškumo matas, teisininkas praktikas savo darbe galės paversti gyvomis Konstitucijos nuostatas, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Neužtenka vien paviršutiniškai susipažinti su konstitucinės teisės kategorijomis, bet būtina įsisąmoninti konstitucines vertybes, tokias kaip žmogaus teisės ir laisvės, teisinė valstybė, demokratija, lygybė prieš įstatymą ir t.t. Šios vertybės turi tapti teisinių vertinimų pagrindu, padėti suprasti konkretaus teisinio reguliavimo prasmę, rasti sprendimus teisinių kolizijų atvejais.3. tema Lietuvos Konstitucinės teisės šaltiniai. 1. Konstitucinės teisės šaltinio sąvoka. Konstitucinės teisės šaltinių klasifikavimo kriterijai. Teisės šaltiniu suprantama teisės forma, t.y. oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma. Dar suprantama tai, kaip istorinės, socialinės, politinės aplinkybės, įtakojusias teisės normos atsiradimą. Teisės šaltinis tai teisės norminis aktas, teisinis paprotys ir teismo precedentas. Teisės šaltiniai gali būti skirstomi į galiojančius ir istorinius. Istoriniai – Lietuvos Statutas, Lietuvos konstitucijos priimtos laikotarpiu nuo 1918-1938m., ir kai kuriuos kitus to meto teisės aktus. Dažniausiai teisės šaltinis suprantamas siaurąją prasme ir apima teisės normų formą. Teisės šaltiniams priskiriama kvalifikacija: doktrininis, norminis, sociologinis elementas. Doktrininiu lygiu susiklosto tokie teisės šaltiniai, kaip doktrina ir teisės principai; norminiu lygmeniu – teisės normų aktai, o teisės realizavimo lygmeniu – teisės precedentas, teisminė praktika, norminė sutartis, paprotys. Pirmiausiai teisės šaltiniai yra vadinami teisės pažinimo šaltiniai, visi tie dalykai, kuriuose randama duomenų arba pėdsakų tų arba kitų laikų, būtent: įstatymų tekstai, papročių užrašai, teismų bylos, metraščiai, literatūros kūriniai ir t.t. Teisės šaltiniai reiškia veiksnius, kurie gimdo teisę, gimdo subjektingąją teisės sąmonę, būtent:įvairius visuomenės interesus, dorovės idėjas ir tikybinius įsitikinimus – tai teisės šaltiniai materialiniu atžvilgiu. Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti klasifikuojami įvairiai: pagal teisinę galią, pagal konstitucinės teisės institutus, pvz: pilietybės, žmogaus teisių ir laisvių ir kt. 2. Konstitucinės teisės šaltinių sistema. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių klasifikavimo kriterijai.Kiekvienai valstybei būdinga savita konstitucinės teisės šaltiniu sistema. konstitucija, konstituciniai įstatymai, organiniai įstatymai, įstatymai, kuriuose įtvirtintos konstitucinės teisės normos, nutarimai, sprendimai, vykdomosios valdžios institucijų aktai, teismo precedentai, konstituciniai papročiai, religinės normos. Konstitucinės teisės siaurąja prasme šaltiniais gal būti aukščiausios galios, steigiamojo pobūdžio teisės aktai. Tai 1992m. Konstitucija, konstituciniai įstatymai, aktai, tiesiogiai yra susiję Konstitucinio Teismo nutarimai. Plačiąja prasme šaltiniai, yra ne vien Konstitucija, Konstitucinio Teismo nutarimai, bet taip pat ir konstituciniai įstatymai, LR ratifikuotos tarptautinės sutartys, įstatymai, Seimo statutas, poįstatyminiai aktai, kiti teisės šaltiniai. Siūloma šaltinius klasifikuoti pagal tokią teisinę galią: 1. Konstitucinės teisės šaltiniai siaurąja prasme šaltiniai: a). Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai – sudedamoji Konstitucijos dalis, taip pat Konstitucijos pataisos, b). LR Konstitucinio Teismo nutarimai. 2. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai: a). Konstituciniai įstatymai, Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas, b). LR ratifikuotos tarptautinės sutartys; c). Įstatymai, Seimo statutas; d). poįstatiminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės institucijų teisės norminiai aktai). Be to dar galėtų būti Europos žmogaus teisių teismo precedentai. Fakultatyviniais konstitucinės teisės šaltiniais laikytina teisminė praktika, teisės principai, papročiai, doktrina. 3. Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis. Konstitucija – turinti aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą: visi teisės šaltiniai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucija, ir jos sudedamoji dalis, ir Konstitucinės pataisos sudaro vieningą, aukščiausio reguliavimo lygmens normų ir principų sistemą. žr. 5 temą.4. Įstatymai ir jų rūšys. Konstitucinių įstatymų sąvoka konstitucinės teisės doktrinoje. Konstitucinės teisės doktrina, kaip ir bendroji teisės doktrina, skirsto įstatymus pagal jų teisinę galią – Konstitucija (taip pat jos pataisos ar aktai, esantys sudėtine Konstitucijos dalimi), konstituciniai ar organiškieji įstatymai (kurie nėra sudėtinė konstitucijos dalis) organiniai įstatymai teisės šaltinių hierarchijoje paprastai esti tarp konstitucinių ir paprastųjų įstatymų, paprastai tokių įstatymų būtinybė yra grindžiama nuostata, kad ypač svarbūs įstatymai turėtų būti priimami ir keičiami sudėtingesne tvarka, ir paprastieji įstatymai. Pagal jų galiojimą įstatymai gali būti pastovūs ir laikini. Pagal reguliavimo pobūdį juos bandoma skirti į įprastus įstatymus, įstatymus – principus, įstatymus – programas. Konstitucinės teisės teorijoje konstituciniais įstatymais dažnai yra vadinami Konstitucijos papildymai ar pataisos, esant nekodifikuotai konstitucijai (t.y. kai ją sudaro keletas aktų), - ir jos dalys.

4

Paprastai konstitucinis įstatymas priimamas sudėtingesne procedūra nei kuris kitas įstatymas. Konstitucinis teismas pažymėjo, kas prie konstitucinių įstatymų pirmiausiai priskirti šie įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi yra: 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas "Dėl Lietuvos valstybės";1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas "Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas".5. Tarptautinės sutartys ir kiti tarptautiniai dokumentai Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos vaidmuo Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje. Lietuvos tarptautinė sutartis – tai tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. LR tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi LR Prezidentas, Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ministras, Vyriausybė. LR ratifikuotos tarptautinės sutartys – Europos žmogaus teisių konvencija (1950m.) Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (1987m.) ir kt. ES narės, konstitucinės teisės doktrina ES teisės aktus prilygina nacionaliniams įstatymams. Ratifikuotos tarptautinės sutartys įeina į nacionalinės teisės sistemą ir gali būti tiesiogiai taikomos. Nors Lietuvoje teisėje neįtvirtintas bendras tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinius įstatymus principas, tačiau kai kurie įstatymai tiesiogiai nurodo tarptautinės sutarties viršenybės principą. Konstitucinio Teismo išvada dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, buvo plačiai diskutuojama. Nemaža diskusijų kelia išvadoje suformuluota nuostata dėl Konvencijos vietos Lietuvos teisės šaltinių sistemoje. KT nustatė Konvencijos tolygumą įstatymams. Ratifikuota Konvencija ir jos protokolai ne tik tapo sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi, bet ir tiesioginio taikymo aktu, savo teisine galia prioritetą teikiančiu Konstitucijai, tačiau viršijančiu kitus įstatymus. Tarptautinė sutartis turi savų ypatumų, valstybė vien savo iniciatyva negali jos keisti ar kitaip įtakoti, ji savo prigimtimi nėra tapati Seime priimtam įstatymui ne tik dėl savo statuso, bet ir dėl tos aplinkybės, kad ją taiko ir interpretuoja Europos žmogaus teisių teismas, taigi tokiu atveju nacionalinis įstatymas, kokiu lyg ir taptų Konvencija, būtų įtakojamas tarptautinės teisminės institucijos, o ji lyg ir taptų tam tikra prasme inkorporuota į teisminių institucijų sistemą, kas neatspindėti nei Konstitucijoje, nei pagal savo prigimtį gali būti interpretuojama kaip Lietuvos teisminės sistemos dalis.Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatos faktiškai turi viršenybę Lietuvos įstatymų atžvilgiu. Ji taip pat keičia ir mūsų teisės šaltinių doktriną atsinešdama ir precedentą. Konvencijos supratimas ir jos taikymas neįsivaizduojami be Europos žmogaus teisių teismo sprendimų. 6. Konstitucinės kontrolės institucijų aktai kaip konstitucinės teisės šaltinis. Konstitucinės kontrolės institucijų sprendimai paprastai koreguoja įstatymines nuostatas, pripažįstant jas negaliojančiomis tais atvejais, kai jos prieštarauja Konstitucijai . Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja LR Konstitucijai LR įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Visi įstatymai, aktai ir k.t., kai paskelbiamas KT sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai, nuo tos dienos negali būti taikomi. KT sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. KT garantuoja LR Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai, neprieštarauja Konstitucijai. KT aktai kaip teisės šaltiniai yra ne vienodos teisinės galios ir reikšmės. KT aktai pagal formą gali būti skirstomi į nutarimus, sprendimus ir išvadas. Nutarimus ir išvadas galėtume traktuoti, kaip baigiamuosius aktus, nes jie priimami išnagrinėjus konkrečią bylą. Sprendimai paprastai priimami atlikus tam tikrus procesinius veiksmus. Tačiau nutarimo ir išvados teisinė galia skiriasi, kadangi išvada turi rekomendacinį pobūdį – galutinį sprendimą visais atvejais priima Seimas. Apibūdinant KT baigiamųjų aktų teisinę galią, remiasi šiais kriterijai: 1. įstatymas arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. 2. KT sprendimai klausimais, pagal kuriuos Konstitucija priskiriama jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. 3. KT priimti nutarimai, turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, pareigūnams, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms. 4. visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. 5. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo. 7. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai. Fakultatyviniai konstitucinės teisės šaltiniai. Konstitucinės teisės šaltiniais galima laikyti ir poįstatyminius norminius teisės aktus. Jie gali būti skirstomi į Seimo nutarimus, Prezidento dekretus, Vyriausybės nutarimus, ministerijų ir kitų valstybės institucijų teisės aktus (instrukcijas ir kt), turinčius norminį pobūdį. Savivaldos institucijų aktai, nelaikytini konstitucinės teisės šaltiniais. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingos institucijos priimtas aktas. Toks aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Ne visi nutarimai ar sprendimai yra konstitucinės teisės šaltiniai, o tik tie, kurie yra norminio pobūdžio ir reglamentuoja konstitucinės teisės reguliuojamus klausimus. Rezoliucijos, kreipimaisi, deklaracijos, nenorminiai nutarimai, priimti Seimo – yra priskiriami nenorminiams aktams. Prezidento dekretai yra teisės taikymo aktai. Vyriausybė priima daug nutarimų, kurie įtakoja valstybės institucijų veiklą, sprendžia kai kuriuos pilietybės, užsieniečių teisinės padėties ir kitus klausimus. Fakultatyviniais konstitucinės teisės šaltiniais galima laikyti ir teisminę praktiką, teisės principus, papročius ar doktriną. Teisminės praktikos – KT aktai yra savarankiški teisės šaltiniai. Neretai teismai, taikydami įstatymus, interpretuoja konstitucinės teisės normas. Aukščiausiojo Teismo Senato kompetencijai yra priskiriama analizuoti teismų praktiką nagrinėjant konkrečių kategorijų bylas ir aprobuoti teismų praktikos apibendrinimo apžvalgų skelbimą Lietuvos Aukščiausiojo teismo biuletenyje. Aukščiausiojo Teismo senato sprendimai ir Senato aprobuoti teismų sprendimai gali būti traktuojami kaip fakultatyviniais teisės šaltiniais. Papročiai – nesudaro svarbaus konstitucinės teisės šaltinio ir gali būti traktuojamas kaip fakultatyvinis šaltinis. Konstitucinis paprotys gali būti suprantamas kaip bendra elgesio taisyklė, kuri reglamentuoja konstitucinius teisinius santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu kaip daug kartų pasikartojantį veiksmą, istoriškai susiformavusį. Konstitucinis paprotys suprantamas dviem prasmėm: kaip konstitucinė konvencija ir kaip paprotys. Pagal CK paprotys gali būti taikomas jei jis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Bendrieji teisės šaltiniai – tai lygiateisiškumo, teisinio tikrumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, žmogaus teisių ir kt. principai. Doktrina – neneigiama įtaka konstitucinei teisei, tačiau retai kada ji

5

pripažįstama kaip oficialus teisės šaltinis. Konstitucinės teisės doktrina vystoma ir LR Konstitucinio Teismo išvadose, ir nutarimuose. Precedentas – kaip konstitucinės teisės šaltinis, būdingas bendrosios teisės tradicijai. Precedentas nėra Lietuvos konstitucinės teisės šaltinis, išskyrus Europos žmogaus teisių teismo formuluojamus precedentus, kadangi jie sudaro Europos žmogaus teisių konvencijos jurisprudenciją. 8. Europos Sąjungos teisės šaltiniai ir Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistema. 1995m. Lietuva su ES (Europos Bendrijomis) pasirašė Europos (asociacijos) sutartį, kurioje nurodoma, kad Lietuva sieks savo įstatymus palaipsniui suderinti su Bendrijų teise. ES teisė turi pirmumą nacionalinės teisės atžvilgiu. Konstitucinė teisė yra viena iš sudėtingiausių sričių, kurioje valstybės siekia išlaikyti savo valstybingumo tradiciją. Šiuo metu yra vartojamas ir ES konstitucinės teisės terminas. ES konstitucinę teisę sudaro ES steigimo sutartys, jas keičiančios ir papildančios sutartys ir valstybių stojimo sutartys. Konstitucinėje teisėje teisės šaltinių konkurencijos atveju taikomos bendrosios teisės teorijos taisyklės. Visų pirma atsižvelgiama į teisės akto padėtį teisės aktų hierarchijoje – aukštesnės teisinės galios aktas turi prioritetą.

4 tema. Lietuvos Konstitucingumo raida. 1. Lietuvos valstybingumo raida ir konstitucinės teisės formavimasis. Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvos statutuose (1529, 1566 ir 1588m. Lietuvos statutai). Valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje, po to – valdovų aktuose, o 16a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose, tapusiuose Lietuvos konstitucingumo tradicijų užuomazga. 1529m. Lietuvos statutas. Jis skiriamas visiems valdiniams, nepaisant jų luominės priklausomybės. Vienodai jis privalomas gyventojams ir valdžios institucijoms. Taip pat Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Teismai turi taikyti tą pačią rašytinę teisę. Statute Lietuvos didysis kunigaikštis įsipareigojo saugoti visų valdinių teises ir laisves, laikytis senųjų privilegijų ir papročių, o naujus įvesti tik su Ponų tarybos žinia. (Ponų taryba - bajorų aukščiausias valdžios organas ir teismo instancija). Skelbiama teisė laisvai išvykti iš kunigaikštystės į kitas šalis, išskyrus priešo žemę, teisė bajorams vykti į užsienį mokytis karybos. Statutas mėgina ginti moterų teises ir garbę. Iš Statuto teksto išplaukia svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių užuomazgos:vienodų sąlygų ginčo šalims teismo procese nustatymas, kiekvieno atsakomybė tik už savo veiksmus, nebuvimas atsakomybės be kaltės, išimtinė teisė nustatyti kaltę ir skirti bausmę. Statute surašytos bajorų teisės ir pareigos, jų tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su didžiuoju kunigaikščiu. Nors bajorai ir dalyvavo seime, tačiau jie ten dar neturėjo sprendžiamos galios, skirtingai nuo ponų. Bajorus teisė kunigaikščio administracija. 1566m. Lietuvos statute, Pagrindinė įstatymo idėja čia lieka ta pati – visiškas LDK valstybinis nepriklausomumas ir savarankiškumas. Statutas įteisino LDK teritorijos neliečiamumą ir apibrėžė jo sienas. Teritorija padalinta į administracinius vienetus (vaivadijos ir pavietus) ir nustatytos jų ribos. Statutas išplėtė Seimo kompetenciją, pavesdamas jam svarstyti visus esminius gynybos ir teisingumo reikalus, nustatydamas, kad visi įstatymai turi būti išimtiniai priimami tik Seime. Valstiečiai ir miestiečiai politiniame krašto gyvenime neturėjo teisės. 1588m. Patvirtintas jau po 1569m. Liublino unijos, įtvirtinusios jungtinę federacinę Respubliką, vadovaujama monarcho, išrinkto bendrame Lietuvos Lenkijos Seime. Statutas patvirtino bendrą su lenkais Seimą Varšuvoje, Lietuvai nustatė priešseiminį seimelį. Seimas svarstė svarbiausius valstybės reikalus – karo, santykių su užsienio šalimis, ekonominius, finansinius. Panaikinus Ponų tarybą, buvę jos nariai tapo Respublikos senatoriais. Statutas visai neminėjo, sutarties su lenkais, ir LDK konstravo kaip nepriklausomą valstybę gindamas jos suverenitetą. Statutas nepanaikino LDK vykdomosios valdžios – ministrų ir vietos administracijos, paliko ir teismus. Statutas galiojo ne tik valdiniams, bet ir svetimšaliams. Statutas skelbė, kad karo tarnyba privaloma visiems bajorams. Bajorai negalėjo būti suimami be teismo sprendimo, išskyrus atvejus, kai už nusikaltimą grėsė mirties bausmė. Bajorams ir dvasininkams Trečiasis, kaip ir Antrasis Statutas suteikė teisę mokytis užsienio universitetuose. Statutas skelbė tikėjimo laisvę, nors valstiečiai net ir dvasiniuose reikaluose turėjo klausyti savo pono. 1791m. Respublikos konstitucijos problema. Lenkijos – Lietuvos (Žečpospolitos) Konstitucija. 1788-1791 ketverių metų seime Varšuvoje buvo svarstytas Valdymo įstatymas, jį patvirtino Seimas ir karalius, šis dokumentas ir buvo garsioji Konstitucija. Vykdomoji valdžia buvo atskiriama nuo Seimo ir pavedama karaliui. Karalius neteko teisės sankcionuoti įstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Pakeisdama buvusią tvarką, konstitucija atsisakė karaliaus rinkimų ir nustatė sosto paveldėjimo tvarką. Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmę Lietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė, konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suverenia valstybe ir žengiamas žingsnis į unitarinę valstybės santvarkos formą. Konstitucijoje net neminimas Lietuvos vardas. Lietuva turėjo virsti Lenkijos provincija. 1791m. Konstitucija nepateisino į ją dedamų vilčių. Ji net nebuvo įgyvendinta, todėl svarbi tik tuo, kad jose naujų laikų idėjas sugebėta iškelti ir įstatymiškai suformuluoti gerokai anksčiau, nei tai padarė kitos Vidurio ir Rytų Europos tautos. 2. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos valstybės konstituciniai aktai. Lietuvos Tarybos 1918m. vasario 16d. Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo 1920m. gegužės 15d. rezoliucijos konstitucinis vertinimas. Šis aktas reiškė viešą pranešimą, kad netenka galios visi buvę prievarta Lietuvai primesti valstybiniai ryšiai su svetimomis šalimis. Buvo nustatyta, kad Lietuvos valstybės santykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs demokratiškai išrinktas Steigiamasis seimas. Vasario 16-osios akto nuostata apie visų krašto gyventojų demokratiškai išrinktą Steigiamąjį seimą rodė Tarybas būsimajai valstybei parinkus klasikinę liberalią doktriną, pasak kurios aukščiausioji valdžia priklauso tautai – piliečiams, o šie ją deleguoja jų pačių išrinktai atstovybei. Į pirmą posėdį susirinkęs Steigiamasis seimas 1920m. gegužės 15d. vienbalsiai priėmė trumpą rezoliuciją, jog „reikšdamas Lietuvos žmonių valią“, jis proklamuoja „esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm. Lietuvos

6

taryba Vasario 16-osios aktu skelbė, jog ji dar tik atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Steigiamasis seimas, priešingai, užbaigdamas tautinio atgimimo, laikinųjų konstitucijų bei tokių pat vyriausybių laikotarpį, teigė valstybę esant atstatytą ir faktą įvykusį. Steigiamojo seimo buvimas griovė galiojusias 1919m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatas, todėl 1920m. birželio 10d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. 3.1918m. lapkričio 2d. ir 1919m. balandžio 4d. Lietuvos laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Skelbdama LKP dėsnius Steigiamasis seimas nesiėmė spręsti Lietuvos valstybės valdymo formos. Tačiau seimas įsteigė laikinąją vyriausybę. Laikinoje Konstitucijoje buvo skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus, tačiau naujai išleistų įstatymų nebuvo, buvo palikti įstatymai kurie galiojo prieš karą. Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neaptarė daugelio principinių klausimų: nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės tarybos bei jos Prezidiumo sudarymo tvarką. Valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis seimas, o kalba Pamatiniuose Dėsniuose ėjo apie jau esamą Tarybą, nuo šiol turėjusią tapti laikinuoju valstybės valdžios organu. Valstybės tarybos Prezidiumas patvirtino laikinąją vyriausybę, ministrų kabinetą. Valstybės taryba buvo nepakankamai lanksti, trukdė operatyviai reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, netiko krizinei padėčiai, kurioje atsidūrė valstybė. 1919m. balandžio 4d. Valstybės taryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją. Dauguma šios Konstitucijos nuostatų buvo perrašytos iš 1918m. Konstitucijos. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų sistema – svarbiausi tapo vykdomosios valdžios organai – kolegialų Valstybės tarybos Prezidiumą pakeitęs „vienasmenis“ Valstybės prezidentas, taip pat Minsitrų kabinetas. Paskelbusi, kad iki Steigiamasis seimas bus susirinkęs ir nusprendęs Valstybės valdymo formą ir Konstituciją, Taryba, renka Prezidentą. Nauji Pamatiniai Dėsniai prezidentui suteikė išimtinę teisę šaukti Valstybės tarybos sesijas, o tarp sesijų leisti įstatymus. Be išsaugotos įstatymų leidimo teisės, Valstybės tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabineto veiklą. Visai naujas šioje Konstitucijoje buvo skyrius, skirtas Valstybės kontrolei. 1920m. birželio 10d. laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija. Šioje Konstitucijoje Steigiamasis seimas praplėtė aukščiausios valstybinės valdžios subjekto sampratą, Lietuvos sąvoka apimdamas taip pat ir nelietuvius krašto gyventojus. Valstybės valdymo forma - demokratinė respublika. Buvo skelbiamas Steigiamojo seimo nario asmens neliečiamumas. Vykdomoji valdžia buvo pavesta Prezidentui. Jam pavedama kviesti MP, skirti valstybės kontrolierių. Visus Prezidento aktus turėjo kontrasignuoti Ministrų kabineto atstovas. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos laikydama jį renkamu visam Konstitucijos galiojimo laikui. Svarstant Konstituciją, kai kurios politinės jėgos griežtai pasisakė prieš Prezidento institutą, todėl siekiant kompromiso Prezidentas nebuvo renkamas, jo pareigas ėjo seimo pirmininkas. Ši Konstitucija praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmę bei titulų panaikinimą. Rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steigiamasis seimas nebeužsiminė apie nuosavybės teisę. 4. 1922m. rugpjūčio 7d. Lietuvos valstybės konstitucija ir jos ypatumai. Krikščionių demokratų blokas, turėdamas absoliučią balsų daugumą ir galėdamas apseiti be kitų frakcijų paramos, mažai tesiskaitė su partnerių nuomone. Šioje Konstitucijoje seimo uždavinys buvo parengti ir konstituciškai įtvirtinti naujos valstybės pagrindus. Savo pagrindiniais bruožais ji atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Buvo užfiksuotas formalus teisinis prioritetas, kad valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai. Taip pat buvo laikytasi požiūrio, kad Konstitucija nėra tiesioginio veikimo teisinis aktas, neturi piliečiui ar valstybės institucijai privalomos galios. Ji privaloma įstatymų leidėjui, kurio leidžiami įstatymai Konstituciją įgyvendina, jos nuostatos turi būti sukonkretinamos tam tikrais paprastaisiais įstatymais. Konstituciją galėjo keisti seimas tik (4/5) visų atstovų balsų dauguma. Vyriausybė susidėjo iš Prezidento ir Ministrų kabinėto, taip pat teismo. Pirmoje vietoje buvo parlamentas. Svarbiausia seimo funkcija buvo įstatymų leidimas. Skelbti seimo priimtus įstatymus priklause Prezidentui. Seimas prižiūrėjo Vyriausybę. Ministrų kabinetas buvo atskaitingas seimui. Prezidentas renkamas 3 metams. Nė viename Lietuvos laikinųjų konstitucinių aktų nebuvo užsimenama apie teismus, tai buvo todėl , kadangi itin stokojo kvalifikuotų specialistų teisėjų. Konstitucijoje buvo įtvirtinta, teismas priima sprendimus vadovaudamasis tik įstatymais, Teismo sprendimai daromi LR vardu, keisti ar naikinti Teismo sprendimus gali tik teismas. Jis tiesiogiai atstovavo valstybei. Konstitucija apibrėžė piliečių lygiateisiškumą nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. 5. 1928m gegužės 15d. Lietuvos valstybės konstitucija. Jos priėmimo aplinkybės. Po valstybės perversmo žlugo Lietuvos konstitucinė santvarka. Pradžioje Konstituciją buvo tikimasi priimti referendumu, tačiau nesulaukė paramos iš kitų politinių jėgų. Oficialiai buvo paskelbtas Prezidento dekretuotas dokumentas Lietuvos valstybės konstitucija. Konstitucija buvo oktrojuotoji. Šiai konstitucijai buvo būdinga vykdomosios valdžios, LR Prezidento galios išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą diegimas. Seimo galiai riboti buvo panaudotas referendumo institutas. 1928m. Konstitucija vienas pirmųjų konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą, Europoje.6. 1938m. gegužės 12d. Lietuvos valstybės konstitucija. Jos struktūra, ypatumai, taikymo problemos. Naujųjų politinių pažiūrų fone 1928m. Konstitucija pasirodė esanti beviltiškai pasenusi. Tai buvo savo turiniu naujas aktas. Konstitucija buvo priimta 1938m. vasario 11d., tačiau nesulaukus Prezidento per tris mėnesius, nei 50 tūkstančių piliečių referendumo reikalavimo, Konstitucija įsigaliojo 1938m. gegužės 12d. Ji buvo suskirstyta į 156 straipsnius. Lietuvos valstybė buvo respublika. Kardinaliai keitėsi Prezidento santykiai su kitomis valstybės institucijomis. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Turėjo teisę sušaukti nepaprastąją seiją. Prezidento kadencijos laikas – 5 metai, taip pat suteikta galimybė jį paleisti anksčiau laiko. Seimas neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės. Tik naujai išrinktas Seimas, vėl priimdamas tą patį įstatymo projektą, galėjo įveikti Prezidento veto. Prezidentas tvirtino valstybės biudžetą. Prezidentas neatsakė už savo galios veiksmus, negalėjo būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja valstybei. Pavesdama Prezidentui ne tik Vyriausybę, bet ir Seimą, Konstitucija ir formaliai atsisakė valdžių paskirstymo: skelbiama, jog valstybės valdžia yra „vienatija ir nedaloma“. Tačiau ši nuostata nelietė teismo, kuris skelbiamas nepriklausomu. Konstitucija nustatė aktyvią valstybės poziciją šeimos ir motinystės, auklėjimo ir švietimo, darbo, sveikatos ir socialinio aprūpinimo sferose. 7. Lietuvos valstybės okupacija ir aneksija: teisinė analizė. Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungos sudėtį. Sovietinių konstitucijų galiojimas Lietuvoje, jo ypatumai. Sovietinių konstitucijų reforma Lietuvoje 1988-1990m. 1940m. sovietinė okupacija nutraukė nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą. Sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą ir inkorporavo į Sovietų

7

Sąjungos sudėtį. Lietuva buvo paskelbta kaip vienas iš Sąjungos subjektų – sąjunginė valstybė, o jos valstybingumas panaikintas. 1940m. sovietinė Lietuvos Konstitucija buvo parengta pagal Sovietų sąjungos 1936m. Konstitucijos tekstą. 1940m. ir 1978m. sovietinės Lietuvos Konstitucijoms buvo siekiama įteisinti Lietuvos aneksiją. Tai buvo ne Lietuvos žmonių priimti, bet svetimos valstybės Lietuvai pamesti aktai. 1988m. susidūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis telkė Lietuvos žmones atkurti demokratišką nepriklausomą Lietuvos valstybę. Oficialiai buvo reformuotos kai kurios 1978m. Lietuvos TSR Konstitucijos nuostatos. 1990m. pirmą kartą per visą aneksijos laikotarpį Lietuvoje įvyko demokratiški laisvi rinkimai. 8. Lietuvos valstybingumo atkūrimo konstituciniai aktai, priimti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990m. kovo 11d. Buvo pirmiausiai priimta Deklaracija, dėl Lietuvos TSR Aukščiausios tarybos deputatų įgaliojimų. Kitas aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo. Aktas nurodė, kad 1918m. Nepriklausomybės aktas ir 1920 rezoliucija, niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir lieka Lietuvos valstybės Konstitucijos pamatas. Ji skelbė Lietuvos valstybės teritorijos vientisumą ir nedalomumą, negaliojimą joje kitos, t.y. sovietinės, valstybės konstitucijos. Lietuvos valstybė lieka ištikima visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Deklaracija baigiama pareiškimu, kad Aukščiausioji Taryba, kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradedanti realizuoti visą valstybės suverenitetą. Vėliau buvo priimtas įstatymas dėl 1938m. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo. 9. 1990m. Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas, jo ypatumai. Šiuos įstatymu nustatoma, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau lieka galioti tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Tai nebuvo originalus konstitucinis aktas. Ir Pagrindinio Įstatymo struktūroje, ir turinyje ganėtinai ryškiai atsispindėjo nemaža sovietinių laikų teisinių reliktų. Tačiau Konstitucinės ekonominėje sistemoje, pastebimos naujos tendencijos: visiškai atsisakydamas sovietinės nuosavybės, kurios pagrindą sudarė valstybinė kolūkinė – kooperatinė nuosavybė, šis įstatymas teigė, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra LR nuosavybė, kurioje į pirmą vietą iškeliama piliečių privatinė nuosavybė. 1990m. kovo 17 d. jau buvo priimti pirmieji šio įstatymo dviejų straipsnių pakeitimai, kadangi jis buvo rengiamas skubotai. Laikinojo Pagrindinio įstatymo nestabilumą, dažną kaitaliojimą sąlygojo tai, kad jis iš esmės išreiškė sovietinių konstitucijų tradicijas ir nuostatas. Įstatymas nenumatė vienasmenio valstybės vadovo institucijos. Tai buvo Aukščiausios Tarybos Pirmininkas. Buvo renkama Aukščiausioji Taryba. 10.1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimas. Atskirų konstitucijų projektų ypatumai. 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvai įtaką Konstitucijos rengime turėjo, naujos konstitucijos rengimo laikotarpio šalies politinio ir socialinio gyvenimo aktualijos (įvykiai, veiksmai, procesai įvairiose politinių ekonominių ar socialinių santykių srityse, atspindintys politinio proceso dalyvių interesus ir siekius. Rengiant konstituciją reikėjo atmesti kas laikina, abejotina, kas veda į šalikelę, ir pabrėžti, kokias vertybes būtina išsaugoti, vystyti. Formuojant konstitucijos viziją, svarbūs buvo teisininkų straipsniai įvairiais konstitucinės teisės klausimais. Jie formavo konstitucinio reguliavimo sampratą, ugdė ir šalies politinio elito, ir visuomenės teisinę sąmonę. Taip pat buvo intensyviai studijuojami ir tarpukario Lietuvos teisininkų darbai. 1990-1992m. buvo parengtas ne vienas Konstitucijos projektas. Vienus rengė atskiri asmenys, kitus – politinių organizacijų sudarytos darbo grupės. Buvo ieškoma, tokio šalies konstitucinės sąrangos modelio, kuris atitiktų naują šalies vystymosi etapą. Galime išskirti tuo konstitucijos projektus, kuriuose buvo labiau linkstama į prezidentinę demokratiją, ir tuos projektus, kuriuose prioritetas buvo teikiamas parlamentinei demokratijai. 1990m. gegužės mėnesį buvo parengtas Lietuvos teisininkų ir filosofų draugijų autorių grupės konstitucijos projektas. Jame buvo siūloma formuoti dviejų rūmų parlamentą, vykdojomi valdžia turėjo priklausyti Prezidentui, kuris formavo Vyriausybę ir t.t. Sekantis projektas buvo, kuriuo buvo siekiama įtvirtinti parlamentinės demokratijos principus. Vėliau buvo siūlymai įtvirtinti JAV konstitucijos modelį. Konstitucijos rengimo procesą sąlygiškai galima suskirstyti į keletą didesnių etapų: 1. parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai; 2. konstitucinių konfrontacijų etapas; 3.politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas referendumu. Laikinasis įstatymas negalėjo būti visų pertvarkymų pagrindu. 1990 nutarimas dėl LR konstitucijos rengimo; buvo parengti 5 konstitucijos projektai. Diskutuota dėl 1938 konstitucijos atgaivinimo.

Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos rengimas ir priėmimasReikia pažymėti, kad 1990 m. priimtas Laikinasis Pagrindinis įstatymas su savo daugybe aiškiai pasenusių normų, nors dažnai kaitaliojamas ir taisomas, šiek tiek jį priderinant prie sparčiai kintančių Lietuvos visuomenės politinių, ekonominių ir socialinių santykių, tiko tik pradiniam laikotarpiui pereinant iš totalitarinės praeities į demokratiją. Jis negalėjo būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindu, nes daug kuo neatitiko demokratinių valstybių konstitucinių principų, pernelyg ryškūs šiame akte buvo socialistinės sistemos reliktai.1) šalies konstitucinės tradicijos (ir teisinės minties, ir teisinio reguliavimo, ir teisinės praktikos tradicijos; jų įtaką ir politinio elito, ir visuomenės sąmonei);2) demokratinių Vakarų valstybių konstitucinė patirtis (ir ankstesnių laikų, ir modernioji teisinė mintis, ir konstitucinio reguliavimo, ir valstybės valdžios institucijų praktika);3) naujos konstitucijos rengimo laikotarpio šalies politinio ir socialinio gyvenimo aktualijos (įvykiai, veiksmai, procesai įvairiose politinių ekonominių ar socialinių santykių srityse, atspindintys politinio proceso dalyvių interesus ir siekius).Lietuva - ne išimtis. Visų šių veiksnių įtaką regime 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo procese.Šalies konstitucinė tradicija - Lietuvos statutų, laikinųjų Lietuvos Respublikos konstitucijų, 1922 m., 1928 ir 1938 m. Konstitucijų - prieštaringa. XX a. atkurtoje Lietuvos valstybėje besiklostančią demokratinę tradiciją užgožė autoritarizmo banga trečiame XX a. dešimtmetyje. Todėl reikėjo visapusiškai įvertinti šiuos aktus, jų nuostatas bei principus, taip pat jų taikymo praktiką. Reikėjo atmesti kas laikina, abejotina, kas veda į šalikelę, ir pabrėžti, kokias vertybes būtina išsaugoti,

8

vystyti. Teisinės minties palikimas (neabejotinas M. Romerio darbų autoritetas) -palyginti nebloga atrama Lietuvai labiausiai tinkančios konstitucinio reguliavimo sistemos paieškose.Vakarų Europos demokratinių šalių konstitucijos, šių valstybių valdžios institucijų praktika - kitas atramos taškas teisinei minčiai. Vakarų teisinės civilizacijos mokslo atstovų darbai, visuotinai pripažinti konstitucinio reguliavimo ir konstitucinės praktikos etalonai, ypač pokario Vakarų Europos šalių konstitucijos, šių šalių valdžios institucijų veikla, taip pat modernūs konstitucinės teisės mokslininkų ieškojimai buvo dar vienas atramos taškas konstitucijos rengimo procese.Nuo 1990 m. kovo l l d . iki 1992 m. spalio 25 d. (šios datos žymi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos akto „Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo" priėmimą ir referendumą dėl Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos priėmimo) Lietuvos gyvenime įvyko esminių pokyčių. Sparčios politinės, socialinės, ekonominės permainos, daugybė įvykių - tikrovė, dariusi įtaką ir šalies konstitucijos procesui. I1990-1992 m. buvo parengtas ne vienas Konstitucijos projektas. Vienus rengė atskiri asmenys, kitus - politinių organizacijų sudarytos darbo grupės. Jų reikšmė konstituciniam procesui - nevienoda. Projektai skyrėsi daugeliu aspektų. Tai suprantama, nes buvo ieškoma, autorių manymu, tokio šalies konstitucinės sąrangos modelio, kuris atitiktų naują šalies vystymosi etapą.Parengtus Konstitucijų projektus galima įvairiai klasifikuoti. „Pagal tai, kaip juose buvo konstruojamas valstybės valdžios modelis, galime išskirti tuos projektus, kuriuose buvo labiau linkstama į prezidentinę demokratiją, ir tuos projektus, kuriuose prioritetas buvo teikiamas parlamentinei demokratijai"1. Nagrinėjant to laikotarpio konstitucijos projek-tus, reikėtų paminėti didžiausio dėmesio sulaukusius darbus, dėl kurių buvo ginčytasi, kuriuos vienaip ar kitaip vertino visuomenė, mokslininkai, taip pat politikai. 1990 m. gegužės mėnesį buvo parengtas Lietuvos teisi ninkų ir filosofų draugijų autorių grupės konstitucijos projektas. Jame buvo siūloma formuoti dviejų rūmų parlamentą, vykdomoji valdžia turėjo priklausyti Respublikos Prezidentui, kuris formavo Vyriausybę ir t.t. 1991 m. balandžio mėnesį buvo paskelbtas Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovų parengtas konstitucijos projektas, kuriuo buvo siekiama įtvirtinti parlamentinės demokratijos principus. Visai kitoks požiūris atsispindi 1991 m. birželio mėnesį paskelbtame amerikiečių mokslininkų, atvykusių į Lietuvą, L. Wyman ir B. Johnsono parengtame Konstitucijos projekte. L. Wyman ir B. Johnsonas siūlė Lietuvoje įtvirtinti labai panašų į JAV konstitucinį modelį bei prezidentinę valdymo formą. Amerikiečių projektas - vienas tų atvejų, kurie teisinėje literatūroje įvardijami kaip konstituciniai „kuriozai". Tai atvejai, kai užsienio autoriams užsakoma ar jie patys pasisiūlo parašyti kuriai nors šaliai konstitucinį tekstą. Kadangikonstitucija - pačios tautos susitarimas, tai svetimų ar pagalbininkų parašyti konstituciniai tekstai (išskyrus primestus jėga) dažniausiai ir lieka tik projektai. Vidurio ir Rytų Europos pototalitarinių valstybių patirtis tik patvirtina šią taisyklę.Nemaža dėmesio sulaukė 1992 m. vasario mėnesį pasirodęs modernizuotas 1938 m. Konstitucijos variantas. Šį projektą parengė Lietuvos liberalų sąjunga. Tai bandymas pasiremti tarpukario konstitucine teise konstruojant šiuolaikinės Konstitucijos sampratą. Šie ir kiti projektai - 1990-1992 m. realijos, tam tikra prasme sąlygojusios konstitucinį procesą (Konstitucijų projektų detalūs tyrimai neabejotinai lieka teisininkų ir istorikų akiratyje.)Konstitucinis procesas neatsiejamas nuo to laikotarpio politinio proceso. Šių dviejų reiškinių sąsaja ypač akivaizdi nagrinėjant konstitucijos rengimo darbus šalies parlamente - Aukščiausiojoje Taryboje. Būtent šios institucijos, kuri neabejotinai buvo šalies politinio gyvenimo centras, veikloje akivaizdūs konstitucinių vizijų susidūrimai. Lietuvos Konstitucijos rengimo ir priėmimo procesas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje parodė ir šalies politinių jėgų tam tikrą teisinės ir politinės sąmonės brandumo lygį, mokėjimą elgtis sudėtingose situacijose, gebėjimą laiku rasti būtiną sprendimą.Konstitucijos rengimo procesą sąlygiškai galima suskirstyti į keletą didesnių etapų:1) parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai;2) konstitucinių konfrontacijų etapas;3) politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas referendumu.

Parengiamas is e tapas i r pi rmie ji žingsniaiNaujos Konstitucijos kūrimo darbo pradžią Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje žymi Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1990 metų lapkričio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo": juo buvo patvirtinta darbo grupė, kurią sudarė žinomi politikai, teisininkai, visuomenės veikėjai. Darbo grupei buvo pavesta parengti bendrąją Konstitucijos koncepciją. Vykdydama šį pavedimą, darbo grupė parengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos Metmenis. Juose buvo suformuluotos svarbiausios būsimo konstitucinio reguliavimo pagrindinės nuostatos. 1991 m. gegužės 1 d. parengti Metmenys buvo aprobuoti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, o 1991 m. gegužės 10 d. „Lietuvos aido" laikraštyje paskelbti visuomenei svarstyti. Metmenyse jau matyti valdžių padalijimu pagrįsta valstybės valdžių struktūra. Struktū- roję Seimui pripažintas itin svarbus vaidmuo (nebuvo nuostatos dėl pir -malaikių Seimo rinkimų).Šį Konstitucijos rengimo etapą, nežiūrint darbo grupėje vykusių diskusijų, reikėtų laikyti pakankamai sklandžia darbo pradžia. Tai sietina su visuomenės ir parlamento susitelkimu siekiant įtvirtinti atkurtą Lietuvos valstybingumą.Atrodė, kad Konstitucijos rengimas vyks be didesnių sukrėtimų. Tačiau po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje pralaimėjimo tarptautinis Lietuvos pripažinimas, tiesioginės grėsmės Lietuvos valstybei išnykimas sugriuvus SSRS, pasikeitusi ekonominė, socialinė ir politinė situacija lėmė tai, kad Sąjūdyje, sutelkusiame įvairių politinių pažiūrų žmones, kuriuos vienijo Lietuvos nepriklausomybės idėjos, ėmė veikti išcentrinės jėgos. Buvusios vienybės ir susitelkimo neliko. Įvairios politinės grupės jau skirtingai suvokė artimiausius šalies

9

uždavinius, puoselėjo skirtingas jos ateities raidos vizijas, tų vizijų įgyvendinimo būdus. Ypač šie procesai buvo ryškūs Aukščiausiosios Tarybos darbe. Tai neabejotinai komplikavo ir Aukščiausiosios Tarybos darbą apskritai, ir Konstitucijos tolesnį rengimą.

Konst i tuc inių konfrontaci jų etapas

1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „DėlLietuvos Respublikos konstilucingumo raidos", kuriame išdėstė savopožiūrį dėl tolesnio Konstitucijos rengimo. Šio nutarimo svarstymas išryškino ir nuomonių skirtumus dėl konstitucinio proceso.1992 m. politinių jėgų nesutarimo „obuoliu" tapo Respublikos Prezidento institucijos atkūrimas. Sąjūdžio koalicijos deputatai Aukščiausiojoje Taryboje, vadovaudamiesi Lietuvos Sąjūdžio III suvažiavimo rezoliucija, raginusia nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją, teikėtam tikrų įstatymų projektus, kuriems parlamente nebuvo pritarta. Aukščiausiojoje Taryboje tuo metu susidariusi nauja dauguma nepalaikė iniciatyvos atkurti Respublikos Prezidento institucijos iki naujos Konstitucijos priėmimo. Todėl Sąjūdžio iniciatyvą buvo galima įgyvendinti tik referendumu, kurį ir pradėta inicijuoti.Jau 1991 m. gruodžio 10 d. Aukščiausioji Taryba sudarė laikinąją komisiją Konstitucijos projektui parengti. Tačiau Komisijos darbą ganėtinai greitai sutrikdė Aukščiausiojoje Taryboje stiprėjanti politinių jėgų konfrontacija. Komisija greitai suskilo. Didžioji Komisijos dalis (11 narių) kartu su teisininkais rengė vieną Konstitucijos projektą, o komisijos mažuma (3 nariai, atstovavę Sąjūdžio koalicijai „Už demokratinę Lietuvą"), atskirai rengė kitą Konstitucijos projekto variantą. Rengiamų projektų autoriai nevienodai įsivaizdavo Seimo, Prezidento, Vyriausybės kompetencijos klausimus, regėjo skirtingą valstybės valdžios institucijų sąveiką.Todėl užuot Aukščiausiajai Tarybai pateikę vieną Konstitucijos modelį, pateikė du (mažuma pasinaudojo Komisijos nuostatų 10 p., numačiusiu, kad Komisijos narių mažuma, bet ne mažiau kaip 3 nariai, turi teisę teikti Konstitucijos straipsnių alternatyvas). 1992 m. balandžio 14 d. prasidėjo Konstitucijos projektų svarstymas Aukščiausiojoje Taryboje. Parlamentinis svarstymas buvo ypač audringas. Buvo pabrėžiami kiekvieno varianto privalumai, tačiau negailestingai kritikuojami - vienas (laikinosios komisijos) dėl seimokratijos, kitas (Sąjūdžio koalicijos atstovų) - dėl pernelyg didelio Respublikos Prezidento vaidmens ir t.t.1992 m. balandžio 21 d. Aukščiausioji Taryba po svarstymo pritarė laikinosios komisijos projektui ir nutarė jį paskelbti spaudoje visuomenei svarstyti. 1992 m. gegužės 1 d. „Lietuvos aidas" ir kiti laikraščiai paskelbė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą. Sąjūdžio koalicija, nenusileisdama konstitucinėse varžybose, savo remiamą projektą irgi paskelbė 1992 metų gegužės 14 d. „Lietuvos aido" laikraštyje. Konstitucijos projektas ir toliau liko politinės kovos arena.Ne mažiau svarbus to meto įvykis - Sąjūdžio koalicijos inicijuotas referendumas dėl Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo nepriėmus naujos konstitucijos. 1992 m. gegužės 23 d. įvykusiame tautos referendume už Prezidento institucijos atkūrimą balsavo tik 39,91 visų Lietuvos piliečių. Respublikos Prezidento institucija nebuvo atkurta. Tai tik dar labiau pagilino politinių jėgų priešpriešą. „Parlamente abiejų pusių nesutarimai pasiekė apogėjų. Aukščiausioji Taryba skilo: abi pusės, neradusios bendros kalbos, ėmė rengti atskirus posėdžius"1. Krizė valstybės institucijose vis stiprėjo.

Pol i t in ių jėgų kompromisas i r Kons t i tuc i jos p r iėmimas

Gilėjant krizei valstybės valdžios institucijose, Aukščiausiojoje Taryboje atstovaujamos politinės jėgos, nežiūrint visų priešpriešų ir nesutarimų, parodė pakankamą politinę išmintį. Šalies parlamente imta ieškoti susitarimo, kaip politinį procesą nukreipti racionalia kryptimi. Aukščiausiosios Tarybos frakcijų (Centro, Jungtinės Sąjūdžio, Liberalų, Nuosaikiųjų, Santaros, Tautininkų, Tautos pažangos, Lenkų) bei nepriklausančių frakcijoms deputatų grupės atstovai tarėsi dėl išeities iš susidariusios situacijos. 1992 m. birželio 9 d. pareiškimu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pritarė tokiam deputatų frakcijų susitarimui:1. Rinkimai į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Seimą) bus rengiami pagal naują (arba pagal pataisytą tebegaliojantįAukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimų įstatymą, paremtą mišria rinkimų sistema, rugsėjo pabaigoje - lapkričio pradžioje.2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimųdieną pateikti referendumui naujos Konstitucijos projektą. Jeiguvieningos Konstitucijos projektas nebūtų parengtas, konsultaciniamreferendumui teikiamos pagrindinių Konstitucijos nuostatų (dėlvaldžios galių) alternatyvos.3. Pavesti frakciniu pagrindu sudarytoms derinimo komisijoms iki1992 m. birželio 16 d. pateikti rinkimų įstatymo projekto metmenis,o iki birželio 23 d. - suderintas pagrindines Konstitucijos nuostatas.4. Priimti naują (arba pataisytą tebegaliojantį) rinkimų įstatymą iki1992 m. birželio 30 d. ir, nutraukus Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimus anksčiau laiko, paskelbti rinkimus į naują Aukščiausiąją

10

Tarybą (Seimą).5. Tęsti konsultacijas tarp Aukščiausiosios Tarybos frakcijų ir, jomssutarus, į Aukščiausiosios Tarybos posėdžių darbotvarkę įtrauktiįstatymus ir klausimus, kuriuos Aukščiausioji Taryba turės priimtiiki naujų rinkimų.Taigi politinės krizės įveikimas buvo susietas su 1992 m. rudenį numatytais rinkimais į Seimą pagal mišrią rinkimų sistemą ir suderinto Konstitucijos projekto parengimu. Tačiau tuomet dar buvo neaišku: ar sugebės Aukščiausioji Taryba pritarti suderintam projektui? Iš Aukščiausiosios Tarybos frakcijų atstovų sudarytai konstitucinių problemų derinimo ko misijai teko uždavinys suderinti bendras pozicijas dėl Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimų. 1992 m. liepos 9 d. nutarimu Aukščiausioji Taryba paskelbė rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą datą - 1992 m. spalio 25 d. - ir nustatė, kad tą pačią dieną vyks ir referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. 1992 m. rugpjūčio 4 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo buvo pritarta Aukščiausiosios Tarybos konstitucinių problemų derinimo grupės protokolui. Šiame protokole1 buvo konstatuota, kad 1992 m. birželio 10 d. - liepos 29 d. vykusių posėdžių ir pasitarimų metu buvo pasiekta tokių susitarimų:1) vadovaujantis Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 9 d. pareiškimo nuostatomis, rengti suderintą Konstitucijos projektą. Projekto pagrindas - Konstitucijos rengimo komisijos ir Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą" darbo grupės parengti projektai. Suderintą Konstitucijos projektą 1992 m. rugsėjo 10-11 d. pri statyti Aukščiausiajai Tarybai, o 1992 m. rugsėjo 17-25 d. organizuoti Aukščiausiojoje Taryboje Konstitucijos projekto svarstymą, pritarimą (absoliučia visų deputatų balsų dauguma) ir pateikimą referendumui 1992 m. spalio 25 dieną;2) sudaryti sąlygas naujai išrinktam Seimui dalyvauti Konstitucijos tobulinimo darbe ir nustatyti tam tikrą Konstitucijos keitimo tvarką;3) pritarti susitarimams valdžios struktūros ir galių klausimais (dėlSeimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo).Protokole taip pat pažymėta, kad valdžios galios nuostatos, dėl kurių dar nesusitarta, bus derinamos toliau rengiant Konstitucijos tekstą.Tačiau, nežiūrint vykstančių derinimų, naujos Konstitucijos priėmimo ateitis vis dar buvo neaiški. Sąjūdžio koalicija „Už demokratinę Lietuvą" (pakeitusi pavadinimą - Santara „Už demokratinę Lietuvą"), kiek pako regavusi savo Konstitucijos projektą, jj paskelbė spaudoje kaip rinkimų programos dalį. Tai buvo savotiškas spaudimas kitiems Konstitucijos projekto derinimo proceso dalyviams. Nežiūrint šių peripetijų, politinėms jėgoms Aukščiausiojoje Taryboje vis dėlto pavyko susitarti. Paskutiniame suderinto Konstitucijos projekto rengimo etape didžiausią darbą nuveikė konstitucinių problemų derinimo grupės nariai bei šiam darbui pasitelkti teisininkai. Konstitucijos projekto derinimo grupei per labai trumpą laiką pavyko parengti suderintą Konstitucijos projektą.„Laukė įtemptas darbas. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio kabinete iki išnaktų buvo tariamasi, ieškoma optimalių sprendimų, kurie būtų priimtini ir suartintų įvairias nuomones. Aukščiausiosios Tarybos vadovai, deputatai - konstitucinių problemų derinimo grupės nariai bei pasitelkti šiam darbui teisininkai su didžiu atsakingumu suvokė, kad vieningo Konstitucijos projekto parengimas yra valstybės masto ir svarbos uždavinys, o jų darbo rezultatai gali ilgam laikotarpiui lemti Lietuvos Respublikos konstitucinę raidą, įtvirtinti valstybės institucijų demokratinį pobūdį" 1.1992 m. spalio 13 d. Aukščiausioji Taryba pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui. Šiame projekte atsižvelgta į Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas - visapusiškai įvertintos Lietuvos 1922 m. ir 1938 m. Konstitucijos, jų nuostatos; pasinaudota turtinga Vakarų šalių konstitucinės kūrybos patirtimi. Buvo įvertinta tai, kad prabėgę dešimtmečiai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pakoregavo kai kuriuos požiūrius į konstitucijas ir konstitucinius principus.Pažymėtina, kad parengto Konstitucijos projekto 150 str. buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamoji dalis yra jau minėti 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos vals tybės" ir 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas".Abu šie aktai, tapę Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi, buvo svarbios Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo gairės.1992 m. spalio 13 d. pritarusi Konstitucijos projektui, Aukščiausioji Taryba pritarė įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" projektui ir nutarė abiejų teisės aktų projektus teikti re ferendumui, rengiamam kartu su Seimo rinkimais.Specialiai šiam referendumui pravesti buvo priimtas įstatymas „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti". Jame pažymėta, kad dalyvavimas referendume yra laisvas, referendumas grindžiamas visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teisė dalyvauti jame suteikta Lietuvos piliečiams, kuriems referendumo dieną yra sukakę 18 metų. Konstitucija būsianti priimta, jei referendume jai pritars daugiau nei pusė visų turinčių rinkimų teisę, Lietuvos piliečių.1992 m. spalio 25 d. įvykusiame referendume Lietuvos Respublikos piliečiai pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Už ją balsavo 56,7 proc. visų į rinkėjų sąrašus įrašytų Lietuvos piliečių. Pagal naujosios Konstitucijos 151 str. ji įsigaliojo kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo ir nustačius, kad referendume jai pritarė daugiau nei pusė visų Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neteko galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas. 1992 m. lapkričio 6 d. iškilmingame Aukščiausios Tarybos Prezidiumo posėdyje Lietuvos Respublikos Konstituciją pasirašė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

11

Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo ir priėmimo procesas parodė Lietuvoje neseniai įsitvirtinusios demokratijos silpnąsias ir stipriąsias puses. Šio proceso išdava - priimta šalies Konstitucija, kuriai tiesioginiu balsavimu pritarė Tauta. Žinoma, galima ginčytis dėl Konstitucijos teksto tobulumo, galima jį ir kritikuoti, bet neabejotinai reikia sutikti: „Svarbiausia yra tai, kad Konstitucija yra tikras Lietuvos politinio stabilumo ir demokratinės santvarkos bastionas"'. Taip pirmą kartą Lietuvos istorijoje turime iš tikro visuomenės kompromisą, susitarimą - sudėtingų derybų pagrindu parengtą pagrindinį šalies įstatymą, aprobuotą tautos referendumo. Jokia politinė jėga ar asmuo negali teigti, kad tai tik jų pa rengta Konstitucija. Konstitucija yra visų Lietuvos piliečių. Iš čia jos stiprybė ir gyvybingumo perspektyvos.

. Lietuvos Respublikos Konstitucijos forma, struktūra ir turinys

Primename, kad konstitucijos pagal jų formą skirstomos į rašytines ir nerašytines. Rašytinė konstitucija gali būti ir vientisas aukščiausios galios teisės normų aktas, ir ją gali sudaryti keli aukščiausios galios teisės aktai. Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą konstituciją (t.y. konstituciją, kurią sudaro pagrindinis aktas ir jo sudėtinės dalys: kiti aktai, dekla -racijos).1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija pagal formą yra sudėtinė kodifikuota konstitucija. Šalies Konstituciją sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija (t.y. pagrindinis teisinis aktas), kurio 150 str. nustatyta: „Lie tuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi yra: 1991 m. vasario l l d . Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės", 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas".Taigi Lietuvos Respublikos Konstituciją sudaro trys aukščiausios galios teisiniai aktai. Jų negalima laikyti atskirų dokumentų visuma, o reikia traktuoti kaip vieningą sudėtinį aukščiausios galios teisinį aktą, nes minė tame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 str. ir 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės", ir 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas" skelbiami sudedamąja Lietuvos Respublikos Konstitucijos dalimi, tuo labiau, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 str. dalyje sakoma, jog Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Atrodo, galima teigti, kad formos požiūriu Lietuvos Respublikos Konsti tucija panaši į Prancūzijos Penktosios Respublikos ar Čekijos Respublikos Konstitucijas.Prieš imantis nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstitucijos struktūrą ir turinį, reikia priminti, kad paprastai pagrindinį šalies įstatymą sudaro tokie svarbiausi struktūriniai elementai: preambulė, pagrindinė dalis, baigiamieji ar pereinamieji nuostatai bei priedai. Šiose Konstitucijų struktūrinėse dalyse išdėstomos normos, nustatančios valstybės organizaciją ir funkcijas, asmens teises bei laisves, kitus, konstitucijos kūrėjo manymu, reikalingus įtvirtinti aukščiausios galios įstatymu klausimus.Lietuvos Respublikos Konstitucijos struktūros elementai yra šie:1) preambulė;2) pagrindinė Konstitucijos dalis (I-XIV skirsniai);3) baigiamieji nuostatai (150-154 straipsniai);Konstitucijos sudedamoji dalis:a) 1991 m. vasario l l d . Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės",b) 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas".5) Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" (kurį taip pat reikia laikyti konstitucinio reguliavimo elementu).Dabar trumpai aptarsime kiekvieną Konstitucijos struktūros elementą, išsiaiškinsime, kokius santykius reguliuoja jų normos. Tai padės su^ vokti mūsų šalies konstitucinio reguliavimo specifiką.Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė - glausta įžanginė konstitucinio teksto dalis - raktas konstitucinio reguliavimo sistemai suprasti. Joje įtvirtinti esminiai Lietuvos valstybinio gyvenimo principai, svarbiausios konstitucinės vertybės ir siekiai. Ypač svarbios preambulės nuostatos dėl Lietuvos valstybės ir teisės tęstinumo ir perimamumo (tei -giniai, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, kad šios valstybės teisiniai pamatai pagrįsti Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis yra tiltas iš Lietuvos Didžiosios kunigaikš tystės į 1918-1940 m. gyvavusią Lietuvos Respubliką ir į 1990 m. vėl atkurtą Lietuvos Respubliką), dėl prigimtinės žmogaus ir Tautos teisės laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, dėl tokių vertybių, kaip laisvės ir nepriklausomybės gynimo, tautos dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių išsaugojimo, dėl tautinės santarvės puoselėjimo Lietuvoje.Preambulėje skelbiami Tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo fundamentalūs tikslai: atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Preambulėje regime labai vykusią valstybę kuriančio subjekto - etninės tautos (žr. preambulės pradžią „lietuvių tauta,...") virtimą pilietine tauta (... atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją), Lietuvos valstybės kūrėja - pilie tinė Lietuvos žmonių bendrija, susidariusi Lietuvos istorijos, kultūros, valstybinės kalbos, teritorijos ir ūkinio gyvenimo bendrumo pagrindu.Konstitucijos I skirsnį „Lietuvos valstybė" sudaro 17 straipsnių. Šiame skirsnyje įtvirtinti konstituciniai Lietuvos valstybės santvarkos pagrindai: nepriklausoma demokratinė respublika, Tautos suverenitetas, valstybės valdžios padalijimas (valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas), valdžios galių ribojimas Kon-stitucija, valdžios įstaigų tikslas - tarnauti žmonėms, Konstitucijos viršenybės principas ir kt. Svarbios šio skirsnio normos dėl valstybės ir tautos klausimų sprendimo referendumu, dėl Lietuvos valstybės teritorijos vientisumo ir nedalomumo, dėl

12

Lietuvos Respublikos pilietybės, valstybinės kalbos, taip pat dėl valstybės simbolių, sostinės. Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė" (Konstitucijos 18-37 str.) įtvirtintos pagrindinės asmens teisės ir laisvės. Labai svarbus šio skirsnio 18 str., skelbiantis, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Šio skirsnio normos įtvirtina žmogaus teisę į gyvybę, žmogaus laisvę, asmens neliečiamumą, žmogaus orumo apsaugą, privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybės apsaugą, buto neliečiamumą, informacijos laisvę, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę. Ne mažiau svarbios yra šiame Konsti tucijos skirsnyje išdėstytos normos dėl visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą, valstybės institucijas ir pareigūnus, dėl asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą dėl asmens nekaltumo prezumpcijos ir t.t. Šiame skirsnyje taip pat rasime normas dėl piliečių teisės laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, dėl jų teisės dalyvauti valdant savo šalį, dėl rinkimų, peticijų, susivienijimų, taikių susirinkimų teisės; taip pat dėl piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisės puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.Konstitucijos III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė" (38-45 str.) nusta tyti šeimos, auklėjimo, ugdymo santykių pagrindai, įtvirtinama asmens teisė į mokslą, kultūrą, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvė, bažnyčių ir religinių organizacijų veiklos pagrindai ir t.t. Pototalitarinei visuomenei ypač svarbus Konstitucijos 44 str., draudžiantis masinės informacijos cen -zūrą bei masinės informacijos priemonių monopolį. Šiame skirsnyje taip pat numatyta, kad piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus tvarko savarankiškai, o valstybė joms teikia paramą.Konstitucijos IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas" (46-54 str.) apibrėžti Lietuvos ūkio pagrindai, darbo ir socialinės paramos santykių pagrindai, gamtos aplinkos apsauga ir t.t. Lietuvos ūkis grindžiamas priva čios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, valstybė re guliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, valstybė gina vartotojų interesus - tokie yra konstituciniai ūkinės veiklos imperatyvai. Šiame Konstitucijos skirsnyje rasime ir nuostatas, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokė jimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo metu, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šios ir kitos IV skirsnio nuostatos atskleidžia konstitucinius ekonominių, socialinių santykių pagrindus.Valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo, jų tarpusavio sąveikos pagrindus nustato keli Konstitucijos skirsniai: V skirsnis „Seimas" (55-76 str.), VI skirsnis „Respublikos Prezidentas" (77-90 str.), VII skirsnis „Lietuvos Respublikos Vyriausybė" (91-101 str.), VIII skirsnis „Konstitucinis Teismas" (102-108 str.), IX skirsnis „Teismas" (109-118 str.).Konstitucijos V skirsnyje Seimas traktuojamas kaip atstovaujamoji įstatymų leidybos institucija. Šiame skirsnyje nustatyti Seimo nario - Tautos atstovo - teisinės padėties pagrindai, Seimo kompetencija, reguliuo jami svarbiausi įstatymų leidybos klausimai.Konstitucijos VI skirsnis skirtas valstybės vadovo - Respublikos Prezidento - institucijai. Pagal Konstituciją jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės - kolegialios, krašto reikalus tvarkančios institucijos -organizavimo ir veiklos klausimai yra VII Konstitucijos skirsnio regulia vimo objektas. Konstitucijos VIII ir IX skirsniai nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir teismų sistemos sudarymo bei funkcionavimo pagrindus.Konstitucijos X skirsnis „Vietos savivalda ir valdymas" (119-124 str.) skirtas ir Konstitucijoje laiduojamai savivaldos teisei ir aukštesniuose administraciniuose vienetuose organizuojamam vietiniam valdymui. XI skirsnis „Finansai ir valstybės biudžetas" (125-132 str.) nustato finansų bei valstybės biudžeto pagrindus, o XII skirsnis „Valstybės kontrolė" (133-134 str.) skirtas valstybės kontrolės sistemos pagrindams apibūdinti. XIII Konstitucijos skirsnis „Užsienio politika ir valstybės gynimas" (135-146 str.) nustato šalies užsienio politikos bei valstybės gynybos pagrindus.Konstitucijos XIV skirsnis „Konstitucijos keitimas" (147-149 str.) reguliuoja Konstitucijos keitimo klausimus.Su pagrindine Konstitucijos dalimi yra tiesiogiai susiję „Baigiamieji nuostatai" (150-154 str.). Pastebėtina, kad galima diskutuoti, ar „Baigiamuosius nuostatus" galima laikyti paskutiniuoju Konstitucijos skirsniu (tiesa, tekste neįvardijamu kaip skirsnis, bet pagal straipsnių numeraciją tokiu laikytinu), ar jiems tenka su pagrindiniu tekstu susijusių baigiamųjų nuostatų vaidmuo. „Baigiamuosiuose nuostatuose" apibrėžiama, kurie aktai yra Konstitucijos sudedamoji dalis, taip pat nurodoma, kada Konstitucija įsigalioja, kaip ji skelbiama „Baigiamuosiuose nuostatuose" reguliuojamų santykių laikinumu išsiskiria 153 str. Jame numatyta, kai Konstitucija bus priimta referendumu, Seimas iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti tam tikras nurodytų Konstitucijos straipsnių nuostatas.Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąją dalį sudaro du konstituciniai dokumentai: 1991 m. vasario l l d . Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės" ir 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas". Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės" patvirtina, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis principas, kad ši konstitucinė norma ir pamatinis principas gali būti pakeisti tik plebiscitu, jeigu už tai pasisakys ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.Lietuvos Respublikos Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas" užfiksuotas Lietuvos siekis puoselėti abipusiai naudingus ryšius su kiekviena valstybe, anksčiau buvusia SSRS sudėtyje, tačiau niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Pagal šį aktą veikla, kuria siekiama įtraukti Lietuvos valstybę į tokias sąjungas ar sandraugas, yra laikoma priešiška Lietuvos nepriklausomybei ir atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus.

13

Konstituciniu aktu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių.Konstitucinio reguliavimo pridėtiniu elementu reikia laikyti Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos", kuriame reglamentuota Konstitucijos ir jos atskirų nuosta tų įsigaliojimo tvarka. Pagal šį įstatymą įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, netenka galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Įstatymai, kiti teisiniai aktai ir jų dalys, galioję Lietuvos Res publikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui „Dėl Lietu vos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos", ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Įstatymu nustatyta, kada baigiasi Aukščiausiosios Tarybos ir jos deputatų įgaliojimai, kada į posėdį renkasi Seimo nariai, koks yra Seimo nario priesaikos tekstas, kaip vertintina teisinė situacija, kol neišrinktas Respublikos Prezidentas, kaip renkami Lietuvos respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai ir t.t. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" buvo priimtas referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija.Vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos reguliavimo objektą, reikia pažymėti, kad mūsų šalies Konstitucija, kaip ir daugelis kitų XX a. pabaigoje priimtų naujosios demokratijos valstybių konstitucijų, reguliuoja svarbiausias visuomeninių santykių sritis: valstybės organizacijos, valstybės valdžios institucijų organizacijos ir veiklos, vietos savivaldos ir valdymo, asmens teisinės padėties pagrindų santykius. Reikia pabrėžti ir mūsų šalies pagrindinio įstatymo specifiką. Akivaizdūs ne tik Konstitucijos formos, struktūros, bet ir turinio ypatumai. Antai Konstitucijos kūrė jui atrodė būtina konstituciniu lygiu sureguliuoti tam tikrus klausimus, pvz.: požiūrį į posovietinę erdvę (žr. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas"), į Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją (žr. Konstitucijos 47 str. 2 d. pagal 1996 m. birželio 20 d. redakciją), į prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį (žr. Konstitucijos 18 str.) ir t.t.

3.3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės savybės

Lietuvos Respublikos Konstitucija visų pirma yra teisinis dokumentas. Todėl nors trumpai apžvelkime šio akto teisines savybes. Jos atskleidžia šio dokumento teisinį pobūdį, esmę, lemia Konstitucijos vietą šalies teisinėje sistemoje.Svarbiausios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės savybės:1. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra svarbiausias šalies įstatymas,pagrindinis nacionalinis teisės šaltinis;2. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta ir keičiama ypatingatvarka, kuri skiriasi nuo įstatymų priėmimo tvarkos;3. Lietuvos Respublikos Konstitucija - aukščiausios galios teisės aktas(Konstitucijos viršenybė);4. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra aktas, kuriam būdinga stabilumas (Konstitucijos stabilumas);5. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vientisas aktas;6. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas.Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste šis dokumentas tiesiogiai nėra įvardijamas kaip pagrindinis ir svarbiausias šalies įstatymas, tačiau atsižvelgę į jo turinį, ypatingą priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarką, teisinę galią bei jam tenkančią vietą nacionalinėje teisės sistemoje, galime teigti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija - neabejotinai svarbiausias šalies įstatymas.Toks teiginys pagrįstas visų pirma tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija reguliuoja svarbiausius visuomenės gyvenimo socialinius santykius. Ji nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizaci jas ir įgyvendinimo pagrindus, apibrėžia asmens teisinę padėtį, jo santykius su valstybe.Konstitucija yra pagrindinis nacionalinės teisės šaltinis, Lietuvos teisės sistemos branduolys. Ji daro poveikį visos teisės sistemos raidai. Konstitucijoje nustatyta valstybės valdžios institucijų kompetencija, jų veiklos kryptys, jų priimamų teisės aktų rūšys. Konstitucijoje nustatyti ir svarbiausi teisinio reguliavimo tikslai kaip trys reguliavimo objektai. NeretaiKonstitucijos straipsniuose tiesiogiai nurodyta, kokius klausimus reikia sureguliuoti įstatymu („Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas" (30 str.), „Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas" (35 str. 3 d.). „Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato įstatymas" (111 str. 4 d.). Kartais net tiesiogiai nurodoma, kuriuo konkrečiu įstatymu atitinkami klausimai turi būti suregu liuoti („Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas" (102 str. 2 d.)). „Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas" (93 str.). Neretai įstatyminiam reguliavimui nustatomos ir jo ribos. Antai Konstitucijos 32 str. numatyta, kad piliečio teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gy venamąją vietą negali būti varžoma kitaip, kaip tik įstatymu. Siame straipsnyje kartu nustatyta,, kad toks ribojimas įstatymu galimas tik jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta ypatinga, skirtinga nuo paprastųjų įstatymų, tvarka. Ją 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmė Tauta. Pagal Konstitucijos 151 str. Konstitucija įsigaliojo kitą dieną po referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo. Konstitucija keičiama irgi ypatinga tvarka (pačioje Konstitucijoje numatyta, kam priklauso Konsti tucijos

14

pataisų iniciatyvos teisė, kokia tvarka ir sąlygomis keičiamos Konstitucijos nuostatos, kaip pasirašomas ir įsigalioja įstatymas dėl Konstitucijos keitimo).Kita svarbi Konstitucijos teisinė savybė - aukščiausia Konstitucijos normų teisinė galia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų viršenybė lemia ypatingą Konstitucijos vietą teisės sistemoje. Konstitucija daro ypatingą poveikį visoms teisinio reguliavimo sritims ir teisinio reguliavimo būdams. Konstitucijos 7 str. nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai". Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, interpretuodamas šį Konstitucijos straipsnį, 1997 m. gegužės 29 d. nutarime pažymėjo: „Šis pagrindinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hie rarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įteisina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą".Konstitucijoje ne tik skelbiama šio akto viršenybė, bet ir numatytas jos apsaugos mechanizmas. Konstitucijos teisinę apsaugą laiduoja ir konstitucinė kontrolė. Konstitucijos 102 str. numatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Užtikrinant Konstitucijos viršenybę, ypač yra svarbi konstitucinė norma, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti laikomi nuo los dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinka -mas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Ne mažiau svarbi ir kita konstitucinė nuostata: „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai" (110 slr. 1 d.). Tais atvejais, kai yra abejonių dėl įstatymo ar kito teisinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštaravimo Konstituci jai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.Konstitucijos viršenybė - principas taikomas ne tik po Konstitucijos įsigaliojimo priimtiems teisės aktams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" 2 str. įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos", ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.Konstitucijos viršenybę reikėtų pažymėti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių santykyje. Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos, kuri grindžiama Konstitucijos viršenybe, sudedamoji dalis. Konstitucijos 105 str. numatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Taigi Lietuvos Respublikos sudarytos tarptautinės sutartys negali prieštarauti Konstitucijai.Svarbi Konstitucijos savybė - jos stabilumas. Konstitucijos stabilumas reiškia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta žvelgiant į ilgalaikę šalies raidos perspektyvą. Konstitucijos stabilumą visų pirma užtikrina pats jos turinys. Ji reguliuoja svarbiausius, fundamentalius visuomenės gyvenimo santykius. Tai labai abstraktus reguliavimas, fiksuojantis tik pagrindinių santykių ribas, palaikantis pakankamą laisvę manevrui Konstitucijos rėmuose. Kitas Konstitucijos stabilumą užtikrinantis veiksnys - sudėtinga jos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka.Žinoma, Konstitucijos stabilumas nepaneigia teisinio reguliavimo dinamiškumo. Optimalu, kai Konstitucijos stabilumas yra derinamas su teisinio reguliavimo dinamiškumu. Vienu atveju, matyt, tai tektų užtik rinti Konstitucijos pataisomis, kitu atveju - užtektų Konstitucinio Teismo konkrečioje byloje pateiktos Konstitucijos normų interpretacijos. Šiuoatveju Konstitucijos aiškinimas būtų grindžiamas esminiais socialinio gyvenimo tam tikros srities pokyčiais.Konstitucijos 6 str. nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesio giai taikomas aktas, kad kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Šiame Konstitucijos straipsnyje tiesiogiai užfiksuotos dvi šio teisinio dokumento savybės - konstitucinio reguliavimo vientisumas ir Konstitucijos normų tiesioginis taikymas.Konstitucijos vientisumas reiškia konstitucinio reguliavimo ryšį ir darną. Konstitucijos normos, principai, institutai - vieninga, susijusi sistema. Norint suprasti konkrečią teisinę taisyklę, reikia ją traktuoti ne kaip izoliuotą nuostatą, o kaip vientisos sistemos elementą, t.y. normą būtina aiškinti viso konstitucinio reguliavimo kontekste. Todėl logiška išvada: „Konstitucija yra vientisas aktas, todėl interpretuojant jos normas negalima nustatyti tokio bet kurios jos normos turinio, kuris prieštarautų visumai"'.Kita Konstitucijos savybė - Konstitucijos tiesioginis taikymas. Kaip minėjome, Konstitucijos 6 str. suformuluotas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas. Jis reiškia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija - ne politinė deklaracija, bet teisės normų aktas, kuris galioja, kurį galima taikyti tiesiogiai, kurio reikalavimų privalo paisyti visi teisinių santykių subjektai.

3.4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 str. nustatyta:„Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija".Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas reiškia, kad Konstitucija - teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir yra privalomos visoms valstybės instituci joms, pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims, kad, remdamasis Konstitucija, kiekvienas asmuo gali ginti savo teises.

15

Teisine aksioma reikėtų laikyti teiginį, kad Konstitucija - šalies teisės sistemos pagrindas, jos centrinis elementas. Konstitucijoje įtvirtintos normos plėtojamos, konkretizuojamos kitų teisės sričių normose. Pastarųjų normų ypač daug lyginant su Konstitucijos normomis, jos žymiai detalesnės, jų taikymas paprastesnis. Tačiau nei normų didelis kiekis, neijose įtvirtintas detalesnis tam tikrų santykių reglamentavimas negali buli laikomi argumentais konstitucinio reguliavimo tiesioginiam poveikiui paneigti. Tiesioginis Konstitucijos taikymas - pagrindinio šalies įstatymo prioritetinės reikšmės užtikrinimo garantija.Tiesioginis Konstitucijos taikymo principas pripažįstamas šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse. Tais atvejais, kai šis principas nėra tiesiogiai išdėstytas Konstitucijos tekste, jis atskleidžiamas konstitucinės kontrolės institucijų jurisprudencijoje. Konstitucijos tiesioginis taikymas - Konstitucijos normiškumo, Konstitucijos - pagrindinio teisės šaltinio pripažinimo logiška išvada. Šį principą ypač svarbu įtvirtinti pototalitariniame pa saulyje. Buvusiose socialistinės stovyklos šalyse konstitucija buvo traktuojama kaip deklaratyvaus pobūdžio politinis teisinis dokumentas, kaip labai bendro pobūdžio principų rinkinys. Asmuo savo teises teisme galėjo ginti remdamasis įstatymu, nutarimu ar instrukcija, bet ne Konstitucija. Ieškinio, pagrįsto tik Konstitucija, likimas buvo aiškus. Teismas paprasčiausiai jo nepriimdavo. Teismų sprendimuose Konstitucijos normomis irgi nebuvo remiamasi.Demokratinėje teisinėje valstybėje neįsivaizduojamas konstitucijos nustatytų valstybės valdžios galių nepaisymas, vien deklaratyvus pagrindinių teisių pobūdis. Todėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių teisminė gynyba - būtinas konstitucinės santvarkos elementas. Savaime suprantama, tai galima užtikrinti tik tuo atveju, kai Konstitucijos normos taikomos tiesiogiai.Reikia pažymėti, kad tiesioginis Konstitucijos taikymas - sudėtingas, neretai ir pakankamai problemiškas procesas. Konstitucijos normos -lakoniškos, dažnai labai bendro pobūdžio taisyklės. Tai kelia problemų aiškinantis šių normų turinį ir prasmę bei jas įgyvendinant. Tiesa, didelė dalis Konstitucijos normų yra pakankamai aiškios ir konkrečios, jas taikant didesnių problemų paprastai neiškyla. Antai Konstitucijos 21 str. 4 d. nustatyta: „Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ir medicinos bandymai". Šiuo atveju asmuo sužinojęs, kad be jo žinios ar sutikimo, tapo mokslinių tyrimų bandymų objektu, vadovaudamasis Konstitucijos 21 str. 4 d., gali kreiptis į teismą dėl teisių pažeidimo. Žinoma, mokslo ar medicinos bandymų santykių detalus įsta tyminis sureguliavimas, be jokios abejonės, būtų ne tik mokslo tyrimų teisinis pagrindas, bet ir žmogaus teisių apsaugos garantas. Dar vienas pavyzdys: Konstitucijos 82 str. 3 d. sakoma: „Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo jis pats ir Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jam nesant - vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų". Ši norma aiški, ją galima įgyvendinti be detalesnio reglamentavimo.Tačiau Konstitucijoje yra daug blanketinių normų, tiesioginių nuorodų į įstatymus, turinčius nustatyti tam tikrą teisės įgyvendinimo tvarką, institucijos statusą, kompetenciją, įgaliojimų, vykdymo tvarką ir t.t. Tokiųnormų pavyzdžiai galėtų būti: „Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas" (Konstitucijos 33 str. 3 d.); „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas" (Konstitucijos 30 str. 1 d.); „Seimo rinkimų tvarką nustato įstatymas" (Konstitucijos 55 str. 3 d.); „Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas" (Konstitucijos 118 str. 3 d.).Kaip galima tiesiogiai taikyti šias normas? Minėjome, kad pagal Konstitucijos 55 str. 3 d. Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. Taigi norint organizuoti Seimo rinkimus, būtina priimti šį įstatymą. Kitaip Seimo rinkimų nesurengsi. Todėl suprantamas klausimas: ar ši Konstitucijos norma taikoma tiesiogiai? Be jokios abejonės, nes ši norma tiesiogiai įpareigoja įstatymų leidėją priimti tam tikrą įstatymą, kuris nustatytų rinkimų tvarką. Tai įstatymų leidėją įpareigojanti norma. Būtent šia prasme ją kaip tiesiogiai veikiančią ir reikia suprasti. Seimo narių konkrečius rinkimų santykius reguliuoja įstatymu priimtos (įgyvendinant Konstitucijos reikalavimus) normos.Tiesa, galimos ir sudėtingesnės teisinės situacijos. Antai Konstitucijos 25 str. 5 d. įtvirtinta nuostata: „Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį". Seimas tik 2000 m. sausio l ld . priėmė „Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymą". Problema: kaip reikėtų vertinti 1992-2000 m. teisinę situaciją? Konstitucijoje buvo garantuota piliečio teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, o šios teisės įgyvendinimo tvarką nustatančio įstatymo nebuvo. Ar tokio įstatymo nebuvimas leido teigti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai neturėjo jokių teisinių galimybių įgyvendinti šią konstitucinę teisę? Atsakymas vienas - teisės realizavimo procedūrų įstatyminio reguliavimo nebuvimas negali būti pagrindas Konstitucijos garantuotai teisei paneigti. Įstatymo nebuvimas nereiškia, kad asmeniui užkertama galimybė teisminiu keliu ginti Konstitucijoje įtvirtintas teises. Žinoma, nesant tokių bylų teisminės praktikos, sunku daryti apibendrinimus, tačiau jau vien konstitucinių teisės gynimo garantijų buvi-mas daug ką reiškia.

Žinoma, būtų nerimta tvirtinti, jei Konstitucija taikoma tiesiogiai, detalaus tam tikrų santykių įstatyminio reguliavimo nereikia. Tiesioginis Konstitucijos taikymas - tik vienas iš Konstitucijos poveikio būdų įtvirtinant konkrečius santykius, apsaugant konstitucines teises bei laisves. Konstitucija - pagrindinis įstatymas, teisės sistemos pagrindas, aukščiausio lygmens teisės normų šaltinis. Konstitucijos nuostatos plėtojamos, detalizuojamos kituose teisės šaltiniuose. Jos įtaka jaučiama visose teisės sistemos dalyse, kurių normos turi atitikti Konstituciją. Galima teigti, kad konstitucinių nuostatų nuoseklus konkretizavimas visoje teisės sistemoje - teisinės sistemos subrendimo požymis. 3-5. Konstitucijos interpretavimo problemos

Konstitucijos normų interpretavimas - svarbus Konstitucijoje įtvirtinto teisinio reguliavimo įgyvendinimo etapas. Tik išsiaiškinus Konstitucijos normų turinį, galima tikėtis, kad įgyvendinant šias normas, Konstitucijos siekiai bus įgyvendinti.Prisimenant teisės teoriją, teisės interpretavimas (arba aiškinimas) -veikla skirta pažinti, suvokti teisės normų turinį, prasmę. Teisės interpretavimas - svarbi teisės normų realizavimo stadija. Ypač ji svarbi taikant Konstitucijos - pagrindinio šalies įstatymo - normas.Teisės normų interpretavimas turi du elementus. Tai teisės normos prasmės išsiaiškinimas ir išsiaiškintos teisės normos prasmės paaiškinimas. Teisės normos prasmės išsiaiškinimui būdinga tai, kad interpretatorius pats mintyse išsiaiškina, suvokia teisės normos

16

turinį, o išsiaiškintos teisės norma paaiškinama tuo atveju, kai interpretatorius, pats išsiaiškinęs normos prasmę, ją įvairiomis formomis (žodžiu ar raštu) paaiškina kitiems. Neretai teisės normų interpretavimas apsiriboja tik pirmu elementu.Skiriami įvairūs teisės normų interpretavimo būdai (gramatinis, sisteminis, istorinis, teleologinis ir kt.) bei interpretavimo rūšys (oficialus ir neoficialus - pagal interpretavimo subjektus; adekvatus, plečiamasis, siaurinamasis - pagal aiškinimo apimtį).Lietuvos Respublikos Konstitucija - aukščiausios galios šalies įstatymas, pagrindinis nacionalinės teisės šaltinis, leisėkūros bazė. Konstitucijos suformuluotos taisyklės itin lakoniškos, labai abstraktaus pobūdžio. Dėl šių normų glausto žodinio formulavimo ar abstraktaus pobūdžio nėra taip paprasta suvokti jų turinį ir prasmę. Todėl konstitucinėje teisėje, palyginus su kitomis teisės sritimis, kurių normos detalesnės, konkretesnės, interpretavimui tenka itin svarbi reikšmė. Be to, Konstitucija - labai plataus spektro politinių jėgų kompromisas. O kompromisas visada susijęs su kai kurių teisinio reguliavimo aspektų sąmoningu nutylėjimu ar formulavimu taip, kad būtų galima daryti bendresnes išvadas. Konstitucijoje galima rasti nemažai normų, kurias galima labai nevienodai suprasti. Taip pat gali iškilti normų suderinamumo ar konstitucinio sureguliavimo spragų problemos. Konstitucija - vieninga sistema, todėl suderinti reguliavimą ar užpildyti spragą vadovaujantis konstitucinio reguliavimo sistemos samprata - užduotis Konstitucijos interpretatoriui.Negalima pamiršti ir tokios aplinkybės, kad visuomenės gyvenimas nuolat vystosi, kad tam tikra nuostata, buvusi aiški viename socialinės tikrovės kontekste, gali tapti sunkiai suprantama kitame. Jeigu Konstitucijos gyvavimo pradžioje dažniausiai tenka aiškinti tik tekstą, tai po dešimtmečio, kito - ypač jei Konstitucija sunkiai keičiama, - neretai tenka derinti Konstitucijos normas ir naujus visuomeninius santykius. Šiuo požiūriu ypač pamokoma JAV Aukščiausiojo teismo dviejų šimtų metų konstitucijos interpretavimo praktika.Konstitucijos interpretavimo subjektais gali būti visi teisės subjektai. Tačiau to interpretavimo teisinė reikšmė priklauso nuo Konstitucijos interpretatoriaus teisinės padėties. Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse įsitvirtino svarbus Konstitucijos apsaugos institutas - konstitucinė kontrolė. Būtent konstitucinės kontrolės institucijoms tenka oficialaus Kon-stitucijos interpretavimo funkcija.Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str., Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti teismo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - nepriešta rauja Konstitucijai ir įstatymams. Todėl Konstitucinis Teismas privalo tiksliai išsiaiškinti ne tik tikrinamo akto, dėl kurio pareiškėjui iškilo abe-jonė, bet ir atitinkamos Konstitucijos normos turinį. Kitaip sakant, Konstitucinis Teismas visais atvejais tikrindamas ginčijamo akto atitikimą Konstitucijai, visų pirma privalo tiksliai suvokti pačių Konstitucijos nor mų ir principų prasmę ir turinį.Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskyrė jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Atitinkamai ir Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstytų Konstitucijos interpretacijų jokia institucija negali pakeisti. Todėl galima teigti, kad Konstitucinis Teismas yra vienintelis oficialus Konstitucijos normų interpretatorius.Konstitucija - tiesiogiai taikomas aktas. Vadinasi, ir kitiems teisės subjektams, taikant Konstitucijos normas, būtina išsiaiškinti, suvokti jų prasmę. Tarp valstybės valdžios institucijų svarbus vaidmuo tenka teismams, ypač nagrinėjant bylas dėl pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos. Teismas, konkrečioje byloje iškilus klausimui dėl Konstitucijos normų tiesioginio taikymo, privalo išsiaiškinti. Žinoma, tokia interpretacija yra svarbi tik nagrinėjamai bylai. Vienintelis oficialus Konstitucijos interpretatorius - Konstitucinis Teismas. Jis, aiškindamasis, ar įstatymas bei kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, gali visiškai kitaip nei konkrečioje byloje tai padaręs bendrasis teismas interpretuoti tam tikrą Konsti tucijos normą. Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriame išdėstyta Konstitucijos normų ir principų interpretacija, galutinis ir neskundžiamas. Pagal, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 2 d., Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.Kokius svarbiausius tikslus Konstitucinis Teismas privalo kelti sau interpretuodamas Konstituciją? Teisės interpretavimo teorijoje šiuo aspektu skiriamos dvi doktrinos: subjektyvioji (statinė) ir objektyvioji (dinaminė).Pagal pirmą doktriną, teisės normų interpretavimo svarbiausias tikslas - nustatyti teisės normų kūrėjo valią, kuri per visą tų normų galiojimo laiką yra ta pati ir negali kisti. Jeigu tokios normos nebeatitinka joms keliamų tikslų, reikia priimti naują teisės aktą, kuriuo minėtos normos pakeičiamos ar papildomos. Laikantis šios doktrinos, būtina aiškintis aktą priėmusios institucijos siekius. Tai galima padaryti studijuojant ne tik patį teisės akto tekstą, bet išsiaiškinant daugelį kitų aplinkybių, susijusių su teisės akto priėmimu.Antros doktrinos - objektyviosios (dinaminės) - tikslas yra užtikrinti maksimalų teisės normos ir teisinės tikrovės atitikimą. Socialinė realybė keičiasi greitai, o norma išlieka ta pati. Todėl teisės normą reikia aiškinti taip, kad būtų užtikrintas maksimalus normos atitikimas pasikeitusiai tikrovei, t.y. interpretuotojas turi formuluoti tokį normos turinį, kuris atitiktų to meto visuomenės poreikius.Ir teisės mokslininkų, ir įvairių šalių konstitucinės kontrolės institucijų interpretavimo prioritetai skiriasi. Koks yra lietuviškasis kelias, kokiam interpretavimui teikiamas prioritetas? „Lietuvos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose nėra tiesiogiai pareiškęs, kokiai krypčiai jis būtų linkęs atstovauti ar kokiomis nuostatomis vadovaujasi interpretuodamas Kon-stituciją. Tai galima padaryti tik analizuojant įvairiose bylose priimtų nutarimų tekstus. Jų analizė leidžia daryti prielaidą, kad Konstituciniam Teismui svarbiausia yra nustatyti konstitucinės normos esmę"'.Konstitucijos interpretavimo subjektas kiekvienu konkrečiu atveju pats sprendžia, kokį interpretavimą (adekvatų, plečiamąjį ar siaurinamąjį) pasirinkti, kokius naudoti interpretavimo būdus (gramatinį, sisteminį, istorinį, teleologinį ir kt). Tačiau kiekvienu atveju jis turi atminti, kad būtina laikytis pačioje Konstitucijoje suformuluotų jos interpretavimo pagrindų. Tai Konstitucijos kaip vientiso akto samprata (6 str.), žmogaus teisių ir laisvių prigimtinis pobūdis (18 str.),

17

atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis (Konstitucijos preambu lė), Lietuvos valstybė - nepriklausoma demokratinė respublika (1 str.), valdžios galių ribojimas Konstitucijoje (5 str.) ir kt.Interpretuojant Konstitucijos nuostatas, nepakanka apsiriboti tik žodis žodin normos tekstu, būtina įvertinti jos kontekstą ir vietą Konstitucijos normų sistemoje. Be to, interpretuojant vieną Konstitucijos normą, negalima jos supriešinti su kitomis, nes Konstitucija - vieninga sistema. Todėl Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos normas, kiekvicnu atveju turi naudoti visus Konstitucijos normų aiškinimo būdus - sisteminį, gramatinį, istorinį, teleologinį ir kitus.Konstitucinis Teismas kiekvienu Konstitucijos interpretavimo atveju turi vadovautis interpretavimo tikslu - atskleisti konstitucinio reguliavimo prasmę, užtikrinti konstitucinę santvarką, tiksliai nustatyti Konstitucijoje apibrėžtas valdžios galių ribas, apsaugoti Konstitucijos laiduotas pagrindines teises ir laisves. Nepaisant šių reikalavimų, negali būti užtik rinta Konstitucijos apsauga.Nagrinėjant Konstitucijos interpretavimo problemas, negalima apeiti ir doktrininio Konstitucijos aiškinimo. Oficialus Konstitucijos aiškinimas pagal savo teisinę reikšmę skiriasi nuo doktrininio (mokslinio) Konstitu cijos interpretavimo. Pastarasis yra dėstomas mokslininkų straipsniuose, monografijose, Konstitucijos straipsnių komentaruose ir pan. Nors mokslo teikiamos interpretacijos teisinių pasekmių nesukelia, tačiau negalima neigti oficialaus ir mokslinio Konstitucijos interpretavimo rūšių sąryšio. Oficialus Konstitucijos interpretavimas dažnai yra pagrįstas mokslininkų interpretavimais, beje, Konstitucinio Teismo nutarimuose dėstomos konstitucinių normų interpretacijos savo ruožtu tampa mokslo vertinimo objektu.

3.6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos keitimas

Ypatinga Konstitucijos priėmimo ir keitimo tvarka, kuri skiriasi nuo paprastų įstatymų priėmimo ir keitimo tvarkos, yra laikoma viena iš esminių sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos stabilumą.1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta Tautos referendumu. „Lietuvos Respublikos Konstitucija priskirtina prie tų konstitucijų, kurioms keisti nustatytos gana sunkios taisyklės"'.Konstitucijos 147 str. numatyta, kacj sumanymą keisti ar papildyti Lie tuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų. Nepaprastos padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.Konstitucijos 1 str. nuostata „Lietuvos Respublikos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" gali būti pakeista tik referendumo būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.Tik referendumu gali būti keičiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė" bei keturioliktojo skirsnio Konstitucijos keitimas" nuostatos. Taigi ypač stipri Konstitucijos 1 str., taip pat pirmo ir keturioliktojo skirsnio apsauga.Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du karius. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne trumpesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo.Taip pat reikia prisiminti, kad rengiant 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos galutinę teksto redakciją, buvo sutarta straipsniams, dėl kurių politinio kompromiso dalyviams buvo sunkiausia susitarti ir kurių galutinės redakcijos buvo labiausiai kompromisinio pobūdžio, nustatyti lengvesnę keitimo tvarką tam tikram laikotarpiui. Konstitucijos kūrimo procese dalyvavusios politinės jėgos tikėjosi po 1992 m. Seimo rinkimų turėti Seime pakankamą Seimo narių daugumą, kurios užtektų Konstitucijai pakeisti norima linkme. Taip atsirado Konstitucijos „Baigiamuosiuose nuostatuose" 153 slr., kuriuo nustatyta:„Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 m. spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, 58 straipsnio antrosios dalies 2 punkte, 65, 68, 69 straipsniuose, 84 straipsnio 11 ir 12 punktuose, 87 straipsnio pirmojoje dalyje, 96, 103, 118 straipsniuose, 119 straipsnio ketvirtojoje dalyje".Šios Konstitucijos keitimo sąlygų išlygos - teisinė politinių kompromisų paieškos išraiška. Palengvinta tvarka buvo leista keisti normas, apibrėžiančias nuosavybės konstitucinį statusą (47 str.), Seimo narių skaičių, Seimo narių rinkimo tvarką (55 str.), teisines prielaidas būti renkamu Seimo nariu (56 str.), teisines pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo prielaidas (58 str. 2 d. 2 p.), naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio sušaukimo tvarką (65 str.), įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 slr.), įstatymų priėmimą (69 str.), Respublikos Prezidento įgaliojimus (84 str. 11 ir 12 p.), pirmalaikių Respublikos Prezidento rinkimų sąlygas (87 str. 1 d.), ministrų statuso klausimus (96 str.), Konstitucinio teismo sudarymą (103str.), prokurorų konstitucinį statusą (118 str.), savivaldybės taryboms atsakingų vykdomųjų organų teisinį statusą (119 str. 4 d.). Išskyrus Lietuvos Respublikos 47 str., tai buvo daugiausia nuostatos, susijusios su vals tybės valdžios institucijų teisine padėtimi, jų tarpusavio santykiais.

18

Tačiau politinio kompromiso dalyvių lūkesčiai ir politinė tikrovė nesutapo. Politinėms partijoms, kurioms buvo atstovaujama Seime po 1992 m. Seimo rinkimų, nepavyko suderinti pozicijų, ir palengvinta tvarka Konstitucija nebuvo pakeista.Žinoma, ir vėliau buvo siūlymų keisti Konstituciją, tačiau 1992-2001 m. laikotarpiu politinėms jėgoms pasisekė sėkmingai susitarti ir priimti tik dvi Konstitucijos pataisas.1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos 47 str. papildymo įstatymu buvo papildytas Konstitucijos 47 str. tokio turinio 2 dalimi: „Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlan tinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas".1996 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 str. pakeitimo įstatymu Konstitucijos 119 str. 2 dalyje vietoje žodžio „dvejiems" įrašytas žodis „trejiems", ir ši dalis išdėstyta taip: „Savivaldybių tarybų narius trejiems metams renka administracinio vieneto gyventojai -Lietuvos Respublikos piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu".Taigi per devynerius Konstitucijos galiojimo metus buvo pasiekti tik du susitarimai: buvo pakeistos konstitucinės normos dėl galimybės užsienio subjektams įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir prailgintas savivaldybių tarybų įgaliojimo laikas.Kaip turėtume vertinti siūlymus keisti Konstituciją? Atrodo, kiekviena diskusija valstybės organizacijos ir funkcionavimo, asmens ir valstybės santykių klausimais vertintina teigiamai ir laikytina normaliu dalyku de mokratinėje visuomenėje. Nereikėtų pamiršti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta Konstitucijos keitimo tvarka garantuoja, kad ne -apgalvotos, tik vienai kuriai nors politinei ar socialinei grupei priimtinos, pataisos nebus įgyvendintos. Norint pakeisti Konstituciją, reikia plataus konstitucinio susitarimo, įvairių politinių jėgų, didžiosios visuomenės dalies palaikymo.Galima suformuluoti keletą pagrindinių konstitucijos keitimo proceso principų:1) konstitucijos pataisa turi būti akivaizdžiai būtina (t.y. kai esamaskonkretus konstitucinis reguliavimas aiškiai neatitinka visuomenėsraidos svarbiausių tendencijų ir stabdo šį procesą);2) konstitucijos pataisa turi būti rengiama ir priimama laikantis visųkonstitucijoje įtvirtintų reikalavimų (negalimas joks „laisvas" šiųkonstitucijos normų interpretavimas);3) ir rengiant, ir priimant konstitucijos pataisą, būtinas platus Lietuvos politinių jėgų konsensusas (t.y. būtinas esminis bendranaciona-linis sutarimas, kai nė viena svarbi šalies politinė jėga neprieštarauja konstitucijos pataisai);4) rengiant ir priimant konstitucijos pataisą, negalima pažeisti konstitucijos dvasios (visų pirma joje įtvirtintos konstitucinių vertybių sistemos), konstitucijos vientisumo ir suderinamumo, būtina paisytiteisinės technikos reikalavimų.

3.7.1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nagrinėjimo platesniame konstitucinių procesų kontekste problemos

Tik platesniame konstitucinio proceso kontekste nagrinėjant konkrečios šalies konstitucijos priėmimo aplinkybes, jos turinį, formą ir struktūrą, teisines savybes, galima atskleisti konstitucinio reguliavimo ypatybes. Pasaulyje daug valstybių, kuriose galioja konstitucijos, be to, per tam tikrą istorinį laikotarpį vienoje šalyje galiojo ne viena konstitucija. Konstitucinis reguliavimas pakankamai įvairus, jį lemia šalies raidos istorinės sąlygos, tradicijos, konkreti socialinių jėgų ir interesų sankloda ir 1.1. Nežiūrint konstitucinio reguliavimo modelių įvairovės, jiems būdinga ir daug bendrų požymių. Lygindami Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją su kitų šalių tuo pačiu istoriniu laikotarpiu priimtomis ir galiojančiomis konstitucijomis, taip pat ir su skirtingų istorinių epochų konstitucijomis, galima atskleisti ne vieną dėsningumą ar ypatumą. Tai lemia lyginamosios Konstitucinės teisėtyros svarbą.Todėl norėdami geriau suvokti šalies dabartinio konstitucinio reguliavimo esmę, jo privalumus ir trūkumus, Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją turime traktuoti kaip reiškinį, kurį reikia nagrinėti plates niame socialiniame, politiniame bei teisiniame kontekste.Būtų prasminga Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją nagrinėti tokiais aspektais:1. Nacionalinės konstitucinės teisės raidos aspektu, t.y. 1992 m. Lie tuvos Respublikos Konstituciją nagrinėti kaip vieną iš Lietuvos konstitucinės raidos etapų (nacionalinis aspektas);2. Pasaulio valstybių konstitucinės globalios raidos aspektu, t.y. Lietuvos Respublikos Konstituciją suvokti globalaus konstitucinioproceso kontekste (pasaulinis aspektas);3. Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucinės raidos aspektu (regio

19

ninis aspektas).Žinoma, galimi ir kitokie požiūriai. Konstitucijos tyrinėjimai kuo įvai resniais aspektais atskleistų šio reiškinio naujų bruožų, leistų visapusiškai jį suvokti.Pirmu atveju Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją nagrinėtume Lietuvos nacionaliniu konstitucijų raidos aspektu. Mus domintų šios Konstitucijos ryšys su ankstesniu konstituciniu reguliavimu, konstitucinės tradicijos, atsispindinčios 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, jos nauji bruožai. Tarpukario Lietuvos laikinosios ir nuolatinės Konstitucijos žymi mūsų šalies prieštaringo konstitucinio proceso tam tikras pakopas. Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvos konstitucijų lyginamojo tyrimo pagrindai padėti M. Romerio darbuose, ypač „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitose"1. Ypač prasmingas pastovios demokratinės 1922 m. Lietuvos ir 1992 m. Konstitucijų palyginimas - ir jų priėmimo aplinkybių ir teisinės formos, ir turinio. K. Lapinskas straipsnyje „Lietuvos Konstitucijų istorinių teisinių sąsajų beieškant" yra apžvelgęs svarbesnius konstitucinės raidos, atkūrus nepriklausomą valstybę 1918 m. ir 1990 m., ypatumus. Taip pat jis yra lyginęs 1922 m. ir 1992 m. Konstitucijas pagal jų formą bei konstitucinius principus2. Prasmingi ir atskirų konstitucinių institutų raidos tyrimai. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nagrinėjimas konstitucinės teisės raidos aspektu leidžia „ < ■ > daryti prielaidas dėl kai kurių teisės institutų perimamumo ir besiformuojančių tam tikrų Lietuvos konstitucinės raidos tradicijų'1". Beje, išryškėja ir dabartinio šalies konstitucinės raidos etapo ypatumai. Antai lyginant pagal priėmimo aplinkybes demokratiškai ir nedemokratiškai priimtas tarpukario Lietuvos Konstitucijas ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, akivaizdi dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos ypatybė ta, kad ji parengta plataus spektro politinių jėgų kompromiso išdavoje, vėliau patvirtinta Tautos referendumu. Taigi pastarasis aktas yra tikros socialinės sutarties išraiška. Palyginus konstitucinio reguliavimo turinį, į akis krinta 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto žmogaus teisių ir laisvių instituto reikšmės pripažinimas, dėmesys valstybės valdžios pusiausvyros mechanizmui ir 1.1.Antru atveju į 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją žvelgiamaplataus pasaulinio konstitucinio proceso kontekste, t.y. suvokiant Lietuvos konstitucinį modelį globalių procesų kontekste. Šiuo atveju galima šalies Konstituciją nagrinėti ir istoriniu aspektu (prisiminkime pasaulio šalių konstitucinės raidos etapus), ir ją lyginti su dabar galiojančiais ar pastaruoju metu galiojusiais konkrečios valstybės konstituciniais modeliais. Tokie sugretinimai vėlgi padėtų atskleisti lietuviškojo konstitucinio reguliavimo tam tikrus bruožus. Mokymosi tikslais studentai galėtų pradėti, tarkim, nuo 1992 m. Lietuvos Respublikos ir garsiosios JAV 1787 m. Konstitucijų palyginimo. Jų priėmimo istorinės aplinkybės, konstitucinio reguliavimo apimtis, valstybės valdžios institucijų sistema, konkretūs konstituciniai institutai ir t.t. - platus palyginimų laukas. Ne mažiau pamokančios būtų Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos ir demokratinių šalių moderniųjų konstitucijų lyginamosios studijos.Ir trečias aspektas. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją galima nagrinėti ją lyginant su Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijomis, ypač su panašiomis istorinėmis sąlygomis priimtomis pototalitarinės epochos konstitucijomis. Šio regiono valstybių gyvenime regime daug panašumų, nors kiekvienos šalies situacija individuali. Griuvus totalitarinei sistemai, šiose šalyse bandoma įtvirtinti ir sustiprinti demokratinės santvarkos pagrindus, demokratinės visuomenės vertybes. Daugelis šių šalių, kaip ir Lietuva, priėmė naujas Konstitucijas. Konstitucinio reguliavimo analizė atskleidžia, nežiūrint kiekvienos šalies skirtumų, daug bendrų bruožų., Pototalitarinių Vidurio ir Rytų Europos konstitucijoms būdinga:- detalus pagrindinių teisių ir laisvių reglamentavimas;- konstitucinis politinio pliuralizmo ir politinių partijų veiklos, masinės informacijos priemonių veiklos, tautinių mažumų, rinkos ūkio,nuosavybės santykių apsaugos reglamentavimas;- siekimas įtvirtinti „racionalizuotą" parlamentinį ar pusiau prezidentinį valdymą;- skelbiamos teisinės, pasaulietinės, socialinės valstybės idėjos; dažniausiai tekste tiesiogiai formuluojamas ir valdžios padalijimo principas, kurio laikantis nustatomi valdžios institucijų įgaliojimai irtarpusavio santykiai;- europinis konstitucinės kontrolės modelis.Šie ir kiti bruožai būdingi daugeliui XX a. pabaigos Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų, taip pat ir Lietuvos. Tai sietina su istorinės situacijos panašumais, su iš esmės tuo pačiu metu vykstančiu perėjimu j demokratiją (pasak J. P. Massias, šio regiono valstybių konstitucinė teisė negali būti atsieta nuo perėjimo į demokratiją sampratos'), su šiose šaly se vykdomomis socialinėmis ekonominėmis bei politinėmis reformomis, su Vakarų demokratinių šalių minties ir teisinės praktikos jtaka. Į kiekvienos šalies Konstituciją reikėtų žvelgti ir kaip į originalų įvairių veiks nių santykio rezultatą nepamirštant ir nacionalinės praktikos, ir minties savitumų. Juolab, kad vienose šalyse pokyčiai yra akivaizdūs, kitoms sun-kiau sekasi įveikti praeities palikimą; vienos šalys orientuojasi į Europos Sąjungą, jos teisinius standartus, kitų siekimai vis dar nesusiklostė ar net kitokie ir t.t. Todėl Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos nagrinė jimas Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucinės raidos kontekste yra perspektyvus. Gaila, kad kol kas šis tyrinėjimų baras mažai tepaliestas.

6tema. Konstitucijos apsauga. LR Konstitucinis Teismas.1. Konstitucijos apsaugos būtinumas ir jo užtikrinimo būdai. Konstitucijas pažeidžia ne tik piliečiai, jų politinės ir kitos organizacijos, tačiau ir parlamentai, valstybių vadovai, vyriausybės pareigūnai. Konstitucija, būdama pagrindinis šalies įstatymas, ne tik garantuoja joje įtvirtintą konstitucinę santvarką, pagrindines

20

žmogaus teises ir laisves, tačiau suponuoja ir jos pačios apsaugos būtinumą. Konstitucija yra teisės aktų hierarchijos viršūnėje, todėl visi įstatymų leidimo, vykdomosios valdžios institucijų, savivaldybių teisės aktai turi atitikti Konstituciją . Konstitucijų apsaugos teisinės garantijos užkoduotos jų priėmimo, keitimo ir naikinimo tvarkoje. Specialios taisyklės, kurios taikomos priimant ir keičiant konstitucijas, užtikrina jų stabilumą, t.y. konstitucinių visuomeninių santykių reguliavimo nuolatinumą bei nepertraukiamumą. Demokratinėse. Už konstitucijų pažeidimus sunkiausius padarinius sukelia baudžiamo poveikio sankcijos. LR BK numatyta atsakomybė už valstybės perversmą, antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimą ir veiklą, viešus raginimus smurtu pažeisti LR suverenitetą, padėjimą kitai valstybei veikti prieš LR. Ypatingą reikšmę turi parlamentarų ir kitų aukščiausiųjų pareigūnų priesaika, kurioje akcentuojamas konstitucijų laikymasis. LR Konstitucijoje deklaruojama, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, o prisiekdamas seimo narys įsipareigoja gerbti ir vykdyti Konstituciją. Tokį pat įsipareigojimą prisiima prisiekdami Prezidentas, ministrai, Konstitucinio teismo ir bendrosios jurisdikcijos teisėjai, seimo kontrolieriai, valstybės kontrolierius ir kt. Šie asmenys šiurkščiai pažeidę Konstituciją arba sulaužę priesaiką, gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos tvarka. 2. Konstitucinės kontrolės sąvoka. Konstitucinės kontrolės funkcijos.Konstitucijos apsaugos sistemoje ypatinga reikšmė tenka konstitucinei kontrolei. Lietuvoje ši funkcija patikėta LR Konstituciniam teismui, kurio paskirtis – užtikrinti Konstitucijos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Konstitucinės kontrolės funkcijas atlieka Konstitucinis teismas, bendrosios jurisdikcijos teismai. LR KT išskirtinumą konstitucinėje sistemoje patvirtina ir jo įgyvendinamos funkcijos: konstitucinių teisinių vertybių įtvirtinimas; taikdarystė socialiniame politiniame gyvenime; teisinis politinių konfliktų sprendimas; politinio proceso nepertraukiamumo arba politinės kaitos užtikrinimas; pedagoginė; žmogaus teisių apsauga; demokratijos užtikrinimas ir visuomenės demokratinės kultūros ugdymas; konstitucinės evoliucijos užtikrinimas; teisminės praktikos standartų tarptautinė sklaida . KT skirtingai nuo bendrosios jurisdikcijos teismų, tam tikra prasme yra ir politinio proceso dalyvis. KT visiems politinio proceso dalyviams siūlo savo veiksmus grįsti konstitucinėmis vertybėmis, t.y. tomis, kurios yra ir visuotinės, ir labiau atspindi politinės kultūros esmę. 3. Konstitucinės kontrolės sistema. Konstitucinės kontrolės būdai ir formos. Konstitucijų apsaugos sistemoje išskirtinį vaidmenį vaidina bendrosios jurisdikcijos teismai bei kiti teismai, pvz: administraciniai teismai. Jie, nagrinėdami administracines, baudžiamąsias ir civilines bylas, realizuoja ne tik konstitucinę teisingumo vykdymo funkciją, bet ir užtikrina piliečių konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą. Bendrosios jurisdikcijos ir administracinių teismų konstitucinio statuso ypatumas yra tas, kad jie yra ir konstitucinio teisminio proceso subjektai – Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytais atvejais gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą nustatyti, ar teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja konstitucijai. Konstitucijoje skelbiama, kad įgyvendindamas savo teises ir pareigas savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Būdai ir formos. Pagal įgyvendinimo laiką konstitucinė kontrolė gali būti išankstinė (prevencinė) ir vėlesnioji (represyvioji). Išankstinės kontrolės atveju teisės akto atitikimas konstitucijai tikrinamas dar iki šio akto paskelbimo ir įsigaliojimo. Vėlesnioji kontrolė, t.y. tokia kontrolė, kai teisės akto teisėtumas tikrinamas jam jau įsigaliojus, ypač jeigu jis jau sukėlė realias teisines pasekmes. Pagal teisinius padarinius konstitucinė kontrolė gali būti konsultacinė ir sprendžiančioji.Konsultacinės kontrolės justicijos išvada, nors ir neturi privalomos teisinės galios, tačiau visada yra svarbi. Sprendžiančioji kontrolė, konstitucinės kontrolės institucijos sprendimas dėl teisės akto pripažinimo nekonstituciniu yra privalomas visoms valstybės institucijoms ir piliečiams. Pagal privalomumą konstitucinė kontrolė gali būti privalomoji ar fakultatyvinė. Fakultatyvinę kontrolę gali inicijuoti tie subjektai, kuriems tokia teisė yra numatyta šalies konstitucijoje. Pagal formą konstitucinė kontrolė yra konkrečioji ir abstrakčioji. Konkrečios kontrolės esmė yra ta, kad teisės normos atitikimas konstitucijai vertinamas individualaus ginčo, t.y. konkrečios teisminės bylos kontekste, o konstitucinės kontrolės institucijos sprendimas privalomas tik byloje dalyvaujančioms šalims. Konkrečioji kontrolė gali būti skirstoma dar į dvi grupes – centralizuotąją ir decentralizuotąją. Centralizuotosios kontrolės pagrindinis bruožas yra tas, kad ją įgyvendina šalies aukščiausios teisminės institucijos – aukščiausieji teismai, aukščiausieji kasaciniai teismai. Decentralizuotosios kontrolės esmė yra ta, kad ją vykdo visų grandžių bendrosios jurisdikcijos teismai . Abstrakčiosios kontrolės pavyzdžiu gali būti visos Europos valstybės, kuriose konstitucinę kontrolę įgyvendina specializuoti konstituciniai teismai. Pagal vykdymo vietą konstitucinę kontrolę galima apibūdinti kaip vidinę ir išorinę kontrolę. Vidinę kontrolę visada įgyvendina ta institucija, kuri priima teisės aktą. Pagal turinį konstitucinė kontrolė gali būti formalioji ar materialioji. Formaliosios kontrolės esmė yra ta, kad teisės akto konstitucingumas tikrinimas pagal jo priėmimo tvarką, t.y., ar nebuvo pažeistos formaliosios įstatymų leidybos procedūrų taisyklės. Materialiąja prasme tikrinant teisės akto konstitucingumą, vertinamas teisės akto ar konkrečios teisės normos turinys, t.y. konkreti norminė medžiaga. Pagal konstitucinės kontrolės institucijos sprendimo įsigaliojimo laiką konstitucinė kontrolė gali būti tokia, kai sprendimas galioja atgal (ex tunc), ir kai sprendimas galioja tik į ateitį (ex nunc).4. Konstitucinės kontrolės institucijos ir jų atsiradimas Lietuvoje. Išskirdamas konstitucinę kontrolę kaip vieną svarbiausių konstitucinės teisės mokslo problemų, M.Romeris įtikinamai argumentavo, kad tik konstitucinis teismas Europoje įsitvirtinusioje teisinėje tradicijoje gali laiduoti konstitucijos viršenybę ir jos laikymosi kontrolę. Jo nuomone, nei politinės, nei administracinės, nei baudžiamosios, taip pat ir civilinės sankcijos parlamentarams ar jų nariams negali užtikrinti besąlygiškos konstitucijos normų kontrolės. Mokslininkas taip pat skeptiškai vertino ir bendrosios jurisdikcijos teismų galimybes kontroliuoti parlamentų priimamų teisės aktų konstitucingumą. 1928m. gegužės 15d. buvo įtvirtinta Valstybės Taryba. Tarybai buvo suteikti kai kurie tarpžinybiniai įgaliojimai – jį turėjo teisę gauti iš ministerijų ir jų priežiūroje esamų įstaigų dokumentus ir informaciją. Ši institucija buvo sukurta, kad rūpintųsi teisės aktų projektų rengimu. Taryba turėjo organizuoti ir atlikti teisės aktų kodifikavimo darbus. Pastebėjusi teisės sistemos trūkumus, taryba, galėjo kelti klausimą dėl būtinumo rengti naujus įstatymus, taip pat papildyti ir pakeisti galiojančius. Taryba privalėjo vertinti ar vykdomosios valdžios institucijų aktai – įsakymai, taisyklės ir instrukcijos – atitiktu įstatymus. Prezidento reikalavimu Taryba turėjo pateikti nuomonę su paaiškinimais dėl Vyriausybės teisės aktų ar įstatymų. Taryba galėjo formuluoti išvadas ir dėl šių aktų suderinamumo su Konstitucija. Klaipėdos krašto statutinis teismas, jis turėjo būti sudėtinė Vyriausiojo Tribunolo dalis (1935m.) Teismo sprendimai turėjo būti skelbiami jo vardu, buvo nustatyta

21

specifinė sprendimų teisinė galia bei originalus jų vykdymo teisinis būdas. Ši institucija nagrinėjo tokias bylas: dėl Respublikos įstatymo prieštaravimo Klaipėdos krašto statutui; dėl Klaipėdos krašto įstatymo prieštaravimo Klaipėdos krašto statutui; dėl Respublikos administracijos organo administracinio akto prieštaravimo Klaipėdos krašto statutui ir kt. Buvo numatyta, kurie pareigūnai galėjo inicijuoti bylos nagrinėjimą Statutiniame Teisime, buvo numatyta galimybė sustabdyti teisės akto (išskyrus įstatymo) veikimą ir kt. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. Jis galėjo aiškinti teisės klausimus savo visuotiniame susirinkime. Inicijuoti tokį aiškinimą galėjo teisingumo ministras. Tribunolas, vykdydamas kasacinio teismo funkcijas, konkrečiose teisminėse bylose aiškino ne tik bendruosius teisės, bet ir konkrečius konstitucinių normų taikymo klausimus. 5. Konstitucinio Teismo kompetencija. LR Konstitucinio Teismo kompetencija yra įtvirtinta Konstitucijos 105 str. Nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja Konstitucijai LR įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: LR Prezidento aktai, LR Vyriausybės aktai. Konstitucinis Teismas teikia išvadas: ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per LR Prezidento ar Seimo narių rinkimus; ar LR Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; ar LR tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Teismo įgaliojimų sričiai nepriklauso ministerijų, kitų valdymo institucijų, tarp jų apskričių administracijų, teisės aktų teisėtumo tikrinimas. Konstitucinis Teismas taip pat nevertina, ar savivaldybių aktai derinasi su Konstitucija ir įstatymais. Pagrindinė funkcija yra tikrinti, ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Įgyvendindamas šią funkciją, KT vykdo ir pagrindinę savo priedermę – užtikrina Konstitucijos viršenybę LR teisinėje sistemoje, nes būtent teisės normų kuriamoje veikloje dažniausiai pažeidžiamos konstitucinės normos ir nuostatos, prasilenkiama su principais, kurie tiesiogiai suformuluoti Konstitucijoje, arba su tais, kurie remiasi konstitucinių normų visuma, ar su tos visumos tam tikra dalimi. KT išreiškia savo nuomonę ne tik dėl akto atitikimo konstitucinėms normoms, bet ir konstituciniams principams. Teisės akto konstitucingumo vertinimas pagal normų turinį visų pirma reiškia tai, kad Teismas turi išsiaiškinti, ar teisės normoje nustatytos teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos atitinka Konstitucijoje išreikštą poziciją. Teisės akto ar jo dalies teisėtumas pagal reguliavimo apimtį suponuoja tai, kad teisės normos kurėjas negalėjo priimti tokių taisyklių, kurių nustatymas nepriklauso jo kompetencijai, t.y. jis peržengė tas reguliavimo ribas, kurios nustatytos jo kompetencijoje. KT gali pripažinti teisės aktą (ar jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, jeigu buvo pažeistas bent vienas iš teisės aktų teisėtumo parametrų – pagal normų turinį; pagal reguliavimo apimtį; pagal formą; pagal priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Bet kurios taisyklės pažeidimas gali sąlygoti teisės akto (ar jo dalies) pripažinimą prieštaraujančiu Konstitucijai. 6. Konstitucinio Teismo formavimo tvarka.Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Konstitucinio Teismo teisėjus, taip pat ir atnaujinant Teismo sudėtį, skiria Seimas po lygiai iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Naujai paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas.Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas. Jeigu toks teisėjas šias pareigas ėjo ne ilgiau kaip šešerius metus, tai jis po ne mažesnės kaip trejų metų pertraukos gali eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas dar vieną kadenciją.Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Formuojant konstitucinius teismus, dalyvauja dvi valstybės valdžios (įstatymų leidžiančioji ir vykdomoji). Rotacijos principas, kuriuo remiantis formuojamas KT, taip pat patvirtina KT išskirtinumą valstybės valdžios institucijų sistemoje. Teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos LR pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nėra nurodyta pirmininko įgaliojimų trukmė. Darytina išvada, kad pirmininko kadencija sutampa su jo kaip teisėjo įgaliojimų trukme. 7. Konstitucinio Teismo teisėjų statusas. Pagal LR Konstituciją KT teisėjai, eidami savo pareigas, yar nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik LR Konstitucija. KT teisėjo asmuo yra neliečiamas. Konstitucinio Teismo teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagoginį ir kūrybinį darbą. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.Konstitucinio Teismo teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. Konstitucinio Teismo teisėjas negali būti jokių kitų įmonių, įstaigų, organizacijų arba asmenų gynėju ar atstovu. Konstitucinio Teismo teisėjas be Konstitucinio Teismo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Klausimas dėl sutikimo patraukti Konstitucinio Teismo teisėją baudžiamojon atsakomybėn svarstomas pagal generalinio prokuroro teikimą. Konstitucinio Teismo teisėjas, sulaikytas ar pristatytas į teisėsaugos įstaigas be asmens dokumentų, turi būti nedelsiant paleidžiamas, kai nustatoma jo asmenybė. Įeiti į gyvenamąsias ar tarnybines Konstitucinio Teismo teisėjo patalpas, daryti ten arba jo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą arba poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų bei dokumentų apžiūrą ar poėmį leidžiama tik tada, kai nustatyta tvarka Konstitucinio Teismo teisėjui yra iškelta baudžiamoji byla.Baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas Konstitucinio Teismo teisėjas, nagrinėja Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinio Teismo teisėjas už kalbas ar balsavimus Konstituciniame Teisme negali būti persekiojamas. Konstitucinio Teismo ir jo teisėjų įgaliojimai bei teisės negali būti apriboti paskelbus karo ar nepaprastąją padėtį. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai : 1) pasibaigia įgaliojimų laikas;2) jis miršta;3) jis atsistatydina;4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės, t. y. per vienerius metus teisėjas serga ilgiau kaip 4 mėnesius arba jei suserga nepagydoma ar kita ilgalaike

22

liga, kliudančia jam eiti savo pareigas;5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai gali būti sustabdyti Konstitucinio Teismo sprendimu, kai: 1) šio įstatymo nustatyta tvarka yra duotas sutikimas patraukti Konstitucinio Teismo teisėją baudžiamojon atsakomybėn;2) Seimo nutarimu po specialios tardymo komisijos išvados pradedamas Seime apkaltos procesas Konstitucinio Teismo teisėjui;3) įsiteisėjusiu teismo sprendimu teisėjas pripažįstamas nežinia kur esančiu.Sustabdžius teisėjo įgaliojimus, jis netenka teisių.Kai nebelieka pagrindo Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimams sustabdyti, Konstitucinis Teismas ne vėliau kaip per 3 dienas priima sprendimą dėl teisėjo įgaliojimų atstatymo. Jeigu nurodytu laiku sprendimas nepriimamas, laikoma, kad Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai atstatyti nuo tos dienos, kai jis faktiškai pradeda eiti savo pareigas, pareiškimu pranešdamas apie tai Konstitucinio Teismo pirmininkui. KT teisėjo konstitucinio statuso turinį sudaro labai svarbios socialinės materialinės garantijos (indemnitetas). Visi teisėjai privalo laikytis etikos taisyklių. Viena svarbiausių šių taisyklių – viešai nereikšti savo nuomonės klausimu, kuris yra svarstomas arba priimtas svarstyti KT. Konstitucinio Teismo teisėjas negali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn. Konstitucinio Teismo teisėjui už šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą, nedalyvavimą posėdžiuose be pateisinamos priežasties Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti taikomos materialinės sankcijos – iki 50% sumažinamas atlyginimas už praėjusį mėnesį. KT darbui vadovauja KT pirmininkas. Šalia teisėjo pareigų pirmininkas atlieka šias funkcijas: vadovauja klausimų, teikiamų svarstyti KT, rengimui; šaukia Teismo posėdžius ir jiems pirmininkauja; siūlo Teismui svarstytinus klausimus; paskirsto darbus teisėjams; teikia Teismui tvirtinti jo aparato struktūrą ir etatus, vadovauja aparato darbui, priima ir atleidžia iš pareigų aparato darbuotojus.8. Konstitucinio Teismo vieta Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje. Seimas gali prašyti KT išvados visais Konstitucijoje nurodytais atvejais: ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezidento ir seimo narių rinkimus; ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam eiti toliau pareigas; ar LR tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Taip pat į KT gali kreiptis ir seimo narių grupė, tokią grupę gali sudaryti ne mažiau kaip 1/5 seimo narių, t.y. ne mažiau kaip 28. Jie gali kreiptis dėl šių klausimų: ar LR įstatymai ir kiti seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai; ar Prezidento aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais; ar Vyriausybės aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais. Dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, teismai, taip pat Respublikos Prezidentas. Taip pat Prezidentas gali kreiptis į KT su klausimu ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai. Taip pat Prezidentas gali prašyti išvados ar tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Ši Prezidento teisė tiesiogiai susijusi su jo konstitucinėmis funkcijomis spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdyti užsienio politiką. Vyriausybė gali kreiptis į KT tik dėl įstatymų ir kitų seimo priimtų aktų atitikimo Konstitucijai. Labai plačias teises inicijuoti konstitucinį ginčą KT turi teismai. Teismai gali kreiptis šiais klausimais: ar LR įstatymai ir kiti seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai; ar Prezidento aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais; ar Vyriausybės aktai sutinka su Konstitucija ir įstatymais. Nagrinėjant visas bylas (civilines, baudžiamasis ir t.t.) šalims, jų atstovams, teismui gali iškilti abejonių dėl teisės normos, kuri turi būti taikoma konkrečioje byloje, t.y. ar ji neprieštarauja Konstitucijai. Tokiu atveju teismas (teisėjas) gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu spręsti, ar tam tikras aktas neprieštarauja Konstitucijai. Teismai kreipiasi į KT nutartimi. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi: pareiškėjas – valstybės institucija, Seimo narių grupė, kuriems įstatymai suteikia teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai ar įstatymams arba duoti išvadą, bei jų atstovai;suinteresuotas asmuo – valstybės institucija, priėmusi teisės aktą, kurio atitikimą Konstitucijai ar įstatymams reikia ištirti, bei jos atstovas; Seimo narys ar kitas valstybės pareigūnas, kurio veiksmų atitikimą Konstitucijai reikia ištirti dėl jam pradėtos Seime apkaltos bylos, bei jo atstovas; Respublikos Prezidentas, kai teikiama išvada dėl jo sveikatos būklės, bei jo atstovas.Dalyvaujantys byloje asmenys turi lygias procesines teises. Jie turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti iš jos išrašus, nuorašus, kopijas, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams. Dalyvaujantys byloje asmenys savo bylas Konstituciniame Teisme gali vesti patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovus.Įstatyminiais atstovais laikomi atitinkamų institucijų vadovai, veikiantys pagal įstatymo jiems suteiktus įgaliojimus. Jie pateikia Konstituciniam Teismui dokumentus, patvirtinančius jų pareigas. Įstatyminiu atstovu laikomas ir Seimo narių grupei atstovaujantis Seimo narys (nariai), kurį (kuriuos) savo prašyme nurodo pasirašydami po juo visi besikreipiantys Seimo nariai, jeigu jų parašai patvirtinti Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo. Teismui, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą, atstovauja nutartį priėmęs teisėjas (arba kolegijos pirmininkas).Dalyvaujančių byloje įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) Konstituciniame Teisme gali būti advokatai, mokslo laipsnius turintys teisininkai, taip pat teisinio darbo aukščiausiose valstybės institucijose patirtį turintys asmenys. Advokato įgaliojimai patvirtinami advokato orderiu. Kitiems nurodytiems asmenims įgaliojimus išduoda atitinkamų institucijų, kurioms jie atstovauja, vadovai arba Seimo narių grupės įstatyminis atstovas. Institucijos vadovas savo įstaigai atstovauti gali įpareigoti ir kitą tos įstaigos specialistą, išduodamas jam įgaliojimą.Proceso dalyviai: laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, jų atstovai, liudytojai, ekspertai, pakviesti specialistai ir vertėjai. 9. Konstitucinio Teismo aktai, jų rūšys ir teisinė galia. Konstitucijoje minimos dvi teismo aktų rūšys – sprendimai ir išvados. KT nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Be to KT tam tikrais atvejais teikia išvadas. Jeigu KT sprendimai priimami konkretiems procesiniams veiksmams apibūdinti ir suteikti jiems tam tikrą teisinę formą, tai nutarimai ir išvados priimami baigus teisminį tyrimą. KT nutarimus ir išvadas galima apibūdinti, kaip baigiamuosius teismo aktus, kuriais byla išsprendžiama iš esmės. Visiems teismo aktams (išskyrus sprendimus procesiniais klausimais) būdinga panaši vidinė struktūra, kurioje galima išskirti šias dalis: 1. akto pavadinimas; 2. įvadinė; 3. konstatuojamoji (motyvuojamoji) rezoliucija. Svarbiausia dalis yra rezoliucija, nes joje suformuluota Teismo valia. Konstatuojamoji dalis yra svarbi tuo, kad joje yra teismo motyvai ir argumentai, kuriais grindžiama rezoliucija. Nustatomojoje dalyje atskleidžiami bylos pagrindai, byloje dalyvaujančių asmenų pozicijos – konstitucinio ginčo esmė. Nutarimai – priimami teisminėse bylose, kuriose įtvirtinamas teisės akto (įstatymo, kito Seimo

23

akto, Prezidento ir Vyriausybės aktų) konstitucingumas (teisėtumas). Šie KT nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Svarbi aplinkybė – pagal KT įstatymą KT nutarime privalo nurodyti, kuriems konkretiems Konstitucijos straipsniams ar jų nuostatoms, arba kuriems konkretiems įstatymams teisės aktas prieštarauja. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Priimant kitokius nutarimus, kuriais patvirtinamas teisės akto konstitucingumas (teisėtumas), ir todėl teisės aktą taikančioms institucijoms neturėtų ateityje kilti abejonių dėl šio konkretaus akto suderinamumo su pagrindiniu valstybės įstatymu, šiems nutarimams KT neprivalu nurodyti, kuriems konkretiems Konstitucijos straipsniams ar jų nuostatoms teisės aktas neprieštarauja. Nutarimą ištaisyti gali tik pats Teismas savo iniciatyva ar dalyvavusių byloje asmenų prašymu. Peržiūrėti nutarimą KT gali: paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, kurios buvo nežinomos Teismui nutarimo priėmimo metu; pasikeitus Konstitucijos normai, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas. Nutarimą gali aiškinti tik pats teismas, iškilus neaiškumų dėl teisinių motyvų neapibrėžtumo. Išvados yra rekomendacinio, patariamojo pobūdžio, nes galutinį sprendimą visada priima Seimas. Išvados skelbiamos ne Lietuvos Respublikos vardu, bet išreiškia tik teismo nuomonę, poziciją svarstytu klausimu . Išvados į teismą gali kreiptis tik seimas, o dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai – LR Prezidentas. Paklausimai dėl išvadų nagrinėjami paprastesne procedūra, nesilaikant visų reikalavimų. Sprendimai gali būti klasifikuojami pagal tai, kokiuose posėdžiuose (teisminiuose, organizaciniuose, tvarkomuosiuose) jie priimami. Sprendimai, kurie nesukelia teisinių pasekmių, formalizuoja tam tikrą procesinį veiksmą ir yra vienkartinio pobūdžio. Tokie sprendimai yra sujungti prašymus į vieną bylą; skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, atidėti ar atnaujinti bylos nagrinėjimą; skirti baudas; teismo veiksmai dėl dalyvaujančių byloje asmenų prašymų ir pan. Kai kurie sprendimai pagal juose formuluojamus motyvus ir argumentus net gali priartėti prie baigiamųjų teismo aktų (nutarimų ir išvadų) reikšmės. Sprendimas nutraukti pradėtą teiseną gali būti priimtas ir tuo atveju, kai teismas pradėjo nagrinėti bylą teisminiame posėdyje ir paaiškėjo iki šiol nežinoma aplinkybės, dėl kurių būtų atsisakyta nagrinėti prašymą ar paklausimą. Sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą ar paklausimą: prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į KT; prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas KT ir kt. KT aktams priskirtini ir teismo pirmininko potvarkiai, kuriais sprendžiami procesiniai klausimai. Nors jie yra individualūs aktai, tačiau taip pat ženklina tam tikrus procesinius veiksmus, kurie atliekami Konstituciniame Teisme. Potvarkiai priimami šiais klausimais: pavedama vienam iš teisėjų atlikti išankstinį tyrimą ir reikalingus parengiamuosius veiksmus dėl prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai arba dėl paklausimo pateikti išvadą; rengti bylą tvarkomajam posėdžiui ir kt.10. Konstitucinių ginčų nagrinėjimo tvarka. (procesas). Atliekami parengiamieji darbai, kurių tikslas tinkamai parengti klausimo nagrinėjimą teisminiame posėdyje. Prašymas ar paklausimas registruojamas teismo raštinėje, teismo pirmininkas savo potvarkių tai paveda vienam ar keliems teisėjams. Teisėjas tiria jam perduota medžiagą, ar prašymas paduotos tinkamos institucijos, ar prašymas žinybingas KT, ar jau toks klausimas nebuvo tirtas teisme, ar jau negalioja šiuo klausimu priimtas nutarimas, ar prašymas (paklausimas) grindžiamas teisiniais motyvais. Vėliau teismas surašo pažymą su savo pasiūlymais ir praneša apie tai teismo pirmininkui. Bylą KT posėdžiui rengia pirmininko paskirtas teisėjas. Rengdamas bylą, teisėjas apklausia pareiškėją, suinteresuotą asmenį ar jų atstovus, išklauso argumentus, prireikus siūlo jiems raštu teikti paaiškinimus. Teisėjas gali apklausti liudytojus. Gali išreikalauti rašytinių ir daiktinių įrodymų, skirti ekspertizes, iškviesti ir apklausti specialistus. Vėliau siūlo tvarkomajame KT posėdyje priimti sprendimą skirti bylą nagrinėti Teismo posėdyje. KT išklausęs teisėjo pranešimą, gali priimti sprendimą skirti bylą papildomai ištirti, ar atsisakyti nagrinėti bylą. Dalyvaujančių byloje asmenų ir jų atstovų neatvykimas į posėdyje dalyvaujančių byloje asmenų ir jų atstovų neatvykimas į posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti, šiais atvejais teisminis posėdis vyksta laisva forma, nesilaikoma teisminio posėdžio sekos. Gali būti pareiškimas KT teisėjo nušalinimas. Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu:1) jis yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais;2) jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla.Jei yra aplinkybių, nurodytų šio straipsnio pirmojoje dalyje, prieš bylos nagrinėjimo pradžią teisėjas privalo raštu apie tai pareikšti ir prašyti Konstitucinio Teismo spręsti jo nušalinimo klausimą. Tais pačiais pagrindais ir tvarka motyvuotai nušalinimą gali pareikšti dalyvaujantys byloje asmenys.Jeigu yra pareikštas nušalinimas, Konstitucinis Teismas turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų nuomones. Nusišalinimo ar nušalinimo klausimą Teismas išsprendžia pasitarimų kambaryje. Atidėti bylos nagrinėjimą galima Konstitucinio Teismo sprendimu, jeigu;1) klausimas nepakankamai parengtas ir reikia papildomo tyrimo;2) būtina išreikalauti naujus įrodymus;3) atsiranda kitų svarbių priežasčių.Konstitucinis Teismas, atidėdamas bylos nagrinėjimą, gali paskirti kito posėdžio laiką ir apie tai pasirašytinai paskelbti atvykusiems asmenims.Atidėdamas pradėtos bylos nagrinėjimą, Teismas gali apklausti atvykusius liudytojus, kurie iš naujo paprastai nebešaukiami.Atnaujinęs atidėtos bylos nagrinėjimą, Teismas nusprendžia, ar ją pradėti nagrinėti iš pradžių ar nuo tos teismo proceso vietos, kurioje bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas nuo teisėjo pranešėjo pasisakymo, kuriame išdėstoma bylos esmė, jos nagrinėjimo vada ir pagrindas, turimos medžiagos turinys ir kiti reikalingi duomenys. Konstitucinio Teismo teisėjai gali užduoti klausimų pranešėjui.Po to išklausomi dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai pradedant pareiškėju. Šie asmenys turi teisę užduoti vienas kitam klausimų, pasakyti savo nuomonę dėl kiekvieno kito asmens pareiškimo bei prašymo. Jiems klausimų gali užduoti ir Konstitucinio Teismo teisėjai. Posėdžio pirmininkas garsiai perskaito rašytinius tų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, kurie neatvyko į posėdį.Prieš apklausdamas liudytojus, posėdžio pirmininkas nustato jų asmens tapatybę, pasirašytinai įspėja juos dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus bei už žinomai melagingus parodymus.Po liudytojo parodymų jam gali būti užduodama klausimų. Rašytiniai liudytojų parodymai garsiai perskaitomi Teismo posėdyje.Rašytiniai įrodymai arba jų apžiūros protokolai garsiai perskaitomi Teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, kurie po to gali duoti paaiškinimus.Daiktinius įrodymus apžiūri Teismas; jie parodomi ir dalyvaujantiems byloje asmenims, o prireikus – ekspertams ir liudytojams. Dalyvaujantys byloje asmenys dėl daiktinių įrodymų gali duoti paaiškinimus.Ekspertizės aktas garsiai perskaitomas Teismo posėdyje. Ekspertui gali būti užduodama klausimų. Prireikus Teismas gali paskirti papildomą arba pakartotinę ekspertizę.Į posėdį kviesti specialistai pateikia savo paaiškinimus jiems iškeltais klausimais, išdėsto savo argumentus. Specialistams gali būti užduodama klausimų.Kai išnagrinėti visi įrodymai, posėdžio pirmininkas paklausia dalyvaujančių byloje

24

asmenų, ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Prašymus Teismas išsprendžia, priimdamas dėl jų sprendimus. Kai prašymai išspręsti arba jų nėra, posėdžio pirmininkas paskelbia, kad įrodymų tyrimas yra baigtas.Teisminiai ginčai susideda iš dalyvaujančių byloje asmenų kalbų.Teisminiuose ginčuose pirmieji pasisako pareiškėjas ir jo atstovas, po to – suinteresuotas asmuo ir jo atstovas.Po to dalyvaujantys byloje asmenys gali pasisakyti antrą kartą dėl to, kas pasakyta ginčuose. Paskutinio žodžio teisė visada priklauso suinteresuotam asmeniui ir jo atstovui. Jeigu Konstitucinis Teismas teisminių ginčų metu pripažįsta, jog reikia išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima sprendimą atnaujinti įrodymų tyrimą. Baigęs įrodymų tyrimą, Teismas vėl išklauso teisminius ginčus bendra tvarka.

7. Asmens Konstitucinis teisinis statusas.1. Asmens teisinis statusas kaip konstitucinės teisės institutas.Žmogaus teisių institutas glaudžiai susijęs ir su kitais konstitucinės teisės institutais, reglamentuojančiais valstybės valdžios institucijų formavimą, funkcionavimą. Žmogaus teisių institutą įtakoja ne tik nacionalinės teisės sistemos raida, valstybės konstituciniai politiniai procesai, bet ir tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas. Jos gali būti išreikštos konstitucijos preambulėse, atskiruose skirsniuose, konstitucijos pataisose priimant atskirus konstitucinius įstatymus ir kt. Taigi egzistuoja žmogaus teisių konstitucinio reguliavimo įvairovė ir turinio, ir jų teisinės formos įtvirtinimo požiūriu.

2. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių samprata. Žmogaus teisių istorinė raida. Žmogaus teisių ir laisvių raida tarpukario Lietuvos konstitucijose. Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų – prigimtinės ir pozityviosios – raidos įtakoje. Prigimtinė teisės doktrina žvelgia į žmogaus teises kaip į neatskiriamas nuo individo teises, kurių ištakos – protas, dievo valia, žmogaus prigimtis. Pozityvizmas žvelgia į žmogaus teises kaip į valstybės duotas, nustatytas įstatymų ar kitų teisės aktų. Teisės požiūriu nėra didelio skirtumo tarp žmogaus teisės ir laisvės, nes laisvės – taip pat teisės tik kitoje žmogaus funkcionavimo sferoje, į kurią valstybė negali kištis. (pvz: minties laisvė). Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai – žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė, taip pat ir pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Žmogaus teisės gali būti suprantamos kaip asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas realizuoti. Žmogaus teises reglamentuoja teisės ir kitos socialinės normos. Vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų jų visuotinumas, universalumas, nedalumas; jos yra viena kitą sąlygojančios, žmogaus teisės remiasi lygiateisiškumo ir kitais principais. Kiekviena teisė turi tam tikrą norminį turinį ir suponuoja teisinį santykį tarp asmens ir viešosios valdžios institucijų tikslu apsaugoti esmines žmogiškąsias vertybes ir poreikius nuo nepagrįsto viešosios valdžios institucijų įsikišimo. Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus – senovės graikų ir romėnų humanizmo idėjas, krikščionių etiką. Pirmojo Lietuvos Statuto (1529) preambulėje nurodoma, kad Statutas skirtas visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. Visi turėjo būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę. Statute LDK įsipareigojo saugoti visų pavaldinių teises ir laisves. Statute ginamos moterų turtinės teisės, garbė. 1918m. atgavus nepriklausomybę, vėl galėjo savarankiškai kurti teisę. Didelę įtaką konstitucinės teisės formavimosi turėjo M.Riomerio darbai, bandę sugražinti Lietuvą į Europos valstybių konstitucinės tradicijos vagą. 1922m. Konstitucijoje buvo specialus skyrius „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“. Kitose Lietuvos Konstitucijose taip pat reglamentuojamos žmogaus teisės, tačiau nuolatinė nepaprastosios padėties taikymo praktika iškreipė žmogaus teisių įgyvendinimo tarpukario Lietuvoje praktiką, ir tai ypač trukdė atsiskleisti demokratijai, kurią nuoširdžiai norėta diegti 1922m. LR Konstitucijos pagrindu. 3. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikacijos įvairovė. Žmogaus teisės ir visuomenės integracijos ir globalizacijos procesai. Žmogaus teises galima skirstyti pagal teisių įtvirtinimo pobūdį, pagal jų turinį, pagal subjektų, kuriems jos skirtos grupes, pagal teisių ribojimo galimybes. Pagal žmogaus teisių teisinio įtvirtinimo pobūdį jas galėtume išskirti į pagrindines konstitucines, įtvirtintas konstitucijose, ir į formuluojamas kituose teisės aktuose. Pagal galimybes riboti teises jas galėtume klasifikuoti į absoliučias, t.y. neribojamas – pvz: teisė į gyvybę, draudimas žmogų kankinti ir taikyti žiaurias bausmes; ir teises, kurios tam tikromis sąlygomis gali būti ribojamos, pvz: laisvė, nuosavybė, teisė į informaciją. Teises galėtume suskirstyti ir pagal specialius subjektus, kuriems jos yra skirtos, pvz: vaikų; moterų, turinčių mažamečių vaikų; invalidų; neįgalių asmenų ir kt. Nors žmogaus teisės nėra siejamos su pilietybe, tačiau kartais tokios teisės (politinės teisės), kaip teisė dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per išrinktus atstovus, rinkimų teisė, yra sietinos su pilietybe. Paprastai žmogaus teisės yra skirtos individams, tačiau kai kuriais atvejais galėtume diskutuoti ir dėl kolektyvinių teisių, pvz: tautinių mažumų teisės ir kt. Tačiau žmogaus teisės lieka individualios, tik kartais jomis gali būti naudojamasi kartu su kitais. Kolektyvinės teisės kartais vadinamos solidarumo teisėmis ir priskiriamos vadinamosioms „trečiosios kartos teisėms“, t.y. istoriškai susiformavusioms vėliau. Tokioms teisėms priskiriama teisė į taiką, vystymas, sveiką aplinką, tautų apsisprendimo teisė ir kt. Pagal teisių turinį žmogaus teises galėtume grupuoti į pilietines (asmenines), politines, ekonomines, socialines ir kultūrines.

4. Tarptautinis teisinis žmogaus teisių reglamentavimas: pagrindiniai tarptautiniai dokumentai. JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė chartija. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Tarptautinės žmogaus teisių teisės susikūrimui didelę įtaką turėjo 1948m. Jungtinių tautų organizacija (JTO) Generalinės asamblėjos visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas ir kitų tarptautinių žmogaus teises įtvirtinančių dokumentų. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje buvo pirmą kartą paskelbtas tarptautinis žmogaus teisių katalogas, apimantis pilietines, politines ir socialines, ekonomines, kultūrines teisės. Deklaracijoje yra apibrėžtos pagrindinės teisės. Deklaracija nenustato jokios teisių viršenybės, joje nekalbama ir apie konkrečius teisių ribojimus, tačiau joje numatoma, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei; įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti

25

kitokių apribojimų kaip įstatymo numatytų vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. Kiti du svarbūs Jungtinių tautų priimtą Tarptautinę žmogaus teisių chartiją sudarantys dokumentai – Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas. ES teisėje ilgą laiką nebuvo specialaus dokumento, reglamentuojančio žmogaus teises. Šį trūkumą papildė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatos. 2000m. buvo priimta ES pagrindinių teisių chartija. Chartijoje atsispindi naujoji ES politika žmogaus teisių srityje, nes pilietinės ir politinės teisės yra dėstomos kartu su socialinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis tuo pabrėžiant jų nedalumo ir visų teisių viendo svarbumo principą. ES pagrindinių teisių chartija – žmogaus teises reglamentuojantis dokumentas. Chartija dar kartą patvirtina teises, kurios pirmiausiai kyla iš konstitucinių tradicijų ir bendrų tarptautinių valstybių narių įsipareigojimų, ES sutarties ir kt. Šioje Chartijoje žmogaus teisės ir laisvės dėstomos kartu ir klasifikuojamos pagal šias sritis: orumas, laisvės, lygybė, solidarumas, teisingumas, atskirai išskiriamos ir piliečių teisės.. Prie teisių į laisvę priskiriamos - teisė į laisvę ir saugumą, pagarba privačiam ir šeimos gyvenimui, asmens duomenų apsauga ir kt. Prie lygybės teisių priskiriama – lygybė įstatymui, diskriminavimo draudimas, kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė, vyrų ir moterų lygybė, veiko teisės. Chartijoje solidarumo teisėms priskiriama – darbuotojų teisė į informavimą ir konsultavimą įmonėje, kolektyvinių derybų ir veiksmų teisė, teisė į įdarbinimo paslaugas ir kt. Teisingumo teisėms chartija priskiria tokias teises: teisę į veiksmingas teisinės gynybos priemones ir teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją ir kt. Žmogaus teisės sveikatos priežiūros srityje vadinamos paciento teisėmis. Ypač svarbi žmogaus teisių konvencija, kuri išsiskiria iš kitų tokio pobūdžio tarptautinių sutarčių, nes joje numatytas veiksmingas jos įgyvendinimo mechanizmas. Asmuo, kurio teisės, numatytos konvencijoje, yra pažeistos ir kuris mano, kad jos valstybėje nėra tinkamai ginamos, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. 5. Žmogaus teisių ir laisvių sistema ir jos įtvirtinimas 1992m. LR Konstitucijoje. Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos 2 skirsnyje „Žmogus ir valstybė“. Konstitucijoje vartojamos tokios formuluotės kaip „asmens laisvė neliečiama“, „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, „nuosavybė neliačiama“. Konstitucijos normos formuluoja ne teisę į asmens laisvės ar privataus gyvenimo neliečiamumą, bet tos teisės objektą, t.y. laisvė, privatus gyvenimas, nuosavybė ir kt. LR Konstitucijos minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste, juk Konstitucija yra vientisas aktas. Svarbus yra tiesioginio taikymo principas, jame nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Svarbus žmogaus teisių principas yra formuojamas ir Konstitucijos 30 str., kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijoje pateikimas pagrindinių pilietinių ir politinių teisių sąrašas. Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos pagal žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai ir kt. Prigimtinių žmogaus teisių doktrina teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su teritorija, nei su tauta. Konstitucijoje svarbiausia asmens prigimtinė teisė – teisė į gyvybę. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, taigi žmogaus teisę į gyvybę turi užtikrinti įvairiapusė teisinių priemonių sistema. Žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Konstitucija įtvirtina teisę į asmens laisvės neliečiamumą. Ypač daug dėmesio skirta asmens apsaugai nuo savavališko asmens laisvės apribojimo, akcentuojama, kad žmogaus laisvė gali būti apribojama tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti kitokias bausmes. Su žmogum be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai bandymai. Konstitucinį asmens neliečiamumo principą galima aiškinti kaip teisinių, moralinių priemonių sistemą, kuriomis garantuojamas asmens autonomiškumas, jo apsauga nuo nepagrįsto valstybės ir kitų asmenų įsikišimo, nuo neteisėto psichinio ar fizinio poveikio. Dar vienas iš svarbesnių principų – lygiateisiškumas. Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Lygiateisiškumo priešingoji pusė – diskriminacija; jos draudimas ir užtikrina lygiateisiškumo įgyvendinimą. Taip pat ir kitos laisvės ir teisės įtvirtintos LR Konstitucijoje.

6. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas pagal turinį. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės: teisė į gyvybę; asmens neliečiamumas; privataus gyvenimo neliečiamumas; nuosavybės neliečiamumas; saviraiškos laisvė; lygiateisiškumas; habeas corpus teisės it kt. Politinės teisės ir laisvės: piliečių teisė dalyvauti valdant savo žalą tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus; įstatymų leidybos iniciatyvos teisė; peticijų teisė; teisė dirbti valstybės tarnyboje; teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą; teisė laisvai vienytis į politines partijas ir kt.Socialinės – ekonominės ir kultūrinės teisės: teisė į mokslą; teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą; teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas; teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju; teisė streikuoti; teisė į socialinę paramą ir kt. Atskiriant pilietines ir politines teises nuo socialinių ekonominių ir kultūrinių, dažnai argumentuojama tuo, kad pilietinės ir politinės teisės yra priskiriamos negatyviosioms teisėms“, t.y. šios teisės preziumuoja laisvę nuo valstybės (valstybei draudžiama jas pažeisti, ji turi nesikišti į jų įgyvendinimą) ir jų įgyvendinimas nekainuoja, o socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos „pozityviosioms“, t.y. jos reikalauja valstybės veiksmų ir išlaidų. Pilietinės ir politinės teisės kartais priskiriamos

26

„absoliučioms“ teisėms, o socialinės, ekonominės, kultūrinės traktuojamos kaip programinės, palaipsniui realizuojamos ir todėl nėra tokioms priskiriamos. Pilietinės ir politinės teisės dažnai yra vardijamos kartu ir ne visada išskiriamos ne tik todėl, kad jos susiformavo tuo pačiu laikotarpiu, bet ir todėl, kad kai kurios jų gali būti įvairiai traktuojamos, pvz: žodžio laisvė, susirinkimų laisvė ar asociacijų laisvė- ir kaip politinės, ir kaip pilietinės teisės. Pilietinių ir politinių teisių katalogą galima rasti JTO Pilietinių ir politinių teisių pakte, bei kituose dokumentuose. Pilietinėmis teisėmis galėtų būti priskirtos tokios teisės : teisė į gyvybę, kankinimų ir nežmoniško bei orumą žeminančio elgesio ar baudimo draudimas, vergijos ir priverstinio darbo draudimas, teisė į asmens laisvę ir asmens neliečiamybę, lygiateisiškumas, habeas corpus teisės, teisė į teisingą teismą, teisė į gynybą, viešas bylos nagrinėjimas, viešas nuosprendžio skelbimas, nekaltumo prezumpcija, teismo nešališkumas ir nepriklausomumas, priemonių lygybė, įrodymų taisyklės ir kt. Prie politinių teisių galėtume priskirti teisę dalyvauti rinkimuose – rinkti ir būti išrinktam. Socialinėms ir ekonominėms teisėms galėtume priskirti teisę į darbą, teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į saugias darbo sąlygas, į teisingą darbo užmokestį ir lygų apmokėjimą už lygiavertį darbą, teisę į poilsį, laisvalaikį, apmokamas atostogas, teisę jungtis į profesines sąjungas, teisę laisvai sudaryti santuoką, teisę būti apsaugotam nuo bado, teisę į sveikatą ir kt. Kultūrinėms teisėms priskirtinos teisė į mokslą, teisė pasirinkti savo vaikams mokyklą ir religinį bei dorovinį auklėjimą, teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime, naudotis mokslo pažangos laimėjimais, autoriaus teisių apsauga, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvė. Ekonominės teisės atlieka dvigubą funkciją, ypač tai ryšku nagrinėjant teisę į nuosavybę (kuri yra priskiriama ir pilietinių teisių grupei). Iš vienos pusės ji sudaro galimybes asmeniui į advekatų gyvenimo lygį, o iš kitos pusės – ji yra nepriklausomybės ir laisvės pagrindas. Teisė į nuosavybę turi būti lydima ir kitų dviejų teisių, t.y. teisės į darbą ir socialinę saugą . Teisė į darbą taip pat sudaro pagrindą asmens nepriklausomybei. Kultūrinės teisės taip pat glaudžiai susijusios su kitomis teisėmis pvz: teisė į tautinių mažumų kultūrinio identiteto išsaugojimą susipina ne tik su socialinėmis ekonominėmis teisėmis, bet ir su pilietinėmis politinėmis. Gali būti pasirinktas ir kitas žmogaus teisių klasifikavimo kriterijus. 1. fizinis integralumas (teisė į gyvybę, laisvės neliečiamumas, judėjimo laisvė, prieglobsčio teisė ir kt.) 2. gyvenimo lygio teisės (socialinė sauga, šeimos ir asmens gerovė sveikatos priežiūra ir kt). 3. sveikata (vaikų sveikata, kūdikių mirtingumo sumažinimas, epideminių ligų, profesinių susirgimų prevencija ir kt). 4. šeimos gerovė (santuokos sudarymo laisvė, šeimos apsauga). 5. darbas (teisė į darbą, apmokėjimas už darbą, darbo sąlygos, vergijos ir priverstinio darbo draudimas). 6. socialinė sauga, parama ir gerovė; 7. mokslas ir mokymas (teisė į mokslą, į profesinį rengimą ir kt). 8. nuosavybė (teisė į nuosavybę, nuosavybės neliečiamumas ir kt.) 9. teisinė apsauga (pilietybė, vaikų pilietybė, lygiateisiškumas, lygybė prieš įstatymą). 10. asmens psichinis ir moralinis integralumas (orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, korespondencijos slaptumas, saviraiškos laisvė, laisvė išpažinti religiją). 11. bendra veikla (susirinkimų laisvė, teisė jungtis į asociacijas). 12. politika ir demokratija (teisė dalyvauti valdant savo šalį, laisvi rinkimai, peticijų teisė). 13. kolektyvinės teisės (tautų apsisprendimo teisė, teisė į taiką ir saugumą, teisė į vystymasį). Ši kvalifikacija atspindi žmogaus teisių nedalumo principą. 7. Atskirų subjektų teisės. Vaikų teisės ir jų apsauga. Tautinių mažumų teisės.

8. Asmens konstitucinės pareigos. Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos, kaip Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Tarptautinės teisės dokumentuose, skirtuose žmogaus teisėms, asmens pareigos arba neįvardijamos, arba joms paprastai skiriama nedaug dėmesio. Tarptautinėje žmogaus teisių doktrinoje jos nevaidina svarbaus vaidmens.9. Žmogaus teisių ir laisvių ribojimo doktrina.Tik kai kurios žmogaus teisės priskiriamos absoliučioms, neribojamoms, kaip pvz: teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam ir kad su asmeniu nebūtų žiauriai, žeminant jo orumą, elgiamasi, teisė nebūti vergijoje. Kitos teisės gali būti ribojamos. Konstitucinės teisės gal būti ribojamos pačioje Konstitucijoje ar pagal jos nuostatas priimtu įstatymu.Konstitucinė asmens teisė gali būti ribojama tik jei tai būtina apsaugoti visuomenės vertybes, kitų asmenų teisėtus interesus. Asmens laisvė taip pat gali būti ribojama, kai jis yra sulaikomas nusikaltimo vietoje ir įvardijama tokio sulaikymo tvarka.Nereikėtų konstitucinių teisių painioti su kai kurių teisių turinio ribojančiomis nuostatomis, pzv: su pasyviosios rinkimų teisės cenzais, t.y. reikalavimais asmenims, kurie gali būti renkami seimo nariais ar renkami Respublikos Prezidentu.Tokiems asmenims gali būti taikomi amžiaus, sėslumo ir kiti cenzai.Konkretizuojant teisių ribojimo sąlygas, turi būti laikomasi proporcingumo, teisėtumo, protingumo ir kitų svarbiausių teisės principų. Lietuvos konstitucinėje teisėje galima išskirti tokius žmogaus teisių ribojimo atvejus: 1. jomis yra piktnaudžiaujama; 2. naudojimasis jomis daro žalą visuomenės moralei, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai ar kitoms visuomenės vertybėms; 3. esant tam tikroms išskirtinėms aplinkybėms – karo ar nepaprastosios padėties atveju; 4. tam tikriems asmenims dėl jų teisinio statuso. Pagrindiniai asmens konstitucinių teisių ribojimo kriterijai: 1. tai tokių asmenų teisių ir laisvių, kaip garbė ir orumas, privatus gyvenimas, sveikata apsaugos būtinybė; 2. demokratinės visuomenės vertybės – saugumas, viešoji tvarka, konstitucinė santvarka. Karo ar nepaprastosios padėties atveju gai būti ribojamos tokios teisės, kaip privataus gyvenimo neliečiamumas; žmogaus būsto neliečiamumas; saviraiškos laisvė; teisė gauti ir skleisti informaciją ir kt. konstitucijoje kai kurios teisės gali būti ribojamos ir dėl asmens specialaus teisinio statuso , pvz: apribojimas policijos pareigūnams būti seimo nariai, t.y. pasyviosios rinkimų teisės ribojimas.

27

10. Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo būdai ir garantijos, jų sistema. Žmogaus teisių gynimo būdai Lietuvoje. Teisminė gynyba. Specialios žmogaus teisių gynimo institucijos. Seimo kontrolieriai, Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius. Tarptautinės žmogaus teisių gynimo institucijos. Europos žmogaus teisių teismas. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra sistema teisės normų, principų ir priemonių, kurių pagalba yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus teisių garantijas galėtume skirti į teisines ir neteisines. Teisinės – tai teisės normų ir institucijų sistema. Neteisinėmis bendro pobūdžio garantijoms galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą ir kt.Teisines žmogaus teisių garantijas galima skirti į materialines, procesines ir institucines. Materialinėms garantijoms priskirtina Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Procesinėms garantijoms visų pirma reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Institucinės garantijos - tai institucijos, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Tarp teisinių institucinių garantijų svarbiausia vieta tenka teismams, ne mažiau svarbios ir įvairios kontrolierių institucijos. Žmogaus teisių garantijas pagal jų įgaliojimo pobūdį galima būtų skirti į nacionalines ir tarptautines. Iš tarptautinių žmogaus teisių garantijų reikėtų ypač išskirti Europos žmogaus teisių teismą. Svarbiausia žmogaus teisių materialinė garantija – tai tokių teisių įtvirtinimas Konstitucijoje ir jų bendrųjų garantijų formulavimas. Konstitucijas asmeniui suteikia tokias garantijas: asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymai.Teisminė gynyba. LR Konstitucinis Teismas gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisių apsaugos institucija. Konstitucijos 6 str., nuostata, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Teismas , vadovaudamasis Konstitucijos 110 str., nuostata, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir matydamas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu, spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Ir nors asmuo neturi teisės tiesiogiai reikalauti, kad teismas tam tikru klausimu kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, vis dėl to neretai advokatai, gindami asmens interesus sugeba pagrįsti tokio žingsnio reikalingumą, ir problemą sprendžia Konstitucinis Teismas. Specialios žmogaus teisių gynimo institucijos. Vyriausioji administracinių ginčų komisijos veikla. Ji buvo įsteigta vykdant LR administracinių bylų teisenos ir administracinių ginčų komisijos įstatymus. Vyriausiosios administracinės komisijos kompetencijai yra priskirtina nagrinėti fizinių asmenų (ir juridinių asmenų) skundus dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Seimo kontrolieriai. Piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų. Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas. Prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas. Jų sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas. Seimo kontrolierių kompetencija įvardyta konkrečiai – valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tyrimas, ir nėra pakankamai plati, neapima kitų žmogaus teisių pažeidimų kitose srityse. Dėl šios priežasties buvo įsteigtos dar dvi kontrolinės institucijos – moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija. Šios institucijos yra kildinamos iš ombudsmeno institucijos. Ombudsmeno institucija, įsteigta ES, pradėjo veikti 1995m. ji yra skirta skundams dėl jos institucijų pareigūnų veiksmų tirti. Ombudsmeno įgaliojimai yra daugiau rekomendacinio pobūdžio. Seimo kontrolierių institucija Lietuvoje buvo įkurta 1994m. Kiekvienas pilietis turi teisę pateikti seimo kontrolieriui skundą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, priskirtos kontrolieriaus kompetencijai, pareigūno piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Dar tiria karinių institucijų pareigūnų piktnaudžiavimą. (krašto apsaugos ministerija, vidaus reikalų ministerija, valstybės saugumo departamentas ir jiems pavaldžios institucijos). Skundams paduoti nustatomas vienerių metų nuo skundžiamų veiksmų padarymo terminas. Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo skundo gavimo dienos. Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, gali priimti tokį sprendimą: perduoti medžiagą tardymo organams, kai aptinkama nusikaltimo požymių; pareikšti ieškinį teisme dėl kaltų piktnaudžiavimų ar biurokratizmo ir kt. Moterų ir vyrų lygių galimybių ir vaiko teisių apsaugos kontrolierių kompetencija ir įgaliojimai platesni. MIVLG įstatymas skirtas bet kokiai diskriminacijai šioje srityje panaikinti. Moterų ir vyrų kontrolieriaus institucija gali nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas; tokių teisių kiti kontrolieriai neturi. Jeigu į seimo kontrolierius gali kreiptis tik fiziniai asmenys, tai į moterų ir vyrų ir vaiko teisių kontrolierius – kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, o į vaiko teisių gali kreiptis ir įmonė, neturinti juridinio asmens teisių. Į moterų ir vyrų kontrolierių galima kreiptis – per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų, o vaiko teisių – per 3 metus nuo skundžiamų veiksmų. Skelbimuose priimti į darbą, valstybės tarnybą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę vienai iš lyčių, išskyrus 2 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytą atvejį, reikalauti iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų šeiminę padėtį, amžių (išskyrus įstatyme numatytus atvejus), privatų gyvenimą ar šeimos planus. Skundai teikiami raštu. Skundų registravimo bei paskirstymo spręsti tvarką nustato Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos reglamentas, kurį tvirtina moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius. 3. Jeigu skundas gautas žodžiu ar telefonu arba jeigu moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius nustatė lygių teisių pažeidimo požymius iš spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių ar kitokių šaltinių, jis gali pradėti tyrimą savo iniciatyva. 4. Anoniminiai skundai nenagrinėjami, jeigu moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius nenusprendžia kitaip. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius tiria fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų, įmonių, neturinčių juridinio asmens įmonių, veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, kontroliuoja, kaip yra įgyvendinamos įvairių įstatymų susijusių su vaiko apsauga nuostatos Lietuvoje ir kt. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, atlikdamas savo pareigas, turi teisę: turėdamas informaciją apie pažeidimus, nenurodytus skunduose, savo iniciatyva pradėti tyrimą arba perduoti juos ištirti kitoms kompetentingoms institucijoms; susipažinti su išnagrinėtomis teisme bylomis, kurios yra susijusios su vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimu; surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus reikalavimų nevykdymo ir kt. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: perduoti skundą kitai institucijai; pareikšti

28

ieškinį teisme; aptikus nusikaltimo požymių, perduoti medžiagą atitinkamoms institucijoms; įspėti asmenis, pažeidusius vaiko teises ar jo teisėtus interesus ir kt. Europos žmogaus teisių teismas. Šis teismas veikia pagal Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Norint kreiptis su peticija į EŽTT svarbu, kad peticija atitiktų Konvencijoje formuluojamus reikalavimus. Peticija bus priimta tik tada, jei buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės ir tik per 6 mėn. Nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis valstybės institucijos (dažniausiai teismo) sprendimas, t.y. išnaudotos visos galimybės skųsti šį sprendimą valstybės institucijose.

8 tema. LR pilietybė. Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvoje. 1.Pilietybės sąvoka. Pilietybės instituto raida Lietuvoje. pilietybės institutas ES. Pilietybė nuolatinis asmens teisinis ryšys su konkrečia valstybe. Taip pat pilietybė – viena iš demokratijos garantų, nustatančių asmens, turinčio piliečio statusą, dalyvavimą valstybės valdyme. Pilietybė jungiamoji grandis tarp Tautos suvereniteto ir asmens laisvės. Pilietybė yra būtina prielaida, kad asmuo turėtų visas Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas teises ir laisves, kad jo teisėti interesai būtų ginami ir šalies viduje, ir už jos ribų. M. Riomeris priskyrė šiuos požymius: 1. gimimas teritorijoje arba – gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų (teritorinė kilmė); 2. tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas. Pilietybė kaip LR konstitucinės teisės institutas yra visuma LR konstitucinės teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius. 2. LR pilietybės įgijimo būdai. Įgimtoji pilietybė. Įgimtosios pilietybės principai. Natūralizacija. Optavimas. LR pilietybės įgijimas išimties tvarka. LR pilietybės grąžinimas. LR Konstitucijos 12 str., nustatyta, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama:1) gimus; 2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę; 3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija); 4) optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas yra LR piliečio pasas. Įgimtoji pilietybė. Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija) yra pagrindinis ir visuotinai pripažintas pilietybės įgijimo būdas. Valstybių įstatymai, reguliuojantys pilietybės įgijimą filiacijos pagrindu, gali vadovautis skirtingais pilietybės įgijimo principais. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę nepriklausomai nuo to, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje, ar už jos ribų, t.y. kraujo teisės principas (ius sanguinis), arba įgyti savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės, t.y žemės teisės principas (ius soli). Lietuvoje, taikant šį pilietybės įgijimo būdą, remiamasi ir kraujo teisės, ir žemės teisės principais. Prioritetas yra teikiamas kraujo teisės principui. Žemės teisės principas, asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą. Lietuvos pilietybė gali būti įgyjama suteikiant ją įstatymo nustatyta tvarka. Toks pilietybės įgijimo būdas vadinamas natūralizacija. Yra šeimyninio pobūdžio natūralizacija (santuoka su užsieniečiu, įvaikinimas) ir ne šeimyninio pobūdžio natūralizacija (pilietybės suteikimas užsieniečiui, atvykusiam nuolat gyventi į valstybę). Visose šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse yra nustatyta ganėtinai griežta natūralizacijos tvarka. Suteikiant užsieniečiui pilietybę, paprastai reikalaujama atsisakyti turėtos pilietybės, reikalaujama duoti ištikimybės naujai valstybei priesaiką ir t.t. Yra numatytas sėslumo cenzas – reikalaujama, kad siekiantis įgyti Lietuvos pilietybę asmuo turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje pastaruosius 10 metų. Natūralizacijos aktas visada yra individualus. Priesaiką turi duoti ne tik asmenys, tampantys piliečiais natūralizacijos būdu, bet ir tie, kurie pilietybę įgyja optavimo būdu ar išimties tvarka. Pilietybė taip pat gali būti įgyta optavimo būdu ar kitais LR tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. Optacija – tai laisvas savo noru pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija. Pilietybės įgijimas šiuo būdu taikomas tais atvejais, kai tam tikros buvusios valstybės teritorijoje susikuria nauja valstybė arba iš buvusios valstybės teritorijos yra atskiriama tam tikra jos dalis, kuri įtraukiama į kitos valstybės teritoriją. Šiuo atveju, keičiamos teritorijos dalies piliečiams leidžiama pasirinkti: ar likti savo buvusios teritorinės valstybės piliečiais, ar tapti naujos valstybės, į kurios teritoriją ta dalis įtraukiama, piliečiais. Respublikos Prezidentas, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka. LR pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams. Pilietybė asmeniui suteikiama, kai jis pateikia raštišką prašymą, sutinka prisiekti LR ir atitinka reikalavimus. Asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės pagal jo prašymą gali būti grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė, jei prašymo pateikimo metu šis asmuo nuolat gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atitinka kitas nustatytas sąlygas. Asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinama pagal tokio asmens prašymą. Kiekvienu atveju sprendimas grąžinti pilietybę priimamas individualiai, t.y. grąžinti ar ne, sprendžia LR Prezidentas, gavęs motyvuotą pilietybės reikalų komisijos pasiūlymą. Jeigu abu tėvai įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę arba abu jos netenka, atitinkamai pasikeičia jų vaikų, nesukakusių 14 metų, pilietybė. Jeigu Lietuvos Respublikos pilietybės netenka vienas iš tėvų, o kitas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jų vaikas, nesukakęs 14 metų, lieka Lietuvos Respublikos pilietis. 14–18 metų vaikų pilietybė, pasikeitus jų tėvų pilietybei, gali būti pakeista tik remiantis rašytiniu vaikų sutikimu. 3. LR pilietybės pripažinimas. Asmenys prašymus įgyvendinti teisę į LR pilietybę paduoda LR vidaus reikalų ministerijai per vietos savivaldos vykdomąją instituciją. Dokumentai įrodantys, jog asmuo iki 1940m. birželio 15d. turėjo LR pilietybę, yra : išlikę LR vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940m. birželio 15d.; LR užsienio pasai, išduoti diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940m. birželio 15d.; dokumentai apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybinėje tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie turėta Lietuvos pilietybę, bei kt. Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, tiesiogiai ar netiesiogiai įrodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, patvirtinantis, kad jis laiko save lietuviu. Jeigu nėra patikimų dokumentų, įrodančių lietuvių kilmę, šį klausimą sprendžia Pilietybės reikalų komisija.

29

4. Teisės į LR pilietybę išsaugojimas. Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse; 2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Asmenys, turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina pagal Pilietybės įst. arba yra lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse.5. Vaikų pilietybė. Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tai vaiko, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, gali būti nustatoma pagal tėvų susitarimą. Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis neatsižvelgiant į vaiko gimimo vietą.Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą. Jeigu Lietuvos Respublikos pilietybės netenka vienas iš tėvų, o kitas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jų vaikas, nesukakęs 14 metų, lieka Lietuvos Respublikos pilietis. 6. Pilietybės santykių pasibaigimo pagrindai. Pilietybės netekimas reiškia, kad nutrūksta teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. 1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; įgijus kitos valstybės pilietybę; Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. Labiausiai paplitęs pilietybės netekimo būdas yra jos atsisakymas. Dažniausia atsisakymo priežastis būna santuoka su užsieniečiu, emigracija ir kt. Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės negali būti varžoma, išskyrus Pilietybės įst. nurodytus atvejus Asmens prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės negali būti nagrinėjamas, jeigu to prašantis asmuo yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką arba jam yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis. Tačiau kai išnyks minėtos priežastys, asmuo galės kreiptis pakartotinai. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo. Kai teismas nustato, kad asmuo iki pilietybės suteikimo ar po to padarė tarptautinės teisės numatytų nusikaltimų žmogiškumui, vykdė genocidą arba padarė nusikaltimų LR. Šiuo atveju pagrindas pripažinti Lietuvos pilietybės suteikimo aktą negaliojančiu yra teismo priimtas sprendimas, paremtas faktais ir neginčytinais įrodymais, kad šis asmuo atliko minėtus veiksmus. 7. Dvigubos pilietybės institutas. Paprastai asmuo yra nuolatiniame teisiniame ryšyje su viena valstybę, yra vienos valstybės pilietis. Tačiau būna atvejų, kai asmuo tuo pačiu metu turi ir kitos valstybės pilietybę. Taigi dviguba pilietybė arba bipatrizmas – tai toks asmens teisinis statusas, kai pastarasis vienu metu turi dviejų ar daugiau valstybių pilietybę. Dviguba pilietybė gali atsirasti įgyjant pilietybę įvairiais būdais, net ir gimimo būdu, iškilus „žemės teisės principo“ ir „kraujo teisės principo“ nesuderinamumui. Tokiu atveju vaikas, gimęs tėvams užsieniečiams šalyje, kur dominuoja žemės teisės principas, pagal „kraujo teisės principą“ įgys savo tėvų pilietybę, o pagal „žemės teisės principą“ šalies, kurioje gimė, pilietybę. Bipatrizmas galėjo būti ir santuokų tarp asmenų, turinčių skirtingų valstybių pilietybę. Moteris galėjo įgyti dvigubą pilietybę ištekėdama už užsieniečio, jeigu ji pagal savo šalies įstatymus nepraranda turėtos pilietybės, o pagal vyro šalies įstatymus automatiškai įgyja jo šalies pilietybę. Dviguba pilietybė gali atsirasti ir natūralizacijos būdu įgyjant pilietybę, jeigu pilietybę suteikiant valstybė nereikalauja atsisakyti turimos pilietybės. Asmuo negali turėti dviejų lygiaverčių ryšių su skirtingomis valstybėmis. Todėl nustatant asmens pilietine priklausomybę, tarptautinėje praktikoje taikomas aktyviosios pilietybės doktrina: nuolatinė gyvenamoji vieta arba vieta, kur dažniausiai gyvenama; nuolatinė darbo vieta; karinės ar valstybinės tarnybos atlikimo vieta; vieta, kur asmuo realiai naudojasi savo pilietinėmis arba politinėmis teisėmis; kai kuriais atvejais asmens nekilnojamojo turto buvimo vieta. LR Konstitucijoje nustatyta, kad išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus,niekas negali būti kartu LR ir kitos valstybės pilietis. Kai 1940m. birželio 15d. turėjo LR pilietybę, ir jų vaikai bei vaikaičiai kitos valstybės pilietybę įgijo prieš tapdami Lietuvos piliečiais. Kitas atvejis kai LR pilietybę gali suteikti LR Prezidentas nusipelniusiems Lietuvai užsienio valstybių piliečiams išimties tvarka. 8. Pilietybės klausimų sprendimo tvarka. Respublikos pilietybės klausimas svarstomas pagal suinteresuoto asmens rašytinį prašymą. Prie prašymo suteikti LR pilietybę pridedami šie dokumentai: asmens tapatybę patvirtinančio dokumento nuorašas; gimimo liudijimo nuorašas; dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo nuolat gyvena LR ir turi legalų pragyvenimo šaltinį. Bei kiti dokumentai, kurie nurodyti Pilietybės įstatyme. 18 metų neturinčių asmenų prašymus suteikti LR pilietybę, įgyvendinti teisę į LR pilietybę, atsisakyti LR pilietybės, ją grąžinti ar palikti paduoda jų teisėti atstovai. Teikimus pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės turi teisę paduoti vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija, taip pat užsienio reikalų ministras ar jo įgaliota institucija. Prašymai suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar ją grąžinti paduodami Respublikos Prezidentui per savivaldybės vykdomąją instituciją. Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienio valstybėse, prašymus atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar ją grąžinti gali paduoti per Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje. Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams preliminariai svarstyti Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją (toliau – Komisija) ir tvirtina Pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje Komisijoje taisykles. Komisija turi teisę pakviesti į savo posėdį asmenį, kurio pilietybės klausimas sprendžiamas, pavesti valstybės institucijoms, kad jos per Komisijos nurodytą laiką pareikštų savo nuomonę ir pateiktų reikiamus dokumentus dėl Komisijos nagrinėjamo prašymo ar teikimo. Komisijos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai jos narių. Komisijos sprendimai priimami paprasta visų Komisijos narių balsų dauguma ir įforminami protokole. Protokolą pasirašo visi posėdyje dalyvavę Komisijos nariai. Komisija teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus patenkinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, o, atsisakiusi rekomenduoti suteikti pilietybę, pareiškėjui apie tai praneša raštu

30

nurodydama atsisakymo motyvus. Pakartotiniai asmenų prašymai suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę ar ją grąžinti priimami ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo ankstesnio sprendimo priėmimo.9. Užsieniečio sąvoka. Asmenys be pilietybės. Teisiniai režimai, taikomi užsieniečiams. Užsienietis yra asmuo, kuris nėra LR pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kokios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Pagal užsieniečių teisinės padėtie įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą užsieniečiai pagal buvimo Lietuvoje trukmę gali būti skirstomi į : nuolat gyvenančius; laikinai gyvenančius. Nuolat gyvenančiais laikomi tie užsieniečiai, kurie turi įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą, suteikiantį užsieniečiui teisę gyventi LR neterminuotai. Laikinai esančiais Lietuvoje laikomi užsieniečiai, kuriems nustatyta tvarka suteikta teisė laikinai apsigyventi Lietuvoje įstatymo nustatytą laiką. Užsienio valstybės pilietybės neturinčiam asmeniui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi užsienio valstybėje galiojančio kelionės dokumento, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas 1954 m. Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės statuso numatytas asmens be pilietybės kelionės dokumentas. Kelionės dokumentas – užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Užsienietis atvykstantis į LR, galiojančiame kelionės dokumente privalo turėti LR vizą, jeigu LR Vyriausybės nutarimu arba tarptautine sutartimi nenumatyta kitaip. Vizą atvykti į LR išduoda LR diplomatinės arba konsulinės įstaigos. Jei LR tarptautine sutartimi nenustatytas bevizis režimas, tai užsieniečiams vizų nereikia. Dėl tam tikrų priežasčių užsienietis gali būti neišleidžiamas į LR jeigu: paaiškėja, kad užsienietis išbuvo LR laikotarpį, kuris Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje, Europos Sąjungos teisės akte ar LR Vyriausybės yra nustatytas kaip buvimo be vizos laikas; paaiškėja, kad pasienio kontrolės punkte užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; yra pagrindas manyti, kad užsienietis LR gali užsiimti neteisėta veikla, už kurią numatyta atsakomybė pagal LR įstatymus; atvykdamas į Lietuvos Respubliką užsienietis pateikia kito asmens kelionės dokumentą; yra pagrindas manyti, kad užsienietis atvykdamas į Lietuvos Respubliką pateikė suklastotą kelionės dokumentą; yra rimtas pagrindas manyti, kad jis yra padaręs nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose.10. Tarptautinės sutartys, reglamentuojančios užsieniečių teisinę padėtį. Detaliai užsieniečių teises ir laisves, pareigas, atvykimo į LR sąlygas ir tvarką, teisinės atsakomybės klausimus reguliavo 1991m. įstatymas „dėl užsieniečių teisinės padėties LR“. Tai buvo pirmas Lietuvos istorijoje tokio pobūdžio įstatymas, kompleksiškai reguliavęs visus užsieniečių teisinės padėties aspektus. Vėliau šis įstatymas buvo keistas, LR pasirašius Europos Asociacijos Sutartį ir siekiant įstoti į ES, vienas iš pagrindinių uždavinių buvo pritaikyti savo įstatymus prie ES įstatymų keliamų reikalavimų užtikrint žmogaus teisių laikymąsi visose srityse , tarp jų ir teisiškai reguliuojant migracijos procesą. Užsieniečių atvykimo gyventi į LR sąlygos ir apribojimai. Užsienietis, kuris ketina gyventi LR ilgiau kaip 3 mėnesius per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmojo įvažiavimo dienos, arba pradėti dirbti ar verstis kita teisėta veikla LR, privalo gauti leidimą laikinai apsigyventi LR. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; jis yra lietuvių kilmės asmuo; yra šeimos susijungimo atvejis; jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje; jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje; jis ketina įgyti išsilavinimą, mokytis švietimo įstaigoje, stažuoti, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose; jam yra nustatyta globa (rūpyba) arba jis yra paskirtas globėju (rūpintoju); jam nustatyta tvarka suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje; jam nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje; dėl pavojingos organizmo būklės jis negali išvykti ir jam reikalinga neatidėliotina būtinoji medicinos pagalba. Tokių būklių sąrašą nustato sveikatos apsaugos ministras. Leidimas laikinai gyventi įforminamas užsieniečiui pateikus galiojantį kelionės dokumentą, kurio galiojimas 3 mėnesiais turi viršyti prašomo išduoti leidimo laikinai gyventi galiojimo laiką. Užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Šeimos nariams, atvykstantiems gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su užsieniečiu, gavusiu leidimą laikinai gyventi, nustatytais pagrindais, leidimai laikinai gyventi gali būti išduoti tokiam pat laikotarpiui kaip ir šiam užsieniečiui. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu: leidimas gautas apgaulės būdu;yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka;nutraukiama santuoka; užsieniečiui panaikinamas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje; nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu; nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bendraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir (ar) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą; nutraukiama arba pasibaigia užsieniečio teisėta veikla Lietuvos Respublikoje; užsienietis nutraukia mokymąsi, stažuotę, kvalifikacijos kėlimą ar dalyvavimą profesiniuose mokymuose; užsienietis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka atleidžiamas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų arba pasibaigia globa (rūpyba); ir kt. sąlygos nustatytos įstatyme. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą; yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka; jis neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje;Gyvenančių Lietuvoje užsieniečių teisės, laisvės ir pareigos. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiai policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Užsieniečio teisės ir laisvės yra esminis jo teisinio statuso elementas. Didžiausias palankumo režimas – užsieniečiui valstybė suteikia tokias teises ir laisves, kokias turi ir jomis naudojasi bet kurios trečios valstybės piliečiai toje šalyje. Užsieniečio teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu, užsieniečio teisę į humanišką elgesį, suimtas ar teisiamas – į baudžiamojo proceso garantijas, teisę kreiptis į teismą, teisę į gyvybės ir laisvės apsaugą. Užsieniečiams garantuojamos pagrindinės žmogaus teisės: teisė į gyvybę, į žmogaus asmens neliečiamumą, į žmogaus laisvės neliečiamybę. Jiems garantuojamas privataus gyvenimo

31

neliečiamumas. Užsieniečiai turi minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, įsitikinimų laisvę. Lietuvos Respublikoje užsieniečiams garantuojama būsto ir turto neliečiamybė. Teisinio poveikio priemonės, taikomos užsieniečiams LR. Įpareigojimas išvykti ir užsieniečių išsiuntimas iš LR. Užsieniečiai policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Užsienietis, kuris negali patvirtinti arba nepatvirtina asmens tapatybės ar neteisėto buvimo LR, policija gali sulaikyti ne ilgiau kaip 48 valandas. Per nurodytą laiką nepavykus nustatyti užsieniečio asmens tapatybės ar teisėto buvimo Lietuvoje, užsienietis teismo sprendimu siunčiamas į Užsieniečių registracijos centrą. Užsieniečiui , suteikiama galimybė susisiekti su valstybės, kurios pilietybę jis turi, diplomatine atstovybe ar konsuline įstaiga, atstovaujančia LR tos valstybės interesams. Judėjimo laisvė užsieniečiui gali būti apribota tik dėl valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesų LR. Užsieniečiai padarę LR nusikaltimą arba kitą teisės pažeidimą atsako pagal LR įstatymus, jeigu LR tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Tik užsieniečiams taikoma sankcija – įpareigojimas išvykti bei išsiuntimas iš LR. Sprendimus dėl užsieniečių išsiuntimo iš LR priima Vidaus reikalų ministerija arba jos įgaliota institucija, o sprendimus dėl užsieniečių, turinčių leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išsiuntimo iš šalies Vidaus reikalu ministerijos teikimu priima teismas. Sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš LR privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, jeigu nėra objektyvių aplinkybių, trukdančių įvykdyti šį sprendimą. Užsienietis gali būti išsiustas į kurią nors iš šių valstybių: kurios pilietis jis yra; kurioje jis turi gyvenamąją vietą; iš kurios atvyko, kuri sutinka jį priimti. Negali būti priimtas sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš LR į valstybę, kurioje jis bus persekiojamas dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų. Numatyta, kad užsienietis iš LR išsiunčiamas: savo lėšomis; fizinių arba juridinių asmenų lėšomis, kurių jis buvo kviestas arba materialiai išlaikomas, lėšomis. Užsieniečiui kuris buvo išsiustas iš LR gal būti uždrausta atvykti į LR ribotą ar neribotą laiką. Užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu: jam panaikinta viza; jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui; jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; jis yra Lietuvos Respublikoje ilgiau negu Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje, Europos Sąjungos teisės akte ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą buvimo be vizos valstybėje laiką. 11. Prieglobsčio teisės sąvoka ir pagrindiniai bruožai. Prieglobsčio teisės subjektai. Pabėgėliais bendrąja prasme vadinami asmenys, kurie negalėdami pasinaudoti savo valstybės apsauga dėl gresiančio pavojaus jų gyvybei ar laisvei, yra priversti palikti savo šalį ir ieškoti prieglobsčio svetur. Pabėgėliu pripažįstamas užsienietis, kuris visiškai pagrįstai baimindamasis būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų negali ar bijo naudotis tos valstybės, kurios pilietis jis yra gynyba arba neturi tam tikros pilietybės ir kt. Prieglobsčio teisės formos. pabėgėlio statusas; papildoma apsauga; laikinoji apsauga. Papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas. Jei Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo, užsieniečiai į Lietuvos Respublikos teritoriją įleidžiami bei apgyvendinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoje vietoje, neapribojant jų judėjimo laisvės.Laikinoji apsauga suteikiama vieneriems metams. Laikinoji apsauga gali būti pratęsta, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams.Pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos ir tvarka. Pabėgėlio statuso suteikimas yra kiekvienos valstybės suvereni teisė. Valstybė pati savarankiškai nustato procedūras ir tvarką, pagal kurią suteikiamas asmenims pabėgėlio statusas toje valstybėje. Pabėgėlio statusas suteikiamas ne visiems užsieniečiams ar asmenims be pilietybės, o tik tiems, kurie atitinka Ženevos konvencijoje numatytas sąlygas. Galima teigti, kad prieglobsčio teisė yra tam tikros užsieniečių grupės subjektinė teisė. Pabėgėlio statusas suteikimas atlikus šiuos kriterijus: visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam; specifinis persekiojimo pagrindas: rasė, tautybė; politiniai įsitikinimai, priklausymas tam tikrai socialinei grupei; buvimas už valstybės, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų. Pabėgėlio statusą norintys gauti užsieniečiai į LR teritoriją paprastai įleidžiami per veikiančius LR pasienio kontrolės punktus. Taip pat užsieniečiui neteisėtai atvykusiam į LR teritoriją, iš valstybės, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, netaikoma atsakomybė už neteisėta atvykimą ir buvimą, jei jis nedelsdamas ir ne vėliau kaip 24 valandos atvyksta į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, miesto (rajono) policijos komisariatą ar kitas institucijas, ir išsamiai paaiškina apie savo neteisėtą atvykimą į LR ir joje buvimą. Kiekvieno užsieniečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas iš esmės, jeigu nėra priežasčių, kliudančių įleisti užsienietį į LR arba būti joje. Pabėgėlių socialinė integracija Lietuvoje. Lietuvos Respublika sudaro sąlygas užsieniečių, kurie turi leidimą gyventi, integracijai į valstybės politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos valstybės politikos užsieniečių integracijos srityje nuostatoms įgyvendinti skiriamos Lietuvos Respublikos valstybės lėšos, taip pat gali būti naudojamos tarptautinių organizacijų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsteigtų humanitarinės pagalbos fondų, nevyriausybinių organizacijų lėšos. Užsieniečiams, gavusiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teikiama Lietuvos valstybės parama integracijai socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliota institucija ar įstaiga kartu su savivaldybėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis organizuoja ir įgyvendina Lietuvos valstybės paramos teikimą užsieniečių integracijai. Savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys, sudarę sutartis su socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliota įstaiga, atsako už Lietuvos valstybės teikiamos paramos užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvos Respublikoje, integracijai administravimą.

9 tema. Valstybė kaip Konstitucinės teisės subjektas.

32

1.Valstybės samprata. Valstybės elementai: tauta, teritorija, valstybės valdžia. 1. organizuota politinė bendruomenė, turinti aukščiausiąją valdžią; 2. tokios bendruomenės valdomas kraštas. Pasak M. Romerio, į valstybės sąvokos formulę mes turėsime įnešti ir jos valdžios elementą. Valstybė yra institucijų kompleksas. Šiame komplekse svarbiausios tos institucijos kurios įgyvendina prievartą. Valstybė užtikrina tvirtą ir pastovų ryšį tarp žmonių bendruomenės ir jų gyvenamosios vietos. Daroma išvada, kad tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje valstybės institucijos formuoja „taisykles“, kurias pripažįsta ir kuriomis vadovaujasi visi tos teritorijos gyventojai. Valstybės paskirtis – tvarkyti visuomenės reikalus, užtikrinti visuomenės vienybę ir vientisumą. Valstybė turi garantuoti piliečių teises ir laisves, taip pat užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką. Pačiu paprasčiausiu valstybės apibrėžimu reikėtų laikyti nurodytų trijų elementų: tautos, teritorijos, valdžios, visumą.. Jei nėra su valstybe susijusios žmonių bendrijos, nebus ir valstybės. Valstybės valdžią galima įgyvendinti tik žmonių bendruomenėje. Tauta vadinama ir tam tikra etninė žmonių bendrija (t.y. istoriškai susiformavusi tam tikra bendruomenė, kurią sieja bendra kilmė, kalba, papročiai, teritorija, istorija, kultūra, bendras gyvenimas). O konstitucinėje teisėje dominuoja kita tautos – valstybės piliečių bendruomenės samprata. Piliečių bendruomenė, susiformavusi istorijos eigoje, saistoma priklausymo vienai valstybei idėjos. Bendra valstybė, bendra istorija, bendras gyvenimas, pilietinę tautą formuojantys pagrindai. Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai.Niekas negali varžyti ar riboti tautos. Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Integruojant pilietinę lietuvių tautą, didžiulė reikšmė tenka svarbiausioms konstitucinėms vertybėms: tautos suverenitetui, valstybės nepriklausomybei ir vientisumui, piliečių lygiateisiškumui, teisinei valstybei, valdžių padalijimui, demokratijai. Valstybės teritorija - tai tam tikra žemės rutulio dalis (tam tikros žemės plotas), kurioje įgyvendinama valstybės valdžia. Valstybės teritorijoje galioja valstybės priimtos teisės normos, joje taikomi valstybės institucijų priimti sprendimai, kurie prireikus užtikrinami valstybės prievarta. Valstybė turi aiškiai apibrėžtą teritoriją, kurioje įgyvendina savo valdžią. Tos teritorijos gyventojai, kuriuos sieja priklausymas tai pačiai valstybei, - piliečiai ar pavaldiniai. M. Riomeris teigė, kad valstybei yra reikalinga tam tikro žemės ploto, tam tikrame apibrėžtame žemės plote, kuriame yra įsisteigusi ir kuriame veikia valstybė, negali būti įkurta ir negali veikti jokia kita valstybė, kitaip sakant - kiekviena valstybė monopolizuoja tam tikrą apibrėžtą žemės plotą. Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma i jokius valstybinius darinius. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsintųsi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Valstybės siena apibrėžia teritoriją, kurioje valstybė vykdo aukščiausią suverenią galią. Paprastai valstybės sienos nustatomos tarpvalstybinėmis sutartimis. Valdžia – socialinis reiškinys, būdingas kiekvienai žmonių bendrijai, kurioje vieni asmenys vadovauja kitiems, o pastarieji paklūsta pirmųjų nurodymams. Valdžia – gebėjimas valdyti, duoti nurodymus, priversti paklusti. Viešoji valdžia – tai ne tik valstybės institucijų įgyvendinama valdžia, bet ir savivaldos institucijų valdžia. Valdžia visuomenėje yra viršiausia, tai visą visuomenę apimanti valdžia, tai politinio pobūdžio valdžia, tai teritorinė valdžia, kurią įgyvendina specialios valstybės institucijos, ši valdžia susijusi su teise, valstybės valdžios sprendimai užtikrinami valstybės prievarta. Valstybės valdžios viršenybė reiškia, kad tik valstybės valdžia gali nustatyti visai visuomenei privalomas taisykles ir sprendimus, kurių jokia visuomenės grupė, asmuo ar organizacija negali panaikinti. Valstybės valdžia – politinė valdžia. Ją įgyvendina tam tikros valstybės valdžios institucijos. Valstybė kuria ar sankcionuoja teisės normas (t.y. pozityviąją teisę), kuriomis nustato tam tikrų elgesio taisyklių privalomą laikymąsi. Valstybė norėdama užtikrinti savo sprendimus naudoja valstybės prievartą. Valstybės suverenitetas. Tai jos nepriklausomybė, jos valdžios viršenybė, jos savarankiškumas sprendžiant valstybės vidaus reikalus ir santykiuose su kitomis valstybėmis. Kitaip sakant, valstybė sprendžia ir tvarko savo reikalus savarankiškai ir nepriklausomai nuo jokios kitos valdžios. Valstybė savarankiškai ir nepriklausomai sudaro valstybės institucijų ir įstaigų sistemą. Suvereniteto valstybei niekas nesuteikia, ši savybė atsiranda su pačia valstybe. valstybei netekus suvereniteto, ji yra nebe valstybė. Tautos suverenitetas – tai tautos savarankiškas apsisprendimas, kaip jai gyventi. Tai jos teisė sukurti savo valstybę, įgyvendinanti savo suverenias galias. Valstybės suverenitetas tai ne pati valdžia, o tam tikra valstybės savybė, kurią galima apibūdinti kaip aukščiausią, neribotą, savarankišką nepriklausomą galią. Suverenitetas kaip valstybės valdžios savybė reiškia jos viršenybę, savarankiškumą ir nepriklausomybę. Valstybes suverenitetui yra svarbūs ir vidinis, ir išorinis suvereniteto aspektas. Vidinis parodo, kad valstybės valdžia nepriklauso nuo kurios nors kitos valdžios šalies viduje. Šalies viduje valstybės valdžios viršenybė reiškia, kad valstybės valdingos galios – valstybės sprendimams privalo paklusti visi jos gyventojai, joje veikiančios organizacijos, susivienijimai. Išorinis aspektas tai valstybės santykis su kitomis valstybėmis. Valstybė yra suvereni, t.y. yra nepriklausoma, ji nėra pavaldi jokiai kitai valstybei. Valstybė savo reikalus tvarko savarankiškai. Valstybės funkcijos. Valstybės funkcijos: 1. įstatymų leidyba; 2. įstatymų vykdymas; 3. teisingumo įgyvendinimas. Pirmąja funkcija, kuri yra bendro pobūdžio visiems privalomų elgesio taisyklių nustatymas įstatymų, siekdamas atitinkamai sureguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius. Antroji funkcija – įstatymų vykdymo funkcija. Jos turinys kitoks nei įstatymų leidybos. Ji apima įstatymų vykdymo užtikrinimą, įstatymų taikymą panaudojant tam tikras priemones. Įstatymo nustatytos tam tikros abstrakčios taisyklės įgyvendinamos vykdymo procese. Vykdomoji veikla susijusi su įvairių vykdomosios valdžios aktų (dekretų, nutarimų ir pan.) kuriuose detalizuojamos įstatymuose nustatytos taisyklės, numatomos konkrečios jų įgyvendinimo priemonės, priėmimą. Valstybės teisnių funkcijų išskyrimą padėjo suformuoti valdžių padalijimo principą. 2. Valstybės formos samprata ir elementai. Valstybės forma – kaip valdžia valstybėje organizuojama, kaip ji išdėstoma teritoriniu požiūriu, kokiais principais vadovaudamasi jos veikloje, kokiais būdais ji įgyvendinama. Valstybės forma – atskleidžia jos valdymo formą. Tai valstybės valdymo forma, valstybės sandaros forma bei politinis rėžimas. Valstybės valdymo forma atskleidžia valstybės valdžios šaltinį, aukščiausiųjų teisinę padėtį ir tarpusavio santykius; valstybės sandaros forma parodo valstybės teritorinį sutvarkymą, valstybės ir ją sudarančių teritorinių vienetų santykių pobūdį; politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones. Visuomenei ne tas pats, ar egzistuojančios valstybės valdžios institucijos, jų santykių sistema, įtvirtinti valdžios įgyvendinimo būdai stabdo ar skatina visuomenės pažangą. Geriausiai laisvė apsaugoma valstybėse, kuriose įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios atskirtos. Ribotas valdymo būdas būdingas šalims, kuriose įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios yra vienose rankose, o atskirai tik teisminė valdžia. Jeigu visos valdžios atsiduria vienose rankose, tokiai valstybei būdingas despotinis valdymas. Valstybės forma, t. y. valstybės santvarka, jos

33

organizacija turinio atžvilgiu reiškiasi įvairiais aspektais: 1) tai aukščiausių valdžios ir valdymo institucijų sudarymo ir organizacijos tvarka; 2) tai valstybės teritorinio sutvarkymo būdas, centrinės, regioninės ir vietinės valdžių tarpusavio santykiai; 3) tai politinės valdžios įgyvendinimo būdai ir metodai. Parlamentinei monarchijai būdinga tai, kad monarcho statusas formaliai ir faktiškai apribotas visose valstybės valdžios įgyvendinimo srityse. Monarchijoje valstybės vadovas paveldi sostą ir jo valdžia formaliai teisiškai laikoma nepriklausoma nuo bet kurios kitos valdžios, kitos valstybės institucijos ar gyventojų. Tuo tarpu respublikoje valstybės vadovą renka gyventojai nustatytam laikui ir jo valdžia teisiškai priklausoma nuo rinkėjų arba jį išrinkusio parlamento. Respublika laikoma aukščiausia valdymo forma, yra pažangiausia ir demokratinė. Ji yra taip pat dviejų rūšių: parlamentinė ir prezidentinė. Tai priklauso nuo nemažai veiksnių, tačiau lemiami yra valstybės stabilumo interesai, o ne laikinos politinės problemos ir paaštrėję socialinių jėgų 3. Lietuvos valstybės valdymo forma. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Suverenas tauta pasirinko respublikinę valstybės valdymo būdą. Pagal Konstitucinio Tesimo nutarimą Lietuvos valstybės valdymo forma priskirtina parlamentinės respublikos valdymo formai, darant išlygą, kad ji turi būdingų ir pusiau prezidentinės valdymo formos bruožų. Lietuvos valstybės valdymo forma įvardijama kaip pusiau prezidentinė ar parlamentinė (su pusiau prezidentinės elementu). Lietuvoje ir valstybės vadovą, ir parlamentą tauta renka tiesiogiai, t.y. abi šios institucijos remiasi tautos pasitikėjimu. 4. Lietuvos valstybės sandaros forma. Valstybės sandaros forma glaudžiai susijusi ne tik su viešąja valdžia, bet ir su gyventojų teritorine organizacija. Tinkama sandara užtikrina valstybės stabilumą, veiksmingą jos funkcionavimą. Pagal sandarą valstybės skirstomos į unitarines (vieningas) ir federacines (santykiškai savarankiškų teisės požiūriu valstybių junginių: sąjunginių respublikų;) konfederacijas (valstybinio pobūdžio junginius, suverenių valstybių sąjungas). Unitarinė valstybė – vienalytė, ji padalinta tik į administracinius teritorinius vienetus, kuriems nebūdinga tam tikras politinis savarankiškumas. Konstitucijoje 10 str. Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Šia Konstitucijos norma yra įtvirtinta unitarinė valstybės sandaros forma, išreiškianti vieningos valstybės idėją. Lietuvos valstybės unitarinė sandaros forma yra tai, kad Lietuvoje galioja vieninga nacionalinė teisės sistema. Vienintelis pagrindinis šalies įstatymas - Konstitucija. LR administracinė teritorinė struktūra ir jos reforma. Lietuvos valstybės teritorija, kaip ir kitų unitarinių valstybių teritorija yra suskirstyta į tam tikrus administracinius vienetus, kuriuose formuojamos atitinkamos valdžios įstaigos. Tai numato ir Konstitucija Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas. Savivaldybės yra LR teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas. Apskritis yra LR teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lr Vyriausybė. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu. Taigi Lietuvos administraciniuose vienetuose susiformavo dvi valdymo sistemos: savivaldos sistema, organizuojama žemesnės pakopos administracijose vienetuose, ir vietinio valdymo sistema, kurią aukštesnėse pakopose organizuoja Vyriausybė. 5. Lietuvos valstybės politinis režimas. Lietuvos valstybės – demokratinis politinis režimas. Demokratijos instituto įtvirtinimo analizė turi apimti ne tik teisės normų nagrinėjimą, bet ir jų įgyvendinimo Lietuvoje praktiką. Demokratiniam valdymui būdingas imperatyvas – tauta yra vienintelė valstybės kaip politinės organizacijos, kaip tautos gyvenimo tam tikros formos kūrėja, kad aukščiausios suverenios galios priklauso tautai, o ne kuriam nors sluoksniui, grupei ar asmeniui. Svarbus Konstitucijoje įtvirtinto Lietuvos politinio režimo bruožas – prigimtinių teisių ir laisvių pripažinimas ir jų įtvirtinimas Konstitucijoje. Pagal Konstituciją , asmuo kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos turi teisę kreiptis į teismą. Teisminė gynyba – svarbiausia šių teisių ir laisvių užtikrinimo teisinė garantija. Valstybės valdžios organizavimas remiasi valdžių padalijimo principu – dar vienas demokratinio režimo teisinio įtvirtinimo aspektas. Apibūdinant valstybės politinį režimą, pažymėtini ir kiti svarbūs jo institutai: vietos savivaldos buvimas, masinės informacijos priemonių cenzūros draudimas bei draudimas valstybei, politinėms partijoms, monopolizuoti masines informacijos priemones.

10.tema Konstitucinė valstybė valdžios institucijų sistema.1.Valdžių padalijimas – svarbiausias demokratinės valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principas. Šio principo paskirtis – garantuoti asmens teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti despotizmo. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo tris funkcijas (leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia iškilusius ginčus), valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Konstitucinis Teismas konstatavęs, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Parlamentas leidžia įstatymus, vyriausybė juos įgyvendina, teismai vykdo teisingumą. Kiekvienoje valstybėje yra trys valdžios rūšys: įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdomoji valdžia, kuriai priklauso tautų teisės dalykai, ir vykdomoji valdžia, kuriai priklauso civilinės teisės reikalai . Pirmoji valdžia, valdovas ar įstaiga, priima laikinus ar nuolatinius įstatymus, juos taiso ar panaikina. Antroji valdžia sudaro taiką ar vykdo karą, priima ir siunčia pasiuntinius, užtikrina saugumą, saugo nuo užpuolimų. Trečioji baudžia už nusikaltimus ar sprendžia atskirų asmenų ginčus. Tolesnė demokratinių valstybių konstitucinė praktika patvirtino valdžių padalijimo principo svarbą; jis tapo būtina taisykle, kurios reikia laikytis ir organizuojant valstybės valdžia, ir šiai valdžiai funkcionuojant. Valdžių padalijimo principas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijoje 5 str., nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“.. Konstitucijos 5 str., nustatančio institucijas, vykdančias valstybės valdžią, turinį atskleidžia ir kiti Konstitucijos skirsniai, nustatantys konkrečių valstybės valdžios institucijų organizaciją ir funkcionavimą. Pvz: Konstitucijos 6 skirsnyje „Respublikos Prezidentas“ išdėstomos normos, nustatančios, kad LR Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. 7 skirsnyje

34

„Vyriausybė“ įtvirtinama, kad LR Vyriausybę sudaro MP ir ministrai; tai vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir Seimo dekretus, tvarkanti krašto reikalus, koordinuojanti ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą ir t.t 9 skirsnis „Teismas“ įtvirtina, kad teisingumą LR vykdo tik teismai. LR Konstitucijoje ypatinga vieta skiriama konstitucinės kontrolės institucijai – Konstituciniam Teismui. Valdžių padalijimo principo įgyvendinimas. 1. įstatymų leidžiamoji; 2. vykdomoji; 3. teisminė. Šias valstybės valdžias įgyvendinančios institucijos vykdo svarbiausias valstybės funkcijas. Siekiant užtikrinti kiekvienos valstybės valdžios institucijos kryptingą veiklą, nustatoma šių institucijų kompetencija, apibrėžiama jų tarpusavio sąveika. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, kiekviena iš jų patikėta valstybės valdžios institucijai, savarankiškai įgyvendinančiai jai patikėtas funkcijas. Kiekviena iš valstybės valdžios institucijų vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų. 2. Valstybės valdžios samprata. Valdžia – socialinis reiškinys, būdingas kiekvienai žmonių bendrijai, kurioje vieni asmenys vadovauja kitiems, o pastarieji paklūsta pirmųjų nurodymams. Valdžia – gebėjimas valdyti, duoti nurodymus, priversti paklusti savo valiai. Valdžia būdinga kiekvienai žmonių bendruomenei (šeimai, giminei, genčiai, visuomeniniam susivienijimui, politinei partijai, valstybei). Teisinėje literatūroje valstybės valdžia apibūdinama, kaip viešoji valdžia. Viešoji valdžia – tai ne tik valstybės institucijų įgyvendinama valdžia, bet ir savivaldos institucijų valdžia. Valstybės valdžios viršenybė reiškia, kad tik valstybės valdžia gali nustatyti visai visuomenei privalomas taisykles ir sprendimus, kurių jokia visuomenės grupė, asmuo ar organizacija negali panaikinti. Valstybės valdžia – politinė valdžia. Teigiama, kad valstybės valdžia – viena iš politinės valdžios raiškos formų, nes politinę valdžią įgyvendina ne tik valstybė, bet ir kitos visuomenės politinės sistemos grandys. Valstybės valdžios institucijos. Sąvoka. Valstybės institucijos pasižymi tik joms būdingais bruožais ir savybėmis ir pabrėžia jų priklausomybę tai pačiai grupei. 1. konstitucinis institucijos statusas; 2. formavimo specifika; 3.įgaliojimų apimtys; 4. santykių tarp institucijos ir visuomenės pobūdis. Valstybės valdžios ir valdymo institucijų požymiu yra vertinami valstybės valdžios įgaliojimai. VV institucija yra tam tikra organizacija, kolektyvas žmonių, kuriuos jungia tie patys tikslai ir veiklos pobūdis. Tačiau galima situacija, kada VV institucijai atstovauja vienas asmuo – prezidentas.VV institucijos formuojamos griežtai numatyta tvarka. VV institucija yra valstybės įgaliota institucija vykdyti jos užduotis ir funkcijas, jas vykdyti griežtai valstybės nustatyta tvarka. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios. Reikia pažymėti, kad ne tik parlamentas, bet ir pati tauta tiesiogiai gali priimti įstatymus. Tačiau daugelis įstatymų yra priimti parlamento laikantis sudėtingos įstatymų leidybos procedūros. Nors parlamentui patikėta svarbiausių bendro elgesio taisyklių – įstatymų – priėmimas, vis dėlto pasitaiko, kad parlamentai priima ir individualaus pobūdžio aktų, t.y. išsprendžia konkretų klausimą (JAV). Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinę valdžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas atstovauja šaliai, vykdo kitus šalies konstitucijoje ir įstatymuose numatytus įgaliojimus. Vyriausybė – aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės skyrimo būdas priklauso nuo šalies valdymo formos, politinių ir istorinių tradicijų, kitų ypatumų. Vyriausybės kompetencijai priklauso: 1. įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas; 2. vadovavimas civilinei ir karinei administracijai; 3. vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas; 4. biudžeto projekto sudarymas ir biudžeto vykdymas it t.t. Teismas įgyvendina teisminę valdžią. Tai nepriklausoma ir savarankiška valdžia. Teismų paskirtis – teisingumo vykdymas sprendžiant nustatyta procesine tvarka baudžiamąsias, civilines bei administracines bylas. Teismai formuojami įvairiais būdais: teisėjai vienur renkami, kitur skiriami. Teismų nepriklausomybė nuo kitų valstybės valdžios institucijų užtikrinama tuo, kad teismai niekam nepavaldūs, išskyrus įstatymus. Svarbi teismų nepriklausomumo garantija – teisėjų kadencija, neliečiamybė, aukšta socialinė padėtis ir tinkamas materialinis aprūpinimas. Teisminė valdžia laiduoja tikslų įstatymų taikymą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrina teisingumą, jis laiduoja įstatymų laikymąsi. Teismai nebus tikra valdžia, jei jų nepriklausomybė nebus garantuota. Teisėjui negali įsakinėti nei parlamentas, nei vyriausybė. Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijų sistema. LR savo veiklą vykdo per valstybės institucijų sistemą. VV institucija LR gali būti pilietis arba piliečių kolektyvas, kuris formuojamas valstybės nustatyta tvarka ir naudojasi valdingais įgaliojimais vykdyti jam valstybės pavestas funkcijas. VV institucijų sistemą sudaro Respublikos Prezidentas (valstybės vadovas – vykdomoji valdžia), Seimas (įstatymų leidžiamoji valdžia), Vyriausybė (vykdomoji valdžia), Valstybės kontrolė, Konstitucinis Teismas, Aukščiausias Teismas, ir kiti teismai, prokuratūra. Institucijų sistemą sudaro įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji bei teisminės valdžios. Leidžiamoji institucija Seimas – jį renka tauta tiesioginiuose ir slaptuose rinkimuose. Parlamentas yra vienintelė institucija leidžianti įstatymus. Vyriausybė yra svarbiausia vykdomoji institucija. Svarbią vietą sistemoje užima LR Prezidentas. Tačiau pagal savo įgaliojimų apimtis Prezidentą reikėtų priskirti vykdomosios valdžios institucijų grupei. Teisminę valdžią sudaro Aukščiausias Teismas, Apeliacinis Teismas, administraciniai bei kiti teismai. Doktrinoje diskutuojama dėl Konstitucinio Teismo vietos valdžios institucijų sistemoje (viena nuomonė: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priskiriamas teisminės valdžios grandžiai; kita: šis teismas išskiriamas ir bendrosios teisminės valdžios dėl Konstitucinio Teismo išskirtinės padėties ir įgaliojimų). Valstybės kontrolė taip pat priskiriama prie VV institucijų. Valstybės kontrolė yra LR Seimui atskaitinga aukščiausioji ekonominės finansinės kontrolės valstybės institucija, prižiūrinti, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir vykdomas valstybės biudžetas.

11.tema. Politinės partijos ir visuomeninės organizacijos. Religinės bendruomenės ir bendrijos. 1. Politinės partijos ir politinės organizacijos. PP suteikia galimybę visiems visuomenės sluoksniams dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl politinės valdžios, galimybę formuoti valstybės valdžios institucijas. PP kelia savo kandidatus į parlamentą, įtakoja parlamento struktūrą, įstatymų leidybos

35

procesą. PP dalyvauja formuojant vyriausybę, įtakoja valstybės vadovo rinkimus. PP, pralaimėjusios rinkimus ar negavusios juose daugumos, gali sudaryti opozicijas valdančiajai partijai ar partijoms ir tokiu būdu įtakoti politinės valdžios sprendimus. Valstybės įstatymų leidėjas, be sąvokos „politinė partija“, vartoja ir sąvoką „politinė organizacija“. Šios organizacijos yra teisiškai lygiavertės. Galima manyti, kad įstatymų leidėjas vartoja sąvokas dėl to, kad tai daryti jį įpareigoja LR Konstitucija Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.Politinės partijos sąvoka. Politinės partijos požymiai. Politinės partijos ir politinių organizacijos jungia Lietuvos Respublikos piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus ir politinę valią. Galima išskirti svarbiausius politinės partijos požymius. 1. Politinė partija – tai laisvanoriškai steigiama organizacija. PP formuojasi laisva piliečių valia. Piliečiai, jungdamiesi pagal tam tikrą pasaulėžiūrą, išsilavinimą, lyti ar kitą kriterijų, gali laisvai įkurti naują ar atkurti anksčiau veikusią politinę partiją, įstoti ar išstoti iš politinės partijos. 2. Politinė partija – tai savarankiškai veikiantis visuomeninis susivienijimas, turintis savivaldos teisę. PP savo veiklą organizuoja laisvai ir savarankiškai pagal jos įstatuose numatytus tikslus ir uždavinius. 3. PP – tai organizacija, kurios tikslas tenkinti savo narių politinius interesus ir siekti politinės valdžios. PP atvirai siekia iškovoti vietas parlamente ir vyriausybėje. PP dalyvauja valstybės politiniame gyvenime. 4. PP – nuolat veikianti organizacija. Ji vienija nuolatinius narius, kuriuos jungia bendri politiniai interesai. 5. PP – narius vienija bendri politiniai įsitikinimai. 6. PP – tai ne pelno nesiekianti organizacija. Ji negali užsiimti komercine ūkine veikla. 7. PP – turi juridinio asmens teises. Specifiniai PP požymiai: jų narius vienija ideologinių nuostatų bendrumas; PP formuoja ir išreiškia politinę piliečių valią; jos dalyvauja kovoje dėl politinės valdžios. Politinių partijų funkcijos. Funkcijos: nustato politinės veiklos kryptį ir siekia užsibrėžtų politinių tikslų; daro aktyvų poveikį rinkėjams; atskleidžia, formuluoja ir pagrindžia didelių socialinių grupių interesus; skatina piliečius dalyvauti politinėje veikloje; aktyviai dalyvauja parlamento ir savivaldybių rinkimuose; rengia ir parenka savo lyderius bei siekia, kad šie užimtų vadovaujančias pareigas; dalyvauja formuojant valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijas; įtakoja jų veiklą; padeda spręsti socialinius konfliktus taikiu būdu; idėjiškai auklėja savo narius ir pasekėjus; stiprina valdžios institucijų bei jos vadovų ryšius su visuomene. Politinių partijų institucionalizavimas. Politinių partijų vaidmuo šių dienų valstybės gyvenime neišvengiamai reikalauja jas institucionalizuoti. Institucionalizavimas – tai politinių partijų kaip ypatingo politinio instituto teisinės padėties įtvirtinimas konstitucijoje (konstitucionavimas) ir įstatymuose (įstatyminis institucionalizavimas). Lietuvos konstitucinės teisės moksle sąvoka institucionalizavimas pradėta vartoti ne taip seniai. 1918 – 1938 konstitucijose apskritai nebuvo sąvokos „politinės partijos“. Konstitucijų kūrėjai vartojo sąvoką „draugijos ir sąjungos“, kuri apėme ir politines partijas. Sovietiniai teisininkai sąvoką „politinių partijų institucionalizavimas“ vartojo apibūdindami „buržuazinių“ valstybių teisę. Sovietinių laikų konstitucijos įtvirtino ypatingą komunistų partiją, tuo metu buvo ne tik vadovaujanti, bet ir vienintelė galima politinė partija. Politinių partijų klasifikavimo kriterijai. PP galima klasifikuoti pagal jų idėjinį kryptingumą ir programos turinį. Šis kriterijus parodo, kokius socialinius interesus išreiškia partija, kokie jos tikslai ir kokiais būdais bei priemonėmis jų siekiama. PP siekia išreikšti visuomenės daugumos interesus. Šio tikslo siekdama, PP pirmiausiai nustato socialines – ekonomines politikos kryptis ir tik po to pasirenka politines priemones jai įgyvendinti. Konservatorių partijos siekia išlaikyti tradicinę tvarką, pasisako prieš radikalias reformas. Liberaliosios partijos pasisako už laisvę ūkio srityje, valstybės nesikišima į visuomenės gyvenimą. Radikaliosios partijos – pasisako už radikalius veiksmus, dažnai nevengiančios prievartos priemonių. Gali būti dešinieji radikalai, pvz: neofašistinės, rasistinės partijos; ir kairieji radikalai, pvz: komunistinės partijos. Ekstremistinės partijos – pasisako už teroristinius veiksmus, perversmus. Pagal politinį kryptingumą yra skiriamos dešiniosios, kairiosios, ir centristinės partijos.Skiriamos dvi kryptys: vieni kairieji siekia socialinės lygybės demoktariniu būdu, o kiti (radikalioji kryptis) pasisako už diktatūrą. Kardinėms partijoms – būdinga griežtas narystės fiksavimas. Stojant į šias partijas keliami ypatingi reikalavimai, gali būti numatomas kandidatų į narius stažas. Маsinės partijos – nefiksuoja narių. Partijos nariais laikomi rinkėjai, balsuojantys už partiją per rinkimus. Pagal teisinę PP padėtį skiriamos registruotos ir neregistruotos, legalios ir nelegalios partijos. Partinės sistemos ir jų rūšys. Partinė sistema – tai ne tik partijų visuma. Konstitucinės teisės moksle partinė sistema yra nagrinėjama tuo atveju, kai ji yra įtvirtinama teisės normomis. Tradiciškai skiriamos trys partinės sistemos: daugiapartinė, dvipartinė ir vienpartinė. Daugiapartinė sistema yra tuomet, kai rinkiminėje kovoje dėl valdžios dalyvauja daugiau nei dvi partijos, ir visos jos turi lygias galimybes dalyvauti ją formuojant. Daugiapartinės sistemos gali būti įvairios. Pvz: sistema, kai partijos sudaro koalicinę vyriausybę, kai partijos jungiasi į blokus, kai dominuoja viena partija. Dvipartinė sistema yra tuomet, kai valstybėje veikia daug partijų, tačiau realiai į valdžią pretenduoja ir ją formuoja dvi partijos. Šiuo atveju viena partija turi parlamente absoliučią daugumą (valdančioji partija), o kita yra opozicijoje (kritikuojanti valdančiąją partiją). Jos laikas nuo laiko keičia viena kitą valdžioje. Vienpartinė sistema – kai legaliai leidžiama veikti tik vienai partijai. Tokia sistema būdinga nedemokratiniams režimams. Lietuvoje nuo 1918m. formavosi daugiapartinė sistema. 2. Politinių partijų veiklos principai, teisinės garantijos ir apribojimai. PP veikimo laisvę garantuoja politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas, kuriame nustatyta, kad valstybės organams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat visuomeninėms organizacijoms ir atskiriems pareigūnams draudžiama kištis į politinių partijų vidaus reikalus . PP Lietuvoje steigiamos ir veikia pagal teritorinį principą. PP organizacijų struktūra grindžiama tik teritoriniu principu. PP veiklos teritoriją, kurioje veikia ar numato veikti PP struktūriniai padaliniai, veiklos teritorija turi būti tik LR. PP savo veikloje vadovaujasi demokratiškumo bei viešumo principais. Demokratiškumo principas – tai PP veiklos pagrindas. Jo turi būti laikomasi priimant ir šalinant politinės partijos narius, priimant ir keičiant įstatus, programą, renkant vadovaujančius organus. Viešumos principas – reikalauja, kad visuomenė būtų informuojama apie PP programą ir įstatus, partijos vadovaujančių organų sudėtį, partijos finansinius šaltinius. PP ir po rinkimų aktyviai dalyvauja priimant politinius sprendimus ir juos įgyvendinant. Vienintelė valstybės valdžios dalis, kuriai PP nedaro jokios įtakos – tai teisminė valdžia. PP turi teisę ne tik konkuruoti tarpusavyje, bet ir sudaryti su kitomis partijomis koalicijas, sąjungas. Likus ne mažiau kaip 35 dienoms, kelios partijos gali sujungti savo kandidatų sąrašus. PP veikimo laisvė ir nepriklausomybė nuo valstybės institucijų neatskiriama nuo jų nuosavybės. Įstatymai garantuoja politinėms partijoms teisę į nuosavybę. (pastatai, įrengimai, leidyklos, spaustuvės, transporto

36

priemonės ir kt.). Jos turi teisę steigti masinės informacijos priemones, išskyrus radiją ir televiziją, taip pat nustatyta tvarka naudotis valstybinėmis spaudos ir kitoms masinėms informacinėms priemonėms. Politinių partijų steigimo tvarka. Politinės partijos steigėjais ir nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 metų. Politinės partijos steigėjai nuo politinės partijos įregistravimo juridinių asmenų registre tampa jos nariais. Tuo pačiu metu Lietuvos Respublikos pilietis gali būti tik vienos politinės partijos steigėju ar nariu . Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip vieną tūkstantį steigėjų. Šie savo ar savo atstovų suvažiavime (susirinkime, konferencijoje) turi priimti politinės partijos įstatus, programą ir išrinkti valdymo organus. Steigėjas gali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka įgalioti kitą asmenį atstovauti jam politinės partijos steigiamajame suvažiavime (susirinkime, konferencijoje). Politinės partijos registruojamos juridinių asmenų registre. Teisingumo ministerija, tikrindama pateikiamų duomenų tikrumą ar tvirtindama įstatų, programos, jų pakeitimų ir įstatymų reikalavimų atitikimą, turi teisę kreiptis į kitas valstybės institucijas ir gauti iš jų išvadas.Politinių partijų finansavimo šaltiniai ir lėšos. Valstybė siekdama išvengti politinės korupcijos bei užtikrinti PP lėšų įsigijimo, naudojimo teisėtumą bei viešumą, stengiasi teisiškai apibrėžti PP finansavimo ribas ir tvarką. Lietuvoje veikiančių PP lėšas sudaro nuosavos lėšos, privačių asmenų dovanotos lėšos ir valstybės skirtos lėšos. Nuosavas lėšas sudaro nario mokesčio lėšos, kitos savarankiškos narių įmokos, palūkanos bankuose laikomų indėlių, ir kitos teisėtai gautos lėšos. Kitas finansavimo šaltinis – valstybės biudžeto dotacijos (valstybinis finansavimas). Valstybės biudžeto dotacijos – tai PP skirta bendra lėšų suma, nustatoma metų valstybės biudžete. Šios dotacijos paskirstomos toms PP kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 proc. visų rinkėjų balsų už PP keltus kandidatus ar jų sąrašus rinkimuose. Dotacija negali viršyti 0,1 proc. valstybės biudžeto išlaidų. PP gali finansuoti fiziniai ir juridiniai asmenys (privatus finansavimas). Toks finansavimas gali būti dvejopas: 1.finansuojama politinių partijų veikla apskritai; 2. lėšos PP dovanojamos išimtinai jos rinkimų kompanijai finansuoti. PP gali finansuoti LR juridiniai asmenys, kurių kapitalo sudėtyje valstybės ar savivaldybės kapitalo nėra arba jo dalis sudaro mažiau nei 50 proc; LR įmonės neturinčios juridinio asmens statuso; fiziniai asmenys – nuolatiniai LR gyventojai, užsienyje gyvenantys LR piliečiai ir LR PP skyriai, įkurti lietuvių bendruomenėse. Draudžiama priimti didesnes kaip 100 litų anonimines lėšas ar brangesnes kaip 100 litų dovanas. Politinių partijų finansinė kontrolė. PP finansavimą kontroliuoja LR finansų ministerija, Vyriausioji rinkimų komisija, o valstybės biudžeto lėšų naudojimą – Valstybės kontrolė. PP privalo kasmet, ne vėliau kaip iki ateinančių metų kovo 1d., Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikti finansinės veiklos deklaraciją, Finansų ministerijai – biudžeto išlaidų sąmatos vykdymo apyskaitą. Jei PP nepateikia deklaracijos arba nenurodo joje visų reikalaujamų duomenų, Vyriausioji rinkimų komisija per 15 dienų įspėja partijos vadovą, o praėjus 60 dienų nuo pakartotinio įspėjimo gali siūlyti finansų ministerijai sustabdyti PP finansavimą iš valstybės biudžeto. PP privalo registruoti visas kampanijos metu gaunamas lėšas bei išlaidas. Politinei kampanijai skirtų lėšų panaudojimą kontroliuoja VMI ir Vyriausioji rinkimų komisija. Politinių partijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas. LR teisingumo ministerija turi sustabdyti PP ar politinės organizacijos veiklą, jeigu ji pažeidžia LR Konstituciją ar PP įstatymą. Dėl PP veiklos sustabdymo gali kreiptis valstybės ir vietos savivaldos institucijos, taip pat kitos PP. Teisingumo ministerija turi teisę sustabdyti PP veiklą ir savo iniciatyva. Jei pažeidimas, per nustatyta terminą nepašalinamas, PP veikla sustabdoma. Toks sprendimas gali būti apskųstas Apygardos administraciniam teismui, per mėnesį nuo pranešimo apie tai gavimo dienos. PP veiklos sustabdymo terminas negali būti ilgesnis negu 6 mėnesiai. Sustabdžius PP veiklą, jai draudžiama naudotis visomis masinės informacijos priemonėmis, vykdyti agitaciją ir propagandą, dalyvauti rinkimuose. Rinkiminės kampanijos metu PP veiklą gali sustabdyti tik Apygardos administracinis teismas, kurio sprendimas įsiteisėja nuo jo paskelbimo. 3.Visuomeninės organizacijos. Visuomeninės organizacijos sąvokos problema konstitucinės teisės moksle. VO – tai savanoriškas LR piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nepažeistu LR Konstitucijos ar įstatymų. VO nėra politiniai susivienijimai. Jos nesiekia politinės valdžios ir tiesiogiai nedalyvauja ją įgyvendinant. VO – tai viešo pobūdžio pelno nesiekiantys laisvanoriški susivienijimai, kurių narius vienija bendri socialiniai, ekonominiai, profesiniai, kultūriniai, dvasiniai interesai arba tam tikri pomėgiai. Pagrindinis šių organizacijų tikslas – tenkinti savo narių interesus ir poreikius. Vo didesniu ar mažesniu mastu įtakoja politinės valdžios sprendimus ir tokiu būdu dalyvauja valstybės valdyme. Visuomeninių organizacijų funkcijos ir rūšys. VO rūšys: profesinės sąjungos, verslininkų susivienijimai, menininkų organizacijos, kultūrinio pobūdžio organizacijos, mėgėjiškos draugijos, jaunimo organizacijos. Visuomenėje veikia ir tokios organizacijos, kurios savo pobūdžiu apskritai negali dalyvauti politiniame gyvenime (pvz. medžiotojų draugija). VO funkcijos – išreiškia atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių bendrus interesus; atkreipia valstybės valdžios ir valdymo institucijų dėmesį į šiuos interesus; skatina valdžios institucijas atsižvelgti į šiuos interesus priimant tam tikrus sprendimus; ugdo visuomenės aktyvumą ir formuoja jos nuomonę socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo klausimais; daro tam tikrą ideologinį (auklėjamąjį) poveikį visuomenei. VO teisinis pagrindas – konstitucinė nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę į susivienijimus. Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos apribojimai. VO – savo veiklą grindžia įstatymo nustatyta tvarka įregistruotais visuomeninės organizacijos įstatais, kuriuose savarankiškai nustato vidinę organizacinę struktūrą, valdymo organus ir veiklos kryptis. Steigiant VO, būtina sušaukti steigiamąjį suvažiavimą. Šiame suvažiavime turi būti priimti įstatai ir išrinkti valdymo organai. VO – laikoma įsteigta nuo jos įstatų įregistravimo dienos juridinių asmenų registre. Nuo to momento VO įgyja juridinio asmens teises. VO, kurių veikla apima daugiau nei vienos apskrities teritoriją, ir tarptautinių VO Lietuvos skyrių įstatus registruoja Teisingumo ministerija. VO per vieną mėnesi po įstatų priėmimo paduoda atitinkamai institucijai dokumentus įregistruoti VO. Pateikiami dokumentai: įstatai, steigiamojo suvažiavimo protokolas, steigėjų sąrašas, pažymą dėl patalpų suteikimo, simbolių pavyzdžiai arba jų eskizai. VO veiklos apribojimai : Vo įstatai neregistruojami jeigu, juose nurodyti organizacijos tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai prieštarauja LR Konstitucijai, ar kitiems įstatymams; yra anksčiau tuo pačiu pavadinimu įregistruoti VO įstatai; nesilaikyta VO steigimo ir registravimo tvarkos; pateiktų registruoti dokumentų duomenys

37

neatitinka tikrovės. Atsisakymas registruoti VO įstatus gali būti apskundžiamas teismui per vieną mėnesi nuo atsisakymo gavimo dienos. Visuomeninių organizacijų veiklos teisinės garantijos. Valstybės institucijom ir pareigūnams, PP, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į VO veiklą ir jų vidaus reikalus, jeigu jos nepažeidžia LR Konstitucijos ir kitų įstatymų. VO tikslams ir uždaviniams įgyvendinti turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti organizacijos tikslus ir uždavinius, steigti visuomenės informavimo priemones, užsiimti leidyba. VO gali organizuoti susirinkimus: mitingus, piketus ir kt. Vo pagal savo įstatus gali įstoti į tarptautines VO, kurių tikslai ir veikla neprieštarauja LR Konstitucijai ir įstatymams. VO vadovaujantis nuosavybės teise, gali priklausyti, įrenginiai, leidyklos, spaustuvės, transporto priemonės, taip pat kitas turtas, reikalingas jų įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti . VO lėšas sudaro nuosavos lėšos, skolinto kapitalo lėšos, privačių asmenų dovanotos lėšos ir valstybės bei savivaldybių institucijų skirtos lėšos. Visuomeninių organizacijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas. Jei VO pažeidė LR Konstitucija ar įstatymus, valstybės institucija, kuri kontroliuoja VO, gali kreiptis į teismą dėl VO veiklos sustabdymo. VO sustabdyta ar nutraukta veikla gali būti tik, teismo sprendimu. Sustabdymo terminas negali būti ilgesnis nei 6 mėnesiai. VO gali tęsti savo veiklą tik po to, kai valstybės institucija, įregistravusi šios organizacijos įstatus, konstatuoja, kad pašalintos priežastys, dėl kurių buvo sustabdyta VO veikla, ir leidžia šiai VO tęsti veiklą. Per visą veiklos sustabdymo laikotarpį VO draudžiama naudotis visomis visuomenės informavimo priemonėmis, organizuoti susirinkimus, naudoti lėšas, naudoti bei valdyti turtą. Jei VO, kurios veikla sustabdyta, nesilaiko įstatyme numatytų apribojimų, teismas gali nutraukti VO veiklą. VO veikla taip pat nutraukiama: 1. jeigu per metus nuo veiklos sustabdymo termino pasibaigimo VO ar jos padalinys vėl pažeidžia Konstitucija ar įstatymus; 2. jeigu įregistravus VO įstatus paaiškėja, kad juos registruojant buvo pateikti neatitinkantys tikrovės duomenys. Atskirų visuomeninių organizacijų teisinio reguliavimo ypatumai. Profesinės sąjungos – tai darbininkų ir tarnautojų susivienijimai, kurių tikslas tenkinti ir ginti samdomųjų darbuotojų socialinius – ekonominius interesus.(gerinti darbo sąlygas, didinti darbo užmokesti). Profesinės sąjungos turi tam tikrų specifinių ypatumų palyginti su PP ar kitomis ar kitomis VO. Profesinės sąjungos atlieka visuomenėje specifinę funkciją – atstovauja ir gina prosines darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. profesinės sąjungos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusiu darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis. Asociacijos – tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Įstatymas reikalauja, kad asociacijos veiklos tikslai, pagrindinės funkcijos ir uždaviniai būtų susiję su asociacijos narių veikla ar poreikiais. Kaip ir kitoms VO, asociacijoms draudžiama užsiimti komercine veikla ir siekti pelno. Meno kūrėjų organizacijos – suprantama kaip savanoriškas meno kūrėjų susivienijimas, sudarytas jos narių kūrybiniams, kultūriniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, meno kūrėjų laisvėms ir teisėms ginti, šalies kultūrai plėtoti. Šios organizacijos vienija profesionalius menininkus. Meno kūrėjai vienijasi pagal meno (dailės, muzikos, literatūros ir kt.) sritis arba šių sričių derinius. Šį susivienijimą gali steigti ne mažiau kaip trys organizacijos. Šiai organizacijai gali priklausyti nekilnojamas turtas (žemė, pastatai, statiniai, įmonės ir kt.) ir kilnojamas turtas, reikalingas jos veiklai. Meno kūrėjų organizacijos individualioms įmonėms, kurios naudoja organizacijos poreikiams, turi būti suteiktos mokesčių lengvatos. Meno kūrėjų organizacijos savo narių socialinėms gyvenimo sąlygoms gerinti steigia labdaros ir paramos fondus. Meno kūrėjų organizacijoms gali būti pervedamos tikslinės lėšos iš valstybės ir savivaldybės biudžeto. Lietuvoje gali steigtis ir veikti fondai – ne pelno organizacijos, kurių veiklos tikslai yra labdara ir parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, bei kt., išskyrus tas, kurias draudžia įstatymai. pvz. labdaros ir paramos fondai negali finansuoti politinių partijų. Šie fondai steigiami pareikštine – registracine tvarka. Fondų steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, iki fondo įregistravimo įsipareigoję skirti fondui įnašus pinigais ar turtu. Steigėjais negali būti PP ir politinės organizacijos, taip pat valstybės valdžios ir valdymo institucijos, kurios kontroliuoja fondų finansinę veiklą. Įstatymas garantuoja šiems fondams veiklos, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę. 4. Religinės bendruomenės ir bendrijos. Religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys. Religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų - bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Religiniai centrai yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucijos. Valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas . Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos. Pripažinimo klausimą Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą. Konstitucijos 26 str. skelbiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Religinių bendruomenių ir bendrijų santykis su valstybe. Demokratinės valstybės paprastai pripažįsta religijų ir bažnyčių lygybę, sąžinės ir tikėjimo laisvę, visišką bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir draudžia persekioti asmenis ar teikti jiems privilegijų dėl jų religinių pažiūrų ar įsitikinimų. LR Konstitucija, priimta 1992m. spalio 25d. LR piliečių referendume, įtvirtinta valstybės ir bažnyčios atskirumo principą. Šis principas tiesiogiai nedeklaruojamas, tačiau išplaukia iš Konstitucijos 43 str. 7d., skelbiančios, jog Lietuvoje nėra valstybinės religijos, prasmės. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstitucinis “valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat įtvirtina įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis

38

nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą. Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises, veikia laisvai pagal savo kanonus ir statutus. Valstybės ir bažnyčių tarpusavio santykiai nustatomi susitarimu arba įstatymu. Abu šie visuomeninių santykių reguliavimo būdai yra lygiaverčiai. Konstituciniais ir sutartiniais pagrindais šiuo metu grindžiami santykiai tarp valstybės ir Katalikų bažnyčios, juos reglamentuoja 2000m. Vilniuje pasirašyta LR ir Šventojo Sosto sutartis dėl santykių tarp katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų, ir kt. Religinių bendruomenių ir bendrijų steigimo tvarka. Jų veiklos teisinės garantijos. Religinių bendruomenių ir bendrijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas. M.Romeris, analizuodamas konstitucines normas, nustatančias bažnyčios teisinę padėtį, yra pastebėjęs, kad visų esamųjų Lietuvoje tikybinių junginių padėtis yra privilegijuota lyginant su kitais, visų pirma dėl to, kad šių organizacijų steigimo teisė yra suteikta konstitucijos ir negali būti įstatymų leidėjo panaikinta ar apribota. Tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, turinčios juridinio asmens teises, praneša apie tai Teisingumo ministerijai. Naujai susikūrusios (atsikūrusios) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė apie susikūrimą (atsikūrimą) raštu praneša Teisingumo ministerijai ir yra nustatomas konkrečios bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumas atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas. Tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų pagal jų kanonus, statutus ar kitas normas įsteigti juridiniai asmenys įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė raštu praneša Teisingumo ministerijai, o ši įformina įstatymų nustatyta tvarka. Šie juridiniai asmenys turi teisę užsiimti įstatyme jų bendruomenei, bendrijai ar centrui numatyta veikla, taip pat veikla, numatyta šių juridinių asmenų įstatuose.Kitoms “netradicinėms” religinėms bendruomenėms ir bendrijoms juridinio asmens statusas suteikiamas nuo jų įstatų ar juos atitinkančių dokumentų įregistravimo dienos. Religinės bendruomenės gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip 15 narių – pilnamečių LR piliečių. Įregistruotos religinės bendrijos struktūrai priklausančios religinės bendruomenės ir centrai įgyja juridinio asmens teises, kai juos pripažįsta bendrijų vadovybė ir apie tai raštu praneša Teisingumo ministerijai. Norint registruoti religinės bendruomenės, bendrijos įstatus ar juos atitinkantį dokumentą, pateikiamas pareiškimas, religinės bendruomenės ar bendrijos steigiamojo susirinkimo protokolas ir jos narių sąrašas. Religinių bendruomenių, bendrijų įstatus ar juos atitinkantį dokumentą įregistruoja Teisingumo ministerija ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jų pateikimo.Nuo įstatų įregistravimo dienos religinės bendruomenės ir bendrijos tampa visateisiais teisinių santykių subjektais ir įgyja visas Konstitucijoje ir įstatymuose numatytas teises ir pareigas. Pagrindinė funkcija – tenkinti tikinčiųjų interesus ir poreikius. Juridinio asmens statuso suteikimas yra galutinis religinių bendruomenių ir bendrijų steigimo stadija ir labai svarbi šių organizacijų veiklos teisinė garantija. Garantijos. Valstybės pripažintoms bažnyčioms ir religinėms organizacijoms LR Konstitucija garantuoja juridinio asmens teises. LR Tokią teisę įstatymų leidėjas turi tik valstybės nepripažintų bažnyčių ir religinių organizacijų atžvilgiu. LR Konstitucija garantuoja religinėms bendruomenėms ir bendrijoms veikimo laisvę. Šių organizacijų įstatymas numato: Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas. Visos juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui bei labdarai.Pvz: Konstitucija suteikia bažnyčioms ir religinėms organizacijoms teisę laisvai skelbti savo mokslą, atlikti savo apeigas, turėti maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. Tikinčiųjų prašymu religinės apeigos atliekamos ligoninėse, socialinio aprūpinimo pensionatuose, laisvės atėmimo vietose. Apeigų bei kulto ceremonijų atlikimo laikas ir kitos sąlygos suderinamos su minėtų įstaigų vadovybe. Šių įstaigų vadovybė sudaro galimybę atlikti religines apeigas. Juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos savivaldybės nustatyta tvarka gali turėti savo konfesines kapines arba savo teritoriją bendrose kapinėse. Laidojimo tvarką konfesinėse kapinėse arba konfesijai skirtoje kapinių teritorijoje nustato atitinkama religinė bendruomenė ar bendrija. Bažnyčios ir religinės organizacijos turi teisę steigti nevalstybines konfesines švietimo įstaigas. Veiklos sustabdymas. Jei religinė bendruomenė, bendrija ar centras veikia ne pagal įregistruotus įstatus ar juos atitinkančius dokumentus arba jų veikla pažeidžia Konstituciją ar šį įstatymą, Teisingumo ministerija praneša apie tai raštu įstatymus pažeidusiai religinei bendruomenei, bendrijai ar centrui ir nurodo terminą, per kurį pažeidimai turi būti ištaisyti. Jei pažeidimai neištaisomi, Teisingumo ministerija gali kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veiklos sustabdymo. Teismo sprendimu religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veikla gali būti sustabdyta ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Jei per šį laikotarpį teismo nurodytas pažeidimas neištaisomas, teismo sprendimu jų veikla gali būti nutraukta. Religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veikla taip pat gali būti nutraukta jų pačių sprendimu. Religinės bendruomenės ar bendrijos veikla gali būti nutraukta jos aukštesnės valdymo institucijos sprendimu. Nutraukus religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veiklą, likęs turtas pereina jų įstatuose ar juos atitinkančiame dokumente nurodytam turto perėmėjui. Jeigu turto perėmėjas nenurodytas arba jo nėra, turtas atitenka valstybei.

12.tema Lietuvos Respublikos rinkimų teisė. Referendumas.1. Rinkimų teisės sąvoka. Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė. Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma. Rinkimai – tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo arba atskirų pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytų procedūrų būdu gali spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus įgaliojimus, o kam juos atimti. Konstitucinės teisės doktrinose sąvoka „rinkimų teisė“ suprantama dviem prasmėm: objektyviąja ir subjektyviąja. Rinkimų teisė objektyviąja prasme yra visuma konstitucinės teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius sudarant viešosios valdžios renkamas institucijas, kurios normos reguliuoja organizavimo ir vykdymo tvarką. Subjektyviąja prasme rinkimų teisė – kai kiekvieno LR piliečio teisė dalyvauti rinkimuose. Savo ruoštu subjektyvioji teisė skirstoma: aktyviąją – teisę rinkti ir pasyviąją – teisę būti išrinktam. Aktyvioji rinkimų teisė pasireiškia rinkimų metu balsuojant už vieną ar kitą kandidatą, pasyvioji – dalyvaujant rinkimuose kandidato į Seimo narius, prezidentus, savivaldybių tarybų narius ar kitas pareigybes teisėmis. Aktyvioji rinkimų teisė reiškia, kad asmuo privalo būti įtrauktas į rinkėjų sąrašus, jam išduodamas balsavimo biuletenis. Pasyviosios rinkimų teisės turinį sudaro galimybė iškelti save

39

kandidatu į renkamas pareigas, esant teisėtam pagrindui, ginčyti rinkimų rezultatus, agituoti už save. Aktyviąją rinkimų teisę pilietis įgyja, jei jam rinkimų dieną jam yra sukakę 18 metų. Pasyviąją rinkimų teisę nustato LR Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Taigi galima teigti, kad rinkimų teisė kaip konstitucinės teisės institutas – visuma teisės normų, įtvirtinančių piliečių teisę rinkti ir būti renkamam. 2. Rinkimų teisės šaltiniai. Rinkimų teisės konstituciniai principai. Rinkimų rūšys. Rinkimų teisės šaltiniai – teisiniai aktai, kurie nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką. Galima išskirti šiuos rinkimus reglamentuojančius šaltinius: 1. Rašytinės teisės normas įtvirtina: konstitucija; tarptautinės sutartys; įstatymai ir teisės aktai, turintys įstatymų galią; politinių partijų įstatai (statutai). 2. Nerašytinės teisės normas išreiškia: bendrieji teisės principai; teisiniai papročiai ir tradicijos; rinkimų teisės normų išaiškinimai pateikti tos institucijos, kuri turi teisę teikti šiuos išaiškinimus. Principai. 1. visuotinės rinkimų teisės; 2. lygios rinkimų teisės; 3. tiesioginių rinkimų; 4. slapto balsavimo; 5. rinkimų rengimo ir vykdymo viešumo. Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma Tauta, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio rinkėjai negali būti nušalinti nuo dalyvavimo rinkimuose. Šis principas reiškia, kad negalima siaurinti ar atimti teisės dalyvauti rinkimuose dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, tikėjimo, įsitikinimų ar požiūrių. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti esą neveiksnūs. Lygių rinkimų teisės principas suteikia kiekvienam rinkėjui lygią galimybę įtakoti rinkimų rezultatus. Kiekvienas rinkėjas turi tiek balsų, kiek ir kitas. Kiekvienas rinkėjo balsas yra lygiavertis – vienodai įtakoja rinkimų rezultatus. Šis principas užtikrina, kad rinkimų įstatymas nustato tas pačias sąlygas ir reikalavimus kandidatams iškelti, registruoti, agituoti, balsavimui ir rinkimų rezultatams nustatyti. Tiesioginių rinkimų principas yra tai, jog rinkimai vykdomi rinkėjams tiesiogiai balsuojant už kandidatus. Slapto balsavimo principas yra tai, kad kiekvienam rinkėjui užtikrinama galimybė laisvai, nevaržomai pareikšti savo valią. Viešumas rengiant ir vykdant rinkimus – užtikrina galimybę kontroliuoti rinkimų procesą, daryti jį skaidrų . Apie rinkimų komisijos posėdį visuomenei paskelbiama pastate, kuriame yra rinkimų komisijos būstinė, įrengtoje skelbimų lentoje, be to papildomai praneša visuomenės informavimo priemonėmis – internetu. Rinkimų komisija negali rengti uždarų posėdžių. Rūšys. Pagal rinkėjų valios išreiškimo būdą rinkimai yra tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginių rinkimų metu tarp rinkėjo valios išreiškimo ir renkamojo nėra jokios tarpinės grandies. Rinkėjas pats sprendžia, už kurį kandidatą atiduoti savo balsą. Netiesioginių rinkimų metu rinkėjas pats tiesiogiai atstovų nerenka, o renka rinkikus, kurie ir priima galutinį sprendimą. Rinkimai būna visuotiniai, kuriuose dalyvauja visi šalies piliečiai, ir daliniai. Pirmuoju atveju tai būtų parlamento, Respublikos Prezidento rinkimai. Daliniai rinkimais reikėtų laikyti, atskirose rinkimų apygardose surengtus rinkimus laisvoms deputatų vietoms užimti. Rinkimai būna eiliniai ir neeiliniai. Eiliniai vyksta pasibaigus valstybės valdžios institucijos ar pareigūno kadencijai. Neeiliniai vyksta, paskelbus pirmalaikius parlamento rinkimus, atsistatydinus prezidentui. 3.Rinkimų sistemos sąvoka. Rinkimų sistemos rūšys. Lietuvos rinkimų sistemos ypatumai. Rinkimų sistema – tai rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis nustatomi balsavimo rezultatai. Rinkimų sistemos sąvoka vartojama plačiąja ir siaurąja prasme. Pirmuoju atveju tai būtų rinkimų teisės objektas – t.y. visuomeniniai santykiai, atsirandantys rinkimais sudarant renkamos viešosios valdžios institucijas. Rinkimų sistema siaurąja prasme – tai rinkimų rezultatų nustatymo būdas. Galima skirti tris pagrindinius rinkiminių sistemų tipus: 1. mažoritarinė; 2. proporcinė; 3. mišrioji. Mažoritarinė – šiai rinkimų sistemai būdinga tai, kad šalies teritorija suskirstoma į rinkimines apygardas, kuriose rinkėjai tiesiogiai renka vieną atstovą iš kelių kandidatų. Proporcinio atstovavimo sistema – ji paremta ne daugumos principu, o matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp politinių partijų, proporcingai gautų balsų skaičiui. (balsuoja ne už konkrečius kandidatus, o už politinių partijų ar politinių judėjimų pateiktus kandidatų sąrašus). Mišri rinkimų sistema – šioje sistemoje sujungtos mažoritarinė ir proporcinė rinkimų sistemos. Lietuvoje taikomos visos 3 rinkimų sistemos. Į Seimą yra renkama 141 Seimo narys; iš jų 71 renkamas vienmandatėse rinkimų apygardose pagal paprastosios daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą, o 70 narių - daugiamandatės rinkimų apygardos pagal partijų sąrašus proporcine rinkimų sistema. LR Seimo rinkimų įstatyme nustatyti rinkimų barjerai: partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 proc. Rinkimuose dalyvavusių rinkėjų; jungtinis kandidatų sąrašas dalyvauja skirstant mandatus, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 7 proc. Rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Savivaldybių tarybų rinkimuose rinkimų barjeras yra žemesnis. Renkant LR Prezidentą, yra taikoma mažoritarinė rinkimų sistema. Jeigu pirmajame balsavimo rate dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų rinkėjų, yra taikoma mažoritarinė absoliučios daugumos rinkimų sistema, t.y. išrinktu yra laikomas tas kandidatas, kuris surinko daugiau nei pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. 4. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka: rinkimų apygardų ir rinkimų apylinkių sudarymas: Rinkimų apygarda – teritorinis rinkimų vienetas, kuriame gyvenantys piliečiai renka atstovus į renkamas valstybės ar vietos savivaldos institucijas. Jos skirstomos į vienmandates ir daugiamandates, o pagal teritoriją – į nacionalines arba teritorines rinkimų apygardas. Vienos ar kitos rūšies rinkimų apygardos naudojimas priklauso nuo rinkimų tipo bei naudojamos rinkimų sistemos specifikos. Taikant proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą, sukuriamos daugiamandatės rinkimų apygardos. Daugiamandatės rinkimų apygardos sudaromos renkant atstovus į Seimą, taip pat per savivaldybių tarybų rinkimus. Šiose apygardose vykdomi rinkimai į LR Seimą ir LR Prezidento rinkimai. LR teritorija dalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą. Rinkimų apygarda sudaroma iš bendrą ribą turinčių rinkimų apylinkių. Taip pat sudaroma daugiamandatė rinkimų apygarda, šioje apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo narių. Rinkimų apylinkės sudaromos atsižvelgiant į: patogumą rinkėjams atvykti į balsavimo patalpas; rinkėjų skaičių. Rinkimų apylinkės teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5000 rinkėjų. Rinkimų apylinkės ribos, balsavimo patalpos adresas keičiami prireikus, bet ne vėliau kaip likus 100 dienų iki rinkimų. Meras teikime tvirtinti savivaldybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes nurodo siūlomą apylinkės pavadinimą, rinkimų apylinkę sudarančius adresus, rinkėjų skaičių sudaromoje apylinkėje, balsavimo patalpų adresą ir telefoną. Rinkimų komisijos, jų rūšys, sudarymo tvarka ir įgaliojimai; Rinkimus į Seimą organizuoja ir vykdo: Vyriausioji rinkimų komisija; apygardų rinkimų komisijos; apylinkių rinkimų komisijos. Vyriausioji rinkimų komisija yra nuolat veikianti aukščiausioji LR Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų ir referendumų organizavimo institucija. Ją 4 metams sudaro Seimas. Vyriausioji rinkimų komisija garantuoja vienodą rinkimų ir Referendumo įstatymų taikymą visoje LR teritorijoje. Ši komisija sudaroma iš komisijos pirmininko; trijų aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, kurie burtais nustatomi iš teisingumo ministro pasiūlytų šešių kandidatūrų; trijų aukštąjį teisinį

40

išsilavinimą turinčių asmenų, kurie burtais nustatomi iš Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų šešių kandidatūrų; partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų. Ši komisija veikia nuolat ir organizuoja visus LR vykdomus rinkimus ir referendumus. Apygardų rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip likus 74 dienoms iki rinkimų.Apygardų rinkimų komisijos sudaromos iš: teisingumo ministro pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje; Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje; mero pasiūlyto kiekvienos savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, administracijoje dirbančio karjeros valstybės tarnautojo; partijų, kurios gavo Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų.Apygardos rinkimų komisijos įgaliojimai: Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka informuoja rinkimų apygardoje gyvenančius rinkėjus apie rinkimų apylinkių ribas, būstines, darbo laiką ir balsavimo patalpas; sudaro apylinkių rinkimų komisijas; paskirsto rinkimams skirtas lėšas apylinkių rinkimų komisijoms, kontroliuoja, kaip šios lėšos naudojamos, ir už rinkimams panaudotas lėšas atsiskaito Vyriausiajai rinkimų komisijai; registruoja rinkimų stebėtojus ir išduoda jiems pažymėjimus; prižiūri balsavimą paštu rinkimų apygardos teritorijoje; vykdo ir kt įgaliojimus numatytus Seimo rinkimų įstatyme. Apylinkių rinkimų komisijų sudarymas Ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų apygardos rinkimų komisija nustato kiekvienos rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių, kuris turi būti kartotinis partijų (jų koalicijų), turinčių teisę siūlyti kandidatūras į rinkimų komisijas, skaičiui. Jeigu nebuvo pasiūlyta pakankamai kandidatūrų arba komisijoje liko laisva vieta, trūkstamas kandidatūras gali pasiūlyti savivaldybės, kurios teritorijoje yra rinkimų apylinkė, meras. Apylinkių rinkimų komisijų pirmininkus iš komisijos narių skiria apygardų rinkimų komisijos. Apylinkės rinkimų komisijos įgaliojimai: iš apygardos rinkimų komisijos gauna apylinkės rinkėjų sąrašus, sudaro sąlygas su jais susipažinti rinkėjams, partijų atstovams rinkimams, įteikia ar kitaip perduoda rinkėjams rinkėjo pažymėjimus, praneša apygardos rinkimų komisijai apie apylinkės rinkėjų sąraše aptiktus netikslumus; nagrinėja skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų;prižiūri, kaip rinkimų apylinkės teritorijoje vyksta balsavimas paštu, kad būtų sudarytos sąlygos balsuoti paštu visose rinkimų apylinkės teritorijoje esančiose gydymo, socialinės rūpybos ir globos įstaigose, kariniuose daliniuose ir bausmės atlikimo vietose; rinkimų dieną organizuoja balsavimą rinkimų apylinkėje; ir kt. Rinkėjų sąrašų sudarymas. Šio etapo tikslas – užtikrinti galimybę visiems rinkėjams dalyvauti rinkimuose. Rinkėjų sąrašai sudaromi du kartus - išankstiniai ir galutiniai. Šie sąrašai gali būti naudojami tik rinkimams organizuoti ir vykdyti. Rinkimų sąrašų sudarymo tvarka turi būti tokia, kad kiekvienas rinkimų teisę turintis Lietuvos Respublikos pilietis būtų įrašytas į rinkėjų sąrašus. Niekas negali būti įrašytas į rinkėjų sąrašą kelis kartus. Rinkėjų sąrašų sudarymo tvarką, formą, sudarymo būdą ir jų naudojimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Į Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašą įrašomi visi rinkimų teisę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai pagal pilietybę patvirtinančio dokumento (paso) išdavimo duomenis ir Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. Valstybės institucijos, išduodančios Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus, tvarkančios piliečių gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, registruojančios piliečių mirtį ir pilietybės netekimą, taip pat yra atsakingos, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registras laiku ir tinkamai būtų keičiamas ir tikslinamas. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis sudaryti sąrašai yra išankstiniai. Rinkimų komisijos visiems rinkėjams išduoda pažymėjimus, kurie yra dalyvavimo rinkimuose pagrindas. Kandidatų iškėlimo ir registravimo tvarka, kandidatų veiklos garantijos. Tai vienas iš svarbiausiu rinkimų kampanijos etapų, nes jo metu nustatomi asmenys, iš kurių bus išrinkti (as) prezidentas, parlamento nariai, vietos savivaldybių tarybos nariai. Yra skiriami du kėlimo modeliai. 1. Subjektai, galintys kelti kandidatus, yra tik politinės partijos. Tai būdinga parlamento rinkimams. 2. būdinga formalus partijų išskyrimas iš galinčių iškelti kandidatūras subjektų ir tokios teisės suteikimas tam tikram rinkėjų skaičiui. Šis modelis taikomas ir LR per Prezidento rinkimus. Lietuvoje kandidatus į Seimo narius gali kelti ir politinės partijos ir piliečiai. Lietuvoje, norint kandidatą ar jų sąrašą įregistruoti rinkimams, reikia įnešti rinkimų užstatą. Rinkimų užstatas vienmandatėje rinkimų apygardoje yra vienas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VMDU). Rinkimų užstatas vienam kandidatui į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiamandatėje rinkimų apygardoje yra 20 VMDU. Užstatai grąžinami kai yra iškelti kandidatai arba kandidatų sąrašai. Negrąžinti užstatai pervedami į valstybės biudžetą. Kandidatas į Seimo narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, jam negali būti taikomos administracinės nuobaudos teismine tvarka už veiksmus, padarytus rinkimų agitacijos kampanijos metu. Rinkimų agitacija. Jos metu rinkėjai susipažįsta su kandidatais ir jų priešrinkiminėmis agitacijomis. Taip norima paveikti visuomenės nuomonę ir rinkėjų elgesį konkrečių kandidatų ir politinių partijų naudai. Rinkimų kampanija reikalinga ta, kad rinkėjai nuspręstu, už kurią politinę partiją ar konkretų kandidatą jie balsuos per rinkimus. Taigi, rinkimų kampanija visada yra veikla, nukreipta rinkėjo dėmesiui, simpatijoms ar pasitikėjimui užkariauti. Rinkimų agitacija draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną. Balsavimas, balsų skaičiavimas ir rinkimų rezultatų nustatymas. Balsavimas vyksta rinkimų dieną nuo 7 iki 20 valandos apylinkės rinkimų komisijos nurodytoje patalpoje. Rinkėjas balsuoja toje rinkimų apylinkėje, į kurios rinkėjų sąrašus jis yra įrašytas. Rinkimų dieną rinkėjams balsavimo patalpa atidaroma tik susirinkus ne mažiau kaip 3/5 apylinkės rinkimų komisijos narių. Įstatymuose numatyti reikalavimai, kaip turi būti įrengta balsavimo patalpa. Rinkėjas ateidamas balsuoti privalo turėti asmens dokumentą, nes prieš balsavimą komisijos nariai nustato rinkėjo asmenybę ir patikrina , ar jis yra įtrauktas į tos apylinkės rinkėjų sąrašus. Balsuojant pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, pakanka pažymėti biuletenyje tą kandidato pavardę. Balsuojant pagal proporcinio atstovavimo sistemą, reikia pasirinkti ne tik partijos sąrašą bet ir iš sąrašo kelis kandidatus. Balsai skaičiuojami taip, kad šią procedūrą, rinkėjų žymas galėtų matyti visi balsų skaičiavimo metu dalyvaujantys asmenys ir įsitikintų, jog balsai skaičiuojami sąžiningai ir teisingai. Per Seimo rinkimus, suskaičiavus balsadėžėje rastus biuletenius, pradedama skaičiuoti paštu gautus biuletenius. Apygardos rinkimų komisija suskaičiuoja apylinkių komisijų pateiktus duomenis ir prie jų prideda tuos paštu balsavusių rinkėjų balsus, kurie buvo skaičiuoti apygardos rinkimų komisijoje. Rinkimų rezultatus nustato Vyriausioji rinkimų komisija po to, kai išnagrinėja visus skundus ir nustato visus rinkimų rezultatus visose apygardose, taip pat ir rinkėjų, balsavusių užsienyje ir laivuose, balsus. Išankstinius

41

rinkimų rezultatus gali pranešti tik Vyriausioji rinkimų komisija. Jeigu apygardos rinkimų komisija perdavė rinkimų rezultatų visose rinkimų apylinkėse išankstinius duomenis, Vyriausioji rinkimų komisija turi nedelsdama parengti pranešimą visuomenės informavimo priemonėms. Galutinius rinkimų rezultatus ne vėliau kaip per 7 dienas pasibaigus rinkimams skelbia Vyriausioji rinkimų komisija. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kai per tris mėnesius po galutinio rinkimų rezultatų paskelbimo išleidžia knygą apie rinkimų rezultatus ir per keturis mėnesius perduoda valstybės archyvui neterminuotai saugoti rinkimų apylinkių ir rinkimų apygardų balsų skaičiavimo protokolus, paraiškinius dokumentus (išskyrus parašų rinkimo lapus), Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžių protokolus bei sprendimus ir rinkimų dokumentų pavyzdžių komplektą. Rinkimų galiojimo sąlygos, pakartotiniai rinkimai. Pakartotiniai rinkimai vyksta rinkimų apygardose, kuriose rinkimai neįvyko ar pripažinti negaliojančiais. Pakartotiniai rinkimai rengiami ne vėliau kaip po pusės metų, o po neįvykusių pakartotinių rinkimų - ne vėliau kaip po metų. Konkrečią pakartotinių rinkimų, pakartotinio balsavimo į Seimą tvarką, nustatytus reikalavimus ir terminus nustato Vyriausioji rinkimų komisija, atsižvelgdama į tai, kad pakartotiniai rinkimai, pakartotinis balsavimas rengiami vienoje iš vienmandačių rinkimų apygardų. Vyriausioji rinkimų komisija, nustatydama pakartotinių rinkimų rengimo tvarką, negali keisti rinkimų apygardos ribų. Balsavimas užsienyje, laivuose (išskyrus tą atvejį, kai užsienyje gyvenantys rinkėjai ar laivuose esančios įgulos įrašytos į tos rinkimų apygardos, kurioje rengiami pakartotiniai rinkimai, rinkėjų sąrašus), ne šios rinkimų apygardos teritorijoje esančiuose paštuose (išskyrus miestų, rajonų centrinius paštus) nerengiamas.5. Rinkimų kampanijos finansavimas. Rinkimų kampanijos finansinė kontrolė. Rinkimų agitacija finansuojama iš partijos ar kandidato į Seimo narius gautų lėšų, kurios kaupiamos specialioje rinkimų sąskaitoje, atidarytoje pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos išduotą pažymą. Rinkimų agitacijos išlaidas sudaro: renginių, publikacijų, radijo ar televizijos laidų, taip pat gaminių ar paslaugų, kuriais siekiama paveikti rinkėjų valią balsuoti arba nebalsuoti už kandidatą ar kandidatus, rengimo, įsigijimo, gamybos ar teikimo kaina. Apmokėti rinkimų agitacijos išlaidas ne iš specialių rinkimų sąskaitų draudžiama. Rinkimų agitacijos gaminiai ir paslaugos, kurių vertė didesnė kaip 0,5 VMDU, negali būti teikiami nemokamai. Rinkimų agitacijos gaminiai ir paslaugos negali būti teikiami darant akivaizdžias nuolaidas. Norintysis paremti kandidatų sąrašą ar kandidatą privalo tai daryti pervesdamas lėšas į specialias rinkimų sąskaitas. Visuomenės informavimo priemonė, neturinti valstybės ar savivaldybių kapitalo, gali nurodyti, kurį kandidatų sąrašą (sąrašus) ar kandidatą (kandidatus) ji remia, ir po to jų rinkimų agitaciją skelbti nemokamai. Rinkimų agitacija taip pat finansuojama iš valstybės lėšų. Rinkimų agitacijai skirtų lėšų naudojimą kontroliuoja mokesčių inspekcijos ir Vyriausioji rinkimų komisija. Partijos ataskaitas, kurių formą nustato Vyriausioji rinkimų komisija, apie lėšų šaltinius ir naudojimą rinkimų agitacijai turi pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip per 25 dienas po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo. Specialios rinkimų sąskaitos uždaromos ne vėliau kaip per 20 dienų po galutinio rinkimų rezultatų paskelbimo. Rinkimų agitacijai nepanaudotas lėšas kandidatai, kandidatų sąrašą iškėlusi partija naudoja savo nuožiūra. Laiku neuždarytų sąskaitų lėšas bankas perveda į valstybės biudžetą.6. Rinkimų teisės pažeidimai. Teisinės atsakomybės už rinkimų įstatymų pažeidimus rūšys. Už rinkimų teisės pažeidimus numatyta atsakomybė: ATPK bei BK normose. Antai ATPK numatyta atsakomybė už rinkėjų sąrašų, piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, balsų skaičiavimo protokolų, rinkimų ar referendumo biuletenių praradimą; už rinkimų ar referendumo agitacijos tvarkos pažeidimą, už kliudymą rinkimų komisijos ar referendumo komisijos nariams eiti pareigas, už rinkimų ar referendumo stebėtojų teisių pažeidimą, už neteisėtą biuletenių išdavimą. BK nustato „Nusikaltimai politinėms ir darbinėms piliečių teisėms“ numatyta baudžiamoji atsakomybė už kliudymą rinkėjui pasinaudoti rinkimų teise, už rinkimų dokumentų suklastojimą, balsavimo slaptumo pažeidimą, taip pat už rinkimų suklastotų dokumentų panaudojimą, už žinomai melagingą balsų skaičiavimą, ir kt. 7. Referendumas. Referendumo samprata. Referendumas – tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. Referendumo metu piliečių valia yra išreiškiama balsuojant už referendumui pateiktą klausimą`. Referendumas ir rinkimai skiriasi rinkėjų valios išreiškimo objektu.Referendumas suprantamas kaip teisės normomis reglamentuotą balsavimo procedūrą, kurios metu rinkimų teisę turintys piliečiai, pareiškia savo valią svarbiausias tautos bei valstybės gyvenimo klausimais. Teisinėje literatūroje šalia referendumo sutinkama ir kita sąvoka – plebiscitas (tautos sprendimas). Kartais teigiama, kad tai balsavimas ypač svarbiais, lemtingais valstybei klausimais. Tai gyventojų apklausa siekiant išspręsti konkrečios valstybės teritorijos likimą, tai teritorinių ginčų sprendimo būdas tarptautinėje praktikoje. Tai tas pats teisinis reiškinys – tautos balsavimas svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais. Referendumo sąvoka gali būti suprantama dviem prasmėm: 1. tai konstitucinės teisės institutas (turi visus institutui būdingus bruožus – teisės normos, reguliuojančios vienarūšius visuomeninius santykius, normų realizavimo tvarka, atsakomybė už jų pažeidimą, teisinių principų įtvirtinimas). 2. tai reglamentuota įstatymų balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys piliečiai pareiškia savo valią. Referendumo rūšys ir jo teisinės pasekmės. Lietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai. Privalomai rengiami referendumai šiais klausimais: dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, pakeitimo; dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo; dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo; dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ pakeitimo; dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai. Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas. Konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas. Privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.Referendumo iniciatyvos teisė. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ir Seimui. Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių reikalavimu. Siūlymą paskelbti

42

referendumą turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė. Sprendimą dėl šio siūlymo priima Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka. Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai. Tam tikslui iš ne mažiau kaip penkiolikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, sudaroma piliečių referendumo iniciatyvinė grupė. Grupės atstovas atvyksta į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir pateikia jai prašymą įregistruoti grupę ir referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstą bei preliminariai suderina klausimą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio datos.Grupės prašyme Vyriausiajai rinkimų komisijai turi būti nurodyta: referendumo rūšis, preliminarus ar galutinis referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstas, taip pat grupės koordinatorius (koordinatoriai). Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 15 dienų nuo grupės prašymo gavimo dienos savo posėdyje surašo grupės įregistravimo aktą. Akto nuorašas ne vėliau kaip kitą dieną po grupės įregistravimo išduodamas grupei ar jos atstovui ir pasiunčiamas Seimo Pirmininkui. Piliečių reikalavime siūlomo teikti referendumui sprendimo teksto keisti neleidžiama. Piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti nustatomas 3 mėnesių terminas. Jis skaičiuojamas nuo piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje dienos. Piliečių parašai gali būti renkami viešose vietose ir gyvenamosiose patalpose. Už piliečių pasirašymą atlyginti draudžiama. Seimo narių grupės siūlymas paskelbti referendumą yra pateikiamas Seimui. Jame turi būti nurodyta: referendumo rūšis, referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstas. Siūlymą pasirašo Seimo nariai, jų parašų autentiškumą ne vėliau kaip per 2 darbo dienas patvirtina Seimo valdyba. Kartu su šiuo siūlymu Seimui yra pateikiamas ir Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projektas. Jį Seimas svarsto artimiausiame Seimo posėdyje ir priima sprendimą Seimo statute nustatyta tvarka. Seimo narys savo parašą dėl siūlymo paskelbti referendumą gali atšaukti. Apie šį sprendimą jis privalo pranešti Seimui ne vėliau kaip iki Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projekto svarstymo Seimo plenariniame posėdyje pradžios. Referendumo organizavimo ir vykdymo tvarka. Referendumą Lietuvos Respublikoje organizuoja ir vykdo: Vyriausioji rinkimų komisija; miestų, rajonų referendumo komisijos; apylinkių referendumo komisijos. Vyriausioji rinkimų komisija: registruoja grupę; išduoda grupei piliečių parašų rinkimų lapus; tikrina ir nustato, ar yra tinkamai surinktų 300 tūkstančių piliečių parašų; sudaro miestų, rajonų referendumo komisijas; nustato referendumo biuletenių, kitų referendume naudojamų dokumentų, paketų, antspaudų pavyzdžius bei formas, jų užpildymo pavyzdžius, taip pat biuletenių antspaudavimo tvarką; tvarko referendumui skirtas valstybės lėšas; prižiūri, kaip vykdomas šis Įstatymas; pagal grupės, partijų teikimą registruoja jų atstovus ir stebėtojus prie Vyriausiosios rinkimų komisijos ir išduoda jiems pažymėjimus; nagrinėja skundus ir priima sprendimus dėl miestų, rajonų referendumo komisijų, apylinkių referendumo komisijų sprendimų; nustato ir skelbia galutinius referendumo rezultatus. Miestų, rajonų referendumo komisijas referendumui organizuoti ir vykdyti miesto, rajono, savivaldybės teritorijoje referendumo laikotarpiui sudaro Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip likus 60 dienų iki balsavimo referendume dienos. Visais atvejais ne mažiau kaip trys komisijos nariai turi būti asmenys, paskirti į miesto, rajono referendumo komisiją iš teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos ir mero pasiūlytųjų. Jeigu šių asmenų yra mažiau, komisija padidinama iš teisingumo ministro arba Lietuvos teisininkų draugijos, arba mero pasiūlytų asmenų. Miesto, rajono referendumo komisijos pirmininką iš komisijos narių skiria Vyriausioji rinkimų komisija.

14 tema. Įstatymų leidyba.1. Įstatymų leidybos konstituciniai pagrindai ir principai. Įstatymai sudaro didžiąją konstitucinės teisės šaltinių dalį. Įstatymo inicijavimo, priėmimo ir įsigaliojimo tvarką reglamentuoja Konstitucijos ir Seimo statuto nuostatos bei kt. Konstitucinės teisės doktrina skirsto įstatymus pagal jų teisinę galią – Konstitucija (taip pat jos pataisos ar aktai esantys sudėtinė Konstitucijos dalimi), konstituciniai ir organiškieji įstatymai (kurie nėra sudėtinė konstitucijos dalis) ir paprastieji įstatymai. Pagal jų galiojimą įstatymai gali būti pastovūs ir laikini. Pagal reguliavimo pobūdį juos bandoma skirti į įprastus įstatymus, įstatymus – principus, įstatymus – programas ir kt. LR Konstitucijoje numatyti pagrindiniai įstatymų leidybos principai ir reikalavimai įstatymams. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Galioja tik paskelbti įstatymai. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.2. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, jos subjektai. LR Konstitucijoje 68 str., numatyta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę taip pat turi ir LR piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Įstatymai pagal jų priėmimo tvarką gali būti skirstomi į įstatymus, priimtus Seime, įstatymus priimtus referendumu. Ir Seimo ir referendumo įstatymai turi tą pačią teisinę galią, nors jų inicijavimo ir priėmimo bei įsigaliojimo tvarka skiriasi. Referendumu priimamų įstatymų iniciatyvos teisė priklauso Seimui ir LR piliečiams. 3. Įstatymų leidybos stadijos: 1). Įstatymų projektų rengimas: Teisės akto rengimo stadijos yra šios: teisės akto paskirties ir jo rengimo užduoties nustatymas; rengėjo nustatymas (parinkimas); teisės akto teksto parengimas; teisės akto derinimas ir aprobavimas. Pasiūlymus dėl teisės akto rengimo turi teisę teikti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisės akto paskirtį ir jo rengimo užduotį turi teisę nustatyti asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime, taip pat valstybės valdžios institucijos pagal savo kompetenciją. Teisės akto rengėjais gali būti valstybės valdžios institucijos paskirti ar konkurso tvarka parinkti asmenys ar jų grupė, taip pat asmuo arba asmenų iniciatyvinė grupė. Parengtas teisės aktas derinamas, aprobuojamas ir pateikiamas institucijai, įgaliotai jį priimti, šios institucijos nustatyta tvarka. Derinamas ekonominius santykius reguliuojančio teisės akto projektas turi būti įvertinamas antikorupciniu požiūriu. Jeigu yra pagrindo manyti, kad priimtas teisės aktas gali daryti įtaką kriminogeninei situacijai, jį priimti įgaliota institucija skiria kriminologinę ekspertizę. Komisijų ir darbo grupių, kurias sudaro Seimas, Respublikos Prezidentas ar Vyriausybė, darbo apmokėjimo už teisės aktų rengimą ir ekspertizę tvarką tvirtina Vyriausybė. 2). Įstatymų projektų registravimas:

43

15 tema. LR Prezidentas. 1. Valstybės vadovo instituto susiformavimas, jo paskirtis ir samprata. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančio konstitucinę tvarką, garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, auksčiausiu lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su įstatymų leidžiamąją, vykdomąją bei teisminėmis valdžiomis. Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose. (respublikoje – prezidentai). Valstybės vadovo teisinę ir faktinę padėtį lemia konkrečios šalies istorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Visų valstybių vadovams yra suteikiami išskirtiniai įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir už jos ribų. Valstybės vadovas realizuodamas įgaliojimus, bedradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Prezidentai įstatymų kūrybos procese naudoja veto teise, turi galimybę skirti teisėjus bei suteikti malonę nuteistiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos vykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėse prezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su vyriausybe. 2. Prezidento institutas ir jo raida Lietuvoje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo monarchija. Valstybės vadovas buvo Didysis Kunigaikštis. 1919m. balandžio 4d. Valstybės taryba įsteigė Prezidento institutą ir išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos Prezidentu. 1920m. Steigiamajame Seime buvo įtvirtinta laikinoji Konstitucija, kurioje įtvirtinta nuostata, jog valstybės vadovu bus Respublikos Prezidentu, o jį rinks Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis. 1922m. Seimas prezidentu išrinko A.Stulginskį. Antrasis LR Seimas 1923m. taip pat išrinko A. Stulginskį. 1926m. Trečiasis Seimas prezidentu išrinko Kazį Grinių. Tačiau nepatenkinti padėtimi tautininkai po kelių dienų Antanas smetona buvo antą kartą buvo išrinktas LR Prezidentu. A.Smetona LR Prezidento poset išbuvo 14 metų iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos. 1940m. Sovietų sąjunga okupavo LR. 1990m atkūrus nepriklausomybę ir priėmus Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Konstituciją) Tarybos Pirmininku buvo - V. Landsbergis. (1990-1992). 1993m. Prezidentas – A.M. Brazauskas. Ir t.t. 3. Prezidento rinkimai ir įgaliojimų laikas. Prezidento įgaliojimų nutrūkimas. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Kandidatų į Respublikos Prezidento vietą skaičius neribojamas.Teisę rinkti Prezidentą turi LR piliečiai ne jaunesni kaip 18m. Respublikos Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus dviem mėnesiams iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos.Pretendentus tapti kandidatais į LR Prezidentus pradedama kelti ne anksčiau kaip likus 80 dienų ir baigiama ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų dienos. Pretendentus būti kandidatais gali kelti, remti PP ir politinės organizacijos, taip pat iškelti savo kandidatūrą gali pavieniai asmenys. Pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija priima sprendimą išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus. Likus iki rinkimų dienos ne mažiau kaip 30 dienų, VRK oficialiai skelbia visų asmenų įregistruotu kandidatais į LR sąrašą, patvirtintą VMI. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisę rinkti Respublikos Prezidentą, rinkimuose turi vieną balsą. Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Kontroliuoti rinkėjų valią rinkimuose draudžiama. Balsavimas vyksta rinkimų dieną nuo 7 iki 21 val. LR Prezidento rinkimų įstatymas numato mažoritarinę (daugumos) rinkimų sistemą. Išrinktu į LR Prezidento vietą laikomas tas kandidatas, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei rinkėjų, gavo daugiau nei pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Išrinktas Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus buvusio Prezidento kadencijai ir kai prisiekia Tautai būti ištikimas LR ir Konstitucijai. Prisiekia ir perrinktas Respublikos Prezidentas.Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo jis pats ir Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant - vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų. Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai: pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas; įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai; atsistatydina iš pareigų; Respublikos Prezidentas miršta; Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka; Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.Viena iš Prezidento įgaliojimų pasibaigimo aplinkybių yra pašalinimas iš pareigų. Tai gali tik Seimas spacialios teisinės procedūros – apkaltos – reikalavimų ribose. Prezidentas gali būti pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, arba sulaužęs priesaiką.

4. LR Prezidento įgaliojimai. 5. Prezidento teisės įstatymų leidybos srityje. Veto teisė. LR Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio gyvenimo srityse. L Prezidento įgaliojimai santykiuose su Seimu leidžia vertinti valstybės vadovą, kaip svarbų įstatymų leidybos proceso dalyvį. Prezidentas turi įgaliojimus skelbti eilinius Seimo rinkimus, o tam tikrais atvejais ir pirmalaikius parlamento rinkimus (ginkluoto užpuolimo atveju, įvedant karo padėtį ir skelbiant mobilizaciją arba įvedant nepaprastąją padėtį). Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos. Seimo priimti įstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo oficialiai paskelbia LR Prezidentas, išskyrus atvejus kai pačiuose įstatymuose yra numatoma kita jų įsigaliojimo data.. Po įteikiamu Prezidentui pasirašyti ir oficialiai paskelbti LR įstatymo tekstu Seimo statuto nustatyta tvarka būtinas įrašas su Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo parašu. Taip patvirtinamas Seimo priimto įstatymo autentiškumas. Pasirašyti įstatymai registruojami specialioje knygoje, vėliau nurodoma jų pasirašymo bei paskelbimo data arba pažymima apie jų grąžinimą Seimui pakartotinai svarstyti. Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per 10 dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Grąžindamas nepasirašytą įstatymą Seimui, Prezidentas turi nurodyti, kodėl jis šio įstatymo pasirašyti negali ir kaip jį reikėtų taisyti. Jei nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, tas įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Susidūręs su prezidento veto, parlamentas gali reaguoti trejopai: 1. priimti prezidento pastabas; 2. jas atmesti; 3. išbraukti iš politinės darbotvarkės. Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali išnaujo svarstyti ir priimti. Paprastai įstatymai

44

laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras. Daro metinius pranešimus Seime apie padėti Lietuvoje. Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia MP, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Prezidentas priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti MP pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Priima ministrų atsistatydinimą. Prezidentas priima grąžintus Vyriausybės įgaliojimus . Kol nėra MP Prezidentas ne ilgesniam kaip 60 d. laikotarpiui MP teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti. Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui, sprendžia ar leisti patraukti MP ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duoda leidimą juos suimti ar kitaip suvaržyti jų lasivę. Prezidentas yra vienintelis pareigūnas, kuris gali skirti ir atleisti teismų teisėjus. Šalies vadovas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras. Prezidentas skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Teisėjų kandidatūras Prezidentui teikia teisingumo ministras. Taip pat Prezidentas skiria, keičia darbo vietas, apylinkių, apygardų ir specializuoto teismo teisėjus. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų LR Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija – Teisėjų taryba. Prezidentas teikia Seimui trijų (iš devynių) Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras. Prezidentas gal kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų neprieštaravimo Konstitucijai arba įstatymams. Tačiau šalies vadovas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo priimtų įstatymų neprieštaravimo Konstitucijai. Taip pat gali kreiptis į KT dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo narių rinkimus. Seimo pritarimu skiria kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius. 6. Prezidento aktai ir jų teisinė galia. Kontrasignacija. Prezidentas leidžia aktus – dekretus. Dekretai registruojami Prezidento dekretų knygoje ir jiems suteikiamas eilės numeris. Prezidento dekretai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu dekretuose nenurodyta kitaip. Prezidentas dekretus pasirašo: dėl LR diplomatinių atstovybių užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo – MP. Dėl aukščiausių diplomatinių rangų ir specialių vardų teikimo – užsienio reikalų ministras. Ir kt. Prezidentas dėl savo rezidencijos, dėl jį aptarnaujančių padalinių struktūros, dėl etatų ir vidaus darbo organizavimo leidžia potvarkius. Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus.

16. tema Lietuvos Respublikos Vyriausybė.1. LR Vyriausybės sudėtis ir formavimo tvarka. Ministro Pirmininko kandidatūros ir Vyriausybės programos svarstymas Seime. Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia MP teikimu LR Prezidentas. Gavęs Prezidento teikimą dėl MP seimas artimiausiame posėdyje suteikia galimybę pristatyti pretendentą. MP ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, MP ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo per 3 mėnesius parengti ir patvirtinti konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti. Jeigu Vyriausybės programai nepritarta arba ji grąžinta Vyriausybei tobulinti, nauja programa seimui turi būti pateikta per 10d. Jeigu seimas du kartus iš eiles nepritarė vyriausybės programai ji privalo atsistatydinti. Seimui pritarus programai Vyriausybė per 3 mėnesius parengti priemones šiai programai įgyvendinti. 2. LR Vyriausybės įgaliojimų laikas. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas ir atsistatydinimas. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti seimo įgaliojimų laikotarpiu, t.y. 4 metams. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą tą dieną, kai šis pradeda eiti pareigas. Po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus Respublikos Prezidentui tą dieną, kai naujasis Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Vyriausybės įgaliojimai laikomi grąžintais, kai MP ar Vyriausybės narys, pavaduojantis Ministrą Pirmininką, įteikia Respublikos Prezidentui raštišką pareiškimą. Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus arba kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Jeigu Vyriausybė įgaliojimų raštiškai negrąžina, Respublikos Prezidentas turi teisę dekretu pavesti Vyriausybei eiti pareigas bei skirti Vyriausybės narį MP pavaduoti, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė arba kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus. Kai Vyriausybė grąžina įgaliojimus, Respublikos Prezidentas per 15 dienų teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės MP kandidatūrą. Kai Seimas pritaria MP kandidatūrai ir LRP paskiria MP, jei Ministro Pirmininko pateiktoje ir Respublikos Prezidento patvirtintoje Vyriausybėje nepasikeitė daugiau nei pusė iki įgaliojimų grąžinimo dirbusių ministrų, Vyriausybė iš naujo gauna įgaliojimus veikti pagal Seimo anksčiau patvirtintą programą. Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais: kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės programai; kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar MP; kai MP atsistatydina arba miršta; po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė; kai pasikeitus daugiau nei pusei ministrų ar po Respublikos Prezidento rinkimų MP negauna Seimo pakartotinio pritarimo. MP apie Vyriausybės atsistatydinimą teikia Respublikos Prezidentui rašytinį pranešimą, kuris prieš tai paskelbiamas Vyriausybės posėdyje. MP mirus, apie Vyriausybės atsistatydinimą Respublikos Prezidentui praneša Ministrą Pirmininką pavaduojantis ministras, o jei pavaduojančio nebuvo, – vyriausias pagal amžių ministras. Pranešimas apie Vyriausybės atsistatydinimą turi būti paskelbtas Vyriausybės posėdyje. Jeigu reikia, pranešimui apie Vyriausybės atsistatydinimą paskelbti šaukiamas neeilinis Vyriausybės posėdis. Vyriausybė gali atsistatydinti MP siūlymu priimdama nutarimą, kurį MP tą pačią dieną įteikia Respublikos Prezidentui. Vyriausybės atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Vyriausybė laikoma atsistatydinusia nuo Respublikos

45

Prezidento dekreto įsigaliojimo dienos. Prireikus Respublikos Prezidentas paveda jai toliau eiti pareigas. Jis gali pavesti vienam iš ministrų eiti MP pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.3. LR Vyriausybės kompetencija. Vyriausybės vietą valstybės valdžios sistemoje nusako jos kompetencija. LR Konstitucija įtvirtina tokias pagrindines Vyriausybės veiklos kryptis: Tvarko krašto reikalus, saugo LR teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; vykdo įstatymus ir seimo nutarimus dėl įstatymų vykdymo, taip pat LR Prezidento dekretus; koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą; rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį seimui; rengia ir teikia seimui svarstyti įstatymų projektus; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; svarsto ir aprobuoja ministerijų, Vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus, rengia Valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir teikia ją tvirtinti Seimui; teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą; taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo vykdymo ataskaitas; remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką; teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo; steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas bei steigia įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms vykdyti visas ar dalį įstaigų prie ministerijų steigėjo funkcijų. Vyriausybė gali pavesti atitinkamai ministerijai vykdyti dalį Vyriausybės įstaigos steigėjo funkcijų; tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus. Tvirtinti įstaigų prie ministerijų nuostatus Vyriausybė gali pavesti atitinkamam ministrui; įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose. Vyriausybės atsistatydinimas ir Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas, šios sąvokos susijusios su skirtingomis teisinėmis situacijomis. Tai lemia ir skirtingus teisinius padarinius. 4. LR Vyriausybės narių teisinis statusas. MP ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti, taip pat negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo. Vyriausybės narių atlyginimo už darbą dydį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Atlyginimą Vyriausybės nariams moka Vyriausybės kanceliarija. Vyriausybės nariai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybės atstovavimo šalyje ir užsienyje išlaidoms finansuoti Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromas MP fondas, kuriam, nedidinant Vyriausybės kanceliarijai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų bendrų reprezentacijos lėšų, kiekvieną mėnesį skiriama paskutinio paskelbto šalies ūkio trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio suma. Nedidinant ministerijai skiriamų bendrų reprezentacijos lėšų, Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromi ministrų fondai. MP gali turėti rezidenciją, išlaikomą iš Vyriausybės kanceliarijai valstybės biudžete numatytų lėšų. Pasibaigus Vyriausybės nario įgaliojimams, Vyriausybės nariui išmokama dviejų Vyriausybės nario vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, o pasibaigus Vyriausybės nario įgaliojimams – vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Kompensacijos nemokamos Vyriausybės nariams, kai jie paskiriami MP ar ministrais naujai sudarytoje Vyriausybėje, taip pat jei jie yra išrinkti Seimo nariais. Lėšos numatytoms socialinėms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto. Vyriausybės nariai negali turėti teisės aktuose nenustatytų socialinių garantijų.5. LR Vyriausybės santykiai su LR Prezidentu ir su Seimu. Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Respublikos Prezidentui paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Jeigu LR Konstitucijoje numatytais atvejais Seimas negali per 10 dienų susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė, priimdama nutarimą. MP ir ministrai turi teisę Seimo statuto nustatyta tvarka dalyvauti Seimo, jo komitetų, komisijų bei frakcijų posėdžiuose ir pareikšti savo nuomonę svarstomais klausimais. MP arba ministras, kuriam Seimo sesijoje yra pateiktas Seimo nario paklausimas dėl Vyriausybės, ministerijų ar kitų Vyriausybės įstaigų veiklos, privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo statuto nustatyta tvarka. MP ir ministrai Seimo sesijos metu Seimo statuto nustatyta tvarka atsako į Seimo narių klausimus. MP arba atitinkamas ministras LR Konstitucijoje nurodytais klausimais ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašo Respublikos Prezidento dekretus. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam MP arba ministrui. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektų priima nutarimą. Svarstant šiuos projektus Seime, Vyriausybei atstovauja MP, Vyriausybės įgaliotas ministras, o šiam negalint – Vyriausybės įgaliotas viceministras. Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Seimui balsuoti dėl pasitikėjimo Vyriausybe.6. Vyriausybės parlamentinė kontrolė. Interpeliacija ir nepasitikėjimas Vyriausybe. Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui savo metinę veiklos ataskaitą. Seimo reikalavimu Seimo statuto nustatyta tvarka Vyriausybė arba atskiri ministrai atsiskaito Seime už savo veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Ministrai Vyriausybės nustatyta tvarka informuoja visuomenę apie savo veiklą ministerijos interneto tinklalapyje, o esant galimybei, – ir per kitas visuomenės informavimo priemones arba susitikimuose su gyventojais.Seimo sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją MP ar ministrui, taip pat pateikti nutarimo projektą dėl nepasitikėjimo Vyriausybe. Seimas, apsvarstęs MP ar ministro atsakymą į interpeliaciją arba Vyriausybės atsakymą į nutarimo dėl nepasitikėjimo projektą, gali nutarti, jog atsakymas yra nepatenkinamas, ir daugiau kaip pusės Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareikšti nepasitikėjimą MP, ministru arba Vyriausybe. Pareiškus nepasitikėjimą MP, ministru arba Vyriausybe, MP, ministras arba Vyriausybė privalo tą pačią dieną atsistatydinti. Kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą MP, atsistatydina visa Vyriausybė. Šiuo atveju LR Prezidentas MP pareigas paveda eiti kitam Vyriausybės nariui, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą ministru, Respublikos Prezidentas paveda eiti šias pareigas kitam ministrui, kol bus paskirtas ir prisaikdintas naujas ministras. Šiuo atveju MP ne vėliau kaip per 15 dienų pateikia Respublikos Prezidentui naują ministro kandidatūrą.7. LR Vyriausybės darbo organizavimas. Vyriausybės aktai, jų rūšys, priėmimo tvarka. Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas darbo reglamentas. Įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, Vyriausybės programos įgyvendinimo programų ir norminių teisės aktų koncepcijų projektai rengiami, svarstomi ir priimami arba

46

įstatymų ar Seimo nutarimų projektams pritariama Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Vyriausybės kancleris teikia MP siūlymus dėl Vyriausybės posėdžio darbotvarkės sudarymo. MP turi teisę Vyriausybės posėdžio metu pasiūlyti į tvirtinamą darbotvarkę įtraukti ir naujų klausimų. Pasiūlyti MP įtraukti klausimą į darbotvarkę turi teisę ir ministras Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Balsuojama, ar klausimą įtraukti į darbotvarkę. Jei šiuo klausimu teigiamas sprendimas nepriimamas, klausimas turi būti teikiamas svarstyti Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Vyriausybės posėdyje išklausomas pranešimas ir Vyriausybės narių nuomonė. Jeigu posėdžio pirmininkas leidžia, savo nuomonę gali pareikšti ir kiti posėdyje dalyvaujantys asmenys.Vyriausybės posėdžiai yra protokoluojami. LR Konstitucijoje 95 str., valstybės valdymo reikalus Vyriausybė sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus. Vyriausybės nutarimai – tai poįstatyminiai aktai, priimti visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Vyriausybės nutarimus pasirašo MP ir tos valdymo srities ministras, nepaisant, kaip jis balsavo posėdžio metu. Tais atvejais kai nutarimas apima kelias valdymo sritis, nutarimą pasirašo MP ir projektą pateikęs ministras. Vyriausybės nutarimai pasirašomi per 3 darbo dienas nuo jų priėmimo, jeigu Vyriausybė nenumato kitaip. MP pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus – pavedimus, įforminamus rezoliucijomis. Potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenumatyta vėlesnė jų įsigaliojimo diena. 8. Ministerijos ir kitos vyriausybės įstaigos. 1. Lietuvos Respublikoje yra šios ministerijos:Aplinkos ministerija; Finansų ministerija; Krašto apsaugos ministerija; Kultūros ministerija; Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; Susisiekimo ministerija; Sveikatos apsaugos ministerija; Švietimo ir mokslo ministerija; Teisingumo ministerija; Ūkio ministerija; Užsienio reikalų ministerija; Vidaus reikalų ministerija; Žemės ūkio ministerija. Ministerijai vadovauja ministras. Ministerijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Prie ministerijos gali būti Vyriausybės steigiami departamentai, taip pat kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančios tarnybos ir inspekcijos. Ministerijos administraciją sudaro departamentai, skyriai ir kiti padaliniai. Ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti Vyriausybė, nedidindama valstybės valdymui atitinkamų metų biudžete skirtų lėšų, gali steigti Vyriausybės įstaigas (departamentus, kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančias tarnybas, agentūras, inspekcijas ir kitas įstaigas). Vyriausybės įstaigai vadovauja generalinis direktorius (direktorius, viršininkas). Vyriausybės įstaigos vadovas yra pavaldus Ministrui Pirmininkui. Vyriausybės įstaigos vadovas sprendžia įstaigos kompetencijai priskirtus klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų ir Vyriausybės nutarimų nustatytas funkcijas. Vyriausybės įstaigos vadovas yra asmeniškai atsakingas, kad įstaiga spręstų jai pavestus uždavinius.Vyriausybės įstaigos vadovas gali turėti pavaduotoją (pavaduotojų), kurį (kuriuos) jis skiria ir atleidžia iš pareigų. Vyriausybės įstaigos vadovas leidžia įsakymus ir įsakymu patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi.

17 tema. Teisminė valdžia1.Teisminė valdžia. Teisminė valdžia yra viena iš valstybės valdžių, kuriai skirta teisingumo vykdymo funkcija. Šiuo metu teismai yra savarankiška valstybės valdžios dalis. Teisminės valdžios paskirtis užtikrinti teisės viešpatavimą, konstitucinės santvarkos stabilumą, žmogaus ir piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Teisė ginti savo teises nepriklausomame ir nešališkame teisme yra viena iš svarbiausių asmens teisių garantijų. Vykdydami savo funkcijas, jie nėra pavaldūs nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai valdžiai. Tačiau teisminę valdžią su kitomis valdžiomis sieja tam tikri ryšiai. Įstatymų leidžiamoji valdžia priima įstatymus, nustatančius teismų sistemą, teismų veiklos principus, teismų kompetenciją, teisėjų statusą, bylų nagrinėjimo tvarką ir kt. Vykdomoji valdžia užtikrina teismų veiklos materialines sąlygas, įgyvendina specialistų rengimo programas ir kt. Abi šios valdžios dalyvauja formuojant teismus. Teisminė valdžia įstatymų nustatyta tvarka gali tikrinti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios priimamų aktų teisėtumą, spręsti ginčus tarp valstybės institucijų ir kt.Teisminės valdžios ypatumai. Pagrindinis ir svarbiausias ypatumas tai privalomumas paklusti šios valdžios sprendimams. Užtikrinant teisių ir laisvių apsaugą teismams suteikiami ypatingi įgaliojimai, kurių neturi nė viena kita valdžia. Tik teismas gali priimti sprendimą, kuriuo žmogui atimama ar apribojama laisvė, konfiskuojamas turtas, uždraudžiama politinės partijos veikla ir kt. Sprendimai yra privalomi visoms valstybės institucijoms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta. Patys teismų sprendimai daugeliu atvejų yra valstybės prievartos aktai. Teisminės valdžios institucijos turi teisę taikyti įvairias, net pačias griežčiausias, valstybinės prievartos priemones, pvz: laisvės atėmimą iki gyvos galvos, turto konfiskavimą. Dar vienas teisminės valdžios ypatumas – jos politinis ir socialinis neutralumas. Vykdant teisingumą, pagrindinė teismo pareiga – išspręsti teisinį konfliktą: visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir priimti teisėtą bei pagrįsta teismo sprendimą. Tokį sprendimą gali priimti tik nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nagrinėdamas ir spręsdamas bylas, jis turi vadovautis tik įstatymu ir savo teisine sąmone bei vidiniu įsitikinimu. Teisminės valdžios funkcijos. Pagrindinė teisminės valdžios funkcija ta, kad ji įgyvendina teisingumo vykdymą. Teisingumo turinį sudaro teismų veikla sprendžiant konkrečius ginčus dėl teisės atsirandančius visuomenėje dėl įvairių konfliktų. Teismai šiuos ginčus sprendžia nagrinėdami baudžiamąsias, civilines ar administracines bylas. Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti tik teisinė: kontroliuojama, ar teismo sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Ši kontrolė gali būti tik vidinė: žemesniojo teismo sprendimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija. Ne mažiau svarbi yra valstybės institucijų, padedančių vykdyti teisingumą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo teisminės priežiūros funkcija, pvz: tik teismas gali sankcionuoti asmens suėmimą. LRK teigiama, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 val. turi būti pristatytas į teismą, kur, jam dalyvaujant, sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Teismai gali atlikti ir kitas funkcijas, pvz: teisės normų aiškinimo funkcija.Lietuvoje be Konstitucinio teismo, šią funkciją įgyvendina Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senatas. Kai kuriose valstybėse teismai atlieka teisės kūrimo funkciją (pvz., anglosaksų). 2. Teisminės valdžios institucijos.

47

Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo pagal įstatymus įsteigti apylinkių teismai, apygardų teismai, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Apylinkės teismą sudaro teismo pirmininkas, jo pavaduotojai ir teisėjai. Teismo pirmininko pavaduotojai skiriami teisme, kuriame yra ne mažiau kaip šeši teisėjai. Apylinkės teismas yra pirmoji instancija: 1) civilinėms byloms; 2) baudžiamosioms byloms; 3) administracinėms byloms; 4) byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu; 5) byloms dėl tardymo ir kvotos pareigūnų veiksmų. Apygardos teismą sudaro apygardos teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai ir teisėjai. Apygardos teisme yra civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriai. Apygardos teismas yra pirmoji instancija civilinėms byloms, baudžiamosioms byloms, įstatymo priskirtoms jo kompetencijai; apeliacinė instancija apylinkių teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams; kasacinė instancija įsiteisėjusiems apylinkių teismųsprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams. Lietuvos apeliacinį teismą sudaro Apeliacinio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, teisėjai. Apeliaciniame teisme yra civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrius. Apeliacinio teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje. Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai. Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą sudaro Teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, teisėjai. Aukščiausiajame Teisme yra civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrius ir Lietuvos teisėjų senatas. Aukščiausiasis Teismas yra kasacinė instancija įsiteisėjusiems apygardų teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims bei nutarimams ir Apeliacinio teismo byloms. Aukščiausiasis Teismas leidžia periodinį teismų praktikos biuletenį. Teismų sistema ir jos raida Lietuvoje. (Istorija) Pirmame Lietuvos konstituciniame akte – 1918 11 02 Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose – apie teismus visai nebuvo užsimenama. Teismai liko nekonstitucionuoti taip pat ir Steigiamojo seimo 1920 06 10 priimtoje Laikinojoje Konstitucijoje. Priėmus Laikinos Konstitucijos pamatinius dėsnius 1918 11 28 Valstybės taryba priėmė laikinąjį teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą. Lietuvos teismai šiame įstatyme buvo konstruojami pagal Rusijos teismų, veikusių Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo. Įstatymas nustatė trijų pakopų teismą. Žemiausia grandis teismų sistemoje kiekvienai apskričiai ir miestui, turinčiam daugiau nei 20 tūkstančių gyventojų, buvo numatyti taikos teisėjai. Buvusiose gubernijose (Vilniaus, Kauno ir Suvalkų) turėjo būti sudaromi apygardų teismai. Įjungus į Lietuvos sudėtį autonominio krašto teisėmis Klaipėdos kraštą, jame įsteigta valsčių teismai ir Klaipėdos apygardos teismas. Aukščiausiąją teismine instancija numatytas vienas visai valstybės teritorijai Vyriausiasis Lietuvos tribunolas. Laikinasis Lietuvos teismų įstatymas kiekvienai teismų sistemos grandžiai paskirstė kompetenciją nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas pirmąją instancija, taip pat taikos teisėjams ir apygardų teismams suteikė teisę tam tikrais atvejais nagrinėti skundus dėl administracinių įstaigų ir pareigūnų nutarimų. Kaip apeliacinė instancija, apygardų teismai gavo teisę nagrinėti taikos teisėjų, o Vyriausiasis tribunolas – apygardos teismų išnagrinėtas bylas. 1919 12 11 buvo priimtas Teismo kandidatų įstatymas, kuriame numatyta, kad 20 metų amžiaus ir vidurinio išsilavinimo asmuo galėtų būti priimtas teismo kandidatu. 1922m. LRK pirmą kartą paskelbė, kad valstybės valdžią vykdo seimas, vyriausybė ir teismas. 1933 07 11 buvo paskelbtas Teismų santvarkos įstatymas. Šis įstatymas įvedė keturių pakopų teismą. Žemutine teisminės sistemos pakopa tapo apylinkių teismai. Juose galėjo dirbti ir po kelis teisėjus, o jų veiklos formos ir kompetencija buvo panašios į anksčiau buvusių taikos teisėjų. Kita teismų sistemos pakopa išliko apygardų teismai, sprendę svarbesnes civilines ir baudžiamąsias bylas, išskyrus politines, o kaip apeliacinė instancija – apylinkių teismuose išnagrinėtąsias bylas. Į teismų sistemą Teismų santvarkos įstatymas įvedė naują pakopą – Apeliacinius rūmus visai respublikai. Jie apeliacine tvarka nagrinėjo bylas, pirmąja instancija jau nagrinėtas apygardų teismuose, o kaip pirmosios instancijos teismas – bylas dėl nusikaltimų valstybės saugumui, anksčiau buvusias teismingas apygardos teismams. Aukščiausioji teisminės sistemos pakopa ir toliau liko Vyriausiasis tribunolas. Jis neteko apeliacinių funkcijų ir veikė išimtinai kaip kasacinė instancija byloms, išnagrinėtoms apylinkių, apygardų ir Klaipėdos krašto teismuose, Apeliaciniuose rūmuose bei Kariuomenės teisme. Kaip pirmosios instancijos teismui jam buvo pavesta nagrinėti bylas, kuriose kaltinami vyriausybės nariai. Apygardos teismai, Apeliaciniai rūmai ir Vyriausiasis tribunolas jiems teismingas bylas nagrinėjo trijų teisėjų kolegijomis. Teisėjais pagal šį įstatymą galėjo tapti 25 metų amžiaus ir turintys aukštąjį išsimokslinimą. Metams bėgant, teismai tapo patikima bei aukštos kvalifikacijos bei moralės institucija. Labai svarbu, kad 1933 Teismų santvarkos įstatymas pagaliau nustatė keletą priemonių, kuriomis stengiamasi teismą apdrausti nuo politinės galios institucijų poveikio. Lietuvoje galioję konstitucijos ir įstatymai teismo galią ribojo iš esmės tik civiline ir baudžiamąja sritimi, reglamentavo tik bendruosius teismus ir nelietė teismų, skirtų valstybės institucijų ir valdininkų, privalančių veikti konstitucijos ribose, veiklai kontroliuoti. 1940m. sovietinė okupacija nutraukė Lietuvos teismų sistemos raidą. Pagal sovietinius įstatymus Lietuvoje buvo įvestas dviejų pakopų teismų sistemos modelis. Teismų sistema – tai valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri organizavimo ir veiklos principai, visuma. Bendrosios kompetencijos teismai. Šiuo metu veikia 4 pakopų tokie teismai: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Įst. numatytais atvejais teisėjai vykdo ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, šiais atvejais jie negali nagrinėti tų bylų. Prie apylinkės teismo veikia hipotekos skyrius. Hipotekos skyrius registruoja turto įkeitimus ir turto arešto aktus, tvarko hipotekos ir turto arešto aktų registraciją, priima sprendimus dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Prie apylinkės teismo veikia teismo antstolių kontora. Apygardos teismas yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, įstatymo paskirtoms jo kompetencijai, apeliacine instancija apylinkių teismų sprendimams ir kt.. Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai kaip pirmos instancijos teismai. Jis taip pat nagrinėja kitas bylas numatytas įst. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams. Šioje instancijoje bylas nagrinėja arba 3 arba išplėstine 7 teisėjų kolegija, arba Lietuvos Aukščiausia Teismo plenarinė sesija. LAT yra sudaromas Teisėjų senatas. Pagrindinė jo funkcija aprobuoti teismų sprendimus ir nagrinėti įstatymų taikymo teismų praktikoje apibendrinimo rezultatus. Administraciniai teismai yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms Administracinių bylų teisenos įst. Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos teismas, kaip pirmos instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai. Jis taip pat nagrinėja tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, išskyrus atvejus kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija. Taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl savivaldybių ir apskričių administracinių ginčų komisijų, bei kitus ginčus numatytus administracinių bylų teisenos įstatyme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėja

48

prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėse bylose, taip pat ir administracinių teisės pažeidimų bylas, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi. LVAT formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus. 3.Teismų veiklos principai ir konstitucinės garantijos.Teisingumą vykdo tik teismas. Teismas priima sprendimus ir nuosprendžius LR vardu. Teisėjų nepriklausomumas ir jų veiklos teisėtumas. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Teisėjų nepriklausomumas – tai ne tik pagrindinis teisėjų statuso elementas, bet ir svarbiausia procesinio teismo garantija, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Taip pat tai viena iš svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantijų. Tik nepriklausomas ir nešališkas teismas gali objektyviai įvertinti nagrinėjamos bylos aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Konstitucinės viršenybės principas. LRK griežtai draudžia teisėjui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į KT prašydamas spręsti ar šis aktas atitinka Konstitucijai. Teisė į teisminę gynybą. Asmuo kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. (gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ie orumą). Lygybė įstatymui ir teismui. Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimų ar pažiūrų. Šis principas teisminiame procese pasireiškia rungimosi principu. Teisminiame procese šalių procesinės teisės yra lygios, kiekviena šalis turi lygias galimybes įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Valstybinės proceso kalbos principas. Teismo procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Asmenims nemokantiems Lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Teismo proceso viešumo principas. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras tik žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Galimybė apskųsti ir peržiūrėti teismo sprendimą. Nustatoma 4 pakopų bendrosios kompetencijos teismų sistema, leidžianti pasinaudoti galimybe apskųsti teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Valstybės atsakomybė už teismo klaidas. Asmeniui padaryta materialinė ir moralinė žala turi būti atlygintina. Atsakomybės už žalą, padarytą kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo neteisėtais veiksmais, bendruosius pagrindus nustato civiliniai įstatymai ir CK. Konstitucijos kūrėjas, suteikdamas teismams teisę taikyti pačias griežčiausias prievartos priemones (skirti kriminalines bausmes asmenims, padariusiems nusikaltimus), apibrėžia ir tam tikrus baudžiamojo proceso principus – teisingumo garantijas. Tai nekaltumo prezumpcija: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas, teisė į gynybą: asmeniui kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmos apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą.4. Teisėjų konstitucinis statusas.LRK įtvirtintos trys pagrindinės nuostatos, apibūdinančios teisėjų statusą. Tai teisėjų nepriklausomumas, nekeičiamumas ir neliečiamumas. Teisėjo nepriklausomumas – ypatingas jo teisinio statuso elementas. LRK numatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, kurie neprieštarauja LRK ir vyriausybės nutarimams. Konstitucinis teismas nutarime pažymėjo, kad teisėjo ir teismo nepriklausomumo apskritai negalima vertinti pagal kokį nors vieną, kad ir labai reikšmingą, požymį. Kita vertus, negalima nepripažinti, kad pažeidus bet kurią iš teisėjo ir teismo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmonių teisių ir laisvių užtikrinimui. Teisėjų ir teismo nepriklausomumo vykdant teisingumą garantijų turinį pirmiausiai lemia jų nepriklausomumas: 1. nuo byloje dalyvaujančių šalių bet kokio kišimosi. 2. nuo valstybės valdžios, valdymo, taip pat visuomenės institucijų, neteisėtų asmeninių ar kitokių interesų įtakos. Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia atsakomybę – baudžiamoji atsakomybė. Pvz: pagal teismų įstatymus kišimusi į teisėjo arba teismo veiklą laikomi mitingai, piketai bei kitokie grupių ar pavienių asmenų veiksmai arčiau negu 75 metrai iki teismo pastato ir teisme, jeigu jais siekiama paveikti teisėją arba teismą. LRK įtvirtintos dvi pagrindinės teisėjo nepriklausomumo garantijos: teisėjų nekeičiamumas ir teisėjų neliečiamumas. Teisėjų nekeičiamumas – arba teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumas yra tai, kad teisėjas negali būti skiriamas į kitas pareigas ar kitą teismą be jo paties sutikimo, o jo įgaliojimai gali būti nutraukti tik Konstitucijos ir įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.LRK garantuoja teisėjui, kuris sąžiningai atlieka savo pareigas ir laikosi duotos teisėjo priesaikos, kad jis nebus atleistas ar pašalintas iš pareigų kitais negu Konstitucijoje numatytais atvejais: savo noru, pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaikę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dėl sveikatos būklės, išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Antroji teisėjų nepriklausomumo garantija užtikrina teisėjo asmens neliečiamybę. Konstitucijoje nustatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be seimo, o tarp seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Baudžiamąją bylą teisėjui gali iškelti tik generalinis prokuroras. Teisėjas negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teisėjui padarius administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama teisingumo ministrui arba Aukščiausiojo Teismo pirmininkui drausiminei bylai iškelti. Teisėjo neliečiamumo garantija - taip pat ir jo asmens garbės ir orumo apsauga. Įstatymai numato atsakomybę už viešą teisėjo ar teismo įžeidimą, šmeižimą ar jo autoriteto žeminimą. Konstitucijoje neįtvirtinta, tačiau beveik visuotinai pripažįstama dar viena teisėjų nepriklausomumo garantija – jų materialinis nepriklausomumas. Teisėjui, kol eina pareigas, negali būti sumažintas atlyginimas. Mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas laikoma kėsinimusi į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje, taip pat negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.

49

18 tema. Vietos savivalda ir vietinis valdymas.1. Vietos savivaldos samprata. Vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas. Centrinės valdžios funkcijos perduodamos savivaldybėms. Joms vadovauja išrinkti vadovai, jos disponuoja patvirtintu biudžetu. Vietinės bendruomenės interesams atstovauja vietos savivaldybės institucijos, kurios nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai su savivaldybės interesais susijusius reikalus svarsto valstybės institucijos, jos apie tai turi pranešti savivaldybei. Savivaldos teisinis pagrindas yra valstybės įstatymai, savivaldybių veiklos reglamentai ir kiti teisės aktai. Vietos savivaldos santykių pagrindinius principus reguliuoja ir Europos vietos savivaldos chartija. Piliečių teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus pripažįstama kaip vienas iš demokratijos principų. Vietos savivalda – tai vietos valdžios organų teisė ir gebėjimas tvarkyti ir valdyti įstatymų nustatytose ribose pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimant visą atsakomybę ir vadovaujantis vietos gyventojų interesais. 2.Vietos savivaldos sistemos. Vietos savivalda Europoje ir Lietuvoje pradėjo kurtis dar viduramžiais. 19a. pasaulyje susikūrė ir iki šiol veikia trys pagrindinės vietos savivaldos sistemos. Anglosaksų, kurioje visiškai nėra jokių centrinės valdžios institucijų atstovų vietose, municipalitetai savarankiškai vykdo valdžią savo įgaliojimų ribose (pažeidus įgaliojimų ribas, vyriausybė gali įsikišti). Prancūzų, leidžianti centrinės valdžios įsikišimą per specialiai skiriamus atstovus ar kitomis formomis. Vokiečių, pagal kurią vietos savivaldos institucijos veikia valstybės įgaliojimu, o bendruomenė savarankiškai ir savo atsakomybe sprendžia uždavinius savo lygmenyje pagal įstatymų reikalavimus. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip savaveiksmiškais pagrindais veikianti vietos viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės institucijoms. Savivaldos principai. Konstitucinis vietos savivaldos organų savarankiškumo principas reiškia, kad savo kompetencijos ribose jie laisvi reikšti iniciatyvą ir priiminėti sprendimus. Jų priimtas teisėtas sprendimas neturi būti suderinamas ar vėliau patvirtinamas valstybės organų ir negali būti pakeistas administracine tvarka. Tačiau savivaldos institucijos veikia teritorijoje, kuri tuo pačiu metu yra valstybės teritorija, todėl vienas iš savivaldos principų yra valstybės ir savivaldybės interesų derinimas. Pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra: 1) atsakingumas rinkėjams. Savivaldybės tarybos nariai už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams; 2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia visuomeninių organizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu; 3) savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus; 4) savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus; 5) veiklos skaidrumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma; 6) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių; 7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų valstybės tarnautojų darbą. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla gali būti slapta ar konfidenciali tik įstatymų nustatytais atvejais; 8) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus; 9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių bei moterų ir vyrų lygių galimybių.3. Vietos savivaldos instituto atsiradimas ir jo raida Lietuvoje. Į Lietuvą savivaldos teisė atėjo iš vokiečių žemių. Magdeburgo savivaldos teisė Europoje susiklostė 12-13a. ir įtvirtino miestų kovoje su feodalais įgytą teisę turėti miesto valdžią, atskirą teismą iš miestiečių rinktų prisiekusiųjų posėdininkų, vadinamų suolininkų. Magdeburgo teisė taip pat leido miestams patiems tvarkyti prekybą ir amatus. Lietuvoje Magdeburgo teises pirmieji gavo Vilniaus gyventojai (1387), vėliau ir kiti miestai. Seimeliai egzistavo nuo 1566-1863. tai buvo Lietuvos Kunigaikštystės apskrities valdžios institucija. Tarpukario Lietuvoje Lietuvos valstybės taryba norėdama užtikrinti paramą, paragino visus kurti savivaldybes. 4. Vietos savivaldos teisės šaltiniai, jų rūšys, teisinė galia. 1918m. vidaus reikalų ministras išleido aplinkraštį Nr. 1. „Dėlei savivaldybių Lietuvoje“. Aplinkraštis laikinai atstojo savivaldybių įstatymą. Aplinkraštyje nurodoma, kad šalis padalijama į apskritis ir valsčius. 1919m. spalio 10d. priimtas Savivaldybių įstatymas, kuris nustatė valsčių, apskričių ir miestų Tarybų rinkimų principus bei tvarką. Vadovaujantis šiuo įstatymu buvo pirmą kartą Lietuvoje organizuojami Tarybos rinkimai. Savivaldybių įstatymas numatė skirtingas rinkimų sistemas kaime ir mieste. 1921m. Steigiamasis seimas priėmė Savivaldybių rinkimų įstatymą, tuo metu įstatymas buvo vienas iš demokratiškaiusių Europoje. 1929m. pakeitus vietos savivaldybės įstatymą, jo sistemoje buvo įteisinta seniūnija – žemiausias tuometinės Lietuvos teritorinis padalijimas. 1929m. ir 1931m. savivaldybių įstatymų bei jų įgyvendinimo analizė leidžia daryti išvadą – vietos savivalda Lietuvoje buvo labai susilpninta. Atstačius Lietuvos nepriklausomybę, kaip neprieštaraujantis Laikinajam Pagrindiniam įstatymui liko galioti 1990m. LTSR vietos savivaldos pagrindų įstatymas. Šiuo įstatymu, atsižvelgiant į gyventojų skaičių toje teritorijoje, sukurtos žemesniosios ir aukštesniosios pakopos savivaldybės ir pradėta savivaldos reforma Lietuvoje. Priėmus įstatymą savivaldybių sistema pradėjo keistis, reformos buvo nukreiptos į didesnį savarankiškumą. 1994m. vyko tolesnė savivaldos ir vietos valdymo bei administracinė teritorinė reforma, suformuluoti pagrindiniai savivaldos principai, sukurta dešimt apskričių ir organizuotas jų valdymas. Savivaldybės nebebuvo skirstomos į aukštesniosios bei žemesniosios pakopos savivaldybes. 2000m. priimtas naujas vietos savivaldos įstatymas, šiuo metu galiojantis su pakeitimais yra 2004m. priimtas įstatymas.

50

Europos vietos savivaldos chartija. Vietos savivaldos santykių pagrindinius principus reguliuoja ir Europos vietos savivaldos chartija. Europos vietos savivaldos chartija yra Europos Tarybos dokumentas, sudarytas Strasbūre 1985m. anglų ir prancūzų kalbomis. LR seimas ją ratifikavo 1999m. Pagal Europos vietos savivaldos chartiją savivaldos teisę turi tarybos ar susirinkimai, sudaryti slaptu balsavimu, tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų būdu laisvai išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši nuostata neturi daryti įtakos galimybei piliečiams rinktis į susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia Statutas. 5. Vietos savivaldos institucijos. Savivaldybės institucijos – savivaldybės taryba (atstovaujamoji institucija) ir savivaldybės valdyba bei savivaldybės meras (vykdomosios institucijos), turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais. Vietos savivaldos institucijų formavimas. Atstovaujamoji vietos savivaldos institucija – taryba, ji susideda iš savivaldybės tarybos narių. Savivaldybės tarybos narių skaičius priklauso nuo gyventojų toje savivaldybėje skaičiaus. Savivaldybės tarybos nariai renkami vadovaujantis bendrais rinkimų principais. Sprendimai taryboje priimami kolegialiai. Tarybų narius 3 metams renka savivaldybės gyventojai. Iš tarybos narių renkamas savivaldybės meras ir mero siūlymu – vienas ar keli mero pavaduotojai. Taip pat iš tarybos narių sudaroma kolegiali vykdomoji institucija – valdyba. Jos narių skaičių nustato pati taryba. Savivaldybės institucijų įgaliojimai pasibaigia, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai išrinkta taryba. Pirmajame tarybos posėdyje atsistatydina buvęs meras ir valdyba. Savivaldybės teritorija yra padalijama į seniūnijas. Jas administruoja savivaldybės pareigūnas – seniūnas. Vietos savivaldos institucijų kompetencija. Savivaldos institucijos pagal įstatymo joms priskirtą savarankišką kompetenciją turi veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę LRK, įstatymų ir poįstatyminių aktų nustatytose ribose. Be to, savivaldybėse sprendžiamos ir kitos jų gyventojų bendruomenės nariams iškylančios problemos, kurias spręsti nepriskirta valstybės institucijų kompetencijai. Už savarankiškosios kompetencijos įgaliojimų vykdymą meras, mero pavaduotojas yra atsakingi ir atskaitingi tarybai. Savivaldybės institucijų kompetencija: socialinės paslaugos gyventojams – švietimas, socialinė apsauga, sveikatos priežiūra, kultūra ir laisvalaikio organizavimas; komunalinės paslaugos gyventojams – būsto aptarnavimo paslaugos, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas, viešasis transportas, vietinės reikšmės kelių ir gatvių tiesimas, tvarkymas. Vietos savivaldos institucijų santykiai su valstybės valdžios institucijomis. Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Centriniai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai, svarstydami su vienos savivaldybės ar visų savivaldybių interesais susijusius klausimus, praneša apie tai atitinkamos savivaldybės merui ar Lietuvos savivaldybių asociacijai. Savivaldybės tarybos ar Lietuvos savivaldybių asociacijos valdymo organų raštu pateiktus siūlymus valstybinio administravimo subjektai išnagrinėja (įvertina) ir pateikia atsakymą. Sprendimų dėl valstybės teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų pakeitimo projektai svarstomi su savivaldybėmis teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybė remia savivaldybių tarybų narių bei valstybės tarnautojų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą.Savivaldybės prireikus gali gauti konsultacijų iš valstybės institucijų, planuodamos ir spręsdamos visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus. Rengiami bei svarstomi su savivaldybių veikla susiję įstatymų ir kitų teisės aktų projektai aptariami su atskiromis savivaldybėmis arba Lietuvos savivaldybių asociacija Seimo statuto ir Vyriausybės darbo reglamento bei kitų valstybinio administravimo subjektų nustatyta tvarka. Kasmet Vyriausybė ir Lietuvos savivaldybių asociacija Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nurodytus rodiklius bei savivaldybių demografinių, socialinių ir kitų rodiklių pirminius statistinius duomenis svarsto pagal Vyriausybės patvirtintą šių rodiklių derinimo tvarką. Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos interesams bei pozicijoms derinti šalių susitarimu sudaroma dvišalė komisija.

6. Vietos savivaldos institucijų veiklos teisinės garantijos. Savivaldybės dėl savo teisių pažeidimo, atsižvelgdamos į pažeidimo pobūdį, gali kreiptis į teismą. Savivaldybės tarybos sprendimai, neviršijantys šių institucijų kompetencijos, privalomi savivaldybės administracijai, visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, gyventojams. Valstybinio administravimo subjektams draudžiama savivaldybių įgaliojimus ir teises suvaržyti ar apriboti, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Savivaldybės tarybos sprendimai dėl vietinių rinkliavų, taip pat tarybos sprendimais patvirtintos taisyklės, už kurių pažeidimą įstatymai numato administracinę atsakomybę, galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų laikytis privalo visos institucijos, įstaigos, įmonės ir gyventojai bei į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Savivaldybės turi teisę imtis visų teisėtų priemonių, kad būtų laikomasi savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir su jo įgyvendinimu susijusių reikalavimų. Savivaldybės turi teisę pačios ir per Lietuvos savivaldybių asociaciją dalyvauti rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius vietos savivaldą ar nustatančius savivaldybių funkcijas, dėl parengtų projektų pareikšti savo pasiūlymus ir pastabas. Savivaldos institucijų administracinė priežiūra. LRK reglamentuoja savivaldybių administracinę priežiūrą. Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Vyriausybės atstovas, nusprendęs, kad savivaldybės tarybos ar valdybos sprendimas, mero potvarkis ir kt. prieštarauja LRK, įstatymams ar kitiems teisės aktams, nevykdo Vyriausybės sprendimų, jis rašo motyvuota teikimą, savivaldos institucijos vadovui, siūlydamas tą teisės aktą nedelsiant sustabdyti; savo potvarkiu sustabdo įstatymams prieštaraujančio teisės akto vykdymą; rašo savivaldybės tarybai, valdybai ar merui reikalavimą, kad jie neatidėliodami įgyvendintų įstatymą. Vyriausybės atstovas privalo kiekvieną pusmetį pateikti Vyriausybei, apskrities viršininkui ir prižiūrimoms savivaldybėms informaciją apie tai, kurie savivaldos institucijų priimti teisės aktai buvo neteisėti, kokie pateiktų teikimų ir reikalavimų svarstymo bei ginčų sprendimo teismuose rezultatai. Lyginamoji konstitucinė teisė skiria du pagrindinius priežiūros ir kontrolės modelius: administracinę priežiūrą ir teisminę kontrolę. 1. savivaldybes prižiūri valstybės vykdomoji valdžia. 2. patys teismai savo iniciatyva nieko nekontroliuoja, tačiau jie nagrinėja skundus dėl savivaldos institucijų ar jų pareigūnų priimtų aktų bei veiksmų.Laikino tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje pagrindai. Savivaldybės teritorijoje laikinai, bet ne ilgiau kaip iki kadencijos pabaigos, seimo sprendimu gali būti įvestas tiesioginis valdymas. Įvedus tiesioginį valdymą, savivaldybės taryba ir jos suformuotos vykdomosios institucijos netenka savo įgaliojimų. Tiesioginis valdymas gali būti įvedamas jeigu: savivaldos institucijos savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką; teismai nustato, kad taryba

51

nesilaiko LRK, pažeidinėja įstatymus; taryba neišsirenka mero per įstatymo nustatytą laiką; tarybos posėdžiai šaukiami rečiau nei vieną kartą per ketvirtį; meras ir taryba nevykdo arba blogai vykdo valstybės deleguotus įgaliojimus; kai pakartotinai savivaldybės tarybos rinkimai pripažįstami negaliojančiais. Siūlymą laikinai įvesti tiesioginį seimui gali pateikti Vyriausybė. Seimas priimdamas sprendimą įvesti tiesioginį valdymą, nustato naujų rinkimų į savivaldybės tarybą datą. 7. Vietinio valdymo teisiniai pagrindai. LRK numato, jog aukštesniuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė. Vietinis valdymas yra valstybinio valdymo (t.y. vykdomosios valdžios) funkcijų vykdymas vietose – administraciniuose vienetuose. Yra laikomasi nuomonės, kad vietos valdymas – tai valstybinio valdymo dalis. Dažnai tai apibūdinama kaip centrinės valdžios įgaliojimų perkėlimas į vietas – administracinius vienetus. Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities valdymo organizavimą reguliuoja įstatymas. Apskrities viršininko institucija, jos funkcijos ir įgaliojimai. Dabar Lietuvoje yra 10 apskričių. Apskritis yra Lietuvos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas. Apskrities viršininko administracija yra juridinis asmuo. Jo valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities viršininkas jam priskirtoms funkcijoms įgyvendinti formuoja administraciją ir jai vadovauja. Jis organizuoja administracijos darbą ir atsako už jos veiklą. Apskrities viršininkas praneša atitinkamai LR seimui ar Vyriausybei apie valstybės valdymo institucijų veiklą ir sprendimus. Apskrities viršininkas leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus ir tikrina, kaip jie vykdomi. Apskrities viršininkas įgyvendina valstybės politiką socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros , sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitose srityse. Taip pat apskrities viršininkas vykdo valstybines ir tarpregionines programas, koordinuoja apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų veiklą ir kt. Apskrities viršininkas, neviršydamas įgaliojimų, nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus bei prašymus ir priima dėl jų sprendimus, jie gali būti apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat jis kontroliuoja saugaus eismo priemonių įgyvendinimą visose apskrities teritorijose, organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą, paieškos ir gelbėjimosi darbus. Jis steigia, reorganizuoja, likviduoja valstybės įmones, valdo jų akcijas ir kt. 8. Vyriausybės atstovo institucija. Savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai. Vyriausybė apskrityje skiria vieną Vyriausybės atstovą.Vyriausybės atstovo funkcijos ir įgaliojimai. Prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas: tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams; neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti; kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą; atlieka išankstinę savivaldybės kolegialių administravimo subjektų rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą. Nustatęs, kad remiantis savivaldybės administravimo subjekto teisės aktu, neatitinkančiu Konstitucijos ir įstatymų, yra sudarytas sandoris savivaldybės vardu ir tas sandoris pažeidžia viešąjį interesą, taip pat kai yra kitų įstatymų numatytų sandorių negaliojimo pagrindų, Vyriausybės atstovas bendrosios kompetencijos teismui pareiškia ieškinį dėl viešojo intereso gynimo. Abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Jeigu Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo nustatytais atvejais į Vyriausybės atstovą kreipiasi Vyriausybės įgaliotinis, Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektų priimti teisės aktai neatitinka Konstitucijos, įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, kreipiasi į teismą dėl šių teisės aktų panaikinimo. Jeigu savivaldybės administravimo subjektai priėmė teisės aktus, kuriais remiantis gali būti sudaromi neteisėti ir viešąjį interesą pažeidžiantys sandoriai, Vyriausybės atstovas gali savo potvarkiu sustabdyti tokių savivaldybės administravimo subjektų teisės aktų vykdymą ir sandorių pasirašymą. Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų priimamų individualių teisės aktų, kurių apskundimo specialią tvarką nustato konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius.

52