2010 m. Nr. 2 (4)

2010 Velykinis laikotarpis

Vilniaus arkivyskupijos Katechetikos centro informacinis leidinys kunigams ir katechetams

Savo Pirmąją Komuniją prisimenant

Iš savo pirmosios Komunijos šventės prisimenu išpuoštą bažnyčią, gražias Šv. Mišias ir tėvelių pa-laiminimą. (Karolina 11m.)

O aš prisimenu kaip mokėmės iš pratybų. Šventės metu labiausiai patiko Šv. Mišios ir susitikimas su Jėzumi. (Elena 11m.)

Man svarbu buvo susitikti su Jėzumi. Labai laukiau to momento . Dabar džiaugiuosi, kad galiu pri-imti Komuniją kiekvienose Šv. Mišiose. Ir dar pamenu, kad gavau daug dovanų. (Aneta 11m.)

Labiausiai įsiminė mamos palaiminimas prieš Šv. Mišias ir ilgas laukimas kol galėjau priimti Jėzų į savo širdį. Dabar mes draugai. (Diana 12m.)

ŠVENTĖ

Maloniai prašome visus parapijų klebonus bei administratorius tęsti arba pradėti bendradarbiavimą su savo parapijai priklausančių mokyklų tikybos mokytojais, kad jau dabar pradinukai bei jų tėveliai būtų informuojami apie naujus katechezės metus, kurie prasidės 2010 m. rugsėjo paskutinę savaitę.

Taip pat labai kviečiame Jūsų parapijos katechetus į Vasaros sesiją “Ateik... Pasi-lik... Sek...”, kurios metu bus pristatoma atnaujinta ruošimosi Sutaikinimo ir Eucharis-tijos sakramentams programa “Laukiu Tavęs”. Maloniai laukiame ir lenkakalbių kate-chetų, nes ši programa bus išversta į lenkų kalbą. (Išsamią informaciją apie vasaros sesiją rasite paskutiniame leidinio puslapyje)

KREIPIMASIS Į KLEBONUS

2

Tas Pirmųjų Komunijų bedieviškumas… Doc. Alma Stasiulevičiūtė

VPU Katalikų tikybos katedros dėstytoja

„Da Vinčio kodo“ fone, nepaisant to, kad, kaip girdime lietuvių žiniasklaidoje, jau visai demaskuota ir katalikybė, ir Bažnyčia, sublizgėjo, sušvito, suklegėjo, suplazdėjo baltais šy-dais, nėriniukais, karoliukais, kaspiniukais, gėlytėmis ir dovanomis mūsų bažnytėlės, jų šven-toriai ir net gatvės. Nes „varganoji“ Lietuvėlė gausiai, netgi masiškai švenčia savo vaikų Pir-mąsias komunijas. Viskas maždaug kaip kasmet, tik gal vis turtingiau, prašmatniau, su di-desne „pompa“, geresnėmis foto ir vaizdo technologijomis. Argi nedžiugu? Taip, būtų be galo džiugu, jei tik nesidarytų taip baisiai graudu. O graudu, deja, visai ne iš didžio gražumo ar sentimentų gausos, graudu iš apmaudo, o gal būt — iš gėdos.

Nesu tiesiogiai susijusi su tokių švenčių organizavimu ar pasirengimu joms. Pagrindinis institucijos, kurioje dirbu, uždavinys — rengti katalikų tikybos mokytojus mokykloms. Tad Pir-mųjų komunijų „šou“ stebiu tikrai nedažnai. Gal būtent todėl labai jau keistai ir aštriai teko išgyventi tai, ką atsitiktinai pasitaikė matyti ir girdėti vienoje tikrai garsioje ir prestižiškoje Vil-niaus parapijoje 2006 metų gegužės 7 dieną. Šioje bažnyčioje dirba tik garsūs ir tikrai popu-liarūs kunigai, o sakramentams rengia tik kvalifikuotos vienuolės bei vienuoliai. Parapija vi-sais atžvilgiais pavyzdinga ir pavyzdinė, todėl man tikrai nejauku ją įvardyti. Tiek to, neįvar-dysiu. Juo labiau kad jos vadovai daro daugybę pagirtinų dalykų kitose srityse, na, o tai, kas pas juos taip nuvylė, būdinga toli gražu ne tik tai vienintelei bažnyčiai.

Kas gi yra ta Pirmoji komunija, kas ji t u r ė t ų būti? Šventė — taip. Bet kodėl? Kokia ir kieno toji šventė? Atrodytų, visi žinome: Bažnyčia priima būrį jaunų katalikių ir katalikų, pasi-ekusių tą amžių ir tokį tikėjimo supratimą, kai apsisprendžiama pilnai dalyvauti Bažnyčios gy-venime, n u o l a t stiprinantis Kristaus įsteigtaisiais sakramentais. O Pirmoji komunija — tai ypatingas (nes juk pirmasis!), labai i n t y m - u s susitikimas su pačiu Jėzumi, stebuklingu būdu ateinančiu į vaiko ar paauglio širdį. Jėzus Kristus, Kurį prieš tai net kelis mėnesius vai-kai specialiai mokėsi pažinti bei pamilti, su Kuriuo jie, reikia manyti, išmoko bendrauti maldo-je, dabar realiai ateina jų apkabinti, apsupti savo meile, tikėdamasis jų atsako ir nuolatinės bendrystės. Taigi Pirmoji komunija — ją priimančio(s) šventė kartu su Kristumi. Be abejo, tai ir visos šeimos šventė: tiek vaiko ar paauglio biologinės šeimos, tiek ir jo(s) bažnytinės šei-mos — parapijos bandruomenės. Ką gi švenčiame? Žinoma, Jėzaus atėjimą. Švenčiame Su-sitikimą ir s t a r t ą — naujųjų visaverčių krikščionių pasiryžimą būti vienybėje su Kristumi ir Jo bendruomene, jų gebėjimą ir norą kas sekmadienį arba ir dažniau susitikinėti Eucharistijo-je — tame Dėkojime ir Susivienijime, kuris yra didžiausioji gelbstinčio Išganytojo dovana ir nuo l a t i n i s k e l i a s pas Tėvą per Jį, su Juo ir Jame.

Ką mes realiame gyvenime darome, kai pagaliau konkrečiai susitinkame su ligi šiol to-liau gyvenusiu, bet ilgai lauktu bičiuliu? Tikriausiai bendraujame — išsikalbam. Ar fotografuo-jamės, filmuojamės? Galbūt. Bet ar nebūtų keista, jei nuo pat pirmos sekundės vis fotogra-fuotume ir filmuotume, užuot pasisveikinę ir prakalbinę? Jei blyksėtume aparatu svečiui į vei-dą, nė „sveiki“ nepasakę? Jei nufilmavę skubėtume šalin nuo svečio, nes, kai jau yra kuo al-bumą ar videoteką papuošti, tai nieko iš jo nebereikia? Būtų dar keisčiau, jei toks į susitikimą pakviestasis svečias būtų nedelsiant atstatydinamas visam laikui ar bent kokiai keliolikai me-tų, kol „ištiks“ vestuvės ar, neduok Dieve, laidotuvės… Tuomet ir vėl labai tiks kartu nusifo-tografuoti, ar ne? Tik ar reikalingas mums patsai svečias, tasai svarbus asmuo, ar vien tik iškilmė ir fotografija, kinokadras jo fone? Jei taip elgiamės, tai akivaizdu, kad mums jo nerei-

ŽVILGSNIS Į I KOMUNJOS ŠVENTĘ

3

Ir štai jums tokia progine puošmena paverstasis Jėzus Kristus! Svarbu pasipuikuoti unika-liais Pirmosios komunijos drabužiais, gauti dovanų, surengti giminės vaišes, kartu pade-monstruojant, kaip puikiai auklėjami ir laiku „sutvarkomi“ vaikai. Bažnyčios tarnai ta proga turi besąlygiškai suteikti kokybiškas ir gražiai apiformintas paslaugas. Tad viskas vyksta kaip sklandžiame spektaklyje ar šou. Kaip minėjau, vieną pavyzdinį mačiau visai neseniai ir jaučiu reikalą jį „parecenzuoti“.

Scenarijus nėra originalus: gerokai prieš Mišias bažnyčion susirenka be ypatingos progos čia nesilankanti publika su fotoaparatais ar kameromis. Tai Pirmąją komuniją priimančiųjų tė-vai, giminės, šeimų draugai. Jie čia elgiasi kaip kad yra įprasta bet kur, belaukiant vaidinimo pradžios: užima vietas sau ir saviškiams, žvalgosi, aptarinėja aplinką, tvarko savo vaikų ir sa-vo pačių išvaizdą svarbioms fotonuotraukoms, paplepa su naujai ateinančiaisiais. Iš jų elgesio tikrai nenustatytum, jog esi bažnyčioje — maldos vietoje ir Dievo namuose.

Šiaip ar taip, atėjus laikui, kažkas prasideda. Apie 40 puošnių vaikų, paslaugiai atlydėti ku-nigo, užima pirmąsias eiles, artimųjų sužavėtiems žvilgsniams išdidžiai viską stebint. Kunigas pradeda šv. Mišias ir pabando melstis: pats sako kreipinius, pats ištaria ir atliepus, nes „publika“ atkakliai tyli. Tyli keletą mėnesių bendruomeninės bei kitokios maldos ir visų tikėjimo tiesų mokytieji vaikai pirmosiose eilėse; be abejo, tyli jų iškilmingi artimieji (spektaklyje natūra-lu tylėti!); keistai tyli ir paskutinėse eilėse kiūtantys eiliniai parapijiečiai (nors šie, kaip vėliau paaiškėjo, ir Komuniją priima, ir šiaip panašūs į reguliarius šios bažnyčios lankytojus). Kuni-gas nesutrinka — narsiai meldžiasi pats vienas, juk gerai moka ir savo, ir pasauliečių tekstus, yra jau pripratintas geranoriškai teikti paslaugas, kad ir kas bebūtų. Jam talkina dar vienas žmogus — deramo lygio solistė prie altoriaus. Ji nepriekaištingai atlieka giedamąsias Mišių dalis — klausytojai ir žiūrovai nebus sudirgę, kad paslaugą gadino prasta muzika.

Per Žodžio liturgiją kunigas irgi susilaukia pagalbos: vaikai paskaito skaitinius bei ant lape-lio surašytus maldavimus. Tai atsakinga scenarijaus vieta, tad skaitovai jaudinasi ir daro klai-dų, bet artimieji vis tiek jais didžiuojasi. Negalėčiau prisiekti, jog vėliau Mišiose kunigui visai niekas nepadėjo kalbėti „Tikiu“ bei „Tėve mūsų“. Gal kas ir bandė, tačiau kurčios ir atkakliai nesimeldžiančios tylos įspūdžio įveikti vis tiktai nepavyko. Pagyvėjimas, ir labai nemenkas, atėjo savo laiku. Buvo bent du momentai, kai žiūrovams teko vos nesusigrumiant dėti pastan-gas, kad nufilmuotum, nufotografuotum būtent savo vaiką: kai jie degėsi žvakes ir, aišku, kai priėmė tą šventą (?) Komuniją. Bažnyčios skliautai iki viršaus prisipildė blyksnių ir žaibų. Mer-gytės taisėsi garbanas ir virpėdamos svarstė: galgi nelabai gražiai prasižios? Gal jas užstos didesnieji? Gal nesimatys nei žvakutės, nei puokštės? O jeigu tėtis nesuspės, nespragtels? Manau, vis dėlto visi gerai papozavo ir sugrįžę į vietas lengviau atsiduso: štai ir viskas, jau bus galima eiti atsiimti dovanų, pradėti balių, linksmintis. Tiesa, prieš tai dar pažymėjimų įteiki-mas su pavardėmis ir aplodismentais. Taigi spektaklis susilaukė ir šiokių tokių plojimų. Viskas savo vietoje.

Dabar turiu skaitytojų atsiprašyti už tikrai nederamą subjektyvumą: negaliu nepasakyti, kaip jaučiausi. Prieš Mišias bandžiau melstis, bet aplinkiniai mane išblaškė. Mišioms prasidė-jus, apsiginklavau atlaidžia ironija: tokia proga tikrai neturėčiau reikalauti gilesnio pamaldumo. Verčiau pasidžiaukim kiekybe: galgi ji, kaip kažkada mokė per dialektinio materializmo paskai-tas, kaip nors peraugs į kokybę? Tačiau nežinau — gal viskas vyko per ilgai ar per gausiai, gal kunigas vis tik nesukūrė džiugios atmosferos, bet iki Mišių pabaigos išgaravo ir viltis, ir sarkazmas. Kai jau išėjome ir iš bažnyčios, ir iš šurmuliuojančio šventoriaus, apsiverkiau bal-su. Paverkiau ir kitą dieną, kai apie tai pasakojau studentams. Kvaila, be abejo. Nesu tikra, kokios tai buvo ašaros. Gal bejėgiškumo? O gal gėdos, apmaudo, gailesčio? Tikriausiai, vis-kas kartu: gėda, kad per šešiolika tikėjimo laisvės metų nė milimetru nepriartėjome prie gyvo, autentiško, bendruomeniško tikėjimo; kad mūsų ugdymas, ko gero, veda į priešingą pusę, ne-gu „normaliame pasaulyje“ (terminas kun. A. Saulaičio). Savo nelaimei, tą sekmadienį buvau grįžusi tiesiai iš konferencijos apie suaugusiųjų katechezės patirtį Anglijoje ir Amerikoje. Tad

ŽVILGSNIS Į I KOMUNJOS ŠVENTĘ

4

buvo gėda už mūsų vaikus, kurie po visos katechezės nemoka ar bent jau neišdrįsta melstis, netgi kunigui atsiliepti. Gėda ir už kunigus bei katechetes, nepajėgiančius savo „klientų“ nei patraukti, nei prakalbinti ar žmoniškai paraginti, kad įsijungtų. O ką, jei klientams, kurie juk vi-sada teisūs, neįtiksime? Apmaudu, nes čia lyg ir ne komercinė įstaiga. Čia, kaip minėjau, itin pažangi ir itin populiari parapija. Bet gal kaip tik dėl to publikai (ar visgi klientūrai) ir leista vis-kas — sakramentai teikiami jų nesuvokiantiems ir negerbiantiems; fotografams ir operato-riams netrukdoma — tegul verčiau malda sužlunga (beje, kai fotografuoja, filmuoja intymius momentus — o Komunija yra toks momentas — ar, atleiskite, neišeina kažkas panašaus į pornografiją?) Turiu vis dėlto viltį, jog publikai pataikaujama bent jau ne dėl tų dešimtinių ar dvidešimtinių, kurias jie (juk tokia proga!) įmeta į rinkliavos krepšelį?

Ir pagaliau — gaila. Gaila vaikų, tarp kurių gali pasitaikyti tikrai pasirengusių išgyventi Su-sitikimą ir kuriems sutrukdoma — blykstėmis, kurtinančiu tylėjimu, nedavimu laiko nė vietos susikaupti, spaudimu „būti kaip visi“. O tie v i s i gi nesimeldžia, negieda, neketina „fanatiškai“ lakstyti į Mišias eiliniais sekmadieniais. Kitą sekmadienį nei jie, nei tuo labiau jų gausūs artimieji jau neateis. Tai nepriimta ir nereikalinga, nes viskas jau atlikta.

O aš, matyt, vis dėlto sentimentali. Nes labiausiai man gaila Jėzaus. To, Kuris geriausiu atveju verčiamas magijos priemone — galgi „sutvarkytam“ vaikui Jis automatiškai parūpins sėkmę; o blogesniuoju atveju Jėzus verčiamas pretekstu pasipuikuoti ir pasilinksminti. Abiem tačiau atvejais Jis — tik priemonė. „Panaudotas“ Jisai lieka lauke už durų. Juk pats yra sakęs, kad Jo dalia — stovėti ir belsti. Jis nėra įleidžiamas. Jis tik trukdytų! Ko gero, ne tiktai įparei-gotų sekmadieniais nuobodžiauti bažnyčioje, bet dar ir ragintų keisti vertybes. Arba gal rimbą paimtų mūsų k i e k y b e i praretinti — juk yra kažkada taip padaręs, ir kaip tik šventykloje…

Mano klausimas visuomenei, katechetams, kunigams, vyskupams paprastas, bet nekant-rus: ar mums būtina toji katalikybės karikatūra? Ar niekada nesiliausime dauginę nominaliųjų katalikų skaičiaus? Nejaugi tikrai kliaujamės tuo dialektiniu materializmu, o gal magija? Argi Dvasia ir Bažnyčia skatina ignoruoti suaugusiųjų katechezę, naująją evangelizaciją, krikščio-nių iniciaciją, bendruomenės ugdymą? Kas įpareigoja profanuoti sakramentus, kurti „bendruomenes“ be suvokimo, be apsisprendimo, be įsipareigojimų, be atrankos? Net Jėzus nepadarydavo stebuklų ten, kur nerasta tikėjimo. Nepadarysime ir mes. Pirmųjų komunijų pul-kai nenužengs iš fotografijų ir kino kadrų į mūsų bažnyčias. Jų tenai nebūna — nebent ištinka laidotuvės. Jų ten ir ateityje nebus, jei neturėsime tikinčių šeimų, kurias ugdo katechumenatai, RCIA, maldos bei Šv. Rašto grupės. Lietuvos žmonės tikrai nebūtų nei tamsesni, nei piktava-liškesni už to „normalaus pasaulio“ krikščionis, jeigu tik nors kiek juos šviestume, įtrauktume, paskatintume apsispręsti, atsirinkti, suvokiant, kad ritualai ir net atsitiktiniai sakramentai be atsivertimo, be tikėjimo yra beprasmiški. O kol atsivertimo nerasta, garbės žodis, kyla piktava-liškas noras, kad bent „Da Vinčio kodas“ kai ką nuo tokios proginės religijos atbaidytų!

Iš www.bernardinai.lt 2006-05-26

ŽVILGSNIS Į I KOMUNJOS ŠVENTĘ

5

Jėzaus dangun žengimo - Šeštinių iškil-mė

(C metai)

Šį sekmadienį Bažnyčia mus kviečia švęsti Kristaus Žengimo į dangų iškilmę. Jėzus po savo Prisikėlimo ir pasirodymo mokiniams pabaigė sa-vo misiją žemėje ir grįžta pas Tėvą. Tai yra toks svarbus įvykis, jog Naujajame Testamente apie jį kalba tiek Evangelijos tiek ir Apaštalų darbai. Ma-nau pastebėjote, kad šiandien du kartus klausėmės to paties įvykio aprašymo: pirmajame skaitinyje ir Evangelijoje pagal Luką. Du pasakojimai kalba

apie tą patį įvykį, tačiau kiekvienas jų išryškina skirtingas detales, kurios mums padeda atskleisti vi-sas smulkmenas to, kas yra atsitikę. Abejuose pasakojimuose yra žodžių, kurie kalba apie Jėzų, žen-giantį aukštyn.

Kokie tai yra žodžiai? Kas įsidėmėjo?

... pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių - taip pasakoja Apaštalų darbai. Evangelija patvirtina: laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Taigi atrodo, kad tie, kurie dalyvavo šiame paskutiniame atsisveikinime su Jėzumi po Prisikėlimo, matė jį pakylant.

Kas atsitiko? Gal Jėzus nuskrido?

Nei vienas iš šio įvykio liudytojų nėra panaudojęs tokio žodžio, galbūt todėl, kad liudininkams ne tiek rūpėjo būdas kaip Jėzus įžengė į dangų, kiek svarbu buvo suvokti, kokią patirtį turėjo apaštalai, kurie buvo tuo metu šalia savo Mokytojo.

Kas yra tas, kuris yra aukštybėse, virš visko, virš visos kūrinijos?

Žinoma, tai - Dievas. Jėzus iš Nazareto yra Dievas. Jėzus yra Dievas lygiai taip pat kaip ir Tėvas. Yra Dievu kartu su Tėvu. Štai kodėl Dievo žodis mums sako: paimtas į dangų. Dangus yra Dievo vieta ir tai yra vieta, kuri priklauso taip pat ir Jėzui. Jeigu iki šiol mokiniai pažino Jėzų kaip Mokyto-ją, (Rabbi), dabar jie jau Jį pažįsta kaip Dievą, todėl Evangelija mums kalba, jog mokiniai pagarbino Jį. Garbinti galime tik Dievą. Žmones mes mylime, šventuosius gerbiame, o garbiname tik Dievą. Mokiniai garbina Viešpatį, kuris žengia į dangų, t.y. išpažįsta, kad būtent tas Jėzus, kuris kartu su jais vaikščiojo gatvėmis, Mokytojas iš Nazareto, kuris buvo nukryžiuotas, miręs iš meilės, prisikėlęs iš numirusių, yra Dievas taip, kaip Juo yra Tėvas.

Ką sako Mokytojas atsisveikindamas su savo mokiniais?

Yra du momentai, kurie pasikartoja tiek Apaštalų darbuose, tiek ir Evangelijoje. Sustokime ties jais. Visų pirma Jėzus juos paskiria būti liudytojas. Skaitome Apaštalų darbuose: tapsite mano liudy-tojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių. Tą patį patvirtina ir

HOMILIJOS VAIKAMS

6

Evangelija: Jūs esate šių dalykų liudytojai. Šie Jėzaus žodžiai labai tiksliai išreiškia Jo norą. Tai tarsi Jis sakytų: štai aš išeinu, dabar jūs turite paliudyti visa tai, ką esate girdėję ir matę. Turėsite būti liudi-ninkai ne vien tik Jeruzalėje ir apylinkėse, bet taip pat ir tolimesnėje Samarijoje ir netgi dar toliau... visur iki pat žemės pakraščių. Pirmiausiai mokiniai turės būti liudytojai ten, kur gyvena, savo krašte, kurį gerai pažįsta, ir vėliau palaipsniui turės pasiekti tuos kraštus, apie kuriuos galbūt net nėra svajoję, lig pasaulio pakraščių. Taigi viskas prasideda nuo mažų žingsnelių, patirtis kaupiama kasdieniame gyvenime tam, kad vėliau būtų galima imtis didelių darbų. Yra dar vienas momentas, kuris kartojasi Evangelijoje ir Apaštalų darbuose – tai yra Šventosios Dvasios pažadas. Jėzus kalba Apaštalų darbuo-se: kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės. Evangelijoje paaiškina: aš atsiųsiu jums ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Tik Šventoji Dvasia gali duoti galią skelbti Gerąją Naujieną. Apaštalai vieni to negalėtų padaryti, mat jie yra pernelyg išsigandę. Tačiau Dvasia, kurią siunčia Tė-vas, išpildo kiekvieną pažadą ir padrąsina apaštalus būti liudytojais, skelbti Jėzų be jokios baimės, išvykti į tolimus kraštus ir ten skelbti Gerąją Naujieną.

Apsistokime dar ties Dievo Žodžio aprašyta scena: Jėzus tik ką atsisveikino su savo draugais, visi kurį laiką dar stovi tylėdami ir štai: prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir klausia: Vyrai gali-lėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Išties, nėra čia į ką per daug žiūrėti, Jėzų pridengė debesis, bet apaštalai vis dar žiūri ten, kur dingo jų Mokytojas. Galime suprasti mokinius, toks Jėzaus iškil-mingas atsisveikinimas greičiausiai reiškia, kad jie daugiau jau Jo nebepamatys taip kaip Jį matė po Prisikėlimo. Tačiau vyrai baltais drabužiais yra teisūs švelniai prikaišiodami apaštalams dėl to, kad jie stovi įsistebeiliję į dangų. Dabar ne laikas stovėti akis įbedus į dangų, dabar yra laikas judintis, eiti į žmones, liudyti Viešpaties meilę. Dabar yra laikas skelbti visiems, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Dabar yra laikas nešti Gerąją Naujieną lig žemės pakraščių. Kartais mes pamirštame, kad Kristaus apašta-lams suteikta galia šiandien galioja taip pat ir mums. Jūs esate šių dalykų liudytojai galioja kiekvie-nam iš mūsų. Nepakanka ateiti sekmadieniais į bažnyčią, dalyvauti pasiruošimo I - ajai Komunijai susitikimuose ir šv. Mišiose. Negalime pasitenkinti vien tuo, kad mums yra gera būti kartu su Jėzumi, negalime vien tik žiūrėti į dangų. Prieš mus yra didžiulis iššūkis būti liudininkais. Galbūt tokio iššū-kio akivaizdoje jaučiamės netinkami, silpni, apimti nerimo ar išgąsčio. Tad prašykime Šventosios Dvasios dovanos. Gyvenkime šią savaitę prašydami, kad Viešpats pripildytų mus savo Dvasia, kad Ji mums duotų savo jėgos būti Prisikėlusio Kristaus liudininkais. Būti Kristaus liudininkais kiekvieną mūsų gyvenimo dieną, pradedant nuo mūsų namo kiemo, nuo klasės draugų, o vėliau, kas žino? Gal-būt lig pasaulio pakraščių!

Parengta pagal www.lachiesa.it pamokslą vaikams Daniela de Simeis

HOMILIJOS VAIKAMS

7

VISUOTINĖ MALDA

I - osios Komunijos šventė

Visuotinė malda

Kun. Broliai ir seserys, visatos Valdovas lieja savo malones visai

kūrinijai; dosniai beria jas tiems, kurie šaukiasi gailestingumo per Jo

mylimąjį Sūnų. Tad kreipkimės į Jį sakydami - Išklausyk mus, Vieš-

patie.

1. Gerasis Dieve, dėkojame Tau už Bažnyčią ir visus Jos narius. Mel-

džiame sveikatos ir stiprybės popiežiui, visiems vyskupams ir kunigams.

Išklausyk mus, Viešpatie.

2. Gerasis Dieve, dėkojame Tau už mūsų tėvelius, senelius, brolius ir seseris. Meldžiame, kad mūsų

šeimose gyventų meilė ir sutarimas.

Išklausyk mus, Viešpatie.

3. Gerasis Dieve, dėkojame Tau už visus, kurie padėjo mums ruoštis šiai šventei. Meldžiame, kad

visi kunigai ir katechetai mokytų tikinčiuosius su meile ir išmintimi.

Išklausyk mus, Viešpatie.

4. Gerasis Dieve, dėkojame Tau už vaikystę, kurioje galime džiaugtis Tavo draugyste. Meldžiame

visiems pasaulio vaikams džiaugsmo ir tėvų meilės.

Išklausyk mus, Viešpatie.

5. Dėkojame Tau, Gerasis Dieve, už galimybę sutikti Tave Eucharistijos Sakramente.

Meldžiame, kad priėmę Pirmąją Komuniją, neapleistume šv. Mišių šventimo ir maldos.

Išklausyk mus, Viešpatie.

6. Amžinasis Dieve, prašome, globok mūsų mirusius artimuosius. Tegu jie ilsisi Tavo šviesoje.

Išklausyk mus, Viešpatie.

Kun. Visada saugok, Viešpatie, savąją šeimą, kad, mokoma romios ir nuolankios širdies Mokytojo

žodžiu bei pavyzdžiu, augtų nuskaistinta Jo palaiminimų gausos.

Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

8

I – osios Komunijos šventė

Atnašų komentaras

Viešpatie Jėzau Kristau, mes su dėkingumu artėjame prie Tavo altoriaus ir atnešame kuklias savo

dovanas.

Žvakės – Tu, Jėzau, esi Pasaulio šviesa, apšviečianti tamsiausius mūsų gyvenimo vingius. Atne-

šame degančią žvakę – Tavo šviesos priminimo ženklą, ir prašome, neleisk mums suklupti ties sunku-

mais. Suteik vilties ir drąsos šviesti kitiems, matyti ir padėti vargstantiems, mylėti kiekvieną žmogų taip

kaip save patį.

Vanduo – Nuplovęs mus, Viešpatie, Gailestingumu, kaip Gyvybės vandeniu, leisk mums su Tavimi

tvirčiau susivienyti šventojoje Komunijoje. Juk Krikšto metu išsirinkai mus ir paskyrei savo malonių ir

darbų dalininkais.

Lelija – Mūsų rankose - Tau skirti lelijų žiedai – tebūna tai mūsų tyrumo, nekaltumo ir atsidavimo

Tau ženklas.

Plunksna – Atnešame plunksną, kurios švelnus palietimas simbolizuoja Šventąją Dvasią. Te Šven-

toji Dvasia dar stipriau mumyse apsigyvena. Mes norime būti Dvasios vaikais.

Vynuogės – Tegul šios vynuogės išreiškia mūsų begalinį troškimą pažinti Tave, Viešpatie, Tavimi

tikėti ir niekuomet nuo Tavęs nenutolti.

Duona ir vynas – Nerauginta duona ir vynas - tai žmogaus rankų darbo vaisiai. Atnešame juos

Tau, Viešpatie, kaip auką, kad visus mūsų darbus ir rūpesčius laimintum, o mes savo darbais Tave šlo-

vintume.

ATNAŠŲ KOMENTARAI

9

Šestinės (C metai)

VAIKŲ TARNYBA

10

VAIKŲ TARNYBA

Sekminės (C metai)

11

NAUJI LEIDINIAI

“Katalikų pasaulio leidiniai ” išleido keletą naujų knygelių, kurios galėtų būti naudingos kate-

chetams ruošiantiems vaikus Sutaikinimo ir Eucharistijos bei Sutvirtinimo sakramentams. Vaikams apie 10 Dievo įsakymų Rosemarie Gortler, Donna Piscitelli, Mimi Sternhagen iliustracijos Iš anglų kalbos vertė Aušra Šivickytė Norėdamas padėti žmonėms tapti geresniems, Dievas įrašė savuosius Dešimt įsakymų į

akmenines plokštes ir perdavė juos Mozei, kad jis mokytų. Po daug metų Dievas atsiuntė savo Sūnų Jėzų. Jis savuoju gyvenimu rodė, kaip reikia laikytis šių įsakymų.

Jie visuomet būdavo svarbiausi dvasinio vadovavimo principai ir suaugusiųjų, ir vaikų gyve-nimams. Nors knygelė skirta moksleiviams, tačiau bus naudinga ir suaugusiesiems. Joje pa-teikti gyvenimiški pavyzdžiai padės šeimoms ir katechetams sustiprinti požiūrį į gyvenimą pa-gal dešimt Dievo įsakymų, o iliustracijos patrauks vaikų dėmesį. Knyga taip pat yra nuostabi pagalba ruošiantis atlikti išpažintį. Joje yra nedidelis sąžinės patikrinimas, kuris tinka vaikams.

Apimtis - 48 p. Kaina - 10,90 Lt; Išpažinties pradžiamokslis. 10 žingsnių susitaikinimo link Iš vokiečių kalbos vertė Zofija Stanevičienė „Išpažintis mums siūlo galimybę iš naujo pradėti gyvenimą ir mums suteikto atleidimo ben-

drystėje iš tikrųjų turėti naują pradžią. Atleidimas, kurį Atgailos sakramentu mums padovanojo Kristus, yra vidinės ir išorinės ramybės versmė ir daro mus ramybės apaštalais.“ Popiežius Benediktas XVI

Išpažintis – kas tai? Kada, kaip, o svarbiausia, ką reikia išpažinti? Šioje knygelėje nagrinė-jama išpažinties tema, pateikta konkrečių pasiūlymų, kaip ištirti savo sąžinę. Savaime supran-tama, aiškinami ir kiti dalykai: iš kur kyla nuodėmė ir kaip Dievas per išpažinties dovaną nori mus gydyti ir išgelbėti? Išpažintis išlaisvina, duoda gaires mūsų gyvenimui. Tai knygelė, kuri padeda susiorientuoti ir veda prie susitaikymo su Dievu, nes išpažintis – tai Dievo dovana mums. Joje skaitytojas taip pat ras tai, ką reikia žinoti apie išpažintį ir išsamų sąžinės patikrinimo vadovą, padėsiantį garbingai pažvelgti į save ir Dievo akivaizdoje patikrinti savo sąžinę. Taip pat patarimus, kaip atlikti išpažintį ir kaip melstis.

Knygelės sudarytojai: kun. Kurtas Gartneris (Kurt Gartner), sielovadininkė Betina Oberhu-ber (Bettina Oberhuber) ir ses. Elzbieta Hakenberg (Elisabeth Hackenberg).

Apimtis - 80 psl. Kaina - 8,94 Lt; Tikėjimo tiesos trumpai. Klausimai ir atsakymai Iš italų kalbos vertė Jolanta Kurmauskaitė Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1992 m. spalio 11 d. iškilmingai pristatytas popiežiaus Jono

Pauliaus II, yra didžiulė Dievo dovana Bažnyčiai ir pasauliui. Tačiau šio Katekizmo mokymo lobis galbūt ne visiems lengvai prieinamas dėl plačios apimties. Tad atrodo, jog dera ir naudin-ga pristatyti naujojo Katalikų Bažnyčios katekizmo turinį glaustai, įprastine klausimų ir atsaky-mų forma (tarsi Bažnyčios Magisteriumo interviu).

Dėstymo tvarka išlaikyta ta pati, kaip ir Katalikų Bažnyčios katekizme, turinį skirstant į dalis, skyrius ir poskyrius.

Ši knygutė siūloma norintiems susipažinti su krikščionių tikėjimu ir etika, taip pat pageidau-jantiems turėti glaustą Katalikų Bažnyčios katekizmo variantą.

Originalo tekstą parengė leidykla Edizioni Studio Domenicano (Bolonija, Italija). Apimtis - 136 p. Kaina - 8,72Lt

12

Atsižvelgiant į katechetų siūlymus ir pastabas, VAKC atnaujino ruošimo Sutaikinimo ir Eu-

charistijos sakramentams programą ir pratybų segtuvą “Laukiu Tavęs”. Taip pat ši programa ir pratybų segtuvas yra verčiami į lenkų kalbą ir bus pristatyti rugpjū-

čio mėnesį vyksiančioje vasaros sesijoje “Ateik...Pasilik...Sek...”, Vasaros sesija vyks šių me-tų rugpjūčio mėn. 17 - 18 dienomis VAKC (Aušros Vartų g. 12. ). Registracija į sesiją vyksta iki š.m. rugpjūčio 6 d. Informacija teikiama: telefonu 8 5 2125077, el. p. katechetikoscentras@yahoo.com , internetinėje svetainėje www.vilniauskc.lt. Dalyvio auka 60, - Lt.

PROGRAMA “LAUKIU TAVĘS”

KATECHEZĖS METŲ ATIDARYMO ŠVENTĖ

Visus Vilniaus arkivyskupijos katechetus bei besidominčius parapine katecheze, kviečiame į parapinės katechezės metų atidarymo šventę, kuri vyks rugsėjo 18 d. (šeštadienį) Vilniaus arkivyskupijos sielovados centre (Aušros Vartų g. 12. ). Šventė prasidės 11 val. Šv. Mišiomis šv. Teresės bažnyčioje.

Vilniaus arkivyskupijos Katechetikos centras Aušros Vartų g. 12, Vilnius, LT-01129 tel./fax 8-5-2125077, mob. tel. 8-670-21492 El. paštas: katechetikoscentras@yahoo.com

Šį leidinį galite rasti ir VAKC svetainėje adresu www.vilniauskc.lt skiltyje parapinė katechezė

Kviečiame parapijas skelbti informaciją apie savo renginius mūsų leidinyje.

Mieli kunigai, katechetai ir tikybos mokytojai Katechetikos centras maloniai kviečia Jus į Tikybos mokymo 20-mečio Vilniaus arkivyskupijoje iškilmę,

kuri įvyks 2010 m. gegužės 20 dieną. 15 val. šv. Mišios Vilniaus Šv. Kazimiero (jėzuitų) bažnyčio-

je. Šv. Mišias aukos J. E. Kardinolas A. J. Bačkis. 16 val. šventinė agapė Vilniaus Vytauto Didžiojo

gimnazijoje (Augustijonų g. 8/10, Vilnius).

TIKYBOS MOKYMO 20-METIS