Tauragės „Versmės” gimnazija

Parengė: Lina Aleksandravičiūtė 2a klasė

Dailė – meno rūšis, skirstoma į vaizduojamąją ir

taikomąją – dekoratyvinę.

Lietuvoje dailė pradėta plėtoti XVIa.

JONO ŠVAŽO KARTASvarbiu faktu šeštojo dešimtmečio meniniame gyvenime buvo pradėtos

rengti tarptautinės dailės parodos. Lietuvių dailė buvo eksponuota

Paryţiuje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Kanadoje , Jugoslavijoje, Japonijoje ir

kitur.

J. Švaţo kūryboje ypač reikšmingos ekspresionizmo plastinės idėjos.

Spalva, faktūra, plati, apibendrinta tapyba, subjektyviai traktuota natūra.

Vėliau jo pasekėjais tapo Jonas Čeponis ir Aloyzas Stasiulevičius ir kiti.

Jonas Švažas.„Medžiai prie ežero“

Jonas Čeponis„Senasis Vilnius“,

Aloyzas Stasiulevičius"Universiteto ansamblis"

SEPTINTOJO DEŠIMTMEČIO PRADŽIOS RADIKALIZMAS

Septintojo dešimtmečio pradžioje lietuvių tapyba grįžo į modernizmo orbitą. Grąžinimo aktą atliko iš esmės Jono Švažo karta. Jie nuveikė tris svarbius darbus: ėmė akcentuoti specifinę tapybos kalbą, traukėsi nuo akademinio natūralizmo kanonų; skatino autoriaus subjektyvumo raišką; vėl užmezgė lietuvių tapybos kontaktus su pasauliniais modernizmo reiškiniais.

S. Jusionis„Arti žemės”

Vincentas Gečas„Avarija“

Ţymiai radikalesniais laikytini du kiek jaunesni, bet taip pat šiai kartai

priklausą autoriai ­ V. Kisarauskas ir V. Antanavičius. Pagrindinis jų

paveikslų veikėjas ­ ţmogaus figūra. Tačiau ji deformuota iki kraštutinumo

ir, ţinoma, ne idealumo, o bjaurumo pusėn.

Pvz.:

V.Kisarauskas

V. AntanavičiusIronija

V.Kisarauskas

DEROMANTIZAVIMO TENDENCIJA

Čia romantizavimu, romantiškumu bus vadinamas ne ryšys su

romantizmu, o specifinė svajotojiška, linkusi į vaizduojamojo pasaulio

taurinimą, dailininko pozicija. A. Kuras, K. Dereškevičius, A. Šaltenis, A.

Švėgţda keičia vaizdavimo objektą: jį subanalina. Iš paveikslų ima dvelkti

šiukšlynais, tepalu, benzinu, cheminėm medţiagom. Tai darosi nelengva

ištverti romantiškų įspūdţių ieškančiam ţiūrovui.

A. Kuras

Kostas Dereškevičius. "Peizažas su moterimi"

A. Švėgžda Einantis jaunuolis

TARP BUITINIO IR KOSMINIO

SIMBOLIZMO

P.R.Vaitekūnas ir L. Katinas. Jie pradeda šią dailės kryptį.

Pirmojo dėmesį ypač traukia senojo lietuviško kaimo objektai; jo

paveiksluose susiduriame su rąstų siena, dalgiu, darţo baidykle, medine tvora

ir t.t. P. R. Vaitekūnas karts nuo karto šiuos objektus pateikia taip, kad juos

galima suvokti keleriopai. Čia autoriui ypač praverčia simbolistų ir

siurrealistų naudotas „kelialypio matymo" principas: aure rąstų siena su

langelias tampa veidu, darţo baidyklė ­ pakartu ar šlubčiojančiu tolyn

ţmogum ir t.t.

P.R.Vaitekūnas

Antrasis autorius, L. Katinas, stovi pakėlęs akis į tolį ar uţvertęs galvą į dangų.

Tai, ką jis mato čia, ­ taip pat simbolių pynės. Ir jam talkina „kelialypis

matymas": štai kalva mūsų akyse virsta kiaušiniu, o pastarasis ­ ţmogaus galva;

štai veidas tampa lyg ţemišku, lyg kosmišku peizaţu, pastarasis ­ kiaušiniu, o šis

­ anga iš juodos erdvės į šviesią.

Povilo Ričardo Vaitekūno ir Lino Katino paveikslai šiuo poţiūriu perša

mintį, kad labai daug visokių galimybių glūdi danguje ir ţemėje; kad

esama kosminių ir kitokių jėgų, kurios „ţaidţia" pasauliu.

L. Katinas

RŪTA KATILIŪTĖ IR DALIA KASČIŪNAITĖ

Atsispyrusios nuo vos realybę menančio peizaţo, jos visam gyvenimui

pasinėrė į begalinius abstrakcijos vandenis.

Dalios paveikslai nutapyti impulsyviai, aistringai, jie įtaigūs nepaprastai

turtingu koloritu.

R.Katiliūtės kūryba išeina iš tradicinio paveikslo rėmų, kaip paţymi

R.Jurėnaitė, santykis tarp paveikslo ir objekto bei instaliacijos primena

vidurio Europos menininkų kūrybą, tai ne procesas, kur objektas nuneigia

paveikslą, o nuosekli transformacija, netgi sintezė.

D.Kasčiūnaitė.

R.Katiliūtės

ABSTRAKCIONIZMO ŠULAI

Tarybiniais laikais abstrakcija valdţios laikyta labai ydingu menu.

Tiesa, tas poţiūris po truputį modifikavosi ir antrojoje 9 deš. pusėje

ją imta pakęsti. Nepaisant to, bandymų sukurti vieną kitą abstraktų

paveikslą Lietuvoje jau būta 6 deš. pabaigoje. Vis dėlto sistemingai

darbuotis abstrakcijos srityje nuo 7 deš. pab. ­ 8 deš. pr. ėmėsi du

dailininkai ­ Kazimiera Zimblytė ir Eugenijus A. Cukermanas. Jie

išliko solidţiausiais lietuvių abstrakcionistais iki 9 deš. pab.

Kazimiera Zimblytė

A.E.Cukermanui

ŠARŪNO SAUKOS

POSTMODERNIZMASSaukos "kitoniškumas" labai pastovus. Nuosekliai dirbdamas aliejinės

tapybos technika, kruopščiai, centimetras po centimetro atrasdamas sodria

spalva krešančią natūralistinę formą, su preciziška kantrybe

materializuodamas haliucinacinį siuţetą Sauka pasimėgaudamas

eksploatuoja baimes ir suvokimo problemas, kankinančias ne vieną

radikaliojo postmodernizmo adeptą.

MODIFIKUOTAS EKSPRESIONIZMAS:

GINTARAS JANONIS, RIČARDAS

BARTKEVIČIUSPaveikslų kolorite vyrauja solinės spalvų partijos, - jos tarsi kartojasi atskirose

drobėse, tačiau kaskart atlieka vis kitą partitūrą. Spalvos, saikingai

gestikuliuodamosi, dengia paviršių, neslėpdamos savo pastangų ir

pabrėţdamos paties paviršiaus privalumus.

G.P.Janonis.

“Žmogus su degtuku”

RIČARDAS BARTKEVIČIUS

NAUJOJI TAPYBOS BANGA

Jurgos Barilaitės, Vilmanto Marcinkevičiaus, Lino Cicėno kūrybos negalima

įsprausti į vieną padalą,tai ne vientiso reiškinio judėjimo dalyviai. Jie be

galo skiritingi tiek medţiagiškąja prasme,tiek savo transliuojamomis

idėjomis. Juos sieja prilausomybė vienai kartai. Tapybai taip pat nesvetima

tarsi paveikslinio turinio kompozicijos revizavimas, tam tikras są

lygiškumas bei teatrališkumas.

V.Marcinkevičius.

L.Cicėnas.

Ačiū uţ dėmesį