View
2
Download
0
Category
Preview:
Citation preview
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Edita Naktinytė
ŠUNŲ ODOS HISTIOCITOMA
CANINE CUTANEOUS HISTIOCYTOMA
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: Doc. dr. Nomeda Juodţiukynienė
Kaunas, 2016
2
DARBAS ATLIKTAS UŢKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų odos histiocitoma“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.
3. Nenaudojau šaltiniu, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visa naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBE UŢ LIETUVIU KALBOS
TAISYKLINGUMA ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo(-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)
2)
(Vardas, Pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)
3
TURINYS
SANTRAUKA .................................................................................................................................... 4
SUMMARY ........................................................................................................................................ 5
SANTRUMPOS .................................................................................................................................. 6
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 7
1. LITERATŪROS APŢVALGA ....................................................................................................... 8
1.1. Histiocitai .............................................................................................................................. 8
1.2. Histiocitiniai sutrikimai ........................................................................................................ 9
1.2.1. Histiocitinės sarkomos kompleksas ................................................................................. 10
1.2.2. Reaktyvios histiocitozės ................................................................................................... 11
1.3. Šunų odos histiocitoma ....................................................................................................... 14
1.3.1. Etiologija .......................................................................................................................... 14
1.3.2. Formavimasis ................................................................................................................... 14
1.3.3. Pasireiškimas .................................................................................................................... 14
1.3.4. Patomorfologija ................................................................................................................ 15
1.3.5. Histologija ir citologija..................................................................................................... 16
1.3.6. Poveikis gyvūnui .............................................................................................................. 17
1.3.7. Regresija ........................................................................................................................... 17
1.3.8. Odos histiocitomos pasireiškimas kitose gyvūnų rūšyse ................................................. 18
1.4. Šunų odos histiocitomos diferenciacija .............................................................................. 18
1.4.1. Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas ....................................................................... 19
1.4.2. Limfoma ...................................................................................................................... 20
1.4.3. Mastocitoma ..................................................................................................................... 21
1.4.4. Plazmocitoma ................................................................................................................... 22
2.TYRIMO METODIKA IR MEDŢIAGOS .................................................................................... 24
3.TYRIMŲ REZULTATAI .............................................................................................................. 26
4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................................... 37
5. IŠVADOS ...................................................................................................................................... 40
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................................... 41
4
SANTRAUKA Šunų odos histiocitoma
Edita Naktinytė
Magistro baigiamasis darbas
Tikslas: įvertinti šunų odos histiocitomų histopatologinius ir epidemiologinius ypatumus.
Uţdaviniai: įvertinti, kiek onkologinių susirgimų pasireiškė šunims 2010 – 2015m., kokia šių
navikinių darinių dalis pasireiškė odoje ir kokia procentinė dalis priklausė odos histiocitomoms.
Įvertinti odos histiocitomų histologinius ypatumus, lyties, amţiaus ir veislės priklausomybę šio
susirgimo pasireiškimui.
Metodai: analizuojami LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre archyvuoti šunų
organų histologiniai mėginiai 2010 – 2015 metais ir praktikos metu veterinarijos klinikoje, UAB
„Ernista“, surinkti šunų odos mėginiai. Sudaryti statistiniai modeliai ir įvertinta lyties, veislės ir
amţiaus priklausomybė odos histiocitomų pasireiškimams, regresijos laipsnis.
Tyrimo rezultatai: Iš nagrinėtų 150 šunims atliktų navikinių darinių histologinių tyrimų
duomenų, odos histiocitomos nustatytos 12 proc. tirtų gyvūnų. Odoje histiocitomos sudaro 21,43
proc.. Nustatyta, jog 18 odos histiocitomų atvejų 11 pasireiškė patelėms, 7 – patinams. Vidutinis
šunų amţius odos histiocitomos pasireiškimui buvo 3,31 metai. Patelių vidutinis amţius– 3,02 m.,
patinų – 3,79m. Odos histiocitoma pasireiškė bokserių, Maltos bišonų, Stafordšyro terjerų,
amerikiečių bulterjerų, Dţeko Raselo terjerų, Sibiro haskių, Leiklendo terjerų, šnaucerių veislėse.
Šnauceriams (n=3), prancūzų buldogams (n=2), rotveileriams (n=2) ir Vakarų Škotijos baltiesiems
terjerams (n=2) susirgimas pasitaiko daţniau. Susirgimas būdingas ir neveisliniams gyvūnams.
33,33 proc. tirtų mėginių limfocitų koncentracija - 0. Navikai paimti pirmojoje regresijos stadijoje –
27,78 proc., antrosios – 16,67 proc. Paskutiniosios stadijos, kuomet naviko didţiąją dalį sudaro
limfocitai – 22,22 proc..
Išvados: Odos histiocitomos pasireiškė 12 proc. tirtų šunų ir sudarė 21,43 proc. visų odoje
pasireiškiančių navikų atvejų. Daugiausia odos histiocitoma pasireiškė iki 3 metų amţiaus
gyvūnams. Patelėms navikas pasireiškė daţniau ir ankstyvesniame amţiuje nei patinams. Navikas
daţniausiai buvo aptiktas šnaucerių veislės šunims. Daugiausia mėginiuose fiksuotas regresijos
nebuvimas.
Raktaţodţiai: šuo, odos histiocitoma, histiocitinių ląstelių proliferacinės būklės, apvaliųjų
ląstelių navikai.
5
SUMMARY Canine cutaneous histiocytoma
Edita Naktinyte
Master„s Thesis
Aims: assess histopathological and epidemiological features of canine cutaneous
histiocytoma.
Tasks: assess oncologic diseases occurrence in dogs in 2010 – 2015 years. Assess how many
oncological diseases were located in a skin and what percentage was canine cutaneous
histiocytoma. Assess canine cutaneous histiocytoma histological features, sex, age and breed
predisposition for this disease.
Methods: Analyzed archives of LUHS Veterinary academy Pathology center of 2010 -2015
years and collected canine skin tumours in practice in veterinary clinic “Ernista”. Statistic models
were made and sex, breed and age predisposition was calculated, the regression of canine cutaneous
histiocytoma was assessed.
Results: Canine cutaneous histiocytoma occurred in 12 % of 150 examined histological
specimens data of tumour formations in dogs. 84 (56%) tumours occured in the skin in which
cutaneous histiocytoma consisted of 21,43%. Cutaneous histiocytoma consisted 47.37 % of all
occurred round cell tumours. Out of 18 cutaneous histiocytomas, 11 occurred in females, 7 in
males. Average age for cutanous histiocytoma occurance – 3,31 years. Average age for females –
3,02, for males – 3,79 years. In research the cutaneous histiocytoma occurred in Boxer, Maltese,
Staffordshire terrier, American bull terrier, Jack Russell terrier, Siberian Husky, Lakeland Terrier
only once. Schnauzers (n=3), French bulldogs (n=2), Rottweiler (n=2), West Highland White
Terriers (n=2). Tumour also occurred in one mongrel. In study, 33.33% of cutaneous histiocytomas
were without signs of regression (concentration of lymphocytes – 0), with a little lymphocytes
concentration (+) – 27.78%, with bigger lymphocytes concentration (++) – 16.67%, when
lymphocytes dominate in tumour –22.22%.
Conclusions: Cutaneous histiocytoma contained 12% of all tumours found in canine
organisms and 21,43% of tumours of the skin. Most commonly tumour occured till 3 years of age.
Females were more commonly affected than males, moreover tumour occured in earlier age in
females than males. The mostly affected dog breed was Schnauzers. Most part of researched
cutaneous histiocytomas were without signs of regression.
Key words: Dog, cutaneous histiocytoma, histiocytic diseases, round cell tumours.
6
SANTRUMPOS
MFS – Mononuklearinių fagocitų sistema
CD34+ – pirminės kaulų čiulpų ląstelės
LHS – lokalizuota histiocitinė sarkoma
IHS – išplitusi histiocitinė sarkoma
LCH – Langerhanso ląstelių histiocitozė
FLT3 – tirozino kinazės ligandas,
GM-CSF – ganuliocitų-makrofagų kolonijas stimuliuojantis faktorius
TNF-α; – alfa navikų nekrozės faktorius
IL-2 – interleukinas 2
IL-4 – interleukinas 4
IFN – γ – interferonas gama
TGF-β – transformuojantis augimo faktorius beta
MHC – Pagrindinis Audinių suderinamumo kompleksas ( ang. Major Histocompatibility Complex)
MLR – mišri leukocitų reakcija
Pav. – paveikslėlis.
7
ĮVADAS
Vystantis pramonei ir tobulėjant technologijoms, aplinkoje padidėjo organizmui kenksmingų
medţiagų kiekis, ţalingai veikiantis ne tik ţmones, bet ir gyvūnus, be išimties ir šunis, gyvenančius
tiek kaimo ir tiek miesto sąlygomis. Gyvūnai kiekvieną dieną kontaktuoja su šiomis medţiagomis.
Oda yra didţiausias šuns kūno organas, sudarantis apsauginį barjerą nuo aplinkos ţalingo
poveikio, reguliuojantis šilumos atidavimą iš organizmo bei suteikiantis gyvūnui galimybę jausti
aplinkoje vykstančius pokyčius, pavyzdţiui, temperatūros svyravimus. Priklausomai nuo veislės ir
amţiaus, oda gali sudaryti 12-24% šuns kūno masės.
Oda yra nuolatos veikiama įvairių biologinių, cheminių ir fizinių veiksnių, todėl joje daţnai
vystosi navikiniai ir nenavikiniai proliferaciniai procesai. Odos navikai yra daţniausiai
diagnozuojami dariniai veterinarinėje medicinoje. Tam įtakos gali tūrėti ir lengva susidariusių
navikų diagnostika (1). Šie dariniai yra įvairūs piktybiniai ir gerybiniai susirgimai,
besiformuojantys iš įvairaus tipo ląstelių.
Jungtinėje Karalystėje vykdyto tiriamojo darbo metu buvo nustatyta, jog oda ir minkštieji
audiniai yra daţniausiai navikų (tiek piktybinių, tiek gerybinių) paţeidţiamos organizmo struktūros
su 1427 pasireiškimo atvejais tenkančiais 100 000 gyvūnų kiekvienais metais (2). Be odos ir
minkštųjų audinių, daţnai paţeidţiamos pieno liaukos, šalinimo sistemos organai, limfoidiniai
audiniai, endokrininė sistema, virškinamasis traktas, burna ir ryklė (2).
To paties tyrimo metu nustatyta, jog šunų odos histiocitoma buvo daţniausiai šunims
pasireiškiantis navikas su 337 susirgimais pasireiškiančiais 100 000 gyvūnų kasmet (2).
Šunų odos histiocitoma yra gerybinis navikas, tačiau, dėl savo panašumo į kitus linkusius
piktybėti procesus, turi būti tinkamai diferencijuojama.
Tyrimo objektas: šunų odos histiocitomos.
Darbo tikslas: įvertinti šunų odos histiocitomų histopatologinius ir epidemiologinius
ypatumus.
Uţdaviniai:
1. Įvertinti, kiek onkologinių susirgimų pasireiškė šunims 2010 – 2015 metais, kokia dalis navikinių
darinių pasireiškė odoje ir kokia procentinė dalis priklausė odos histiocitomoms.
2. Įvertinti odos histiocitomų histologinius ypatumus.
3. Įvertinti šio susirgimo pasireiškimo daţnumą priklausomai nuo šuns lyties, amţiaus, veislės.
8
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Histiocitai
Ląstelių sistema, XX amţiaus pradţioje Ludviko Asčovo (ang. Ludwig Aschoff) pavadinta
retikuloendoteline sistema, vėliau įgavo mononuklearinių fagocitų sistemos vardą (MFS). MFS yra
ląstelių sistema, kurios pagrindinė funkcija – organizme esančių svetimkūnių fagocitozė ir antigeno
pristatymas limfocitams (1).
Pagrindinės MFS ląstelės, mononukleariniai fagocitai ar histiocitai, atstovauja grupę
anatomiškai ir funkciškai skirtingų ląstelių (1). Šiuo metu histiocitais yra vadinamos dendritinės ir
makrofaginės ląstelės (2). Ląstelės vystosi iš kaulų čiulpuose esančių CD34+ kamieninių ląstelių
pirmtakų. Veikiamos įvairių citokinų ir augimo faktorių (FLT3, GM-CSF, kamieninių ląstelių
faktoriai, TNF-α, IL-4 ir TGF-β), kaulų čiulpų ląstelės diferencijuoja į ląsteles, priklausančias
makrofagų arba dendritinių ląstelių tipui (2). Šių ląstelių klasifikacija remiasi (i) fagocitozės ir
antigeno pernešimo galimybėmis, (ii) morfologiniais ir ultrastruktūriniais poţymiais, (iii) bendrų
fermentų ekspresija, (iv) bendrais ląstelės paviršiaus antigenais ir (v) bendrais reguliaciniais
citokinais ir transkripcijos faktorių tinklu (3, 4, 5, 6, 7).
Palikę kaulų čiulpus, dendritinės ląstelės ir makrofagai yra kraujo išnešiojami į įvairias
organizmo vietas (8). Krauju keliaujančios ląstelės yra vadinamos monocitais. Geriausiai šunų
organizme diferencijuojamos dendritinės ląstelės, kurios yra randamos odoje, Langerhanso ląstelių
ir odos dendritinių ląstelių (ţarnyno dendritinių ląstelių tipas) pavidalu (3).
Makrofagai yra paplitę visame kūne, didelė jų koncentracija randama gleivinėse ir kitose,
potencialiose patogeninių mikroorganizmų patekimo vietose. Makrofagai yra įgimto ir įgyto
imuniteto dalis, pasiţymintys pašalinių mikroorganizmų fagocitoze ir uţdegiminių citokinų
išskyrimu, kurie įtakoja uţdegiminių ląstelių atsaką. Taipogi, šios ląstelės pasiţymi geba pernešti ir
pristatyti pašalinių organizmų antigenines daleles T limfocitams, tačiau nėra tokie efektyvios kaip
dendritinės ląstelės. Makrofagai pasiţymi didele ląstelių funkcine įvairove, kuri priklauso nuo
makrofago lokalizacijos organizme. Grupei priskiriami pilvo ertmės ir minkštųjų audinių
makrofagai, Kuperio, putotosios, sinovijos ląstelės, osteoklastai ir mikroglijos ląstelės,
prisidedančios prie audinių augimo, atstatymo ir pertvarkos (7).
Kita mononuklearinių fagocitų grupė, dendritinės ląstelės, pirmą kartą aprašytos 1973 metais
Steinmano ir Kono (ang. Steinman ir Cohn) (6). Terminas „dendritinės ląstelės“ kilęs dėl unikalios
ląstelių formos, daţnai primenančios medţio šakas, citoplazminės aberacijos (graik. δενδρεον).
Dendritinės ląstelės daţniausiai lokalizuotos odoje, gleivinėse, kaulų čiulpuose, bluţnyje,
limfiniuose mazguose, uţkrūčio liaukoje. Langerhanso ląstelės, pirmą kartą identifikuotos XIX
9
amţiaus pabaigoje Polo Langerhanso (ang. Paul Langerhans), yra mononuklearinės su neţymia
citoplazmos vakuolizacija ir iškreiptos formos branduoliu (6).
Lyginant su makrofagais, dendritinės ląstelės pasiţymi silpnesne fagocitoze, tačiau atlieka
pagrindinį vaidmenį inicijuojant pirminę T limfocitų reakciją į antikūną. Pagrindinis dendritinių
ląstelių poţymis yra jų brendimas iš jaunų, periferijoje lokalizuotų, gebančių prijungti antigeną
ląstelių į subrendusias, imuninį atsaką stimuliuojančias ląsteles (7). Ši specifinė charakteristika ir jų
gebėjimas migruoti sudaro fizinę ir funkcinę jungtį tarp periferinių audinių ir antrinių limfoidinių
organų, kuriuose vyksta limfocitų brendimas.
Nuo dendritinių ląstelių vystymosi ir migracijos aspektų priklauso ir gyvūnų histiocitinių
susirgimų vystymasis (4).
1.2. Histiocitiniai sutrikimai
Mokslinėje literatūroje aprašomi keli gerai išnagrinėti susirgimai, pasireiškiantys dėl
histiocitinių ląstelių sutrikimų. Pastarieji varijuoja nuo lokalizuotų, reaktyvių ir gerybinių procesų
iki sistemiškai piktybinių ligų, kurios pasireiškia greitu klinikiniu progresavimu ir mirtimi (2, 3).
Pirmą kartą histiocitiniai sutrikimai, pasireiškiantys šunims, aprašyti 1970 metais. Pirmasis
uţfiksuotas atvejis – susijęs su odos pavienių histiocitinių paţeidimų pasireiškimais, kuriems buvo
suteiktas šunų odos histiocitomos terminas. Po jų, greitai sekė kitų histiocitinių sutrikimų
pasireiškimas, ypač Berno zenenhundų veislės šunims (3).
Nuo pradinių ţinių apie gyvūnų histiocitines ligas atlikti esminiai tyrimai leido išskirti
histiocitinių ligų poţymius, į kuriuos atsiţvelgiant sukurta atskirų sutrikimų charakteristika ir
klasifikacija. Ţmonėms dalis šių susirgimų nėra laikytini piktybiniais, tuo tarpu kiti histiocitiniai
sutrikimai laikomi stipriai agresyviais navikais su dideliu mirtingumo koeficientu (3, 2).
Didţioji histiocitinių susirgimų dalis šunų tarpe yra gerai aprašyta, priešingai, nei kačių tarpe,
kuriame šie susirgimai pasireiškia retai.
Šunų histiocitiniai susirgimai klasifikuojami į tris pagrindines kategorijas:
nenavikinė histiocitų proliferacija;
gerybiniai histiocitiniai navikai;
piktybiniai histiocitiniai navikai.
10
Šios trys kategorijos apima keturis sindromus:
šunų odos histiocitoma (gerybinis histiocitinis navikas);
šunų histiocitozės (odos ir sisteminė) (nenavikinė histiocitų proliferacija);
lokalizuota histiocitinė sarkoma (LHS; piktybinis navikas);
išplitusi histiocitinė sarkoma (IHS; piktybinis navikas) (9).
Mokslinėje literatūroje taip pat išskiriamas navikas – piktybinė fibrozinė histiocitoma, kuri
yra minkštųjų audinių sarkoma, sudaryta iš histiocitinių ir fibroblastinių ląstelių. Naviko kilmė nėra
histiocitinė, tačiau dėl panašių morfologinių charakteristikų turi būti diferencijuojama nuo
histiocitinės sarkomos (3).
1.2.1. Histiocitinės sarkomos kompleksas
Terminas „histiocitinė sarkoma“ buvo priimtas norint įtraukti neoplastinių histiocitų
piktybinių navikų spektrą, kuris yra imunoteigiamas ląstelių paviršiaus markeriui CD18. Šunų
histiocitinė sarkoma atitinka ţmonėms pasireiškiančius piktybinius navikus (10). Šunų histiocitinės
sarkomos vystymosi metu proliferuoja abu histiocitų tipai: makrofagai ir dendritinės ląstelės (11).
Lokalizuota histiocitinė sarkoma (LHS) pasireiškia audinyje ar organe pavieniais ar daugybiniais
ţidiniais. Kuomet paţeidimai įtraukia kitus organus ar audinius ir susirgimas išplinta, jis vadinamas
išplitusia histiocitine sarkoma (IHS). Ankščiau, išplitusi histiocitinė sarkoma buvo vadinama
piktybinės histiocitozės terminu (2).
IHS yra veislei būdingas susirgimas, daţniausiai pasireiškiantis Berno zenenhundams ir
lygiaplaukiams retriveriams. Susirgimas gali pasireikšti net 25 proc. Berno zenenhundų veislės
šunims ir 20 proc. lygiaplaukių retriverių (12, 13). IHS taip pat vyrauja retriverių ir rotveilerių
veislėse (13). Lygiaplaukių retriverių veislės šunims histiocitinė sarkoma, ar ją primenantys
dariniai, pasireiškia pavieniais navikais, atsirandančiais galūnių raumenyse ar fascijose bei sąnarių
srityse, taip pat, gali pasireikšti agresyvi histiocitinės sarkomos forma bluţnyje. Histiocitinės
sarkomos kompleksas nėra tik šioms veislėms būdingas susirgimas, jis gali sporadiškai pasireikšti
bet kurioje veislėje. Paţeidimai gali išsivystyti iš vienos vietos. Pirminė vieta daţniausiai yra
poodis, daugiausia galūnių srityse (3). Pirminiai paţeidimai gali būti aptinkami ir minkštuosiuose
audiniuose aplink sąnarius, bluţnyje, plaučiuose, smegenyse, nosies ertmėje ir kaulų čiulpuose (3,
14). 1995 metais Padgetas (ang. Padgett) savo darbuose teigė, jog 25,4 proc. Berno zenenhundams
diagnozuotų navikų buvo histiocitinės kilmės ir, nagrinėjant 127 sergančių šios veislės šunų
11
duomenis, buvo padaryta išvada, jog šios veislės šunims polinkis sirgti histiocitine liga yra
paveldimas (13). Šiomis dienomis, tiriant genetikos įtaką histiocitinės sarkomos pasireiškimui
Berno zenenhundų ir lygiaplaukių retriverių veislių šunims, uţ susidarymo slopinimą atsakinguose
genuose (CDKN2A/B, RB1 ir PTEN) buvo aptiktos anomalijos, kurios yra artimos ţmonėms
pasireiškiantiems histiocitiniams sutrikimams (15).
LHS ir IHS kačių tarpe pasireiškia ţymiai rečiau nei šunims. Katėms histiocitinės sarkomos
pasireiškimo lokalizacija ir ligos progresavimas yra indentiškas šunų sutrikimams (16, 17).
Klinikiniai histiocitinės sarkomos poţymiai neapibrėţti – daţnai pasireiškia anoreksija, svorio
maţėjimas, letargija (14). Kiti poţymiai priklauso nuo to, kokie organai yra paţeidţiami:
paţeidţiant centrinę nervų sistemą, gali pasireikšti traukuliai, koordinacijos sutrikimai, ir
paralyţius, tuo tarpu, paţeidus sąnarius, daţnas simptomas - šlubavimas. Paveiktiems šunims gali
pasireikšti galūnių edemos, tačiau šeimininkai daţniau pirmiausia pastebi šlubavimo paţeistą
galūnę ir tik vėliau susidariusią masę (3). Ligos piktybiškumui nustatyti reiktų atlikti kraujo
morfologinį ir biocheminį tyrimą, šlapimo tyrimą, krūtinės ląstos ir pilvo ertmės radiografiją ar
ultragarsą, taip pat reikalinga kaulų čiulpų biopsija. Metastazių nustatymui atliekamas mėginių iš
limfinių mazgų ėmimas (3). Histiocitinei sarkomai išsivysčius iš dendritinių ląstelių, pasireiškia
neregeneruojanti anemija (13, 18). Hemofagocitinės histiocitinės sarkomos atveju pasireiškia
intensyvesnė regeneruojanti anemija, trombocitopenija, hipoalbuminemija ir hipocholesterolemija.
Galima ir hiperkalcemija (3 proc. atvejų) (18).
LHS gydoma chirurginiu būdu arba, jei paţeidimas aptinkamas galūnėje, galūnės amputacija
(3). Gydomoji spindulinė terapija rekomenduojama, kai neįmanoma pašalinti navikų. Šunys su LHS
turi geresnę ligos prognozę nei IHS atveju ir, LHS pasireiškimo metu, neturėtų būti automatiškai
rekomenduojama ar svarstoma eutanazijos galimybė (14).
1.2.2. Reaktyvios histiocitozės
Skiriami du reaktyvios histiocitozės tipai: odos histiocitozė, kai paţeidimas pasireiškia odoje
ir paviršiniuose limfiniuose mazguose, bei sisteminė histiocitozė – paţeidimas pasireiškia ir kituose
organuose. Pirmas sisteminės histiocitozės pasireiškimo atvejis aprašytas Berno zenenhundams,
todėl susirgimas asocijuojamas su šia veisle (2). Histiocitinės sarkomos ir sisteminės histiocitomos
pasireiškia tose pačiose Berno zenenhundų šunų šeimose, tačiau sisteminės histiocitomos progresija
į histiocitinę sakomą neţinoma. Sisteminė histiocitozė pasireiškia ir kitų didelių veislių šunims.
Sisteminė histiocitozė sutinkama retai, odos histiocitozė daug daţnesnė. Odos histiocitozė iš
12
pradţių buvo aprašoma kaip neţinomos etiologijos susiformuojantis ir pranykstantis dermatitas ir
panikulitas, kuriame dominuoja histiocitai (2).
Supratimas, jog odos histiocitozė ir sisteminė histiocitozė yra susijusios ligos susiformavo,
priskyrus identišką paţeidimo topografiją ir histiocitų imunofenotipą abejoms histiocitozės
formoms (2). Odos ir sisteminė histiocitozės yra giminingos histiocitinės ligos – abiejų patogenezė
grindţiama imuninės reguliacijos sutrikimu. Remiantis mokslinės literatūros šaltiniais, paţeidimai
yra sukeliami histiocitų reakcijos su antigenu metu, tačiau tikslus antigenas iki šiol nėra nustatytas
(19).
Paţeidimai vystosi, kuomet suaktyvintos audiniuose esančios dendritinės ląstelės ir T-
limfocitai, daţnai infiltruojantys odos kraujagyslių sieneles, sukelia limfohistiocitinį vaskulitą.
Paţeidimai plečiasi nuo paveiktų kraujagyslių ir jungdamiesi formuoja mases giliuosiuose odos
sluoksniuose ir poodiniuose riebaluose. Ligos pasireiškia apskritais, pagrindu platesniu nei viršus
dariniais, kurie turėtų būti diferencijuojami nuo odos histiocitomų, kurių viršutinė dalis yra platesnė
nei pagrindas. Dariniuose aptinkama T limfocitų, kurie daţniausiai būna CD8+ tipo. T limfocitų
kiekis varijuoja to paties darinio srityse ir ţymiai skiriasi atskiruose paţeidimuose. Šių ląstelių
vaidmuo neţinomas. Paţeidimų regresija susijusi su CD8+ T limfocitais nevyksta, kaip
histiocitomų atveju. T limfocitai gali veikti kaip antigenas, sukeliantis dendritinių ląstelių
proliferaciją ir aktyvaciją, veikiančią per citokinus GM-SF ir TNF-α (2, 19, 20).
Sutrikimų klinikinis pasireiškimas ir atsakas į terapinį gydymą stiprina hipotezę, jog
imunoreguliacijos deficitas grindţia odos ir sisteminės histiocitozės vystymąsi ir progresiją (2).
Klinikinės terapijos metu pasireiškia spontaninės remisijos ir recidyvai, ypač pradinėje stadijoje.
Taip pat, vienintelis efektyvus gydymas pasiekiamas naudojant imunosupresinius ir
imunomoduliacinio poveikio preparatus – prednizoloną, ciklosporiną A, tetracikliną (21, 22).
Galima spontaninė rezoliucija netaikant terapinio gydymo. Tai apsunkina terapinio efekto
įvertinimą (2).
1.2.2.1. Odos histiocitozė
Odos histiocitozė yra limfohistiocitinis proliferacijos sutrikimas, kuris pirmiausia paţeidţia
odą ir poodinius audinius. Mokslinės literatūros duomenimis, odos histiocitozė daţniau pasireiškia
koliams ir šelti veislės šunims (23), nors kitų autorių teigimu – veislė neturi įtakos šio susirgimo
pasireiškimui (15, 22). Lyties polinkio susirgimams nėra, sergančiųjų amţius intervalas 3 – 9 metai
(15, 23).
Paţeidimai gali paveikti regioninius limfinius mazgus, tačiau limfinių mazgų paţeidimo
daţnumas nėra ţinomas, kadangi, imant biopsinį odos mėginį, neimamas šalia esančio regioninio
13
limfinio mazgo mėginys. Mėginys imamas tuo atveju, kuomet pastebimas limfinių mazgų
padidėjimas (15). Paţeidimai pasireiškia daugybiniais odos ir poodţio (iki 4 cm dydţio) mazgeliais.
Pavieniai dariniai pasitaiko retai. Daţni išplitę išopėjimai. Galimos spontaninės regresijos vienoje
vietoje su tuo pat metu vykstančiu formavimusi kitose kūno zonose. Paţeidimai sutinkami snukio,
nosies, kaklo, liemens, galūnių, pėdučių, tarpvietės ir sėklidţių srityse (2, 15). Ligos pasireiškimas
panašus į sisteminės formos pasireiškimą odoje.
1.2.2.2. Sisteminė histiocitozė
Liga aprašyta Berno zenenhundams, rotveilerių, Labradoro retriverių, basetų, airių
vilkogaudţių ir kitų veislių atveju. Sisteminė histiocitozė yra generalizuota histiocitinė proliferacinė
liga, paţeidţianti odą, akių ir nosies gleivines, periferinius limfinius mazgus. Serga jauni ir
vidutinio amţiaus šunys (2 – 8 metai) (2), susirgimas daţniau aprašomas patinams, nei patelėms
(15).
Klinikiniai poţymiai varijuoja priklausomai nuo ligos sunkumo ir ligos išplitimo. Gali
pasireikšti anoreksija, ţymiu kūno svorio maţėjimu, kvėpavimo sutrikimais, konjunktyvitais su
ţymia chemoze. Daţnai pasireiškia mazgelių paviršiaus išopėjimais. Paţeisti limfiniai mazgai
padidėję. Be odos ir poodţio paţeidimų, sisteminės histiocitozės mazgeliai gali susiformuoti nosies
gleivinėje, odenoje, plaučiuose, bluţnyje, kepenyse ir kaulų čiulpuose (15). Galimos ligos
spontaninės remisijos ir recidyvai, ypač pradinėse ligos stadijose (2).
1.2.2.3. Ţmonių Langerhanso ląstelių histiocitozė
Langerhanso ląstelių proliferacijos sutrikimai geriausiai apibrėţti ţmonių medicinoje. Ţmonių
Langerhanso ląstelių histiocitozė (LCH) apima sutrikimus nuo lokalizuotų iki greitai
progresuojančių sisteminių ligų. Lokalizuota forma daţniausiai sutinkama kaulų čiulpuose. Aprašyti
lokalizuotos LCH paţeidimai rūkančių ţmonių plaučiuose, sumaţėjantys metus šį ţalingą įprotį.
Lokalizuota forma taip pat gali paţeisti ţmogaus odą, tačiau paţeidimai pastebimi kaip sisteminių
susirgimų dalis. Pastaruoju atveju LCH pasireiškia prieš pasirodant sisteminam susirgimui. LCH
paţeidţia limfinius mazgus, bluţnį, kepenis, plaučius kaulų čiulpus. LCH centrinėje nervų
sistemoje aprašyta, tačiau reta (24).
LCH diagnozė, ţmonių tarpe, priklauso nuo Birbeko granulių pasireiškimo, kuris yra
Langerhanso ląstelių ultrastruktūrinis poţymis. LCH atipinių ląstelių CD1a ir CD207 ekspresija yra
svarbūs Langerhanso ląstelių imunofenotipo indikatoriai (2, 24).
14
1.3. Šunų odos histiocitoma
1.3.1. Etiologija
Šunų odos histiocitomos pasireiškimo etiologija neţinoma. Sprendţiant pagal naviko
vystymosi epizootologinius ir elektroninės mikroskopijos metu gaunamus duomenis, nustatyta, jog
vystymosi prieţastis yra infekcinės kilmės. Tačiau ląstelės, aptinkamos darinyje, neparodo
infekcinių ligų sukėlėjo (22). Taip pat buvo keliama idėja, jog odos histiocitoma yra savitas
uţdegiminis paţeidimas. Tačiau monomorfinės darinio ląstelės, daugybinės mitotinės figūros,
greitas augimo tempas, invazija į odą ir retos, tačiau pasitaikančios metastazės rodo, jog paţeidimai
labiau atitinka neoplazijų aprašą nei uţdegiminę reakciją (2).
Tolimesni poţymiai, rodantys, jog histiocitinės ląstelės yra neoplastinių ląstelių pradmuo, yra
stiprus odos histiocitomų ląstelių potencialas alogeniškų limfocitų reakcijos metu, kuris yra vienas
iš svarbiausių dendritinių ląstelių poţymių in vitro metodu (19).
1.3.2. Formavimasis
Odos histiocitomos susidaro per labai trumpą laikotarpį (1 – 4 savaitės). Navikas didėja,
formuojasi pavieniai, retais atvejais daugybiniai, kupolo pavidalo, retai plaukais padengti, mazgeliai
(2, 25, 26). Kai kuriais atvejais darinio paviršiuje stebima hiperkeratozė ar epidermio hiperplazija,
kitais – darinį dengiantis epidermis būna suplonėjęs ir lengvai paţeidţiamas, daţnai pasireiškia
išopėjimai ir darinio nekrozės poţymiai. Dėl šios prieţasties neoplazijos paviršius būna paraudęs ar
įgavęs nekrozei būdingą spalvą, lokalizuotas tikrojoje odoje ir daţnai paţeidţia poodinius
riebalinius audinius. Susiformuoja apvalūs, 0,5 – 2,5cm ( kiti šaltiniai nurodo iki 4cm) skersmens,
aiškiomis ribomis dariniai (4, 12, 15, 26, 27).
1.3.3. Pasireiškimas
Dţeinė Dobson, ilgametė ekspertė onkologijos srityje, teigia, kad šunų odos histiocitoma yra
daţniausias šunims pasireiškiantis navikas, po kurio seka lipoma, adenoma, minkštųjų audinių
sarkomos, mastiocitoma ir limfoma (26).
15
Odos histiocitoma yra epiteliotropinis gerybinis odos navikas, pasireiškiantis šunims. Ji
daţnai formuojasi šunų odoje, pasireiškimų atvejai sudaro 3 – 19 proc. visų susidarančių odos
navikų (26, 28).
Šunų odos histiocitoma daţniausiai sutinkama jaunų šunų tarpe, iki 3 metų amţiaus (2 – 4
metai) (2, 26, 29, 30). Nors naviko pasireiškimas daţnesnis jaunų gyvūnų odoje ir šuniui senstant
susidarymo tikimybė maţėja, moksliniai tyrimai rodo, jog histiocitomos gali pasireikšti ir vyresnio
amţiaus gyvūnams (26, 30). Darinys būdingas Labradoro retriveriams, anglų buldogams,
lygaplaukiams retriveriams, škotų terjerams, kurtams, bokseriams, Bostono terjerams, taksams,
kokerspanieliams, vokiečių dogams, škotų aviganiams, šarpėjams, amerikiečių bulterjerams,
Stafordšyro bulterjerams, tačiau dariniai gali būti sutinkami ir kitų veislių šunų organizmuose (2, 3,
31). Pudelių veislės šunys turi ţymiai maţesnę tikimybę odos histiocitomos pasireiškimui (26).
Lyties priklausomybė naviko pasireiškimui nenustatyta (27, 32).
Dariniai gali susiformuoti ant viso kūno odos paviršiaus, tačiau, daţniausia lokalizacija
priekinėje kūno dalyje (29). Daţnai paţeidţiama galvos sritis, nasrai, ausų kaušeliai, kaklas, ypač
jaunesniems gyvūnams. Rečiau, vyresnio amţiaus gyvūnams, neoplazijos gali formuotis liemens
srityje, ant galūnių, daţnai įtraukiamos pėdos ir pirštai, taip pat aptinkami dariniai kapšelio srityje
(25). Tik 1,5 – 4 proc. darinių randama genitalijų srityje. Odos histiocitomų neaptinkama gleivinėse.
Labai retai odos histiocitomos susiformuoja keliose atskirose vietose (28), tačiau daugybiniai
navikai galimi ir sudaro 0,5 - 4 proc. visų pasireiškiančių histiocitomų ir daţniausiai sutinkamos
šarpėjų ir šarpėjų mišrūnų organizmuose (4, 12, 26, 27).
Darinių klinikiniai ir patologiniai poţymiai atspindi dalį ţmonėms būdingų Langerhanso
ląstelių histiocitozės formų (33, 34).
1.3.4. Patomorfologija
Operacijos ar patomorfologinio tyrimo metu, pjaunant neoplaziją, iš pradţių ji būna minkštos
konsistencijos, pjaunant giliau, konsistencija kietėja ir tampa elastingesnė. Pjūvyje matomi balkšvi,
su gelsvu atspalviu audiniai, kurie neţymiai verčiasi į išorę. Darinio masė homogeniška, nors
galimos margos ar pailgos rausvos zonos. Odos mazgelis prastai diferencijuojamas nuo
neepiteliotropinės ar epiteliotropinės odos limfomos. Darinio ribos aiškiai atskiriamos nuo
aplinkinių audinių, tačiau darinys nėra įkapsuliuotas. Kraštai tęsiasi iki poodinių audinių ir gali būti
tiesūs arba pusskritulio formos. Naviko pagrindas siauras, viršūnė platėjanti. Navikas neturi
kapsulės ir jo ląstelės be aiškių ribų pereina į aplinkinius audinius (26).
16
1 pav. Šunų odos histiocitomos pjūvis
(http://cal.vet.upenn.edu/projects/derm/Home/HISTIOCYT/benign/cut.htm)
1.3.5. Histologija ir citologija
Mokslinės literatūros duomenimis, odos histiocitomas sudarančios ląstelės yra išsidėsčiusios
tankiai, gilesniuose odos sluoksniuose padrikai, arčiau odos paviršiaus ląstelės gali išsidėstyti
eilėmis, statmenai odos-epidermio jungčiai. Skirtingai nuo reaktyvių histiocitų kaupimosi
kraujagyslės dengiamuosiuose audiniuose, odos histiocitomą sudarantys histiocitai buriasi į krūvą ir
skverbiasi į odą ar poodį. Taip pat apvaliųjų ląstelių darinio dalis gali būti lokalizuota gilesniuose
odos sluoksniuose. Kolageninės skaidulos ir oda sudaro į odos paviršių išsikišusią ataugą (26).
Mikroskopuojant odos histiocitomas galima matyti individualias, nevienodo dydţio ląsteles,
su minimalia ar lengva anizocitoze ir anizokarioze. Ląstelės yra uţpildytos bazofiline citoplazma,
kuri daţnai nusidaţo šviesiau nei platformos fonas, ląstelės periferijoje esanti citoplazma šviesesnė
nei citoplazmos dalis esanti aplink ląstelės branduolį. Galima pastebėti bespalves vakuoles (6).
Ląstelės branduolio forma varijuoja nuo apvalios iki kiaušinio, kartais pailgos, inksto, C raidės
formos, susiraukšlėjęs ar beformis. Branduolys daţnai išsidėstęs ląstelės periferinėje dalyje, jo
viduje pastebimas siūlų pavidalo chromatinas ar branduolėlis (9, 12).
Mikroskopuojant odos histiocitomas, priklausomai nuo naviko vystymosi stadijos,
fiksuojamas varijuojantis limfocitų kiekis jose. Tiriant odos histiocitomas ankstyvoje vystymosi
stadijoje, matomas maţesnis limfocitų kiekis, tuo tarpu regresuojančiuose dariniuose – limfocitų
kiekis didėja (35). Histologinis vaizdas dėl uţdegiminių ląstelių kiekio gali priminti Pautrier
mikroabscesus, daţniausiai aptinkamus epidermotripinės limfomos atveju (28).
17
Kadangi odos histiocitomos citologiškai negali būti diferencijuojamos nuo odos ar
sistematinės histiocitozės, įtarimai dėl šių susirgimų pasireiškimo turėtų kilti jei odos paviršiuje
pastebimi daugybiniai, odos histiocitomas primenantys, dariniai. Taip pat dėl histiocitomos ląstelių
migracijos sukeliamas regioninių limfinių mazgų padidėjimas, kuris daţniausiai pranyksta su odoje
susidariusiais dariniais, tačiau jei fiksuojama regioninių limfinių mazgų patologija, gali būti
įtariama sisteminė histiocitozė (12, 26).
1.3.6. Poveikis gyvūnui
Buvimo laikotarpiu darinys gyvūnui paprastai nepatogumų nesukelia, tačiau tai priklauso nuo
naviko lokalizacijos. Dariniai, susiformavę akių vokuose ar ant ausų kaušelių, gali gyvūnui sukelti
nemalonių pojūčių. Maţėjant dariniui gali būti sukeliamas nieţulys. Mechaniškai paţeidus naviką
gali padidėti ţaizdos uţdegiminių reakcijų tikimybė, vystytis infekcijos. Odos histiocitomų
metastazių atvejai registuoti, tačiau pasireiškimo atvejai yra reti (3). Gaišimų, susijusių su odos
histiocitomomis, neaprašyta, tačiau remiantis moksline literatūra, odos histiocitomai pasireiškus
vyresnio amţiaus šunims ir prailgėjus jos nykimo laikotarpiui, reikėtų taikyti chirurginį gydymą
(26).
1.3.7. Regresija
Nepaisant to, jog navikas pasiţymi ląstelių branduolių pleomorfizmu ir aukštu mitotiniu
indeksu, odos histiocitomos sparčiai nyksta dėl spontaninės nespecifinio imuniteto reakcijos.
Negydomos, nepaţeistos odos histiocitomos gali išnykti per 1 – 4 mėnesius. Dariniai gali
spontaniškai pranykti 6 savaičių laikotarpyje. Pasireiškus daugybinėms neoplazijoms, darinių
regresija gali uţsitęsti iki 9 – 12 mėnesių (26). Daugybinės odos histiocitomos išnyksta per ilgesnį
laiką, dėl senųjų masių nykimo ir naujų darinių susidarymo toje pačioje vietoje (15).
Mokslinės literatūros duomenimis, fenomenali naviko regresija sukeliama, kai į darinį
pradedami infiltruoti limfocitai (30). Mikroskopuojant neseniai išsivysčiusius darinius, juos sudaro
navikui būdingos ląstelės, ilgesnį laiką organizme išlaikytų darinių mikroskopiniame mėginyje
pastebimas padidėjęs limfocitų kiekis. Koreliacijos tarp limfocitų invazijos laipsnio ir naviko
buvimo laiko nefiksuojama, kadangi surinkta duomenų bazė yra neišbaigta ir nepatikima.
Navikuose, su didesniu limfocitų infiltratu, buvo pastebėti ţaibinės koaguliacinės nekrozės ţidiniai
ir kiti degeneracijos poţymiai. CD8+ tipo limfocitų buvimas nykstančiuose dariniuose yra daţnas ir
18
teigiama, kad jų išskiriami citokinai įtakoja darinio regresiją, tačiau šio reiškinio in vitro metodu
atlikti nepavyksta (36).
Odos histiocitomos su plazmos ląstelių infiltratu, tačiau be T-limfocitų, gali rodyti pailgėjusį
regresijos laikotarpį, kuris gali prasitęsti iki 12 mėnesių. Šis pasireiškimas daţnas šarpėjų veislės
šunims. Spontaninės regresijos in vivo palaiko antinavikinio organizmo atsako teoriją (2).
Navikų regresija vertinama pagal limfocitinio infitrato padidėjimą, susieta su nereguliariomis
IL -2, TNF –α, IFN – γ, iNOS, mRNA išskyrimais. Naviko pradinė infiltracija CD4+ T-ląstelėmis,
Th1 citokino išskyrimas ir antinavikinio CD8+ T ląstelių efektoriaus įtraukimas apibūdinamas
naviko regresijos mechanizmo principu. Auglio nykimas siejamas su pasikeitimais MHC-II
išskyrime iš citoplazmos į ląstelės paviršių ir padidėjus MHC-I, MCH-II ir ICAM-1 ekspresijai ir
ţemesnei E-kadherino ekspresijai (3, 20, 37).
Kai kurie autoriai teigia, jog naviko histiocitai galėtų patys sukelti savo naikinimą, jei jie
funkcionuotų kaip antigeną pristatančios ląstelės (3). Tačiau, negalima atmesti darinyje esančių
interstinalinių dendritinių ląstelių įnašo MLR (37). Remiantis moksline literatūra, normalių
dendritinių ląstelių, ne navikinių ląstelių, migracija į limfinius mazgus reguliuoja antigenų
pristatymą naujai susiformavusiems T limfocitams ir atminties T limfocitų siuntimą į odos
paţeidimą. Nepaisant nuolat pasireiškiančių spontaninių, odos histiocitomų, regresijos atvejų, šis
biologinis fenomenas nėra iki galo ištirtas (36).
1.3.8. Odos histiocitomos pasireiškimas kitose gyvūnų rūšyse
Histiocitomos daţnos šunų tarpe, tačiau retos kitose gyvūnų rūšyse. Aprašomi pasireiškimo
atvejai katėms (38), oţkoms (39) ir galvijams (40). Pasireiškimai primena šunims pasireiškiančius
darinius su vykstančia regresija. Aprašomi daugybiniai kačių odos histiocitomos atvejai.
1.4. Šunų odos histiocitomos diferenciacija
Šunų odos apvaliųjų (dendritinių) ląstelių navikų diferenciacija, remiantis histopatologiniais
duomenimis yra ganėtinai sunki (35). Skirtingi apvaliųjų ląstelių navikai gali turėti panašią
morfologinę išvaizdą ir net specialūs daţai gali būti nenaudingi, ypač sunkiai diferencijuojamiems
darinių atveju. Svarbu nustatyti tikslią diagnozę nustatant ligos prognozę ir paskiriant gydymą (35).
Nesugebant navikų diferencijuoti histologinio tyrimo metu, galima vadovautis informacija apie
naviko susiformavimo laiką, gyvūno amţių, naviko lokalizaciją, darinių skaičių ir limfinių mazgų
19
dalyvavimą procese (41). Taip pat remiamasi imunohistocheminių tyrimų rezultatas, kurių pagalba
histiocitai identifikuojami pagal paviršinius antigenus (pvz.: CD1a, CD1b, CD1c ir CD11c būdingi
odos histiocitomai). CD1 molekulių ekspresija leidţia diferencijuoti dendritines ląsteles nuo
makrofagų. Teigiami markeriui CD18 ir neigiami markeriams CD3 ir CD79a rezultatai rodo
limfocitinės kilmės susirgimą. II klasės MHC markeris dendritinėms ląstelėms specifiškesnis nei
CD18, tačiau T ir B limfocitai taip pat į MHC II markerį reaguoja teigiamai. Taip pat naudojant
triptazės, chimazės ir serotonino tyrimą galima identifikuoti putliąsias ląsteles (35).
Visos apvaliosios ląstelės turi panašias citologines charakteristines savybes kaip apvali forma,
ląstelės išsidėsčiusios individualiai arba sluoksniais. Šie navikai lengvai lupasi sluoksniais, tai
leidţia išskirti mėginius su dideliu ląstelių skaičiumi. Kiekvienas apvaliųjų ląstelių navikas turi savo
skiriamuosius poţymius:
Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas
Limfoma
Mastocitoma
Plazmocitoma
1.4.1. Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas
Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas, kitaip ţinomas kaip uţkrečiamoji sarkoma,
venerinė granulioma, uţkrečiamoji limfosarkoma ar Stikerio navikas (ang. Sticker tumour) yra
gerybinis retikulioendotelinis navikas, sutinkamas abiejų lyčių šunų organizme, daţniausiai
sukeliantis paţeidimus išoriniuose ir vidiniuose lytiniuose organuose. Dariniai galimi ne tik
genitalijų srityje, bet ir odoje, nosies ertmėje, konjuktyvoje, burnoje ir analinės angos gleivinėje
(41).
Dariniai daugiausia sutinkami jaunų, lytiškai subrendusių šunų grupėje (vidutinis amţius 4 –
5 metai), uţsikrėtimas įvyksta kergimo metu. Gali uţsikrėsti ir kiti šuninių šeimos atstovai (42, 43).
Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas gali augti lėtai keletą metų arba būti invazinis ir su laiku
tapti piktybiniu dariniu ir metastazuotis. Pasitaiko atvejų, kuomet susidarę navikai regresuoja (42).
Pradiniai paţeidimai yra paviršiniai, nuo rausvos iki raudonos spalvos, 1 – 3mm diametro.
Daugybiniai mazgeliai susilieja tarpusavyje formuodami didesnes hemoragines, ţiedinio kopūsto
formos purias mases. Masių diametras svyruoja 5 – 7cm ribose, skverbiantis į gilesnius audinius
darinių diametras gali padidėti iki 10 – 15cm. Navikui greitai augant, jį dengiantys audiniai lengvai
plyšta, taip sukeliamas kraujavimas ir didinama kontaminacijos tikimybė (42).
20
Histologiniame vaizde ląstelės išsidėsčiusios kompaktiškomis masėmis arba susiliejančiais
lakštais. Kartais jos išsidėsčiusios eilėmis ar laisvai išsidėsčiusios tarp smulkios stromos (44, 45).
Tiriant darinį citologiškai, matomos apvalios ar ovalios formos ląstelės, jose daţnai
pastebimos mitotinės figūros su į gumulus susisukusiu chromatinu. Ląstelės viduje matomi vienas,
kai kuriais atvejais du apvalūs branduoliai. Skiriamasis poţymis – aiškiai išreikštos skaidrios
apvalios vakuolės. Ląstelių vidus uţpildytas šviesia bazofiline citoplazma (12). Daţnai stebina
limfocitų, plazmocitų ir makrofagų infiltracija (43).
1.4.2. Limfoma
Limfomos daţniausiai sutinkamos bokserių, bulmastifų ir buldogų veislėse,taip pat basetams,
senbernarams, škotų terjerams, Erdelio terjerams, flamadų buvjė, Labradoro retriveriams ir
rotveileriams (31).
Limfomos yra grupė įvairių neoplazmų, kurios pasiţymi bendra limforetikulinių ląstelių
kilme. Navikai formuojasi limfoidiniame audinyje, limfiniuose mazguose, bluţnyje ir kaulų
čiulpuose, tačiau gali susiformuoti ir bet kuriuose organizmo audiniuose. Limfomos daţniausiai
formuojasi vidutinio amţiaus šunims (vidutinis amţius 6 – 9 metai). Tyrimai rodo, kad patelėms
paţeidimai sutinkami rečiau, tačiau kiti pranešimai teigia, kad lyties polinkio nėra (41).
Išskiriamos dvi odos limfomos formos: 1) epiteliotropinė odos limfoma; 2) neepiteliotropinė
odos limfoma (54).
Daugumos limfomų pirminis vystymosi poţymis yra staigus limfinių mazgų padidėjimas.
Makroskopiškai pastebimi poţymiai gali varijuoti priklausomai nuo pasireiškimo lokalizacijos.
Pavyzdţiui, odos forma, pasireiškia generalizuota arba daugiaţidinine forma, dariniai atrodo kaip
mazgeliai, opos, eksfoliacinis dermatitas. Leukeminė forma, kurios atveju neformuojamas navikinis
darinys, pasireiškia maţiau nei 10 proc. sergančių šunų (41).
Citologinis tyrimas yra svarbus diagnostikos metodas, leidţiantis identifikuoti susirgimą.
Kuomet uţdegiminių limfocitų kiekis mėginyje viršija 50 proc. visų ląstelių kiekio diagnozuojama
limfoma, tačiau atliekant limfocitinės limfomos tyrimą, diagnozavimas yra apsunkinamas. Tiriant
piktybines limfomas histopatologiškai, matomos platus ląstelių spektras, varijuojantis nuo smulkių
limfocitinių iki imunoblastinių ląstelių. Citologiškai pastebimos apvalios ląstelės su dideliu,
apvalios formos šviesesniu branduoliu ir aplink jį ţiedu išsidėsčiusia, tamsia bazofiliškai
nusidaţiusia citoplazma. Citoplazmoje galima pastebėti nedidelį kiekį eozinofilinių granulių.
Naviką sunku atskirti nuo histiocitomą sudarančių ląstelių, jei neišryškinama aplink branduolį
einanti šviesi zona (12).
21
1.4.3. Mastocitoma
Mastocitomos, dar vadinamos putliųjų ląstelių navikais, yra nepaprastai invaziniai,
metastazuojantys ir daţniausiai pasireiškiantys apvaliųjų ląstelių navikai šunų organizme,
sudarantys 7 – 21 proc. visų odos navikų pasireiškiančių šunų rūšyje (31, 46). Šunų mastocitomos
turi įvairių pasireiškimo formų, varijuojančių nuo pavienių gerybinių navikų, kuriuos galima gydyti
chirurginiu būdu, iki sistematinių ir potencialiai mirtinų metastazinių susirgimų (47, 48) ir yra
visada laikomos potencialiai piktybinėmis, tačiau jų metastazinis potencialas nėra iki galo ištirtas
(49). Tiksli naviko susidarymo etiologija nėra ţinoma, tačiau mokslinės literatūros duomenimis,
darinių susidarymą gali įtakoti kelios prieţastys veikiančios vienu metu (49).
Nors mastiocitoma daţniausiai pasireiškia vyresnio amţiaus šunims (vidutinis amţius 8 – 9
metai), dariniai gali susidaryti ir jaunesniems gyvūnams. Lyties polinkis susirgimui nenustatytas.
Didţioji dalis darinių formuojasi mišrūnams, tačiau kelios veislės yra jautresnės susirgimui, kaip
buldogų kilmės šunys (bokseriai, Bostono terjerai, anglų buldogai, mopsai), Labradoro ir
auksaspalviai retriveriai, bigliai, kokerspanieliai, šnauceriai, Stafordšyro terjerai. Navikai
daţniausiai pavieniai, nors galimi ir daugybiniai paţeidimų pasireiškimai, tačiau jie išlieka
gerybiniai. Šarpėjų veislės šunims didesnė tikimybė biologiškai agresyvių mastocitomų
susidarymui (41). Labradoro retriveriai linkę turėti agresyvesnes formas, auksaspalviai retriveriai –
daugybinius paţeidimus (50).
Putliųjų ląstelių navikų išvaizda varijuoja. Dėl šios prieţasties, negalima spręsti apie ligos
baigtį ir piktybiškumą vien iš klinikinės išvaizdos. Vieni navikai gali išlikti kelis mėnesius ar metus
ir po to greitai išplisti, kiti būna agresyvūs nuo pat susiformavimo pradţios (51). Gerai nuo kitų
audinių atskirti mazgeliai odoje gali padidėti iki 1 – 10cm diametro dydţio. Dauguma darinių yra
prastai išreikšti ir primena endeminius tynius. Daţniausiai lokalizuojasi uţpakalinių ketvirčių srityje
(41).
Tiriant histologinį mėginį, matomos prastai jungiamuoju audiniu atskirtos mastocitomą
sudarančios neoplastinės ląstelės. Darinys pasiţymi dideliu jį sudarančių ląstelių kiekiu, ląstelių
pleomorfizmu ir varijuojančia morfologine struktūra. Kai kuriose naviko zonose neoplastinės
ląstelės gali nusitęsti į poodinius audinius. Jos turi ryškias ribas ir įvairų, šviesios ar ryškiai
eozinofilinės citoplazmos kiekį. Ląstelių viduje yra nepastovus eozinofilinių ar bazofilinių
citoplazminių granulių kiekis (48).
Citologinė ekspertizė rodo apvalias ląsteles su dideliu metachromatiškai nusidaţiusių granulių
kiekiu citoplazmoje. Branduoliai apvalūs, išsidėstę ląstelės centre, gali būti prasčiau nusidaţę. Jų
22
dydis įvairus, su aiškiai išreikštu branduolėliu, atipinėmis ir mitotinėmis figūromis, kurias dėl
bazofilinių granulių sunku įţiūrėti. Tarpląstelinė ertmė uţpildyta plyšusių ląstelių bazofilinėmis
granulėmis. Taip pat galima aptikti eozinofilų (12, 47).
1.4.4. Plazmocitoma
Plazmocitomos daţniausiai pasitaiko mišrūnams ir kokerspanieliams. Lytis darinių
pasireiškimui įtakos neturi. Daţniausiai formuojasi 9 – 11 metų šunims. Katėms - navikas retas (9).
Plazmocitomos išskiriami kaip piktybiniai navikai kilę iš diferencijavusių B limfocitų.
Plazminių ląstelių neoplazmos pasireiškia ekstameduliarinių plazmocitomų, pavienių plazmocitomų
arba daugybinių mielomomų forma (52).
Daugybinės mielomos forma pasireiškia kaulų čiulpuose, odos ir gleivinių paţeidimų atveju
susidaro iškilūs dariniai – pavienės plazmocitomos. Ekstramedialinės plazmocitomos formuojasi
vidaus organuose (53).
Kadangi plazmocitomos laikomos navikais, susiformavusiais iš galutinai diferencijuotų B tipo
ląstelių, jos klasifikuojamos pagal limfoidinių ir kraujotakos navikų tipą. Ekstramedialinės
plazmacitomos turėtų būti diferencijuojamos nuo daugybinių mielomų. Terminas naudojamas
apibūdinti sisteminės piktybinių plazminių ląstelių proliferaciją ar jos pirmtakus, įtraukiant kraujo
čiulpus. Antra vertus, lokalizuoti ir iš pirmo ţvilgsnio gerybiniai dariniai, subrendusių plazmocitų
proliferacijos kategorizuojamos kaip pavienės ar ekstameduliarinės plazmocitomos. Tiriant
histologiškai, jos neatskiriamos, atskirti būtų galima, pagal kitų anomalijų poţymius, būdingus
daugybinei miolomai. Aptikus bent dvi pateiktas anomalijas, galima teigti, jog tiriamas navikas nėra
pirminis, bet yra antrinė daugybinė mioloma: kaulų čiulpų plazmocitozė, osteolitiniai kaulų
paţeidimai, monokloninė gamapatija, proteinurija, Benco-Dţonso proteinų buvimas šlapime (46,
53).
Makroskopiškai, navikai neturi jokių skiriamųjų charakteristikų. Burnos ertmėje
susiformavusios plazmocitomos būna raudoni, skiltėti gumbai, retai paţeidţiantys kaulus. Odoje
daţniausiai neiškilūs mazgeliai (0,25 – 6,0 cm skersmens) (9), nors, kai kuriais atvejais, gali
formuoti iškilius gumbus. Susiformavus gumbams, galimas jų traumavimas ir išopėjimas. Tiriant
citologiškai, matomi plazmocitai su periferijoje išsidėsčiusiu branduoliu. Daţnai pastebimos ląstelės
su dviem ar didesniu kiekiu branduolių. Citoplazma nusidaţiusi bazofiliškai. Perinuklearinėje dalyje
citoplazma šviesesnė nei periferijoje (12).
Histologiškai, plazmocitomos yra stipriai tarpusavyje suspaustų navikinių ląstelių darinys,
apsuptas kolageninių skaidulų stroma. Kartais darinyje būna kitų, skirtingos morfologijos ląstelių,
23
kurios gali sudaryti didţiąją naviko dalį. Šunų plazmocitomos gali būti apibūdinamos kaip
hialininiai, asinchroniai dariniai (46).
Šunų gleivinių ir odos plazmocitomos yra vertinami kaip gerybiniai dariniai, kuriuos svarbu
diferencijuoti nuo daugybinių miolomų ir ekstameduliarinių plazmocitomų vidaus organuose,
kurios daţnai metastazuojasi. Pašalinus, odos ir gleivinių navikus chirurgiškai, navikai
neatsinaujina ilgą laiko tarpą, nors aprašyti atvejai, kuomet aptiktamos metastazės limfiniuose
mazguose (53).
Odos plazmocitomos ligos baigtis nėra aiški sprendţiant pagal anatominę padėtį ar histologinį
išvaizdą, tačiau gerai diferencijuojami navikai daţniausiai randami lūpose gleivinėje ar odoje,
kuomet prastai diferencijuojami dariniai daţniausiai randami pirštų odoje (52).
24
2.TYRIMO METODIKA IR MEDŢIAGOS
Tyrimui naudoti LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre archyvuoti šunų organų
histologiniai mėginiai 2010 – 2015 metais ir 2015 liepos 7d – 2015 rugsėjo 14 d. atliktos praktikos
metu veterinarijos klinikoje, UAB „Ernista“, surinkti šunų odos navikų mėginiai. Mėginiai surinkti
atlikus eutanaziją ir atliekant patologinį tyrimą arba chirurginių intervencijų metu, prisilaikant
gyvūnų gerovės, bei veterinarinių reikalavimų.
Surinkta ir įvertinta Patologijos centro archyvuose saugoma informacija apie paţeidimus
šunyse atsiţvelgiant į lytį, amţių ir veislę. Dėl nenurodyto paţeidimo tipo, į taikytus onkologinių
susirgimų skaičiavimus neįtraukti 32 šunų organų paţeidimai. Surinkti odos navikų mėginiai
paruošiami darbui mikroskopu.
Histologinis tyrimas. 5 mėginiai surinkti, chirurginių operacijų metu ir eutanazavus gyvūnus,
UAB „Ernista“ klinikoje. Mėginiai imti laikantis sanitarijos reikalavimų. Jie dėti į 10 proc.
formalino buferinį tirpalą. Suvesta visa ţinoma gyvūno informacija, aprašytas tiriamas audinys ar
darinys, jo pasireiškimo aplinkybės, lokalizacija ir išvaizda. Surinkti mėginiai pristatyti į
Patologijos centro laboratoriją. Tiriamas audinys supjaustytas ir sudėtas į biopsines kasetes, kuriose
laikytas 24 val. ir plautas šaltu tekančiu vandeniu norint pašalinti naudotą formalino tirpalą. Tuomet
naudojant 60˚, 80˚, 96˚ stiprumo etilo alkoholį ir izopropanolio alkoholį, atlikta audinio
dehidratacija audinių įmirkymo aparate. Etilo alkoholiu dehidratacija vyko 2 – 3 val., izopropanolio
alkoholiu 1 – 3 val.. Audinius ruošiant impregnavimui parafinu, po dehidratavimo vykdytas
skaidrinimo procesas naudojant chloroformą (1 – 3 val.). Paruoštas mėginys impregnuotas parafinu
po 1 val.
Sustingę parafininiai blokeliai su tiriamąja medţiaga, naudojant automatinį rotacinį
mikrotomą, supjaustyti 4 μm storio mikropjūviais. Atidalintas, nuo blokelio, pjūvis dėtas į vonelę su
37˚C temperatūros vandeniu ir adatėlių pagalba ištiesintas. Iš vandens pjūvis išimamas objektiniu
stikleliu. Objektinis stiklelis su mėginiu dţiovintas ir daţytas hematoksilinu ir eozinu, naudojant
histologinių pjūvių automatinį daţymo įrenginį. Nudaţyti stikleliai padengti saugojimo dengiamąja
terpe ir uţdėtas dengiamasis stiklelis. Gauti preparatai analizuojami mikroskopu. Preparatų
histologinis vaizdas fotografuojamas „Olympus DP72 BX63“ analizatoriumi.
Histiocitomų mikroskopinio vertinimo kriterijai. Tiriant odos regresijos laipsnį, įvertintas
limfocitų kiekis mėginiuose:
O – limfocitų preparate nėra;
+ – limfocitų preparate nedidelis kiekis, vyrauja histiocitai;
++ – limfocitų ir histiocitų kiekis pasiskirstęs tolygiai;
25
+++ – limfocitų koncentracija didesnė uţ histiocitų koncentraciją.
Sudaryti statistiniai modeliai ir apskaičiuota lyties, veislės ir amţiaus priklausomybė odos
histiocitomų pasireiškimui. Įvertintas šunų odos histiocitomų regresijos laipsnis, remiantis limfocitų
kiekiu histologiniuose preparatuose ir įvertintas rodiklių statistinis patikimumas. Tyrimo duomenys
patikimi kai p<0,05, p<0,01, ir p<0,001 ir nepatikimi, kai p> 0,05.
Tyrimų statistiniai duomenys ir rezultatai apskaičiuoti kompiuterine programa „Microsoft
Office Excel 2010“. Visos toliau naudotos nuotraukos magistrinio darbo autorės.
26
3.TYRIMŲ REZULTATAI
Iš 2010 – 2015m Patologijos centre surinktų archyvo duomenų ir praktikos metu surinktų
mėginių, 580 šunų buvo atlikta histologiniai tyrimai. Navikinių darinių statistiniuose
skaičiavimuose nenaudoti 32 paţeidimų atvejai dėl nepilno duomenų pateikimo. Iš 580 šunų, tirtų
histologiškai, 149 šunys buvo tiriami dėl navikinių darinių susiformavimo. Kiekvienais metais
tiriamų darinių procentinė išraiška, kuri pateikta pirmoje lentelėje, varijuoja.
1 lentelė. Šunys su navikiniais dariniais skaitinė ir procentinė išraiška 2010 – 2015 m.
Metai Navikai Šunyse Šunys su navikais Navikai
(proc.)
2010 76 12 15,79
2011 84 27 32,14
2012 62 22 43,55
2013 80 35 43,75
2014 143 29 20,28
2015 135 24 17,78
Viso: 580 149 25,69
Surinktuose duomenyse, iš 580 šunų histologinio tyrimo atvejų, 149 (25,69 proc.) šunų
pasireiškė navikiniai dariniai. Į šią grupę įėjo visos navikų paţeistos organizmo sistemos. Likę
histologiniai tyrimai (74,31 proc.) atlikti dėl kitų prieţasčių.
27
3 pav. Navikinių darinių susidarymas atskiruose organuose (procentais).
Analizuojant archyvo duomenis, įvertintas procentinis navikinių darinių pasiskirstymas
įvairiuose kūno organuose (3 pav.). Paţeistų organų kiekis: šlapimo takai (n=2), inkstai (n=2),
limfiniai mazgai (n=4), kasa (n=1), gerklos (n=1), ţarnynas (n=3), bluţnis (n=2), kepenys (n=2),
tulţies pūslė (n=1), Oda ir poodis (n=84), varpa (n=1), gimda (n=2), nagas (n=1), gleivinės (n=5),
paranalinės liaukos (n=4), pieno liaukos (n=27), sėklidės (n=3), ausies piramidė (n=1), lieţuvis
(n=1), smegenys (n=1), antinksčiai (n=2). Bendras navikų paţeidimų skaičius – 150. Skaičius
skiriasi nuo šunų su navikiniais dariniais kiekio dėl dviejų tipų navikinių darinių pasireiškimo tame
pačiame šunyje. Didţiausia navikinių susirgimų dalis (56 proc.) aptinkama odoje, antroje vietoje –
pieno liaukose (18 proc.). Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,001) tarp navikinių
paţeidimų kiekio odoje ir kituose organuose.
56%
1%
18%
8%
1% 4%
2% 1%
2%
1%
1%
1%
1%
3%
Oda ir poodis
Ausies piramidė
Pieno Liaukos
Virškinimo organai
Blužnis
Lytiniai organai
Šalinimo sistema
Antinkščiai
Limfiniai mazgai
Smegenys
Gerklė
Akiduobė
Nagas
Paranalinės liaukos
28
4 pav. Navikų, tirtų šunų organizme, tipas ir pasireiškimo dažnumas procentais.
Nustatyta daug pavienių navikų pasireiškimo atvejų (4 pav.): hemangiosarkoma (n=1), Sartoli
ląstelių navikas (n=1), Leidigo ląstelių navikas (n=1), lokalizuota histiocitozė (n=1), išplitusi
histiocitozė (n=1), mioblastoma (n=1), melanoma (n=1), karcinosarkoma (n=1), fibroadenoma
(n=1), limfosarkoma (n=1), fibropapiloma (n=1), fibrokarcinoma (n=1), hemangiopericitoma (n=2),
fibroma (n=2), lejemioma (n=2), papiloma (n=2), mieloepitelioma (n=2), hemangioma (n=3).
Daţniau pasireiškė: adenoma (n=5), limfoma (n=5), bazilioma (n=4), plazmocitoma (n=5),
adenokarcinoma (n=6), fibrosarkoma (n=5), histiocitinė sarkoma (n=5), epitelioma (n=4).
Daţniausiai aptinkama: mastocitoma (n=11), sarkoma (n=12), lipoma (n=13) ir karcinoma (n=32).
Odos histiocitomos sudaro 12 proc. (n=18) visų šunims besiformuojančių navikinių darinių. Odos
histiocitomos pasireiškimas lyginant su kitais šunų organizme susiformavusiais navikais yra
statistiškai reikšmingas (p<0,001).
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
Ad
eno
ma
Sart
oli
ląst
elių
…
Leid
igo
ląst
elių
…
Loka
lizu
ota
…
Lim
fom
a
Išp
litu
si h
isti
oci
tozė
Kar
cin
om
a
Hem
angi
om
a
Mie
loep
ite
liom
a
Mio
bla
sto
ma
Baz
ilio
ma
Me
lan
om
a
Lip
om
a
Pla
zmo
cito
ma
Hem
angi
osa
rko
ma
Kar
cin
osa
rko
ma
Fib
road
eno
ma
His
tio
cito
ma
Sark
om
a
Mas
toci
tom
a
Pap
ilom
a
Leje
mio
ma
Ad
eno
karc
ino
ma
Fib
rosa
rko
ma
Lim
fosa
rko
ma
Fib
rom
a
Hem
angi
op
eric
ito
ma
Fib
rop
apilo
ma
Fib
roka
rcin
om
a
His
tio
citi
nė
sark
om
a
Epit
elio
ma
Pro
cen
tai
(%)
Naviko pavadinimas
29
Iš 150 mėginių, su įvairių organų navikiniais dariniais, išskirti 84 (56 proc.) dariniai,
susiformavę odoje.
5 pav. Navikai pasireiškiantys odoje, procentinė išraiška.
Tirtuose mėginiuose nustatyta 16 tipų navikų, pasireiškiančių odoje (5 pav.). Pavieniai
pasireiškimo atvejai fiksuoti melanomos bei mieloepiteliomos atveju (n=1). Fibrosarkoma,
limfoma, hemangiopericitoma ir fibroma pasireiškė po 2 kartus. Plazmocitoma, hemangioma ir
histiocitinė sarkoma pasireiškė po 3 kartus, tuo tarpu, bazalioma, epitelioma, sarkoma – po 4 kartus.
Daţnai sutiktos mastocitomos (n=10), karcinomos (n=12), lipomos (n=13). Nagrinėjama odos
histiocitoma tiriamuose mėginiuose buvo daţniausiai pasireiškiantis odos navikas, sudarantis 21,43
proc. (n=18) visų odoje nustatytų navikų skaičiaus. Odos histiocitomos pasireiškimas lyginant su
kitais šunų odoje susiformavusiais navikais yra statistiškai reikšmingas (p<0,001).
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
Pro
cen
tai
(%)
Naviko pavadinimas
30
6 pav. Apvaliųjų ląstelių navikų pasireiškimas odoje (procentais)
Tiriamų šunų duomenų bazėje nustatyti keturių tipų apvaliųjų ląstelių navikiniai dariniai (6
pav.). Uţkrečiamojo šunų lyties organų naviko pasireiškimas neaprašytas. Plazmocitoma ir
limfocitoma pasireiškė po 5 kartus (po 13,16 proc.), tuo tarpu, mastocitoma – 10 kartų (26,32
proc.). Odos histiocitoma pasireiškė 18 kartų ir sudarė 47,37 proc. visų aprašytų apvaliųjų ląstelių
navikų. Odos histiocitomos pasireiškimas odoje lyginant su kitais apvaliųjų ląstelių navikais odoje
statistiškai reikšmingas (p<0,01).
Iš odoje pasireiškiančių 84 diagnozuotų navikinių darinių, atrinkti 18 odos histiocitomų
pasireiškimo atvejai (2 lentelė). Nagrinėta lyties, veislės ir gyvūnų amţiaus įtaka odos histiocitomų
formavimuisi.
2 lentelė. Šunų, su pasireiškusia odos histiocitoma, duomenys.
Eil. Nr. Gyvūno
rūšis Lytis Veislė Amţius, (metais)
1. Šuo patelė Rotveileris 2
2. Šuo patelė Prancūzų buldogas 0,75
3. Šuo patelė Cveršnauceris 0,5
4. Šuo patelė Bokseris 6
5. Šuo patelė Maltos bišonas 2
6. Šuo patinas Mitelšnauceris 5
7. Šuo patinas Cvergšnauceris 6
8. Šuo patelė Vakarų Škotijos baltasis
terjeras 1,5
9. Šuo patinas Prancūzų buldogas 5
10. Šuo patelė Stafordšyro terjeras 3
11. Šuo patelė Amerikiečių bulterjeras 8
12. Šuo patelė Rotveileris 0,5
0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00%
Histiocitoma
Plazmocitoma
Limfoma
Mastocitoma
Procentai (%)
Na
vik
o p
av
ad
inim
as
31
13. Šuo patinas Dţeko Raselo terjeras 5
14. Šuo patinas Vakarų Škotijos baltasis
terjeras 2
15. Šuo patelė Sibiro haskis 6
16. Šuo patelė Mišrūnas 3
17. Šuo patinas Laiblendo terjeras 1,5
18. Šuo Patinas Amerikiečių
kokerspanielis 2
7 pav. Lyties priklausomybė odos histiocitomų pasireiškimui (procentais).
Iš 18 tirtų odos histiocitomos mėginių, 11 arba 61,11 proc. atvejų, nustatyta patelėms. Patinai
sudarė 38,98 proc. (n=7) atvejų. Nustatytas statistinis patikimumas (p<0,01). Rezultatai pateikti 7
pav.
0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00% 60,00% 70,00%
Patinas
Patelė
Procentai (%)
Šu
ns
lyti
s
32
8 pav. Šunų amžiaus rodikliai odos histiocitomos pasireiškimo atveju.
Nagrinėjant 18 tirtų šunų su pasireiškusia odos histiocitoma, gyvūnai suskirstyti į tris atskiras
amţiaus grupes: 0 – 3m., 4 – 6m. ir 7 – 10m.. Kiekvienai grupei priskirtas atitinkamas gyvūnų
skaičius. Pagal 8 paveikslėlio duomenis matyti, jog 11 atvejų iš 18 pasireiškė gyvūnams iki 3 metų
amţiaus, 6 atvejai 4 – 6 m. amţiaus grupei ir 1 atvejis 7 – 10 m. amţiaus grupei. Nustatyta amţiaus
įtaka odos histiocitomų pasireiškimui statistiškai reikšminga (p<0,05). Apskaičiuota, kad vyriausias
gyvūnas, kuriam buvo nustatyta odos histiocitoma buvo 8 metų amţiaus, jauniausiam gyvūnui – 6
mėnesiai. Šunų amţius vidurkis, naviko pasireiškimo atveju – 3,31 metai.
9 pav. Histiocitomų pasireiškimo dažnumas priklausomai nuo lyties amžiaus grupėse.
0
2
4
6
8
10
12
0 - 3 m. 4 - 6 m. 7 - 10 m.
Gy
vū
nų
sk
aič
ius
(vn
t.)
Šunų amţiaus grupė
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
0 - 3 m. 4 - 6 m. 7 - 10 m.
Gy
vū
nų
sk
aič
ius
(vn
t.)
Gyvūnų amţiaus grupė
Patelės
Patinai
33
Taip pat, gyvūnai suskirstyti į 0 – 3m., 4 – 6m., 7 – 10m. amţiaus grupes, atsiţvelgiant į šuns
lytį (9 pav.). Analizuojant odos histiocitomos pasireiškimą patelėms, 8 pasireiškimo atvejai fiksuoti
iki 3 metų amţiaus, 2 atvejai 4 – 6m. amţiaus ribose ir 1 – 7 – 10m. amţiaus grupėje. Patinų atvejų
daugiausia – 4 – odos histiocitomų pasireiškimo atvejų fiksuota 4 – 6m. amţiaus grupėje, 3 atvejai
iki 3 metų amţiaus, 7 – 10 m. amţiaus grupėje tiriamų patinų nebuvo. Amţiaus priklausomybė
atskirose lytyse statistiškai nepatikima (p>0,05). Jauniausia patelė su odos histiocitoma – 6 mėnesių
amţiaus, patinas – 1,5 metų amţiaus. Vyriausia patelė, kuriai nustatyta odos histiocitoma, buvo 8
metų, tuo tarpu, patinas – 6 metų amţiaus. Patelių, su pasireiškusia odos histiocitoma, amţiaus
vidurkis – 3,02 metai, patinų – 3,79 metai.
10 pav. Veislės priklausomybė odos histiocitomos pasireiškimui.
Iš 18 nagrinėtų odos histiocitomos atvejų atsiţvelgiant į šuns lytį (10 pav.), daug pavienių
pasireiškimo atvejų nustatyta bokserių, Maltos bišonų, Stafordšyro terjerų, amerikiečių bulterjerų,
Dţeko Raselo terjerų, Sibiro haskių, Leiblendo terjerų, amerikiečių kokerspanielių veislių atţvilgiu
ir pasireiškimas fiksuojamas vienam mišrūnui. Rotveilerių, prancūzų buldogų ir Vakarų Škotijos
baltųjų terjerų veislės atţvilgiu pasireiškimai fiksuoti po du kartus. Tyrime išsiskyrė odos
histiocitomos pasireiškimas šnauceriams. Šios veislės atţvilgiu fiksuoti 3 pasireiškimo atvejai iš 18
tiriamųjų. Du cvergšnauceriai, mitelšnauceris ir sugrupuoti į vieną grupę. Veislės priklausomybė
odos histiocitomos pasireiškimui statistiškai nereikšminga (p>0,05).
00,5
11,5
22,5
33,5
Gy
vū
nų
sk
aič
ius
(Vn
t.)
Šunų veislės
34
Vertinama limfocitų koncentracija tiriamuosiuose histologiniuose preparatuose (11 - 13 pav.)
11 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, Džeko Raselo terjeras,
patinas, 5 metai. Gausu įvairaus dydžio ir formos navikinių histiocitų. Ląstelės išsidėsčiusios
sluoksniais. Limfocitų koncentracija – 0.
12 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, bokseris, patelė, 6 metai.
Gausus jungiamojo audinio kiekis, įvairios formos ir dydžio navikiniai histiocitai, nedidelis kiekis
limfocitinių ląstelių. Limfocitų koncentracija - +.
35
13 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, cvergšnauceris, patelė, 6
mėnesiai. Darinyje didelis kiekis jungiamojo audinio, įvairaus dydžio ir formos histiocitai.
Limfocitų koncentracija - ++.
14 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, Stafordšyro terjeras, patelė,
3 metai. Matomas nedidelis jungiamojo audinio kiekis, rausvi eritrocitai. Minimalus kiekis naviko
histiocitinių ląstelių. Limfocitų koncentracija - +++.
36
15 pav. Limfocitų kiekis tiriamuose odos histiocitomos mėginiuose.
Tiriant 18 odos histiocitomos mėginių įvertintas regresijos laipsnis vertinant limfocitų kiekį
histologiniame preparate (15 pav.). 33,33 proc. (n=6) vertintuose preparatuose limfocitų nenustatyta
(0), 27,78 proc. (n=5) rastas nedidelis limfocitų kiekis (+), 16,67 proc. (n=3) didelė limfocitų
koncentracija, tačiau dominavo naviką sudarantys histiocitai (++). 22,22 proc. (n=4) didţiąją naviko
dalį sudarė limfocitinės ląstelės (+++). Tyrimas statistiškai nepatikimas (p>0,05).
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
0 (+) (++) (+++)
Atv
ejų
kie
kis
(%)
Limfocitų koncentracijos laipsnis
37
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Išnagrinėjus LSMU VA Patologijos centro archyvuose esančius ir praktikos metu surinktų
mėginių duomenis, iš 580 histologinių tyrimų atliktų šunims, atrinkti 149 (25,69 proc.) gyvūnai,
kuriems pasireiškė navikiniai procesai. Iš viso atlikta 150 histologinių tyrimų, nes vieno gyvūno
atveju, pasireiškė dviejų tipų navikiniai dariniai. Odos histiocitomos bendrai nustatytų 150 tyrimų
atţvilgiu, sudaro 12 proc. visų pasireiškiančių navikinių darinių. Odos histiocitoma – antras pagal
daţnumą organizme pasireiškiantis navikas, nusileidţiantis tik karcinomoms (21,33 proc.). Odos
histiocitomos pasireiškimas organizme statistiškai patikimas (p<0,001).
Iš 150 histologinių tyrimų atrinkti 84 odoje susiformavę dariniai. Tai sudaro 56 proc. visų
organizme pasireiškiančių navikinių darinių. Tai patvirtina ţinias, jog daţniausiai navikinių procesų
paţeidţiamas organas yra oda (27). Odos histiocitoma odos paţeidimuose sudaro 21,43 proc. atvejų
ir yra daţniausiai pasireiškiantis darinys. Tai viršija daţniausiai aprašomą odos histiocitomos
pasireiškimo procentą (3 – 19 proc.) odoje (26, 28). Odos histiocitomos pasireiškimas odoje
statistiškai reikšmingas (p<0,001).
Tiriamuose duomenyse aprašytas 4 apvaliųjų ląstelių tipų navikų pasireiškimas. Neaprašytas
nei vienas uţkrečiamo šunų lyties organų naviko atvejis. Iš visų 38 apvaliųjų ląstelių navikų, odos
histiocitoma sudarė netgi 47,37 proc. ir buvo daţniausiai sutinkamas apvaliųjų ląstelių navikas.
Odos histiocitomos dominavimas lyginant su kitais apvaliųjų ląstelių navikais statistiškai patikimas
(p<0,01).
Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog odos histiocitomos pasireiškimui lyties polinkio nėra
(27, 32), šiame darbe rasta, jog šio tipo navikas daţniau pasireiškia patelių organizme. Iš tirtų 18
odos histiocitomos atvejų, 11 atvejų arba 61,11 proc. pasireiškė patelėms, kuomet likę 7 arba 38,39
proc. – patinams. Lyties priklausomybė odos histiocitomos pasireiškimui statistiškai patikima
(p<0,01).
Dauguma odos histiocitomos pasireiškimo atvejų fiksuojama jaunesniame amţiuje
daţniausiai iki 3 m. (2), kai kuriuose šaltiniuose iki 4 metų amţiaus (30). Galimas pasireiškimas ir
vyresniame amţiuje, tačiau daug retesnis (2). Atlikto tyrimo metu nustatyta, jog 11 atvejų iš 18
pasireiškė gyvūnams iki 3 metų amţiaus, 6 atvejai 4 – 6 m. amţiaus grupėje ir 1 atvejis 7 – 10 m.
amţiaus grupėje. Tai pagrindţia mokslinės literatūros duomenis, kad odos histiocitomos daţniau
pasireiškia jaunesniame amţiuje (2, 30). Amţiaus priklausomybė odos histiocitomų pasireiškimui
statistiškai patikima (p<0,05). Nustatyta, kad vyriausias gyvūnas, kuriam buvo nustatyta odos
histiocitoma buvo 8 metų amţiaus, jauniausiam gyvūnui 6 mėnesiai. Šunų amţius vidurkis, naviko
pasireiškimo atveju – 3,31 metai.
38
Tiriant odos histiocitomos pasireiškimo priklausomybę pagal amţių išskiriant lytis, gaunami
skirtingi duomenys. Patelių atveju, 8 pasireiškimo atvejai fiksuojami iki 3 metų amţiaus, 2 atvejai 4
– 6m. amţiaus ribose ir 1 atvejis 7 – 10m. amţiaus grupėje. Patinams daugiausia – 4 – odos
histiocitomų pasireiškimo atvejų fiksuojama 4 – 6m. amţiaus grupėje, 3 atvejai iki 3 metų amţiaus,
7 – 10 m. amţiaus grupėje tiriamų patinų nebuvo. Patelių atveju didesnis odos histiocitomos
pasireiškimas iki 3 metų amţiaus, patinams daţniau pasireiškia vyresniųjų (4 – 6m.) tarpe. Amţiaus
priklausomybė, išskiriant lytį statistiškai nepatikima abejoje lytyse (p>0,05). Jauniausia patelė su
odos histiocitoma – 6 mėnesių amţiaus, patinas – 1,5 metų amţiaus. Vyriausia patelė, kuriai
nustatyta odos histiocitoma buvo 8 metų, tuo tarpu patinas – 6 metų amţiaus. Tokie tiriamų
duomenų rodmenys įtakojo ir amţiaus vidurkių skirtumą lytyse. Patelių, su pasireiškusia odos
histiocitoma, amţiaus vidurkis – 3,02 metai, patinų – 3,79 metai. Nagrinėjant mokslinę literatūra
nerasta duomenų apie amţiaus įtaką atskirose lytyse.
Dariniai gali susiformuoti ant viso kūno odos paviršiaus, tačiau, daţniausia lokalizacija
priekinėje kūno dalyje (29). Daţnai paţeidţiama galvos sritis, nasrai, ausų kaušeliai, kaklas, ypač
jaunesniems gyvūnams. Rečiau, vyresnio amţiaus gyvūnams, neoplazijos gali formuotis liemens
srityje, ant galūnių, daţnai įtraukiamos pėdos ir pirštai, taip pat aptinkami dariniai kapšelio srityje
(25). Tyrimo metu nebuvo galima nustatyti daţniausių pasireiškimo lokalizacijų odoje, dėl jų
trūkumo nagrinėjamoje duomenų bazėje.
Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog odos histiocitoma būdinga Labradoro retriveriams,
anglų buldogams, lygiaplaukiams retriveriams, škotų terjerams, kurtams, bokseriams, Bostono
terjerams, taksams, kokerspanieliams, vokiečių dogams, škotų aviganiams, šarpėjams, amerikiečių
bulterjerams, Stafordšyro terjerams, tačiau dariniai gali būti sutinkami ir kitų veislių šunų
organizme (3, 2). Grynaveisliai šunys susirgimui jautresni (2). Tyrimo metu dariniai aptikti
bokserių, Maltos bišonų, Stafordšyro terjerų, amerikiečių bulterjerų, Dţeko Raselo terjerų, Sibiro
haskių, Leiklendo terjerų, amerikiečių kokerspanielių, rotveilerių, prancūzų buldogų ir Vakarų
Škotijos baltųjų terjerų, cvergšnaucerių, mitelšnaucerių veislėse. Kaip ir literatūroje nurodyta (2)
navikas daţnai sutinkamas trumpasnukių šunų veislėse: bokseriai, prancūzų buldogai po du
pasireiškimo atvejus iš 18. Daţnai sutinkamas pasireiškimas šnaucerių tipo šunims, kuriems
fiksuojami 3 pasireiškimo atvejai. Taip pat vienas pasireiškimo atvejis fiksuojamas ir mišrūnams,
todėl galima teigti, kad susirgimas būdingas ne tik grynaveisliams gyvūnams. Skaitytoje literatūroje
neaprašytas naviko pasireiškimas Leiblendo terjerų, Dţeko Raselo terjerų, Sibiro haskių, Maltos
bišonų veislėse, taipogi neminėtas pasireiškimas šnaureciams, kuriems tyrime nustatytas
daţniausias pasireiškimas. Veislės priklausomybė odos histiocitomos pasireiškimui statistiškai
nepatikima (p>0,05). Tyrimo statistinį nereikšmingumą gali įtakoti nepakankamas tyriamų gyvūnų
skaičius šio rodiklio nustatymui.
39
Remiantis moksline literatūra, naviką infiltruojantys T limfocitai turi įtakos spontaniniam
odos histiocitomos nykimui (36). Mikroskopuojant naujai susiformavusias histiocitomas, galima
pastebėti, jog mėginyje vyrauja naviką sudarantys histiocitai ir, galimai esantis, jungiamasis
audinys, tačiau limfocitų neaptinkama. Vėliau navike limfocitų kiekis laipsniškai didėja ir po truputį
sudaro vis didesnę procentinę išraišką. Vėlyvosios regresijos stadijos metu preparate pagrinde
matoma labai gausi limfocitų ir nedidelė histiocitų koncentracija. Pagal šį bruoţą, galima spręsti,
kokiu vystymosi laikotarpiu tyrimui paimtas odos histiocitomos mėginys.
Šio tiriamojo darbo metu nustatyta, jog iš 18 tirtų odos histiocitomos atvejų, 6 arba 33,33
proc. mėginiuose mikroskopinio tyrimo metu limfocitų infiltracijos nerasta (limfocitų kiekis – 0).
Navikų paimtų pirmojoje stadijoje – 27,78 proc (n=5), antrosios – 16,67 proc (n=3). Paskutiniosios
stadijos, kuomet naviko didţiąją dalį sudaro limfocitai – 22,22 proc. (n=4). Nustatyta limfocitų
koncentracija tiriamose odos histiocitomose statistiškai nereikšminga (p>0,05). Pagal limfocitų
kiekį navike galima spręsti apie navikinių darinių diagnostikos kokybę. Mėginiai be ar su maţu
limfocitų kiekiu tiriamose odos histiocitomose rodo, kad mėginiai pastebėti ankstyvose vystymosi
stadijose ir lengviau identifikuoti nuo kitų apvaliųjų ląstelių odos navikų bei kitų, sunkesnių,
histiocitinių susirgimų ir galima skirti atitinkamą gydymą. Taigi, galima teigti, jog dauguma
nagrinėjamų darinių diagnostika buvo ankstyva ir tik dalis darinių tyrimui buvo paimti paūmėjus
regresijos procesui.
40
5. IŠVADOS
1. Odos histiocitomos pasireiškė 12 proc. tirtų šunų.
2. Odos histiocitoma sudarė 21,43 proc. visų odoje pasireiškiančių navikų atvejų ir šio darbo
duomenimis buvo daţniausias odos navikas šunims.
3. Daţniausiai odos histiocitoma pasireiškė iki 3 metų amţiaus gyvūnams.
4. Patelėms navikas pasireiškė daţniau nei patinams.
5. Patelėms navikas diagnozuotas ankstyvesniame amţiuje lyginant su patinais.
6. Šio darbo duomenimis odos histiocitoma daţniausiai sutinkama šnaucerių veislės šunims.
7. Daugiausia (33,33 proc.) tirtose histiocitomose fiksuojamas regresijos nebuvimas, kas leidţia įtarti
kad navikas šalintas pačioje jo vystymosi pradţioje.
41
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Shahlaee, Amir H., Arceci RJ. Histiocytic disorders. Primary Health Care 2006; 15:340 - 359.
2. Moore PF. A Review of Histiocytic Diseases of Dogs and Cats. Veterinary Pathology 2014
January; 51(1):167-184.
3. Fulmer AK, Mauldin GE. Canine histiocytic neoplasia: An overview. Canadian Veterinary Journal
2007 October; 48:1041 - 1050.
4. Nowak M, Madej JA, Gotowiecka M, Kanzawa H, Dzięgiel P. Inflamatory form of histiocytoma
with malignant course in a dog. A case report. Bulletin of the Veterinary Institute in Pulawy 2009;
53:153-157.
5. Ramos-Vara. JA, Miller MA. Immunohistochemical expression of E-cadherin does not distinguish
canine cutaneous histiocytoma from other canine round cell tumors. Veterinary Pathology 2011;
48(3):758 - 763.
6. Chorro L, Geissmann F. Development and homeostasis of 'resident' myeloid cells: the case of the
Langerhans cell. Trends In Immunology 2010; 31(12):438 - 45.
7. Shahlaee, Amir H., Arceci RJ. Histiocytic disorders. Primary Health Care 2006; 15:340 - 359.
8. Palucka K, Banchereau J. Cancer immunotherapy via dendritic cells. Nature Reviews Cancer 2012
April; 12:265 - 265.
9. Avallone G, Helmbold P, Caniatti M, etc. The spectrum of canine cutaneous perivascular wall
tumors: Morphologic, phenotypic and clinical characterization. Veterinary Pathology 2007; 44:607
- 620.
10. Steinman RM, Banchereau J. Taking dendritic cells into medicine. Nature 2007; 449:419 - 426.
11. Boerkamp KM, van Steenbeek FG, Penning LC, Groot-Koerkamp MJA, van Leenen D, Vos-
Loohuis M, et al. The Two Main Forms of Histiocytic Sarcoma in the Predisposed Flatcoated
Retriever Dog Display Variation in Gene Expression. PloS 2014 June 2; 9(6).
12. Barger, A. Cytology of neoplasia an essential component of diagnosis. Today‟s Veterinary Practice
2012 September/October; 2(5).
13. Abadie J, Hedan B, Cadieu E, De Brito C, Devauchelle P, Bourgain C, et al. Epidemiology,
pathology, and genetics of histiocytic sarcoma in the Bernese mountain dog breed. Journal of
Heredity 2009 July - August; 100(1):19 - 27.
14. Moore PF. Histiocytic sarcoma and malignant histiocytosis. www.histiocytosis.ucdavis.edu
(internetinė prieiga 2015.12.06).
15. Coomer AR, Liptak J.M. Canine histiocytic diseases. Compedulium 2008 April:202-217.
16. Pinard J, Wagg CR, Girard C. Histiocytic sarcoma in the tarsus of a cat. Veterinary Pathology 2006;
43(6):1014-1017.
42
17. Friedrichs KR, Young KM. Histiocytic sarcoma of macrophage origin in a cat: case report with a
literature review of feline histiocytic malignancies and comparison with canine hemophagocytic
histiocytic sarcoma. Veterinary Clinical Pathology 2008; 37(1):121 - 128.
18. Moore PF, Affolter VK, Vernau W. Canine hemophagocytic histiocytic sarcoma: a proliferative
disorder of CD11dþ macrophages. Veterinary Pathology 2006; 43(5):632–645.
19. Shortman K, Naik SH. Steady-state and inflammatory dendritic cell development. Nature Reviews
Immunology 2007; 7(1):19 - 30.
20. Baines SJ, McInnes EF, McConnell I. E-cadherin expression in canine cutaneous histiocytomas.
Veterinary Record 2008; 162(16):509-513.
21. Moore PF. Histiocytic proliferative diseases. In: Weiss DJ, K. Jane Wardrop, K. Jane. Schalm‟s
Veterinary Hematology. 6th ed. Ames: Wiley-Blackwell; 2010. p. 540 - 549.
22. Palmeiro BS, Morris DO, Goldschmidt MH. Cutaneous reactive histiocytosis in dogs: a
retrospective evaluation of 32 cases. Veterinary Dermatology 2007; 18(5):332 - 340.
23. Lewis TP. Reactive histiocytosis. 2015; Available at: www.dermatologyforanimals.com.
(internetinė prieiga 2015.12.05)
24. ) Jaffe R, Weiss LM, Facchetti F. Tumours derived from Langerhans cells (39). WHO
Classification of Tumors of the Haematopoietic and Lymphoid Tissues. 4th ed. Lyon, France; 2008.
p. 358–360.
25. Trappler MC, Popovitch CA, Goldschmidt MH, Goldschmidt KH, Risbon RE. Scrotal Tumors in
dogs: a retrospective study of 676 cases (1986 - 2010) (7). Canadian Veterinary Journal 2014
January; 55(1):1229 - 1233.
26. Baines, Stephen J. Histiocytes, Histiocytoses and Dendritic Cells: A Review of the Histiocytic
Diseases of the Dog. Association of Veterinary Soft Tissue Surgeons. Autumn Scientific Meeting
3rd – 4th October 2008.Surgical Oncology.; 3rd – 4th October 2008.
27. Chikweto A, McNeil P, Bhaiyat MI, Stone D, Sharma RN. Neoplastic and Nonneoplastic
Cutaneous Tumors of Dogs in Grenada,West Indies. ISRN Veterinary Science 2011 December 15:1
- 6.
28. Patial V., Masand A., Kumar, N. Gross and histopathological evaluation of canine cutaneous
histiocytoma. Comparative Clinical Pathology 2013;22 1267-1269.
29. Villalobos A, Kaplan L. Canine and Feline Geriatric Oncology: Honoring the Human-Animal
Bond. 1st ed. Iowa, USA: Blackwell; 2007.
30. Pires I, Queiroga F, L., Alves A, Silva F, Lopes C. Decrease of E-Cadherin Expression in Canine
Cutaneous Histiocytoma Appears to be Related to its Spontaneous Regression. Anticancer Research
2009; 29:2713-2718.
43
31. Dobson JM. Breed-Predispositions to Cancer in Pedigree Dogs. ISRN Veterinary Science 2013;
2013:1-23.
32. Pakhrim B, Kang M, Bae I, Park M, Jee H, You M, et al. Retrospective study of canine cutaneous
tumors in Korea. Journal of Veterinary Science 2007; 8(3):229-236.
33. Busch MD, Reilly CM, Luff JA. Feline pulmonary Langerhans cell histiocytosis with multiorgan
involvement. Veterinary Pathology 2008; 45(6):816-824.
34. Merad M, Ginhoux F, Collin M. Origin, homeostasis and function of Langerhans cells and other
langerin-expressing dendritic cells. Nature Reviews Immunology 2008;8(12):935-947.
35. Fernandez NJ, West KH, Jackson ML, Kidney BA. Immunohistochemical and Histochemical Stains
for Differentiating Canine Cutaneous Round Cell Tumors. Veterinary Pathology 2005;42:437 - 445.
36. Moore PF, Affolter VK, Keller SM. Canine inflamed nonepitheliotropic cutaneous T-cell
lymphoma: a diagnostic conundrum. Veterinary Dermatology 2013; 24(1):204 - 211.
37. Kaim U, Moritz A, Failing K, Baumgärtner W. The regression of a canine Langerhans cell tumour
is associated with increased expression of IL-2, TNF-alpha,IFN-gamma and iNOS mRNA.
Immunology 2006;118(4):472-482.
38. Day MJ, Lopatkin I, Lucke VM, Whitbread TJ. Case report: Multiple cutaneous histiocytomas in a
cat. Veterinary Dermatology 2000;11:305-310.
39. Roth L, Perdrizet J. Cutaneous histiocytoma in a goat. Cornell Vet. 1985; 75(2):303.
40. Sutton RH, McLennan MW. Cutaneous histiocytoma in a heifer. J Comp Pathol 1987; 97(4):463;
41. Stephen JW, David MV. Withrow and MacEwen's Small Animal Clinical Oncology. 5th ed. St.
Louis, Missouri, USA: Saundres; 2013.
42. Purohit G. Canine Transmissible Venereal Tumor: A Review. The Internet Journal of Veterinary
Medicine 2008;6(1); (internetinė prieiga 2015.11.13).
43. Martins MIM, Ferreira de Souza F, Gobello C. The Canine Transmissible Venereal Tumor:
Etiology, Pathology, Diagnosis and Treatment. International Veterinary Information Service
(www.ivis.org) 2014 (internetinė prieiga 2015.11.13).
44. Florez MM, Pedraza F, Fabrizio Grandi F, Rocha NS. Cytologic subtypes of canine transmissible
venereal tumor. Veterinary Clinical Pathology 2012;41(1):3-5.
45. Marcos R, Santos M, Marrinhas C, Rocha E. Cutaneous transmissible venereal tumor without
genital involvement in a prepubertal female dog. Veterinary Clinical Pathology 2006; 35:106-109.
46. Villamil JA, Henry CJ, Bryan JN. Identification of the most common cutaneous neoplasms in dogs
and evaluation of breed and age distributions for selected neoplasms. American Veterinary Medical
Association 2011; 239(7):960-965.
47. Hosseini E. Cutaneous mast cell tumor (Mastocytoma): Cyto- histopathological and haematological
investigations. Diagnostic Pathology 2014; 9(9).
44
48. Welle MM, Rohrer BC, Howard J. Canine mast cell tumours: a review of the pathogenesis, clinical
features, pathology and treatment. Veterinary Dermatology 2008; 19:321-339.
49. Webster J, Yuzbasiyan-Gurkan V, Miller R, Kaneene J, Kiupel M. Cellular proliferation in canine
cutaneous mast cell tumors: associations with c-KIT and its role in prognostication. Veterinary
Pathology 2007;44:298-308.
50. Murphy S, Sparkles AH, Blunden AS, Brearley MJ, Smith KC. Effects of stage and number of
tumours on prognosis of dogs with cutaneous mast cell tumours. Veterinary Record 2006;
158(9):287-291.
51. Muresan C, Bolfa P, Catoi C, Gal A, Taurescu F, Tabaran F, et al. Clinical and pathological aspects
in 2 cases of canine mastocytoma. Lucrari Stiiniifice Medicina Veterinara 2009; 42(2).
52. van Wetterre AJ, Linder KE, Suter SE, Olby NJ. Solitary Intracerebral Plasmacytoma in a Dog:
Microscopic, Immunohistochemical and Molecular Features. Veterinary Pathology 2009; 46:949-
951.
53. Murphy, S. Skin neoplasia in small animals. Common canine tumours. In Practice 2006; 28(7):398-
402.
54. Juodţiukynienė Nomeda. Citologinis tyrimas. Šunų ir kačių navikų citologija. 1st ed. Kaunas,
Lietuva: Terra Publica; 2013.
Recommended