Projektas „šviesk' mokymai nijole bankauskiene

PROJEKTAS „Š.V.I.E.S.K.“(Šiuolaikinės veiklos idėjos efektyviai stiprinant

kompetencijas)

2015 09 21NVO: VERTYBIŲ UGDYMAS.

KVALIFIKACIJA IR KOMPETENCIJA NVO NARIŲ UGDYMO PARADIGMŲ KAITOJE

Prof. dr. Nijolė BankauskienėKTU Socialinių ir humanitarinių mokslų ir menų fakulteto

Edukologijos katedra

Seminaro tikslas

• Supažindinti seminaro dalyvius su kompetencijos ypatumais europinių dimensijų ir ugdymo paradigmų kontekste.

Didžiosios mintys, kaip didieji medžiai, lėtai auga, ir daug laiko trunka, kol pasirodo jų stiprumas, grožis bei nauda.

Pr. Būčys

“Viską, ką tenka išmokti daryti, mes išmokstame darydami”

Aristotelis

Globalus požiūris į KNG Savo KNG teorijos sukūrimas Geresnės ateities vizija Strategija Valdymo ištekliai Komandinis darbas Tiekėjai – klientai; organizacinė ir socialinė aplinka Kokybės rodiklis – informuotų žmonių poreikiai Abipusės naudos principas Aukštos kokybės komunikacija

KOKYBĖS NUOLATINIO GERINIMO (KNG) TEORIJA

KOKYBĖS NUOLATINIO GERINIMO (KNG) TEORIJA (tęsinys)

Mokytis iš labiausiai pasiekusiųjų – benchmarking” Teigiamos emocijos Nuolatinis KNG mokymas (-is) Procesas turi būti organizuotas taip, kad kokybė būtų

užtikrinta Tobulinimas “mažais žingsneliais” – kaizen Galimas ir sistemos bei procesų pertvarkymas Visi turi dalyvauti ateities kūrime Gerai, kai aukščiausias vadovas yra atsidavęs KNG Tačiau kai ką gali ir žemesnieji vadovai Siekdami KNG, raskite bendraminčių Siekiant KNG, sudarykite bendrų veiksmų “tinklą”

“Koncepcijų žemėlapių” svarba tiriant, ką galvoja organizacijos nariai

Per daug griežta veiksmų programa gali apsunkinti KNG Svarbu nustatyti nukrypimų nuo proceso priežastis Taupyti ištekliusEksperimentai turi būti ne stichiški, bet gerai pagrįsti ir

suplanuotiYpač svarbu organizacijos kultūraSvarbu sukurti besimokančią organizacijąNacijos išsilavinimo svarbaBendravimo su verslo organizacijomis svarbaPasimokyti iš kokybės gerinimo istorijos

KOKYBĖS NUOLATINIO GERINIMO (KNG) TEORIJA (tęsinys)

Europos Taryba Lisabonoje 2000 m. kovo mėn. patvirtino, kad Europa neginčijamai įžengė į žinių amžių, kuriame mokymasis visą gyvenimą tampa būtinybe.

Saviraiška Bendradarbiavimas su kitais žmonėmis Mokymasis Situacijos vertinimo ir problemų sprendimo Iniciatyvumo, verslumo Vadybos Bendravimas su kitų kultūrų / šalių žmonėmis Vadovavimas žmonėms

Socialiniai gebėjimai:

Nauja asmens ugdymo vizija• Naujam krašto istorinės raidos laikotarpiui subrendęs

ir įsipareigojęs• Sąmoningas• Savarankiškai apsisprendžiantis• Socialiai veiklus• Savo pasaulėžiūrą grįs tautos ir bendrosiomis

žmogaus vertybėmis• Gebės kurti ir plėtoti demokratinę visuomenę,

demokratinę valstybę

Problemų interpretacija globaliame kontekste Bendradarbiavimas ir atsakomybė Tolerancija kultūrų įvairovei Kritinis ir sistemiškas mąstymas Konstruktyvus (be smurto) konfliktų sprendimas Gyvensenos kaita siekiant išsaugoti aplinką Pagarba žmogaus teisėms Dalyvavimas visuomenės gyvenime ir politikoje

Svarbiausi ateities žmogaus bruožai:

„Mokyklos darbotvarkė 21“, projekto vadovė dr. L.Galkutė, 2003

Integralumas – vienas svarbiausių šiuolaikinio švietimo bruožų.

Efektyviam švietimui svarbi ugdymo turinio ir ugdymo proceso vienovė. Plačiau naudoti metodus, nukreiptus į mokinių savarankišką mokymąsi, kurti kūrybišką aplinką;

Plėtoti kritinį mąstymą ir problemų sprendimo įgūdžius.

Gebėjimai ir vertybės yra reikalingi aktyviam ir išprususiam piliečiui.

Noras ir gebėjimas prisidėti prie tobulesnio pasaulio kūrimo ugdomi veikloje.

“Akimirksniu niekas netampa pajėgiu ir kūrybingu mokytoju... Troškimas mokyti ir gebėjimas mokyti nėra vienas ir tas pats. Pasitaiko retų išimčių, bet šiaip būti geru mokytoju reikia išmokti.”

- Herbertas Kohlis

Gyvenimo darnos medis

Gyvenimo pilnatvė

Aukštieji gyvenimo tikslai

Vidinė darna

Aktyvumas

Intelektualinė ir dvasinė veikla

Pagal R. Baublienę ir P. Jucevičienę

Graikų paidėja (gr. paideia)

• Graikų ugdymas buvo bendrojo pobūdžio.• Graikiškoji paidėja stengėsi, kad žmogaus

prigimtis būtų harmoningai ugdoma, kad žmogus būtų išlavintas, sveikas, gražus ir kilnus.

• Graikų paidėja suklesti 5 a. pr. Kr., darosi visuotinė, visus gyvenimo laipsnius, visas gyvenimo institucijas ir gyvenimo gėrybes apimanti ugdymo sąvoka (A. Maceina, 1990).

Kalokagatija (kalokagathia – kalos kai agathos – gražus ir geras)

• Viena iš pagrindinių antikinės estetikos kategorijų, reiškianti gražumą ir gerumą.

• Tai graikų aristokratinio ugdymo idealas.• Ši sąvoka atitinka angl. gentelman.• Kalos – gražus, patrauklus, garbingas, taurus; žmogus,

pasiryžęs atlikti savo pareigas tėvynei. • Agathos – geras, žavingas, toks, kurio darbais ir žygiais

gėrisi piliečiai. • Kalokagatija – išorinis ir vidinis žmogaus grožis, kai ypač

pabrėžiama piliečio nauda visuomenei.

• KALOKAGATIJA V a.pr.Kr. ši sąvoka nebeteko luominio atspalvio, nebebuvo vien aristokratų idealas, tapo visų graikų auklėjimo, lavinimo ir lavinimosi tikslu [aristos gr. - geriausias].

Žmogus – kosmoso dalis, ir pats – kaip kosmosas.

Gražus ir geras žmogus, kuris yra gražaus kūno, santūrus, teisingas, narsus, kuris savo gebėjimus ir talentus skiria Tėvynei.)

Siekį matyti pasaulį darnų ir norą jį sutvarkyti tikriausiai reikėtų laikyti svarbiausia graikų mentaliteto savybe

Lygiai kaip lapai miške, taip gimsta žemėje žmonės.Vėjas į žemę nubarsto lapus, bet girios atgyjaIr sužaliuoja vešliai, pavasario metui atėjus.Taip ir žmonių padermė: tie auga, o tie pasitraukia.

(Homeras, Iliada, VI, 146 – 149)

Ugdymo ir meno ryšys antikos pasaulyje itin stiprus

• Homero epuose etinis ir estetinis idealas iš esmės neatsiskyręs: gražu ginti tėvynę, gražu nugalėti, bet gražu ir (prasmingai) žūti.

• Grožiu Homeras laiko pirmiausia tai, kas atitinka tradiciją, priimtą tvarką, senovės papročius – o tai jau nebe estetiniai (dabartine prasme), bet etiniai dalykai.

• Visas pasaulis poetui atrodo gražus.

PITAGORAS (542-496 m. pr. Kr.)

• Įsteigė filosofų mokyklą, pasižymėjusią uždaru asketišku gyvenimo būdu, dar vadinamą mathematikai (gr. žinojimas).

• Ugdė garsius įstatymų leidėjus, taikydavo susikivirčijusius miestus, ragino neengti vienas kito.

• Sukūrė saviugdos teoriją: vakare siūlė tris kartus apgalvoti praėjusią dieną, atsiskaityti sau už viską ir numatyti, ką dar reikėtų padaryti.

• Tikėjo, kad pasaulyje veikė harmonijos dėsnis, stengėsi ugdyti harmoningas asmenybes. Ypač domėjosi matematika ir muzika. Muziką jis laikė auklėjimo ir gydymo priemone. Savo draugus ir mokinius gydė gimnastika, muzika, pašnekesiais.

• Matematinė muzikos reiškinių samprata turėjo įtakos muzikos teorijos raidai.

• Pagal tam tikrą metodiką mokė tobulinti proto gabumus, ugdė pastabumą, lavino atmintį, visur ir visada reikalavo saiko, nes jo pažeidimas ardo harmoniją.

• Savo mokykloje taikė tylėjimo pratybas (2-5 metai).

• Valdė ir lavino žmogaus smalsumą ir norą klausinėti.

• Antros klasės mokiniai turėjo kalbėti, gebėti paklausti. Mokėsi aritmetikos, geometrijos, astronomijos.

• Trečiojo laipsnio mokykloje mokėsi pažinti pasaulį, fizikos ir dialektikos.

• Savo mokykloje daug dėmesio skyrė santūrumo ugdymui.

Sokratas (469 – 399 m. pr. Kr.)

Sokrato tyrinėjimų objektas – etika:

• kas yra gera ir gražu• kas yra dorybė• kas yra narsumas• kas yra teisingumas

• Pastebėjo, kad valstybės vyrai nėra išmintingi ir nežino, kad daug ko neišmano. Posakis „aš žinau, kad nieko nežinau“ teigia žmogaus žinojimo ribotumą.

Sokrato metodas – gyvas dialogas, kurio dalyviai yra visi lygūs.

Čia nėra įprastų mokytojo ir mokinio santykių.

Yra du asmenys, nežinantys tiesos ir jos ieškantys.

Tiesa neperkeliama iš vienos galvos į kitą, bet atskleidžiama pašnekovų sąmonėje.

Mokytojas mąsto kartu su mokiniais.

Platonas po Sokrato mirties parašė darbą „Apologija”, kur išdėstė Sokrato mintis, kurias šis išsakė save gindamas “Sokrato gynimasis teisme”.

Teismo metu Platonui buvo 28 metai.

Iš graikų kalbos šį Platono kūrinį į lietuvių kalbą išvertė tuometinis Lietuvos prezidentas, senųjų kalbų žinovas ir mokovas Antanas Smetona 1924 – 1925 metais, dėstydamas Kauno universitete Humanitarinių mokslų fakultete graikų filologijos istoriją.

Platonas, užrašydamas Sokrato ginamąją kalbą teisme, įamžino jo paveikslą.

Kilmingam dykinėtojui primenama Hesiodo žodžiais, kad darbas niekada nedaro gėdos.

Skatinamas dorybės siekis, tikima ir skatinama, kad kiekvienas taptų nepriekaištingu žmogumi, jei stropiai imtųsi saviugdos.

Sokratas nesiskelbė esąs dorybės mokytojas, tiesiog gyveno dorybingai. Todėl bendraujantys su juo galėjo tikėtis, jog sekdami juo, taps panašūs į jį.

Tikra nauda - ne pinigai, o įsigyti gerą draugą.

Imdamas pinigus, filosofas pasiduoda ir įsipareigoja bendrauti su žmonėmis, kurie jam sumokėjo.

Kaip atsitinka, kad saikingas žmogus tampa nebesaikingas?

Reikia praktikuoti saikingumą.

Malonumai yra įaugę į tą patį kūną kaip ir siela.

Malonumų troškimas kursto sielą atsisakyti saiko ir greičiau imti tarnauti jiems ir kūnui.

Gamintojai nėra protingi, todėl juos reikia mokyti paprasčiausiai gerbti moralę, įstatymus ir jų laikytis.

Kariams reikia skiepyti iniciatyvą. Jie turi būti protingi.

Todėl jie turi rimtai mokytis gimnastikos, muzikos, matematikos:• Gimnastika ugdo sveiką kūną.• Muzika plėtoja dvasią.• Suvokimą skatina matematika.

Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.)„Valstybėje“ teigia:

Platonas kelia narsos ugdymo būtinybę.

Vergijos reikia bijoti labiau negu mirties.

Kariai neturi būti nei nervingi, nei jautrūs (iš poezijos reikia išmesti didvyrių skundus ir dejones).

Auklėtojai neturi imti dovanų ir būti godūs.

Jeigu žmogus uoliai mankštinsis, gausiai ir gerai valgys, bet nesidomės dailiaisiais menais, nei filosofija, gali pasikelti į puikybę, liks nemokša, gyvens tamsybėje ir kvailybėje be harmonijos ir grožio supratimo. (Platonas, Valstybė, p. 86)

Auklėjimu laikome tai, kas nuo mažumės veda pilietį į dorovę, versdamas jį stengtis ir trokšti tapti tobulesniu žmogumi, sugebančiu pagal įstatymus ir valdyti, ir paklusti.

Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) buvo geriausias Platono mokyklos mokinys.

Bet jis kritikavo Platono idėjų teoriją, nes Platonas idėjas atskyrė nuo daiktų.

Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniniu žmogaus patyrimu ir su sveiku protu.

TURTAS NĖRA SIEKIAMAS GĖRIS• Pinigus kaupiančio žmogaus gyvenimas nėra laisvas.

Turtas yra tik priemonė kam nors kitam. Ir malonumas, ir garbė nėra galutinis tikslas. Šventa pareiga pirmenybę atiduoti tiesai (Aristotelis, 1990, p.68).

• VALSTYBĖS VALDYMO MENAS yra aukščiausias tikslas. Jis labiausiai rūpinasi auklėti piliečius, kad jie būtų geri ir sugebėtų kilniai elgtis (Aristotelis, 1990, p. 77).

VERTYBĖS (DORYBĖS) SKIRSTOMOS:

• Proto: išmintis, protinis išprusimas, supratingumas;

• Būdo: kilniaširdiškumas, nuosaikumas, sielos nuostatos.

ISOKRATAS (436-338 m. pr. Kr.)

• “Kūnai yra lavinami dirbant, o siela – besiklausant dorų minčių”

• Isokratas „Laiškas Dėmonikui“- moralės teiginių rinkinys

• Autorius pateikia rekomendacijas, ko reikia jaunuomenei siekti, su kokiais žmonėmis bendrauti, kaip tvarkyti savo pačių gyvenimą. Anot jo, retorikos mokymasis ne tik daro klausytojus gražbyliais, bet ir moko doros.

Kas padeda žengti dorybės link ir įgyti gerą vardą žmonėse?

1. Gerbk dievus, ne tik aukas aukodamas, bet ir priesaikas tesėdamas, laikykis įstatymų.2. Elkis su savo tėvais taip, kaip trokštum, kad tavo vaikai su tavim elgtųsi.

6. Ką nors begėdiško padaręs, nesitikėk likti nepastebėtas. Jei ir nuo kitų nuslėpsi, tai pats savyje tai žinosi.7. Dievų bijok, tėvus gerbk, draugų gėdykis, įstatymams paklusk. Pramogos neturi prieštarauti padorumui.

8. Venk apkalbų (minia tiesos nežino, o atsižvelgia į viešąją nuomonę). Žinok, kad nuo nieko nepasislėpsi. Viskas anksčiau ar vėliau išaiškėja.

10. Jei būsi žingeidus, tapsi eruditas. Ką žinai, atidžiai saugok, ko dar nemoki, prisijunk prie savo žinių.

12. Pamokymai yra geriau negu gausybė pinigų: mat šie greit nyksta, o pamokymai lieka ilgą laiką. Vienintelė išmintis iš visų turtų yra amžina.

14. Būdu būk draugiškas, o kalba – prielankus. Malonus būk su visais, o draugauk su geriausiais. Per ilgai apie tą patį nešnekėk, kad nepersisotintų.15. Reikia savo valia pratintis prie vargo, kad galėtum tai iškęsti. Mokėti reikia valdyti: turto troškimą, pyktį, malonumą, sielvartą.

19. Neskubėk tapti draugu, o tapęs bandyk juo išlikti. Vienodai gėda neturėti nė vieno draugo, ir dažnai keisti draugus. Nebandyk draugų, jei tuo jiems pakenktum. Ką galima pasakyti, pranešk jiems kaip apie paslaptį.

21. Spręsk apie draugus iš jų elgesio gyvenimo negandose ir bendruose pavojuose, nes auksą išbandome ugnyje, o draugus nelaimėse pažįstame.22. Geriausi santykiai su draugais susiklostys, jei nelauksi, kol jie paprašys, o pats pasisiūlęs tinkamu momentu jiems ateisi į pagalbą.

25. Renkis gražiai, bet ne dabitiškai. Siek elegancijos, bet ne įmantrumo. Kaupk gerumą be saiko, bet vartok saikingai. Reikia mokėti naudotis tuo, kas sukaupta. Turtą reikia padaryti ir nuosavybe, ir vertybe. Mokantis turtu naudotis jis yra realybė. Turtą kaupk dviem atvejais: užmokėti didelei baudai ir ateiti draugui į pagalbą, jam atsidūrus nelaimėje. Išmok būti patenkintas tuo, kas yra, tačiau siek, kas geriausia.

31. Venk lankytis išgertuvėse. Jei patekai, sugebėk laiku išeiti, nes protas nuo vyno aptemsta. Siela dažnai klysta, aptemus protui. Nemirtingumas pasiekiamas dvasios didybe, bet mirtingieji turi pasinaudoti tinkamai tuo, ką turi.

43. Atsižvelk, kur gyveni. Jei esi demokratinės valstybės pilietis, turi gerbti liaudį. Jei gyveni monarcho valdžioje, pridera skaitytis su karaliumi.

51. Pratink kūną prie darbo, o sielą – prie mąstymo, kad negalėtum įvykdyti tai, ką nusprendei ir kad mokėtum numatyti, kas naudinga.

52. Ką ketini pasakyti, pirmiau apsvarstyk. Daugeliui liežuvis aplenkia mintį. Kalbėti vertėtų tik dviem progom: tai, ką tikrai žinai ir tai, ką pasakyti būtina. Tik šiais dviem atvejais žodis geriau už tylą, visais kitais - gali geriau tylėti negu kalbėti.

55. Žinok, kad mirtį visiems likimas paskyrė, tačiau gražią mirtį gamta dovanojo vien tik doriems.

Stoicizmas (300 m. pr. Kr. – 200 m. po Kr.) su stoišku ramumu iškenčia vargus ir tik dorybėje randa palaimos šaltinį.

Žmogaus protui, atsiradusiam iš dieviškojo pasaulio proto, dorybė ir laimė yra sutarimas su šio pasaulio tvarkos principu.

Būdami dieviškojo proto dalininkai ir Dievo vaikai, visi žmonės yra lygūs ir broliai.

Helenizmo periodas

MARKAS FABIJUS KVINTILIANAS (42-118 m.)

Anot jo, auklėjimo tikslas – doras ir išprusęs romėnas – sapiens Romanus.

Jis remiasi antikinės filosofijos teiginiu, kad žmogaus siela yra dieviškos kilmės, turi dorybės pagrindus, todėl visi gali būti išauklėti dorais žmonėmis ir įgyti žinių.

Vaikų mušti nevertėtų.

Tai yra niekinga ir priimtina tik vergams.

Tai įžeidimas.

Vaikas, kuris yra mušamas, kurio protas vergiškas, nepaisantis pamokymų, gali priprasti prie rykščių, kaip būna su blogiausias vergais.

Rykščių nereikėtų, jei mokytojai nuolat prižiūrėtų savo mokinius.

Pedagogai savo apsileidimą taiso ne versdami vaikus daryti, kas reikalinga, o bausdami už tai, ko nepadarė.

Patirta gėda palaužia dvasią, vaikas užsisklendžia, vengia bendrauti, nejaukiai jaučiasi.

Niekam negalima leisti skriausti šį silpną mažėlį, nepajėgiantį apsiginti nuo įžeidimų.

„Dėstant“ reikia parodyti tinkamą, gražų ir dorybingą posakį. Aiškinti ir plačiai, ir glaustai.

Ne visada turi vertinti tik mokytojas.

Reikia dažnai ir mokinių vertinimo [taigi svarbi ir mokinių refleksija, kritiška ir savikritiška mintis – reikia jų nuomonės].

Taip palaikomas dėmesys ir įsimenama, kas buvo pasakyta.

Taip jie mokysis ir teisingai stengsis suprasti.

Kvintilianas teigia: „Mes juos mokome tam, kad ne visą amžių mokytume“ [reiškia mūsų mokiniai turi mokytis ir patys].

„Juk beveik visada ne tiek padeda taisyklės, kiek patyrimas“ (Kvintilianas, Oratoriaus auklėjimas, 1991, p.217).

Meilė menui ir įprotis skaityti nesiriboja vien buvimu mokykloje, o privalo tęstis per visą gyvenimą.

Patristika (patris, pater, patras – gr. tėvas)

I-VIII a. krikščioniškoji teologija, teologinės, filosofinės koncepcijos, kurias plėtojo katechetai Ir “Bažnyčios tėvai”, kurie gynė krikščioniųreligijos dogmas prieš pagonybę ir teigė, kad religinis tikėjimas nesuderinamas su antikine filosofija.

Nuo III a. stengėsi helenizmo filosofiją pritaikyti krikščionybės pagrindimui. (Filosofijos žodynas, 1975, p. 334)

Patristikos ugdymo turinyje išryškėjo krikščionybės ir helenistinės kultūros jungtis.Taip iškyla dorinis-etinis lygmuo.

Pradžioje krikščionių vaikai lankė gramatikų ir literatorių mokyklas, kad išmoktų skaityti ir rašyti, retorių mokyklas, kad išmoktų gražiai ir raiškiai kalbėti, lankė filosofų mokyklas.

• Helenistinėje epochoje geras graikų ir lotynų kalbų mokėjimas, įtaigus kalbėjimas lėmė žmogaus padėtį visuomenėje. Toks žmogus buvo gerbiamas, galėjo didžiuotis savo žiniomis ir sugebėjimais;

• Išprusęs krikščionis pasižymėjo, kad galėjo kalbėti keliomis kalbomis, gebėjo versti Šv. Raštą iš hebrajų į kitas kalbas, taip pat ryškėjo dorinis-etinis lygmuo.

• Ankstyvojoje patristikoje filologinis išprusimas tampa krikščionio pasaulėžiūros formavimo dalimi. Jis save tobulina pasišvęsdamas Dievui.

Augustinas teigė:

Jei žydai išeidami iš Egipto pasiėmė tik sidabrinius ir auksinius indus, tai krikščionys turi iš antikinių autorių kūrinių išsirinkti tai, kas yra vertingiausia.

Lucijus Anėjus Seneka (3 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.)

• Būdamas stoikas, Seneka kreipė ypatingą dėmesį į dorybių įsigijimą.

• Visos jo pedagoginės ir filosofinės pažiūros yra kupinos moralinio elemento.

• Senekai rūpėjo, kad valia būtų nusiteikusi dorybei, o ne tai, kad žmonių protai būtų pilni žinių.

• Kaip nurodo A. Maceina (1990, p. 560), Seneka reikalavo ne tiek etiškai jaunimą mokyti, kiek įpratinti jį į etinius veiksmus.

• Seneka vertino žmogaus gebėjimą pažinti save, suvokti savo norus, patarė nesiblaškyti, siekti pastovumo ir pusiausvyros.

• Filosofas pateikia savotišką laimės siekimo algoritmą, savotišką „schemą“. Jis siekia pagrindinę laimingo gyvenimo idėją, jog žmogus pirmiausia turi būti fiziškai sveikas, kad jis turėtų stiprybės gyventi ir įveikti visus sunkumus. Tačiau sveiku gimti neužtenka, reikia savo sveikata rūpintis ir ją sveiką palaikyti iki pat mirties. Taip pat žmogus turi būti veržlus, norėti būti protingas, ištvermingas ir viskam pasiruošęs. Žmogus turi mokėti naudotis gyvenimo teikiamomis dovanomis, tačiau netapti priklausomu, išlaikyti saikingumą (Seneka, 2009, p.233).

• Seneka manė, jog labai svarbu būti saikingam. Tačiau laikytis pinigų saiko yra nelengva užduotis. Pinigai turėtų neleisti pajusti skurdo, bet ir netapti pramoga.

• Filosofas teigė: „Net ir pats skurdas, pasitelkus saiką, gali virsti turtu“. Taigi ugdymo filosofijoje jaunam žmogui svarbu įžvelgti, kad turtas neturėtų būti pagrindinė siekiamybė (Seneka, 2009, p. 400).

• Senekos teiginiai motyvuoja įveikti kliūtis ir nesklandumus, skatina saviugdą ir nuolatinę refleksiją.

Jis teigė dorinį žmogaus kilnumą, į Prancūziją atnešė anglosaksų vienuolynų mokslingumą ir išsilavinimą.Jis skleidė senųjų mokslo kūrėjų autoritetą ir laimėjimus.Jis parengė daug vadovėlių, rūpinosi suaugusiųjų švietimu.Metodas – dialoginis klausimų ir atsakymų būdas (palyginti su Sokrato klausimų metodu).Čia klausdavo ne mokytojas, o mokinys.

Alcuinas (730/735-804 m.)

Avicena – (Ibn sina, 980 – 1037m.) aristotelistų mokslo lobių perdavėjas arabams. Jis gydytojas, mokė medicinos, filosofijos.

Žmogaus žmogiškumo koncepcija – nauja ugdymo programa, kuri remiasi graikiškaja paidėja, į lotynų kalbą verčiama „humanistas“.Žmogus tampa likimo kūrėju, įgyvendina ir šlovina save tik veikloje.

RENESANSO EPOCHA

Antikinė retorika buvo siejama su Renesanso laiko filosofija, reiškė antikinio Kosmoso darną, buvo savotiškos harmonijos ir būties įsikūnijimu.

Renesanse graži kalba suvokiama ir kaip savotiška Kosmoso ornamentika, o teiginio teisingumas priklauso nuo jo estetiškumo ir emocionalaus įtaigumo.

Būtent kalbą XIV a. humanistai traktavo kaip nepriklausomą nuo būties (nuo Dievo) sferą, kurioje kūrybiniai žmogaus gebėjimai galėjo reikštis, o poeziją ir retoriką jie aiškino kaip pirminį laisvumo pajautimo būdą.

Būtent literatūra ir poezija buvo ta sfera, kurioje žmogus pirmiausia pasijuto laisvas.

Suyra viduramžiška vieninga valstybė.

Stiprėja miestai, jie tampa savarankiški, atgimsta antikinis polis.

Prancūzijoje ir Anglijoje susikuria pirmosios nacionalinės valstybės, plėtojasi nacionalinė kultūra ir literatūra, stiprėja asmenybės savitumas.

Socialistinės idėjos iškyla išgalvotuose idealios valstybės aprašymuose Tomo Moro (1478 – 1535 m.) „Utopija“: „Aukso knyga (...) apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją utopijos salą“. (1516 m.)

Tai romanas apie idealią tvarką, kurioje rūpinamasi apie gėrybes, kurios reikalingos gyvenimui.

Čia rūpinamasi, kad kiekvienas dirbtų, liktų laisvo laiko dvasiai puoselėti, išvengti kūno nelaisvės.

Visi „ Utopijos “ gyventojai turi dirbti fizinį darbą.Nuo to atleidžiami tik tie gabieji, kurie užsiima mokslu.Visi turi teisę naudotis darbo vaisiais.Pašalinus dykūnus, bus sukurtas perteklius.Įgyvendinamas principas „kiekvienam pagal poreikius“.Miestas „Utopijoje“ – pagrindinis gamybos centras. Vyrai ir moterys lygiateisiai.Pilietis yra susijęs su šeima.

Jis ragina piliečius gyventi kukliai ir saikingai. Utopiečiai niekina prabangą ir papuošalus, namai jų patogiai suplanuoti, bet neišdailinti, drabužiai ir maistas paprastas.

Visi vaikai ir berniukai, ir mergaitės mokosi viešose mokyklose, čia išmokstama rašto ir praktinių darbų – amato ir žemdirbystės.

Aukštasis mokymas – tam tikri visuomeniniai kursai, kuriuos būtinai turi lankyti jaunuoliai, kurie rengiasi dirbti mokslinį darbą.

Bet ir fizinio darbo žmonės, jeigu nori, gali lankyti šiuos aukštuosius kursus.

Toks valdymo ir švietimo demokratizmas XVI a. buvo labai naujas ir reikšmingas dalykas.Anot Tomo Moro, žmogus turi protu patikrinti „ko reikia siekti ir ko vengti“. Jis sukūrė idealios visuomenės modelį. (Valkūnas, 1968, p. 154)

Tomas Moras „Utopijoje“ teikia didelę reikšmę įvairiapusiškam asmenybės vystymui, teorinio išsilavinimo jungimui su darbu, tačiau nekalba apie aukštą techninį išsivystymo lygį.

Pagrindinė valstybės ląstelė yra šeima, gamyba, pagrįsta amatais.

Šalis valdoma demokratiškai, nėra priešpriešos tarp kaimo ir miesto, tarp protinio ir fizinio darbo.Žmonės dirba 6 val. per dieną.

Kitą laiką skiria mokslams ir menams.

Geresnio, labiau sutavarkyto pasaulio siekia ir kiti renesanso žymieji protai:• Tomas Campanella (1568 -1639) – „Saulės

miestas“ (parašė 1602m., išleido 1623 m.);• Francis Baconas (1561-1626) – „Naujoji

Atlantida“

Tomas Campanella 1602 m. parašė „Saulės miestą“, o 1623 m. išspausdino.

Tai idealio visuomenės aprašymas, kur visuotinis darbas garantuoja gausumą, egzistuoja griežta buities reglamentacija.

Valstybę valdo žyniai.

Akcentuoja proto ir gamtos dėsnių vyravimą.

Tai – socialinio teisingumo valstybė.

Francio Bacono „Atlantida“ – ekonomiškai klestinti, utopinė, ideali visuomenė.

Joje gyvenimas organizuotas racionaliais mokslo ir technikos pagrindais, bet joje išlieka socialinė visuomenės nelygybė.

Jis siūlo mokslą klasifikuoti pagal žmogaus pažintinius sugebėjimus, kurių yra trys: atmintis, intelektas, vaizduotė.

• Visais laikais žmogus ieškojo gražaus ir gero gyvenimo, siekė laikytis etinių principų, norėjo

sukurti idealią visuomenę sau ir savo palikuonims.

69

• To siekia europinės dimensijos.• Dimensija – dydžio vienetais reiškiamas matmuo

(Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 124)• Europos dimensija – tai demokratijos procedūros

ir įstatymo teisė (valdžių atskyrimas, laisvi rinkimai, spaudos laisvė, teisių nepriklausomumas, žmogaus ir mažumų teisių gynimas).

• Taip apibrėžta geografinė erdvė turi kultūrinę, tradicijų ir ekonominę įvairovę.

70

Europinės dimensijos

1.Demokratiškumo iššūkis rasti priemonių visą visuomenę aprūpinti kokybišku švietimu pabrėžiant ne formalią žinių, bet mokėjimo jas taikyti svarbą.

Tai skatina akcentuoti ugdymo kokybę, dėmesį skirti kritinio mąstymo, kūrybiškumo, problemų sprendimo gebėjimams ugdyti.

71


2. Europos šalių integracijos prasme ne tiek siekiama plėtoti švietimo politiką harmonizavimo visoje Europoje kryptimi, kiek švietimo terpėje aptikti „de facto“ solidarumą ir taip „prijungti naują vertybę“.

Čia itin aktualios žinios ir gebėjimai kritiškai analizuoti, įvertinti ir kūrybiškai diegti įvairias naujoves, o ypač – ateinančias iš kitų šalių, nes didelė šių naujovių įvairovė ir gausa skatina naujovių „implantavimą“, o ne adaptavimą.

72


3. Ugdymo institucija – tai atvira institucija, veikianti tiek lokalioje, tiek ir globalioje visuomenėje.

Taigi ugdytojai turėtų būti atviri kaitai ir, anot M. Fullan (1998), jų savastimi turėtų tapti suvokimas ir siekis būti visuomenės ir švietimo pokyčių tarpininkais.

73


4. Dualinis ir tarpdalykinis požiūris į europinį švietimą pradedant pagrindine mokykla ir tęsiant studijas universitete bei akcentuojant įvairių su Europa susietų dalykų studijavimą.

• Reikalaujama, kad ugdytojai būtų plačios erudicijos, išprusę, gebėtų tokį siekį įdiegti savo ugdytiniams.

• D. Hopkins, M. Aincow, M. West (1998) teigia, kad svarbu yra ugdytojų lankstumas, jų gebėjimas iš daugelio alternatyvų pasirinkti, bendradarbiauti su kolegomis ir ugdytiniais.

74


5. Individas yra „aukščiau ir svarbiau visko“, jis – aktyvus subjektas, kuriam reikia sudaryti sąlygas.

Ryškėja paidocentrinė, kitaip tariant, vaikocentrinė pozicija, pabrėžiamas ir ugdytojo, ir besimokančiojo asmenybės unikalumas (graikiškoji paidėja).

75


6. Individo socializacija vyksta daugiakultūrinėje aplinkoje, pasižyminčioje įvairove ir tarpusavio sąveika.

Globalizacija ir daugiakultūriškumas, pasak A. Hargreaves (1999), turėtų paskatinti ugdytojus mokyti jaunimą susivokti įvairovėje, būti atviriems kaitai, nuolat socializuotis kintančioje aplinkoje.

76


7. Naujų informacinių ir komunikacinių technologijų įvaldymo svarba.

Anot R. Grigo (1995), didėjant urbanizacijai bei visame pasaulyje senkant ištekliams, svarbi tampa žmoniškųjų išteklių efektyvaus panaudojimo problema.

Svarbu ne tik pripažinti ugdytojo veiklos naujoviškumo svarbą, bet ir gebėjimą naudotis naujomis informacinėmis technologijomis, sudaryti tam sąlygas.

77


8. Prioritetas teikiamas mokymuisi per visą gyvenimą.

Ugdytojas turi turėti mokymosi per visą gyvenimą nuostatą. Jis – kartu ir ugdytojas, ir besimokantysis (M. Fulan, 1998) (action research teorija).

XX a. antrojoje pusėje išryškėjusios europinės dimensijos švietime, paskatino edukacinės paradigmos kaitą.

Mokymo procesas, nukreiptas į dalyko/turinio išdėstymą, informacijos įsiminimą bei atkartojimą tapo nebeįmanomas greit kintančioje informacinėje visuomenėje.

Atsiranda būtinybė mokytis visą gyvenimą.

Naujasis mokymasis -

savianalize, planavimu, refleksija pagrįstas savo kompetencijos (-ų) tobulinimas, vykstantis bet kokioje žmogaus veikloje ir besitęsiantis visą gyvenimą.

“Mokymas kaip tik ir gražus tuo, kad tavo, kaip mokytojo, augimas neturi ribų, lygiai taip, kaip neįmanoma iš anksto numatyti, kiek dar gali išmokti tavo mokiniai.”

- Herbertas Kohlis

Reflektyvi praktika –

tai mokymasis iš savo patirties, įgyjant aukštesnio lygio supratimą apie veiklos prigimtį ir poveikį.

Šiuolaikinė mokymosi paradigma

Šiuolaikiniame pasaulyje kiekvienas žmogus susiduria su vis naujomis ir greitai kintančiomis situacijomis, reikalaujančiomis ypač kompleksinių problemų sprendimo, o tam – vis naujo žinojimo ir mokėjimo.

Paradigma – esminis teorinis požiūris, kurio susitarta laikytis.

(P.Jucevičienė, R.Čiužas, 2006, Lietuvos mokytojų didaktinė kompetencija

// Švietimo problemos analizė, Nr. 5(8))

Profesinis tobulinimasis kaip nenutrūkstamas tęstinis, nuo darbo neatsiejamas procesas.

Švietimas yra dinamiška profesinė sritis, turinti nuolat besiplečiančią žinių bazę. Todėl ugdytojai turi nuolat:

• Analizuoti savo veiklos efektyvumą;• Apmąstyti dabartinius savo darbo metodus;• Jei šie nėra sėkmingi, juos koreguoti;• Nepaliaujamai ieškoti naujų alternatyvų ir

galimybių tobulėti.

Kaip šalinti ugdymo ir ugdymosi barjerus?

1. Reikia skatinti sėkmingą mokymąsi: šiuo atveju ne tiek svarbu, ką žmonės išmoksta, kiek svarbu, kad žmonės apskritai išmoksta.

2. Gerai, jeigu turite vadovą, kuris yra besimokantis lyderis.

3. Panaudoti Integrative Learning:a) mokymasis turi “ateiti” per veiklą;b) mokymasis turi būti skatinti tobulėjimą;c) mokymasis turi reikšti atradimą.

MOKYMOSI PARADIGMOS AIŠKINIMAS

Formalios žinios

Idėjinė teorija (tai tokios teorijos, kurias individas pripažįsta, suvokia ir įsipareigoja laikytis)

Naudojamoji teorija (tai tokios teorijos, apie kurių egzistavimą sprendžiama iš mūsų atliekamų veiksmų. Tai neapčiuopiami kognityviniai žemėlapiai, kurių pagalba individai kuria savo veiksmus.

Nesvarbu, kokios formalios žinios bus suteiktos, individas formuojasi savitą reiškinio ar veiklos supratimą, t.y. kuria savo teorijas.

Pagal P. Jucevičienę

MOKYMOSI PARADIGMOS AIŠKINIMAS

Tam, kad individas nuolat identifikuotų naudojamąją teoriją, ją derindamas su idėjine, reikia nuolat reflektuoti savo veiklą – kalbėtis ir sistemiškai aiškinti savo atliktus veiksmus, siekiant geresnio tolimesnių

veiksnių dizaino. Tam naudojami du mokymosi būdai – vienkilpis ir dvikilpis mokymasis.

Vertybės, požiūriai

Rezultatai

Vienkilpis mokymasis

Strategija

StrategijaVertybės, požiūriai

Rezultatai

Dvikilpis mokymasisPagal P. Jucevičienę

Būtina skleisti mokymosi kultūrą.Lietuvos vizija – besimokanti

visuomenė.Vyrauja mokymo paradigma – tai

poveikio pedagogika. Žmogus mokosi tik tada, kai jį moko.

Siekiant mokymosi paradigmos, reikia:• laisvo mąstymo; • inovatyvumo;• liberalaus ugdymo; • gebėjimo mokytis suvokiant gilų supratimą.

Žmogaus suvokimas yra vidinis ir nuolat kintantis.

Refleksija – tai įprotis arba menas analizuoti savo veiksmus, sprendimus ir veiklos rezultatus, sutelkiant dėmesį į tų rezultatų siekimą (Stoll ir Fink, 1998).

Prasmingai refleksijai reikia duomenų arba faktų, kuriuos būtų galima analizuoti. Vienas iš produktyviausių būdų refleksyviajam mąstymui skatinti yra dienoraštis.

Dienoraščiai – tai asmeniniai dokumentai, kuriuose laisva forma užrašomi ugdytojui svarbūs įvykiai, mintys ir jausmai.

(pagal B.Simonaitienę, 2006)

Sąvoka savirefleksija suprantama kaip asmens gebėjimas analizuoti savo paties psichines būsenas ir veiksmus, pasižiūrėti į save iš šalies.

Ugdytojo didaktinę kompetenciją apibūdina šios charakteristikos:

• darbo stilius;• mokymo tikslai;• mokymo metodai;• mokymo(-si) aplinka;• ugdytojo ir mokinio sąveika

(Pagal P. Jucevičienę, R. Čiužą, 2006)

Ugdytojo didaktinės kompetencijos charakteristika

Tradicinė (poveikio) paradigma

Sąveikos paradigma

Mokymosi paradigma

Ugdytojo darbo stilius

Tik ugdytojas yra aktyvus veikėjas, kuris turi tikslą ir pagal jį veikia

Ugdytojas yra mokymo proceso vadybininkas, organizatorius, kuris tariasi su mokiniu, priimdamas sprendimus

Ugdytojas yra mokymosi patarėjas (konsultantas), specialistas, padėjėjas. Savo žinias ir įgūdžius taiko mokiniui, padėdamas įveikti problemas, kurios jam kilo besimokant

(Pagal P. Jucevičienė, R. Čiužas, 2006)

Ugdytojo didaktinės kompetencijos charakteristika

Tradicinė (poveikio) paradigma

Sąveikos paradigma

Mokymosi paradigma

Mokymo ir mokymosi tikslai

Ugdytojas pats formuluoja pamokos ir mokymo tikslus, nes tik jis yra atsakingas, ko išmoks jo mokiniai. Svarbūs mokymo, o ne mokymosi tikslai

Ugdytojas pats formuluoja pamokos ir mokymo tikslus, tačiau jų tikslingumą aptaria su mokiniais

Mokymosi tikslus formuluoja pats mokinys. Ugdytojas padeda jam šiuos tikslus suderinti su oficialia ugdymo programa

(Pagal P. Jucevičienė, R. Čiužas, 2006)

Mokymo metodai įvairiose paradigmose

Tradicinė (mokymo)paradigma

Sąveikos paradigma Mokymosi paradigma

Aiškinimas.Klausinėjimas.Rašymas.Skaitymas.Paskaita.Demonstravimas.

+ Diskusija.Problemų sprendimo paieškos.Žaidimai.Grupės projektai.Seminarai.

Individualūs ir grupiniai problemų sprendimo būdai.Individualūs ir grupiniai projektai.Mokymasis iš patirties.Kūrybiniai darbai su informacijos šaltiniais.Veiklos refleksija.

Tradicinė (mokymo)paradigma

Sąveikos paradigma Mokymosi paradigma

Klausytojas pasyvus informacijos priėmėjas.

Vertinamas klausytojo dalyvavimas mokymo procese.

Klausytojas pats atsakingas už savo mokymąsi. Jis aktyviai dalyvauja, tobulindamas ir keisdamas save, taiko savo draugų patirtį.

Mokymas yra faktų, gebėjimų perteikimo, jų įsiminimo ir atkartojimo procesas. Klausyk – įsimink – pakartok – aš pasakysiu.

Pripažįstama mokytojo ir klausytojo sąveika, bet pirmenybė teikiama mokymui. Ugdytinis turi būti mokomas, kad mokytųsi, tačiau galima tartis, kaip jam mokytis.

Ugdytojas remiasi ugdomųjų patirtimi, aplinka, traktuoja mokymąsi “visur visada”. Jam svarbūs įvairūs informacijos šaltiniai ir mokymosi priemonės. Klausytojas – aktyvus informacijos gavėjas.

Kompetencija –individo žinios, mokėjimai, įgūdžiai, požiūriai, asmeninės savybės bei vertybės, lemiančios jo kvalifikacijos raišką arba gebėjimą veikti.

Pagal P.Jucevičienę

Kompetencija

Bendroji (integralioji, transformuojamoji)

Specialioji

Pagal P.Jucevičienę

• Lietuvoje pirmasis apie kompetencijas prašneko Martynas Mažvydas (XVI a.). Rūpindamasis Ragainės parapine mokykla, jis rašė:

„mūsų Ragainės vaikai pageidauja mokyto dėstytojo“. (M.Ročka, 1983, p. 63).

Žinios ir gebėjimai tampa žmogaus savastimi , tik perkėlus juos į asmeninę patirtį, pritaikant kasdieninėje veikloje:– daugiau prasmės įgyja tarpdalykinės žinios;– tikrovės reiškinių tarpusavio ryšių ir sąveikų

atskleidimas.

Būtina pabrėžti, kad kompetencija: (competence) gali būti traktuojama kaip visuma, o kitu atveju – yra kalbama apie kompetencijos (competencies) atskiras sudėtines dalis.

Siekiant pagrįsti šį skirtumą, būtina remtis (Sandberg, 1994) kompetencijos kompetencijoje terminu, kuris parodo žmogaus ir jo veiklos santykį.

Kompetencijos holistinė idėja (Otter, 1992) akcentuoja žmogaus savybes ir vertybes, požiūrį į save kaip į profesionalą (Bodwen ir Marton, 1998), kas įgalina veikti neapibrėžtose veiklas situacijose (P.Jucevičienė, D.Lepaitė, 2000).

• darbo operaciniam atlikimui (pirmasis veiklos lygis) reikalinga meistriškai išmoktos elgsenos lygio (elementariausio) kompetencija, sudaryta iš aiškiai išskiriamų sudedamųjų, kitaip tariant, kalbama ne apie kompetenciją, bet apie kompetencijas (Otter, 1992);

• darbo tobulinimui (antrasis veiklos lygis) reikalinga pridedamoji kompetencija, kuri grindžiama ne tik meistriškai išmokta elgsena, bet ir tam tikru žinojimu. Čia taip pat turimos omenyje kompetencijos;

Remiantis mokslinės literatūros ir dokumentų analize, galima teigti, kad kompetencija – hierarchinis struktūrinis darinys, kadangi skirtingo hierarchinio lygio veiklos atlikimui reikalinga ir skirtingo lygio kompetencija:

• darbo vidinių ir išorinių sąlygų keitimui (trečias veiklos lygis) reikalinga integruota kompetencija, kai elgsenos ir žinojimo integracija grindžiama veikla, kuri lemia esminę kaitą;

• naujo darbo kūrimui ir kvalifikacijos perkėlimui į naują veiklos situaciją (ketvirtasis veiklos lygis) reikalinga holistinė visuminio požiūrio į ugdymą kompetencija (P.Jucevičienė, D. Lepaitė, 2000).

D.Lepaitė (2003). Kompetenciją plėtojančių studijų programų lygio nustatymo metodologija

Europinės kompetencijos

Komunikacija gimtąja kalba

Gebėti išreikšti ir interpretuoti reiškinius, jausmus, faktus žodžiu ir raštu (klausymas, kalbėjimas, skaitymas ir rašymas). Visa tai susiejant su socialiniu ir kultūriniu kontekstu šviečiantis, mokantis, ruošiantis praktinei veiklai, dirbant, buityje ir laisvalaikiu.

Komunikacija užsienio kalbomis

Tai - žinios, gebėjimai ir įgūdžiai suvokti kalbantįjį, palaikyti pokalbį, skaityti ir suprasti tekstą, išryškinant socialinius aspektus, suvokiant kultūrų skirtumus. Gebėti išreikšti savo jausmus, gyvenimo faktus ir reiškinius raštu ir žodžiu.

Matematinė kompetencija ir pagrindinės mokslo bei technologijų kompetencijos

Matematinė kompetencija – tai gebėjimas naudoti matematinius sprendimo veiksmus atmintinai ir raštu sprendžiant įvairaus lygio problemas kasdieninėse situacijose, logiškai mąstant, pasitelkus formules, modelius, konstruktus ir grafikus.

Informacinių technologijų taikymas

Gebėti naudotis informacinėmis technologijomis darbo procese, laisvalaikiu ir komunikuojant. Turėti įgūdžių naudotis IKT, internetu, gebėti surasti reikiamą informaciją, ja dalintis, pristatyti, bendrauti informacinių technologijų pagalba.

Mokymosi, kaip mokytis, kompetencija

Tai – gebėjimas individualiai organizuoti savo mokymąsi, jį individualizuojant ir grupėje, atsižvelgiant į laiką ir informacijos kiekį. Gebėti įsisavinti naujas žinias ir įgūdžius, juos pritaikant praktinėje veikloje: namų aplinkoje, darbe, mokantis, šviečiantis.

Ši kompetencija grindžiama asmens motyvacija ir pasitikėjimu.

Tarpasmeninė, tarpkultūrinė ir socialinė kompetencijos, pilietinė kompetencija

Gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti su įvairiais skirtingų kultūrų asmenimis darbo srityje ir socialinėje aplinkoje bei gebėti spręsti konfliktus.

Pilietinė kompetencija pasižymi socialinės ir politinės srities žiniomis bei gebėjimu aktyviai ir demokratiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Antrepreneriškumas,(verslumo) kompetencija

Tai – asmens gebėjimas idėjas realizuoti veikloje. Ši kompetencija apima kūrybiškumą, atvirumą naujovėms, gebėjimą rizikuoti, taip pat – gebėjimus planuoti ir vadovauti projektams.

Kasdien ir namų ir visuomenės aplinkoje prireikia specifinių žinių bei įgūdžių įgyvendinant socialinius ir ekonominius, komercinius projektus.

Kultūrinės raiškos kompetencija

Tai - kūrybinės idėjų, patirties ir emocijų raiškos svarbos pripažinimas. Meninė raiška apima žiniasklaidą, muziką, literatūrą, vaizduojamąjį bei aktorinį meną.

Darnaus vystymosi švietimo principai glaudžiai siejasi su ugdytojo veiklos samprata, kuri šiandien yra pakitusi

pasaulinių ir europinių švietimo dimensijų kontekste.

Darnaus vystymosi švietimo strategija (DVŠ) – visą gyvenimą trunkantis procesas, platesnis nei formalusis švietimas.

DVŠ turi būti laikomas visą gyvenimą aprėpiančiu procesu, įtrauktas:– į įvairių lygių ugdymo programas;– į ugdytojų rengimą;– į tęstinį specialistų ir pareigūnų kvalifikacijos

tobulinimą.UNECE Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisija, Vilnius, 2005

Švietimas – tai ne tik viena iš žmogaus teisių. Tai – būtina darnaus vystymosi sąlyga ir esminė gero valdymo, pagrįsto sprendimų priėmimo ir

demokratijos skatinimo priemonė. Dėl to darnaus vystymosi švietimas (DVŠ) gali

padėti paversti mūsų viziją tikrove.

Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijosDarnaus vystymosi švietimo strategija (2005 03 17-18,

Vilnius)

Darnaus vystymosi švietimas (DVŠ) padeda plėtoti ir stiprinti asmenų, grupių, bendruomenių, organizacijų ir šalių gebėjimą svarstyti klausimus ir priimti sprendimus darnaus vystymosi labui.

JTEEK DVŠŠ (2005, Vilnius)

Tenkinant socialines reikmes:– kiekvienam žmogui suteikiama galimybė įgyti

tinkamą išsilavinimą, gauti darbą ir užimti norimą vietą visuomenėje;

– atsižvelgiama į įvairiapuses kultūros, saviraiškos ir rekreacijos reikmes;

– visiems užtikrinamas tinkamas gyvenimo lygis bei sveikatai palanki aplinka;

– visų visuomenės sluoksnių atstovai įtraukiami į sprendimų svarstymą ir priėmimą.

Sąlygiškai subalansuotosios plėtros siekiai skirstomi į tris sritis:

Skatinant ekonomikos plėtrą:– kuriama lanksti ir įvairiapusė ekonomika, užtikrinanti

pakankamai darbo vietų;– siekiama energetikos efektyvumo, neatsinaujinantieji

ištekliai keičiami atsinaujinančiaisiais;– optimizuojamas gyvenviečių išdėstymas ir

planavimas;– plėtojamas visuomeninis transportas.

Saugant ir gerinant aplinką:– vertinama ir saugoma gamtos įvairovė;– tausojami gamtos ištekliai;– aplinkos tarša nekelia pavojaus žmogaus sveikatai

ir aplinkai;– mažinamas atliekų kiekis, jos perdirbamos ir

pakartotinai panaudojamos.

Švietimas yra sudedamoji dalis sistemos, kurią lemia ekonomika,

visuomenės sąranga ir kultūra. Žmogaus ir visuomenės gyvenimo sąlygos

priklauso nuo gamtos išteklių ir veikia aplinką.

Dėmesys įvairialypiams sąlyčiams:aplinkos, visuomenės, ekonomikos ir

kultūros;praeities, dabarties ir ateities;mokymosi mokykloje ir realaus pasaulio;asmens gyvenimo būdo ir jo įtakos

kitiems žmonėms bei aplinkai.

Socialinė ir ekonominė pažanga priklauso nuo žmonių išsilavinimo.

Mokymasis visą gyvenimą yra esminis, siekiant aktyvaus pilietiškumo ir teikiant žmogui galimybių gauti darbą.

Palanki subalansuotajai plėtrai vadyba ir strateginis planavimas;

Ugdytojų, ugdytinių ir jų tėvų, socialinių partnerių bendradarbiavimas bei dalyvavimas planuojant ugdymo turinį ir mokyklos veiklą;

Ugdytojo kompetencija subalansuotosios plėtros srityje, gebėjimas taikyti adekvačius mokymo(si) metodus, patirties sklaida;

Ugdymo įstaigos subalansuotoji plėtra – tai:

„Mokyklos darbotvarkė 21“.projekto vadovė dr. L.Galkutė, 2003

Bendradarbiavimas su įvairiomis institucijomis – vietos valdžios, mokslo institucijomis, verslo žmonėmis, žiniasklaida ir kt., dalyvavimas bendruomenės inicijuotoje veikloje;

Nuolatinis mokyklos veiklos įsivertinimas (vidinis auditas) ir tobulinimas, besimokančiųjų bendruomenės plėtotė mokykloje.

Mokyklos subalansuotoji plėtra – tai:

„Mokyklos darbotvarkė 21“.projekto vadovė dr. L.Galkutė, 2003

Pagrindinio išsilavinimo uždavinys – ugdyti bendruosius įgūdžius bei gebėjimą ir motyvaciją nuolat tobulėti.

DVŠ apima tarpusavio pagarbos ugdymą, bendraujant ir priimant sprendimus, perkeliant dėmesį nuo informacijos perteikimo į mokymąsi kartu.

Taigi reikėtų pripažinti, kad DVŠ prisideda prie aktyvaus ir integralausTodėl taip pat reikėtų svarstyti DVŠ indėlį, kuriant ir plėtojant demokratišką dalyvavimą, ypač sprendžiant visuomenės konfliktus ir siekiant teisingumo.

UNECE Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisija, Vilnius, 2005

Aukštasis mokslas turėtų ženkliai prisidėti prie DVŠ, kuriant atitinkamas žinias ir ugdant kompetencijas;

Plėtojant DVŠ, turėtų būti atsižvelgiama į skirtingas vietos, šalių ir regionų sąlygas, taip pat ir į globalinį kontekstą, kad būtų suderinti globaliniai ir vietos interesai;

DVŠ taip pat galėtų prisidėti prie kaimo ir miesto vietovių plėtros, mokslo prieinamumo didinimo ir jo kokybės gerinimo. Tai būtų ypač naudinga kaimo žmonėms.

UNECE Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisija, Vilnius, 2005

Atskleisti vietos bendruomenės problemų ir iniciatyvų sąsajos su nacionaliniais regiono ir pasaulio procesais

/Mąstyti globaliai, veikti lokaliai/

Subalansuotosios plėtros arba darnaus vystymosi koncepcijos bruožai atsispindi Lietuvos „Valstybinėse švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatose“

“Kadangi nežinome, ko labiausiai reikės ateityje, būtų beprasmiška stengtis išmokyti to iš anksto. Veikiau reikėtų stengtis išugdyti žmones, kurie taip pamėgs mokytis ir taip puikiai sugebės tai daryti, kad galės išmokti visko, ko tik prireiks.”

- Johnas Holtas

Darnaus vystymosi švietimo kompetencija

Mokymasis mokytis

Mokymasis veikti

Mokymasis “būti”

Mokymasis gyventi ir dirbti drauge

I. Mokymasis mokytis:

1. Kritinis mąstymas, gebėjimas formuluoti analizės reikalaujančius klausimus;

2. Sisteminis mąstymas (reiškinių, problemų) kompleksiškumo suvokimas;

3. Problemų sprendimas, kliūčių įveikimas;4. Problemų formulavimas, pokyčių valdymas;5. Į ateities perspektyvą kūrybiškas mąstymas6. Visuminis požiūris, tarpdalykinių ryšių

supratimas.

II. Mokymasis veikti:

1. Mokymasis (žinių taikymas) įvairiuose realaus gyvenimo kontekstuose;

2. Sprendimų priėmimas neapibrėžtose situacijose (nesant išsamios informacijos);

3. Gebėjimas valdyti kritines ir rizikingas situacijas;

4. Atsakinga veikla;5. Savigarba veikloje;6. Veikla esant apribojimams.

III. Mokymasis „būti“:

1. Pasitikėjimas savimi2. Saviraiška ir komunikavimas3. Streso valdymas4. Gebėjimas identifikuoti ir svarstyti vertybines

nuostatas.

IV. Mokymasis gyventi ir dirbti drauge:

1. Atsakinga veikla – vietos ir globaliu mastu;2. Veikla gerbiant kitus;3. Suinteresuotų grupių ir jų interesų

identifikavimas;4. Bendradarbiavimas / darbas komandoje;5. Demokratiškas dalyvavimas priimant

sprendimus;6. Derybos ir sutarimo pasiekimas;7. Įsipareigojimų pasiskirstymas

(subsidiarumas)


Gyvenimo pilnatvė


Vidinė darna

Aktyvumas



Europinių (Mokymosi visą gyvenimą) kompetencijų ir Darnaus vystymosi švietimo (DVŠ) kompetencijų dermė

7. Komunikacija gimtąja kalba

6. Komunikacija užsienio kalbomis

1. Matematinė kompetencija ir pagrindinės mokslo bei technologijų kompetencijos2. Informacinių technologijų žinojimo ir naudojimosi kompetencija3. Mokymosi mokytis kompetencija

5. Tarpasmeninė, tarpkultūrinė, socialinė ir pilietinė kompetencija

4. Antrepreneriškumo (verslumo) kompetencija

8. Kultūrinės raiškos kompetencija

1. Mokymasis mokytis

2. Mokymasis veikti

4. Mokymasis “būti”

3. Mokymasis gyventi ir dirbti drauge

Mokytojo profesijos kompetencijos aprašasBendrakultūrinė kompetencija

Profesinės pedagoginės kompetencijos

Bendrosios kompetencijos

M o k ė j i m a s i r s u g e b ė j i m a s1. Daugialypės Lietuvos kultūros saugojimo;

2. Šalies konstitucinės demokratijos teorijos ir praktikos skatinimo ir palaikymo;3. Socialinio, kultūrinio, kalbinio ir etninio tapatumo gerbimo;4. Vadovavimosi šiuolaikine švietimo paskirties samprata;

5. Pasaulio ir Europos kultūros, istorijos ir geografijos žinių vertinimo bei integravimo;6. Dalyvavimo visuomenės ir švietimo kaitos procesuose;

1. Informacinių technologijų naudojimo;

2. Ugdymo/si aplinkų kūrimo;

3. Dalyko turinio planavimo ir tobulinimo;

4. Mokymo/si proceso valdymo;

5. Mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo;

6. Mokinių motyvavimo ir paramos jiems;7. Mokinio pažinimo ir jo pažangos pripažinimo;

8. Profesinio tobulėjimo.

1. Komunikacinė ir informacijos valdymo;

2. Bendravimo ir bendradarbiavimo;

3. Tiriamos veiklos;

4. Reflektavimo ir mokymosi mokytis;

5. Organizacijos tobulinimo bei pokyčių valdymo.

7. Namų aplinkos ir šeimos vertybių puoselėjimo;8. Mokinių mokymo vadovautis bendražmogiškomis vertybėmis.

1. Bendrakultūrinė kompetencija – žinios, įgūdžiai, gebėjimai, vertybinės nuostatos ir kitos asmeninės savybės, sąlygojančios sėkmingą žmogaus veiklą konkrečioje (-se) kultūroje (-se).

(Mokytojo profesijos kompetencijos aprašas)

Mokytojo profesijos pedagoginės kompetencijos

• Informacinių technologijų naudojimo;• Ugdymo/si aplinkų kūrimo;• Dalyko turinio planavimo ir tobulinimo;• Mokymosi/si proceso valdymo;• Mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo;• Mokinių motyvacijos ir paramos jiems;• Mokinio pažinimo ir jo pažangos pripažinimo;• Profesinio tobulėjimo.

2. Profesinės pedagoginės kompetencijos - mokytojo

• žinios,• įgūdžiai,• gebėjimai,• vertybinės nuostatos,• požiūriai,• kitos asmeninės savybės,

reikalingos sėkmingai bendrajai ugdymo veiklai, jos nespecifikuojant pagal ugdymo turinio koncentrus/sritis.


3. Bendrosios kompetencijos - • žinios,• įgūdžiai,• gebėjimai,• vertybinės nuostatos,• požiūriai,• kitos asmeninės savybės,

reikalingos bet kuriai žmogaus veiklai ir galima perkelti iš vienos rūšies veiklos į kitą.


Mokytojo profesijos bendrosios kompetencijos

• Komunikacinė ir informacijos valdymo;• Bendravimo ir bendradarbiavimo;• Tiriamosios veiklos;• Reflektavimo ir mokymosi mokytis;• Organizacijos tobulinimo bei pokyčių valdymo.

Perkeliamoji kompetencija (transferable, bendroji) –

žinios, gebėjimai, požiūriai, vertybės bei kitos asmeninės savybės, reikalingos bet kuriai žmogaus veiklai ir perkeliamos iš vienos rūšies veiklos į kitą; perkeliamoji, pavyzdžiui, komunikacinė kompetencija gali būti įvairių kitų veiklos kompetencijų sudedamoji dalis.

Mokytojo profesijos kompetencijos aprašasIV Mokytojo profesijos bendrosios kompetencijos

Europinės mokymosi visą gyvenimą kompetencijos

1. Komunikacinė ir informacijos valdymo

2. Bendravimo ir bendradarbiavimo

3. Tiriamosios veiklos

4. Reflektavimo ir mokymosi mokytis

5. Organizacijos tobulinimo bei pokyčių valdymo



3. Informacinių technologijų žinojimo

4. Tarpasmeninė, tarpkultūrinė ir socialinė kompetencijos, pilietinė kompetencija

7. Mokymosi mokytis kompetencija

6. Matematinė kompetencija ir pagrindinės mokslo bei technologijų kompetencijos

8. Antrepreneriškumo kompetencija


Mokytojo profesijos bendrųjų kompetencijų (2007 01 15) ir Darnaus vystymosi švietimo (DVŠ) kompetencijų

dermė







2. Mokymasis veikti

3. Mokymasis “būti”

4. Mokymasis gyventi ir dirbti drauge

Mokyklos vadovo kompetencijos aprašas reglamentuoja mokyklos vadovo profesinės veiklos kompetencijos

4.1. Švietimo politikos išmanymo, strategijos kūrimo, strateginio plano rengimo ir įgyvendinimo

4.2. ugdymo proceso valdymo

4.3. žmogiškųjų išteklių valdymo

4.4.mokyklos turto ir lėšų valdymo

Perkeliamosios bendrosios kompetencijos

9.1. mokymosi kaip mokytis

9.2. komunikacinė

9.3. informacijos valdymo

9.4. pokyčių valdymo

Mokyklos vadovo kompetencija – žinios, įgūdžiai, gebėjimai, vertybinės sąlygojančios profesinę veiklą ir turinčios įtakos mokyklos sėkmingos veiklos rezultatams.

Perkeliamoji (bendroji) kompetencija – mokyklos vadovo žinios, įgūdžiai, gebėjimai, vertybinės nuostatos, kitos asmeninės savybės, reikalingos bet kuriai žmogaus veiklai ir galimos perkelti iš vienos rūšies veiklos į kitą.

Mokyklos vadovo kompetencijosaprašas (2007 01 15 įsakymas Nr. ISAK-55)

Ugdymo turinio proceso tikslas –

pritaikyti ugdymo turinį, kad kiekvienas mokinys pagal savo poreikius ir išgales bręstų kaip asmenybė, įgytų kompetencijų, būtinų tolesniam mokymuisi ir prasmingam, aktyviam gyvenimui besikeičiančioje visuomenėje.

Mokytojo profesijos kompetencijos aprašasIV Mokytojo profesijos bendrosios kompetencijos

Europinės mokymosi visą gyvenimą kompetencijos








3. Informacinių technologijų žinojimo

4. Tarpasmeninė, tarpkultūrinė ir socialinė kompetencijos, pilietinė kompetencija

7. Mokymosi mokytis kompetencija

6. Matematinė kompetencija ir pagrindinės mokslo bei technologijų kompetencijos

8. Antrepreneriškumo kompetencija


Darnaus vystymosi kompetencijos (Pagal M.Lukšienę, 2000, p.85; L.Galkutę, 2006, Programa, LRŠM Ministro 2006 sausio 31d. ISAK-156)

Perkeliamoji (transferable) arba bendrieji gebėjimai (P.Descy, M. Tessaring, 2001. Antroji Europos profesinio rengimo ataskaita, publikuota Europos Komisijos oficialiųjų dokumentų sesijoje) (P.Jucevičienė, 2007, Besimokantis miestas, p.139)

Mokytojo profesijos kompetencijos aprašo (2007 01 15) IV Bendrosios kompetencijos


2. Mokymosi veikti

3. Mokymosi “būti”

4. Vertybinės nuostatos, mokymosi gyventi ir dirbti drauge






• skaičiavimo• raštingumo

• komunikaciniai• problemų sprendimo• komandinio darbo

• sprendimų priėmimo• kūrybinio mąstymo• darbo kompiuteriu• nuolatinio mokymosi/

mokymosi mokytis/metamokymosi

JAV• kritinio mąstymo

• tolerancijos• atsakingumo

Dublino darbo grupė pateikia pasiekimų lygio skirtumus:1)žinių ir supratimo,2)žinių ir supratimo taikymo;3)gebėjimų priimti sprendimus,4)gebėjimo konsultuoti, 5)mokymosi įgūdžių blokuose.

Permainos, kurios vykdomos, yra dinamiškos ir plataus masto, bet ir praktiškai jos įdiegiamos žingsnelis po žingsnelio.

M.A.Gephart, 1995

Dublino aprašai: gairės pedagogų kompetencijai

Ugdytojo vaidmuo keturiose skirtingose situacijose:• Tarpasmeninis vaidmuo;• Pedagoginis vaidmuo;• Organizacinis vaidmuo;• Dėstomo dalyko bei mokymo metodų

eksperto vaidmuo.

Tarpasmeninė kompetencija

• Ugdytojas turi sukurti malonią darbo aplinką savo grupėje;

• Tai ugdytojo atsakomybė – jis turi būti asmeniškai kompetentingas

• Pusiausvyra tarp vadovavimo ir patarimo, valdymo ir sekimo, koregavimo ir skatinimo.

Mokytojo profesijos kompetencijos aprašo ir pedagogų kompetencijų pagal Dublino aprašus dermė

Tarpasmeninė kompetencija

6.2. Ugdymo(si) aplinkų kūrimo kompetencijos

6.6. Mokinių motyvavimo ir paramoms jiems kompetencija

6.4. Mokymo(si) proceso valdymo kompetencija

6.8 Profesinio tobulėjimo kompetencija

Pedagoginė kompetencija

• Turi padėti moksleiviams, kad jie taptų nepriklausomais ir atsakingais asmenimis, kurie suvokia savo siekius ir galimybes;

• Saugi mokymosi ir darbo aplinka;• Padėti priimti sprendimus, stimuliuoti

tobulėjimą.

Pedagoginė kompetencija

15.3. Tiriamosios veiklos kompetencija

6.7. Mokinių pažinimo ir jo pažangos pripažinimo kompetencija

6.5. Mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo kompetencija

Bendrakultūrinė kompetencija


Dalyko mokėjimo ir metodologinė kompetencija

• Turi padėti išmokti tam tikro dalyko ar profesijos, supažindinti su dalyko panaudojimo realiame gyvenime ir darbe būdus.

• Padėti besimokantiems suvokti visuomenę, ko jie gali tikėtis atstovaudami savo profesiją.

159

Dalyko mokėjimo ir metodologinė kompetencija

6.1. Informacinių technologijų naudojimo kompetencija

6.3. Dalyko turinio planavimo ir tobulėjimo kompetencija


Organizacinė kompetencija

• Pedagogas rūpinasi visais organizaciniais klausimais, susietais su mokymo praktika, mokymosi procesu mokykloje ir darbo vietoje. Sukuria savo mokiniams gerai organizuotą ir orientuotą mokymosi aplinką.

161

6.4. Mokymos(si) proceso valdymo kompetencija

6.2. Ugdymo(si) aplinkų kūrimo kompetencija

Organizacinė kompetencija


Kompetencija bendradarbiauti su kolegomis

• Ugdytojas turi įsitikinti, kad jo darbas dera su kolegų darbu.

• Jis turi prisiderinti prie sėkmingo ugdymo institucijos funkcionavimo,

• prie kolegiško abipusio bendradarbiavimo ir tinkamo ugdymo veiklos organizavimo,

• prie išmanaus organizacijos valdymo, vystymo ir tobulinimo.

163

15.5. Organizacijos tobulinimo bei pokyčių valdymo kompetencija

Kompetencija bendradarbiauti su kolegomis


Kompetencija bendradarbiauti su darbo aplinka

• Palaikyti ryšius su ugdytojų tėvais, globėjais, su darbdaviais ir tais, kurie yra iš kitų įstaigų.

165

15.2. Bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencija

Kompetencija bendradarbiauti su darbo aplinka


Tobulinimosi ir apmąstymo kompetencija

• Ugdtojas turi nuolat rūpintis asmeniniu ir profesiniu tobulėjimu. Tai jo atsakomybė. Kompetentingas ugdytojas nuolat apmąsto savo požiūrį ir kompetenciją.

• Jis turi žinoti, kas svarbiausia praktikoje, asmeninius standartus, vertybes ir edukacinius požiūrius, stiprybes ir silpnybes, pritaikyti savo asmeninį tobulėjimą mokyklos strategijoje.

167

Tobulinimosi ir apmąstymo kompetencija

15.3. Tiriamosios veiklos kompetencija

15.4. Reflektavimo ir mokymosi mokytis kompetencija

6.8. Profesinio tobulėjimo kompetencija


Kiekviename gyvenimo etape reikia:

• atnaujinti turimas žinias;• labiau rūpintis etikos dalykais;• protas nuo pat ankstyvos vaikystės turi

būti pasirengęs abejoti įgytomis žiniomis.

“Aš naudojuosi ne tik savo smegenimis, bet ir

tais, kuriuos galiu pasiskolinti”.

W. Wilsonas


Gyvenimo pilnatvė


Vidinė darna

Aktyvumas



Seminaro formulė

45

4 DVŠ kompetencijos

2 kompetencijos kojos

2 mokymosi kilpos

3 ugdymo paradigmos

4 kompetencijų lygiai

8 europinės kompetencijosMokytojo profesijos

kompetencijos (1-8-5)

8 europinės dimensijos

“Šiuolaikiniai cinikai bei skeptikai nė nemano darą kokią nors žalą, kai tiems, kuriems patiki savo vaikų protus, moka mažesnį atlyginimą negu tiems, kuriems patiki savo vamzdžius.”

- Johnas F.Kennedy

Education

Projektas „šviesk' mokymai nijole bankauskiene