· Web viewAdministracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-16-697/2019. Teisminio proceso Nr. 4-26-3-00053-2018-4. Procesinio sprendimo kategorija 21.11.8 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-03919

2019-03-12

2019-02-26

2019-02-26

-

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-16-697/2019

Teisminio proceso Nr. 4-26-3-00053-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 21.11.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. administracinio nusižengimo bylą dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato 2018 m. kovo 15 d. nutarimo, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 23 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) 2018 m. kovo 15 d. nutarimu V. L. pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį paskirta administracinė nuobauda – 10 Eur bauda, pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį paskirta administracinė nuobauda – 300 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, jam buvo paskirta galutinė administracinė nuobauda – 300 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieneriems metams.

2. Jis buvo nubaustas už tai, kad 2018 m. sausio 27 d. apie 21.40 val. Kupiškio r. sav., Byčių k., vairavo automobilį „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas lengvas (1,13 promilės) girtumo laipsnis, bei tikrinančiam pareigūnui nepateikė automobilio registracijos liudijimo, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 ir 16 punktus.

3. Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi V. L. skundas netenkintas, nutarimas paliktas nepakeistas. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūra informuota, jog V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. G., a. k. (duomenys neskelbtini) veiksmuose liudijant Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmuose 2018 m. gegužės 17 d. vykusiame teismo posėdyje yra nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnyje, požymių, ir perduota medžiaga, susijusi su šia veika.

4. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 23 d. nutartimi V. L. skundas netenkintas, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartis palikta nepakeista.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. spalio30 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato 2018 m. kovo 15 d. nutarimą, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį bei Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 23 d. nutartį ir administracinio nusižengimo bylą jam nutraukti. Pareiškėjas prašyme nurodo:

6.1. Nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka buvo padaryti esminiai ANK 616 straipsnio 3 dalies, 569 straipsnio 4 dalies pažeidimai, nes nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti visi bylos įrodymai.

6.2. Nepagrįstai nepripažintos bylos įrodymais pareiškėjo Kupiškio rajono policijos komisariatui, vėliau teismui teiktos nuotraukos (kurios patvirtina, kad automobilis stovi toje vietoje prie konteinerių, prieš susikirtimą su Beržų g., kur policijos pareigūnai buvo sulaikę automobilį, kad nėra ratų judėjimo žymių), taip pat nebuvo tiesiogiai apklausti policijos darbuotojai R. T., G. J., pasiremta tik jų rašytiniais paaiškinimais, taip buvo pažeisti ANK 630 straipsnio 1 dalies reikalavimai teisme išklausyti liudytojus.

6.3. Byloje nebuvo ištirta reikšminga aplinkybė dėl pažeidimo padarymo laiko. Tiek protokole, tiek nutarime nurodyta, kad automobilį pareiškėjas vairavo neblaivus 2018 m. sausio 27 d. 21 val. 40 min., tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tvirtino, kad nurodytu laiku jis nevairavo automobilio, tik jame sėdėjo laukdamas draugo ir bendraudamas SMS žinutėmis su drauge. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta detali mobiliojo ryšio operatoriaus ataskaita apie suteiktas telefonines paslaugas 2018 m. sausio 27 d. Iš jos matyti, kad 2018 m. sausio 27 d. 21:35:24 val., 21:35:27 val., 21:35:30 val. buvo siunčiamos SMS žinutės. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad policijos pareigūnai prie pareiškėjo automobilio atvyko 21:35:24 val., t. y. kai pareiškėjas rašė žinutes. Šie paaiškinimai buvo nepagrįstai atmesti, o mobiliojo ryšio operatoriaus informacija liko nevertinta.

6.4. Byloje buvo netinkamai tirti ir vertinti policijos pareigūnų R. T. ir G. J. parodymai. Šiems parodymams buvo suteiktas prioritetas, neatskleidžiant jų tarpusavio prieštaringumo neatitikčių objektyviems bylos duomenims (ANK 618 straipsnio 2 dalies pažeidimas). Policijos darbuotojo R. T. surašytame protokole nėra nurodyta ir įvardyta G. J. (ANK 594 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimas), todėl nėra pagrindo jos paaiškinimus vertinti kaip patikimus, nes nėra duomenų apie jos dalyvavimą tiriant pažeidimą.

6.5. Pareigūnės G. J. tarnybiniuose pranešimuose nurodoma informacija ir jos parodymai teisme nesutampa dėl aplinkybės, kada pamatė pareiškėjo automobilį, ar įvažiuojant į sankryžą, ar važiuojant atbuline eiga, ar matė įvažiuojantį į sankryžą. Vadinasi, G. J. parodymai dėl pamatymo laiko, objekto (automobilis ar tik jo šviesos), bendravimo su pareiškėju nėra nuoseklūs ir tikėtini. Be to, G. J. tarnybinis pranešimas pažodžiui tapatus R. T. tarnybiniam pranešimui.

6.6. Pareiškime nurodomi prieštaravimai tarp pareigūno R. T. tarnybiniuose pranešimuose ir jo parodymuose nurodomos informacijos dėl aplinkybių, kur pareigūnas matė automobilį (Byčių g. sankryžoje, važiuojantį iš Byčių kaimo gilumos Vaideginės gatve link Beržų g., ar matė tik automobilio kontūrus privažiavęs arti automobilio), taip pat skiriasi paaiškinimai dėl automobilio šviesų (sustojus pareigūnams vairuotojas perjungė šviesas į pažibinčius, R. T. priėjus prie automobilio degė artimosios šviesos, policijos ekipažui privažiavus automobilyje degė artimosios šviesos). R. T. negalėjo tamsiu paros metu pats vairuodamas automobilį stebėti pareiškėjo važiavimo kelio, todėl jis nematė važiuojančio automobilio.

6.7. Teismai nevertino, kad R. T. parodymus apie tai, jog gatvė, kurioje stovėjo automobilis, buvo apšviesta, paneigia Kupiškio komunalinio ūkio įmonės pažyma. Joje nurodyta, kad minėtu laiku ir vietoje gatvės apšvietimas buvo išjungtas. Be to, liko nevertintas įrašas, kurį pareiškėjas pateikė į bylą, šis patvirtina, kad policijos pareigūnai negalėjo matyti V. L. judančio automobilio dėl didelio atstumo iki policijos automobilio, vaizdą ribojančių krūmų, medžių. Apylinkės teismas nepagrįstai atmetė prašymą atlikti dėl to eksperimentą. Netenkinus prašymo atlikti įvykio vietos apžiūrą arba eksperimentą buvo apribota teisė į teisingą teismą, pažeistas rungimosi principas ir ANK 566 straipsnyje įtvirtintas teisingo proceso principas. Apygardos teismas taip pat padarė ANK 566, 577 straipsnių pažeidimus.

6.8. Panevėžio apygardos teismui buvo pateiktas antstolio L. J. 2018 m. liepos 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuris paneigia nutarimo ir nutarčių išvadas, kad policijos pareigūnai turėjo realią galimybę matyti automobilį tiek sankryžoje, tiek jį važiuojantį atbuline eiga link netoliese esančių šiukšlių konteinerių. Apygardos teismo argumentai – kad dokumentas buvo pateiktas ne laiku, yra neteisėtas, nes buvo galima skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir šį prašymą nagrinėti kaip naują įrodymą. Apygardos teismas padarė priešingas išvadas dėl to, kad pareigūnai galėjo matyti automobilį, nors apylinkės teismas ir Institucija nutarime nurodo, kad pareigūnai matė automobilį sankryžoje.

6.9. Nepagrįstai asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, parodymai buvo vertinti kritiškai ir laikyti siekiu išvengti atsakomybės. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens protokole pasirašytas tekstas negali būti pripažįstamas tinkamu kaltės įrodymu, nes buvo nulemtas neblaivumo aplinkybės.

6.10. Apylinkės teismas neteisingai nustatė prašymo apklausti liudytojus V. K. ir E. G. pateikimo laiką ir nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus bei sprendė, kad jų veiksmuose yra BK 235 straipsnyje įtvirtintos veikos požymių, ir informavo apie tai prokuratūrą. Šie asmenys buvo apklausti dar iki policijos pareigūnų. Vien tai, kad jų parodymai nesutapo su policijos pareigūnų, nėra pagrindas pripažinti juos melagingais. Šie asmenys nėra pareiškėjo draugai, jie tiesiog važiavo pro šalį, matė pareiškėją prie stovinčio automobilio. Nepagrįstai atmesti ir V. B. parodymai, kad jis pagal išankstinį susitarimą turėjo atvykti paimti pareiškėjo ir parvaryti automobilio, dėl to jis susitarė su M. P. ir atvyko anksčiau, dar būnant policijos pareigūnams. Šių asmenų parodymų teismas neanalizavo.

7. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato vyresnioji tyrėja Žavinta Lupeikė atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jo netenkinti. Pareigūnė atsiliepime į prašymą nurodo:

7.1. Su V. L. prašymu panaikinti nutarimą ir nutartis bei administracinio nusižengimo bylą nutraukti nesutinka.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

8. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. prašymas tenkintinas iš dalies.

Dėl ANK 651 straipsnio 4 dalies pažeidimo

9. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. prašyme nurodomi ANK procesiniai pažeidimai bylą nagrinėjant tiek apylinkės, tiek apygardos teisme. Dauguma šių pažeidimų susiję su įrodymų ištyrimu ir jų vertinimu. Be to, pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistas teisingo (sąžiningo) proceso principas, nes apygardos teismas nenagrinėjo bylos žodinio proceso tvarka ir neištyrė jo pateiktų įrodymų (ANK 651 straipsnis).

10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą procesinių teisės pažeidimų aspektu, konstatuoja, kad pareiškimo teiginiai dėl esminių proceso teisės pažeidimų nagrinėjant bylą pagal apeliacinį skundą yra pagrįsti.

11. ANK 651 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde galima pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Šis prašymas gali būti pateiktas tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Šį klausimą teismas išsprendžia nutartimi, kuri yra neskundžiama.

12. Pažymėtina, kad pagal ANK taisykles apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (ANK 651 straipsnio 3 dalis).

13. Šios ANK nuostatos reiškia, kad bendra tvarka procesas apeliacinės instancijos teisme vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus kai teismas nustato būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka įvertinęs byloje pateiktus prašymus dėl šio klausimo. Nepaisant to, kad prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomi, proceso taisyklės įtvirtina imperatyvų reikalavimą esant tokiems proceso dalyvių prašymams juos išspręsti priimant nutartį.

14. Iš bylos duomenų matyti, kad V. L. 2018 m. birželio 13 d. apeliaciniame skunde buvo ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ir kaltė (vairavimo neblaiviam aplinkybės nustatymo, pareigūnų galimybės pamatyti jo važiuojantį automobilį ginčijimas ir pan.), prašoma vertinti naujus įrodymus (mobiliojo ryšio operatoriaus pažymą, patvirtinančią, kad vairavimo metu buvo rašomos SMS žinutės), pažymima, kad siejant su prašymu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tyrimui bus pateikti ir kiti nauji papildomi įrodymai (antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas dėl įvykio vietos matomumo), bei aiškiai nurodomas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Gavęs skundą su prašymais 2018 m. birželio 15 d. Panevėžio apylinkės teismas išsiuntė pranešimus dėl atsiliepimo į pateiktą apeliacinį skundą pateikimo bei persiuntė bylą Panevėžio apygardos teismui, lydraštyje nurodydamas, kad byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, tačiau pagal ANK 651 straipsnio 3–4 dalis gali būti pateikti prašymai bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (1 t., b. l. 151–152). 2018 m. birželio 25 d. Institucija apygardos teismui pateikė atsiliepimą (1 t., b. l. 153–155), o V. L. 2018 m. liepos 21 d. apygardos teismui pateikė prašymą priimti paaiškinimus raštu bei pridėti naujus papildomus įrodymus (antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą) (1 t., b. l. 156–160). 2018 m. liepos 23 d. Panevėžio apygardos teismas priėmė galutinę nutartį netenkinti V. L. apeliacinio skundo (1 t., b. l. 161–164).

15. Šioje nutartyje nurodyta, kad byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, atskirai pasisakyta dėl V. L. 2018 m. liepos 21 d. prašymo pridėti prie bylos jo paaiškinimus ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Teismas galutinėje nutartyje pažymėjo, kad 2018 m. liepos 2 d. buvo priimta nutartis dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinimo. Tuo pagrindu vėliau V. L. pateikti prašymai pridėti prie bylos rašytinius įrodymus, pateikti ne su apeliaciniu skundu, palikti nenagrinėti.

16. Taigi apygardos teismas, nenagrinėdamas 2018 m. liepos 21 d. V. L. prašymų, rėmėsi priimta 2018 m. liepos 2 d. nutartimi, kurioje, kaip pažymėjo teismas, nenustačius ANK 651 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų pagrindų, V. L. prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka buvo atmestas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad 2018 m. liepos 2 d. nutarties priėmimo faktą patvirtinančių dokumentų byloje nėra (nei pasirašytos nutarties, nei nutarties išsiuntimo aplinkybę liudijančių lydraščių). (past. Vienintelė informacija apie tokios nutarties galimą egzistavimą yra LITEKO informacinėje sistemoje, kurioje įvestas atskiras įvykis 2018 m. liepos 2 d. data, prisegta nepasirašyta nutartis dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinimo („Microsoft Word“ formatu), tačiau žymų apie nutarties kopijų išsiuntimą nėra.) Vadinasi, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka apeliacinėje instancijoje buvo nesilaikyta ANK 651 straipsnio 4 dalies imperatyvių nuostatų reikalavimų. Šiame straipsnyje įtvirtintos procesinės taisyklės užtikrina sąlygas, kad procesas teisme būtų teisingas (sąžiningas), todėl jų pažeidimas reiškia, kad buvo nesivadovauta teisingo proceso principu (ANK 566 straipsnis) ir taip pažeistos esminės administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesinės teisės: būti tiesiogiai išklausytam žodžiu, susipažinti su bylos medžiaga (ANK 571, 577 straipsniai).

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad padarytas proceso teisės pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė išsamiai išnagrinėti bylą, suvaržė asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, gynybos teises ir galėjo turėti įtakos neteisėtam apygardos teismo sprendimui priimti. Šis pažeidimas yra pagrindas panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apygardos teismui.

18. Teisėjų kolegija kitų pareiškėjo prašymo argumentų (iš esmės susijusių su pareiškėjo veiksmų kvalifikavimu, kalte) nenagrinėja, t. y. nedaro išankstinių išvadų, kurias gali padaryti apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 23 d. nutartį ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apygardos teismui.

TeisėjaiGabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Ridikas

Alvydas Pikelis

_______________________



Galioja nuo

Paskelbta


2019-03915

2019-03-12

2019-02-26

2019-02-26

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-19-788/2019


Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.10; 1.2.18.11; 2,1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.6.6.2; 2.4.7

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,

civilinės ieškovės UAB „K“ atstovui A. S.,

nuteistojo E. N. gynėjui advokatui Romualdui Matoniui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus kasacinį skundą E. N. baudžiamojoje byloje dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu E. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimu; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 90 MGL (3389 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti padarytą turtinę žalą ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš E. N. UAB „K“ priteista 63 581,54 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas turtui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalis dėl E. N. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir dėl to priimtas naujas nuosprendis: E. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta ir teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo, laisvės atėmimo bausmės atidėjimo, UAB „K“ naudai priteisto 63 581,54 Eur žalos atlyginimo. UAB „K“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas turtui. Kita Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalis pakeista: E. N. nusikalstama veika iš BK 222 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 223 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. E. N. apeliacinės instancijos teismo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas dėl kaltinimo, kad jis nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., būdamas UAB „K“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), Marijampolė, akcininkas bei direktorius, nežinant kitiems įmonės akcininkams, pervedinėdamas įvairaus dydžio pinigines sumas (detalus finansinių operacijų aprašymas pateiktas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose) iš UAB „K“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „K“ priklausantį turtą – 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur).

1.2. Be to, E. N. apeliacinės instancijos teismo nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas UAB „K“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), Marijampolė, direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, atlikdamas bendrovės valdymo funkcijas, per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d. netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos ir aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „K“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros, t. y.:

1.2.1. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 redakcija) 10 straipsnio 2 dalies (2012 m. balandžio 24 d. Nr. XI-1988 redakcija), nes buhalteriu formaliai įdarbino A. S., tačiau pats tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą;

1.2.2. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 7 straipsnio 3 dalies, nes nepatvirtino UAB „K“ sąskaitų plano;

1.2.3. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 9 straipsnio, nes neparinko UAB „K“ apskaitos politikos;

1.2.4. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 14 straipsnio, nes nenustatė UAB „K“ dokumentų pasirašymo tvarkos;

1.2.5. nesilaikė Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (Žin., 1999, Nr. 50-1622), 10 punkto, nes nesurašė įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo;

1.2.6. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 19 straipsnio, nes tinkamai neperdavė UAB „K“ dokumentų naujai išrinktam vadovui A. S.;

1.2.7. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 13 straipsnį, nes UAB „K“ kasos pajamų orderiai ir kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos į kasą gauti ir iš kasos išmokėti pinigai už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. yra be parašų, atskaitingo asmens E. N. avansinės apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiai yra be parašų; 16 straipsnį, nes UAB „K“ apskaitos registrai nepasirašyti juos sudariusio asmens, nėra turto, nuosavo kapitalo, tiekėjų ir pirkėjų skolų, mokėtinų ir gautinų sumų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų;

1.2.8. pažeidė Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (Žin. 1999, Nr. 50-1622), 3 punktą, nes neatliko UAB „K“ inventorizacijų, nėra atliktų inventorizacijų atlikimo aprašų ir jų palyginimo su buhalterinės apskaitos dokumentų duomenimis; 5 punktą, nes nutrūkus E. N., kuris UAB „K“ apskaitos dokumentuose įvardytas kaip bendrovės kasininkas, darbo sutarčiai nebuvo inventorizuotos jo žinioje esančios lėšos, taip pat ir kitos materialinės vertybės, esančios jo žinioje;

1.2.9. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 redakcija) 12 straipsnio 1 dalį, nes 2009 m. sausio 13 d. kasos pajamų orderis TSO Nr. 0972843, kuriuo į UAB „K“ kasą priimti 4000 Lt, surašytas dar neįvykus ūkinei operacijai, nes iš UAB „K“ banko sąskaitos pinigai buvo išimti tik 2009 m. sausio 20 d., ir dėl to, kad 2009 m. nesant pateisinančio dokumento – darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio – darbo užmokesčiui išmokėti nurašė 2088 Lt, 2010 m. tokiu pačiu būdu nurašė 7239 Lt, 2013 m. tokiu pačiu būdu nurašė 100 Lt; 13 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 4 punktus (2007 m. gruodžio 19 d. Nr. 1360 redakcija), 41 punktą (2010 m. birželio 2 d. Nr. 671 redakcija), nes UAB „K“ kasos pajamų orderiai ir kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos į kasą gauti ir iš kasos išmokėti pinigai už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 27 d. yra be parašų, atskaitingo asmens E. N. avansinės apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiai yra be parašų;

1.2.10. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 punktą (2007 m. gruodžio 19 d. Nr. 1360 redakcija), kadangi UAB „K“ apskaitos registre „Kasos apyvarta“ (buhalterinė sąskaita Nr. 2721) nurodytas 2012 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderis Nr. 2, tačiau pačiame orderyje nurodytas Nr. 3, bei tuo pačiu numeriu Nr. 3 buvo išrašytas 2012 m. balandžio 11 d. kasos išlaidų orderis.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir kitaip juos įvertinęs:

2.1. Išteisino E. N. dėl kaltinimo pasisavinus didelės vertės turtą iš UAB „K“ nustatęs, kad pagal avanso apyskaitas į asmeninę E. N. sąskaitą pervesti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms – atsiskaityti už prekes ir paslaugas, lizingo įmokoms sumokėti, taip pat dividendams išmokėti; šie veiksmai nepadarė jokios žalos UAB „K“. Kartu apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad negali būti tenkinamas prokuroro baigiamųjų kalbų metu pareikštas prašymas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal kitą kaltinimą. Tokią išvadą teismas argumentavo atitinkamo prokuroro apeliacinio skundo nebuvimu ir teismo pareiga laikytis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnis).

2.2. Perkvalifikavo byloje nustatytus buhalterinės apskaitos pažeidimus iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį. Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad nustatyti pažeidimai, t. y. UAB „K“ sąskaitų plano nepatvirtinimas, apskaitos politikos neparinkimas, dokumentų pasirašymo tvarkos nenustatymas, įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo nesurašymas, atitinka objektyvų buhalterinės apskaitos netvarkymo požymį, o visų dokumentų bendrovės buhalteriui nepateikimas bei bendrovės dokumentų naujai išrinktam vadovui tinkamas neperdavimas atitinka aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo požymį.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. Eidukevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl kaltinimo keitimo, turėjo palikti kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes ir jų nekeisti (BPK 256 straipsnis). Pripažindamas E. N. kaltu pagal pakeistą kaltinimą padarė esminius BPK pažeidimus, netinkamai taikė įstatymą. Kaltinamajame akte, kurio pagrindu byla buvo pradėta nagrinėti teisme, E. N. buvo kaltinamas UAB „K“ grynųjų pinigų iš įmonės kasos (643 974,07 Lt) laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 4 d. pasisavinimu. Pakeistame kaltinime nurodyta, kad E. N. laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. pasisavino UAB „K“ 220 500 Lt juos pervesdamas iš įmonės banko sąskaitos į savo asmeninę. Kaltinimo pakeitimo turinys dėl negrynųjų pinigų pasisavinimo nesusijęs su kaltinamajame akte bei nutartyje dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje inkriminuotu grynųjų pinigų pasisavinimu, tai yra visiškai naujas kaltinimas, kuriame nurodytas skirtingas laikotarpis, skirtingas nusikalstamos veikos dalykas, pasisavinimo būdas, padariniai ir kt. Kaltinimas gali būti keičiamas tik pagal nagrinėjamos bylos ribas, šiuo atveju buvo pateiktas naujas kaltinimas, o ne kaltinimo keitimas. Tai neatitinka BPK 255 straipsnio 1 dalies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018).

3.2. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta įrodymų, kad į E. N. asmeninę sąskaitą pervesti pinigai buvo pasisavinti, nes pervestos lėšos buvo apskaitytos kaip atskaitingo asmens gauta avanso suma. Nors pateiktose avanso apyskaitose nėra atskaitingo asmens parašų ir kitų asmenų, sudariusių apyskaitas, parašų, tačiau šios lėšos buvo apskaitytos ir panaudotos įmonės reikmėms.

3.3. Kita vertus, byloje yra įrodymų dėl kaltinimo pasisavinus grynuosius pinigus iš kasos. Šiai pinigų sumai nėra pateikta panaudojimą įmonės reikmėms pateisinančių dokumentų, išvadą dėl nuostolių patvirtina ir specialisto išvada bei ją patikslinantis specialistės paaiškinimas ir jos parodymai teismuose. E. N., būdamas bendrovės administracijos vadovas, žinojo, kad kasoje esančios lėšos yra jam patikėtos ir jis yra atsakingas už jų panaudojimą įmonės reikmėms. Taigi jis žinojo apie pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. E. N. ir baudžiamajame procese turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą. Specialistės paaiškinime nurodytos tikslios pinigų sumos, dėl kurių panaudojimo pateisinantys dokumentai nebuvo pateikti. Taigi pagal apeliacinės instancijos teisme nustatytas faktines aplinkybes E. N., turėdamas jam patikėtus 519 379,43 Lt UAB „K“ grynųjų pinigų, 2014 m. sausio 24 d. pasikeitus UAB „K“ direktoriui ir kasininkui, naujai paskirtam asmeniui A. S. šių pinigų neperdavė, į įmonės kasą ar banko sąskaitą negrąžino, juos pasisavindamas ir taip padarydamas UAB „K“ turtinę žalą. Šių pinigų pasisavinimas įrodytas liudytojų (įmonės darbuotojų bei akcininkų) parodymais, UAB „K“ dokumentais, specialisto išvada ir paaiškinimais. Dėl teismų padarytų teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo klaidų E. N. išvengė baudžiamosios atsakomybės dėl didelės vertės turto pasisavinimo iš UAB „K“.

3.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2007 m. birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, ištyrus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. Taigi apeliacinės instancijos teismams, esant analogiškoms situacijoms, nėra jokių kliūčių perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teisme, ištyrus įrodymus, juos įvertinus, darytinos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį E. N. padėties pabloginimą (ne tik keistųsi BK 183 straipsnio 2 dalies faktinės aplinkybės, bet ir didėtų pasisavinto turto vertė (nuo 219 534,33 iki 519 379,43 Lt).

3.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalėjo spręsti klausimą, ar nėra pagrindo savo iniciatyva keisti kaltinime nurodytas aplinkybes. Tiek pagal kasacinę praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57-696/2017, 2K-175-303/2018), tiek pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas) apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos jau tirtus ir vertintus įrodymus, turi teisę ir pareigą savo iniciatyva keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo ne išteisinti E. N., bet, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, savo iniciatyva pranešti proceso dalyviams, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės (pasisavinimo laikas ir būdas) gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis. Nekeičiant inkriminuojamo turto vertės dydžio, kaltinamojo teisinė padėtis būtų nepasunkinta, palyginti su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro G. Eidukevičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų ir galimybių perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo

5. Iš bylos duomenų matyti, kad E. N. baudžiamoji byla teismui buvo perduota su kaltinamuoju aktu dėl svetimo turto pasisavinimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. 2017 m. balandžio 21 d. prokuroras G. Š. pateikė prašymą pakeisti inkriminuojamo turto pasisavinimo faktines aplinkybes, kartu sumažinant pasisavinto turto vertę nuo 191 631,16 Eur iki 63 861,21 Eur. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis kaltinimo keitimo procedūrų, bylą išnagrinėjo pagal prokuroro iniciatyva pakeistą kaltinimą ir priėmė E. N. apkaltinamąjį nuosprendį.

6. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. N. gynėjo advokato R. Matonio apeliacinį skundą dėl nuteisimo pagrįstumo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kaltinimą palaikė kitas prokuroras (G. Eidukevičius), kuris teismo posėdyje išreiškė nesutikimą su tuo, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta pagal pakeistą kaltinimą, nes, pasak jo, kaltinimas buvo pakeistas nepagrįstai (6 t., b. l. 132). Per apeliacinio bylos nagrinėjimo procesą bei baigiamąsias kalbas prokuroras išsakė poziciją, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimu, bylą reikia grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl to, kad buvo nepagrįstai pakeistas kaltinimas, o byloje yra duomenų, kad E. N. padarė nusikalstamą veiką aplinkybėmis, nurodytomis pirminiame prokuratūros pateiktame kaltinime.

7. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro prašymo netenkino, o, išnagrinėjęs bylą, išteisino E. N. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „K“ turto (219 534,33 Lt) pasisavinimo, konstatavęs, kad šį turtą jis panaudojo įmonės reikmėms, o ne savo naudai.

8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundo argumentus ir bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su prokuroro skunde pateiktais argumentais ir pateikto prašymo teisiniu pagrindu.

9. Prokuroro kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo ir galėjo savo iniciatyva keisti kaltinimą į pirminį, nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises. Viena tokių teisių – skųsti teismo sprendimus. Svarbi veiksmingo šios teisės įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti neapskųstą sprendimą į blogąją pusę principas (non reformatio in peius), kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundo padavusio asmens padėtis negali būti pabloginama. Šio principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose, kai procesas tęsiasi paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-195/2011, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018). BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi, priešingai nei teigia prokuroras, apeliacinės instancijos teismas negalėjo keisti kaltinimo didindamas jo apimtį.

10. Prokuroro argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimu, turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat nepagrįsti. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Nė vienos iš nurodytų aplinkybių byloje nenustatyta. Kita vertus, remiantis konstitucine jurisprudencija, tais atvejais, kai baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, ištyręs įrodymus, nustato, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir jų teisinis vertinimas gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, teismas, siekdamas užtikrinti teisingumo tikslus, taip pat gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą jam nagrinėti iš naujo (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas). Tokie apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai grindžiami iš Konstitucijos kylančia teismo pareiga veikti taip, kad būtų teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas, priimti teisingą ir teisingumo principus atitinkantį sprendimą byloje.

11. Taigi, nustačius esminius skirtumus tarp faktinių ir teismo nustatytųjų aplinkybių, nuteistojo teisinės padėties bloginimo perspektyva nėra kliūtis perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, net ir nesant jo teisinę padėtį bloginančio skundo. Kita vertus, minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas negali būti suprantamas kaip paneigiantis Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtintas kaltinamojo teises į gynybą ir teisingą (sąžiningą) procesą, rungimosi principą.

12. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo tam, kad šis teismas grąžintų bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal pirminį (sunkesnį) kaltinimą. Tokio neįprasto procesinio sprendimo prašoma remiantis minėto Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime esančiu išaiškinimu dėl apeliacinės instancijos teismo galimybės, nustačius skirtumus tarp faktinių ir teismo nustatytųjų aplinkybių, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui net ir nesant atitinkamo apeliacinio skundo. Tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime aptarta situacija neatitinka byloje susiklosčiusios padėties. Pažymėtina, kad tiek pirminis, tiek pakeistas kaltinimai susiję su E. N. veiksmais atliekant finansines operacijas su UAB „K“ pinigais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pakeistame kaltinime nurodytos aplinkybės dėl bendrovės pinigų pervedimo į savo asmeninę sąskaitą ir pirminiame kaltinime nurodytos aplinkybės dėl pinigų bendrovės kasoje trūkumo yra glaudžiai susijusios. Taigi nesutiktina su kasatoriumi, kad pirminis ir pakeistas kaltinimai yra visiškai skirtingi. Be to, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, negali daryti vienareikšmės išvados, kad pakeistas kaltinimas neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė prokuroro prašymą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Be anksčiau išdėstytų argumentų, pasakytina ir tai, kad byloje susiklosčiusi situacija, kai apeliacinės instancijos teisme dalyvaujantis prokuroras reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teisme dalyvavusio prokuroro pozicija dėl kaltinimo turinio ir apimties, taip pat kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą pagal prokuroro prašymą, nesiderina su valstybinio kaltinimo funkcija baudžiamajame procese. Teisėjų kolegijos nuomone, prokuroro prašymo tenkinimas skunde nurodytu pagrindu nagrinėjamoje byloje pažeistų kaltinamojo teisę į teisingą procesą, teisę į gynybą ir rungimosi principą.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

14. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Nors prokuroro kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kuriais būtų ginčijamas E. N. išteisinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo pasisavinus UAB „K“ didelės vertės turtą ir nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimas iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama prokuroro skunde esančius argumentus, neišvengiamai išnagrinėjo ir apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumo klausimą.

15. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija vadovaujasi iš Konstitucijos išplaukiančiomis nuostatomis, kad teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai). Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas).

Dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir padarytų išvadų motyvavimo

16. Išnagrinėjus kasacinio skundo turinį, susipažinus su bylos medžiaga ir įvertinus skundžiamą procesinį sprendimą, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka įrodymų vertinimo ir procesinių sprendimų motyvavimo reikalavimų bei palieka abejonių dėl priimto sprendimo pagrįstumo.

17. E. N. išteisinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį lėmė apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad iš UAB „K“ banko sąskaitos į asmeninę E. N. sąskaitą pervesti pinigai (219 534,33 Lt) nebuvo pasisavinti, nes, kaip nurodyta avanso apyskaitose, jie panaudoti bendrovės reikmėms: atsiskaityti už prekes ir paslaugas (degalus, automobilių dalis ir remontą, kanceliarines prekes, draudimą, kompiuterinę techniką ir kt.), lizingo įmokoms sumokėti, taip pat dividendams išmokėti (nuosprendžio 11 punktas). Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, lėmęs tokią išvadą, neatitinka išsamumo reikalavimo, o pateikti argumentai nėra pakankami tokiai išvadai pagrįsti.

18. Pagal specialisto išvadą byloje nustatyta, kad E. N. asmeninėje sąskaitoje buvo tiek iš UAB „K“ sąskaitos pervesti 220 500 Lt, tiek ir iš kitų šaltinių gautos lėšos. Per vertinamą laikotarpį (2009 m. balandžio 18 d. – 2014 m. sausio 27 d.) iš šios sąskaitos buvo panaudota 418 442,73 Lt lėšų: 92 700 Lt buvo išimti grynaisiais ir nėra pagrįsta, kur šios lėšos buvo panaudotos; 6369,84 Lt panaudoti atsiskaitymams parduotuvėse; 319 122,89 Lt buvo panaudoti E. N. asmeniniams mokėjimams, tai yra atsiskaitymams už komunalines paslaugas, elektros ir ryšio paslaugas, pervedant lėšų šeimos nariams, draudimo, lizingo įmokoms sumokėti, poilsio kelionėms ir pan.; tik 250 Lt buvo pervesta atgal į UAB „K“ banko sąskaitą (3 t., b. l. 21). Taigi šie duomenys niekaip nepagrindžia E. N. asmeninėje sąskaitoje esančių pinigų tiesioginio naudojimo bendrovės reikmėms.

19. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismo išvada dėl pasisavinimo požymių nebuvimo rėmėsi UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės paaiškinimais, iš kurių išplaukia, kad E. N. su bendrove dėl į jo asmeninę sąskaitą pervestų pinigų atsiskaitydavo pateikdamas avanso apyskaitas kaip atskaitingas asmuo. Iš to galima spręsti, kad pinigų pasisavinimo paneigimas pagrįstas tuo, kad nors E. N. ir nenaudojo tiesiogiai savo sąskaitoje esančių pinigų įmonės reikmėms, bet kaip atskaitingas asmuo kompensavo bendrovei minėtus praradimus apmokėdamas už įmonei perkamas prekes ir kitas paslaugas iš kitų turimų pinigų, ir tai patvirtina metinės avansinės apyskaitos. Konstatuotina, kad ir ši teismo išvada padaryta nepašalinus abejonių dėl avansinėse apyskaitose užfiksuotų duomenų realumo. Turint galvoje, kad minėtos avansinės apyskaitos net nėra pasirašytos ir E. N. pateiktos po to, kai kilo konfliktas su akcininkais, taip pat atsižvelgiant į didelį pinigų trūkumą bendrovės kasoje, minėta teismo išvada galėjo būti padaryta tik įsitikinus ir pagrindžius, kad avansinėse apyskaitose esantys duomenys nėra fikcija. Iš apeliacinės instancijos teismo argumentų matyti, kad avansinėse apyskaitose nurodyti duomenys buvo pripažinti realiais, tačiau neaišku, kaip teismas įvertino specialistės išvadoje nurodytus faktus ir paties E. N. parodymų prieštaravimus, menkinančius šių duomenų įrodomąją reikšmę:

19.1. specialisto išvadoje nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, pagal kokius dokumentus per 2009–2013 m. laikotarpį E. N. panaudojo 93 469,99 Lt iš nurodytų apyskaitose (3 t., b. l. 26);

19.2. į savo avansinę apyskaitą E. N. įtraukė kitų asmenų padarytus mokėjimus, taip nepagrįstai pateisindamas 17 690 Lt gauto avanso panaudojimą (3 t., b. l. 26);

19.3. 2013 m. avansinėje apyskaitoje nurodyta, kad E. N. grąžino į kasą 95 000 Lt nepanaudoto avanso (3 t., b. l. 22). Pagal kasos pajamų orderį ši suma grąžinta 2013 m. gruodžio 12 d. Turint galvoje tai, kad, 2014 m. sausio 24 d. atleidus E. N. iš pareigų, kasoje šių pinigų nebuvo, šios sumos įmokėjimo į kasą realumas kelia abejonių. Be to, kasos pajamų orderis, neva patvirtinantis šios sumos įmokėjimą į kasą, nėra pasirašytas (3 t., b. l. 107);

19.4. remiantis kaltinamojo parodymais, jis savo sąskaitoje pasilikdavo tik jam priklausančius dividendus (6 t., b. l. 18), tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 5 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad dividendus mokėti avansu draudžiama. Taigi šių pinigų pervedimas į savo sąskaitą negali būti pateisinamas dividendų išmokėjimu. Be to, remiantis avansinėmis apyskaitomis, 2011–2013 metais jis avanso jokiems dividendams nėra išleidęs (3 t., b. l. 22);

19.5. kaip matyti iš bylos medžiagos, E. N. aktyviai grynino pinigus iš įmonės banko sąskaitos (3 t., b. l. 22), todėl lieka neaišku, dėl kokių pozityvių tikslų jam prireikė bendrovės pinigus gryninti ir per savo asmeninę sąskaitą. Anot paties E. N., pasilikęs sau „dividendus“, visus kitus pinigus jis išgrynindavo ir atiduodavo A. S. ir šie pinigai nebuvo oficialiai užpajamuojami (6 t., b. l. 15–18; 6 t., b. l. 168). Tokie nuteistojo parodymai prieštarauja avansinėse apyskaitose nurodytiems duomenims dėl pinigų panaudojimo.

20. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas avansinėse apyskaitose nurodytų duomenų įrodomąją reikšmę, šių aplinkybių neaptarė ir prieštaravimų nepašalino, tai pripažintina esminiu įrodymų vertinimo ir išvadų motyvavimo trūkumu. Konstatuotina, kad avansinėse apyskaitose esančių duomenų įrodomosios reikšmės klausimas reikalauja išsamesnio nagrinėjimo.

21. Nėra pakankamai įtikinami ir apeliacinės instancijos teismo argumentai, pagrindžiantys buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimą iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta ir apeliacinės instancijos nepaneigta, kad E. N. pats tvarkė buhalterinę apskaitą, nors buhalteriu buvo paskirtas kitas asmuo; apskaita buvo tvarkoma taip, kad, gryninant pinigus iš bendrovės banko sąskaitos, nuolat didėjo apskaitoje fiksuotas pinigų likutis (tiksliau – trūkumas) kasoje ir laiku nebuvo vykdomos mokestinės prievolės; kasos pajamas ir išlaidas patvirtinantys dokumentai nepasirašyti; iš kasos pinigai buvo nurašomi nesant nurodyto gavėjo parašo; remiantis E. N. parodymais, bendrovėje buvo vedama „neoficialioji buhalterija“, o akcininkams prie atlyginimų buvo mokami neapskaityti priedai, vadinami „dividendai“. Pastaroji schema, logiškai mąstant, gali būti taikoma mokesčių (GPM, VSD) vengimo tikslais. Darant išvadą dėl E. N. nusikalstamos veikos atitikties ne apgaulingos, bet aplaidžios apskaitos požymiams, šie ir kiti specialisto išvadoje nurodyti duomenys nebuvo tinkamai įvertinti ir aptarti. Tai pripažintina esminiu įrodymų vertinimo ir išvadų motyvavimo trūkumu.

22. Minėti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai, neišsamiai nagrinėjant bylos aplinkybes ir vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei netinkamai nuosprendyje motyvuojant esmines išvadas (BPK 332 straipsnio 3, 7 dalys), pripažintini esminiais, t. y. sukliudžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduodama nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TeisėjaiGabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas

_______________________



Galioja nuo

Paskelbta


2019-03897

2019-03-12

2019-02-28

2019-02-28

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-53-1073/2019


Procesinio sprendimo kategorija 1.1.9.8

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Ruslanui Boiko (Ruslan Boiko),

nuteistojo D. S. (D. S.) gynėjui advokatui Ričardui Užolui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ruslano Boiko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžio nuteistojo D. S. baudžiamojoje byloje.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaičius laikinojo sulaikymo laiką nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2017 m. spalio 30 d. (dvi dienas), nustatyta bausmė – 196 MGL (7381,36 Eur) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, iš D. S. konfiskuota 250 000 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl 250 000 Eur konfiskavimo iš D. S. ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 250 000 Eur, įnešti į Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos depozitinę sąskaitą, grąžinti teisėtam savininkui D. S..

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. S. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei, t. y. pažeisdamas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 2005 m. spalio 26 d. „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai, taip pat pažeisdamas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintų Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklių 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad asmenys, įveždami į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vyksta iš trečiųjų šalių į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, ne mažesnes kaip 10 000 Eur (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), privalo jas deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, 2017 m. spalio 28 d. apie 17.10 val., vykdamas automobiliu (duomenys neskelbtini) iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikęs muitinės kontrolei, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą, esantį Mačiuliškių 7, Lavoriškės, Vilniaus r., privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, – 250 000 Eur grynųjų pinigų.

2. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu nuspręsta iš nuteistojo D. S. konfiskuoti jo nusikaltimo dalyką – kontrabanda per valstybės sieną gabentus grynuosius pinigus – 250 000 Eur. Teismas konstatavo, kad D. S. siekė pažeisti Baltarusijos Respublikos įstatymus, išvengti vežtos pinigų sumos pagarsinimo, nedeklaravus pinigų Lietuvos Respublikoje, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatos; kad turto konfiskavimo taikymas šiuo atveju neprieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti D. S. išteisinamąjį nuosprendį, netaikant turto konfiskavimo, konstatavo, kad D. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai, tačiau teismas D. S. netinkamai pritaikė BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistajam D. S. paskirta bausmė 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl papildoma poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas, pagal byloje nustatytas aplinkybes, yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir nenurodant aiškių argumentų, kurie pateisintų tokių griežtų turtinio pobūdžio priemonių paskyrimą.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras R. Boiko prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias turto konfiskavimą, ir tai sutrukdė šiam teismui priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.

4.2. Pareiga konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones ir iš nusikalstamos veikos gautas pajamas įtvirtinta daugelyje Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčių. Nusikalstamos veikos dalykas, kaip savarankiška konfiskuotino turto rūšis, BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenurodytas, todėl gali būti konfiskuojamas, jeigu atitinka kitų šiame straipsnyje nurodytų konfiskuotino turto rūšių požymius. Turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), todėl jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos šiame straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.

4.3. Privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimas yra kriminalizuotas ne be tikslo. Šia veika yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta daiktų, privalomų pateikti muitinės kontrolei, gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną tvarka, valstybė praranda galimybę žinoti apie į jos teritoriją įneštus ar per jos teritoriją įneštus ir toliau gabenamus pinigus bei kontroliuoti informaciją apie jų panaudojimą. Reikalavimas deklaruoti gabenamas grynųjų pinigų sumas, viršijančias 10 000 Eur, įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisės aktuose. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kontrabanda per valstybės sieną gabenami pinigai, t. y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas, todėl tokie pinigai konfiskuotini. Ši priemonė atitinka bendrąjį visuomenės interesą kovoti su sunkiomis nusikalstamomis veikomis, kurios gali būti susijusios su piniginių srautų judėjimu per sienas.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo sprendimą netaikyti D. S. turto konfiskavimo, nepagrįstai kaip precedentu vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015, nes šios bylos faktinės aplinkybės, nors iš dalies panašios, nėra tapačios minėtoje byloje nustatytosioms.

4.5. Nuteistasis D. S. nurodė, kad siekė pažeisti Baltarusijos Respublikos įstatymus, išvengti vežtos sumos pagarsinimo, apie vežamą 250 000 Eur sumą nutylėjo ir Lietuvos Respublikos pareigūnams, žodžiu nurodydamas tik tai, kad turi 7700 Eur, o jo žmona – 2500 Eur grynųjų pinigų. Nuteistojo gabenama nedeklaruota 250 000 Eur suma buvo supakuota į paketus, kurie buvo apvynioti celofanu ir aprišti gumele, paketai automobilyje buvo slepiami po automobilio trečios eilės nuleistomis sėdynėmis, kur jų nesimatė, ir, bagažinėje esant kitiems daiktams, buvo apsunkintas jų suradimas. Tai rodo, kad D. S. iš anksto ruošėsi pinigų kontrabandai. Nuteistojo pateikti pinigų įsigijimą neva patvirtinantys dokumentai nei patvirtina, nei paneigia, kad būtent ši automobilyje rasta didelė grynųjų pinigų suma buvo įgyta minėtų dokumentų pagrindu.

4.6. Nuteistajam D. S. pagal BPK 199 straipsnio 1 dalį buvo paskirta švelniausia galima bausmės rūšis – bauda ir iš esmės minimalus galimas jos dydis. Procentinis santykis tarp nuteistajam paskirtos 200 MGL (7532 Eur) dydžio baudos ir jo gabentos 250 000 Eur grynųjų pinigų sumos sudaro tik 3,01 procento. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai neįžvelgė, kad nusikaltimo dalyko konfiskavimas prieštarautų protingumo ir teisingumo principams. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistajam D. S. paskirta bausmė jau pati savaime yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl papildoma poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas yra neproporcinga. Tačiau šis teismas net nesvarstė dalinio turto konfiskavimo galimybės, siekiant išlaikyti pusiausvyrą ir proporcingumo principo taikymą tarp bausmės ir jos poveikio priemonės.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Boiko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

6. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo iš D. S., argumentuodamas tuo, jog nuteistojo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti ir muitinės kontrolei nepateikti grynieji pinigai, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, yra kontrabandos dalykas ir turėjo būti konfiskuoti.

7. Šioje byloje teismai nustatė, kad D. S., nesilaikydamas Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame nurodyta, kad grynųjų pinigų sumos deklaruojamos, kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje (t. y. ne mažesnė kaip 10 000 Eur), per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas 250 000 Eur grynųjų pinigų, nepateikė jų muitinės kontrolei, taip padarė nusikaltimą, nustatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje.

8. Pagal BK 42 straipsnio 6 dalį, 67 straipsnio 3 dalį padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriamas kartu su bausme. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnis). BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis).

9. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018 ir kt.).

10. Pareiga konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones bei iš nusikalstamos veikos gautas pajamas įtvirtinta ir daugelyje Europos Sąjungos teisės aktų bei Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčių: 1988 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, 1990 m. Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatiniame sprendime 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo ir kt. Nors grynųjų pinigų slaptas gabenimas per valstybės sieną nelemia jokių mokestinių prievolių išvengimo, tačiau 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, įpareigojantis deklaruoti įvežamą ar išvežamą sumą, kuri viršija 10 000 Eur, pagrįstas būtent siekiu užkirti kelią pinigų plovimui, t. y. pajamų, gautų iš neteisėtos veiklos, patekimui į finansų sistemą ir jų investavimui (preambulės 2 punktas), nes vienas iš grynųjų pinigų judėjimo tarp valstybių kontrolės instrumentų yra ir pareiga juos deklaruoti. Kartu šis teisės aktas nurodo, kad sankcijos už prievolės deklaruoti grynuosius pinigus nevykdymą turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

11. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad konfiskavimo priemonė, taikoma už pareigos deklaruoti grynuosius pinigus muitinės pareigūnams neįvykdymą, yra bendros kontrolės sistemos, sukurtos siekiant kovoti su šiomis nusikalstamomis veikomis, dalis ir atitinka bendrąjį visuomenės interesą. Kontrabanda per valstybės sieną gabenami pinigai, t. y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Tačiau, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, kontrabandos ir kitose baudžiamosiose bylose taikant BK 72 straipsnio nuostatas, be daiktų pripažinimo konfiskuotinu turtu, turi būti vertinamas ir tokio turto konfiskavimo proporcingumas.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu, įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau, negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl, sprendžiant šioje byloje BK 72 straipsnio nuostatų D. S. taikymo klausimą, būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl jų aiškinimo.

14. EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. EŽTT praktikoje proporcingumo principas iš esmės yra aiškinamas kaip sąžiningas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos.

15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT turto konfiskavimo neproporcingumą yra konstatavęs ne vienoje byloje, kurioje svarstytas neįvykdžius deklaravimo pareigos per sieną gabentų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas iš už nurodytą nusikalstamą veiką nuteistų asmenų. Vertindamas konfiskavimo proporcingumą tokio pobūdžio bylose, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto (šiuo atveju pinigų) statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteistojo, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu.

16. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, nusprendė konfiskuoti iš D. S. visus jo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentus ir nedeklaruotus pinigus – 250 000 Eur, motyvuodamas tuo, kad šie pinigai yra kontrabandos dalykas. Šis teismas nenustatė, kad minėtų pinigų konfiskavimas iš D. S. prieštarautų protingumo ir teisingumo principams.

17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalis taikė netinkamai. Šis teismas padarė išvadą, kad nuteistajam D. S. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl papildoma poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas, pagal byloje nustatytas aplinkybes, yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir nenurodant aiškių argumentų, kurie pateisintų tokių griežtų turtinio pobūdžio priemonių paskyrimą.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirmosios instancijos teismo išvada dėl visų D. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų ir nedeklaruotų pinigų – 250 000 Eur iš jo konfiskavimo, tiek apeliacinės instancijos teismo išvada dėl turto konfiskavimo šioje byloje taikymo neproporcingumo, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra teisingos, todėl šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomos tinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

19. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad D. S., vykdamas automobiliu iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, nepateikęs muitinės kontrolei, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 250 000 Eur grynųjų pinigų. Apeliacinės instancijos teismas, nors iš esmės pripažino, kad D. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti pinigai yra kontrabandos dalykas ir konfiskuotinas turtas, vertindamas minėtų pinigų konfiskavimo iš D. S. proporcingumą, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog D. S. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės; kad byloje nepaneigta, jog nuteistasis gabeno savo asmeninius, teisėtos kilmės pinigus; kad nenustatyta, jog D. S. pinigus gabeno turėdamas tikslą juos panaudoti neteisėtai veiklai, priešingai, bylos duomenimis, nuteistojo gabenti pinigai buvo skirti Lietuvoje veikiančiai įmonei, su kuria jis turėjo bendrų verslo reikalų ir iš kurios ketino įsigyti asmeniniam naudojimui valtį; kad D. S. anksčiau neteistas, Lietuvos Respublikoje administracine tvarka nebaustas, byloje nėra duomenų apie jo teistumą arba patraukimą baudžiamojon atsakomybėn Baltarusijos Respublikos ar kitų jį neigiamai apibūdinančių duomenų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas tokias svarbias aplinkybes, kad nuteistasis D. S. nurodė, jog jis siekė pažeisti Baltarusijos Respublikos įstatymus, išvengti vežtos sumos pagarsinimo; kad apie vežamą 250 000 Eur sumą jis nutylėjo ir jį tikrinusiems pareigūnams, žodžiu nurodydamas tik tai, kad turi 7700 Eur, o jo žmona – 2500 Eur grynųjų pinigų; kad D. S. gabenta nedeklaruota 250 000 Eur suma buvo supakuota į paketus, kurie buvo apvynioti celofanu, aprišti gumele ir padėti po automobilio trečios eilės nuleistomis sėdynėmis, kur jų nesimatė ir, automobilio bagažinėje esant daiktams, pinigų suradimas buvo apsunkintas; į pačią nedeklaruotų pinigų sumą. Šios aplinkybės neabejotinai yra reikšmingos sprendžiant dėl turto konfiskavimo iš D. S. proporcingumo.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl D. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų ir nedeklaruotų pinigų kilmės, jų gabenimo tikslo, sutiktina su apeliacinės instancijos teismas išvada, jog visų nuteistojo gabentų grynųjų pinigų – 250 000 Eur iš jo konfiskavimas būtų neproporcinga priemonė. Kita vertus, atsižvelgdami į nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, pinigų gabenimo per valstybės sieną būdą (slepiant nuo muitinio tikrinimo), nuteistojo elgesį muitinio tikrinimo metu, nagrinėjamoje byloje teismai turėjo pagrindą svarstyti, bet nesvarstė klausimo dėl šio turto dalies konfiskavimo, siekiant išlaikyti teisingą pusiausvyrą (proporcingumą) tarp teisės pažeidimo ir taikomos poveikio priemonės.

21. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskirtos bausmės rūšis ir dydis yra viena iš aplinkybių vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018).

22. Pirmosios instancijos teismas D. S. už BK 199 straipsnio 1 dalyje nurodyto sunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė 200 MGL dydžio baudą, t. y. švelnesnę iš dviejų alternatyvių šio straipsnio sankcijoje nurodytų bausmės rūšių ir artimą minimaliam (150 MGL, BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas) jos dydį. Skirdamas bausmę D. S. teismas atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (sunkus nusikaltimas), nuteistojo kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), kaltininko asmenybę (neteistas, Lietuvos Respublikoje administracine tvarka nebaustas, dirba, turi šeimą, tris vaikus), atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į D. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai gabentų pinigų sumą (250 000 Eur) ir šioje byloje jam pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės rūšį ir dydį (7532 Eur dydžio bauda), sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistajam D. S. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra pakankamai efektyvi ir baudžianti ir kad nedeklaruotų pinigų konfiskavimas yra neproporcinga (neadekvati) nuteistojo padarytam teisės pažeidimui poveikio priemonė, todėl šiuo atveju ji jam netaikytina, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas visa apimtimi panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo iš D. S., neatsižvelgė į visas tokiam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes bei į EŽTT praktikoje suformuotą principą, kad asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės turi būti adekvačiai griežtos ir pakankamos nubaudimo tikslų įgyvendinimui konkrečios bylos aplinkybių požiūriu, todėl šiuo konkrečiu atveju pateikė neteisingus sprendimo netaikyti D. S. BK 72 straipsnio nuostatų motyvus. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia tuo, kad bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinama kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo iš D. S., naikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis su pakeitimais: iš D. S. konfiskuotino turto dydis mažintinas iki 65 000 Eur. Toks dalies turto konfiskavimas iš D. S. šiuo konkrečiu atveju yra teisinga ir proporcinga priemonė, padėsianti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nuosprendį.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalis dėl 250 000 Eur konfiskavimo iš D. S., ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendį su pakeitimais.

Iš D. S., vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, konfiskuotino turto dydį sumažinti iki 65 000 Eur.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlvydas Pikelis

Artūras Ridikas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

_______________________



Galioja nuo

Paskelbta


2019-03986

2019-03-13

2019-02-28

2019-02-28

-

Civilinė byla Nr. 3K-3-79-611/2019


Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.9; 3.4.3.2.3; 3.1.14.1

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio Dariaus Blizniko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Yglė“ ieškinį atsakovams antstoliui Dariui Bliznikui ir R. V., dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „AAS BTA Baltic Insurance Company“, dėl lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atlyginimą žalos, patirtos dėl antstolio neteisėtų veiksmų, kai antstolis nesustabdo vykdymo proceso teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovo teisę rinktis pažeistų teisių gynimo būdus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo antstolio D. Blizniko 462,43 Eur, taip pat solidariai iš atsakovų antstolio D. Blizniko ir R. V. 3706,22 Eur.

3. Ieškovė nurodė, kad antstolis pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalį. Nors 2014 m. balandžio 29 d. Vilniaus apygardos teisme buvo priimtas kreditorės UAB „Jaukurai“ pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, tačiau antstolis nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. birželio 9 d. išmokėjo išieškotojui R. V. 12 798,83 Lt (3706,22 Eur) ir antstoliui 1596,60 Lt (462,41 Eur) vykdymo išlaidų. Atsakovai atsako solidariai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo antstolio D. Blizniko 4168,65 Eur žalos atlyginimo, ieškovės ieškinio reikalavimą atsakovui R. V. atmetė.

5. Teismas nurodė, kad 2014 m. balandžio 23 d. antstolis D. Bliznikas vykdomojoje byloje Nr. 0035/14/00375, vykdytoje pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014 m. kovo 4 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. DGKS-1243 dėl 12 521,43 Lt (3626,46 Eur) išieškojimo iš skolininkės UAB „Yglė“ išieškotojui R. V., priėmė patvarkymus dėl lėšų arešto ieškovės atsiskaitomosiose sąskaitose, nurodydamas, kad areštuoja 12 521,43 Lt (3626,46 Eur) skolą ir 1872 Lt (542,17 Eur) vykdymo išlaidas, bendra išieškoma suma 4168,63 Eur.

6. Antstolis D. Bliznikas 2014 m. balandžio 28 d. iš BUAB „Yglė“ priklausančių atsiskaitomųjų sąskaitų nurašė iš viso 24 053,79 Lt (6966,46 Eur). 2014 m. balandžio 28 d. antstolis D. Bliznikas dėl išieškotų lėšų paskirstymo priėmė patvarkymą, kuriuo išieškota suma paskirstyta taip: atsakovui R. V. 12 521,43 Lt (3626,46 Eur) ir 275,40 Lt (79,76 Eur), antstoliui 1596,60 Lt (462,41 Eur) vykdymo išlaidoms, o po paskirstymo likusi 9660,36 Lt (2797,83Eur) suma grąžinta skolininkei.

7. Antstolis D. Bliznikas 2014 m. balandžio 28 d. per klaidą 12 521,43 Lt (3626,46 Eur) pervedė ne į išieškotojo R. V. banko sąskaitą, o į skolininkės (ieškovės) UAB „Yglė“ banko sąskaitą. Siekdamas ištaisyti įvykusią klaidą antstolis D. Bliznikas 2014 m. gegužės 5 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. priėmė patvarkymus areštuoti lėšas. 2014 m. gegužės 14 d. – 2014 m. birželio 5 d. iš ieškovės sąskaitos pagal šiuos patvarkymus buvo pakartotinai nurašytos lėšos į antstolio depozitinę sąskaitą ir 2014 m. gegužės 5 d. – birželio 5 d. atsakovui R. V. buvo išmokėta išieškoma suma. 2014 m. rugpjūčio 27 d. patvarkymu vykdomoji byla užbaigta.

8. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 29 d. priėmė kreditorės UAB „Jaukurai“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei UAB „Yglė“. Bankroto byla UAB „Yglė“ iškelta 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, ši įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 15 d.

9. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi ginčo patvarkymų priėmimo metu), teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Kasacinio teismo praktikoje ši speciali ĮBĮ nuostata kvalifikuojama kaip privalomas vykdomosios bylos sustabdymo atvejis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010).

10. Teismas konstatavo, kad antstolio D. Blizniko atlikti vykdymo veiksmai po pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovei UAB „Yglė“ priėmimo teisme (2014 m. balandžio 29 d.) pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą imperatyvą privalomai sustabdyti išieškojimą, ir juos pripaž

Documents

· Web viewAdministracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-16-697/2019. Teisminio proceso Nr. 4-26-3-00053-2018-4. Procesinio sprendimo kategorija 21.11.8 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS