TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00625 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-53-697/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-58863-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.10.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 75 straipsniu, S. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir per dvejus metus šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme – trejų metų laisvės atėmimu ir 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams ir 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda. Į bausmę įskaityta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendį atlikta bausmės dalis. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios S. G. nukentėjusiajam R. L. priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu S. G. nuteista laisvės atėmimu:

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš S. D. – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš UAB „M“ – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš UAB „M“ – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš UAB „D“ – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš J. ir V. V. –trejiems metams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš J. ir V. V. – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš UAB „J“ – vieneriems metams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš UAB „J“ – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš O. M. – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš O. M. – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš P. B. – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš P. B. – dešimčiai mėnesių;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš R. L. – vieneriems metams keturiems mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš G. V. – vieneriems metams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš UAB „N“ – dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, S. G. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir per dvejus metus šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytą turtinę žalą: P. B. 2500 Eur, S. D. 1303 Eur, UAB „J“ 6500 Eur, UAB „D“ 2000 Eur, J. V. 10 358 Eur, H. V. 3500 Eur, R. L. 6500 Eur.

Iš nuteistosios S. G. priteista: P. B. 2500 Eur turtinei žalai atlyginti, S. D. 1303 Eur turtinei žalai atlyginti, UAB „J“ 6500 Eur turtinei žalai atlyginti, UAB „D“ 2000 Eur turtinei žalai atlyginti, J. V. 10 358 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, H. V. 3500 Eur turtinei žalai atlyginti, R. L. 6500 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistosios S. G. priteistos bylinėjimosi išlaidos: J. ir V. V. 1000 Eur, R. L. 500 Eur.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. S. G. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (9 nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 1 dalį (5 nusikalstamos veikos) ir 182 straipsnio 2 dalį. Šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės išdėstytos teismų nuosprendžiuose, šioje nutartyje nekartojamos, kadangi kasacinis skundas paduotas tik dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo ir bausmių bendrinimo pagal du nuosprendžius.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesubendrino pagal du nuosprendžius S. G. paskirtų bausmių, šią klaidą ištaisė ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su 2018 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis. Į paskirtą bausmę įskaitė pagal 2018 m. sausio 26 d. nuosprendį atliktą bausmės dalį. Taip pat, paskyręs galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams, apeliacinės instancijos teismas panaikino BK 75 straipsnio nuostatų taikymą ir išdėstė motyvus, kad pirmosios instancijos teismas bet kokiu atveju nepagrįstai S. G. taikė BK 75 straipsnio nuostatas, formaliai vertindamas baudžiamosios bylos aplinkybes ir nuteistąją apibūdinančius duomenis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistoji S. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendį. Kasatorė nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas, nepakankamai išsamiai ištyrė visas reikšmingas aplinkybes, jų objektyviai neįvertino, nesivadovavo teismų praktika.

3.2. Pagal teismų praktiką, skiriant bausmę, turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, kaltininko ir nukentėjusiojo interesai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-567/2006, 2K-451/2012, 2K-315/2013 ir kt.). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. BK nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir dydį (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys, 55–61 straipsniai), bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis), atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis), atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 36–40 straipsniai). Taigi bausmės vykdymo atidėjimas savo esme nėra priešingas bausmės tikslams, o yra viena iš teisinių priemonių, padedančių juos pasiekti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018).

3.3. Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Be to, ir nubaudimo tikslas, net ir sunkaus nusikaltimo padarymo atveju, pasiekiamas ne vien tik nuteistojo įkalinimu. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias priemones skatina ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos, kuriose deklaruojama, kad plėsti tokių priemonių taikymą reikalauja pagrindiniai kiekvienos teisinės sistemos principai, o probacija traktuojama kaip tinkama priemonė siekiant teisingo baudžiamojo proceso, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos ir kalinių skaičiaus mažinimo tikslų. Probuojamų asmenų elgesio kontrolė vykdoma remiantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymu ir yra susijusi su tam tikrais asmeninės laisvės suvaržymais ir atsakomybe. Tais atvejais, kai probuojamas asmuo be pateisinamų priežasčių nevykdo nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali priimti sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi bausmės vykdymo atidėjimas pats savaime negali paneigti bausmės tikslų įgyvendinimo, kaip ir negalimi tokie teisiniai argumentai, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti prilyginamas nebaudžiamumui ir nepagarbai įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-8-788/2018). Taigi, reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą, įvertinus veikos pavojingumą, nuteistojo asmenines savybes, resocializacijos poreikį, svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis, o realią laisvės atėmimo bausmę taikyti tik kaip paskutinę priemonę.

3.4. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, išdėstė pakankamus motyvus, kurie atitiko teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-8-788/2018), ir pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. Ta aplinkybė, kad kasatorei jau buvo taikytos šio baudžiamojo įstatymo nuostatos, nereiškia draudimo dar kartą jas taikyti. Ypač svarbu tai, kad, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, tai neišvengiamai turės neigiamos įtakos jos sveikatos būklei, socialiniams ryšiams, ji neturės galimybės atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą. Todėl šiuo atveju turėtų būti įvertintas ir protingumo principas. Kasatorės įsitikinimu, jos asmenybę apibūdinančių duomenų visuma, teigiami socialiniai ryšiai, santykinai mažas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas patvirtina, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant bausmės vykdymą ir paskiriant įpareigojimus. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo, protingumo ir bausmės skyrimo proporcingumo principams. Nusikalstamų veikų padarymo metu (2014 m. spalio mėn. – 2017 m.) galiojo jos teisinę padėtį lengvinanti BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija. Aktualiu nagrinėjamai bylai laikotarpiu teismų praktikoje dažnai buvo taikomas BK 75 straipsnis, net ir tada, kai buvo pasikėsinta į žmogaus gyvybę ir sveikatą, tačiau dažniausiai bausmės vykdymas buvo atidedamas finansinio pobūdžio bylose, pernelyg nesureikšminant nusikaltimo sunkumo ir neatmetant galimybės atidėti bausmės vykdymą asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą. Todėl nagrinėjamu atveju yra visi teisiniai aspektai ir pagrindai taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

3.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas nuosprendžius, netinkamai apskaičiavo paskirtos bausmės dalį, t. y. pridėdamas prie paskirtos bausmės dar vienerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo. Netinkamai įskaitė dalį jau atliekamos bausmės pagal ankstesnį baudžiamąjį įsakymą. Toks skaičiavimas yra nepagrįstas. Šiuo atveju reikia vadovautis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytais bausmių skyrimo motyvais ir atliktais skaičiavimais.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino BK 75 straipsnio taikymą, išdėstydamas išsamius savo sprendimo motyvus, įvertinęs bylos aplinkybių visumą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai S. G. dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrino, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ir motyvuotai paskyrė galutinę laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams šešiems mėnesiams ir 40 MGL dydžio baudą.

5. Nukentėjusysis S. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas. Realios laisvės atėmimo bausmės taikymas sietinas su nuteistosios veikų didele apimtimi. Pasirinkti itin antihumaniški metodai išvilioti pinigus. Buvo pasinaudota fizinių asmenų bėdomis, dideliais turtiniais praradimais. Jais remdamasi nuteistoji siūlydavo išgalvotą teisinę pagalbą. Panašių duomenų apie nukentėjusiųjų gyvenime ir darbo veikloje ištikusius sunkumus rinkimas rodo nuteistosios atkaklų tikslą – gauti pinigų. Tų veikų sistema nusako nuteistosios pavojingumą visuomenei. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu paskirtoji trejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant trejų metų terminui, nepasiektų bausmės tikslų – nesulaikytų nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nepaveiktų ir tokią bausmę atlikus laikytis įstatymų bei vėl nenusikalsti (BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktai).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistosios S. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 63, 75 straipsnių nuostatų taikymo

7. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas pagal du nuosprendžius paskirtas bausmes, netinkamai apskaičiavo bausmės dalį, prie paskirtos bausmės pridėdamas dar vienerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo. Taip pat netinkamai įskaitė dalį jau atliekamos bausmės pagal ankstesnį baudžiamąjį įsakymą. Šie argumentai nepagrįsti.

8. BK 63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti. Pagal tokias pat taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 9 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai priėmus nuosprendį nustatoma, jog asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, 2K-432/2007, 2K-268/2008, 2K-519/2013).

9. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai subendrino skundžiamu 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu ir ankstesniu 2018 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirtas subendrintas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi. Taip pat teismas pagrįstai taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 4 dalis), prie griežtesnės bausmės, paskirtos 2018 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, pridėdamas dalį (vienerius metus šešis mėnesius) skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės, ir išdėstė pridedamos bausmės dalies parinkimo motyvus, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 4 dalyje. Pažymėtina, kad parinkta pridedamos subendrintos bausmės, paskirtos už 15 nusikalstamų veikų (10 sukčiavimų ir 5 dokumentų klastojimus), dalis – vieneri metai šeši mėnesiai – nėra per didelė. Taip pat į bausmę įskaityta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendį atlikta bausmės dalis, kaip tai ir nustatyta BK 63 straipsnio 9 dalyje.

10. Nuteistoji kelia BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Nuteistoji teigia, kad jos asmenybę apibūdinančių duomenų visuma, teigiami socialiniai ryšiai, santykinai mažas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas patvirtina, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir paskiriant įpareigojimus, o reali laisvės atėmimo bausmė turės neigiamos įtakos jos sveikatos būklei, socialiniams ryšiams, ji neturės galimybės atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą.

11. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018).

12. BK 75 straipsnio taikymo klausimu nagrinėjamoje byloje pasisakė abiejų instancijų teismai ir dėl šio įstatymo taikymo priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, iš esmės akcentavo tai, kad S. G. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra aukštojo išsilavinimo, dirbanti, ištekėjusi, vidutinio amžiaus, turėjo operaciją, turi ir kitų ligų. Apeliacinės instancijos teismas panaikino BK 75 straipsnio nuostatų taikymą pirmiausia dėl to, kad, paskyrus S. G. didesnę nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams, neliko formalių sąlygų taikyti šį įstatymą. Tačiau, nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas išdėstė išsamius motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atidėti S. G. bausmės vykdymą buvo nepagrįstas. Žemesnės instancijos teismo akcentuotos aplinkybės, kad S. G. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra aukštojo išsilavinimo, dirba, turi sveikatos problemų, nors ir svarbios, nėra išskirtinės, dėl kurių išimtinai būtų galimas BK 75 straipsnio taikymas, be to, šios aplinkybės egzistavo ir nusikalstamų veikų padarymo metu,

tačiau nuteistosios nuo nusikaltimų darymo nesulaikė. Be to, S. G. padarė 15 nusikalstamų veikų, iš kurių 10 yra sukčiavimai (vienas kvalifikuotas), siekiant apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą (pinigus). Nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai ar daromi spontaniškai, tai patvirtina jų darymo intensyvumas, t. y. nusikalstamos veikos buvo daromos net trejus metus, tai tik patvirtina didesnį nuteistosios pavojingumą visuomenei ir susiformavusią tam tikrą kriminalinę pasaulėžiūrą, ją laikant natūraliu reiškiniu jos gyvenime. S. G. praeityje buvo teista už analogiško nusikaltimo padarymą, t. y. kvalifikuotą sukčiavimą (sunkų nusikaltimą), kurio metu nukentėjo daugiau nei dvidešimt asmenų (nagrinėjamoje byloje nukentėjo vienuolika juridinių ir fizinių asmenų). Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad sukčiavimai ir kitų žmonių apgaudinėjimas yra jos pasirinktas gyvenimo būdas, siekiant neteisėtai praturtėti, pasipelnant iš kitų asmenų patiklumo ir turimų finansinių ar kitokio pobūdžio problemų, t. y. pasinaudojant asmenų pažeidžiamumu. Šioje byloje nuteistoji padarė didesnę nei 35 000 Eur turtinę žalą, kuri nėra atlyginta, byloje taip pat nėra duomenų, kad S. G. būtų atlyginusi ankstesniu nuosprendžiu nukentėjusiesiems padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nebuvo įvertinta, jog nuteistoji viso proceso metu nepripažino savo kaltės, nesigailėjo dėl padarytų nusikaltimų, savo elgesio kritiškai nevertino, o siekdama sušvelninti savo veiksmų pavojingumą teigė, jog iš dalies dėl prarastų pinigų yra kalti patys nukentėjusieji. Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, bausmės vykdymo atidėjimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistosios veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje ji gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio nusikaltimus, jų nevertindama kritiškai ir suvokdama tai kaip elementarų pragyvenimo šaltinį. Todėl, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistosios elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą.

13. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadoms, konstatuoja, kad šios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek įstatymo taikymo galimybes, tiek visas bylos aplinkybes, susijusias su padarytomis nusikalstamomis veikomis ir nuteistosios asmenybe. Apeliacinės instancijos teismo išdėstytos išvados ir argumentai dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo iš esmės eliminuoja ir galimybę taikyti naująją – nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusią BK 75 straipsnio redakciją (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija), kuri, be kita ko, nustato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, nustatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tačiau vėlgi šioje įstatymo redakcijoje, kaip ir ankstesnėse, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo reikia vertinti visumą aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes, kaip tai savo skunde daro kasatorė. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai (tarp jų ir tai, kad reali laisvės atėmimo bausmė turės neigiamos įtakos jos sveikatos būklei, socialiniams ryšiams, ji neturės galimybės atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą) nėra teisinis pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl jau anksčiau nurodytų argumentų. Teisės taikymo aspektu paskirtoji laisvės atėmimo bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį bei nuteistosios asmenybę, todėl nelaikytina per griežta.

14. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistosios S. G. kasacinį skundą.

TeisėjaiEligijus Gladutis

Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00626 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-163-469/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01538-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1,

2.1.2.4.2.7, 2.6.7, 2.6.11.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saugu LT“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saugu LT“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarties pripažinimą negaliojančia bei restitucijos taikymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Lietuvos kariuomenė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos ir atsakovės UAB „Saugu LT“ (buvęs pavadinimas „Nota Bene“) sudarytas 2014 m. spalio 1 d. Preliminariąją prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DPS-11 (toliau – Preliminarioji sutartis) ir 2014 m. spalio 8 d. Prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DPS-12 (toliau – Pagrindinė sutartis) negaliojančiomis kaip sudarytas dėl apgaulės bei niekinėmis ir negaliojančiomis kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 51 683 Eur, taikyti dvišalę restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 118 032,73 Eur, įpareigojant atsakovę savo lėšomis pasiimti iš ieškovės Pagrindine sutartimi perduotas prekes per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti 26 154,82 Eur materialiųjų palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos (195 870,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamentas, skelbdamas viešąjį pirkimą „Lauko virtuvių TFK-250 atsarginių dalių pirkimas“ (toliau – ir Pirkimas), pateikė sąrašą daiktų, kuriuos ketino įsigyti, kartu paviešino šių perkamų daiktų technines specifikacijas, kurios buvo surašytos vadovaujantis konkrečios gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekių katalogais, bei nurodė, kad visų perkamų prekių, išskyrus termosus, gamintoja turi būti būtent Vokietijos bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“. Toks sprendimas priimtas todėl, kad buvo perkami agregatai ir atsarginės dalys prie jau Lietuvos kariuomenėje naudojamų lauko virtuvių TFK-250 viryklių, pagamintų būtent bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“. Atsakovė 2014 m. rugsėjo 9 d. pateikė Pirkimo reikalavimus atitinkantį pasiūlymą, tuo išreikšdama, kad jai yra aiškūs Lietuvos kariuomenės įsigyjamoms prekėms keliami reikalavimai, įskaitant reikalavimus dėl gamintojo. Atsakovė buvo paskelbta Pirkimo laimėtoja, su ja buvo sudaryta Preliminarioji sutartis ir Pagrindinė sutartis (toliau kartu – Sutartys). Laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. atsakovė pristatė Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamentui prekes, kurios buvo pagamintos kito gamintojo, t. y. ne bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“, ir ant šių prekių užklijavo bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“, kaip prekės gamintojos, logotipus.

4. Ieškovės įsitikinimu, atsakovė Sutartis su ja sudarė bei vykdė panaudodama apgaulę, dėl to ginčijamos Sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Atsakovės apgaulė pasireiškė teikiant komercinį pasiūlymą, sudarant Sutartis ir nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. pristatant kito gamintojo prekes, pažymėtas bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukais, nors realiai ji gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekių neturėjo (ir negalėjo turėti, nes tokios prekės negaminamos). Atsakovė iš anksto žinojo, kad negalės įvykdyti prekėms keliamų reikalavimų dėl prekių gamintojo, todėl, sąmoningai dalyvaudama Pirkime, sudarydama Sutartis ir patiekdama ne tas prekes, kartu ant jų priklijuodama ne tikrojo prekių gamintojo lipdukus, o apie prekės tikrąjį gamintoją nutylėdama, veikė apgaule. Jei atsakovė būtų informavusi Lietuvos kariuomenę, kad negalės patiekti prekių, atitinkančių Pirkimo sąlygų reikalavimus, ji nebūtų įgijusi teisės sudaryti didelės vertės Sutarčių bei nebūtų gavusi pajamų. Atsakovės apgaulė ir išankstinė tyčia padarė įtaką ieškovės sprendimui sudaryti Sutartis su atsakove. Lietuvos kariuomenė, atsižvelgdama į ankstesnius atsakovės gera valia ir sąžiningai įvykdytus sutartinius įsipareigojimus, atsakovę vertindama kaip sąžiningą sutarties šalį, ja pagrįstai pasitikėjo, todėl, priimdama prekes su gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukais ant išorinės perduodamos prekės dalies ir prekes lydinčiais dokumentais, prekių neišpakavo bei netikrino, pagrįstai manydama, kad tai tos prekės, kurias norima įsigyti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 3 d. baudžiamajame įsakyme, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-530-1013/2019, konstatuota, kad atsakovės vadovas A. J., žinodamas ir tyčia nevykdydamas Sutarčių reikalavimų, panaudodamas apgaulę, pateikė svetimu prekės ženklu pažymėtas ir Sutarčių reikalavimų neatitinkančias prekes, tokiu būdu padarydamas nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos

Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje. Kadangi apgaulės prieš ieškovę panaudojimo faktas yra konstatuotas įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu, jo nereikia įrodinėti.

5. Ieškovė taip pat nurodė, jog Sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis dėl jų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – VPT) Kontrolės skyrius, atlikęs Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamento vykdyto Pirkimo vertinimą, 2016 m. rugpjūčio 12 d. išvadoje Nr. 4S-2732 nurodė, kad vykdant Pirkimą nustatyti pažeidimai turėjo įtakos Pirkimo rezultatams, o Preliminarioji sutartis pažeidžia Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) reikalavimus (CK 1.80 straipsnis), todėl perkančioji organizacija turėtų nutraukti sudarytą Preliminariąją sutartį ir organizuoti naują viešąjį pirkimą. Vykdydama VPT sprendimą, ieškovė 2016 m. rugsėjo 5 d. raštu „Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis“ kreipėsi į atsakovę, nurodydama, kad laiko Preliminariąją ir Pagrindinę sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnyje nustatytu pagrindu, ir prašė atsakovės grąžinti už prekes sumokėtas lėšas bei per 14 dienų pasiimti ieškovės saugomas prekes. VPT sprendimas atsakovei buvo įteiktas ir ji tokio sprendimo neskundė.

6. Ieškovė nurodė, kad vykdydama savo įsipareigojimus pagal Pagrindinę sutartį sumokėjo atsakovei 173 771,90 Eur (599 999,60 Lt). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 3 d. baudžiamuoju įsakymu ieškovei buvo atlyginta 4055,29 Eur turtinė žala, susijusi su atsakovės neteisėtai įgytomis lėšomis, pardavus ieškovei Pagrindinės sutarties nuostatų neatitinkančias prekes. Atsižvelgiant į tai, kad dalis prekių, kurias ieškovė įsigijo už 51 683 Eur sumą, buvo sumontuotos ir jų kilmės nustatyti nebeįmanoma, taip pat į tai, kad kitos atsakovės patiektos prekės negali būti pripažintos atitikusiomis prekių gamintojui keliamus reikalavimus, iš atsakovės, pritaikius dvišalę restituciją, ieškovei priteistina 118 032,73 Eur (173 771,02 Eur – 4055,29 Eur – 51 683 Eur). Pritaikius vienašalę restituciją, ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteisiama 51 683 Eur suma, kurią sudaro ieškovei perduotų ir jos sumontuotų prekių vertė.

7. Atsakovė, būdama informuota dėl ginčo Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir dėl pagal Pagrindinę sutartį sumokėtų lėšų grąžinimo iki 2016 m. rugsėjo 14 d., bet lėšų negrąžindama, neteisėtai jomis naudojosi nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. Todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, atsakovė įgijo prievolę sumokėti ieškovei 26 154,82 Eur materialiųjų palūkanų už naudojimąsi ieškovės priklausančia 169 715,73 Eur suma (169 715,73 Eur × 1125 d. (laikotarpis nuo 2016 m rugsėjo 15 d. iki 2019 m. spalio 15 d.) / 365 d. × 5 proc.). Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovės priteistinos ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino Preliminariąją ir Pagrindinę sutartis negaliojančiomis ir niekinėmis nuo sudarymo momento, taikė dvišalę restituciją ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 118 032,73 Eur sumą; atsakovę įpareigojo savo lėšomis pasiimti iš ieškovės Pagrindine sutartimi už minėtą sumą perduotas prekes per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 18 190 Eur palūkanų bei 5 proc. dydžio

metines palūkanas už priteistą 118 032,73 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl fakto, ar sudarant viešojo pirkimo sutartį atsakovė tyčia siekė apgauti ieškovę dėl prekių gamintojo, ar tyčiniai nesąžiningi atsakovės veiksmai pasireiškė tik vykdant sutartį, kai ieškovei buvo pristatytos kitų gamintojų prekės, kurias atsakovė neteisėtai pažymėjo gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukais. Pabrėžė, kad, atsižvelgiant į viešojo pirkimo specifiką, atsakovė, teikdama pasiūlymą bei vykdydama sudarytą viešojo pirkimo sutartį, turėjo vykdyti savo pareigas ypač rūpestingai ir sąžiningai.

10. Teismas nusprendė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovė pristatė ieškovei tam tikras kito gamintojo prekes bei jas neteisėtai pažymėjo bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukais, dėl to buvo atliktas tyrimas baudžiamojo proceso tvarka.

11. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, išskyrus atsakovės paaiškinimus, jog sudarant Sutartis ji nežinojo, kad negalės laiku pristatyti visų gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekių. Tokius paaiškinimus teismas vertino kritiškai, nes prekių pardavimas yra atsakovės ūkinė komercinė veikla. Atsakovė veikė kaip profesionalė. Pagrindinė sutartis buvo sudaryta 2014 m. spalio 8 d., o jau nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki gruodžio 23 d. turėjo būti pristatytos prekės. Teismas padarė išvadą, kad teikdama pasiūlymą atsakovė žinojo apie prisiimtą riziką pristatyti gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ pasiūlytas prekes atitinkamais terminais, todėl bet kuris verslininkas tokiu atveju vadovaujasi ne tik kataloguose nurodytu prekių sąrašu (kodais), bet ir iš anksto bendradarbiauja su prekių gamintoju dėl konkrečių prekių pardavimo ir jų pristatymo terminų.

12. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog gamintoja bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ gamina prekes, kurios buvo pristatytos atsakovei. Atsakovė pasiūlyme įsipareigojo parduoti ieškovei būtent šios gamintojos prekes. Todėl atsakovės argumentai, jog kitų gamintojų prekių pristatymas nepažeidė Pirkimo sąlygų, kad pasiūlyta kaina nebuvo per didelė, neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių: atsakovei Pirkimo metu įsipareigojus teikti būtent gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekes, kitų prekių pristatymas neatitiko Pirkimo sąlygų bei pažeidė esminius viešųjų pirkimų principus.

13. Teismas padarė išvadą, jog ginčo Sutartys buvo sudarytos dėl atsakovės apgaulės – atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei būtent gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekes, nors jau pasiūlymo pateikimo metu atsakovė žinojo ir turėjo žinoti, jog ieškovei bus parduotos kitų gamintojų prekės (tuo labiau kad bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ tokių prekių negamina). Dėl atsakovės neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų sudarytos Sutartys pažeidė esminius viešojo pirkimo principus, todėl jas pirmosios instancijos teismas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (CK 1.91, 1.80, 1.81 straipsniai).

14. Taikydamas restituciją, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė nesiėmė jokių veiksmų įrodyti, jog kitos ieškovei perduotos prekės yra gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“. Nors atsakovė pateikė prieštaravimus dėl ieškovės atlikto prekių, kurios saugomos sandėlyje, patikrinimo tikslumo, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovė, kaip prekių pardavėja, siekė geranoriškai įrodyti

ieškovei likusių prekių kilmę (gamintoją). Pirmosios instancijos teismas tokią pasyvią atsakovės poziciją bei ankstesnį nesąžiningą ir neteisėtą elgesį vykdant Sutartis vertino atsakovės nenaudai ir padarė išvadą, jog ir kitos patiektos bei iki šiol nepanaudotos sandėlyje saugomos prekės, už kurias atsakovei buvo sumokėta 118 032,73 Eur, neatitiko atsakovės pasiūlyme nurodytų įsipareigojimų. Vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 3 dalimi, 1.91 straipsnio 2 dalimi, teismas taikė dvišalę restituciją.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės atsikirtimai, jog prekės jau nebegali būti realizuotos, nes nuvertėjo, nebeturi gamintojos garantijos, yra specifinės paskirties, neįrodo, jog restitucijos taikymas būtų nesąžiningas, pažeistų abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Dėl susiklosčiusios situacijos yra kalta atsakovė, buvo neracionaliai panaudotos valstybės biudžeto lėšos, todėl dvišalė restitucija atitinka CK 1.5 straipsnyje nustatytus principus, viešąjį interesą bei yra proporcinga abiejų šalių interesams.

16. Kadangi dalis prekių, kurių vertė pagal Pagrindinę sutartį sudarė 51 683 Eur, buvo priimtos ir panaudotos pagal savo paskirtį bei nėra objektyvios galimybės patikrinti šių prekių gamintojo, todėl restitucijos taikymas dėl šios dalies nebūtų racionalus, sąžiningas ir proporcingas.

17. VPT atliktas administracinio pobūdžio Pirkimo vykdymo patikrinimas neįrodo šiai bylai reikšmingų aplinkybių. VPT nustatyti perkančiosios organizacijos Pirkimo procedūriniai pažeidimai nėra susiję su šalių sutartiniais santykiais. Taip pat teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė pripažino faktą, jog sutartys yra negaliojančios: kaip šioje byloje, taip ir atsakyme ieškovei atsakovė atsisakė atsiimti prekes ir pripažinti sutarčių negaliojimo faktą.

18. Patenkinęs pagrindinį reikalavimą, teismas priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Įvertinęs tai, kad reikalavimas dėl Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo patenkintas, o apie ieškovės reikalavimą grąžinti sumokėtas lėšas atsakovė sužinojo 2016 m. rugsėjo 5 d. ir turėjo galimybę grąžinti lėšas iki 2016 m. rugsėjo 14 d., teismas nusprendė, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti materialiųjų palūkanų nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2019 m. spalio 15 d. (CK 6.210 straipsnis). Kadangi, tenkinus reikalavimą dėl restitucijos taikymo, ieškovei priteista 118 032,73 Eur suma, todėl ieškovės naudai iš atsakovės teismas priteisė 18 190 Eur materialiųjų palūkanų sumą (118 032,73 Eur x 1125/365 x 5 proc.).

19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: pripažino Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamento ir atsakovės sudarytas Preliminariąją ir Pagrindinę sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento; taikė dvišalę restituciją ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 118 032,73 Eur sumą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (118 032,73 Eur) nuo 2020 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovę įpareigojo savo lėšomis per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasiimti iš Lietuvos kariuomenės pagal Pagrindinę sutartį už 122 089,11 Eur sumą perduotas prekes, nurodytas ieškovės prie dubliko pridėtoje lentelėje „Prekės sandėlyje TFK-250“; išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

20. Kolegija nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl apgaulės.

21. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikta „Karcher-Futuretech GmbH“ 2014 m. rugsėjo 26 d. sąskaita faktūra Nr. 4830054700 paneigia atsakovės teiginius, kad aplinkybę, jog gamintoja negalės Sutarčių nustatytais terminais pateikti dalies prekių (virtuvės įrankių), ji sužinojo jau po sandorių sudarymo. Tai patvirtina ir tuometinio atsakovės vadovo A. J. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus ikiteisminio tyrimo Nr. 02-800004-15 metu (2018 m. rugsėjo 12 d.) duoti parodymai, kuriuose apklausiamasis paaiškino, jog prašė ieškovės pateikti būsimą užsakymą anksčiau, nes reikėjo užsakyti prekes, sužinoti, per kiek laiko gamintojas jas pateiks. Gavęs būsimo prekių užsakymo sąrašą, A. J. kreipėsi į gamintoją, o sužinojęs, kad virtuvės įrankius gamintoja galės pateikti tik 2015 m., iš jos užsakė tik tas prekes, kurias ji galėjo pateikti laiku. Dėl prekių, kurių negalėjo pateikti gamintoja, atsakovė kreipėsi į UAB „Sangaida“. Tačiau, kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigia ieškovė, nepatvirtina, kad ginčo Sutartys buvo sudarytos dėl apgaulės. Tiek Pirkimo, tiek Sutarčių sąlygas nustatė pati ieškovė. Būtent perkančiosios organizacijos sprendimu atsakovė buvo pripažinta Pirkimo laimėtoja ir su ja buvo sudarytos ginčijamos Sutartys. Aplinkybė, jog Pirkimo ir Sutarčių techninės specifikacijos buvo sudarytos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ 2001 m. katalogų pagrindu, paneigia perkančiosios organizacijos ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atitinkamų prekių atsakovė ieškovei nepateikė, nes pastarosios negaminamos. Tai, kad ieškovei atsirado neigiami šių sandorių sudarymo padariniai – VPT, atlikusi Pirkimo bei Pagrindinės sutarties vykdymo vertinimus, nustatė, jog perkančioji organizacija pažeidė VPĮ nuostatas bei nepasiekė viešojo pirkimo tikslo, nereiškia, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl apgaulės.

22. Iš ginčo Sutarčių Techninių specifikacijų kolegija nustatė, kad atsakovė įsipareigojo perkančiajai organizacijai parduoti, o ši iš jos – nupirkti 190 pozicijų prekes, iš kurių 186 pozicijų prekių gamintoja – bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“, likusių 4 pozicijų – bendrovė „Dometic“. Vykdydama ginčo Sutartis, atsakovė laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. pateikė ieškovei 190 pozicijų (2546 vnt.) prekių, iš kurių 167 pozicijų (2486 vnt.) prekių gamintoja buvo bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“, 4 pozicijų (12 vnt.) prekių gamintoja buvo bendrovė „Dometic“, o 19 pozicijų (48 vnt.) prekių (virtuvės įrankių) gamintoju nebuvo nė vienas iš Sutartyse nurodytų gamintojų. Byloje nėra ginčo, kad 48 vnt. prekių neatitiko Sutarčių reikalavimų dėl gamintojo. Tačiau šių prekių vertė buvo tik 4055,29 Eur ir jos sudarė tik nedidelę dalį visų perkančiosios organizacijos įsigytų prekių, t. y. vos 2 proc. visos Pirkimu įsigytų prekių vertės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 3 d. baudžiamuoju įsakymu pripažino atsakovės vadovą A. J. kaltu, padarius nusikaltimus, nurodytus BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 204 straipsnio 2 dalyje, tenkino Lietuvos kariuomenės civilinį ieškinį ir priteisė iš A. J. ieškovės naudai 4055,29 Eur turtinės žalos atlyginimą.

23. Kolegija nurodė, kad ieškovė, turėdama pareigą įrodyti, jog ir kitos perkančiajai organizacijai atsakovės pristatytos prekės yra ne gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Kolegija nustatė, kad, atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktose bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ sąskaitose faktūrose nurodytus prekių kodus bei kiekius palyginus su nurodytais atsakovės ieškovei pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, matyti, jog likusios prekės buvo įsigytos iš Sutartyse nurodytų gamintojų – bendrovių „Karcher-Futuretech GmbH“ ir „Dometic“. Ieškovė šių aplinkybių nepaneigė.

24. Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, jog atsakovės veiksmai buvo tyčia nukreipti nesąžiningai įtikinti ieškovę sudaryti ginčo sandorius, sąmoningai nuslėpti reikšmingą sandoriams informaciją ir kad būtent tai nulėmė perkančiosios organizacijos apsisprendimą bei ginčijamų sandorių sudarymą. Nors ieškovė teigia, kad atsakovės apgaulės faktas yra konstatuotas baudžiamojoje byloje, tačiau vien nedidelės dalies Sutarčių sąlygų neatitinkančių prekių pateikimas neįrodo, kad ginčo Sutartimis atsakovė siekė apgauti ieškovę. Nesant byloje kitų įrodymų, nurodyta aplinkybė nepatvirtina, kad, sudarant ginčo Sutartis, buvo (galėjo būti) ieškovės valios trūkumų. Tikrieji šalių ketinimai buvo remiantis Pirkimo

rezultatais sudaryti Preliminariąją, o vėliau jos pagrindu – Pagrindinę sutartį (sutartis) dėl lauko virtuvių TFK-250 atsarginių dalių pirkimo, atsakovei prekes pristatant, o ieškovei priimant bei sumokant kainą; šalys visiškai suvokė tikrąją sandorių esmę, sprendimą dėl sandorių sudarymo priėmė savarankiškai.

25. Kolegija pripažino, kad Pirkimo metu bei Sutarčių vykdymo metu padaryti pažeidimai sudaro pagrindą ginčo šalių sudarytas Sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento dėl jų prieštaravimo imperatyvioms VPĮ nustatytoms normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

26. Kolegija atmetė kaip nepagrįstą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-62-18-12, pateiktu išaiškinimu grindžiamą atsakovės argumentą, kad VPT išvados yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kadangi nagrinėjamos ir atsakovės minimos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

27. Kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nepritarti VPT 2016 m. rugpjūčio 12 d. išvadose nustatytoms aplinkybėms, kurių pagrindu konstatuota, kad, vykdydama Pirkimą, ieškovė padarė nemažai neteisėtų veiksmų, lėmusių VPĮ nuostatų bei principų pažeidimus.

28. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovės vykdyto Pirkimo vertė siekė 724 050,05 Eur (2 500 000 Lt), tačiau Pirkimo Sutartis ieškovė sudarė su atsakove, kurios pasiūlymas (1 622 452,65 Eur (5 602 004,52 Lt) su PVM) Pirkimui skirtų lėšų sumą viršijo daugiau nei du kartus. Tokią situaciją lėmė perkančiosios organizacijos netinkami bei neteisėti veiksmai, kai, turėdama informaciją apie prekių poreikį bei numatomą Pirkimui skirtų lėšų sumą, ieškovė neatliko išsamaus rinkos tyrimo. Kaip teisingai nustatyta VPT išvadose, kreipimasis į vieną tiekėją dėl prekių kainų pateikimo negali būti laikomas rinkos tyrimo atlikimu. Kolegija pritarė VPT, jog tokiu būdu perkančioji organizacija Pirkimo objekto vertę nustatė bei apskaičiavo nesivadovaudama VPĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.), įtvirtinančiomis, kad numatomo pirkimo vertė skaičiuojama imant visą mokėtiną sumą be pridėtinės vertės mokesčio, įskaitant visas pirkimo sutarties pasirinkimo ir atnaujinimo galimybes.

29. Kolegija taip pat pritarė VPT, kad, atsakovei pateikus pasiūlymą, perkančioji organizacija iš esmės nesiėmė veiksmų išsiaiškinti, kokios aplinkybės lėmė tai, jog pasiūlymo vertė gerokai viršijo Pirkimui skirtas lėšas, ir tokiu būdu neužtikrino VPĮ 3 straipsnio 1–2 dalyse (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) įtvirtintų lygiateisiškumo bei skaidrumo principų, taip pat nustatyto pirkimų tikslo racionaliai naudoti Pirkimui skirtas lėšas įgyvendinimo, nesivadovavo VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) nustatyta pasiūlymo vertinimo taisykle, jog perkančioji organizacija pasiūlymą turi atmesti, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.

30. Kolegija nustatė, kad Pirkimo Techninė specifikacija buvo rengiama remiantis gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ 2001 m. instrukcijomis ir katalogu, Techninėje specifikacijoje buvo nurodyti gamintojos tiekiamų prekių gamykliniai numeriai. Kolegijos vertinimu, ieškovė, žinodama, kad atsakovė yra vienintelė gamintojos bendrovės „Karcher“ atstovė Lietuvoje, galėjo bei turėjo suprasti, kad, Pirkimo neskaidant į dalis, vienintelė atsakovė turės galimybę pateikti Pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą. Šią aplinkybę patvirtina ir perkančiosios organizacijos Pirkimo sąlygų 14.7 punkte įtvirtintas kvalifikacijos reikalavimas tiekėjams pateikti gamintojos bendrovės „Karcher“ patvirtinimus, ar kitų gamintojų siūlomos prekės yra lygiavertės šios gamintojos produkcijai. Kolegija nusprendė, kad šios aplinkybės leidžia visiškai pritarti VPT išvadai, jog, Pirkimo Techninę specifikaciją parengusi pagal vienos gamintojos „Karcher“ katalogą ir neskaidžiusi Pirkimo į dalis, ieškovė nesudarė sąlygų tiekėjams dalyvauti Pirkimo procedūrose pagal atskirus objektus bei įrodinėti siūlomų prekių lygiavertiškumo kitais būdais. Be to, tikslindama kvalifikacijos reikalavimą, ieškovė nustatė reikalavimą (nors ir praplėsdama reikalaujamos įvykdyti sutarties objektą) dėl įvykdytos sutarties, susijusios su specialios paskirties įranga (Pirkimo sąlygų 14.8 punktas), tam,

kad būtent atsakovė atitiktų šį kvalifikacijos reikalavimą, nes tiekėja neturėjo prekių tiekimo sutarties, susijusios su Pirkimo objektu, t. y. lauko virtuvėmis, atsarginėmis dalimis ir agregatais. Tokiu būdu perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ 25 straipsnio 2 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) įtvirtinto reikalavimo nustatyti tik konkurenciją užtikrinančius bei tiekėjų nediskriminuojančius Techninės specifikacijos reikalavimus ir neįvykdė VPĮ 32 straipsnio 1–2 dalyse (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) perkančiajai organizacijai nustatytos pareigos išsiaiškinti tiekėjo pajėgumą įvykdyti Pirkimo sąlygas, nustatyti tik konkurencijos neribojančius kvalifikacijos reikalavimus tiekėjams, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1–2 dalyse (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) įtvirtintus principus bei neįgyvendino viešųjų pirkimų tikslo racionaliai naudoti Pirkimui skirtas lėšas.

31. Kolegija nusprendė, kad ieškovės veiksmai, neskaidant Pirkimo į dalis, nustatant reikalavimus perkamoms prekėms pagal konkrečios gamintojos katalogą, kurios atstovas Lietuvoje yra tik vienas tiekėjas, galintis pateikti Pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą, lėmė, jog buvo užkirstas kelias Pirkime dalyvauti ir kitiems tiekėjams, siekiant įsigyti prekes už mažesnę kainą, o Pirkimo sutartys buvo sudarytos daugiau nei du kartus viršijant pačios perkančiosios organizacijos nustatytą Pirkimo vertę. Nurodyti pažeidimai patvirtina, kad ieškovė, vykdydama ginčo Pirkimą, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo principus bei nepasiekė to paties straipsnio 2 dalyje nustatyto tikslo – sudaryti Pirkimo sutartį racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

32. Kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo nuosekliai formauojama praktika, nurodė, kad viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui.

33. Nors teisėjų kolegija sutiko, kad nurodytus pažeidimus padarė ieškovė, tačiau nesutiko, kad atsakovės elgesys Pirkimo bei Sutarčių vykdymo metu neturėjo įtakos nurodytų pažeidimų atsiradimui. Kolegija pripažino, kad atsakovė, būdama profesionali viešųjų pirkimų dalyvė ir gamintojos bendrovės „Karcher“ atstovė, žinojo (turėjo žinoti), jog Pirkimo sąlygų reikalavimais, kurie iš esmės pritaikyti konkrečios gamintojos prekėms, yra eliminuojamos kitų potencialių tiekėjų galimybės teikti Pirkimo sąlygų reikalavimus atitinkančius pasiūlymus. Taip pat kolegija iš VPT išvados dėl Pagrindinės sutarties vertinimo nustatė, kad dalį prekių atsakovė ieškovei pardavė už gerokai didesnes nei tuo metu rinkoje buvusias kainas. Kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovė, pasinaudodama aplinkybe, jog yra vienintelė bendrovės „Karcher“ atstovė Lietuvoje, pateikė ypač brangų, daugiau nei du kartus Pirkimo vertę viršijantį pasiūlymą. Tokiu būdu atsakovė nesielgė kaip socialiai atsakinga tiekėja, pažeidė bendruosius teisingumo ir sąžiningumo imperatyvus, sukėlė neigiamus padarinius viešajam interesui.

34. Kolegija, spręsdama dėl restitucijos taikymo, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl vienašalės restitucijos taikymo. Kolegija padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad ieškovės panaudotos prekės buvo ne Pirkimo sąlygose ir Sutartyse nurodyto gamintojo. Kolegija pritarė, kad, byloje nesant duomenų, jog ieškovės panaudota dalis prekių buvo netinkama, ieškovės reikalavimo dėl vienašalės restitucijos taikymo tenkinimas nepagrįstai pablogintų atsakovės padėtį. Kolegija pabrėžė, kad vienašalės restitucijos netaikymas nepaneigia Sutarčių negaliojimo pagrindo, tačiau jos pritaikymas dėl šios reikalavimų dalies nagrinėjamoje situacijoje reikštų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą (CK 1.5 straipsnis).

35. Kolegija nusprendė, kad dvišalės restitucijos taikymas, grąžinant ieškovei už dalį prekių sumokėtas lėšas ir įpareigojant atsakovę šių prekių dalį pasiimti, byloje esant įrodymų, kuriais remiantis galima spręsti atsakovę nesąžiningai pasinaudojus susiklosčiusia situacija, kai ji vienintelė galėjo pateikti Pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą, pašalina padarytus VPĮ nuostatų ir principų pažeidimus, užtikrina viešąjį interesą, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų laikymąsi. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl specifinės prekių

paskirties, pasibaigusios prekių garantijos nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl dvišalės restitucijos taikymo.

36. Kolegija iš lentelės „Prekės sandėlyje TFK-250“ nustatė, kad ieškovė turi iš atsakovės įsigytų, tačiau nepanaudotų 122 089,11 Eur vertės prekių, t. y. tiek prekes, už kurias ieškovei iš A. J. buvo priteistas 4055,29 Eur turtinės žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-530-1013/2019, tiek likusias prekes už 118 032,73 Eur sumą, kurios grąžintinos atsakovei dvišalės restitucijos taikymo pagrindu.

37. Kolegija, spręsdama dėl materialiųjų palūkanų priteisimo, nurodė, kad pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas. Kadangi restitucijos prievolės atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, todėl atsakovė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo neturėjo teisinės pareigos grąžinti vykdant Sutartis gautus pinigus. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti ieškovei materialiąsias palūkanas yra nepagrįsta ir naikintina, o šis ieškovės reikalavimas atmestinas.

38. Kolegija, spręsdama dėl procesinių palūkanų priteisimo, pripažino, kad piniginės prievolės atsiradimas dėl restitucijos taikymo yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo.

39. Kolegija, spręsdama bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pripažino, kad nors atsakovės prašomos priteisti patirtos pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, atsakovės atsiliepimas į ieškinį bei triplikas grindžiami analogiškomis aplinkybėmis, dalis argumentų procesiniuose dokumentuose kartojasi, atsakovei iš ieškovės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos turi būti sumažintos. Atsižvelgdama į patenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų santykį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalis), kolegija atsakovei iš ieškovės priteisė 1410 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo bei paskirstė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

40. Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė pripažinti Preliminariąją ir Pagrindinę sutartis negaliojančiomis ir niekinėmis nuo sudarymo momento kaip sudarytas dėl atsakovės apgaulės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

40.1. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti atsakovei panaudojus apgaulę.

40.2. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje padarydamas išvadą, jog „UAB „Saugu LT“ kartu su apeliaciniu skundu pateikta „Karcher-Futuretech“ GmbH 2014 m. rugsėjo 26 d. sąskaita faktūra Nr. 4830054700 paneigia atsakovės teiginius, kad aplinkybę, jog gamintojas negalės Sutarčių nustatytais terminais pateikti dalies prekių (virtuvės įrankių), ji sužinojo jau po sandorių sudarymo. Tai patvirtina ir tuometinio atsakovės vadovo A. J. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus ikiteisminio tyrimo Nr. 02-800004-15 metu (2018 m. rugsėjo 12 d.) duoti

parodymai, kuriuose apklausiamasis paaiškino, jog prašė ieškovės pateikti būsimą užsakymą anksčiau, nes reikėjo užsakyti prekes, sužinoti per kiek laiko gamintojas jas pateiks“, taip pat pripažino, kad atsakovės apgaulės siekis susiformavo dar iki ginčo Sutarčių sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas apie atsakovės apgaulės susiformavimo momentą iki ginčo sutarčių sudarymo, tačiau nurodydamas, kad vykdant ginčo sutartis toks apgaulės laipsnis nesudaro pagrindo sandorius pripažinti negaliojančiais dėl apgaulės, atsižvelgiant į apgaulės padarinių apimtį, pažeidė VPĮ ir CK nustatytas sutarčių sudarymo, sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo teisės normas.

40.3. Atsakovė sudarė ginčo sutartis aiškiai žinodama, kad dalies prekių ginčo sutartyse nustatyta tvarka negalės pristatyti, todėl dar iki ginčo Sutarčių sudarymo nusprendė savo prievoles vykdyti tokiu būdu, kad būtų išvengta galimos sutartinės atsakomybės dėl vėlavimo pristatyti sutartas prekes. Atsakovė nusprendė dalį prekių nusikalstamu būdu pakeisti kitomis prekėmis, tokiu būdu pristatydama prekes, kurios nėra Sutartimis nustatytos gamintojos prekės. Atsakovė neturėjo sudaryti Sutarčių, negalėdama jų įvykdyti Sutartyse nustatytomis sąlygomis, arba turėjo apie aplinkybę, kad dalis prekių gali būti pristatomos pavėluotai, pranešti ieškovei, tuomet šalys būtų susitarusios dėl mažesnės pirkimo objekto apimties.

40.4. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs atsakovės apgaulės susiformavimo momentą dar iki ginčo Sutarčių sudarymo, nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo ieškovės valios trūkumų, sudarant ginčo Sutartis su atsakove, nepaisydamas to, kad iš įrodymų visumos matyti, jog atsakovės tikrieji ketinimai buvo visais būdais (netgi neteisėtais) laiku įvykdyti Pagrindinę sutartį, taip išvengiant sutartinės atsakomybės, nors atsakovė jau sandorių sudarymo metu žinojo, kad jų nustatytomis sąlygomis laiku neįvykdys. Tokiu būdu atsakovė buvo iš anksto numačiusi vykdyti ginčo Sutartis su trūkumais, nutylėdama, kad neįvykdys savo įsipareigojimų jose nustatytomis sąlygomis.

40.5. Pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais dėl apgaulės, dvišalės restitucijos padariniai turėtų išlikti tokie patys kaip ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti dvišalės restitucijos padariniai, kurie pritaikyti pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Jeigu yra piktavališkas susitarimas, tai reiškia, kad vienos sandorio šalies atstovas ir kita sandorio šalis veikė nesąžiningai ir neteisėtai, todėl iš savo neteisėtų veiksmų neturi gauti naudos. Atsakovė negali būti visa apimtimi ar iš dalies atleidžiama nuo nesąžiningai įgytų lėšų grąžinimo.

41. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nutarties dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visų atsakovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

41.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos sandorių negaliojimo klausimais bei nepagrįstai pripažino ieškovės ir atsakovės sudarytas Sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.

41.2. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas Sutarčių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, nepagrįstai vadovavosi išimtinai VPT pateiktomis išvadomis, nors, remiantis kasacinio teismo praktika, sandorio negaliojimą ir prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms gali konstatuoti tik teismas.

41.3. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo konstatuoti Sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, ir ypač tokio, kurio padarinys yra Sutarčių negaliojimas ab initio (nuo pradžių):

i) ieškovė, padidindama Pirkimui skirtą sumą tam, kad galėtų įsigyti jai reikalingas prekes, nepažeidė imperatyvių teisės normų. Nei VPĮ, nei kiti teisės aktai nenustato draudimo perkančiosioms organizacijoms pirkimo metu, esant poreikiui, padidinti pirkimui skirtų lėšų sumą ir sudaryti preliminarias ir pagrindines sutartis po to, kai pirkimui skirtų lėšų suma yra padidinta. Nagrinėjamu atveju Pagrindine sutartimi įsigytos prekės neviršijo Pirkimui skirtų lėšų, o Preliminariosios sutarties sudarymas neįpareigojo ieškovės įsigyti iš atsakovės prekių už Preliminariojoje sutartyje nurodytą sumą. Preliminarioji sutartis leido fiksuoti atsakovės pasiūlytas prekių kainas 4 metams bei užtikrinti nepertraukiamą prekių tiekimą ieškovei gavus papildomą finansavimą, tai užtikrino racionalų lėšų panaudojimą ir viešąjį interesą;

ii) nei VPĮ, nei kiti teisės aktai neįtvirtina imperatyvaus įpareigojimo perkančiosioms organizacijoms vykdyti rinkos tyrimus dėl siekiamų įsigyti prekių, paslaugų ar darbų kainų. Būtent VPĮ nustatyta tvarka organizuojamas viešasis pirkimas savaime leidžia gauti geriausią atitinkamu metu rinkoje galiojantį pasiūlymą (pasiūlymus). Rinkos tyrimą ieškovė organizavo ir vykdė savarankiškai, jo metu atsakovė ieškovės prašymu pateikė jai 2014 m. gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekių katalogus. Perkančioji organizacija turėjo teisę nutraukti pirkimą, jeigu pateikti pasiūlymai būtų neatitikę jos poreikių (pavyzdžiui, pasiūlyta kaina perkančiajai organizacijai būtų buvusi per didelė). Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad šioje situacijoje atsakovės pateiktas pasiūlymas ieškovei buvo priimtinas, įskaitant tai, kad atsakovės pasiūlytos prekių kainos nebuvo per didelės ir atitiko tokių prekių rinkos kainas;

iii) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Sutarčių prieštaravimą teisės aktų imperatyvioms teisės normoms neva patvirtina aplinkybė, jog Pirkimo objekto techninė specifikacija buvo parengta pagal vienos tiekėjos – bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ – katalogus, o tai neva užkirto kelią Pirkime dalyvauti kitiems tiekėjams. Pirkimo sąlygose expressis verbis (tiesiogiai) buvo įtvirtinta galimybė dalyvauti visiems tiekėjams, galintiems pasiūlyti analogiškas (lygiavertes) prekes bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ gaminamai produkcijai. Pirkimo sąlygose dėl Pirkimo objekto buvo nurodyta, jog tiekėjų siūlomos prekės turi būti patiekiamos pagal NSN (t. y. NATO sistemos kodus) ir (ar) „Kärcher-Futuretech“ gamyklinius numerius iš TFK-250 katalogo arba prekės turi būti lygiavertės bei tinkamos ieškovės šiuo metu turimoms lauko virtuvėms TFK-250. Tai, kad Pirkimo sąlygos užtikrino galimybę dalyvauti ir kitiems tiekėjams, patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, jog dalyvavimu Pirkime buvo susidomėjęs ir dar vienas tiekėjas. Be to, 2014 m. vykdytu Pirkimu buvo siekiama įsigyti ankstesnių viešųjų pirkimų metu ieškovės įsigytų ir iki šiol naudojamų gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lauko virtuvių TFK-250 atsarginių dalių. Pirkimo sąlygomis neužtikrinus planuojamos įsigyti įrangos suderinamumo su ieškovės turimomis lauko virtuvėmis, ieškovė būtų įsigijusi netinkamas, jos poreikių neatitinkančias prekes, dėl to VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas viešųjų pirkimų tikslas būtų buvęs akivaizdžiai nepasiektas. Dėl to kaip vienas iš tiekėjų siūlomų prekių tinkamumo vertinamųjų kriterijų buvo įvardytas gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ gamyklinis numeris. Pirkimo objekto skaidymas į dalis taip pat

nebūtų pakeitęs situacijos, kadangi dėl minėtos objektyvios priežasties techninės specifikacijos formuluotė išskaidytoms pirkimo objekto dalims būtų buvusi tokia pati;

iv) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Pirkimo sąlygose nustatyti kvalifikaciniai tiekėjų reikalavimai buvo patikslinti, siekiant, kad Pirkimo sąlygas atitiktų atsakovė, dėl ko neva buvo pažeisti skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje minimi kvalifikaciniai reikalavimai buvo nustatyti savarankišku ieškovės sprendimu, išimtinai siekiant praplėsti Pirkime galinčių dalyvauti tiekėjų ratą bei tokiu būdu užtikrinti tiekėjų konkurencingumą. Taigi, perkančiajai organizacijai minėtu būdu sudarius prielaidas Pirkime dalyvauti daug platesniam potencialių tiekėjų ratui, nei skaidrumo, nei tiekėjų lygiateisiškumo principai nebuvo ir objektyviai negalėjo būti pažeisti.

41.4. Net jeigu pirmiau nurodytus VPĮ pažeidimus ieškovė atliko, jie galėtų būti laikomi nebent formaliais ir savaime nesudarančiais pagrindo Sutartis pripažinti negaliojančiomis. Tokia išvada darytina vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, kad grynai formalus nukrypimas nuo VPĮ nustatytos konkrečios procedūros, kuris iš esmės neturėjo įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, negali lemti viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nebent besiskundžiantis dalyvis ar tiekėjas iš tiesų įrodytų, kad šiais veiksmais buvo pažeisti jo teisėti iš VPĮ kildinami interesai ir taip nepagrįstai suvaržyta galimybė sudaryti viešojo pirkimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2010).

41.5. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad imperatyvių VPĮ reikalavimų pažeidimus atliko ieškovė, organizuodama ir vykdydama Pirkimą, kartu dėl susiklosčiusios situacijos nepagrįstai apkaltino atsakovę dėl to, kad ji neva žinojo, jog konkretaus gamintojo prekėms pritaikytomis Pirkimo sąlygomis eliminuojamos kitų potencialių tiekėjų galimybės teikti Pirkimo sąlygų reikalavimus atitinkančius pasiūlymus, taip pat dėl ypač brangaus pasiūlymo pateikimo:

i) apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kaip atsakovės pasiūlymo pateikimas Pirkime savaime galėjo lemti VPĮ pažeidimus, kurie ieškovės buvo padaryti dar iki atsakovei teikiant pasiūlymą ir kurie lėmė tariamą Sutarčių pripažinimą negaliojančiomis. Ieškovė Pirkimo sąlygas sudarė, Pirkimą organizavo ir visus sprendimus Pirkime priėmė savarankiškai, veikdama savo nuožiūra. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė darė ar galėjo daryti kokią nors neteisėtą įtaką ieškovei rengiant Pirkimo sąlygas ar vykdant Pirkimą;

ii) apeliacinės instancijos teismas neįvardijo, kokie konkretūs byloje surinkti įrodymai neva patvirtina, kad atsakovė vienintelė galėjo teikti pasiūlymą Pirkime. Vien tai, kad atsakovė buvo oficiali bendrovės „Karcher Futuretech GmbH“ produkcijos atstovė, nereiškia, kad atsakovė turėjo išimtinę teisę prekiauti šios gamintojos produkcija. Bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ gaminamą produkciją pagal jos kataloguose nurodytas ar kitas su ja sutartas kainas įsigyti ir platinti gali bet kuris suinteresuotas ūkio subjektas. Be to, kaip minėta, Pirkimo sąlygos nedraudė potencialiems dalyviams siūlyti ir kitų gamintojų prekes, todėl vien ši aplinkybė savaime paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas;

iii) byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė ieškovei prekes pasiūlė už gerokai didesnes nei rinkoje buvusias kainas. Po Pirkimo iškilus klausimų dėl prekių kainų buvo atliekamas vidinis tyrimas dėl atsakovės pasiūlytų prekių kainų, jo metu nustatyta, kad kainos atitiko gamintojo kainą su PVM ir 8 ar 10 proc. marža. Tai, kad Sutarčių pagrindu ieškovės įsigytos prekės nepasižymėjo didesne nei rinkoje nustatyta kaina, patvirtina ir byloje pateiktos prekių gamintojų sąskaitos;

iv) apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad atsakovė pardavė ieškovei prekes už neva gerokai didesnes nei rinkos kainas, nepagrįstai sutapatino visas Pagrindinės sutarties pagrindu atsakovės parduotas prekes su nedidele dalimi prekių (virtuvės įrankių), kurios jau po Sutarčių sudarymo buvo įsigytos iš UAB „Sangaida“ ir paženklintos gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekės ženklu. Bylos medžiaga patvirtina, kad virtuvės įrankiai, kuriais prekiauja bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ ir kuriuos atsakovė turėjo patiekti ieškovei pagal Pagrindinę sutartį, yra brangesni už tuos, kuriuos atsakovei pardavė UAB „Sangaida“. Virtuvės įrankius atsakovė įsigijo iš UAB „Sangaida“ ir pardavė ieškovei tais įkainiais, kuriais turėjo parduoti gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ virtuvės įrankius, kadangi po Sutarčių sudarymo sužinojo, jog negalės šių prekių gauti iš gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ reikiamais terminais. Ši aplinkybė gali būti vertinama tik kaip Pagrindinės sutarties netinkamas įvykdymas (pažeidimas) ir neturi jokios įtakos vertinant atsakovės sąžiningumą bei veiksmų teisėtumą, teikiant pasiūlymą Pirkime, sudarant Sutartis bei sprendžiant restitucijos klausimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad žala dėl šio Pagrindinės sutarties pažeidimo ieškovei yra visiškai atlyginta.

41.6. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami skundžiamus sprendimą ir nutartį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, jas aiškino neatsižvelgdami į šio instituto tikslus, be to, skundžiamuose sprendime ir nutartyje pateikta teismų pozicija neatitinka bylos medžiagos ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai:

i) kasacinis teismas, aiškindamas sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, yra nurodęs, kad restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Tai reiškia, kad, sandorį pripažinus negaliojančiu ir pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų;

ii) restitucijos taikymo tikslas yra ne padarytų teisės normų pažeidimo pašalinimas, o šalių grąžinimas į iki ginčijamo sandorio metu buvusią padėtį, kartu užtikrinant sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Restitucijos taikymas jokia forma nepašalina ir negali pašalinti imperatyvių teisės normų pažeidimo, kadangi pats restitucijos taikymas yra tokio pažeidimo teisinė pasekmė;

iii) teismai restituciją taikė formaliai, neanalizuodami ir nevertindami byloje nustatytų ir taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingų aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad

prekės, dėl kurių buvo taikyta dvišalė restitucija, neatitiko Pirkimo sąlygų. Kaip minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šios dalies prekių kainos nebuvo nepagrįstai didelės ir atitiko gamintojos nustatytus įkainius. Taigi, ieškovės lėšos prekėms įsigyti buvo panaudotos racionaliai, o įsigytos prekės atitiko ieškovės poreikius ir gali būti toliau naudojamos ieškovės šiuo metu turimose lauko virtuvėse TFK-250, dėl to viešasis interesas nebuvo ir nėra pažeistas;

iv) pritaikius dvišalę restituciją, Sutarčių šalys nėra ir negali būti grąžinamos į lygiavertę, iki sandorių sudarymo buvusią padėtį: ieškovei grąžinamos visos už įsigytas ir pagal restituciją grąžintinas prekes sumokėtos lėšos, o atsakovei grąžinamos per daugiau nei 5 metus nuvertėjusios prekės, kurioms nebetaikomi jokie gamintojo garantiniai įsipareigojimai, atsakovei neturint jokių objektyvių galimybių realizuoti rinkoje šias prekes;

v) Pagrindinė sutartis buvo įvykdyta 2014 m. pabaigoje, o Preliminarioji sutartis pasibaigė 2018 m. spalio 1 d., dėl to per 5 metų laikotarpį prekės objektyviai yra smarkiai nuvertėjusios bei neatitinka atsakovės ieškovei grąžintinų lėšų vertės. Ieškovės Pirkimu įsigytos prekės – lauko virtuvės TFK-250 sudėtinės dalys – yra specifinės bei nėra platinamos įprastoje civilinėje apyvartoje, jos gali būti naudojamos tik lauko virtuvėse TFK-250;

vi) lauko virtuvės TFK-250 yra pritaikytos naudoti tokiomis ekstremaliomis sąlygomis kaip karo atvejai, todėl akivaizdu, kad šios virtuvės ir jų atsarginės dalys gali būti realizuojamos tik tarp labai riboto rato subjektų – karinių tarnybų ar panašaus profilio organizacijų (subjektų). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lauko virtuves TFK-250 Lietuvoje yra įsigijęs tik vienas subjektas – ieškovė. Pritaikius dvišalę restituciją, atsakovė objektyviai neturi net potencialių klientų, kuriems galėtų parduoti ieškovės pagal restituciją atsakovei grąžintinas prekes;

vii) vadovaujantis Pagrindinės sutarties 7.1 punkto nuostatomis, ieškovės įsigytoms prekėms suteikiama 18 mėn. garantija. Byloje nustatyta, kad prekės ieškovei buvo pristatytos 2014 m. pabaigoje. Taigi ieškovės Sutarčių pagrindu įsigytų prekių garantiniai terminai pasibaigė daugiau nei prieš 5 metus. Todėl atsakovei grąžintinos prekės negalėtų būtų parduodamos ir juo labiau už tą pačią kainą kaip naujos prekės, nes nė vienas pirkėjas nebūtų suinteresuotas įsigyti prekes, kurios pagamintos seniai ir kurioms netaikoma jokia gamintojo garantija;

viii) apeliacinės instancijos teismas tariamus imperatyvių teisės normų pažeidimus siejo išimtinai su ieškovės neteisėtais veiksmais, pastarajai netinkamai organizuojant ir vykdant Pirkimo procedūras. Jei perkančioji organizacija nevykdo ar netinkamai vykdo pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, būtent jai turi tekti neigiami padariniai. Tuo tarpu taikant dvišalę restituciją ieškovė, būdama susiklosčiusios situacijos kaltininkė, atsiduria daug geresnėje padėtyje nei atsakovė;

ix) Pagrindinė sutartis visiškai įvykdyta dar 2014 m. pabaigoje, o Preliminarioji sutartis pasibaigė 2018 m. Ieškovė į teismą dėl Sutarčių nuginčijimo kreipėsi 2019 m. pabaigoje. Nors kasacinis teismas nėra suformavęs praktikos dėl restitucijos taikymo, kai negaliojančia pripažįstama įvykdyta ir pasibaigusi prekių viešojo pirkimo sutartis, šios bylos kontekste iš dalies aktualūs

kasacinio teismo išaiškinimai dėl restitucijos taikymo, pripažinus negaliojančiomis paslaugų viešojo pirkimo sutartis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šalių teisiniai santykiai, kurie dėl tam tikrų aspektų pripažintini pasibaigusiais, pvz., pirkimo objektas sukurtas, priimtas ir naudojamas, galimi tik vertinti, bet ne pakeisti. Modifikuoti teisinius santykius galima, jei jie dar nėra visai ar iki galo nutrūkę, pasibaigę, pvz., galima šalis grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį, jei viešojo pirkimo sutartis nesudaryta ar nebaigta vykdyti; be to, teismai, spręsdami dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, pripažindami ginčijamą sandorį niekiniu (t. y. neegzistuojančiu de jure (teisiškai), privalo pasisakyti dėl neteisėtų veiksmų padarinių, inter alia (be kita ko), restitucijos, taikymo; kai tiekėjas visiškai įvykdo įsipareigojimus pagal neteisėtai sudarytą viešojo darbų ar paslaugų pirkimo sutartį, restitucija kaip niekinio sandorio padarinys negalima, nes perkančioji organizacija negali tiekėjui grąžinti priimtų darbų ar paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016).

41.7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo normų taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tai lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo ir nutarties priėmimą:

i) tam tikrų faktų byloje konstatavimas byloje yra galimas tada, kai yra surinkta tam tikra įrodymų visuma, o ne teismo prielaidų arba įrodymais nepagrįsto manymo pagrindu. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai atskiras aplinkybes ir įrodymus vertino izoliuotai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų (pvz., apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas tariamą skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principų pažeidimą, išimtinai rėmėsi aplinkybe, kad Pirkimo objekto techninė specifikacija buvo parengta pagal bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ katalogą, tačiau nevertino aplinkybės, kad pačiose Pirkimo sąlygose expressis verbis buvo įtvirtinta galimybė tiekėjams siūlyti analogiškas (lygiavertes) prekes bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ gaminamai produkcijai; teismas taip pat neatsižvelgė į byloje nustatytą aplinkybę, kad Pirkimu ir jo sąlygomis reikėjo užtikrinti, jog įsigytos prekės – atsarginės lauko virtuvės dalys – būtų tinkamos naudoti ieškovės turimose lauko virtuvėse TFK-250; ir kt.), o tam tikras aplinkybes konstatavo byloje esant visiškai priešingas išvadas patvirtinantiems įrodymams (pvz., priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tik atsakovė galėjo pateikti Pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą ir kad jos pasiūlyme nurodytos prekės buvo parduotos už gerokai didesnę kainą nei rinkos; nors nutartyje nurodoma, kad tiekėjų kvalifikaciniai reikalavimai buvo pakoreguoti tam, kad atsakovė atitiktų Pirkimo sąlygas, byloje esanti ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad pačios ieškovės atstovai pripažino, jog pakeitimai buvo padaryti ne pagal atsakovės pateiktas pastabas bei siekiant išimtinai praplėsti Pirkime galinčių dalyvauti tiekėjų ratą ir pritraukti į Pirkimą daugiau dalyvių; ir kt.);

ii) spręsdami dėl dvišalės restitucijos taikymo, bylą nagrinėję teismai apskritai nevertino įrodymų ir aplinkybių, susijusių su prieš daugiau nei 5 metus įsigytų prekių faktine būkle, jų garantiniais terminais ir galimybėmis grąžinti šalis į lygiavertę iki Sutarčių sudarymo buvusią padėtį.

41.8. Apeliacinės instancijos teismas, nutartimi sumažindamas bylos nagrinėjimo metu atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, pažeidė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, turinčias esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos:

i) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčas neva yra nesudėtingas. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, netinkamai įvertino ginčo pobūdį, bylos medžiagą bei apimtį, neatsižvelgė į advokato teisinių paslaugų teikimo specifiką;

ii) byla yra didelės apimties (vien ieškinys ir jo priedai sudaro beveik 300 lapų), o ginčo (ieškovės reikalaujama) suma sudarė net 195 870,55 Eur. Bylos medžiaga ir abiejų žemesnės instancijos teismų priimti sprendimai taip pat patvirtina, kad ginče buvo nagrinėjami sudėtingi ir plačios apimties tiek fakto, tiek teisės kompleksiniai klausimai, susiję su viešaisiais pirkimais, sutarčių sudarymu ir vykdymu, sandorių negaliojimu, restitucijos taikymu, palūkanomis (materialinėmis ir procesinėmis) ir netgi baudžiamosios teisės elementais: ginčui aktualios 2014 m. Pirkimo organizavimo, Sutarčių sudarymo, vykdymo metu buvusios ir po Sutarčių įvykdymo susiklosčiusios faktinės aplinkybės, įskaitant VPT atliktą ieškovės vykdyto Pirkimo procedūrų vertinimą, ginčui aktualaus ikiteisminio tyrimo vykdymą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą, taip pat visų šių aplinkybių kompleksinis teisinis vertinimas;

iii)kasacinis teismas nėra suformavęs teismų praktikos ginčui aktualių teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taisykles, taikymo ir aiškinimo klausimais, tai savaime patvirtina, kad byla yra sudėtinga ir reikalauja gilios analizės bei specifinių žinių;

iv) bylos sudėtingumą patvirtina tai, kad teismai kardinaliai skirtingai traktavo faktines aplinkybes ir ginčijamų Sutarčių negaliojimą bei jų teisines pasekmes grindė visiškai skirtingais pagrindais bei argumentais, taip pat visiškai skirtingai sprendė dėl ieškovės reikalavimo priteisti palūkanas (tiek materialines, tiek procesines) pagrįstumo;

v) apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, taip pat neatsižvelgė į advokato teisinių paslaugų teikimo specifiką ir išimtinai formaliai vertino atsakovei suteiktų teisinių paslaugų pobūdį. Atsakovė (kaip juridinis asmuo) ir jai atstovaujantys advokatai nei VPT vykdytame Pirkimo procedūrų vertinime, nei teisėsaugos institucijų vykdytame ikiteisminiame tyrime nedalyvavo bei jų metu priimti didelės apimties procesiniai sprendimai (išvados) atsakovei iki šios bylos pradžios nebuvo žinomi. Atsakovei byloje atstovavę advokatai 2014 m. ieškovės vykdytame Pirkime taip pat nedalyvavo ir šių procedūrų metu atsakovei neatstovavo. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu teikė didelės apimties naujus įrodymus, įskaitant jos pačios sudarytas lenteles apie jos žinioje esančias beveik 200 skirtingų pozicijų prekes, kartu nurodydama kiekvienai prekės pozicijai aktualią informaciją – sąskaitos faktūros numerį, prekės techninį kodą, kainą, kiekį, gavimo datą ir kt. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad atsakovės atstovams siekiant tinkamai atstovauti atsakovės interesams buvo būtina detaliai išanalizuoti šiuos bei kitus byloje esančius įrodymus ir juose esančią informaciją palyginti

su atsakovės turimais didelės apimties duomenimis. Be to, rengdami procesinius dokumentus, atsakovės atstovai taip pat turėjo išanalizuoti naujausią ir ginčui aktualią teismų praktiką.

42. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

42.1. Tiek Preliminariąją sutartį, tiek Pagrindinę sutartį atsakovė sudarė tikėdamasi jas įvykdyti tinkamai, nenaudodamas apgaulės. Byloje esanti bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ 2014 m. rugsėjo 26 d. sąskaita faktūra Nr. 4830054700 niekaip nepatvirtina ir objektyviai negali patvirtinti atsakovės menamo žinojimo apie tai, kad ji negalės pristatyti nedidelės dalies prekių ieškovei laiku dar iki ginčo sutarčių sudarymo. Ši sąskaita buvo išrašyta iki Preliminariosios sutarties sudarymo (iki 2014 m. spalio 1 d.), kai atsakovė dar nežinojo, ar tikrai su ja bus sudaryta preliminarioji sutartis, nes, pagal tuo metu galiojusios VPĮ redakcijos 7 straipsnio 5 dalį, perkančioji organizacija (ieškovė) turėjo teisę nutraukti pirkimą iki sutarties sudarymo, nepaisydama to, kad jau yra paskelbtas laimėtojas. Be to, minėtos gamintojos sąskaitos išrašymo dieną atsakovei taip pat nebuvo žinoma, kokias konkrečiai prekes ir kada ieškovė užsakinės. Tuo tarpu net ir Preliminariosios sutarties sudarymas pats savaime nereiškė ir negarantavo, kad ieškovė apskritai užsakys prekių iš atsakovės (Preliminariosios sutarties 2.3 punktas).

42.2. Atsakovės vadovas A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nurodė, kad jis pats ieškovės paprašė pateikti būsimą užsakymą anksčiau, nes reikėjo užsakinėti prekes, sužinoti, per kiek laiko bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ pateiks reikalingas prekes. Gavęs būsimo prekių užsakymo sąrašą, jis telefonu kreipėsi į bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovą ir prašė nurodyti, per kiek laiko prekės galėtų būti pristatytos. Tą pačią dieną gavo atsakymą, kad didžioji dalis prekių bus pristatyta, bet dalis virtuvės įrankių (apie 15–20 pozicijų) galės būti pristatyta tik kitais metais, t. y. 2015 m. Atsižvelgdamas į tai, jis bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovui išsiuntė prekių užsakymą, kuriame buvo nurodytos tik tos prekės, kurias ši gamintoja galėjo pateikti laiku. Dėl likusių prekių jis telefonu konsultavosi su bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovu (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 3 d. teismo baudžiamojo įsakymo 3 puslapis). Remiantis šiais parodymais ir atsižvelgiant į tai, kad byloje esančiose bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ sąskaitose (2014 m. spalio 21 d. Nr. 4830054948, 2014 m. lapkričio 24 d. Nr. 4830055319, 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. 4830055526), kurių pagrindu prekės buvo pristatytos, yra nurodyta, kad jos yra teikiamos pagal 2014 m. spalio 1 d. atsakovės užsakymą, akivaizdu, kad atsakovė prekių užsakymą iš ieškovės gavo ir tą pačią dieną pateikė gamintojai jau po Preliminariosios sutarties sudarymo. Taigi Preliminariosios sutarties sudarymo metu atsakovei nebuvo žinoma, kad gamintoja bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ negalės pristatyti dalies prekių atsakovės nurodytu terminu.

42.3. Vien ta aplinkybė, jog po Preliminariosios sutarties sudarymo gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovas nurodė atsakovės vadovui, kad dalies prekių nespės pristatyti 2014 metais, o galės pristatyti tik 2015 metais, nereiškia, jog atsakovė, sudarydama su ieškove Pagrindinę sutartį, žinojo, kad nepristatys ieškovei nedidelės dalies Pagrindinės sutarties sąlygas atitinkančių prekių (virtuvės įrankių).

42.4. Tai, kad atsakovės vadovas konsultavosi su bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovu dėl virtuvės įrankių pristatymo jau po užsakymo pateikimo (po 2014 m. spalio 1 d.), rodo, kad atsakovė ieškojo būdų, kaip įvykdyti Pagrindinę sutartį. Tik po Pagrindinės sutarties sudarymo galutinai paaiškėjus, kad atsakovei nepavyks gauti būtent gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ virtuvės įrankių tiek perkant juos tiesiogiai iš gamintojos, tiek iš kitų tiekėjų, atsakovės vadovas ėmė ieškoti kitų alternatyvų. Bylos medžiaga patvirtina, kad į UAB „Sangaida“ dėl virtuvės įrankių įsigijimo atsakovė kreipėsi ir virtuvės įrankius iš šios bendrovės įsigijo 2014 m. spalio 23 d., 2014 m. spalio 31 d., 2014 m. lapkričio 19 d., 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 1 d. sąskaitų faktūrų pagrindu, t. y. jau gerokai po Pagrindinės sutarties (kuri sudaryta 2014 m. spalio 8 d.) sudarymo. UAB „Sangaida“ ir atsakovė yra niekaip nesusijusios įmonės.

42.5. Po Pagrindinės sutarties sudarymo sužinojusi, kad bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ negalės pristatyti virtuvės įrankių įprastais terminais iki 2014 m. pabaigos, ir nepavykus įsigyti šios gamintojos prekių iš kitų tiekėjų, atsakovė veikė reaguodama į susiklosčiusią situaciją, t. y. atsakovės vadovas kreipėsi į kitą tiekėją UAB „Sangaida“ ir iš jos užsakė trūkstamus virtuvės įrankius, vėliau juos perdavė ieškovei.

42.6. Ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad atsakovės ieškovei pristatyta nedidelė dalis prekių (virtuvės įrankiai) buvo kito gamintojo, nei nurodyta Pagrindinėje sutartyje, gali būti vertinama tik kaip Pagrindinės sutarties neesminis pažeidimas, ypač atsižvelgiant į byloje nustatytą faktą, kad visas likusias prekes ieškovė priėmė ir didelę jų dalį faktiškai naudojo savo reikmėms (pagal paskirtį), nė karto nesikreipė į atsakovę dėl garantinių įsipareigojimų vykdymo, jokių pretenzijų dėl šių prekių kokybės, komplektiškumo ar kitų aplinkybių nereiškė. Šio neesminio pažeidimo sukelta žala ieškovei yra visiškai atlyginta, tenkinus ieškovės ieškinį baudžiamojoje byloje.

43. Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

43.1. Atsakovės argumentai, kad VPT išvadose nurodomi ir apeliacinės instancijos teismo konstatuoti ieškovės atlikti veiksmai nėra neteisėti ir nepažeidžiantys VPĮ imperatyvių teisės normų, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovė nepateikė argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo nurodytų taikytinų VPĮ teisės normų neimperatyvaus pobūdžio.

43.2. VPT įpareigojimas perkančiąją organizaciją panaikinti arba pakeisti VPĮ reikalavimų neatitinkančius sprendimus ar veiksmus – valdingo pobūdžio privalomas vykdyti teisės aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.  A5-918/2004). Perkančioji organizacija privalo tokį teisės aktą arba vykdyti, arba, jo dar neįvykdžiusi, ginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

43.3. Perkančiosios organizacijos sprendimas yra teisėtas tiek, kiek jis grindžiamas valdingo pobūdžio privalomo vykdyti teisės aktu įgyvendinimu. Perkančioji organizacija, įvykdžiusi VPT įpareigojimą, de jure sutiko su šios institucijos nustatytais viešojo pirkimo procedūros pažeidimais, dėl kurių ji ir priėmė sprendimą įpareigoti nutraukti pirkimo procedūras. Dėl to tiekėjas, siekiantis panaikinti

perkančiosios organizacijos veiksmus, VPĮ V skyriaus nuostatose nustatyta tvarka kartu turėjo nuginčyti ir skundžiamo sprendimo nutraukti pirkimo procedūras pagrindus, t. y. įrodyti, jog VPK nustatytų pažeidimų nėra arba jie nėra tokio pobūdžio (nėra esminiai), kad reikėtų nutraukti pirkimo procedūras. VPT nustatytų pažeidimų nuginčijimas reiškia ieškovės procesinę pareigą dėl ieškinio pagrindo, bet ne dėl dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012).

43.4. VPT pripažino Preliminariąją sutartį niekine ir negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms, o Preliminariosios ir Pagrindinės sutarčių vykdymą – prieštaraujančiu VPĮ pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Atsakovė teismine tvarka neskundė VPT išvadų pagrindu ieškovės priimto sprendimo dėl ginčo sutarčių negaliojimo, nors VPT išvados atsakovei buvo įteiktos, o sutarčių pripažinimo niekinėmis pagrindai atsakovei buvo žinomi.

43.5. Atsakovės argumentai, kad prekių paklausa yra itin maža dėl jų specifinio pobūdžio ir mažo jas naudojančių subjektų rato, gali rodyti tam tikrą verslininkui tenkančią ūkinės veiklos riziką, bet nepaneigia restitucijos šiame ginče taikymo galimumo.

43.6. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ginčo sandorius pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Dvišalę restituciją pirmosios instnacijos teismas taikė nuo ieškovės 2016 m. rugsėjo 5 d. reikalavimo grąžinti sumokėtas lėšas termino pabaigos. Taigi dvišalė restitucija buvo taikyta ne nuo sandorių pripažinimo negaliojančiais momento, bet nuo ieškovės reikalavimo grąžinti lėšas termino pabaigos. Apeliacinės instancijos teismas dvišalę restituciją taikė nuo nutarties įsiteisėjimo momento.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kaip sudarytų dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu)

44. Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti ginčo viešojo pirkimo sutartis negaliojančiomis ir niekinėmis nuo sudarymo momento, kaip sudarytas dėl atsakovės apgaulės.

45. Sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės pagrindas įtvirtintas CK 1.91 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 1.91 straipsnio 5 dalimi, apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, dėl apgaulės sudarytas sandoris yra nuginčijamas (CK 1.78 straipsnio 2 dalis), o jo nuginčijimo pagrindas – vienos iš sandorį sudariusių šalių valios trūkumas.

46. Kasacinio teismo praktikoje sandorio nuginčijimo dėl apgaulės instituto įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas yra nuosekliai išplėtotas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai rėmėsi išplėtota kasacinio teismo praktika.

47. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką formuojantis šalies valiai. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

48. Remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų dėl apgaulės panaudojimo, reikia tirti sandorio šalių valios formavimosi procesą. Tuo tikslu turi būti vertinamas abiejų sandorio šalių elgesys tiek iki sandorio sudarymo, tiek ir sandorio sudarymo bei vykdymo metu.

49. Ieškovė savo poziciją šioje ginčo dalyje grindžia tuo, kad atsakovė dalyvavo viešojo pirkimo konkurse, žinodama, jog negalės pateikti perkančiosios organizacijos reikalaujamų prekių, todėl, pateikdama pasiūlymą, ją sąmoningai suklaidino. Apeliacinės instancijos teismas atmetė šį ieškovės reikalavimą, konstatavęs, kad: 1) byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina ieškovės teiginio, jog viešojo pirkimo sutartys buvo sudarytos dėl atsakovės apgaulės; 2) atsakovės veiksmai, pateikiant sutarties sąlygų

neatitinkančias prekes, vertintini kaip sutarties pažeidimas; melagingai nurodant gamintoją pateikta tik itin maža pirkimo objekto dalis (apie 2 proc.); byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kitos pagal sutartį patiektos prekės atitiko viešojo pirkimo konkurso sąlygas dėl gamintojo.

50. Ieškovė, nesutikdama su tokia apeliacinio teismo išvada, kasaciniame skunde nurodo argumentus, patvirtinančius poziciją, kurios ji laikėsi kitose bylos nagrinėjimo proceso stadijose. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl šios ginčo dalies.

51. Byloje nustatyta, kad pirkimo sąlygas rengė ir techninę specifikaciją, remdamasi konkrečios gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ katalogu, parengė pati ieškovė. Ieškovė savo sprendimu paskelbė atsakovę viešojo pirkimo laimėtoja, kartu pripažindama, kad ji pateikė reikalautus pagal pirkimo sąlygas dokumentus, patvirtinančius, be kita ko, galimybę patiekti reikalaujamas prekes. Už viešojo pirkimo sąlygų, leidžiančių deramai pasiekti pirkimo tikslą, parengimą buvo atsakinga ieškovė, kaip perkančioji organizacija. Byloje nenustatyta, kad atsakovės veiksmai nulėmė ieškovės valios dėl techninės specifikacijos susiformavimą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės teiginys, jog prekės, dėl kurių su atsakove buvo sudarytos ginčijamos viešojo pirkimo sutartys, yra negaminamos, neatitinka tikrovės. Byloje nustatyta, kad atsakovė negalėjo laiku patiekti nedidelės dalies (apie 2 proc.) sutartų prekių, todėl suklastojo gamintoją, ant virtuvės įrankių užklijuodama bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukus. Pažymėtina, kad pati ieškovė kasaciniame skunde pripažįsta, jog šiais veiksmais atsakovė siekė išvengti sutartinės atsakomybės.

52. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčams dėl sandorio nuginčijimo nagrinėjamu pagrindu taikoma bendroji įrodinėjimo naštos taisyklė – aplinkybes, sudarančias pagrindą nuginčyti sandorį dėl apgaulės, turi įrodyti to siekianti šalis – nagrinėjamu atveju ieškovė. Tokių aplinkybių ieškovė neįrodė. Be to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė specifinę teismams nagrinėjant dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių kylančius ginčus tenkančią pareigą įrodinėjimo procese veikti aktyviai (CPK 4238 straipsnis).

53. Konstatavus, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, kaip sudarytus dėl apgaulės, nėra pagrindo vertinti ieškovės kasacinio skundo argumentų dėl restitucijos taikymo šiai ginčo daliai.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu – kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms

54. Atsakovė kasaciniu skundu ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ginčo viešojo pirkimo sutartys pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu. Atsakovės teigimu,

apeliacinės instancijos teismas šioje bylos dalyje nepagrįstai vadovavosi išimtinai VPT pateiktomis išvadomis, kadangi sandorio negaliojimą ir prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms gali konstatuoti tik teismas.

55. Dėl VPT išvadų teisinės reikšmės aktualiais nagrinėjamai bylai aspektais kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ūkio subjektų veiklos kontrolės institucijos raštu pateikta valstybės įstaigos pozicija – rašytinis įrodymas, byloje vertintinas kartu su kitais; toks dokumentas, atsižvelgiant į jo turinį, nelaikytinas prima facie (turinčiu didesnę įrodomąją galią) įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis), vis dėlto jis, kaip bet kuris kitas rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 1 dalis), svarbus sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, todėl turi būti teismų tiriamas ir vertinamas, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiant visų reikšmingų bylos duomenų kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015).

56. Atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VPT išvados, kuriomis nutartį grindė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje neturi prima facie teisinės galios, kadangi šie teisės aktai nebuvo skundžiami teismui, jų teisingumas teismine tvarka nepatikrintas. VPT išvadų duomenys vertintini kaip rašytiniai įrodymai, kuriais gali remtis šalys, pagrįsdamos savo poziciją ginče, o jų įrodomoji reikšmė gali būti paneigiama pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas, kodėl rėmėsi VPT išvadomis, nurodė, kad atsakovė iš esmės neginčijo VPT išvadose nurodytų pažeidimų. Atsakovė kasaciniame skunde nepateikė argumentų, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme negalėjo deramai įgyvendinti savo procesinių teisių, be kita ko, įrodinėjimo procese. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjančių teismų nesaisto VPT išvadose konstatuotų aplinkybių teisinis vertinimas, kadangi įstatymu nustatyta teismo diskrecija tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Kasacinis teismas nenustato faktinių bylos aplinkybių, o patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu (CK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisėjų kolegija vertina, ar atsakovės pateikti argumentai atitinka CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus ir sudaro pagrindą panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

57. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pripažino, kad ieškovė pažeidė ginčo viešojo pirkimo vykdymo metu galiojusios VPĮ redakcijos 9 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl perkančiosios organizacijos pareigų, nustatant numatomo pirkimo vertę; pirkimo procedūrų metu nustatyta pirkimo vertė buvo viršyta daugiau nei dvigubai; ieškovė nesivadovavo ginčo viešojo pirkimo procedūrų metu galiojusios redakcijos VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, kuri įpareigojo perkančiąją organizaciją atmesti pasiūlymą, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.

58. Atsakovė, ginčydama šią apeliacinės instancijos teismo išvadą, neginčija šio teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, tačiau teigia, jog ieškovė, padidindama Pirkimui skirtą sumą tam, kad galėtų įsigyti sau reikalingas prekes, nepažeidė imperatyvių teisės normų, atsižvelgiant į tai, kad nei VPĮ, nei kiti teisės aktai nenustatė draudimo perkančiosioms organizacijoms pirkimo metu, esant poreikiui, padidinti pirkimui skirtų lėšų sumą ir sudaryti preliminarias ir pagrindines sutartis po to, kai pirkimui skirtų lėšų suma yra padidinta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis atsakovės kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

59. Ginčo viešojo pirkimo procedūrų metu galiojusios VPĮ redakcijos 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo įtvirtinta imperatyvi pasiūlymų vertinimo taisyklė: perkančioji organizacija turi atmesti pasiūlymą, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.

60. Kasacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogišką ginčą dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, kai nustačiusi, kad konkurso dalyvio pasiūlymo kaina viršija pirkimui skirtų lėšų sumą, perkančioji organizacija nusprendė konkurso procedūras vykdyti padidinusi jų verę (nepaisydama nustatytos paraiškoje), išaiškinta, kad VPĮ 39 straipsnio 2 dalies formuluotės imperatyvusis pobūdis suponuoja perkančiųjų organizacijų pareigą atmesti per didelės kainos pasiūlymus. Dėl nacionalinio teisinio reguliavimo perkančiosios organizacijos ne gali, o privalo atmesti per didelės kainos pasiūlymus. VPĮ neįtvirtinus reikalavimo pirkimo dokumentuose viešinti turimo biudžeto ar užsibrėžtų išlaidų ribų, tokie pasiūlymai atmetami ir tokiu atveju, kai perkančioji organizacija turi papildomų lėšų, kurias galėtų išleisti pakoregavusi ikiprocedūriniuose dokumentuose užfiksuotą pirkimui skirtą lėšų sumą. Šis kasacinio teismo išaiškinimas grįstas, be kita ko, būtinybe vykdant viešąjį pirkimą nepažeisti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-160-469/2018, 69 punktas).

61. Konstatuotas galiojusios VPĮ redakcijos 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos pažeidimas, padarytas vykdant ginčo viešąjį pirkimą, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Kasacinio skundo argumentai, susiję su perkančiosios organizacijos veiksmų, nustatant numatomo pirkimo vertę, vertinimu, šiam kontekste vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl nenagrinėjami.

62. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos VPĮ imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga; viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus ir absoliutaus pobūdžio; viešųjų pirkimų principų pažeidimo objektyvumas reiškiasi tuo, kad jo pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios kaip perkančiosios organizacijos atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis ir pan.; viešųjų pirkimų principų pažeidimų absoliutumas reiškia, kad kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais ir spręsti dėl padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

63. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais bei įvertinęs VPT išvadoje nurodytus perkančiosios organizacijos veiksmus, konstatavo, jog nustatytų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad vykdant viešąjį pirkimą buvo pažeistas esminis reikalavimas užtikrinti laisvą tiekėjų konkurenciją, VPĮ 3 straipsnyje įtvirtinti tiekėjų nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principai bei įstatyme įtvirtintas tikslas, vykdant viešųjų pirkimų procedūras, racionaliai naudoti tam skirtas lėšas. Teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta pagrįsta.

64. Pirma, ginčo pirkimo techninė specifikacija parengta, remiantis gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekių katalogu, nurodant šios gamintojos prekių gamyklinius numerius, nepateikiant perkamų prekių charakteristikų. Be to, perkančioji organizacija įtvirtino vienintelį tiekėjų siūlomų prekių lygiavertiškumo įrodymo būdą – prekių gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ patvirtinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie ieškovės veiksmai prieštaravo ginčo pirkimui aktualios VPĮ redakcijos 25 straipsnio nuostatoms, be kita ko, minėto straipsnio 8 dalyje įtvirtintam reikalavimui, kad, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas ar prekės ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti; toks nurodymas yra leistinas išimties tvarka, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, pagrindžiančių išimties taikymą, nenustatyta. Be to, nustatydama vienintelį prekių lygiavertiškumo patvirtinimo būdą, ieškovė neleistinai susiaurino VPĮ 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą tiekėjų teisę įrodyti siūlomų prekių atitiktį pirkimo sąlygoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie ieškovės veiksmai neatitiko VPĮ 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, pagal kurį techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2015).

65. Antra, perkančioji organizacija patikslino reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai, pritaikydama juos atsakovei: įtraukė reikalavimą dėl įvykdytos sutarties, susijusios su specialiosios paskirties įranga (nors tokia įranga perkama nebuvo), nes atsakovė neturėjo prekių tiekimo patirties, susijusios su pirkimo objektu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie perkančiosios organizacijos veiksmai, vertinant juos kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai buvo įvertinti kaip pažeidžiantys skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principus.

66. Trečia, perkančioji organizacija neskaidė pirkimo į dalis, nors buvo perkamos visiškai skirtingos paskirties prekės (atsarginės lauko virtuvių dalys ir virtuvės įrankiai). Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu konstatuota, jog svarbiomis priežastimis nepagrįstas perkančiosios organizacijos sprendimas sujungti du savarankiškus (atskirus) heterogeninius (nevienarūšius) pirkimo objektus į vieną kvalifikuotinas kaip neteisėtas, pažeidžiantis laisvą ūkio subjektų konkurenciją, viešųjų pirkimų skaidrumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus. Tokio pirkimo sąlygų neteisėtumo išvados nekeičia labai skirtinga atskirų objektų vertė ar viešojo pirkimo sutarties vykdymo specifika, inter alia, vieta, rezultato reikšmė ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508-248/2015, 37 punktas).

67. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė kasaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigianačių nurodytas faktines aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismo sprendime atliktą jų teisinį įvertinimą.

Dėl restitucijos taikymo

68. Restitucija – tai sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinys, įtvirtintas CK 1.80 straipsnio 2 dalyje. Kai sandoris negalioja, šalys privalo grąžinti viena kitai tai, ką yra gavusios pagal sutartį, ar atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta restitucijos, kaip bendrosios sandorio negaliojimo padarinių taisyklės, išimtis: išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

69. Kaip konstatuota anksčiau, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turi būti taikomi CK 1.80 straipsnyje nurodyti padariniai – dvišalė restitucija. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti išimtį iš bendrosios restitucijos taisyklės, pagal CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymą turi įrodyti šalis, kuri reikalauja šią išimtį taikyti, nagrinėjamu atveju – atsakovė. Šios aplinkybės turi būti nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi kasacinis teismas neturi diskrecijos tirti ir nustatyti fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 3 dalis).

70. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, kad restitucija, net ir pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, neturi būti taikoma, kadangi ieškovės Pirkimu įsigytos prekės yra specifinės bei nėra platinamos įprastoje civilinėje apyvartoje, prekėms suteikti garantiniai terminai yra seniai pasibaigę, o pačios prekės yra nuvertėjusios.

71. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovės argumentus, jog jos nurodytos aplinkybės galėtų sudaryti pagrindą nukrypti nuo bendrosios restitucijos taikymo taisyklės. Vis dėlto teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės, kuriomis savo poziciją grindžia atsakovė, byloje nėra įrodytos. Atsakovė visose proceso stadijose apsiribojo nurodytų argumentų deklaravimu, tačiau nenurodė pakankamų ir patikimų įrodymų, kurie pagrįstų šiuos jos teiginius. Teiginiai, kad ginčo prekės nėra laisvos civilinės apyvartos objektai, atmestini kaip nepagrįsti konkrečiomis tai nustatančiomis įstatymo normomis (CK 1.97 straipsnio 2 dalis); bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota aplinkybių, rodančių, kad dėl pardavėjo suteikto garantijos termino pabaigos ar kitų aplinkybių ginčo prekės nuvertėjo, kokia šiuo metu yra ginčo prekių rinkos kaina ir kaip ji skiriasi nuo buvusios ginčo sandorių sudarymo metu. Kasaciniame skunde atsakovė tik abstrakčiai teigia, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino įrodymus, tačiau nenurodo nei konkrečių įrodymų, kurie nebuvo įvertinti, nei civilinio proceso normų, kurios galimai buvo pažeistos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo

72. Atsakovė kasaciniu skundu ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą sumažinti jai priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

73. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl šios dalies grindė CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku

patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Teismas nurodė, jog atsakovės prašomos priteisti pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, tačiau, atsižvelgdamas į nagrinėjamo ginčo sudėtingumą ir atsakovės procesinių dokumentų turinį, nusprendė, jog yra pagrindas sumažinti atsakovei iš ieškovės priteisiamas bylinėjimosi išlaidas.

74. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl šios dalies iš esmės pagrįstas įstatymu jam suteikta diskrecijos teise sumažinti prašomą priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, atsakovės kasacinio skundo argumentais nėra formuluojami teisės klausimai, todėl jie nenagrinėtini kaip neatitinkantys CPK 349 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų.

Dėl bylos procesinės baigties

75. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės ir atsakovės kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

76. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės ir atsakovės kasacinius skundus, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidos, turėtos dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, paduodant kasacinius skundus, taip pat atsakovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti už kasacinio skundo surašymą nėra atlyginamos. Kadangi atsakovė patyrė 544,8 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą surašymą, ši suma atsakovei priteistina iš ieškovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saugu LT“ (j. a. k. 220376460) iš ieškovės Lietuvos kariuomenės (j. a. k. 188732677) 544,80 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis Eur 80 ct) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TeisėjaiBirutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00638 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-164-421/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00156-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.3; 2.6.10.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovams S. B., A. B., V. B. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Natural North Caviar“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Šiaurės kompanija“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų S. B., A. B., V. B. ir BUAB „Natural North Caviar“ 238 936,52 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Nurodė, kad su atsakovu S. B. nuo 1990 m. spalio 20 d. gyveno santuokoje, 2003 m. balandžio 8 d. kartu įsteigė UAB „Šiaurės kompanija“, ši užsiėmė nekilnojamojo turto nuoma, ikrų ir žuvies produktų žaliavos perdirbimu bei gamyba, 2002 m. rugpjūčio 21 d. įkūrė UAB „Auksinis eršketas“, ši produkciją parduodavo prekybos centrus valdančioms bendrovėms. Nuo 2008 m. santykiai su atsakovu S. B. ėmė blogėti, o 2010 m. pabaigoje atsakovas S. B. pradėjo sutuoktiniams priklausančių bendrovių reorganizaciją. Kai 2011 m. gegužę ieškovė kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, atsakovas S. B., pasinaudodamas tuo, kad santuokos nutraukimo proceso metu jis buvo vienintelis formalus UAB „Šiaurės kompanija“ akcininkas, kartu su kitais atsakovais – A. B. (savo tėvu) ir V. B. (dabartinės savo sutuoktinės J. B. tėvu) ėmėsi aktyvių veiksmų, perkeldami nurodytų bendrovių veiklą į naujai įsteigtą UAB „Natural North Caviar“, ir taip sumažino santuokoje įgyto turto (bendrovių akcijų) vertę.

4. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu nutraukė ieškovės ir atsakovo S. B. santuoką, tačiau turto, įskaitant ir UAB „Šiaurės kompanija“ akcijas, padalijimo klausimas buvo išspręstas tik Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimu – buvusiems sutuoktiniams padalyta po 50 proc. UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų.

5. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi iškėlė UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto bylą, o 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4932-450/2015 bankrotą pripažino tyčiniu. Teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotos aplinkybės, kad UAB „Šiaurės kompanija“ veikla buvo perkelta į UAB „Natural North Caviar“, jai buvo neatlygintinai perleistas bendrovės nekilnojamasis turtas, gamybos įranga, darbuotojai. Tai lėmė, kad ieškovei priteistos akcijos tapo bevertės. Atsakovams nesiėmus neteisėtų veiksmų (neperkėlus bendrovės veiklos, darbuotojų, turto, įrangos ir kt. į įsteigtą naują įmonę) UAB „Šiaurės kompanija“ būtų ir toliau sėkmingai veikusi, nebūtų bankrutavusi.

6. Ieškovės teigimu, UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų vertė nuo santuokos nutraukimo proceso pradžios iki galutinio momento, kai akcijos buvo padalytos galutiniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu, dėl neteisėtų atsakovų veiksmų iš esmės sumažėjo, tapo bevertės, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249, 6.263, 6.279 straipsnių pagrindais atsakovams taikytina solidarioji deliktinė atsakomybė. Iki santuokos nutraukimo bylos inicijavimo bendrovės akcijų nominalioji vertė buvo 477 873,03 Eur (1 650 000 Lt), todėl iš atsakovų solidariai priteistina pusė šių akcijų vertės – 238 936,52 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad 1990 m. spalio 20 d. ieškovė ir atsakovas S. B. sudarė santuoką. 2003 m. balandžio 8 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota UAB „Šiaurės kompanija“. Santuokos metu nuo 2008 m. balandžio 8 d. atsakovas S. B. buvo vieninteliu UAB „Šiaurės kompanija“ akcininku, įmonės pagrindinė veikla – nekilnojamojo turto nuoma ir ikrų bei žuvies produktų žaliavos perdirbimas ir produktų gamyba. UAB „Šiaurės kompanija“ pagaminta produkcija buvo parduodama kitai sutuoktinių 2002 m. rugpjūčio 21 d. įkurtai bendrovei – UAB „Auksinis eršketas“, kurios akcininku nuo įsteigimo buvo atsakovas S. B.. 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigta UAB „Natural North Caviar“, kurios direktoriumi ir akcininku buvo atsakovas A. B.. Nuo 2013 m. spalio 31 d. UAB „Natural North Caviar“ direktoriumi tapo atsakovas S. B., kuris 2013 m. spalio 25 d. taip pat įgijo 88,80 proc. įmonės akcijų, o nuo 2013 m. gruodžio 25 d. tapo vieninteliu įmonės akcininku. 2013 m. kovo 8 d. UAB „Šiaurės kompanija“ direktoriumi tapo atsakovas V. B..

9. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu nutraukė ieškovės ir atsakovo S. B. santuoką, padalijo santuokoje įgytą bendrą sutuoktinių turtą. Šio sprendimo dalis dėl santuokinio turto padalijimo pakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartimi, be kita ko, priteisiant ieškovei ir atsakovui po 8250 vnt. UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų.

10. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi iškėlė UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pripažino UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotą tyčiniu.

11. Teismas pažymėjo, kad bankroto pripažinimas tyčiniu savaime nėra pagrindas priteisti žalos atlyginimą iš vadovų ar akcininkų. Teismas rėmėsi tuo, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto administratoriaus ieškiniai dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų buvo atmesti, neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų, o Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-247-330/2017 nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartyje dėl BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto pripažinimo tyčiniu visa apimtimi nebuvo atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su šios bendrovės ir UAB „Natural North Caviar“ vykdytais tarpusavio atsiskaitymais.

12. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2011–2014 m. laikotarpiu, kai buvo sprendžiamas sutuoktinių V. B. ir S. B. turto (taip pat ir UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų) padalijimo klausimas, Vilniaus apylinkės 2-asis teismas, tenkinęs ieškovės prašymą, 2011 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7018-726/2011 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui S. B. priklausančių UAB „Sanves“, UAB „Auksinis eršketas“, UAB „Šiaurės kompanija“ akcijas bei Vokietijoje registruotos bendrovės „North Company GmbH“ turimus pajus, uždrausdamas naudotis šiomis neturtinėmis akcininkų teisėmis: balsuoti akcininkų susirinkimuose dėl įstatų pakeitimo, įstatinio kapitalo didinimo ar mažinimo (išskyrus, kai tai nustatyta įstatyme), vienos rūšies akcijų pakeitimo į kitos rūšies akcijas, bendrovės likvidavimo ar reorganizavimo, pelno perskirstymo, ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat kitų subjektų prievolių, kurių dydis didesnis kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo bei garantavimo. Šios laikinosios apsaugos priemonės padarė neigiamą įtaką UAB „Šiaurės kompanija“ veiklai, dėl to AB SEB bankas nutraukė kreditavimo sutartį projektui „Žuvininkystė ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“

(toliau – Projektas) finansuoti, o dėl nebaigto projekto Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA) paprašė grąžinti 546 905,40 Lt paramos sumos lėšas, buvo apribotas bendrovės valdymas bei veikla. Be to, 2012 m. buvo įsteigta UAB „Royal Caviar“, ji vykdė analogišką veiklą.

13. Remdamasis atsakovų paaiškinimais ir bylos medžiaga, teismas nustatė, kad atsakovas S. B. ginčų su ieškove metu ėmėsi aktyvių priemonių siekdamas išsaugoti bendrovės veiklą: 1) 2011 m. rugpjūčio 16 d. atskiruoju skundu apskundė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, kuria teismas leido įkeisti AB SEB bankui tik kilnojamąjį UAB „Šiaurės kompanija“ turtą, nors 2008 m. rugpjūčio 4 d. Kreditavimo sutarties Nr. 1760807120170-55 Pakeitime Nr. 4 buvo nustatyta sąlyga įkeisti ne tik kilnojamąjį turtą, bet ir nekilnojamąjį turtą, asocijuotų bendrovių „Sanves“ ir „Auksinis eršketas“ akcijas; 2) 2011 m. rugpjūčio 18 d. pateikė Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, kuriame prašė teismo įpareigoti ieškovę V. B. pateikti atsakovo S. B. nuostolių, galinčių atsirasti dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą; 3) 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateikė papildomą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriame nurodė reikšmingas aplinkybes dėl trukdymo vykdyti su AB SEB banku sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 1760807120170-55 Pakeitimo Nr. 4 sąlygas; teismui netenkinus šio prašymo atsakovas pateikė dar vieną prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Tuo tarpu ieškovė nurodytiems atsakovo veiksmams prieštaravo.

14. Teismo vertinimu, UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotą, be kita ko, lėmė priežasčių kompleksas – draudimas įkeisti ne tik UAB „Šiaurės kompanija“, bet ir asocijuotų įmonių UAB „Sanves“ ir UAB „Auksinis eršketas“ nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, akcijas; draudimas prisiimti papildomus laidavimus, o to neįvykdžius, ir Kreditavimo sutarties Nr. 1541007120100-E1 bei Kreditavimo sutarties Nr. 1760807120170-55 nutraukimas; negalimumas gauti papildomo 4 000 000 Lt kredito III Paramos projekto finansavimo etapui įgyvendinti; reikalavimas kaip laiduotojui grąžinti 1 244 538,45 Lt asocijuotos įmonės UAB „Auksinis eršketas“ skolą bei Paramos projekto nutraukimas ir reikalavimas grąžinti visą gautą 546 905,40 Lt paramą. Taigi, teismas padarė išvadą, kad ieškovės veiksmai, kai jos prašymu santuokos nutraukimo byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apribojo UAB „Šiaurės kompanija“ galimybę gauti tą dalį nuosavų lėšų, kuriomis UAB „Šiaurės kompanija“ privalėjo finansuoti Paramos projekto įgyvendinimą, kadangi tokias lėšas UAB „Šiaurės kompanija“ turėjo pasiskolinti iš AB SEB banko, tačiau to negalėjo padaryti, nes dėl laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo bankui įkeisti turto.

15. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotą lėmė ieškovės ir atsakovo S. B. skyrybų procesas ir jo metu abiejų šalių atlikti priešingi veiksmai, įskaitant ir ieškovės iniciatyva pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to nėra pagrindo ieškovei priteisti žalos atlyginimą.

16. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2020 m. vasario 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą.

17. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija nusprendė, kad yra pagrindas remtis UAB „Šiaurės kompanija“ tyčinio bankroto byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, nes byloje dalyvavo tos pačios šalys, kurios dalyvauja ir šioje byloje, ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės kaip žalos atlyginimo prievolių pagrindas taip pat sudarė ir tyčinio bankroto nagrinėjimo dalyką. Tačiau teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodė, kad tyčinio bankroto byloje nustatytos aplinkybės dėl nuostolingų ir bendrovei nenaudingų sandorių buvo detaliau tiriamos ir nagrinėjamos sprendžiant kitus tarp šalių iškilusius civilinius ginčus.

18. Teisėjų kolegija nurodė, kad civilinėje byloje pagal BUAB „Šiaurės kompanija“ ieškinį nagrinėjamos bylos atsakovams dėl žalos, padarytos neapmokėjus PVM sąskaitų faktūrų už perleistą kilnojamąjį bendrovės turtą, atlyginimo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2939-421/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-247-330/2017 konstatuota, jog įrangos pirkėja UAB „Natural North Caviar“ su pardavėja UAB „Šiaurės kompanija“ atsiskaitė, t. y. UAB „Šiaurės kompanija“ turtas nebuvo neatlygintinai perduotas susijusiai įmonei. Taip pat nurodytoje byloje ir byloje dėl UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, kad UAB „Šiaurės kompanija“ priklausęs žemės sklypas buvo perleistas atlygintinai. Vis dėlto ekspertės pateiktoje išvadoje buvo nustatyta, kad žemės sklypo sandoris UAB „Šiaurės kompanija“ nebuvo naudingas, nes parduodama šį sklypą bendrovė patyrė 117 991,20 Eur nuostolius. Taip pat nurodytoje byloje nepaneigtas faktas, kad atsakovas V. B. netinkamai tvarkė bendrovės buhalteriją, ar tai, kad atitinkamais veiksmais buvo siekiama perkelti veiklą į kitą įmonę. Tačiau vien tai, kad šis asmuo netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to bankroto administratorei galimai nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai, negali būti vertinama kaip veiksmai, galėję turėti įtakos akcijų vertei.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės reikalavimas galėtų būti pripažintas pagrįstu ir tenkintinu tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad vien bendrovės veiklos perkėlimas į kitą įmonę lėmė akcijų nuvertėjimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad byloje esantys įrodymai suteikia pagrindą daryti išvadą, jog akcijų vertės sumažėjimui įtakos turėjo kompleksas veiksnių, tarp jų ir pačios ieškovės veiksmai. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad dėl santuokos nutraukimo byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (atsakovui S. B. priklausančių bendrovių, tarp jų ir UAB „Šiaurės kompanija“, UAB „Auksinis eršketas“ akcijų arešto), kurių pakeitimą ne kartą, tačiau nesėkmingai inicijavo atsakovas S. B., tiek UAB „Šiaurės kompanija“, tiek asocijuotos UAB „Auksinis eršketas“, už kurios prievolių tinkamą įvykdymą laidavo UAB „Šiaurės kompanija“ savo turtu, galimybė tinkamai vykdyti kredito sutartimis prisiimtus įsipareigojimus ir užtikrinti veiklos tęstinumą buvo apsunkinta. Dėl to didėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, o tai neabejotinai turėjo neigiamos įtakos ir jos akcijų vertei.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės Lietuvos apeliacinio teismo, nagrinėjusio civilinę bylą Nr. 2A-569-798/2016 pagal ieškovės BUAB „Auksinis eršketas“ ieškinį V. B. dėl žalos atlyginimo, padarytos išvados dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įtakos BUAB „Auksinis eršketas“ ir AB SEB banko sudarytos kreditavimo sutarties vykdymui. Nurodytoje nutartyje buvo vertinama, kokią įtaką pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turėjo BUAB „Auksinis eršketas“ veiklai ir prisiimtų įsipareigojimų vykdymui, o ne BUAB „Šiaurės kompanija“ akcijų vertei.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėtinai išvadai, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ akcijų vertės sumažėjimui įtakos turėjo ne tik tyčinio bankroto byloje nustatyti atsakovų atlikti neteisėti veiksmai, bet ir ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio S. B. nesutarimai, kilę sprendžiant jų santuokos nutraukimo bylą, bei bylos nagrinėjimo metu ieškovės iniciatyva priimti procesiniai sprendimai, susiję su disponavimo turtu ir turtinėmis teisėmis ribojimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad ir pačios ieškovės veiksmai galėjo lemti žalos atsiradimą, todėl byloje ne tik neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovų veiksmų ir žalos, bet ir egzistuoja CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės.

22. Taip pat teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertino ieškovės įrodinėjamą žalos dydį. Kolegija vertino kaip abejotino pagrįstumo ieškinyje nurodomą bendrovės akcijų vertę ir bendrovės veiklos perspektyvas, nes BUAB „Šiaurės kompanija“ veiklą tęsusi UAB „Natural North Caviar“ taip pat bankrutavo, o nominalioji akcijų vertė nėra patvirtinama laisvo pardavimo rinkoje sandoriais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas bendrąją civilinę atsakomybę pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį ir atleisdamas atsakovus nuo civilinės atsakomybės, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kurioje nurodoma, kad taikant deliktinę civilinę atsakomybę taikytina specialioji CK 6.282 straipsnio 1 dalies norma. Ieškovė ieškiniu teismo prašė taikyti atsakovams deliktinę atsakomybę. Atsižvelgdami į CK 6.248 straipsnio 4 dalį ir 6.253 straipsnio 5 dalį, kuriose yra įtvirtintas mišrios kaltės institutas, ir deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančią CK 6.282 straipsnio 1 dalį bei šias normas ir jų santykį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, teismai privalėjo nustatyti ne tik ieškovės veiksmus, kurie neva nulėmė žalos atsiradimą, bet ir ieškovės kaltės laipsnį ir tik nustatę ieškovės didelį neatsargumą svarstyti priteistinų nuostolių mažinimą ar iš viso atmesti ieškovės reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-378/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-969/2017; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-701/2019).

23.2. Ieškovė, prašydama teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones santuokos nutraukimo byloje, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 146 straipsnio 2 dalis), negali būti laikoma kalta ir nesilaikiusia paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-969/2020). Tai patvirtina ir šioje byloje apeliacinės instancijos teismo pripažintos prejudiciniais faktais aplinkybės, nustatytos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-4932-450/2015 dėl BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodytoje nutartyje teismas konstatavo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekta užtikrinti bendrovės esamos padėties išsaugojimą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp to, jog, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones UAB „Šiaurės kompanija“ negalėjo vykdyti veiklos ir dėl to tapo nemoki, neįrodytas.

24. Atsakovai A. B. ir V. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 4 d. nutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.253 straipsnio 5 dalies normą ir remdamasis ja neturėjo teisinio pagrindo nustatyti ieškovės kaltės dydžio. Ieškovė 2008–2010 m. dirbo UAB „Šiaurės kompanija“ buhaltere, ruošė kitų asocijuotų įmonių  UAB „Auksinis erškėtas“, UAB „Sanves“ konsoliduotus balansus, žinojo apie įmonių sudarytas kreditavimo sutartis, sutartinius įsipareigojimus, todėl žinojo ir pati prisiėmė riziką, kad dėl jos prašytų ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Šiaurės kompanija“ negalės tinkamai vykdyti veiklos, bendrovė gali bankrutuoti, gali nuvertėti jos akcijos. Net jei ir būtų taikoma CK 6.282 straipsnio 1 dalies norma, ieškovės veiksmai,

atsiliepimuose prieštaraujant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui ar panaikinimui, kuriuos inicijavo atsakovas S. B., pasireiškė ne tik dideliu neatsargumu, bet ir tyčia.

24.2. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių civilinės atsakomybės taikymą atsakovams. Ieškovės argumentai dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, jų kaltės dėl žalos atsiradimo buvo paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie byloje turi prejudicinę reikšmę. Net jei ir būtų nustatyta atsakovų kaltė, ji yra visiškai nežymi, todėl atsakovams negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Atsakovai A. B. ir V. B. neturėjo jokių galimybių daryti įtaką teisminiams procesams ieškovės ir atsakovo S. B. santuokos nutraukimo byloje, ginčyti ieškovės prašymu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

24.3. Ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nekėlė klausimo dėl netinkamo taikymo CK 6.249 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios teismo teisę nustatyti nuostolių dydį, jei jo šalis negali tiksliai įrodyti. Pagal CPK 178 straipsnį ieškovė turi pareigą pagrįsti reikalaujamos žalos dydį.

25. Atsakovo S. B. atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2020 m. liepos 21 d. nutartimi dėl to, kad atsakovas nustatytu terminu neištaisė 2020 m. liepos 2 d. nutartimi nustatytų procesinio dokumento trūkumų (CPK 351 straipsnis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų ir jos taikymo bei sąlygų atleisti nuo civilinės atsakomybės ar ją mažinti vertinimo

26. Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246

straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas).

27. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Taigi žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019, 31 punktas).

28. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareikštu ieškiniu, vadovaudamasi CK 6.246–6.249, 6.263, 6.279 straipsnių nuostatomis, prašė taikyti atsakovams solidariąją deliktinę civilinę atsakomybę dėl UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų nuvertėjimo ir priteisti ieškovei 238 936,52 Eur nuostolių atlyginimą. Ieškinį grindė teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuose UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuotomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad buvęs ieškovės sutuoktinis atsakovas S. B. kartu su kitais atsakovais – A. B. (savo tėvu) ir V. B. (dabartinės savo sutuoktinės J. B. tėvu) perkėlė UAB „Šiaurės kompanija“ veiklą į naujai įsteigtą UAB „Natural North Caviar“ ir taip sumažino santuokoje įgyto turto (akcijų) vertę.

29. Byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo S. B. santuoka nutraukta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimu; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartimi, sprendžiant dėl santuokinio turto padalijimo, be kita ko, ieškovei ir atsakovui S. B. priteista po 8250 vnt. UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų. UAB „Šiaurės kompanija“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2003 m. balandžio 8 d., t. y. ieškovei ir atsakovui S. B. esant santuokoje; bendrovės vieninteliu akcininku buvo atsakovas S. B., o nuo 2013 m. kovo 8 d. direktoriumi tapo atsakovas V. B.. 2011 m. rugsėjo 1 d. įsteigta UAB „Natural North Caviar“, kurios direktoriumi ir akcininku buvo atsakovas A. B.; nuo 2013 m. spalio 31 d. direktoriumi tapo atsakovas S. B., o nuo 2013 m. gruodžio 25 d. vieninteliu įmonės akcininku tapo atsakovas S. B.. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi iškėlė UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto bylą, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

30. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo, konstatavęs, kad UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto pripažinimas tyčiniu savaime nėra pagrindas priteisti žalos atlyginimą iš vadovų ar akcininkų. Teismo vertinimu, UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas buvo nulemtas ieškovės ir atsakovo S. B. skyrybų proceso metu šalių atliktų priešingų veiksmų, ieškovės iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (atsakovui S. B. priklausančių bendrovių, tarp jų ir UAB „Šiaurės kompanija“, UAB „Auksinis eršketas“, akcijų arešto), kurios apribojo bendrovės galimybę gauti dalį nuosavų lėšų, skirtų Paramos projekto įgyvendinimui finansuoti. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, taip pat akcentavo, kad pačios ieškovės veiksmai, jos iniciatyva santuokos nutraukimo byloje pritaikant laikinąsias apsaugos priemones, galėjo lemti žalos atsiradimą, t.  y. UAB „Šiaurės

kompanija“ akcijų nuvertėjimą. Dėl to teismas, remdamasis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, nusprendė, kad yra pagrindas netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės.

31. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, nusprendę, jog ir pati ieškovė prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nesivadovavo deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, t. y. CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, nenustatė ieškovės veiksmų, nulėmusių žalos atsiradimą, ieškovės kaltės dydžio ir tokiu būdu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovės teigimu, santuokos nutraukimo byloje jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti laikytinas neteisėtais veiksmais. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje, kuria UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, kad nėra įrodyta, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Šiaurės kompanija“ tapo nemoki. Teisėjų kolegija iš esmės laiko pagrįstais šiuos kasacinio skundo argumentus.

32. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklė – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Šios CK normos gali būti taikomos tik jei nustatyta nukentėjusio asmens kaltė, kuri nepreziumuojama, taigi ją turi įrodyti skolininkas – žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2013).

33. Taigi, aptarta CK 6.282 straipsnio norma reglamentuoja nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisinius padarinius deliktinės civilinės atsakomybės atveju bei įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo sumažinimo arba reikalavimo atlyginti žalą atmetimo. Pritardama kasacinio skundo argumentui, teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinės civilinės atsakomybės atveju pagrindą mažinti nuostolių atlyginimą arba atleisti kreditorių nuo civilinės atsakomybes nulemia būtent nukentėjusiojo tyčia arba didelis neatsargumas, kitaip tariant, nukentėjusiojo kaltės pasireiškimas paprastu neatsargumu nelemia žalos atlyginimo sumažinimo CK 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu. Priteistinų nuostolių atlyginimo sumažinimui taisyklė dėl paprasto nukentėjusiojo neatsargumo taikytina bendrosios mišrios kaltės civilinės atsakomybės atveju (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.248 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015).

34. CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017, 44 punktas). Remiantis Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR, VI.-3:101, p. 399) pateiktais išaiškinimais, didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR, VI.-3:101, p. 399). Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (DCFR 3:102 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020, 28 punktas).

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą nuostolių atlyginimo mažinimo teisinį reglamentavimą deliktinės civilinės atsakomybės atveju, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog

egzistuoja CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės, nes ieškovė, pateikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones jos ir atsakovo S. B. santuokos nutraukimo byloje, prisidėjo prie žalos atsiradimo, padaryta formaliai vertinant bylos faktines aplinkybes bei laikytina teisiškai nepagrįsta. Kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, spręsdami, jog yra pagrindas netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės, nesivadovavo pirmiau nurodyta deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atveju aktualia CK 6.282 straipsnio nuostata, ne tik nenustatė ieškovės kaltės dydžio dėl bendrovės akcijų nuvertėjimo, bet ir nevertino ieškovės veiksmų (prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones santuokos nutraukimo byloje) atitikties rūpestingumo standartui (žr. nutarties 34 punktą) šių veiksmų teisėtumo prasme, ieškovės kaltės formos santykio su atsakovų kaltės dydžiu bei atliktais (neteisėtais) veiksmais, nustatytais UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali sukelti neigiamų turtinių padarinių, vertintinų kaip žala ar nuostoliai, savaime naudojimasis šia įstatyme įtvirtinta teise nereiškia neteisėtų kreditoriaus veiksmų. Taigi, ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimas įstatymų nustatyta tvarka savaime negali būti laikomas neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo mažinimo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Šiuo atveju turėtų būti atsižvelgiama į tai, kokiu tikslu ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui S. B. priklausančių UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų areštą, taip pat į galutinį bylos, kurioje šios laikinosios apsaugos priemonės taikytos, išsprendimo rezultatą.

37. Kaip minėta, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė pateikė jos ir atsakovo S. B. santuokos nutraukimo byloje. Bylos procesiniuose dokumentuose ieškovė teigė, kad ji, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekė užtikrinti santuokos nutraukimo byloje jos pareikšto reikalavimo priteisti jai 50 proc. (8250 vnt.) UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų įvykdymą, kadangi atsakovas S. B. priešieškiniu prašė teismo priteisti jam 100 proc. (16 500 vnt.) UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, santuokos nutraukimo byloje spręsdamas dėl buvusių sutuoktinių turto padalijimo, teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir ieškovei bei atsakovui S. B. priteisė po 50 proc. UAB „Šiaurės kompanija“ akcijų (žr. nutarties 29 punktą). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje nustatytas aplinkybes, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi santuokos nutraukimo byloje, tenkindamas S. B. prašymą, pakeitė 2011 m. birželio 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir leido įkeisti UAB  „Šiaurės kompanija“ kilnojamąjį turtą, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, AB SEB bankui vykdant 2008 m. rugpjūčio 4 d. Kreditavimo sutarties sąlygas. Be kita ko, santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bylos nagrinėjimo metu 2013 m. liepos 15 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prevenciniu ieškiniu, prašydama teismo uždrausti atsakovei UAB „Šiaurės kompanija“ sustabdyti bendrovės gamybinę veiklą ir (ar) perleisti jos vykdymą kitai įmonei bei uždrausti perleisti UAB „Šiaurės kompanija“ turtą (ar jo dalį), atsargas (ar jų dalį), finansinį turtą (ar jo dalį), įsipareigojimus (ar jų dalį) be išankstinio rašytinio akcininkės ieškovės sutikimo (pritarimo). Tačiau ši byla pagal prevencinį ieškinį, kaip nurodė ieškovė, nebuvo išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi iškėlus UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto bylą.

38. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas ieškovės argumentams, vertino, jog UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto bylos iškėlimas turėjo neigiamos įtakos bendrovės akcijų vertei, vis dėlto nepagrįstai akcentavo tai, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik tokiu atveju, jei būtų įrodytas žalos atsiradimas (akcijų nuvertėjimas), išimtinai nulemtas bendrovės veiklos perkėlimo į kitą įmonę. Nors bylą nagrinėję teismai nustatė, kad po UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto pripažinimo tyčiniu bendrovės bankroto administratoriaus inicijuotose kitose civilinėse bylose pripažinta, jog tam tikras turtas nebuvo neatlygintinai perduotas kitai įmonei – UAB „Natural North Caviar“, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, vertindami ieškovės reikalavimo pagrįstumą, nagrinėjamos

bylos įrodymų kontekste neįvertino aplinkybės, kad UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal visus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius ir 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto prezumpciją (CPK 176, 185 straipsniai).

39. Konstatavus, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės nevertino ieškovės, kaip nukentėjusio asmens, elgesio, galėjusio turėti įtakos UAB Šiaurės kompanija“ akcijų nuvertėjimui, nenustatė jos neteisėtų veiksmų bei kaltės, jos dydžio, taip pat civilinės atsakomybės aspektu neįvertino atsakovų veiksmų, nulėmusių bendrovės bankrotą ir jo pripažinimą tyčiniu, bei šių veiksmų santykio su ieškovės veiksmais bei kaltės forma, darytina išvada, jog byloje liko nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo mažinimo ar pagrindo netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės. Įvertinus tai, kad nukentėjusio asmens elgesys, jo kaltės forma yra fakto klausimai, kurie nebuvo nustatyti bei įvertinti byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, o kasaciniame teisme negali būti nustatomi, egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, prašomos žalos atlyginimo sumažinimą ar civilinės atsakomybės netaikymą pagal CK 6.282 straipsnį, esant nukentėjusio asmens kaltei, nesivadovavo šių normų taikymą aiškinančia kasacinio teismo praktika, taip pat neįvertino ir netyrė teisingam ginčo išsprendimui visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

41. Kasaciniam teismui grąžinant bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, šalių patirtos ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstomos. Šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

42. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas turėjo 10,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasaciniam teismui nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 ir 96 straipsniai).

43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 3 d. nutartimi tenkintas ieškovės prašymas ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsižvelgdama į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą teisėjų kolegija nusprendžia, kad poreikis taikyti laikinąsias

apsaugos priemones išlieka, todėl jos paliekamos galioti. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 4 d. nutartį ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys

Donatas Šernas

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00631 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-170-1075/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02505-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.1.13.1;

3.4.1.13.3.1; 3.4.1.13.4.1; 3.4.1.13.4.2;

3.4.1.13.5.1; 3.4.1.13.5.2; 3.4.1.13.5.3;

3.4.1.13.12; 3.3.1.17; 3.3.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. O. ir kitų kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų grupės, atstovaujamos Investuotojų asociacijos ir advokato Dominyko Vanharos, ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudžiamojo įvykio pripažinimo bei draudimo išmokų priteisimo; trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinio proceso normų, reglamentuojančių pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą įpareigoti grupės atstovą prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis, apskundimą apeliacine tvarka, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovų grupė, atstovaujama Investuotojų asociacijos (ieškovų grupės atstovė) ir advokato D. Vanharos, 2016 m. lapkričio 24 d. ieškiniu prašė teismo pripažinti, kad ieškovų įsigytų trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ obligacijų neišpirkimas yra įsipareigojimų investuotojams draudimo draudžiamasis įvykis, priteisti jiems draudimo išmokas, kurios būtų lygios jų už įsigytas obligacijas sumokėtoms sumoms, nurodytoms ieškovų grupės narių sąraše, ir kurios būtų ne didesnės nei 22 000 Eur. Ieškinyje nurodė, kad visi grupės ieškovai laikotarpiu iki 2011 m. lapkričio 16 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, tačiau bankas šių obligacijų neišpirko dėl jam iškeltos bankroto bylos. Tiek Lietuvos bankas, tiek trečiojo asmens bankroto administratorius pripažino, jog banko turtas buvo išgrobstytas, neteisėtai pasisavintas, t. y. atlikti veiksmai, kurie patenka į 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų draudimo apsaugą.

3. 2019 m. liepos 30 d. pareiškėja A. O. ir kiti, iš viso 394 asmenys, pateikė teismui pareiškimą, kuriame jų atstovas advokatas Vilius Martišius prašė įpareigoti esamos grupės atstovą prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis.

4. Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi priimtas ieškovų grupės, kurios atstovė – Investuotojų asociacija, ieškinys atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Šia nutartimi buvo nustatytas 90 dienų terminas ieškovų grupei papildyti. Grupės atstovas viešai internete (www.investuotoju.lt) nurodė, ko užtenka, jog asmenys galėtų prisijungti prie grupės ieškinio, būtent – ne vėliau kaip iki 2019 m. gegužės 13 d. (vėliau teismas šį terminą pratęsė iki 2019 m. birželio 12 d.) kreiptis į grupės atstovą ir jam pateikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 441 3

straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą dėl sutikimo būti grupės nariu ir pareikšti teismui grupės ieškinį. Pareiškėjai šio pranešimo sąlygas įvykdė nepraleidę teismo nustatyto termino, t. y. iki 2019 m. birželio 12 d. pateikė nustatytos formos pareiškimą tapti grupės ieškinio nariais, pridėjo atitinkamus dokumentus, patvirtinančius jų reikalavimo teises. Tačiau grupės atstovas Investuotojų asociacijos direktorius T. P., atsakydamas pareiškėjams, 2019 m. birželio 10 d. el. laiške nurodė, kad pareiškėjai „privalo įvykdyti šias prisijungimo prie grupės ieškinio sąlygas: Pasirašyti teisinių paslaugų teikimo sutartį ir įvykdyti teisinių paslaugų teikimo sutarties 4.1.1. punktą, t. y. sumokėti 2 proc. dydžio avansą nuo Grupės nario turimų obligacijų nominalios vertės plius 1 proc. dydžio mokestį žyminiam mokesčiui už bylos nagrinėjimą teisme valstybei sumokėti, iš viso – 3 proc. nuo Grupės nario turimų obligacijų nominalios vertės; Pasirašyti tą pačią teisinių paslaugų teikimo sutartį, kurioje numatytas 4 proc. sėkmės mokestis, kuris yra apskaičiuojamas nuo Grupės nariui priteistos ir realiai išieškotos pinigų sumos“. Pagal CPK

nuostatas, reglamentuojančias grupės ieškinio nagrinėjimą ir prisijungimą prie grupės, nurodyti grupės atstovės Investuotojų asociacijos vardu veikiančio T. P. reikalavimai neteisėti, todėl grupės atstovas nepagrįstai atsisakė pareiškėjus įtraukti į teismui teiktiną sąrašą (pateikti teismui jų duomenis) dėl to, kad jie nepasirašė siūlomų teisinių paslaugų teikimo sutarčių ir nesumokėjo tose sutartyse nustatyto honoraro grupės atstovui.

5. Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi nustatytam terminui suėjus, 2019 m. birželio 28 d. teismui buvo pateiktas patikslintas grupės narių sąrašas, jame pareiškėjai nebuvo nurodyti. Teismui taip pat pateiktas grupės atstovo ir grupės advokato prašymas dėl dalies ieškovų (pareiškėjų) neprijungimo prie grupės ieškinio, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai, kuriems atstovauja advokatas V. Martišius, nesumokėjo žyminio mokesčio bei nesutiko mokėti kitų grupės bylinėjimosi išlaidų ir sudaryti dėl to jos siūlomų susitarimų su Investuotojų asociacija. Pareiškėjų teigimu, toks prašymas yra nepagrįstas, nes visas reikiamas sąlygas būti pripažintiems grupės ieškinio nariais jie yra įvykdę, t. y. iki teismo nustatyto termino pateikė grupės atstovui CPK 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą, kurio pagal CPK 4415 straipsnio 2 dalį pakanka būti laikomiems grupės ieškinio nariais. Be to, pareiškėjai neatsisakė sumokėti žyminio mokesčio už savo reiškiamus turtinius reikalavimus, prašė grupės atstovo apskaičiuoti ir nurodyti, kiek kiekvienas pareiškėjas proporcingai jo turėtų sumokėti.

6. Remiantis CPK 4415 straipsnio 1 dalimi, procesinėmis teisėmis gali naudotis tik grupės atstovas, o ne pareiškėjai, todėl grupės atstovas įpareigotinas prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir tinkamai jiems atstovauti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą.

8. Teismas nurodė, kad 2019 m. birželio 25 d. ir 2019 m. liepos 8 d. nutartimis teismas jau sprendė iš esmės analogiškus prašymus ir juos priimti atsisakė.

9. CPK 4418 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmuo prisijungia prie grupės šio kodekso 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą nustatytos formos pareiškimą pateikdamas grupės atstovui. Kodeksas nenustato, kad teismas turėtų spręsti asmenų (ne)įtraukimo į grupės narių sąrašą klausimą, jei kreipdamiesi į grupės atstovą asmenys nesilaikė CPK reikalavimų (grupės atstovui nepateikė kodekso 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų pareiškimų) bei nesutiko laikytis grupės atstovo CPK 4418 straipsnio nustatyta tvarka patvirtinto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aprašo ir nesumokėjo žyminio mokesčio.

10. Teismui priėmus CPK 4418 straipsnio 5 dalyje nurodytą nutartį dėl galutinio grupės narių sąrašo patvirtinimo, asmenys, dėl svarbių priežasčių negalėję pasinaudoti teise tapti grupės nariais, turi teisę pateikti teismui motyvuotą prašymą prisijungti prie grupės, tačiau teismas šį prašymą gali tenkinti tik tuo atveju, kai yra grupės atstovo ir atsakovo sutikimai (išskyrus šio kodekso 44110 straipsnyje nustatytą išimtį) (CPK 4418 straipsnio 8 dalis). Tokie sutikimai teismui nepateikti.

11. Teismo nutartis nurodytiems asmenims neužkerta galimybės dalyvauti bylos nagrinėjime ir įgyvendinti nurodytas teises gavus grupės atstovo ir atsakovo sutikimą, todėl ji pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktą neskundžiama.

12. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų, atstovaujamų advokato V. Martišiaus, atskirąjį skundą, 2020 m. vasario 27 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį.

13. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, sukurdamas grupės ieškinio institutą, siekė sumažinti teismų darbo krūvį bei palengvinti asmenims įgyvendinti savo procesines ir materialines teises, tačiau taip pat nustatė tam tikras sąlygas asmenims, siekiantiems įstoti į bylą, kurioje yra pradėtas bylos nagrinėjimas pagal ieškovų grupės ieškinį ir patvirtintas galutinis ieškovų grupės asmenų sąrašas. Pagal CPK 441 8 straipsnio 3 dalį asmens teisė prisijungti prie grupės ieškinio ar iš grupės pasitraukti per šio straipsnio 1 dalyje nurodytoje nutartyje nustatytą laiką neribojama. Asmuo prisijungia prie grupės pateikdamas grupės atstovui CPK 4413

straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą, kurio formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras. Taip pat pagal CPK 4413 straipsnio 4 dalies 2 punktą pareiškėjai turėjo pateikti teisinių paslaugų teikimo sutartis (jos išrašus), sudarytas grupės atstovo ir grupės advokato.

14. Pareiškėjai negali įstoti į bylą kaip bendraieškiai, kol nepateikia teismui įstatymo reikalaujamų duomenų. Nusprendus nesutikti su ieškovų grupės atstovo nurodomomis sąlygomis, jiems nebūtų užkirstas kelias savo teises ginti kitoje civilinėje byloje reiškiant atskirą grupės ieškinį. Dėl šių priežasčių pareiškėjai, neįvykdę pareigos, nustatytos įstatymo, kartu ir reikalavimo dėl sutarties su ieškovų grupės atstovu ir kitų sąlygų, negali būti įtraukti į bylą kaip bendraieškiai.

15. Pagal CPK 4418 straipsnio 8 dalį, spręsdamas klausimą dėl naujų ieškovų įstojimo į bylą, teismas šį prašymą gali tenkinti tik tuo atveju, kai yra grupės atstovo ir atsakovo sutikimai, tačiau toks sutikimas ar nesutikimas turi būti pagrįstas, todėl spręsdamas dėl naujų bendraieškių įtraukimo į bylą teismas turi objektyviai įvertinti aplinkybes, ar šalys pagrįstai pateikė savo sutikimą ar nesutikimą.

16. Teisminės gynybos prieinamumo principas negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra įgyvendinama CPK nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų grupės atstovo prašymą įpareigoti ieškovų grupės atstovą prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis, negali būti vertinama kaip savaime užkertanti kelią įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu pareiškėjai A. O. ir kiti prašo tenkinti 2019 m. liepos 29 d. pareiškimą dėl grupės atstovės Investuotojų asociacijos įpareigojimo prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir įpareigoti pateikti teismui sąrašą, kuriame būtų nurodyti visi 2019 m. birželio 10 d. pareiškime išvardyti pareiškėjai, bei šių asmenų duomenis, susijusius su aplinkybėmis, kuriomis grindžiamas grupės ieškinys; pripažinti pareiškėjus grupės nariais ir ieškovais šioje byloje nuo 2019 m. birželio 10 d. pareiškimo pateikimo grupės atstovui momento. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismai be pagrindo netaikė CPK 4415 straipsnio 2 dalies. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai per savo atstovą laiku ir tinkamai kreipėsi į grupės atstovą, pateikdami vieną bendrą CPK 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą. Pagal CPK 4413 straipsnio 4 dalies 3 punktą, prie grupės ieškinio, be kitų priedų, turi būti pateiktas pranešimas, kurį grupės atstovas ketina paskelbti siekdamas per teismo nustatytą terminą papildyti grupę. Teismui priėmus grupės ieškinį, toks pranešimas buvo viešai paskelbtas specialiame teismų pranešimų tinklalapyje, taip pat grupės atstovo interneto tinklalapyje. Pranešimo turinyje nebuvo nurodoma jokių papildomų sąlygų ar reikalavimų

prisijungti prie grupės ieškinio. Jame nurodyta, kad pageidaujantys prisijungti asmenys turi pateikti tik CPK 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą. Pareiškėjai ir pateikė tokį pareiškimą, kartu pridėdami prie jo atstovavimo sutartis, sudarytas su advokatu V. Martišiumi ir suteikiančias jam teisę jų vardu pateikti tokį pareiškimą, bei įrodymus, patvirtinančius jų turimas tapačias materialines teises, dėl kurių gynimo yra pareikštas ieškinys šioje byloje. Todėl turėtų būti laikoma, kad pareiškėjai yra grupės nariai nuo pareiškimo pateikimo momento. Grupės atstovas nepagrįstai verčia pareiškėjus sudaryti teisinių paslaugų teikimo sutartis, prisiimti sutartinius įsipareigojimus, iš anksto sumokėti tam tikro dydžio honorarą bei įsipareigoti sumokėti sėkmės mokestį. Tokie reikalavimai CPK nėra nustatyti, norint prisijungti prie jau teismo priimto grupės ieškinio. Vienintelis įstatyme ir viešame pranešime dėl galimybės prisijungti prie ieškinio įtvirtintas reikalavimas – pateikti CPK 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą grupės atstovui. Grupės atstovo elgesys prieštarauja lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principams, pažeidžia teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnis, CPK 5 straipsnis). Grupės atstovo iškelti papildomi reikalavimai laikytini prieštaraujančiais CPK 4413 straipsnio 4 dalies 3 punktui ir 4417 straipsnio 4 daliai. Grupės atstovo pozicija neatitinka grupės ieškinio koncepcijos, patvirtintos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 885. Pagal šios koncepcijos 19.3 punktą grupės ieškinį pareiškę asmenys turėtų būti laikomi byloje dalyvaujančiais asmenimis, užimančiais ieškovų procesinę padėtį. Jeigu į pradėtą nagrinėti bylą pageidautų įstoti kiti asmenys, turintys tapačius reikalavimus, pagal esamą reglamentavimą jie būtų laikomi trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus, taip pat jie būtų laikomi grupės nariais. Nei šioje koncepcijoje, nei kituose CPK pakeitimų parengiamuosiuose dokumentuose nebuvo nustatoma galimybė grupės atstovui kelti papildomas sąlygas ar reikalavimus asmenims, pageidaujantiems prisijungti prie grupės ieškinio.

17.2. Teismai netinkamai taikė CPK 4413 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 4418 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta norma yra imperatyvi, o teismai ją aiškino ir taikė tokiu būdu, kad pareiškėjų teisė prisijungti prie grupės ieškinio gali būti apribota, grupės atstovui iškeliant tam tikras papildomas sąlygas ir reikalavimus, kurie nenustatyti procesiniame įstatyme. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjai nesutiko laikytis grupės atstovo CPK 4418 straipsnyje nustatyta tvarka patvirtinto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aprašo ir nemokėjo žyminio mokesčio. Tačiau šis argumentas nepagrįstas įrodymais. Kaip matyti iš pareiškėjų atstovo elektroninio laiško, kurį apeliacinės instancijos teismas pridėjo prie bylos, pareiškėjų atstovas pareiškėjų vardu prašė grupės atstovo atsiųsti detalius apskaičiavimus, kas ir kiek turėtų mokėti žyminio mokesčio, tačiau tokių apskaičiavimų iš grupės atstovo negavo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aprašo grupės atstovas iš viso nėra patvirtinęs ir pateikęs į bylą, pareiškėjai tokio aprašo nėra gavę. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai nesutiko jo laikytis. Tokį aprašą nustato CPK 44116 straipsnio 3 dalis, o ne 4418 straipsnis, kaip klaidingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartyje.

17.3. CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti penkiolikos tūkstančių eurų. Grupės atstovas jau yra sumokėjęs nurodytą maksimalaus dydžio žyminį mokestį valstybei už grupės ieškinį šioje byloje, todėl laikytina, kad papildomo žyminio mokesčio pareiškėjams mokėti nereikėtų. Atsižvelgiant į grupės narių skaičių ir jų reikalaujamas priteisti sumas, akivaizdu, kad pareiškėjams tenkanti žyminio mokesčio dalis, apskaičiuota proporcingai jų reiškiamo individualaus pobūdžio turtinio reikalavimo dydžiui (nuo visos grupės reikalavimų sumos), būtų mažesnė nei vienas procentas nuo jų turimų obligacijų nominaliosios vertės (CPK 44116 straipsnio 3 dalis). Todėl grupės atstovo reikalaujamas vieno procento nuo jų turimų obligacijų nominaliosios vertės žyminis mokestis tokiu atveju atitektų ne valstybei, bet grupės atstovui.

Be to, CPK 4418 straipsnyje nenustatyta, kad papildomai prisijungę asmenys prie grupės ieškinio turėtų mokėti žyminį mokestį. Tačiau pareiškėjai neatsisakė mokėti žyminio mokesčio ir būtų jį sumokėję grupės atstovui, jeigu jis būtų pateikęs įstatymo nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos aprašą. Kadangi toks aprašas jiems pateiktas nebuvo, tai nėra aišku, kokio dydžio žyminio mokesčio sumą kiekvienas pareiškėjas turėtų mokėti. Jeigu teismas būtų laikęs, kad pagrindinė ar vienintelė kliūtis pareiškėjus prijungti prie grupės yra žyminio mokesčio nesumokėjimas, jis būtų privalėjęs CPK 4411 straipsnio 1 dalies ir 115 straipsnio pagrindu nustatyti pareiškėjams terminą, per kurį jie būtų turėję trūkumus pašalinti, kartu nustatyti terminą grupės atstovui pateikti pareiškėjams įstatymo nurodyta tvarka parengtą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos aprašą. Atsižvelgiant į tai, kad grupės atstovas, nesant tam teisinio pagrindo, nesutiko įtraukti pareiškėjų į patikslintą grupės narių sąrašą, pareiškėjų pažeistos teisės gali būti apgintos tik grupės atstovą įpareigojant prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir tinkamai jiems atstovauti.

17.4. Grupės atstovas nesutiko pareiškėjų įtraukti į patikslintą grupės narių sąrašą, todėl pareiškėjai, gindami savo teises, kreipėsi į teismą su papildomu prašymu dėl grupės atstovo įpareigojimo atlikti šį veiksmą. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CPK 4418 straipsnio 8 dalį ir reikalauti iš grupės atstovo ir atsakovės sutikimų. Be to, grupės atstovas 2019 m. birželio 28 d. kreipimusi į teismą jau yra aiškiai išreiškęs savo poziciją, jog nesutinka, kad pareiškėjai būtų laikomi grupės nariais, prašė teismo jų neprijungti prie grupės ieškinio. Todėl akivaizdu, kad tokio sutikimo grupės atstovas pareiškėjams nesuteiks.

17.5. Apeliacinis teismas, pasisakydamas nutartyje dėl CPK 4413 straipsnio 4 dalies 2 punkto, neva pagal jį pareiškėjai turėjo pateikti teisinių paslaugų sutartis (ar jų išrašus), sudarytas grupės atstovo ir grupės advokato, nepagrįstai taikė šią teisės normą. Šis reikalavimas turi būti taikomas, kai sprendžiamas paties grupės ieškinio priėmimo klausimas, o ne grupės papildymas naujais nariais pagal CPK 4418 straipsnį. Jokia CPK nuostata neįpareigoja naujų grupės narių sudarinėti teisinių paslaugų sutartis su grupės atstovu, juolab su grupės advokatu. CPK 4418 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo prisijungia prie grupės pateikdamas grupės atstovui šio kodekso 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą. Teismui neturi būti pateikiamos atstovavimo ar teisinių paslaugų sutartys, sudarytos su kiekvienu iš grupės narių ar prie grupės vėliau prisijungiančių asmenų. Pakanka tik grupės atstovo sutarties su grupės advokatu, tai ir įtvirtina CPK 4413 straipsnio 4 dalies 2 punktas. Kadangi teismas jau yra priėmęs ieškovų grupės ieškinį šioje byloje, tai tokia sutartis jau yra pateikta ir to iš naujo tikrinti apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo.

17.6. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl CPK 4413 straipsnio 4 dalies 2 punkto taikymo, peržengė atskirojo skundo ribas, nes dėl šios normos taikymo pirmosios instancijos teismas nepasisakė (CPK 320 straipsnis). Šia teisės norma nebuvo grindžiami ir atskirojo skundo argumentai. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti naujos teisės normos, taip faktiškai dar pablogindamas pareiškėjų padėtį ir pažeisdamas CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą priimti dėl apelianto blogesnį, negu yra skundžiamas, teismo sprendimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo CPK 320 straipsnio 2 dalimi – neinformavo šalių apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas.

17.7. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjams yra neužkertamas kelias įgyvendinti savo teises, gavus grupės atstovo ir atsakovės sutikimus, todėl nutartis neskundžiama. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjams neužkirstas kelias savo teises ginti kitoje civilinėje byloje reiškiant atskirą grupės ieškinį. Tokios išvados prieštarauja įstatymų leidėjo valiai ir tikslui įtvirtinti grupės ieškinio institutą CPK, Vieningai Europos kolektyvinių ieškinių koncepcijai, patvirtintai 2012 m. vasario 2 d. Europos

Parlamento rezoliucija dėl vieningos Europos kolektyvinių ieškinių koncepcijos (2011/2089(INI)) (2013/C 239 E/05), Europos Komisijos 2013 m. birželio 11 d. rekomendacijos dėl Sąjungos teisės aktuose įtvirtintų teisių pažeidimo atvejais taikytinų valstybių narių įpareigojamųjų ir kompensacinių kolektyvinio teisių gynimo mechanizmų bendrųjų principų (2013/396/ES) 23 punktui. Iš bendrų ES teisėkūros tikslų ir kriterijų, Lietuvos įstatymų leidėjo tikslų matyti, kad kelių paraleliai vykstančių analogiškų grupės ieškinio bylų nagrinėjimas nėra skatintinas ar toleruotinas. Priešingai, grupės ieškinio institutu siekiama, kad tam pačiam atsakovui reiškiami reikalavimai, grindžiami tapačiomis ar panašiomis faktinėmis aplinkybėmis ir siekiant tuo pačiu teisinės gynybos būdu apginti asmenų tapačias ar panašaus pobūdžio materialines teises ar saugomus interesus, turėtų būti nagrinėjami grupės ieškinio tvarka vienoje byloje. Tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019 išaiškinimus. Teismai užkirto kelią pareiškėjams ginti savo pažeistas teises teisme – būti grupės nariais ir pareikšti grupės ieškinį, taigi pažeidė jų teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5 straipsnis). CPK nėra reglamentuojami atvejai, kai ieškovams nepavyksta gauti CPK 4418 straipsnio 8 dalyje nustatyto grupės atstovo ir atsakovo sutikimo. CPK nesureguliuota, kaip galėtų elgtis asmenys, norintys tokioje situacijoje prisijungti prie grupės ieškinio, pvz., ar galima skųsti teismui tokį grupės atstovo ar atsakovo atsisakymą. Be to, CPK nenurodyta, ar toks grupės atstovo, atsakovo (ne)sutikimas, jog asmenys galėtų prisijungti prie grupės ieškinio, turi būti motyvuotas. Grupės atstovui ar atsakovui tiesiog neišreiškus savo valios ar nesutikus su ieškovų prisijungimu, potencialiems ieškovams tokioje situacijoje užkertamas kelias ginti savo pažeistas teises grupės ieškiniu, pažeidžiant asmens teisę į teisminę gynybą. Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs galutinę nutartį dėl grupės narių sąrašo patvirtinimo, kuri pagal CPK 4418 straipsnio 6 dalį neskundžiama. Be to, teismas atsisakė šią nutartį atsiųsti pareiškėjų atstovui, taip galutinai užkirsdamas kelią pareiškėjams būti grupės nariais bei ginti savo pažeistas teises pareiškiant grupės ieškinį. Remiantis CPK 4415 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią laikoma, kad grupės narys yra prisijungęs prie grupės, kai jis grupės atstovui pateikia šio kodekso 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą, bei atsižvelgiant į tai, kad grupės atstovo argumentai dėl pareiškėjų neprijungimo prie grupės ieškinio yra nepagrįsti, pareiškėjai galėtų būti teismo pripažinti grupės nariais nuo pareiškimo pateikimo grupės atstovui momento (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

18. Ieškovų grupės atstovė Investuotojų asociacija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš kasacinį skundą pateikusių pareiškėjų grupės atstovo 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Kasaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pareiškėjai, nemokėdami užmokesčio už bylos vedimą, kartu neprisiimdami jokios dalyvavimo tokioje byloje procesinės rizikos dėl priešingų šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (nes atsisako pasirašyti teisinių paslaugų sutartis, kuriose toks klausimas yra reglamentuotas), turi teisę prisijungti prie grupės ieškinio bylos kaip ieškovų grupės nariai, o grupės atstovas turi pareigą pareiškėjams šioje byloje atstovauti nemokamai ir grupės ieškinio atmetimo ar dalinio patenkinimo atveju iš savo asmeninių lėšų atlyginti priešingų bylos šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18.2. Šiuo metu grupės ieškinio instituto reglamentavimas iš dalies pakeistas. Tačiau CPK nuostatos neturi atgalinio veikimo galios. Todėl šioje byloje turėtų būti taikoma CPK redakcija, galiojusi pareiškėjams bandant prisijungti prie ieškovų grupės ir teismų nutarčių priėmimo metu.

18.3. Pagal CPK pareiškėjai privalo apmokėti su bylos vedimu susijusias išlaidas. Pagal CPK 4415 straipsnio 2 dalį laikoma, kad grupės narys yra prisijungęs prie grupės, kai jis grupės atstovui pateikia šio kodekso 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą. Ši nuostata turėtų būti

aiškinama kaip reguliuojanti išorinius ieškovų grupės santykius su kitais subjektais, konkrečiai – su tos bylos atsakovais ar bylą nagrinėjančiu teismu. CPK 4415 straipsnio 2 dalį aiškinant sistemiškai su CPK 44117 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 1 dalimi, CPK 4414 straipsnio 4 dalimi, grupės atstovas negali būti įpareigotas prijungti pareiškėjų prie grupės ieškinio, jei šie aiškiai ir iš anksto grupės atstovui nurodė, kad jokių savo pareigų, imperatyviai nustatytų CPK 44117 straipsnio 1 dalyje, 88 straipsnio 1 dalyje, 4414 straipsnio 4 dalyje, nevykdys.

18.4. Asmenys, prisijungdami prie grupės ieškinio, privalo apmokėti tokias išlaidas: a) grupės atstovo protingas ir būtinas išlaidas (CPK 44117 straipsnio 1 dalis); b) išlaidas grupės advokato pagalbai apmokėti (CPK 44117 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalis); 3) grupės atstovui priteistas bylinėjimosi išlaidas, jei grupės ieškinys yra atmetamas ar patenkinamas tik iš dalies (CPK 4414 straipsnio 4 dalis). Remiantis tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, asmens teisė į teisminę gynybą nėra absoliuti ir privalo būti įgyvendinta laikantis įstatymų nustatytų sąlygų. Taigi, asmens teisė prisijungti prie grupės ieškinio taip pat nėra absoliuti ir privalo būti įgyvendinta laikantis įstatymų nustatytų sąlygų, tarp jų – apmokėti grupės atstovo protingas ir būtinas išlaidas, apmokėti advokato teisinę pagalbą, kuri grupės ieškinio bylose yra privaloma, taip pat kitas CPK nustatytas bylinėjimosi išlaidas. Šios sąlygos kitų grupės ieškovų buvo įvykdytos pasirašant sutartis su grupės atstovu. Pareiškėjai, atstovaujami savo advokato, aiškiai išreiškė savo poziciją, kad tokių prievolių jie nevykdys. Jei pareiškėjams būtų leista nemokamai prisijungti prie grupės ieškinio, tai reikštų, kad ir grupės advokatas negaus honoraro. Nors honorarą grupės advokatas gauna iš grupės atstovo, tačiau šis honorarą sumoka CPK nustatyta tvarka surinkęs įmokas iš grupės ieškovų. Jei būtų konstatuota, kad asmenys prie grupės ieškinio gali prisijungti visiškai nemokamai, tai grupės advokatas būtų įpareigotas dirbti ir grupės ieškinio bylą vesti nemokamai. Tai prieštarautų Konstitucijai, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymui ir kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-684/2018).

18.5. Pareiškėjai prieštarauja patys sau, vieną kartą aiškiai nurodydami, kad grupės atstovo jiems pateiktos sąlygos dėl bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo už grupės ieškinio vedimą yra neteisėtos ir jie jų nesilaikys, o kitą kartą teigdami, kad jų negali laikytis, nes niekas jų nesupažindino su tokiomis sąlygomis. Grupės atstovas argumentą, kad pareiškėjai nepateikė tinkamo pareiškimo dėl prisijungimo prie grupės ieškinio, pateikė iš karto su savo prašymu Vilniaus apygardos teismui neprijungti pareiškėjų prie grupės ieškinio. Taigi yra pagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjai reikiamų pareiškimų prisijungti prie grupės ieškinio nepateikė.

18.6. Pareiškimą dėl prisijungimo prie šioje byloje nagrinėjamo grupės ieškinio pateikė advokatas V. Martišius už visus 394 klientus. Remiantis CPK 57 straipsnio 3 dalimi, 59 straipsniu, advokatas V. Martišius turi teisę atstovauti savo klientams ir atlikti jų vardu visus procesinius veiksmus, kadangi turi atstovavimo sutartis su visais 394 klientais. Tačiau pagal CPK 4413 straipsnio 2 dalies 1 punktą įstatymų leidėjas aiškiai yra nurodęs, kad kiekvienas asmuo, norintis prisijungti prie grupės ieškinio, privalo savo valią išreikšti raštu asmeniškai ir specifiškai, t. y. pateikti raštu surašytą savo pareiškimą dėl prisijungimo prie grupės ieškinio.

18.7. Kadangi pareiškėjai aiškiai ir iš anksto nurodė, kad jokių su bylos vedimu susijusių išlaidų jie nemokės, teiginys, kad jie negali laikytis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aprašo, nes su juo nebuvo supažindinti, yra nepagrįstas. Pareiškėjų atstovas buvo nurodęs, kad jie žyminį mokestį galbūt ir sumokės, tačiau pagal jų atstovo nurodytas sąlygas, ir pareikalavo, kad grupės atstovas pagal pareiškėjų nurodytas sąlygas pateiktų žyminio mokesčio apskaičiavimą. Grupės atstovas visų pareiškėjų duomenis iš jų advokato gavo likus dviem dienoms iki termino prisijungti prie grupės

ieškinio pabaigos, šie dokumentai buvo pateikti PDF formatu, t. y. dokumentai buvo atspausdinti ir nuskenuoti. CPK 44117 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog grupės atstovas turi teisę į protingų ir būtinų išlaidų atlyginimą, taigi – ir į išlaidų, susijusių su grupės atstovo darbo ir laiko sąnaudomis, susijusiomis su rankiniu būdu atliekamu duomenų perkėlimu į ieškovų grupės duomenų bazę. Kadangi pareiškėjai anksčiau buvo nurodę, kad šių ir kitų išlaidų jie neapmokės, tai grupės atstovas pagrįstai šio darbo, kurį būtų turėjęs atlikti neatlygintinai, neatliko.

18.8. Teismai yra saistomi tik šalių nurodytų faktinių aplinkybių. Taikyti teisės normas ir remtis kasacinio teismo praktika yra išimtinė teismų prerogatyva. Todėl jei apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo nutartį, rėmėsi tokiomis teisės normomis, kuriomis nesirėmė pareiškėjai, tai negali būti laikoma bylos ribų peržengimu.

18.9. Pareiškėjams nėra užkertamas kelias savo teises ginti kitose civilinėse bylose. Tą jie gali padaryti pateikdami tiek atskirus ieškinius individualiose bylose, tiek bendrus ieškinius naudodamiesi fakultatyvaus procesinio bendrininkavimo institutu, tiek ir pateikdami teismui naują grupės ieškinį. Pareiškėjai šia savo teise pasinaudoti nenori, nes, vedant atskirą bylą ar bylas, jiems reikėtų patiems mokėti žyminį mokestį ir už advokato paslaugas, taip pat prisiimti priešingų šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo riziką nesėkmingos bylos baigties atveju. CPK nėra nuostatos, draudžiančios, kad tuo pačiu klausimu negalėtų atsirasti keli grupės ieškiniai. Konstitucijos 46 straipsnis reglamentuoja, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Todėl bet koks nustatytas teisinis reglamentavimas, kuriuo būtų leidžiamas tik vienas grupės ieškinys dėl vienos problemos, prieštarautų nurodytai Konstitucijos nuostatai, nes tai reikštų, kad grupės atstovas, pirmasis pareiškęs grupės ieškinį, įgytų monopolines teises atstovauti visiems nukentėjusiems nuo tokios situacijos. Be to, grupės ieškinio bylose šalies procesines teises ir pareigas turi grupės atstovas, tačiau gali būti įvairių nuomonių, kaip reikėtų ginti galimai pažeistas teises. Jei grupės atstovas priima sprendimą, pavyzdžiui, pareikšti grupės ieškinį dėl žalos atlyginimo, su tokiu reikalavimu nesutinkantiems nukentėjusiesiems neturėtų būti užkertamas kelias pareikšti kitą grupės ieškinį, pavyzdžiui, dėl sutarčių sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl grupės ieškinio esmės ir jo teisinio reguliavimo

19. Grupės ieškinio institutas yra palyginti naujas institutas Lietuvos teisėje. Grupės ieškinio koncepcija buvo apibrėžta 2011 m., nurodant, jog Lietuvos teisėje reglamentuoti grupės ieškinio institutą reikėtų dėl objektyvių priežasčių. Viena iš tokių priežasčių – siekis užtikrinti didelių grupių, susidedančių iš asmenų, kuriuos vienija teisinis ir faktinis pagrindas byloje, interesų gynimą, kai jų ieškinius nagrinėti individualiai būtų neekonomiška ir neefektyvu. Šioje koncepcijoje buvo akcentuojamas poreikis ją įgyvendinant papildyti CPK naujomis nuostatomis (Grupės ieškinio koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 885, 5, 6, 27 punktai, toliau – Grupės ieškinio koncepcija).

20. Nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo CPK pakeitimai, įgyvendinantys minėtos koncepcijos principus. Šie pakeitimai nustato ginčų, nagrinėjamų pagal grupės ieškinio taisykles, nagrinėjimo ypatumus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49, 80, 182 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 2611

straipsniu ir XXIV1 skyriumi įstatymas). Šio skyriaus taisyklės buvo pakeistos 2020 m. sausio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56, 93, 268, 306, 4411, 4413, 4414, 4416, 4417, 4418, 4419, 44111, 44113 ir 44116 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2778. Šio įstatymo nuostatos, išskyrus jo 7 straipsnio 2 dalį, įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 30 d. Kartu įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustatė, kad grupės ieškinio reguliavimą keičiančios (įstatymo 5–14 straipsnių) nuostatos taikomos, kai grupės ieškinys pareiškiamas po šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje grupės ieškinys yra pareikštas iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, nurodytos grupės ieškinio reguliavimą keičiančios nuostatos nėra taikomos.

21. Grupės ieškinio ypatumas yra tas, kad vienu ieškiniu sujungiami didelės grupės asmenų panašūs ar tapatūs reikalavimai. Lietuvoje pasirinktas grupės ieškinio modelis remiantis dalyvavimo principu (opt–in (įsitraukimo) principas). Tai reiškia, kad grupė yra individualizuojama ir grupės nariais gali būti tik asmenys, kurie pareiškia norą būti grupės nariais. Asmenys, siekiantys tapti grupės nariais, turi aktyviai išreikšti savo valią dėl tapimo grupės nariu. Tokių asmenų valia išreiškiama pateikiant pareiškimą grupės atstovui. Asmenys savo valią gali išreikšti patys arba per atstovą.

22. CPK 4415 straipsnio 2 dalis nustato, kad laikoma, jog grupės narys yra prisijungęs prie grupės, kai jis grupės atstovui pateikia CPK 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą. Šio pareiškimo pavyzdinė forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1R-378 „Dėl Pavyzdinės pareiškimo dėl sutikimo būti grupės nariu ir pareikšti teismui grupės ieškinį formos ir pavyzdinės pranešimo dėl grupės, kuri pareiškė grupės ieškinį, papildymo formos patvirtinimo“. Nurodytas reguliavimas suponuoja, kad, skirtingai nei pareiškiant individualų ieškinį, grupės ieškinio atveju yra nustatyti grupės narių interesų atstovavimo ypatumai, kai grupės atstovas įgyja teisę atstovauti grupės narių interesams nurodyto asmens pareiškimo pagrindu ir netaikomi kiti formalizuoti asmens interesų atstovavimo civilinėje byloje reikalavimai (CPK 57 straipsnis).

23. Grupės suformavimas yra tam tikras grupės narių susitarimas veikti tam tikru būdu: visų pirma, grupės nariams išreiškiant pasitikėjimą dėl jų interesų atstovavimo per konkretų grupės atstovą, o grupės atstovui sutinkant atstovauti grupei grupės ieškinio byloje, antra, grupės nariams pasitikint jo priimamais sprendimais. Šis pasitikėjimo elementas svarbus tiek formuojant grupę iki grupės ieškinio padavimo teismui, tiek ir vėliau ją pildant. Asmenys, pareikšdami savo sutikimą tapti grupės nariais, kartu išreiškia ir pasitikėjimą konkrečiu grupės atstovu.

24. Grupės suformavimas yra esminė grupės ieškinio pareiškimo sąlyga ir prielaida nagrinėti ieškinį pagal grupės ieškiniui taikytinas taisykles (CP 4411 straipsnio 2 dalis, 4413 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 3–4 punktai). Taigi, grupė pirmiausiai yra formuojama iki grupės ieškinio padavimo teismui, vėliau pagal CPK nustatytas taisykles ji gali būti pildoma (grupės pildymo etapas reguliuojamas CPK 4418 straipsniu).

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų neįtraukimo į grupės ieškinio bylą kaip grupės ieškinio narių (grupės papildymo). Grupės atstovas nesutiko papildyti grupės narių sąrašo į jį įtraukiant pareiškėjus, nes pareiškėjai neįvykdė grupės atstovo nurodytų sąlygų (šios nutarties 4 punktas). Pareiškėjai, nesutikdami su grupės atstovu, kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti grupės atstovą prijungti juos prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą tuo pagrindu, kad teismas nėra įgaliotas spręsti asmenų įtraukimo į grupę klausimo, jei asmenys neįvykdė nustatytų reikalavimų, kartu nurodydamas, kad teismo nutartis yra neskundžiama. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, patikrindamas iš esmės pirmosios instancijos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau nespręsdamas klausimo, ar apskritai tokia pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti skundžiama apeliacine tvarka.

26. Iš bylos duomenų matyti, kad grupės (ne)pildymo pareiškėjų atžvilgiu klausimas buvo sprendžiamas tokia eiga: pareiškėjų atstovas 2019 m. birželio 10 d. pateikė grupės atstovui nustatytos formos pareiškimą; grupės atstovas pareiškėjams 2019 m. birželio 10 d. nurodė įvykdyti tam tikrus reikalavimus; pareiškėjų atstovas 2019 m. birželio 11 d. laišku grupės atstovui nurodė, kad jo reikalavimai yra neteisėti, ir paprašė atsiųsti detalizuotą apskaičiavimą, kas ir kiek turi mokėti žyminio mokesčio; pareiškėjų atstovas 2019 m. birželio 13 d. pateikė teismui pranešimą, kuriuo nurodė, kad, jų nuomone, grupės atstovas elgiasi neteisėtai ir tuo atveju, jei grupės atstovas nepateiks teismui patikslinto grupės narių sąrašo, į kurį būtų įtraukti pareiškėjai, ar pateiks, bet siūlys neįtraukti pareiškėjų į grupės narių sąrašą, prašė nustatyti jiems protingą terminą papildomiems paaiškinimams, atsikertant į tokią grupės atstovo poziciją, pateikti, pareiškėjų atstovas kartu su pareiškimu pateikė ir pareiškėjų pareiškimą dėl sutikimo būti grupės nariais; teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų atstovo pateiktą pareiškėjų sutikimą, nurodydamas, kad CPK nenustato asmens teisės kreiptis tiesiogiai į teismą, ir išaiškino teisę kreiptis į grupės atstovą ir kad ši teismo nutartis yra neskundžiama; 2019 m. birželio 26 d. teisme gautas grupės atstovo patikslintas grupės ieškinys, taip pat gautas prašymas dėl pareiškėjų neprijungimo prie grupės ieškinio; 2019 m. birželio 28 d. teisme gautas grupės atstovo atnaujintas grupės narių sąrašas, į kurį nebuvo įtraukti pareiškėjai; teismas 2019 m. liepos 8 d. nutartimi atsisakė priimti grupės atstovo prašymą neprijungti pareiškėjų prie grupės ieškinio kaip nenagrinėtiną teisme, kartu nurodydamas, kad nutartis yra neskundžiama, patikslintą grupės ieškinį ir atnaujintą grupės narių sąrašą teismas išsiuntė atsakovei; 2019 m. liepos 16 d. gauta atsakovės nuomonė dėl patikslinto grupės ieškinio; 2019 m. liepos 17 d. gauta trečiojo asmens nuomonė dėl patikslinto ieškinio; teismas, nustatęs, kad nuomonės pateiktos tik dėl patikslinto grupės ieškinio, bet nėra pateiktos nuomonės dėl patikslinto grupės narių sąrašo, ir įvertinęs tai, kad nutartis dėl galutinio grupės narių sąrašo patvirtinimo nėra skundžiama, 2019 m. liepos 19 d. nutartimi nustatė papildomą terminą atsakovei ir trečiajam asmeniui pateikti nuomonę dėl patikslinto grupės narių sąrašo; 2019 m. liepos 31 d. trečiasis asmuo ir atsakovė pateikė teismui nuomonę dėl atnaujinto grupės narių sąrašo; 2019  m. liepos 30 d. teisme gautas pareiškėjų prašymas dėl grupės atstovo įpareigojimo prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis; 2019 m. rugsėjo 19 d. atskiromis nutartimis teismas atitinkamai atsisakė priimti pareiškėjų prašymą ir patvirtino galutinį grupės narių sąrašą. Nagrinėjamoje byloje į galutinį grupės narių sąrašą įtraukti 1510 asmenų, pareiškėjų atstovas prašo papildyti grupę dar 394 asmenimis.

27. Taigi, pirmiau nurodyta grupės (ne)pildymo pareiškėjų atžvilgiu eiga rodo, kad grupės (ne)pildymo klausimas pareiškėjų atžvilgiu buvo sprendžiamas CPK 4418 straipsnio 1–6 dalyse nustatyta tvarka (ne to paties straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka), be to, byloje susiklostė tokia situacija, kad teismas jau yra patvirtinęs galutinį grupės narių sąrašą. Taigi, nagrinėjamoje byloje pirmiausiai keltinas klausimas, ar tokia teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą įpareigoti grupės atstovą prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis, apskritai yra skundžiama apeliacine tvarka tiek pagal savo esmę, tiek ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje jau yra patvirtintas galutinis

grupės narių sąrašas. Kita vertus, atsižvelgdama į tai, kad grupės ieškinio institutas yra naujas ir Lietuvos civilinio proceso teisei nebūdingas civilinio proceso teisės institutas ir teismų praktika nėra suformuota šio instituto atžvilgiu, teisėjų kolegija vertina, kad, siekiant tinkamai atsakyti į šį klausimą, būtina plačiau įvertinti grupės narių procesinę padėtį ir jiems tenkančią su byla susijusių finansinių išlaidų naštą, grupės atstovo vaidmenį sprendžiant klausimą dėl asmens įtraukimo į grupės narius bei teismo vaidmenį grupės formavimo procese.

Dėl grupės narių procesinės padėties ir jiems tenkančios su grupės ieškinio byla susijusios finansinės naštos

28. CPK 4415 straipsnio 1 dalis nustato, kad visi grupės nariai laikomi ieškovais. Savo procesines teises ir pareigas, išskyrus šiame skyriuje nurodytas teises ir pareigas, grupės nariai įgyvendina per grupės atstovą. Grupės nariai grupės ieškinio byloje kiekvienas atskirai negali savarankiškai vesti bylos ir veikti savo vardu, išskyrus procesą dėl grupės narių pareikštų individualaus pobūdžio turtinių reikalavimų, kurio metu kiekvienas grupės narys savarankiškai veda bylą dėl savo pareikštų individualaus pobūdžio turtinių reikalavimų ir veikia savo vardu.

29. Asmenys, tiek įtraukti į grupę prieš grupės ieškinio pareiškimą teismui, tiek ir vėliau, pildant grupę, laikomi grupės nariais. Abiem atvejais grupės ieškinio byloje grupės nariai turi ieškovų procesinį statusą. Grupės ieškinio koncepcijoje nurodyta, kad grupės ieškinį pareiškę asmenys turėtų būti laikomi byloje dalyvaujančiais asmenimis, užimančiais ieškovų procesinę padėtį. Jeigu į pradėtą nagrinėti bylą pageidautų įstoti kiti asmenys, turintys tapačius reikalavimus, pagal esamą reglamentavimą jie būtų laikomi trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus, taip pat jie būtų laikomi grupės nariais (Grupės ieškinio koncepcijos 19.3 punktas). Tačiau, priešingai nei buvo nurodyta Grupės ieškinio koncepcijoje, įstatymų leidėjas CPK neįtvirtino skirtingo grupės narių procesinio statuso priklausomai nuo to, kuriuo momentu asmenys yra įtraukiami į grupę.

30. Grupės ieškinio specifika lemia, kad grupė veikia per grupės atstovą ir būtent grupės atstovas atstovauja grupės narių interesams byloje. Tai reiškia, kad esminis vaidmuo grupės ieškinio procese tenka būtent grupės atstovui, o grupės nariai iš esmės yra tik formalūs ieškovai. Pavieniai grupės nariai negali savarankiškai vesti bylos ir veikti savo vardu, būtent grupės atstovas naudojasi ieškovo teisėmis ir įgyvendina ieškovo pareigas. Kita vertus, nepaisant šios procesinės ypatybės, grupės nariams, kaip ieškovams, tenka pareiga apmokėti žyminį mokestį ir patirti kitas bylinėjimosi išlaidas, jei tokių yra. Todėl jiems tenka tiek su grupės ieškiniu susijusi rizika, įskaitant ir finansines grupės ieškinio sąlygojamas pasekmes, tiek ir grupės ieškinio rezultatas (tiek palankus grupei, tiek ir nepalankus).

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisės doktrinoje išskiriami įvairūs finansinės naštos paskirstymo modeliai grupės ieškinio atveju, pvz., visą grupės ieškinio finansinę naštą ir riziką priskiriant grupės atstovui arba visą grupės ieškinio finansinę naštą ir riziką priskiriant grupės atstovui ir grupės nariams, pateikusiems ieškinį, arba visą finansinę naštą ir riziką priskiriant visiems grupės nariams. Vienas lemiamų veiksnių sprendžiant, koks modelis yra pasirinktas, yra grupės narių procesinis teisinis statusas. Grupės narių įtvirtinimas ieškovų procesinėje padėtyje reiškia, kad visa finansinė našta ir rizika, susijusi su grupės

ieškiniu, tenka visiems grupės nariams. Būtent pastarasis modelis ir yra pasirinktas Lietuvoje. Tai atsispindi ir CPK grupės ieškinį reglamentuojančiose normose, o konkrečiai imant – CPK 4414 straipsnio 4 dalyje, 44115–44117 straipsniuose, reglamentuojančiuose žyminį mokestį grupės ieškinio byloje ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą grupės nariams.

32. Grupės atstovas turi visas su bylinėjimosi išlaidų apmokėjimu susijusias teises ir pareigas. Bylinėjimosi išlaidas apmoka grupės nariai grupės atstovui CPK 44116 ir 44617 straipsniuose nustatyta tvarka (CPK 4414

straipsnio 4 dalis).

33. Žyminį mokestį už grupės ieškinį, įgyvendindamas grupės atstovo teises ir pareigas, sumoka grupės atstovas, o kiekvienam grupės nariui tenkanti žyminio mokesčio dalis iš grupės narių surenkama pagal grupės atstovo patvirtintą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos aprašą. Šiame apraše nustatoma detali bylinėjimosi išlaidų paskirstymo grupės nariams tvarka (CPK 44116 straipsnio 3 dalis). Žyminis mokestis, mokamas už grupės ieškinį dėl grupės nariams bendro neturtinio reikalavimo, grupės nariams tenka lygiomis dalimis (CPK 44116 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu individualaus pobūdžio turtinių reikalavimų atveju kiekvienam grupės nariui tenka žyminio mokesčio dalis, proporcinga jo reiškiamo individualaus pobūdžio turtinio reikalavimo dydžiui (CPK 44116 straipsnio 2 dalis).

34. CPK 44117 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pagal CPK 93 straipsnį teismas priteisia iš grupės atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, laikoma, kad šios išlaidos grupės nariams priteisiamos lygiomis dalimis, išskyrus šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytus atvejus. Kai priimamas tarpinis sprendimas, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos taisyklės taikomos tik tarpinio sprendimo priėmimo išlaidoms. Individualaus pobūdžio turtinių grupės narių reikalavimų nagrinėjimo išlaidos po tarpinio sprendimo priėmimo tenka atskirai kiekvienam individualaus pobūdžio turtinį reikalavimą pareiškusiam grupės nariui (3 dalis). Grupės narys, kuris pasitraukia iš grupės, atsako tik už tas išlaidas, kurios yra susijusios su procesiniais veiksmais, atliktais iki jo pasitraukimo (4 dalis). Šio kodekso 44113 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka savo, kaip proceso šalies, teisių ir pareigų atsisakęs grupės narys neatsako dėl apeliacinio ir kasacinio proceso metu susidariusių bylinėjimosi išlaidų. Kitais atvejais apeliacinio ir kasacinio proceso metu susidariusių bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas laikantis šiame straipsnyje nustatytų taisyklių (5 dalis).

35. Nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad nors grupės atstovas turi visas su bylinėjimosi išlaidų apmokėjimu susijusias teises ir pareigas (kaip nurodyta pirmiau), grupės ieškinio finansinė našta tenka visiems grupės nariams. Akivaizdu, kad tam tikri su byla susiję mokėjimai, pvz., kad ir žyminio mokesčio sumokėjimas, teisinių paslaugų, vertimo, kitų specialistų pasitelkimo išlaidos, turi būti atlikti tiek iki ieškinio pateikimo teismui, tiek ir vėliau vykstant grupės ieškinio bylos nagrinėjimui. Tai reiškia, kad grupės atstovas turi turėti finansinių išteklių, reikalingų atstovauti grupės narių interesams grupės ieškinio byloje. Tokie ištekliai, be kita ko, gali būti sukaupti ir išankstiniais grupės narių atliktais mokėjimais. Teisinis reguliavimas neįtvirtina draudimo ar ribojimų dėl išankstinių grupės narių atliekamų mokėjimų, kartu nedetalizuoja, kaip ir kokia tvarka tokie finansiniai ištekliai sukaupiami. Todėl galima daryti išvadą, kad tokių išteklių sukaupimo ir naudojimo tvarka priklauso nuo grupės narių tarpusavio sutarimo ir yra vidaus grupės teisinių santykių elementas. Kita vertus, nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad toks sutarimas gali būti išreikštas ir grupės atstovo patvirtintu bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos aprašu. Grupės nariai savo sutikimą su atitinkama finansinių išteklių sukaupimo ir paskirstymo tvarka išreiškia pareikšdami savo sutikimą būti grupės nariais. Šiuo pareiškimu, be kita ko, asmuo pareiškia ir sutikimą, kad grupės atstovu būtų atitinkamas asmuo, taigi tai reiškia, kad juo pasitiki ir suteikia jam įgalinimus atstovauti jo interesams grupės ieškinio byloje, įskaitant ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos patvirtinimą.

36. CPK nenustato reikalavimo teismo nutartimi patvirtintame pranešime dėl grupės pildymo, skelbiamame per visuomenės informavimo priemones ar kitais būdais, nurodyti informaciją apie finansinių išteklių

sukaupimo ir naudojimo tvarką patvirtinto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos aprašo ar kitokia forma. Nors grupės ieškinio efektyvumo tikslais būtų naudinga tokį aprašą arba bent jau nuorodą į patvirtinto aprašo egzistavimą pateikti ir pačiame pranešime dėl grupės pildymo, vis dėlto, net nesant tokios nuorodos pranešime, CPK įtvirtintas reguliavimas patvirtina, kad asmenims, siekiantiems tapti grupės nariais per nustatytą grupės pildymo terminą, informaciją apie finansinių išteklių sukaupimo ir naudojimo tvarką teikia grupės atstovas pranešime dėl grupės pildymo nustatyta tvarka. CPK 4413 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad kaip grupės ieškinio priedas turi būti pateiktas pranešimas, kurį grupės atstovas ketina paskelbti siekdamas per teismo nustatytą terminą papildyti grupę. Šiame pranešime turi būti nurodytas grupės atstovo vardas ir pavardė (pavadinimas), duomenys ryšiams palaikyti (adresas pašto korespondencijos siuntoms, telefono numeris ir kiti duomenys), pateiktas grupės apibūdinimas, nurodytas atsakovas, ieškinio pagrindas ir ieškinyje keliami reikalavimai, informacija, kad grupės nariais norintys tapti asmenys gali per teismo nustatytą terminą kreiptis į grupės atstovą, taip pat tvarka, pagal kurią grupės atstovas teikia informaciją, ir pagrindinė informacija apie grupės ieškinio nagrinėjimo proceso ypatumus. Šio pranešimo formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras. Be to, CPK 4414 straipsnio 5 dalies 6 punktas nustato vieną iš grupės atstovo pareigų – sudaryti grupės nariams galimybes susipažinti su duomenimis apie bylinėjimosi išlaidų sumą (visą išlaidų sumą ir kiekvienam grupės nariui tenkančių išlaidų sumą).

Dėl grupės atstovo vaidmens ir jo teisės spręsti dėl asmens įtraukimo į grupės narius

37. CPK 4414 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad grupės atstovas yra reikalavimą byloje pareiškiantis ir bylos baigtimi suinteresuotas grupės narys (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį), kuris grupės narių vardu pasirašo ieškinį ir kartu su grupės advokatu veda grupės ieškinio bylą atstovaudamas visų grupės narių interesams. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad grupės atstove gali būti asociacija arba profesinė sąjunga, kai grupės ieškiniu reiškiami reikalavimai kyla iš teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su asociacijos arba profesinės sąjungos veiklos tikslais ir sritimi, ir kai ne mažiau kaip dešimt grupės narių yra asociacijos arba profesinės sąjungos nariai. Šiuo atveju grupės nariais gali būti ne tik asociacijos arba profesinės sąjungos nariai, tačiau nagrinėjant bylą asociacija arba profesinė sąjunga atstovauja visų grupės narių interesams.

38. Grupės atstovas yra laikomas ieškovu. Bylos nagrinėjimo metu grupės atstovas grupės narių vardu teikia teismui įrodymus, atsikirtimus, argumentus, reikalavimus ar skundus, naudojasi kitomis šio kodekso 42 straipsnyje nurodytomis šalių procesinėmis teisėmis (CPK 4414 straipsnio 3 dalis). CPK 4414 straipsnio 5 dalis apibrėžia grupės atstovo pareigas grupės ieškinio byloje. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, grupės ieškinio specifika lemia, kad grupės nariai yra tik formalūs ieškovai, o būtent grupės atstovas įgyvendina ieškovų teises ir pareigas, atsižvelgdamas į grupės interesus. Grupės atstovo vaidmuo grupės ieškinio byloje nėra tik formalus. Jam tenka atsakomybė už grupės suformavimą (jos pildymą), grupės ieškinio parengimą ir reikiamų veiksmų atlikimą iki grupės ieškinio pateikimo teismui, grupės advokato parinkimą, bendradarbiavimą su juo, bylos vedimo strategiją ir taktiką, savalaikį ir efektyvų procesinių dokumentų pateikimą teismui. Neatsitiktinai CPK nustato, kad grupės ieškinio byloje prie su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, be CPK 88 straipsnio 1 dalyje nurodytųjų, priskiriamos ir grupės atstovo protingos ir būtinos išlaidos (CPK 44117 straipsnio 1 dalis).

39. Grupės pildymo procese grupės atstovas taip pat atlieka tam tikras funkcijas ir jos nėra formalios: priima asmenų, siekiančių tapti grupės nariais, pareiškimus, atlieka jų atitikimo būti grupės nariais patikrą tiek ir tų asmenų reikalavimų tapatumo ir panašumo, tiek ir kitame kontekste, atitinkamai, jeigu reikia, tikslina grupės narių sąrašą ir grupės ieškinį. Be to, tuo atveju, jei grupė yra nustačiusi pareigą atlikti išankstinius

mokėjimus kaip tapimo grupės nariu sąlygą, grupės atstovas turi teisę pareikalauti, kad tokia pareiga būtų įvykdyta, o jei asmuo neįvykdo tokios pareigos, atsisakyti tokį asmenį įtraukti į grupę.

40. CPK 4418 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmens teisė prisijungti prie grupės ieškinio ar iš grupės pasitraukti per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą neribojama. Asmuo prisijungia prie grupės pateikdamas grupės atstovui CPK 4413 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pareiškimą, o pasitraukia iš grupės pateikdamas teismui ir grupės atstovui rašytinį atsisakymą būti grupės nariu ir ieškovu grupės ieškinio byloje. Taigi, šis teisinis reguliavimas nustato, kokia forma asmuo, siekiantis tapti grupės nariu, per nustatytą grupės pildymo etapą turi išreikšti savo valią, taip pat tai, kad ta valia gali kisti ir asmuo gali laisvai atsiimti savo pareiškimą per nustatytą grupės pildymo terminą, taip pat jį pateikti neribotą skaičių kartų. Tačiau šis teisinis reguliavimas nereiškia, kad asmeniui, siekiančiam tapti grupės nariu, nėra ar negali būti taikomos jokios kitos sąlygos, įskaitant ir sąlygą atlikti išankstinius mokėjimus. Pažymėtina, kad mažiausiai tokio mokėjimo poreikį gali nulemti ir žyminio mokesčio sumokėjimo poreikis, nes, kaip nurodyta šios nutarties 31-36 punktuose, grupės nariams tenka žyminio mokesčio sumokėjimo (padengimo) grupės atstovui pareiga.

41. Asmens prisijungimas prie grupės, be kita ko, reiškia ir asmens sutikimą su grupės atstovo kandidatūra, pasitikėjimą juo. Asmens, siekiančio prisijungti prie grupės, nesutikimas su grupės atstovo nustatytomis finansinėmis grupės ieškinio vedimo ar su grupės ieškinio atstovo sudarytos sutarties su grupės advokatu sąlygomis, iš esmės reiškia ir tai, kad asmuo nesutinka su paties atstovo priimamais sprendimais, juo nepasitiki, taigi nesutinka ir su paties atstovo kandidatūra.

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK nedetalizuoja tokios situacijos, kai grupės ieškinio byloje dalyvauja keli grupės atstovai, kuriais pasitiki tam tikras grupės narių skaičius, kai tokiu būdu grupės ieškinio byloje susiformuoja tam tikri pogrupiai. Kita vertus, tokių pogrupių egzistavimo CPK taip pat nedraudžia ir iš esmės nepaneigia, tuo labiau kad natūraliai tokia situacija, be kita ko, gali susiklostyti, jei būtų sujungiamos kelios grupės ieškinių bylos. Vis dėlto, atsižvelgiant į nustatytą reguliavimą, nėra teisinio pagrindo tokiems pogrupiams susiformuoti grupės pildymo etape. Suprantama, kad, kaip minėta, grupės ieškinio paskirtis –surinkti kiek įmanoma daugiau ieškinių į vieną bylą, vis dėlto toks surinkimas nėra savitikslis, o pats grupės ieškinio bylos procesas turi išlikti efektyvus, tuo labiau kad grupės ieškinio specifika jau savaime nulemia tam tikrų organizacinių grupės ieškinio bylos vedimo sunkumų.

Teismo vaidmuo grupės formavimo kontekste

43. Atsižvelgiant į grupės ieškinio specifiką, teismo vaidmuo grupės ieškinio byloje yra aktyvesnis nei nagrinėjant individualų ieškinį. Teismo vaidmenį grupės ieškinio byloje detalizuoja CPK 44111 straipsnis. Teismas, be kita ko, turi teisę pasiūlyti grupės atstovui pakeisti grupės advokatą (CPK 44111 straipsnio 2 dalis), taip pat pasiūlyti grupės nariams pakeisti grupės atstovą (CPK 44111 straipsnio 3 dalis), jei šie netinkamai atstovauja grupės interesams teismo procese. Kita vertus, teismui įstatymu nėra suteikta kompetencija įpareigoti grupės atstovą ar grupės narius pakeisti grupės advokatą ar atitinkamai grupės atstovą, ar pačiam pakeisti grupės advokatą ar grupės atstovą, t. y. teismas nėra įgaliotas kištis į grupės vidaus santykius ir už grupės atstovą ar narius nuspręsti, koks grupės advokatas ar grupės atstovas būtų tinkamiausias grupei. Teisė spręsti dėl grupės advokato ar grupės atstovo pakeitimo išimtinai suteikiama pačiam grupės atstovui ar atitinkamai grupės nariams.

44. Minėta, kad už grupės suformavimą tiek iki grupės ieškinio pareiškimo teismui, tiek ir vėliau, po grupės pildymo etapo, yra atsakingas grupės atstovas (šios nutarties 39-40 punktai). Atsižvelgiant į CPK 441 7 ir

4418 straipsniuose nustatytą reguliavimą, tiek priimdamas pradinį grupės ieškinį, tiek ir patikslintą grupės ieškinį po grupės pildymo etapo, teismas sprendžia, ar grupės atstovo pateiktas grupės ieškinys atitinka CPK 4413 straipsnyje nustatytas sąlygas, ar visi ieškinį pareiškę asmenys gali būti laikomi grupės nariais. Taigi, teismas sprendžia, ar grupės atstovo pateiktas grupės ieškinys ir suformuota grupė atitinka CPK nustatytus reikalavimus, tačiau teismui nėra suteikti įgalinimai savarankiškai spręsti klausimo dėl asmenų įtraukimo kaip grupės narių ar įpareigoti grupės atstovą įtraukti atitinkamus asmenis kaip grupės narius. Tokią išvadą patvirtina ir CPK 4417 straipsnio 8 dalis, nustatanti, kad, teismui priėmus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą nutartį, asmenys, dėl svarbių priežasčių negalėję pasinaudoti teise tapti grupės nariais, turi teisę pateikti teismui motyvuotą prašymą prisijungti prie grupės. Teismas šį prašymą gali tenkinti tik tuo atveju, kai yra grupės atstovo ir atsakovo sutikimai. Atsakovo sutikimo nereikia tampant grupės nariu CPK 44110 straipsnyje nustatytu atveju. Šis reguliavimas reiškia, kad grupės atstovo sutikimas yra viena iš sąlygų teismui spręsti dėl asmens prašymo prisijungti prie grupės po galutinio grupės narių sąrašo patvirtinimo.

45. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, finansinių išteklių grupės ieškiniui pareikšti ir bylai vesti sukaupimo ir naudojimo tvarka (patvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos aprašas) priskirtina grupės narių vidaus santykiams. Ši tvarka ir jos sąlygų laikymasis nėra nustatyti kaip grupės ieškinio pareiškimo sąlyga. Atitinkamai teismui nėra suteikta kompetencija atlikti tokios sąlygos laikymosi (ar jos teisėtumo) patikrą grupės pildymo etape.

46. Tuo atveju, jei grupės atstovas piktnaudžiauja savo teise ir nepagrįstai nesutinka dėl asmenų įtraukimo į grupę, ypač atsižvelgiant į tai, kad grupės ieškiniu siekiama įtraukti kiek įmanoma daugiau asmenų į grupės ieškinį, ir taip, be kita ko, galimai sumažinti kitų grupės narių finansines sąnaudas, teismas, kaip nurodyta šios nutarties 44 punkte, sprendžia, ar grupės atstovas tinkamai atstovauja grupės narių interesams ir ar nėra būtinumo pasiūlyti grupės nariams pakeisti grupės atstovą (CPK 44111 straipsnio 3 dalis).

Dėl teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą įpareigoti grupės atstovą prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis, apskundimo atskiruoju skundu

47. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą įpareigoti grupės atstovą prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis, skundžiama apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad teismo nutartis yra neskundžiama, apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo iš esmės, nepasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimo atskiruoju skundu galimumo.

48. CPK 334 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK nustatytais atvejais (1 punktas) arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 punktas).

49. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės formas, išaiškinta, kad bylų procesas apeliacinės instancijos teisme gali būti dvejopo pobūdžio. Pirma, tai – apeliacinis procesas dėl neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimo, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus pirmajame

skirsnyje. Šiuo atveju paduodami apeliaciniai skundai (CPK 306 straipsnis). Kito pobūdžio procesas apeliacine tvarka yra apeliacinis procesas pagal atskiruosius skundus, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje. Pastaruoju atveju paduodami atskirieji skundai (CPK 334 straipsnis). Šie procesai apeliacine tvarka skiriasi apeliacinio apskundimo objektu. Pirmuoju atveju pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacinio apskundimo objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas. Juo šalių ginčas byloje yra išspręstas iš esmės. Tai yra paprastoji apeliacija. Antruoju atveju pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį apeliacinio apskundimo objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartys, skundžiamos atskirai nuo teismo sprendimo, kuriomis neišsprendžiamas bylos šalių ginčas iš esmės, bet sprendžiami kiti procesiniai klausimai. Tai yra išimtinė (nepaprastoji) apeliacija. Pasisakydamas dėl atskiraisiais skundais neskundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių, kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ši taisyklė nereiškia, jog tokios nutartys apskritai negali būti skundžiamos. Tokios nutartys skundžiamos apeliacine tvarka ne atskirai, o kartu su teismo sprendimu, t. y. į apeliacinį skundą įtraukiami motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-969/2018 36, 37 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

50. Kasacinio teismo konstatuota, kad CPK 334 straipsnio 1 dalis grindžiama logika, jog pagrindinis procesinis dokumentas, lemiantis šalių teises ir pareigas, yra teismo sprendimas, todėl būtent šis procesinis dokumentas yra skundžiamas apeliacine tvarka. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nutartimis sprendžiami klausimai, nesusiję su bylos išsprendimu iš esmės. Tačiau, atsižvelgiant į šių nutarčių reikšmę ir įtaką byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms, yra nustatyta galimybė atitinkamas nutartis apskųsti atskirai nuo teismo sprendimo. Ši galimybė arba expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) įtvirtinta atskiruose CPK straipsniuose, arba pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktą sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019, 25 punktas; 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 41 punktas).

51. Tam tikrais atvejais CPK tiesiogiai įtvirtina, kad kai kuriais klausimais teismo priimamos nutartys yra atskiraisiais skundais neskundžiamos (pvz., CPK 36 straipsnio 5 dalis, 46 straipsnio 3 dalis, 72 straipsnio 4 dalis, 104 straipsnio 2 dalis, 139 straipsnio 2 dalis ir kt.). Kasacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad draudimas skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį paduodant atskirąjį skundą, tiesiogiai nustatytas atitinkamame CPK straipsnyje, vertintinas kaip lex specialis (specialusis įstatymas) CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto atžvilgiu, todėl, esant tame straipsnyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, taikytinas specialusis įstatymas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017 19 punktą; 2018 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-421/2018 19 punktą).

52. CPK XXIV1 skyrius, reglamentuojantis grupės ieškinį, nurodo tam tikrus atvejus, kai konkrečios teismo nutartys, priimtos grupės ieškinio byloje, yra skundžiamos, ir tam tikrus atvejus – kai neskundžiamos, pvz., CPK 4414 straipsnio 7 dalis, 4417 straipsnio 1 dalis, 4417 straipsnio 5 dalis, 4418 straipsnio 6 dalis. Tačiau šiame skyriuje neaptarta, ar konkrečiai pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą įpareigoti grupės atstovą prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis, priimta nagrinėjamoje byloje, yra skundžiama atskiruoju skundu.

53. Nustačius, kad teisės normos tokios pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimo atskiruoju skundu galimybės expressis verbis neįvardija, vertintina, ar tokia teismo nutartis, remiantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad tokia teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Visų pirma, iš pirmiau šioje nutartyje pateiktų argumentų matyti, kad grupės ieškinio specifika lemia, jog grupės atstovas yra atsakingas už grupės suformavimą tiek iki grupės ieškinio pareiškimo teismui, tiek ir vėliau, po grupės pildymo etapo, todėl būtent grupės atstovas sprendžia, kaip formuluoti grupės ieškinį ir kokius asmenis įtraukti į grupės narių sąrašą. Teismui nėra suteikti įgalinimai savarankiškai spręsti klausimo dėl asmenų kaip grupės narių įtraukimo ar įpareigoti grupės atstovą įtraukti atitinkamus asmenis kaip grupės narius. Antra, CPK XXIV1 skyriaus, reglamentuojančio grupės ieškinį, normos (įskaitant ir tai, kad grupės ieškinio sistema grindžiama dalyvavimo principu) suponuoja, kad galimi ne vienas, o keli grupės ieškiniai, todėl grupės nariai, kurių netenkina grupės atstovo nurodytos sąlygos, gali pareikšti atskirą grupės ieškinį, be to, asmenys gali pareikšti ir individualius ieškinius. Trečia, nagrinėjamu atveju turi reikšmės ir CPK 4418 straipsnio 6 dalyje nustatytas reguliavimas. Ši dalis nustato, kad nutartis, kuria teismas išsprendžia klausimą, ar patikslintas grupės ieškinys, kurį pareiškė grupės atstovas, atitinka CPK 4413 straipsnyje nustatytas sąlygas, ir, įvertinęs, ar visi ieškinį pareiškę asmenys gali būti laikomi grupės nariais, patvirtina galutinį grupės narių sąrašą, neskundžiama. Tokia nutartimi teismas gali nuspręsti ir neįtraukti tam tikrų asmenų į grupės sąrašą (kaip beje, atsitiko ir nagrinėjamu atveju, nes teismas nutartimi vieno asmens, grupės atstovo įtraukto į grupės narių sąrašą, nutarė neįtraukti į grupės narių sąrašą). Taigi, jau pats CPK nustatytas reguliavimas patvirtina, kad įstatymų leidėjas tokios situacijos, kai teismas atsisako įtraukti tam tikrus asmenis į grupės narių sąrašą, nelaiko šiems asmenims užkirtimu galimybės tolesnei bylos eigai.

55. Be to, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, šiuo konkrečiu atveju turi reikšmės ir aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas jau yra patvirtinęs galutinį grupės narių sąrašą, todėl pareiškėjų prašymo sprendimas lemtų ir būtinumą peržiūrėti ir šią nutartį, kuri, kaip pirmiau nurodyta, yra neskundžiama.

56. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą įpareigoti grupės atstovą prijungti pareiškėjus prie grupės ieškinio ir pateikti teismui jų duomenis, yra neskundžiama apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinis procesas buvo pradėtas nepagrįstai ir yra neteisėtas. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o apeliacinis procesas nutrauktinas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nutartis, neperžiūrėta instancine tvarka, lieka galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (5 dalis).

58. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo

procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018, 57 punktas).

59. Nagrinėjamu atveju byloje nėra priimtas galutinis sprendimas, tačiau pareiškėjų atžvilgiu procesas yra baigtas, todėl sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal analogiją taikytinos CPK 93, 98 straipsniuose įtvirtintos teisės normos (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

60. Ieškovų grupės atstovė Investuotojų asociacija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė apeliacinės instancijos teismo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepridėjo šias išlaidas patvirtinančio įrodymo, todėl atstovės prašymas nebuvo patenkintas, o kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl nurodytos priežasties neturi pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

61. Ieškovų grupės atstovė Investuotojų asociacija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti iš kasacinį skundą pateikusio pareiškėjų grupės atstovo 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ieškovų grupės atstovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pareiškėjų grupės atstovo, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjų grupės atstovas grupės ieškinio prasme nebuvo paskirtas, o advokatas V. Martišius pareiškėjų interesams atstovavo CPK 56, 57 straipsnių pagrindu. Dėl šios priežasties spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš pareiškėjų.

62. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.14 punktu, sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų atstovei priteistina ne 1500 Eur, bet 1497,20 Eur, nes tik su tokia paklaida po lygiai, t. y. po 3,80 Eur, gali būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos pareiškėjams.

63. Pagal pateiktus duomenis kai kurie iš pareiškėjų yra mirę, jų procesines teises yra perėmę įpėdiniai, iš kurių bylinėjimosi išlaidos ieškovų grupės atstovei Investuotojų asociacijai priteistinos solidariai (CK 5.52 straipsnio 1 dalis), būtent: iš V. R., L. R., A. R., V. R., kaip mirusiojo Z. R. (Z. R.) teisių perėmėjų, iš D. J. ir A. K., kaip mirusiojo V. S. teisių perėmėjų. Kai kurie pareiškėjai yra pareiškę pareiškimą savo vardu ir kartu perėmę kaip įpėdiniai mirusiojo teises, būtent: A. O. ir E. O., kaip mirusiojo M. O. teisių perėmėjos, V. S., kaip mirusiojo G. S. teisių perėmėja, V. D., kaip mirusiojo S. D. teisių perėmėjas, R. P., kaip mirusiojo J. P. teisių perėmėja. Todėl iš šių pareiškėjų priteistinos jiems ir jiems kaip įpėdiniams tenkančios atitinkamos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalys.

64. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 2,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi nurodyta suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 Eur, tai jos atlyginimas valstybei nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir apeliacinį procesą nutraukti.

Priteisti ieškovų grupės atstovei Investuotojų asociacijai (j. a. k. 302351517) iš pareiškėjų A. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. B. J. (L.) (a. k. (duomenys neskelbtini) VK „Žemdirbių globėjas“ (j. a. k. 168510943), K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) Ž. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) Vidos P. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. Z. (R.) (a. k. (duomenys neskelbtini) D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. A. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) F. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. V. (a. k. (duomenys

neskelbtini) M. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. O. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) Vidmanto P. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. H. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. S. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. P. P. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. Z. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. M. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. H. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. O. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. B. (S. B.) (a. k. (duomenys neskelbtini) S. S. (S. S.) (a. k. (duomenys neskelbtini) L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. R. (A. R.) (a. k. (duomenys neskelbtini) Š. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. S. (a. k.

(duomenys neskelbtini) G. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. G. (a. k. duomenys neskelbtini) A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) N. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. I. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. (B.) A. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. P. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. J. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 3,80 Eur (tris Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovų grupės atstovei Investuotojų asociacijai (j. a. k. 302351517) solidariai iš A. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,80 Eur (tris Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovų grupės atstovei Investuotojų asociacijai (j. a. k. 302351517) solidariai iš D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,80 Eur (tris Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovų grupės atstovei Investuotojų asociacijai (j. a. k. 302351517) solidariai iš V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,80 Eur (tris Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovų grupės atstovei Investuotojų asociacijai (j. a. k. 302351517) solidariai iš G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,80 Eur (tris Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovų grupės atstovei Investuotojų asociacijai (j. a. k. 302351517) iš V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,60 Eur (septynis Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovų grupės atstovei Investuotojų asociacijai (j. a. k. 302351517) iš R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,60 Eur (septynis Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00627 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-165-1075/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01846-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.2; 3.1.3.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas LT“ (buvusi M. S. teisinė įmonė) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl teisės naudoti ir eksploatuoti turtą nustatymo bei fiksuoto mėnesinio mokesčio priteisimo; trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių netinkamo atsakovo pakeitimą tinkamu, nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininko teisę kreiptis į teismą dėl infrastruktūros naudojimosi tvarkos nustatymo, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo:

2.1. nustatyti teisę UAB „Grinda“ neterminuotai naudoti ir eksploatuoti ieškovei nuosavybės teise priklausančius inžinerinius tinklus;

2.2. nustatyti UAB „Grinda“ pareigą savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti naudojamus tinklus pagal teisės aktų, kuriais reglamentuojamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimas bei priežiūra, reikalavimus;

2.3. priteisti iš UAB „Grinda“ 831,34 Eur fiksuotą mėnesinį mokestį ir mėnesinį kintamą mokestį, susidedantį iš 887,80 Eur Lietuvos vidutinio darbo užmokesčio šalies ūkyje 2018 metais (įskaitant ir individualiąsias įmones), fiksuojamą pagal 2018 metų trečio ketvirčio rodiklius, už naudojimąsi ieškovei nuosavybės teise priklausančiais inžineriniais tinklais.

3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsigijo nuosavybės teise nuotekų šalinimo tinklus – lietaus kanalizacijos vamzdynus, esančius Vilniaus mieste, bendras jų ilgis – 1475,03 metro. Bendra vidutinė rinkos vertė, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro vertinimu, – 377 165 Eur. Ieškovė, kaip šių nuotekų šalinimo tinklų – lietaus kanalizacijos vamzdynų savininkė, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentą, siūlydama pasirašyti inžinerinių tinklų nuomos sutartį. Vilniaus miesto savivaldybė informavo ieškovę, kad neturi teisinio pagrindo nuomotis lietaus nuotekų tinklų, o gali perimti miesto gatvėse esančius nuotekų šalinimo tinklus – lietaus nuotekų kanalizacijos vamzdynus neatlygintinai. 2017 m. vasario 17 d. ieškovė pateikė pasiūlymą dėl nuotekų šalinimo tinklų – lietaus nuotekų kanalizacijos vamzdynų nuomos sutarties pasirašymo UAB „Grinda“. 2017 m. gegužės 3 d. gautas UAB „Grinda“ atsakymas dėl atsisakymo pasirašyti sutartį motyvuojant tuo, kad UAB „Grinda“ neturi motyvuoto teisinio pagrindo nuomotis nuotekų šalinimo tinklus – lietaus nuotekų kanalizacijos vamzdynus, o gali perimti eksploatuoti miesto gatvėse esančius tinklus, kai nustatyta tvarka jie bus perduoti Vilniaus miesto savivaldybei.

4. Ieškovės valdomi inžineriniai tinklai įrengti ir jais naudojasi asmenys, gyvenantys teritorijoje: (duomenys neskelbtini) gatvėje – 11 daugiabučių, preliminarus gyventojų skaičius 1700, (duomenys neskelbtini) gatvėje – 4 daugiabučiai namai, 5 kotedžo tipo namai, gyventojų skaičius nežinomas (15 daugiabučių namų plius 5 kotedžo tipo namai, iš viso 20 gyvenamųjų pastatų). Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, registruoti šiuose gyvenamuosiuose namuose, naudojasi (duomenys neskelbtini) gatvėse esančiais nuotekų šalinimo tinklais nemokamai, o įvykus tinklų avarijai, už padarinių likvidavimą bus atsakinga ieškovė, kuri privalės likviduoti avarijos padarinius savo lėšomis.

5. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija yra išdavusi atsakovei UAB „Grinda“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licenciją, o Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1-2177 UAB „Grinda“ paskyrė savivaldybės viešąja geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų

tvarkytoja, tačiau šios aplinkybės ir priimti sprendimai nereiškia, kad UAB „Grinda“ turi teisę naudoti ieškovės nuosavybės teise valdomus inžinerinius tinklus be savininko sutikimo ir neatlygintinai. Kadangi atsakovė UAB „Grinda“ faktiškai naudojasi ieškovės inžineriniais tinklais, vadinasi, suteikiama teisė atitinkamiems juridiniams asmenims vienašališkai be tinklų savininko sutikimo jungtis prie lietaus nuotekų šalinimo tinklų, išduodant atitinkamus leidimus ir juos oficialiai įforminant suteikus teisę juridiniam asmeniui registruotis viešame registre, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl kitos įstatyme nustatytos alternatyvos – naudojimosi teisės įgijimo (įforminimo) ir atlyginimo už šį naudojimąsi nustatymo.

6. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 16 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta sąlyga, kad už infrastruktūros naudojimą jos savininkui turi būti teisingai atlyginama. Teisingas atlyginimas turi padengti statybos vertę, atkūrimo sąnaudas, dengti mokestines prievoles už gaunamas pajamas, mokesčio administravimą ir įmonė, kaip verslo subjektas, turi gauti pelną. VĮ Registrų centro duomenimis, visų lietaus tinklų bendra statybos vertė yra 377 165 Eur. Šią sumą dalijant iš 600 mėnesių (tarnavimo normatyvo), pastovioji nuomos kaina sudarytų 628,61 Eur per mėnesį. Gaudama šią sumą kaip pajamas, ieškovė turėtų sumokėti 15 proc. pajamų mokestį, todėl ši suma didinama mokėtinų mokesčių suma ir sudarytų 722,90 Eur (628,61 + 94,29 (15 proc.) = 722,90 Eur). Be to, verslo subjektas, siekiantis ekonominės naudos, turi gauti pelną, kuris sudaro 15 proc. sumos priskaičiavus mokėtinus mokesčius. Todėl galutinė pastovioji mokesčio suma yra 831,34 Eur (628,61 + 15 proc. = 722,90 Eur + 15 proc.). Kintama mokesčio suma nustatoma atsižvelgiant į vidutinį šalies darbo užmokestį, kuris būtinas gaunamam mokesčiui administruoti bei kitoms išlaidoms. Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje, neatskaičius mokesčių, 2018 m. trečią ketvirtį sudarė 887,80 Eur. Taigi kintamą naudojimosi inžineriniais tinklais mėnesinę mokesčio sumą turėtų sudaryti vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje (įskaitant ir individualias įmones), fiksuojamas pagal kiekvienų metų atitinkamus rodiklius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8. Teismas nurodė, kad nuotekų šalinimo tinklai buvo įrengti dabar jau bankrutavusios UAB „Luidas“ 2005 m. gruodžio 9 d. sudarytos sutarties su Vilniaus miesto savivaldybės administracija „Prie „Daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas (nutekamųjų vandenų siurblinė); (duomenys neskelbtini)“ susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygų Nr. 1736 pakeitimo“ pagrindu. UAB „Luidas“ pastatė daugiabučius gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini) su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis, jie 2007 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101) 11.4-2026 buvo pripažinti atitinkančiais nustatytus reikalavimus ir tinkamais naudoti. Sutarties 1 straipsnio 2 punkte, 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad UAB „Luidas“ šia sutartimi įsipareigoja neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų pagal technines sąlygas projektavimo ir plėtros darbus pagal projektą ir darbų rezultatą neatlygintinai perduoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Taigi, sutartis su visomis jai būtinomis sąlygomis pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 3 dalies nuostatas buvo sudaryta ir ji nėra nuginčyta ar kitaip pripažinta negaliojančia.

9. Kaip nurodė trečiasis asmuo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. priimtu sprendimu Nr. 1-2004 „Dėl inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimo savivaldybės nuosavybėn“ buvo nuspręsta perimti neatlygintinai savivaldybės nuosavybėn savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms (šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas bei savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių

priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas) įgyvendinti juridinių ir fizinių asmenų įrengtus vandentiekio, nuotekų, lietaus ir šilumos tinklus bei įrenginius, gatves ir šviesoforus, kolektorius, gatvių apšvietimo elektros tinklus, paklotus Vilniaus miesto teritorijoje (1 punktas) ir neprisiimti jokių papildomų įsipareigojimų, susijusių su inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimu (2 punktas). Su šiuo sprendimu buvo priimtas ir Inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašas, kurio 1 punktu nustatyta, jog šis aprašas reglamentuoja juridinių ir fizinių asmenų įrengtų inžinerinių tinklų ir įrenginių neatlygintiną perdavimą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Tiek remiantis UAB „Luidas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sudaryta sutartimi, tiek ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu, UAB „Luidas“, 2007 m. baigusi įrengti nuotekų šalinimo tinklus (duomenys neskelbtini) gatvėse, turėjo neatlygintinai juos perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, tačiau tai padaryta nebuvo.

10. Pagal trečiojo asmens byloje nepaneigtus paaiškinimus, UAB „Luidas“ bankroto administratore tapo UAB „Admivita“, ši 2016 m. kovo 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu neatlygintinai perimti UAB „Luidas“ priklaususius nuotekų šalinimo tinklus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Susisiekimo komunikacijų skyrius 2016 m. kovo 21 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad nuotekų šalinimo tinklai yra įrengti fiziniams asmenims priklausančiame sklype, todėl savivaldybė jų neperims, ir kad savivaldybė investuotojų įrengtus tinklus perima tik nuo pirmojo šulinio, esančio už sklypo ribų. Bankroto administratorei kadastrinės bylos buvo grąžintos tam, kad lietaus nuotekų tinklai būtų padalyti į atskiras dalis, t. y. viena dalis – tinklai, esantys fiziniams asmenims priklausančiame sklype, kita – Vilniaus miesto bendrojo naudojimo teritorijoje nuo pirmo šulinio, esančio už sklypo, įrengti lietaus nuotekų tinklai. Esant tokiam padalijimui, Vilniaus miesto savivaldybė būtų neatlygintinai perėmusi Vilniaus miesto bendrojo naudojimo teritorijoje esančius lietaus nuotekų tinklus, tačiau kadastrinių bylų su tokiu padalijimu Vilniaus miesto savivaldybei pateikta nebuvo ir vietoj to buvo paskelbtos varžytynės, o jų metu nuotekų šalinimo tinklai buvo parduoti ieškovei.

11. Pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 5 dalį paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba paviršinių nuotekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 6, 8 dalyse, kai ji priklauso kitiems asmenims. Teismas, remdamasis GVTNTĮ 16 straipsnio 6, 8 dalimis, nurodė, jog tam, kad teismas galėtų nustatyti paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką, būtina GVTNTĮ įtvirtintų sąlygų visuma, kurios šioje byloje nėra.

12. Pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 10 dalį prašymą nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką teismui teikia savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija. Nagrinėjamoje byloje savivaldybės institucija jokių reikalavimų nereiškė, atitinkamai nebuvo įrodinėjamos ir aplinkybės, ar ginčo paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai yra reikalingi ir tinkami viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui, ar teritorija pripažinta viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija; nėra duomenų, kad nuotekų tvarkytojas būtų kreipęsis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo (GVTNTĮ 16 straipsnio 7 dalis). Visi šie veiksmai nėra atlikti ir nebuvo svarstomi, o savivaldybės pozicija byloje buvo aiškinama taip, kad pagal pasirašytą sutartį ginčo objektas turėjo būti neatlygintinai perduotas savivaldybei. Ieškovė negalėjo pirkimo sutartimi įsigyti iš pardavėjos BUAB „Luidas“ daugiau teisių, negu jų turėjo pardavėja, todėl savivaldybė planuoja ginčyti inžinerinių tinklų 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsigijimo varžytynėse sutartį.

13. Teismas nurodė, kad negali vertinti, ar savivaldybės institucija (ne)atlieka jai norminiais aktais reglamentuotus veiksmus ir ar (ne)tinkamai gina savo ir vartotojų teises viešojo intereso kontekste, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas konstatavo, kad neturi pagrindo spręsti, jog savivaldybė atsisako išpirkti ieškovei priklausančius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo įrenginius, tačiau

faktiškai jais naudojasi, po ko tik turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kitos įstatyme nustatytos alternatyvos – naudojimosi teisės įgijimo (įforminimo) ir atlyginimo už šį naudojimąsi nustatymo, nes atsisakymas išpirkti ieškovei priklausančius įrenginius pats savaime nesuteikia pagrindo atsakovei juos naudoti neatlygintinai. Kadangi nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos (ir atlyginimo už naudojimąsi) nustatymo nepareikštas, teismas konstatavo, kad neturi pagrindo išeiti už ieškinio ribų.

14. UAB „Grinda“ yra paskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje paviršinių nuotekų tvarkytoja ir jai pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkytojo teises ir pareigas. Atsakovė su abonentais sudaro sutartis dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Sutartys sudaromos su asmenimis, kurie naudojasi paviršinių nuotekų šalinimo įrenginiais, prijungtais prie UAB „Grinda“ prižiūrimos Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba išleidžia paviršines nuotekas į kitą teritoriją ir iš jos paviršinės nuotekos patenka į šią infrastruktūrą. Atsakovė už paviršinių nuotekų tvarkymą lėšų gauna iš abonentų ir iš savivaldybės, t. y. už savo teikiamas paslaugas UAB „Grinda“ gauna tam tikrą atlygį. Ieškovė, kaip tinklų savininkė, taip pat turėtų mokėti nuotekų tvarkytojai atlygį už teikiamas paslaugas, tačiau ieškovė prašo, kad nuotekų tvarkytoja mokėtų jai. Tokia pozicija prieštarauja GVTNTĮ 16 straipsnio 15 dalies nuostatoms, pagal kurias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis.

15. UAB „Grinda“ (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijose nėra sudariusi jokių sutarčių su abonentais dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo ir negauna jokių pajamų už nuotekų tvarkymo paslaugas. Teritorijose, kuriose yra ieškovei priklausantys nuotekų šalinimo tinklai, stovi gyvenamieji daugiabučiai namai, kuriuose gyvena gyventojai (fiziniai asmenys) bei registruoti juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise nevaldo žemės sklypo, kuriame yra paviršinių nuotekų šalinimo įrenginiai, prijungti prie UAB „Grinda“ prižiūrimos Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, todėl su jais nėra sudaromos sutartys dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Teismas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo nustatyti UAB „Grinda“ pareigą neterminuotai naudoti ir eksploatuoti ieškovei nuosavybės teise priklausančius inžinerinius tinklus ir už tai dar priteisti ieškovei fiksuotą mėnesinį (nuomos) mokestį.

16. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2020 m. vasario 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą.

17. Kolegija nurodė, kad atsakovė UAB „Grinda“ yra Vilniaus miesto savivaldybės įmonė, kuri teikia miestui privalomas paslaugas ir kurios 100 procentų akcijų priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu „Dėl UAB „Grinda“ skyrimo paviršinių nuotekų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje tvarkytoja Nr. 1-2177“ atsakovė paskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje paviršinių nuotekų tvarkytoja ir jai pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkytojo teises ir pareigas.

18. GVTNTĮ 16 straipsnyje įtvirtinta infrastruktūros naudojimo įteisinimo tvarka bei būdai yra pritaikyti situacijai, kai savivaldybės institucijoms ir (ar) viešajam vandens tiekėjui, privalantiems užtikrinti viešųjų paslaugų – geriamojo vandens, nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo – teikimą, infrastruktūros objektai dar nėra perduoti naudoti ir jie vienu iš šiame straipsnyje nustatytų būdų siekia įgyti infrastruktūros objektų faktinį naudojimą. Esant tokiai situacijai nė viena iš šalių iš anksto nėra suteikusi kitai šaliai ekonominės naudos. Nagrinėjamu atveju UAB „Grinda“ (duomenys neskelbtini) gatvių

teritorijose nėra sudariusi jokių sutarčių su abonentais dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo ir negauna jokių pajamų už nuotekų tvarkymo paslaugas. Ieškovė šios aplinkybės nepaneigė, o skunde išdėstyti argumentai, kad neva UAB „Grinda“ gauna atitinkamus mokesčius iš savivaldybės už paviršinių nuotekų tvarkymą (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijose, laikomi neįrodytais.

19. Šiuo konkrečiu atveju ieškovė pareiškė reikalavimus netinkamai atsakovei, kadangi turinčia interesą ir teisines prielaidas įgyti nuosavybėn, nuomotis ir kt. ginčo inžinerinius tinklus laikytina savivaldybė, nes būtent jai kyla pareiga užtikrinti aptariamų viešųjų paslaugų teikimą, o ne jos paskirtai inžinerinių tinklų tvarkytojai. UAB „Grinda“ tik atlieka jai savivaldybės pavestas funkcijas, tačiau jai negali būti nustatytos teisės ir pareigos, kurių jai nėra perdavusi savivaldybė. Tik su savivaldybe išsprendusi klausimą dėl ginčo inžinerinių tinklų nuosavybės ar nustačiusi naudojimosi jais tvarką, UAB „Grinda“ galės perimti savivaldybės pareigą juos eksploatuoti. Taigi būtent savivaldybei turi būti reiškiami reikalavimai, susiję su ginčo tinklais, kadangi ji, pripažinusi, jog ieškovei priklausantys tinklai yra būtini, kad būtų užtikrinamas tinkamas vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas gyventojams, gali inicijuoti procesą dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių tinklų perėmimo, išpirkimo, nuomos ir kt. ir paskui perduoti šiuos tinklus eksploatuoti UAB „Grinda“.

20. Kolegija, remdamasi GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė neišreiškė valios, jog būtina kreiptis į teismą dėl ieškovei priklausančios infrastruktūros perėmimo, išpirkimo, naudojimo sąlygų ir tvarkos nustatymo, o UAB „Grinda“, kuri paskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje paviršinių nuotekų tvarkytoja ir kuriai pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkytojo teises ir pareigas, negali būti įpareigota neterminuotai nuomotis ir eksploatuoti ieškovei priklausančius inžinerinius tinklus ir už tai mokėti fiksuotą mėnesinį (nuomos) mokestį.

21. GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalys taikomos tuomet, kai subjektas savo lėšomis yra sukūręs atitinkamą viešosios paskirties turtą ar kitais pagrindais valdo jį nuosavybės teise ir toks turtas yra reikalingas ir tinkamas paviršinėms nuotekoms tvarkyti, tačiau nepavyksta pasiekti susitarimo dėl pastarojo turto perdavimo savivaldybei ar paviršinių nuotekų tvarkytojui. Nagrinėjamu atveju klausimas dėl ginčo nuotekų šalinimo tinklų nuosavybės buvo išspręstas sutartimi. Dėl to kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalys nėra taikomos, nes faktinė situacija neatitinka šių teisės normų taikymo sąlygų. Be to, naudojimosi sąlygos nustatomos tik tada, kai nėra sutarties, kurioje apibrėžti nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir nuosavybės klausimai. Sutarties 1 straipsnio 2 punkte ir 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad UAB „Luidas“ šia sutartimi įsipareigoja neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų pagal technines sąlygas projektavimo ir plėtros darbus pagal projektą ir darbų rezultatą neatlygintinai perduoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Sutartis su visomis jai būtinomis sąlygomis pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 3 dalies nuostatas buvo sudaryta ir ji nėra nuginčyta ar kitaip pripažinta negaliojančia, o vertinti, ar šiuo konkrečiu atveju savivaldybė atlieka jai norminiais aktais pavestas funkcijas ir ar tinkamai vykdo savo pareigas, pagrindo nėra, nes, nereiškiant jai jokių reikalavimų, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015 išaiškinta, kad kiekvienu atveju turi būti nustatytas teisingas balansas tarp savivaldybės intereso ir poreikio tinkamai vykdant funkcijas perimti tinklus ar nustatyti naudojimosi jais sąlygas ir asmens teisės gauti kompensaciją už naudojamą nuosavybę, nesitikint papildomo pelno. Atsižvelgdama į tai kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė siekia ne kompensacijos, o tam tikro pelno iš viešajam interesui tenkinti skirtų objektų, nes jokių eksploatavimo išlaidų nepatyrė, o ginčo tinklus įsigijo iš varžytynių už 1201 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują nutartį – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Ieškovei priklausantys nuotekų tinklai yra naudojami atsakovės UAB „Grinda“, todėl tarp šalių egzistuoja civilinis teisinis santykis dėl inžinerinių tinklų naudojimo ir ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl šių santykių pakeitimo, t. y. dėl naudojimo tvarkos ir sąlygų nustatymo (GVTNTĮ 20 straipsnio 2 dalis). Teismas, pasisakydamas, kad išimtinai savivaldybei nustatytas aktyvus vaidmuo perimant tinklus, netinkamai taikė GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalių nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad tik savivaldybė turi išskirtinį aktyvų vaidmenį valiai dėl inžinerinių tinklų naudojimo ar išpirkimo pareikšti. Tokia teismo išvada eliminavo ieškovės teisę teikti savivaldybei ar UAB „Grinda“ pasiūlymą dėl nuomos sutarties sudarymo ar inžinerinių tinklų išpirkimo. Teismas nevertino ieškovės atsakovei ir savivaldybei siųstų raštų ir gautų atsakymų (2017 m. gegužės 3 d. rašto Nr. 17-PN-(72.1), 2017 m. sausio 30 d. rašto Nr. A51-19997/16(2.9.3.24-UK7), t. y. netyrė šalių susirašinėjimo dokumentų kaip įrodymų. Pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalį gali būti įvairūs naudojimosi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra pagrindai, t. y. ne tik priklausymas nuosavybės teise, bet ir, pvz., nuomos, panaudos pagrindu. Remiantis GVTNTĮ 2 straipsnio 4 dalimi yra negalimas atsisakymas vykdyti viešąją funkciją. Ginčo atveju ieškovei priklausančiais inžineriniais tinklais faktiškai naudojasi atsakovė UAB „Grinda“, teikdama viešas paslaugas, todėl teismas nepagrįstai GVTNTĮ 16 straipsnio 10 dalies nuostatą aiškino kaip ieškovės teisės kreiptis į teismą ribojimą ir be pagrindo konstatavo, kad UAB „Grinda“ byloje yra netinkama atsakovė. UAB „Grinda“, naudodama ieškovei priklausančius inžinerinius tinklus, privalėjo kreiptis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalį. Tokiu atveju savivaldybė atitinkamai turėjo spręsti klausimą dėl galimybės išpirkti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią nuotekų tvarkymo infrastruktūrą savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn arba sudaryti kitą sutartį dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Tokie išaiškinimai suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018.

23.2. Ieškovė iš varžytynių nusipirko nekilnojamąjį turtą – inžinerinius tinklus, kuriems privaloma teisinė registracija. Teismas netaikė CK 6.393, 4.262 straipsnių nustatydamas, ar neregistruota sutartis ieškovei sukelia teisines pasekmes, todėl nepagrįstai nusprendė, kad klausimas dėl ginčo nuotekų šalinimo tinklų nuosavybės buvo išspręstas sutartimi. Tokie teismo argumentai prieštarauja suformuotai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2007). Be to, savivaldybės ir BUAB „Luidas“ 2005 m. gruodžio 9 d. sutartis sudaryta ne dėl (duomenys neskelbtini) g. lietaus nuotekų inžinerinių tinklų statybos ir perdavimo neatlygintinai savivaldybei, o dėl (duomenys neskelbtini) nutekamųjų vandenų siurblinės statybos ir perdavimo savivaldybei. Taigi sutartis nepagrįstai vertinta kaip vienas iš pagrindinių įrodymų, nulėmusių ieškinio atmetimą GVTNTĮ 16 straipsnio pagrindu. UAB „Luidas“ bankroto administratorė UAB „Admivita“ dar 2016 m. kovo 9 d. raštu siūlė savivaldybei perimti inžinerinius tinklus, esančius (duomenys neskelbtini), neatlygintinai, tačiau savivaldybė 2015 m. kovo 21 d. raštu Nr. A51-19997/16(2.9.3.24-UK7) bankroto administratorę informavo, kad tinklų neperims. Teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog savivaldybė atsisako išpirkti ieškovei priklausančius nuotekų šalinimo įrenginius, prieštarauja savivaldybės 2017 m. sausio 30 d. raštui Nr. A51-4398/16(2.9.3.24-UK7), kuriame nurodyta, kad savivaldybė perims tinklus neatlygintinai. Įsigyjant inžinerinius tinklus,

ieškovei niekas nepateikė informacijos apie tai, kad UAB „Luidas“ buvo sudariusi sutartį su savivaldybe, ieškovė negalėjo numanyti apie tokio susitarimo egzistavimą, nes nekilnojamojo turto išraše nėra fiksuoti jokie juridiniai faktai apie susitarimą.

23.3. Savivaldybė neveikė laiku, tinkamai ir nuosekliai. Ginčas šioje byloje net nebūtų kilęs, jeigu atsakovė arba trečiasis asmuo būtų laiku įsigiję ginčo tinklus juos parduodant varžytynėse arba tinkamai ir iš karto juos būtų perėmę iš BUAB „Luidas“. Ieškovei kreipusis į teismą savivaldybė nurodė, kad galbūt ginčys pardavimo iš varžytynių aktą, tačiau iki šiol jokių veiksmų nesiėmė, nors UAB „Grinda“ nuotekų tinklus faktiškai naudoja nuotekoms surinkti. GVTNTĮ nustato savivaldybei aktyvų vaidmenį perimant ginčo tinklus viešajam vandens tiekimui (GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalis). Nepaisydamos to, savivaldybė ir UAB „Grinda“ išlieka pasyvios, į raginimus sudaryti nuomos sutartį iš esmės nereaguoja. Ieškovės sąžiningumo ir rinkos kainos kvestionavimas vien tuo pagrindu, kad ieškovė siekia nusistatyti naudojimosi inžineriniais tinklais tvarką ir gauti už tai adekvačią, o ne likvidacinę ar jų įsigijimo kainą, atsižvelgiant į pačios UAB „Grinda“ ir savivaldybės pasyvius veiksmus turint pareigą veikti, yra pačios savivaldybės ir atsakovės neveikimo pasekmės ir teismas privalėjo tai įvertinti, tinkamai taikydamas GVTNTĮ 16 straipsnio nuostatas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-313/2017 išaiškinimais atsisakymas išpirkti ieškovei priklausančius įrenginius arba nusistatyti naudojimosi inžineriniais tinklais tvarką nesuteikia pagrindo atsakovei jais naudotis neatlygintinai. Esant tokiai situacijai, kai UAB „Grinda“ tinklais naudojasi neatlygintinai ir savivaldybė neatlieka veiksmų, kuriuos turėtų atlikti, kad būtų pasiektas susitarimas dėl tinklų išpirkimo, yra teisinis pagrindas teismo sprendimu nustatyti tinklų naudojimo tvarką ir sąlygas.

23.4. Nuotekų šalinimo tinklai suprojektuoti ir pastatyti statant daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalą (duomenys neskelbtini) jiems turėjo būti išduotos techninės sąlygos, paruoštas projektas, tai patvirtina, jog nuotekų šalinimo tinklai yra reikalingi viešosioms paslaugoms teikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 88 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastuktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašo 7 punkte nustatyti infrastruktūros objekto reikalingumo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-313/2017 yra išaiškinęs, kad subjektui faktiškai naudojant ieškovei priklausančią infrastruktūrą yra patvirtinamas jos reikalingumas viešajai paslaugai teikti, todėl turi būti sprendžiama dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo (GVTNTĮ 16 straipsnio 7 dalis). Teismas nesivadovavo nurodytomis teisės normomis, neatsižvelgė į teismų praktiką, todėl net nesprendė dėl inžinerinių tinklų reikalingumo viešosioms paslaugoms teikti, netyrė faktų apie inžinerinių tinklų naudojimą. Teismas tik formaliai pasisakė, kad UAB „Grinda“ neturi sudariusi sutarčių su abonentais, negauna jokių pajamų už nuotekų tvarkymą, todėl laikė, kad ieškovė nepaneigė šių aplinkybių. Tokiu būdu atsakovės pareiga pateikti duomenis buvo perkelta ieškovei, kuri negali pateikti sutarčių su gyventojais ir verslo subjektais, nes šiais dokumentais disponuoja tik atsakovė. Byloje nustatyta, kad ieškovei priklausantys inžineriniai tinklai prijungti prie atsakovės valdomų inžinerinių tinklų ir nuotekos, patekusios į ieškovės tinklus ir nutekėjusios per juos, patenka į atsakovės valdomus inžinerinius tinklus ir ten tvarkomos, todėl teismas nepagrįstai netaikė GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalies, kuria remiantis (duomenys neskelbtini) gatvėse esantys fizinių ir juridinių asmenų valdomi gyvenamieji namai ir kotedžai turi nuotekų sistemas, prijungtas prie ieškovės valdomų inžinerinių tinklų, todėl laikoma, kad nuotekų tvarkymo viešoji sutartis sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas. UAB Grinda“ privalo visus (duomenys neskelbtini) gatvėse esančių gyvenamųjų namų savininkus laikyti paviršinių nuotekų šalinimo paslaugų abonentais, apskaičiuoti ir rinkti atitinkamą mokestį, kurį tvirtina savivaldybės taryba. Jei UAB „Grinda“ negauna jokių pajamų, tai yra pačios atsakovės neveikimo ir

pareigų nevykdymo rezultatas. Tokiu būdu teismas nepagrįstai perkėlė ieškovei atsakovės pareigas rasti abonentus, apskaičiuoti jiems mokesčius už nuotekų tvarkymą. Pažymėtina, kad savivaldybė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog UAB „Grinda“ gauna mokestį iš savivaldybės už paviršinių nuotekų tvarkymą visame Vilniaus mieste, pripažino, kad UAB „Grinda“ privalo rinkti mokestį už nuotekas iš juridinių asmenų, registruotų (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijoje, tačiau teismas šiais įrodymais nesivadovavo. Išleistų nuotekų kiekis nustatomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629 patvirtintose Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse nustatyta tvarka ir pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintą Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą. Priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente įtvirtinta tvarka. Teismas, priimdamas nutartį, šių teisės aktų netaikė.

23.5. Teismas, spręsdamas dėl teisingo atlygio infrastruktūros savininkui, nurodė, kad ieškovė, prašydama priteisti sumas dėl jos nuosavybės naudojimo, siekia ne kompensacijos, o pelno, nes ji inžinerinių tinklų neįrengė, o įrodymų, pagrindžiančių eksploatacines išlaidas, nepateikė. Tokias išvadas teismas padarė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-219-313/2015, tačiau nesivadovavo šioje byloje suformuluotu išaiškinimu dėl poreikio nustatyti teisingą balansą tarp skirtingų šalių interesų.

23.6. Lietuvos apeliacinis teismas, 2018 m. spalio 30 d. civilinėje byloje Nr. e2A-446-516/2018 spręsdamas klausimus dėl teisingo atlyginimo savininkui už jo turto naudojimą, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, tačiau šioje byloje tas pats teismas tokių pat nuostatų netaikė. Teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr. Didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97; Didžiosios kolegijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimą byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01). Siekdamas įvertinti valstybės veiksmų suderinamumą su Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimais, teismas turi bendrai išnagrinėti įvairius interesus, atsižvelgdamas į faktą, kad Konvencijos tikslas – užtikrinti teises, „praktines ir veiksmingas“, o ne teorines ir iliuzines. Teismas privalo į situaciją pažvelgti iš esmės, atkreipdamas dėmesį į visas svarbias aplinkybes, įskaitant proceso šalių elgesį, valstybės įtvirtintas priemones ir jų įgyvendinimą. Kai svarstomas bendrojo intereso klausimas, valdžios institucijos turi veikti laiku, tinkamai ir nuosekliai (žr. EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą Fener Rum Erkek Lisesi Vakf prieš Turkiją, peticijos Nr. 34478/97; 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą Bistrović prieš Kroatiją, peticijos Nr. 25774/05).

24. Atsakovė UAB „Grinda“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktu, 8 straipsnio 1 dalimi, GVTNTĮ 1 straipsniu, 3 straipsnio 22, 25 dalimis, 16 straipsnio 3, 5, 6, 8 dalimis, dėl savo viešosios paskirties paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba paviršinių nuotekų tvarkytojui, o tuo atveju, jei taip nėra, įstatymų leidėjas įtvirtina mechanizmą, sureguliuojantį, kaip viešosios infrastruktūros objektai turėtų būti naudojami viešajam interesui tenkinti: 1) turi būti inicijuojamas tokių objektų perdavimas savivaldybės

arba paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybėn; 2) jei dėl perdavimo nuosavybėn susitarti nepavyksta, turi būti tariamasi dėl tokių objektų naudojimo. Situacija, kai gyvenamųjų namų statybos projektą plėtojanti įmonė viešo pobūdžio infrastruktūrą, tokią kaip paviršinių nuotekų šalinimo tinklai, nuosavybės teise neatlygintinai perduoda savivaldybei, yra standartinė ir atitinka aptartą reguliavimą. Paviršinių nuotekų šalinimo tinklai yra statomi kaip sudėtinė pastatų dalis, be kurių šių pastatų vertė labai kristų, tačiau jie patys savaime yra skirti ne pasipelnyti, o statomuose pastatuose gyvensiančių (dirbsiančių) asmenų poreikiams tenkinti, todėl su statytojais yra sudaromos tokios sutartys, kuriomis statytojai įsipareigoja neatlygintinai pastatyti ir perduoti paviršinių nuotekų šalinimo tinklus savivaldybei, kad ji galėtų vykdyti Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 dalyje nurodytą funkciją – organizuoti šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymą. Savivaldybės ar jų kontroliuojamos įmonės, atitinkančios tam tikrus reikalavimus, yra įpareigotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išpirkti ar perimti eksploatuoti fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančius bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros objektus (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 88). Ieškovei priklausantys nuotekų šalinimo tinklai yra sudėtinė Vilniaus miesto centralizuoto nuotekų tinklo dalis ir negali funkcionuoti be likusio tinklo, per kurį ieškovės tinkle susidarančios nuotekos nuvedamos iki atvirų vandens telkinių. Dėl specialios tokių inžinerinės infrastruktūros objektų viešosios paskirties įstatymų leidėjas nustatė specialiąsias nuosavybės teisės į ginčo objektus įgijimo bei eksploatavimo sąlygas, todėl inžinerinių tinklų infrastruktūros objektų civilinė apyvarta yra sąlyginai ribojama. Ieškovė, neturėdama leidimo tvarkyti paviršines nuotekas, negali pati užsiimti paviršinių nuotekų tvarkymo veikla (paviršinių nuotekų tvarkytojas – savivaldybės kontroliuojama įmonė, šio įstatymo nustatyta tvarka įgijusi teisę ir pareigą tvarkyti paviršines nuotekas savivaldybės teritorijoje pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 28 punktą). Ieškovė turi ribotas galimybes atlikti tinklų priežiūros ir remonto darbus, yra teisinių paslaugų teikimo įmonė, neturinti kvalifikacijos, techninių ir teisinių prielaidų vykdyti nuotekų surinkimą, laikymą, transportavimą, valymą, apskaitą, tyrimą, išleidimą į aplinką ir (ar) valymą susidariusių atliekų (dumblo). Ieškovei priklausantys paviršinių nuotekų tinklai technine prasme yra prijungti prie Vilniaus miesto centralizuoto nuotekų tinklo, jų atskyrimas negalimas, nes iš aktualių teritorijų nebūtų surenkamos paviršinės nuotekos, taip padarant žalą šių teritorijų gyventojams bei pažeidžiant viešąjį interesą. Taigi, ieškovė, teikianti teisines paslaugas, todėl atitinkanti teisininko profesionalo kriterijų, žinojo (privalėjo žinoti) nuosavybėn įgyjamo objekto specifiką, pasireiškiančią visuomenine paskirtimi, eksploatavimo ribotumu, specifinėmis nuosavybės įgijimo sąlygomis. Ieškovės nuosavybės teisės į ginčo objektą įgijimas iš varžytynių, esant statytojo ir savivaldybės susitarimui ginčo tinklus perduoti savivaldybės nuosavybėn neatlygintinai, yra kvestionuotinas teisėtumo aspektu, t. y. toks ginčo objekto įgijimo iš varžytynių sandoris yra niekinis (CK 1.80 ir 1.81 straipsniai).

24.2. Pagal 2005 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Luidas“ pasirašytos sutarties 1 straipsnio 2 punktą ir 3 straipsnio 1 punktą UAB „Luidas“ įsipareigojo neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų pagal technines sąlygas projektavimo ir plėtros darbus ir darbų rezultatą neatlygintinai perduoti savivaldybei. Paviršinių nuotekų tinklai buvo įrengti naujai, t. y. sukurtas naujas daiktas, o įstatymas nenustato sutarties, pasirašytos prie projektavimo sąlygų, šio objekto sukūrimo procese privalomos teisinės registracijos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.393 straipsnio 3 dalies ir 4.262 straipsnio nuostatų.

24.3. Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas (CK 4.48 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008). Ieškovė paviršinių nuotekų

tinklus įsigijo iš bankrutavusios statytojos UAB „Luidas“ varžytynių būdu, taigi naujoji savininkė – ieškovė į paviršinių nuotekų tinklus įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek turėjo BUAB „Luidas“, įskaitant pareigą šiuos tinklus neatlygintinai perduoti savivaldybei. Tai, kad bankroto administratorė tinkamai neužbaigė ginčo objekto perdavimo savivaldybei, negali sukurti blogesnės savivaldybės ar jos įmonės padėties, nei buvo susitarta. Taigi būtent savivaldybė turi reikalavimo teisę dėl paviršinių nuotekų tinklų, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutarties sąlygas dėl nuosavybės į ginčo tinklus perdavimo, pagrįstai nusprendė, kad ieškovė pareiškė reikalavimus netinkamam atsakovui. Savivaldybė, pripažinusi, jog ginčo tinklai yra būtini, kad gyventojams būtų užtikrinamas tinkamas vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas, gali inicijuoti procesą dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių tinklų perėmimo, išpirkimo, nuomos ir kt. ir paskui perduoti šiuos tinklus eksploatuoti UAB „Grinda“.

24.4. Ieškovė viso proceso metu bei susitikimo, vykusio prieš teisminį procesą, metu deklaravo turinti tikslų gauti pelno, yra nusipirkusi ne vieną viešosios inžinerinės infrastruktūros objektą ir jos tikslas yra uždirbti iš nuosavybės teise valdomos inžinerinės infrastruktūros gaunant nuomos pajamų. Tai patvirtina ir ieškovės 2016 m. gruodžio 28 d. raštas savivaldybei, kuriame ieškovė pabrėžia nesutinkanti parduoti ginčo lietaus kanalizacijos vamzdynus, o siūlanti juos išsinuomoti. Taigi ieškovė nesiekia teisingo atlygio už savo nuosavybę, o siekia sukurti situaciją, kad ginčo turtas teiktų nuolatinių pajamų.

24.5. Kasacinis teismas, spręsdamas panašų ginčą, išaiškino, kad konkrečiu atveju dėl privačiam asmeniui priklausančių inžinerinių tinklų naudojimo sąlygų sprendžiama tuomet, kai nėra sudarytos pastaruosius klausimus išsprendžiančios sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015). Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalys taikomos tuomet, kai subjektas savo lėšomis yra sukūręs atitinkamą viešosios paskirties turtą ar kitais pagrindais valdo jį nuosavybės teise ir toks turtas yra reikalingas ir tinkamas paviršinėms nuotekoms tvarkyti, tačiau nepavyksta pasiekti susitarimo dėl turto perdavimo savivaldybei ar paviršinių nuotekų tvarkytojui. Šalims klausimą dėl ginčo nuotekų šalinimo tinklų nuosavybės išsprendus sutartimi, GVTNTĮ 16 straipsnio 6 ir 8 dalys netaikomos. Naudojimosi sąlygos nustatomos tik tada, kai nėra sutarties, kurioje apibrėžti nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir nuosavybės klausimai. Bendroji taisyklė pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 5 dalis yra tokia, kad paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba paviršinių nuotekų tvarkytojui ir tik išimtiniais atvejais, vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašu, yra vykdoma infrastruktūros išpirkimo arba naudojimosi tvarkos nustatymo procedūra. Šalims nesusitarus dėl infrastruktūros išpirkimo arba naudojimo sąlygų, šiuos klausimus sprendžia teismas.

24.6. 2016 m. kovo mėnesį bankroto administratorė UAB „Admivita“ kreipėsi į savivaldybę dėl inžinerinių tinklų perdavimo. 2016 m. kovo 21 d. savivaldybė raštu Nr. A51-19997/16(2.9.3.24-UK7) paaiškino, kad lietaus nuvedimo tinklai yra įrengti fiziniams asmenims priklausančiame sklype, todėl į savivaldybės balansą nepriimami. Savivaldybė investuotojų įrengtus tinklus į savivaldybės balansą neatlygintinai perima tik nuo pirmojo šulinio, esančio už sklypo ribų. Todėl tinklai, esantys gatvėse, vadovaujantis Susisiekimo komunikacijų techninėmis sąlygomis Nr. 1736 ir sutartimi, turėjo būti atskirti ir tuomet neatlygintinai perduoti savivaldybei. Šiuo tikslu UAB „Admivita“ kadastrinės bylos buvo grąžintos nurodant, kad jos turi būti padalytos į atskiras lietaus nuotekų tinklų dalis, t. y. viena dalis – tinklai, esantys fiziniams asmenims priklausančiame sklype, kita dalis – Vilniaus miesto bendrojo naudojimo teritorijoje, nuo pirmo šulinio, esančio už sklypo, įrengti lietaus nuotekų tinklai. Esant tokiam padalijimui, savivaldybė būtų neatlygintinai perėmusi Vilniaus miesto bendrojo naudojimo teritorijoje esančius lietaus nuotekų tinklus, tačiau kadastrinių bylų su minėtu padalijimu

Vilniaus miesto savivaldybei pateikta nebuvo ir vietoj to buvo paskelbtos varžytynės, jų metu nuotekų šalinimo tinklai parduoti ieškovei. Taigi, 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskelbtos varžytynės dėl nuotekų šalinimo tinklų negalėjo būti vykdomos, jos buvo paskelbtos neteisėtai bei pažeidžiant tiek viešosios teisės aktus, tiek sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

24.7. Ieškovė nepatyrė jokių ginčo tinklų įrengimo išlaidų, nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų inžinerinių tinklų eksploatavimo išlaidas. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti ne tik naudojimosi nuotekų tinklais mokestį, bet ir nustatyti pareigą atsakovei savo lėšomis juos eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą ir t. t.). Taigi ieškovė tinklų eksploatavimo išlaidas siekia perkelti atsakovei. Ieškovė, investavusi 1201 Eur, tikisi gauti 828 625,48 Eur pajamų (783 927,84 Eur + 44 697,64 Eur = 828 625,48 Eur), nepatirdama jokių infrastruktūros eksploatavimo išlaidų.

24.8. Teismų praktikoje, taikant GVTNTĮ 16 straipsnio 11 dalį ir nustatant panašios inžinerinės infrastruktūros nuomos mokestį, buvo remiamasi ekspertų, kurie naudoja išlaidų (kaštų) metodą ir pajamų metodą, išvadomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-24-302/2017). Taigi, sprendžiant dėl teisingo atlygio infrastruktūros savininkui, turi būti vertinamos tokios aplinkybės kaip infrastruktūrą sukūrusio asmens indėlis, taip pat taikoma proporcingumo gaunamai naudai taisyklė, t. y. UAB „Grinda“ naudos, gautos eksploatuojant ieškovei priklausančią infrastruktūrą, dydis. Taigi UAB „Grinda“ iš (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijose gyvenančių ir registruotų fizinių ar juridinių asmenų negaunant jokių pajamų už nuotekų tvarkymo paslaugas, joks mokestis apskritai neturėtų būti nustatomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl teisingo atlygio, kiekvienu atveju turi būti nustatytas teisingas balansas tarp savivaldybės intereso ir poreikio tinkamai vykdant funkcijas perimti tinklus ar nustatyti naudojimosi jais sąlygas ir asmens teisės gauti kompensaciją už naudojamą nuosavybę, nesitikint papildomo pelno. Teritorijoje, kurioje yra ieškovei priklausantys nuotekų šalinimo tinklai, stovi gyvenamieji daugiabučiai namai, kuriuose gyvena gyventojai (fiziniai asmenys) bei įregistruoti juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise nevaldo žemės sklypo, kuriame yra paviršinių nuotekų šalinimo įrenginiai, prijungti prie UAB „Grinda“ prižiūrimos Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, todėl su jais nėra sudaromos sutartys dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Šioje teritorijoje registruotų juridinių asmenų, turinčių nuosavybės teisę į žemės sklypą, nuosavybės dalis tokia maža ir išreikšta proporcijomis, kad pagal galiojantį apmokestinimo reguliavimą būtų neįmanoma apskaičiuoti jiems taikytino mokesčio. Dėl šios priežasties UAB „Grinda“ (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijose nėra sudariusi jokių sutarčių su abonentais dėl paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo ir negauna jokių pajamų už šios teritorijos nuotekų tvarkymo paslaugas.

24.9. Ieškovė niekaip neįrodė ieškiniu reikalaujamo naudojimosi tinklais mokesčio pagrįstumo. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš UAB „Grinda“ 831,34 Eur fiksuotą mėnesinį mokestį ir mėnesinį kintamą mokestį, susidedantį iš 887,80 Eur Lietuvos vidutinio darbo užmokesčio šalies ūkyje už naudojimąsi ieškovei nuosavybės teise priklausančiais inžineriniais tinklais, nustatant, kad mokestis mokamas kiekvieną mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, pradedant mokėjimus nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. neterminuotai, iš viso – 1719,14 Eur. Ieškovės nuomone, teisingas atlyginimas turi padengti statybos vertę, atkūrimo sąnaudas, dengti mokestines prievoles už gaunamas pajamas, mokesčio administravimą. Pastoviąją kainos dalį ieškovė sieja su statybos verte (pagal VĮ Registrų centro duomenis) ir vamzdynų amortizacijos terminu, nurodydama, kad ją sudaro 831,34 Eur. Tokį skaičiavimą ieškovė aiškino pagal VĮ Registrų centro duomenis pateikta bendra statybos verte, kuri yra 377 165,00 Eur ir kurią dalijo iš 600 mėnesių (tarnavimo normatyvo), taip gaudama mėnesinį naudojimosi tinklais mokestį. Tačiau VĮ Registrų centro pažymose (2.1 punktas) nurodytos atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) nėra faktinė statybos procese patirtų išlaidų vertė. Paviršinių nuotekų šalinimo tinklus įrengė bankrutavusi ir likviduota statybos įmonė „Luidas“, todėl statybos vertė

objektyviai galėtų atsispindėti statytojo statybos dokumentuose. Be to, tinklų statybos vertė ginčo atveju teisinės reikšmės neturi, kadangi šioje byloje turėtų būti sprendžiama dėl teisingos kompensacijos savininko patirtų išlaidų atžvilgiu bei atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, įskaitant tai, kad jis pats šių tinklų neįrengė, o nusipirko juos už 1201 Eur. UAB „Luidas“, statydama ginčo infrastruktūrą, siekė turtinės naudos – brangiau parduoti nekilnojamąjį turtą, kuris su visa reikalinga infrastruktūra yra vertingesnis, negu būtų be jos. Parduodamas gyvenamųjų namų butus statytojas galimai susigrąžino statybų išlaidas. Be to, sukūręs infrastruktūrą statytojas privalėjo ją neatlygintinai perduoti savivaldybei.

24.10. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji yra verslo subjektas, siekiantis ekonominės naudos, todėl turi gauti pelną, kuris sudaro 15 proc. Pirma, paviršinių nuotekų paslaugų teikimo rinka yra monopolinė rinka, kurios kainos yra reguliuojamos Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (toliau – VERT). Pagal VERT 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimo „Dėl nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos pakeitimo“ 2.3.4 punktą, pelnas reguliuojamoje srityje skaičiuojamas nuo būtinųjų sąnaudų, taikant 5 proc. pelno normą, atskaičius pelno mokestį. Taigi, ieškovės pelnas negalėtų būti didesnis, nei nustato VERT, be to, aktualioje teritorijoje nesant abonentų, tokia veikla apskritai neturėtų pelno. Antra, pelnas skaičiuojamas ne nuo turto vertės, kuri ginčo atveju apskritai nėra nustatyta (infrastruktūros objektų vertę nustato nepriklausomi turto vertintojai Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, o tokių duomenų byloje nėra), o nuo padarytų investicijų. Akivaizdu, kad investicijų atžvilgiu prašomos priteisti sumos siekia daugiau nei 1000 proc. pelną. Pažymėtina ir tai, kad versle 5 procentų pelnas laikomas sėkmingu, o pradedančios veiklą įmonės keletą metų veikia nuostolingai. Skaičiuodama mėnesinio mokesčio dydį ieškovė nevertino faktinio ginčo vamzdynų nusidėvėjimo laikotarpio, kuris yra 12 metų.

24.11. Ieškovė nurodo, kad kintama mokesčio suma nustatytina atsižvelgiant į vidutinį šalies darbo užmokestį (887,80 Eur), kuris būtinas gaunamam mokesčiui administruoti ir kitoms išlaidoms. Taigi ieškovė siekia vamzdynų eksploataciją, o kartu ir administravimą perduoti atsakovei, taigi dėl nuomos mokesčio administravimo nėra pagrindo mokėti šalies vidutinį darbo užmokestį.

25. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės normų aiškinimo bei taikymo praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-3-162-1075/2018, Nr. 3K-3-57-313/2017 ir Nr. 3K-3-219-313/2015. Nurodytose bylose buvo sprendžiami klausimai, ar sukurti (turimi) inžineriniai tinklai atitinka viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijos sąvoką, taip pat šiose bylose nebuvo sudarytos sutartys dėl tinklų perdavimo. Šiuo atveju nesprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir funkcijų, nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, ar ginčo paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektai yra reikalingi ir tinkami viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui, ar teritorija pripažinta viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija, nėra duomenų, kad nuotekų tvarkytojas būtų kreipęsis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo (GVTNTĮ 16 straipsnio 7 dalis). Visi šie veiksmai nėra atlikti ir nebuvo svarstomi. Nurodomoje kasacinio teismo praktikoje ir šioje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl ši praktika nėra aktuali nagrinėjamam ginčui.

25.2. Šioje byloje itin reikšminga aplinkybė yra tai, kad remiantis GVTNTĮ 16 straipsnio 5  dalimi bendroji taisyklė yra tokia, jog paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba paviršinių nuotekų tvarkytojui. Ir tik išimtiniais atvejais, vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašu, yra

vykdoma infrastruktūros išpirkimo arba naudojimosi tvarkos nustatymo procedūra. Nagrinėjamas atvejis neatitinka nurodytų sąlygų, kadangi infrastruktūrą įrengusi UAB „Luidas“ yra raštiška sutartimi susitarusi dėl paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei sąlygų, todėl nėra jokio pagrindo pradėti vykdyti ginčo nuotekų šalinimo tinklų išpirkimo arba naudojimosi tvarkos nustatymo procedūros.

25.3. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė už paviršinių nuotekų tvarkymą lėšų gauna iš abonentų ir iš savivaldybės, t. y. už savo teikiamas paslaugas UAB „Grinda“ gauna tam tikrą atlygį, todėl teismas neturi teisinio pagrindo nustatyti jai pareigą neterminuotai naudoti ir eksploatuoti ieškovei nuosavybės teise priklausančius inžinerinius tinklus ir už tai dar priteisti iš atsakovės fiksuotą mėnesinį (nuomos) mokestį, ypač kai nepatiriama infrastruktūros eksploatavimo išlaidų.

25.4. Kadangi nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos (ir atlyginimo už naudojimąsi) nustatymo nebuvo pareikštas, teismai pagrįstai nesprendė, ar savivaldybės institucija (ne)atlieka jai norminiais aktais pavestus veiksmus ir ar (ne)tinkamai gina savo ir vartotojų teises viešojo intereso kontekste, nes tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, kaip ir tinklų perėmimo neatlygintinai arba išpirkimo klausimai.

25.5. Kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais ginčijamos teismų (ne)nustatytos bylos faktinės aplinkybės, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, turėtų būti palikti nenagrinėti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl (ne)tinkamo atsakovo

26. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Jeigu ieškovas nesutinka, kad jis būtų pakeistas kitu asmeniu, tai šis asmuo gali įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Apie tai teismas praneša šiam asmeniui (2 dalis). Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės (3 dalis). Teismui nusprendus pakeisti netinkamą šalį tinkama arba įstojus į bylą trečiajam asmeniui, bylos nagrinėjimas atidedamas. Pakeitus netinkamą šalį tinkama ar

įstojus į procesą naujiems byloje dalyvaujantiems asmenims, bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių, išskyrus atvejus, kai naujai į procesą įstojęs byloje dalyvaujantis asmuo prašo, kad byla būtų nagrinėjama toliau (4 dalis).

27. Aiškindamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 45 straipsnyje įtvirtintos teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2014).

28. Vertindamas atsakovo tinkamumą teismas turi atsižvelgti į šalių tarpusavio teisinius santykius. CPK 135 straipsnyje, įtvirtinančiame reikalavimus, keliamus ieškinio turiniui, nustatyta, kad ieškovas privalo išdėstyti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, nurodyti teisinio ieškinio pagrindo nereikalaujama. Ieškovui išdėsčius faktinį reikalavimo pagrindą, teismas, nagrinėdamas bylą, teisinį santykį kvalifikuoja ex officio (pagal pareigas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad netinkamą šalį pakeisti tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, turi pasiūlyti ieškovui pakeisti pradinį atsakovą tinkamu ir paaiškinti netinkamos šalies nepakeitimo procesines pasekmes. Pirmosios instancijos teismui nepasiūlius ieškovui pakeisti netinkamo atsakovo tinkamu ir nepaaiškinus pasekmių, sprendžiama, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės ir suponuojantis pagrindą panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą bei bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-916/2019, 25 punktas).

30. Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „Grinda“ byloje yra netinkama atsakovė, kasaciniame skunde nurodo, kad jai priklausančiais inžineriniais tinklais faktiškai naudojasi atsakovė, teikdama viešąsias paslaugas.

31. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad ne atsakovė, o savivaldybė turi interesą ir teisines prielaidas įgyti nuosavybėn, nuomotis ir kt. ieškovės nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, nes būtent savivaldybei kyla pareiga užtikrinti aptariamų viešųjų paslaugų teikimą, o ne jos paskirtai nuotekų tvarkymo infrastruktūros tvarkytojai. Teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta.

32. Geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių. Ši aplinkybė lemia ginčo santykių teisinio reglamentavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo klasikinio civilinės teisės santykių, grindžiamų subjektų autonomijos ir sutarties laisvės principais, reglamentavimo. Pagal CK 6.391 straipsnyje įtvirtintą įstatymų konkurencijos taisyklę santykiams, susijusiems su aprūpinimu vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, prioritetiškai taikomos kitų, specialiųjų, įstatymų normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012).

33. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius, –

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas, kurio tikslas – nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimo ir planavimo bendruosius reikalavimus, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai, užtikrintas nepertraukiamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimas, užtikrinta visuomenės poreikius atitinkanti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra ir sudarytos sąlygos fiziniams ir juridiniams asmenims gauti saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog įstatymu savivaldybės įpareigotos užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012).

34. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatyme įtvirtinto tikslo užtikrinti visuomenės poreikius atitinkantį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą siekiama valstybės įgaliotoms institucijoms vykdant šios veiklos valstybinį reguliavimą (nustatant reikalavimus vandens tiekimui, kontroliuojant paslaugų kainas ir kt.) bei savivaldybėms organizuojant viešąjį vandens tiekimą viešojo vandens tiekimo teritorijose (teritorijose, kuriose savivaldybės privalo organizuoti (užtikrinti) viešąjį vandens tiekimą (galiojančios redakcijos Geriamojo vandens įstatymo 2 straipsnio 25 dalis, 4 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012).

35. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktu geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – tai savarankiška savivaldybės funkcija viešųjų paslaugų teikimo gyventojams srityje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymuose (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, Geriamojo vandens įstatyme) nustatyta pareiga savivaldos institucijoms užtikrinti jų teritorijų gyventojams galimybę viešai arba individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu, užtikrinti tiekiamo vandens kokybę ir saugą, rūpintis geriamojo vandens šaltinių apsauga ir kita. Šiai svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui – geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui – užtikrinti būtina valstybei, savivaldybei arba savivaldybės kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir parinktas viešasis tiekėjas. Tam, kad savivaldybė ir vandens tiekėjas galėtų užtikrinti viešosios paslaugos teikimą, be kitų priemonių, turi būti nustatyta tvarka, užtikrinanti vandens tiekimo infrastruktūros priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2015).

36. GVTNTĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, skirta viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 6 ir 8 dalyse ir šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje. Šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga bei tinkama viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui, ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga bei tinkama paviršinių nuotekų tvarkymui, turi būti savivaldybės institucijos iniciatyva perduodama savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui ar paviršinių nuotekų tvarkytojui vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos apraše nustatyta tvarka. Jeigu dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo ir perdavimo savivaldybės arba viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo ar paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybėn susitarti nepavyksta, savivaldybės institucijos iniciatyva turi būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos) ir geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Jeigu dėl šio

straipsnio 6 dalyje nurodytų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros perdavimo ir (arba) jos naudojimo sąlygų susitarti nepavyksta, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką nustato teismas (8 dalis). Prašymą nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką teismui teikia savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija (10 dalis).

37. Nutarties 34–36 punktuose nurodytų teisės normų ir kasacinio teismo išaiškinimų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent savivaldybė, o ne viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas, įstatymo leidėjo įpareigota užtikrinti visuomenės poreikius atitinkantį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą, taigi atitinkamai ir infrastruktūrą, per kurią galėtų tai įgyvendinti. Užtikrindama visuomenės poreikius atitinkantį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą ir atlikdama su tuo susijusias funkcijas savivaldybė pasitelkia viešuosius geriamojo vandens tiekėjus ir nuotekų tvarkytojus. GVTNTĮ 10 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad savivaldybių tarybos paskiria viešuosius geriamojo vandens tiekėjus ir nuotekų tvarkytojus ir paveda viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijose vykdyti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, 6 punkte – kad tvirtina geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, paviršinių nuotekų tvarkytojų veiklos planus, 7 punkte – kad tvirtina paslaugų kainas ir kt. Sisteminė GVTNTĮ 16 straipsnio nuostatų, nurodytų nutarties 36 punkte, analizė leidžia daryti išvadą, kad būtent savivaldybė sprendžia dėl reikalingos bei tinkamos viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui infrastruktūros, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, perdavimo (išpirkimo) savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, o nesusitarus – dėl tokios infrastruktūros naudojimo tvarkos nustatymo tam, kad būtų užtikrinamas viešasis interesas – geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas.

38. Ieškovės teigimu, jos nuotekų tvarkymo infrastruktūra realiai yra naudojama, bet už tai ieškovei neatlyginama. Nagrinėjamoje byloje nustačius tokį faktą pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalį savivaldybės institucijos iniciatyva turėtų būti sudaroma sutartis su ieškove dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos) ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Tokios sutarties nesudarius, t. y. ieškovei ir savivaldybei susitarti nepavykus, pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 10 dalį savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija turėtų teikti prašymą teismui nustatyti nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nusprendžia, kad ne UAB „Grinda“, o būtent savivaldybė turi materialinį suinteresuotumą šioje byloje, kurioje keliamas klausimas dėl ieškovei priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo tvarkos nustatymo, nes, kaip teigia ieškovė, jos infrastruktūra naudojama teikti viešąsias paslaugas, kurių teikimą užtikrina savivaldybė, pasitelkdama tiekėją UAB „Grinda“.

39. Be to, savivaldybė turi materialinį suinteresuotumą šioje byloje ir kitu aspektu – byloje nustatyta, kad ieškovės nuotekų tvarkymo infrastruktūra buvo įrengta dabar jau bankrutavusios UAB „Luidas“ 2005 m. gruodžio 9 d. sudarytos sutarties su Vilniaus miesto savivaldybės administracija „Prie „Daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas (nutekamųjų vandenų siurblinė); (duomenys neskelbtini)“ susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygų Nr. 1736 pakeitimo“ pagrindu. Sutarties 1 straipsnio 2 punkte, 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad UAB „Luidas“ šia sutartimi įsipareigojo neatlygintinai atlikti susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų pagal technines sąlygas projektavimo ir plėtros darbus pagal projektą ir darbų rezultatą neatlygintinai perduoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje gali būti svarbus nuotekų tvarkymo infrastruktūros nuosavybės teisės klausimas, o tai lemia savivaldybės materialinį suinteresuotumą šioje byloje. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė reikšti byloje priešieškinį būtent atsakovui, tretiesiems asmenims tokia teisė nėra suteikiama.

40. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kaip atsakovas yra patrauktas netinkamas asmuo, tą pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pasiūlęs ieškovei pakeisti netinkamą atsakovę UAB „Grinda“ tinkama – savivaldybe ir paaiškinęs nesutikimo tai atlikti pasekmes. Dėl to, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką (nutarties 29 punktas), yra pagrindas konstatuoti, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės.

Dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininko teisės kreiptis į teismą dėl infrastruktūros naudojimosi tvarkos nustatymo

41. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinės teisės į teisminę gynybą išraiška civiliniuose teisiniuose santykiuose: kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą.

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą; 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą). Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019, 17 punktas). Pagal bendrą taisyklę, kai asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu, gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-403/2020, 55 punktas).

43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šiuo metu ieškovei nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) gatvėse esanti nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kurią ji įsigijo 2016 m. rugpjūčio 8 d. varžytynių metu. Ieškovės nuosavybės teisė į šią infrastruktūrą nenuginčyta. Ieškovė kreipėsi į teismą siekdama nustatyti sau priklausančios nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi tvarką, prašydama nustatyti už naudojimąsi jos nuosavybe atitinkamą mokestį.

44. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Viena nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – disponavimo teisė įgyvendinama savininkui sudarant sandorius ir atliekant

juridinius veiksmus. Disponuodamas savo turtu, savininkas savo nuožiūra sprendžia, ar gauti iš turimo turto ekonominės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2012).

45. GVTNTĮ 16 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad teismui priėmus sprendimą nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką, kai dėl šio straipsnio 6 dalyje nurodytų geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros perdavimo ir (arba) jos naudojimo sąlygų susitarti nepavyksta, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkui turi būti teisingai atlyginama už jam nuosavybės teise priklausančios geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą.

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent viešasis vandens tiekėjas ir savivaldybė turi imtis iniciatyvos ir aktyvių veiksmų dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo teisinių santykių įforminimo. Pirma, viešasis vandens tiekėjas turi nuspręsti dėl viešojo vandens tiekimo teritorijoje esančios, bet ne jo valdomos ar naudojamos pagal sutartį geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų reikalingumo ir tinkamumo viešajam vandens tiekimui ir, jeigu reikia, kreiptis į savivaldybę dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalį (galiojančios redakcijos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis). Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, jau vien faktinis nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimas patvirtina jos reikalingumą viešosios paslaugos teikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012). Antra, savivaldybė atitinkamai turi spręsti klausimą dėl galimybės išpirkti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią nuotekų tvarkymo infrastruktūrą savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn arba sudaryti kitą sutartį dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018, 57 punktas).

47. Taigi, remiantis nutarties 36, 46 punktuose nurodytomis teisės normomis ir kasacinio teismo išaiškinimais, GVTNTĮ 16 straipsnio 6, 7 dalyse įtvirtinta savivaldybės ir viešojo vandens tiekėjo pareiga imtis iniciatyvos ir aktyvių veiksmų dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo teisinių santykių įforminimo, tačiau yra galimos ir realios tokios situacijos, kai savivaldybė ir viešojo vandens tiekėjas tokios pareigos nevykdo ir tai galimai nulemia nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kuria faktiškai neatlygintinai naudojasi (jei toks faktas byloje būtų nustatytas) viešojo vandens tiekėjas, savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Tokiu atveju asmuo, kurio manymu, jo nuosavybės teisė yra pažeidžiama, turi teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos (nutarties 41, 42 punktai).

48. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė, kaip dabartinė (duomenys neskelbtini) gatvių nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkė, turi materialinį suinteresuotumą ir atitinkamai teisę kreiptis į teismą dėl, jos manymu, pažeistos nuosavybės teisės į šiuos tinklus gynimo, t. y. nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi tvarkos nustatymo (CPK 5 straipsnio 1 dalis, GVTNTĮ 16 straipsnio 6, 10 dalys). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje akcentavo savivaldybės valios išraiškos būtinumą nagrinėjamam ginčui dėl nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi tvarkos nustatymo spręsti. Ieškovės, kaip dabartinės nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkės, teisė kreiptis į teismą dėl, jos manymu, pažeistos nuosavybės teisės gynimo negali būti eliminuojama.

49. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės priimant procesinį sprendimą šioje byloje.

Dėl nagrinėjamos bylos baigties

50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas (CPK 5, 45 straipsniai, GVTNTĮ 16 straipsnis), neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką (nutarties 29, 34, 35, 42 punktai). Kadangi teismų yra padarytas ir esminis proceso teisės normų pažeidimas (ieškovei nepasiūlyta pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu ir nepaaiškintos nesutikimo tai atlikti pasekmes), nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės (nutarties 40 punktas), tai yra pagrindas panaikinti teismų procesinius sprendimus ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 20 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti Vilniaus apygardos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00636 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-167-313/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00723-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.2.2.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos aruodas“ ir K. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo pagal trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, A. Z., žemės ūkio bendrovės „Trakų artojas“, žemės ūkio bendrovės „Ekogrikis“ ir uždarosios akcinės bendrovės Skolų reguliavimo tarnybos ieškinius atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Verslo taktika“ bankroto byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu; tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos aruodas“, T. K., S. B., R. C., K. K., J. K., V. R., S. P. (S. P.), S. R. (S. R.), uždaroji akcinė bendrovė „Proherus“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tyčinio bankroto požymius ir kompetentingų asmenų pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, A. Z., ŽŪB „Trakų artojas“, ŽŪB „Ekogrikis“, UAB Skolų reguliavimo tarnyba kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti BUAB „Verslo taktika“ (toliau – ir Bendrovė) bankrotą tyčiniu.

3. Ieškovai nurodė, kad UAB „Verslo taktika“ tapo nemoki 2015 m. – Bendrovės turto vertė buvo 513 992 Eur, o skolos – 503 334 Eur, tačiau jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovė, būdama nemoki, toliau vykdė veiklą, sudarinėjo produkcijos pirkimo–pardavimo sutartis, blogino savo padėtį, su kreditoriais neatsiskaitinėjo, savo lėšomis atsiskaitinėjo už prekes ir paslaugas, nesusijusias su savo vykdoma veikla – grūdų supirkimu. Atsakovai neatliko savo, kaip vadovų, pareigų, kad būtų išsaugotas Bendrovės turtas. Iš UAB „Verslo taktika“ į UAB „Baltijos aruodas“ perėjo dirbti daugiau nei pusė darbuotojų, pastaroji įmonė verčiasi tokia pat veikla – supirkinėja grūdus, o jai nuo 2016 m. gruodžio 23 d. vadovauja K. K., iki 2017 m. birželio 1 d. buvęs UAB „Verslo taktika“ akcininku. UAB „Baltijos aruodas“ pradėjo aktyvią ūkinę veiklą tik tada, kai UAB „Verslo taktika“ susidūrė su finansiniais sunkumais. Šios aplinkybės patvirtina verslo perėmimą ir preziumuoja tyčinį bankrotą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu pripažino BUAB „Verslo taktika“ bankrotą tyčiniu.

5. Teismas konstatavo, kad nors UAB „Verslo taktika“ įsteigta 2014 metų pabaigoje, jau nuo 2015 metų ji buvo nemoki ir nuo tada Bendrovės finansinė padėtis nuolat blogėjo, tačiau jos valdymo organai ir dalyviai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2017 m. balandžio mėn. Bendrovė 2015 m. birželio 15 d. ir 2015 m. rugsėjo 1 d. dalimis iš A. D. pasiskolino iš viso 52 000 Eur. Teismo vertinimu, didelių sumų skolinimasis akivaizdžiai patvirtina, kad Bendrovė buvo susidūrusi su sunkumais ir apyvartinių lėšų trūkumu. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įmonė nusipirko 2015 m. derliaus 42 320 kg grūdų už bendrą 8306,40 Eur sumą, tačiau už juos liko nesumokėta 1021,24 Eur iki pat bankroto bylos iškėlimo. Didžioji dalis BUAB „Verslo taktika“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų susidarė 2016 m., nesumokėjus ūkininkams ir pervežėjams už to sezono grūdų supirkimą ir pervežimą, todėl akivaizdu, kad po 2015 m. finansinės atskaitomybės sudarymo Bendrovės valdymo organams turėjo būti žinoma apie įmonės tolimesnės veiklos perspektyvas, tačiau, nepaisydama 2015 m. atsiradusio nemokumo, Bendrovė ir toliau didino savo įsipareigojimus kreditoriams, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.

6. 2015 m. gegužės 6 d. „Citadele faktoringas ir lizingas“ ir BUAB „Verslo taktika“ sudaryta automobilio „Audi Q7“, kuriuo naudojosi išimtinai buvęs bendrovės vadovas T. K., lizingo sutartis turėjo įtakos įmonės nemokumui. Teismas pažymėjo, kad prie įmonės turtinės padėties pablogėjimo prisidėjo ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. UAB Psichologijos akademijos, J. K. bei BUAB „Verslo taktika“ sudaryta studijų sutartis, pagal kurią BUAB „Verslo taktika“ mokėjo už J. K. organizacinės psichologijos studijas. Naujų įsipareigojimų prisiėmimas tik dar labiau pablogino Bendrovės turtinę padėtį.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad BUAB „Verslo taktika“ darbuotojų, kaip kreditorių, 13 586,18 Eur dydžio reikalavimai susidarė per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. kovo mėn., t. y. iš esmės iki bendrovės akcininkų kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Byloje nekilo ginčo, kad Bendrovė 2016 m. pabaigoje visiškai nutraukė veiklos vykdymą. Vadinasi, mažiausiai trečdalis bankroto byloje patvirtintų BUAB „Verslo taktika“ pirmos eilės (darbuotojų) kreditorių reikalavimų susidarė dėl Bendrovės valdymo organų delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

8. 2017 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi BUAB „Verslo taktika“ pardavė UAB „Proherus“ lizingo būdu įgytą automobilį „Audi Q7“ už 36 500 Eur. Galutinai atsiskaičius su lizingo bendrove, šalys nutarė sudaryti tarpusavio atsiskaitymo aktą, pagal kurį UAB „Proherus“ iš likusios sumos įskaitė BUAB „Verslo taktika“ skolą ir pervedė BUAB „Verslo taktika“ 3648,31 Eur. Tuo pat metu bankrutuojanti bendrovė jau turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams: ūkininkui R. K. – 1021,24 Eur, ūkininkei G. J. – 11 093,04 Eur, ŽŪB „Ekogrikis“ – 13 147,62 Eur bei kitiems kreditoriams. Tai reiškia, kad ne tik automobilio lizingo sandoris buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas įmonei, bet ir siekis už jį atsiskaityti su lizingo bendrove ir apmokėti vėliau atsiradusią skolą patvirtina, jog Bendrovė nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio nuostatų, t. y. atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo.

9. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. BUAB „Verslo taktika“ eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime bendrovės akcininkė J. K. pasiūlė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau Bendrovės vadovas ir akcininkas T. K. pasiūlė atidėti bankroto svarstymą, nurodęs, kad yra investuotojų ir vyksta derybos dėl investicijų pritraukimo, tačiau byloje nepateikti duomenys, kad iki bankroto bylos iškėlimo įmonei T. K. būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas atkurti įmonės mokumą. Priešingai, T. K. laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. įnešė į Bendrovės sąskaitas 153 500 Eur, o išsigrynino 191 988,48 Eur sumą, t. y. skirtumas tarp jo įneštų ir išgrynintų įmonės lėšų sudaro 38 488,48 Eur. Vadovas negalėjo pagrįsti nurodytų lėšų panaudojimo. Teismas pažymėjo, kad nors 2016 m. vasario 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu buvo nuspręsta padidinti BUAB „Verslo taktika“ įstatinį kapitalą nuo 2896 Eur iki 31 856 Eur, tačiau pagal bankroto administratoriaus pateiktus duomenis (kasos pajamų orderius) įstatinis kapitalas buvo padidintas

7963,36 Eur suma. Teismas padarė išvadą, kad įstatinio kapitalo padidinimas neturėjo įtakos įmonės mokumui.

10. Įmonės vadovams nevykdant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir iš esmės nuo 2015 m. tęsiant įmonės nuostolingą veiklą, buvo gerokai padidinti finansiniai įsipareigojimai, o tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius, nes tokiais Bendrovės valdymo organų veiksmais buvo suvaržytos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės, kaip skolininkės, turtą.

11. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi, kuria BUAB „Verslo taktika“ iškelta bankroto byla, įmonės valdymo organams nustatytas 10 dienų terminas po nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. birželio 13 d. Visi dokumentai ir turtas turėjo būti perduoti bankroto administratoriui iki 2017 m. birželio 26 d. Bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi Bendrovės dokumentai, tarp perduotų dokumentų nebuvo apskaitos registrų, avansinių apyskaitų, sąskaitų registracijos žurnalų. Šie duomenys pagrindė, kad buvo sąmoningai siekiama nuslėpti BUAB „Verslo taktika“ turto iššvaistymą ar pažeidimus, atsiskaitant su pasirinktais kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nustačius byloje kitas aplinkybes, pagrindžiančias siekį tyčia privesti įmonę prie bankroto ir nuslėpti įmonės turtinę padėtį bei galimą turto iššvaistymą, yra pakankamas įmonės bankrotui pripažinti tyčiniu, be kita ko, ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

12. Teismas taip pat padarė išvadą, kad Bendrovės valdymo organai, kuriems geriausiai buvo žinoma apie įmonės finansinę padėtį, sąmoningai siekė tęsti įmonės veiklą bet kokia kaina, organizavo įmonės veiklą taip, kad jos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo faktiškai panaikintos. Dėl įmonės valdymo organų sąmoningų tyčinių veiksmų nebelikus apyvartinių lėšų ir kreditoriams atlikus aktyvius skolų išieškojimo veiksmus, Bendrovės tolimesnė veikla tapo neįmanoma ir buvo perkelta į kitą įmonę. Teismas konstatavo tiesioginį priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo. Todėl bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose ir 3 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais.

13. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs trečiųjų asmenų UAB „Baltijos aruodas“, S. B., J. K., K. K. apeliacinius skundus, 2020 m. vasario 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir papildomai pažymėjo, kad 2016 m. vasario 17 d. akcijų dovanojimo sutartimi J. K. neatlygintinai perleido K. K. 13 vnt. Bendrovės akcijų. Nurodytos sutarties 3.2.2 punkte yra nurodyta, kad įgijėjas, prieš sudarydamas sutartį, susipažino su Bendrovės vykdoma ūkine komercine veikla, finansinės atskaitomybės ir kitais su Bendrovės vykdoma veikla susijusiais dokumentais, juos suprato ir (arba) turėjo galimybę konsultuotis su atitinkamos srities specialistais, todėl visą informaciją suprato. Šias ir kitas nuostatas K. K. patvirtino savo parašu, todėl laikytina, kad perleidžiant neatlygintinai akcijas jis buvo supažindintas su visa BUAB „Verslo taktika“ 2015 metų finansine atskaitomybe, todėl tai, kad Bendrovės skolos yra artimos jos turimo turto vertei, akcijų įgijėjui turėjo būti žinoma.

15. Bendrovės akcininkai aktyviai dalyvavo jos veikloje ir ją valdant. Su tiekėjais sutartis pasirašinėjo V. R., kuris buvo Bendrovės akcininkas, pirkimų ir logistikos direktorius, vėliau įsidarbinęs UAB „Baltijos aruodas“ vadybininku. K. K. bankrutavusioje Bendrovėje ėjo komercijos direktoriaus pareigas. Tiek Bendrovės įstatai, tiek Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ir ABĮ) įtvirtina akcininkams teisę gauti informaciją apie bendrovę, išskyrus nustatytas išimtis. Apeliacinės instancijos

teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog akcininkai, būdami ir įmonės darbuotojai, gana aktyviai dalyvavo valdant įmonę ir jos vykdomoje veikloje, todėl negalėjo nežinoti tikrosios jos turtinės padėties. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo teko ne vien įmonės vadovui ir akcininkui T. K., bet ir visiems Bendrovės valdymo organams, neįrodžius, kad jie apie prastą įmonės finansinę padėtį nieko nežinojo.

16. Esant 38 488,48 Eur skirtumui tarp BUAB „Verslo taktika“ vadovo T. K. įneštų ir išgrynintų įmonės lėšų, Bendrovės akcininkai, žinodami šią situaciją, nesiėmė veiksmų buvusio vadovo pasisavintoms lėšoms susigrąžinti, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jie tokiais savo veiksmais nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, arba jas vykdė netinkamai.

17. Bankrutavusi įmonė nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio nesudarinėjo su tiekėjais pirkimo–pardavimo sutarčių, tačiau priėmė į darbą kitus direktorius, išpardavinėjo turimą turtą, rugsėjo mėnesį vyko išplėstinė grūdų realizacija už mažesnę nei pirkimo kainą, o prieš pat pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimą padavimą teismui buvo atleisti visi darbuotojai. Teismas nusprendė, kad Bendrovės valdymo organai veikė kryptingai siekdami užbaigti įmonės vykdomą ūkinę komercinę veiklą, išparduoti jai priklausantį turtą, atsargas (grūdus), perkelti į kitą įmonę darbuotojus, kurie gali gauti naudos pareiškę pirmos eilės kreditoriaus reikalavimus bankrutavusiai Bendrovei, ir tik tuomet kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad UAB „Baltijos aruodas“ veikia tuo pačiu adresu, buvo įsteigta to paties asmens beveik tuo pačiu metu kaip ir bankrutavusi Bendrovė bei vykdo veiklą, identišką tai, kurią vykdė bankrutavusi įmonė, todėl padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog BUAB „Verslo taktika“ veikla buvo perkelta į UAB „Baltijos aruodas“.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu tretieji asmenys UAB „Baltijos aruodas“ ir K. K. prašo: 1) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nutarties motyvą „darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad BUAB „Verslo taktika“ veikla buvo perkelta į UAB „Baltijos aruodas“ (Nutarties 65 punktas), konstatuojant, kad byloje nebuvo nustatyta UAB „Verslo taktika“ veiklos perkėlimo į UAB „Baltijos aruodas“; 2) patenkinus kasacinio skundo 1 prašymą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo motyvus: „bendrovės tolimesnė veikla tapo neįmanoma ir buvo perkelta į kitą įmonę“ (sprendimo 88 punktas); „Bendrovės valdymo organai ir dalyviai bei trečiasis asmuo UAB „Baltijos aruodas“, bendrovės kreditorių argumentų dėl tyčinio bankroto ir veiklos perkėlimo nepaneigė, įrodymų, pagrindžiančių siekį išsaugoti bendrovės veiklą ir turto (lėšų) panaudojimą veiklos tikslais, nepateikė“ (sprendimo 89 punktas); 3) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nutarties motyvą „BUAB „Verslo taktika“ <...> akcininkai, turėdami pareigą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo“ (nutarties 47 punktas), konstatuojant, kad nėra nustatyta bendrovės dalyvio K. K. veiksmų ar neveikimo dėl nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, lėmusių bendrovės bankroto pripažinimą tyčiniu; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė ĮBĮ 2 straipsnį ir 20 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą ir 3 dalies 1 punktą, nes, nurodęs formalius ĮBĮ nustatytus tyčinio bankroto požymius (nesikreipimą laiku dėl bankroto bylos iškėlimo ir verslo perkėlimą), nenustatė, kad šiais veiksmais tretieji asmenys

sąmoningai siekė privesti Bendrovę prie bankroto ir šie veiksmai lėmė esminį nemokios Bendrovės padėties pablogėjimą. Teismai nekonstatavo priežastinio ryšio tarp Bendrovės padėties pasunkėjimo ir kasatorių veiksmų. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kaip pasikeitė Bendrovės padėtis, kai K. K., Bendrovei jau esant nemokiai, tapo jos akcininku ir nesiėmė veiksmų dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, ar jos padėtis kaip nors pasikeitė perkėlus verslą (teismai konstatavo, kad iki Bendrovės darbuotojų įdarbinimo UAB „Baltijos aruodas“ Bendrovė jau buvo nutraukusi savo veiklą ir neturėjo jokio turto).

18.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį – kad bendrovės verslas buvo perkeltas. Teismas, nesant bankrutuojančios Bendrovės turto, sutarčių ar reikalavimo teisių perdavimo trečiajam asmeniui, nepagrįstai Bendrovės dalies darbuotojų įsidarbinimą UAB „Baltijos aruodas“ laikė pakankamu verslo perkėlimui, kaip jis apibrėžtas pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, konstatuoti. Pagal šią normą prezumpcijai būtina, kad veikla ir turtas į kitą įmonę būtų perkelti tam tikru būdu – įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus. Nagrinėjamu atveju Bendrovė dėl lėšų trūkumo iš esmės nutraukė savo veiklą, o UAB „Baltijos aruodas“ pradėjo savo veiklą niekaip nepasinaudodama Bendrovės įdirbiu. Bankroto administratorius nenustatė jokio Bendrovės turto, teisių ar reikalavimų perdavimo iš Bendrovės trečiajam asmeniui UAB „Baltijos aruodas“.

18.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovės akcininkai, laiku nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su Bendrovės valdymu, arba jas vykdė netinkamai, t. y. teismas nusprendė, kad atsakingi ne tik Bendrovės valdymo organai (vadovas ir valdyba), bet ir jos akcininkai, įskaitant K. K. ĮBĮ pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pirmiausia nustato įmonės vadovui. K. K., būdamas Bendrovės akcininkas, nedisponavo reikiama informacija, kuri leistų jam spręsti apie Bendrovės nemokumo situacijos atsiradimą. Jokie K. K. veiksmai, susiję su pavėluotu kreipimusi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, nelėmė jos būsenos pablogėjimo.

18.4. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šioje dalyje aptartų požymių. Tačiau jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje turėjo vertinti, kada atsirado mažųjų Bendrovės akcininkų pareiga imtis veiksmų dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, taip pat ar šios pareigos pažeidimas įrodo Bendrovės mažųjų akcininkų (K. K. turėjo 13 proc. Bendrovės akcijų) siekį privesti įmonę prie bankroto ir tai yra pakankama tyčiniam bankrotui konstatuoti, ar tyčinio bankroto požymių turintys neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, ar jų padarinius būtų galima pašalinti nepripažįstant bankroto tyčiniu, kitais įstatyme nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais.

19. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo S. B. prašo skundo netenkinti ir priteisti jai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismui nustačius valdymo organų veiksmų visumą, lėmusią bankroto pripažinimą tyčiniu, kelių asmenų eliminavimas iš teismų sprendimo ir nutarties motyvų yra nepagrįstas ir negalimas, nes teismas iš esmės privalėtų pasisakyti dėl kiekvieno iš valdymo organų (4 akcininkų, 4 valdybos narių, 3 skirtingais laikotarpiais veikusių vadovų) veiksmų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo išsamiai pasisakyta dėl Bendrovės akcininko K. K. veiksmų. Be to, kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenagrinėja.

19.2. Kasacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai verslo perkėlimą konstatavo remdamasis su verslo perkėlimu nesusijusiomis aplinkybėmis, yra fakto klausimai, kurie nėra kasacijos objektas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.

19.3. K. K., būdamas 13 proc. akcijų savininkas, vadovaujantis ABĮ 18 straipsniu, turėjo teisę gauti informaciją apie Bendrovę, kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydamas atlyginti Bendrovei žalą dėl Bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų netinkamo vykdymo. Aplinkybė, kad pareiškimą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo teismui pateikė trys jos akcininkai, įskaitant K. K., patvirtina, kad tokia galimybė akcininkams buvo, tik akcininkai delsė ja pasinaudoti. Taigi, laikytina, kad teismai pagrįstai laikė atsakingais už pavėluotą kreipimąsi į teismą ne tik Bendrovės valdymo organus, bet ir jos akcininkus.

20. Atsiliepimu į kasacinį skundą tretieji asmenys A. Z., ŽŪB „Trakų artojas“ ir ŽŪB „Ekogrikis“ prašo skundo netenkinti, sutikdami su teismų padarytomis išvadomis bei pažymėdami, kad apeliacinės instancijos teismo motyvuojamoji dalis yra išsami ir pagrįsta, priimta tinkamai ir teisingai įvertinus visą nagrinėtos bylos medžiagą, todėl jokie nutarties motyvuojamosios dalies teiginiai neturi būti panaikinti, o priešingu atveju nutartis prarastų prasmę.

21. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo J. K. prašo tenkinti kasaciniame skunde nurodytą prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvą, kad Bendrovės akcininkai, turėdami pareigą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, ir netenkinti prašymo dėl motyvų, kuriais pripažinta, kad Bendrovės veikla buvo perkelta į UAB „Baltijos aruodas“, panaikinimo. Atsiliepimo argumentais sutinkama su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nustatytų aplinkybių visuma (darbuotojų ir tiekėjų perėjimas į UAB „Baltijos aruodas“) suteikė pagrindą padaryti išvadą, kad Bendrovės veikla buvo perkelta. Kitais atsiliepimo argumentais nesutinkama su kasacinio skundo motyvais dėl K. K. nežinojimo apie Bendrovės nemokumą, tačiau prisidedama prie motyvų, kad Bendrovės akcininkai nėra atsakingi už nesikreipimą į teismą laiku dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų ir galimybės skųsti procesinių sprendimų motyvus

22. CPK 340 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys šio kodekso XVII skyriuje nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka. CPK 347 straipsnio 1 dalies 4 punktas reikalauja, kad kasaciniame skunde būtų nurodytas kasatoriaus prašymas. Tačiau įstatymas nedetalizuoja, koks gali būti kasatoriaus prašymo turinys, ar kasaciniu skundu galima prašyti peržiūrėti ne skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį, o tik teismo nutarties motyvuojamosios dalies išvadas. Civilinis procesas yra skirtas pažeistai ar ginčijamai asmens materialinei subjektinei teisei ar įstatymų saugomam interesui ginti (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis). Taigi teismo procesas nėra savitikslis. Jame pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, ar teisminės gynybos prašančio asmens teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti, o jei taip – kokiais teisiniais būdais jie gali ir turi būti apginti.

23. Vadovaujantis CPK 331 straipsnio 5 dalimi, rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje turi būti nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi yra išreiškiama priimto teismo sprendimo (nutarties) esmė. Kitos apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalys yra loginiais ir struktūriniais ryšiais neatskiriamai susijusios su sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi, egzistuoja, turi prasmę ir reikšmę tik kartu su ja, nes yra skirtos rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo motyvams pateikti, situacijai ir kitoms aplinkybėms, kuriomis buvo priimtas atitinkamas teismo sprendimas, aprašyti. Vadinasi, lemiamą reikšmę bylos šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims turi apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis, ji šalims sukelia tiesioginius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

24. Taigi, apibendrinant darytina išvada, kad paprastai gali būti skundžiama tik apeliacinio teismo sprendimo rezoliucinė dalis, nes ja išsprendžiamas ginčas ir būtent teismo sprendimo rezoliucine dalimi sukuriama teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia.

25. Tačiau kai kuriais atvejais ne tik sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir padarytos išvados gali turėti prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir res judicata galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje, siekdamas teisingai išspręsti konkretų ginčą, teismas gali konstatuoti aplinkybes ir padaryti išvadas, kurios ne tik tiesiogiai siejasi su teismo sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi ir ją pagrindžia, bet gali sukelti atskirus teisinius padarinius ir už konkretaus ginčo (bylos) ribų.

26. Kasacinis teismas dėl galimybės skųsti kasacine tvarka teismo motyvus yra suformulavęs tokią taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus). Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2

straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

27. Nagrinėjamoje byloje tretieji asmenys K. K. ir UAB „Baltijos aruodas“ kasaciniu skundu neprašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo UAB „Verslo taktika“ bankrotas pripažintas tyčiniu, tačiau nurodo, kad tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teismai sprendimų motyvuose nepagrįstai trečiuosius asmenis įvardijo tarp kitų Bendrovės valdymo organų, atsakingų už tyčinio bankroto situacijos sukėlimą, K. K., kaip akcininkui, laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo ir Bendrovės veiklą perkėlus į kitą įmonę – UAB „Baltijos aruodas“, tokiu būdu tyčia Bendrovę privedus prie bankroto.

28. Pagal ĮBĮ (čia ir toliau – 2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1962 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.

29. Taigi, teismų sprendimais nustačius, kad būtent trečiųjų asmenų (kasatorių) veiksmais (neveikimu) Bendrovė tyčia buvo privesta prie bankroto, tokios išvados šiems asmenims galėtų sukelti teisines pasekmes, susijusias su žalos atlyginimu. Todėl laikytina, kad šioje byloje yra pagrindas nagrinėti bylą kasacine tvarka pagal trečiųjų asmenų skundus dėl teismo sprendimo motyvų.

30. Teisėjų kolegija, įvertindama aptartą situaciją ir teisinį reglamentavimą, toliau nutartyje pasisakys, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados yra reikšmingos tyčinio bankroto aspektu būtent trečiųjų asmenų (kasatorių) teisių ir pareigų apimčiai.

Dėl tyčinio bankroto požymio – įmonės vadovo ar kito kompetentingo asmens nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

31. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalis apibrėžia subjektus, turinčius teisę ar pareigą teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (toliau – vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją); 3) likvidatorius.

32. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

33. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).

34. Vienu iš tyčinio bankroto požymių įstatymas įvardija situaciją, kai įmonės vadovas ar kitas kompetentingas asmuo nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

35. Kasacinis teismas išaiškino, kad, atsižvelgdama į tai, jog įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).

36. Aptarta kasacinio teismo praktika ir teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą ir iš to kylantys padariniai visų pirma tenka įmonės vadovui, o kitiems subjektams – tiek, kiek tokia jų pareiga reglamentuota atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

37. Trečiasis asmuo K. K. kasaciniame skunde teigia, kad teismas be pagrindo skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog tiek valdymo organai, tiek ir akcininkai nevykdė pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą, žinodami apie jos nemokumą nuo 2015 metų, ir tokiu būdu dar labiau blogindami Bendrovės finansinę situaciją. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu.

38. Įmonės nemokumo pradžios nustatymas yra fakto klausimas, o kasacinis teismas iš naujo faktinių aplinkybių nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl trečiojo asmens kasacinio skundo argumentai, kad jis nuo 2015 m. neturėjo galimybės žinoti įmonės finansinės situacijos, negali būti kasacinio teismo vertinami kaip teismo jau nustatyti faktai. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija gali vertinti, kiek faktinės situacijos (nemokumo) buvimas buvo reikšmingas trečiojo asmens, kaip akcininko, veiksmams dėl bankroto bylos Bendrovei inicijavimo.

39. Akcininko (bendrovės dalyvio) teises ir pareigas apibrėžia Akcinių bendrovių įstatymas. Akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Esant toms pačioms aplinkybėms visi tos pačios klasės akcijų savininkai turi vienodas teises ir pareigas (ABĮ 3 straipsnis).

40. Akcininkų turtinės ir neturtinės teisės nustatytos ABĮ 15 ir 16 straipsniuose: 1) gauti bendrovės pelno dalį (dividendą); 2) gauti bendrovės lėšų, kai bendrovės įstatinis kapitalas mažinamas siekiant akcininkams išmokėti bendrovės lėšų; 3) nemokamai gauti akcijų, kai įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų, išskyrus ABĮ 42 straipsnio 3 dalyje nustatytas išimtis; 4) pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas ABĮ nustatyta tvarka nusprendžia pirmumo teisę visiems akcininkams atšaukti; 5) įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei, tačiau bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto. Bendrovei skolinantis iš akcininko, palūkanos negali viršyti paskolos davėjo gyvenamojoje ar verslo vietoje esančių

komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, galiojusios paskolos sutarties sudarymo momentu. Tokiu atveju bendrovei ir akcininkams draudžiama susitarti dėl didesnių palūkanų dydžio; 6) gauti likviduojamos bendrovės turto dalį; 7) kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas turtines teises. Neturtinės akcininkų teisės: 1) dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; 2) iš anksto pateikti bendrovei klausimų, susijusių su visuotinių akcininkų susirinkimų darbotvarkės klausimais; 3) pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; 4) kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų ABĮ ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Bendrovės įstatuose gali būti nustatytos ir kitos neturtinės teisės. Taip pat akcininkui suteikta teisė gauti informaciją, kuri apima ir teisę susipažinti su įmonės finansine padėtimi ir jos finansiniais dokumentais (ABĮ 18 straipsnis).

41. Aptarto teisinio reglamentavimo pagrindu kasacinio teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad, analizuojant akcininko teisių apimtį sistemiškai su ĮBĮ normomis dėl teisės ir pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą ir iš to kylančius padarinius, darytina išvada, jog akcininkas turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti įmonei bankroto bylą. Tokia akcininko pareiga galėtų būti konstatuota tik tuomet, jei būtų nustatytos aplinkybės, kad įmonės vadovas de facto (faktiškai) nevadovauja įmonei, o jo funkcijas (pvz., sutarčių sudarymą, buhalterinių ataskaitų tvirtinimą ir pan.) faktiškai vykdo akcininkas ar akcininkai.

42. Byloje teismai nenustatė ir nebuvo įrodinėjama, kad faktinis vadovas T. K. ar kiti po jo vadovo pareigas ėję asmenys būtų tik formalūs vadovai ir kad tokias pareigas būtų atlikę akcininkai. Taip pat nenustatyta, kad akcininkai būtų atlikę kokius veiksmus, sudarinėję sandorius ir kitaip savarankiškai veikę kaip Bendrovės vadovai bei taip padarę finansinės žalos Bendrovei, priešingai, nustatyta, kad, įmonės situacijai esant prastai ir visuotiniam akcininkų susirinkimui nusprendus padidinti įstatinį kapitalą, šis buvo padidintas 7963,36 Eur suma.

43. Minėta, kad, nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus ĮBĮ pakeitimams, įstatyme nėra įtvirtinta akcininko (įmonės dalyvio) tiesioginės pareigos kreiptis su pareiškimu į teismą, jeigu nustatomas įmonės nemokumas (ĮBĮ 5, 8 straipsniai). Tokia pareiga expressis verbis (aiškiais žodžiais) nenustatyta ir ABĮ.

44. Taigi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios, kokie subjektai turi pareigą inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą, prasme akcininkai nei pagal šį įstatymą, nei pagal kitus akcininkų kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus (šiuo atveju ABĮ) neturi tiesioginės pareigos kreiptis su pareiškimu iškelti nemokios įmonės bankroto bylą.

45. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados, kad, nuo 2015 metų Bendrovei esant nemokiai, jos valdymo organai ir akcininkai (taip pat ir K. K.) turėjo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti Bendrovei bankroto bylą, neatitinka aptartų materialiosios teisės normų ir iš apeliacinės instancijos teismo nutarties šios išvados šalintinos.

Dėl įmonės veiklos perkėlimo, kaip tyčinio bankroto prezumpcijos

46. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys.

47. Trečiųjų asmenų K. K. ir UAB „Baltijos aruodas“ kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų padarytos išvados, jog Bendrovės veikla buvo perkelta į UAB „Baltijos aruodas“, yra nepagrįstos ir kad jokia veikla apskritai nebuvo perkelta, nes vien tik darbuotojų perėjimas į kitą įmonę neatitinka veiklos perkėlimo požymių. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

48. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes apie įmonių UAB „Baltijos aruodas“ ir UAB „Verslo taktika“ sąsają: abiejų įmonių steigėja ta pati – J. K.; UAB „Verslo taktika“ komercijos direktoriumi dirbo K. K., kuris nuo 2016 m. vasario 17 d. buvo UAB „Verslo taktika“ akcininku, o nuo 2016 m. lapkričio 30 d. jis tapo UAB „Baltijos aruodas“ direktoriumi; kitas UAB „Verslo taktika“ akcininkas V. R. taip pat tapo UAB „Baltijos aruodas“ darbuotoju. Taip pat teismai nustatė, kad, UAB „Verslo taktika“ jau tapus nemokiai (nustatyta, kad prie bankroto įmonė privesta tyčia), dauguma įmonės darbuotojų perėjo dirbti būtent į UAB „Baltijos aruodas“.

49. Nustatytų aplinkybių pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovės valdymo organai tyčiniais sąmoningais veiksmais, aplaidžiai tvarkydami buhalterinę apskaitą, netaupiai ir neekonomiškai naudodami įmonės lėšas, praradę Bendrovės buhalterinius dokumentus ir jų neperdavę bankroto administratoriui, siekė visiškai sužlugdyti Bendrovę, kad galėtų jos veiklą perkelti į susijusią bendrovę „Baltijos aruodas“.

50. Faktinių aplinkybių byloje nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija, kasacinis teismas faktinių aplinkybių iš naujo nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

51. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl Bendrovės veiklos perkėlimo, neturi pagrindo kitokiai išvadai, nei byloje padarė žemesnės instancijos teismai. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, tretieji asmenys K. K. ir UAB „Baltijos aruodas“, kasaciniu skundu skųsdami apeliacinės instancijos teismo motyvus, siekia apginti savo interesus nuo galimų tyčinio bankroto konstatavimo padarinių (žalos atlyginimo), tačiau nagrinėjamoje byloje teismai nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje sprendimo ir nutarties dalyse dėl šių asmenų teisių ir pareigų, kylančių iš Bendrovės veiklos perkėlimo, apskritai nepasisakė. Kasaciniu skundu prašoma pašalinti pirmosios instancijos teismo sprendimo 89 punkte padarytą išvadą „Bendrovės valdymo organai ir dalyviai bei trečiasis asmuo UAB „Baltijos aruodas“, bendrovės kreditorių argumentų dėl tyčinio bankroto ir veiklos perkėlimo nepaneigė, įrodymų, pagrindžiančių siekį išsaugoti bendrovės veiklą ir turto (lėšų) panaudojimą veiklos tikslais, nepateikė“. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šią išvadą teismas padarė atsakydamas į atsakovų ir trečiųjų asmenų atsiliepimus, o ne konstatuodamas šiuos konkrečius veiksmus, kuriais Bendrovės veikla buvo perkelta.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvų matyti, jog teismai, remdamiesi nustatytomis netinkamo įmonės valdymo, ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymo ir Bendrovės veiklos perkėlimo aplinkybių visuma, konstatavo Bendrovės tyčinį bankrotą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies nuostatų, įtvirtinančių tyčinio bankroto požymius, pagrindu. Teismai nenurodė motyvų, kuriais būtų konstatuotas pagrindas tyčinio bankroto prezumpcijai pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kurio nuostatos analizuojamos kasacinio skundo argumentuose. Dėl to šie argumentai nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

53. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, tretiesiems asmenims kasaciniu skundu neginčijant šioje byloje priimto sprendimo pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu, skundžiami procesiniai sprendimai paliekami iš esmės nepakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), iš pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pašalinant argumentus, kuriais konstatuota Bendrovės akcininkų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. Teisėjų kolegija, pripažinusi pagrįstais dalį kasacinio skundo reikalavimų pašalinti kai kuriuos pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentus, konstatuoja, kad kasacinį skundą pateikusiems asmenims atlygintina pusė jų bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, o kitos dalies kasacinio skundo netenkinant, šiems bylos dalyviams tenka pareiga atlyginti atsiliepimus į kasacinį skundą pateikusių asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tenkinant kasacinio skundo reikalavimą, tapatų nurodytam trečiųjų asmenų UAB „Baltijos aruodas“ ir K. K. apeliaciniame skunde, atitinkamai perskirstomos šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

55. Trečiasis asmuo J. K. neprašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo, be to, ji prisidėjo prie tenkinamo kasacinio skundo prašymo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, susijusius su Bendrovės akcininkų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteisiamas nei J. K. iš UAB „Baltijos aruodas“ ir K. K., nei iš jos nurodytiems asmenims.

56. Byloje pateikti duomenys, kad UAB „Baltijos aruodas“ patyrė 2090,88 Eur išlaidų kasaciniame teisme ir 2686,20 Eur – apeliacinės instancijos teisme. Trečiasis asmuo S. B. kasaciniame teisme patyrė 1314 Eur, o trečiasis asmuo ŽŪB „Trakų artojas“ – 653,40 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme. Šis bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija maksimalaus atlyginimų dydžių, kuriuos rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

57. Taigi trečiajam asmeniui UAB „Baltijos aruodas“ priteistina pusės išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – 1045,44 Eur. Šią sumą turi atlyginti su tenkintu kasacinio skundo reikalavimu nesutikę tretieji asmenys A. Z., ŽŪB „Trakų artojas“, ŽŪB „Ekogrikis“ ir S. B. lygiomis dalimis – po 261,36 Eur. UAB

„Baltijos aruodas“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 2686,20 Eur išlaidų, todėl pusę jų – 1343,10 Eur turi atlyginti su analogišku apeliacinio skundo reikalavimu nesutikę tretieji asmenys A. Z., ŽŪB „Trakų artojas“ ir ŽŪB „Ekogrikis“ lygiomis dalimis – po 447,70 Eur. Sudėjus kasaciniame ir apeliacinės instancijos teismuose UAB „Baltijos aruodas“ priteistinus bylinėjimosi išlaidų atlyginimus, iš viso iš pastarųjų trijų asmenų UAB „Baltijos aruodas“ naudai priteistina po 709,06 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

58. Trečiajam asmeniui ŽŪB „Trakų artojas“ priteistina pusės išlaidų, patirtų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, atlyginimas – 326,70 Eur lygiomis dalimis – po 163,35 Eur iš trečiųjų asmenų UAB „Baltijos aruodas“ ir K. K. Trečiajam asmeniui S. B. priteistina pusės jos išlaidų, patirtų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, atlyginimas – 657 Eur lygiomis dalimis – po 328,50 Eur iš trečiųjų asmenų UAB „Baltijos aruodas“ ir K. K.

59. Įskaičius trečiųjų asmenų UAB „Baltijos aruodas“ ir ŽŪB „Trakų artojas“ bei UAB „Baltijos aruodas“ ir S. B. tarpusavyje mokėtinas sumas, UAB „Baltijos aruodas“ iš ŽŪB „Trakų artojas“ priteistina 545,71 Eur, o S. B. iš UAB „Baltijos aruodas“ – 67,14 Eur.

60. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 42,19 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinus pusę kasacinio skundo reikalavimų, pusė nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteistina valstybės naudai iš trečiųjų asmenų UAB „Baltijos aruodas“ ir K. K. lygiomis dalimis – po 10,55 Eur iš trečiųjų asmenų UAB „Baltijos aruodas“ ir K. K., o kita pusė – iš trečiųjų asmenų A. Z., ŽŪB „Trakų artojas“, ŽŪB „Ekogrikis“ ir S. B. lygiomis dalimis – po 5,27 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistus, pašalinant iš jų motyvuojamųjų dalių argumentus, kuriais konstatuota UAB „Verslo taktika“ akcininkų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Verslo taktika“ iškėlimo.

Priteisti UAB „Baltijos aruodas“ iš A. Z. ir ŽŪB „Ekogrikis“ po 709,06 Eur (septynis šimtus devynis Eur 6 ct), o iš ŽŪB „Trakų artojas“ – 545,71 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt penkis Eur 71 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti ŽŪB „Trakų artojas“ iš K. K. 163,35 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt tris Eur 35 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti S. B. iš UAB „Baltijos aruodas“ 67,14 Eur (šešiasdešimt septynis Eur 14 ct), o iš K. K. – 328,50 Eur (tris šimtus dvidešimt aštuonis Eur 50 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „Baltijos aruodas“ ir K. K. po 10,55 Eur (dešimt Eur 55 ct), o iš A. Z., ŽŪB „Trakų artojas“, ŽŪB „Ekogrikis“ ir S. B. – po 5,27 Eur (penkis Eur 27 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00702 2021-01-18 2021-01-06 2021-01-06 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-168-695/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11982-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5.1; 3.5.16; 3.5.24

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens skolininko M. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio Regimanto Budreikos pareiškimą dėl baudos skyrimo už privalomojo nurodymo nevykdymą, suinteresuoti asmenys M. A., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių privalomojo nurodymo vykdymo terminą ir baudos už jo nevykdymą skyrimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjas antstolis Regimantas Budreika prašė pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 6 dalį spręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą skolininko M. A. atžvilgiu ir skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą ar privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai nuo Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos (2019 m. liepos 3 d.).

3. Antstolis nurodė, kad vykdė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą, kuriuo skolininkas įpareigotas nugriauti savavališkai pastatyto gyvenamojo namo, esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), statinio dalis (sienas ir stogo konstrukcijas iki pamatų) ir sutvarkyti statybvietę. Antstolis 2019 m. liepos 3 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, kuriame konstatavo, kad savavališkai pastatyto (perstatyto) gyvenamojo namo sienos ir stogo konstrukcijos iki pamatų nėra nugriautos ir nėra griaunamos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškimą dėl baudos skyrimo už privalomojo nurodymo nevykdymą tenkino iš dalies – paskyrė suinteresuotam asmeniui M. A. 100 Eur vienkartinę baudą už privalomojo nurodymo nevykdymą.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. 2017 m. balandžio 11 d. Inspekcija suinteresuotam asmeniui M. A. surašė privalomąjį nurodymą – nugriauti savavališkai pastatyto gyvenamojo namo, esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), statinio dalis (sienas ir stogo konstrukcijas iki pamatų) ir sutvarkyti statybvietę;

5.2. suinteresuotas asmuo M. A. kreipėsi į teismą dėl šio privalomojo nurodymo panaikinimo; Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė; Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą; taigi privalomasis nurodymas yra įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas teisėtu;

5.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. priėmė nutartį (bylos Nr. e3K-3-259-969/2019), kuria Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį paliko nepakeistą;

5.4. sprendimo vykdymas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, nebuvo sustabdytas; tokio prašymo suinteresuotas asmuo nereiškė;

5.5. suinteresuotas asmuo vykdomojoje byloje taip pat nereiškė prašymo dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, vykdymo procesas nebuvo sustabdytas;

5.6. antstolis 2019 m. liepos 3 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą; nėra ginčo, kad antstolio akte užfiksuotos aplinkybės, jog privalomasis nurodymas nebuvo įvykdytas, yra teisingos; privalomasis nurodymas nėra įvykdytas ir šiuo metu;

5.7. Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 1 d. nutartimi ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi buvo patvirtintas Sprendimų neįvykdymo akto teisėtumas ir pagrįstumas; suinteresuotas asmuo nebegali ginčyti paminėtuose įsiteisėjusiuose teismų baigiamuosiuose aktuose nustatytų juridinių faktų (CPK 279 straipsnio 4 dalis, galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) padarinys);

5.8. Regionų apygardos teismo Kauno rūmuose 2020 m. sausio 2 d. nutartimi administracinėje byloje priimtas suinteresuoto asmens M. A. skundas dėl reikalavimų panaikinti Inspekcijos 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pratęsti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti, ir nustatyti 9 mėnesių terminą savavališkų statybų padariniams pašalinti; teismas tenkino M. A. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir laikinai sustabdė išieškojimą vykdomojoje byloje, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje.

6. Teismas atmetė suinteresuoto asmens M. A. prašymą dėl bylos sustabdymo, iki Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose bus išnagrinėta administracinė byla, konstatavęs, kad tarp šių bylų nėra tiesioginio teisinio ryšio, visi teisiškai reikšmingai faktai dėl baudos skyrimo už privalomojo nurodymo nevykdymą gali būti nustatyti ir nagrinėjamoje byloje.

7. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens argumentai, susiję su privalomojo nurodymo neteisėtumu, Inspekcijos veiksmų, suklaidinant suinteresuotą asmenį dėl statybos leidimo, nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką ir negali pateisinti privalomojo nurodymo nevykdymo.

8. Vien bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme faktas taip pat negali pateisinti teisėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinto privalomojo nurodymo nevykdymo. Suinteresuotas asmuo, žinodamas, kad nevykdo privalomojo nurodymo, iki kasacinis teismas išnagrinės kasacinį skundą, neprašydamas taikyti priemonių, kurios laikinai pateisintų tokį jo neveikimą, turėjo įvertinti galinčias kilti pasekmes tuo atveju, jei kasacinis teismas kasacinio skundo netenkintų. Sąmoningai pasirinkęs nustatytu terminu privalomojo nurodymo neįvykdyti, laiku neatlikti veiksmų, kad terminas privalomajam nurodymui įvykdyti būtų pratęstas, turi prisiimti ir dėl jo nevykdymo kylančias neigiamas pasekmes.

9. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 7, 8 dalimis, teismo nutartis užtikrinti reikalavimą vykdoma skubiai, atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti reikalavimą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo. Taigi nuo 2020 m. sausio 2 d. jokie vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje nebebuvo galimi, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, nesuteikia pagrindo netaikyti baudos, nes Sprendimų neįvykdymo aktas, kuris yra privaloma sąlyga kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo, buvo priimtas dar 2019 m. liepos 3 d. Sprendžiant dėl baudos skyrimo vertinamas suinteresuoto asmens elgesys iki užtikrinimo priemonių pritaikymo.

10. Teismas nusprendė, kad argumentas, jog M. A. šiuo metu teisinėmis priemonėmis siekia, kad būtų pratęstas terminas savavališkai statybai įteisinti, negali būti laikomas objektyvia priežastimi, pateisinančia privalomojo nurodymo nevykdymą. Tik nuo jo paties valios priklausė, ar jis sieks, kad terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti būtų pratęstas. Privalomasis nurodymas buvo surašytas 2017 m. balandžio 11 d. Teismo sprendimas, kuriuo jis pripažintas teisėtu, įsiteisėjo 2019 m. vasario 19 d., suinteresuotas asmuo į Inspekciją dėl termino savavališkos statybos padariniams pašalinti įvykdymo pratęsimo kreipėsi tik 2019 m. rugpjūčio 28 d., į teismą teisminės gynybos dėl Inspekcijos 2019 m. rugsėjo 24 d. priimto sprendimo suinteresuotas asmuo kreipėsi tik 2019 m. spalio 29 d.

11. Teismas taip pat atmetė suinteresuoto asmens M. A. argumentus, kad objektyvi priežastis, dėl kurios nebuvo įvykdytas privalomasis nurodymas, yra teisme nagrinėjamas kitas ginčas su gretimo žemės sklypo savininku dėl žemės sklypo ribų nustatymo. Administracinėje byloje M. A. pateikto skundo turinys patvirtina, kad jis prašo nustatyti 9 mėnesių terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, tokio termino nesiedamas su nagrinėjamos civilinės bylos dėl žemės sklypo ribų išnagrinėjimu; tokios privalomojo nurodymo nevykdymo priežasties suinteresuotas asmuo M. A. nebuvo nurodęs ir atsiliepime į antstolio prašymą dėl baudos skyrimo, vadinasi, nelaikė to kliūtimi įvykdyti privalomąjį nurodymą.

12. Teismo įsitikinimu, prieš tai suinteresuoto asmens nurodytos priežastys (kreipimasis dėl privalomo nurodymo termino pratęsimo, laikinas vykdymo veiksmų sustabdymas, ginčas dėl žemės sklypo ribų) negali pateisinti privalomojo nurodymo nevykdymo po to, kai jo teisėtumas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl suinteresuotam asmeniui taikytinos CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytos teisinės pasekmės – skirtina bauda. Tačiau nurodytas priežastis teismas laikė svarbiomis sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudos dydžio. Teismas, skirdamas baudą, įvertino tai, kad bauda už privalomojo nurodymo nevykdymą skiriama pirmą kartą, nėra duomenų, jog pažeidimo, už kurį skiriama bauda, pobūdis sukėlė didelių neigiamų pasekmių (žalos), suinteresuotas asmuo yra ėmęsis veiksmų, siekdamas, kad būtų nustatytas naujas terminas savavališkai statybai pašalinti. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad suinteresuotam asmeniui nagrinėjamu atveju turėtų būti skiriama vienkartinė 100 Eur dydžio bauda, kuri, teismo įsitikinimu, esamoje situacijoje atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad ši bauda skirta už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 3 d. (Sprendimų neįvykdymo akto surašymo data; pareiškėjo prašyme nurodyto laikotarpio, už kurį prašoma paskirti bauda, pradžios momentas) iki 2020 m. sausio 2 d., kai buvo pritaikytos užtikrinimo priemonės ir laikinai sustabdytas išieškojimas vykdomojoje byloje. Pasikeitus situacijai (panaikinus šiuo metu taikomas užtikrinimo priemones ir (ar) įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinus suinteresuoto asmens skundą, nagrinėjamą Regionų administracinio teismo Kauno rūmuose, nepagrįstu), antstolis privalomojo nurodymo nevykdymo atveju dėl baudos skyrimo į teismą CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka turės teisę kreiptis pakartotinai.

14. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens skolininko M. A. atskirąjį skundą, 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

15. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šios ir administraciniame teisme nagrinėjamos bylų nėra tiesioginio teisinio ryšio, todėl nėra pagrindo sustabdyti civilinę bylą.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Inspekcija privalomąjį nurodymą antstoliui priverstinai vykdyti perdavė 2019 m. balandžio 11 d., t. y. įsiteisėjus teismo sprendimui dėl jo teisėtumo. Skundą dėl Inspekcijos sprendimo panaikinimo ir dėl papildomo termino privalomojo nurodymo įvykdymui nustatymo skolininkas administraciniam teismui pateikė tik 2019 m. gruodžio 18 d., todėl darytina išvada, kad M. A. turėjo pareigą vykdyti privalomąjį nurodymą ir jis antstoliui vykdyti priverstinai buvo pateiktas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nustatytos tvarkos. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 2 punkto norma šiuo atveju netaikytina, ji reglamentuoja atvejus, kai Inspekcijai jau yra pateiktas statybą leidžiantis dokumentas ir Inspekcija, nustačiusi, kad jis išduotas teisėtai, tikrina savavališkai pastatyto statinio (statinių) atitiktį statinio projekto, pagal kurį išduotas statybą leidžiantis dokumentas, sprendiniams bei sprendžia dėl atitinkamų pasekmių.

17. Atskirojo skundo argumentus, kad skolininkas neturėjo galimybės įvykdyti nurodymo, kol nebus nustatytos tikslios žemės sklypo ribos, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nurodęs, jog žemės sklypo ribų nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė atskirojo skundo argumentus, kad bauda skolininkui negalėjo būti paskirta, nes tuo metu galiojo Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis dėl vykdomosios bylos vykdymo sustabdymo. Teismas pažymėjo, kad bauda skirta už laikotarpį iki 2020 m. sausio 2 d.

19. Paskirtos baudos dydžio skolininkas neginčijo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, vienkartinė 100 Eur dydžio bauda yra adekvati bylos aplinkybėms, neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Suinteresuotas asmuo skolininkas M. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 16 d. ir Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis, klausimą išspręsti iš esmės – atmesti antstolio pareiškimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Skolininko įsitikinimu, 2020 m. sausio 2 d. sustabdžius išieškojimą vykdomojoje byloje, teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti antstolio prašymo ir skirti baudą. CPK 628 straipsnio 3 dalis nustato, kad, sustabdžius vykdomąją bylą šio kodekso 626 ir 627 straipsniuose nustatytais pagrindais, antstolis gali imtis tik priemonių skolininko turtui surasti bei areštuoti. Vadovaujantis teisės analogija, teismui priėmus nutartį dėl išieškojimo sustabdymo, vykdomojoje byloje negali būti atliekami jokie veiksmai, išskyrus veiksmus skolininko turtui surasti bei areštuoti. Atsižvelgiant į tai, kad teismo nutartis skirti baudą yra priimama vykdymo procese, darytina išvada, kad, sustabdžius vykdomojoje byloje išieškojimą, skolininkui negali būti skiriama bauda. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje pažymi, kad bauda skiriama tam, kad paskatintų skolininką vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-687/2016; 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016). Toks skiriamos baudos tikslas gali būti pasiektas tik tuo atveju, kai egzistuoja galimybė įvykdyti antstolio nurodymą. Konstatavus, kad antstolio patvarkyme nurodyta prievolė pasibaigė arba jos vykdymas neįmanomas, nėra pagrindo skolininkui ar kitam suinteresuotam asmeniui taikyti CPK 585 straipsnyje nustatytas sankcijas už antstolio reikalavimų nevykdymą (tęsti jų taikymą). Teismas išsprendė baudos skyrimo klausimą, nors nebuvo aišku, ar išnagrinėjus administracinę bylą prievolė vykdyti antstolio reikalavimus (nugriauti statinį) vis dar galios, nes per nustatytą terminą savavališka statyba gali būti įteisinta, t. y. privalomasis nurodymas gali būti įvykdytas kitu įstatyme įtvirtintu būdu.

20.2. Teismai atsisakė tenkinti suinteresuoto asmens M. A. prašymą stabdyti šią bylą, iki bus išnagrinėta Regionų apygardos administracinio teismo administracinė byla. Suinteresuoto asmens M. A. nuomone, bylos turi prejudicinį ryšį, todėl teismai privalėjo taikyti CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Visų pirma, jeigu bus patenkintas M. A. prašymas dėl termino savavališkai statybai įteisinti pratęsimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti antstolio prašymą skirti M. A. baudą, nes privalomasis nurodymas bus įvykdytas kitu būdu – įteisinant savavališką statybą. Todėl buvo būtina sustabdyti šią civilinę bylą, iki įsiteisės sprendimas administracinėje byloje, ir išsiaiškinti esminę aplinkybę – ar privalomasis nurodymas nėra įvykdytas kitu būdu.

20.3. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad skolininkas stengiasi įvykdyti privalomąjį nurodymą kitu būdu – įteisindamas statinį, tačiau negalėjo to padaryti dėl objektyvių priežasčių. Administracinė byla dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo dar neišnagrinėta. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui Inspekcija privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Šioje normoje nėra reglamentuota situacija, kai privalomasis nurodymas jau yra pateiktas priverstiniam vykdymui, o byla dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo iškeliama vėliau. M. A. įsitikinimu, nurodyta teisės norma galioja ir tuo atveju, kai vykdymo proceso metu iškeliama byla dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Esant teisminiam procesui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, priverstinio vykdymo veiksmai dėl aktualaus privalomojo nurodymo įvykdymo negali būti vykdomi. Toks teisės normos aiškinimas atitinka ir protingumo bei sąžiningumo kriterijus. Jei, pradėjus teisminį procesą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, priverstinis privalomojo nurodymo vykdymas nebūtų stabdomas, asmens teisė į teisminę gynybą taptų beprasmė ir galėtų padaryti asmeniui neatitaisomą didelę žalą – statinys bus nugriautas, o bylos procesas dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo vyks toliau. Teismui patenkinus asmens prašymą ir pratęsus terminą statiniui įteisinti, teismo sprendimas bus neįvykdomas, nes statinys jau bus nugriautas, t.  y. iš asmens bus atimta teisė įvykdyti privalomąjį nurodymą kitu įstatyme nustatytu būdu (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad M. A. kreipėsi į Inspekciją dėl termino pratęsimo tik 2019 m. rugpjūčio 28 d., neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik 2019 m. rugpjūčio 22 d. galutinai išnagrinėjo bylą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, taigi kreiptasi operatyviai, ne piktnaudžiaujant savo teisėmis, o stengiantis savo pažeistas teises ginti įstatyme nurodytu būdu.

20.4. Teisę nuspręsti, kokiu būdu įvykdyti privalomąjį nurodymą (įteisinti statinį ar nugriauti), įstatymo leidėjas suteikė asmeniui, kurio atžvilgiu surašytas privalomasis nurodymas. Todėl teismo teiginys, jog M. A. siekis teisinėmis priemonėmis įteisinti statinį yra nereikšmingas ir negali būti laikomas objektyvia priežastimi, prieštarauja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 daliai. Įsiteisėjusia teismo nutartimi įtvirtinta M. A. teisė pasinaudoti galimybe įteisinti savavališką statybą, gaunant statybą leidžiantį dokumentą. M. A. yra parengęs gyvenamojo namo projektą bei išreiškęs norą įteisinti savavališką statybą, tačiau negali gauti statybą leidžiančio dokumento dėl dviejų priežasčių: iki šio laiko nebaigti teisminiai procesai dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ir iškilo ginčas dėl M. A. priklausančio žemės sklypo ribų. Tarp bylos dėl žemės sklypo ribų ir baudos yra tiesioginis ryšys, nes, nenustačius tikslių M. A. priklausančio žemės sklypo ribų, jis negali gauti statybą leidžiančio dokumento, taigi negali įvykdyti privalomojo nurodymo įteisinti statinį dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl baudos skolininkui skyrimo, turi įvertinti, kokių aplinkybių visuma trukdo įvykdyti teismo sprendimą (privalomąjį nurodymą), ir įsitikinti, ar egzistuojančios teismo sprendimo (privalomojo nurodymo) nevykdymo priežastys gali pateisinti teismo sprendimo nevykdymą. Asmuo gali būti baudžiamas pinigine bauda tik tada, kai jis sąmoningai ir tyčia nevykdo privalomojo nurodymo, o ne dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo jo veikimo ar neveikimo. Teismai padarė klaidingas išvadas dėl privalomojo nurodymo vykdymo, nes ne tik netinkamai įvertino civilinės bylos dėl žemės sklypų ribų reikšmę, įteisinant savavališką statybą, bet netinkamai taikė ir aiškino Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai apribodami M. A. teisę pasinaudoti įstatymo suteikta teise įvykdyti privalomąjį nurodymą kitu būdu – įteisinant savavališką statybą.

20.5. Iš Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4, 5 dalių analizės akivaizdu, kad M. A. turėjo teisę per 6 mėnesius įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą kitu būdu – įteisindamas savavališką statybą. Šiuo atveju privalomojo nurodymo įvykdymo terminas suėjo bylos nagrinėjimo metu, ginčijant privalomojo nurodymo teisėtumą. Laikantis Inspekcijos pozicijos, kad privalomasis nurodymas, neatsižvelgiant į kreipimąsi į teismą, privalėjo būti įvykdytas per 6 mėnesius nuo jo priėmimo, yra pažeidžiama asmens teisė į teisminę gynybą – nugriovus statinį, bylos procesas tampa formalus ir teisė ginčyti privalomąjį nurodymą tampa realiai neįgyvendinama. Privalomojo nurodymo teisėtumo klausimas paaiškėjo tik bylą dėl jo išnagrinėjus kasaciniame teisme. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas nenustato draudimo pasinaudoti šio įstatymo 14 straipsnio 4, 5 dalyse suteiktomis teisėmis, jeigu asmuo prieš tai ginčijo patį privalomąjį nurodymą. Nei įstatymai, nei teisės aktai nereglamentuoja situacijos, susijusios su privalomojo nurodymo įvykdymo termino (6 mėnesių) skaičiavimo pradžia. Šis terminas gali būti pradėtas skaičiuoti tik nuo galutinio bylos išnagrinėjimo dienos. Laikantis pozicijos, kad privalomasis nurodymas turėjo būti įvykdytas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (2019 m. vasario 19 d.), M. A. turėjo teisę iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. įvykdyti privalomąjį nurodymą pasirinktu būdu gera valia, todėl Inspekcija galėjo perduoti privalomąjį nurodymą priverstiniam vykdymui antstoliui tik po 2019 m. rugpjūčio 19 d., nebuvo teisėto pagrindo antstoliui įpareigoti skolininką M. A. nuo 2019 m. liepos 3 d. atlikti tam tikrus veiksmus – nugriauti statinį. M. A. įsitikinęs, kad jis negali būti baudžiamas už tai, jog naudojasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos jam garantuojama nuosavybės neliečiamumo teise ir siekia įteisinti savavališką statybą įstatymo nustatyta tvarka.

21. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

21.1. Ginčo dėl fakto, kad privalomasis nurodymas iki šiol yra neįvykdytas, byloje nėra. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2017 m. spalio 10 d. M. A. į administracinį teismą su skundu dėl Inspekcijos sprendimo panaikinimo ir papildomo termino privalomajam nurodymui įvykdyti suteikimo kreipėsi tik 2019 m. gruodžio 18 d., o nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (t. y. laikino išieškojimo vykdomojoje byloje sustabdymo) administracinėje byloje priimta tik 2020 m. sausio 2 d. (ir panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartimi). Inspekcijos nuomone, skolininko kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nuo 2020 m. sausio 2 d. jokie vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje nebebuvo galimi, nesuteikia teisinio pagrindo netaikyti skolininkui baudos už privalomojo nurodymo nevykdymą pagal antstolio pareiškimą apskritai, nes

Sprendimų neįvykdymo aktas, kuris yra privaloma sąlyga kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo, antstolio buvo surašytas dar 2019 m. liepos 3 d., o nuo privalomajame nurodyme nustatyto termino pabaigos jau praėjo daugiau nei 2 metai (net 33 mėnesiai), tačiau savavališkos statybos padariniai nepašalinti iki šiol. Teismai, spręsdami klausimą dėl baudos skolininkui skyrimo už privalomojo nurodymo nevykdymą, teisėtai ir pagrįstai vertino skolininko elgesį tik iki reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo (t. y. iki 2020 m. sausio 2 d.).

21.2. Inspekcijos nuomone, skolininko nurodytos priežastys (kreipimasis dėl pasibaigusio privalomojo nurodymo termino pratęsimo, laikinas vykdymo veiksmų sustabdymas, siekis savavališką statybą įteisinti) negali būti laikomos objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis privalomojo nurodymo nevykdymą bei sudarančiomis galimybę išvengti CPK 771 sraipsnyje įtvirtintų privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmių, ypač po to, kai šiuo atveju privalomojo nurodymo teisėtumas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (peržiūrėtas ir kasacine tvarka), o savavališkos statybos padarinių šalinimas trunka jau beveik trejus metus. Privalomuoju nurodymu nustačius terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, skolininko neveikimas, nevykdant privalomojo nurodymo, pažeidžia valstybės interesą užtikrinti, kad statinių statyba būtų teisėta. Aplinkybė, jog skolininkai nėra pasyvūs ir aktyviai siekia atlikti visus veiksmus, kad įsiteisintų savavališką statybą, negali būti pagrindas neskirti jiems baudos, nes tokiu būdu būtų paneigtas teismo sprendimo privalomumas, o teismo sprendimo vykdymas būtų pateisinamas neribotą laiką nesilaikant teismo sprendime nustatytų sprendimo įvykdymo terminų. Nagrinėjamu atveju parinkdami baudos dydį žemesnės instancijos teismai atsižvelgė į individualias bylos aplinkybes ir skolininkui skyrė vienkartinę 100 Eur baudą, kuri, beje, yra gerokai mažesnė nei CPK 771 straipsnyje įtvirtintas maksimalus baudos dydis (300 Eur už kiekvieną privalomojo nurodymo nevykdymo dieną).

21.3. Tiek Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje, tiek statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 147 punkte yra įtvirtinta, kad nustačius, jog nurodymas neįvykdytas, jis perduodamas priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl nurodymo teisėtumo arba nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl nurodymo termino nepratęsimo. Privalomųjų nurodymų ir teismo sprendimų priverstinio vykdymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1V-175 (toliau – Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. birželio 30 d.), 30 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuota, kad nustačius, jog privalomasis nurodymas neįvykdytas, jis perduodamas antstoliui, išskyrus, jei tuo momentu yra iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Šiuo atveju Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, remdamasi nurodytais teisės aktais, privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminas pasibaigė 2017 m. spalio 11 d. (tai konstatuota ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų), atsižvelgdama į tai, kad privalomojo nurodymo teisėtumas tuo momentu buvo ginčijamas teismine tvarka, antstoliui vykdyti priverstinai perdavė tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl privalomojo nurodymo teisėtumo (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Todėl, Inspekcijos nuomone, teisės aktų nustatytais terminais bei tvarka perdavus privalomąjį nurodymą priverstiniam vykdymui, jau vykdymo proceso metu skolininkui iškėlus teisminę bylą dėl pasibaigusio privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatos netaikytinos. M. A. nebegali kvestionuoti įsiteisėjusiuose teismų

baigiamuosiuose aktuose nustatytų juridinių faktų (CPK 279 straipsnio 4 dalis, galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) padarinys) ir atitinkamai todėl skolininko teiginys, kad Inspekcija perduoti antstoliui privalomąjį nurodymą priverstiniam vykdymui galėjo tik po 2019 m. rugpjūčio 19 d., yra nepagrįstas ir atmestinas.

21.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios teisminės praktikos, kad teisės aktai nenustato galimybės atnaujinti reikalavimo įvykdymo terminą, todėl, pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-349-492/2020; 2020 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-175-822/2020 ir kt.). Suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, šio termino įstatymų nustatyta tvarka ir terminais skolininkui nepratęsus, Inspekcija privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo aktu konstatavo, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas, ir perdavė jį priverstinai vykdyti anstsoliui, todėl skolininko kreipimasis į teismą dėl tokio termino pratęsimo praėjus neapibrėžtam terminui (mėnesiui, metams ar dar ilgesniam laikotarpiui) negali būti teisinis pagrindas stabdyti priverstinį vykdymą, remiantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi. Toks aiškinimas atitinka ir statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 143 punkte įtvirtintą nuostatą, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nepratęsiamas, jei Inspekcija perdavė nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui. Inspekcijos nuomone, šiuo atveju privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2017 m. spalio 10 d., todėl pasibaigusio privalomajame nurodyme nustatyto termino pratęsimas (ir naujo termino nustatymas) yra negalimas, nes tokios galimybės teisės aktai nenustato. Inspekcijos nuomone, bylos dėl privalomojo nurodymo teisėtumo iškėlimas savaime nepratęsė privalomojo nurodymo įvykdymo termino, kuris yra aiškus ir nurodytas pačiame privalomajame nurodyme. Priešingai, kaip jau minėta, privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo procedūra yra aiškiai ir išsamiai reglamentuota. Teisės aktų nuostatos neįtvirtina, kad privalomojo nurodymo teisėtumo apskundimo atveju jo įvykdymo terminas būtų automatiškai sustabdomas arba pradedamas skaičiuoti tik nuo teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo dienos. Taigi, privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsimo procedūra yra aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuota, o pirmiau paminėtos teisės aktų nuostatos įtvirtina, kad dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo asmuo raštu institucijai ar teismui turi pateikti prašymą iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Inspekcijos nuomone, asmuo, nesilaikantis teisės aktais nustatyto elgesio modelio, veikia savo rizika ir už tokio elgesio sukeltas pasekmes tik pats ir atsako.

21.5. Šios bylos dalykas yra baudos už Inspekcijos privalomojo nurodymo nevykdymą paskyrimas. Teismas turėjo galimybę visus teisiškai reikšmingus faktus nustatyti nagrinėjamoje byloje, tarp šios ir administracinės bylų tiesioginio teisinio ryšio nėra, todėl skolininko prašymas sustabdyti bylą netenkintas pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl privalomųjų nurodymų neįvykdymo teisinių padarinių

22. Privalomasis nurodymas – tai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Privalomieji nurodymai dėl statybos patikrinimo metu nustatytų pažeidimų pašalinimo, statybos sustabdymo, savavališkos statybos padarinių pašalinimo yra vykdomieji dokumentai, vykdomi CPK nustatyta tvarka (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 10 dalis, 13 straipsnio 6 dalis, 14 straipsnio 8 dalis).

23. Jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės – antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir, jeigu privalomajame nurodyme nenurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytą aktą perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui (CPK 771 straipsnio 4 dalis), o šis privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą sprendžia šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka – privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas privalomasis nurodymas. Teismas, nustatęs, kad skolininkas privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Taigi už privalomojo nurodymo neįvykdymą skolininkui teismo nutartimi gali būti skiriama bauda. Teismo nutartis skirti skolininkui baudą priimama išnagrinėjus privalomojo sprendimo neįvykdymo aplinkybes ir priežastis.

24. CPK 771 straipsnyje reglamentuojamos ne tik privalomųjų nurodymų, bet taip pat ir sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymo pasekmės. Dėl to nagrinėjamu atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant nurodytą teisės normą civilinėje byloje dėl baudos už sprendimo įpareigoti skolininką atlikti tam tikrus veiksmus nevykdymą. Pasisakydamas dėl CPK 771 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka priimamos teismo nutarties taikyti skolininkui sprendimo neįvykdymo pasekmes, kasacinis teismas yra nurodęs, kad priimant

tokią nutartį išnagrinėjamos aplinkybės, ar sprendimas (ne)įvykdytas, taip pat patikrinama, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo paskirtos baudos ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019, 33 punktas).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 771 straipsnio 6 dalies formuluotė ir kasacinio teismo šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika leidžia daryti išvadą, jog CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui tokiu atveju teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t.  y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą.

Dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiavimo

26. Sprendžiant dėl privalomojo nurodymo neįvykdymo fakto kaip pagrindo skirti skolininkui CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytą baudą, visų pirma turi būti nustatyta, ar ir kada suėjo terminas privalomajam nurodymui (nagrinėjamu atveju – dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo) įvykdyti.

27. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja savavališkos statybos padarinių šalinimą; šio straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas privalomajam nurodymui dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo įvykdyti – privalomasis nurodymas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo turi būti įvykdytas per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

28. Taigi privalomajam nurodymui dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo įvykdyti įstatyme nustatytas bendrasis 6 mėnesių terminas, taip pat įstatyme įtvirtinta trumpesnio termino nustatymo galimybė išimtiniais atvejais ir galimybė terminą pratęsti dėl nurodytų svarbių priežasčių, susijusių su statybą leidžiančio dokumento gavimo procedūromis pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalį.

29. Per nustatytą privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo įvykdymo terminą (bendrąjį 6 mėnesių, sutrumpintą ar pratęstą) asmuo turi pašalinti savavališkos statybos padarinius nurodyme nustatytu būdu: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai pastatytas

(įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti nugriautą statinį ar išardytas statinio dalis, jeigu dėl statinio nugriovimo ar jo dalių išardymo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalis) arba teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėjęs Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalis).

30. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kokią įtaką privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo įvykdymo termino eigai turi privalomojo nurodymo teisėtumo ginčijimas teisme, tačiau šio straipsnio 6, 7 dalyse nustatyta, kad privalomasis nurodymas nėra perduodamas antstoliui priverstiniam vykdymui, kai iškelta byla dėl jo teisėtumo arba termino pratęsimo – jeigu asmuo per nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą jo neįvykdo arba negauna statybą leidžiančio dokumento, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui Inspekcija privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo; tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo. Analogiškas reglamentavimas nustatytas statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 147 punkte: nustačius, kad nurodymas neįvykdytas, jis perduodamas priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl nurodymo teisėtumo arba nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl nurodymo termino nepratęsimo.

31. Pirmiau nurodytos teisės normos aiškiai nenustato, per kiek laiko po atitinkamo teismo sprendimo įsiteisėjimo privalomasis nurodymas perduodamas antstoliui. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, jog, pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6, 7 dalių nuostatas, kilus ginčui dėl privalomojo nurodymo teisėtumo šio ginčo nagrinėjimo metu privalomasis nurodymas nėra priverstinai vykdomas (perduodamas antstoliui), nėra pagrindo teigti, kad šiuo laikotarpiu privalomasis nurodymas iš viso turėtų būti vykdomas. Tai reiškia, kad teisminio ginčo dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ar termino pratęsimo atveju bendrasis 6 mėnesių terminas privalomajam nurodymui įvykdyti turi būti skaičiuojamas nuo atitinkamo teismo sprendimo (nepanaikinti nurodymo arba nepratęsti termino) įsiteisėjimo. Aiškinant priešingai – kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigiasi po 6 mėnesių nuo nurodymo surašymo, nepriklausomai nuo vykstančio teismo proceso dėl jo teisėtumo ar pratęsimo, ir nurodymas perduodamas antstoliui nedelsiant teismo sprendimui įsiteisėjus – asmeniui, įstatymo nustatyta tvarka skundžiančiam privalomąjį nurodymą teisme, nebūtų sudaryta galimybės jį įvykdyti gera valia, nors tokią galimybę turi asmenys, neapskundę privalomojo nurodymo. Dėl to Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6, 7 dalių nuostata, kad privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo

nurodymo įsiteisėjimo arba kai įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo, aiškintina taip, jog, įsiteisėjus atitinkamam teismo sprendimui, pradedamas skaičiuoti konkrečiu atveju nurodytas (bendrasis 6 mėnesių ar sutrumpintas) privalomojo nurodymo įvykdymo terminas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą atmesti reikalavimą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ar termino pratęsimo, sprendime turėtų nurodyti, kad terminas privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiuotinas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo.

32. Taigi teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad Inspekcijos ir bylą nagrinėjusių teismų pozicija, jog privalomasis nurodymas, neatsižvelgiant į kreipimąsi į teismą, privalėjo būti įvykdytas per 6 mėnesius nuo jo priėmimo, yra nepagrįsta, tačiau kasacinio skundo argumentai, kad šis terminas gali būti pradėtas skaičiuoti tik nuo galutinio bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme dienos, teisiškai nepagrįsti, kaip ir argumentai, jog priverstinis privalomojo nurodymo vykdymas negalimas ir tuo atveju, kai po termino jam įvykdyti pabaigos kreipiamasi į teismą dėl termino pratęsimo.

33. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje privalomojo nurodymo nepanaikinimo ar termino nepratęsimo padariniai siejami su teismo sprendimo įsiteisėjimu. Pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Kasacine tvarka peržiūrimi jau įsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys (CPK 340 straipsnis). Jei nagrinėjant bylą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba termino jam įvykdyti pratęsimo dar yra nagrinėjama kasacine tvarka ir iškyla privalomojo nurodymo įvykdymo termino pasibaigimo klausimas, tai dėl jo gali būti sprendžiama Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies tvarka, o jei privalomasis nurodymas jau perduotas priverstiniam vykdymui – kreipiantis dėl vykdomosios bylos sustabdymo.

34. Nagrinėjamos bylos atveju privalomasis nurodymas M. A. buvo pateiktas 2017 m. balandžio 11 d., tačiau jis buvo apskųstas. Teismo sprendimas atmesti M. A. ieškinį ir pripažinti privalomąjį nurodymą teisėtu įsiteisėjo 2019 m. vasario 19 d. Kauno apygarods teismui priėmus nutartį. Remiantis pirmiau šioje nutaryje pateiktais išaiškinimais, terminas privalomajam nurodymui įvykdyti baigėsi 2019 m. rugpjūčio 19 d. Taigi, sprendžiant dėl baudos skyrimo už šio privalomojo nurodymo neįvykdymą nagrinėjamoje byloje, jo įvykdymo terminas jau buvo suėjęs, vadinasi, priverstinis vykdymas, vertinant vien šias aplinkybes, buvo galimas.

Dėl baudos už privalomojo nurodymo nevykdymą skyrimo ypatumų

35. Minėta, kad privalomasis nurodymas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo turi būti nustatytu laiku įvykdytas jame nurodytu vienu iš Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14

straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų, taip pat per nurodymo įvykdymo terminą asmuo gali pasinaudoti teise gauti statybą leidžiantį dokumentą pagal šio straipsnio 5 dalį.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindas skirti CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytą baudą yra privalomojo nurodymo neįvykdymas nė vienu iš šių būdų. Vien savavališkos statybos nepašalinimas nurodytu konkrečiu būdu nesudaro pagrindo skirti baudą, nes turi būti įvertinta, ar skolininkas nesiėmė priemonių, kad pasinaudotų jam įstatymo suteikta teise gauti statybą leidžiantį dokumentą, t. y. kad įteisintų savavališką statybą. Jeigu asmuo imasi aktyvių veiksmų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių statybą leidžiančio dokumento gavimo procedūros užtrunka, tai šis užtrukimas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalį pripažįstamas svarbia priežastimi pratęsti terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, analogiškai šios aplinkybės vertintinos ir sprendžiant dėl privalomojo nurodymo neįvykdymo ir skolininko kaltės baudos skyrimo konktekste – jeigu asmuo laiku ėmėsi aktyvių veiksmų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių statybą leidžiančio dokumento gavimo procedūros užtrunka, nėra pagrindo skirti tokiam asmeniui baudą už privalomojo nurodymo neįvykdymą, remiantis vien procedūriniu pažeidimu, kad jis laiku nesikreipė dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Pagrindą skirti baudą už privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo neįvykdymą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu asmuo sąmoningai nevykdo privalomojo nurodymo – nepašalina savavališkos statybos padarinių – ir nesiima veiksmų statybą leidžiančiam dokumentui gauti.

37. Nagrinėjamu atveju privalomasis nurodymas M. A., minėta, pateiktas 2017 m. balandžio 11 d. Bylos duomenimis, siekdamas gauti statybą leidžiantį dokumentą, M. A. jau 2017 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo ribų nustatymo. Šis ieškinys buvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad laikotarpiu nuo žemės sklypo su nebaigtu statyti namu įsigijimo iki namo pastatymo, besiribojančio žemės sklypo savininkei atlikus kadastrinius matavimus, buvo pakeistos M. A. žemės sklypo ribos ir namo atstumas iki sklypo ribos tapo mažesnis, nei leidžiamas teisės aktų. Atstumas iki sklypo ribos buvo kliūtis M. A. gauti statybą leidžiantį dokumentą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, civilinė byla dėl žemės sklypų ribų nustatymo užbaigta jau po skundžiamų nutarčių dėl baudos skyrimo priėmimo –įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-8-555/2020 M. A. ieškinys iš dalies tenkintas, nustatytos jo sklypo ribos.

38. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad, nenustačius tikslių M. A. priklausančio žemės sklypo ribų, jis negalėjo gauti statybą leidžiančio dokumento dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino civilinės bylos dėl žemės sklypų ribų reikšmę galimybei įteisinti savavališką statybą, dėl to pripažintina teisiškai nepagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad teisme nagrinėjamas ginčas su gretimo žemės sklypo savininku dėl žemės sklypo ribų nustatymo nėra objektyvi priežastis, dėl kurios nebuvo įvykdytas privalomasis nurodymas.

Dėl administracinės bylos dėl termino pratęsimo reikšmės sprendžiant baudos skyrimo klausimą nagrinėjamoje byloje

39. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad, administracinėje byloje 2020 m. sausio 2 d. nutartimi pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdžius išieškojimą vykdomojoje byloje, joje negali būti atliekami jokie veiksmai, išskyrus veiksmus skolininko turtui surasti bei areštuoti, įskaitant ir teismo nutartį dėl baudos skyrimo. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta ir nurodo, kad išieškojimo sustabdymas vykdomojoje byloje nėra kliūtis teismui nagrinėti antstolio pareiškimą teismui dėl baudos skyrimo, jeigu toks pareiškimas teismui paduotas iki išieškojimo vykdomojoje byloje sustabdymo. Išieškojimo vykdomojoje byloje sustabdymas yra draudimas antstoliui atlikti priverstinio vykdymo veiksmus, išskyrus veiksmus skolininko turtui surasti bei areštuoti, bet tai nėra draudimas teismui išnagrinėti antstolio pareiškimus, teisėtai paduotus toje vykdomojoje byloje iki išieškojimo sustabdymo.

40. Atsižvelgiant į nutarties 36, 37 punktuose nustatytas aplinkybes, kad nenustatytas pagrindas skirti baudą, skolininkui ėmusis priemonių privalomajam nurodymui vienu iš jame nurodytų būdų įvykdyti, teisiškai nepagrįsti, nes bylos išsprendimui nereikšmingi, kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo taikyti CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir sustabdyti šią civilinę bylą, iki įsiteisės sprendimas administracinėje byloje dėl termino pratęsimo.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nagrinėjamu atveju privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos pašalinimo terminas suėjo 2019 m. rugpjūčio 19 d., tačiau dar jam nesuėjus suinteresuotas asmuo M. A. buvo ėmęsis veiksmų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, tačiau tai užsitęsė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių – bylos dėl žemės sklypo ribų nagrinėjimo teisme, todėl, atsižvelgiant į šioje nutaryje pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo paskyrė suinteresuotam asmeniui M. A. CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytą baudą, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, todėl abiejų instancijų teismų nutartys naikintinos ir priimamas naujas sprendimas – antstolio pareiškimą atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

42. Remiantis CPK 593 straipsnio 5 dalimi, nagrinėjant antstolio pareiškimus dėl baudų skyrimo CPK VI dalyje numatytais atvejais, vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis, priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo antstolio Regimanto Budreikos pareiškimą dėl baudos skyrimo už privalomojo nurodymo nevykdymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Danguolė Bublienė

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00629 2021-01-15 2021-01-07 2021-01-07 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-42-628/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12897-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.3.1; 1.2.6.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 22 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. T. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiojo V. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios R. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. C. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. A. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios O. B. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

V. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. J. atžvilgiu) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, iš dalies jas sudedant, ir V. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams. Į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. bei bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendį.

Iš V. D. priteista: D. Ž. – 2638,96 Eur turtinei bei 3480 Eur neturtinei žalai atlyginti, E. Ž. – 2714,15 Eur turtinei bei 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. T. – 1892,19 Eur turtinei žalai atlyginti, V. K. – 1737,72 Eur turtinei žalai atlyginti, R. K. – 5498,91 Eur turtinei žalai atlyginti, V. C. – 6986,03  Eur turtinei žalai

atlyginti, J. A. – 5295,50 Eur turtinei žalai atlyginti, O. B.– 965 Eur turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo V. D. priteista 2753,88 Eur proceso išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. D. paskirta laisvės atėmimo šešeriems metams bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausme vieneriems metams dešimčiai mėnesių ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. D. priteista: V. C. – 6986,03 Eur turtinei žalai atlyginti, V. T. – 1892,19 Eur turtinei žalai atlyginti, V. K.– 1737,72 Eur turtinei žalai atlyginti, R. K. – 5498,91 Eur turtinei žalai atlyginti, J. A. – 5295,50 Eur turtinei žalai atlyginti, O. B. – 965 Eur turtinei žalai atlyginti.

Palikta teisė nukentėjusiesiems V. C., V. T., V. K., R. K., J. A., O. B. pareikšti civilinius ieškinius dėl V. D. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Iš V. D. priteista 2753,88 Eur proceso išlaidų suma sumažinta iki 2035,41 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria buvo atmestas nuteistojo V. D. apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir byla dėl V. D. nuteisimo pagal šį straipsnį perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 22 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendis pakeistas. V. D. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuota į BK 147 (1) straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį šešerių metų laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, V. D. šiuo nuosprendžiu pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl  šešių nusikalstamų veikų) paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrina bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. ir nuo 2020 m. kovo 24 d. iki 2020 m. birželio 22 d., taip pat bausmė, visiškai atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9  d. nuosprendį.

Pakeista nuosprendžio dalis dėl D. Ž. ir E. Ž. iš V. D. priteisto turtinės žalos dydžio ir iš V. D. priteista D. Ž. 2638,96 Eur suma turtinei žalai atlyginti sumažinta iki 2588,96 Eur, E. Ž. priteista 2714,15 Eur suma turtinei žalai atlyginti sumažinta iki 2554,15 Eur. Iš nuteistojo V. D. valstybei priteista 2753,88 Eur proceso išlaidų suma už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiesiems sumažinta iki 2035,41 Eur. Iš V. D. priteista 462,62 Eur proceso išlaidų valstybei už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajam D. Ž. apeliacinės instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis, kuri pakeista Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžiu, palikta galioti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. D. apeliacinės instancijos teismo pakeistu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 147 (1) straipsnio 2 dalį už tai, kad išnaudojo žmogų priverstiniam darbui kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis, t. y. jis, turėdamas tikslą išnaudoti žmogų priverstiniam darbui, 2016 m. lapkričio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, interneto svetainėje www.dirbu.lt radęs skelbimą apie ieškomą vairuotojo darbą, skelbime nurodytu telefonu susisiekė su D. Ž. ir pasiūlė dirbti vairuotojo darbą. 2016 m. lapkričio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikęs su D. Ž. ir panaudojęs apgaulę, kuri pasireiškė žadėtu vairuotojo darbu suderinant su mokslo studijų grafiku, tinkamu ir sutartu 400 Eur atlyginimu per mėnesį, ir D. Ž. sutikus nuo 2016 m. lapkričio 18 d. dirbti asmeniniu V. D. vairuotoju, surašė fiktyvią darbo sutartį ir taip sudaręs patikimo darbdavio įvaizdį įtikino D. Ž. dirbti jo asmeniniu vairuotoju. Tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. V. D. sistemingai naudojo prieš D. Ž. psichinę prievartą, pasireiškusią nuolatiniu bauginimu ir grasinimu susidoroti su juo ir jo artimaisiais, bei sistemingai kėlė jam fizinį skausmą, pasireiškusį ne mažiau kaip keturis kartus naudojamu smurtu dėl menkaverčių priežasčių, t. y. 2016 m. lapkričio 18 d. be priežasties Kauno rajone, Rumšiškėse esančioje automobilių aikštelėje, sudavė D. Ž. nuo 5 iki 10 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą; 2016 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Vilniuje, Švitrigailos gatvėje esančiame bute, kurio tikslus adresas nenustatytas, dėl menkavertės priežasties sudavė D. Ž. iki 5 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą; 2016 m. gruodžio pabaigoje kelionės metu į Klaipėdą dėl menkavertės priežasties sudavė D. Ž. iki 10 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą, jų metu sulaužė 100 Eur vertės akinius; 2017 m. vasario mėnesį, nenustatytą dieną, Vilniuje, Architektų gatvėje esančiame bute, kurio tikslus adresas nenustatytas, dėl menkavertės priežasties sudavė D. Ž. iki 5 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą. Taip siekdamas palaužti D. Ž. valią ir pasipriešinimą, V. D. sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį ir į kitas kūno vietas ir, padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlęs fizinį skausmą, įbauginęs D. Ž. paklusti jo reikalavimams, atėmė galimybę priešintis bei faktiškai kontroliavo jį laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d., atimdamas galimybę D. Ž. bendrauti su artimaisiais, bendrakursiais, draugais, neišleisdamas jo į paskaitas (duomenys neskelbtini) universitete, pasinaudojęs nukentėjusiojo pažeidžiamumu dėl charakterio savybių, kad yra nuolaidus, patiklus, ramus, vertė D. Ž. vežioti jį po įvairius miestus (Uteną, Elektrėnus, Kauną, Klaipėdą, Mažeikius) ir Vilniaus vietoves nežmoniškomis sąlygomis, t. y. reikalaudamas nakvoti kartu su juo automobilyje „Toyota Rav4“, neužtikrindamas D. Ž. teisės į tinkamą poilsį ir asmeninį bei socialinį gyvenimą. Tokiais savo veiksmais V. D. laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. vertė nukentėjusįjį D. Ž. dirbti vairuotoju, įbaugino jį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir jo paties

sukurtu priklausomumu dėl darbo santykių, privertė jį nežmoniškomis sąlygomis neatlygintinai dirbti priverstinį darbą vairuotoju.

2. Be to, V. D. apeliacinės instancijos teismo pakeistu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo D. Ž. ir E. Ž. atžvilgiu). Dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

3. Taip pat V. D. šioje byloje nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. T. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiojo V. K. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios R. K. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. C. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. A. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios O. B. atžvilgiu), išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. J. atžvilgiu). V. D. baudžiamosios atsakomybės dėl šių veikų klausimas galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. nutartimi.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. D. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. D. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo padaryta veika atitinka ne BK 147 straipsnio 1 dalyje, bet BK 147(1)

straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimo sudėčių požymius. Teismas nurodė, kad nuteistojo veika pasireiškė neteisėtu nukentėjusiojo D. Ž. vertimu dirbti vairuotojo darbą. Nuteistasis buvo linkęs siekti savo turtinių ir neturtinių tikslų panaudodamas apgaulę, kuri jam padėjo palenkti nukentėjusįjį sudaryti darbo sutartį ir pradėti darbą. Dažnas fizinio smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį dėl menkaverčių priežasčių buvo nuteistojo kontrolės prieš nukentėjusįjį išraiška, tokiu būdu jis siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palenkti jo valią toliau jam dirbti. Nuteistasis taip pat palenkė nukentėjusiojo valią panaudodamas prieš jį psichinį smurtą bei pasinaudojo nukentėjusiojo priklausomumu, susiklosčiusiu dėl darbo santykių. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis dirbo nežmoniškomis sąlygomis, kurios jam sukėlė fizines ir dvasines kančias.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo V. D. gynėjas advokatas P. Ravluševičius prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti: V. D. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 147(1) straipsnio 1 dalį ir skirti jam bausmę, atitinkančią šio straipsnio sankcijos ribas. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam V. D. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 147 (1)

straipsnio 2 dalį, nes neteisingai nustatė, kad nukentėjusysis D. Ž. buvo verčiamas nuteistojo naudai dirbti vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Kasatoriaus teigimu, nuteistasis neneigia, kad

ieškojo asmens vairuotojo darbui, žadėjo mokėti už darbą, tačiau dėl įvairių priežasčių negalėjo savo pažadų realizuoti. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad pats nukentėjusysis buvo įdėjęs skelbimą dėl ieškomo darbo, nuteistasis su juo susisiekė telefonu ir iš karto sutarė dėl darbo. Byloje nustatyta, kad nuteistasis neieškojo sunkiomis sąlygomis gyvenančių asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti priverstiniam darbui, taip pat nėra duomenų, kad nuteistajam dar iki susitarimo dėl darbo su nukentėjusiuoju būtų buvę žinoma dėl jo pažeidžiamumo (itin sunkios ar beviltiškos ekonominės ar socialinės padėties) ir kad jis būtų tuo pasinaudojęs. Nuteistasis nevertė nukentėjusiojo dirbti prieš jo valią, tik laiku nemokėjo atlyginimo už darbą, paaiškindamas, kad trūksta apyvartinių lėšų, jis dirba aplaidžiai, padarė žalos nuteistojo turtui, be to, į darbo užmokestį buvo įskaičiuojamas maistas ir kitos paslaugos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad išnaudojimo tikslais buvo panaudotas fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste tai nėra vergijos ar nežmoniškų sąlygų požymiai. Teismas nuosprendyje nurodė, kad darbo sutarties sudarymo metu nuteistasis nepasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, tačiau vėliau pasinaudojo – pirmą darbo dieną jį sumušė, liepė miegoti automobilyje, neišleido į paskaitas. Tai neleidžia konstatuoti, kad visas nukentėjusiojo darbas buvo vergijos ar nežmoniškomis sąlygomis. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, V. D. veiksmai labiau atitinka BK 147(1) straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.

5.2. Kvalifikuojant veiką pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį būtina nustatyti, kad asmuo veikė tiesiogine tyčia, t. y. siekė sudaryti nukentėjusiam asmeniui vergijos ar kitokias nežmoniškas sąlygas. Kasatoriaus teigimu, šis subjektyvusis požymis nuteistojo veikoje nenustatytas. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. D. kartu su nukentėjusiuoju dirbo ir gyveno tomis pačiomis sąlygomis, t. y. nakvojo automobilyje, prausėsi dušinėje, valgė maistą iš degalinių ir kt. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis sudarė nežmoniškas (vergijos) sąlygas sau ir nukentėjusiajam. Kasatoriaus teigimu, nuteistasis nukentėjusįjį kvailino, o ne kankino sudarydamas vergijos ar kitokias nežmoniškas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad tokiomis sąlygomis nuteistasis buvo savo noru, o nukentėjusysis jomis būti buvo priverstas, jo valia buvo palaužta, todėl jis negalėjo palikti nuteistojo. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis buvo verčiamas nakvoti mašinoje ar per prievartą maudytis degalinės dušinėje. Priešingai, nustatyta, kad nuteistasis mokėdavo už automobilio degalus, nakvynę, maistą ir kitas išlaidas. Be to, nukentėjusiojo bendravimo galimybės nebuvo varžomos, jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną, galėjo skambinti, laisvai bendrauti su kitais asmenimis ir bet kada pasišalinti, nuteistajam neprieštaraujant pasiėmė draugą į kelionę po Lietuvą. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino nuteistojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, nes nuteistasis neigia, kad sistemiškai mušė nukentėjusįjį, ir byloje negalima aiškiai konstatuoti aplinkybių, dėl kurių galėjo kilti smurtas.

5.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, nes byloje nustatytos nuteistajam palankios aplinkybės ir nepašalintos abejonės įvertintos jo nenaudai. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog nuteistasis ėmėsi aktyvių veiksmų, kad palenktų nukentėjusįjį dirbti jo asmeniniu vairuotojo, t. y. jį verbuotų. Be to, teismas nustatė, kad nukentėjusiojo finansinė padėtis nebuvo sunki, jis nuolat bendravo su motina, gaudavo iš jos lėšų pragyventi, ieškojo darbo norėdamas papildomai gauti pinigų. Tačiau nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistasis naudojosi nukentėjusiojo pažeidžiamumu, o nukentėjusiojo darbas apibūdinamas kaip vergija. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusysis nelaikytinas pažeidžiamu asmeniu ir byloje liko nepaneigtos aplinkybės, kad jis turėjo tikslą išmokti dirbti vairuotoju, užsidirbti, išmokti bendrauti ir kt.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas byloje nepašalintas abejones privalėjo vertinti nuteistojo naudai, nuteistojo parodymus nepagrįstai atmetė kaip jo gynybos versiją ir rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo

parodymais ir subjektyviu jų interpretavimu, prieštaringais paaiškinimais, prielaidomis ir spėlionėmis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir nuteistajam paskyrė neproporcingą jo veikai bausmę.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo galimybės pasirinkti darbą laisva valia yra nepagrįsti, nes nuteistojo V. D. veiksmuose nustatyti neteisėto nukentėjusiojo valios palenkimo būdai patvirtina, kad nukentėjusiojo valia pasirinkti darbą buvo suvaržyta. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu neteisėto nukentėjusiojo valios palenkimo fakto ir būdo vertinimu, tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip kasatorius, savaime Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų nepažeidžia. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apgaulės, fizinio ir psichologinio smurto panaudojimo požymiai yra nustatyti ir išsamiai aptarti. Be to, nors kasaciniame skunde nesutinkama su nuteistojo veiksmų kaip naudojimosi priverstiniu darbu vertinimu, ginčijant priverstinumo požymį, tačiau kasatorius prašo nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 147(1) straipsnio 2 dalies į BK 147(1) straipsnio 1 dalį, t. y. tik pašalinti veiką kvalifikuojantį požymį.

6.2. Nuteistojo padaryta veika apeliacinės instancijos teismo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį. BK 147(1) straipsnio 1 dalyje nustatyta naudojimosi priverstiniu darbu nusikalstamos veikos sudėtis neapima darbo sąlygų, kuriomis asmuo verčiamas dirbti. Jei nukentėjusysis verčiamas dirbti vergiškomis ar nežmoniškomis sąlygomis, tokie veiksmai vertinami kaip kvalifikuota nusikaltimo sudėtis. Šiuo atveju kvalifikuojantis nusikalstamą veiką požymis – darbas vergijos ar nežmoniškomis sąlygomis – nuteistajam inkriminuotas pagrįstai, motyvuotas ir aprašytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

6.3. Kasaciniame skunde nenurodomi jokie BK pažeidimai skiriant bausmę, o prašymas švelninti bausmę yra siejamas su prašymu perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką į lengvesnę. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 147 (1) straipsnio 2 dalį, nėra pagrindo švelninti bausmę. Nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį, yra tinkamai individualizuota ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Kadangi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, keisti teismų sprendimus dėl paskirtos bausmės dydžio nėra teisinio pagrindo.

7. Nukentėjusioji E. Ž. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad dėl nuteistojo V. D. veiksmų nukentėjo tiek morališkai, tiek ir materialiai, kai nežinojo, kas atsitiko su jos sūnumi, ir kai išvydo jį sumuštą. Teigia, kad sūnui dėl patirto streso ir nutraukto studijų lankymo, kai vergavo nuteistajam, teko palikti studijų programą (duomenys neskelbtini) universitete. Dėl to nukentėjusioji nesutinka, kad nuteistajam būtų sušvelninta bausmė.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo V. D. gynėjo advokato P. Ravluševičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 147(1) straipsnio 2 dalies taikymo

9. Kasatorius, nesutikdamas su nuteistojo V. D. padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistasis vertė nukentėjusįjį D. Ž. dirbti nežmoniškomis sąlygomis. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

10. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

11. Pagal BK 147(1) straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus BK 147 straipsnyje nurodytus būdus neteisėtai vertė žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą, o pagal šio straipsnio 2 dalį – tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką versdamas žmogų dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms yra žmogaus neteisėtas vertimas dirbti darbą (ar teikti paslaugas), kurio dirbti jis nenori, t. y. vertimas dirbti prieš jo valią. Šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai: 1) neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą; 2) fizinio smurto, grasinimų, apgaulės ar kitų BK 147 straipsnyje nurodytų būdų panaudojimas. BK 147(1) straipsniu ginama vertybė – asmens laisvė pasirinkti veiklą (dirbti darbą ar teikti paslaugas) nepriklausomai nuo kitų valios. Kaltininko nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, būtina nustatyti neteisėtą asmens vertimą užsiimti viena iš veiklos formų. Aiškinant tokį neteisėtą vertimą, svarbi Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. birželio 28 d. konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad priverstinis ar privalomasis darbas reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Taigi neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018). Šiame straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad panaudodamas vieną iš alternatyvių nusikaltimo padarymo būdų neteisėtai verčia nukentėjusįjį dirbti tam tikrą darbą (ar teikti tam tikras paslaugas), ir nori taip veikti.

12. Nagrinėjamoje byloje V. D. nuteistas pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. vertė nukentėjusįjį D. Ž. dirbti vairuotoju, įbaugino jį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir jo paties sukurtu priklausomumu dėl darbo santykių, privertė jį nežmoniškomis sąlygomis neatlygintinai dirbti priverstinį darbą vairuotoju.

13. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. D. įdarbino nukentėjusįjį D. Ž. dirbti jo asmeniniu vairuotoju panaudojęs apgaulę, kuri pasireiškė nukentėjusiojo suklaidinimu dėl ketinamo mokėti atlyginimo bei darbo grafiko suderinimo su studijomis, kai nuteistasis iš tikrųjų neketino legaliai įdarbinti nukentėjusiojo, mokėti jam už darbą, tik siekė, kad šis jam nuolat dirbtų už tai negaudamas atlyginimo. Prieš nukentėjusįjį panaudota apgaulė buvo esminė ir tai lėmė, kad nukentėjusysis priėmė nuteistojo darbo pasiūlymą. Nors

susitarimo dėl darbo momentu nukentėjusiojo laisvė pasirinkti kitą darbą nebuvo atimta ar suvaržyta, tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas patikimai nustatė, kad po darbo sutarties sudarymo nukentėjusysis nuteistojo buvo neteisėtai, panaudojant BK 147 straipsnyje nurodytus būdus, verčiamas dirbti prieš savo valią.

14. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, nuteistasis V. D., siekdamas įbauginti nukentėjusįjį ir palenkti jo valią toliau jam dirbti, ne mažiau kaip keturis kartus dėl menkaverčių priežasčių (dėl netinkamo vairavimo, kad nepažadino laiku, nepriminė apie paliktą telefoną) prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą – ne kartą sudavė nukentėjusiajam į galvą, krūtinę, smakrą, taip sukėlė jam fizinį skausmą. Be to, nuteistasis palenkė nukentėjusiojo valią taip pat sistemingai naudodamas prieš jį psichinį smurtą, gyrėsi turimomis pažintimis, grasino susidorojimu, jei nukentėjusysis nepaklus, taip nuolat baugino nukentėjusįjį, kad šis bijotų nuo jo pabėgti ir toliau jam dirbtų, kūrė nuolatinę įtampą, siekė parodyti, kad kontroliuoja nukentėjusįjį. Kasaciniame skunde su tokiomis aplinkybėmis nesutinkama, tačiau šios aplinkybės nustatytos iš nukentėjusiojo D. Ž. parodymų, kad nuteistasis jau pirmąją jo darbo dieną prieš jį panaudojo fizinį smurtą – apkaltino pavogus pinigus ir sumušė, vėliau sumušė už tai, kad nukentėjusysis nepriminė jam pasiimti telefono, ne kartą sulaužė jo akinius, mušdavo beveik kasdien; dėl tokio nuteistojo elgesio nukentėjusysis jautė baimę, tačiau toliau dirbo, nes bijojo, kad, pasakius apie išėjimą iš darbo, nuteistasis vėl naudos fizinį smurtą. Iš nukentėjusiojo parodymų taip pat nustatyta, kad nuteistasis jį nuolat gąsdino, gyrėsi, kad turi draugų policijoje, nurodė nebandyti bėgti ar kitaip skųstis, nes suras jį ir sumuš, grasino susidoroti su juo ir jo artimaisiais, jeigu jis atsisakys dirbti, buvo uždaręs jį kambaryje, neišleido į paskaitas, neleido laikyti egzamino, todėl nukentėjusysis nuolat jautėsi įbaugintas; paskutinį kartą ryžosi pabėgti, kai nuteistasis jį ir vėl sumušė; kai pagaliau ištrūko, bijojo kreiptis į policiją, manė, kad nuteistasis jo ieškos. Šie nukentėjusiojo parodymai apie nuteistojo prieš jį panaudotą fizinį ir psichinį smurtą yra detalūs, nuoseklūs, patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais (nukentėjusiųjų E. Ž., R. K., liudytojų J. A., A. S. parodymais, rašytine bylos medžiaga), kuriuos apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė ir įvertino tiek atskirai, tiek ir kaip visumą.

15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuteistasis jau pirmosiomis darbo dienomis suprato, kad nukentėjusysis yra ramaus, nuolankaus, nekonfliktiško būdo (pirmą darbo dieną panaudojus prieš jį fizinį smurtą, nukentėjusysis tęsė darbą, taikstėsi su nuteistojo reikalavimu miegoti automobilyje, vėliau ir su tuo, kad nuteistasis neišleido į paskaitas, nemokėjo atlyginimo), ir tuo naudojosi. Kartu nuteistasis suprato nukentėjusiojo siekį susirasti legalų, apmokamą darbą ir tuo naudojosi, žadėjo sumokėti atlyginimą, įkalbėjo nukentėjusįjį parduoti jam, jo motinai priklausantį turtą teigdamas, kad pinigus investuos ir vėliau grąžins, sumokės atlyginimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis V. D., siekdamas palenkti nukentėjusįjį D. Ž. toliau jam dirbti, taip pat pasinaudojo jo pažeidžiamumu bei priklausomumu, susiklosčiusiais dėl darbo santykių. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, nes jos yra logiškos, atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir yra išsamiai motyvuotos.

16. BK 147(1) straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamos veikos kvalifikuojamasis požymis – vertimas žmogų dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra detalizuota, kokios sąlygos BK 147(1) straipsnio 2 dalies prasme laikomos nežmoniškomis, šis požymis yra vertinamasis. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas. Aiškinant darbo nežmoniškomis sąlygomis sąvokos turinį, atkreiptinas dėmesys į savo turiniu analogiškos ypatingai išnaudojamo darbo sąlygų sąvokos apibrėžimą, pateiktą 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2009/52/EB, kuria nustatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio i punktą ypatingai išnaudojamo darbo sąlygos – tai darbo sąlygos, įskaitant tas

sąlygas, kurios atsiranda dėl diskriminacijos dėl lyties ar kitų priežasčių, kai yra labai didelė disproporcija, palyginti su teisėtai dirbančių darbuotojų darbo sąlygomis, ir kai jos, pavyzdžiui, daro poveikį darbuotojų sveikatai bei saugai ir yra nesuderinamos su žmogaus orumu. Kad būtų galima taikyti šį apibrėžimą, turėtų būti nustatytas faktas, jog nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir jam buvo sukeliamos dvasinės ar fizinės kančios, nesuteikiant galimybės patenkinti būtinųjų žmogiškųjų poreikių, tokių kaip miegas, poilsis, pavalgymas, gamtinių reikalų atlikimas, laisvalaikis po darbo valandų, bendravimas su šeima, artimaisiais ir kt. Vertimas dirbti nepriimtinomis sąlygomis (pavyzdžiui, dideliame karštyje, šaltyje, toksiškoje, radioaktyvioje aplinkoje be apsaugos priemonių, antisanitarinėmis sąlygomis, be darbo saugos reikalavimų, pernelyg didelį valandų skaičių, be pertraukų, be atostogų, be tinkamo apmokėjimo ir kitaip stipriai pažeidžiant minimalias darbo saugos, higienos, darbo garantijų sąlygas, žeminant asmens garbę ar orumą ir pan.) taip pat pripažintinas vertimu dirbti nežmoniškomis sąlygomis. Kaip jau minėta, požymis „nežmoniškos sąlygos“ yra vertinamasis, todėl ar konkrečias sąlygas, kuriomis asmuo buvo verčiamas dirbti ar teikti paslaugas, pripažinti nežmoniškomis, kiekvieną kartą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytos sąlygos nustatytos šioje byloje. Byloje ištirtais įrodymais (nukentėjusiojo D. Ž., kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų, iš dalies paties nuteistojo parodymais) apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis V. D. nemokėjo nukentėjusiajam D. Ž. atlyginimo už asmeninio vairuotojo darbą, neužtikrino normalių gyvenimo sąlygų, socialinių garantijų, laisvalaikio, ribojo nukentėjusiojo galimybę lankyti paskaitas, aplankyti artimuosius, su jais bendrauti, grįžti namo ir ateiti į darbą sutartu laiku, nukentėjusiojo darbo valandos buvo neįprastai ilgos, jis didžiąją dalį laiko praleido su nuteistuoju, kentėjo nuteistojo naudojamą fizinį bei psichinį smurtą. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes nekyla abejonių, kad dirbdamas tokiomis darbo sąlygomis, patirdamas nuolatinį nuteistojo fizinį ir psichinį smurtą, grasinimus nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir tai jam sukėlė fizines ir dvasines kančias. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis vertė nukentėjusįjį dirbti nežmoniškomis sąlygomis, ir nuteistojo nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 147 (1) straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad dėl nuteistojo gynėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų argumentų, kurie pakartojami kasaciniame skunde, jog nuteistasis kartu su nukentėjusiuoju dirbo ir gyveno tomis pačiomis sąlygomis (nakvojo automobilyje, prausėsi dušinėje, valgė maistą iš degalinių ir kt.), todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis sudarė nežmoniškas sąlygas sau ir nukentėjusiajam, apeliacinės instancijos teismas tinkamai pasisakė ir padarė išvadą, kad nuteistasis tokį gyvenimo būdą pasirinko laisva valia, tuo tarpu nukentėjusysis dirbti šiomis sąlygomis buvo priverstas, dirbo neatlygintinai. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad nukentėjusysis ne tik gyveno bei buvo verčiamas dirbti nepriimtinomis sąlygomis, bet, kaip jau buvo minėta, nuolat kentė nuteistojo fizinį ir psichinį smurtą, grasinimus, bijojo atsisakyti dirbti ar kitaip nepaklusti nuteistajam. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis buvo verčiamas nakvoti mašinoje ar per prievartą maudytis degalinės dušinėje, kad nukentėjusiojo bendravimo galimybės nebuvo varžomos, jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną, galėjo skambinti, laisvai bendrauti su kitais asmenimis ir bet kada pasišalinti, prieštarauja byloje surinktiems bei išsamiai išnagrinėtiems įrodymams ir apeliacinės instancijos teismo išvadoms. Apeliacinės instancijos teismo pakeistame nuosprendyje padaryta aiški ir motyvuota išvada, kad nukentėjusysis buvo verčiamas dirbti nežmoniškomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad šis teismas, įvertinęs nuteistojo V. D. veiksmų pobūdį ir tikslą, išsamiai atskleidė jo kaltės turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suvokė, jog panaudodamas apgaulę, fizinį ir psichinį smurtą, pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir priklausomumu neteisėtai verčia nukentėjusįjį D. Ž. dirbti nežmoniškomis sąlygomis, ir norėjo taip veikti, taigi veikė tiesiogine tyčia. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje nustatytas tiek neteisėtas nukentėjusiojo vertimas dirbti nežmoniškomis sąlygomis, tiek ir V. D. tyčia taip veikti.

18. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nepašalintas abejones privalėjo vertinti nuteistojo naudai, nuteistojo parodymus nepagrįstai atmetė kaip jo gynybos versiją, rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo parodymais ir subjektyviu jų interpretavimu, prieštaringais paaiškinimais, prielaidomis ir spėlionėmis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, yra deklaratyvūs ir iš esmės pagrįsti vien tik nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Iš apeliacinės instancijos teismo pakeisto nuosprendžio matyti, kad šio teismo išvados dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir teismų išnagrinėtą bylos medžiagą. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo nuteistasis ir jo gynėjas, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir (ar) in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas.

19. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes V. D. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, jo padarytai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

20. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga nuteistojo padarytai veikai.

21. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

22. Iš apeliacinės instancijos teismo pakeisto nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, skirdamas nuteistajam V. D. bausmę pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus bei nustatydamas skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (iš jų į nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, baudžiamojo proceso trukmę) ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio) nuostatų nepažeidė. Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo pakeistu nuosprendžiu V. D. pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį paskirta bausmė individualizuota tinkamai.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina bendra išvada, kad pagal byloje paduotą kasacinį skundą pagrindas naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. D. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą atmesti.

TeisėjaiArvydas Daugėla

Olegas Fedosiukas

Sigita Jokimaitė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00712 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-172-823/2021

Teisminio proceso Nr.  2-68-3-35507-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.2.1; 2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovui „Luminor Bank AS“, veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, dėl neteisėtais finansų tarpininko veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių banko kaip finansų tarpininko pareigas ir atsakomybę neprofesionaliajam investuotojui, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas G. V. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo 16 488,71 Eur žalos atlyginimą, 5  proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. kovo 27 d. su atsakovu sudarė sutartį dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo. 2008 m. kovo 28–31 dienomis, parekomendavus atsakovo vadybininkui S. Ch., įsigijo vertybinius popierius: 110 vnt. investicinio fondo „Parworld-Agriculture Actions Nom. Classi“, kurių bendra kaina 14 271,40 Eur; 190 vnt. investicinio fondo „Meridio-Meridio Arabworld Namens-Anteille“, kurių bendra kaina 21 918,40 JAV dolerio. Įsigyjant nurodytus vertybinius popierius, ieškovui nebuvo tinkamai paaiškinta, ką jis iš tiesų įsigyja, todėl jis negalėjo tinkamai įvertinti įsigyjamų vertybinių popierių rizikos ir priimti apgalvoto sprendimo. Jis neturėjo galimybės stebėti vertybinių popierių vertės kitimo ir reaguoti į besikeičiančias aplinkybes rinkoje, todėl patyrė reikšmingų nuostolių. 2013 m. sausio mėnesį ieškovas, susisiekęs su atsakovu, sužinojo ne tik tai, kad jo vertybinių popierių vertė labai nukritusi (nuo 9 iki 35 proc.), bet ir tai, kad jis investavo į investicinius fondus, kurių rizikos nesuprato. Ieškovas įsigytus vertybinius popierius pardavė 2018 m. sausio 30 d. ir 2018 m. spalio 3 d. už bendrą 14 969,92 Eur kainą. Skirtumas tarp nurodytų vertybinių popierių įsigijimo ir jų pardavimo kainos sudaro 16 488,71 Eur. Kadangi vertybinių popierių įsigijimą lėmė atsakovo netinkamai vykdytos pareigos, šią sumą ieškovas laiko patirta žala, kurios atlyginimas turi būti priteistas iš atsakovo.

4. Atsakovas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nerekomendavo ieškovui įsigyti investicinių fondų ir įspėjo, kad toks investavimas jam nėra tinkamas. Ieškovas yra pasirašęs visus reikiamus dokumentus ir anketą, taip patvirtindamas apie teisingos informacijos pateikimą. Ieškovas neatsižvelgė į rekomendacijas ir įspėjimus neinvestuoti į investicinius fondus, todėl visos neigiamos pasekmės šiuo atveju tenka pačiam ieškovui, kaip klientui, kuris asmeniškai yra atsakingas už sprendimą investuoti į vieną ar kitą finansinę priemonę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2008 m. kovo 27 d. sudarė sutartį dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo. 2008 m. kovo 28–31 dienomis ieškovas įsigijo vertybinius popierius: 110 vnt. investicinio fondo „Parworld-Agriculture Actions Nom. Classi“, kurių bendra kaina 14 271,40 Eur; 190 vnt. investicinio fondo „Meridio-Meridio Arabworld Namens-Anteille“, kurių bendra kaina 21 918,40 JAV dolerio. Ieškovas atsakovui (bankui) papildomai sumokėjo 135,97 Eur ir 209,64 JAV dolerio mokesčių. 2008 m. kovo 28 d. ieškovas pasirašė kliento anketą. Šalys 2013 m. rugsėjo 18 d. susitarimu susitarė dėl naudojimosi banko paslaugomis

internete, ieškovas internetu galėjo valdyti savo sąskaitą. Ieškovas vertybinius popierius pardavė 2018 m. sausio 30 d. ir 2018 m. spalio 3 d. už bendrą 14 969,92 Eur sumą.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvoje dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EB (toliau – ir MiFID), ją įgyvendinančiame Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – FPRĮ) ir jį įgyvendinančiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, įmonė privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Tais atvejais, kai remdamasi gauta informacija investicinė įmonė mano, jog produktas ar paslauga netinka klientui, ji turi jį įspėti pateikdama tai standartizuota forma (tuo metu galiojusios Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės, patvirtintos Vertybinių popierių komisijos (toliau – ir VPK) 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22).

8. Taisyklėse, kurios iš esmės įgyvendino Direktyvos 2006/73 (Europos Komisijos direktyva Nr. 2006/73/EB, 2006 m. rugpjūčio 10 d., kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai) 35–37 straipsnius, nustatyta, jog investicinė įmonė siekia gauti informacijos, kad suprastų esminius faktus apie klientą ir turėtų pakankamo pagrindo manyti, tinkamai atsižvelgdama į teikiamos paslaugos pobūdį ir apimtį, kad konkretus rekomenduojamas ar sudarytas sandoris atitinka konkretaus kliento investavimo tikslus, toks klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti bet kokią susijusią investicinę riziką, atitinkančią jo investavimo tikslus, toks klientas turi pakankamai patirties ir žinių, kad suvoktų su sandoriu susijusią riziką. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai, suprantamai investuotojams, kuriems ji skirta (neprofesionaliesiems investuotojams), nes rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; kt.).

9. Teismas nurodė, kad atsakovas, vykdydamas pareigą pažinti klientą, kreipėsi į jį dėl bankui reikalingos informacijos pateikimo (anketos užpildymo). Ieškovas anketą pasirašė, vadinasi, sutiko ir patvirtino, kad joje pateikti atsakymai yra teisingi ir išsamūs. Atsakovas surinko pakankamai išsamią informaciją apie ieškovą ir todėl kaip tinkamą investicinį produktą rekomendavo jam susietas obligacijas, o kaip vieną iš netinkamų investavimo priemonių nurodė būtent investicinius fondus arba akcijas. Ieškovas su siūlymu ir įspėjimu buvo susipažinęs. FPRĮ nėra nustatytas draudimas investicinei įmonei parduoti produktą (suteikti paslaugą) klientui, kuriam pagal surinktą informaciją ir atliktą vertinimą toks produktas ar paslauga nėra rekomenduojami, jei klientas apie šio produkto netinkamumą jam yra tinkamai įspėtas.

10. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, prieš pasirašydamas 2008 m. kovo 27 d. sutartį dėl investicinių fondų vertybinių popierių įsigijimo, ieškovas buvo pasirašęs sutartį ir su SEB banku (2008 m. kovo 17 d.) dėl su akcijomis susietų obligacijų. Šalių sutartis sudaryta 2008 m. kovo 27 d., o pavedimą pirkti investicinių fondų vertybinius popierius ieškovas atsakovui pateikė tik kitą dieną, t. y. 2008 m. kovo 28 d., todėl jis turėjo pakankamai laiko tinkamai susipažinti su atsakovo siūlymu. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo daryti išvados, jog ieškovas nesuprato savo veiksmų ir tik dėl pasitikėjimo atsakovo darbuotoju pasirašė pateiktus dokumentus, nes ieškovas nepateikė šiuos savo teiginius pagrindžiančių leistinų įrodymų.

11. Teismas nusprendė, kad sudarydamas sutartį ir teikdamas nurodymą atsakovui investuoti lėšas į investicinius fondus ieškovas prisiėmė visą su tuo susijusią riziką, todėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas pripažino neįrodytomis.

12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2020 m. balandžio 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą.

13. Kolegija pažymėjo, kad 2008 m. kovo 27 d. šalių sudarytos sutarties bendrosios dalies 1.2 punkte nurodyta, jog šalių santykius taip pat reglamentuoja FPRĮ, Investicinių paslaugų teikimo sąlygos, banko paslaugų teikimo bendrosios taisyklės ir kiti teisės aktai. 2008 m. kovo 27 d. sutarties 10.2 punkte ieškovas patvirtino, jog susipažino su banko Investicinių paslaugų teikimo sąlygomis. Šių sąlygų 2.7 punkte nurodyta, jog bankas, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir siekdamas, kad klientas galėtų priimti pagristą investicinį sprendimą, pateikia apibendrintą Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymą. Aprašymas pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankas, sudarydamas sąlygas ieškovui susipažinti su Rizikų aprašymu, įvykdė savo pareigą informuoti neprofesionalųjį investuotoją apie atskiras finansines priemones ir joms būdingas rizikas. Rizikų aprašyme aiškiai nurodyta, kad klientas, o ne bankas, teikia pavedimą, taip priimdamas sprendimą investuoti į vieną ar kitą finansinę priemonę.

14. Kolegija nustatė, kad Rizikų aprašyme yra atskiras skyrius „Investiciniai fondai“, skirtas investiciniams fondams, kuriame neprofesionaliajam investuotojui aiškiai bei suprantamai paaiškinama investicinių fondų esmė, įskaitant ir nuo ko priklauso investicinio fondo rezultatas. Rizikų aprašymo „Investiciniai fondai“ skyriuje taip pat atskira pastraipa nurodytos investavimo į investicinius fondus rizikos: rizika, su kuria susiduria investuotojas, įsigydamas investicinio fondo akcijų, tokia pati kaip investuojant į akcijas ar obligacijas, tik rizika diversifikuota.

15. Kolegija pažymėjo, kad byloje esančioje anketoje nurodyta, jog bankas, atsižvelgdamas į ieškovo pateiktą informaciją, rekomendavo ieškovui investuoti į susietas obligacijas, taip pat, be kita ko, yra banko įspėjimas, kad klientui (ieškovui) investiciniai fondai arba akcijos nėra tinkami instrumentai ir į juos investuoti nepatariama. Anketą pasirašė ieškovas (po ieškovo parašu anketoje yra įrašas – „su rekomendacija ir įspėjimu susipažinau ir supratau“). Taigi atsakovas tinkamai įvykdė FPRĮ nuostatų reikalavimus. Rekomendacija investuoti į susietas obligacijas ieškovas nepasinaudojo, pats, įvertinęs

riziką, priėmė sprendimą neatsižvelgti į banko rekomendaciją ir investuoti į investicinius fondus, o ne į banko rekomenduotas susietas obligacijas.

16. Kolegija nurodė, kad ieškovas, net ir nebūdamas profesionalusis investuotojas, neturi teisės atsakomybę už savo veiksmus perkelti kitai sutartis šaliai – bankui ar konkretiems banko darbuotojams. Ieškovas, kaip ir bet kuris kitas civilinių teisinių santykių dalyvis, duodamas nurodymą atsakovui investuoti lėšas į investicinius fondus, prisiėmė visą riziką, nes pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės teisės dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Ieškovas kaip vidutiniškai apdairus žmogus privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir racionaliai. Ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodyti teiginiai apie dėmesio neatkreipimą į anketos duomenis, apie banko darbuotojo žodinius patarimus ir kitos susijusios aplinkybės nepaneigia ieškovo pareigos domėtis sutartimi, jos sąlygomis. Toks ieškovo elgesys neatitinka protingo ir apdairaus žmogaus standarto, dėl to toks asmuo turi prisiimti visus iš to kylančius neigiamus padarinius.

17. Kolegija taip pat nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies reikalavimus. FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nėra detalizuojama, kokių būtent priemonių, siekiant surinkti informaciją apie klientą, bankas privalo imtis. Ieškovas užpildė anketą, kurioje yra visa informacija, reikalaujama pagal įstatymą, t. y. duomenys apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį ir tikslus ir kt. Lietuvos bankas, nagrinėdamas ieškovo skundą, 2013 m. liepos 10 d. sprendime taip pat nenustatė jokių pareigos pažinti savo klientą pažeidimų, nurodydamas, jog ieškovas yra atsakingas už anketos duomenų tikslumą.

18. Kolegija pripažino pagrįstais ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo nurodytų aplinkybių, susijusių su banko pareiga įspėti apie investicinių fondų vienetų vertės kritimą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nepaneigia iš esmės pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta banko neteisėtų veiksmų. Ieškovas, kaip ir bet kuris sutartinių santykių dalyvis, pats laisva valia galėjo nuspręsti, kokiu jam labiausiai tinkančiu būdu pageidauja gauti informaciją. Ieškovas pasirinko gauti informaciją nuorodos į tinklapį būdu (internetinės bankininkystės priemonėmis) (sutarties Specialių sąlygų 1 lapas). Remiantis sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punktu ieškovas, nepaisant pasirinkto gauti informaciją būdo, turi teisę prašyti, kad bankas pateiktų tam tikrą informaciją popieriniu formatu. Ieškovas, kaip vidutinio atidumo bei apdairumo asmuo, negalintis rasti investicinių fondų vertės pokyčių, nedelsdamas dar 2008 m. galėjo kreiptis į banką, prašydamas arba pateikti dominančią informaciją popieriniu formatu, arba sudaryti internetinės bankininkystės sutartį ir, prisijungęs prie savo paskyros, gauti visą reikalingą informaciją. Tačiau ieškovas tik po to, kai Lietuvos bankas 2013 metais atmetė jo skundą bei nurodė, kad jis neturi internetinės bankininkystės, kreipėsi į banką ir 2013 m. rugsėjo 19 d. sudarė susitarimą dėl naudojimosi banko paslaugomis internete. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat įvertinus visiems žinomas aplinkybes, kad vertybinių popierių kaina yra labai dinamiška ir gali keistis labai dažnai (kone kiekvieną dieną ar keletą kartų per dieną), nėra pagrindo daryti išvadą, kad bankas šiuo konkrečiu atveju privalėjo imtis atitinkamų papildomų priemonių, nei buvo nurodyta sutartyje, informuodamas ieškovą apie vertybinių popierių vertės kritimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu ieškovas G. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Europos Sąjungos teisės normas, reglamentuojančias finansų tarpininkų pareigą užtikrinti investicijų tinkamumą teikiant investavimo rekomendacijas neprofesionaliesiems investuotojams. Tinkamumo pareiga (angl. duty of suitability) yra viena iš esminių investuotojus saugančių pareigų Finansinių priemonių rinkų direktyvoje Nr. 2004/39/EB (MiFID), kuria yra detalizuojama bendroji rūpestingumo ir lojalumo pareiga. MiFID konstatuojamosios dalies 2 straipsnyje nurodomas vienas iš pagrindinių MiFID tikslų – užtikrinti aukšto lygio apsaugą investuotojams. Europos Sąjungos teisinis reguliavimas investuotojų apsaugos srityje įtvirtino finansų tarpininko kaip profesionalaus investavimo teisinio santykio dalyvio maksimalių pastangų standartą teikiant finansų tarpininko paslaugas (CK 6.38 straipsnio 2 dalis, 6.200 straipsnio 4 dalis). Finansų tarpininko profesinio rūpestingumo standartas reikalauja, kad teikdamas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014; 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-525-687/2018). FPRĮ 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi rekomenduoti klientui ar potencialiam klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus.

19.2. Byloje nustatyta, kad bankas pateikė ieškovui individualaus pobūdžio pasiūlymą įsigyti konkrečių investicinių fondų vienetų, nors siūlyti netinkančių finansinių priemonių ieškovui pagal FPRĮ 22 straipsnį apskritai neturėjo teisės. Banko darbuotojas S. Ch. ieškovui žodžiu pasiūlė investuoti būtent į jam netinkamus investicinių fondų vienetus ir taip bankas atliko neteisėtus veiksmus. Šią aplinkybę patvirtina banko atspausdinti investicinių fondų vienetų rezultatų, į kuriuos faktiškai buvo rekomenduota investuoti ieškovui, grafikai. Bankas ieškovui pateikė grafikus, kuriuose buvo matyti svyravimai, bet kreivės iš esmės kilo, todėl ieškovas, pasitikėdamas banku, sutiko su banko pasiūlyta investicija. Bankas nesuteikė informacijos neprofesionaliajam investuotojui apie tai, kad jo įsigyjami vertybiniai popieriai de facto (iš tikrųjų) yra investiciniai fondų vienetai, t. y. tos pačios rūšies vertybiniai popieriai, kurie ankstesnėje banko rekomendacijoje yra nurodomi kaip jam netinkami. Pirminiame rekomendacijų teikimo etape, teikdamas bendro pobūdžio rekomendacijas, bankas tinkamumo pareigą atliko tinkamai. Vis dėlto antrajame etape, siūlydamas konkrečias finansines priemones, t. y. investicinių fondų „Parworld-Agriculture Actions Nom. Classi EUR“ ir „Meridio-Meridio Arabworld Namens-Anteille“ vertybinius popierius, bankas pažeidė pareigą užtikrinti investicijų tinkamumą.

19.3. Anketos 6 punkte nurodyta, kad ieškovo tikslas – kelis kartus didesnės negu terminuotojo indėlio palūkanos ir prisiimama rizika iki 10 proc. investuotos sumos. Taigi, ieškovas kreipėsi į banką,

ieškodamas taupymo produkto, tačiau gavo produktą, visiškai neatitinkantį jo tikslų, ir prarado ne 10 proc., bet pusę savo investicijos vertės. Tačiau teismai tokių banko veiksmų nepagrįstai nelaikė neteisėtais. Kadangi anketoje ieškovas prisiėmė riziką iki 10 proc. investuotos sumos, bankas turėjo reaguoti į ieškovo vertybinių popierių kritimą daugiau kaip 10 proc., jį iškart apie tai informuodamas. Bankas laiku neinformavo ieškovo apie investicinių fondų vienetų vertės kritimą ir taip pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį bei CK 6.200 straipsnio 2 dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsiradus svarbioms aplinkybėms profesinis rūpestingumas ir sutarties šalių kooperavimosi principas (FPRĮ 22 straipsnio 1 dalis, CK 6.200 straipsnio 2 dalis) reikalauja iš finansų tarpininko, kad jis informuotų klientą, paaiškintų įvykio esmę, reikšmę investicijos vertei ir išsakytų savo nuomonę dėl būtinumo protingai riboti kylančią riziką. Investuotojas, ypač neprofesionalus, šių aplinkybių gali nesuvokti ir greitai nesusigaudyti situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014).

19.4. Bankas sąmoningai nutylėjo aplinkybę, kad siūlomi konkretūs vertybiniai popieriai yra investicinių fondų vienetai, ir taip pažeidė informavimo pareigą. Bankas neatskleidė ieškovui siūlomo vertybinio popieriaus rūšies, rizikos laipsnio ir kitos reikšmingos informacijos, turėjusios esminę reikšmę ieškovui priimant investicinį sprendimą. Teismai, įvertinę bylos situaciją, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neva neveikė pagal rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) standartą, t. y. kad pats ieškovas turėjo teirautis, ar banko anketoje nurodyti duomenys ir banko rekomendacija vieni kitiems neprieštarauja, tuo tarpu banko, kuriam taikomas maksimalaus rūpestingumo standartas, informacijos atskleidimo pareigos pažeidimo nenustatė ir iš banko jokių atidžių veiksmų nereikalavo. Vadinasi, teismai formuoja teisės taikymo taisyklę, kad, neprofesionaliesiems investuotojams suteikus įvadinę bendro pobūdžio rekomendaciją apie atskiras finansines priemones, informacijos atskleidimo pareiga bankui pasibaigia ir tolesniuose etapuose reikšmingos informacijos nereikia pateikti, taip iš esmės perkeldami pareigą susirinkti reikšmingą informaciją pačiam neprofesionaliajam investuotojui. Tai prieštarauja finansų tarpininkų konsultavimo paslaugų esmei, nes nepatyręs neprofesionalusis investuotojas tam ir kreipiasi į srities profesionalą, kad šis jį rūpestingai konsultuotų siūlydamas konkrečias finansines priemones ir suteiktų visą reikšmingą informaciją prieš priimant investicinį sprendimą.

19.5. Ieškovui nebuvo pateikti esminiai duomenys apie įsigyjamus vertybinius popierius – vertybinių popierių rūšį, rizikos mastą, nebuvo atskleistas ir faktas, kad banko siūlomi vertybiniai popieriai prieštarauja banko rekomendacijai, taip pat nebuvo įsitikinta, kad visą investiciniam sprendimui priimti reikiamą informaciją ieškovas suprato. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, net ir esant tinkamam įspėjimui apie nerekomenduojamą finansinę priemonę (kas šiuo atveju nebuvo padaryta), bankas privalo atskirai išaiškinti vertybinių popierių investavimo riziką, įspėti apie galimas neigiamas investavimo pasekmes ir įsitikinti, kad klientas tai suprato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-248/2015). Taigi, banko veiksmai nagrinėjamoje byloje neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos investicinių paslaugų bylose.

19.6. Kliento pažinimo pareigos tinkamą vykdymą detalizavo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių XII skyrius (48–57 punktai). Anketoje nebuvo užduoti klausimai, į kuriuos atsakant būtų pateikta VPK taisyklių 55 punkte nurodyta

informacija, t. y. su kokiomis finansinėmis priemonėmis ieškovas yra susipažinęs; kokiu dažnumu ir kokiais laikotarpiais ieškovas buvo įsigijęs finansinių priemonių; koks yra ieškovo išsilavinimas ir dabartinė bei ankstesnė jo profesija. Ieškovas yra pasirašęs tik anketos atspausdintą versiją. Būtent dėl tokio informacijos gavimo būdo anketoje įsivėlė klaida – joje nurodyta, kad ieškovas yra įsigijęs investicinių fondų vienetų, nors tai nėra tiesa. Anketoje yra vos septyni klausimai, susiję su FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje kliento pažinimo pareigos vykdymu. Šie klausimai yra abstraktūs ir bankui neleidžia iš esmės pažinti kliento. Bankas, gavęs užpildytą anketą, galėjo susiformuoti tik ribotą supratimą apie faktines kliento žinias ar patirtį investavimo srityje. Pagal Taisyklių 53 punktą, jei finansų maklerio įmonė, teikdama investavimo rekomendacijas ar valdydama kliento portfelį, nesurenka FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytos informacijos, ji apskritai neturi teisės klientui ar potencialiam klientui teikti šiame punkte nurodytų investicinių paslaugų ar rekomenduoti finansinių priemonių.

19.7. Bankas pagal teismų praktiką turi procesinę pareigą įrodyti, kad informavo klientą apie finansines priemones ir jų rizikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Bankas neįrodė, kad išaiškino, jog produktas, kuris jam buvo siūlomas, yra investicinių fondų vienetai, o neturėdamas šios informacijos ieškovas negalėjo suprasti, kad investuoja į produktą, kuris jam nerekomenduojamas, t. y. bankas neįrodė, kad tinkamumo ir informavimo pareigas atliko tinkamai. Bankas teismo posėdžių metu aiškiai nurodė, kad negali pagrįsti savo pareigų tinkamo įgyvendinimo. Teismų netinkamas įrodinėjimo naštos paskirstymas tiesiogiai lėmė nepagrįstų išvadų, kad bankas savo pareigas teikdamas rekomendacijų teikimo paslaugas atliko tinkamai, o investavimo sprendimo neigiamų padarinių riziką prisiima ieškovas, priėmimą.

20. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 21 d. nutartį. Atsiliepime išdėstyti šie esminiai argumentai:

20.1. FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punkto prasme finansų maklerio įmonė, įgyvendindama informavimo pareigą, privalo pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. Banko Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.7 punkte nustatyta, kad bankas, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir siekdamas, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą, pateikia apibendrintą Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymą. Aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios. Aprašymo skyriuje „Bendrosios nuostatos“ bendriausia prasme identifikuotos ir aprašytos rizikos, būdingos investicijoms į visas finansines priemones. Šiame skyriuje, inter alia (be kita ko), nurodyta, kad bet kuri investicija yra rizikinga, todėl tikrasis pelnas gali būti mažesnis už tikėtiną arba netgi neigiamas, kad paprastai tikimybė uždirbti tiesiogiai susijusi su tikimybe prarasti, kad atskirų finansinių priemonių rizika yra skirtinga, kad klientas yra asmeniškai atsakingas už sprendimą investuoti į vieną ar kitą finansinę priemonę, ir pan. Aprašyme, be kitų, yra atskiras skyrius, skirtas išimtinai tik investiciniams fondams, kaip finansinėms priemonėms, apibūdinti ir rizikoms, būdingoms investuojant į šias finansines priemones, apibrėžti: „rizika, su kuria susiduria investuotojas, įsigydamas investicinio fondo akcijų, tokia pati kaip

investuojant į akcijas ar obligacijas, tačiau su (didesnio diversifikavimo) išlyga“. Aprašymo skyriuje „Akcijos“ nurodyta, kad „kaina ateityje gali ir išaugti, ir nukristi; investicijos į akcijas bendras pelnas lygus sumokėtiems dividendams, pridėjus akcijos kainos pokytį (teigiamą arba neigiamą)“. Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, atsakovas tinkamai supažindino ieškovą su Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymu, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies prasme tinkamai įvykdė savo pareigą informuoti ieškovą, kaip neprofesionalųjį investuotoją, apie atskiras individualias finansines priemones ir joms būdingas rizikas.

20.2. Atsakovas, įvertinęs visą informaciją, reikšmingą atitinkamai rekomendacijai pateikti, rekomendavo ieškovui investuoti į susietas obligacijas (žr. 2008 m. kovo 28 d. kliento anketą). Kartu atsakovas įvardijo ir kitus finansinius instrumentus, kurie tinka ieškovui, tačiau, atsakovo vertinimu, nėra optimalūs pasirinkimai (investicinis indėlis su didesniu pelningumu, investicinis indėlis, terminuotasis indėlis). Galiausiai atsakovas įspėjo, kad atitinkamos finansinės priemonės – susietos obligacijos arba akcijos finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, investiciniai fondai arba akcijos – nėra tinkamos ieškovui. Ieškovas pasirašytinai patvirtino, jog jis susipažino su rekomendacija ir įspėjimu bei juos suprato. Taip atsakovas FPRĮ 22 straipsnio 6 dalies prasme įvykdė savo pareigą rekomenduoti klientui finansines priemones, geriausiai atitinkančias kliento interesus.

20.3. Vis dėlto ieškovas nepasinaudojo atsakovo rekomendacija – jis priėmė sprendimą investuoti į investicinius fondus ir pateikė atsakovui du pavedimus pirkti šias finansines priemones. Atsakovas, priešingai negu teigia ieškovas, nerekomendavo jam į investuoti į investicinius fondus ir į dar kelias kitas finansines priemones, aiškiai įspėdamas, kad šios finansinės priemonės nėra jam tinkamos. FPRĮ prasme finansų maklerio įmonei nėra nustatytas ribojimas suteikti klientui tokią investavimo paslaugą, kuri jam nėra rekomenduojama. Priešingai, FPRĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, jeigu klientas pateikia finansų maklerio įmonei konkretų nurodymą, toks kliento nurodymas turi būti vykdomas tiksliai ir nenukrypstant nuo nurodyme pateiktų sąlygų. Ieškovas, tokiomis sąlygomis pasirinkdamas investuoti į atsakovo jam nerekomenduotą finansinę priemonę, veikė savo rizika.

20.4. Neprofesionaliajam investuotojui pripažįstama papildoma teisių ir interesų apsauga, kita vertus, tokio teisinio statuso turėjimas nereiškia, kad neprofesionalusis investuotojas yra atleidžiamas nuo bendrųjų pareigų, taikytinų visiems civilinių teisinių santykių dalyviams, vykdymo, t. y. nuo pareigų elgtis protingai, rūpestingai ir atidžiai, inter alia, domėtis savo teisėmis ir pareigomis, atidžiai skaityti pasirašomas sutartis ir pateiktus susipažinti dokumentus, konsultuotis dėl sutarties sąlygų. Lietuvos bankas 2013 m. liepos 10 d. sprendimu nenustatė pareigos užtikrinti investicijos tinkamumą pažeidimo. Priešingai, Lietuvos bankas šiuo sprendimu nustatė, kad pats ieškovas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek turėjo būti atitinkamomis sąlygomis.

20.5. Banko Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 1.16 punkto prasme anketa – dokumentas, kuriame klientas pateikia informaciją apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, finansinę patirtį, tikslus, kurių siekia naudodamasis paslaugomis. Anketos pateikimo pildyti ir pildymo tikslas – surinkti FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nurodytą informaciją apie klientą, kad būtų galima parinkti klientui labiausiai tinkamą instrumentą ir patikrinti, ar kliento norimas įsigyti instrumentas yra jam tinkamas. 2008 m. kovo 28 d. kliento anketoje užfiksuota informacija apie ieškovo žinias ir patirtį investavimo srityje (anketos 4–5, 8 punktai), apie ieškovo finansinę padėtį (anketos 3 ir 7 punktai), apie tikslus, kurių

ieškovas siekia, naudodamasis investicinėmis paslaugomis (anketos 6 punktas). Vadinasi, FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies prasme surinkta visa informacija, reikalinga rekomendacijai dėl tinkamiausios finansinės priemonės pateikti. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 57 punkte ir banko Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 5.3 punkte nurodyta, jog bankas turi teisę pasitikėti kliento anketoje pateikta informacija ir neprivalo jos tikrinti, išskyrus atvejus, kai bankui yra žinoma arba turėtų būti žinoma, kad informacija akivaizdžiai pasenusi, netiksli ar neišsami. Anketoje (ieškovui taip nurodžius) fiksuota klaidinga informacija, kad ieškovas buvo įsigijęs investicinių fondų vienetų (anketos 4 punktas). Net ir tai įvertinęs kaip tikrą informaciją bankas įspėjo ieškovą, kad investiciniai fondai nėra jam tinkama finansinė priemonė, ir kartu nerekomendavo ieškovui investuoti į investicinius fondus.

20.6. Taisyklių 55 punkte nurodyta, kad turi būti surenkami šie duomenys: paslaugos, sandorio ar finansinių priemonių tipai, su kuriais klientas yra susipažinęs (55.1 punktas); kliento sandorių dėl finansinių priemonių pobūdis, dydis ir dažnumas bei laikotarpis, per kurį šie sandoriai buvo sudaryti (55.2 punktas); kliento ar potencialaus kliento išsilavinimas ir dabartinė bei ankstesnė jo profesija (55.3 punktas). Taisyklių 55 punkto prasme reikalaujamos surinkti informacijos apimtis yra didesnė, negu nurodo FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis. Ieškovas savo teisių pažeidimą siejo būtent su FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies nustatytos informacijos (esminės jos dalies) nesurinkimu. Atsakovas, kaip pirmiau nurodyta ir ką nustatė apeliacinės instancijos teismas, bendriausia prasme surinko visą informaciją, reikalaujamą pagal įstatymą. Surinktos informacijos apimtis neturi lemiančios įtakos šios bylos ginčui spręsti, nes atsakovas įspėjo ieškovą, kad investiciniai fondai nėra jam tinkama finansinė priemonė, ir kartu nerekomendavo ieškovui investuoti į investicinius fondus.

20.7. Sutarties specialiojoje dalyje buvo įtvirtinti du informacijos, pranešimų ir ataskaitų gavimo būdai: 1) popierine forma; 2) nuoroda į tinklalapį (internetinės bankininkystės priemonėmis), pastarąjį būdą ir pasirinko ieškovas. Nepaisydamas tokio pasirinkimo ieškovas turėjo teisę visą laiką prašyti banko pateikti tam tikrą informaciją, pranešimą ar ataskaitą popierine forma. Ieškovas tik 2013 m. rugsėjo 18 d. sudarė susitarimą dėl naudojimosi banko paslaugomis internete, taip užsitikrindamas galimybę savo pasirinktu būdu individualiai gauti, inter alia, informaciją apie investicinių fondų vienetų vertę. Todėl atsakovas nepažeidė pareigos informuoti apie investicinių fondų vienetų vertę. Ieškovui buvo nurodyta atsakovo interneto svetainė www.dnbnord.lt, kurioje buvo užtikrinta prieiga ir prie ieškovo akcentuojamos informacijos. Ieškovas tik 2013 metais pradėjo domėtis savo investicijomis į investicinius fondus. Atsakovas sudarė ieškovui visapusiškas galimybes gauti jam reikalingą informaciją, stebėti investicinių fondų vienetų vertės pokyčius, tačiau ieškovas nesinaudojo šiomis galimybėmis.

20.8. Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra tinkamai motyvuotas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atliko išsamią surinktų įrodymų vertinimo ir šios bylos ginčui išspręsti reikšmingų teisės normų analizę, argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėtų klausimų aspektus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl finansų tarpininko pareigų teikiant finansines paslaugas

21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) įgyvendinančiajame FPRĮ ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

22. Vienas iš pagrindinių MiFID tikslų – užtikrinti aukšto lygio apsaugą investuotojams (MiFID 2 straipsnis). MiFID apibrėžia principus, kuriais turi vadovautis investicinės įmonės, teikdamos investicines paslaugas klientams: 1) veikti garbingai, sąžiningai ir profesionaliai, kiek tik įmanoma nepažeidžiant savo klientų interesų (pareiga elgtis rūpestingai ir lojalumo pareiga) (MiFID 19 straipsnio 1 dalis); 2) suteikti esamiems ar būsimiems klientams tinkamą ir išsamią informaciją, kuri turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti (pareiga neklaidinti) (MiFID 19 straipsnio 2 dalis); 3) esamiems ir būsimiems klientams suprantama forma pateikti atitinkamą informaciją, kad jie galėtų tinkamai suvokti siūlomų investicinių paslaugų ir konkrečios rūšies investicinės priemonės pobūdį ir susijusius rizikos veiksnius bei priimti investicinius sprendimus, remdamiesi turima informacija (pareiga atskleisti informaciją); 4) teikti paslaugas, atsižvelgiant į konkrečias su klientu susijusias aplinkybes, kad investicijos atitiktų konkretaus kliento, kaip investuotojo, poreikius (investicijų tinkamumo pareiga) (MiFID 19 straipsnio 4 dalis).

23. Aptariami principai atsispindi FPRĮ (taikytina įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 3 d.) 22 straipsnyje, reglamentuojančiame finansų maklerio įmonės pareigas teikiant klientui investicines paslaugas. Pavedimų priėmimas ir perdavimas, pavedimų vykdymas klientų sąskaita pagal įstatymą priskiriami investicinėms paslaugoms (FPRĮ 3 straipsnio 13 dalis).

24. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl finansų tarpininko profesinio rūpestingumo pareigos, pažymėta, kad komerciniams bankams teikiant finansines paslaugas yra keliami itin aukšti atidumo, profesionalumo, sąžiningumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas turi elgtis su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014; 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2014; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2014).

25. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad investiciniuose santykiuose finansų tarpininkas negali garantuoti investicinio produkto pelno, todėl vien tai, kad atitinkama finansinė priemonė pasirodė esanti nuostolinga, nėra pagrindas ginčyti investavimo sandorį ar reikalauti atlyginti nuostolius, tačiau atitinkamuose civiliniuose santykiuose finansų tarpininkas turi kiek įmanoma vengti įvairaus pobūdžio netikslumų, galinčių sukelti investuotojui nepagrįstus lūkesčius dėl investicinio produkto pelningumo ir sudarančių pagrindą esant nuostoliui ginčyti investavimo sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-378/2015).

26. Pareiga atskleisti informaciją pažeidžiama, kai finansų tarpininkas klientui nesuteikia visos reikiamos informacijos arba ją suteikia netinkamai, t. y. nesilaikydamas informacijos pateikimo laiko, formos ar turinio reikalavimų. Sprendžiant dėl pareigos atskleisti informaciją galimo pažeidimo reikšmingas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodytas informacijos pateikimo tikslas – kad klientai galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

27. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliajam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Tinkamos informacijos atskleidimo pareigos įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo ir galimų nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Vien apibendrintas rizikos nurodymas, nesant aiškaus paaiškinimo dėl ieškovų siekiamų įsigyti investicinio fondo vienetų, neatitinka reikalavimo atskleisti neprofesionaliajam investuotojui informaciją nedviprasmiškai, išsamiai ir suprantamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-525-687/2018, 39 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko pareiga yra aktyvi pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).

28. Investicijų tinkamumo pareigą (angl. suitability) sudaro dviejų rūšių pareigos: pareiga surinkti apie klientą aktualią informaciją ir pareiga atsižvelgiant į surinktą informaciją nuspręsti dėl investicijų, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus. FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Tik surinkusi ir įvertinusi pirmiau nurodytą informaciją, finansų maklerio įmonė turi rekomenduoti klientui ar potencialiam klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus (FPRĮ 22 straipsnio 6 dalis). Informacijos apie potencialų klientą rinkimas yra neatskiriamai susijęs su informacijos klientui apie ketinamą įsigyti finansinį produktą tinkamu parinkimu ir atskleidimu, todėl kliento anketos pildymas ir rekomendacijų teikimas negali būti vertinamas formaliai, informacijos rinkimui ir atskleidimui taikomi aukšti reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015).

29. Pagal FPRĮ nuostatas investicijų tinkamumo pareiga taikoma tik investavimo rekomendacijų teikimui ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymui. Kitų investicinių paslaugų teikimui taikoma priimtinumo (angl. appropriateness) pareiga, apimanti pareigą surinkti apie klientą aktualią informaciją ir pareigą atsižvelgiant į surinktą informaciją nuspręsti dėl investicijų priimtinumo. Reikalavimas pažinti savo klientą investicijų priimtinumui užtikrinti yra siauresnės apimties nei informacijos rinkimo reikalavimas investicijų tinkamumo tikslais, nes teikiant paslaugas, kurioms taikomas priimtinumo reikalavimas, finansų tarpininko dalyvavimas kur kas pasyvesnis: vykdydamas kliento pavedimus finansų tarpininkas neturi pareigos nuspręsti, ar investicija atitinka kliento finansinę padėtį ir investavimo tikslus, tačiau jis privalo įspėti, jei investicija, atsižvelgiant į kliento patirtį ir žinias, jam yra netinkama (FPRĮ 22 straipsnio 7–8 dalys).

30. Investavimo sandorių sudarymo metu (2008 m. kovo 28–31 d.) galiojo 2007 m. gegužės 31 d. VPK nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), detalizuojančios FPRĮ antrajame skirsnyje nustatytus reikalavimus (Taisyklių 2 punktas). Taisyklėse, be kita ko, išdėstytos nuostatos dėl tinkamumo ir priimtinumo įvertinimo (angl. suitability test and appropriateness test).

31. Pagal Taisyklių 48 punkto nuostatas finansų maklerio įmonė privalo surinkti iš klientų ir potencialių klientų visą informaciją, reikalingą esminiams faktams apie klientą nustatyti (angl. suitability test). Finansų maklerio įmonė, įvertinusi apie klientą surinktą informaciją ir klientui teikiamos paslaugos pobūdį bei mastą, privalo turėti pagrindą manyti, kad konkretus sandoris, kurį siūloma sudaryti arba kuris yra sudaromas teikiant portfelio valdymo paslaugą, atitinka šiuos kriterijus: sandoris atitinka šio kliento investavimo tikslus; klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti su jo investavimo tikslus atitinkančio sandorio sudarymu susijusią riziką; klientas turi pakankamai reikiamų žinių ir patirties, kad suprastų riziką, būdingą sandorio sudarymui ir jo portfelio valdymui. Jei finansų maklerio įmonė, teikdama investavimo rekomendacijas ar valdydama kliento portfelį, nesurenka FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytos informacijos, ji neturi teisės klientui ar potencialiam klientui teikti šiame punkte nustatytų investicinių paslaugų ar rekomenduoti finansinių priemonių (Taisyklių 53 punktas).

32. Finansų maklerio įmonė, vertindama, ar FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nustatyta investicinė paslauga yra priimtina klientui, privalo išsiaiškinti, ar tas klientas turi reikiamų žinių ir patirties, kad suprastų ir įvertintų riziką, būdingą siūlomiems arba norimiems gauti investiciniams produktams ar investicinėms paslaugoms (angl. appropriateness test) (Taisyklių 54 punktas). Informacijoje apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje turi būti nurodyti, atsižvelgiant į klientui būdingas savybes, jam teiktinos paslaugos pobūdį ir mastą, numatomo produkto ar sandorio tipą, įskaitant jų sudėtingumo laipsnį ir jiems būdingą riziką, šie duomenys: paslaugos, sandorio ar finansinių priemonių tipai, su kuriais klientas yra susipažinęs; kliento sandorių dėl finansinių priemonių pobūdis, dydis ir dažnumas bei laikotarpis, per kurį šie sandoriai buvo sudaryti; kliento ar potencialaus kliento išsilavinimas ir dabartinė bei ankstesnė jo profesija (Taisyklių 55 punktas).

33. Ieškovas nagrinėjamoje byloje rėmėsi investicijų tinkamumo pareigos ir pareigos atskleisti informaciją pažeidimu, teigdamas, kad atsakovas tik formaliai įvykdė pareigą pažinti klientą, nesurinkdamas visos pagal teisės aktų reikalavimus būtinos surinkti informacijos, taip pat, nepatikrindamas surinktosios, nesuteikė informacijos ieškovui, kuris yra neprofesionalusis investuotojas, apie tai, kad jo įsigyjami vertybiniai popieriai de facto yra investiciniai fondų vienetai (neturėdamas šios informacijos ieškovas negalėjo suprasti, kad investuoja į produktą, kuris jam nerekomenduojamas), taip pat pareigos elgtis rūpestingai pažeidimu, neįspėjant ieškovo apie investicinių fondų vienetų vertės kritimą. Bylą nagrinėję teismai ieškovo reikalavimus atmetė, nenustatę atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl pareigos pažinti klientą vykdymo

34. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas, vykdydamas pareigą pažinti klientą, kreipėsi į ieškovą dėl bankui reikalingos informacijos pateikimo (anketos užpildymo). Pareigos pažinti klientą netinkamas vykdymas kasaciniame skunde grindžiamas atsakovo ieškovui pateiktos užpildyti anketos turinio trūkumais (neatitiktimi VPK patvirtintų Taisyklių reikalavimams). Ieškovo teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino to, kad nesurinkęs FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytos informacijos atsakovas apskritai neturėjo teisės teikti ieškovui investicinių paslaugų ar rekomenduoti finansinių priemonių.

35. Minėta (nutarties 28–29 punktai), kad pareiga pažinti klientą yra sudedamoji investicijų tinkamumo (priimtinumo) pareigos dalis. Civilinės atsakomybės atsiradimui ši pareiga svarbi tuo, kad, tinkamai nepažinęs savo kliento, finansų tarpininkas negali priimti tinkamo sprendimo dėl investicijų tinkamumo ar priimtinumo, o tai savo ruožtu gali lemti žalos atsiradimą. FPRĮ 22 straipsnio 6 dalis ir Taisyklių 53 punktas draudžia finansų tarpininkui teikti klientui finansines paslaugas ar rekomenduoti finansines priemones nesurinkus FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytos informacijos (neįvykdžius pareigos pažinti klientą), tuo tarpu surinktos informacijos pakankamumas (pareigos pažinti klientą vykdymo

tinkamumas) vertintinas atsižvelgiant į tai, kiek konkrečiu atveju tai lėmė (galėjo lemti) netinkamą finansų tarpininko sprendimą dėl investicijų, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus.

36. Byloje nustatyta, kad bankas, atsižvelgdamas į ieškovo pateiktą informaciją, anketoje įspėjo ieškovą, kad jam investiciniai fondai arba akcijos nėra tinkami instrumentai ir į juos investuoti nepatariama, taigi šiuo atveju atsakovo surinkta informacija buvo pakankama tam, kad atsakovas įvertintų konkrečių investicinių priemonių (investicinių fondų) atitiktį ieškovo interesams ir pateiktų tinkamą investavimo rekomendaciją. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįsta teismų išvadą, kad ieškovo įrodinėjamas pareigos pažinti klientą pažeidimas nagrinėjamu atveju savaime nelemia atsakovo civilinės atsakomybės.

Dėl pareigos atskleisti informaciją ir investicijų tinkamumo (priimtinumo) pareigos vykdymo, įrodinėjimo pareigos paskirstymo

37. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2008 m. kovo 28 d. ieškovas pasirašė atsakovo pateiktą anketą, kurioje, be kita ko, pateiktas atsakovo įspėjimas dėl investicinių fondų, kaip investicinio instrumento, netinkamumo ieškovui. Tą pačią dieną banke, dalyvaujant atsakovo darbuotojui (makleriui) S. Ch., ieškovas pateikė du pavedimus, kuriais įsigijo 110 vnt. investicinio fondo „Parworld-Agriculture Actions Nom. Classi“ ir 190 vnt. investicinio fondo „Meridio-Meridio Arabworld Namens-Anteille“ vertybinių popierių. Ieškovas įrodinėja, kad investuoti į nurodytus vertybinius popierius (investicinius fondus) jam rekomendavo būtent S. Ch., prieš pateikiant pavedimus jam nebuvo konkrečiai paaiškinta, ką ieškovas įsigyja, tai nebuvo nurodyta ir ieškovo pasirašytame pavedime pirkti vertybinius popierius, todėl ieškovas neturėjo galimybės laikytis atsakovo rekomendacijos neinvestuoti į investicinius fondus. Taigi, ieškovas iš esmės teigia, kad: 1) atsakovo darbuotojas jam suteikė netinkamą investavimo rekomendaciją ir 2) tinkamai neįspėjo jo apie konkrečių vertybinių popierių, į kuriuos investuojama, rūšį ir jų netinkamumą ieškovui.

38. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nurodytus ieškovo argumentus atmetė konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog nesuprato savo veiksmų ir tik dėl pasitikėjimo atsakovo darbuotoju pasirašė pateiktus dokumentus, todėl, duodamas nurodymą atsakovui investuoti lėšas į investicinius fondus, pats prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo investavimo rekomendacija ieškovui buvo pateikta anketoje ir buvo tinkama, ieškovo teiginiai, kad jam nebuvo tinkamai paaiškinta, ką jis iš tiesų įsigyja, todėl jis negalėjo tinkamai įvertinti įsigyjamų vertybinių popierių rizikos ir priimti apgalvoto sprendimo, yra neįrodyti, be to, nepaneigia ieškovo pareigos domėtis sutartimi ir jos sąlygomis (apeliacinės instancijos teismo nutarties 39–41 punktai). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šios bylą nagrinėjusių teismų išvados padarytos nevisapusiškai ištyrus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai paskirsčius šalims tenkančią įrodinėjimo naštą, todėl negali būti pripažintos pagrįstomis.

39. Pagal FPRĮ 3 straipsnio 12 dalį investavimo rekomendacija apibrėžiama kaip finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad išvadą, ar konkreti klientui suteikta konsultacija gali būti pripažįstama FPRĮ 3 straipsnio 12 dalyje apibrėžta investavimo rekomendacija, lemia faktiškai pateiktos rekomendacijos požymių atitiktis įstatyme nustatytiesiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-248/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015). Pagal FPRĮ 22 straipsnio 6 dalį investavimo rekomendacija turi atitikti kliento interesus, t. y. finansų tarpininkas negali klientui rekomenduoti jam netinkančių investicinių instrumentų. Tokios rekomendacijos pateikimas reikštų investicijų tinkamumo pareigos pažeidimą.

40. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad procesinė pareiga įrodyti, jog atsakovo darbuotojas S. Ch. suteikė ieškovui investavimo rekomendaciją, prieštaraujančią nurodytai banko anketoje, t. y. rekomendavo investuoti į investicinių fondų „Parworld-Agriculture Actions Nom. Classi“ ir „Meridio-Meridio Arabworld Namens-Anteille“ vertybinius popierius, nagrinėjamoje byloje tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis). Tačiau vien ta aplinkybė, kad banko anketoje buvo nurodyta bendro pobūdžio rekomendacija ieškovui neinvestuoti į investicinius fondus, savaime nėra pakankama spręsti, kad banko darbuotojas nesuteikė ieškovui konsultacijos, pagal turinį atitinkančios investavimo rekomendaciją, dėl konkrečių investicinių instrumentų (investicinių fondų „Parworld-Agriculture Actions Nom. Classi“ ir „Meridio-Meridio Arabworld Namens-Anteille“).

41. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, investavimo rekomendacija pripažindamas išimtinai banko anketoje nurodytą rekomendaciją, ieškovo argumentų ir jo pateiktų įrodymų, kuriais ieškovas įrodinėjo, kad būtent minėtas banko darbuotojas rekomendavo jam investuoti į konkrečius investicinius fondus, išsamiau netyrė ir nevertino. Pažymėtina, kad ieškovo pavedimai dėl 110 vnt. investicinio fondo „Parworld-Agriculture Actions Nom. Classi“ ir 190 vnt. investicinio fondo „Meridio-Meridio Arabworld Namens-Anteille“ vertybinių popierių įsigijimo ieškovo buvo pateikti jau kitą dieną po sutarties dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo su atsakovu sudarymo banko patalpose, dalyvaujant banko darbuotojui. Nors bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad ieškovas savarankiškai priėmė sprendimą nepaisyti banko anketoje nurodytos investavimo rekomendacijos, byloje nenustatyta, iš kokių šaltinių ieškovui tapo žinoma apie galimybę investuoti į konkrečius investicinius fondus, kokios aplinkybės lėmė konkretų ieškovo investicinį sprendimą, ar ieškovo sprendimas investuoti būtent į šiuos investicinius instrumentus buvo priimtas atsakovo darbuotojui suteikus ieškovui visą informaciją, būtiną konkrečiam investavimo sprendimui priimti.

42. Minėta, kad pagal FPRĮ 22 straipsnio nuostatas investicijų tinkamumo (priimtinumo) pareiga finansų tarpininką saisto tiek teikiant investavimo rekomendacijas, tiek teikiant klientui kitas investicines paslaugas, tarp jų – priimant ir vykdant pavedimus klientų sąskaita (FPRĮ 3 straipsnio 13 dalis). FPRĮ 22 straipsnio 7 dalis reikalauja įvertinti konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės tinkamumą klientui, o šio straipsnio 8 dalis – pareigą įspėti klientą ar potencialų klientą apie tai, kad konkreti investicinė paslauga ar finansinė priemonė konkrečiam klientui ar potencialiam klientui nėra tinkama. Taigi, nors atsakovas pagrįstai pažymi, kad įstatyme nėra įtvirtintas draudimas finansų tarpininkui teikti investicines paslaugas, kurios klientui nėra tinkamos, tai gali būti daroma tik prieš tai tinkamai įspėjus klientą apie konkrečios investicinės paslaugos ar finansinės priemonės netinkamumą.

Šios pareigos gali būti nesilaikoma tik tuo atveju, jei egzistuoja visos FPRĮ 22 straipsnio 10 dalyje nurodytos sąlygos, kurios nagrinėjamoje byloje nėra įgyvendintos.

43. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 8 dalį finansų tarpininko įspėjimas, kad konkreti finansinė priemonė klientui nėra tinkama, gali būti pateikiamas ir standartizuota forma, tačiau pateikdamas tokį įspėjimą finansų tarpininkas turi laikytis pareigos atskleisti informaciją (šios nutarties 26–27 punktai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju, jei klientas pageidauja įsigyti nerekomenduojamą produktą, finansų tarpininkas, veikdamas geriausiomis kliento sąlygomis ir interesais (FPRĮ 22 straipsnio 1 dalis), turi itin rūpestingai ir išsamiai atskleisti jam investicijos riziką ir įsitikinti, kad klientas ją suprato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-248/2015). Atsižvelgdama į tai, kad FPRĮ 22 straipsnis aiškiai įtvirtina finansų tarpininko pareigą įspėti klientą apie konkrečios finansinės priemonės netinkamumą, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad atsakovo kaip finansų tarpininko pareigos nagrinėjamu atveju neapsiribojo abstrakčios investavimo rekomendacijos pateikimu (nurodymu, kad investiciniai fondai nėra tinkami instrumentai ieškovui), tačiau apėmė ir pareigą atskleisti investuotojui visą jam suprantamą informaciją apie konkrečių netinkamų finansinių priemonių, kurias nepaisydamas standartinio įspėjimo ketina pirkti investuotojas, individualią esmę ir jų rizikos laipsnį.

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad vertybinių popierių įsigijimo rizikos informacijos tinkamas atskleidimas yra banko pareiga, jam tenka ir procesinė pareiga įrodyti, kad tokia informacija buvo aiškiai ir suprantamai atskleista (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015). Taigi, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, procesinė pareiga įrodyti, kad priimant ir vykdant ieškovo pavedimus ieškovui buvo atskleista investicinių fondų „Parworld-Agriculture Actions Nom. Classi“ ir „Meridio-Meridio Arabworld Namens-Anteille“ individuali esmė ir rizikos laipsnis, nagrinėjamoje byloje tenka ne ieškovui, o atsakovui.

45. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad ieškovas, veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, pateikdamas pavedimą bankui turėjo pasidomėti, kur nurodo investuoti jo lėšas, o to nepadarydamas veikė savo rizika. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad neprofesionaliojo investuotojo bendrosios pareigos (pvz., pareiga atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) neeliminuoja finansų tarpininko pareigų, tarp jų ir informacijos atskleidimo pareigos. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai finansų tarpininkas pažeidžia įstatyme įtvirtintas pareigas, nevisapusiškai atskleisdamas investavimo riziką, tačiau nustatoma, kad investuotojas taip pat nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, neigiami investavimo padariniai turėtų tekti abiem sandorio šalims. Banko ir investuotojo abipusė kaltė gali lemti atsakomybės dėl mišrios kaltės paskirstymą (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.248 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-378/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-248/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015).

46. Kasacinis teismas nenustato faktinių aplinkybių, o sprendžia teisės klausimus ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi teismų išvados dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su pareigos atskleisti informaciją ir investicijų

tinkamumo (priimtinumo) pareigos vykdymu, nebuvimo padarytos netinkamai paskirsčius šalims tenkančią įrodinėjimo naštą, o kitos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, teismų iš esmės nebuvo vertinamos, nustačius aptartus pažeidimus, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 346 straipsnis).

Dėl rūpestingumo pareigos pažeidimo neinformuojant apie investicinių fondų vertės kritimą

47. Ieškovo teigimu, kadangi pagal įstatymą atsakovas investicines paslaugas teikti privalo atsižvelgdamas į kliento investavimo tikslus, laikydamasis FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos profesinio rūpestingumo pareigos, jis turėjo reaguoti į ieškovo vertybinių popierių vertės kritimą virš 10 proc., jį iškart apie tai informuodamas, nes būtent tokia prisiimama rizika nurodyta ieškovo užpildytoje banko anketoje. Apeliacinės instancijos teismas šiuos ieškovo argumentus atmetė konstatavęs, kad 2008 m. kovo 27 d. su atsakovu sudarytoje sutartyje nustatyta informacijos teikimo tvarka nagrinėjamu atveju pažeista nebuvo, be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad bankas šiuo konkrečiu atveju privalėjo imtis papildomų priemonių, nei buvo nurodyta sutartyje, informuodamas ieškovą apie vertybinių popierių vertės kritimą (apeliacinės instancijos teismo nutarties 50 punktas).

48. Ieškovas kasaciniu skundu iš esmės neginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados, kad atsakovas nepažeidė su juo sudarytos sutarties, kiek tai susiję su atitinkamos informacijos teikimu, tačiau remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014, teigdamas, kad šiuo atveju atsakovo pareiga jį papildomai informuoti kyla tiesiogiai iš FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatų.

49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014 išaiškinta, kad, net ir nesant sutartinės banko pareigos nuolat teikti informaciją apie vertybinių popierių vertės pasikeitimą, turi būti vertinama, ar bankas vykdė jam įstatymu nustatytas pareigas, tarp jų FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigas: profesinio rūpestingumo pareigą ir lojalumo pareigą, kai tarp šalių egzistuoja fiduciariniai santykiai. Finansų tarpininkas (nesant atitinkamų sutartinių įsipareigojimų) neprivalo teikti klientui informacijos apie vertybinių popierių rinkos svyravimus, sandorių vertybinių popierių vertės pokyčius, garantinių įmokų pakankamumą, net jei šie pokyčiai tam tikru laikotarpiu ir nepalankūs investuotojui, kol neviršijama rizika, įprastinė konkrečiai investicinei paslaugai, tačiau atsiradus veiksniams, dėl kurių rizika itin išauga, bankas, veikdamas pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, turi vykdyti įspėjimo pareigą. Taigi, nurodytoje nutartyje konstatuota, kad banko pareiga papildomai įspėti klientą kyla tik atsiradus veiksniams, dėl kurių rizika itin išauga, lyginant su įprastine konkrečios investicinės paslaugos rizika.

50. Kasaciniame skunde argumentuotai nepagrindžiama, kad investicinių fondų vertės kritimas ginčo laikotarpiu (2008–2013 m.) būtų viršijęs įprastinę šiems instrumentams būdingą riziką. Susidariusios situacijos išimtinumą ieškovas iš esmės grindžia tuo, kad manė esąs investavęs į taupymo produktą ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad finansinė priemonė, kuri ieškovui buvo pasiūlyta atsakovo, yra gerokai rizikingesnė nei ta, kurios jis pageidavo. Taigi, atsakovo pareigą imtis papildomų informavimo priemonių ieškovas iš esmės sieja su savo paties subjektyviu suvokimu apie savo atliktų investicijų rizikingumą.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nepakankamas konkrečios investicijos rizikos masto atskleidimas gali lemti atsakovo atsakomybę už pareigos atskleisti informaciją ir investicijų tinkamumo (priimtinumo) pareigos nevykdymą, ši aplinkybė, net jei ji būtų byloje nustatyta, negalėtų lemti atsakovo pareigos, sprendžiant dėl būtinumo papildomai informuoti klientą apie atsiradusią riziką, vertinti konkrečius ieškovo sudarytus sandorius kitaip nei pagal tikrąją šių sandorių prigimtį, t. y. dėl investavimo fondams būdingos rizikos spręsti pagal taupymo produktams būdingą įprastinę riziką. Minėta, kad įstatyme nėra įtvirtintas draudimas finansų tarpininkui teikti investicines paslaugas, kurios klientui nėra tinkamos (prieš tai tinkamai įspėjus klientą apie konkrečios investicinės paslaugos ar finansinės priemonės netinkamumą), todėl vien ta aplinkybė, kad konkreti rizikos tolerancijos riba buvo nurodyta ieškovo užpildytoje banko anketoje, šalims neaptarus tokio atsakovo įsipareigojimo sutartyje, taip pat nėra pakankama spręsti, jog konkrečiu atveju atsakovas pažeidė rūpestingumo pareigą papildomai neinformuodamas ieškovo apie investicinių fondų vertės kritimą daugiau kaip 10 proc.

52. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2013, kuria, be kita ko, kasaciniame skunde remiasi ieškovas, buvo sprendžiami kelionių organizatoriaus pareigos suteikti informaciją ir atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą, taip pat turisto neturtinės žalos atlyginimo klausimai, todėl nurodyta nutartimi kaip precedentu nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Ieškovas pateikė prašymą priteisti 1694 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šios išlaidos patirtos bylą nagrinėjant kasaciniame teisme. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmiau nurodytų išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 21 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00715 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-171-421/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00004-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.1; 3.4.4.4;

3.4.4.7; 3.4.4.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Sigma Ventus“, uždarosios akcinės bendrovės „BMT Baltic“ ir uždarosios akcinės bendrovės firmos „Lietuvos melioracija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ restruktūrizavimo byloje pagal restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Restrus“ prašymus patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimą (patikslinimą), prašymą pratęsti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą ir trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teisę skųsti teismo nutartį, kuria patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas, apeliacinės instancijos teismo teisės sujungti bylas pagal atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, priimtų restruktūrizavimo byloje, taip pat materialinės teisės normų, reglamentuojančių teismo kompetencijos ribas, vertinant ir tvirtinant restruktūrizavimo plano projektą, kuriam pritarė įstatyme numatyta kreditorių dauguma ir plano pakeitimas dėl atsiskaitymo su kreditoriais yra įgyvendintas, aiškinimo ir taikymo.

2. RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorė prašė teismo patvirtinti bendrovės restruktūrizavimo plano patikslinimą.

3. Administratorė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtino RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo planą 4 metų laikotarpiui – iki 2020 m. vasario 15 d. Kreditorių susirinkime, įvykusiame 2020 m. sausio 3 d., 3-iuoju darbotvarkės klausimu 68,6139 proc. reikalavimų turintys kreditoriai pritarė RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo plano patikslinimo projektui. Kreditoriai, balsuodami dėl 5-ojo darbotvarkės klausimo, nepritarė tam, kad restruktūrizavimo procesas būtų nutrauktas. Nurodytam projektui pritarė taip pat ir akcininkai. Restruktūrizavimo administratorė išvadoje dėl plano pakeitimo projekto nurodė, kad restruktūrizavimo plano pakeitimas atitinka Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 12, 14 straipsnius. Restruktūrizavimo plano pakeitimu siekiama nustatyti hipoteka įkeisto turto perdavimo tvarką – turtą perduoti natūra hipotekos kreditoriams už ne mažesnę vertę negu hipotekos kreditoriaus nepadengtas reikalavimas. Taip pat plano pakeitimu siekiama terminą kreditorių reikalavimams įvykdyti perkelti į paskutinius ketvirtus restruktūrizavimo plano įgyvendinimo metus.

4. Restruktūrizavimo administratorė taip pat prašė teismo pratęsti terminą restruktūrizavimo planui įgyvendinti iki 2021 m. vasario 15 d. ir patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimo projektą.

5. Restruktūrizavimo administratorė nurodė, kad 2020 m. vasario 7 d. kreditorių susirinkime 2/3 reikalavimų turintys kreditoriai pritarė 2-ajam darbotvarkės klausimui, kad būtų pratęstas terminas restruktūrizavimo planui įgyvendinti iki 2021 m. vasario 15 d. ir darbotvarkės 3–iajam klausimui dėl restruktūrizavimo plano pakeitimo. Restruktūrizavimo administratorė išvadoje nurodė, kad restruktūrizavimo plano pakeitimas atitinka ĮRĮ 14 straipsnį. Restruktūrizavimo plano pakeitimu siekiama pratęsti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą iki 2021 m. vasario 15 d., nustatyti, kad hipoteka įkeistas turtas perduodamas natūra hipotekos kreditoriams už ne mažesnę vertę negu hipotekos kreditoriaus nepadengtas reikalavimas. Taip pat plano pakeitimu siekiama terminą kreditorių reikalavimams įvykdyti perkelti į paskutinius penktuosius restruktūrizavimo plano įgyvendinimo metus.

6. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašė nepratęsti termino restruktūrizavimo planui įgyvendinti, netvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimo ir nutraukti restruktūrizavimo bylą.

7. Trečiasis asmuo VMI nurodė, kad RUAB „Molesta“ deklaravo ir nesumokėjo iš viso 83 488,19 Eur mokesčių, taip pat bendrovei apskaičiuota 9090 Eur delspinigių, o pagal išduotus vykdomuosius dokumentus išieškoma 10 122,29 Eur. Pratęsus terminą, bus pažeistos VMI, kaip kreditorės, teisės. RUAB „Molesta“ nevykdo restruktūrizavimo plano, nemoka einamųjų mokėjimų, todėl nesugebės atkurti

mokumo. Einamosios įmokos, mokesčiai turi būti mokami bendra tvarka. Restruktūrizuojama įmonė neturi privilegijų ir negali atsisakyti mokėti mokesčius. RUAB „Molesta“ veikla neefektyvi. Jeigu įmonė nemoka einamųjų įmokų, ji ne gerina, bet blogina savo būklę, todėl negali būti restruktūrizuojama. Tai, kad restruktūrizuojamas juridinis asmuo nemoka mokesčių, yra pagrindas netvirtinti restruktūrizavimo plano ir nutraukti restruktūrizavimo bylą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 111 straipsnio 3 dalies 6 punktas, 114 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

8. Trečiasis asmuo VMI pažymėjo, kad 2019 m. gegužės 22 d. buvo pateikusi Vilniaus apygardos teismui prašymą nutraukti restruktūrizavimo bylą, tačiau bendrovė 2019 m. birželio 12 d., 2020 m. sausio 21 d. pateikė VMI prašymus sudaryti taikos sutartį, atidėti skolos sumokėjimą. VMI 2020 m. sausio 24 d. rašte pateikė taikos sutarties sąlygas, t. y. pateikti mokesčių skolos užtikrinimą – įkeisti registruojamą turtą, kurio likutinė vertė ne mažesnė negu 100 000 Eur, tačiau RUAB „Molesta“ 2020 m. vasario 11 d. atsakyme nurodė, kad neturi nekilnojamojo turto, kurį galėtų įkeisti, bet gali įkeisti kilnojamąjį turtą – atsargas, kurių likutinė vertė yra 130 000 Eur. Trečiasis asmuo VMI nesutiko, kad taikos sutartis būtų užtikrinta RUAB „Molesta“ atsargų įkeitimu, todėl atsisakė sudaryti taikos sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 28 d. nutartimi patvirtino RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės UAB „Restrus“ pateiktą RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo plano pakeitimą (patikslinimą).

10. Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-4691-661/2019 dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo įrašyta, jog leidžiama šią nutartį vykdyti skubiai, teismas padarė išvadą, jog apskundus šią nutartį, neatsirado Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 152 straipsnio 4 dalyje nustatytų procesinių teisinių padarinių, t. y. skundo padavimas nesustabdė šios nutarties vykdymo.

11. Teismas pažymėjo, kad tuo metu, kai įvyko 2020 m. sausio 3 d. kreditorių susirinkimas, reikalavimą perleidusio kreditoriaus banko „Luminor bank AS“ pakeitimas jo teisių ir pareigų perėmėja UAB „Sigma Ventus“ buvo įformintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi. Atskirasis skundas dėl nurodytos nutarties paduotas po to, kai jau buvo įvykęs kreditorių susirinkimas. Atsižvelgdamas į ĮRĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti nesustabdo įmonės restruktūrizavimas, teismas nusprendė, kad 2020 m. sausio 3 d. kreditorių susirinkime kreditorė UAB „Sigma Ventus“ pagrįstai dalyvavo ir jos balsai buvo skaičiuojami pagal tiek anksčiau turėtą 1 478 189,52 Eur antros eilės reikalavimą, tiek ir pagal iš banko įgytą 1 441 271,25 Eur hipoteka užtikrintą reikalavimą bei 398,81 Eur antros eilės reikalavimą, iš viso – 2 919 859,58 Eur.

12. Teismas padarė išvadą, kad restruktūrizavimo plano pakeitimas iš esmės atitinka ĮRĮ 12, 13 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus. Iš restruktūrizavimo administratorės pateiktos išvados teismas nustatė, kad RUAB „Molesta“ siekia atkurti mokumą, atsiskaityti su kreditoriais ir tęsti veiklą per restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą.

13. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartimi pratęsė terminą RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo planui įgyvendinti iki 2021 m. vasario 15 d.; patvirtino RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorės UAB „Restrus“ pateiktą 2020 m. vasario 7 d. RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo plano pakeitimą; netenkino kreditorės VMI prašymų nepratęsti termino restruktūrizavimo planui įgyvendinti, nepatvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimo ir nutraukti restruktūrizavimo bylą.

14. Atsižvelgdamas į viso turto, taip pat ir įkeisto, vertę, RUAB „Molesta“ kreditorių reikalavimų bendrą dydį, teismas padarė išvadą, kad iki 2020 m. vasario 15 d. nebuvo galimybių restruktūrizavimo plane nustatytomis priemonėmis patenkinti kreditorių reikalavimų.

15. Teismas pažymėjo, kad turto perdavimas už ne mažesnę negu turto vertę yra viena iš priemonių įmonės mokumui atkurti ir reiškia, kad, šią priemonę taikant kartu su kitomis restruktūrizavimo plane nustatytomis priemonėmis, bus galima išvengti bendrovės bankroto, gautos lėšos ir kreditorių nuolaidos bus pagrindas restruktūrizuojamai bendrovei atsiskaityti su kreditoriais. RUAB „Molesta“ ketina su kreditoriais atsiskaityti paskutiniaisiais (penktaisiais) restruktūrizavimo plano įgyvendinimo metais.

16. Teismas taip pat pažymėjo, kad RUAB „Molesta“ nuo 2019 m. liepos 8 d. iki 2020 m. sausio 17  d. sumokėjo iš viso 38 585,44 Eur pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių. Teismo vertinimu, palyginus su bendra mokesčių skola, sumokėta suma didelė. Įvertinęs tai, kad restruktūrizavimo plano pakeitime įrašyta, jog hipoteka įkeistas turtas perduodamas natūra hipotekos kreditoriams už ne mažesnę sumą negu nepadengtas hipotekos kreditoriaus reikalavimas, o restruktūrizavimo administratorė nenustatė priežasčių, dėl kurių restruktūrizavimo plano termino pratęsimas ir plano pakeitimas galėtų neatitikti kreditorių, taip pat ir trečiojo asmens VMI interesų, teismas nusprendė, kad VMI prašymas nutraukti restruktūrizavimo bylą atmestinas.

17. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal trečiųjų asmenų kreditorių UAB „Lispimeks dangos“ ir Ž. V. atskiruosius skundus, kreditorės VMI atskirąjį skundą, 2020 m. balandžio 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. ir 2020 m. vasario 17 d. nutartis ir klausimą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, pagal JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reglamentuojančias reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei, taip pat kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano. Nurodytoms išimtims taikomas iki 2020 m. sausio 1 d. galiojęs ĮRĮ (JANĮ 155 straipsnio 2 dalis).

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, VMI duomenimis, 2020 m. vasario 14 d. RUAB „Molesta“ įsiskolinimas valstybės biudžetui sudarė 83 488,19 Eur einamųjų įmokų, 9090 Eur delspinigių ir 10 122,29 Eur pagal teismų išduotus vykdomuosius raštus, o 2020 m. kovo 16 d. RUAB „Molesta“ skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 373 657,98 Eur, padarė išvadą, kad byloje nustatytas ilgalaikis ir didelės apimties mokesčių ir socialinio draudimo įmokų nemokėjimo faktas. Tokių

skolų didėjimas aiškiai parodo, kad restruktūrizuojama bendrovė nevykdo restruktūrizavimo plane nustatytų tikslų – per plane nustatytą terminą ir plane įtvirtinta tvarka atsiskaityti su kreditoriais.

20. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nors restruktūrizavimo plano pakeitime nurodyta, jog bendra parduodamo turto vertė yra 5 313 551 Eur, tačiau jokių įrodymų, iš kurių galima daryti išvadą, jog bendrovė plano pakeitimo patvirtinimo ir pratęsimo procedūrų nagrinėjimo teisme metu turi tokios vertės turto, teismui nėra pateikta. Tai, kad pagal restruktūrizavimo planą atsiskaityti su kreditoriais numatyta iš esmės tik už lėšas, kurios būtų gautos iš parduodamo bendrovės turto, reiškia, jog bendrovė negauna pajamų arba gauna nereikšmingas pajamas iš savo veiklos ir nenumatoma tokių pajamų gauti ateityje. Ši aplinkybė reiškia, kad restruktūrizuojama bendrovė nuo 2016 metų turėjo pakankamai laiko savo turtui parduoti.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartyje, kuria buvo patvirtintas UAB „Molesta“ restruktūrizavimo planas, konstatuota, jog pagal restruktūrizavimo planą bendrovė turi 11 956 067,83 Eur vertės turto, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 6 505 831,21 Eur, bendrovė planuoja ir toliau vykdyti savo ankstesnę statybų veiklą bei gauti 10 632 613 Eur pajamų, iš jų 5 003 753 Eur – pardavus savo turtą. Įvertinęs tai, kad po ketverių metų restruktūrizavimo plano vykdymo, restruktūrizuojamos bendrovės skolų kreditoriams suma liko iš esmės nepakitusi, valdomo turto deklaruojama vertė sumažėjo daugiau negu per pusę, o planuotos iš veiklos gauti pajamos nesumažino finansinių įsiskolinimų, teismas padarė išvadą, kad bendrovės restruktūrizavimo planas iš esmės nevykdomas, o restruktūrizavimo procesas nėra efektyvus ir juo jokia reikšminga dalimi nėra pasiekti prieš ketverius metus patvirtintu planu nustatyti tikslai.

22. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad restruktūrizavimo planas prašomu pagrindu negali būti keičiamas, restruktūrizavimas negali būti tęsiamas, o RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo byla turi būti nutraukta (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, JANĮ 114 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai). Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmiausia turi išspręsti klausimą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir tada, jeigu nustatytų atitinkamas sąlygas, spręsti dėl bankroto bylos iškėlimo (JANĮ 25 straipsnio 3 dalis, 114 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu tretieji asmenys UAB „Sigma Ventus“, UAB „BMT Baltic“ ir UAB firma „Lietuvos melioracija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. ir 2020 m. vasario 17 d. nutartis; priteisti iš trečiųjų asmenų UAB „Lispimeks dangos“, Ž. V. ir VMI bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas, sujungdamas bylas, kuriose nagrinėjami skirtingi ginčo dalykai – dėl restruktūrizavimo plano pakeitimo, kuriuo buvo nuspręsta dėl turto realizavimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos ir dėl restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo bei

restruktūrizavimo bylos nutraukimo, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylų sujungimą (CPK 136 straipsnio 4 dalis), teismų sprendimų turinį (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktai), įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas (CPK 185 straipsnis). Sujungus bylas buvo nepagrįstai susietas klausimas dėl restruktūrizavimo plano pakeitimo, ir klausimas dėl restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo ir restruktūrizavimo bylos nutraukimo, nors tai skirtingos bylos, skirtingos restruktūrizavimo procedūros, skirtingos reikšmingos aplinkybės, skirtingi teisiniai padariniai ir skirtingas teisinis reglamentavimas. Bylų sujungimas tokiu atveju niekaip neleido pasiekti nagrinėjimo operatyvumo tikslo.

23.2. Teismas nevertino, ar Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartis, kuria patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimai, susiję su kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka (JANĮ 155 straipsnio 2 punktas), gali būti skundžiama pagal JANĮ nuostatas ir ar procesas dėl šios nutarties apeliacinės instancijos teisme neturėjo būti nutrauktas dėl to kad pirmosios instancijos teismo nutartis šiuo atveju yra galutinė ir neskundžiama, kaip tai nustatyta ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalyje, ir atskirasis skundas dėl jo negalėjo būti priimtas.

23.3. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartimi teismo patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas jau įgyvendintas, RUAB „Molesta“ turtas, kuris buvo įkeistas UAB „Sigma Ventus“, yra UAB „Sigma Ventus“ nuosavybė. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartimi išbraukė UAB „Sigma Ventus“ iš hipotekos kreditorių sąrašo. Taigi su dalimi kreditorių, t. y. hipotekos kreditoriumi, atsiskaityta. Restitucija nebūtų galima, nes skolos padengimo sutartis, kuria RUAB „Molesta“ turtas perduotas už skolą nėra ginčijama, o perleisto turto hipoteka panaikinta ir jos nebebūtų galima įregistruoti. Sprendžiant dėl teismo nutarties, kuria patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas, skundžiamumo, šiuo atveju galėjo būti taikoma JANĮ 111 straipsnio 6 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad skundo pateikimas nesustabdo restruktūrizavimo plano vykdymo. Dėl to turėtų būti išaiškinta, kokios teismo kompetencijos ribos vertinant ir tvirtinant restruktūrizavimo plano projektą, kuriam pritarė dauguma kreditorių ir kuris jau yra įgyvendintas.

23.4. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartį, nenurodė, kokias teisės aktų nuostatas ar kieno interesus pažeidžia restruktūrizavimo plano pakeitimai, ir padarė prieštaraujančią byloje esantiems įrodymams išvadą, kad hipoteka įkeistas turtas jau galėjo būti parduotas nuo 2016 metų. Teismas nevertino ir nenurodė, kodėl atmetė įrodymus pagrindžiančius tai, kad turtas nesėkmingai buvo pardavinėjamas nuo 2016 metų – apie turto pardavimą buvo skelbta 4 kartus viešai dienraštyje. Tik paskutiniame etape atsirado du norintys pirkti turtą potencialūs pirkėjai UAB „KRK Wood“ ir UAB „Draudimo projektai“, tarp jų kilo ir vėliau ilgus metus truko teisminiai ginčai, neleidžiantys realizuoti turto. Dėl to kreditorių susirinkimas, siekdamas išvengti teisminių ginčų dėl turto realizavimo, nusprendė pasiūlyti įkeistą turtą perimti hipotekos kreditoriams už ne mažesnę nei finansinio reikalavimo dydžio sumą. Pasaulinės pandemijos COVID-19, prognozių dėl ekonominės krizės, nekilnojamojo turto rinkos sąstingio kontekste šis sprendimas laikytinas priimtu laiku ir naudingu bendrovei.

23.5. Restruktūrizavimo plano turinys, jo tvirtinimas yra išimtinė kreditorių kompetencija, todėl jei teismas vertintų restruktūrizavimo plano patikslinimų turinį, tokiu būdu įsikištų į kreditorių autonomijos principą, o pagal teismų praktiką tai vertintina kaip pažeidimas. Teismai ne kartą konstatavo, kad restruktūrizavimo planas yra ekonominio pobūdžio klausimas, kuris yra išimtinė kreditorių kompetencija, todėl teismas tokių klausimų nesprendžia.

23.6. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti, o ne nutraukti procesą pagal atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties dalies, kuria netenkintas trečiojo

asmens VMI prašymas nutraukti restruktūrizavimo bylą, prieštarauja CPK 334 straipsniui ir kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodoma, kad dėl teismo nutarties, kuria netenkintas kreditoriaus prašymas nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, kaip neužkertančios tolesnei bylos eigai, negali būti teikiamas atskirasis skundas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321- 969/2018).

23.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje egzistavo restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindai:

23.7.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenutraukė restruktūrizavimo proceso, nes nutartį, kuria atmetė trečiojo asmens VMI prašymą nutraukti restruktūrizavimo bylą, priėmė 2020 m. vasario 17 d., t. y. nepraėjus 3 mėnesiams nuo 2020 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo JANĮ 114 straipsnio 2 dalyje nustatytas restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindas (kai juridinis asmuo nemoka dalies ar visų mokesčių, jei ši aplinkybė tęsiasi ne trumpiau kaip 3 mėnesius), ir nesant pagrindo konstatuoti, kad bendrovė nemoka dalies ar visų mokesčių 3 mėnesius.

23.7.2. Pagal JANĮ 44 straipsnio 9 punkto ir 114 straipsnio nuostatas kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo gali tik kreditorių susirinkimas, o nesant susirinkimo sprendimo, teismas savo iniciatyva negali nutraukti restruktūrizavimo bylos. Ginčo atveju buvo pavienis trečiojo asmens VMI prašymas nutraukti restruktūrizavimo bylą. Tačiau kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad ĮRĮ nuostatos neįtvirtina pavienio kreditoriaus teisės inicijuoti restruktūrizavimo bylos nutraukimo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-969/2018).

23.7.3. Pagal ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktą, JANĮ 44 straipsnio 9 punktą restruktūrizavimo bylos nutraukimui turi pritarti kreditorių susirinkimas. Šiuo atveju kreditorių dauguma pritarė restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimui penktiems metams ir sutiko, kad su jais būtų atsiskaityta penktaisiais metais, o restruktūrizavimo nutraukimui nepritarė. Tam nepritardami kreditoriai, turintys itin mažą balsų skaičių (0,41 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų) tik trikdo restruktūrizavimo procesą. Be to, ne dėl bendrovės kaltės susidarė einamųjų įmokų skola VMI, o dėl teisminių ginčų, kurie nuo jos nepriklausė ir kuriuos inicijavo turto potencialūs pirkėjai ir bankas, kuriam turtas buvo įkeistas, o dėl ginčų turtas negalėjo būti parduotas. Nors bendrovė siekė atsiskaityti, tačiau tiek VMI atsisakė jai siūlomo kilnojamojo turto (atsargų) įkeitimo, užtikrinant bendrovės įsipareigojimų vykdymą, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsisakė perimti įkeistą turtą už skolą. Atsižvelgiant į tai, valstybės institucijų pozicija reikalaujant nutraukti bylą yra nepagrįsta ir neproporcinga kitų kreditorių interesų atžvilgiu.

24. Trečiasis asmuo VMI atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Nors ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalyje einamųjų įmokų nemokėjimas ir nebuvo įtvirtintas kaip formali sąlyga nutraukti restruktūrizavimo bylą, tačiau pagal teismų praktiką, einamųjų įmokų nemokėjimas ir iki 2020 m. sausio 1 d. buvo viena iš sąlygų, dėl kurių juridinis asmuo negali būti restruktūrizuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016). Tai, kad bendrovė iš dalies vykdė įsipareigojimą mokėti einamąsias įmokas ir laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 8 d. iki 2020 m. sausio 17 d. sumokėjo 38 585,44 Eur mokesčių, nepaneigia to, kad RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo procesas pažeidžia kreditorės VMI interesus. Bendrovės įsipareigojimai valstybės biudžetui ne sumažėjo, kaip to reikalauja restruktūrizavimo planas, o net 28 kartus padidėjo: nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dieną UAB „Molesta“

įsiskolinimas biudžetui buvo 4058,02 Eur (14 011,53 Lt), prašymo netvirtinti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo penktiems metams iki 2021 m. vasario 15 d. ir netvirtinti restruktūrizavimo plano patikslinimo rengimo dieną (2020 m. vasario 15 d.) bendrovės mokestinė nepriemoka buvo 106 758,50 Eur, atskirojo skundo rengimo dieną – 113 611,32 Eur, o atsiliepimo į kasacinį skundą rengimo dieną – 116 259,48 Eur. Restruktūrizuojamos įmonės ir kitų įmonės kreditorių interesai negali būti priežastis pažeisti kitų kreditorių teises. Nors kreditorių susirinkimas yra aukščiausias kreditorių savivaldos organas, turintis galimybę spręsti esminius su įmonės veikla susijusius klausimus, tačiau jo priimami nutarimai neturi pažeisti imperatyvių teisės normų, teismas kontroliuoja, ar kreditorių susirinkimo nutarimai neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

24.2. BUAB „Molesta“ neturi turto, kuriam būtų galima nustatyti priverstinę turto hipoteką, todėl kasacinio skundo argumentai, kad trečiasis asmuo VMI turėjo teisę ginti savo interesus priverstinės hipotekos instituto taikymu, tačiau tokių veiksmų nesiėmė, yra nepagrįsti.

24.3. Trečiasis asmuo VMI apie netinkamą einamųjų įmokų mokėjimą bendrovę įspėjo net 6 kartus, 2019 m. gegužės 22 d. kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, todėl nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad VMI tenkino pavėluotas ir dalinis einamųjų įmokų mokėjimas, o reikalavimas nutraukti bylą yra nepagrįstas ir neproporcingas kitų kreditorių interesų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas

25. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartis, kuria patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimai, susiję su kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka (JANĮ 155 straipsnio 2 punktas), gali būti skundžiama pagal JANĮ nuostatas ir ar procesas dėl šios nutarties apeliacinės instancijos teisme neturėjo būti nutrauktas dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nutartis šiuo atveju yra galutinė ir neskundžiama, kaip tai nustatyta ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalyje, ir atskirasis skundas dėl jos negalėjo būti priimtas.

26. CPK 1 straipsnyje nustatyta, kad darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų bylos, bylos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams, bylos dėl civilinio turto konfiskavimo ir ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

27. Pagal CPK 334 straipsnio, nustatančio teisę paduoti atskirąjį skundą, pirmosios dalies nuostatą, pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio kodekso nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

28. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ 155 straipsnyje, įtvirtinančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomi šio įstatymo 153 straipsnyje nurodyti įstatymai.

29. CPK nėra nustatyta galimybė atskiruoju skundu apskųsti teismo nutartį, kuria patvirtintas restruktūrizavimo planas ar jo pakeitimai. Tokia nutartis galimybės tolimesnei bylos eigai neužkerta. Taigi CPK normos nenustato teisės atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patvirtintas restruktūrizavimo planas ar jo pakeitimai (žr. šios nutarties 27 punktą).

30. Kaip jau minėta, restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, būtina nustatyti, ar juridinių asmenų restruktūrizavimo procesus reguliuojantys įstatymai neįtvirtina išimčių iš CPK normų, reglamentuojančių teisę atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo priimtas nutartis.

31. Pagal JANĮ 111 straipsnio, reglamentuojančio restruktūrizavimo plano tvirtinimą, 5 dalį, teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą apskundimas restruktūrizavimo plano vykdymo nestabdo. JANĮ 112 straipsnyje nustatyta, kad restruktūrizavimo plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami tokia pačia tvarka, kaip ir restruktūrizavimo planas. Taigi JANĮ 111 straipsnio 5 dalyje iš esmės yra įtvirtinta teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patvirtintas restruktūrizavimo planas ar jo pakeitimai.

32. JANĮ 152 straipsnyje, reglamentuojančiame šio įstatymo įsigaliojimą, nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., išskyrus 2 straipsnio 19 dalį, 32 straipsnio 2 dalį, 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 34 straipsnio 4 dalį, 36 straipsnio 2 dalį, III dalies V skyrių (išskyrus 142 straipsnio 1, 3, 6, 9 ir 11 punktus, 145 straipsnio 5 dalies 5 punktą, 147 straipsnio 1 ir 4 dalis, 148 ir 149 straipsnius) ir 155–163 straipsnius (1 dalis). Šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis ir 33 straipsnio 2 dalies 2 punktas įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. (2 dalis). Šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalis ir 36 straipsnio 2 dalis įsigalioja 2021 m. sausio 1 d. (3 dalis).

33. Taigi, JANĮ 111 straipsnio 5 dalies norma, įtvirtinanti teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patvirtintas restruktūrizavimo planas ar jo pakeitimai, įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1  d., nes šiai normai nėra nustatyta vėlesnio įsigaliojimo išimtis.

34. JANĮ 155 straipsnyje nustatyta išimtis, pagal kurią iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams netaikomos šio įstatymo nuostatos, reguliuojančios kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (žr. šios nutarties 28 punktą), reiškia, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka tokiu

atveju nustatoma pagal iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusias materialiąsias ĮRĮ normas. Tačiau ši išimtis negali būti taikoma procesinei normai, įtvirtinusiai teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patvirtintas restruktūrizavimo planas ar jo pakeitimai (žr. šios nutarties 31 punktą). Taigi nepriklausomai nuo to, kad nagrinėjamu atveju juridinio asmens nemokumo procesas pradėtas iki 2019 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimai, tarp jų ir susiję su kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, gali būti skundžiama pagal JANĮ nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nutraukti procesą, pradėtą pagal atskirąjį skundą dėl šio nutarties.

Dėl teismo kompetencijos, vertinant ir tvirtinant restruktūrizavimo plano projektą

35. Kasaciniame skunde teigiama, kad restruktūrizavimo plano turinys, jo tvirtinimas yra išimtinė kreditorių kompetencija, todėl jei teismas vertintų restruktūrizavimo plano patikslinimų turinį, tokiu būdu įsikištų į kreditorių autonomijos principą ir tai pagal teismų praktiką vertintina kaip pažeidimas. Restruktūrizavimo planas yra ekonominio pobūdžio klausimas, esantis išimtine kreditorių kompetencija, todėl teismas tokių klausimų nesprendžia.

36. Tretieji asmenys kasaciniame skunde taip pat teigia, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartimi teismo patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas įgyvendintas, RUAB „Molesta“ turtas, kuris buvo įkeistas UAB „Sigma Ventus“, yra UAB „Sigma Ventus“ nuosavybė. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartimi išbraukė UAB „Sigma Ventus“ iš hipotekos kreditorių sąrašo, taigi, su hipotekos kreditore atsiskaityta. Be to, restitucija nebūtų galima, nes skolos padengimo sutartis, kuria RUAB „Molesta“ turtas perduotas už skolą, nėra ginčijama, o perleisto turto hipoteka panaikinta ir jos nebebūtų galima įregistruoti. Kadangi pagal JANĮ 111 straipsnio 6 dalies nuostatą skundo pateikimas nesustabdo restruktūrizavimo plano vykdymo, turėtų būti išaiškinta, kokios teismo kompetencijos ribos vertinant ir tvirtinant restruktūrizavimo plano projektą, kuriam pritarė dauguma kreditorių ir kuris jau yra įgyvendintas.

37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorių teisės restruktūrizavimo byloje ginamos, be kita ko, teismui sprendžiant dėl pateikto restruktūrizavimo plano tvirtinimo – kreditorių mažumos teisės turėtų būti apsaugotos per restruktūrizavimo plano tvirtinimo procedūrą, teismui užtikrinant, kad jų teisinė padėtis įgyvendinant planą nebūtų blogesnė, palyginti su ta, kuri būtų, jei įmonei būtų iškelta bankroto byla. Teismas restruktūrizavimo plano tvirtinimo stadijoje turėtų patikrinti, ar restruktūrizavimo plane nustatytos priemonės yra proporcingos restruktūrizavimo tikslui, ar nėra neproporcingai ribojami ir pažeidžiami prieštaraujančių restruktūrizavimo plano projektui kreditorių interesai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-823/2020 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38. Teismo vaidmuo restruktūrizavimo plano (pakeitimų) svarstymo ir tvirtinimo procese neapsiriboja vien formaliu restruktūrizavimo plano (pakeitimų), jo pateikimo teismui tvarkos atitikties įstatymo nuostatoms patikrinimu: teisminė mokumo atkūrimo procedūrų priežiūra, be kita ko, skirta restruktūrizavimo procedūrų racionaliam ir operatyviam naudojimui, kreditorių mažumos interesams užtikrinti. Spręsdamas

restruktūrizavimo plano (jo pakeitimų) tvirtinimo klausimą teismas turi ne tik išanalizuoti restruktūrizavimo plano (pakeitimų) atitiktį ĮRĮ 12 straipsnio reikalavimams, bet ir įvertinti numatomų restruktūrizavimo priemonių turinį, ar jos yra realios, proporcingos, galinčios užtikrinti restruktūrizavimo tikslų pasiekimą, ar šios priemonės, įskaitant ir restruktūrizavimo termino pratęsimą, atitinka, be kita ko, kreditorių mažumos interesus ir pan., o restruktūrizavimo planui (jo pakeitimams) šių reikalavimų neatitinkant, tokio plano netvirtinti. Nors teismas neturi įgaliojimų tvirtinti restruktūrizavimo planą (jo pakeitimus), neturintį įstatymo reikalaujamos kreditorių daugumos palaikymo, ši aplinkybė nereiškia, jog kvalifikuotos kreditorių daugumos valia pritarti restruktūrizavimo planui (jo pakeitimams) visais atvejais yra privaloma teismui, sprendžiančiam plano (jo pakeitimų) tvirtinimo klausimą (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-823/2020 23 punktą).

39. Taigi, pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, teismo vaidmuo restruktūrizavimo plano bei jo pakeitimų svarstymo ir tvirtinimo procese neapsiriboja vien formaliu restruktūrizavimo plano ar jo pakeitimų, jo pateikimo teismui tvarkos atitikties įstatymo nuostatoms patikrinimu: teismas restruktūrizavimo plano bei jo pakeitimų tvirtinimo stadijoje turėtų patikrinti, ar restruktūrizavimo plane nustatytos priemonės yra proporcingos restruktūrizavimo tikslui, ar nėra neproporcingai ribojami ir pažeidžiami prieštaraujančių restruktūrizavimo plano projektui kreditorių interesai. Aplinkybė, kad restruktūrizavimo plano pakeitimai yra įgyvendinti, nepašalina teismo teisės bei pareigos vertinti šių pakeitimų esmės, jų proporcingumo restruktūrizavimo tikslui, jų atitikties ne tik kreditorių daugumos, bet ir mažumos, balsavusios prieš tokius pakeitimus, interesams.

40. Skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas restruktūrizavimo plano pakeitimo tvirtinimo klausimą, bylos duomenų pagrindu nustatė, kad: 2020 m. vasario 14 d. RUAB „Molesta“ įsiskolinimas valstybės biudžetui sudarė 83 488,19 Eur einamųjų įmokų, 9090 Eur delspinigių ir 10 122,29 Eur; RUAB „Molesta“ ilgą laiką nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, skola nuolat auga, 2020 m. kovo 16 d. RUAB „Molesta“ skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 373 657,98 Eur; pagal restruktūrizavimo planą bendrovė turi 11 956 067,83 Eur vertės turto, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 6 505 831,21 Eur, bendrovė planuoja ir toliau vykdyti savo ankstesnę statybų veiklą bei gauti 10 632 613 Eur pajamų, iš kurių 5 003 753 Eur – pardavus savo turtą; po ketverių metų restruktūrizavimo plano vykdymo restruktūrizuojamos bendrovės skolų kreditoriams suma liko iš esmės nepakitusi, valdomo turto deklaruojama vertė sumažėjo daugiau negu per pusę, o planuotos iš veiklos gauti pajamos nesumažino įsiskolinimų kreditoriams. Šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad bendrovės restruktūrizavimo planas iš esmės nevykdomas, o restruktūrizavimo procesas nėra efektyvus ir juo jokia reikšminga dalimi nėra pasiekti prieš ketverius metus patvirtintu planu nustatyti tikslai.

41. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs restruktūrizavimo plano pakeitimus, kurių esmė – ne pardavinėti įkeistą turtą, siekiant atsiskaityti su kreditoriais, o atsiskaityti su hipotekos kreditoriais perduodant jiems įkeistą turtą už įkeitimu užtikrintų reikalavimų vertę, nusprendė, jog šie pakeitimai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su neabejotinu restruktūrizavimo plano nevykdymu ir akivaizdžiu neperspektyvumu, kadangi tokie pakeitimai iš esmės nepakeičia RUAB „Molesta“ galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Teismas padarė išvadą, kad pagal nustatytas aplinkybes RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo planas prašomu pagrindu negali būti keičiamas, restruktūrizavimas negali būti tęsiamas, o RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo byla turi būti nutraukta (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas, JANĮ 114 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).

42. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai neapsiribojo formaliu restruktūrizavimo plano ar jo pakeitimų, plano pateikimo teismui tvarkos atitikties įstatymo nuostatoms patikrinimu. Priešingai, restruktūrizavimo plano pakeitimų tvirtinimo stadijoje teismas patikrino, ar restruktūrizavimo plane nustatytos priemonės yra proporcingos restruktūrizavimo tikslui, ar nėra neproporcingai ribojami ir pažeidžiami prieštaraujančių restruktūrizavimo plano projektui kreditorių interesai. Atitinkamai, nustatęs, kad restruktūrizavimo planas iš esmės nevykdomas, restruktūrizavimo procesas nėra efektyvus, o pakeitimai iš esmės nepakeičia RUAB „Molesta“ galimybių atsiskaityti su kreditoriais, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad restruktūrizavimo planas prašomu pagrindu negali būti keičiamas.

Dėl pagrindo nutraukti restruktūrizavimo bylą nustatymo

43. Pagal iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalis 4 punkto nuostatą, viena iš sąlygų nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą yra aplinkybė, kai restruktūrizavimo administratorius arba kreditorių susirinkimas pateikia teismui įrodymus, kad nevykdomas arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir JANĮ, kurio 114 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia restruktūrizavimo bylą, jeigu nevykdomas arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas.

44. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, jog bendrovės restruktūrizavimo planas iš esmės nevykdomas, o restruktūrizavimo procesas nėra efektyvus ir juo jokia reikšminga dalimi nėra pasiekti prieš ketverius metus patvirtintu planu nustatyti tikslai. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teismui nustačius, kad bendrovės restruktūrizavimo planas nevykdomas arba vykdomas netinkamai, atsiranda tiek iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusiame ĮRĮ, tiek šiuo metu galiojančiame JANĮ įtvirtintas teisinis pagrindas restruktūrizavimo bylą nutraukti.

45. Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ 114 straipsnio 2 dalyje nustatytam restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindui (kai juridinis asmuo nemoka dalies ar visų mokesčių, jei ši aplinkybė tęsiasi ne trumpiau kaip 3 mėnesius), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenutraukė restruktūrizavimo proceso, nes nutartis priimta 2020 m. vasario 17 d., t. y. nepraėjus 3 mėnesiams nuo 2020 m. sausio 1 d., nesant pagrindo konstatuoti, kad bendrovė nemoka dalies ar visų mokesčių 3 mėnesius.

46. Kaip teisinį restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindą apeliacinės instancijos teismas nurodė ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taip pat JANĮ 114 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus (žr. šios nutarties 41 punktą). Taigi išvadą, kad restruktūrizavimo byla turi būti nutraukta, apeliacinės instancijos teismas padarė, nustatęs tiek iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusiame ĮRĮ, tiek šiuo metu galiojančiame JANĮ įtvirtinto pagrindo nutraukti restruktūrizavimo bylą – kai įmonės restruktūrizavimo planas nevykdomas arba vykdomas netinkamai – egzistavimą (žr. šios nutarties 43 punktą). Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė ir tai, jog restruktūrizuojama įmonė ilgą laiką nemoka mokesčių valstybės ir socialinio draudimo biudžetams, savaime nereiškia, kad išvadą dėl pagrindo nutraukti restruktūrizavimo bylą teismas motyvavo naujai nustatytu JANĮ 114 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindu, t. y. kai juridinis asmuo nemoka visų ar dalies mokesčių ir ši aplinkybė tęsiasi ne trumpiau kaip 3 mėnesius (JANĮ 114 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylų sujungimo teisėtumo

47. CPK 136 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs, jog teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Taigi, įstatyme nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga sujungti bylas į vieną bylą tuo atveju, jeigu teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, su sąlyga, kad, taip sujungus bylas, bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai.

48. Nagrinėjamoje byloje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinės bylos pagal kreditorių UAB „Lispimeks dangos“ ir Ž. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutarties, kuria patvirtintas RUAB „Molesta“ restruktūrizavo plano pakeitimas (patikslinimas), bei pagal kreditorių UAB „Lispimeks dangos“ ir Ž. V. bei kreditorės VMI atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties, kuria pratęstas terminas RUAB „Molesta“ restruktūrizavo planui įgyvendinti ir patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas, netenkintas prašymas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, buvo sujungtos į vieną bylą, vadovaujantis CPK 136 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad abiejose skundžiamose nutartyse buvo sprendžiami klausimai, susiję su RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo plano patikslinimu, taip pat visuose atskiruosiuose skunduose iš esmės keliamas klausimas dėl pagrindo nutraukti restruktūrizavimo bylą buvimo; abi bylos paskirtos nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismo teisėjui ir tos pačios dienos teismo posėdžiuose. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas sujungti civilines bylas ir apeliacinės instancijos teisme nagrinėti jas kartu.

49. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, sujungdamas bylas, kuriose nagrinėjami skirtingi ginčo dalykai, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylų sujungimą, teismų

sprendimų turinį bei įrodymų vertinimą. Trečiųjų asmenų teigimu, sujungus bylas, buvo nepagrįstai susietas klausimas dėl restruktūrizavimo plano pakeitimo ir klausimas dėl restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo bei restruktūrizavimo bylos nutraukimo, nors tai skirtingos bylos dėl restruktūrizavimo procedūrų, skiriasi joms reikšmingos aplinkybės, teisiniai padariniai, teisinis reglamentavimas; be to, bylų sujungimas neleido pasiekti nagrinėjimo operatyvumo tikslo.

50. Nėra ginčo, kad, priimant Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartį, kuria patvirtintas RUAB „Molesta“ restruktūrizavo plano pakeitimas (patikslinimas), bei 2020 m. vasario 17 d. nutartį, kuria pratęstas terminas restruktūrizavo planui įgyvendinti, patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas bei netenkintas prašymas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, dalyvavo tos pačios šalys. Abi šios pirmosios instancijos teismo nutartys yra priimtos RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo byloje, abi jos tiesiogiai susijusios su bendrovės restruktūrizavimo plano pakeitimų svarstymu ir tvirtinimu, restruktūrizavimo plano vykdymo aplinkybių nagrinėjimu. Nurodytos aplinkybės tiesiogiai susijusios su pagrindo nutraukti restruktūrizavimo bylą ar pratęsti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo trukmę klausimais, kurie buvo nagrinėjami Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartyje. Taigi, apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą sujungti bylas pagal atskiruosius skundus dėl minėtų pirmosios instancijos teismo nutarčių, nes tai iš esmės lėmė greitesnį ginčų išnagrinėjimą. Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiu, kad dėl sujungimo bylos buvo išnagrinėtos neišsamiai ir (ar) pažeidžiant proceso teisės normas, nes toks teiginys nepagrįstas nei teisiškai, nei faktiškai.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

51. CPK 347 straipsnio, nustatančio reikalavimus kasacinio skundo turiniui, 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose.

52. Kasaciniame skunde taip pat keliami klausimai dėl teisės skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria netenkintas kreditorės VMI prašymas nutraukti restruktūrizavimo bylą, dėl pavienio kreditoriaus teisės inicijuoti restruktūrizavimo bylos nutraukimą. Trečiųjų asmenų teigimu, dėl teismo nutarties, kuria netenkintas kreditorės prašymas nutraukti bendrovės restruktūrizavimo bylą, kaip neužkertančios galimybės tolesnei bylos eigai, negali būti teikiamas atskirasis skundas; be to, kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo gali tik kreditorių susirinkimas, o nesant susirinkimo sprendimo, teismas savo iniciatyva negali nutraukti restruktūrizavimo bylos. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta tik iš dalies teisiškai pagrįstais.

53. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl teismo nutarties, kuria netenkintas kreditoriaus prašymas nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą, kaip neužkertančios galimybės tolesnei bylos eigai, negali būti teikiamas atskirasis skundas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-321-969/2018). Pažymėtina, kad nurodytoje byloje buvo sprendžiamas vienintelis klausimas – dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagal vieno iš kreditorių prašymą.

54. Tuo tarpu nagrinėjama byla pradėta pagal prašymus dėl restruktūrizuojamos įmonės restruktūrizavimo plano pakeitimo (patikslinimo) ir restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo. Kreditoriaus prašymas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo yra tik vienas iš byloje nagrinėjamų klausimų. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis buvo patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas (patikslinimas) ir pratęstas terminas restruktūrizavimo planui įgyvendinti. Tokį procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, grindė išvada, kad bendrovės restruktūrizavimo planas iš esmės nevykdomas, o restruktūrizavimo procesas nėra efektyvus, juo jokia reikšminga dalimi nėra pasiekti prieš ketverius metus patvirtintu planu nustatyti tikslai. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju klausimai dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo (nenutraukimo) bei plano pakeitimų tvirtinimo ir plano įgyvendinimo termino pratęsimo yra tarpusavyje neatsiejami ir negali būti nagrinėjami atskirai. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai dėl restruktūrizavimo plano nevykdymo yra susiję ne tik su atskirųjų skundų dalimi, kuria buvo ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis netenkinti prašymo nutraukti restruktūrizavimo bylą, bet ir su ta skundų dalimi, kuria buvo ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutartys patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimą ir pratęsti terminą restruktūrizavimo planui įgyvendinti. Konstatavęs, kad restruktūrizavimo plano pakeitimas negalėjo būti patvirtintas ir terminas restruktūrizavimo planui įgyvendinti pratęstas, be kita ko, dėl to, kad ankstesnis restruktūrizavimo planas iš esmės nevykdomas, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartis patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimą ir pratęsti terminą restruktūrizavimo planui įgyvendinti, o klausimą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas klausimą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui, be kita ko, tenkindamas atskiruosius skundus ta apimtimi, kuria jais buvo skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas patvirtinti restruktūrizavimo planą ir pratęsti terminą restruktūrizavimo planui įgyvendinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šia apimtimi apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą tirti ir vertinti, ar egzistuoja restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindai, o tai konstatavęs, klausimą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylos procesinės baigties

55. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teisę skųsti teismo nutartį, kuria patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas, bei apeliacinės instancijos teismo teisę sujungti bylas pagal atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, priimtų restruktūrizavimo byloje, taip pat materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teismo kompetencijos ribas, vertinant ir tvirtinant restruktūrizavimo plano projektą, o kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1–3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

57. Kasacinį skundą atmetus, trečiųjų asmenų UAB „Sigma Ventus“, UAB „BMT Baltic“ ir uždarosios AB firmos „Lietuvos melioracija“ turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme joms neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kitos bylos šalys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo nepareiškė.

58. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys

Donatas Šernas

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00708 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Nr. DOK-5850

Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01922-2019-8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2020 m. gruodžio 23 d. gautu trečiojo asmens G. S. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2020 m. lapkričio 30 d. nutartimi Nr. DOK- 5417 atsisakė priimti trečiojo asmens G. S. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasaciniame skunde nenurodyta iš esmės naujų argumentų, kurie sudarytų kasacijos pagrindą, todėl atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžinamas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Grąžinti už trečiąjį asmenį G. S. žyminį mokestį sumokėjusiam advokatui Tomui Leščinskui (a. k. (duomenys neskelbtini) 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2020 m. gruodžio 23 d. per PaySera sistemą, pavedimo Nr. 396533918.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Danguolė Bublienė

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00711 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Nr. DOK-5843

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04933-2020-3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2020 m. gruodžio 23 d. gautu suinteresuoto asmens S. P. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Suinteresuotas asmuo S. P. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės A. A. pareiškimą dėl baudos skyrimo už teismo sprendimo nevykdymą, suinteresuoti asmenys S. P., A. K., išvadą teikianti institucija byloje – Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų

kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Suinteresuotas asmuo S. P. paduotame kasaciniame skunde nurodytus kasacijos pagrindus grindžia šiais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, nes neišsamiai motyvavo teismo procesinį sprendimą; apeliacinės instancijos teismas, formaliais pagrindais palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl baudos paskyrimo, neatliko įrodymų vertinimo, dėl ko neteisingai išsprendė bylą; 2) teismas neįvertino, kad bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos įgyvendinimas yra susijęs su abiejų tėvų atitinkamu elgesiu, o tėvai turi siekti taikaus bendradarbiavimo bei nepilnamečio vaiko prioritetinių interesų užtikrinimo; nagrinėjamu atveju išieškotojas pats nepakankamai bendradarbiavo vykdydamas bendravimo su dukra tvarką, nesiekė taikaus susidariusių kliūčių sprendimo; 3) pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, padarė neteisingas išvadas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo. Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pagrindu teismai nepagrįstai konstatavo vien vaiko motinos bendradarbiavimo stoką ir teismo sprendimo nevykdymo faktą; 4) byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad motinai dedant pastangas įvykdyti teismo sprendimą, bendradarbiauti atsisakė pats išieškotojas, kadangi viso teismo sprendimo vykdymo metu buvo būtina atsižvelgti į vaiko interesus; reali faktinė gyvenimiška situacija (pvz., vaiko liga, karantinas, vaiko nenoras bendrauti su tėvu ir t.t.) negali būti įsprausta į nurodymą elgtis taip, kaip nurodyta teismo sprendime dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo; 5) nagrinėjamu atveju liko neįvertinta, kad antstolė nepranešė apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai (Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punktas), dėl ko nebuvo užtikrinta vaiko teisių apsauga; be to, antstolė, prieš surašydama sprendimo neįvykdymo aktą ir kreipdamasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka, privalėjo priimti patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos (Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punktas), tačiau nesilaikė šios tvarkos reikalavimų; 6) teismas gali taikyti sankciją tik esant atitinkamoms procesinėms prielaidoms, t.y. jei antstolio surašytame akte yra aiškiai nurodyta, kokiais konkrečiais tėvo (motinos) veiksmais (neveikimu) pasireiškė teismo sprendimo neįvykdymas ir kokios aplinkybės patvirtina šiuos veiksmus (neveikimą); nagrinėjamu atveju buvo pažeista CPK 771 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisės norma, nes antstolio surašytame teismo sprendimo nevykdymo akte nenurodyta konkrečių motinos veiksmų (neveikimo), pažeidžiant skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką; 7) tam, kad būtų galima spręsti klausimą dėl baudos skolininkui skyrimo, būtina išsiaiškinti, ar teismo sprendimas ir jo pagrindu išduotas vykdomasis

dokumentas yra galimas vykdyti apskritai. Bendravimo su vaiku tvarka visada priklauso nuo tam tikrų sąlygų – pvz., bendravimas gali neįvykti dėl vaiko ar tėvo ligos ir kt. Be to, bendravimas su nepilnamečiu vaiku negali būti vykdomas priverstine forma, nes tai neatitiktų vaiko interesų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Danguolė Bublienė

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00710 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Nr. DOK-5840

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08995-2020-4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2020 m. gruodžio 23 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TransRental“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė UAB „TransRental“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Ekspozicijų sistemos“, UAB „TransRental“, Conica AG, UAB „Absolut-Trans“ ieškinį atsakovui K. N. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo BUAB „Eurodebt LT“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą teisės taikymo aspektu, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija

leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovė paduotame kasaciniame skunde, siekdama pagrįsti kasacijos pagrindų buvimą, nurodo šiuos teisinius argumentus:

1) Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad bendrovės kreditoriai (ieškovai), pareikšdami tiesiogini ieškinį bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo, turėjo pareigą įrodyti, kad bendrovė vadovas jiems padarė individualią žalą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, suformuotų, kai tiesioginis ieškinys bendrovės vadovui reiškiamas po to, kai bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu ir nustatyta, kad šis subjektas kaltas dėl tyčinio bankroto, atitinkamai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-l15-915/2017, yra išaiškinęs, kad pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo. Esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

2) Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad tenkinus ieškinį susidarytų situacija, kai reikalavimo teisę į atsakovą dėl tų pačių piniginių lėšų (29 898,23 Eur sumos) turėtų tiek ieškovai, tiek asmuo, kuriam perleista reikalavimo teisė, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-l18-1075/2020 ir 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-l15-915/2017, suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė. Tai, kad lygiagrečiai su bankroto byloje pateiktais bankroto administratoriaus reikalavimais atsakovui dėl žalos atlyginimo priteisimo buvo pareikšti ieškovės individualūs reikalavimai atsakovui dėl žalos atlyginimo priteisimo, nedaro šių ieškinių tapačių.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo procesiniam sprendimui priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, advokatų profesinei bendrijai „Intra lex“ grąžinama už ieškovę UAB „TransRental“ 2020 m. gruodžio 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 27 sumokėta 121 Eur žyminio mokesčio dalis ir 2020 m. gruodžio 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 102 sumokėta 84 Eur žyminio mokesčio dalis, iš viso 205 Eur (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Grąžinti advokatų profesinei bendrijai „Intra lex“ (j.a.k. 304439599) už ieškovę UAB „TransRental“ paduodant kasacinį skundą sumokėtą 205 (dviejų šimtų penkių) Eur žyminį mokestį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Danguolė Bublienė

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00709 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Nr. DOK-5839

Teisminio proceso 2-68-3-18931-2019-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2020 m. gruodžio 23 d. gautu atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 22 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo A. P. ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo – jam iš atsakovės priteista 2237,72 Eur žalos dėl išlaidų advokato pagalbai, 11 527,45 Eur žalos atlyginimo negautų pajamų forma, 9850 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat atsakovė įpareigota įmokėti už ieškovą 4343,32 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, paduotas kasacinis skundas grindžiamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių esmingu pažeidimu. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus, dėl to nepagrįstai konstatavo prokuroro neteisėtus veiksmus. Teismas neatskleidė ir nemotyvavo, kokių konkrečių pareigų, susijusių su vadovavimu ikiteisminiam tyrimui, nevykdė ar netinkamai vykdė prokuroras. Atsakovės nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir iki bylos perdavimo teismui visi prokuroro veiksmai buvo teisėti. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti prokurorą veikus neatidžiai, nesilaikius rūpestingumo pareigos ir (ar) padarius esminę klaidą, lėmusią ieškovo teisių pažeidimą baudžiamajame procese. Teismas neanalizavo ir nevertino, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų pobūdį bei svarumą, prokuroras faktiškai galėjo priimti tik vieną teisėtą procesinį sprendimą – perduoti bylą teismui, todėl jo veiksmai neturėjo ir negali būti vertinami kaip neteisėti.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė skunde nurodytas proceso teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė

Danguolė Bublienė

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00704 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Nr. DOK-5892

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18939-2020-3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės–Balynienės, Danguolės Bublienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2020 m. gruodžio 28 d. gautu suinteresuoto asmens V. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Suinteresuotas asmuo V. S. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą išduoti teismo leidimą paimti vaikus iš jo tėvų, suinteresuoti asmenys – K. G., V. S. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos, nesivadovavo įrodinėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis ir dėl to priėmė iš esmės neteisingą sprendimą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Goda Ambrasaitė–Balynienė

Danguolė Bublienė

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00713 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Nr. DOK-5856

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44371-2017-8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės–Balynienės, Danguolės Bublienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2020 m. gruodžio 28 d. gautu ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Buta“, E. K., S. K., mažajai bendrijai „Remarkas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Centaurus Investment Group“ dėl statybos leidimų panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. V. ir A. V. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame

teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, neįvertino, kad detalusis planas ginčo žemės sklypuose nenumatė galimybės statyti blokuoto tipo pastatų; ignoruodamas detaliojo plano sprendinius, kurie galioja neterminuotai, nepagrįstai galimybę blokuoti statinius vertino tik atsižvelgdamas į teisės aktų raidą ir šiuo metu galiojantį reglamentavimą, ir tokiu būdu pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalį ir paneigė teritorijų planavimo proceso tikslingumą ir reikalingumą; detalųjį planą įvertinęs plečiamai, o detaliojo plano korektūrą nepagrįstai laikęs kaip įteisinančią vykdomas statybas, nepagrįstai pasirinktinai taikė tik dalį galiojančio planavimo dokumento sprendinių. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai ir netinkamai aiškino statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ normas, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei netinkamai aiškino teisėtų lūkesčių principą, kylantį iš teritorijų planavimo dokumentų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Danguolė Bublienė

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00716 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Nr. DOK-5899

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06159-2019-4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės–Balynienės, Danguolės Bublienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2020 m. gruodžio 29 d. gautu suinteresuoto asmens R. V. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Suinteresuotas asmuo R. V. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės Vidos Daugirdienės pareiškimą dėl teismo sprendimo vykdymo; suinteresuoti asmenys – Palangos miesto savivaldybės administracija, R. V. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad: teismai pažeidė sprendimo vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, suinteresuoto asmens teises žinoti apie vykdomosios bylos iniciavimą ir būti išklausytam, netinkamai taikė CPK 771 straipsnį, netyrė bylai reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai peržengė ieškinio ribas, t. y. pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, konstatavo faktines aplinkybes, turinčios tiesioginės įtakos į bylą

neįtraukto asmens teisėms ir pareigoms; apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 268 ir 270 straipsnių nuostatas, nes neatliko įrodymų vertinimo, pažeidė teisę į teisingą ir nešališką teismą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Goda Ambrasaitė–Balynienė

Danguolė Bublienė

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00705 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Nr. DOK-5842

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04542-2012-6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2020 m. gruodžio 23 d. gautu ieškovės G. R. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė G. R. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas atsakovės UAB „Vilbeksa“ priešieškinis ieškovams G. R. ir L. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, servituto nustatymo ir nuostolių atlyginimo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame

nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės G. R. paduotas kasacinis skundas grindžiamas CK 3.88, 3.89, 4.80, 4.98, 4.103, 4.122, 4.160, 4.163 straipsnių netinkamu aiškinimu ir taikymu, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, CPK 143, 422 straipsnių pažeidimu bei nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos. Skunde nurodoma, kad: 1) teismai neatsižvelgė į žemės sklypo savininko teises, nes pastogės atidalijimas natūra buvo galimas tik gavus ieškovės sutikimą; 2) pastogės atidalijimas natūra pažeidžia ieškovės ir kitų žemės sklypo ir butų savininkų teises, nes padidėja atsakovės nekilnojamojo turto plotas ir atitinkamai žemės sklypo užstatymo dalis; 3) nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartyje nustatytas prejudicinis faktas, jog pastogė jau buvo suformuota pastato statybos metu. Tačiau šioje byloje nebuvo priimtas galutinis sprendimas, nes ji buvo nutraukta; 4) teismų nustatyti servitutai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, CK 4.122 ir 4.160 straipsniams, nes pažeidžia ieškovės nuosavybės teise į žemės sklypą; 5) teismai nepagrįstai konstatavo, kad žemės sklypas ir butas priklauso ieškovams bendrąja jungtine nuosavybės teise; 6) byloje dėl daikto (žemės sklypo) valdymo pažeidimo priešieškinio pateikimas neleidžiamas, todėl teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti atsakovės priešieškinį, be to, priešieškinio reikalavimai nebuvo susiję su pirminiu ieškiniu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Grąžinti G. R. (a. k. duomenys neskelbtini) 55,50 Eur (penkiasdešimt penkis Eur 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. gruodžio 22 d. AB „Swedbank“, mokėjimo nurodymo Nr. 9.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė

Danguolė Bublienė

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00714 2021-01-18 2021-01-07 2021-01-07 -

Nr. DOK-5859

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04542-2012-6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2020 m. gruodžio 28 d. gautu trečiojo asmens E. K. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Trečiasis asmuo E. K. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas atsakovės UAB „Vilbeksa“ priešieškinis ieškovams G. R. ir L. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, servituto nustatymo ir nuostolių atlyginimo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Trečiojo asmens E. K. paduotas kasacinis skundas grindžiamas CK 4.80, 4.122, 4.129, 4.160, 4.163 straipsnių netinkamu aiškinimu ir taikymu, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, CPK 143, 422 straipsnių pažeidimu bei nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos. Skunde nurodoma, kad teismai, priteisdami atsakovei visą pastogės patalpą, neatsižvelgė į tai, jog toks turto atidalijimas pažeidžia ne tik ieškovės, bet ir trečiųjų asmenų E. K. ir V. V., kaip žemės sklypo bendraturčių, teises, nes jų nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo apribotos, o kompensacija už servitutų nustatytą buvo priteista tik ieškovei. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo tokio savo sprendimo, todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktus. Teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti atsakovės priešieškinį, nes byloje dėl daikto valdymo pažeidimo priešieškinio pateikimas neleidžiamas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Grąžinti L. R. (a. k. duomenys neskelbtini) 55,50 Eur (penkiasdešimt penkis Eur 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už trečiąjį asmenį 2020 m. gruodžio 23 d. AB SEB bankas, mokėjimo nurodymo Nr. 1137.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė

Danguolė Bublienė

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00628 2021-01-15 2020-07-29 2020-07-29 -

Administracinė byla Nr. eA-2343-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00754-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. S. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja Ž. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas) formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, pareiškėjai įsiterpusį žemės plotą išperkant.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjos Ž. S. skundą tenkino: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. A256-84/19(2.14.2.12-MP8) ir Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įpareigojo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. lapkričio 9 d. prašymą organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, pareiškėjai įsiterpusį žemės plotą išperkant.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Ž. S. skundą atmesti.

II.

Pareiškėja Ž. S. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-210 2020 m. gegužės 26 d. potvarkio Nr. P3-111 vykdymą, kol bus išnagrinėta administracinė byla.

Pareiškėja paaiškina, kad 2020 m. birželio 22 d. gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos potvarkį Nr. P3-111, kuriuo buvo papildytas 2019 m. kovo 20 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-210 pašalinti pažeidimus – pašalinti tvorą nuo valstybinės žemės sklypo, ir nurodė, kad priešingu atveju neįvykdžius reikalavimo, Inspekcija turi teisę nugriauti statinį (tvorą) ir sutvarkyti statybvietę pareiškėjos lėšomis. Ž. S. kreipėsi į Inspekciją ir prašė pratęsti nurodymo vykdymo terminą, kol bus išnagrinėta byla apeliacine tvarka, tačiau buvo gautas atsakymas, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 8 dalies nuostata, terminą galima pratęsti tik vieną kartą, todėl nagrinėjamu atveju esant jau pratęstam terminui vykdyti nurodymą, pakartotinis termino pratęsimas nėra galimas. Inspekcija papildomai pažymėjo, kad vadovaujantis Inspekcijos viršininko 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1V-175 patvirtintų Privalomųjų nurodymų ir teismo sprendimų priverstinio vykdymo organizavimo tvarkos aprašo 33 punktu, Inspekcijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas tarnybiniu pranešimu perdavė Inspekcijos teisininkams siūlymą kreiptis į antstolį dėl privalomojo nurodymo vykdymo. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, susidarė situacija, jog nesulaukus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos, gali būti priverstinai įvykdytas privalomasis Inspekcijos nurodymas pašalinti pareiškėjai priklausančią tvorą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), taip pareiškėjai padarant neatitaisomus nuostolius.

Pareiškėja Ž. S. pažymi, kad Inspekcijos nustatytas pažeidimas – tvora, kuri valstybinėje žemėje buvo pastatyta 1995 m. Nurodo, kad apie 2000 m. matininkams vykdant matavimus ginčo plote, susidarė paklaida ir dėl to pareiškėjai priklausanti tvora atsirado valstybinėje žemėje. Ž. S. akcentuoja, kad teisėtai valdydama ir naudodama Žemės sklypą, turi visus pagrįstus lūkesčius išsipirkti 0,75 kv. m dydžio žemės sklypą iš valstybės, kad jai priklausantis turtas nebebūtų valstybinėje žemėje ir atitiktų visus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytus reikalavimus.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tam, jog būtų galima išsipirkti minimą valstybinio sklypo dalį, įsiterpiančią tarp kelio ir jai priklausančio sklypo, Ž. S. atliko papildomus sklypo kadastrinius matavimus, kuriuos patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjos prašymą organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą su tikslu sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą, Ž. S. jį išperkant, buvo tik patvirtinti teisėti lūkesčiai įgyti nuosavybę į 0,75 kv. m ploto sklypą. Nurodo, kad dėjo visas įmanomas pastangas, jog būtų suformuotas ir peržiūrėtas sklypo projektas, kad valstybinės žemės sklypas, įsiterpiantis tarp kelio ir pareiškėjai priklausančio sklypo, jos būtų išpirktas.

Ž. S. akcentuoja, kad Inspekcijos privalomasis nurodymas buvo priimtas 2019 m. kovo 20 d., o jo papildymas potvarkiu buvo priimtas jau po administracinės bylos išnagrinėjimo ir sprendimo apskundimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymi, kad logiška veiksmų seka suponuoja tai, jog pirmiausia turi būti išspręstas klausimas dėl valstybinės žemės sklypo išpirkimo, jo sujungimo su pareiškėjai priklausančiu sklypu ir tik nepasiekus konsensuso, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus skundą dėl 2019 m. birželio 14 d. priimto teismo sprendimo, spręsti klausimą dėl pažeidimo pašalinimo (tvoros, esančios (duomenys neskelbtini), nugriovimo). Nagrinėjamu atveju vykdant privalomąjį nurodymą su jo papildymu ir neišnagrinėjus bylos apeliacine tvarka, susidarytų situacija, jog pirmiausiai būtų nugriautas statinys, patiriami nuostoliai ir tik paskui būtų išperkamas žemės sklypas. Ž. S. nuomone, aplinkybė, kad tvora

stovės, kol apeliacine tvarka bus išnagrinėta byla, nesudarys jokių nuostolių valstybei, tačiau pareiškėja, nugriaudama statinį dabar, patirtų nuostolius ją nugriaudama ir paskui vėl atstatydama. Tokia situacija neatitiktų teisėtų Ž. S. lūkesčių susidariusioje situacijoje bei protingumo, ekonomiškumo principų, kuriais sprendžiant tokiose situacijose kilusius klausimus turėtų būti vadovaujamasi.

Pareiškėja teigia, kad atsižvelgiant į susidariusią situaciją, t. y. tai, jog Inspekcijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento privalomasis nurodymas buvo priimtas žinant, jog dėl tvoros, dėl kurios ir buvo surašytas privalomasis nurodymas, ir dėl žemės, ant kurios ji stovi, vyksta teisminis procesas, paneigia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei prieštarauja objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams. Pažymi, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo tiesiogiai priklausys privalomojo nurodymo vykdymas, kadangi esant pareiškėjai palankiam sprendimui, Vilniaus miesto savivaldybės administracija būtų įpareigota peržiūrėti ir iš naujo formuoti sklypo projektą ir Ž. S. galėtų išsipirkti valstybinės žemės dalį, ant kurios stovi tvora. Teismui laikinai sureguliavus tvoros nugriovimo klausimą, kol bus priimtas sprendimas, pareiškėja išvengtų papildomų nuostolių, kurie būtų patirti šalinat tvorą, ir taip būtų užtikrinti protingumo bei ekonomiškumo principai. Atkreipia dėmesį, kad būsimi nuostoliai dėl tvoros nugriovimo yra neproporcingi jos daromam nustatytam pažeidimui. Nuostoliai bus patiriami vien dėl to, kad nebūtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė ir sustabdytas privalomojo nurodymo vykdymas, kol bus išspręstas klausimas dėl sklypo išpirkimo.

Pareiškėjos nuomone, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų išlaikyta esama teisinė padėtis tarp šalių, kuri negrįžtamų padarinių nesukeltų. Priešingu atveju, atsakovas dar neišsprendus bylos apeliacine tvarka, gali imtis priemonių pagal ginčijamus privalomuosius nurodymus ir nugriauti statinius. Nagrinėjamu atveju dėl ginčo tvoros jau yra pateiktas siūlymas Inspekcijos teisininkams kreiptis į antstolį dėl priverstinio nurodymo įvykdymo. Pažymi, kad įvykdžiusi nurodymą, Ž. S. būtų tik apsunkinta papildomais bylinėjimaisi dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovo dėl ne laiku pareikšto įpareigojimo nugriauti tvorą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės

taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-520/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-520/2019, 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-520/2018). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-227-822/2019). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog tokios prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kaip įpareigoti instituciją sustabdyti tam tikrus aktus, neginčijant tokių aktų teisėtumo, administraciniame teisme iš viso negali būti nagrinėjamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-999-756/2015, 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-614-520/2015).

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, pareiškėjai įsiterpusį žemės plotą išperkant. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2019 m. kovo 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN-210 Ž. S. įpareigojo iki 2019 m. rugsėjo 19 d. pašalinti pažeidimus. 2020 m. gegužės 26 d. potvarkiu Nr. P3-111 2019 m. kovo 20 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-210 pašalinti pažeidimus buvo papildytas, įrašant, kad jeigu asmuo, kuriam įteiktas privalomasis nurodymas, per nustatytą terminą jo neįvykdys, Inspekcija turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad prašymas sustabdyti minėto potvarkio vykdymą nėra tiesiogiai susijęs su pirmosios instancijos teismo priimto skundo dalyku – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo neveikimas, o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra susijusi su Inspekcijos veiksmais (prašoma sustabdyti sprendimo pašalinti savavališkos statybos padarinius vykdymą).

Taip pat pastebėtina, kad pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl toks Ž. S. prašymas negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, t. y kad jos nepritaikius, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjos hipotetinio pobūdžio argumentai, kad nugriovusi tvorą, ji patirs nepagrįstų nuostolių, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Taigi, ir dėl šios priežasties nėra pagrindo taikyti pareiškėjos Ž. S. prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nutaria, kad nesant aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti Ž. S. prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jos prašymas sustabdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2019 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-210 2020 m. gegužės 26 d. potvarkio Nr. P3-111 vykdymą, kol bus išnagrinėta administracinė byla, negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, 137 straipsniu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos Ž. S. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00633 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. TA-25-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00657-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir atsakovo atstovas, Pravieniškių PN-AK) jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Nuo 2018 m. kovo 16 d. buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kurios plotas apie 2 kv. m, 2 paras, po to perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 6, kurioje be pareiškėjo gyveno dar 2 asmenys. Kameros plotas nesiekė 12 kv. m. 2018 m. kovo 23 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 17, kurioje kartu su juo gyveno dar vienas asmuo, joje išbuvo apie vieną mėnesį. Nuo 2018 m. gegužės 9 d. buvo perkeltas į 6 vietų kamerą Nr. 26, kurioje buvo vienas mažas langas, per kurį nepateko saulės šviesa, nebuvo natūralaus vėdinimo. Nuo 2018 m. gegužės 16 d. buvo perkeltas kalėti į kamerą Nr. 2, kurioje iki 2018 m. rugsėjo 16 d. visiškai mažame plote gyveno 3 asmenys. Dalis kamerų ploto buvo užstatyta baldais, kurie mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį kameros plotą, dėl to buvo pažeista jo teisė į 3,6 kv. m minimalų kameros plotą.

3. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK netinkamai įgyvendino jo teises į 2 valandų pasivaikščiojimą gryname ore, mokymąsi, galimybę nusiprausti duše ir į psichologo konsultacijas. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą, drausmės grupei priskirti asmenys turi teisę pasivaikščioti po 2 valandas gryname ore, tačiau jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik po valandą. Pareiškėją paskyrus į drausmės grupę, buvo nepagrįstai nutrauktas jo mokymasis programuotojo specialybės, pažeidžiant BVK 147 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjui nusiprausti duše leisdavo kartą per savaitę po 15 min., o tai neatitinka higienos normų reikalavimų. Dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų pareiškėjui atsirado sveikatos sutrikimų, todėl jis ne kartą kreipėsi dėl psichologo konsultacijos, tačiau tinkamos pagalbos nesulaukė. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir kitus nepatogumus, todėl jam padaryta neturtinė žala.

4. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 1, 2, 6, 17 ir 26. Pareiškėjas kameroje Nr. 1, kurios bendras plotas 6,58 kv. m, buvo laikomas vienas. Kamerų tipo patalpa Nr. 6 yra skirta apgyvendinti 3 asmenis, jos bendras plotas 14,20 kv. m, todėl pareiškėjui tvirtinant, kad kameroje Nr. 6 kartu su juo buvo laikomi dar 2 nuteistieji, laikytina, jog nebuvo pažeistas minimalaus kameros ploto reikalavimas vienam asmeniui. Kameros Nr. 17 plotas yra 7,22 kv. m, ji skirta apgyvendinti 2 asmenims, todėl kartu su pareiškėju galėjo būti apgyvendintas dar vienas nuteistasis. Kamerų tipo patalpos Nr. 26 bendras plotas yra 27,42 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas yra 4,57 kv. m, t. y. viršija nustatytą minimalų 3,6 kv. m normatyvą. Kamerų tipo patalpos Nr. 2 bendras plotas yra 14,18 kv. m, ji skirta gyventi 3 asmenims, todėl kartu su pareiškėju kameroje galėjo gyventi dar 2 nuteistieji. Atsakovo atstovas vertino, kad nebuvo pažeistas minimalaus kameros ploto reikalavimas vienam asmeniui.

6. Atsakovo atstovas teigė, jog pareiškėjas atliko bausmę kamerų tipo patalpose, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui buvo galima kameras vėdinti per langus. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti po valandą. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-143 patvirtintą 2 sektoriuje uždarojoje zonoje nuobaudas atliekančių nuteistųjų dienotvarkę nuteistiesiems numatytas pasivaikščiojimas, socialinės reabilitacijos priemonės nuo 8.45 val. iki 12.00 val. ir nuo 14.45 val. iki 16.30 val., todėl teisė į pasivaikščiojimą gryname ore buvo tinkamai įgyvendinta. 2 sektoriaus kamerų tipo patalpose kalinami nuteistieji į dušą yra vedami kartą per savaitę pagal grafike nustatytas dienas, t. y. antradienį ir ketvirtadienį, tokiu būdu užtikrinama teisė nusiprausti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas nuo 2018

m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. dėl jam galbūt neteisingai paskirtų nuobaudų, neatitinkančių higienos normos reikalavimų, sukėlusių jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ar pažeminimą, į psichologus nesikreipė.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad į pareiškėjo argumentus dėl to, jog paskyrus jį į drausmės grupę buvo nepagrįstai nutrauktas programuotojo specialybės studijos, Pravieniškių PN-AK pareiškėjui išsamiai atsakė raštais, kuriuos pareiškėjas gavo. Atsakovo atstovas vertino, jog pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, kurią reikėtų atlyginti pinigais.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo I. G. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11 1.2 punktas nustato, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis kamerų tipo patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas vertino byloje esančius duomenis ir nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui kameroje Nr. 1 teko 6,58 kv. m, kameroje Nr. 6 teko 4,7 kv. m, kameroje Nr. 17 teko 3,61 kv. m, kameroje Nr. 2 teko 4,73 kv. m. Teismas darė išvadą, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, pareiškėją laikant kamerose Nr. 1, 2, 6 ir 17, nebuvo pažeistas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui skunde nurodžius, jog ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas kameroje Nr. 26, tačiau nenurodžius kameroje laikomų nuteistųjų skaičiaus ir nenurodžius, kad šioje kameroje buvo pažeista jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, apie tai plačiau nepasisako. Dėl pareiškėjo argumento, kad kameros gyvenamąjį plotą užima baldai, teismas nurodė, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nustatyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai, todėl sprendė, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto kameroje.

10. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14 ir 17 punktus, analizavo bylos duomenis (Turto valdymo skyriaus pažymą, nuotraukas) ir atmetė pareiškėjo argumentus, jog kameroje Nr. 26 buvo vienas mažas langas, per kurį nepatekdavo šviesa, nebuvo ventiliacijos.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, jog į dušą nusiprausti buvo vedamas tik kartą per savaitę po 15 min., teismas aptarė HN 134:2015 44 punktą, Vidaus tvarkos taisyklių 732 punktą, vertino Pravieniškių PN-AK maudymosi duše grafiką ir nustatė, kad kiekvienam būrui, taip pat ir baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, yra sudaryta galimybė bent kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Teismas sprendė, jog toks grafikas atitinka teisės aktų reikalavimus, o atsižvelgęs į tai, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog jam yra suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo teisė nusiprausti duše nepažeista.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pasivaikščiojimo trukmės, aptarė BVK 145 straipsnio 2 dalį, 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 69-145 ir 2018 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 68-451 pareiškėjui paskirtas nuobaudas ir nustatė, kad

pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nubaustas drausminėmis nuobaudomis ir priskirtas gyventi drausminėje grupėje 6 mėnesius. Teismas sprendė, jog pareiškėjui taikomas BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti valandą. Iš bylos duomenų teismas nustatė, jog uždarojoje zonoje nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems buvo numatytas pasivaikščiojimas, atsakovo atstovas ir pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo užtikrintas valandos pasivaikščiojimas lauke, todėl teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

13. Teismas aptarė Vidaus tvarkos taisyklių 223 punktą, Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30, 11 punktą, Nuteistųjų profesinio mokymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30, 10 punktą ir nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas drausminei grupei ir bausmę atliko kamerų tipo patalpose, todėl jokių užsiėmimų, be kita ko, ir mokytis informatikos specialybės, negalėjo lankyti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui tai buvo atsakyta Pravieniškių PN-AK 2018 m. balandžio 19 d., 2018 m. balandžio 23 d., 2018 m. birželio 20 d. raštais, byloje nėra duomenų, kad aptartus raštus pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka būtų skundęs. Teismas priėjo prie išvados, jog teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nebuvo vykdomas / tęsiamas specialybės mokymas.

14. Teismas nurodė, kad BVK 138 straipsnyje nustatyta, jog pataisos įstaigose veikia psichologinės tarnybos, aptarė jų veiklos kryptis ir iš Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus resocializacijos skyriaus 2019 m. balandžio 15 d. pažymos nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į psichologus dėl neteisingai jam paskirtų nuobaudų, neatitinkančių higienos reikalavimų kalinimo sąlygų, sukėlusių jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konsultuotas psichologų, tačiau dėl kitų dalykų. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl jam nesuteiktos psichologo pagalbos.

15. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo laikant pareiškėją Pravieniškių PN-AK nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. Nenustatęs neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III.

16. Pareiškėjas I. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

17. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai išnagrinėjo skundą, nebuvo aktyvus, netikrino atsakovo atstovo pateiktos informacijos. Atsakovo atstovas nepateikė jokių oficialių dokumentų, įrodančių patalpų plotą bei kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių, todėl nesilaikė Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimų, neužtikrino asmens saugumo ir orumo reikalavimų. Į vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normą neturėtų būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas;

17.2. Atsižvelgtina į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) Muršič prieš Kroatiją byloje (pareiškimo Nr. 7334/13) apibendrino ir susistemino kalinimo sąlygų vertinimo kriterijus, esant perpildytoms kalinimo įstaigoms, pasisakė ir dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos, dėl jos nuginčijimo galimybių. EŽTT pakartojo, kad nagrinėdamas bylas dėl kalinimo sąlygų, jis atsižvelgia į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) nustatytus standartus bei susitariančių šalių pastangas jų laikytis. Todėl nepaisant išsiskyrusių teismo ir CPT standartų dėl minimalaus ploto tenkančio

vienam kalinamam asmeniui, teismas ypatingą dėmesį skirs toms byloms, kuriose skundžiamasi dėl netinkamų kalinimo sąlygų esant mažesniam nei 4 kv. m CPT leidžiamam minimaliam plotui;

17.3. Atsakovas nurodė, kad patalpos vėdinamos per langus, tačiau nepažymėjo, jog langai dėl grotų atsidaro tik iki 10 cm, o tai nėra pakankama patalpoms išvėdinti;

17.4. Dėl apšvietimo teismas rėmėsi tik atsakovo atstovo pateiktais argumentais ir higienos normų reikalavimais, nebuvo aktyvus;

17.5. Valstybė, taikydama įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (be kita ko, įskaitant) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmei įgyvendinti. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas nei kitos fundamentaliosios teisės ir laisvės, kurias įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Konvencija, būtų gerbiamos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas kilus žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka atsakovams;

17.6. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio (apeliaciniame skunde nurodytas 57 straipsnis) 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Bendroji įrodymų instituto taisyklė reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo atstovo nurodytoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Pravieniškių PN-AK teigiant apie pakankamą gyvenamąjį plotą, tekusį pareiškėjui ginčo laikotarpiu, atsakovo atstovas turi tai aiškiai ir tiksliai pagrįsti. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais;

17.7. Iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nėra būtina, nes atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis sąlygomis.

18. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, bloginusios jo laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas Pravieniškių PN-AK, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos;

19.2. Pareiškėjo argumentai, jog kameroje esantys baldai neturėtų būti įskaityti į kameros bendrą patalpos plotą yra deklaratyvūs, nes jokie teisės aktai nenustato tokio skaičiavimo būdo. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas;

19.3. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teismas įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygas, ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar

pažeidžiančios pareiškėjo orumą, sveikatą ir gerovę;

19.4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors pareiškėjo skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu teisme, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo I. G. skundo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, pagrįstumas ir teisėtumas.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, netenkino skundo reikalavimo, kadangi nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas), nurodytų CK 6.271 straipsnyje.

22. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, netikrino atsakovo atstovo pateiktos informacijos, atsakovo atstovas nepateikė jokių oficialių dokumentų, rodančių patalpų kvadratūrą, duomenų apie kartu su pareiškėju gyvenusius asmenis. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpų vėdinimą, apšvietimą ir teigia, kad atsakovo atstovas, pateikdamas klaidingus faktus, bando nuslėpti tiesą ir taip išvengti civilinės atsakomybės, akcentuoja, jog įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo kalinimo sąlygas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais įrodymais, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš

įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

25. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (nesutiko), sutiko su atsakovo atstovo argumentais ir rėmėsi jo pateiktais įrodymais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

26. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas privalėjo paneigti pareiškėjo teiginius, susijusius su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, pažymėtina, jog viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

27. Nagrinėjamu atveju atsakovas būtent ir pateikė įrodymus, atsikirsdamas į konkrečias pareiškėjo skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, ir įrodė, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

28. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu, kamerų vėdinimu ir apšvietimu, nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis.

29. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nepagrįstai nustatyta, jog jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pažymėtina, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais

atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

30. Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas nustato minimalų vienam asmeniui tenkantį kamerų tipo patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

31. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

32. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kamerose, rėmėsi duomenimis apie kamerų plotą ir įrengtas miegamąsias vietas (pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kamerose kalėjo daugiau žmonių nei kad įrengta miegamųjų vietų), be to, taip pat buvo atlikti apskaičiavimai, atsižvelgiant ir į pareiškėjo nurodytą kalėjusių kartu su juo asmenų skaičių. Pažymėtina, kad kalinimo įstaigai nepateikus konkrečių duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma kamerose, minimalus vienam asmeniui šiose patalpose tekęs plotas apskaičiuojamas patalpų plotą padalijant iš jose buvusių lovų skaičiaus.

33. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Dėl to taip pat nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, susiję su 4 kv. m minimalaus ploto taikymu.

34. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir dėl to, jog kameroje Nr. 26 buvo vienas mažas langas, per kurį nepatekdavo šviesos, nebuvo ventiliacijos, ir įvertinęs teisės aktų normas, nustatančias patalpų apšvietimą ir ventiliacijos įrengimą, nustatė, jog patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, kameroje Nr. 26 yra langas, kuris atsidaro ir per kurį gali būti papildomai vėdinama kamera, langas yra didelis ir per jį patenka natūrali šviesa, kitose kamerose taip pat yra įrengti dideli skaidraus stiklo langai, per kuriuos į kameras patenka šviesa, taip pat jie gali būti atidaromi.

35. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kurios padarytos įvertinus duomenis apie kameras, kuriose gyveno pareiškėjas, apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad langai dėl uždėtų grotų atsidarydavo tik apie 10 centimetrų ir dėl to nebuvo pakankamos ventiliacijos, t. y. nenurodo kurios konkrečios kamerose nebuvo pakankamai vėdinamos, kuriose nebuvo tinkamo apšvietimo. Abstraktūs

pareiškėjo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Be to, pats pareiškėjas neneigia, kad langai atsidarydavo.

36. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir nepažeidus jo teisių, nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

37. Kadangi nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja ir nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo patirta neturtine žala.

38. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00624 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. TA-26-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02146-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. J. (J. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus pataisos namuose (toliau – ir atsakovo atstovas, Alytaus PN) nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo pažeidžiama jo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, naudojantis telefono aparatu. Telefono aparatai yra įrengti Alytaus PN koridoriuje, kur nuolat vaikšto kiti nuteistieji, pareigūnai, būna triukšminga, šalia nuolat stovėjo pareigūnas, o tai pažeidė jo teisę į privatų pokalbį. Telefonai nebuvo įrengti triukšmą sulaikančiose būdelėse, o tiesiog pakabinti viešoje vietoje, koridoriuje ant sienos. Dėl to pareiškėjui buvo sunku kalbėtis su artimaisiais, susilpnėjo jo socialiniai ryšiai, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kankinimą, privatumo pažeidimą, pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistieji gali naudotis telefonu kontroliniuose punktuose ir uždarojoje zonoje. Pareigūnai privalo užtikrinti nuolatinę nuteistųjų elgesio kontrolę, taip pat ir naudojantis telefono aparatu. Nėra duomenų, kad pareigūnai pokalbių metu elgėsi netinkamai. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinai blogesnės sąlygos nei kitiems nuteistiesiems. Pareiškėjo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, nėra jokių duomenų apie jam realiai kilusią žalą ar neteisėtus pareigūnų veiksmus.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą atmetė.

6. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 124 punktą ir iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjui nuolat buvo suteikiama galimybė paskambinti telefonu ir šia teise pareiškėjas aktyviai naudojosi.

7. Teismas analizavo BVK 102 straipsnio 2 ir 3 dalis, Vidaus tvarkos taisyklių 124 ir 127 punktus ir pažymėjo, kad pagal šį teisinį reglamentavimą, nuteistasis, naudodamasis specialiąja teise paskambinti telefonu, privalo laikytis BVK ir Vidaus tvarkos taisyklių nustatytos skambinimo telefonu tvarkos, o pataisos įstaigos pareigūnams kyla pareiga kontroliuoti, kad nuteistasis laikytųsi nustatytos tvarkos ir, nustačius, jog jos nesilaikoma, suteikta teisė nutraukti telefoninį pokalbį apie tai tarnybiniu pranešimu informuojant įstaigos vadovą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad jį pokalbio metu stebėjo pareigūnas.

8. Teismas iš byloje esančių nuotraukų nustatė, jog telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, ir pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo, jog telefonų aparatai būtų izoliuojami. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šia teise aktyviai naudojosi visą ginčo laikotarpį, todėl sprendė, jog nėra

pagrindo teigti, kad teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, jog būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti socialinius, šeiminius ryšius telefonu. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, konkrečiai kada ir kokie asmenys (nuteistieji ar pareigūnai) pareiškėjui trukdė naudotis telefonu, klausėsi jo pokalbių, nenurodė, kad pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN siekė išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ar jam pakenkti. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos ar kad jam atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

9. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus, bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė.

III.

10. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

11. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su privatumo pažeidimu, naudojantis koridoriuje įrengtais telefono aparatais, neįvertino aplinkybių, kad prie telefono aparatų nėra įrengta lentyna, ant kurios būtų galima pasidėti užrašų knygelę, siekiant užsirašyti artimųjų diktuojamą informaciją. Nėra įrengta pertvara triukšmui sulaikyti, pareigūnai visada yra pagarsinę savo ryšio priemones, koridoriuje būna nuolatinis triukšmas, todėl sunku susikalbėti;

11.2. Teismas perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą dėl naudojimosi telefono aparatu tuo metu, kai yra vedami nuteistieji, neatsižvelgė į tai, jog Alytaus PN nepaneigė šių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui kalbant telefonu, nuteistieji nėra vedami. Teismas priėmė šališką sprendimą;

11.3. Nebuvo vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-423-146/2017, susijusia su pareiškėjo skundo aplinkybėmis (privataus pokalbio pažeidimas, vedant šalia kitus nuteistuosius, netinkamai įrengti telefono aparatai, vaikšto pareigūnai).

12. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą.

13. Atsakovo atstovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikta teismui, tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė;

13.2. Alytaus PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove „CSC Telecom“, todėl nuteistieji gali naudotis telefonais, įrengtais kontroliniuose praleidimo punktuose ir uždarojoje zonoje. Teisės aktai nustato, jog pareigūnai turi užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo

vietose, todėl pareigūnai privalo kontroliuoti nuteistųjų elgesį, kuomet jie naudojasi skambinimo teise. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo J. J. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų (neužtikrinta teisė privačiai naudotis telefonu) Alytaus PN, pagrįstumas ir teisėtumas.

15. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, nes nustatė, kad pareiškėjas teise naudotis telefonu aktyviai naudojosi visą ginčo laikotarpį, skundo argumentai, jog jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai, nes pareiškėjas nepateikė duomenų, konkrečiai kada ir kokie asmenys (nuteistieji ar pareigūnai) pareiškėjui trukdė naudotis telefonu, pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo, jog telefonų aparatai būtų izoliuojami. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjo kalinimo sąlygas, susijusias su jo teise skambinti artimiesiems.

19. Dėl įrodymų vertinimo nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas.

Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

20. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

21. Byloje nustatyta, kad Alytaus PN administracija užtikrino pareiškėjo skambinimo ir kalbėjimo telefonu teisės įgyvendinimą.

22. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimo skunde iš esmės grindė privatumo pažeidimu skambinant telefonu, t. y. tuo, kad telefono aparatai yra įrengti Alytaus PN koridoriuje, kur nuolat vaikšto kiti nuteistieji, pareigūnai, būna triukšminga, šalia nuolat stovėjo pareigūnas, o tai pažeidė jo teisę į privatų pokalbį.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pataisos įstaigos pareigūnų pareigą užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, yra nurodęs, kad nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; kt.).

24. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

25. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020 m. gruodžio 22 d., nenustatė pataisos įstaigoms papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Teismų praktikoje nagrinėjant pataisos namuose esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti pataisos namų neteisėto neveikimo dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020; kt.).

26. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs jokių įrodymų, kad dėl jo nurodomo triukšmo (taip pat ir vedamų nuteistųjų) jis neįgyvendino savo teisės skambinti artimiesiems.

27. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00635 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-5-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04151-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.5; 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos F. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. Ž. skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja F. Ž. kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu skundu), prašydama panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2019 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. R2-(VTGI)-2785 (toliau – ir Raštas).

Pareiškėja skunde paaiškino, kad Tarybai 2019 m. spalio 21 d. pateikė prašymą panaikinti 2013 m. birželio 17 d. nutarimą Nr. O3-232 dėl metodo Nr. 16V (toliau – ir Metodas Nr. 16V) taikymo, tačiau telefoninio pokalbio metu atsakovo darbuotoja S. G. paaiškino, kad pareiškėjai reikia skųsti 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, todėl pareiškėja Tarybai 2019 m. spalio 23 d. pateikė patikslintą prašymą nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki dabar panaikinti Tarybos 2013 m. rugsėjo 19 d. išduotą leidimą daugiabutyje name (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas) suvartotai šilumai paskirstyti taikyti Metodą Nr.  16V paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y., kad 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo leisti taikyti Metodą Nr. 16V priėmimo metu Namo administratorius UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ nuslėpė, jog Namas neturi projekto, kuriam tik esant leidžiama taikyti Metodą Nr. 16V, Name nėra jokių savavališkai įrengtų šildymo prietaisų, Name įrengta tipinė šildymo sistema, kuriai galima taikyti Tarybos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus. Taryba ginčijamu Raštu pareiškėjos 2019 m. spalio 23 d. prašymo netenkino.

Pareiškėja su Raštu nesutiko, teikdama, kad Rašto motyvai nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, o tik atsakovo pasvarstymais, kurie nesuderinami su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimais. Pareiškėja teigė, kad Raštas yra be motyvų, neatitinka jam įstatymo keliamų privalomų reikalavimų, yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas.

Pareiškėja tvirtino, kad atsakovas neįvertino, jog net, esant Namo butų savininkų 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimui dėl šilumos paskirstymo Metodo Nr. 16V pasirinkimo, šis metodas negali būti taikomas pareiškėjos Name. Jame yra tipinė šildymo sistema, Namas neturi Metodo Nr. 16V pasirinkimui privalomo projekto, jame nėra savavališkai įrengtų šildymo prietaisų ir jame atsakovas nėra suteikęs leidimo taikyti Metodą Nr. 16V. Taryba, vertindama tik gyventojų sprendimo dėl šilumos paskirstymo būdo priėmimo formalumus, tačiau nevertindama šilumos paskirstymo būdo netinkamumo, nukrypo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016 suformuotos kasacinio teismo praktikos.

Tarybai pateikusi naujai paaiškėjusias aplinkybes – dr. V. S. techninės ekspertizės išvadą, kurioje nurodyta, jog ginčijamu laikotarpiu Name buvo taikomas kitas centralizuotos šilumos tiekimo būdas nei nurodytas 1963 m. tipiniame projekte Nr. 1-318-33. Šis tipinis projektas šilumos tiekėjų pagal Kaišiadorių rajono savivaldybės sprendimus buvo pakeistas, Namo įvade įrengiant šilumos punktą su individualiu karšto vandens ruošimo šilumokaičiu, kuriam naudojama į namą tiekiamo šildymui šilumnešio dalis. Šilumos punkte paskirstomo šilumnešio dalys yra nustatomos atskirais matavimo prietaisais. Šilumnešio fizikiniai srautai butų šildymo prietaisuose, kaip ir anksčiau, reguliuojami ne reguliavimo, o uždaromaisiais prietaisais tik pagal aplinkybes. Todėl Taryba negalėjo leisti naudoti Metodo Nr. 16V, kol nėra parengtas Namo projektas, atliekant išsamų tyrimą ar patalpose esanti šildymo temperatūra iš tiesų atitinka higienos normų reikalavimus, atsižvelgiant į pastato būklę, mūro sienoje esamus įtrūkimus, langų būklę pareiškėjos bute, atitvarų kokybę ir į tai, jog namo laiptinėje 2, 3, 4 aukštuose nėra radiatorių, nors pagal projektinę dokumentaciją, jie turėtų būti. Namo laiptinėje anksčiau yra buvę radiatoriai nuo 1-ojo iki 4-ojo aukšto, o šiuo metu radiatoriai liko kabėti tik laiptinės 1-jame aukšte, kas neabejotinai turi įtakos Namo šildymo atitikties Namo projektinei dokumentacijai.

Pareiškėja tvirtino, kad net jei gyventojai būtų tinkamai pritarę Metodo Nr.  16V pasirinkimui, toks metodas vis tiek negali būti taikomas pareiškėjos Name, nes neatitinka Namo šildymo prietaisų net ir esant gyventojų sprendimui pasirinkti Namui netinkamą paskirstymo metodą, kuris neatitinka Namo šildymo įrenginių ir kurio taikymas yra leidžiamas tik namuose, kuriuose yra įrengtos netipinės šildymo sistemos, o pareiškėjos Name yra įrengta tipinė šildymo sistema. Pareiškėjos teigimu, Name daugelį metų iki 2013 m. buvo taikomas metodas Nr. 4, kuris visiškai atitiko Namo šildymo prietaisus, o Namo šildymo sistema Name ir butuose niekada nebuvo keičiama. Nei pareiškėjai, nei kitiems butų savininkams nėra surašyti jokie savavališkų statybos darbų aktai, todėl pareiškėjos Name apskritai negalėjo būti pradėtas taikyti Metodas Nr. 16V, nes metode nėra nurodytas Namo adresas, šio Namo šildymo sistema yra tipinė, Name yra visos galimybės taikyti tipinį šilumos paskirstymo metodą, Namo butuose nėra savavališkai įrengtų šildytuvų, o pats Namas apskritai neturi Metodo Nr. 16V pasirinkimui būtino namo projekto, kuris atitiktų dabartinę Namo šildymo sistemą.

Pareiškėja pažymėjo, kad Metodo Nr. 16V taikymas prieštarauja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimui Nr. O3-121 „Dėl šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija galiojusi iki 2013 m. spalio 20 d.), kurio 3 punkte nustatyta, kad kiti vartotojų siūlomi ar teikiami su Komisija suderinti Paskirstymo metodai gali būti taikomi netipinėse šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemose, kai sutartimi nustatytos kitos tiekimo-vartojimo ribos ar šilumos apskaitos schemos ir, kai Komisijos rekomenduojamų Paskirstymo metodų taikyti negalima. Be to, minėto nutarimo 2.2 punktas nustato, kad kiekvienam vartotojų siūlomam ar teikiamam su Komisija suderintam Paskirstymo metodui suteikiamas pavadinimas ir nurodomas vartotojų, kuriems leidžiama taikyti šį Paskirstymo metodą, adresas, daugiabučio namo savininkų bendrijos numeris ar kiti patikslinantys duomenys, tačiau Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. birželio 17 d. nutarime Nr. O3-232 dėl Metodo Nr. 16V patvirtinimo nurodyta, kad šis metodas yra skirtas (duomenys neskelbtini), o joks kitas atsakovo nutarimas dėl metodo (duomenys neskelbtini) nėra priimtas, nors paskirstymo metodai yra suderinami priimant atsakovo nutarimą. Todėl butų savininkai neturėjo teisės pasirinkti kitam namui skirto metodo, o šilumos tiekėjas neturėjo teisės jo taikyti, nes atsakovas nėra patvirtinęs atskiro metodo (duomenys neskelbtini) namui, o atsakovo 2013 m. rugsėjo 13 d. rašte nėra nurodyta, kad leidžiama taikyti Metodą Nr. 16V ir (duomenys neskelbtini), kadangi šiame rašte tik nurodyta, jog leidžia taikyti šilumos paskirstymo Metodą Nr. 16V daugiabučiuose namuose“, nekonkretizuojant, kuriuose namuose tai leidžiama, nors metode turi būti konkrečiai nurodyta kiekvienam vartotojų siūlomam ar teikiamam su Komisija suderintam Paskirstymo metodui suteikiamas pavadinimas ir nurodomas vartotojų, kuriems leidžiama taikyti šį Paskirstymo metodą, adresas, daugiabučio namo savininkų bendrijos numeris ar kiti patikslinantys duomenys. Todėl pareiškėja tvirtino, kad Taryba nepagrįstai ir neteisėtai 2013 m. rugsėjo 19 d. išdavė leidimą daugiabutyje name (duomenys neskelbtini), suvartotai šilumai paskirstyti taikyti Metodą Nr. 16V.

Atsakovas Taryba atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2013 m. liepos 1 d. ir vėlesnių šio įstatymo redakcijų, taip pat ir šiuo metu galiojančios redakcijos 12 straipsnio 3 dalimi, atsakovas 2013 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. O3-232 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių butų ūkis“ siūlomo šilumos paskirstymo metodo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), vartotojams pagal sąlyginius šildymo plotus ir karštam vandeniui Nr. 16V suderinimo“ patvirtino Metodą Nr. 16V.

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, 132.5 papunktyje numatyta vartotojų teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Tarybos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų arba parengti ir, suderinus su Taryba, taikyti metodą, atitinkantį esamus pastato bei pastato

šildymo ir karšto vandens sistemos ypatumus. Analogiškas teisinis reglamentavimas buvo įtvirtintas ir ankstesnėse Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijose. Tokiu būdu Metodas Nr. 16V yra taikomas daugiabučiuose namuose, kurių gyventojai pasirinko šį metodą, suvartotai šilumai paskirstyti.

Taryba 2013 m. rugpjūčio 19 d. gavo administratoriaus UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ 2013 m. rugpjūčio 16 d. prašymą leisti taikyti tam tikruose daugiabučiuose namuose, taip pat ir Name, Metodą Nr. 16V. UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ pateikė 2013 m. rugpjūčio 2 d. Namo butų savininkų apklausos (balsavimo raštu) balsų skaičiavimo komisijos protokolo Nr. 138a kopiją, kuriame nurodoma, kad už Metodo Nr. 16V taikymą balsavo 54,5 proc. visų Namo butų savininkų skaičius.

Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikia Tarybai teisės kvestionuoti pastato butų ir kitų patalpų savininkų teisės aktų nustatyta tvarka priimtų sprendimų turinio, atitinkamai, vertinant teisinį reglamentavimą dėl vartotojų teisės pasirinkti šilumos paskirstymo metodą ir Namo butų savininkams nusprendus Name suvartotai šilumai paskirstyti taikyti Metodą Nr. 16V, toks sprendimas turi būti vykdomas ir Name suvartota šiluma skirstoma pagal Metodą Nr. 16V, todėl Taryba 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. R2-2778 „Dėl leidimo taikyti šilumos paskirstymo metodą Nr. 16V daugiabučiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini)“ leido taikyti Metodą Nr. 16V Name suvartotai šilumai paskirstyti.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos ir UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo (Kaišiadorių rūmų) 2019 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1245-753/2019, priėmė 2019 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1132-601/2019, kurioje paneigė visus pareiškėjos prašymuose Tarybai nurodytus ir pareiškėjos patikslintame skunde išdėstytus argumentus, kuriais pareiškėja grindė ir grindžia savo prašymą panaikinti Tarybos leidimą taikyti Metodą Nr. 16V Name suvartotai šilumai paskirstyti ir savo reikalavimus dėl Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. R2-2778 ir Tarybos 2019 m. lapkričio 5 d. rašto Nr. R2-(VTGI)-2785 panaikinimo, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad Taryba, suteikdama leidimą taikyti Metodą Nr. 16V Name, įvertino Metodo Nr. 16V taikymo sąlygų, nustatytų Metodo Nr. 16V 1 punkte, buvimą, t. y. pagal Tarybai pateiktus duomenis nustatyta, kad šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais, per atsiskaitymo laikotarpį pastate suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal lygiagrečiai įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų, kurių vienas matuoja šilumos kiekį patalpų šildymui, kitas – karštam vandeniui, rodmenis, taip pat, kaip konstatuota Nutartyje, padidinta Namo projekte (ar jo dalyje) numatytų šildymo prietaisų galia.

Atsakovas nurodė, kad aplinkybės, jog Namas nuo pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), skiriasi statybos metais, laiptinių skaičiumi, atstumu nuo katilinės, taip pat tokios aplinkybės kaip Namo plotas, termofikato temperatūra neturi teisinės reikšmės Metodo Nr. 16V taikymui Name, kadangi šie aspektai nenumatyti kaip Metodo Nr. 16V taikymo sąlygos Metodo Nr. 16V 1 punkte.

Atsakovas pastebėjo, kad kaip skunde teigia ir pati pareiškėja, teisines pasekmes jai sukelia būtent Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. raštas Nr. R2- 2778, o Tarybos 2019 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. R2- (VTGI)-2785 yra administracinis sprendimas, kuriuo Taryba atsisakė suteikti administracinę paslaugą, t. y. panaikinti leidimą taikyti Metodą Nr. 16V Name suvartotai šilumai paskirstyti. Tarybai priėmus šį administracinį sprendimą pareiškėjos teisinė padėtis dėl Name suvartotai šilumai paskirstyti taikomo metodo nepasikeitė.

Atsakovas pažymėjo, kad Tarybos 2019 m. lapkričio 5 d. atsakymas Nr. R2-(VTGI)-2785 yra nuoseklus, detalus ir motyvuotas: pareiškėjai paaiškinta, kad Metodo Nr. 16V 1 punkte yra įtvirtintos šio metodo taikymo sąlygos, Namas ir jame įrengta šildymo sistema atitinka visas Metodo Nr. 16V taikymo sąlygas, Taryba įvertino pareiškėjos 2019 m. spalio 21 d. prašyme įvardintas aplinkybes, detaliai ir motyvuotai

dėl jų pasisakė, paaiškindama, kad šios aplinkybės negali būti laikomos teisiniu pagrindu panaikinti leidimą taikyti Metodą Nr. 16V Name.

Pasak atsakovo, Tarybos 2019 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. R2-(VTGI)-2785 yra administracinis sprendimas, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojamą šio straipsnio taikymo praktiką, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjos F. Ž. skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai dėl rašto panaikinimo nutraukė.

Teismas, apžvelgęs ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto, 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad administracinės bylos ginčo dalykas gali būti tik tokie viešojo administravimo subjekto priimti aktai, kurie sukelia juos skundžiančiam asmeniui atitinkamas teises ir pareigas. Tuo atveju, jeigu ginčijamas aktas yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio, t. y. jame tik pateikiama informacija tam tikrais klausimais ar aiškinama tam tikra tvarka, nurodomas teisinis reglamentavimas, toks aktas negali būti administracinio ginčo dalyku.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Tarybos Rašto, kuriuo atsakyta į pareiškėjos 2019 m. spalio 21 d. ir 2019 m. spalio 23 d. prašymus, teisėtumo ir pagrįstumo. Rašte, atsižvelgiant į pareiškėjos prašymuose nurodytas aplinkybes, pateikiama informacija apie teisės aktuose įtvirtintą su pareiškėjos prašymuose nurodytomis aplinkybėmis susijusį teisinį reglamentavimą, t. y. iš esmės pateikiama informacija apie tai, kaip yra parenkamas, nustatomas ir/ar keičiamas šilumos paskirstymo metodas daugiabučiame name bei paaiškinama, kokioms sąlygoms esant daugiabučiame name yra taikomas šilumos paskirstymo Metodas Nr. 16V. Taip pat Rašte, siekiant paneigti pareiškėjos prašymuose Tarybai nurodytas faktines aplinkybes, kurios neva yra nustatytos Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1245-753/2019, yra cituojama Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 9 d. nutartis, priimta išnagrinėjus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimo. Teismo vertinimu, pareiškėjos ginčijamas Raštas yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio ir nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, t. y. panaikinus Raštą, pareiškėjos teisinė padėtis niekaip nepasikeistų, todėl Raštas negali būti administracinio ginčo dalyku.

Teismas pažymėjo, kad toks pareiškėjos skundo reikalavimas apskritai neturėjo būti priimtas, o, priėmus ir išnagrinėjus bylą iš esmės, administracinė byla turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, teikdama prašymus Tarnybai, siekia panaikinti ar pakeisti daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame jai nuosavybės teise priklauso butas, taikomą šilumos paskirstymo Metodą Nr. 16V. Tačiau toks sprendimas turėtų įtakos ne tik pareiškėjos teisėms ir pareigoms, bet ir visiems daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkams. Teismas nurodė, kad byloje nėra dokumentų, iš kurių būtų galima matyti, kad kiti daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai yra pavedę pareiškėjai atstovauti jų interesus tiek Taryboje, tiek šioje administracinėje byloje. Be to, pareiškėja nepatenka į ABTĮ 55 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, turinčių teisę kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės

ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, ratą, kadangi įstatymai nesuteikia pareiškėjai teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Teismas pareiškėjai išaiškino, kad, manydama, jog jos teisės ir pareigos yra pažeidžiamos daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), taikant netinkamą šilumos paskirstymo metodą, ji turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta išankstine ginčo sprendimo ne teismo tvarka.

III.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir visą ginčą dėl atsakovo 2019 m. lapkričio 5 d. atsisakymo atlikti veiksmus – panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. R2-2778 suteiktą leidimą taikyti Metodą Nr. 16V pastate nuo 2013 m. birželio 17 d. iki dabar, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja nesutinka su teismo motyvais, kad pareiškėjos ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių. Pareiškėja pažymi, kad ji skunde aiškiai nurodė, jog skundžia atsakovo atsisakymą atlikti veiksmus – prašė, kad atsakovas pats panaikintų Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. R2- 2778 suteiktą leidimą taikyti Metodą Nr. 16V pastate nuo 2013 m. birželio 17 d. iki dabar, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, todėl atsakovo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimas laikytinas atsakovo atsisakymu atlikti veiksmus, kuris gali būti administracinio ginčo dalykas, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjos manymu, Raštas jai sukelia teisines pasekmes, nes jį panaikinus ir įpareigojus atsakovą atlikti veiksmus (panaikinus 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. R2-2778 suteiktą leidimą taikyti Metodą Nr. 16V pastate), jos teisinė padėtis pasikeistų.

Pareiškėja pažymi, kad ji niekada netvirtino, kad skundą pateikė gindama kitų asmenų interesus. Priešingai, pareiškėja visur nurodė, kad gina tik savo pačios interesus, kuriuos pažeidžia neteisėti atsakovo veiksmai ir (arba) neveikimas. Pareiškėjos manymu, ji turi teisę kreiptis į teismą dėl atsakovo atsisakymo atlikti veiksmus, kurių atlikimas tam tikru mastu turėtų įtakos viešojo intereso apsaugai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo į ją neįtraukęs visų asmenų, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos teismo sprendimas.

Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo motyvais, kad, siekdama panaikinti atsakovo 2019 m. lapkričio 5 d. atsisakymą atlikti veiksmus, ji privalėtų pradėti ginčą su UAB „Kaišiadorių šiluma“, pasinaudodama Energetikos įstatymo 34 straipsnyje reglamentuota ginčų sprendimą ne teismo tvarka. Pareiškėja akcentuoja, kad, teismui įpareigojus atsakovą panaikinti Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. R2-2778 suteiktą leidimą taikyti Metodą Nr. 16V, UAB „Kaišiadorių šiluma“ nebegalėtų taikyti Metodo Nr. 16V ir privalėtų atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, todėl, mano, kad jos pasirinktas teisių gynybos būdas yra tinkamas ir leistinas, o aplinkybė, kad galbūt yra ir kitų būdų apginti pareiškėjos teises, neatima iš pareiškėjos teisės kreiptis į teismą dėl atsakovo 2019 m. lapkričio 5 d. atsisakymo atlikti veiksmus.

Atsakovas Taryba atsiliepime su pareiškėjos atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi ABTĮ įtvirtintomis taisyklėmis, nenukrypo nuo teismų praktikos, motyvuotai argumentavo savo sprendimą, todėl nėra objektyvių aplinkybių tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo

išvada, kad skundžiamo Rašto panaikinimas pareiškėjos teisėms neturės įtakos. Tuo tarpu pareiškėja, siekdama įrodyti, kad neva Raštas sukuria jai teisines pasekmes, atskirajame skunde praplečia skundo dalyką, t. y. užsimena, neva nagrinėjamos bylos atveju prašoma įpareigoti viešojo administravimo subjektą (t. y. Tarybą) atlikti veiksmus – panaikinti suteiktą leidimą taikyti Metodą Nr. 16 V. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos patikslinto skundo dalį, kurioje ji prašė panaikinti 2013 m. rugsėjo 24 d. raštą Nr. R2-2778, Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėja ne tik pirmosios instancijos teisme nekėlė reikalavimo įpareigoti Tarybą panaikinti 2013 m. rugsėjo 24 d. raštą Nr. R2-2778, bet ir netinkamai aiškina Rašto panaikinimo pasekmes, nepagrįstai nurodydama, kad tuo atveju, jei Raštas būtų panaikintas, Tarybai atsirastų pareiga naikinti 2013 m. rugsėjo 24 d. raštą Nr. R2-2778. Tarybos vertinimu, šis pareiškėjos argumentas yra subjektyvus ir nepagrįstas, todėl turi būti atmestas, o skundžiama nutartis likti nepakeista.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria teismas nutraukė administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Pastebėtina, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-

438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu motyvuodamas tuo, kad ginčijamas Raštas yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas ir nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, kitaip tariant, panaikinus Raštą, pareiškėjos teisinė padėtis niekaip nepasikeistų, todėl Raštas negali būti administracinio ginčo dalykas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis pasikeistų tik tuo atveju, jei būtų panaikintas atsakovo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. R2-2778, kuriuo buvo leista šilumos paskirstymo Metodą Nr. 16V taikyti pareiškėjos Name, tačiau pareiškėjos patikslinto skundo dalis, kurioje ji prašė šį sprendimą panaikinti, atsisakyta priimti, neatnaujinus skundo padavimo termino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui ir atskirojo skundo motyvus, mano, kad šiuo atveju, neišnagrinėjus bylos iš esmės, nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad ginčijamas Raštas (sprendimas) pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. kad nedaro įtakos jos teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Iš Rašto turinio matyti, kad jis priimtas, išnagrinėjus pareiškėjos Tarybai pateiktus 2019 m. spalio 21 d. ir 2019 m. spalio 23 d. prašymus.

Pareiškėja 2019 m. spalio 21 d. prašyme nurodė, kad nesutinka su Tarybos pareiškėjai pateiktu atsakymu (2019 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-(VTGI-2467), todėl teikia pakartotinį prašymą. Pareiškėjos teigimu, nebuvo įvertinti jos ankstesniame prašyme (2019 m. spalio 7 d.) išdėstyti energetikos eksperto nustatyti faktai ir padarytos išvados, kad Metodo Nr. 16V taikymas Name nėra galimas, ir pateikti dokumentai. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Namas nuo pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), skiriasi statybos metais, laiptinių skaičiumi, atstumu nuo katilinės, todėl abu pastatai negali būti vertintini vienodai ir Name Metodo Nr. 16V taikymas dėl to yra negalimas. Pareiškėja prašė teisingai išspręsti susidariusią problemą.

2019 m. spalio 23 d. prašyme pareiškėja Tarybos prašė nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki dabar panaikinti Tarybos išduotą 2013 m. rugsėjo 19 d. leidimą (duomenys neskelbtini), daugiabučiame name taikyti Tarybos 2013 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. O3-232 patvirtintą metodą Nr. 16V, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, jog ginčo nutarimo priėmimo metu Namo administratorius UAB „Kaišiadorių butų ūkis“ nuslėpė esminius faktus, kad Namas neturi jokio projekto, kuriam tik esant leidžiama taikyti metodą Nr. 16V, taip pat Name nėra jokių savavališkai įrengtų šildymo prietaisų, o Name yra įrengta tipinė šildymo sistema, kuriai galima taikyti Tarybos rekomenduojamus metodus.

Taigi, teikdama nurodytus prašymus, pareiškėja nesutiko su šilumos paskirstymo metodo Nr. 16V taikymu Name ir siekė, kad būtų panaikintas Tarybos 2013 m. rugsėjo 19 d. išduotas leidimas suvartotai šilumai paskirstyti taikyti Metodą Nr. 16V. Tačiau Taryba, įvertinusi pareiškėjos prašymuose nurodytas aplinkybes, gautą informaciją, padarė išvadą, kad Namas ir jame įrengta šildymo sistema atitinka visas metodo Nr. 16V taikymo sąlygas, todėl nėra teisinio pagrindo kvestionuoti Tarybos 2013 m. rugsėjo 19 d. išduotą leidimą taikyti metodą Nr. 16V, o šis metodas Name taikomas pagrįstai, t. y. Taryba atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą panaikinti minėtą leidimą dėl šilumos paskirstymo Metodo Nr. 16V Name taikymo.

Teisėjų kolegijos nuomone, tik išnagrinėjus bylą iš esmės, bus galima išsiaiškinti ginčijamo Rašto priėmimo pagrindus ir ar iš tiesų skundžiamas aktas pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, ir, atsižvelgiant į pastarąją išvadą, spręsti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjos pasirinktą pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.

Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, konkrečioje byloje spręsdamas dėl pažeistų asmens teisių gynimo, remiantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalimi, turi patikrinti, ar skundžiamas teisės aktas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 p.); ar skundžiamą aktą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas (2 p.); ar skundžiamas aktas buvo priimtas nepažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 p.). Taigi, teismas turėjo patikrinti, ar atsakovas turi kompetenciją priimti tokio pobūdžio aktą, ar skundžiamas aktas buvo priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, įvertinti ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, tačiau to nepadarė. Be to, pareiškėja skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, grindė argumentais, kad Raštas neatitinka VAĮ reikalavimų individualiam administraciniam aktui, yra nemotyvuotas, todėl Raštas turėjo būti įvertintas ir šiuo aspektu.

Administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos) (ABTĮ 46 str. 2 d.).

ABTĮ nustatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (12 str.). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skundo trūkumų šalinimo institutas. ABTĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl proceso šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. <...>.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tikslinga spręsti klausimą dėl Namo butų savininkų įtraukimo į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, kadangi pareiškėja minėtais prašymais, kurie išnagrinėti ginčijamu Raštu, siekia, kad Taryba panaikintų Namui taikomą šilumos paskirstymo Metodą Nr. 16V, todėl pareiškėjai palankaus teismo procesinio sprendimo atveju, bylos išsprendimas gali turėti įtakos kitų Namo butų savininkų teisėms ar pareigoms. Taip pat, siekiant padėti pareiškėjai įgyvendinti jos procesines teises, tikslinga pasiūlyti patikslinti skundo reikalavimus, atsakovui suformuluojant reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus, kurių pareiškėja siekė, teikdama 2019 m. spalio 21 d. ir 2019 m. spalio 23 d. prašymus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą, nes, neišnagrinėjus bylos iš esmės, nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjos skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos F. Ž. atskirąjį tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos F. Ž. skundą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00615 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. TA-13-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00697-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas L. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. lapkričio 25 d. buvo laikomas Alytaus PN 4 lokalinio sektoriaus 1 ir 6 miegamuosiuose (kamerų tipo patalpose). Šis lokalinis sektorius priskirtas drausmės grupei, todėl pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas 22 val. per parą. Kartu su juo buvo laikomi dar 7 nuteistieji, todėl trūko gyvenamojo ploto, didelę patalpos dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Be to, patalpos buvo įrengtos pusrūsyje, todėl buvo drėgna, trūko ventiliacijos, langai atsidarydavo tik 11 cm. 1 miegamasis buvo itin prastos būklės: langas suskilęs, tualete atsilupę lubų dažai, veisėsi pelėsis, klozetas buvo suskilęs, miegamojo sienos purvinos, nevalytos, aptrupėjusios, dirbintis apšvietimas ir oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, neveikė priešgaisrinės apsaugos detektorius. Dėl šių aplinkybių į pataisos namų administraciją daug kartų kreipėsi pareiškėjo kameros draugas R. S., tačiau kalinimo sąlygos nebuvo operatyviai pagerintos. Suskilęs lango stiklas buvo pakeistas tik 2020 m. sausio 16 d., nors nuteistieji dėl to skundėsi 2019 m. lapkričio 19 d. Pats pareiškėjas į pataisos namų administraciją nesikreipė, nenorėdamas jos apkrauti pertekliniu darbu. Dėl tokių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, sudarant netinkamas, orumą žeminančias kalinimo sąlygas, pareiškėjas patyrė nepatogumų, stresą, dvasinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas 4 lokalinio sektoriaus 1 miegamajame buvo kalinamas nuo 2019 m.

lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 26 d. ir nuo 2020 m. kovo 6 d. iki skundo padavimo teismui dienos. Šiose patalpose pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kas atitiko teisės aktų reikalavimus. Skunde nurodytame 4 lokalinio sektoriaus 6 miegamajame pareiškėjas nebuvo kalinamas. Patalpų ir inventoriaus būklė gera, Alytaus visuomenės sveikatos centras pažeidimų pataisos namuose nenustatė. Patalpos vėdinamos per atvirus langus, kaip numatyta teisės aktuose, o sanitariniai mazgai papildomai vėdinami per ištraukiamąją ventiliaciją. Patalpas valo patys nuteistieji, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl pelėsio yra nepagrįsti. Pareigūnai nuolat prižiūri tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl esant poreikiui patalpos nedelsiant remontuojamos. Ant langų įrengtos grotos netrukdo jų atidaryti 15 cm, kuris yra pakankamas patalpai išvėdinti. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikti patirtą žalą patvirtinančius konkrečius duomenis ir įrodyti, jog žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų, tačiau to nepadarė. Pataisos namų pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas laikotarpiais nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gruodžio 9 d., nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki 2020 m. sausio 6 d., nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. vasario 10 d., nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. vasario 26 d. ir nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 20 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas 4 lokalinio sektoriaus 20 būrio 1 miegamajame buvo kalinamas nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gruodžio 9 d., nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki 2020 m. sausio 6 d., nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. vasario 10 d., nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. vasario 26 d. ir nuo 2020 m. kovo 3 d. iki skundo padavimo dienos, t. y. iki 2020 m. kovo 20 d. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjas būtų kalinamas 4 lokalinio sektoriaus 6 miegamajame, todėl teismas vertino pareiškėjo skundžiamas kalinimo sąlygas, susijusias su 4 lokalinio sektoriaus 1 miegamuoju.

6. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl jam tekusio per mažo kamerų tipo patalpų (miegamojo) ploto, dėl techniškai netvarkingo sanitarinio mazgo, prastos sienų ir lubų būklės, pelėsio bei nepakankamo vėdinimo (taip pat ir dėl mažai atsiveriančio lango).

7. Teismas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2020 m. sausio 20 d. patikrinimo akto nustatė, kad 2020 m. sausio 8 d. patikrinimo metu buvo konstatuotas vienas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) pažeidimas – pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje vieno lango stiklas buvo suskilęs, kas neatitiko reikalavimo įrengti patalpas techniškai tvarkingai, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Teismas priminė, kad patikrinimas buvo atliktas 2020 m. sausio 8 d., o lango stiklas pakeistas 2020 m. sausio 10 d. Teismas įvertino, kad šis trūkumas buvo operatyviai pašalintas (nuo patikrinimo atlikimo), tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kada šis stiklas suskilo. Pareiškėjo teigimu, stiklas suskilo 2019 m. lapkričio 19 d., atsakovo atstovas šios aplinkybės nepaneigė, todėl teismas ją įvertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gruodžio 9 d. ir nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki 2020 m. sausio 6 d., pareiškėjo gyvenamoji patalpa galėjo būti techniškai netvarkinga.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamos oro temperatūros, apšvietimo ir drėgmės jo gyvenamojoje patalpoje. Teismas nurodė, kad būtent Alytaus PN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir atitinkamai užtikrinti tikslios informacijos pateikimą. Alytaus PN nepateikus informacijos dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, teismas jas įvertino pareiškėjo naudai ir pripažino, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui galėjo būti neužtikrinta tinkama gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, drėgmės lygis ir apšvietimas, kas neatitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktų reikalavimų.

9. Teismas sutiko, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

10. Teismas, vertindamas neturtinės žalos pobūdį ir dydį, atsižvelgė į aplinkybę, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai. Gydytojo psichiatro konsultacijai pareiškėjas buvo užsiregistravęs 2020 m. vasario 24 d., tačiau neatvyko, o 2020 m. vasario 25 d. buvo konsultuotas dėl padidinto dirglumo ir miego sutrikimų. Teismas nurodė, kad iš šių duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, jog minėti sveiktos sutrikimai pareiškėjui kilo būtent dėl netinkamų higienos sąlygų jo gyvenamojoje patalpoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad psichologo konsultacijoje pareiškėjas dalyvavo tik kartą, motyvaciniame pokalbyje dėl galimybės išvykti be sargybos. Ginčo laikotarpiu į kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nesikreipė. Teismas pabrėžė, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pažeidė pareiškėjo teises tokiu būdu, kad joms apginti nepakaktų konstatuoti paties pažeidimo fakto.

11. Teismas, atsižvelgęs į individualias šios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė pareiškėjui jokių ilgiau trukusių pasekmių, konstatavo, jog teismo sprendimu pripažintas Alytaus PN pareigūnų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją reikėtų įvertinti pinigais.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pakeisti ir visiškai tenkinti jo skundą.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytais atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, taip pat su teismo išvada, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau nesutinka su teismo vertinimu, jog pareiškėjo teisės bus apgintos pripažinus, jog jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN atitinkamais laikotarpiais buvo pažeista. Pareiškėjo vertinimu, jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

14. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Alytaus PN sąlygų laikotarpiais nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. gruodžio 9 d., nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki 2020 m. sausio 6 d., nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. vasario 10 d., nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. vasario 26 d. ir nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 20 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą, tačiau pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo Alytaus PN 4 lokalinio sektoriaus 1 miegamajame sąlygas buvo pažeista, nes tam tikrais ginčo laikotarpiais minėtoje patalpoje nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, apšvietimas ir drėgmė, taip pat buvo įsikilęs lango stiklas (Higienos normos HN 134:2015 12, 14 ir 16 p. pažeidimai). Pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytais atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, taip pat su teismo išvada, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau nesutinka su teismo vertinimu, jog pareiškėjo teisės bus apgintos pripažinus, jog jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN atitinkamais laikotarpiais buvo pažeista; pareiškėjo vertinimu, jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

19. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

20. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819 520/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN 4 lokalinio sektoriaus 1 miegamajame, kuriame nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, apšvietimas ir drėgmė, taip pat buvo įsikilęs lango stiklas (Higienos normos HN 134:2015 12, 14 ir 16 p. pažeidimai). Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas Alytaus PN higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nebuvo laikomas nepertraukiamai, byloje nėra duomenų, kad šios sąlygos kėlė pavojų pareiškėjui ar kaip nors blogino jo sveikatos būklę), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė

pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00617 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. TA-12-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01078-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui–pataisos namams, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus–pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus–pataisos namų (toliau – ir Kauno NTI–PN) direktoriaus 2020 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 12-203 ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 2S-1195; pripažinti Kauno NTI–PN veiksmus neteisėtais, įpareigoti Kauno NTI–PN panaikinti nustatytą tvarką ir nutraukti neteisėtus veiksmus, t. y. versti pareiškėją tvarkyti Kauno NTI–PN koridorių, sporto salę, virtuvėlę; priteisti pareiškėjui iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei ir 56,76 Eur turtinei žalai atlyginti bei 3,39 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno NTI–PN jis yra verčiamas tvarkyti koridorių, virtuvėlę, sporto salę pagal Kauno NTI–PN darbuotojų nustatytą grafiką, nors pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 18.6 punktą nuteistieji turi tvarkyti ir prižiūrėti tik savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 134 straipsnyje nustatyta, kad į nemokamus darbus gali būti įtraukiami tik pataisos namuose laikomi nuteistieji, o jis yra laikomas tardymo izoliatoriuje. Priverstinis darbas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).

3. Atsakovas Kauno NTI–PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra laikomas Kauno NTI–PN (tardymo izoliatoriaus pastate) paprastosios grupės (pataisos namų) laikymo sąlygomis, todėl vadovaujantis BVK 134 straipsniu pareiškėjas yra įtraukiamas į pataisos įstaigos patalpų tvarkymo darbus pagal sudarytą grafiką. Kauno NTI–PN veikia laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad BVK 134 straipsnis nustato visų nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus sąlygas ir tiksliai apibrėžia darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdį, tai yra: 1) pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo darbai; 2) nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai. Minėtus darbus nuteistieji atlieka pagal pataisos įstaigos administracijos sudarytą grafiką. Nemokami darbai atliekami ne darbo metu, t. y. baigus pagrindinį darbą, jei toks yra, taip pat poilsio dienomis. Tai specialaus pasirengimo nereikalaujantys darbai, kurie skirti nuolat prižiūrėti bei gerinti nuteistųjų buities ir kultūros sąlygas. BVK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaiga gali vykdyti visų rūšių pataisoms įstaigoms priskirtas funkcijas ir kardomąjį kalinimą. Kauno NTI–PN vykdo tiek pataisos namams priskirtas funkcijas, tiek kardomąjį kalinimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką BVK 134 straipsnyje numatytas nuteistųjų darbas nelaikomas priverstiniu.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 3 d. pateikė Kauno NTI–PN skundą, kuriame nurodė, jog jis neteisėtai yra verčiamas tvarkyti Kauno NTI–PN koridorių, sporto salę ir virtuvėlę, nors pagal Vidaus tvarkos taisyklių 18.6 punktą neprivalo to daryti. Kauno NTI–PN 2020 m. kovo 3 d., išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nurodė, kad pareiškėjo dalyvavimas tvarkant pataisos įstaigos ir gretimų teritorijų patalpas yra numatytas BVK 134 straipsnyje, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas 2020 m. kovo 6 d. apskundė

Kauno NTI–PN 2020 m. kovo 3 d. sprendimą Kalėjimų departamentui. Kalėjimų departamentas 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad vadovaujantis BVK 62 straipsnio 2 dalimi, Kauno NTI–PN vykdo pataisos namams priskirtas funkcijas ir kardomąjį kalinimą, todėl pareiškėjas pagal BVK 134 straipsnį turi dalyvauti tvarkant pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų patalpas.

7. Teismas, aptaręs BVK 134 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą teisinį reglamentavimą bei jį aiškinančią teismų praktiką, apibendrino, kad BVK 134 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuteistųjų darbas yra privalomas be jokių (išskyrus sveikatos būklę) išlygų. BVK 134 straipsnyje yra tiksliai apibrėžtas darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdis (tai yra pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymas, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai). Įstatymas taip pat nustato nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarką bei sąlygas: 1) nuteistasis dalyvauja šiuose darbuose pagal pataisos įstaigos administracijos patvirtintą grafiką; 2) minėti darbai atliekami laisvu nuo darbo laiku, t. y. baigus pagrindinį darbą arba poilsio dienomis; 3) šių darbų trukmė neturi viršyti dviejų valandų per dieną.

8. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas pagal Kauno NTI–PN administracijos patvirtintus grafikus turėjo tvarkyti koridorių, sporto salę, virtuvėlę, gyvenamąją patalpą; darbai atliekami laisvu nuo darbo metu; šių darbų trukmė neviršija dviejų valandų per dieną.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad Vidaus tvarkos taisyklių 18.6 punktas (tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas) nenumato nuteistiesiems pareigos tvarkyti koridorių, sporto salę, virtuvėlę, pažymėjo, kad šių darbų pobūdis yra tiksliai apibrėžtas BVK 134 straipsnyje (tai yra pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymas, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai).

10. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad BVK 134 straipsnis reglamentuoja tik nuteistųjų nemokamą darbą pataisos namuose, o jis buvo laikomas tardymo izoliatoriaus patalpose, todėl jis neturi pareigos dirbti nemokamus darbus, nurodė, kad BVK 134 straipsnyje yra reglamentuojamas ne tik pataisos namų, tačiau visų pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų nemokamas darbas. Teismas pritarė Kalėjimų departamento atsiliepime nurodytam argumentui, kad, kaip yra nustatyta BVK 62 straipsnio 2 dalyje, pataisos įstaiga (o taip pat ir Kauno NTI–PN) gali vykdyti visų rūšių pataisoms įstaigoms priskirtas funkcijas ir kardomąjį kalinimą. Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodė atsakovas savo atsiliepime, pareiškėjas bausmę atlieka Kauno NTI-PN (tardymo izoliatoriaus pastate), tačiau pataisos namų sąlygomis. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas, todėl pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. lapkričio 18 d. įsakymu V-363 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią laisvės atėmimo vietų įstaigą tvarkos aprašo pakeitimų 1.4 punktą, į Kauno NTI–PN likusiam bausmės laikui atlikti perkeliami vyrai, kurie buvo arba šiuo metu yra valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, kuriems paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad pareiškėjas Kauno NTI–PN yra laikomas pataisos namų sąlygomis, todėl jis pagal BVK 134 straipsnį turi pareigą dirbti nemokamus darbus.

11. Teismas apibendrino, kad šiuo atveju jis nenustatė Kauno NTI–PN neteisėtų veiksmų; nenustačius vienos iš būtinų viešosios atsakomybės sąlygų žalai kilti, kitos sąlygos nenustatinėjamos. Atsižvelgęs į tai, kas buvo išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą kaip nepagrįstą, taip pat ir reikalavimą įpareigoti Kauno NTI–PN panaikinti nustatytą tvarką ir nutraukti neteisėtus veiksmus, t. y. versti pareiškėją tvarkyti Kauno NTI–PN koridorių, sporto salę, virtuvėlę.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai išaiškino teisės aktų nuostatas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bausmę atlieka ne pataisos namuose, o tardymo izoliatoriuje, todėl jis neteisėtai yra verčiamas tvarkyti koridorių, sporto salę, virtuvėlę, nes tai nepatenka į BVK 134 straipsnio taikymo sritį. Dėl šių pareiškėjo skundo argumentų teismas sprendime nepasisakė.

14. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas, be kita ko, kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Kauno NTI–PN sąlygų neužtikrinimo pareiškėjui, nurodant jam pagal nustatytą grafiką tvarkyti koridorių, sporto salę ir virtuvėlę, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis bausmę atlieka ne pataisos namuose, o tardymo izoliatoriuje, todėl jis yra neteisėtai verčiamas tvarkyti koridorių, sporto salę ir virtuvėlę, nes tai nepatenka į BVK 134 straipsnio taikymo sritį.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. BVK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės; 2 dalyje – jog pataisos įstaiga gali vykdyti kelias ar visas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių pataisos įstaigų funkcijas, taip

pat kardomąjį kalinimą. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriai taip pat gali vykdyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių pataisos įstaigų funkcijas.

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, ir pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, kad nors pareiškėjas bausmę atlieka Kauno NTI-PN tardymo izoliatoriaus patalpose, tačiau pataisos namų (paprastosios grupės) sąlygomis, todėl pagal prieš tai aptartą teisinį reglamentavimą laikytina, jog šiuo atveju tardymo izoliatorius, kuriame yra laikomas pareiškėjas, vykdo pataisos įstaigos – pataisos namų funkcijas.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jis yra neteisėtai verčiamas tvarkyti koridorių, sporto salę ir virtuvėlę, nes tai nepatenka į BVK 134 straipsnio taikymo sritį, yra nepagrįstas. BVK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų (to nenurodo ir pareiškėjas), kad pareiškėjo minimas koridorius, sporto salė ir virtuvėlė, kuriuos nustatytu grafiku jis turi tvarkyti, nėra toje pataisos įstaigoje, kurioje jis atlieka bausmę. Tai savo ruožtu reiškia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas teisėtai buvo įtrauktas į minėtų patalpų tvarkymo darbus, todėl šiuo aspektu nenustatė jokių atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

22. Priešingos išvados nesuponuoja ir pareiškėjo minimas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 18.6 punktas, kuriame nurodyta, kad nuteistieji ir suimtieji privalo pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis elgesio taisyklių, be kita ko, tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo minėtą teisės normą aiškinti kaip siaurinančią BVK 134 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo sritį ar sudarančią pagrindą jos netaikyti.

23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00620 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-75-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00592-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.5; 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. C. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas D. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2020 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 1A-21 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4PM191167 „Dėl pakartotinio patikrinimo ir mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-256/2017 nustatė, jog G. M., veikdamas kartu su A. J., kuris nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-229-315/2014, subūrė organizuotą grupę iš T. S., M. S., P. M., D. M., M. S., M. U. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-229-315/2014 nuteistų J. J., D. C., P. D., P. Y. bei M. Ž., ir laikotarpiu nuo 2009 m. vasaros pabaigos iki 2011 m. gegužės 23 d. įvykdė sunkius nusikaltimus – kontrabandą ir neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-72-307/2018 išteisino D. M. bei P. M., tuo tarpu kitų asmenų atžvilgiu priimtas pirmosios instancijos nuosprendis nebuvo pakeistas. Šiuo atveju nėra jokios informacijos apie tai, kad visų minėtų asmenų atžvilgiu būtų įregistruota mokestinė prievolė už tuos pačius veiksmus, kaip buvo įregistruota pareiškėjo atžvilgiu, todėl, pareiškėjo nuomone, turi būti įregistruota solidari prievolė ir kitų bendrininkų atžvilgiu. Priėmus minėtus nuosprendžius,

Kauno teritorinės muitinės pradėtas ir 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 4PM191167 užbaigtas mokestinis procesas privalėjo būti atnaujintas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes dėl tos pačios veikos, už kurią atsirado ir buvo paskaičiuota mokestinė prievolė pareiškėjui, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaltais buvo pripažinti ir kiti asmenys. Pareiškėjas apie bendrininkų atžvilgiu priimtą nuosprendį sužinojo 2019 m. spalio 14 d., kai gavo nuosprendžio kopiją. Naikinamasis 5 metų terminas taip pat nėra praleistas. Taigi, procesas turi būti atnaujintas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 160 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad apie Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-72-307/2018 pareiškėjas sužinojo 2019 m. balandžio 4 d., o ne 2019 m. spalio 14 d. Pareiškėjas teikė Kauno teritorinei muitinei 2019 m. balandžio 4 d. prašymą „Dėl mokestinės prievolės pripažinta solidaria“, kuriame nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, 2018 m. kovo 7 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-72-307/2018. Kauno teritorinė muitinė 2019 m. birželio 14 d. raštu Nr. (9.6)  1B-6217 pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjui apie naujas aplinkybes tapo žinoma 2019 m. balandžio 4 d., todėl nuo šios datos skaičiuojant 3 mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, matyti, kad šis terminas buvo praleistas. Todėl ginčijamu sprendimu nebuvo nagrinėjamas pareiškėjo nurodyto mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo pagrindo buvimas / nebuvimas bei Kauno teritorinės muitinės 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4PM191167 pagrįstumas.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento 2020 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 1A-21, kuriuo nuspręsta neatnaujinti mokestinio ginčo bylos proceso praleidus tokio pobūdžio prašymams pateikti nustatytą 3 mėnesių terminą, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 4PM191167 pripažino pareiškėją solidariu skolininku (kartu su A. J.), įregistravo ir įpareigojo sumokėti mokestinę prievolę muitinei: 9 847 Lt muito, 81 072 Lt akcizo, 22 683 Lt PVM, 31 205 Lt akcizo delspinigių, 8 731 Lt PVM delspinigių. Minėto sprendimo priėmimo pagrindas – Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-229-315/2014, kuriuo D. C. ir A. J., kartu su J. J., M. Ž., P. Y., P. D., pripažinti kaltais padarius nusikaltimus, susijusius su kontrabanda ir neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis. Kiti organizuotos grupės nariai V. Š., T. S., M. S., M. U. ir M. S. nuteisti vėlesniais teismo nuosprendžiais: Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-256/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-72-307/2018, pakeitusiu nurodytą apygardos teismo nuosprendį.

7. Pareiškėjo atstovas advokatas M. P., remdamasis 2018 m. rugpjūčio 17 d. su pareiškėju sudaryta atstovavimo sutartimi, 2019 m. balandžio 4 d. pateikė Kauno teritorinei muitinei el. paštu kaunas@lrmuitine.lt prašymą „Dėl mokestinės prievolės pripažinimo solidaria“, kuriame nurodė, kad kiti bendrininkai nuteisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu, kurį Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-72-307/2018 pakeitė, tačiau „jokios informacijos apie tai, kad minėtų asmenų atžvilgiu buvo įregistruota mokestinė prievolė už tuos pačius veiksmus kaip ir nurodyti

Baudžiamajame įsakyme, nėra gauta“, todėl prašė: 1) pateikti informaciją, ar šių asmenų atžvilgiu nėra pagrindo pripažinti solidarios skolos muitinei su Kauno teritorinės muitinės 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. 4PM191167 nurodytais asmenimis; 2) nustačius 1 punkte nurodytas aplinkybes, įpareigoti G. M., V. Š., P. M., D. M., T. S., M. S., M. S. ir M. U. teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei. Kauno teritorinė muitinė 2019 m. birželio 14 d. raštu Nr.  (9.6)1B-6217 „Dėl prašymo mokestinės prievolės pripažinimo solidaria“ išnagrinėjo pareiškėjo atstovo 2019 m. balandžio 4 d. prašymą ir nurodė, kad pareiškėjo atstovo prašymo netenkina, nes Kauno teritorinės muitinės 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 4PM191167 yra įsiteisėjęs ir vykdomas; šis sprendimas nebuvo apskųstas MAĮ nustatyta tvarka; Kauno teritorinė muitinė negali be mokesčių administratoriaus (Muitinės departamento) nurodymo (pavedimo) tikslinti, keisti ar naikinti galiojančio sprendimo. Pareiškėjo atstovas 2019 m. liepos 12 d. pateikė skundą Muitinės departamentui, kuriuo prašė panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2019 m. birželio 14 d. raštą Nr. (9.6) 1B-6217 ir pripažinti mokestinę prievolę solidaria. Muitinės departamentas 2019 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. (4.14)3B-6158 „Dėl skundo“ išnagrinėjo pareiškėjo atstovo 2019 m. liepos 12 d. skundą ir konstatavo, kad raštas nėra individualus administracinis aktas, nes jis neatitinka tokio akto požymių nei pagal savo priėmimo tvarką, nei pagal turinį ar teisinį pagrindą, juo nėra nustatytos teisės ir pareigos pareiškėjui; mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas tik MAĮ 160 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pareiškėjas su 2019 m. spalio 31 d. prašymu „Dėl proceso atnaujinimo“ kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydamas atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4PM191167 „Dėl pakartotinio patikrinimo ir mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ ir pripažinti M. U., M. S., T. S., V. Š., G. M., M. S., A. J. bei D. C. solidariai atsakingais skolininkais muitinei. Muitinės departamentas ginčijamu sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino; nustatė, kad pareiškėjui apie naujas aplinkybes buvo žinoma 2019 m. balandžio 4 d., todėl, skaičiuodamas nuo šios datos 3 mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, padarė išvadą, kad terminas tokio pobūdžio prašymui pateikti yra praleistas; vadovaudamasi MAĮ 160 straipsnio 8 dalimi muitinė nusprendė neatnaujinti mokestinio ginčo bylos proceso.

8. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigė, kad šiuo atveju prašė atnaujinti procesą MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Pareiškėjas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikė prieš tai nurodytų Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžių kitiems organizuotos grupės nariams įsiteisėjimą.

9. Teismas rėmėsi MAĮ 160 straipsnio 8 dalimi, kurioje numatyta, kad tais atvejais, kai centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymų nustatyti terminai paduoti prašymą arba prašymas nepagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija sprendimu atsisako atnaujinti procesą. Tik tuo atveju, jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymų nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija priima sprendimą dėl proceso atnaujinimo. Atnaujinus procesą, mokestinis ginčas nagrinėjamas iš naujo sprendimą dėl proceso atnaujinimo priėmusioje institucijoje pagal nustatytas taisykles.

10. Teismas įvertino, kad šioje administracinėje byloje svarstant dėl ginčijamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo neatnaujinti mokestinio ginčo bylos proceso teisėtumo ir pagrįstumo, teisiškai reikšminga nustatyti, ar buvo pagrindas centriniam mokesčių administratoriui konstatuoti 3 mėnesių termino praleidimą tokio pobūdžio prašymams pateikti ir atitinkamai tuo pagrindu atsisakyti atnaujinti procesą. Teismas pažymėjo, kad 3 mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo termino eiga prasideda nuo mokesčių mokėtojo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Mokesčių įstatymuose nustatytas <...> terminas prasideda nuo kitos dienos nulis valandų nulis minučių po tos

kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymai nenustato kitaip (MAĮ 162 str. 1 d.). Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių (MAĮ 162 str. 3 d.).

11. Teismas konstatavo, kad Muitinės departamentas teisingai nustatė mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) sužinojimo apie nuosprendžio įsiteisėjimą (2018 m. kovo 7 d.), kaip pagrindą atnaujinti mokestinio ginčo procesą MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, momentą, laikydamas, jog ši data yra 2019 m. balandžio 4 d., o ne pareiškėjo nurodoma vėlesnė data. Teismas pažymėjo, kad kitų pagrindų atnaujinti procesą pareiškėjas nenurodė; atitinkamai 3 mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pareiškėjo nurodomu pagrindu turėjo būti pateiktas iki 2019 m. liepos 5 d. imtinai. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti mokestinio ginčo procesą pateikė 2019 m. spalio 31 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs MAĮ 160 straipsnio 5 dalyje numatytą 3 mėnesių terminą, be to, prašymo atnaujinti šį terminą nepateikė. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su mokesčių administratoriaus nustatyta termino eigos pradžios data, nes iš paties pareiškėjo 2019 m. balandžio 4 d. prašymo turinio matyti, kad buvo jam žinoma apie konkretaus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą ir įsiteisėjimą (teismas, data, baudžiamosios bylos numeris, esmė). Teismas apibendrino, kad Muitinės departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 160 straipsnio 8 dalimi, konstatavo, kad buvo praleistas 3 mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir tuo pagrindu pagrįstai neatnaujino mokestinio ginčo bylos proceso. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog buvo praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, pagristai nebuvo nagrinėjamas prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumas ir prašyme nurodyto pagrindo atnaujinti procesą (ne)buvimas.

12. Teismas pažymėjo, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas esant įstatyme nustatytiems pagrindams, tačiau pareiškėjas ir jo atstovas nepateikė prašymo atnaujinti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, todėl mokesčių administratorius, nesant tokio prašymo, šiuo klausimu nepasisakė, atitinkamai ir teismas neturi teisinio pagrindo savo iniciatyva išeiti už ginčo šioje administracinėje byloje ribų.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčijamą sprendimą, atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4PM191167 „Dėl pakartotinio patikrinimo ir mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ bei pripažinti M. U., M. S., T. S., V. Š., G. M., M. S., A. J. bei D. C. solidariai atsakingais skolininkais muitinei.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į tai, jog apie naujai paaiškėjusias aplinkybes jis sužinojo tik 2019 m. spalio 14 d. (nuosprendžių gavimo data, pateiktas tai patvirtinantis el. laiškas). Šios aplinkybės teismas nesvarstė ir nevertino, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas. Teismas nepagrindė, kodėl sužinojimo apie naujai paaiškėjusias aplinkybes data buvo laikoma būtent 2019 m. balandžio 4 d., nes iš minėto el. laiško akivaizdu, kad pareiškėjas priimtą nuosprendį gavo ir konkrečiai apie tai, kas buvo nurodyta nuosprendyje, sužinojo tik 2019 m. spalio 14 d., todėl nepraleido 3 mėnesių termino. Teismas neįvertino, kokias teisines pasekmes sukelia atsisakymas atnaujinti procesą, taip pat nėra aišku, kodėl teismas laikė, kad nebuvo pateikto prašymo atnaujinti procesą, nes būtent taip buvo suformuluotas skundo reikalavimas. Be to, naikinamasis 5 metų terminas taip pat nėra praleistas.

15. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 1A-21 „Dėl D. C. prašymo“, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo 2019 m. spalio 31 d. prašymo „Dėl proceso atnaujinimo“ ir neatnaujinti mokestinio ginčo bylos proceso praleidus tokio pobūdžio prašymams pateikti nustatytą 3 mėnesių terminą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl reikalavimo atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4PM191167 „Dėl pakartotinio patikrinimo ir mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ pagrįstumo.

17. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat formuluoja reikalavimą pripažinti M. U., M. S., T. S., V. Š., G. M., M. S., A. J. bei D. C. solidariai atsakingais skolininkais muitinei. Pareiškėjas tokio reikalavimo pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame skunde nebuvo nurodęs, dėl jo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė. Atsižvelgdama į tai ir nenustačiusi pagrindo išeiti iš pirmosios instancijos teisme iškelto ir išnagrinėto ginčo ribų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėto skundo reikalavimo nevertina.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Muitinės departamentas ginčijamame sprendime teisingai nustatė pareiškėjo sužinojimo apie teismų nuosprendžių įsiteisėjimą, kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, momentą, t. y. atsakovas pagrįstai laikė, jog ši data yra 2019 m. balandžio 4 d., o ne pareiškėjo nurodoma vėlesnė data (2019 m. spalio 14 d.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo atsakovui turėjo pateikti iki 2019 m. liepos 5 d. imtinai, tačiau pateikė tik 2019 m. spalio 31 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs MAĮ 160 straipsnio 5 dalyje numatytą 3 mėnesių terminą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui prašymo minėtą terminą atnaujinti dėl svarbių priežasčių, todėl atsakovas, nesant tokio pareiškėjo prašymo, šiuo klausimu ginčijamame sprendime nepasisakė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nepripažino, kad pareiškėjas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes sužinojo tik 2019 m. spalio 14 d. (teismų nuosprendžių gavimo data, pateiktas tai patvirtinantis el. laiškas), todėl nepraleido nustatyto 3 mėnesių termino. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino, kokias teisines pasekmes sukelia atsisakymas atnaujinti procesą, o iš tikrinamo teismo

sprendimo nėra aišku, kodėl teismas laikė, kad nebuvo pateikto prašymo atnaujinti procesą, nes būtent taip buvo suformuluotas skundo reikalavimas, juo labiau, kad naikinamasis 5 metų terminas nepraleistas.

20. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą aktualaus teisinio reglamentavimo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir tokių trūkumų, kuriuos nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, neturi. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų teisingumu ir pagrįstumu, jų neperrašo, tačiau pasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo nesutikimo su tikrinamu teismo sprendimu argumentų.

22. Pareiškėjas teigia, kad tiek atsakovas ginčijamame sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime neteisingai nustatė datą (2019 m. balandžio 4 d.), kada pareiškėjas sužinojo apie naujai paaiškėjusias aplinkybes MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 1 punkto (mokestinių ginčų bylų procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu) ir 5 dalies (prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas) prasme. Pareiškėjo tvirtinimu, apie kitų asmenų atžvilgiu priimtus ir įsiteisėjusius teismų nuosprendžius jis sužinojo 2019 m. spalio 14 d., kai jis minėtus nuosprendžius gavo el. paštu.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš tai nurodytas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Kaip teisingai buvo nustatyta ginčijamame sprendime ir tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjo įgaliotas atstovas advokatas M. P., remdamasis 2018 m. rugpjūčio 17 d. su pareiškėju sudaryta atstovavimo sutartimi, 2019 m. balandžio 4 d. pateikė Kauno teritorinei muitinei el. paštu kaunas@lrmuitine.lt prašymą „Dėl mokestinės prievolės pripažinimo solidaria“, kuriame nurodė, kad kiti bendrininkai nuteisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu, kurį Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-72-307/2018 pakeitė. Vadinasi, 2019 m. balandžio 4 d. pareiškėjui (jo vardu veikiančiam įgaliotam atstovui) buvo žinoma apie aplinkybes, kurios buvo nurodytos kaip proceso atnaujinimo pagrindas pareiškėjo atsakovui 2019 m. spalio 31 d. pateiktame prašyme „Dėl proceso atnaujinimo“, t. y. minėtą dieną pareiškėjas jau žinojo apie priimtus teismų nuosprendžius, jų datas, numerius, esmę. Pareikėjo pozicija, kad sužinojimo apie priimtus teismų nuosprendžius data turi būti laikoma 2019 m. spalio 14 d., kai jis gavo minėtus dokumentus el. paštu, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos; laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas laikė, jog nebuvo pateikto prašymo atnaujinti procesą, nes būtent taip buvo suformuluotas skundo reikalavimas, juo labiau, kad naikinamasis 5 metų terminas nebuvo praleistas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai pažymėta tikrinamame teismo sprendime, pareiškėjas nepateikė atsakovui prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl svarbių priežasčių. MAĮ 160 straipsnio 5 dalyje, be kita

ko, nustatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos; prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos praėjo daugiau kaip 5 metai. Pareiškėjui tokio prašymo (reikalavimo) atsakovui nesuformulavus, atsakovas dėl jo ginčijamame sprendime savo pozicijos nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl to nesprendė tikrinamame sprendime.

25. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00634 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-1584-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03793-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grand Cru Airlines“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grand Cru Airlines“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Grand Cru Airlines“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, Turizmo departamentas), priteisti: 1) 128 481,14 Eur nuostolių atlyginimą; 2) 5 proc. metinių palūkanų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas reikalavimą grindė šiais pagrindiniais argumentais, nurodytais skunde ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose:

2.1. 2014 m. liepos mėn. 4–17 d. dėl kelionių organizatoriaus UAB „Go Planet Travel“ nemokumo negalėjusius grįžti į Lietuvą turistus parskraidino pareiškėjas. Tai padarė vykdydamas Departamento nurodymus ir dėl to patyrė 131 488,14 Eur išlaidų;

2.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-829-370/2016 yra tenkinęs pareiškėjo UAB „Grand Cru Airlines“ ieškinį ir įpareigojęs Departamentą draudimo bendrovėms „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ ir „BTA Insurance Company“ SE (toliau – ir Draudimo bendrovės) pateikti rašytinį reikalavimą dėl laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo išmokos, neviršijančios draudimo sumos, sumokėjimo UAB „Grand Cru Airlines“ už jos patirtas tiesiogines išlaidas (toliau – ir Sprendimas). Šis Sprendimas įsiteisėjo;

2.3. Departamentas, vykdydamas Sprendimą, Draudimo bendrovėms 2017 m. gruodžio 20 d. pateikė reikalavimą dėl pinigų išmokėjimo Nr. SD-1199, kuriuo pareikalavo UAB „Grand Cru Airlines“ išmokėti laidavimo draudimo išmokos likutį. Atsižvelgiant į tai, kad Draudimo bendrovės pagal ankstesnius Departamento nurodymus jau buvo išmokėjusios pagal laidavimo draudimo sutartį mokėtiną draudimo išmokos sumą, tik draudimo bendrovė – „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ sutiko sumokėti likusį 3 007 Eur neišnaudotą draudimo sumos likutį. Likusi neišmokėta suma sudaro 128 481,14 Eur;

2.4. Draudiminio įvykio, iš kurio tiesiogiai kyla pareiškėjo patirti nuostoliai, atsiradimo metu (2014 m. liepos mėn.) galiojusio 2003 m. birželio 12 d. Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 756 (toliau – ir Aprašas), 30 punkte buvo įtvirtinta, kad laidavimo draudimo išmoka mokama pagal naudos gavėjo – Departamento – rašytinį reikalavimą jame nurodytiems asmenims (turistui, Departamentui ar jo įgaliotam asmeniui). Aprašo 33 punkte buvo nurodyta, kad jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui;

2.5. Departamento nurodymais Draudimo bendrovėms laidavimo draudimo sutarčių išmokos buvo paskirstytos nepaisant Apraše imperatyviai nurodytos šių išmokų paskirstymo tvarkos, t. y. išmokas nukreipiant ne keleivių grąžinimo į Lietuvos Respubliką išlaidoms, kurias pareiškėjas patyrė, o kitoms išlaidoms, pvz., užsienyje buvusių turistų vežimo į viešbučius ir apgyvendinimą viešbučiuose išlaidoms apmokėti;

2.6. Aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėjas, patirdamas papildomas išlaidas (nuostolius), veikė ne savo iniciatyva, o vadovaudamasis Departamento nurodymais, taip pat tai, kad pareiškėjas turėjo pirmenybinę teisę į šių išlaidų atlyginimą iš laidavimo draudimo lėšų pagal Aprašo nuostatas, tačiau Departamentas šios pareiškėjo teisės nepaisė, yra nustatę teismai įsiteisėjusiais sprendimais, todėl šios aplinkybės yra tapusios prejudiciniais faktais;

2.7. Pareiškėjas patyrė 131 488,14 Eur dydžio išlaidas. Šias išlaidas sudaro: (I) ACMI (aircraft, complete crew, maintenance, insurance) išlaidos, kurias savo ruožtu sudaro: a) lėktuvo pateikimas, b) lėktuvo įgulos parūpinimas, c) lėktuvo priežiūra, d) fiuzeliažo ir trečiųjų šalių atsakomybės draudimas, keleivių, bagažo, krovinio ir karo rizikos draudimas; (II) kuro išlaidos; (III) navigaciniai ir tūpimo mokesčiai; (IV) skrydžio aptarnavimo oro uoste išlaidos; (V) keleivių mokesčiai; (VI) maitinimo paslaugos ir t. t. Visos šios išlaidos yra tiesioginės pareiškėjo išlaidos, patirtos grąžinant UAB „Go Planet Travel“ turistus į pradinę jų išvykimo vietą;

2.8. Departamentas buvo teismų įpareigotas kreiptis į Draudimo bendroves dėl išmokos mokėjimo tik prieš tai įvertinus pareiškėjo patirtų išlaidų dydį. Dėl to pats kreipimosi į Draudimo bendroves faktas įrodo, kad Departamentas sutiko su paskaičiuotų išlaidų dydžiu;

2.9. Pareiškėjo elgesys ir jo santykiai su UAB „Go Planet Travel“ neturi ryšio su šia byla. Pareiškėjas skrydžius atliko pagal Departamento nurodymus, todėl Departamentas turi apmokėti už skrydžius. Pareiškėjas neturėjo pareigos pranešti Departamentui apie UAB „Go Planet Travel“ įsiskolinimus. Be to, neturėjo ir komercinio intereso (buvo pagrindinis užsakovas), tikėjosi, kad padėtis pasitaisys. Jeigu ir būtų informavęs Departamentą apie UAB „Go Planet Travel“ skolas, UAB „Go Planet Travel“ vis vien būtų bankrutavusi ir palikusi skolas kreditoriams;

2.10. Laidavimo draudimo lėšos pirmiausia turėjo būti naudojamos dengiant už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančių ir neturinčių galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turistų organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Departamentas privalėjo atlyginti pareiškėjo patirtas tiesiogines išlaidas pirmumo tvarka ir tik tada, likus laidavimo draudimo lėšų, jas paskirstyti už kitas turistų patirtas išlaidas;

2.11. Departamentas apskritai atsisakė kreiptis į draudikus dėl laidavimo draudimo išmokos sumokėjimo pareiškėjui, todėl pareiškėjas buvo priverstas bylinėtis, kol pasibaigus teisminiams procesams, kuriais pareiškėjui buvo pripažinta teisė gauti laidavimo draudimo išmoką, paaiškėjo, jog neišmokėta laidavimo draudimo suma tesudarė 3 007 Eur;

2.12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2018 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva Nr. 90/314/EEB) garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad laidavimo draudimo lėšų nepakako visiems turistų (šiuo atveju – turistų išlaidas už skrydžius perėmusio trečiojo asmens – pareiškėjo) nuostoliams padengti, valstybė privalo atlyginti turistų (ar jų teises perėmusių trečiųjų asmenų) išlaidas visa apimtimi.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Kelionių organizatorius UAB „Go Planet Travel“ 2013 m. liepos 25 d. su pareiškėju sudarė Užsakomųjų skrydžių sutartį Nr. 201307-25 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią turėjo būti skraidinami organizuotas turistines keliones įsigiję UAB „Go Planet Travel“ turistai;

3.2. Departamentas 2014 m. liepos 3 d. gavo pareiškėjo raštą dėl sutarties su UAB „Go Planet Travel“ nutraukimo, kelionių organizatoriui nevykdant įsipareigojimų pagal šią sutartį bei tos pačios dienos patikslintą pranešimą apie Sutarties nutraukimą;

3.3. Departamentas 2014 m. liepos 4 d. gavo UAB „Go Planet Travel“ raštą Nr. 14-20, kuriame buvo nurodyta, kad nuo 2014 m. liepos 4 d. UAB „Go Planet Travel“ negali vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, nes yra nemoki. Pasiskelbimo nemokia dieną UAB „Go Planet Travel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą bendrai 700 000 Lt sumai Draudimo bendrovėse;

3.4. Departamentas 2014 m. liepos 28 d. gavo pareiškėjo reikalavimą pateikti reikalavimą Draudimo bendrovėms apmokėti už turistų grąžinimą pagal pateiktas sąskaitas. Departamentas nevykdė reikalavimo, laikydamasis nuomonės, kad skrydžius pareiškėjas vykdė įgyvendindamas 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – ir Reglamentas) nuostatas. Reikalavimo neįvykdžius, ginčas buvo sprendžiamas teismine tvarka;

3.5. Ginčui aktualios Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Aprašo 29–30 punktų nuostatos;

3.6. Teismai įpareigojo Departamentą pateikti reikalavimą Draudimo bendrovėms, prieš tai įvertinus pareiškėjo patirtų tiesioginiu išlaidų dydį, tačiau teismai nenagrinėjo klausimo dėl pareiškėjo patirtų išlaidų. Departamentas ne kartą kreipėsi į pareiškėją, norėdamas išsiaiškinti pareiškėjo reikalaujamų nurodytų tiesioginių išlaidų kilmę, jų sudėtines dalis, pobūdį, atsiradimo aplinkybes, tačiau pareiškėjas nepagrindė jo nurodytų išlaidų. Kadangi Departamentas žinojo, kad likusi neišnaudota Draudimo bendrovių laiduojama suma sudaro 3 007 Eur, kreipėsi į Draudimo bendroves, kad šios išmokėtų šią sumą, nors ir nebuvo galimybės įvertinti visas pareiškėjo nurodomas išlaidas;

3.7. Paties pareiškėjo veiksmai sukėlė ar padidino jam žalą. Pareiškėjo sutartis su UAB „Go Planet Travel“ numatė 200 000 Lt užstato pervedimą pareiškėjui. Pareiškėjas pagal šią sutartį turėjo teisę gauti išankstinius mokėjimus, tačiau vykdant sutartį susidarė UAB „Go Planet Travel“ įsiskolinimas pareiškėjui. Jeigu pareiškėjas būtų informavęs Departamentą, pastarasis galėjo apriboti naujų prievolių prisiėmimą UAB „Go Planet Travel“, ir dėl to žalos turistams nebūtų išaugusios ir galėjo pakakti laidavimo sumos iš Draudimo bendrovių. UAB „Go Planet Travel“ ir pareiškėjas yra per valdymą susiję asmenys – kontroliuojami to paties akcininko – Grand Go Group LTD, kuriam priklausė 51 proc. pareiškėjo akcijų (iki 2014 m. gegužės mėn.) ir 100 proc. UAB „Go Planet Travel“ akcijų;

3.8. Pareiškėjas skrydžius vykdė abejomis kryptimis (pirmyn ir atgal). Išlaidų apskaičiavimo lentelėje 2017 m. liepos 4, 7 ir 8 dienomis trijuose pareiškėjo vykdytuose skrydžiuose iš Vilniaus į Kretą ir Bulgariją (skrydžių Nr. GCA201, Nr. GCA181, Nr. GCA191) yra nurodyti turistai bei išlaidos, susijusios su turistų išvežimu iš Lietuvos (pvz. maitinimo ir buitinės paslaugos, keleivių mokesčiai ir t. t.), jau paaiškėjus kelionių organizatoriaus UAB „Go Planet Travel“ nemokumui (iš viso 245 turistai pagal pateikiamus duomenis), t. y. išlaidos, nesusijusios su UAB „Go Planet Travel“ turistų grąžinimu į pradinę jų išvykimo vietą. Pareiškėjo nurodytų keleivių skaičius nesutampa su tų pačių skrydžių keleivių skaičiumi, nurodytu pateiktuose keleivių sąrašuose. Taip pat dalis keleivių sąrašuose nurodytų registracijos numerių prasideda raidėmis „GO“, o dalis

„GP“. Keleiviai, kurių registracijos numeris prasideda „GO“, yra UAB „Go2Holiday LT“ klientai, už kurių skrydžius buvo apmokėta pagal UAB „Go Planet Travel“ ir UAB „Go2Holiday LT“ blok-vietų pardavimo sutartį. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kodėl buvo atliekama tiek daug skrydžių ir ar tai buvo būtina, ar jo nurodomos išlaidos yra patirtos pagrįstai ir, ar jis pasirinko ekonomišką jų vykdymo būdą.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Grand Cru Airlines“ skundą atmetė.

5. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais žalos atlyginimo bylose, vertindamas iš Draudimo bendrovių gautų išmokos lėšų paskirstymo (nukreipimo) pagrįstumą, akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, pvz., netinkamas Direktyvos Nr. 90/314/EEB perkėlimas ar nesikreipimas laiku į Draudimo bendroves, galėtų būti atskiru skundo pagrindu. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad jeigu pareiškėjas kildintų reikalavimą iš to, kad Departamentui suteikė oro vežimo paslaugas, tuomet turėtų su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, o šioje administracinėje byloje teismas nenagrinėja klausimo dėl atsiskaitymo pagal sutartį.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, apžvelgęs Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Aprašo 29.1 ir 33 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, atkreipdamas dėmesį į įrodinėjimo naštos tokio pobūdžio bylose paskirstymo taisykles, nustatė, kad pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia prejudiciniais faktais, kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-829-370/2016 pagal pareiškėjo ieškinį atsakovui Departamentui dėl pareigos pateikti reikalavimą Draudimo bendrovėms.

7. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimo 27.15 punktą: „Turizmo departamentas 2014 m. gruodžio 10 d. raštu-reikalavimu dėl draudimo išmokų mokėjimo UAB „Go Planet Travel“ turistams Nr. SD-1708 kreipėsi į draudikus „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje ir Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group, kuriame prašė: 1) panaudoti visą Compensa draudimo poliso Nr. 19040/800030 sumą, kurią sudaro 350 000 Lt; 2) panaudoti visą likusią BTA draudimo poliso Nr. KOFG 000754 sumą, kurią sudaro 226 072,79 Lt. Rašte detalizuota, kad BTA 123 927,21 Lt sumą (350 000–226 072,79 Lt) yra išmokėjusi pagal 2014 m. liepos 8 d. Turizmo departamento raštą Nr. 925 dėl 33 595 Eur išmokėjimo Akay Travel service; 2014 m. liepos 8 d. Turizmo departamento raštą Nr. 929 dėl 576 Eur išmokėjimo Akay Travel service; 2014 m. liepos 9 d. Turizmo departamento raštą Nr. 941 dėl 532 Eur išmokėjimo viešbučiui Adelais SA bei 334 Eur viešbučiui Koni Village Hotel Apartments; 2014 m. liepos 10 d. Turizmo departamento raštą Nr. 941 dėl 2 948 Lt išmokėjimo UAB „Vestekspress“ už turistų grįžtamuosius skrydžius. Kaip matyti iš byloje esančio Turizmo departamento 2014 m. spalio 10 d. rašto 123 927,21 Lt suma buvo panaudota gelbstint į bejėgišką padėtį patekusios turistus Turkijoje, o likusi 576 072,79 Lt suma yra paskirstyta visiems nukentėjusiems asmenims, kurią draudimo bendrovės perves į nukentėjusių asmenų banko sąskaitas.“

8. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nurodytos aplinkybės neįrodo, kad buvo pažeistos Aprašo nuostatos ir, kaip teigia pareiškėjas, lėšos iš Draudimo bendrovių panaudotos pirmiausia kitokiems poreikiams nei turistų grąžinimas į Lietuvą. Priešingai, Sprendimo 42 punkte konstatuota, kad Aprašo 29.1 ir 33 punktai

nebuvo pažeisti. Pareiškėjas nenurodo konkrečiai, kurie nurodymai iš paminėtų Sprendimo 27.15 punkte yra neteisėti. Iš Sprendimo 27.15 punkto teismas nustatė, kad dalis lėšų buvo sumokėta viešbučiams (532 Eur išmokėjimo viešbučiui Adelais SA bei 334 Eur viešbučiui Koni Village Hotel Apartments). Nepaisant to, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad Departamentas, duodamas nurodymus Draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo 33 punkto nuostatas. Aprašo 33 punkto nuostatos numato pirmenybę padengti ne tik tiesiogines turistų parskraidinimo išlaidas, bet visas „[...] neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas“. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad Departamentas, duodamas nurodymus Draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo nuostatas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Departamento neteisėtų veiksmų, todėl žalos dydis ir priežastinis ryšys teisiškai nereikšmingi.

9. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

10. Pareiškėjas UAB „Grand Cru Airlines“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neatliko jokio savarankiško byloje pareiškėjo įrodinėtų aplinkybių teisinio vertinimo, klaidingai nurodė neva pareiškėjas skundą grindė tik prejudiciniais faktais, nurodytais Sprendime, klaidingai interpretavo Sprendime nustatytus prejudicinius faktus, taip pat nevertino fakto, kad pareiškėjas įrodinėjo draudimo išmokos skyrimo eiliškumo tvarkos, imperatyviai įtvirtintos Apraše, pažeidimą, bet ne tai, neva apskritai draudimo išmoka negalėjo būti naudojama tokioms išlaidoms dengti, kokioms Departamento buvo panaudota;

11.2. Pareiškėjas įrodinėjo šiuos prejudicinius faktus, kurie yra konstatuoti Sprendime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartyje (toliau – ir Nutartis): pareiškėjas 2014 m. liepos 4, 7, 8 ir 11 d. skrydžius vykdė Departamento nurodymu, o ne savo iniciatyva, kai buvo siekiama sureguliuoti BUAB „Go Planet Travel“ turistų, buvusių už Lietuvos Respublikos ribų, grąžinimo į Lietuvos Respubliką klausimą (Sprendimo 38–41 pastraipos; Nutarties 47 pastraipa); 2014 m. liepos 4 d. įvyko Apraše įtvirtintas draudžiamasis įvykis, t. y. pareiškėjas 2014 m. liepos mėn. įvykdė 10 skrydžių, kuriais į Lietuvą buvo sugrąžinti BUAB „Go Planet Travel“ turistai (Sprendimo 35 pastraipa); pareiškėjas faktiškai laikinai prisiėmė užsienyje buvusių BUAB „Go Planet Travel“ turistų, turėjusių grįžti į Lietuvos Respubliką, išlaidas, nes priešingu atveju šias išlaidas būtų turėję patirti patys turistai ir šioms išlaidoms taikytina draudimo apsauga pagal Aprašą (Nutarties 47 pastraipa);

11.3. Bylos aplinkybės įrodo, kad bendra turistų pareikštų reikalavimų suma dėl BUAB „Go Planet Travel“ nemokumo atsiradusių neigiamų finansinių padarinių kompensavimo buvo didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą. Tokiu atveju Aprašo 33 punktas tiesiogiai įtvirtino, o iš Aprašo 29 punkto papunkčių išdėstymo eiliškumo galima daryti išvadą, kad draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos

Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidoms kompensuoti. Būtent taip ši nuostata buvo išaiškinta ir Sprendimo 42 punkte;

11.4. Teisinis reglamentavimas, kad tik Departamentas turi teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos išmokėjimo, yra prasmingas dėl kelių priežasčių: gali būti, kad išlaidas, susijusias su draudžiamuoju įvykiu, patiria ne pats turistas (šiuo atveju ne turistai patyrė išlaidas dėl pareiškėjo įvykdyto jų pargabenimo į Lietuvos Respubliką, bet šias išlaidas laikinai prisiėmė pareiškėjas Departamento nurodymu); turistų reikalavimų pagrįstumas turi būti patikrintas; turistų yra daug, todėl jų reikalavimai bei jų išlaidas laikinai prisiėmusių asmenų reikalavimai turi būti akumuliuojami ir tuomet Departamentas turi kreiptis dėl draudimo išmokos išmokėjimo patirtoms išlaidoms kompensuoti būtent Aprašo 29 ir 33 punktuose nurodytu eiliškumu;

11.5. Departamentas pateikė prašymą mokėti draudimo išmokas pažeisdamas teisės akte nurodytą eiliškumą, todėl pareiškėjas, pargabenęs turistus į Lietuvos Respubliką dėl BUAB „Go Planet Travel“ nemokumo, negavo jam priklausančios draudimo išmokos, kompensuojančios jo patirtas 128 481,14 Eur išlaidas, kurios jis pagrįstai tikėjosi vykdydamas Departamento nurodymus dėl turistų parskraidinimo;

11.6. Teismas, atlikdamas Sprendimo 27.15 punkto teisinį vertinimą, ignoravo tai, jog bylą nagrinėjantis teismas pats turėtų atlikti faktinių aplinkybių tyrimą. Teismas nevertino bylos faktų savarankiškai, todėl liko neįvertinta, jog Departamentas net neįrodinėjo, kad davė Draudimo bendrovėms nurodymus visų pirma kompensuoti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas, kaip expressis verbis (tiesiogiai) nurodė Aprašo 29 ir 33 punktai;

11.7. Pareiškėjui, grąžinusiam turistus į Lietuvos Respubliką po to, kai BUAB „Go Planet Travel“ tapo nemoki, nebuvo išmokėta draudimo išmoka jo patirtoms išlaidoms kompensuoti. Sprendimo 27.15 punkte nurodyta, kokioms išlaidoms kompensuoti buvo duoti Departamento nurodymai dėl išmokų mokėjimo. Faktas, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta draudimo išmoka, pats savaime rodo, jog Departamentas davė Draudimo bendrovėms nurodymą ne visų pirma kompensuoti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas, bet nurodymą visų pirma kompensuoti kitas išlaidas. Vien 576 072,79 Lt sumos, kuri buvo paskirstyta visiems nukentėjusiems asmenims, būtų pakakę pareiškėjo patirtoms turistų grąžinimo išlaidoms kompensuoti;

11.8. Teismas ignoravo faktą, kad pareiškėjas įrodinėjo ne tai, jog Departamentas davė nurodymą išmokėti draudimo išmokas tokioms išlaidoms, kurios apskritai negali būti kompensuojamos pagal Aprašą. Pareiškėjas įrodinėjo tai, kad Departamentas pažeidė Aprašo 29 ir 33 punktuose nustatytą išlaidų kompensavimo eiliškumą, neduodamas nurodymo visų pirma kompensuoti turistų grąžinimo į Lietuvos Respubliką išlaidas, ir dėl tokių neteisėtų Departamento veiksmų pareiškėjas patyrė žalą;

11.9. Nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, nagrinėjant situacijas dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo, konstatuojant, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos Nr. 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018). Šie išaiškinimai patvirtina, kad valstybė privalo atlyginti turistų (ar jų teises perėmusių trečiųjų asmenų) išlaidas, patirtas dėl kelionių organizatoriaus bankroto, visa apimtimi;

11.10.Pareiškėjas skundo negrindė netinkamu Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio įgyvendinimu, nes šiuo atveju žala jam atsirado ne dėl netinkamo šios nuostatos įgyvendinimo, bet dėl Departamento neteisėtų veiksmų, pažeidžiant draudimo išmokos skirstymo eiliškumo tvarką, įtvirtintą Aprašo 29 ir 33 punktuose;

11.11.Teismas neanalizavo civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio bei pareiškėjo argumentų dėl tariamos pareiškėjo kaltės dėl žalos atsiradimo ir palūkanų priteisimo. Kaltės klausimas turi būti nagrinėjamas Sprendimo 43 pastraipos kontekste. Apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti tik atsakovo neteisėtus veiksmus ir, juos konstatavęs, likusioje dalyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir Ministerija), kuri, pasibaigus Turizmo departamentui, kuris pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 3.23 papunkčio nuostatas šioje byloje atstovavo valstybę, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 330 1.11.2 papunkčio nuostatas, įtraukta atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Lietuvos valstybės atstovas Ministerija nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

13.1. Nagrinėjamu atveju vertinant veiksnius, nulėmusius ar padidinusius patirtą žalą, vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 4 dalimi, 6.282 straipsnio 1 dalimi ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1984 m. rugsėjo 18 d. rekomendacijos Nr. R (84) 15 dėl viešosios atsakomybės (toliau – ir Rekomendacija) 3 straipsniu, būtina įvertinti paties pareiškėjo elgesį, jo pastangas išvengti ar sumažinti nuostolius sutartinių santykių su bankrutavusios UAB „Go Planet Travel“ kontekste;

13.2. Informacija apie UAB „Go Planet Travel“ augančią skolą paaiškėjo nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1787-872/2015 pagal ieškovo kelionių organizatoriaus UAB „Go2Holiday LT“ ieškinį UAB „Grand Bru Airlines“ ir UAB „Go Planet Travel“, kurioje Departamentas dalyvavo kaip išvadą teikianti institucija. Departamento nuomone, pareiškėjo galimai nerūpestinga veikla leido kelionių organizatoriui UAB „Go Planet Travel“ ilgą laikotarpį prisiimti nepagrįstai didelius įsipareigojimus turistų atžvilgiu, kas vėliau lėmė jo nemokumą ir bankrotą. Be to, šioje byloje buvo nustatyta, kad abiejų bendrovių veikla buvo finansuojama iš tų pačių šaltinių;

13.3. Jei Departamentas būtų disponavęs informaciją apie augančią UAB „Go Planet Travel“ skolą, būtų galėjęs pritaikyti Įstatyme numatytą veiksmingą priemonę – laikinai sustabdyti kelionių organizatoriaus UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimą. Tokiu būdu kelionių organizatorius negalėtų prisiimti naujų įsipareigojimų ir tai galėjo žymiai sumažinti turistų patirtus turtinius nuostolius ir, tikėtina, kad kelionių organizatorius UAB „Go Planet Travel“ turimo prievolių įvykdymo užtikrinimo – draudimo polisuose nurodytų sumų – būtų pakakę turistų turtiniams nuostoliams atlyginti;

13.4. Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimu, tačiau konkrečiu atveju pareiškėjo reikšto ieškinio reikalavimo dalį dėl 133 732,76 Eur laidavimo draudimo išmokos išmokėjimo Lietuvos apeliacinis teismas paliko nenagrinėtą. Departamentas, vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimą bei atsižvelgdamas į tuo metu disponuojamą informaciją apie pareiškėjo patirtas tiesiogines išlaidas, grąžinant UAB „Go Planet Travel“ turistus į pradinę išvykimo vietą, bei į tai, kad AAS „BTA Baltic Insutance Company“ filialas Lietuvoje yra išmokėjęs visą draudimo sumą, o ADB „Compensa Viemia Insurance Group“ neišnaudota draudimo suma sudarė 3 007 Eur, pateikė rašytinį reikalavimą draudikui ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ išmokėti pareiškėjui likusią neišnaudotą draudimo sumą t. y. 3 007 Eur. Departamentas ne kartą kreipėsi į pareiškėją, norėdamas išsiaiškinti pareiškėjo reikalaujamų nurodytų

tiesioginių išlaidų kilmę, jų sudėtines dalis, pobūdį, atsiradimo aplinkybes, tačiau pareiškėjas nepagrindė jo nurodytų išlaidų;

13.5. Lietuvos apeliacinio teismo Sprendime nurodytos aplinkybės neįrodo, kad buvo pažeistos Aprašo nuostatos. Priešingai, Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimo 42 punkte konstatuota, kad Aprašo 29.1 ir 33 punktai nebuvo pažeisti. Pareiškėjas nenurodo konkrečiai, kurie nurodymai iš paminėtų Lietuvos apeliacinio teismo Sprendimo 27.15 punkte yra neteisėti. Šis punktas patvirtina, kad dalis lėšų buvo sumokėta viešbučiams. Nepaisant to, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad Departamentas, duodamas nurodymus draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo 33 punkto nuostatas. Aprašo 33 punkto nuostatos numato pirmenybę padengti ne tik tiesiogines turistų parskraidinimo išlaidas, bet ir visas neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Departamentas, duodamas nurodymus draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo nuostatas;

13.6. Byloje neįrodyta, kad Departamentas CK 6.271 straipsnio taikymo prasme atliko neteisėtus veiksmus. Tarp Departamento veiksmų ir pareiškėjo nurodomos galimai patirtos žalos nėra priežastinio ryšio. Pareiškėjo turtinė žala yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, konkrečiu atveju Lietuvos valstybės atsakomybė negalima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su galimai neteisėtais Turizmo departamento veiksmais, atliktais paskirstant draudimo išmokas, skirtas kompensuoti neįvykdytas kelionių organizatoriaus prievoles dėl šio nemokumo, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad, nesant jokio pagrindo šioje byloje daryti išvadą, kad Turizmo departamentas, duodamas nurodymus Draudimo bendrovėms, pažeidė Aprašo nuostatas, nėra įrodyti Turizmo departamento neteisėti veiksmai, dėl ko pareiškėjo skundą, nesant vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, atmetė.

16. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma, primena, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis), t. y. bylas dėl valstybės ar savivaldybės deliktinės atsakomybės.

17. CK 6.245 straipsnio 1 ir 2 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. CK 6.245 straipsnio 3 dalis nustato, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi

teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, jog šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018).

18. CK 6.245 straipsnio 4 dalis nustato, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. Taigi, esant sutartiniams šalių santykiams, deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018).

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-829-370/2016 (toliau – ir Sprendimas), kurioje nagrinėtas ginčas tarp ieškovo UAB „Grand Cru Airlines“ ir atsakovo Turizmo departamento dėl pastarojo pareigos pagal Aprašą pateikti reikalavimą Draudimo bendrovėms, t. y. dėl ginčo dėl tų pačių santykių kaip ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-19/2016 (toliau – ir LAT nutartis) atmetė atsakovo Turizmo departamento kasacinį skundą.

20. Aptartoje civilinėje byloje priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurioje nustatyti faktai nagrinėjamoje byloje iš naujo nėra įrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.), nustatyta, kad kelionių organizatorė UAB „Go Planet Travel“ 2014 m. balandžio 1 d. sudarė dvi kelionių organizatorės prievolių įvykdymo draudimo sutartis su draudimo bendrovėmis „Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialu ir „BTA Insurance Company SE“ filialu Lietuvoje. Sutartyse nurodytas draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatorės prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, kurių atvejais draudikas įsipareigoja išmokėti kelionės organizatorės prievolių įvykdymo draudimo išmokas, o jose (sutartyse) nurodytas naudos gavėjas yra Turizmo departamentas (LAT nutarties 42 p.).

21. 2014 m. liepos 4 d. paskelbus kelionių organizatorės UAB „Go Planet Travel“ faktinį nemokumą, ji nebevykdė prisiimtų įsipareigojimų ir neteikė paslaugų pagal sudarytas turizmo sutartis. Oro vežėja UAB „Grand Cru Airlines“ 2014 m. liepos 7 d. raštu Turizmo departamentui nurodė, jog esant kelionių organizatorei nemokiai oro vežėja yra pasiruošusi vykdyti skrydžius, kad UAB „Go Planet Travel“ klientai būtų sugrąžinti į Lietuvą, todėl prašė informuoti, ar yra būtinybė vykdyti šiuos skrydžius ir kaip galima suderinti skrydžių grafiką ir apmokėjimo sąlygas (LAT nutarties 50 p.).

22. Turizmo departamentas 2014 m. liepos 7 d. rašte nurodė, kad jis organizuoja į Kretą nuvykusių turistų, turėjusių grįžti 2014 m. liepos 4 d., nuvežimą iš viešbučių į oro uostą ir lėktuvą jiems parskraidinti į Lietuvą. Turizmo departamento 2014 m. liepos 31 d. rašte pažymėta, kad 2014 m. liepos 8 d. susitikus su suinteresuotomis šalimis pasiektas susitarimas, jog UAB „Grand Cru Airlines“ vykdys skrydžius iki 2014 m. liepos 17 d. neišskiriant vienos ar kitos krypties. 2014 m. liepos 17 d. Turizmo departamentas paskelbė, kad oro vežėja UAB „Grand Cru Airlines“ į Lietuvą parskraidino visus nemokios bendrovės turistus (LAT nutarties 51 p.).

23. Turizmo departamentas 2014 m. liepos 31 d. rašte patvirtino, kad jis organizavo veiksmus, susijusius su situacijos valdymu, UAB „Go Planet Travel“ tapus nemokiai, taip užtikrindamas šio kelionių

organizatoriaus turistų teisių apsaugą pagal Turizmo įstatymo 16 straipsnio 14 dalį bei Aprašo nuostatas. Šiame rašte taip pat pažymėta, kad surinkęs turistų pretenzijas Turizmo departamentas inicijuos turistų patirtų išlaidų kompensavimo procedūrą iš kelionių organizatoriaus turimo prievolių įvykdymo laidavimo draudimo (LAT nutarties 52 p.).

24. Aptarti įrodymai (šios nutarties 21–23 p.) patvirtina UAB „Grand Cru Airlines“ ir Turizmo departamento tarpusavio susitarimą dėl suderintomis sąlygomis UAB „Grand Cru Airlines“ veiksmų grąžinant turistus į jų išvykimo vietą, kelionių organizatorei tapus nemokiai. Turizmo departamentas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas grąžinti turistus, o UAB „Grand Cru Airlines“ veikė parskraidindama turistus ne vien sutarties su tapusia nemokia kelionių organizatore pagrindu, bet ir pagal Turizmo departamento nurodymus (LAT nutarties 53 p.).

25. Aiškindamas UAB „Grand Cru Airlines“ ir Turizmo departamento santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, kasacinis teismas, be kita ko, nurodė: Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo (LAT nutarties 34 p.); Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (LAT nutarties 35 p.); Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintas Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas reglamentuoja kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo draudimu tvarką, draudimo objektą, draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, draudimo išmokos mokėjimą, kelionių organizatoriaus, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, draudiko teises ir pareigas ir kt. (Aprašo 1 punktas). Aprašas taikomas kelionių organizatoriams, kurių prievolės užtikrinamos laidavimo draudimu Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Sudarius laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutartį, Aprašas tampa laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties dalimi (3 punktas) (LAT nutarties 36 p.); laidavimo draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatoriaus prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, įvykusių laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties (toliau – laidavimo draudimo sutartis) galiojimo laikotarpiu. Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo draudimo objektu nėra laikoma neturtinė žala (Aprašo 7 punktas) (LAT nutarties 37 p.); kelionių organizatoriaus prievolių nevykdymas laidavimo draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu dėl kelionių organizatoriaus nemokumo yra vienas iš išvardytų Aprašo 8 punkte draudžiamųjų įvykių, dėl kurių atsiranda draudiko prievolė sumokėti draudimo išmoką (LAT nutarties 38 p.); įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas, kitas šiame punkte išvardytas turisto išlaidas ir negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę (Aprašo 29 punktas) (LAT nutarties 39 p.); trečiajam asmeniui, atlyginusiam turisto

patirtus nuostolius, pereina reikalavimo teisė į laidavimo draudimo išmoką ar jos dalį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka (Aprašo 40 punktas). CK 6.50 straipsnio 3 dalis nustato, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 straipsnio 1 dalis) (LAT nutarties 40 p.); atsitikus draudžiamajam įvykiui atsiranda draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką – tokia nuostata įtvirtinta CK 6.987 straipsnyje: draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (LAT nutarties 43 p.); CK 6.189 straipsnis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus (LAT nutarties 44 p.); pagal CK 6.191 straipsnio 1 dalį, jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė (LAT nutarties 44 p.).

26. Įvertinęs aptartas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, kasacinis teismas konstatavo, kad pagal sudarytas kelionių organizatorės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartis ir jų sudedamąja dalimi esantį Aprašą Turizmo departamentas yra naudos gavėjas, kuris Apraše (28, 30, 40, 41 punktai) nustatytomis sąlygomis (atsitikus draudžiamajam įvykiui) įgijo teisę į draudimo išmoką ir teisę paskirstyti draudimo išmokos sumas Apraše išvardytiems asmenims. Todėl atsakovas Turizmo departamentas turi teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos, o jam nepagrįstai atsisakius kreiptis į draudikus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė jį įpareigoti draudimo bendrovėms pateikti rašytinį reikalavimą dėl laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo išmokos, neviršijančios draudimo sumos, sumokėjimo UAB „Grand Cru Airlines“ už jos patirtas tiesiogines išlaidas grąžinant UAB „Go Planet Travel“ turistus į pradinę jų išvykimo vietą (LAT nutarties 54 p.).

27. Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą, UAB „Go Planet Travel“ sudarytas kelionių organizatorės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartis bei jų sudedamąja dalimi esantį Aprašą, ginčo santykiuose Turizmo departamentas veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas – naudos gavėjas, kuris Apraše nustatytomis sąlygomis (atsitikus draudžiamajam įvykiui) įgijo teisę į draudimo išmoką ir teisę paskirstyti draudimo išmokos sumas Apraše išvardytiems asmenims, todėl ginčai dėl jo veiksmų civilinių teisinių pasekmių vykdant prievoles, atsiradusias iš sutarčių, nepatenka į ginčų, nagrinėjamų administraciniuose teismuose, kategorijas (ABTĮ 17 str. 1 ir 2 d.).

27.1. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjant situacijas dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.), nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšminga, kadangi pareiškėjas, kaip ir pats nurodo apeliaciniame skunde, savo skundo reikalavimo negrindė netinkamu Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio įgyvendinimu.

28. Kadangi byla nenagrinėtina administraciniame teisme, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p., 146 str. 2 d. 1 p.), o byla perduodama nagrinėti Vilniaus apygardos teismui pagal rūšinį teismingumą (ABTĮ 22 str. 1 d., 103 str. 1 d., CPK 27 str. 1 d., 29 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grand Cru Airlines“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti.

Bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00618 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eTA-19-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00326-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) direktoriaus 2018 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. 67-1392, 2018 m. spalio 1 d. nutarimą Nr. 67-1340 ir 2018 m. spalio 17 d. nutarimą Nr. 67-1406; panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 2S-3864; įpareigoti Kalėjimų departamentą ir Pravieniškių PN-AK visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti pareiškėjo skundus; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento, 7 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad minėtais nutarimais buvo nepagrįstai nubaustas už tai, jog atsisakė gyventi jam paskirtuose būriuose (2 ir 12 būrys). Atsisakymą pareiškėjas grindė objektyviomis priežastimis, paaiškino, kad abiejuose būriuose klesti narkotikų vartojimas, subkultūros ir alkoholizmas. Pareiškėjas baiminosi dėl savo sveikatos ir gyvybės, kadangi minėti būriai yra pavojingi, juose dažnai kyla konfliktai, muštynės. Pataisos namai neužtikrino pareiškėjo saugumo, vertė jį gyventi pavojingomis sąlygomis, o skiriant nuobaudą, neatsižvelgė į jo nurodytas priežastis, netyrė atsisakymo aplinkybių. Be to, paskirtos nuobaudos yra per griežtos – pareiškėjas buvo nubaustas perkėlimu iš paprastosios į drausmės grupę, o vėliau – perkėlimu į kamerų tipo patalpas. Dėl nepagrįsto nubaudimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, stresu, nemiga, dvasiniu skausmu.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą

4. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad visos trys nuobaudos buvo teisėtai paskirtos už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, pasiaiškinimą, pažeidimo aplinkybes. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, jog patyrė neturtinę žalą, neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl neturtinė žala negali būti priteisiama.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

6. Kalėjimų departamentas nurodė, kad visos nuobaudos pareiškėjui buvo paskirtos už tai, jog jis kategoriškai atsisakė eiti gyventi į paskirtus būrius. Tokiais savo veiksmais, t. y. atsisakydamas vykdyti teisėtą įstaigos administracijos nurodymą, nesilaikydamas pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 punktą bei Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymą Nr. 2-72 „Dėl nuteistųjų paskyrimo į būrius ir brigadas“. Prieš paskiriant nuobaudas, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasiaiškinti raštu. Pasiaiškinimuose pareiškėjas išdėstė, kad atsisakė eiti į būrį dėl asmeninių priežasčių, kurias nurodys atitinkamiems pareigūnams ir kurias nurodė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai savo skunduose ir prašymuose, taip pat teigė, kad administracija neapsaugo ir nesuteikia garantijų dėl jo saugumo. Su pareiškėju bendravo Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) pareigūnas, tačiau pokalbio metu pareiškėjas konkrečių atsisakymo aplinkybių nenurodė. Pareiškėjui buvo pasiūlyta gyventi ir kituose būriuose, tačiau jis taip pat kategoriškai atsisakė. Įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į padarytų pažeidimų aplinkybes, surinktą dokumentinę medžiagą, pareiškėjo pasiaiškinimus bei vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsniais, skyrė

adekvačias nuobaudas – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 15 parų, perkėlimą iš paprastosios grupės į drausmės grupę bei į kamerų tipo patalpas drausmės grupėje.

7. Pareiškėjo elgesys buvo apsvarstytas Drausmės komisijoje, kuri atsižvelgė į tai, kad bausmės atlikimo režimo reikalavimus pareiškėjas pažeidė 23 kartus, kad tuo metu turėjo 22 galiojančias nuobaudas, į tai, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėjo vidaus tvarkos taisykles, todėl Pravieniškių PN-AK direktoriui pasiūlė skirti atitinkamas nuobaudas. Pareiškėjas nelinkęs bendradarbiauti su įstaigos administracija, siekdamas išspręsti asmenines problemas, kurių konkrečiai neįvardija (nenurodo), kalba abstrakčiai, manipuliuoja esama situacija, siekdamas asmeninės naudos sau, teigia, kad likusią bausmės dalį sieks atlikti atskirai nuo kitų nuteistųjų. Pataisos namų pareigūnai, fiksuodami galimus nustatyto režimo pažeidimus, atliko savo tiesiogines pareigas, o ne siekė elgtis su pareiškėju šališkai ar nežmogiškai.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo T. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad nagrinėjamo ginčo esmė – Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 67-1392, 2018 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 67-1340, 2018 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 67-1406 bei Kalėjimų departamento 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 2S-3864 teisėtumas ir pagrįstumas.

10. Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčijamu Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 67-1340 pareiškėjas buvo nubaustas drausmine nuobauda (persikėlimu į kamerų tipo patalpas 15 parų) už tai, kad atsisakė eiti gyventi į paskirtą 12 būrį. Antroji skundžiama nuobauda – perkėlimas iš paprastosios į drausmės grupę 6 mėnesiams (2 būrio patalpos) – pareiškėjui paskirta 2018 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 67-1392 už pakartotinį atsisakymą eiti gyventi į 12 būrį. Kadangi pareiškėjas atsisakė eiti gyventi ir į drausmės grupę (2 būrį), jam 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 67-1406 buvo paskirta trečioji nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas vienam mėnesiui. Pareiškėjui šias nuobaudas apskundus Kalėjimų departamentui išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, minėti nutarimai dėl nuobaudų skyrimo buvo palikti galioti, o pareiškėjo skundas atmestas.

11. Teismas vadovavosi BVK 10 straipsnio 1 dalimi, 11 ir 12 straipsniais, 5 straipsniu, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 3 dalimi ir pažymėjo, kad nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja BVK 143 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys – pareigūnų tarnybiniai pranešimai – patvirtina, jog pareiškėjas tris kartus nevykdė pareigūnų nurodymų – atsisakė eiti į paskirtą būrį. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija, tačiau teigia, kad atsisakymas buvo pagrįstais, o pataisos namai neatsižvelgė ir netyrė jo paaiškinimų.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su nutarimais dėl drausminių nuobaudų skyrimo buvo supažindintas pasirašytinai, jam suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinamus, išaiškinta nutarimų apskundimo tvarka. Taip pat byloje esantys rašytiniai pareiškėjo pasiaiškinimai patvirtina, kad kiekvieną kartą, prieš skiriant nuobaudą, jam buvo suteikiama teisė pasiaiškinti. Be to, atsakovas patvirtino, kad su pareiškėju žodžiu kalbėdavosi ir KŽS pareigūnas. Vis dėlto, nei viename pasiaiškinime pareiškėjas nenurodė konkrečių ir detalizuotų atsisakymo priežasčių, o apsiribojo bendromis frazėmis, jog paskirtuose būriuose jam gresia pavojus, yra nesaugu, arba jog yra „asmeninių priežasčių“. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas taip pat dėstė deklaratyvius samprotavimus, jog tiek 12, tiek 2 būriuose klesti nevaržomas narkotikų ir alkoholio vartojimas, apsvaigę asmenys gali būti neadekvatūs, agresyvūs, todėl pareiškėjas nerimauja dėl savo sveikatos ir pan., tačiau nei pataisos namų administracijai, nei teismui nenurodė, kurie konkretūs asmenys jam kelia pavojų, kokios realios pasekmės jam gali kilti arba jau buvo kilusios dėl tokių asmenų veiksmų ir pan. Pareiškėjas savo poziciją iš esmės grindė bendromis pastabomis apie tai, kad pataisos namai neisiima veiksmų užkardyti narkotikų ir alkoholio vartojimą, tačiau kreipimasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo gali būti nagrinėjamas tik tais atvejais, kai įstatymas suteikia asmeniui specialią teisę kreiptis į teismą ginant kitų asmenų teises ar viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 3 d. 3 p., 56 str. 1 d.).

14. Taigi pareiškėjas nei Pravieniškių PN-AK administracijai, nei teismui nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kurie patvirtintų, kad jam nebuvo saugu atlikti bausmę administracijos paskirtame būryje. Byloje nėra jokių duomenų, kad Pravieniškių PN-AK administracija, paskirdama pareiškėją į nurodytą būrį, pažeidė įstatymu nustatytus nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus bei paskirstymo procedūras, ar siekė kitų, nei numatyta įstatyme, tikslų. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių, realiai egzistuojančių grėsmių, t. y. neįvardijus asmenų su kuriais atlikdamas bausmę viename būryje, jis nebūtų saugus, o administracijai neturint duomenų apie tokias grėsmes, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

15. Teismas taip pat neturėjo pagrindo abejoti pareigūnų surašytais tarnybiniais pranešimais bei Drausmės komisijos išvada, kadangi nagrinėjamus pažeidimus jie užfiksavo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, o byloje nėra jokių duomenų, jog jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, šališki ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją.

16. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijuose, patvirtintuose Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-68, 3.2 punkte nurodyta, kad nuteistieji pripažįstami itin piktybiškai pažeidusiais režimą, jei jie pažeidžia bent vieną iš laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems taikomų draudimų, nustatytų BVK 110 straipsnio 2 dalies 1, 3, 7 ir 8 punktuose, arba nevykdo pareigos, nustatytos BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nuteistieji pripažįstami sistemingai pažeidinėjančiais režimą, jei jiems per vienerius metus už režimo pažeidimus paskiriamos ne mažiau kaip trys nuobaudos.

17. Kaip minėta, byloje yra nustatyta, jog pareiškėjas be pateisinamų priežasčių tris kartus atsisakė vykdyti teisėtą pataisos namų administracijos reikalavimą – eiti į paskirtą būrį. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pareigą vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, taigi, pareiškėjo elgesys atitiko itin piktybiško bausmės atlikimo režimo pažeidimo sąvoką. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuobaudų skyrimo metu jau turėjo 22 galiojančias drausmines nuobaudas, todėl jis pripažintinas itin sistemingai pažeidinėjančiu bausmės atlikimo režimą.

18. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjui, kuris ne tik piktybiškai, bet ir sistemingai pažeidė bausmės atlikimo režimą, skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, o vėliau – į kamerų tipo patalpas) yra adekvačios ir proporcingos.

19. Pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas tinkamai užfiksuotas su nuobaudų skyrimu susijusioje dokumentinėje medžiagoje, nuobaudos skirta neviršijant įgaliojimų, tinkamai įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl teismas vertino, kad jų panaikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

20. Nepatenkinus pagrindinių skundo reikalavimų dėl ginčijamų aktų panaikinimo, atmestas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovus iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus.

21. Skunde pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos, kilusios dėl paskirtų nuobaudų, atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

III.

22. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimas pažeidžia teisingumo principą, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus teisės aktus, teismas neišnagrinėjo visų bylai aktualių aplinkybių. Sprendimas yra be motyvų arba naudojami abstraktūs, neaiškūs argumentai. Teismas neatsižvelgė į atsakovo ignoruojamus pareiškėjo 2018 m. spalio 25 d., 2018 m. lapkričio 29 d. ir laikotarpio nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d. skundus.

24. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio teiginius, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Teismas įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, atliko analizę teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymą laisvės atėmimo įstaigoje. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad teismas būtų nepasisakęs dėl kokių nors pareiškėjo keltų argumentų ar pažeidęs materialiosios ar proceso teisės normas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27. Kalėjimų departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir įvertino juos laikydamasis įstatymo nuostatų. Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Kalėjimų departamentas sutinka su teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 67-1340, 2018 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 67-1392, 2018 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 67-1406 bei Kalėjimų departamento 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 2S-3864 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

29. Nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 67-1340 pareiškėjas buvo nubaustas drausmine nuobauda (persikėlimu į kamerų tipo patalpas 15 parų) už tai, kad atsisakė eiti gyventi į paskirtą 12 būrį. Antroji skundžiama nuobauda – perkėlimas iš paprastosios į drausmės grupę 6 mėnesiams (2 būrio patalpos) – pareiškėjui paskirta 2018 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 67-1392 už pakartotinį atsisakymą eiti gyventi į 12 būrį. Kadangi pareiškėjas atsisakė eiti gyventi ir į drausmės grupę (2 būrį), jam 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 67-1406 buvo paskirta trečioji nuobauda – perkėlimas į kamerų

tipo patalpas vienam mėnesiui. Pareiškėjui šias nuobaudas apskundus Kalėjimų departamentui išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, minėti nutarimai dėl nuobaudų skyrimo buvo palikti galioti, o pareiškėjo skundas atmestas.

30. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo T. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

31. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo sprendimu, mano, kad teismo sprendimas pažeidžia teisingumo principą, Konstituciją ir kitus teisės aktus, teismas neišnagrinėjo visų bylai aktualių aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, sprendimas yra be motyvų arba naudojami abstraktūs, neaiškūs argumentai. Teismas neatsižvelgė į atsakovo ignoruojamus pareiškėjo skundus.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo paskirtos trys nuobaudos už administracijos nurodymų nevykdymą, t. y. atsisakymą eiti gyventi į paskirtą būrį. Nuobaudos paskirtos dėl BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimo, remiantis BVK 142, 143 straipsniais.

33. BVK 110 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), reglamentuojančio specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigas, 1 dalies 1 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Pagal BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

34. BVK 142 straipsnyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) numatyta, kokios nuobaudos gali būti skiriamos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. BVK 143 straipsnis (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija) reglamentuoja nuobaudų skyrimo laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems tvarką.

35. BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato nuteistųjų galimybės laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje pasirinkti lokalinį sektorių ir kitus paskirstymo įstaigos viduje segmentus (brigadą, būrį, gyvenamąją patalpą), nes tai prieštarautų BVK įtvirtintiems nuteistųjų izoliuoto laikymo ir režimo užtikrinimo tikslams. Nuteistasis, įstaigos administracijos paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę nurodytame būryje, atsiradus svarbių priežasčių gali kreiptis į administraciją dėl perskyrimo, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais konkrečiais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą įstaigos administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį, pataisos įstaigos vadovui yra pakankamas pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-360-146/2017; 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-956-624/2018).

36. Pagal byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus matyti, jog pareiškėjas tris kartus atsisakė vykdyti teisėtą Pravieniškių PN-AK administracijos reikalavimą – eiti į paskirtą būrį, nenurodydamas tokį

elgesį pateisinamų priežasčių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas pareigas. Teismo sprendime padarytos išvados, kad nuobaudos pareiškėjui už šiuos pažeidimus paskirtos pagrįstai ir teisėtai, yra motyvuotos ir teisingos, pagrįstos įrodymų analize ir įstatymo normomis. Be to, nustatytos ir kitos nuobaudų skyrimui aktualios aplinkybės – pareiškėjas nuobaudų skyrimo metu turėjo 22 galiojančias drausmines nuobaudas, todėl jis pagrįstai pripažintinas itin sistemingai pažeidinėjančiu bausmės atlikimo režimą.

37. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jis atsisakė vykdyti Pravieniškių PN-AK administracijos reikalavimus eiti į paskirtą būrį, tačiau mano, kad turėjo tokį elgesį pateisinančių priežasčių. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kilęs pavojus jo gyvybei ir sveikatai.

38. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Pravieniškių PN-AK administracija, paskirdama pareiškėją į nurodytus būrius, pažeidė įstatymu nustatytus nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus bei paskirstymo procedūras, ar siekė kitų tikslų, nei numatyta BVK 70 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymu nustatyta tvarka, t. y. paduodant skundą (BVK 5, 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1309-662/2020).

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl pareiškėjo veiksmų, dėl kurių jam paskirtos nuobaudos, visais atvejais buvo surašyti tarnybiniai pranešimai, pareiškėjui kiekvieną kartą buvo suteikta galimybė pasiaiškinti raštu. Su pareiškėju kelis kartus bendravo KŽS pareigūnas, kuris bandė išsiaiškinti pareiškėjo nesutikimo priežastis, tačiau konkrečių aplinkybių pareiškėjas nenurodė. Paaiškinimuose ir skunde pareiškėjas savo atsisakymo vykdyti administracijos reikalavimą nesusiejo su jokia realia grėsme, o grindė abstrakčiu teiginiu, kad administracija negali užtikrinti jo saugumo. Šį teiginį pareiškėjas nurodė neįvardydamas jokių konkrečių grėsmių, nenurodydamas asmenų, kurie gali jam sukelti grėsmę gyvenat paskirtame konkrečiame būryje. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių, realiai egzistuojančių grėsmių, t. y. neįvardijus asmenų su kuriais atlikdamas bausmę viename būryje, jis nebūtų saugus, o administracijai neturint duomenų apie tokias grėsmes, nuobaudų skyrimas už administracijos teisėtų reikalavimų nevykdymą negali būti traktuojamas kaip neteisėtas. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių konkrečių grėsmių savo saugumui dėl paskyrimo į konkretų būrį nenurodė ir skunde teismui bei apeliaciniame skunde. Pareiškėjui neįvardijus realių grėsmių, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius vertina kaip neįrodytus, t. y. nepagrįstus.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjui paskirtomis nuobaudomis, ir juos įvertino. Todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas remiantis tik atsakovo atstovo paaiškinimais, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

41. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą remdamasi apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00619 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-5091-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02447-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. U. (I. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. U. (I. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. U. (I. U.) (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2020 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (15-01)31-15144U-3849/(15/5-3)4U-391 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, praėjus 1 mėnesiui nuo sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką priėmimo dienos, o jeigu jis yra

išvykęs iš Lietuvos Respublikos – nuo informacijos apie jo išvykimą iš Migracijos departamente gavimo dienos; 2) panaikinti Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus, praėjus 1 mėnesiui nuo sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką priėmimo dienos, o jeigu jis yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos – nuo informacijos apie jo išvykimą iš Lietuvos Respublikos Migracijos departamente gavimo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė: atsisakyti išduoti jam leidimą gyventi Lietuvoje; panaikinti išduotą daugkartinę vizą; pavesti Migracijos departamento Vilniaus skyriui spręsti jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką klausimą; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, praėjus 1 mėnesiui nuo sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką priėmimo dienos, o jeigu jis yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos – nuo informacijos apie jo išvykimą iš Lietuvos Respublikos Migracijos departamente gavimo dienos; įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus, praėjus 1 mėnesiui nuo sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką priėmimo dienos, o jeigu jis yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos – nuo informacijos apie jo išvykimą iš Lietuvos Respublikos Migracijos departamente gavimo dienos.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintose Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), nei Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Vertinimo tvarka) nėra nustatyti sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką turiniui ir formai keliami reikalavimai. Pagal teismų praktiką Migracijos departamentas, priimdamas tokį sprendimą, turėtų vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatomis, kuriomis nagrinėjamu atveju nesivadovavo.

4. Pareiškėjas teigė, kad aplinkybių, išskyrus aplinkybes, sudariusias pagrindą atsisakyti jam išduoti leidimą laikinai gyventi (užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pateikė suklastotą turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, taigi, siekdamas leidimo laikinai gyventi elgėsi nesąžiningai, kas leidžia pagrįstai manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), kurios galėtų būti faktinis Sprendimo priėmimo pagrindas, Sprendime nėra nurodyta. Migracijos departamentas nenagrinėjo Vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat atsakovas neįverto, ar priimtas Sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes.

5. Pareiškėjas akcentavo, jog nėra pateikta duomenų, kad jis praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Atsakovas pripažįsta, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ginčijamame Sprendime nėra pateikta argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad skundo teikimo dienai jis gyvena Lietuvoje ir realiai dirba tinkuotoju, t. y. realiai vykdo jam išduotos darbinės vizos sąlygą, todėl atsakovo teiginiai, kad tikrieji jo buvimo tikslai Lietuvoje yra kitokie, yra nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Jis neturi Lietuvoje jokių kitų tikslų, išskyrus dirbti tiesioginį tinkuotojo darbą, ką realiai dirba.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktu, jis neatitinka nė vieno iš Aprašo kriterijų, kas pagrindžia, kad jis nekelia nelegalios migracijos grėsmės, todėl Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.

8. Pareiškėjas nurodė, kad jis realiai mokėsi (duomenys neskelbtini) aukštojoje meno profesinėje mokykloje (toliau – ir Mokykla), kurią baigus jam buvo išduotas profesinę kvalifikaciją patvirtinantis liudijimas. Mokyklos pateiktame rašte Nr. 385 yra suklysta, taip pat atsakymas buvo gautas elektroniniu paštu, kas neleidžia patikrinti minėtą raštą siuntusio asmens kompetencijos ir įgaliojimų tokį raštą pateikti ir iš esmės panaikina galimybę įsitikinti tokio atsakymo autentiškumu.

9. Pareiškėjas pabrėžė, kad pagal teismų praktika sprendžiant leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo (atsisakymo išduoti) klausimą turi būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu.

10. Pareiškėjas paaiškino, kad, teikdamas Migracijos departamentui dokumentus, pagrindžiančius jo įgytą kvalifikaciją, neturėjo tyčios apgauti atsakovą, pateikti suklastotus dokumentus. Atvykęs į Lietuvos Respubliką realiai dirba tinkuotojo darbą, kas objektyviai pagrindžia, kad neturėjo tyčios ir tikslo piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Teikdamas Migracijos departamentui dokumentus, pagrindžiančius profesinę kvalifikaciją, sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo (galimai buvo apgautas trečiųjų asmenų dėl jo mokslų ir mokslų baigimo faktą pagrindžiančių dokumentų tikrumo), kas objektyviai patvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios apgauti atsakovą bei piktnaudžiauti migracijos procedūromis.

11. Pareiškėjas vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas Vertinimo taisyklių 5 punkto taikymui, nes jo judėjimo laisvę ribojanti priemonė – draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką – yra neproporcinga, nes nėra realios nelegalios migracijos grėsmės.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

13. Atsakovas nurodė, kad sprendimą priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktų, 133 straipsnio 1 dalies pagrindu, pareiškėjui nepateikus numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų pagrindimo.

14. Atsakovas paaiškino, kad įvertinus tai, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis tuo, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi neatitiko tikrovės, tai, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, galima pagrįstai manyti, kad užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C.SIS, jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo pagrįstai pateikti C.SIS.

15. Atsakovas vertino, kad nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinka Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus (Vertinimo tvarkoje, įtvirtinant draudimo atvykti laikotarpį, atsižvelgta į proporcingumo principą). Nustatė, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Vertinimo tvarkos 12 punktu, pareiškėjui ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo nustatytas imperatyviai teisės akte nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Pagal nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą negalėjo pareiškėjui nustatyti kitokio draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino. Nenustatė, kad pareiškėjas verčiasi ūkine komercine veikla ar turi verslo interesų kitose Šengeno valstybėse. Pareiškėjo teiginiai dėl ūkinės komercinės veiklos ir verslo kitose Šengeno valstybėse prieštarauja skundo teiginiams, kad pareiškėjo tikslas – tik dirbti tinkuotojo darbą Lietuvoje.

16. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsniu, Lietuvos migracijos politikos gairių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 (2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 166 redakcija) (toliau – ir Gairės) 12.5.3 ir 12.5.3.3 papunkčiais, nurodė, kad pareiškėjas Sprendimų nustatytų kriterijų, įtvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Aprašas), 6.2 papunktyje ir 7 punkte nepaneigė jokiais įrodymais.

17. Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybės dėl Mokyklos pažymos sudarė pagrindą priimti sprendimą atsisakyti išduoti leidimą gyventi – šios Sprendimo dalies (dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi) pareiškėjas neskundžia. Be to, Migracijos departamentas gavo oficialų Mokyklos raštą Nr. 385, kuriame teigiama, kad pareiškėjas Mokykloje nesimokė, nurodyta pažyma nebuvo išduota Mokyklos ir joje esantis direktoriaus parašas nesutampa su originaliu Mokyklos direktoriaus parašu. Minėtas raštas buvo gautas iš (duomenys neskelbtini) (oficialaus Mokyklos elektroninio pašto), buvo pasirašytas Mokyklos direktoriaus A. I. B., ant rašto yra Mokyklos antspaudas. Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjas Mokykloje nesimokė ir Migracijos departamentui pateiktame dokumente nurodytos kvalifikacijos neįgijo. Migracijos departamentas pakartotinai pateikė užklausas aukštajai mokyklai. Mokyklos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 488 buvo informuotas, kad pareiškėjas Mokykloje nesimokė. Taip pat 2020 m. rugpjūčio 11 d. elektroniniu paštu Mokyklos buvo informuotas, kad Mokykla neturi licencijos mokyti užsienio piliečius, todėl pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu, negalėjo šioje Mokykloje mokytis. Pareiškėjas nepateikė jokių patikimų įrodymų, leidžiančių daryti kitokias išvadas.

18. Atsakovas pabrėžė, kad ginčijamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis (pareiškėjas neskundžia dalies dėl atsisakymo išduoti leidimą). Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešai tvarkai yra numatytas Įstatymo 133 straipsnio 5 ir 6 dalyse ir tai yra savarankiškas draudimo atvykti pagrindas. Ginčijamas Sprendimas priimtas kitu savarankišku pagrindu – Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą gyventi).

19. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame Sprendime). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

20. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą Migracijos departamentui sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar išbraukti jo

duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes.

II.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo I. U. skundą atmetė.

22. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

22.1. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 28 d., tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tinkuotoju) UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje;

22.2. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir siekdamas įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, pareiškėją paprašė pateikti jo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą;

22.3. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė (duomenys neskelbtini) aukštosios meno profesinės mokyklos 2013 m. gegužės 19 d. išduotą pažymą Nr. 251, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas turi tinkuotojo kvalifikaciją;

22.4. Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 16 d. oficialiu elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) pažymą išdavusiai Mokyklai išsiuntė paklausimą, kuriame prašė patvirtinti, ar pareiškėjo pateikta pažyma iš tikrųjų buvo išduota ir ar pareiškėjas iš tikrųjų įgijo tinkuotojo profesinę kvalifikaciją. Kartu su šiuo paklausimu išsiuntė pareiškėjo pateiktos pažymos skaitmeninę kopija;

22.5. Mokykla 2020 m. birželio 16 d. pateikė oficialų raštą Nr. 385, kuriame nurodė, kad pareiškėjas Mokykloje nesimokė, nurodyta pažyma nebuvo išduota Mokyklos ir joje esantis direktoriaus parašas nesutampa su originaliu Mokyklos direktoriaus parašu;

22.6. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, konstatavo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją (Mokyklos 2013 m. gegužės 19 d. išduota pažyma Nr. 251), pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, kadangi nepateiktas pareiškėjo turimą kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, kuris atitiktų tikrovę ir patvirtintų jo turimą kvalifikaciją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, į tai, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė;

22.7. Migracijos departamentas taip pat įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje;

22.8. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 10 d. pareiškėjui išdavė daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004350814, galiojančią iki 2020 m. spalio 28 d. Ši viza pareiškėjui buvo išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas), 70.11 papunktį. Atsižvelgiant į tai, kad daugkartinė nacionalinė viza Nr. 004350814 išduota pareiškėjui kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o Migracijos departamentas atsisako išduoti jam leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjas šiuo metu negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų;

22.9. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis tuo, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi neatitiko tikrovės, tai, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, galima pagrįstai manyti, kad užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C.SIS, jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teiktini C.SIS, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktais, 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1987/2006) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Taisyklių 4, 6, 15, 16 ir 20 punktais ir Vertinimo tvarkos 12 punktu, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, panaikino daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004350814, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir įvedė į centrinę antros kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis.

23. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neginčija Sprendimo dalies dėl atsisakymo išduoti jam leidimą laikinai gyventi ir daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimo bei vertindamas nesutikimo su ginčijamo Sprendimo dalimis motyvų pagrįstumą, akcentuodamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, 40 straipsnio 1 dalyje, 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus šių nuostatų taikymo kontekste, nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, kurios, be kita ko, patvirtina, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė Mokyklos 2013 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. 251, kuri neatitinka tikrovės, konstatavo, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

24. Teismas nelegalios migracijos grėsmės aspektu, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Gairių 22.1, 22.3.3 papunkčiais, atkreipdamas dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos ir kt., vertino, kad pareiškėjo vienintelis tikslas yra pasiekti Šengeno erdvę, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Migracijos departamentas pagrįstai nustatė esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindą. Pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Bendrovėje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą Šengeno zonoje. Pagrindo, nustatyto Įstatymo

35 straipsnio 1 dalyje, buvimas (pvz., duomenų, kurie pateikti norint gauti leidimą gyventi, neatitikimas tikrovei) savaime gali būti rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

25. Teismas, įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalyse, Taisyklių 11 1 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamas Sprendimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir jam draudžiama atvykti į Lietuvos Respublika 3 metus, darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai nurodė įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

26. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nustatyta, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi remiantis tuo, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi neatitiko tikrovės, taip pat nesant duomenų apie pareiškėjo šeiminius ryšius, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Kriterijų 11 ir 12 punktais, pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus.

27. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas skiriamą draudimo atvykti terminą pagrindė teisės aktų nuostatomis, motyvavo susidariusia faktine situacija, todėl tinkamai ginčijamame Sprendime išaiškino tokio draudimo termino skyrimo pagrindą. Pareiškėjas nenurodė objektyvių pagrindų, kodėl toks draudimo laikas yra per ilgas ar neatitinkantis įprasto draudimo atvykti neturint šeiminių ryšių ir pateikus netikrą išsilavinimo dokumentą sąlygų. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl šio Sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas vertinti šį Sprendimą neproporcingu.

28. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis tuo, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi neatitiko tikrovės, į tai, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, galima pagrįstai manyti, kad užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C.SIS, jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo pagrįstai pateikti C.SIS.

29. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą ginčijamoje dalyje. Migracijos departamentas šį Sprendimą priėmė įvertinęs individualias su pareiškėjo situacija susijusias aplinkybes, pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Sprendimo ginčijamos dalys atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

III.

30. Pareiškėjas I. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti.

31. Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

31.1. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje taikyti užsieniečiui papildomas judėjimą ribojančias priemones. Tokių papildomų judėjimą ribojančių priemonių taikymas yra vertinamojo pobūdžio, jų taikymas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis bei teisės normomis. Tai pagrindžia Vertinimo tvarkos 5 punktas, kuris taikytinas nagrinėjamu atveju;

31.2. Teismo sprendimo išvados grindžiamos išimtinai Migracijos departamento Sprendimu, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą kvalifikaciją. Jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų būti faktinis ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindas, teismo sprendime nenurodyta;

31.3. Teismas nevertino Vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti ir ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat neįverto, ar Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes;

31.4. Nėra duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Atsakovas pripažįsta, kad neturi duomenų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei;

31.5. Nei atsakovo Sprendime, nei teismo sprendime nėra pateikta argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą;

31.6. Atsakovo Sprendimo priėmimo dienai pareiškėjas gyveno Lietuvoje ir realiai dirbo tinkuotoju, t. y. realiai vykdė darbinę veiklą Lietuvoje pagal Migracijos departamentui pateiktus duomenis, todėl deklaratyvūs samprotavimai, kad tikrieji pareiškėjo buvimo tikslai Lietuvoje yra kitokie, yra nepagrįsti bei prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjas neturėjo Lietuvoje jokių kitų tikslų, išskyrus dirbti tiesioginį tinkuotojo darbą;

31.7. Pareiškėjas realiai neatitinka nei vieno iš Apraše nurodyto kriterijaus, kas objektyviai pagrindžia, kad nėra jokios realios nelegalios migracijos grėsmės, todėl jam taikyta papildoma judėjimą ribojanti priemonė yra neproporcinga. Vertinimo tvarkos 5 punkto kontekste draudimo laikotarpiai užsieniečiui gali būti nustatomi jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga;

31.8. Skunde išdėstyti argumentai pagrindžia, kad pareiškėjas, teikdamas Migracijos departamentui dokumentus, pagrindžiančius jo profesinę kvalifikaciją, sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo (pareiškėjas galimai buvo apgautas trečiųjų asmenų dėl jo mokslų ir mokslų baigimo faktą pagrindžiančių dokumentų tikrumo), kas objektyviai patvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios apgauti atsakovą bei piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Šiuos pareiškėjo teiginius objektyviai įrodo faktinės aplinkybės – pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką, realiai dirbo tinkuotojo darbą, t. y. neturėjo jokių kitų neteisėtų tikslų. Aplinkybė, kad mokymai netikri, kad jam pasiūlyta Mokykla nėra akredituota teikti mokymų paslaugas užsieniečiams, objektyviai negalėjo būti žinoma;

31.9. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo (atsisakymo išduoti) klausimą, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu.

Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo principo reikalavimai;

31.10. Pareiškėjui nustatyta judėjimo laisvę ribojanti priemonė – draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką – yra neproporcinga, nes jokios realios nelegalios migracijos grėsmės Aprašo įtvirtintų kriterijų kontekste pareiškėjas nekelia. Nėra duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Atsakovas pripažįsta, kad neturi duomenų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovas sutinka su skundžiamu teismo sprendimu bei jo motyvais ir nurodo nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

33.1. Apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Ginčijamu Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Vertinimo tvarko 12 punkto teisinio reglamentavimo kontekste pareiškėjui ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas verčiasi ūkine komercine veikla ar turi verslo interesų kitose Šengeno valstybėse;

33.2. Ginčijamu Sprendimu buvo objektyviai nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją. Minėta aplinkybė leido pagrįstai manyti, kad pareiškėjas, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje. Pareiškėjas negalėjo vykdyti veiklos pagal pateiktus duomenis (pagal įgytą kvalifikaciją), nes nurodytos kvalifikacijos pareiškėjas nebuvo įgijęs;

33.3. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, – pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šių objektyviai nustatytų aplinkybių nepaneigė jokiais įrodymais;

33.4. Ginčijamame Sprendime buvo įvertinta pareiškėjo galima grėsmė valstybės saugumui ir viešai tvarkai, tačiau tai neturėjo įtakos ginčijamam Sprendimui. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis kitu savarankišku pagrindu – Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą gyventi);

33.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste pagrindo neišduoti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste;

33.6. Ginčijamas Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, todėl jis atitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, teismų praktikos suformuluotus

reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas;

33.7. Pareiškėjas turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą Migracijos departamentui sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar išbraukti jo duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34.Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (15-01)31-15144U-3849/(15/5-3)4U-391 dalių, kuriomis: pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, praėjus 1 mėnesiui nuo sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką priėmimo dienos, o jeigu jis yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos – nuo informacijos apie jo išvykimą iš Migracijos departamente gavimo dienos; nuspręsta įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus, praėjus 1 mėnesiui nuo sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką priėmimo dienos, o jeigu jis yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos – nuo informacijos apie jo išvykimą iš Lietuvos Respublikos Migracijos departamente gavimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

35.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, tinkamai taikęs ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinęs individualias su pareiškėjo situacija susijusias aplinkybes, pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, priėmė Sprendimą, kurio ginčijamos dalys atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus.

36.Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, kuris savo apeliacinio skundo reikalavimus grindžia teismo išvadų dėl ginčijamos atsakovo sprendimo dalies teisėtumo nepagrįstumu.

37.Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.) Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors byloje nėra pateikti (duomenys neskelbtini) aukštosios meno profesinės mokyklos raštų vertimai į valstybinę kalbą, taip pat nėra duomenų, kad šie įrodymai nustatyta tvarka būtų išversti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 9 str. 3 d.), pareiškėjas šia aplinkybe savo apeliacinio skundo negrindžia, byloje taip pat nėra ginčo dėl

to, kad atsakovo procesiniuose dokumentuose šių dokumentų turinys perteiktas iš esmės korektiškai, t. y. neiškraipant ar nepakeičiant šiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytų faktinių duomenų.

38.Bylos duomenimis, Migracijos departamentas 2020 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (15-01)31-15144U-3849/(15/5-3)4U-391 dalimis, kurios nėra ginčijamos, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikino daugkartinę nacionalinę vizą, motyvuodamas tuo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. apie turimą profesinę kvalifikaciją, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos tokio leidimo išdavimui, o atsisakius išduoti leidimą, pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, be to, gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.

39.Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalys, be kita ko, nustato, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (1 d.); užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (7 d.); sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (8 d.).

40.Taigi, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, aplinkybės, kad užsieniečiui išduota viza buvo panaikinta, taip pat kad buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, išskyrus Įstatyme aiškiai aptartus atvejus, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, inter alia Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi. Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Dėl Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punkto pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad užsieniečiui,

kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, t. y. aplinkybė, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, skirtingai nei fiktyvių santuokos, registruotos partnerystės ar įvaikinimo arba fiktyvios įmonė nustatymo atvejais, savaime nėra pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį: kiekvienu konkrečiu turi būti vertinamas tokių duomenų pobūdis.

41.Įvertinus, kad ginčijamo Migracijos departamento 2020 m. liepos 2 d. sprendimo Nr.  (15-01)31-15144U-3849/(15/5-3)4U-391 dalys, kuriomis pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat panaikinta daugkartinė nacionalinę viza, yra galiojančios, pareiškėjas procesiniuose dokumentuose jokių pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Migracijos departamento išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, nenurodė, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamos Migracijos departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pagrindo vertinti kaip neproporcingos, neatitinkančios Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų tokio administravimo akto turiniui.

42.Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo skundo argumentai pagrindžia, jog pareiškėjas, teikdamas Migracijos departamentui dokumentus, pagrindžiančius jo profesinę kvalifikaciją, sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo (pareiškėjas galimai buvo apgautas trečiųjų asmenų dėl jo mokslų ir mokslų baigimo faktą pagrindžiančių dokumentų tikrumo), nepagrįsti nei įrodymais, nei logiškais paaiškinimais (kas turima omenyje teigiant, kad pareiškėjas „galimai buvo apgautas trečiųjų asmenų dėl jo mokslų ir mokslų baigimo faktą pagrindžiančių dokumentų tikrumo“), taip pat prieštarauja byloje pateiktiems duomenims (pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo net ir neteigė, kad lankėsi / gyveno (duomenys neskelbtini), kurioje ir yra (duomenys neskelbtini) aukštoji meno profesinė mokykla, kurios, kaip teigiama, jam išduotą profesinę kvalifikaciją patvirtinantį liudijimą pateikė atsakovui). Šiuo aspektu pažymėtina, kad duomenys apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, gali būti išbraukiami iš sąrašo arba sutrumpintas draudimo šiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmusios įstaigos sprendimu Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo Taisyklių nustatyta tvarka.

43.Kiek tai susiję su perspėjimo įrašymu į SIS II sistemą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

44.2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1986/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnyje nurodyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka (1 dalis); perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai

tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis).

45.Kaip minėta, Migracijos departamentas 2020 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (15-01)31-15144U-3849/(15/5-3)4U-391 pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus apie savo kvalifikaciją, siekė legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse, jo atvykimo ir gyvenimo šalyje ketinimai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsme. Taigi atsakovas sprendimą priėmė siekdamas užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir Šengeno acquis zonoje.

46.Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padaręs kokių nors teisės pažeidimų, o taip pat duomenų, kurie sudarytų rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsme: pavyzdžiui, kad gautą vizą pareiškėjas panaudojo kitokiu tikslu, nei vykti dirbti Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame sprendime taip pat nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, vizos panaikinimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, kodėl yra būtina papildoma, itin reikšmingai jo judėjimo laisvę ribojanti priemonė.

47.Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., 2009 m. spalio 22 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009). Pažymėtina ir tai, kad SIS II reglamento 21 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas tokių sprendimų proporcingumas, nurodyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Kai 24 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi šalyje yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras.

48.Atsižvelgdama į aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas dalyje dėl perspėjimo įrašymo į SIS II sistemą nelaikytinas proporcingu, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

49.Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su išvadų dėl pareiškėjos galimai keliama nelegalios migracijos grėsme, nepagrįstumu, duomenų apie užsieniečio keliama grėsmę viešai tvarkai ar visuomenei nebuvimu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460

patvirtintų Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos nuostatų reikšmės priimant ginčijamą sprendimą nėra reikšmingi, kadangi, kaip jau minėta, pareiškėjas neginčija Migracijos departamento sprendimo dalies dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir Įstatymo 33 straipsnio 1 dalis 12 punkte nustatytu pagrindu, o aplinkybių, kurios pagrįstai laikomos nustatytomis, visuma sudarė pakankamą pagrindą ginčijamoms Migracijos departamento sprendimo dalims priimti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. U. (I. U.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (15-01)31-15144U-3849/(15/5-3)4U-391 dalį, kuria nuspręsta įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui I. U. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus, praėjus 1 mėnesiui nuo sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką priėmimo dienos, o jeigu I. U. yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos – nuo informacijos apie jo išvykimą iš Lietuvos Respublikos Migracijos departamente gavimo dienos.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00630 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. A-4077-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02242-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) direktoriaus 2019 m.

liepos 25 d. nutarimą Nr. 69-1412 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 2S-4046 „Dėl M. Š. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog Nutarimu nubaustas nepagrįstai ir neteisėtai, kadangi Nutarime nurodytų veiksmų 2019 m. liepos 24 d. nuo 22  val. 20 min. neįvykdė. 2019 m. liepos 25 d., apie 1 val. 30 min., jį ir kartu su juo vienoje kameroje buvusius kitus du nuteistuosius pažadino triukšmas, sklidęs iš bendrabučio 2-ojo aukšto. Apie 2.00 val. triukšmas nurimo, tačiau pareiškėjas per kameros langą pamatė po bendrabučio koridorių vaikščiojančius pareigūnus. Supratę, kad bus atliekama krata, pareiškėjas ir kiti du nuteistieji apsirengė. Pareigūnai atidarė kameros duris ir nurodė gultis ant grindų. Po to pareiškėjas buvo išvestas į kiemą, apie 6.00 val. – nuvestas į kamerą pasiimti čiužinio, po to – į bendrabučio 2-ajame aukšte esančią kamerą, o vakare – supažindintas su Nutarimu skirti nuobaudą. Pravieniškių PN-AK nesurinko objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę padarius pažeidimą. Tokiais įrodymais galėtų būti pareigūnų naudotų vaizdo registratorių ir bendrabučio koridoriuose įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti, kokius veiksmus atliko ar neatliko pareiškėjas. Jam nebuvo leista pateikti paaiškinimą ir nebuvo pakviestas į Drausmės komisijos posėdį.

3. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Pravieniškių PN-AK, vadovaudamasis Pravieniškių PN-AK Trečiojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistės K. J.-G. ir šio skyriaus l. e. vyriausiojo specialisto pareigas einančio L. N. 2019 m. liepos 24 d. tarnybinių pranešimų Nr. 46-1568a ir Nr. 46-1568b (toliau – ir Tarnybiniai pranešimai) duomenimis, teigė, kad prie pataisos įstaigoje 2019 m. liepos 24 d., apie 22.20 val., prasidėjusių neramumų, kuriuos kėlė 11 ir 12 būrių nuteistieji, prisidėjo 9 ir 10 būrių nuteistieji, kurie irgi kėlė triukšmą bei nevykdė pareigūnų duodamų nurodymų. 10 būrio nuteistasis – pareiškėjas – pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 50 punktą, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintą Nuteistųjų dienotvarkę (toliau – ir Nuteistųjų darbotvarkė). Skiriant pareiškėjui nuobaudą, buvo laikytasi nustatytos tvarkos: pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti pasiaiškinimą, jo elgesys buvo apsvarstytas Drausmės komisijos 2019 m. liepos 25 d. posėdyje. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas atsisakė pateikti pasiaiškinimą bei į Drausmės komisijos pasiūlymą ir padarytą pažeidimą, pareiškėjui buvo paskirta viena iš BVK 142 straipsnyje numatytų nuobaudų – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 30 parų. Skiriant pareiškėjui nuobaudą, abejonių dėl pareiškėjo padaryto bausmės atlikimo režimo pažeidimo nekilo.

5. Pravieniškių PN-AK taip pat nurodė, kad 2019 m. liepos 25 d., apie 1.00 val., siekiant suvaldyti ypatingą situaciją įstaigoje, buvo pasitelktos papildomos pajėgos, kurios, patekusios į nuteistųjų užkirstas gyvenamąsias patalpas, išvedė visus nuteistuosius į būrių lauko kiemelius ir, kol buvo atliekamos kratos, vykdė nuteistųjų priežiūrą. Prieš agresyvius, nepaklusnius, reikalavimų nevykdančius nuteistuosius buvo panaudotos specialiosios priemonės (2019 m. liepos 26 d. tarnybinis pranešimas). Dėl šių aplinkybių visa susijusi medžiaga buvo pridėta prie 2019 m. rugpjūčio 7 d. pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 06-0-00181-19. Šioje medžiagoje 2019 m. liepos 25 d. buvo pradėtas patikslinimas pagal specialiųjų priemonių panaudojimo faktą ir ši medžiaga pridėta prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Kalėjimų departamentas negali priimti sprendimo pradėti (nepradėti) tarnybinio patikrinimo procedūros, kol nebus priimtas procesinis sprendimas nurodytoje ikiteisminio tyrimo byloje. Dėl šių priežasčių atsakovas negali pateikti ikiteisminio tyrimo medžiagos. Be to, nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių su skundu dėl jo teisių pažeidimo.

6. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Kalėjimų departamentas nurodė, kad įvertino visą su pareiškėjo skundo nagrinėjimu susijusią medžiagą ir nustatė, jog pareiškėjas 2019 m. liepos 24 d. nuo 22.20 val., apie 10-15 min., sąmoningai, bendru

susitarimu ir vieningais veiksmais kėlė masinius neramumus, niokojo kamerose esančias duris ir kitą inventorių, taip šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, nustatytą vidaus tvarkos režimą bei nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų nusiraminti. Buvo nustatyta, jog pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti, jo elgesys buvo apsvarstytas Pravieniškių PN-AK veikiančioje Drausmės komisijoje. Drausmės komisija, įvertinusi padaryto piktybiško pažeidimo aplinkybes, vadovaudamasi režimo pažeidimą sistemiškumą ir piktybiškumą apibūdinančiu Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-68 patvirtintais Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupei kriterijais (toliau – ir Kriterijai) bei BVK 110 straipsnio 2 dalies 1, 3 7 ir 8 punktais, pasiūlė pataisos namų direktoriui skirti pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 30 parų.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. kovo 6 d. sprendimu tenkino pareiškėjo M. Š. skundą – panaikino Pravieniškių PN-AK Nutarimą ir Kalėjimų departamento Sprendimą.

9. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK Trečiojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistė K. J.-G. ir šio skyriaus l. e. vyriausiojo specialisto pareigas L. N. 2019 m. liepos 24 d. pateikė tarnybinius pranešimus Nr. 46-1568a ir Nr. 46-1568b, kuriuose nurodė, kad 10 būrio nuteistasis M. Š. 2019 m. liepos 24 d., apie 22.20 val., pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, Taisyklių 50 punktą, Nuteistųjų dienotvarkę. Drausmės komisijos 2019 m. liepos 25 d. posėdyje apsvarsčius M. Š. elgesį, Drausmės komisijos pirmininkas 2019 m. liepos 25 d. parengė teikimą Nr. 63-3031 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Teikimas), kuriame nurodė, jog M. Š. sistemingai pažeidinėja nustatytas vidaus tvarkos taisykles ir kad jis 2019 m. liepos 24 d., apie 22.20 min., pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, Taisyklių 50 punktą, Nuteistųjų dienotvarkę bei pasiūlė skirti nuteistajam nuobaudą – perkelti į kamerų tipo patalpas 30 parų. Pravieniškių PN-AK direktorius Nutarimu M. Š. už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų ir Taisyklių 50 punkto, Nuteistųjų dienotvarkės pažeidimus paskyrė nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 30 parų. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 8 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir prašė panaikinti Nutarimu paskirtą nuobaudą. Kalėjimų departamentas Sprendimu konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.

10. Teismas iš Nutarimo turinio nustatė, kad Pravieniškių PN-AK vertino, jog pareiškėjo neteisėta veika pasireiškė tuo, kad: jis niokojo kamerose esančias duris ir kitą inventorių ir taip bendru susitarimu bei vieningais veiksmais su kitais nuteistaisiais kėlė masinius neramumus, šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką; jis nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų.

11. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK, įrodinėdamas M. Š. kaltę, iš esmės vadovavosi Tarnybiniais pranešimais, kuriuose iš esmės analogiškai nurodyta, kad 2019 m. liepos 24 d., apie 22.20 val., buvo nustatyta, jog 12 būrio 4 kameroje esantys nuteistieji gali naudotis mobiliojo ryšio telefonais; nustačius, kad 12 būrio 4 kameros durų magnetinė spyna mechaniniu būdu buvo užblokuota, ji buvo atkalta plaktuku; patekus į nurodytą kamerą, joje esantiems nuteistiesiems buvo pranešta, kad bus atliekama neplaninė krata; atlikus nuteistųjų dalinę apžiūrą, nuteistieji iš 4 kameros buvo išvesti į koridorių; pareigūnui L. N. atliekant 4 kameroje esančio tualeto kratą, kažkuris iš 12 būrio nuteistųjų sušuko „Š.“; nurodytą šūksnį ėmė kartoti ir daugiau 11 bei 12 būrių nuteistųjų; be to, šių būrių nuteistieji ėmė daužyti į kamerų duris, garsiai šaukti, reikšdami pretenzijas ir nepasitenkinimą, keiktis; po kelių akimirkų triukšmas ėmė sklisti ir iš 9 bei 10 būrių kamerų; nuteistieji nereagavo į pareigūnų duodamus nurodymus; nustatyti nuteistuosius, iš vidaus daužiusius

kameros duris, galimybės nebuvo, nes nuteistieji tuo metu buvo užrakinti kamerose. Iš esmės analogiškas 10 būrio nuteistojo M. Š. neteisėtų veikų aprašymas pateiktas ir Drausmės komisijos pirmininko 2019 m. liepos 25 d. parengtame Teikime. Teismas pažymėjo, kad kitų įrodymų, kuriais remiantis buvo įrodinėjama M. Š. kaltė, nebuvo surinkta.

12. Teismas sprendė, kad Pravieniškių PN-AK nesurinko ir teismui nepateikė jokių įrodymų (durų apžiūros akto, vaizdo medžiagos ir kt.), patvirtinančių, kad pareiškėjas niokojo, t. y. naikino, kameros duris ir kitą inventorių. Pravieniškių PN-AK, siekdami pagrįsti nurodytą Nutarimo teiginį, privalėjo ir turėjo galimybes užfiksuoti 10 būrio kameros, kurioje 2019 m. liepos 24 d. buvo kalinamas pareiškėjas, padarytus durų ir kameros inventoriaus pakenkimus. Teismui pateiktuose Tarnybiniuose pranešimuose nėra konkrečiai nurodyta, kad 9 ir 10 būrių nuteistieji niokojo kamerų duris bei kitą inventorių ir kad buvo rasti tam tikri 10 būrio kameros, kurioje 2019 m. liepos 24 d. buvo kalinamas pareiškėjas, durų, grotų, kito materialaus turto sugadinimai ir pakenkimai. Teismas akcentavo, kad Tarnybiniuose pranešimuose 9 bei 10 būrių nuteistųjų, iš jų – ir M. Š., veiksmai neindividualizuoti; nuteistųjų veiksmai apibūdinti apibendrintai kaip triukšmo skleidimas, konkrečiai nenurodant, kokiu būdu 9 bei 10 būrių nuteistieji kėlė triukšmą (keikdamiesi, daužydami į kamerų duris, reiškiant pretenzijas ir nepasitenkinimą garsiai šaukdami ir pan.); apibendrintai nurodyta, kad į pareigūnų duodamus nurodymus nuteistieji nereagavo, o nustatyti nuteistuosius, iš vidaus daužiusius kameros duris, galimybės nebuvo, nes nuteistieji tuo metu buvo užrakinti kamerose. Teismas vertino, kad Tarnybinių pranešimų duomenys neleidžia objektyviai nustatyti pareiškėjo įvykdytų konkrečių teisei priešingų veiksmų, pareiškėjui nurodymus davusio pareigūno, pareigūno duotų nurodymų turinio ir kokiu metu šie nurodymai buvo duoti.

13. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK Nutarime nenurodė kokios konkrečios dienotvarkės ir kokią konkrečią nuostatą galimai pažeidė pareiškėjas. Pravieniškių PN-AK direktorius 2019 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. V-362 1.1–1.7 papunkčiais patvirtino nuteistųjų dienotvarkes, taikomas septynioms skirtingoms kategorijoms priskiriamiems nuteistiesiems.

14. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, tirdamas 2019 m. liepos 24 d. nuo 22.20 val. pareiškėjo galimai padaryto teisės pažeidimo aplinkybes, nesurinko objektyvių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti pareiškėjo kaltę, įvykdžius BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Taisyklių 50 punkto pažeidimus, o dėl Nutarime esančios abstrakčios nuorodos apie Nuteistųjų dienotvarkės pažeidimą negali būti pripažįstama, kad kaltinimas tinkamai suformuluotas.

15. Teismas, akcentuodamas BVK įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias nuobaudų skyrimą, nustatė, kad Pravieniškių PN-AK pateikė pataisos įstaigos pareigūno 2019 m. liepos 25 d. parengtą nustatytos formos protokolą Nr. 63-2948 „Dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu“, kuriame nurodyta, kad 10 būrio nuteistasis M. Š., pranešus, kad jis 2019 m. liepos 24 d. pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, pasiaiškinti raštu atsisakė, žodžiu pareiškė, jog paaiškinimo nėra. Pravieniškių PN-AK veikiančios Drausmės komisijos 2019 m. liepos 25 d. protokolo Nr. 3099 (toliau – ir Drausmės komisijos Protokolas) duomenimis, šios komisijos posėdyje buvo svarstomas 98 nuteistųjų, įskaitant ir M. Š., elgesys.

16. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Taisyklių 242 ir 243 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, Drausmės komisijai svarstant pareiškėjo padarytą nusižengimą ir skirtinos nuobaudos klausimą, turėjo būti užtikrintas pareiškėjo dalyvavimas šios komisijos posėdyje. Teismas, įvertinęs Drausmės komisijos protokolo įžanginę dalį, pripažino pagrįstu pareiškėjo teiginį, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė dalyvauti Drausmės komisijos posėdyje ir pateikti paaiškinimus dėl pranešimo apie padarytus vidaus tvarkos ir režimo reikalavimų pažeidimus.

17. Teismas pažymėjo, kad Drausmės komisijos protokolo Nr. 3099 duomenys leidžia teigti, kad šios komisijos 2019 m. liepos 25 d. posėdyje buvo svarstomas pareiškėjo elgesys, pasireiškęs įstaigos

administracijos reikalavimų, kurie protokole konkrečiai neapibrėžti, nevykdymu. Drausmės komisijos pirmininko Teikime pareiškėjui pateiktas kaltinimas padarius vidaus tvarkos ir režimo reikalavimų pažeidimus išplėstas: be kaltinimo nevykdžius teisėtų duodamų nurodymų nusiraminti, kas gali būti vertina kaip Drausmės komisijos protokole nurodytas įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymas, Teikime įvardintas ir masinių neramumų kėlimas, niokojant kamerose esančias duris ir inventorių (grotas), taip šiurkščiai pažeidžiant viešąją tvarką.

18. Teismas darė išvadą, kad nustatyti procedūrinių nuobaudų skyrimo taisyklių pažeidimai Pravieniškių PN-AK vadovui užkirto kelią objektyviai nustatyti visas pareiškėjo galimai padaryto nusižengimo aplinkybes, jas tinkamai įvertinti ir pagrįsti sprendimą. Nutarimas nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Panaikinus Nutarimą, naikinamas ir Kalėjimų departamento Sprendimas.

III.

19. Atsakovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

20. Atsakovo teigimu, byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti pareiškėjo skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Reikšmingos faktinės aplinkybės dėl 2019 m. liepos 25 d. įvykių yra užfiksuotos pradėto ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 06-0-00181-19. Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą atsakovas teismą informavo atsiliepime į skundą. Pravieniškių PN-AK nei vaizdo įrašų, ne kitos medžiagos teismui pateikti negalėjo, kadangi visi duomenys yra ikiteisminio tyrimo byloje. Teismas į tai privalėjo atsižvelgti ir savo iniciatyva išreikalauti iš prokuratūros reikiamus vaizdo įrašus, kitą medžiagą. Tačiau teismas užėmė tik pasyvaus stebėtojo poziciją. Be to, šioje situacijoje teismas privalėjo spręsti, ar nėra pagrindo bylos nagrinėjimą sustabdyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla dėl galimai nusikalstamų veiksmų, kuriuose dalyvavo ir pareiškėjas.

21. Atsakovas nurodo, kad teismas, neišreikalaudamas įrodymus, reikalingus visapusiškam ginčo išnagrinėjimui, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjas pateikė teismui melagingą versiją apie įvykio aplinkybes, kurią paneigia Tarnybiniai pranešimai ir kiti rašytiniai įrodymai. Identiškus parodymus nurodė daugelis nuteistųjų, kurie kėlė masinius neramumus ir gavo nuobaudas. Šių nuteistųjų skundai nagrinėjami administraciniame teisme. Teismas pareiškėjo paaiškinimams suteikė aukštesnį patikimumo laipsnį nei pareigūnų, neturinčių jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, paaiškinimams. Visiškai nepagrįsti teismo argumentai ir išvada, kad byloje nėra neginčijamų bei pakankamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus bei patvirtinančių, kad pareiškėjas padarė nutarime nurodytą nusižengimą. Tokią išvadą teismas galėjo padaryti tik tuo atveju, jei būtų įvykdęs įstatymu nustatytą pareigą būti aktyviam, savo iniciatyva rinkti įrodymus, reikalingus teisingam bylos išsprendimui.

22. Pasak atsakovo, byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad prieš pareiškėją buvo panaudotos specialiosios prievartos priemonės, po kurių medicininės apžiūros metu jis skundėsi nugaros skausmu, apžiūros metu jo sėdmenų srityje dešinėje pusėje buvo pastebėtas audinių paraudimas. Šis faktas patvirtina Tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas aktyviai priešinosi, dėl ko jo atžvilgiu buvo panaudota fizinė prievarta – pareiškėjas galimai gumine lazda gavo per sėdmenis ir tik tada nutraukė savo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo skunde teismui nieko nepasakyta apie jam konstatuotus paraudimus sėdmenyse, jis tik paaiškina, kad, be kita ko, atsigulė ant grindų, o vėliau, panaudojus smurtą ir specialias priemones, buvo

išvestas į lauką. Šie pareiškėjo skundo paaiškinimai akivaizdžiai melagingi ir nelogiški. Šių aplinkybių teismas neįvertino.

23. Atsakovas pažymi, kad teismo argumentas, jog nėra pateiktas aktas dėl sugadinto inventoriaus, yra nepagrįstas. Turto sugadinimas ar sulaužymas nėra privalomasis nustatyto režimo pažeidimo požymis – nuteistiesiems draudžiama daužyti kamerų duris, kitą inventorių ir tokiu būdu kelti triukšmą. Jeigu teismas ir matė, kad tokių duomenų trūksta ir be jų negalima teisingai išspręsti bylą, vykdydamas įstatymu nustatytą pareigą būti aktyviam, privalėjo tokius duomenis išreikalauti iš atsakovo.

24. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas, todėl naikinti Nutarimą ir Kalėjimų departamento Sprendimą nėra teisinio pagrindo.

25. Atsakovas Kalėjimų departamentas prisidėjime prie Pravieniškių PN-AK apeliacinio skundo palaiko apeliacinio skundo reikalavimus.

26. Kalėjimų departamentas pažymi, kad prieš priimdamas Sprendimą, surinko ir išsamiai išanalizavo visą su pareiškėjui skirta nuobauda susijusią medžiagą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti Pravieniškių PN-AK Nutarimą ir Kalėjimų departamento Sprendimą.

27. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, procesinių pareigų nevykdymą, nepagrįstą ir melagingą apeliacinio skundo pateikimą skirti atsakovui baudą, o esant abejonėms – išreikalauti iš atsakovo bylai reikšmingus dokumentus.

28. Pareiškėjo teigimu, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Atsakovo Tarnybiniuose pranešimuose yra rašoma apie pažeidimus 11 ir 12 būrių patalpose, tačiau pareiškėjas buvo patalpintas 9–10 būrių patalpose, kurios yra kitame bloke ir kitame pastato aukšte. Be to, kamerose esant sienai su dideliu stiklu, pareigūnai turėjo galimybę nustatyti daužiusių į kameros duris nuteistųjų asmenybes bei tai užfiksuoti vaizdo registratoriumi. Tarnybiniai pranešimai yra šabloniški, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nesilaikyta BVK 142 ir 143 straipsnių nuostatų.

29. Pareiškėjas pažymi, kad Nutarimas surašytas vadovaujantis Tarnybiniais pranešimais, kuriuose nurodomas 2019 m. liepos 24 d. įvykęs įvykis, todėl teismas pagrįstai nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurioje, pasak atsakovo, buvo nustatinėjamos 2019 m. liepos 25 d. veiksmų aplinkybės.

30. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas nepateikė teismui nei vieno naktį budėjusio būrių patalpose (jų įvykio metu buvo mažiausiai keturi) pareigūno tarnybinio pranešimo. Šie pareigūnai mažiausiai suinteresuoti bylos baigtimi. Visi tarnybiniai pranešimai buvo surašyti pareigūnų, priklausančių Pravieniškių PN-AK 3-čiojo sektoriaus vadovybei, kurie įstaigoje elgiasi savavališkai ir nesivadovauja humanizmo principais. Šių pareigūnų tarnybiniai pranešimai nesutampa su atsakovo pateiktomis versijomis, neatitinka tikrovės ir negali būti traktuojami kaip įrodymai.

31. Pareiškėjas pažymi, kad, pasak atsakovo, triukšmas truko 10–15 min., taigi jeigu kaliniai ir triukšmavo iš vakaro, tai vis tiek pilnai tikėtina, kad gerokai po vidurnakčio miegojo, todėl ir nurodė tai, ką tuo metu veikė. Šviesą ir televiziją prižiūrėtojai 22.30 val. išjungia, o tiems nuteistiesiems, kurie nesilaiko režimo (po 22.30 val.), pareigūnai skiria nuobaudas. Nuteistieji yra įpratinti anksti gultis ir stengtis užmigti;

32. Pareiškėjo teigimu, atsakovo paaiškinimai dėl pareiškėjo priešinimosi ir apie paraudimus sėdmenyse yra melagingi ir nelogiški. Jis jokių sužalojimų nepatyrė, medicininės apžiūros metu nugaros skausmu nesiskundė. Ši aplinkybė niekur nėra konstatuota.

33. Pareiškėjas pažymi, kad visi tarnybiniai pranešimai, surašyti nuteistųjų atžvilgiu, yra vienodi: surašyti tik pakeičiant laiką, kameros numerį ir žodžius, kuriuos vartojo nuteistieji. Veiksmai, kuriuos, kaip nurodyta, atliko nuteistieji, visiškai identiški („gulėjo lovoje“), nors veiksmas vyko skirtingose patalpose ir su skirtingais dalyviais. Atsakovas nenurodė priežasčių, kas ir kokiu tikslu surašė šiuos pranešimus, kurie buvo pasirašyti skirtingų asmenų.

34. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis ABTĮ 11 straipsnio 2 dalimi, 52 straipsnio 1 ir 3 dalimis, atsakovas pats turėjo būti aktyvus ir sąžiningai naudotis savo procesinėmis pareigomis ir teisėmis, neperkeliant naštos teismui.

35. Pareiškėjas akcentuoja, kad Tarnybiniuose pranešimuose 9–10 būrių nuteistųjų veiksmai neindividualizuoti; nuteistųjų veiksmai apibūdinami apibendrintai – triukšmo skleidimas, konkrečiai nenurodant, kokiu būdu 9–10 būrių nuteistieji kėlė triukšmą; apibendrintai nurodyta, kad į pareigūnų duodamus nurodymus nuteistieji nereagavo, o nustatyti nuteistuosius, iš vidaus daužiusius kameros duris, galimybės nebuvo, nes nuteistieji tuo metu buvo užrakinti kamerose. Pareigūnai nenurodė, kokiu principu nustatė, ar visų kamerų durys buvo daužomos, būtent kurių kamerų durys buvo daužomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 69-1412, kuriuo pareiškėjui M. Š. paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 30 dienų, ir Kalėjimų departamento 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 2S-4046, kuriuo nuobauda palikta nepakeista, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad padaryti procedūrinių nuobaudų skyrimo taisyklių pažeidimai Pravieniškių PN-AK vadovui užkirto kelią objektyviai nustatyti visas pareiškėjo galimai padaryto nusižengimo aplinkybes, jas tinkamai įvertinti ir priimti pagrįstą sprendimą, taip pat kad Pravieniškių PN-AK 2019 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. 69-1412 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, panaikino ginčijamus Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. 69-1412, Kalėjimų departamento 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 2S-4046.

38. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė atsakovas Pravieniškių PN-AK, kuriame teigia, kad: viena vertus, teismas nebuvo aktyvus ir pažeidė ABTĮ nuostatas, nes į bylą neišreikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 06-0-00181-19, iš atsakovo – duomenų apie pareiškėjo sugadintą inventorių; nesprendė dėl administracinės bylos sustabdymo ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu; kita vertus, byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą: tai patvirtina Tarnybiniai pranešimai ir kiti įrodymai. Teismas nepagrįstai pareiškėjo paaiškinimams suteikė aukštesnį patikimumo laipsnį nei pareigūnų paaiškinimams. Aplinkybė, kad prieš pareiškėją buvo panaudotos specialiosios prievartos priemonės, patvirtina Tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes,

kad pareiškėjas aktyviai priešinosi, dėl ko jo atžvilgiu buvo panaudota fizinė prievarta.

39. Atsakovas Kalėjimų departamentas prisidėjime prie apeliacinio skundo palaiko apeliacinį skundą.

40. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Apeliacinės instancijos teismas, atsakovo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus, kurie yra pakankami teisingam sprendimui priimti, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, todėl, jų nebekartodama, teisėjų kolegija pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

42. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, visų pirma, pažymėtina, kad nuteistieji už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą atsako tik tada, kai bylą nagrinėjančiam teismui pateikiami išsamūs įrodymai, jog šie asmenys iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką; be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija, o pagal bendrąjį principą in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) visi neaiškumai vertinami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1233/2014). Sprendžiant dėl nuobaudų, nustatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus; asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios pagrįstos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2891-575/2016).

43. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginio, kad teismas visapusiškam bylos išnagrinėjimui turėjo išreikalauti duomenis iš medžiagos, pridėtos prie ikiteisminio tyrimo Nr. 06-0-00181-19, ir nesustabdė bylos nagrinėjimo iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimai nusikalstamų veiksmų, kuriuose dalyvavo ir pareiškėjas, pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui nenurodė, nei kokie duomenys, susiję su pareiškėju, yra ikiteisminės tyrimo medžiagoje, nei kad šiame tyrime pareiškėjui yra pareikšti įtarimai / kaltinimai. Tokie duomenys nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Be to, byloje nėra duomenų, kad priimant ginčijamą Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. 69-1412, tokie duomenys buvo vertinami, juo labiau – kad jais būtų grindžiami ginčijami aktai. Nesant tokių duomenų – kad ikiteisminiame tyrime pareiškėjui yra pareikšti įtarimai / kaltinimai, nebuvo pagrindo stabdyti administracinę bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla.

44. Pagal BVK 143 straipsnio 2 dalį skiriant nuobaudas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

45. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra klastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

46. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo surinktais duomenimis apie pareiškėjo galbūt padaryto drausmės pažeidimo aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo pateiktuose įrodymuose – Tarnybiniuose pranešimuose, Drausmės komisijos protokole ir Teikime – užfiksuoti duomenys nepatvirtina pareiškėją atlikus veiksmus, už kuriuos jam skirta drausminė nuobauda.

47. Pažymėtina, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš pareiškėją nevertintinos, kadangi konkrečios aplinkybės bei jas galimai patvirtinantys įrodymai nebuvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

48. Be to, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nutarimas skirti vieną iš BVK 142 straipsnyje numatytų nuobaudų yra aktas, kuriame įgaliojimus skirti nuobaudas turintis pareigūnas pateikia nuteistajam kaltinimą dėl bausmės atlikimo režimo pažeidimo (BVK 143 str. 1 d.). Taigi nutarime dėl nuteistojo nubaudimo turi būti aiškiai suformuluotas jam reiškiamas kaltinimas dėl režimo pažeidimo konkrečiai nurodant pažeidimo padarymo laiką, vietą, režimo reikalavimus pažeidžiantys veiksmai ir jų teisinis įvertinimas (kvalifikavimas) pagal konkrečias teisės aktų normas. Nutarimas dėl nuteistojo nubaudimo, kuriame nesuformuluotas konkretus kaltinimas arba kaltinimas, kuris neatitinka faktinių aplinkybių, negali būti laikomas pagrįstu (žr., pvz., 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013; 2013 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1675/2013; 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013).

49. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Nutarimas negali būti laikomas teisėtu ir dėl procedūrinio pobūdžio pažeidimų: dėl Nutarime netinkamai suformuluoto kaltinimo, kuriame nenurodyta, kokią konkrečią Nuteistųjų dienotvarkės nuostatą galimai pažeidė pareiškėjas; Drausmės komisijos pirmininko teikime nepagrįstai išplėsto kaltinimo; pareiškėjo teisės dalyvauti Drausmės komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas jo elgesys, apribojimo.

50. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

51. Pareiškėjo prašymas skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinamas, kadangi bylos nagrinėjimo metu nenustatytas atsakovo siekis piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00640 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-1157-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02502-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. N. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja D. N. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA)

2018 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. BRK-3075 „Dėl paramos skyrimo dalies“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl paramos sumos už įrengtas skulptūras (14 vnt.) ir medinius atrakcionus (3 vnt.) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji 2012 m. liepos 25 d. pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – ir Paraišką). 2014 m. gruodžio 5 d. pareiškėja ir NMA pasirašė paramos sutartį dėl projekto Nr. 21M-KK-12-1-011336-PR001 įgyvendinimo (toliau – ir Paramos sutartis). Pagal Paramos sutartį kompensuojama iki 92 846,39 Eur visų tinkamų projekto išlaidų. Pareiškėja, įvykdžiusi dalį darbų, 2014 m. gruodžio 18 d. pateikė mokėjimo prašymą dėl 62 870,71 Eur dydžio išlaidų kompensavimo. NMA 2015 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. BRK-2813(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ bei nurodė, kad paramos suma mažinama iki 28 855,87 Eur ir vietoj mokėjimo prašyme nurodytos sumos išmokama 34 014,84 Eur, nes skulptūrų įrengimo (14 vnt.) investicijų išlaidų vertė viršija 15 432,11 Eur. 2015 m. gegužės 15 d. pareiškėja pateikė NMA antrąjį mokėjimo prašymą 29 975,65 Eur dydžio išlaidoms kompensuoti. 2015 m. balandžio 7 d. buvo sudaryta sutartis dėl medinių atrakcionų (3 vnt.). NMA 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendime Nr. BRK-7525(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ nurodė, kad bus išmokama 15 277,99 Eur, nes medinių atrakcionų (3 vnt.) investicijų išlaidų vertė viršija 1 393,29 Eur. Pareiškėja, nesutikdama su minėtais NMA sprendimais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris jos skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo NMA iš naujo apskaičiuoti skiriamos paramos sumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2018 m. birželio 25 d. NMA priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, jog netinkama finansuoti suma už skulptūras (14 vnt.) yra 12 495,63 Eur, o už medinius atrakcionus (3 vnt.) – 1 393,29 Eur.

3. Pareiškėja teigė, kad atsakovas ištaisė tik dalį teismo sprendime nurodytų pažeidimų. Pagal ginčijamą Sprendimą nurodyta netinkama finansuoti suma (1 393 Eur) už medinius atrakcionus (3 vnt.) yra identiška tai sumai, kuri buvo nustatyta ankstesniame, Vilniaus apygardos administracinio teismo panaikintame, 2015 m. rugpjūčio 19 d. NMA sprendime, tačiau jokie dokumentai / įrodymai, kodėl tinkama finansuoti suma pripažįstama tik ši suma, o ne visa pareiškėjos prašoma kompensuoti suma, nepateikiami. Pareiškėjos nuomone, NMA tik formaliai atliko naują jos investicijų rinkos kainos nustatymo vertinimą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad medinių atrakcionų (3 vnt.) atveju NMA neatliko jokių papildomų veiksmų tam, kad būtų iš naujo nustatyta pareiškėjos įrengtų medinių atrakcionų (3 vnt.) rinkos vertė. Skulptūrų (14 vnt.) atveju NMA pripažino 2 936,49 Eur sumą tinkamą finansuoti, tačiau neaišku, kodėl papildomai tinkamai finansuoti pripažinta 2 936,49 Eur, o ne visa likusi nekompensuota suma. Kadangi NMA netinkamai įvykdė teismo sprendimą, Sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

4. Pareiškėja nurodė, kad NMA, priimdama Sprendimą, rėmėsi tiekėjų apklausos pažyma dėl medinių skulptūrų kainos (toliau – ir Pažyma). Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog NMA minėtą pažymą naudojo ne tik jos atžvilgiu, bet ir kitų paramos gavėjų atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birelio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3889-575/2018, pasisakydamas dėl šios Pažymos, pažymėjo, jog apeliantas teisingai nurodo, kad Pažymoje vienu atveju nurodoma, kad skulptūrų kaina skaičiuojama su pristatymu, kitoje Pažymos vietoje kaina nurodoma be pristatymo. Be to, Pažymoje nurodyta, jog pateikiama kaina už 1 m, bet iš bylos medžiagos neaišku, koks yra bendras skulptūrų ilgis. Nėra aišku, ar Pažymoje buvo įvertintos skulptūrų pastatymo sąnaudos. Teismo nuomone, pareiškėjo įrengtų skulptūrų vidutinė rinkos kaina buvo nustatinėjama atmestinai ir pažeidžiant viešojo administravimo subjektų veiklai keliamus reikalavimus. Nustatyti prieštaravimai ir netikslumai yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamo atsakovo Sprendimo dalį dėl paramos už pareiškėjo įrengtas skulptūras (14 vnt.) sumažinimo. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas grindžiamas būtent Pažyma, darytina išvada, jog Sprendimas yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.

5. Pareiškėja akcentavo, kad teismas jau buvo nurodęs, jog šiuo atveju nėra galimybės nustatyti, kaip konkrečiai buvo pritaikytas palyginamasis metodas ir gauta UAB „Civitta“ 2015 m. vasario 4 d. ekspertinio

vertinimo ataskaitoje Nr. C-67 (toliau – ir Ataskaita Nr. C-67) nurodoma skulptūrų vidutinė rinkos kaina. Be to, Sprendime nenurodyta, jog asmenys (A. V. ir D. V.), kurie parengė Ataskaitą Nr. C-67, turėtų turto vertintojo kvalifikaciją. Nors nurodoma, kad nustatant skulptūrų kainą buvo įskaičiuotos transportavimo išlaidos, tačiau jokių objektyvių įrodymų, išskyrus deklaratyvius NMA teiginius, nėra.

6. Pareiškėja tvirtino, kad neaišku, kokiais duomenimis / įrodymais yra grindžiamas Sprendimas. Be to, nėra pateikti jokie papildomi paaiškinimai, kodėl, lyginant su 2015 m. kovo 20 d. NMA sprendime nurodyta skulptūrų (14 vnt.) kaina, tinkama finansuoti suma NMA papildomai pripažino tik 2 936,49 Eur, o ne visą nekompensuotą sumą.

7. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2017 m. kovo 23 d. raštas (toliau – ir Raštas) negali būti laikomas įrodymu, pagrindžiančiu Sprendime nurodytą pareiškėjos skulptūrų rinkos kainą, nes jame nepasisakoma apie konkrečią skulptūrų kainą, o nurodoma, jog kaina galėtų būti nustatoma pagal panašių medžio skulptūrų pardavimo kainas rinkoje. Taip pat nereikšmingais laikytini Rašte nurodyti argumentai, jog įrengtos skulptūros yra menkos meninės vertės, techniškai atliktos prastai, kadangi teisės aktai nenumato, kokie meniniai reikalavimai taikomi skulptūroms.

8. Pareiškėja pabrėžė, kad nors teismas nurodė, kad medinių atrakcionų vertės skaičiavimai laikytini nepagrįstais, todėl NMA turi iš naujo įvertinti pareiškėjos įrengtų medinių atrakcionų (3 vnt.) rinkos kainą, tačiau NMA priėmus naują Sprendimą, nepasikeitė nei suma (1 213,29 Eur), kurią pripažino tinkama finansuoti, nei dokumentai / įrodymai, kurių pagrindu NMA nustatinėjo medinių atrakcionų (3 vnt.) rinkos kainą, taigi NMA dėl medinių atrakcionų jokių naujų vertinimų neatliko.

9. Pareiškėja teigė, kadangi Sprendimas buvo priimtas neatsižvelgus į teismo sprendime nurodytus įpareigojimus, naujas vertinimas buvo atliktas formaliai, todėl toks individualaus administracinio teisės akto pagrindimas negali būti laikomas teisėtu ir tinkamu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio prasme.

10.Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11.Atsakovas nurodė, kad, vykdydamas teismo sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus prašymus ir nustatė, jog jai nekompensuojama 20 078,58 Eur paramos suma.

12.Atsakovas paaiškino, kad UAB „Civitta“ 2015 m. vasario 4 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. C-67 nustatyta, kad dalies pirkimo dokumentuose nurodytų investicijų (transporto priemonių parkavimo aikštelės su žvyro danga (300 kv. m), medinių rekreacinių takų (700 kv. m), skulptūrų (14 vnt.), užtvarų (6 vnt.)) rinkos vertė yra 25 630,22 Eur (neįskaitant PVM), o pareiškėja deklaravo 57 634,38 Eur be PVM. NMA, remdamasi minėta Ataskaita Nr. C-67, nustatė, kad netinkama finansuoti yra 32 004,16 Eur išlaidų suma (neįskantant PVM). NMA, vertindama antrąjį pareiškėjos mokėjimo prašymą, vėl kreipėsi į UAB „Civitta“, kuri 2015 m. liepos 27 d. pateikė ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. 31 (toliau – ir Ataskaita Nr.  31), kurioje nustatyta, jog dalies pirkimo dokumentuose nustatytų investicijų (apžvalgos aikštelės, persirengimo kabinų (3 vnt.), rodyklių (25 vnt.), lauko tualetų (4 vnt.), stalų (4 vnt.), suolų (15 vnt.), medinių atrakcionų (3 vnt.), laužaviečių (3 vnt.), šiukšlių dėžių (11 vnt.)) rinkos vertė buvo 10 459,09 Eur neįskaičiuojant PVM, o pareiškėja deklaravo 26 789,82 Eur be PVM investicijų sumą. Remdamasi minėta ataskaita, NMA netinkama finansuoti pripažino 16 330,73 Eur sumą neįskaičiuojant PVM. Įvertinusi pažeidimą, NMA 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. BRK-7525 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ informavo pareiškėją apie nekompensuojamą 14 697,66 Eur pramos sumą ir išmokamą 15 277,99 Eur paramos sumą vietoj prašytų 29 975,65 Eur.

13.Atsakovas nurodė, kad teismas įpareigojo NMA iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai paramos sumą pagal pateiktus mokėjimo prašymus. Kai byla buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme,

papildomai buvo atlikta nurodytų investicijos rinkos kainos įvertinimo ekspertizė ir nustatyta, kad pagal pirmąjį mokėjimo prašymą investicijų vidutinių kainų suma yra 27 605 Eur be PVM (UAB „Civitta“ nustatė 20 788,93 Eur be PVM), pagal antrąjį mokėjimo prašymą – 13 098 Eur be PVM (UAB „Civitta“ nustatė 9 245,80 Eur be PVM). Taigi NMA, vykdydama teismo nutartį ir vadovaudamasi apskaičiuotomis mokėjimo prašymuose deklaruotų investicijų rinkos kainomis bei 2018 m. gegužės 31 d. UAB „Civitta“ paaiškinimu prie ataskaitų, pervertino mokėjimo prašymus ir perskaičiavo tinkamų finansuoti išlaidų sumas.

14.Atsakovas pažymėjo, jog pirmojo bylinėjimosi teisme metu ekspertas nevertino skulptūrų ir vienos iš medinių atrakcionų kainos, nurodydamas, kad minėtos investicijos yra meno kūriniai ir jų kainą gali pasakyti tik autorius, todėl, pateikdamas vertinimą, darė prielaidą, jog skulptūrų ir atrakcionų (3 vnt.) vertė atitiko nurodytą vertę. Tuo tarpu UAB „Civitta“ ekspertai, remdamiesi UAB „Sistela“ nustatytais įkainiais, įvertino atrakcionus (3 vnt.). Nagrinėjant bylą, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2017 m. kovo 23 d. Lietuvos tautodailininkų sąjungos raštas, kuriame nurodyta, jog skulptūros neturi meninės ir išliekamosios vertės, todėl tokių skulptūrų kaina galėtų būti vertinama pagal panašių medžio drožinių pardavimo kainas rinkoje. Kadangi skulptūros kainos nustatymui nėra taikoma Sistela programa, buvo atlikta apklausa. Todėl pareiškėjos skundo argumentai, kad NMA nepagrindė, kaip buvo apskaičiuota skulptūrų kaina, yra nepagrįsti.

15.NMA vertinimu, Sprendime pareiškėjos padaryti pažeidimai detaliai aprašyti ir nurodytos pažeistų teisės aktų nuostatos, pagal kurias apskaičiuotos bei pritaikytos sankcijos, detaliai aprašytas sankcijų skaičiavimas. Sprendimas pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimas pasirašytas tam įgaliojimą turinčio asmens. Taigi jis atitinka VAĮ reikalavimus.

II.

16.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjos D. N. skundą atmetė.

17.Teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 5 d. tarp pareiškėjos ir NMA buvo sudaryta paramos sutartis dėl projekto Nr. 21M-KK-12-1-011336-PR001 įgyvendinimo. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 18 d. pateikė mokėjimo prašymą 62 870,71 Eur dydžio išlaidų kompensavimui. 2015 m. vasario 4 d. UAB „Civitta“ parengė ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. C-67, kurios metu buvo nustatomos investicijų: aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbų (3,0 ha), kūdrų įrengimo (3 vnt.), medinių rekreacinių takų (700 kv. m), transporto priemonių parkavimo aikštelės su žvyro danga (300 kv. m), informacinio stendo, užtvarų (6 vnt.), stacionarių žemėlapių (2 vnt.), skulptūrų (14 vnt.), vidutinės rinkos kainos. 2015 m. kovo 20 d. NMA priėmė sprendimą Nr. BRK-2813(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ bei nurodė, kad paramos suma yra sumažinama 28 855,87 Eur ir vietoje mokėjimo prašyme nurodytos 62 870,71 Eur paramos sumos išmokama 34 014,84 Eur dydžio suma. 2015 m. gegužės 15 d. pareiškėja pateikė NMA antrąjį mokėjimo prašymą 29 975,65 Eur dydžio išlaidų kompensavimui. 2015 m. liepos 27 d. UAB „Civitta“ parengė ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. 31, kurioje nustatė, kad padidintos apžvalgos aikštelės, persirengimo kabinų (3 vnt.), rodyklių (25 vnt.), lauko tualetų (4

vnt.), stalų (4 vnt.), suolų (15 vnt.), medinių atrakcionų (3 vnt.), laužaviečių (3 vnt.), šiukšlių dėžių (11 vnt.) kainos. 2015 m. rugpjūčio 19 d. NMA priėmė sprendimą Nr. BRK-7525(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ bei nurodė, kad vietoje antrajame mokėjimo prašyme nurodytos 29 975,65 Eur paramos sumos išmokama 15 277,99 Eur dydžio suma. Pareiškėja, nesutikdama su nurodytais NMA sprendimais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris panaikino ginčijamus NMA sprendimus ir įpareigojo NMA iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai skiriamos paramos sumą pagal jos 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. gegužės 15 d. mokėjimo prašymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taip pat teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 23 d. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija pateikė raštą dėl medžio drožinių (lauko skulptūrų) meninės vertės ir kainos, o 2018 m. birželio 25 d. NMA priėmė sprendimą Nr. BRK-3075 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“, kad netinkama finansuoti suma už skulptūras (14 vnt.) yra 12 495,63 Eur, o netinkama finansuoti suma už medinius atrakcionus (3 vnt.) yra 1 393,29 Eur.

18.NMA Sprendime nurodė, kad vadovaudamasi teismo eksperto apskaičiuotomis mokėjimo prašymuose deklaruotų investicijų rinkos kainomis bei 2018 m. gegužės 31 d. UAB „Civitta“ paaiškinimu prie ekspertinio konsultavimo ataskaitų Nr. C-67 ir Nr. 31 (toliau – ir Paaiškinimas), NMA pervertino mokėjimo prašymus ir perskaičiavo tinkamų finansuoti išlaidų sumas. Pareiškėjai pagal pirmąjį mokėjimo prašymą išmokama anksčiau nekompensuota 8 777,30 Eur paramos, o pagal antrąjį mokėjimo prašymą – 3 466,98 Eur paramos suma (iš viso – 12 244,28 Eur). NMA Sprendime nurodė, kad teismo ekspertas nevertino skulptūrų ir vieno iš medinių atrakcionų kainos, nurodydamas, kad minėtos investicijos yra meno kūriniai ir jų kainą gali pasakyti tik autorius, todėl pateikdamas vertinimą darė prielaidą, jog skulptūrų ir atrakcionų (3 vnt.) vertė atitiko nurodytą vertę. Tuo tarpu UAB „Civitta“ ekspertai įvertino atrakcionus (3 vnt.), remdamiesi UAB „Sistela“ nustatytais įkainiais. Vertinant konkrečios investicijos rinkos kainą buvo vadovaujamasi prielaida, kad rinkoje yra pakankamai numatytos investicijos analogų, todėl rinkos kaina nustatyta palyginamuoju metodu. Pareiškėjai pagal pirmąjį mokėjimo prašymą nekompensuojama 11 246,07 Eur paramos suma, o pagal antrąjį – 1 253,96 Eur. Pareiškėjai gali būti atlygintina tik būtina ir mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga paramos suma, t. y. ne didesnė nei 8 091,95 Eur (8 991,06 Eur didžiausia nurodytų investicijų rinkos vertė, remiantis UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitomis bei paaiškinimu prie ataskaitų x 90 proc. paramos intensyvumas) (be PVM), kuri nustatyta pasitelkus nepriklausomus ekspertus, NMA atlikus užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę (Ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-67 ir Nr. 31).

19.Byloje buvo nustatyta, kad Lietuvos tautodailininkų sąjungai buvo pateiktos pareiškėjos deklaruotų skulptūrų nuotraukos, kurias įvertinę tautodailės meno specialistai padarė išvadą, jog ginčo skulptūros nėra kažkuo ypatingos, todėl jų kainas galima nustatyti lyginant jas su kitomis rinkoje egzistuojančiomis panašiomis skulptūromis. Tautodailininkų sąjunga nurodė, kad sunku įžvelgti darbų, pateiktų nuotraukose, meninę ir išliekamąją vertę, todėl tokių skulptūrų kaina galėtų būti vertinama pagal panašių medžio drožinių pardavimo kainas rinkoje. Vadovaudamasi pateikta informacija bei Ataskaitoje Nr. C-67, Ataskaitoje Nr. 31 ir Paaiškinime pateikta informacija, NMA priėmė sprendimą nekompensuoti skulptūrų (14 vnt.) 11 246,07 Eur (12 495,63 Eur netinkamos deklaruoti išlaidos x 90 proc. paramos intensyvumas) bei medinių atrakcionų (3 vnt.) 1 253,96 Eur (1 393,29 Eur netinkamos deklaruoti išlaidos x 90 proc. paramos intensyvumas) sumos. Pagal pirmąjį mokėjimo prašymą nekompensuojama 11 246,07 Eur paramos suma, o pagal antrąjį – 1 253,96 Eur.

20.Atliekant ekspertinį vertinimą nustatyta, kad pirkimo dokumentuose nurodytų investicijų (skulptūrų (14 vnt.) ir medinių atrakcionų (3 vnt.)) didžiausia rinkos vertė yra 8 991,06 Eur neįskaitant PVM (pareiškėja mokėjimo prašymuose deklaravo 22 879,98 Eur be PVM). NMA, nustatydama netinkamas finansuoti išlaidas, rėmėsi Paaiškinimu, kuriame nurodyta investicijų kainų skaičiavimo metodologija. Investicijų kainos nustatytos remiantis viešai prieinama informacija (VĮ Registrų centro duomenų baze, UAB „Creditinfo Lietuva“, Lietuvos statistikos departamento, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

naujienų portalų skelbiama informacija), atliekant patikras nustatytais faktiškai sunaudotų medžiagų, darbų ir mechanizmų kiekiais, kurie yra reikalingi konkretiems rekreaciniams objektams sukurti.

21.Teismo vertinimu, NMA, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, į objektyvių faktinių aplinkybių visumą bei remdamasi pateiktomis ekspertinių konsultacijų ataskaitomis ir Paaiškinimu, Lietuvos tautodailininkų sąjungos 2017 m. kovo 23 d. raštu „Dėl skulptūrų vertinimo“, pagrįstai nustatė, kad nurodytų investicijų išlaidų vertė viršija rinkos kainą (pagal 2015 m. kovo mėn. patvirtintus „Sistelos“ įkainius, medinių atrakcionų (3 vnt.) vertė yra 1 213,29 Eur (neįskaitant PVM), pagal UAB „Civitta“ pateiktą medinių skulptūrų tiekėjų apklausos pažymą, didžiausia skulptūrų (14 vnt.) vertė yra 7 777,77 Eur (neįskaitant PVM)). Nustatyta, kad nurodytų investicijų kainos yra nepagrįstai didelės ir netinkamos finansuoti, nes išanalizavus rinkos kainas nustatyta, kad tokia suma nebuvo būtina ir nebuvo mažiausia įgyvendinant Projektą. Netinkama finansuoti yra 13 888,92 Eur suma (12 495,63 Eur netinkamos finansuoti skulptūrų (14 vnt.) išlaidos + 1 393,29 Eur netinkamos finansuoti medinių atrakcionų (3 vnt.) išlaidos)), neįskaitant PVM. Pritaikius 90 proc. paramos intensyvumą, pagal mokėjimo prašymus nekompensuojama 12 500,03 Eur paramos suma: 13 888,92 Eur netinkamos finansuoti nurodytų investicijų išlaidos x 90 proc. paramos intensyvumas = 12 500,03 Eur.

22.Teismas sprendė, kad NMA, priimdama Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių buvo įsteigta ir ji turi atitinkamus įgaliojimus.

III.

23.Pareiškėja D. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir panaikinti Sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24.Pareiškėjos teigimu, NMA tik formaliai atliko naują investicijų rinkos kainos nustatymo vertinimą, nes, priimdama Sprendimą, iš esmės rėmėsi tais pačiais dokumentais. Iš Sprendimo turinio darytina išvada, jog NMA neatliko jokių papildomų veiksmų tam, kad būtų iš naujo nustatyta pareiškėjos įrengtų medinių atrakcionų (3 vnt.) rinkos vertė. Skulptūrų (14 vnt.) atveju NMA pripažino papildomą 2 936,49 Eur sumą tinkama finansuoti, tačiau, kaip ir medinių atrakcionų atveju, šį sprendimą grindė tais pačiais įrodymais kaip ir bylą nagrinėjant pirmą kartą, t. y. NMA nepateikė kitų įrodymų, kurių būtų neįvertinę teismai. Taigi atsakovas šiuo atveju neįvykdė teismo sprendimo, todėl Sprendimas laikytinas neteisėtu ir turi būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad NMA Sprendimą priėmė iš naujo neatlikusi pareiškėjos įrengtų skulptūrų (14 vnt.) ir medinių atrakcionų vertės nustatymo, todėl teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu.

25.Pareiškėja nurodo, kad NMA, priimdama 2015 m. kovo 20 d. sprendimą, rėmėsi Ataskaita Nr. C-67, kurios dalis dėl skulptūrų (14 vnt.) rinkos vertės grindžiama tiekėjų apklausos pažymą dėl medinių skulptūrų kainos. Tą pačią pažymą NMA naudoja ir kitų paramos gavėjų atžvilgiu, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog remtis vien tik pažymos ir ataskaitos duomenimis, kaip to prašo NMA, nėra pagrindo. Pareiškėjos įsitikinimu, Ataskaitoje Nr. C-67 ir Pažymoje pateikti duomenys nepagrindžia, jog pareiškėjos nurodyta įrengtų skulptūrų (14 vnt.) vertė viršija rinkos kainą, tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, vadovavosi minėtais duomenimis.

26.Pareiškėjos nuomone, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2017 m. kovo 23 d. raštas negali būti laikomas įrodymu, pagrindžiančiu Sprendime nurodytą pareiškėjos skulptūrų rinkos kainą, kadangi jame nepasisakoma apie konkrečią skulptūrų kainą, o nurodoma, jog kaina galėtų būti priklausoma pagal

panašių medžio skulptūrų pardavimo kainas rinkoje. Taip pat nepagrįsti bei nereikšmingi Rašte nurodyti argumentai dėl skulptūrų menkos meninės vertės ir techninio atlikimo, nes paramos skyrimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato, kokie meniniai reikalavimai taikomi skulptūroms. Jokių meninių reikalavimų skulptūroms nepateikė ir NMA.

27.Pareiškėja pažymi, kad NMA priėmus naują Sprendimą nepasikeitė nei suma (1 213,29 Eur), kurią tinkama finansuoti pripažino atsakovas, nei dokumentai / įrodymai, kurių pagrindu NMA nustatinėjo medinių atrakcionų (3 vnt.) rinkos kainą, todėl darytina išvada, jog NMA dėl medinių atrakcionų jokių naujų vertinimų neatliko. Atsakovas medinio atrakciono nevertino kaip skulptūros, nors paaiškinimuose prie ataskaitų pateikiama priešinga pozicija.

28.Pareiškėjos teigimu, teismas apsiribojo NMA atsiliepimo, Sprendimo, Paaiškinimų perrašymu, o dėl pareiškėjos skunde pateikiamų argumentų nepasisakė. Taip pat teismas neištyrė visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus bylą nagrinėjant pirmą kartą. Pareiškėja mano, kad Sprendimas priimtas neatsižvelgus į teismo sprendime nurodytus įpareigojimus jos įrengtų skulptūrų (14 vnt.) ir medinių atrakcionų (3 vnt.) kainą nustatyti iš naujo. Naujas vertinimas buvo atliktas tik formaliai, t. y. nerenkant jokių papildomų duomenų ir įrodymų tam, kad iš naujo būtų atliktas pareiškėjos investicijų kainos vertinimas. Toks individualaus administracinio teisės akto pagrindimas negali būti laikomas teisėtu ir tinkamu VAĮ 8 straipsnio prasme.

29.Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

30.Atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai sutampa su atsiliepimo, pateikto pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios meno institucijos – Lietuvos tautodailininkų sąjungos teikiama nuomonė dėl skulptūrų ir jų kainų nustatymo metodikos parinkimo yra kompetentingo subjekto nuomonė tokiais klausimais. NMA sutinka su teismo sprendimu ir pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31.Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. BRK-3075 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ dalies, kuria paramos gavėjos patirtos išlaidos medinių skulptūrų (14 vnt.) ir medinių atrakcionų (3 vnt.) įsigijimui buvo pripažintos netinkamomis deklaruoti išlaidomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

32.Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, pripažinęs, kad nurodytų investicijų kainos yra nepagrįstai didelės ir netinkamos finansuoti, kadangi, išanalizavus rinkos kainas, nustatyta, jog tokia suma nebuvo būtina ir nebuvo mažiausia įgyvendinant projektą.

33.Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kurio reikalavimą iš esmės grindžia teiginiais, kad NMA nepagrįstai neatliko naujo vertinimo ir neatsižvelgė į teismo sprendime nurodytus įpareigojimus jos įrengtų skulptūrų (14 vnt.) ir medinių atrakcionų (3 vnt.) kainą nustatyti iš naujo, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios aplinkybės neįvertino.

34.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35.Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog NMA vadovavosi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 5.10 papunkčiu, kuris nustato, jog siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, gali atlikti tikrinimą vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, kilus įtarimų dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti NMA gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus). Atsižvelgiant į tai, NMA pagrįstai atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę.

36.Vadovaujantis Administravimo taisyklių 3 punktu, tinkamos finansuoti išlaidos –įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje, kai tokia sutartis sudaroma, nurodytas sąlygas ir nepažeidžiant Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų nuostatų (investicinėms priemonėms). Pagal šiame punkte pateikiamą tinkamų finansuoti išlaidų apibrėžimą, taip pat būtina įvertinti, ar patirtos išlaidos atitinka Paramos sutartyje nurodytas sąlygas. Pagal šalių sudarytos Paramos sutarties 4 punkto nuostatas, išmokant paramos lėšas, paramos gavėjui kompensuojamos tik tos investicijos (sąnaudos, išlaidos), kurios yra: tiesiogiai susijusios su projekto, kuriam teikiama parama, įgyvendinimu (4.1 p.); būtinos projektui įgyvendinti ir atitinka skaidraus finansų valdymo, sąnaudų efektyvumo ir kaštų – naudos principus (4.2 p.); laikomos tinkamomis finansuoti. Vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) nuostatomis, ir numatytos paraiškoje bei miškotvarkos projekte (4.3 p.); patirtos ne anksčiau kaip prieš 2 metus iki paraiškos pateikimo ir projekto įgyvendinimo metu, ir tiesiogiai susijusios su projekto įgyvendinimu (4.4 p.); pagrįstos, identifikuojamos ir patvirtinamos atitinkamais dokumentais (4.6 p.). Šios Paramos sutarties nuostatos suponuoja, kad investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su sąnaudų efektyvumo ir kaštų – naudos principais.

37.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog asmuo, prisiėmęs įsipareigojimus atlikti pirkimus už mažiausią kainą, turi siekti mažiausios rinkoje pirkimo kainos, o NMA, kai jai kyla įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlieka ekspertizę, ir vadovaudamasi jos rezultatais

priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017).

38.Taigi NMA, kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ar paslaugų kainų, gali atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir ekspertizės išvada laikytina leistina įrodinėjimo priemone NMA sprendžiant klausimą dėl išlaidų tinkamumo, tačiau galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, vadovaudamasi ekspertizės rezultatais, priima NMA (Administravimo taisyklių 5.10 p.). NMA, priimdama individualų administracinį teisės aktą, kuriuo nusprendžiama sumažinti mokamos paramos dydį, kai pripažįstama netinkama kompensuoti paramos suma ir skiriama sankcija, ir kuris grindžiamas ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis išvadomis, individualiame administraciniame teisės akte turi detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina ekspertizių(-ės) aktuose(-e) nurodytos išvados ir kaip šios išvados paneigia paramos gavėjo pateiktus įrodymus, susijusius su jo realiai patirtomis išlaidomis ir prisiimtais įsipareigojimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016).

39.Pažymėtina, jog teismų praktikoje tam, kad būtų galima vertinti ekspertinį tyrimą bei jo pagrindu padarytas išvadas kaip patikimas, atsižvelgiama į keletą esminių aspektų. Pirma, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstą teisę atlikti ekspertinį tyrimą, derančią su kvalifikaciniais gebėjimais (profesionalumo principą). Antra, daromų išvadų pagrįstumą: išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kalbant apie darbų ir paslaugų kainas, inter alia (be kita ko) aiškų ir suprantamą palyginamąjį vertinimą su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimą (profesinių sprendimų skaidrumo principą). Visa tai tiesiogiai implikuoja ir objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017).

40.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad NMA, remdamasi ekspertų išvadomis, nustato ir įvertina faktus, susijusius su prekių, paslaugų ar darbų kainos, paramos gavėjui atlikus pirkimus, pagrįstumu, o nustačiusi, kad ši kaina nepagrįstai didelė, ir priimdama galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatydama paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydį, taikydama sankciją, gali vadovautis ekspertizių (-ės) aktuose(-e) pateiktomis ekspertų išvadomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017). Taigi teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog NMA užsakymu UAB „Civitta“ atliktos skaičiuojamų kainų ekspertizės ataskaitos yra tik vienas iš įrodymų byloje, kurį galima paneigti pateikus kitus (priešingus) rašytinius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017; 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3859-438/2018). Vienu iš tokių NMA atlikto ekspertinio tyrimo rezultatus paneigiančių įrodymų teismų praktikoje pripažįstama eksperto išvada (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018).

41.Byloje nustatyta, kad bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjos prašymu buvo paskirta teismo ekspertizė siekiant nustatyti, ar pareiškėjos įrengtų įrengimų investicijų išlaidų vertė atitinka rinkos kainą. Ekspertizę atliko ir ekspertizės aktą teismui pateikė teismo ekspertas dr. D. K.. Teismo ekspertas dr. D. K. atliko objekto apžiūrą, paskaičiavo atliktų darbų vidutinę rinkos kainą ir nustatė, jog dalis pagal Paramos sutartį patirtų išlaidų yra nepagrįstos, t. y. pareiškėjos mokėjimo prašyme nurodyta investicijų vertė 20 841 Eur viršijo rinkos kainą.

42.NMA, iš naujo įvertindama pareiškėjos pateiktus mokėjimo prašymus ir priimdama skundžiamą Sprendimą, atsižvelgė į Ataskaitose Nr. C-67 ir Nr. 31 pateiktus duomenis, vadovavosi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atliktos teismo ekspertizės metu apskaičiuotomis mokėjimo prašymuose deklaruotų investicijų kainomis, UAB „Civitta“ 2018 m. gegužės 31 d. paaiškinimu prie ekspertinio konsultavimo ataskaitų Nr. C-67 ir Nr. 31 bei Lietuvos tautodailininkų sąjungos 2017 m. kovo 23 d. raštu. Taigi darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi ne tik savo surinktais įrodymais, bet ir kitais byloje pateiktais duomenimis, tuo tarpu pareiškėja kitų įrodymų, paneigiančių NMA Sprendime padarytas išvadas, nepateikė. Atsižvelgus į tai, atmestini pareiškėjos argumentai, kad atsakovas iš naujo neatliko jokio papildomo vertinimo.

43.Pažymėtina, kad teismo ekspertas nevertino skulptūrų ir medinių atrakcionų kainos, nurodydamas, jog minėtos investicijos yra meno kūriniai ir jų kainą gali pasakyti tik autorius, todėl pateikdamas vertinimą darė prielaidą, jog skulptūrų ir atrakcionų vertė atitiko nurodytą vertę. Tuo tarpu UAB „Civitta“ ekspertai, remdamiesi UAB „Sistela“ nustatytais įkainiais, įvertino atrakcionus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos tautodailininkų sąjunga 2017 m. kovo 23 d. rašte nurodė, kad sunku įžvelgti darbų, pateiktų nuotraukose, meninę ir išliekamąją vertę, todėl tokių skulptūrų kaina galėtų būti vertinama pagal panašių medžio drožinių pardavimo kainas rinkoje. Iš esmės toks vertinimas dėl skulptūrų ir medinių atrakcionų buvo pateiktas UAB „Civitta“ ataskaitose. Administracinių teismų praktikoje Lietuvos tautodailininkų sąjungos nuomonė tokio pobūdžio bylose vertinama kaip vienas iš įrodymų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3889-575/2018). Nagrinėjamoje byloje, įvertinus Lietuvos tautodailininkų sąjungos nuomonę, kad šioje byloje vertintos medinės skulptūros yra menkos meninės vertės, nėra pagrindo jų verte laikyti kainos, kuri yra nurodyta susitarime tarp autoriaus ir užsakovo. Šią išvadą pagrindžia ir tiekėjų apklausos pažyma dėl medinių skulptūrų kainos bei Lokalinė medinių atrakcionų sąmata. Nagrinėjamu atveju turėtų būti vadovaujamasi UAB „Civitta“ ataskaita, kiek tai susiję su skulptūrų investicijų išlaidų vertinimu, nes kitų leistinų įrodymų pareiškėja ginčijamu klausimu nepateikė nei nagrinėjant administracinę bylą NMA, nei nagrinėjant šią bylą teisme. Šio vertinimo nepaneigia pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3889-575/2018, 2018 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018), kadangi, įvertinus nagrinėjamoje byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, nagrinėjamos ir apeliaciniame skunde nurodytų bylų faktinės aplinkybės nėra tiek panašios, kad šios bylos turėtų būti sprendžiamos analogiškai.

44.Įvertinus minėtas aplinkybes laikytina, kad NMA, vertindama pareiškėjos mokėjimo prašymuose deklaruotų investicijų (skulptūrų ir medinių atrakcionų) kainas, pagrįstai rėmėsi Ataskaitose Nr. 31 ir Nr. C-67 bei UAB „Civitta“ 2018 m. gegužės 31 d. paaiškinime prie ekspertinio konsultavimo ataskaitų Nr. 31 ir Nr. C-67 pateiktais duomenimis, todėl pagrįstai priėmė sprendimą nekompensuoti skulptūrų (14 vnt.) 11 246 Eur bei medinių atrakcionų (3 vnt.) 1 253,96 Eur sumos.

45.Vertinant šioje byloje ginčijamo Sprendimo atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

46.Nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas pagrįstas tiek ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, tiek faktiniais duomenimis, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

47.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

48.Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, nėra pagrindo jai priteisti ir bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00623 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-3526-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01849-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Serenus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Serenus“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Serenus“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2019 m. balandžio 16 d. raštą Nr. (6.5)-2D-5160 (toliau – ir Raštas, Sprendimas) bei įpareigoti Inspekciją pakartotinai apsvarstyti 2018 m. spalio 10 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1227 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Rašte Inspekcija pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) yra tinkamai įvykdžiusi Privalomojo nurodymo reikalavimus. Tačiau, pareiškėjo teigimu, Administracija Privalomojo nurodymo neįvykdė nei 2018 m. lapkričio 16 d. raštu, nei 2019 m. vasario 27 d. raštu.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybėje 2018 m. balandžio 30 d. buvo pristatyti nauji Bendrojo plano sprendiniai, susipažinimas su šiais sprendiniais vyko nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., taip pat buvo teikiami pasiūlymai dėl sprendinių koregavimo. Bendrasis planas buvo patikslintas, o jo viešinimas pratęstas iki 2018 m. liepos 24 d. Pasiūlymą dėl pareiškėjo valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Žemės sklypas), pateikė ir buvęs Žemės sklypo savininkas A. V., iš kurio Žemės sklypo dalį įsigijo pareiškėjas ir perėmė visas teises bei pareigas, susijusias su teiktais pasiūlymais dėl Bendrojo plano keitimo. A. V. 2018 m. liepos 24 d. pateikė pasiūlymus dėl patikslinto Bendrojo plano sprendinių tikslinimo, tačiau Administracija 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu į pasiūlymus neatsižvelgė. UAB „Serenus“ apskundė 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Inspekcijai, kuri pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Administraciją motyvuotai atsakyti į pateiktus pasiūlymus. Administracija 2018 m. lapkričio 16 d. raštu pakartotinai atsakė į dalį teiktų pasiūlymų. Inspekcija Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. atsakymą vertino kaip netinkama, todėl Vilniaus apygardos administraciniame teisme inicijuota administracinė byla Nr. eI-2362-244/2019. Administracinės bylos nagrinėjimo metu Administracija pateikė 2019 m. vasario 27 d. atsakymą į pasiūlymus dėl patikslinto Bendrojo plano. Inspekcija, atsižvelgdama į Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2019 m. vasario 27 d. pateiktus atsakymus, ginčijamu Sprendimu nepagrįstai vertino, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas.

4. Pareiškėjas teigė, kad Inspekcija neįvertino, jog Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2019 m. vasario 27 d. atsakymais pateikti argumentai dėl pasiūlymų patikslinto Bendrojo plano sprendiniams yra prieštaringi ir netinkamai argumentuoti. Nevertinta, jog Administracija nekonkretizavo kokių Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinojo apsaugos reglamento (toliau – ir Reglamentas) nuostatų pagrindu pateiktų pasiūlymų nevertino. Administracijos atsakyme nėra pateikiamos konkrečios nuorodos į Reglamento punktus, kurie nustatytų Bendrajame plane siekiamus įvertinti rodiklius. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo tiksliai

nustatyti, kuriems Reglamento reikalavimams prieštarauja jo pateikti pasiūlymai, negalėjo įvertinti, ar ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ar ne.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčijamu Sprendimu neįvertinta: Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. atsakymu atmetus pasiūlymą dėl sąlyginio didžiausio nelaidžių dangų kiekio pakeitimo, buvo įvestas prieštaravimas ir pareiškėjui nėra suprantama, koks nelaidžių dangų kiekis bus taikomas jam priklausančio Žemės sklypo teritorijai. Atsakymas dėl nelaidžių dangų kiekio yra dviprasmiškas, nes minimas tiek 60 proc., tiek 40 proc. nelaidžių dangų dydis (kiekis); viešinimo proceso metu nebuvo tinkamai išviešintas gamtinio karkaso brėžinys ir pareiškėjas neturėjo galimybės dėl jo pateikti savo pasiūlymų. Tokia situacija apriboja ne tik pareiškėjo, bet ir visuomenės teises įvertinti, ar nėra taikomi kokie nors specifiniai apribojimai; Administracija nepaaiškino, kokiems (duomenys neskelbtini) gatvės parametrams ar formavimo principams prieštarauja automobilių stovėjimo vietų įrengimas tarp gatvių raudonųjų linijų. Su 2018 m. lapkričio 16 d. atsakymu nebuvo pateikta jokia esamos būklės analizė ar skaičiavimai, kurie pagrįstų, kad automobilių stovėjimo vietos negali būti įrengiamos; 2018 m. lapkričio 16 d. raštu Administracija, atmesdama pasiūlymą panaikinti reikalavimą sertifikuoti pastatus, kurių plotas viršija 5 000 kv. m, nustatė nuosavybės teisės apribojimus, kurie gali būti nustatomi tik įstatymu. Administracija nenurodė, kokiu pagrindu yra nustatomi reikalavimai sertifikuoti naujus statinius ir kokias visuotines vertybes tokiu būdu siekiama apsaugoti.

6. Pareiškėjas teigė, kad Bendrojo plano sprendiniai, kuriais neatsižvelgta į pateiktus pasiūlymus, pažeidžia jo teises ir paneigia pačios Administracijos priimtus sprendimus, nesukuria prielaidų vystyti Žemės sklypo teritoriją pagal Bendrojo plano, galiojusio iki 2015 m., sprendinius. Kadangi Administracijos pateikti atsakymai neatitinka nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 37 straipsnio 2 dalies, nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, Inspekcija neturėjo teisės ginčijamu Sprendimu konstatuoti, kad Administracija į pareiškėjo teiktus pasiūlymus atsakė tinkamai.

7. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo skundžiamas Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – jame nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis sprendimo priėmimo pagrindas, kuris yra aiškus ir motyvuotas, t. y. jame aiškiai nurodyta, kad Administracija įvykdė Privalomąjį nurodymą – pateikė atsakymus į visus pareiškėjo pasiūlymus, pateikė sprendimą dėl jų atmetimo, nurodė tokio sprendimo motyvus, paaiškino pasiūlymų nepriimtinumą bei tai, kad pasiūlymų atmetimo motyvų atitikties teisės aktų reikalavimams vertinimas šiuo etapu neatliekamas.

9. Atsakovas pažymėjo, kad tikrindamas, ar Administracija 2019 m. vasario 27 d. raštu papildžiusi 2018 m. lapkričio 16 d. raštą, įvykdė Privalomąjį nurodymą, nustatinėjo, ar Administracija pateikė atsakymus į visus pareiškėjo pateiktus pasiūlymus, ar atsakyme pateikė motyvus dėl pasiūlymų, kurie nebuvo priimti. Atmetimo motyvų turinio atitikties teisės aktų reikalavimams požiūriu šiame etape (baigiamojo etapo viešinimo stadijos metu) Inspekcija nevertina, nes pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo bei atmetimo motyvai vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu teritorijų planavimo dokumento derinimo ir tikrinimo stadijose.

10. Atsakovas nurodė, kad teritorijų planavimą reglamentuojančiose teisės normose yra nustatytas planavimo organizatoriui bei valstybinei teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai privalomo elgesio modelis – laikytis pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Teisės aktai nenumato planavimo organizatoriaus pareigos priimti visus visuomenės teikiamus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių, tačiau nustato pareigą motyvuotai atsakyti pasiūlymus pateikusiems asmenims. Inspekcija šioje stadijoje neturi pareigos tikrinti planavimo organizatoriaus atsakymo atitikimo teisės aktų reikalavimams, o tik patikrina, ar atsakymas buvo pakankamai motyvuotas.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Administracija, vykdydama Inspekcijos Privalomąjį nurodymą, 2019 m. vasario 27 d. raštu papildė 2018 m. lapkričio 16 d. raštą, t. y. pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo pasiūlymus, nurodė pasiūlymų, su kuriais nesutiko, atmetimo motyvus, taip pat priežastis, kodėl į pasiūlymus atsižvelgė iš dalies. Pareiškėjo argumentai, kad Inspekcija privalėjo nustatyti pareiškėjo skunde nurodytus Administracijos 2019 m. vasario 27 d. rašto neatitikimus teisės aktų reikalavimams, nepagrįsti. Inspekcijai, gavus Administracijos 2019 m. vasario 27 d. raštą, kilo pareiga patikrinti jo motyvus, t. y. tikrinant, ar įvykdytas Privalomasis nurodymas, buvo nustatinėjama, ar Administracija atsakė į visus pareiškėjo pateiktus pasiūlymus, ar atsakydama pateikė motyvus dėl pasiūlymų priimtinumo (nepriimtinumo). Dėl to Inspekcija, įvertinusi Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2019 m. vasario 27 d. raštus ir juose pateiktų motyvų visumą, padarė išvadą, kad šią pareigą Administracija įvykdė iš esmės nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, motyvavo savo atsakymus į pateiktus pasiūlymus, pagrindė teisės aktų nuostatomis ir objektyviais duomenimis. Pareiškėjas skunde neįrodė, kad priimant skundžiamą Sprendimą būtų pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

13. Administracija paaiškino, kad skunde nenurodomi jokie procedūriniai pažeidimai, kurie galėtų būti esminiai sprendžiant dėl jam teikto Privalomojo nurodymo (ne)įvykdymo. Vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su jam nepalankiais Administracijos sprendimais dėl tam tikrų Bendrojo plano sprendinių, savaime neįrodo ginčijamo Sprendimo neteisėtumo. Skundo turinys patvirtina, kad pareiškėjui yra žinomi Administracijos atsisakymo motyvai, tačiau nesutinkama su turiniu ir pakankamumu. Pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui, teisės aktai nenumato planavimo organizatoriaus pareigos bet kuriuo atveju priimti visus visuomenės teikiamus pasiūlymus.

14. Administracija nesutiko su skundo teiginiu, kad Inspekcija ignoravo faktą, jog viešinimo proceso metu nebuvo tinkamai išviešintas gamtinio karkaso brėžinys ir pareiškėjas neturėjo galimybės dėl jo pateikti pasiūlymų. Sulaukus didelio gyventojų susidomėjimo rengiamu Bendruoju planu, visuomenės supažindinimas su parengtais Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais buvo pratęstas nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. liepos 24 d. Viešinimo procedūros metu buvo parengti teritorijų planavimo dokumento sprendiniai – teritorijų planavimo dokumento pagrindinis brėžinys ir strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita. Vien ta aplinkybė, jog viešo svarstymo metu visuomenė papildomai buvo supažindinta su

Gamtinio karkaso schema, įrodo, kad Administracija įgyvendino įstatymuose numatytą visuomenės informavimo pareigą.

15. Administracija nesutiko su skundo teiginiu, kad jos atsakymu atmetus pasiūlymą dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo tarp gatvių raudonųjų linijų, nėra paaiškinama, kokiems (duomenys neskelbtini) gatvės parametrams jis prieštarauja bei kaip neatitinka gatvės formavimo principų. Administracija aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog neatsižvelgia į pareiškėjo teiktą siūlymą, nes užstatymu siekiama formuoti gatvių išklotines, kuriant aiškų gatvės erdvės charakterį ir kartu prioritetą teikiant patogiam ir saugiam pėsčiųjų judėjimui, o ne automobilių statymui.

16. Administracija nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Inspekcija neįvertino, jog ji neatsižvelgė į pasiūlymą panaikinti reikalavimą sertifikuoti pastatus, kurių plotas viršija 5 000 kv. m. Atkreipė dėmesį, jog nėra aišku, kokius nuosavybės teisės ribojimus turi omenyje pareiškėjas ir kokie nuosavybės teisės suvaržymai atsiranda įvedus šį reikalavimą. Administracija konkrečiai nurodė tokio reikalavimo nustatymo aplinkybes ir priežastis bei akcentavo, jog Bendrojo plano sprendiniuose nustatytas naujai statomų ar rekonstruojamų pastatų, kurių bendrasis plotas didesnis kaip 5000 kv. m, sertifikavimas centrinėje miesto dalyje yra svarbus aspektas siekiant užtikrinti pastatų kokybę ir ilgaamžiškumą, eksploatavimo kaštų mažinimą ir gyvenimo kokybės mieste gerinimą. Savivaldybė turi teisę nustatyti jos teritorijai ir teritorijos dalims konkrečius reglamentus, kurie nėra nustatyti kitais teisės aktais.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Serenus“ skundą atmetė.

18. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Inspekcijos Rašto, kuriuo konstatuota, kad Administracija įvykdė Privalomąjį nurodymą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti Inspekciją pakartotinai apsvarstyti Privalomojo nurodymo įvykdymą.

19. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

19.1. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 29 d. raštu planavimo organizatoriui pateikė konkrečius pasiūlymus Žemės sklypo atžvilgiu, kuriais prašė nustatyti Žemės sklypo teritorijai taikomus Bendrojo plano sprendinius, kurie nepablogintų padėties prašymo pateikimo metu galiojančių Bendrojo plano sprendinių atžvilgiu: 1) pakeisti žemės sklypo teritorijos Bendrojo plano rodiklius numatant, kad didžiausias leistinas pastatų aukštis nuo žemės paviršiaus (metrais) – 35 (ne mažesnis nei buvo numatyta Bendrajame plane iki 2015 m), o didžiausias leistinas užstatymo intensyvumas – 3,0 (ne mažesnis nei buvo numatyta Bendrajame plane iki 2015 m); 2) sąlyginį didžiausią nelaidžių dangų kiekį žemės sklype nustatyti 80 procentų; 3) netaikyti apribojimų Žemės sklypui teritorijai: panaikinti apribojimą, numatantį, kad nauja statyba kvartale galima tik vystytojui

prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 100 Eur/kv. m pastatų bendrojo ploto. Ši suma tarybos sprendimu gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius; panaikinti reglamentą, jog žemės sklypo teritorijai yra taikomi Bendrojo plano Nekilnojamojo kultūros paveldo brėžiniuose nustatyti reglamentai;

19.2. Pareiškėjas planavimo organizatoriui 2018 m. liepos 24 d. raštu pateikė pasiūlymus: 1) pakeisti Žemės sklypo teritorijos patikslinto bendrojo plano rodiklius numatant, kad foninis (vyraujantis) aukštis aukštais – netaikomas; didžiausias leistinas pastatų aukštis nuo žemės paviršiaus (metrais) – 35 (bet ne mažesnis nei buvo numatyta Bendrajame plane iki 2015 m); didžiausias leistinas užstatymo intensyvumas – 3,0 (ne mažesnis nei buvo numatyta Bendrajame plane iki 2015 m); 2) sąlyginį didžiausią nelaidžių dangų kiekį žemės sklype nustatyti 80 procentų; 3) pratęsti patikslinto Bendrojo plano viešinimo laikotarpį 30 (dienų); 4) netaikyti apribojimų Žemės sklypo teritorijai: panaikinti apribojimą draudžiantį įrengti automobilių stovėjimo vietas tarp gatvių raudonųjų linijų ir pastatų ar numatyti galimybę įrengti automobilių stovėjimo vietas neįgaliųjų poreikiams; panaikinti apribojimą privalomai sertifikuoti naujai statomus pastatus, kurių bendras plotas daugiau kaip 5000 kv. m, pagal statytojo pasirinktą Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje pripažįstamą pastatų sertifikavimo pagal darnios plėtros kriterijus sistemą; panaikinti reglamentą, jog Žemės sklypo teritorijai yra taikomi Bendrojo plano Nekilnojamojo kultūros paveldo brėžiniuose nustatyti reglamentai;

19.3. Administracijos direktorius, atsakydamas į pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus, 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu informavo, kad į pasiūlymą neatsižvelgta, nes teritorija patenka į Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos zoną. Šiuo raštu Administracija nenurodė, kurie konkrečiai pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. prašymais pateikti pasiūlymai atmesti, o į kuriuos atsižvelgta;

19.4. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 12 d. skundu kreipėsi į Inspekciją dėl Administracijos 2018 m. rugpjūčio 30 d. rašto teisėtumo, prašydamas pateikti Administracijai privalomąjį nurodymą ištaisyti teritorijų planavimo teisės aktų pažeidimus, atliktus priimant 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, įpareigojant Administraciją pakartotinai svarstyti pareiškėjo pateiktus pasiūlymus;

19.5. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nustatė, kad planavimo organizatoriaus 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu pateiktas atsakymas į pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus yra neišsamus, nekonkretus, nepagrįstas konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir faktiniais argumentais, todėl planavimo organizatorius, pateikdamas atsakymą pažeidė TPĮ 37 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6.4.2. papunktį ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, todėl Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 6 straipsnio 12 dalimi ir 4 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais, 2018 m. spalio 10 d. pateikė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo planavimo organizatorių: 1) pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus ir išsamiai bei motyvuotai (pagrindžiant konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir faktiniais argumentais) atsakyti pareiškėjui, pakeičiant 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštą; 2) apie priimtą sprendimą informuoti Inspekciją; 3) nevykdyti

Bendrojo plano planavimo proceso iki bus pašalinti nustatyti planavimo organizatoriaus padaryti teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai;

19.6. Inspekcijos Teritorijų planavimo ir statybos skyrius 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu, remdamasis Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir aplinkybe, kad planavimo pasiūlymų pernagrinėjimo procesas reikalauja didesnių laiko sąnaudų, pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2018 m. gruodžio 12 d.;

19.7. Administracija 2018 m. lapkričio 16 d. raštu panaikino savo ankstesnį 2018 m. rugpjūčio 30 d. atsakymą į pareiškėjo pateiktus planavimo pasiūlymus, nurodė, kad pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. planavimo pasiūlymus, priėmė sprendimą į juos neatsižvelgti, nurodė motyvus atskirai dėl kiekvieno konkretaus pareiškėjo pateikto pasiūlymo;

19.8. Administracija 2019 m. vasario 27 d. raštu nurodė papildanti 2018 m. lapkričio 16 d. raštą ir pateiktą atsakymą į 2018 m. gegužės 29 d. pasiūlymą dėl naujos statybos apribojimo. Paaiškino, kad į 2018 m. gegužės 29 d. pasiūlymą dėl naujos statybos apribojimo neatsižvelgė ir tokį savo sprendimą motyvavo;

19.9. Inspekcija ginčijamu Sprendimu konstatavo, kad Administracija panaikino 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštą, pakartotinai išnagrinėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus, atsakė UAB „Serenus“ 2019 m. vasario 27 d. raštu, nevykdė Bendrojo plano planavimo proceso, taigi įvykdė Privalomojo nurodymo reikalavimus.

20. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualios redakcijos Nuostatų 5 punkte, 6.4 ir 6.4.2 papunkčiuose, TPĮ 32 straipsnio 1 dalies 4 papunktyje, 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant šių teisės normų turinį, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje vertinamas ne Administracijos pateiktų atsakymų pareiškėjui teisėtumas, tačiau Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. rašto, kuriuo ji konstatavo, kad planavimo organizatorius tinkamai įvykdė Privalomąjį nurodymą, teisėtumas bei pagrįstumas. Tokią teisę Inspekcijai suteikia Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai ir 4 straipsnio 5 dalis. Taigi Inspekcija, kuri buvo pateikusi planavimo organizatoriui privalomąjį nurodymą, patikrina, ar šis nurodymas yra įvykdytas. Jeigu privalomasis nurodymas įvykdytas, tai pažymima jį pateikusios teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos turimame privalomojo nurodymo egzemplioriuje.

21. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Privalomuoju nurodymu Inspekcija nurodė planavimo organizatoriui pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus ir išsamiai bei motyvuotai (pagrindžiant konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir faktiniais argumentais) atsakyti pareiškėjui, pakeičiant 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštą, apie priimtą sprendimą informuoti Inspekciją. Ginčijamu Sprendimu Inspekcija konstatavo, kad Administracija panaikino 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštą, pakartotinai išnagrinėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus, atsakė UAB „Serenus“ 2019 m. vasario 27 d. raštu, nevykdė Bendrojo plano planavimo proceso, taigi įvykdė Privalomojo nurodymo reikalavimus.

22. Teismas akcentavo, kad, vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuotina, ar Inspekcijos padaryta išvada, jog planavimo organizatorius pateikė atsakymus į visus pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus, yra teisinga. Teismas nustatė, kad Administracija 2018 m. lapkričio 16 d. raštu pateikė motyvuotus, teisės aktų nuostatomis pagrįstus atsakymus į UAB „Serenus“ siūlymus: dėl funkcinėje zonoje didžiausio leistino pastatų aukščio iš 12 į 35 metrus; didžiausio leistino užstatymo intensyvumo iš 1 į 3 ir užstatymo tankio iš 60 į 80 proc.; didžiausio leistino vyraujančio aukščio (į šį pasiūlymą atsižvelgta); didžiausio sąlyginio nelaidžių dangų kiekio; apribojimo įrengti automobilių stovėjimo vietas tarp gatvių raudonųjų linijų ir pastatų; dėl naujų pastatų privalomo sertifikavimo; dėl siūlymo panaikinti reglamentą, jog žemės sklypo teritorijai taikomi Bendrojo plano nekilnojamojo kultūros paveldo brėžiniuose nustatyti reglamentai.

23. Teismas pažymėjo, kad iš Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. rašto matyti, kad nebuvo pateiktas atsakymas į vieną iš pareiškėjo teiktų siūlymų – „panaikinti apribojimą, numatantį, kad nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 100 Eur/kv. m pastatų bendrojo ploto. Ši suma tarybos sprendimu gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius“. Teismas iš skundo nustatė, kad šiuo klausimu Inspekcija kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Administraciją įvykdyti Privalomojo nurodymo dalį, kuri liko neįvykdyta (administracinės bylos Nr. eI-2362-816/2019). Atsižvelgiant į tai, Administracija papildė 2018 m. lapkričio 16 d. raštą ir pateikė 2019 m. vasario 27 d. raštą, kuriame nurodė nesutikimo su aptariamo pasiūlymo motyvus, nurodė, kad pasiūlyme keliamas klausimas nėra aktualus. Taigi planavimo organizatorius motyvuotai atsakė į visus pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus.

24. Teismas darė išvadą, kad Inspekcija ginčijamame Sprendime padarė teisingas išvadas, kad Administracija tinkamai įvykdė Privalomąjį nurodymą. Inspekcija tinkamai įgyvendino jai Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose ir 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kompetenciją patikrinti išduotų privalomųjų nurodymų įvykdymą. Teismas akcentavo, kad Inspekcija neturėjo pareigos tikrinti planavimo organizatoriaus pateiktų motyvų į pareiškėjo siūlymus teisingumo ar pagrįstumo, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui, o pasiūlymų atmetimų motyvai vertinami ne skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento derinimo ir tikrinimo stadijose.

25. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Inspekcijos Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas. Kadangi ginčijamas Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Inspekciją pakartotinai apsvarstyti Privalomojo nurodymo įvykdymą.

26. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog skundas atmestas, pareiškėjas neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

27. Pareiškėjas UAB „Serenus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28. Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

28.1. Teismo skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija neatitinka Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4, 8 ir 9 punktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo. Teismas nevertino pareiškėjo teiktų pasiūlymų turinio bei fakto, jog pareiškėjas, pateikdamas 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus Administracijai bei 2018 m. rugsėjo 12 d. skunde Inspekcijai nurodė, kad buvo atlikti esminiai Bendrojo plano viešinimo procedūros pažeidimai (nepaviešinta Bendrojo plano gamtinio karkaso schema), dėl kurių turėtų būti pratęsiamos Bendrojo plano viešinimo procedūros. Aplinkybę, jog jo Inspekcijai nurodyti Bendrojo plano viešinimo procedūros pažeidimai buvo, pripažino ir pati Inspekcija 2019 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 2D-15544, nurodydama, kad pažeidimas pasireiškė tinkamai nepaviešinus Bendrojo plano gamtinio karkaso schemos, nepateikus susipažinimui visų Bendrojo plano sprendinių Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje (TPDRIS), TPDRIS pateikus klaidinančius pranešimus apie susipažinimo su Bendrojo plano sprendiniais galimybę ir kt. Šiuos pažeidimus Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4, 8 ir 9 punktų nuostatomis, privalėjo nustatyti priimdama ginčijamą Sprendimą. Šios faktinės aplinkybės teismo liko neįvertintos, nors pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje teikė žodinius paaiškinimus, kuriais šie pažeidimai buvo akcentuojami;

28.2. Administracijos atsakymai, kuriais nemotyvuotai yra atmetami pareiškėjo pasiūlymai, neatitinka TPĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, o ginčijamu Sprendimu Inspekcija šios aplinkybės neįvertino, dėl ko konstatuotinas Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4, 8 ir 9 punktų pažeidimas. Inspekcijos veiksmų atitiktis nurodytų normų reikalavimams liko neįvertinta, taip pat teismas neanalizavo ginčijamo Sprendimo atitikties Privalomojo nurodymo turiniui;

28.3. Teismas neatsižvelgė, kad Inspekcija nevertino, jog pasiūlymų netenkinimas yra susijęs su Reglamento reikalavimais, tačiau nekonkretizuojant Reglamento dalies, jame nustatyto reikalavimo. Be tikslios nuorodos į konkrečią Reglamento nuostatą pareiškėjas negalėjo tiksliai nustatyti, kuriems Reglamento reikalavimams prieštarauja pasiūlymai. Patikslintu Bendruoju planu nustatytais reglamentais, lyginant su Vilniaus miesto Bendruoju planu iki 2015 m., ženkliai mažinamas Žemės sklypo užstatymo intensyvumas bei leidžiamas statinių aukštis. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pasiūlymais prašomi nustatyti reglamentai pažeidžia Reglamento reikalavimus, jeigu šiuo metu galiojantys sprendiniai yra iš esmės tapatūs prašomiems nustatyti.

Taip yra sukuriama neįprasta situacija, kuomet galiojantys sprendiniai nelaikomi pažeidžiančiais Reglamento reikalavimus, o prašomi nustatyti tapatūs sprendiniai jau yra laikomi nepagrįstais. Toks abstraktus ir nemotyvuotas ginčijamo Sprendimo teisinis pagrindimas negali būti laikomas tinkamu VAĮ 8 straipsnio ir Priežiūros įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 punkto prasme;

28.4. Iš Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. rašto turinio matyti, kad Administracija nesikonsultavo su visuomene, neatliko teritorijos raidos analizės bei nesirėmė specialiosiomis urbanistinėmis žiniomis. Sprendimu apeliuojant tik į esamą užstatymą, yra akivaizdžiai ignoruojama teritorijų planavimo proceso esmė, t. y. Žemės sklypo teritorija nėra planuojama į ateitį, o yra užfiksuojama esama būklė arba ji net yra pabloginama. Tai nėra teritorijų planavimas TPĮ prasme, o yra netikslus faktinių aplinkybių konstatavimas. Administracija, vertindama pareiškėjo pasiūlymus, tik imitavo teritorijų planavimo procesą ir atsakymų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl atsakymai laikytini nemotyvuotais ir pažeidžiančiais VAĮ 8 straipsnio bei TPĮ 37 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas nepagrįstai nenustatė šių teisės normų pažeidimo;

28.5. Teismas neįvertino, kad Inspekcija Sprendimu ignoravo faktą, jog Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. rašte išdėstytu sprendimu atmetus pasiūlymą dėl sąlyginio didžiausio nelaidžių dangų kiekio pakeitimo, akivaizdžiai buvo įvestas prieštaravimas ir pareiškėjui nėra suprantama, koks dydis bus taikomas Žemės sklypo teritorijai;

28.6. Inspekcijos sprendimu ir teismo sprendimu ignoruojamas faktas, kad Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. rašte išdėstytu sprendimu atmetus pasiūlymą dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo tarp gatvių raudonųjų linijų nėra paaiškinama, kokiems (duomenys neskelbtini) gatvės parametrams jis prieštarauja bei kaip neatitinka gatvės formavimo principų. Su šiuo raštu nebuvo pateikta jokia esamos būklės analizė ar skaičiavimai, kurie pagrįstų, jog gatvės parametrai neleidžia tokių automobilių stovėjimo vietų įrengimo. Be to, Administracija, teigdama, jog šiomis nuostatomis neapriboja sklypo vystymo galimybių, nes stovėjimo vietų išdėstymui yra taikomi kiti teisės aktai, akivaizdžiai klaidina. Teisė Administracijai nustatyti tokius apribojimus Bendruoju planu TPĮ ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nėra suteikta. Dėl šios priežasties Administracijos sprendimas netenkinti pareiškėjo pasiūlymo yra akivaizdžiai neteisėtas ir naikintinas. Šį trūkumą Inspekcija turėjo nustatyti priimdama Sprendimą;

28.7. Teismas ir Inspekcija neįvertino, kad Administracija, 2018 m. lapkričio 16 d. rašte išdėstytu sprendimu atmesdama pasiūlymą panaikinti reikalavimą sertifikuoti pastatus, kurių plotas viršija 5 000 kv. m, nustato nuosavybės teisės apribojimus, kurie gali būti nustatomi tik įstatymu. Teisės nustatyti tokius apribojimus TPĮ ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas nesuteikia. Todėl Administracija neturėjo teisės Bendrajame plane nustatyti šio apribojimo;

28.8. Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. rašte išdėstyto sprendimo pagrindimas tariamu gyvenimo kokybės gerėjimu bei visuomenine nauda neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinos. Administracijai kyla pareiga pagrįsti nustatomų apribojimų būtinumą ir pareiškėjas neprivalo įrodinėti, kad tokie apribojimai neturėtų būti taikomi. Šiuos trūkumus privalėjo nustatyti Inspekcija, priimdama Sprendimą, tačiau to nepadarė, o teismas į šį padarytą teisės aktų pažeidimą neatsižvelgė;

28.9. Inspekcijos Sprendimu nėra įvertinta, kad Administracija, atsisakydama tenkinti pasiūlymą dėl Bendrojo plano nekilnojamojo kultūros paveldo brėžiniuose nustatytų reglamentų netaikymo, visiškai nesigilino į faktinę situaciją. Pareiškėjas teikė šį pasiūlymą tik todėl, kad Bendrojo plano nekilnojamojo kultūros paveldo brėžiniuose nėra jokių Žemės sklypo teritorijai nustatytų reglamentų. Todėl toks nustatytas reikalavimas yra aiškiai perteklinis ir niekinis. Administracija šio pasiūlymo netenkino, kas įrodo, jog nebuvo vertinama faktinė situacija bei atliekama analizė;

28.10. Bendrojo plano sprendiniai, kuriais nebuvo atsižvelgta į pasiūlymus, pažeidžia pareiškėjo teises ir paneigia Administracijos priimtus sprendimus bei nesukuria prielaidų išvystyti Žemės sklypo teritoriją pagal Bendrojo plano iki 2015 m. sprendinius. Į šias aplinkybes Sprendimu ne tik nebuvo atsižvelgta, bet ir nebuvo motyvuotai atsakyta.

29. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiai pagrindiniais argumentais:

30.1. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, susijusių su skundžiamu teismo sprendimu, kurių nebūtų įvertinęs teismas, iš esmės nenurodė, apeliacinis skundas parengtas tais pačiais motyvais kaip ir pirminis skundas, nenurodyta jokių pagrįstų skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo pagrindų, o tai prieštarauja apeliacinio proceso tikslui, nes pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliaciniame procese nėra galimas;

30.2. Nagrinėjamu atveju aptariami pasiūlymai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų ir TPĮ kontekste nėra privalomi planavimo organizatoriui. Teismas pagrįstai vertino tik tai, ar į pareiškėjo pasiūlymus buvo atsakyta ir ar pateikti atsakymai yra pakankamai motyvuoti, tačiau nevertino pačių atsakymų teisėtumo. Pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo ar atmetimo motyvai vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu ne skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje;

30.3. Inspekcijai kilo pareiga patikrinti Administracijos pateiktų atsakymų motyvuotumą, tačiau jeigu Inspekcija vertintų Administracijos 2019 m. vasario 27 d. rašte nurodytų motyvų atitikimą teisės aktų reikalavimams, kaip nurodo pareiškėjas, tai reikštų Inspekcijos, kaip teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos, veikimą viršijant įgaliojimus;

30.4. Aplinkybės, nurodytos skunde ir apeliaciniame skunde patvirtina, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su faktu, jog Inspekcija konstatavo Privalomojo nurodymo įvykdymą, bei Administracijos

atsakymuose nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, dėl kurių nėra atsižvelgiama į jo pasiūlymus, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti Inspekcijos Sprendimo;

30.5. Nepagrįstai teigiama, kad Inspekcija 2019 m. gruodžio 2 d. raštu pripažino pozicijos nenuoseklumą ir pažeidimus viešinimo srityje. Priešingai, šis sprendimas tik patvirtina, kad Inspekcija nuosekliai vadovaujasi teisės aktų normomis bei suformuota teismų praktika, nes motyvų atmetimo atitiktis teisės aktų reikalavimams buvo patikrinta baigiamojo etapo tikrinimo stadijoje;

30.6. Akivaizdu, kad Inspekcija tinkamai vykdė savo funkcijas, įpareigojo Administraciją motyvuoti atsakymą pareiškėjui ir tik po 2019 m. vasario 27 d. atsakymo pareiškėjui pateikimo Inspekcija nustatė, kad Administracija įvykdė Privalomąjį nurodymą ir motyvavo pasiūlymų atmetimą;

30.7. Teismas pagrįstai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, posėdyje aiškinosi papildomas aplinkybes, susijusias Žemės sklypu, išnagrinėjo visus byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

32. Administracija nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

32.1. TPĮ 37 straipsnio 2 dalyje nurodyti pasiūlymai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste nėra privalomi planavimo organizatoriui. Planavimo organizatoriui bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai privalomo elgesio modelis – laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui;

32.2. Teismas pagrįstai procedūrinių pažeidimų nenustatė, kadangi tiek Administracijos atsakymai, tiek skundžiamas Inspekcijos Sprendimas atitinka teisės aktų nuostatas ir galiojančius bei aktualius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus;

32.3. Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi ir 6 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir tikrindama, ar Administracija 2019 m. vasario 27 d. raštu papildžiusi 2018 m. lapkričio 16 d. raštą įvykdė Privalomąjį nurodymą, nustatinėjo, ar Administracija 2019 m. vasario 27 d. raštu pateikė atsakymus į visus pareiškėjo pateiktus pasiūlymus, ar atsakyme į pasiūlymus pateikė motyvus dėl pasiūlymų, kurie nebuvo priimti. Atmetimo motyvų turinio atitikties teisės aktų reikalavimams požiūriu šiame etape (baigiamojo etapo viešinimo stadijos metu) Inspekcija nevertino, kadangi pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo ir atmetimo motyvai vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu ne skundų dėl planavimo

organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento derinimo ir tikrinimo stadijose. Kadangi pareiškėjo pateikti pasiūlymai ir Administracijos 2019 m. vasario 27 d. rašte nurodyti jų atmetimo motyvai yra vertinami ne šioje pareiškėjo skundo dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pasiūlymus nagrinėjimo stadijoje, o bus vertinami teritorijų planavimo dokumento – Bendrojo plano, derinimo ir tikrinimo stadijose, todėl vien jau šiuo pagrindu teismas turėjo atmesti pareiškėjo skundą;

32.4. Teismas teisingai pažymėjo, kad vertinant ginčijamo Inspekcijos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuotina, ar Inspekcijos padaryta išvada, jog planavimo organizatorius pateikė atsakymus į pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus, yra teisinga. Administracija 2018 m. lapkričio 16 d. raštu pateikė motyvuotus, teisės aktų nuostatomis pagrįstus atsakymus į pareiškėjo siūlymus, dėl techninės klaidos nepateikė atsakymo į vieną iš pareiškėjo teiktų siūlymų, tačiau 2019 m. vasario 27 d. raštu nurodė nesutikimo su pasiūlymu motyvus;

32.5. Planavimo organizatorius neprivalėjo priimti pareiškėjo pasiūlymų dėl Bendrojo plano sprendinių, bet turėjo pareigą dėl jų iš esmės pasisakyti ir pateikti motyvuotą atsakymą. Inspekcija patikrino planavimo organizatoriaus atsakymus ir savo kompetencijos ribose pripažino, jog planavimo organizatorius pareigą pateikti motyvuotą atsakymą įvykdė tinkamai, t. y. laikėsi TPĮ 37 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

32.6. Pareiškėjas nepateikė argumentų, nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl ko Inspekcija Privalomojo nurodymo įvykdymą turėtų vertinti iš naujo, o pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas;

32.7. Pareiškėjo skundo turinys akivaizdžiai patvirtina aplinkybę, jog jam yra suprantami visi Administracijos atsisakymo tenkinti jo pasiūlymus motyvai, tačiau nesutinkama išimtinai su jų pakankamumu, abejojama jų teisėtumu, kuris šioje Bendrojo plano rengimo stadijoje nėra vertinamas;

32.8. Inspekcija tinkamai įgyvendino jai Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose ir 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kompetenciją patikrinti išduotų privalomųjų nurodymų įvykdymą. Skunde ir apeliaciniame skunde nenurodomi jokie procedūriniai pažeidimai, kurie galėtų būti laikomi esminiais sprendžiant dėl Inspekcijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33.Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Inspekcijos 2019 m. balandžio 16 d. rašte Nr. (6.5)-2D-5160 nurodyto sprendimo, kuriuo pripažinta, kad Administracija yra tinkamai įvykdžiusi Privalomojo nurodymo reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Inspekciją pakartotinai apsvarstyti Privalomo nurodymo įvykdymą pagrįstumo.

34.Bylos duomenimis, A. V., kurio teises teritorijų planavimo dokumento rengimo procese perėmė pareiškėjas, pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijęs žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. raštais planavimo organizatoriui – Administracijai – pateikė pasiūlymus, kuriais prašė pakeisti teritorijai, į kurią patenka žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taikomus patikslinto Bendrojo plano sprendinius taip, kad jais nebūtų pakeisti sprendiniai, nustatyti galiojančiame Bendrajame plane: 1) foninis (vyraujantis) aukštis aukštais – netaikomas; 2) didžiausias leistinas pastatų aukštis nuo žemės paviršiaus (metrais) – 35 (bet ne mažesnis nei buvo numatyta Bendrajame plane iki 2015 m); 3) didžiausias leistinas užstatymo intensyvumas – 3,0 (bet ne mažesnis nei buvo numatyta Bendrajame plane iki 2015 m); 4) sąlyginį didžiausią nelaidžių dangų kiekį žemės sklype nustatyti 80 procentų; 5) panaikinti apribojimą, numatantį, kad nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 100 Eur/kv. m pastatų bendrojo ploto. Ši suma tarybos sprendimu gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius; panaikinti reglamentą, jog žemės sklypo teritorijai yra taikomi Bendrojo plano Nekilnojamojo kultūros paveldo brėžiniuose nustatyti reglamentai; 6) panaikinti apribojimą draudžiantį įrengti automobilių stovėjimo vietas tarp gatvių raudonųjų linijų ir pastatų ar numatyti galimybę įrengti automobilių stovėjimo vietas neįgaliųjų poreikiams; 7) panaikinti apribojimą privalomai sertifikuoti naujai statomus pastatus, kurių bendras plotas daugiau kaip 5000 kv. m, pagal statytojo pasirinktą Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje pripažįstamą pastatų sertifikavimo pagal darnios plėtros kriterijus sistemą; 8) panaikinti reglamentą, jog Žemės sklypo teritorijai yra taikomi Bendrojo plano Nekilnojamojo kultūros paveldo brėžiniuose nustatyti reglamentai.

35.Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Administracijos 2018 m. rugpjūčio 30 d. rašto Nr. A51-74148/18(2.15.1.1-MP3), kuriuo pastaroji atsakė į A. V. 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pasiūlymus, ir nustačiusi, kad jis yra neišsamus, nekonkretus, nepagrįstas konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir faktiniais argumentais, dėl ko planavimo organizatorius pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-09-18 nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 6.4.2. papunktį ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 12 dalimi ir 4 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais, 2018 m. spalio 10 d. pateikė privalomąjį nurodymą Nr. PN-1277, kuriuo įpareigojo planavimo organizatorių: 1) pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus ir išsamiai bei motyvuotai (pagrindžiant konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir faktiniais argumentais) atsakyti pareiškėjui, pakeičiant 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. A51-74148/18(2.15.1.1-MP3); 2) apie priimtą sprendimą informuoti VTPSI; 3) nevykdyti Bendrojo plano planavimo proceso iki bus pašalinti nustatyti planavimo organizatoriaus padaryti teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai.

36.Administracija 2018 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. A51-99507/18(2.15.1.1-MP3), kuri papildė 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. A51-19426/19(2.15.1.1-MP3), panaikino savo ankstesnį 2018 m. rugpjūčio 30 d. atsakymą į pareiškėjo pateiktus planavimo pasiūlymus, nurodė, kad pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo planavimo pasiūlymus, priėmė sprendimą į juos neatsižvelgti, nurodė motyvus atskirai dėl kiekvieno konkretaus pareiškėjo pateikto pasiūlymo, taip pat kad siūlymas atsisakyti reikalavimo vykdyti statybą tik finansiškai prisidėjus prie kompleksinės tikslais plėtojamos infrastruktūros netenkintinas, nes šis bendrajam plane numatytas apribojimas pareiškėjos sklypui negalioja.

37.Inspekcija byloje ginčijamu sprendimu, nurodytu 2019 m. balandžio 16 d. rašte Nr. (5.6)-2D-5160, konstatavo, kad Administracija, panaikinusi 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštą ir, pakartotinai išnagrinėjusi 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. liepos 24 d. pateiktus pasiūlymus, 2018 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. A51-99507/18(2.15.1.1-MP3), kurį papildė 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. A51-19426/19(2.15.1.1-MP3), pateikusi atsakymus į visus pareiškėjo pasiūlymus, nurodžiusi sprendimo dėl jų atmetimo motyvus, kurių atitiktis teisės aktų reikalavimams šiame etape neatliekamas, įvykdė 2018 m. spalio 10 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1277 reikalavimus.

38.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos sprendimo, nurodyto 2019 m. balandžio 16 d. rašte Nr. (5.6)-2D-5160, panaikinimo ir susijusio reikalavimo atmetė, konstatavęs, kad ginčijamas Inspekcijos sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas.

39.Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: Teritorijų planavimo įstatymas, be kita ko, nustato, kad valstybės ir (ar) savivaldybių institucijų sprendimai dėl savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tikslų, planavimo darbų programa ir informacija apie numatomą SPAV rengimą skelbiama šių institucijų interneto svetainėse ir seniūnijų skelbimo lentose, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje (TPĮ 34 str. 2 d.); fiziniai ir juridiniai asmenys ar jų padaliniai ar kitos organizacijos ar jų padaliniai turi teisę susipažinti su parengtais teritorijų planavimo dokumentais teritorijų planavimą organizavusioje institucijoje, gauti teritorijų planavimo dokumentų ar jų dalių, brėžinių kopijas už Vyriausybės nustatyto dydžio atlyginimą, kuris nustatomas apskaičiavus išlaidas, susijusias su šių dokumentų parengimu (kopijavimu, leidyba ir kita) (TPĮ 35 str. 1 d.); pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu ar Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešo svarstymo pabaigos, o viešo svarstymo metu pasiūlymai teikiami ir žodžiu. Planavimo organizatorius apie parengtą ir pagal pasiūlymus, į kuriuos atsižvelgta, pataisytą teritorijų planavimo dokumentą, susipažinimo su juo, svarstymo tvarką, vietą ir laiką turi paskelbti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje ir sprendimą rengti teritorijų planavimo dokumentą priėmusios valstybės institucijos ar savivaldybės interneto svetainėje (TPĮ 37 str. 1 d.); planavimo organizatorius, išnagrinėjęs visuomenės pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų, parengia priimtų ir motyvuotai atmestų pasiūlymų apibendrinimo medžiagą su paaiškinimais, kaip atsižvelgta į visuomenės nuomonę; apibendrinamąją medžiagą, visuomenės pasiūlymų kopijas kartu su parengtais teritorijų planavimo dokumentais teikia teritorijų planavimo dokumentą tikrinančiai institucijai. Pasiūlymus pateikusiems

asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu arba Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje, jeigu pasiūlymai buvo pateikti šioje sistemoje. Planavimo organizatoriaus atsakymas per 10 darbo dienų gali būti apskųstas atitinkamai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai. Planavimo organizatoriams atsakyme nurodoma, kad planavimo organizatorius pritaria visuomenės pasiūlymams arba atmeta pasiūlymus, išsamiai nurodydamas pasiūlymų nepriimtinumą (nepagrįstumą) (TPĮ 37 str. 2 d.).

40.Aiškindamas Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad minėtose normose aptariami pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui. Tai parodo sąvokos „pasiūlymai“ lingvistinis aiškinimas bei pats šios teisės normos turinys, iš kurio matyti, kad gavęs nurodytus pasiūlymus, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti. Tačiau aptariamose teisės normose yra nustatytas planavimo organizatoriui bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai privalomo elgesio modelis – laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju administraciniams teismams yra būtina patikrinti, ar buvo laikomasi nurodytų reikalavimų ir, nustačius tam tikrus šių reikalavimų pažeidimus, vertinti juos pagal 89 straipsnyje nustatytus kriterijus, t. y. išsiaiškinti, ar nustatyti procedūriniai pažeidimai gali būti laikomi esminiais šio įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-169/2012; 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2031/2014; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-711-525/2015; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1032-520/2017; 2020 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1007-822/2020, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2058-602/2020 ir kt.).

41.Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo nesutikimas su Administracijos 2018 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. A51-99507/18(2.15.1.1-MP3), papildytame 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. A51-19426/19(2.15.1.1-MP3), atsakymais į jo pasiūlymus iš esmės grindžiamas ne tiek argumentais dėl šių atsakymų nemotyvuotumo, kiek argumentais dėl rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendinių, dėl kurių pakeitimo ir buvo teikiami pasiūlymai, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl planavimo organizatoriaus galimai padarytų teritorijų planavimo dokumento rengimo procedūros, o iš jų – ir teritorijų planavimo viešinimo procedūros pažeidimų, nėra reikšmingi: byloje nagrinėjamas ginčas dėl Inspekcijos sprendimo, kuriuo vertinamas planavimo organizatoriaus atsakymų į visuomenės pateiktus pasiūlymus dėl rengiamo teritorijų planavimo dokumento pakeitimo atitiktis Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo.

42.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad teismas, nagrinėdamas planavimo organizatoriaus bei Inspekcijos atsakymų teisėtumą ir pagrįstumą, neturi teisės vertinti rengiamų bendrojo plano pakeitimų sprendinių teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016). Pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo ar atmetimo motyvai vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu ne skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2215/2013; 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1032-520/2017, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2058-602/2020).

43. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

44.Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Serenus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00621 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-5037-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01912-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. S. A. J. (B. S. S. A. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. S. A. J. (B. S. S. A. J.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis B. S. S. A. J. (B. S. S. A. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2020 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (15-01)31-/(15/5-5)44U „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Šengeno vizos Nr. D058418427 atšaukimo (duomenys neskelbtini) piliečiui B. S. S. A. J.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog iki 2020 m. balandžio 23 d. turėjo galiojantį leidimą gyventi Lietuvoje. 2020 m. balandžio 10 d. atsakovui pateikė prašymą su priedais išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje su tikslu tęsti studijas viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) (duomenys neskelbtini) mokykloje. 2020 m. gegužės 25 d. elektroniniu laišku VŠĮ (duomenys neskelbtini) mokyklai buvo išsiųstas atsakovo Sprendimas, kuriuo atsakovas nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir atšaukti išduotą Šengeno vizą Nr. D058418427.

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime yra pateikiama klaidinanti informacija apie jo statusą, paneigiama nekaltumo prezumpcija, pareiškėjas nepagrįstai įvardijamas kaip keliantis grėsmę Lietuvos visuomenei, be jokio teisinio pagrindo yra teigiama, kad jis pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, jo veiksmai neva sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje. Sprendime, be kita ko, yra teigiama neva pagrįstai galima teigti, kad ir ateityje pareiškėjas gali daryti naujus nusikaltimus. Atsakovas Sprendimą išsiuntė VŠĮ (duomenys neskelbtini) mokyklai naudojamu bendruoju elektroniniu pašto adresu. Sprendimu paviešino ypatingai jautrią informaciją apie pareiškėjo asmens duomenis, jo statusą bei atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenis, juos pateikdamas tokiame kontekste, tarsi jau būtų įrodyta, kad pareiškėjas padarė nusikaltimą, dėl kurio šiuo metu yra vykdomas ikiteisminis tyrimas.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam 2019 m. gruodžio 9 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 3 dalyje. Buvo informuotas, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ajame skyriuje (toliau – ir Ikiteisminio tyrimo įstaiga) yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-51515-19 dėl minėtos nusikalstamos veikos (toliau – ir Ikiteisminis tyrimas). Tuomet pareiškėjas sužinojo, kad mergina, su kuria bendravo, yra nepilnametė bei kad jis yra įtariamas tuo, kad pažeidė jos lytinio apsisprendimo laisvę. Ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas nebuvo sulaikytas, areštuotas ar kitaip apribota jo laisvė, išskyrus pareigą kartą per savaitę registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš Lietuvos bei asmens dokumentų paėmimą. 2020 m. birželio mėnesį numatyta potencialios nukentėjusiosios teismo psichiatrinė ekspertizė, todėl nuo 2020 m. sausio mėn. vidurio Ikiteisminiame tyrime jokie veiksmai nebuvo atliekami, yra laukiama ekspertizės atlikimo. Po įtarimų pareiškėjui įteikimo bei Ikiteisminio tyrimo pradėjimo pareiškėjas toliau nevaržomai gyveno Lietuvoje, studijavo bei patyrė tik nežymius suvaržymus.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad Ikiteisminio tyrimo metu galioja nekaltumo prezumpcija. Yra laikomas įtariamuoju vis dar vykstančiame Ikiteisminiame tyrime. Nėra aišku, kokiu pagrindu bei kokiais duomenimis vadovaudamasis atsakovas Sprendime daro išvadas, kad pareiškėjas yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas bei toliau vykdys nusikaltimus, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kartu su Sprendimu Sprendime minimos Policijos departamento išvados Nr. 5-S-5519 (toliau – ir Išvada) atsakovas nepateikė. Su Sprendimu yra pateikta tik 2020 m. gegužės 21 d. informacija apie pareiškėją iš (duomenys neskelbtini) svetainės bei tos pačios datos Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį pirmasis puslapis.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra aišku, ar potencialios nukentėjusiosios atstovo skundas apskritai yra pagrįstas ir, ar pareiškėjui bus pareikšti kaltinimai bei jis bus teisiamas. Esant tokioms aplinkybėms, neabejotina, kad Sprendime konstatuojami faktai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl ir pareiškėjo pavojingumas Lietuvos visuomenei bei viešajai tvarkai yra tik menamas ir niekuo nepagrįstas, kadangi pareiškėjo atžvilgiu ne tik kad nėra priimta jokių apkaltinamųjų nuosprendžių, tačiau jis apskritai nėra ir nebuvo teisiamas, o šiuo metu atliekamo Ikiteisminio tyrimo baigtis nėra aiški. Sprendimo įsiteisėjimas reikštų ne tik galimybės pareiškėjui

tęsti studijas atėmimą bei finansinius nuostolius, tačiau ir tai, kad pareiškėjas turėtų būti areštuotas ir Ikiteisminio tyrimo baigties būtų priverstas laukti areštinėje arba kitu būdu jam būtų apribotas laisvas judėjimas Lietuvoje, kadangi Sprendimu jam yra atimta teisė laikinai gyventi Lietuvoje.

8. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje studijuoja (duomenys neskelbtini) ir leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam yra būtinas studijoms užbaigti, kurias pagal sutartį su VŠĮ (duomenys neskelbtini) mokykla turėtų būti baigtos 2021 m. sausio 17 d. Už studijas yra sumokėjęs 39 500 Eur. Taigi studijų nutraukimas dėl atsakovo Sprendimo reikštų ne tik tai, kad pareiškėjas negaus planuoto diplomo bei teisės (duomenys neskelbtini), tačiau tai taip pat reikš, kad pareiškėjas neteks sumokėtų 39 500 Eur už mokslą, kurie jam nebūtų grąžinti, jeigu studijų jis negalėtų tęsti dėl atsakovo priimto skundžiamo Sprendimo.

9. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl vykdomo Ikiteisminio tyrimo negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl Sprendimo įsiteisėjimas reikštų, jog pareiškėjas turėtų būti areštuotas ir Ikiteisminio tyrimo baigties būtų priverstas laukti areštinėje arba kitu būdu jam būtų apribotas laisvas judėjimas Lietuvoje, kadangi Sprendimu jam yra atimta teisė laikinai gyventi Lietuvoje. Kadangi šiuo metu yra sunku prognozuoti, kada bus užbaigtas Ikiteisminis tyrimas, pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) metų studentas, dėl neteisėto atsakovo Sprendimo patirtų nepagrįstai ir neproporcingai didelius suvaržymus bei jo teisių pažeidimus. Tuo atveju, jeigu Ikiteisminis tyrimas baigsis nepareiškiant pareiškėjui kaltinimų, taip iš esmės pripažįstant, kad Ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino nusikalstama veika, kuria pareiškėjas yra įtariamas, reikštų, jog jis ne tik nepagrįstai neteko galimybės užbaigti studijas VŠĮ (duomenys neskelbtini) mokykloje, neteko didelės pinigų sumos, sumokėtos už studijas, tačiau dar ir buvo nepagrįstai suvaržyta jo laisvė.

10.Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes jame jo tariamas pavojingumas bei atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra grindžiami išimtinai tik viena aplinkybe – Ikiteisminio tyrimo vykdymu, Sprendime neatsižvelgiama į tai, kokias pasekmes jis sukels pareiškėjui, todėl Sprendimas privalo būti panaikintas, o pareiškėjo prašymas išduoti jam laikinai leidimą gyventi Lietuvoje mokymosi tikslais turi būti svarstomas iš naujo.

11.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

12.Atsakovas nurodė, kad 2020 m. balandžio 24 d. gavo Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas, spręsdamas leidimo gyventi klausimus, vadovaujasi ne konkretaus ikiteisminio tyrimo pareigūno išvada, o Policijos departamento išvada. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir gautą išvadą, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2019 m. lapkričio 23 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 2019 m. gruodžio 9 d. pripažino pareiškėją įtariamuoju. Įtariama, kad jis bute, pasinaudojęs dėl apsvaigimo nuo alkoholio bejėgiška nepilnametės būkle, lytiškai santykiavo su pastarąja prieš jos valią. 2020 m. gruodžio 9 d. jam paskirtos kardomosios priemonės. Pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas.

13.Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui inkriminuojamo nusikaltimo pobūdis neigiamai apibūdina jo asmenybę ir rodo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, todėl pagrįstai galima teigti, kad ir ateityje jis gali daryti naujus nusikaltimus. Pareiškėjas pagrįstai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, jo veiksmai sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje. Vertinant nurodytų aplinkybių visumą, kuri patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei (ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, ji grindžiama nustatytais faktais), pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pažeistų visuomenės interesus, todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Šiuo metu vykdomas ikiteisminis tyrimas ir nėra žinoma, kokia bus tokio tyrimo baigtis. Migracijos departamentas negali daryti jokios kitos išvados, tik tą, kad Policijos departamento išvada pagrįsta.

14.Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčijamame Sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo arba nekaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo klausimo ir nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Pareiškėjo įvardinamos aplinkybės, kad jis nebuvo suimtas, o jam paskirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas išvykti, neva parodo, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai, kurie atlieka ikiteisminį tyrimą, laiko, kad pareiškėjas nėra pavojingas Lietuvos Respublikos visuomenei ir nėra prielaidų riboti jo laisvą judėjimą Lietuvoje, yra visiškai nepagrįstos ir visiškai nesusijusios su užsieniečių teisinės padėties reguliavimu Lietuvoje.

15.Atsakovas pažymi, kad vadovaujantis proporcingumo principu, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes (negautas diplomas, prarastos piniginės lėšos).

16.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai, jog dėl panaikintos vizos ir neišduoto leidimo laikinai gyventi jis bus areštuotas ir ikiteisminio tyrimo baigties turės laukti areštinėje, nepagrįsti. Užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui yra pritaikyta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, atsakovas Sprendimu nesprendė pareiškėjo grąžinimo / išsiuntimo klausimo į kilmės valstybę. Toks klausimas bus sprendžiamas teisėsaugos institucijoms priėmus galutinį sprendimą dėl pareiškėjui inkriminuojamų nusikaltimų.

17.Atsakovas pažymėjo, kad išsiuntė Sprendimą VšĮ (duomenys neskelbtini) mokykla naudojamu bendruoju elektroniniu pašto adresu, kurį nurodė pareiškėjas.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo B. S. S. A. J. skundą atmetė.

19. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. 2020 m. balandžio 10 d. Migracijos departamente buvo gautas pareiškėjo, ketinusio mokytis VšĮ (duomenys neskelbtini) mokykloje, prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 16 d. išsiuntė paklausimą Policijos departamentui, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. 2020 m. balandžio 24 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2019 m. lapkričio 23 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (Nepilnamečio asmens išžaginimas). 2019 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju. Pareiškėjas įtariamas, kad jis bute, pasinaudojęs dėl apsvaigimo nuo alkoholio bejėgiška nepilnametės būkle, lytiškai santykiavo su pastarąja prieš jos valią. 2020 m. gruodžio 9 d. pareiškėjui paskirtos kardomosios priemonės: dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

20. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (teisės akto 2019 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija), (toliau – ir Aprašas) nuostatas, įvertinęs

nustatytas faktines aplinkybes bei tai, kad BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, kuri inkriminuojama pareiškėjui, kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas, konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Policijos departamento išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Teismas sutiko su atsakovu, jog Migracijos departamentas nėra įgaliota institucija kvestionuoti Policijos departamento pateiktų išvadų, kuriose aiškiai nurodoma, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei, o ypač į tai, kokia nusikalstama veika inkriminuojama pareiškėjui, t. y. nepilnamečio asmens išžaginimas, todėl Migracijos departamentas negali daryti jokios kitos išvados, tik tą, kad Policijos departamento išvada pagrįsta.

21. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus, yra taikomos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios šiuos teisinius santykius, t. y. nenagrinėjami ir nesprendžiami klausimai, kuriuos reglamentuoja BK nuostatos. Nei Migracijos departamentas, nei teismas, atsisakydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesprendžia klausimo, ar asmuo (užsienietis) yra padaręs nusikaltimą(us), jei yra padaręs, – tai ar kompetentingos institucijos yra teisingai įvertinusios šių nusikaltimų sudėtį, ar pagrįstai toks asmuo turi įtariamojo statusą bei nevertina atliekamų Ikiteisminio tyrimo veiksmų tiriant, šiuo atveju, galimai padarytą sunkų nusikaltimą.

22. Teismas sutiko su Migracijos departamentu, jog vadovaujantis proporcingumo principu, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes (diplomo negavimas, piniginių lėšų praradimas).

23. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 124 straipsnio 3 dalimi, taip pat sutiko su atsakovu, jog nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai, kad dėl panaikintos vizos ir neišduoto leidimo laikinai gyventi jis bus areštuotas ir Ikiteisminio tyrimo baigties turės laukti areštinėje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui yra pritaikytos kardomosios priemonės (pasižadėjimas neišvykti bei dokumentų paėmimas), atsakovas nesprendė pareiškėjo grąžinimo / išsiuntimo klausimo į kilmės valstybę. Šis klausimas, kaip kad savo procesiniuose dokumentuose nurodė atsakovas, bus išspręstas priėmus galutinį sprendimą dėl pareiškėjui inkriminuojamų nusikaltimų.

24. Teismas vertino, kad atsakovo Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – atsisakymui išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Skundžiamo Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Teismas likusius skundo argumentus laikė neesminiais, kurie nekeičia padarytos išvados, todėl jų nedėstė ir nevertino.

III.

26. Pareiškėjas B. S. S. A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą, patenkinti skundo reikalavimus, priimti su apeliaciniu skundu ir vertinti teikiamus įrodymus.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, akcentuodamas, kad 2020 m. gegužės 26 d. telefoninio pokalbio metu Ikiteisminį

tyrimą vykdanti pareigūnė patikino pareiškėjo atstovę, kad ji negavo jokio paklausimo iš Migracijos departamento bei neteikė jam išvados dėl pareiškėjo statuso, juo labiau nebuvo teikiamos išvados apie pareiškėjo pavojingumą visuomenei ar viešajai tvarkai, kadangi Ikiteisminio tyrimo metu galioja nekaltumo prezumpcija.

28. Pareiškėjo vertinimu, Policijos departamento išvadoje dėl jo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo nėra absoliučiai jokio vertinimo, ji surašyta formaliai, nesigilinant į jokias kitas esmines aplinkybes (pvz., nesikreipiant į Ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną dėl tariamai padaryto nusikaltimo aktualių aplinkybių atskleidimo, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji veikė savo noru, puoselėdama pareiškėjui šiltus jausmus), o pareiškėjas pavojingu Lietuvos Respublikos visuomenei yra pripažįstamas vien tik dėl to, jog yra įtariamasis vykstančiame Ikiteisminiame tyrime, nesigilinant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

29. Pareiškėjas pažymi, kad tiek Policijos departamentas išvadoje, tiek atsakovas Sprendime teikia bendro pobūdžio teiginius apie nusikalstamą veiką bei jos padarinius apskritai, taip nepagrįstai sukurdami neigiamą pareiškėjo įvaizdį ir nepagrįstai formuodami tam tikrą neigiamą išankstinę nuomonę apie jį. Ikiteisminio tyrimo atlikimas nereiškia, kad pareiškėjas nusikaltimą įvykdė ar pasikėsino įvykdyti.

30. Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendimu kvestionuojamas pareiškėjo nekaltumas ir paneigiamas nekaltumo prezumpcijos principas. Atsakovo teiginiai neparemti jokiais objektyviai įrodymais. Šiuo atveju nėra aiški Ikiteisminio tyrimo baigtis, baudžiamoji byla neiškelta, pareiškėjas nėra kaltinamasis, jo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Didžioji dalis Ikiteisminio tyrimo duomenų yra slapti ir neviešinami netgi pareiškėjo atstovei, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu bei kokiais duomenimis vadovaujantis grindžiamos atsakovo Sprendimo išvados. Pareiškėjas laikomas nekaltu, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra pavojingas ar yra tikimybė, kad jis ateityje gali daryti nusikalstamas veikas.

31. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas pareiškėjo tariamu pavojingumu ir grėsmės kėlimu vien tik dėl aplinkybės, kad jo atžvilgiu yra vykdomas Ikiteisminis tyrimas ir jokių kitų jo tariamo pavojingumo įrodymų nėra, t. y. teismas vadovavosi atsakovo spėlionėmis ir bendro pobūdžio teiginiais paremtu Sprendimu.

32. Pareiškėjas, akcentuodamas Sprendimu jam sukeliamas pasekmes, t. y. studijų nutraukimas, finansiniai nuostoliai, galimas areštas, pažymi, kad dėl atsakovo Sprendimo patirtų nepagrįstai ir neproporcingai didelius suvaržymus, teisių pažeidimus. Tuo atveju, jeigu Ikiteisminis tyrimas baigsis nepareiškiant pareiškėjui kaltinimų arba baudžiamojoje byloje jis bus pripažintas nekaltu, pareiškėjas nepagrįstai netektų galimybės užbaigti studijas, netektų didelės pinigų sumos, sumokėtos už studijas, nepagrįstai būtų suvaržyta jo laisvė.

33. Pareiškėjas pažymi, kad areštas ir asmens išsiuntimas iš Lietuvos yra du skirtingi institutai. Įsiteisėjus Sprendimui, pareiškėjas bus laikomas neturinčiu teisės gyventi Lietuvoje, o tokiu atveju Lietuvos policija ir / ar Lietuvos prokuratūra turi teisę jį sulaikyti ir pakeisti jo atžvilgiu taikomą kardomąją priemonę iš pasižadėjimo neišvykti į suėmimą, kadangi būtų pripažinta, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos visuomenei ir neturi leidimo čia gyventi. Neabejotinai atsakovo Sprendimas sukelia pareiškėjui skaudžias ir neproporcingai dideles pasekmes.

34. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas Sprendimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015, nors šioje nutartyje analizuojamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje nutartyje pateikti išaiškinimai yra aktualūs tuo aspektu, kad atsakovo Sprendimas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais; aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

35. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad vien tik ta aplinkybė, jog yra atliekamas Ikiteisminis tyrimas, savaime negali būti laikoma pagrindu neišduoti asmeniui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, todėl atsakovo Sprendimas, kuris patvirtintas skundžiamu teismo sprendimu, yra nemotyvuotas ir neteisėtas. Teismas privalėjo vadovautis tomis aplinkybėmis, kurios jam buvo žinomos apie vykstantį Ikiteisminį tyrimą, įskaitant ir tai, kad pareigūnai nei karto nebuvo suvaržę pareiškėjo laisvės, nebuvo jo sulaikę ar areštavę. O tai reiškia, kad jie nelaiko pareiškėjo pavojingu Lietuvos visuomenei.

36. Pareiškėjas, prašydamas priimti su apeliaciniu skundu teikiamas SMS žinutes su vertimais į lietuvių kalbą, nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismui neteikė šių įrodymų, susijusių su Ikiteisminiu tyrimu, kadangi tikėjo, jog jo atžvilgiu bus laikomasi nekaltumo prezumpcijos principo bei visi su pareiškėju nesusiję teiginiai apie nusikaltimų aukas bei patį nusikaltimą nebus reikšmingi. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokiais teiginiais vadovavosi. Teismui nebuvo pateikta jokia kita informacija apie pareiškėjo bei potencialios aukos bendravimą, kad ji pati ieško būdų su juo bendrauti, kad jo ne tik kad nebijo, bet prisipažįsta jam apie šiltus jausmus ir pan.

37. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

38. Atsakovas nurodo, kad jis neatlieka ikiteisminio tyrimo įstaigos funkcijų ir netiria bei nevertina galimo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nesprendžia, ar ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas bei vykdomas pagrįstai, todėl apeliaciniame skunde pareiškėjo išdėstytos įvykio aplinkybės, kurios, pareiškėjo vertinimu, paneigia jo kaltę dėl nusikaltimo padarymo, šiame ginče neturi teisinės reikšmės ir nenagrinėtinos. Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti Policijos departamento išvados pagrįstumu.

39. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis nėra priimtas ir neaišku, ar bus priimtas, tai nereiškia, jog vien esant pareikštiems įtarimams dėl sunkaus nusikaltimo padarymo Policijos departamentas neturėjo pakankamo pagrindo pateikti išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Šengeno konvencija) 96 straipsnio 2 dalį grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas. Kol Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu tebėra vykdomas, jam taikytos kardomosios priemonės, laikytina, kad įtarimai pareiškėjui pareikšti pagrįstai. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jam nebuvo taikytos griežtesnės kardomosios priemonės ir jis nebuvo suimtas, nėra reikšminga, nes nepaneigia pareiškėjui pareikštų įtarimų ir nepašalina bei nesumažina potencialios pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

40. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio ir Aprašo 58 punkto kontekste neturi reikšmės apeliacinio skundo teiginiai, jog Ikiteisminį tyrimą vykdęs pareigūnas pareiškėjui pateikė informaciją, kad jis neteikė Migracijos departamentui išvados dėl pareiškėjo. Taip pat neturi reikšmės aplinkybė, kad pareiškėjui Policijos departamento išvada nebuvo išsiųsta kartu su Migracijos departamento sprendimu, nes tokio veiksmo nenumato teisės aktai, kadangi ji nėra galutinis sprendimas dėl leidimo gyventi.

41. Atsakovas pabrėžia, kad Sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo / nekaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo klausimo ir savo Sprendime nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

42. Atsakovas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, jog Sprendimas sukelia jam neproporcingai skaudžias ir dideles pasekmes. Atsakovo teigimu, vadovaujantis proporcingumo principu, visuomenės ir valstybės interesas, kad

Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes (negaus diplomo, galimai praras už mokslą sumokėtas sumas). Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Sprendimas sąlygoja pareiškėjo nurodomų nuostolių atsiradimą.

43. Atsakovas laiko nepagrįstais apeliacinio skundo teiginius, kad dėl panaikintos vizos ir neišduoto leidimo laikinai gyventi pareiškėjas bus areštuotas ir ikiteisminio tyrimo baigties turės laukti areštinėje, nes, be kita ko, Sprendimas neturi jokios įtakos pareiškėjo padėčiai baudžiamajame procese ir pareiškėjo atžvilgiu taikomoms kardomosioms priemonėms.

44. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, nesutinka su pareiškėjo prašymu pridėti prie bylos naujus įrodymus, teigdamas, jog nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui buvo apribota teisė pirmosios instancijos teisme teikti prašymus išreikalauti įrodymus, pareiškėjas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pateikęs. Be to, su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi ši medžiaga yra Ikiteisminio tyrimo dalykas ir šioje byloje nesprendžiamas pareiškėjo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo klausimas, nevertinama, ar Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai. Teikiamos SMS žinutės buvo pateiktos ir Ikiteisminiame tyrime, tačiau Ikiteisminis tyrimas nėra nutrauktas, kas leidžia spręsti, jog iki šiol nepaneigta, kad pareiškėjas galėjo įvykdyti sunkų nusikaltimą, kas šiuo atveju leidžia laikyti jį pavojingu ir keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

45. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. gegužės 22 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui B. S. S. A. J. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atšaukta Šengeno viza, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

46. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Policijos departamento, t. y. institucijos, kurios kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, vertino, kad atsakovo Sprendimas yra proporcingas, pagrįstas faktais ir teisės normomis, pareiškėjo skundą atmetė.

47. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, kad vien tik pradėtas Ikiteisminis tyrimas, kuriame galioja nekaltumo prezumpcijos principas, negali būti pagrindu pripažinti pareiškėją pavojingu viešajai tvarkai ir visuomenei. Be to, jo pavojingumą paneigia tai, jog jis nėra sulaikytas ir jam nėra paskirtas areštas. Policijos departamento išvada yra formali, parengta neįsigilinant

į konkrečią situaciją, neišreikalaujant ir nevertinant Ikiteisminio tyrimo medžiagos, pagal kurią nukentėjusioji veikė savo noru, ką patvirtina ir su apeliaciniu skundu teikiamos SMS žinutės. Atsakovo Sprendimas sukelia pareiškėjui neproporcingai didelius suvaržymus ir pažeidžia jo teises.

48. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

49. Visų pirma, pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje išduoti atsisakoma, jei užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Vadovaujantis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758, užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (12.4 p.).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr. 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m.  birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, t. y. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3262-602/2019).

51. Faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1048-624/2017). Teismų praktikoje konstatuojama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019, 2020  m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4634-520/2020).

52. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Įstatyme vartojama sąvoka užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau – konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019; kt.).

53. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju neginčija Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, kad jo atžvilgiu Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2019 m. lapkričio 23 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, kuriame jam pareikšti įtarimai, kad jis, pasinaudojęs dėl apsvaigimo nuo alkoholio bejėgiška nepilnametės būkle, lytiškai santykiavo su pastarąja prieš jos valią. BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, kuri inkriminuojama pareiškėjui, kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis).

54. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nekaltumo prezumpcija bei pareiškėjui pareikštais įtarimais, kuriuos, pareiškėjo teigimu, paneigia su apeliaciniu skundu teikiamos SMS žinutės, akcentuotina, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus yra taikomos specialiojo Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios šiuos teisinius santykius, t. y. nenagrinėjami ir nesprendžiami klausimai, kuriuos reglamentuoja BK nuostatos. Nei Migracijos departamentas, nei teismas, nagrinėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimą, nesprendžia, ar asmuo (užsienietis) yra padaręs nusikaltimą(us), jei yra padaręs, – tai ar kompetentingos institucijos yra teisingai įvertinusios šių nusikaltimų sudėtį ir ar pagrįstai vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas. Minėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus nusikaltimo yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

55. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas (ABTĮ 56 str. 6 d.) ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Sprendime aptarta informacija ir įvertinta individuali pareiškėjo situacija patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi (pareiškėjas įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą).

56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei proceso normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. S. S. A. J. (B. S. S. A. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00616 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. TA-28-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00494-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 430 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje ir atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m aukščio sienele bei užuolaida. Užuolaidos neužtikrino privatumo, kadangi pareiškėjas tualete buvo matomas prižiūrėtojų ir kitų specialistų per duryse įrengtą stebėjimo langelį. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacija, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Kameroje buvo įrengta bendra ventiliacija, tačiau ji neveikė. Nors kameros buvo vėdinamos per langą, tačiau rudens ir žiemos metu jie būdavo užsandarinami, kadangi per juos pūtė vėjas. Kamera buvo rūsyje, todėl, neužsandarinus langų, į kamerą galėjo patekti sniegas. Lukiškių TI-K administracija nuolat darė pažeidimus, bandė įbauginti.

1.2. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl darbo suteikimo, tačiau buvo pateikiami atsakymai, jog nėra darbo vietų. Nesuteikus darbo pareiškėjas turėjo gyventi iš išmokų, nes artimųjų neturi. Išmokos dydis buvo 11,40 Eur, o už juos negalėjo nusipirkti visų norimų prekių. Pašalpa neužtikrino visų poreikių, nes nuo 2017 m. sausio mėn. buvo galima išleisti iki 115 Eur būtiniausioms reikmėms. Pareiškėjas, matydamas, kaip kiti apsiperka už dideles sumas, jautėsi diskriminuojamas, o juo labiau, jei kitiems buvo suteikiamas darbas. Darbo nesuteikimas pareiškėjui turės įtakos sprendžiant dėl jo lygtinio paleidimo.

1.3. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijos prašė sudaryti sąlygas į užimtumą kasdien, tačiau tokios sąlygos nebuvo sudaromos kiekvieną dieną. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2019 m. vasario 5 d. didžiąją laiko dalį praleido užrakintas kameroje, t. y. iki 2019 m. vasario 5 d. nebuvo vykdomi numatyti užsiėmimai nuo 18.30 val. iki 21.30 val. Pareiškėjas į sporto salę buvo vedamas kartą per savaitę (buvo leidžiama sportuoti vieną valandą). Į bendravimo kambarėlį buvo vedamas vidutiniškai vieną kartą, o esant galimybėms ir du kartus per savaitę (tokie užsiėmimai truko 1–1,5 val.). Stalo teniso užsiėmimai vyko kas dvi savaites nuo 45 min. iki 1 val.

1.4. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, kankinimą, orumo sumenkinimą.

2. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 11 d. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

4. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į Lukiškių TI-K atsiliepimą, kuriame nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko nustatytų reikalavimų (jo plotas buvo per mažas), jame nebuvo durų, o vietoje jų – užuolaida. Sanitariniame mazge įrengta užuolaida neuždengė matomumo nuo kameros duryse įrengto stebėjimo langelio. Prašė teismo atkreipti dėmesį į vieną iš Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtų bylų, kurioje už tokias pat kalinimo sąlygas kaip jo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

7. Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darė išvada, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Visgi teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjas visą ginčui aktualų laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas, konstatavo, jog šiuo atveju nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas taip pat nenustatė ir kitų pažeidimų.

8. Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, šioje byloje negalimas ir prašomas neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintas.

III.

9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas nurodo, kad su priimtu teismo sprendimu nesutinka. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu privatumui užtikrinti. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ir nuo pareigūnų.

11. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad šioje byloje nėra nustatytos visos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad šioje byloje yra pagrindas remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3722-484/2018 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2989-662/2019).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į pareiškėjo paduoto apeliacinio skundo ribas.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir

Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, ir jose buvusių sanitarinių mazgų (tualetų) įrengimą (b. l. 16, 40–41), konstatuoja, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d. buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas (tualetas) buvo iš dalies atskirtas tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovo atstovas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Tai truko 93 paras. Šis pažeidimas yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio, kuris garantuoja asmens teisę į privatumą, pažeidimą.

19. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

20. Visgi teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia, kad visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas kamerose vienas, todėl jį, besinaudojantį tualetu, galėjo matyti tik Lukiškių TI-K pareigūnai (darbuotojai), o tai reiškia, kad pažeidimas nebuvo tokio sunkaus pobūdžio kaip tuo atveju, jei pareiškėją būtų nuolat matę besinaudojantį sanitariniu mazgu (tualetu) kartu kameroje kalinti asmenys. Įvertinusi minėtą aplinkybę ir tai, kad sanitarinis mazgas (tualetas) buvo atitvertas sienele ir užuolaidą (o tai reiškia Lukiškių TI-K pareigūnai (darbuotojai) neturėjo galimybės visiškai atvirai matyti pareiškėjo, besinaudojančio sanitariniu mazgu (tualetu), ir atsižvelgusi į šio teisės į privatumą pažeidimo trukmę (93 paros), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra teisės į privatumą pažeidimo pripažinimas, o priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, šioje byloje remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3722-484/2018 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2989-662/2019) sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo, kadangi šios bylos ir minėtos administracinės bylos Nr. I-3722-484/2018 (administracinės bylos Nr. A-2989-662/2019 apeliacinėje instancijoje) aplinkybės nėra tapačios (pvz., minėtoje byloje nustatyta daug ilgesnė teisės į privatumą pažeidimo trukmė).

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą, t. y. pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į privatumą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d. buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies ir pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5  d. buvo pažeista. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.”

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00641 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. TA-27-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01062-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerų plotas buvo labai mažas, be to, užstatytas baldais ir kitu inventoriumi, todėl jis neturėjo galimybės tinkamai judėti. Iš kameros buvo išvestas tik du kartus per 188 dienų laikotarpį, dėl to darytina išvada, kad Lukiškių TI-K socializacijos ugdymo ir užimtumo tvarka (programos) neveikė. Tualetai kamerose taip pat buvo įrengti netinkamai, t. y. kalinimo metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Jį galėjo stebėti tiek kiti asmenys, tiek pareigūnai. Tualete nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, jis nebuvos sandariai izoliuotas, dėl to pareiškėjas turėjo gyventi jausdamas smarvę ir girdėdamas garsus, sklindančius iš tualeto. Taip įrengtas sanitarinis mazgas (tualetas), pastatytas savavališkai, nesuderinus su statybos specialistais, pareiškėjui kėlė grėsmę. Pareiškėjo teigimu, kadangi sanitarinis mazgas (tualetas) nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros erdvės, jis buvo kalinamas ne gyvenamosiose kamerose, o pagalbinėse patalpose. Pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriose buvo vykdomi asbesto šalinimo darbai, dėl kurių visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės. Asbestas taip pat iro veikiamas atmosferos veiksnių. Minėtos su asbestu

susijusios aplinkybės sukėlė didelį pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjas nurodė patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, pažeminimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisė 1 089 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

7. Teismas pirmiausia pažymėjo, kad tai, jog Lukiškių TI-K pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018). Todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo teisių pažeidimu dėl laikymo negyvenamosiose patalpose, nepagrįsti.

8. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta turinti tekti minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto kamerose norma vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustatė tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas darė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju, t. y. dėl mažo ploto kamerų, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

9. Teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele. Tačiau pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno konkretaus atvejo, kada jis buvo stebimas pareigūnų naudojimosi tualetu metu. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 98 paras kalėjo vienas, dėl to, teismo vertinimu, šiuo kalinimo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas nekonstatuotinas. Visgi neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, pareiškėjas kalėjo 363 paras, t. y. kai pareiškėjas kamerose buvo kalinamas ne vienas. Todėl teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą.

10. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės bei panašūs dirbiniai nebuvo naudojami. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas Lukiškių TI-K buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Statybos darbai buvo atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų. Šių reikalavimų buvo laikomasi keičiant pasivaikščiojimų kiemelių kontūro šiferio dangą. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai, nebuvo vedami. Šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir tai suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, t. y. ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad aptartos medžiagos sukėlė pareiškėjui sveikatos problemas, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų sveikai aplinkai užtikrinti ar būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.

11. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog už kameros ribų buvo išvestas tik du kartus per 188 dienų laikotarpį, tačiau tame pačiame skunde pats paneigia šiuos teiginius, nurodydamas, kad kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti.

12. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, į šio pažeidimo trukmę (363 paros), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 089 Eur suma. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III.

13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. Nepagrįsta teismo išvada dėl jam tekusio kamerų ploto. Atsakovo atstovo pateikti duomenys yra nustatyti buvusių rytinių patikrinimų metu, t. y. ryte buvo tikrinama, kiek kameroje laikoma asmenų. Visgi tokie duomenys nėra visiškai tikslūs, nes šie duomenys neatskleidžia, kaip keitėsi asmenų skaičius kameroje per visą parą. Tekusio ploto skaičiavimas turėtų būti atliktas remiantis miegamųjų vietų skaičiumi kamerose, kurios dažniausiai buvo užimtos. Be to, atsakovo atstovo teikiami duomenys skiriasi. Pareiškėjas kartu su skundu buvo pateikęs ir atsakovo atstovo oficialius dokumentus, kurie skiriasi nuo atsakovo atstovo pateiktų duomenų. Taip pat sanitarinio mazgo plotas apskaičiuotas neteisingai. Apskaičiuoti sanitarinio mazgo plotą nebuvo galimybės, išskiriant jį kaip atskirą patalpą, nes tai ne atskira patalpa, riba, nuo kurios skaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas, nebuvo nustatyta, ji buvo pasirenkama apytiksliai. Todėl visas kameros plotas priskirtinas sanitarinio mazgo plotui. Sanitarinio mazgo patalpos priskiriamos pagalbinėms patalpoms, kuriose gyvenamasis plotas neapskaičiuojamas. Teismas turėjo išanalizuoti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo teisėtumo ir jo užimamo ploto.

13.2. Teismas nepakankamai reikšmingai vertino tą aplinkybę, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpoje, kurioje įrengtas tualetas, o tai žemino jo garbę ir orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Smarvė,

kuriai esant pareiškėjui teko gyventi, buvo nepakeliama, kadangi sanitarinis mazgas (tualetas) buvo įrengtas nesandariai, jis neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, tinkamos izoliacijos, slopinančios iš jo sklindančius garsus, jo įrengimas, nesuderintas su statybos specialistais, apskritai kėlė realią grėsmę pareiškėjui.

13.3. Pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 10 d. ir nuo to laiko kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemą. Lukiškių TI-K tuo pačiu metu vykdė asbesto šalinimo darbus. Apie vykdomus darbus pareiškėjas įspėtas nebuvo, t. y. jokių įspėjamųjų ženklų apie tai pasivaikščiojimo teritorijoje nebuvo. Be to, asbestcementis buvo su nedažytu paviršiumi, todėl ištisinė plaušelių struktūra buvo lengvai pažeidžiama. Tad pareiškėjas buvo kalinamas pavojingoje gyvybei teritorijoje, buvo padaryta žala jo sveikatai. Minėtos aplinkybės turi būti kruopščiai išanalizuotos ir pareikalauta visų duomenų, susijusių su atliktais kapitaliniais darbais, darbininkais, naudotomis apsaugos priemonėmis, nes aplinkybės yra susijusios su asmens sveikatos sutrikdymu (gyvybės atėmimu). Šiferio šalinimo darbų atlikimas patvirtina faktą, kad buvo nustatytas labai didelis pavojaus laipsnis dėl jo eksploatacijos, o tai patvirtina, kad asbesto plaušeliai sklido į aplinką. Nustatyti asbesto plaušelių įtraukimo į organizmą faktą per kvėpavimo takus nėra galimybės. Pareiškėjas visą gyvenimą, t. y. (duomenys neskelbtini).

13.4. Pareiškėjas praktiškai už kameros ribų viso kalinimo laikotarpiu išvestas nebuvo. Pareiškėjas nežinojo, kad jam reikėjo rašyti prašymus, jog jam būtų suteikta socialinė reabilitacija, su tokia tvarka atsakovo atstovas nesupažindino. Jeigu yra nustatyta tvarka socialinei gerovei įgyvendinti, tai turi būti nustatytos taisyklės, kaip minėta tvarka gali pasinaudoti pareiškėjas, nes jo teisės kalinimo metu yra reikšmingai apribotos. Teismas turėtų vadovautis ne ta informacija, kuri parodo, kad pareiškėjas nesikreipė prašymais į laisvės atėmimo įstaigos administraciją dėl vienų ar kitų aplinkybių įgyvendinimo, kaip šiuo atveju dėl socializacijos ugdymo ir užimtumo įgyvendinimo, o pareikalauti duomenų, kaip ir kokia tvarka buvo taikyta pareiškėjui. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos į užimtumą ir socializacijos ugdymą.

14. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

14.1. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Sanitarinio mazgo ploto matmenys Lukiškių TI-K kamerose buvo apie 0,56 kv. m ploto. Toks kamerų įrengimas atitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Be to, teisės aktuose nenumatyta, kad kamerose turi būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo langelių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negalėjo būti įrengti, kitaip priežiūros posto pareigūnai nebūtų galėję užtikrinti kalinamų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę.

14.2. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų. Be to, pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skunde pateikė ir naujus duomenis: Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą (išrašas padarytas 2019 m. kovo 6 d. data) ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužė 6 d. raštą Nr. SD-129-5534 „Dėl paklausimo“. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad turėtų būti išreikalauti nauji duomenys (pvz., išreikalauti duomenis apie remonto darbus Lukiškių TI-K).

16. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kitaip tariant, teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo (priėmimo), be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, pagrindžiančių, kodėl jis minėtų naujų teikiamų duomenų dar negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat nepagrindė, kodėl tokių naujų duomenų pateikimo būtinybė iškilo tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus duomenis taip pat nepagrįstas argumentais, kurių pagrindu būtų galima daryti ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtį ir tirti naujus duomenis apeliacinės instancijos teisme. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo pateikti nauji duomenys (prašomi išreikalauti nauji duomenys (dokumentai) galėtų patvirtinti ar paneigti kokias nors šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nauji pateikti duomenys nepriimtini, taip pat netenkintinas ir pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus duomenis. Nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinėje proceso stadijoje šią bylą nagrinėjant jau surinktų įrodymų pagrindu nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai.

V.

18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu 2017 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 089 Eur neturtinei žalai atlyginti. Visgi tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus, kuriais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas siekia, kad jo skundas būtų

patenkintas visiškai, t. y. priteista visa jo prašoma 20 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo atstovas prašo pareiškėjo skundo atmesti, t. y. netenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad jis buvo kalinamas patalpose, kurios priskirtinos pagalbinėms patalpoms, o ne skirtos gyvenimui, yra niekuo nepagrįstas. Atsakovo atstovo pateikti duomenys (I t., b. l. 33–34, 42–44) neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenimui pritaikytose patalpose, kurios atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus. Sanitarinio mazgo (tualeto) neatskyrimas ar tik dalinis atskyrimas nuo bendros kameros erdvės gali lemti kitus padarytus teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus, bet tai nepaneigia, kad kamera, kuri pritaikyta gyvenimui (atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus), nors joje ir yra įrengtas sanitarinis mazgas (tualetas), kuris yra visiškai neatskirtas ar tik dalinai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, yra gyvenamoji patalpa. Taip pat kaip niekuo nepagrįsti vertintini pareiškėjo argumentai, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo įrengtas nesaugiai, t. y. kėlė grėsmę jo gyvybei.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas, jose kalėjusių asmenų skaičių, jų plotą, sanitarinio mazgo plotą (apie 0,56 kv. m) (I t., b. l. 33–34, 42–44). Pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų (duomenų), kurie paneigtų minėtus duomenis, nenurodė. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjui teko tiek ne mažiau kaip 3,6 kv. m kamerų ploto, tiek ne mažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, t. y. šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti nei Įsakymo 1.3.1 punkto, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo nurodytomis aplinkybėmis, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, pateikė išsamius motyvus (žr. šios nutarties 10 p.) dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su šiferiu (asbestcemenčiu) (jo šalinimo darbais) Lukiškių TI-K. Todėl teisėjų kolegija, pritardama minėtiems žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartodama, pripažįsta, kad neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo aspektu (t. y. dėl aplinkybių, susijusių su šiferiu (asbestcemenčiu) Lukiškių TI-K) nėra pagrindo konstatuoti.

24. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai apie nesudarytas sąlygas į užimtumą ir socializacijos ugdymą, yra abstraktūs, šiems argumentams trūksta detalumo ir nuoseklumo, dėl to juos nėra pagrindo vertinti kaip pagrindžiančius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Tad šiuo aspektu neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai taip pat nekonstatuotini.

25. Visgi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (b. l. 33–34, 36, 42–44), pripažįstą, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčui aktualiu laikotarpiu naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas tik apie 1,5 m aukščio pertvara ir nebent užuolaidomis), buvo pažeista. Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančiu juo, privatumo tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Pareigos užtikrinti tinkamą

kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą. Konstatuotina, kad šis pažeidimas truko 451 parą, t. y. pripažintina, kad teisės į privatumą pažeidimas buvo daromas tiek, kai pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas, tiek kai buvo kalinamas su dar kitu asmeniu. Tuo pagrindu konstatuotinas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, garantuojantis asmens teisę į privatumą.

26. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikru metu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pripažintina ir tai, kad pareiškėjui prie jo patirtos neturtinės žalos prisidėjo ir kitam asmeniui naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) iš jo sklidę nemalonūs kvapai ir garsai visoje kameroje.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais nagrinėjamu atveju. Įvertinusi pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo pobūdį (tai gana sunkaus pobūdžio pažeidimas, o prie pareiškėjo patirtos neturtinės žalos prisidėjo ir kitam kalinamam asmeniui naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) iš jo sklidę nemalonūs kvapai ir garsai visoje kameroje) ir trukmę (truko 451 parą, tačiau iš šios 451 paros 88 paras pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas, dėl to šiomis paromis ir pažeidimo pobūdis buvo lengvesnis, nes pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), galėjo būti matomas tik Lukiškių TI-K pareigūnų, o tualetu tomis dienomis naudodavosi tik jis), atsižvelgusi į tai, kad kitų teisės aktų pažeidimų šioje byloje nėra pagrindo nustatyti, bei nenustatyta, jog šiuo atveju pareiškėjui buvo sukeltos ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pakankamą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad būtų pagrindas priteisti jam didesnę sumą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteistos sumos nėra pagrindo nei didinti, nei mažinti.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00639 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. TA-10-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00329-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. sausio mėn. iki skundo padavimo dienos (2019 m. vasario 12 d.) buvo konvojuojamas į kitas kalinimo įstaigas, nors dėl blogos sveikatos būklės jo konvojavimas buvo negalimas. Tvirtino, jog Pravieniškių PN-AK gydytojai, žinodami apie blogą pareiškėjo sveikatos būklę, turėjo neduoti leidimo jį konvojuoti. Teigė, kad jam buvo nustatytas 85 proc. nedarbingumas, specialus nuolatinės slaugos poreikis, jis galėjo judėti tik neįgaliojo vežimėlyje, o konvojavimo automobiliai nepritaikyti žmogui su negalia. Konvojavimo metu pareiškėjas turėdavo savarankiškai įlipti į automobilį, susinešti daiktus, dėl nepatogių sėdimų vietų kęsti skausmus, jam atsirasdavo pragulos. Dėl (duomenys neskelbtini) gamtinius reikalus turėjo atlikti automobilyje į plastikines talpas, matant kitiems asmenims. Konvojuojant pareiškėją tokiomis sąlygomis buvo žeminamas jo orumas, jis pastoviai jautė fizinį skausmą, didelį diskomfortą, buvo emociškai prislėgtas, prasidėjo depresija, atsirado konvojavimo baimė, dėl to kreipėsi į psichologą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo 15 proc. darbingumo lygį, taip pat nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2018 m. kovo 13 d. jam nustatytas specialios nuolatinės priežiūros poreikis, pareiškėjas turi neįgaliojo vežimėlį. Tvirtino, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis negalėjo būti konvojuojamas. Pravieniškių PN-AK pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė

laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra jokių duomenų apie pareigūnų neteisėtus veiksmus, jais pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, todėl nėra visų būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagrindas konvojui priimti konvojuojamuosius yra konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame voke su asmens bylos pažyma, kurioje turi būti gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada apie konvojuojamojo sveikatos būklę: gydytojas (bendruomenės slaugytojas) pažymi, ar konvojuojamasis gali vykti planiniu konvojumi, jo konvojavimo pobūdį ir režimą. Konvojuoti nepriimami ligoniai, kurių konvojavimas neleistinas pagal asmens sveikatos priežiūros specialisto išvadą, įrašytą konvojuojamojo asmens bylos pažymoje, bei neįgalieji, kuriems, neatsižvelgiant į asmens judėsenos priemonių taikymą, vaikštant reikalingas, tačiau nepaskirtas ir konvojavimo paraiškoje neįrašytas palydovas. Pareiškėjo asmens bylų pažymose yra asmens sveikatos priežiūros specialistų įrašai, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės gali vykti planiniu konvojumi, jose nenurodytos specialiosios pareiškėjo konvojavimo sąlygos. Vieną kartą pareiškėjas etapavimui nebuvo priimtas, nes atvyko neįgaliojo vežimėliu, visais kitais atvejais jis naudodavo ramentus ir būdavo etapuojamas bendra tvarka. Pažymėjo, kad ant konvojuojamo asmens bylos pažymos taip pat pasirašo ir konvojuojamasis, jis pažymi, ar turi nusiskundimų, pretenzijų. Nurodė, kad konvojų metu naudoti specialieji automobiliai atitiko jų techninę būklę, įrengimą, žmonių pervežimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Specialiuose konvojavimo automobiliuose tualetai neįrengti, o konvojuojamieji vedami į tualetą tik pasikeitimo punktuose ar patiems prašant. Asmens bylos pažymose nėra asmens sveikatos priežiūros specialistų išvadų, kad pareiškėjui kelionės metu reikėtų suteikti papildomą galimybę, išskirtines sąlygas pasinaudoti tualetu, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo prašymu jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punkte. Duomenų apie pareiškėjo žodžiu ar raštu teiktus skundus dėl konvojavimo sąlygų nėra.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas rėmėsi Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), 98 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorija, teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2015 m. vasario 5 iki 2017 m. kovo 31 d. buvo nustatytas 15 procentų darbingumo lygis, nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. spalio 29 d. nustatytas 2 procentų darbingumo lygis, taip pat nustatytas specialus nuolatinės priežiūros poreikis (I t., b. l. 63, 72–73, II t., b. l. 8–9). Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo konvojuotas iš Pravieniškių PN-AK 22 kartus. Iš pateiktų pareiškėjo Asmens bylos pažymų (I t., b. l. 83–87, 94–113) matyti, jog visais ginčui aktualiais konvojavimo atvejais gydytojas (bendruomenės slaugytojas) parašu yra patvirtinęs, jog pareiškėjo sveikatos būklė tinkama konvojuoti. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys sveikatos priežiūros specialistų įrašai patvirtina, kad prieš etapuojant pareiškėjas buvo apžiūrimas specialisto, priimama išvada, jog konvojuoti galima, įrašų apie paskirtą palydovą konvojavimo metu nėra (I t., b. l. 67, 183, 196–198, 200, II t., b. l. 2, 6, 8,10, 11–13, 18–20,23–25, 27).

9. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas vaikščiojo su ramentais, galėjo nueiti reikiamus atstumus. Nors pareiškėjo (duomenys neskelbtini) buvo sutrikusios, tačiau apsitarnauti jis galėjo pats, pareiškėjo higienos būklė buvo gera (I t., b. l. 68, 71, 183, II t., b. l. 8,16, 42, 71–72). Liudytojais byloje apklausti Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjas M. K. bei bendrosios praktikos slaugytoja G. A. nurodė, jog kalėdamas Pravieniškių PN-AK pareiškėjas turėjo neįgaliojo vežimėlį, tačiau judėjo su ramentais, atlikdavo gamtinius reikalus bei pavalgydavo savarankiškai, kito asmens pagalba nebuvo reikalinga. Liudytojai patvirtino, kad nusiskundimų dėl negalėjimo būti konvojuojamam pareiškėjas nereiškė nei žodžiu, nei raštu.

10. Teismas byloje nenustatė jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas Sveikatos priežiūros tarnybos specialistams dėl sveikatos būklės, negalėjimo būti konvojuojamam, prašymus paskirti lydintį asmenį. Nors kai kuriose pareiškėjo asmens bylos pažymose (I t., b. l. 99, 105, 107–109, 112–113) pareiškėjas yra nurodęs, jog turi nusiskundimų dėl sveikatos būklės, tačiau jo nusiskundimai nedetalizuoti, todėl, teismo vertinimu, jų pagrindu negalima nustatyti nusiskundimų pobūdžio, kad būtų galima abejoti sveikatos priežiūros specialistų išvadomis dėl galimumo konvojuoti pareiškėją. Nors iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (II t., b. l. 43–44) bei teismui pateiktos Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutarties (I t., b. l. 11) matyti, kad 2017 m. rugpjūčio – spalio mėn. pareiškėjo sveikatos būklė buvo pablogėjusi, tačiau šios aplinkybės neturi reikšmės narinėjamoje byloje, nes 2017 m. rugpjūčio – spalio mėn. pareiškėjas iš Pravieniškių PN-AK nebuvo konvojuojamas.

11. Apibendrindamas teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu prieš konvojuojant pareiškėjas būdavo apžiūrimas Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų, kurie, įvertinę pareiškėjo sveikatos būklę, priimdavo sprendimą dėl jo galimybės vykti konvojumi. Duomenų, leidžiančių abejoti Sveikatos priežiūros specialistų kompetencija, priimtais sprendimais, į bylą nepateikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba tenkinti pareiškėjo skundą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai taikė teisės normas. Akivaizdu, kad pareiškėjas negalėjo būti konvojuojamas, nes pareiškėjui dėl judėjimo negalios buvo nustatytas 85 proc. nedarbingumas bei specialieji poreikiai, slaugos, priežiūros poreikis. Tai įrodo, kad pareiškėjas gali tik iš dalies apsitarnauti, dėl to jis negalėjo nusinešti savo daiktų, negalėjo sėdėti tokio tipo kėdėse, nes jam reikėdavo būti pusiau atsigulus. Dėl netinkamos kūno padėties sėdint tekdavo kęsti skausmą. Teismas ignoravo Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį, motyvuodamas tuo, kad tuo metu pareiškėjas nebuvo konvojuojamas, tačiau pareiškėjas nepatogumus ir kančias patirdavo visais konvojavimo atvejais vienodai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas turėdavo šlapintis kas pusvalandį, todėl tai tekdavo atlikti prie kitų asmenų automobilyje.

14. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino byloje esančių medicininių pažymų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kur nurodyta, kad jis negali kelti svorių, su ramentais gali nueiti tik 50  m, kad nustatytas pastovus slaugos ir priežiūros poreikis. Teismas nesirėmė liudytojų parodymais, kad jie matė pareiškėją nueinant daugiausiai 50 m., liudytojų parodymai vertintini kritiškai, nes būtent jie yra atsakingi už leidimą konvojuoti pareiškėją. Jų parodymai nevisiškai atitinka tiesą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad jei jam tekdavo lygiu keliu su ramentais nueiti 50 m., jis jausdavo skausmą, o jei reikėdavo nueiti daugiau, pvz. iki konvojavimo automobilio, skausmas būdavo nepakeliamas. Teiginys, kad pareiškėjas gali pats apsitarnauti, neatitinka tikrovės, nes jis dažnai prašydavo kitų asmenų pagalbos apsitarnaujant, pvz., pareiškėjas prašo, kad už jį rašytų kitas asmuo. Aukštesnės kvalifikacijos gydytojų išvados, kuriomis remiantis jam buvo nustatytas slaugos ir priežiūros poreikis, yra tikslesnės ir turi didesnę įrodomąją galią nei atsakovo naudai liudijusių slaugytojos ir skyriaus vedėjo išvados.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas tai pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Viešojo saugumo tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika. Viešojo saugumo tarnyba sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2019 m. vasario 12 d. nepaisant prastos pareiškėjo sveikatos būklės leidžiant jį konvojuoti į kitas kalinimo įstaigas, atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

23. Konvojavimo taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2020 m. birželio 5 d.) 98 punkte nustatyta, kad konvojuoti: nepriimami ligoniai, kurių konvojavimas pagal asmens sveikatos priežiūros specialisto išvadą, įrašytą konvojuojamojo asmens bylos pažymoje, neleistinas (98.2 p.); taip pat neįgalieji, kuriems, neatsižvelgiant į asmens judėsenos priemonių taikymą, vaikštant reikalingas, tačiau nepaskirtas ir konvojavimo paraiškoje neįrašytas palydovas (98.3 p.). Be asmens sveikatos priežiūros specialisto, turinčio priemones būtinajai medicinos pagalbai teikti, palydos konvojuoti nepriimami ligoniai, vadovaujantis atitinkama gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada, įrašyta konvojuojamojo asmens pažymoje (99.4 p.). Prie asmens bylos pažymos, be kitų duomenų, turi būti gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada apie konvojuojamojo sveikatą, o jei reikia, įrašas apie sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti, ir visuomenės sveikatos saugos priemones, kurias būtina vykdyti (64.11 p.).

24. Taigi, konvojavimas negalimas, kai konvojuojamasis yra ligonis, kurio konvojavimas dėl sveikatos būklės neleistinas, arba ligonis, dėl kurio sveikatos būklės su juo privalo vykti sveikatos priežiūros specialistas, turintis priemones būtinajai medicinos pagalbai teikti, ir kai tokio specialisto nėra (konvojuojamojo asmens bylos pažymoje turi būti tai patvirtinanti asmens sveikatos priežiūros specialisto išvada), taip pat kai konvojuojamasis yra neįgalusis, kuriam vaikštant reikalingas, tačiau nepaskirtas ir konvojavimo paraiškoje neįrašytas palydovas. Visi šie atvejai turi būti atskirai pažymėti (aprašyti) Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos išduotoje konvojuojamo asmens bylos pažymoje. Konvojuojamo asmens bylos pažymoje visais atvejais nurodoma gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada apie konvojuojamo sveikatą ir, jei reikia, nurodomos sveikatos problemos (ypatybės), į kurias būtina atsižvelgti, ir visuomenės sveikatos saugos priemones, kurias būtina vykdyti tokio asmens konvojavimo metu. Pabrėžtina, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą dėl asmens konvojavimo sprendžiama ne pagal ankstesnes gydytojų išvadas, be kita ko, ir tas, kuriomis remiantis jam buvo nustatytas slaugos ir priežiūros poreikis, o kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. prieš kiekvieną konvojavimą sprendžia gydytojas (bendruomenės slaugytojas), kurio išvada apie konvojuojamojo sveikatą, o jei reikia, įrašas apie sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti, turi būti pridėta prie asmens bylos pažymos (Konvojavimo taisyklių 64.11 p.). Tokios gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvados, padaromos prieš kiekvieną konvojavimą, poreikis, be kita ko, sietinas su tuo, kad asmens sveikatos būklė laikui bėgant gali kisti.

25. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2017 m. kovo 31 d. buvo nustatytas 15 procentų darbingumo lygis, nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2018 m. kovo 13 d. nustatytas nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. spalio 29 d. nustatytas 2 procentų darbingumo lygis. Tai laikytina rašymo apsirikimo klaida, kadangi byloje pateiktas 2019 m. kovo 7 d. medicininis pažymėjimas patvirtina, jog pareiškėjui minėtu laikotarpiu buvo nustatytas ne 2, o 25 proc. darbingumo lygis. Taip pat nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2019 m. spalio 29 d. nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

26. Nors pareiškėjas, nurodydamas savo sveikatos sutrikimus, skunde ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad dėl sveikatos būklės jis negalėjo būti konvojuojamas, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu prieš etapuojant, pareiškėjas buvo apžiūrimas specialisto ir

visais atvejais buvo priimta išvada, jog pareiškėją konvojuoti galima, įrašų apie paskirtą palydovą konvojavimo metu nenurodyta (I t., b. l. 67, 183, 196–198, 200, II t., b. l. 2, 6, 8, 10–13, 15, 18–20, 23–25, 27).

27. Konvojuojamo asmens bylos pažymose pareiškėjas nenurodydavo nusiskundimų dėl sveikatos būklės, arba kai kuriose pareiškėjo asmens bylos pažymose (1 t., b. l. 99, 105, 107–109, 112–113) į klausimą, ar turi nusiskundimų dėl sveikatos būklės, nurodė „Turiu“, tačiau nusiskundimų nedetalizavo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą vien abstrakčių įrašų, kad pareiškėjas turi nusiskundimų dėl sveikatos būklės, pagrindu negalima nustatyti nusiskundimų pobūdžio, ir nėra pagrindo abejoti sveikatos priežiūros specialistų išvadomis dėl galimumo konvojuoti pareiškėją.

28. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas vaikščiojo su ramentais, apsitarnauti jis galėjo pats, pareiškėjo higienos būklė buvo gera (I t., b. l. 68, 71, 183, II t., b. l. 8, 16, 42, 71–72). Šias aplinkybes patvirtina ir pirmosios instancijos teismo apklausų liudytojų parodymai. Liudytojai nurodė, kad pareiškėjas judėdavo su ramentais, atlikdavo gamtinius reikalus bei pavalgydavo savarankiškai, be kito asmens pagalbos. Liudytojai patvirtino, kad nusiskundimų dėl sveikatos būklės, negalėjimo būti konvojuojamam, pareiškėjas nereiškė nei žodžiu, nei raštu. Be to, liudytojas parodė, kad pareiškėjo daiktus jį konvojuojant nunešdavo pareigūnai.

29. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundu teiginiais, kad teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai ne visiškai atitinka tiesą. Pažymėtina, kad pareiškėjas šio savo argumento nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, todėl jis vertintinas kaip pareiškėjo subjektyvi nuomonė. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti liudytojų teiktų parodymų patikimumu.

30. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

31. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį (I t., b. l. 11). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio – spalio mėn. iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos nebuvo konvojuojamas, todėl 2017 m. spalio 19 d. nutartyje užfiksuotos aplinkybės dėl pareiškėjo negalėjimo būti etapuojamam į teismo posėdį nagrinėjamo ginčo apimtyje neturi teisinės reikšmės.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, likę apeliacinio skundo argumentai yra abstraktaus pobūdžio ir neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00622 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-67-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02166-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1; 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telekomunikacinių technologijų servisas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telekomunikacinių technologijų servisas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. R.), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Telekomunikacinių technologijų servisas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (news.tts.lt, 2017 m. rugsėjo 16 d.) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-33) SPR-70 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. vasario 21 d. Tarnyboje buvo gautas trečiojo suinteresuoto asmens A. R. skundas, kuriame nurodyta, jog publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija) paskelbta tikrovės neatitinkanti, garbę ir orumą žeminanti, visuomenės informavimo principus pažeidžianti informacija. Atsakovas, išnagrinėjęs trečiojo suinteresuoto asmens skundą, pripažino jį pagrįstu ir priėmė

ginčijamą Sprendimą, kuriuo įspėjo pareiškėją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies pažeidimų, taip pat pareikalavo, kad pareiškėjas paneigtų Publikacijoje paskelbtas tikrovės neatitinkančias bei trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą pažeidžiančias žinias. Atsakovas Sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas neturėjo teisės remtis www.wikipedia.org duomenimis, nes tai nėra patikimas šaltinis, kadangi jį gali koreguoti visi asmenys; taip pat pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog bandė patikrinti nepatikimo šaltinio nurodytus duomenis ar kad susipažino su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2015 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimu bei VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos 2016 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimu (toliau – ir Vertinimai). Pareiškėjas su tokiomis atsakovo išvadomis nesutiko. Teigė, kad Publikacijoje A. R. buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams Lietuvos Respublikos interesams. Pateikdamas šią informaciją, pareiškėjas vadovavosi interneto tinklalapyje „Wikipedia“ pateikta informacija, taip pat straipsniais, publikuotais interneto tinklalapiuose www.delfi.lt, www.faktai.lt, VSD Grėsmių nacionaliniam saugumui įvertinimu. Informacija minėtuose šaltiniuose yra nepaneigta, nenuginčyta, todėl pareiškėjas pagrįstai ja naudojosi, teigdamas, kad „2014 ir 2015 m. Lietuvos VSD ataskaitose A. R. buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams LR interesams“. Aplinkybė, kad vėliau informacija apie A. R. buvo kelis kartus taisoma, nepaneigia fakto, jog Publikacijos teikimo metu ji egzistavo. A. R. nesikreipė dėl informacijos paneigimo interneto tinklalapyje www.delfi.lt ar VSD vertinimuose, neskundė jų, todėl nesuprantama, kodėl jis skundžia Publikaciją, kuri tik perteikia anksčiau viešai skelbtą informaciją.

3. Pareiškėjas teigė, kad trečiojo suinteresuoto asmens ginčijami komentarai buvo paskelbti asmens, pasivadinusio „A. R.“ po 2017 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjo straipsniu. Informacija, gaunama iš socialinio tinklo „Facebook“ naudojasi daugelis žurnalistų, šis socialinis tinklas laikomas vienu patikimiausių, todėl pareiškėjui nekilo jokių abejonių, kad vartotojas „A. R.“, komentavęs pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 2 d. straipsnį, iš tikrųjų yra trečias suinteresuotas asmuo. Be to, ginčo publikacija paskelbta 2017 m. rugsėjo 16 d., taigi po 11 dienų, ir per tą laiką niekas nesikreipė į pareiškėją dėl to, kad vartotojas „A. R.“ nėra tikrasis A. R.. Apie tai, kad A. R. neigė parašęs komentarus, pareiškėjas sužinojo tik tada, kai A. R. 2017 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į policiją. 2017 m. rugsėjo 5 d. komentaruose vartotojo „A. R.“ nuotrauka yra tokia pati, kaip ir trečiojo suinteresuoto asmens socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pateiktos nuotraukos. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo nuomone, kad prieš publikuodamas ginčo straipsnį jis privalėjo atlikti duomenų tyrimą, t. y. atlikti socialinio tinklo „Facebook“ A. R. paskyros patikrą. Informacijos, kas faktiškai yra asmuo, užsiregistravęs kokia nors paskyra, socialinis tinklas „Facebook“ neteikia tretiesiems asmenims. Būtent „Facebook“ socialinis tinklas yra atsakingas už tai, kad nebūtų netikrų paskyrų.

4. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo nurodomuose šaltiniuose nebuvo Publikacijoje nurodyto teiginio, jog „2014 ir 2015 m. Lietuvos VSD ataskaitose A. R. buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams LR interesams“. Šiame teiginyje skelbiama itin neigiama informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, kuri negali būti paremta prielaidomis ar nepatikrintais duomenimis. Nurodytas teiginys vienareikšmiškai yra žinia, o ne subjektyvus įvykių vertinimas, nuomonė. Žiniai yra taikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, o tokio pobūdžio informacijai pareiškėjas privalėjo atlikti išsamų tyrimą, susipažinti su Vertinimais. Nors teiginio „2014 ir 2015 m. Lietuvos VSD ataskaitose A. R. buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams LR interesams“ pirminis šaltinis yra interneto tinklalapis www.wikipedia.org, tačiau pareiškėjui kyla redakcinė atsakomybė už Publikacijoje paskelbtą teiginį, nes jis netinkamai įvardijo pirminę publikaciją ir taip neįvykdė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies reikalavimo nurodyti informacijos šaltinį, todėl šiuo atveju negali būti taikomos redakcinės atsakomybės išimtys. Atsakovas pažymėjo, kad interneto tinklalapyje www.wikipedia.org talpinamas turinys nėra patikimas šaltinis, nes jį gali koreguoti visi asmenys. Pareiškėjas

nepateikė jokių duomenų, jog bandė patikrinti nepatikimo šaltinio nurodytus duomenis ar kad susipažino su Vertinimais, pareiškėjas nesikreipė į atitinkamas institucijas ar į trečiąjį suinteresuotą asmenį, siekdamas patikrinti skelbiamų duomenų tikrumą. Taigi pareiškėjas netinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti nuomonių įvairovę.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skunde teismui nurodytos aplinkybės dėl trečiojo suinteresuoto asmens pareigos kreiptis dėl netikrų socialinio tinklo profilių ar galimai neteisingos informacijos interneto tinklalapyje www.wikipedia.org paneigimo nepanaikina jo, kaip viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), pareigos patikrinti skelbiamą informaciją, remtis patikrintais šaltiniais ir skelbti tikrovę atitinkančią informaciją. Pareiškėjas skunde teismui pripažino, jog jis neatliko duomenų tyrimo, t. y. socialinio tinklo „Facebook“ paskyros patikros.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Telekomunikacinių technologijų servisas“ skundą atmetė.

8. Teismas konstatavo, kad teiginys „2014 ir 2015 m. Lietuvos VSD ataskaitose A. R. buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams LR interesams“ yra žinia, o ne nuomonė, ši paskleista žinia neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumą. Šis teiginys padarytas remiantis šaltiniais, kuriuose tokia informacija nebuvo konstatuota arba nurodyta be objektyvaus pagrindo, trečiojo suinteresuoto asmens apie save nurodyti teiginiai nepagrindžia pareiškėjo paskelbtos žinios dėl antivalstybinės jo veiklos. Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai Publikacijoje cituojant po pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 2 d. straipsniu esančius komentarus, kurie buvo parašyti iš netikros A. R. socialinio tinklo „Facebook“ paskyros, buvo aplaidūs. Pareiškėjas nepagrįstai paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją apie A. R., pažeidė nuomonių įvairovės principą, nes informaciją pateikė jos nepatikrinęs kitose šaltiniuose, paties trečiojo suinteresuoto asmens neprašęs jos pakomentuoti. Todėl teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo trečiojo suinteresuoto asmens skundas pripažintas pagrįstu, pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo, yra priimtas iš esmės tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas.

III.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 3 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ginčydamas Sprendimą tuo požiūriu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padarytas pažeidimas, nustatytas Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, t. y., Publikacijoje apie asmenį nebuvo paskleista informacija, žeminanti asmens garbę ir orumą ir neatitinkanti tikrovės. Šis argumentas buvo grindžiamas tuo, kad ši informacija buvo pateikta valstybės įstaigos viešai paskelbtuose dokumentuose bei anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, todėl

turėtų būti taikomas Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis, nustatantis redakcinės atsakomybės netaikymą.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Sprendimo, kaip tai turėjo būti daroma remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi ir 54 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar atsakovas tinkamai įgyvendino savo kompetenciją ir tinkamai sprendė klausimą dėl to, ar buvo pažeista Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis (paskleista informacija, žeminanti asmens garbę ir orumą), ir ar tinkamai sprendė, kad nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis, nustatantis redakcinės atsakomybės netaikymą. Teismas nevertino, ar atsakovas pasisakė dėl visos Publikacijoje nurodytos informacijos, nevertino, kokie dokumentai ir paaiškinimai buvo pateikti atsakovui nagrinėjant asmens skundą. Taigi teismas tinkamai neišsprendė klausimo, ar atsakovo Sprendimas jo priėmimo metu buvo teisėtas.

IV.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

13. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė nesutinkantis su Sprendimu visa apimtimi, nei skunde, nei teismo posėdyje jokių argumentų dėl Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pažeidimo nenurodė, taip pat neginčijo Sprendime nurodytos aplinkybės, kad nesikreipė į A. R. dėl Publikacijoje nurodytų teiginių.

14. Teismas nurodė, kad interneto tinklalapyje „Wikipedia“ pateikta informacija, kurią be apribojimų gali pildyti bet kuris asmuo, negali būti laikoma nei patikima, nei objektyvia. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas, Publikacijoje nurodydamas, kad „2014 ir 2015 m. Lietuvos VSD ataskaitose A. R. buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams LR interesams“ šios informacijos netikrino VSD Ataskaitose.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytuose interneto tinklalapio www.delfi.lt straipsniuose, kuriais jis rėmėsi teigdamas apie A. R. antivalstybinę veiklą, tokia informacija taip pat nebuvo pateikta: 2014 m. kovo 28 d. straipsnyje interneto tinklalapyje www.delfi.lt „(duomenys neskelbtini)“ nurodyta, kad A. R. yra vieno iš „Format-A3“ renginio moderatorius, pateiktos A. R. renginio metu pasakytos mintys; 2014 m. gegužės 27 d. straipsnyje interneto tinklalapyje www.delfi.lt „(duomenys neskelbtini)“ nurodyta, kad A. R. pristatė svečią iš Rusijos, aprašoma „Format-A3“ veikla, kuri įvertinta VSD ataskaitos dalyje. Pareiškėjo nurodyto 2015 m. balandžio 9 d. straipsnio interneto tinklalapyje www.faktai.lt „(duomenys neskelbtini)“ autorius yra pats A. R. Šiame straipsnyje autorius, apibūdindamas save, kaip interneto tinklalapio faktai.lt komandos narį, nurodė: „Artūras. Redaktorius. <...>. Pastaruoju metu – Kremliaus agentas. Bando žaisti krepšinį. Vis dar vaikšto pats“. Iš nurodyto straipsnio turinio matyti, kad jis parašytas šmaikščiu, ironišku stiliumi, todėl apibūdinimas „Pastaruoju metu – Kremliaus agentas“ negali būti vertinamas tiesiogiai ir neduoda pagrindo teigti, kad A. R. užsiima antivalstybine veikla, pareiškėjas, kaip jau minėta, su A. R. nesusisiekė ir jo nuomonės nepaklausė.

16. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2017 m. rugsėjo 5 d. ir 2017 rugsėjo 8 d. parašyti ginčo komentarai, kuriais rėmėsi pareiškėjas Publikacijoje, buvo parašyti iš socialinio tinklo „Facebook“ profilio, kuris turėjo kitą nuotrauką nei A. R. 2017 m. gruodžio 20 d. ir 2018 m. birželio 13 d. užfiksuotas tikrasis profilis. Taigi, jau vien ši aplinkybė pareiškėjui turėjo kelti abejonę dėl to, ar tikrasis komentarus rašantis asmuo yra pats A. R.. Atsakovas tyrimo metu taip pat nustatė, kad viena iš socialinio tinklo

„Facebook“ paskyrų su A. R. vardu yra būtent trečiojo suinteresuoto asmens, nes ši paskyra yra aktyvi, keliamos nuotraukos, dalinamasi komentarais.

17. Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai, neįsitikinus A. R. socialinio tinklo paskyros priklausymu trečiajam suinteresuotam asmeniui ir cituojant komentarus, juos pateikiant kaip akivaizdžiai priklausančius A. R., buvo aplaidūs. Pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir nesiekė išsiaiškinti, ar iš tikrųjų minėtus komentarus parašė trečiasis suinteresuotas asmuo. Atsižvelgus į skelbiamų komentarų tekstą, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, jog skelbiami komentarai neatspindi tikrosios A. R. nuomonės. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neginčijo komentarų autorystės, nesikreipė į policiją ar socialinio tinklo administraciją dėl to, kad būtų nustatytas tikrasis asmuo, pasinaudojęs jo vardu, šiuo atveju nepašalina pareiškėjo, kaip viešosios informacijos rengėjo bei skleidėjo atsakomybės. Pareiga įsitikinti pateikiamos informacijos teisėtumu ir ją patikrinti prieš skelbiant teko pareiškėjui. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ėmėsi papildomų priemonių, siekdamas patikrinti skelbiamą informaciją, jis nesikreipė nei į trečiąjį suinteresuotą asmenį, nei į institucijas, nors tokią galimybę turėjo, taigi pažeidė nuomonių įvairovės principą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Sprendime Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies pažeidimas konstatuotas pagrįstai.

18. Teismas konstatavo, kad Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimas Sprendime konstatuotas taip pat pagrįstai, nustatęs, kad Publikacijoje pateikiama informacija yra ne nuomonė, o žinios apie trečiąjį suinteresuotąjį asmenį. Teiginiu Publikacijoje paskelbus faktą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo paminėtas VSD ataskaitose kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla, buvo pažeista jo garbė bei orumas. Tai nustatyta patikrinus VSD 2015 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą už 2014 m. – šioje ataskaitoje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. R. vykdo antivalstybinę veiklą ir kenkia Lietuvos nacionaliniams interesams. Pareiškėjas taip pat Publikacijoje paskelbė teiginius, kaip A. R. komentarus iš interneto tinklapio news.tts.lt straipsnių komentarų socialiniame tinkle „Facebook“, kuriais autorius vadina atsakymais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Publikacijoje cituodamas tikrovės neatitinkančius teiginius ir nurodydamas, kad tai yra A. R. komentarai, siekė suformuoti neigiamą nuomonę apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, jį pažeminti, sumenkinti jo įvaizdį, o tai pažeidžia A. R. garbę ir orumą.

19. Teismas nurodė, kad Sprendime, be kita ko, nurodyti argumentai, dėl kurių netaikomos Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatos. Pareiškėjas skunde teigė, jog už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją, tačiau jokių nesutikimo su Sprendimu šiuo aspektu argumentų nepateikė. Nagrinėjamu atveju Publikacijoje nurodyti informacijos šaltiniai nepatenka į Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos sąrašą, todėl nėra pagrindo taikyti Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies nuostatos.

V.

20. Pareiškėjas UAB „Telekomunikacinių technologijų servisas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo jam priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Esminė aplinkybė, kurią turėjo nustatyti teismas, yra ta, ar pareiškėjas turėjo pakankamai duomenų, kuriuose ginčo faktai apie A. R. yra konstatuoti ir pagrįsti realiais duomenimis. Pareiškėjo nuomone,

Publikacijos išleidimo metu (2017 m. rugsėjo 16 d.) jam nebuvo pagrindo abejoti jo pateikta informacija, todėl jis elgėsi sąžiningai ir nepiktnaudžiavo teise.

21.2. Pareiškėjas Publikacijoje vadovavosi ne tik interneto tinklalapiu „Wikipedia“, bet ir informacija, paskelbta interneto tinklalapyje delfi.lt, VSD Vertinimais, straipsniais, paskelbtais interneto tinklalapyje faktai.lt. Nei vieno iš šių straipsnių trečiasis asmuo neskundė ir neginčijo, todėl pareiškėjui nekilo abejonių, ar juose nurodyta informacija yra teisinga. Publikacijos paskelbimo metu interneto tinklalapyje „Wikipedia“ pateikta informacija buvo paskelbta prieš tris mėnesius ir nebuvo pakeista, nors ją redaguoti gali visi asmenys. Pareiškėjui dėl jos teisingumo negalėjo kilti abejonių, juolab, kad panaši informacija buvo paskelbta ir anksčiau kituose šaltiniuose ir nebuvo ginčijama.

21.3. VSD Vertinimuose yra pateikta nuotrauka, kurioje, be kitų asmenų, matyti ir A. R. Vertinimuose teigiama, kad klubo „Format A3“ renginiuose dalyvavo Rusijos informacinę politiką palaikantys politologai, rašytojai, kultūros atstovai, kurie deklaravo idėjas, diskredituojančias bei dezorientuojančias Lietuvos valstybę ir visuomenę. Trečiojo suinteresuoto asmens, sėdinčio greta S. M., nuotraukos buvimas Vertinimuose pareiškėjui taip pat sudarė pagrindą daryti išvadą, kad jis yra vienas iš asmenų, skleidžiančių priešiškas Lietuvos valstybei ir visuomenei idėjas.

21.4. Interneto tinklalapyje www.delfi.lt. A. R. yra įvardijamas kaip klubo „Format A3“ renginių moderatorius. Tai reiškia, kad jis laikytinas asmeniu vedančiu bei vadovaujančiu diskusijai, tuo pačiu palaikančiu ir diskusijos svečio ideologinę poziciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo niekada neteigė, jog minėtame interneto tinklalapyje publikuotuose straipsniuose yra tikrovės neatitinkančios informacijos ar kad paskleista informacija pažeidė jo garbę ir orumą. Jis neginčijo ir Vertinimuose pateiktų duomenų. Šaltinis interneto tinklalapis faktai.lt buvo svarbus tik tikrinant interneto tinklalapyje „Wikipedia“ pateiktos informacijos pagrįstumą. Iš publikacijų interneto tinklalapiuose faktai.lt ir sarmatai.lt, kuriais pareiškėjas taip pat rėmėsi Publikacijoje, matyti, kad paties trečiojo asmens nuomone, VSD laiko jį „šnipu“.

21.5. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją. Būtent tokia informacija ir vadovavosi pareiškėjas, todėl jam nebuvo prievolės kreiptis į trečiąjį suinteresuotą asmenį, nes jo nuomonė jau buvo išdėstyta šaltiniuose, kuriais vadovavosi pareiškėjas.

21.6. Publikacija buvo parašyta 2017 m. rugsėjo 16 d., vadovaujantis tuo metu pareiškėjui žinomu trečiojo suinteresuoto asmens profiliu socialiniame tinkle „Facebook“. Pareiškėjas negalėjo žinoti, kad ateityje, t. y., 2017 m. gruodžio 20 d. ir 2018 m. birželio 13 d., bus užfiksuotas kitas, „tikrasis“ A. R. profilis socialiniame tinkle. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo ginčyti komentarų autorystę, kreiptis į „Facebook“ administraciją dėl to, kad būtų nustatytas asmuo, pasinaudojęs jo vardu, bei būtų pašalinta jo vardu sukurta anketa, tačiau to nedarė tris mėnesius. Visos šios aplinkybės leido pareiškėjui manyti, kad A. R. profilis buvo teisingas. Pareiškėjas negalėjo atlikti duomenų tyrimo socialinio tinklo „Facebook“ A. R. paskyroje, nes tam reikalinga informacija jam nebūtų teikiama. „Facebook“ socialiniame tinkle paskleista informacija Publikacijos rašymo metu nebuvo paneigta, todėl už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.

21.7. Kaip matyti iš Publikacijos turinio, visi šaltiniai buvo nurodyti, todėl pareiškėjui negali kilti atsakomybė (Visuomenės informavimo įstatymo 54 str.).

21.8. Viešajam asmeniui yra keliami aukštesni reikalavimai, dėl to jis turi būti pakantus kritikai, toleruoti apie jį skelbiamą nuomonę. Būtent tokiu laikytinas A. R., kaip pakankamai žinomas, aktyvus žurnalistas, politikos apžvalgininkas, teikiantis komentarus įvairiais visuomeninio gyvenimo klausimais, viešoje erdvėje dažnai matomas ir girdimas.

22. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

23. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo pateiktame apeliaciniame skunde kartojami skunde teismui nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas išsamiai pasisakė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

23.2. Viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) turi bendrą pareigą užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių duomenų, jog jis, skelbdamas Publikaciją, skelbė tikrovę atitinkančią (objektyviai egzistavusią), patikrintą informaciją.

23.3. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, jog bandė patikrinti nepatikimo šaltinio („Wikipedia“) nurodytus duomenis, jis nesikreipė į atitinkamas institucijas ar į trečiąjį suinteresuotą asmenį, siekdamas patikrinti skelbiamų duomenų tikrumą. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo yra privatus asmuo, kurio atžvilgiu taikomos siauresnės kritikos ribos. Vertinimuose nėra teiginio „2014 ir 2015 m. Lietuvos VSD ataskaitose A. R. buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams LR interesams“. Šiame teiginyje skelbiama itin neigiama informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, kuri negali būti paremta prielaidomis, ar nepatikrintais duomenimis. Pareiškėjas privalėjo atlikti išsamų tyrimą, susipažinti su Vertinimais ir tik tada skelbti tokio pobūdžio kaltinimus. Sprendime ir teismo sprendime konstatuota, jog tarptautinio žiniasklaidos klubo „Format A3“ renginių, kuriuose trečiasis suinteresuotas asmuo buvo moderatorius, minėjimas nesudaro pagrindo teigti, jog Vertinimuose minimas A. R., juo labiau, skelbti žinią, jog jis buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams Lietuvos Respublikos interesams.

23.4. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jis elgėsi sąžiningai, t. y. atliko išsamų aplinkybių tyrimą, tikrino skelbiamą informaciją, o priešingai, įrodinėjo, jog neprivalo tikrinti duomenų. Toks profesionalios žiniasklaidos priemonės elgesys yra nesuderinamas su Visuomenės informavimo įstatyme nustatytomis pareigomis ir sąžiningu elgesiu.

23.5. Sprendime aiškiai nurodytos Įstatymo 54 straipsnio netaikymo priežastys. Apeliantui kyla redakcinė atsakomybė už paskelbtą teiginį, nes jis netinkamai (šaltinius nurodė tik Publikacijos pabaigoje ir nenurodė, kad konkretus teiginys skelbiamas remiantis interneto tinklalapio www.wikipedia.org duomenimis) įvardijo pirminę publikaciją. Be to, Įstatymo 54 straipsnis neįtvirtina absoliutaus, besąlyginio atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindo. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Tokiais atvejais vertinama, ar viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo savo teise. Apeliantas paskelbdamas ginčo informaciją ir neatlikęs jokio žurnalistinio tyrimo elgėsi priešingai.

23.6. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl trečiojo suinteresuoto asmens pareigos kreiptis dėl netikrų socialinio tinklo profilių ar galimai neteisingos informacijos interneto tinklalapyje www.wikipedia.org paneigimo nepanaikina jo, kaip viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), pareigos patikrinti skelbiamą informaciją, remtis patikrintais šaltiniais ir skelbti tikrovę atitinkančią informaciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nurodė, jog yra kelis kartus kreipęsis į institucijas dėl jo vardu registruotų paskyrų, tačiau jokių rezultatų nebuvo gauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (news.tts.lt, 2017 m. rugsėjo 16 d.) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-33) SPR-70, kuriuo tenkintas trečiojo suinteresuoto asmens skundas ir pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimų, pareikalauta juos pašalinti ir paneigti Publikacijoje paskelbtas tikrovės neatitinkančias bei trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą žeminančias žinias, pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Publikacijoje pateikdamas informaciją, kad A. R. VSD Vertinimuose buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams Lietuvos Respublikos interesams, pareiškėjas vadovavosi interneto tinklalapyje „Wikipedia“ pateikta informacija, taip pat straipsniais iš interneto tinklalapių www.delfi.lt, www.faktai.lt, VSD Vertinimais. Pareiškėjas teigia, kad informacija minimuose šaltiniuose yra nepaneigta, nenuginčyta, todėl pareiškėjas pagrįstai ja naudojosi, jis neturėjo pagrindo abejoti jo pateikta informacija, todėl elgėsi sąžiningai. Pareiškėjas teigė, kad informacija, gaunama iš socialinio tinklo „Facebook“, naudojasi daugelis žurnalistų, tai laikoma vienu patikimiausių socialinių tinklų, todėl pareiškėjas negalėjo žinoti, kad vartotojas „A. R.“, komentavęs ankstesnį pareiškėjo straipsnį, iš tikrųjų nėra trečiasis suinteresuotas asmuo. Publikacijoje nurodyti šaltiniai, kuriais rėmėsi pareiškėjas, todėl už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas subjektas, kuris pirmas paskleidė tokią informaciją.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises. Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

28. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Neatitinkančia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių,

reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

29. Nagrinėjamu atveju Publikacijoje, visų pirma, buvo pateikta žinia teigiant, kad „2014 ir 2015 m. Lietuvos VSD ataskaitose A. R. buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams LR interesams“. Byloje duomenų, patvirtinančių šį teiginį, nesurinkta. Tokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų teismui nepateikė ir pareiškėjas. Susipažinus su Vertinimais matyti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo juose nėra minimas. Tarptautinio žiniasklaidos klubo „Formai A3“ renginių, kuriuose trečiasis suinteresuotas asmuo buvo moderatorius, minėjimas VSD Vertinimuose nesudaro pagrindo teigti, jog Vertinimuose minimas pats A. R. Nuotrauka, kurioje matyti trečiasis suinteresuotas asmuo ir kiti asmenys, pateikta šalia teksto, kuriame minimi žiniasklaidos klubo „Formai A3“ renginiai, nesudaro pagrindo skelbti žinią, jog A. R. VSD buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams Lietuvos Respublikos interesams. Įrodymų vertinimo prasme tai lemia, kad yra neįrodyta, jog ši žinia yra pagrįsta ir teisinga, t. y., atitinkanti tikrovę. Nors pareiškėjas teigia, kad jis rėmėsi interneto tinklalapyje „Wikipedia“ paskelbta informacija, tačiau pažymėtina, kad šiame interneto tinklalapyje talpinamą turinį be jokių apribojimų gali koreguoti visi asmenys (https://lt.wikipedia.org/wiki/Pagrindinis_puslapis), todėl jis negali būti laikomas patikimu šaltiniu. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nepateikė jokių duomenų, jog bandė patikrinti nepatikimo šaltinio nurodytus duomenis.

30. Likę trečiojo suinteresuoto asmens atsakovui skųsti Publikacijos teiginiai buvo paremti po ankstesniu pareiškėjo straipsniu pateiktais komentarais iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros A. R. vardu, šiuos komentarus Publikacijoje pateikiant kaip trečiojo suinteresuoto asmens. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad socialiniame tinkle „Facebook“ egzistuoja kelios paskyros A. R. vardu. Pareiškėjas neginčija ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginių, kad faktiškai Publikacijoje panaudoti komentarai buvo parašyti iš netikros A. R. vardu sukurtos socialinio tinklo paskyros, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis to negalėjo žinoti. Tačiau viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), t. y. pareiškėjas, nepateikė jokių duomenų, jog būtų vertinęs, ar trečiojo suinteresuoto asmens kaip netikra įvardinta socialinio tinklo „Facebook“ paskyra priklauso būtent šiam asmeniui. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo jam pateiktame priede matyti, jog po interneto portalo www.news.tts.lt publikacija buvo komentuojama iš kelių skirtingų paskyrų „A. R.“ socialiniame tinkle „Facebook“. Taip pat viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pateikė ekrano nuotrauką, kurioje matyti kelios socialinio tinklo „Facebook“ paskyros, kurių pavadinimai yra „A. R.“. Ši aplinkybė pareiškėjui turėjo kelti abejonių dėl to, ar tikrasis komentarus rašantis asmuo yra pats A. R. Pareiškėjas, neįsitikinęs A. R. socialinio tinklo „Facebook“ paskyros priklausymu trečiajam suinteresuotam asmeniui ir cituodamas komentarus, juos pateikė kaip akivaizdžiai priklausančius trečiajam suinteresuotam asmeniui. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad ėmėsi kokių nors veiksmų siekdamas išsiaiškinti, ar iš tikrųjų minėtus komentarus parašė trečiasis suinteresuotas asmuo A. R.

31. Žeminančia asmens garbę ir orumą žinia laikoma tikrovės neatitinkanti, diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, komercinę veiklą ir pan. Šiuo atveju ginčo teiginiais, kurie, kaip minėta, neatitinka tikrovės, pareiškėjas paskelbė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo elgėsi netinkamai: užsiėmė antivalstybine veikia, kenkė nacionaliniams Lietuvos Respublikos interesams, komentuodamas vartojo necenzūrinius žodžius. Tokia informacija žemina asmens garbę ir orumą.

32. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog Publikacijoje buvo pateikta informacija, žeminanti trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jame pateiktas pareiškėjo ginčijamų Publikacijos

teiginių faktinis ir teisinis įvertinimas, nurodytos teisės aktų normos, kuriomis grindžiamos išvados dėl ginčo esmės. Nėra jokio pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti Publikacijoje paskelbtų teiginių.

33. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; 2) viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių <...>; 3) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones; 4) paskelbta tiesioginių programų, interneto konferencijų dalyvių, interaktyviosios televizijos žiūrovų ar informacinės visuomenės informavimo priemonės naudotojų, nesusijusių su viešosios informacijos rengėju; 5) paskelbta specialioje rinkimų programoje, kurią rengė ne pats viešosios informacijos rengėjas; 6) paskelbta neanoniminiuose reklaminiuose skelbimuose; 7) pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.

34. Taigi, tam, kad būtų taikoma Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalis, pirmiausiai turi būti tenkinama sąlyga, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nurodė informacijos šaltinį. Nagrinėjamu atveju ši sąlyga nėra tenkinama, kadangi iš Publikacijos turinio negalima suprasti, kad teiginys, jog „2014 ir 2015 m. Lietuvos VSD ataskaitose A. R. buvo minimas kaip asmuo, užsiimantis antivalstybine veikla ir kenkiantis nacionaliniams LR interesams“ buvo pateiktas remiantis kuriuo nors iš po Publikacija išvardytų šaltinių – pateikiant šią žinią nebuvo naudojamos citavimo priemonės, tekste nepateikta jokių užuominų apie tai, kuo remiantis pateikiama ši žinia. Kaip minėta, VSD Vertinimuose tokio teiginio apie A. R. nebuvo pateikta. Dėl likusių ginčo teiginių, kurie buvo pateikti remiantis ar komentuojant iš socialinio tinklo „Facebook“ paskyros A. R. vardu pateiktus komentarus, iš Publikacijos turinio taip pat negalima daryti išvados, kad šie teiginiai, priskiriant minėtus komentarus trečiajam suinteresuotam asmeniui, buvo anksčiau paskelbti kokiuose nors VIĮ 54 straipsnio 1 dalyje nurodytuose šaltiniuose. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir bylą nagrinėjant teisme.

35. Teisėjų kolegija sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis byloje nagrinėjamais klausimais ir jų nekartoja, nes šios išvados yra pagrįstos tinkamu faktinių bylos aplinkybių įvertinimu bei teisingu materialiosios teisės normų pritaikymu.

36. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

37. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telekomunikacinių technologijų servisas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00637 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-32-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03751-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjos V. B. (toliau – ir pareiškėja) atstovė advokatė L. A. (toliau – ir pareiškėjos atstovė) elektroninių ryšių priemonėmis 2020 m. lapkričio 17 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15-01) 31-282/44U-5534/4U-678 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 004351339 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) pilietei V. B.“ (toliau – ir Sprendimas) 3 punktą ir 4 punktą.

Pareiškėjos skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų reikalavimų, todėl teismas 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi nustatė terminą iki 2020 m. lapkričio 25 d. skundo trūkumams pašalinti – pareiškėja turėjo paaiškinti, kada gavo skundžiamą Sprendimą, tuo atveju, jeigu Sprendimo apskundimo terminą praleido, pareiškėjai pasiūlyta suformuluoti prašymą jį atnaujinti, nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių terminas buvo praleistas, pateikti prašymą terminui atnaujinti ir sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

Pareiškėjos atstovė pateikė skundo patikslinimą ir paaiškino, kad pareiškėjai Sprendimas buvo įteiktas 2020 m. lapkričio 3 d., todėl prašė laikyti, kad pareiškėja nepraleido termino skundui paduoti. Prie skundo

patikslinimo pridėjo dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėjo trūkstamą dalį žyminio mokesčio – 2,50 Eur.

Teismas, siekdamas išsiaiškinti skundžiamo Sprendimo įteikimo pareiškėjai datą, kreipėsi į Migracijos departamentą, įpareigodamas paaiškinti, kada pareiškėjai buvo įteiktas skundžiamas Sprendimas. Migracijos departamentas raštu paaiškino, kad Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2020 m. spalio 22 d. jos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu elektroninio pašto adresu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Įsiteisėjus nutarčiai, nutarė grąžinti pareiškėjos atstovei advokatei L. A. sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsniu, pagal kurį užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėja skundą dėl Migracijos departamento 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15-01) 31-282/44U-5534/4U-678, kuris jai buvo įteiktas 2020 m. spalio 21 d., elektroninių ryšių priemonėmis teismui padavė 2020 m. lapkričio 17 d., t. y. praleidusi Įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti.

Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad skundžiamas Sprendimas jai buvo įteiktas 2020 m. lapkričio 3 d., todėl ji nepraleido termino skundui pateikti, teismas pažymėjo, kad iš Migracijos departamento pateiktų duomenų matyti, jog skundžiamas Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas jos prašyme dėl leidimo išdavimo nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos darbdavio pildytame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad sprendimą pageidaujama gauti būtent elektroniniu paštu. Jokių duomenų, kad nurodytu elektroninio pašto adresu siųstas sprendimas grįžo neįteiktas, nėra.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau pareiškėja prašymo nepateikė ir termino praleidimo aplinkybių nenurodė. Teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį kaip nepagrįstą ir neteisėtą ir įpareigoti teismą priimti pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (15-01) 31-282/44U-5534/4U-678 panaikinimo.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėja pažymi, kad teismui buvo pateikti įrodymai, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas pareiškėjai buvo pasirašytinai įteiktas tik 2020 m. lapkričio 3 d., tai patvirtino atsakovo darbuotoja pareiškėjos atstovei atsiųstu elektroniniu laišku. Todėl pareiškėja laikosi nuomonės, kad

2020 m. lapkričio 17 d. pateikusi teismui skundą, nepraleido termino skundui paduoti. Tačiau pirmosios instancijos teismas šią faktinę aplinkybę bei teismui pateiktus įrodymus apie skundžiamos Sprendimo įteikimo dieną pareiškėjai ignoravo ir dėl to nepasisakė.

Pareiškėjos manymu, Migracijos departamento pateikti duomenys nepatvirtina, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas kartu su 2020 m. spalio 22 d. elektroniniu laišku, nes iš Migracijos departamento pateiktos elektroninės dėžutės momentinės kopijos matyti, kad pareiškėjai buvo išsiųstas ne Sprendimas, o Migracijos departamento informacinis pranešimas, tai pagrindžia elektroninio laiško dalyko aprašymas “Siunčiame Jums Migracijos departamento informacinį pranešimą”.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad iš Migracijos departamento pateiktų duomenų matyti, kad elektroninis laiškas buvo išsiųstas ne pareiškėjai, o V. M., kurios elektroninio pašto adresas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėja kartu su skundu teismui pateikė V. M. trumposios žinutės, atsiųstos per „Viber“ programą, kopiją, kuria V. M. persiuntė pareiškėjai iš Migracijos departamento specialistės D. J. 2020 m. spalio 23 d. gautą elektroninį laišką. Nurodytu elektroniniu laišku pareiškėja informuota apie tai, kad jos atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, laiške nurodyta: „Laba diena, informuojama, kad Jums V. B., gim. (duomenys neskelbtini) yra priimtas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi. Mes privalome Jus supažindinti su sprendimu. Kada galėtume suderinti susitiko laiką (diena ir laikas)? Laukiame atsakymo Gražios dienos“. Pareiškėja akcentuoja, kad kartu su šiuo elektroniniu laišku pareiškėjai Migracijos departamento Sprendimas taip pat nebuvo įteiktas, pareiškėjai net nebuvo nurodytas jos prašymo išduoti leidimą išnagrinėjimo rezultatas. Iš Migracijos departamento 2020 m. spalio 23 d. elektroninio laiško akivaizdžiai matyti, kad pareiškėja iki jos atvykimo į Migracijos departamento patalpas su Sprendimu nebuvo supažindinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, kaip paduotą praleidus jo apskundimo terminą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja skundą dėl Migracijos departamento 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15-01) 31-282/44U-5534/4U-678, kuris jai buvo įteiktas 2020 m. spalio 21 d., elektroninių ryšių priemonėmis teismui padavė 2020 m. lapkričio 17 d., t. y. praleidusi Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytą terminą skundui paduoti.

Pareiškėja skunde ir atskirajame skunde laikosi nuomonės, kad skundo padavimo termino nepraleido, nes skundžiamas Sprendimas jai buvo įteiktas 2020 m. lapkričio 3 d., o skundą teismui padavė 2020 m. lapkričio 17 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 138 straipsnyje nurodyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo 132 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, o Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais – ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo Aprašo 130 ar 131 punkte nurodyto sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimo dienos, jeigu užsienietis prašymą išduoti ar pakeisti leidimą užpildė per MIGRIS arba jeigu užsienietis prašyme išduoti ar pakeisti leidimą (kai šis prašymas užpildytas ne per MIGRIS) nurodė, kad pageidauja pranešimą apie priimtą sprendimą ir (ar) sprendimus leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo (panaikinimo) klausimais gauti elektroniniu paštu, – privalo nuskaitytą sprendimą išsiųsti užsieniečiui atitinkamai MIGRIS arba prašyme išduoti ar pakeisti leidimą nurodytu elektroninio pašto adresu. <...>.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos darbdavio per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) 2020 m. rugpjūčio 17 d. pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjos kontaktiniai duomenys nurodyti jos telefono numeris ir elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė 2020 m. spalio 21 d. Tos pačios dienos rašte nurodyta, kad šis sprendimas pareiškėjai siunčiamas elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas teismui pateiktame 2020 m. lapkričio 23 d. rašte paaiškino, kad Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2020 m. spalio 22 d. elektroninio pašto adresu duomenys neskelbtini) bei pridėjo duomenis iš elektroninio pašto dėžutės apie elektroninio laiško išsiuntimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti Migracijos departamento duomenys nepatvirtina, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjai įteiktas 2020 m. spalio 22 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu elektroninio pašto adresu. Iš Migracijos departamento pateiktos elektroninio pašto dėžutės momentinės kopijos matyti, kad 2020 m. spalio 22 d. elektroninis laiškas adresu (duomenys neskelbtini) buvo siųstas V. M., laiške nurodyta, kad siunčiamas Migracijos departamento pranešimas, prie laiško pridėtas „pdf“ formato dokumentas be jokių Sprendimo identifikavimo požymių. Taigi, iš pateiktų duomenų nėra akivaizdu, kad minėto elektroninio pašto adresu 2020 m. spalio 22 d. buvo išsiųstas būtent pareiškėjos ginčijamas Sprendimas.

Pareiškėja teigia, kad Sprendimas jai buvo įteiktas 2020 m. lapkričio 3 d., jai atvykus į Migracijos departamentą. Šias aplinkybes patvirtina pareiškėjos pateiktas Migracijos departamento specialistės D. J. 2020 m. lapkričio 23 d. elektroninis laiškas pareiškėjos atstovei, kuriame Migracijos departamento specialistė patvirtino, kad pareiškėja 2020 m. lapkričio 3 d. buvo supažindinta su sprendimu adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja į teismą su skundu dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi 2020 m. lapkričio 17 d., todėl pagal byloje pateiktus duomenis laikytina, kad Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įtvirtinto 14 dienų termino skundui paduoti pareiškėja nepraleido.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, todėl skundžiama teismo nutartis

panaikinama. Kadangi būtina įvertinti pareiškėjos skundo atitikimą kitiems ABTĮ reikalavimams, pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. B. atskirąjį tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos V. B. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00632 2021-01-15 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eAS-28-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03789-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas (toliau – ir pareiškėjas) 2020 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovas, CVPA) 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 2020/2-678, kuriuo atmesta pareiškėjo paraiška finansuoti projektą pagal priemonę Nr. 08.1.1.-CPVA-K-429 „Paslaugų centrai vaikams“ (toliau – ir Priemonė), 2) įpareigoti atsakovą pratęsti pareiškėjui 7 dienų terminą paraiškai pateikti, arba įpareigoti atsakovą priimti ir užregistruoti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 14 d. elektroniniu paštu pateiktą paraišką.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki šios bylos išnagrinėjimo sustabdyti paraiškų, pateiktų finansuoti projektus pagal Priemonę vertinimą. Prašymą grindė aplinkybėmis, kad dalyvių pateiktos paraiškos turi būti įvertintos per 90 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. Bylų nagrinėjimas administraciniuose teismuose užtrunka, todėl, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, susidarytų situacija, jog, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, CVPA jau būtų įvertinusi visų projekto dalyvių paraiškas ir atrinkusi tinkamas finansuoti paraiškas, todėl pareiškėjui palankaus sprendimo būtų neįmanoma įgyvendinti. Pareiškėjas siekia, kad būtų įsigilinta į situaciją ir nebūtų apribojamos galimybės vertinti paraišką „Vilties akademija“ su visomis kitomis paraiškomis, nes pareiškėjas atstovauja Vakarų Lietuvos vilties bendruomenę, kurią sudaro įvairaus amžiaus vaikai su autizmu ir kitomis negaliomis bei jų šeimos nariai, šeimos, padedančios įtraukti šiuos vaikus į visuomenės, švietimo programas bei socialinės įstaigos, pavieniai asmenys. Ši bendruomenė siekia galimybės būti išgirsta ir įvertinta. Nepriėmus vertinti pareiškėjo paraiškos, visos Lietuvos, o ypač Vakarų Lietuvos bendruomenės patirs nuostolių: bus sumažinta galimybė projektų ir paraiškų vertintojams rinktis iš kelių strateginių projektų, siekiant atrinkti geriausią variantą iš pasiūlytų; nebus įkurtas naujas paslaugų centras „Vilties akademija“ vaikams su negalia iš jų šeimos nariams; nebus pastatytas naujas pastatas – 1 460 kv. m.; nesukurta 30 naujų vietų kompleksiškų paslaugų teikimui vaikams su negalia ir jų šeimos nariams; nebus pagerintos sąlygos bei vaikų su negalia įtraukties galimybės esamiems 24 vaikams; nebus įdiegtos naujos Lietuvoje dar nenaudojamos vaikų su autizmu komunikavimo programos; nebus suteikta unikali ir vienintelė galimybė Lietuvoje vaikams su įvairia negalia įgyti profesinių įgūdžių bei susirasti darbą, pasitelkiant Lietuvoje dar neįdiegtų profesinio įgūdžių lavinimo programų; įstaigos ir socialiai atsakingos įmonės, kurios yra pasiruošusios siekti tokių vaikų ir jaunuolių įdarbinimo deja gali būti ilgai dar nesulauks pagalbos įgyvendinti tvarios ir atsakingos visuomenės idėją; vaikai su negalia, sulaukę pilnametystės tikėtina taps našta ne tik savo šeimoms, bet ir valstybei; sumažės galimybės skatinti visų bendruomenės narių, nepaisant jų negalios ar išskirtinumo, bendravimą ir bendradarbiavimą, o tai padidins vaikų su negalia ir jų šeimų diskriminaciją ir izoliaciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.

Iš viešai skelbiamų duomenų teismas nustatė, kad Priemone yra finansuojamas paslaugų infrastruktūros vaikams su negalia, vaikams, kurie dėl savo sveikatos būklės ar raidos sutrikimų turi specialiųjų poreikių, ir jų šeimų nariams kūrimas ir (ar) plėtra. Šiuo metu yra gautos 24 paraiškos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, ginčydamas jo paraiškos atmetimą, prašo stabdyti visų pagal Priemonę pateiktų paraiškų vertinimą. Teismo nuomone, tokia reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra proporcinga ir adekvati konkretaus asmens interesų apsaugai bei išeina už keliamo administracinio ginčo ribų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl pateiktų paraiškų vertinimo proceso nesustabdymo, tačiau nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma žala, kuri gali kilti „Vilties akademijai“, ypač Vakarų Lietuvos bendruomenei, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis. Teismas akcentavo, kad atsakovas atsisakė priimti pareiškėjo pateiktą paraišką dėl techninių kliūčių ir netgi

neatliko jos vertinimo, tuo tarpu konkurse dalyvauja ne tik pareiškėjas, bet ir kiti ūkio subjektai, kurie yra įsteigę (ar planuoja tai atlikti) paslaugų centrus vaikams su negalia ar raidos sutrikimais, kurie pateikė savo pasiūlymus nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, neapibrėžtam terminui sustabdžius visų pateiktų paraiškų vertinimą, nebus atrinkti laimėtojai ir nebus skirtas finansavimas nė vienam tokio pobūdžio centrui/veiklai, todėl visa visuomenė negaus atitinkamų paslaugų vaikams.

Teismas nurodė, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Tuo atveju, jei paaiškėtų, kad nepagrįstai ar neteisėtai buvo atsisakyta priimti ir vertinti pareiškėjo paraišką, jis įgytų teisę reikalauti žalos atlyginimo iš neteisėtus veiksmus atlikusios institucijos.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę; 2) priimti naują nutartį ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti paraiškų, pateiktų finansuoti projektus pagal priemonę Nr. 08.1.1-CPVA-K-429 „Paslaugų centrai vaikams“ vertinimą iki šios bylos išnagrinėjimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad vertinant prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumą, šiuo atveju reikšminga tai, kokie padariniai kiltų teismui pripažinus pareiškėjo pateiktą skundą pagrįstu. Teismo sprendimo paskelbimo metu VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai užbaigus vykdyti projektų pagal Priemonę vertinimą ir paskirsčius lėšas projektų nugalėtojams, tokia padėtis užkirstų kelią lygiateisiškai dalyvauti paraiškų atrankoje. Projektų vertinimo rezultatų panaikinimas ir pakartotinio kvietimo dalyvauti atrankoje paskelbimas pareikalautų papildomų lėšų, dėl to nukentėtų viešasis interesas.

Pareiškėjas pažymi, kad jo pateikta paraiška projektas „Paslaugų centras vaikams „Vilties  akademija“ yra unikali ir atitinka visas nuostatas. Šioje byloje nesustabdžius paraiškų vertinimo, bus padaryta neatitaisoma žala. Ši konkreti priemonė sukurta būtent neinstituciniam paslaugų teikimui bendruomenėje, kito tokio kvietimo teikti paraiškas finansuoti projektus pagal Priemonę jau nebebus ir kyla pagrįstas įtarimas, kad Vakarų regionas gali likti be taip reikalingo paslaugų centro vaikams, nes nevyriausybinė organizacija negali sugeneruoti tokių didelių lėšų, t. y. 3 500 000 Eur, tokia suma yra numatyta pareiškėjo pateiktam projektui. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso.

Atsakovas VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra atsiliepime su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovo manymu, pareiškėjo prašymas taikyti teikalavimo užtikrinimo priemonę yra nepagrįstas. Be to, pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų pažeistas viešasis interesas.

Atsakovas nurodo, kad yra neproporcinga ir neadekvatu stabdyti Europos Sąjungos finansavimo lėšų skyrimą kitiems projektams, kadangi minėtoms lėšoms yra taikomas ribotos trukmės panaudojimo laikas ir laiku nepanaudotas lėšas Lietuvos Respublika privalėtų grąžinti nepriklausomai nuo teismo sprendimo. Projektų sutartys gali būti sudaromos iki 2020 m. gruodžio 31 d. Todėl, sustabdžius Europos Sąjungos finansavimo lėšų skyrimą kitiems projektams, viešasis interesas būtų neabejotinai pažeistas. Aptariamos priemonės projektai privalo būti įgyvendinti iki 2023 m. birželio 30 d. Pagal CPVA praktiką, tokio turinio (savo veiklomis) projektai įgyvendinami 24–30 mėn. Jeigu šiuo atveju bus sustabdyti vertinimo ir sutarčių sudarymo procesai, vėliau, atnaujinus konkursą, projektai negalės būti įgyvendinti, t. y., nei vienas iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. A1-455 „Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ Nr. 08.1.1-CPVA-K-429 priemonės „Paslaugų centrai vaikams“ projektų finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ patvirtintame 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonės Nr. 08.1.1-CPVA-K429 „Paslaugų centrai vaikams“ projektų finansavimo sąlygų apraše (toliau – ir Aprašas) numatyti 6 paslaugų centrai negalės būti įsteigti laiku, o tai pažeis viešąjį interesą, vaikų su negalia ir jų šeimų interesus, kadangi nebus užtikrintas kompleksinių paslaugų šiai tikslinei grupei prieinamumo didinimas.

Atsakovo įsitikinimu, vien tai, kad pareiškėjas yra pateikęs skundą dėl CPVA sprendimo atmesti paraišką, per se (savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo prašomas finansavimas negali būti skirtas kitam pareiškėjui, kurio paraiška pripažinta tinkama finansuoti ir (ar) privalo būti stabdomas. Taip pat nėra pagrindo abejoti, kad galimos projekto išlaidos pareiškėjui negalėtų būti apmokėtos kitų, ne Europos Sąjungos fondų, finansavimo šaltinių pagalba – valstybės biudžeto, kitų piniginių išteklių, kuriais disponuoja valstybė, lėšomis.

Atsakovas nurodo, kad šiuo metu CPVA yra išnagrinėjusi 6 pateiktas paraiškas, pateiktas Vakarų regione, kuriame buvo planuotas pareiškėjo projektas, iš jų yra išrinktos 2 paraiškos, kurios atitinka Apraše nurodytus kriterijus ir toliau vertinamos pagal paraiškos tinkamumo finansuoti vertinimo kriterijus. Taigi, Priemonės tikslas gali būti pasiektas su pateiktomis paraiškomis, kurios atitinka Aprašo nurodytus kriterijus. Atsakovo manymu, prašymas stabdyti visų pateiktų paraiškų, t. y. ir kitų regionų, kuriuose pareiškėjas nekonkuruoja, vertinimą yra neproporcingas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 „Dėl Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Projektų taisyklės) 164 punkte nurodytas galutinis visų 2014-2020 m. Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamų projektų sutarčių sudarymo terminas yra 2020 m. gruodžio 31 d. (suderinus su vadovaujančiąja institucija (Lietuvos Respublikos finansų ministerija) šis terminas gali būti pratęstas). Atsižvelgiant į tai, kad vidutinė infrastruktūros plėtros (t. y. statybos/rekonstrukcijos/remonto, baldų ir įrangos įsigijimo) projektų įgyvendinimo trukmė yra apie 30 mėn. (2–3 metai), pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, tikėtina, kad Priemonė išvis nebegalės būti įgyvendinta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pagal Aprašo 12 punktą, numatoma finansuoti ne daugiau kaip po 2 paslaugų centrus trijuose šalies regionuose: Vakarų, Vidurio ir Rytų. Aprašo 14 punkte yra nustatyta, kad tarpusavyje konkuruoja tie projektai, kurie paslaugų centrus planuoja kurti atitinkamame regione. Pareiškėjo paraiška pagal nustatytą teritorinį paskirstymą patektų į Vakarų regioną ir dėl projekto finansavimo turėtų konkuruoti tik su šio regiono paraiškomis. Įvertinus minėtus faktus, reikalavimas neapibrėžtam terminui stabdyti visų pagal Priemonę pateiktų paraiškų vertinimą yra neproporcingas, nes 2023 m. baigiasi 2014–2020 m. Europos Sąjungos investicijų periodas, t. y. visi projektai iki šio termino turi būti baigti įgyvendinti, todėl bet kokie Priemonės projektų vertinimo ar įgyvendinimo procesų trukdžiai gali sąlygoti tai, kad Priemonė išvis nebus įgyvendinta ir bus prarasta galimybė Europos Sąjungos lėšomis sukurti vaikams su negalia bei jų šeimos nariams labai reikalingą kompleksinių (socialinių, švietimo, sveikatos priežiūros) paslaugų infrastruktūrą.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas turėtų neigiamų pasekmių ir kitų konkurse paraiškas pateikusių subjektų, kurie pateikė savo pasiūlymus nustatyta tvarka, teisėms, pareigoms ir teisėtiems lūkesčiams. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju sukeltų kur kas didesnę žalą nei jos netaikymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija CVPA 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 2020/2-678, kuriuo atmesta jo paraiška finansuoti projektą pagal priemonę Nr. 08.1.1.-CPVA-K-429 „Paslaugų centrai vaikams“. Taip pat reiškia išvestinius reikalavimus įpareigoti atsakovą pratęsti pareiškėjui 7 dienų terminą paraiškai pateikti arba įpareigoti atsakovą priimti ir užregistruoti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 14 d. elektroniniu paštu pateiktą paraišką. Skundžiamu CVPA sprendimu pareiškėjo paraiška atmesta, kaip pateikta netinkamu būdu, t.

y. elektroniniu paštu, o ne per iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamų projektų duomenų mainų svetainę (DMS), kaip tai numato Projektų taisyklių nuostatos.

Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 4 punktu, prašo iki šios bylos išnagrinėjimo sustabdyti paraiškų, pateiktų finansuoti projektus pagal Priemonę, vertinimą. Pareiškėjo teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam palankaus teismo sprendimo būtų neįmanoma įgyvendinti, nes CVPA jau būtų įvertinusi visų projekto dalyvių paraiškas ir atrinkusi tinkamas finansuoti paraiškas, nepriėmus vertinti pareiškėjo paraiškos, visos Lietuvos, ypač Vakarų Lietuvos, bendruomenės patirs nuostolių – nebus įkurtas naujas paslaugų centras „Vilties akademija“ vaikams su negalia iš jų šeimos nariams ir kt.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra proporcinga ir adekvati pareiškėjo interesų apsaugai bei išeina už keliamo administracinio ginčo ribų, taip pat pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl sprendė, kad nėra pagrindo ją taikyti.

Teisėjų kolegija, įvertinus byloje keliamo reikalavimo pobūdį, pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvus, atskirojo skundo bei atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus, atsižvelgdama į aukščiau aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pritaria minėtai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas siekia pateikti paraišką finansuoti projektą pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę Nr. 08.1.1-CPVA-K-429 „Paslaugų centrai vaikams“ bei dalyvauti projektų atrankoje. Pirmosios instancijos teismas iš viešai skelbiamų duomenų nustatė, kad šiuo metu yra pateiktos 24 paraiškos. Aprašo 12 punkte nustatyta, kad numatoma finansuoti ne daugiau kaip po 2 paslaugų centrus trijuose šalies regionuose: Vakarų, Vidurio ir Rytų. Pagal Aprašo 14 punktą, tarpusavyje konkuruoja tie projektai, kurie paslaugų centrus planuoja kurti atitinkamame regione. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pareiškėjo paraiška pagal nustatytą teritorinį paskirstymą patektų į Vakarų regioną ir dėl projekto finansavimo turėtų konkuruoti tik su šio regiono paraiškomis. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo, kad šiuo metu CVPA yra išnagrinėjusi 6 pateiktas pareiškėjų paraiškas, kurios buvo pateiktos Vakarų regione, kuriame buvo planuotas pareiškėjo projektas, iš jų yra išrinktos 2 paraiškos, kurios atitinka Aprašo kriterijus ir toliau vertinamos pagal paraiškos tinkamumo finansuoti vertinimo kriterijus.

Taigi, pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė (visų pagal Priemonę pateiktų paraiškų vertinimo sustabdymas) šiuo atveju turėtų neigiamų pasekmių kitų konkurse paraiškas pateikusių subjektų, teisėms, pareigoms ir teisėtiems lūkesčiams. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ši priemonė nėra proporcinga ir adekvati konkretaus asmens (šiuo atveju pareiškėjo) interesų apsaugai.

Pareiškėjas neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą grindžia aplinkybėmis, kad, nepriėmus vertinti pareiškėjo paraiškos, visos Lietuvos, ypač Vakarų Lietuvos, bendruomenės patirs nuostolių – nebus įkurtas naujas paslaugų centras „Vilties akademija“ vaikams su negalia iš jų šeimos nariams ir kt. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vien paraiškos pateikimas nesudaro pagrindo išvadai, kad bus priimtas sprendimas finansuoti projektą pagal pateiktą paraišką ir pareiškėjas jį galės įgyvendinti. Pagal Aprašo nuostatas, sprendimas dėl projekto finansavimo arba nefinansavimo priimamas, baigus vertinti paraiškas (žr. Aprašo 63 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomi nuostoliai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo yra grįsti prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, todėl nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jei paaiškėtų, kad atsakovas nepagrįstai ar neteisėtai atsisakė priimti ir vertinti pareiškėjo paraišką, pareiškėjas įgytų teisę reikalauti žalos atlyginimo iš neteisėtus veiksmus atlikusios institucijos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00703 2021-01-18 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-24-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00992-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. V., V. O. ir V. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. V., V. O. ir V. A. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Kauno energija“, G. P.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjos V. O., I. V. ir V. A. (toliau – pareiškėjos) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2019 m. balandžio 5 d. raštą Nr. 42-4-46 (toliau – ir Raštas), kuriuo nutarta netenkinti

prašymo naudoti gamtines dujas namo, esančio (duomenys neskelbtini), šildymui ir karšto vandens ruošimui; 2) įpareigoti atsakovą duoti teisę atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklų ir įsirengti autonominį dujinį šildymą.

2. Pareiškėjos paaiškino, kad 2018 m. spalio 21 d. įvyko daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų savininkų susirinkimas, kurio metu buvo nuspręsta parengti atsijungimo nuo miesto centralizuoto šildymo tinklų projektą ir nustatyta tvarka kreiptis į Kauno miesto savivaldybę dėl leidimo išdavimo. 2019 m. vasario 19 d. P. A. (pareiškėjų atstovas) Administracijos direktoriui pateikė prašymą Nr. R213-203 dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos įrenginių atjungimo nuo miesto termofikacinių tinklų ir galimybės šildymui naudoti gamtines dujas. Per įstatymo nustatytą terminą negavęs atsakymo dėl pateikto prašymo, 2019 m. kovo 22 d. pareiškėjų atstovas pateikė pakartotinį prašymą (reg. Nr. R13-386). Kauno miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyrius 2019 m. balandžio 5 d. dokumentu Nr. 42-4-46 informavo, jog prašymas dėl namo, adresu (duomenys neskelbtini), atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo svarstytas Šilumos būdo nustatymo komisijos posėdyje 2019 m. balandžio 2 d., kuriame nutarta prašymo netenkinti, nes dujų naudojimas šildymo ir karšto vandens ruošimui prieštarauja Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano sprendiniams, neatitinka visuomenės interesų, didina oro taršą.

3. Pareiškėjos teigė, jog butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų įtvirtinta teisės aktuose, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.390 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 27 straipsnyje. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog butų savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos.

4. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T-203 buvo patvirtintas atnaujintas Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas), kuris numato tam tikras išimtis, kurioms esant gali būti numatyta aprūpinti iš vietinių šilumos šaltinių, teikiant prioritetą dujų kurui: 1) esama centralizuoto šilumos tiekimo sistema negali užtikrinti technologijai reikalingų kokybinių šilumnešio parametrų arba pakankamo aprūpinimo šiluma patikimumo. Minėtiems šilumos vartotojams suteikiama teisė įsirengti ir naudoti autonominius aprūpinimo šiluma šaltinius, kaip kurą naudojant gamtines dujas. Šiuo atveju miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistema gali būti naudojama kaip rezervinis aprūpinimo šiluma būdas; 2) yra techninių, gamtosaugos, paveldo išsaugojimo problemų aprūpinant konkretų vartotoją šiluma iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemos; 3) teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotos vidutinės šilumos tiekimo sąnaudos yra mažesnės vartotoją aprūpinant šiluma iš vietinio šilumos šaltinio, kurui naudojant gamtines dujas. Šiuo atveju nors namas, kaip pažymėta Rašte, priskiriamas centralizuotai šilumos tiekimo zonai, jam turi būti taikomos išimtys, numatytos Specialiajame plane. Pareiškėjų teigimu, AB „Kauno energija“ negali užtikrinti technologijai reikalingų kokybinių šilumnešio parametrų ir patikimumo. Esant šaltai žiemai ir staigiai krentant temperatūrai, AB „Kauno energija“ tiekiamo šilumnešio parametrai kinta žymiai lėčiau nei keičiasi aplinkos temperatūra ir neužtikrina energijos kiekio, reikalingo namui, todėl namas staigiai atšąla. Be to, 3 iš 4 savininkų (gyventojų) yra pensinio amžiaus, o išlaidos būtų šildymui yra neadekvačiai didelės. Nors Rašte nurodyta, kad namas nepriskiriamas didžiausių kainų kategorijai, tačiau atsižvelgus į duomenis, šilumos suvartojimas, palyginus su namu, esančiu (duomenys neskelbtini), skiriasi 2–3 kartus. Pagal pateiktas sąskaitas matyti, jog namo gyventojų išlaidos yra 200–300 proc. didesnės nei kitų tokio paties tipo namų. Taip pat Rašte nurodyta, kad namas yra nerenovuotas, bet, atkreiptinas dėmesys, jog namas yra valstybinės saugomos kultūros paveldo vietovės Kauno miesto istorinės dalies teritorijoje, todėl pastato apšiltinimas ir renovacija iš lauko pusės yra negalimi.

5. Pareiškėjos pažymėjo, kad namas yra prijungtas prie ESO gamtinių dujų sistemos, kuri yra pajėgi aprūpinti namą reikiamu dujų kiekiu keičiant visą namo šildymo sistemą. Kiekvienas butas karšto vandens

ruošimui naudoja gamtines dujas ir tai daro dujų katilais, kurie yra prijungti prie name esančių kaminų pagal visus dujų tiekėjo reikalavimus, todėl keičiant katilus nauji kaminai virš stogo nebus keliami. Šildymo būdo keitimas šiuo atveju nereikalauja keisti inžinerinės sistemos, užteks tik pakeisti katilo tipą.

6. Pareiškėjų vertinimu, Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Kauno miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyrius Rašto nepagrindė pakankamais argumentais, t. y. nenurodė aiškių prašymo netenkinimo motyvų, todėl yra naikintinas.

7. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad Šildymo būdo nustatymo komisija 2019 m. balandžio 4 d. protokoliniu sprendimu Nr. 42-9-1 nutarė netenkinti pareiškėjų prašymo pakeisti šildymo būdą, t. y. atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, kadangi daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priskiriamas centralizuoto šilumos tiekimo tinklo zonai ir toks šildymo būdo pakeitimas prieštarautų Specialiojo plano sprendiniams.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjų nurodytas daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), neatitinka nei vienos iš Specialiajame plane nurodytų išimtinių sąlygų. Taip pat minėtas daugiabutis pastatas nėra nei statomas, nei rekonstruojamas, todėl esantiems centralizuoto šilumos tiekimo zonos šilumos vartotojams aprūpinimo šiluma būdo keitimas iš centralizuoto į necentralizuotą (atsijungiant nuo šilumos tiekimo tinklų) traktuojamas kaip neatitinkantis Specialiojo plano. Šilumos ūkio įstatymas nustato galimybę atsijungti nuo šildymo inžinerinių sistemų vartotojams, tačiau ši teisė nėra absoliuti, kadangi teisės aktai numato, kad šią teisę įgyvendinti galima tik tam tikra nustatyta tvarka ir pagal savivaldybių patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus. Daugiabutis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), patenka į Specialiojo plano centralizuoto šilumos tiekimo zoną, kurioje pareiškėjų prašoma kuro rūšis (dujos) nėra alternatyvi kuro rūšis minėtai centralizuoto šildymo zonai. Pareiškėjos skunde akcentuoja prastą ir susidėvėjusią namo šildymo sistemos būklę, tačiau, atsakovo teigimu, vien šildymo sistemos susidėvėjimas nėra pagrindas keisti šildymo būdą nesilaikant Specialiojo plano nuostatų. Be to, minėtas daugiabutis pastatas nepriskiriamas didžiausių kainų mokėtojų grupei.

10.Atsakovas atsiliepime nesutiko su skundo teiginiais, kad ginčijamas Raštas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, ir nurodė, jog Rašte nurodytas neigiamo sprendimo įstatyminis pagrindas – prašymas neatitinka Specialiojo plano reikalavimų, o tai yra pakankamas motyvas prašymui atmesti. Atsakovo vertinimu, Rašto turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai nėra esminiai, sukliudę pareiškėjoms suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą.

11.Atsakovo manymu, Administracija tinkamai ir pagrįstai nesuteikė pareiškėjoms leidimo pakeisti šildymo būdą daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini).

12.Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

13.AB „Kauno energija“ atsiliepime nurodė, kad pagal Specialųjį planą daugiabutis gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra pareiškėjoms priklausantys butai, patenka į centralizuoto aprūpinimo šiluma zoną. Specialiajame plane imperatyviai nustatyta, kad centralizuoto aprūpinimo šiluma zonos šilumos vartotojams aprūpinimo šiluma būdo keitimas iš centralizuoto į necentralizuotą (atjungiant nuo šilumos tiekimo tinklų) traktuojamas kaip neatitinkantis savivaldybės šilumos ūkio specialiojo plano ir vykdomas šiam atvejui įstatymuose numatyta tvarka bei įtvirtinta, kad elektros, geoterminės energijos ir kiti ekologiškai švarūs šilumos šaltiniai galimi visoje savivaldybės teritorijoje. Taigi

centralizuoto aprūpinimo šiluma zonoje atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo galima tik tuo atveju, jeigu ketinama pasirinkti vieną iš nurodytų ekologiškų šilumos būdų. Specialusis planas taip pat numato, kad statant ar rekonstruojant pastatus centralizuoto aprūpinimo šiluma zonoje numatomas aprūpinimas šiluma iš centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Specialusis planas numato tam tikrus atvejus, kada gali būti numatyta aprūpinti šiluma iš vietinių šilumos šaltinių, teikiant prioritetą gamtinių dujų kurui, tačiau tik statant ar rekonstruojant pastatus. Šiuo atveju namas, kuriame yra pareiškėjų butai, nėra numatytas rekonstruoti, o įrengiant autonominį dujinį šildymą, atliekamas paprastas remontas, todėl Specialiojo plano išimtys, priešingai negu teigė pareiškėjos, negali būti taikomos. Be to, pareiškėjų prašoma leisti kuro rūšis (gamtinės dujos) nėra alternatyvi kuro rūšis centralizuoto aprūpinimo šiluma zonoje. Atsižvelgus į tai, atsakovas Rašte teisingai nurodė teisinį pagrindą – dujų naudojimas šildymo ir karšto vandens ruošimui prieštarauja Specialiojo plano sprendiniams ir todėl nėra galimas.

14.Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjoms leidus atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir įsirengti autonominį dujinį šildymą, būtų pažeidžiami viešieji visuomenės interesai ir būtų didinama oro tarša, o susidėvėjusi namo šildymo sistema nėra pagrindas keisti šildymo būdą naudojant gamtines dujas. Pareiškėjos lygina namo šilumos suvartojimo duomenis su kitų nerenovuotų ir senos statybos daugiabučių gyvenamųjų namų šilumos suvartojimo duomenimis, tačiau, AB „Kauno energija“ vertinimu, toks palyginimas yra neteisingas, nes neįvertintas skirtingų namų techninis stovis, būklė ir net vietovė.

II.

15.Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

16.Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 14 d. Administracijoje buvo gautas pareiškėjų atstovo P. A. prašymas dėl daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotų šilumos perdavimo tinklų. Administracijos Energetikos skyrius 2019 m. sausio 18 d. raštu Nr. 42-4-7 „Dėl daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), šildymo būdo keitimo“ informavo pareiškėjas apie su prašymu pateiktų dokumentų atitiktį nustatytiems reikalavimams ir papildomų dokumentų pateikimo būtinybę. 2019 m. vasario 19 d. P. A. pateikė pakartotinį prašymą dėl šilumos būdo keitimo daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat papildomi prašymai buvo gauti 2019 m. kovo 22 d. ir 2019 m. kovo 27 d. Skundžiamu Raštu Administracijos Energetikos skyrius informavo P. A., kad minėtas prašymas dėl šildymo būdo pakeitimo daugiabučiame pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), buvo svarstomas Administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. A-1959 sudarytos Šildymo būdo nustatymo komisijos 2019 m. balandžio 4 d. posėdyje bei apie Komisijos priimtą sprendimą. Komisija 2019 m. balandžio 4 d. protokoliniu sprendimu Nr. 42-9-1 nutarė netenkinti pareiškėjų prašymo pakeisti šildymo būdą, t. y. atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, kadangi daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priskiriamas centralizuoto šilumos tiekimo tinklo zonai ir toks šildymo būdo pakeitimas prieštarautų Specialiojo plano sprendiniams.

17.Teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) bei Specialiojo plano nuostatomis, nurodė, kad pareiškėjų nurodytas daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), neatitinka nė vienos iš Specialiajame plane nurodytų sąlygų. Taip pat minėtas daugiabutis pastatas nėra nei statomas, nei rekonstruojamas, todėl, kaip nustatyta Specialiajame plane, esamiems centralizuoto šilumos tiekimo zonos šilumos vartotojams aprūpinimo šiluma būdo keitimas iš centralizuoto į necentralizuotą (atsijungiant nuo šilumos tiekimo tinklų) traktuojamas kaip neatitinkantis Specialiojo plano ir vykdomas šiam atvejui įstatymuose numatyta tvarka. Šilumos ūkio įstatymas numato galimybę atsijungti nuo šildymo inžinerinių sistemų vartotojams, tačiau ši teisė nėra absoliuti, kadangi teisės aktai numato imperatyvią teisę įgyvendinti tik tam tikra nustatyta tvarka ir pagal savivaldybių patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus. Teismas pažymėjo, kad daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano centralizuoto šilumos tiekimo zoną, kurioje pareiškėjų prašoma kuro rūšis (dujos) nėra alternatyvi kuro rūšis minėtai centralizuoto šildymo zonai. Vien šildymo sistemos susidėvėjimas nėra pagrindas keisti šildymo būdą nesilaikant Specialiojo plano nuostatų. Be to, minėtas daugiabutis pastatas nėra priskiriamas didžiausių kainų mokėtojų grupei.

18.Teismo vertinimu, skundžiamo Rašto panaikinimas ir Administracijos įpareigojimas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjų prašymą nesuteiks pareiškėjoms teisinio pagrindo įgyti teisę atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklų ir įsirengti autonominį dujinį šildymą, taigi atsakovo įpareigojimas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą neišspręs ginčo iš esmės.

19.Įvertinęs ginčijamo Rašto turinį, teismas jo trūkumų nenustatė. Teismo vertinimu, pareiškėjų iškelti klausimai išnagrinėti išsamiai, motyvai išdėstyti aiškiai, logiškai ir pakankamai, nesudarė pareiškėjoms galimybių elgtis dviprasmiškai, Raštas pagrįstas teisės normų reikalavimais, aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog Raštas visiškai atitinka VAĮ reikalavimus.

III.

20.Pareiškėjos V. O., I. V. ir V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjos prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas: 500 Eur pirmosios instancijos teisme ir 300 Eur apeliacinės instancijos teisme.

21.Pareiškėjos teigia, kad Specialiojo plano nuostatos nedraudžia keisti šildymo būdą į dujinį. Taigi Kauno miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi teisės akto, kuris absoliučiai draustų centralizuoto šildymo zonoje šildymo būdą keisti į dujinį. Teismas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, tačiau minėta teisės norma nereglamentuoja šildymo būdo keitimo procedūros iš kieto kuro į šildymą dujomis, taip pat nereglamentuoja miesto mikrorajonų susiskirstymo zonomis ir pan. Minėtoje nuostatoje nurodyta, kad šilumos ūkį tvarko savivaldybės pagal priimtus tarybos sprendimus.

22.Pareiškėjos pažymi, kad galiojant Specialiajam planui buvo leista kitiems daugiabučių namų savininkams centralizuoto šildymo zonoje pakeisti šildymo būdą į dujinį. Tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino. Taip pat tiek atsakovas, tiek teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad namo gyventojai jau daug metų vandenį šildo dujomis.

23.Pareiškėjų įsitikinimu, ginčijamas Raštas apriboja jų teisę, įtvirtintą CK 6.390 straipsnyje bei Šilumos ūkio įstatymo 27 straipsnyje. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog butų

savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos.

24.Nors Rašte nurodyta, kad namas nepriskiriamas didžiausių kainų kategorijai, tačiau atsižvelgus į duomenis, šilumos suvartojimas, palyginus su namu, esančiu (duomenys neskelbtini), skiriasi 2–3 kartus. Pagal pateiktas sąskaitas matyti, jog namo gyventojų išlaidos yra 200–300 proc. didesnės nei kitų tokio paties tipo namų. Taip pat Rašte nurodyta, kad namas yra nerenovuotas, bet, atkreiptinas dėmesys, jog namas yra valstybinės saugomos kultūros paveldo vietovės Kauno miesto istorinės dalies teritorijoje, todėl pastato apšiltinimas ir namo renovacija iš lauko pusės yra negalimi. Namas yra prijungtas prie ESO gamtinių dujų sistemos, kuri yra pajėgi aprūpinti namą reikiamu dujų kiekiu keičiant visą namo šildymo sistemą.

25.Pareiškėjų vertinimu, Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Kauno miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyrius Rašto nepagrindė pakankamais argumentais, t. y. nenurodė aiškių prašymo netenkinimo motyvų, todėl yra naikintinas.

26.Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27.Atsakovo įsitikinimu, teismas išsamiai pagrindė priimtą sprendimą ir išsamiai pasisakė, kuo remiantis suformuluotas pareiškėjų reikalavimas neveda prie jų galutinio tikslo. Be to, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjų namo bendraturčiai yra pensinio amžiaus ir jų pajamos neleidžia kitaip spręsti jų gyvenamojo namo šildymo išlaidų sumažinimo klausimo, kaip tik atsijungiant nuo centralizuoto šilumos teikimo, nesudaro pagrindo atsakovui tenkinti prašymo leisti atsijungti nuo centralizuotos šilumos teikimo sistemos. Bylos nagrinėjamo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos, kartu su kitais bendraturčiais, turi kitų alternatyvų išlaidoms už šildymą susimažinti. Pareiškėjų pasirinkta kuro rūšis nėra alternatyvi, o elektros, geoterminės energijos ir kiti ekologiškai švarūs šilumos šaltiniai galimi visoje savivaldybės teritorijoje. Atsakovas pažymi, kad Specialusis planas yra nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl atsakovui privalu vadovautis galiojančiu Specialiuoju planu. Atsakovo nuomone, pareiškėjų nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su kitų gyvenamųjų namų šildymo būdo keitimu, negali daryti įtakos bylos rezultatui.

28.Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

29.AB „Kauno energija“ pažymi, kad pareiškėjų pasirinktas šildymo būdas negali prieštarauti galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams. Specialiajame plane imperatyviai nustatyta, kad esamiems centralizuoto aprūpinimo šiluma zonos šilumos vartotojams aprūpinimo šiluma būdo keitimas iš centralizuoto į necentralizuotą (atjungiant nuo šilumos tiekimo tinklų) traktuojamas kaip neatitinkantis savivaldybės šilumos ūkio specialiojo plano ir vykdomas šiam atvejui įstatymuose numatyta tvarka bei įtvirtinta, kad elektros, geoterminės energijos ir kiti ekologiškai švarūs šilumos šaltiniai galimi visoje savivaldybės teritorijoje. Taigi centralizuoto aprūpinimo šiluma zonoje atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo galima tik tuo atveju, jeigu ketinama pasirinkti vieną iš aukščiau nurodytų ekologiškų šilumos būdų. Tai numatyta ir Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatytas elektros energijos gamybos bei šilumos gamybos iš biokuro ir atsinaujinančiųjų energijos šaltinių skatinimas. Specialusis planas numato, kad statant ar rekonstruojant pastatus centralizuoto aprūpinimo šiluma zonoje numatomas aprūpinimas šiluma iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. Specialusis planas numato tam tikrus atvejus, kada galima apsirūpinti šiluma iš vietinių šilumos šaltinių, teikiant prioritetą gamtinių dujų kurui, tačiau tik statant ar rekonstruojant pastatus. Šiuo atveju pastatas neatitinka nė vienos iš Specialiajame plane nurodytų sąlygų, jis nėra nei statomas, nei rekonstruojamas, todėl esamiems centralizuoto aprūpinimo šiluma zonos šilumos vartotojams aprūpinimo šiluma būdo keitimas iš

centralizuoto į necentralizuotą (atjungiant nuo šilumos tiekimo tinklų) traktuojamas kaip neatitinkantis Specialiojo plano ir todėl yra negalimas. Be to, pareiškėjų prašoma leisti naudoti kuro rūšis (gamtinės dujos) nėra alternatyvi kuro rūšis centralizuoto aprūpinimo šiluma zonoje.

30.Pastatas yra nerenovuotas, labai nesandarus, yra susidėvėjusi jo šildymo sistema (kuri yra pastato bendraturčių nuosavybė bei jų rūpestis ją išlaikyti), dėl ko pastatas staigiai atšąla ir jo šildymas reikalauja didelių finansinių išlaidų. AB „Kauno energija“ sutinka su teismo išvada, jog vien šildymo sistemos nusidėvėjimas nėra pagrindas keisti šildymo būdą nesilaikant Specialiojo plano nuostatų. Pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad šildymui naudojant gamtines dujas, sąskaitos būtų mažesnės negu apsirūpinant šiluma iš centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Pareiškėjos lygina pastato šilumos suvartojimo duomenis su kitų nerenovuotų ir senos statybos daugiabučių gyvenamųjų namų šilumos suvartojimo duomenimis, tačiau toks palyginimas yra neteisingas, kadangi yra neįvertintas skirtingų pastatų techninis stovis, būklė ir net vietovė.

31.Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsakovas Rašte aiškiai ir pakankamai išdėstė tiek faktinius, tiek teisinius argumentus bei nurodė teisinį pagrindą – dujų naudojimas šildymui prieštarauja Specialiajam planui, neatitinka visuomenės interesų, didina oro taršą, todėl yra teisėtas, pagrįstas ir pakankamas pagrindas atmesti pareiškėjų prašymą.

32.Trečiasis suinteresuotas asmuo G. P. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su pateiktu apeliaciniu skundu jame nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos atsisakymo leisti pareiškėjoms keisti gyvenamojo namo šildymo būdą iš centralizuoto šilumos tiekimo į dujinį šildymą.

34.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė konstatavęs, kad skundžiamas Raštas visiškai atitinka VAĮ reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano centralizuoto šilumos tiekimo zoną, kurioje pareiškėjų prašoma kuro rūšis (dujos) nėra alternatyvi kuro rūšis minėtai centralizuoto šildymo zonai.

35.Pareiškėjos apeliaciniame skunde teigia, kad Specialiojo plano nuostatos nedraudžia keisti šildymo būdą į dujinį, galiojant Specialiajam planui buvo leista kitiems daugiabučių namų savininkams centralizuoto šildymo zonoje pakeisti šildymo būdą į dujinį. Pareiškėjų vertinimu, Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

36.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo

pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37.Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartotojų teisė pakeisti buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir aprūpinimo karštu vandeniu būdą. Minėtoje teisės normoje taip pat įtvirtinta, jog buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir (ar) apsirūpinimo karštu vandeniu būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka remontuojant pastatą.

38.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atribodama Šilumos ūkio įstatymo ir Statybos įstatymo reguliavimo sritis, 2013 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 konstatavo, kad Šilumos ūkio įstatymas – tai specialusis energetikos sektoriaus (šilumos ūkio) teisės aktas, reguliuojantis esminius teisinius santykius šilumos ūkio sektoriuje. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, nustatydama vartotojų teisę pakeisti buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tiesiogiai nukreipia į Statybos įstatymą, iš ko išplaukia, jog tiek, kiek tai susiję su konkrečių buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pakeitimo statybos darbų atlikimu, taikytinos teisės normos, įtvirtintos Statybos įstatyme ir – atitinkamai – jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose.

39.Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jeigu tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams. Minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T-203 „Dėl atnaujinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino specialųjį planą, kuris numato tam tikras išimtis, kurioms esant gali būti numatyta aprūpinti iš vietinių šilumos šaltinių, teikiant prioritetą dujų kurui: 1) esama centralizuoto šilumos tiekimo sistema negali užtikrinti technologijai reikalingų kokybinių šilumnešio parametrų arba pakankamo aprūpinimo šiluma patikimumo. Minėtiems šilumos vartotojams suteikiama teisė įsirengti ir naudoti autonominius aprūpinimo šiluma šaltinius, kaip kurą naudojant gamtines dujas. Šiuo atveju miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistema gali būti naudojama kaip rezervinis aprūpinimo šiluma būdas; 2) yra techninių, gamtosaugos, paveldo išsaugojimo problemų aprūpinant konkretų vartotoją šiluma iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemos; 3) teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotos vidutinės šilumos tiekimo sąnaudos yra mažesnės vartotoją aprūpinant šiluma iš vietinio šilumos šaltinio, kurui naudojant gamtines dujas. Taip pat nurodyta, kad elektros, geoterminės energijos ir kiti ekologiškai švarūs šilumos šaltiniai galimi visoje savivaldybės teritorijoje.

40.Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamu Raštu Administracijos Energetikos skyrius informavo pareiškėjų atstovą P. A., kad prašymas dėl šildymo būdo pakeitimo daugiabučiame pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), buvo svarstomas Administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. A-1959 sudarytos Šildymo būdo nustatymo komisijos 2019 m. balandžio 4 d. posėdyje bei apie Komisijos priimtą sprendimą. Komisija 2019 m. balandžio 4 d. protokoliniu sprendimu Nr. 42-9-1 nutarė netenkinti pareiškėjų prašymo pakeisti šildymo būdą, t. y. atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, kadangi daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priskiriamas centralizuoto šilumos tiekimo tinklo zonai ir toks šildymo būdo pakeitimas prieštarautų Specialiojo plano sprendiniams. Pareiškėjos, manydamos, jog toks Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas, kuriuo iš esmės neleista keisti šildymo būdo, pažeidžia jų subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus, grįsdamos savo teisių pažeidimą, be kita ko, VAĮ 8 straipsnio reikalavimų nesilaikymu, kreipėsi teisminės gynybos, siekdamos tiesioginį neigiamą poveikį jų teisėms sukeliančio individualaus administracinio akto panaikinimo.

41.Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, pažymi, kad pagal Specialųjį planą daugiabutis gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra pareiškėjoms priklausantys butai, patenka į centralizuoto aprūpinimo šiluma zoną, kurioje aprūpinimo šiluma būdo keitimas iš centralizuoto į necentralizuotą (atjungiant nuo šilumos tiekimo tinklų) galimas tik tam tikrais atvejais (žr. Nutarties 39 p.). Šiuo atveju gyvenamajame name, dėl kurio kilo ginčas, prašoma leisti naudoti kuro rūšis (gamtinės dujos) nėra alternatyvi kuro rūšis centralizuoto aprūpinimo zonoje, jis nėra numatytas rekonstruoti, o įrengiant autonominį dujinį šildymą, atliekamas paprastas remontas, todėl Specialiajame plane numatytos išimtys, priešingai nei teigia pareiškėjos, negali būti taikomos. Pareiškėjos tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad yra susidėvėjusi namo šildymo sistema. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nelaikytina pagrindu pakeisti namo šildymo būdą naudojant gamtines dujas, kadangi teritorijoje, kurioje yra gyvenamasis namas, šilumos būdo keitimas galimas tik į ekologiškai švarius šilumos šaltinius.

42.Apeliaciniame skunde teigiama, kad Raštas yra nemotyvuotas, neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

43.Ginčijamame Rašte nurodyti aiškūs pareiškėjų prašymo netenkinimo motyvai, t. y. dujų naudojimas šildymo ir karšto vandens ruošimui prieštarauja Specialiojo plano sprendiniams, neatitinka visuomenės interesų, didina oro taršą. Pateikta informacija yra aiški ir informatyvi, iš jos pakankamai suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu, atsakovas priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjų prašymo dėl daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotų šilumos perdavimo tinklų, todėl nėra pagrindo pareiškėjų skundžiamą sprendimą laikyti nemotyvuotu, neatitinkančiu VAĮ reikalavimų. Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų argumentus, kad Raštas yra nemotyvuotas, ir neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

44.Apibendrindama anksčiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

45.Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjų naudai, jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. V., V. O. ir V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00706 2021-01-18 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-26-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02845-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. L. (I. L.), E. Š. (E. S.) ir M. R. (M. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. L. (I. L.), E. Š. (E. S.) ir M. R. (M. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai J. L. (I. L.), E. Š. (E. S.) ir M. R. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-109 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą.

2. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad pareiškėjos J. L. mirusio vyro S. Š. (S. S.) giminaičiai ją persekioja, nes ištekdama už R. R. ji pažeidė jazidų papročius, taip pat nori atimti iš jos sūnų E. Š., kuris pagal jazidų tradicijas turi augti vyro giminėje.

3. Pareiškėjai nesutiko su Sprendime nurodyta išvada, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pakankamu lygiu nepagrindžia tikimybės, jog siekdami savo tikslo S. Š. (velionio vyro motina) ar kiti giminaičiais imsis persekiojimo veiksmų, kaip taip suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste. Šiuo atveju egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, jog pareiškėjos J. L. grįžimo į kilmės valstybę atveju jos persekiojimas gali tęstis, nes, priešingai nei konstatavo Migracijos departamentas, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja jau buvo persekiojama iki jos išvykimo iš kilmės valstybės. Pareiškėja detaliai, nuosekliai papasakojo visus jos patirtus persekiojimo atvejus. Nors tik dalyje persekiojimo atveju tiesiogiai dalyvavo jos velionio vyro giminaičiai, o kitais atvejais – nenustatyti asmenys, tačiau pareiškėja nenurodė jokių kitų aplinkybių, dėl kurių ji galėjo būti persekiojama kilmės valstybėje. Atsižvelgus į tai, visi nurodyti smurto prieš pareiškėją atvejai yra laikomi tarpusavyje susiję. Pareiškėja pateikė visus jos turimus rašytinius įrodymus. Migracijos departamentas nenustatė jokių esminių jos pasakojimo prieštaravimų, todėl turėjo taikyti abejonės privilegijos principą, pagal kurį visas abejones turi vertinti jos naudai.

4. Pareiškėja neneigė, kad gręsiančio persekiojimo vykdytojas ir užsakovas yra buvusio vyro giminaičiai, t. y. ne valstybinis subjektas. Pareiškėjos persekiojimas tęsiasi nuo 2017 m. kai buvo užpultas jos antrasis vyras. Nuo to laiko iki pat išvykimo iš kilmės valstybės pareiškėja dar ne kartą pati susidūrė su persekiojimo veiksmais, keliančiais grėsmę jos gyvybei ir sveikatai. Ji kreipėsi į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, tačiau efektyvios pagalbos ir apsaugos nesulaukė. Pareiškėjos manymu, ta aplinkybė, kad ji nesulaukė efektyvios pagalbos, buvo susijusi su tuo, kad jos persekiojimo vykdytojai turėjo ir vis dar turi įtakingų ryšių teisėsaugos institucijose. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas nesurinko aktualios ir naujausios informacijos apie kilmės valstybę, t. y. apie teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą ir korupcijos lygį. Taip pat nevertino trečiųjų asmenų galimybių daryti įtaką teisėsaugos institucijų darbui. Taigi, nors persekiojimą vykdo ne valstybiniai subjektai, tačiau tai atitinka „persekiojimo vykdytojo“ sąvokos apibrėžimą pabėgėlio statuso suteikimo kontekste.

5. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų bei surinktų duomenų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

6. Taip pat pareiškėjai nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų pavojus sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems gresia persekiojimas, vykdomas pareiškėjos velionio vyro giminaičių, o tai laikytina pakankamu pagrindu suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja bei jos vaikai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Nustatyta, kad tarp prieglobsčio prašytojos ir velionio S. Š. šeimos vyksta asmeninio pobūdžio konfliktas, kurio, tikėtina, priežastis yra S. Š. motinos nusiteikimas prieš pareiškėją bei siekis pačiai auginti velionio sūnaus vaiką. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės pakankamu lygiu nepagrindžia tikimybės, kad siekdami savo tikslo S. Š. motina ir kiti giminaičiai imsis persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste. Be to, nagrinėjamu atveju tariamas persekiotojas yra

nevalstybinis subjektas, neatitinkantis „persekiojimo vykdytojo“, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste, apibrėžimo. Faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų išvadą, jog (duomenys neskelbtini) valstybinės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių, tyrimo metu nebuvo nustatyta. Taip pat nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos pasakojimas apie savo patirtį bendraujant su velionio vyro motina liudija, jog tarp moterų egzistuoja užsitęsęs konfliktas dėl pareiškėjos sūnaus E. auklėjimo, tačiau pareiškėjos aprašyti epizodai, kuriuose dalyvauja ji ir S. Š. giminaičiai, neturi fizinio smurto elementų. Taip pat, įvertinęs kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas konstatavo, kad tikėtina, jog S. Š. motina yra nepalankiai nusiteikusi pareiškėjos atžvilgiu bei norėtų pati auginti savo velionio sūnaus vaiką, tačiau tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pakankamu lygiu nepagrindė tikimybės, jog siekdama savo tikslo S. Š. motina imsis persekiojimo, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste, veiksmų. Taip pat tikėtina, jog S. Š. motinos požiūris bent iš dalies sąlygotas jazidų puoselėjamomis tradicinėmis vertybėmis, tačiau nebūtinai tuo apsiriboja.

10.Atsakovo teigimu, nei pačios pareiškėjos pateikti dokumentai, nei kita tyrimo metu surinkta informacija nepatvirtino jos teiginių, jog S. Š. giminaičiai organizavo jos vyro R. R. (R. R.) ir jos pačios užpuolimus, taip pat nepatvirtino teiginių, neva pareiškėja kreipėsi į policiją, tačiau pagalbos nesulaukė, nes S. Š. šeima turi ryšių policijoje. Pareiškėjos įžvelgiami ryšiai tarp S. Š. šeimos ir prieglobsčio prašytojos užpuolikų bei policijos pareigūnų grindžiami jos pačios įsitikinimu, kurio ji nesugebėjo pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Šie ryšiai buvo grindžiami išskirtinai pareiškėjos spėlionėmis, todėl jos teiginiai nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu, patvirtinančiu tokių ryšių egzistavimo tikrumą.

11.Šiuo atveju tariamas persekiojimo vykdytojas yra prieglobsčio prašytojos mirusio vyro giminaičiai, t. y. nevalstybinis subjektas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių. Prieglobsčio prašytojos spėlionėmis grindžiami teiginiai, jog policijos pareigūnų veiksmams turi įtakos tariamas persekiotojas, nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu.

12.Įvertinęs kilmės valstybės informaciją, atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) vyrauja ne paprotinė, o rašytinė teisė, įtvirtinta teisės aktuose. Būdama (duomenys neskelbtini) piliete, pareiškėja turi galimybę konfliktą spręsti teisinėmis priemonėmis. Jazidai, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini) gyventojai, nepaisant savo puoselėjamų tradicijų ir papročių, neturi išskirtinių teisių ar privilegijų bei privalo laikytis (duomenys neskelbtini) įstatymų. Mirusio vyro šeima negali savavališkai paimti vaiką iš motinos neturint tam teisinio pagrindo, kurį gali nustatyti tik kompetentingos (duomenys neskelbtini) valstybinės institucijos. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjos kilmės šalyje vyksta ar vyko

teisiniai procesai dėl jos sūnaus E. globos ir (arba) gyvenamosios vietos nustatymo. Tai, jog, tikėtina, šiuos klausimus prieglobsčio prašytoja nebandė spręsti teisinėmis priemonėmis, nepagrindžia prielaidos, jog tokios teisinės priemonės neegzistuoja ar jos yra neveiksmingos.

13.Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą surinko ir įvertino kilmės valstybės informaciją pareiškėjos pasakojimo kontekste, o atsižvelgiant į tai, kad faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų išvadą, jog (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių, tyrimo metu nenustatyta, neturėjo pagrindo rinkti pareiškėjos nurodytos kilmės valstybės informacijos.

II.

14.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

15.Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, ištyręs ir įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, paaiškinimus, visas aplinkybes, lyginant ir kitų turimų duomenų ir informacijos apie kilmės valstybę kontekste padarė pagrįstas išvadas. Teismo vertinimu, Sprendime yra detaliai nurodyta faktinė pareiškėjų atvejo analizė (apimanti ir kilmės šalies informaciją), nurodytos teisės normos, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymas bei jų paaiškinimai buvo įvertinti visų surinktų duomenų ir įrodymų visumoje. Pareiškėjos pasakojimas apie situaciją nesudarė pagrindo vertinti tai kaip persekiojimą kilmės valstybėje, kas sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio suteikimo. Pateikti paaiškinimai patvirtino tikėtiną konflikto faktą su giminaičiais, tačiau ne persekiojimą ar tokią grėsmę. Pareiškėja nepagrindė nurodytų faktinių aplinkybių, kad ji buvo užpulta būtent buvusio vyro motinos žmonių, pareiškėjos medicininiuose dokumentuose nėra duomenų dėl sveikatos sutrikimo priežasčių. Nėra pateiktų duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog ji dėl konkretaus persekiojimo ar užpuolimo kreipėsi į policiją, bei kad buvo atsisakyta suteikti valstybės institucijų, policijos pagalbą. Vertindamas pareiškėjos pasakojimą apie jos vyro R. R. užpuolimus, teismas pažymėjo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog tokių užpuolimų priežastis yra būtent persekiojimo tikslu ir motyvais, siekiant suardyti santuoką, atimti sūnų. Juolab, kaip nurodė pareiškėja, ji su R. R. negyvena, ketina išsituokti. Taip pat teismas pažymėjo, kad nustatytas pareiškėjos ir anytos konfliktas dar nėra pagrindas vertinti, jog yra Įstatymo nustatytas pagrindas suteikti prieglobstį. Nenustatyta, kad pareiškėjos mirusio vyro motina ar kiti giminaičiai realiai ją persekioja ar imsis persekiojimo veiksmų kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste.

16.Nei pačios pareiškėjos pateikti dokumentai, nei kita tyrimo metu surinkta informacija nepatvirtino pareiškėjos teiginių, jog S. Š. giminaičiai organizavo jos vyro R. R. ir jos pačios užpuolimus, tai pat nepatvirtino teiginių, neva pareiškėja kreipėsi į policiją, tačiau pagalbos nesulaukė, nes S. Š. šeima turi ryšių policijoje. Pareiškėjos įžvelgiami ryšiai tarp S. Š. šeimos ir prieglobsčio prašytojos užpuolikų bei policijos pareigūnų, teismo vertinimu, yra grindžiami vien tik jos pačios įsitikinimais, kurių nepagrindžia kitos aplinkybės bei įrodymai. Kaip teisingai nustatė Migracijos departamentas, šie ryšiai buvo grindžiami išskirtinai pareiškėjos spėlionėmis, todėl jos teiginiai nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu, patvirtinančiu tokių ryšių egzistavimo tikrumą.

17.Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tariamas persekiojimo vykdytojas yra prieglobsčio prašytojos mirusio vyro giminaičiai, t. y. nevalstybinis subjektas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant

persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos ir policija dėl neva turimų ryšių su jos anyta negali ar nenori jos apsaugoti nuo persekiojimo veiksmų, teismo vertinimu, yra visiškai nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad tokie ryšiai egzistuotų, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai nebuvo suteikta valstybės institucijų pagalba.

18.Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad (duomenys neskelbtini) vyrauja ne paprotinė, o rašytinė teisė, todėl pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) pilietė, turi teisę ir galimybę konfliktus su giminaičiais spręsti reglamentuotomis teisinėmis priemonėmis. Jazidų papročiai nėra veiksnys, galintis išvengti (duomenys neskelbtini) įstatymų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjos kilmės šalyje vyksta ar vyko teisiniai procesai dėl jos sūnaus E. globos ir (arba) gyvenamosios vietos nustatymo. Tai, jog prieglobsčio prašytoja nebandė spręsti šių klausimų teisinėmis priemonėmis, nepagrindė prielaidos, jog tokiomis teisinėmis priemonėmis ji negali naudotis kilmės valstybėje.

19.Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prieglobsčio prašymą, surinko ir įvertino kilmės valstybės informaciją pareiškėjos pasakojimo kontekste, o atsižvelgiant į tai, kad faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų išvadą, jog (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių, tyrimo metu nenustatyta, neturėjo pagrindo rinkti pareiškėjos nurodytos kilmės valstybės informacijos.

20.Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos kitų turimų surinktų duomenų ir įrodymų kontekste. Pareiškėjai nei tyrimo metu, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jų pasakojimą dėl realaus persekiojimo, dėl galinčios kilti tokios realios grėsmės ateityje. Taip pat prieglobsčio prašytojai nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jų grąžinimo į kilmės valstybę atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar bus žeminamas jų orumas, kad yra grėsmė, jog jų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, taip pat, kad yra grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

21.Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

22.Pareiškėja teigia, kad ji po kiekvieno patirto persekiojimo / užpuolimo epizodo kreipėsi į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, tačiau nesulaukė efektyvios pagalbos ir apsaugos, nes persekiojimo vykdytojai turi įtakingų ryšių teisėsaugos institucijose. Ji neturi jokių objektyvių galimybių minėtus ryšius patvirtinti kokiais nors rašytiniais įrodymais. Migracijos departamentas nenustatė jokių esminių pareiškėjos pasakojimo prieštaravimų, todėl visos abejonės turi būti vertinamos jos naudai. Taip pat, pareiškėjos vertinimu, teismo argumentas, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo rinkti kilmės valstybės informacijos, nėra pagrįstas, nes tik surinkus informaciją apie teisėsaugos institucijų efektyvumą ir korupcijos lygį, pareiškėjos pasakojimas pasitvirtintų. Dėl šios priežasties, pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, apribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, neužtikinant įrodymų visapusiško

ištyrimo, tuo tarpu teismas, matydamas aiškius atsakovo padarytus pažeidimus, nepagrįstai atmetė pareiškėjų skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

23.Pareiškėjos vertinimu, jos nurodytos aplinkybės visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

24.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25.Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais grindžiamas teismo sprendimas.

26.Migracijos departamentas atliko išsamią pareiškėjos atvejo analizę ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos pasakojimas apie savo patirtį bendraujant su S. Š. motina liudija, jog tarp moterų egzistuoja užsitęsęs konfliktas dėl pareiškėjos sūnaus E. auklėjimo, tačiau pareiškėjos aprašyti epizodai, kuriuose dalyvavo ji ir S. Š. giminaičiai, neturi fizinio smurto elementų. Taip pat įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas konstatavo, kad tikėtina, jog S. Š. motina yra nepalankiai nusiteikusi pareiškėjos atžvilgiu bei norėtų pati auginti savo velionio sūnaus vaiką, tačiau tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pakankamu lygiu nepagrindė tikimybės, jog siekdama savo tikslo S. Š. motina imsis persekiojimo, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste, veiksmų. Taip pat tikėtina, jog toks S. Š. motinos požiūris bent iš dalies sąlygotas jazidų puoselėjamomis tradicinėmis vertybėmis, tačiau nebūtinai tuo apsiriboja.

27.Nei pačios pareiškėjos pateikti dokumentai, nei kita tyrimo metu surinkta informacija nepatvirtina pareiškėjos teiginių, jog S. Š. giminaičiai organizavo jos vyro R. R. ir jos pačios užpuolimus, taip pat nepatvirtino teiginių, neva pareiškėja kreipėsi į policiją, tačiau pagalbos nesulaukė. Pareiškėjos įžvelgiami ryšiai tarp S. Š. šeimos ir prieglobsčio prašytojos užpuolikų bei policijos pareigūnų grindžiami jos pačios įsitikinimu, kurio ji nesugebėjo pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis.

28.Atsakovas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) vyrauja ne paprotinė, o rašytinė teisė, įtvirtinta teisės aktuose. Būdama (duomenys neskelbtini) piliete, pareiškėja turi galimybę konfliktą spręsti teisinėmis priemonėmis. Jazidai, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini) gyventojai, nepaisant savo puoselėjamų tradicijų ir papročių, neturi išskirtinių teisių ar privilegijų bei privalo laikytis (duomenys neskelbtini) įstatymų. Mirusio vyro šeima negali savavališkai paimti vaiką iš motinos neturint tam teisinio pagrindo. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjos kilmės šalyje vyksta ar vyko teisiniai procesai dėl jos sūnaus E. globos ir (arba) gyvenamosios vietos nustatymo. Tai, jog, tikėtina, šiuos klausimus prieglobsčio prašytoja nebandė spręsti teisinėmis priemonėmis, nepagrindžia prielaidos, jog tokios teisinės priemonės neegzistuoja ar jos yra neveiksmingos.

29.Šiuo atveju tariamas persekiojimo vykdytojas yra prieglobsčio prašytojos mirusio vyro giminaičiai, t. y. nevalstybinis subjektas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių. Prieglobsčio prašytojos spėlionėmis grindžiami teiginiai, jog policijos pareigūnų veiksmams turi įtakos tariamas persekiotojas, nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu.

30.Atsakovas atkreipė dėmesį, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjams suteikimo, jie nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. (15/6-12)12PR-109 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentui išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

32.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjai neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

33.Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas tinkamai neįvertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos pareiškėjos pasakojimui dėl buvusio vyro šeimos vykdomo persekiojimo ir institucijų neveikimo, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą.

34.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35.Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

36.Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra

priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

37.Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38.Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39.Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

40.Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį

laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3195-822/2020).

41.Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116 punkte taip pat nustatyta, kad <...> prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai išsamus ir detalus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; <...> ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. <...> Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami. Prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti kitais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais.

42.Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, kad kilmės valstybėje jiems kyla grėsmė, kadangi pareiškėjos J. L. mirusio vyro S. Š. giminaičiai ją persekioja, nes ištekėdama už R. R. ji pažeidė jazidų papročius, taip pat nori atimti iš jos sūnų E. Š., kuris pagal jazidų tradicijas turi augti vyro giminėje.

43.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pažymi, kad prašymo nagrinėjimo metu nenustatyta, jog siekdama savo tikslo S. Š. motina ar kiti giminaičiai imsis persekiojimo, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste, veiksmų. Taip pat surinkta informacija nepatvirtino pareiškėjos teiginių, kad S. Š. giminaičiai organizavo jos dabartinio vyro R. R. ir jos pačios užpuolimus, ar, kad ji kreipėsi į valstybines institucijas pagalbos, tačiau jos nesulaukė dėl S. Š. šeimos turimų ryšių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos kilmės šalyje vyko ar vyksta teisiniai procesai dėl jos sūnaus E. globos ir (arba) gyvenamosios vietos nustatymo. Be to, pagal Migracijos departamento surinktą kilmės valstybės informaciją nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių. Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, bei į tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, taip pat nėra pagrįstos tikimybės, jog kilmės šalyje pareiškėjams grėstų kankinimai, su jais galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jų orumas, ar jie tokiu būdu būtų baudžiami, ar kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų pabėgėlio statusui gauti, taip pat neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

44.Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, jog Departamentas, nesurinkęs specifinio pobūdžio informacijos apie kilmės šalį, negalėjo objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjų prašymo dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Tvarkos aprašo 168 punktą informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti

prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, prašymo suteikti prieglobstį motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui nekilo būtinybė nagrinėjant pareiškėjų prašymą imtis priemonių, kad būtų parengta informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje. Pareiškėjai nei atsakovui, nei teismui, be deklaratyvių teiginių, nenurodė jokių duomenų, kad jų kilmės valstybėje nėra teisinių priemonių apsiginti nuo kitų asmenų persekiojimo, taip pat jokios tikslios informacijos, ar ketinantys persekioti pareiškėją asmenys turi ryšių su teisėsauga, o apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio teiginiais (pagal jazidų papročius vaikas turi gyventi su vyro giminėmis, mirusio vyro artimieji turi ryšių teisėsaugos institucijose). Kad informacinės pažymos rengimas apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę nėra visais atvejais privalomas, aiškindamas Aprašo 167–168 punktų nuostatas yra pripažinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz. 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje eA-5326-822/2017; 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2944-442/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3157-662/2020).

45.Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

46.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. L. (I. L.), E. Š. (E. S.) ir M. R. (M. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00701 2021-01-18 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. TA-23-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00663-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. (V. S.) (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), priteisti 7 000 Eur neturtinę žalą. Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. kovo 6 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Buvo apgyvendintas 11 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kuri buvo apie 32 kv. m ploto, joje gyveno 20 nuteistųjų. Dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Patalpoje nebuvo ventiliacijos, vėdinti buvo galima tik atvėrus langus. Gana ilgą laiką teko gyventi nesuremontuotoje patalpoje, nuo lubų krito tinkas, nuo sienos buvo nuplyšę tapetai, grindys išklotos kartoninėmis plokštėmis, kaupėsi pelėsis, patalpoje buvo nemalonus kvapas. Nebuvo evakuacinio išėjimo, neįrengta priešgaisrinė sistema. Patalpose veisėsi graužikai, tarakonai ir blakės. Chemikalais parazitus purkšdavo kartą per pusę metų, bet tai buvo neefektyvu.

1.2. Ne kartą kreipėsi į gydytoją dėl blakių įkandimo, išbėrimo, alergijos, galvos skausmo. Taip pat kreipėsi į būrio viršininką dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. 2016 m. birželio 1 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 11 būrio 4 brigadą. Šioje patalpoje taip pat teko per mažai ploto – patalpos plotas buvo apie 75 kv. m, joje gyveno 36 nuteistieji. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, didžiulius išgyvenimus, pažeminimą, dvasines kančias, depresiją. Ne kartą kreipėsi į psichologus bei psichiatrą.

2. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1. Ginčo laikotarpiui turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pravieniškių PN-AK užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą tvarką. Laisvės atėmimo vietose esantys asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu. Jei gyvenamosiose patalpose gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), jos būtų švarios ir nebūtų pašalinių kvapų. Įstaiga užtikrina tinkamą sienų, lubų ir grindų būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Pravieniškių PN-AK patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios

nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Pravieniškių PN-AK yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete.

2.2. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę 2-me sektoriuje, ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl didelių nepatogumų, išgyvenimų, pažeminimo, dvasinių kančių ar kitų psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl odos bėrimo, galvos skausmo, padidėjusio kraujospūdžio. Dėl blakių sukandžiojimo, alergijos, nemigos bei kitų sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

III.

3. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visumą bei teisinį reguliavimą, pritaikęs ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo daliai, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 20 d., konstatavo, jog Pravieniškių PN-AK nepateikus įrodymų apie tai, jog buitiniai parazitai Pravieniškių PN-AK buvo tinkamai naikinami, atsakovo atstovo veiksmai vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, yra pagrindas pripažinti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas dėl Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų neužtikrinimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

5. Teismas vertino, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

IV.

6. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti neturtinę žalą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Pareiškėjas gyvena perpildytuose būriuose, kuriuose jam neužtikrinama minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Šių patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, be to, nėra poilsio kambario. Baldai yra pasenę.

6.2. Kratos atliekamos netinkamai, jų metu išmėtomi daiktai, sulaužomi baldai. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų laikymo sąlygas. Pataisos namų biblioteka yra pasenusi. Pažeidimai yra tęstiniai, prašo atnaujinti senaties terminą.

6.3. Gyvenamosiose patalpose nėra mechaninės ventiliacijos, kaupiasi drėgmė, pradarius langus, nuteistieji suserga.

7. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

7.1. Apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

7.2. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme.

7.3. Apeliantas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas. Teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 6 d.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai skundžiamu sprendimu, pritaikęs ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo daliai, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 20 d., konstatavo, jog Pravieniškių PN-AK nepateikus įrodymų apie tai, kad buitiniai parazitai Pravieniškių PN-AK buvo tinkamai naikinami, atsakovo atstovo veiksmai vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN

134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Kitų pareiškėjo teisių pažeidimų teismas nenustatė.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, žalos atlyginimo būdu, taip pat nesutinka su išvada, kad jam buvo užtikrinama minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, nurodo kitus jo teisių pažeidimus, taip pat prašo atnaujinti senaties terminą, teigdamas, jog pažeidimai buvo tęstiniai.

11. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

12. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pritaikytu ieškinio senaties terminu, teigdamas, kad pažeidimai buvo tęstiniai. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2019 m. kovo 20 d. (b. l. 5), t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino Pravieniškių PN-AK prašymą taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 20 d. atmetė kaip nepagrįstą.

14. Sprendžiant dėl žalos pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės normų reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

15. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, tinkamai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, dėl kurių skundėsi pareiškėjas, taigi išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, nes aiškindamasis

pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti argumentų nepateikta.

16. Primintina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo paneigtos minėtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. pareiškėjui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2019 m. kovo 6 d. jam teko 3,37 kv. m gyvenamojo ploto, o 2019 m. kovo 6 d. pareiškėjui teko 11,23 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi pareiškėjui gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu teko nuo 3,17 kv. m iki 11,23 kv. m. Todėl byloje visiškai teisingai konstatuota, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Padarytą išvadą apie ploto pakankamumą patvirtina byloje esanti medžiaga (b. l. 19, 20–21, 41). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

18. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Taigi darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, pagrįstai neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, kad gyvenamosiose patalpose nėra mechaninės ventiliacijos, kaupiasi drėgmė, pradarius langus, nuteistieji suserga. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys paneigia pareiškėjo minėtą nusiskundimą, t. y. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. pažyma Nr. 77-603 patvirtina, kad patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama per langus (b. l. 20–21), be to, pareiškėjas dėl drėgmės ir (ar) netinkamai veikiančios ventiliacijos į įstaigos administraciją ar kitas institucijas, bylos duomenimis, nesikreipė. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir priežastinio ryšio minėtu aspektu, be to, bylos

duomenys iš esmės paneigia pareiškėjo nusiskundimą dėl mechaninės ventiliacijos nebuvimo ir besikaupiančios drėgmės. Apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padarytų argumentų nepateikta.

20. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

21. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

22. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-442/2020 ir kt.).

23. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodyti pažeidimai (žr. šios nutarties 4, 9 p.) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių gana trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais šiuo atveju nepriteistinas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. teigia, kad nėra poilsio kambario, baldai yra pasenę, kratos atliekamos netinkamai, jų metu išmėtomi daiktai, sulaužomi baldai, pareiškėjas nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų laikymo sąlygas, pataisos namų biblioteka pasenusi. Šiais aspektais skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės negali keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas nebuvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja minėtų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kurie nebuvo nurodyti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

25. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2021-00707 2021-01-18 2021-01-06 2021-01-06 -

Administracinė byla Nr. eA-5047-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02187-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M.-B.(A. M.-B.), D. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 17 d. Sprendimu (atsakymu) Nr. 10K-13954, atsižvelgęs į įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir vykdydamas teismo įpareigojimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. prašymą, netenkino pareiškėjų prašymo, informavo, kad pareiškėja, būdama Lietuvos Respublikoje neteisėtai, negali pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 10K-13954 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinę vizą pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2019 m. lapkričio 22 d. prašymą leisti jai

pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti, 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindė šiais argumentais:

2.1. 2019 m. lapkričio 22 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pareiškėjai pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, t. y. pasibaigus laikotarpiui, kurį ji gali būti Lietuvos Respublikoje be vizos ir neišvykstant iš šalies, tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis (toliau – ir Prašymas). Departamentas 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimu konstatavo, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, tad negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, neišvykdama iš šalies. Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui apskundė minėtą departamento sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino Departamento Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išspręsti pareiškėjos ir jos sutuoktinio prašymą.

2.2. Prašymą pateikė šeimos susijungimo pagrindu, atskleidė visus teisiškai ir faktiškai reikšmingus duomenis prašymui teisingai išspręsti – duomenis apie pareiškėjo nepilnametę dukrą, kurią augina abu pareiškėjai, abiejų pareiškėjų sudarytą santuoką, duomenis apie pareiškėjos atvykimą į Lietuvą ir tikruosius ketinimus, duomenis apie santuokos sudarymą, priežastis, kurios lėmė pareiškėjų buvimą Lietuvoje ir duomenų pateikimo laikotarpį. Atsakovo pakartotiniame sprendime nenagrinėti konkretūs pareiškėjų prašyme išdėstyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai, Sprendimas priimtas ne pareiškėjų atžvilgiu, t. y. konkrečių asmenų, kuo ir pasižymi individualaus akto ypatumai, o apskritai neapibrėžtų teisės subjektų atžvilgiu paaiškinant tą patį (tik kiek išsamiau), kas jau buvo paaiškinta ankstesniame Sprendime. Atsakovas Sprendimo nepriėmė nepagrįstai ilgą laiką (žymiai viršijo nustatytą 20 dienų terminą sprendimui priimti), pareiškėjai ir jos atstovui, sutuoktiniui jo tinkamai neįteikė, todėl mano, kad atsakovas nesiekė tinkamai įvykdyti teismo sprendimo, jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Be to, atsakovo pakartotiniame Sprendime apskritai nenurodyta jokia priėmimo data bei jį identifikuojantys ženklai – numeracija, registracija, data ir pan., jį priėmė ir pasirašė subjektas, kuris galimai apskritai neturi teisinės galios priimti tokį teisinius padarinius sukeliantį sprendimą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Departamentas tinkamai pareiškėjams įteikė ginčijamą raštą, dar 2020 m. balandžio 17 d. išsiunčiant jį pareiškėjų prašyme nurodytu el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjai teismui melagingai nurodo, jog ginčijamas raštas pirmą ir vienintelį kartą jiems išsiųstas 2020 m. birželio 9 d. Ginčijamas raštas iki 2020 m. gegužės 4 d. pareiškėjų nebuvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, laikytina, kad apskundimo terminas yra pasibaigęs, todėl šiai dienai galutinai išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. įpareigojimas Departamentui iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą (prašymą).

3.2. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai (to neginčija ir patys pareiškėjai). Departamentas nustatė, kad pareiškėjos kelionės dokumente nurodyti asmens duomenys neatitinka duomenų, nurodytų Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Taigi Departamentas negali leisti pateikti pareiškėjams prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nepateikus naujo kelionės dokumento, kurio duomenys sutaptų su duomenimis, esančiais Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Pareiškėja nei prašyme, nei skunde nenurodė nei vienos priežasties ar individualių aplinkybių, kodėl jai turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams. Pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jos nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi.

3.3. Ginčijamas raštas sudarytas elektroniniu būdu bei pasirašytas elektroniniu parašu. Viena iš elektroninio dokumento sudedamųjų dalių – metaduomenys. Elektroninio dokumento metaduomenys, apibūdina patį elektroninį dokumentą ir jo sudarymą. Tai dokumento sudarytojo pavadinimas; dokumento sudarytojo kodas; adresatas; dokumento pavadinimas; dokumento registracijos data; dokumento registracijos numeris ir t. t. Visi šie duomenys nurodyti elektroninio dokumento metaduomenyse, todėl papildomai jų nurodyti pačiame ginčijame rašte nėra tikslo. Atsakant į pareiškėjų argumentus dėl dokumentą pasirašiusio asmens, pažymi, kad Departamento Imigracijos skyriaus patarėja V. V. ginčijamo rašto priėmimo dieną ėjo Imigracijos skyriaus vadovaujančias pareigas, pavaduojant skyriaus vedėją, kuri tuo metu buvo kasmetinėse atostogose.

III.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir panaikino Departamento Sprendimą bei įpareigojo Departamentą išnagrinėti pareiškėjų A. M. B. ir D. B. 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą (prašymą) iš naujo; priteisė pareiškėjai A. M. B. iš atsakovo Departamento 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitą skundo dalį atmetė.

5. Teismas sutiko su pareiškėjų skundo argumentais, kad ginčijamame Sprendime atsisakymą neleisti pareiškėjai pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo Departamentas pagrindė vien aplinkybe, kad pareiškėja prašymą turi pateikti išvykus iš Lietuvos, nes pažeidė galimo buvimo Lietuvoje terminą. Teismas Departamento 2019 m. balandžio 17 d. atsisakymą neleisti pareiškėjai pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjo sutuoktinei, remiantis vien formaliais pagrindais, vertino kaip nesuderinamą su Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) tikslais ir nuostatomis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio ir Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – ir Direktyva) nuostatomis.

6. Teismas konstatavo, kad pakartotinis Departamento sprendimas priimtas po pakankamai ilgo laiko (daugiau nei 40 dienų) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

7. Teismas vertino, kad Sprendimas pasirašytas tinkamo asmens, todėl pareiškėjų argumentą minėtu aspektu atmetė, konstatavęs, jog tiek atsiliepime, tiek teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad patarėja V. V. ginčijamo rašto priėmimo dieną ėjo Imigracijos skyriaus vadovaujančias pareigas, pavaduojant skyriaus vedėją, kuri tuo metu buvo kasmetinėse atostogose.

8. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovo pakartotinis 2020 m. balandžio 17 d. Sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, gero administravimo principą, Konvencijos 8 straipsnio ir Direktyvos 5 ir 11 straipsnių nuostatas, nėra išsamiai argumentuotas, nes nėra išnagrinėtas pareiškėjos A. M.-B. ir jos sutuoktinio, Lietuvos Respublikos piliečio, D. B., gyv. Lietuvos Respublikoje, 2019 m. lapkričio 22 d. prašymas. Todėl atsakovo 2020 m. balandžio 17 d. Sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio nuostatų, o Departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą (prašymą).

IV.

9. Departamentas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Patikrinimo metu Departamentas nustatė, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, nes viršijo bevizio režimo leistiną dienų skaičių. Departamentas, įvertinęs aplinkybę, kad yra pasibaigęs pareiškėjos bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpis bei aplinkybę, kad pareiškėja A. M.-B. sudarė santuoką būdama neteisėtai Lietuvos Respublikoje (remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-334 „Dėl Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių ir Civilinės būklės aktų įrašų ir kitų dokumentų formų patvirtinimo“ 67 punktu, užsieniečiai negali įregistruoti santuokos būdami Lietuvos Respublikoje neteisėtai) ginčijamu raštu informavo pareiškėją, kad ji negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi ir prašymo išduoti nacionalinę vizą neišvykdama iš Lietuvos Respublikos, nes ji neatitinka Įstatymo 28 straipsnyje, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 11 punkte ir Vizų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 68 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo – pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi ir nacionalinės vizos užsieniečiui būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 nusprendė panaikinti Migracijos departamento 2019 m. gruodžio 18 d. atsakymą Nr. S-21-6014 „Dėl buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtai ir galimybės pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi“ ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. M. B. (A. M.-B.) ir D. B. 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą/prašymą. Departamentas, atsižvelgęs į įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir vykdydamas teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėjo pareiškėjų Prašymą leisti pateikti leidimą laikinai gyventi ir nacionalinę vizą būnant neteisėtai Lietuvoje, 2020 m. balandžio 17 d. pateikė pareiškėjams atsakymą Nr. 10K-13954 (ginčijamą raštą). Ginčijamu raštu pareiškėjams paaiškinta, kad pareiškėjas D. B. per Lietuvos migracijos elektroninę sistemą (toliau – ir MIGRIS) turi teisę užpildyti ir pateikti prašymą išduoti A. M. leidimą laikinai gyventi, kuri teisėtai būdama Lietuvos Respublikoje, turėtų kartu su sutuoktiniu atvykti Migracijos departamento teritorinį skyrių, kuriame rezervuotas vizitas, reikiamų dokumentų pateikimui ir biometrinių duomenų paėmimui. Departamento duomenimis, pareiškėja sudariusi santuoką ir po santuokos pakeitusi pavardę, nepakeitė savo kelionės dokumento. Pareiškėjos kelionės dokumente nurodyti asmens duomenys neatitinka duomenų, nurodytų Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Taip pat pareiškėjai ginčijamu raštu buvo informuoti, kad dėl pareiškėjos A. M. yra priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini).

9.2. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime netinkamai vertino Departamento tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, atsiliepime ir posėdžio metu išdėstytus argumentus, dėl jų ginčijamame sprendime nepasisakė, t. y. nepateikė jokio jų įvertinimo, o ginčijamą sprendimą grindė išimtinai pareiškėjų išdėstyta pozicija, dar daugiau – tiesiog nukopijavo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 argumentus, nevertindamas, kad šioje administracinėje byloje ir administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 buvo skundžiami skirtingo turinio Departamento raštai, kurie buvo priimti esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas ir neargumentavo, kodėl nagrinėjamoje byloje jomis remiasi, dėl ko priėmė nemotyvuotą, neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

9.3. Pareiškėjai skundą teismui pateikė tik 2020 m. birželio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo ginčijamo rašto įteikimo dienos, todėl akivaizdu, kad skundas paduotas ženkliai praleidus Įstatyme nustatytą 14 kalendorinių dienų skundo padavimo terminą. Pareiškėjai 2019 m. lapkričio 22 d. Migracijos

departamentui teiktame prašyme „Dėl buvimo Lietuvos teritorijoje ir teisės teikti prašymą leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti suteikimo“ nurodė el. pašto adresą (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, 2020 m. balandžio 17 d. 10 val. 30 min. išsiuntė ginčijamą raštą pareiškėjos A. M. ir jos sutuoktinio D. B. Pašyme nurodytu el. pašto adresu (duomenys neskelbtini). Ginčijame rašte nurodyta, jog vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsniais, šis atsakymas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Žygimantų g. 2, Vilnius) per 14 dienų nuo šio atsakymo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Kaip jau minėta aukščiau, Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 17 d., vykdydamas teismo įpareigojimą ir atsakydamas į pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. prašymą, jų pačių prašyme nurodytu el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), išsiuntė pareiškėjams atsakymą – ginčijamą raštą (prie atsiliepimo į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui buvo pateikti el. laiško išsiuntimą patvirtinantys įrodymai (žr. priedą Nr. 1; priedą Nr. 1.1; priedą Nr. 1.3; priedą Nr. 1.4)). Šiuo atveju skundo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2020 m. balandžio 17 d. Kada el. laiškas buvo peržiūrėtas, neturi reikšmės sprendimo/atsakymo apskundimo termino skaičiavimui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams ginčijamas raštas buvo išsiųstas 2020 m. balandžio 17 d., bei vadovaujantis bendrosiomis procesinių veiksmų atlikimo terminų skaičiavimo taisyklėmis, laikytina, kad skundas teismui dėl ginčijamo rašto panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2020 m. gegužės 4 d. imtinai. Pareiškėjai kartu su skundu, galimai sąmoningai, teismui nepateikė 2020 m. balandžio 17 d. gauto el. laiško kopijos suprasdami, kad gauto rašto apskundimo teismui laikotarpis yra pasibaigęs, tačiau pareiškėjai teismui pateikė 2020 m. birželio 9 d. pareiškėjos atstovui M. D. persiųsto el. laiško kopiją ir nurodė, kad ginčijamo rašto gavimo data yra būtent 2020 m. birželio 9 d. Pareiškėjai net neprašė teismo atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau teismui pateikė M. D. el. pašto dėžutės ekrano nuotrauką, kurioje matomas Departamento 2020 m. birželio 9 d. persiųsto el. laiško turinys (šiuo laišku buvo pakartotinai persiųstas ginčijamas raštas) ir deklaratyviai nurodė, kad būtent 2020 m. birželio 9 d., tariamai „po ilgų reikalavimų“ gavo Migracijos departamento ginčijamą raštą. 2020 m. birželio 2 d. pareiškėjas D. B. el. paštu (duomenys neskelbtini) buvo informuotas, kad jų reikalaujamas atsakymas į Prašymą išsiųstas dar 2020 m. balandžio 17 d. į jų pačių Prašyme nurodytą elektroninį paštą. 2020 m. birželio 9 d. pareiškėjos atstovas M. D. taip pat buvo informuotas, kad ginčijamas raštas išsiųstas dar 2020 m. balandžio 17 d. Pareiškėjai melagingai nurodė, jog ginčijamas raštas pirmą ir vienintelį kartą pareiškėjams buvo išsiųstas tik 2020 m. birželio 9 d., toks pareiškėjų elgesys nėra sąžiningas, o teismui nebuvo pateikta objektyvi ir realią faktinę situaciją atitinkanti informacija. Departamentas teismui buvo pateikęs pakankamai įrodymų, pavirtinančių, kad pareiškėjai praleido Įstatyme nustatytą 14 dienų skundo padavimo teismui terminą, šio termino atnaujinti neprašė, taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, privalėjo vadovautis ABTĮ 103 straipsnio 8 punktu ir bylą nutraukti. Tačiau teismas dėl šių Departamento detaliai aprašytų faktinių aplinkybių ginčijamame sprendime net neužsiminė – nevertino ginčijamo rašto įteikimo aplinkybių, nepasisakė, kurios iš šių aplinkybių laikytinos įrodytomis ir dėl kokių priežasčių Departamento argumentai buvo atmesti (nevertintini), nesprendė klausimo dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, o aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo Departamento paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su ginčijamo rašto įteikimu, patvirtina ir ginčijamo sprendimo 14 punkte teismo padarytos išvados, kad „pakartotinis Departamento sprendimas priimtas po pakankamai ilgo laiko tarpo (daugiau nei 40 dienų) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus“, kurios akivaizdžiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

9.4. Teismas ginčijamame sprendime tiesiog nukopijavo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 argumentus, nevertindamas, kad šioje administracinėje byloje ir administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 buvo skundžiami skirtingo turinio Departamento raštai, kurie buvo priimti esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms. Toks akivaizdus teismo argumentų kopijavimas ginčijamame sprendime tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą nebuvo aktyvus, net neįsigilino į Departamento rašto turinį, nesiaiškino šio rašto esmės ir pareiškėjams iš jo kylančių teisinių pasekmių, deklaratyviai nurodydamas, kad ginčijamas raštas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

9.5. Departamentas, įvertinęs, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai ir atsižvelgdamas į nurodytų teisės aktų nuostatas, ginčijamu raštu informavo pareiškėją, kad, užpildžius prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo per MIGRIS, ji turi asmeniškai atvykti į Departamentą bei pateikti biometrinius duomenis būdama teisėtai Lietuvos Respublikoje. Departamentas ginčijamame rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis per MIGRIS galėtų užpildyti ir pateikti prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi, tačiau ji, teisėtai būdama Lietuvos Respublikoje, turėtų kartu atvykti į Departamento teritorinį skyrių, kuriame rezervuotas vizitas, reikiamų dokumentų pateikimui ir biometrinių duomenų paėmimui. Taigi, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, Departamentas ginčijamame rašte pasisakė dėl pareiškėjos sutuoktinio teisės užpildyti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi jai išdavimo. Taigi teismas ginčijamą sprendimą grindė ne nagrinėjamos bylos, o administracinės bylos Nr. eI2-1831-815/2020 aplinkybėmis. Departamentas ginčijamą raštą grindė ne tik tuo, kad pareiškėja jau pakankamai ilgą laiką Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, bet ir tuo, kad pareiškėjos kelionės dokumente nurodyti asmens duomenys neatitinka duomenų, nurodytų Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Taip pat departamentas informavo pareiškėją, kad prašymą dėl leidimo laikinai gyventi jai išdavimo ji galės pateikti gavusi naują kelionės dokumentą su nurodytais jos asmens duomenimis (pavarde) po santuokos.

9.6. Ginčijamame Sprendime Departamentas taip pat įvertino aplinkybę, kad pareiškėjos atžvilgiu jau buvo priimtas sprendimas grąžinti ją į (duomenys neskelbtini), pagal kurį pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per šiame sprendime nurodytą terminą. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 6 punktas imperatyviai nustato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu yra priimtas sprendimas jį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės, todėl Departamentas ginčijamame rašte informavo pareiškėją, kad šiuo metu ji negali pateikti prašymo dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo. Taigi ginčijamas raštas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų ir nepažeidžiant procesinių procedūrų. Pareiškėjai nėra užkertamas kelias pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (pažymėtina, kad nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis teisės aktų nustatyta tvarka nėra užpildę prašymo dėl leidimo laikinai gyventi jai išdavimo), kadangi šį prašymą ji gali pateikti, laikydamasi visiems užsieniečiams taikomų teisės aktų reikalavimų (išvykus į (duomenys neskelbtini), pasikeitus kelionės dokumentą ir teisėtai grįžus į Lietuvos Respubliką). Jokių objektyvių aplinkybių, kodėl pareiškėja nei iki ginčijamo rašto priėmimo, nei po jo negalėjo laikytis užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, nenurodė nei pareiškėjai, nei pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime.

9.7. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime net nenurodo, kokios konkrečiai direktyvos nuostatomis jis vadovaujasi. Įvertinus šios neįvardintos teismo sprendime direktyvos 5 ir 11 straipsnių pacituotas nuostatas, tikėtina, kad teismas savo sprendimą grindžia 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva 2003/86/EB). Šios Direktyvos 2003/86/EB nuostatos buvo perkeltos į nacionalinę teisę (Įstatymą ir Aprašą). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sutuoktinis yra ne trečiosios šalies pilietis, o Lietuvos Respublikos pilietis, akivaizdu, kad nei jam, nei jo sutuoktinei Direktyvos 2003/86/EB nuostatos netaikomos. Teismas taip pat visiškai nepagrįstai vertino, kad Departamento ginčijamas raštas nėra suderinamas su Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis, nes šiame straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą.

9.8. Dėl paties prašymo nagrinėjimo termino Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020, kuriuo Departamentas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą, priėmė 2020 m. kovo 5 d., šis sprendimas galėjo būti skundžiamas iki 2020 m. kovo 19 d., o 2020 m. kovo 20 d. sprendimas įsiteisėjo. Tik įsiteisėjus šiam sprendimui, Departamentui kilo pareiga išnagrinėti pareiškėjų prašymą iš naujo. Departamentas pirmosios instancijos teismui pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą, atsakymą pareiškėjams pateikė 2020 m. balandžio 17 d., t. y. nepraleidęs 20 darbo dienų prašymo nagrinėjimo termino. Taigi teismo sprendimo

motyvai, kad Departamentas tariamai pažeidė teisės aktų reikalavimus ir buvo priimtas, praleidus prašymo nagrinėjimo terminą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl negali būti pripažinti kaip pagrįsti.

10. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

10.1. Šioje byloje apskųsto Departamento Sprendimo (toliau – ir Pakartotinis sprendimas) pareiškėjui atsakovas neįteikė iki šiol (pareiškėjai yra du). Pareiškėjos elektroninis paštas, kurį ji nurodė 2019 m. lapkričio 22 d. prašyme atsakovui, yra panaikintas ir nebeveikia maždaug nuo 2020 metų pradžios. Be to, šis elektroninio pašto adresas buvo nurodytas ties pareiškėjos kontaktais. Be to, pareiškėja nemoka lietuvių kalbos. Departamentas, žinodamas, kad pareiškėja turi atstovą (advokatą M. D.), jam Pakartotinio sprendimo taip pat nesiuntė nei elektroniniu, nei paprastuoju paštu.

10.2. Faktinės aplinkybės, kuriomis abu atsakovo sprendimai buvo priimti, yra tapačios, nes Pakartotinį sprendimą Departamentas priėmė antrą kartą išnagrinėjęs ne panašų, bet tą patį pareiškėjų 2019 m. lapkričio 22 d. prašymą. Asmens teisė kurti šeimą ir gyventi šeimoje yra didesnis ir todėl kur kas labiau saugotinas teisinis gėris. Šiuo atveju išskirtinėmis aplinkybėmis yra netyčinis termino kreiptis į atsakovą praleidimas, nes: pareiškėja sukūrė šeimą su pareiškėju, Lietuvos Respublikos piliečiu; pareiškėjos nėštumas, artimi šeiminiai ryšiai su pareiškėjo dukra M. B. iš pirmosios santuokos, pagalba pareiškėjui auginant tris šunis. Nesutinka su atsakovo pozicija, kad kitos aplinkybės negali būti tokiomis pripažįstamos. Atsakovas sureikšmina vien formalų pareiškėjos termino būti Lietuvoje pažeidimą. Be to, pareiškėja nebeturi kur sugrįžti – išvykdama iš (duomenys neskelbtini) ji nutraukė buto nuomos sutartį, o tėvai gyvena vieno kambario bute, pareiškėjas su ja kartu vykti tokiam ilgam laikui negali.

10.3. Departamentas apeliacinį skundą grindžia išimtinai gramatiniu (lingvistiniu) teisės aiškinimo metodu ir akcentuoja poįstatyminių teisės aktų nuostatas. Teismas teisingai išaiškino teisės normas, atsižvelgdamas į šių normų teisinę galią.

10.4. Tikėtina, kad Pakartotinį Sprendimą priėmė asmuo, neturintis teisės spręsti tokio teisės klausimo po to, kai teismas jau buvo panaikinęs Sprendimą ir įgalinęs spręsti klausimą iš naujo. Ar patarėja V. V. turėjo įgalinimus pasirašyti Pakartotinį sprendimą, jokių įrodymų dėl to nėra pateikta iki šiol.

10.5. Pareiškėja pageidauja, jog administracinė byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes ji nebuvo išklausyta pirmosios instancijos teisme: atsisakė vykti į teismo posėdį dėl to, kad prastai pasijuto (galimai dėl nėštumo). Žodinis procesas šioje byloje būtų reikalingas, tikslingas ir dėl to, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra susikaupę labai daug skundų, teismas nespėja visų jų išnagrinėti, šalys teismo sprendimo laukia labai ilgai, todėl per tą laiką faktinės šios bylos aplinkybės bus pasikeitusios.

10.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Pakartotinis Sprendimas neatitinka protingumo principo reikalavimų. Teismas nustatė, jog pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką ir buvo joje teisėtai, jos vienintelis teisėtas tikslas – su pareiškėju sukurti šeiminius santykius. Šalys visą laiką elgėsi teisėtai ir sąžiningai, o suvokusios apie tai, kad pareiškėja yra praleidusi 90 dienų buvimo Lietuvoje terminą, nedelsiant kreipėsi į atsakovo vadovę – iš pradžių konsultacijos, o vėliau pateikė šios institucijos vadovės padiktuotą prašymą. Tačiau tolesni atsakovo veiksmai bei nepagrįstas administracinės procedūros vilkinimas abiejų pareiškėjų atžvilgiu (reikalaujant besilaukiančios pareiškėjos išvykti iš šalies su šeima ir galimai vėliau sugrįžti tam, kad paduotų prašymą) yra neadekvatūs ir tik didina pareiškėjų patiriamus nepatogumus bei žalą.

10.7. Pareiškėjai skunde teismui nurodė išsamias su Pakartotinio Sprendimo gavimu susijusias aplinkybes ir pirmosios instancijos teismas, jas išnagrinėjęs, įsiteisėjusia nutartimi pareiškėjų skundą priėmė bei

iš esmės išnagrinėjo. Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis apie tai, jog jis, gavęs atsakovo Pakartotinį sprendimą iš pareiškėjos profesionalaus atstovo veikė operatyviai. Teismas pagrįstai konstatavo atsakovo padarytus gero administravimo principo pažeidimus, kadangi atsakovas pareiškėjų atžvilgiu veikė neapdairiai, nerūpestingai, be to, pažeidė pareiškėjo teisę į operatyvią teisminę gynybą.

10.8. Vien tik atsakovo įgalioto kito atstovo žodiniai paaiškinimai teismo posėdyje, jog patarėja turėjo tinkamus įgaliojimus veikti nepašalina iškeltų teisinių abejonių nei dėl atsakovo teisinio skaidrumo pažeidimo, nei galimo neteisėtumo. Kaip nepagrįsti atmestini ir apelianto argumentai, jog teismas neištyrė ir neįvertino atsakovo pozicijos, o rėmėsi tik pareiškėjų argumentais. Dėl apelianto argumentų, susijusių su tuo, jog pareiškėja turi grįžti į (duomenys neskelbtini) pasikeisti kelionės dokumentų dėl po santuokos pakitusios pavardės – šiuos veiksmus pareiškėja turi teisę atlikti neišvykdama iš Lietuvos Respublikos per atitinkamas (duomenys neskelbtini) įstaigos Lietuvoje. Teismas tinkamai kvalifikavo šalių administracinius teisinius santykius, priėmė ne tik teisėtą ir pagrįstą, bet ir iš esmės teisingą sprendimą.

11. Departamentas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose dar kartą nurodo tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo apeliaciniame skunde. Pažymi, kad ginčijamu raštu pareiškėjams nebuvo uždrausta teikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo, tik paaiškinti reikalavimai, kuriuos pareiškėja turi atitikti, kad ji ar jos sutuoktinis pareiškėjos vardu teisės aktų nustatyta tvarka galėtų atitinkamus prašymus teikti ir kad viza ar leidimas laikinai gyventi pareiškėjai būti išduotas. Priešingai, nei teigia pareiškėjai, ginčijamas raštas nebuvo tapatus 2019 m. gruodžio 18 d. raštui, todėl ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas negalėjo ginčijamo rašto panaikinti tais pačiais motyvais, kuriais buvo panaikintas 2019 m. gruodžio 18 d. raštas. Ginčijamo rašto pagrįstumas ir teisėtumas nebuvo ir negalėjo būti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimu išnagrinėtos bylos dalyku, šiame sprendime išdėstyti motyvai, kuriais pasisakoma dėl 2019 m. gruodžio 18 d. rašto, nelaikytini prejudiciniais faktais, kuriais pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis. EŽTT išnagrinėtoje byloje Jeunesse vs The Netherlands pabrėžė svarbius principus dėl EŽTK 8 straipsnio santykio su valstybių nustatytomis migracijos taisyklėmis – t. y., be kita ko, tai, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Vien tai, kad pareiškėja (žinodama savo teisinę padėtį ir galinčias kilti pasekmes dėl neteisėto buvimo valstybėje) Lietuvos Respublikoje susituokė su pareiškėju bei susilaukė vaiko, negali savaime sudaryti teisinio pagrindo nesilaikyti imperatyvių teisės aktų normų, reglamentuojančių užsieniečių migraciją, bei taikyti pareiškėjai išimtines taisykles, nei visiems kitiems užsieniečiams. Ginčijamu raštu nebuvo pažeista pareiškėjų teisė į šeimos gerbimą, reglamentuojama EŽTK 8 straipsnyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento pakartotino 2020 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 10K-13954, susijusio su pareiškėjų Departamentui pateiktu 2019 m. lapkričio 22 d. prašymu leisti pareiškėjai pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

13. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja A. M.-B. išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teigia, kad ji pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo (atsisakė vykti dėl prastos savijautos), o žodinis procesas būtų reikalingas ir tikslingas, nes praėjus daug laiko šios bylos faktinės aplinkybės gali būti pasikeitusios. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalyvavo ir pareiškėjos interesus atstovavo advokatas M. D.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šią administracinę bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Dėl termino skundui paduoti

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taigi šioje byloje turėtų būti taikomas specialaus įstatymo nustatytas 14 dienų terminas.

15. Apeliantas tvirtina, kad byloje pareiškėjų ginčijamą raštą (2020 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 10K-13954) išsiuntė pareiškėjai A. M. jos 2019 m. lapkričio 22 d. teiktame Migracijos departamentui prašyme „Dėl buvimo Lietuvos teritorijoje ir teisės teikti prašymą leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti suteikimo“ nurodytu el. pašto adresu (duomenys neskelbtini). tą pačią dieną, t. y. 2020 m. balandžio 17 d. 10.30 val. Šias faktines aplinkybes iš tikrųjų patvirtina atsakovo kartu su atsiliepimu į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai. Kadangi pareiškėjai skundą pirmosios instancijos teismui pateikė tik 2020 m. birželio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo ginčijamo rašto įteikimo dienos, atsakovo nuomone, akivaizdu, jog terminas skundui paduoti yra praleistas. Pareiškėjai prašymo atnaujinti praleistą terminą nepateikė, o pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu visai nepasisakė, apeliantas laikosi pozicijos, jog byla turi būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto pagrindu.

16. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo minimą 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą / prašymą, adresuotą Migracijos departamento direktorei, padavė (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė A. M., nurodžiusi el.pašto adresą (duomenys neskelbtini). ir jos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis D. B., nurodęs gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Priimtą ginčo dokumentą atsakovas, jo paties teigimu, išsiuntė tik vienam iš pareiškėjų, t. y. (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei A. M., nors tokio prašymo (t. y. prašymo pateikti atsakymą tik vienam asmeniui, ir būtent pareiškėjai, kuri netgi nesupranta lietuvių kalbos) pateiktame pareiškime nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjai sprendimas išsiųstas tik jos nurodytu elektroninio pašto adresu, konkrečiu atveju nesuponavo išvados, kad ji informuota tinkamai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Migracijos departamentui buvo žinoma, jog pareiškėja A. M. yra atstovaujama advokato M. D.. Nei pareiškėjui D. B., nei pareiškėją A. M. byloje atstovaujančiam advokatui apie priimtą sprendimą atsakovas nepranešė ir sprendimo kopijos nepateikė. Be to, pareiškėja buvo nurodžiusi ir telefono numerį, tačiau atsakovas pasirinko vienintelį informavimo būdą – pareiškime nurodytą el. pašto adresą, kuris, kaip teigia pareiškėja nebeveikia jau kelis mėnesius. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, kad pareiškėjams A. M. ir D. B. 2019 m. balandžio 17 d. priimtas sprendimas buvo įteiktas ar jiems buvo tinkamai pranešta apie

priimtą Migracijos departamento atsakymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėją A. M. atstovaujantis advokatas priimtą Migracijos departamento sprendimą (raštą) gavo 2020 m. birželio 9 d. el. paštu (duomenys neskelbtini). Skaičiuojant nuo šios datos, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai nepraleido termino skundui paduoti.

17. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė termino skundui paduoti praleidimo klausimu, kurį atsakovas buvo iškėlęs atsiliepime į skundą, nenagrinėjo ir nevertino Migracijos departamento sprendimo (rašto) įteikimo pareiškėjams aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegija, siekdama įgyvendinti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, šioje nutartyje dėl atsakovo pozicijos, kad pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti, pasisakė šioje nutartyje, negrąžindama bylos pirmosios instancijos teismui. Šiuo klausimu pabrėžtina ir tai, kad reikalavimas sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, būti rūpestingu ir atidžiu keliamas ne tik fiziniams asmenims, suinteresuotiems tam tikros institucijos, į kurią kreipiasi, priimamu procesiniu sprendimu išnagrinėjus jų ginčą, bet ir pačioms valstybės institucijoms.

18. Atsakovo argumentui, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pakartotinis Departamento sprendimas priimtas po pakankamai ilgo laiko tarpo (daugiau nei 40 dienų) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra visiškai pagrįsta. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-1831-815/2020 priimtas 2020 m. kovo 5 d., o įsiteisėjo 2020 m. kovo 20 d. Taigi, nors Migracijos departamento 2020 m. balandžio 17 d. sprendimas (raštas), po įsiteisėjusio teismo sprendimo priimtas nepraleidus 20 darbo dienų termino prašymui nagrinėti, tačiau pareiškėjams ilgą laiką tinkamai nebuvo įteiktas.

Dėl Migracijos departamento pakartotino 2020 m. balandžio 17 d. sprendimo (rašto) Nr. 10K-13954

19. Apeliantas laikosi pozicijos, kad 2020 m. balandžio 17 d. sprendimą priėmė vadovaudamasis UTPĮ 28 straipsnio 2 dalimi, kurioje imperatyviai nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui. Tai, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per MIGRIS užpildė ir pateikė užsieniečio šeimos narys, užsieniečio nuo pareigos būti Lietuvos Respublikoje teisėtai, kai rezervuotu vizito laiku atvykstama pateikti biometrinių duomenų (Aprašo 10.5 papunktis), neatleidžia. Kitaip tariant, užsienietis (šiuo atveju pareiškėja) gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (taip pat ir nacionalinę daugkartinę vizą pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 68 punktą) būdamas Lietuvoje tik tuomet, kai jis šioje šalyje yra teisėtai. Kadangi pareiškėja Lietuvoje yra neteisėtai jau nuo 2020 m. rugsėjo 20 d., ji privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, po to gali vėl atvykti, laikydamasi imperatyvių nuostatų, ir tik tuomet turės galimybę kreiptis dėl leidimo bei vizos išdavimo.

20. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės: pareiškėja sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliečiu, ją sieja artimi šeiminiai ryšiai su pareiškėjo dukra M. B. iš pirmosios santuokos, 2020 m. lapkričio 5 d. Lietuvoje gimė bendra pareiškėjų dukra (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog A. M.-B. šeimos susijungimo siekis akivaizdus, dėl to ji pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą pagrįstai galėtų pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis <...>. To paties straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog toks leidimas gali būti išduodamas šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

22. UTPĮ IX skyriaus „Užsieniečių išvykimas iš Lietuvos Respublikos“ nuostatos aiškiai nenumato aplinkybių, į kurias atsižvelgdamos kompetentingos valstybės institucijos, esant įstatymo 125 straipsnio 1-7 punktuose numatytoms sąlygoms (užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui ir pan.), galėtų atsisakyti įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos. Todėl vertintina, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nagrinėjamoje byloje, pareiškėja, (neteisėtai būdama Lietuvos Respublikoje dėl to, kad viršijo bevizio režimo leistiną dienų skaičių), galėtų pagrįstai pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ar jos įpareigojimas išvykti iš šalies, nurodant, jog ji negali pateikti prašymo dėl leidimo gyventi Lietuvoje ir daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, ir nesuteikiant galimybės legalizuoti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, būtų proporcinga priemonė.

23. Pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Pagal Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į šeimos gyvenimą ir laikosi negrąžinimo principo. Pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2-5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Minėta direktyva nagrinėjamoje byloje laikytina teisės aiškinimo šaltiniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

24. Remiantis Šengeno acquis ir minėta direktyva darytina išvada, kad kiekvienu atveju turi būti įvertinti užsieniečio asmeniniai interesai, šeimos vienybės principas ir kiti kriterijai. Nei Šengeno acquis, nei ES aktai neįpareigoja valstybės išsiųsti asmens iš šalies jo nelegalaus buvimo šioje šalyje atveju.

25. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pabrėžęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

27. Atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų nuostatas bei formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes įvertinus palankiai pareiškėjai, atsižvelgiant į konkrečią šioje byloje susidariusią situaciją, jai neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ar vizos) išdavimo, o Migracijos Departamento sprendimas, kuriuo, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, formaliai paaiškinamos UTPĮ bei poįstatyminių aktų normos bei konstatuojama, kad pareiškėja negali teikti prašymo, nes ji Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai bei reikalaujant, kad ji turėtų išvykti ir pateiktų naują prašymą jau būdama užsienio valstybėje, nebūtų proporcinga, o šiuo visuotinės pandemijos dėl COVID-19 metu ir Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino metu (žr. Europos Parlamento rezoliuciją B9-0145/2020 dėl suderintų ES veiksmų siekiant kovoti su COVID-19 pandemija ir jos padariniais; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo), ir teisinga priemonė.

28. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (šiais aspektais žr. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

29. Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. taip pat ir asmens teisė

30. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, taip pat ir asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (šiais aspektais žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014, 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

32. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjos prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________