Administracinė byla Nr. A-403-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03223-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto

Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo

posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos

R. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, apeliacinius skundus

dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės

atėmimo vietų ligoninės ir Panevėžio pataisos namų, Laisvės atėmimo vietų ligoninei ir Panevėžio

pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą

su skundu (I t., b. l. 1–6), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 155–157; II t., b. l. 100), prašydama

priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL)

ir Panevėžio pataisos namų (toliau – ir Panevėžio PN), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, kad LAVL ji buvo gydoma kamerų tipo palatose Nr. 21 ir Nr. 22, kuriose

laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi: 15,36 kv. m ploto palatose buvo

laikoma nuo 6 iki 8 asmenų, t. y. vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų,

jose stovėjo 4 dviaukštės lovos ir buvo sunku užlipti į antrą aukštą, nes nebuvo kopėtėlių, lovos

buvo senos, sulūžusios, netinkamos naudoti, nestabilios (nepritvirtintos prie grindų ar sienų), toje

pačioje patalpoje reikėjo gydytis, valgyti, miegoti ir atlikti gamtinius reikalus, tualetas buvo

tupimas, trūko ventiliacijos, palangės buvo nešvarios, aplūžusios, dažai atsilupę, aukščiau esantys

langai nepasiekiami, grotos kliudė nusivalyti palanges ir atidaryti langus, o pravėrus langą (per

sprindį) į patalpą nuo palangių patekdavo dulkės ir paukščių, tupinčių ant palangių, plunksnos, kartu

su nuteistosiomis ir suimtosiomis buvo laikomos nėščiosios ir užsienietės, su švariomis ligonėmis

kartu buvo gydomos ir nešvarios, sergančios niežais, pedikulioze, vienoje palatoje buvo laikomos

moterys po operacijų ir moterys su pūliuojančiomis, dvokiančiomis, atviromis žaizdomis, atvira

tuberkuliozės forma segančiosios buvo vedamos į bendrus pasivaikščiojimo kiemelius, dušus, kai

kurių gydytojų kabinetus, naudojosi tais pačiais koridoriais, LAVL nebuvo skirstymo į rūkančiųjų /

2

nerūkančiųjų kameras, nebuvo patalpos maistui ir daiktams pasidėti, viskas buvo laikoma toje

pačioje kameroje, tik neseniai prie durų buvo įrengtas jungiklis šviesai, kad ligonės galėtų pašaukti

slaugytoją, gydytoją ar budintį pareigūną. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ji buvo nuteista atlikti

bausmę bendro režimo sąlygomis ir pataisos namuose galėjo visą dieną laisvai judėti, o LAVL ji

buvo laikoma uždaro kamerų (kalėjimo) režimo sąlygomis, dėl to negalėjo laisvai vaikščioti, į lauką

buvo išvedama tik valandai, kai tai buvo patogu įstaigos darbuotojams, dėl antisanitarinių laikymo

sąlygų jai ant akies voko atsirado infekcija.

Dėl laikymo sąlygų Panevėžio PN pareiškėja paaiškino, jog ji buvo laikoma apie 31 kv. m

ploto patalpoje, kurioje iš pradžių gyveno 12 nuteistųjų, o vėliau – 7, t. y. nebuvo užtikrintas

pakankamas plotas vienam asmeniui, pareiškėjos lova buvo sena ir nebetinkama naudoti, ji stovėjo

šalia 0,76 m pločio praėjimo į kitą sekciją, kur gyveno negalią turinčios moterys ar nėščiosios, todėl

pareiškėja neturėjo ramybės nakties metu, nuteistosios nebuvo skirstomos pagal padarytų

nusikaltimų sunkumo laipsnį ar charakterių ypatybes, gyvenamojoje patalpoje trūko oro, nes langą

buvo galima atidaryti tik per sprindį, be to, lango rankenėlė buvo 2,90 m aukštyje ir buvo sunku ją

pasiekti, patalpoje nebuvo mechaninės ventiliacijos, trūko šviesos, nes už lango buvo aukšta

apsauginė tvora, o patalpoje buvo tik viena lempa (tik 2014 m. buvo įrengta papildoma lempa), taip

pat buvo drėgna, dėl ko atsirado pelėsis, šaldytuvas buvo senas ir aplūžęs, durelės tinkamai

neužsidarė, pareiškėja ryte buvo priversta praustis šaltu vandeniu, nes šiltas vanduo prausykloje

buvo įjungiamas 06.50 val., o nuo 07.00 val. ji jau turėdavo būti jogos užsiėmimuose. Sporto salė

taip pat neatitiko higienos reikalavimų, nes joje nebuvo ventiliacijos, o langai būdavo uždaryti,

žiemą salė nebuvo šildoma, nors radiatoriai buvo įrengti, nebuvo patalpos nusiprausti po užsiėmimų

sporto salėje, sporto inventorius sulūžęs (išskyrus vieną įrenginį), sporto salėje pareiškėja būdavo

užrakinama su kita moterimi, todėl negalėdavo nueiti net į tualetą, o jokio iškvietimo mygtuko ar

vietinio telefono, norint išsikviesti budintį pareigūną (pavyzdžiui, pablogėjus sveikatai), nebuvo.

Pareiškėja tvirtino, jog dėl nurodytų laikymo sąlygų Panevėžio PN suprastėjo jos regėjimas, jai

skaudėjo sąnarius, svaigo galva, todėl ji kreipėsi į gydytojus. Panevėžio PN administracija žinojo

apie minėtas problemas, tačiau nieko nedarė, o nuo 2014 m. kovo 14 d. sporto salė buvo uždaryta,

todėl pareiškėja prarado galimybę tobulėti dvasiškai ir fiziškai, nes nebegalėjo užsiimti joga, dėl to

teikė prašymus žodžiu ir raštu, bet gavo neigiamus atsakymus. Pareiškėja papildomai pažymėjo,

kad jos (duomenys neskelbtini) duktė ilgalaikio pasimatymo metu buvo priversta 2 paras būti

uždaroje patalpoje, neišeidama į lauką, be vaikų žaidimų kampelio. Taip pat akcentavo, jog atlieka

bausmę toli nuo gyvenamosios vietos (K.), o artimieji neturi lėšų ją lankyti, tokiu būdu

pažeidžiamos vaiko teisės reguliariai matytis su motina ir pareiškėja praranda ryšį ne tik su dukra,

bet ir su seserimi, savo motina bei išoriniu pasauliu. Pareiškėja pažymėjo, kad neužtikrinant jai

galimybės palaikyti ir išsaugoti ryšį bei santykius su artimaisiais, ji jau prarado ryšį su vyru. Be to,

nurodė, kad jos vaikui buvo neleista savo atsivežtu fotoaparatu nufotografuoti pareiškėją, t. y.

motiną, taip pažeidžiant vaiko teisę bent nuotraukoje matyti motiną ir tuo džiaugtis, nors likus

mėnesiui iki pasimatymo Panevėžio PN pareigūnė priėmė pareiškėjos prašymą dėl nuotraukos

padarymo, gerai suprasdama, kad pareiškėja neprašė leisti įsinešti fotoaparatą į pasimatymą, o tik

norėjo būti nufotografuota. Pareiškėja teigė, kad dėl nurodyto įvykio jai buvo labai skaudu, ji

nebetiki jokiais teisės aktais ir žmonių geranoriškumu, jaučiasi blogai, nebenori bendrauti, dėl to

išgyveno ir duktė. Kartu atkreipė dėmesį, kad tiek Panevėžio PN, tiek LAVL taikomi dideli

skambučių telefonu tarifai, o pareiškėjos pajamos mažos, todėl praktiškai tampa neįmanoma

palaikyti ryšius su artimaisiais. Pareiškėja, be kita ko, nurodė, jog 2010–2011 m. ji dirbo Panevėžio

PN ūkio dalyje, sporto salėje, tačiau šis laikas neįskaičiuojamas į darbo stažą, dirbdama mėnesį be

poilsio ir švenčių dienų, ji uždirbdavo tik 69 Lt ir negaudavo dirbančiosios maitinimo. Dėl

maitinimo taip pat paaiškino, kad nevalgo mėsos ir žuvies, todėl kreipėsi į Panevėžio PN gydytoją

dėl vegetarinio maitinimo, tačiau įkalinimo įstaigose į vegetarinio maisto valgiaraštį įtraukta ir

žuvis, o žuvies valgymas neatitinka pareiškėjos įsitikinimų ir pažiūrų. Pareiškėja manė, jog

valgiaraštis vegetarams sudarytas neteisingai, neatsižvelgiant į maisto energetinę vertę, riebalų,

maisto medžiagų poreikį, taip pažeidžiant pareiškėjos teises ir gadinant sveikatą. Pareiškėja

pabrėžė, kad pradėjusi maitintis pagal vegetarams skirtą valgiaraštį, pradėjo blogai jaustis, jautė

3

širdies permušimus, jai raibuliavo akyse, darėsi silpna, dėl to ji kreipėsi į gydytoją, kuri

rekomendavo vartoti geležies preparatus, liepė pradėti maitintis pagal bendrą valgiaraštį, o to

pareiškėja negali daryti dėl savo tikėjimo. Be to, pareiškėja akcentavo, kad Panevėžio PN vietoje

varškės duodama jos pakaitalo – sojų varškės, vietoje sviesto – sviesto pakaitalas, vietoje vaisių ir

uogų – tik obuolys, pomidorai duodami tik rugpjūtį, nors turi būti duodami 2 kartus per mėnesį,

šviežias daržoves duoda tik rugpjūčio–rugsėjo mėn., vietoje šviežių agurkų duoda raugintus, o kai

pagal bendrą valgiaraštį būdavo duodamos dešrelės su bulvių koše, pagal vegetarinį meniu – tik

virtos pakepintos bulvės, tik retais atvejais buvo duodamas omletas, buvo neleidžiama iš valgyklos

išsinešti maistą. Pasisakydama dėl karantino sąlygų Panevėžio PN, pareiškėja tvirtino, jog karantine

savaitę ar ilgiau švarios, nesergančios nuteistosios buvo laikomos su užkrečiamomis ligomis

(niežais, pedikulioze) sergančiosiomis ar su tomis, kurioms nedarytos plaučių nuotraukos (t. y.

nežinant, ar šios moterys neserga tuberkulioze), taip rizikuojant sveikųjų sveikata. Karantine langas

įrengtas taip, kad buvo sunku pasiekti jo rankenėlę, langas atsidarė tik per sprindį, dėl tokių

karantino patalpų pareiškėjai prasidėjo nesibaigiantis nerimas, atsirado baimė, sutriko širdies veikla.

Karcerio patalpose taip pat nebuvo užtikrinamas pakankamas plotas vienam asmeniui, laikotarpiu

nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. pareiškėja karceryje buvo uždaryta su kita

nuteistąja, šalia karcerio patalpų nėra medicininės apžiūros patalpų. Pareiškėja taip pat manė, kad

Panevėžio PN direktoriaus įsakymu nustatyta tvarka, kai vaistai vakarui sergančioms nuteistosioms

(net sergančioms gripu, peršalimo ligomis) buvo išduodami bendroje valgykloje, neatitinka

sveikatos saugos reikalavimų dėl užkrečiamųjų ligų neplitimo įkalinimo įstaigose. Pažymėjo, kad

Panevėžio PN neįmanoma gauti vaistų nuo skausmo tą pačią dieną, prasidėjus skausmams, dažnai

vaistai duodami tik kitą dieną, t. y. užsirašius pas gydytoją ir pas jį patekus, nors pareiškėjos

sveikatos kortelėje yra įrašas dėl ginekologinės ligos, pareiškėja dėl to labai kentėjo. Šiame

kontekste pareiškėja kartu atkreipė dėmesį, kad jai pusantro mėnesio nebuvo suteikta odontologo

pagalba, kai reikėjo šalinti skaudančią danties šaknį, nors pareiškėja buvo grįžusi iš LAVL ir

kortelėje buvo įrašas dėl burnos ertmės sutvarkymo, t. y. dėl pažeistų dantų šaknų pašalinimo.

Pareiškėja papildomai nurodė, jog suimtosioms, priešingai nei nuteistosioms, išduodama dantų

pasta su šepetėliu, skutimosi peiliukai, šukos, nuteistosios taip pat negauna šampūno, papildomų

higieninių įklotų, vokų, pašto ženklų, rašymo popieriaus, todėl viską turi pirkti už savo lėšas.

Pareiškėja nesutiko ir su konvojavimo tvarka iš Panevėžio PN į LAVL ir atgal, kadangi ji būdavo

konvojuojama per Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI) su nakvyne, taip pažeidžiant

jos teises – teisę į atstatomąjį pooperacinį periodą, nes Šiaulių TI nebuvo pildomos kortelės, teisę į

ryšį su artimaisiais, nes Šiaulių TI jai nebuvo leidžiama skambinti, teisę apsipirkti parduotuvėje.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, pareiškėja pabrėžė, kad dėl nurodytų pažeidimų ne kartą

asmeniškai kreipėsi į Panevėžio visuomenės sveikatos centrą, tačiau ji gavo ne visus Panevėžio

visuomenės sveikatos centro atsakymus.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjos skundą

(I t., b. l. 58–60) ir atsiliepime į patikslintą skundą (I t., b. l. 161–164) prašė skundą atmesti kaip

nepagrįstą.

LAVL nurodė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2014 m. sausio mėn.

įstaigoje buvo gydyta 7 kartus: laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 12 d. iki 2012 m. liepos 25 d., nuo

2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio

12 d., nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. gegužės 2 d., nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m.

lapkričio 12 d. ir nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 30 d. – Chirurgijos skyriaus kamerų

tipo palatoje Nr. 21 (plotas – 15,39 kv. m, 8 lovos), o laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 13 d. iki

2013 m. liepos 18 d. – Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 22 (plotas – 15,39 kv. m,

8 lovos). Šiame kontekste akcentavo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis

buvo gydoma nuteistųjų ir (ar) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti

neįpareigoja, todėl LAVL negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėja buvo

palatose nurodytais laikotarpiais. Kartu akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN

76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos

4

norma HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos, o

pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktą iki Laisvės atėmimo

vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių

įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose

negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Tačiau Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų

skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės

kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų

modernizavimo strategijos įgyvendinimo 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių

įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės

kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, atkreipė dėmesį, kad LAVL negali lemti

atvykstančių gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiaus, nes ligoninėje turi būti suteikiamos

stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir

(ar) suimtiesiems, taip pat turi būti užtikrinti izoliacijos reikalavimai, nustatyti Lietuvos

Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliu – ir BVK) ir Lietuvos Respublikos suėmimo

vykdymo įstatyme, ir laikomasi pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo

reikalavimų, todėl vienam asmeniui turinti tekti ploto norma gali būti pažeista. Tačiau LAVL

administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į

rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. LAVL kartu atkreipė dėmesį, jog įstaigos palatos

yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir (ar)

keičiamas, patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant

Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Visus atsiradusius pažeidimus ir (ar) neatitikimus

higienos normoms dėl suimtųjų ir (ar) nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, LAVL

Ūkio skyriaus darbuotojai tvarko per trumpiausius terminus, kasmet panaudojamos visos šiam

tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai). Atsižvelgusi į tai, LAVL pažymėjo, jog kamerų tipo

palatoje Nr. 21 yra: 3 metalinės spintelės, 2 medinės spintelės (spintelės atlieka ir stalo funkcijas),

2 kėdės, 8 lovos, prausykla, pakabos, lentynėlė (higienos priemonėms susidėti). Paaiškino, jog

LAVL lovos pirktos (perkamos) iš valstybės įmonės prie Pravieniškių pataisos namų, visos

Lietuvos laisvės atėmimo vietų įstaigos aprūpinamos standartinėmis lovomis. Remdamasi

nurodytomis aplinkybėmis, LAVL tvirtino, kad kamerų tipo palatos atitinka teisės aktų

reikalavimus. Papildomai pabrėžė, jog Higienos norma HN 76:2010 taikoma tik naujai

rekonstruojamiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams, o Kalėjimų

departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų

įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse neįtvirtintas reikalavimas, kad unitazas / klozetas būtų

uždengiami, tai nenustatyta ir Higienos normoje HN 76:2010. LAVL taip pat nurodė, kad patalpų

valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka higienos normų reikalavimus, įstaigos patalpų

deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove

„Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokie darbai atliekami kartą per mėnesį (prireikus – dažniau), patalpų

valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai, visi atlikti valymo ir dezinfekcijos darbai

registruojami LAVL nustatyta tvarka, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Be

to, pabrėžė, kad LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą

leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas – 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690) ir

šie dokumentai įrodo, jog įstaigos patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei

normas. Juolab kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, 2014 m. kovo 4 d. ir 2014 m. kovo 10 d.

patikrinęs LAVL kamerų tipo palatas Nr. 21 ir Nr. 22, jose pažeidimų (antisanitarinių sąlygų)

nenustatė (2014 m. kovo 12 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3.)-PA-280). Dėl užkrečiamomis

ligomis sergančių asmenų izoliavimo nurodė, kad LAVL vadovaujasi teisės aktais,

reglamentuojančiais infekcinių ligų kontrolę bei profilaktiką, ir pagal LAVL direktoriaus 2011 m.

5

rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. V-164 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo“

visi asmenys, sergantys tuberkulioze, yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes, tuberkuliozės kontrolė

yra griežtai įgyvendinama, laikomasi visų priemonių ir prevencijos reikalavimų. LAVL taip pat

tvirtino, kad visose palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) iškabinti įspėjamieji

užrašai ir (ar) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Taigi LAVL administracija tinkamai

pasirūpino minėto draudimo įgyvendinimu, o bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės

aktai leidžia prekiauti ir (ar) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Pasisakydama dėl

pareiškėjos teiginių dėl socialinės paramos, LAVL akcentavo, kad vadovaujasi Kalėjimų

departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintomis Piniginių

išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes

atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis, pareiškėjai mokama pašalpa

(išmoka) atitiko šių taisyklių kriterijus. Apibendrindama, LAVL nurodė, jog nagrinėjamu atveju,

atsižvelgiant į pareiškėjos ligos pobūdį, svarbiausia yra tai, kad pareiškėjai būnant LAVL jos

sveikata gerėjo, asmens sveikatos priežiūros paslaugos jai buvo teikiamos 24 val. per parą, buvo

vykdomas nenutrūkstamas nemokamas gydymas ir nemokama priežiūra, todėl nėra pagrindo

konstatuoti neigiamų patirtų išgyvenimų buvimo faktą pareiškėjai gydantis LAVL. Tuo tarpu,

sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai

neteisėtai veikė / neveikė (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme), bet

būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjos nurodytos žalos

atsiradimą. Tačiau pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagristas jokiais

įrodomąją galią turinčiais įrodymais, pareiškėja apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais,

samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (ar) neveikimo ir tariamai

atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu pareiškėja grindžia neturtinės žalos atsiradimą, taip pat

nepagrįstas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, LAVL

tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir

CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios

institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio PN atsiliepime į pareiškėjos

skundą (I t., b. l. 73–82) ir atsiliepime į patikslintą skundą (I t., b. l. 167–178) prašė skundą atmesti

kaip nepagrįstą.

Panevėžio PN dėl gyvenamojo ploto paaiškino, kad pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu

miegamoji vieta buvo skirta II gyvenamojo korpuso I aukšto gyvenamojoje patalpoje Nr. 42, kurios

plotas 30,16 kv. m, tačiau patalpoje gyvenančių nuteistųjų skaičius nuolat ir dažnai kinta, todėl

neįmanoma nustatyti, kiek konkrečiai nuteistųjų, kurią dieną, savaitę ar mėnesį gyveno toje

patalpoje, šių duomenų neprivalu fiksuoti. Kita vertus, Panevėžio PN tvirtino, kad patalpoje Nr. 42

laikomasi galiojančių norminių aktų reikalavimų dėl ploto normos vienai nuteistajai ir šiuo metu

minėtoje patalpoje gyvena 7 nuteistosios. Atsižvelgę į tai, jog pagal Taisyklių 111.1 punktą vienam

asmeniui įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m, Panevėžio PN akcentavo, jog minėtoje

patalpoje vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma išlaikoma tais atvejais, kai joje gyvena

iki 9 asmenų. Šiame kontekste Panevėžio PN taip pat nurodė, jog įstaigoje fiksuojami duomenys

apie nuteistųjų paskyrimą į būrius, iš kurių galima nustatyti kiekvienam būriui (t. y. visoms šiam

būriui priklausančioms gyvenamosioms patalpoms kartu) priskirtų nuteistųjų skaičių. Atitinkamai

būrį, kuriam buvo priskirta pareiškėja, sudaro šešios gyvenamosios patalpos, kurių bendras plotas –

164,43 kv. m, todėl šiame būryje gali gyventi 53 nuteistosios, o pareiškėjos bausmės atlikimo

laikotarpiu bendras šiam būriui priskirtų nuteistųjų skaičius niekada neviršijo bendro visose būriui

priskirtose patalpose galinčių gyventi nuteistųjų skaičiaus. Tuo tarpu nuteistosios, skųsdamos

gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neatitikimus, paprastai neteisingai nurodo patalpoje

gyvenančių nuteistųjų skaičių, be to, formaliai gyvenamajai patalpai priskirtų nuteistųjų

miegamosios vietos ne visada būna užimtos, todėl nuteistosioms gyvenamojo ploto tenka dar

daugiau. Panevėžio PN manė, kad net ir tuo atveju, jeigu patalpoje tektų apgyvendinti didesnį

nuteistųjų skaičių (dėl nuo pataisos namų nepriklausančių aplinkybių), nuteistosios nenukentėtų ir

nepatirtų žalos dėl ploto normos stygiaus, nes neprivalo būti ir nebūna gyvenamojoje patalpoje visą

6

parą, kadangi Panevėžio PN nėra tardymo izoliatorius-kalėjimas ir nuteistosios gyvena bendrabučio

tipo gyvenamosiose patalpose. Kiekvienai pataisos įstaigos nuteistajai skiriama miegamoji vieta,

esanti tam tikro būrio gyvenamojoje zonoje. Gyvenamoji patalpa yra atskiras bendrabučio tipo

pastato kambarys. Būrys apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos

infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato

aukštą. Kiekvieno būrio gyvenamosios patalpos sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą

gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė,

kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, įrengtos bibliotekos. Pataisos

įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkėje nustatytu laiku nuo

07.00 val. iki 22.00 val. nuteistosios gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso

lokalinio sektoriaus teritorijoje, t. y. pareiškėjos galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo

ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistosios dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti

tiek patalpose, tiek lauke, gali dirbti, mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas, lankytis

koplyčioje, bibliotekoje, sportui skirtose patalpose, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos),

dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Taigi, net ir mažesnis

gyvenamosios patalpos plotas realiai negali sukelti nuteistajai tokio laipsnio neigiamų pasekmių,

kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas gyvenimo sąlygas, lėmusias sveikatos sutrikdymą ir

pan., kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti. Panevėžio PN kartu akcentavo,

kad pareiškėjai nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jos laisvės atlikimo bausmę ar

gyvenimo sąlygas pataisos namuose, ir pareiškėjos atžvilgiu minimali vienam asmeniui turinti tekti

ploto norma nebuvo pažeista. Dėl pareiškėjai skirtos lovos tinkamumo naudoti Panevėžio PN

paaiškino, kad pareiškėja skunde konkrečiai neįvardija, kodėl lova yra netinkama, jos teiginiai yra

apibendrinti ir nepagrįsti. Be to, atsižvelgus į pareiškėjos Panevėžio PN pateiktą 2013 m. rugsėjo

5 d. prašymą, buvo įvertinta jos lovos būklė (apie įvertinimo rezultatus pareiškėja informuota raštu)

ir nustatyta, jog nėra jokio pagrindo lovą pripažinti netinkama naudoti. Atitinkamai Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintose Baldų,

virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose,

kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normose nustatytas

inventoriaus naudojimo laikas dar nėra pagrindas šį inventorių nurašyti. Panevėžio PN nurodė, jog

įstaigos ūkinis inventorius yra periodiškai peržiūrimas ir nurašomas tada, kai yra pripažintas

netinkamu naudoti teisės aktuose nustatyta tvarka. Pasisakydami dėl pareiškėjos skundo argumento,

kad jos lova yra šalia 0,76 m praėjimo į kitą sekciją, kur gyvena neįgalios moterys ir nėščiosios, dėl

to ji neturi ramybės nakties ir dienos metu, Panevėžio PN atkreipė dėmesį, kad kitoks patekimas į

šalia pareiškėjos gyvenamosios patalpos esančią kitą gyvenamą patalpą (Nr. 42A) neįmanomas, nes

koridoriuje įrengtas apsaugos ir priežiūros postas, kuris skiria skirtingas nuteistųjų grupes, o

gyvenamųjų patalpų plotas yra pakankamas pagal jose gyvenančių nuteistųjų (stovinčių lovų)

skaičių. Taip pat tvirtino, kad įstaigos gyvenamosios patalpos vėdinamos pro langus ir orlaides,

kaip tai nustatyta Higienos normos HN 76:2010 24 punkte. Nors Panevėžio visuomenės sveikatos

centras 2013 m. rugsėjo mėn. atlikęs patikrinimą pareiškėjos gyvenamojoje patalpoje nustatė, kad

oro judėjimo greitis neatitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų, 2013 m.

rugsėjo 30 d. akte Nr. H5-477 buvo konstatuota, jog norint padidinti oro judėjimo greitį, reikalinga

įrengti mechaninę oro vėdinimo ar kondicionavimo sistemą, o šiems darbams atlikti reikalinga

patalpų rekonstrukcija. Tuo tarpu visi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su pastatų

ar patalpų rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi. Panevėžio PN

teigimu, pareiškėjos teiginiai dėl pelėsio gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 yra nepagrįsti ir neatitinka

tikrovės, kadangi įstaigą periodiškai tikrina visuomenės sveikatos saugos kontrolę vykdančios

institucijos, paskutiniai patikrinimai atlikti 2013 m. kovo mėn. ir 2013 m. rugsėjo mėn., o šių

patikrinimų metu gyvenamųjų patalpų sienų, lubų ar grindų būklės neatitikimai Higienos normos

HN 76:2010 reikalavimams nenustatyti. Pažymėjo, kad daugeliu atveju gyvenamųjų patalpų būklė

priklauso nuo pačių nuteistųjų elgesio ir skalbiant drabužius higieninėse patalpose bei džiovinant

juos lauke įrengtose džiovyklose, drėgmė patalpose nesikaupia. Dienos metu nebūnant

gyvenamosiose patalpose, neruošiant jose maisto (nes gyvenamosios patalpos nepritaikytos maistui

7

ruošti), nenaudojant elektrinių virdulių, nelieka ir drėgmės skleidimo šaltinių, sienos nerasoja,

neatsiranda pelėsis. Tačiau dauguma nuteistųjų papildomai gaminasi maistą, verda kavą, arbatą

gyvenamojoje vietoje. Taigi, apie 20–30 kv. m patalpoje esant 5–7 elektriniams virduliams, 3–

5 elektriniams skrudintuvams, 2–4 elektrinėms keptuvėms ir bent pusei jų dažnai veikiant, patalpoje

susikaupę garai, nusėdę ant sienų, virsta drėgmės židiniu. Be to, Higienos normos HN 76:2010

58 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir

tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie aprūpinami valymo inventoriumi ir

valymo priemonėmis. Atitinkamai BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo

bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė budėti gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgiant į tai,

Panevėžio PN sudaromi budėjimo gyvenamosiose patalpose grafikai, gyvenamosios patalpos

kasdien valomos drėgnuoju būdu, ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų

pagrindinis valymas. Panevėžio PN nesutiko ir su pareiškėjos skundo argumentais dėl

nepakankamos dirbtinės šviesos jos gyvenamojoje patalpoje, kadangi Panevėžio visuomenės

sveikatos centras, atlikęs patikrinimą, dirbtinės apšvietos nepakankamumą pareiškėjos

gyvenamojoje patalpoje nustatė tik 2013 m. rugsėjo 12 d. (patalpoje Nr. 42 dirbtinė apšvieta

patikrinimo metu buvo mažesnė nei 200 lx), iki tol pažeidimų dėl nepakankamo gyvenamųjų

patalpų apšvietimo pareiškėjos gyvenamojoje patalpoje nebuvo nustatyta, o pareiškėja šiuo aspektu

skundžiasi dėl laikotarpio nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2014 m. vasario mėn. Kartu atkreipė

dėmesį, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centrui konstatavus pažeidimus (2013 m. rugsėjo

30 d. aktas Nr. H5-477), jie buvo nedelsiant pašalinti ir 2014 m. sausio 29 d. atlikto grįžtamojo

patikrinimo metu (2014 m. vasario 27 d. patikrinimo aktas Nr. H5-54) buvo konstatuota, kad

dirbtinė apšvieta patalpoje Nr. 42 atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus.

Panevėžio PN kaip nepagrįstus vertino ir pareiškėjos nusiskundimus dėl netinkamai veikiančio

šaldytuvo, kadangi nuteistosioms suteikta buitinė technika, elektros prietaisai, baldai ir kt.

periodiškai atnaujinami, remontuojami. Papildomai nurodė, jog specialių patalpų maistui susidėti ir

higienos priemonėms laikyti 6 būrys neturi, tokių patalpų nėra ir kituose būriuose, būrys turi tik jam

priklausančią virtuvėlę. Dėl nuteistųjų skirstymo paaiškino, kad atskirą arba izoliuotą nuteistųjų

laikymą pataisos įstaigose reglamentuoja BVK 70 straipsnis, kurio 2 dalyje imperatyviai nustatyta,

kokie nuteistieji turi būti laikomi atskirai vieni nuo kitų. Tačiau galiojantis teisinis reglamentavimas

imperatyviai nenustato atskiro arba izoliuoto nuteistųjų už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus ar

pagal skirtingas charakterio savybes laikymo, šie nuteistieji laikomi izoliuoti nuo kitų, jeigu yra

tokia galimybė. Panevėžio PN pagal galimybes užtikrinamas izoliuotas nepilnamečių nuteistųjų,

nuteistųjų, kurioms paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą, buvusių ar esančių valstybės politikų,

teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų laikymas, o

laikyti izoliuotai pareiškėjos nurodytas nuteistųjų grupes nėra galimybės. Panevėžio PN papildomai

akcentavo, kad pagal Taisyklių 258 punktą galimybė pasinaudoti dušu nuteistiesiems suteikiama ne

rečiau kaip kartą per savaitę. Higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat numato, jog laisvės

atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu

ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atitinkamai Panevėžio PN direktoriaus 2009 m. liepos 2 d. įsakyme

Nr. N-139 patvirtintas nuteistųjų dušo darbo laikas ir tvarka, kuri (4.1 ir 6.1 punktai) leidžia

II korpuse gyvenančioms nuteistosioms (šiame korpuse gyveno ir pareiškėja) naudotis dušu

dažniau, negu nustatyta minėtuose teisės aktuose, t. y. du kartus per savaitę. Tuo tarpu teisės

aktuose nenustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į nuteistųjų gyvenamųjų korpusų

prausyklas, tačiau, atsižvelgiant į bausmę atliekančių moterų higienos poreikius ir siekiant pagerinti

jų gyvenimo sąlygas, Panevėžio PN karštas vanduo tiekimas ir į gyvenamųjų korpusų prausyklas,

kuriose įrengti ir bidė. Konkrečiai į II korpuso prausyklą, kuria naudojosi pareiškėja, karštas vanduo

buvo tiekiamas kasdien nuo 07.00 val. iki 08.40 val. ir nuo 20.00 val. iki 21.30 val.; jeigu

nuteistosioms karšto vandens reikia kitiems tikslams ar kitu laiku, negu jis yra tiekiamas, moterys

turi galimybę vandenį pasišildyti ant viryklės, taip pat gali naudotis elektriniu virduliu. Be to,

pažymėjo, kad pareiškėja kasdien nuo 07.00 val. mankštinosi (užsiėmė joga) savanoriškai, nes

kasdieniniai jogos užsiėmimai neįtraukti į Panevėžio PN oficialiai vykdomų socialinės reabilitacijos

ar elgesio korekcijos programų sąrašą, taigi ji neturėjo prievolės kasdien 07.00 val. ryto būti sporto

8

salėje. Šiame kontekste pabrėžė, jog Panevėžio PN valdomuose pastatuose nėra sporto salės ar kitų

sportuoti tinkamų patalpų, nėra ir patalpų, kuriose galima būtų įrengti sporto salę ar kitą sportuoti

tinkamą patalpą. Paaiškino, kad Panevėžio PN valdo pastatus, kurių administracinio ir

I gyvenamojo bendrabučio statybos metai – 1893 m., II gyvenamojo bendrabučio – 1947 m.,

saugyklos-areštinės – 1947 m., medicininės dalies ir vaikų namų – 1963 m. Taigi nuteistosioms

sudarytos sąlygos sportuoti lauke (yra sportui skirtas kiemelis), o siekiant sudaryti nuteistosioms

galimybę sportuoti ir žiemos sezono metu ar esant nepalankioms oro sąlygoms, moterims, kurias

tenkino esamos sąlygos, iki 2014 m. kovo mėn. buvo leidžiama sportuoti valstybės įmonės prie

Pravieniškių pataisos namų Panevėžio filialo valdomame pastate esančiose patalpose. Tačiau

atsiradus poreikiui valstybės įmonės prie Pravieniškių pataisos namų Panevėžio filialui minėtas

patalpas panaudoti įmonės reikmėms, Panevėžio PN nuteistosioms sportuoti šiose patalpose

nebeleidžiama. Panevėžio PN nurodė, jog minėtų patalpų langai buvo apsaugoti grotomis, todėl

pilnai neatsidarydavo, tačiau atsidarydavo tiek, kiek buvo būtina patalpai išvėdinti. Taip pat

atkreipė dėmesį, kad sportuojančios nuteistosios sportuoti skirtose patalpose būdavo užrakinamos

režimo pažeidimų užkardymo tikslais (tokiu būdu užtikrinama, kad nevyktų nekontroliuojamas

nuteistųjų judėjimas, lankymasis kitose patalpose, į įstaigos teritoriją patekusių uždraustų daiktų

(permetimų) paėmimas ir pan.). Tačiau sportuojančios nuteistosios salėje būdavo užrakinamos

neilgam (sporto treniruotės trukdavo apie 1 val., dažnai ir trumpiau), o norėdamos anksčiau baigti

sportuoti ar kitais tikslais palikti sportui skirtą patalpą, moterys turėjo galimybę pakviesti apsaugos

darbuotojus. Kita vertus, Panevėžio PN sutiko su pareiškėjos skundo teiginiu, kad sportuoti skirtos

patalpos žiemos metu nebuvo šildomos (pastatas, kuriame yra šios patalpos, žiemos metu nebuvo

šildomas, o atskirai šildyti tik nuteistosioms sportuoti skirtas patalpas nebuvo galimybių) ir šalia

patalpų nebuvo tualeto, dušo patalpos bei patalpos susidėti valymo priemonėms, tačiau, kaip

minėta, Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems,

rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o

veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik higienos normos reikalavimai, nesusiję su

pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, jokios privalomos socialinės reabilitacijos

programos, pamokos ar užsiėmimai minėtose sportuoti skirtose patalpose nebuvo vykdomos ir

šiomis patalpomis buvo leista naudotis pageidaujančioms sportuoti moterims, kurias tenkino jose

esančios sąlygos, t. y. jos šiose patalpose lankėsi ir sportuodavo savanoriškai, o Panevėžio PN,

aprūpindami nuteistąsias sporto inventoriumi, nepažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro

2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės rėmimo vietose laikomų asmenų

laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normų reikalavimų.

Atsižvelgiant į nuteistųjų poreikius ir siekiant pagerinti jų gyvenimo sąlygas, nuteistosioms

sportuoti skirtoje patalpoje buvo pastatytas papildomas, teisės aktų nustatyta tvarka neprivalomas

sporto inventorius – daugiafunkciniai treniruokliai. Tačiau praktika parodė, kad nauji ar

suremontuoti treniruokliai greitai genda, neretai pačios nuteistosios juos tyčia sugadina, treniruoklių

remontas yra brangus, reikalaujantis specialių žinių (reikia kviesti specialistus), atsarginių dalių,

kurias būtina pakeisti, kaina dažnai sudaro didžiąją dalį naujo treniruoklio kainos, o lėšų naujiems

treniruokliams įsigyti ar esamiems remontuoti įstaiga skirti negali. Taigi, nepagrįstas pareiškėjos

teiginys, kad sportuoti skirtoje patalpoje stovi sulūžę ir nenaudojami sporto įrenginiai. Juolab kad

treniruokliai yra daugiafunkciniai, todėl gali būti naudojamos kitos jų funkcijos (pavyzdžiui, daromi

atsilenkimai nuo suolelio ir t. t.). Panevėžio PN taip pat sudarytos sąlygos moterims lavintis,

užsiimti naudinga ir pasminga veikla. Bausmę atliekančios nuteistosios dienotvarkėje nustatytu

laiku gali mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas (kurių pataisos įstaigoje vykdoma

daugiau negu 20), dalyvauti nuolat organizuojamuose kultūriniuose renginiuose, susitikimuose,

parodose (2013 m. įstaigoje organizuoti 159 kultūros ir sporto renginiai), dalyvauti įstaigoje

vykdomų įvairių projektų veiklose, lankytis bibliotekoje (joje yra daugiau negu 5 000 knygų) ir t. t.

Nuteistosioms sudarytos sąlygos tenkinti ir religinius poreikius. Švietėjiška veikla neapsiriboja

religinės literatūros platinimu, nekliudomai tikėjimo tiesos gali būti išpažįstamos ir atgaivinamos

organizuojamose pamaldose, susitikimuose su įvairių konfesijų atstovais. Vykdyti tikėjimo

priedermes padeda glaudus bendradarbiavimas su Panevėžio vyskupijos kunigais bei „Carito“

9

dekanato darbuotojais. Kiekvieną vakarą nuteistosios gali lankytis koplytėlėje, kartą per savaitę

vienuolė veda susikaupimo valandėles. Didžiųjų liturginių švenčių proga organizuojamos pamaldos.

Taigi, pareiškėjos teiginys, kad Panevėžio PN ji negali tobulėti dvasiškai ir fiziškai, yra nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat nepagrįstai reiškia nepasitenkinimą, kad į pataisos įstaigą atvykusios nuteistosios

visos kartu (sveikos ir sergančios) yra laikomos karantine. Panevėžio PN nurodė, jog į pataisos

įstaigą atvykusios nuteistosios uždaromos į karantino patalpas Taisyklių 62 punkte nustatyta tvarka.

Jokie galiojantys teisės aktai nenustato, kad užkrečiamomis ligomis sergančios (parazitų turinčios)

nuteistosios karantino patalpose turi būti laikomos atskirai nuo kitų. Pareiškėjos baimė karantine

užsikrėsti užkrečiamomis ligomis ir pataisos namams reiškiami priekaištai yra nepagrįsti, nes

vadinamasis „etapas“ (t. y. vienu metu į įstaigą pristatomos nuteistosios) yra konvojuojamas ta

pačia transporto priemone, taigi nuteistosios jau konvojavimo metu vienos nuo kitų gali užsikrėsti

užkrečiamomis ligomis (parazitais), todėl pataisos namuose „etapu“ atvykusios nuteistosios

laikomos kartu, kol tampa nepavojingos aplinkiniams, ir tik tada perkeliamos į bendras

gyvenamąsias patalpas. Dėl laikymo sąlygų baudos izoliatoriuje paaiškino, kad pareiškėja į baudos

izoliatorių (pirmą kamerą) buvo uždaryta 5 paroms laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki

2012 m. lapkričio 11 d., tuo pat metu baudos izoliatoriuje buvo laikoma ir 15 parų uždaryta kita

nuteistoji. Atitinkamai pagal Taisyklių 111.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam

asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, o

baudos izoliatoriaus pirmos kameros, kurioje katu su kita nuteistąja buvo patalpinta pareiškėja,

plotas yra 7,51 kv. m, taigi joje gali būti patalpintos dvi nuteistosios. Be to, nors Panevėžio PN

baudos izoliatoriaus patalpose nėra specialiai įrengtų patalpų, kur būtų atliekama medicininė

apžiūra ir ambulatorinis gydymas, esant reikalui, šios paslaugos teikiamos Panevėžio PN Sveikatos

priežiūros tarnybos patalpose, atskirai nuo kitų nuteistųjų. Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu

nustato BVK 102 straipsnis, o telefoninių pokalbių skaičių nustato BVK 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir

152 straipsniai. Nuteistųjų skambinimo telefonu tvarka nustatyta Taisyklių XIX skyriuje, pagal

Taisyklių 124 punktą pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų

sudarytos sąlygos paskambinti telefonu. Vykdant šią nuostatą, Panevėžio PN įrengti 4 stacionarūs

taksofonai, kuriems taikomi galiojantys pokalbių taksofonu tarifai, taksofono korteles nuteistosios

gali įsigyti pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais

ir kitais asmenimis nustato BVK 94 straipsnis, o pasimatymų skaičius ir rūšys nustatyti BVK 73,

74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniuose. Ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo

reikalavimus reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-

82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių V skyrius. Minėtuose teisės

aktuose nenustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose turi būti įrengtas atskiras kambarys vaikų

žaidimams ar atskiras pasivaikščiojimo kiemelis ir Panevėžio PN ilgalaikių pasimatymų patalpos

atitinka minėtų taisyklių reikalavimus. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m.

birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir

kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų kambaryje pagal reikmę gali

būti vaikiška lovytė arba sudedama lova, žaislų ir knygelių rinkinys vaikams, o Panevėžio PN

ilgalaikių pasimatymų patalpose poilsiui skirtas kampelis (kuriame įrengti minkštasuoliai,

televizorius) yra aprūpintas vaikams skirtais žaislais. Panevėžio PN teigimu, neatitinka tikrovės ir

pareiškėjos teiginys, kad jos (duomenys neskelbtini) duktė ilgalaikio pasimatymo metu buvo

priversta 2 paras būti uždaroje patalpoje, kadangi Panevėžio PN nuteistieji ir jų artimieji ilgalaikio

pasimatymo metu gali laisvai judėti pasimatymų patalpose, naudotis atskirai įrengta virtuve, poilsio

kampeliu ir kt., taip pat į ilgalaikį pasimatymą gali atvykti ir trumpesniam negu 2 parų laikotarpiui.

Tuo tarpu pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, jog Panevėžio PN yra toli nuo jos artimųjų

gyvenamosios vietos, pareiškėjos artimieji neturi pinigų kelionei į pataisos įstaigą pasimatyti su

pareiškėja ir pan., niekaip nesusiję su Panevėžio PN pareigūnų sprendimais ar veiksmais /

neveikimu. Dėl teisės fotografuotis pasimatymų metu Panevėžio PN paaiškino, kad pareiškėjai

2013 m. gegužės 8–9 d. buvo skirtas ilgalaikis pasimatymas su dukterimis. Prieš ilgalaikį

pasimatymą pareiškėja pateikė prašymą Panevėžio PN direktoriui dėl galimybės nusifotografuoti

pasimatymo metu dukros atsivežtu fotoaparatu, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas, nes pagal

10

BVK 1 priedo 14 punktą fotoaparatai priskiriami prie draudžiamų turėti laisvės atėmimo bausmę

atliekantiems nuteistiesiems daiktų, o pagal Taisyklių 104 punktą asmenims, atvykusiems į

trumpalaikį ar ilgalaikį pasimatymą su nuteistaisiais, draudžiama įsinešti į pataisos įstaigą daiktus ir

reikmenis, kuriuos nuteistiesiems turėti draudžiama. Taigi, Panevėžio PN administracija,

nesuteikdama pareiškėjai leidimo fotografuotis dukrų atsivežtu fotoaparatu ilgalaikio pasimatymo

metu, vadovavosi laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl

pareiškėjos reiškiami kaltinimai dėl neteisėtų pataisos įstaigos administracijos veiksmų yra

nepagrįsti. Panevėžio PN kartu akcentavo, kad 2010–2011 m. Ūkio aptarnavimo brigados darbo

laiko apskaitos žiniaraščiuose neužfiksuotas nė vienas atvejis, kad pareiškėja būtų dirbusi poilsio ar

švenčių dienomis, o nuteistųjų valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio socialinio draudimo

stažo klausimus reglamentuoja BVK 129 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo

bausmę atliekantys nuteistieji valstybiniu socialiniu draudimu nedraudžiami, išskyrus Lietuvos

Respublikos įstatymuose nustatytą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį

draudimą. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų darbo, atliekant bausmę, laikas

neįskaičiuojamas į valstybinio socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 1 ir 2 dalyse

nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė laisvės atėmimo bausmę

atliekantiems nuteistiesiems draustis savanorišku valstybiniu socialiniu draudimu nustatyta tvarka

arba sudaryti pensijos sutartis su pensijų fondu, taip pat būti pensijų programos dalyviais Pensijų

fondų įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, pareiškėjos kaltinimai Panevėžio PN

administracijai dėl jos darbo laiko pataisos namuose neįskaičiavimo į darbo stažą yra nepagrįsti.

Panevėžio PN, pasisakydami dėl maitinimo įstaigoje, pabrėžė, kad nuteistųjų maitinimas

organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d.

įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų

normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“,

Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų,

laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių

patvirtinimo“ ir Panevėžio PN direktoriaus 2009 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-89 „Dėl asmenų,

laikomų Panevėžio pataisos namuose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“.

Valgiaraščiai dirbančioms ir nedirbančioms moterims vegetarėms patvirtinti Kalėjimų departamento

direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems

kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir maistas nuteistosioms išduodamas

griežtai pagal valgiaraščius, vegetarėms moterims skirtuose valgiaraščiuose numatyti žuvies

patiekalai. Tuo tarpu pareiškėjos skunde nurodyti teiginiai, kad valgiaraščiai sudaryti

neatsižvelgiant į maisto energetinę vertę, o privalomas išduoti maistas keičiamas jo pakaitalais, yra

išgalvoti ir neatitinka tikrovės. Šiame kontekste pažymėjo, jog vadovaujantis Kalėjimų

departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims,

laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, daržoves galima keisti,

atsižvelgiant į metų laikus, taip pat šviežias daržoves keisti raugintomis ir sūdytomis, džiovintomis,

konservuotomis daržovėmis. Papildomai atkreipė dėmesį, kad aplinkybę, jog nuteistųjų maitinimas

organizuojamas tinkamai, pagrindžia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo išvados

(2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo aktas Nr. H-152). Panevėžio PN manymu, pareiškėjos skunde

nurodyti priekaištai dėl skirtingo nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimo higienos priemonėmis ar,

pareiškėjos nuomone, nepakankamo teisės aktuose įtvirtinto nuteistųjų materialinio aprūpinimo,

nėra susiję su įstaigos pareigūnų sprendimais ar veiksmais / neveikimu, kadangi nuteistųjų

materialinis aprūpinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro

2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintomis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės

atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis

normomis. Nors pareiškėja, be kita ko, skundėsi, kad Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnyboje

neįmanoma tą pačią dieną gauti vaistų nuo skausmo, kad 2012 m. lapkričio 7 d. ji, būdama baudos

izoliatoriuje, negavo vaistų nuo skausmo, o buvo užregistruota pas gydytoją tik kitą dieną,

Panevėžio PN nurodė, jog šie pareiškėjos teiginiai neatitinka tikrovės, nes pagal įstaigoje taikomą

praktiką neatidėliotina medicininė pagalba nuteistosioms visada suteikiama (taip pat ir duodami

11

vaistai nuo skausmo). Kartu paaiškino, kad Panevėžio PN direktoriaus 2010 m. gruodžio 17 d.

įsakymu Nr. V-101 patvirtintų Sveikatos priežiūros tarnybos vidaus tvarkos taisyklių 4.2.3 punkte

nustatyta, jog 18.00–19.00 val. vaistai nuteistosioms išduodami nuteistųjų valgykloje. Toks vaistų

dalinimo grafikas yra patvirtintas režimo pažeidimų užkardymo tikslais, kad būtų sumažintas

nuteistųjų judėjimas (užtikrinama geresnė nuteistųjų kontrolė) į Sveikatos priežiūros tarnybą po

darbo valandų, kai joje pasilieka tik budintis vidurinis medicinos personalas. Tuo tarpu pareiškėjos

baimė užsikrėsti infekcinėmis ar peršalimo ligomis valgykloje tuomet, kai sergančioms

nuteistosioms dalinami vaistai, yra nepagrįsta, nes pareiškėja skunde nurodytomis ligomis (gripu,

peršalimo ligomis) gali užsikrėsti bet kur (gyvenamojoje sekcijoje, bibliotekoje, koridoriuje ir t. t.),

taigi vaistų dalinimas valgyklos patalpose didesnio negu įprastai pavojaus užsikrėsti nuteistosioms

nesukelia. Dėl netiesioginio pareiškėjos konvojavimo, Panevėžio PN pažymėjo, kad nuteistosios iš

Panevėžio PN į kitas įstaigas yra vežamos planiniu konvojumi, kurio maršrutas eina per Šiaulių TI,

o šį konvojavimą vykdo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos

biuras, todėl Panevėžio PN niekaip nesusiję nei su konvojaus maršruto planavimu, nei kitomis

nuteistųjų konvojavimo sąlygomis, todėl negali būti atsakovu dėl šios skundo dalies. Panevėžio PN,

atsakydami į pareiškėjos skundo argumentus dėl atsakymų į jos skundus pateikimo, atkreipė

dėmesį, jog pareiškėja per 2013 m. Panevėžio PN administracijai pateikė itin didelį įvairių prašymų

ir skundų skaičių (daugiau nei 40 skundų bei prašymų pateikti įvairias pažymas ir pan.), o dėl dažno

jos etapavimo yra pasitaikę atvejų, kai dėl žmogiškojo faktoriaus atsakymai į prašymus ar skundus

pareiškėjai nebuvo įteikti laiku. Tačiau tokie atvejai Panevėžio PN yra išnagrinėti, padarytos klaidos

pripažintos ir pareiškėjos atsiprašyta raštu. Be to, Panevėžio PN gavus konkrečiai nuteistosioms

adresuotus laiškus, juos nuteistosioms įteikia Vidaus tyrimų skyriaus Laiškų tikrinimo ir pristatymo

inspektorė Taisyklių XIV skyriuje nustatyta tvarka, t. y. nuteistajai atsiųstas laiškas prieš jį įteikiant

nuteistosios akivaizdoje atplėšiamas. Atitinkamai gavus laišką Panevėžio PN vardu, vokas

atplėšiamas, jame esantys dokumentai registruojami įstaigoje gaunamų dokumentų registre; jeigu

atplėšus voką paaiškėja, kad įstaigos vardu adresuotame voke yra nuteistajai (nuteistosioms) skirtų

dokumentų, juos, užregistravus įstaigoje gaunamų dokumentų registre, adresatams įteikia Įskaitos

padalinio darbuotojai. Taigi pasitaiko atvejų, kad nors nuteistosios į tam tikrą įstaigą kreipiasi

individualiai, atsakymai iš kai kurių įstaigų gaunami ne uždaruose vokuose (t. y. nėra adresuoti

konkrečiai nuteistajai), o atsiunčiami Panevėžio PN vardu, tačiau Panevėžio PN nėra atsakingi už

tai, kaip kitos įstaigos teikia atsakymus į asmenų prašymus ar skundus. Remdamiesi nurodytomis

aplinkybėmis, Panevėžio PN tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje

nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų

veiksmų, sąlygų, kadangi Panevėžio PN veikė teisėtai ir tinkamai taikė Lietuvos Respublikos

įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas, be to, pareiškėja, nurodydama patirtą

neturtinę žalą, remiasi deklaratyvaus pobūdžio pareiškimais ir nepateikia jokių įrodymų patirtai

žalai pagrįsti. Tuo tarpu tam tikri su kalinimu susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra

neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu (II t.,

b. l. 114–140) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos LAVL, 2 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą, bei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos

Panevėžio PN, 3 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad pareiškėjai būnant

LAVL (iš viso 198 dienas) buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl minimalaus vienam asmeniui

turinčio tekti ploto, nes pagal lovų skaičių palatose vienam asmeniui tenka ne daugiau negu 2 kv. m,

tai iš esmės pripažįsta ir LAVL. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjos laisvė LAVL buvo

apribota labiau negu Panevėžio PN. Tačiau pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė

nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL kitais pagrindais (dėl nešvarumų, lūžusių

baldų, laikymo su infekcinėmis ligomis sergančiomis ligonėmis, rūkančiomis moterimis ir pan.).

12

Kartu atkreipė dėmesį, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. lapkričio 13 d.

patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-1314, patikrinęs LAVL (operatyvioji visuomenės sveikatos

saugos kontrolė atlikta pagal 2012 m. spalio 2 d. prašymą), Higienos normos HN 76:2010

pažeidimų nenustatė, o 2013 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-9445

(patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos normomis HN 47-1:2012 ir HN 76:2010)

pateikė tokias išvadas: LAVL vidaus tvarkoje įtvirtintas draudimas rūkyti patalpose, vadovaujantis

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, 19 straipsnio 3 punktu,

Higienos normos HN 76:2010 14 punktu; LAVL parengtos ir direktoriaus 2012 m. rugsėjo 19 d.

įsakymu Nr. V-1563 patvirtintos Pacientų izoliacijos taisyklės, pagal kurias sergantys tuberkulioze

pacientai izoliuojami. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. kovo 12 d. patikrinimo akte

Nr. 13(13.3.)-PA-280 (atlikta operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė pagal 2014 m.

vasario 18 d. prašymą dėl galimai netinkamų higienos sąlygų LAVL palatose Nr. 21 ir Nr. 22) taip

pat konstatavo, kad patikrinimo metu Lietuvos higienos normų HN 47-1:2012, HN 47:2011 ir HN

42:2009 reikalavimų pažeidimai nenustatyti. Taigi teismas padarė išvadą, kad LAVL dėl palatose

nustatomų plotų vienam asmeniui neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo

faktas yra pakankamai įrodytas, o motyvai, kad įstaiga nekalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi,

nes pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, jog

nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą

atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl jos laikymo sąlygų Panevėžio PN,

teismas, visų pirma, atkreipė dėmesį į Panevėžio PN atsiliepime išdėstytą poziciją, jog pareiškėja

buvo laikoma bendrabučio tipo patalpose, kur galėjo laisvai būti ir turėjo galimybę visą dieną

vaikščioti gryname ore, kitaip leisti laisvalaikį. Kiekvieno būrio gyvenamosios patalpos sujungtos

bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose

įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą,

įrengtos bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį

dienotvarkėje nustatytu laiku nuo 07.00 val. iki 22.00 val. nuteistosios gali laisvai judėti savo būrio

gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, t. y. pareiškėjos galimybė judėti po

visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistosios dienotvarkėje

nustatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gali dirbti, mokytis, lankyti socialinės

reabilitacijos programas, lankytis koplyčioje, bibliotekoje, sportui skirtose patalpose, sveikatos

priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla.

Taigi teismas akcentavo, kad tokios sąlygos negali būti traktuojamos kaip teisės aktuose nustatytų

erdvių ir plotų pažeidimas, be to, tokios sąlygos negali būti laikomos darančiomis kokią nors žalą

pareiškėjai. Teismas papildomai pažymėjo, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2013 m.

balandžio 4 d. patikrinimo akte Nr. H5-152 ir 2013 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akte Nr. H5-635,

patikrinęs Panevėžio PN (patikrinimai atlikti atitinkamai kaip periodinė kontrolė ir pagal Panevėžio

apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 29 d. prašymą dėl gyvenamosios patalpos

Nr. 58 (žymėjimas plane I-21), kuri yra II gyvenamojo korpuso II aukšte, sanitarinio mazgo ir

virtuvės atitikties Higienos normai HN 76:2010), pateikė išvadą, kad įstaiga eksploatuojama

nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Pareiškėjos teiginiai, kad jai neturtinė

žala, be kita ko, buvo padaryta dėl 0,76 m praėjimo, nes juo palei pareiškėjos lovą vaikščiojo daug

nuteistųjų, teismas vertino kaip nepagrįstus ir akcentavo, jog laisvės atėmimo vieta nėra ta vieta, kur

nuteistosios gali tikėtis gyventi itin komfortabiliai – jos privalo susitaikyti su tam tikro pobūdžio

nepatogumais ir laisvės suvaržymais. Nors pareiškėja nurodė, kad jos lova buvo nepatogi naudoti, ji

nepateikė jokių įrodymų, todėl šiuo aspektu pareiškėjos poziciją teismas taip pat vertino kaip

visiškai neįrodytą. Kartu pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėja neįrodė ir pelėsio gyvenamojoje

patalpoje Nr. 42 buvimo faktų bei, jos teigimu, pelėsio padarytos žalos pareiškėjos būklei. Tuo

tarpu dėl pareiškėjos nusiskundimų dėl patalpų susidėti maistui / daiktams nebuvimo prie 6 būrio

gyvenamųjų patalpų ir naudojimui netinkamo šaldytuvo, dėl nuteistųjų, nuteistų už sunkius ir labai

sunkius nusikaltimus, taip pat skirtingo (sudėtingo) charakterio nuteistųjų laikymo kartu su kitomis

nuteistosiomis, dėl karšto vandens tiekimo grafiko, dėl sportui skirtų patalpų, dėl galimybių tobulėti

13

fiziškai ir dvasiškai nebuvimo, dėl nuteistųjų laikymo karantine sąlygų, dėl laikymo sąlygų baudos

izoliatoriuje, dėl nepakankamo skambučių telefonu skaičiaus, dėl pasimatymų su artimaisiais, dėl

darbo poilsio ir švenčių dienomis ir darbo laikotarpių neįskaičiavimo į pareiškėjos darbo stažą, dėl

neužtikrinto visaverčio maitinimo (bendro ir vegetarinio), dėl netiesioginio konvojavimo, dėl vaistų

išdavimo tvarkos, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad jie

nepasitvirtino, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog dėl minėtų Panevėžio PN veiksmų ji

patyrė kokią nors neturtinę žalą. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos skundai dėl

netinkamo apšvietimo pasitvirtino: Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugsėjo 30 d.

patikrinimo akte Nr. H5-477, patikrinęs Panevėžio PN (patikrinimas atliktas pagal 2013 m. rugsėjo

2 d. ir 2013 m. rugsėjo 9 d. gautus prašymus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų mikroklimato,

dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, tualetų, grindų ir lubų būklės), pateikė išvadą, kad kontrolės metu

nustatytas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimo (mažiausia gyvenamųjų patalpų

apšvieta turi būti 200 lx) pažeidimas, kurį nurodyta pašalinti iki 2013 m. gruodžio 30 d. Tačiau

Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 27 d. patikrinimo akte Nr. H5-54,

patikrinęs Panevėžio PN (siekiant įvertinti, ar pašalinti 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte

Nr. H5-477 nurodyti pažeidimai), konstatavo, kad grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, jog

Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimo pažeidimas pašalintas. Taigi, nors

nagrinėjamu atveju galima konstatuoti pažeidimo faktą, teismas pažymėjo, jog byloje nėra

duomenų, kad dėl apšvietimo pablogėjo pareiškėjos būklė, todėl šią pareiškėjos skundo dalį taip pat

atmetė kaip nepagrįstą. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl skubios būtinos

medicininės pagalbos (ne)suteikimo teismas pabrėžė, kad remiantis Panevėžio PN Sveikatos

priežiūros tarnybos raštu Nr. 24, Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnyboje odontologinė pagalba

dėl techninių kliūčių nuo 2014 m. kovo 6 d. neteikta, o pareiškėjai sąlygos gauti odontologinę

pagalbą (pašalintos šaknys) buvo sudarytos tik 2014 m. kovo 14 d. Taigi, savaitę buvo delsiama

suteikti pareiškėjai skubią būtiną medicininę pagalbą.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos kalinimo LAVL kamerų

patalpose sąlygomis bei su Panevėžio PN pareiškėjai laiku nesuteikta medicinine pagalba, teismas

taip pat padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teiginiai, jog kalinimas tokiomis

sąlygomis sukėlė jai įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Spręsdamas dėl pareiškėjai priteistinos

neturtinės žalos, įvertinęs nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, teismas pabrėžė, kad pareiškėjos

apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar

smulkmeniškas pažeidimas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir tuo, kad šiuo atveju

pareiškėjai reali žala sveikatai dėl jos laikymo sąlygų LAVL nebuvo padaryta, atsižvelgęs į

Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teismas

pareiškėjai padarytos neturtinės žalos, priteistinos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, dydį

įvertino 2 300 Lt ir nurodė, kad didesnės neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje

būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjos uždarbiavimas. Atitinkamai dėl skubios medicininės

pagalbos dėl danties skausmų nesuteikimo pareiškėjai būnant Panevėžio PN, teismas akcentavo,

kad tai gali būti vertinama kaip žmogaus kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Todėl šiuo aspektu teismas,

įvertinęs dantų skausmo specifiką ir tai, kad medicininių liekamųjų reiškinių pareiškėjai neliko,

sprendė, jog pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, priteistinas 3 200 Lt

neturtinės žalos atlyginimas.

III.

Pareiškėja R. D. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 146–152), kuriame iš dalies nesutinka

su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ir prašo priteisti jai

iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL ir Panevėžio PN, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą,

atitinkamai 30 000 Lt – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, ir 20 000 Lt – iš Lietuvos

valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN.

14

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išanalizavo visas bylai

reikšmingas aplinkybes ir padarė ne visai tikslias išvadas. Pažymi, jog teismas, spręsdamas dėl

pareiškėjai tekusio ploto LAVL, taikė netinkamą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti ploto

normą, kadangi rėmėsi Įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų

modernizavimo strategijos įgyvendinimo 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių

įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės

kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, nors turėjo taikyti Taisyklių 111.4 punktą, pagal kurį

iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų

plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248,

numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų

plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Šiame kontekste teigė, kad teismo iš

Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteista suma neturtinei žalai atlyginti nėra tinkama, nes

pareiškėjai tekusi ploto norma LAVL buvo beveik 3 kartus mažesnė, nei nustatyta minimali, o tai

nesuderinama su Konvencijos 3 straipsniu. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo išvada, kad

LAVL ėmėsi visų reikiamų priemonių apsaugoti nerūkančiąsias nuo tabako dūmų. Pareiškėja

nurodo, jog visi nuteistieji laikomi tose pačiose patalpose, nepriklausomai nuo to, ar jie yra

rūkantys, ar ne, o nuteistiesiems yra taikomi judėjimo apribojimai, todėl rūkantiesiems negalint

palikti patalpos, kurioje jie yra laikomi, ir nesant specialios rūkymui skirtos patalpos, jie rūko tam

nepritaikytose vietose, todėl pareiškėja buvo priversta kvėpuoti tabako dūmais. Be to, pareiškėja

atkreipia dėmesį, kad nei LAVL, nei Panevėžio PN nepateikė duomenų, kada paskutinį kartą buvo

keistas inventorius, ypač lovos. Tuo tarpu teisės aktai nustato inventoriaus susidėvėjimo laiką,

kuris, pareiškėjos teigimu, yra pagrindinis veiksnys keisti inventorių. Pareiškėja kartu pabrėžia, kad

dėl netinkamo inventoriaus (dėl nervinės įtampos ir išsekimo) 2014 m. paūmėjo jos psichikos

sutrikimai, nugaros skausmai. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai

apskaičiavo ir jai tekusį gyvenamųjų patalpų plotą Panevėžio PN, kadangi šis plotas turi būti

skaičiuojamas atsižvelgiant tik į gyvenamosios sekcijos plotą ir neįskaičiuojant patalpose esančio

inventoriaus bei nuteistųjų asmeninių daiktų. Pareiškėja papildomai akcentuoja, kad dantų ir ausies

skausmai yra patys skaudžiausi, todėl pirmosios instancijos teismo iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Panevėžio PN, jai priteista suma neturtinei žalai dėl laiku nesuteiktos odontologo

pagalbos atlyginti, yra per maža. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų

prijungimo, nurodydama, jog atlikusi laisvės atėmimo bausmę kreipėsi į gydytojus, kad būtų atlikti

viso organizmo sveikatos tyrimai. Atlikus minėtus tyrimus, buvo nustatyti pareiškėjos stuburo

pažeidimai ir migrena, kurie, pareiškėjos tvirtinimu, yra netinkamų jos laikymo sąlygų LAVL ir

Panevėžio PN pasekmė.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio PN taip pat pateikė apeliacinį

skundą (II t., b. l. 154–158), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo

2014 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje, kuria pareiškėjai buvo priteistas 3 200 Lt neturtinės žalos

atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, ir šioje dalyje pareiškėjos skundą

atmesti visiškai bei priteisti iš pareiškėjos 666,87 Lt patirtas procesines (atstovavimo) išlaidas.

Panevėžio PN mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra

neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai aiškinant ir taikant teisės normas bei netinkamai

įvertinus faktines bylos aplinkybes ir padarius neteisingas išvadas. Panevėžio PN nesutinka su

teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo delsiama suteikti pareiškėjai būtiną skubią medicinos

pagalbą. Pažymi, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos

bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą reglamentuoja BVK 174 straipsnis, kurio 1 dalis

numato, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama

pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad laisvės

atėmimo bausmę arba arešto bausmę atliekančiam nuteistajam reikalinga specializuota būtinoji

medicinos pagalba, kurią suteikti pataisos įstaigų gydymo įstaigose arba areštinėse nėra galimybių,

gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose

užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija

15

ir Teisingumo ministerija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. V-171/1R-67 „Dėl

būtinosios medicinos pagalbos laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims teikimo valstybės arba

savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos nustatymo“ numato, kad būtinoji

medicinos pagalba suimtajam arba arešto ar laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam

valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiama kaip ir laisvėje esantiems

asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymo

Nr. V-208 nustatyta tvarka, užtikrinant suimtojo arba areštu ar laisvės atėmimo bausmę atliekančio

nuteistojo apsaugą. Pastartuoju įsakymu patvirtinta Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios

medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarka ir mastas būtinajai medicinos pagalbai priskiria

pirmąją medicinos pagalbą ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir /

ar stacionarines paslaugas) teikiamą skubią medicinos pagalbą. Asmens sveikatos priežiūros

įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir / ar stacionarines paslaugas) teikiama skubioji medicinos

pagalba minėtos tvarkos 3 punkte apibrėžiama kaip medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant

(1 kategorija), arba neatidėliotinai (2, 3, 4 kategorijos), kai dėl ūmių, klinikinių būklių, nurodytų

šios tvarkos Skubios medicinos pagalbos masto lentelės 4 skiltyje, gresia pavojus paciento ir / ar

aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę

pacientams. Skubiosios medicinos pagalbos mastas ir indikacijos nurodyti minėtos tvarkos

Skubiosios medicinos pagalbos masto lentelėje, o kita, šioje tvarkoje nenurodyta, medicinos

pagalba nėra laikoma būtinąja medicinos pagalba ir traktuojama kaip planinės sveikatos priežiūros

paslaugos. Remdamiesi nurodytomis aplinkybėmis, Panevėžio PN mano, kad nagrinėjamu atveju

teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjai teiktinas planines sveikatos priežiūros paslaugas

interpretavo kaip „skubią, būtiną“ medicinos pagalbą, kadangi iš Panevėžio PN Sveikatos priežiūros

tarnybos pateiktos pažymos matyti, jog jos sveikatos būklė neatitiko minėtoje tvarkoje nustatytų

ūmios klinikinės būklės arba skubiosios medicinos pagalbos teikimo indikacijų. Taigi, Panevėžio

PN neturėjo prievolės suteikti pareiškėjai skubią odontologinę pagalbą. Panevėžio PN kartu

atkreipia dėmesį, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu nustatyta tvarka į Sveikatos priežiūros

tarnybos gydytojus dėl dantų skausmo ar kitokios būtinosios odontologinės pagalbos nesikreipė,

t. y. nebuvo užsiregistravusi priėmimui pas gydytoją, nesikreipė ir be išankstinės registracijos ar be

eilės, gydytojams jokių nusiskundimų dėl esą patirto skausmo neišreiškė. Tuo tarpu pagal minėtos

tvarkos 8 punktą skubiosios medicinos pagalbos mastą, vadovaudamasis profesine kompetencija,

šia tvarka ir kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais, nustato pacientą

apžiūrėjęs gydytojas, o Panevėžio PN sveikatos priežiūros specialistai neturėjo galimybės apžiūrėti

pacientės bei nustatyti ir įvertinti būtinosios pagalbos reikalingumą, nes ji į Sveikatos priežiūros

tarnybą dėl odontologinės pagalbos nesikreipė, t. y. nebuvo atvykusi pas gydytoją. Panevėžio PN

papildomai akcentuoja, kad visi procesai pataisos įstaigoje (tame tarpe ir pacientų kreipimosi į

gydytoją procesas) vyksta pagal griežtai reglamentuotą tvarką. Gydytojai vertina pacientų sveikatos

būklę ir nusiskundimus priėmimo pas gydytoją metu, o ne iš nuogirdų, paciento skundų tretiesiems

asmenims ir pan. Apie nustatytą pacientų kreipimosi ir registracijos tvarką pareiškėja žinojo, nes iki

to laiko buvo ne kartą kreipusis į Sveikatos priežiūros specialistus (tiek pagal išankstinę registraciją,

tiek be jos). Taigi, Panevėžio PN teigimu, šiuo atveju teismas nepagrįstai konstatavo, kad

pareiškėjai laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 14 d. Panevėžio PN buvo delsiama

suteikti skubią būtiną medicinos pagalbą, nes iki pat 2014 m. kovo 13 d. tokios pagalbos poreikis

pareiškėjai nebuvo iškilęs (dėl jokių patiriamų skausmų pacientė į medikus nesikreipė). Panevėžio

PN manymu, aplinkybė, kad kurį laiką pareiškėjai nebuvo teikiama planinė odontologinė pagalba,

negalėjo sukelti jai žymių nepatogumų ar kančių, kurios būtų pagrindu priteisti neturtinę žalą, tai

negali būti vertinama ir kaip asmens kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į

tai, tvirtina kad Panevėžio PN darbuotojai, teikdami medicininę pagalbą, veikė tinkamai ir

pareiškėjos atžvilgiu nebuvo neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo pablogėti jos sveikata, todėl nėra

būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl

valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Panevėžio PN papildomai pabrėžia, jog nagrinėjamu

atveju pareiškėja nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Šiuo aspektu nurodo,

16

kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, jog

valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų

sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių,

pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją

ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra. Taigi, nagrinėjamu

atveju, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėja atliko laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius

santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Panevėžio PN) dėl asmens

sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą

reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Paciento teises ir

pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo

sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai

atlyginimo įstatymas. Todėl sprendžiant kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis,

reglamentuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Atitinkamai šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalis

nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio

įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys,

turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su

pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie

Sveikatos apsaugos ministerijos. Be to, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo

24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra

privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos

dydžio nustatymo nagrinėti. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėja, norėdama gauti žalos atlyginimą

dėl, jos nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Panevėžio PN, prieš

kreipdamasi į teismą, privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo

24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdama su

Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turėjo teisę dėl ginčo

išsprendimo kreiptis į teismą. Todėl įvertinus tai, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nesilaikė tos

kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, pirmosios

instancijos teismas pareiškėjos skundo dalį dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų

turėjo palikti nenagrinėtą. Dėl patirtų procesinių (atstovavimo) išlaidų Panevėžio PN paaiškina, kad

250 Lt išlaidos buvo patirtos dėl atsiliepimo į skundą pirmosios instancijos teismui parengimo, o

416,87 Lt buvo transporto išlaidos dėl įstaigos atstovų vykimo į pirmosios instancijos teismo

posėdžius.

Pareiškėja R. D. atsiliepime į Panevėžio PN apeliacinį skundą (II t., b. l. 175–176) su skundu

nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei tenkinti jos apeliacinį skundą. Pareiškėja mano, kad

Panevėžio PN apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš to,

kad LAVL ir Panevėžio PN ji buvo laikoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atlyginimo

priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš

Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 2 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą, bei iš Lietuvos

valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, 3 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį

atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau šiuo atveju pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo

taikyta vienam asmeniui turinčia tekti minimalaus gyvenamojo patalpų ploto LAVL norma bei

teismo išvada, kad LAVL ėmėsi visų reikiamų priemonių apsaugoti nerūkančiąsias nuo tabako

dūmų. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamoje

byloje neįrodyta, kad LAVL ir Panevėžio PN inventorius yra pasenęs ir nebetinkamas naudoti, bei

17

mano, jog teismas netinkamai apskaičiavo jai tekusį gyvenamųjų patalpų plotą Panevėžio PN ir

priteisė netinkamo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu Panevėžio PN apeliaciniame

skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjai iš Lietuvos

valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl jai laiku

nesuteiktos odontologinės pagalbos. Kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir

padarytų išvadų pareiškėja ir Panevėžio PN iš esmės neginčija.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio

6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku,

išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat

teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima

tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai

reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas,

galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių

patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios

tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis

įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš

surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos,

įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės

atlikimo įstaigoje jai nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra

Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar

žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir

EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti,

jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas

ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai

kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius

poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami

asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių

vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos,

kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą

byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje

Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad

netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų

žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų

bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais

nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos

3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai

neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m.

balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi

tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio

pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra

labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“

Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana

ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio

pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą,

pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją,

pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją,

pareiškimų Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08). Kita vertus, ribota erdvė sąlyginai gali būti

kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT

2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2004 m.

rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30138/02 ir kt.).

18

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad šiuo atveju sutiktina su pareiškėjos skundo argumentu,

jog pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą LAVL vienam asmeniui turinčio tekti palatos

ploto normą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu

Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo

ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 111.4 punktą iki Laisvės atėmimo

vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių

įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti

mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Tuo tarpu iš teismui pateiktos

bylos medžiagos (I t., b. l. 39–40, 59, 61–65, 161–162) matyti, jog pareiškėjai laikotarpiais nuo

2012 m. birželio 12 d. iki 2012 m. liepos 25 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo

25 d., nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d., nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki

2013 m. gegužės 2 d., nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2014 m. sausio

16 d. iki 2014 m. sausio 30 d. būnant LAVL Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 21,

kurios plotas 15,39 kv. m ir joje įrengtos 8 lovos, bei laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 13 d. iki

2013 m. liepos 18 d. būnant Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 22, kurios plotas taip pat

15,39 kv. m ir joje įrengtos 8 lovos, teko apie 1,92 kv. m palatos ploto. Taigi, įvertinus nurodytas

aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja LAVL iš viso 201 parą buvo laikoma

pažeidžiant minėtų Taisyklių 111.4 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio

ploto normos. Kartu akcentuotina, jog Taisyklės nenumato, kad į šių Taisyklių 111.4 punkte

įtvirtintą minimalią Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui turinčią tekti ploto

normą – 5,1 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus,

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės

aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y.

nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei

vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y.

vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko,

atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A261

-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių

Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje

Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin

prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski

prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai,

kad LAVL palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais

buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu pareiškėjai tenkantis

plotas buvo itin mažas, ji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais

laikotarpiais pareiškėjos teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į

tai, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant

teisės aktų reikalavimus pareiškėjai sukėlė sveikatos sutrikimus, įvertinus minėtas aplinkybes ir

gana ilgą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog

toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjai neigiamus išgyvenimus, sukėlė jai dvasines

kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą

kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių dėl rūkančiųjų laikymo LAVL kartu su nerūkančiaisiais,

teisėjų kolegija pabrėžia, jog Higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės

atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio

teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti

laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų

priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo

19 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose

sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose,

19

kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais

užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams

užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako

dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie

draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys

užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste LAVL kamerų

tipo palata yra bendra gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėja kartu su

kitais asmenimis. Taigi šiuo atveju LAVL administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji

nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje

pripažįstama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo

įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir

Higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką.

Kita vertus, teisėjų kolegijai vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis

priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe

laikomas ir pareiškėjos kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu

užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A442

-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A822

-1396/2013 ir kt.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad iš Vilniaus visuomenės

sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-13.16-9445 ir kitų byloje

esančių duomenų matyti, jog LAVL yra parengta ir direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu

Nr. V-164 patvirtinta vidaus tvarka, kurioje įtvirtintas draudimas rūkyti įstaigos patalpose, su šia

tvarka pasirašytinai supažindinami į įstaigą guldomi ligoniai, taip pat visose įstaigos palatose ir

bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir įspėjamieji

užrašai, o LAVL palatose Nr. 21 ir Nr. 22 bei koridoriuose rūkymo faktas nenustatytas ir tarnybiniai

pranešimai apie asmenis, rūkiusius palatose, nebuvo užfiksuoti (I t., b. l. 38, 68–69; II t., b. l. 12,

17). Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apie draudimą rūkyti

Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pati pareiškėja, tiek kiti

tose pačiose kamerų tipo palatose laikyti asmenys. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju rūkymo

faktas ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai būnant LAVL jos laikymo palatose nenustatytas,

byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar

suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo

palatose asmenys rūko. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad kartu su ja palatose gydyti

asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma ligoninės administracijai žinant ar leidus, o dėl rūkymo

palatose ji būtų kreipusis į LAVL administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodama,

jog yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Priešingai, pareiškėja tik apibendrintai nurodo, kad

LAVL nėra įrengtos atskiros patalpos rūkantiesiems ir nerūkantiesiems, aiškiai nenurodydama, kada

ir konkrečiai kuriose palatose buvo rūkoma. Tai įvertinus, darytina išvada, jog šiuo aspektu

pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek

turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK

6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui,

žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės

teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444

-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei

pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi, šiuo aspektu nenustačius

neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės

civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jai tekusio

gyvenamųjų patalpų ploto Panevėžio PN. Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad pagal Taisyklių

111.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–

2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu

Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų

20

patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Atitinkamai iš teismui pateiktos bylos medžiagos (I t., b. l. 49–52, 54, 83–85; II t., b. l. 62–66)

matyti, jog pareiškėja pirmą kartą į Panevėžio PN atvyko 2012 m. balandžio 4 d. ir ginčui aktualiu

laikotarpiu periodiškai įstaigoje buvo laikoma 6 būryje, kurio bendras gyvenamųjų patalpų plotas

yra 164,43 kv. m ir jame įrengta 50 miegamųjų vietų, o miegamoji vieta jai buvo skirta

II gyvenamojo korpuso I aukšto gyvenamojoje patalpoje Nr. 42, kurios plotas 30,16 kv. m ir joje iki

2013 m. birželio 11 d. gyveno 10 asmenų, o vėliau iki 9 asmenų. Taigi pareiškėjai laikotarpiu iki

2013 m. birželio 11 d. teko apie 3,02 kv. m, o laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 11 d. – ne mažiau

nei 3,35 kv. m, t. y. laikotarpiu iki 2013 m. birželio 11 d. pareiškėja Panevėžio PN buvo laikoma

pažeidžiant Taisyklių 111.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti

ploto normos, todėl konstatuotina, kad šiuo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjos subjektinė teisė

būti laikomai gyvenamojoje patalpoje, kurioje jai tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m, t. y. valdžios

institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiame kontekste

pabrėžtina, kad Taisyklės nenumato, jog į šių Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos

įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą

– 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjos

apeliacinio skundo teiginys, kad jai tekęs gyvenamųjų patalpų plotas turi būti skaičiuojamas

neįskaičiuojant patalpose esančio inventoriaus bei nuteistųjų asmeninių daiktų, atmestinas kaip

nepagrįstas. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančių duomenų (II t., b. l. 3–6) taip pat

matyti, kad pareiškėjos laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2012 m. liepos 27 d., nuo

2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d., nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio

15 d., nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. gegužės 9 d., nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m.

liepos 20 d., nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2014 m. sausio 16 d. iki

2014 m. sausio 30 d. nebuvo Panevėžio PN, o pareiškėjos nurodyti argumentai dėl šalia jos lovos

buvusio siauro praėjimo į kitą sekciją yra neatsiejamai susiję su byloje nustatytu minimalaus

gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis (žr.,

pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822

-1053/2013 ir kt.).

Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja šiuo laikotarpiu bausmę

atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje

įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Panevėžio PN

laikotarpiu pareiškėja turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku

laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti

koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje

privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22.00 val. iki 07.00 val. (I t.,

b. l. 86–87; II t., b. l. 52). Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai,

draudžiantys nuteistosioms pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo

gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose

patalpose. Taigi pareiškėja turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Todėl nagrinėjamu atveju darytina

išvada, kad pareiškėjai tam tikru laikotarpiu tekusį nežymiai (tik apie 0,08 kv. m) mažesnį, nei

numato teisės aktai, gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo santykinai nemaži miegamojo

išmatavimai bei pareiškėjai suteikta judėjimo laisvė. Papildomai pažymėtina, kad nors minėtos

aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjai dėl teisės aktų reikalavimų

neatitinkančio gyvenamųjų patalpų ploto kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teisėjų kolegijos

vertinimu, pareiškėja šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto būtent dėl gyvenamųjų

patalpų perpildymo Panevėžio PN, kadangi šiuo aspektu jos argumentai dėl neturtinės žalos iš

esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir

abstrakčiais argumentais. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra

asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė

depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita,

teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo

teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios

institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas

21

neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis

buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai

patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami,

reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų

elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d.

sprendimą administracinėje byloje Nr. A146

-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje

nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl nežymiai pažeistos pareiškėjai tekusios gyvenamojo

ploto normos Panevėžio PN būtų pablogėjusi jos sveikata. Byloje taip pat nenustatyta, jog

pareiškėja ginčo laikotarpiu dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo būtų kreipusis dėl psichologo ar

psichiatro pagalbos, kad jai nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba šiuo

aspektu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai dėl tam tikru

laikotarpiu tekusio nežymiai mažesnio gyvenamojo ploto, nei numato teisės aktai, kilęs tam tikras

neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra

pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima

laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios

atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK

6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjos

reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo

Panevėžio PN.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su Panevėžio PN apeliacinio skundo

argumentu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo

tvarkos dėl reikalavimo dalies dėl, jos teigimu, jai laiku nesuteiktos odontologinės pagalbos. Šiuo

aspektu pabrėžtina, kad BVK 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmens sveikatos priežiūra

pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos įstatymus. Atitinkamai Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio

2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama

teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų,

nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje,

užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos

priežiūra. Taigi, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėja ginčui aktualiu

laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo

įstaigos (nagrinėjamu atveju Panevėžio PN) ir pareiškėjos (pacientės) dėl asmens sveikatos

priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių

teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Paciento teises ir pareigas, paciento

atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo

pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio

1 dalis). Todėl sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą dėl, pareiškėjos teigimu, jai laiku

nesuteiktos odontologinės pagalbos, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis,

reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų

teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A858

-338/2014, 2014 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A858

-370/2014 ir kt.).

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad

turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad

pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir

norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos

nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos

sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos

žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių

pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr., pvz., LVAT 2014 m.

gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858

-338/2014, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį

22

administracinėje byloje Nr. A442

-773/2013 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėja, norėdama

gauti žalos atlyginimą dėl, jos nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo

Panevėžio PN, prieš kreipdamasi į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai

atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o

nesutikdama su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turėjo teisę

kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos

sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.). Įvertinus nustatytas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu

atveju pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio

bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (byloje tokių duomenų nėra ir pareiškėja šių aplinkybių iš

esmės neginčija) ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjos skundas šioje dalyje turėjo būti

paliktas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 1 p.). Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo

sprendimas šioje dalyje naikintinas ir pareiškėjos skundas dėl reikalavimo dalies, kildinamos iš, jos

nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Panevėžio PN, paliekamas

nenagrinėtas (ABTĮ 140 str. 1 d. 5 p.). Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija

nevertina argumentų dėl neturtinės žalos, susijusios su galimai netinkamų sveikatos priežiūros

paslaugų teikimu pareiškėjai Panevėžio PN, priteisimo.

Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų dėl LAVL bei Panevėžio PN inventoriaus (lovų)

tinkamumo naudoti, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantys duomenys (I t., b. l. 27–30, 39–40,

72, 88, 138, 179–186, 194–195; II t., b. l. 7–8, 11, 13–18, 61–66) patvirtina, kad LAVL bei

Panevėžio PN patalpos, baldai ir inventorius, esant poreikiui, yra remontuojami ir atnaujinami pagal

finansines galimybes, o byloje nenustatyta, kad LAVL ar Panevėžio PN lovos būtų susidėvėjusios ir

nebetinkamos naudoti. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų

bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose,

naudojimo laiko normose nurodyto atitinkamų baldų naudojimo laiko suėjimas, priešingai, nei

tvirtina pareiškėja, savaime nereiškia, kad šie baldai yra susidėvėję ir nebetinkami naudoti. Todėl

aplinkybė, kad LAVL ir Panevėžio PN nepateikė duomenų, kada paskutinį kartą buvo keistos lovos,

šiuo atveju savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog minėtas inventorius susidėvėjęs. Juolab kad

pareiškėjos skundo argumentai dėl LAVL ir Panevėžio PN lovų susidėvėjimo yra gana abstraktūs ir

lakoniški, nepakankamai detalizuoti.

Kartu akcentuotina, kad kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų

išvadų, kaip minėta, nei pareiškėja, nei Panevėžio PN iš esmės neginčija. Šiuo aspektu pabrėžtina,

jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne

kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip

reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės

instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams

(žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus;

1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A261

-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje

gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto

teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės

instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria

byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos

teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556

-

747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822

-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų

vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritaria

žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nebekartoja ir plačiau dėl jų

nebepasisako.

23

Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl jai iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos LAVL, priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, jog CK

6.250 straipsnio 1 dalyje, kaip minėta, nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas,

dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,

reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo

prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas

pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai

atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga

satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu

atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz.,

EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A444

-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146

-1240/2011,

2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756

-143/2012 ir kt.). Pagal CK

6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią

žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias

reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu

pažymėtina, kad teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir

aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir

gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius,

valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo

mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir

protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjai iš

Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteistas 2 300 Lt (666,13 Eur) dydžio neturtinės žalos

atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerų tipo

palatose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui

tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjai rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau,

toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo

traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjos žmogiškąjį orumą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju

nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjos skundą bei priteisti jai prašomo dydžio neturtinės žalos

atlyginimą. Pabrėžtina, jog įvertinus pareiškėjos asmens sveikatos istoriją ir kitus duomenis apie jos

sveikatą (II t., b. l. 3–6, 21, 23–24, 29–31, 35–46, 70–99, 107–112, 168, 178–181), pareiškėjos

sveikatos sutrikimai būtent dėl jos laikymo perpildytose LAVL palatose nenustatyti, o pati

pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu dėl psichologo ar psichiatro pagalbos dėl perpildytų LAVL

palatų nesikreipė ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai nebuvo suteikta ar buvo netinkamai

suteikta medicininė pagalba šiuo aspektu. Byloje taip pat nenustatyta, kad LAVL būtų sąmoningai

siekusi pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo,

jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra

neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi teisėjų

kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, sprendžia, jog pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra

tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jos nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjos

patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 600 Eur (5 524,48 Lt).

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas dalyje dėl pareiškėjai iš

Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteistos neturtinės žalos yra atitinkamai keistinas,

pareiškėjos skundą tenkinant iš dalies ir priteisiant jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL,

1 600 Eur (5 524,48 Lt) neturtinei žalai atlyginti, o dalyje dėl pareiškėjai iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Panevėžio PN, priteistos neturtinės žalos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo

24

Panevėžio PN naikintinas ir pareiškėjos skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtas, likusi

pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Panevėžio PN apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti iš pareiškėjos 666,87 Lt

patirtas procesines (atstovavimo) išlaidas, paaiškindami, jog 250 Lt išlaidos buvo patirtos dėl

atsiliepimo į skundą pirmosios instancijos teismui parengimo, o 416,87 Lt buvo transporto išlaidos

dėl įstaigos atstovų vykimo į pirmosios instancijos teismo posėdžius. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina,

kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką proceso šalių išlaidų,

turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios

instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo klausimą

sprendžia apeliacinės instancijos teismas (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A502

-280/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A502

-2303/2011, 2013 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858

-215/2013 ir kt.).

Taigi teisėjų kolegija nepasisako dėl minėto Panevėžio PN prašymo, kadangi jis susijęs būtent su

išlaidomis, turėtomis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 3 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, apeliacinį skundą iš

esmės tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje dėl

pareiškėjai R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteistos

neturtinės žalos pakeisti ir priteisti pareiškėjai R. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos

Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 600 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) neturtinei žalai

atlyginti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje dėl

pareiškėjai R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, priteistos

neturtinės žalos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo panaikinti ir pareiškėjos skundą šioje

dalyje palikti nenagrinėtą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį

palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys