VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

KATALIKŲ TEOLOGIJOS FAKULTETAS

RELIGIJOS STUDIJŲ KATEDRA

Marija Vaitekūnaitė

LITURGINIS GIEDOJIMAS IR JO ĮTAKA TIKĖJIMO SĄMONINGUMO

UGDYMUI X IR Y KATALIKIŠKŲ MOKYKLŲ BAIGIAMŲJŲ KLASIŲ

MOKINIAMS

Magistro baigiamasis darbas

Religinio švietimo studijų programa, valstybinis kodas 621V80004

Religijos studijų kryptis

Vadovas dr. Aušra Vasiliauskaitė ____________ _________

(Parašas) (Data)

Apginta doc. dr. Benas Ulevičius _____________ __________ (Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2018

2

TURINYS

SANTRAUKA……………………………………………………………………………………….3

SUMMARY………………………………………………………………………………………….4

SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS……………………………………………………………………………5

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………...7

1. LITURGINIO GIEDOJIMO SAMPRATA...........................................................................10

1.1. Liturgijos samprata..................................................................................................................10

1.1.1. Liturgijos sąvoka ir pagrindinės formos ....................................................................... 10

1.1.2. Aktyvus dalyvavimas liturgijoje .................................................................................. 15

1.2. Liturginio giedojimo apibrėžtis...............................................................................................17

1.2.1. Liturginio giedojimo sąvoka ........................................................................................ 17

1.2.2. Liturginio giedojimo istorinis horizontas...................................................................... 18

1.2.3. Liturginio giedojimo kriterijai ...................................................................................... 24

1.2.4. Liturginis giedojimas – svarbi aktyvaus dalyvavimo dalis ............................................ 25

2. TIKĖJIMO SĄMONINGUMO UGDYMO VEIKSNIAI IR JŲ BRUOŽAI........................31

2.1. Pagrindiniai tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksniai..........................................................31

2.1.1. Tikėjimo sąmoningumo vystymasis ir ugdymas .......................................................... 31

2.1.2. Kliūtys ir nuolatinė kova .............................................................................................. 35

2.1.3. Šventosios Dvasios vaidmuo tikėjimo ugdymui ........................................................... 38

2.1.4. Tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksniai trijuose tikėjimo matmenyse ...................... 40

2.2. Tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksniai katalikiškų mokyklų kontekste...........................45

2.2.1. Krikščioniškojo auklėjimo sąvoka ............................................................................... 45

2.2.2. Katalikiškų mokyklų ugdymo kontekstas trijuose tikėjimo matmenyse ........................ 46

2.3. Liturginis giedojimas kaip tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnys....................................47

2.3.1. Kultūros vaidmuo tikėjimo sąmoningumo ugdymui ..................................................... 47

2.3.2. Liturginio giedojimo svarba tikėjimo sąmoningumo ugdymui ...................................... 48

2.4. Tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių pagrindiniai bruožai…………………………….53

2.4.1. Tikėjimo patirtinio matmens religiniai išgyvenimai ..................................................... 53

2.4.2. Tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių pagrindiniai bruožai.................................... 55

3. LITURGINIO GIEDOJIMO IR JO ĮTAKOS TIKĖJIMO SĄMONINGUMO UGDYMUI X IR Y KATALIKIŠKŲ MOKYKLŲ BAIGIAMŲJŲ KLASIŲ MOKINIAMS TYRIMAS..61

3.1. Liturginio giedojimo įtakos tikėjimo sąmoningumo ugdymui x ir y katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams tyrimo metodika ir organizavimas..................................................61

3.2. Liturginio giedojimo įtakos tikėjimo sąmoningumo ugdymui x ir y katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams tyrimo rezultatų analizė..................................................................62

IŠVADOS..........................................................................................................................................75

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS..................................................................................78

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS...............................................................................................................81

PRIEDAI...........................................................................................................................................82

3

SANTRAUKA

Darbo autorė – Marija Vaitekūnaitė.

Darbo pavadinimas – Liturginis giedojimas ir jo įtaka tikėjimo sąmoningumo ugdymui x

ir y katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams.

Darbo vadovė – dr. Aušra Vasiliauskaitė.

Vytauto Didžiojo universitetas, Katalikų teologijos fakultetas, Religijos studijų katedra. –

Kaunas, 2018.

Šiame darbe dėmesys yra sutelkiamas į giedojimą pagrindinėse liturgijos formose –

šventose Mišiose ir Liturginėse valandose. Liturginis giedojimas yra pristatomas kaip tikėjimo

sąmoningumo ugdymo veiksnys, priklausantis patirtiniam (širdies) tikėjimo matmeniui. Tačiau

pilnaverčiam tikėjimo ugdymui vien giedojimo neužtenka, todėl yra būtina trijų tikėjimo matmenų

sintezė, apjungianti protą, širdį ir valią. Liturginis giedojimas ir jo klausymasis yra ypatinga maldos

forma, kuri muzikos poveikio galia paliečia žmogaus širdį, atveria ją priimti Dievo meilę ir valią –

įkvepia dalintis meile su kitais žmonėmis, darant artimo meilės darbus. Tai įprasmina racionalusis

pažinimas, kuris padeda giliau suvokti giedojimu patiriamus religinius išgyvenimus ir priimti valios

apsisprendimus.

Empiriniu tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, ar iš tiesų liturginis giedojimas daro įtakos

katalikiškų mokyklų moksleivių tikėjimo sąmoningumo ugdymui. Kiekybiniame tyrime iš viso

dalyvavo 130 respondentų (x mokykloje 51, y – 79). Remiantis liturginio giedojimo patirtimi,

tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių pagrindiniais bruožais ir trijų tikėjimo matmenų sintezės

kriterijais, tyrimo rezultatai įrodė ir patvirtino hipotezę, kad liturginis giedojimas daro įtaką tikėjimo

sąmoningumo ugdymui ir yra vienas iš tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių.

4

SUMMARY

Author of the thesis – Marija Vaitekūnaitė.

Title of the thesis – Liturgical Chanting and its Influence on the Development of the

Awareness of Faith for the Students of Final Grades at X and Y Catholic Schools.

Scientific advisor – Dr. Aušra Vasiliauskaitė.

The Department of Religious Studies at the Faculty of Catholic Theology, Vytautas

Magnus University. – Kaunas, 2018.

The present thesis focuses on chanting during the main forms of liturgy – during the Holy

Mass and the Liturgy of the Hours. Liturgical chanting is presented as a factor of the development

of the awareness of faith, which is a part of the experiential (heart) faith dimension. However,

chanting is not sufficient for the full-fledged development of faith, therefore, the three-dimensional

synthesis of faith combining the mind, the heart and the will is required. Liturgical chanting and its

listening constitute a special form of payer, which touches the person’s heart through the power of

music, opens it to accept the love and will of God, i. e. inspires to share love with other people by

performing deeds of love. This is given sense by the rational cognition, which helps to grasp deeper

religious experiences of chanting and make decisions of will.

The purpose of the empirical study was to find out whether the liturgical chanting actually

contributed to the development of the awareness of faith of students of Catholic schools. A total of

130 respondents participated in the quantitative study (51 at school x, 79 at school y). Based on the

experience of liturgical chanting, the main features of factors of the development of the awareness

of faith and the criteria for the three-dimensional synthesis of faith, the results of the research

proved and confirmed the hypothesis that liturgical chanting influenced the development of the

awareness of faith and constituted one of the factors of the development of the awareness of faith.

5

SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS

Artimo meilė kyla iš žmogiškojo asmens valingo sprendimo, vadinasi, nebūtinai turi būti

lydima jausmų bei simpatijų, todėl Biblijos bei krikščionybės tradicijoje gali būti laikoma Dievo

įsakymu.1

Himnas (gr. hymnos) – viena svarbiausių krikščioniškųjų giesmių, dažniausiai šlovinanti

ar garbinanti Dievą. Terminas atsirado senovės Graikijoje, reiškė šlovinimo giesmę kokiai nors

dievybei, krikščionių vartotas jau pirmaisiais amžiais. Apaštalo Pauliaus laiškuose efeziečiams ir

kolosiečiams rašoma apie himnus, kaip vieną iš trijų svarbiausių giesmių rūšių šalia psalmių ir

dvasinių giesmių. Vakarų krikščionybėje himnai iš esmės liko gana siaurai ir sykiu konkrečiai

apibrėžtas žanras – strofinė giesmė, giedama išskirtinai per Liturgines valandas. Patys ankstyviausi

išlikę ir liturgijoje tebegiedami himnai priskiriami šventajam Ambraziejui.2

Įkultūrinimas – XX amžiuje atnaujinta ir pirmiausia katalikų misijų teologijos vartojama

sąvoka, žyminti krikščionybės giliausią įsišaknijimą bei prigijimą tam tikroje kultūroje.3

Katalikiškas – „visuotinis“ totalumo arba integralumo prasme. Bažnyčia yra visuotinė

dvejopa prasme: 1) dėl to, kad joje gyvena Kristus; 2) Su savo Galva suvienyto Kristaus kūno

pilnatvė joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“:

teisingą ir pilną tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų

paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną ir tokia

bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos. (KBK, 830)

Logos (gr. žodis) – žydų filosofas Filonas Aleksandrietis (apie 50 m. po Kr.) tai įvardijo

kaip visų daiktų pagrindą neregimoje tikrovėje. Krikščionybėje Logos yra Dievo sūnus Jėzus

Kristus – įsikūnijęs Žodis. (Jn 1,1-18)

New age (angl. naujasis amžius) – XX aštuntame dešimtmetyje žinoma tapusi srovė,

kurioje ieškoma harmonijos, stengiamasi į naują pasaulinę kultūrą sulydyti skirtingų tradicijų

elementus (mistika, ekologija, gydymo žinios, Azijos religinės pažiūros, spiritizmas ir t.t.). Tai ne

religinė bendrija, bet mąstysena ar dvasingumas, kuris turi šventybės pajautą, bet tradicinių religijų

elementais naudojasi selektyviai ir sinkretiškai.4

Pasaulis – ištisa žmonijos šeima „su visa tikrove, kurioje ji gyvena.“5

1 Vorgrimler H. (2003). Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, p.51 2 Vilimas J. (Sud.). (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p.158-159 3 Vorgrimler H. (2003). Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, p.219 4 Ibid., p.379-380 5 Jonas Paulius II. (1986). Enciklika Dominum et vivificantem, 29. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/dominum-et-vivificantem.html (Žiūrėta 2017 10 17)

6

Pneumatologija (gr. mokymas apie dvasią) – gilinimasis į tiesą apie Šventąją Dvasią,

Bažnyčios sielą.6

Psalmė (gr. psalmos, lot. psalmus, hebr. Tehilim – liaupsės, šlovinimai) – judėjų ir

krikščionių religinė giesmė, panaši į senovės Artimųjų Rytų ir senovės Egipto religinę poeziją.

Psalmėms yra būdinga teocentrinė tema – Dievo garbinimas, šlovinimas ar malda.7

Sekuliarizacija – tai tam tikra ateistinio humanizmo apraiška. Sekuliarizacija suvokiama

kaip įvairių socialinių, kultūrinių, politinių sektorių (teisės, meno, moralės) autonomija nuo religijos

ir vis labiau didėjantis atotrūkis tarp šventumo ir pasaulietiškumo.8

Sinkretizmas (gr. mokymas apie susimaišymą) – mišri religinių elementų, kylančių iš

skirtingų religinių tradicijų, sampyna.9

Tradicija (lot. perdavimas) – yra procesų, kuriais perteikiamos žmonijos istorijoje įgytos

įžvalgos, gebos ir institucijos (pavyzdžiui, papročiai), visuma. Teigiama tradicijos funkcija daug kas

laiko tai, kad ji laiduoja to, kas viena kartą buvo pradėta ir kaip vertybė patirta, tąsą bei tapatybę,

taip pat galėjimą pasiūlyti kriterijų naujybei įrikiuoti bei įvertinti. Ji yra būtinas kultūros ir religijos

elementas.10

6 Jonas Paulius II. (1986). Enciklika Dominum et vivificantem, 26. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/dominum-et-vivificantem.html (Žiūrėta 2017 10 17) 7 Vilimas J. (Sud.). (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p.365 8 Ramonas A. (2008). Doktrina apie Dievą Trejybę. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p.23 9 Vorgrimler H. (2003). Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, p.498 10Ibid., p.557

7

ĮVADAS

Temos aktualumas. Liturginis giedojimas yra tikėjimu paremtas žmogaus atsakas į Dievo

meilę. Tai malda, kelianti tikinčiųjų širdis į Dievą ir savo profesionalumu, stiliaus pajautimu,

muzikine gelme ir subtiliu jausmingumu puošianti liturgiją. Tačiau liturginio giedojimo pamatas yra

ne meninių išraiškų visuma, o asmeninis santykis su Jėzumi Kristumi, įgalinantis pilnai įgyvendinti

asmens pašaukimą.

Jėzus Kristus savuoju gyvenimu, kančia, mirtimi ir prisikėlimu paliko mums paveldą

Bažnyčioje gyventi vienybėje su Dievu, kuriai palaikyti reikalingas tikėjimo sąmoningumo

ugdymas, sąlygojamas įvairių veiksnių, pasiskirstančių trijuose tikėjimo matmenyse –

racionaliajame, patirtiniame ir veikliajame. Liturginis giedojimas yra patirtinio matmens ugdymo

galimybė. Tačiau, kad tikėjimas būtų pilnavertis, vienu metu turi funkcionuoti visi trys matmenys:

auginant tikėjimą gyvuoju Dievu ir šlovinant Jį visomis savo gautomis galiomis – protu, širdimi ir

valia, orientuotis į svarbiausiąjį – veiklųjį matmenį, skirtą artimo meilės darbams.

Taigi, darbo tema yra aktuali asmenims, kurių tikėjimas auga sąmoningumo linkme, tačiau

liturginio giedojimo stoka sumenkina jų tikėjimo patirtinio matmens išsiskleidimą: netekdami

galimybės patirti ypatingą artumą su Dievu muzikinės gelmės plotmėje, atveriančioje širdis imliai

priimti Dievo meilę kaip Jo valią, jie apsiriboja tik racionaliu tikėjimo pažinimu arba vien valios

pastangomis, kurios neturi giluminio patirtinio pamato.

Todėl šio darbo problema yra liturginio giedojimo trūkumas tikėjimo sąmoningumo

ugdyme. Šis trūkumas pasireiškia individualistiniu tikinčiųjų atskirumu, nepatiriant bendrystės

Bažnyčioje, kurią teikia liturginis giedojimas. Taip pat, stingant liturginio giedojimo, tikinčiųjų

dalyvavimas liturgijoje yra formalus ir nepilnavertiškas – reiškia, kad žmogui nerūpi dalyvavimo

prasmė ir jis neturi supratimo, kas vyksta ir koks jo vaidmuo šiame vyksme. Tikėjimo

sąmoningumo reikalavimas yra neišvengiamas siekiant, kad tikėjimas nevirstų prietarais,

naudingais praktiniais įpročiais, linksmu laiko praleidimu ar tiesiog sėkmingos ateities

užsitikrinimu. Deja dažnai pastebimas menkas bažnytinių bendruomenių chorų narių tikėjimo

sąmoningumas šventų Mišių metu: turgaus atmosferos kūrimas Žodžio liturgijos dalyje, šventosios

Komunijos nepriėmimas, konkurenciniai ir aršūs tarpusavio santykiais bei pastangos savuoju balsu

pranokti visą bendruomenę. Todėl visi giedantieji turėtų susirūpinti ir atsakyti į klausimą – kodėl jie

tai daro? Kokia yra liturginio giedojimo prasmė? Koks yra liturginio giedojimo tikslas? O

negiedantys tikintieji turėtų paklausti savęs, kodėl negieda ar bent nesiklauso liturginio giedojimo?

Šiame darbe bus ieškomi atsakymai į šiuos klausimus.

Temos ištirtumas Lietuvoje nėra siauras: apie liturginę, ir bendrai apie sakralinę muziką

ne mažai mokslinių darbų parašė muzikologė, vargonininkė, menotyros mokslų daktarė Danutė

8

Kalavinskaitė, grigališkojo choralo magistras, humanitarinių (teologijos) mokslų daktaras, kunigas

Vilius Sikorskas, muzikologas, etnologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alfonsas

Motuzas, choro dirigentas, pedagogas, socialinių (edukologijos) mokslų daktaras Regimantas

Gudelis. Tačiau šis tiriamasis darbas išsiskiria liturginio giedojimo integralumu į pilną tikėjimo

sąmoningumo ugdymo kontekstą.

Tyrimo objektas yra liturginis giedojimas.

Šio darbo tikslas yra atskleisti liturginio giedojimo įtaką tikėjimo sąmoningumo ugdymo

kontekste ir empiriškai įvertinti liturginio giedojimo įtaką x ir y katalikiškų mokyklų baigiamųjų

klasių mokinių tikėjimo sąmoningumo ugdymui.

Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:

1. Apibrėžti liturginio giedojimo sampratą.

2. Pristatyti pagrindinius tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnius.

3. Teoriškai pagrįsti tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnius katalikiškų mokyklų kontekste.

4. Atskleisti liturginį giedojimą kaip tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnį.

5. Apibūdinti tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių pagrindinius bruožus.

6. Įvertinti liturginio giedojimo ir jo įtakos tikėjimo sąmoningumo ugdymui x ir y katalikiškų

mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams tyrimo rezultatus.

Empiriniame tyrime keliama hipotezė: liturginis giedojimas daro įtaką tikėjimo

sąmoningumo ugdymui ir yra vienas iš tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių.

Tyrimo metodologinis pagrindas. Pagrindiniai šaltiniai, kuriais remiasi viso darbo

koncepcija yra Katalikų Bažnyčios Katekizmas ir Šventasis Raštas. Liturgijos esmė ir liturginio

giedojimo istorijos kriziniai laikotarpiai išskiriami, remiantis Joseph Ratzinger knyga „Liturgijos

dvasia“. Liturginio giedojimo reikšmė ir bruožai pateikiami pagal Šventųjų apeigų kongregacijos

instrukciją apie muziką šventojoje liturgijoje Musicam sacram ir popiežiaus Pauliaus VI liturginę

konstituciją Sacrosanctum Concilium. Šventosios Dvasios reikšmė liturginiam giedojimui ir

tikėjimo sąmoningumo ugdymui pateikiama, remiantis popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika

Dominum et vivificantem ir Raniero Cantalamessa knyga „Dvasios giesmė“. Religinės

psichologijos įžvalgos tikėjimo sąmoningumo ugdymui pateikiamos, remiantis kunigo ir psichologo

Kęstučio Trimako knyga „Tikint bręsti“.

Numatomi tyrimo metodai:

1. Šaltinių analizė – pirminis darbo metodas, siekiant atsirinkti temą labiausiai atspindinčius

šaltinius ir svarbiausias jų idėjas.

2. Stebėjimo metodas naudojamas siekiant susidaryti šiandieninio liturginio giedojimo

konteksto vaizdą.

9

3. Istoriniu-kritiniu metodu analizuojamas liturginio giedojimo istorinis kontekstas ir jo

šiuolaikinis vertinimas.

4. Hermeneutinis metodas įtakoja Šventojo Rašto naudojimo darbe pagrįstumą.

5. Teorinės sintezės apibendrinimo metodas leidžia įvertinti istorines ir teologines liturginio

giedojimo sąsajas, reikšmę ir bruožus, siekiant atskleisti liturginio giedojimo įtaką tikėjimo

sąmoningumo ugdymui x ir y katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams.

6. Empiriniame kiekybiniame tyrime naudojamas anketinės apklausos metodas, kuriuo

siekiama išsiaiškinti liturginio giedojimo įtaką x ir y katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių

mokinių tikėjimo sąmoningumo ugdymui.

7. Empirinio tyrimo gautų rezultatų analizė. Duomenys apie liturginio giedojimo įtaką x ir y

katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokinių tikėjimo sąmoningumo ugdymui surenkami

programos Microsoft Excel 2010 dokumente, gaunama procentinė rezultatų įvertinimo

išraiška, sudaromos diagramos, padedančios įvertinti rezultatus.

Darbo struktūra: santrauka, summary, sąvokų žodynėlis, įvadas, dvi teorinės dalys, trečia

dalis – empirinis tyrimas, išvados, literatūros ir šaltinių sąrašas, santrumpų sąrašas, priedai.

10

1. LITURGINIO GIEDOJIMO SAMPRATA

1.1. Liturgijos samprata

1.1.1. Liturgijos sąvoka ir pagrindinės formos

Graikų kalboje žodis liturgija (leitourgia) reiškia tarnavimą valstybei, valstybės labui.11

Krikščionys perėmė šią sąvoką įvardindami tarnavimo Dievui šventimą, kuris yra „viešas per

amžius susiklostęs ir oficialiai įtvirtintas krikščionių Dievo garbinimas, atliekamas tam skirtose

vietose ir apimantis bendruomenines pamaldas, apeigas, skaitinius, maldų formules ir giesmes.“12

Katalikų Bažnyčios Katekizmas teigia, jog šiame garbinime „visiškai nesavanaudiška šlovinimo

malda kyla į Dievą; ji šlovina Jį dėl Jo paties, garbina Jį ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad Jis

yra.“ (KBK, 2649)

Taigi, liturgija „negali kilti iš mūsų fantazijos, mūsų pačių kūrybiškumo“,13 kad netaptų

vien savęs patvirtinimu, žmonių turimų talentų demonstravimu, spektakliu ar koncertu. „Liturgija

suponuoja konkretų Priešais Esantįjį“14 – vieną Dievą trijuose Asmenyse, suteikiantį kryptį mūsų

egzistencijai. Dievas Tėvas, „išganymo palaimos šaltinis ir tikslas“ (KBK, 1082) savąja palaima

„mus pripildo savo įsikūnijusiame, mirusiame už mus ir prisikėlusiame Žodyje“. (KBK, 1082)

Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Spiritus et Sponsa pažymi, jog „kiekvienas

liturginis veiksmas „yra ypatingai šventas.“15 Šis šventumas – tai tikinčiuosius jungiantis „tikras,

bendras gyvenimo pagrindas“16 – Jėzus Kristus, kurio „gyvenimas yra mūsų gyvenimas“,17 nes

Jame įkūnyti tapome mistiniu Kristaus kūnu – Bažnyčia. „Tikra jėga valdo šį didelį gyvenimo vienį,

įjungia į jį paskirą žmogų, leidžia jam dalyvauti ir palaiko bendrame gyvenime: tai „Kristaus

Dvasia“, Šventoji Dvasia.“18 Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra liturgijos ašis, jos tikslas ir

šaltinis. Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Spiritus et Sponsa teigia, jog liturgijos

tikslas yra „žmogaus atpirkimas ir tobulas Dievo pašlovinimas.“19

11 Senosios graikų kalbos morfologinis žodynas. Prieiga per internetą: http://sur.ly/o/flf.vu.lt/sfc/AA001290 (Žiūrėta 2017 06 07) 12 Vilimas J. (Sud.). (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p.248 13 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.15 14 Ibid. 15 Jonas Paulius II. (2003). Apaštališkasis laiškas Spiritus et Sponsa, 3. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ap_laiskai/spiritus-et-sponsa.html (Žiūrėta 2017 10 17) 16 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.36 17 Ibid. 18 Ibid. 19 Jonas Paulius II. (2003). Apaštališkasis laiškas Spiritus et Sponsa, 2. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ap_laiskai/spiritus-et-sponsa.html (Žiūrėta 2017 10 17)

11

Žmonių protėvis Adomas turėjo kūriniją „sušaukti į liturgiją – viešą garbinimo aktą.“20

Tačiau jis neįvykdė savo kaip liturgo pareigos, nusigręždamas nuo Dievo – „šioje nuodėmėje glūdi

visų kitų nuodėmių pradžia ir šaknys“.21 Todėl šią Adomo skolą sumokėti atėjo Dievo Sūnus Jėzus

Kristus, atpirkdamas savąja kryžiaus auka, sudabartinama svarbiausioje katalikų liturgijos formoje –

Eucharistijoje, kurią „išeidamas iš šio pasaulio pas Tėvą, Kristus mums paliko“. (KBK, 1419)

Dalyvavimas Eucharistijoje „mūsų širdį padaro panašią į Jo širdį“ (KBK, 1419) – įvyksta žmogaus

pašventinimas. Jėzuitas Robert Taft teigia, jog mes tampame tuo, ką švenčiame, tuo pat metu

dėkodami ir garbindami Dievą.22 Žodis „šventas“ (hebr. qadosh) reiškia „dievybės pripildytas“23 –

visiškai priešingas žmogiškajai plotmei,24 vadinasi, švęsdami Eucharistiją, žmonės tampa

pripildytais Dievo malonėmis per Jėzaus Kristaus atsiųstąją Šventąją Dvasią. Šis šventumo

apsigyvenimas žmoguje priverčia nuščiūti iš baimingos nuostabos, nutilti, būti ištyrintam ir

garbinti.25

Garbinimas yra antroji liturgijos tikslo dalis, Jono Pauliaus II-ojo įvardijama kaip „tobulas

Dievo pašlovinimas“. Todėl yra keliamas klausimas: nuo ko prasideda žmogaus troškimas šlovinti

Dievą? Visa tai, pirmiausia, gimsta ne žmoguje, bet Dieve. Pasaulio „sukūrimo tikslas yra sandora“,

kurią Dievas Tėvas nori sudaryti su žmogumi.26 Ši sandora – tai „Dievo ir žmogaus meilės

istorija“27 – toks santykis, kuriame vyksta „Dievo dovanojimasis žmogui, bet kartu ir žmogaus

atsakas Jam.“ 28 Dievas vienintelis būdamas geras (plg. Mt 19,17) kviečia žmogų mylėti. Todėl

žmogus, atsakydamas į Dievo meilę, garbinimu išreiškia savo meilę, kurio pagrindas „praktiškai

visose religijose yra auka.“29 Tačiau krikščioniškoji auka nesusijusi su kitoms religijoms būdingu

suardymu. Priešingai, tai yra „žmogaus ir kūrinijos suvienijimas su Dievu“30 – tikrosios būties

būdas, išvaduojantis iš žmogiškojo egoizmo vienatvės. Apaštalas Paulius įvardija, koks yra pasaulio

sukūrimo tikslas, aukos ir garbinimo esmė: „kad Dievas būtų viskas visame kame“. (1 Kor 15,28)

Dievo garbinimo liturgija yra pilna gyvų minčių ir gilaus jausmo: čia „verda stiprus, kone

aistringas jausmų gyvenimas“,31 kurį ypatingai atskleidžia psalmės, parodydamos žmogų tokį, koks

jis yra.32 Tačiau liturgijoje šie jausmai įvelkami į santūrų rimtumą, nes ji „kaip visuma nemėgsta

20 Ulevičius B. (2002). Straipsnis „Kosminė liturgija“. Naujasis židinys – aidai, p.254 21 Jonas Paulius II. (1986). Enciklika Dominum et vivificantem, 33. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/dominum-et-vivificantem.html (Žiūrėta 2017 10 17) 22 Taft R. (1993). The liturgy of the Hours in East and West. Collegeville, Minnesota: The Liturgical Press, p.344 23 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.22 24 Ibid. 25 Ibid. 26 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.18-19 27 Ibid. 28 Ibid. 29 Ibid., p.19-20 30 Ibid. 31 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.24-25 32 Ibid., p.31

12

nežabotų jausmų. Joje žioruoja ugnis, bet kaip ugnikalnyje“.33 Toks suvaldytas jausmas liturgiją

daro ne tik gyvo tikėjimo liudijimu, bet ir meno kūriniu, kuris „yra gražus, kai jo vidinė esybė ir

reikšmė visiškai išsakyta jo būtyje“34 – kai jis atspindi tiesą – „teisingą būties sąryšį, vidinio

gyvenimo galiojimą.“35 Taigi, liturgijoje „menas ir tikrovė susivienija antgamtiniame buvime vaiku

Dievo akivaizdoje.“ Meno dėka transcendencija tampa tikrove. „Žaisti Dievo akivaizdoje žaidimą,

meno kūrinį – ne kurti, bet būti, – štai gilioji liturgijos esmė. Tuo paaiškinamas prakilnus gilios

rimtumos ir dieviškosios linksmybės susiliejimas joje. Tik tas, kas rimtai vertina meną ir žaidimą,

supranta, kodėl liturgija taip griežtai ir rūpestingai daugybe taisyklių nustato, kokie turi būti žodžiai,

judesiai, spalvos, drabužiai, indai.“36 Rimtas vertinimas atsiskleidžia per žmogaus dalyvavimą,

kuomet jis būna dabarties akimirkoje, kurią leidžia pripildyti Dievui. „Liturgijoje žmogui, malonės

palaikomam, suteikiama galimybė įkūnyti savo tikrosios esybės prasmę, būti visiškai tokiam, koks

jis turėtų ir norėtų būti pagal savo dieviškąją lemtį: „Dievo vaikas“.37 Ši galimybė išsiskleidžia

įvairiose liturgijos formose.

Naujajame teologijos žodyne teigiama, kad XX amžiaus pradžioje liturgija buvo laikoma

tik tai, kas sankcionuota popiežiaus kaip įstatymų leidžiamosios valdžios ir aprobuota liturginėse

knygose.38 Tačiau netrukus gimęs „liturginio atsinaujinimo sąjūdis“39 su Vatikano II Susirinkimu

konstitucijoje Sacrosanctum Consilium, atsižvelgdamas „į išganymo istorijos sudabartinimą

šventimu bei daugialypius Jėzaus Kristaus esamumo būdus“40, leidžia atsirasti įvairesnėms

liturginėms formoms, „pradedant iškilminga pontifikaline liturgija (kaip kultūrinės atminties

ypatingos išraiškos) ir baigiant komunikacinėmis bei muzikinėmis emocinėmis pamaldomis

šeimoms bei jaunimui ir paprasta namų „liturgija“ (pokalbių, praturtinamų maldos, būreliai; namų

Bažnyčia).“41 Tai grąžina prie Antikos laikų Bažnyčios – pirmųjų krikščionybės amžių, kuomet

buvo gana ryškus charizminis Bažnyčios pobūdis, bet jau kristalizavosi katalikų liturgijos struktūra,

kurios svarbiausios formos – Eucharistija (centrinė visos liturgijos dalis) ir Liturginės valandos

(sudarančios didesnę dienos pamaldų dalį) – susiklostė viduramžiais.42

Liturginės valandos (Dieviškasis Oficijus, Dieviškoji Tarnyba, Valandų liturgija) yra

katalikų ir stačiatikių neeucharistinių liturginių apeigų, išdėstytų tam tikra tvarka nustatytomis

33 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.24-25 34 Ibid., p.76-77 35 Ibid., p.78 36 Ibid., p.70 37 Ibid., p.69 38 Vorgrimler H. (2003). Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, p.316 39 Ibid. 40 Ibid. 41 Ibid. 42 Vilimas J. (Sud.). (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p.248-249

13

valandomis ir sudarančių liturginės paros ciklą, visuma.43 Dievo kulto kongregacijos dekrete

Liturginės valandos įvardijamos kaip „Bažnyčios malda, per kurią šlovinimu, dėkojimu bei

prašymu pašventinamas visas dienos valandų ciklas ir visa žmogaus veikla.“44 Taigi, jų tikslas yra

„dienos pašventinimas“.45 Liturginės valandos „parengia tikinčiuosius vaisingiau švęsti

Eucharistiją, žadina bei palaiko tikėjimo, vilties ir meilės, maldingumo ir aukos dvasią“,46 pripildo

dieną Dievo meilės malonėmis, o svarbiausia, liturginės valandos padeda atlikti Jėzaus mums,

palyginimu apie įkyrią prašytoją, pavestą pareigą: „reikia visuomet melstis ir nepaliauti.“ (Lk 18,1)

Juk paties Jėzaus kasdienė veikla buvo glaudžiai susijusi ir tarsi išauganti iš maldos.47 „Jis paliko

mums Viešpaties maldą kaip pavyzdį, primindavo maldos svarbą, mokė maldoje būti nuolankiems,

budriems, ištvermingiems ir pasitikintiems Tėvo gerumu su tyra intencija ir Dievui derama

pagarba.“48 Nepaliaujama malda leidžia pašvęsti Viešpačiui kiekvieną dienos darbą, santykius ir

nakties poilsį. Įsipareigojimas šiai maldai septynis kartus per parą (Aušrinė, Rytmetinė, Priešpiečio,

Vidudienio, Pavakario, Vakarinė ir Naktinė) ugdo budrumą ir ištvermę. Tačiau svarbiausios yra

Rytmetinė (kuria, pradedama nauja diena yra pašvenčiama Viešpačiui) ir Vakarinė (kurioje

apžvelgiama praėjusi diena ir dėkojama už visas patirtas malones). Ryto ir vakaro malda buvo

pastoviausia ir svarbiausia žydų tautai, o tai iš jų perėmė ankstyvieji krikščionys.49

Katalikų liturgijoje ši praktika susiformavo maždaug VI amžiaus pirmoje pusėje ir yra

aprašyta šventojo Benedikto Nursiečio reguloje,50 tačiau tai nėra tik kunigų ir vienuolių dvasinio

gyvenimo dalis. Viduramžiais Vakaruose išsiskyrė dvi esminės Liturginių valandų tradicijos –

vienuoliškoji ir katedros (Romos), kurios buvo laikomasi miestų katedrose ir parapijų bažnyčiose.51

Todėl „Vatikano II susirinkimo dokumentai šiose apeigose ragina dalyvauti ir pasauliečius“,52 o

galimybė įsigyti psalmynus ir Liturginių valandų transliacijos radijo bangomis leidžia kiekvienam

tikinčiajam savo namuose praktikuoti šią maldos formą, jungiantis su visuotine Bažnyčia.

Liturginių valandų apeigas sudaro psalmių ir antifonų giedojimas, skaitiniai ir

responsorijai, himnai, Evangelijos giesmės, užtarimo malda, „Tėve mūsų“ ir įvairios jungiamosios

43 Vilimas J. (Sud.). (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p.260 44 Dievo kulto kongregacijos dekretas. (1985). In Valandų liturgija. (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011), p.10 45 Paulius VI. (1970). Apaštališkoji konstitucija Laudis canticum, 2. In Valandų liturgija. (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011), p.15 46 Valandų liturgijos bendrieji nuostatai, 12. (1971). In Valandų liturgija. (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011), p.23-96 47 VLBN, 4 48 VLBN, 5 49 Taft R. (1993). The liturgy of the Hours in East and West. Collegeville, Minnesota: The Liturgical Press, p.3 50 Vilimas J. (Sud.). (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p.261 51 Ibid., p.262 52 Ibid., p.265

14

maldos.53 Katalikų Bažnyčios Katekizmas, apibūdindamas tikinčiųjų dalyvavimą Liturginėse

valandose, teigia, jog „Valandų liturgiją švenčiantys tikintieji vienijasi su Kristumi, mūsų

Vyriausiuoju Kunigu, melsdamiesi psalmių žodžiais, apmąstydami Dievo žodį, giedodami ir

laimindami; taip jie prisijungia prie nepaliaujamos ir visa apimančios Kristaus maldos, kuria Jis

šlovina Tėvą ir meldžia Šventosios Dvasios dovanos visam pasauliui.“ (KBK, 1196)

Eucharistijos sąvoka kilusi iš graikiško žodžio eucharistos, kuris reiškia dėkingas. Todėl

Eucharistija (kurios ašis – Švenčiausioji Trejybė), pirmiausia, yra „dėkojimas Tėvui ir Jo

pašlovinimas“, (KBK, 1358) per kurį atsiskleidžia liturgijos tikslo „tobulas Dievo pašlovinimas“

dalis. Kita dalis („žmogaus atpirkimas“) atsiskleidžia per Kristaus ir Jo kūno aukos atminimą.

(KBK, 1358) Galiausiai, visa tai įvyksta Šventosios Dvasios dėka: „Kristaus buvimas čia ir dabar Jo

žodžių ir Jo Dvasios galia.“ (KBK, 1358)

Eucharistija yra „Paskutinės vakarienės ir Kristaus Aukos šventimas, palydimas maldų,

skaitinių ir muzikos (giesmių ir instrumentinių kūrinių)“. 54 Ją sudaro dvi dalys – Žodžio liturgija ir

Aukos liturgija. Eucharistija dar vadinama šventomis Mišiomis (lot. missa – pasiųsta), „nes

liturgija, kurioje vyksta išganymo paslaptis, baigiasi tikinčiųjų pasiuntimu (missio; ite, missa est –

eikite, esate siunčiami), kad jie vykdytų Dievo valią savo kasdieniame gyvenime.“ (KBK, 1332)

Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium pažymima, jog Eucharistija yra „viso

krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“.55 Todėl dalyvavimas joje yra žmogaus tikėjimo

kelionės aukščiausias įprasminimas – Dangaus Karalystės paragavimas jau čia, žemiškajame

gyvenime. „Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra

susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti.“ (KBK, 1324)

Šventųjų Mišių pirmojoje dalyje – Žodžio liturgijoje teologas Raniero Cantalamessa

skatina, pirmiausia, prašyti Šventosios Dvasios nužengimo: „kai rengiamės skaityti Šventąjį Raštą

ar sakyti homiliją, liturgija mums liepia prašyti Viešpaties nuvalyti mūsų širdis ir lūpas, kad

galėtume vertai skelbti Evangeliją. Kodėl kartais nepaprašius: „Visagali Dieve, patepk mano širdį ir

protą, kad su Dvasios švelnumu ir galybe skelbčiau Tavo žodį“?56 Kokia šio nužengimo pasekmė?

„Kartais beveik fiziškai patiriame nusileidžiantį patepimą. Kažkoks graudumas, aiškumas ir

tikrumas vienu akimirksniu užvaldo sielą; dingsta bet koks nervingumas, baimė, drovumas;

patiriame paties Dievo ramybę ir valdžią.“57 Dingsta įvairiausios puikybės apraiškos, trukdančios

53 Vilimas J. (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p.260-261 54 Ibid., p.285 55 Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dokumentai. (1964). Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium, 11. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/lumen-gentium.html (Žiūrėta 2017 10 24) 56 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.182 57 Ibid.

15

augti žmogaus šventumui, todėl nužengusi Šventoji Dvasia pašventina žmogų ir tuomet nebe jis

save byloja, o Viešpats byloja per jį.

Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas. Į vieną kūną mus sujungia Komunija (lot. communio

– bendrystė), nes šiuo ypatingu sakramentu „mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo

Kūno ir savo Kraujo dalininkais“. (KBK, 1331) Komunijos sakramentu žmonės tampa šventais, nes

valgo kūną To, kuris yra šventas: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka

manyje, ir aš jame“. (Jn 6, 56) O „Valgyti“ Jį reiškia Jį garbinti. „Valgyti“ Jį reiškia įsileisti Jį į

save, kad manasis „aš“ būtų perkeistas ir atsivertų didžiajam „mes“,58 idant Jame taptume „viena“.

(Gal 3,17) Per Eucharistiją „realiai dalyvaujame Viešpaties kūne“ ir esame pakylėti „vienytis su Juo

ir tarp savęs“,59 taigi „Eucharistija kuria bendrystę ir bendrystės moko.“60 Vyksta tikinčiųjų

vienijimasis su Kristumi ir tarpusavyje, turint Jį priešakyje.

Ši bendrystė kaip Dievo garbinimas, patiriama per Eucharistinę auką, toliau yra tęsiama ir

stiprinama Liturginėmis valandomis, kurios „ne tik neatmeta kitų Dievo tautos pamaldumo formų,

net laiko jas, ypač Švenčiausiojo sakramento adoraciją ir garbinimą, būtinu šios liturgijos

papildymu.“ (KBK, 1178) Todėl didžiuosiuose miestuose yra bažnyčių, kuriose tikintieji bet kuriuo

paros metu gali dalyvauti Švenčiausiojo sakramento adoracijoje ir taip maldingoje tyloje stiprinti

savo asmeninį ryšį su Dievu, tačiau nepamirštant, jog krikščionis priklauso Bažnyčiai ir be

bendruomeninės maldos patirties jo asmeninė malda yra nevaisinga. „Leistis į Dievo veikimą, kad

patys bendradarbiautume su Dievu, – štai kas liturgijoje turi prasidėti ir paskui už jos ribų

skleistis.“61 Liturgija kreipia į kasdienybę, „į mane mano asmeninėje egzistencijoje.“62 Liturgija

siekiama, kad ji taptų „gyva auka“, suvienyta su Kristaus „auka“ (Rom 12,1)“63 – kad pasisėmę

Dievo meilės iš maldos šaltinių, dalintumėmės ja kasdieniniame gyvenime, artimiausioje aplinkoje.

1.1.2. Aktyvus dalyvavimas liturgijoje

Dalyvavimas (lot. participatio) tapo raktine teologijos sąvoka: siela leidžia kūnui dalyvauti

savo gyvenime jį „įformindama“; dvi asmeninės būtybės gali leisti viena kitai savyje dalyvauti

komunikuodamos (kai dalyvavimo dėka du yra viena ir kartu du), o visuomeniniame gyvenime

pagrįstai reikalaujama visų dalyvavimo – galėjimo dalyvauti priimant sprendimus.64 Jėzuitas Robert

Taft, kalbėdamas apie liturgiją kaip bendrą Bažnyčios ir Kristaus darbą, teigia, jog liturgija yra daug

58 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.70-71 59 LG, 7 60 Jonas Paulius II. (2003). Enciklika Ecclesia de Eucharistia, 40. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/ecclesia-de-eucharistia.html (Žiūrėta 2017 06 07) 61 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.138 62 Ibid., p.44-45 63 Ibid. 64 Vorgrimler H. (2003). Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, p.103

16

daugiau nei asmeninė tikėjimo išraiška, tai yra susirinkimas Kristaus vardu.65 Todėl „motina

Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų ištisai, sąmoningai ir

aktyviai, kaip to reikalauja pačios liturgijos esmė“. (KBK, 1141) Kaip pažymima instrukcijoje

Musicam sacram, aktyvus dalyvavimas „visų pirma turi būti vidinis, t.y. tikintieji turi kreipti savo

mintis į tai, ką patys kalba ar girdi, ir bendradarbiauti su dangaus malone“.66 Popiežius Jonas

Paulius II tai įvardija kaip vidinio maldingumo reikalavimą67.

Vidinis maldingumas prasideda nuo liturginio sąmoningumo, kuris suprantamas ne kaip

„racionalus viso liturgijos turinio suvokimas“,68 bet kaip liturgijos „bendrosios prasmės“

suvokimas, nuo kurio galima pasukti racionalaus konkrečiųjų turinių pažinimo linkme.69 „Bet koks

racionalizmas pirmiausia atsigręžia prieš liturgiją.“70 Taigi, liturgijos „bendroji prasmė“ – reiškia,

švęsti liturgiją malonės palaikomam, Bažnyčios vedamam – tapti gyvu meno kūriniu prieš Dievą,

nieko daugiau nesiekiant, tik būti prieš Dievą ir gyventi.71 „Svarbu pabrėžti, jog būtent tokia, o ne

atvirkštinė pažinimo tvarka yra būdinga autentiškam liturginiam sąmoningumui, tiek

krikščioniškajam sąmoningumui apskritai.“72

Šis buvimas „yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje;

tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais.“ (KBK, 1153) Iš čia kyla aktyvus

dalyvavimas išorine prasme – „gestais ir kūno laikysena, pritarimo šūksniais, atsakymais ir

giedojimu.“73 Šis Susirinkimas nėra spektaklis, kuriame gali atsiribojęs už „ketvirtos sienos“

pasyviai stebėti veiksmą, bet čia reikalingas interaktyvus dalyvavimas, paremtas Dievo ir žmogaus

dialogu: „liturginių apeigų metu visi, tiek patarnautojai, tiek eiliniai tikintieji, atlikdami savo

funkcijas, turi daryti vien tai ir visa tai, kas jiems priklauso pagal apeigų prigimtį ir liturginius

nuostatus.“ (KBK, 1144)

Išorinėms apraiškoms, skirtoms atskleisti ir pabrėžti švenčiamo įvykio didybę, galioja

ypatingi eucharistinę liturgiją reglamentuojantys nuostatai.74 Ant šio pamato išsiplėtojo turtingas

meninis paveldas, kuris orientavosi į krikščioniškąjį slėpinį ir Eucharistijoje tiesiogiai ar netiesiogiai

rado didelį įkvėpimo šaltinį.75 Nors „Bažnyčia visada suteikdavo menininkams daug kūrybinės

65 Taft R. (1993). The liturgy of the Hours in East and West. Collegeville, Minnesota: The Liturgical Press, p.341 66 Šventųjų apeigų kongregacija. (1967). Instrukcija apie muziką šventojoje liturgijoje Musicam sacram, 15. In Katalikų kalendorius – žinynas. (Kaunas – Vilnius: Lietuvos vyskupų konferencijos leidinys, 1983). 67 EdeE, 49 68 Ulevičius B. „Jei nepasidarysite kaip vaikai...“: vaikiškoji pasaulėjauta liturgijoje. (Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2005), p.250 69 Ibid. 70 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.71-72 71 Ibid. 72 Ulevičius B. „Jei nepasidarysite kaip vaikai...“: vaikiškoji pasaulėjauta liturgijoje. (Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2005), p.250 73 MS, 15 74 EdeE, 49 75 Ibid.

17

erdvės“76, bet „sakralinis menas turi išsiskirti gebėjimu tinkamai išreikšti Slėpinį, vadovaudamasis

tuo, kaip jis suvokiamas pilnatviško Bažnyčios tikėjimo, ir kompetentingos valdžios nustatytomis

pastoracinėmis gairėmis.“77

Apibendrinant liturgijos sampratą, galima teigti, jog svarbiausias dalykas joje yra Dievas

Švenčiausioji Trejybė, kuriam teikiama garbė ir kuris mus, žmones, pašventina, atpirkdamas per

Jėzų Kristų. Žmogaus pašventinimas yra patiriamas Eucharistijoje, šventos Komunijos metu,

kuomet, valgant Kristaus kūną, įsileidžiame Dievą ne tik į savo kūną, bet ir į dvasią. Pasibaigus

šventoms Mišioms turime misiją pasaulyje dalintis Eucharistijos vaisiais. Todėl Valandų liturgijos

malda sustiprina ir padeda palaikyti santykį su Dievu visos dienos darbų gausybėje. Tam, kad šie

vaisiai subręstų, reikalingas aktyvus dalyvavimas liturgijoje, kuris toliau bus atsiskleidžiamas per

liturginio giedojimo prizmę.

1.2. Liturginio giedojimo apibrėžtis

1.2.1. Liturginio giedojimo sąvoka

Pagal krikščioniškąją tradiciją, muzika ir giedojimas garbinant Dievą yra „sielai

patrauklus, malonus, vienijantis bendruomenę, ugdantis maldingumą ir teikiantis atgaivą tikėjimo

doktrinos įgarsinimas; giedant ar klausant giedojimo yra lengviau priimti ir įsiminti tikėjimo tiesas,

protą ir širdį nukreipti į dvasinį pasaulį.“78 Popiežius Pijus X laiške Motu proprio Tra le

sollecitudini teigia, jog „bažnytinė muzika yra privilegijuota priemonė, padedanti tikintiesiems

aktyviai dalyvauti šventajame veikime.“79 Todėl liturginis giedojimas tarnauja liturgijos tikslui –

„šlovinti Dievą ir šventinti žmones“.80

„Bažnyčia gana greitai pripažino nepamainomą sakralinės muzikos vaidmenį ir skyrė jai

itin reikšmingą vietą liturgijoje.“81 Toks giedojimas yra ne papuošalas, o integrali jos dalis. Reikia

giedoti liturgiją, o ne giedoti per liturgiją – taip giedoti, kad tikintieji įeitų į patį liturgijos vyksmą, o

ne kažkaip atsietai pasimelstų, pasiduodami emocijų ar minčių vedimui, kaip prisipažino šventasis

Augustinas: „mano kūno malonumas, kurio neturi leistis paralyžiuojama dvasia, dažnai apgauna

mane, kai jausmas lydi protą ne taip, kad kantriai eitų iš paskos, bet, kadangi jo dėka pelnėsi būti 76 EdeE, 49 77 Ibid., 50 78 Vilimas J. (Sud.). (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p.191 79 Pius X. (1903). Tra Le Sollecitudini Instruction on Sacred Music, 1. Prieiga per internetą: https://adoremus.org/1903/11/22/tra-le-sollecitudini/ (Žiūrėta 2017 06 06) 80 Paul VI. (1963). Constitution on the sacred liturgy Sacrosanctum Concilium, 112. Prieiga per internetą: http://www.vatican.va/archive/hist_councils/ii_vatican_council/documents/vat-ii_const_19631204_sacrosanctum-concilium_en.html (Žiūrėta 2017 10 23) 81 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.248

18

prileistas, tik ir stengiasi užbėgti į priekį ir vadovauti. Taigi tokiu būdu nusidedu nepastebėdamas to

ir suprantu tai tik vėliau.“82 Reikia nuolat budėti, kad mintys, suvaldytas jausmas ir visas kūnas

liturgijoje įsijungtų į gyvąją Bažnyčią, dalyvaujančią vykstančiame Kristaus aukos sudabartinime

nekruvinuoju būdu, į daugiasluoksnį vyksmą, reikalaujantį nuolankaus budrumo.

1.2.2. Liturginio giedojimo istorinis horizontas

Katalikų Bažnyčios liturginio giedojimo kontekstas yra neatsiejamas nuo izraelitų tautos,

viso Senojo Testamento istorijos, atvedusios iki Kristaus. Tai yra krikščionybės ištakos, kurias

reikia pažinti kaip pamatą, ant kurio toliau statomas dabartinis liturginio giedojimo pastatas. Joseph

Ratzinger teigia, jog pirmą kartą giedojimas paminimas Biblijoje, kuomet Izraelis pereina

Raudonąją jūrą – beviltiškoje situacijoje patiria Dievo gelbstinčią galią:83 „tada Mozė ir izraelitai

giedojo Viešpačiui“. (Iš 15, 1-21) Išgelbėjimo įvykis šiai tautai tapo pagrindine giedojimo Dievo

akivaizdoje tema.84

Izraelitų karalius Dovydas yra Jėzaus Kristaus provaizdis. „Mesijas“ pažodžiui – „Kristus“

(gr. christos – pateptasis) išganymo istorijoje reiškia „Šventosios Dvasios Pateptasis“.85 Joseph

Ratzinger teigia, kad „Dovydas Šventojoje Dvasioje meldžiasi per tą ir su tuo, kuris turėjo būti jo

sūnus ir kartu buvo paties Dievo Sūnus“86 – taip atsiskleidžia psalmių mesijinė prasmė ir jų

Trejybinis aiškinimas: „Šventoji Dvasia, įkvėpusi Dovydą giedoti ir melstis, leidžia jam kalbėti apie

Kristų, maža to, tapti Kristaus balsu, o ir mes psalmėmis per Kristų Šventojoje Dvasioje kreipiamės

į Tėvą.“87 Toks pneumatologinis ir kartu kristologinis psalmių aiškinimas susijęs ne tik su tekstu,

bet ir su muzika: „būtent Šventoji Dvasia išmoko giedoti iš pradžių Dovydą, o paskui per jį ir Izraelį

bei Bažnyčią.“88 Kompozitorius ir filosofas Leonard B. Meyer teigia, jog „muzikos stiliai egzistuoja

ne kaip nekintantys fiziniai procesai gamtos pasaulyje, bet kaip psichologiniai procesai, giliai

įsitvirtinę kaip klausytojų suvokimo, nuostatų bei reakcijų įpročiai, o klausytojai išmoksta suprasti

konkretų stilių praktikos ir patyrimo dėka.“89 Todėl į Dovydo gyvenimo kontekstą įsikomponavę

skirtingi muzikiniai stiliai tapo penkiais liturginio giedojimo stilių provaizdžiais, kurie „davė

pradžią muzikai ir giesmei Dievui garbinti pamaldose“.90

Pirmasis provaizdis: kaip Dovydas žaisminga ir šviesia muzika ramino karaliaus Sauliaus

įtūžį: „Dovydas imdavo į rankas lyrą ir grodavo. Sauliui būdavo lengviau, ir jis imdavo geriau 82 Augustinas A. (2004). Išpažinimai. Vilnius: Aidai, p.248 83 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.107 84 Ibid., p.108 85 DeV, 15 86 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.110 87 Ibid. 88 Ibid. 89 Meyer L.B. (1997). Straipsnis „Muzikos reikšmė ir informacijos teorija“. In Baltos lankos. (Vilnius: Baltos lankos, 1997), p.208 90 Rubšys A. (1995). Raktas į Senąjį Testamentą 3 dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis, p. 217

19

jaustis, o piktoji dvasia nuo jo atsitraukdavo.“ (1 Sam 16, 23) Šis provaizdis skatina, kad liturginis

giedojimas būtų viltingas, keliantis ir gaivinantis žmones.

Antrasis provaizdis atsiskleidžia, kuomet džiaugsmo ir šlovinimo giesmės skamba

pasitinkant Dovydą, sugrįžtantį iš pergalingų kovų su filistinais, ir grąžinant Sandoros Skrynią į

Jeruzalės miestą: „Dovydas ir visi Izraelio namai šoko Viešpaties akivaizdoje, lydimi giesmių ir

skambių instrumentų: lyrų, arfų, būgnelių su žvangučiais, tarškynių ir cimbolų“ (2 Sam 6, 5) – ne

tik muzika, giesmės, bet ir šokiai dedikuojami Dievo šlovei (kas šiandieninėje liturgijoje atitinka

procesijas), o toks garbinimas visu kūnu reikalauja kiekvieno judesio prasmės suvokimo.

Trečiasis provaizdis – tai didinga elegija, kuria Dovydas išreiškė savąjį skausmą ir pagarbą

žuvusiam karaliui Sauliui ir jo sūnui Jehonatanui: „kaip krito galiūnai ir pražuvo karo ginklai!“ (2

Sam 1,27) Šventajame Rašte elegija dar vadinama rauda:91 „Dovydas užvedė šią raudą dėl Sauliaus

ir jo sūnaus Jehonatano.“ (2 Sam 1, 17). Šis stilius yra Requeim mišių provaizdis, skirtas

atsisveikinimui su mirusiaisiais, jų palydėjimui į Amžinąjį gyvenimą.

Ketvirtasis provaizdis yra padėkos giesmė, kuria Dovydas kreipėsi į Viešpatį „po to, kai

Viešpats buvo išgelbėjęs jį iš visų priešų ir Sauliaus rankų.“ (2 Sam 22, 1-2) Išgelbėjimo tema

skatina izraelitus dėkoti Dievui. Per Jėzaus Kristaus kryžiaus auką įvyksta galutinis Išgelbėjimas,

tačiau jį pripažįsta tik krikščionimis tampantys tikintieji ir dėkoja už Atpirkimą kiekvieną savo

gyvenimo akimirką.

Penktajam provaizdžiui būdinga, kad tikėjimo tradicija priskiria Dovydui atgailos psalmę

„Pasigailėk manęs, Dieve!“ (Ps 50/51) – 51 psalmės antraštėje rašoma: „Dovydo psalmė, atėjus pas

jį pranašui Natanui po jo nusidėjimo su Batšeba.“ (Ps 51) Žmogui reikalingas nuolatinis

priminimas, jog jis yra nuopuolio paveiktas ir nuodėmingas. Todėl atgaila už savo žmogiškąjį

silpnumą yra viena svarbiausių krikščioniškojo tikėjimo sudedamųjų dalių. Atgailos psalmė gali

padėti žmogui gailėtis už padarytas nuodėmes, išardžiusias jo santykį su Dievu.

Taigi, šie penki liturginio giedojimo stilių provaizdžiai įsilieja į psalmyną – poetinį

pasakojimą apie Izraelio – Sandoros bendrijos istoriją su Dievu nuo karaliaus Dovydo amžiaus iki

pat Senojo Testamento užsklandos.92 Katalikų Bažnyčios Katekizmas teigia, jog šiame poetiniame

pasakojime „Dievo žodis tampa žmogaus malda“ (KBK, 2587) – dialogu su Dievu, kuriame

psalmės „atspindi nuostabius Dievo darbus“ (KBK, 2588) ir „psalmininko išgyvenamas žmogiškas

būsenas“, (KBK, 2588) diktuojančias muzikinių stilių skirtingumą. Joseph Ratzinger teigia:

„giedojimas Dievo akivaizdoje gimsta iš bėdos, iš kurios negali išgelbėti jokia žemės galia, todėl

vienintelė priebėga tampa Dievas.“93 Taigi, psalmės yra Mozės giesmės (Iš 15, 1-21) variacijos –

91Rubšys A. (1995). Raktas į Senąjį Testamentą 1 dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis, p.377 92Rubšys A. (1995). Raktas į Senąjį Testamentą 3 dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis, p.211 93Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.110

20

visad pasibaigiančios pasitikėjimo žodžiu. O visas psalmynas tampa krikščioniško liturginio

giedojimo pamatu.

Psalmių visuotinumas pasižymi tuo, jog jos „dažnai randasi iš asmeninių kančios bei

išklausymo patirčių, bet paskui visada įsilieja į bendrą Izraelio maldą ir maitinasi iš bendro Dievo

atliktų darbų pagrindo.“94 Kaip teigia Katalikų Bažnyčios Katekizmas: „psalmės yra Senojo

Testamento maldos viršūnė. Jose jungiasi dvi neatskiriamos sudėtinės dalys: asmeninė ir

bendruomeninė.“ (KBK, 2596) Tačiau Antanas Rubšys knygos „Raktas į Senąjį Testamentą“

trečioje dalyje išryškina tik bendruomeninio psalmių giedojimo matmenį, teigdamas, jog „šis

psalmių skirstymas yra visiškai svetimas Sandoros bendrijos tikėjimui. Pagal jį, pavienis asmuo yra

ryšyje su Dievu kaip Dievo bendrijos – susirinkimo narys. Todėl tik tapdamas Sandoros bendrijos

nariu, pavienis žmogus dalyvauja Sandoros pažade ir įpareigojime.“95 Būti vienišu žmogumi buvo

didžiausia nelaimė, kokią tik galima įsivaizduoti.96 Šiandieninis individualizmas, virstantis vienatve

yra būdingas ir tikinčiais save laikantiems žmonėms, kurie nedalyvauja bendruomeniniame

gyvenime, apsiribodami asmeninės maldos patirtimi.

Psalmynas yra gimstančios Bažnyčios maldynas. „Krikščionių bendruomenės išaugo iš

sinagogos ir kartu su krikščioniškai aiškinamu psalmynu iš jos perėmė ir giedojimo būdą.“97 Tačiau

Kristaus tikėjimas plėtotas kuriant ir naujas giesmes, kurios to meto Bažnyčioje radosi kaip

Šventosios Dvasios dovanos.98 Romėnų rašytojas Plinijus, informuodamas imperatorių apie

krikščionių liturgiją, teigė, kad Kristaus dieviškumo šlovinimas giesme II amžiaus pradžioje

priklausė krikščioniškosios liturgijos šerdžiai.99 Šiam šlovinimui būdinga charizminė improvizacinė

nuostata – „giedoti iš širdies“ Susirinkimo (Ecclesia) viduryje bendruomenės ir Dievo

akivaizdoje.“100 Katalikiškos Palaiminimų bendruomenės įkūrėjo Gerard Croissant žmona Jo

Croissant teigia, jog „visa mums žinoma liturginė raiška yra kilusi iš Jeruzalės Šventovės. Didysis

jos iniciatorius karalius Dovydas pakabino savo arfą prie lango, kad vidurnakčio vėjas judintų jos

stygas. Taip pat ir mūsų sielos yra tarsi Šventosios Dvasios pirštais judinamos arfos. Tad

krikščioniškasis giedojimas yra įkvėptas.“101

Taigi, įprastinę kalbėseną pranokstantis giedojimas, kaip toks, yra pneumatologinis įvykis.

Bažnytinė muzika randasi kaip „charizma“, Dvasios dovana.“102 Giedojimas yra tikrasis kalbėjimas

94 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.109 95 Rubšys A. (1995). Raktas į Senąjį Testamentą 3 dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis, p.214 96 Ibid. 97 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.112 98 Ibid., p.113 99 Ibid. 100 Vilimas J. (Sud.). (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, p.36 101 Croissant J. (2006). Kūnas – grožio šventovė. p.162 102 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.110

21

kalbomis, kylantis iš Dvasios.103 Nors liturgijoje negiedama kalbomis, bet pati širdies malda

„giedant protu“ (plg. 1 Kor 14,15) irgi yra kylanti iš Dvasios. „Kažin ar melodijos išraitymai,

grigališkajame giedojime dažnai einantys po paskutinio skiemens, nėra tartum giedojimas

kalbomis? Gal bent jau buvo tą akimirką, kai išsiveržė iš kompozitoriaus širdies?“104 Taigi, giedant

„patiriamas tikėjimo „blaivus svaigulys“ – svaigulys, nes peržengiamos visos gryno racionalumo

galimybės.“105 Tačiau „blaivus“, „nes Kristus ir Dvasia vienas nuo kito neatsiejami, nes ta svaigi

kalba tramdoma Logos, naujojo racionalumo, kuris, pranokdamas visus žodžius, tarnauja

pirmapradžiam Žodžiui, viso proto pagrindui.“106 Toks giedojimas yra ne tik Šventosios Dvasios

dovana, bet ir gilaus suvokimo, pažinimo sintezė, kuri reikalauja tikėjimo sąmoningumo. Tačiau tai

neapsaugo nuo iššūkių, su kuriais susiduria liturginis giedojimas istorijoje. Joseph Ratzinger, nuolat

vykstančiame įkultūrinimo procese, išskiria tris krikščioniškojo giedojimo krizinius laikotarpius.

Pirmasis laikotarpis buvo gnostinių pagundų krizė, kuriame su graikų kultūra ėmė

skverbtis gnosticizmas, griaunantis krikščionybę iš vidaus. Todėl Laodikėjos Susirinkimo (364 m.)

59 kanonu buvo uždrausta liturgijoje vartoti privačiai sukurtas psalmes ir nekanoninius raštus.107

Vengiant netikusio įkultūrinimo, grįžtama prie grynai vokalinio, iš sinagogos perimto giedojimo.108

Šio laikotarpio vaisius yra grigališkasis choralas, tapęs tradicinio liturginio giedojimo

pavyzdiniu modeliu. Popiežius Grigalius Didysis (540-604 m.) rinkiniu Antiphonarium padėjo

pagrindą bažnytinės muzikos raidai. Jis nebuvo tiesiogiai susijęs su giedojimu, tačiau suvienodino ir

atnaujino liturginius tekstus, tapusius Vakarų bažnytinio giedojimo pagrindu.109 Popiežius Jonas

Paulius II teigia, jog: „grigališkasis giedojimas su savo įkvėpimo kupinomis moduliacijomis

ateinančiais šimtmečiais tapo tipiška melodine Bažnyčios tikėjimo išraiška per šventųjų slėpinių

liturginį šventimą.“110 Grigališkasis giedojimas yra bendrinis pavadinimas, apimantis daug įvairių

atlikimo stilių, žanrų ir giesmių formų (rečitavimas, psalmodija, antifona, himnai, sekvencija,

responsorijos).111 Tai yra Katalikų Bažnyčios vienbalsė liturginė giesmė, be pritarimo112, organiškai

suaugusi su lotynų kalba: jos melodijos išauga iš lotyniško teksto ir jį išskleidžia – tekstas diktuoja

muzikinę interpretaciją ir giedojimo tempą, kuris turi būti panašus į to teksto kalbėjimo tempą.

Grigališkasis giedojimas ir bendrai visas liturginis giedojimas – tai teksto perteikimas, įdedant į jį

prasmę, įvaizdį ir, svarbiausia, širdies maldą. Kaip psalmės, pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo,

103 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.110 104 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.247 105 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.110 106 Ibid. 107 Ibid., p.113 108 Ibid. 109 Siitan T. (2002). Vakarų šalių muzikos istorija. Kaunas: Šviesa, p.32 110 Jonas Paulius II. (1994). Laiškas menininkams, 7. Vilnius: Kultūros barai, 2007, Nr.5 111Siitan T. (2002). Vakarų šalių muzikos istorija. Kaunas: Šviesa, p.31-41 112 Ibid., p.35

22

„gali priminti praeities įvykius, bet tai daro taip paprastai, kad gali būti bet kurio luomo ir bet kurių

laikų žmogaus malda“ (KBK, 2588), taip ir grigališkojo choralo giedojimas, paremtas Šventojo

Rašto tekstais, (dažniausiai psalmėmis), nesensta: „tai – sielos giesmės ir amžinos Šventosios

Dvasios jaunystės liudijimas.“113

Antrasis laikotarpis apėmė besibaigiančių Viduramžių ir prasidedančių Naujųjų laikų

krizes, kuomet Tridento susirinkimas (1545 m.) akcentavo liturginės muzikos teikiamą pirmumą

žodžiui, apribojo instrumentų naudojimą, išaiškino skirtumą tarp pasaulietinės ir sakralinės

muzikos.114 Baroko epochoje virtuoziškumas, puošnaus operinio stiliaus naudojimas atsidurdavo

pirmame plane kaip gebėjimų demonstravimas ir taip ši tuštybė užgoždavo pagrindinį muzikos

liturgijoje tikslą – tarnauti visumai, šlovinančiai Dievą.115 Muzika nebesiplėtodavo iš maldos, bet

lydima kūrybinės laisvės, išvesdavo iš liturgijos, tapdavo savitiksle ir nutolindama liturgiją nuo jos

tikrosios esmės. Bažnytinėje muzikoje ėmė veikti du veiksniai: „menininko laisvė reikalauja vis

daugiau teisių ir liturgijoje“ ir „viena kitą persmelkia bažnytinė ir pasaulietinė muzika“.116

Šio laikotarpio pagrindinis vaisius yra polifoninė muzika. Pirmųjų daugiabalsio bažnytinio

giedojimo pavyzdžių aptikta X amžiaus muzikos teorijos traktatuose.117 Tai tik nuorodos, kaip

giedoti keliais balsais: pirminio daugiabalsiškumo pagrindas – improvizacija.118 Vienintelis

daugiabalsiškumo tipas, žinomas iš X-XII amžiaus yra organumas (grigališkojo choralo lydinčiųjų

balsų giedojimas), kurio žymiausieji kompozitoriai yra Leoninas ir Perotinas.119 XVI amžiuje

aukštą meninį lygį pasiekia klasikinė polifonija, kuri puikiai pritaria grigališkajam choralui. Vienas

žymiausių kūrėjų yra Pierluigi da Palestrina.120 Renesanso epochoje bažnytinėje muzikoje pradėtos

kurti ordinarinės mišių dalys (Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Agnus Dei). Motetai, buvę

bažnytiniais kūriniais, amžiaus pabaigoje jau priklauso pasaulietinei muzikai – skirti politiniams

įvykiams, karalių karūnavimui.121 Popiežius Jonas Paulius II laiške menininkams pamini

pavyzdinius Renesanso ir Baroko epochos bažnytinės muzikos kompozitorius: Claudio Monteverdi,

Tomas Luiso de Victoria, Handel, Bach, Mozart, Shubert, Beethoven, Berlioz, Liszt.122 Todėl jų

kūryba yra klasikinės Bažnytinės muzikos pavyzdžiai, su kuriais susipažinus, galima šiuolaikinė

kūryba, ieškanti šiandieninių sakralinės muzikos sąskambių.

Trečiasis laikotarpis prasidėjo XX amžiaus pradžioje, o jo krizės yra dar radikalesnių

113Croissant J. (2006). Kūnas – grožio šventovė. p.162 114 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.114 115 Ibid., p.115 116 Ibid., p.114 117 Siitan T. (2002). Vakarų šalių muzikos istorija. Kaunas: Šviesa, p.64 118 Ibid. 119 Ibid. 120TraLeS, 4 121Siitan T. (2002). Vakarų šalių muzikos istorija. Kaunas: Šviesa, p.80 122LM, 9

23

dabarties klausimų pradžia. Popiežius Pijus X siekė panaikinti iš liturgijos operinį puošnumą ir

liturginės muzikos matu nustatė – grigališkąjį choralą ir polifoniją (Palestrina).123 Tai yra

pavyzdiniai muzikos stiliai, kurie skiriasi nuo bendros sakralinės muzikos, atliekamos ne liturgijos

metu. Liturgijoje menui „tenka visiškai savita atsakomybė ir kaip tik dėl to iš jo vis iškyla kultūra,

kuri už savo egzistenciją galiausiai turi būti dėkinga kultui.“124 Šio laikotarpio liturginės muzika

kelia tris problemas. Pirmoji problema yra kultūrinė universalizacija, į kurią Bažnyčia turi leistis, jei

nori galutinai pranokti Europos dvasios ribas.125 Keliamas klausimas – kaip įkultūrinimas turėtų

atrodyti musica sacra srityje, kad išliktų krikščionybės tapatybė ir išsiskleistų jos visuotinumas?126

Antroji problema yra elitinė klasikinė muzika, prieinama tik profesionalams – paprastiems

žmonėms nesuprantama ir atitolusi muzika,127 pasižyminti virtuoziškumu, sudėtingumu, emociniu

šaltumu. Tokia muzika neatlieka svarbios funkcijos – vienyti ir jungti bendruomenę. Priešingai, ji

tik išskiria išrinktuosius, o nesuprantančius palieka nuošalėje. Trečioji problema – masių muzika

(popmuzika, gaminama pramoniniu būdu – „banalybės kultas“),128 kuri sumenkina meninę vertę,

paskandina emocijose, atimdama racionalumą. Todėl tokia muzika yra netinkama liturgijai.

Dažnai Bažnyčios muzikai ir teologai kelia klausimą, koks šiandien turėtų būti liturginis

giedojimas? Šį svarbų liturginės muzikos pritaikomąjį darbą būtina atlikti niekuomet neišleidžiant iš

akių neišsakomo Slėpinio, į kurį lygiuotis pašaukta kiekviena karta. „Lobis“ yra per didelis ir per

brangus, kad galėtume rizikuoti jį nuskurdinti ar sugadinti eksperimentais ar praktikomis,

paleistomis į apyvartą pirma jų dėmesingai neperžiūrėjus kompetentingai bažnytinei valdžiai.“129

Katalikų Bažnyčios Katekizmas pateikia Tradicijos perduotą pamatinį sandą: „Kristaus kartojamos

ir Jame išsipildžiusios psalmės yra esminis ir patvarus Jo Bažnyčios maldos elementas. Jos tinka bet

kurio luomo ir bet kurių laikų žmonių maldai.“ (KBK, 2597) Tačiau vien psalmių neužtenka. Kaip

izraelitų tautos pagrindinė giedojimo tema yra išgelbėjimas, taip ir krikščionys Velykų nakties

liturgijoje gieda Mozės „Pergalės giesmę.“ (Iš 15) Tačiau gieda kaip savo giesmę, nes žino, kad ir

juos Dievo galybė išlaisvino tikrajam gyvenimui.130 Juk „Kristus atėjo į pasaulį ne jo teisti ir

smerkti, jis atėjo jo išgelbėti“.131 Krikščionys gieda naują giesmę „Naujojoje Sandoroje“132 ir nors

muzika vystosi sparčiai kaip ir technologijos, kurių dėka ji yra ir kuriama, tačiau nereikėtų bėgti su

jomis, atitrūkus nuo šaknų. Todėl krikščioniškų bendruomenių vyresnieji rūpindamiesi, kaip

123 TraLeS, 4-5 124 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.115 125 Ibid. 126 Ibid. 127 Ibid., p.116 128 Ibid. 129 EdeE, 51 130 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.107 131 DeV, 27 132 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.108

24

išlaikyti teisingą tikėjimą ir teisingą Dievo garbinimą, instrukcijos Tra Le Sollecitudini antrame

skyriuje įvardija tris kriterijus, nusakančius, koks turi būti liturginis giedojimas.

1.2.3. Liturginio giedojimo kriterijai

Pirmasis kriterijus – liturginis giedojimas turi būti šventas. Liturginėje konstitucijoje

Sacrosanctum Concilium teigiama, jog giedojimas bus tuo šventesnis, kuo glaudžiau bus susietas su

liturginiais veiksmais.133 Instrukcija apie muziką šventojoje liturgijoje Musicam sacram praplečia

liturginės konstitucijos reikalavimą: „Bažnyčia liturginėse apeigose nedraudžia nei vienos

šventosios muzikos rūšies, jei tik atitinka pamaldų dvasią bei atskirų jos dalių pobūdį ir nekliudo

kaip reikiant aktyviai dalyvauti žmonėms“.134 Tačiau Joseph Ratzinger teigia, jog „ne kiekvienam

muzikos būdui leistina įkelti koją į krikščionišką liturgiją. Ši iškelia kriterijų: kriterijus yra

Logos“,135 prie kurio veda Šventoji Dvasia, nes tik ji, pasak apaštalo Pauliaus, leidžia mums ištarti

„Jėzus yra Viešpats“. (1 Kor 12,3) „Šventoji Dvasia veda prie Logos, prie muzikos, susijusios su

sursumcorda – širdies pakėlimu.“136 Toks giedojimas neleidžia ištirpti „beformiame svaigulyje ar

gryname jusliškume“,137 o yra „blaivaus svaigulio“ apimtas. Šis kriterijus itin svarbus liturginių

giesmių tekstams, kurie „turi atitikti katalikų tikėjimo mokymą; geriausia juos imti iš Šventojo

Rašto ir liturginių šaltinių“.138

Antrasis kriterijus – liturginis giedojimas turi būti tikros meninės vertės. Maldos išraiškos

grožis ir ženklų (giedojimo, muzikos, žodžių ir veiksmų) harmonija gali būti išraiškinga ir turtinga,

remdamasi turimais kultūros lobiais.139 „Muzikos grožį lemia tai, ar ji atitinka ritminius ir

harmoninius Visatos dėsnius“.140 Pavyzdžiui, kuriant liturgines giesmes, patariama pradėti nuo

grigališkojo choralo ar harmoningo klasikinės polifonijos palikimo pažinimo – nuo patikimo ir

tvirto sakralios muzikos pamato.

Kultūra ir menas atlieka labai svarbų vaidmenį liturgijoje, tačiau visa turi būti dėl Dievo ir

iš Dievo, kad menas nebūtų kuriamas dėl paties meno, nes tuomet jis „virsta eksperimentavimu

savo paties sukurtais pasauliais, tuščiu „kūrybiškumu“, nebesuvokiančiu Creator Spiritus – Dvasios

Kūrėjos. Jis mėgina atlikti savo vaidmenį, bet įstengia gaminti tik tai, kas savavališka ir tuščia,

parodyti žmogui jo kūrybos absurdiškumą.“141 O liturgija juk skirta Dievo Kūrėjo pagarbinimui, To,

kuris yra visos kūrybos šaltinis: „Logos pats yra didysis Menininkas, kuriame pirma glūdi visi meno

133 SC, 112 134 MS, 9 135 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.118 136 Ibid. 137 Ibid. 138 SC, 121 139 plg. SC, 119 140 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p. 118-119 141 Ibid., p.102-103

25

kūriniai – Visatos grožis. Tad giedoti su visa Visata reiškia leistis Logos pėdomis ir prie Jo artintis.

Bet kuris tikras žmogaus menas yra artinimasis prie „Menininko“, prie Kristaus, prie Dvasios

Kūrėjos.“142

Šiam kriterijui neužtenka vien Šventosios Dvasios dovanų ir globos, reikalingas profesinis

tobulėjimas, kad būtų atskleistas per kartų kartas mums Dievo dovanotas ir kūrėjų įgarsintas

muzikinis palikimas. Tam pasiekti, instrukcija Musicam sacram pataria „pirmiausia kviesti tuos,

kurie žinomi kaip geri giedotojai“,143 tačiau visų svarbiausia ir „atmintina, jog tikras pamaldų

iškilmingumas pareina ne tiek nuo įmantresnio giedojimo ar prašmatnesnių ceremonijų, kiek nuo

tinkamo ir maldingo atlikimo visų pamaldų ir kiekvienos jų dalies taip, kaip reikalauja jų turinys.

Nors ir pageidaujama gražesnio giedojimo bei puikesnių ceremonijų, kai yra galimybių tai tinkamai

atlikti, tačiau būtų priešinga tikram pamaldų iškilmingumui, jei tais sumetimais kuris nors pamaldų

elementas būtų išleidžiamas, pakeičiamas ar netinkamai atliekamas.“144

Trečiasis kriterijus – liturginis giedojimas turi būti universalus (bendruomeninis).

Instrukcija Musicam sacram pažymi, jog tam, kad dalyviai darniai įsigyventų į liturgijos vyksmą,

privalu tinkamai sujungti šventų dalykų prasmę su tautos dvasia, tradicijomis ir įgimtomis

savybėmis. Todėl asmenys, atsakingi už liturgiją turi tam rimtai ruoštis: „turi pakankamai pažinti

tiek Liturgiją ir Bažnyčios muzikinę tradiciją, tiek ir tos tautos, kurios naudai darbuojasi, kalbą,

liaudies giedojimą, jos būdo savybes.“145 Liturginė konstitucija Sacrosanctum Concilium pataria

„sumaniai remti religinį liaudies giedojimą, kad ir pamaldų bei švenčių proga, ir pačiose liturginėse

apeigose“, laikantis bažnytinių nurodymų, „galėtų skambėti tikinčiųjų balsai“.146 Taigi,

bendruomeniškumas pilnai išsiskleidžia tikintiesiems aktyviai dalyvaujant, o ypač, giedant

liturgijoje.

1.2.4. Liturginis giedojimas – svarbi aktyvaus dalyvavimo dalis

Aktyvų dalyvavimą Valandų liturgijoje apibūdina Katalikų Bažnyčios katekizmas

teigdamas, jog Valandų liturgiją reikia švęsti ne tik lūpomis, bet ir pamaldžia širdimi. (KBK, 1176)

O liturginė konstitucija Sacrosanctum Concilium ragina „geriau pažinti liturgiją ir Šventąjį Raštą,

ypač psalmes“.147 Šventimas „pamaldžia širdimi“ atitinka vidinį dalyvavimą liturgijoje, o šventimas

lūpomis – išorinį, tačiau aktyvumas apima ir vidinį ir išorinį dalyvavimą. Liturginių valandų

giedojimas „ženklina glaudesnę Dievą garbinančių širdžių vienybę“148 ir sudaro galimybę semtis

142 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.120 143 MS, 8 144 Ibid., 11 145 Ibid., 61 146 SC, 118 147 Ibid., 90 148 MS, 37

26

„gausesnių turtų savo dvasiniam gyvenimui puoselėti“.149 Todėl instrukcijoje Musicam sacram

pažymima, jog yra „pageidaujama deramai mokyti bei raginti tikinčiuosius sekmadieniais ir

šventėmis bendruomeniškai atlikti kurias nors dieviškojo oficiumo dalis, pvz., Vakarinę ar kitas

valandas pagal vietos ir bendruomenės papročius. Apskritai tikintieji, ypač prasilavinusieji, tebūna

atitinkamai mokomi, skatinami vartoti savo maldose psalmes, suprantamas jų krikščioniška prasme;

taip jie pamažu pasirengs platesniu mastu skonėtis ir naudotis viešąja Bažnyčios malda.“150 Taigi,

tai praplės ir pagilins tikinčiųjų asmeninės maldos gyvenimą, kuris yra neatsiejamas nuo visuotinės

Bažnyčios liturginės maldos.

Valandų liturgijos bendrieji nuostatai pažymi, jog „labai svarbu, kad šventimas nebūtų per

daug nuobodus, sudėtingas ar tik formaliai atliekamas, bet atitiktų tikrąją dalyko esmę. Jis turi

skatinti Bažnyčios autentiškos maldos troškimą ir suteikti malonumą garbinant Dievą.“151 Čia

kalbama ne apie šventojo Augustino apibūdinamą malonumą dėl paties malonumo, bet išganingumu

persmelktą Dievo malonės veikimą giedant. „Į Valandų liturgiją reikia žvelgti ne vien kaip į gražią

praeities vertybę, kurią reikėtų beveik nekintamą išsaugoti dėl išskirtinio žavesio. Negana to, ji gali

naujai atgimti, įgauti naują prasmę ir tapti gyvos bendruomenės ženklu“152 Taigi, šis dokumentas

pabrėžia, jog Liturginės valandos yra skirtos ne tik vienuoliams ir kunigams, bet kiekvienam

tikinčiajam. Todėl Valandų liturgijos giedojimas parapijose, brandinančiose bendruomeninį

tikėjimą, galėtų būti stiprus bendrystės su Dievu patyrimas, vedantis į gilesnį tarpusavio pajautimą.

Giedojimo svarba Valandų liturgijoje pasižymi tuo, jog „Bažnyčia jau dabar mėgaujasi

dangiškąja šlovės giesme, nepaliaujamai skambančia priešais Dievo ir Avinėlio sostą, kaip rašoma

Apreiškimo Jonui knygoje.“153 Taigi, keliaujančios Bažnyčios vienybė su Dangaus Bažnyčia

įgyvendinama, kai „bendrai džiaugdamiesi švenčiame dieviškosios didybės šlovę.“154 Toks

kosmologinis giedojimo aspektas, praplečia įprastinio meno suvokimą. Valandų liturgiją giedoti (o

ne skaityti), yra skatintina, nes „daugelis Dievo tarnybos dalių yra lyrinio pobūdžio, todėl jų tikroji

vertė išryškėja jas giedant, ypač psalmes, giesmes, himnus ir atliepus.“155 Tačiau „giedojimas

Valandų liturgijoje neturėtų būti traktuojamas kaip vien išorinė maldos puošmena. Jis skatina sielą

iš pačių gelmių melsti ir garbinti Dievą, atskleidžia krikščioniškojo kulto bendruomeninę reikšmę ir

prigimtį“156 – tokia stipri yra muzikos įtaka žmogaus vidinio pasaulio raiškai. Pabrėžtina, kad

„giedama Valandų liturgija būtų atliekama teisingai ir pasižymėtų autentiškais bruožais bei

149 MS, 40 150 Ibid., 39 151 VLBN, 279 152 Ibid., 273 153 Ibid., 16 154 Ibid. 155 Ibid., 269 156 Ibid., 270

27

grožiu“.157 Jos autentiškumą diktuoja psalmių, himnų per amžius susiklosčiusi giedojimo tradicijos

specifika.

„Pagal žydų ir krikščionių tradiciją psalmės glaudžiai susijusios su muzika. Iš tiesų daugelį

psalmių visapusiškai suvokti padeda jų giedojimas arba bent žvilgsnis poezijos ir muzikos

požiūriu.“158 Psalmės yra šlovinimo poezija, o ne skaitiniai ar prozinės maldos. Kartais psalmės gali

būti recituojamos kaip skaitiniai, tačiau pagal literatūros formą ir stilių hebrajiškai jos vadinamos

Tehillim – „šlovės giesmėmis“, graikiškai psalmoi – „giesmėmis, palydimomis styginio

instrumento.“159 Visoms psalmėms būdinga ypatybė, kurios reikia paisyti – tai „savitai atliekamas

jų giedojimas“,160 naudojant įvairius būdus, atskleidžiančius jų grožį ir dvasinę prasmę.161

Giedojimo būdo pasirinkimas priklauso nuo kiekvienos psalmės literatūrinių ypatybių arba ilgumo,

nuo vartojamos kalbos ir prasmės.162 Grigališkojo choralo melodijos yra pavyzdiniai giedojimo

modeliai, tačiau galima naudoti ir kitas melodijas. Psalmių tekstas ne tik paliečia tikinčiųjų mintis,

bet ir siekia išjudinti širdis.163 Todėl „kas gieda psalmes, stengdamasis jas suprasti ir apmąstyti

eilutę po eilutės, tas savo širdyje visada pasirengęs atsakyti Dievui taip, kaip nori Šventoji Dvasia.

Įkvėpusi psalmininką, ji pasiliks ir tuose, kurie pasirengę priimti jos teikiamą malonę.“164 Kiekviena

psalmė turi savitą prasmę ir istorinę kilmę, kurios reikia paisyti suteikiant reikšmę savo gyvenimui

ir tikėjimui.

Valandų liturgijos bendruosiuose nuostatuose teigiama, jog „Dievo didybei skirtas psalmių

giedojimas turėtų būti džiaugsmingos dvasios ir mylinčios širdies išraiška, kaip ir dera pašvęstajai

poezijai bei dieviškajai giesmei, labiausiai atitinkančioms Dievo vaikų laisvę.“165 Tačiau ne visada

žmogaus jausmai atitinka psalmėmis išreiškiamus jausmus, pavyzdžiui, „kai šlovinimo psalmę turi

kalbėti nuliūdęs ir vargų spaudžiamas žmogus arba, priešingai, džiaugsmo kupinas žmogus –

kančios psalmę“,166 tuomet jis gali ieškoti priežasties atitinkamam jausmui, nukreipiant mintis nuo

savęs į kitą žmogų, kaip tokiais atvejais ragina apaštalai: „džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite

su verkiančiais“. (Rom 12,15) Tai yra puikus pavyzdys vienijimosi su kenčiančiaisiais ir

džiūgavimo su tais, kuriems gerai sekasi.

Visas aktyvaus dalyvavimo Valandų liturgijoje turinys privalo sietis su aktyviu dalyvavimu

svarbiausioje liturginėje formoje – Eucharistijoje. Todėl vienas garsiausių XX amžiaus pradžios

vokiečių teologų Romano Guardini teigia, jog visi esantieji turi gyvai dalyvauti Eucharistijoje: „jei

157 VLBN, 270 158 Ibid., 278 159 Ibid., 103 160 Ibid. 161 Ibid., 121 162 Ibid. 163 Ibid., 103 164 Ibid., 104 165 Ibid. 166 Ibid., 108

28

susirinkusiesiems reikėtų, pavyzdžiui, tik klausyti, kaip vienas kalba, tai sielos aktyvumas labai

greitai apmirtų.“167 Dalyvavimui gyvybės teikia ne tik Šventoji Dvasia, bet ir liturginis giedojimas –

„visų bendrų pamaldumo praktikų pavyzdys yra bažnytinė choro malda.“168 Jai yra „būtina neskuba,

duodanti dvasiai laiko pasinerti į apmąstymus, taip pat ypatingas dvasinis pasirengimas, padedantis

atverti minčių lobius“.169 Tačiau giedojimas nėra tik choro reikalas. Nors kartais, iškilmingesnėmis

progomis, choras gali atlikti sudėtingesnius kūrinius, „ypač jei tikintieji dar nepakankamai išmokyti

arba jei vartojamos daugiabalsės muzikinės kompozicijos.170 Svarbiausia yra tai, jog giedojimu

choras turi padėti bendruomenei išreikšti giliausius jausmus ir kelti tikinčiųjų širdis į Dievą,

skambant sudėtingesnėms kompozicijoms. Instrukcija Musicam sacram pažymi, jog „šventose

apeigose nėra nieko iškilmingesnio nei malonesnio kaip tai, kad visi susirinkusieji savo tikėjimą ir

maldingumą išreiškia giedojimu. Todėl visų žmonių aktyvus dalyvavimas, pasireiškiantis

giedojimu, rūpestingai tebūna puoselėjamas“.171 Tam yra reikalinga tinkama katechezė ir pratybos,

kuriomis žmonės būtų palaipsniui pratinami kuo pilniau atlikti jiems priklausančias apeigų dalis.172

Giedojimo šventose Mišiose pagrindinis principas – santūrumas (suvaldytas jausmas). Taip

pat „reikia atsižvelgti į kiekvienos dalies ir kiekvieno giedojimo prasmę bei savitą pobūdį. Tam

pasiekti ypač privalu iš tikrųjų giedoti tuos dalykus, kurie savo pobūdžiu reikalauja giedojimo, ir

giedoti tokiu būdu bei ta forma, kurios reikalauja jų savitumas.“173 Reikia žiūrėti, kad žmonės

nebūtų išskirti iš jiems priklausančių dalių“,174 pavyzdžiui, savarankiškos šventų Mišių dalys

(Kyrie, Sanctus, Agnus Dei) yra įtraukiančios ir skirtos giedoti visiems. O palydinčios (Introitas,

atnašų procesija, Komunija) – nebūtinai. Toliau pateikiamas pagrindinių Eucharistijos šventimo

dalių giedojimo specifika.

Dalyvavimas pirmoje šventų Mišių dalyje (Žodžio liturgijoje) yra „skirtinas nuo tikrojo

sakramentinio šventimo.“175 Žodžio liturgijoje svarbiausia yra klausyti, priimti ir apmąstyti

perteikiamą Dievo Žodį. Apmąstymui padeda meditacinė psalmių paskirtis, leidžianti įsigilinti į

prieš tai buvusį skaitinį. Atliepiamoji psalmė nėra parodomasis numeris ar reklaminė pertrauka. Tai

yra integrali Žodžio liturgijos dalis, turinti įsilieti į bendrą visumą ir netrikdyti tikinčiųjų netinkamu

atlikimu. „Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams jį suprasti

priklausomai nuo jų širdžių pasirengimo.“ (KBK, 1101) Širdis parengti galima pradedant nuo tylaus

susikaupimo ir nuolankaus atsidavimo Šventosios Dvasios veikimui.

167 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.29 168 Ibid. 169 Ibid. 170 MS, 16 171 Ibid. 172 Ibid. 173 Ibid., 6 174 Ibid., 16 175 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.137

29

Po Žodžio liturgijos prasideda Aukos liturgija. Čia vyrauja išraiškingoji kalba, kuri

„panašiai, kaip įsikūnijęs Logos, turi ne tik leksiškai perduoti vienaprasmišką, nesunkiai suprantamą

konceptualų turinį, bet ir daugybę neregimų realijų, prasmių ir kokybių“.176 Tokia kalba pasižymi

išraiškingomis priemonėmis – savitu ritmu, dinamika, sukuriama atmosfera. „Išraiškingoji kalba,

nepriklausomai nuo to, ar yra klausytojui konceptualiai suprantama, gali veiksmingai komunikuoti

tokias ypatybes kaip archajiškumas, paslaptingumas, šventybiškumas, viršlaikiškumas,

kosmiškumas, vieningumas, iškilmingumas“.177 Kadangi „Liturgijoje viskas dalyvauja

dievažmogiškoje Kristaus prigimtyje, taigi yra kristiška. Vadinasi, liturginė kalba taip pat yra

unikali kristiška tikrovė, veikianti kristišku būdu“,178 todėl, galima teigti, jog ir liturginis

giedojimas, kaip išraiškingosios liturginės kalbos priemonė, yra kristiškas (kristocentriškas).

„Apeigų šerdis ir kulminacija yra Eucharistijos malda – dėkojimo ir konsekracijos [perkeitimo]

malda: dėkojimo giesmėje (prefacijoje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už

visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventimą. Visa bendruomenė tada įsijungia į

nepaliaujamą šlovinimo giesmę, kurią triskart Šventam Dievui gieda Bažnyčia, angelai ir visi

šventieji“ (KBK, 1352) – kartu gieda visa kūrinija. „Atėjus tikrajam momentui – oratio, veikla

apskritai turėtų liautis. Ir išryškėti, jog tik oratio yra tikrasis momentas, ir jis svarbus tik todėl, kad

suteikia erdvę Dievo actio. Kas tą suvokia, nesunkiai supranta, kad dabar būtina ne stebėti kunigą,

bet išvien žvelgti į Viešpatį ir eiti Jo link.“179 Tai susitikimo su gyvuoju Dievu pripildytas laikas,

kuriame mūsų maldą pakeičia Dievo veikimas.

Šventojoje Komunijoje vykstančio vienijimosi metu atsidengia dar vienas giedojimo

Eucharistijoje bruožas – meilė Viešpačiui. Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė: „Kristaus ir

Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį.“ (KBK, 796)

Išganytojas yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Bažnyčia yra tyra nekaltojo Avinėlio

Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią atidavė save, (KBK, 796) „kad ją pašventintų“. (Ef 5,

26) Todėl Komunijos metu giedamos kristocentriškos giesmės. „Krikščionys suprato, kad

Eucharistija yra Jaunikio buvimas čia ir dabar ir todėl Dievo vestuvių šventės nuovoka. Juk

Eucharistijoje susivienijama taip, kaip vyras ir moteris susivienija santuokoje: kaip jie tampa vienu

kūnu, taip visi mes Komunijoje tampame „viena dvasia“, viena visuma su Juo.“180 Todėl bažnytinio

choro dalyviai privalo turėti galimybę ne tik giedoti šventos Komunijos metu, bet ir ją priimti.

Labai svarbus aktyvaus ir gyvo dalyvavimo Eucharistijoje momentas yra šventoji tyla. „Jos

metu tikintieji nėra pašaliniai, nebylūs liturginės funkcijos stebėtojai; jie dalyvauja švenčiamoje

176 Ulevičius B. „Jei nepasidarysite kaip vaikai...“: vaikiškoji pasaulėjauta liturgijoje. (Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2005), p.243 177 Ibid., p.244 178 Ibid., p.237 179 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.137-138 180 Ibid., p.111-112

30

paslaptyje vidiniais nusiteikimais, kylančiais iš Dievo žodžio, iš giesmių bei maldų ir iš dvasinės

vienybės su kunigu, skaitančiu jam pavestas maldas.“181 Tik tyloje galime išgirsti, ką mums

Viešpats nori pasakyti.

Apibendrinant liturginio giedojimo sampratą, apimančią turtingą istorinį paveldą,

liturginius reikalavimus ir giedojimo kriterijus, galima teigti, jog svarbiausias jo tikslas (būti

liturgijos tarnu) įsilieja į kosminį šlovinimą, skirtą Dievui Kūrėjui (visos kūrybos šaltiniui), kuriame

dalyvauja ne tik žemiškoji keliaujanti Bažnyčia, bet ir Dangiškoji Bažnyčia – visi šventieji ir

angelai. Todėl, galima teigti, jog žmogaus sąlytis su menu, jo kultūrinis augimas yra neatsiejama

tikėjimo sąmoningumo ugdymo dalis, padedanti atverti tokias gelmes, kurių racionalus protas

nepajėgus aprėpti. Kaip susitelkti į savo vidų, į širdį, kurioje laukia Dievas, kad liturgijoje nebūtų

koncentruojamasi vien tik į išorinę ritualinę išraišką, bus nagrinėjama kitame skyriuje. Nes

dalyvavimas liturgijoje duos vaisių tik tuomet, kai tikintysis dalyvaus joje ne tik sąmoningai, bet ir

aktyviai, kai liturginė patirtis įprasmins jo turimą racionalųjį supratimą ir paskatins ką nors

gyvenime keisti.

181 MS, 17

31

2. TIKĖJIMO SĄMONINGUMO UGDYMO VEIKSNIAI IR JŲ BRUOŽAI

2.1. Pagrindiniai tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksniai

2.1.1. Tikėjimo sąmoningumo vystymasis ir ugdymas

Katalikų Bažnyčios Katekizmas teigia: „tikėjimas pirmiausia yra asmeniškas žmogaus

ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai.“

(KBK, 150) Kadangi Dievas – Švenčiausioji Trejybė – kuriame vyksta nuolatiniai meilės mainai,

„sukūrė žmogų pagal savo paveikslą“, (Pr. 1, 27) todėl žmogus „yra sukurtas bendrystei (lot.

communio), jo laimė yra, pirmiausia, bendrystėje su Dievu ir toliau seka – bendrystė su kitais

žmonėmis, su kūrinija.182 Popiežius Pranciškus enciklikoje Lumen fidei teigia, jog „krikščioniškasis

tikėjimas yra tikėjimas tobula meile, jos veiksminga galia, jos gebėjimu perkeisti pasaulį ir apšviesti

laiką.“183

Bendrasis katechezės vadovas pažymi, jog bendrystė „išreiškia visuotinės Bažnyčios ir

dalinių Bažnyčių, sudarančių aptariamąją krikščionių bendruomenę, gilųjį branduolį.“184 Ta

bendruomenė priartėja ir regimai reiškiasi tiesioginių krikščioniškųjų bendruomenių, kuriose

krikščionys gimsta, lavinasi ir gyvena (šeima, parapija, katalikiškoji mokykla, krikščioniškieji

sąjūdžiai ir organizacijos, bazinės bažnytinės bendruomenės), turtinga įvairove.185 Socialinis

mąstytojas Zygmunt Bauman teigia, jog šiandien, norint atkurti prarastą saugumo jausmą, atstatyti

pasitikėjimą ir „padaryti įmanomą prasmingą bendravimą su kitais“, yra būtina domėtis savo

šaknimis, iš kur atėjome, kur esame ir į kur keliaujame.186 Kuomet žmogus ima ieškoti atsakymų į

gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus, domisi savo šaknimis, tuomet tradicijos perduotas tikėjimas

susiduria su galimybe tapti sąmoningu.

Siekiant su kuo nors užmegzti ryšį, reikalingas susitikimas ir susipažinimas. Susitikimas su

Dievu, kuris vyksta per kiekvieną religinį veiksmą (nes kiekvienas jų yra skirtas Dievui), yra būtina

sąlyga ir to negali atstoti pasakojimas apie Jį.187 Todėl, turime išsiaiškinti, kaip tikintis žmogus

suvokia Dievą, su kuriuo susitinka? Kunigas ir psichologas Kęstutis Trimakas įvardija tris

182 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.17 183 Popiežius Pranciškus. (2013). Enciklika Lumen Fidei, 15. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba 184 Dvasininkijos kongregacija. (1997). Bendrasis katechezės vadovas, 253. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vadovai/bendrasis-katechezes-vadovas.html (Žiūrėta 2017 12 17) 185 Ibid. 186 Bauman Z. (2015). Kultūra takiojoje modernybėje. Vilnius: Apostrofa, p.100 187 Maceina A. (1975). Religijos filosofija, I dalis Religijos Dievas, p.142. Prieiga per internetą: http://maceina.lt/pdf/religijosfilosofija.pdf (Žiūrėta 2017 12 19)

32

dinamiškas Dievo sąvokas,188 kurios tikėjimo vystymosi procese išreiškia žmogaus santykį su

Dievu. Pirmoji sąvoka – tolimas ir abejingas Dievas – kuomet Dievas suvokiamas kaip asmuo,

tačiau toks, kuriam žmogus visai nerūpi, ir kuris žmogui neįdomus. Tikima, kad Jis yra, bet tik tiek.

Antroji sąvoka – griežtas ir baudžiantis Dievas – būdinga kenčiantiems įvairiausius vargus

žmonėms, kurie mano, jog tai yra jiems skirtos bausmės. Matydami pasaulyje vykstančias nelaimes,

jie dar labiau kaltina Dievą. Trečioji sąvoka – artimas, rūpestingas, teisingas ir mylintis Dievas –

taip suvokiant Dievą, galima užmegzti asmeninį santykį su Juo. Ši sąvoka „reprezentuoja Dievą

kaip Idealą, vertą garbės ir pokalbio“.189 Tai egzistencinis pokalbis, vykstantis „daugiau patirtimi,

išgyvenimais, negu žodžiais: Esantysis liudija žmogui apie save ir savo rūpinimąsi per išgyvenimus,

o žmogus, nors ir išreiškia savo norus bei prašymus malda, bet Esančiajam reikšmingiau atsako

atsiliepiančiaisiais išgyvenimais, kaip pritarimais Jo valiai, egzistenciniais apsisprendimais ir iš jų

plaukiančiais veiksmais ir darbais“.190 Žmogus pats būdamas apdovanotas gėriu, apdovanoja juo

kitus. Toks tikėjimas neapsiriboja žemiškuoju gyvenimu, bet turi kūrybinę galią viršyti save. Tai yra

tokia „galia su Esančiuoju kurti save ir pasiekti brandos viršūnę. O atsistojus šio gyvenimo

baigmėje, su viltimi, pasitikėjimu ir nauja nuojauta žvelgti, kas laukia Anapus.“191 Ši eschatologinė

viltis yra „gautinio išsipildymo Dieve viltis, amžinosios Karalystės viltis, įgyvendinama

dalyvavimu Trejybės gyvenime“.192

Kęstutis Trimakas tikėjimo vystymąsi įvardija kaip brendimo laiptus, „kuriais asmuo kopia

Dievo link“.193 Jis teigia, jog „stebint tikinčiųjų patirtį aiškėja, kad tikėjimas įvairuoja: vienų

vystosi, kitų lieka toks pat, trečių nyksta, net miršta. Vystosi ir bręsta tikėjimas tų, kurie tiki

sąmoningai”194 – jie yra pakeliui į šventumą, į kurį pakviestas kiekvienas žmogus.

Žemutiniai laiptai – dar kitaip vadinami žemutinėmis tikėjimo stadijomis, kur yra tie

žmonės, „kurie tesugeba pasyviai priimti jį iš kitų.“195 Apsistojus ant šių laiptų, tikėjimas gali išlikti

toks pat – negyvybingas, sunykti ar visai numirti. Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams

„Pastoracinė katechezė“ pateikia žemutinių tikėjimo stadijų pavyzdžius, būdingus XXI amžiaus

katalikybei, paveiktai sekuliarizuoto pasaulio. Tai „tradiciniai“ katalikai, kurie save tokiais laiko

vien iš pagarbos tradicijai, menkai domisi tikėjimu ir apsiriboja formaliu dalyvavimu šventose

188 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.267-278 189 Ibid., p.278 190 Ibid., p.371 191 Ibid., p.372 192 DeV, 66 193 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.23 194 Ibid., p.322 195 Ibid., p.131

33

Mišiose 1-2 kartus per metus.196 Antra stadija yra „paprotiniai“ katalikai, kurie išlaiko tik kai

kuriuos išorinius katalikiškumo elementus (pavyzdžiui, Kūčių vakarienę), bet praranda

„tradiciniams“ vis dar būdingą katalikiškų pažiūrų ir praktikų laikymąsi. Katalikybė lieka tik

papročiu, kultūros dalimi.197 Trečia stadija yra „prietariniai“ katalikai, ieškantys kitų būdų

patenkinti dvasinio gyvenimo alkį – įvairiuose plintančiuose pagoniškuose ir sinkretiniuose

pseudodvasingumuose, pavyzdžiui, New Age, horoskopuose, būrimo salonuose.198 Ši stadija,

galimai, yra realiausia žmogui surasti gyvąjį Dievą, nes jis intensyviai ieško. Neapsistojus ant

žemutinių Dievo atpažinimo laiptų, o žengiant aukštyn, žmogus ima atpažinti Dievo veikimą savo

gyvenime.

Viduriniai (tarpiniai) laiptai – tai sąmoningo tikėjimo ugdymo etapas, kuriame

„asmeniškiau ir brandžiau tiki tie, kurie jį pasisavina sąmoningai apsvarstydami ar iš įvairių kampų

gilindamiesi į tikrovės paslaptį.“199 Vatikano II susirinkimo dekretas Christus Dominus pažymi, jog

tikėjimas turi tapti sąmoningu (protu apsvarstytu), gyvu (širdimi patiriamu) ir veikliu (valios

apsisprendimu paremtu).200

Viršutinius laiptus (pasišventimo Dievui) pasiekia nedaugelis: „tie, kurie tikėjimo nušviesti

atradę savo pašaukimą, juo gyvena dalydamiesi su kitais iš Aukščiausiojo Gėrio sklindančia vizija ir

galia, keičiančia aplinkinius žmones ir permainos reikalingą visuomenės struktūrą.“201 Jie vis labiau

atsiliepdami į Dievo kvietimą aukoja Jam savo gyvenimą.

Kęstutis Trimakas, remdamasis H.C.Ruemke brendimo teorija, teigia, kad tikėjimas – tai

žmogaus vidinis atsakas jo pokalbyje su Dievu,202 kuris apima pažinimą ir atsiliepimą. Pažinimas

Katalikų Bažnyčios Katekizmo tikėjimo apibrėžime įvardijamas kaip „asmeniškas žmogaus ryšys

su Dievu“, (KBK, 150) logiškai einantis anksčiau meilės.203 Tačiau vien savo jėgomis pažinti

negalime, Dievas pirmas mus pakviečia sukurdamas: „pirmoji akimirka, kai Dievas sutinka žmogų,

reiškia ir pirmąją žmogaus buvimo akimirką“.204 Tik susitikus, susipažinus galima pamilti. Šio

susitikimo pasekmė yra pirminis atsivertimas (gr. metanoia – atgaila, atsivertimas) – atsiliepimas į

Dievo kvietimą įtikėjimu, kuris yra „centrinės Evangelijos žinios (kerigmos) priėmimas ir

196 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.37 197 Ibid., p.38-39 198 Ibid., p.40 199 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.131 200 Visuotinio Vatikano II susirinkimo dokumentai. (1965). Dekretas Christus Dominus, 14. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/christus-dominus.html (Žiūrėta 2017 11 09) 201 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.131 202 Ibid., p.22 203 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.412 204 Maceina A. (1975). Religijos filosofija, I dalis Religijos Dievas, p.143. Prieiga per internetą: http://maceina.lt/pdf/religijosfilosofija.pdf (Žiūrėta 2017 12 19)

34

asmeniškas atsidavimas Jėzui Kristui.“205 Visa tai kyla iš širdies – „giliausios žmogiškojo asmens

šerdies, ir įtraukia visą asmenį.“206 Pirmiausia, atsivertimui yra „reikalingas nuodėmės

suvokimas“,207 o toliau asmuo trokšta asmeniškai ir vis giliau pažinti Dievą: „susitikdamas su

Jėzumi ir prisirišdamas prie jo, žmogus jaučia, jog patenkinami jo giliausi troškimai; jis atranda tai,

ko visada ieškojo, ir atranda apsčiai“208 – taigi, šis gilesnis pažinimas tampa viso gyvenimo procesu.

Atsiliepimą Katalikų bažnyčios katekizmo tikėjimo apibrėžimas įvardija kaip laisvą

pritarimą „visai Dievo apreikštai tiesai“. (KBK, 150) Įvykus pirminiam atsivertimui, seka nuolatinis

atsivertimas, trunkantis visą gyvenimą: „vis labiau atsižadant moralinio blogio, egoizmo, vis labiau

įsigali Dievo geris, vis stiprėja pasiryžimas Jam pasišvęsti.”209 Tuomet tikėjimas bręsta ir yra

reikalingas ugdymo, kurio matmenys yra būtis (širdies patirtinis matmuo), žinios (proto matmuo) ir

praktiniai įgūdžiai (valios matmuo).210 Tikėjimo ugdymui pirmiausia reikalingas ugdytojas. Į šią

reikmę atliepia pats Jėzus Kristus teiginiu „jūsų vienintelis mokytojas yra Kristus“. (Mt 23, 10)

Jėzus, visų pirma, tęsė Dievo Tėvo pedagogiką (gr. paidia – vaikai; ago – vesti, vadovauti –

žmogaus ugdymą, atpažįstant ugdomojo amžiaus etapą), kuris Šventajame Rašte „vaizduojamas

kaip gailestingas tėvas, mokytojas, išminčius“.211 Jis priima žmogų – individą ir bendruomenę –

tokius, kokius aptinka;212 išlaisvina žmones iš blogio pančių ir patraukia prie savęs meilės saitais;213

taria izraelitų tautai „pamokymo ir katechezės žodžius, perduodamus iš kartos į kartą, ragina

žadėdamas atlygį ar grasindamas bausme ir ugdymo priemonėmis padaro net išbandymus bei

kančias.“214

Tokiomis priemonėmis turėtų vadovautis tikinčiųjų ugdytojai: pirmiausia, priimti žmones

tokius, kokie jie yra; savo liudijamu artimo meilės pavyzdžiu, padėti juos išlaisvinti iš blogio,

priartinant prie Dievo ir galiausiai, perteikti žinias, pamokymus ne tik paskaitų forma, bet ir

įvairiomis praktinėmis užduotimis. Reikia nepamiršti, kad Šventosios Dvasios veikimas

kiekviename krikščionyje taip pat yra svarbi Dieviškosios pedagogikos dalis: „Bažnyčiai patikėto

Dievo žodžio mokykloje Kristaus atsiųstos Šventosios Dvasios galia mokinys, kaip ir jo Mokytojas,

auga „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (Lk 2, 52)“.215

205 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.21 206 BKV, 55 207 DeV, 3 208 BKV, 55 209 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.318 210 BKV, 238 211 Ibid., 139 212 Ibid. 213 Ibid. 214 Ibid. 215 Ibid., 142

35

Bažnyčia, būdama Kristaus sakramentu, „savo misiją nuo pat pradžios išgyveno kaip

regimą bei su dabartimi susijusią Tėvo ir Sūnaus pedagogikos tąsą“,216 tapdama mums tikėjimo

ugdytoja. Todėl nuolatiniam atsivertimo „procesui reikalinga krikščionių bendruomenė, priimanti

naujai įkrikščionintąjį, kad palaikytų bei ugdytų jo tikėjimą.“217 Joje būtina „didelė ištikimybė

Šventosios Dvasios veikimui, pastovus maitinimasis Viešpaties Kūnu ir Krauju bei nuolatinis

tikėjimo ugdymas klausantis Dievo žodžio“218, nes Eucharistija yra pagrindinė Katalikiškos maldos

versmė.

2.1.2. Kliūtys ir nuolatinė kova

Visą gyvenimą vykstantis tikinčio žmogaus atsivertimas yra nuolatinė dvasinė kova,

kurioje jis susiduria su įvairiausiomis kliūtimis, trukdančiomis visiškai atsiduoti Dievui. Net

„charizminė Šventosios Dvasios patirtis nepakelia tikinčiojo virš šio konflikto, bet jį užaštrina:

konfliktas vyksta dviejuose vienodai realiuose pasauliuose, tarp kurių tvyro nuolatinė įtampa –

tikinčiajam reikia gyventi „pagal Dvasią“ ir „kūne.“219 Taigi, „ši kova yra nuodėmės paveldas, jos

padarinys ir kartu patvirtinimas“,220 o puikybė yra visų nuodėmių ir visų iškylančių kliūčių šaltinis.

Pirmoji kliūtis – vienpusiškas vystymąsis. Kuomet „žmogus, turįs šaltą, vien

apskaičiuojantį protą, žvelgia į daiktų paviršių, kreipia dėmesį į tai, kam daiktai gali būti naudingi,

nesugeba susižavėti nei įžvelgti daiktų reikšmės ar prasmės. Tokie žmonės paprastai yra akli

simboliams.“221 Jų vienpusis racionalumas neleidžia dešiniajam smegenų pusrutuliui priimti meno,

o širdžiai užveria kelius į tikėjimą. Kompozitorius Don Campbell teigia, jog „muzika sužadina

nesąmoningą simbolizmo suvokimą“.222 Kita vertus, perdėtas emocionalumas kliudo ramų

susikaupimą, kuris yra būtina sąlyga religiniams išgyvenimams.223 Kovojant su šia kliūtimi, reikia

atkreipti dėmesį į visapusišką ugdymą, ypatingai į tas sritis, kuriose žmogus yra mažiausiai įgudęs,

jaučiasi nesaugiausiai ar iš vis nėra patyręs.

Antroji kliūtis – infantilumas. Kęstutis Trimakas teigia, jog Dievo vaizdo infantilinę kilmę

išduoda pernelyg perspaustas santykis į Dievą, kuomet per daug akcentuojama Dievo tėvo idėja,

perdėtai maištaujama prieš Dievą, yra per didelis familiarumas su Dievu, per didelis tikėjimasis

atpildo, perdėta Dievo baimė, per lengvai sukeliamas nusivylimas, kai norai nepatenkinami ar tuoj 216 BKV, 141 217 Ibid., 69 218 Ibid., 70 219 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.326 220 DeV, 55 221 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.31 222 Campbell D. (2005). Mozarto muzikos poveikis. Kaunas: Vilties oazė, p.88 223 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.31

36

pat neįvykdomi ir per didelis panašumas tarp Dievo ir savo paties tėvo atvaizdo.224 Kovojant su šia

kliūtimi, pirmiausia, reikia surasti infantilumo priežastis, o tada atstatyti pusiausvyrą: iš santykio

kraštutinumų eiti link vidurio, link suvaldyto jausmo, kurį ugdyti padeda dalyvavimas liturgijoje.

Trečioji kliūtis – įvairios baimės, nerimas. „Savyje nešiojamės pirmykščio chaoso

žymę“225 – pasąmonę. „Šiuolaikinė psichoanalizė perėjimu nuo pasąmonės prie sąmonės, nuo Id

prie Superego, išreiškia vieną šio kūrimo, kuris mumyse turi tęstis, kol išsipildys, aspektą, perėjimą

iš to, kas padrika, į tai, kas sutvarkyta. Dvasia nori pleventi ir virš mūsų pasąmonės chaoso, kuriame

grumiasi tamsios jėgos, kyla priešingi postūmiai, – tai gelmė, kurioje kaupiasi nerimas ir neurozės,

o drauge nepanaudotos galimybės.“226 Joje ne tik visa tai susikaupia, bet ir iš pasąmonės iškylanti

„nerimastis veda į nuodėmę“,227 kuri yra santykio su Dievu suardymas ir atsiskyrimas nuo Jo.

Demoniškumo esmė atsiskleidžia per būseną, kuomet „nerimą kelia pati gėrio galimybė. Kaip tik

dėl šios priežasties Evangelijoje demonai apsireiškia ten, kur yra Kristus, nes Jo buvimas reiškia

gėrio ir išganymo galimybę.“228

Kovojant su trečiąja kliūtimi, pabrėžtina, jog „Šventoji Dvasia mus išvaduoja iš

nerimasties. Tai mūsų „nerimo epochos“ viltis.“229 Apaštalas Paulius teigė, jog „Dvasia visa

pažįsta“, (1 Kor 2,10) todėl „turintiems problemų su savo pasąmone (o kas jų neturi?) nėra geresnio

patarimo, kaip ugdytis ypatingą atsidavimą Šventajai Dvasiai ir dažnai Jos šauktis kaip Kūrėjos. Ji

yra įstabiausia psichoanalitikė ir psichiatrė pasaulyje. Pamaldumas Šventajai Dvasiai nebūtinai

reiškia, kad reikės mažiau stengtis šioje srityje, tačiau Dvasia neabejotinai mūsų pastangas

ištobulins ir pranoks.“230

Kitas būdas kovoti ir laimėti prieš piktosios dvasios auginamą nerimą ir baimę „taip, kaip

Jėzus ją laimėjo dykumoje – Dievo žodžio smūgiais. Dievo žodis iš tiesų yra „Dvasios kalavijas“.

(Ef 6,17) Ką gundo išdidumo dvasia, tas tekartoja: „Aš neieškau sau garbės“ (Jn 8,50) arba „Ką gi

turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4,7).“231 Todėl Šventojo Rašto kasdienis skaitymas yra

brangintinas lobis, teikiantis Dievo žodžių įvairioms situacijoms, mintims ir santykiams.

Dar viena kovos su nerimu ir baimėm priemonė yra muzika. Kaip Dovydas lyros garsais

nuramindavo įtūžusį karalių Saulių, (1 Sam 16,23) taip ir kiekvienas žmogus gali nurimti

klausydamas ar giedodamas sakralinę muziką, nes tuomet pasireiškia ne tik psichologinis muzikos

224 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.46 225 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.51 226 Ibid. 227 Ibid., p.322 228 Ibid. 229 Ibid., p.324 230 Ibid., p.51 231 Ibid., p.327

37

poveikis, bet ir Šventosios Dvasios prisilietimas ir Dievo artumo sugrąžinimas į širdį, piktosios

dvasios įbaugintą nerimu ir baimėmis.

Ketvirtoji kliūtis – egocentriškumas. Vaikystė yra egocentriškumo laikas, kuris toliau

besitęsdamas paverčia žmogų visišku individualistu – asmeniu, „kuris vertina tik save, orientuojasi

tik į save patį, nevertina kitų, nei kitų įtakos, nei ryšių su kitais, o siekia sau absoliučios

nepriklausomybės nuo kitų. Jis nepripažįsta nei atsakomybės, nei pareigos, nei kaltės kitiems, nei

ryšio su Dievu, nei klusnumo ar pasišventimo Jam.“232 Taip pasaulį suprantantis žmogus,

nepaisydamas kitų žmonių buvimo šalia, neišvengiamai artėja prie žalos jiems darymo, prie

moralinio blogio, kuris, pasak, Kęstučio Trimako, yra „pati didžiausia jo nelaimė. Niekas jam tiek

nekenkia, kiek jis pats egoizmu įsileidęs blogį į save patį. Kai blogis tampa tiek „savas“, žmogus

nebeprisipažįsta klystąs ar kaltas. Blogis žmogų žaloja, užvaldo, žlugdo, užkirsdamas kelią į gėrio

Versmę.“233 Net tikinčiu save laikantis žmogus, nesuprasdamas, neįsigilinęs į tai, kodėl daro tam

tikrus dalykus, gali, atrodytų šventus uždavinius, paversti savęs išaukštinimu, nes „kiekviena

pastoracinė iniciatyva, kiekviena misija, kiekvienas religingas sumanymas, net ir pats švenčiausias,

gali tapti arba Babeliu, arba Sekminėmis. Babeliu, jei žmogus siekia įtvirtinti save, per tai

„pasidaryti sau vardą“; Sekminėmis, jei siekia tik Dievo garbės ir Jo karalystės atėjimo.“234

Kovojant su šia kliūtimi, reikia iš egocentriškumo pereiti į kristocentriškumą: „asmenybė

labiausiai bręsta viršydama save, o tai įvyksta atsisakant egoizmo (kraštutinio egocentriškumo) ir

persiimant kitacentriškumu (rūpestingu dėmesiu kitiems ir Esančiajam). Kol asmuo vidujai ne

visiškai subrendęs, tol jis lieka dvilypis: iš dalies egocentriškas, daugiau ar mažiau egoistiškas, ir iš

dalies kitacentriškas, daugiau ar mažiau atsižvelgiąs į kitus ar atsidavęs Esančiajam.“235 Būtina

paminėti, jog „Šventoji Dvasia mus veda iš savimeilės į Dievo meilę.“236 Patys vien tik savo

pastangomis negalime nuveikti „gydančio Dvasios darbo, tačiau galime Jai padėti.“237 Šventoji

Dvasia „padeda pastebėti progas nugalėti savimeilę, vos tik jos pasitaiko. Ji duoda mums kažkokį

nenusakomą postūmį ar potraukį tai padaryti, džiaugsmą, kai tai padarome, ir liūdesį bei

nusivylimą, kai atsisakome tai daryti arba kai ieškome visokių pasiteisinimų to nedaryti.“238 O pati

veiksmingiausia priemonė savimeilei nugalėti yra tai, jog Šventoji Dvasia „padeda nereaguoti iškart

232 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.48 233 Ibid., p.300 234 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.256-257 235 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.76 236 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.277 237 Ibid., p.288 238 Ibid., p.289

38

ir nesiteisinti, kai gauname pastabą, esame sukritikuojami ar išgirstame kietesnį žodį“.239 Galiausiai,

Šventoji Dvasia daro mus pajėgius bendrystei – Ji yra „atsakas į mūsų vienatvę ir išeitis iš jos.“240

2.1.3. Šventosios Dvasios vaidmuo tikėjimo ugdymui

Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Dominum et Vivificantem primena, kaip Vatikano II

susirinkimas apibūdino Bažnyčios gimimą: „Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant

Bažnyčia būtų nuolatos šventinama ir šitaip tikintiesiems per Kristų vienoje Dvasioje būtų atviras

kelias pas Tėvą“.241 Šventoji Dvasia „veikė pasaulyje ir prieš Kristaus pašlovinimą. Tačiau

Sekminių dieną ji nužengė į mokinius, kad liktų su jais per amžius“.242 Taigi, Krikšto sakramentu

kiekvienas žmogus gauna Šventąją Dvasią: „kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad

būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“. (Apd 2, 38) Pakrikštytieji,

priėmę Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, per Sekmines gali priimti Sutvirtinimo sakramentą,

tačiau daugelis, tik formaliai jį atlieka ir vėliau nepasinaudoja tuo, jog „kiekvienos dienos įvykiuose

mums yra dovanojama Šventoji Dvasia kaip maldos šaltinis.“ (KBK, 2659) Todėl reikia, pasak

popiežiaus Jono Pauliaus II, „iš naujo šauktis gyvybę teikiančios Šventosios Dvasios.“243 Teologas

Raniero Cantalamessa teigia, jog kviesti Ją reikia, pirmiausia prašant „Tėvą Jėzaus vardu atsiųsti

Šventąją Dvasią“244 ir toliau neabejojant kartoti žodžius: „ateik, aplankyk ir pripildyk.“245 Šis

prašymas gyvenimo vadžias perleidžia Jėzui Kristui, todėl „turime būti pasirengę, kad kai kas mūsų

gyvenime keisis“.246

Šventosios Dvasios krikštas perkeičia žmogaus gyvenimą: jis „patiria Dievo Tėvo meilę, jo

širdyje išliejamą Šventosios Dvasios, kurią gauna atsiduodamas Jėzaus Kristaus viešpatystei.“247 Šis

reiškinys nėra „krikščioniškojo gyvenimo paraštėse. Jis siekia Evangelijos esmę – Sūnaus siuntimą

ir Šventosios Dvasios siuntimą iš Tėvo. Viešpats Jėzus Kristus yra charizmiškojo liudijimo centre –

įsikūnijęs, nukryžiuotas ir prisikėlęs Viešpats Jėzus, kurį Šventoji Dvasia pradėjo, kuriame ji

(apsi)gyveno, kurį ji įgalino ir kuris ateis šlovėje. Šią visa apimančią Trejybinę perspektyvą

Bažnyčiai primena popiežiaus Benedikto XVI žodžiai: Jėzus yra „Tas, kuris atėjo pakrikštyti

žmonijos Šventąja Dvasia“.248 Įvykus Šventosios Dvasios krikštui, žmoguje vyksta tokie pokyčiai:

239 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.289 240 Ibid., p.28 241 DeV, 25 242 Ibid. 243 Ibid., 57 244 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.70 245 Ibid. 246 Ibid., p.71 247 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.14 248 Ibid., p.60-61

39

Dvasia pirmiausia „perkeičia vidujai“249 – Ji parodo nuodėmę ir joje slypintį blogį.250 Žmogus ima

save patį naujai pažinti, „supranta savo tikrąjį žmogiškumą“.251 Dvasios krikštas „sugyvina

sakramentinį Krikštą ir Sutvirtinimą“252 – atveria žmogaus širdį priimti Šventosios Dvasios veikimą

ir leistis Jos vadovaujamiems. Taip pat yra sustiprinama bendrystė su Dievu: „labiausiai tiesioginis

Dvasios krikšto padarinys yra naujas įsisąmoninimas ir bendrystė su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja

Dvasia. Šia prasme Dvasios krikštas itin atitinka tai, ką šventasis Jonas Paulius II dažnai

apibūdindavo kaip susitikimą su gyvuoju Kristumi. Jėzus patiriamas kaip Gelbėtojas ir Viešpats,

nūdien maloningai veikiantis mūsų gyvenime.“253 Sustiprinama bendrystė su kitais tikinčiaisiais:

„būti pakrikštytam Šventojoje Dvasioje reiškia būti pripildytam Meilės, kuri amžinai teka tarp Tėvo

ir Sūnaus Švenčiausioje Trejybėje, meilės, kuri keičia žmones iki pat giliausio jų esybės lygmens ir

daro juos pajėgius savo ruožtu mylėti Dievą.“254 O Dievą mylėti galima tik mylint artimą.

Šventosios Dvasios krikštas „įžiebia užsidegimą evangelizuoti“,255 troškimą šlovinti Dievą ir per tai

atrandamas naujas džiaugsmas, kuomet atveriamas protas „kad jis suvoktų Šventąjį Raštą“.256

Galiausiai, Šventosios Dvasios krikštas „apginkluoja tarnystei ir misijai skirtomis charizmomis“.257

Taip pat, „ne tik įpareigoja vykdyti Dievo valią, bet ir įlieja malonumą ją vykdyti, todėl žmogus

mielai imasi to, ką įsako Dievas, juk pats jaučiasi Dievo mylimas.“258

Gyvenimas Šventosios Dvasios globoje yra vadinamas Sekminių kultūra: „joje Šventoji

Dvasia yra pažįstama, mylima, jos dažnai šaukiamasi, joje visa gyvensena kyla iš veiklaus Dvasios

ir jos dovanų buvimo. Tokia kultūra išreiškiama liturgijoje ir bendruomeninėje maldoje, šeimos

gyvenime, muzikoje, mene, švietime, poilsyje, politikoje ir kitais socialinės sąveikos pavidalais.

Būdingi šios kultūros požymiai: pasitikintis lūkestis, kad Viešpats kalba mums ir veikia mūsų

gyvenime; liturgija ir maldos susirinkimai su džiugiu, spontanišku šlovinimu ir garbinimu; dažnas

Šventojo Rašto skaitymas ir dalijimasis juo; glaudūs dvasiniai brolystės ir seserystės ryšiai, dažnai

pasireiškiantys kokia nors bendruomenės forma“.259 Šventoji Dvasia yra eschatologinės vilties

„saugotoja ir gaivintoja Bažnyčios širdyje“,260 tačiau, negalima Jos išskirti iš viso Trejybės slėpinio.

249 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.68 250 DeV, 39 251 Ibid., 59 252 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.14 253 Ibid., p.16 254 Ibid., p.60-61 255 Ibid., p.14 256 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.68 257 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.14 258 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.286 259 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.87-88 260 DeV, 66

40

Katalikų Bažnyčios Katekizmas įvardija Šventosios Dvasios uždavinius Bažnyčios

liturgijoje: Ji parengia susirinkusius susitikimui su Kristumi; (KBK, 1112) liudija Kristų tikinčiai

bendruomenei ir palaiko gyvą Jo atminimą; (KBK, 1112) savąja perkeitimo galia realiai sudabartina

išganingąjį Kristaus veikimą; (KBK, 1112) padaro vaisingą bendravimo dovaną Bažnyčioje; (KBK,

1112) Ji yra tikėjimo mokytoja, (KBK, 1091) kuri įkvepia dėkoti ir šlovinti (KBK, 1103) ir moko

švęsti liturgiją laukiant Kristaus sugrįžimo (KBK, 2657) – melstis su viltimi. (KBK, 2657) Iš

pateiktų Šventosios Dvasios uždavinių, galima sakyti, jog Ji teikia liturgijai gyvybę, meilę, išmintį,

sakralumą ir viltį. Apaštalas Paulius teigia, jog „viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų

širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“. (Rom 5, 5) Šventoji Dvasia yra meilė – „tikrasis

maldos šaltinis“, (KBK, 2658) o „liturginio gyvenimo išugdyta malda visko semiasi iš meilės“.

(KBK, 2658) Taigi, galima daryti išvadą, jog be Šventosios Dvasios liturgija būtų tik forma be

turinio.

2.1.4. Tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksniai trijuose tikėjimo matmenyse

Nuopuolis suardo žmogaus vidinę harmoniją, jis „yra nedarnoje su pačiu savimi. Žmoguje

esančios įvairios galios – protas, valia, emocijos, instinktai – „išsiderina“,261 tačiau Kristus atperka

žmogų ir jis vėl turi galimybę siekti pilnavertiško santykio su Dievu atstatymo. Šiam atstatomajam

darbui Katalikų Bažnyčioje yra skirta katechezė, kurios pagrindinės užduotys yra „padėti Kristaus

slėpinį pažinti, švęsti, kontempliuoti ir juo gyventi“,262 todėl jos turinys remiasi trigubu žodžio,

atminimo ir liudijimo matmeniu (mokymas, šventimas ir gyvenimiškas įsipareigojimas),263 kas

atitinka tris tikėjimo matmenis.

Pirmasis matmuo – sąmoningas, dar vadinamas proto arba racionalusis. „Protas yra galia

pažinti Kūrėją ir kūriniją (pažinti tai, „kas yra“)“.264 Ši galia leidžia žmogui laisvai pritarti „visai

Dievo apreikštai tiesai“, (KBK, 150) kuri yra tikėjimo paveldas, apimantis „viską, ką tiki ir kuo

gyvena Bažnyčia.“265 Tikėjimo paveldo pirmoji dalis yra „Tikėjimo išpažinimas: tai, ką Bažnyčia

išpažįsta tikint“266 – tai kartu yra ir pačios katechezės tikslas.267 Sąmoningumas ir gilinimasis į tai

261 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.20 262 BKV, 85 263 Ibid., 262 264 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.17 265 Ibid., p.28 266 Ibid. 267 BKV, 218

41

yra labai svarbus tam, kad žmogus gerai suprastų ir galėtų „paaiškinti, ką ir kodėl jis tiki. Ši svarbi

sritis apima intelektines žmogaus galias ir tikėjimo tiesų žinojimą.“268

Pirmojo tikėjimo matmens ugdymo veiksniai apima gilinimąsi į tikėjimo dalykus,

pradedant Šventojo Rašto ir kitos dvasinės literatūros skaitymu, tekstų (pavyzdžiui, giesmių)

prasmės suvokimas, kontekstai. Toliau galima sistemingu gilinimusi „į krikščioniškąją žinią

teologinėmis studijomis, tikrai ugdančiomis tikėjimą, įgalinančiomis vis labiau jį suprasti bei

suteikiančiomis krikščioniui gebėjimą pagrįsti savo viltį šiandieniame pasaulyje.”269 Tai

įgyvendinama „perteikiant Tikėjimo išpažinimą, Rašto ir Bažnyčios tikėjimo santrauką.“270 Taigi

pažinti tikėjimo turinius (fides quae) skatina tikėjimo laikymasis (fides qua).271 Krikščioniškajam

įvykių aiškinimui „reikia krikščionių bendruomenės misijinio pašaukimo. Čia būtinos Bažnyčios

socialinio mokymo studijos, nes misijinio pašaukimo „pagrindinis tikslas yra tokią tikrovę

(žmogaus daugiasluoksnės egzistencijos visuomenėje ir tarptautiniame kontekste) aiškinti, tikrinant,

ar ši sutampa su pagrindinėmis Evangelijos mokymo kryptimis“.272 Svarbiausias proto matmens

veiksnys yra kritinis vertinimas: „W.Flower pabrėžia, kad tikėjimas turi būti kritiškai „vertinamas“,

kad taptų asmeninis.“273 Patiriant krizę, maišatį, abejones, žmogus „yra priverstas pažvelgti į

tikėjimą „iš šalies“, kad galėtų spręsti apie jo vertę, prasmę ir svarbą sau pačiam.”274

Antrasis matmuo – gyvas, dar vadinamas širdies arba patirtinis. Krikščioniškoji patirtis

turi būti suprasta teisingai, tuomet „ji apima visus žmogiškuosius gebėjimus ir juos neatsiejamai

suvienija (penkias jusles, vaizduotę, emocijas, intelektą ir valią).“275 Ji nėra miglotas, subjektyvus

reiškinys, apribotas vien tik jausmais ir emocijomis. „Tai objektyvios tikrovės patirtis: Dievo

dovanojimosi mums per Jėzaus Kristaus kryžių ir prisikėlimą ir Šventosios Dvasios išsiliejimo

patirtis. Krikščioniškoji patirtis visada susijusi su tikėjimo skelbimu ir mokymu“276 – su pirmuoju ir

trečiuoju tikėjimo matmenimis. Patirtinio tikėjimo matmens pagrindas yra tikėjimo paveldo antroji

dalis – „Tikėjimo šventimas: kaip Bažnyčia švenčia savo tikėjimą, t.y. bendrauja su Dievu per

simbolius ir ženklus“277 – per septynis Sakramentus; ir ketvirtoji tikėjimo paveldo dalis – „Tikėjimo

268 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.42 269 BKV, 71 270 Ibid., 85 271 Ibid. 272 Ibid., 71 273 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.163 274 Ibid. 275 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.63 276 Ibid. 277 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.28

42

malda: kaip Kristų tikintieji meldžiasi.“278 Visa tai yra patiriami religiniai išgyvenimai, kurių „esmė

yra ta, kad jais suvokiamas Esantysis, taip pat – visa kita, ką galima sieti su Juo: pats asmuo, kiti

žmonės ir visa kita visatoje.“279 Pavyzdžiui, galima pirmuoju tikėjimo matmeniu ką nors žinoti, bet

tik patyrus tai, išties suprasti.

Antrojo tikėjimo matmens ugdymo veiksnių dalis yra palikta Dievo malonei (slėpinys),

nepaisant to, yra platus veiklų spektras – liturginis giedojimas, piligriminė kelionė (atspindinti

tikinčiojo gyvenimo kelionę, kupiną netikėtumų, sunkumų, tačiau visa pakeliant Dievo artumoje),

kryžiaus kelias (melstis kartu su Jėzumi), kalnai, vėlinių procesija į kapines; liudijimai, prieš

kuriuos neįmanoma ginčytis, nes tai pasakojimai apie tikrą žmonių patirtį. Asmeninė ir

bendruomeninė malda gilina bendrystę su Kristumi. Tai skatina „mokinius persiimti maldinga bei

kontempliacine laikysena, kuri buvo būdinga Mokytojui. Mokytis melstis su Jėzumi reiškia melstis

išreiškiant tuos jausmus, kuriuos jis išgyvendavo kreipdamasis į savo Tėvą: jį garbinti, aukštinti,

jam dėkoti, vaikiškai juo pasitikėti, prašyti, stebėtis jo šlove. Tokie jausmai atsispindi maldoje

„Tėve mūsų“.280

Dalyvaujant sakramentiniame bei liturginiame Bažnyčios gyvenime „mes tiesiogiai

nepatiriame Dievo, patiriame sukurtąją tikrovę, kurioje Dievas esti ir veikia (dalyvaudami

liturgijoje, klausydamiesi gero pamokslo, melsdamiesi, praktikuodami charizmas, susitikdami su

šventais žmonėmis, sujaudinti krikščioniškosios muzikos ir meno).“281 Liturgijoje per regimus,

girdimus, juntamus ženklus mus kalbina antgamtinis pasaulis. „Bažnyčia labai trokšta, kad visi

Kristų tikintieji būtų išmokyti visavertiškai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti, kaip to reikalauja pati

liturgijos prigimtis ir jų su Krikštu gautos bendrosios kunigystės kilnumas.“282 Todėl yra reikalingas

liturginis ugdymas, kurį įgyvendina Liturginė katechezė. Dėka to, „vertingesni turėtų tapti skaitinių

turiniai, liturginių metų struktūra, sekmadienio homilija“.283 Liturginiu ugdymu „rengiama

sakramentams ir skatinama giliau suprasti bei išgyventi liturgiją.“284 Liturginėje katechezėje

„aiškinami maldų turiniai, gestų ir ženklų prasmė, mokoma aktyviai dalyvauti, kontempliuoti ir

nuščiūti.“285 Tačiau be liturginio patyrimo katechezės teorinė dalis liks nesuprantama ir svetima,

liturgijos simboliai negyvi, o kūno gestai, girdimi ir tariami žodžiai – neįprasminti.

278 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.28 279 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.255 280 BKV, 85 281 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.63 282 BKV, 85 283 Ibid., 207 284 Ibid., 71 285 Ibid.

43

Trečiasis matmuo – veiklus, dar vadinamas valios arba artimo meilės darbų. Valia – tai

galia mylėti tai, „kas yra“.286 Šiam tikslui reikalinga laisva valia, kurią Dievas davė žmogui, kad

pats pasirinktų gyvenimą santykyje su Dievu ar be Jo. Tai apibūdina tikėjimo paveldo trečioji dalis

– „Tikėjimo gyvenimas: kaip Kristų tikintieji gyvena – elgiasi kasdienybėje.“287

Trečiojo tikėjimo ugdymo matmens veiksniai įgalina sekimą Kristumi savo gyvenimu,

pirmiausia moraliniu ugdymu, kurį perteikia dekalogas ir Kalno pamokslas, „kuriame Jėzus

patvirtina Dekalogą ir jį išreiškia palaiminimų dvasia.“288 Toliau, įsipareigojimas artimo meilės

darbams: elgtis su kitais kaip su broliais, seserimis, nes esame vieno Tėvo vaikai. Valios matmenį

ugdome darydami gerus apsisprendimus, pasirinkimus, pavyzdžiui, asmenų, giedančių

bažnytiniuose choruose, santykis mylint, destruktyviai nekritikuojant, nekovojant, nuolankiai

priimant konstruktyvią kritiką. Valios matmuo labiausiai išsiskleidžia bendruomeniniame gyvenime

(parapija yra auklėjimo bendruomenė tikrąją šio žodžio prasme),289 kuriame kuklumas ir

nusižeminimas; (Mt 18, 3) rūpinimasis mažaisiais; (Mt 18, 6) ypatingas dėmesys tiems, kurie

nutolę; (Mt 18, 12) bendra malda; (Mt 18, 19) abipusis atleidimas; (Mt 18, 22) yra neatsiejami

bendrystės augimo veiksniai. „Visas šias nuostatas vienija broliška meilė („Mylėkite vieni kitus taip,

kaip aš jus mylėjau“, Jn 13, 34)“.290 Krikščioniškas buvimas visuomenėje, profesiniame,

kultūriniame ir socialiniame gyvenime – tai yra „Evangeliją atitinkančios nuostatos, kurias Jėzus

skiepijo mokiniams supažindindamas juos su misija: ieškoti paklydusios avies; skelbti ir kartu

gydyti; praktikuoti neturtą, neturint nei aukos, nei atsargų; mokėti priimti atmetimą bei

persekiojimą; pasitikėti Tėvu ir kliautis Šventosios Dvasios parama; nelaukti kito atlygio, išskyrus

džiaugsmą dėl galimybės darbuotis Dievo karalystės labui.“291

Nors visi matmenys orientuojami į trečiąjį, tačiau tikėjimas negali pilnai išsiskleisti, jei

nėra tikėjimo sąmoningumo ugdymo matmenų sintezės – stinga bent vieno matmens: „kaip

žmogaus organizmo gyvybei būtina, kad funkcionuotų visi jo organai, taip ir brandaus

krikščioniškojo gyvenimo labui puoselėtini visi jo matmenys.“292 Todėl, jeigu yra tik pirmas (proto)

matmuo, o antro (širdies) ir trečio (valios) nėra, tada tikėjimas yra intelektualinis; jei yra tik antras

(širdies) matmuo, o trūksta pirmo (proto) ir trečio (valios) – subjektyvus, ieškantis vien emocinių

patirčių, malonumo, bet nesugebantis įvardinti to, kas įvyksta tose patirtyse, ką visa tai reiškia,

nežino, ką su tuo daryti. Visos patirtys yra ne savitikslės, o orientuotos į trečiąjį tikėjimo matmenį –

artimo meilės darbus. Tačiau jei yra tik trečias (valios) matmuo, o stinga pirmo (proto) ir antro 286 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.17 287 Ibid., p.28 288 BKV, 85 289 Ibid., 262 290 Ibid., 86 291 Ibid. 292 Ibid., 87

44

(širdies) – tai yra tikėjimas „iš pareigos“, kai stinga asmeninio santykio su Dievu ir laikomasi

principo, jog „reikia“ eiti į mišias, „reikia“ daryti gerus darbus. Todėl tikėjimo pažinimas, liturginis

gyvenimas ir sekimas Kristumi – „kiekvienas savaip yra meldžiantis gaunama Dvasios dovana ir

kartu įpareigojimas studijuoti dvasiniu, moraliniu bei liudijimo lygmeniu“293 – gali apjungti

tikėjimo matmenis. Trijų tikėjimo matmenų sintezė apibendrinama metodinėje priemonėje aukštųjų

mokyklų studentams „Pastoracinė katechezė“ per klasikinės katechezės viso tikėjimo paveldo

padalijimą: su tuo, ką išpažįstame tikėjimo išpažinime, susiduriame tikėjimo šventime, tai yra

Bažnyčios liturgijoje.294 Taigi sakramentai perduoda tai, ką skelbia tikėjimo išpažinimas. Liturgijoje

žmogus susiduria su Tuo, Kuris yra Meilė ir Tiesa. Šitas susidūrimas perkeičia žmogų taip, kad jis

pats pradeda norėti ir galėti gyventi tiesoje ir meilėje. Šis susitikimo su Kristumi perkeistas

gyvenimas ir yra tikėjimo gyvenimas arba krikščioniškoje moralė.295 O krikščioniška morale

paremtas elgesys yra „ne bandymas užsidirbti Dievo meilę, bet atsiliepimas į Jo veltui teikiamą

meilę“296 – žmogus nori būti geras todėl, kad Dievas pirmas pamilo žmogų ir yra besąlygiškai jam

ištikimas. Todėl žmogus, nepasižymintis ištikimybe Dievui, yra dievobaimingas – bijantis

įskaudinti Dievą netinkamu savo elgesiu ir taip sugadinti tarpusavio santykį.

Visu savo gyvenimu patirti Dievą, viską daryti išliekant santykyje su Dievu – tai turėjo

galvoje apaštalas Paulius, teigdamas, jog Dievas būtų visame kame (plg. 1 Kor 15, 28). Todėl

„kiekvienas tikėjimo matmuo, lygiai kaip visas tikėjimas, turi įsišaknyti žmogaus patirtyje ir nelikti

žmoguje kaip kažkas pridurta ar atskirta. Pažinti tikėjimą labai reikšminga, taip apšviečiama visa

egzistencija bei plėtojamas dialogas su kultūra; liturgijoje visas asmeninis gyvenimas tampa dvasine

atnaša; Evangeliją atitinkanti moralė įima žmogiškąsias vertybes ir jas išaukština malda, atvira

visoms asmeninėms bei visuomeninėms problemoms.“297

Apibendrinant pagrindinius tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnius, pastebima, kad jie

yra aktualūs tiems, kurie trokšta gilinti tikėjimą ir nepasilieka formalioje kataliko sąvokoje, bet

drąsiai žengia žingsnį nuo žemiausiųjų tikėjimo vystymosi stadijų link sąmoningumu paremto

tikėjimo. Žengia drąsiai, nes juos įkvepia ir palaiko Šventoji Dvasia. Tai nėra lengvas kelias, bet

kupinas kliūčių ir kovos su jomis. Galiausiai, reikia pabrėžti, kad siekiant pilnavertiško tikėjimo,

nevalia apleisti nė vieno tikėjimo ugdymo matmens, kitaip, gresia sugrįžti atgal keliomis laiptų

pakopomis, nes tikėjimas, kuris neauga, nestovi vietoje, o mažėja, nyksta ir net miršta. Susipažinus

su svarbiausiomis tikėjimo sąmoningumo sąvokomis, vystymosi ir ugdymo perspektyva, trimis

293 BKV, 87 294 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.29 295 Ibid. 296 Ibid. 297 BKV, 87

45

tikėjimo matmenimis ir jų veiksniais, toliau jie bus aptariami katalikiškų mokyklų ugdymo

kontekste.

2.2. Tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksniai katalikiškų mokyklų kontekste

2.2.1. Krikščioniškojo auklėjimo sąvoka

Deklaracija Gravissimum educationis pateikia tokį krikščioniškojo auklėjimo apibrėžimą:

„pirmiausia rūpinamasi, kad pakrikštytieji, pamažu supažindinami su išganymo slėpiniu, vis labiau

įsisąmonintų gautąją tikėjimo dovaną, išmoktų garbinti Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, (plg. Jn 4, 23)

pirmiausia liturgijoje, kaip nauji žmonės įprastų gyventi teisume ir tiesos šventume (plg. Ef 4, 22–

24) ir taip subręstų į tobulą Kristaus pilnatvės amžiaus saiką pasiekusį žmogų (plg. Ef 4, 13) bei

prisidėtų prie mistinio Kūno augimo. Be to, šiuo auklėjimu pakrikštytieji tepratinami, įsisąmoninus

savo pašaukimą, būti juose slypinčios vilties liudytojais (plg. 1 Pt 3, 15) ir padėti krikščioninti

pasaulį, idant prigimtinės vertybės, įtrauktos į Kristaus atpirktojo žmogaus pilnatvės sampratą,

tarnautų visos žmonijos gerovei“.298 Šiame apibrėžime galima pastebėti trijų tikėjimo matmenų

įgyvendinimo galimybę: susipažinti su išganymo slėpiniu (proto matmuo), garbinti Dievą liturgijoje

(širdies matmuo) ir padėti krikščioninti pasaulį (valios matmuo).

Krikščioniškuoju auklėjimu siekiant minėtų tikslų, pasitelkiamos tokios priemonės:

„katechezė, nušviečianti ir stiprinanti tikėjimą, peninti Kristaus dvasia gyvenimą, vedanti į

sąmoningą ir veiklų dalyvavimą liturginiame slėpinyje ir skatinanti apaštališką veiklą. Bažnyčia taip

pat brangina, stengiasi persunkti savo dvasia bei sukilninti ir kitas priemones, kurios yra bendrojo

žmonijos paveldo dalis ir kurios labai daug prisideda prie dvasios puoselėjimo bei žmogaus

ugdymo. Prie tokių dera priskirti visuomenės komunikavimo priemones, įvairius dvasios ir kūno

lavinimo sambūrius, jaunimo organizacijas ir ypač mokyklas.“299 Taigi, toliau pagrindinis dėmesys

bus sutelkiamas į katalikiškų mokyklų ugdymą.

Bendrasis katechezės vadovas teigia, jog „katalikiškoji mokykla yra labai reikšminga

žmogiškojo ir krikščioniškojo ugdymo vieta.300 Kaip ir kitos mokyklos, ji taip pat siekia „kultūrinių

tikslų ir žmogiško jaunuolių ugdymo.“301 Tačiau kartu ji turi specifinių ypatingų užduočių.

Pirmiausia, „kurti evangeline laisvės ir meilės dvasia įkvėptą mokyklos bendruomenės aplinką“.302

Visapusiškam asmenybės ugdymui yra labai svarbi aplinka, todėl katalikiška mokykla yra kuriama

298 Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dokumentai. (1965). Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 2. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/gravissimum-educationis.html#s8 (Žiūrėta 2017 11 06) 299 GE, 4 300 BKV, 259 301 Ibid. 302 Ibid.

46

kaip bendruomenė, o ne institucija. Kita svarbi užduotis yra ugdomas gebėjimas atskirti tikras

kultūrines vertybes nuo masinio, menkaverčio turinio ir gyventi sekuliariame pasaulyje,

neišsižadant savojo tikėjimo – išliekant ištikimiems Jėzui Kristui. Lietuvos Respublikos švietimo ir

mokslo ministras Gintaras Steponavičius įsakymu dėl katalikiškojo ugdymo sistemos sampratos

tvirtinimo pateikia katalikiškos mokyklos tikslą – „suteikti valstybės nustatytą išsilavinimą ir

išugdyti kūrybingą ir intelektualią, darnią ir savarankišką, laisvą ir atsakingą asmenybę, kuri,

įsisąmoninusi krikščioniškąsias vertybes, gebėtų rinktis prasmingus gyvenimo ir veiklos tikslus,

siektų socialinio teisingumo ir savo gebėjimais tarnautų visuomenės gerovei.“303 Taigi, visapusiškas

ugdymas apima ir tris tikėjimo sąmoningumo matmenis, kurie bendrąjį moksleivių ugdymą pripildo

gilaus prasminio turinio.

2.2.2. Katalikiškų mokyklų ugdymo kontekstas trijuose tikėjimo matmenyse

Pirmojo matmens (sąmoningo, dar vadinamo proto arba racionaliojo) ugdymas prasideda

nuo konteksto pažinimo, kuriuo siekiama susipažinti su mokinio pasauliu (šeima, draugais,

bendraamžiais, papročiais, mokyklos gyvenimu, šeimoje praktikuojama religija, jo aplinkoje

vertinamu menu, muzika, literatūra). Tuomet galima pradėti protinių galių ugdymą, kuris apima ne

tik visoms mokykloms privalomą švietimo programą, bet ir vertybinio ugdymo programą. Šis

„vertybių pažinimas turėtų būti grindžiamas ne aklu mokymusi, o analitiniu mąstymu ir kritiniu

vertinimu“,304 kuris padeda, pažvelgus į tikėjimą iš šalies, autentiškai, asmeniškai ir sąmoningai jį

patirti.

Antrąjį matmenį (gyvą, dar vadinamą širdies arba patirtinį) apima dvasinių moralinių

galių ugdymas, kuris pasireiškia ne tik teorija, bet ir realia patirtimi liturgijoje, tikybos pamokose,

Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentų šventime, rekolekcijose, kurių metu „mokiniai ir

bendruomenės nariai skatinami suvokti ir patirti Evangelijos esmę, savo talentais bei dovanomis

tarnauti kitiems žmonėms. Siekiama mokyti asmeninės ir bendruomeninės maldos, skatinti suprasti

Bažnyčios liturgiją ir joje dalyvauti“.305 Malda pamokų pradžioje ir pabaigoje ugdo gebėjimą visus

dienos darbus pašvęsti Dievui. Deja, tik kai kurios katalikiškos mokyklos kreipia didesnį dėmesį

liturginiam giedojimui, kuria chorus, muzikos pamokų metu mokosi giesmių.

Trečiojo matmens (veiklaus, dar vadinamo valios arba artimo meilės darbų) ugdymui yra

sukuriama vertybinio ugdymo programa, kuri rengiama atsižvelgiant į liturginių metų tematiką ir

yra integruojama į ugdymo procesą,306 kartu apimant ir vertybėmis paremtą veiklą. Pirmiausia,

303 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. (2012). Ministro įsakymas dėl katalikiškojo ugdymo sistemos sampratos tvirtinimo, 14. Prieiga per internetą: . http://www.smm.lt/uploads/documents/kiti/Katalikiskojougdymosistemossamprata.pdf (Žiūrėta 2017 11 06) 304 Ibid., 5.3.3 305 Ibid., 27.2.1 306 Ibid., 19

47

mokiniai yra supažindinami su evangelinėmis vertybėmis, bendražmogiškomis vertybėmis ir tada

seka „perkeista, vertybėmis motyvuota veiksena, kurią grindžia praktinės veiklos principai –

krikščioniškosios dorybės“307 – ne tik mokyklos bendruomenėje skatinama elgtis, remiantis

krikščioniškomis dorybėmis, bet ir už jos ribų.

Taigi visų trijų matmenų sintezė katalikiškų mokyklų ugdyme pasireiškia tuo, jog

„moralinis ugdymas aprėpia gebėjimą apsispręsti ir priimti konkretų sprendimą, remiantis sąžinės

(vertybinių nuostatų) principais; dvasinis ugdymas apima religinį ugdymą ir sielovadą. Tai padeda

atskleisti kiekvieno asmens religinę patirtį tiek individualiai, tiek bendruomenėje, plėtoti asmeninį

ryšį su Kūrėju“.308 O visas ugdymas yra sutelkiamas į socialinių emocinių galių ugdymą,309 kuriuo

„mokiniai raginami patys tapti veiklios artimo meilės pavyzdžiais ir prireikus pasirūpinti ne tik savo

bendruomenės nariais, bet ir kita visuomenės dalimi“.310

Apibendrinant tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnius katalikiškų mokyklų kontekste,

pastebima ryški siekiamybė ugdyti visapusišką asmenybę, kuri, pažinusi savo pašaukimą, galėtų

pilnavertiškai įsitraukti į visuomeninį, socialinį, politinį ir kultūrinį gyvenimą, kartu nepamirštant

svarbiausiojo dalyko, jog yra pakrikštytas ir tikintis žmogus, įpareigotas su meile įgyvendinti

Kristaus mums pavestą užduotį – skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Kadangi liturginio giedojimo

veiksnys nėra itin išplėtotas katalikiškų mokyklų ugdymo kontekste, todėl kitame skyriuje bus

pateikiama jo svarba tikėjimo sąmoningumo ugdymui.

2.3. Liturginis giedojimas kaip tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnys

2.3.1. Kultūros vaidmuo tikėjimo sąmoningumo ugdymui

Liturginio giedojimo samprata savyje talpina kultūrą ir Dievo garbinimą. Dvasinis

gyvenimas dėka kultūros išlieka gyvas, „skaidrus, plačios širdies ir apsaugomas nuo visko, kas

nesveika, perlenkta, vienpusiška“.311 Kultūra yra visa tai, „ką vertinga sukuria kurianti,

pavidalinanti, tvarkanti žmogiškoji jėga: mokslą, meno kūrinius, visuomenines santvarkas“.312 Jos

uždavinys religijoje yra „nuolatiniu darbu atskleisti lobyną tiesų, institutų, dvasinių veiksmų,

kuriuos Dievas savo apsireiškimu perdavė žmonėms, išsemti jų turinį ir susieti jį su įvairialypiu

gyvenimu. Kultūra negali sukurti religijos, bet ji suteikia religijai priemones, idant ši galutinai

307 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. (2012). Ministro įsakymas dėl katalikiškojo ugdymo sistemos sampratos tvirtinimo, 5.3.4. Prieiga per internetą: . http://www.smm.lt/uploads/documents/kiti/Katalikiskojougdymosistemossamprata.pdf (Žiūrėta 2017 11 06) 308 Ibid., 23.3 309 Ibid., 27.3 310 Ibid., 27.3.2 311 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.33 312 Ibid., p.32

48

išskleistų savo palaimingą veiklą“313 – kad ji turėtų galimybę išsisakyti, suprasti save, „atskirti tai,

kas svarbu, nuo to, kas nesvarbu, atskirti priemonę nuo siekio, kelią nuo tikslo.“314

Kultūra yra būtina dvasinio gyvenimo išraiškos forma: „be taurios, turtingos kultūros

dvasinis gyvenimas sustingtų ir taptų lėkštas; jei jis netektų sveikos prigimties pagrindo,

neišvengiamai taptų salsvas, netikras, nenatūralus, nevaisingas. Kai iš maldos gyvenimo pasitraukia

kultūros klodai, nuskursta mintis, kalba tampa šiurkšti, vaizdiniai – nerangūs, jausmai – atšiaurūs ir

vienodi; kai prigimtis nebepersmelkia gaiviai ir stipriai maldos, mintis tampa tuščia ir monotoniška,

jausmas – skurdus arba dirbtinis, simboliai ir vaizdai – blankūs.“315 Popiežius Jonas Paulius II

pažymi meno svarbą sakydamas, jog „Bažnyčiai, norinčiai perteikti Kristaus jai patikėtąją Naujieną,

reikia meno, nes jai privalu padaryti dvasios, neregimybės, Dievo pasaulį jusliškai suvokiamą,

negana to, kiek įmanoma, patrauklų. Tad jai reikia prasmingomis formuluotėmis perduoti tai, kas iš

principo neišreiškiama.“316 Menas, naudodamas įvairias išraiškos priemones, gali paliesti giliausias

žmogaus esybės sritis, perteikti daugiau nei racionalus dalykų išaiškinimas. Menas dovanoja „būtį“

– buvimą dabarties akimirkoje, estetinį grožio patyrimą, žaidimo pajautą. Pasak šventojo

Augustino, tautai sunkiu metu buvo nuspręsta „giedoti himnus ir psalmes, idant tauta neišsikvėptų

apimta atgrasaus liūdesio“.317 Tai reiškia, jog religijos įkultūrinimas gali padėti žmonėms susitikti

gyvąjį Dievą ir palaikyti santykį su Juo.

2.3.2. Liturginio giedojimo svarba tikėjimo sąmoningumo ugdymui

Meno ir religijos dovanojama būtis yra paslaptis, o „paslaptis yra kažkas, kur aš pats

dalyvauju“318 – ji yra tai, ką galima atskleisti. Romano Guardini teigia, jog „meno kūrinys neturi

paskirties, bet turi prasmę – prasmę ut sit, kad būtų, kad jame tikrovišką, tyrą pavidalą įgytų daiktų

esmė ir vidinis menininko–žmogaus sielos gyvenimas.“319 Viešpaties ramybėje liturginės giesmės

liejasi iš širdies gelmių, o „buvimas“ giesmėje – tai prisilietimas prie liturginio slėpinio gelmės.

Ramybė – tai buvimas Dievo artumoje. Taigi muzika padeda atpažinti būtį kaip paslaptį. „Kai

žmogus sueina į sąlytį su Dievu, vien kalbėjimo nebeužtenka. Pažadinami jo egzistencijos

sluoksniai, savaime virstantys giesme, maža to, žmogaus savasties nepakanka tam, ką jis turi

313 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.32 314 Ibid., p.33 315 Ibid., p.34 316 LM, 12 317 Augustinas A. (2004). Išpažinimai. Vilnius: Aidai, p.196 318 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.211 319 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.64

49

išreikšti, todėl išvien su juo giedoti jis kviečia visą kūriniją.“320 Šis komunikacijos su Dievu būdas,

„būties kaip paslapties, atpažinimo kelias“ yra svarbus tokiais aspektais.

Pirmasis aspektas: liturginiam giedojimui reikalingas ypatingas susikaupimas. „Giedojimas

suminkština širdis ir parengia jas priimti Dievo tiesą ir valią. Ambraziejus, vadovaudamas Milano

vyskupijai, skatino šventąjį giedojimą. Augustinas atmena, kokį įspūdį jam padarė atsivertimo metu

išgirstas šis giedojimas“.321 Visos stiprios patirtys turi būti patikrintos, ar tai nėra įtakojama

piktosios dvasios veikimo. Taip nėra, jeigu jų vaisiai nukreipiami į apsisprendimą artimo meilės

darbams ir išlieka ramybė kaip Dievo artumo ženklas. „Kiek verkiau, [girdėdamas] tavo himnus ir

giesmes, smarkiai sukrėstas saldžiai skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano

ausis, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man

buvo su jomis.“322 – šiose šventojo Augustino ašarose nėra savigailos, kurią įtakotų piktoji dvasia, o

tik Dievo artumo išsiskleidimas per dievobaimingus, vadinasi, bijančius Dievą įskaudinti, jausmus.

Šventasis Augustinas, kovodamas tarp giesmių teikiamo malonumo ir jų išganomojo pobūdžio,

įvardijo susikaupimo širdyje reikalingumą: „vis dėlto jos [giesmės], idant būtų įleistos pas mane

kartu su mintimis, kurių dėka yra gyvos, reikalauja mano širdyje šiokios tokios garbingos vietos, ir

aš vargiai joms pasiūlau tinkamą.“323 Todėl yra reikalingas susikaupimas prieš liturgiją, prieš

giedojimą, prašant Viešpaties, kad atsiųstų Šventąją Dvasią, kad giesmė kiltų iš širdies maldos

šaltinio.

Antrasis aspektas: liturginis giedojimas – nuolankus liturgijos tarnas. Nuolankumas

apsaugo giedojimo charizmą – jis saugo menininkus nuo puikybės ir konkurencijos, kaip teigia

apaštalas Paulius: „pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo“. (1 Kor 8,1) Juk „meilė iš tikrųjų

padaugina charizmas: vieno asmens charizmą padaro visų charizma“324 – nuolankumas skatina

dalintis gautais talentais, investuoti juos ir gautu pelnu visiems dalintis. Giedojimo charizmos

paskirtis yra tarnauti kitiems.325 Tai yra tarnystė, kurioje turimomis dovanomis nuolankiai

dalijamasi ne iš pareigos, bet iš meilės artimui. O tam yra reikalingi keturi dėmenys. Pirma,

„dėmesys sutelkiamas veikiau į Jėzų Kristų ir jam teikiama garbė, o ne į individą“.326 Reikia

atsakyti sau į klausimą, vardan ko tai darau? Antra, charizma „turi prisidėti prie Kristaus kūno

ugdymo meilėje“327 – dalijantis turimom charizmom su kitais, dalijamasi dieviškąja meile. Trečia,

nors reikia ugdyti meninę ir estetinę kompetenciją, bet yra „vengtina perdėti metodo ar technikos

320 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.107 321 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.248 322 Augustinas A. (2004). Išpažinimai. Vilnius: Aidai, p.195-196 323 Ibid., p.248 324 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.207 325 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.43 326 Ibid., p.83 327 Ibid.

50

svarbą.“328 Liturginių giesmių muzika nėra pati sau tikslas. Siekiant pajusti muzikos gelmę, gyvą

garsą – reikalinga prasmė, atvertos giedančiųjų širdys. Tai ugdoma ne tik repeticijų metu, bet ir visu

tikėjimo gyvenimu. Menininkas „visomis sielos jėgomis turi siekti pats tapti tikras ir tiesus, grynos

tiesos akimis matyti ir išgyventi tai, ko pilnas vidinis ir išorinis pasaulis.“329 Taigi, svarbiausia yra

vidinė tiesa, kurią padeda atpažinti Šventoji Dvasia. Ir ketvirtas dėmuo yra toks, jog charizma „turi

pasireikši klusnumo dvasia“330 – nesipuikuojant, nesigiriant turimomis charizmomis, bet nuolankiai

jas naudojant. Popiežius Jonas Paulius II teigė, jog „giedant tikėjimas patiriamas kaip audringas

džiaugsmas, meilė ir patiklus Dievo išganingo įsikišimo laukimas.“331 Tačiau liturgijoje šis

audringas džiaugsmas yra nuolankus, santūrus, giluminis, nesišvaistantis emociniais protrūkiais, o

tekantis kryptinga vaga. „Kiek daug sakralių kompozicijų per šimtmečius buvo sukurta žmonių,

kupinų gilaus slėpinio jausmo! Nesuskaičiuojamos daugybės tikinčiųjų tikėjimą maitino melodijos,

atsiradusios kitų tikinčiųjų širdyse ir tapusios liturgijos dalimi ar bent paveikiai prisidėjusios prie

pagarbos kupino šventimo.“332 Labai svarbu yra kritiškai atrinkti liturgines giesmes, kad jos būtų

tinkamos.

Trečiasis aspektas: liturginis giedojimas teikia Dievo ramybę. Kaip Dovydas ramindavo

įtūžio pagautą Karalių Saulių (1 Sam 16,23), taip ir šventasis Augustinas pripažįsta, kad

klausydamasis „giesmių, kurioms gyvybę įkvepia tavo ištarmės, kai jos giedamos saldžiu ir

įgudusiu balsu, aš šiek tiek nurimstu, tačiau ne taip, kad sustingstu, bet taip, kad galiu pakilti, kai

noriu.“333 Nuramina ne iki snaudulio ar nuobodulio, bet vidinės, Kristaus dovanojamos ramybės,

padedančios kasdienybės rutinoje išlikti artimame santykyje su Dievu.

Ketvirtasis aspektas: liturginis giedojimo kristocentriškumas reikalauja kovoti su

egocentriškumo ydomis. Kartais giedojimas būna per saldus, neskoningas, pernelyg operinis, kur

muzikalumas, balso technika ir emocinė išraiška nustelbia žodžį. Šventasis Augustinas griežtai

prieštarauja tokiam giedojimui „kad bet koks saldžių priedainių, dažnai lydinčių Dovydo psalmes,

skambesys būtų atitrauktas nuo mano ir pačios Bažnyčios ausų“.334 Geriau jau yra išvis negiedoti

arba sugrįžti į visišką paprastumą, kurį mėgo Aleksandrijos vyskupas Atanazas liepdamas „psalmes

skaitovui skaityti taip saikingai moduliuojant balsą, kad tas skaitovas buvo panašesnis į garsiai

skaitantį nei į giedantį.“335 Šventasis Augustinas kalba apie vidinę kovą, kuri vyksta, kai jį „labiau

328 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.83 329 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.81 330 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.83 331 LM, 12 332 Ibid. 333 Augustinas A. (2004). Išpažinimai. Vilnius: Aidai, p.248 334 Ibid., p.249 335 Ibid.

51

sujaudina giedojimas negu tai, kas giedama“336 – besimėgaujant muzikos grožiu, galima greitai

pamesti racionalųjį matmenį ir pamiršti, kokia viso to prasmė – tai yra blaškymasis „tarp malonumo

pavojaus ir išganingos patirties“.337 Šventasis Augustinas teigia, jog be Kristaus išlaisvinančios

pagalbos iš šio blaškymosi išsivaduoti nepavyktų. Tai supratęs jis pateikia atgailos būtinybę

tikinčiojo santykyje su Dievu: „prisipažįstu, kad nusidedu ir kad esu vertas bausmės, ir tada beveliju

nesiklausyti giedančiojo“338 – taip atsisakoma savosios puikybės puoselėjimo ir atstatomas santykis

su Jėzumi Kristumi. Išganinga patirtis įvyksta ne vien žmogaus pastangomis, įsiklausant į giesmių

žodžius ir prasmę, bet ir Dievo malonės dėka. Šventasis Augustinas tai patyrė atsivertimo pradžioje:

„kai prisimenu savo ašaras, kurias, ką tik atgavęs tikėjimą, liejau klausydamasis bažnytinių giesmių,

ir kai būtent dabar esu jaudinamas ne giedojimo, bet to, kas giedama, kai giedama skaidriu balsu ir

kuo tinkamiausiai moduliuojant, vėl pripažįstu didelę šio papročio naudą.“339

Taigi, giedodami liturgijoje tikintieji apsivelka Jėzumi Kristumi, vadinasi, apsivelka Jo

elgesio ir buvimo bruožais, kurie turi įaugti į tikinčiųjų gyvenimus. „Kviesdamas mokinius sekti

paskui jį visko atsisakant ir neapgailestaujant, Kristus perteikia jiems savą tikėjimo pedagogiką,

kurios esmę sudaro visiškas dalijimasis jo reikalu bei likimu.“340 Jo visiškas savęs atidavimas

skatina mus būti radikaliais ne kraštutine prasme, bet ryžtingo nuoseklumo tikėjime prasme,

pamažu vis labiau ir labiau aukojant savo gyvenimus Dievui.

Penktasis aspektas: liturginis giedojimas kuria džiugią bendrystę. Instrukcija apie muziką

šventojoje liturgijoje Musicam sacram pažymi, jog, iš tikrųjų, giedant „malda įgauna

džiaugsmingesnę išraišką, aiškiau pasireiškia Liturgijos paslaptis ir jos hierarchinis bei

bendruomeninis pobūdis; darni giesmė artimiau sujungia širdis, siela lengviau pakyla prie dangiškų

dalykų, kai veikia šventųjų dalykų didingumas, ir visa liturginė iškilmė ryškiau simbolizuoja

dangaus Jeruzalės liturgiją“.341 Šventasis Augustinas papildo mintis apie priartėjimą „prie dangiškų

dalykų“, sakydamas, jog „taip giedami šventi žodžiai mūsų dvasiose uždega šventesnę ir kaitresnę

pamaldumo ugnį nei, jei nebūtų taip giedami, ir kad visi mūsų dvasios jausmai, atsižvelgiant į

kiekvieno jų skirtingumą, balse ir giedojime turi savo dermes, kurių nežinia kokios slaptos

giminystės ir yra sužadinami.“342 Penktasis aspektas atitinka trečiąjį liturginio giedojimo kriterijų,

pateiktą instrukcijoje Tra Le Sollecitudini – giedojimas būdamas bendruomeniniu ugdo

bendruomeniškumą. „Giesmės, ypač besimeldžiančios bendruomenės giedamos, yra be galo

veiksmingos, nes priverčia mus pakeisti tempą, išeiti iš žmogiškų minčių ritmo ir perkelia į būseną,

336 Augustinas A. (2004). Išpažinimai. Vilnius: Aidai, p.249 337 Ibid. 338 Ibid. 339 Ibid. 340 BKV, 140 341 MS, 5 342 Augustinas A. (2004). Išpažinimai. Vilnius: Aidai, p.248

52

iš kurios lengviau pakilti skrydžiui mūsų žmogiškumą pranokstančios tikrovės link.“343 Iš čia

pasisemiama meilės, kuria vėliau dalinamasi su kitais bendruomenės nariais. Bendrystei yra svarbu

rūpintis giedojimo pastoracija, kad choras taptų maldos grupe, kuri ne tik kartu melstųsi giedant

liturgijoje, bet ir tarpusavyje dalintųsi tikėjimo patirtimi. O svarbiausia, kad visa tai vainikuotų

artimo meilės darbai – pirmiausia, tarpusavio santykyje, vėliau, atkreipiant dėmesį į parapijos

reikmes. Galiausiai, bendruomenė ne tik teikia palaikymą, bet ir apsaugo nuo iliuzijos, kad žmogus

yra tobulas.

Šeštasis aspektas: liturginiame giedojime ypatinga reikšmė teikiama giesmių tekstui.

Pradedant nuo grigališkojo choralo, kuriame žodis yra pirmoje vietoje, toliau tęsiant visame

liturginiame giedojime galima taikyti šį esminį principą – pirmenybę teikti Dievo žodžiui, Jo

minčiai iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių. Todėl muzikos instrumentai negali užgožti balso, nes

tekstas yra giesmių pagrindas, o ne muzikos teikiamas emocinis malonumas. Giedantieji ir

skaitantieji liturgijoje „tekstus turi gerai, suprantamai tarti, kad apeigų reikalaujamas tikinčiųjų

atsakinėjimas būtų lengvas ir natūralus“.344 Tekstas yra svarbus ne vien atlikimo prasme, bet,

svarbiausia, gilaus jo suvokimo ir patyrimo prasme.

Septintasis aspektas: liturginis giedojimas – Meilės dalykas. Bažnyčia per Kristaus kančią,

mirtį ir prisikėlimą yra įvedama į Trejybinės meilės santykį: „Šventoji Dvasia yra meilė, ir ji kuria

giedojimą. Ji yra Kristaus Dvasia, įtraukia mus į meilę Kristui ir taip veda pas Tėvą.“345 Meldimasis

apskritai ir ypač žodį pranokstanti geba giedoti ir groti Dievo akivaizdoje yra Šventosios Dvasios

dovana: sužadinama mumyse meilę, Ji paskatina mus giedoti346 – „šlovinti Dievą, leisti, kad tavyje,

per tave ir su tavimi šlovintų Dvasia!“347 Giedojimas dvasia yra „tam tikras kalbėjimas kalbomis,

perkeltas į muzikinę plotmę. Jis reiškia įkvėptą giedojimą iš anksto nenumačius nei žodžių, nei

melodijos, moduliuojant garsų seką tą pačią akimirką, pagal vidinę Dvasios paskatą.“348 Toks

giedojimas būdingas ankstyvosios krikščionių bendruomenės himnams. Tačiau jis yra netinkamas

liturgijai, kuri reikalauja aiškaus teksto, atitinkančio prasminę liturgijos dalį. Giedojimas dvasia

nėra vienintelė įkvėpto giedojimo forma. Ir įprastos visų žanrų giesmės, pasak apaštalo Pauliaus,

„giedojimas protu“ (1 Kor 14,15), yra ypatingas Šventosios Dvasios įrankis. „Sakydamas „dvasinės

giesmės“, t.y. įkvėptos Dvasios, Paulius tikrai turi galvoje ne vien giedojimą kalbomis, bet ir visą

krikščionių susirinkimo nuoširdų giedojimą, su tikėjimu kylantį Dievan.“349

Vis dėlto, visuose septyniuose aspektuose giedojimo profesionalumas yra neatsiejamas nuo

343 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.182-183 344 MS, 26 345 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.112 346 Ibid., p.117 347 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.243 348 Ibid., p.245-246 349 Ibid.

53

augimo tikėjime (apimant tris tikėjimo matmenis). Jei augama tik profesiniame lygmenyje –

pametamas turinys ir lieka tik tuščia išorinė forma, pamirštamas esminis muzikos principas – būti

„liturgijos tarnaite“.350 Į mūsų pastangas Dievas įlieja savąją Malonę, kuri giesmes padaro sakralias,

keliančias ir įkvepiančias kitų žmonių širdis. Taip pat patiems giedantiesiems dovanoja dvasinį

džiaugsmą, palaimą ir įkvėpimą tarnauti Viešpačiui veiklios meilės darbais po liturgijos, išėjus į

pasaulį.

Žmonės, patyrę Šventosios Dvasios krikštą, „spontaniškai atsiliepia šlovinimu ir

garbinimu. Pripildyti džiaugsmo jie įsitraukia į dinamišką šlovinimą ir garbinimą, pasiekiantį

viršūnę sulig didžiąja doksologija Eucharistijos maldos pabaigoje: „Per jį, su juo ir jame Tau,

visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius.“351 Čia atsiskleidžia glaudus

Šventosios Dvasios krikšto ir liturginio giedojimo ryšys. Muzika ugdo patirtinį tikėjimo matmenį,

kuriame dalyvauja ne tik žmogaus emocijos, bet kuris apima visą asmenį: „giedodami esame apimti

Šventosios Dvasios dvelksmo, jis paliečia mūsų lūpas, kad pakiltų link Dievo, šlovinant Jį. Muzika

ir giesmė groja sielos stygomis. Pasakymas: „giedoti – tai dvigubai melstis“, reiškia, kad giesme

labiau įsijungiame į vyksmą, o muzika mumyse paliečia gilumines esybės sritis. Ji padeda sutelkti

vidų ir atveria mumyse kelius į Dievą, ja galime išreikšti neišreiškiamus dalykus“.352 Taigi,

patirtinis tikėjimo matmuo priklauso ne vien nuo žmogaus, bet ir nuo Dievo malonės veikimo jame

– kiek žmogus leisis veikiamas. Jeigu giedojimas yra atgrasus, nekokybiškas, erzinantis, tuomet

žmogus užsidaro nuo bet kokio jo atveriamojo pobūdžio. Neįžvelgdamas grožio – nepatiria būties.

Todėl „jei nori išlikti gyvybingas, neliturginis meldimasis visada turi orientuotis į liturgiją ir, iš jos

semdamas, atsinaujinti.“353

Apibendrinant liturginį giedojimą kaip tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnį, galima

teigti, jog pasižymėdamas septyniais specifiniais aspektais jis įtakoja visas kitas maldos formas,

kitus tikėjimo ugdymo veiksnius, kurių pagrindiniai bruožai bus aptariami remiantis liturginio

giedojimo aspektais.

2.4. Tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių pagrindiniai bruožai

2.4.1. Tikėjimo patirtinio matmens religiniai išgyvenimai

Pagrindiniai tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių bruožai išsikristalizuoja tikėjimo

patirtiniame matmenyje, kurį sudaro įvairūs religiniai išgyvenimai, brandinantys tikėjimą.

350 TraLeS, 23 351 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.18 352 Croissant J. (2006). Kūnas – grožio šventovė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.162 353 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.20

54

Pavyzdžiui, darnūs muzikos garsų sąskambiai simbolizuoja nežemišką harmoniją ir grožį visatoje:

„žmogus savo viduje intuityviai pagauna tą simbolizmą ir į jį reaguoja jausmais: į harmoniją –

susižavėjimu; į gelmę – susikaupia ramybe; į begalybę – didingumo pajautimu. Visa tai yra

dvasinis, transcendentinis, t.y. materiją viršijantis, išgyvenimas, bet dar ne religinis. Religiniu jis

tampa“,354 jei žmogus „suvokia, kad tas išgyvenimas vyksta Dievui veikiant“355 arba jei net ir nesant

tokio suvokimo „patiria Dievo buvimą čia ar veikimą.“356

Pasak, kunigo ir psichologo Kęstučio Trimako, religinis išgyvenimas yra „vidinis žmogaus

potyris, kurio turinys yra religinis, t.y. orientuojamas į Dievą.“357 – jo turiniu „Dievas apreiškia savo

tiesą“.358 Todėl pirmiausia reikalingas atsivertimas, kuriuo pats Dievas apsireiškia žmoguje:

„žmonėms nebus suprantamos ir aktualios Šventosios Mišios ir visas liturginis Bažnyčios

gyvenimas, jiems nebus įdomi ir aktuali didžioji dalis katalikiškų paskaitų ir kitų renginių tol, kol

neįvyks asmeninis jų susitikimas su Jėzumi.“359 Patyrus šį religinį išgyvenimą žmogaus viduje

įvyksta permaina360 ir į tai atsiliepiama dėkingumu.

Visi religiniai išgyvenimai yra orientuojami į trečiąjį tikėjimo matmenį. Jie yra „lydimi

jausmų ir staigios įžvalgos“361 ir turi būti kreipiami į artimo meilės darbus. Paprastieji išgyvenimai

yra „būtini dvasiai, kaip kūnui būtinas kvėpavimas“,362 nes jie brandina tikėjimą ir padeda įsišaknyti

staigiam žmogaus atsivertimui.363 Jie yra „nepakeičiami kasdienio pokalbio su Esančiuoju

žingsniai“364 – priemonės (kasdienė malda, mąstymas, Šventojo Rašto skaitymas), palaikančios

tikėjimo vidinį gyvenimą ir rodančios žmogui kelią egzistenciniais apsisprendimais.365

Kita religinių išgyvenimų rūšis yra – nuolatinis buvimas Dievo akivaizdoje, kurį „atidžiau

stebint išryškėja trys stadijos: 1) susikaupimas Dieve, 2) pasikalbėjimas su Juo ir 3) išliekantis Jo

jautimas.“366 Šios trys stadijos atitinka tris pirmuosius tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių

pagrindinius bruožus, kuriuos bus svarbu toliau aptarti.

354 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla,, p.233 355 Ibid. 356 Ibid. 357 Ibid., p.229 358 Ibid., p.235 359 Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė katechezė. Kaunas: VDU, p.52 360 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p. 229 361 Ibid., p.243 362 Ibid., p.253 363 Ibid. 364 Ibid., p.241 365 Ibid., p.253 366 Ibid., p.242

55

2.4.2. Tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių pagrindiniai bruožai

Pirmas bruožas – susikaupimas. Jis atitinka pirmąją stadiją (susikaupimą Dieve). Tai yra

tam tikros rekolekcijos (lot. vidinis susikaupimas), kai atiduodamas save šiai akimirkai, žmogus

sugrįžta į savo širdį. „Širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (semitų ar biblinėje kalboje: į

kurią „nužengiu“). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems

žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. Tai vieta, kurioje gimsta mūsų giliausių

vidinių siekių diktuojami sprendimai; tiesos vieta, kurioje pasirenkame gyvenimą ar mirtį;

susitikimų vieta, kadangi, būdami Dievo paveikslas, gyvename ne be santykio su Juo: širdis yra

Sandoros vieta.“ (KBK, 2563) Dievas ieško žmogaus viduje, jo centre – širdyje. „Kad ir kokie būtų

maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą,

iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų)

– širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia.“ (KBK, 2562) Artimo meilė,

gimusi iš Dievo, gali atverti pagydyti tokias sužeistas ir atitolusias nuo Dievo širdis.

Tyla ir susikaupimas yra terpė Šventosios Dvasios aplankymui. Patekti į vidų yra sunku dėl

rėksmingo išorinio pasaulio. Todėl pirmiausia reikalingas komunikacinių prietaisų išjungimas,

įvairiausių reikalų tvarkymo nutraukimas ir atsidavimas dabarties akimirkai. Susitelkimas į savąją

užduotį, kaip, pavyzdžiui, giedojimas prieš šventas Mišias padeda susikaupti ir sukuria maldingą

atmosferą. „Kai žmogus renkasi kam nors pasišvęsti, jam reikia būti bent kiek subrendusiam –

nebesimėtyti, nebesiblaškyti, bet susitelkti ir gebėti ką nors vertinti protu ir širdimi.“367 Kai protas

susitelkęs į šią akimirką, širdyje vyksta Šventosios Dvasios darbai, vėliau įkvepiantys jų vaisius

dovanoti kitiems žmonėms.

Liturgijos tyla „turi būti ne tuščia, privalo pranokti kalbos ir veiksmo nebuvimą. Iš

liturgijos kaip tik ir tikimės, kad ji mums dovanos pozityvios tylos, kurioje atrasime patys save, –

tylos, kuri bus ne pauzė, kai mus apninka tūkstančiai minčių ir pageidavimų, bet susikaupimas, iš

vidaus teikiantis ramybės, leidžiantis atsikvėpti, atidengti užklotus tikruosius dalykus.“368 Galimos

tylos akimirkos yra „po pamokslo ir priėmus šventąją Komuniją: tai išties gera akimirka vidiniam

pokalbiui su Viešpačiu, kuris mums ką tik dovanojosi, būtinam „sąlyčiui“, įžengimui į bendravimo

vyksmą, be kurio išorinis sakramento priėmimas tampa gryna apeiga ir todėl nevaisingas.“369 Jeigu

šventosios Mišios yra skubotos, vargiai galima tikėtis dvasinių vaisių, nes tuomet koncentruojamasi

ne į buvimą su Dievu, o į savo reikmes.

367 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p. 329 368 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.163 369 Ibid., p.164

56

Šventoji Dvasia užpildo tylą. „Pauliaus žodžiai iš Laiško romiečiams, kad nežinome, ko

turėtume melsti, (Rom 8,26) šiandien galioja ypač: taip dažnai Dievo akivaizdoje esame bežodžiai.

Taip, melstis mus moko Šventoji Dvasia, dovanoja mums, pasak Pauliaus, žodžius, tačiau Ji taip pat

naudojasi žmogaus tarpininkavimu. Maldos, ištryškusios iš tikinčių žmonių širdies vadovaujant

Šventajai Dvasiai, yra mums Šventosios Dvasios siūloma mokykla, padedanti pamažu atverti

nebylias lūpas ir mokytis melstis.“370 Šioje mokykloje sužinome, ko mes iš tikrųjų norime, kam

esame pašaukti ir kam yra reikalingas mūsų užtarimas.

Antras bruožas – nuolankumas. Jis atitinka antrąją stadiją (pasikalbėjimą su Dievu). Tai

yra malda, kuri gali kilti tik iš nuolankios širdies, nes nuolankumas – tai supratimas, kad visa yra iš

Dievo, ir dėkojimas Jam: šlovinimo malda yra „žmogaus atsakas į Dievo dovanas“; (KBK, 2626)

„garbinimas yra pirmiausia kylanti laikysena žmogaus, suvokusio save kaip kūrinį Kūrėjo

akivaizdoje“; (KBK, 2628) prašymo malda: „mūsų suvokto santykio su Dievu išraiška: būdami

kūriniai, nesame nei pradžią patys sau davę, nei savo padėties šeimininkai, nei galutinis tikslas

patys sau, bet, kaip krikščionys, taip pat žinome, kad, būdami nusidėjėliai, nusigręžiame nuo savo

Tėvo. Prašymas jau yra grįžimas pas Jį“; (KBK, 2629) dėkojimo malda ir Eucharistija – tai

dėkojimas už tai, kad Kristus išganydamas „išvaduoja kūriniją iš nuodėmės ir mirties, kad ją iš

naujo pašventintų ir sugrąžintų Tėvui ir Jo garbei.“ (KBK, 2637) Nepaliaujamas dėkojamas – už

gyvybės dovaną, už gyvenimą, artimus žmones, savąją šalį ir daugybę kitų dovanų – skverbiasi iš

nuolankios širdies.

Taigi ir pačios „liturgijos reikalavimas įvardytinas vienu žodžiu: nuolankumas.

Nuolankumas kaip atsisakymas: tai savojo savarankiškumo ir pasitenkinimo savimi atidavimas. Ir

nuolankumas kaip nuopelnas: siūlomo, savosios egzistencijos akiratį pranokstančio dvasinio

gyvenimo turinio priėmimas.“371 Liturgijoje nuolankumu atsisakome puikybės, visų ydų ir

nuodėmių šaltinio, ir apsivelkame Jėzumi Kristumi, (plg. Rom 13,14) kuris per Šventąją Dvasią

apdovanoja įvairiausiomis charizmomis.

Trečias bruožas – ramybė. Šis bruožas atitinka trečiąją stadiją (išliekantį Dievo jautimą).

„Ramybė ir taika yra tikriausias Dievo artumo ženklas.“372 Žodis Pax, lietuvių kalboje „reiškiantis

ir ramybę, ir taiką, – vienas dažniausiai vartojamų ir prasmingiausių Biblijos ir krikščionybės

žodžių. Nuo Mišių pradžios iki pabaigos skamba žodis „ramybė“: „žemėje ramybė geros valios

žmonėms“, „ramybė jums“, „suteik mums ramybę“, „eikite ramybėje“. Kiekvieno krikščionio

gyvenimas Krikšto akimirką prasideda ramybės linkėjimu ir baigiasi linkėjimu: „Tegul ilsisi

ramybėje“ (Requiescat in pace).“373

370 Ratzinger J. (2012). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.167 371 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.38 372 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.340 373 Ibid., p.329

57

Iš to, kas aptarta, galima kelti klausimą: ar ramybė gali pasilikti kasdieniniuose darbuose,

uždaviniuose, iššūkiuose, ir nuolatiniame skubėjime? Romano Guradini teigia, jog „galutinį

pirmumą visose gyvenimo srityse turi turėti ne veikla, bet būtis. Iš esmės svarbu ne veiksmas, bet

tapsmas. Galutinis dalykas yra ne tai, kas daroma, bet tai, kas yra. Ir ne moralinė, bet metafizinė

pasaulėžiūra, ne vertės sprendimas, bet būties sprendimas, ne pastanga, bet Dievo šlovinimas yra

galutinis dalykas.“374 Esame sukurti pagal Dievo paveikslą, „todėl tikro, sveiko gyvenimo

giliausioji nuotaika yra kontempliatyvi. Kad ir kokia didelė būtų noro, veiklos ir ieškojimo energija,

jos pagrindas turi būti gelmė – rami, į amžiną, nekintamą tiesą aukštyn žvelgianti gelmė. Toks yra

požiūris, šaknis suleidęs amžinybėje. Jis pilnas romumo. Jis pilnas vidinės ramybės, reiškiančios

gyvenimo nugalėjimą.“375 Vadinasi, ramybė kasdienos rutinoje yra ne tik galima, bet ir būtina.

Ketvirtas bruožas – kristocentriškumas. Liturginis giedojimas yra skirtas ne save afišuoti ar

rūpintis giedojimo dailumu, bet kreipti į Kristų, visa Jam dedikuoti, kuris yra „santykių su Dievu

modelis“376 ir „žmogaus dieviškasis modelis“.377 Kristaus „žodžiai, ženklai ir darbai per visą jo

trumpą, bet intensyvų gyvenimą leido mokiniams tiesiogiai pažinti pagrindinius „Jėzaus

pedagogikos“ bruožus, vėliau nurodytus evangelijose. Kaip ir Dievas Tėvas, Kristus savo elgesiu ir

paraginimais skatino „kito žmogaus, pirmiausia vargšo, mažutėlio, nusidėjėlio, kaip Dievo mylimo

bei ieškomo asmens priėmimą“.378 Jėzaus žodžiai atitiko Jo darbus – „nuoširdų Dievo karalystės

kaip gerosios naujienos apie tiesą bei Tėvo paguodą skelbimą“.379 Jėzus dalijosi savąja meilė ir rodė

„iš blogio išlaisvinančios bei gyventi skatinančios meilės švelnumą bei galingumą“.380 Kristus

atskleidė tris dieviškąsias dorybes: „primygtinį raginimą elgtis vadovaujantis tikėjimu į Dievą,

Karalystės viltimi ir artimo meile“.381 Sumaniai pritaikė tuo metu aktualias priemones Evangelijos

skelbimui, nevengė „pasinaudoti tarpasmeninėmis komunikacijos galimybėmis, kaip antai žodžiu,

tyla, metafora, vaizdu, pavyzdžiu, įvairiais ženklais, kaip tai darė Biblijos pranašai“.382

Penktas bruožas – bendrystė. Ne individas yra liturginio veiksmo ir maldos nešėjas, o

„tikinčios bendrijos kaip tokios visuma, paprastą individų sankaupą pranokstantis kai kas didesnis –

Bažnyčia“383 – mistinis Kristaus kūnas. Taip pat ir bendruomeninio giedojimo bendrystės patyrimas

pasireiškia tuo, jog kiekvienas tikintysis „neištirpsta visumoje. Jis įtarpintas joje, bet taip, kad

išlieka tas, kas yra, – savarankiška vieninga asmenybė. Tai ypač gerai matyti iš to, kad nariai

tarpusavyje nesivienija tiesiogiai vienas su kitu. Vienijimasis vyksta tuo būdu, kad visi yra nukreipti 374 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.92 375 Ibid., p.94 376 DeV,59 377 Ibid. 378 BKV, 140 379 Ibid. 380 Ibid. 381 Ibid. 382 Ibid. 383 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.19

58

į tą patį tikslą ir dvasiškai glūdi toje pačioje galutinėje vietoje – Dieve, tame pačiame Išpažinime,

Aukoje ir Sakramente.“384 Eucharistijoje Kristaus kūno valgymu vienijimąsi su Dievu ir su visais

tikinčiaisiais Danguje ir žemėje.

Šeštas bruožas – Šventojo Rašto svarba. Šventasis Raštas kaip Dievo laiškas mums turi

būti nuolat skaitomas ir maldoje apmąstomas. „Liturginėse apeigose svarbiausia vieta tenka

Šventajam Raštui. Juk iš jo imami, o paskui homilijoje aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės, jo

įkvėptos ir skatinamos liejasi liturginės maldos, maldavimai ir giesmės; per jį veiksmai ir ženklai

įgauna savo prasmę.“ (KBK, 1100) Todėl yra būtinas „Šventojo Rašto studijavimas bei gilinimasis į

jį. Jis skaitytinas ne tik Bažnyčioje, bet ir su Bažnyčia bei su jos visuomet gyvu tikėjimu. Tai padės

atrasti dieviškąją tiesą, sužadinant tikėjimo atsaką. Vadinamoji lectio divina yra iškili tokių gyvų

Rašto studijų forma“.385 Kadangi liturginių giesmių tekstai randasi iš Šventojo Rašto ir kitų

liturginių šaltinių, todėl lectio divina malda gali padėti giedantiesiems atverti giesmių tekstų gilesnę

prasmę, priartinti juos prie asmens, kad pažintos giesmės išties skverbtųsi iš žmogaus centro –

širdies. „Dievas kreipiasi į savo tautą per Žodžio liturgiją kaip į bendruomenę, o per lectio divina Jis

kalba asmeniškai. Bet neturėtume susitelkti tik į vieną kitos sąskaita. Iš tiesų lectio divina natūraliai

papildo liturginį skelbimą: jei būsime imlūs, asmeninis Šventojo Rašto skaitymas padės įsiklausyti į

Dievo žodį, skelbiamą liturgijoje, ir atvirkščiai. Liturgijos metu sustiprėja įžvalgos, gautos tyliai

kontempliuojant Šventąjį Raštą. O kai melsdamiesi slaptoje atsimename įkvepiančius liturgijos

žodžius, labiau pasineriame į bendrystę su Dievu.“386 Taip žodis ima skleistis ne tik jį skaitant ir jo

klausant, bet ateina ir į kasdienius darbus ir santykius.

Septintas bruožas – Šventoji Dvasia – meilės šaltinis. Šventoji Dvasia „veda į šventumą ir

pasiaukojančią meilę“387 – religiniai išgyvenimai tampa pagrindu valios apsisprendimui daryti

artimo meilės darbus, nes „pasaulyje žmonės labiausiai alksta meilės, bet mažiausiai jos patiria ir

mažiausiai geba jos kitiems teikti.“388 Motina Teresė buvo viena didžiausių išimčių: ji malšindavo

vargšų meilės alkį, nuolat kartodama: „padarykime ką nors gražaus Dievui“389 ir taip patirdama

Jėzaus meilę.390 Tik nuolatinė malda – kaip santykio su Dievu nenutrūkstama gija – įliejo Motinai

Teresei stiprybę dovanoti save vargšams.

384 Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, p.40 385 BKV, 71 386 Binz S.J. (2009). Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.37 387 Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014). Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.48 388 Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, p.191 389 Ibid., p.197 390 Ibid., p.191

59

Maldos palaikytoja Šventoji Dvasia yra „Asmuo-dovana“,391 kuri mums „įliejama ne tik

kaip Dievo dovana, bet ir kaip gebėjimas bei reikmė dovanotis.“392 Taip pat Šventoji Dvasia yra

„Asmuo-meilė.“393 O tai reiškia, jog, pirmiausia, „Dvasia yra meilė Trejybėje, kadangi vienija

tarpusavyje Tėvą ir Sūnų; antra, Šventoji Dvasia yra meilė Bažnyčioje, kaip jos vienybės saitas;

trečia, Šventoji Dvasia yra meilė kiekviename tikinčiajame, nes leidžia jam gyvai patirti Dievo

meilę.“394 Šiuo meilės patyrimu tapdami „Dievo mylimaisiais“, tikintiesiems Šventoji Dvasia įlieja

ne tik meilę, bet ir mylėjimą – troškimą dalintis gauta Dievo meile su kitais žmonėmis.395 Norėdami

savo gyvenimą dovanoti kaip gyvąją auką „turime atminti pagrindinį aukojimo įstatymą.

Krikščionybėje yra aukos ar dovanos adresatas ir apdovanojamasis: adresatas – visada Dievas, o

apdovanojamasis – visados mūsų artimas.“396 Teologo Raniero Cantalamessa požiūriu, galima

traktuoti, jog „be Šventosios Dvasios pagalbos patys negalime paversti savo gyvenimo dovana

Dievui už brolius.“397

Taigi, apibendrinant, galima pateikti keletą išvadų. Pirmiausia, reikalingas supratimas,

kad tikėjimas, jei nėra ugdomas, pamažu miršta. Šis ugdymas neišvengiamai susiduria su

įvairiausiomis kliūtimis ir todėl reikalinga kova su jomis. Pilnavertiškas tikėjimas turi apimti visus

tris tikėjimo matmenis, kad tai nebūtų tik teorinis, patirtinis ar tik pareigos verčiamas tikėjimas.

Pastebėta, jog nė vienas tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnys neapsieina be Šventosios Dvasios

pagalbos. Todėl galima daryti išvadą, kad Šventoji Dvasia, Tėvo mums pasiųsta per Jėzų Kristų yra

meilė ir dovana, mylėjimas ir dovanojimas, bendrystė ir džiaugsmas, ramybė ir taika, neišskiriama

iš švenčiausiosios Trejybės slėpinio, bet laikoma lygiaverčiai svarbiu Trejybės Asmeniu.

Antra, galima teigti, jog liturginis giedojimas yra daug aprėpiantis, teikiantis dvasinį

pakilumą, džiaugsmą, ramybę, ir kitas Dievo dovanas, nes jis prasideda širdyje, į kurią įlieta

Šventosios Dvasios malonė mylėti. Ne tik muzika, bet ir kitos meno rūšys yra svarbios žmogaus

dvasiniam gyvenimui, kad jis pajėgtų atpažinti simbolius ir ženklus, patiriamus buvime vaiku Dievo

akivaizdoje. Šio buvimo, išmokstamo liturgijoje, reikėtų laikytis ir kasdienybėje, kuomet daugybės

pareigų puokštėje, būtų įmanoma nepasimesti praeities ar ateities vizijose, bet būnant dabarties

akimirkoje ir pasitikint Dievo veikimu žmogaus gyvenime, kuris žino, kas yra geriausia žmogui ir

tai suteikia.

Galiausiai, apibendrinus teorines katalikiškų mokyklų ugdymo gaires ir jų sąsajas su

trimis tikėjimo matmenimis bei įsivardijus tikėjimo sąmoningumo veiksnių pagrindinius bruožus,

391 DeV, 10 392 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.96-97 393 DeV, 10 394 Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai, p.148 395 Ibid., p.96-97 396 Ibid., p.100 397 Ibid.

60

yra reikalingas empirinis tyrimas apie liturginio giedojimo įtaką tikėjimo sąmoningumo ugdymui

katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams, kurio rezultatų analizė bus aptariama

paskutiniame darbo skyriuje.

61

3. LITURGINIO GIEDOJIMO IR JO ĮTAKOS TIKĖJIMO SĄMONINGUMO UGDYMUI X IR Y KATALIKIŠKŲ MOKYKLŲ

BAIGIAMŲJŲ KLASIŲ MOKINIAMS TYRIMAS

3.1. Liturginio giedojimo įtakos tikėjimo sąmoningumo ugdymui x ir y

katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams tyrimo metodika ir

organizavimas

Siekiant įrodyti hipotezę, jog liturginis giedojimas daro įtaką tikėjimo sąmoningumo

ugdymui ir yra vienas iš tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių, buvo atliekama literatūros

šaltinių analizė ir kiekybinis empirinis tyrimas.

Tyrimui atlikti buvo naudojami šie metodai: anketinė apklausa, duomenų analizė ir

rezultatų apibendrinimas.

Tyrimo eiga:

1) Teorinis pagrindimas – ieškoma, analizuojama ir taikoma temą atitinkanti medžiaga.

2) Anketos parametrų nustatymas – remiantis surinkta medžiaga, pasirenkami kintamieji,

naudojami anketinėje apklausoje.

3) Tiriamųjų mokyklų atranka – renkamasi tik iš katalikiškųjų mokyklų, nes jos yra

kompetentingesnės liturginio giedojimo klausimais negu kitos gimnazijos.

4) Anketos sudarymas – siekiant gauti daugiau informacijos, bet neišplečiant anketos

turinio, kad respondentų negąsdintų per didelis klausimų kiekis.

5) Anketų išdalinimas – perduodamos mokyklos atstovams, kurie pasirūpina, kad būtų

užpildytas kuo didesnis skaičius anketų.

6) Rezultatų apdorojimas Microsoft Excel 2010 dokumente ir gaunama procentinė rezultatų

įvertinimo išraiška. Braižomos diagramos, padedančios įvertinti skirtumus, panašumus ir kintamųjų

reikšmingumą.

7) Tyrimo rezultatų analizė ir išvadų pateikimas.

Kiekybinio tyrimo imtis. Tyrime dalyvavo x ir y katalikiškų mokyklų baigiamųjų (9-12

klasių) mokinai. Nors pradžioje ketinta apklausti tik dvyliktokus, tačiau, esant per mažam

respondentų kiekiui, amžiaus skalė buvo praplėsta.

Anoniminis anketos pobūdis sudarė daugiau erdvės mokinių atvirumui ir nuoširdumui.

Anketos duomenys buvo analizuojami lyginamosios analizės būdu. Viso buvo išdalinta 180 anketų,

kiekvienai mokyklai po 90. X mokykloje buvo užpildyta 51 anketa, y mokykloje 79 anketos – viso

užpildyta 130 anketų.

62

Renkant duomenis kiekybiniam tyrimui respondentams buvo pateikta anketa (žr. 2

priedas), kurią sudarė 40 klausimų, susijusių su šiais tiriamais kintamaisiais: (žr. 1 priedas, 1

lentelė)

– Faktiniai klausimai apie respondentų lytį ir amžių 1 ir 2 klausimas.

– Liturginio giedojimo patirtį buvo siekiama išsiaiškinti 8-12, 23, 23.1., 27 ir 38 klausimas.

– Didžioji klausimyno dalis buvo sudaryta, remiantis septyniais pagrindiniais tikėjimo

sąmoningumo ugdymo veiksnių bruožais. Pirmas bruožas (susikaupimas) atsispindi 16, 24, 24.1.,

26 ir 32 klausime. Antras bruožas (nuolankumas) – 31, 33, 34 klausime. Trečias bruožas (ramybė) –

35 ir 36 klausime. Ketvirtas bruožas (kristocentriškumas) – 3-7, 22, 22.1., 28, 29 ir 37 klausime.

Penktas bruožas (bendrystė) – 14 ir 15 klausime. Šeštas bruožas (Šventojo Rašto svarba) – 20, 21 ir

30 klausime. Septintas bruožas (Šventoji Dvasia – meilės šaltinis) – 17, 18 ir 25 klausime.

– Siekiant nustatyti tikėjimo sąmoningumo lygmenį, anketoje pateikiami klausimai,

atitinkantys tris tikėjimo matmenis: pirmąjį (proto) matmenį atitinka 19 klausimas. Antrąjį (širdies)

matmenį atitinka klausimai, susiję su liturginio giedojimo patirtį nustatančiais klausimais (12 ir 27)

ir 13 klausimu apie dalinimąsi tikėjimo patirtimi. Trečiąjį (valios) matmenį – 39 ir 40 klausimas.

3.2. Liturginio giedojimo įtakos tikėjimo sąmoningumo ugdymui x ir y

katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams tyrimo rezultatų analizė

Pirmasis anketos klausimas apie respondentų lytį parodė, kad labiau su liturginiu

giedojimu ir tikėjimo sąmoningumo brandumu yra susijusios merginos (x mokykloje), tačiau y

mokykloje yra ir vaikinų. Tai atspindi ir bažnyčių parapijose vyraujantį moterų skaičių.

Antrasis anketos klausimas apie mokinių amžių padėjo nustatyti apklaustų mokyklų

respondentų amžiaus vidurkį: x mokyklos respondentų amžiaus vidurkis yra 18 metų, y mokyklos –

17 metų.

Toliau bus aptariami tyrimo rezultatai, parodantys mokinių sąsajas su liturginiu giedojimu,

septyniais tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių bruožais ir trijų tikėjimo matmenų sinteze.

Kaip muzikos mokymasis atsispindi mokinių giedojimui liturgijoje ir liturginio giedojimo

patirtis x ir y mokyklose, kuri atitinka ir antrąjį (širdies arba patirtinį) tikėjimo matmenį, atsispindi

pirmoje ir antroje diagramoje (žr. 3 priedas, 1 ir 2 pav.). X katalikiškos mokyklos mokiniai skiria

mažesnį dėmesį liturginiam giedojimui (žr. 3 priedas, 1 pav.) – tai perteikia ryški neigiamų

atsakymų persvara. Y katalikiškoji mokyklos mokiniai (žr. 3 priedas, 2 pav.) yra labiau susiję su

liturginiu giedojimu. Abiejose mokyklose yra panašus procentas mokinių, lankančių muzikos

mokyklą: x mokykloje – 22%, y – 25%. Tačiau y mokykloje yra žymiai daugiau mokinių, kurie turi

dainavimo chore patirties – net 53% respondentų, kai x mokykloje – 31%. Vos 6% respondentų x

63

mokykloje gieda chore šventų Mišių metu, kai y mokykloje yra daug daugiau mokinių

priklausančių chorui, giedančiam šventose Mišiose – 28%. Galiausiai, x mokykloje,

nepriklausydami chorui, šventų Mišių metu bendruomeniškai gieda 22% mokinių, o y mokykloje –

beveik pusė apklaustųjų respondentų (43%). Abiejose mokyklose buvo tokių, kurie nežino, ar gieda

šventų Mišių metu, ar ne (apie 4%).

Mokinių, kurie gieda chore šventų Mišių metu, buvo klausiama, ką jiems reiškia

giedojimas. X mokykloje tokių mokinių buvo 6%. Tai merginos, kurioms giedojimas yra malda. Y

mokykloje giedančiųjų chore šventų Mišių metu (žr. 3 priedas, 3pav.) procentas yra didesnis (28%,

kurių 18% sudaro vaikinai, 82% – merginos) ir įvairesnė giedojimo sampratos pateiktis. 14%

respondentų teigia, jog giedojimas yra savęs realizavimas, 18% respondentų teigia, kad giedojimas

jiems yra smagus užsiėmimas. Didžiausias procentas (64%) respondentų pripažįsta, jog giedojimas

jiems yra malda. Tarp respondentų, pateikusių kitą atsakymo variantą (4%), buvo teigiama, jog

giedojimas yra pareiga, bet nevarginanti.

Buvo pateiktas klausimas, kodėl mokiniai, kurie nepriklauso chorui, dalyvaudami šventose

Mišiose, negieda kartu su visa bendruomene. Atsakymų rezultatai pateikiami ketvirtoje diagramoje

(žr. 3 priedas, 4 pav.). X mokykloje 75% mokinių negieda. Iš jų giesmių teksto nesupranta vos 2%,

tačiau nemažai yra tokių, kurie galvoja, jog nėra muzikalūs (29%). 21% respondentų yra

nepatenkinti giesmėmis, o 32% nejaukiai jaučiasi, todėl ir negieda. Nejaukumas gali būti puikybės

gimdomo egocentriškumo padarinys, kai žmogus, nenorėdamas „netinkamai pasirodyti“ prieš kitus

žmones, geriau jau išvis nieko nedaro. Tokius asmenų sužeidimus gydo muzika, kuri padeda

„išreikšti tai, kas buvo užspausta, įveikti savo baimes ir išleisti lauk frustracijas, kurios kaupėsi

ištisas valandas, savaites ir metus“.398 16% respondentų, pasirinkdami kitą atsakymų variantą, teigė,

jog negieda, nes išvis nesilanko Bažnyčioje.

Y mokykloje mažesnis procentas nei x mokykloje, negiedančių šventose Mišiose mokinių

(53%). Iš jų 5% respondentų teigia, jog negieda, nes nesupranta giesmių teksto. 26% mokinių

galvoja, jog nėra muzikalūs, o 33% yra nepatenkinti giesmėmis. Tiems, kurie nelaiko savęs

muzikaliais, kompozitorius Don Campbell teigia: „esate labiau linkęs į muziką, nei manote.

Visiems pasaulio žmonėms muzikalumas yra įgimtas. Muzika – tai universali kalba“.399 Y

mokykloje nejaukiai jaučiasi mažesnis procentas mokinių nei x mokykloje – 17 %. 19% mokinių,

pasirinkdami kitą atsakymų variantą, teigė, jog negieda, nes nenori, nesilanko Bažnyčioje arba

gieda mintyse ir nemato prasmės giedoti garsiai.

Į klausimą, ar patiriate stiprius religinius išgyvenimus giedant ar klausant giedojimo

šventose Mišiose (žr. 3 priedas, 5 pav.), x mokykloje teigiamai atsakė vos 4% respondentų. Nors

398 Campbell D. (2005). Mozarto muzikos poveikis. Kaunas: Vilties oazė, p.131 399 Ibid., p.19

64

neigiančių tokius patyrimus yra net 80%, tačiau negalinčių teigti ar paneigti yra 16%, kurie, galbūt,

yra patyrę, bet niekada apie tai nesusimąstė.

Y mokykloje žymiai didesnis procentas mokinių, patyrusių religinius išgyvenimus giedant

ar klausant giedojimo (22%) ir 9% teigia, jog nežino. Visgi, didžiausias procentas, kaip ir x

mokykloje, yra tų, kurie teigia, jog nepatiria.

Klausimyne buvo pateiktas vienas atviras klausimas tiems, kurie yra patyrę stiprių

išgyvenimų giedant arba klausantis giedojimo šventų Mišių metu. Buvo prašoma, kad respondentai

apibūdintų tuos išgyvenimus: ar suprato, kas vyksta, ar tai paskatino juos ką nors daryti. 4% x

mokyklos mokinių teigė, jog rekolekcijų metu patyrė neapsakomus išgyvenimus, kurių nelabai

suprato, kas vyksta, „emocijos liejosi pačios, bet po to buvo tikrai gera“, teigė, kad tai paveikė, bet

neįvardijo, kaip konkrečiai. Tačiau, plačiau analizuojant šias anketas, pastebima, jog tai yra

merginos, kurios į klausimą apie artimo meilės darbus atsako, jog kartais juos daro, paskatintos

kokio nors stipraus išgyvenimo.

Y mokykloje 22% tokius išgyvenimus patyrusius respondentus sudaro ir merginos, ir

vaikinai. Nors ne visi patyrusieji norėjo tai apibūdinti, bet ne mažai buvo tokių, kurie pasidalino

savo išgyvenimais: „tiesiog įsiklausius giesmių imu graudintis, prisimenant išėjusiuosius ir pan“;

„tai paskatina mane nebijoti sunkumų, o jausmą apibūdinti nežinau kaip“; „supratau, kad Dievas yra

su manim ir pripildo mane meile bei laime. Paskatino kurti santykį su Juo ir niekad nenustot jo

ieškoti ir sekt“; „pajaučiau kažką širdyje, gera, ramu. Paskatino suprasti, kokia didi galia yra Dievo

meilė“; „giedant jaučiuosi geriau lyg būčiau kartu su Dievu ir meldžiuosi, kad mano širdis atsivertų

ir galėčiau priimti Jėzų“; „jaučiuosi lyg tai, ką darau, turi prasmę“; „nesupratau, kas vyksta, tik

vėliau pagalvojau, kas tai galėjo būti“; „jaučiau, kaip iš manęs kyla šlovė Dievui, kaip mane

apglėbia Jo ramybė. Tai skatina nepasiduoti gyventi su Juo, nešti Jam šlovę savo gyvenimu“;

„pradeda skaudėti širdį ir po kiek laiko sustoja ir pasidaro lengviau“; „jų klausantis man būna

palengvėjimas, ramesnės mintys“.

Iš šių atvirų pasidalinimų, galima daryti išvadą, jog mokiniai, patiriantys stiprius

išgyvenimus giedant ar klausantis giedojimo šventų Mišių metu, yra sąmoningai tikintys jaunuoliai.

Analizuojant šias anketas, pastebima, kad dauguma jų laiko save katalikais, turinčiais asmeninį

santykį su Dievu. Iš šios grupės respondentų 40% papildomai gilinasi skaitydami dvasinę literatūrą

– o tai sudaro 40% visų y mokykloje mokinių, kurie papildomai brandina racionalųjį tikėjimo

matmenį. Žvelgiant iš tikėjimo trečiojo (valios) matmens perspektyvos, pastebima, jog šie mokiniai

klausia visuomenės atstumtųjų, kuo galėtų jiems padėti ir daro tai su vidiniu džiaugsmu. Taip pat

pažymėtina, jog kartais jie daro artimo meilės darbus, paskatinti kokio nors stipraus išgyvenimo, o

dauguma dažnai daro artimo meilės darbus ir net savanoriauja šioje srityje.

65

Siekiant išsiaiškinti, kokią reikšmę mokiniai teikia liturginiam giedojimui, buvo pateikti

teiginiai, su kuriais jie turėjo galimybę sutikti arba nesutikti. Abiejose mokyklose rezultatai

panašūs, pasiskirstantys po lygiai – maždaug pusė mokinių sutinka su teiginiais, kita pusė nesutinka

(žr. 3 priedas, 6 ir 7 pav.).

Taigi, apžvelgus mokinių sąsajas su liturginiu giedojimu, toliau bus pereinama prie

tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių pagrindinių bruožų, išsikristalizavusių liturginio

giedojimo aspektuose.

Pirmojo bruožo (susikaupimo) klausimas – ar Jums pavyksta kartais atsiriboti nuo

triukšmo ir pabūti tyloje, parodė, jog didžiajai daliai abiejų mokyklų mokinių pavyksta tai padaryti

(žr. 3 priedas, 8 ir 9 pav.). Nors x mokykloje yra 12% respondentų, teigiančių, jog nepavyksta, o y

mokykloje tokių yra vos 4%.

Mokiniams, kuriems pavyksta atsiriboti nuo triukšmo ir pabūti tyloje, buvo pateiktas

klausimas, kokiais būdais jie tai daro. X mokykloje (žr. 3 priedas, 10 pav.) iš 86% respondentų tik

5% adoruoja (garbina) Švenčiausiąjį Sakramentą tyloje, tik 5% skiria laiko tylai prieš arba po

šventų Mišių ir tik 7% vertina tylos akimirkas šventų Mišių metu. 17% respondentų skiria specialų

laiką ir vietą tylai, vadinasi, tai jiems yra svarbus veiksnys, padedantis sustoti nuolatiniame bėgime.

20% respondentų, pasirinkusių kitą atsakymų variantą teigė, jog tyloje jie būna namuose, ruošiant

namų darbus, žiūrint pro langą. O didžiausias procentas respondentų, beveik pusė iš visų, kuriems

pavyksta pabūti tyloje (46%) pasirinko tylos laiką gamtoje.

Y mokykloje situacija su tyla Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje (5%), prieš arba po

šventų Mišių (6%), tylos akimirkose šventų Mišių metu (10%) yra minimaliai pranašesnė. Šios

mokyklos mokiniai daugiausia pasirinko atsakymą, jog skiria specialų laiką ir vietą tylai (30%),

šiek tiek mažiau mokinių eina į gamtą (27%). Respondentai, pasirinkę kitą atsakymų variantą, teigė,

jog tyloje jiems pavyksta būti vieniems namuose ar išeinant į kitą kambarį, kitiems padeda

meditacija ir susikoncentravimas, tylos laikas prieš miegą, dar kitiems vaikštant po miestą ar net

klausantis muzikos. Galima daryti išvadą, kad mokiniai sąmoningai renkasi tylos laiką, vietą ir

įvairiausius būdus.

X mokykloje 12% mokinių nepavyksta atsiriboti nuo triukšmo ir pabūti tyloje, nes

tuomet jiems yra liūdna, aplanko daug minčių, su kuriomis negali susitvarkyti. 70% respondentų,

pasirinkusių kitą atsakymų variantą, teigė, jog pagrindinė priežastis, kodėl jiems nepavyksta pabūti

tyloje yra laiko stoka. Y mokykloje vos 4% mokinių nepavyksta pabūti tyloje, nes tada aplanko

labai daug minčių, su kuriomis jie negali susitvarkyti.

Kitas svarbus susikaupimo momentas tikėjimo sąmoningumo ugdyme yra ne tik tylos

laikas, skirtas maldai, bet ir susikaupimas svarbioms užduotims, įsipareigojimams ir tarnystėms.

Todėl mokinių buvo klausiama, ką jie daro, kai reikia susikaupti prieš artėjantį svarbų momentą, dėl

66

kurio labai jaudinasi. Kadangi buvo galima pasirinkti kelis atsakymų variantus, todėl gauta

procentinė išraiška atitinka ne mokinių, bet pasirinktų variantų kiekį. Abiejose mokyklose (žr. 3

priedas, 11 pav.) populiariausi metodai yra prasiblaškymas, kuris veda į susikaupimą (35% ir 31%)

ir kvėpavimo pratimai (23% ir 18%). X mokyklos mokiniai (11%) labiau nei y mokyklos (3%)

renkasi fizinius pratimus. Siūlydami kitą atsakymų variantą, x mokyklos mokiniai teigė, jog nieko

nedaro arba stengiasi atsipalaiduoti. Žvelgiant iš tikėjimo sąmoningumo ugdymo perspektyvos,

pateikti atsakymų variantai apie maldą, prašant šventųjų užtarimo (x – 8%, y – 14%) ar Šventosios

Dvasios pagalbos (x – 14%, y – 18%) y mokykloje buvo pasirinkti gausiau nei x mokykloje.

Tikrajam susikaupimui yra labai svarbus klausymasis, nes jo dėka „galime visiškai

išgyventi esamą momentą ir buvimo pilnatvę.“400 Tačiau tai nėra girdėjimas, kuriuo tik gaunama

garsinė informacija, bet „klausymas yra gebėjimas tą informaciją atsijoti, sutelkti dėmesį į

pasirinktą objektą, atsiminti ir atsiliepti į garsą.“401 Todėl šiuolaikinis glaudus ryšys tarp žmogaus ir

jo išmaniojo telefono sukelia daugybę neigiamų padarinių santykiams su šalia esančiais žmonėmis,

žaloja sveikatą ir atima laiką neprasmingais pasiūlymais ar tiesiog nieko neveikimu, nesąmoningu

panirimu į socialinius tinklalapius. Taigi, tai, neišvengiamai, daro įtaką žmogaus koncentracijai ir

gebėjimui klausytis. Anketoje pateiktas klausimas, kaip mokiniams sekasi šventų Mišių metu

atsiriboti nuo išmaniojo telefono (žr. 3 priedas, 12 pav.), parodė, jog situacija yra aštri, bet ne kritinė

ir panaši abiejose mokyklose: maždaug pusei apklaustųjų respondentų gerai sekasi atsiriboti nuo

išmaniojo telefono. Apie 30% abiejų mokyklų mokinių prisipažįsta, jog tenka pasinaudoti telefonu

šventų Mišių metu, o 15% respondentų negali atsiriboti nuo telefono ir nuolat į jį dirsčioja,

skaičiuoja laiką, naršo internete.

Antrasis bruožas (nuolankumas) – tai yra pripažinimas, jog viską sukūrė Dievas, ir

dėkojimas Jam už tai. Šis bruožas taip pat yra glaudžiai susijęs su gebėjimu klausytis, nes tik

nuolankioje nuostatoje galima iš tiesų išgirsti. Kaip teigia muzikologas Don Campbell: „klausymas

yra aktyvus veiksmas, o girdėjimas – pasyvus.“402 Todėl respondentams buvo pateiktas klausimas,

kaip jiems sekasi klausytis Žodžio liturgijos ir kunigo sakomos homilijos (pamokslo) šventų Mišių

metu. Pastebima panaši situacija abiejose mokyklose (žr. 3 priedas, 13 pav.). X mokykloje šiek tiek

mažesnis procentas (42%) respondentų pasirinko atsakymą, jog susikaupia ir klausosi, ką Dievas

kalba asmeniškai jiems per skaitinius, Evangeliją ir kunigo homiliją, nei y mokykloje – 46%.

Atitinkamai, kitą atsakymų variantą, jog jiems labai sunku suprasti, kas tada vyksta, todėl

nenustygsta vietoje, stebi žmones, tyrinėja architektūrą, x mokykloje pasirinko 58% respondentų, o

y mokykloje – 54%.

400 Campbell D. (2005). Mozarto muzikos poveikis. Kaunas: Vilties oazė, p.54 401 Ibid., p.55 402 Ibid.

67

Nuolankumas drauge yra situacijų, kurių negali pakeisti, priėmimas. Kai kurias situacijas

galime pakeisti, bet metodai kartais gali sukelti skaudžius padarinius, todėl mokiniams buvo

užduodamas klausimas, ką jie daro, jei šalia esantis žmogus šventų Mišių metu juos erzina savo

elgesiu (žr. 3 priedas, 14 pav.). Mažiausias procentas respondentų, kurie sunkumą nuolankiai

pašvenčia Dievui (x mokykloje – 6%, y – vos 3%). Daugiausia, apie pusė respondentų (x mokykloje

– 47%, y – 56%) stengiasi nekreipti dėmesio ir susitelkti į šventųjų Mišių vyksmą. Deja, ne mažai

respondentų pasirinko atsakymą, jog pasako tam žmogui, kad jis trukdo susikaupti. Tarp kitų

atsakymų variantų, (16% x mokyklos ir 19% – y), buvo teigiama, jog jie nieko nedaro, ignoruoja,

nueina į šoną ar išvis neina į šventas Mišias.

Nuolankumas yra maldos šaltinis, todėl respondentams buvo užduodamas klausimas, kurią

maldos rūšį dažniausiai naudoja, siekiant susipažinti su jų maldos patirtimi (žr. 3 priedas, 15 pav.).

Kadangi buvo galima pasirinkti kelis atsakymų variantus, todėl pateikta procentinė išraiška atitinka

ne mokinių, o daugiausiai pasirinktų atsakymų kiekį. X mokykloje populiariausia yra prašymo

malda (29%), o y mokykloje – dėkojimo (24%). X mokyklos trečioje vietoje pagal populiarumą yra

pasirinkimas, jog mokiniai visai nesimeldžia, nes jiems to nereikia (21%). Y mokykloje pastebimas

ryškus skirtumas pasirenkant atsakymą „meldžiuosi tik tada, kai kas nors nesiseka“ – 17%, kai x

mokykloje tai sudaro tik 2%. Taip pat persvara atsispindi kito atsakymų varianto pateikime: x

mokykloje (5%) buvo pridėta „amžinąjį atilsį“ malda; dar buvo teigiama, jog nesimeldžia, nes

mano, jog „manimi niekas, Dievas ar angelai nesiklauso“.

Y mokyklos respondentai, kurių pasirinkimai sudarė 15% atsakymų, pateikė gausių kitų

atsakymų variantų: „prašymo maldą, bet Dievas ne visada duoda ką paprašau“; „prašymo ir

dėkojimo malda tampa tiesiog pokalbiu su Juo“; „kiekvieną vakarą maldoje prašau, atsiprašau,

dėkoju ir klausiu Jėzaus klausimų“. Analizuojant šias anketas, galima daryti tokias išvadas, jog

respondentų tikėjimas yra sąmoningas tais aspektais, jog yra asmeninis santykis su Jėzumi

Kristumi, atliekami artimo meilės darbai, ramybė yra kaip Dievo artumo ženklas, pusei respondentų

trūksta racionaliojo matmens ugdymo, pasitelkiant papildomos dvasinės literatūros skaitymu, tačiau

žinant mokinių užimtumą, tai gali būti per daug sudėtinga. Tuomet yra galimybė ugdyti racionalųjį

tikėjimo matmenį tikybos pamokose ar mokykloje vykstančiuose renginiuose. Deja, mūsų prašymai

ne visada atitinka Dievo valią, todėl prieš ko nors prašant, dera melsti, kad Dievas mokytų prašyti

to, ko mums iš tiesų reikia, kaip ragino daryti apaštalas Paulius, sakydamas, jog mes nežinome, ko

reikia melsti (Rom 8,26).

Taip pat y mokykloje tarp pateiktų kitų atsakymų variantų yra teiginių, apibūdinančių,

kodėl mokiniai nesimeldžia: „nustojau melstis, nes dabartiniu mano suvokimu, tai neveiksmingas

procesas“; „nesimeldžiu, tik padėkoju ar paprašau kažko“; „dėkoju, atsiprašau, prašau“.

Analizuojant šias anketas, galima daryti tokias išvadas, jog jaunuoliai yra aktyviai ieškantys, nes

68

įvardijamas susikoncentravimas į save, kai kurie nelaiko savęs katalikais, bet, netikėdami Dievu, Jo

neneigia. Anot jų, istorinė religijų gausa pateikia tiek daug galimybių, kad sudėtingas klausimas yra

pasirinkti, ką išpažinti. Kitose anketos buvo teigiama, kad respondentai tiki, bet nebūtinai Dievu, o

kad yra „kažkokia aukštesnė jėga“. Taigi, galima teigti, jog maldos veiksmingumas kartais būna

nepastebimas iš karto, mūsų prašymų tikrumas ir tikrasis Dievo plano užmojis mums išaiškėja laiko

perspektyvoje. Atsakymas, jog mokiniai nesimeldžia, bet prašo ir dėkoja, parodo, jog yra per

siauras maldos sąvokos supratimas, nes malda apima ne tik išmoktas maldų formules, bet santykio

su Dievu palaikymą, kuris pasireiškia ir prašymais, ir dėkojimu, ir šlovinimu, ir skausmo, pykčio ar

nerimo pasidalinimu – visa ko atidavimu Viešpačiui.

Trečiasis bruožas (ramybė) kaip Dievo artumo ženklas, anketos klausimu, ką mokiniams

reiškia žodis ramybė, abiejose mokyklose pasirinktas tik 14% visų respondentų (žr. 3 priedas, 16

pav.). Panašiai mokiniai pasirinko ir atsakymą, kad jaučiasi ramūs, kai atlieka svarbią užduotį (x

mokyklos – 10%, y – 12%) ir pateikė kitų atsakymų variantų (x – 19%, y mokyklos – 22%

mokinių). X mokykloje buvo pateikti tokie variantai: „sąmonės ramybė, nerimo nebuvimas“ –

įvardijimas labai taiklus, tačiau jis turėtų apimti ne tik sąmonės ramybę, bet visą vidinę žmogaus

gelmę; „poilsio valandėlė – pamąstymams“; „kai jaučiu vidinį pasitenkinimą“. Šiuose atsakymuose

galima įžvelgti egocentriškumo bruožus, jei yra reikalingi tik kaip tokie, pavyzdžiui, pamąstymas

vardan pamąstymo, pasitenkinimas vardan pasitenkinimo, nevedančio į augimą ir dalinimąsi tuo

augimu.

Y mokyklos respondentų pateikiamos tokios ramybės sampratos: „tyla“; „kai nieks

netrukdo“; „kai jaučiu harmoniją“; „kai esu viską padaręs“; „kai vidus sutaria arba atsiriboja nuo

išorės“; „kai būna ramu, nėra pykčių“; „kai jaučiuosi gerai“; „kai nejauti baimės, streso, tiesiog

ramumą“ – analizuojant šią anketą, pastebima tai, jog pasirinktas ir ramybės kaip Dievo artumo

variantas; „kai fizinis protas ir kūnas ilsisi“; „kai jaučiuos atsipalaidavusi“; „nėra jokių rūpesčių ir

streso“ – nuolatos apsupti įvairiausių rūpesčių, asmenys pasirenka, kaip į juos reaguoti. Pirmoji

instinktyvi reakcija yra stresas, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis, yra galimybė išlikti Dievo

artumoje, kuri teikia ramybę, kuri stresą paverčia į galią veikti, o neramias mintis transformuoja į

pasitikėjimą Dievu, kuris žino, kas yra geriausia. Tačiau tam reikalingas didžiulis pasitikėjimas.

Gausiausiai x mokykloje buvo pasirinktas ramybės apibūdinimas, teigiantis, jog tai yra

tuomet, kai kiti žmones nelenda prie jų su savo problemomis (39%). Tokia samprata gali būti

teisinga, jei žmogų, kaip labai atsidavusį kitiems žmonėms, jie ima išnaudoti ir pernelyg dažnai

prašo pagalbos. Tačiau žvelgiant iš asmens požiūrio perspektyvos, tai gana aštrus požiūris, kuris

atriboja jį nuo kitų žmonių ir koncentruoja tik į paties asmeninius rūpesčius ir pasitenkinimą. Y

mokykloje gausiausiai pažymėtas atsakymas „kai nereikia nieko daryti“ (28%). Šiuolaikiniam

69

žmogui tokių akimirkų pasitaiko itin retai, todėl vargu, ar tai galėtų apimti pilnavertį ramybės

suvokimą.

Kaip mokiniams sekasi išlikti ramiems nuolatiniame skubėjime (žr. 3 priedas, 17 pav.), y

mokykloje net 65% respondentų teigė, jog nelabai sekasi ir dar 14%, kuriems visai nesiseka. Tai

parodo, kad mokiniai jaučiasi ypatingai užimti ir apimti įvairiausių rūpesčių. Šiame klausime

pasitikėjimas Dievu, teikiančiu ramybę, didesnis yra x mokykloje (35%), o y mokykloje tik 21%.

Ketvirtasis bruožas kristocentriškumas – tai vienas svarbiausių kintamųjų, parodančių

respondentų Katališkumo sampratą ir jos įgyvendinimą praktikoje (žr. 3 priedas, 18 ir 19 pav.).

Dauguma abiejų mokyklų respondentų teigia, jog yra katalikai (x mokykloje – 73%, y – 76%).

Neigiančių, jog yra katalikai, yra vienodai – po 19%. Tarp tų, kurie neigia, yra stačiatikių. Nedidelis

procentas respondentų pasirinko atsakymą, jog nežino, ar yra katalikai: x mokykloje 8%, y – 5%

mokinių. Vadinasi, arba apie tai nesusimąsto, arba yra abejojantys ir ieškantys jaunuoliai.

Į klausimą, ar mokiniai užsiima krikščioniška religine praktika, neigiamų atsakymų

persvara buvo viršesnė: x mokykloje net 65% respondentų nepraktikuoja (žr. 3 priedas, 18 pav.), kai

katalikais laiko save 73% mokinių, y mokykloje (žr. 3 priedas, 19pav.) nepraktikuojančių procentas

kiek mažesnis (57%) ir katalikais save laiko daugiau respondentų (76%).

Ar mokykloje gaunamos žinios ir patirtis paskatino mokinius aktyviai dalyvauti šventose

Mišiose, daugiau nei pusė respondentų abiejose mokyklose atsakė neigiamai (x mokykloje 56%, y –

57 %). Tačiau yra abejojančių (x mokykloje 22%, y – 10%). Teigiamai x mokykloje atsakė 22%, o

y mokykloje – 33% mokinių.

Klausimai apie Valandų liturgiją buvo įtraukti į anketą, nes, kartu su šventomis Mišiomis,

tai yra viena svarbiausių liturginių formų. Buvo įdomu sužinoti, ar jaunuoliai yra su tuo susipažinę.

Rezultatai, rodo, jog x mokykloje 28% mokinių turi galimybę dalyvauti Valandų liturgijoje. O y

mokykloje tai sudaro vos 13%. Ne mažas procentas nežinančių (x mokyklos – 36%, y – 40%), ar

turi galimybę dalyvauti Valandų liturgijos maldoje, parodo, kad mokiniai nėra susipažinę su šia

liturgijos forma ir juo labiau jos nepraktikuoja. Nors teigiančių, kad turi tokią galimybę x mokyklos

mokinių tarpe yra 28%, o y – 13% respondentų, iš dalyvaujančiųjų Valandų liturgijoje x mokyklos

mokinių, gieda kartu su visais vos 6%, o y mokykloje – 11% respondentų. Likusieji nedalyvauja,

negieda arba nežino, kas tai yra. Žinoma, yra suprantama, kodėl mokiniai nepraktikuoja Valandų

liturgijos maldos – tiesiog paroje nėra tiek laiko, kiek jie turi uždavinių kasdienai. Tačiau, tokie

anketos klausimai smalsesnius mokinius galėjo paskatinti apie tai susimąstyti.

Daugiau informacijos apie mokinių religinės praktikos dažnumą, pateikiama diagramose

(žr. 3 priedas, 20 ir 21 pav). Daugiausia mokinių abiejose mokyklose teigia, jog šventose Mišiose

dalyvauja vos kelis kartus per metus (x mokykloje – 82%, y – 75%). X mokykloje 6% respondentų

teigia, jog niekada nedalyvauja, o y mokykloje – 12%. Deja, nei šventose Mišiose, nei Valandų

70

liturgijoje uoliai (beveik kasdien) dalyvaujančių mokinių tyrime nebuvo. Tai vėlgi būtų galima

apeliuoti į jų užimtumą, tačiau tinkamai susidėliojus prioritetus, gyvenant mieste, kuriame

šventosios Mišios vyksta įvairiu dienos metu, dalyvavimas galėtų būti dažnesnis. Tačiau čia

atsidengia mokinių nesuinteresuotumo aspkektas, kuris parodo, jog antrojo Dievo įsakymo (švęsk

sekmadienį) laikymasis nėra populiarus tarp abiejų mokyklos mokinių (x mokykloje 12%, y –

13%). Nors apie Liturgines valandas dauguma mokinių nežino, tačiau keli mokiniai, visgi dalyvauja

dažniau nei kelis kartus per metus (x mokykloje – 2%, y – 3%). X mokykloje pastebimas didesnis

procentas respondentų, kurie dalyvauja Valandų liturgijoje kelis kartus per metus (29%), o y

mokykloje – 14%.

Nors didesnis procentas mokinių abiejose mokyklose teigia, jog laiko save katalikais

laikydamiesi šeimos tradicijų (žr. 3 priedas, 22 pav.): x mokykloje – 69%, y – 56%, tačiau yra ir

mokinių, kurie turi asmenišką santykį su Dievu ir laisvai pritaria visai Jo apreikštai tiesai: x

mokykloje – 26%, y – 30% respondentų. 5% x mokyklos respondentų pateikė kitų atsakymų

variantų: nes yra krikštyti, dėl šeimos – vadinasi, tai atitinka šeimos tradicijų laikymosi variantą;

„jaučiu, kad kažkas saugo ir padeda“ – analizuojant šią anketą, pastebima, jog asmuo tiki Jėzum,

bet neturi asmeninio santykio su Juo, meldžiasi į Šventąją Dvasią prašant pagalbos, naudoja

prašymo, dėkojimo maldą ir aukoja nesusipratimus Viešpačiui. 14% y mokyklos respondentų

įvardijo kitus argumentus, kodėl laiko save katalikais, teigdami, jog tiki; kiti teigė: „nes tėvai

pakrikštijo; buvo auklėti katalikišku pagrindu; arba nežino kodėl.

X mokykloje savęs katalikais nelaikantys mokiniai (žr. 3 priedas, 23 pav.) daugiausia teigė,

jog nesuderina proto ir tikėjimo argumentų (50%). Po 25% respondentų pasirinko teiginius, jog yra

nusivylę Bažnyčios atstovais arba nenori priskirti savęs jokiai religijai. Y mokykloje tik 10%

katalikais savęs nelaikančių respondentų teigė, jog yra nusivylę Bažnyčios atstovais, 14% pasirinko

teiginį, jog nenori priskirti savęs jokiai religijai. Po 38% respondentų pasirinko, kad nesuderina

proto ir tikėjimo argumentų arba pasiūlė kitų atsakymų variantų, tarp kurių įvardijamas stačiatikių

tikėjimas; yra teigiančių, jog nėra pakrikštyti; teigiama, kad „nėra niekur logikos“; kad netiki (bet

neneigia) Dievo. „Be to religijų yra (ir dievų) žmonijos istorijoje labai daug, tai, ką išpažinti yra

didelis klausimas“; arba „tiesiog“ netiki. Į logikos nebuvimo argumentą galima atsakyti tuo, jog

tikėjimas yra daugiau nei žmogaus loginio mąstymo galimybės pajėgia aprėpti, todėl, pasiliekant tik

prie racionalaus dalykų pažinimo, netenkama galimybė gilesniam būties patyrimui.

Anketoje buvo pateiktas klausimas, koks yra mokinių santykis su Jėzumi Kristumi (žr. 3

priedas, 24 pav.). X mokykloje 26% respondentų teigė, jog netiki Jėzumi Kristumi, y mokykloje šis

procentas yra mažesnis – 19%. Abiejose mokyklose daugiausia mokinių pasisakė, jog tiki Jėzumi

Kristumi, bet neturi asmeninio santykio su Juo (x mokykloje – 56%, y – 57%). Gyvą tikėjimą

atspindintis trečiasis atsakymų variantas, teigiantis, jog mokiniai turi asmeninį santykį su Jėzumi

71

Kristumi, x mokykloje sudarė 18% respondentų, y – 24%. Galima daryti išvadą, kad didelė dalis

tikinčių, bet neturinčių santykio, ugdydami tikėjimą, gali pažinti gyvąjį Dievą.

Penktasis bruožas (bendrystė) yra svarbus tuo, jog Mistinis Kristaus Kūnas visuotinė

Bažnyčia yra bendrystės su Dievu ir žmonių tarpusavio bendrystės laidas. Todėl tikintieji,

pasilikdami tik individualiame tikėjimo ugdyme, praranda priklausymo Bažnyčios slėpiniui aspektą.

Mokiniams buvo užduodamas klausimas, ar jie dalyvauja kokioje nors maldos grupelėje, kurioje

gali dalintis savo tikėjimo patirtimi (žr. 3 priedas, 25 pav.). Toks dalyvavimas parodo žengimą

tikėjimo ugdymo pakopomis. Taigi, 14% respondentų abiejose mokyklose dalyvauja ir dalinasi

tikėjimo patirtimi. Tačiau didžioji dauguma (x mokykloje – 86%, y – 83%) nedalyvauja.

Paklausus mokinių, ar jie mano, jog yra būtina priklausyti kokiai nors bendruomenei,

procentas buvo didesnis nei paties dalyvavimo maldos grupelėse (žr. 3 priedas, 26 pav.). X

mokykloje teigiančių, jog būtina buvo 33%, o y mokykloje procentas ne daug didesnis nei paties

dalyvavimo maldos grupelėse – 19% respondentų. Didžioji dauguma respondentų teigė, jog

nebūtina priklausyti bendruomenei (x mokykloje – 45%, y – 58%). O tai parodo šiuolaikinio

žmogaus susitelkimą vien į savo asmens reikmes, individualistinę pasaulėžiūrą. Tačiau yra

nežinančių, ar būtina, ar ne (x mokykloje 22%, y – 23%).

Šeštasis bruožas (Šventojo Rašto svarba) Daugelis respondentų teigė, jog Šventojo

Rašto skaitymas gali padėti geriau suprasti tai, kas vyksta šventų Mišių metu (žr. 3 priedas, 27

pav.): x mokykloje – 67%, y – 58%. Tačiau toliau paminėtas lectio divina maldos būdas su

Šventuoju Raštu (žr. 3 priedas, 28 pav.), praktikuojamas tik x mokykloje (vos 3%). Dauguma

mokinių teigia, jog nepraktikuoja (x mokykloje 78%, y – 63%), tačiau yra nežinančių apie maldą su

Šventuoju Raštu (x mokykloje 18%, y – 35%). Kaip dažnai mokiniai skaito Šventąjį Raštą (žr. 3

priedas, 29 pav.), dauguma respondentų atsakė, jog niekada (x mokykloje – 72%, y – 59%). Tačiau

yra mokinių, kurie skaito kelis kartus per metus, vadinasi, labai retai (x mokykloje 26%, y – 30%).

Dar mažiau respondentų pasirinko atsakymą – tik sekmadieniais, vadinasi, kad tokie mokiniai

galimai skaito šventąjį Raštą sekmadienio šventose Mišiose arba jo įdėmiai klausosi, arba skaito

dažniau nei kelis kartus per metus, tačiau ne kasdien. Minimalus procentas teigė, jog skaito beveik

kasdien (x mokykloje – 2%, y – 3%).

Septintasis bruožas (Šventoji Dvasia – meilės šaltinis). Anketoje buvo pateiktas

klausimas, ar mokiniai yra girdėję apie Šventosios Dvasios krikštą (žr. 3 priedas, 30 pav.). X

mokykloje beveik pusė respondentų teigė, jog nėra girdėję, 37% yra girdėję, o 14% nežino. Tų,

kurie yra apie tai girdėję, buvo klausiama, iš kur jie apie tai sužinojo (žr. 3 priedas, 34 pav.). 5%

respondentų sužinojo iš draugų, 39% bendruomenėje, 17% iš kitų žmonių liudijimų, o 17% mokinių

iš 37% girdėjusių apie Šventosios Dvasios krikštą – ne tik girdėjo, bet ir patys patyrė. O tai yra

labai svarbus tikėjimo sąmoningumo ugdymo etapas, kuomet tikėjimas tampa gyvu, ne tik

72

racionaliu ar artimo meilės darbais paremtu, bet visa gyvenimą palaikančiu pamatu. Į klausimą, ar

patiria Šventosios Dvasios veikimą savo gyvenime, 41% visų mokinių teigė, jog nepatiria, 28%

patiria, o net 31% nežino.

Y mokykloje (žr. 3 priedas, 31 pav.) beveik pusė respondentų yra girdėję apie Šventosios

Dvasios krikštą (45%), nežinančių yra 13%, o negirdėjusių – 42%. Daugiausia girdėjusiųjų teigė

(žr. 3 priedas, 34 pav.), kad kiti žmonės jiems apie tai liudijo (31%), iš draugų sužinojo 6%,

bendruomenėje – 26%, o patys patyrė 20% mokinių. Į klausimą, ar patiria Šventosios Dvasios

veikimą savo gyvenime (žr. 3 priedas, 33 pav.), teigiamai atsakė 33% respondentų. Didžiausias

procentas, kaip ir x mokykloje, manančių, kad nepatiria Šventosios Dvasios veikimo savo

gyvenime. O nežinančių – 28%.

Aptarus tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių pagrindinius bruožus, pereinama prie

paskutiniojo etapo, kuriame pateikiami klausimai, susiję su trimis tikėjimo sąmoningumo ugdymo

matmenimis. Į pirmojo (proto arba racionaliojo) matmens klausimą – ar papildomai gilinatės į

tikėjimą, skaitydamas (-a) dvasinę literatūrą? (žr. 3 priedas, 35 ir 36 pav.) – abiejose mokyklose

dauguma mokinių pasirinko neigiamą atsakymą (x mokykloje 86%, y – 83% ). Y mokykloje yra

didesnis procentas respondentų, atsakiusių teigiamai – 13%, kai x mokykloje yra tik 4%.

Antrasis (širdies arba patirtinis) matmuo anketoje buvo išskleistas daugiausia per

klausimus, susijusius su liturginiu giedojimu. Kadangi tikėjimo liudijimai taip pat yra patirtinio

matmens dalis, tai klausimu, ar esate apie tai su kuo nors kalbėjęs (-usi) (apie religinius

išgyvenimus, susijusius su liturginiu giedojimu), buvo siekta išsiaiškinti, ar mokiniai liudija savo

tikėjimą, ar dalindamiesi su kitais apie tai diskutuoja (žr. 3 priedas, 37 pav.). Kadangi patiriančių

religinius išgyvenimus, giedant ar klausant liturginio giedojimo, yra nedaug (žr. 3 priedas, 5pav.) –

x mokykloje 4%, y – 22%, tai ir apie tai su kuo nors kalbėjusių yra nedidelis procentas: x

mokykloje 16 %, y – 23% mokinių. Dar galima numanyti, jog nežinančiųjų tarpe yra patyrusių

tokius išgyvenimus, bet neapsvarsčiusių jų racionaliuoju matmeniu (x mokykloje 16%, y – 9%).

Galiausiai, trečiasis (valios arba veiklusis) matmuo atsispindi klausimuose apie mokinių

požiūrį į visuomenės atstumtuosius (žr. 3 priedas, 38 pav.). Abiejose mokyklose mažiausiai buvo

pasirinktas atsakymas apie atstumtųjų ignoravimą (x mokykloje 8%, y – 7%), o daugiausiai

mokinių pasirinko atsakymo variantą, teigiantį, kad jie turi patys savimi pasirūpinti, nelaukti, kol

kažkas už juos viską padarys (x mokykloje 35%, y – net 45%). Nors padedant vargšams yra

reikalingos ribos, kad ta pagalba būtų subsidiari, kad paskatintų patį žmogų imtis iniciatyvos ir kurti

savo gyvenimą. Tačiau jei liksime abejingi ir nepasiūlysime jiems reikalingų įrankių, nepadėsim

atstatyti gyvenimo pamatus, tuomet jie patys gali nepajėgti, būdami visapusiškai sužeisti žmonės,

alkstantys meilės, kurios dalinimosi pavyzdys yra Motina Teresė: ji pamatydavo Asmenį

kiekviename atstumtajame, klausdavo apie jo poreikius. Mokinių, kurie klausia atstumtųjų, kuo

73

galėtų padėti ir daro tai su vidiniu džiaugsmu, x mokykloje yra 28%, y – 21%. 29% x mokyklos

mokinių pateikė savo atsakymų: „nesutinku su idėja, kad mūsų visuomenėje yra atstumtųjų“; „jei

galiu stengiuosi padėti“; „jiems reikia padėti“; „bandau padėti“; „vertinu juos kaip ir kitus“ –

atsakymuose matosi, jog mokiniai ugdomi, remiantis teisingumo ekologija ir orientuojantis į

pagalbą vargstantiems, nors kai kurie ir nepripažįsta, kad ne visi žmonės gyvena oriai.

27% y mokyklos respondentų pateikė tokius papildomus atsakymus: nepripažinimas, jog

yra atstumtųjų, kurie negali gyventi pilnavertiško gyvenimo dėl skurdo, priklausomybių ar kitų

didelių problemų, atsispindi atsakymuose: „kas jie tokie?“ arba „ignoruoju, kadangi būna ir

apsimetėlių“. Tačiau kiti mokiniai yra nusiteikę padėti arba bent juos atjaučia: „jeigu galiu,

padedu“; „stengiuosi padėti“; „suvokiu, jog jiems reikia pagalbos ir rūpestingumo, bet pats padedu

itin retai“; „elgiuosi ne taip, kaip su atstumtaisiais, o lyg jie man būtų draugai“; „mintyse

pasimeldžiu už tą žmogų“ – analizuojant šią anketą, pastebima, jog respondentas, susijęs su

liturginiu giedojimu ir yra patyręs tame stiprių religinių išgyvenimų.

Paskutinis anketos klausimas apie mokinių artimo meilės darbų dažnumą (žr. 3 priedas, 39

pav.). Abiejose mokyklose daugiausia respondentų teigė, jog kartais daro, paskatinti kokio nors

stipraus išgyvenimo (x mokykloje 43%, y – 39%). Dažnai besidalinančių meile darbais ir net

savanoriaujančių šioje srityje daugiau buvo x mokykloje (27%), y mokykloje – 18%. Dėl didelio

užimtumo nedarantys gerų darbų x mokykloje 10%, y – 16%. Šventų Kalėdų laikotarpiu suaktyvėja

šioje srityje x mokykloje 8%, y – 9% respondentų. Kai kurie iš 18% y mokyklos mokinių,

pasirinkdami kitą atsakymų variantą, teigė: „darau kaip kada“; „darau, kai būna proga ir noriu“;

„darau artimiesiems“; „stengiuosi kuo dažniau padėti visiems, tačiau kartais tinginys (ar kažkas)

nugali“. Tačiau įvardijama ir pagrindinė egocentriškumo sąlygojama priežastis: „retai, nes per

mažai mąstau apie kitus ir kol kas esu susikoncentravęs ir „įkritęs“ į save“. Tačiau yra vilties, kad

ieškojimas išves iš individualizmo, kuris atriboja asmenį nuo tikro santykio ne tik su žmonėmis, bet

ir su Dievu.

Apibendrinant, liturginio giedojimo įtakos tikėjimo sąmoningumo ugdymui x ir y

katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams tyrimą, rezultatai parodė, jog įvairios kliūtys

trukdo mokiniams pilnesniam Jėzaus įsileidimui į savo gyvenimus. Įvairios baimės ir nerimas,

keliami ypatingi reikalavimai, užgniaužia natūraliai kylančias spontaniškas emocijas, mintis,

troškimus ir trukdo jaunuoliams priimti Dievo teikiamą ramybę. Nejaukumas gali būti puikybės

padarinys, kai žmogus, nenorėdamas „netinkamai pasirodyti“ prieš kitus žmones, geriau jau išvis

nieko nedaro. Tokius asmenų sužeidimus Dievas ypatingu būdu gydo per muziką. Taip pat

egocentriškumas neleidžia mokiniams pamatyti kenčiančio artimo, kuriam reikalinga pagalba.

Mokiniams x mokykloje, susijusiems su liturginiu giedojimu ir net patiriančius stiprius

išgyvenimus, yra būdinga kartais daryti artimo meilės darbus, paskatintiems stiprių išgyvenimų.

74

Tačiau yra per mažas racionalus patirčių suvokimas, kuris parodo, kad papildomai nesigilinama į

tikėjimo dalykus, skaitant dvasinę literatūrą ir naudojantis kitais racionaliojo tikėjimo matmens

veiksniais. O kai nesiekiama trijų matmenų sintezės, tai tikėjimas lieka žemiausioje tikėjimo

stadijoje arba net sunyksta. Didžioji dauguma respondentų teigė, jog nebūtina priklausyti

bendruomenei (x mokykloje – 45%, y – 58%). O tai parodo šiuolaikinio žmogaus susitelkimą vien į

savo asmens reikmes, individualistinę pasaulėžiūrą.

Y mokykloje mokiniai, patiriantys stiprius išgyvenimus giedant ar klausantis giedojimo

šventų Mišių metu, yra sąmoningai tikintys jaunuoliai, kurių dauguma laiko save katalikais,

turinčiais asmeninį santykį su Dievu. Iš šios grupės respondentų 40% papildomai gilinasi

skaitydami dvasinę literatūrą. Žvelgiant iš tikėjimo trečiojo (valios) matmens perspektyvos,

pastebima, jog šie mokiniai klausia visuomenės atstumtųjų, kuo galėtų jiems padėti, daro tai su

vidiniu džiaugsmu ir meldžiasi už juos. Taip pat pažymėtina, jog kartais jie daro artimo meilės

darbus, paskatinti kokio nors stipraus išgyvenimo, o dauguma dažnai daro artimo meilės darbus ir

net savanoriauja šioje srityje. Šie rezultatai įrodo hipotezę, jog liturginis giedojimas daro įtaką

tikėjimo sąmoningumo ugdymui, apimančiam visu tris matmenis.

Dauguma abiejų mokyklų respondentų teigia, jog yra katalikai (x mokykloje – 73%, y –

76%). Tačiau tyrimo rezultatai parodė, jog daugiausia mokinių abiejose mokyklose teigia, jog

šventose Mišiose dalyvauja vos kelis kartus per metus (x mokykloje – 82%, y – 75%) ir laiko save

katalikais laikydamiesi šeimos tradicijų (x mokykloje – 69%, y – 56%), vadinasi, galima teigti, kad

vyrauja tradiciniais vadinami katalikai, kurie menkai domisi tikėjimu ir neturi asmeninio santykio

su Dievu. Iš tikinčiųjų, kurie turi asmeninį santykį su Dievu, vadinasi, ir gyvą tikėjimą, x mokykloje

yra 26%, o y – 30% respondentų. Abiejose mokyklose daugiausia mokinių pasisakė, jog tiki Jėzumi

Kristumi, bet neturi asmeninio santykio su Juo (x mokykloje – 56%, y – 57%). Gyvą tikėjimą ir

asmeninį santykį su Jėzumi Kristumi, x mokykloje turi 18%, y – 24% visų tyrime dalyvavusių

respondentų. Galima daryti išvadą, kad didelė dalis tikinčių, bet neturinčių santykio, ugdydami

tikėjimą, gali pažinti gyvąjį Dievą. Prie šio pažinimo gali prisidėti Šventosios Dvasios krikšto

patirtis.

75

IŠVADOS

1. Liturginio giedojimo samprata apima giedojimą šventose Mišiose ir Liturginėse

valandose. Tai yra vienas svarbiausių aktyvaus dalyvavimo liturgijoje būdas, kilęs iš izraelitų tautos

tikėjimo tradicijų, kuriame Dievas garbinamas meninėmis išraiškos priemonėmis. Istorijos eigoje

liturginis giedojimas nuolatos susiduria su iššūkiais, skatinančiais, derinant meninę vertę su

liturginiais reikalavimais, įkultūrinti giedojimą, priartinti prie laikmečio dvasios, neprarandant

autentiškumo ir grynumo. Liturginis giedojimas turi tarnauti liturgijos tikslui – šlovinti Dievą ir

šventinti žmones. Siekdamas šio tikslo jis turi atitikti tris kriterijus – būti šventas, tikros meninės

vertės ir bendruomeninis.

2. Pagrindiniai tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksniai kyla trijuose tikėjimo

matmenyse, kurie turi funkcionuoti vienu metu, kad tikėjimas apimtų protą, širdį ir valią. Todėl

kiekvienas matmuo turi įvairiausių veiksnių spektrą, leidžiantį žmogui pasirinkti. Pirmojo tikėjimo

matmens (proto arba racionaliojo) ugdymo veiksniai yra: gilinimasis į tikėjimo dalykus, pradedant

Šventojo Rašto ir kitos dvasinės literatūros skaitymu, tekstų prasmės suvokimas, kontekstai,

teologinės studijos. Krikščioniškajam įvykių aiškinimui yra būtinos Bažnyčios socialinio mokymo

studijos. Svarbiausias sąmoningo tikėjimo matmens veiksnys yra kritinis vertinimas.

Antrojo tikėjimo matmens (širdies arba patirtinio) ugdymo veiksnių dalis yra palikta

Dievo malonei (slėpinys), nepaisant to, yra platus spektras veiksnių: liturginis giedojimas,

piligriminės kelionės, kryžiaus kelias, kalnai, vėlinių procesija į kapines, liudijimai, asmeninė ir

bendruomeninė malda. Dalyvaujant sakramentiniame bei liturginiame Bažnyčios gyvenime per

regimus, girdimus, juntamus ženklus vyksta artima komunikacija su Dievu.

Trečiojo tikėjimo matmens (valios arba artimo meilės darbų) ugdymo veiksniai yra

įsipareigojimai artimo meilės darbams: elgtis su kitais kaip su broliais ir seserimis; daryti gerus

apsisprendimus ir pasirinkimus; vykdyti dekalogo nuostatus. Veiklaus tikėjimo matmens ugdymo

veiksniai labiausiai išsiskleidžia bendruomeniniame gyvenime, kuriame kuklumas ir

nusižeminimas, rūpinimasis mažaisiais, ypatingas dėmesys tiems, kurie nutolę, bendra malda,

abipusis atleidimas yra neatsiejami bendrystės augimo veiksniai. Krikščioniškas buvimas

visuomenėje, profesiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime yra Jėzaus mums palikta misija.

3. Tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksniai katalikiškų mokyklų kontekste išsidėsto

trijuose tikėjimo matmenyse, kurie turi visi drauge funkcionuoti visapusiškam asmenybės ugdymui.

Pirmojo matmens (proto arba racionaliojo) ugdymo veiksniai yra konteksto pažinimas, kuriuo

siekiama susipažinti su mokiniu; protinių galių ugdymas, apimantis ne tik visoms mokykloms

privalomą švietimo programą, bet ir vertybinio ugdymo programą, grindžiamą analitiniu mąstymu

76

ir kritiniu vertinimu, nes tai padeda, pažvelgus į tikėjimą iš šalies, autentiškai, asmeniškai ir

sąmoningai jį patirti.

Antrojo matmens (širdies arba patirtinio) ugdymo veiksniai yra dvasinių ir moralinių galių

ugdymas patirtimi: liturgija, tikybos pamokomis, Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentų

šventimu, rekolekcijomis. Malda pamokų pradžioje ir pabaigoje ugdo įprotį pašvęsti dienos darbus

Dievui. Mokiniai yra skatinami suprasti Bažnyčios liturgiją ir joje dalyvauti. Kai kurios katalikiškos

mokyklos kreipia didesnį dėmesį liturginiam giedojimui, kuria chorus, muzikos pamokų metu

mokosi giesmių.

Trečiojo matmens (valios arba artimo meilės darbų) ugdymo veiksnius apjungia

vertybinio ugdymo programa, apimanti vertybėmis paremtą veiklą. Pirmiausia, mokiniai yra

supažindinami su evangelinėmis ir bendražmogiškomis vertybėmis, o tada seka perkeista,

vertybėmis motyvuota veiksena, kurią grindžia praktinės veiklos principai – krikščioniškosios

dorybės, kuriomis remtis skatinama ne tik mokyklos bendruomenėje, bet ir už jos ribų.

Visų trijų matmenų sintezė katalikiškų mokyklų ugdyme pasireiškia moraliniu, dvasiniu ir

socialiniu ugdymu, orientuotu į mokinių gebėjimą pasirūpinti ne tik savo bendruomenės nariais, bet

ir visuomenės paribiuose gyvenančiais žmonėmis.

4. Liturginis giedojimas yra tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnys, nes, būdamas

liturginiu, priklauso antrajam (širdies arba patirtiniam) tikėjimo matmeniui, o giedojimo prasme

yra kultūrinės prigimties, kuri yra būtina dvasinio gyvenimo išraiškos forma, nes be jos, dvasinis

gyvenimas tampa lėkštas ir nevaisingas, jausmai skurdūs ir dirbtiniai. Liturginis giedojimas

tikėjimo sąmoningumo ugdymui yra svarbus šiais apsektais: 1) jam yra reikalingas ypatingas

susikaupimas; 2) jis yra nuolankus liturgijos tarnas; 3) liturginis giedojimas teikia Dievo ramybę; 4)

liturginio giedojimo kristocentriškumas reikalauja kovoti su egocentriškumo ydomis; 5) liturginis

giedojimas kuria džiugią bendrystę; 6) liturginiame giedojime ypatinga reikšmė teikiama giesmių

tekstui; 7) liturginis giedojimas yra Meilės dalykas. Galiausiai, visi kiti tikėjimo matmenys, jų

veiksniai ir sakramentai turi orientuotis į liturgiją. Vadinasi, jie gali atsinaujinti semdamiesi

gyvybės iš liturginio giedojimo aspektų.

5. Atitinkamai, tikėjimo sąmoningumo ugdymo veiksnių pagrindiniai bruožai,

išsikristalizavę tikėjimo (širdies arba patirtinio) matmens veiksnio – liturginio giedojimo –

aspektuose yra šie: 1.Susikaupimas; 2.Nuolankumas; 3.Ramybė; 4.Kristocentriškumas;

5.Bendrystė; 6.Šventojo Rašto svarba; 7.Šventoji Dvasia – meilės šaltinis. Šie bruožai tampa

kintamaisiais empirinio tyrimo klausimyno sudarymo procese.

6. Empiriniame tyrime iš viso dalyvavo 130 respondentų. Įvertinus liturginio giedojimo ir

jo įtakos tikėjimo sąmoningumo ugdymui x ir y katalikiškų mokyklų baigiamųjų klasių mokiniams

tyrimo rezultatus, galima patvirtinti hipotezę, jog liturginis giedojimas yra tikėjimo sąmoningumo

77

ugdymo veiksnys, tačiau vien jo neužtenka. Būtinas visų trijų matmenų sintezės ugdymas,

trunkantis visą gyvenimą. Hipotezė, jog liturginis giedojimas daro įtaką tikėjimo sąmoningumo

ugdymui taip pat pasitvirtina tuo, jog giedantys asmenys pasižymi brandesniu sąmoningumu

įvairiais tyrime gvildenamais aspektais.

78

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Augustinas A. (2004). Išpažinimai. Vilnius: Aidai.

2. Bauman Z. (2015). Kultūra takiojoje modernybėje. Vilnius: Apostrofa.

3. Binz S.J. (2009). Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą. Kaunas: Gyvieji akmenėliai.

4. Campbell D. (2005). Mozarto muzikos poveikis. Kaunas: Vilties oazė.

5. Cantalamessa R. (2010). Dvasios giesmė. Kaunas: Gyvieji akmenėliai.

6. Croissant J. (2006). Kūnas – grožio šventovė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.

7. Dievo kulto kongregacijos dekretas. (1985). In Valandų liturgija. (Vilnius: Katalikų pasaulio

leidiniai, 2011)

8. Dvasininkijos kongregacija. (1997). Bendrasis katechezės vadovas. Prieiga per internetą:

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vadovai/bendrasis-katechezes-vadovas.html (Žiūrėta 2017

12 17)

9. Guardini R. (2015). Apie liturgijos dvasią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.

10. Jonas Paulius II. (1986). Enciklika Dominum et vivificantem. Prieiga per internetą:

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/dominum-et-vivificantem.html (Žiūrėta 2017 10

17)

11. Jonas Paulius II. (2003). Enciklika Ecclesia de Eucharistia. Prieiga per internetą:

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/ecclesia-de-eucharistia.html (Žiūrėta 2017 06

07)

12. Jonas Paulius II. (1994). Laiškas menininkams. Vilnius: Kultūros barai, 2007, Nr.5.

13. Jonas Paulius II. (2003). Apaštališkasis laiškas Spiritus et Sponsa. Prieiga per internetą:

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ap_laiskai/spiritus-et-sponsa.html (Žiūrėta 2017 10 17)

14. Katalikų Bažnyčios Katekizmas. (2015). Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.

15. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. (2012). Ministro įsakymas dėl

katalikiškojo ugdymo sistemos sampratos tvirtinimo. Prieiga per internetą:

http://www.smm.lt/uploads/documents/kiti/Katalikiskojougdymosistemossamprata.pdf

(Žiūrėta 2017 11 06)

16. Lukaševičius A. (2009). Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Pastoracinė

katechezė. Kaunas: VDU.

17. Maceina A. (1975). Religijos filosofija, I dalis Religijos Dievas. Prieiga per internetą:

http://maceina.lt/pdf/religijosfilosofija.pdf (Žiūrėta 2017 12 19)

18. Meyer L.B. (1997). Straipsnis „Muzikos reikšmė ir informacijos teorija“. In Baltos lankos.

(Vilnius: Baltos lankos, 1997).

79

19. Paulius VI. (1970). Apaštališkoji konstitucija Laudis canticum. In Valandų liturgija. (Vilnius:

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011).

20. Paul VI. (1963). Constitution on the sacred liturgy Sacrosanctum Concilium. Prieiga per

internetą: http://www.vatican.va/archive/hist_councils/ii_vatican_council/documents/vat-

ii_const_19631204_sacrosanctum-concilium_en.html (Žiūrėta 2017 10 23)

21. Pius X. (1903). Tra Le Sollecitudini Instruction on Sacred Music. Prieiga per internetą:

https://adoremus.org/1903/11/22/tra-le-sollecitudini/ (Žiūrėta 2017 06 06)

22. Popiežius Pranciškus. (2013). Enciklika Lumen Fidei. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba

23. Ramonas A. (2008). Doktrina apie Dievą Trejybę. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

24. Ratzinger J. (2007). Liturgijos dvasia. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.

25. Rubšys A. (1995). Raktas į Senąjį Testamentą 1 dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis.

26. Rubšys A. (1995). Raktas į Senąjį Testamentą 3 dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis.

27. Senosios graikų kalbos morfologinis žodynas. Prieiga per internetą:

http://sur.ly/o/flf.vu.lt/sfc/AA001290 (Žiūrėta 2017 06 07)

28. Siitan T. (2002). Vakarų šalių muzikos istorija. Kaunas: Šviesa

29. Šventasis Raštas. (2013). Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija.

30. Šventųjų apeigų kongregacija. (1967). Instrukcija apie muziką šventojoje liturgijoje Musicam

sacram. In Katalikų kalendorius – žinynas. (Kaunas – Vilnius: Lietuvos vyskupų

konferencijos leidinys, 1983)

31. Taft R. (1993). The liturgy of the Hours in East and West. Collegeville, Minnesota: The

Liturgical Press.

32. Tarptautinės katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos doktrininė komisija. (2014).

Šventosios Dvasios krikštas. Kaunas: Gyvieji akmenėliai.

33. Trimakas K. (1998). Tikint bręsti. II egzistencinio apsisprendimo psichologija. Kaunas:

Lietuvos katechetikos centro leidykla.

34. Ulevičius B. „Jei nepasidarysite kaip vaikai...“: vaikiškoji pasaulėjauta liturgijoje. (Daktaro

disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2005).

35. Ulevičius B. (2002). Straipsnis „Kosminė liturgija“. Naujasis židinys – aidai.

36. Valandų liturgijos bendrieji nuostatai. (1971). In Valandų liturgija. (Vilnius: Katalikų

pasaulio leidiniai, 2011).

37. Vilimas J. (Sud.) (2011). Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos centras.

38. Visuotinio Vatikano II susirinkimo dokumentai. (1965). Dekretas Christus Dominus. Prieiga

per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/christus-dominus.html (Žiūrėta

2017 11 09)

80

39. Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dokumentai. (1964). Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen

Gentium. Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/lumen-gentium.html

(Žiūrėta 2017 10 24) 40. Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dokumentai. (1965). Krikščioniškojo auklėjimo

deklaracija Gravissimum educationis. Prieiga per internetą:

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/gravissimum-educationis.html#s8 (Žiūrėta

2017 11 06)

41. Vorgrimler H. (2003). Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba.

81

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

BKV – Bendrasis katechezės vadovas

CD – Visuotinio Vatikano II susirinkimo dokumentai. 1965 metų dekretas Christus Dominus

DeV – popiežiaus Jono Pauliaus II 1986 metų enciklika Dominum et vivificantem

EdeE – Popiežiaus Jono Pauliaus II 2003 metų enciklika Ecclesia de Eucharistia

GE – Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dokumentai. 1965 metų Krikščioniškojo auklėjimo

deklaracija Gravissimum educationis

KBK – Katalikų Bažnyčios Katekizmas

LC – popiežiaus Pauliaus VI 1970 metų apaštališkoji konstitucija Laudis canticum

LF – popiežiaus Pranciškaus 2013 metų enciklika Lumen fidei

LG – Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dokumentai. 1964 metų dogminė konstitucija apie

Bažnyčią Lumen Gentium

LM – popiežiaus Jono Paulius II 1994 metų Laiškas menininkams

MS – instrukcija apie muziką Musicam sacram

SC – popiežiaus Pauliaus VI 1963 metų liturginė konstitucija Sacrosanctum Concillium

SpSp – popiežiaus Jono Pauliaus II 2003 metų apaštališkasis laiškas Spiritus et Sponsa

TraLeS – popiežiaus Pijaus X 1903 metų instrukcija apie sakralinę muziką Tra Le Sollecitudini

VLBN – Valandų liturgijos bendrieji nuostatai

82

PRIEDAI

1 priedas. 1 lentelė. Klausimyno kintamųjų nustatymas

Tiriamieji komponentai

Klausimai Atsakymų variantai

LITURGINIS

GIEDOJIMAS

8. Ar lankote (-ėte) muzikos mokyklą? 9. Ar dainuojate (-avote) chore? 10. Ar giedate chore šventų Mišių metu? 11. Ar giedate šventų Mišių metu, jei nepriklausote chorui? 12. Ar patiriate stiprius religinius išgyvenimus giedant ar klausant giedojimo šventose Mišiose?

TAIP/ NE/ NEŽINAU

23. Jeigu į 10 klausimą atsakėte TAIP: Jums giedojimas yra: 23.1. Jeigu į 11 klausimą atsakėte NE: Negiedu šventų Mišių metu, nes:

a) Varginanti pareiga b) Smagus užsiėmimas c) Malda d) Savęs realizavimas e) Kita (įrašykite)... a) Nesuprantu giesmių teksto b) Neesu muzikalus (-i) c) Nepatinka giesmės d) Nejaukiai jaučiuosi e) Kita (įrašykite)..

27. Jei esate patyręs (-usi) stiprių išgyvenimų giedant arba klausantis giedojimo šventų Mišių metu, apibūdinkite (ar supratote, kas vyksta? Ar šis išgyvenimas paskatino Jus ką nors daryti?)

Atviras klausimas

38. Su kuriais iš šių teiginių sutinkate? Pasirinktą atsakymą pažymėkite + Giedant šventose Mišiose, galima giliau suvokti, kas tuo metu vyksta Liturginis giedojimas įkvepia daryti gerus darbus po šventų Mišių Giedant šventose Mišiose, patiriama gilesnė tarpusavio bendrystė Liturginis giedojimas priartina širdį prie Dievo

SUTINKU/ NESUTINKU

83

1 lentelės tęsinys

1. SUSIKAUPIMAS 16. Ar Jums pavyksta kartais atsiriboti nuo triukšmo ir pabūti tyloje?

TAIP/ NE/ NEŽINAU

24. Jei į 16 klausimą atsakėte TAIP: Kokiais būdais tai darote?

24.1. Jei į 16 klausimą atsakėte NE: Nepavyksta, nes:

a) Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje b) Skiriu specialų laiką ir vietą tylai c) Prieš arba po šventų Mišių d) Tylos akimirkose Šventų Mišių metu e) Einu į gamtą f) Kita...

a) Bijau pasilikti su savimi b) Tai yra nuobodu c) Tyloje man liūdna d) Tada aplanko labai daug minčių, su kuriomis negaliu susitvarkyti e) Kita...

26. Kai reikia susikaupti prieš artėjantį svarbų momentą, dėl kurio labai jaudinatės, ką darote? (galimi keli atsakymų variantai)

a) Darau fizinius pratimus b) Meldžiuosi prašydamas (-a) kurio nors šventojo užtarimo c) Bandau prasiblaškyti, kad atėjus momentui būčiau susikaupęs (-usi) d) Meldžiuosi prašydamas (-a) Šventosios Dvasios pagalbos e) Darau kvėpavimo pratimus f) Kita...

32. Kaip Jums sekasi šventų Mišių metu atsiriboti nuo išmaniojo telefono?

a) Gerai sekasi – visiškai jį išjungiu b) Nelabai sekasi – išjungiu tik garsą ir jei kas skambina ar parašo pranešimą – neignoruoju c) Nesiseka – nuolat dirsčioju ir skaičiuoju laiką

84

1 lentelės tęsinys

2. NUOLANKUMAS 31. Kaip Jums sekasi klausytis Žodžio liturgijos ir kunigo sakomos homilijos (pamokslo) šventų Mišių metu?

a) Susikaupiu ir klausau, ką Dievas kalba man asmeniškai per skaitinius, Evangeliją ir kunigo homiliją b) Man labai sunku suprasti, kas tada vyksta, todėl nenustygstu vietoj, stebiu žmones, tyrinėju architektūrą

33. Ką darote, jei šalia esantis žmogus šventų Mišių metu jus erzina savo elgesiu?

a) Stengiuosi nekreipti į tai dėmesio ir koncentruojuosi į šventų Mišių vyksmą b) Pasakau jam, nes jis man trukdo susikaupti c) Aukoju šį nesusipratimą Viešpačiui ir klausiu, ką Jis nori man pasakyti per šį žmogų d) Kita...

34. Kurią maldos rūšį dažniausiai naudojate?

a) Prašymo maldą – ko paprašau, tą Dievas man visada duoda b) Šlovinimo maldą – giedu šlovinimo giesmes c) Dėkojimo maldą – kasdien padėkoju Dievui už visus sutiktus žmones gautas pamokas, dovanas d) Nesimeldžiu, nes nemoku e) Meldžiuosi tik tada, kai kas nors nesiseka f) Nesimeldžiu, nes man to nereikia g) Meldžiuosi, kai ko nors labai reikia, bet gavęs (-usi) pamirštu padėkoti h) Kita...

3.RAMYBĖ 35. Ką Jums reiškia žodis ramybė?

a) Kai kiti žmones nelenda prie jūsų su savo problemomis b) Kai jaučiate Dievo artumą c) Kai atliekate svarbią užduotį d) Kai nereikia nieko daryti e) Kita...

36. Kaip Jums sekasi išlikti ramiems nuolatiniame skubėjime?

a) Gerai sekasi – nes pasitikiu Dievu, kuris teikia vidinę ramybę b) Nelabai sekasi c) Visai nesiseka – nes turiu labai daug veiklos, kuri neleidžia nurimti

85

1 lentelės tęsinys

4.KRISTOCENTRIŠKUMAS

3. Ar esate katalikas (-ė)? 4. Ar užsiimate krikščioniška religine praktika? 5. Ar mokykloje gaunamos žinios ir patirtis paskatino Jus aktyviai dalyvauti šventose Mišiose? 6. Ar Jūs turite galimybę dalyvauti Valandų liturgijos maldoje? 7. Jei dalyvaujate Valandų liturgijoje, ar giedate kartu su visais?

TAIP/ NE/ NEŽINAU

22. Jeigu į 3 klausimą atsakėte TAIP: Kodėl save laikote kataliku?

22.1. Jeigu į 3 klausimą atsakėte NE: Jei esate krikštytas, kodėl savęs nelaikote kataliku?

a) Laikausi šeimos tradicijų b) Turiu asmenišką santykį su Dievu ir laisvai pritariu visai Jo apreikštai tiesai c) Kita (įrašykite)...

a) Esu nusivylęs (-usi) Bažnyčios atstovais b) Nenoriu priskirti savęs jokiai religijai c) Nesuderinu proto ir tikėjimo argumentų d) Kita (įrašykite)...

28. Kaip dažnai dalyvaujate šventose Mišiose?

29. Kaip dažnai dalyvaujate Valandų liturgijos maldoje (Rytmetinė, Dieninė, Vakarinė)?

BEVEIK KASDIEN/ TIK SEKMADIENIAIS/

KELIS KARTUS PER METUS/ NIEKADA

37. Koks Jūsų santykis su Jėzumi Kristumi?

a) Netikiu Juo b) Tikiu Jėzumi Kristumi, bet neturiu asmeninio santykio su Juo c) Turiu asmeninį santykį su Jėzumi Kristumi

5.BENDRYSTĖ 14. Ar dalyvaujate kokioje nors maldos grupelėje, kurioje galite dalintis savo tikėjimo patirtimi?

15. Ar manote, jog yra būtina priklausyti kokiai nors bendruomenei?

TAIP/ NE/ NEŽINAU

86

1 lentelės tęsinys

6.ŠVENTOJO RAŠTO SVARBA

20. Kaip manote, ar Šventojo Rašto skaitymas gali padėti geriau suprasti tai, kas vyksta šventų Mišių metu?

21. Ar praktikuojate „lectio divina“ maldos būdą?

TAIP/ NE/ NEŽINAU

30. Kaip dažnai skaitote Šventąjį Raštą?

BEVEIK KASDIEN/ TIK SEKMADIENIAIS/

KELIS KARTUS PER METUS/ NIEKADA

7.ŠVENTOJI DVASIA – MEILĖS ŠALTINIS

17. Ar esate girdėjęs (-usi) apie Šventosios Dvasios krikštą?

18. Ar patiriate Šventosios Dvasios veikimą savo gyvenime?

TAIP/ NE/ NEŽINAU

25. Jei į 17 klausimą atsakėte TAIP: Iš kur sužinojote apie Šventosios Dvasios krikštą?

a) Iš draugų b) Bendruomenėje c) Patyriau Šventosios Dvasios krikštą d) Iš kitų žmonių liudijimų e) Kita...

Sąmoningumas (trijų matmenų sintezė)

1.PROTO MATMUO

19. Ar papildomai gilinatės į tikėjimą, skaitydamas (-a) dvasinę literatūrą?

TAIP/ NE/ NEŽINAU

2.ŠIRDIES MATMUO

12. Ar patiriate stiprius religinius išgyvenimus giedant ar klausant giedojimo šventose Mišiose?

13. Ar esate apie tai su kuo nors kalbėjęs (-usi)?

TAIP/ NE/ NEŽINAU

27. Jei esate patyręs (-usi) stiprių išgyvenimų giedant arba klausantis giedojimo šventų Mišių metu, apibūdinkite (ar supratote, kas vyksta? Ar šis išgyvenimas paskatino Jus ką nors daryti?)

Atviras klausimas

87

1 lentelės tęsinys

3.VALIOS MATMUO

39. Koks Jūsų požiūris į visuomenės atstumtuosius?

a) Ignoruoju juos b) Klausiu jų, kuo galėčiau padėti ir darau tai su vidiniu džiaugsmu c) Manau, kad jie turi patys savimi pasirūpinti, nelaukti, kol kažkas už juos viską padarys d) Kita....

40. Kaip dažnai darote artimo meilės darbus (nuo artimųjų, kuriems reikia Jūsų pagalbos iki vargšų, neįgaliųjų ar kitų visuomenės atstumtųjų)?

a) Kartais darau, paskatintas (-a) kokio nors stipraus išgyvenimo b) Dažnai darau ir savanoriauju šioje srityje c) Nedarau, nes esu labai užsiėmęs (-usi) d) Darau prieš šventas Kalėdas, nes tai gerų darbų darymo metas e) Kita...

88

2 priedas. Anketa

Sveiki,

esu Marija Vaitekūnaitė, Vytauto Didžiojo universiteto, Religinio švietimo programos

magistrantė. Rašau magistro darbą apie liturginio giedojimo įtaką tikėjimo sąmoningumo ugdymui.

Prašau užpildyti šią anoniminę anketą ir iš anksto dėkoju už nuoširdžius atsakymus!

Jei nėra kitų nuorodų, pasirinkite 1 atsakymą ir jį apibraukite.

1. Jūsų lytis: VYRAS MOTERIS

2. Jūsų amžius: (įrašykite) ________

Pasirinktą atsakymą pažymėkite +

TAIP NE NEŽINAU

3. Ar esate katalikas (-ė)? 4. Ar užsiimate krikščioniška religine praktika? 5. Ar mokykloje gaunamos žinios ir patirtis paskatino Jus aktyviai dalyvauti šventose Mišiose?

6. Ar Jūs turite galimybę dalyvauti Valandų liturgijos maldoje? 7. Jei dalyvaujate Valandų liturgijoje, ar giedate kartu su visais? 8. Ar lankote (-ėte) muzikos mokyklą? 9. Ar dainuojate (-avote) chore? 10. Ar giedate chore šventų Mišių metu? 11. Ar giedate šventų Mišių metu, jei nepriklausote chorui? 12. Ar patiriate stiprius religinius išgyvenimus giedant ar klausant giedojimo šventose Mišiose?

13. Ar esate apie tai su kuo nors kalbėjęs (-usi)? 14. Ar dalyvaujate kokioje nors maldos grupelėje, kurioje galite dalintis savo tikėjimo patirtimi?

15. Ar manote, jog yra būtina priklausyti kokiai nors bendruomenei? 16. Ar Jums pavyksta kartais atsiriboti nuo triukšmo ir pabūti tyloje? 17. Ar esate girdėjęs (-usi) apie Šventosios Dvasios krikštą? 18. Ar patiriate Šventosios Dvasios veikimą savo gyvenime? 19. Ar papildomai gilinatės į tikėjimą, skaitydamas (-a) dvasinę literatūrą?

20. Kaip manote, ar Šventojo Rašto skaitymas gali padėti geriau suprasti tai, kas vyksta šventų Mišių metu?

21. Ar praktikuojate „lectio divina“ maldos būdą?

89

Anketos tęsinys

22. Jeigu į 3 klausimą atsakėte TAIP: 22.1. Jeigu į 3 klausimą atsakėte NE:

Kodėl save laikote kataliku? Jei esate krikštytas, kodėl savęs

a) Laikausi šeimos tradicijų nelaikote kataliku?

b) Turiu asmenišką santykį su Dievu a) Esu nusivylęs (-usi) Bažnyčios atstovais

ir laisvai pritariu visai Jo apreikštai tiesai b) Nenoriu priskirti savęs jokiai religijai

c) Kita (įrašykite)... c) Nesuderinu proto ir tikėjimo argumentų

d) Kita (įrašykite)...

23. Jeigu į 10 klausimą atsakėte TAIP: 23.1. Jeigu į 11 klausimą atsakėte NE:

Jums giedojimas yra: Negiedu šventų Mišių

a) Varginanti pareiga metu, nes:

b) Smagus užsiėmimas a) Nesuprantu giesmių teksto

c) Malda b) Neesu muzikalus (-i)

d) Savęs realizavimas c) Nepatinka giesmės

e) Kita (įrašykite)... d) Nejaukiai jaučiuosi

e) Kita (įrašykite)...

24. Jei į 16 klausimą atsakėte TAIP: 24.1. Jei į 16 klausimą atsakėte NE:

Kokiais būdais tai darote? (galimi keli atsakymų variantai) Nepavyksta, nes:

a) Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje a) Bijau pasilikti su savimi

b) Skiriu specialų laiką ir vietą tylai b) Tai yra nuobodu

c) Prieš arba po šventų Mišių c) Tyloje man liūdna

d) Tylos akimirkose šventų Mišių metu d) Tada aplanko labai daug

e) Einu į gamtą minčių, su kuriomis negaliu

f) Kita... susitvarkyti

e) Kita...

90

Anketos tęsinys

25. Jei į 17 klausimą atsakėte TAIP:

Iš kur sužinojote apie Šventosios Dvasios krikštą?

a) Iš draugų

b) Bendruomenėje

c) Patyriau Šventosios Dvasios krikštą

d) Iš kitų žmonių liudijimų

e) Kita...

26. Kai reikia susikaupti prieš artėjantį svarbų momentą, dėl kurio labai jaudinatės, ką darote? (galimi keli atsakymų variantai)

a) Darau fizinius pratimus

b) Meldžiuosi prašydamas (-a) kurio nors šventojo užtarimo

c) Bandau prasiblaškyti, kad atėjus momentui būčiau susikaupęs (-usi)

d) Meldžiuosi prašydamas (-a) Šventosios Dvasios pagalbos

e) Darau kvėpavimo pratimus

f) Kita...

27. Jei esate patyręs (-usi) stiprių išgyvenimų giedant arba klausantis giedojimo šventų Mišių metu, apibūdinkite (ar supratote, kas vyksta? Ar šis išgyvenimas paskatino Jus ką nors daryti?)

Pasirinktą atsakymą pažymėkite +

BEVEIK KASDIEN

TIK SEKMADIENIAIS

KELIS KARTUS PER

METUS NIEKADA

28. Kaip dažnai dalyvaujate šventose Mišiose?

29. Kaip dažnai dalyvaujate Valandų liturgijos maldoje (Rytmetinė, Dieninė, Vakarinė)?

30. Kaip dažnai skaitote Šventąjį Raštą?

91

Anketos tęsinys

31. Kaip Jums sekasi klausytis Žodžio liturgijos ir kunigo sakomos homilijos (pamokslo) šventų Mišių metu?

a) Susikaupiu ir klausau, ką Dievas kalba man asmeniškai per skaitinius, Evangeliją ir kunigo homiliją

b) Man labai sunku suprasti, kas tada vyksta, todėl nenustygstu vietoj, stebiu žmones, tyrinėju architektūrą

33. Ką darote, jei šalia esantis žmogus šventų Mišių metu jus erzina savo elgesiu?

a) Stengiuosi nekreipti į tai dėmesio ir koncentruojuosi į šventų Mišių vyksmą

b) Pasakau jam, nes jis man trukdo susikaupti

c) Aukoju šį nesusipratimą Viešpačiui ir klausiu, ką Jis nori man pasakyti per šį žmogų

d) Kita...

32. Kaip Jums sekasi šventų Mišių metu atsiriboti nuo išmaniojo telefono?

a) Gerai sekasi – visiškai jį išjungiu

b) Nelabai sekasi – išjungiu tik garsą ir jei kas skambina ar parašo pranešimą – neignoruoju

c) Nesiseka – nuolat dirsčioju ir skaičiuoju laiką

34. Kurią maldos rūšį dažniausiai naudojate?

a) Prašymo maldą – ko paprašau, tą Dievas man visada duoda

b) Šlovinimo maldą – giedu šlovinimo giesmes

c) Dėkojimo maldą – kasdien padėkoju Dievui už visus sutiktus žmones gautas pamokas, dovanas

d) Nesimeldžiu, nes nemoku

e) Meldžiuosi tik tada, kai kas nors nesiseka

f) Nesimeldžiu, nes man to nereikia

g) Meldžiuosi, kai ko nors labai reikia, bet gavęs (-usi) pamirštu padėkoti

h) Kita...

35. Ką Jums reiškia žodis ramybė?

a) Kai kiti žmones nelenda prie jūsų su savo problemomis

b) Kai jaučiate Dievo artumą

c) Kai atliekate svarbią užduotį

d) Kai nereikia nieko daryti

e) Kita...

37. Koks Jūsų santykis su Jėzumi Kristumi?

a) Netikiu Juo

b) Tikiu Jėzumi Kristumi, bet neturiu asmeninio santykio su Juo

c) Turiu asmeninį santykį su Jėzumi Kristumi

92

36. Kaip Jums sekasi išlikti ramiems nuolatiniame skubėjime?

a) Gerai sekasi – nes pasitikiu Dievu, kuris teikia vidinę ramybę

b) Nelabai sekasi

c) Visai nesiseka – nes turiu labai daug veiklos, kuri neleidžia nurimti

Anketos tęsinys

38. Su kuriais iš šių teiginių sutinkate? Pasirinktą atsakymą pažymėkite +

SUTINKU NESUTINKU Giedant šventose Mišiose, galima giliau suvokti, kas tuo metu vyksta Liturginis giedojimas įkvepia daryti gerus darbus po šventų Mišių Giedant šventose Mišiose, patiriama gilesnė tarpusavio bendrystė Liturginis giedojimas priartina širdį prie Dievo

39. Koks Jūsų požiūris į visuomenės atstumtuosius?

a) Ignoruoju juos

b) Klausiu jų, kuo galėčiau padėti ir darau tai su vidiniu džiaugsmu

c) Manau, kad jie turi patys savimi pasirūpinti, nelaukti, kol kažkas už juos viską padarys

d) Kita....

40. Kaip dažnai darote artimo meilės darbus (nuo artimųjų, kuriems reikia Jūsų pagalbos iki vargšų, neįgaliųjų ar kitų visuomenės atstumtųjų)?

a) Kartais darau, paskatintas (-a) kokio nors stipraus išgyvenimo

b) Dažnai darau ir savanoriauju šioje srityje

c) Nedarau, nes esu labai užsiėmęs (-usi)

d) Darau prieš šventas Kalėdas, nes tai gerų darbų darymo metas

e) Kita...

3 priedas. Diagramos

1 pav. X mokyklos mokinių sąsajos su liturginiu giedojimu ir muzika

2 pav. Y mokyklos mokinių sąsajos su liturginiu giedojimu ir muzika

22%

31%

6%

22%

78%

69%

94%

75%

4%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Ar lankote (-ėte)muzikos mokyklą?

Ar dainuojate (-avote) chore?

Ar giedate chorešventų Mišių metu?

Ar giedate šventųMišių metu, jeinepriklausote

chorui?

TAIP

NE

NEŽINAU

25%

53%

28%

43%

75%

47%

68%

53%

4% 3%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

Ar lankote (-ėte)muzikos mokyklą?

Ar dainuojate (-avote) chore?

Ar giedate chorešventų Mišių metu?

Ar giedate šventųMišių metu, jeinepriklausote

chorui?

TAIP

NE

NEŽINAU

94

3 pav. Y mokyklos mokinių, giedančių chore šventų Mišių metu, giedojimo samprata

4 pav. Kodėl tie mokiniai, kurie nepriklauso chorui, dalyvaudami šventose Mišiose, negieda

18%

64%

14%

4%

Giedojimas tai...

Smagus užsiėmimas

Malda

Savęs realizavimas

Kita...

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

Nesuprantugiesmių teksto

Neesu muzikalus Nepatinkagiesmės

Nejaukiai jaučiuosi

2%

29%

21%

32%

5%

26%

33%

17%X

Y

95

5 pav. Ar patiriate stiprius religinius išgyvenimus giedant ar klausant giedojimo šventose Mišiose?

6 pav. Liturginio giedojimo reikšmė šventose Mišiose x mokykloje

4%

22%

80%

70%

16%

9%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

X mokykla Y mokykla

TAIP

NE

NEŽINAU

55% 51% 53% 59%

45% 49% 47% 41%

0%

20%

40%

60%

80%

100%

120%

Giedant šventoseMišiose, galima

giliau suvokti, kastuo metu vyksta

Liturginisgiedojimas įkvepia

daryti gerusdarbus po šventų

Mišių

Giedant šventoseMišiose, patiriamagilesnė tarpusavio

bendrystė

Liturginisgiedojimas

priartina širdį prieDievo

NESUTINKU

SUTINKU

96

7 pav. Liturginio giedojimo reikšmė šventose Mišiose y mokykloje

8 pav. Ar Jums pavyksta kartais atsiriboti nuo triukšmo ir pabūti tyloje?

54% 48%59% 56%

46% 52%41% 44%

0%

20%

40%

60%

80%

100%

120%

Giedant šventoseMišiose, galima

giliau suvokti, kastuo metu vyksta

Liturginisgiedojimas įkvepia

daryti gerusdarbus po šventų

Mišių

Giedant šventoseMišiose, patiriamagilesnė tarpusavio

bendrystė

Liturginisgiedojimas

priartina širdį prieDievo

NESUTINKU

SUTINKU

86%

12%

2%

X mokykloje

TAIP

NE

NEŽINAU

97

9 pav. Ar Jums pavyksta kartais atsiriboti nuo triukšmo ir pabūti tyloje?

10 pav. Būdai, kuriais x ir y mokyklų mokiniai atsiriboja nuo triukšmo ir būna tyloje

94%

4% 3%

Y mokykloje

TAIP

NE

NEŽINAU

5%

17%

5% 7%

46%

20%

5%

30%

6%10%

27%22%

0%5%

10%15%20%25%30%35%40%45%50%

XY

98

11 pav. Kai reikia susikaupti prieš artėjantį svarbų momentą, dėl kurio labai jaudinatės, ką darote?

X

Y0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

11%

8%

35%

14%

23%

9%3%

14%

31%

18% 18%

16%

X

Y

99

12 pav. Kaip Jums sekasi šventų Mišių metu atsiriboti nuo išmaniojo telefono?

13 pav. Kaip Jums sekasi klausytis Žodžio liturgijos ir kunigo sakomos homilijos (pamokslo)

šventų Mišių metu?

59%

26%

15%

52%

33%

15%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

Gerai sekasi –visiškai jį išjungiu

Nelabai sekasi –išjungiu tik garsą ir jei kas skambina ar parašo pranešimą –

neignoruoju

Nesiseka – nuolat dirsčioju ir skaičiuoju

laiką

X

Y

42%

58%

46%

54%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

Susikaupiu ir klausau,ką Dievas kalba man

asmeniškai perskaitinius, Evangeliją

ir kunigo homiliją

Man labai sunkusuprasti, kas tada

vyksta, todėlnenustygstu vietoj,

stebiu žmones,tyrinėju architektūrą

X

Y

100

14 pav. Ką darote, jei šalia esantis žmogus šventų Mišių metu jus erzina savo elgesiu?

15 pav. Kurią maldos rūšį dažniausiai naudojate?

47%

31%

6%

16%

56%

22%

3%

19%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

Stengiuosi nekreipti įtai dėmesio ir

koncentruojuosi įšventų Mišių vyksmą

Pasakau jam, nes jisman trukdosusikaupti

Aukoju šįnesusipratimą

Viešpačiui ir klausiu,ką Jis nori man

pasakyti per šį žmogų

Kita…

X

Y

29%

7%

24%

3% 2%

21%

9%

5%

19%

9%

24%

1%

17%

11%

4%

15%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

X

Y

101

16 pav. Ką Jums reiškia žodis ramybė?

17 pav. Kaip Jums sekasi išlikti ramiems nuolatiniame skubėjime?

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

Kai kiti žmonesnelenda priejūsų su savo

problemomis

Kai jaučiateDievo artumą

Kai atliekatesvarbiąužduotį

Kai nereikianieko daryti

Kita…

39%

14%

10%

18% 19%

24%

14%12%

28%

22%

X

Y

X

Y0%10%20%30%40%50%60%70%

Gerai sekasi –nes pasitikiu Dievu, kuris teikia vidinę

ramybę

Nelabai sekasiVisai nesiseka –nes turiu labai daug veiklos, kuri neleidžia

nurimti

35%47%

18%

21%

65%

14%X

Y

102

18 pav. X mokyklos mokinių religinė praktika

19 pav. Y mokyklos mokinių religinė praktika

73%

29%22%

28%

6%

19%

65%56%

36%

86%

8% 6%

22%

36%

8%

0%10%20%30%40%50%60%70%80%90%

100%

Ar esatekatalikas (-ė)?

Ar užsiimatekrikščioniška

religinepraktika?

Ar mokyklojegaunamos

žinios ir patirtispaskatino Jus

aktyviaidalyvautišventoseMišiose?

Ar Jūs turitegalimybędalyvautiValandųliturgijosmaldoje?

Jei dalyvaujateValandų

liturgijoje, argiedate kartu

su visais?

TAIP

NE

NEŽINAU

76%

27%33%

13% 11%19%

57% 57%

47%

63%

5%

16%10%

40%

26%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

Ar esatekatalikas (-ė)?

Ar užsiimatekrikščioniška

religinepraktika?

Ar mokyklojegaunamos

žinios ir patirtispaskatino Jus

aktyviaidalyvautišventoseMišiose?

Ar Jūs turitegalimybędalyvautiValandųliturgijosmaldoje?

Jei dalyvaujateValandų

liturgijoje, argiedate kartu su

visais?

TAIP

NE

NEŽINAU

103

20 pav. Kaip dažnai dalyvaujate šventose Mišiose?

21 pav. Kaip dažnai dalyvaujate Valandų liturgijos maldoje (Rytmetinė, Dieninė, Vakarinė)?

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

X Y

0 0

12% 13%

82%75%

6%12%

BEVEIK KASDIEN

TIK SEKMADIENIAIS

KELIS KARTUS PER METUS

NIEKADA

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

X Y

0 02% 3%

29%

14%

69%

83%

BEVEIK KASDIEN

TIK SEKMADIENIAIS

KELIS KARTUS PER METUS

NIEKADA

104

22 pav. Kodėl save laikote kataliku?

23 pav. Jei esate krikštytas, kodėl savęs nelaikote kataliku?

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

Laikausi šeimostradicijų

Turiu asmeniškąsantykį su Dievu ir

laisvai pritariuvisai Jo apreikštai

tiesai

Kita…

69%

26%

5%

56%

30%

14%X

Y

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

45%

50%

Esu nusivylęs (-usi) Bažnyčios

atstovais

Nenoriu priskirtisavęs jokiai

religijai

Nesuderinu protoir tikėjimoargumentų

Kita…

25% 25%

50%

0%

10%14%

38% 38%

X

Y

105

24 pav. Koks Jūsų santykis su Jėzumi Kristumi?

25 pav. Ar dalyvaujate kokioje nors maldos grupelėje, kurioje galite dalintis savo tikėjimo

patirtimi?

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

X Y

26%

19%

56% 57%

18%24%

Netikiu Juo

Tikiu Jėzumi Kristumi, betneturiu asmeninio santykio suJuo

Turiu asmeninį santykį suJėzumi Kristumi

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

X Y

14% 14%

86%83%

0%3%

TAIP

NE

NEŽINAU

106

26 pav. Ar manote, jog yra būtina priklausyti kokiai nors bendruomenei?

27 pav. Kaip manote, ar Šventojo Rašto skaitymas gali padėti geriau suprasti tai, kas vyksta šventų

Mišių metu?

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

X Y

33%

19%

45%

58%

22% 23%

TAIP

NE

NEŽINAU

67%

58%

14%18%19%

24%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

X Y

TAIP

NE

NEŽINAU

107

28 pav. Ar praktikuojate „lectio divina“ maldos būdą?

29 pav. Kaip dažnai skaitote Šventąjį Raštą?

4%0%

78%

63%

18%

35%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

X Y

TAIP

NE

NEŽINAU

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

X Y

2% 3%0%

8%

26%30%

72%

59%

BEVEIK KASDIEN

TIK SEKMADIENIAIS

KELIS KARTUS PER METUS

NIEKADA

108

30 pav. Ar esate girdėjęs (-usi) apie Šventosios Dvasios krikštą?

31 pav. Ar esate girdėjęs (-usi) apie Šventosios Dvasios krikštą?

37%

49%

14%

X mokykloje

TAIP

NE

NEŽINAU

45%

42%

13%

Y mokykloje

TAIP

NE

NEŽINAU

109

32 pav. Ar patiriate Šventosios Dvasios veikimą savo gyvenime?

33 pav. Ar patiriate Šventosios Dvasios veikimą savo gyvenime?

28%

41%

31%

X mokykloje

TAIP

NE

NEŽINAU

33%

39%

28%

Y mokykloje

TAIP

NE

NEŽINAU

110

34 pav. Iš kur sužinojote apie Šventosios Dvasios krikštą?

35 pav. Ar papildomai gilinatės į tikėjimą, skaitydamas (-a) dvasinę literatūrą?

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

Iš draugų Bendruomenėje PatyriauŠventosios Dvasios

krikštą

Iš kitų žmoniųliudijimų

5%

39%

11%

17%

6%

26%

20%

31%

X

Y

4%

86%

10%

X MOKYKLA

TAIP

NE

NEŽINAU

111

36 pav. Ar papildomai gilinatės į tikėjimą, skaitydamas (-a) dvasinę literatūrą?

37 pav. Ar esate apie stiprius liturginio giedojimo išgyvenimus su kuo nors kalbėję?

13%

83%

4%

Y MOKYKLA

TAIP

NE

NEŽINAU

16%

23%

78%73%

6% 4%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

X mokykla Y mokykla

TAIP

NE

NEŽINAU

112

38 pav. Koks Jūsų požiūris į visuomenės atstumtuosius?

39 pav. Kaip dažnai darote artimo meilės darbus (nuo artimųjų, kuriems reikia Jūsų

pagalbos iki vargšų, neįgaliųjų ar kitų visuomenės atstumtųjų)?

X

Y0%5%

10%15%20%25%30%35%40%45%

Ignoruoju juosKlausiu jų, kuogalėčiau padėtiir darau tai su

vidiniudžiaugsmu

Manau, kad jieturi patys savimi

pasirūpinti,nelaukti, kol

kažkas už juosviską padarys

Kita...

8%

28%35%

29%7%

21%

45%

27%

X

Y

X

Y0%10%20%30%40%50%

Kartaisdarau,

paskatintas (-a) kokio nors

stiprausišgyvenimo

Dažnai darauir

savanoriaujušioje srityje

Nedarau, nesesu labai

užsiėmęs (-usi)

Darau prieššventas

Kalėdas, nestai gerųdarbų

darymometas

Kita…

43%

27%

10%8% 12%

39%

18%16%

9%18%

X

Y